Nesinuodykime A. Bumblausko Senosios Lietuvos Istorija. Suklastota praeitis

1 Serija - suklastota praeitis. Klastotojas A. Bumblauskas, v1.0

Nesinuodykime A. Bumblausko

"Senosios Lietuvos istorija 1009–1795"

Turinys

Nesinuodykime A.Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija 1009–1795" (I dalis) ...................................3

1. Koks i�manymas, tokios sintezės ....................................................................................................3

2. Pagoni�ka Lietuva XXI a. katės akimis .............................................................................................5

3. Pagonys nei�vedė skraidančių �irgų................................................................................................6

Kitos antilietuviškos spazmos .............................................................................................................9

Nesinuodykime A.Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija 1009–1795" (II dalis) ................................13

Bronislavas Genzelis. Ir vėl viena tiesa..................................................................................................16

T.Baranauskas: Karali�kas kraujas ir bulvarinė istoriografija ................................................................18

T.Baranauskas: Karali�kas kraujas ir bulvarinė istoriografija (intelektualiausi delfi komentarai) ....22

T.Baranauskas: Ar priminsime Europai apie �iaulių mū�į? ...................................................................32

A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“ – mokslinė ar bulvarinė? .................................................32

Pirmoji istoriko knyga .......................................................................................................................32

Vaizdų pasaulis..................................................................................................................................33

�Tiriamoji didaktinė mokslinė sintetinė studija� ..............................................................................34

�Nėra katės, nėra ir civilizacijos�.......................................................................................................34

Gyvenimas be degtukų......................................................................................................................35

Traidenis su plyta rankoje.................................................................................................................36

Nesutarimai su faktais ir pačiu savimi...............................................................................................36

Kūrybi�kas �altinių papildymas .........................................................................................................37

Perversmas mūsų galvose.................................................................................................................37

Trys Jonai Gediminaičiai, arba tas beproti�kas genealogijos pasaulis ..............................................38

Bumblausko Europa ..........................................................................................................................39

Riuriko kelionė į Kijevą ......................................................................................................................40

Susidvejinęs Ordinas .........................................................................................................................40

Ar egzistuoja bulvarinė istoriografija? ..............................................................................................41

Kryptingai ir nuosekliai klastojama Lietuvos istorija.............................................................................42


Renkuosi Vlado Terlecko knygą �Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo i��ūkiai�...........................42

Kodėl atsirado �i knyga čia? ..................................................................................................................43


Nesinuodykime A.Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija 1009–1795" (I dalis) /V. Terlecko recenzija A. Bumblausko knygai 1 dalis/ (Lietuvos aidas, 2005 07 30, nr. 175, p. 6;)

Soc. m. dr. Vladas Terleckas1

1. Koks i�manymas, tokios sintezės [mano paaiškinimai išskirti kursyvu – informacijos rinkėjas]

Tilstant �ią knygą �lovinusioms fanfaroms, istorikas Tomas Baranauskas2, suregistravęs gausybę joje padarytų klaidų, nekompetentingą kai kurių rei�kinių vertinimą, dėstymo prie�taringumą, nusi�nekėjimus, pagrįstai paskelbė rūstų nuosprendį:

„A. Bumblauskas – bulvarinis istorikas, o jo knyga – bulvarinė Lietuvos istorija.“ (Voruta, 2005-06-04, 18)

Ka�ko kitko nesitikėjau i� A. Bumblausko, kuris vie�ai atviravo, kad jaučiasi ne savo rogėse3, abejoja, ar antrąkart pasirinktų istoriko profesiją, kad apie praeitį ra�ąs pagal i�ankstines nuostatas, joms parinkdamas faktus. Prie� ją perskaitydamas, buvau prisiekęs nediskutuoti su tokiu istoriku, nedaryti jam nepelnytos reklamos. Bet fantazavimų, vertinimo akibrok�tų, netiesos propagavimo gausa tiesiog apstulbino, amą atėmė. Tenka imtis plunksnos, nes toks Lietuvos istorijos interpretavimas, poeto P. Valery �od�iais, prilygsta baisiausiam nuodui, kokį yra sugalvojęs �mogus. Tai �udo sąmonę, istorinę atmintį.

Ai�kumo dėlei reikia pasakyti, kad ir pats A. Bumblauskas, ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Mokslo taryba aptariamą knygą laiko sintetine studija, kurioje esą į visumą sintezuojama politinė, kultūros, ūkio ir kt. istorija. Keliais pavyzd�iais parodysiu, kaip �is sintezuotojas geba sieti, matyti įvairių procesų ry�ius, sąveikas. �tai skaitome �genialią� mintį:

„Miestų augimas Lietuvoje (...) buvo susijęs (...) ir su pinigų kalybos aukso am�iumi – tokios įvairovės (monetų. – Vladas Terleckas, straipsnio autorius , toliau žymimas V. T.) (...) vėliau (po Žygimanto Augusto. – V. T.) nebus“.

Matote, kaip paprasta: valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas, ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent �mogui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pa�angą. Greičiausiai �iam tikslui ar dėl nei�manymo paskleidė dūmų u�dangą: �Miestai augo dėl prekinių-piniginių santykių plėtros“. Betgi tai išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia auk�tyn kojomis. Skaitydamas knygą

1 Vlado Terlecko biografija http://www.lrs.lt/datos/kovo11/signatarai/www_lrs.signataras-p_asm_id=160.htm 2 Kuriam ir vėliau keliant įvairius nepatogius klausimus A. Bumblauskui, pastarasis vėliau bandė susidoroti su Tomu Baranausku teisinėmis priemonėmis, http://naujienos.istorija.net/2010/04/negaliu-paneigti-kad-bumblauskas.html 3 Buvo vie�as straipsnis ank�čiau http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=2037637. Padėkite surasti!

http://www.lrs.lt/datos/kovo11/signatarai/www_lrs.signataras-p_asm_id=160.htm

http://naujienos.istorija.net/2010/04/negaliu-paneigti-kad-

http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=2037637


nespėji registruoti �atradimų�. �tai autorius suranda kai kurių pirmųjų LDK monetų nominalus, kurių nė nebuvo. Na, o tvirtinimas „Taigi prireikė smulkaus pinigų ekvivalento – visa ko vertė ir galėjo būti matuojama kiaušinio kaina“ nevertas kiaušinio lukšto. Ir vardan populiarumo, šmaikštaujant, nederėtų prarasti saiko, save kompromituoti. Turbūt autorius nesuvokia para�ęs absurdą:

„XIV a. kiaušiniai lietuviams buvo pinigai“.

Kiau�iniais jis bando suramstyti sidabrinės mokesčio įvedimą Algirdo laikais. Tačiau finansų istorijos žinovai (prof. V. Jurgutis, A. Veryha-Darevskis) teigė, kad �is mokestis imtas ikialgirdiniais laikais. Nors tebesitęsia ginčas dėl mūsų pirmųjų monetų atsiradimo laiko (iki krikšto ar po jo), A. Bumblauskas kerta iš peties:

„(...) Lietuvos krikštas (...) Lietuvos pinigų istorijoje laikytinas lū�iu – kaip ir visuose kiruose civilizacijos procesuose“.

Net sutikus su pokrik�tine monetų atsiradimo versija, negalima jų (pirmųjų LDK monetų) kaldinimo prie�astimi laikyti krik�to (potekstėje nujaučiu implikuojamą mintį apie Lenkijos įtaką). Kodėl? Dėl daugelio prie�asčių. Pirma, kaip taikliai ir teisingai ra�ė V. Jurgutis, pinigus sukuria ūkis (amatų, prekybos i�plitimas), o valstybė juos valdo. Kitaip sakant, monetoms atsirasti reikalingos atitinkamos ekonominės prielaidos. Nebent tikėtume seniai atgyvenusia sakraline pinigų teorija, teigusią Dievo valią �ioje srityje. Antra, daugelyje Vidurio ir Rytų Europos �alių monetos pasirodė po krik�to praėjus 100–200 m. Trečia, krik�čioni�ki kra�tai i� prad�ių naudojo Graikijos, Romos, arabų monetas, o tik vėliau pradėjo kaldinti savas monetas. Nesutikčiau monetų įvedimą laikyti lū�iu Lietuvos pinigų istorijoje. Neabejotina, kad tai pinigų sistemos sumodernėjimas, viena jos pakopų. Jų ar lū�ių būta daugiau: 1) perėjimas nuo prekių-pinigų prie svetimų monetų naudojimo (anot V. Jurgučio, tai liudijo jau auk�tą Lietuvos kultūrą); 2) sidabro lydinių (kapų) kaldinimas ir liedinimas. Bendra i�vada tokia: krik�to įtaka LDK pinigų istorijoje ma�ų ma�iausiai perdėta. I�dėstyta seka beveik sinchroni�kai vyko pinigų tobulėjimo procesas did�iulėje teritorijoje nuo Elbės iki Uralo, o Lietuva nebuvo „balta varna“.

Neai�ku, kas norėta pasakyti sakiniu �XIV a. pinigai buvo vadinamieji sidabriniai ilgieji“ (kapos. – V. T.). Mat tuomet, be jų, pinigai buvo ir monetos. Be to, daugelis kapų atsiradimą datuoja net X–XII a. Gal sakiniu „Ilgainiui sidabras beveik nunyko ir dabar matome varinį lietuvi�kąjį ilgąjį� norėta pasakyti, kad kapas ilgainiui i�stūmė monetos, bet tekstas pasi�aipė i� autoriaus. �Sidabras beveik nunyko“ – gryniausias lepsusas, o pasakymas „matome varinį lietuvi�kąjį ilgąjį“ gali labai suklaidinti skaitytojus, nes negali (gali) suprasti, kad sidabrą (tiek lydinius, tiek monetas) pakeitė varis, t.y. pinigų sistema smarkiai regresavo. Ar solidu rodyti tiek dėmesio vienintelei Kernavėje rastai kapų klastotei (sidabru padengtam vario lydiniui)?

Matyt, dėl paprasčiausio �od�io �lydimas� prasmės nesuvokimo �iam istorikui pavyksta dirvonuojančiose �emėse mi�ką i�auginti �po keleto ar keliolikos metų�. Tuomet nėra ko norėti, kad pajėgtų suprasti valakų reformos esmę, tikslus. Jam esmė ta, „kad prievolės (...) priklausė nuo valstiečio turimos �emės ploto ir buvo taikomos visam ūkiui (...)�. Taigi 20 m. u�trukusį procesą suveda į duotybę arba geriausiu atveju redakciniu po�iūriu nevykusiai nusako reformos tikslą. Reforma rei�kė i�skaidytų valstiečių sklypų sujungimą į taisyklingus masyvus, sodybų sukėlimą į


gatvinius kaimus, rė�ių sistemos ir trilaukės sėjomainos įvedimą. Su tiesa prasilenkia teiginys „valstiečiai galėjo imti �emės tiek, kiek pajėgė atlikti prievolių“. Nieko panašaus. Nebuvo tokios teisės, visi gavo vidutini�kai po 1 valaką �emės, tik pagal jos kokybę plotai �iek tiek buvo diferencijuoti. Įgyvendinant reformą siekta: 1) valstiečių prievolių ir mokesčių dydį susieti su jų ekonominiu pajėgumu, teisingiau, juos paskirstyti ir �itaip padidinti suinteresuotumą darbo rezultatais; 2) padidinti valstybės pajamas; 3) visuotinai įvesti pa�angią trilaukę �emėtvarkos sistemą. �ią reformą istorikas vertina taip – „galutinai sueuropino Lietuvos �emėtvarką�. Tačiau dar 1800 m. Čackis buvo parei�kęs, jog valakų reforma neturinti atitikmens visoje tuometinėje Europoje. Pastarųjų laikų lenkų istorikas J.Ochmanskis tokį Čackio po�iūrį laikė visi�kai pagrįstu. Tad apie mūsų �alies �emėtvarkos sueuropėjimą galima būtų kalbėti tik paneigus minėtų istorikų nuomones. Ai�ku, to sintezėje nepadaryta.

Gal i� bulvarinio skaitalo būtų per daug norėti, kad autorius ūkių na�umą skirtų nuo derlingumo. Antraip nera�ytų, kad, įvykd�ius valakų reformą, �keleriopai padidėjo ūkių na�umas“. Kas tais laikais skaičiavo na�umą, i� kur gauti apie jį duomenis?! Nebent galima sugraibyti �inių apie derlingumą. Keleriopas na�umo padidėjimas tėra autoriaus fantazavimas. Te�inoma apie valstybės pajamų padidėjimą. Auk�taitijoje jų surinktą 2 kartus, �emaitijoje – 45 proc. daugiau.

/“Knygoje nutylėti duomenys apie u�sienio �alių padarytus nuostolius Lietuvai“/

Kitas sintezės ��edevras� – teiginys, kad nors per 1655–1661 m. Rusijos okupaciją ir �iaurės karą „kra�tas buvo taip nuniokotas, kad pabrė�iant tragedijos mastą �is laikas vadinamas �tvanu�, tačiau nei valstybės santvarka, nei ūkis, nei kultūra i� esmės nepasikeitė“. Absurdiška ir ciniška. Netikiu, kad A.Bumblauskas ne�inotų, jog Vilniuje kazokai �iauriausiai i�skerdė trečdalį vilniečių (14000–25000), nuo�miai plė�ė rūmus, ba�nyčias (iš 32 nenuniokotos tik 4), 17-ą dieną negesinamas gaisras galutinai sunaikino viską, kas buvo belikę po did�iojo 1610 m. gaisro. Ne �iaip sau am�ininkai ra�ė, kad Vilniuje neliko Vilniaus. Beje, apie barbari�ką rusų kariuomenės �iaurumą atvirai buvo rašoma carinių laikų literatūroje. Pacituosiu vieną leidinį: �Tokio nuo�maus �iaurumo, kaip u�imant Lietuvos sostinę, neteko matyti, nebuvo pasigailėjimo nei am�iui, nei lyčiai. Vilnius beveik buvo sulygintas su žeme (...)“. A. Tylos skelbtais duomenimis, vien per 1648–1667 m. karus su Maskva LDK neteko beveik pusės gyventojų ir buvo sunaikinta 45 proc. ūkių. O kur dar �vedų kariuomenės padaryti nuostoliai?! 1708–1711 m. dėl karų sukelto bado ir maro i�mirė trečdalis vilniečių, �vedai did�iulėmis kontribucijomis apiplė�ė kra�tą. Tačiau �io pono knygoje nėra jokių duomenų apie padarytus nuostolius. �inoma, juos pateikus, kas patikės piktybi�ka pasakėle, kad, sunaikinus beveik pusę ūkių, „i� esmės ūkis nepasikeitė“.

