Sinikka NopolaTiina Nopola

Vilnius2013

Iliustravo Aino Havukainen ir Sami Toivonen

Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Benai Būgneli!

P i r m yn ,

UDK 821.511.111-93 No-52

Sinikka Nopola, Tiina NopolaHETKI LYÖ, RISTO RÄPPÄÄJÄTammi, Helsinki, 1997

ISBN 978-609-441-078-9

© Tekstas, Sinikka Nopola, Tiina Nopola, 1997© Iliustracijos, Aino Havukainen, Sami Toivonen, 1997

Pirmą kartą išleido Tammi Publishers, SuomijaIšleista susitarus su Tammi Publishers ir Elina Ahlback Literary Agency, Helsinkis, Suomija

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2012© Leidykla „Nieko rimto“, 2013

Knygos vertimą ir leidimą remia

5

Skylėta alėja

Priešais didelį rudą namą sustojo furgonas, kimšte prikimštas baldų. Iš mašinos išsiropštė Benas Būgnelis ir jo teta Barbora.

– Štai ir atvykom, – pasakė Barbora Benui. – Liepinio alėja 5A-7.

– Kas tas Liepinis? – Tikriausiai koks nors turtingas ponas, kuriam pri-

klauso visa gatvė, – atsakė Barbora. – Na, dabar mudu turėsim du kambarius, kiekvienas

savo, – tarė Barbora, rakindama naujojo buto duris. Benas apžiūrėjo prieškambarį, tada nuėjo į didįjį kam-

barį, į virtuvę, paskui į mažesnį kambarį ir grįžo atgal į prieškambarį. Apžvelgė vonią. Galiausiai užmetė akį į balkoną.

– Šeši, – pasakė jis. – Kas šeši? – paklausė Barbora. – Kambariai yra šeši, – atsakė Benas. – Didysis kam-

barys, mažasis kambarys, prieškambaris, virtuvė, vonia ir mano darbo kambarys.

– Darbo kambarys? – nustebo Barbora. – Balkonas bus mano darbo kambarys, – pareiškė Be-

nas ir nužingsniavo į balkoną nešinas savo peiliu. – Teta, atnešk ką drožinėti!

6

– Liko tik vienas šaukštas, – tarė Barbora, ištraukusi medinį šaukštą iš dėžės. – Daugiau neturėsim ką droži-nėti.

Benas pažvelgė į jį ir susimąstė. Tada pabarbeno juo į balkono turėklus. Geras garsas, pamanė jis. Pabarškino dar kartą įsivaizduodamas esąs būgnininkas ir suniūnia-

vo į taktą:– Titi tii, titi tii. Paskui padaužė šiek tiek kitaip:– Dupapa dupa, dupapa daa!

Pro namo duris laukan išėjo žilas vyras. Jis užvertė galvą aukštyn.

Virtuves rakanda i.

Pa Prasta lrna ud l ngaaPle konservus

7

– Kas jūs? – paklausė Benas. – Liepinis, – atsakė žilagalvis. – O tu? – Benas Būgnelis. – Gerai būgniji, – pagyrė vyras ir nuėjo toliau. Benas šūktelėjo Barborai: – Aš jį mačiau! – Ką matei? – Poną Liepinį! Barbora išpuolė į balkoną. – Kur? – Ten, – Benas parodė pirštu mažą taškelį. – Jis išėjo iš

šito namo, o jo pavardė Liepinis. Aš paklausiau. – Ar jis buvo vienas? – pasmalsavo Barbora. – Vienas, – atsakė Benas. – Ar atrodė turtingas? – Atrodė, – pasakė Benas. Barbora susimąstė. Ar tikrai jis gali būti tas Liepinio

alėjos Liepinis? Paprastai turtuoliai neatrodo turtingi, jie stengiasi tai slėpti. Barbora išsmuko į laiptinę ir grįžo atgal visa uždususi.

8

– Tikrai, apačioje, trečiam aukšte! Ant durų parašy-ta Liepinis! Kaip tik po mumis, tai tikrai Liepinio alėjos Liepinis! Tai va, Benai, nuo šiol turėsi elgtis kaip pridera. Mes čia gyvensime tol, kol to norės ponas Liepinis. Jam tikriausiai priklauso visa šita gatvė su visais namais.

