139

140

Rugsėjo 9, ketvirtadienis, 8 valanda vakaro, „Ritz“ viešbutisReikia staigiai užrašyti – Maiklas užsiėmęs su tuo vyruku iš kam­barių tarnybos, duoda arbatpinigių. Viskas klostosi tobulai sklan­džiai... iš pastato išsmukome, nė lapė nesulojo. Maiklas mano, kad mes tiesiog romantiškai vienu du atsisveikindami pavakarieniau­sime lyg tamtyč nukritusiame Grandmère išpeiktame viešbučio numeryje (ačiū Dievui, jai išsikrausčius, apartamentai buvo su­tvarkyti. Kažin, ar man užtektų smarvės savo planams įgyvendin­ti, jei visa troba tebebūtų prašvinkusi „Chanel Nr. 5“ – Grandmère paprastai ilgam paskui save palieka šitą kvapą bet kokiose patal­pose). Maiklas dar nežino, kad jam skirta tapti tuo, kuriam šįva­kar atiteks mano Brangiausia dovana.

Oooooi, jis jau grįžta! Na, bombą numesiu po vakarienės... tu­riu galvoj, sekso bombą.

The sex Bomb... Ei, ar tik nėra dainos tokiu pavadinimu?

141

Rugsėjo 9, ketvirtadienis, 10 valanda vakaro, taksi pakeliui iš „Ritz“ viešbučio į namusNegaliu patikėti, kad jis...

Viešpatie Dieve, kaip man šitai užrašyti? Negaliu apie tai net PAGALVOTI, tai kaip UŽRAŠYTI???? Iš tikrųjų net NEMATAU, ką rašau, tokia blausi čia šviesa. Įžiūriu puslapį tik tada, kai susto­jame kamšatyje po kokiu gatvės žibintu.

Kadangi Efrainas Klainšmitas – tokia taksisto pavardė, jei gali­ma tikėti jo licencijos kortele, užkišta už neperšaunamo stiklo per­tvaros, skiriančios jį nuo manęs – pasuko ne Parko gatve, kaip pra­šiau, o Penktuoju aveniu, mums NUOLAT tenka stovėti spūstyse.

Na ir gerai. Nepamanykite ko nors, iš tikrųjų GERAI. Nes tai, viliuosi, reiškia, kad spėsiu išlaistyti visas ašaras, kiek jų yra mano organizme, anksčiau, nei parsikrapštysiu į palėpę, o tai savo ruož­tu reiškia, kad galbūt pavyks išsisukti nuo mamos ir pono Dž. Didžiosios Kvotos – jos neišvengčiau įžengusi vidun lyg Kirsten Danst po anos karštos vonios scenos iš „Vėjavaikės“. Na, juk žino­te. Isteriškai raudodama, ir panašiai.

Mano ašarų upeliai varo iš proto ir Efrainą Klainšmitą. Ko gero, jam dar niekad neteko vežti be paliovos kūkčiojančios še­šiolikmetės princesės. Jis vis dirsčioja į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ir vis bando pakišti „Kleenex“ servetėlę iš dėžutės, užrioglintos ant prietaisų skydo.

Tarsi koks klyneksas galėtų man padėti!!!!!!!!!!!!!Vienintelis dalykas, kuris galbūt čia praverstų, tai bandymas

visa aiškiai įvardyti, kad nors truputį susigaudyčiau, ką šitai reiš­kia. Nes tai išties beprasmiška. Nesąmonė kažkokia. Tiesiog NE­GALI BŪTI, kad tai vyksta iš tikrųjų. NEGALI, ir tiek.

Ir vis dėlto vyksta, nors tu ką.Niekaip nepajėgiu suprasti, kaip jis galėjo man NEPASAKYTI.

Rimtas, turiu galvoj, man visada atrodė, kad mūsų santykiai – tik­ra tobulybė.

142

Na, gerai jau, gal ir ne TOBULYBĖ, jokios poros santykiai ne­gali būti išties TOBULI. Prisipažįstu: visokios kompiuterastinės gudragalvystės man atrodo siaubingai nuobodžios.

Jis tai ŽINOJO ir nekvaršino man jomis galvos. Bent jau ne per daug.