2. Pagoni�ka Lietuva XXI a. katės akimis

�inodamas, kad save prie modernių, neva romantinių stereotipų griovėjų prisiskiriantys istorikai atkakliai kurpia mitus, kad „visąlaik Lietuva buvo skurdo �alis�, �dėl atsilikimo kalti patys�, suprantu duomenų ir faktų nutylėjimo, logikos prievartavimo motyvus. Vietoje jų nusigriebiamas


�įtikinamiausias argumentas�: �Nėra katės, nėra ir civilizacijos“ (pagoniškoje Lietuvoje. – V. T.). Žurnalistei istorikas atviravo: „Laikėm namie katiną, tai ir parūpo jo giminės lietuvi�koji istorija“. Kaip patogu į praeitį �velgti XXI a. miestiečio katino akimis, poreikiais! Nereikia studijuoti nei �altinių, nei literatūros. Toliau postringaujama: katės nėra, nes nėra pieno, mėsos, nei pagonių būstuose �ilumos. Nors verk, tiksliau – graudžiai murk. Katino �eimininkui nė motais daugybė kronikose, archeologinių tyrimų med�iagose, pasitaikiusių liudijimų apie mūsų protėvių turėtas dideles grūdų atsargas (kai kurie mokslininkai kalba net apie jų eksportą), gyvulių bandas, �vėrių, pauk�čių, �uvų gausybę. Anglui istorikui S. C. Rouvelui pagoniška Lietuva – ne skurdo šalis. O ką gi �imtmečiais plė�ė Lietuvoje �civilizacijos ne�ėjai� – kry�iuočiai?! Pagal A. Bumblauską – karnas, �luotas. Tik dėl jų prie�ai taip ver�ėsi į Lietuvą. Ir reikia gi taip kompromituotis! Vardan ko – populiarumo ar Vakarų civilizacijos i�auk�tinimo? Dar grį�telsiu prie mėsos, nes sintezuotojas postuluoja, kad pagonys jos ilgiau i�laikyti negalėjo, nes druska buvusi brangi (viename interviu �pasitaisė�, kad i� vis jos nevartoję). Beprasmiška jo klausti: o kodėl popie�iai, kry�iuočiai draudė pardavinėti lietuviams druską? Be to, E. �imkūnaitė yra i�ai�kinusi, kad lietuviams druską pakeisdavo ka�kurios �olės (pavadinimo nepamenu). Patikėję tokiomis sintezėmis turėtume prieiti prie i�vados, jog dėl druskos nevartojimo protėviai jautė did�iulį natrio stygių, todėl turėjo būti rachitikai, o dėl prastos mitybos buvo fizi�kai silpni. Ir kaip tokie rachitikai nujodavo tūkstančius kilometrų kautis, galėjo i�laikyti rankose nelengvus kalavijus? Juolab kad „avalynė labai prasta, i� odos ar kailio. Veltinių nebuvo“. Tiesa, kitame puslapyje pasitaisė: �XIII–XIV a. paplitę batai i� esmės buvo tokie pat kaip dabar�. Tik graudų juoką sukelia XIX a. 2-oje pusėje pradėtų gaminti veltinių ie�kojimas viduram�iuose ir dar su�unkant: „Įsivaizduokite �altą �iemą su tokia avalyne į Estiją plė�ti �ygiuojantį (o stebukle, pėsčiomis! – V. T.) lietuvį�. Dėl to taikliai pa�maik�tavo T. Baranauskas: �(...) Belieka manyti, kad lietuviai žygiuodavo (...) nu�alusiomis ir gangrenuojančiomis kojomis (...)�. Ka�kas i� �Miunhauzeno nuotykių� arba mano tėvi�kės senolio, pravard�iuoto Ie�kinu (dėl mėgto prie�od�io "ie� panimaje�"), vieno tokio �tikrovi�ko� pasakojimo: �Ie� panimaje�, einu �ienauti, o gi �iūriu – busilas baloje į�alęs. Parėjau namo, atsine�iau kirvį, ledus apkapojau. Busilas �a �a ir nu�legėjo�.

3. Pagonys nei�vedė skraidančių �irgų

/Bumblausko melas/

A. Bumblauskui galima priki�ti ir melą: �Pirmieji Lietuvos pirkliai gyveno Kernavėje�. Ir jų buvo tik du. Kiti mokslininkai yra įrodę, kad, pvz., Palangoje pirkliai atsirado jau XI a. ir kad jie sudarė apie 12 proc. jos gyventojų. Net E. Gudavičius Rygos skolų knygoje surado paminėtus keturis lietuvių pirklius, nors arčiau tiesos R. Varakausko pateikti skaičiai (30–35).

Sintezuotojas „vardan tos atsilikusios pagonių Lietuvos� viską gali padaryti. Tiesiog �okiruoja pastangos Lietuvos santvarką, ūkį periodizuoti pagal kultūros, meno kryptis, i�sigalvojus sąvokas �barokinė santvarka�, �barokinis ūkis�.

I�eina, kad ne visuomeninė santvarka, ekonomika nulemia meno kryptis, bet atvirk�čiai. Gal baroku pavadinus feodalizmą su sunkėjančia baud�iavine priespauda bedalių gyvenimas pagra�ėja? Giedamas toks pašlovinimas: „(...) Architektas Jonas Kristupas Glaubicas yra did�iausias mūsų diplomatas, o kokie nors tuomečiai Lietuvos veikėjai – tik menki politiniai veikėjai (...)�. Kodėl jis


did�iausias diplomatas? Anot istoriko, dėl baroko statinių Vakarų Europa laikė Lietuvą savo dalimi. Sovietmečiu barokinės ba�nyčios tebestovėjo. O kas Lietuvą priskyrė Vakarams, jų civilizacijai? K. Glaubico talentas galėjo pasireik�ti todėl, kad Lietuvoje buvo pakankamai politinių veikėjų didikų, dosniai rėmusių ba�nyčių statybas (dėl to dar labiau movusių valstiečių kelnes) ir daug puikių meistrų ir t. t. �ia proga būtina paminėti kai kuriuos dailės �inovo Vido Po�kaus4 priekaištus A. Bumblauskui. Jis rašo: „(...) Kategoriškai nesutiksiu su po�iūriu, kad XV–XVI a. Lietuvos dailės procesų negalima apibūdinti pagal gotikos ar Renesanso sąvokas, esą geriau tinka �europėjimo“ terminas. (...) Kad Renesansas kaip epocha Lietuvą palietė tik fragmenti�kai�. Taip pat jis nurodė, kad �dailėtyrinės A. Bumblausko išvados kartais atrodo kaip akibrokštas�. Kaip pavyzdį pateikė �io istoriko ir E. Gudavičiaus5 išvedžiojimus, kad manierizmas buvusi tik mada. Tokios kompetencijos �monės ir gali daug naujo sukurti.

Tikriausiai teiginys „XVII–XVIII a. kortų manufaktūros produkcija buvo viena �ymiausių ūkio �akų“ patikimumo po�iūriu priklauso kategorijai �jiedna baba muvila6“. Bent rimtuose Lietuvos ūkio istorijos tyrimo darbuose tokio fakto neaptikau.

Į klausimą, kodėl lietuviai �ygių skaičiumi pralenkė prūsus ir kur�ius, atsako spėlionė: �Matyt, lėmė genties vyrų gausumas (...)�. Pabrė�ta, kad prūsai buvę turtingi, o kur�iai karingi. Iš to skaitytojai turėtų padaryti i�vadas, jog lietuviai pergales skynė tik karių gausumu, nes lietuvės da�niau gimdė berniukus, vėliau dėl vyrų persvaros moterys i�tvirkavo7. Toliau deklaruojama: pagonių lietuvių ginklai buvo prasti, retai naudojo lanką, nekalbant apie arbaletą, nemokėjo kautis raiti, neįstengė prilygti vokiečių riterių ar rusų (tuomet neegzistavusių) rikiuotei, ypatingą dėmesį skyrė apsauginėms priemonėms (galima suprasti, kad prezervatyvams) ir t. t. Pana�iai lietuvių ginkluotę ir karinius sugebėjimus vaizdavo kaimynų istorikai �ovinistai. Nema�ai dlugo�i�kais anekdotais persunktų pramanų aptinkama ir A. Bumblausko bendraminčio A. Nik�entaičio habilitacijoje. Svarbu žinoti, kad nė vienas jų nėra atlikę ginkluotės ir karybos specialių tyrimų. A. Nikžentaitis, „Eiliuotoje Livonijos kronikoje� radęs vienintelį paminėjimą, kad lietuviai puldami pilį nulipo nuo �irgų, apibendrino: �irgus naudojo tik kaip susisiekimo priemonę, o kaudavosi pėsti. Ak, tie pagonys! Nesugebėjo i�vesti pilims pulti skraidančių arklių veislės. Mintį apie ypatingą dėmesį apsauginėms priemonėms pajėgiu suprasti tik taip: į prie�o teritoriją nujoję mūsų kariai nulipdavo nuo �irgų ir susispietę į krūvą bei prisidengę skydais tūnodavo, bet įveikdavo daug prie�ų.

Ką apie lietuvių ginkluotės kokybę ra�o ne diletantai, bet rimti tyrinėtojai? Antai G. Rackevičius savo kruop�čiame tyrime �Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a.“ apibendrina: pirma, „XIII a. lietuvių kariuomenės �auliai buvo ginkluoti lankais“. Tik XIII a. pabaigoje – XIV a. lankas mažai naudotas, nes, kovojant su �arvuota prie�o kariuomene, menkesnės pramu�amosios galios lankas buvo ma�ai

4 Citata paimta iš http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=754 5 Edvardas Gudavičius – A. Bumblausko artimas bendražygis. Piktavalis praeities klastotojas. 6 Išvertus “viena boba avėjo“ (sakė) 7 O juk buvo visi�kai prie�ingai. Net �odis �Tyras� kalbant apie �mogų (ir juolab moteris) mūsų kalboje i�likęs nepasikeitęs ir turi tą pačia prasmę kaip ir sanskrite.

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=754


efektyvus. Antra, „arbaletas buvo abiejų kariavusių pusių (vokiečių ir lietuvių. – V. T.) �aulių labiausiai naudojamas� (sudarė 86 proc. ginkluotės). Trečia, �XIV–XV a. lietuvių �aulių ginklai atspindi �emyninės Europos arbaleto ir lanko santykį (...). Lietuvių arbaletų strėlių raida atitinka europines tendencijas�. Kitas ginkluotės specialistas (V. Kazakevičius) priėjo prie analogiškos išvados: „Vyravo bendraeuropinių formų strėlių antgaliai“. Jis spėja, kad ma�esnį lanko naudojimą galėjo lemti didelis Lietuvos mi�kingumas, didelių atvirų plotų nebuvimas.

Kitas A. Bumblausko opusas apie lietuvių ginkluotę toks: �Labiau tikėtina, kad lietuviai kariavo (net XIV a. – V. T.) su trofėjiniais ar perlydytais i� mū�yje paimtų ginklų kalavijais“. Vyras pralenkė ir E. Gudavičių su A. Nik�entaičiu, įtikinėjančius, jog lietuvių ginkluotėje kalavijai buvę reti. O V. Kazakevičiaus monografijoje �IX–XIII a. baltų kalavijai“ randame tokias išvadas: �(...) Baltų kalavijai atitiko Europos standartus, vietos meistrai buvo patyrę, kūrybingi, nuolatos siekė tobulinti gamybos technologiją (...). Naudodami ir gerbdami kalavijus, baltai nebuvo i�imtis tarp Europos (...)“. Be to, jis ir kiti aiškiai nurodo, kad kalavijai buvo gaminami i� balų rūdos.

T. Baranauskas abejoja A. Bumblausko susipažinimu su naujausia istoriografija. Tam jis neturi laiko ir noro (niekuomet nemačiau bibliotekose ar archyvuose plu�ančio).

/“Ko siekiama pasakomis apie prastą ginkluotę? Skaitytojams įbrukti mintį ne vien apie ginkluotės, bet ir ūkinį atsilikimą, kalvių meistrų neturėjimą. Mat �ie dalykai organi�kai susiję“/

Parankių faktų �prikabinėtojams� prie i�ankstinių nuostatų, oi, kaip nereikalingi naujausių tyrinėjimų rezultatai. Dar susiaurins fantazavimų lauką. Ir kodėl jam reikėtų istoriografijos �altinių, kai turi mintis generuojantį katiną, istorinį ��altinį� – pajuokavimus su E. Gudavičiumi �Būtovės slėpinių� laidose (dalį jų įdėjo knygos �altinių dalyje) ir neatremiamus argumentus „atrodo“, „regis“. Ko siekiama pasakomis apie prastą ginkluotę? Skaitytojams įbrukti mintį ne vien apie ginkluotės, bet ir ūkinį atsilikimą, kalvių meistrų neturėjimą. Mat �ie dalykai organi�kai susiję. Kita siekimybė – suformuoti nuomonę, kad Lietuva visokeriopą pa�angą ginklų gamyboje pasiekė tik po krik�to, fakti�kai atgaivinti mitą apie lenkų civilizacinę misiją. Postringaujama, kad, ir nepaisant XIV a. lietuvių pasiektos apsiginklavimo pažangos, vokiečių riteriams galėjęs prilygti tik lietuvių kunigaik�čių elitas, kad neįstengta pasiekti reikiamos ginklų kiekybės (tarytum kas nors suskaičiavo). U� kelių puslapių parašytu teiginiu „(...) lenkų kariai mū�io (Žalgirio. – V. T.) įkar�tyje kai kuriuos kry�iuočius palaikė lietuviais – taip pana�iai jie buvo apsiginklavę� demaskuoja pats save. Tiesiog �iobčioti priverčia „novacija“ – „�algirio mū�į i�gelbėjo sunkioji lenkų raitija�. Kaip po to gali patikėti jo teisingu Vytauto Didžiojo gretinimu su žymiausiais Europos karvedžiais – E. Savojičiumi, Fridriku II, A. Suvorovu. O kodėl lyginama su daug vėlesnių laikų karo vadais? Ir ko siekia vieną skyrelį pavadindamas �Lietuviai �algirio mū�yje – bėgliai ar didvyriai?“ Juk puikiai �ino, kad �vedų istorikas Svenas Ekdahlis dokumenti�kai įrodė, jog lietuvių karių pasitraukimas trumpam i� mū�io lauko tebuvo puikus apsimestinis manevras. Ar tai moksli�kai są�ininga? Esu įsitikinęs, kad klausimu-jauku siekiama dvejonėse palikti tuos, kurie teksto neskaitys, o tik pavartys puslapius, pa�iūrės iliustracijas.

/“Siekiama dvejonėse palikti tuos, kurie teksto neskaitys, o tik pavartys puslapius, pa�iūrės iliustracijas“/


Kitos antilietuviškos spazmos Kai kurias piktybi�kas fantazijas, svaičiojimus tik paminėsiu, jų nekomentuosiu. Nuo �iol liaukimės did�iuotis, kad mūsų protėviai buvo toleranti�ko būdo, o XVI a. viduryje Vilnius laikytas Europos tolerancijos sostine. Nė u� ką neatspėsite, kam u� tai turime būti dėkingi. Pasirodo „(...) stačiatikių įtaka privertė lietuvius būti tolerantiškais“. Štai kur šuo pakastas! Oponuodamas apsiribosiu prof. V. Urbano vienos išvados pacitavimu. Jis rašo: „Lietuvių kunigaik�čiai dorai elgėsi su visomis jiems pavald�ių �emių etninėmis grupėmis, todėl įvairių tautybių savo valdinius jie lengvai suburdavo efektyviai visuotinei gynybai“.

/“Taip rašo Lietuvos istorikas, tituluotas profesoriumi“/

Toliau – dar gražiau. Kai skaitai tokią �naujieną�, kad LDK ra�tinėse vartota senoji slavų kalba �buvo tautos kalba. Tikriausiai ja kalbėjo ne tik valstiečiai, miestiečiai, bet ir ponų taryba“ (simptomatiška, kad institucijos pavadinimo pirmąjį �odį ra�o ma�ąja raide), ne�inai, ar sapnuoji, ar skaitai carų kalbas apie tai, kad lietuviai – sulenkinti rusai, lietuvių �emės – „iskonorusskije“. Baisu! 15-aisiais nepriklausomybės metais taip rašo Lietuvos istorikas, tituluotas profesoriumi. Galima įsivaizduoti, ką jis �neka auditorijoje studentams. Tiesa, kitur per �ioplumą pamini apie Lietuvos valdovų reikalavimą į toli į rytus nuo dabartinėse teritorijose buvusias ba�nyčias skirti lietuvi�kai mokėjusius kalbėti kunigus.

Kitur tauškiama: „Lietuva sukūrė valstybę nepasikrik�tijusi. Dėl to kilo kolizija su Vakarais“.

Taigi modernistui beveik 200 m. trūkę nuolatiniai, nuo�mūs Lietuvos puldinėjimai, �monių �udynės ir turtų naikinimas, plė�imas viso labo tėra nekaltutė �kolizija�. Ir kaltininkai čia ai�ku ne svetimų turtų ir �emių godūs kry�iuočiai su visais talkininkais8, bet lietuviai, neatsiklausę svetimųjų kada kurti valstybę ir kuomet krik�tytis.

A. Bumblauskas protina mus, kad �(...) ne lenkų dvasininkai nuskriaudė Lietuvą, nemokėdami ra�yti, – pati Lietuvos visuomenė to nereikalavo. Lietuva lenkėjo ne todėl, kad krik�tijosi, o dėl to, kad per vėlai krik�tijosi�. Dėl visų nelaimių esame kalti mes.

/“Pagaliau kodėl nutylėtas lenkų kalbos įvedimas Vilniaus universitete vietoj lotynų k., kitose mokyklose, ra�tuose?“/

Tik nesupratau, ar būtų buvę geriau apkrik�tytiems vokiečių. Argi kaimiečius (bera�čius) lenkino dvasininkai savo raštais, o ne per pamokslus, išpažintis? Bent XIX a. lenkiškumas pirmiausiai sklido antruoju būdu. Pagaliau kodėl nutylėtas lenkų kalbos įvedimas Vilniaus universitete vietoj lotynų k., kitose mokyklose, raštuose? Taip pat jis revizuoja daugelį visuotinai pripa�intų dalykų. Pavyzd�iui, neigia po�iūrį, kad LDK gynė Vakarus nuo Rytų agresijos, nes esą XIII–XIV a. jos mastas buvęs nedidelis.

