70

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Ekonomikos mokslø premija, 1968 m. Ðvedijos nacionalinio banko (Sveriges Riksbank) ásteigta AlfredoNobelio atminimui, 2007 m. „uþ mechanizmo sàrangos teorijos pagrindø sukûrimà“ paskirta Minesotosuniversiteto profesoriui emeritui Leonid Hurwicz, Prieðakiniø studijø instituto (Prinstonas) profesoriuiEric S. Maskin ir Èikagos universiteto profesoriui Roger B. Myerson. Ðvedijos nacionalinio banko ásteigtàpremijà skiria Ðvedijos karaliðkosios mokslø akademijos Ekonomikos mokslø premijos komitetas.Skaitytojams pateikiama trumpa ðiø iðkiliø asmenybiø mokslinës ir pedagoginës veiklos apþvalga*.

Filosofams ir socialiniø mokslø atstovams jau senokai tapo aiðku, kad nebûtina visiemspilieèiams stengtis padidinti socialinæ gerovæ, nes bendrø veiksmø rezultatas visai vi-suomenei vis tiek bus ið esmës teigiamas. Klasikine „nematomos rankos“ metafora AdamSmith bûtent tai ir teigia – idealiomis sàlygomis rinka iðteklius paskirsto efektyviai net irtada, kai visø jos dalyviø veiksmus lemia savanaudiðkumas.

Taèiau tikrovëje sàlygos retai kada bûna idealios. Konkurencija niekada nebûna visiðkailaisva, vartotojams pateikiama informacija apie prekes ir paslaugas daþnai nelabai teisinga,o namø ûkiø ir ámoniø vartojimas bei gamyba gali turëti tiek teigiamà, tiek neigiamàpoveiká kitiems namø ûkiams ir ámonëms, taip pat ir aplinkai. Be to, daug sandoriø su-daroma net ne atviroje rinkoje, o veikiant kitiems instituciniams dariniams.

Daþnai pasitaiko, kad rinkoje pirkëjams ir pardavëjams nepavyksta susitarti dël kainos.Taigi, sudaromi ne visi abipusiai naudingi sandoriai. Bendri projektai kartais neágy-vendinami, nes juose dalyvaujanèios ðalys nesusitaria, kaip pasidalyti iðlaidas. Socialiniodraudimo sistemos daþnai kritikuojamos tiek dël to, kad teikia per menkà apsaugà, tiekdël to, kad jomis piktnaudþiaujama. Tokiems atvejams bûdinga viena bendra problema –suinteresuotos ðalys turi savanaudiðkø paskatø nuslëpti tam tikrà informacijà. Pardavëjai,norëdami pakelti kainà, gali apsimesti, kad jie patiria dideliø iðlaidø. Tie, kas gautø naudosið bendro projekto, siekdami sumaþinti savo ánaðà, gali teigti, kad jø gaunama naudanëra didelë. Apdraustieji socialiniu draudimu gali tvirtinti, kad jie turi teisæ á paramà netjeigu taip ir nëra.

Kiek sklandþiai veikia tam tikri instituciniai dariniai, arba paskirstymo mechanizmai,kai tinkamai atsiþvelgiama á rinkos dalyviø paskatas arba asmeninæ informacijà? Kaippaaiðkinti tam tikras rinkos formas ir sandoriø procedûras? Koks mechanizmas labiausiaitinka siekiant tokiø tikslø, kaip socialinë gerovë, efektyvumas, sàþiningas paskirstymasarba geros sàlygos? Ar reikalingas valstybinis reguliavimas, jei taip – kokia sàranga tamlabiausiai tiktø? Taigi, ðiø metø Nobelio ekonomikos mokslø premija susijusi su sàranga –instituciniø dariniø sàranga, t. y. ekonominës veiklos, bendro sprendimø priëmimotaisyklëmis ir procedûromis.

Mechanizmo sàrangos teorija pateikia bendrus iðtekliø paskirstymo mechanizmøanalizavimo ir tobulinimo metodus. Analizë atliekama trim etapais. Pirmiausia daromaprielaida dël elgsenos, kurios tikimasi veikiant tam tikroms taisyklëms. Pasitelkiama loðimøteorija. Tada, atsiþvelgiant á iðkeltà tikslà, ávertinamas gautas iðtekliø paskirstymas –vartojimo, gamybos ar aplinkos ðoko. Galiausiai, atsiþvelgiant á tikëtinà elgsenà, ieðkomamechanizmo, kuris labiausiai tiktø tikslui pasiekti. Šitas paskutinis etapas – sunkiausias.Jam naudojamas vadinamasis atskleidimo principas (revelation priciple), kurá keletas tyrëjønustatë XX a. 8-ajame deðimtmetyje. Ðis principas numato, kad pakanka surasti geriausiàtiesioginá mechanizmà, kuris derëtø su asmeninëmis paskatomis, t. y. mechanizmø, kurieleidþia atlikti matematinæ analizæ, pogrupá. Beje, mechanizmo naudotojas nori, kadmechanizmu ne tik bûtø galima pasiekti trokðtamà rezultatà, bet kad toks rezultatas iðtikrøjø bûtø pasiektas. Kalbant specialistø þargonu, ðis mechanizmas neturëtø leisti vienumetu egzistuoti ir suboptimaliai, ir optimaliai pusiausvyrai.

NOBELIO 2007 M. EKONOMIKOS MOKSLØ PREMIJOS LAUREATAI

*Apþvalga parengta pagal in-terneto tinklapá, kurio adresas –http://nobelprize.org/economics/laureates/2007/index.html

ASIMETRINË INFORMACIJA IR EKONOMINËS INSTITUCIJOS

71

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Mechanizmo sàrangos teorija ðiuo metu vaidina labai svarbø vaidmená daugelyjeekonomikos srièiø ir kai kuriuose politikos moksluose, ji daugeliu atveju buvo sëkmingaipritaikyta. Ypaè ðios teorijos taikymo sritis iðsiplëtë pastaraisiais metais – dël globalizacijosir intensyvëjanèios internetinës prekybos, t. y. reiðkiniø, kurie senosioms institucijomskelia naujus reikalavimus.

Leonid Hurwicz, Eric S. Maskin ir Roger B. Myerson, padëdami mechanizmo sàrangosteorijos pagrindus, pateikë sistemiðkà ir tikslø metodà svarbiausiems ekonomikos klau-simams nagrinëti. Ðis metodas ekonomistams leidþia ne tik analizuoti esamø ekonominiøinstitucijø veiklà, bet ir patarti, kaip jà pagerinti, taip pat nustatyti teorines ribas, kuriosprieinamos átraukus asmeniniø paskatø ir asmeninës informacijos apribojimus.

L. Hurwicz yra mechanizmo sàrangos teorijos pradininkas. Jis nurodë ðios teorijosperspektyvà ir pateikë pagrindines sàvokas. Ypaè svarbi L. Hurwicz mintis yra ta, kadekonominës institucijos turëtø bûti laikomos informacinëmis sistemomis, kuriø dalyviaisiunèia praneðimus, o jø visuma nulemia tam tikrø iðtekliø paskirstymà. L. Hurwicz taippat ávedë esminæ sàvokà – suderintumas paskatø atþvilgiu (incentive compatibility).

E. S. Maskin yra ágyvendinimo teorijos (implementation theory) pradininkas. Tai me-chanizmo sàrangos teorijos dalis, apimanti galimo „prastesnës“ pusiausvyros buvimokartu su pageidaujama pusiausvyra problemà. E. S. Maskin atliko daug kitø svarbiø darbø,susijusiø tiek su mechanizmo sàrangos teorija, tiek su jos taikymu tokiose srityse, kaipaukcionai, monopolijos ir socialinis pasirinkimas.

R. B. Myerson mechanizmo sàrangos teorijà pritaikë ne visos informacijos loðimams,t. y. tokiems atvejams, kai ekonomikos veikëjai neþino vieni kitø tikslø, veiksmø ar iðlaidø.Tai leido geriau suprasti optimalius aukcionus, derëjimàsi ir reguliavimà. R. B. Myersontaip pat nustatë atskleidimo principo visuotinumà ir naudingumà.

Leonid Hurwicz

JAV ekonomistas ir matematikas L. Hurwicz (1917–2008, JAV pilietis) gimë Maskvoje.Atëjus á valdþià komunistams, politinio persekiojimo pabijojusi L. Hurwicz ðeima 1919 m.pradþioje gráþo á tëvo gimtàjà Lenkijà, á Varðuvà. Leonido, kuris bendradarbiø draugiðkaibuvo vadinamas Leo, tëvas buvo teisininkas, turintis Sorbonos universiteto suteiktà mokslolaipsná, motina – mokytoja. Po persikraustymo á Lenkijà motina nedirbo, savo vaikusnamuose mokë skaityti, raðyti, matematikos. Mokyklà lankyti L. Hurwicz pradëjo devy-neriø – tai buvo privati ástaiga, kurios personalo ir moksleiviø daugumà sudarë þydai.

1938 m. L. Hurwicz Varðuvos universitete ágijo teisininko diplomà, kartu – teisës ma-gistro kvalifikaciná laipsná. Teisininko diplomas buvo jo tëvo idëja. Pats jis labiau domëjosiastronomine fizika. Taigi, ne tik studijavo teisæ, bet ir tobulino kitus savo talentus: gilinofizikos þinias, ástojo á fortepijono specialybæ konservatorijoje. Ið tikrøjø jis ketino sektitëvo pëdomis, bet antraisiais teisës studijø metais iðklausë kelis privalomuosius ekonomikoskursus, ir ði disciplina jam patiko labiau uþ bet kurià kità. L. Hurwicz ásitikinimu, „daugelisproblemø Europos þemyne kyla dël to, kad politikai nesupranta ekonominiø reiðkiniø.Net jeigu jø ketinimai ir yra geri, jiems trûksta ágûdþiø problemoms spræsti“.

L. Hurwicz patyrë tiek bolðevikø, tiek nacistø persekiojimà. Jo tëvas, nujausdamas,kad ávykiø kryptis pasikeis, savo vyresniajam sûnui patarë, uþuot ëmusis teisininko praktikosLenkijoje, stoti á Londono ekonomikos ir politiniø mokslø mokyklà. Á Londonà L. Hurwicziðvyko 1938 m. rudená. Jo anglø kalbos þinios tuo metu dar buvo gana prastos, geriausiaijis suprato paskaitas, skaitomas vengrø tautybës pasaulinio garso ekonomisto teoretikoNicholas Kaldor. Prisimindamas tuos laikus, L. Hurwicz pasakojo, kad N. Kaldor akcentasbuvo prastesnis nei jo, todël jis galëjæs savo dëstytojà suprasti ir uþsiraðyti visas jo skaitomaspaskaitas. 1939 m. pavasará britai nepratæsë L. Hurwicz buvimo Jungtinëje Karalystëjevizos, todël jis, gavæs tranzitinæ vizà, per Prancûzijà ir Ðveicarijà patraukë á Vokietijà. ÁBerlynà atvaþiavo 1939 m. rugpjûèio mënesá, kai liko maþiau kaip savaitë iki Vokietijaiokupuojant vakarinæ Lenkijà (áskaitant ir Varðuvà). Kad tëvams ir broliui pavyko pasitrauktiá Rusijos uþimtà rytinæ Lenkijà, L. Hurwicz neþinojo. 1940 m. pavasará juos suëmë irákalino viename ið Rusijos darbo lageriø. Kelis mënesius L. Hurwicz praleido Ðveicarijoje,

72

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Þenevoje, laukdamas þinios ið tëvø ir lankydamas austrø ekonomikos mokyklos atstovo,liberalizmo teoretiko Ludwig von Mises paskaitas. 1940-aisiais, bûdamas dvideðimt trejø,uþ giminaièiø atsiøstus pinigus iðplaukë á JAV ir ten po karo susitiko su visais savo namiðkiais.

Apsigyvenæs Èikagos lenkø kvartale pas savo pusbrolius, L. Hurwicz Èikagos universitetetæsë ekonomikos studijas. 1941 m. jis gavo tuo metu tik pradedanèio mokslinæ karjeràvieno ið didþiøjø makroekonomikos teorijos kûrëjø Paul Samuelson (Nobelio 1970 m.ekonomikos mokslø premijos laureato) siûlymà dirbti Masaèusetso technologijos institute.Jam buvo pasiûlyta mokymo ir tyrimø asistento vieta vienam semestrui – su tokiu terminunebûtø sutikæs joks save gerbiantis studentas. Bet kitø pasiûlymø L. Hurwicz neturëjo. Jisne kartà yra sakæs, kad ðitas pasiûlymas jam atrodë tarsi stebuklas. L. Hurwicz gavomokslinæ uþduotá patikrinti hipotezæ, kaip ámonës nustato gaminamø prekiø ir paslaugøkainas. 1941 m. birþelio viduryje gráþæs á Èikagos universitetà, kaip mokslinis darbuotojasjis jau buvo labiau pageidaujamas. Dirbti asistentu já pasikvietë ðiame universitete dëstæsþymus lenkø ekonomistas ir diplomatas Oskar R. Lange.

Kai 1941 m. gruodá Japonija subombardavo JAV Ramiojo vandenyno laivyno dislokacijosvietà Perl Harborà, L. Hurwicz pradëjo ieðkoti galimybiø, kaip prisidëti siekiant JAV ka-riuomenës pergalës Antrajame pasauliniame kare. Jo dëstytojas, statistikos mokslø pro-fesorius, tuo metu dalyvavo naujo radaro kûrimo projekte, ir L. Hurwicz irgi átraukë á ðáprojektà. 1942–1944 m. L. Hurwicz gavo vietà Èikagos universiteto Meteorologijos insti-tute (Institute of Meterology at the University of Chicago), ten armijos ir laivyno naujokusmokë statistikos, matematikos ir fizikos dalykø, reikalingø analizuojant oro duomenis.Karo metu ðiuos dalykus jis kurá laikà dëstë ir Ilinojaus technologijos institute (Illinois

Institute of Technology).Pakviestas prie Èikagos universiteto veikusios Cowles ekonominiø tyrimø komisijos*,

L. Hurwicz nuo 1942 m. iki 1946 m. buvo ðio mokslininkø kolektyvo nariu; jo darbomoksliniais vadovais buvo paskirti pasaulio akademinei visuomenei gerai þinomi ekono-metrijos mokslo pradininkai Jacob Marschak ir Tjalling Ch. Koopmans, Nobelio 1975 m.ekonomikos mokslø premijos laureatas. L. Hurwicz atliktas maþos imties savybiø tyrimasvis dar laikomas ekonometrijos mokslo pagrindu.

1945–1946 m uþ ypatingus gebëjimus ir kvalifikuotà pasirengimà kûrybiniam darbuiGuggenheim fondas** L. Hurwicz skyrë stipendijà tolesniems tyrimams. Tuo metu jis ëjodocento pareigas Ajovos valstybiniame universitete (Iowa State University). 1950–1951 m.L. Hurwicz dirbo Èikagos universiteto Ekonomikos fakulteto kviestiniu profesoriumi, skaitëiðtekliø paskirstymo teorijos paskaitas. Kaip ekonomikos ir matematinës statistikosprofesorius jis trumpai dëstë Ilinojaus universitete (University of Illinois), kaip Èikagosuniversiteto atstovas dirbo RAND*** korporacijos konsultantu, buvo JAV biudþeto biurokonsultantas. Cowles komisijos konsultantu jis dirbo net iki 1961 m.

Pakalbintas garsaus JAV ekonomisto Walter W. Heller, 1951 m. L. Hurwicz kaip ekono-mikos ir matematinës statistikos profesorius pradëjo dëstyti Verslo administravimo mokyklojeprie Minesotos universiteto (School of Business Administration at University of Minnesota).W. W. Heller buvo pasaulietiniø paþiûrø strategas, L. Hurwicz – kvintesencinës matematikosteoretikas. Taèiau jie abu puikiai sutarë, mokykloje tarp dëstytojø sukûrë kûrybiðkàatmosferà, kvietë studijuoti talentingus jaunuolius, juos mokë matematikos technikos irgroþio. Nobelio 2000 m. ekonomikos mokslø premijos laureatas Daniel McFadden savoautobiografijoje nurodo, kad bûtent L. Hurwicz, puikiai iðmanantis matematinius modelius,já átraukë á ekonomikà. Nors Verslo administravimo mokykloje L. Hurwicz iðdirbo ilgiausiai,jis dëstë ir kitose JAV, Azijos mokslo ir mokymo ástaigose. 1955 m. ir 1958 m. L. Hurwiczbuvo Stenfordo universiteto kviestinis profesorius, 1960 m. ðio universiteto leidinyje paskelbëstraipsná, kuris kartu su kituose pagrindiniuose jo darbuose (Hurwicz 1945, 1960, 1969,1973, 1995; Hurwicz, Stanley 2006) suformuluotais moksliniais teiginiais turëjo esminësátakos suteikiant Nobelio 2007 m. ekonomikos mokslø premijà.

1965 m. L. Hurwicz dëstë Bangalore universitete Indijoje, 1980 m. – Tokijo universitete,skaitë paskaitas Liaudies universitete Kinijoje (dabar – Renmin universitetas), Indonezijosuniversitete. Dirbdamas pagrindiná darbà Verslo administravimo mokykloje prie Minesotosuniversiteto, L. Hurwicz kaip kviestinis profesorius dëstë Harvardo universitete (1969 m.),

*Cowles Commission for theResearch in Economics – su-trumpintai Cowles komisija,1932 m. ásteigta verslininko irekonomisto Alfred Cowles.1939 m. Cowles komisija buvoprijungta prie Èikagos univer-siteto, nuo 1955 m. ji priklausoJeilio universitetui ir vadinamaCowles fondu (Cowles Foun-dation). Pagrindinës ðio fondofinansuojamos tyrimo sritys –bendroji pusiausvyra ir ekono-metrija.**Guggenheim Foundation –1925 m. John Simon Guggen-heim ásteigtas fondas mirusiamsûnui atminti. Fondas skiria sti-pendijas ypatingus gebëjimuspademonstravusiems profesio-nalams, iðspausdinusiems reikð-mingà darbà ið gamtos, socia-liniø ir humanitariniø mokslø arkuriamojo meno, iðskyrus sce-nos menà, srities.***RAND Corporation – pava-dinimas, sudarytas ið þodþiøresearch ir development. RANDkorporacijà kaip ne pelno sie-kianèià pasaulinës minties tyri-mø ástaigà 1948 m. ákûrë Doug-las aviacijos kompanija. Korpo-racijos paskirtis – taikant tyrimusir analizæ, gerinti politikà ir spren-dimø priëmimà.

73

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Kalifornijos universitete (Berklis, 1976 m.), Ðiaurës vakarø universitete (Northwestern

University, 1988 m. ir 1989 m.), Kalifornijos universitete (Santa Barbara, 1988 m.),Kalifornijos technologijos institute (1999 m.) ir Mièigano universitete (2002 m.), o kaipkviestinis garbës profesorius – Ilinojaus universitete (2001 m.). L. Hurwicz yra septyniømokslo ir mokymo ástaigø garbës mokslø daktaras.