Vėliau kiaurą vakarą Barbora kalbėjo pašnibždom ir stypčiojo ant pirštų galiukų, kad tik netrukdytų ponui Liepiniui.

Benas slampinėjo po butą ir būgnijo šaukštu per vis-ką, kas pasitaikė po ranka: daiktų dėžes, stalų kampus, palanges. Tada jis iš vienos dėžės išsitraukė puodą ir dubenį, apvertė dugnu į viršų ir ėmė daužyti į juos pla-kikliu.

Barbora mėgino jį sudrausti, bet Benas pasakė: – Aš netriukšmauju. – Manai, kad ir ponui Liepiniui taip atrodo? – paklausė

Barbora. – Manau! – atšovė Benas. – Gerai, tada būgnyk toliau. Tu – muzikalus vaikas. Barbora išėjo į prieškambarį, prisėdo ant dėžės ir čiu-

po telefoną. Tai buvo jos darbas – telefonu vykdyti įvai-rias apklausas.

– Laba diena, jus trukdo Barbora Būgnelė iš „Taukšt apklausų“, – prisistatė ji. – Ar turite minutėlę laiko? Jei taip, tuomet čia jūsų didysis šansas. Ai, neturite? Ačiū.

9

Barbora atsiduso ir padėjo ragelį. Paskui surinko naują numerį. Benas būgnijo taip garsiai, kad Barbora turėjo šaukte šaukti.

– Laba diena, jus trukdo Barbora Būgnelė iš „Taukšt apklausų“! Ar jūs turite dulkių siurblį?

– O kas jums darbo! – pasipiktino balsas ragelyje. – Jums reikia darbo? – šūktelėjo Barbora. – Kokio darbo? – Ką sakot? – perklausė Barbora, bet pašnekovas metė

ragelį. „Kokie žmonės šiais laikais nekantrūs, – pamanė sau

Barbora. – Pilnas miestas karštakošių! Net reikalo išdės-tyti nespėjau.“

Barbora išdidžiai klausėsi Beno muzikavimo. Ir ponui Liepiniui į naudą išgirsti, koks gabus berniukas čionai atsikraustė. O, dabar dar ir uždainavo!

Dupi dupi, polo makareno,tuti tuti, pulo pukareno,sopa sopa, tupo bambolino,opa opa, lipa sole mio.

„Benukas dainuoja užsienietiškai! Tegu sau muzikuo-ja kiek tik širdis geidžia, negali žinoti, gal iš jo išaugs kokia operos žvaigždė“, – pagalvojo Barbora.

10

Kitą rytą barkštelėjo Beno ir Barboros pašto angos dangtelis. Ant grindų nukrito lapelis. Jame iš žurnalų iškirptomis raidėmis buvo parašyta:

JEI NES ILIAUSITE KALTI, BELST I IR

šūKAUTI , IMSIMėS VEIKSMų.

NAMO GYVENTOJAS

Barbora pasibaisėjo. – Kaip tai suprasti? Ar vakar vakare pas mus kas nors

kalė ir beldė? Ar šūkavo? Benai, pasakyk. Benas tylėjo. Barbora susinervinusi atidžiai apžiūrėjo

laiškelį. – Tai tikriausiai ponas Liepinis! – plyšojo ji. – Kokių

veiksmų jis ketina imtis? O jeigu mus išvarys? Turime ko nors griebtis. Tučtuojau dumk pas poną Liepinį ir nuramink jį. Pasakyk, kad mes nedainuosim, nešoksim, nebūgnysim ir net nekalbėsim, būsime tylūs kaip pelės, kad tiktai leistų mums čia likti.

Benas nustraksėjo prie pono Liepinio durų ir spuste-lėjo skambutį. Duris atidarė žilagalvis vyras.

– Ar tu su reikalu? – draugiškai paklausė jis.

11

– Taip, atėjau nuraminti, – atsakė Benas. – Mes būsi-me tylūs kaip pelės, liausimės net kalbėti, kad tik galė-tume čia pasilikti.

– Tu tikriausiai iš viršaus, – pasakė ponas Liepinis. – Ar tave atsiuntė teta? Na, užeik.

Benas stovėjo vyriškio svetainėje ir dairėsi. Kilimas su skyle, pamanė jis. O tapetai apdriskę.

Staiga pribėgo mažas šunytis ir palaižė Benui ranką. – Kuo jis vardu? – paklausė Benas. – Vanesa, – atsakė vyriškis. – Tai taksas.

Glostyk atsargiai, ji labai jautri.

12

Benas grįžo namo vėlai vakare po pažastim pasibru-kęs knygą. Barbora perbalusi laukė prieškambaryje.

– Na, ar mus išmeta? – vos išlemeno ji. – Ne. Aš jį nuraminau, – tarė Benas. Barbora pažvelgė į knygą. – Kas čia? – Knyga apie šunis. Turiu ją paskaityti, kad paskui

mokėčiau prižiūrėti Vanesą. – Kas yra Vanesa? – paklausė Barbora. – Vanesa yra pono Liepinio taksas. – Tai ar Liepinis mūsų neiškraustys? – Neiškraustys, bet aš galiu kartą per savaitę užeiti ap-

lankyti Vanesos, – pranešė Benas. Barbora prisėdo prieškambaryje ant kėdės. „Jei dabar

Benas galės lankytis pas poną Liepinį, tai gal ir mane kada pakvies...“

– Ar namai atrodo prabangūs? – paklausė Barbora. – Neatrodo. Ten yra skylių, – atsakė Benas. – Kur?– Kilime yra apvali skylė. – Aš juk sakiau, kad turtuoliai neatrodo turtingi! –

šūktelėjo Barbora. – Ponas Liepinis tyčia laiko skylėtą kilimą. Jeigu vagis žvilgtelėtų pro pašto angą, pamatytų skylėtą kilimą ir nesilaužtų vidun.

Barbora susimąsčiusi dėbsojo į prieškambaryje pa-tiestą spalvotą atraižų kilimėlį.

– Benai, atnešk žirkles! Benas atnešė žirkles, ir Barbora kilime iškirpo mažą

skylutę. – Ar ji apvali? – paklausė Barbora. – Ne, – atsakė Benas. Barbora truputį padidino skylę. – Dabar ji trikampė, – pasakė Benas. Barbora suirzo. – Tai tau, paprasčiausios skylės negaliu iškirpti, – su-

pūkštė ji ir iškirpo dar gabaliuką. – Dabar ji kvadratinė, – tarė Benas. – Pataisysim, – sutiko Barbora ir iškirpo dar. – Dabar jis perkirptas pusiau, – atkreipė dėmesį Benas. Barbora pasibaisėjusi nužvelgė kilimą.

– Visas kilimas suiro! – šūktelėjo ji. – O aš ketinau pakviesti poną Liepinį kavos! Dabar mes prieškamba-ryje neturėsime kilimo.

– Ponas Liepinis irgi neturi, – pasakė Benas.– Neturi? – nustebo Barbora. – Ne, tas skylėtas kilimas yra svetainėje. – Mat kaip. Geriau pagalvojus, tai aš visada maniau,

kad kilimas prieškambaryje nereikalingas. Ponas Lie-pinis tikriausiai labai išmintingas žmogus, – atsiduso Barbora.

– Jis anksti išėjo į pensiją, – pareiškė Benas. – Žinoma, turtingas žmogus. Turtuoliai anksti išeina

į pensiją.

Prieš eidamas gulti, Benas dar kartą pavartė pro pašto angą įmestą laiškelį. Kodėl siuntėjas raides iškarpė iš žurnalo? Kodėl neparašė pats, savo raštu? Keista, pamanė Benas. Ar tai tikrai pono Liepinio laiškelis? Reikia išsi-aiškinti.

15

Žvejyba kanalizacijos šulinyje

Benas su savo teta ėjo namo iš parduotuvės. Barbora įsiręžusi tempė du sunkius krepšius. Kieme ji išsitraukė raktą.