8 Vatikano bažnytininkais.


/Bumblauskas bando sumenkinti paskutinius praeities faktų likučius/

�vilgtelėjęs į dailininko Jono Mackevičiaus paveikslą �Vytautas prie Juodosios jūros�, postringauja: „nėra duomenų� apie tai, iki 1427 m. neturėjo laiko iki ten nujoti, po to buvo per senas, �i jūra Lietuvos ūkiui nebuvo svarbi. Po to apibendrina, kad Vytauto laikais LDK nebuvo nusidriekusi nuo jūros iki jūros, o tesiekė tik Dnepro slenksčius. Tačiau po �iais i�ved�iojimais įdėtame �emėlapyje LDK teritorija parodyta iki Juodosios jūros, t.y. kaip visuotinai įprasta.

Ir �inok, �mogau, kuriuo A. Bumblausku tikėti. Nebent kiaulę – �emėlapį jam bus paki�ę talkinę studentai. Apskritai dažnokai susidaro įspūdis, kad autorius tiesiog nesuvokia, ką ra�o, nemato akivaizd�ių tekstų prie�taravimų, alogizmų. Antraip �emių palei Juodąją jūrą prijungimo prie LDK nesietų su Vytauto nujojimu. Tai galėjo padaryti kiti, pvz., jo vietininkai. O dailininkas tik simboliškai i�rei�kė pagarbą Vytauto didybei. Dar 1975 m. tarptautinėje mokslinėje konferencijoje buvo pareik�ta prie�inga negu A.Bumblausko nuomonė apie Juodosios jūros svarbą LDK prekybai. Esą Vytauto laikais pasisukusi į pietus Kafa (Kryme) tapusi i� Rytų, Genujos ir Venecijos Dnepru gabentų prekių sankrova.

Yra pagrindo įtarti, kad autorius, norėdamas pa�eminti pasaulinio garso mokslininką K. Semenavičių, raketų mokslo srityje 150 m. pralenkusį tuometinį pa�inimo lygį, nesidrovi panaudoti ir klastotes. Skaitome tekstą: �Lietuva galėjo kurti auk�čiausias kultūros (kodėl ne mokslo? – V. T.) vertybes gavusi postūmį i� Vakarų Europos. Tuo tarpu Lenkija (...) davė �monijai Mikalojų Koperniką, kuriam nereikėjo va�iuoti į Vakarus – jo idėjos atsirado ir brendo vietoje –Varmėje“.

/Kaip klastojama praeitis. Bumblauskinės tiesos/

Kad i�auk�tintų Lenkiją ir sumenkintų Lietuvą, jos universiteto auklėtinį K. Semenavičių, suklastojo �ių mokslininkų biografijas. Pirma, nenurodė (p. 368), kad K. Semenavičius – Vilniaus universiteto auklėtinis, o tik pabrė�ėjo sta�avimąsi Olandijoje. Taigi tikėkite, jog u� K. Semenavičiaus tapsmą mokslo vyru turime būti dėkingi Vakarams (anksčiau Rusijai). Kai kam svetimųjų dujų kvapas malonesnis. Antra, puslapyje, iš kurio citavau, nepara�ė apie M. Koperniko mokslus Vakarų universitetuose, nors kitur (p. 242) minėjo jo studijas Italijoje. I� tikrųjų studijavo Bolonijos ir Padujos universitetuose, kanonų teisės daktaro laipsnį įgijo Feraros universitete. Galop Varmija – ne lenkų, bet prūsų �emė, tik 1466 m. prijungia prie Lenkijos. M. Koperniką lenku laiko lenkai, o kitiems jis vokietis ar suvokietėjęs prūsas. Visa tai dėstau tik tam, kad suprastume, kaip gimsta bumblauskinės tiesos ir sintezės. Teisingai sakoma: norint meluoti, reikia gerą atmintį turėti.

A. Bumblauskas nusitaikė ir į Lietuvos statutus (LS), nors nesugeba sistemi�kai apibūdinti jų esmės, savitumo ir pa�angumo. Matyt, nervina sovietmečiu Lietuvos ir kitų respublikų teisės specialistų duotas auk�tas jų įvertinimas. Talpiai yra pasakęs akad. J. Jurginis apie pirmąjį LS: �Vėlyvas pagal pasirodymo laiką, ankstyvas pagal turinį�. V. Kanonas pabrė�ė humanistinį jo pobūdį ir priskyrė prie pa�angiausių Europoje. Tuo tarpu A. Bumblauskui LS – tik Vidurio Europos �alių lygį pasiekusi teisinė


sistema. Veltui jo klaustume, kuriose dar �alyse buvo sukurta vieninga valstybinės, baud�iamosios, civilinės ir procesinės teisės sistema, įtvirtinta teisinės valstybės norma ir didelės moterų teisės.

Už tai liaupsinama 1791 05 03 Konstitucija, nors kvalifikuoti Lenkijos ir Lietuvos istorikai ją vertino(a) prieštaringai. Vieni jų �iame dokumente mato Lietuvos valstybingumo laidotuves, unitarinės valstybės kūrimą. A. Bumblauskas ir kiti su tuo nesutinka, liepia atkreipti dėmesį į Lietuvos delegatų išverktą Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimą, kuriame buvo numatyta, kad kariuomenės ir i�do komisijose (ministerijose) lenkai ir lietuviai turės po vienodą narių skaičių, joms vadovaus paeiliui pasikeisdami vieni ir kiti. Na, ir kokia galėjo būti Lietuvos valstybingumo išsaugojimo garantija, vykdomojoje vald�ioje dalyvaujant Lietuvos atstovams? Juk kokią muziką Seimas u�sakys, taip jie ir �oks. A. Bumblauskas savo poziciją �Lietuvos valstybingumą Konstitucija kartu su įsipareigojimu išsaugojo“ suramsto ir kitais argumentais: buvo i�versta į lietuvių k., jai prisiekė mūsų ra�tijos pradininkai A. Klementas ir D. Po�ka, u� ją pasisakė diduma seimelių. Man tai ne argumentai. Kad ir todėl, jog visais laikais ra�tijos atstovai būna prasti politikai, juolab ne teisės �inovai. Taip pat ne�inau (tikriausiai A. Bumblauskas irgi) seimelių atstovų pa�iūrų į Lietuvos valstybingumą, todėl nieko patikimo negalima pasakyti. Galiausiai neai�ku, kaip galėjo būti įgyvendinamos Konstitucijos nuostatos (į tai atkreipė dėmesį A. �apoka). Tad, manau, apy�alio pyrago skanumą girti per ankstyva. O sintezatorius dėsto spekuliacijas. Įsivaizduokime, kad 1794 m. sukilimas laimi, kad 1816 m. ar 1818 m. yra gyvi J. Jasinskis, D. Po�ka, A. Klementas ir kt., gal 1918 02 16 aplinkybės būtų susiklosčiusios anksčiau.

Ar tuo nenorima pasakyti, kad mūsų tautinį judėjimą pa�adino Konstitucija, bet ne garbinga praeitis, legendos (pvz., apie lietuvių romėni�ką kilmę, kuri, pagal G. Beresnevičiaus narpliojimus, nėra i� piršto laužta).

Baigdamas �į klausimą, priminsiu, jog A. Nikžentaitis ragino 1791 05 03 Konstitucijos dieną paskelbti Lietuvos valstybės �vente! I� čia suminėtų A. Bumblausko interpretacijų gerbiami skaitytojai tikriausiai supras jog jis nusipelnė apdovanojimo (2 kartus) ordinu �U� nuopelnus Lenkijai“.

Tik niekaip nesuvokiu, kuo nusipelnė pagerbimo Vytauto Did�iojo vardu pavadintais auk�tais �ymenimis. U� tul�ingą tyčiojimąsi i� Lietuvos praeities, jos niekinimą?! O gal u� valstybingumo, kaip vertybės, neigimą?!

/Grantas9 iš valstybės/

9 Užsakymas, kuomet projekto užsakovas yra valstybė. Mokama i� moke�čių mokėtojų pinigų.


Jis interviu dėstė: �Net tradicinis istorikas (įsitikinome, kad A. B. prie jų nepriklauso. – V. T.) turėtų kelti klausimą, ar Lietuvos valstybingumas yra vertybė“. �inoma, jis nieko prie�, kai ta valstybė 1–1,5 mln. Lt (provizoriniais skaičiavimais) paremia jo knygos i�leidimą, moka profesori�ką algą u� studentų klaidinimą, skiria nacionalinę premiją.

Plačiau jo po�iūris į valstybę atsiskleid�ia i� pasakymo knygoje: �Valstybė yra valdovų ir kariauninkų prievarta (...) savo gentainių at�vilgiu (...)“, Pokalbyje �Būtovės slėpiniuose� su E. Gudavičiumi yra toks fragmentas (perkeltas į knygą):

„A. B. Tai Mindaugas ne tik žudikas, bet ir reketininkas (u� lai, kad i� �monių ima duoklę. – V. T.).

E. G. Bet pagrindinė prie�astis yra baimė: jei nemokėsiu, tai Mindaugas ateis (! – V. T.) ir i�plė� ūkį. Jo kariauna elgėsi kaip reketininkai“.

B. d.

(Lietuvos aidas, 2005 07 30, nr. 175, p. 6;)


Nesinuodykime A.Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija 1009–1795" (II dalis) /V. Terlecko recenzija A. Bumblausko knygai 2 dalis/ („Lietuvos Aidas“, 2005 08 01, nr. 176, p. 6)

Abiejų istoriosofija – tai ne kas kitas, kaip marksizmo ir neoliberalizmo pa�iūrų į valstybę, jos misiją, samplaika. Kaip �inome, marksistai valstybę laikė vien prievartos aparatu, bet nuslėpė, kad ji derina, harmonizuoja įvairių sluoksnių, luomų interesus, o svarbiausia – gina �alies gyventojus nuo i�orės prie�ų. Aparatui, kariuomenei i�laikyti reikalingi i�tekliai, pinigai, kurie surenkami duoklių, mokesčių pavidalu. Jų nemokėsi, ateis ne Mindaugas, bet svetimieji ir paims daug daugiau. Neoliberalų (Lietuvoje – rėksmingų Laisvosios rinkos instituto �auklių) tikslas – �prichvatizuoti� valstybės funkcijas, pagausinti pelnus, nemokėti mokesčių ir diktuoti tautai savo sąlygas. Prisiminkime jų kasmet rengiamas akcijas �Laisvę nuo mokesčių!�, rei�kiančias ne ką kitą, kaip siekimą mokesčiais surenkamus pinigus susi�luoti į savo sąskaitas. Nemanau, kad to A.Bumblauskas nesupranta. Bet kodėl atmeta mūsų valstybę, valstybingumą? Numanau ir nerimauju.

/Socialinių parazitų remiamas melagingas veikalas nesantaikai kurstyti/

Nerimastinga, kad pabrė�iant tik lietuvių plė�ikavimą latvių ir estų �emėse bei visi�kai nutylint bendrą kovą su vokiečiais gali būti siekiama pasėti tautų nesantaiką. �iame kontekste į akis krinta tai, kad nera�oma apie vokiečių �udynes, plė�imus Lietuvoje. Matyt, todėl, kad, kaip tvirtina dar viena �mitų� griovėja N. Putinaitė, vokiečių riteriams buvo savas gėrio idealas. Ir lietuvių, latvių bei estų santykių klausimu prasilenkiama su tiesa, moksliniu padorumu. Antai istorikas sukuria tokį kraupų lietuvių karių elgesį: �Žygeiviai (ar pėsčiomis ir dar �iemą traukdavo? – V. T.) neimdavo belaisvių, (...) visus užpultuosius išžudydavo�. Tačiau kitame knygos puslapyje įdėtoje i�traukoje i� H. Latvio „Livonijos kronikos“ sakoma visiškai kitkas: „Vienus nu�udydavo, kitus ėmė į nelaisvę ir i�sivesdavo į savo �emę (...)“. Autorius remiasi kronikos tekstu, bet nemato, kad H. Latvis ra�ė ne apie lietuvių plė�ikavimus, bet karo �ygius: �Lietuviai siekė valdyti visas šiuose kraštuose (Rusioje, Latvijoje ir Estijoje) gyvenančias gentis (...)�. Sintezuotojas pasiklydo tarp dviejų pu�elių. O i� kur Lietuvoje buvo atsiradę vergai? Ne i� belaisvių? Ar lietuviai, kaip ir kiti, jais neprekiavo? Kitaip nei A.Bumblauskas lietuvių karo �ygius vertina latvių istorikas prof. U. Germanis: „(...) Lietuviai buvo tas skydas, kuris apsaugojo latvius ir estus nuo prūsų likimo�. Nieko nepaveiksi, kai i�pa�įstamos skirtingos vertybės, o �juk burna kalba tai, ko pertekusi �irdis� (Mt 12,34).

Vieni grūdų krūvoje ie�ko mė�lo, kiti – grūdų jame.

Teisingai M. Česnavičiūtė ra�o: �Kosmopolitas pirmiausiai yra nihilistas, kurio nihilizmas rei�kiasi visose srityse, taip pat ir tautinėje. Tauti�kumas – tai pirmiausia dorovinė kategorija�. Be to, K. Skrupskelio �od�iais, kosmopolitai skelbiasi �iną absoliučią tiesą.

Jeigu „moderniems“ istorikams romantiniams „stereotipams“ paneigti tenka griebtis A. Bumblausko naudojamų metodų, prasti jų �tiesų� reikalai. Tada esi verčiamas labiau pasitikėti romantikų teiginiais, bent tais, kad pagonybės laikais �monės buvo laisvi, geriau gyveno, nes nevilko baud�iavos.


Juk po krik�to prasidėjo �is jungas. Būtent mūsų protėviai, i� latvių, prūsų patyrę su krik�tu atėjusios baud�iavos �saldumą�, taip atkakliai gynėsi pirmiausiai ne nuo nešamo Dievo, bet nuo įbaud�iavinimo.

Turbūt neatsitiktinai �modernistai�, sintezuotojai (įskaitant A. Bumblauską) apie tai nerašo, kaip nutyli kitur įsigalėjusį religinį fanatizmą ir jo sukeltus karus, inkviziciją, pa�angių mokslo idėjų slopinimą ir t.t. O kas Lietuvoje sunaikino pagoni�kos kultūros paminklus? Taigi objektyvus istorikas turėtų matyti visas Lietuvos puses. Juolab netikintis. Taip manyti verčia jo �od�iai: �Dievo idėja geriausiu atveju taps tik viena iš daugelio šiuolaikiniame postmoderniame idėjų chaose. Mirties samprata šiandienos žmogui – tik pasaulėvokos periferija�. Nederėtų pagal save spręsti apie kitus. Be to, kaip pabrė�ė V. Po�kus ir kiti, Lietuva europėjo, priklausė Vakarų Europos civilizacijai ir iki 1387 m. Tai akivaizd�iai rodą Kernavės materialinių paminklų tyrinėjimų rezultatai. Ne �iaip sau Kernavei davė Lietuvos Trojos pavadinimą. I� dalies galima sutikti su jo (V. Po�kaus) prielaida, kad XV–XVI a. Lietuva krik�čionėjo, o ne europėjo. Daug tiesos JAV istoriko, prof. V. Urbano teiginyje: „Kraštovaizdžio, nusėto ba�nyčiomis ir �en bei ten i�sibarsčiusiais vienuolynais, vaizdais negali u�maskuoti atstumiančios XV a. tikrovės�. Kartais vertinimai, nuostatos keičiamos kaip kojinės. Tai tradiciniams istorikams priskiriamas po�iūris į Lietuvos istoriją kaip unikalią, nepakartojamą (kuris dabar neleid�iąs Lietuvos suvokti kaip bendros civilizacijos dalies), o po kelių sakinių sakoma prie�ingai: �Mes, būdami �alis be gamtinių i�teklių, (...) vis dėlto ka�kokiu stebėtinu būdu sugebėjome i�gyventi�.

