pasaulio lietuviai

Aldona Vaicekauskienė, Romualdas Vitkauskas

Lenkijos Lietuvių etninės kuLtūros draugija

Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija susikūrė prieš 10 metų Punske, bet etnokultūrinė veikla pradėta daug anksčiau. Tai buvo neįeinančių į jokias struktūras pavienių žmonių darbai – pilietinės pozicijos raiška. Šiandien, prisimenant etninės kultūros draugijos priešaušrį, reikia visų pirma paminėti Punsko mokyklų moky-tojus Joną Stoskeliūną, Juozą Vainą, Joną Pajaujį. Jie užrašinėjo mūsų krašto tautosaką, rinko etnografinius eksponatus, domėjosi krašto istorine ir kultūrine praeitimi. Surinktą medžiagą siuntė į Istorijos institutą Vilniuje ir kitas mokslo įstaigas, spausdino „Aušroje“, „Kraštotyroje“, kituose leidiniuose. Vėliau, sugrįžus į šį kraštą jaunesnei kartai, kuri baigė Punsko licėjų lietuvių dėstoma kalba, krašte suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas: pra-dėjo steigtis folkloro grupės, buvo kuriami muziejai (Juozo Vainos – etnografinis, Romualdo Vitkausko, Alicijos Sitarskienės – literatūrinis istorinis, Aldonos Vaicekauskienės – tautodailės ir amatų), rengiamos kalendorinės šventės (Užgavėnės, Rasos šventė, Andrinių vakarai), folklorinės vakaronės su liaudies muzika ir rateliais, jaunimo laužais ir susitikimais su jaunimo atstovais iš užjūrio (buvo atvykęs Arvydas Žygas, Gintė Damušytė ir kiti). Tarp mokinių ir jaunimo sklandė mintis turėti etnografinį „kampelį“, kur būtų galima drauge pabūti. Todėl pirmiausia su licėjaus mokiniais bendrabutyje įrengėme etnografinį kambarį, sunešę iš namų ekspona-tus. Ilgainiui išsirutuliojo ir liaudies buities muziejaus po atviru dangumi statybos idėja. Daug nuveikė Punsko licėjaus etnografinis būrelis, kurį 1976 m. įkūrė Kristina Dapkevičiūtė-Kraužlienė sugrįžusi į šį kraštą, baigusi studijas Vilniuje ir Aldona Aleksaitė-Vaicekauskienė, pradėjusi darbą Punsko mokyklose. Būrelis kartu su vy-resnio amžiaus jaunimu pradėjo rengti liaudiškas vakarones, Rasos šventę, Užgavėnes su pasivažinėjimais rogėmis, laužais ir blynais. Vėliau, besiruošiant pasirodymams scenoje, atsirado ir persirengėliai.

Su mokyklų jaunimu pradėjus važinėti į apžiūras ir festivalius, iškilo poreikis turėti stipresnę dainuojančią grupę. Taip licėjaus folklorinė grupė buvo papildyta jau dirbančiu jaunimu. Ši grupė 1986 m. su Užgavėnių programa dalyvavo Pavasario švenčių festivalyje Vengoževe, vėliau Pšitočne, kur vyko šeimos ir Kalendorinių švenčių festivalis-konkursas. Iš ten grįžome laimėję II vietą Lenkijoje. Tai buvo didelis paskatinimas mokiniams ir jų vadovei. Ši folklorinė grupė veikė 25-erius metus, tol, kol licėjuje dirbo mokytoja Aldona Vaicekauskienė.

Ilgainiui iškilo būtinybė turėti savame krašte kolektyvą su platesniu repertuaru – senosiomis dainomis, muzika, šokiais, rateliais. 1988 m. pavyko suburti dainininkus, muzikantus ir šokėjus į vieną grupę, kuri vėliau pasivadino „Gimtinės“ vardu. Šis ansamblis dalyvavo įvairiuose festivaliuose, koncertuose, susitikimuose, vakaronėse, bet didžiausias indėlis į krašto etninę kultūrą – išleista plokštelė „Suvalkų krašto dainos“, indėlis

LLEKD nariai šventės dieną prie „Senosios klebonijos”. Nuotrauka iš Draugijos archyvo.

rengiant knygas „Punsko – Seinų krašto vestuviniai papročiai“ ir „Punsko – Seinų krašto dainos“ bei koncerti-nės programos: „Gegužinė“, „Atklausai“, „Mergvakaris“, „Rugiapjūtės pabaigtuvės“, „Lalavinos“ ir kt. Berods 1992 m. Vilniaus įrašų studijoje įrašėme Punsko bažnyčioje giedamą rožančių ir Punsko bei Seinų krašto giedamą šermenų rožančių ir giesmes.

Kad vyresniųjų grupei scenoje būtų smagiau, subūrėme Punsko pagrindinės mokyklos 4–5 klasių mokinius į folklorinę grupę, kuriai parinkome „Gimtinės aido“ vardą. Ši grupė veikė maždaug 5-erius metus, kol vaikai užaugo ir išsiskirstė po kitus ansamblius.

Be dėmesio neliko ir Seinų kraštas. 1989 m. kartu su Jurgiu Skripka ir Janina Aleksaite-Macukoniene įkūrė-me etnografinį ansamblį „Dusnyčia“ (vedančioji – Onutė Skripkienė), kuris gyvavo apie 10 metų.

Įkūrus ansamblius ir gausėjant programų, ėmė trūkti žinių . Teko kviestis konsultacijoms specialistus iš Lietuvos, muzikologus ir etnografus iš Lenkijos. Mūsų krašte yra pabuvoję ir daug vertingų patarimų pateikė Veronika Povilionienė, Zita Kelmickaitė, Rytis Ambrazevičius, Eugenija Venskauskaitė, Albinas Vaškevičius, Loreta Mukaitė-Songailienė, Audronė Vakarinienė, Arūnas Lunys, Teresė Jurkuvienė ir kiti.

1992 m. baigusi etnografijos studijas Torunės universitete ir apgynusi darbą „Punsko – Seinų krašto rateliai ir šokiai“, šio straipsnio bendraautorė tebedirbo tik Punsko mokyklose, kur dėstė dailę ir techniką.

Visapusiškai savo krašto etninei kultūrai palaikyti vien tik folkloro neužteko. 1993 m. buvo įkurta Meno komi-sija, kuriai vadovavo Varšuvos universitete baigusi etnografijos studijas Nastutė Aleksaitė-Sidarienė. Komisija surengė keletą tapybos plenerų, padėjo pamatus Žolinės šventei.

J. Vainos etnografiniai eksponatai buvo perkelti į buvusios mokyklos patalpas, kur buvo įrengta ekspozici-ja. Trūko mūsų krašto senosios ir šiuolaikinės tautodailės. Seną kleboniją atvėrus parapijiečiams, pradėjome galvoti apie vietą ansamblių repeticijoms, amatų ir tautodailės gaivinimui. Pradėjome rinkti audinius ir visa, kas susiję su tautodaile bei amatais. Nuo 1995 m. pradėjo veikti liaudiška seklyčia „Senoji klebonija“, kuri tapo gausiai turistų iš Lenkijos ir Lietuvos lankoma vieta.

1997 metų pradžioje gyvavo 4 folkloriniai ansambliai, veikė „Senoji klebonija“, buvo organizuojamos Užga-vėnės, Rasos šventė, Andrinių vakarai. Visa tai vyko visuomeniniais pagrindais, ir būtinai reikėjo surasti būdą, kaip išsilaikyti. Pagalbos niekas nesiūlė, reikėjo surasti bendraminčių ir įkurti susivienijimą. Tuo metu buvo įmanoma steigti tik draugiją, todėl, padedant R. Vitkauskui, sklandžiai sutvarkėme formalumus ir lapkričio mė-nesį susirinkome į Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos steigiamąjį suvažiavimą. Pagrindinis draugijos tikslas – praplėsti mūsų tradicinės kultūros gyvavimo formas ir surasti šiai veiklai finansinį pagrindą.

Punsko krašto kultūros paveldo paminklai. Lenkija. 2007. Vytauto Didžpetrio nuotraukos. Iš „Žiemgalos leidyklos” rinkinių

Per 10 gyvavimo metų draugijai vadovavo ta pati Aldona Aleksaitė-Vaicekauskienė, kuriai teko rašyti pro-jektus, rūpintis Senąja klebonija, „Gimtinės“ ansambliu ir daugeliu kitų dalykų.

Įkuriat draugiją buvo aišku, kad visuomeninei organizacijai bus sunku įvykdyti užsibrėžtus tikslus, kad reikia bent kelių žmonių, kuriems darbas šioje srityje būtų ir pragyvenimo šaltinis. Praėjus dešimčiai draugi-jos gyvavimo metų, įkurtas Lietuvių liaudies kultūros centras. Kaip atrodys veikla ateityje, priklausys nuo čia dirbančių žmonių. Draugija lieka su ligšiolinėmis veiklos formomis, specialistų nestokoja, tačiau tikisi, kad bus centro bent dalinai remiama finansiškai.

SENOJI KLEBONIJA Punsko senoji klebonija – tai didelis medinis pastatas, turintis daugiau nei 100 metų ir priklausantis parapijai. Pastatas įrašytas į saugomų architektūros objektų sąrašą. Čia buvusiuose klebono kambariuose įrengta liaudiška seklyčia, kurioje yra nuolatinė etnografinė ekspozicija, apeiginio meno skyrius ir galerija su šiuolaikine lietuviška tautodailės ekspozicija iš Punsko – Seinų krašto ir Lietuvos.

Senoji klebonija kunigo J. Maceko iniciatyva atverta parapijiečiams, keliolika metų buvo sandėliu. Patalpos čia buvo netvarkingos, bet didelės. Jau pirmą kartą į jas įžengus, kilo mintis bent kiek jas sutvarkyti, kad čia galėtų surasti prieglobstį Punsko folkloriniai ansambliai. Pasitarus su „Gimtinės“ ansambliečiais ir klebonui pritarus, paprašėme savivaldybės paramos. Ją gavus, parėmė ir Lenkijos lietuvių draugija. Reikia paminėti ir ansamblio „Gimtinė“ narius, kurie buvo pirmieji aplinkos tvarkytojai.

1995 m. rudenį susirinkome į kuklų atidarymą.Atėjus pavasariui, pasimiršo žiemos vargai, ir kilo noras sutvarkyti likusias patalpas. Naujos patalpos buvo

reikalingos nykstantiems amatams plėtoti. Nutarta pradėti nuo audimo. Pirmieji žingsniai žengti kartu su Su-valkų regiono kultūros centru. Jų lėšomis nupirktos senos audimo staklės ir pirmieji audimui skirti siūlai. Tam, kad galima būtų plėtoti amatą, prireikė audinių rinkinių. Pirmąją ekspediciją surengėme 1996 m. birželį. Ap-lankėme Kalinavą, Vaičiuliškes, vėliau aplankėme Giluišius, Eglinę, Vaitakiemį, Punską, Oškinius, Paliūnus, Kampuočius.

Mums talkino Vilė ir Valentas Žukauskai, kurie padėjo tvarkyti eksponatus ir parengė pirmąją ekspoziciją. 1996 m. lapkričio 10 dieną, į parodos atidarymo iškilmes pakvietėme eksponatų savininkus ir žymiau-

sias audėjas. Su menine programa dalyvavo Punsko folkloro ansambliai: „Gimtinė“ (vyresnieji) ir „Šalcinėlis“ (Punsko licėjaus ansamblis, globojamas mokytojos Aldonos Vaicekauskienės).

Meninę programą pradėjo jaunimas žinoma mūsų krašto daina:„Aus močiutė drobeles,O aš jauna juosteles.Kalbin mane geri žmonėsĮ svetimą šalelę“

Į atidarymo iškilmes atvyko garbingų svečių iš Lietuvos. Tai mūsų krašto bičiulės iš Rumšiškių – Asta Vevers-kytė ir Virginija Umbrasienė, Seimo deputatas Algirdas Patackas, Punsko vikaras Algirdas Žukauskas. Jų daly-vavimas parodos atidaryme ir išsakytos mintis pakėlė mūsų dvasią ir sustiprino ryžtą tolimesniam darbui.

.... Praėjo daugiau nei 10 metų. Klebonijos pastatas praturtėjo daugybe eksponatų. Ekspertų vertinimu „Senojoje klebonijoje“ surinkti liaudies meno rinkiniai pretenduoja į muziejaus statusą.

Nuo 1997 m. pastatą ir jame esančius rinkinius globoja Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija. Gaila, kad iki šiol neišspręsti pastato remonto ir eksponatų tvarkymo finansavimo klausimai, – viskas atliekama tik entuziazmo dėka.

LIAUDIES BUITIES MUZIEJUS Nedideliame lietuviškame Punsko miestelyje Lenkijoje įkurtas liaudies buities muziejus. Šios sodybos įkūri-mo pradžia siekia 1983 metus. Tais metais nuspręsta ant ežero kranto perkelti iš kaimo seną nenaudojamą klėtelę. Viktoras Vaina, Varšuvos jaunimo įpareigotas, tarėsi šiuo klausimu su Lenkijos Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos pirmininku Romualdu Vitkausku, kuris šiai idėjai pritarė, kilo ir naujų minčių. Pradėta galvoti apie visą sodybą ar net senovinį kaimą.

Pirmasis oficialus Punsko valdžios pasitarimas šiuo klausimu įvyko 1984 m. rugsėjo 14 d. Jame dalyvavo Punsko valsčiaus politinių partijų atstovai bei tuometinės Lenkijos lietuvių bendruomenės kultūros draugijos pre-zidiumas. Į pasitarimą buvo pakviesti vaivadijos paminklų konservatorius Stanisław Tumidajewicz bei medinių pastatų specialistas Zbigniew Fałtynowicz. Dauguma pasisakė už bent poros sodybų perkėlimą į Punską.

Buvo gauta lėšų ir iš Lenkijos kultūros ir meno ministerijos. Punsko buities muziejaus projektą 1986 m. balandį parengė architektai Rafał Winiewicz iš Suvalkų ir

Janusz Kaczyński iš Balstogės. Pagal projektą buities muziejų buvo numatyta kurti Punsko miestelio pakrašty. Pirmosios sodybos etalonu

buvo Vaitakiemio kaimo gyventojos Rožės Grigutienės sodyba ir Radzevičių gyvenamasis namas. Projekte iš-

laikyti tokie pat atstumai, kokie buvo senosiose sodybose, numatytas toks pats įvažiavimas nuo lauko kelio, lygiai taip pat išdėstyti pastatai pasaulio šalių atžvilgiu. Tokius elementus kaip varteliai, lėkiai, suoleliai, liepteliai, kryžiai nutarta perkelti autentiškus arba užsakyti pas liaudies meistrus. Pirmoji sodyba, išskyrus kluoną, buvo numatyta ekspozicijoms. Kluonas skirtas vaidinimams.

Antroje sodyboje buvo planuojama įrengti liaudies meistrų dirbtuves, organizuoti dirbinių pardavimą bei įrengti mažą užeigą su nacionaline virtuve.

Projekte numatyta keletas papildomų elementų: tai didžiuliai vartai, numatyti pastatyti ant kalno, taip, kaip būdavo statoma įvažiuojant į kaimą, viršukalnį apsodinti berželiais, tarp jų pastatyti gražų medinį kryžių. Nu-matyta iškasti ir tvenkinį. Viso etnografinio muziejaus plotas buvo 3,45 ha.

Parengus projektą, valsčiaus darbuotojui Juozui Bukauskui buvo pavesta visuomeniniais pagrindais vykdyti statybos reikalus.

Pradėjus darbus, daugiausia rūpesčių sukėlė specialistų paieška.1986 m. rudenį buvo pradėti žemės darbai. Justinas Valinčius padarė akmeninius pamatus tvarteliui ir gyvenamajam namui. Pirmiausia iš Vaitakiemio

buvo pervežtas tvartelis, kuriam reikėjo apie 40 proc. naujos medžiagos. Gyvenamasis namas, pastatytas iš tašytos eglės, turėjo apie 110 metų. Geriausiai buvo išsilaikiusi viena galinė siena ir atskiri rąstai šoninėse, išlikusios ir vidinės pertvaros. Statant senąją trobą, nebuvo naudotos vinys. Perstatant taip pat panaudota per 50 proc. naujos eglinės medienos, pagaminti nauji langai ir durys.

Visą sodybą, išskyrus svirną ir atskirai stovintį svirnelį, statė Feliksas Žekiauskas iš Šaltėnų, tapęs pagrindiniu statybos meistru. 1989 m. gegužės mėnesį iš Lietuvos atvyko grupė žmonių, norėjusių prisidėti prie statybos dar-bų. Tai buvo „Atžalyno” klubo pirmininko Tomo Kajoko vadovaujama grupė. Su grupe atvyko architektė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja Rasa Bertašiūtė. Medžio darbams vadovavo Tomo Kajoko tėvas – žinomas statybininkas ir medžio darbų specialistas. Architektė padarė Vinco Agurkio iš Vidugirių jau sugriuvusio kluono projektą, pagal kurį vėliau buvo pastatytas kluonas. Visi trobesiai buvo dengti ruginiais ir kvietiniais šiaudais.

Antros sodybos pagrindu turėjo būti 115 metų Vaitakiemio Radzevičių gyvenamasis namas. Bet kadangi tik apie 20 proc. to pastato tebuvo tinkamo perkelti, šios trobos atsisakyta. Vėliau dėl finansų stokos atsisakyta ir visos antros sodybos. Pastatytas tik svirnelis, perkeltas iš Valinčių kaimo, Vlado Dzemiono sodybos. Jame buvo apie 90 proc. autentiškos medžiagos, tik stogas uždengtas naujas.

Muziejaus statybos darbams nuo pradžių iki pabaigos vadovavo Romualdas Vitkauskas. 1988 metų rugsėjo 5 d. Valsčiaus tarybos prezidiumo bei tarybos komisijų posėdyje pasiūlyta buities muziejui suteikti juridinį statusą.

1988 metų lapkričio 11 d. susirinkimo metu buvo nutarta buities muziejų, pavadintą „Dzūkas”, įregistruoti kaip Punsko lietuvių kultūros namų padalinį.

Nuspręsta, kad bus globojama ir sena Gedimino Žardecko sodyba Trumpalyje, Vinco Agurkio sodyba Vi-dugiriuose bei pakelėse esantys seni kryžiai ir koplytėlės, kuriuos buities muziejus turės globoti ir prižiūrėti.

Nutarta, kad buities muziejuje susiras sau pastogę etnografiniai ansambliai, jie čia galės koncertuoti.Buities muziejaus vedėjos pareigos visuomeniniais pagrindais buvo patikėtos Nastutei Sidarienei. Daug

lėšų iš rėmėjų muziejaus statybai sutelkė konservatorius S. Tumidajewicz, nuolatos jų ieškojo R. Vitkauskas, tačiau daug darbų buvo atliekama ir visuomeniniais pagrindais.

Oficialus sodybos atidarymas įvyko 1992 m. Pirkios interjeras įrengtas pagal XIX amžiaus mūsų kaimiečių trobų stilių, tvartelyje ir svirne yra buities apyvokos, žemdirbio darbo įrankių ekspozicijos.

Kluone vyksta Klojimo teatrų pasirodymai, kuriuose dalyvauja mūsų krašto atlikėjai bei svečiai iš Lietuvos. Sodybą lanko turistai, kurie keliaudami po Suvalkų ir Seinų kraštą, užsuka ir į Punską.

Iki šių metų sodybą globojo Punsko lietuvių kultūros namai. Nuo šių metų rugpjūčio mėnesio – Lietuvių liaudies kultūros centras. Sodybą, šiais metais praturtino du nauji pastatai. Vienas iš jų skirtas muziejui, o kitas – užeigai. Centrui vadovauja Robertas Viaktorius. Statybos darbus iš dalies finansavo Europos Są-junga pagal kaimynystės programą (Lietuva, Lenkija, Kaliningrado sritis), tačiau didžiausią dalį – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bei Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija. Centras dar tik pradeda savo veiklą, bet jau rengiami nauji projektai.

Šaltiniai

1. Vaicekauskienės A. archyvas. Etnokultūrinės veiklos dienoraštis. Punskas.2. Sitarskienės A. archyvas. Duomenys apie buities muziejų Punske.3. Vitkausko R. archyvas. Duomenys apie buities muziejaus statybą. Punskas.

Aldona Vaicekauskienė, Romualdas Vitkauskas

SOCIETy OF LIThUANIAN EThNIC CULTURE IN POLAND

Summary

The authors of the article describe the development of the Society from its establishment till our days and acquaint with the initiators of this activity, their helpers and the results of their work.

There also are given the descriptions of the museum’s old deanery and the Open Air Museum’s in Punsk establishment and its activities.

The material reflects the history and aspirations of preservation of Lithuanianism in that region.

POLIJAS LIETUVIEŠU ETNISKāS KULTūRAS BIEDRīBA

KopsavilkumsRakta autori apskata biedrības attīstības gaitu no tās dibināšanas līdz mūsdienām, iepazīstina ar šīs darbības aizsācējiem un vińu palīgiem, darba rezultātiem.

Raksta sastāvdaļas – muzeja „Senā mācītājmāja” („Senoji klebonija“) un Punskas brīvdabas muzeja veidošanās un darbības apraksti.

Sniegtie materiāli atspoguļo lietuviskuma saglabāšanās vēsturi un centienus šajā novadā.

TOWARZySTWO KULTURy ETNICZNEJ LITWINóW POLSKICh

Streszczenie tekstuAutorzy artykułu dokonują przeglądu rozwoju Towarzystwa od dnia założenia do naszych dni, zapoznają z prekursorami tej działalności oraz ich pomocnikami, wynikami pracy.

Częścią składową artykułu są opisy tworzenia się i działalności muzeum „Senoji klebonija” (Dawna plebania) oraz Muzeum Bytowego pod Gołym Niebem.

Przedstawiony materiał odzwierciedla dzieje i dążenia zachowania tożsamości litewskiej na tej ziemi.

ОбществО этническОй культуры литОвцев ПОльши

резюмеАвторы статьи представляют обзор развития общества от создания до наших дней, знакомят с инициаторами этой деятельности и их помощниками, c результатами работы.составная часть статьи – описание создания и деятельности музея “старый дом настоятеля” и Музея

быта под открытым небом в Пунске.Представленный материал отражает историю и стремления сохранения литуанизма в этом крае.

VERBAND DER EThNISChEN KULTUR DER LITAUER IN POLEN

ZusammenfassungDie Autoren des Artikels überblicken Entwicklung des Verbands seit seiner Gründung und bis zu den gegenwärtigen Tagen, machen mit den Anfängern dieser Tätigkeit und ihren helfern und ihren Arbeitsergebnissen bekannt.

Bestandteil des Artikels ist Beschreibung der Gründung und Tätigkeit des Museums „Senoji klebonija“ /”das alte Pfarrhaus”/ und des Freilichtmuseums in Punsk.

Der vorgelegte Stoff widerspiegelt das Streben für die die Erhaltung des litauischen Sinnes in diesem Land und seine Geschichte.

Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijaU.Grunwaldzka 716 – 515 Punsk, Polska

Gauta 2008 02 28Atiduota spausdinti 2008 11 29