O jam, žinau, žiovulį kėlė visokie princesiški dalykėliai. Turiu galvoj, tos princesės pamokos, tipo, kam ir kada dera daryti reve­ransą, na, ir panašiai. Tad aš tokiomis šnekomis irgi stengdavausi jam neįkyrėti.

Bet, jeigu neminėsime šito, mūsų santykiai, kaip man atrodė, buvo puikūs. Mudu buvome ATVIRI vienas kitam. Tai toks ben­dravimas, kai vaikinas ir mergina vienas kitam gali viską PASISA­KYTI nieko neslėpdami.

Man net galvon nekniostelėjo, kad Maiklas šitokį dalyką slėpė nuo manęs VISĄ TĄ LAIKĄ, kol draugavome.

O dar tasai jo bandymas pasiteisinti... suprask, aš neklau­siau – juk tai gryniausias PRAMANAS. Atleiskite, bet tai tiesiog – O DIEVE, EFRAINAI KLAINŠMITAI, NE, NENORIU AŠ TAVO KLYNEKSO! – kvaila. Juk NEGALI nepasisakyti savo merginai tokio dalyko, net jei ji ir neklausia, juk ji tik MANO...

Vis dėlto turėjau žinoti. Na, iš tikrųjų, ką aš sau MANIAU????? Maiklas pernelyg patrauklus, kad nebūtų...

Gerai, gerai. Rašysiu aiškiai. Sklandžiai. Tvarkelė.Viskas klostėsi kaip iš pypkės. Ar bent jau man ATRODĖ,

kad kaip iš pypkės. Net skrandį kirbinantis vymulys, ir tas pra­ėjo. Prisipažįstu: kąsnis man strigo burnoje. Sau buvau užsisa­kiusi dvigubą porciją mėlynojo tuno su artišokų salotomis, pu­pomis ir laiškiniais svogūnais, apibarstytą tarkuotu parmezanu, o Maiklui – viščiuką su garstyčiomis, žaliųjų žirnelių, jaunų svo­gūnėlių, jaunų morkyčių su žirnių „kapučino“ padažu, be to – pieninio šokolado putėsių deserto, kurį pasidalytume abu. Šiek tiek nuogąstavau dėl tų laiškinių svogūnų, bet kuprinėje turėjau kišeninį buteliuką „Listerine“ skysčio burnai skalauti, mat siau­

143

bingai nervinausi dėl to, ką, kaip viena pati težinojau, ketinau daryti paskui.

Bet, paprasčiausiai BŪDAMA su Maiklu, taigi visai arti jo kak­lo, o kartu – ir feromonų, nusiraminau tiek, kad, kai galiausiai kibome į putėsius, pajutau: ko gero, iš tikrųjų pavyks lyg niekur nieko įgyvendinti planus.

Taigi sutelkiau visą drąsą ir prasižiojau:– Maiklai, ar tu prisimeni aną kartą, kai mano mama su ponu

Dž. išsitrenkė į Indianą, o man atiteko kambarys „Plaza“ viešbu­tyje, ir tada aš pasikviečiau paviešėti Lilę ir Tiną, ir visas kitas, bet ne tave, ir tu baisiausiai užsiutai?

– Nieko aš neužsiutau, – paprieštaravo Maiklas.– Na, gal ir taip, bet jauteisi tikrai nusivylęs, kad pasikviečiau

jas visas, o ne TAVE.– Taip, – sutiko Maiklas. – Tas tiesa.– Na tai va... dabar viena pati turiu šitokią pastogę, – pasakiau

jam. – Ir pasikviečiau tave, ne Lilę ir visas kitas.– Žinai ką? – Maiklas šyptelėjo. – Įsivaizduok sau, pastebėjau.

Bet nieko nenorėjau sakyti: o ką, jei visos panos sugužės čionai po vakarienės?

– Kodėl jos turėtų ateiti po vakarienės?– Pajuokavau. Lyg ir nujaučiau, kad niekas nebeturėtų ateiti.

Bet susidėjęs su tavim ne visada gali nuspėti, kas tavęs laukia.– A... Na, štai kas... – man buvo TAAAAAIP sunku tai pasakyti,

bet juk REIKĖJO. Maža to, aš to netgi NORĖJAU. Tai yra iš tikrų­jų, visiškai nuoširdžiai maniau, kad esu pasiruošusi daryti Tai. – Žinau: pati sakiau, kad norėčiau sulaukti savo išleistuvių šokių ir ta proga pirmąsyk pasimylėti su tavim. Bet aš iš tikrųjų daug galvojau apie tai... ir tikrai manau, kad jau esu pasiruošusi. Šįvakar.

Neatrodė, kad Maiklą mano žodžiai būtų pribloškę taip, kaip tikėjausi. Galbūt todėl, kad mes jau buvome vienu du pavakarie­niavę viešbučio kambaryje. Kai pamąstai... tokie dalykai gali pa­kišti žmogui tam tikrų minčių.

144

O tada jis kai ką pasakė, ir tai mane visiškai sukniso (tuo metu nė nujaust nenujaučiau, kad tai tik VIENAS IŠ DAUGYBĖS da­lykų, kuriuos Maiklas dar pasakys ir nuo kurių aš subyrėsiu tota­liai.

– Mija, – tarė. – Tu tvirtai apsisprendusi? Mat iki šiol buvai labai jau griežtai nusiteikusi laukti tų išleistuvių šokių, ir visai ne­noriu, kad persigalvotum tik todėl, kad aš kuriam laikui išvažiuo­ju, o tu baiminiesi, neva galiu... na, susimesti su kokia geiša, kaip pati minėjai.

!!!!!!!!!!!!!!!!!Na, mano reakciją nesunku nuspėti.– Eee... – prasižiojau. – Ką?Mat... na, sakykime tiesiai šviesiai: Maiklas per pastaruosius

metus ne kartą ir ne du aiškiai išsakė, kaip, na, geidžia – manęs. Tad vien jo ABEJONĖS dėl mano pasiūlymo pakako, kad susiū­buotų žemė po kojomis.

Ką ir kalbėti apie tokią smulkmeną, kad jis tą pat akimirksnį nebloškė manęs į lovą ir nepareiškė nebevažiuosiąs į jokias japo­nijas.

– Na taip... – ištarė jis, atrodė, kad kenčia mažne fizinį skaus­mą. – Tiesiog, na, suprask... nenorėčiau, kad tai nutiktų dėl kokių netikusių priežasčių. Na, pavyzdžiui dėl to, kad tu tikiesi, jog, jei jau nuveiksime, tai aš apsigalvosiu ir niekur nebevažiuosiu ar pa­našiai.

O ką aš? Aš taip ir likau sėdėti išsižiojusi, nes... nes tiesiog ne­galėjau patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų!!!! Turiu galvoj: na taip, jis išties nori padaryti Tai, o paskui vis tiek kažin kur išsinešdin­ti!!!!!!!!! Aišku kaip dieną: jis pamanė tą pat, ką iš pradžių pamanė ir Tina – tipo, aš siūlau švelniai ir jaukiai pasimylėti, kad jam liktų gražus prisiminimas, kurį galėtų vežtis į kitą pasaulio kraštą, kur sieks įrodyti esąs vertas manęs.

Jūs jau man atleiskite, bet – NIEKU GYVU.

145

– Ne... – numykiau; jaučiausi visiškai sutrikusi. – Visai ne todėl apsigalvojau dėl to išleistuvių vakaro. Netgi VISIŠKAI ne todėl.

– Na jau, – kaip kažin ką, Maiklas TOTALIAI manim nepa­tikėjo. – Vadinasi, jei šįvakar pasimylėsime, tu visai nepyksi, kai rytoj aš išskrisiu į Japoniją?

– Ne, – užtikrinau. Galvą guldau: šnervės išsipūtė kaip paklai­kusios nuo tokio begėdiško melo. Bet vyliausi, kad kambarys ap­šviestas ganėtinai blausiai, ir Maiklas nieko nepastebės. – Bet, na, norėjau pasakyti... turbūt turiu prisipažinti, mane šiek tiek stebina, kad tu vis tiek NORĖSI išvykti. Kai pagalvoji... na, pats supranti. Juk tai seksas. Su manim. Ir nuo šiol gautum šito nuolat.

– Mija, – pasakė Maiklas, – be paliovos tau kartoju: aš išva­žiuoju taip pat ir dėl MŪSŲ, tai viena priežasčių. Kad visokie tavo senelės raugo asmenys nustotų klausinėti: „Ir kodėl ji susidėjo su JUO? Juk ji – princesė, o jis – kažkoks atsitiktinis berniokas, tie­siog lankęs tą pačią vidurinę mokyklą.“

– Suprantu, – išlaužiau. Labai stengiausi elgtis, kaip dera su­brendusiai merginai, bet, tenka prisipažinti, jaučiausi gana verks­mingai. Ir ne tik dėl to, kad jis vis tiek išsinešdins į Japoniją, net jei mes padarysime Tai (pats pasakė). Dar ir dėl to, kad... na, kaip čia pasakius... nuojauta man kuždėjo, kad galų gale mes To ne­darysime, nebe ta nuotaika, ką čia ir pridursi; pasijutau iš tiesų nusivylusi.

Ko gero, aš šito netgi laukiau. Jei neminėsime ano šleikštulio.– Žinau tavo nuomonę, tau atrodo, kad privalai įrodyti esąs

vertas manęs ir visa kita, – svaigau toliau, pati dorai nesuvokda­ma, ką šneku, tiesiog iš paskutiniųjų mėginau gelbėti padėtį. Mat paslapčia mintijau sau: o gal, GALBŪT dar yra vilties, galbūt, jei­gu mes vis dėlto padarytume Tai, Maiklas po to dar apsigalvo­tų. Noriu pasakyti, na, juk gali būti ir taip, kad jis kaip reikiant nesuvokia, ko netenka. – Žinau ir tai, kad toji roboto chirurgo ranka – iš tiesų svarbus dalykas. Bet manau, kad MUDU – dar svarbiau. Manau, kad MŪSŲ MEILĖ – svarbiau. Ir dar manau,

146

kad, jei atiduotume vienas kitam Brangiausią savo skaistybės do­vaną, tai būtų neprilygstama mūsų meilės išraiška.

Maiklas tik pastatė akis.– Brangiausią – KĄ?Tokie jau tie vaikinai. Nieko jie NEIŠMANO. Gal nebent apie

„Halo“ ar panašaus raugo kompiuterinius žaidimus, hiperteksto žymėjimo kalbą ar robotų chirurgų rankas. Bet ką jie nutuokia apie išties svarbius dalykus? Taigi, kad ne kažin ką.

– Brangiausią dovaną, skaistybę, – pakartojau. – Manau, turė­tume ją vienas kitam įteikti. Šįvakar. Dabar pat.

Štai tada Maiklas ir pasakė tai, nuo ko aš iširau ABSOLIU­ČIAI ir TOTALIAI per visas siūles. Ta kita detalė – na, kad jis vis tiek išskristų į Japoniją, ar mes pasimylėtume, ar ne – buvo MEN­KIAUSIAS MENKNIEKIS, palyginti su tuo, ką išgirdau dabar... Maiklas pasakė štai ką:

– Mija... – dar pažvelgė į mane, lyg būčiau kokia nuokvaka. – Aš tą savo... kaip tu ten vadini? Ak taip, brangiausia dovana. Taigi aš ją atidavęs jau seniai.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!Iš pat pradžių aš pamaniau, kad kažko nesupratau. Mat jis

pasakė JUOKDAMASIS, lyg tai būtų vieni niekai. Juk visiškai ne­įmanoma, kad kas nors JUOKTŲSI sakydamas, jog jau yra kam nors įteikęs savo Brangiausią dovaną. Tiesiog neįmanoma, jeigu kalbėtų apie tai RIMTAI. Aš tik sėdėjau apspangusi ir žilpinau į jį, todėl Maiklas tuoj pat nustojo juoktis ir subruzdo:

– Palauk, palauk. Kas yra? Kodėl taip žiūri į mane?Nuo tų jo žodžių pajutau, kaip mane ima stingdyti kraupus

šaltis.

147

– Maiklai, – išspaudžiau. Atrodė, lyg kas kambaryje būtų įjun­gęs oro kondicionierių – temperatūra staiga krito gerus dešimt laipsnių. – Ar tau tai būtų nebe pirmas kartas?