Ar pa�iūros keičiasi pagal vidurių spazmų intensyvumą? Jos kertasi ir su aritmetika. Apie Anglijos ir Lietuvos ba�nyčių tankumą sprend�iama pagal atstumą tarp jų. Pradinukai dėdę istoriką pataisytų: reikia lyginti gyventojų ir ba�nyčių skaičių. Istorikas pasirinko ir nevykusią lyginimo bazę. Anglijos pavyzdys kaip tik patvirtina posakį �Arti ba�nyčia, toli Dievas�.

Bulvarinę istorijos knygą recenzavo savi – E. Gudavičius, A. Nik�entaitis ir V. Ali�auskas (neturintis mokslinio laipsnio). Du pirmieji skambčioja ir adoravimo varpeliais: �Čia dera mokslo vir�ūnės ir mokslo populiarinimas� (E. Gudavičius). �Tai geriausia istorijos knyga� (A. Nik�entaitis). Tik ar neįsi�eis E. Gudavičius? Kiti kartojo: �Tai pirmas modernus po�iūris į istoriją�. Jų valia kompromituotis. Paai�kėja, kad moksliniu neprincipingumu, konformizmu pasiligojusi ir VU Istorijos fakulteto Mokslinė taryba. Tuomet kaip nepatikėsi neseniai �Kultūros baruose� diskutavusių vieningai išsakyta nuomone apie visuomenę sukausčiusią baimę. Deja, neatsakyta kodėl. Nema�ai pasako faktas, kad ilgiausiame autoriaus konsultantų sąra�e įra�ytos senosios Lietuvos istorijos netyrinėjančių mokslininkų pavardės, nėra �ymiausių mūsų medievistų (R. Batūros, XVIII–XIX a. ūkio istorijos tyrinėtojo akad. V. Merkio ir kt.). Ar �savi� objektyvūs?

Autorius savo kūrinį skiria visiems. O kam jis tinka? Dėl nesistemi�ko dėstymo, neglaustos minčių rai�kos, u�stalės �poringių� leksiką primenančios kalbos ne ką i� jos galima i�mokti. Išskyrus sensacijų besivaikantiems žurnalistams ir mutantams.


Regis, viskas ai�ku, i�skyrus A. Bumblauskui rodomą i�skirtinį dėmesį. Nepaskelbusiam habilitacinio darbo, paskelbusiam vos 7 straipsnius suteikiamas profesoriaus vardas, Frankfurto mugėje ir Lietuvoje reklamuota dar nei�ėjusi knyga, reklamos pompa, jai pasirod�ius, atleidus i� Valdovų rūmų statybos komisijos narių, sukeliamas triuk�melis �skriaud�ia� ir kitus. Kas tuo suinteresuotas? (socialiniai parazitai)

�i knyga dar kartą patvirtina akad. V. Merkio diagnozuotos istorijos mokslo ligos simptomus (cini�ką po�iūrį į savo istoriją, ne tikrų, bet i�galvotų stereotipų, patriotinių mitų �demaskavimas�, profesinio nevisaverti�kumo kamuojamų istorikų siekimas patraukti tautos, ypač kaimyninių �alių istorikų dėmesį ir t. t.). Taigi �iai knygai mokslinės etikos kriterijai netinka. Rengiant knygą, A. Bumblauskui talkino didelis būrys studentų. Ar jis, buvęs dekanas, katedros vedėjas, nepateko į vie�ųjų ir privačių interesų konfliktą? �į klausimą pirmiausiai adresuoju VU vadovams.

(Lietuvos aidas 2005 08 01, nr. 176, p. 6)

/Pabaiga/

Straipsnio originalus tekstas i� čia: http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=2073&DisplayType=nested&setCookie=1

Straipsnio komentarai:

I-os dalies straipsnio komentaras, Antradienis, 03 Lapkritis 2009 22:47: "Kaip jums atrodo: u� ką kai kurie mūsų profesoriai apdovanoti Lenkijos ordinais? Dar akademikas Merkys yra prasitaręs, kad mūsų istorikus veikia įsipareigojimai u�sienio fondams ir institucijoms. Gėda �iūrėti į mūsų istorikų pataikavimą lenkų istorikams. Lenkai patys i� jų �aiposi. Tai vėl, �iūrėk, kitas istorikas dėl giminystės ry�ių ar kitokių įsipareigojimų staiga ima pataikauti vokiečių istorikams ir skelbti, kad lietuviai - Klaipėdos kra�to okupantai..." Teksto komentaras paimtas iš čia: http://www.sarmatija.lt/index.php/praeitis-is-arciau/689-nesinuodykime-a-bumblausko-senosios-lietuvos-istorija?start=3

http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=2073&DisplayType=nested&setCookie=1

http://www.sarmatija.lt/index.php/praeitis-is-arciau/689-nesinuodykime-a-bumblausko-senosios-


Bronislavas Genzelis. Ir vėl viena tiesa (2009-12-03, www.bernardinai.lt, prof. B. Genzelis) A.Bumblausko negatyvi nuostata Lietuvos valstybės at�vilgiu susiformavo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. 1987 metų lapkričio 26 dieną Mokslų akademijoje vyko diskusija tema "Istorinė tiesa". Joje dalyvavo keli �imtai vilniečių, tarp jų - �ymūs istorikai, mokslininkai, ra�ytojai. Kalbėjo ir Antanas Terleckas. Jo kalba buvo gana nuosaiki, prelegentas tik priminė, kad mes turime savo herbą, vėliavą, kuri yra ne ta, kurią kabiname. I� salės i�siver�ė A.Bumblauskas, jis i�vadino A.Terlecką provokatoriumi, o diskusijos vedėjus "neatsakingais asmenimis". Salėje sau pritarėjų nerado. Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-03-bronislavas-genzelis-ir-vel-viena-tiesa/36401

Straipsnio komentarai:

„Pociai - gavę oficialius Lenkijos apdovanojimus. Visi - Adamkevičiaus ir Bo�enos palikimas.Tai nėra normalu.“

„A.Bumblauskas yra taip pat,deja, ir prolenki�kas istorikas,daugiau atstovauja Lenkijos istorikų istorinę mintį ,ma�iau Lietuvos interesus.Nesuprantu,kodėl prof.A.Bumblauskas u�ima dabar taip auk�tas pozicijas Lietuvos istorikų gretose?“

/Kokio dydžio yra valstybiniai grantai melus rašantiems/

�tai kiek, preliminariais skaičiavimais, A. Bumblausko "istorinės atminties" veikla mums jau kainavo:

Bumblausko projektas Būsena Suma, Lt www.viv.lt neveikianti 631 000 www.mdl.lt veikianti, primityvaus turinio

svetainė 350 000

http://projektai.vu.lt/ldk/ veikianti, projekto svetainė kaina dar nepaviešinta www.fenomenai.lt neveikianti kaina dar nepaviešinta LDK didikų portretų paie�kos Ukrainoje

30 000

LDK didikų portretų parodos 11 630 Knygos koncepcijos parengimas, ekspedicijos Ukrainoje ir katalogas

100 000

I� VISO "ĮSISAVINTA" 1 122 630 Lt Šaltinis: http://naujienos.istorija.net/2010/04/bumblausko-sou-tesinys-brangi-istorine.html

/Apie A. Bumblausko teisinį �anta�ą/

A. Bumblauskas taip pat nepatenkintas tuo, kad aš perpasakoju LNK televizijos laidos „Kakadu“ ir portalo Ekspertai.eu informaciją apie jo, kaip kelių abejotinų projektų vadovo, �įsisavintus� milijonus.

www.bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-03-bronislavas-genzelis-ir-vel-viena-tiesa/36401

www.viv.lt

www.mdl.lt

http://projektai.vu.lt/ldk/

www.fenomenai.lt

http://naujienos.istorija.net/2010/04/bumblausko-sou-tesinys-brangi-istorine.html


Beje, svetainė viv.lt, u� kurią buvo įsisavintas 631 tūkstantis litų, �iandien (2010 m.), balandžio 14 d., vis dar neveikia <...>

Tai pat skaitykite nuorodoje straipsnį „Alfredas Bumblauskas – Ukrainos atradėjas!”

Šaltinis: http://naujienos.istorija.net/2010/04/negaliu-paneigti-kad-bumblauskas.html

Piktavaliai praeities klastotojai Alfredas Bumblauskas http://www.delfi.lt/temos/alfredas-bumblauskas http://www.delfi.lt/news/daily/education/konkursas-uzduokite-savo-klausima-ltv-laidos-lyderiai-komandoms.d?id=49872210 Edvardas Gudavičius (A. B. bendramintis) Alvydas Nikžentaitis (A. B. bendramintis) http://g4.delfi.lt/images/pix/file59105999_3eb10fdd.jpg N. Putinaitė – praeities klastotoja V. Ališauskas – dirba A. B. Au�ra Kristina Pa�ėraitė - Religijos studijų ir tyrimų centras, VU

Istorikas Nadija Neporožnia (Ukraina) mirė 2004 G. Rackevičius rimtas ginkluotės tyrynėtojas V. Kazakevičius praeities ginkluotės specialistas „TV nematome i�kiliausių Lietuvos istorikų (J.Kiaupienės, Z.Kiaupos, I.Luk�aitės, A.Tylos)10.“

10 Iš http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-03-bronislavas-genzelis-ir-vel-viena-tiesa/36401

http://naujienos.istorija.net/2010/04/negaliu-paneigti-kad-bumblauskas.html

http://www.delfi.lt/temos/alfredas-bumblauskas

http://www.delfi.lt/news/daily/education/konkursas-uzduokite-savo-klausima-ltv-laidos-lyderiai-komandoms.d?id=49872210

http://g4.delfi.lt/images/pix/file59105999_3eb10fdd.jpg

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-03-bronislavas-genzelis-ir-vel-viena-tiesa/36401


T.Baranauskas: Karali�kas kraujas ir bulvarinė istoriografija Tomas Baranauskas, www.DELFI.lt, 2006 m. spalio 26 d. 10:12

Did�iosios Britanijos karalienė El�bieta II i� Lietuvos turbūt i�vyko linksma: ją, �inančią karali�ko kraujo specifiką, turėjo pralinksminti provincialūs lietuvi�ki �atradimai� apie jos nepaprastą ry�į su Gediminaičiais.

Mūsų istorikas Alfredas Bumblauskas pasistengė, garsindamas �ią savo netikėtai aptiktą �sensaciją�, – jos skelbimui buvo pakinkyta ne tik žiniasklaida, bet ir pats prezidentas Valdas Adamkus turėjo apie tai asmeni�kai informuoti karalienę. O kad karalienė �ito niekada neu�mir�tų, tą patį padaryti buvo paprašytas ir Didžiosios Britanijos ambasadorius Colinas Robertsas. Anot A. Bumblausko šie jo taip plačiai paskelbti faktai esąs �Lietuvos pagarbos �enklas El�bietai II�.

I� prad�ių A. Bumblausko skelbiamos �sensacijos� esmę sudarė viena atsitiktinai pastebėta El�bietos II giminystės su Gediminu linija, vedanti per Kazimiero Jogailaičio dukterį Sofiją ir Hohencolernus į Stiuartų-Hanoverių dinastiją. Tačiau El�bietai II i�vykus, mūsų atradėjas nenurimo, ir, kartu su �taip pat istoriku sūnumi Mangirdu atrado dar dvi linijas�. O kadangi dėl �io naujo atradimo �sensacija� patrigubėjo, apie ją teko skubiai prane�ti pirmajame �e�tadieninės �Respublikos� puslapyje (2006-10-21).

Na, o remdamasis tokiais įstabiais giminystės faktais, mūsų atradėjas leidosi jau ir į visai toli siekiančius apibendrinimus. Girdi, turėdami tokią did�iulę karali�ką garbę, mes darome didelę klaidą priskirdami save mužikiškoms Baltijos šalims. �itokią nepaprastą giminystę su El�bieta II reikia išnaudoti. Gal ir respublikos mums nebereikia? „Lietuviai respublikoje praleido tik 86 metus – nuo Steigiamojo Seimo 1920-aisiais, o �imtmečius buvo monarchų vald�ioje,� – ai�kina savo atradimų į monarchizmą pastūmėtas A. Bumblauskas. �Amerikiečių sociologų tyrimai parodė, kad konstitucinės monarchijos visuomenes veikia teigiamai“, – �engia dar vieną �ingsnį mūsų karali�kosios garbės Kolumbas, čia pat apgailestaudamas, kad atkurti monarchiją būtų �pernelyg sudėtinga�. Tačiau atradėjas nebūtų vertas savo atradimo, jei nepasiūlytų originalios i�eities: �Tačiau jei jau esame taip netoli El�bietos II, tai gal įsitraukime į britų Tautų sandraugą, kurią sudaro keliasde�imt valstybių...“ Esą tokiu būdu mes įrodytume, �kad lietuviai nėra prastesni u� britus, bet mes mėgstame save žeminti ir i� dalies tai darome dėl to, kad nei�manome savo istorijos“.

�itie stulbinantys tau�kalai, mane, kaip istoriką, privertė pasijusti nejaukiai. Istoriją a� laikau mokslu, bet tokie istorikai kaip Bumblauskas jau baigia įrodyti, kad tai – tik u�siėmimas, artimas bulvarinei žurnalistikai...

www.DELFI.lt


Kaipgi yra su tuo �procentėliu� lietuvi�ko kraujo, kurį El�bietos II gyslose tariasi atradęs A. Bumblauskas? Kad A. Bumblauskas menkas matematikas pastebėjo dar �Delfi� komentatoriai – apie tai ir kalbėti neverta. Svarbiau kitkas. Elbžietą II nuo Gedimino skiria nuo 16 iki 27 kartų. Dvide�imtoje kartoje nuo savęs kiekvienas �mogus teori�kai turi vir� milijono protėvių. Ką rei�kia vienas Gediminas šiame kontekste?

Antras dalykas, kad vienas ir tas pats asmuo tolimesnių protėvių sąra�e pasikartoja daug kartų. Europos �alių kunigaik�čiai ir karaliai sudarė palyginti negausią bendruomenę, kurios nariai tuokdavosi tarpusavyje. Taip mai�antis �mėlynam� kraujui, kiekvienos į �ią bendruomenę įsiliejusios giminės genai per keliolika, ar, juo labiau, keliasde�imt kartų, pasiskirsto ma�daug tolygiai.

Gedimino kraujas į Vakarų Europos diduomenės genofondą įsiliejo dar XIV a. I pusėje. Ir įsiliejo keliomis linijomis, be to, į auk�čiausią to meto visuomenės e�eloną – kunigaik�čių, karalių ir imperatorių gimines. �ių giminių at�alos savo ruo�tu buvo geid�iami kitų kilmingų giminių vedybiniai partneriai. �iandien sensacija reikėtų laikyti ne kokio nors auk�tos kilmės Europos aristokrato giminystės ry�ius su Gediminu, o tokių ry�ių nebuvimą.

Dinastines sąjungas su u�sieniu Lietuvos valdovai pradėjo megzti dar Mindaugo laikais. Pats Mindaugas i�leido savo dukterėčią ir dukrą u� Volynės kunigaik�čių, o Traidenis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, u�mezgęs dinastinius ry�ius su Vakarų kunigaik�tyste – Mazovija. 1279 m. jis savo dukterį Gaudimantę i�tekino u� Plocko kunigaik�čio Boleslovo II. Gaudimantė pasikrik�tijo, priimdama Sofijos vardą, o jos sūnus, beje, gavo �pagoni�ką� savo senelio Traidenio vardą.

�i dinastinė sąjunga buvo tik pirmoji kreg�dė. Kaip tikras dinastinių sąjungų meistras pasi�ymėjo Gediminas, radęs vedybinių kombinacijų, kurios padėjo ne tik u�megzti sąjungas su Rytų ir Vakarų �alimis, bet ir leido jo sūnums Algirdui bei Liubartui įsitvirtinti Rusijoje.