– Teta, duok man panešti raktą, – paprašė Benas. – Tiesiog nežinau, – atsakė Barbora. – Būdamas pen-

kerių tu užmetei raktą ant medžio šakos, ir aš paskui turėjau prašyti ilgšio kaimyno kaip nors nupurtyti jį ant žemės.

– Aš daugiau nemesiu, – pažadėjo Benas. Barbora slapčia žvilgtelėjo į pono Liepinio langus. – Ponas iš apačios gali mus pamatyti, – pasakė ji. –

Elkimės padoriai. Barbora padavė Benui raktą, prikabintą prie geltono

pakabučio.Ji vėl metė žvilgsnį į pono Liepinio langus ir užsikišo

už ausies plaukų sruogą. – Ar dar turi raktą? – paklausė Beno. – Taip taip, turiu, – atsakė Benas. – Tai duokš jį man. – Tuoj. – Duokš greičiau, atrakinsiu duris. Benas naršė po savo kišenes.

– Štai jis, – tarė Benas ir išsitraukė atidarytuvą.  – Ne, tai ne raktas, štai čia raktas.

Tačiau iš kišenės ištrau-kė tik butelio kamštelį.

– Aš jo nebeturiu, – nu-stebo Benas.

– Nebeturi? – paklaiko Barbora. – Tai kur jis prapuolė? – Nežinau. Barbora pamiršo, kad pro langą gali pamatyti ponas

Liepinis, ir ėmė smarkiai purtyti Beną. – Pametei jį! Greitai sakyk, kur? Benas parodė žolės lopinėlį priešais namą. – Ar jis čia nukrito? – spygtelėjo Barbora. – Čia arba ten, – pasakė Benas ir parodė kitą vietą. –

Arba ten, arba ten. – Dabar negalėsim įeiti į namus! Naktį praleisim lau-

ke! – šūkavo Barbora. – Mirsime iš bado ir šalčio! Ponas Liepinis žiūrėjo pro langą, bet Barbora jo nema-

tė, tad vėl smarkiai papurtė Beną.

Benas parodė į pievutę. – Jis tikriausiai nukri-

to čia.

Barbora atstačiusi užpakalį iššliau-žiojo visą pievelę, pakapstė žolę toje vietoje, kur parodė Benas.

– Nėra, – atsiduso Barbora ir iš-tiesė nugarą.

Benas bedė pirštu į kitą vietą. – Tada jis turbūt nukrito čia. Barbora vėl ėmė kapstyti, bet staiga Benas parodė ka-

nalizacijos šulinį. – Jis įkrito tenai! Barbora pašiurpo. – Ar tu įsitikinęs? – virpančiu balsu pasiteiravo ji. – Taip, girdėjau, kaip barkštelėjo, – tarė Benas. Barbora vos neapsiverkė. – Ką mes dabar darysime? – Aš tuoj sugalvosiu, – atsakė Benas. – Žiūrėk, ponas

Liepinis namie. Barbora visa išraudo. – Koks siaubas! Ar jis matė, kaip aš ropojau

keliais? Barbora nusibraukė nuo sijono

žoles ir stengdamasi atrodyti meili paplekšnojo Benui per petį.

– Nesijaudink, Benai, mes rasime išeitį. Benas pamojavo ponui Liepiniui, ir tas atidarė langą.

Barbora linktelėjo lango pusėn meiliai išsiviepusi. – Ar galėčiau pas jus užeiti? – paklausė Benas ir iškart

nurūko į laiptinę. Barbora pritūpė ir ėmė pašioti piktžoles šypsodamasi

pono Liepinio langui. „Gal jis pamanys, kad aš visąlaik čia ropinėjau ravėdama piktžoles“, – guodėsi Barbora.

Netrukus grįžo Benas. Rankoje jis laikė ilgą lazdą, ant kurios galo buvo prilipintas kramtomosios gumos gaba-las. Barbora spoksojo į tą gaudyklę.

Šalia kanalizacijos angos Benas pastatė iš pono Liepi-nio pasiskolintą taburetę. Tada paėmė lazdą ir pro skylu-tę įkišo į kanalizacijos angą.