Ir jis atsakė:– Aišku, ne. Juk pati žinai.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!O aš į tai, savaime suprantama, atsakiau:– NE, AŠ ŠITO NEŽINOJAU!Ir dar:– APIE KĄ TU KALBI?Dabar jau ir Maiklas, regis, kaip reikiant sunerimo. Tikriausiai

dėl to, kad aš plyšojau visa gerkle. Bet man tai nerūpėjo. Nes...

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!– Na... – tarė jis, – ko gero, mudu, regis, niekad NESIKALBĖ­

JOME apie tai, bet nė nepagalvojau, kad tai kažkas tokio. Didelio čia daikto...

– TU JAU SU KAŽKUO DULKINAISI IR MANAI SAU, KAD DIDELIO ČIA DAIKTO??? TOKS MENKNIEKIS, KAD NEVER­TA NĖ PASISAKYTI SAVO PANELEI????

Na, be bajerio, suprantu, kaip nevykėliškai skamba, bet aš jau mažne plūdau ašaromis. Nes... jo Brangiausia dovana! Jis jau ati­davė ją kitai! Ir dar mano – didelio čia daikto, ne taip svarbu, kad vertėtų pasisakyti man!

– Tai atsitiko anksčiau, nei mes pradėjome draugauti, – tarė Maiklas. Dabar jis atrodė rimtai supanikavęs. Bet man buvo dzin. – Nė nepamaniau... Noriu pasakyti, tai buvo taip seniai...

– KAS? – niekaip neįstengiau liautis rėkusi. Norėjau liautis. Su­vokiau, kad elgiuosi kaip liurbė. Galvą guldau: Tina tiek nesiardė, kai Borisas mažne ašarodamas prisipažino, kad Lilė lietė jo Tą.

O štai aš visiškai nuoširdžiai neįstengiau tvardytis.– SU KUO?

148

– Nori sužinoti, su kuo buvau sugulęs? – Maiklas vis dar tankiai mirksėjo. – Kažin, ar verta tau sakyti. Dar sumanysi ją užmušti ar ką kita iškrėsti. Dievaži, tavo akys taip ir virsta iš akiduobių.

– KAS JI TOKIA?????– Dievulėliau... Džudita – na, patenkinta? – Maiklas jau nebe­

atrodė išsigandęs. Tiktai suirzęs. – Kas tau darosi? Juk tai nieko nereiškė, mes tik šiaip, pakvailiojome. Tai nutiko anksčiau, nei sužinojau, kad išvis tau patinku, tai ko dabar strykčioji?

– Džudita? – Mano smegenyse viena į kitą daužėsi tokia gau­sybė minčių, kad, rodės, galvoje kažkas surengė galingas sprog­dinimų varžybas. – Džudita GERŠNER???? TU TRATINAI DŽUDITĄ GERŠNER???? JUK PATS SAKEI, KAD JUDU – TIK DRAUGAI!!!!!!!!!!!

– Mes ir buvome tik draugai! – Maiklas pašoko ant kojų. Aš irgi. Stovėjome vienas priešais kitą ir skersai kambarį kaukėme vienas ant kito. Bent jau aš tikrai staugiau. Maiklas kalbėjo, ir tiek. – Draugai, kurie retsykiais pakvailioja.

– Tu man tvirtinai, kad nesusitikinėji su ja! Sakei, kad ji turi vaikiną!

– Ir nesusitikinėjau, – jis laikėsi savo. – Ir ji tikrai turėjo vai­kiną! Bet...

– Bet – KAS?– Bet, – jis gūžtelėjo pečiais. – Na, nežinau. Tiesiog pakvailio­

jome. JUK AŠ TAU SAKIAU.– O, TIKRAI? – negalėjau patikėti savo ausimis. Negalėjau

patikėti, kad Maiklas ir Džudita Geršner darė... darė... Turiu galvoj, aš juk BENDRAVAU su Džudita Geršner. Na, gal ir ne­galima tvirtinti, kad mes SLANKIOJOME kartu. Bet, šiaip ar taip, – KALBĖJOMĖS.

Ir visą tą laiką aš nė nenutuokiau, kad JI artimai pažįsta mano vaikino kūną. Tai JAI atiteko jo Brangiausia dovana. Ne man. AŠ NIEKADA JOS NEBEGAUSIU.

149

Mat tokia jau ši dovana: kartą atidavei – nebegali atsiimti ir įteikti kam nors kitam, kas tau patinka labiau ar netgi ką pami­lai. Ne. Gryna teisybė parašyta Tinos knygoje. Dovanos tiesiog NEBĖRA.

NEBĖRA.– Ar DŽUDITAI irgi taip atrodė? – išgirdau savo pačios riks­

mą. – Ar DŽUDITA irgi manė, kad judu tik kvailiojate? O gal ji buvo tave įsimylėjusi? Ar ji žinojo, kad atiduoda tau savo Brangiau­sią dovaną vien tam, kad tu apsisukęs imtum susitikinėti su manim?

– Visų pirma, – tarė Maiklas, – jeigu tu nesiliausi be paliovos kartoti brangiausia dovana, aš tuojau mesiu šliauką. Ir, visų an­tra, kaip jau sakiau, mes tiesiog pakvailiojome. Džudita niekada manęs nemylėjo, o aš nemylėjau jos. Po šimts, aš netgi nebuvau jai pirmas!

Pajutau, kad blykštu.– VIEŠPATIE DIEVE. O apsaugos priemonėmis pasirūpinote?

O JEI JI KUO NORS TAVE APDOVANOJO?– Niekuo aš neužsikrėčiau! Ir, žinoma, naudojausi apsaugos

priemonėmis! Didelio daikto, pamanykit. Nesuprantu, ko taip pu­toji. Gal, sakysi, aš tave apgaudinėjau? Juk tai atsitiko netgi anks­čiau, nei pradėjai siuntinėti man tuos anoniminius meilės laiškus. Nė nenuraukiau, kad tau patinku. Jei būčiau žinojęs...

– Jei būtum žinojęs – KĄ? – paklausiau aš. – Ir tada nebūtum atidavęs savo Brangiausios dovanos Džuditai?

– Prašiau, kad taip nebevadintum. Bet – taip, iš esmės taip.– Vadinasi, tai AŠ kalta? – suspiegiau. – Aš kalta dėl to, kad tu

praradai nekaltybę su kita, mat aš buvau DROVI????– Aš taip nesakau.– Žinai ką? Pats galėjai pasakyti man, kad tau patinku, užuot

tratinęs DŽUDITĄ GERŠNER!– Kurių galų anuomet turėjau tau ką nors sakyti? – griežtai

paklausė Maiklas. – Jei gerai prisimenu, tu tada vaikščiojai už ran­kučių susikibusi su Keniu Šovalteriu.

150

Aš tiktai žioptelėjau:– BET JIS MAN NETGI NEPATIKO!– O iš kur aš galėjau žinoti? Štai tvirtini, kad tau visiškai ne­

patiko ir Džošas Richteris, bet, dievaži, elgeisi taip, lyg dar ir kaip patiktų.

Dabar jau visai rimtai aiktelėjau. DŽOŠAS RICHTERIS? Jam užtenka įžūlumo priminti DŽOŠĄ RICHTERĮ? SVIESTI JO VARDĄ MAN Į VEIDĄ?

– Su Keniu tu išties tryneisi ilgai ir nuobodžiai, – tęsė Maik­las. – Turiu galvoj, praleidai tikrai daug laiko su vaikinu, kuris, pasak tavęs, tau netgi nepatiko. Ir galai nematė, man dzin, svar­biausia, kad bent į pabaigą tau atsivėrė akys. Tik jau dabar neširsk ant manęs dėl to, kad, kol pati nėmaž nesiskubinai net pačiai sau prisipažinti, jog tau patinku, aš nesėdėjau rankas sudėjęs ir nelau­kiau, kol pagaliau susivoksi.

– Užtat tu tikiesi, kad aš sėdėsiu rankas sudėjusi ir lauksiu, kol bastysies po Japoniją ieškodamas savęs? – užkaukiau aš.

Tai išgirdęs Maiklas totaliai suglumo.– Juk tai visiškai nesusiję su mano kelione į Japoniją! Net ne­

suprantu, apie ką tu kalbi!– KLARNETININKĖS! – išgirdau savo pačios riksmą. Neke­

tinau šitaip stūgauti. Visai NENORĖJAU. Mano lūpos ir vėl bėrė žodžius – be smegenų žinios ir palaiminimo. – Tu išleki sau į Ja­poniją ir tikiesi, kad aš kiekvieną mielą šeštadienį sėdėsiu užsida­riusi viena, kol grįši. O jeigu aš NENORIU tūnoti viena ir laukti ištisus metus? Ar kada nors pagalvojai apie TAI?

– Mija, – Maiklas staiga visai nurimo, prašneko tykiai. – Ką tu sakai?

– Sakau, kad man – tik šešiolika! – taip ir pratrūkau, tiesiog nespėjau prikąsti liežuvio. – O tu išvažiuoji visiems metams! AR DAR ILGIAU. Žinok, iš tikrųjų nesąžininga tikėtis, kad aš švink­siu namuose kaip kokia suknista vienuolė, kol tu smagiai leisi sau dieneles su kokia nors japone KLARNETININKE!

151

– Mija, – Maiklas lingavo galvą, – kokios dar klarnetininkės? Nieko nesupratau, nenutuokiu, apie ką tu čia. O jei manai, kad aš tikiuosi, jog tu švinksi namuose kaip kokia suknista vienuolė... juk aš tavęs šito neprašiau. Tiesą sakant, nemaniau, kad tu pati NORĖSI susitikinėti su kuo nors kitu, kol būsiu išvykęs – aš pats tai jau tikrai neketinu ieškoti ten kokių nors kitų – bet, jeigu tu šito nori, ko gero, išties būtų nesąžininga, jeigu pradėčiau reikšti tau dėl to kokias nors pretenzijas. Tik tiek, kad man atrodė... – Kad ir ką ketino sakyti, regis, persigalvojo ties puse žodžio. Tik palingavo galvą. – Nesvarbu. Klausyk, jeigu tu šito nori...

Tik štai bėda: šito aš visai NENORIU!!!!! Šito aš noriu UŽVIS MAŽIAUSIAI.

Vis dėlto jau nebeatrodė, kad man lemta gauti bent KĄ NORS iš to, ko norėčiau. NORĖJAU aš štai ko: kad mudu su Maiklu šįva­kar įteiktume vienas kitam savo Brangiausią dovaną – atsiprašau, pasimylėtume – o tada jis pareikštų apsigalvojęs ir nebeskrendąs į jokią Japoniją.

O štai ima ir paaiškėja, kad jis jau NEBETURI Brangiausios dovanos, tad nebegali jos įteikti, be to, nė neketina pasilikti Ame­rikoje, nesvarbu, duosiu aš jam, ar ne.

AŠ PAMYNIAU VISUS SAVO FEMINISTINIUS PRINCI­PUS PASISIŪLYDAMA JAM DABAR PAT, UŽUOT PRIMYG­TINAI, KAIP VISADA, REIKALAVUSI LAUKTI IŠLEISTU­VIŲ NAKTIES, O JIS ATSAKĖ IŠ ESMĖS ŠTAI KĄ: „AČIŪ, NEREIKIA.“

Na, gal ir ne visai taip, bet maždaug.Negi jis tikrai mano, kad už tai aš taip paprastai imsiu ir AT­

LEISIU?Reikia manyti, kaip tik dėl šios priežasties tiktai pažvelgiau į jį

ir pareiškiau:– Taip, Maiklai. Aš noriu KAIP TIK šito. Mat tiesa tokia: jei tu

per visą mūsų draugystės laikotarpį slėpei nuo manęs šitokį da­

152

lyką, man kyla klausimas, ko toji draugystė išvis verta. Juk šitaip NESĄŽININGA...

– O KĄ, AR KLAUSEI? – DABAR jau jis užriko. – Man ir į galvą nešovė, kad tau tai svarbu! Ir iš kokios subinės ištraukei tuos paistalus apie brangiausias dovanas?

Tačiau buvo jau per vėlu. Gerokai per vėlu.– O tai, kad tu šitaip veržiesi išdumti į KITĄ ŠALĮ, – variau

toliau, – net labai aiškiai liudija, jog ta mūsų draugystė tau niekad kažin ko ir nereiškė.

– Mija, – Maiklas jau nebelingavo galvos – tik krestelėjo. Ir nebešaukė. – Nereikia. Nedaryk taip.

Kažin ką aš turėjau daryti? KĄ???Kilstelėjau rankas, atsisegiau grandinėlę su pakabuku­snaige.

Tą pačią, kurią Maiklas padovanojo man penkioliktojo gimtadie­nio proga. Ir ištiesiau jam taip pat, kaip Arvena savąjį vėrinį – Va­karę Žvaigždę – Aragornui: Arvenai tai reiškė atsisveikinimo do­vaną, kad Aragornas visąlaik ją prisimintų, kol stengsis atsikovoti sostą ir pelnyti jos tėvo palankumą.

Bet aš vėrinį Maiklui ne dovanojau, o grąžinau, ir ne todėl, kad saugodamas jį prisimintų mane.

O todėl, kad nebenorėjau jo segėti.Mat toji snaigė staiga tapo priminimu, kas DAR anuomet buvo

šokiuose – Džudita Geršner.Na taip, pripažįstu, ten ji buvo su kitu vaikinu. Ko gero, mer­

gužėlė juos iš tikrųjų keičia kaip kojines. Bet vis tiek.Juk Aragornui su Arvena viskas buvo iš esmės kitaip. Aragor­

nas juk nedarė To su kokia nors pana, gebančia klonuoti vaisines muses. O vėliau neprimelavo apie tai.

Na, gerai jau, neprimelavo. Nutylėjo. Bet vis tiek.Jis MAN APIE TAI NEPASISAKĖ. Tai ką DAR yra nutylė­

jęs???? KAIP GALIU PASITIKĖTI JUO DABAR, KAI IŠSKREN­DA Į JAPONIJĄ?????

153

– Mija, – tarė Maiklas visiškai pasikeitusiu balsu. Tiktai ne to­kiu kaip Aragornas – tas kalbėjo lyg prismaugtas. Atrodė, Maiklas vos laikosi man nesmogęs. Žinojau, kad niekada to nepadarys. Ir vis dėlto. Supykęs buvo kaip reikiant. – Nereikia. Nedaryk šito.

– Sudie, Maiklai, – sukūkčiojau aš. O KAS DAR BELIKO SAKYTI?

Numečiau grandinėlę ant grindų – nes Maiklas jos taip ir ne­paėmė – ir moviau lauk, kol pačios galutinai neužsmaugė ašaros.

Na štai, Efrainas Klainšmitas sustojo prie mano namų ir prašo septyniolikos dolerių. Duosiu dvidešimtinę ir neimsiu grąžos – tegul bus jam arbatpinigių. Tiek jis tikrai nusipelnė, bent jau už visas „Kleenex“ servetėles. Galiausiai aš net ėmiau jomis naudo­tis, nes ašarų čiaupo taip ir nepavyko užsukti. Nėra ko net svaig­ti, kad pavyks nuslėpti, kas atsitiko, nuo mamos. Jei ji dar nebus atsigulusi, kai įeisiu vidun. Jeigu šitaip žmogus jautiesi pasiekęs savirealizaciją, galiu pasakyti tik viena: kol nebuvau jos pasiekusi, buvau kur kas laimingesnė.

154

Rugsėjo 9, ketvirtadienis, 11 valanda vakaro, palėpėMamą radau pakilusią, nes Larsas, neradęs manęs pas Maiklą, iškart jai paskambino. Jiedu kaip tik kalbėjosi, kai įžengiau pro duris.

Dabar aš jau lovoje – tysau su šlapiu rankšluosčiu ant galvos. Tik todėl, kad, vos mama baigė pokalbį su Larsu ir paklausė, kur basčiausi, man teko strimgalviais pulti į tualetą – ten akimoju atsikračiau mėlynojo tuno su visomis artišokų salotomis, pupe­lėmis, laiškiniais svogūnais ir tarkuotu parmezanu. Ką ir kalbėti apie šokoladinius putėsius.

Priverčiau ją pažadėti, kad tikrai neskambins į daktaro Fungo priimamąjį. Pati gerai žinau, kokia negalia mane užpuolė – sušlu­bavo širdis.

Bet galvą guldau: tokių vaistų, kurie padėtų nuo šitos ligos, ne­išrašys nė daktaras Fungas.