Gráþæs á Verslo administravimo mokyklà prie Minesotos universiteto, 1961 m. L. Hurwiczbuvo paskirtas ðio universiteto Statistikos katedros vedëju, 1969 m. tapo universitetotarybos nariu ir ekonomikos profesoriumi, 1989 m. – verslininko ir þymaus universitetorëmëjo Curtis L. Carlson vardo ekonomikos profesoriumi. Jo mokslinë ir pedagoginëveikla apëmë tiek teorinius, tiek praktinius gerovës ekonomikos, vieðosios ekonomikos irmatematinës ekonomikos dalykus, taip pat mechanizmø ir institucinës sàrangos sritis.Verslo administravimo mokykloje L. Hurwicz dëstë ir iðëjæs á pensijà – nuo 1988 m. iki2006 m. Jo pradëti lyginamosios analizës, ekonominiø institucijø modeliavimo, gerovësekonomikos, socialiniø tikslø pasirinkimo taikant loðimø teorijà tyrimai ðioje mokyklojetebevykdomi iki ðiol. Ekonomikos mokslø premijos laureato bendradarbiai ir mokiniaipabrëþia, kad kaip dëstytojas jis buvo ir reiklus, ir supratingas, studentams suteikdavoantrà, treèià, ketvirtà ar net penktà galimybæ, bet reikalaudavo tik puikaus mokëjimo.Dël atsidavimo darbui su studentais, intelekto, pasiaukojimo ieðkant mokslinës tiesosL. Hurwicz laikomas viena iðkiliausiø asmenybiø per visà Minesotos universiteto gyvavimoistorijà. Bendradarbiai apie L. Hurwicz kalbëjo taip: „Intelektualas, labai vertinamas uni-versitetø, bendradarbis, ieðkomas kolegø mokslininkø, dëstytojas, gerbiamas ir prisibijomasstudentø, ir pilietis, kuriam labai rûpi visuomenë.“ Beje, tai tik treèias kartas, kai Minesotosuniversiteto dëstytojø kolektyvo nariui suteikiama Nobelio premija.

L. Hurwicz neturëjo ekonomikos mokslø daktaro laipsnio. „Kad ir kokios ekonomikosað bûèiau mokæsis, jos mokydavausi klausydamasis kitø ir pats studijuodamas“, – sakëjis. Nepaisant tokios dviprasmiðkos situacijos, dar bûdamas gana jaunas L. Hurwicz tapoEkonometrikø draugijos nariu (nuo 1947 m.), vëliau – ðios draugijos prezidentu (1969 m.).Jis yra Amerikos menø ir mokslø akademijos narys (nuo 1965 m.), JAV nacionalinësmokslø akademijos narys (nuo 1974 m.), Amerikos ekonominës asociacijos garbës narys(nuo 1977 m.). Uþ reikðmingà indëlá á elgsenos ir socialiniø mokslø plëtojimà – „novatoriðkàdarbà ðiuolaikinës decentralizuoto paskirstymo mechanizmø teorijos srityje“ – JAVprezidentas George H. W. Bush já apdovanojo Nacionaliniu medaliu uþ mokslà. L. Hurwiczprisipaþino, kad tokio apdovanojimo buvo nustebintas, bet kartu dþiaugësi, kad decent-ralizacija tapo pripaþinta ekonomikos teorijos sàvoka. Ið viso ðiuo medaliu yra apdovanotiðeði ekonomistai, penki ið jø – Nobelio ekonomikos mokslø premijos laureatai: KennethJ. Arrow (1972 m.), Gary S. Baker (1992 m.), Milton Friedman (1976 m.), Paul Samuelson(1970 m.) ir Robert M. Solow (1987 m.). Tik vienas L. Hurwicz buvo taip aukðtai ávertintasbûdamas dar „nepremijuotas“ universiteto dëstytojas.

L. Hurwicz, visapusiško ir talentingo þmogaus, energija neišsiteko tik ekonomikosmokslo srityje. Jis aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime: dirbo Jung-tiniø Tautø ekonominëje komisijoje (1948 m.), JAV Nacionaliniø tyrimø taryboje (1954 m.),buvo Nacionalinio mokslo finansavimo komisijos narys, atsakingas uþ oro kaitos klausimus(1964 m.), Minesotos valstijos senatoriaus Eugene McCarthy atstovas Nacionaliniamedemokratø suvaþiavime Èikagoje (1968 m.), Amerikos nepriklausomø mokslininkø aka-demijos narys (nuo 1979 m.) ir Kalifornijos technologijos instituto garbës mokslininkastyrëjas (1984 m.).

Skirtinos dvi pagrindinës L. Hurwicz atliktø tyrimø grupës: pirma, matematinëekonomika ir modeliavimas, antra, ámoniø ekonomikos teorija. Ðiomis temomis jis raðënet nuo 1944 m. L. Hurwicz tyrimai ið ekonomikos teorijos, ypaè mechanizmø ir institucinëssàrangos, matematinës ekonomikos, buvo pripaþinti tarptautiniu mastu. 1950 m. jiskartu su K. J. Arrow dirbo netiesinio programavimo srityje, vadovavo vieno iðkiliausiøekonometrijos mokslo kûrëjø, bûsimo Nobelio premijos laureato D. McFadden, tuo metudar tik pradedanèio mokslinæ karjerà, daktaro disertacijai.

Ðeðtojo deðimtmeèio pabaigoje L. Hurwicz paskelbë tris kartu su K. J. Arrow parengtusreikðmingus darbus apie konkurenciniø pusiausvyrø dinaminá stabilumà. Ekonomistai

74

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

konkurenciniø ekonominiø sistemø pusiausvyras nagrinëjo jau seniai, taèiau niekasnesugebëjo tiksliai ávertinti jø stabilumo. Anot L. Hurwicz, „pagrindinis dëmesys buvosutelkiamas á pusiausvyros sistemà. Taèiau kiekvienas geras ekonomistas jums pasakys,kad sistema daþniausiai neiðlaiko pusiausvyros – pusiausvyra arba kyla, arba leidþiasi,arba svyruoja“. K. J. Arrow jødviejø bendras darbas buvo ypaè svarbus. Jis raðë: „Bendra-darbiavimas su Leo Hurwicz yra vienas ið ásimintiniausiø intelektualiniø potyriø manogyvenime. Jo proto gelmë, apdairumas, kruopðtumas ir, svarbiausia, problemø esmëssuvokimas buvo nepaprastai pamokomi.“

L. Hurwicz pirmasis atskleidë, kaip ekonominiai modeliai padeda analizuoti tokias eko-nomines sistemas, kaip socializmas ir kapitalizmas, ir kaip ðiø sistemø narius veikia paskatos.Jo iðplëtota paskatø suderintumo teorija pakeitë daugelio ekonomistø nuomonæ, kodëlcentralizuotas planinis ûkis gali þlugti ir kodël individø paskatos leidþia priimti skirtingussprendimus. Kardinaliai pakeitæs supratimà apie ekonomines sistemas, L. Hurwicz eko-nomikos moksle sukëlë revoliucijà. Uþuot ðias sistemas tyræs kaip áprasta – tiesiog jaspriëmæs ir toliau tobulinæs, – L. Hurwicz pateikë metodus, kurie leidþia kurti sàveikostaisykles (mechanizmus), reikalingas iðsikeltiems sistemø tikslams pasiekti.

L. Hurwicz buvo vienas ið pirmøjø, ëmæsis ekonominiø institucijø analitinio modeliavimoir atskleidæs, kokia svarbi ekonomikos, socialiniams ir politikos mokslams loðimø teorija.L. Hurwicz pradëta kurti mechanizmo sàrangos teorija, pagrásta XX a. 5-jame deðimtmetyjejau þinoma loðimø teorija, yra matematinë priemonë, leidþianti nagrinëti ávairias sàveikas,áskaitant verslo derybas ir sandorius. Loðimø teorija teigia, kad kiekvienas loðëjas, rink-damasis strategijà, kuri pagerintø jo padëtá, atsiþvelgia á kitø loðëjø galimas taikyti stra-tegijas. Pasitelkæs matematinius metodus, L. Hurwicz atskleidë, kaip ekonominës insti-tucijos gali priimti sprendimus, susiejanèius teisingumà, individualø racionalumà ir socialinægerovæ.

Kurdamas mechanizmo sàrangos teorijà, L. Hurwicz skyrë dvi ekonominiø loðimø rûðis.Viena – tai loðimai, pagrásti teisëtais þmoniø veiksmais. Taèiau esama ir kitokiø, „tikroviðkø“,loðimø, kai þmoniø atliekamø veiksmø ir jø ágyvendinamø strategijø nauda yra nepa-teisinama. Tai reiðkia, kad loðëjai bando apgaudinëti. Tokie loðimai ir sudaro mechanizmosàrangos teorijos pagrindà. Beje, pagrindinë L. Hurwicz daryta prielaida – dël paskatøsuderintumo – dabar atrodo savaime suprantamas dalykas. Taèiau septintajame de-ðimtmetyje, kai L. Hurwicz pradëjo plëtoti ðià teorijà, loðëjø savanaudiðkumas sudarantverslo sandorius buvo laikomas nauju dalyku. L. Hurwicz ir jo kolegos ekonomistai,mechanizmø sàrangos tyrëjai, manë, kad paskatos loðëjus gali skatinti siekti geriausiørezultatø ne tik sau, bet ir kitiems loðëjams.

Versle yra daug tokiø „loðimø“ pavyzdþiø, kai galimybës iðloðti padidëja, jeigu loðëjasnëra sàþiningas. L. Hurwicz ir jo kolegø – E. S. Maskin ið Prinstono universiteto irR. B. Myerson ið Èikagos universiteto – taikyti matematiniai metodai leido ávertintinesàþiningumo ir kitokios netinkamos elgsenos padarinius ir uþkirsti kelià atvejams, kaivienam iðloðiant kitas praloðia, kai praloðiama dël nesàþiningos kitø elgsenos. Kadangitokia elgsena neatsiejama nuo tam tikrø rinkos pasekmiø (monopolinë valdþia, paslëptainformacija, tarða, paskatø tobulinti gaminius nebuvimas ir kt.), L. Hurwicz ir jo kolegosëmësi tirti, kokios galëtø bûti reguliuotojø (arba kitø loðëjø) paskatos, kad rinkoje iðloðtøvisi ir kartu nebûtø prarastas jos efektyvumas.

Mechanizmo sàrangos teorija ðiuo metu daþniausiai taikoma sudarant sandoriø stra-tegijas. Vartotojams geriausiai þinomas pavyzdys – atviras aukcionas, kai galimi pirkëjai irpardavëjai nustato, kiek tam tikras daiktas yra vertas ir, þinodami, kokias kainas siûlo kiti,pasiûlo geriausià kainà. Tie patys principai galioja ir kitais atvejais, pavyzdþiui, federalinësvaldþios aukcionø metu parduodant mobiliøjø telefonø ryðio diapazonus ir pan.

L. Hurwicz mechanizmo sàrangos teorijà nuolat plëtojo. 1998 m. jis paskelbë garsøjástraipsná „O kas priþiûrës priþiûrëtojus?” (But Who Will Guard the Guardians?). Jis raðë:„Kaþkur priþiûrëtojø grandies pabaigoje gali bûti tokiø priþiûrëtojø (pavieniø asmenøarba kolektyvø), kuriems tam tikra taisyklë (loðimas) patiks, ir dël to tam tikra elgsenataps neteisëta, ir tokiø priþiûrëtojø, kurie dël savo etiniø ásitikinimø nepripaþásta korupcijosir gali (pasinaudodami valdþia, finansiniu turtu, asmeniniu þavesiu arba padëtimi, visuo-

75

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

menës pagarba) veikti taip, kad uþkirstø kelià neteisëtai þemesnio rango priþiûrëtojøelgsenai.“ Taigi, tikroje demokratinëje visuomenëje korumpuotus politikus gali pristabdytistropûs ir nesavanaudiðki asmenys. L. Hurwicz juos vadina „interventais“, siekianèiaisiðtaisyti sistemà. L. Hurwicz teigimu, tas pats galioja ir verslui – nedidelë grupelë dorøasmenø gali subalansuoti pusiausvyrà, kurià sutrikdë nesàþiningi jø partneriai.

L. Hurwicz yra ekonomikos mokslo srities, vadinamos mechanizmo sàranga, pra-dininkas. Ðá novatoriðkà darbà, pelniusá Nobelio premijà, jis dirbo beveik 60 metø. Me-chanizmo sàrangos teorija atskleidþia, kaip reikëtø sudarinëti sandorius, kad individoasmeninë informacija bûtø panaudota geriausiai. Kitaip tariant, mechanizmo sàrangateikia formaliø matematiniø ir analitiniø priemoniø, kurias taikant galima iðspræsti prob-lemà, kaip veiksmingiausiai paskatinti darbuotojus, mokesèiø mokëtojus arba politiniuslyderius. Ðiandien ði teorija ekonomistø plaèiai taikoma viso pasaulio aukcionams, kuriantkorporacijø vidaus struktûrà, modeliuojant kompiuterinius tinklus, analizuojant pinigøpolitikos taisykles, organizuojant rinkimus, kuriant konkurencines rinkas.

Taigi, nesàþiningos elgsenos pamokas L. Hurwicz perkëlë á visuotiná pasitikëjimà pelniusiàsistemà, kurià lygiomis dalimis sudaro matematika, ekonomika ir filosofija. Ji padedaspræsti specifines pasaulyje kylanèias problemos. Vienas ið jo nustatytø dalykø – þmonësgali pakilti aukðèiau savojo egoizmo.

Eric S. Maskin

E. S. Maskin gimë 1950 m. Niujorke, bet uþaugo kitoje Hadsono upës pusëje – Alpaine(Naujojo Dþersio valstija, JAV pilietis). Alpainas, kuriame gyveno ne daugiau kaip tûkstantisþmoniø, buvo per maþas, kad turëtø savo vidurinæ mokyklà, todël pradiná ir vidurináiðsilavinimà E. S. Maskin ágijo uþ trijø myliø esanèioje Tenaflajaus vidurinëje mokykloje.Èia já mokë keletas puikiø pedagogø, tarp jø – ir matematikos mokytojas, kuris, anotekonomikos mokslø premijos laureato, atskleidë ástabø matematikos pasaulá. Bûtent ðiomokytojo dëka Harvardo universitete, á kurá E. S. Maskin ástojo 1968 m., matematikatapo pagrindinë jo specializacija. Ðioje aukðtojoje mokykloje jam dëstë garsûs JAV mate-matikai: algebros kursà skaitë prancûzas Pierre Samuel ir vokietis Richard Brauer, analizës –amerikietis George Mackey ir suomis Lars Ahlfors. Kaip prisimena E. S. Maskin, visi jiebuvo ákvëpëjai, kai kurie – linksmi ekscentrikai.

Besimokydamas Harvardo universitete, E. S. Maskin beveik atsitiktinai pateko á infor-macinës ekonomikos kursà, kurá dëstë bendrosios pusiausvyros ir socialinio pasirinkimoteorijø kûrëjas ekonomikos profesorius K. J. Arrow (vëliau jis tapo E. S. Maskin rengiamosdaktaro disertacijos vadovu). Ið esmës ðis kursas buvo ekonominës teorijos temø kratinys,taèiau nemaþa jo dalis buvo skirta L. Hurwicz pradëtai plëtoti mechanizmo sàrangosteorijai. E. S. Maskin ðie darbai padarë didelá áspûdá, nes „jiems buvo bûdingas tikslumas,kruopðtumas, neretai – ir grynos matematikos groþis, be to, juose buvo keliamos neabe-jotinos socialinës svarbos problemos“. Tokiø akivaizdþiø privalumø derinys ir nulëmëE. S. Maskin pasirinkimà – posûká á ekonomikà. Prisimindamas savo mokslinës karjerospradþià, jis pabrëþdavo, kad bûtent L. Hurwicz, mechanizmo sàrangos teorijos pradininko,darbai ákvëpë daugelá tyrimø, uþ kuriuos jam kartu su L. Hurwicz ir kurso draugu beikolega ekonomikos profesoriumi R. B. Myerson buvo suteikta Nobelio 2007 m. ekono-mikos mokslø premija.

E. S. Maskin atvirai pripaþásta, kad Harvardo universitetas visada liks jo tikroji Alma

Mater. 1972 m. šiame universitete jam buvo suteiktas matematikos bakalauro laipsnis,1974 m. – taikomosios matematikos magistro kvalifikacinis laipsnis, o 1976 m. jis èiatapo taikomosios matematikos mokslø daktaru. Tiesà sakant, E. S. Maskin ketino rengtidaktaro disertacijà ið ekonomikos, jis ketino tapti ekonomikos mokslø daktaru. Tais laikaistaikomosios matematikos dëstymas Harvardo universitete buvo ypaè lankstus: disertantasgalëdavo pasirinkti papildomas studijas, svarbu, kad jo parengtas mokslinis darbas bûtø„reikðmingo matematinio turinio“. E. S. Maskin, rengdamas disertacijà, lankë kelis eko-nomikos kursus, áskaitant ir ekonomisto teoretiko Truman F. Bewley bendrosios pusiau-svyros paskaitas. Per jas susitiko su R. B. Myerson.

76

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Kaip mokslinis vadovas K. J. Arrow buvo neátikëtinai dosnus savo globotiniui patarimais,negailëjo laiko dalykiniams ir asmeniniams pokalbiams. Jo vadovaujamas E. S. Maskinparengë daktaro disertacijà, kurioje buvo patikslinta Arrow aksioma (þr. Arrow 1951).Atsiþvelgdamas á neeilinius jaunuolio gebëjimus, puikø matematiná pasirengimà ir pro-fesionalumà, K. J. Arrow jam pasiûlë padirbëti su savo bièiuliu ir kolega, bendrosiospusiausvyros ir monetarinës teorijos þinovu Frank H. Hahn. Garsusis britø ekonomistasE. S. Maskin padëjo gauti podoktorantûros studijø 1976–1977 m. stipendijà mokslodarbuotojo vietai Jesus koledþe prie Kembridþo universiteto uþimti. E. S. Maskin prisimena,kad tais metais jis ágijo didþiulës ir visokeriopos patirties – pradedant Kembridþouniversiteto gyvenimu ir Londono teatru, baigiant kelionëmis po Europà. Taèiau svarbiausiajo patirtis Europoje buvo savaitinës konsultacijos, kurias teikë F. H. Hahn, ir galimybëvykdyti bendrus tiriamuosius projektus, taip pat uþmegzti draugystæ su vieðosiosekonomikos ir ekonominës informacijos specialistu prancûzu Jean-Jacques Laffont(Paryþiuje) ir Bangladeðe gimusiu Kembridþo universiteto ekonomikos profesoriumi ParthaS. Dasgupta (Londono ekonomikos ir politiniø mokslø mokykloje). 1977 m. E. S. Maskinsuteiktas Kembridþo universiteto garbës magistro kvalifikacinis laipsnis.

