2010birželis

Nr. 5(49)

Utenos „Saulės“ gimnazijos laikraštis

Miglės Saladžiutės karpinysPrezidentės Marijos išpažintisVienuolika metų toje pačioje mokykloje. Vienuolika metų tame pačiame šokių kolektyve. Aštuoneri metai tos pačios brangiausios klasės seniūnė. Treji metai tos pačios mokyklos mokinių tarybos narė. Pirmieji – tos pačios mokyk-los Mokinių tarybos prezidentė... Tad neatsitiktinai drįstu asmeniškai rašyti ir kreiptis į JUS. Jaučiu atsakomybę, pareigą, turiu svar- biausias (mano nuomone) sudėtines „prezidento“ dalis: norą, tikslus, motyvaciją.Gimnazistai,rašau visiems: tiek pirmus metus „Saulės“ gimnazijoje praleidu- siems, tiek būsimiems abituri-entams. Neišskirsiu nė vieno.

Kalbėsiu bendrai apie visumą. Baigiasi pirmieji metai, kai aš dalį savęs skyriau Jums, mūsų visų augimui, pozityvioms permai- noms. Kiek tai pavyko? Kiekvienas atsakykite sau. Mano atsakymas - stengiau-si, laukiau, siekiau prezidentės pareigų. Išrinko. Ačiū balsavu-siems (ironiška, bet dar neturėjau progos visiems padėkoti). Tada turėjau daugybę tikslų. Pradėjau darbuotis, bet pasibaigus metams dalis tikslų liko nepasiekti. Kodėl? Prisiimu atsakomybę ir kaltų neieškau. Palieku teisę kiekvienam asmeniškai pamąstyti apie:• tai, kad gimnazijos dienos ir dauguma kitų švenčių gulėjo ant tų

pačių kelių žmonių pečių;• „aktyvų“ dalyvavimą visur: pradedant savivaldos rinkimais ir susirinkimais, baigiant teatro di-ena;• kultūrą - koridoriuose (ypač), per koncertus, rūkykloje ir kt.;• klasių seniūnus, „atliekančius“ jų pareigas ir „lankančius“ susirin-kimus...Prisipažįstu, esu be galo reikli. Daug reikalauju tiek iš savęs, tiek iš aplinkinių. Jūs – ne išimtis. Juk taip norisi pasiekti geriausio rezultato, šiuo atveju, kad jūs, moksleiviai, būtumėte patenkinti tiek gimnazi-jos savivalda, tiek renginiais, tiek visu laiku, praleidžiamu mokyk-loje. Tačiau, mielieji, baigian-

tis mokslo metams man jau sviro rankos. Šauki, o aplink – kapų tyla, rūtų kvapas ir daryk sau, ką nori. Tad norint, kad gimnazija teiktų džiaugsmą, reikia, visų pirma, pažiūrėti į save, pradėti nuo savęs.Tikiuosi, bent šis laiškas nebus šauksmas tyruose. Neprašau man atrašinėti, bet gavusi nors vieno moksleivio atsaką, apsidžiaugsiu (jei netyčia kyla ranka su ma-nimi pabendrauti, visada rašyk: marija.utn@gmail.com). O kad jūs nusišypsotumėte, baigsiu links-mesne gaida: nepakartojamos, turiningos ir kartu beprotiškos vasaros!

Nuoširdžiai, Marija Šaraitė

Palinkėjimai vasarai

1. Aplankyk Palangą, kad prisimin-tum, kaip ji atrodo.2. Pabūk nors vieną dieną turistu. 3. Patirk miego po atviru dangum malonumą.4. Paragauk paties skaniausio de-serto.5. Išsikepk pačių skaniausių šašlykų.6. Perskaityk knygą, kurios nepamirši dar ilgai.7. Šok, kol rytas išauš.8. Pakeliauk po Lietuvą ir įsitikink, kad ji - pati gražiausia šalis.9. Bent kartą praeik pro mokyklą ir prisimink linksmus nutikimus.10. Pertvarkyk savo kambarį taip, kad jis žydėtų vasara.11. Pasidžiauk šiltu vasarišku lietu-mi.12. Atidaryk vasaros sezoną taip, kaip niekada.13. Susipažink su naujais žmonėmis.14. Patirk ekstremalių pojūčių.15. Padaryk tai, ko nedrįsai visus metus.16. Nebijok parodyti savęs saulei.17. Netūnok prie kompiuterio, pasimėgauk geru oru.18. Linksmai švęsk vasaros šventes.19. Dainuok taip garsiai, kad net pri-kimtum.20. Pažiūrėk nors vienerias pasaulio futbolo varžybas.21. Dalyvauk tokioje šventėje, koki-os dar nė neįsivaizduoji. 22. .................................................(įrašyk savąjį palinkėjimą).

Monika, 2a klasė

Neištarti žodžiai Mokytojui

Visai neseniai mokyklos bendruomenė patyrė netektį – Anapilin iškeliavo kūno kultūros mokytojas Alek-sandras Prakopjevas. Sakoma, kad tik po mirties sužinoma, koks iš tikrųjų buvo žmogus. Visų kalbintų moksleivių, mokytojų nuomonė, paklausus apie daug metų dirbusį „Saulės“ gimnazijoje mokytoją, buvo vienareikšmiška, sulaukdavau konkretaus atsakymo „Geras žmogus“...Valentina, 4a. Mokytoją Aleksandrą prisimenu kaip gerą ir nuoširdų žmogų, su kuriuo galėdavau ne tik pasportuoti per kūno kultūros pamokas, bet ir disku-tuoti apie įvairiausius dalykus bei mokytis gaminti cepelinus (tik teoriškai, bet... :)) Jis buvo be galo kantrus žmogus - atlaikydavo visus mano zyzimus ar tinginiavimo protrūkius, vis paskatindamas nors šiek tiek pajudėti. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pažinti šį Mokytoją, kuris ne vienam dovanojo gražių prisiminimų.Greta, 2d. Mokytojas visada būdavo geros nuotai-kos. Ir dėl atsiskaitymų buvo galima susitarti... O ir pajuokauti mėgdavom. Kartais ir supykdavo, bet tokių dienų buvo retai. Gintarė, 4e. Mokytojas man visada pakelda-vo nuotaiką, pavaišindavo saldainiais, smagiai juokaudavo, su dideliu noru eidavau į jo pamokas. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę jį pažinti. Mokyk-la be jo jau nebe tokia, kokia buvo.Silvija, 4e. Tai Mokytojas iš didžiosios raidės. Visa-da su nuotaika, pasitempęs, su malonumu atliekantis savo darbą. Linkęs pagelbėti nelaimėje ir visada pa-tariantis. Tai Mokytojas, kurio niekada nepamiršiu, be šio žmogaus „Saulės“ gimnazija kitokia...Agnė, 4e. Šiltas žmogus savo geru, bet kartu ir griežtu žvilgsniu raginęs netinginiauti per kūno kultūros pamokas. Kartais net saldainiais vaišindavęs. Jo tik-rai trūksta...Tebus gera Anapus mūsų visų mėgtam geram Moky-tojui, žmogui, sūnui, tėčiui, seneliui.

Kotryna, 3a klasė

1949-ųjų metų laidos abiturientų dovana mokyklai

Dvyliktokams nuskambėjo paskutinis skambutis. Jis nuaidėjo ir prieš daug daug metų, 49-aisiais. Vienas šios laidos abiturientų, dabartinis Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčios kunigas Juo-zas Čepėnas, sumanė gražią idėją – savo mokyklai padovanoti

stogastulpį. Tos pačios laidos abi-t u r i e n t a s , dabar aka-d e m i k a s profesorius g e o l o g a s Algimantas G r i g e l i s , ėmėsi idėjos į g y v e n -d i n i m o

planų, kitas tos laidos moksleivis, garsus archeologas Napalys Kitkauskas parengė projektą, o kryžių išdrožė Utenos krašto tau-todailininkas Pranas Kaziūnas. Gražiam tautodailės darbui ati-dengti simboliškai buvo pasirinkta labai prasminga paskutiniojo skambučio data – juk idėjos savininkui bei jo bendramoksliams prieš 61-erius metus taip pat gimnazijos koridoriuose skambėjo paskutiniai į pamokas kviečiantys garsai (redakcijos pastaba: tik gaila, kad nė vienas 83 laidos abiturientas nepanoro dalyvauti šioje prasmingoje pilietiškumo pamokoje). Šia proga šv.Mišias Kristaus žengimo į dangų bažnyčioje aukojo JE vyskupas Jonas Kauneckas, o po jų vyko kryžiaus šventinimo ceremonija, kuri kiek prailgo, tačiau norėjosi padėkoti visiems prie šios gražios idėjos sukūrimo ir įgyvendinimo prisidėjusiems žmonėms. Buvo gražu žiūrėti į bučiuojančius stogastulpį dabar jau žilagalvius bu-vusius auklėtinius, jų mokytoją, į dainuojančius mūsų gimnazistus, į mokines su liaudiškais lietuvaičių rūbais... Manau, šventė ypač daug džiaugsmo suteikė seniai šią mokyklą baigusiems, o mes, dabartiniai „Saulės“ gimnazistai, turėtume būti verti ant kryžiaus išrašytų žodžių: „Atverk širdis. Sujunk rankas. Nepamiršk. Utenos „Saulės“ gimnazijos 1949 metų laida.2009-2010“ .

Ieva Raišytė, 3a klasė

2010 m. birželis2

Dvi savaitės iki įvykio...Nedaug girdėjau, lyg ir surašyta pro-grama,– sako vidinis balsas.Savaitė iki įvykio...Jau skamba aktų salės „kalonkės“, jau Žemės gyventojai sukruto.Nedaug iki įvykio...Liaudis* nerami.(* Liaudis – žmonės, netingintys, neabejingi renginiui, dvyliktokų Didžiausiai šventei. P.S. Nykstanti rūšis. )Jau beveik įvykis...Mokytojos irgi nerimastauja. „Kas

Statybininko dienoraštis - bestatant paskutinį skambutįatsakingas už tą? Ko neatnešėt gėlių? Kas per užrašai ant lentos? Ką??? Nutrynėt? Neliesk gėlių. Kėdes kas sustatė?“ Beje, tokie ir panašūs gar-sai ultragarsu sklido ne vien iš „šefų“ burnų – prisidėjo ir „jaunučių” cho-ras.Na, jau panašiau...Darbininkai džiaugiasi nedarbo (nepamokų) valandėlėmis. Bet koks ten džiaugsmas. Statybininkai nau-dojasi savo kūno galiomis. Galėtų dažniau vykti tokio masto renginiai – švietimo ministerijos ir kiti aukšti vardai nebesirūpintų dėl neaktyvaus

jaunimo gyvenimo būdo. Pakabintos gėlytės jau beveik meta savo žiedlapius, taip rūpestingai prižiūrėtus vienuoliktokų...Naktis prieš show...Automobilių stovėjimo aikštelė, ba-lionai, raidės „s“, „a“, „u“, „l“, „ė“...Dainos, šypsenos, gėlės, „labas rytas“, „ačiū“...Riksmai, keiksmai, pragariški ir ki-tokie velniški garsai...Buteliai, šukės, šiukšlės...Nakvynė mokyklos stadione (nejaugi iš meilės sportui?)...Show time!

Lauktas sujudimas. Salė prisipildė tėvų tėvelių, vienuoliktokai skenuo-ja, skaičiuoja tuščias kėdes. Audrin-giems aplodismentams taktą mušant pasitinkami garbės svečiai. (redakci-jos pastaba: tik ar visi dvyliktokai verti po visokių naktinių žygių tokios pagarbos?). Stebėjau veidus – galvos nuleistos, kojos – hm... netvirtos. Nors dvyliktokų akys po naktinių klajonių prašosi vizito į servisą suve-dimui atlikti, jos liūdi. Galbūt liūdina neaiški sankryža, galbūt netvirtai per 12 metų mūrytos plytos, o gal išeiti iš savų namų nėra taip lengva...

Labas,kreipiuosi draugiškai ir šiltai, tik dar tiksliai nežinau, kam adresuotas šis laiškas: mokytojams, visiems dvy-liktokams, klasės draugams ar sau pačiai. Sunku suvokti, kad liko tiek nedaug ir mūsų menamas vargas mokykloje pasibaigs. Norisi dėkoti ir tarti milžinišką AČIŪ už visas akimir-kas, praleistas „Saulės“ gimnazijoje, tačiau tai, ką noriu pasakyti, nesutelpa į padėkojimą, vis vien lieka kažkas nepasakyta, nutylėta...

Jei atvirai, aš neprisimenu tos aki-mirkos, kada „prisijaukinau“ savo klasę. Nuoširdžiai. Tačiau nepaprastai džiugu, kad tiek skirtingų žmonių sugebėjo gyventi bendrą ir kartu atskirą mokyklos gyvenimą, kuris buvo pilnas laimės, džiugesio, lengvų ir sunkių pasibarimų, (ne)draugiškų pasimušimų – ir visai nesvarbu, koks jis buvo – tiesiog žinau, tai buvo tikra. Mūsų auklėtoja mums tapo ne tik klasės vadove, bet ir drauge, bendražyge, antra mama. Jos supra-

tingumas ir geranoriškumas, kuris lydėjo mus visus metus, nuolat šildė ir neleido sustoti vietoje. Man gera, kad mokykla man padėjo sutikti ne tik geriausius draugus, bet ir mokytojus, kurie (nepabijosiu to žodžio) man tapo autoritetais. Renginiai, kurie sukėlė daug šypsenų ir kurių dalimi galėjau būti, ilgam įstrigs širdyje. Netgi ir tie trumpi susitikimai, ir pavaduotojo Viliaus Nenėno pabarimai „kur tavo uniforma?“, ir mano kuklus atsaky-mas „rytoj būtinai“ tampa beprotiškai

žavūs ir jaukūs.Kai liko tiek nebedaug, atsiveria akys, ir pamatai, kiek daug gražaus įvyko mokykloje. Ir kad ir kiek kartų iš nuo-vargio ją keikiau, galiu drąsiai pasaky-ti – aš myliu savo mokyklą, ir ji yra mana. Ne koks pastatas, kur tik vyksta pamokos ir žinių diegimas į galvas, bet namai, į kuriuos jau dabar norisi vis grįžti.Manot, nusaldinau? Galbūt. Tie-siog žinau, kad viso to pasiilgsiu, o paslapčia jau ir dabar ilgiuosi.

Valentina Kovalenko, 4a klasė

Paskutinis abiturientų žodis

Mokykla – tai……kelias į gyvenimą.(Gerda, 4b)...juodraštis gyvenimui. (Julita, 4b)...žinių bokštas. (Mergytė, 4b)...vieta, kur iš vaikų tampame žmonėmis. (Mode, 4b)...džiaugsmas ir liūdesys kartu. (Liūdis, 4b)...mokslo įstaiga, paruošianti gyvenimui. (Rita, 4b)...viskas viename. (Žydrūnė, 4b)...antroji mama ir tėtis.(Mantas, 4g)...smulki atkarpėlė, po kurios aš tapau gyvenimo sultonu. (Giedrius, 4g)...vieta, kurioje yra visko: ir gero, ir blogo. (Deividas, 4g)...gyvenimo pusiaukelė. (Rasa, 4g)...vieta, kurioje užaugau, pralei-dau daugiausiai laiko, kurioje lieka gražiausi mano prisiminimai. (Auri-mas, 4g)...gyvenimo pradžia. (Neringa Ka., 4g)Dar nebaigiau mokyklos, tai nieko apie ją pasakyti negaliu.(Edmundas, 4g)

Gaila......kad ne viską išsinešu, ką norėjau, ir ne viską atradau, ką galėjau. (Vilius

K., 4b)...palikti pato-giausius suolus ir palanges. (Si-mona, 4b). . . k a d neįmanoma lai-ko atsukti atgal. (Ignas, 4b)...kad jau p a s i b a i g ė nerūpes t ingas gyvenimas ir reikės pačiai būti už jį atsakingai. (Donata, 4b)

...taip greitai išeiti, kai tiek visko nu-tiko, ir jau jautiesi savas, ir tau atrodo visi savi. (Ieva, 4b)...kad jau traukiuosi iš šių suolų, triukšmingų koridorių ir skaniausios valgyklos. (Mergytė, 4b)...kad jau reikia išeiti, norėčiau dar metams pasilikti, tačiau vienuoliktoj klasėj. (Martyna, 4b)...palikti ne konkrečius mokytojus, o tiesiog visą mokyklą, kurioje pralei-dau keletą metų. (Marius, 4g)...kad reikia palikti nuoširdžius žmones. (Aurelija, 4g)...tų mokyklos dienų, kurios nebegrįš...(Džordana, 4g)...kad laikas lekia taip greitai ir negalima sustoti pasidžiaugti laiminga akimirka.(Eglė, 4g)

Visada prisiminsiu......kad skaitymas – neatsiejama gyve- nimo dalis. (Mode, 4b)...duobėtą mokyklos aikštelę. (Išskrendantis žvirblis, 4b)...valgykloje praleistas pamokas. (D., 4b)...mokytojų gerus žodžius ir karštas bandeles valgykloje. (Gerda, 4b)...mokytojų šypsenas, kurių buvo ne per daugiausiai. (Gintarė, 4b)...tas nelemtas vokiečių kal-bos pamokas. (MI, 4b)...mokytojus. (Eglė, 4b)...mokytojų pamokymus. (Mergytė, 4b)...mokyklą ir joje su savo draugais bei mokytojais praleistas linksmiausias ir smagiausias akimirkas. (Ro-bertas, 4g)

Niekada neužmiršiu......to, ko neišmokau. (Mode, 4b)...mokyklos kvapo. Aš tikrai jį jaučiu! (Donata, 4b)...laiko, praleisto mokyklos suole. (Gerda, 4b)...pirmosios pamokos. (Deividas, 4b)...namų darbų gausumo bei sunkumo.

(Viktorija, 4b)...kai už interpretacijas gaudavau pras-tus pažymius. (Dovilė P., 4b)...klasės draugų. (MI, 4b)...skambučio, vaikų juoko. (Mergytė, 4b)...kelio iš namų į mokyklą ir atgal. (Eglė, 4b)...kai reikėdavo keltis sunkiais rytais. (Martyna, 4b)

...mokykloje išgyventos pirmosios meilės ir negailestingų mokytojų, rašiusių dvejetus už neišmoktus da-lykus. (Julita, 4g)...garsų, sklindančių iš muzikos kabineto tuščiuose koridoriuose per pamoką. (Gintarė, 4g)...klasės draugų, mokytojų, mokyk-los koridorių, tų galiūnų medžių, mojuojančių šakomis pro klasės langą... (Kristina B., 4g)...mokyklos, kurioje sutikau tiek skirtingų žmonių, padariusių mano gyvenimą spalvingesnį – ačiū Tau, mokykla, spindėk amžinai! (Justina Š., 4g)...mokyklos, kuri buvo man lyg antrieji namai.(Paulius P., 4g)...suolų, kuriuose sėdėjau, mokytojų, kurie mane mokė, klasės draugų.(Lo-reta, 4g)

LANGAS 3

L A I Š K A I I Š V I L N I A U S , I Š PA S A K Ų M I E S T OSveiki, Sauliečiai, Pernai gegužę ir birželį gyvenau labai blogai – dvylik-tos klasės egzaminai yra didžiulis stresas! Bet tai greitai išsitrynė iš atminties, liko tik nuotraukos bei įspūdžiai iš paskutinio skambučio, išleistuvių... Tačiau geriausiai atsimenu pokalbius su klasės draugais. Sėdėdavom, kalbėdavom iki paryčių apie savo ateitį, kurios taip nežmoniškai bijojom!

Egzaminai praėjo, atestatas (nors ir ne toks, apie kokį svajojau) buvo rankose. Įstojau į VPU lietuvių filologiją, valstybės finansuojamą vietą (neapsigaukit – nemanau, kad dabar tai privalumas, nes tie, kurie moka už mokslą, gyvena kur kas ramiau). Mažai kas tikėjo, kad stosiu čia – visi manė, kad siesiu ateitį su žurnalistika, o jau VPU man – „ne lygis“. „Lygis“, dar ir kaip! Gyvenu puikiai, nors tikrai labai sunku mokytis. Nenoriu nieko atbaidyti nuo šios specialybės, bet mokantis čia reikia paplušėt iš peties... Aš jaučiu, kad dabar yra geriausias mano laikas, šypsena retai dingsta nuo veido. Laišką Jums, Draugai, rašau sėdėdama ant palangės, visas Vilniaus cen-tras man kaip ant delno. Taip jauku ir taip gera, nors lauke smarkiai lyja, o ir miegojau senokai... Atminkit, kad studijos nėra pats svarbiausias dalykas. Nekiškit galvos į visokio plauko vadybas, jeigu jaučiate, kad nė velnio nesugebėsit dirbti tokio darbo. Nuoširdžiai linkiu sveiko savo galimybių suvokimo. Tai tikrai yra labai svarbu. Abiturientai, nepasiduokit stresui ir mokytojų gąsdinimams. Viskas yra kur kas paprasčiau, nei Jums dabar atrodo. Sėkmės.

P.S. Šilčiausi linkėjimai visiems „Saulės“ gimnazijos mokytojams! Jūs – ge- riausi!

Ugnė Veteikytė, 82 laidos abiturientė

Laukiau nesulaukiau, kada baigsiu mokyklą. Vilnių regėjau tarsi išganymą. Nors ir maniau, kad tai tik iliuzijos, mano lūkesčiai pasiteisino. Mokslo šaknys vis dar karčios, tačiau mano gyvenimas pasikeitė tikriausiai 180 laipsnių kampu – ir net aš pati! Kol kas nieku gyvu nebegrįžčiau į mokyklą (nebent ištaisyti tą milijoną pridirbtų klaidų). Bet mokykloje mokytis buvo LENGVA, net jei taip kartais neatrodo. Būsimiems studentams galiu pasakyti – būna dar sunkiau. Jau mėnesį ar du laukiu, kada bus bent viena laisvesnė savaitė, kad parašyčiau referatą „Informacijos saugumui“, bet tikriausiai tokios šiemet jau nebebus – vien programavimas, vien matematika, vien atsiskaitymai ir kitos nelaimės. Studijuo-ju informacines technologijas VU universitete. Čia įstojusi nė kiek nesigailiu, bet specialybė tikrai nelengva. Dėstytojai iš tiesų prasti, o projektai, praktinės užduotys reikalauja labai daug žinių ir labai daug informacijos ieškojimo (ir, žinoma, bemiegių naktų). Dėstytojais nusivylusi esu todėl, kad jie per paskaitas skaito savo tekstą, kurį galima rasti internete, kad matematikos teoriją aiškina non-stop ritmu ir aš vos spėju nusirašyti tas formules ir simbolius nuo lentos, o apie paaiškinimų pasirašymą nė kalbos nebėra arba visai nieko neaiškinama, o po savaitėlės – štai jau ir atsiskaitymas! Galiu pasakyti, kad universitetinis mokslas yra beveik vien savarankiškas mokymasis. Arba man tiesiog nepasisekė su dėstytojais. Artėja sesija ir ši, kitaip nei pirmoji, nebebus panaši į atostogas. Pirmoji baigėsi gerai – net ir stipendiją užsidirbau, tačiau antra gresia neišlaikymais. Kai kas sako, kad tik išsigalvoju. Bet vis tiek baisu. Ką galiu pasakyti apie gyvenimą išvažiavus? Ogi tai, kad jis nuostabus. Daug naujų žmonių, naujos veiklos, naujų patyrimų, naujų žinių. Tapau tarsi kitu žmogumi pabėgusi iš mažo miestelio gniaužtų. Man patinka būti apsuptai studentų (gyvenu studentų bendrabutyje), nes jie visi draugiški, suaugę, protingi, ko nebuvo mokykloje. Ten parkrisi – visi pasijuoks. Čia parkrisi – išties ranką. Beje, bendrabučiai ne tokie baisūs ir ne taip jau blogai čia gyventi, kaip skel-biama! Mačiau ir blogiau. Vietos mažoka, bet pirmi metai jau beveik prabėgo ir pralėkė jie tikrai greitai. Bijau, kad kiti prabėgs taip pat greitai. Bijau, nes studente būsiu tik kartą. Ieva Vaiginytė, 82 laidos abiturientė

Ankstus gegužės sekmadienio rytas.Vienuolika mokinių, trys istorijos mokytojos, gimnazijos direktorius susėdome į autobusą ir išvykome į Lenkijos miestelį – Dzialdovo. „Ant ratų“ kankinomės 8 valandas. Pagaliau pasiekę tikslą, buvome sutikti keleto mokytojų, gimnazijos direktorės. Teko susipažinti su naujosiomis šeimomis ir važiuoti savo naujųjų namų link. Po to vėl susirinkę apžiūrinėjome Karalienės Jadvygos vardo g i m n a z i j ą , stebėjome fil-mukus apie patį miestą, vyko pokalbis.

Kitos dienos ankstus rytas.Mokiniai sėdo į autobusą ir važiavo į „ G a l i n d i j ą “ (vietovę, kurio-je nuo senų senovės gyveno galindų gentis). Ten pasitiko gidas, leidęs grožėtis originaliais genties apdarais. Stebėtis vertė medinės skulptūros, genties istorija. Įsitikinome, jog programa pagrįsta šou – buvo parengtos užduotėlės žiūrovams, kurios pasirodė esančios ne tik links-mos, bet ir kompromituojančios, drąsios. Prie kuklesnių užduočių priskirtumėme šaudymą iš lanko, malkų skaldymą, bandymą ietimis nu-durti „šerną“. Vėliau plaukdami laivu patyrėme didžiausio Lenkijos ežero galią. Visiems labai patiko beveik neįžvelgiamas horizontas...

TUK TUK, Lenkija !Trečios dienos nelabai ankstus rytas. Pasivaikščiojimas su gidu po miestelį. Nustebino senamiesčio dydis ir grožis. Aplankytas seniausias miesto pastatas, mieste esanti pilis (ji pusiau rekon-struota – dalis pilies paversta „ofisu“, kuriame dirba savivaldybės darbuo-tojai. Tai nelabai džiugina mieste-lio gyventojus). Grįžę į mokyklą su- sitikome su miesto meru, kuris turėjo lietuvių delegacijai dovanėlių.

Prisistatymo metu mes, l i e t u v i a i , p a d e m o n -s t r a v o m e filmuką apie „Saulę“. Po to surengėm m a ž ą koncer tė l į . P r e z i d e n t ė M a r i j a rėžė kalbą, A u g u s t ė

Šutinytė atliko liaudies dainą, Greta Zabulytė, Jūratė Drazdauskaitė pravedė linksmą žaidimą, pagrįstą lietuvių liau- dies daina, Jurgita Markūnaitė grojo kanklėmis. Lenkai buvo sužavėti pa-sirodymu. Mokykloje visas dėmesys skiriamas sportui, o menams – nė kiek, galbūt todėl buvome pakviesti į mu- zikos pamoką, kur visi: ir lietuviai, ir lenkai – repetavome bendrą dainą. Parepetavę pristatėm, ką nuveikėm – padainavom šauniai, mokyklos kolek-tyvas buvo patenkintas. Džiaugėmės muzikos galiomis – nebeegzistavo nei kalbos barjerai, nei susikaustymas.

Ketvirta diena - istorija.Vykome į Žalgirio mūšio vietą. Be istorinių faktų atpasakojimų, buvome informuoti apie liepos 15-17 dieno-mis vyksiantį mūšio „pakartojimą“, kuriame dalyvaus net 12 šalių prezi-dentai. Po pasivaiksčiojimo istorini-uose laukuose, vykome į Marienbur-go pilį. Pilyje mums patiko. Gidas, puikiai kalbantis angliškai (pagaliau! Visi kiti kalbėjo lenkiškai), pasa-kojo apie pilies gynybą, paskirtį, istoriją. Matėme karinę aprangą, ginkluotę, dar apžiūrėjome ir gintaro muziejų. Sužinojome, kaip atpažinti rekonstruotą pilies kambarį nuo origi-nalaus (tapome žinovais). O ir gidui palikome puikų įspūdį – smalsūs, e-nergingi. Lietuvių vardas apgintas!

Paskutinė diena dienelė. Jautėmės išvargę nuo „žčš“, jaunesnių kolegų lenkų. Tačiau ėmėmės mokyk-loje duotų užduočių. Ryte demonstra-vome mūsų sukurtus pristatymus apie Žalgirio mūšį, bendrą Lietuvos ir Len-kijos istoriją. Dar dabar esame tikri, jog datas, susijusias su šiuo įvykiu, pasakytumėme pakelti iš miegų. Vėliau mūsų laukė dar viena užduotis – kartu su savo draugu lenku padaryti herbą,

kuris atspindėtų abiejų bendrus intere-sus. Visi (kas poromis, kas po vieną...) kruopščiai dirbome. Baigę klausėmės herbų įvertinimo. Dailės mokytojas padėkojo už jo idėjų įgyvendinimą. Na, galiausiai atėjo metas atsisveikin-ti. Vieni kitiems dėkojome už dienas, praleistas kartu. Atsisveikinimai nepraėjo be ašarų. Dzialdovo miestas ir jo žmonės mums paliko gerą įspūdį. Graži aplinka, mieste esatys net 3 sta-dionai, spalvingi gyvenamieji pastatai atpirko šiokius tokius nepatogumus, pavyzdžiui, nekokį orą...Mes galim teigti, jog lenkai – draugiški, šilti žmonės. Nepaisydami kalbos bar-jero mes stengėmės, kad viešnagė praeitų kuo geriau. Iš tiesų mes ir jautėmės beveik kaip namuose. Gal tik

trūko gimtosios kalbos aplink. Visa lietuvių d e l e g a c i j a dėkoja moky-tojams, gim-nazijos direk-toriui, lenkų š e i m o m s , išdrįsusioms mus priimti

(projekto dalyviams lenkams buvo nuo 14-16 metų, o mes jau dideli – beveik 18-mečiai). Kelionėje ne tik daug pamatėme, pagerinome anglų kalbos žinias, susiradome naujų draugų, bet ir prisijaukinome tuos, ku-rie dažnai būdavo šalia. Jei važiuodami į Lenkiją autobuse tylėjom, tai kelionė atgal buvo gana triukšminga. „Saulės“ projektinė veikla suartina žmones.

Jurgita M., 1a klasė

42010 m. birželis

Adresas: „Lango” redakcija K. Ladygos g. 18, Utena el. p.-saules.langas@gmail.com Spausdino UAB „Utenos Indra“ Tiražas 200 egz

Redakcinė kolegija: Mantė Dicevičiūtė, Kristina Zitikytė, Jūratė Giedraitytė, Giedrė Genytė (4c), Valentina Kovalenko (4a), Ieva Raišytė, Marija Šaraitė, Kotryna Šakalytė,

Augustė Šutinytė, Greta Zabulytė, Donata Černiauskaitė, Julija Ruzgutė (3a), Simona Burbulytė (3e), Monika Siniauskaitė, Gilvilė Stankevičiūtė, Monika Šeduikytė (2a).

Maketuotoja mokytoja J. Pakalnytė.

Produktas Nr. 1 – Edgaras

Jau visiems aišku, jog Utenos „Saulės“ gimnazija gamina žvaigždes. Rasa Bubulytė, Erikas Druskinas, Eglė Jakštytė, galbūt a u k š t u m ų pasieks ir v ienuol iktokė Augustė bei d e š i m t o k a s Edgaras. Pas-tarieji šiemet sėkmingai da-lyvavo televi-zijos konkurse „ D a i n ų dainelė“.

Edgaras. Jį pažįstu nuo m u z i k o s mokyklos laikų - kartu baigėm chorinio dainavimo ir dirigavimo specialybę. Vaikinukas stebina ne tik puikiu humoro jausmu, bet ir balsu, kuris neliko neįvertintas.

Greta. Na, sveikas. Kaip žvaigždūnas gyvena po „Dainų dainelės“? Jauti dar tos šventės atgarsius? Edgaras. Nėr čia ko jaustis žvaigžde ar pasikėlusiu (šypsosi). Daugelis pasako: mačiau tave per TV, liuks, šaunuolis, nice. Tai yra malonu, bet savotiškai erzina, kai vieną ir tą patį aiškini per dieną dešimt ar daugiau kartų (šypsosi).G. Ir ką žmonės sako apie pasirodymą? Kritika ar pagyrimai skamba dažniausiai? E. Na, kritikos tai negirdėjau, tik paskatinimus siekti kažko ateityje, nepaleisti muzikos. Bet iš dalies blo-gai, kai nėra kritikos (atseit, nuliūsta).G. O ką sakė mokytoja? Gal ji kritikos pažėrė?E. Hmm... Mokytoja tai tik apka-bino. Sakė : „Labai gera matyti tave dainuojantį.“ Bet sakė, kad galiu ir geriau (šypsosi).G. Tai va, sulaukei taip norėtos kri-tikos. O bent jau patiko dainuoti ten? Kokie jausmai užplūdo būnant ant tos televizijos scenos? E. Na, galima sakyti ir taip. Mokytoja sakė: „Eik, kaip ten nemalonu, visur šviečia prožektoriai, visi tokie ner-vingi...“ Man kaip tik pasirodė labai jauku, miela. Atsistot nebuvo leng-va, tačiau kai pradedi dainuot, visos baimės pasimiršta ir į nieką nekreipi dėmesio.G. O pats čia sugalvojai dalyvaut ar kažkieno kito iniaciatyva? E. Ką žinau... Mama ir mokytoja sakė:

Ž V A I G Ž D Ž I Ų G A M Y K L A„Niekam nuo to blogiau nebus, tu gali dainuot, todėl parodyk.“ Šiaip daugiau galbūt mokytojos iniciatyva (šypsosi).G. Dainą atlikai italų kalba. O kokios muzikos labiau klausaisi: lietuviškos ar užsienio atlikėjų? E. Man visokia gerai, nebūtinai

angliška ar lietuviška, man ir prancūziška, vokiška, rusiška ir kitos patinka, svar-bu gera melodija ir gerai skamba.G. O koks stiliukas labiausiai patinka? Powerhitradio ar ne?E. Electro/mini-mal/ trance/techno. Pop, rock. Svarbu gera daina.G. Va, dar klausi-mas apie tavo

muzikinę karjerą. Jau seniai dainuoji?E. Pati žinai (šypsosi).G. Aš žinau, bet liaudis nežino.E. Na, viskas prasidėjo nuo darželio. Maždaug, kai buvau šešerių. Gerai neatsimenu. G. Sakyk, ką veiksi, kai baigsi 12 klasių? Ką studijuoti nori? E. Man net keista, kad dauguma bendraamžių jau apsisprendė, kur studijuos, o aš vis dar ne, kažkaip stengiuosi kol kas tai atidėti į šalį ir mėgautis vaikyste (labai šypsosi).G. Ačiū už pokalbį, linkiu milžiniškos sėkmės šiais, ateinančiais ir dar kitais metais, galbūt vėl mums teks garbė išvysti tave kitoje „Dainų dainelėje“.

Produktas Nr. 2 - Augustė

Greta. Na, štai, Augustėl, baigėsi „Dainų dainelės“ bumas. Kaip jautiesi dabar? Dar jauti konkurso dvasią? Augustė. Ale tai klausi-mas, eik tu sau (šypsosi). Jaučiuosi laaaabai gerai. Džiaugiuosi dalyvavusi tokiame konkurse, tos dvasios gal ir nebeliko, tik labai gražus prisimi-nimas. Aišku, visad gera prisimint, kaip kopiau per etapus ir atsimint tą akimirką, kai dainavau televizijos scenoj. Gerai atsakiau?G. Aišku, kad gerai. Sakyk, koks jausmas dainuoti prieš kameras?A. Nieko ten nejauti, kad filmuoja

tave. Tiesiog atsistoji ir dainuoji kaip normaliam koncerte. Bent jau aš dai-nuodama buvau viską pamiršusi, kad mane kažkas kažkur filmuoja. Galvoji ne apie kameras, o apie muziką.G. O ką pamanei pamačiusi įrašą?A. Na, kaip ir kiekvienas žmogus, sau visada atrandi kritikos. Tai tas nepa-tiko, tai ne taip sujudėjau, tai ne taip „paėmiau“ garsą ir t.t. Bet šiaip aš pa-tenkinta buvau savo pasirodymu.G. O kaip čia sumąstei dalyvauti „Dainų dainelės“ atrankoje? A. Oi, čia buvo... Žiauriai staigiai vis-kas. Ignas (Ignas Jančys, dvyliktokas, red. pastaba) man pasakė, kad būtent šiemet bus konkursas, nes jis vyksta kas dvejus metus. Tada, likus porai savaičių, atėjau ir pasakiau mokytojai, kad aš labai noriu dalyvauti. Aišku, mes abi suvokėm, kad buvo likę tikrai nedaug laiko, bet kibom į darbą. Tuo labiau sakiau: „Mokytoja, aš noriu tik pirmoj atrankoj padainuot ir viskas, neišeisiu į kitą etapą, tikrai gi noriu tik šiaip pakoncertuot.“ Todėl dar dabar pasijuokiam su mokytoja, kai atsi-menam šituos žodžius. Greta, nežinau, ar pasakiau, ką norėjau. Tikiuosi, su-pratai? (šypsosi)G. Viskas gerai. Dar pasakyk, kokių atsiliepimų esi girdėjusi apie savo pasirodymą. A. Daugumai tai turbūt labiausiai pa-tiko apranga (šypsosi). O šiaip visi atsiliepimai labai gražūs, kažkas sakė, kad atrodė, lyg dainavau tiesiai mamai į širdį, kad dainavau labai nuoširdžiai. Visi gražūs. Ei, ar girdėjai ką blogo?G. Ne.A. Tada OK, kad nebūčiau apsimela-vusi...G. Dabar šiek tiek biografijos noriu. Kada pradėjai dainuoti? A. Dainuoju aš jau seniai, nuo darželio laikų, visokiuose mokyklos ansamb-liukuose, muzikos mokykloje, nese-

niai pradėjom dainuot mažesnėse grupelėse, kaip trio ir kvintetuose. Taigi daina mane lydi visur.

G. Na, matom, kad esi aktyvi mergina, bet ar teko dalyvauti kokiuose nors kituose konkursuose ar šiaip festiva-liuose?A. Taip. Su trio dalyvavome muziki-niuose apdovanojimuose, taip pat mes grojame su Ignu muzikos mokykloje ir buvome kartu konkursuose Marupėje (Latvija), Vilniuje, Anykščiuose, o birželio pradžioje važiuosim į konkursą Rygoje (redakcijos pastaba: ir šiame konkurse Augustę su Ignu lydėjo sėkmė - užėmė trečiąją vietą. Sveikinam!)G. Groji pianinu. Koks tavo muzikinis išsilavinimas?A. Esu baigusi muzikos mokyklą, fortepijono klasę ir dar toliau vis lankau ir lankau, nors dabar tik akom-panuoju Ignui. G. Kada ketini baigt „muzikalkę”?A. Šiaip planuoju šiemet, bet nežinau, ar atrasiu ryžto tai padaryti.G. Norėtum sukurti grupę? A. Ai, kam taip klausi (šypsosi), Greta, tu pati žinai, kad tai mūsų trio svajonė. Ir žinai, ko trūksta - būgnų!G. Manau, organizuosim labdaros akciją, kad surinktumėme pinigų būgnams. O kokios muzikos tu klau-saisi?A. Man patinka visokia muzika. Bet šiaip labiausiai mėgstu klausyt tos muzikos, kurią atlieku pati: ar dainų, kurias dainuojam, ar tai, ką kuriu bei groju pati.G. Ką planuoji veikti, baigusi gimnaziją?A. Planuoju verkt, kad jau baigėsi vis-kas (juokiasi).G. O jei rimčiau? Čiagi rimtas inter-viu.A. O jei rimtai, tai šito aš tikrai nežinau. Dar yra laiko, tikiuosi, apsispręsiu, ko aš pati noriu, nes dabar tikrai nežinau.G. Dabar tau palieku vietos padėkoms ir linkėjimams savo fanams.A. Fanams Ačiū. Jei jau pokalbis prasidėjo apie „Dainų dainelę”, tai tuo ir baigsiu. Mokytojytė Vilija, auklėtoja Milda ir visa šauniausia 3a, mano šeima ir draugai, ir visi Jūs, ku-rie buvot su manim - visiems Jums po didžiausią bučkį ir šilčiausią AČIŪ už tokį stiprų palaikymą. Jūs esat mano džiaugsmas (siunčia bučkį).G. Ačiū, Augustyt, už pokalbį, dainuok toliau, džiugink mūsų ausų būgnelius.

Kaip pastebėjote, interviu metu Augustė šypsojosi tiek, kiek užtektų visai mokyklos bendruomenei pralinksminti. Mergina turi paruošusi žiūrovams pilną komplektą – ką tik paminėta šypsena ir balsas, keliaujan-tis taip giliai į širdį, kiek tik gali mu-zikos galia...

Talentus kalbino Greta Z.,3a klasė