Vytautė Šapokaitė Samulėnienė - VDU · 2020. 12. 23. · pasaulį žmogų skatina vis judėti pirmyn. Žodžiai kelionė, kelias tiek gyvenime, tiek literatūroje turi daug sampratų:

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA

Vytautė Šapokaitė-Samulėnienė

KELIAUJANTIS ŽMOGUS XIX A. LIETUVIŲ LITERATŪROJE

Magistro baigiamasis darbas

Literatūros ir spaudos programa, valstybinis kodas 621Q20006

Literatūrologijos studijų kryptis

Vadovas (-ė) prof. dr. Irena Buckley ____________ _________ (Parašas) (Data)

Apginta prof. dr. Ineta Dabašinskienė ____________ _________ (Parašas) (Data)

Kaunas, 2013

2

Turinys

Keliaujantis žmogus XIX a. lietuvių literatūroje (santrauka) .............................................................. 3

Travelling Man in the Lithuanian Literature of the 19th

Century (summary) ..................................... 4

1. ĮVADAS ...................................................................................................................................... 6

2. KELIONĖS SAMPRATA: TEORINĖ IR PRAKTINĖ PUSĖ ................................................. 11

2.1. Kelionė ir keleivis: kultūrologinis, mitokritinis ir teologinis aspektai ............................... 11

2.2. Socialiniai kelionės veiksniai XIX a. Lietuvoje ................................................................. 18

3. ETNOGRAFINĖS LIETUVOS KULTŪROS PANORAMA KRAŠTOTYRINIUOSE

TEKSTUOSE .................................................................................................................................... 21

3.1. XIX a. kultūrinis atgimimas: dėmesys kraštotyrai.............................................................. 21

3.2. LDK tautinio tapatumo recepcija kraštotyrinėse kelionėse ................................................ 23

3.2.1. Dėmesys istorinėms asmenybėms ir vietoms .............................................................. 23

3.2.2. Upių istoriografijos kaip istorijos perdavėjos .............................................................. 26

3.3. Keliaujančiojo akimis: ikikrikščioniškosios kultūros reliktai ............................................. 28

3.4. Keliaujančiojo akimis: socialinė tikrovė............................................................................. 30

4. KELIAUJANTIS DIDAKTAS, AMŽINAS ŽYDAS, PILIGRIMAS: SĄSAJOS IR BENDRI

MOTYVAI PROZOJE ...................................................................................................................... 35

5. KELIONĖS REPREZENTACIJOS XIX A. ANTROS PUSĖS POEZIJOJE ........................... 41

5.1. Kraštovaizdžio pajauta kelionės metu ................................................................................ 41

5.2. Kraštovaizdžio fiksavimas kelionės metu XIX a. antros pusės poezijoje .......................... 43

5.3. Individualūs išgyvenimai kelionės metu............................................................................. 47

5.3.1. Tėvynės ilgesys ........................................................................................................... 47

5.3.2. Religinis keliautojo atsivėrimas .................................................................................. 51

5.4. Metafizinės jausenos, meditacija kelionės metu ................................................................. 53

5.4.1. Žmogus gyvenimo kelyje ............................................................................................ 53

5.4.2. Dievo lemties kelias .................................................................................................... 55

5.4.3. Žmogus ir jo kryžiaus keliai ........................................................................................ 57

6. IŠVADOS .................................................................................................................................. 59

7. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ................................................................................................ 63

8. PRIEDAI ................................................................................................................................... 67

3

Keliaujantis žmogus XIX a. lietuvių literatūroje

Santrauka

Kelionė nuo žmonijos pradžios yra viena esminių pragyvenimo sąlygų, o noras pažinti

pasaulį žmogų skatina vis judėti pirmyn. Žodžiai kelionė, kelias tiek gyvenime, tiek literatūroje turi

daug sampratų: „Lietuvių kalbos žodynas“ pateikia 12 pagrindinių žodžio kelias reikšmių, beveik

visos jų rastos darbe analizuojamoje literatūroje.

Darbe naudojami aprašomasis, analitinis ir lyginamasis tyrimo metodai. Teorinės prieigos

analizei pasirinktos neatsitiktinai: kiekviena analizės dalis savaime padiktavo parankiausią būdą ją

atskleisti. XIX a. vidurio kelionių aprašymams (A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo

apylinkes“, V. Sirokomlės „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, S. Moravskio „Iš visur po truputį. Nuo

Merkinės iki Kauno“, K. Tiškevičiaus „Neris ir jos krantai“) tirti parankiausiu įrankiu tapo

kultūrologinis požiūris. Ši kultūrologinė prieiga kartais priartėja prie kultūros istorijos ir socialinės

bei kultūros antropologijos mokslų tyrinėjimų. Antroji analizės dalis remiasi mitopoetinės kritikos

principais: čia dominuoja sąvokos simbolis, archetipas, suartinama mitinė legendinė figūra (amžinas

žydas) ir pasikartojančio literatūros tipo siužetas – „keliaujantis didaktas“ (šaltiniai – J. Dobilo

„Istorija apie amžiną žydą“, M. Akelaičio „Kvestorius po Lietuvą važinėdamas žmonis

bemokinąsis“, J. Chodzkos „Jonas iš Svisločės“, J. S. Dovydaičio „Šiaulėniškis senelis“, P.

Gomalevskio „Aplankymas seniuko“, J. Balvočiaus „Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų“ ir

M. Valančiaus „Palangos Juzė“), remiamasi piligriminės kelionės apibrėžimais. Poezijos analizei

trečiojoje dalyje (A. Mickevičiaus „Krymo sonetai“, A. Baranausko „Kelionė Petaburkan“,

Maironio, P. Vaičaičio, A. Jakšto eilėraščiai, kurti XIX a.) parankiausia metodologine prieiga tapo

literatūros teologija. Visų šių šaltinių pasirinkimą lėmė skirtingas kelionės vaizdavimas ir

reprezentavimas juose.

Teorinėje dalyje aptariama kelionės samprata, rūšys, keliaujančio subjekto vaidmenys –

keliautojas, turistas, piligrimas, noro keliauti priežastys, pristatomi socialiniai veiksniai, lėmę

kelionių populiarėjimą XIX a. Lietuvoje ir pasirinktų metodologijų parankumas darbo objektui tirti.

Atlikta analizė parodė besikeičiančią XIX amžiaus žmogaus jauseną ir savivoką –

modernėjantį žmogų, jo suvokimą. Susitelkimas ties žmogaus būties, gyvenimo klausimais XIX a.

pabaigos poezijoje leidžia daryti prielaidą, jog baigėsi tapatumo, saviidentifikacijos, savo šaknų

paieškos, keliaudamas žmogus savo tapatybę suvokė aiškiau. Literatūrinė analizė atskleidė

aprašymo perėjimą nuo tiesioginio, paviršinio iki metaforizuoto, archetipinio, simbolinio

vaizdavimo. Kelionės tyrinėjimas taip pat parodė svarbiausias XIX a. žmogui vertybes: tėvynė,

Dievas, laisvė, tiesa, istorija.

4

Travelling Man in the Lithuanian Literature of the 19th

Century

Summary

Since the start of humanity travelling has been one of main conditions of livelihood. Desire

to perceive the world stimulates man to move forward and forward. Routes, both in literature and

real life, have many conceptions: they may be understood directly or methaphorically. The

Vocabulary of lithuanian language submits 12 main definitions of the word route. Most of these

were found in the analyzed literature.

The methods chosen for analysis are: descriptive, analytical and comparative. Theoretical

approaches for analysis were not chosen chaotically: each part of the analysis gave the most useful

method to encrypt it. For the analysis of travelling descriptions of 19th century travels (A. H. Kirkor

„Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, V. Sirokomlė „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, S.

Moravskis „Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno“, K. Tiškevičius „Neris ir jos krantai“) the

most useful tool became culturological view. This approach sometimes may become close to the

scientific investigations of cultural history, social and cultural anthropology. The second part of the

analysis is based on the basics of mythopoetic criticism: the symbol and archetype of definition is

the most dominant, the mythical legendary figure (The Eternal Jew) becomes similar to the

repetitive literatic type of plot – „the travelling didacter“ (from sources - J. Dobilas „Istorija apie

amžiną žydą“, M. Akelaitis „Kvestorius po Lietuvą važinėdamas žmonis bemokinąsis“, J. Chodzka

„Jonas iš Svisločės“, J. S. Dovydaitis „Šiaulėniškis senelis“, P. Gomalevskis „Aplankymas

seniuko“, J. Balvočius „Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų“ ir M. Valančius „Palangos

Juzė“), the part is based on the definitions of pilgrim‘s route. For analysis of poetry in the third part

(A. Mickevičius „Krymo sonetai“, A. Baranauskas „Kelionė Petaburkan“, the poems of Maironis,

P. Vaičaitis, A. Jakštas of 19th century) the most useful methodological approach was theology of

literature. The choice of these sources was determined by different types of representation and

depiction of journey.

In the theoretical part of research I review the concept of travelling, types of travelling,

roles of travelling subject – traveller, tourist, pilgrim, reasons of travelling, social elements which

popularized travelling in 19th

century Lithuania and the handiness of chosen methodological tools.

Done research showed the altering feelings and self-concept of 19th

century man – man and

his perception becomes more modern. Topical concentration on human being and livelihood in 19th

century shows us that it‘s the end of identity, self-identification, search of our roots – travelling

helped man to understand his identity better. The analysis of literature revealed the transition from

direct, near surface type of description to metaphorical, archetypal, symbolic depiction. The

5

research also showed the moral scale of 19th

century man: motherhood, God, freedom, truth, history

– these concepts were most fundamental for a 19th

century man.

6

1. ĮVADAS

Tik pradėjęs vaikščioti žmogus nuo senų senovės mynė takus arba ėjo gamtos nutiestais

keliais. Ėjimo keliu patirtis tokia didelė, kad daug kitų svarbių žmogaus veiklos rūšių, o kartais net

ir visas gyvenimas nusakomi kaip takas, kelias arba kelionė. Didysis „Lietuvių kalbos žodynas“

nurodo net 12 žodžio kelias reikšmių, kurių daugumos metaforiškumas yra taip įsigalėjęs, jog

kalbant visai negalvojama apie pirminę šio žodžio prasmę. Panašiai metaforiškai vartojamas žodis

eiti – reikšmėmis elgtis arba gyventi. Manoma, jog baltiški žodžiai kelias, ceļš (: la. celt ‘kelti’)

giminiški graikiškam žodžiui κɛλευθος (kelias, takas) (pagal „Lietuvių kalbos etimologinio žodyno

duomenų bazę“). Tačiau yra nuomonių, jog toks siejimas yra neteisingas: žodį kelias reiktų kildinti

ne iš keliauti, bet atvirkščiai – keliauti yra denominatyvas. Šioje versijoje kelias siejamas su žodžiu

kelti, o indoeuropiečių kalbose šie žodžiai etimologiškai susiję su žodžiu judėti. Taigi greičiausiai

kelti nuo seno reiškė judėti, o tai paaiškina pirmykštę žodžio kelias reikšmę – bandos takas (ten

pat).

Dante‘ės „Dieviškoji komedija“ prasideda žodžiais: „Nel mezzo del cammin di nostra vita“

– „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio“. Ši idioma dabartinėje kalboje vartojama labai dažnai. Tačiau kada

tokios netiesioginės sampratos žodžiai, posakiai mums tapo savaime suprantami? XIX a. vidurio

lietuvių literatūriniai ir paraliteratūriniai tekstai, tyrinėjami šiame darbe, rodo dar tik tiesioginį

sąvokų, žodžių supratimą ir vaizdavimą. Išsigryninusi ir bręstanti lietuvių poezija maždaug nuo

XIX a. antrosios pusės jau pradeda reikšti subjektyvias nuotaikas, kurias dažnai įprasmina

personifikuotais gamtos, kraštovaizdžio motyvais. Tačiau prie tokio vaizdavimo būdo turėjo būti

pereita palaipsniui: kaip vystėsi, kokioje įtakoje „gimė“ ir ką galėtume vadinti šios poezijos

„referencijų lauku“? Poezijos, kuriai vienu pagrindinių prasmės kūrimo būdų tapo gamtos,

kraštovaizdžio, tuo pačiu ir kelio, kelionės reprezentavimas. Šiuo, Brigitos Speičytės žodžiais

tariant, XIX a. antros pusės poezijos „referencijų lauku“ vadinti galime visą iki tol gyvavusią

literatūrinę ir paraliteratūrinę raštiją. Šiame darbe susitelkiama ties XIX amžiuje populiariais

kelionių aprašymais ir didaktine literatūra kaip ties pirminiais kelionės reprezentantais,

vaizduojančiais kelionę tiesiogine jos prasme, o paskutinėje analizės dalyje tiriama XIX a. antros

pusės poezija, kuri, nuolat kisdama, perteikė ne vieną kelionės supratimo būdą, įgijo savarankiško

„poetinio agento svorį“ (Speičytė 2000: 115). Tad šio darbo tikslas – ištirti, kaip kito ir skleidėsi

keliaujančio žmogaus supratimas ir vaizdavimas XIX a. literatūroje. Darbo tikslui pasiekti iškelti šie

uždaviniai:

1. Surasti, palyginti visas žodžių kelias, keliauti sinonimines ar giminiškas reikšmes;

7

2. Rasti tyrėjų išskirtas kelionių tipologijas, kelionių elementus, komponentus, siekius;

3. Rasti literatūros analizės metodus ir teorijas, privedančius arčiausiai siekiamų tikslų;

4. Išsiaiškinti kultūrines, socialines, istorines aplinkybes, lėmusias kelionių populiarėjimą XIX

amžiuje, tuo pačiu privedusias prie kelionės temų plėtojimo literatūroje;

5. Ištirti, kaip XIX a. vidurio kelionių aprašymuose apie Lietuvą skleidžiasi keliaujančiojo

subjekto patirtis, kokios dominantės, temos išryškėja visuose aprašymuose, koks

keliaujančiojo santykis su aplinka, kokie sociokultūriniai, istoriniai momentai labiausiai

paveikė keliaujančius autorius;

6. Rasti ir palyginti pagrindinę didaktinės literatūros siužetinę liniją – keliaujantį didaktą – su

tuo metu galimai žinomu archetipiniu modeliu, išreiškiančiu kelionę (mūsų atveju – amžinu

žydu), rasti sąsajas tarp šių dviejų figūrų ir tuo metu pagrindines gyvenimo, tuo pačiu ir

literatūros, vertybes diktavusios religijos;

7. Rasti XIX a. antrosios pusės lietuvių poetus, skirtingai vaizduojančius ir interpretuojančius

kelionės motyvą;

8. Išsiaiškinti pagrindinius kelionės supratimo būdus ir nurodyti tendencijas, kurios veda XX a.

moderniosios poezijos link;

9. Įsigilinti į kiekvienos kelionę reprezentuojančios literatūros rūšies tematinį ir vertybinį

lygmenį, išskirti kelionę reprezentuojančius motyvus, tipus, pritaikant tinkamiausias

teorijas;

10. Rasti bendrą kelionės kaip pasikartojančio motyvo seką ir kitimą.

Kelionės aspektu lietuvių literatūra nėra išsamiai tyrinėta. Išsamiausiai kelionių literatūrą

yra apžvelgusi Imelda Vedrickaitė monografijoje „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ (2010), tačiau

čia autorė susitelkia ties „intelektualinių asmeninių kelionių aprašymais, kurių autoriai neatsisakė

estetinių rašymo tikslų“ (Vedrickaitė 2010: 37). Literatūrologė gilinasi į alegorines piligrimo,

riterio ir valkatos vaidmenų žaismes daugiausiai XX a. literatūros kontekste. Kelionės

problematikai skirta Dariaus Liutiko monografija „Piligrimystė: vertybių ir tapatumo išraiškos

kelionėse“ (2009). Joje autorius lietuvių piligrimystę sieja su vertybių išraiškomis, gilinasi į

tradicinę ir šiuolaikinę piligrimystę, šventų vietų sampratą. Kelionės sampratos tyrinėjimams skirtas

straipsnių rinkinys „Kelionių antropologija“ (2004), kuriame derinti antropologiniai,

literatūrologiniai tyrinėjimai ir kelionės temą liečiantys grožinės kūrybos fragmentai. Topografinių

tyrinėjimų laukui priklauso Vigmanto Butkaus straipsniai „Vietovės „įliteratūrinimas“: Biržai ir

Biržų kraštas eilėraščiuose“ (2009), „Literatūros topografija: lietuviškoji patirtis ir jos kontekstai“

(2011), „Literatūros topografija: (poli)metodologinės trajektorijos“ (2008). Straipsniuose autorius

pateikė bendrą topografinių tyrinėjimų literatūroje panoramą. Semiotinę kelionės analizę pateikė

profesorius Jean-Didier Urbainas straipsnyje „Kelionės semiotika“ (2009). Arčiausiai šiame darbe

8

tyrinėjamų klausimų yra B. Speičytės straipsnis „Kraštovaizdis ir erdvinė vaizduotė XIX amžiaus

vidurio Lietuvoje“ (2000), kuriame literatūrologė gilinasi į XIX a. kelionių aprašymus kaip į

prielaidas būsimai kraštovaizdį reflektuojančiai poezijai vystytis. Taip pat autorė knygoje „Poetinės

kultūros formos. LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje“ (2004) tyrinėja Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės kultūros įtakas daugiausia XIX a. pradžios ir vidurio lietuviškoje ir

lenkiškoje Lietuvos literatūroje, tad šie tyrinėjimai buvo pravartūs rašant pirmąją šio darbo analizės

dalį. Tyrinėjant didaktinės literatūros ir amžinojo žydo legendos sąsajas pravarti buvo Silvestro

Gaižiūno knyga „Klajojantys siužetai baltų literatūrose“ (2009). Moksliniuose darbuose nėra kartu

tyrinėta tokia plati XIX a. kūrybos panorama kelionės aspektu, siekiant susidaryti bendrą

kultūrologinį, literatūrologinį, vertybinį šio laikotarpio vaizdą.

Darbe naudojami aprašomasis, analitinis ir lyginamasis tyrimo metodai. Teorinės prieigos

analizei pasirinktos neatsitiktinai: kiekviena analizės dalis savaime padiktavo parankiausią būdą ją

atskleisti. XIX a. vidurio kelionių aprašymams tirti parankiausiu įrankiu tapo kultūrologinis

požiūris, kuris dažnai „atsiremia“ į Vytauto Kavolio kultūrologijos sampratą ir suvokimą. Pagal

Antano Andrijausko skirstymus (2003), šis žiūros taškas kartais tampa itin artimas kultūros istorijos

ir socialinės bei kultūros antropologijos mokslų tyrinėjimams. Antroji analizės dalis remiasi

mitopoetinės kritikos principais: čia dominuoja sąvokos simbolis, archetipas, suartinama mitinė

legendinė figūra ir pasikartojančio literatūros tipo siužetas. Toks viduramžių legendos apie amžinąjį

žydą aktualizavimas šalia didaktinės literatūros „gimė“ kaip refleksija perskaičius S. Gaižiūno

knygą „Klajojantys siužetai baltų literatūrose“. Poezijos analizei trečiojoje dalyje parankiausia

metodologine prieiga tapo literatūros teologija, kadangi XIX a. antros pusės poezija dažniausiai

kelio ir kelionės sąvokas naudoja religiniame kontekste.

Tiriamoji medžiaga darbe apima gan platų kontekstą: pradedama XIX amžiaus vidurio

kelionių aprašymais – Adomo H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1859),

Vladislavo Sirokomlės „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ (1857; 1860), Stanislovo Moravskio „Iš

visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno“ (1924) ir Konstantino Tiškevičiaus „Neris ir jos krantai“

(1871). Visi keturi autoriai – bajoriškos kilmės, rašantys lenkų kalba, tad gali kilti klausimas,

kokiais kriterijais remdamiesi šią literatūrą priskiriame prie lietuvių literatūros. Tokią sampratą

paaiškina Algis Kalėda:

„Iš pažiūros nesunkiai suvokiama, implicitiškai reflektuojama šios sąvokos [„Lietuvos lenkakalbė / lenkiškoji

literatūra“ – pastaba] apibrėžtis gali būti tokia: šiais žodžiais įvardyta lenkų kalba sukurta literatūra apie Lietuvą.

<...> Tai literatūra kūrėjų, savo tėvyne laikančių Lietuvą, ergo – biografiškais ryšiais susijusių su Lietuva. Pati

autorių genealogija, tautybė – šiuosyk nėra „pirmo būtinumo“ klausimas (beje, dažnai svarstymai dėl etninės

priklausomybės būna ir scholastiški, ir provincialūs). Svarbesnis tampa identifikavimosi, savimonės veiksnys.

9

Šičia neabejotinai svarbiausias, lemiamas paties individo explicite išreikštas požiūris, jo išsakomos mintys.“

(Kalėda 2011: 23)

Toks aiškinimas patvirtina darbe tyrinėjamų kūrinių, rašytų kitomis kalbomis, priskyrimą lietuvių

literatūrai.

Antroje analizės dalyje susitelkiama ties didaktine literatūra ir, remiantis mitopoetinės

analizės pagrindais, siejami trys skirtingi, bet tuo pačiu labai panašūs keliaujančio subjekto

vaidmenys: vadinamasis keliaujantis didaktas, archetipinė amžino žydo figūra ir teologinė

piligrimo samprata. Didaktinės literatūros šaltiniais pasirinkti Mikalojaus Akelaičio „Kvestorius po

Lietuvą važinėdamas Žmonis bemokinąsis“ (1860), Jano Chodzkos „Jonas iš Svisločės“ (1823;

Juozapo Rupeikos vertimas), Juozapo Silvestro Dovydaičio „Šiaulėniškis senelis“ (1863), Petro

Gomalevskio „Aplankymas seniuko“ (1853), Jono Balvočiaus „Jonukas Karklynas eina Lietuvos

pažintų“ (1903) ir Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ (1869). Pamatiniu tekstu amžinojo žydo

legendai pagrįsti pasirinkta 1903 m. Julijono Lindės-Dobilo išleista knygutė „Istorija apie amžiną

žydą“.

Trečioje analizės dalyje tyrinėjama XIX a. antros pusės lietuvių poezija: Antano

Baranausko poema „Kelionė Petaburkan“ (pirmą kartą išleista 1859 m.), Prano Vaičaičio, Maironio

(tikr. Jonas Mačiulis) ir Adomo Jakšto (tikr. Aleksandro Dambrausko) eilėraščiai, sukurti XIX

amžiuje. Platesniam kontekstui susidaryti ir palyginimui šalia minėtų autorių analizuojami ir

Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetai“ (1826 m.; V. Mykolaičio-Putino vertimas 1948 m.). Šioje

dalyje autorių pasirinkimas buvo tikslingas: pasirinkti poetai, savitai reprezentuojantys ir

vaizduojantys kelionės sampratą savo kūryboje. Nors visi poetai priklauso XIX amžiui, jų kūrybą

skiria dešimtmečiai, o tai suteikia galimybę išvysti skirtingą kelionės interpretaciją. A. Baranauskas,

viena iš XIX a. lietuvių literatūros „viršukalnių“, įdomus savitu asmeninių išgyvenimų,

krikščioniškųjų vertybių, patriotinių nuotaikų ir aplinkos vaizdų jungimu būtent kelionės metu.

Ištremtųjų, ilgesio nuotaikas perteikia A. Mickevičiaus sonetai, kurti būnant Kryme. Sonetuose

kraštovaizdis, gamta, peizažas dažnai tampa dvasinio gyvenimo raiškos priemone. Maironio kūryba

– tai naujas posūkis modernios poezijos link, jis pirmasis atskleidė platų individualaus

subjektyvumo turinį. Tokiame kontekste ir kelionės samprata įgyja visiškai naują prasmę. Maironio

lyrika formavo ir A. Jakšto, ir P. Vaičaičio pasaulėjautą. A. Jakšto filosofinio pobūdžio eilėraščiai

atskleidžia originalų alegorinį pasaulio suvokimą. P. Vaičaičio eilės rodo nerimąstingą,

neišsipildžiusių troškimų pasaulį, poetas susitelkia ties konkrečiomis realistinėmis detalėmis.

Poetinės kelionės refleksijos visų tyrinėjamų poetų kūryboje atsiskleidžia įvairiomis prasmėmis:

nuo realaus keliavimo, rašymo išvykus iki religinių, metafizinių išgyvenimų, kuriuos apibendrina

sąvokos gyvenimo kelias, Dievo nulemtas kelias, kryžiaus keliai. Poezijoje, priešingai nei kelionių

10

aprašymuose ir didaktinėje prozoje, dominuoja du kelionės supratimo būdai: tiesioginė prasmė

(analizuojama reakcija į kraštovaizdį, tėvynės ilgesio motyvas ir atsigręžimo į religiją momentai

kelionės metu) ir metaforinė, susitelkiant ties minėtomis sąvokomis.

Šiuo darbu norima prisidėti prie literatūros topografijos, literatūros geografijos,

geografinės kritikos, literatūrinio turizmo tyrinėjimų lietuvių literatūrologijoje populiarinimo.

Skyriuje „Priedai“ pateikiami trys darbe analizuotų kūrinių veikėjų siužetiniai maršrutai. Pasirinkti

3 tekstai, kuriuose autoriai į savo kūrybą integruoja realią XIX a. Lietuvos geografiją. Iš XIX a.

vidurio kelionių aprašymų pasirinktas S. Moravskio kūrinys, iš didaktinių – M. Valančiaus

„Palangos Juzės“ kelionės maršutas, o iš XIX a. antros pusės lietuvių poezijos – A. Baranausko

„Kelionė Petaburkan“.

11

2. KELIONĖS SAMPRATA: TEORINĖ IR PRAKTINĖ PUSĖ

2.1. Kelionė ir keleivis: kultūrologinis, mitokritinis ir teologinis

aspektai

Keliavimas – dovana žmogui, padedanti pažinti, suvokti jį supantį pasaulį. Kelionės – tai

dalis kasdienybės, tai ir darbas, ir pramogos. Kelionė nuo žmonijos pradžios yra viena esminių

pragyvenimo sąlygų, noras pažinti pasaulį skatino ir skatina žmogų vis judėti pirmyn. Šv.

Augustinas yra pasakęs: pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį.

Literatūros tyrinėtoja Imelda Vedrickaitė teigia, jog „Kelionė – tai ir populiari gyvenimo metafora,

ir tikslingas veiksmas. Būdama kartu ir veiksmas, ir trajektorija, ji vienija skirtingas erdvės zonas ir

per jas yra apibūdinama kaip labiau sakrali ar labiau profaniška. Religinės ar socialinės motyvacijos

atsispindi kelionės tipuose: diplomatinėje, edukacinėje, piligriminėje, turistinėje, tremties,

valkatavimo. Visas jas sieja ta pati keliautojo pastanga atpažinti ar sukurti pasaulio struktūrą,

užmesti ant jo įsivaizduotą verčių tinklą“ (2010: 13). Literatūrologė pateikia ir kitą, sociologo

Philipo L. Pearce‘o, tipologiją. Čia keliautojo elgesys ir kelionės skirstomos į dvasinę kelionę

(misionieriai, piligrimai, hipiai), aplinką tyrinėjančią kelionę (antropologai, ekologai, atradėjai),

intensyvaus kontakto kelionę (profesionalūs keliautojai, keliaujantys studentai, žurnalistai),

malonumų kelionę (atostogautojai, turistai) ir eksploatuojančią kelionę (verslininkai) (2010: 16, 8

išnaša). Sukonkretinant, kelionė gali būti suprasta tiesiogiai, kaip judėjimas nuo taško iki taško, ir

kita prasme, kuomet įkūnija dvasinės kelionės turinį. Filosofas Geraldas Jankauskas patvirtina, jog

„Žodis „Kelionė“ nebūtinai žymi materialaus, apčiuopiamo kūno judėjimą, persikėlimą,

transformaciją. Kelione galima pavadinti ir vidinių, dvasinių, psichinių fenomenų / fantomų

judėjimą, jų begalines metamorfozes.“ (Jankauskas 2004: 135)

Jau Konstantinas Sirvydas „Pirmajame lietuvių kalbos žodyne“ (1979: 744-745) išskiria

žodžius kielauiu, kieliauiu, kielautoias, kielone. Keliauti, kakti, krutintis, leistis, siekti, slinktis,

stumtis, traukti, vykti, ekskursuoti, iškylauti, išvykauti, ekspedijuoti, braukti, dulkėti, kaisti, mauti,

žiebti – tokias sinonimines žodžio keliauti reikšmes pateikia „Sisteminis lietuvių kalbos žodynas“

(Paulauskas 1987: 34). Bendresne prasme žodis keliauti reiškia judėjimą, slinktį, vykimą. Antano

Lyberio „Sinonimų žodyne“ (2002: 199) žodžio keliauti sinonimu nurodomas tik žodis vykti,

kelionė turi sinonimus kelias, žygis, pažygys. Pagal didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ (1959: 510-512)

žodis kelias turi 12 reikšmių:

1. žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama;

12

2. geras, lengvas važiavimas (paprastai rogėmis);

3. erdvėje (ore, vandenyje) linija, kuria vyksta judėjimas; geležinkelis, geležinkelio bėgiai;

4. vieta, tarpas, plotas, kuriuo reikia eiti, praėjimas;

5. prk. kryptis, linkmė, kuria vykti į paskirtą vietą ar tikslą;

6. atstumas, tolumas, skirtas nueiti (matuojamas dažnai laiko vienetais);

7. kelionė;

8. prk. veikimo, elgimosi, gyvenimo būdas;

9. prk. veikimo kryptis;

10. prk. ruožtas;

11. prk. išeitis;

12. tarpas tarp į šalis palenktų pjūklo dantų, pjūklo takas.