Studijuodamas Jungtinëje Karalystëje, E. S. Maskin gráþo prie L. Hurwicz (juos K. J. Arrowsupaþindino, kai E. S. Maskin vieðëjo Stenfordo universitete) darbø apie tai, kokias sàlygasturëtø tenkinti kuriamas mechanizmas (procedûra arba loðimas), kad jis ágyvendintø reikiamàsocialiná tikslà (kalbant specialiais terminais – socialinio pasirinkimo taisyklæ). E. S. Maskinraðë: „Beveik metus nagrinëjæs ðá klausimà, að galiausiai supratau, kad atsakymas á já yramonotoniðkumas (vadinamasis Maskin monotoniðkumas): jeigu socialinio pasirinkimotaisyklë netenkina monotoniðkumo sàlygos, ji yra neágyvendinama. Jeigu ji ðià sàlygà tenkina,jà galima ágyvendinti, taèiau tik tada, jeigu negalioja veto teisë. Að pateikiau konstruktyvøðio atradimo patvirtinimà – parodþiau, kaip sukonstruoti ágyvendinimo mechanizmà. Taèiautas mechanizmas – pakankamai sudëtingas, todël dëkoju Karl D. Vind, Ekonometrikødraugijos vasaros susirinkimo Paryþiuje dalyviui, kad jis pateikë puikø jo supaprastinimà.“1977 m. rudená pradëjæs dirbti dëstytoju asistentu Masaèusetso technologijos institute,per pirmuosius mokslo metus savo atlikto tyrimo rezultatus E. S. Maskin smulkiai apraðëdarbe „Nash pusiausvyra ir gerovës optimalumas” (Nash Equilibrium and Welfare Opti-

mality), taèiau ðio darbo nespausdino dar dvideðimt metø. Já spausdinti E. S. Maskinneatrodë prasminga, nes tas darbas akademinei visuomenei ir taip buvo gerai þinomaskaip darbo straipsnis.

Masaèusetso technologijos instituto, kuriame E. S. Maskin dëstytojavo 1977–1984 m.,Ekonomikos fakultetas nebuvo didelis, visi jo dëstytojai per pietus sutilpdavo prie vienostalo. Kiekvienà dienà ekonomikos profesorius Paul Samuelson arba italø kilmës JAVekonomistas Franco Modigliani (Nobelio 1985 m. ekonomikos mokslø premijos laureatas)uþvesdavo kalbà kokia nors tema, á kalbas daþnai ásiterpdavo ir dar vienas garsusekonomistas – ekonomikos augimo teorijos kûrëjas Robert M. Solow (Nobelio 1987 m.ekonomikos mokslø premijos laureatas). Tokiø progø, leidþianèiø prasmingai ir maloniaipabendrauti su fakulteto garsenybëmis, nepraleisdavo në vienas jaunesnysis dëstytojas.Taèiau daugiausia þiniø E. S. Maskin ágijo bendraudamas ir dirbdamas su JAV ekonomistuPeter A. Diamond, kuris jam buvo tarsi vyresnysis brolis.

Nors Masaèusetso technologijos institutas neabejotinai buvo geriausia vieta ambicingamir perspektyviam jaunuoliui pradëti mokslinæ ir pedagoginæ karjerà (1977–1980 m.E. S. Maskin jame dirbo asistentu, 1980–1981 m. ëjo docento, o 1981–1984 m. – eko-nomikos profesoriaus pareigas), tolesniam darbui tinkamesnis pasirodë Harvardo uni-versitetas. Po septyneriø metø E. S. Maskin pakeitë darbovietæ – pasirinko Harvardouniversiteto Ekonomikos fakultetà. Jame dirbo 1985–2000 m., ëjo Louis Berkman vardoekonomikos profesoriaus pareigas. Apsuptas iðskirtinio talento mokslininkø, èia jis studijavosocialinio pasirinkimo teorijos subtilybes ir daug suþinojo apie centriná planavimà. Taèiaupo penkiolikos metø pasijuto iðsekæs: „Per daug paskaitø, per daug studentø ir, kasblogiausia, per daug komitetø posëdþiø.“ Taigi, gavæs pasiûlymà ið Prinstone ásikûrusioPrieðakiniø studijø instituto (Institute for Advanced Study), jis iðkart sutiko á já pereiti, nespareigø buvo numatoma gerokai maþiau. Ðiame institute E. S. Maskin dirba nuo 2000 m.,

77

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

jis yra Albert O. Hirschman vardo socialiniø mokslø profesorius. Tai privati, nepriklausomamokslo ástaiga, þinoma kaip vienas ið pasaulyje pirmaujanèiø teoriniø ir intelektualiniøtyrimø centrø. Ji E. S. Maskin suteikë viskà, ko jam reikëjo: paèias geriausias darbo sàlygas,ákvëpimà teikianèius bendradarbius, sàveikà tarp dëstomø dalykø, moksliniam darbuireikalingà laisvæ. E. S. Maskin skaito paskaitas Ekonomikos fakultete, vadovauja doktorantødarbams, tik dirba gerokai lëtesniu tempu negu anksèiau. Su Prieðakiniø studijø institutovardu siejami net 22 Nobelio premijos laureatai, daugiau kaip 7 000 jo absolventø yraakademiniame pasaulyje pirmaujantys mokslininkai ir intelektualai.

E. S. Maskin yra tarptautiniu mastu pripaþintas ekonomistas teoretikas. Jo tyrimai apimatokias sritis, kaip loðimø teorija, paskatø ekonomika, socialinio pasirinkimo teorija. Jo darbaisplaèiai remiamasi nagrinëjant ekonominës socialinës politikos, teisës sritis. Dabartiniu metuekonomikos mokslø premijos laureato atliekami tiriamieji projektai sietini su aukcionø or-ganizavimu, koalicijø sudarymu, skirtingø balsavimo sistemø (pvz., daugumos balso) paly-ginimu, pinigø politikos vaidmens suvokimu, intelektualinës nuosavybës teisës privalumaisir trûkumais, valstybës pareigûnø atskaitingumu. Jis toliau tæsia darbus mechanizmo sàran-gos, kartotiniø loðimø, pajamø nelygybës ir balsavimo teorijos kryptimis. Visais ðiais klausimaisE. S. Maskin paskelbë daugiau nei 100 moksliniø straipsniø ir knygø skyriø, buvo trijøknygø mokslinis redaktorius, perskaitë daugiau nei 50 proginiø, vieðøjø ir kitokio pobûdþiopaskaitø ávairiø ðaliø mokslo ir mokymo ástaigose, mokslinëse konferencijose, simpoziu-muose, susitikimuose ir pan. Ypaè jis iðgarsëjo savo straipsniais apie mechanizmø sàrangà,ágyvendinimo teorijà ir dinaminius loðimus. E. S. Maskin yra septyniø moksliniø leidiniøredaktoriø kolegijos narys, nuo 2000 m. – mokslinio leidinio Economics Letters redaktorius.

E. S. Maskin yra Ekonometrikø draugijos narys (nuo 1981 m., 2003 m. iðrinktas ðiosdraugijos prezidentu), Loðimø teorijos draugijos tikrasis narys, Amerikos menø ir moksløakademijos narys (nuo 1994 m.), Amerikos ekonominës asociacijos narys (nuo 1995 m.),Europos ekonominës asociacijos narys (nuo 2004 m.), Britanijos akademijos naryskorespondentas (nuo 2003 m.), buvæs Lenkijos (1991 m.) ir Jungtinës Karalystës (2001–2003 m.) vyriausybiø, Italijos banko (1997 m.) patarëjas aukcionø rengimo klausimais,buvæs ir esantis ávairiø JAV mokslo ir mokymo ástaigø moksliniø tarybø ir komitetø narys,skirtingos mokslinës pakraipos fondø narys ir stipendininkas.

Mechanizmo sàrangos teorija ekonomistams leidþia geriau suprasti optimalauspaskirstymo mechanizmà, kai ávertinama asmeninë informacija ir paskatos, pavyzdþiui,nustatyti, kokiomis aplinkybëmis rinkos veikia gerai ir kokiomis – nepakankamai. Ji eko-nomistams padeda modeliuoti efektyvius prekybos mechanizmus, reguliavimo schemasir balsavimo procedûras. Bûdamas paþangus ekonomistas, E. S. Maskin daug dëmesioskiria mechanizmo teorijos átvirtinimui, ðià teorijà plëtoja, skaitydamas paskaitas ávairiuoseuniversitetuose. Jis yra Wuhan universiteto (Kinija, nuo 2004 m.), St. John’s koledþo(Kembridþas, nuo 2004 m.), Tsinghua universiteto (Kinija, nuo 2007 m.) garbës mokslødaktaras, kaip kviestinis dëstytojas nuo 2000 m. skaito paskaitas Prinstono universitete,kviestiniu mokslo darbuotoju yra dirbæs Churchill koledþe prie Kembridþo universiteto(1980–1982 m.), St. John’s koledþe prie Kembridþo universiteto (1987–1988 m.), Monash

universitete (Monash University, Australija, 2003 m.), kaip kviestinis ekonomikosprofesorius dëstë Masaèusetso technologijos institute (1999–2000 m.). Beje, 2007 m.E. S. Maskin ir jo bièiuliui Partha S. Dasgupta suteiktas vardinis Erik Kempe apdovanojimasuþ moksliná straipsná „Neapibrëþtumas ir hiperbolinis diskontavimas“ (Uncertainty and

Hyperbolic Discounting)*. Per paskutinius penkiolika metø buvo suteikti tik septyni tokieapdovanojimai.

Nobelio premijà ávertinæs kaip „viso gyvenimo laimëjimà“, E. S. Maskin prisipaþino: „Mannepaprastai pasisekë, kad „atradau“ ekonomikà, kad á ðià sritá ásitraukiau tuo metu, kaimechanizmo sàrangos teorija labai populiarëjo ir, kas svarbiausia, kad dirbdamas ðá darbàturëjau daugybæ nuostabiø dëstytojø, studentø, bendradarbiø ir draugø. Kai tiek daugþmoniø pasaulyje nemëgsta savo darbo, að iðtisomis dienomis pluðu darydamas tai, kàlabai mëgstu.“

*Apdovanojimas ásteigtas1995 m. Kempe fondo Aplinkosir iðtekliø ekonomikos Europosasociacijos (European Associa-tion of Environmental and Re-source Economics) metinëje kon-ferencijoje, ávykusioje ÐvedijosUmeå universitete (UniversityUmeå).

78

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Roger B. Myerson

R. B. Myerson gimë 1951 m. Bostone (Masaèusetso valstija, JAV pilietis), dantø technikoðeimoje, kurioje buvo labai vertinamas apsiskaitymas ir mokslinis iðprusimas. Ekonomikosmokslø premijos laureatas prisimena, kad jo jaunystës metais abu tëvai, dirbdami nedi-delëje savo ámonëje, vis sugráþdavo á mokymo ástaigas siekti geresnio iðsilavinimo. GraþiausiR. B. Myerson metai prabëgo iðtaigingame Bostono priemiestyje, kuriame buvo ir puikibendrojo lavinimo mokykla. R. B. Myerson buvo ásitikinæs, kad interesø, iðryðkëjanèiøsuaugusio þmogaus gyvenime, ðaknys paprastai glûdi vaikystëje.

Nuo vaikystës R. B. Myerson mëgo skaityti, ypaè istorines knygas, já þavëjo istoriniøþemëlapiø groþis. Taèiau vien tokios literatûros jam nepakako, reikëjo analitiðkesniø dalykø,todël, iðgirdæs apie ekonomikà, iðkart ja susidomëjo. 1947 m. P. Samuelson iðleistà vadovëlá„Ekonominës analizës pagrindai“ (Foundations of Economic Analysis) jis perskaitëmokydamasis vidurinëje mokykloje, per atostogas. Kai reikëjo pasirinkti tolesnæ mokymosikryptá, R. B. Myerson apsistojo ties ekonomikos ir taikomosios matematikos studijomisHarvardo universitete, nors vidurinës mokyklos chemijos mokytojas ir áþvelgë jo polinká áfizinius mokslus. Dël tokio savo pasirinkimo jis nebuvo tikras iki 1972 m., kol nesuþinojoapie loðimø teorijà.

1972 m. pavasará, bûdamas Harvardo universiteto treèiakursis, R. B. Myerson iðklausëgarsaus valdymo ekonomikos profesoriaus Howard Raiffa skaitomà sprendimø priëmimoanalizës kursà. Profesorius studentus mokë á asmeninio naudingumo funkcijas ir subjektyvøtikimybiná pasiskirstymà paþiûrëti kaip á tikrà, galimà iðmatuoti (nors ir netobulai) sprendimøpriëmimà, su kuriuo susiduriama kasdien. Baigdamas dëstyti kursà, jis paaiðkino, kadanalizë, apimanti dviejø (ar daugiau) racionaliø, naudingumà maksimizuojanèiø sprendimopriëmëjø sàveikà, vadinama loðimø teorija ir kad ðioje srityje labai maþa paþangos.R. B. Myerson teigimu, toks loðimø teorijos apibûdinimas ir lëmæs jo pasirinkimà kauptiðios srities þinias. Jis iðkëlë klausimà: „Jeigu að neþinau, kaip analizuoti tokius iðties fun-damentalius socialiniø sprendimø priëmimo modelius, kaip galiu apsimetinëti, kad su-prantu socialinius mokslus?“ 1972 m. vasarà R. B. Myerson loðimø teorijà pradëjo stu-dijuoti savarankiðkai, nes tokio kurso Harvardo universitete nebuvo. Jis mokësi uoliai,pastabas pasiþymëdavo nusikopijuotø straipsniø paraðtëse. Tai buvo straipsniai, paraðytiloðimø teorijos pradininkø: Robert J. Aumann (2005 m.), John C. Harsanyi (1994 m.),John F. Nash (1994 m.), Thomas Schelling (2005 m.), Reinhard Selten (1994 m.), LloydS. Shapley (beveik visi jie – Nobelio premijos laureatai) ir kt. Jø darbai R. B. Myersonpadëjo perprasti loðimø teorijos esmæ. 1972 m. rudená perskaitæs loðimø teorijos taikymoekonomikai pradininko J. C. Harsanyi (1963) straipsná, kuriame apraðomas kooperaciniusloðimus leidþiantis analizuoti sandoriø sudarymo modelis, R. B. Myerson suprato, kadbus suradæs tinkamà tyrimø kryptá. 1973 m. Harvardo universitete jam buvo suteiktastaikomosios matematikos bakalauro laipsnis summa cum laude ir šios srities magistrokvalifikacinis laipsnis.

Studijuodamas loðimø teorijos pradininkø darbus, R. B. Myerson priëjo prie jø visiðkainenagrinëto, bet ðiai mokslo srièiai aktualaus klausimo, susijusio su ne visos informacijosloðimø modeliavimu. Jis pasigedo bendros teorijos, kuri leistø numatyti racionaliø, skirtingàasmeninæ informacijà turinèiø individø susitarimo pasekmes. Ðiai problemai jis paskyrëdaktaro disertacijà. Gilindamasis á bendradarbiavimo neapibrëþtumo sàlygomis teorijà,R. B. Myerson turëjo ið esmës permàstyti daugelá kooperaciniø ir nekooperaciniø loðimøteorijos teiginiø ir pateikti pagrástas disertacijos iðvadas. Jo darbo mokslinis vadovasK. J. Arrow tol skaitë ir kritikavo atskiras darbo dalis, kol galiausiai jos tapo suprantamosdaugumai. Vëliau ðie R. B. Myerson pamàstymai sugulë á pirmàjá jo straipsná apie koope-racinius loðimus. 1976 m. Harvardo universitete R. B. Myerson buvo suteiktas taikomosiosmatematikos mokslø daktaro laipsnis.

Baigusiam doktorantûros studijas jaunam mokslininkui darbà tais paèiais metais pasiûlëÈikagos mieste ásikûrusio Ðiaurës vakarø universiteto Kollegg vadybos mokyklos Valdymoekonomikos ir sprendimø mokslo fakultetas (Managerial Economics and Decision Sciences

Department in the Kollegg School of Management at Northwestern University). Èia jis

79

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

iðdirbo 25 metus: 1976–1979 m. ëjo asistento, 1979–1982 m. – docento, 1982–2001 m. –valdymo ekonomikos profesoriaus pareigas. R. B. Myerson teigimu, jam paprasèiausiaipasisekë, nes praëjusio amþiaus aðtuntajame deðimtmetyje loðimø teorija nebuvo populiarimokslo kryptis, maþai mokyklø turëjo daugiau kaip po vienà loðimø teorijos dëstytojà.Ðiaurës vakarø universitetas buvo reta iðimtis – prie jo veikusi Kollegg vadybos mokyklabuvo ypaè linkusi á matematinës ekonomikos teorijà. Ðioje mokykloje á loðimø teorijà irinformacinæ ekonomikà buvo þiûrima ne kaip á antraeilá, o kaip á pagrindiná dalykà.

Kollegg vadybos mokyklos dëstytojø dëmesys tuo laiku buvo sutelktas á ekonominiøsistemø informacijos ir paskatø klausimus. Esminës átakos R. B. Myerson nagrinëjamai nevisa informacija pagrástø kooperaciniø loðimø teorijai turëjo L. Hurwicz áþvalga apie paskatøsuderintumà. Dar studijuodamas Harvardo universitete, R. B. Myerson pasiûlë naujoviðkàtokiø loðimø analizës bûdà – J. C. Harsanyi sukurtam modeliui taikant Bayesian pusiausvyrà.R. B. Myerson (1979) nurodë, kad Bayesian paskatø suderintumo analizei pasitelkiantatskleidimo principà, J. C. Harsanyi ir R. Selten (1972) apraðytà derëjimosi sprendimøaibæ galima supaprastinti iki dviejø ne visà informacijà turinèiø individø loðimo. Tai buvojo pirmojo straipsnio apie atskleidimo principà pagrindas.

R. B. Myerson nuomone, atskleidimo principas yra visuotinë priemonë, tinkantioptimizuoti bet koká gerovës mastà ir kiekvienu atveju, kai ið individø sunku gautiasmeninës informacijos. Ðià idëjà jis ypaè plëtojo 1978–1979 m., dirbdamas kviestiniumokslo darbuotoju Bielefeld universitete Vokietijoje. Iš jo R. B. Myerson parsiveþë darbàapie aukcionà, kurio organizavimo tikslas – maksimizuoti pardavëjo tikëtinas pajamas,kai susiduriama su paskatø apribojimu ir kai ið galimø pirkëjø sunku gauti informacijosapie jø pasirengimà mokëti. Ðis darbas buvo jo sukurtos pajamø ekvivalentumo teoremospamatas. Vëliau R. B. Myerson nustatë, kad pardavëjas ið bet kokio aukciono visuometgauna tas paèias tikëtinas pajamas, jeigu objektas atitenka geriausios kainos siûlytojui.

Gráþæs á Ðiaurës vakarø universitetà, R. B. Myerson savarankiðkai ir su savo kolegomistæsë tyrimus ir juos skelbë tarptautiniu mastu pripaþintuose leidiniuose. Ðie tyrimai apimatokius klausimus, kaip optimalus mechanizmø reguliavimas, efektyvûs dviðalës prekybosmechanizmai, atskleidimo principo taikymas daugiapakopiams loðimams ir nagrinëjantmoralinës rizikos bei nepalankaus pasirinkimo (atvirkðtinës atrankos) problemas, rinkosefektyvumas, derëjimosi esant skirtingai asmeninei informacijai sprendimai ir kt.

Bûdamas plaèiø paþiûrø, R. B. Myerson neapsiribojo tik moksliniø straipsniø raðymu,jis ëmësi ðirdþiai mielø istoriniø temø. Nuo 1996 m. skelbë straipsnius, skirtus loðimøteorijos istorijai. Viename jø, iðleistame 1999 m., buvo vertinamas Nobelio 1994 m. eko-nomikos mokslø premijos laureato J. F. Nash darbø vaidmuo plëtojant ekonomikos teorijà.Ðiuo straipsniu norëta paþymëti sukaktá – 50 metø nuo J. F. Nash pirmojo straipsnio apienekooperacinæ pusiausvyrà paskelbimo. Pastaraisiais metais R. B. Myerson ypaè daugdëmesio skiria politinës istorijos studijoms. Jis yra ásitikinæs, kad politiniø pokyèiø ir eko-nominës plëtros sukeliamas problemas suprasti padëtø nauji teoriniai modeliai, aiðkinantysekonominiø sistemø, kuriomis pagrásta daugelio tautø evoliucija, funkcinæ logikà.

Devintajame deðimtmetyje R. B. Myerson perëjo prie politikos loðimø teoriniø modeliø.Jo ásitikinimu, loðimø teorija turi bûti taikoma ne tik tradicinei ekonomikai. Konstitucinësdemokratijos, politinës konstitucijos ir rinkimø sistemos irgi veikia pagal tam tikras loðimøtaisykles, laikydamiesi jø politikai varþosi dël valdþios. Todël politikos loðimø teorinë analizëturëtø bûti ypaè vertinga – ji padëtø suprasti, kaip ðiø instituciniø struktûrø pokyèiai galipakeisti politikø elgsenà siekiant visuomenës gerovës. Ieðkodamas atitikmens, R. B. Myersonrëmësi þinoma ámoniø ekonomikos teorija. Jis darë iðvadà, kad instituciniø struktûrø gebë-jimas ið valdþios gauti pelno (korupcija) priklauso nuo naujø konkurentø, þengianèiø á politinæarenà, gebëjimo áveikti kliûtis.

Ieðkodamas ávairioms institucinëms struktûroms bendrø principø, R. B. Myerson priëjoprie iðvados, kad paskatø suderintumas ir politikø reputacija – tai bet kokios politinësinstitucijos ásteigimo pagrindas. Valdþios pareigûnams politinës sistemos taisyklës yraprivalomos, bet priverèiant juos elgtis pagal tokias taisykles kyla moralinës rizikos problema,o jos sprendimas priklauso tik nuo politikø reputacijos. Svarbiausias politikø uþdavinys –organizuoti institucijas ir siekti reputacijos, jeigu norima uþsitikrinti rinkëjø lojalumà ir

80

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

pasitikëjimà. Taigi, demokratijos kûrimas pirmiausia turi bûti pagrástas demokratinësreputacijos tarp rinkëjø, kurie savo iðrinktiems politikams suteikia globëjo privilegijà, kûrimu.

Ketvirtá amþiaus pradirbæs Ðiaurës vakarø universitete, 2001 m. R. B. Myerson tapo Èika-gos universiteto Ekonomikos fakulteto Glen A. Lloyd* vardo ekonomikos profesoriumi. Taiantroji R. B. Myerson mokslinio ir pedagoginio darbo vieta, taèiau kaip kviestinis ekonomikosprofesorius jis su ðiuo universitetu bendradarbiavo 1985–1986 m. ir 2000–2001 m. Eko-nomikos mokslø premijos laureatas prisipaþásta, kad Ðiaurës vakarø universitetas, ypaèplëtojæs ekonominës teorijos tradicijà, pradedanèiajam mokslininkui buvo ideali vietaatsidëti loðimø teorijos ir politinës ekonomikos tyrimams. Kaip paþengusiam mokslininkuinauju iðbandymu jam tapo kitoje miesto pusëje ásikûræs Èikagos universitetas, kuriameekonominës minties tradicija buvo ne maþiau stipri. Su Èikagos universitetu susijæs net81 ávairiø mokslo srièiø Nobelio premijos laureatas, ið jø 25 – ekonomikos mokslø premijoslaureatai. Áskaitant R. B. Myerson, šiuo metu Ekonomikos fakultete dirba šeši Nobeliopremijos laureatai: James J. Heckman (2000 m.), Robert E. Lucas (1995 m.), RobertW. Fogel (1993 m.), Gary S. Becker (1992 m.), Ronald H. Coase (1991 m.).

Savo tyrimais pasiekæs tarptautiná pripaþinimà, 1983 m. R. B. Myerson buvo iðrinktasEkonometrikø draugijos nariu, 2007 m. – ir ðios draugijos antruoju viceprezidentu. Jis yraAmerikos menø ir mokslø akademijos narys (nuo 1993 m.), Ðveicarijoje veikianèio Bazeliouniversiteto garbës mokslø daktaras (nuo 2002 m.).

R. B. Myerson paskelbë daugiau nei 80 moksliniø straipsniø ir knygø skyriø, sukûrëkompiuterinæ árangà auditui ir sprendimø priëmimo analizei. Jis paraðë dvi „loðëjø“ geraivertinamas knygas apie kooperaciniø ir nekooperaciniø loðimø teorijos, sprendimø priëmi-mo teorijos paþangà per pastaruosius 15–20 metø. R. B. Myerson darbai ypaè skaitomiekonomikos ir politikos mokslø, operacijø tyrimø ir taikomosios matematikos specialistøir studentø, tyrimams pasitelkianèiø loðimø teorijà. Jo mokslinis indëlis – ávairiapusis.R. B. Myerson iðplëtojo tokias mechanizmø sàrangos teorijos sàvokas, kaip atskleidimoprincipas ir pajamø ekvivalentumo teorema. Pastaroji plaèiai taikoma organizuojant auk-cionus. Á loðimø teorijà jis átraukë patobulintà Nash pusiausvyros sàvokà, dar vadinamàtikràja pusiausvyra, pritaikë loðimø teorijos technikà politikos mokslui, tiksliau – rinkimosistemø palyginimui. Ðie novatoriðki R. B. Myerson atradimai labai prisidëjo prie tokiømaþai þinomø dalykø, kaip efektyviø prekybos mechanizmø, reguliavimo schemø ir balsa-vimo procedûrø kûrimas, supratimo. Tarp ekonomistø vyrauja nuomonë, kad, neturintþiniø apie R. B. Myerson mokslines iðvadas, dirbti mechanizmø sàrangos srityje neámanoma.

Ekonominiai sandoriai vykdomi rinkose, tarp ámoniø, ir pagal daugybæ kitokiø ins-tituciniø susitarimø. Vienos rinkos veikia be valstybës ásikiðimo, kitos yra reguliuojamos.Tarp ámoniø vieni sandoriai sudaromi atsiþvelgiant á rinkos kainas, kiti – pagal susitarimà,dar kiti – vadovybës nurodymu. Mechanizmo sàrangos teorija pateikia darnià sistemà,kaip analizuoti ðià institucijø, arba „paskirstymo mechanizmø“, ávairovæ, sutelkiant dëmesáá problemas, susijusias su paskatomis ir asmenine informacija.

Rinkos ar rinkos savybiø turinèios institucijos prekes ir paslaugas daþniausiai paskirstoefektyviai. Jau seniai ekonomistai toká efektyvumà árodë teoriðkai – darydami gana grieþtasprielaidas, be kitø dalykø, ávertinanèias ir gaminamø bei parduodamø prekiø pobûdá,rinkos dalyviø teikiamà informacijà apie ðias prekes ir konkurencijos lygá. Mechanizmosàrangos teorija didþiulæ institucijø ávairovæ leidþia sistemiðkai nagrinëti ir lyginti darantne tokias grieþtas prielaidas. Pasitelkdama ir loðimø teorijà, mechanizmo sàrangos teorijagali bûti pranaðesnë uþ klasikiná poþiûrá ir, pavyzdþiui, tiksliai parodyti, kaip nustatomoskainos. Kai kuriais atvejais toks „loðiminis“ poþiûris skatina kitaip paþvelgti ir á rinkosmechanizmà. Pavyzdþiui, ði teorija atskleidþia, kad vadinamieji dvigubi aukcionai (pirkëjasir pardavëjas skelbia savo siûlomà ir praðomà kainas) gali bûti efektyvios prekybos ins-titucijos, kai kiekvienas prekiautojas turi asmeninës informacijos apie parduodamø prekiøvertæ. Didëjant prekiautojø skaièiui, dvigubø aukcionø mechanizmas vis efektyviau kaupia

*Glen A. Lloyd (1895–1975) –garsus Èikagos advokatas ir ðiouniversiteto Patikëtiniø tarybospirmininkas.

MECHANIZMO SÀRANGOS TEORIJA

81

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

asmeninæ informacijà, kol galiausiai ji atskleidþiama per pusiausvyros kainà (Wilson 1985).Tokios iðvados patvirtina Friedrich Hayek (1945) teiginá, kad rinkos efektyviai kaupiareikðmingà asmeninæ informacijà.

Mechanizmo sàrangos teorija atskleidþia, kuris mechanizmas yra optimalus skirtingiemsrinkos dalyviams, pavyzdþiui, pirkëjams ar pardavëjams (þr. Samuelson 1984). Tokia áþvalgabuvo pasiremta siekiant geriau perprasti daþniausius rinkos mechanizmus. Antai ði teorijabuvo taikoma sàlygoms, kurioms esant gerai þinomi aukcionai maksimizuoja pardavëjotikëtinas pajamas, nustatyti (Harris, Raviv 1981; Myerson 1981; Riley, Samuelson 1981).Ji taip pat leidþia iðsamiai apibûdinti optimalius aukcionus, kai tokios sàlygos nëra ten-kinamos (Myerson 1981; Maskin, Riley 1984a). Be to, mechanizmo sàrangos teorijaekonomistams suteikë galimybæ iðspræsti monopolinio kainø nustatymo problemà, pa-vyzdþiui, atskleisdama, kaip kaina turëtø priklausyti nuo kokybës ir kiekio, kad ji maksi-mizuotø pardavëjo tikëtinas pajamas (Maskin, Riley 1984b). Beje, ðis teorinis sprendimaspuikiai atitinka ávykius.

Kai kuriais atvejais visiðkai efektyvaus iðtekliø paskirstymo negali uþtikrinti joks rinkosmechanizmas. Tokiais atvejais mechanizmo sàrangos teorija gali bûti taikoma kitoms,efektyvesnëms, institucijoms nustatyti. Klasikinis pavyzdys – visuomeninës prekës (vieðosiosgërybës), pavyzdþiui, grynas oras ar nacionalinis saugumas. Paul Samuelson (1954: 388)spëjo, kad joks ištekliø paskirstymo mechanizmas negali uþtikrinti visiðkai efektyvausvisuomeniniø prekiø paskirstymo, nes „savanaudiðkumas kiekvienà skatina pateikti klai-dingus signalus, apsimesti, kad tam tikra kolektyvinë veikla rûpi maþiau, nei ji rûpi iðtikrøjø...“. Mechanizmo sàrangos teorija leidþia tiksliai iðanalizuoti P. Samuelson spëjimà.Kitaip tariant, ðià teorijà galima panaudoti tiriant visuomeninëmis prekëmis aprûpinanèiøalternatyviø institucijø ekonominá efektyvumà, nuo rinkø ir ðaliø sutikimu pagrásto kolek-tyvinio sprendimo einant prie daugumos valios ir galiausiai baigiant diktatûra. Svarbiáþvalga yra ta, kad ðaliø sutikimu pagrástas kolektyvinis sprendimas daþniausiai nesude-rinamas su ekonominiu efektyvumu. Taigi, ði teorija pateisina visuomeniniø prekiø vieðàjáfinansavimà per apmokestinimà. Taikant mechanizmo sàrangos teorijà, pasiekta dideliølaimëjimø ir daugybëje kitø ekonomikos srièiø, áskaitant reguliavimà, ámoniø finansus irapmokestinimo teorijà.

Mechanizmo sàrangos teorijos plëtotë prasidëjo nuo Leonid Hurwicz (1960) darbo.Mechanizmà jis ávardijo kaip ryðiø sistemà, kurios dalyviai vienas kitam ir(arba) „praneðimøcentrui“ siunèia praneðimus, ir kiekvienam gautø praneðimø rinkiniui pagal galiojanèiàtaisyklæ paskiriamas tam tikras rezultatas (paskirstomos prekës ir paslaugos). Laikantisðios sampratos, rinkos ir rinkos savybiø turinèios institucijos gali bûti lyginamos su daugybekitokiø institucijø. Ið pradþiø daugiau dëmesio buvo skiriama mechanizmø informacinëmsir skaièiavimo sànaudoms, o nuo paskatø problemos buvo atsiribojama. Svariai prisidëjoJacob Marshak ir Roy Radner (1972) sukurta individø grupiø teorija, paskatinusi atsirastidaug tolesniø tyrimø (pvz., þr. Groves 1973). Vis dëlto daugeliu atvejø ne maþiau svarbiproblema yra dalyvaujanèiøjø skatinimas. Ávairiai taikyti mechanizmo sàrangos teorijatapo tinkama tik tada, kai L. Hurwicz (1972) pateikë pagrindinæ sàvokà – „suderintumaspaskatø atþvilgiu“. Ji leidþia analizæ papildyti sistemos dalyviø savanaudiðkomis paskatomis,t. y. tiksliai iðanalizuoti ekonomikà, kurios veikëjai yra savanaudiðki ir turi reikðmingosasmeninës informacijos.

XX a. 8-ajame deðimtmetyje mechanizmo sàrangos teorijos paþangà paspartino va-dinamojo atskleidimo principo suformulavimas ir ágyvendinimo teorijos plëtojimas. At-skleidimo principas – tai áþvalga, ypaè supaprastinanti mechanizmo sàrangos problemøanalizæ. Tyrëjui, ieðkanèiam geriausio mechanizmo, galinèio iðspræsti tam tikrà paskirstymoproblemà, ðis principas leidþia apsiriboti maþesniu mechanizmø pogrupiu – vadinamaisiaistiesioginiais mechanizmais. Jais nesiekiama apibûdinti realaus pasaulio institucijø, betdël ðiø mechanizmø matematinës struktûros juos palyginti lengva analizuoti. Optimiza-vimas visoje tiesioginiø mechanizmø aibëje, sprendþiant tam tikrà paskirstymo problemà,yra tiksliai nusakytas matematinis uþdavinys, o radæs optimalø tiesioginá mechanizmàtyrëjas já gali „paversti“ tikroviðkesniu mechanizmu. Taikydami ðá, galima sakyti, aplinkinámetodà ekonomistai tapo pajëgûs iðspræsti institucinës sàrangos problemas, kurios kitaip

82

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

bûtø buvusios sunkiai áveikiamos. Pirmàjá atskleidimo principo variantà suformulavo AllanGibbard (1973). Keletas kitø tyrëjø pavieniui ðá principà iðplëtojo pritaikydami já bendrajaiBayesian Nash pusiausvyrai (Holmstrom 1977; Rosenthal 1978; Dasgupta ir kt. 1979;Myerson 1979; Harris, Townsend 1981). R. Myerson (1979, 1982, 1986) sukûrë patábendriausià atskleidimo principo variantà ir pirmasis pritaikë já tokioms svarbioms sritims,kaip reguliavimas (Baron, Myerson 1982) ir aukcionø teorija (Myerson 1981).

Atskleidimo principas yra nepaprastai naudingas. Vis dëlto jis neapima daugialypiøpusiausvyrø atvejo. Nors optimalus rezultatas gali bûti pasiekiamas viena pusiausvyra,bet gali egzistuoti ir kitø, suboptimaliø, pusiausvyrø (sub-optimal equilibria). Taigi kylapavojus, kad sistemos dalyviø sàveika pasibaigs kaip suboptimali pusiausvyra. Ar mecha-nizmas gali bûti tokios sàrangos, kad optimalios bûtø visos pusiausvyros? Pirmasis ðiosproblemos sprendimà pateikë E. Maskin (1977). Ið èia kilusi teorija, þinoma kaip ágyven-dinimo teorija, yra pagrindinë moderniosios mechanizmo sàrangos teorijos dalis.

Likusi ðios apþvalgos dalis suskirstyta taip: pirmame skyriuje supaþindinama su pa-grindinëmis sàvokomis ir rezultatais, antrame – aptariamas teorijos taikymas, o pasku-tiniame – daromos išvados.

1. Pagrindinës sàvokos ir áþvalgos

Ðiame skyriuje aptariamas suderintumas paskatø atþvilgiu ir atskleidimo principas,aprašomi rezultatai, gauti taikant dvi pagrindines sprendimo koncepcijas – dominuojanèiosstrategijos pusiausvyrà ir Bayesian Nash pusiausvyrà. Ypaè daug dëmesio sutelkiama áklasikinæ paskirstymo, t. y. optimalaus aprûpinimo visuomeninëmis prekëmis, problemà.Aptariamas paprastas dviðalës prekybos pavyzdys ir galiausiai – ágyvendinimo problema.

1.1. Suderintumas paskatø atþvilgiu ir atskleidimo principas

Mechanizmo sàrangos teorijos plëtotë prasidëjo nuo reikðmingøjø L. Hurwicz (1960,1972) darbø. L. Hurwicz mechanizmà apibrëþë kaip ryðiø sistemà, kurios dalyviai vienas sukitu keièiasi praneðimais, ir visi tie praneðimai lemia tam tikrà rezultatà. Tuose praneðimuosegali glûdëti tokia asmeninë informacija, kaip individo pasirengimas (tikras arba apsimestinis)mokëti uþ visuomeninæ prekæ. Mechanizmas yra tarsi maðina, kaupianti ir apdorojantigautus praneðimus ir taip sutelkianti daugelio veikëjø pateikiamà asmeninæ informacijà(teisingà arba klaidingà). Kiekvienas veikëjas siekia maksimizuoti tikëtinà iðloðá (naudà arbapelnà) ir gali nuspræsti nuslëpti jam nenaudingà informacijà arba nusiøsti klaidingà in-formacijà (pvz., tikëdamasis maþiau mokëti uþ visuomeninæ prekæ). Dël to tenka kalbëtiapie „ágyvendinimo“ rezultatus, kaip apie praneðimo loðimø pusiausvyras (equilibria of

message games), kai mechanizmas nustato praneðimo loðimø „taisykles“. Tokiu atvejualternatyviø mechanizmø lyginimas yra praneðimo loðimø pusiausvyrø lyginimas.

Kad nustatytø optimalø mechanizmà pasirinktai tikslo funkcijai (pardavëjo pelno arsocialinës gerovës), tyrëjas pirmiausia turi sudaryti galimø mechanizmø aibæ, o tada apsi-brëþti pusiausvyros kriterijø, kuris bus taikomas numatant dalyviø elgsenà. Taigi, dëmesyssutelkiamas á aibæ „tiesioginiø mechanizmø“, kai veikëjai pateikia asmeninæ informacijà,pavyzdþiui, pasirengimà mokëti uþ visuomeninæ prekæ. Nëra pagrindo manyti, kad jiesakys tiesà; veikëjai sakys tiesà tik tuo atveju, kai jiems tai bus naudinga. Remdamasisvisais ðiais asmeniniais praneðimais, tiesioginis mechanizmas jiems paskiria rezultatà,pavyzdþiui, visuomeniniø prekiø kieká ir jos finansavimo kainà. Tariama, kad elgsenos kri-terijus yra dominuojanèios strategijos pusiausvyra (dominant strategy equilibrium)*. TadaL. Hurwicz (1972) pateikta suderintumo paskatø atþvilgiu sàvoka gali bûti aiðkinama taip:mechanizmas yra suderintas paskatø atþvilgiu, jeigu kiekvieno veikëjo dominuojantistrategija yra praneðti teisingà asmeninæ informacijà. Pridëkime dar ir dalyvavimo apribojimà:në vienas veikëjas ið dalyvavimo mechanizme negali patirti þalos. Darydamas keletà ne-grieþtø prielaidø dël technologijos ir polinkiø, L. Hurwicz (1972) priëjo prie tokiø neigiamøiðvadø: esant tipiniø mainø ekonomikai, joks suderintas paskatø atþvilgiu mechanizmas,tenkinantis dalyvavimo apribojimà, negali pateikti Pareto efektyvumo prasme optimaliørezultatø. Kitais þodþiais tariant, asmeninë informacija uþkerta kelià visiðkam efektyvumui.

*Strategija yra dominuojanti,jeigu ji yra optimalus veikëjo pa-sirinkimas nepaisant, kaip elgiasikiti veikëjai.

83

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Taigi, klasikinis L. Hurwicz (1972) darbas savaime kelia toká klausimà: ar Pareto opti-malumas gali bûti pasiekiamas, jeigu imama didesnë mechanizmø grupë ir(arba) ne tokiareikli kaip dominuojanèios strategijos pusiausvyra, pavyzdþiui, Nash arba Bayesian Nash

pusiausvyra?* Jeigu ne, bûtø ádomu þinoti, kokio dydþio yra neiðvengiami socialinësgerovës nuostoliai ir koks turëtø bûti tinkamas efektyvumo lygis. Paprasèiau tariant,bûtø ádomu þinoti, koks mechanizmas maksimizuotø pasirinktà tikslo funkcijà (pelno arsocialinës gerovës), nesvarbu, ar tas rezultatas yra visiðkai efektyvus, ar ne. Á ðiuos klausimusbuvo atsakyta po L. Hurwicz (1972) veikalo paskelbtuose darbuose. Didþiausia ðios tyrimøprogramos sëkmë sietina su atskleidimo principo atradimu.

Atskleidimo principas numato, kad bet kokia pasirinkto mechanizmo pusiausvyrosbaigtis gali bûti atkartojama suderintu paskatø atþvilgiu tiesioginiu mechanizmu. Patsbendriausias atskleidimo principo variantas, kurá iðplëtojo R. Myerson (1979, 1982, 1986),galioja ne tik tada, kai veikëjai turi asmeninës informacijos, bet ir tada, kai jie atliekanematomus veiksmus (vadinamoji moralinë rizika), arba kai mechanizmai yra daugia-pakopiai. Nors visø galimø mechanizmø aibë yra labai didelë, atskleidimo principas leidþiaoptimalø mechanizmà rasti ið gerai struktûriðkai apibrëþto tiesioginiø mechanizmø po-grupio. Taigi, daugumoje darbø buvo susitelkta ties tiksliai nusakytu matematiniu uþ-daviniu – nustatyti tiesioginá mechanizmà, kuris maksimizuotø tikslo funkcijà, atsiþvelgiantá paskatø suderintumo apribojimà (kiek ámanoma, ir dalyvavimo apribojimà).

Apytikris atskleidimo principo, kai nevertinama moralinë rizika, árodymas yra toks. Pir-miausia nustatoma kokio nors pasirinkto mechanizmo pusiausvyra. Teigiama, kad veikëjoasmeninë informacija yra jo „tipo“. Esant ðiai pusiausvyrai, t tipo veikëjas siunèia praneðimàm(t). Dabar tariama, kad yra sàryðingas tiesioginis mechanizmas, kai kiekvienas veikëjastiesiog praneða apie tipà t ′ , èia t ′ gali bûti tikrasis tipas t arba bet koks kitas tipas.Tiesioginiame mechanizme tipas t ′ yra veikëjo praneðimas, o rezultatas laikomas tokiupaèiu, kaip pirmesnio mechanizmo pusiausvyros atveju, tik veikëjas siunèia praneðimà

( )tm ′ . Kaip numato hipotezë, pirmesnio mechanizmo atveju t tipo veikëjas yra linkæssiøsti praneðimà m(t) (vienaðaliðkai nuspræsdamas siøsti kità praneðimà, veikëjas ne-pasipelnytø). Ypaè jis yra linkæs siøsti praneðimà m(t), o ne ( )tm ′ , esant bet kokiam tt ≠′ .Vadinasi, ir tiesioginiame mechanizme jis bus labiau linkæs nurodyti tikràjá tipà t, o ne kokánors netikrà tipà t ′. Taigi, tiesioginis mechanizmas yra suderintas paskatø atþvilgiu: nëvienas veikëjas neturi paskatø neteisingai nurodyti savo tipà. Taip sukonstruotas tiesioginismechanizmas pateikia toká patá rezultatà kaip ir pirmesnysis. Taigi, suderintu paskatø atþvilgiutiesioginiu mechanizmu gali bûti atkartojama bet kokia (pasirinkta) pusiausvyra*.

Atskleidimo principas gali bûti taikomas L. Hurwicz (1972) pateiktam „negalimumorezultatui” (impossibility result) apibendrinti Bayesian Nash pusiausvyros atvejui. Kai sis-temos dalyviai turi asmeninës informacijos, klasikinis Pareto optimalumas paprastai ne-pasiekiamas, todël reikia kitokio efektyvumo mato, kuris vertintø paskatas. Tiesioginismechanizmas laikomas efektyviu paskatø atþvilgiu (incentive efficient), jeigu jis maksi-mizuoja veikëjø tikëtinø iðloðiø tam tikrà svertinæ sumà, atsiþvelgiant á paskatø suderintumoapribojimà. Remdamiesi ðia samprata, tyrëjai tapo pajëgûs atsakyti á daugelá klausimø,iðkilusiø pasirodþius L. Hurwicz (1972) darbui. Vienas ið esminiø klausimø – ar rinkosmechanizmai gali bûti efektyvûs atsiþvelgiant á paskatas? Nagrinëdami dalinës pusiausvyrosatvejá, Roger Myerson ir Mark Satterthwaite (1983), taip pat Robert Wilson (1985) árodë,kad vadinamieji dvigubi aukcionai yra efektyvûs paskatø atþvilgiu. Beje, Edward Prescottir Robert Townsend (1984) apibûdino informacines struktûras, kurioms esant konkurencinëbendroji pusiausvyra yra efektyvi paskatø atþvilgiu.

Toliau aptariami kai kurie su visuomeniniø prekiø ekonomika sietini rezultatai, gaunamitaikant dominuojanèios strategijos pusiausvyrà arba Bayesian Nash pusiausvyrà.

1.2. Aprûpinimo visuomeninëmis prekëmis dominuojanèios strategijos mechanizmai

Kaip minëta, tipinë problema – optimalus aprûpinimas visuomeninëmis prekëmis. In-dividams, turintiems asmeninës informacijos apie savo pasirengimà mokëti uþ visuomeninæprekæ, gali kilti noras apsimesti, kad jie nëra ja suinteresuoti, taip tikintis sumaþinti aprû-

*Tariama, kad yra n veikëjø.Pirmesnis (netiesioginis) me-chanizmas paskiria rezultatà x,t. y. privaèias ir (arba) visuome-nines prekes, visiems praneði-mams ( ) =×∈

=

xMmmi

n

in,,...,

11

( )n

mmh ,...,1

= . Veikëjo i grynoji

strategija yra taisyklë (funkcija) si,

kurios laikantis kiekvienam ga-limam

iiTt ∈ tipui priskiriamas

pranešimas ii

Mm ∈ . Taigi( )

iiitsm = visiems i veikëjams ir

it tipams. Dabar tariama, kadstrategija s* yra pirmesnio me-chanizmo pusiausvyra. Tuomettiesioginá mechanizmà galimaapibûdinti kaip toká mechaniz-mà, kurio kiekvienas i veikëjaspraneða apie

iiTt ∈′ tipà, o rezul-

tatas yra lygus ( )ntthx ′′= ,...,

1

* ,èia h* apibrëþiamas ( ) =

ntth ,...,

1

*

( ) ( )( )nntstsh

**

,...,11

= visø tipø pra-neðimams ( )

ntt ,...,

1. Në vienas

veikëjas negali pasipelnyti ne-teisingai nurodydamas savo tipà;jeigu tai bûtø ámanoma, pirminiomechanizmo veikëjas savo iðloðágalëtø padidinti tik vienaðaliðkaipakeisdamas strategijà.

84

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

pinimui reikalingø iðlaidø dalá. Tai kone taisyklë, bûdinga beveik visoms visuomenëms.Kaip grupelë ûkininkø turëtø pasidalyti bendros drëkinimo ar drenaþo sistemos iðlaidas?Kaip pasaulio valstybës turëtø pasiskirstyti visuotinio atðilimo maþinimo sànaudas? Kaipuþaugæ vaikai turëtø dalytis rûpinimosi senstanèiais tëvais naðtà?

Iki 1970 m. ekonomistai daugiausia manë, kad visuomeninëmis prekëmis negali bûtiaprûpinama efektyviai – bûtent dël to, kad þmonës neatskleidþia savo tikrøjø ketinimø,kiek yra pasirengæ uþ jas mokëti. Dël to daugeliui buvo netikëta, kai Edward Clarke(1971) ir Theodore Groves (1973) árodë, kad tuo atveju, jeigu pajamos neturi átakosvisuomeniniø prekiø paklausai (tiksliau, jeigu naudingumo funkcijos yra kvazitiesinës),galimi tokie mechanizmai, kuriems bûdinga, pirma, kad pasirengimo mokëti teisingasatskleidimas yra dominuojanti strategija, antra, kad visuomeninës prekës paskirstymopusiausvyra maksimizuoja socialiná pertekliø*. Kai galimi du sprendimo bûdai (pvz., statytitiltà arba jo nestatyti), pats paprasèiausias Clarke–Groves mechanizmas veikia taip.Kiekvienas asmuo yra apklausiamas, kiek jis yra pasirengæs mokëti uþ projektà, ir projektàimamasi vykdyti tada ir tik tada, kai visuotinis pasirengimas mokëti pranoksta projektokainà. Jeigu projektas vykdomas, tada kiekvienas asmuo moka mokestá arba ámokas,lygius skirtumui tarp projekto kainos ir visø kitø asmenø nurodyto bendro pasirengimomokëti. Mokëdamas tokius mokesèius, kiekvienas asmuo „internalizuoja“ bendrà socialinápertekliø, o tiesos sakymas yra dominuojanti strategija. Pagrindinis ðio mechanizmotrûkumas – visos mokestinës pajamos paprastai nebûna lygios projekto kainai; toksmechanizmas apskritai netenkina biudþeto balanso sàlygos (þr. Green, Laffont 1979).Problemø kelia tiek per didelis, tiek per maþas finansavimas. Pavyzdþiui, pertekliniø lëðødalijimasis tarp sistemos dalyviø neskatina jø sakyti tiesos, o pertekliniø lëðø ðvaistymasyra neefektyvus.

Uþ kvazitiesinës ekonominës aplinkos, kurià nagrinëjo E. Clarke ir T. Groves, ribødominuojanèios strategijos mechanizmais maþa kà tegalima pasiekti. Tam tikrø ðios sritiesrezultatø pateikë Allan Gibbart (1973) ir Mark Satterthwaite (1975). Jie atskleidë, kad,esant gana áprastomis aplinkybëmis, vienintelis dominuojanèios strategijos mechanizmasyra diktatûra, kai vienas pasirinktas veikëjas, t. y. „diktatorius“, visada pasiekia ko nori.Ði ir kitos neigiamos iðvados lëmë poslinká nuo dominuojanèios strategijos prie vadina-mosios Bayesian mechanizmo sàrangos.

1.3. Aprûpinimo visuomeninëmis prekëmis Bayesian mechanizmai

Bayesian modelio veikëjai siekia maksimizuoti tikëtinà naudingumà. Tipinë problemossprendimo koncepcija – Bayesian Nash pusiausvyra. Bayesian mechanizmo sàrangosbendràjà problemà suformulavo P. Dasgupta, P. Hammond ir E. Maskin (1979), R. Myerson(1979), M. Harris ir R. Townsend (1981). Apibrëþus atskleidimo principà (þr. 1.1 sk.), Bayesian

mechanizmo sàrangos teorijà labiausiai plëtojo R. B. Myerson (Myerson 1979, 1981, 1983;Baron, Myerson 1982; Myerson, Satterthwaite 1983). Jo paskelbtuose straipsniuose buvopateikta vienamatë galimø paskirstymø aibë ir kvazitiesinës veikëjø pirmenybës, tenkinanèiosið James Mirrlees ir Michael Spence darbo þinomà bendros sankirtos savybæ. R. B. Myersonpavyko puikiai apibûdinti paskatø suderintumo apribojimus ir atlikti ypaè áþvalgià analizæ.Vëliau tokia technika buvo plaèiai taikoma.

Kaip minëta, Clarke–Groves aprûpinimo visuomeninëmis prekëmis dominuojanèiosstrategijos mechanizmas netenkina biudþeto balanso sàlygos (þr. 1.2 sk.). Claude d‘Aspre-mont ir Louis André Gérard-Varet (1979) árodë, kad tokià problemà galima iðspræsti pa-sitelkus Bayesian modelio atmainà**. Paskatø suderintumo apribojimas, taikomas domi-nuojanèios strategijos mechanizmui, numato, kad kiekvieno veikëjo naudingumas bus di-dþiausias, jeigu jis nurodys teisingà asmeninæ informacijà, kad ir kà nurodytø kiti veikëjai.Bayesian modelio veikëjai maksimizuoja tikëtinà naudingumà, o paskatø suderintumoapribojimas taikomas nagrinëjant lûkesèius. Taigi, ðá apribojimà lengviau patenkinti taikantBayesian modelá, todël C. d’Aspremont ir L. A. Gérard-Varet ir pavyko pasiekti geresniørezultatø nei pasitelkiant dominuojanèià strategijà. Ið tikrøjø C. d’Aspremont ir L. A. Gérard-Varet (1979) aprašytas mechanizmas vertintinas kaip Clarke–Groves mechanizmo iðplëto-jimas pasitelkiant Bayesian modelá.

*Dar iki pasirodant Clarke–Gro-ves mechanizmui tokiø áþvalgøpateikë W. Vickrey (1961), todëlðis mechanizmas daþnai pava-dinamas Vickrey–Clarke–Grovesmechanizmu. Tokio pobûdþiomechanizmà aptarë T. N. Tide-man ir G. Tullock (1976).**Panaðø mechanizmà sukûrëK. J. Arrow (1979).

85

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

C. d’Aspremont ir L. A. Gérard-Varet (1979) apraðytas mechanizmas pateikia rezultatus,kurie yra visiðkai efektyvûs Pareto optimalumo prasme, taèiau jis netenkina dalyvavimo(preliminaraus) apribojimo. Kai kurie individai, þinantys savo tipà, taèiau dar nesiëmæveiksmø, gali panorëti nedalyvauti projekte, taigi toks mechanizmas yra galimas tik tuoatveju, kai dalyvavimas yra privalomas. Jeigu dalyvavimas yra savanoriðkas, o sprendimaivykdyti projektà turi bûti priimami vienbalsiai, kyla nemokamo naudojimosi problema.George Mailath ir Andrew Postlewaite (1990), taikydami R. Myerson (1981) sukurtaspriemones, atskleidë, kad, veikëjø skaièiui didëjant, tikimybë finansuoti visuomeniniøprekiø paskirstymo projektà artëja prie 0. Jie pateikë pavyzdá, rodantá, kad asimptotinëtikimybë finansuoti toká projektà yra lygi 0, nors kiekvienas ir þino, kad visiems bûtøgeriau, jeigu tas projektas bûtø finansuojamas*.

Tokie rezultatai pagrindþia ávade nurodytà P. Samuelson (1954) neigiamà nuomonædël visuomeniniø prekiø paskirstymo. Jie átikinamai paaiðkina nesëkmes, lydëjusias apsi-rûpinant tokiomis prekëmis. Pavyzdþiui, faktà, kad Anglijos kaimai gerokai anksèiau uþPrancûzijos kaimus priëmë sprendimus dël tokiø visuomeniniø prekiø, kaip atvirø laukøaptvërimas ir pelkynø nusausinimas, be abejo, galima paaiðkinti ta aplinkybe, kad iðPrancûzijos kaimø buvo reikalaujama vienbalsiðkumo ðiais klausimais, o ið Anglijos kaimøjo nereikalauta. Ði aplinkybë bent jau ið dalies gali paaiðkinti ir tai, kodël 1600–1800 m.Anglijos þemës ûkio naðumo kilimas buvo spartesnis nei Prancûzijos (Grantham 1980;Rosenthal 1992).

Kaip rodo nemaþai modeliø, klasikinis Pareto efektyvumas nesuderinamas su savano-rišku dalyvavimu, net jeigu kalba eina ne apie visuomenines prekes**. Tokiuose mode-liuose klasikinæ Pareto efektyvumo koncepcijà paprastai atstoja kur kas tinkamesnë efek-tyvumo paskatø atþvilgiu koncepcija (þr. 1.1 sk.). Du pagrindinius negalimumo rezultatus,atskleidþianèius nesuderinamumà tarp savanoriðko dalyvavimo ir klasikinio Pareto efek-tyvumo, árodë J. J. Laffont ir E. Maskin (1979), taip pat R. Myerson ir M. Satterthwaite(1983). Kad ðie rezultatai bûtø pagrásti pavyzdþiais ir supaþindinta su Bayesian mechanizmosàrangos formalia analize, bûtina smulkiau panagrinëti dviðalës prekybos privaèiomisprekëmis atvejá.

1.4. Dviðalës prekybos pavyzdys

Tariama, kad asmuo A turi nedalomà objektà. Ðá objektà A ketina parduoti galimampirkëjui B. Objekto vertë asmeniui A yra lygi w, o asmeniui B – v. Abi vertësnormalizuojamos taip, kad jos priklausytø intervalui nuo 0 iki 1. Jeigu objektasparduodamas kaina p, asmens A naudingumas yra p – w; jis turi atsisakyti objekto, kuriovertë yra w, kad gautø p. Asmens B naudingumas yra v – p. Jeigu sandoris neávyksta,kiekvienos ðalies naudingumas yra lygus 0. Tariama, kad tai yra grynai dviðalës prekybosatvejis; në viena ið ðaliø negali prekiauti su treèiàja ðalimi (þr. 1 pav.).

1 pav. Dviðalës prekybos mechanizmas

Klasikinis Pareto efektyvumas numato, kad tokiu atveju objektas bûtø parduodamas,jeigu w < v, o neparduodamas – jeigu w > v. Taigi, ið prekybos turi bûti gaunamas pelnas.

*Panaðius rezultatus pateikëJ. Roberts (1976) ir R. Rob (1989).**Esminis skirtumas tarp priva-èiøjø ir visuomeniniø prekiø yratas, kad pirmuoju atveju tikëtinaprielaida, kad kuo ekonomika di-desnë, tuo paskatø ir asmeninësinformacijos problemø maþiau.Pavyzdþiui, R. Wilson (1977) irP. Milgrom (1979) nustatë, kadtuo atveju, kai privaèiosios prekësyra paskirstomos per aukcionusir esama daugybës galimø pir-këjø, pusiausvyros baigtis atitinkatipinës konkurencinës pusiausvy-ros pagrindines savybes: kainoskaupia asmeninæ informacijà iratskleidþia prekës „tikràjà vertæ“,o veikëjams optimalu kainasvertinti parametriðkai. Visiðkai ki-taip yra visuomeniniø prekiø at-veju – kuo ekonomika didesnë,tuo paskatø problema aktuales-në (Mailath, Postlewaite 1990).

86

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Geometriðkai tai reikðtø, kad sandoris ávyksta tada ir tik tada, kai verèiø pora (w, v) yravirð vienetinio kvadrato, pavaizduoto 1 paveiksle, ástriþainës. Dabar tariama, kad asmuoB neþino, kiek objektà vertina asmuo A, taigi w yra A asmeninë informacija. Taip pat vyra B asmeninë informacija. Tiksliau, tariama, kad ið individø grupës atsitiktiniu bûduatrenkami du asmenys, kuriø vertinimai skiriasi, taip, kad tø asmenø „tipai“ w ir v bûtøstatistiðkai nepriklausomi ir vienodai pasiskirstæ atsitiktiniai dydþiai su teigiamu tankiuvisame vienetiniame kvadrate. Koká mechanizmà jie galëtø naudoti prekiaudami vienassu kitu?

Viena ið galimybiø – asmuo A teikia „pirk arba nepirk“ (take-it-or-leave-it) pasiûlymàasmeniui B. Kita galimybë – asmuo B teikia toká pasiûlymà asmeniui A. Treèioji galimybëyra dvigubas aukcionas, t. y. toks mechanizmas, kai abi sandorio ðalys (tuo paèiu metu)paskelbia tam tikrà kainà ir, jeigu B pasiûlyta kaina yra didesnë uþ pasiûlytàjà A, suderamakaina, iðsitenkanti tarp dviejø pasiûlytøjø (pvz., vidurinë kaina tarp abiejø pasiûlytøjø).Pasirodo, në vienam ið ðiø mechanizmø nebûdinga, kad sandoris ávyktø esant pusiausvyrai,kai vw ≤ . Pavyzdþiui, jeigu A pateikia „pirk arba nepirk“ pasiûlymà p, be abejo, jissiûlys p > w, o B sutiks su pasiûlymu, jeigu pv ≥ . Taigi, sandoris neávyks, kai w < v < p;ðiuo atveju turimas ávykis su teigiama tikimybe. Árodymas yra analogiðkas, jeigu pasiûlymàteikia B. Mechanizmas uþtikrintø pelnà ið prekybos, jeigu sandorio ðalys nustatytø kainà,lygià vertei, taèiau tai prieðtarauja jo suderintumui paskatø atþvilgiu. A turës naudos,jeigu kaina bus didesnë uþ vertæ (parduodamas objektà brangiau), B turës naudos, jeigukaina bus maþesnë uþ vertæ (ásigydamas objektà pigiau). Taigi, kiekviena ðalis mëginspagerinti savo prekybinæ padëtá, nustatydama objekto kainà, nelygià jo tikrajai vertei.Taèiau taip elgdamosi sandorio ðalys negaus viso ið prekybos galimo gauti pelno.

Jeigu individø grupës verèiø pasiskirstymas yra tolygus, dvigubas aukcionas ágyja tiesinæBayes Nash pusiausvyrà, t. y. tokià pusiausvyrà, kuriai esant kiekvienos ðalies praðoma irsiûloma kaina tiesiðkai didëja tikrosios vertës atþvilgiu. Esant tokiai pusiausvyrai, asmuoA praðo kainos 4/13/2 += wp

A, iðskyrus atvejá, kai vertë w didesnë nei ¾, nes tokiu

atveju bûtø praðoma tikrajai vertei lygios kainos wpa= . Asmuo B siûlo kainà

12/13/2 += vpB

, iðskyrus atvejá, kai vertë v nesudaro ¼, nes tokiu atveju bûtø praðomavertei lygios kainos vp

B= . Atkreiptinas dëmesys, kad jeigu w < 3/4, tai wp

a> , t. y., A

praðo kainos, didesnës uþ vertæ. Jeigu v > 1/4, B siûlo kainà, maþesnæ uþ vertæ. Vadinasi,jeigu vertës v ir w yra pakankamai artimos, sandoris neávyks net tuo atveju, kai v > w. Iðtikrøjø sandoris ávyks tada ir tik tada, kai B vertë v didesnë uþ A vertæ w ne maþiau kaip¼. Tai 1 paveiksle matomas trikampis, esantis virð aukðtesnës (ir plonesnës) tiesës,nubrëþtos 45° kampu. Sandoris neávyks, jeigu esama tarp dviejø tiesiø esanèioje vidurinëjejuostoje, kur vertës yra pernelyg arti viena kitos. Taigi, kai verèiø poros patenka á ðià sritá,joks prekybos pelnas nëra garantuojamas.

J. J. Laffont ir E. Maskin (1979) ir R. Myerson ir M. Satterthwaite (1983) gauti nega-limumo rezultatai rodo, kad dviðalës prekybos atveju jokiam suderintam paskatø atþvilgiutiesioginiam mechanizmui, tenkinanèiam dalyvavimo (preliminaraus) apribojimà, nebû-dinga savybë, kad sandoris ávyksta tada ir tik tada, kai vw ≤ . Pasiremiant atskleidimoprincipu, galima daryti iðvadà, kad joks mechanizmas negali uþtikrinti viso ið prekybosgaunamo pelno*. Kitaip tariant, klasikinis Pareto efektyvumas nesuderinamas susavanorišku dalyvavimu ir, kaip rodo pavyzdys, su laisva prekyba. Negana, kad ankstesnëpusiausvyra akivaizdþiai netenkina klasikinio Pareto optimalumo sàlygos, bet dar ir jokssuderintas paskatø atþvilgiu mechanizmas neuþtikrina prekybos pelno. Galima kalbëtitik apie dvigubø aukcionø efektyvumà paskatø atþvilgiu ir apie tai, kad tiesinë pusiausvyrapasiekia virðutinæ efektyvumo ribà.

R. Myerson ir M. Satterthwaite (1983), taikydami atskleidimo principà, nustatë pelnoið prekybos virðutinæ ribà v – w, kuri, esant tokioms aplinkybëms, kaip ðios, pasiekiamabet kokio prekybos mechanizmo. Jø taikytas metodas gali bûti nusakomas tolesniupavyzdþiu. Nagrinëjama pasirinkto dviðalës prekybos mechanizmo Bayesian Nash

pusiausvyra. Tuo atveju, kai A tipas yra w, o B tipas – v, objektas parduodamas su tikimybeq(w, v), kaina p(w, v), taigi A išlošis yra q(w, v)[p(w, v) – w], èia w ir v yra statistiðkainepriklausomi atsitiktiniai dydþiai. Þinodamas savo tipà, bet neþinodamas B tipo,

*Atkreiptinas dëmesys, kad dvi-gubas aukcionas matematiniupoþiûriu yra ekvivalentus tiesio-giniam mechanizmui, kai kiek-viena ðalis praneða apie objektovertæ ir jis pereina kitos ðaliesnuosavybën tada ir tik tada,jeigu pardavëjas já vertina ma-þiau nei galimas pirkëjas, o kainanusistovi tarp dviejø paskelbtøverèiø.

87

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

A apskaièiuoja, kad jo tikëtinas iðloðis yra ( ) ( )[ ][ ]wvwpvwqEv

−,, , èia ðis tikëtinumassiejamas su B tipu v. Visiems w ir ww ≠′ nelygybë uþraðoma taip:

( ) ( )[ ][ ] ( ) ( )[ ][ ]wvwpvwqEwvwpvwqEvv

−′′≥− ,,,, .

Kaip matyti, kairioji nelygybës pusë atitinka tai, kà A tipas w ágytø esant pusiausvyrai,o deðinioji – tai, kà A tipas w gautø, jeigu elgtøsi kaip tipas w’ (šiuo atveju objektas bûtøparduotas su tikimybe ( )vwq ,′ ir kaina ( )vwp ,′ ). Bayesian Nash pusiausvyra numato,kad galiotø nelygybë, t. y. tipas w negali pagerinti iðloðio mëgdþiodamas tipà w’. Ana-logiðkus samprotavimus pritaikius B, nelygybë visiems v ir vv ≠′ bûtø tokia:

( ) ( )[ ][ ] ( ) ( )[ ][ ]vwpvvwqEvwpvvwqEww

′−′≥− ,,,, .

Abi ðios nelygybës yra ne kas kita kaip tiesioginio mechanizmo, kai A praneða apie wir B praneša apie v, o sandoris ávyksta su tikimybe q(w, v) mokant kainà p(w, v), paskatøsuderintumo apribojimai. Taigi, visiðkai galima nagrinëti ir toká tiesioginá mechanizmà –juk veikia atskleidimo principas. Beje, jeigu prekiautojo tikëtinas iðloðis yra neigiamo þenklo,jis atsisakys sandorio. Todël dalyvavimo ex ante apribojimai uþrašomi taip:

( ) ( )[ ][ ] 0,, ≥−wvwpvwqEv

ir ( ) ( )[ ][ ] 0,, ≥− vwpvvwqEw

.

Norint nustatyti pelno ið prekybos virðutinæ ribà, kuri gali bûti pasiekiama bet kokiomechanizmo, dabar tereikia iðspræsti tiksliai nusakytà tikëtino prekybos pelnomaksimizavimo matematiná uþdaviná E(v – w), kai tenkinami paskatø suderintumo irdalyvavimo apribojimai. Mechanizmas, leidþiantis pasiekti ðià virðutinæ ribà (esant tamtikrai pusiausvyrai), yra efektyvus paskatø atþvilgiu. R. Myerson ir M. Satterthwaite (1983)nustatyta virðutinë riba rodo, kad dvigubi aukcionai, kuriuos pirmieji iðsamiai iðnagrinëjoKalyan Chatterjee ir William Samuelson (1983), yra efektyvûs paskatø atþvilgiu.

1.5. Ágyvendinimo teorija

Mechanizmo suderintumas paskatø atþvilgiu garantuoja, kad tiesos sakymas yrapusiausvyra, taèiau negarantuoja, kad ji yra vienintelë. Daugeliui mechanizmø bûdingosdaugialypës pusiausvyros, turinèios skirtingas baigtis. W. Leininger ir kt. (1989) nustatë,kad dvigubi aukcionai (þr. 1.4 sk.) gali bûti apraðomi be galo daug (ið tikrøjø – nesuskai-èiuojama daugybe) netiesiniø pusiausvyrø, kai gerovë svyruoja nuo efektyvumo paskatøatþvilgiu iki 0. Ði pusiausvyrø gausybë neabejotinai maþina dvigubø aukcionø patrauklumà.

R. Wilson (1979) nagrinëjo dalomø prekiø vienodosios kainos aukcionus ir nustatëpusiausvyras, kai kainø siûlytojai pasidalija prekæ uþ labai maþà kainà. Esant tokioms„sutartinëms“ pusiausvyroms, kiekvienas kainø siûlytojas atkakliai siûlo maþiau nei jonumatoma pusiausvyros dalis, o tai kitus kainø siûlytojus atgraso nuo bandymo ásigytidaugiau prekës nei jø (implicitiðkai sutartos) dalys. Toks implicitinis susitarimas yra labainuostolingas pardavëjui. Anot Paul Klemperer (2004), bûtent tokie susitarimai varginodaugelá pasaulinio lygio aukcionø, áskaitant ir Jungtinës Karalystës elektros energijos rinkà.

Daugialypiø pusiausvyrø problema kyla ir socialinio pasirinkimo teorijai. Rinkëjai, turëdamiiðrinkti vienà ið daugybës kandidatø, ið tikrøjø susiduria su veiksmø derinimo problema.Balsuoti uþ kandidatà, turintá nedidelæ galimybæ laimëti, yra „balso ðvaistymas“. Vadinasi,kai rinkëjai mano, kad tam tikras kandidatas neturi galimybës laimëti, tokie lûkesèiai savaimeiðsipildo. Toks fenomenas nesunkiai sukuria daugialypes pusiausvyras, kuriø kai kurios yrasuboptimalios (daugiau apie balsavimo mechanizmus þr. 2.3 sk.).

Susidarant tokiems sunkumams, kyla poreikis sukurti mechanizmà, kurio visos pu-siausvyros bûtø optimalios pasirinktos tikslo funkcijos atþvilgiu. Tokios ypatybës paieðkosþinomos kaip ágyvendinimo problema*. T. Groves ir J. Ledyard (1977), L. Hurwicz irD. Schmeidler (1978) atskleidë, kad tam tikrais atvejais ámanoma sukurti tokius me-chanizmus, kuriø visos Nash pusiausvyros bûtø optimalios Pareto efektyvumo prasme, oE. Maskin (1977) pateikë bendrà Nash ágyvendinamos socialinio pasirinkimo funkcijos

*„Silpnas“ ágyvendinimas nu-mato, kad kiekviena pusiausvyrayra optimali, o „visiðkas“ ágyven-dinimas numato, kad kiekvienasoptimumas yra pusiausvyra.

88

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

apibûdinimà. Jis árodë, kad Nash ágyvendinimas turi bûti pagrástas tam tikra sàlyga, kuriðiuo metu þinoma kaip Maskin monotoniškumas (Maskin monotonicity). Be to,E. S. Maskin atskleidë, kad tenkinant Maskin monotoniškumo ir „nëra veto teisës“ sàlygasir esant bent trims veikëjams, ágyvendinimas per Nash pusiausvyrà yra ámanomas*.

E. S. Maskin Nash pusiausvyras nagrinëjo, remdamasis visos informacijos loðimais,taèiau jo gauti rezultatai buvo apibendrinti nagrinëjant ne visos informacijos loðimøBayesian Nash pusiausvyras (þr. Postlewaite, Schmeidler 1986; Palfrey, Srivastava 1989;Mookherjee, Reichelstein 1990; Jackson 1991). Pavyzdþiui, Thomas Palfrey ir SanjaySrivastava (1991) nurodë, kaip galima perkurti dvigubus aukcionus, kad visos pusiausvyrosbûtø efektyvios paskatø atþvilgiu.

E. S. Maskin pasiekimai buvo plëtojami daugeliu skirtingø krypèiø, pavyzdþiui, tariamo(arba apytikrio) ágyvendinimo (Matsushima 1988; Abreu, San 1991), ágyvendinimo esantatsparumo pakartotinëms deryboms pusiausvyrai (Maskin, Moore 1999), taip patnuosekliø mechanizmø kryptimi (Moore, Repullo 1988). Ágyvendinimo teorija vaidino irtebevaidina svarbø vaidmená tokiose ekonomikos teorijos srityse, kaip socialiniopasirinkimo teorija (Moulin 1994) ir nebaigtø sandoriø teorija (Maskin, Tirole 1999).

2. Taikymai

Apskritai mechanizmo sàrangos teorija sumodernino ir susiejo skirtingomis kryptimisplëtojamus tyrimus. Pavyzdþiui, nors William Vickrey (1961) jau buvo þinomas populiariøaukcionø pajamø ekvivalentumas (revenue equivalence), mechanizmo sàrangos teorijaleido árodyti kur kas bendresnæ pajamø ekvivalentumo teoremà. Taèiau labiausiai paplitusiøaukcionø (ið visos galimø pardavimo mechanizmø grupës) optimalumà irgi buvo galimanustatyti tik taikant mechanizmo sàrangos metodus. Mechanizmo sàrangos teorijosatstovai iðplëtojo ir visiðkai naujus tyrimo bûdus. Nesant galimybës apraðyti visus mecha-nizmo sàrangos teorijos pritaikymus, pabandysime aptarti bent jau kelis svarbiausius**.

2.1. Optimalaus pardavimo ir ásigijimo mechanizmai

Aukcionai ir á aukcionus panaðûs mechanizmai yra svarbi ðiuolaikinës ekonomikos dalis.Reikðmingoji R. Myerson (1981) atlikta optimaliø aukcionø analizë ir daugybë vëlesniøtyrimø (þr. Krishna 2002) ekonomistams padëjo geriau suprasti ðias svarbias institucijas***.

Tipinis scenarijus yra toks: ekonomikos veikëjas ketina parduoti objektà, bet neþino,kiek galimi pirkëjai (kainos siûlytojai) yra pasirengæ uþ já mokëti. Kuris mechanizmas bûtøoptimalus, t. y. maksimizuotø pardavëjo tikëtinas pajamas? Ðá klausimà analizavoR. Myerson (1981). Remdamasis atskleidimo principu, jis nagrinëjo suderintus paskatøatþvilgiu tiesioginius mechanizmus, kai kainø siûlytojai praneða apie savo pasirengimàmokëti. Tai, kam ir uþ kiek atiteks objektas, mechanizmas numato kaip praneðimø funkcijà.Suderintumas paskatø atþvilgiu uþtikrina, kad tiesos sakymas yra Bayesian Nash pusiaus-vyra. Kadangi dalyvavimas yra savanoriðkas, pusiausvyra turëtø tenkinti ir dalyvavimo(preliminaraus) apribojimà: në vienas aukcione dalyvaujantis kainø siûlytojas negali patirtiþalos, kitaip jis nedalyvautø. Taikydamas toká scenarijø, R. B. Myerson árodë bendrà pajamøekvivalentumo teoremà. Ði teorema apibrëþia sàlygas (pvz., rizikos neutralumo ir ne-susijusiø tipø), kurias tenkinant pardavëjas ið bet kokio aukciono, kurio metu objektasatitenka didþiausios kainos siûlytojui (pagal pusiausvyrà), gauna tas paèias tikëtinaspajamas. Tos paèios tikëtinos pajamos bûdingos keturiø pagrindiniø rûðiø aukcionams(vadinamiesiems angliðkajam ir olandiðkajam, taip pat pirmosios kainos ir antrosios kainosaukcionams). R. Myerson (1981) atskleidë, kad, tuo atveju, jeigu kainø siûlytojai yra„simetriniai“ (to paties tipo), o pardavëjas nustato tinkamà rezervinæ kainà (rezerve price),t. y. maþiausià kainà, kurià taikant objektas gali bûti parduotas, visø keturiø rûðiø aukcionaiið esmës yra optimalûs****. Pavyzdþiui, kai kainø siûlytojø tipai yra nepriklausomaipasirenkami ið tolygaus pasiskirstymo intervalo [0,100], optimali rezervinë kaina yra 50,nesvarbu kiek yra kainø siûlytojø. Tuos kainø siûlytojus, kurie prekæ vertina daugiau nei50, tokia rezervinë kaina skatina siûlyti daugiau nei jie bûtø siûlæ, todël padidëja tikëtinos

*E. S. Maskin rankraðtyje buvopateiktas ne visas ðio rezultatoárodymas. Galutiná Maskin teo-remos árodymà pateikë S. Wil-liams (1986), R. Repullo (1987)ir T. Saijo (1988).**Èia neaptariama gana ádomityrimø sritis – konkuruojanèiøinstitucijø analizë, atskleidþiantipirkëjø pusiausvyros pasiskirs-tymà tarp konkuruojanèiø pre-kybos mechanizmø ir kainø nu-sistovëjimà ðiuose mechaniz-muose (þr. McAfee 1993; Peters1997; Ellison ir kt. 2004).***M. Harris ir R. Raviv (1981),J. Riley ir W. Samuelson (1981)atskirai nagrinëjo optimaliøaukcionø problemà ir priëjo priekai kuriø tokiø paèiø iðvadø, betpagrindà daugeliui ateities dar-bø padëjo bûtent R. Myersonmetodai.****Jeigu kainø siûlytojai yra„asimetriniai“, optimali auk-cionø forma sukuria palankes-nes konkurencines sàlygas silp-nesniems (maþesnæ kainà siû-lantiems) aukciono dalyviams.

89

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

pajamos. Kita vertus, jeigu në vienas kainø siûlytojas nemano, kad objektas yra vertas50, toks objektas nebus parduotas, net jeigu jis turës vertæ kuriam nors ið kainø siûlytojøir neturës jokios vertës pardavëjui. Akivaizdu, kad toks rezultatas nëra efektyvus Pareto

optimalumo prasme, taèiau minëtø rûðiø aukcionai yra efektyvûs paskatø atþvilgiu.R. Myerson (1981) darë prielaidà, kad pardavëjo tikslas yra maksimizuoti tikëtinas

pajamas. Tokiu atveju, kai vyriausybë privatizuoja turtà, pavyzdþiui, visuomeninës paskirtiesgamybos priemones ar radijà, pajamø maksimizavimas gali bûti ne vienintelis (ir net nesvarbiausias) motyvas. Ko gero, labiau rûpës socialinës gerovës maksimizavimas: turtasturëtø atitekti tam asmeniui ar ámonei, kurie já ávertino geriausiai.

E. Maskin (1992) nustatë, kad tam tikromis sàlygomis angliðkasis aukcionas socialinægerovæ maksimizuoja net ir tuo atveju, kai kiekvieno kainø siûlytojo vertinimas priklausonuo kitø kainø siûlytojø asmeninës informacijos. Kai kam gal ir gali kilti pagundø nuvertintivyriausybës aukciono reikðmæ maksimizuojant socialinæ gerovæ. Tariama, yra du kainøsiûlytojai – A ir B, taèiau B turtà vertina geriau nei A. Kyla klausimas, ar tuo atveju, jeiguvyriausybë turtà paskirtø „ne tam“ asmeniui, t. y. A, asmuo B negalëtø nusipirkti turto iðA (jeigu turtas gali bûti parduodamas)? Jei atsakymas „taip“, geriausiai ávertinæs turtàasmuo B vis tiek visada já ásigytø, todël vyriausybei nereikëtø pernelyg rûpintis pirminiopaskirstymo teisingumu. Vis dëlto ðis teiginys nëra teisingas, nes neatsiþvelgiama á infor-macijos apribojimus. Laffont–Maskin ir Myerson–Satterthwaite negalimumo rezultatai(þr. 1.4 sk.) rodo, kad B gali nepirkti turto ið A, net jeigu já ir ávertino geriausiai. Vadinasi,nuosavybës teisës pirminis paskirstymas yra ypatingos svarbos dalykas. Taèiau nërapagrindo manyti, kad pagal pirminá paskirstymà turtas turëtø atitekti tik vienam asmeniui –juk bendra nuosavybë sukurtø didesnæ socialinæ gerovæ (þr. Cramton ir kt. 1987).

Jeigu pardavëjas gali pasiûlyti papildomø objektø pastovia kaina, pirkëjams nebûtinakonkuruoti vienas su kitu. Michael Mussa ir Sherwin Rosen (1978) ir Eric Maskin ir JohnRiley (1984b) sukûrë optimalø pardavimo mechanizmà monopolistui, kuris neþino savoklientø tipø, t. y. jø polinkiø parametrø. Toks optimalus mechanizmas apima ir kiekybineskainos nuolaidas (uþuot pateikus vieneto fiksuotà kainà). Lars A. Stole (1995) ðià teorijàpritaikë oligopolijai. Kiti reikðmingi tyrimai yra susijæ su keliø produktø monopolijomis irdaugiamaèiais tipais (þr. Armstrong 1996). Nuo pajamø gráþtant prie socialinës gerovësmaksimizavimo, pasakytina, kad E. Maskin (1992) nustatytas efektyvumas negali bûtiapibendrinamas daugiamaèiø tipø atvejui. Phillippe Jehiel ir Benny Moldovanu (2001)nustatë, kad tokiu atveju apskritai nëra jokio suderinto paskatø atþvilgiu mechanizmo,kuris objektà visada paskirtø geriausiai já ávertinusiam asmeniui.

2.2. Reguliavimas ir auditas

Monopolijø ir oligopolijø reguliavimas – sena ir aktuali ekonomikos tema. Kaip nurodëJ. J. Laffont (1994), ankstenëje literatûroje pateikiamos prielaidos dël reguliavimo procesobuvo abejotinos. Buvo laikoma, kad reguliuotojas susiduria su tam tikrais apribojimais,pavyzdþiui, kad monopolisto gràþa turi bûti didesnë nei rinkos norma. Ði norma bûdavonustatoma ad hoc, o ne optimizavimo bûdu. Remiantis tokiu netvirtu pamatu, sudëtingapriimti teisingus normatyvinius sprendimus dël reguliavimo proceso. Padëtis ið esmëspasikeitë iðëjus novatoriðkiems David Baron ir Roger Myerson (1982) ir David Sappington(1982, 1983) straipsniams, kuriuose buvo remiamasi Martin Weitzman (1978), MartinLoeb ir Wesley Magat (1979) darbais. Šiuose straipsniuose reguliavimo procesasmodeliuojamas kaip ne visos informacijos loðimas. Reguliuotojas neturi tiesioginës prieigosprie informacijos apie monopolisto tikràsias gamybos sànaudas. D. Baron ir R. Myerson(1982), D. Sappington (1982, 1983), taikydami atskleidimo principà, sukûrë optimaliàreguliavimo struktûrà nedarydami prielaidø ad hoc. Optimalaus mechanizmo atvejureguliuotojas (paprastai valstybës ástaiga) turi pasirinkti tikslà – gauti monopolinæ rentà(valdþios sektoriaus pajamas) ar didinti gamybos efektyvumà. Be to, monopolistas turiturëti pakankamai paskatø dalyvauti, t. y. likti, rinkoje.

D. Baron, R. B. Myerson ir D. Sappington paskelbus straipsnius, prasidëjo reguliavimoekonominës literatûros antplûdis. Ði literatûra buvo tvirtas teorinis pagrindas, leidþiantis

90

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

vertinti tokius alternatyvius reguliavimo mechanizmus, kaip kainø virðutinës ribos schema,palyginti su sànaudø ar pelno schemomis. Pasitelkdami Baron–Myerson modelá, ekono-mistai bandë empiriðkai ávertinti reguliavimo poveiká ámoniø elgsenai (þr. Wolak 1994).Pradinis statinis modelis buvo plëtojamas ávairiomis kryptimis. Antai Xavier Freixas ir kt.(1985), taip pat Jean J. Laffont ir Jean Tirole (1988) nagrinëjo optimaliø suderintø laikoatþvilgiu mechanizmø problemà, ypaè „reketo poveiká“, kai informacija atskleidþiamapamaþu. J. J. Laffont ir J. Tirole (1987), Preston R. McAfee ir John McMillan (1986), MichaelRiordan ir David Sappington (1987) straipsniuose buvo pateikta optimaliø aukcionø iroptimalaus reguliavimo teorijø sintezë. D. Baron ir D. Besanko (1984) bei J. J. Laffont irJ. Tirole (1986) pateikë ámoniø iðlaidø audito ex post galimybæ. Optimaliam reguliavimuiskirtoje literatûroje buvo plaèiai nagrinëjama ir daug kitø temø, pavyzdþiui, slapti susitarimaitarp reguliuojamos ámonës, jos auditoriaus ir netgi reguliuojanèiosios ástaigos. Aiðkesná iriðsamesná paaiðkinimà pateikia J. J. Laffont ir J. Tirole (1993).

2.3. Socialinio pasirinkimo teorija

Aksiominë socialinio pasirinkimo teorija, kurios pradininkas yra K. J. Arrow (1951),numato galimø alternatyvø rinkiná X ir n individø, teikianèiø pirmenybes kurioms nors iððiø alternatyvø. Socialinio pasirinkimo taisyklë (social choice rule) – tai tokia taisyklë, kai,remiantis individø pirmenybëmis, ið rinkinio X atrenkama viena ar kelios alternatyvos,esant bet kokiai pirmenybiø visumai.

Pamatiniame K. J. Arrow darbe daugiausia buvo nagrinëjamas normatyvinis klausimas,kaip socialinio pasirinkimo taisyklë gali atskleisti visuotinæ „þmoniø valià“. XX a. 8-ajamedeðimtmetyje dëmesá patraukë pozityvus klausimas apie rinkëjø strateginæ elgsenà taikantskirtingas balsavimo procedûras. Ar ámanoma sukurti toká mechanizmà, t. y. balsavimoprocedûrà, kad rinkëjai bûtø priversti atskleisti savo tikràsias pirmenybes rinkinio X

atþvilgiu? A. Gibbard (1973) ir M. Satterthwaite (1975) gauti negalimumo rezultataipateikë neigiamà atsakymà á ðá klausimà. Ðie autoriai parodë, kad tuo atveju, kai rinkiná Xsudaro bent trys alternatyvos, nëra jokios nediktatoriðkos socialinio pasirinkimo taisyklës,kuri galëtø bûti taikoma mechanizmui, kurio dominuojanti strategija yra teisingøpirmenybiø atskleidimas. Gibbard–Satterthwaite teoremos árodymas tiesiogiai gali bûti nu-sakomas kaip garsiosios K. J. Arrow (1951) negalimumo teoremos (impossibility theorem),skirtos normatyviniam socialiniam pasirinkimui, árodymas (þr. Muller, Satterthwaite 1985).Tai patvirtina K. J. Arrow spëjimà, kad jo netinkamø alternatyvø nepriklausomumo (inde-

pendence of irrelevant alternatives) aksioma yra glaudþiai susijusi su dominuojanèiosstrategijos mechanizmo sàvoka. Taigi Gibbard–Satterthwaite teorema yra tarsi jungiamojinormatyviniø ir strateginiø tyrimø grandis. Tolesnis þingsnis – atsisakyti dominuojanèiosstrategijos sàlygos. Ðiems tyrimams didþiausià poveiká turëjo E. Maskin (1977) darbasapie Nash ágyvendinimà. Socialinio pasirinkimo teorijos strateginiø aspektø apþvalgàpateikia Herve Moulin (1994).

Ðiø tyrimø pirmoji áþvalga buvo tokia: jeigu socialinio pasirinkimo taisyklë numatovienareikðmá vertinimà, t. y. visada pasirenkama vienintelë alternatyva, Gibbard–

Satterthwaite negalimumo rezultatas galioja ir Nash ágyvendinimui. Tokia neigiama iðvadapasidaro suprantama prisiminus, kad Nash socialinio pasirinkimo taisyklës ágyvendinimobûtina sàlyga yra vadinamasis Maskin monotoniškumas. Ji numato, kad tuo atveju, jeiguið pradþiø pagal socialinio pasirinkimo taisyklæ pasirenkama alternatyva ir a neiðkrenta iðnë vieno rinkëjo vertinimo skalës, vis tiek turi bûti pasirenkama alternatyva a.

Kad atskleistume ðios sàlygos galiojimà, nagrinëjama konkreti socialinio pasirinkimotaisyklë, bûtent daugumos taisyklë (plurality rule). Rinkinio X alternatyva laikoma daugumosalternatyva (plurality alternative), jeigu jà geriausiai vertina didþiausias rinkëjø skaièius.Daugumos taisyklë tai ir rodo – visada turi bûti pasirenkama daugumos alternatyva. Tariama,kad yra 7 rinkëjai, o X yra sudarytas ið trijø alternatyvø: a, b ir c. Rinkëjø pirmenybës yraiðsidësèiusios taip: 1, 2 ir 3 rinkëjai alternatyvà a laiko geriausia, b – antra pagal gerumà,o c – blogiausia, t. y. a > b > c. 4 ir 5 rinkëjø nuomone, b yra geriausia alternatyva, a –antra pagal gerumà, o c – blogiausia, t. y. b > a > c. Pagaliau 6 ir 7 rinkëjai mano, kad

91

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

geriausia alternatyva yra c, antra pagal gerumà – b, o blogiausia – a, t. y. c > b > a. Beabejo, daugumos alternatyva yra a, nes jà geriausiai vertina trys rinkëjai; b ir c geriausiaiávertina tik po du rinkëjus. Dabar tariama, kad 6 ir 7 rinkëjai persigalvoja – jie nusprendþia,kad vis dëlto alternatyva c yra blogesnë nei a ir b. Naujoje jø pirmenybiø skalëje alternatyvab pakyla á pirmàjà vietà, a – á antràjà, t. y. b > a > c. Jeigu kitø rinkëjø vertinimas liekanepakitæs, alternatyva a neiðkrenta ið rinkëjø pirmenybiø skalës, bet ji nebëra daugumosalternatyva, nes dabar keturi rinkëjai geriausiai vertina alternatyvà b, ir tik trys – a. Vadinasi,daugumos taisyklë neatitinka Maskin monotoniðkumo sàlygos.

Kaip numato E. Maskin (1977) teorema, nëra tokio sprendimø mechanizmo, kurisNash ágyvendinimo prasme tenkintø daugumos taisyklæ*. Maskin monotoniðkumo sàlygosnetenkina ir kitos literatûroje nurodomos socialinio pasirinkimo taisyklës, pavyzdþiui, geraiþinoma Borda taisyklë (1781 m. pasiûlyta J. C. de Borda). Paprasèiau tariant, E. Muller irM. Satterthwaite (1977) atskleidë, kad monotoniðka Maskin monotoniškumo prasmenëra jokia vienareikðmë socialinio pasirinkimo taisyklë. Vadinasi, dël rinkëjø strateginëselgsenos bet koks galimas balsavimo mechanizmas sukurs Nash pusiausvyrà, kuri yrasuboptimali socialinio pasirinkimo taisyklës atþvilgiu.

Vienas ið bûdø spræsti ðià dilemà – panaikinti reikalavimà, kad socialinio pasirinkimotaisyklë bûtø vienareikðmë. Daug ádomiø daugiareikðmiø socialinio pasirinkimo taisykliø(pvz., taisyklë, pagal kurià visada pasirenkamos Pareto efektyvumà atitinkanèios alter-natyvos) tenkina Maskin monotoniškumo ir Nash ágyvendinimo sàlygas. Jø trûkumas yratai, kad tenka susitaikyti su esminiu neapibrëþtumu: esant tam tikrai pirmenybiø visumai,visuomenei turi bûti priimtina daugiau nei viena alternatyva. Taigi, yra daugiau nei vienaNash pusiausvyra. Toks neapibrëþtumas, ko gero, yra neiðvengiamas nediktatoriðkø sistemøaspektas. Tokiu atveju galutinis rezultatas gali priklausyti nuo rinkëjø derybø ar susitarimo.Pagal Thomas Schelling, rinkëjai gali derinti savo veiksmus kaip „pagrindinæ“ pusiausvyrà,kuri tampa suprantama atsiþvelgiant á jø kultûrinæ kilmæ, istorijà, kitus socialinius ir psi-chologinius veiksnius. Kitas bûdas pasiekti geresniø rezultatø yra tarti, kad rinkëjø elgsenagali bûti atskleista patobulinant Nash pusiausvyrà, pavyzdþiui, sukuriant „virpanèios ran-kos“ tobulàjà Nash pusiausvyrà (þr. Selten 1975; Maskin, Sjöström 2002).

Išvados

Mechanizmo sàrangos teorija ekonomines institucijas apibrëþia kaip nekooperaciniusloðimus ir jas lygina pagal tokiø loðimø pusiausvyros baigtis. Ekonomistams ir kitiemssocialiniø mokslø atstovams ði teorija institucijø veiklà leidþia analizuoti remiantis teoriniukonstruktu – optimumu. Ji pateikë daugybæ svarbiø, plaèiai pritaikomø áþvalgø, ir taippaveikë tiek ekonominæ politikà, tiek rinkos institucijas. Ðiame straipsnyje aptariamisvarbiausi rezultatai ir taikymai.

Ávadas á mechanizmo sàrangos teorijà yra S. Baliga ir E. Maskin (2003) bei R. Serrano(2004) apþvalgos. Atskleidimo principas aptariamas B. Salanié (1997). Plaèiau apie Bayesian

mechanizmo sàrangà raðoma R. Myerson (1989), D. Fudenberg ir J. Tirole (1993), A. Mas-Colell ir kt. (1995), V. Krishna (2002) darbuose. Ágyvendinimo uþdaviná nagrinëjo J. Moore(1992), M. Osborne ir A. Rubinstein (1994), L. Corchón (1996), M. Jackson (2001),E. Maskin ir T. Sjöström (2002), T. Palfrey (2001).

Literatûros sàraðas

Abreu D., Sen A. 1991: Virtual Implementation in Nash Equilibria. – Econometrica 59, 997–1022.

Armstrong M. 1996: Multiproduct Nonlinear Pricing. – Econometrica 64, 51–75.

Arrow K. J. 1951: Social Choice and Individual Values. New York: Wiley.

Arrow K. J. 1979: The Property Rights Doctrine and Demand Revelation Under Incomplete Infor-mation. – Economics and Human Welfare. Ed. M. Boskin. New York: Academic Press.

Bal iga S., Maskin E. 2003: Mechanism Design for the Environment. – Handbook of Environmen-tal Economics. Eds. K. Mäler, J. Vincent. Amsterdam: Elsevier Science.

Baron D., Besanko D. 1984: Regulation, Asymmetric Information, and Auditing. – Rand Journalof Economics 15, 447–470.

*Tiksliau tariant, daugumostaisyklë neatitinka Maskin mo-notoniðkumo sàlygos, jeigu Xturi bent tris alternatyvas. JeiguX turi tik dvi alternatyvas, prie-ðingai, daugumos taisyklë ten-kina Maskin monotoniškumosàlygà.

92

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Baron D., Myerson R. 1982: Regulating a Monopolist with Unknown Costs. – Econometrica 50,911–930.

Bulow J., Klemperer P. 1996: Auctions Versus Negotiations. – American Economic Review 86,180–194.

Chatterjee K., Samuelson W. 1983: Bargaining under Incomplete Information. – Operations Re-search 31, 835–851.

Clarke E. H. 1971: Multipart Pricing of Public Goods. – Public Choice 11, 17–33.

Corchón L. 1996: The Theory of Implementation of Socially Optimal Decisions in Economics. Lon-don: Palgrave Macmillan.

Cramton P., Gibbons R., Klemperer P. 1987: Dissolving a Partnership Efficiently. – Econometrica55, 615–632.

Dasgupta P., Hammond P., Maskin E. 1979: The Implementation of Social Choice Rules: SomeGeneral Results on Incentive Compatibility. – Review of Economic Studies 46, 181–216.

d’Aspremont C., Gérard-Varet L. A. 1979: Incentives and Incomplete Information. – Journal ofPublic Economics 11, 25–45.

El l ison G., Fudenberg D., Möbius M. 2004: Competing Auctions. – Journal of the EuropeanEconomic Association 2, 30–66.

Freixas X., Guesnerie R., T irole J. 1985: Planning Under Incomplete Information and the RatchetEffect. – Review of Economic Studies 52, 173–192.

Fudenberg D., T irole J. 1993: Game Theory. Cambridge: MIT Press.

Gibbard A. 1973: Manipulation of Voting Schemes: a General Result. – Econometrica 41, 587–602.

Green J., Laffont J. J. 1979: Incentives in Public Decision Making. Amsterdam: North-Holland.

Groves T. 1973: Incentives in Teams. – Econometrica 41, 617–663.

Grantham G. 1980: The Persistence of Open-Field Farming in Nineteenth Century France. – Jour-nal of Economic History 40, 515–531.

Groves T., Ledyard J. 1977: Optimal Allocation of Public Goods: A Solution to the “Free Rider”Dilemma. – Econometrica 45, 783–811.

Guesnerie R. 1995: A Contribution to the Pure Theory of Taxation. Cambridge: Cambridge Univer-sity Press.

Harris M., Raviv A. 1981: Allocation Mechanisms and the Design of Auctions. – Econometrica 49,1477–1499.

Harris M., Townsend R. 1981: Resource Allocation under Asymmetric Information. – Econometrica49, 33–64.

Harsanyi J. C. 1963: A Simplified Bargaining Model for the n-Person Cooperative Game. – Interna-tional Economic Review 4, 194–220.

Harsanyi J. 1967/8: Games with Incomplete Information Played by “Bayesian” Players. – Manage-ment Science 14, 159–189, 320–334, 486–502.

Harsanyi, J. C., Selten R. 1972: A Generalized Nash Solution for Two-Person Bargaining Gameswith Incomplete Information. – Management Science 18, 5, 80–106.

Hayek F. 1945: The Use of Knowledge in Society. – American Economic Review 35, 519–530.

Holmström B. 1977: On Incentives and Control in Organizations, PhD. Dissertation. Stanford, CA:Stanford University Press.

Hurwicz L. 1945: The Theory of Economic Behavior. – American Economic Review 35(5), 909–925.

Hurwicz L. 1960: Optimality and Informational Efficiency in Resource Allocation Processes. – Math-ematical Methods in the Social Sciences. Eds. K. Arrow, S. Karlin, P. Suppes. Stanford, CA: StanfordUniversity Press.

Hurwicz L. 1969: On the Concept and Possibility of Informational Decentralization. – AmericanEconomic Review 59(2), 513–524.

Hurwicz L. 1972: On Informationally Decentralized Systems. – Radner and McGuire, Decision andOrganization. Amsterdam: North-Holland.

Hurwicz L. 1973: The Design of Mechanisms for Resource Allocation. – American Economic Re-view. Papers and Proceedings 63, 1–30.

Hurwicz L., Schmeidler D. 1978: Construction of Outcome Functions Guaranteeing Existenceand Pareto-Optimality of Nash Equilibria. – Econometrica 46, 1447–1474.

Hurwicz L. 1995: What is the Coase Theorem? – Japan and the World Economy 7(1), 49–74.

Hurwicz L. 1998: But Who Will Guard the Guardians? Original Filename: Backup of the Guard-ians.13.598, 13 May.

Hurwicz L., Stanley R. 2006: Designing Economic Mechanisms. Cambridge: Cambridge Univer-sity Press.

Jackson M. 1991: Bayesian Implementation. – Econometrica 59, 461–477.

Jackson M. 2001: A Crash Course in Implementation Theory. – Social Choice and Welfare 18, 655–708.

Jehiel P., Moldovanu B. 2001: Efficient Design with Interdependent Valuations. – Econometrica69, 1237–1259.

Joskow P. 2005: Incentive Regulation in Theory and Practice: Electricity Distribution and Transmis-sion Networks, CEEPR Working Paper 05-014.

93

No

be

lio

2

00

7 m

. e

ko

no

mik

os

mo

ksl

ø p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Klemperer P. 2004: Auctions: Theory and Practice. Princeton: Princeton University Press.

Krishna V. 2002: Auction Theory. New York: Academic Press.

Laffont J. J., Martimort D. 2002: The Theory of Incentives. Princeton: Princeton University Press.

Laffont J. J. , Maskin E. 1979: A Differentiable Approach to Expected Utility-Maximizing Mecha-nisms. – Aggregation and Revelation of Preferences. Ed. Laffont. Amsterdam: North-Holland.

Laffont J. J . , T irole J. 1986: Using Cost Observation to Regulate Firms. – Journal of PoliticalEconomy 94, 614–641.

Laffont J. J. , T irole J. 1987: Auctioning Incentive Contracts. – Journal of Political Economy 95,921–937.

Laffont J. J. , T irole J. 1988: The Dynamics of Incentive Contracts. – Econometrica 56, 1153–1175.

Laffont J. J., T irole J. 1993: A Theory of Incentives in Procurement and Regulation. Cambridge:MIT Press.

Laffont J. J. 1994: The New Economics of Regulation Ten Years After. – Econometrica 62, 507–537.

Leininger W., Linhart P. B., Radner R. 1989: Equilibria of the Sealed-Bid Mechanism for Bar-gaining with Incomplete Information. – Journal of Economic Theory 48, 63–106.

Loeb M., Magat W. 1979: A Decentralized Method of Utility Regulation. – Journal of Law andEconomics 22, 399–404.

Mailath G., Postlewaite A. 1990: Asymmetric Bargaining Problems with Many Agents. – Reviewof Economic Studies 57, 351–367.

Marshak J., Radner R. 1972: Economic Theory of Teams. Yale: Yale University Press.

Mas-Colel l , A., Whinston M., Green J. 1995: Microeconomic Theory. Oxford: Oxford Univer-sity Press.

Maskin E. 1977: Nash Equilibrium and Welfare Optimality. Paper Presented at the Summer Work-shop of the Econometric Society in Paris, June 1977. – Review of Economic Studies 66, 23–38.

Maskin E. 1992: Auctions and Privatization. – Privatization: Symposium in Honor of Herbert Giersh.Ed. H. Siebert. Tubingen: Mohr.

Maskin E. S., Moore J. 1999: Implementation and Renegotiation. – Review of Economic Studies66, 39–56.

Maskin E., Ri ley J . G. 1984a: Optimal Auctions with Risk-Averse Buyers. – Econometrica 52,1473–1518.

Maskin E., Ri ley J. G. 1984b: Monopoly with Incomplete Information. – RAND Journal of Eco-nomics 15, 171–196.

Maskin E., Sjöström T. 2002: Implementation Theory. – Handbook of Social Choice and Welfare 1.Eds. K. Arrow, A. K. Sen, K. Suzumura. Amsterdam: Elsevier Science.

Maskin E., T irole J. 1999: Unforeseen Contingencies and Incomplete Contracts. – Review of Eco-nomic Studies 66, 84–114.

Matsushima H. 1988: A New Approach to the Implementation Problem. – Journal of EconomicTheory 45, 128–144.

Dasgupta P., Maskin E. 2007: Uncertainty and Hyperbolic Discounting. – American EconomicReview, 95(4), 1290–1299, 2005.

McAfee R. P., McMil lan J. 1986: Bidding for Contracts: A Principal-Agent analysis. – RAND Jour-nal of Economics 17, 326–338.

McAfee R. P. 1993: Mechanism Design with Competing Sellers. – Econometrica 61, 1281–1312.

McAfee R. P., McMil lan J., Whinston M. 1989: Commodity Bundling by a Monopolist. – Quar-terly Journal of Economics 104, 371–383.

McMillan J. 1994: Selling Spectrum Rights. – Journal of Economic Perspectives 8, 145–162.

Mirrlees J. 1971: An Exploration in the Theory of Optimum Income Taxes. – Review of EconomicStudies 38, 175–208.

Milgrom P. 1979: A Convergence Theorem for Competitive Bidding with Differential Information.– Econometrica 47, 679–688.

Mookherjee D., Reichelstein S. 1990: Implementation Via Augmented Revelation Mechanisms.– Review of Economic Studies 57, 453–475.

Moore J. 1992: Implementation, Contracts, and Renegotiation in Environments with Complete In-formation. – Advances in Economic Theory 1. Sixth World Congress. Ed. J. J. Laffont Cambridge:Cambridge University Press.

Moore J., Repullo R. 1988: Subgame Perfect Implementation. – Econometrica 56, 1191–1220.

Moulin H. 1994: Social Choice. – Handbook of Game Theory 2. Eds. R. Aumann, S. Hart. Amsterdam:Elsevier Science.

Mul ler E. , Satterthwaite 1977: The Equivalence of Strong Positive Association and Strategy-Proofness. – Journal of Economic Theory 14, 412–418.

Muller E., Satterthwaite M. 1985: Strategy-Proofness: The Existence of Dominant-Strategy Mecha-nisms. – Social Goals and Social Organization. Eds. L. Hurwicz, D. Schmeidler, H. Sonnenschein.Cambridge: Cambridge University Press.

Mussa M., Rosen S. 1978: Monopoly and Product Quality. – Journal of Economic Theory 18, 301–317.

94

Pin

igø

stu

dij

os

20

09

/2 �

N

ob

eli

o p

rem

ijo

s la

ure

ata

i

Myerson R. 1979: Incentive Compatibility and the Bargaining Problem. – Econometrica 47, 61–73.

Myerson R. 1981: Optimal Auction Design. – Mathematics of Operations Research 6, 58–73.

Myerson R. 1982: Optimal Coordination Mechanisms in Generalized Principal Agent Problems. –Journal of Mathematical Economics 11, 67–81.

Myerson R. 1983: Mechanism Design by an Informed Principal. – Econometrica 52, 461–487.

Myerson R. 1986: Multistage Games with Communication. – Econometrica 54, 323–358.

Myerson R. 1989: Mechanism Design. – The New Palgrave: Allocation, Information and Markets.Eds. J. Eatwell, M. Milgate, P. Newman. New York: Norton.

Myerson R., Satterthwaite M. 1983: Efficient Mechanisms for Bilateral Trading. – Journal ofEconomic Theory 28, 265–281.

Osborne M., Rubinstein A. 1994: A Course in Game Theory. Cambridge: MIT Press.

Palfrey T. 2001: Implementation Theory. – Handbook of Game Theory 3. Eds. R. J. Aumann, S.Hart. Amsterdam: North-Holland.

Palfrey T., Srivastava S. 1989: Implementation with Incomplete Information in Exchange Econo-mies. – Econometrica 57, 115–134.

Palfrey T., Sr ivastava S. 1991: Efficient Trading Mechanisms With Pre-Play Communication. –Journal of Economic Theory 55, 17–40.

Peters M. 1997: A Competitive Distribution of Auctions. – Review of Economic Studies 64, 97–123.

Postlewaite A., Schmeidler D. 1986: Implementation in Differential Information Economies. –Journal of Economic Theory 39, 14–33.

Prescott E., Townsend R. 1984: Pareto Optima and Competitive Equilibria with Adverse Selectionand Moral Hazard. – Econometrica 52, 21–46.

Repullo R. 1987: A Sample Proof of Maskin’s Theorem on Nash Implementation. – Social Choiceand Welfare 4, 39–41.

Riley J., Samuelson W. 1981: Optimal Auctions. – American Economic Review 71, 381–392.

Riordan M., Sappington D. 1987: Awarding Monopoly Franchises. – Rand Journal of Economics40, 21–58.

Rob R. 1989: Pollution Claims Settlement with Private Information. – Journal of Economic Theory47, 307–333.

Roberts J. 1976: The Incentives for Correct Revelation of Preferences and the Number of Consumers.– Journal of Public Economics 6, 359–374.

Rosenthal J. L. 1992: The Fruits of Revolution: Property Rights, Litigation, and French Agriculture.Cambridge: Cambridge University Press.

Rosenthal R. 1978: Arbitration of Two-Party Disputes Under Uncertainty. – Review of EconomicStudies 45, 595–604.

Sai jo T. 1988: Strategy Space Reduction in Maskin’s Theorem. – Econometrica 56, 693–700.

Salanié B. 1997: The Economics of Contracts. Cambridge: MIT Press.

Samuelson P. 1954: The Pure Theory of Public Expenditure. – Review of Economics and Statis-tics 36, 387–389.

Samuelson W. 1984: Bargaining under Asymmetric Information. – Econometrica 52, 995–1005.

Sappington D. 1982: Optimal Regulation of Research and Development under Imperfect Informa-tion. – Bell Journal of Economics 13, 354–368.

Sappington D. 1983: Optimal Regulation of a Multiproduct Monopoly with Unknown Technologi-cal Capabilities. – Bell Journal of Economics 14, 453–463.

Satterthwaite M. 1975: Strategy-Proofness and Arrow’s Conditions: Existence and CorrespondenceTheorems for Voting Procedures and Welfare Functions. – Journal of Economic Theory 10, 187–217.

Serrano R. 2004: The Theory of Implementation of Social Choice Rules. – SIAM Review 46, 377–414.

Selten R. 1975: A Re-Examination of the Perfectness Concept for Equilibrium Points in ExtensiveForm Games. – International Journal of Game Theory 2, 141–201.

Stole L. 1995: Nonlinear Pricing and Oligopoly. – Journal of Economics and Management Strategy4, 529–562.

T ideman T. N., Tul lock G. 1976: A New and Superior Process for Making Social Choices. – Jour-nal of Political Economy 84, 1145–1159.

T irole J. 2005: The Theory of Corporate Finance. Princeton: Princeton University Press.

Vickrey W. 1961: Counterspeculation, Auctions and Competitive Sealed Tenders. – Journal of Fi-nance 16, 8–37.

Weitzman M. 1978: Optimal Rewards for Economic Regulation. – American Economic Review 68,683–691.

Wil l iams S. 1986: Realization and Nash Implementation: Two Aspects of Mechanism Design. –Econometrica 54, 139–151.

Wilson R. 1977: A Bidding Model of Perfect Competition. – Review of Economic Studies 44, 511–518.

Wilson R. 1979: Auctions of Shares. – Quarterly Journal of Economics 93, 675–689.

Wilson R. 1985: Incentive Efficiency of Double Auctions. – Econometrica 53, 1101–1116.

Wolak F. 1994: An Econometric Analysis of the Asymmetric Information, Regulator-Utility Interac-tion. – Annales d’Economie et de Statistique 34, 13–69.

NURODYMAI AUTORIAMS

Leidinyje „Pinigø studijos“ spausdinami lietuviø ir uþsienio ðaliø autoriø moksliniai ir apþvalginiai straipsniai

apie ekonomikos, finansø, pinigø ir bankininkystës raidà, makroekonominiø procesø modeliavimà ir prog-

nozavimà, taip pat aktualijos, moksliniai komentarai ir mokslo veikalø recenzijos. Kiekvienas straipsnis yra

recenzuojamas dviejø recenzentø. Mokslinius straipsnius ir kitus mokslo darbus ið leidinio „Pinigø studijos“

galima perspausdinti gavus redakcijos sutikimà.

STRAIPSNIØ PATEIKIMAS. Pateikiami straipsniai turi bûti originalûs, t. y. niekur kitur neskelbti, išskyrus

straipsnius, spausdinamus iš uþsienio leidiniø. Kalba – lietuviø arba anglø. Straipsnio apimtis nenustatoma,

taèiau pageidautina ne daugiau kaip vienas autorinis lankas. Redakcija pasilieka sau teisæ, suderinusi su

autoriais, straipsnius trumpinti, redaguoti. Redakcija priima tik kompiuteriu surinktus straipsnius (tarp eiluèiø

turi bûti 1,5 intervalo tarpai). Bûtina pridëti teksto ir iliustracinës medþiagos kompiuterines laikmenas.

Straipsnio tekstai pateikiami su Microsoft Word suderinamu formatu, o grafikai – Microsoft Excel formatu.

STRAIPSNIO SANDARA. Rekomenduojama tokia straipsnio sandara: straipsnio pavadinimas, autoriaus

vardas ir pavardë, institucija, kuriai atstovauja autorius, institucijos adresas (áskaitant elektroniná paštà), ávadinë

santrauka ir pagrindiniai þodþiai, tekstas, priedas (jeigu reikia), straipsnio santrauka anglø kalba, literatûros

sàrašas, straipsnio pateikimo data, informacija apie autoriø (mokslinis laipsnis ir mokslinis vardas, pareigos,

veiklos sritys).

Lentelës ir paveikslai turi bûti sunumeruoti ir turëti pavadinimus, taip pat turi bûti nurodyti jø šaltiniai.

Literatûros sàraše ðaltiniai pateikiami abëcëlës (lotyniškos, po to – slaviškos) tvarka ir laikantis leidinyje

„Pinigø studijos” nusistovëjusiø jø aprašymo principø. Išnašos (jeigu reikia) rašomos kiekviename puslapyje.

Jos turi bûti labai trumpos (dël leidinio maketo specifikos).

LEIDINIO ÁSIGIJIMAS. Autoriai gauna 3 leidinio „Pinigø studijos” egzempliorius. Skaitytojus, norin-

èius ásigyti leidiná, prašome kreiptis tel. (8 5) 268 0107 á Romualdà Miškinytæ arba el. p. rmiskinyte@lb.lt

INTERNETO ADRESAS. Leidinio „Pinigø studijos” kiekvieno numerio mokslinius straipsnius ir kitus

mokslo darbus, jø trumpas santraukas lietuviø ir anglø kalbomis galima rasti šiuo interneto adresu:

http://www.lb.lt

INSTRUCTIONS FOR AUTHORS

The publication Monetary Studies publishes scientific and survey articles by Lithuanian and foreign authors

on the development of economy, finance, money and banking, the simulation and forecasting of macro-

economic processes, as well as topicalities, scientific comments and reviews of scientific works. Every

article is reviewed by two reviewers. Scientific articles and other works from the publication Monetary

Studies may be reprinted upon consent of the editors.

PRESENTATION OF ARTICLES. The articles presented should be original, i. e. never published before,

except for articles from foreign publications. The language used should be Lithuanian or English. The size

of an article is not specified, however, it is desirable that it should be not more than 6 000 words. The

editors reserve the right to shorten and to edit articles upon coordination with the authors. The editors

accept articles in computer format (spaced at 1.5). Computer media must be attached. The texts of articles

should be presented in Microsoft Word compatible format and charts in Microsoft Excel format.

STRUCTURE OF ARTICLE. The following structure of article is recommended: title of article, name

and surname of the author, institution represented by the author, address of the institution (including e-mail

address), abstract and key words, the text, appendices (if any), English summary of the article, list of literature,

the date of submitting the article, information about the author (academic degree and academic title,

position, areas of activity).

Tables and pictures should be headed and numbered; their sources should also be indicated. References

on the list of literature should be presented in alphabetic order (first – Latin, then – Slavic) and following

the principles used in the publication Monetary Studies. Footnotes (if any) are written on each page. They

should be very short (due to the specificity of the design of the publication).

ACQUISITION OF THE PUBLICATION. Authors receive 3 copies of the publication Monetary Studies.

Readers wishing to obtain the publication should address Ms Romualda Miškinytë by phone

No +370 5 268 0107 or by e-mail: rmiskinyte@lb.lt

WEBSITE. Scietific articles and other research works in Lithuanian with a Lithuanian abstract and an

English summary are available on the website at http://www.lb.lt