Vakaruose Gediminas �ioje srityje irgi pasiekė du svarbius laimėjimus. Apie 1316–1318 m. jo dukra Danmilė El�bieta i�tekėjo u� Plocko kunigaik�čio Vaclovo, taigi buvo atnaujinta Traidenio sąjunga su Mazovija. O 1325 m. Gediminui pavyko savo dukrą Aldoną Oną i�leisti u� Lenkijos karalaičio, būsimo karaliaus, Kazimiero Did�iojo. Aldona buvo pirmoji lietuvė, patekusi į Vakarų Europos �alies karali�kąją �eimą. I� čia jos palikuonių laukė kelias į kitas karali�kas ir kunigaikštiškas šeimas. Vien per Aldonos Gediminaitės santuoką su Gediminaičių dinastija XIV a. neakivaizd�iai susigiminiavo daugelis svarbių Vakarų Europos giminių. Aldonos anūkė El�bieta tapo ketvirtąja imperatoriaus Karolio IV žmona ir imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio motina. Taigi, Vytautas ir Jogaila daugiausia reikalų turėjo su vienu įtakingiausių to meto politiku Zigmantu Liuksemburgiečiu, kuris buvo jų senelio proproanūkis. Beje, Zigmantas �inojo apie �ią giminystę ir į Vytautą kreipdavosi kaip į savo �brangiausiąjį giminaitį�.


Gedimino pradėtą dinastinių ry�ių politiką sėkmingai tęsė ir jo sūnūs Algirdas bei Kęstutis. Dinastinės sąjungos laimėjimu reikia laikyti ir Jogailos santuoką su Lenkijos sosto paveldėtoja Jadvyga. Iš viso XIII–XV a. priskaičiuojama 17 dinastinių lietuvių–lenkų santuokų. Jos neabejotinai darė įtaką Lietuvos ir Lenkijos suartėjimui, o taip pat įtraukė Gediminaičius į painų Europos valdovų dinastinių ry�ių raizginį. �į raizginį sunku �iandien ap�velgti, apra�yti ar protu suvokti. Bet ir iš pirmo žvilgsnio aišku, kad Gediminą su �iuolaikiniais Europos aristokratais sieja �imtai ir tūkstančiai giminystės linijų.

O norint suvaldyti �ią mil�ini�ką informaciją ir pasekti konkrečius giminystės ry�ius �iandien padeda kompiuteris. Asociacijos �Les Amis de Roglo� genealoginių duomenų bazė apima beveik 1,7 milijono kilmingų asmenų, ir joje akimirksniu galima rasti visus genealoginius ry�ius tarp į �ią bazę įtrauktų asmenų. Pasinaudojus �ia baze, galima pasekti ir Gedimino giminystės ry�ius. Nors �i bazė dar nei�sami ir nepakankamai tiksli, bendrą tendenciją ji parodo labai vaizd�iai.

Giminystės ry�ių gausa įspūdinga – jau pirmoji paie�ka atskleidė 5286 giminystės tarp Gedimino ir El�bietos II linijas. Pasigilinus paai�kėjo, kad �ioje duomenų bazėje, be kita ko, praleista Gedimino dukra Danmilė El�bieta, per kurios dukterį Oną eina vienas i� gausesnių Gedimino ir Vakarų Europos aristokratijos giminystės ry�ių pluo�tas. Apie tai informavau duomenų bazės autorius, ir jie �ią spragą operatyviai u�pildė. Vien dėl �ios, atrodytų, menkos pataisos, fiksuotų Gedimino ir El�bietos giminystės linijų skaičius i�kart �oktelėjo iki 6572. Ar tai rei�kia, kad El�bieta II turi tą trok�tamą �procentėlį� lietuvi�ko kraujo? Anaiptol. Iki procento – labai toli, prie jo nepriartėtume net atradę naujų giminystės ry�ių bei prie lietuvi�ko kraujo �donorų� priskyrę Traidenį, Kęstučio �moną Birutę, Jogailos – Sofiją Al�ėni�kę (jos taip pat yra El�bietos bei visų Europos aristokratų protėvių tarpe)...

Europoje �iandien liko tiktai 10 valdančių paveldimų monarchų. Akivaizdu, kad visi jie turi ry�ių ir su Gediminu, ir su Traideniu. El�bieta II �iame kontekste ne tik nei�siskiria ry�ių su Gediminu gausa, bet ir priklauso prie ma�iausiai tokių ry�ių turinčių Europos monarchų – minėtame de�imtuke ji u�ima vos a�tuntąją vietą.

Daugiausia giminystės linijų Gediminą sieja su Danijos karaliene Margaretė II – net 24.550 , o su Traideniu – 13.495 linijos. Antroje vietoje – Liuksemburgo didysis kunigaikštis Henris – 23.439 giminystės linijos su Gediminu ir 12.875 – su Traideniu. Trečią vietą u�ima Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I: 23.069 giminystės linijos su Gediminu ir 13.198 – su Traideniu.

Kitus Europos monarchus su Gediminu ir Traideniu irgi sieja gausūs giminystės ry�iai: 4) �vedijos karalius Karlas XVI Gustavas: 22.731 linijos – su Gediminu, 12.513 – su Traideniu, 5) Norvegijos karalius Haraldas V: 16.823 – su Gediminu, 9.342 – su Traideniu, 6) Belgijos karalius Albertas II: 12.786 – su Gediminu, 6.972 – su Traideniu, 7) Nyderlandų karalienė Beatričė: 9.824 – su Gediminu,


5.304 – su Traideniu, 8) Did�iosios Britanijos karalienė El�bieta II: 6.572 – su Gediminu, 3.698 – su Traideniu, 9) Lichtenšteino kunigaikštis Hansas Adamas II: 5.230– su Gediminu, 2.778 – su Traideniu, 10) Monako kunigaikštis Albertas II: 895 – su Gediminu, 488 – su Traideniu.

Pana�ių ry�ių galima rasti ir su kitais aristokratais. Antai Velso princesė Diana buvo Gedimino palikuonė per 175 linijas, Antrojo pasaulinio karo laikų Did�iosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis – per 20 linijų (visos per Danmilę El�bietą Gediminaitę). 1918 m. Lietuvos Taryba Lietuvos karaliumi buvo i�rinkusi Wilhelmą II von Urachą, kuris buvo įsipareigojęs priimti Mindaugo II vardą. Pastarąjį su Gediminu siejo bent 353 giminystės linijos... Beje, 5.116 giminystės linijos su Gediminu siejo ir paskutinį Rusijos imperatorių Nikolajų II, taigi pagal bumblauski�ką logiką jis būtų visai tinkamas Lietuvos valdovas.

O gal mums tikrai nebereikia respublikos, gal būtų gerai susigrą�inti kokį nors monarchą? Atrodo, kad kai kurie mūsų provincijos intelektualai geriausiai save i�reik�ti ir tegalėtų kaip karaliaus dvaro poetai, trubadūrai ir istorikai. Gyventi respublikoje jiems pernelyg sunku.

Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tbaranauskas-karaliskas-kraujas-ir-bulvarine-istoriografija.d?id=11050090

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tbaranauskas-karaliskas-kraujas-ir-bulvarine-istoriografija.d?id=11050090


T.Baranauskas: Karališkas kraujas ir bulvarinė istoriografija (intelektualiausi delfi komentarai)


i�pūtė �iniasklaida arba tie kas u� jų.










T.Baranauskas: Ar priminsime Europai apie �iaulių mū�į? Tomas Baranauskas, www.DELFI.lt, 2006 m. rugsėjo 22 d. 12:10

�iemet sukanka 770 metų nuo lietuvių pergalės �iaulių (Saulės) mū�yje – pirmojo didelio lietuvių laimėto mū�io Lietuvos istorijoje. 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs mū�is turėjo tarptautinę reik�mę – jame žuvo ne tik antrasis ir paskutinis Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas, bet ir pats Kalavijuočių ordinas – pirmasis vienuolių riterių ordinas Pabaltijyje.

Jo likučiai 1237 m. buvo prijungti prie Vokiečių ordino. �i pergalė leido i� vokiečių vald�ios kuriam laikui i�sivaduoti kur�iams ir �iemgaliams. �iandien �iaulių mū�io diena Lietuvoje ir Latvijoje minima kaip Baltų vienybės diena.

<...>

A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“ – mokslinė ar bulvarinė? (Voruta, 2010-01-10)

Pirmoji istoriko knyga Pagaliau pasirodė ir buvo pompasti�kai pristatyta pirmoji Alfredo Bumblausko knyga �Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 485, [2] p.). Knyga buvo rengiama, finansuojama ir reklamuojama visą de�imtmetį. 1996 m. jos rengimą parėmė Atviros Lietuvos fondas11, 2001 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija knygos leidimui skyrė 40 tūkstančių litų. Dar 110,3 tūkstančio litų knygos leidimui skyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Knygą taip pat parėmė Saulius Karosas, Kultūros paveldo centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija… �od�iu, �Senosios Lietuvos istorija� pareikalavo nema�ai valstybės bei nevalstybinių fondų lė�ų, autoriaus bei jo gausių talkininkų darbo ir laiko, kol pagaliau pasiekė skaitytoją.

Istorikas, iki �iol labiau �inomas kaip populiarių televizijos laidų vedėjas, pirmą kartą plačiau i�dėstė savo Lietuvos istorijos viziją, kuri turėtų patraukti visuomenės dėmesį dėl kelių prie�asčių. Pirma, autorius �inomas i� televizijos laidų (mažiau žinomas iš mokslinių tyrinėjimų, bet tai visuomenei ne taip jau ir aktualu). Antra, knyga reklamuojama jau seniai – dar 1998 m. Kultūros ministerijai A. Bumblausko paruoštoje „Gyvosios istorijos programoje“, kurioje paties A. Bumblausko darbams buvo skirta 40 proc. viso teksto, ji pavaizduota kaip itin svarbi Lietuvos istoriografijos raidos gairė , nors, kaip dabar �inome, iki jos u�baigimo dar buvo likę daugiau kaip �e�eri metai. Juo labiau reklamos netrūksta dabar, knygai jau pasirod�ius – gegu�ės 2-ąją pristatyta pačiam Prezidentui, ji neliko nepastebėta ir �iniasklaidos . Pagaliau trečioji prie�astis – daug iliustracijų ir ne pernelyg daug teksto – kaip tik tai, ko reikia daug dėmesio istorijos studijoms negalinčiam skirti �mogui.

11 Atviros Lietuvos Fondas, ALF – George Soros (soc. parazitas) įsteigtas bei finansuojamas paramos fondas.


Vaizdų pasaulis Iliustracijos – bene vertingiausia knygos dalis. Anot autoriaus, jų knygoje – apie 1400 (p. 9). Realiai jų, tiesa, kiek ma�iau, bet vis dėlto nema�ai – galima priskaičiuoti apie 1100 iliustracijų ir dar bema� 100 kartoschemų. Ne visos iliustracijos tiesiogiai susijusios su Lietuvos istorija – yra nemažai užsienio valstybių istorijos paminklų, �iandieninių kūrinių (proginės monetos, paveikslai, paminklai ir pan.), keli gamtos vaizdai, o taip pat apie 40 fragmentų, i�kirptų ir i�didintų i� didesnių iliustracijų. Tokios iliustracijų gausos i� tiesų dar nebuvo nė viename iki �iol i�leistame Lietuvos istorijos vadovėlyje, ir tai, be abejo, yra akivaizdus A. Bumblausko knygos privalumas, dėl kurio knygą bus įdomu pavartyti ne tik istorijos mėgėjui, bet ir profesionalui.

Vis dėlto atid�iau pa�velgus į iliustracijas ir jų komentarus ne vienu atveju tenka nusivilti. Nepaisant autoriaus pasigyrimų, jog �ią knygą �galima prilyginti istorijos vaizdų enciklopedijai�, kurioje vaizdai „pateikiami ne kaip iliustracijos, o kaip ikonografijos šaltiniai� (p. 9), geriau su �altiniais susipa�inęs skaitytojas iškart pasiges profesionalumo atsirenkant ir komentuojant tuos šaltinius.

Antai visas knygos atvartas paskirtas Marienverderio pilies kolonos kapitelyje pavaizduoto kry�iuočių mū�io su lietuviais (XIV a. I pus.) pristatymui (p. 86–87). Tačiau analizei pasirinktas ne originalus

kapitelio atvaizdas, nes �jis gaubia apskritą koloną� ir dėl to esą sunku jį pamatyti, o Marienburgo pilies restauratorių, juo sekant, sukurtas židinio karnizo bareljefas. Autorius nė nepastebi, kad naujųjų laikų menininkai gana laisvai interpretavo originalaus kapitelio duomenis, pridėjo dvi papildomas karių figūras (viena i� jų A. Bumblausko knygoje išdidinta ir analizuojama kaip autentiškas šaltinis – p. 87 vir�uje de�inėje), sukūrė ar modifikavo smulkesnes detales. Pavyzdžiui, lietuvis, kuris vaizduojamas „vienintelis su kitokiu �almu, primenančiu riterių �almus�, dėl kurio autorius spėlioja, kad gal čia vaizduojamas trofėjinis �almas (p. 87 apačioje), i� tiesų ant originalaus kapitelio vaizduojamas su

visi�kai kitokiu smailiu �almu, dėl kurio pana�ių spėlionių nei�kiltų. Nesiseka autoriui net suskaičiuoti 12 jo ��altinyje� pavaizduotų karių – jis suskaičiuoja 4 kry�iuočius ir 9 lietuvius (p. 86), t. y. i� viso 1312.

Ne geresnės �inios atsiskleid�ia ir pristatant Trakų pilies reprezentacinės salės freskas (p. 159). Anot autoriaus, �apie jas galima spręsti tik i� 1822 m. Vincento Smakausko darytų kopijų�, nors istoriografijoje gerai žinomos ir dailininko restauratoriaus Jerzio Hoppeno 1933 m. darytos spalvotos kopijos, tikslesnės u� grafinius V. Smakausko pie�inius , o vienos freskos labai blankų atvaizdą galima

į�iūrėti ir �iandien pačioje pilyje.

12 Sekančiame pataisytame leidime (2007 metų) skaičius pataisytas į 12.

Originalus kolonos reljefas


Vieną klaidą pastebėjo, matyt, pats autorius, todėl ji pataisyta pastebėtų klaidų lapelyje: 150 puslapyje �publikuojama ne �v. Jurgio, net Grudzionco komtūrijos ir miesto vėliava,� – pažymima taisant klaidą, ir priduriama: ��v. Jurgio vėliavos atvaizdas: Sven Ekdahl Jono Dlugo�o �Prūsų vėliavos� – �algirio mū�io �altinis". V., 1992, p. 157�. Deja, ir �į kartą autorius nepataikė. Nurodytame puslapyje i� tiesų yra ne �v. Jurgio vėliava, o tik tai, ką Dlugo�as pavadino �v. Jurgio vėliava (raudona vėliava su baltu kry�iumi, o tikroji �v. Jurgio vėliava – balta su raudonu kryžiumi).

Knygos iliustracijas i�tinka ir kitokio pobūd�io nelaimės. Pavyzd�iui, nuostabi A. Kuncevičiaus Medininkų pilies nuotrauka i� pauk�čio skryd�io i�spausdinta apvertus ją veidrodiniu principu (p. 81). Greta puikuojasi XIV a. Lietuvos gynybinių įtvirtinimų sistemos kartoschema, kurioje Birštonas ka�kodėl virsta Auk�tadvariu (tokios pilies nė nebuvo – tikrajame Auk�tadvario piliakalnyje stovėjo Navės ar Navinės pilis, o Bir�tone – Birštono pilis13).

Atidesniu �vilgsniu �velgiant į A. Bumblausko knygos iliustracijas, pana�ius pavyzd�ius būtų galima tęsti, tačiau nesinorėtų pernelyg grie�tai vertinti �io i�ties novatori�ko A. Bumblausko vadovėlio aspekto – vis dėlto ne taip lengva nepasiklysti tarp daugiau kaip tūkstančio iliustracijų, sukauptų pasitelkus ne vienos A. Bumblausko seminarus lankiusių studentų kartos darbus.

�Tiriamoji didaktinė mokslinė sintetinė studija� Ką gi galima pasakyti apie knygos tekstą? Jau skaitant įvadą ai�kėja, kad jis bus ne ma�iau novatori�kas u� iliustracijas. Aptariamas vadovėlis, anot autoriaus, yra ne �iaip vadovėlis, o �tiriamoji didaktinė studija� (p. 9). Arba, kaip ją apibūdino knygos leidimą palaiminusi Vilniaus universiteto istorijos fakulteto mokslo taryba, – �mokslinė sintetinė studija� (p. 4). Didaktiniai u�daviniai �vertė išgryninti teorinį knygos modelį ir periodizaciją, pabandyti suderinti įvykinės istoriografijos i�keltą �lemtingų įvykių� sampratą su modernistinės istoriografijos formuluojamu �procesų ir struktūrų istorijos principu�. Čia, sako autorius, bus pateikti �geopolitinių permainų, ūkio, vald�ios, kultūros, idėjų, mentaliteto, kasdienybės istorijos apibūdinimai�, o taip pat atliktas teorinis tyrimas ir dedukci�kai suformuluotas istorijos proceso lygmenų raidos modelis.

Tiek procesų, struktūrų ir i�grynintų teorijų siūlantis įvadas skatina neprabėgti vien pavir�iumi, bet įsigilinti ir į autorinio teksto novatori�kumą.

�Nėra katės, nėra ir civilizacijos� Pirmiausia tad �vilgsnis krypsta į kasdienybės istoriją, juo labiau, kad pagoni�kosios Lietuvos kasdienybei skirtas skyrelis pavadintas gana neįprastai – „Kasdienybė, arba Lietuvoje pasirodo katės“ (p. 92). Gal neverta ginčytis, kiek korekti�ka i�vada, kad XIII a. Lietuvoje nebuvo kačių, padaryta i� fakto, kad ankstyviausi �iuo metu �inomi kačių palaikai Lietuvoje rasti 1390 m. gaisrų sluoksniuose Mai�iagaloje ir Kernavėje. Tačiau randamas i�ties originalus paai�kinimas, kodėl tuo metu kačių nebuvo. Nupie�ęs itin skurd�ios to meto lietuvių buities vaizdelį, autorius daro i�vadą: �Tad ką tokioje �alyje galėjo rasti patogumus mėgstanti katė? Mėsos nuo stalo jai nenumes, pieno pagailės, o

13 Sekančiame 2007 metų pataisytame leidime pataisyta.


ir �ilumos per ma�ai. Matyt, katė yra tam tikras civilizacijos �enklas. Tai, kad jo nebuvo, rodo, kokio lygio buvo pagoni�koji visuomenė. Nėra katės, nėra ir civilizacijos.“

Ką gi, �mogus, mylintis ir lepinantis savo katę yra geras �mogus, bet mokslininkas, pagal savo i�lepintą augintinį sprend�iantis apie visą kačių giminę, nėra labai į�valgus mokslininkas. Pana�u, kad A. Bumblausko �inios apie kates ir apsiriboja �iniomis apie savo katę, kuri, anot jo, ir įkvėpusi parašyti �į originalų skyrelį. Tačiau katė yra vienas i� tobuliausių ir i�tvermingiausių plė�rūnų, kuriam �mogaus rūpestis nėra reikalingas, kad galėtų i�gyventi. Tiek to, istorikas – ne zoologas, bevartant civilizacijų, žmogaus ir gyvūnų santykių klodus jo visada tyko nei�tirti pavojai.

Gyvenimas be degtukų Tačiau �alia samprotavimų apie kates dar galima pasiskaityti ir kitų originalių samprotavimų lietuvių buities tema, kaip antai:

• „Nebuvo net krosnies: namo vidury kūrenosi lau�as14� (�alia, p. 93, įdėta Kernavės amatininko trobos interjero rekonstrukcija su aiškiausiai matoma krosnimi).

• „Nebuvo degtukų“ (belieka pridurti: taip pat elektros ir net interneto).

• „Avalynė labai paprasta, i� odos ir kailio. Veltinių nebuvo. Įsivaizduokite �altą �iemą su tokia avalyne į Estiją plė�ti �ygiuojantį lietuvį!� (tačiau �alia, p. 93, publikuojama ano meto bato nuotrauka, pažymint: „Akylas �vilgsnis ras skirtumų nuo �iandieninių batų, bet i� esmės batas toks pat“ – nežinia, kodėl gretimuose puslapiuose tokie prie�taringi tų pačių batų vertinimai – gal skirtingi A. Bumblausko seminaruose dalyvavę studentai ra�ė, o gal pirmuoju atveju turėta galvoje, kad toji avalynė batuotam katinui netiktų, nes visa tai ra�yta ai�kinant, kodėl Lietuvoje negalėjo gyventi katės).

• „Vargu ar labai skyrėsi kunigaik�čio ir valstiečio buitis�� (rodos, nereikia komentarų).

Sunku patikėti, kad tokie dalykai ra�omi į moksli�kumą pretenduojančiame veikale� �inoma, reikia suprasti, kad „kasdienybės istorija yra bene ma�iausiai tirta Lietuvos istorijos sritis“, kaip pažymi pats autorius. Neabejotina, kad tai labai apsunkina moksli�kai įvertinti katės vietą civilizacijų istorijoje ar veltinių privalumus odinių ir kailinių batų at�vilgiu. �iame tyrinėjimų etape i�ties, matyt, belieka manyti, kad lietuviai �ygiuodavo į Estiją nu�alusiomis ir gangrenuojančiomis kojomis ir dėl to labai stebėtis – o juk yra kuo stebėtis! Bet tai, �inoma, tik �iame A. Bumblausko tyrinėjimų etape – na, o kriti�kesnis skaitytojas turbūt supras, kad ne viskas taip baisu: kariai i� �ygių grį�davo sveikomis kojomis, o kunigaik�čiams tikrai neteko gyventi vienoje patalpoje su gyvuliais, kaip valstiečiams, o ir pasi�viesti jie be baimės galėjo ne tik spingsulėmis ir balanomis, o ir �vakėmis� Juo labiau, kad Lietuvos pirkliai va�ką ve�davo parduoti net į u�sienį…

Beje, kalbant apie Lietuvos pirklius, tai yra dar viena d�iugi �inia A. Bumblauskui. Rygos skolų knygoje 1296 ir 1305 m. minimi Kernavės pirkliai Remeikis ir Studila nėra �vieninteliai šaltinyje paminėti pirkliai iš Lietuvos15�, kaip teigia knygos autorius (p. 62). I� tiesų jų gerokai daugiau – priskaičiuojama

14 Panašu, kad nuotrauka išimta sekančiame leidime. Bet ar nuo to ar esmė pasikeičia, jeigu �alinami tik nepalankūs faktai? 15 2007 metų pataisytame leidime jau ra�oma �Tokie vardai 1296 ir 1305 m. Įra�yti į Rygos skolų knygą. �altinyje paminėtos ne tik �ių kernavi�kių pirklių pavardės – dar ir nurodyta, kad jie iš Lietuvos.“


iki 30-ies. Ir nors dalies jų ry�ys su Lietuva abejotinas, yra ir nebejotinų Lietuvos pirklių (Petras Lietuvis, Lietuvis i� Svyrių, Pabiltis i� Krėvos ir kt.) .

Kad ir kokie kuriozi�ki mums pasirodytų kai kurie A. Bumblausko teiginiai, negalime nepastebėti, kad autorius labiausiai stengiasi u�bėgti u� akių pagoni�kosios Lietuvos visuomenės idealizavimui, nepagrįstam jos kultūrinio lygio i�auk�tinimui. Čia reikėtų kalbėti faktų kalba, ir A. Bumblauskas drąsiai imasi tokios misijos, tik gaila, kad tokiame kilniame Lietuvos istorijos demitologizavimo darbe jam nuolat koją paki�a kompetencijos stoka.

Traidenis su plyta rankoje Autoriui norisi parodyti, kad lietuviai pagonys, statę medines pilis, buvo �iuo po�iūriu labai atsilikę nuo vokiečių: �Paprastai norint u�tarti protėvius sakoma: mūsų kra�tuose nėra uolienų, todėl medinės pilys dar nerodo atsilikimo. Tačiau patriotizmas negali nurungti faktų: kry�iuočiai vien per pirmąjį u�kariavimų de�imtmetį (1231–1242) Prūsijoje pastatė apie 20 mūrinių pilių� (p. 48). Faktų nurungti išties negali niekas, bet ne viskas faktai, kas faktais vadinama. XIII a. I pusėje Vokiečių ordinas Prūsijoje statė medines pilis, o mūrinės pilys statytos �iuo po�iūriu pirmavusioje Livonijoje . Paskutiniajame XIII a. ketvirtyje, o ypač XIV a., mūrinių pilių statyba suklesti ir Prūsijoje, bet medinių pilių Vokiečių ordinas irgi neatsisakė, jas statė atsakingiausiuose kovų su lietuviais fronto ruožuose. Mat tvirtumo medinėms pilims pakanka, o pastatyti jas galima greičiau ir pigiau – tai itin svarbu karo sąlygomis.

Lietuvių santykis su mūro statyba A. Bumblauskui liko gana mįslingas, jo vertinimuose nevengiama minties �uolių ir kra�tutinumų. Iki galo nei�tirtame Kernavės Aukuro kalne rasta viena suskilusi plyta skatina jį kurti pasaką apie tai, jog lietuviams mūras buvo tokia naujiena, kad galima įsivaizduoti „Traidenį i� �ygio atsigabenus plytą ir rodantį tautiečiams, kokias statybas reikėtų pradėti Lietuvoje“ (p. 61). �inoma, kad XIV a. I pusėje lietuviai pradėjo statyti mūro pilis, pasitelkę vokiečių meistrus. Tokiu būdu pilių nebuvo galima pastatyti daug, bet mūro architektūra tapo �inoma Lietuvoje, ir į Kernavės piliakalnį plyta jau nepateko kaip egzoti�ka retenybė (čia stovėjusi medinė pilis sudeginta 1390 m.).

Nesutarimai su faktais ir pačiu savimi Kartais A. Bumblauskas tiesiog nustebina. „…Vismantas – tas pats Mindaugo sąjungininkas, �uvęs prie Tverų; jo na�lė tapo Mindaugo žmona, karaliene Morta,“ – rašo jis (p. 53).

Kitoje vietoje pats Bumblauskas cituoja Ipatijaus metra�čio �inias apie �į Mindaugo �sąjungininką�: „…Vismantas – jį gi nu�udė Mindaugas ir jo �moną pasiėmė ir jo brolius u�mu�ė – Gedvilą, Sprudeikį“ (p. 33), o taip pat kitą to paties metra�čio vietą, kur pasakojama, kaip Vismantas �uvo, kovodamas prie�mindauginės koalicijos pusėje (p. 37). Kyla klausimas – gal A. Bumblauskas neskaitė savo paties knygos?

Nesutaria su savimi autorius ir dėl kai kurių datų. Kęstučio dukra Danutė Ona į Mozūriją (turėtų būti: Mazoviją) i�teka tai 1375 m. (p. 68), tai 1380 m. (p. 119). Gediminas valdė iki 1341 m. (�inia, iki mirties) (p. 71), bet, pasirodo, 1342 m. jis „atidavė valdyti Trakus savo sūnui Kęstučiui“ (p. 158), matyt, trumpam prisikėlęs i� mirusiųjų. Kęstutis Marienburgo pilyje buvo kalinamas ir i� jos pabėgo tai 1361 m. (p. 83), tai 1362 m. (pastaroji data – klaidinga, p. 50). Jogailaičiai Vengriją valdo tai iki

53 psl.


1506 m. (turbūt korektūros klaida, p. 66), tai iki 1526 m. (p. 174–175). Vytautas Lietuvos didžiuoju kunigaik�čiu tampa tai 1390 m. (klaidinga data, matyt, vietoj 1392 m., p. 67), tai 1401 m. (p. 143, 145, 168).

Lietuvos valstybės susikūrimą A. Bumblauskas datuoja apie 1240 m. (pagal E. Gudavičių), pa�ymėdamas, kad �1235 m. rusų metra�čiai mini �Mindaugo Lietuvą�, ir tai esą gali reik�ti, kad tuomet �gal būta ir Dausprungo Lietuvos� (p. 36). Nesileid�iant į diskusijas dėl tokių interpretacijų, pa�ymėtina, kad �Литва Миндовга� Ipatijaus metraštyje minima ryšium su 1238 m. įvykiais, ir rei�kia ne �Mindaugo Lietuvą�, o �Mindaugo lietuvius�, pasiųstus į pagalbą Danilui Romanovičiui .

Kūrybi�kas �altinių papildymas Atpasakodamas ar komentuodamas �altinius A. Bumblauskas nesivar�o nuo savęs pridėti niekuo neparemtų detalių. Komentuodamas Bazelio epigramą (seniausią prūsų kalbos tekstą, įra�ytą 1369 m. rankra�tyje su �ymaus prancūzų mokslininko Nikolo Orezmo traktatu), A. Bumblauskas teigia: ��iomis eilėmis jis [epigramos autorius] priekai�tauja bičiuliui, kuris neturėjęs pinigų sumokėti u� i�gertą alų� (p. 57). Apie alų Bazelio epigramoje neu�siminta – tik apie u�mokestį u� gėrimą. Ir nors galima suprasti, kad alui gėrimų pasaulyje A. Bumblauskas alternatyvų nemato, �itokių pa�iūrų nederėtų primesti ne�inomam XIV a. prūsui.

Net ir tiesiogiai ai�kindamas, ką ra�o ir ko nera�o �altinis, A. Bumblauskas nesugeba suvaldyti fantazijos: „Pirmą sykį minėdamas Birutės vardą ir jos pareigas – pri�iūrėti �ventąją ugnį, – Lietuvos metra�tis vaidilutės sąvokos nevartoja“ (p. 119). Reikia pažymėti, kad Lietuvos metra�tis (jo i�trauka pateikta tame pačiame puslapyje) nieko neu�simena ir apie Birutės pareigą �pri�iūrėti �ventąją ugnį“. Į metra�čio atpasakojimą įvedęs tokias Birutės �pareigas�, interpretacijoje A. Bumblauskas eina dar toliau ir, samprotaudamas apie ugnį pri�iūrinčias moteris, jau spėja, kad �gal atsirado vaidilučių vir�ininkė, savoti�ka abatė“.

Lygiai taip pat negalima tikėti A. Bumblausko teiginiu, kad �Lietuvos metra�tis teigia Vytautą buvus Birutės vyriausiuoju sūnumi, gimusiu i�kart po Birutės ir Kęstučio vedybų16“ (p. 119). Nieko panašaus Lietuvos metra�čiai neteigia.

Perversmas mūsų galvose Apskritai, skaitant A. Bumblausko knygą, ne kartą tenka krūptelėti i� netikėtumo: �E. Gudavičius pagrindė, kad Mindaugas nu�udė Ru�kaičius (J. Marcinkevičiaus minimus Vy�eikį ir Vi�lį)� (p. 45). I� tiesų E. Gudavičius nieko pana�aus nepagrindinėjo ir pagrįsti negalėjo, nes �altiniuose Ru�kaičiai �inomi kaip Mindaugo karved�iai, arba, kaip sako E. Gudavičius, �bent dalis jų i�tikimai palaikė Mindaugą, �iam vienijant Lietuvą ir įtvirtinant savo realią vald�ią�. Jie E. Gudavičiaus pabrė�tinai priskiriami prie tų kunigaik�čių, kurių �Mindaugas nenu�udė ir nepa�alino, bet jie buvo (veikiausiai tapo) jo vasalais17“.

Tiesa, galbūt E. Gudavičiaus nuomonė ir pasikeitė, nes aptariamą A. Bumblausko knygą jis pats recenzavo (p. 4) ir dėl tokių nesąmonių, reikia manyti, nepriekai�tavo. Ir kurgi čia priekai�tausi, jei E. Gudavičius – vienas i� pagrindinių �io vadovėlio veikėjų? Jis – ir ��iuolaikinės integralios civilizacinės istorijos koncepcijos� kūrėjas, netgi �pasaulio istorijos modelio� autorius (nors ir neteko

16 Pa�alinta 2007 metų leidinyje. 17 Pakeista 2007 metų leidinyje. Įdomu su�inoti būtų kokių naujų improvizacijų atsirado naujoje knygos laidoje.


girdėti apie kokius nors apčiuopiamus E. Gudavičiaus nuopelnus visuotinės istorijos baruose), ir tiesiog istorikas, sukėlęs �perversmą mūsų galvose“ (p. 8).

Buitiniu natūralumu dvelkiantys E. Gudavičiaus dialogai su vadovėlio autoriumi tarsi kokie �altiniai cituojami aptariant Mindaugo (p. 37) ir Vytauto vaidmenį (p. 166). Tokio citavimo prie�astis, matyt, yra i�imtinė E. Gudavičiaus pastebėjimų reik�mė. Mat dėl Mindaugo padaryta i�vada, kad �jo kariauna elgėsi kaip reketininkai“, bet „savi reketininkai“, o Vytautas lyginamas su kitais „didžiaisiais“, tame tarpe – Stalinu: „Aišku, Stalinas didysis, bet reikia pridurti – šunsnukis� (čia nepacituotas kitas E. Gudavičiaus pasisakymas, kuriame sakoma, kad ir Vytautas – „šunsnukis, bet savas šunsnukis“ ).

Kai pacituota �itiek i�minties, dargi pabrė�iant, kad svarbu �matyti Vytautą pasaulio istorijos kontekste – kaip Edvardas Gudavičius�, negi kreipsi dėmesį į tokias smulkmenas kaip ka�kokių Ru�kaičių likimas?

Trys Jonai Gediminaičiai, arba tas beproti�kas genealogijos pasaulis Jei vartant A. Bumblausko vadovėlį, skaitytojo �vilgsnis stabtelėtų ties Gediminaičių genealogine lentele, jo laukia staigmena: Algirdas Jonas, Jaunutis Jonas ir Kęstutis Jonas18 (p. 71). Nejaugi net trys Gedimino sūnūs, įskaitant ir du �ymiuosius paskutinius pagonis, turėjo vienodus krik�to vardus? Skaitytojas, vis dar pernelyg patikliai �iūrintis į A. Bumblausko tekstą, čia galėtų nuoširdžiai nustebti. �inia, Jono (tiksliau, Ivano) vardu buvo pasikrik�tijęs Jaunutis, bet tik jis. Supratingesnis skaitytojas, žinoma, supras, kad tai – eilinė korektūros klaida ir pernelyg nesmerks autoriaus. Tačiau tai ne vienintelis genealoginis nesusipratimas A. Bumblausko knygoje, ir ne viską galima paai�kinti tik korektūros klaidomis.

Gediminaičių genealoginėje lentelėje bei skyrelyje �Pirmosios moterys Lietuvos istorijoje� randame ir nebūtų Gedimino dukterų vardų: �Danutė Elzbieta i�tekinta u� Plocko k.“, „Eutemija Marija ištekinta u� Haličo-Voluinės k.� (p. 68, 71). U� Plocko kunigaik�čio i�tekėjusios El�bietos Gediminaitės pagoni�kas vardas (kaip ir Onos Gediminaitės vardas Aldona) �inomas tik XVI a. kronikininkui Motiejui Stryjkovskiui. Tačiau M. Stryjkovskis ją vadina Danmila (Danute jos nevadina joks �altinis, tai – vienos i� Kęstučio dukterų vardas) . Gediminaitės, i�tekėjusios u� Haličo–Volynės kunigai�čio Boleslovo Jurgio II, vardas istorijos šaltiniams apskritai nežinomas. Ofka (Eufemija) Marija ją pavadino žinomas XIX a. mistifikatorius Teodoras Narbutas, remdamasis tik jam vienam težinomais šaltiniais.

Tik A. Bumblauskui �inoma, kad Gedimino sūnus Karijotas �žuvo po 1385 m.� (p. 71). I� tiesų jo mirties aplinkybės ne�inomos, o pati mirtis datuojama apie 1365 m. Ma�iau suklysta dėl Kęstučio mirties datos, bet čia ir suklysti buvo sunkiau, nes dramati�ki paskutiniai Kęstučio gyvenimo puslapiai �inomi dienų tikslumu ir yra ne kartą plačiai nagrinėti istorikų. Anot A. Bumblausko, tai – 1382 m. ruduo (p. 116), o i� tikrųjų – rugpjūčio vidurys.

Anot A. Bumblausko, „rašto šaltiniai teigia19, jog Traidenis ker�ijęs u� Mindaugo sūnaus Vai�elgos nu�udymą – tai liudija buvus ka�kokį giminystės ry�į tarp Traidenio ir Mindaugo“ (p. 44). Teiginys autoriui atrodo toks svarbus, kad jį reikia pakartoti dar kartą: �Atrodo, kad Traidenis buvo Mindaugo

18 Pataisyta. 19 2007 metų leidinyje ra�oma �ra�ytiniai šaltiniai teigia“.


giminaitis ir �alininkas: mat ker�tavo u� Mindaugo sūnaus Vai�elgos nu�udymą“ (p. 60). Ir pagaliau trečią: �Ka�koks giminystės ry�ys siejo Traidenį su Mindaugu“ (p. 67). Ką gi sako tie �ra�to �altiniai�? Veltui juose ieškotume bent menkiausios užuominos apie panašius Traidenio keršto planus ar, juo labiau, veiksmus. Vienintelė Ipatijaus metra�čio u�uomina apie Vai�algo (Vai�elgos) �udiko Levo Danilovičiaus baimę dėl galimo lietuvių ker�to pa�ymėta gerokai po Traidenio mirties – 1286 m. Tuo tarpu apie Traidenio santykius su Levu i�kart po Traidenio atėjimo į vald�ią tas pats metra�tis sako visai ką kitą: �Traideniui dar kunigaik�čiaujant lietuvių �emėje, su Levu [jis] gyveno didelėje santarvėje, keitėsi gausiomis dovanomis�“

Bumblausko Europa Savo vadovėlyje A. Bumblauskas siekia parodyti Lietuvą europiniame kontekste. Tai, �inoma, galima būtų pavadinti jo knygos novatori�kumu, jeigu pana�ios kalbos pastaruoju metu nebūtų virtusios mados reikalu. Kiek �iuo at�vilgiu knygoje esama realaus novatori�kumo, galima spręsti tik i� to, kaip sekasi autoriui atskleisti tą europinį kontekstą.

Vadovėlis pradedamas nuo temos �Europa atranda Lietuvą�, atradėjo vaidmenį priskiriant 1009 m. Lietuvos pasienyje �uvusiam �v. Brunonui (su tuo, kaip �inia, susijęs pirmasis mums �inomas Lietuvos paminėjimas). Tačiau jei Europa �atrado� Lietuvą, vadinasi Lietuva nebuvo Europos dalis. �Ką vadiname Europa?“ – ta proga klausia A. Bumblauskas ir iškart atsako: ��net geografinė Europos samprata yra istorinės raidos nulemtas dalykas. Antai XV–XVI a. Europos rytinė riba buvo į Azovo jūrą įtekantis Donas, o XVIII a. rytine riba jau buvo laikomas Uralas“ (p. 14).

Čia stabtelėkime ir pastebėkime, kad Donas Europos riba buvo laikomas ne tik XV–XVI a. Tai dar Antikos laikų tradicija, gyvavusi per visus viduram�ius. �is įvaizdis iki naujųjų laikų nekito, todėl Lietuva, jei ankstyvaisiais viduram�iais ji ir nebuvo gerai pa�įstama, vis tiek neabejotinai priklausė Europai. Pasaulis pagal viduram�ių sampratą dalintas į tris dalis: Europą, Aziją (jas skyrė minėtasis Donas) ir Afriką (Libiją). Jeigu mėgintume įrodinėti, kad Lietuva nepriklausė to meto Europai, reikėtų įrodyti, kad ji priklausė Azijai.

A. Bumblausko Europos samprata kita, atsieta nuo pasaulio sampratos, jam nesvarbu, kas yra už Europos ribų. Pasaulis jam padalintas tik į dvi dalis – Europą ir ne Europą. Jis pie�ia 11 kartoschemų, kuriose „Europa“ nuo Kretos-Mikėnų ir senovės graikų civilizacijų i�auga iki Romos imperijos ir, galiausiai, – �iuolaikinės Europos Sąjungos (p. 15). Dabartinės, 2004 metų, Europos samprata A. Bumblausko kartoschemose ne ma�iau komplikuota, nei jos istorinė raida. Balkanų �alys (i�skyrus Graikiją) ir Turkija vaizduojamos, kaip ��alys, siekiančios tapti Europa�, Rusija ir Ukraina – pusiau siekiančios, pusiau esančios Europa (nelabai ai�ku, ką rei�kia �is fenomenas), o pačiame Europos centre esanti Baltarusija išvis nepriskirta Europai.

Rodos, su tokiomis painiomis Europos sampratomis nėra prasmės ginčytis. Buvimas ar nebuvimas Europoje čia i�imtinai priklauso nuo A. Bumblausko valios. Kokius nors kitus kriterijus sunku į�velgti, o, u�siminęs apie elementarią geografiją ir realiai gyvavusius ar gyvuojančius Europos apibrė�imus, gali likti nesuprastas. Juk tokiomis Europos vizijomis pagrįstas visas veikalo �konceptualumas� ir „išgrynintas teorinis modelis“. Visa senosios Lietuvos istorija vadovėlyje suskirstyta į pagonybės epochą (1009–1387), europėjimo epochą (1387–1569) ir baroko epochą (1569–1795).

Beje, Bumblausko �baroko epocha� irgi nesutampa su įprasta baroko sąvokos reik�me – pasirodo �baroko� epochoje (jos �saulėlydyje�) sukurti ir brand�iausi klasicizmo architektūros paminklai (p.


408–409), 1767–1772 m. veikusios Vilniaus-Radomo ir Baro konfederacijos apibūdinamos kaip „barokiniai maištai“ (p. 402) – tai irgi atskleid�ia gana originalų �baroko� suvokimą (�inia, minėtų konfederacijų programose nebuvo siekio apginti barokinę architektūrą ir meną).

O ką konkrečiai A. Bumblauskas �ino apie Europos istoriją? Nepasiklysti Lietuvos istorijos faktuose jam, kaip matėme, sekasi sunkiai, bet galbūt tai dėl to, kad autoriui reikėjo dar giliai perprasti visą europinį kontekstą, ir būtent Lietuvos vietos Europoje parodymas i�perka visas smulkesnes nuodėmes? Neeidami pernelyg toli, pasi�iūrėkime, kaip A. Bumblauskas suvokia kai kuriuos esminius mūsų artimiausių kaimynų istorijos momentus.

Riuriko kelionė į Kijevą A. Bumblausko �inios apie kaimynų istoriją ne ma�iau stulbinančios, kaip apie kačių reik�mę civilizacijos istorijoje: �Senrusių valstybė Kijevo Rusia susiformavo IX a. II p. Metra�čio �Senųjų laikų pasakojimas� �iniomis, 862 m. į Kijevą buvo pakviestas variagų (taip senrusiai vadino vikingus) kunigaik�tis Riurikas. Jis ir sukūrė valstybę� (p. 21).

Rusai ir ukrainiečiai tikrai būtų nustebinti iki �iol negirdėtos �inios, kad Riurikas buvo pakviestas ne tik į Naugardą ar Ladogą, bet į Kijevą. Ma�a to, jis net sukūrė Kijevo Rusios valstybę, o pakvietė jį ne kas kitas, o senrusiai… Metraštininkai ir �iaip istorikai sieja Riuriką tik su Naugardo �eme ir apskritai �iaurės Rusia, o Kijevo u�ėmimą priskiria Riuriko įpėdiniui Olegui (�is įvykis tradici�kai datuojamas 882 m., nors tai greičiau sąlyginė data).

Šitie „senrusiai“ (t.y. „Kijevo valstybės �monės�, kaip apibrė�ia savo naujadarą autorius), pasirodo, tolesnėje Lietuvos istorijos raidoje pakaitomis su vokiečiais tolyd�io �pargriaudavo� Lietuvą, bandančią stotis ant kojų (p. 21). �i �inia, matyt, turėtų pakelti ukrainiečių tautinį pasidid�iavimą, nes iki �iol manyta, kad tai Lietuva buvo u�kariavusi ir porą �imtmečių valdė dalį Ukrainos su Kijevu�

Susidvejinęs Ordinas Gerai �inoma, kad 1236 m. įvykęs �iaulių (Saulės) mū�is buvo lemtingas Livonijoje įsikūrusio Kalavijuočių ordino likimui. Jau 1237 m. gegu�ės 12 d. popie�ius Grigalius IX patvirtino �io ordino susijungimą su Vokiečių (Kry�iuočių) ordinu, netrukus Livonijos �emės magistru buvo paskirtas Vokiečių ordino Prūsijos �emės magistras Hermanas Balkas, kuris su 54 riteriais atvyko į Livoniją .

Paskaičius A. Bumblausko versiją, ai�kėja, kad viskas buvo kitaip. Pasirodo, Kalavijuočių ordinas nei�nyko, o tik �tapo Vokiečių ordino vasalu ir nuo tada vadinamas Livonijos ordinu� (p. 46). Tai jokiu būdu ne atsitiktinė netiksli formuluotė, o gilus A. Bumblausko įsitikinimas: visas kry�iuočiams skirtas poskyris taip ir pavadintas: �Vokiečių valstybės baltų �emėse: Vokiečių ir Livonijos ordinai�.

Gal ir nereikėtų �io niekada neegzistavusio �Livonijos ordino� laikyti A. Bumblausko i�radimu – šis nelabai tikslus terminas Vokiečių ordino Livonijos �emei pavadinti yra plačiai paplitęs mūsų istoriografijoje, bet nedaug terasime atvejų, kai vadinamasis �Livonijos ordinas� taip ai�kiai atsiejamas nuo Vokiečių ordino, kurio dalimi jis i� tiesų buvo. Savo ruo�tu kita Vokiečių ordino �emė, – Prūsija, – kurios statusas iki 1309 m., kai čia persikėlė did�iojo magistro rezidencija, niekuo nesiskyrė nuo Livonijos (abi �emės protarpiais netgi turėjo bendrą magistrą), A. Bumblausko vadinama tiesiog �Vokiečių ordinu� ir toks pavadinimas rašomas greta „Livonijos ordino“…


Esant tokiam Vokiečių ordino struktūros supratimui, viską vainikuoja apibendrinimas: �Abu ordinai gyvavo iki XVI a., kol galiausiai buvo supasaulietinti – Vokiečių ordinas 1525 m. virto Prūsijos hercogija, o Livonijos ordiną pasidalijo Lietuva ir �vedija�� (p. 46).

Autoriui, kuriam �labiausiai rūpi� kaip praeities fenomenai gyvuoja dabartyje� (p. 9), turbūt bus įdomu su�inoti gerai �inomą faktą, kad Vokiečių ordinas niekada nebuvo supasaulietintas ir nevirto į jokią Prūsijos hercogystę, o sėkmingai gyvuoja iki �iol. Nuo 2000 m. jam vadovauja 65-asis didysis magistras Bruno Platteris, reziduojantis Vienoje . Supasaulietintos ar padalintos buvo tik Ordino valdos Prūsijoje ir Livonijoje.

Tolesnę Prūsijos istoriją autorius suvokia irgi miglotai. Antai po pirmojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1772 m. Prūsijai neva atiteko Pamarys ir �pirmą kartą istorijoje buvo sujungta Rytų ir Vakarų Prūsija, arba Brandenburgas, o Lenkija atkirsta nuo jūros� (p. 402). I� tiesų Prūsijai atitekusios Lenkijos (Karali�kosios) Prūsijos teritorijos buvo pavadintos Vakarų Prūsija (Westpreußen; taip niekada nebuvo vadinamas Brandenburgas), ir jos neapsiribojo tik Pamariu (tiksliau – Rytų Pamariu). Buvusios Prūsijos kunigaik�tystės valdos, prijungus prie jų Varmės vyskupystės �emes, tuo pačiu metu pavadintos Rytų Prūsija (Ostpreußen). �inotina ir tai, kad 1772 m. Prūsijos atgautos teritorijos nebuvo vokiečių u�valdytos pirmą kartą istorijoje, o iki Trylikamečio karo (1454–1466 m.) priklausė Vokiečių ordinui.

Ar egzistuoja bulvarinė istoriografija? �iose pastabose atkreipiau dėmesį tik į akivaizd�ius netikslumus, nors autorius panaudojo nema�ai labai ginčytinų, jei nepasakytume fantastinių, teorijų, rastų mokslinėse studijose (visų pirma E. Gudavičiaus darbuose). Tarp tokių galima paminėti XIII a. kunigaik�čių valdų �emėlapius, sukurptus pagal pana�iai į jų vardus skambančius vietovard�ius, o kartais ir jų nelabai paisant (p. 33, 37), ma�ai kieno pripa�įstamą teoriją apie �diarchinę� pagoni�kosios Lietuvos santvarką (p. 76), jokiems �altiniams ne�inomo Gedimino sūnaus Vytauto atradimą (p. 71) ir pan.

Knygos teksto lakoni�kumas vertė autorių praleisti daugybę įdomių Lietuvos istorijos siu�etų, bet užtat vietos pakako ir pasamprotavimams apie sovietinius kolūkius, kalbant apie XIII–XIV a. �emėvaldą, ir puodeliui su Vytauto atvaizdu i� A. Bumblausko namų servizo (p. 165), ir dar daugeliui kitų tiesiogiai su tema nesusijusių dalykų.

Kelionę po A. Bumblausko knygą metas baigti, nors pana�aus pobūd�io pastabomis dar būtų galima dalintis ilgai. Kitam skaitytojui gal visų pirma į akis kristų kiti dalykai – mano pastabų kryptį lėmė didesnis domėjimasis viduram�ių laikotarpiu.

I�vadą i� �ios kelionės po spalvinguosius A. Bumblausko vadovėlio puslapius, galima padaryti vieną: aptartoji knyga i�ties yra �is tas kokybi�kai naujo, lyginant su ankstesnėmis Lietuvos istorijomis. Galima sakyti, kad tai – pirmoji tikra bulvarinė Lietuvos istorija, ir jos vietą galima suprasti tik įvertinus ją bulvarinės spaudos kontekste.

A. Bumblausko knygos negalima pavadinti mėgėji�ka, ir ne tik dėl to, kad �moksline sintetine studija� ją pavadino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslo taryba. Autorius – profesionalus istorikas, turintis istoriko išsilavinimą ir i� to u�sidirbantis pragyvenimui. Knygos tekste rasime gausybę faktų, kurie, net jei ne visada tiksliai pateikti, nebūtų �inomi mėgėji�kos istorijos autoriui. Nors �en bei ten


�iojėja naujausios istoriografijos pa�inimo spragos, bet rasime ir nema�ai visai �kar�tų� istoriografijos naujienų.

I� kitos pusės, akivaizdu, kad autorius nesirūpino knygos tikslumu, nevengė �okiruojančių pasamprotavimų, kuriuose katės tampa civilizacijos indikatoriais, Traidenis negali atsid�iaugti vienintele turima plyta, o buities sąlygomis nei�siskiria i� valstiečių būrio. Tokių ir pana�ių nusi�nekėjimų, o taip pat ir gausių klaidų bei netikslumų, nei su istorijos mokslu, nei su istoriko profesiniais įgūd�iais niekaip nesusiesi.

Bulvarinė spauda apskritai yra profesionali spauda. Ją ra�o profesionalai, tik jie nesirūpina faktų tikslumu ir i�vadų korekti�kumu, tačiau sugeba i�kelti sensacingus teiginius ir patraukti skaitytojo dėmesį. Bulvarinis �urnalistas, kaip ir bulvarinis istorikas, gal ir kompromituoja savo profesiją, bet sugeba i�reklamuoti save, priversti masinį skaitytoją rinktis būtent jo produkciją.

Jei �iuo metu kas ir skiria bulvarinę istoriografiją nuo bulvarinės �urnalistikos, tai tik tai, kad pastaroji i�silaiko pati, o A. Bumblausko bulvarinės istoriografijos kūrinys pareikalavo �imtatūkstantinių valstybės dotacijų.

Ką gi, bulvarinės spaudos paklausumas rodo, kad tokios spaudos poreikis yra. Tad savo ni�ą turėtų surasti ir bulvarinė istoriografija – galbūt savo spalvingumu ir �akademinių� sensacijų paie�komis ji patrauks masinio skaitytojo dėmesį ir kai ką paskatins pasidomėti rimtesne istorine literatūra. Tad valstybės paramą �iai naujai istoriografijos �akai �iame etape galbūt galima ir suprasti, o kartu tikėtis, kad ateity ji atsistos ant kojų ir galės save išlaikyti pati.

Šaltinis: http://www.voruta.lt/a-bumblausko-%E2%80%9Esenosios-lietuvos-istorija%E2%80%9C-%E2%80%93-moksline-ar-bulvarine/

Kiti straipsniai susiję su praeities klastojimu:

Kryptingai ir nuosekliai klastojama Lietuvos istorija Šaltinis: http://www.slaptai.lt/politines-intrigos/2703-kryptingai-ir-nuosekliai-klastojama-lietuvos-istorija.html

Renkuosi Vlado Terlecko knygą �Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo i��ūkiai� Šaltinis: http://www.slaptai.lt/zurnalisto-uzrasai/2682-renkuosi-vlado-terlecko-knyga-lietuvos-istorijos-klastojimo-ir-niekinimo-issukiai.html

Šaltinis: http://www.voruta.lt/lietuvos-istorijos-klastojimo-ir-niekinimo-issukiai/

Apie knyga, trumpai: http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=6031

Petras Jonušas, leidėjo �odis Vlado Terlecko knygai �Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo i��ūkiai�. „Lietuvos istorikų karaliai – nuogi!“ http://www.sarmatija.lt/index.php/praeitis-is-arciau/689-nesinuodykime-a-bumblausko-senosios-lietuvos-istorija?format=pdf

(parašas iš Tomui Baranauskui 2010-04-12 siųsto pra�ymo pabaigos)

http://www.voruta.lt/a-bumblausko-%E2%80%9Esenosios-lietuvos-istorija%E2%80%9C-%E2%80%93-moksline-ar-bulvarine/

http://www.slaptai.lt/politines-intrigos/2703-kryptingai-ir-nuosekliai-klastojama-lietuvos-istorija.html

http://www.slaptai.lt/zurnalisto-uzrasai/2682-renkuosi-vlado-terlecko-knyga-lietuvos-istorijos-klastojimo-ir-niekinimo-

http://www.voruta.lt/lietuvos-istorijos-klastojimo-ir-niekinimo-issukiai/

http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=6031

http://www.sarmatija.lt/index.php/praeitis-is-arciau/689-nesinuodykime-a-bumblausko-senosios-lietuvos-istorija?format=pdf


Kodėl atsirado �i knyga čia?

Vienintelis būdas kovoti prie� parazitinę sistemą – šviestis, mokytis ir atskleisti jų planus. Knygos autorius (A. B.), persisunkęs neapykanta slavams, o ypač sarmatams ir lietuviams, paniekinamai, �eminančiai apie juos ra�antis, yra remiamas socialinių parazitų ir gauna valstybinius grantus (u�sakymus). Tačiau nepaisant to, parazitų nuostabai, skiriu �ią knygą visiems �alies Tautiečiams idant jie patys pajaustų tryk�tančią neapykantą i� mass-media istoriko. Istoriko, kuris remiamas mūsų, moke�čių mokėtojų pinigais, mus kvailina ir bando sumenkinti mūsų praeitį visomis i�galėmis.

Viešumas – geriausias teismas.

A. Bumblausko motyvas paprastas – neapykanta slavams, ypač didelė neapykanta lietuviams ir sarmatams – visa tai jo varomoji jėga. Būdamas apsigimęs melagis, nesą�iningas �mogus susikaupusią neapykantą bando balansuoti tokiu būdu. Be to gaudamas finansinį palaikymą jis mielai imasi šios programos. Garsaus istoriko garbė jam visi�kai nereikalinga.

Jo pagalbininkas A. Nikžentaitis, nors ir prieš 7-10 metų būdamas dar ka�kiek są�iningesnis, jau ir tada nebuvo pavyzdys augančiai kartai, tačiau �iandiena pas jį są�iningumo nė su �iburiu nerasi. Taip pat persisunkęs milžiniška neapykanta lietuviams, sarmatams. Siaubingas garbėtro�ka.

E. Gudavičius (Edvardas Gudavičius) - spalva net dar tamsesnė nei pas A. Bumblauską. Tiesiog kunkuliuoja neapykanta ir dvelkia nesuvokiamu pykčiu. Skirtingai nei anie du, tiesiog pami�ęs dėl pinigų. Dėl jų parduotų savo sielą. Gal dėl to, kad visą gyvenimą bijojo prarasti darbą i� �iandiena nesijaučia saugus, o neturėdamas są�inės visuomet elgiasi taip, kaip jo Ego naudinga. Nesvarbu, kad tokiu atveju reikės nutylėti, meluoti. Prie to paties, kad kaip pasakose rašo, dar ir kvailiausias i� jų (trečias visada kvailiausias). Kaip sakydavo, kaip kvailas taip ir piktas. Tuo tarpu Bumblauskas – gudrus it piktas velnias. Nikžentaitis - per vidurį �ioje trijulėje savo išmone.

Negaliu nepaminėti ir kitokių �monių, kurie buvo minimi auk�čiau:

„Nei E.Kri�čiūnas, nei R.Batūra, nei V.Merkys, nei Vl.Terleckas kosmopolitizmą, nihilizmą, menkaverti�kumą propaguojančio A.Bumblausko laidose nėra dalyvavę.�

Kalbant apie šiuos žmones - Kri�čiūnas, Merkys, Terleckas yra ypač są�iningi �monės. Kri�čiūnas ir Terleckas - ypač sąmoningi ir mąstantys, pavyzdys visuomenei ir šaliai. Tačiau - parazitinės sistemos priešai...

Knyga skiriama visiems, kurie nori susipa�inti ir įsigilinti, kaip mes kvailinami, kaip klastojama mūsų Didinga praeitis. Knyga gali naudingai pasitarnauti kai kuriomis vaizdinėmis priemonėmis atkuriant mūsų praeiti. Tuo tarpu komentarus ir i�vadas mes visada turime pasidaryti patys.

zgrybla


Rekomenduoju

Knygą: Europos šaknys ir mes, Lietuviai (Juratė Statkutė De Rosales, 2011)

Turinio dalis:

Pirmoji apgavystė - Suklastotas vertimas Antroji apgavystė - Gota Trečioji apgavystė - K.Būgos klaida Ketvirtoji apgavystė - Ulfilos biblija Penktoji apgavystė - "Barbarai" apie autorę ir knygą: http://www.versme.lt/rosales_autobiografija.pdf

Stulbinantis istorikės atradimas: lietuvių protėviai sugriovė Romos imperiją?

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/stulbinantis-istorikes-atradimas-lietuviu-proteviai-sugriove-romos-imperija-582-156783

Knygos pristatymas Lietuvos Mokslų Akademijoje:

http://lma.lt/index.php?option=com_phocagallery&view=category&id=143%3A06-16-knygos-europos-aknys-ir-mes-lietuviai-pristatymas&Itemid=79&lang=en&limitstart=20

Knyga online: http://on.lt/europos-saknys

Filmai:

Siela gyvenimo ir mirties rate

Filmas kuris rūpi įdomus kiekvienam planetos �mogui! �is filmas atskleid�ia ilgą laiką slėptą informaciją, kuri jums leis su�inoti tiesą apie save ir atsikratyti mirties baimės, todėl kad i� tikrųjų mes visi gyvename daugelį milijonų metų... Tai pasakojimas apie realų gyvenimo ir mirties ratą, kuriame milijonus metų sukasi mūsų sielos - mes su jumis. Taip pat sužinosite, ko nematuoja šiuolaikiniai matavimo prietaisai.

http://www.youtube.com/watch?v=Knve6UExruI

Radomiras - Jėzus Kristus - suklastota praeitis. Ką ne�a kry�ius?

http://www.youtube.com/watch?v=zn3YQKTh1Ok

�iūrėti po filmo „Radomiras - Jėzus Kristus - suklastota praeitis“. Nosovskio ir Fomenko knygos. Nepaisant to, kad jų darbai pasitarnavo Radomiro mirties datos ir tuo pačiu did�iausios klastotės

http://www.versme.lt/rosales_autobiografija.pdf

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/stulbinantis-istorikes-atradimas-lietuviu-

http://lma.lt/index.php?option=com_phocagallery&view=category&id=143%3A06-16-knygos-

http://on.lt/europos-saknys

http://www.youtube.com/watch?v=Knve6UExruI

http://www.youtube.com/watch?v=zn3YQKTh1Ok


nustatyme, tačiau ne viskas juoda arba balta. Ne visi pasiruo�ę mirtį u� tiesą. Kodėl slepiami originalūs dokumentai?

Kodėl slepiama praeitis bibliotekose? Vedos ir Tora

https://www.youtube.com/watch?v=9PG9z3h5aWw

Susidorojimas Rusijoje su nepatogią tiesą skleid�iančiais �monėmis.

http://www.youtube.com/watch?v=0lXhfcJVWmg

Suklastota praeitis. 3 dalis. Senovės technologijos (kai kurią informaciją čią pateiktą vertinkite atsargiai)

http://www.youtube.com/watch?v=upb4rvfTJio

Ieškokite taip pat filmo „Didžioji Tartarija - Rusų Imperija“. Prie šio filmo:

Didžioji Kinijos siena - ne kinų

http://pogrindis.lt/1403-kinieciu-siena-nuo-kinieciukinijoje-yra-vienas-is-realesniu-irodymu-kad-sios-salyies-teritorijoje-buta-itin-pazangios-civilizacijos-su-k

IsTorijos vingiai po antros planetinės katastrofos

http://atsibudimas.ucoz.com/news/istorijos_vingiai_po_antros_planetarines_katstrofos/2010-06-10-7

Sakmė apie "Ai�kų Sakalą". Kas slypi pasakose?

http://www.youtube.com/watch?v=b50zQz1CFIU

Ko �ygiavo Aleksandras Makedonietis į Indiją?

https://www.youtube.com/watch?v=bguY-yejfm0

Fukušimos katastrofos priežastys. Japonijos atominė. Globalinis atšilimas ir GMO

NVL interviu telekanalui TVC, 2011 balandžio 13 d.

https://www.youtube.com/watch?v=9PG9z3h5aWw

http://www.youtube.com/watch?v=0lXhfcJVWmg

http://www.youtube.com/watch?v=upb4rvfTJio

http://pogrindis.lt/1403-kinieciu-siena-nuo-kinieciukinijoje-yra-vienas-is-realesniu-irodymu-kad-sios-

http://atsibudimas.ucoz.com/news/istorijos_vingiai_po_antros_planetarines_katstrofos/2010-06-

http://www.youtube.com/watch?v=b50zQz1CFIU

https://www.youtube.com/watch?v=bguY-yejfm0


Tikrosios Japonijos atominės elektrinės katastrofos prie�astys. Kas įvyko Fuku�imoje? Kodėl įvyko cunamis? Kas i� tikrųjų turėjo įvykti Fuku�imoje? Kodėl radiacija neplito ir neplinta į Rusijos pusę. Kodėl naudojamas klimatinis ir tektoninis ginklai prie� Europą ir Rusiją (2003 ir 2010 metų atvejai) Kaip veikia klimatinis ginklas. Kaip veikia geotektoninis ginklas. Kodėl jie vis gąsdina pasaulio pabaigomis. Kas yra "globalinis at�ilimas" ir kaip tai susiję su GMO. Torio atominės elektrinės - primityvios, tačiau kur kas modernesnės nei �iandiena naudojamos technologijos. Ką kalba apie Rusiją JAV garsusis prana�as Edgaras Keisi. Majų kalendorius. Kodėl mūsų idealai buvo - banditai ir prostitutės. Romanas "Vėjo nublok�ti" ir primetamas mentalitetas. Kodėl mokslininkai da�nai elgiasi kaip prostitutės. Kodėl kilo cunamis Indijos vandenyne 2004 metais. Kas yra vergas? Visuotinė isterija dėl Golfo srovės krypties pasikeitimo. Naftos i�siliejimas Meksikos įlankoje. Fukušimos katastrofos priežastys. "Svarbiausia realizuoti save per tai, kurlink veda Tavo širdis". http://www.youtube.com/watch?v=uUjYt2FeyI0

Klimatinis ginklas arba kodėl kilo gaisrai Rusijoje 2010 metais ir Europoje 2003 metais? Kas yra globalinis atšilimas.

http://www.youtube.com/watch?v=kJ45oUJR_Ik

Svastika – ne tik nacių �enklas

http://kauno.diena.lt/dienrastis/nuomones/svastika-ne-tik-naciu-zenklas-279868

Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai

http://www.sarmatas.lt/11/isniekinta-lietuvos-karalyste-ir-karaliai/

http://www.youtube.com/watch?v=uUjYt2FeyI0

http://www.youtube.com/watch?v=kJ45oUJR_Ik

http://kauno.diena.lt/dienrastis/nuomones/svastika-ne-tik-naciu-zenklas-279868

http://www.sarmatas.lt/11/isniekinta-lietuvos-karalyste-ir-karaliai/

Documents

Nesinuodykime A. Bumblausko Senosios Lietuvos Istorija. Suklastota praeitis