– Taip, gerai! – pro langą šūktelėjo ponas Liepinis. „Aš jau visai nieko nesuprantu, – pamanė Barbora. –

Mus ištiko bėda, o ponas Liepinis, užuot pagelbėjęs, žai-džia su Benuku.“

Bet vis tiek nusiuntė šypsnį pono Liepinio langui. Tada atsirėmė į didžiulį klevą. „Nusiramink, Barbora, – pasakė ji sau. – Ponui Liepiniui nederėtų sužinoti, kad mes mėtome savo daiktus. Reikia kaip nors nukreipti jo dėmesį.“

– Mes žaidžiame slėpynių! – šūktelėjo Barbora po-nui Liepiniui ir pasislėpė už klevo. – Benai, eikš ieškoti! Beeenai!

Barbora kyštelėjo nosį iš už klevo, bet Benas nė neke-tino jos ieškoti.

Namo languose viena po kitos ėmė šmėžuoti galvos. – Kaip sekasi žvejyba? – kažkas paklausė Beno. – Ar gerai kimba? – pasiteiravo kitas. – Ar daug sugavai? – riktelėjo trečias. Keli kaimynai išsliūkino į kiemą pasižiūrėti, ką ten

Benas veikia. Paskui žmonių sugužėjo dar daugiau, ir netrukus aplink Beną jau šurmuliavo visas smalsuolių būrys.

Barbora tupėjo už klevo. „Ką pamanys ponas Liepinis, jei aš čia viena žaisiu slėpynių? – svarstė ji. – Dar kartą pašauksiu Beną, tegu mano, kad jis žaidžia su manim.“

20

– Kukū! – sukukavo Barbora, ir visi aplink Beną besi-būriuojantys žmonės atsisuko į ją.

Barbora pamojavo ir vėl pasislėpė už medžio. „Dabar dar kvailiau pasirodžiau“, – pamanė ji sau. Prie kanalizacijos pasigirdo šurmulys. Susirinkusieji

sukruto, kai Benas ištraukė kažkokį žvilgantį daiktą. – Mano sužadėtuvių žiedas! – šūktelėjo viena sena

ponia. – Jis ten gulėjo dvidešimt penkerius metus! Ponia pakštelėjo Benui į žandą ir nulingavo namo

nešina savo žiedu. Kažkuris iš namo gyventojų atnešė Benui kibirą su-

žvejotiems turtams sudėti. – Vėl užkibo, – pasakė Benas ir ištraukė iš angos kažin

kokį rožinį daiktą. Jauna moteris stvėrė čiulptuką ir apkabino Beną. – Emos čiulptukas! Benas vėl panardino meškerę į kanalizaciją. – Dabar kažkas sunkaus, – nudžiugo jis. Barbora kyštelėjo nosį iš už medžio. „Kas gi ten vyksta? –

spėliojo jinai. – Jeigu nebūčiau kukavusi, dabar galėčiau eiti pasižiūrėti. Jeigu pasakyčiau, kad tik pajuokavau, gal iš tiesų galėčiau nueiti.“

– Kukū buvo tik pokštas! – šūktelėjo Barbora, bet taip tyliai, kad niekas jos neišgirdo.

Aplink Beną susispietė visa minia.

21

Prie gumos buvo prilipęs purvinas šaukštas. – Fe, – pasakė Benas. – Šitas jau tikrai niekam tikęs. Pro minią prasispraudė senyva šlubuojanti moteriškė. – Ar galėčiau apžiūrėti iš arčiau? – paprašė. Moteris nuvalė nuo šaukšto purvą ir ant kotelio išryš-

kėjo užrašas. Ji greitai uždengė jį ranka. – Aš jį perku, – pasakė moteris. – Siūlau du eurus.

22

Benas dvejojo. Jis norėjo įsi-žiūrėti moteriškei į akis, bet toji

buvo taip žemai nuleidusi skrybė-lę, kad akių nesimatė. Staiga šalia iš-

dygo ponas Liepinis.Barbora už medžio net krūptelėjo. „Ponas

Liepinis! Ar dabar mus išvarys?“– Klausykite, – kreipėsi ponas Liepinis į moterį. –

Jis vertas mažiausiai dešimties. – Gerai jau, – sausai tarė moteris. Ji atsegė piniginę ir

įmetė į Beno kibirą penkias dviejų eurų monetas. Benas užsitraukė kepuraitę su snapeliu ant akių ir vėl

nuleido meškerę. Žmonės sulaikę kvapą laukė, kas dabar užkibs. Kaimyninio namo gyventoja visus pavaišino sul-timis ir vafliais. Žmonės šnekučiavosi ir džiaugėsi, koks malonus pasitaikęs vakaras.

Barbora stypsodama už medžio girdėjo linksmą šur-mulį. „Ko jie ten taip čiauška?“ – stebėjosi ji.

Kai Benas iš kanalizacijos daugiau nieko nebeištrau-kė, žmonės ėmė skirstytis. Eidami jie kalbėjo, kad tokius susitikimus derėtų rengti dažniau, kad ir kartą per sa-vaitę.

Benas su ponu Liepiniu liko prie kanalizacijos. „Kas ten dabar vyksta? – spėliojo Barbora. – Ir ponas

Liepinis žvejoja! Jau baigė. Ir ateina čionai.“

23

Barbora ėmė įnirtingai pešioti piktžoles. – Labas vakaras, – pasisveikino ponas Liepinis. – Labas vakaras, – atsakė Barbora. – Kurgi tu, Benai,

buvai? Aš ravėjau piktžoles ir taip įsijaučiau, kad nė ne-spėjau tavęs pasigesti.

Benas vienoje rankoje laikė raktą, o kitoje kibirą su monetom ant dugno.

Barbora spoksojo į raktą. – Dėdė Liepinis jį ištraukė, – pareiškė Benas. Barbora nusibraukė ranką į sijoną ir atkišo ją ponui

Liepiniui. – Barbora Būgnelė, – prisistatė ji. – L. Liepinis, – tarė ponas Liepinis. – Tai mes jau eisim, – pasakė Barbora ir nusitempė

Beną paskui save. – Ačiū! – dar šūktelėjo atsigręžusi.

Namie Barbora ištyrinėjo kibiro turinį. – Ar jis dar ir pinigų davė? – paklausė ji Beno. – Ne, juos davė tokia sena teta, – atsakė Benas plačiai

nusižiovaudamas. – Jau eisiu miegoti, labanakt. Gali ke-lis eurus pasiimti, jei nori.

Barbora patenkinta įsimetė dvi monetas sau į pinigi-nę ir nuėjo užsikaisti arbatos. „Reikėjo ilgiau šnektelėti su ponu Liepiniu, – svarstė ji. – Nors gal ir gerai, kad nelindau į akis per pirmą susitikimą.“

„Kažin ką reiškia tas L? Tikriausiai jo labai įmantrus vardas, kad nenorėjo garsiai ištarti. Liutauras, Liudvi-kas, Lukrecijus, Laertas, Leopoldas, Lučianas...

Lučianas Liepinis!

Gandų karalien

ė

Brig ita prisipa

žįsta:

aš subrenda

u

Llutauras Lludvlkas Lukreclj us Laertas LeoPoLdas

Luč l a nas

arba

ta

Nopola, Sinikka; Nopola, TiinaPirmyn, Benai Būgneli! / Nopola, Sinikka ir Nopola, Tiina; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustravo Aino Havukainen ir Sami Toivonen. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 96 p.: iliustr.

Rašytojos Sinikka (g. 1953) ir Tiina (g. 1955) Nopolos kartu su Tato ir Pato iliustruotojais Aino Havukainen ir Samiu Toivonenu sukūrė vieną mėgstamiausių personažų Suomijoje – Beną Būgnelį. Benas su teta Barbora atsikrausto gyventi į Liepinio alėją. Muzikalus berniukas dienų dienas šaukštais barškina puodus, tačiau tokie garsai nepatinka paslaptingajam kaimynui, kuris savo nepasitenkinimą reiškia siuntinėdamas piktus raštelius.

No-52

Redaktorė Giedrė KmitienėMaketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė

Tiražas 1500 egz.Išleido leidykla „Nieko rimto“

Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas