f!$z Pašaukimo keliu

oOL

Žemės keliais vaikščiotipast

Po senaisiais vienuolyno skliautaisgyvenantys šešipranciškonų vienuoliailaiko veltui neleidžia. Be parapiniodarbo, jie suka savo krašto švietimo irkultūros malūną, kuriam išjudintiprireiktų daugybės valdininkų irmokesčių rnokėtojų lėšomis įsteigtųetatų.

Nesakau, kad jie lengvai gyvena -kiekviena minutė nuo ankstyvo rytoiki vėlaus vakaro kam nors skirta."Purnpurėli, ateis brolis Gediminas irviską sutvarkys", - tokiais žodžiaisišskubėdamas pro duris vienuolynovyresnysis Astijus atsikratė "Šarkos"žurnalistės, paskui aštuoniasdešimtrne-tės močiutės. Ir nė viena nesupyko.

Kiekvieną sekmadieni bažnyčiojenėra kur obuoliui nukristi, tačiau čiavisiems jauku. Kartais tarp maldųbrolis Astijus paragina sėstis, nesgalvos apsisuks stovint ar klūpant. 0krikštydamas vaikeli vienuolynovyresnysis pakviečia prieiti arčiaugiedojusius vaikus.

- Žiūrėkite visi išsišiepę, kas čiabus, - sako choristams ir iškilmingaiužbaigia ceremoniją žodžiais: - Aštave krikštiju Giedriaus Pranciškausvardu.

Jauniausias kunigas Gediminas,ėmęsis sunkių klebono pareigų, mano,kad kunigystė yra tarnystė. Viskaspriklauso nuo Dievo malonės iržmonių atsivėrimo tai malonei. Jampatinka Šventojo Rašto žodžiai: "Kur

Vaikų dovana pranciškonams -žolynų vainikas.

Negali atplėšti žvilgsnio nuo šių vosketvirtą savo amžiaus dešimtmetįpradėjusių vienuolių: kaip puošniaibaltuoja abitai - kontrastas violetinėmsstuloms. Sunku patikėti, kad taiptapybiškai ir gražiai atrodantys žrno-nės gyvena Žemaitijoje, 0 ne FederikoFelinio filme, sukurtame iš vaikystėsprisiminimų.

Be jau minėtų brolių, Kretingojegyvena ir dirba pranciškonaiAntanas, Matas, Leopoldas irBenediktas. Čia kartais svečiuo-jasi iš kitų šalių atkeliavęvienuoliai.

viešpaties dvasia, ten ir laisvė".Dažnai girdžiu dabar madin-

gą frazę: "Kas sakė, kad turibūti lengva gyventi?", tadpaklausiau brolio Gedimino,kaip yra iš tiesų.

- Nemanau, kad gyvenimasturi būti sunkus. Atėjęs šešta-dienį i Nazareto sinagogąJėzus taip sakė: "Viešpatiesdvasia ant manęs, jis siuntė,kad neščiau gerąją naujienąvargdieniams, siuntė skelbtiišvadavimą belaisviams, at-merkti akis neregiams" irpanašiai. Jėzus - išvaduotojas,išlaisvintojas. Jis išvaduoja išdvasinės ir fizinės priespaudos,ligų ir suteikia gyvenimoprasmę. Nesakau, kad lengvasu Jėzumi gyventi. Žemėskeliais vaikščioti nėra paprasta, -sako brolis Gediminas.

Klebonas sakė, kad žmonės, daugkalbantys apie smurtą ir baisybes,neprisideda prie smurto ir kančiossumažinimo žemėje, bet varo baimėspropagandą. 0 vienas iš svarbiausiųšėtono ginklų valdyti žmonėms yramirties baimė.

Kaip Gediminas, gimęs ir augęsKretingoje, tapo kunigu, 0 paskui irvienuoliu - broliu pranciškonu?Kunigystės intencija buvo politinė.Netyčia patekęs i pogrindinę jaunimoorganizaciją ėmė gilintis i Lietuvosistoriją, pradėjo matyti žmogausteisių pažeidimus. Jaunuoliui skaudė-jo širdį, kad jo šalis okupuota,gyventojai nutautinti ir baigiamirusinti. Per vieną seselę vienuolęgiliau pažinęs tikėjimą ir norėdamaspadėti savo kraštui pradėjo galvotiapie kunigystę.

Bet po kurio laiko požiūris pasi-keitė. Pasimokęs kelerius metusKauno kunigų seminarijoje, mokslusbaigė Telšiuose, jau nutolęs nuopolitinių ir tautinių idėjų.

- Kol tauta nepažins Dievo meilės,nors ir turės laisvę ir nepriklausomy-bę, nežinos, ką su ta laisve daryti.o mano gyvenimas turės prasmę, jeinors vienas žmogus per mane pažinsDievo malonę, - prisiminė savo keliąi kunigystę brolis Gediminas.

Kas gali tapti broliu? Žinoma, nekiekvienas. Pirmiausia tai turi būtinevedęs tikintis žmogus ir dar ganajaunas. Ar jis turi pašaukimą, paaiš-kėja, kai kuri laiką pagyvena tarpvienuolyno sienų, išsiaiškina šv.Pranciškaus kelią.

22 Šarka

Kiekviena karta turi teisę

Apie vienuolyno gyvenimą ZInomenedaug, na, šiek tiek iš Umberto Ekoknygos "Rožės vardas", bet juk tai XIVamžius! Tiesa, kadaise esu su grupeturistų apžiūrėjusi Pskovo vyrų vie-nuolyną. Kiek buvo apribojimųmoterims: mini sijonėliai draudžiami,ilgos kelnės taip pat. Kretingoje tonėra. Gali užsukti kur nori, bet prielaiptų ir antrąjį aukštą kabo užrašas:"Įėjimas tik vienuoliams".

Gyvename tūkstantmečių sandūrojeir nesitikėkime rasti 1602 metųrpąstymą, kuris buvo ką tik įsteigusSv.Pranciškaus mažesniųjų broliųvienuolyną. Po fundatoriaus grafoJono Karolio Chodkevičiaus 1605metais ant kairiojo Akmenos krantopradėtais mūryti vienuolyno skliautaisgyvena mūsų amžininkai. Jie skridęlėktuvu, po jų stogu - kompiuteris.

Sunku lietuviui, neretai išbartamkunigų, iš tikėjimo patyrusiam tikliūdesį, gedulą ir, atsiprašau, nuobo-dulį, pajusti pamaldose kitus, švieses-nius jausmus - meilę, džiaugsmą.

- Kaip gali būti liūdna, juk meskaip šeima - džiaugiamės vienas kitu,džiaugiamės dangiškuoju tėvu, - sakėbrolis Gediminas.

Jis mano, kad vienuolių tokspašaukimas - įsiklausyti i šios dienosproblemas, perskaityti ir suvokti laikoženklus, kad suprastų, ko Dievas norišiandien. Broliai ieško naujų formų,kad susišnekėtų su dabartiniu žmogu-mi. Koks jis? Apgautas, pavargęs,nusivylęs, kenčiantis ar besidžiaugian-tis? Visais laikais buvo visokių.

Iš kartos i kartą eina nesupratimasir nesusikalbėjimas. Juos iveikti galitik meilė ir pagarba, 0 ne kategoriški

žodžiai: "Tik mūsų karta teisingaiDievą garbina". Kiekviena karta turiteisę būti savimi, turėti savo veidą irsavo giesmėmis garbinti Dievą. Kassako, kad bažnyčioje nedera gitaros?Tegul pasklaido istoriją, kadaise irvargonai buvo laikomi velnio instru-mentu, nes jais buvo grojama, kaiRomos amfiteatruose krikščionisatiduodavo sudraskyti žvėrims.

Daugeli dalykų nūdienos žmogusmato kitaip, juk nebeskaitome knygųgotišku šriftu, Kiekviena karta turisavo muziką, savo ritmus ir teisę būtipati savimi.

Gal tas bandymas sėti brolystėssėklą, bendramintiškumo poreikį,teikti vilti ir traukia minias i Kretin-gą?

Pal 1.. aKiekviena motina norėtų, kad jos

vaikas baigtų Sorbonos universitetą,na, kita nusileis tų ir iki kuklesnėsmokslo šventovės. Bet ką daryti, kaijis sugalvoja pagyventi, sakysime, jauseniai išnykusio Pakutuvėnų kaimomedinėje kapinių koplyčioje? Mylintiširdis sakys - vis geriau negu Lukiškė-se.

- Žmogui labai reikia ramybės, -sako dvidešimt ketverių metų Raige-das iš Plungės.

Gal ir taip. Tos ramybės reikia netik studentiško amžiaus vyrukui, bet irjums, man, jo motinai ...

Neskubėkime teisti, kad jauni taipgreit pavargo, jog spėjo tapti narko-manais, alkoholikais. Dievas jiemspadės, svarbu, kad patys to norėtų.

Pakutuvėnai - maždaug 50 kilo-metrų už Kretingos važiuojantPlungės link. Ten išlikusi tik bažny-čia, joje brolis Gediminas turėjo

]::>eo::>co>N"tl::>s'oE::>zci

jaunimas padainuoti žernaitiš-kai. Dainų vakaro organizato-rė Margarita Lizdenytėišdalijo laikraščio puslapiodydžio lapus su 18 dainųtekstais. Ir prasidėjo: "Kad ašbova pas motušė", "Strazdestrazdeli ..."

Iškalbingoji vakaro vedėjapajuokaudama ragino ragautipieno, sulčių, paraikytovienuolyno pyrago. Pasijutaulyg praėjusio amžiaus ūkinin-ko seklyčioje, kurioje linksmi-nasi jaunimas, mergikės irvaikinai vieni i kitus šaudožvilgsniais. Tiek gražių jaunųžmonių seniai vienoje vietojebuvau sutikusi. Kaip skambėjojų balsai, kokia puiki senosiosvienuolyno valgyklos akustika!

Brolis Gediminas vaikščiojo aplink,žiūrėjo, kad ko netrūktų, ir švelniaišypsojosi. Dienos programa buvobaigta ir nebeliko nei laiko, nei jėgųpratęsti pokalbi.

Išvažiuodama namo neturėjauklausimų, nes viską pamačiau pati.Akyse stovėjo jauni, džiaugsmingiveidai. Atsisveikindama paklausiaubrolio Gedimino, kaip jis ginasi nuopagundų, erotiškų sapnų, meilės, galųgale nuo savo jaunystės.

- Esu ne tik kunigas, bet ir vyras.Man gražu mergaitės, moterys, bet ašstengiuosi i jas žiūrėti kaip i savoseseris. Viską priimu natūraliai, kaipDievo malonę. Kai ką nors įsirnyliu,prašau Jėzaus, kad jis apsireikštų tamasmeniui kaip vienintelis laimėsšaltinis, kad man patinkanti moterispažintų Dievo meilę ir būtų laiminga,- sako brolis Gediminas.

Jis vadovaujasi šv. Pranciškausžodžiais: "Ašsavo atlikau, ką jūsturite daryti, teparodo jums Kristus".Todėl žmonės kiekvieną dieną turiklausti Dievo, ką privalo padaryti. Taiir yra kūryba, taip gyvenimas tampaidomus.

Šeimos stovyklose vaidinama ir dainuojama.aukoti mišias. Įsiprašiau ir aš. Taipžvyrkeliais pasiekėme pokario metaisnušluotą nuo žemės turtingų ūkinin-kų kaimą - trobesiai nugyventi,šeimininkų kaulai - Sibire. Gailestin-go vokiečio atvežtuose vagonėliuose,kuriuos ten gyvenantieji vadinakonteineriais, glaudžiasi kartais šeši,kartais aštuoni ieškantieji ramybės irsavęs. Kaip sakė Judita Liepaitė (šv.Antano religijos studijų instituto prieKTF Vytauto Didžiojo universiteto IVkurso stuentė), kartu atvykusi ir"pustelninkarns" ar valkatoms iškepu-si blynų, daug kas linkęs suvulgarin-ti ir sumenkinti tų žmonių santykius.Iš tiesų jie tyresni.

kas norės vykti su mažais vaikais ilaukinę gamtą ir praustis upelyje? Betsusirinko 150 žmonių, kitais metais -250, 0 praėjusią vasarą - iki 500.Savaitgaliais pas juos dar atvažiuoda-vo girninių ir draugų.

Pirmus dvejus metus stovyklą rėmėKultūros ministerija, paėjusią vasarą -JAV lietuvių šalpos fondas. Per dešimtstovyklavimo dienų vyko konferencijos,susitikdavo ir diskutuodavo iš visosLietuvos suvažiavę bendraminčiai. Jiegalėdavo pabūti kartu, pailsėti irpamąstyti gamtoje, medituoti irmelstis. Svarbiausias stovykloje -susi taikymas.

- Iš stovyklos grįžtama pailsėjus,patyrus Dievo meilę. Daugelis šeimųsusi taiko, atsinaujina meilė, - sakobrolis Gediminas.Jau treti metai Kretingos pranciško-

niškojo jaunimo tarnyba vasaromisPakutuvėnuose rengia šeimų stovyklas.Jų veiklą laimina ir remia vienuoly-nas. Šeimos stovyklų projekto autorėRūta Domarkaitė prieš trejus metussuplanavo stovyklą 50 žmonių, nes

Kai aplink jauni

Sekmadienio vakarą ivienuolyno valgyklą, kuriąreikėtų vadinti reflektoriu-mi, rinkosi parapijos