Tik paskutinioji reikšmė nesisieja su mūsų tyrinėjimų objektu. Glaudus ryšys tarp visų likusių

reikšmių leidžia jas inkorporuoti tai į vieną, tai į kitą analizės dalį. Žodynas taip pat nurodo

dažniausias idiomas su žodžiu kelias – tai gyvenimo kelias, kelią duoti, kryžiaus keliai, stovėti kam

ant kelio, vesti ką iš kelio, kreivais keliais eiti, paukščių kelias (takas) (ten pat).

Iš kur atsiranda noras keliauti? „Antropologinės kelionės samprata, pasak I. Vedrickaitės

(2010: 16), - pabrėžia žmogaus kūno ir erdvės sąsają.“ Kūnas yra patirčių telkimosi vieta. Būtent

jame atsiranda įvairios patirtys, laiko, erdvės, kito suvokimų galimybės. Kelionės patirtyje susitelkia

vaizdai, garsai, emocijos, santykis su aplinka. Viktorija Daujotytė (2003: 69) teigia: „Patyrimo

jutimiškumas yra kūno galioje. Kūnas yra patiriantis, ir patyrimą įgalinantis. Kūnu ir kūne

prasidedanti patirtis sukuria savotišką oikumeną – žmogaus gyvenamąją žemę, tinkamą išbūti visais

būties galimumais – kentėjimu, džiaugsmu, pasitenkinimu, ramybe.“ Tokia kelionės kaip žemiško

patyrimo samprata labai artima teologiniam žmogaus būties aiškinimui: gyvenimas – tai kelias.

Kelias – tai ir įvaizdis, ir archetipas, ir simbolis. „Naujasis teologijos žodynas“ (Vorgrimler 2003:

274) kelio sampratą apibrėžia taip:

„Kelias [weg], tiesiogiai suprantama metafora, taikoma visa kam, kas turi pradžią ir pabaigą, individualiam

gyvenimui su jo įvykiais, žmonijos bei jos grupių raidai, žmonijos epochų tėkmei ir t. t. Kalbant apie laisvės

apsisprendimus, peršasi dviejų kelių įvaizdis, dažnai pasitaikantis Senajame ir Naujajame Testamente. Nuo

minties turinio taip pat neatskiriamas kaitos, savęs pertvarkymo, judrumo vaizdinys, religine prasme neapimantis

nekintamo tikslo. Biblijoje artimai susipynę kelio ir išminties motyvai. Kelio idėja būdinga ir Jėzaus raginimui

sekti paskui jį. Jėzus kaip gyvenimo tikėjimu motyvas, normatyvinis leitmotyvas ir tikslas yra Kelias apskritai

(Jn 14,6). Mistikoje esmingai reikšmingas kelio potyris keliaujant į sielos gelmę ir atgal (savęs radimas,

transcendencijos potyris, Dievo ir žmogaus meilės vienovė). Graikų įtakos paveiktas dvasingumas išlaisvinantį,

apvalantį ir apšviečiantį sielos kelią Dievop laikė kopimu viršun, kelione, niekada nesibaigiančia ir Dievo

amžinybėje. Teologijoje apmąstomi ne tik tikėjimo kelio potyriai, bet ir kartu keliaujantis, statinės ramybės

būvio neįsikibęs Dievas.“

13

Literatūros ir krikščionybės sąsajas tiria tarpdisciplininė teorinė perspektyva – literatūros

teologija. Pasak Dalios Čiočytės (2011: 67), ši sankirta padeda literatūros kūrinyje atskleisti

eschatologinių klausimų literatūrines interpretacijas, čia analizuojamos teologinių dorybių ir

erdvėlaikio ribų peržengimo galimybių semantinės jungtys, literatūrinės grožio ir gėrio / tiesos

sąsajos, literatūrinė sapno, regėjimo, vizijos poetika ir transcendentinės harmonijos patirtis:

„Literatūros teologija nagrinėja, kaip literatūrinės krikščionybės temų interpretacijos vaizduoja

asmens dorinį vyksmą, kokias suponuoja dorines gaires; analizuojama valios tobulėti ar jos

nuosmukio raida literatūroje.“ D. Čiočytė (ten pat: 74) taip pat pabrėžia, jog „Literatūros teologijai

svarbi ir archetipinės kritikos (C. G. Jung, Wilfred L. Guerin) nuostata, kad gilioji žmonijos

patirties tikrovė, susikristalizavusi archetipinėmis formomis, pasirodo (įvairiomis individualaus

suvokimo modifikacijomis) literatūros kūriniuose.“ Tačiau visų pirma, pasak Gedimino Mikelaičio

(2006: 124), „literatūros teologija nagrinėja, kaip literatūra vaizduoja krikščioniškas temas ir

motyvus, lemiančius asmens dorėjimą (dorybių ugdymą) pagal Šv. Rašto, pirmiausia evangelijų,

mokymą, parodo žmogiškų veiksmų padarinius ir išryškina orientyrus žmogui, siekiančiam

galutinio tikslo.“ Literatūros teologija, tirdama kūrinį, vadovaujasi hermeneutine prieiga, kurią

sudaro interpretacija, aiškinimas. Hermeneutika leidžia priartėti prie ontologinio pasakojimo

lygmens. Lingvistinis tekstų tyrinėjimas vien tuo neapsiriboja: paieškos nusidriekia iki „teksto

imanenciją transcendentuojančios istorinės ir filosofinės prasmės pagavos“ (XX amžiaus literatūros

teorijos 2006: 44). Todėl hermeneutinė analizė akcentuoja literatūros istoriškumą, dialogiškumą ir

„sudaro sąlygas kūrinį interpretuoti iš asmeninės patirties pozicijos ir atgaivina jo išgyvenimo ir

suvokimo dabartyje svarbą“ (ten pat: 45). Prasmės paieškos per kelionę, kelionė kaip išgyvenimas

kūrinyje ir pan. šiame tyrinėjimų lauke atskleidžia prasmės, reikšmės ir simbolio sąvokų svarbą.

Šiai sferai nesvetima nei metaforinė kalba, nei simbolių, įvaizdžių aiškinimas. Žvelgiant tiek

hermeneutiškai, tiek iš literatūros teologijos perspektyvų, reiktų paminėti, jog „Literatūrinė kalba

sukuria spragą laike, išsklaido ir sulėtina laiką, sukuria perspektyvą, leisdama mums išvysti ir

suprasti įvykį, - kurdama prasmę. Autentiškas literatūrinis įvaizdis gali nurodyti gelminę patirtį,

neįmanomą nusakyti tiesiogiai“ (ten pat). Tokiu įvaizdžiu mūsų tyrinėjamoje literatūroje tampa jau

minėtas kelio įvaizdis, kuris labiausiai akcentuojamas amžiaus pabaigos poezijoje. Didaktinės

literatūros analizei kaip viena iš galimų interpretacinių galimybių pasirinktas gretinimas su

archetipiniu, legenda grįstu siužetu. Šioje dalyje susipina teologinė piligrimo samprata, mitokritika

paremtas archetipo, simbolio, įvaizdžio gretinimas ir valstietiškosios kultūros kontekstas.

Norint suprasti keliautojo archetipą, reiktų gilintis į pačio keliaujančiojo kaip subjekto

būsenas ir jų kaitą. Pati kelionė kaip archetipas ateina iš senų folkloro, sakralinių tekstų, senųjų

epopėjų, riterinio romano, nuotykių romano (Buckley 2003). Pagal C. G. Jungą, archetipas atitinka

mitologinį motyvą, tam tikrą simbolį. Simbolis gali būti susietas su universaliomis temomis,

14

mitologija, istorija, religija, kultūra – t. y. gilesnės simbolio prasmės ieškojimas susiejant jį su

mitais, pasakomis, religiniais tekstais ir jų aprašymais. Šiose sistemose užkoduoti archetipiniai

vaizdiniai žmogui sukelia asociacijas, o pasąmonės turinys primena mitologinius įvaizdžius ir

figūras. U. Beckerio „Simbolių žodyne“ (1995: 107, 113) teigiama:

„Kelias nuo priešistorinių laikų yra žmogaus gyvenimo simbolis: žmogus yra keleivis, jo kelionė vadinama

amžina ir beprasmiška; ir, kas yra tikrai svarbu, - kelias nuveda atgal, į pačią pradžią. Užtat suprantama, kad

religijos dažnai tam tikra prasme yra traktuojamos kaip keliai – apsivalymo kelias, nuskaidrėjimo kelias

mistiniame krikščionių pamaldume ir pačiose maldose. <...>“

„Kelionė, kaip tikslingas kelio įveikimas, kur taip pat gali būti kliūčių, simbolizuoja gyvenimo kelią arba

platesne prasme dvasinių tikslų ieškojimą, kurie įkūnyti dažnai pasirodo kaip Pažadėtoji žemė, kaip Palaimintųjų

salos, kaip pilys ir šventyklos (dažnai ant kalnų).“

Taigi sąvoka archetipinė kelionė visų pirma yra nukreipta į subjektyvų kolektyvinės

pasąmonės išgyvenimą ir supratimą. „Keliavimas, - pasak I. Vedrickaitės (2010: 13), - yra artimas

pasaulio atsinaujinimo mitui ir sudaro perėjimo ritualo formos esmę.“ Autorė pabrėžia, jog

krikščioniškosios kelionės alegorija gimė iš „valios susidvejinimo“ efekto: „žinoti, kas yra bloga ir

gera, nereiškia būti geram – alegorijoje gyvenimas tampa kovos su pagunda arena.“ Dualistinėje

alegorijos struktūroje susiduria daikto ir prasmės sudvejinimas, kuriuo siekiama ne paslėpti, o

išryškinti vertę, moralines nuostatas. Tokią kelionę, kuri prilygsta gyvenimo dorybių kelrodžiui,

vaizduoja krikščioniškoji sfera, o kelionę kaip gyvenimo paralelę vaizdavo antikinės literatūros

kūrėjai. Turbūt žymiausia kelionės alegorija literatūroje – tai Dante‘ės Alighierio žygis per tris

pomirtinio pasaulio dalis. Mitopoetinis kelionės tyrinėjimas suteikia galimybę pažvelgti į, kaip

išskiria P. Riceouras, metaforinę šio fenomeno pusę, kuris remiasi archetipo, alegorijos, simbolio

prasmių paieškomis.

D. Liutikas (2009: 25) išskiria du pagrindinius veiksnius, motyvuojančius rinktis kelionę:

tai postūmio veiksnys (vidinės, psichologinės jėgos, stumiančios priimti sprendimą) ir traukos

veiksnys (išoriniai tikslo vietos požymiai, stipriai traukiantys keliautojus). Taip pat įvardijamos

aštuonios pagrindinės keliavimo priežastys: jėgų atgavimas ir atsinaujinimas, socialinė integracija,

pabėgimas, bendravimas, laisvė ir apsisprendimo teisė, savęs realizavimas, laimės siekis ir akiračio

praplėtimas. Laimės siekį prancūzų sociologas J.-D. Urbainas (2009: 202-203) įvardina kaip

geismą. Tyrinėdamas geismo vietą kelionės sampratoje, jis remiasi Rene Girard‘o mintimis:

„<...> Don Kichotas (subjektas) visai negeidžia keliauti, nes nepatiria jokio potraukio Ispanijai. Don Kichotas

keliauja tik todėl, kad nori imituoti tam tikrus riterius iš riterių romanų <...>. Romantikas kaip tik ir yra tas, kuris

tvirtina, kad neturi jokio mediatoriaus – jis keliauja vien iš impulso. <...> Kai kurie veikia arba keliauja

naudodamiesi tarpininku, bet patys to sąmoningai nesuvokia. <...> Tad džiaugsmas dėl to, kad knyga (gidas) ir

pasaulis visiškai sutampa – tai esminis filosofinis kelionės matmuo, kurį šiandien iš naujo nuolat aptinkame

15

įvairiausiose turistinėse praktikose. Tai nebėra atradimų kelionės, tai – atpažinimo bei verifikavimo kelionės: jų

metu patikrinama, ar iš tikrųjų taip yra, kaip parašyta gide.“

Šiandieninėje leksikoje žodį keleivis, keliauninkas, keliautojas vis dažniau pakeičia žodis

turistas. Dažniausiai, priklausomai nuo interesų sferos, šios sąvokos vartojamos sinonimiškai.

Antropologijos, sociologijos mokslų srityse dažnesnė turizmo sąvoka. Pasak J.-D. Urbaino (ten pat:

194), turizmas – tai senas anglų išrastas Europos fenomenas, o pats žodis turistas ateina iš prancūzų

kalbos (touriste) ir kildinamas nuo ratas, suktis ratu (tour, tourner). Prancūzų sociologas turizmą

antropologiniu požiūriu vadina visuomenės simptomu, atsirandančiu tuo metu, kai visuomenė

urbanizuojasi (ten pat: 195). Turbūt šioje vietoje išryškėja esminis skirtumas tarp kelionės ir

turizmo: kelionė tiek savo turiniu, tiek samprata yra sena kaip pasaulis, o turizmas –

postmoderniosios patirties, laisvės arba vergovės, pasak Z. Baumano (2007: 140), bruožas.

Bendriausiais bruožais šiuolaikinis turizmas suprantamas kaip viena aktyvaus poilsio rūšių.

„Pasaulio turizmo organizacija (PTO) turizmą apibrėžia kaip veiklą, kurios metu žmonės ne ilgiau kaip vienus

metus keliauja ir buvoja vietose, esančiose už jų įprastinės aplinkos ribų, poilsio, verslo ar kitais tikslais, išskyrus

apmokamą darbą lankomoje vietovėje. Pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (2002 m.) turistas – tai

fizinis asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais-dalykiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, sveikatingumo,

religiniais ar kitais specialiais tikslais keliauja po šalį ar į kitas šalis ir apsistoja bent vienai nakvynei, bet ne

ilgiau kaip vienus metus už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų, jei ši veikla nėra mokymasis ar

apmokamas darbas lankomoje vietovėje“ (Vaitekūnas, Povilanskas 2011: 11).

Citata paliudija sąvokų kelionė ir turizmas dažną tapatinimą. Tiek kelionė, tiek turizmas – viena

laisvalaikio formų, kai laikas ir ištekliai naudojami judėjimui geografinėje erdvėje. Kaip viena iš

turizmo sudedamųjų dalių arba dažnai klaidingai sinonimiškai turizmui vartojama sąvoka –

rekreacija. Tačiau šis terminas visų pirma pabrėžia žmogaus fizinių jėgų atgavimą ir poilsį.

Trumpai tariant, „rekreacija – tai žmogaus sveikatos atgavimas, fizinių jėgų atkūrimas

(susigrąžinimas), teigiamos emocinės, dvasinės, kultūrinės psichoemocinės būsenos, malonių

pojūčių, išgyvenimų atkūrimo, atnaujinimo procesas“ (Vitkienė 2002: 21). Pasak Dariaus Liutiko

(2009: 19), keliavimo ir turizmo terminai nusako tris pagrindinius kelionių elementus: žmonių

judėjimą, ekonomikos sektorių ir plačią žmonių tarpusavio sąveikos sistemą (įskaitant poreikį

keliauti už bendruomenių ribų ir paslaugas, kuriomis siekiama tenkinti šiuos poreikius). D. Liutikas

(ten pat) taip pat cituoja antropologą E. Coheną, kuris pateikia tokį turizmo apibrėžimą: „turistas yra

savo noru ir laikinai keliaujantis asmuo, kurio kelionės siekis yra malonumas patiriant naujų

įspūdžių ir pojūčių, pasikeitimų santykinai ilgai trunkančioje, bet ne periodinėje kelionėje, iš kurios

visada sugrįžtama.“ Tokią kelionę sudaro šeši pagrindiniai komponentai:

1. pastovumas (turistas yra laikinai keliaujantis asmuo, turintis pastovius namus, į kuriuos periodiškai grįžta ar

ilgainiui ketina grįžti, kitaip tariant, nėra klajoklis ar nomadas);

16

2. savanoriškumas (turistas yra keliautojas, keliaujantis savo noru, ne pabėgėlis ar karo belaisvis);

3. kelionės kryptis (turistas – tai asmuo, kuris grįžta, jis nėra išvykęs į vieną pusę emigrantas);

4. kelionės trukmė (turistinė kelionė reliatyviai ilga, šis reliatyvumas priklauso nuo ankstesnės keliautojo

patirties ir visuomenės ar jos grupių kultūrinių normų, tačiau tai nėra vienos dienos kelionė ar ekskursija);

5. periodiškumas (turistinė yra ne periodinė kelionė, tai nėra kelionė į antrus namus, vasarnamį ar į darbą iš

priemiesčio);

6. kelionės tikslas (turizmas yra ne instrumentinė, neturinti kito tikslo, turistai nėra verslo tikslais keliaujantys

asmenys, misionieriai, politikai ir kiti asmenys, kurių kelionės pirmiausia turi ekonominius, politinius ar

religinius tikslus) (Liutikas 2009: 20-21).

J.-D. Urbainas (2009: 196) žvelgia iš kitos perspektyvos ir tyrinėja semantinį sąvokų turistas ir

keliautojas ryšį: „Semantinė problema kyla iš sakymo: „Aš esu ne turistas, o keliautojas.“ Čia

iškyla izotopija turistas-keliautojas. <...> Būtent čia man ir kyla klausimas: ar turistas kelionės

atžvilgiu yra aktantas, ar atlikėjas?“ Autorius teigia, jog žodis turistas šiandien taip plačiai tapo

vartojamas todėl, jog turistu laikomas bet koks asmuo, keliaujantis savo malonumui. Tačiau privalu

skirti atostogas, keliones ir turizmą, nes keliauti galima ir nebūnant turistu, o atostogauti ir

nekeliaujant. Atostogautojas tarsi persikelia į kitą vietą, iš kurios vėl nejuda, o turistas keliauja tam,

kad keliautų, jis cirkuliuoja, juda ratu (ten pat: 199). Sociologas keliautojo terminą vadina

archetipiniu, nes jis naudojamas kaip modelis arba kaip atskaitos taškas, o turistas jo atžvilgiu yra

stereotipas, „kiekybinė ir kokybinė archetipo degradacija“. Sėslųjį atostogautoją, sudarantį

priešpriešą archetipui, jis vadina kontratipu, o užsislaptinusį keliautoją – kriptotipu. Šiuos

abstrakčius modelius jis iliustruoja pavyzdžiais iš literatūros: archetipas – Filijas Fogas, stereotipas

– Paspartu, kontratipas – Robinzonas Kruzas, kriptotipas – Kapitonas Nemas. Fogas ir Paspartu – J.

Verne‘o knygos „Kelionė po pasaulį per 80 dienų“ herojai, iš kurių pastarasis imituoja savo

šeimininką, tačiau tokiu netampa.

Piligrimystė – tai tikinčiųjų kelionė, viena iš religijos sudedamųjų dalių. D. Liutikas (2009:

8) piligriminę kelionę apibrėžia kaip kelionę, kuomet ieškoma vertybinio idealo ar jis yra

išreiškiamas. Taigi piligriminė kelionė – tai noras išreikšti vertybę. Anksčiau piligrimystė

įprasmindavo tik religinės krypties kelionę, tačiau šiandien šis terminas suvokiamas naujai.

„Šiandieninę sekuliarizaciją keičia sakralizacija, procesas, kurio metu sekuliariu tampa šventa arba

atsiranda kitos naujos šventumo formos, priklausomai nuo asmeninio tikėjimo, institucinės

praktikos ir politinės galios“ – teigia D. Liutikas (ten pat: 33).

„Žmogaus kūno simetrija, saulės judėjimas dangaus skliautu ir žemės traukos jėga padiktavo kone visoms

kultūroms būdingą trinarų vertikalų (pasaulio medis) ir keturnarį horizontalų (pasaulio kryptys) erdvės

struktūros vaizdinį. <...> Aleksandras Podosipovas keturių krypčių horizontalią pasaulio struktūrą vadina

kosmograma. Jos atspindžiu laiko archajinėse kultūrose plačiai paplitusius simbolius – kryžių, kvadratą,

svastiką ir jų vedinius, papildytus ratu (laiko figūra) – mandalą ir labirintą. Šios figūros tapo visatos,

17

šventyklos, miesto sodo, namo pirminiais planais. Labirinto principas, numatantis keliavimą ir

klaidžiojimą, grindžia visų kelionių prototipą – piligrimines keliones. Tai „pra-žemėlapis“, nukreipiantis

piligrimą į pasaulio centrą ir laiko pradžią – susitikimą su dievybe bei piligrimo tapatybės šaltiniu“

(Vedrickaitė 2010: 16).

Piligrimystė – vienas iš keliavimo būdų, talpinantis savyje aibę vertybinių prasmių.

Vertybių siekimą demonstruoja bet kokia kelionės rūšis, tačiau piligriminės kelionės ir vertybių

ryšys yra aiškiai įvardytas tikinčiųjų. Kaip suprantamos vertybės? Vertybes galima apibrėžti kaip

abstrakčius įsitikinimus, kultūriniu požiūriu apibrėžtus ir laikomus pagrindiniais pažiūrų ir elgesio

orientyrais. Tai pagrindiniai žmogaus gyvenimo principai. Įvairiose gyvenimo srityse vertybės

atlieka nevienodą vaidmenį. Tai kriterijai, pagal kuriuos žmonės įvertina savo tikslų teisingumą

(Liutikas 2009: 25). Žmogus pats renkasi, kurios vertybės jam yra svarbiausios. D. Liutikas (ten

pat: 26) pabrėžia, jog konkrečios vertybės susijusios su konkrečiu tapatumu: „Tapatumas integruoja

asmens vertybes ir bruožus, kuriais individas save apibrėžia.“ Tapatumo samprata taip pat labai

artima kelionės suvokimui: keliaudamas, ypač piligriminėje kelionėje, žmogus išreiškia savo

asmeninį, kolektyvinį ar bendruomeninį tapatumą:

„Tapatumą apibrėžiame kaip savęs suvokimą tiek socialiniu (kolektyviniu), tiek asmeniniu (savimonės)

lygmeniu. Formuojantis kolektyviniam tapatumui asmenys suvokia save kaip panašius į kitus bendruomenės

narius. Suvokimas, kad priklauso konkrečiai bendruomenei ar socialinei grupei, asmeniui yra emociškai svarbus.

Kolektyvinis tapatumas yra tartum asmeninio tapatumo socialinis išplėtimas, tam nereikia asmeninių santykių

tarp grupės narių, tai greičiau savęs priskyrimas tam tikrai socialinei kategorijai“ (ten pat: 27).

Tapatumo socialinis žymėjimas, pasak D. Liutiko (ten pat: 62), yra neatsiejamas nuo geografinės

padėties: „Vieta, artima asmeniniam tapatumui, dažniausiai išskiriama nubrėžiant skirtumus tarp jos

ir kitų vietų bei nebūdingų asmeniui tapatumų.“ Taip konkreti geografinė vieta žmonių sąmonėje

įsitvirtina ne koordinatėmis, o tam tikromis reikšmėmis, sentimentais ir istorijomis. Tokį kelionės

arba kitaip modernios piligrimystės ryšį su konkrečia vieta lemia tautinio tapatumo raiška:

„Kelionė į tautos istorijai ar valstybiškumui svarbią vietą, taip pat kelionė siekiant pagerbti

dabarties ar praeities politinius lyderius gali būti vertybiniu požiūriu svarbios piligriminės kelionės

pavyzdžiai“ (ten pat: 146).

„Diasporos kelionės į gimtinę, pasak J. Clifford, yra esminės tapatumo formavimuisi. Diasporą sudaro grupės

išsisklaidžiusių po pasaulį žmonių, tačiau apibrėžiančių save kaip bendruomenę dėl svarbių, kartais juntamų ar

įsivaizduojamų bendrų ryšių, tokių kaip etniškumas, kultūra, religija, tautinis tapatumas. Labiausiai tikėtina

kelionė, kai diasporos atstovai grįžta į savo protėvių žemę ieškoti savo šaknų ir čia gyvenančių giminių. Tokios

„genealoginės“, „šeimos istorijos“ ar „protėvių paieškos“ kelionės aktualios ir lietuvių diasporai, išsibarsčiusiai

po visą pasaulį“ (ten pat).

18

Tokias genealogines keliones iš dalies atspindi pirmajame skyriuje analizuojamos kraštotyrinės XIX

amžiaus vidurio kelionės. Šių aprašymų autoriai – lenkakalbė Lietuvos inteligentija. Tokį kitakalbių

kelionių aprašymų autorių norą domėtis savo šaknimis, lietuviškais istorijos paminklais, kultūra

lėmė ne tik tautinių tapatybių paieškos – visa Europa XIX amžiuje buvo paveikta romantizmo idėjų,

o Lietuvą šios idėjos dažniausiai pasiekdavo būtent per Lenkiją. Romantizmo estetinės nuostatos

skatino žmogaus individualumą, originalumą, buvo nubrėžta nauja laiko supratimo riba – „istorijos

procesas nesugrąžinamas ir nepakartojamas“ (Lietuvių literatūros istorija, XIX amžius 2001: 248).

Todėl itin suklestėjo domėjimasis istorija, tautos praeitimi, ieškota išskirtinių tautos bruožų, prieita

iki liaudies kūrybos tyrinėjimų. Paulius Subačius (1992: 53) pabrėžia: „<...> tautiškumas yra

savaime vertinga duotybė, kurios dvasinė esmė iki modernios tautos susiformavimo reiškiasi

žmoguje pasyvia, neaktualizuota forma – t. y. kaip tautinė sąmonė.“

Dar viena tapatumo išraiška siejama su kultūra. Visus keliautojus, kurių kelionė vienaip ar

kitaip yra susijusi su kultūra, D. Liutikas (2009: 152) skirsto į tris grupes:

1) kultūros piligrimai (kelionės tikslas – konkretus kultūros reiškinys, artimas jų vertybėms ir

tapatumui);

2) kultūros turistai (konkretus kelionės motyvas persipina su kitais kultūrinės kelionės

motyvais, tikslas tampa tik viena iš kelionės programos sudedamųjų dalių);

3) periferiniai kultūros vartotojai (kultūra lieka kelionės motyvų periferijoje).

Kultūra – neatsiejamas kraštotyrinės kelionės komponentas, kurį daugiausiai įtakojo jau

minėtasis romantizmo proveržis. Kultūriniu XIX amžiaus centru buvo tapęs Vilnius, tiksliau –

Vilniaus universitetas, su kuriuo vienaip ar kitaip buvo susiję dauguma tyrinėjamų kūrinių autorių.

Kūriniuose, orientuotuose į aukštesniuosius luomus, savaime aišku, kultūros apraiškos užima

dominuojančią vietą. Literatūra, kurta valstietijai, reprezentuoja jau kitokios kultūros pobūdį, ne

pasaulietinės, apsiribojančios savo krašto etnologija, folkloru, tiksliai įrėmintos gimto krašto

ribomis.

2.2. Socialiniai kelionės veiksniai XIX a. Lietuvoje

„Daugumoje Žemės vietų iki pat XVIII a. mažai būta tirštai gyvenamų pramonės rajonų,

kuriuose iš tiesų masiškai būtų galėję plisti nauji erdvės vaizdiniai. XIX a. pradžios emigracijos

agitacijos sustiprinti, Europos gyventojų sąmonėje įsišaknijo svajonių ir fantazijos vaizdiniai apie

naujai atrastus pasaulius. Buvo pažadintas bendras smalsumo pilnas susidomėjimas svetimomis

19

erdvėmis; iš jo gimdavo paveikslai, kuriuose atsiskleisdavo naujasis pasaulis“ (Europos mentaliteto

istorija 1998: 541). I. Vedrickaitė (2010: 16) samprotauja, jog susitelkimas į vietą kelionėje,

kelionių užrašuose, kuris vėliau stilizuotas kaip dailės kūrinys, greičiausiai kilo iš archajinio vietos

sakralizavimo poreikio, pasaulio kaip teksto suvokimo. „Beraštės“ kultūros, fiksuodamos atmintį

apie tvarką, orientavosi ne į praeitį, kaip raštijos kultūros, o į ateitį. „Tokios archajinės

pasaulėjautos reliktais galime laikyti kelionių literatūroje fiksuojamas „stebuklingas“ keliautojo

būsenos ar vertybinės nuostatos permainas, vykstančias pasiekus tam tinkamą vietą (kalną, mišką,

sodą). Keliautojas iki šiol praktikuoja įsižiūrėjimo į landšaftą ritualą kaip magišką susitapatinimą su

galios vieta“ (ten pat: 18). Tačiau toks susitelkimas į nepasiekiamą erdvę, vaizduotės projekcija

gajausia buvo ikipramoniniame laikotarpyje. Tobulėjant mokslui, gausėjant naujų susisiekimo

priemonių įvairovei XIX a. viduryje, senosios erdvės ir laiko koordinatės buvo sugriautos. „1862 m.

per Vilnių nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atkarpą, o 1873 m. per Šiaulius pravedus

Liepojos-Romnų liniją, Lietuva virto prekybinio ir kultūrinio tranzito šalimi. Tranzitinė šalis –

anaiptol ne centras, bet ir ne užribis. Tokios šalies visuomenė neprasiveržia į kultūrinės tautų

kūrybos avangardą, tačiau visgi nelieka nuošaly, stebėdama ir įvaldydama daugianacionalinių

pastangų rezultatus“ (Mulevičiūtė 2003: 40). XIX amžiaus I pusėje nutiesiami pirmieji plentai su

pylimais ir grindiniu, nutiesti vietinio susisiekimo pašto keliai, padažnėjo metalinių tiltų statyba

(Stasiukaitienė 2008). Be nutiestų geležinkelio linijų, kelionių dvasią XIX a. Lietuvoje skatino ir

prekybiniai tinklai, mugės, turgūs, steigiami viešbučiai, klajojančios trupės, karavanai. Europoje

plintantis japonizmas, potraukis kiniškam stiliui, susižavėjimas Indijos ir Egipto kultūra veikė ir

lietuvių kultūrą.

„Tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįstengė keliauti, į pagalbą atėjo optikos išradimas –

vadinamieji rūko paveikslai. Šiuos diapozityvus dažnai demonstruodavo pro Lietuvą pravažiuojantys

svetimšaliai – įvairių „muziejų“ bei „panoptikumų“ savininkai. Juos pasitelkdavo ir Vilniaus bei Kauno liaudies

skaitymų komisijos, rengdamos viešas paskaitas, į kurias susirinkdavo besimokantis jaunimas, taip pat vidutiniai

bei smulkūs miestiečiai. „Šviesos projekcijų“ žiūrovai savo akimis galėjo išvysti popiežiaus rezidenciją

Vatikane, Turkijos sultono rūmus, Kaukazo ir Alpių kalnus, Hamburgo, Miuncheno ir Vienos vaizdus,

Prancūzijos, Italijos, Egipto, Palestinos, Kinijos architektūros paminklus bei gamtos grožybes“ (Mulevičiūtė

2003: 41).

Didelį susidomėjimą kelionėmis rodė spauda, o trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose į Lietuvą

plūstelėjo kelionių literatūra: „garsių ekspedicijų aprašymai, geografijos ir etnografijos studijos,

praktiniai vadovai bei specializuoti periodiniai leidiniai“ (ten pat: 42). Šalia lietuvių kūrinių

spausdintos ir verstinės kelionių aprašymų serijos, o „periodikoje paplito naujas straipsnių žanras –

kelioninė apybraiža, kurios siužetas dažniausiai plėtotas traukinio vagone“ (ten pat). Aibė kultūrinių

įtakų skatino XIX a. vidurio lietuvį tapti atviresniu pasauliui, kelionių kultūra „paskatino tam tikrus

20

internacionalizavimosi ir kosmopolitizavimosi procesus“ (ten pat). Turbūt reiktų prisiminti ir tą

faktą, jog jau XIX a. pabaigoje Lietuva buvo viena daugiausiai emigrantų išlydinti valstybė Rytų

Europoje. Tokį XIX amžiaus žmogaus pasaulėjimą galima sieti ir su pozityvizmo sistemos

įtakomis. Perėjimas nuo judrumo statikos iki judrumo dinamikos, nuo žmogaus buvimo prieš kitus

iki žmogaus buvimo tarp kitų, nuo emocinio uždarumo iki emocinio atvirumo literatūroje, pasak

Giedriaus Židonio (2009: 122), rodo pozityvizmo estetikos smelkimąsi į XIX a. lietuvių gyvenimą.

Kultūrologė J. Mulevičiūtė (2003: 42), tikslindama kelionių literatūros, leidinių ir pozityvizmo

sąsajas, išskiria pagrindinį tokių leidinių bruožą – akivaizdumą:

„Šį akivaizdumo principą bei jį įkūnijusį keliavimo fenomeną galima priskirti esminiams pozityvizmo epochos

bruožams. Pozityvizmo epochoje, didelę reikšmę teikusioje tiesioginei empirinei patirčiai, asmens juslėmis bei

potyriais gaunamoms žinioms, kada net atkaklusis „šviesos projekcijų“ propaguotojas Paryžiaus abatas François

Moigno tikėjo, jog dvasia per akis galinti patekti į smegenis, kelionė (tiek kaip apibrėžtas fizinis veiksmas, tiek

kaip mentalinė pastanga) įgijo ypatingą svarbą. Čia vertėtų prisiminti Lubbocko žodžius, jog pasaulis tarytum

priklauso tam, kuris jį yra apžiūrėjęs. Pamatyti ir apžiūrėti buvo tolygu pasaulį pažinti bei įvaldyti. Tad

keliavimas ir visa su juo susijusi kultūrinė veikla virto nelyginant plataus masto kolektyviniu eksperimentu,

panašiu į XIX a. II pusėje paplitusius viešus teatralizuotus mokslininkų bandymus, kuriais siekta plačiajai

publikai vaizdžiai pademonstruoti gamtos jėgų dėsnius bei chemines medžiagų savybes.“

Pozityvizmas, kaip kūrybinė programa, pasak G. Židonio (2009: 54), lietuvių literatūroje įsigalėjo

maždaug XIX amžiaus pabaigoje ir atėjo per Lenkiją ir jos kultūrą.

21

3. ETNOGRAFINĖS LIETUVOS KULTŪROS PANORAMA

KRAŠTOTYRINIUOSE TEKSTUOSE

3.1. XIX a. kultūrinis atgimimas: dėmesys kraštotyrai

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (2006: 723) kraštotyros terminas apibrėžiamas taip:

„Kraštotyra – tai išsamus ar teminis šalies, regiono ar gyvenvietės tyrimas, atliekamas laisvalaikiu

neprofesionalios visuomenės jėgomis. Kraštotyra, kaip pagalbinė istorijos tyrimų šaka, yra

etnologijos bei kultūrinės antropologijos dalis ir daugiausia apima tam tikros vietovės, regiono

gamtos (geologinė sandara, reljefas, dirvožemis, gyvūnija, augalija) ir socialinių reiškinių tyrimą.“

Enciklopedijoje rašoma, jog pavienių kraštotyros atvejų Lietuvoje žinoma jau nuo viduramžių.

XVII a. Mažojoje Lietuvoje ima rastis kraštotyrinės veiklos pradmenys, o Didžiojoje Lietuvoje

tokio tipo tyrinėjimai prasideda XIX a. pradžioje. „Pirmieji kelionių po Lietuvą aprašymai pasirodė

dar XV – XVI a., tačiau priklausė jie svetimšalių plunksnai, ir tik XIX a. pirmojoje pusėje imta

intensyviau keliauti pažinimo tikslais po savo kraštą, ieškoti savo šaknų“ (Kulakauskas, Žakarytė

1989: 20). Sukaupęs savo krašto praeities įrodymų 1812 m. Dionizas Poška pirmasis įkūrė

kraštotyros muziejų Baubliuose. Nemenką postūmį geografinių tyrimų raidai Lietuvoje davė ir

pradėti leisti kelionių po Lietuvą aprašymai: vienas po kito pasirodė A. H. Kirkoro

„Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, K. Tiškevičiaus „Neris ir jos krantai“, V. Sirokomlės

„Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ ir „Nemunas nuo ištakų iki žiočių“, L. A. Jucevičiaus „Žemaičių

žemės prisiminimai“, I. Bušinskio studijos ir daugelis kitų. B. Speičytė (2000: 117) svarsto, jog

„Tipologiškai šis reiškinys galėtų būti aiškinamas XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios romantinės

filosofijos patirtimi, kuri žmogaus egzistenciją, jo istorinę būtį organiškai siejo su gamtos pasauliu.“

Šis reiškinys – tai vis didėjantis lietuvių susidomėjimas savo tautos istorija, kurios, kaip ir kelionių

literatūros, spaudos apie keliones pagausėjimą lėmė nuo XIX a. pradžios tolydžio didėjęs

susidomėjimas lietuvybe, amžiaus pabaigoje „išaugęs“ į Lituanistinį sąjūdį. Vincas Maciūnas

(1997: 33) amžiaus pradžios susidomėjimą lietuvybe sieja su tuo pačiu metu vykusiu kultūriniu

pakilimu:

„Žymus kultūrinis pakilimas, pastebimas Lietuvoje XIX a. pradžioje, buvo viena iš svarbiausiųjų susidomėjimo

lietuviškaisias dalykais sąlygų. Juk tasai susirūpinimas savo kalba, jos dailinimu, tyrinėjimu, savosios literatūros

kūrimu, susidomėjimas savo kraštu ir jo preitimi tėra galimas kultūrinių interesų turinčioje visuomenėje. Taigi

kultūrinė krašto pažanga, nors pati savaime ir nesukėlė ano lietuviškojo sąjūdžio, davė tačiau pagrindą.“

22

Tokio kultūrinio pakilimo iniciatorius – Vilniaus universitetas. Universiteto istorikų darbuose

„skelbti platūs empiriniai ir istoriografiniai tyrinėjimai, kuriuose iš tos raidos perpsektyvos buvo

interpretuojama LDK praeitis, atskiri šalies raidos etapai, gvildenamos monografinės temos; lygia

greta taip pat buvo uoliai renkami, aprašinėjami archeologijos ir etnografijos paminklai, kaupiama ir

verčiama lietuvių tautosaka, lietuvių autorių kūryba“ (Kalėda 2011: 59). Pradėtos leisti įvairios

krašto tyrimo anketos, statistiniai aprašymai. Mokykloms pavesta rinkti žinias „apie krašto istorijos

paminklus bei šaltinius, apie krašto gyvūniją bei augaliją, apie žemės turtus, apie geografinę padėtį,

klimatą, gyventojus, jų papročius, apšvietimą, apie pramonę, žemės ūkį ir t. t. Taigi norėta

visapusiškai pažinti kraštą“ (Maciūnas 1997: 39). Nors autoriai rinkosi skirtingus kelionių būdus, jų

tikslai ir siekiai susitelkdavo ties svarbiausiu – gimto krašto tyrinėjimų – aspektu. V. Sirokomlė

„Iškylų iš Vilniaus po Lietuvą“ (1989: 27) pratarmėje atvirauja:

„Tyrinėjimų dirva Lietuvoje plati ir neišsemiama kaip jūra. Ras sau peno čia ir dailininkas, ras ir į jos gelmes

įsiskverbęs geologas, botanikas, žemdirbys, istorikas, po piliakalnius, pilių ir bažnyčių griuvėsius, archyvus

panaršęs. <...> Ne kiekvienas nori ir sugeba imtis specialių tyrimų, bet negalima nematyti ir negirdėti to, kas yra

tau prieš akis. Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi

labiau nei savuoju.“

V. Sirokomlės kūrinį Bronius Genzelis (2001: 150) vadina pirmuoju bandymu pateikti etnografinės

Lietuvos kultūros panoramą. Tapačių tikslų vedamas į kelionę Nerimi išsiruošia ir K. Tiškevičius:

„<...> stigo jai dar istoriografo, kuris, plaukdamas jos vandenimis, būtų tikrinęs ją visomis kryptimis, užrašinėjęs

pakeliui jos veikalus, rinkęs pakrantės žmonių papročius, legendas ir kaimiškas jų dainas. Kiekviename

pavyzdingame ūkyje turi būti išsamiai suinventorinti visi aliai vieno to ūkio daiktai, jei norime, kad jis būtų

tvarkingas. Štai tas didelis ūkis, kurį Tėvyne vadiname“ (Tiškevičius 1992: 17).

S. Moravskį kiekviename žingsnyje žavi gimtojo krašto grožis. Svarbu taip pat tai, jog autorius

prisipažįsta į gimtinės vaizdus žiūrįs iš tam tikros perspektyvos – po tam tikro laiko tarpo, kuomet

buvo išvykęs:

„Jau junti savo krašto kvapą, jau pasiekia tave sakais atsiduodantis mūsų kaimo pirkelių dūmelis!.. Širdis ima

daužytis!.. Kraujas fontanu iš visų pusių į galvą plūsta!.. Kokia ugnis tavo akyse žaižaruoja!.. Saldus virpulys

visais nervais perbėga! Angeliškos ašaros suvilgo tavo vyriškas akis!.. Stiprios ir ligi tol tiesios tavo kojos staiga

sulinksta per kelius!.. Jau esi čia... Ak!“ (Moravskis 2009: 207-208).

Toks sąmoningas, pasak B. Speičytės (2000: 117), žmogaus atsigręžimas į jį supančią aplinką, yra

pasaulietiško, smalsaus, tyrinėjančio, estetizuoto Naujųjų laikų žvilgsnio, susiformavusio ties

Renesanso slenksčiu, variantas. Ši estetizuota XIX a. vidurio laikysena, be abejo, būdinga tik elito

luomui. Kraštotyrinį, švietėjišką darbą daugiausiai vykdė Vilniaus universiteto bendruomenė iki

uždarant universitetą, o vėliau – įkurtoji Archeologijos komisija. Tad kelionių aprašymai, pasak B.

23

Speičytės (ten pat: 123), tapo kultūrine institucija, inventorizuojančia krašto kultūrinį ir istorinį

palikimą ateičiai. Panašų į aprašytąjį XIX a. vidurio pasaulietišką, estetizuotą žmogų išskiria ir V.

Kavolis (1992: 59) – vienu iš lietuvių kultūrinio atgimimo pakitimu jis laiko „judraus žmogaus“

atsiradimą: „Antrajame XIX a. ketvirtyje lietuvių literatūrą užplūsta tekstai, kuriuose vaizduojamas

žmogus, neprisirišęs prie savo aplinkos, negyvenąs nuolat vienoje vietoje, bet keliaująs po pasaulį.“

Tokio tipo protagonistą atitinka ir didaktinės lietuvių literatūros, ir pažintinės kelionių literatūros

veikėjai. V. Kavolis (1992: 60) spėja, jog tokių tekstų gausumas galimai užfiksavo „realų XIX a.

platesniųjų lietuvių sluoksnių vaizduotės pakitimą“, kuri, tolygiai bekisdama, amžiaus pabaigoje

subręsta iki savarankiškos grožinės kūrybos, kelionę suprantančios ir vaizduojančios ne vien

tiesiogine prasme.

3.2. LDK tautinio tapatumo recepcija kraštotyrinėse kelionėse

Susidomėjimas tautos praeitimi, etnologija, folkloru XIX a. lietuvį skatino gilintis ir į

tautinio sąmoningumo temas. „XIX a. pradžios lietuviškojo sąmonigumo paradigma atliepia

„objektyvų“ tautiškumą bei raginimą jo neapleisti. Tuo tarpu tarp sukilimų ir ypač po 1863 m. jau

plačiu mastu keliamas tapimo lietuviu, jautimosi lietuviu, pasiryžimo būti lietuviu klausimas.

Randasi suvokimas, kad tautos sąvoka nėra skirta vien tikrovei, bet ir būtinumui, nuolatiniam

tapsmui bei intensyvėjimui nusakyti“ – rašo P. Subačius (1999: 91). Panašiai mąsto ir E.

Aleksandravičius (1993: 33): autoriaus nuomone, XIX a. pradžios žmogų taikliausiai

charakterizuoja pereinamumo pojūtis, kryžkelės situacija. Šalies priklausomybė kaimyninei

valstybei, vykstantys sukilimai, gimtos kalbos, kultūros, istorijos slopinimas XIX a. Lietuvą

paverčia susiskaldžiusiu kraštu: susiskaldžiusiu teritoriškai, luomiškai, kalbiškai, tuo pačiu tai įneša

nerimą, pasimetimą ir į lietuvio širdį. Siekdamas „vientisos krašto erdvės vaizdinio“ (Speičytė

2000: 122), privilegijuotasis luomas atramos ieško istorinėje LDK atmintyje.

3.2.1. Dėmesys istorinėms asmenybėms ir vietoms

Literatūroje atgaivinami LDK valdovai, vietos, kuriose jie gyveno, įsimintiniausi

laimėjimai, mūšiai, piešiami romantiniai moterų portretai. V. Sirokomlė ne po vieną kartą mini

Algirdą, Vytautą, Jogailą, Kęstutį ir Birutę. Istorinės Medininkų pilies vaizdo paveiktas, V.

Sirokomlė (1989: 118) įsivaizduoja Algirdą:

„Vyras gražus ir šaunus, pailgo raudono veido, didele nosimi, su ilga, rusva, kiek pražilusia barzdele, praplikęs ir

šiek tiek šlubčiojąs kaire koja, besiremiąs lazda ar į ginklanešio petį. Melsvose jo akyse švyti išmintis ir vikri

kaip žaibas išdaiga – būdinga tų laikų diplomato savybė. Tokį šį Jogailaičių giminės pirmtaką matome apsuptą

24

dvariškių ir vaikų, tarsi žvaigždžių danguje. Jis skiria dvi epochas. Jau tikros pažangos aušros spinduliai už jo

matyti. Ši aušra auksina Lietuvos tvirtovių ir pilių bokštų viršūnes.“

V. Sirokomlė (ten pat: 39) įdėmiai aprašo Trakus, tuo pačiu išreiškia gailestį dėl istorinės didybės

nykimo:

„Trakai, senoji didžiosios valstybės sostinė, šiandien yra mažas ir skurdus miestelis. Sunku net įsivaizduoti, kad

tai apskrities miestas.“

Toks suvokimas, jog didžios praeities istorijos paminklai sparčiai nyksta, XIX a. vidurio keliautojus

skatina visa tai, kas dar išliko, detaliai aprašyti. K. Tiškevičius aprašo Verkių, Radvilų, Sapiegų,

Pacų rūmus, Kernavės, Kauno pilis. Istorijos pajautimas užplūsta K. Tiškevičių (1992: 294),

atvykusį į Kauną. Kiekvienas statinys čia byloja savą istoriją:

„Tik po pusvalandžio kelionės, kai jau praplaukėme tą paskutinę kilpą, pasirodė mūsų senovinis miestas visu

savo grožiu. Išsiplėtė jis priešais mūsų akis gražiame slėnyje, kurio krantus senasis Nemunas su mylimąja

Nerimi žavingai drėkina. Iškilo virtinė senų mūrų ir raudonų bokštelių, kurie, išgyvenę tiek Lietuvos istorijos

permainų, nepajudinamai ištvėrė ligi mūsų dienų. To meto istorija būtų ištisa knyga, kurios lapus krauju ir

ašaromis ne kartą tektų rašyti!“

Vertinant bendrai, K. Tiškevičiaus žvilgsnis ir požiūris į negailestingai laiko niokojamą istoriją yra

pozityvesnis nei V. Sirokomlės. V. Sirokomlė (1989: 63) nuolat pabrėžia apgailestaująs dėl vietų,

paminklų nykimo, taip tarsi neišsaugant prarasto krašto valstybingumo atminties:

„<...> trumpai papasakosiu šios pilies ir miesto istoriją, seniau garsią, o šiandien apkerpėjusią kaip šitie

akmenys, praeitin nuplaukusią, ištrintą iš žmonių atminties kaip šios ežero bangos, kurios putodamos ir

šniokšdamos turi užleisti vietą vis kitoms bangoms.“

Adomas Honoris Kirkoras, rašydamas „Pasivaikščiojimus po Vilnių ir jo apylinkes“, į miestą žiūri

kaip į gyvą istorijos liudytoją. Vilniaus tema dominavo tarp A. H. Kirkoro darbų: jis redagavo

metraštį „Vilniaus gubernijos informacijos knyga“, vadovavo Istorijos ir archeologijos skyriui

Vilniaus Archeologijos komisijoje, leido visuomeninį bei literatūrinį almanachą ir t. t. (Maceika

1991: 6). Visa ši veikla spinduliavo ištikimybe Lietuvai. Po 1882 m. pasirodžiusio leidinio apie

Rusijos imperiją, kurio 18 apybraižų parašė A. H. Kirkoras, buvo apkaltintintas priešinimusi

išbraukti Lietuvą iš istorijos ir paversti Vakarų Rusijos dalimi (ten pat: 5).

„Vilniuje sulig kiekvienu žingsniu užtiksite ką nors įdomaus, pamokomo, kas primins jums šlovingus lietuvių

žygius, atvers dorybių ir nuopelnų, ydų ir aistrų kupiną jų gyvenimo knygą. Vilnius – tai gyva senosios Lietuvos

kronika, jos buvusios šlovės ir nuosmukių liudytojas“ (Kirkoras 1991: 16).

Be A. H. Kirkoro apie Vilnių ir jo praeitį rašė M. Balinskis, J. I. Kraševskis, spaudoje pasirodydavo

M. Homolickio ir daugelio kitų tyrėjų straipsnių (Maceika 1991: 5). Kad XIX a. Vilnius –

25

legendinis romantikų miestas, patvirtina ir B. Speičytė (2006: 203), tačiau čia pat priduria, jog

esminis paradoksas yra tai, jog Vilniaus romantizmo poetų vaizduotės centras ir absoliuti trauka –

ne Vilniuje. Kerintis Vilniaus vaizdas atima žadą ir K. Tiškevičiui (1992: 207):

„Tačiau smarkiau suplakė manyje širdis, karščiau užvirė kraujas, kai išvydau tą iškilų miestą, kuriame kas pėda –

tai vis istorija, kur jaunystės metai moksluose paskendę, senuose prisiminimuose, jaunatvės vėjavaikystėse ir

pramogose taip greitai man prašmėžavo ir kur dabar jau su svarbiausia idėja, karštais siekimais atvykstu, kur

žmogus jau gali atsiskaityti, ką padaręs, - grąžinti tą trupinėlį, palyginti su visų kitų ligi galo padarytais darbais,

kaip šventą tėvynei priderančią skolą, kuriai išmokėti buvau pasiėmęs pirmą paskolą tos sostinės mokslų

šventovėje.“

V. Sirokomlė (1989: 30) Vilnių vadina talismanu. Talismanas šiandien suprantamas kaip sėkmę

nešantis magiškas daiktas, prie kurio emociškai žmogus prisiriša ir nuolatos turi su savimi. Vilnius

tarsi įprasmina nuolatinę užuovėją, apsaugą, istorinį didingumą, teikiantį pasitikėjimą savimi ir savo

tauta:

„Tas paslaptingojo Vilniaus žavesys – kaip talismanas. Kiekvienas, kas nors trumpai gyveno Vilniuje, pamilsta jį

ir visa siela prie jo prisiriša. Nors iš pasaulio miestų Vilnius neišsiskiria nei savo išore, nei labai išaugusiu

visuomenės gyvenimu, tačiau yra nepaprastai mielas ir žavus.“

Ne veltui E. Aleksandravičius ir A. Kulakauskas (1996: 266) teigia, jog „LDK sostinė Vilnius buvo

oficialiosios bajoriškosios kultūros tvirtovė.“ Atsigręžimas į Lietuvos miestų ir miestelių istoriją

kūriniuose stiprino tautiškumo dvasią ir pasitikėjimą savo kraštu. Garbingus laikus menantys

vietovardžiai, išlikę paminklai, iškasenos „kalba apie konkrečios bendruomenės ir ją supančios

konkrečios aplinkos neatskiriamumą. Taip ieškoma su įvairialype aplinka – topografine, gamtine,

peizažine, urbanistine, architektūrine, istorine, socialine, visuomenine, politine, kalbine ir t. t. –

susijusio, ja besireiškiančio vietos, vietovės tapatumo, kuris gali būti labai daugiabriaunis ir

metaforiškai kartais yra pavadinamas vietos dvasia (genius loci)“ (Butkus 2009: 131). Toks

tapatinimasis su istorinėmis asmenybėmis arba vietovėmis leido XIX a. vidurio žmogui sumišusioje

aplinkoje jaustis tvirčiau. Šalia didžiųjų miestų aprašymų kūriniuose autoriai dažnai pateikia ir

mažų miestų ar net kaimelių vaizdus. Žinoma, dažniausiai tų, kurie istorijoje yra įrašę savo vardą.

Vienas tokių – Stakliškės, kurios nuo senų laikų garsėjo mineraliniais vandenimis. S. Moravskis

daugiau apžvelgia miestelio istoriją, V. Sirokomlė gilinasi plačiau: nuo kraštovaizdžio, kelių,

susisiekimo sąlygų iki išsamaus šaltinių aprašymo. Tačiau įdomesni yra minėtų autorių Jiezno ir jų

rūmų aprašymai, skirtingos reakcijos į rūmų griuvėsius. S. Moravskis (2009: 425) rašo:

„Tai tikras statinys, ne dėl savo architektūros, ne dėl savo kontūrų žavesio, nes neturi jokio stiliaus, bet savo

dydžiu atkreipiantis dėmesį. Gaisras, 1837 metais įvykęs, iki pamatų sugriovė jau ir tuomet trisdešimt metų

buvusią apleistą ir beveik negyvenamą lenkų magnato rezidenciją, t .y. sunaikino visą korpusą ir dar tai čia, tai

ten švietusius tų rūmų pagražinimus. Nuo to laiko jie buvo buvo virtę visiškais griuvėsiais. Liko tik paviljonai, iš

26

kurių dabar tik vieno du aukštai apgyvendinti – be apačios ir pusrūsių. Taigi žiūri jie į čia pat po jais kaip

krištolas spindintį ežerą, kuriame dar ne taip seniai veisėsi gausybė įvairiausių rūšių puikių žuvų.“

V. Sirokomlė (1989: 95-96) reaguoja atlaidžiau:

„Tai buvo iš tiesų didingas senovės aristokratų galybės paminklas. Rūmai trijų flygelių. Griovys ir jau sugriuvę

vartai man priminė Nesvyžiaus rūmus. Pasakojama, kad rūmai turėję tiek salių, kiek yra mėnesių, tiek kambarių,

kiek yra savaičių, tiek langų, kiek yra metuose dienų. <...> Tiktai ponų sodo liepos, tuopos ir klevai, meną

senuosius laikus, didingai suvešėję. Mat gamta, ne taip kaip žmogaus idėja, yra amžina.“

Priežodį „Vertas Pocius palociaus, o palocius Pociaus“ mini tiek S. Moravskis, tiek V. Sirokomlė.

