1

Žemos savivertės problema reikalauja ilgalaikės terapijos, kadangi ji formuojasi per visą gyvenimą,

pradedant nuo vaikystės. Neteisingi įpročiai yra giliai įsitvirtinę. Terapijos metu yra šalinami šie per

visą gyvenimą įsisenėję įpročiai. Greito sprendimo šiai problemai nėra. Asmuo privalo įgyti naujų

įgudžių, pakeisti senas elgesio schemas ir susiformuoti naują požiūrį – visa tai reikalauja daug laiko.

Aš nenoriu tavęs atkalbėti, tik noriu tave paruošti kruopščiam darbui su savimi. Senos žaizdos, kurios

sukėlė žemą savivertę, gyja lėtai, bet išgijimas yra pasiekiamas. Nors savivertė negali būti pilnai

atstatyta, ji gali būti pataisyta. Laimingas ir prasmingas gyvenimas yra pasiekiamas.

xxxxxx

Šioje knygoje mes eisime per gyvenimą kartu su Džeine, moterimi, kuri kasdien kovoja su ypač žema

saviverte. Susipažinsime su jos jausmais, veiksmais ir reakcijom, jos mąstymo procesu, santykiais su

kitais žmonėmis: su bendru jos požiūriu į gyvenimą. Sužinosime apie aplinką, iš kurios ji atėjo, kas

motyvuoja jos elgesį, jos kasdienes kovas ir ateities planais. Būsime jos ašarų, baimių, nusivylimų,

nevilties, nerimo ir kančių liudininkais.

Skaitydami suprasime, ką reiškia žiūrėti į gyvenimą per žmogaus, kuris turi ypatingai žemą savivertę,

akis.

Džeinė yra protinga 39-ių metų moteris, neturinti vaikų. Ji patraukli, tvarkinga ir prisižiūrinti, tačiau

nėra labai stilinga. Ji yra rinkodaros plėtros specialistė, skyriaus vedėja didelėje sporto įrangos

įmonėje. Šiame darbe ji praleido 12 metų, pradėjo čia dirbti ketveri metai po universiteto baigimo. Kai

pradėjo dirbti šioje kompanijoje, ji ėjo skyrybų procesą nuo savo vyro Džono. Iki šiol ji buvo

paaukštinta 4 kartus ir dabar yra jau trys metai kaip ji užima dabartinę poziciją.

xxxxx

Džeinė yra išgalvotas personažas, bet ji labai realistiškai atspindi tipišką asmenį, kuris kenčia nuo

žemos savivertės. Jeigu ir tu turi žemą savigarbą, tikriausiai pamatysi save Džeinėje – atpažinsi

mąstymo ir elgsenos ypatumus, lūkesčius ir reakcijas. Galbūt ne visos situacijos tau pasirodys

pažįstamos, bet dauguma jų parodys, kad esi suvaržyta žemos savivertės. Ši knyga skirta tau padėti

suprasti savo problemą ir pradėti kelią link pasveikimo.

2

1

Žema savivertė – kas tai?

Žema savivertė: tikėjimas, kad esi nepilnavertis, nevertas, neįmanomas pamilti ir

nepakankamai sugebantis

DŽEINĖ: neigiamas požiūris į save

Kai Džeinės skyrybos buvo baigtos, ji pradėjo dirbti didelės kompanijos rinkodaros skyriuje. Nors

palaužta skyrybų, ji buvo priversta įsidarbinti ir jai pasisekė rasti gerą darbą. Kai atėjo laikas pirmajai

darbo metų apžvalgai, Džeinė nerimavo dėl savo įvertinimo. Ji buvo pilna nepasitikėjimo savimi ir

savęs graužimo. Šios savigraužos priežastys buvo skyrybos ir jos tėvų pastovi kritika jai augant.

Apžvalgai prasidėjus, Džeinė tyliai klausė kaip jos vadovė vardino Džeinės stiprybes ir projektus,

kuriuose, jos manymu, Džeinė pasirodė geriau nei buvo tikėtasi. Vadovė pavadino Džeinę “vertinga

darbuotoja” ir “greita mokine”, ji gyrė Džeinę už jos iniciatyvą, kūrybingumą ir atsakingą darbo etiką

bei pridėjo, kad Džeinės laukia atlyginimo padidinimas. Džeinė buvo patenkinta, bet reagavo uždarai,

su nepasitikėjimu. Ji šypsojosi iš laimės, bet nesijautė tvirtai.

Toliau vadovė pasakė, kad yra keletas pastabų ir pasiūlymų, ką reikėtų tobulinti. Džeinės šypsena

staiga dingo. Kol vadovė dėstė rekomendacijas, Džeinė pajautė spaudimą krūtinėje, jos akys

apsiniaukė, o širdis pradėjo pašėlusiai plakti. Jos akyse pradėjo rastis ašaros, o galvoje ji išgirdo balsą,

kuris ją vadino “nevykėle”. Džeinė pasijuto sugniuždyta.

Matydama, kad Džeinė taip nusiminė nuo jos kelių konstruktyvios kritikos žodžių, vadovė pakartojo,

kad kompanija yra labai patenkinta Džeinės darbu. Džeinė palinksėjo galvą, jausdama gėdą, kad jos

vadovė ją guodžia, netikėdama teigiamais žodžiais. Viskas, ko Džeinė norėjo, kad apžvaųga

pasibaigtų – Džeinė norėjo pabėgti. Išspausdama šypseną Džeinė sukuždėjo “ačiū” ir išbėgo iš

kabineto. Kai ji pasiekė savo darbo stalą, ji nebeprisiminė teigiamų atsiliepimų, tik kritiką.

Smerkiantys žodžiai užtvindė jos mintis. Ji jautėsi išsekusi ir stebėjo laikrodį, laukdama laiko, kai galės

eiti namo. Džeinę ištiko savigarbos ataka.

Kaip ir pas mus visus, Džeinės galvoje yra paveikslas, kuris, jos manymu, atspindi tai, kas ji yra. Tai

asmeniškas požiūris, pagal kurį ji matuoja savo vertę, gebėjimus, nusipelnymus ir sugebėjimą

tvarkytis gyvenime bei gyvenimo sėkmę. Šis paveikslas yra subjektyvus, kadangi jis egzistuoja tik jos

vienos galvoje. Tai jos nuomonė, paremta jos pačios požiūriu. Šis vaizdas nebūtinai sutampa su

aplinkinių nuomone ir nėra tikslus. Šis vaizdas yra paremtas tuo, kaip ji tvarkosi gyvenime, ko ji

vengia, kaip elgiasi ir reaguoja bei ko tikisi iš ateities. Šis požiūris į save yra visko pagrindas, jis

atvaizduoja mūsų savigarbą – kaip mes suvokiame ir vertiname save.

Kadangi Džeinės požiūris į save yra paremtas pirmiausiai (arba absoliučiai) praeities neigiamom

interpretacijom, ji yra įsitikinus, kad ji mažiau nusipelniusi ar mažiau sugebanti nei kiti. Būtent šis

neigiamas požiūris į save ir sukelia žemą savigarbą.

3

Kaip susiformavo šis neigiamas požiūris?

Per savo gyvenimą, mes fiksuojame atsiminimus ir jų interpretacijas. Ką mes atsimename, ne visada

yra teisingi faktai. Iš visų šių atsiminimų, mes turime galvoje susidarytą savo gyvenimo filmą. Džeinė

mąsto lygiai taip pat, kaip vaizdo kasečių grotuvas – atsuka atgal ir vis iš naujo groja praeities įvykius.

Šis palyginimas padeda paaiškinti, kaip Džeinė susiformavo savo požiūrį į save ir kaip šis požiūris

sudaro jos elgesio pagrindą.

Šeima ir aplinka

Vaiko požiūris į save pradeda formuotis nuo tos minutės, kai jis gimsta. Paremtas tuo, kas jai sakoma,

situacijom, į kurias ji patenka, ir kaip yra su ja elgiamasi, pradeda plėtotis savęs vaizdas. Jeigu ji yra

giriama ir drąsinama, pradeda formuotis sveika savivertė. Tačiau jeigu ji yra pastoviai kritikuojama, iš

jos yra tyčiojamasi, ar jai yra pastoviai kartojama, kad ji nesugeba nieko atlikti gerai, tuomet ji

pradeda abejoti savo sugebėjimais. Jeigu jos jausmai yra ignoruojami, ji pradeda jaustis nesvarbi.

Jeigu ji yra gėdinama, ji pradeda jaustis neverta. (Daugiau apie tai, kas sukelia žemą vaiko savigarbą,

skaitykite 7 skyriuje).

Džeinė buvo užauginta aplinkoje, kuri vertė ją abejoti savo pilnavertiškumu ir sugebėjimais.

Atimančios drąsą pastabos, patyčios ir kritika sukūrė pagrindą jos vidiniam gyvenimo filmui. Kandus

tėvų nepritarimas tapo jos filmo pagrindu. Beviltiškai trokšdama jų pritarimo ir užtikrinimo, Džeinė iš

visų jėgų stengėsi jiems įrodyti savo vertę būdama nepriekaištinga muzikoje, sporte ir moksluose, bet

vis atsidurdavo situacijose, kurios jai sakė, kad ji vis vien yra nepakankamai gera. Randai yra likę iki

šiol, Džeinė vis dar sutrikus ir pilna abejonių bei nepasitikėjimo savimi. Ji vis dar matuoja save pagal

visas praeities situacijas, ypač tada, kai vėl susilaukia kritikos.

DŽEINĖ: paauglystė

Kai Džeinė buvo vaikas, ji matė, kad laimėti tėvų pritarimą buvo neįmanoma, kad ir kiek ji stengtųsi.

Kai jai buvo 13, jos tėvai išvažiavo į tolimą kelionę, palikdami ją ir jos brolį Paulių (kuriam buvo 16)

namuose vienai savaitei. Dieną prieš tėvų sugrįžimą, vaikai nusprendė nustebinti tėvus kruopščiai

sutvarkydami namus. Tai buvo kažkas, ko jie niekada nebuvo padarę anksčiau. Atmesdami kvietimus

iš draugų, jie siurbė, surinko ir išmetė šiukšles, išvalė miegamąjį, sutvarkė saloną, išplovė indus. Jie net

išvalė virtuvės grindis ir vonią. Jie nekantriai laukė tėvų sugrįžimo, norėjo pamatyti jų nustebusius

veidus. Jie tikėjosi, kad tėvai jais didžiuosis, pamatę, kokie savarankiški yra jų vaikai.

Tėvai grįžo namo per atgalines duris. Džeinės mama pažvelgė į skalbimo kambarį. Ant grindų gulėjo

nešvarūs rūbai, apie kuriuos Džeinė ir Paulius buvo pamiršę. Ji pašaukė vaikus. Jiems atėjus, ji juos

aprėkė ir klausė, kodėl jie paliko tokią betvarkę. Paulius buvo nusiminęs, o Džeinė jautėsi sugniuždyta.

Vaikai pažvelgė vienas į kitą, Paulius patraukė pečiais. Džeinė užsidarė savo kambaryje. Po kelių

minučių mama paklausė “Kur Džeinė? Mes norime pasikalbėti, kaip praėjo jūsų savaitė, ir turime jums

dovanų”. „Ji nusiminus, nes net nepastebėjai, kad sutvarkėme visus namus,“- atsakė Paulius. “Dar

neturėjau laiko to pastebėti,”- atsakė mama. Paulius pagalvojo: “Bet turėjai laiko pastebėti vieną

mažytę betvarkę, kurią palikom.”

Neigiamos Džeinės mamos pastabos kartu su teigiamų pastabų nebuvimu privertė Džeinę patikėti,

kad padaryta klaida yra svarbiausia. Kad ta mažytė klaida nubraukė visą, daug didesnį, pasiekimą –

4

viso namo sutvarkymą. Jos pasiekimas liko nepastebėtas, o klaida – išdidinta. Iš šios ir daugybės

panašių situacijų Džeinė išmoko, kad jeigu kažkas nėra atlikta nepriekaištingai, tuomet tai tik parodo,

kad esi nepakankamai geras. Ši žinutė buvo kartojama ir jos tėvo. Štai viena iš tokių situacijų.

DŽEINĖ sporte

Kai Džeinei buvo 16, jos tėvai atėjo pažiūrėti jos mažojo beisbolo rungtynių. Tą vakarą Džeinė, kuri

aplamai buvo viena geriausių sportininkių, atmušė kamuoliuką 4 kartus, 3 iš jų išmušė kamuoliuką už

stadiono pabaigą žyminčios linijos ir vieną kartą jai teko palikti žaidimą. Džeinė buvo apimta

džiaugsmo. Niekas iš jos pažįstamų nebuvo sugebėjęs išmušti kamuoliuko už stadiono ribų 3 kartus

per vienerias rungtynes. Po rungtynių, ji nekantravo pamatyti tėvus. Ji tikėjosi, kad jie ja labai

didžiuosis, ir gal net tai pasakys garsiai. Su didžiule šypsena veide ji nubėgo prie tėvų ir sušuko: “Na, ir

kaip mano pasirodymas?”

“Oho, trys už stadiono ribų!”- ištarė tėtis. Tuomet jis palinko link Džeinės ir sušnibždėjo: “Bet negaliu

patikėti, kad tau teko palikti žaidimą.” Džeinės širdis nuriedėjo į pakulnes. Akyse pasirodė ašaros. Ji

sėdėjo apšąlus keletą sekundžių, tuomet ištarė “Turiu eiti,”- apsisuko ir nubėgo. Ji ieškojo, kur galėtų

pasislėpti, jos skruostais riedėjo ašaros.

Abu Džeinės tėvai buvo linkę matyti neigiamas puses, bet ypač Džeinės mama. Nenorėdami, kad

Džeinė taptų pernelyg savimi patenkinta ar pasikėlusi, jie to nepastebėdami bandė ją motyvuoti per

kritiką, vis nudodydami Džeinės klaidas. Jie ją girdavo, bet jų įprotis vis pridėti kažką neigiamo stūmė

Džeinę į depresiją, kartu sukeldami pyktį. Ji jautėsi lyg niekad nesugebėtų visko padaryti teisingai.

Kartais ji nekęsdavo tėvų, kitais kartais galvodavo, kad galbūt yra kažkas negerai su ja pačia ar kad

tikriausiai jos neįmanoma mylėti.

Džeinės vidinis filmas buvo sudarytas iš milijono tokių situacijų. Džeinės gyvenimo vaizdo įrašas

susideda iš tokių prisiminimų. Mes visi turime panašų vaizdo įrašą savo galvoje.

Šis vaizdo įrašas visuomet sukasi Džeinės galvoje jai net nesistengiant jo `iškviesti`. Vaizdo grotuvas

iškviečia tam tikrus prisiminimus automatiškai, sukeldamas toje situacijoje patirtus jausmus. Šie

prisiminimai ir jausmai ateina kartu su Džeinės situacijos atlikta interpretacija. Ta interpretacija

nebūtinai yra teisinga.

Pavyzdžiui, Džeinė galbūt yra įsitikinusi, kad mama jos nemyli. Tai nebūtinai yra teisinga. Greičiausiai

mama Džeinę myli, bet yra emocionaliai nestabili, turi žemą savivertę, turi prastus auklėjimo įgūdžius,

ar galbūt turi kitokių problemų. Bet kadangi abu tėvai reaguoja į Džeinę neigiamai, Džeinė padaro

išvadą, kad tikriausiai yra kažkas su ja negerai ir kad jos neįmanoma mylėti. Ji abejos, ar sugeba žaisti

mažąjį beisbolą, nors ir yra viena iš geriausių žaidėjų. Ji greičiausiai nuspręs įrodyti, kad yra gera

žaidėja, dėdama dar daugiau pastangų, norėdama sulaukti pritarimo iš tėvų. Tas pritarimas galbūt

niekada neateis. Džeinė taps pikta, kad jos tėvai yra tokie kritiški, jausdamasi sužlugdyta kaskart, kai

tik ką nors pasiekia ir gauna pastabą.

Gyvenimas yra vaizdo įrašo autorius, o Džeinė yra šio filmo aktorė. Problema ta, kad Džeinė yra šio

filmo redaktorė taip pat. Kaip redaktorė, tik ji pati nusprendžia, ką verta palikti, o ką ištrinti. Ji pati

sprendžia, kas yra svarbu ir kas ne, kas yra tiesa ir kas ne. Tai reiškia, kad vaizdo įrašas nėra

objektyvus, registruojantis faktus, dokumentinis filmas. Tai Džeinės požiūriu pagrįsta versija, šis

filmas yra pagrįstas Džeinės praeities įvykių interpretacija – jos subjektyvaus požiūrio. Neįžvelgianti

5

kaltės tėvų kritikoje, Džeinė patiki dalykais, kurie yra netiesa. Jeigu Džeinė supyksta, ji jaučiasi

sutrikusi ir nesupranta, kas būtent yra su ja blogai, kad tėvai su ja šitaip elgiasi.

Džeinė pasirenka tam tikrus vaizdo įrašus, kurie, jos nuomone, yra svarbūs ir turėjo didelę įtaką jos

gyvenime. Šio proceso metu ji gali ištrinti kai kuriuos teigiamus įvykius, pavyzdžiui, stipendijos

laimėjimą keliuose universitetuose, nes tai jai nepasirodė labai svarbu.

DŽEINĖ: antra vieta

Pabaigus 12 klasę, mokyklos direktorius pakvietė Džeiną ir Lizą į savo kabinetą. Jis tuojaus pat pradėjo

girti Lizą už jos pasiekimus moksluose, dėl ko ji nusipelnė sakyti baigiamąją kalbą per atsisveikinimo

su absolventais ceremoniją. Teikdamas pagrindinį dėmesį Lizai, direktorius pasakė, kad Liza turi

parengti kalbą, kuri užimtų 10 minučių. Džeinė sėdėjo ir klausė, laukdama savo eilės, tikėdamasi tokių

pat pagyrų, nes ji žinojo, kad ji užsidirbo sveikinamąją kalbą per ceremoniją. Kai direktorius baigė

pokalbį su Liza, jis trumpai žvilgtelėjo į Džeinę ir tepasakė: “Džeine, tu esi antra. Tavo kalba turi būti

tik 3 minučių.“ Džeinė nudelbė akis į grindis. Ji jautėsi pažeminta. Jos džiaugsmas išgaravo, ji jautėsi

pikta. Direktorius elgėsi taip, lyg jos pasiekimai visiškai nieko nereikštų.

Stipendijos laimėjimas Džeinei sako, kad ji yra labai protinga, bet pastabos apie tai, kad ji yra “antra”,

duoda suprasti, kad ji nepakankamai gera, kad jos sugebėjimai vis dar nėra pakankami.

Gyvenime Džeinę lydės tokie pat jausmai vėl atsidūrus į panašią situaciją. Paprastai mes jaučiame

pasididžiavimą ir begalinį džiaugsmą gavę stipendiją, bet Džeinę lydės nusivylimas, abejonės dėl savo

sugebėjimų ir apmaudas, nes jos buvimas antra buvo nušviestas neigiamai, kas davė jai suprasti, kad

jos pasiekimai yra nesvarbūs.

Turint visa tai galvoje, kaip atrodys Džeinės vaizdo įrašas, jeigu ji paliks tik neigiamas visų savo

pasiekimų interpretacijas, kur dėmesys buvo telkiamas ties tuo, ko pritrūko, kas būtų galėję būti

geriau? Kaip ji gali atskirti savo pasiekimus nuo nesėkmių, kai tik pastarosios būdavo išryškinamos?

Kaip ji gali pasitikėti savimi, kai tas pasitikėjimas buvo pastoviai sukrečiamas? Kaip ji gali patikėti, kad

yra unikali ir svarbi, kai jos jausmai visuomet būdavo paneigiami, kai jos pasitikėjimas visuomet

būdavo sutryptas? Ar Džeinė vertins savo gerus pažymius, savo pasiekimus sporte, populiarumą

klasėje, apdovanojimus, muzikinius sugebėjimus? Tikriausiai ne. Deja, jos požiūris į save bus grįstas

nusivylimais, kritika, apibarimais, jos jausmų ignoravimu, nepritarimu ir emocine prievarta. Ji matuos

save pagal žmonių, kurių nuomonė jai labiausiai rūpi (autoritetų, pvz., tėvų, mokytojų, direktoriaus ir

pan.), atsiliepimus. Pagal visus atsiminimus, pamokas, nusivylimus ir skaudžius žodžius Džeinė

susiformuos savęs atvaizdą.

Ar matai problemą?

Džeinės savęs supratimas, nulemtas susidariusių situacijų, yra netikslus.

Džeinės įvykių analizė ir interpretacija yra neteisinga.

Džeinės vaizdo įrašas yra iškreiptas.

Džeinės savęs atvaizdas yra pagrįstas neigiamais, netiksliais atsiminimais.

Džeinė negerbia žmogaus, kuris yra vaizduojamas šiame vaizdo įraše – savęs. Ji turi žemą

savigarbą.

6

Kaip ir Džeinė, kiekvienas iš mūsų turime vaizdo įrašą galvoje. Jis mums labai svarbus, nes jame yra

išsaugota visa mūsų patirtis, žinios ir pamokos, kurios formuoja mūsų elgesį, įsitikinimus ir vertybes.

Jeigu naudosime vaizdo įrašą teisingai, jis mums padės peržiūrėti ir apgalvoti praeities įvykius, jais

pasidžiaugti, kažko pasimokyti ir pasinaudoti įgytom žiniom.

Žmonės su sveika savigarba turi vaizdo įrašus, kurie susideda tiek iš teigiamų, tiek iš neigiamų įvykių.

Kadangi jų aplinka buvo labiau padrąsinanti, pritarianti ir balansuota, jie sugeba atsirinkti, įvertinti ir

pasinaudoti gauta informacija teisingai.

Žmonės su žema saviverte turi vaizdo įrašą, kuris susideda iš teigiamų ir neigiamų įvykių, bet jie yra

gavę tokį kiekį neigiamų atsiliepimų, kad pradeda telkti dėmesį tik ties jais, o teigiamus atsiliepimus

ištrina kaip kažką neįprasto, taigi, neįtikinamo. Jie numoja ranka į komplimentus ar juos nuvertina,

nes jie yra užprogramuoti matyti viską tik iš neigiamų pusių ir ieškoti, kas juos daro netobulais. Jie yra

įsikibę į neigiamus atsiminimus ir laiko juos svarbiausiais. Taigi, žmogus su žema saviverte atmeta

teigiamus dalykus, išdidindamas neigiamas puses. Kaip ir buvo išmokytas, jis koncentruojasi ties

nesėkmėm, ydom, nepakankamais gabumais ir trūkumais, lyg jie būtų vienintelės svarbios detalės ir

vienintelė patikima informacija. Akivaizdu, kad vaizdas gaunasi labai iškraipytas, bet tas vaizdas yra

pagrindas jiems vertinant save.

Šie žmonės iškraipo realybę to nenorėdami. Jie net neįsivaizduoja, kad jų filtravimo sistema yra

neiteisinga. Jie paprasčiausiai apdoroja informacija pagal tai, kaip jie buvo išmokyti ją apdoroti. Jie

nežino, kad perdirba informaciją kitaip nei žmonės su sveika savigarba. Jie įsitikinę, kad jų vaizdo

įrašas yra tikslus, o jų išvados apie save yra teisingos. Galų gale, juk tai yra atsiliepimai, kuriuos gavo

augdami. Jie gyvena įsitikinę, kad tie atsiliepimai yra teisingi ir dėl to jų susiformuotas požiūris į save

yra teisingas.

Pavyzdys:

Zekas, vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, turintis du aukštuosius, yra prašomas atlikti solo

vietiniame renginyje. Jis jaučiasi pamalonintas tokio prašymo ir mėgsta dainuoti, bet tampa nervingas

ir bijo padaryti klaidą bei apsikvailinti. Jis žino esąs daugiau nei vidutinis atlikėjas, bet nerimauja, kad

žmonės iš jo tikėsis daugiau, nei jis gali suteikti, nes jis yra muzikos mokytojas, studijavęs muziką

universitete.

Zekas atlieka savo solo padarydamas dvi klaideles (mažytes, neįmanomas pastebėti). Po atlikimo, prie

Zeko prieina keleras žmonių pasakyti komplimentų. Komplimentai dosnūs ir Zekas jais džiaugiasi, bet

jaučiasi esąs sukčius. Sau jis sako: “Jie paprasčiausiai nesupranta, kad mano atlikimas nebuvo geras.

Jeigu tik jie žinotų apie mano klaidas, jie man viso to nesakytų” arba “Jie tik bando mane guosti, nes

girdėjo mano klaidas”. Zekas jaučiasi pažemintas ir prislėgtas.

Žmonės su žema savigarba yra profesionalai, kai reikia atrinkti ir ištrinti teigiamus dalykus. Zekas

puikiai atliko savo solo, bet jis buvo išmokytas, kad viskas, kas nėra tobula, yra blogai.

Žmonėms, kurie klausėsi, atlikimas patiko, bet Zeko filtravimo sistema nuvertina komplimentus. Jis

telkia dėmesį ties mažom klaidelėm ir jaučiasi blogai. Žmonės su žema savigarba yra gabūs, kai reikia

paversti teigiamus atsiliepimus neigiamais.

7

Pavyzdys:

Sihieb pastebi, kad jo mergina Minė yra labai nepasitikinti savimi. Jis stengiasi jai sakyti

komplimentus ir vardina viską, kas jam joje patinka.

Vieną vakarą, jis pastebi, kad Minės naujas apkirpimas yra labai patrauklus ir su dideliu entuziazmu

ištaria: “Oho, Min, man labai patiko tavo naujasis kirpimas. Atrodai nuostabiai.“ Minė parausta. Ji

mąsto, ar tai reiškia, kad senasis kirpimas jam buvo negražus.

Žmonės su žema savigarba yra patikėję blogiausia apie save. Jie tuo tikėjo taip ilgai, kad yra pasiruošę

numoti ranka į bet kokį teigiamą atsiliepimą, kuris yra priešingas tam, kuo jie tiki. Jie nepasitiki

komplimentais ir pagyrimais bei dažnai apverčia juos iš kitos pusės. Kadangi jie pastoviai save stebi (ir

pagalvoja kiekvieną ištartą žodį ir veiksmą), juos lengva sutrikdyti, kai jie patenka į dėmesio centrą.

Kai žmonėms su žema savigarba yra pasakoma, kad jų susidarytas neigiamas savęs vaizdinys yra

neteisingas ir neatitinkantis realybės, jie tuo netiki. Kai jiems yra išvardinami visi jų pasiekimai, jie

randa būdų, kaip tą informaciją nuvertinti. Kad jų požiūris į save yra neteisingas jiems sunku suvokti.

Kaip jie gali patikėti, kad vaizdas, pagal kurį jie grindžia visą savo gyvenimą, yra neteisingas? Prašyti

suvokti, kad jis buvo neteisus visus tuos metus, yra tas pats, kas reikalauti religingo žmogaus abejoti

jo religijos pagrindinėm taisyklėm. Tai tas pats, kas prašyti atsidavusio Demokrato tapti Republikonu.

Tokia rekomendacija yra neįmanoma suvokti ir priimti. Pasakymas, kad žmogus su žema savigarba

visus tuos metus darė svarbius savo gyvenimo sprendimus pagal iškraipytą informaciją, yra

nesuprantamas. Tai žemos savigarbos užsispyrusi ir tvirta prigimtis.

Kas kenčia nuo žemos savigarbos?

Galime manyti, kad žmonės su žema savigarba yra nesėkmingi profesinėje srityje ar santykiuose su

kitais žmonėmis, bet tai nebūtinai yra tiesa, nes žmonių su žema savigarba yra visose srityse. Jie yra

vadovai, profesionalai, verslininkai, paprasti darbininkai, įgudę darbininkai, mokytojai, raštininkai,

grožio salonų darbuotojai ir pan. Jų yra visur. Jie gali būti didžiai išsilavinę ar neturėti išsilavinimo. Jie

gali būti moterys ir vyrai, jauni ir seni, turtingi ir vargšai, viengungiai ir vedę ar išsiskyrę. Jie egzistuoja

visose tautose. Jų yra tarp religingų, ateistų ir agnostikų. Jų yra miestuose ir kaimuose. Kai kurie eina į

terapiją, kai kurie neina. Kai kurie žino, kad turi žemą savigarbą, kiti nežino.

Žemos savigarbos keitimas ir taisymas reikalauja kelių svarbių įgūdžių. Kai baigsi skaityti šią knygą,

sugebėsi:

Atpažinti, kodėl turi žemą savigarbą.

Įvardinti, kokios neigiamos įtakos tavo gyvenime turi žema savigarba.

Atpažinti savo reakcijas, sukeltas žemos savigarbos.

Suprasti, kaip šios reakcijos neigiamai veikia tavo gyvenimą kasdien.

Atpažinti elgesio ypatumus, sukeltus žemos savigarbos, ir kaip juos keisti.

Atpažinti naujas, geresnes elgesio alternatyvas.

Susiformuoti strategiją, kuri padės įveikti žemą savigarbą.

Susiformuoti naują gyvenimą.

Kai išmoksi teisingo elgesio taisykles, tavo užduotis bus taikyti jas savo gyvenime. Ieškok pagalbos iš

profesionalo, jeigu jauti, kad nesugebėsi pasikeisti pati.

8

Sorensen Savigarbos Testas

Pažymėk visus teiginius, kurie tau tinka.

1. Esu nerimastinga naujose socialinėse situacijose, kur nežinau, ko iš manęs yra tikimasi.

2. Man sunku girdėti kritiką mano atžvilgiu.

3. Bijau apsijuokti.

4. Esu linkusi išdidinti savo klaidas ir nuvertinti savo pasiekimus.

5. Esu kritiška savęs ir kitų atžvilgiu.

6. Karts nuo karto jaučiuosi sugniuždyta ir prislėgta.

7. Didelę laiko dalį esu nerimastinga ir jaučiu baimę.

8. Kai kas nors blogai su manim elgiasi, jaučiuosi taip, lyg būčiau to nusipelniusi.

9. Turiu sunkumų atsirenkant, kuo galiu pasitikėti ir kada galiu pasitikėti.

10. Dažnai jaučiuosi lyg nežinočiau, kaip tinkamai elgtis ar ką pasakyti.

11. Aš labai rūpinuosi savo išvaizda.

12. Mane lengva sutrikdyti/sugėdinti.

13. Man atrodo, kad kiti žiūri kritiškai į viską, ką darau ar sakau.

14. Bijau padaryti klaidą, kurią kiti galėtų pastebėti.

15. Dažnai jaučiuosi prislėgta dėl to, ką pasakiau ar padariau, ar ko nepasakiau/nepadariau.

16. Vengiu kažką keisti gyvenime, nes bijau padaryti klaidą ar patirti nesėkmę.

17. Pradedu gintis ar puolu, kai suvokiu, kad kitas mane kritikuoja.

18. Aš daug ko nesiekiau, nors ir būčiau sugebėjusi pasiekti, iš baimės ar vengimo.

19. Aš leidžiu baimei ir nerimui įtakoti mano sprendimus.

20. Aš linkusi neigiamai mąstyti.

21. Man sunku jaustis patogiai sekso metu, droviuosi.

22. Aš esu vienas iš dviejų: asmuo, kuris atskleidžia per daug asmeninės informacijos; asmuo,

kuris retai kada atskleidžia asmeninę informaciją.

23. Dažnai jaučiu tokį stiprų nerimą, kad nežinau ką pasakyti.

24. Aš dažnai viską atidėlioju kitam kartui.

25. Vengiu konfliktų ar stoti į akistatą su kuo nors.

26. Man yra sakę, kad esu jautri.

27. Jaučiausi prastesnė ar mažiau sugebanti nei kiti, kai buvau vaikas.

28. Esu linkusi manyti, kad turiu aukštesnius standartus nei kiti.

29. Dažnai jaučiu, kad nežinau, ko iš manęs yra tikimasi.

30. Aš dažnai save lyginu su kitais žmonėm.

31. Aš dažnai manau blogai apie save ar kitus.

32. Dažnai jaučiu, kad kiti su manimi blogai elgiasi ar kad manim naudojasi.

33. Vakarais dažnai persuku savo dienos įvykius, analizuoju, ką padariau ir pasakiau ar ką kiti man

pasakė ar padarė.

34. Aš dažnai darau sprendimus, kurie patenkins kitus, neatsižvelgiant į tai, ko pati noriu.

35. Dažnai manau, kad kiti manęs negerbia.

36. Dažnai nutyliu savo nuomonę, neatskleidžiu savo idėjų ar jausmų, kai esu žmonių grupėje.

37. Kartais meluoju, kai manau, kad tiesa pritrauks kritiką ar sukels atstūmimą.

38. Bijau, kad padarysiu ar pasakysiu ką nors, kas privers mane atrodyti kvailai ar nepakankamai

informuota.

9

39. Aš nekuriu ateities planų.

40. Aš lengvai prarandu drąsą.

41. Aš sunkiai suprantu savo jausmus.

42. Užaugau disfunkcinėj aplinkoj.

43. Manau, kad mano gyvenimas yra sunkesnis nei kitų žmonių.

44. Dažnai vengiu situacijų, kuriose jaučiu, kad jausiuos nepatogiai.

45. Esu linkusi į tobulumą, jaučiu poreikį atrodyti nuostabiai ir viską daryti tobulai.

46. Man gėda valgyti vienai viešumoje, eiti į kiną be kompanijos ir pan.

47. Dažnai jaučiuosi pasipiktinus ar įžeista kitų žmonių elgesio ir žodžių.

48. Kartais, kai jaučiu nerimą ar esu nusiminusi, jaučiu daugumą šių simptomų: pašėlusiai plaka

širdis, prakaitavimas, besikaupiančios ašaros akyse, raudonavimas, sunkumas nuryjant ar lyg

gumulas būtų gerklėje, drebėjimas, bloga dėmesio koncentracija, galvos svaigimas,

blogumas, paleisti viduriai, einantys kūnu šiurpuliai.

49. Labai bijau kritikos, nepripažinimo ir atstūmimo.

50. Pasitikiu kitų žmonių nuomone, kai priimu sprendimus.

Jeigu pažymėjai:

0-4 teiginius: turi pakankamai sveiką savigarbą.

5-10: turi nedidelių problemų su savigarba.

11-18: turi vidutiniškai žemą savigarbą.

19-50: turi labai žemą savigarbą.

Svarbu suprasti, kad tavo rezultatas nerodo, kad esi žemesnis asmuo. Šis testas tik matuoja tavo

pačios požiūrį į save.

Jeigu žiūri į save sveikai, surinksi mažai taškų. Jeigu tavo požiūris į save nėra sveikas, tuomet surinksi

daug taškų.

Prisimink, kad bus sunku užauginti vaikus su sveiku požiūriu į save, jeigu pačios požiūris yra

neteisingas. Net nepastebėdama perleisi savo požiūrį, baimes, elgesį ir mąstymą vaikams.

10

PASVEIKIMAS

Nors mūsų gyvenimo situacijos yra skirtingos, kiekvienas iš mūsų turim galios pakeisti savo gyvenimą.

Mes galim tapti savo laivo kapitonais – asmenimis, kurie valdo gyvenimą savo rankomis. Mes galime

žengti žingsnius, kurie atstatys mūsų viltis, motyvaciją ir atnaujins pasitikėjimą savimi: žingsnius, kurie

suteiks šviežią požiūrį į ateitį ir atneš pokyčius į mūsų gyvenimą. Mes galime įgyti naujų įgūdžių,

galime išmokti stoti akis į akį su savo baimėmis, galime pradėti gyvenimą iš naujo, galime nusistatyti

naujus gyvenimo tikslus ir įgyti priemones, kurios padės įgyvendinti tuos tikslus. Mums nebereikia

būti prisirakinus prie žemos savigarbos grandinės.

Ko mums būtinai reikia – tai nori keistis. Nusiteikimo įdėti pastangų ir energijos pasveikimui nuo

triuškinančio žemos savigarbos poveikio. Kai kurie iš mūsų priims poreikį pasikeisti kaip iššūkį, kliūtį,

kuri neleidžia judėti į priekį, bet kurią įmanoma pajudinti ir patraukti iš kelio. Kitiems šis pasikeitimas

atrodys kaip nepajudinama užtvara. Tiesa ta, kad visi turime galios keistis jeigu to labai norime. Tai

pasirinkimo klausimas. Tie, kurie nenorės įdėti darbo į pasikeitimą, ir toliau tęs gyvenimą žlugdančias

elgesio schemas vietoj to, kad pagerintų savo gyvenimą. Jie pasirinks likti užgniaužtais, vergaujančiais

saviapgaulei ir būti labai nelaimingais. Tie, kurie pasirinks dirbti link gyvenimo pagerinimo, kurie

aktyviai dirbs gerindami savigarbą, susilauks apdovanojimų: kiekvienas žingsnis į pasveikimą vieną po

kitos naikins žemos savigarbos grandinės dalis.

xxxxx

Knygos autorė siūlo nusipirkti užrašų knygutę. Darant pratimus reikės užsirašyti atsakymus, mintis ir

kitą reikalingą informaciją. Ji taip pat siūlo užsirašyti bet kokius ateinančius jausmus, atsiminimus ir

bet ką, kas ateina į galvą, skaitant šią knygą.

11

UŽDUOTYS

Pirmas pratimas

Šioje knygoje rasite patarimų, kurie padės išsiaiškinti tavo požiūrį į save, atpažinti kodėl tos neigiamos

mintys yra nelogiškos ir neteisingos.

Jeıgu atpažinai, kad turi žemą savigarbą, ir nori sužinoti kodėl ar ką daryti, pabandyk šiuos pratimus.

Nesitikėk juos įvykdyti per savaitę ar mėnesį. Leisk tiek laiko, kiek reikės ir dirbk tik tada, kai jauti, kad

gali. Naudok naują užrašų knygutę, skirtą tik darbui su šia knyga, kad vėliau galėtum peržiūrėti, ką

parašei ir sekti pasikeitimus.

Svarbu pažymėti tuos įvykius, kurie prisidėjo prie tavo žemos savigarbos. Kai atpažįstame situacijas ir

aplinkybes, kurios sukūrė mūsų neigiamą požiūrį į save, esame labiau pasirengę atsijoti realybę, kas iš

tiesų esame. Daugybė žmonių nesuvokia, kad atėjo iš disfunkcinės aplinkos, nes tai yra viskas, ką esa

patyrę ir neturi su kuo savo patirties palyginti. Būdami suaugę, mes esame labiau patyrę įžvelgti tiesą

praėjusių metų įvykiuose. Galbūt netgi suvokiame, kad prieš mus buvo emociškai ar kitaip

smurtaujama. Suvokiant visa tai geriau suprantame, kodėl matome save būtent taip, ir galime

pakeisti savo interpretaciją.

Daugelis žmonių vengia šio pratimo. Jie nenori blogai galvoti apie savo tėvus ar kitus autoritetus, jie

nenori sutelkti dėmesio į liūdesį. Tačiau pasiryžimas įvertinti praeitį yra svarbus suvokimui, kodėl mes

jaučiamės taip, kaip jaučiamės – kodėl save matome neigiamoje šviesoje – tai svarbu kovojant su

žema savigarba.

Užrašų knygutėje padaryk keturis stulpelius. Pirmąjį stulpelį pavadink “Teigiama”, antrąjį stulpelį

pavadink “Neigiama”, trečiąjį stulpelį – “Jausmai”, o ketvirtąjį – “Asmuo”.

1. Įvardink 5-10 situacijas iš savo vaikystės, kurios, tavo manymu, suformavo tavo požiūrį į save

(nebūtinai neigiamą) – tavo savivertę. Tai gali būti skausminga. Duok šiam pratimui tiek laiko,

kiek reikia. Kuo daugiau pavyzdžių, tuo geriau.

2. Aprašyk situaciją “Teigiama” ar “Neigiama” stulpelyje, priklausomai nuo situacijos.

3. Įvardink, kaip tada jauteisi, pvz., buvo liūdna, gera, buvau pažeminta, atėmė drąsą,

pasitikėjimą, buvo pikta, padidėjo pasitikėjimas savimi ir pan. Jeigu tavo įvykių sąraše yra

daug pavyzdžių, kuriuose jauteisi apleista, ignoruojama, atstumta, kritikuojama, išjuokta ir

pan., tuomet tu radai savo žemos savivertės priežastį.

4. Išvardink žmones, kurie dalyvavo tuose įvykiuose. Kas jie tokie? Ar situacijose vyrauja tie

patys, ar skirtingi žmonės? Surašyk jų vardus.

Jeigu pabaigei vardinti įvykius, dabar pagalvok, kaip šios patirtys ir žmonės suformavo tavo požiūrį į

save. Ar matai kokių nors pasikartojimų kitų žmonių elgesyje su tavimi ir tavo reakcijose? Ar gali būti,

kad žmonės, kurie elgėsi su tavim blogiausiai, patys turėjo problemų ir `išsikrovė` ant tavęs? Galbūt

jie buvo per daug griežti, kritiški ar per daug reikalaujantys iš tavęs, nes kažkas taip elgėsi su jais? Ar

matai, kad tavo susidarytas savęs vaizdas nėra tikslus?

12

Dažnai visa tai sunku suprasti. Nesitikėk per daug, pirmą kartą atlikus šitą pratimą. Būtų gerai, jeigu

su kuo nors pakalbėtum apie šiuos įvykius – drauge, broliu/sese ar terapeutu. Atsiliepimai,

palaikymas ir šių įvykių interpretacijos iš jų pusės gali pagelbėti.

13

Antras pratimas

Kadangi mūsų įvykių interpretacijos yra vienpusės, jos gali būti iškreiptos ir neteisingos. Galbūt

neprisimename ar nepastebėjome kažkokių svarbių detalių. Galbūt buvome per jauni suvokti tų

įvykių reikšmę. Pasikalbėjimas su kitais tų situacijų dalyviais gali suteikti papildomos įžvalgos ir pridėti

trūkstamų detalių. Jei įmanoma, pabandyk šį pratimą.

Jeigu turi sesių ar brolių, pakalbėk su jais apie vaikystę.

1. Paklausk jų, kaip jie prisimena aplinką, kurioje užaugo.

2. Kartu prisiminkite savo vaikystę.

3. Užduok jiems klausimus. Sužinok, ar jie prisimena tavo užregistruotus įvykius taip pat, kaip ir

tu.

4. Paklausk, kaip jie jaučiasi, kaip jie žiūri į save. Kokių sunkumų jie turėjo? Palygink, ar jūsų

sunkumai sutampa.

5. Užsirašyk dalykus, kurie sutampa ir papildomas detales apie tavo prisimintus įvykius.

Žmonės gali užaugti tuose pačiuose namuose, bet prisiminti vaikystę skirtingai dėl daugelio

priežasčių. Dažnai jauniausias vaikas atsimena vaikystę kitaip nei vyriausias dėl pasikeitusios tėvų

finansinės ar išsilavinimo padėties, tėvams labiau subrendus ir įgavus naujos auklėjimo patirties.

Suaugusieji, žiūrėdami į praeitį, gali ją matyti kitaip dėl esamos emocinės būklės ar turimų problemų.

Jeigu tavo sesės/broliai prisimena įvykius skirtingai, tai nereiškia, kad tavo patirtis buvo netikra.

Galbūt tavo prisimintos situacijas turėjo neigiamos įtakos tik tau. Šis pratimas yra skirtas tam, kad tu

gautum papildomos informacijos apie įvykius, kurie suformavo tavo požiūrį į save, o ne tam, kad

suteiktų daugiau abejonių.

14

2

Akis į akį su baime ir nerimu

DŽEINĖ: jos santuoka su Džonu

Džeinė sutiko savo vyrą, Džoną, jai studijuojant magistrą, jam mokantis Teisės universitete. Kai jie

pradėjo susitikinėti, Džonui buvo sunku planuoti susitikimus iš anksto. Jo namų darbai trukdavo kelias

valandas intensyviai mokantis, todėl jam būdavo sunku rasti laisvo laiko. Baimindamasi, kad

nesugebės Džono išlaikyti, Džeinė tapo nervinga, negalėdama su juo susitikti nuolatos.

Kai Džonui reikėdavo pertraukos nuo mokslų, jis paprastai paskambindavo Džeinei, tikėdamasis, kad ji

bus laisva. Supratusi, kad galės susitikti su Džonu reguliariai, jei bus pastoviai laisva, Džeinė atsisakė

sporto klubo, paliko mažojo beisbolo komandą ir galiausiai apleido savo draugus.

Jie susituokė tuoj pat po Džono universiteto baigimo. Džeinė tikėjosi, kad dabar ir jis norės visą savo

laiką praleisti su ja. Tačiau jis plėtė savo hobių sąrašą ir daug laiko leido su savo draugais, o Džeinė

jautė, kad ji jam nėra svarbi.

Džeinė vis labiau ir labiau nerimavo dėl jų santykių ir jos mintyse nebuvo nieko kito, tik Džonas.

Apsėsta abejonių, ar Džonui ji vis dar svarbi, Džeinė sau pasižadėjo tapti tobula žmona. Tačiau Džono

reakcija vis didino jos baimę. Jis atrodė pamalonintas jos pastangų, bet vis primindavo, kad ji turėtų

daugiau laiko praleisti su savo draugais. Jis netgi pasiūlė Džeinei susirasti darbą, ką ji suprato kaip

būdą ją nustumti į šalį. Dėl ko daugiau jis norėtų, kad ji turėtų atskirą gyvenimą be jo?

Išsigandusi, kad tuoj praras Džoną, Džeinė, norėdama Džoną laikyti arčiau savęs, pradėjo kontroliuoti

jo laiką, leidžiamą su kitais žmonėm. Džonas, pastebėdamas, kokia valdinga tapo Džeinė, pradėjo ją

kritikuoti, sakydamas, kad ji prie jo visą laiką kabinėjasi, nors ir pats lygiai taip pat turėjo savų

reikalavimų.

Po trijų santuokos metų, Džonas pranešė, kad pradeda skyrybų procesą. Džeinė buvo šokiruota

išgirdusi, kad jos didžiausia baimė tapo realybe. Ji kuriam laikui sustingo, vėliau sukilo įniršis. Kaip jis

drįsta ją palikti po to, kai ji atidavė jam visą save? Ji nusprendė, kad tikriausiai jis jos atsikrato, nes

jam pradėjo sektis darbe.

Apimta siaubo, Džeinė mąstė, ką dabar darys. Džonas buvo visas jos gyvenimas. Apimta baimės,

Džeinė mąstė, ar sugebės savimi pasirūpinti. Kaip jis galėjo taip pasielgti? Ji nusprendė, kad jos mama

buvo teisi. Džeinė nieko nesugebėjo daryti teisingai – ji nesugebėjo net išlaikyti savo vyro šalia – ji yra

nevykėlė.

Baimė ir nerimas yra pagrindinės jėgos, lydinčios žmogaus, su žema savigarba, gyvenimą. Nors ir toks

asmuo kaip Džeinė turi daug energijos ir jėgų, žemą savigarbą lydintys jausmai nukreipia jos

pastangas į žlugdantį elgesio ratą. Pavyzdžiui, Džeinės didelė baimė būti atstumtai Džeinę įstūmė į

elgesio ratą, kuris sugriovė vienintelį dalyką, kurio ji norėjo – jos santuoką. Kuo dažniau ir kuo stipriau

žmogus leidžiasi būti vedamas baimės, tuo žemesnė yra jo savigarba. Strategijos, naudojamos tai

15

baimei kontroliuoti, dažniausiai būna sėkmingos, priklauso nuo gauto palaikymo ar atstūmimo to

žmogaus gyvenime.

Žmonės su žema savigarba patiria baimę ir nerimą, kurie kyla iš įsitikinimo, kad jis yra nepilnavertis ir

nepakankamai sugebantis vienoje ar keliose gyvenimo srityse. Jie pastoviai nerimauja, kad bet kurią

akimirką, visai to nenorint, gali atskleisti savo trūkumus aplinkiniams ir užsitraukti kritiką, nepritarimą

ir būti atstumti. Iš patirties jie žino, kad į tie dalykai jiems sukelia intensyvius jausmus, nuo

pažeminimo iki gėdos, nuo visiško žlugimo iki nusivylimo. Kai visi šie jausmai juos apima, žmonės su

žema savigarba jaučiasi visiškai užvaldyti ir praranda kontrolę. Ar žmogus yra nepakankamai

kompetetingas ir turi trūkumų, nėra svarbu. Taip pat nėra svarbu, ar kiti žmonės tai pastebi. Kas yra

svarbu, kad ji tuo yra įsitikinus ir tiki, kad bet kurią akimirką kiti `iššiaiškins` tai. Ji tiki, kad kai tai

atsitiks, ji labai kentės. Jos neigiami lūkesčiai veda į bandymą save apsaugoti, o tie bandymai biagiasi

rezultatais, kurių buvo bijota.

Žmogui su žema savigarba grėsmė atskleisti savo trūkumus slypi už kiekvieno kampo, kiekvienoje

naujoje situacijoje ir kiekvienąkart, kai ji nėra atsargi. Ši tikimybė paverčia kasdienį gyvenimą į

nuolatinę kovą, o pasaulis tampa pavojingu priešu.

Keturios baimės, lydinčios žemą savigarbą

Baimės, lydinčios žmogų su žema savigarba, gali būti skirstomos į keturias kategorijas. Asmuo gali

jausti kai kurias iš jų arba visas. Kuo žemesnė savigarba, tuo intensyvesnės ir tuo daugiau baimių.

1. Baimė atskleisti savo trūkumus.

Žmonės su žema savigarba bijo padaryti ką nors, kas patvirtins tai, ką jie mano esant tiesa – kad jie

turi trūkumų, kad jų neįmanoma mylėti, kad jie yra žemesni už kitus žmones. Kadangi jiems trūksta

pasitikėjimo savimi, jiems sėkmė atrodo neįmanoma ir nepasiekiama arba jie gali jaustis sėkmingi

vienoje gyvenimo srityje, bet bijo pradėti daryti ką nors nauja ar skirtinga nei tai, prie ko jie yra

pripratę. Galı būti, kad jie yra realiai sėkmingi žmonės, bet patys abejoja savo sugebėjimais.

Pavyzdys

Deilas užaugo namuose, kur jo tėvai visada šaipydavosi iš jo idėjų ir ateities planų. Jo tėvas, kandus

išėjęs į pensiją buvęs prekybininkas, nuolat kartojo Deilui, kad jis yra „didis ir galingas“ ir yra per geras

jiems. Jis sako savo sūnui, kad geriau jau jis liktų prekių pristatinėtoju, nes geresnio darbo negaus.

Nors Deilas ir nekenčia savo darbo, kur jam prastai mokama ir jokios garantijos neegzistuoja, jis bijo

ieškotis kito darbo. Prisimindamas tėvo žodžius, galvoja, kad galbūt tai viskas, ką jis sugeba. Jis

nerimauja, kad jeigu bandys ieškotis kito darbo, nežinos kaip elgtis ar ką sakyti darbo pokalbio metu.

Jis bijo, kad jam susipins liežuvis ar visai nebus minčių, kai jam bus užduodami klausimai. Nors jis ir

baigęs universitetą, Deilas mąsto, ar sugebėtų atlikti sudėtingesnį darbą. Nuspręsdamas negaišti savo

laiko ir bijodamas, kad tik patvirtins savo nemokšiškumą, jis net nepradeda geresnio darbo paieškų.

Deilas, kaip ir kiti žmonės su žema savigarba, abejoja savo sugebėjimais ir jaučiasi nevertas geriau.

Visą gyvenimą jam buvo sakyta, kad jis turi pasitenkinti tuo, ką turi ir nesitikėti per daug. Deilas

16

nesuvokia, kad jo tėvas savo neigiamą nuomonę grindžia paties nusivylimu bei kartėliu, sukeltu jo

paties nepilnavertiškumo komplekso.

Kai žmogus su sveika savigarba yra atmetamas – negauna darbo, jis nemano, kad tai reiškia

nepakankamus jo sugebėjimus. Jie paprasčiausiai pagalvoja, kad tikriausiai buvo žmonių su didesne

kvalifikacija. Nors ir musiminę, jie ieško darbo toliau. Žmonės su žema savigarba labai atidžiai

`skaičiuoja` visus nusivylimus ir priima juos asmeniškai. Jie mano, kad visos nesėkmės atspindi jų

prastus sugebėjimus ir nepakankamą vertę bei tikisi, kad bus atstumti ir ateityje.

Žmonės su žema savigarba didžiąją laiko dalį yra budrūs – laukia, stebi, galiausiai pradeda vengti bet

kokios situacijos, kuri galėtų atskleisti jų trūkumus. Kaip ir Deilas, kuris nesiunčia savo CV,

galvodamas, kad jo pastangos vis vien nueis veltui ir jis jausis dar blogiau. Jis tampa ypatingai budrus

ir stengiasi iš anksto numatyti ir pasiruošti tokioms grėsmingom situacijom, tikėdamasis jų išvengti.

Jis nenori blogai jaustis ar apsijuokti prieš kitus. Jis renkasi nekeisti situacijos ir lieka savo

nuobodžiame darbe.

Jis jaučia stiprų nerimą naujose ir nenuspėjamose situacijose, todėl randa pasiteisinimų ir atmeta

pakvietimus iš kitų žmonių. Kartais jis ieško vietų, kur galėtų pabūti vienas ir pasislėpti, kad išvengtų

esamo susitikimo ar renginio. Jis meluoja, žinodamas, kad tai padės nuslėpti teisybę. Žmonės su žema

savigarba nepripažįsta, kad meluoja, bet vėliau dėl to jaučiasi blogai. Įvykio vietoje, kada jie meluoja,

jie jaučia tokią didelę baimę, kad tiesa bus išsiaiškinta, jog pasirenka melą kaip išeitį.

Pavyzdys:

Džilei gėda, kad ji neturi nei savaitgalio planų, nei pasimatymo. Kai bendradarbė jos paklausia, ką ji

veiks šį savaitgalį, Džilė meluoja ir išvardina keletą išgalvotų planų, kad sudarytų įspūdį, jog ji turi

aktyvų socialinį gyvenimą. Džilė mano, kad jos tuščias gyvenimas rodo jos nepilnavertiškumą.

(bus tęsinys)