P R A T A R M E

Kam siandien reikalingas menus, arba Kvietimas pokalbiui

Apie men'4 ir kulturos vertybes pas mus kalbama nedaug, o jei ir kalbama, tai toli grazu ne is esmes, bet kazkaip aptakiai. Susidaro jspudis, kad siandien primirsta tikroji zodzio „menas" reiksme. Sis jspudis stipreja matant, kas pernelyg daznai pateikiama kaip meno kurinys. Ir tai, k^ matai (paveikslai), klausai (muzika), skaitai (proza ir poezija), neretai vercia suabejoti, ar siuos „meno kurinius" sukur^s „menininkas" supranta zodzio „menas" reiksm^. Nemanau, kad rei-keti} cia pateikti sio zodzio apibrezim^, nes issamij jo reiksmes ais-kinim^ galima rasti daznoje enciklopedijoje ar enciklopediniame zo-dyne. T i k priminsiu, kad meno s^vok^ apibrezia trejybe: „POIF^IS-M I M E S I S - T E C H N E " (kuryba, atkurimas, meistriskumas). Taigi me-nas yra gana sudetinga kurybine veikla, reikalaujanti ne tik kurybi-nio jkvepimo, bet ir veiksmo.

Labiausiai tenka apgailestauti, kad musq jaunoji karta menkai suvokia, kas yra tikrasis menas. Juk siais laikais, atsiradus naujai po-litinei sistemai, zmones auklejami buti vartotojais, todel ir pratinami prie „jdomybiij", kaip taikliai apibudino Arvydas Sliogeris „musij

7

dvasinio gyvenimo orientyr^" . Jdomybe nereikalauja kurybinio jkve­pimo, juo labiau - proceso. Jos tikslas - stebinti, stulbinti, sokiruoti. Kyla klausimas - kam? Atitraukti nuo kasdienos vargq ar nuobody-bes? Suteikti malonum^, sukelti stiprius pojucius ir taip pajvairinti gyvenim^, padaryti j j jdomesnj? Bet kam daryti gyvenim^ jdomes-nj? Kam j j spalvinti naudojant pigius triukus, jei pats gyvenimas yra jvairiaspalvis, o jo spalvos tilcros?

Sunku nesutikti su Sliogeriu, kad „orientacijos { jdomyb? prie-laida - dvasios vakuumas"^, kuris atsiranda tada, kai nera tikri} ver-tybiq, o kartu ir vertybinii} kriteriji}. Todel ir darosi sunku atskirti grudus nuo pelq, atskirti tikriyj men^ nuo brukamq surogatij. Atro-do, kad siandien tai, kas kadaise buvo vadinama kurybiniu procesu, kurybiniu aktu, virto savo priesingybe, t. y. naikinanciu siel^ veiks-mu. Dabar viskas, kas daroma literaturoje, teatre, daileje, estradoje, televizijoje ir t. t., vadinama menu. Ir kas tik netingi, gali juo uzsi-imti. Ir uzsiima, daznai neturedami nei talento, nei tinkamo issila-vinimo, netgi paprasto supratimo apie men^. Daznas troksta issa-kyti ar parodyti kitiems, kas gimsta jame cia ir dabar, matyt, galvo-damas, kad tai tikrai verta demesio. Bet, deja, menu virsta toli grazu ne viskas, kas gimsta mumyse, ypac tai, kas gimsta cia ir dabar. Juk meno kurinys - tai kurybinio proceso rezultatas. Butent kurybinis procesas yra tas pagrindas, is kurio randasi meno kurinys, be kurio nera ir negali buti meno kurinio. Kita vertus, gal ir neblogai, kad zmones turi galimyb^ reikstis, bet velgi - jei zmones nori kalbeti, jie turi tureti kq pasakyti, jei nori parodyti, turi tureti kq rodyti. Beje, ne kiekviena mintis reiksminga ir ne kiekvienas dirbinys vertingas. Pas mus kazkaip lyg netycia isnyko riba tarp vertingq ir nevertingq da-lykq, tarp meno ir pseudomeno. Sios ribos isnykimas kaip tik ir pa-aiskina tai, kad musq gyvenime atsirado, pasak Sliogerio, jvairiq „}do-

1 A . Sliogeris, Antano Maceinos sugrjzimas, lin.: A . Maceina, Rastai, t. 3, Vi lnius, 1990, p. 17.

^ T e n pat.

8 P r a t a r m e

mybiij", neturincil} nieko bendra su tikruoju menu.Turbut televizija ryskiausiai rodo ir musq skonj, ir musij dvasin^ orientacij^, joje kaip veidrodyje atsispindi musq poreikiai, bylojantys apie dvasinj nuos-mukj. Pries kelerius metus dailininkas Rimantas Dichavicius labai taikliai pasakc, kad, pasiziurejus dabartin^ televizija, atrodo, jog no-rime sugriauti visus civilizacijos laimejimus. Tai karti tiesa. Mumy­se nusistovejo jsitikinimas, kad menas nereikalauja nei ypatingq pa-stangij, nei jkvepimo, nei talento, nekalbant jau apie vienokj ar ki-tokj proces^. Todel ir gimsta surogatai arba, anot A . Maceinos, fal-sifikatai, pretenduojantys vadintis meno kuriniais. Siandien esame tiesiog apsupti falsifikatq, t. y netikrij dalykq, kurie, deja, daugeliui kelia susidomejim^, susizavejim^, neretai nesveik^ aziotazq, paten-kina smalsum^, bet nieko neduoda nei sirdziai, nei protui. Turime jvairiq jvairiausii} surogatq, netgi tokiq, kurie skirti zmonems, save laikantiems sviesuomenes dalimi. Sie surogatai skiriasi nuo plataus vartojimo surogatq savo jmantrumu. Matyt, jie gaminami pagal prin-cip4 (jei galima tai pavadinti principu) — kuo neaiskiau, tuo tikriau ir reiksmingiau (juk vis tiek niekas nieko nesupras). „Tam tikroje musq sviesuomenes dalyje, ypac meno zmonese giliai jsisaknij^s poreikis is paprastq dalykq daryti kuo sudetingesnius, kasdienos ba-nalybese jzvelgti paslept^ prasm^, daiktus susimbolinti ir paversti monogramomis, per kurias es^ atsiverianti kita realybe, neregima paprasta akimi, nepasiekiama paprastu zemisku protu ir reikalau­janti ypatingo mistinio nusiteikimo."^ Taciau ne apie siuos suroga-tus noriu kalbeti cia, o apie tikr^j menq, kurj sie suiogztzl profanuo-ja. Butent jie ir jq gamintojai isprovokavo siandieninj pokalbj, kuris gal ir nereikalingas, kaip nereikalingas, atrodo, ir tikrasis menas, ir tikrieji menininkai.

Kad Tu zinotum, mielas skaitytojau, kaip sunku matyti, kiek „daug zmogysciq slankioja siandien musq buvimo pakampemis su

^ A . Sliogeris, Antano Maceinos sugrjzimas, p. 14.

Pra ta rme 9

parasais ant kepuriij ir ant rankoviq: „Poetas" , Dailininkas, Muzi-kantas, Skulptorius, zodziu - Menininkas. Is kur ir kodel jq atsirado tiek daug?

Sis klausimas rupejo ir filosofui bei poetui Antanui Maceinai-Jas-mantui^, jo mintys mane sudomino, kai kurios net pasirode gincyti-nos ir provokavo komentuoti. Todel j j ir pasirinkau musq jsivaizduo-jamo pokalbio pasnekovu.

O kalbesime apie poezija, nes butent j i buvo laikoma auksciausia meno saka. Bet kodel buvo} Argi siandien j i prarado savo auksty-bes? Kas siandien vercia abejoti jos isskirtinumu? Ar ne tie patys meno surogatai, kurie is musq gyvenimo isstumia tikrjyj men^, tarsi skubedami uzimti jo viet^ amziams? Turiu omenyje ne tuos plataus vartojimo surogatus - paprastus, zavincius tam tikro lygio zmones, bet jmantrius, vertinamus musq sviesuomenes. Nutariau kalbeti apie poezija dar ir todel, kad butent j i pajegia parodyti pasaulj tarsi is-laisvint^ is kasdienos tikrumo remq, daugiaprasmj, nuostabiai sub-tilq, nepanasq j musq, pasaulj, kuriame nera vietos tusciam zodziui, nes tuscias zodis niekados nevirsta kunu. O svarbiausia todel, kad „Pradzioje buvo Zodis" ( J n 1,1).

Kadaise J . W . Goethe issake mintj, kad prozos kurinius pirma reiketq rasyti eilemis, kad butq galima atsikratyti „visko, kas nepo-etiska". Matyt, Goethe turejo omenyje idejq ir pasaulio isgyvenimo vienovf ir pilnatv^, kurios tikrame poetiniame kurinyje „susijungia j vienq galing^ vaizd^"^. Sis vaizdas tuo ir galingas, kad jame tarsi isaustame „nuostabiame audinyje" susitinka ir susilieja tai, kas „ki-tuose veikaluose yra issklaidyta ir isdalinta, kas juose yra tik uzbrez-ta, bet neisvystyta"^. Tad butent idejos ir pasaulio ,,pergyvenimas", k i -taip tariant - pasauleziura ir pasaulejauta susijungia j sj, anot Macei-

A . Maceina, Apie poeto butj ir kuryb^, Icn.: Kas yra kuryba (Lietuvin egzodo rasytojai apie kurybii), Kaunas, 1992, p. 180.

^ Jasmanto slapyvardziu A . Maceina pasirasinejo savo eilerascius. ' A . Maceina, Didysis inkvizitorius, Rastai, t. 3, Vilnius, 1990, p 34.

T e n pat.

10 Pra ta rme

nos, galingq vaizd^. Vaizdas - tai poetinio kurinio forma, kuri zen-klina jo turinj, o patj turinj sudaro poeto pasauleziura. Tikriausiai nereikia jrodineti, kad poezijos kurinio turinys ne maziau svarbus negu forma. Nors pastaruoju metu - turiu omenyje siuolaikin^ po­ezija - atrodo, kad poezijos kuriniq turinys praranda savo idejinj suvokiam^jj prad^. Kartu jis neisvengiamai praranda ir savo vaizdi-n? form^. Ir cia pat kyla klausimas, kodel taip atsitinka? O atsitinka, regis, todel, kad siandien gyvename pasaulyje, kuris pasizymi idejq stoka. Tas ideologinis vakuumas, kuriame mes, verzdamiesi j Vaka-rus, atsiduriame, neleidzia susikurti musq pasauleziurai. O pasaule­ziura, kaip mineta, sudaro poezijos kurinio turinj. Paprastai kalbant, be pasauleziuros poezijos ar apskritai meno kurinio ir buti negali. T ik kazkodel daznas be jokio pagrindo mano, kad gali, todel ir gimsta mineti surogatai. Tad kuo gi paremta siuolaikine poezija? Regis, vien poeto pasaulejauta, kuri atsiskleidzia jo isgyvenimuose.Taciau jvilkti pasaulejauta j vaizdin^ formq labai keblus dalykas. Ir bandymai, ro-dos, niekad nebuvo sekmingi, forma neisvengiamai darosi neryski, miglota, atitinka neaiskq savo turinj.

Nenoreciau ir nedrjsciau konkreciai kalbeti apie zmones, vadi-nancius ar laikancius save poetais, is tikro jais nebudami. Savo pa-svarstymus apie poezija noreciau paremti filosofo ir poeto Antano Maceinos-Jasmanto mintimis, kuris, beje, apie save niekada neis-drjso viesai pasakyti (kaip kadaise Maironis): „ 0 as juk esu poetas" .̂ Jis apskritai nelaike sav^s poetu, nors, kaip rase Kazys Bradunas, „Maceinos dideliam vardui jau ir to vieno poeto uztektq"^. Gal „to vieno" ir neuztektq, bet kad Maceina buvo P O E T A S (dabar nepel-nytai uzmirstas), nera jokiq abejoniq, ir vargu ar daug kas is gau-saus Lietuvos poetq burio jam prilygtq. Antanas Maceina daugiau

* A . Maceinos laiskas dukrai Marijai Danutci Mickunienei (1980 sausio 30), Mickunij .seimos archyvas.

' K, Bradunas, „Prie poeto Antano Jasmanto stabtelejant", Draugas (priedas: mokslas, me­nas, literatura), 1987 rugsejo 26, p. 3.

Pra ta rme 11