nuo narsos - baltulankuvadoveliai.lt¡kiui.pdf · reiškė senovės graikams. 6.3.Pasvarstykite, ar naudinga žinoti, iš kurių pamati nių žodžių yra radęsi mūsų vartojami

i skyrius NUO NARSOS PRiE DORYBĖS NUO NARSOS PRiE DORYBĖS 1 skyrius

8 9

L i t e r at ū r a X k L a sė L i t e r at ū r a X k L a sė

n u o n a r so s p r i e d o ry b ė s

dievai ir herojai

valia rinktis

laisvo žmogaus laikysenos

1skyrius


10 11


Įvadas

Kiekvienos Euròpos tautos kultūra turi tris pagrindines atramas: savą tautosaką, antikos – senovės graikų ir romėnų – palikimą ir krikščionybę. Apie lietuvių tautosaką kalbėjome praėjusiais metais. Šiemet skirsime dėmesio antikinei literatūrai ir krikščionių Šventajam Raštui.

Europos raštijos ištakos yra dviejų tipų didelės apimties epiniai pasakojimai, atstovaujantys antikinei ir krikščioniškajai tradicijai: Homero poemos „Iliada“ ir „Odisėja“, kuriose apdainuojamas Trojos karas ir herojaus Odisėjo grįžimas į gimtinę, ir Šventojo Rašto, arba Biblijos, Senasis ir Naujasis Testamentas, aprėpiantis įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus aukos ir pirmųjų Krikščionių bažnyčios žingsnių.

Antikinė kultūra garsi rašto paminklais, architektūra, skulptūra, talentingų meistrų dirbiniais. Mūsų civilizacija yra perėmusi senovės mąstytojų suformuotus filosofijos ir estetikos pagrindus. Tas paveldas tebėra juntamas daugelyje šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sričių (demokratijos samprata, teisės sistema, teatras, filosofija, įvairios mokslo šakos, sportas ir t. t.).

313 m. krikščionybė tapo viena iš pripažįstamų religijų Ròmos imperijoje, liovėsi jos persekiojimas. Ilgainiui krikščioniškas požiūris į žmogų ir jį supantį pasaulį įsivyravo Euròpoje, paveikė literatūrą, meną, mokslą. Daugelyje sričių krikščionybė pasinaudojo ir antikinės kultūros palikimu. Pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia daug šimtmečių per apeigas ir teologijos veikaluose iš tradicijos kalbėjo lotyniškai. Tai buvo ir tarptautinė kalba, vartojama valstybių raštinėse, teismuose, universitetuose. Rašytojas Umbertas Ekas (Umberto Eco, 1932–2016) straipsnyje „Europos šaknys“ teigia, kad tekstas, kuriuo pagrįsta Euròpos kultūra, yra Biblija. Kaip tik Biblija buvo pirmoji spaudos presu iš

spausdinta knyga. Bet nedera pamiršti ir graikiškų bei romėniškų Euròpos kultūros šaknų.

TiriamePo Antrojo pasaulinio karo Vokietjos prezidentas Teodoras Hoisas (Theodor Heuss, 1884–1963), kalbėdamas apie būtinybę vienytis, priminė europiečiams, kad Europà rymo ant trijų kalvų – Akropolio, Kapitolijaus ir Golgotos.

Remdamiesi piešiniu, turimomis žiniomis ir papildoma informacija, atlikite tyrimą ir su jo rezultatais supažindinkite visą klasę.1. Kodėl tuo metu buvo svarbu kalbėti apie Euròpos šalių

bendrumą?2. Kokias vietoves mini Teodoras Hoisas? Ką apie jas ži

note?3. Kodėl tos vietovės tapo simboliais? Ką jie reiškia?4. Ar šie simboliai tebėra svarbūs Europai?5. Ką, vardydamas tris kalvas, norėjo pasakyti europie

čiams Vokietjos prezidentas?


12 13


dievai ir herojainedidelio krašto didelis palikimas

• Kokie buvo senosios Heladės žmonės?• Saikas svarbiau už viską• Kas yra καλοκἀγαθία?

Europos kultūros pradžia. Žodžiu antika vadiname senovės graikų ir romėnų civilizaciją nuo geležies amžiaus pradžios XI a. pr. Kr. iki Vakarų Ròmos imperijos žlugimo 476 metais. Šios civilizacijos pirmtakė yra Mikėnų (achajų1) civilizacija, o tąsa – mūsų krikščioniškoji civilizacija.

Žodis graikai nėra savivardis, taip juos pavadino romėnai. Jie patys savo kraštą vadino Helade, o save – helėnais.

Senovės Grakijos istoriją sudaro keli laikotarpiai: homerinis, arba „tamsieji amžiai“ (XI–IX a. pr. Kr.), archajinis (VIII–VI a. pr. Kr.), klasikinis (V–IV a. pr. Kr.). Aleksandras Didysis, 334 m. pr. Kr. ėmęsis kurti pasaulinę imperiją, paskleidė graikų kultūrą visose užkariautose teritorijose, taigi skiriamas helenistinis laikotarpis (III a. pab. – I a. pr. Kr.). Nuo 146 m. pr. Kr. beveik visa Grakija – Ròmos valstybės provincija Achaja.

Senovės Grakijos kultūra – mūsų kultūros pamatas. Ten susiformavo visuomeninio gyvenimo pagrindai (įstatymai, skirtingi valdymo būdai), gimė filosofija ir literatūra, teatras, architektūra, skulptūra. Ten žmonėms kilo protinga mintis kruvinus karus bent protarpiais pakeisti taikiomis sporto varžybomis.

Kokios gi savybės padėjo senovės graikams sukurti kultūrą, iki šiol stulbinančią ir įvairove, ir universalumu?

Laisvė ir paklusnumas tvarkai. Pirmiausia graikai sukūrė sąlygas skleistis žmogaus mąstymo ir vaizduotės galioms. Jie gyveno nedideliuose poliuose – miestuosevalstybėse, kurie formavosi VIII–VI a. ir suklestėjo V a. pr. Kr. Poliai tvarkėsi skirtingai. Kai kalbama apie senovės graikų politikos laimėjimus, paprastai turimi galvoje klasikinio laikotarpio Atnai. Atėniečiai didžiavosi demokratine gyvenimo sankloda. Nedidelę valstybę valdė visi piliečiai (laisvieji vyrai, gimę Atnuose), turintys vienodas pilietines teises. Kiek

1 Achajai – viena seniausių graikų genčių, II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje persikėlusi iš šiaurės, nukariavusi senuosius gyventojus pelasgus ir susimaišiusi su jais.

vienam buvo svarbu, kad įstatymai užtikrintų tas teises, asmens ir turto saugumą. Tokia politinio gyvenimo tvarka augino piliečių savivertę, skatino pasitikėjimą savimi, patriotizmą. Piliečiai kartu spręsdavo polio reikalus tautos susirinkime, teisdavo įstatymų pažeidėjus ir balsuodavo dėl vieno ar kito sprendimo. Įstatymų privalu buvo laikytis besąlygiškai. „Geriau blogi įstatymai, kurių laikomasi, nei geri, kurių nesilaikoma“, – sakydavo graikai. Jie atsakingai eidavo patikėtas pareigas, rimtai žiūrėjo į priedermę rūpintis visos bendruomenės gerove.

Paklusnumas bendruomenės tvarkai, nerašytoms moralės normoms, priimtiems įstatymams nevaržė individo laisvės. Aišku, daugumos požiūris nebūtinai teisingiausias, bet kiekvienas galėjo pasiūlyti geresnį sprendimą nei esamas. Todėl buvo labai svarbu mokėti kalbėti taip, kad įtikintum balsuotojus savo teisumu. Taigi demokratinė visuomenė ugdė laisvą, kartu polio bendruomenei įsipareigojusį pilietį.

Graikai išsiskyrė iš senųjų tautų ir mąstymo laisve. Jie neturėjo šventraščio, brėžiančio religinio pasaulėvaizdžio kontūrus, mėgo apie viską spręsti patys, reikšti savo nuomonę, ginčytis. Ginčą jie vertino kaip būdą ugdytis savarankišką mąstymą. Ne tik filosofams ar besimokančiai jaunuomenei patiko protinis, kūrybinis darbas. Senojoje Heladėje buvo mėgstamos įvairiausios varžybos: poetų, muzikantų, sportininkų, amatininkų (arba menininkų, nes amatui ir menui pavadinti tebuvo vienas žodis – τέχνη). Per jas mąstantis, kūrybingas, stiprus, ištvermingas individas galėjo parodyti savo talentą. Pomėgis rungtis irgi skatino kultūros pažangą.

Lygybė prieš įstatymus padėjo saugotis didžiųjų ydų – pasipūtimo, savivalės. Graikai tikėjo, kad viskas pasaulyje turi tam tikras ribas. Žmogus, apimtas puikybės, gali jas peržengti ir užsitraukti dievų rūstybę. Todėl visose gyvenimo srityse buvo privalu paisyti saiko. Saiko jausmas – dar vienas esminis helėnų bruožas.

Pasaulėvoka. Ryški graikų pasaulėvokos ypatybė – aiškumo, proporcingumo siekis. Tvarkingą, darnų pasaulį – kosmosą, chaoso priešybę – jie suvokė kaip vienį. Pirmieji išminčiai, vadinamieji gamtos filosofai, stengėsi rasti kosmoso vienovės paaiškinimą, pagrindą. Talis tvirtino, kad viskas radosi iš vandens, Anaksimenas pasaulio pradmeniu laikė orą, Herakleitas – ugnį. Demokritas aiškino, kad visi daiktai yra nesuskaidomų dalelių – atomų – junginiai, judantys tuštumoje.

Garsusis Pitagoras mąstė kitaip: daiktai skiriasi vidine sandara, ją paaiškinti galima dydžiais ir dalių santykiais, o šiuos nusako skaičiai, vadinasi, skaičius – visų daiktų esmė. Taigi tvarkingo, darnaus pasaulio sampratą, daiktų ir reiškinių vienovę bei grožį pitagorininkai grindė matematikos dėsniais.

Dar toliau ta kryptimi žengė Platonas: nuolat kintantys regimojo pasaulio daiktai tik atspindi savo idealius vaizdinius, kurie yra vienintelė nekintama ir amžina tikrovė, būties pamatas.

Kaip regimasis pasaulis atspindi idealųjį, taip žmogaus kūriniai turi atspindėti regimąją tikrovę. Taigi kūrybos esmė – mėgdžiojimas, graikiškai mimesis (μίμησις).

Grožio samprata. Tvarkingas pasaulis ir grožis graikams buvo tolygūs dalykai, nusakomi vienu žodžiu –

κόσμος. Darnos ir tvarkos neišpažįstančius, netvarkingai gyvenančius žmones graikai vadino barbarais. Netvarkos ir chaoso žmogaus protas negali aprėpti. Chaosas yra neprotingas, taigi negeras ir negražus. Pasak Aristotelio, grožis – tai tam tikras dydis ir tvarka. Šitaip pasaulio ir daiktų grožį suvokiantys graikai suformavo labai svarbų Europos kultūrai saikingos ir harmoningos asmenybės idealą. Jį nusakė kalokagatijos sąvoka: žmogus turi būti καλός και ἀγαθός, t. y. gražus ir geras.

Graikai pabrėžė ne kūno ir sielos priešingumą, o vienovę. Jie manė, kad sielą ugdo ir kūno pratybos, todėl rūpinosi nuo mažens lavinti jaunuolio kūną. Visi Atnų berniukai lankė ne tik mokyklas, kuriose pagrindiniai dalykai buvo gramatika, skaičiavimas, muzika ir gimnastika, bet nuo dvylikos metų ir palestras – sporto mokyklas.

LIDIJA

TROADA

MAKEDONIJA

MISIJA

FRIGIJA

KARIJA

Senovės Graikija


14 15


4. Dalia Dilytė knygoje „Heladės šviesa“ pasakoja apie senovės graikų mokyklą ir jaunuolių ugdymą. Paskaitykite ir papasakokite, ką sužinojote naujo, įdomaus. Kaip graikai skiepijo saiko, harmonijos, grožio pradmenis? Ar dabar mokykloje siekiama panašių tikslų?

5. Senovės graikai glaustai suformulavo, koks turi būti tobulas žmogus. Kaip manote, ar šiuolaikinė Europos kultūra turi asmenybės idealą? Jei taip, koks jis?

Tiriame6. Kaip kinta žodžių reikšmės? Atlikę užduotis, parenkite

pranešimą ir su savo tyrimo rezultatais supažindinkite visą klasę.6.1. Išsiaiškinkite žodžių biblioteka, akademija, gramati-

ka, pedagogas, poezija, lyrika, epas, stilius, logika, fi-losofija, fizika, metafizika, etika, estetika, idėja kilmę.

6.2. Palyginkite, ar šie žodžiai mums reiškia tą patį, ką reiškė senovės graikams.

6.3. Pasvarstykite, ar naudinga žinoti, iš kurių pamatinių žodžių yra radęsi mūsų vartojami terminai.

7. Teigiama, kad žmonės jau priešistorėje stengėsi atitikti vyraujantį grožio standartą. Remdamiesi pavyzdžiais, palyginkite grožio sampratą senovės Grakijos ir šiuo

Senovės graikų skulptorius Polikleitas (V a. pr. Kr.) sukūrė skulptūrą, įkūnijančią grožio normą. „Doriforas“ („Ietininkas“), vadintas tiesiog Polikleito kanonu, – ne kurio nors sportininko portretas, o autoriaus traktato apie idealias žmogaus kūno proporcijas iliustracija. Skulptūros originalas buvo bronzinis, išlikusios tik kelios marmurinės kopijos.

Praksitelio Knido Afroditė tapo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių skulptorių. Žãvi paprastumas ir aiškumas, su kuriuo menininkas modeliuoja gražų kūną. Bet moters kūno proporcijų kanono senovės graikai nesukūrė. Jų gyvenimo sankloda buvo grynai patriarchalinė, ir tokio papročio garbinti moters grožį, koks įsigalėjo Vakarų Euròpos kultūroje viduramžiais, jie neturėjo.

laikinėje Vakarų kultūroje. Atlikę užduotis, parenkite pranešimą visai klasei.7.1. Išsiaiškinkite, ar mūsų laikais egzistuoja grožio

standartai. Jei reikia, sudarykite anketą ir apklauskite bendraamžius.

7.2. Jei mūsų visuomenėje tokių standartų esama, kas ir kaip juos įtvirtina?

7.3. Pagrįskite savo požiūrį: ar tokie standartai reikalingi?

7.4. Kas ir kaip siekia paneigti susiformavusius grožio stereotipus?

Pasakojimai apie dievus ir herojus

• Ką švęsdavo senovės graikai? • Kas yra mitas?• Pasaka ne pasaka

Šventės. Graikai buvo įsitikinę, kad be aukštesniųjų jėgų pagalbos žmogus negali ne tik nuveikti didelių darbų, atlikti žygdarbių, bet ir tvarkytis kasdieniame gyvenime. Todėl dievams pagerbti buvo skiriamos visos šventės.

Kovo pabaigoje graikai visą savaitę švęsdavo Didžiąsias dionisijas vynuogininkystės, vyndarystės ir teatro globėjo dievo Dioniso garbei. Per jas buvo rengiamos svarbiausios poetų ir dramaturgų varžybos, keliamos didžiulės puotos. Gruodį vykdavo Mažosios dionisijos, kaimiška jauno vyno šventė. Beje, vyną graikai gerdavo atskiestą dvigubai didesniu kiekiu vandens.

Šešiolikos–aštuoniolikos metų jaunuoliai toliau lavindavosi gimnasijuose: mankštindamiesi ugdė jėgą ir ištvermę, o vadovaujami filosofų mokėsi politikos, filosofijos, literatūros. Sykiu auklėtojai siekė, kad jaunuoliai paisytų saiko, būtų teisingi, narsūs, mylėtų tėvynę, gerbtų dievus.

Kadangi graikams gražu ir gera atrodė vien tai, kas sutvarkyta, taisyklinga, šis idealas būdingas ir jų menui. Matematiniais harmonijos dėsniais jie vadovavosi kurdami muziką, jai skyrė ypatingą dėmesį, laikė ją aukščiausiu dieviškos kilmės menu. Graikų architektūra, skulptūra, literatūra irgi pakluso tvarkos, simetrijos principams. Tai vadinamojo klasikinio, arba pavyzdinio, grožio principai, padarę didelę įtaką vėlesnei Europos kultūrai.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. Išsiaiškinkite žodžio demokrãtija reikšmę. Kodėl se

novės Atnų piliečiai didžiavosi demokratiniu valdymu? Kokia visuomenė vadinama demokratiška mūsų laikais?

Diskutuojame2. Išmintingiausiu įstatymų leidėju Grakijoje laikytas

Solonas, kurį atėniečiai išsirinko archontu įstatymams sukurti. Graikai pritarė jo įsitikinimui, kad pasaulyje svarbiausia įstatymas, o įstatyme – saikas. Pats Solonas didžiavosi, kad jo įstatymai nesuteikia pranašumo nei kilmingiesiems, nei bekilmiams, nei turtingiesiems, nei vargšams. Štai keli jo sukurti įstatymai: „Kas mato skriaudą, gali kreiptis į teismą“, „Kas negali nurodyti, iš kokių lėšų gyvena, tas netenka pilietinių teisių“, „Jeigu tėvas neišmokė sūnaus jokio amato, tai tokio tėvo sūnus neprivalo išlaikyti senatvėje.“ Pasvarstykite, ko mokė piliečius tokie įstatymai. Ar panašių įstatymų laikomasi ir mūsų visuomenėje? Jei nesilaikoma, pamąstykite, kodėl jie nesvarbūs ar netinka šiais laikais.

3. Poromis aptarkite klasikinio grožio idealą.3.1. Skaitydami dailės istoriko Ernsto Hanso Gombri

cho (Ernst Hans Gombrich, 1909–2001) tekstą apie graikų skulptūrą, atsirinkite reikalingą informaciją.

Joks gyvas kūnas nėra toks simetriškas, tobulas ir gražus, kaip

graikų skulptūros. Žmonės dažnai galvoja, kad dailininkai žiūrėdavo

į daugelį modelių ir atmesdavo jiems nepatikusius bruožus, kad pra

dėdami darbą tiksliai pakartodavo vieno ar kito žmogaus pavidalą,

o paskui tobulindavo jį, atmesdami visa, kas netaisyklinga arba ne

atitinka grožio samp ratos. Jie sako, kad graikų dailininkai suidealino

gamtą, bet įsivaizduoja, kad tai darydamas dailininkas dirbo kaip

fotografas, retušuojantis nuotrauką, kad panaikintų smulkius port

retuojamojo trūkumus. Tačiau ir retušuotai nuotraukai, ir suidea

lintai skulptūrai dažnai trūksta raiškumo ir gyvybės. Tiek daug yra

atmetama ir panaikinama, kad išlieka tik išblyškęs negyvas modelio

vaiduoklis. Graikų metodas iš tikrųjų buvo visai ne toks.

Praksitelio2 laikais jų metodas davė brandžiausių vaisių. Nagingų

skulptorių rankose senieji tipiniai pavidalai ėmė kvėpuoti ir judėti,

jie stovi prieš mus nelyginant gyvi žmonės, bet kartu ir kitokio, to

bulesnio, pasaulio būtybės. Tačiau iš tiesų šios skulptūros vaizduoja

kito pasaulio būtybes ne todėl, kad graikai buvo sveikesni ar gražesni

nei kiti žmonės (nėra jokio pagrindo taip manyti), bet todėl, kad tuo

metu menas taip ištobulėjo, kad tipiškumo ir individua lumo dermė

sudarė naują subtilią pusiau svyrą.

3.2. Žiūrėdami į iliustracijas, pasvarstykite, kodėl šios vyro ir moters figūros atitinka senovės graikų grožio idealą.

3.3. Suformuluokite aiškius kriterijus, nusakančius šį grožio idealą.

3.4. Padiskutuokite, ar senovės Grakijoje susiformavę estetiniai principai svarbūs mūsų laikais.

2 Praksitelis – didžiausias IV a. pr. Kr. graikų skulptorius.

Taip graikų mokykla pavaizduota ant dviąsės taurės – kiliko

O čia gimnasijas. Kaip įprasta, jaunuoliai sportuoja nuogi: iš kairės ruošiasi mesti diską, iš dešinės kumščiuojasi

Dionisas ir jį lydintys satyrai


16 17


mi apie dievus ir herojus, žmonės simboline kalba aiškino pasaulį ir patys save. Kai kuriuose pasakojimuose išlikę istorinių, geografinių nuorodų, bet apskritai bendruomenės patirtis buvo įvilkta į vaizdų kalbą. Todėl kartais tyrinėtojai mitą apibūdina kaip šventą pasaką.

Iš tolimos priešistorės atėjusių mitų pasaulis neretai žiaurus, dievai karingi ir įnoringi, jų elgsena nenuspėjama. Bet ir dievai, ir herojai, ir žmonės turi vienodai paklusti lemčiai. Niekam nevalia peržengti jos nustatytų ribų. Galima sakyti, kad tai jau etikos užuomazgos, bet vos įžvelgiamos. Taigi senovės žmogus iš mitų sėmėsi žinių apie pasaulį, mokėsi, kaip reikia elgtis tam tikromis gyvenimo situacijomis.

Graikų mitologiją ilgainiui perėmė romėnai. Jie davė dievams kitus vardus, bet svarbiausia – kaip vėlesnė kultūra, jau turinti susiformavusius etikos principus, gerokai sušvelnino dievų charakterius, sumažino mituose savivalės ir smurto apraiškų.

Graikų mitologija – sunkiai aprėpiama, labai išplėtota pasakojimų visuma su gausybe variantų. Daugybė dievų: be dvylikos svarbiausias būties sritis valdančių olimpiečių, kurių buveinė – ant Olimpo kalno Tesalijoje, dar yra begalė mažesnių dievų ir dvasių, kiekvienas šaltinis turi savą nimfą, kiekvienas medis – savą driadę. Nors negailestingas, tas pasaulis nepaprastai dvasingas, ir gamtos gaivalai tarsi turi žmogišką sielą.

michailas gasparovas

Michailas Gasparovas (1935–2005) – talentingas rusų mokslininkas, vienodai įdėmiai tyrinėjęs tiek antikinę literatūrą, tiek rusų poeziją, puikiai išmanęs ir šiuolaikinę kultūrą. Jis neniekino ir masinės kultūros: masinis nekultūringumas jam atrodė kur kas didesnis blogis nei masinė kultūra.

Liepos pabaigoje atėniečiai rinkdavosi į miesto globėjos – išminties, amatų ir teisingo karo deivės Atėnės – gimimo šventę Panatėnajas. Sutemus šventę pradėdavo bėgikai, nešini greitai gęstančiais deglais. Galbūt nakty blykčiojančios švieselės primindavo išminties šviesą. Mergaitės devynis mėnesius ausdavo deivei naują apsiaustą – peplą. Šventės pabaigoje iškilminga eisena baltais apdarais, su alyvmedžio šakelėmis rankose nešdavo dovanas deivei į Partenoną – Atėnės Mergelės šventyklą ant Akropolio kalvos – ir nauju peplu papuošdavo iš dangaus nukritusią deivės statulą. Muzikantų ir sportininkų varžybų nugalėtojai būdavo apdovanojami ant Akropolio augančio šventojo alyvmedžio šakelių vainikais ir amforomis su aliejumi.

Olimpinės žaidynės Dzeuso Olimpiečio garbei, kaip tikėta, įsteigtos herojaus Heraklio, trukdavo penkias dienas, paprastai liepą. Kas ketveri metai į Olimpijos miestą rinkdavosi geriausi visos Grakijos sportininkai: bėgikai, šuolininkai, imtynininkai, disko ir ieties metikai, raiteliai, kovos vežimų vadeliotojai. Tuo laikotarpiu įsigaliodavo šventosios paliaubos – liaudavosi visi polių tarpusavio karai. Olimpinių žaidynių laimėtojai būdavo apdovanojami tik alyvmedžio šakelių vainiku, bet juk svarbiausia – šlovė: pergale Olimpijoje didžiuodavosi net ir tolimi nugalėtojo provaikaičiai.

Per tokias šventes vienaip ar kitaip – apeigose, poetų eilėse, muzikantų giesmėse, vaidinimuose – būdavo atkartojami dievų ir pusdievių herojų gyvenimo siužetai. Pavyzdžiui, atėniečiai prisimindavo, kaip jų protėviai rinkosi dievą globėją. Dėl Atnų varžėsi du dievai – Poseidonas ir Atėnė. Poseidonas smogė savo tridančiu į kietą Akropolio uolą ir ištryško sūraus vandens šaltinis. O Atėnė akimirksniu išaugino alyvmedį, apkibusį sunokusiomis alyvuogėmis. Ir atėniečiai pasirinko Atėnės dovaną.

Net istorijos veikaluose minimos datos, pavyzdžiui, kada Dzeuso sūnus karalius Minojas įsiviešpatavo Kretos saloje ar deivė Demetra atėjo į Atnus ir išmokė graikus žemdirbystės. Ne tik valdovai save kildindavo iš dievų, antai žymiausias senovės graikų gydytojas Hipokratas skelbėsi Apolono palikuonimi.

Mitai. Dievų gimimo ir gyvenimo istorijos sklido iš lūpų į lūpas. Tokie pasakojimai vadinami mitais. Mitai apie kuriamąją dievų ar herojų veiklą atskleidžia, kaip kas nors atsirado, pirmą kartą atsitiko, naujai susikūrė. Prisimindami ir atkartodami per apeigas mitų siužetus, žmonės tarsi iš naujo dalyvaudavo kuriant pasaulį. O kadangi dievų gyvensena jiems atrodė panaši į žmonių, mitai padėjo apmąstyti bend ruomenės tvarką, jos narių santykius. Taigi, pasakoda

SU SKYDU IR UŽ SKYDOgraikų mitologijos aPžvalga

Bet kurioje mitologijoje pasaulis įsivaizduojamas tarsi didelis namų ūkis, kurį valdo viena dievų šeima. Tačiau šioje šeimoje keičiasi kartos, ir dievų aplinkoje tai vyksta dramatiškiau nei tarp žmonių. Dievai sūnūs nuverčia dievus tėvus, bet patys gyvena nuolat bijodami, kad juos nuvers dievai vaikaičiai. Tiktai graikai savo mitologijoje sugebėjo išsklaidyti šias slogias nuojautas. Jie nusprendė, jog dievų vaikaičių maištas jau numalšintas, atėjo visuotinis susitaikymas, ir pasaulis gyvens nesikeisdamas, ramiai ir amžinai.

Dievai tėvai graikų buvo vadinami titanais, dievai vaikai – olimpiečiais, o dievai vaikaičiai – gigantais.

Iš pradžių buvo tiktai prodievis ir prodeivė – Dangus ir Žemė, Uranas ir Gaja. Jiems gimė pirmoji dievų karta – titanai, bet tėvas Uranas nedavė jiems valdžios. Tada titanai nuvertė tėvą ir ėmė patys valdyti pasaulį.

Vyriausiasis titanas buvo vardu Kronas. Jis bijojo, kad jį su broliais lygiai taip pat nuvers būsimieji vaikai. Todėl visus vaikus, kurie jam gimdavo, jis tuojau pat prarydavo gyvus. Išsigelbėti pavyko tiktai vienam, vardu Dzeusas. Jis užaugo paslėptas Kretos saloje, ožka jį išmaitino savo pienu. Užaugęs jis sukilo prieš Kroną, nuvertė jį ir privertė atryti prarytus brolius ir seseris. Paskui įvyko didysis dievų vaikų karas su dievais tėvais – titanomachija. Jaunesnieji dievai nugalėjo, apsigyveno Olimpo kalno viršūnėje ir ėmė valdyti pasaulį. Dzeusas tapo dangaus valdovu, jo brolis Poseidonas – jūrų valdovu, trečiasis brolis Hadas – požemių karalystės valdovu.

Iš dvylikos dievų olimpiečių trys deivės buvo Dzeuso seserys – tai Hera, tapusi jo žmona, dangaus karaliene; Demetra, žemdirbystės deivė, motina Mergelės Persefonės, kurią sau į žmonas pagrobė požemių dievas Hadas; ir romioji Hestija, namų židinio deivė. Septynetas buvo Dzeuso vaikai: Atėnė, išminties deivė, gimusi iš jo galvos, meistrų ir karių globėja; Apolonas, dievas pranašautojas su lanku ir lyra, apsuptas mūzų, menų globėjų; Artemidė, medžioklės deivė, gimdyvių globėja; Dionisas, vyno ir vyndarystės dievas; Hermis, dievas pasiuntinys, kelių, keliautojų ir prekeivių globėjas; Hefaistas, raišas dievas kalvis, ir Arėjas, laukinis dievas karys. Tiktai viena Olimpo deivė priklausė vyresniajai dangaus gyventojų kartai – Afroditė, gimusi iš jūros putų, meilės ir grožio karalienė, Eroto, meile žeidžiančio širdis, motina. Be to, virš pasaulio tęsė savo kelią saulės titanas Helijas, o aplink pasaulį tebebangavo jūrų

titanas Okeanas. Požeminę Hado ir Persefonės karalystę supo nuodinga Stikso upė, per ją mirusiųjų sielas perkeldavo niūrusis keltininkas Charonas, o paskui jas teisdavo pomirtinio pasaulio teisėjai Minojas ir Ajakas, Dzeuso sūnūs; tai tas pats Minojas, kuris buvo Kretos karalius ir sukūrė pirmuosius įstatymus.

Be dievų, pasaulyje gyveno ir paprasti žmogeliai. Dievai jų nemėgo. Titanas Prometėjas juos nulipdė iš molio, įkvėpė jiems gyvastį, išmokė visokiausių dalykų ir netgi pagrobė jiems ugnį iš dievų. Už tai Dzeusas įsakė prikaustyti Prometėją prie uolos Kaukazo kalnuose, o žmonių vos nepražudė pasauliniu tvanu. Tačiau nuo tvano išsigelbėjo ir vėl apgyveno žemę herojus Deukalionas. Ir tada Dzeuso požiūris į žmonių giminę – bent jau laikinai – pasikeitė. Priežastis buvo tokia.

Olimpiečiai žinojo: dabar jų eilė bijoti, jog užaugs nauja dievų karta ir juos nuvers, kaip jie nuvertė titanus. Ši naujoji karta jau augo Žemės motinos gelmėse – tai gigantai, aršūs gyvatkojai milžinai. Tačiau Dzeusui pavyko sužinoti išganingą paslaptį: olimpiečiai numalšins gigantų maištą, jeigu tik jiems padės mažieji žmonės, bent jau vienas žmogus. Vadinasi, reikia žmonėmis rūpintis, reikia iš jų išauginti stiprius ir galingus karius. Dėl to dievai ėmė rinktis sau mirtingas moteris, ir šios gimdydavo jiems vaikus – mirtingus, bet stiprius kaip pusdieviai. Ir juos imta vadinti herojais. Jie savo jėgas išbandydavo švarindami žemę, naikindami piktadarius ir pabaisas.

Michailas Gasparovas

Atėnės gimimas iš Dzeuso galvos


18 19


Tėbuose buvo pasakojama apie herojų Kadmą, Kadmėjos3 įkūrėją, baisaus urvinio slibino nugalėtoją. Arge4 buvo pasakojama apie herojų Persėją, kuris pasaulio pakraštyje nukirto galvą pabaisai Gorgonei, nuo kurios žvilgsnio žmonės suakmenėdavo, o vėliau jis nugalėjo jūrų pabaisą – Banginį. Atnuose buvo pasakojama apie herojų Tesėją, kuris išvadavo vidurio Grakiją nuo piktų plėšikų, o paskui Kretoje užmušė jaučiagalvį žmogėdrą Minotaurą, lindėjusį rūmuose su painiais koridoriais – Labirinte; jis nepasiklydo Labirinte todėl, kad laikėsi siūlo, kurį jam davė Kretos karalaitė Ariadnė, vėliau tapusi dievo Dioniso žmona. Peloponese (pavadintame dar vieno herojaus – Pelopo – vardu) buvo pasakojama apie herojus dvynius Kastorą ir Polideuką, vėliau tapusius raitelių ir imtynininkų dievais globėjais. Jūrą įveikė herojus Jasonas: laivu „Argas“ su savo draugais argonautais iš rytinio pasaulio pakraščio jis į Grakiją atgabeno „aukso vilną“ – iš dangaus nužengusio auksinio avino kailį. Dangų nugalėjo herojus Daidalas5, Labirinto statytojas: vašku sulipintais paukščių plunksnų sparnais jis parskrido iš Kretos nelaisvės į gimtuosius Atnus, nors jo sūnus Ikaras, skridęs drauge su juo, neišsilaikė ore ir žuvo.

Pagrindinis herojus, tikrasis dievų gelbėtojas, buvo Heraklis, Dzeuso sūnus. Jis buvo ne šiaip mirtingas žmogus – jis buvo nelaisvas mirtingas žmogus, dvylika metų tarnavęs silpnam ir bailiam karaliui. Jo įsakymu Heraklis atliko dvylika garsiųjų žygdarbių. Pirmos jo pergalės – prieš Argo apylinkių pabaisas: akmeninį liūtą ir daugiagalvę gyvatę hidrą, kuriai kiekvienos nukirstos galvos vietoje ataugdavo keletas naujų. Paskutinės buvo pergalės prieš tolimųjų Vakarų slibiną, sergėjusį amžinosios jaunystės aukso obuolius (pakeliui pas jį Heraklis išrausė Gibraltaro sąsiaurį, ir jo pakrantėse stūksantys kalnai imti vadinti Heraklio stulpais), ir prieš trigalvį šunį Kerberą6, sergėjusį baisią mirusiųjų karalystę. O paskui jis buvo pašauktas atlikti svarbiausios savo pareigos: tapo didžiojo olimpiečių karo su maištingais jau

3 Kadmėja – Tėbų akropolis. Ant piliakalnio aptikta II tūkstm.pr. Kr. vidurio radinių, tarp jų – babiloniškų cilindrinių antspaudų su dantiraščiu, ir tai gali būti žmonių imigracijos iš Azijos, o sykiu ir Kadmo istoriškumo liudijimas. Pasak mito, Finikijos karaliaus sūnus Kadmas atkeliavo į Grakiją ieškoti Dzeuso pagrobtos sesers Europės ir jos neradęs pasiliko, nugalėjo baisų slibiną ir toje vietoje įkūrė Tėbų miestą. Be to, Kadmas išmokė graikus rašyti (graikiška abėcėlė dar vadinama Kadmo ženklais ir iš tiesų kilusi iš finikietiškos).

4 Argas – Peloponeso sritis (vėliau Argolidė), kurios sostinė – Mikėnai. Kartais Argu vadinamas visas Peloponesas.

5 Vartojama ir lotynų kalbos paveikta Daidalo vardo forma – Dedalas.

6 Vartojama ir lotynų kalbos paveikta forma – Cerberis.

nesniaisiais dievais gigantais – gigantomachijos – dalyviu. Gigantai svaidė į dievus kalnus, dievai puolė gigantus kas žaibu, kas vėzdu, kas trišakiu, gigantai krisdavo, bet ne užmušti, o tik partrenkti. Tada Heraklis šaudavo į juos savo strėlėmis iš lanko, ir daugiau jie nebesikeldavo. Taip žmogus padėjo dievams nugalėti pačius baisiausius jų priešus.

Bet gigantomachija buvo dar ne paskutinis pavojus, grėsęs olimpiečių viešpatavimui. Nuo paskutinio pavojaus juos išgelbėjo irgi Heraklis. Klajodamas po žemės pakraščius, jis pamatė prie Kaukazo uolos prikaltą ir Dzeuso erelio draskomą Prometėją, pagailėjo jo ir strėle nušovė erelį. Atsidėkodamas už tai Prometėjas atskleidė paskutinę likimo paslaptį: tegul Dzeusas nesiekia jūrų deivės Tetidės meilės, nes sūnus, kurį pagimdys Tetidė, bus stipresnis už tėvą, – ir jeigu tai bus Dzeuso sūnus, jis nuvers Dzeusą. Dzeusas pakluso: Tetidę ištekino ne už dievo, o už mirtingojo herojaus, ir jiems gimė sūnus Achilas. Ir tada prasidėjo herojiškojo amžiaus saulėlydis.

Pergalingo susitaikymo puotoje, kai buvo švenčiamos Tetidės vestuvės, motina Žemė pasiguodė Dzeusui: „Sunku man: labai jau daug atsirado žmonių, labai skaudžiai jie mane trypia ir plėšo mano krūtinę arklais; padaryk, kad man būtų lengviau!“ Dzeusas pagalvojo: gigantai nugalėti, olimpiečių valdžia įtvirtinta amžiams, herojų padermė daugiau jam nebereikalinga; tegul dabar žmonės patys vieni kitus išžudo, kad Žemei būtų lengviau. Ir jis pasiuntė pasauliui du didžiuosius karus, kuriuose žuvo paskutinės herojų kartos: vieną – graikų su graikais (tai Tėbų karas), kitą – graikų su užjūrio tautomis (tai Trojos karas).

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. Paaiškinkite mto ir mitològijos sąvokas.2. Kas yra titanai, olimpiečiai ir gigantai graikų mitologi

joje?3. Kokia herojų kilmė? Kokios savybės jiems būdingos?4. Iš išorės dievus įsivaizduojame kaip žmones, tik tobu

lesnius. Bet kai kurie mitai pasakoja apie žiaurius dievų poelgius. Pasidomėkite, už ką ir kaip buvo nubaustas Apolono žynys Laokoontas, išdidžioji Tėbų karalienė Niobė.

5. Pasiskirstykite į grupes. Naudodamiesi Michailo Gasparovo tekstu ir kitais šaltiniais, nubraižykite Olimpo dievų schemą, nurodykite jų valdomas sritis.

Tiriame6. Palyginkite Heraklį su šiuolaikiniais superherojais. Pas

kui parenkite pranešimą ir su tyrimo rezultatais supažindinkite visą klasę.

6.1. Heraklis turėjo atlikti dvylika žygių. Jam teko įveikti ne vieną pabaisą – Argolidėje Nemėjos liūtą ir devyngalvę Lernos hidrą, Arkadijoje – Stimfalo paukščius. Patyrinėkite, kaip jis yra vaizduojamas.

•Sužinokiteišknygųirpasirenkitepapasakoti,kaipHeraklis įveikė grėsmingus mitinius padarus.

•KaikurietyrinėtojaiHerakliopaveiksląinterpretuoja kaip proto, išminties simbolį. O ką, jūsų manymu, simbolizuoja jo įveikti baisūnai?

• Ar Heraklio paveikslu įkūnijamas kalokagatijosidealas? Pagrįskite savo požiūrį.

•PalyginkiteHerakliopaveiksląmiteirįvairiųepochų dailės kūriniuose. Kuriuos mito epizodus dažniausiai interpretuoja menininkai? Kokias Heraklio savybes pabrėžia? Ar laikui bėgant kinta šio herojaus įsivaizdavimas?

6.2. Pasidomėkite, kaip atsirado šiuolaikiniai superherojai, ar jie turi kokių nors sąsajų su mitiniais herojais.

•Kokiųšiuolaikiniųsuperherojųžinote?Pasirinkite vieną ir papasakokite apie jį. Ar jis kuo nors panašus į mitinį Heraklį?

•Kaipmanote,kodėlirXXIa.žmonėmsreikiapasakiškų herojų?

mitų siužetai ir jų interpretacijos

• Kodėl domimės antikos mitais?• Ar žmogus gali pasipriešinti likimui?• Šiuolaikiniai prometėjai ir sizifai

Skirtingų laikų mąstytojai senovės graikų mitologiją vertino įvairiai: Renesanso epochoje žavėjosi mitiniais pasakojimais ir herojų žygiais, Apšvietos amžiuje mitinį pasaulėvaizdį neretai laikydavo pirmykščių žmonių tamsumo įrodymu, romantizmo laikais – priešingai – archajiškuose pasakojimuose įžvelgdavo poetinę dvasią, žavėjosi jų paslaptingumu, fantastiškais vaizdiniais. Svarbiausia – mitai tapo įkvėpimo šaltiniu rašytojams, dailininkams, kompozitoriams. Šių pasakojimų siužetais jie naudojosi beveik taip pat dažnai kaip bibliniais.

Jei visai neišmanytume antikos kultūros, nesuprastume kai kurių literatūros kūrinių. Net spaudoje, politikų kalbose neretai aptinkame mitinių personažų vardų, kitų nuorodų

į antiką. Todėl pažinti mitologiją ir senovės istoriją svarbu kiekvienam – tai neprarandanti vertės universali dvasinė patirtis ir penas kūrybinei vaizduotei.

PROMETĖJAS(atpasakojo Vanda Markovska)

(Wanda Markowska, 1912–1999)

Tuo metu dar neseniai danguje viešpatavo jaunasis dievas Dzeusas, sunkioj kovoj įveikęs savo tėvą Kroną ir iš aukštybių nutrenkęs senąją titanų giminę.

Naujasis dangaus valdovas atidžiai stebėjo, kas dedasi Žemėje, būgštaudamas, kad jo valdžiai tenai nekiltų kokio pavojaus. Mat Žemėje buvo likęs vienas nenugalėtas titanas – išmintingasis Prometėjas, Japeto ir Temidės sūnus.

Po neseniai vykusių baisių grumtynių Žemė buvo tyli ir išmirusi. Tada Prometėjas ryžosi atgaivinti dykynes ir iš naujo sukurti žmonių giminę, kad toji galėtų džiaugtis žemės dovanomis. Jis paėmė molio gniužulą, suvilgė jį šaltinio vandeniu, suminkė savo dieviškais pirštais ir nulipdė žmogų. Titano prašoma, Atėnė įkvėpė žmonių kūnams gyvybę.

Tačiau silpni ir menki buvo tie pirmieji Prometėjo žmonės. Žiūrėjo, bet nieko nematė, klausė, bet nieko negirdėjo; bejėgiai ir susnūdę jie lyg vaiduokliai slankiojo po jauną Žemę, nestengdami įminti josios paslapčių. Jie nieko nenutuokė apie darbo įnagius, nemokėjo tašyti akmenų ir iš molio degti plytų, taip pat iš medžių ręsti trobų. Nelyginant akli termitai, jie glaudėsi po žemėmis, tamsiuose, drėgnuose uolų urvuose. Naktimis tie žmonės stiro nuo šalčio ir drebėjo, išgirdę girioje gūdžiai staugiant laukinius žvėris. Jie dar nebuvo patyrę, kas toji karšta ugnis, neišmanė, kaip lydyti ir kalti metalą.

Šit kodėl dieną naktį suko galvą Prometėjas, kaip pagelbėti žmonėms, kuriems jis suteikė gyvybę. Išmintingai titano vedami, bendro darbo suvienyti, žingsnis po žingsnio atskleisdami gyvenimo paslaptis, pamažu jie kilo į aukštesnę buities pakopą.

Bet išdidusis Dzeusas nusprendė žmonių giminę atimti iš Prometėjo valdžios. Tada jis sušaukė visus žmones būrin, nurodė ir apskelbė jų teises bei pareigas naujiesiems dangaus valdovams. Už tai pažadėjo malonę ir globą, kad nuo tol įsiviešpatautų teisinga dievų ir žmonių sąjunga.

Susirinkimo dieną prie aukuro pasirodė Prometėjas. Kaip žmonių giminės tėvas ir gynėjas, jis bijojo, kad dievai už savo globą neužkrautų žmonėms ant pečių per didelės


20 21


naštos. Norėdamas juos apsaugot, išmintingasis titanas ryžosi imtis apgaulės. Kai visi dievai suėjo prie aukuro ir žmonės sustojo aplinkui, jisai žengė į priekį, užmušė aukai didelį jautį, nulupo jam odą, aštriu peiliu perrėžė pilvą, išvertė vidurius ir padalijo skerdieną į dvi nelygias dalis. Vienoj aukuro pusėj padėjo geriausius mėsos gabalus, lajų ir viską suvyniojo į gyvulio odą, o kitoj kaulus ir vidurius dailiai apdėjo lajaus gumulais. Viską slaptomis sutvarkęs, grįžo jisai pas Dzeusą, kad tas pasirinktų sau auką: kurią gyvulio dalį parodys, tą žmonės dievams ir aukos lig pat pasaulio pabaigos.

Kairėje aukuro pusėje tematydamas odą ir mažumą mėsos, o kitoj baltą, gardų lajų, Dzeusas pasirinko dešinę dalį.

Kaip jis nustebo ir užsirūstino, po plonu lajaus sluoksniu radęs plikus kaulus ir kruvinus jaučio vidurius. Pyktis aptemdė jam veidą.

O Prometėjas džiaugėsi apgavęs nekenčiamus dievus, kurie smurtu paveržė jo protėvių sostą ir dabar norėjo užvaldyti mylimiausią jo kūrinį – žmogų. Dėl tos klastos nuo šiol žmonės dievams atnašaus tik gyvulio kaulus ir vidurius, o patys pasiims mėsą ir lajų.

Įžeistas ir įtūžęs Dzeusas nusprendė rūsčiai nubausti akiplėšą, drįsusį taip apgauti dievų ir žmonių valdovą. No

rėdamas kuo labiau įskaudinti titaną – juk žinojo, kaip jis myli žmones, – Dzeusas nebedavė jiems ugnies dovanos, paskutinės ir didžiausios malonės, kurią troško savo kūriniams suteikti Prometėjas.

Tatai matydamas, Prometėjas ryžosi žmonėms gauti ugnį prieš Olimpo valdovo valią. Vieną naktį jis nusikirto ilgą alyvmedžio šaką ir slapta prisigavo prie Helijo, saulės dievo, vežimo. Ugnies žirgai daužė kanopomis žemę, žerdami auksines kibirkštis, kurios nušvietė tamsią dangaus bedugnę. Jie nekantriai laukė Aušros rausvapirštės, kad galėtų leistis kelionėn aplink dangų. Ryški pašvaistė nutvieskė vežimą. Prometėjas prikišo alyvmedžio šaką prie ratų ašies; sausas medis bemat užsiplieskė, linksmai sutraškėjo, ir titanas patyliukais, kaip ir čion atsigavęs, paliko Helijo arklides.

Su liepsnojančiu deglu rankoje Prometėjas nužengė į Žemę ir uždegė joje pirmą ugniakurą.

Tuomet žmogus ir patyrė, kaip gera prie liepsnojančio laužo, nuo tol galėjo pasitaisyti karšto valgio, maitintis ne vien žalia mėsa ir šaknimis. Jis paliko niūrų urvą giliai po žeme ir susirentė erdvią trobą paviršiuje ir saulėje. Vakarais visur galėjai matyti virpančius liepsnos žiburėlius, žmonės ištiesė šalčio sugaužtus pečius, ir nuo tol giriose traukdavosi jiems iš kelio laukiniai žvėrys, o išdrįsusius priartėti prie sodybų nuvaikydavo su liepsnojančiais deglais.

Gerasis titanas, žmonių bičiulis, išmokė juos menų visokių, atvėrė daugelį dangaus ir Žemės paslapčių, prijaukino laukinius žvėris, kad tie žmogui padėtų, pamokė, kaip dirbti žemę ir išsiauginti auksinių grūdų. Parodė jiems, kur glūdi žemės gelmėse ligi tol nežinomi metalai – varis, sidab ras ir auksas.

Olimpo valdovas net sudrebėjo ir pykčio, pamatęs šventąją ugnį degant Žemėje. Ir vėl, norėdamas nubausti Prometėją, pirmiausia Dzeusas siuntė nelaimę jo mylimiems žmonėms. Liepė jis ugnies dievui Hefaistui, pagarsėjusiam savo kalvystės menu, nulipdyt iš žemės ir vandens dailios mergaitės statulą. Netrukus meistras ir nulipdė neregėto grožio statulą. Jai Dzeusas savo valia įkvėpė gyvybę. Prometėjo priešininkė Atėnė – mat ji titanui išminties pavydėjo – mergaitę išmokė austi ir siuvinėti, charitės7 jos galvą apgaubė baltu, skaidriu šydu ir uždėjo dieviško grožio gėlių vainiką, Hermis suteikė jai sąmojo ir iškalbos, o Kipro valdovė Afroditė – savo neapsakomo žavesio.

Toji moteris buvo pavadinta Pandora, o tai reiškia – visų apdovanotoji. Kai darbas buvo atliktas, Pandora, švelniai šypsodama pro skaidrų šydą, atsistojo vidur Olimpo puotų

7 Charitės – trys amžinai jaunos džiaugsmo, grožio ir žavumo deivės.

salės ir savo gražumu netgi dievus apakino. Hermis paėmė ją už rankos ir nuvedė iš dangaus Žemėn. Čia jis padavė mergaitei dailiai apkaltą ir išraižytą stebuklingą skrynelę, o paskui liepė eiti į garbingo ir geraširdžio Epimetėjo, Prometėjo brolio, namus. Bet prieš palikdamas ją, dievų pasiuntinys Dzeuso vardu prigrasino neatvožti skrynelės dangčio.

Epimetėjas net žado neteko, savo namuos išvydęs nežemiško grožio Pandorą. O kai mergaitė pasakė atėjusi pasveikinti dievų ir žmonių tėvo vardu, šeimininkas priėmė ją su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Veltui jį perspėjo Prometėjas nepasikliauti nežinoma dievų dovana – jisai numanė čia esant klastą; apžavėtas gražuolės Dzeuso pasiuntinės, Epimetėjas užmiršo viską ir galų gale paėmė ją į pačias.

Bet neilgai truko jo laimė. Aikštingoji Pandora netvėrė smalsumu ir kasdien meldė

Epimetėją atidaryti slėpiningą paauksuotą skrynelę ir parodyti, kas jos viduj. Ilgai spyriojosi Epimetėjas, persergėtas savo brolio, bet vieną dieną nusileido pačiai, ir abu drauge atvožė skrynelės dangtį.

Tą patį mirksnį juodu atšoko nustėrę. Iš tos skrynelės ėmė lįsti nuodingos gyvatės, šliužai, skorpionai, šlykštūs didžiuliai vorai, bjaurūs ropliai, kurių įkandimas mirštamas, ir šnypšdami išsklido po visą Žemę.

Ūmai iš skrynelės dugno ėmė kilti lengva kaip rūkas, neapsakomai daili moteriškė. Tai buvo Viltis. Tačiau Pandora, išgirdusi Dzeuso kuždesį, greitai pribėgo ir užtrenkė dangtį, amžinai užvoždama Viltį.

Tuo metu iš nelemtos skrynelės pasprukusios nuožmios ligos, drugiai ir kita bjaurastis ėmė nuodyti lig tol sveiką žmonių ir žvėrių kraują. Kančios amžinai įsikūrė žemėje, jūroje ir ore, o mirtis virš viso pasaulio išskleidė savo juodus sparnus.

Bet tuo nesibaigė Dzeuso kerštas. Jisai pasišaukė Hefaistą ir liepė jam sugauti ir grandinė

mis sukaustyti Prometėją. Nenorom kluso Hefaistas tėvo įsakymo, tačiau priešintis jam neišdrįso. Hefaisto tarnai Kratas ir Bija ( Jėga ir Prievarta) nutempė titaną skitų dykumon ir ten prikaustė grandinėmis prie uolos Kaukazo kalnuose. Ir pakibo Prometėjas virš prarajos ant plikos sueižėjusios uolos, kur negalėjo nei kelių sulenkti, nei akių sumerkti ir bent sapne rasti atilsį. Tačiau veltui jį meldė Hefaistas, sujaudintas titano žiauraus likimo, veltui prašė nusilenkti dievų tėvo valiai, prisipažinti klydus ir padaryti galą savo kančioms. Nepalenkiamas Prometėjas ant uolos kentė baisius skausmus, tačiau nenorėjo išsižadėti žmonių giminės meilės ir maldauti Olimpą pasigailėjimo. Matydamas to nenuolankaus pasmerktojo didybę, Dzeusas liepė ereliui kas dieną draskyti Prometėjui kepenis, o tie turėjo nuolatos stebuklingai užgyti.

Vėjas ir audra, jūra, žemė ir saulė buvo jo kančių liudytojai. Niekur aplinkui nebuvo girdėti žmogaus balso. Tylą trikdė vien šniokščiančios bangos, krintantys akmenys ir kraupus kalnų erelių riksmas. Nelaimingojo kankinio kūną svilino karšti saulės spinduliai. Baisus troškulys kamavo jį dieną naktį, ir tik atūžęs gailestingas lietus kartais pavilgydavo jo sukepusias lūpas.

Ir šitaip turėjo tęstis amžius. Prometėjo kančios galėjo baigtis tik tuomet, kada koksai nemirtingasis savo noru už jį sutiks eiti Tartaran8.

Kartą jūros pakrante ėjo Heraklis, jisai traukė į vieną iš daugelio savo žygių. Staiga išgirdo ką dejuojant: apsidairė aplinkui ir iš tolo pamatė ant uolos prikaltą milžiną Prometėją, o šalia – piktą erelį, draskantį jam kepenis.

Siaubo pagautas, didvyris įtempė lanką, paleido strėlę ir ši mirštamai pervėrė kraugerį paukštį. Ir priėjo tuomet Heraklis prie titano uolos.

– Šlovė tau, didis viešpatie! – tarė jis. – Tavo lemtis išsipildė. Pasibaigė tavo kančios. Dievų kerštas išblėso prieš tavo narsumą! Aš tave išvaduosiu.

Sulig tais žodžiais jis smogė kuoka, sudaužė kaustančias titaną grandines ir jį paleido.

8 Tártaras – tamsi bedugnė, giliausia Hado karalystės vieta, kur Dzeusas nutrenkė nugalėtus titanus.

Heraklio grumtynės su Nemėjos liūtu

Konstantino Hanseno (Constantin Hansen) „Prometėjas“, 1845 m.


22 23


O garbingasis kentauras Chironas, kuris buvo nemirtingas ir kentė neapsakomas kančias, netyčiomis Heraklio sunkiai sužeistas, sutiko savo noru eiti į Hadą, į palaimintus Eliziejaus laukus; šitaip buvo išpildyta Dzeuso valia.

Į Olimpą grįžęs titanas neužmiršo žmonių giminės, gyvenančios Žemėje, ir nuo tol tapo jos geriausiu globėju ir gynėju.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. Pasirenkite glaustai papasakoti pagrindinę siužetinę

Prometėjo istorijos liniją.2. Kodėl, laimėjęs kovą su titanais, naujosios kartos dievų

tėvas Dzeusas nesijaučia ramus?3. Remdamiesi pasakojimu, paaiškinkite žmogaus pri

gimties dvilypumą. Palyginkite žmogaus sukūrimo vaizdavimą mite ir Biblijoje bei lietuvių sakmėse.

4. Kodėl Prometėjo sukurti žmonės lyginami su aklais termitais?

5. Dėl ko nerimauja Prometėjas? Kaip jis sprendžia iškilusį uždavinį? Atsakykite apibendrintai.

6. Kas tampa Prometėjo tikslu? Ko reikia tam tikslui pasiekti?

7. Kodėl Dzeusas nubaudžia Prometėją? Pasirinkite vieną atsakymą ir jį pagrįskite.• Naujiejidievaišitaipįtvirtinapergalęprieštitanus.• Dzeusasnepakenčianepaklusnumo.• Dievams nepriimtina per didelė Prometėjo meilė

žmonėms.• Tai kerštas titanui už neapykantą naujosios kartos

dievams.

8. Ar mito herojus pripažįsta kaltę ir atgailauja? Kodėl? 9. Paaiškinkite, kodėl Prometėjas vadinamas kultūros

(civilizacijos) pradininku.10. Prometėjas yra tapęs pavyzdžiu kovotojo, kuris nelau

kia atlygio. Prisiminkite kurį nors panašų literatūros ar istorijos veikėją ir papasakokite apie jį. Pasvarstykite, kokius herojus galima gretinti su Prometėju.

11. Prometėjo mitas bene geriausiai žinomas Europos visuomenei. Per daugelį amžių jis įvairiai interpretuotas literatų ir menininkų. Dažniausiai pabrėžiamos maišto prieš nustatytą tvarką, kovos už žmonijos pažangą, aukojimosi visuomenei, kūrybos kančios idėjos. Kokia idėja jums atrodo svarbiausia? Paaiškinkite ir pagrįskite savo atsakymą.

12. Prometėjo vardo reikšmė – „numatantis, įžvelgiantis“ (priešinga nei „nenumatantis“ Epimetėjas). Prometėjas turi visažinystės dovaną, gali įžvelgti ateitį. Bet tai nepadeda išvengti lemties: kas turi įvykti, įvyks. Ar galime teigti, kad ateities žinojimas išlaisvina Prometėją?

13. Kodėl į pasakojimą apie Prometėją įterptas Pandoros mitas? Ką jis sako apie pasaulį ir žmonių gyvenimą?

Simbolis. Europos kultūroje Prometėjas – nesitaikstymo, maišto, kilnaus aukojimosi simbolis. Vos paminėjus šį vardą, prisimenami nuopelnai žmonijai ir pasipriešinimas Dzeuso žiaurumui. Kai maištingas, aukštų tikslų siekiantis žmogus pavadinamas Prometėju, nebereikia aiškinti jo darbų prasmės. Kitaip sakant, tokiu netiesioginiu palyginimu žmogus pakylėjamas iki titano. Bet tai suprasti galima tik žinant, kas yra Prometėjas ir ką jis yra nuveikęs.

Simboliais yra tapę daug graikų mitų herojų, tarp jų – mūsų jau aptartas Heraklis. Daugiau simbolinių vardų bus jūsų dėmesio dar laukiančiuose tekstuose. Simbolio turinys gana pastovus, nors nėra tiksliai apibrėžiamas. Jo suvokimas priklauso nuo to, ar skaitytojas išmano kontekstą.

vincas mykolaitis-Putinas

Ir poezijoje, ir prozoje Vincas MykolaitisPutinas (1893–1967) filosofiškai apmąsto žmogaus gyvenimo kelionę. Rašytojo kū rybos žmogus siekia įveikti vidines prieštaras – viršūnes ir gelmes, suvokti save, rasti savo kelią. Jo nesibaigiančios kelionės tikslas – būties pilnatvė, laisvė tikėti, mąstyti, jausti.

Prometėjas ir titanas Atlantas, amžiams pasmerktas laikyti dangaus skliautą Prometėjas

„Prometėjas“ – penkiolikos eilėraščių ciklas. Jums siūlome perskaityti ir aptarti du paskutinius ciklo eilėraščius.

XivIštuštėjo dieviškas Olimpas,Sugriuvo sostai ir altoriai,Tik stebuklingų mitų nuotruposIr nuostabiausių vazų šukėsDar mėtosi griuvėsių pelenuos.Supykęs Dzeusas jau griausmų nesvaido.Išblėso ir Hefaisto žaizdras,Ir lengvasparnės greitosios OkeanidėsJau nebeskraido jūros bangomis.

Rūkais apsidengė Olimpas ištuštėjęs.O kalnuosePrie tos pačios plikos uolosRymo Prometėjas.Ir sielvartingu ilgesio žvilgsniuApžvelgia baltas viršūnesIr juodas pragarmių gelmes,Ir jūros vandenų bangas nerimastingas,Ir tolyje pakalnių lygumas derlingas.Tad, savo pančių žymę palytėjęsIr neramios jaunystės žygius atsiminęs,Prabilo Prometėjas:

– O žeme!Tu vilčių ir skausmų gimdytoja!Tave iš juodo dumblo aš pakėliauIr apšviečiau kaitria dievų ugnim,Ir Tartaro kančias aš dėl tavęs kentėjau.Dėl ko gi vėl širdis nerimstaIr ilgesingas sielvartas man drumsčia kraują?Tad žengsiu vėl į mirtinguosiusIr vėl pradėsiu žygį naują.Gal atsiras nauji dievaiIr vėl pasmerks mane kentėtiNaujas kančias.Gal vėl plėšrusis naujo dievo arasDraskys krūtinę manIr kepenis kapos.Tačiau nesunaikinsNei mano žemės ilgesio,Nei meilėsNiekas niekados! –

Per kalnus, bedugnes ir slėniusTas balsas nuaidėjoĮ naują žygį kylančioTitano Prometėjo.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. Raiškiai perskaitykite eilėraštį. Kieno balsus jame gir

dime?2. Kas kalba pirmoje ir antroje strofoje? Kokiu laiku ir

apie kokį laiką kalbama?3. Kokios erdvės nuorodos minimos? Apibūdinkite vaiz

duojamą pasaulį.4. Aptarkite vazų šukių, griuvėsių, rūkuose skendinčio

Olimpo įvaizdžių reikšmes.5. Kaip vertinami mitinio Olimpo laikai? Remkitės raiš

kos analize.6. Koks pagrindinis pirmos strofos motyvas?7. Kur regimas Prometėjas? Ką ir kaip jis apžvelgia?8. Apie kokius Prometėjo jaunystės žygius užsimenama?

Kodėl jie siejami su pančių žyme?9. Dar kartą raiškiai perskaitykite Prometėjo monologą.

9.1. Kurios retorinės figūros lemia pakilų, didingą monologo toną?

9.2. Kaip pats Prometėjas supranta savo nuopelnus žemės gyventojams?

9.3. Kodėl jis vis kartoja dalelytę vėl?9.4. Dėl kokių priežasčių Prometėjas rengiasi į naują

žygį? Kaip paaiškintumėte tokį jo pasiryžimą?9.5. Kodėl jis kalba apie galimas naujas kančias?

Vincas MykolaitisPutinas


24 25


10. Kaip eilėraščio kalbantysis vertina Prometėjo ryžtą kovoti? Kodėl ketvirtoje strofoje prie Prometėjo vardo atsiranda žodis titanas?

11. KokiostryslaikoplotmėssiejamosXIVcikloeilėraštyje? Kas jas susieja?

12. Įsivaizduokite, kad rengiant vadovėlį šį eilėraštį siūloma iliustruoti Ogiusto Rodeno (Auguste Rodin) skulptūra „Mąstytojas“. Ar pritartumėte? O gal ši skulptūra neperteikia Prometėjo dvasios? Argumentuokite atsakymą.

XvIr aš, klajūnas, sielvartingas dainius,Pamilęs žemę, skundžiaus ir kentėjauIr į tave su viltimi šaukiausi,Titane Prometėjau.

Ir tu, išgirdęs mano skausmo balsą,Iš amžių glūdumos tiesei man ranką, –Ir štai painioj gyvenimo kelionėjMan jėgos neišsenka.

Žinau, kad mano skausmas – menkas lašasŽmogaus kančios bedugniam okeane.Ir vien tik tu man atskleidei jo prasmę,Kentėjimo titane.

Be skausmo nėr nei laimės, nei kūrybos,Ir amžinybėn kelias uždarytas.Tik po nakties mums pateka aušrinėIr švinta giedras rytas.

Ir man negaila, kad buities kelionėj,Pamilęs žemę, klupdamas kentėjau,Jei su tavim kenčiau bent trumpą mirksnį,Titane Prometėjau.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. KasyraXVeilėraščiolyrinissubjektas?2. Kokių esminių savo sąsajų su Prometėju jis įžvelgia?3. Kokią gyvenimo prasmę kalbančiajam atskleidžia Pro

metėjo pavyzdys?4. Paaiškinkite, kodėl, poeto nuomone, kančia ne tik turi

prasmę, bet kūrėjui netgi būtina. Galite pasiremti šiuo autoriniu komentaru: „Prometėjizmą aš suprantu kaip amžiną kovą prieš priespaudą, tironiją, kaip kentėjimą už daromą žmonijai gera ir kaip to kentėjimo būtinumą, sąlygą kūrybai, dvasiniam žmogaus tobulėjimui. Prometėjas – simbolis amžinos žmogaus kūrėjo kovos ir kančios kelyje į naujus kultūros laimėjimus, į amžinybę.“

5. Norint suvokti eilėraščio prasmę, reikia atkreipti dėmesį į ryškias priešpriešas, pavyzdžiui, baltos viršūnės –juodos gelmės. Dirbdami dviese, išrinkite kelias ir jomis remdamiesi suformuluokite dvi tris esmines kūrinio idėjas.

Rašome6. Žvelgdami iš dabarties perspektyvos ir remdamiesi kul

tūros istorijos žiniomis, rišlioje pastraipoje (130–150 žodžių) aptarkite pasirinktą klausimą.•AržmonėsvertiPrometėjodovanos?•Prometėjoauka –teisingasarklaidingaspasirinkimas?•KodėlPrometėjas –kuriančiožmogaussimbolis?

DEDALAS IR IKARAS(atpasakojo Vanda Markovska)

Kretos saloje gyveno Dedalas, didysis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras, ištremtas iš Atnų, savo saulėtosios tėvynės.

Visose šalyse buvo pasklidęs garsas apie jo darbus. Dedalo statulos stovėjo Heladės šventyklose ir taip priminė gyvus žmones, jog net gamtos paslaptis išmanantys žyniai pririšdavo jas grandinėmis, kad nepabėgtų nuo aukurų.

Tačiau Dedalas nebuvo laimingas, nors pagarbos ir šlovės nestokojo. Jį graužė tėvynės ilgesys. Vienintelė jo svajonė tebuvo dar kartą pamatyti Atnus, savo mylimą gimtąjį miestą.

Tuo metu Kretoj viešpatavo rūstus karalius Minojas Antrasis. Jis nenorėjo Dedalo leisti už karalystės ribų. Tuščiai Dedalas skundėsi dalia ir maldavo rūstųjį valdovą, kad leistų jam grįžti į savo kraštą.

Minojui vis spyriojantis, Dedalas vis dažniau imdavo galvoti apie pabėgimą. Deja, tėvynė buvo už tolimų jūrų, o salą, karaliui įsakius, dienąnakt saugojo sargai.

Buvo saulėtas rytas. Dedalas susimąstęs vaikščiojo prie jūros, su ilgesiu

žvelgdamas į gervių būrį, skrendantį šiaurės linkui. Laimingos, netrukus pamatys Grakiją ir Atnus, atsidu

so jisai. Ak, kad taip galėtum prisitaisyti sparnus ir skristi oru kaip paukštis! Nuo tos akimirkos šioji mintis Dedalui nedavė ramybės. Valandų valandas jis stebėjo skrendančius paukščius ir tyrė jų sudėjimą.

Pagaliau Dedalas įminė gamtos paslaptį. Dabar ne vien paukščiai viešpataus erdvėse.

Šį keistą ir paslaptingą tėvo darbą susidomėjęs stebėjo sūnus Ikaras. Dirbtuvė buvo pilna paukščių plunksnų.

Sulysęs, liepsnojančiom akim tremtinys dieną naktį buvo įnikęs į savo išradimą. Su ištirpintu vašku jis lipino plunksnas, kol išėjo didžiuliai sparnai lyg kokio pasakų paukščio milžino.

– Sūnau, sugalvojau, kaip išsigelbėti! Netrukus pamatysime savo namus ir tu galėsi žaisti Atnuos alyvmedžių pavėsyje. Piktasis Minojas tėra Žemės ir jūros valdovas, bet niekuomet jam nepriklausė dangaus žydrynė. Ir nebereiks tau, Ikarai, pavydėti kregždei jos greitojo skrydžio.

Sulaikęs kvapą, Ikaras klausėsi tėvo žodžių. Nuo tol berniukas kasdien žaisdavo vėjo nešiojamom plunksnom ir maigydavo tarp pirštų geltoną vašką, o kai tėvas kartais leisdavo prie rankos prisilipinti plunksnų, jo džiaugsmui nebūdavo galo.

Pagaliau atėjo laukta diena, kai meistro svajonė išsipildė ir jis pirmąsyk lengvai kaip paukštis pakilo virš žemės.

Padangėje, arčiau saulės, Dedalas susijaudino ir, apsvaigęs nuo pergalės, išdidžiai pagalvojo:

– Kuo aš nelygus dievams? Ir jam pasirodė, kad žemai, tarp kiparisų miškelių ir bal

tų grakščių kolonų, mato savo jaunystės miestą. Vis aukščiau nešė jį sparnai, žemė vis mažėjo ir mažė

jo jo akyse, o po išvargtų metų atgauta laisvė net gniaužė krūtinę.

Tiktai pagalvojęs apie sūnų, likusį kalėti Minojo saloje, jis prisivertė leistis iš aukštybių ir grįžti žemėn.

Nuo skridimo dar virpančiom rankom jis rišo Ikarui prie pečių sparnus ir susijaudinęs šnabždėjo:

– Neskrisk, sūnau, arti prie saulės, kad nuo jos karščio neištirptų vaškas, tačiau nenusileisk ir prie pat jūros, kad bangose nesušlaptum sparnų.

Ir kaip du dideli paukščiai juodu pakilo į orą, skrido vis aukščiau ir aukščiau, o nelaisvės sala ėmė tolti, kol pagaliau visai paskendo rūke.

Apsvaigintas skridimo, Ikaras nė negalvojo apie išmintingus tėvo perspėjimus. Užmiršęs pavojų, jis skrido vis arčiau ir arčiau prie saulės. Jau balti debesys liko žemai jam po kojom. Virš jo virpėjo tik safyrinis dangus ir didžiulė auksinė saulė.

Buvo vidudienis. Kaitra vis didėjo. Nuo Ikaro sparnų ėmė tekėti sunkūs vaško lašai. Berniuko kelią vis dažniau žymėjo nuo sparnų nukritusios plunksnos. Jau praskristos Paro, Delo ir Samo salos. Ikaras ėmė plasnoti sunkiai ir nelygiai, kaip pašautas paukštis. Tatai pamatęs, tėvas išsigando. Iš visų jėgų jis ėmė mosuoti sparnais, puolė sūnui į pagalbą. Jau buvo visai prie Ikaro, tačiau per greitą skridimą šis negirdėjo tėvo beviltiško šauksmo.

Dabar juodu skrido viršum mažos vienišos salelės. Senis žvejys sėdėjo ant jūros kranto ir taisė savo tinklus. Jisai pamatė keistus, didžiulius žmogaus pavidalo paukščius ir išsigandęs pabėgo į gretimą mišką.

– Tėveli, gelbėk! – iš paskutinių jėgų sušuko alpdamas Ikaras ir kaip akmuo ėmė kristi žemyn. Žalios jūros bangos jį amžinai prarijo. Paviršiuje dar ilgai plūduriavo auksinės Ikaro sparnų plunksnos. O toji jūra nuo tol vadinama Dedalo sūnaus vardu – Ikaro jūra.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. Kodėl karalius Minojas nenori išleisti Dedalo į gimtuo

sius Atnus?2. Kaip Dedalas sugalvoja bėgti oru?3. Dedalas klausia savęs: „Kuo aš nelygus dievams?“ Pa

svarstykite, kodėl meistras jaučiasi prilygstąs dievams.4. Kaip supratote, kodėl Ikaras nepaklauso tėvo perspė

jimo?5. Kokį elgesio modelį teigia mitas? Kodėl būtina elgtis

kaip tik taip?6. Kuo šis pasakojimas primena lietuvių padavimus?7. Prometėjas išmokė žmones visokių amatų. Ar galime

teigti, kad Dedalo ir Ikaro mitas pratęsia kultūros pradininko Prometėjo temą?

8. Pasakojime Dedalas apibūdinamas kaip „didysis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras“. Pasidomėkite, ką jis yra sukūręs. Kuris jo kūrinys susijęs su Ariadnės mitu? Ką reiškia posakis Ariadnės siūlas?

Ogiusto Rodeno „Mąstytojas“, 1880–1882 m.


26 27


SIZIFAS

(atpasakojo Vanda Markovska)

Sizifas viešpatavo gražiajam Korinte. Tai buvo galingas ir turtingas miestas, jo uoste sukiojosi laivai iš visų, net tolimiausių, kraštų, kur tik pasiekė žinia apie klestinčią helėnų žemę. Sizifo miestą puošė puikūs sodai, plačios terasos, ryškiaspalvės dievų šventyklos.

Dievai labai mylėjo Korinto karalių ir nešykštėjo jam savo malonių. Pasikviesdavo jį kartkartėmis net į Olimpą, savo padangių buveinę. Ilgus metus laimingai gyveno karalius Sizifas sveikas ir linksmas, visuomet guvus ir jaunas, nors jau gerai įmetėjęs. Mat ambrozija ir nektaras – dievų maistas, kurio ne kartą puotose ragavo, – teikė jam jėgų ir saugojo nuo senatvės. Būtų dar ilgai taip gyvenęs olimpiečių malonėje, jeigu ne jo plepumas ir pasipūtimas.

Jis mėgo be saiko girtis savo draugyste su dievais ir dažnai puotose pasakodavo bičiuliams apie olimpiečių kalbas ir sumanymus, skleisdavo girdus apie jų meilės nutikimus ir silpnybes. O kartais, norėdamas pasirodyti prieš savo draugus, dar įžūlesnis būdavo. Antai puotaudamas Olimpe patyliukais pasiimdavo truputį nektaro, o paskui vaišindavo juo savo bendrus. Nors ir matydami jo išdaigas, dievai žiūrėjo pro pirštus, nes jį buvo labai pamėgę. Atleisdavo jam netgi apkalbas.

Bet vieną kartą po kažkokių iškilmių Olimpe Sizifas savo rūmuose iškėlė didžią puotą ir įsismaginęs išplepėjo svarbią dievų paslaptį, kurią buvo nugirdęs Dzeuso viešpatijoje.

Dabar jau baigėsi dievų kantrybė. Sizifas nebeteko jų malonės ir už kaltę turėjo galva atmokėti. Bet šitai nepatiko karaliui, kuris jau buvo ragavęs dangiškų malonumų. Todėl mirdamas gudrusis karalius liepė savo žmonai jo nelaidoti. Sizifo kūnas, nepapuoštas gėlėm, nepašarvotas, be šventojo óbolo9 lūpose, gulėjo prie Korinto rūmų sienos. Visas miestas smerkė piktą karalienę, kuri neskuba atlikti šventos pareigos savo mirusiam vyrui.

O tuo laiku visoje Požemio karalystėje aidėjo Sizifo dejonės ir verksmai. Jis kaip šešėlis klaidžiojo netoli Charono valties ir skundėsi pikta žmona, o ašaros kaip pupos jam ritos per skruostus. Charono paklaustas, ko taip sielvartauja, Sizifas raudodamas apsakė savo liūdną istoriją, kaip bedievė žmona užmiršo savo pareigą ir nenori jo palaidoti, kaip jo kūnas mėtosi kažkur patvory, koks jis vargšas ir

9 óbolas – smulki sidabrinė moneta.

Piterio Breigelio Vyresniojo (Pieter Bruegel) „Ikaro kritimas“, 1558 m.

Pėterio Paulio Rubenso (Peter Paul Rubens) „Ikaro krytis“, 1636 m.

pažemintas, kad neturi nė obolo apsimokėti už perkėlimą per Stiksą.

Sizifo skundą ir aimanas galų gale išgirdo Hadas ir Persefonė. Jie gerai Sizifą pažinojo iš Olimpo puotų ir dabar jiems pagailo seno numylėtinio. Pasišaukė jį ir sužinoję jo nelaimę leido grįžti į žemę, kad tenai, mirties dievo Tanato globojamas, galėtų įkalbėti piktą žmoną deramai jį palaidoti.

Klastingasis Sizifas be galo dėkingas puolė po kojom Tartaro valdovams ir tučtuojau su Tanatu išskrido į žemę.

Į žemę, į žemę, kur saulė ir vynas, kur gyvenimas ir linksmybės!

Vos tik atvykęs į Korinto rūmus, Sizifas liepė tvirtai surišti mirties dievaitį ir įmesti į tamsų, drėgną pilies požemį.

Ilgus metus vargšas Tanatas sėdėjo uždarytas, o Sizifas sau gyveno ir gyveno. Podraug su juo ir visi žmonės žemėje tuo laiku nei ligų, nei mirties nepatyrė. Žmonių giminė kaip niekuomet prieš tai ir po to paplito, o visam pasauly viešpatavo juokas, sveikata ir laimė. Cerberis ir Charonas ilsėjosi sau po darbų ir slapta jau stebėjosi, kad neturi ko veikti. Tiktai dvasios Eliziejaus laukuos baisiai nuobodžiavo. Jau seniai jos bematė savo artimuosius ir draugus iš saulėtojo krašto ir juos tik per miglas teprisiminė, jau seniai buvo patyrę tą vienintelę, menką pramogą.

Ir vienąkart Hadas prisiminė Sizifą. Pasišaukia Charoną ir klausia, ar jau pervežęs kitapus Stikso Korinto karalių. O kai senis papurtė galvą, valdovas liepė pašaukti Tanatą. Visas Hadas nuo pat įėjimo ligi giliausių, slapčiausių sferų buvo išieškotas, tačiau nei juodojo dievaičio, nei Sizifo nė kvapo. Tada Hadas išsiuntė į žemę Hermį, kad tas surastų pražuvėlius. Greitakojui dievui tai juokų darbas. Rado jis Sizifą puotaujantį Korinto rūmų terasoj. Hermio akyse sutriko gudrusis senis ir prisipažino kaltę. Dzeuso pasiuntinys

Tiriame9. Patyrinėkite, kaip Dedalo ir Ikaro mitas interpretuojamas skir

tingų epochų vaizduojamame mene. Parenkite pranešimą ir supažindinkite klasės draugus su tyrimo rezultatais.9.1. Kuris siužeto epizodas vaizduojamas visuose paveiksluose?

Kaip kiekviename komponuojamos detalės, koks koloritas, figūros?

9.2. Atkreipkite dėmesį į paveikslų sukūrimo datą. Ar galima juose įžvelgti dailininko gyvenamosios epochos atspindžių?

9.3. Kokių minčių kyla žvelgiant į paveikslus? Kas jums čia aktualu?

9.4. Kuriame paveiksle, jūsų nuomone, mitas interpretuojamas originaliausiai? Kuris daro didžiausią įspūdį? Kodėl?

Grupės „Aec Interesni Kazki“ gatvės meno projektas „Ikaras“ Meksiko mieste, 2017 m.

Požemio karalystėje vargstantį Sizifą stebi Persefonė


28 29


išvadavo Tanatą iš pančių ir ilgametės nelaisvės. Nakties sūnus išskleidė savo juodus sparnus, taip seniai bekilotus, ir tyliai nuskrido į karaliaus rūmus. Patsai Sizifas pirmas pajuto šaltą jo prisilietimą, o paskui ir visi draugai, ir rūmininkai. Paskui Korintą ir Peloponesą, ir visą Grakiją sukaustė mirties dvelksmas. Tanatas visur lankėsi – žvejų trobose ir karalių rūmuose, kalnų ganyklose ir slėnių alkuose, visur ėmė dvigubą derlių, norėdamas atsikeršyti visai žmonių giminei.

Siaubas pagavo žemę. Mirties sparnų šlamesys nutraukdavo vaiko dainelę, nuo motinos veido nubraukdavo šypseną. Ir taip truko tol, kol Hadas vėl buvo pilnas mirusiųjų šešėlių, ir Charono laivas vos neskendo nuo jų svorio. Tada Hadas liepė Tanatui pamažiau skraidyti.

O Sizifas? Kas jam po mirties atsitiko? Sunkiai jį nubaudė dievai. Hado Požemiuos trilinkas susilenkęs stumia jis milži

nišką uolos gabalą. Turi jį užritinti į aukštą kalną. Įsiręžusi nelaimingojo nugara, ant rankų išsivertusios gyslos, kraujas tvinksi galvoje, o burna vos gaudo kvapą.

Jau nebetoli viršūnė. Tenai atsilsės. Bet šit visai prie jos akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn.

Vargšas Sizifas turi pradėti savo tuščią darbą ir vėl plūktis ligi devinto prakaito. Ir šitaip jam lemta kamuotis be galo, per amžių amžius.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. Ką nauja apie dievus sužinome iš šio pasakojimo?2. Kodėl olimpiečiai mėgsta Sizifą? 3. Kokios būdo savybės jam užtraukia dievų nemalonę?4. Pergudraudamas dievus, Sizifas parodo didelį įžvalgu

mą. Kokia dievų silpnybe jis pasinaudoja?5. Kodėl Sizifas veržiasi grįžti į žemę? 6. Kokią bausmę dievai skiria Sizifui? Kodėl būtent tokią?

Ar esama ryšio tarp nusikaltimo ir bausmės?7. Apibendrinkite: už ką Sizifas sumoka didele kančia?8. Kodėl Sizifo darbą laikome absurdišku? Kokią šiuolai

kinio žmogaus veiklą galėtume pavadinti Sizifo darbu? Pateikite pavyzdžių.

9. Prisiminkite aptartą Vinco MykolaičioPutino ciklo „Prometėjas“XIVeilėraštį.Kaipmanote,arnaujasPrometėjo žygis dėl žmonijos nebus vien Sizifo pastangos? Atsakymą pagrįskite.

Rašome10. Atlikite pasirinktą užduotį.

10.1. Pagalvokite, kiek jūsų sprendimus, poelgius lemia jūsų pačių norai ar įsitikinimai ir kiek – išoriniai veiksniai, kurių tenka paisyti (šeima, mokykla, priklausymas savo amžiaus grupei,

tautybė ir kt.). Parašykite pasiaiškinimą dėl nepadaryto ar ne iki galo padaryto kokio nors darbo: netikėtai įsikišusi „aukštesnė jėga“ nutraukė jūsų veiklą ir privertė pakeisti veiksmų planą.

10.2. Parašykite vieno dviejų puslapių humoristinį ar autoironišką pasakojimą „Nenoriu būti Sizifas“.

10.3. Įsivaizduokite, kad Sizifas prašo dievų sušvelninti skirtą bausmę, o jūs – jo advokatai. Parašykite ginamąjį raštą, kuris įtikintų dievus atleisti Sizifą nuo bausmės ar bent sušvelninti nuosprendį.

10.4. Įsivaizduokite, kad Sizifui pavyko apgauti dievus ir jis amžiams liko gyventi žemėje. Sukurkite pasakojimą,kaipgyvenaSizifasXXIamžiuje.

11. Pasirinkusieji tą pačią užduotį grupėje suformuluokite keturis penkis parašyto teksto vertinimo kriterijus, aprėpiančius turinį ir raišką (pavyzdžiui, ar tekstas atitinka temą, ar yra įtaigus, ar svarūs argumentai ir pan.). Pagal šiuos kriterijus įvertinkite vieni kitų darbą.

Tiriame12. Panagrinėkite Sizifo mito interpretavimą mene. Paren

kite pranešimą ir su tyrimo rezultatais supažindinkite visą klasę.12.1. Kuris mito epizodas interpretuojamas pateikto

se iliustracijose? Kaip manote – kodėl?12.2. Palyginkite Sizifo figūras: kuo modernusis ski

riasi nuo renesansinio?12.3. Kaip nusakytumėte vieno ir kito kūrinio idėją?

12.4. Kuri interpretacija jums atrodo aktualesnė ar įdomesnė? Kodėl?

Diskutuojame13. Kaip į gatvės meną reaguojate jūs ar jūsų bendraam

žiai? Kodėl, jūsų nuomone, žmonės kuria tokius projektus? Ko jie siekia? Kaip jūs patys vertinate gatvės meną? Ar gatvėje esate matę įspūdingų tapybos ant sienų pavyzdžių? Jei taip, papasakokite.

14. Dirbdami grupėje sukurkite savo aplinkos aktualų meno projektą arba aprašykite jo idėją.

NARCIZAS

(atpasakojo Nikolajus Kunas (1877–1940)

Tą, kuris negerbia auksinės Afroditės, kuris atstumia jos dovanas, priešinasi jos valiai, meilės deivė negailestingai baudžia. Taip ji nubaudė upių dievo Kefiso ir nimfos Liriopės sūnų, gražų, bet šaltą, išdidų Narcizą. Nieko jis nemylėjo, išskyrus patį save, vien save laikė vertu meilės.

Kartą jį, medžiojant paklydusį tankiame miške, išvydo nimfa Echonė. Nimfa negalėjo prakalbinti Narcizo, nes slėgė ją deivės Heros bausmė: ji privalėjo tylėti, o atsakydama

į klausimus tegalėjo pakartoti paskutinius jų žodžius. Pasislėpusi miško tankmėje, žvelgė Echonė į liekną, grakštų jaunuolį. Narcizas apsižvalgė nežinodamas, kur eiti, ir garsiai šūktelėjo:

– Ei, ar yra kas čia?– Čia! – pasigirdo Echonės atsakymas.– Ateik čionai! – sušuko Narcizas.– Čionai! – atsakė Echonė.Suglumęs žvalgosi puikusis Narcizas į šalis. Nieko nema

tyti. Nustebęs jis garsiai riktelėjo:– Čionai, greičiau pas mane!Džiaugsmingai atsiliepė Echonė:– Pas mane!Tiesdama rankas, skuba nimfa iš miško pas Narcizą. Ta

čiau piktai atstūmė ją gražusis jaunuolis. Jis pasileido bėgti ir pranyko tamsiame miške.

Pasislėpė neįžengiamoje miško tankmėje ir atstumtoji nimfa. Kankinasi meile Narcizui nelaimingoji Echonė, niekam nesirodo ir tik liūdnai atsiliepia į kiekvieną šūksnį.

O Narcizas, kaip ir anksčiau, vaikšto išdidus, mylintis vien save. Jis atstūmė visų meilę ir daugelį nimfų padarė nelaimingas. Kartą viena iš atstumtųjų nimfų sušuko:

– Pamilk ir tu, Narcizai! Ir teneatsako į tavo jausmus žmogus, kurį tu pamilsi!Ticiano (Tiziano Vecellio) „Sizifas“, 1548–1549 m.

Grupės „Interesni Kazki“ gatvės meno projektas „Sizifas“ Jekaterinburgo mieste, 2011 m.


30 31


Nimfos linkėjimas išsipildė. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė jį. Kartą pavasarį medžiodamas Narcizas priėjo prie upokšnio atsigerti šalto vandens. Dar nė karto nebuvo gėrę iš to upokšnio nei piemenys, nei laukinės ožkos, nė karto nebuvo nukritusi vandenin nulaužta šakelė, net vėjas nebuvo atnešęs gražių gėlių žiedlapių. Vanduo buvo tyras ir skaidrus. Kaip veidrodyje jame atsispindėjo ir pakrantės krūmokšniai, ir liekni kiparisai, ir dangaus žydrynė. Pasilenkė Narcizas prie upokšnio, atsirėmė rankomis į kyšantį iš vandens akmenį ir pamatė save visą, visu grožiu. Čia ir ištiko jį Afroditės bausmė. Suglumęs jis žvelgia į savo atspindį vandenyje, ir apima jį karšta meilė. Meilės kupinomis akimis žvelgia jis į savo atvaizdą, kuris vilioja, šaukia, tiesia į jį rankas. Pasilenkia Narcizas prie vandens, norėdamas pabučiuoti savo atspindį, tačiau bučiuoja vien šaltą, skaidrų upokšnio vandenį. Viską pamiršęs, Narcizas nesitraukia nuo upokšnio: be atvangos gėrisi savimi. Jis nevalgo, negeria, nemiega. Pagaliau, kupinas nevilties, tiesdamas rankas į savo atspindį, Narcizas sušunka:

– Ar yra kas taip žiauriai kentėjęs! Mus skiria ne kalnai, ne jūros, o tik vandens ruoželis, ir vis dėlto mes negalime būti kartu. Išnirk gi iš upokšnio!

Susimąstė Narcizas, žvelgdamas į savo atspindį vandenyje. Staiga jam dingtelėjo baisi mintis, ir palinkęs prie vandens jis tyliai sušnabždėjo savo atspindžiui:

– O varge! Ar tik nebūsiu pamilęs patį save! Juk tu – tai aš! Aš myliu patį save. Aš jaučiu, kad nedaug beliko man gyventi. Vos pražydęs, nuvysiu ir nužengsiu į niūriąją šešėlių karalystę. Mirtis manęs nebaugina; ji padės užbaigti meilės kančias.

Netenka Narcizas jėgų, blykšta ir jaučia besiartinančią mirtį, bet vis dar negali atplėšti akių nuo savo atspindžio. Verkia Narcizas. Byra jo ašaros į skaidrų upokšnio vandenį. Suribuliavo veidrodinis vandens paviršius, ir pranyko puikusis atvaizdas. Išsigandęs Narcizas sušuko:

– Kur tu! Sugrįžk! Nepalik manęs, beširdi. Leisk nors žiūrėti į tave!

Ir vėl nurimo vanduo, vėl pasirodė atspindys, vėl neatsitraukdamas žvelgia į jį Narcizas. Jis tirpsta kaip rytmečio rasa karštos saulės spinduliuose. O nelaimingoji nimfa Echonė mato Narcizo kančias ir kaip anksčiau myli jį; Narcizo kančios skaudina jai širdį.

– O varge! – sušunka Narcizas.– Varge! – atsako Echonė.Pagaliau, nusikamavęs žvelgdamas į savo atspindį, silps

tančiu balsu sušuko Narcizas:– Sudie!Dar tyliau, vos girdimai, atsiliepė nimfa Echonė:– Sudie!Nusviro Narcizo galva į žalią žolę, ir mirties tamsa už

merkė jam akis. Mirė Narcizas. Verkė miške jaunosios nimfos, verkė ir Echonė.

Nimfos paruošė jaunajam Narcizui kapą, bet kai atėjo pasiimti jaunuolio kūno, jo nerado. Tenai, kur nusviro Narcizo galva, išaugo balta kvapi gėlė – mirties gėlė – narcizas.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. Kokie Narcizo bruožai ryškėja iš pasakojimo?2. Apibūdinkite deivę Afroditę. Už ką ji baudžia Narcizą?3. Papasakokite, kas nutinka Narcizui, kai išsipildo nim

fos linkėjimas.4. Ar pasikeičia Narcizo jausmai, kai jis supranta pamilęs

save patį? Kodėl?5. Romėnų poetas Publijus Ovidijus Nazonas (43 m.

pr. Kr.–18 po Kr.) yra sukūręs epinę poemą „Metamorfòzės“10. Joje į vientisą pasakojimą sudėta apie 250 mitų siužetų, kuriuose veikėjai praranda ankstesnį pavidalą ir įgauna kokį nors kitą. Yra poemoje ir Narcizo mitas. Perskaitę Narcizo monologo ištrauką (III, 463–473), palyginkite, kaip tekstuose perteikiami veikėjo jausmai. Kur daugiau dramatizmo?

Jis – tai aš pats, žinau, manęs atspindys neklaidina:Meile savęs aš degu: ir kenčiu, ir kurstau aš liepsną.Ką man daryt, paklaus. Ir man paklausti? Bet ką gi?Tas geidžiamasis many, ir skurdžium tapau aš dėl turto.O, kad galėčiau kaip nors nuo savo kūno pabėgti! Mylinčio noras kitoks: kad to, ką aš myliu, nebūtų.Baigia man skausmas jėgas, ir mano gyvenimo dienosArtinas prie pabaigos: pačioj jaunystėj užgesiu.Ir man mirtis nebaisi: padės ji kančią užbaigti.

Tik aš norėčiau, idant mylimasis ilgiau pagyventų.

Nūngi abu draugėj mes vieną sielą iškvėpsim.

10 Metamorfòzė – pavidalo pasikeitimas.

6. Echonę slegia Heros bausmė: savo plepėjimu ji sutrukdė užklupti Dzeusą pramogaujantį su nimfomis. Apibendrinkite: už kokius prasižengimus gresia dievų rūstybė?

7. Minėjome, kad mitai perteikia senovės žmonių pasaulėvaizdį. Ką paaiškina Narcizo mitas?

8. Kokį žmogų dabar pavadintume Narcizu?

Diskutuojame9. Kartkartėmis žiniasklaidoje tvirtinama, esą dabartinė

jaunimo karta egocentriška, o socialinių tinklų, asmenukių mada – akivaizdžios narcisizmo apraiškos. Prancūzų sociologas Žilis Lipoveckis (Gilles Lipo-vetsky) esė knygoje „Tuštumos era“ rašo: „Kiekviena karta yra linkusi atpažinti save ir atrasti savo tapatybę kokiame nors didžiame mito ar legendos personaže, kurį interpretuoja pagal konkrečiu laikotarpiu aktualias problemas. Štai Edipas yra universalus simbolis, o Prometėjas, Faustas ir Sizifas atspindi moderniuosius laikus. Daugelio mokslininkų, ypač amerikiečių, nuomone, mūsų laikus simbolizuoja Narcizas.“ Padiskutuokite, ar pagrįstas toks mūsų visuomenės ir jaunosios kartos apibūdinimas.

10. Psichologai pabrėžia narciziško asmens susitelkimą į save, siekį būti pripažintam, įvertintam. Jis tiki esąs geresnis už kitus, vengia prisiimti atsakomybę, dažnai stokoja empatijos, linkęs manipuliuoti kitais žmonėmis, meluoti. Įsivaizduokite, kad toks žmogus suvokia savo trūkumus ir nori keistis. Ką patartumėte? Nuo kokių paprastų dalykų galima pradėti koreguoti savo elgesį, kurti santykius su kitais?

ORFĖJAS IR EURIDIKĖ

(atpasakojo Vanda Markovska)

Ledų ir sniegynų nuklota kalnuotoji Trakija buvo didžiausio Heladės dainiaus ir pranašo Orfėjo gimtinė. Apolono jis buvo apdovanotas gebėjimu groti arfa. Ir jis taip gražiai grodavo, kad pats dievas ne kartą su pavydu klausydavosi jo muzikos, o laukiniai žvėrys ratu apstodavo stebuk lingąjį dainių. Netgi šalti akmenys palikdavo miške savo samanotą guolį ir tarsi gyvi jam po kojom nuklodavo lygų taką.

Orfėjo žmona buvo gražuolė miško nimfa hamadriadė, vardu Euridikė, kurią jis mylėjo labiau nei gyvenimą. Vieną kartą Euridikę pamatė Apolono ir nimfos Kirenės sūnus, drąsusis medžiotojas Aristėjas. Tatai atsitiko gražiausiame Grakijos slėnyje – Tempėje. Čionai atvyko Euridikė su savo vyru ir, šiam nuėjus netoliese esančion šventyklon,

žaidė sau su nimfom lankoje. Aristėjas nesitikėjo, kad gražioji hamadriadė gali būti ištekėjusi už Orfėjo, kurį jis pažinojo ir mylėjo už gražias dainas, todėl leidosi Euridikę vytis. Bėgdama į mišką, ji nepamatė ant tako besišildančios nuodingos gyvatės ir užmynė jai uodegą. Gyvatė šnypšdama susirangė į kamuolį ir kirto nimfai į pėdą.

Euridikė mirė nuo nuodų. Neapsakomai nuliūdo Orfėjas, kai grįžęs neberado žmo

nos. Jisai ėmė bastytis po miškus, kalnus ir alkus, tikėdamasis ją rasti kur paklydusią tankynėse. Nutilo jo auksastygė arfa, nebejaudino žmonių širdies švelni dainos melodija. Pagaliau dainiaus pasigailėjo viena miško nimfa, pati mačiusi Euridikės mirtį, ir viską jam apsakė.

Tada Orfėjas nutarė keliauti į Hado karalystę ir maldauti Požemio valdovus, kad jam grąžintų mylimąją. Veltui bičiuliai stengėsi jį atkalbėti nuo to šiurpulingo ketinimo, primindami visus šešėlių karalystės baisumus. Niekas negalėjo jo sulaikyti.

Pasiėmęs savo brangią lyrą, jis patraukė ten, kur iš Požemio lankų bei pelkių išteka Stikso upė, ir žengė į didžiulį urvą, einantį žemės gelmėn, niekuomet nenušviečiamon skaisčiojo Helijo spindulių.

Su arfa rankose ėjo Orfėjas per pragaro tamsybes, o jo arfos auksinės stygos švietė kelią. Prie vartų sutiko trigalvį Cerberį, baisingąjį Požemių sargą, tačiau šuo, užsiklausęs keisto atėjūno muzikos, tiktai išžiojo savo siaubingus nasrus ir jį praleido, nors jautė, kad čia ne dvasios, o gyvo žmogaus esama.

Krištolinių arfos garsų aidas atsimušė nuo niūrių Požemio uolų. Ar tamsa kiek prasisklaidė, ar akys prie jos priprato, tik Orfėjas ėmė įžiūrėti, kur atsidūręs. Prieš jį šniokštė juodos Stikso gelmės. Toji upė devynis kartus

Džono Viljamo Voterhauzo (John William Waterhouse) „Echonė ir Narcizas“, 1903 m.

Žano Batisto Kamilio Koro (Jean-Baptiste-Camille Corot) „Orfėjas, vedantis Euridikę iš požemio“, 1861 m.


32 33


juosė Požemio karalystę. Pelkėtam Acheronto krante prie kits kito glaudėsi būriai žmonių šešėlių, virpėdami iš šalčio ir baimės, jie laukė perkeliami. Senas kėlėjas barzdotasis Charonas, paėmęs į savo valtį būrį mirusiųjų, atsistūmė irk lu nuo kranto ir per teškančias bangas plaukė į kitą pusę. Tolumoj bolavo palaimintųjų Eliziejaus laukai.

Irklų pleškenimas nutraukė Orfėjo mintis. Dainininko stipriau užgauta, arfa suskambo skaidriais garsais, kokių nebuvo girdėjusios Stikso bangos. Numirėlių šešėliai su smalsumu apstojo Orfėją, nes dar ne visi buvo gėrę Letės užsimiršimo vandens, ne visi prisilietę baltųjų uolų Leukadžių, kurios sugeria visas žmogaus mintis, svajones ir troškimus, o širdyje palieka vien tuštumą ir šaltį, padaro ją nebejautrią nei džiaugsmui, nei skausmui. Netgi niūrusis Charonas atsirėmė irklo ir klausėsi, užmiršęs savo amžiną kėlėjo pareigą. Ir stojo didelė tyla pragaro Požemyje. Tą vienut vienutėlę akimirką liovėsi pasmerktųjų kančios, ir nuožmiausios erinijos11 atstojo nuo savo aukų.

Tuomet Tantalas12 pirmąkart po savo mirties numalšino troškulį, nes upės bangos, užsiklausiusios dieviškų garsų, valandėlę vėliau pasitraukė nuo jo sukepusių lūpų. Ir amžinai pasmerktasis Sizifas pagaliau nors trumpai gavo atsitiesti, nes akmuo, kurį jis ritino į kalną, stabtelėjo suklusęs.

Arfos muzika vis labiau artėjo prie galingų Tartaro valdovų rūmų, prie dantytų jų sienų. Sujaudintas dainų, Charonas veltui perkėlė Orfėją kitapus Acheronto, nepaėmęs netgi įprastinio obolo, ir drąsusis dainius netrukus išvydo milžiniškus Hado ir Persefonės rūmų vartus.

Stojęs priešais Požemio valdovų sostą, Orfėjas neatitraukė rankos nuo stygų, o jomis šįkart skambėjo sielvartas ir skundas. Gailia daina jis pasakojo valdovams apie savo skausmą praradus mylimą žmoną, maldavo juos pasigailėti ir grąžinti jai gyvybę.

Gailestis suspaudė jautrią Persefonės širdį, jinai užjautė dainių dėl tokios nelaimės ir stebėjosi jo meile, kuri nepabūgo pragaro tamsybių ir pabaisų.

Ir prikalbėjo ji savo vyrą, rūstųjį Hadą, išpildyti Orfėjo prašymą. Pragaro valdovas linktelėjo galvą ir sutiko atiduoti Euridikę su viena sąlyga: atsidūręs už Tartaro vartų, Orfėjas turi eiti pirmas, o paskui jį Hermis ves Euridikę. Tik Orfėjui nevalia atsigręžti, kol išsigaus iš Požemio.

Nė kiek nedelsdamas, nes tamsus pragaro tvaikas žalingas gyvam žmogui, Hadas liepė Hermiui atvest Euridikę ir tuoj pat leistis kelionėn.

11 Erinijos – keršto deivės, persekiojančios už pralietą kraują, ypač už giminaičių nužudymą.

12 Tantalas – Dzeuso sūnus, Frigijos miesto Sipilo karalius, už beribį godumą, pavydumą ir klastą amžinai kenčiantis badą ir troškulį.

Ilgai jie ėjo Hado takais. Laimingam ir nekantraujančiam Orfėjui atrodė, kad keliui niekuomet nebus galo.

Takas vingiavo vis aukštyn, jau pro žemės plyšius ėmė skverbtis saulės šviesa, jau keletas žingsnių teskyrė juos nuo Hado vartų. O ten viršuj jų laukia gyvenimas, laimė, saulė ir džiaugsmas.

Ir Orfėjas, užmiršęs dievo įsakymą, su džiaugsmu galvodamas apie greitą Euridikės išvadavimą, jau norėjo pribėgti prie stebuklingai išgelbėtos žmonos ir drauge su ja šią nepaprastą, nepakartojamą akimirką pažvelgti į dievišką Helijo veidą.

Atsigręžia jisai ir – amžinoji tamsa! Euridikė prapuolė. Visadai dingo prarajoj! Apmirusį Orfėją pažadino trenksmas, su kuriuo užsivė

rė pragaro vartai. Pamišusiom akim, su ilgesiu ir deginančiu skausmu šir

dy bastėsi nuo tol Orfėjas po savo šaltosios tėvynės kalnus ir tankynes. Bet netgi Trakijos žarų nurausvinti sniegynai nedavė jo sielai atvangos ir ramybės.

Vieną pilnaties naktį, eidamas kaip paprastai per mišką, Orfėjas išgirdo kažką nežmoniškai dainuojant, dundant būgnus, grojant siringas13, lengvai trepsint kojomis, ir staiga jį apstojo būrys dūkstančių Dioniso šokėjų, bakchantiškam siautuly besisukančių menadžių14. Pamačiusios Orfėją, jos kaip beprotės puolė jį ir sudraskė į gabalus.

Apolonas liepė savo mūzoms surinkti įkvėpto dainiaus palaikus ir Lemno saloj palaidoti.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS1. Kokios dvi temos svarbios šiame pasakojime?

1.1. Kaip atskleidžiama Orfėjo jausmų Euridikei stiprybė?

1.2. Dar kartą perskaitykite tas pasakojimo vietas, kur pabrėžiamas muzikos poveikis. Aptarkite, kas ir kaip reaguoja į Orfėjo grojimą.

1.3. Poromis suformuluokite ir užrašykite po dvi tris svarbias kiekvienos temos idėjas. Kokią žinią kartų kartoms perduoda mitas?

2. Remdamiesi mitais papasakokite, kokį graikai įsivaizdavo mirusiųjų pasaulį. Kaip vėlės jį pasiekia? Ar jos gali sugrįžti pas gyvuosius? Palyginkite, kaip miręs Sizifas ir gyvas Orfėjas įveikia dviejų pasaulių ribą.

3. Orfėjas amžiams praranda mylimąją. Už ką tokia bausmė?

13 Siringa – į skudučius panaši daugiavamzdė fleita, padaryta iš skirtingo ilgio nendrių vamzdelių.

14 Menadės, bakchantės – Dioniso garbintojos, siautėjančios po miškus, gaudančios stirniukus ir dantimis plėšančios žalią jų mėsą; vyrams būdavo draudžiama dalyvauti jų šventėse.

Tiriame4. Šiuolaikiniam žmogui Orfėjo mito pabaiga atrodo

žiauri. Kad ją suprastume, turime prisiminti, ką žinome apie Dionisą (Bakchą) ir Apoloną. Parenkite pranešimą apie apoloniškąjį ir dionisiškąjį pradą ir tyrimo rezultatus pateikite klasei.4.1. Kurias sritis globoja vienas ir kitas dievas?4.2. Ar pasakojime šie dievai su savo palydomis vaiz

duojami panašūs ar priešinami?4.3. Kas būdinga Apolonui ir kas Dionisui?

dangiška šviesadarna, tvarkaprotingumassaikas, santūrumas

žemiškas gaivalingumaschaosas nevaržomas elgesyspolėkis, perteklius

4.4. Senovės graikų ir naujosios eros Europos kultūroje šių Dzeuso sūnų paveikslai įkūnija kontrastingus pradus. Paaiškinkite juos siedami su žmogaus prigimtimi ir elgsena.

henrikas radauskas

Henrikas Radauskas (1910–1970) – lietuvių poetas, 1944 m. pasitraukęs į Vokietją, vėliau – į JAV. Poeziją Radauskas suvokė kaip naują realybę – stebuklą, pasaką. Jo eilėraštyje ekspresyvūs, tapybiški vaizdai įspūdingai dera su griežta, klasikine forma.

Bronzinio Orfėjo daina

Per pievą eina bronzinis Orfėjas,Jis skambina bestyge lyra.Jis sušaukė pavasarius ir vėjus,Jo graudžios raudos į upelį byra.

O vėjai, ir pavas

Documents

nuo narsos - baltulankuvadoveliai.lt¡kiui.pdf · reiškė senovės graikams. 6.3.Pasvarstykite, ar naudinga žinoti, iš kurių pamati nių žodžių yra radęsi mūsų vartojami