Tačiau V. Sirokomlė išlieka objektyvesnis vertindamas matomą vaizdą. Tokia tendencija pastebima

ir gretinant abu autorių kūrinius: aristokratiškas, subjektyvus S. Moravskio žvilgsnis gimtame krašte

mato prastesnę padėtį nei V. Sirokomlė. Įdomu ir tai, jog S. Moravskis (2009: 465) vengia

aprašinėti didžiuosius miestus, nors per juos ir keliauja: „Apie seną, jau aštuonis šimtus metų garsų

Kauną nepasakosiu. Palikime tai tiems, kurie mūsų istoriją aprašo.“

Tokioje amžiaus vidurio, E. Aleksandravičiaus žodžiais tariant, kryžkelės situacijoje,

„Savarankiškos valstybės programą geriausiai galėjo išsakyti tokios figūros, kurios pačios gyveno ir

veikė nepriklausomos tautinės valstybės sąlygomis“ (Kubilius 1993: 107). Pasirinktos asmenybės

su joms priklausančiomis vietomis bylojo vertybes, kurių siekė ir norėjo susigrąžinti knygų autoriai.

Tokie faktai žadino tautinę savimonę. „Šiandien mes beteisiai, bet atsigręžkime į praeitį – kokie

buvome stiprūs ir galingi; mes vėl galime pakilti, žvelgdami į savo protėvių – milžinų darbus. Tokia

istorijos refleksijų kryptis ir išvada“ – teigia V. Kubilius (ten pat: 108).

3.2.2. Upių istoriografijos kaip istorijos perdavėjos

Istorinio Vilniaus, Kauno, mažesniųjų miestų – Merkinės, Kernavės, Punios, Verkių ir kitų

– tyrinėjimai, diktuojami romantinio impulso, neapsiribojo vien architektūros paminklais ar

istorinių asmenybių „suherojinimu“. Didelio dėmesio susilaukė vandenų, konkrečiau – upių –

tyrinėjimai. A. Kalėda (2009: 133-134), tyrinėdamas Vilniaus vandenų vietą literatūrinėje

sąmonėje, teigia, jog XIX a. Vilniaus literatūroje kristalizavosi tradicija, grindžiama etninės

lietuvybės garbinimu ir visų pirma sietina su Simono Daukanto aukštinta priešlenkinės Lietuvos

didybe. K. Tiškevičius (1992: 23) pažymi, jog upių aprašymai tuo metu nebuvo naujiena: 1843 m.

pasirodė grafo M. Borcho ir I. Chodzkos knygos, išleisti Liudviko Volskio, Domininko Chodzkos,

Vincento Polio, Oskaro Polio, Stanislovo Moravskio darbai. Savo keliones upėmis organizavo V.

Sirokomlė, K. Tiškevičius, S. Moravskis. R. Griškaitė (2009: 14) tokio tipo keliones vadina upių

istoriografijomis. Pasak autorės (2000: 73), būtent XIX a. viduryje upė istoriografijos imama

suvokti „kaip istorinio, kultūrinio pasaulio perdavėja, kaip bendra gamtos ir žmonių visuomenės

27

erdvė.“ Upę XIX a. kelionių aprašymuose galėtume pavadinti tiltu tarp istorijos ir dabarties, ji kaip

niekas kitas metų bėgyje išlieka beveik nekintanti. Pasak B. Speičytės (2000: 129), „būtent dėl

siekio kalbėti apie vientisus istorinius regionus visoje Europoje populiarūs upių aprašai Lietuvoje

įgauna papildomos reikšmės. <...> upė leidžia kalbėti apie neišskaidytus istorinius regionus,

suteikia kur kas daugiau galimybių populiarinti istorinę geografiją.“ Tačiau upėms priskiriamas ne

vien istorijos nešėjų vaidmuo. Jos tarnauja žmogui tiesiogiai kaip susisiekimo keliai, kaip darbo

jėga. Tai pabrėžia ir K. Tiškevičius (1992: 17):

„Upės, be abejo, įdomus kiekvienos šalies reiškinys, minimas didžiulėje inventorizacijos knygoje, kuri vadinama

istorija, nes su jomis paprastai esti susijusios pirmųjų toje žemėje įsikūrusių gyvenviečių legendos ir paminklai.

Jų krantuose ieškotina ir pirmykščių ten apsigyvenusių genčių pėdakų, ir pirmųjų sodybų liekanų, ir senovinių

tvirtovių ar pilių liekanų. Pagaliau jos yra tas didysis kelias, kuriuo gabenami Tėvynės lobiai, kuriuo šalies

gyventojams lengviau keistis darbo vaisiais. Jos yra ir ta jėga, kuri pirmiausia išjudina žmogaus darbo įnagių

amatą.“

Tačiau toks tiesioginės upės paskirties įvardinimas yra kone vienintelis – į vandenį dažniausiai

žiūrima romantikų akimis. B. Speičytė (2000: 130) mano, jog kai kurios upės tuometinėje erdvinėje

vaizduotėje reprezentavo atskirus regionus: „Dubysa, Nevėžis – Žemaitiją, Nemunas, Neris –

Lietuvą (Nemunas kartais vertinamas kaip pagrindinė regiono, visos buvusios LDK, upė), Dauguva

– Baltarusiją (kartais ir Lietuvą).“ K. Tiškevičiui (1992: 289) Neris – vientisos, nesusiskaldžiusios,

savarankiškos ir atskiros („Nemunas, skiriantis Lenkijos Karalystę ir Lietuvą“) valstybės upė. Jis

pateikia išsamius krantų gyvenamųjų vietų sąrašus, intakus, reprezentuojančius Lietuvą, tai išsamus

hidrografinis upės aprašymas papildytas archeologiniais, istoriniais duomenimis.

„Nemunas ir Neris, tos dvi gražiausios Lietuvos upės, iš eilės turėjo tapti mano tyrimų objektu. Tačiau užmojis

vėliau pasidarė neįmanomas. O kai grūmiausi su nesėkmėmis, kurios mane trikdė, tarsi tyčia, kad didėtų man

skausmai, kaip jei kas būtų pavydėjęs mano minties, ėmė į šviesą eiti vienas po kito šalies upių aprašai“ (ten pat:

23).

V. Sirokomlė nepraleidžia ežerų aprašymų: jis stabteli ties Navos, Margio, Vilnojos, Prosperės

ežerais, išsamiai aprašo gydančiuosius Stakliškių, Birštono, Nemunaičio versmių vandenis. A. H.

Kirkoras (1991: 137) stebi Neries didybę:

„Jų papėdėje gyvai sruvenanti Vilnia įsilieja į Nerį, kurios melsvas platesnis kaspinas didingai juosia miesto dalį.

Kaip tik iš šitos vietos žymus Europos dailininkas Leksas nupiešė vaizdą, kurį įkomponavo į savo šlovingąją

kosmoramą.“

Dažną Neries (Vilijos) mitologizavimą ir antropomorfizavimą A. Kalėda (2009: 131) sieja su upės

vardo etimologija: „Akivaizdus veiksmažodžio (nerti, vilnyti) reikšmės pamatas teikia kūrėjo

vaizduotei daugelio emocingų interpretacijų galimybę <...>.“ Nemuną, Nerį, kaip nuolatinius

28

kelionės palydovus, bylojančius vientisą kelionės sandarą, nuolat mini S. Moravskis (2009: 451,

465, 303):

„Bet Stakliškės nuo pačių Nemuno krantų jau yra kiek nutolusios, <..> ir tikriausiai tik dėl atkaklaus valstiečių

užsispyrimo, išdidumo, ambicijos <...> jos iš tikrųjų Panemunės juostai priklauso.“

„O tuo tarpu žvilgtelėkime ten, į Nerį, kur ji su Nemunu vestuvių puotą kelia.“

„Dvarelis, ant Nemuno kranto pastatytas, ir iš vienos, ir iš kitos upės pusės puikų sukurdavo vaizdą.“

Tačiau S. Moravskio žvilgsnis tiek į upę, tiek į apskritai kelionę kitoks nei likusių autorių: jis

daugiau apsiriboja dabar matomu vaizdu, o ne praeities faktų gaivinimu, folkloro rinkimu, istorijos

perpasakojimu. „Nemunas jam tarytum šventa vieta – apie jį iš tikrųjų kalbama su tam tikru

pamaldumu. Keliauti šia upe – tai tam tikra prasme atlikti piligrimišką kelionę“ – teigia R. Griškaitė

(2000: 90).

R. Griškaitė (ten pat: 79), kalbėdama apie K. Tiškevičiaus Neries aprašymą, pabrėžia, jog

„ši studija – ne tik istorijos šaltinis, bet ir unikali medžiaga, rodanti tuometinio upės istoriografo

intencijas, pagaliau – jo mentalitetą.“ Mentalitetą, ieškantį savo šaknų ir saugantį tautos istoriją,

parodė ir kitų aprašymų autoriai, atgaivinę kūriniuose vandenis, menančius lietuvių tautos genezę.

3.3. Keliaujančiojo akimis: ikikrikščioniškosios kultūros reliktai

„Ikikrikščioniškoji kultūra XIX a. pradžioje tapo svarbiu argumentu keliant tautinį prestižą

ir žvelgiant ateitin. <...> Praradus valstybingumą mažos tautos pozicija buvo gan aiški: iškelti visa

tai, kas galėtų paliudyti buvusį savitumą, tvirtumą, garbingą egzistavimą, ir, įvardijus esamą

neteisybę, nurodyti ateities perspektyvą“ (Buckley 1994: 10). Vienu iš tokių būdų tapo senojo

lietuvių tikėjimo mitologizavimas. Romantinės tradicijos veikiami pagoniškąją tautos praeitį

autoriai piešė gražiomis spalvomis, tai buvo „kaip kontrastas skurdžiai, menkai gyvenamajai

tikrovei“ (ten pat: 12). Pagoniškos Lietuvos mitas teikė vieningos, atskiros, savarankiškos valstybės

vaizdinį. Visa ikikrikščioniškoji kultūra teikė atgaivą dvasiniam suvaržytam gyvenimui. K.

Tiškevičius (1992: 295, 296) ne vieną kartą pagarbiai mini gamtmeldžius:

„Juose gamtmeldžio lietuvio kraujas, sumišęs su krikščionio kryžiuočio krauju, liejosi be jokio skirtumo.“

„Nuo Lietuvos gamtmeldžių laikų, kaip teigia mūsų istorikai, <...> šis slėnys veikiausiai buvo šventa giraitė

(Girre), skirta Dievo garbei. Vieta savo padėtimi dviejų upių santakoje, kur susidarė vandens ginamas žemės

pleištas, labiausiai atitiko poreikį ir anuometinę Dievo garbinamųjų vietų sampratą. Tas slėnys senovėje buvo

veikiausiai apaugęs išdidžiais ąžuolais arba senomis tuopomis, nes, kaip žinome, senosios gamtmeldžių religijos

29

kunigai dievų garbei vietas rinkosi nuošaliose giraitėse ir jose statėsi savo altorius. Sykiu su krikščionybės

priėmimu, kai gamtmeldžių dievybių altoriai buvo nuversti, ėmė nykti ir šventosios giraitės, kurių vietoje ėmė

kurtis naujos gyvenamosios vietovės, dažniausiai krikščionių šventovės.“

V. Sirokomlė (1989: 61) aprašo Perkūno šventyklą. Įdomu tai, jog romantiškuoju laikotarpiu,

kuomet buvo žavimasi viduramžiais, gotiškoji Perkūno šventykla sulaukdavo daug dėmesio. Buvo

išsamiai tyrinėjama namo istorija, spėliojama jo galbūt visai ne šventa buvusi paskirtis (Rėklaitis

1960):

„Jau 470 metų, kai čia nebėra dievo Perkūno šventyklos. Jo statula, kurios veidas iš gryno aukso, jau nebežvelgia

savo žėrinčia briliantine akimi į savo garbintojus. Jau keturi su puse šimtmečio Kęstučio palaikai guli

Šventaragio slėnyje. Tačiau pagoniškos lietuvybės ir Kęstučio dvasia dvelkia iš šių griuvėsių, iš šaudymo angų ir

langų, sklinda iš ežero, reikalaudama pagarbos.“

Perkūno šventyklą mini ir S. Moravskis (2009: 465), kuriam gailestį kelia dabartinė šventyklos

paskirtis. Jis, beje, su kitiems autoriams nebūdinga abejone, mini ir legendą apie daug abejonių

keliančią šventyklos istoriją:

„Žvilgtelėkime į tą giraitę, į Aleksotą, į Kaunį, į dar tvirtą pagonišką šventyklą, Perkūno vardu vadinamą, <...>

nes 1818 ar 1820 metais mūsų bajorai, posėdžiauti atvykę, su kūjų rankose po tų prieštvaninių sienų ertmes

pasirausę, vienoje iš jų pagonišką bronzinį dievuką užmūrytą rado. <...> O ta šventykla, kad ir kieno ji būtų

buvusi, dabar varganu teatrėliu paversta.“

Šventaragio slėnis – turbūt viena svarbiausių centrinių istorinių vietų visoje Lietuvoje. Dabartinės

Vilniaus Arkikatedros vietoje buvęs slėnis mena ir didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, ir

pagoniškąsias tradicijas. Savo kelionę nuo Šventaragio slėnio pradeda A. H. Kirkoras (1991: 18):

„Šioje aikštėje buvo aukojama dievui Perkūnui, liepsnojo amžinoji ugnis, buvo deginami ant laužų ir laidojami

didžiųjų kunigaikščių palaikai; prietaringi lietuviai įsivaizdavo čia girdį dievų valią, kurią jiems skelbiąs

vyriausiasis Lietuvos žynys Krivių Krivaitis. Ši vieta buvo vadinama Šventaragio slėniu – nuo vardo Lietuvos

kunigaikščio Šventaragio, įsikūrusio čionai šventyklą Perkūno garbei.“

Atsigręžimą į pagoniškąją kultūrą amžiaus pradžioje lėmė nepasitikėjimas krikščionybe, jos

kosmopolitizmas, negalintis garantuoti tautos išlikimo (Buckley 1994: 28). Panašūs veiksniai ir

amžiaus viduryje literatūros kūrėjus, ieškančius tautinio tapatumo, identifikacijos, skatino žvilgčioti

į ikikrikčioniškąją istoriją, tačiau jau nebe taip intensyviai. Artėjant amžiaus pabaigai katalikybė

užima vis svaresnę vietą pasipriešinimo nutautinimui kovoje.

30

3.4. Keliaujančiojo akimis: socialinė tikrovė

V. Kavolis (1992: 58), aptardamas XIX amžiaus psichologijos elementus Lietuvoje, kaip

vieną tokių išskiria socialinę kritiką. V. Sirutavičius (1999: 79) taip pat pažymi, jog XIX a.

pirmosios pusės neoficialiuose statistiniuose surašymuose imamas vis labiau akcentuoti

bendruomenių atskirumas, kuris nusakomas dviem požymiais – religijos ir kalbos skirtumais. XIX

amžiaus Lietuvos visuomenėje itin ryškus ir luominių struktūrų kitimas: smarkus bajorų luomo

nuosmukis, miestiečio luominės savimonės lygis smarkiai įtakotas Rusijos imperijos, o valstiečius

buvo bandoma reformuoti, todėl luominė atskirtis dar buvo labai ryški. „Lietuvių visuomenės

integracijai XIX amžiaus pabaigoje trukdė archajiškų teisinių institutų varžoma luominė sąmonė,

taip pat nelygybę įteisinantys Rusijos įstatymai“ (Aleksandravičius, Kulakauskas 1996: 217).

Visuomenės grupių rūpestį vienų kitomis, pasak P. Subačiaus (1999: 146), skatina tautą vienijančio

praktinio idealo radimasis. Tokiu idealu tapo didėjantis susidomėjimas vieningos, laisvos tautos

idėjomis, kurios buvo persmelkusios ir kelionių aprašymų autorius. Plačią istorinę, etnografinę,

aplinkotyrinę panoramą XIX a. intelektualai dažnai pateikia asmeninių įspūdžių, pastabų,

apmąstymų fone. Tokiame kontekste atsiranda įvairūs socialinio pobūdžio pastebėjimai apie

luominį atskirumą, etnines bendruomenes, kalbinę skirtį. Nė vienas iš mūsų tyrinėjamų kelionių

aprašymų autorių nepriklausė valstietijos luomui: V. Sirokomlė „gimė etninėse baltarusių žemėse

lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų šeimoje“ (Kulakauskas, Žakarytė 1989: 5), A. H. Kirkoro tėvai

– bajorai, o protėviai – totoriai (Maceika 1991: 6), grafas K. Tiškevičius kilęs iš garsios LDK bajorų

didikų Tiškevičių giminės, S. Moravskis – taip pat bajoras, turtingų dvarininkų sūnus. Todėl ir

patys tekstai yra bajoriškosios mąstysenos išdavos, kurios į žemesniuosius luomus, nepaisant

romantinio žavėjimosi liaudies naiviu nuoširdumu ir paprastumu, vis tik žiūri kaip į kitą. P.

Subačius (1999: 146-147), apibrėždamas XIX a. Lietuvos valstietijos ir bajorijos santykius, juos

apibūdina formule „rūpintis liaudimi“, tačiau dar nebuvo suvokta, jog galima kažkuo rūpintis

„drauge su liaudimi“.

Turbūt daugiausiai kritikos, asmeninių pastebėjimų socialiniais klausimais pažeria V.

Sirokomlė. Tačiau, pats būdamas bajoras, ironiškai atsiliepia ir aristokratiškų manierų atžvilgiu.

Tuo nereikėtų stebėtis, nes, pasak E. Aleksandravičiaus ir E. Kulakausko (1996: 238), bajoriškoje

Lietuvos kultūroje buvo ryški opozicija miestui, kaip visokiausių blogybių katilui:

„Jeigu galime mes, pagyvenę čia dvi dienas, spręsti apie čionykštį gyvenimą, pripažįstame, jog tokį laisvą,

harmoningą ir ramų gyvenimą, kokį čia turėjome, norėtųsi gyventi visą amžių. <...> Negarantuojame taip pat,

kad į šią nuošalią vietą atvykusios dvi ar trys žymių aristokratų šeimos nesugadins šios mielos harmonijos. Iš

31

karto įsivyrautų aukštas tonas, šlėktoms kiltų noras pamėgdžioti vieniems kitus, atsirastų oficialumas. O tai yra

mūsų nuodėmė (muškimės į krūtinę), paveldėta iš tėvų“ (Sirokomlė 1989: 91-92).

Pasaulietišku paviršutiniškumu nepatenkintas ir K. Tiškevičius: jį žavi valstietijos dorybės, kurios

priešpastatomos prieš visa kuo aptekusio gyvenimo moralės smukimą. Susidomėjimas kaimiškąja

kultūra ir valstiečiais paaiškinamas labai paprastai: kaimas, pasak B. Genzelio (2005: 122), nuo

seniausių laikų buvo pagrindinis lietuviškumo židinys:

„Gražiausią 1857 m. vasaros dalį praleidau toje mūsų gimdytojų upėje. Dirbau, be atvangos bendravau su kaimo

žmonėmis. Retai tekeldavau koją į turtingų šlėktų rūmus, bet, antra vertus, nelenkiau nė vienos klebonijos ir,

plaukdamas nuo kaimo trobelės ligi trobelės, kiekvienoje tyriau jų buities dalykus, ieškojau tautos padavimų

arba bendruomenės dainelių, to jos ženklo, kuriuo visuomet taip galingai išsiskleidžia tikrasis tautos būdas. Kiek

kartų ten į pirmą šauksmą atsiliepė senovinės tautos dorybės, kokį ten esu patyręs vaišingumą, graudulingą

paprastumą ir nuoširdų gerumą, kuris prastų žmonių širdyje tyras, neužkrėstas jokia gudrybe ir neužnuodytas

pasaulietiškos veidmainystės“ (Tiškevičius 1992: 27).

Dažnai knygose minima Pacų pavardė. Istorijoje prieštaringai vertinamas Kristupas Pacas V.

Sirokomlės (1989: 97) kritikuojamas dėl piktnaudžiavimo:

„Toliau yra šv. Kristupo paveikslėlis ir varpo fundatoriaus užrašas: <...> (Šviesiausiojo pono Kristupo Paco,

Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kanclerio, 1676 m.). <...> Atsisveikinu su ašaromis, nes negaliu susilaikyti

neverkęs, matydamas apleistas senienas. Antra vertus, man negaila anų užgesusių dinastijų galybės. Pasinaudojo

jie gyvenimu ir papiktnaudžiavo šio krašto laisvėmis.“

Tačiau gėrėdamasis Pažaislio kamaldulių vienuolyno didingumu (ten pat: 157), jų fundatoriaus – K.

Paco – pavardę mini jau be asmeninių pastabų. Greičiausiai šioje vietoje suveikia žmogiškasis

faktorius: gėrėdamasis Pažaislio vienuolyno didingumu negali išreikšti asmeninio nusistatymo

vienuolyno fundatoriaus atžvilgiu:

„Virš durų – fundatorių portretai (Kristupo paco, Lietuvos kanclerio, ir jo žmonos Elžbietos Eugenijos, kilusios

iš grafų de Maili).“

Pasaulietiniu kontekstu vis dėlto labiausiai persisunkęs S. Moravskio kūrinys. Jis drąsiai mini

istorines asmenybes, lotyniškus posakius, įvairiais aspektais lygina tautas. Kadangi beveik dešimt

metų gyveno Sankt Peterburge, dažnai mini tuometinės Rusijos įvykius ir žmones. Nors savo

kūrinius rašė lenkų kalba, Giedrius Subačius (2005: 165), atlikęs išsamią 1850-1852 metų tekstų

analizę, konstatavo, jog: „1) Moravskis lietuviškai mokėjo; 2) tas mokėjimas tebuvo

paviršutiniškas.“ S. Moravskis (2009: 209) žavisi lietuvių valstiečių posakiu „Visur gerai, bet

namuose geriausia“ ir vertina ištikimybę gimtajam kraštui, tuo pačiu pabrėžia kitų tautų polinkį į

emigracinį prisitaikėliškumą:

32

„Garbė Dievui už tai! Tai vienas iš mūsų dvasios turtų!.. Nes prancūzas, anglas, vokietis, žydas arba čigonas –

tarytum dirvinė raugė, turinti puikų žiedą, tačiau bet kurią žemę žudikiškai užkrečianti ir noriai kiekvienoje

prigyjanti, kad ir kur ją persodintum, visur vešliai ir džiugiai auga.“

Tolimesnėje citatoje S. Moravskis (ten pat: 212) įvardina luominį tautiečių pasiskirstymą – įdomu

tai, jog atskirai mini žydus, ironiškai įvardindamas juos ponais. Taip pat dėmesio vertas junginys

savo užkampyje, išryškintas pačio autoriaus: viena vertus, tai sako, jog S. Moravskis Lietuvoje

jaučiasi kaip namuose, kita vertus, žodis užkampis savyje slepia gan neigiamą konotaciją. Taip pat

citatoje lyg ir sakoma, jog autorius bandys gilintis tik vietinę problematiką, tačiau, kaip jau minėta,

didelis kontekstinės medžiagos, samprotavimų kiekis kartais net užgožia pačios kelionės tikslus:

„Taigi trumpai tolima pykčiui, nuoširdaus tolerantiškumo sušvelninta ir padoraus kuklumo sutramdyta plunksna

aprašysiu tai, ką po tiek metų radau čia, tarp savo brolių, tarp įvairių luomų savo tautiečių: o skirtumas to, kas

buvo, ir to, kas yra, išplauks pats savaime. Aš čia netgi aprašysiu tik tai, ką matau savo užkampyje: nes ir čia,

kaip ir visur, yra ponų, bajorų, valstiečių ir visų jų ponų – žydų.“

Kalbiniam atskirumui atidžiausias V. Sirokomlė. Jis kelis kartus pabrėžia apgailestaująs, jog

nemoka lietuvių kalbos, tačiau, nepaisant to, save laiko tikru lietuviu. Kalbinį barjerą tarp

tuometinių keliautojų ir juos dominančio folkloro perdavėjų mini ir B. Speičytė. Kritikės manymu

(2000: 136), kalbinę spragą galima užpildyti intuityviu kraštovaizdžio pajautimu: „Bendras istorijos

kupinas krašto vaizdas gali atstoti tą trūkstamą kalbinės komunikacijos grandį.“

„Kaip aš norėjau kažko paklausti kaimietį, bet jis manęs nesuprato ir atsakė vienu žodžiu „Nesuprantu“. Lietuvis

lietuvių krašte negalėjo susikalbėti su lietuviu!“ (Sirokomlė 1989: 138)

Kalbinę tautos jungtį pabrėžia ir K. Tiškevičius (1992: 29):

„Tauta susiformuoja tada, kai kokia nors gentis susitelkia tarsi viena šeima į bendrą būrį, kalbantį ta pačia kalba,

savitai išpažįstantį Dievą, puoselėjantį širdyse kokią nors vieną visuotinę idėją <...>.“

Kalbiniai ir luominiai skirtumai skaldė valstybės vientisumą. Etninis, o tuo pačiu

dažniausiai ir kalbinis pasiskirstymas XIX a. viduryje buvo gan ryškus: Lietuvoje gyveno daug

žydų, rusų, lenkų, totorių, karaimų ir kitų grupių. Konkretūs veiksmai, kurie ragino etninės grupės

narius jungtis kaip lygius tautinės politinės bendrijos piliečius, pasak P. Subačiaus (1999: 139), ėmė

rastis tik paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Iki tol, pasak autoriaus (ten pat: 65), savo / svetimo

opozicija būdingesnė luominiams, o ne tautiniams santykiams: „Sąvokos: „žydas“, „burliokas“

(=rusas sentikis, dažniausiai miškakirtys, stalius) žymėjo ne tiek tautinę, kiek religinę bei profesinę

priklausomybę“. D. Cidzikaitė (2007: 64) antrina: „Nepaisydama dar taip neseniai kultūroje,

politikoje ir LDK viešajame gyvenime gyvavusios daugiakultūrės tradicijos, Lietuvos visuomenė

33

vis dažniau pasisako už religinį (taigi ir etninį) hegemonizmą, už vienos religijos įtvirtinimo bei jos

dominavimo idėją.“

„Ypatingą vietą Lietuvos socialinės sandaros raidoje užėmė žydų bendruomenė, kurios

vienas bene ryškiausių bruožų buvo gausumas ir įtaka ekonominiam gyvenimui“ – teigia istorikai

(Aleksandravičius, Kulakauskas 1996: 218). S. Moravskis (2009: 369-371), lankydamasis Punioje,

pasakoja vietinį prietarą, jog žydai per Velykas aukoja krikščionio vaiko kraują:

„Punioje kadaise įvyko vienas iš tų liūdnų įvykių, kuris ilgam mūsų liaudyje palaikė ir sustiprino prietarą, kad

žydų Velykų apeigoms būtinai reikalingas krikščionių vaiko kraujas. Ir kad tam tikslui sugauti vaikai žudomi ir

kankinami. <..> Patys žydai vien nuo tos minties iš pasibjaurėjimo dreba. Tačiau visur ir visuomet liaudies

pažiūros ir nuomonė turi turėti kokį nors pagrindą. <...> Tarp žydų, kurie be paliovos užsidegę nagrinėja ir savo

tikėjimo, ir savo knygų subtilumus ir kurie beveik visi be išimčių yra raštingi, yra ir savaip mokytų, pas mus visų

mokslinčiais vadinamų, kurie visą savo gyvenimą taip intensyviai tik abstrakcijomis užsiima, kad iš tikrųjų

kasdieniame, paprastame, gyvenime visiškai kvailėja ir nuolatos, būdami kuo labiausiai įsitikinę, turi ir gali

įsivelti į visokiausias chimeras, iškraipymus ir klaidas – į viską, kam tik žmogaus protas, kartą blogu keliu

nukreiptas, gali būti pajėgus.“

Beje, prietaras, jog žydai religinėms apeigoms vartoja krikščionių kraują, buvo itin gajus XIX

amžiuje – žydams buvo keliamos bylos, vykdomi tyrimai, visa tai aprašinėjo spauda (Sirutavičius

2005). Kitoje citatoje S. Moravskis (2009: 215) aiškiai įvardina savybę, kuri visuotinai buvo

priskiriama dviems etninėms grupėms – žydams ir čigonams. Ta pati savybė, autoriaus nuomone,

tampa būdinga ir bajorijos sluoksnio atstovams. Tokia aiški socialinių ir etninių grupių atskirtis,

įvardyta tekste, dar neleidžia kalbėti apie tautinės asimiliacijos fenomeną:

„Tačiau atkreipkite dėmesį į vieną aplinkybę: kartu su vadinamąja XVIII amžiaus filosofija, iš visų pusių

morališkai žlugdžiusia bajoriją, palengva visur ėmė nykti ir garbės jausmas. Ir po šiai dienai juk nesistebi žydo ar

čigono niekšiškumu. Tačiau visuomet nuostabą kelia tai, „kad bajoras negarbingas“. Ir, kad ir kaip būtų liūdna,

dabar tuo visame plačiame pasaulyje nuolatos gali stebėtis!..“

V. Sirokomlė (1989: 137) išsamiai lygina lietuvių ir rusinų kalbas, aprangą ir papročius, netgi, kaip

pats sako, protinį išsivystymą. Jis taip pat itin detalus karaimų ir totorių gyvenimo būdo

aprašymams. Apskritai V. Sirokomlė iš visų autorių atidžiausias etniniams skirtumams, jis visur

išlaiko neutralų toną, visuose aprašymuose jaučiamas mokslinio susidomėjimo žvilgsnis:

„Palyginkime dabar abiejų genčių protinį išsivystymą, nes apie išsimokslinimą dar negali būti nė kalbos.

Lietuvis ne toks gabus kaip rusinas. Jis sunkiai išmoksta svetimas kalbas ir niekuomet gerai jomis nekalba. <..>

Rusinas gabesnis amatams, o lietuvis geresnis žemdirbys ir šaulys. Lietuvis labiau mėgsta namus, rusinas –

viešąjį, miestietišką, išblaškantį gyvenimą, karčemas. Lietuvio dainelės liūdnos, erotiškos (pačia tyriausia šio

žodžio prasme) arba karo dainos, kurias irgi labai mėgsta. Rusinas papuotavęs dažnai užtraukia dviprasmę

dainelę, kurios kuklesnis lietuvis nedrįstų pakartoti.“

34

V. Sirokomlė (ten pat: 60, 111) išsamiai apžvelgia karaimų ir totorių tautų istoriją, jų atvykimo į

Lietuvą aplinkybes, jiems suteiktas teises:

„Daugelis Trakų karaimų, negavusių didesnio išsilavinimo, moka rašytilenkiškai ir rusiškai. Kiti gerai pažįsta

savo kraštą. Visų jų nuoširdus taurumas kelia užuojautą. <...> Moterų drabužiai taip pat niekuo ypatinga

nepasižymi. Rytietiški bruožai, dar išlikę jų veiduose, liudija tyrus papročius, kuriuos jie sugebėjo išlaikyti per

šimtmečius.“

„Totoriai gyvena keliolikoje kolokacijų, dirba žemę, augina daržoves. Turtingesni verčiasi civiline ar karo

tarnyba. Neturtėliai dirba žemę. Religijos atsimena tik formas ir tradicijas. Kai kurie totoriai moka skaityti

Koraną, bet nė vienas jo nesupranta, net ir jų šventikas.“

Keliautojų požiūris į kitatautį, kitakalbį kūriniuose yra gan palankus, didžiausią atskirtį

kūriniuose galima įžvelgti tarp įvairių luomų atstovų. Tačiau ir ta atskirtis jau nėra tokia ryški,

kokią galime matyti, pavyzdžiui, didaktinėje literatūroje. E. Aleksandravičius ir A. Kulakauskas

(1996: 240) teigia, jog „Opozicija tarp bajoriškosios ir liaudiškosios kultūros buvo savotiškai

įteisinta tuomet, kai šviesuomenė žemutinių visuomenės sluoksnių dvasinį gyvenimą ėmė pripažinti

esant kultūra.“ Tokio pripažinimo pradžią diktuoja ir analizuoti kūriniai: folkloras, senosios

tradicijos, liaudies papročiai imami suvokti kaip savos kultūros dalis, neatsiejami nuo bendros

istorijos. Vėliau, amžiaus pabaigoje, liaudies kultūra taps pagrindine atrama tautiniam atgimimui.

35

4. KELIAUJANTIS DIDAKTAS, AMŽINAS ŽYDAS,

PILIGRIMAS: SĄSAJOS IR BENDRI MOTYVAI PROZOJE

„Šito žydo vardas yra Askavėrius. Jo istorija rods nėra Šventame Rašte randama, bet ji yra

žmonių burnose jau nuo labai senų čėsų užsilikusi, sakoma, kad atsigamina iš ketvirto šimtmečio. Ji

buvo išpradžios tuleropai pasakojama, tačiau tryliktame amžiuje aprašo šitą nerimastingą žydą

vienas Zokoninkas Švento Albano zokono, savo istorijoje, išleistoje rodos 1229 metuose Anglijoje

<...>.“ – rašo Julijonas Lindė-Dobilas 1903 (3) metais išleistoje knygelėje „Istorija apie amžiną

žydą. Jo kelionė po svietą ir liudymas apie Jezų Kristų“. Kaip matome, legenda apie amžiną žydą,

vardu Ahasferas, mūsų tautiečius domino jau XX a. pradžioje, o greičiausiai ir dar anksčiau. Pasak

Silvestro Gaižiūno (2009: 192), ši legenda pasirodė Vokietijoje 1602 m., nors J. Lindė-Dobilas mini

net tryliktojo amžiaus Angliją. Legenda pasakoja apie žydą Ahasferą (J. Lindės-Dobilo leidinyje jis

vadinamas Askavėrium), kuris, „paniekinęs kenčiantį po kryžiumi Kristų, pasmerkiamas klajonėms

iki Paskutinio teismo dienos ir tampa antikrikščioniškų nuotaikų simboliu“ (ten pat):

„Kada Viešpats Jezus Kristus buvo vestas ant kalno Kalvarijos arba Golgata, tasai žydas pastumė Kristų einant su

kryžium ir pasakė Viešpačiui teip: „eik greičiaus, ko stovi ant vietos!” Išganytojas pažiurėjo su smutnomis akimis į jį ir

pasakė rustu balsu: „Aš einu kaip Šventame rašte apie mane yra parašyta, ir tuojaus atsilsėsiu, bet tu vaikščiosi po

svietą iki aš ateisiu ant sudnos dienos sudyti visus žmones.“ // Nuo to ėčso tasai žydas amžinai vaikščioja po svietą, o

kad sukanka šimtą metų, tai atsimaino vėl į stoną jaunystės, t. y. Pastoja toks-pat kaip nuo trisdešimt metų. Jis maino

savo uodą kaip žaltys skurą: senąją numeta, o naują įgauna.“ (Dobilas 1903: 4-5)

Ši legenda nemažai daliai autorių tapo istorijų pamatu, įvairios modifikuotos jos versijos pasirodo ir

šiandieniniuose kūriniuose. Ryškiausi atvejai lietuvių literatūroje – B. Brazdžionio poezijos

rinkinys „Amžinas žydas“, J. Piliponio romanas „Amžinas žydas Kaune“ ir R. Keturakio novelė

„Ahasferas“. Keliaujančio personažo prototipas, pasak S. Gaižiūno (2009: 193), buvo ypač patogus

romantikams: „amžinas žydas patrauklus kaip pasmerktasis nesibaigiančioms klajonėms, kaip

amžino keliauninko simbolis ir kaip maištininkas. Vaizduodami Ahasfero maištingumą, romantikai

jo konfliktą su Kristumi kartais prislopino, amžino žydo istorijai suteikė universalesnį pobūdį.“

Ahasvero įvaizdis iš „krikščionybės mitologijos“ pereidamas į literatūrą tapo populiariu kūrybinės

fantazijos „produktu“, tad akivaizdu, jog išlaikomi liko tik universalieji amžinojo žydo legendos

bruožai. Tuo remdamiesi Ahasferą galime vadinti ne tik krikščioniškosios legendos figūra, bet ir

archetipu, kuris, pasak C. G. Jungo, glūdi kolektyvinėje pasąmonėje ir reikiamu momentu tampa

atkuriamu „motyvu“. Ahasfero legendą ir XIX a. literatūrą visų pirma sieja kelio ir keliauninko,

klajoklio motyvas, kuris leidžia susieti didaktinio tipo prozoje pasirodančio keliaujančio didakto

36

figūrą su archetipine amžinojo žydo figūra. Amžinos Ahasfero kelionės – tai atgailos forma, suteikta

nusidėjėliui išpirkti kaltę, šansas, taigi logiška amžinojo žydo figūrą perkurti ir interpretuoti kaip

teigiamą, atgailaujantį personažą. Siužetas su keliaujančio didakto įvaizdžiu XIX a. lietuvių

literatūroje itin dažnas, tai ir pirmoji, nors ir verstinė, lietuvių apysaka „Jonas isz Swisłoczes

krominikas wędrawois“, M. Akelaičio „Kwestorius po Lietuwą ważinedamas żmonis bemokinąsis“,

J. Balvočiaus-Geručio „Jonukas Karklynas eina Lietuvos pazintu“, P. Gomalevskio „Apłankimas

seniuka dieł brolu żemajcziu ir lietuviu“, J. S. Dovydaičio „Sziauleniszkis senelis“, M. Valančiaus

„Pałangos Juze“ ir daug kitų. Jų centre – keliaujantis veikėjas, skleidžiantis išmintį, žinias, dalijantis

pamokymus ir pasakojantis apie savą ir kitus kraštus. Gilinantis, keliaujančio didakto šaknų

greičiausiai reiktų ieškoti lenkų literatūroje, tai rodo ir pirmasis vertimas iš lenkų kalbos, be to,

tokio tipo apysakų lenkų literatūroje pasirodo jau XVIII a. pabaigoje (Vanagas 1982: 8). Kaip jau

minėta ankstesniame skyriuje, Vytauto Kavolio (1992: 56) teigimu, „antrajame XIX a. ketvirtyje

lietuvių literatūrą užplūsta tekstai, kuriuose vaizduojamas žmogus, neprisirišęs prie savo aplinkos,

negyvenąs nuolat vienoje vietoje, bet keliaująs po pasaulį.“ Atsiejant amžino žydo turėtą neigiamo

personažo konotaciją, kuri, pasak S. Gaižiūno (2009: 194), laikui bėgant išblėso, Ahasfero

personažas tampa „išminties poliumi“, reprezentuojančiu žemiškąją ir dangiškąją laimę. Tokio tipo

veikėjui pradžią davė Goethe, kuris Ahasferui suteikė ryškių švietėjiškos asmenybės bruožų (ten

pat: 193).

„Kaip tik Kristus numirė, aš pažiūrėjau ant Jeruzolimos, kad nors dar sykį pamatyt tą mietą, o paskui pradėjau savo

kelionę, nė pats nežinodamas kur einąs. Perėjau augštus kalnus ir gilias daubas, o dabar kur nors ateinu – negaliu ilgai

stovėti ant vienos vietos. Ir tame čėse rodos man, jug stoviu ant degančių anglių, kojos mano pačios kelias iš didelio

neišturėjimo, kad tik eiti toliau. Perėjau visokias karalystes nuo užtekėjimo iki nusileidimo saulės, nuo pietų ant

pusiaunakčio. <...> Iš naujo mano širdis ragino ant keliavimo, nors savo biedningos gyvasties atgrisęs mirties laukiau.

Vėl prasidėjo mano kelionė. Nei viens mane nepažino. Buvau tarp visokių nepalaimų, bet ką mačija? Žodis Dievo tur

išsipildyti.“ (Dobilas 1903: 20-21)

Kelias, kelionė – mūsų kultūros ženklai, daugiaprasmiai simboliai, įvairiasluoksniai

motyvai. Kelionėje slepiasi ir ritualinė prasmė, ne veltui advento laikotarpiu nuo senų laikų

patariama nesileisti į ilgas keliones, nes tai gali supykdyti šiuo laikotarpiu itin aktyvias mirusiųjų

vėles. Kristus „Evangelijoje pagal Joną“ teigia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, - taigi religinis

įprasminimas kelio motyvui suteikė universalią apibendrinančią reikšmę. Pasak. D. Maskuliūnienės

ir A. Bičkutės (2004: 197-198), kelionės topika XIX a. didaktinėje literatūroje atlieka tris svarbias

funkcijas: veikėjui padeda kaupti arba skleisti jau turimą gyvenimišką patirtį; padeda įsitikinti arba

įtikinti kitus tradicinių krikščioniškųjų vertybių nenuginčijamumu bei propaguoti modernias

Švietimo idėjas; sudaro puikią progą teigiamu arba neigiamu pavyzdžiu mokyti kitus. Amžino žydo

legenda šiai literatūrai artimiausia būtent kelionės, klajoklio, kelio motyvais. Ahasferas savo

37

nesibaigiančioje kelionėje stabtelėdamas sutiktiesiems pasakoja apie Jėzaus darbus ir išmoktas,

patirtas pamokas. Panašiai ir keliaujantis didaktas dalijasi išmintimi arba ją kaupia. D.

Maskuliūnienė ir A. Bičkutė (ten pat: 191) čia išskiria du kelionių tipus: kelionė - tai būdas kaupti

įvairią patirtį, pagrindinis veikėjas atsiduria mokinio vietoje, bei patogus būdas mokyti kitus,

skleisti jau turimą patirtį – tokie veikėjai būna vyresnio amžiaus, įprasmina mokytojo vaidmenį.

Kelionės motyvo universalumas pasaulinėje literatūroje yra gerai žinomas. Kelionės, keliaujančio

žmogaus topika - labai svarbus ir XIX a. 3-8 dešimtmečio lietuvių didaktinės prozos bruožas: „Be

minėtos topikos „sugriūtų“ XIX a. didaktinės prozos (ypač apysakos) statinys“ (ten pat: 190).

Tokį individualų veikėjų pasirinkimą keliauti XIX a. literatūroje galėtume su išlygomis

pavadinti piligrimyste, nes krikščionybėje piligrimystė vertinama kaip savanoriškas pasišventimo

aktas. Piligrimystė neatsiejama nuo vertybės ir religinio tapatumo sąvokų. Didaktinė literatūra rodo

dar itin artima santykį tarp religijos ir XIX a. vidurio žmogaus, tad piligrimystės terminas savotiškai

įprasmina didaktikos ir tikėjimo sąjungą šioje literatūroje. Tapačiai ir Ahasferas, suvokiamas tik

religiniame kontekste, galėtų būti vadinamas atgailos piligrimu. Šiomis dienomis manoma, jog

kiekvieną piligriminę kelionę sudaro trys pagrindiniai elementai: asmuo, turintis savo tapatumą,

vertybes, motyvaciją; pats kelionės faktas, mobilumas geografinėje erdvėje, pasižymintis skirtingais

kelionės būdais, elgesiu ir veikiamas aplinkos ir bendrakeleivių; tikslo vieta, kultūrine, simboline ir

erdvine prasme įkūnijanti tam tikrą vertybę (Liutikas 2008: 167). Ahasferas, būtent dėl to, kad

neturėjo vertybinės skalės, buvo pasmerktas klajoti. Didaktinės literatūros veikėjai savo tapatumą

suvokia labai aiškiai, save tapatina su gyvenamąja vieta ir gimtuoju kraštu, kuris yra svarbiausia

vertybinė pozicija:

„Užtatai kas tik kame krustelėjo, Karklynas jau ir žiniojo: nuo palangos lyg Smolensko, nuo Dauguvos lyg Virbalio

viskas buvo jam žinoma, kaip ant delno. Kas dedas svetur: Aprikoje, Amerikoje, karklynas taip gerai žinojo, kaip kad tai

butų Tėvynmeilių kaimoje atsitikę.“ (Balvočius 1903: 8)

Amžino žydo klajonių tikslas – atpirkimas. Didaktinėje prozoje šis aspektas žemiškesnis –

kaip minėta, tai būdas platinti arba kaupti žinias. Ruošdamiesi klajonėms, didaktinių kūrinių

veikėjai savo vidinę motyvaciją keliauti nusako taip:

„ – Tėtel‘! Bene butų geriau pavaikščiojus po svietą? Nors aš čia ir daug išmokau, bet vis-gi nekenktų paregėjus, kaip

žmonės gyvena kitur, ką valgo, ką veikia, kokį budą veda?“ (ten pat: 12)

„ - Kam taj? Mamut – sakė – argi Kristusas Ponas nemokina mus: Nesirupikite ką walgisitie; paukszciaj nej seje nej

walo jawus o Tewas dangiszkasis betgi juos majtina. O žmogus argi pas Poną Diewą nedaugiaus wertas už tą

paukszteli?... Nerejk man duonos ant kelio, rasiu žmonis, kurie manę pawalgindins. Ir inkiszęs ewangeliczką už anczio,

emęs lazdą in ranką, da wieną kartą atsiswejkinęs su sawo gimtine ejo keliu in Wylniu (...).“ (Akelaitis 1860: 11)

38

„Kiek sykiu – kalbe toliaus senelis – skajcziau musu gimines wejkalus, wisados malonejau aplankytie wisas Lietuvos

szalis ir apwejzietie tas wietas kuriose tikosi garsus nusidawimaj. Ir ilgaj nerymau besirupidamas, kajp atliktie tą

ussimanimą? Sztaj pakietinau in kunigus isiwilktie ir kwestorin stotie. Kajp paketeta tejp ir padaryta buwo.“ (ten pat:

20)

Patį kelionės faktą kūriniuose papildo gausa elementų: tipiška išvaizda, apranga, lazda ir kitos

detalės lydi keliaujančiuosius. Dažniausiai tokio tipo literatūroje, kuri dar nėra peržengusi grožinės

literatūros ribos, veikėjų išrorės aprašymai diktuoja ir kuklias jų charakteristikas:

„Veidas jo gražus ir smagus rodė gerą sveikatą, nė jokių piktų papratimų nesugadintą. Iš kalbos jo išmintingos ir

teisios matyti buvo, jog yra žmogumi išmintingu ir mylinčiu teisybę. Iš apdaro jo patogaus, viežlyvo ir jų stoviui

priderančio, kurį ant savęs nešioti negėdėjos, pažinau, jog džiaugias iš savo stovio, kuriame užgimė.“ (Chodzka 1982:

26)

„Nebuvo tai žebrokas nei ubagas, nes buvo gerai apsidaręs, vienok matyti, jog iš svečios šalies keleivis, nes ir terbą

barsiukinę turėjo ant pečių užkabintą, ir ievinę lazdą dėl pasirėmimo arba nuog šunų atsigynimo.“ (Gomalevskis 1982:

174)

„Senelis, padėjęs ant suolo lazdą, kepurę ir sakveles, prisitraukė prie pečiaus ir šildės (...).“ (Dovydaitis 1982: 224)

„Jūzupas beviešėdamas pasiūdinos sau juodą šikšnos skrynalę su pasamonais, sudėjo į tą marškinius, skepetus,

gelumbės jupelę, siuvamąjį žiedą ir žirkles, pasakė tėvams sudievu, apsivilko su trumpu šarku, apsimovė su bryliu,

apsiavė prūsų papročiu su klumpiais, įsikabino į kukšterą savo šikšnos skrynelę, gavo nuo tėvo tris rublius ir iškeliavo

Kretingon linkan.“ (Valančius 1977: 8)

Kelyje tiek Ahasferas, tiek keliaujantis didaktas sutinka būrius žmonių, kartais didaktą

didžiąją siužeto dalį lydi veikėjas, užimantis klausančiojo vietą. Ahasferas, pasak J. Lindės-Dobilo,

savo istoriją papasakoja vyskupui. Tad aplinka ir bendrakeleiviai, pagal piligrimystės apibrėžimą,

veikia ir mūsų veikėjus.

Paskutinysis piligrimystės apibrėžimo punktas teigia, jog būtina tam tikra tikslo vieta,

kultūrine, simboline ir erdvine prasme įkūnijanti tam tikrą vertybę. Šiuo atveju Ahasfero legendoje

pagrindine vertybe greičiausiai reiktų vadinti mirtingumą: tik atpirkimas leistų priartėti tikslo link.

Simbolinių keliaujančių didaktų klajonių prasmių turbūt ieškoti neverta, elementarus siužetas

vystomas tik didaktiniais tikslais. Tačiau šias keliones persmelkusi tikėjimo, religijos semantika.

Šiame lauke keliones galėtume palyginti su kelione į Pažadėtąją žemę, kuri dažnai tapatinama ir su

dvasine kelione į save. Tad esmine vertybe didaktinėje prozoje galėtume vadinti religiją, šiuo atveju

– katalikybę ir jos dorovinę doktriną:

„Ach iškada! – tarė seniukas.- Tad paklausk ligonio, ar žino, kiek yra prisakymo pono dievo. Okada atsakys, jog

dešimtis, ir iškalbės anuos, tad tu imk po vieną kožną prisakymą ir privadžiok jam ant pomėtės, o ansai teul mislija savo

39

širdyj ir tegul patsai savo sumnenės paklausia, bene kurį prisakymą peržengė. Ir teip imk visų pirmu pirmą prisakymą.

"Pirmas: neturėk dievų svetimų prieš mane.“ (Gomalevskis 1982: 193)

„Teip darydamas išsižadi savo tikėjimo ir kaipo pagonis paleistuviams tiki ir aniems be reikalo galvą lenki. Tikėdamas

ing vieną dievą visagalintį, kaip gali tikėti, idant žodis žmogaus pikto, laužant ir rišant iš rugių savo mazgą ištartas,

galėtų turėti galią lygią pačiam dievui? Norint padėti ar ką pikto padaryti žmogui žodžiu, reikia būti dievu, o ne

žmogumi. Patys ant to padūmokit, o vienąkart su manimi juoksitės iš savo mažo tikėjimo.“ (Balvočius 1903: 15)

„Ach, dėl dievo! ar padūmojai tąkart, kaip didelį nusidėjimą pildei prieš dievą ir kaip didelę terionę darei visai

karalystei ir patsai sau?“ (ten pat: 27)

„Po tos kalbos, kurios visi išsižiojusys klausės, sukilo visi kartu, o seniukas stojęs persižegnojo ir, rankas sudėjęs, balsu

atkalbėjo maldą: "Dėkavojam tau, dieve, tėve loskaviausias už visas gėradėjystes tavo ir už tas dovenas, kuriomis

pasylyti teikeis, būk pašlovintas dovenose ir visuose darbuose tavo.Amen.“ (Dovydaitis 1982: 260)

„Marikė, nors irnuilsusi, greitai uždegė grabnyčią, kurią su savimi atsinešė, o seniukas padavė ligoniui ing rankas

kryžių: potam vis suklupė , skaitė maldas prie mirštančio ir litaniją, kurią kada pabaigė, o ligonis jau kaskarts retesniai

dūksavo, tad seniukas aiškiu balsu ing ausį ligonio kalbėjo: „Jėzus Marija Juozapai šventas, pribūkite man ant

pagalbos toj valandoj...“ (Chodzka 1982: 15)

Visi tyrinėti XIX a. pradžios – vidurio didaktiniai kūriniai liudija dar itin artimą žmogaus ir

religijos santykį. Kartais teigiama, jog bažnyčios situacija įžengus į XIX a. buvo sudėtinga: „jos

įtaką sumažino prancūzų revoliucija ir vokiečių sekuliarizacija, nebuvo galima ko gero tikėtis iš

renesanse gimusio ir dabar plintančio subjektyvizmo. Nesitenkinta vien bažnyčios ir Apreiškimo

puolimu, bet kritikuotas religingumas apskritai. <...> Net XVIII amžius šiuo požiūriu buvo

„tvirtesnis“ – žmonių pasaulėžiūra dar nesusiskaldžiusi, liaudis nepastebėjusi mokslo viršūnėse

įsivyraujančio idėjinio chaoso. Tada dar dauguma tebetikėjo Dievu bei amžinuoju gyvenimu, dar

būta saviškai suprastos dorovės“ – teigia G. Židonis (2005: 250). Tokį teiginį turbūt reiktų taikyti

daugiau amžiaus pabaigai, kuomet didaktinė literatūra jau buvo „peraugusi“ į grožinę kūrybą,

didaktinėje prozoje konflikto su religija nėra nė užuomazgų. Tokią sankirtą puikiai įprasmintų

amžino žydo figūra, jei tik ji nebūtų taip nutolusi nuo savo pirminės prasmės – maišto prieš Kristų.

XIX a. didaktinė kelionių literatūra perduoda autentišką patirtį, iškelia tradicines

krikščioniškąsias bei modernias Švietimo epochos vertybes. A. Mykolaitytė (2005: 211) teigia, jog

religinės savimonės raidą XIX amžiuje atspindi sąvokos bendruomenė, tėvynė, Bažnyčia, tauta,

individualybė. Visiems trims aptartiems kelionės kontekstams – amžinas žydas, keliaujantis

didaktas, piligrimas – minėtosios sąvokos įkūnija pagrindinius vertybinius kriterijus: Ahasferas

atskirtas nuo bendruomenės, nuo tautos, pasmerktas vienatvei ir ilgaamžiškumui, kuris slegia dėl

nusižengimų religinėms doros normoms. Keliaujantis didaktas, vedamas individualaus noro pažinti

arba apšviesti kitus, savo kelionę apriboja tėvynės ribomis, nes jaučiasi saugus tik savų žemių,

žmonių ir savo tikėjimo apsuptyje, kuriuo grįstas visas didaktinis mokslas. Piligriminė kelionė tarsi

40

visa tai apjungia: idėjinis pasirinkimas keliauti, grįstas krikščioniškais idealais suartina su didaktine

literatūra, o visų trijų kelionės išraiškų idėjinis pamatas yra grįstas religinėmis dogmomis.

41

5. KELIONĖS REPREZENTACIJOS XIX A. ANTROS PUSĖS

POEZIJOJE

5.1. Kraštovaizdžio pajauta kelionės metu

Kelionės sąvoka užima svarbią vietą lietuvių poezijoje. Pradedant pačia lietuvių poezijos

pradžia, dar XIX amžiuje, kelionės interpretavimas ir vaizdavimas literatūroje įgauna įvairių

reikšmių. Tyrinėjant tokio simbolio kaip kelionė vietą tekste, labai artima tampa referencijos

sąvoka. Poetiniai tekstai, tiesiogiai arba metaforizuotai kalbantys apie pasaulį, suteikia aibę

nuorodų, kuriomis šifruojami tiesiogiai neišsakomi momentai. Taip kelias tampa gyvenimo arba

ilgesio simboliu, keleivis – individualių nuojautų įprasminimu ir pan. Kelio, kelionės, keleivio

vaizdiniai „apaugę“ plačiu semantiniu lauku, kuris išreiškiamas retorinėmis figūromis:

metaforomis, frazeologizmais, intertekstais. Tačiau referenciją galima suvokti ir platesne, ne vien

teksto lygmeniu apsiribojančia, prasme. Mūsų jau aptarti XIX a. vidurio kelionių aprašymai,

didaktinė literatūra reprezentuoja, B. Speičytės žodžiais tariant, „referencijų lauką“, kurio įtakoje ir

susiformavo poezija, kaip „vieną pagrindinių savosios poetinės reprezentacijos priemonių

pasirinkusi būtent kraštovaizdį“ (Speičytė 2000: 79). Tyrėja čia kalba apie XIX a. antrosios pusės

poeziją ir pabrėžia kraštovaizdžio svarbą, kuris sieja didžiąją dalį visos XIX a. literatūros. V.

Daujotytė (2008: 44) apie kraštovaizdžio „vaidmenį“ literatūroje rašo: „Kraštovaizdis formuoja

pirminę žmogiškąją tapatybę, neišnykstančius įspaudus sąmonėje ir kūne. <...> Kraštovaizdis

matomas, girdimas, juntamas, atsimenamas. Itin intensyviai juntamas ėjimu, vaikščiojimu;

liečiamas žemės, akių, žvilgsnio lygis, brėžiantis horizonto liniją. <...> Suvokiamas kraštovaizdis

virsta sielovaizdžiu, sąmonės vaizdu, sąmonės raštu. Kraštovaizdis yra žemės ir tos žemės, tos

vietos žmonių suformuota kalba, pirminė poezija, prapoezija, sauganti seniausias gamtos ir kalbos

sampynas.“ Taigi literatūrą, kurią vienija kraštovaizdis, B. Speičytė vadina „referencijų lauku“ XIX

a. antrosios pusės poezijai. „Kraštovaizdžio literatūra“, į kurią įeina tiek turistiniai kelionių

aprašymai, tiek didaktinė literatūra, „subręsta“ iki poetinės išraiškos formų ir tam tikrų meditacinio

pobūdžio apmąstymų, aukštumas, t. y. filosofinio pobūdžio išraiškas, pasiekiančių jau XX a. poetų

kūryboje: V. Mykolaičio-Putino, B. Brazdžionio, J. Aisčio ir kt. B. Speičytė (2000: 117) apie XIX

a. antrosios pusės poeziją rašo: „Poezija intriguoja išplėtota poetine geografija, poetine

kraštovaizdžio mitologija, kuri nesileidžia perskaitoma vien kaip „gamtos aprašymai“, pirminė,

menkai simboliškai struktūruota poetinė reakcija į aplinką ar fonas. Kraštovaizdis čia dažnai įgyja

poetinio agento svorį, tampa subjektyvumo metafora <...>, bendruomeninių bei individualių

42

„reikšmių saugykla.““ Kraštovaizdis iki amžiaus vidurio kelionių metu herojams diktuoja vis

kitokius istorijos momentus, gamtos, aplinkos detalės keliautojo akį dažniausiai patraukia kaip

savotiškos užuominos apie tautos, tėvynės praeitį, dominuoja aiškiai suformuluoti kraštotyriniai

arba didaktiniai tikslai. Tuo tarpu nuo amžiaus vidurio kraštovaizdžio, o tuo pačiu ir kelionės raiška

įgyja subjektyvumo, individualaus patyrimo požymių, savotiškos meditatyvinės jausenos apraiškų.

XIX a. literatūra itin glaudžiai susijusi su krikščioniškąja sfera. Pasak I. Buckley (2005:

240), vienas iš romantizmo dvasią XIX amžiuje maitinusių šaltinių yra religinis jausmas: „Toks

romantizmas skleidžiasi prakilnumo retorika, akcentuojančia dvasios didumą, kilnios minties ir jos

raiškos atitikimą.“ Tad kelionės metu užplūstantys jausmai ar metaforinė kelionės pusė

eilėraščiuose dažnai susijusi su tikėjimu ir teologijos aspektais. Katalikiškų vertybių populiarėjimą

XIX a. viduryje I. Buckley (2006: 144) aiškina taip:

„Amžiaus vidurio kultūriniame gyvenime vyravo aktyvios katalikiškos tendencijos, apėmusios didžiąją

visuomenės dalį ir kilusios dėl visuomeninių, kultūrinių, teologinių, psichologinių aplinkybių. Religinių vertybių

dominantė siejosi su aktyviu Bažnyčios vaidmeniu socialiniame gyvenime. XIX a. viduryje Lietuvoje

dažniausiai buvo renkamasi dvasininko profesija. Uždarius Vilniaus universitetą, nuo XIX a. penktojo

dešimtmečio nemaža inteligentų studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje.“

Turbūt arčiausiai krikščioniškųjų kultūros vertybių XIX a. viduryje, šalia M. Valančiaus, buvo

vyskupas A. Baranauskas. Tiesiogiai su kelione susijęs autoriaus kūrinys – „Kelionė Petaburkan“,

išleistas 1858 metais. E. Aleksandravičius (2003: 107) apie poemą rašo:

„Savo valia palikdamas gimtąjį kraštą varganoje pašto karietoje, A. Baranauskas išgyveno ilgesio valandas taip

pat skausmingai, kaip valdžios tremiamas į Peterburgą Vilniaus filomatas A. Mickevičius. Jis aprašo šiaurinę

sostinę ir vandeningą Nevą lyg Rusijos galybės simbolius, kurie palyginami su priespaudoje gyvenančios

tėvynės likimu. Skriaudos jausmas stiprinamas istorinės Lietuvos vaizdais, nepametant vilties, kad lietuviai

atsilaikys prieš dabarties negandas, kaip kadaise atsilaikė prieš kryžiuočius.“

Kelionės aprašyme būsimas vyskupas sujungia asmeninius išgyvenimus ir krikščioniškąsias

vertybes, kelionės patirtį, patriotines nuotaikas ir tautinius jausmus. Tačiau tokio jausmingumo

poetui buvo iš ko mokytis: vienu labiausiai gerbtinų ir sektinų pavyzdžių jam buvo A. Mickevičius

(Daujotytė 1990: 60). „Krymo sonetai“ – taip pat kelionės po rytų kraštus įspūdžiai, kuriuose

gamta, kraštovaizdis, peizažas tampa dvasinio gyvenimo raiškos priemone. Toliau tęsiant

asmenybių kaip inspiracijos šaltinių seką, galima būtų minėti Maironį. Šiame skyriuje analizuojami

poeto eilėraščiai, rašyti XIX a., kurie vienokia ar kitokia forma įprasmina kelionės motyvą. Tokiu

pačiu principu atrenkami ir A. Jakšto bei P. Vaičaičio kūriniai. Tokia kelionė per XIX a. antrosios

pusės poeziją kelionės, kelio, keleivio aspektu pratęsia kelionių aprašymų, didaktinės literatūros

tyrimą, atskleidžia tolimesnį kelionės sampratos, išraiškos kitimą.

43

5.2. Kraštovaizdžio fiksavimas kelionės metu XIX a. antros pusės

poezijoje

Artimiausia ankstesniuose skyriuose tyrinėtai kelionės sampratai XIX a. antros pusės

poezijoje yra reakcijos į kraštovaizdį, aplinką fiksavimas. Tiesa, tokių reakcijų analizuojamoje

poezijoje nėra daug: vis tik dažniausiai žodžiai kelias, kelionė, keleivis poetinėse formose įgyja

poetizuotas metaforines prasmes.

A. Mickevičiaus poezijos rinkinys „Krymo sonetai“ (V. Mykolaičio-Putino vertimas,

1948) sukurtas svetimoje rytų aplinkoje, kuri daug kuo skyrėsi ir skiriasi nuo Lietuvos peizažo.

(Aprašydamas jį supantį gamtos grožį, A. Mickevičius dažnai mintimis grįžta prie gimtinės vaizdų,

ilgesio jausmų raiškos ar atsiminimų.) Svečios šalies kraštovaizdis – tai priemonė savo vidiniams

išgyvenimams reikšti, eilėse besijungiantys jausmai ir gamtos aprašymai susilieja ir sudaro vieningą

nuotaiką. Č. Milošas (1996: 241) patvirtina, jog „Krymo sonetus galima laikyti labai simboliška

poeto jausmų išraiška juos atitinkančiais gamtovaizdžiais.“ Keliavimas po svetimą šalį, miestą, jo

gamta, architektūra, poetui tarsi suteikė priemones ir būdą savo patirčiai išsakyti. Šį rinkinį

galėtume pavadinti ir poetizuotu kelionės dienoraščiu, kurį tyrinėti parankūs du būdai: regimojo

kraštovaizdžio detalės ir jausmų, išgyvenimų sfera. Šiame poskyryje susitelkiama ties pirmu atveju.

Piešdamas Krymo peizažą eilėse poetas labai dažnai mini jūros motyvą. Nemažai

eilėraščių pavadinimų yra susiję su vandeniu: „Jūros tyla“, „Plaukimas“, „Audra“. Bangos, laivai,

uolos, valtys, šniokštimas, audros, jūreiviai, verpetai – šie įvaizdžiai dažniausiai kuria slogią

svetimų vietų nuotaiką. Dažniausiai aprašomi judantys, nepažaboti gamtos objektai, nuo nieko

nepriklausomi ir niekam nepaklūstantys. Žmogus jų fone – tik menka detalė, turinti prisitaikyti.

Jūra, kaip vienas reikšmingiausių romantizmo simbolių, A. Mickevičiaus kūryboje suprantama kaip

visagalė nesuvaldoma jėga, veikianti panašiai kaip ir žmogaus mintys ar jausmai. Veikėjų mintys ir

jausmai dažnai šėlsta, „vaizduotė plečiasi kaip garbanos tų burių“ (Mickevičius 1948: 15), „kaip

valtį blaško sąmonę verpetai laigūs“ (ten pat: 22), o jūra, vanduo dažnai alsuoja, gaudžia, širsta,

kriokia, šniokščia – ji visada turi ką pasakyti, žmogus privalo įsiklausyti.

Jūra – tai ir laiko įprasminimas. Pasikartojantis ritmas, bangų mūša, audros-ramybės

periodai tarsi pagreitina emigrantui taip lėtai svetimam krašte bėgantį laiką. Jūra savo begalybe tuo

pačiu įprasmina jungties momentą: vanduo skalauja visus krantus visuose kraštuose, jis pasiekia

tolimiausius kampus, tuo pačiu – ir tėvynę. XIX a. vidurio Lietuvos kelionių aprašymuose vanduo

buvo suvokiamas kaip tiltas tarp istorijos ir dabarties, kaip vientisos valstybės ženklas. A.

Mickevičiaus kūryboje jūrą taip pat galėtume vadinti tiltu tėvynės link. Be to, kad jūros vaizdinys

44

dažnai „perauga“ į ilgesingas filosofinio pobūdžio mintis ar jausmų raišką, jūra – tai tas

kraštovaizdžio elementas, kuris būdingas tiek gimtosioms, tiek dabartinei vietoms. Lyrinis subjektas

dažnai „krenta į jūrą“ arba „laivo glėbį“ – iš tokio pasinėrimo tikimasi minčių ir jausmų

apsivalymo, susivokimo, išsivadavimo iš vidinės maišaties. Č. Milošas (1996: 241) jūrą „Krymo

sonetuose“ vadina gyvenimo erdvės, nuotolių, kelionių į nežinomą tikslą simboliu. Pasak V.

Kubiliaus (1993: 80), prie banguojančios jūros stovi žmogus, plėšomas ilgesio, nerimo, didelių

troškimų: „Tai „žmogaus sau“ buvimas, visiškai autonomiškas kaip ir jūros buvimas.“ Jūra – tai

jungtis su gimtine, jungtis su sava erdve, tiltas link gimtų kraštų. Tai tarsi pereinamoji erdvė tarp

sava ir svetima.

Lyrinis subjektas A. Mickevičiaus kūryboje dažnai žvelgia į dangų. Visa, kas susiję su

dangaus aukštybėmis – žvaigždės, paukščiai, vėjas, burės, sparnai, debesys, saulė, žaibai, net kalnai,

uolos – minima su savotiška pakilia pagarba. Dangaus reiškiniai neatsiejami nuo jūros, vandens

vaizdavimo, dažniausiai šie du leitmotyvai sutinkami kartu. Plaukiantis žmogus dažnai žvelgia į

dangų, kelrodės žvaigždės ieškoma kaip užuovėjos ir atramos, bangos, burės priklausomos nuo

vėjo, laivai vaizduojami tik šėlstančioje, vėjo blaškomoje jūroje. Stieban kopiantis jūreivis – tai lyg

tarpininkas tarp šių dviejų erdvių, jo kopimas – visada sudėtingas, apsunkintas tiek dangaus, tiek

vandens stichijų. Dažnai ties dangaus, kaip ir jūros, aprašymais, sutinkami simboliški palyginimai,

pavyzdžiui:

„Dangaus haremuos spindi daug žvaigždžių žibintų,

Tarp jų safiro ruimu debesėlis irias,

Kaip gulbinas, bangas apsnūdusias praskyręs, -

Krūtinė jo balta, o plunksnos auksu kinta.“ (1948: 19)

Šie simboliai pateikiami rytietiškame kontekste – haremai, safiro ruimas, o pačios eilutės

sklidinos begalinio susižavėjimo gamtos stebuklais. Lyrinio subjekto nuolatinis žvelgimas į viršų – į

dangaus platybes – arba į jūrą skaido eilėraščių erdvę – atsiranda du poliai: erdvė, kurioje yra

subjektas, ir erdvė, į kurią žvelgiama. Kartais judėjimą erdvėmis, transformaciją pabrėžia pats

lyrinis subjektas: „Pasineriu į erdvę stepių okeano“ (Mickevičius 1948: 13). Rinkinyje „Krymo

sonetai“, pasak I. Buckley (2007: 71), svarbią vietą užima įvardyta tyla, „kuri padeda ne tik išgirsti

švelniausius garsus, bet ir pajusti klajūno nuotaikas, jo dramatinę būseną suvokus savo vienišumą.“

Pirmasis rinkinio eilėraštis „Akermano stepės“ rodo, kaip vakaro ramybės apsuptas lyrinis

subjektas, pajutęs meditatyvią rytų gamtos apsuptį, prisimena gimtinės kraštovaizdžiui būdingas

detales, savotiškus foklorinius simbolius – gerves, sakalą, žiogą, smilgą, žaltį – susiliejančius į

vientisą ištremtojo ilgesio šauksmą:

„Palaukim! Kaip tylu... Girdėt, kaip gervės traukia.

45

Nė sakalo akis jų ten neįžiūrėtų.

Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto,

Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.

Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų

Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.“

Kitas populiarus romantizmo vaizdinys – miškas. Šis simbolis diktuoja jau kitokią nuotaiką

– miškas labiau savas nei jūra. Miškai – pagrindinis Lietuvos kraštovaizdžio elementas. Šis

romantizmo leitmotyvas, pasak V. Kubiliaus (1993: 67), tai pirmasis įvaizdis, paveldėtas iš senųjų

Lietuvos metraščių ir įgijęs lietuvių literatūroje romantinio leitmotyvo prasmę. Eilėraštyje

„Piligrimas“ (Mickevičius 1948: 26) mintimis grįžtama į gimtus miškus, prisimenama drėgna giria.

Piešdamas Krymo žaliąjį rūbą, poetas kelis kartus mini kiparisus, žoles, žiedus, žavingus sodus,

dažnas rožės motyvas („Tu nuvuytai, kaip rožė!“ (1948: 20); „O jūs Edeno rožės! Greitai nužydėjo

// Jūs dienos, pasislėpę gėdingumo lapuos.“ (1948: 21)). Svetimų kraštų miškai neguodžia subjekto,

kartais net, atvirkščiai, blaško ir slegia. Vienoje vietoje miškai pavadinami vaiduokliškais (1948:

22), kitoje – piešiamas įvairiaspalvis, ryškus peizažas („Ir barsto miškuose gegužis garbanotas, //

Lyg chano poterius, rubiną ir granatą.“ (1948: 23)). Tačiau teigiamomis emocijomis apipinti

peizažai ir lieka tik gamtos aprašymais, jie nesukelia tokių gilių emocinių išgyvenimų kaip

emocingos, nevaldomos gamtos stichijos. Vis tik romantinei vaizduotei artimesni yra laukinės,

nepažabotos gamtos motyvai.

Visame „Krymo sonetų“ kraštovaizdžio vaizdavime dominuoja du dėmesio centrai:

dangaus ir jūros sferos. Rinkinyje retai tesutinkama žalia, simbolinė, spalva, taip būdinga tėvynės

kraštovaizdžiui, būtent todėl miško, girios motyvas tampa ta sava erdve, į kurią ieškoma tiltų. Tokiu

tiltu, jungtimi dažnai tampa jūra. Krymo sausumos kraštovaizdžiui būdingas kalnuotas, uolėtas

reljefas, patį miestą puošia sodai, gėlynai, žavimasi istorinės architektūros didybe. Tačiau jūros, tuo

pačiu ir dangaus erdvės pajautimas yra giliausias, šios regimybės sukelia didžiausius jausmus (o

galbūt šių regimybių ieškoma giliai susijaudinus), tik šalia jūros lyrinis subjektas linksta į minčių ir

svajų keliones.

Panašią dvasinę, jausmų kelionę, primenančią poetizuotą dienoraštį keliaujant, sukūrė ir A.

Baranauskas. Poemoje „Kelionė Petaburkan“ (2010) labai panaši savos ir svetimos erdvių skirtis:

išvykstančiojo žvilgsnis tėvynės link dar tiksliau fiksuoja kiekvieną ribą, skiriančią nuo gimtų vietų.

Namų ir priešiško krašto įtampa pasireiškia jau pirmose eilutėse. Esminis skirtumas nuo A.

Mickevičiaus rinkinio, kalbant apie kraštovaizdžio vaizdavimą, būtų tas, jog A. Baranausko kūrinys

rašomas pačios kelionės metu. Keliavimas arklių traukiamu vežimu yra lėtas: toks kelionės būdas,

pasak B. Speičytės (2010: 11), yra palankus apmąstymams, judėjimo ritmas atitinka minčių tėkmę.

46

Miškas, tapačiai kaip ir A. Mickevičiaus rinkinyje, A. Baranausko poemoje yra vienas

esminių gimtinės simbolių:

„Yr čia ir girios, tamsios ir gilios (pabraukta mano – V. Š.-S.),

Žvėrų baisiausių pilnos;

Kas te papuola, dažnai prapuola,

Nelieka anei vilnos.“ (Baranauskas 2010: 40)

Tiesa, A. Baranauskas dažnai Lietuvos kraštovaizdžio detales mini metaforizuotai: ir šioje vietoje

avelių prapuolimas galėtų būti suprastas kaip žmonių dvasiniai paklydimai. Kalbėdamas jau apie

mišką už tėvynės ribos, tiesiog konstatuoja: „Miškas, miškas! Kresnos pušys auga retai, šviesiai

(pabraukta mano – V. Š.-S.); // Par vidurį platus plentas traukias toli tiesiai“ (ten pat: 57). Miškas,

ne taip kaip tėvynėje, čia šviesus, retas. Apie senuosius Lietuvos miškus užsimenama ir kalbant apie

Lietuvos krikštą („Pagonijos miškus Jaugalius iškirto“ (ten pat: 60)).

Svetimos šalies peizažas piešiamas tamsiomis, niūriomis spalvomis. Pabrėžiamas

kraštovaizdžio skurdumas, tuštumas, netvarka. Šios vietos, pasak lyrinio subjekto, „daugiaus nieko

– tik nelaimes rodo“ (ten pat: 71), jos tik migdo, neteikia peno jokioms mintims. Šioje šalyje vien

„miškai ir pustynės, // raistai, balos, medžiai, keža pačios gyvatynės“ (ten pat), raistai nuskurdę,

nuolat pabrėžiamas degėsių vaizdas. Žemė čia nederlinga, apsamanojus, dangus rodos visada

apniukęs, aptemęs. Nei vaizdai, nei garsai nepasiekia kalbančiojo širdies: „Čionai nieko nesigirdi,

nieko nesimato - // Tiktai trenkia, terškia, skamba ir vežimą krato“ (ten pat: 72).

Kelionės metu oro permainos yra itin reikšmingos, nuo to priklauso ir kelionės trukmė, ir

patogumas, ir keliaujančiųjų nusiteikimas. Keliaujant žvilgsniai krypsta į horizontą, kuriame dieną

keičia naktis, saulę mėnulis, giedrą dangų lietus ir pan. Tad dažnas saulės, debesų, dienos-nakties

minėjimas yra savaime suprantamas:

„Debesiai vakariuos tegriaudė iš tolo,

Liūdnumo tamsybės išskydo, nubalo;

Žibo džiaugsmo saulė, ašaras džiovino,

Ir švito ramumas ant linksmumo gryno.“ (Baranauskas 2010: 67)

Tiesa, saulė skaisčiai šviečia tik tėviškėje ir prisiminimuose apie ją. Poetą žavi surūkę

lietuvių gryčios, medinės bažnyčios, lietuviškos upės, neturinčios verpetų (tai lyg priešprieša dažnai

A. Mickevičiaus minimai verpetuotai jūrai, juk tai – svetima erdvė). Jis atsisveikina su Lietuvos

kalnais, žeme. Nuolatinį judėjimą, keliavimą pabrėžia dažnai minimas plento, kelio motyvas:

kiekvienas posūkis, kelio dangos pasikeitimas nelieka nepastebėtas. Plentas – tai ta jungtis, kuri

keliaujantįjį sieja su palikta gimtine. Plentas – tai žmogaus kūrinys, tai ne gamtos takas ar takelis.

47

Net žodis kelias šiame kontekste turėtų pozityvesnę konotaciją. Kūrinyje į žodį plentas tarsi

sutelkiamas visas keliaujančiojo nusivylimas, plentas – tai ta neišvengiamybė, kuri vis tęsiasi ir vis

tolsta.

P. Subačius (2010: 104-105) teigia, jog iš tolumos ypatingą Lietuvos švytėjimą yra išvydęs

ne vienas mūsų poetas. Tarp jų – ir A. Baranauskas, ir Maironis. Vienu tokio tipo Maironio kūrinių

– eilėraštis „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Šis eilėraštis, kaip ir A. Mickevičiaus „Krymo

sonetai“, A. Baranausko „Kelionė Petaburkan“ yra įkvėptas svetimo kraštovaizdžio. Stebimas ežero

liūliavimas veikia lyrinį subjektą: jis kalba ramiai, užtikrintai, pirmuosius tris posmus paskirdamas

saulėlydžio aprašymui. Tokia teigiama, pakili intonacija, nuotaika neprimena anksčiau aptartų

kūrinių: jaučiamas gilus atsipalaidavimas, nėra aliuzijų, ilgesio natų. Bangos žalios lyg smaragdai,

laivas iriasi be irklo, saulė leidžiasi sustingus, girdisi varpų dūžiai, lapus atgaivina suspindusi rasa,

kvepia rožėmis – tokią aplinką mato, girdi, uodžia, jaučia kalbantysis subjektas. Šis Šveicarijos

gamtos aprašymas primena ir lietuviškajį. Maironis gamtos motyvus naudoja ir būsenoms reikšti:

taip pat, kaip ir A. Baranauskas, šios metaforizuotos prasmės dažniausiai žymi nuotaikų ir minčių

ribą, pasikeitimą.

Vaizduojamasis Lietuvos kraštovaizdis eilėraštyje labai tradiciškas: žemčiūgai ties

palangėmis, jurginai, sesutės su rūtomis kasose, broliai ir juodbėrėliai, Dubysos bangavimas. Tačiau

toks senosios lietuvių kultūros idealizavimas Maironio pasirenkamas tikslingai. Jis folklorinę

simboliką pateikia prisiminimų fone, pats klausdamas: „Tai vien tik sapnai?“ (ten pat). Maironio

kūryboje galime rasti visus būdingiausius lietuvių tautosakos simbolius, motyvus, peizažo detales,

per kuriuos, apipindamas įtaigiu ir valstietijai suprantamu kontekstu, mėgino perteikti

visuomeniškumo, patriotiškumo dvasią.

5.3. Individualūs išgyvenimai kelionės metu

5.3.1. Tėvynės ilgesys

V. Daujotytė (1990: 7) teigia, jog iki XIX a. pagrindinė lietuvių literatūros mintis yra apie

Dievą, o XIX amžiuje – apie Lietuvą. Šiame amžiuje pradėjo formuotis naujas požiūris į tautos

kultūrą, suverenumą ir teises. Tokioje aplinkoje gimusi literatūra vienaip ar kitaip bandė apeliuoti į

tėvynės laisvės idėją ar vaizduoti betarpišką santykį su ja. Tėvynės ilgesio aspektas, kaip viena iš

bendros tautos kultūros, jos laisvės, istorijos temų, plėtojama daugelio XIX a. antrosios pusės

lietuvių poetų. Turbūt atidžiausias visai tautos problematikai – Maironis. Tauta, pasak V.

Zaborskaitės (2001: 743), Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija, o tautos

48

istorijos reflektavimas – viena esminių kūrybos atramų. Tėvynės ilgesys poeto kūryboje

neatsiejamas nuo siekio išvysti laisvą tėvynę, kurioje vyrautų teisybė ir moralė. Jau aptartas

eilėraštis „Vakaras“ – kupinas tėvynės ilgesio nuotaikų. Prisimenami vaizdai lyrinio subjekto

sąmonėje iššaukia gilų jausmų proveržį:

„Audžiau nurimęs aukso svajones

Aušros spinduliais;

Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,

Padangių keliais.

Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,

Lydėjo širdis

Į tolimąsias, į numylėtas

Tėvelių šalis.“ (Maironis 1987: 185)

Šios eilutės – tai erdvinis minčių pasikeitimas. Nuo šios vietos lyrinis subjektas prisiminimais grįžta

į gimtąsias vietas. Svarbus ir du kartus greta paminimas kelio motyvas – padangių kelias ir

paukščių kelias. Šis kelias – tai jungtis su tėvyne. Įdomu tai, jog skirtingai nei A. Mickevičius, kuris

savo tiltu pasirinko vandenį, ir skirtingai nei A. Baranauskas, kuris nuolat pabrėždavo žemiškajį

kelią – plentą, Maironio kelias – danguje. Du kartus eilėraštyje pakartojamas posmas „Kiek

atminimų-atsitikimų, // Gyvų kitados, // Vienas už kito brėško ir švito // Anapus ribos!“ (ten pat:

185-186). Pabrėžiama riba, žyminti, greičiausiai, kelionę laiku.

Eilėraštyje „Rigi Kulm“ Maironis atsiveria gamtos grožiui, kuris teikia poilsį ir atgaivą nuo

nuolatinės įtampos. Lyrinio subjekto žvilgsnis, veltui blaškęsis svetimuose horizontuose,

ieškodamas tėvynės aido, supranta, jog:

„Taip čia tylu, gražu!.. Vien keleivio širdis

Nenurimusi veržias toli!

Ir tą šalį norėtų pasiekti akis,

Kur Dubysos atkrančiai žali!“ (Maironis 1987: 182)

Ramus prieš tai aprašytas svečios šalies gamtovaizdis atlieka kontrasto vidinėms jausenoms

funkciją. Tačiau taip vaizduojama ne visuomet: dažnai lyrinio subjekto vidinės būsenos sutampa su

aplinkos nuotaikomis. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Trakų pilis“, sakoma: „Kada tik keliu važiavau pro

Trakus, // Man verkė iš skausmo širdis“ (ten pat: 174). Kalbantįjį subjektą slegia matomi vaizdai, jis

išgyvena dėl apleistų sienų, dėl prabėgusio laiko, menančio didžią praeitį. Kelias čia suprantamas

dvejopai: ir tiesiogiai, ir kaip laiko metafora: „Kiek primenat jūs man brangiausių laikų // Ant

vieškelio amžių plataus!“ (ten pat).

49

Maironio meilė tėvynei – unikali, vienokios ar kitokios jos formos pasireiškia daugelyje

kūrinių. Pasak I. Buckley (2006: 232), maironiškoji retorika susintetino XIX a. patriotines nuostatas

ir išugdė savitą tėvynės meilės jausmą. Ši meilė reiškiasi ilgesio forma eilėraščiuose, rašytuose

iškeliavus, įterpiant atstumo, distancijos patyrimą.

V. Mykolaitis-Putinas (1948: 6-7) A. Mickevičiaus rinkinio pradžioje rašo: „Vienas iš

ryškiausiai sonetuose skambančių poeto jausmų yra tėvynės ilgesio jausmas – toks natūralus ir

suprantamas tremtinio buity. Vakarinėj Akermano stepių tyloj jam vaidenasi šauksmas iš Lietuvos,

prie Potockos kapo jo žvilgsnis žvaigždėtu dangaus keliu skrenda į gimtinę šiaurę, Baidarų ir

Salhiro žavesiuose piligrimas pasigenda Lietuvos miškų šlamesio ir dūsauja tų dienų ir vietų, kur

kadaise buvo taip daugel mylėta.“ Nemažai eilėraščių poetas parašė dialogo arba pasakojimo forma,

kuriuose susiduria du lyriniai subjektai – Keleivis (kitame vertime – Piligrimas) ir Mirza. V.

Mykolatis-Putinas (ten pat: 7) rašo, jog „Ir Keleivis, ir Mirza reiškia, žinoma, paties poeto jausmus

ir mintis.“ Paties autoriaus lyrinio subjekto įvardinimas byloja apie nuotaikas, užplūstančias

keliaujant arba būnant svetimoje aplinkoje. Pirmame rinkinio eilėraštyje A. Mickevičius (1948: 13)

prisipažįsta apie jausmus tėvynei:

„Palaukim!.. Kaip tylu... Girdėt, kaip gervės traukia.

Nė sakalo akis jų ten neįžiūrėtų.

Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto,

Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.

Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų

Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.“

Kraštovaizdį A. Mickevičius jaučia visomis savo juslėmis: jis girdi gerves, girdi tylą, mato,

jaučia žalčio slidumą. V. Daujotytė (1999: 63) patvirtina, jog „Kraštovaizdis pirmiausia yra

patiriamas. Per patirtį jis įeina į kūrybą.“ Toks gilus gamtos, aplinkos fiksavimas romantizmo

aplinkoje išaugusiam autoriui yra itin būdingas. Svarbią vietą čia užima tylos akcentavimas –

susimąstymas, įsiklausymas, viltis. Pasak I. Buckley (2007: 71), šie subtilūs vaitojimai ir atodūsiai

emigracijos, kelionės motyvų eilėraščiuose išreiškia liūdesį, tėvynės ilgesį – tokie jausmai gali gimti

tik nurimus gamtai, tyloje.

Eilėraštyje „Piligrimas“ (Mickevičius 1948: 26) grįžtama į Lietuvos girias: tokie

prisiminimai grąžina ne tik į dabartinę tėvynę, bet ir istorinę jos praeitį – juk senųjų Lietuvos girių

įvaizdis byloja apie didingą istorinę praeitį, žmogaus ir gamtos ryšį, taip brangintą tėvynainių:

„O Lietuva! Mieliau miškai man tavo gieda

Už lakštutes Baidaruos, mergeles Salhire.

Linksmiau klampodavau po tavo drėgną girią,

50

Nei čia minu marvas ir ananasų žiedą.“

P. Subačius (2010: 100), kalbėdamas apie A. Baranausko dvasinių kelionių pobūdį, teigia,

jog poetiniai laiškai iš Petaburko – tai išskirtinis tikrosios, dvasinės kelionės iš tėvynės ir į tėvynę

posūkis. Pats keliavimo iš tėvynės faktas poetui buvo jausmingas, gilus išgyvenimas. Tad lyrinis

subektas visoje poemoje neišsivaduoja iš nostalgiškos, ilgesingos nuotaikos. Įdomu tai, jog tautos

likimas svarstomas įvairiuose kontekstuose: socialiniame, politiniame, dvasiniame-religiniame,

tradicijų. Poetas neapsiriboja vien matomais ar prisimenamais tėvynės vaizdais, jis ieško prasmių,

tikslų ir išeičių iš susidarusių aplinkybių. Jis griežtai pasisako prieš dabartinę politinę padėtį,

tamsiomis spalvomis piešia užgrobėjų šalį. Poeto meilė tėvynei labai susijusi su religiniais

išgyvenimais. Dievo prašoma pagalbos, užtarimo tėvynei, Dievas lemia tautos likimą, Dievo keliai

– nežinomi:

„Mielas Dieve, ag šioj žemė po Lietuva buvo.

Kolgi dabar po maskoliais jų viera pražuvo?

Nesusekti keliai Tavo, šventos Tavo rėdos.

Nuo Lietuvos atatolink teip dideles bėdas.“ (Baranauskas 2010: 58)

Daugumą gamtos reiškinių A. Baranauskas mini metaforizuotai: lietus atgaivina ne

sausas vietas, o dūšią, vėjai, šturmai blaško žmogaus širdį, rasa dengia žmogaus akis, ašaros teka

upeliais, žmogų užpuola sunkumo debesiai. Visi šie palyginimai – tai savos erdvės pasiilgimo,

tvirto ryšio su gimtine rezultatas, romantiškos, jautrios sielos, mylinčios tėvynės gamtovaizdį,

jausmai. Pasak D. Satkauskytės (2008: 58-59), „Kelionėje Petaburkan“ vienu iš jausmų reiškimo

būdų yra meteorologinė metaforika. Dangaus reiškinių fiksavimas dažnai žymi nuotaikų kaitą,

susitapatinimą.

P. Vaičaičio kūryba savo išraiškos priemonėmis labai skiriasi nuo jau tyrinėtų autorių: P.

Vaičaitis kalba tiesiogiai, jo mintys nėra užkoduotos, jo kūryboje, pasak I. Buckley (2001: 488),

ramintojas, guodėjas įgavo dainiaus, prisiimančio atsakomybę už visus „gentainius“, statusą. Poetas

labiau linkęs į realistinį tikrovės vaizdavimą. P. Vaičaitis į lietuvių literatūrą atėjo tuo metu, kai vis

stiprėjo išsivadavimo judėjimai, todėl poeto kūryboje dažnas ne tik tėvynės motyvas, bet ir nuolat

kartojamas palankumas valstiečių interesams, dėmesys socialiniam, politiniam kontekstui.

Pasak V. Kubiliaus (1982: 48), P. Vaičaitis lietuviškos atributikos savo eilėms dažnai

ieškodavo dainose. Dainiškuosius simbolius jis jungia su kasdieninėmis realijomis, socialiniu

kontekstu, tačiau lietuviškumo centrą užpildo būtent pastoviais lietuvybės ženklais. Dažnas dainų,

dainelių minėjimas eilėraščiuose tarsi patvirtina faktą, jog lietuvių liaudies dainos poetui buvo

inspiracijos šaltiniu.

51

Kartais tėvynę poetas regi per atstumą, atsitolinęs, taip lyg bandydamas „išregėti“ visą

gimtų vietų grožį:

„Ten toliau viešus kelelis

Raitosi kaip kirmėlė,

Mano lekia juom dainelės

Ten, kur tėviškės grožė <...>.“ (Vaičaitis 1956: 84)

Šiame sonete svarbus ir kelio motyvas, rodantis lyrinio subjekto distanciją. Kelias – tai jungtis,

siejanti su gimtine. Tai kelias, kuriuo savo arba ne savo noru subjektas pasitraukė į svetimą šalį.

Eilėraščiuose didelio skirtumo tarp to, ar buvai ištremtas, ar išvykai savo sprendimu, nėra – tėvynės

ilgesys tapačiai stiprus. Eilėraštyje P. Vaičaitis mini tėviškę. Gimtinės įvardinimai – tėvynė ir

tėviškė – šio poeto kūryboje, pasak A. Zalatoriaus (1996: 19), turi šiek tiek skirtingas sampratas:

„Tai lyg du poliai, kurie negali vienas be kito egzistuoti, bet negali ir sutapti. Su tėviške susiję visa,

kas jauku, paprasta, šilta, miela ir buitiška; su tėvyne – visa, kas didinga, komplikuota, tragiška ir

neaišku.“ Minėtame eilėraštyje prie šilto, paprasto tėviškės grožio kūrimo prisideda ir šilto vėjelio,

medžių šlamėjimo, žiogelių žolėje, girios, darbų pabaigos, linksmų dainų akcentai, būdingi

folklorinei lietuvių tradicijai. Įdomu tai, jog kirminas („Raitosi kaip kirmėlė“ (ten pat)), pasak

„Literatūros simbolių žodyno“ (2004: 128), nuo pat Biblijos laikų yra menkiausias padaras, esantis

toliausiai nuo Dievo. Galbūt todėl kelias, vedantis iš gimtinės, įgyja tokį palyginimą.

5.3.2. Religinis keliautojo atsivėrimas

„XIX a. viduryje <...> Lietuvoje didėjo dėmesys krikščioniškosioms vertybėms. Jos

egzistavo šalia tautinių, ateinančių iš baltiškosios tradicijos, jomis šios dažnai buvo patikrinamos, o

kartais ieškota jų santaros, kultūrinių jungčių.“ – teigia I. Buckley (2006: 143). XIX a. antrosios

pusės poezijoje atsigręžimas krikščioniškųjų vertybių link taip pat gan ryškus: dar ne taip toli likusi

didaktinė literatūra su katalikiškų vertybių skiepijimu, be to, dauguma šio laikotarpio kūrėjų –

kunigai. Pasak Vlado Kulboko (1982: 31), Lietuvą XIX amžiuje užėmus rusams, platinantiems

stačiatikybę, kyla griežtas protestas: savieji barami už paklydimus, senovės papročių ir tikybos

išsižadėjimą, prasto mokslo gaudymą, o socialiniai klausimai imami spręsti tikėjimo kontekste.

Idealiausias tokios sampratos pavyzdys – A. Baranauskas.

Nuo pirmųjų eilučių, kaip jau minėta, „Kelionėje Petaburkan“ A. Baranauskas reiškia

pasipriešinimą rusų priespaudai. Tačiau šis pasipriešinimas grindžiamas ne politinės tvarkos,

teisybės normomis, o pasitikėjimu Dievo valia: „Kad tu, gude, nesulauktum! Ne teip, kaip tu nori, //

Bus, kaip Dievas duos, ne tavo priesakiai nedori!“ (2010: 48). Eilėraščiuose dažnai pabrėžiamas

katalikų bažnyčios pranašumas prieš stačiatikybę („Ir visur nepamesma mes vieros šventos Rymo, //

52

Ir visur su mum bus Dievas – Tėvas Sutvėrimo“ (ten pat: 49). Atvykęs į naują miestą, poetas visų

pirma ieško bažnyčios, kaip vilties, jog „teisingas“ tikėjimas galbūt dar išsaugotas. Lyrinį subjektą

nuolat lydi troškimas grąžinti paklydėlius į teisingą kelią. Poetą kelionėje nuolat lydi malda:

„Oi su malda dūšiai saldu,

Širdžiai ramu, drąsu, gryna;

Teip, kaip lietus sausas vietas,

Malda dūšią atgaivina.“ (2010: 51)

Malda – tai dialogas su Dievu. Pasak „Naujojo teologijos žodyno“ (2003: 322), žmogus meldžiasi,

kai leidžiasi į savo paties giluminį matmenį bei transcendenciją, t. y., kai keliauja į save. Tokią

kelionę į save, drąsinančią, užtariančią, nuolat kartojo ir Petaburkan keliaujantis subjektas. Kai

kuriuos poemos momentus I. Buckely (2006: 208) vadina kelionės maldomis, savotišku brevijoriaus

Itinerarium („Kelionės vadovu“). Šią sakralinės knygos dalį, pasak autorės, paprastai sudarydavo

Šventojo Rašto ištraukos, maldos, kuriose minimas išėjimas, klajonės. Poemos maldose susipina

žmogiškų ydų aptarimas, viltingas prašymas, susitelkimas į žmogaus širdies pajautimą. Dažnai

maldose vartojami gamtiniai palyginimai, metaforos, siejant juos su žmogaus jausenomis ir

būsenomis.

Tokiam pokalbiui su Dievu keliaujant labai artimas senosios lietuvių mitologijos dievas –

Kelio arba Kelių dievas, kurį mini M. Strijkovskis „Kronikoje“. Pasak G. Beresnevičiaus (2006),

keliaujantieji maldaudavo jį, kad laimingai keliautų nuo namų iki namų. Beje, antikiniame dievų

panteone, šio lietuviškojo dievo prototipas buvo Hermis.

Ši A. Baranausko poema dažnai vadinama poetiniu dienoraščiu. Dienoraštyje žmogus

visada nuoširdus tiek prieš save, tiek prieš Dievą, tad tokia atvira išpažintis kupina religinio

atsivėrimo momentų.

Pasak V. Kulboko (1982: 60), A. Baranausko religinė poezija daugiau bažnytinė lyginant

su Maironio. Jo kūryboje nėra tokio asmeninio santykio su Dievu, kokį išreiškia Maironis. Maironis

religiją laiko tautos gyvenimo pagrindu, tačiau poezijos su tikėjimo elementais jo kūryboje nėra

daug – visa tai užgožė tautiniai, politiniai kontekstai. Tačiau, nors rašytojas tiesiogiai nemini

religinių elementų, jo kūryba išduoda giliai tikinčio, religingo žmogaus paveikslą. Jo kūryboje kelio

motyvas dažniausiai pasireiškia gyvenimo kelio ar Dievo lemties kontekste. Eilėraštyje

„Išvažiuojant“ (1987: 134) pateikiamas graudus išvykstančiojo prašymas palaiminti kelionę,

savotiškas atsisveikinimas su gimtomis vietomis. Kelionė su nenurodytu tikslu, tačiau „neramios

širdies netraukia // Kita šalis, nauji draugai“ (ten pat).

53

P. Vaičaitis nebuvo kunigas, tačiau poezija išduoda tikinčio žmogaus jausmus. Gamta jam

dažnai sužadina religinius apmąstymus, jam rūpi paprasto žmogaus likimas, jų maldos. Pasak V.

Kulboko (1982: 81), P. Vaičaičio religinis motyvas susijęs su visuomeniniu – žmonių nelygybės

motyvu. Poetas (1996: 71-72) užsimena apie Dievo kelių vengimą – nuklydimą nuo katalikiškųjų

vertybių ir dorovės supratimo. Toks gan liaudiškas paklydimo įprasminimas žmogų ne keikia, o,

atvirkščiai, kaip būdinga P. Vaičaičiui, jį užjaučia, jo žodžiais sklinda begalinis susirūpinimas:

„Bet sykį aš patėmijau ant jojo

Kad jis pradėjo Dievo vengt kelių,

Kad širdžia ir mislims jau atbulojo,

Ir jos pas jį jau skirstos ant dalių.“

Labai panašiai ir A. Jakštas kalba apie tikinčiųjų paklydimus. Jis duoda patarimą – išlikti

kantriems. Kantrumas, dažniausiai šalia pakantumo, minimas daugelyje Biblijos vietų. Tai – Dievo

savybė, o „Dievo kantrumu grindžiamas raginimas būti kantriems tarp žmonių“ (Vorglimler 2003:

207). Kelionė, pasak A. Jakšto (1998: 68), tai nuolatinis laimės siekimas, kuris turi atpirkti visas

kliūtis, pasitaikančias šiame kelyje:

„Tu šiame amžiuj nuolatos keliauni

Į aną laimės begalinės šalį, -

Būki gi kantrus, jei kartais ir gauni

Rykštę nuo Dievo, nuo žmonių kryželį.“

Kraštovaizdis – tai aplinkos detalė, į kurią keliaudamas subjektas sutelkia savo dėmesį.

Dažnai kraštovaizdžio objektai tampa metaforizuotomis subjektyvumo išraiškomis, kuriomis

išsakomi ilgesio, religinio potyrio jausmai ir visi kiti savianalizės atsakymai. XIX a. antros pusės

poezija kraštovaizdį mini ne vien kaip gamtos aprašymą – ji susitelkia ties pasirinktais simboliais,

motyvais ir jais perteikia individualaus patyrimo nuotaikas. Gamta dažnai atstoja dialogo partnerį,

joje ieškoma atsakymų ir joje randama užuovėja nuo vidinių audrų.

5.4. Metafizinės jausenos, meditacija kelionės metu

5.4.1. Žmogus gyvenimo kelyje

Žodžio kelias metaforiškumas lietuvių kalbos vartosenoje yra itin prigijęs: kalbėdami apie

gyvenimo kelią net nesusimąstome apie pirminę žodžių reikšmę. Panašiai metaforiškai vartojamas ir

terminas eiti gyvenimo keliu. „Naujajame teologijos žodyne“ (Vorglimler 2003: 274) teigiama, jog

kelio idėja būdinga Jėzaus raginimui sekti paskui jį: „Jėzus kaip tikėjimo gyvenimu, normatyvinis

leitmotyvas ir tikslas yra Kelias apskritai.“ Kelio motyvas Biblijoje neatsiejamas nuo išminties.

54

Išminties siekį vartodami sąvoką gyvenimo kelias demonstravo ir XIX a. antros pusės lietuvių

poetai.

Religijoje pasaulio pabaigos klausimus ir atskiro žmogaus likimą svarsto eschatologinė

doktrina. Teologijoje (ten pat: 174) teigiama, jog įvairiomis reikšmėmis palitęs būdvardis

eschatologinis žymi Dievo santykį su kūrinija bei žmonija, o šio santykio apreiškimas nusakomas

kaip „galutinis“ bei „nepranokstamas“. Tad žmogaus gyvenimo kelio samprata labai artima

eschatologiniam supratimui, nes dažniausiai gyvenimo kelio terminas nusako tai, kas turi pabaigą, o

ta pabaiga labai aiškiai juntama.

Maironis į gyvenimo kelionę pažvelgia su begaliniu nusivylimu, skausmu, viltingu

prašymu kuo greičiau ją užbaigti. Katalikų teologijoje kaip viena iš pagrindinių maldos formų yra

prašymo malda: ši malda reiškia sąmoningą žmogaus suvokimą, jog jam reikalinga pagalba, tuo

pačiu tai besąlyginis Dievo valios pripažinimas (Vorglimler 2003: 445):

„Man, žinau, sopulingos čia ant žemės kelionės

Niekados neapšviesi, viltis!

Ir meldžiu nebe kartą kaip didžiausios malonės,

Kad akis man užspaustų mirtis.“ (Maironis 1987: 125)

Žmogaus-keleivio temą P. Vaičaitis paliečia daugelyje eilėraščių. Vieni kalba apie vieno

žmogaus mirtį, kiti – apie visos žmonijos ateitį. A. Zalatorius (1996: 18) teigia, jog „Į pavienio

žmogaus (tuo pačiu – ir savo) likimą ir ateitį jis žiūri liūdnokai, kartais net rezignuodamas, bet užtat

tvirtai tiki visuomenės ir tautos ateitimi.“ Eilėraštyje „Giesnoja“ poetas (1996: 187) apmąsto visų

žmonių gyvenimo kelią: jis sunkus, sudėtingas, klaidinantis, siekiantis teisingumo, tačiau

neatiduodantis jo lengvai, kupinas melo, bet siekiantis atpirkimo:

„Da ilgą kelionę, žmonija, keliausi,

Kelionę vien prakaitu piltą, verksmais...

Pakolaik tu dvasią teisybės atgausi,

Pakol neapsišviesi šviesos spinduliais,

Taip prieš apgavimą ne sykį tu lenksies

Ir prietarų jungu per amžius tu dengsies.“

Apie gyvenimo kelio pabaigą kalba ir A. Jakštas. Jonas Šlekys teigia (2001: 701), jog visą

A. Jakšto kūrybą galima suskirtsyti į tris temas: religinę, gamtinę meditatyvinę ir patriotinę

visuomeninę. Tačiau skirtumas tarp religinio ir gamtinio meditatyvinio pobūdžio poeto darbų yra

gan sąlyginis: religiniai motyvai labai dažnai susipina su gamtiniais, o šie abu pradeda panašėti į

subjektyvią, asmeninę, šiek tiek filosofuojančią lyriką. Tą įrodo eilėraštis „Kelionės pabaiga“

55

(1998: 126): čia kelionė – tai gyvenimas, tai nuolatinis kopimas aukštyn, tobulėjimas, sunkumų

įveikimas, ryžtas, negandų nepaisymas:

„Mūsų kelio galas

Toli ir aukštai,

Ten, kur dangų siekia

Kalnai milžinai.

Eisime pro kryžių, -

Siauru takeliu;

Raginsim kits kitą

Meilės žodeliu.

Eisim, žengsim, kilsim

Vis aukštyn, aukštyn

Debesiui juodajam

Šauksim: slink tolyn!..“

Religinių motyvų A. Jakšto poezijoje itin gausu: be gyvenimo kelio motyvo jo poezijoje

gausu maldos forma parašytų eilėraščių, kreipimųsi į Dievą, giesmių fragmentų, prašymų. Visas

pasaulis, grožis, gyvenimas, tiesa yra Dievo nulemti. Jis gilinasi į Dievo ir žmogaus ryšį,

susikalbėjimą, Dievo akivaizdoje esančio žmogaus susivokimą.

5.4.2. Dievo lemties kelias

Lemtis, pasak „Religijotyros žodyno“ (1991: 219), tai žmogaus etinės elgsenos

priklausomybė nuo Dievo valios, lemianti jo eschatologinį išganymą arba pasmerkimą. Tokia

samprata priešinga individualios žmogaus valios, laisvės ir atsakomybės už savo poelgius

koncepcijai (ten pat).

Tėvynė, Dievas, žmogus – šie trys atramos taškai susipina Maironio eilėraštyje „Ačiū tau,

Viešpatie“ (1987: 50). Tai dialogas su Dievu, kreipimasis žinant, jog atsakymo išgirsti neįmanoma,

jį galima tik pajusti širdimi. Tai padėka už tauriausią iš visų jausmų – meilę gimtinei:

„Sielą, suvargintą žemės kelionėje,

Žadinai „sursum“ stebėtinais tonais;

Dainiumi pašaukei savo malonėje,

Menką paskaitęs su dvasios valdonais;

Ir iškentėjusioj mano krūtinėje

56

Meilę įžiebei šalies begaliniąją.“

Prietaras apie gegutės iškukuotus metus eilėraštyje „Kukavo gegutė“ (1987: 73) tampa

jausmingu kreipimusi ir apgailestavimu ne dėl mirties baimės, bet dėl nepasiruošimo tinkamai ją

sutikti. Kelionė šiame eilėraštyje – tai ne gyvenimas, o pomirtinė kelionė pas Dievą. Eilėraštyje „J.

St.“ (1987: 76) poetas taip pat lieka prie dialoginės komponavimo formos. Eilėraščio pabaigoje

palieka atvirą klausimą: kodėl taip sunku gyventi?

„Jų neapveiksi, neužspausi,

Gyvatos žengdama taku,

Tik valandoj karčioj paklausi,

Kodėl, Dievuliau, taip sunku?“

Mažas P. Vaičaičio žmogelis, toks dažnas autoriaus kūryboje, turėdamas „keliauti dulkėtu

keliu“, atsiduria prašančiojo užjautimo akiratyje. Apskritai, visoje P. Vaičaičio kūryboje, itin dažna

prašymo forma. Toks prašymas, kreipimasis į Dievą, suteikia užuovėją, viltį, ramybę, kūryboje

neburnojama dėl neteisingos padėties ar blogo gyvenimo. Tokie prašymai dar nenutolę nuo tikėjimo

vaizdavimo liaudiškojoje kūryboje, pavyzdžiui, nuo folklorinių dainų. P. Vaičaitis apsiriboja

tiesioginėmis prasmėmis, jo veikėjai dar neanalizuoja savo nedalios, nelinkę gailėtis ir ieškoti

priežasčių:

„Duok, Dieve, pasilusį žmogeliui,

Kurs gyvasčio silpnu žingsniu,

Pro gražų eidamas sodelį,

Keliaut tur dulkėtu keliu.“ (Vaičaitis 1996: 135)

Labai panašų kreipimąsi į Dievą su nuoroda apie keliavimą – gyvenimą – pateikia ir A.

Jakštas. Eilėraštis „Malda už jaunikaitį“ (1998: 71) primena jau aptartas Maironio eiles-prašymą,

tačiau čia A. Jakštas kalba ne savo vardu, prašo užjautimo kitam – jaunikaičiui. Tai viltinga malda

už jauną sielą, kuri, tikimasi, jog dorai, teisingai nugyvens savo amžių, ras kelią išganymo link.

Teologijoje išganymas žymi tai, „kas laukiama ar pažadėta: subjektyvų, egzistencinį žmogaus

išgydymą bei išpildymą, gyvenimo pilnatviškumą“ (Vorglimler 2003: 234):

„Duok, tesie varpas jis dvasioms užsnūdusių.

Žvaigždė beieškantiems kelio išganymo,

Tėvas pavargėlių, brolis nuliūdusių,

Pavyzdys tikras gražiausio gyvenimo!

O kad jis baigęs keliavimą žmoniškai

Kaks jau į amžiną tėviškę tolimą, -

57

Angelas Sargas tai vėlei krikščioniškai

Teatidaro Dangaus Jerozolimą!..“

5.4.3. Žmogus ir jo kryžiaus keliai

Kryžius – tai Jėzaus Kristaus kančios ir krikščionybės apskritai simbolis, krikščionių kulto

objektas (Religijotyros žodynas 1991: 207). Kartu kryžius yra dramatiško krikščionių gyvenimo

simbolis: „Jėzus pašaukė žmones „pasiimti savo kryžių“ ir eiti paskui jį“ (Biblijos enciklopedija

1992: 148). Žmonės buvo kviečiami aukotis ir gyventi ne savanaudišką, o Dievo jiems duotą naują

gyvenimą (ten pat). Kryžius susijęs su atpirkimo, permaldavimo, susitaikymo, kančios sąvokomis.

Visiems žinomos kryžiaus kelio stotys – eilės tvarka bažnyčioje išdėstyti paveikslai arba statulos,

vaizduojančios evangelijose aprašyto Kristaus kančių kelio į Golgotą epizodus. „Kančia, tikėjimo

akimis, negali būti paskirta teisingo ir mylinčio Dievo, todėl tikintysis žmogus turi teisę visomis

priemonėmis spirtis kančiai ar bent stengtis ją sumažinti“ (Vorglimler 2003: 267-268). Koks XIX a.

antros pusės poezijos žmogaus ir jo kančių, išgyvenimų santykis su Dievu, apžvelgsime šiame

skirsnyje.

Maironio poezijos lyrinis subjektas – jausmingas, emocionalus, gilios sielos, jo troškimai,

pasak V. Kulboko (1982: 63), platūs ir prieštaringi, o jausmai ir pareiga dažnai susikerta. Tačiau

tikinčiojo pradas visada nugali. Eilėraštyje „Sunku gyventi“ (1987: 96) poetas apgailestaudamas

kalba apie žmogaus gyvenimą: jį nuolatos kamuoja liūdesys, bėdos, vargai, skausmas, meilė,

paklydimai, mirties baimė. Jis niekur neranda atjautos, kaip tik danguje:

„Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;

Verkiame, meilės pančius pažinę;

Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;

Verkiame, karstą sau prisiminę.“

Eilėraštis „Skurdžioj valandoj“ (1987: 125) diktuoja labai panašią nuotaiką. Skirtumas tik

tas, jog lyrinis subjektas čia kreipiasi ne į Dievą, o į angelą sargą. Skausmo keliai – tai tikinčiojo

atgaila už padarytas nuodėmes. Angelo sargo jis prašo būti keleivio vadovu – vesti jį teisybės, doros

keliu ir nesmerkti už padarytas klaidas (angelas teologijoje aiškinamas kaip Dievo pasiuntinys, kaip

nežemiška dvasinė esybė, kuriai Dievas patiki žemiškas užduotis, todėl jis geba palikti „dangiškąjį“

matmenį ir pasirodyti žmonėms tiesiogiai ar sapnuose (Vorglimler 2003: 29)):

„Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė

Man, nuklydusiam skausmo keliais, <..>

Sarge-angele mano!Tarp šių žemiškų kovų,

58

Jei nupuolu, nekaltink manęs!aš taip silpnas ir vienas! Būk keleivio vadovu,

Iki jam gyvata neužges!”

Gyvenimo blaškomam Maironio lyriniam subjektui būdingas polėkių veržlumas, dinamika,

aukšti siekiai. Greičiausiai tokį poezijos pobūdį lėmė jauno rašytojo būdas. Pasak V. Zaborskaitės

(1987: 128), rinkinys „Pavasario balsai“ alsuoja pačiu jaunystės kultu. Šiame rinkinyje publikuotas

ir eilėraštis „Ko siekiu ir alkstu“ (1987: 129). Eilėraštyje pabrėžiamas vienatvės pojūtis – žmogus,

kaip bebūtų, per savo gyvenimą keliauja vienas:

„Einu nesuprantamas vienas keliu

Be draugo, ir nieks nepalydi;

Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu,

Ir kūdikiai laimės pavydi.“

Maironio lyrikos žmogaus būsenas ir jausmus labai tiksliai apibūdina eilėraščio „Liūdesys“

(1987: 145) eilutės: „Negana mano sielą verpetai // Benešiojo ir daužė keliais?“ Verpetai – tai jūros

elementas, jūra labai dažnai poeto kūryboje tapatinama su žmogaus dvasia. Ji šėlstanti, nepaklusni,

laukinė, tačiau būna ir ramybės periodų. Jos gilumas nepasiekiamas ir neišmatuojamas lygiai taip

pat kaip žmogaus širdis. Dažnas kelio motyvas taip pat rodo pasimetusią, besiblaškančią sielą, nes

dažniausiai Dievo prašoma parodyti teisingąjį, vienintelį kelią.

Prie gamtinės lyrikos eilėraštyje „Žiemos kelionė“ (1998: 125) grįžta A. Jakštas.

Alegorinis girios vaizdas čia įprasmina žmogaus būties sunkumus. Autorius po šio vaizdo tiesiogiai

prakalbsta apie laimės siekį – tai „varginga kelionė“:

„Sniegs užpustė girią,

Bėg arkliai sušalę...

Varginga kelionė

Mums į laimės šalį.“

Eilėraštyje „Quo vadam“ (1998: 94) lyrinis subjektas ieško kelio savo tamsiai,

pasiklydusiai sielai. Tai meditacinio pobūdžio malda, prašymas: „Kaipo keleivis, paklydęs pustynėj,

// Taip ir aš ieškau tolesniojo kelio“.

Gyvenimo kelias, Dievo lemties kelias, kryžiaus keliai – tai žodžių samplaikos, XIX a.

antros pusės poezijoje išreiškusios pagrindinius tiek lyrikos žmogaus, XIX a. žmogaus bruožus: jis

giliai tikintis, bet suvokiantis, jog ne viskas vyksta pagal taisykles, jis nuoširdžiai myli savo kraštą

ir tradicijas, jis užsispyręs – ištikus bėdai atsakymų ieško ne tik danguje, bet ir savyje. Jis stengiasi

tinkamai nugyventi gyvenimą, kad galėtų ramiai pasitikti mirtį. Jis eina Dievo nulemtu gyvenimo

keliu įveikdamas visus kryžiaus kelius.

59

6. IŠVADOS

1. Įvairiažanrės XIX a. literatūros analizė kelionės aspektu atskleidė ne tik literatūros kismą,

bet ir bendrą XIX a. kultūros, žmogaus savivokos vaizdą. Ši autonomiška pasaulėjanti

sąmonė ypač išryškėja žmogui būnant vienam: keliaujančio žmogaus mąstysena išsiskiria

gilia savianalize, jį užplūstantys jausmai tampa aiškesni. Bendra XIX a. kelionės analizė

rodo modernėjančią žmogaus jauseną, aiškesnį savo tikslų ir siekių supratimą,

savarankiško, neatsiduodančio vien Dievo valiai žmogaus pradžą.

2. Dažnai keliaujantis žmogus ieško savo šaknų, istorijos, jis detaliai apmąsto istorines ir

socialines aplinkybes, stebi aplinką, ieško istorinių reliktų, kurie suteiktų galimybę atsekti

savo genealogiją, leistų save laikyti tikru tautos atstovu. Tą aiškiausiai iliustruoja XIX a.

vidurio kelionių aprašymai: šių kelionių autoriai – išsilavinę, pasaulietiški bajorijos

sluoksnio atstovai, kurių pasaulėvoka neapsiriboja vien savo krašto ribomis. Tokioje

aplinkoje brendę, jie suvokia savo krašto istorijos, folkloro svarbą. Keliaudami atlieka

kasinėjimus, apklausas, charakterizuoja sutiktus žmones, analizuoja skirtingų tautų kalbas,

papročius, išvaizdą – viską detaliai užsirašinėja arba iliustruoja piešiniais.

3. Kelionių maršrutai ir atstumai – nevienodi: A. H. Kirkoras apsiriboja tik Vilniaus miestu,

K. Tiškevičius savo kelionės objektu pasirenka Neries upę, S. Moravskis keliauja maršrutu

nuo Merkinės iki Kauno, V. Sirokomlė iš Vilniaus kelis kartus keliauja skirtingomis

kryptimis. Dažniausiai kelionėse aplankomi istorinis Vilnius, Kaunas, Trakai,

Druskininkai, Kernavė. Keliaujama po Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorines vietas,

prisimenami valdovai, mūšiai. Būdami ties išlikusiais LDK istorijos reliktais, keliautojai su

ilgesiu prisimena didingą praeitį, piešia ją romantinėmis spalvomis, su gailesčiu aprašo

nykstančios architektūros likučius. Atidžiausias tokioms detalėms savo kelionėse – V.

Sirokomlė.

4. Itin daug dėmesio kelionių aprašymuose skiriama Vilniui aprašyti. Vilniaus miesto grožis –

nesulyginamas su jokiais kitais, jis visada atima žadą keliaujantiems. Vilnius net vadinamas

talismanu. Toks susitelkimas ties didžiųjų ir mažųjų miestų istorija byloja apie

bendruomenės ir ją supančios aplinkos neatskiriamumą.

5. Kelionių aprašuose nepraleidžiami ir hidrografiniai duomenys: K. Tiškevičius išsamiai

tyrinėja Neries upę, kiti autoriai aprašo matytus ežerus, upes, gilinasi į jų istorinę vertę.

Išimtis – S. Moravskis, kuris, skirtingai nei likę autoriai, visos kelionės metu dažniausiai

koncentruojasi į dabar ir čia matomą vaizdą. Upės XIX a. vidurio Lietuvoje suvoktos kaip

istorinio, kultūrinio pasaulio perdavėjos, kaip tiltai tarp praeities ir dabarties, jos suteikė

galimybę kalbėti apie neišskaidytus istorinius regionus.

60

6. Pagoniškos Lietuvos mitas keliautojams suteikė galimybę savo kraštą matyti kaip vieningą,

savarankišką, atskirą valstybę. Todėl keliaujant neretai su pagarba prisimenami

gamtmeldžių laikai, gilinamasi į Perkūno šventyklos, Šventaragio slėnio praeitį.

7. Socialinė kritika – tai vienas naujų XIX a. lietuvių raštijos elementų. Autoriai kelionių

kontekste pateikia pastebėjimus apie luominį susiskirstymą, etnines bendruomenes, kalbinę

skirtį. Kadangi visi tyrinėtų kelionių aprašymų autoriai buvo kilę iš bajorijos, jų žvilgsnis į

žemesniuosius luomus, nepaisant romantinio žavėjimosi valstietijos nuoširdumu ir

naivumu, primena rūpinimąsi kitu.

8. Ahasferas – krikščioniškosios legendos personažas, keliaujančio veikėjo prototipas. Atskira

knygele lietuvius ši legenda pasiekė 1903 m., tuo pačiu tai J. Lindės-Dobilo literatūrinis

debiutas. Ahasferas – amžinas žydas – rašytojams patrauklus kaip amžino keliauninko

simbolis, kaip maištininkas, kaip pasmerktasis nesibaigiančioms klajonėms.

9. Ahasferą ir XIX a. lietuvių literatūrą visų pirma sieja kelio ir klajoklio motyvas, kuris

leidžia susieti du literatūrinius personažus – amžiną žydą ir keliaujantį didaktą.

10. Abu personažai savo keliones sieja su išminties kaupimu ir dalijimu, jie apipinti

krikščioniško konteksto. Ahasferas savo nesibaigiančioje kelionėje sutiktiesiems pasakoja

apie Jėzaus darbus ir išmoktas, patirtas pamokas. Keliaujančio didakto tikslas – įgyti

išminties, pamatyti pasaulį, visas vertybinis pamatas ir didaktika tokio tipo kūriniuose

grindžiama taip pat krikščiuoniškuoju mokymu.

11. Toks abiejų literatūrinių tipažų religija grindžiamas keliavimas primena piligrimystės

reiškinį – juos sieja trys elementai: motyvuotas asmuo, turintis krikšioniškąjį vertybių

išmanymą, pats kelionės faktas, mobilumas geografinėje erdvėje ir tikslas, įkūnijantis tam

tikrą vertybę.

12. XIX a. antros pusės poezija reprezentuoja ne vieną kelionės supratimo būdą: tiesioginiai

aprašymai keliaujant arba jau nukeliavus, kelionė dažnai minima tėvynės ilgesio kontekste,

tačiau dažniausiai kelionė įprasmina gyvenimą, Dievo lemtį arba sunkumus. Šias tris

sampratas apibūdina sąvokos gyvenimo kelias, Dievo nulemtas kelias ir kryžiaus keliai.

13. Kelionė šio laikotarpio poezijoje neatsiejama nuo religinės pasaulėžiūros: itin ryškus

elgesio, mąstymo grindimas Dievo valios tikėjimu, atsidavimu Jo lemčiai.

14. Vienas pagrindinių aspektų, jungiančių visas tris literatūros rūšis – kelionių aprašymus,

didaktinę literatūrą ir poeziją – kraštovaizdžio fiksavimas. Kraštovaizdis juntamas,

suvokiamas būtent kelionės metu, keliaujant.

15. Kelionių aprašymuose, didaktinėje prozoje šis kraštovaizdžio vaizdavimas apsiribojo

tiesioginiais aprašymais, poezijoje jis įgauna ir gilesnes prasmes: dažni metaforizuoti

jausmų palyginimai su gamtos elementais, žmogaus dvasios susitapatinimas su aplinka,

61

įsiklausymas, savotiški dialogai su gamta, gamtos reiškiniais, gilesnis savęs pajautimas

būnant arba savame, arva svetimame kraštovaizdyje.

16. Dažniausiai svetimas gamtovaizdis iššaukia tėvynės ilgesio jausmus, visiškas atsidavimas

svetimo krašto grožiui ir atsiribojimas nuo savojo nebūdingas nė vienam analizuotam

kūriniui.

17. Tiek kelionių aprašymai, tiek didaktinė literatūra – tai, B. Speičytės žodžiais tariant,

referencijų laukas XIX a. antros pusės poezijai. Ši „kraštovaizdžio literatūra“ subręsta iki

poetinės raiškos formų ir meditacinio pobūdžio apmąstymų, aukštumas pasiekiančių jau

XX a. poetų kūryboje.

18. Dažniausiai šio laikotarpio poezijoje žodžiai kelias, kelionė, keleivis įgyja metaforizuotas

prasmes – tiesioginių reakcijų į kraštovaizdį yra daug mažiau.

19. Dažniausi tėvynės simboliai, prisimenami kelionės metu ar išvykus – miškas (giria),

vanduo (jūra, upės), kalnai.

20. Poezijos analizė parodė jos modernėjančią kryptį: ji geba ne tik fiksuoti aplinką, bet ir

linksta į archetipinį, simbolinį vaizdavimo būdą. Ji individualėja, atsiranda daugiau

pasaulio raiškos priemonių.

21. Analizė patvirtino V. Kavolio išskirtus 5 elementus XIX a. Didžiosios Lietuvos rašto

kultūroje, rodančius naują, kintančią kultūrinę sąmonę. Autorius išskyrė pasaulietinės

sąmonės, istorinio jausmo raišką lietuvių kalba, novatoriškumo džiaugsmo, socialinės

kritikos ir „judraus žmogaus“ atsiradimo momentus. Visi penki būdingi analizuotai

literatūrai, tačiau reikšmingiausias, susitelkiant ties kelionės motyvu, yra „judraus

žmogaus“ vaizdavimas. Tokį nesėslų žmogų pristato tiek kelionių aprašymai, tiek didaktinė

literatūra, tiek XIX a. antros pusės lietuvių poezija.

22. Pagal I. Vedrickaitės išskirtus kelionių tipus, XIX a. vidurio kelionių aprašymuose

pateiktas keliones galima būtų vadinti edukacinėmis / turistinėmis, didaktines keliones –

edukacinėmis / valkatavimo, o XIX a. antros pusės poezijoje dominuoja tremties nuotaikų

kelionių išraiškos.

23. Pagal L. Pearce‘o kelionių tipologiją XIX a. vidurio kelionių aprašymus galima vadinti

aplinką tyrinėjančiomis kelionėmis, didaktines keliones – taip pat aplinką tyrinėjančiomis

arba intensyvaus kontakto, o poezijoje dominuoja dvasinės kelionės.

24. Visose aptartose kelionėse žmogus išreiškia save: savo asmenį, tapatumą, vertybes, - arba

bando tai atrasti.

25. Visose kelionėse ryškus tapatumo sampratos vaidmuo: veikėjas (lyrinis subjektas) brėžia

skirtumus, ribas tarp vietų, erdvės – taip ieškodamas savo tautinio tapatumo krypties arba jį

pabrėždamas.

62

26. Viena esminių sąvokų visoje kelionių literatūroje – kraštovaizdis.

27. Visa analizuota literatūra atspindi skirtingą rašytojų santykį su Lietuvos geografija ar

topografija, leidžia stebėti skirtingą realybės ir literatūros sankirtą, piešti skirtingus rašytojų

kuriamus keliavimo erdve maršrutus.

28. Kiekvieno rašytojo į kūrybą integruota reali geografinė erdvė greičiausiai turėjo siekį ne tik

sukurti įtikinantį, įtaigų tekstą, bet ir XIX a. žmogaus tapatybės lūžio fone sukonstruoti

aiškią tautinę, religinę, geopolitinę pasaulėžiūrą.

29. Šiuo darbu norima prisidėti prie literatūros topografijos, literatūros geografijos, geografinės

kritikos, literatūrinio turizmo tyrinėjimų lietuvių literatūrologijoje populiarinimo.

63

7. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Šaltiniai:

1. Akelaitis Mikalojus 1860: Kwestorius. Vilnius: A. H. Kirkoro spaustuvė. Int. prieiga:

www.epaveldas.lt

2. Balvočius Jonas (Prietelis) 1903: Jonukas Karklynas eina Lietuvos pazintų. Shemandoah,

Pa.: Lietuvių katalikiškos bendrijos spaustuvė. Int. prieiga: www.epaveldas.lt

3. Baranauskas Antanas 2010: Kelionė Petaburkan. Kaunas: „ARX Baltica“.

4. Chodzko Jan 1982: Jonas iš Svisločės. Lietuvių didaktinė proza. Vilnius: Vaga.

5. Dobilas Julijonas 1903: Istorija apie amžiną žydą. Bitėnai: spauda M. Jankaus. Int. prieiga

www.epaveldas.lt

6. Dovydaitis J. Silvestras 1982: Šiaulėniškis senelis. Lietuvių didaktinė proza. Vilnius: Vaga.

7. Gomalevskis Petras 1982: Aplankymas seniuko. Lietuvių didaktinė proza. Vilnius: Vaga.

8. Jakštas Adomas 1998: Rinktinė. Vilnius: Vaga.

9. Kirkor A. Honori 1991: Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius: Mintis.

10. Maironis 1987: Raštai, T. I. Vilnius: Vaga.

11. Mickevičius Adomas 1948: Krymo sonetai. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros

leidykla.

12. Morawski Stanisław 2009: Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno. T. I. Vilnius: VDA

leidykla.

13. Syrokomla Władysław 1989: Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. Vilnius: Mintis.

14. Tiszkiewicz Konstantin 1992: Neris ir jos krantai. Vilnius: Mintis.

15. Vaičaitis Pranas 1956: Rinktinė. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

16. Valančius Motiejus 1977: Palangos Juzė. Vilnius: Vaga.

Literatūra:

1. Andrijauskas Antanas 2003: Kultūrologijos istorija ir teorija. Vilnius: VDA leidykla.

2. Aleksandravičius Egidijus 1993: XIX amžiaus profiliai. Vilnius: LRS leidykla.

3. Aleksandravičius E., Kulakauskas A. 1996: Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje. Vilnius:

Baltos lankos.

4. Aleksandravičius Egidijus 2003: Giesmininko kelias. Vilnius: Versus Aureus.

5. Bauman Zygmunt 2007: Globalizacija: pasekmės žmogui. Vilnius: Apostrofa.

6. Becker Udo 1995: Simbolių žodynas. Vilnius, Vaga.

7. Beresnevičius Gintaras 2006: M. Strijkovskio „Kronikos“ lietuvių dievų sąrašas. Metai, Nr.

8-9. Int. prieiga: http://www.spauda.lt/mitai/lietuva/lietdiev.htm

8. Biblijos enciklopedija. Red. Pat Alexander. Vilnius: Alma Littera, 1992.

9. Buckley Irena 1994: Tautinės savimonės ir pagoniškosios kultūros sąsajos XIX a. pradžioje.

Senoji lietuvos literatūra. Devynioliktan amžiun įžengus. 3 knyga. Vilnius: Pradai.

10. Buckley Irena 2003: Oskaras Milašius: poetinė nuotykio topika. Respectus philologicus,

3(8), 106-109.

11. Buckley Irena 2005: Krikščioniškasis XIX a. lietuvių literatūros diskursas. Vyskupų

retorika. Soter 15(43), 233-248.

12. Buckley Irena 2006: Retorikos tradicija XIX amžiaus lietuvių literatūroje. Vilnius: Versus

Aureus.

13. Buckley Irena 2007: Tylos retorika: vienas XIX a. literatūros modernėjimo aspektas.

Lituanistica T. 69, Nr. 1, 66-73.

64

14. Butkus Vigmantas 2009: Vietovės „įliteratūrinimas“: Biržai ir Biržų kraštas eilėraščiuose.

Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 9, 130-143.

15. Cidzikaitė Dalia 2007: Kitas lietuvių porozoje. Vilnius: LLTI leidykla.

16. Čiočytė Dalia 2011: Literatūros teologijos kaip teorinės perspektyvos galiojimo centras,

periferija, ribos. Literatūra 53 (1), 65-81.

17. Daujotytė Viktorija 1990: Tautos žodžio lemtys. Vilnius: Vaga.

18. Daujotytė Viktorija 2003: Literatūros fenomenologija. Vilnius: VDA leidykla.

19. Daujotytė Viktorija 2008: Kraštovaizdis ir vietos dvasia literatūros klasikoje. Colloquia, Nr.

21, 30-54.

20. Europos mentaliteto istorija. Sud. Dinzelbacher P. Vilnius: Aidai, 1998

21. Ferber Michael 2004: Literatūros simbolių žodynas. Vilnius: Mintis.

22. Gaižiūnas Silvestras 2009: Klajojantys siužetai baltų literatūrose. Vilnius: LLTI.

23. Genzelis Bronius 2001: Lietuvos kultūros istorijos metmenys. Kaunas: VDU leidykla.

24. Genzelis Bronius 2005: Tauta, kalba ir istorinė situacija. Tautinės tapatybės dramaturgija.

Sud. Grigas R., Klimka L. Vilnius: VPU.

25. Griškaitė Reda 2000: Nemunas kaip XIX amžiaus Lietuvos istoriografijos objektas.

Metmenys, Nr. 78, 72-106.

26. Griškaitė Reda 2009: Pratarmė. Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno. T. I.

Moravskis S. Vilnius: VDA leidykla.

27. Jankauskas Geraldas 2004: San Francisko: Mariu erija. Kelionių antropologija. Sud.

Mažeikis G. Šiauliai: ŠU leidykla.

28. Jonaitis Marijus 1994: Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose. Klaipėda: Eldija.

29. Kalėda Algis 2009: Vilniaus literatūrinės akvatorijos matmenys. Acta litteraria

comparativa, Vol. 4, 128-139.

30. Kalėda Algis 2011: Mitų ir poezijos žemė. Vilnius: LLTI.

31. Kavaliauskas Paulius 2006: Kraštotyra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X. Vilnius:

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

32. Kavolis Vytautas 1992: Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius: Lietuvių kultūros

institutas.

33. Kubilius Vytautas 1982: XX amžiaus lietuvių lyrika. Vilnius: Vaga.

34. Kubilius Vytautas 1993: Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. Vilnius: Amžius.

35. Kulakauskas A., Žakarytė S. 1989: Vladislavas Sirokomlė ir jo kelionių po Lietuvą

aprašymai. Sirokomlė Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. Vilnius: Mintis.

36. Kulbokas Vladas 1982: Lietuvių religinė poezija. Putnam: Krikščionis gyvenime.

37. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Int. prieiga:

http://etimologija.baltnexus.lt/?w=kelias

38. Lietuvių kalbos žodynas. V tomas. Ats. red. Ulvydas K. Vilnius: Valstybinė politinės ir

mokslinės literatūros leidykla, 1959.

39. Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius. Sud. Girdzijauskas J. Vilnius: LLTI, 2001.

40. Liutikas Darius 2008: Lietuvos piligrimų vertybinės nuostatos. Soter 28(56), 167-186.

41. Liutikas Darius 2009: Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse. Vilnius:

Lietuvos piligrimų bendrija.

42. Lyberis Antanas 2002: Sinonimų žodynas. Vilnius: LKI leidykla.

43. Maceika Juozas 1991: A. H. Kirkoras. Jo gyvenimas ir darbai. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir

jo apylinkes, A. H. Kirkoras. Vilnius: Mintis.

44. Maciūnas Vincas 1997: Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje. Vilnius: Petro ofsetas.

65

45. Maskuliūnienė D., Bičkutė 2004: A. Kelionė kaip vertybė XIX a. lietuvių didaktinėje

prozoje. Inter-studia humanitatis Nr. 1. Šiauliai: ŠU leidykla, 190-199.

46. Mikelaitis Gediminas 2006: Literatūros teologija: identiteto paieškos. Literatūra 48(5), 118-

127.

47. Mykolaitis-Putinas Vincas 1948: A. Mickevičiaus „Krymo sonetai“. Mickevičius Adomas.

Krymo sonetai. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 6-7.

48. Mykolaitytė Aurelija 2005: Religinės savimonės atspindžiai XIX amžiaus lietuvių poezijoje.

Soter 15(43), 203-213.

49. Milošas Česlovas 1996: Lenkų literatūros istorija. Vilnius: Baltos lankos.

50. Mulevičiūtė Jolita 2003: Keliaujantis žmogus XIX a. II pusės Lietuvoje. Menotyra Nr.

2(31), 39-44.

51. Paulauskas Jonas 1987: Sisteminis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslas.

52. Pirmasis lietuvių kalbos žodynas. Red. Lyberis A. Vilnius: Mokslas, 1979.

53. Religijotyros žodynas. Red. Ališauskas V. Vilnius: Mintis, 1991.

54. Rėklaitis Povilas 1960: Gotiškojo Perkūno Namo Kaune kilmės klausimu. Aidai. Int.

prieiga:

http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=3019&Itemid=249

55. Satkauskytė Dalia 2008: Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje. Vilnius: LLTI.

56. Sirutavičius Vladas 1999: Tautiškumo kriterijai multietninių visuomenių statistikoje. XIX a.

vidurio Lietuvos pavyzdys. Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai. Vilnius: Žara.

57. Sirutavičius Vladas 2005: Kaip prietarai tampa prievarta: kaltinimai žydams vartojant

krikščionių kraują. Kelių atvejų Lietuvoje analizė. Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių

ir žydų santykių dinamika XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje. Sud. Sirutavičius V., Staliūnas

D. Vilnius: LII leidykla.

58. Speičytė Brigita 2000: Kraštovaizdis ir erdvinė vaizduotė XIX amžiaus vidurio Lietuvoje.

Metmenys, Nr. 79, 115-146.

59. Speičytė Brigita 2006: Vilniaus satyra kaip miestiškosios savivokos forma. Senoji Lietuvos

literatūra, 20 knyga, 203-229.

60. Stasiukaitienė Ona 2008: Technikos paveldas Lietuvoje. Vilnius: Versus Aureus.

61. Subačius Giedrius 2005: Stanislovo Moravskio lietuvių kalba: 1850-1852. Archivum

Lithuanicum 7, 155-174.

62. Subačius Paulius 1992: Tautinis atgimimas: savimonės raida ir kultūrinė mitologija.

Naujasis Židinys-Aidai Nr. 2, 53-55.

63. Subačius Paulius 1999: Lietuvių tapatybės kalvė. Vilnius: Aidai.

64. Subačius Paulius 2010: Antanas Baranauskas. Gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai.

Vilnius: Aidai.

65. Šlekys Jonas 1998: Eruditas ir poetas. Jakštas Adomas. Rinktinė. Vilnius: Vaga.

66. Urbain J.-D. 2009: Kelionės semiotika. Baltos lankos Nr. 29, 193-204.

67. Vaitekūnas S., Povilanskas R. 2011: Turizmo ir kelionių geografija. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos centras.

68. Vanagas Vytautas 1982: Pamokymų apysakos. Lietuvių didaktinė proza. Vilnius: Vaga.

69. Vedrickaitė Imelda 2010: Kelionė. Keliautojas. Literatūra., Vilnius: LLTI.

70. Vitkienė Elena 2002: Rekreacija. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė.

71. Vorgrimler Herbert 2003: Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba.

72. Zaborskaitė Vanda 1987: Maironis. Vilnius: Vaga.

66

73. Zalatorius Albertas 1996: Poeto dalia ir dainos. Vaičaitis Pranas. Raštai. Vilnius: LRS

leidykla.

74. Židonis Giedrius 2005: Religijos ir mokslo santykių atspindžiai XIX a. pabaigos lietuvių

prozoje. Soter 15(43), 249-275.

75. Židonis Giedrius 2009: Pozityvizmas ir lietuvių proza XIX a. antroji pusė. Daktaro

disertacija. Kaunas: VDU.

76. XX amžiaus literatūros teorijos. Red. Kubilius J. Vilnius: VPU leidykla, 2006.

67

8. PRIEDAI

S. Moravskio knygos „Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno“ kelionės maršrutas. Skaičių

reikšmės:

1. Merkinė

2. Nemunaitis

3. Alytus

4. Nečiuikos

5. Punia

6. Bukta

7. Jieznas

8. Kaunas

9. Ustronė

68

M. Valančiaus knygos „Palangos Juzė“ maršrutas. Skaičių reikšmės:

1. Palanga

2. Kretinga

3. Klaipėda

4. Kulūpėnai

5. Nasrėnai

6. Salantai

7. Žeimiai

8. Šateikiai

9. Bukantiškė

10. Plungė

11. Žarėnai

12. Luokė

13. Žąsūgala

14. Šaukėnai

15. Žygaičiai

16. Varputėnai

17. Kurtuvėnai

18. Užkalniai

19. Kuršėnai

20. Visdergiai

21. Šiauliai

22. Stačiūnai

23. Pasvalys

24. Daujėnai

25. Remeikiai

26. Kreipšiai

27. Skapiškis

28. Rokiškis

29. Pandėlys

30. Biržai

31. Liesiškės

32. Bajoriškės

33. Šniukščiai

34. Užuprūdžiai

35. Rokiškis

36. Žiliškės

37. Bajoriškės

38. Gimbogala

39. Aukštiškės

40. Bogušaičiai

41. Bernotai

42. Giedraičiai

43. Kvėdarna

44. Palanga

A. Baranausko poemos „Kelionė Petaburkan“ maršrutas. Skaičių reikšmės:

1. Anykščiai

2. Utena

3. Daugailiai

4. Degučiai

5. Zarasai

6. Vasiljavas

7. Rušona

8. Rėžicas

9. Ostrovas

10. Luga (čia sėdo į traukinį)

11. Sankt Peterburgas

Documents

Vytautė Šapokaitė Samulėnienė - VDU · 2020. 12. 23. · pasaulį žmogų skatina vis judėti pirmyn. Žodžiai kelionė, kelias tiek gyvenime, tiek literatūroje turi daug sampratų: