TEISĖS INSTITUTAS

Gynėjų 6, Lt-2600 VilniusTel. /faks. 49 75 91, el. p. teises.institutas@is.lt

Darbas atliktas finansavus ATVIROS LIETUVOS FONDUI

pagal fondo ir Teisės instituto2000 12 08 sutartį

Darbo autoriai – tarpžinybinės darbo grupės, sudarytos prie Teisės instituto, nariai:

Gintautas Sakalauskas (vadovas; Teisės institutas, VU TF Baudžiamosios teisės katedros asistentas)Vaidas Kalpokas (Teisės institutas), Sonata Mališauskaitė (Teisės institutas), Petras Ragauskas (Teisės institutas, LTU TF Teisės filosofijos katedros doktorantas), Jonas Stašinskas (Kalinių globos draugija), Arūnas Šerkšnas (Kalėjimų departamentas prie TM), Ramunė Tamašauskaitė (Kanados-Lietuvos-Švedijos projektas), Violeta Toleikienė (Socialinių darbuotojų rengimo centras), Dmitrij Usik (Kalėjimų departamento mokymo centras), Virginija Vinogradnaitė (Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija)

Konsultantas – Antanas Dapšys,Teisės instituto direktorius

Vilnius 2002

PROBACIJOS MODELIO SUKŪRIMAS LIETUVOJEI DALIS. SITUACIJOS ANALIZĖ

MOKSLO TAIKOMASIS TYRIMAS

Turinys

ĮVADAS....................................................................................................................................................................4

I. PROBACIJOS SĄVOKA.................................................................................................................................10

II. UŽSIENIO PATIRTIES ANALIZĖ..............................................................................................................21

II.1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINIAI DOKUMENTAI, SUSIJĘ SU PROBACIJA IR KITOMIS ALTERNATYVOMIS LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMEI...............................................................................................................................21II.2. PAGRINDINĖS TOKIJO TAISYKLIŲ IR EUROPOS TAISYKLIŲ NUOSTATOS.....................................................24

II.2.1. Bendrosios nuostatos..........................................................................................................................24II.2.2. Alternatyvių priemonių skyrimo pagrindai.........................................................................................24II.2.3. Alternatyvių priemonių vykdymas.......................................................................................................26II.2.4. Teisės pažeidėjų bylos.........................................................................................................................28II.2.5. Alternatyvių priemonių pakeitimas ir atšaukimas..............................................................................28II.2.6. Personalas..........................................................................................................................................29II.2.7. Visuomenės dalyvavimas....................................................................................................................30II.2.8. Alternatyvių priemonių vertinimas bei tyrimai...................................................................................31

II.3. BENDRA PROBACIJOS TAIKYMO UŽSIENIO VALSTYBĖSE ANALIZĖ..............................................................32II.3.1 Probacijos formos..............................................................................................................................................32II.3.2. Probaciją vykdančios organizacijos..................................................................................................................43

II.4. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO.............................................................................................54II.4.1. Savanoriai ir profesionalūs darbuotojai probacijos sistemoje...........................................................55II.4.2. Valstybės nuostatos ir struktūros, skirtos valstybines užduotis vykdančioms nevyriausybinėms ir privačioms organizacijoms............................................................................................................................57II.4.3. Privačios probacijos tarnybų sistemos...............................................................................................58

II.5. ATSKIRŲ UŽSIENIO VALSTYBIŲ PATIRTIES ANALIZĖ...................................................................................61II.5.1. Kanada................................................................................................................................................61

II.5.1.1. Įvadas.............................................................................................................................................................61II.5.1.2. Probacijos sistemos raida...............................................................................................................................62II.5.1.3. Probacijos skyrimas ir tikslai.........................................................................................................................62II.5.1.4. Kam skiriama probacija?...............................................................................................................................62II.5.1.5. Probacijos pažeidimai....................................................................................................................................62II.5.1.6. Organizavimas ir struktūra, darbuotojų funkcijos.........................................................................................62II.5.1.7. Savanoriai ir nevyriausybinės organizacijos.................................................................................................62II.5.1.8. Lygtinis paleidimas /Parolis/.........................................................................................................................62

II.5.1.8.1. Raida ir įstatyminė bazė........................................................................................................................62II.5.1.8.2. Lygtinio paleidimo skyrimas ir tikslai..................................................................................................62II.5.1.8.3. Kam skiriamas lygtinis paleidimas?......................................................................................................62II.5.1.8.4. Lygtinio paleidimo taisyklių pažeidimai...............................................................................................62II.5.1.8.5. Organizavimas ir struktūra, darbuotojų funkcijos.................................................................................62II.5.1.8.6. Savanoriai ir visuomeninės organizacijos.............................................................................................62

II.5.1.9. Išvados...........................................................................................................................................................62II.5.2. Švedija.................................................................................................................................................62

II.5.2.1. Įstatyminė bazė ir misija................................................................................................................................62II.5.2.2. Tikslai, uždaviniai ir darbo metodai..............................................................................................................62II.5.2.3. Nusikalstamumo prevencija..........................................................................................................................62II.5.2.4. Probacijos tarnybų organizavimas.................................................................................................................62II.5.2.5. Dabartinis Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnybos organizavimas.............................................................62II.5.2.6. Organizacinė schema.....................................................................................................................................62II.5.2.7. Probacija įvairiuose baudžiamosios justicijos proceso etapuose...................................................................62

II.5.2.7.1. Bendra apžvalga....................................................................................................................................62II.5.2.7.2. Ikiteisminis etapas.................................................................................................................................62II.5.2.7.3. Teisminis etapas....................................................................................................................................62II.5.2.7.4. Poteisminis etapas.................................................................................................................................62II.5.2.7.5. Finansai ir atsiskaitymas.......................................................................................................................62II.5.2.7.6. Registracijos sistemos...........................................................................................................................62II.5.2.7.7. Vertinimo procedūros............................................................................................................................62II.5.2.7.8. Klientų nuomonės.................................................................................................................................62II.5.2.7.9. Visuomenės parama..............................................................................................................................62II.5.2.7.10. Probacijos klientų teisės......................................................................................................................62

2

II.5.2.7.11. Naujovės..............................................................................................................................................62

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ.......................................................................................................62

III.1. ASMENYS PADARĘ NUSIKALTIMUS LIETUVOS RESPUBLIKOJE 1996-2001 M. SOCIALINĖ-DEMOGRAFINĖ CHARAKTERISTIKA..............................................................................................................................................62III.2. PAGRINDINIAI LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS SANTYKIUS, KYLANČIUS DĖL ALTERNATYVIŲ PRIEMONIŲ TAIKYMO.........................................................................................................62III.3. PROBACIJOS SISTEMOS ELEMENTŲ FUNKCIJAS LIETUVOJE VYKDANČIŲ INSTITUCIJŲ VEIKLOS ANALIZĖ..62

III.3.1. Pataisos inspekcijos – probacijos sistemos institucinė užuomazga................................................................62III.3.2. Pataisos inspekcijos funkcijos ir jų įgyvendinimas.........................................................................................62III.3.3. Pataisos inspekcijų darbo krūvis.....................................................................................................................62

III.4. SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ PROBACIJOS SISTEMAI RENGIMO ANALIZĖ.......................................................62III.4.1. Socialinių darbuotojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema.....................................................................62III.4.2. Pataisos sistemos darbuotojų rengimas ir kvalifikacijos kėlimas...................................................................62II.4.3. Pataisos inspektorių požiūris į savo darbą ir nuteistuosius (sociologinės apklausos duomenys).....................62

III. 5. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLA PROBACIJOS SISTEMOJE LIETUVOJE......................................62III.5.1. Nevyriausybinių organizacijų veikla Lietuvoje..............................................................................................62III. 5.2. Atskirų visuomeninių organizacijų, dirbančių su kaliniais, charakteristika ir veiklos analizė......................62III.5.3. Nuteistųjų savitarpio pagalbos organizacijos..................................................................................................62III.5.4. Nevyriausybinių organizacijų veiklos Lietuvoje sunkumai bei trūkumai.......................................................62

TYRIMO SANTRAUKA IR IŠVADOS.............................................................................................................62

BIBLIOGRAFIJA.................................................................................................................................................62

PRIEDAS: ANKETA PATAISOS INSPEKCIJŲ DARBUOTOJAMS...........................................................62

3

Įvadas

Lietuvoje vyksta intensyvi baudžiamojo teisingumo vykdymo sistemos reforma. Ši

reforma vykdoma įvairiais lygiais: formuojama nauja teisinė bazė (priimtas nauji

Baudžiamasis ir Baudžiamojo proceso kodeksai, Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas naujo

Bausmių vykdymo kodekso projektas, rengiami su šių kodeksų įgyvendinimu susiję teisės

aktai ir pan.), vykdoma intensyvi organizacinė institucijų reforma (bausmių vykdymo funkciją

iš Vidaus reikalų ministerijos perėmė Teisingumo ministerija, įkurtas Kalėjimų departamento

Mokymo centras ir pan.). Lygiagrečiai šioms reformoms analizuojamos Lietuvos

baudžiamosios sistemos problemos, svarstoma dėl Lietuvos baudžiamosios politikos krypčių,

akcentuojant didėjančio kalinių skaičiaus bei nuteistųjų asmenų resocializacijos problemas.

Vienas iš esminių baudžiamosios politikos pasikeitimų bruožų, visų pirma, būtų pasikeitęs

požiūris į nuteistąjį asmenį – pripažįstant, kad be individualių nusikalstamumo priežasčių,

nusikalstamumą įtakoja ir socialinės, ekonominės aplinkybės ir kad nuteistąjį asmenį reikia ne

tik bausti, bet ir suteikti jam būtiną socialinę pagalbą. Tai – ne tik subalansuotos ir

humaniškos baudžiamosios politikos išraiška, bet ir visos visuomenės saugumo poreikio

patenkinimo siekis, nes socialinė integracija mažina recidyvą.

Vienas iš šio požiūrio pasikeitimų, atsispindinčių naujajame Lietuvos Respublikos

baudžiamajame kodekse (2000 m.), yra baudžiamosios politikos orientavimas į platesnį

bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, taikymą. Pirminės šio pasikeitimo užuomazgos yra

LR Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarime Nr. VIII-810, kuriuo buvo nutarta pritarti Teisinės

sistemos reformos metmenų naujai redakcijai. Teisinės sistemos reformos metmenų IV dalyje

akcentuojama būtinybė plačiau taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, plėsti lygtinio

paleidimo iš laisvės atėmimo vietų prieš terminą taikymo ribas. Taip pat VI dalyje nustatant

nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos pagrindines kryptis numatoma, kad prioritetai bus

teikiami teistų asmenų reabilitacijai, resocializacijai bei adaptacijai, jų užimtumo problemoms

spręsti.

Šioms baudžiamosios politikos nuostatoms realizuoti Vyriausybė yra patvirtinusi

keletą teisės aktų, programų, kurių nuostatomis akcentuojamos nuteistų asmenų socialinės

problemos, numatomos priemonės joms spręsti. Paminėtinas 1999 m. spalio 25 d. priimtas

nutarimas Nr. 1179, kuriuo Vyriausybė patvirtino 2001-2004 m. programą dėl nuteistų ir

grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės

reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos.

4

Vyriausybės programoje yra numatytas probacijos sistemos, kaip vienos iš

svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios politikos įgyvendinimo priemonių, sukūrimas ir

įgyvendinimas.

Konkrečiai probacijos sistemos kūrimo srityje daug buvo pasiekta įgyvendinant

Kanados–Švedijos–Lietuvos pataisos projektą, kurio metu surinkta medžiaga ir patirtis dalinai

atsispindi ir šiame tyrime.

Prieš pradedant kurti probacijos sistemą, būtina suformuluoti probacijos koncepciją,

detalizuoti probacijos sistemos dalis, numatyti būtinas prielaidas probacijos įgyvendinimui.

Gerai veikiančios sistemos pagrindas yra pirminė išsami teorinė tokių sistemų pavyzdžių bei

konkrečios kuriamos sistemos analizė. Taigi pagrindinis šio tyrimo tikslas – atlikti situacijos

analizę probacijos modelio sukūrimui Lietuvoje. Šiuo projektu buvo siekiama labiau

atsižvelgti į nuteistųjų asmenų prigimtines teises bei laisves, tuo pačiu vykdyti Lietuvos

valstybės prisiimtus tarptautinius teisinius įsipareigojimus. Tarptautiniai teisiniai aktai,

reglamentuodami pagrindines žmogaus teises ir laisves bei garantuodami jų apsaugą, numato,

kad žmogaus teises valstybė gali suvaržyti tik kai tai būtina užtikrinti valstybės gerovės

interesus, tarp jų, ir kai tai būtina, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams.

Todėl, kai šis tikslas gali būti pasiektas taikant priemones, kurios mažiau riboja ir suvaržo

nuteistojo asmens teises bei laisves, tai valstybė privalo taikyti šias priemones.

Kita Lietuvos problema – tai didelis kalinių skaičius bei gresiantis laisvės atėmimo

įstaigų perpildymas. 2002 m. pradžioje Lietuvoje laisvės atėmimo įstaigose buvo įkalinta apie

11.000 asmenų. 2002 metų vasario mėnesį pagal naujai nustatytas gyvenamojo ploto normas

Lietuvos įkalinimo įstaigose buvo 10 256 vietos1. Atsižvelgiant į tai, kad 2000 m. kalinių

skaičius gerokai buvo sumažintas po amnestijos (t.y. sumažėjimas nebuvo natūralus), per

keletą metų kalinių skaičius vėl gali pasiekti 2000 m. pradžios lygį (beveik 15.000 kalinių).

Iki 2000 m. amnestijos pagal kalinių skaičių Lietuva buvo viena iš “pirmaujančių” valstybių

Europoje, net ir po amnestijos 100.000 gyventojų Lietuvoje tenka apie 260 įkalintųjų. Su

probacijos projektu susijusi išsami statistinė analizė pateikiama žemiau.

Be to, kaip rodo tyrimas, probacijos taikymas būtų ne tik humaniškesnis, socialinės

integracijos prasme efektyvesnis, bet ir ekonomiškesnis.

Probacija plačiąja prasme akademinėje literatūroje, nagrinėjančioje lyginamuosius

bausmių sistemos ir taikymo aspektus, yra suprantama kaip baudžiamosios atsakomybės turinį

sudarančios priemonės, kurios suteikia galimybę neizoliuoti nuteistųjų asmenų, bet palikti

juos visuomenėje, ir kurių realizavimas pagrįstas socialinių-pedagoginių priemonių taikymu. 1 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos duomenys.

5

Tačiau dažniausiai probacijos sąvoka plačiąją prasme yra apibrėžiamas baudžiamosios teisės

institutas, kai atidedant bausmės vykdymą ar skyrimą asmuo yra paliekamas visuomenėje ar

lygtinai paleidžiamas iš laisvės atėmimo vietų. Pagrindinis probacijos bruožas išreiškiamas

pačiu probacijos terminu: probation – probacinis, bandomasis laikotarpis. Asmeniui,

patekusiam į baudžiamosios justicijos sistemą, suteikiamas bandomasis laikotarpis, kurio

metu jis yra prižiūrimas, tikrinama ar jis gali laikytis visuomenei priimtų elgesio taisyklių, jei

jam bus teikiama būtina socialinė pagalba.

Akivaizdu, jog konkrečioje valstybėje taikoma probacijos forma labai priklauso nuo

susiklosčiusių atitinkamoje valstybėje (bendruomenėje) teisinių, socialinių, kultūrinių

tradicijų. Tai liudija daugybė atvejų, kai vienos valstybės bandė remtis kitų valstybių

sėkminga patirtimi bandydamos įgyvendinti kitose valstybėse taikomą probacijos modelį.

Tačiau dažnai probacijos modelis, nepaisant visų pastangų ir įdedamų materialinių lėšų, vis

dėl to, neprigydavo tol, kol jis nebūdavo pritaikomas prie konkrečios valstybės kultūrinių ir

socialinių aplinkybių. Pavyzdžiui, probacijos modelis, paremtas savanorių darbu arba

bendruomenės įtaka nuteistajam, puikiai funkcionuodamas tokiose valstybėse kaip Japonija,

sunkiai gali būti pritaikomas tokiose valstybėse, kuriose nėra tokio stipraus

bendruomeniškumo jausmo. Todėl šiame darbe be tarptautinių teisės aktų ir užsienio

valstybės patirties analizės (nurodant, kokios yra taikomos probacijos formos, kokios

organizacijos vykdo probaciją bei su probacija susijusi jų veikla), kartu pateikiama ir

susiklosčiusios padėties Lietuvoje analizė: pateikiama šiuo metu Lietuvoje taikomų probacijos

užuomazgų formų, jas vykdančių organizacijų veiklos analizė, nagrinėjamos susidariusios

probacijos taikymo sąlygos – pateikiami nuteistųjų asmenų statistiniai duomenys, socialinė-

demografinė charakteristika, taip pat analizuojama laisvės atėmimo bausmės taikymo

sumažinimo iki minimumo galimybė.

Analizuojant probacijos institutą tarptautiniu mastu, pažymėtina, kad nors probacijos

institutas egzistuoja daugelyje valstybių2, įvairiose valstybėse yra taikomos įvairiausios

probacijos formos: kai kuriose valstybėse probacija taikoma kaip savarankiška bausmė, kitose

– probacija taikoma atidėjus bausmės vykdymą, o kai kuriose atidėjus bausmės skyrimą ir

pan. Ypač skiriasi probacijos metu nuteistajam asmeniui vykdoma priežiūra, kurios turinį

sudaro kontrolė ir pagalbos nuteistajam teikimas. Šie skirtumai sąlygoti kiekvienos valstybės

kultūrinių, socialinių, ekonominių, politinių sąlygų bei egzistuojančios baudžiamosios

2 Nors probacijos institutas yra taikomas beveik visose bendrosios teisinės sistemos valstybėse, Šiaurės ir Vakarų Europos ir Azijos valstybėse, pradedamas taikyti Afrikos, Centrinės ir Rytų Europos valstybėse, tačiau vis dėl to jis nėra taikomas Lotynų Amerikos valstybėse bei daugelyje Arabų pasaulio valstybėse (Jon. F. Klaus. Handbook on Probation service. Rome/London. 1998. P. 4).

6

justicijos sistemos modelio, baudžiamosios politikos nuostatų. Kaip pavyzdį galima paminėti

dvi kaimynines daugeliu požiūriu gana panašias valstybes: Švediją ir Suomiją3. Jų

baudžiamosios politikos vienas iš pagrindinių skirtumų yra tai, kad Suomijoje, skirtingai nuo

Švedijos, yra akcentuojamas bendrosios prevencijos vykdymas, todėl, kaip pažymi Matti

Joutsen, nagrinėdamas Suomijos baudžiamosios justicijos sistemą, “…individuali prevencija

nėra pirminis bausmės tikslas, o priverstinė teisės pažeidėjų reabilitacija yra laikoma

nepagrįsta4…” Todėl, nors Suomijoje yra taikomi viešieji darbai, taip pat gali būti paskirta

sąlyginė laisvės atėmimo bausmė, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo metu nėra vykdoma

priežiūra ir nuteistajam neteikiama socialinė pagalba5. Tuo tarpu visiškai priešinga situacija

yra Švedijoje, kur taikoma daug su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių ir baudžiamojo

poveikio priemonių. Todėl būtina atlikti išsamią situacijos Lietuvoje analizę, kad kuriamas

probacijos modelis atitiktų egzistuojančias sąlygas Lietuvoje, tuo garantuojant būtinas

efektyvaus taikymo prielaidas. Probacijos taikymo efektyvumo priklausomybė nuo

egzistuojančių visuomenėje socialinių, ekonominių ir teisinių sąlygų buvo akcentuota ir

Kanados–Švedijos–Lietuvos pataisos projekte.

“Probacijos sistemos modelio sukūrimas Lietuvai” projektas vykdomas trimis etapais.

I etape (2001.01.-06.) buvo atliekama esančios kultūrinės, ekonominės, socialinės,

teisinės situacijos Lietuvoje analizė, užsienio valstybių patirties probacijos srityje tyrimas ir

gautų rezultatų įvertinimas.

Pasaulio valstybių patirties probacijos srityje tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti. kokie

probacijos modeliai yra taikomi užsienio valstybėse (ypatingai akcentuojant Europos

Sąjungos valstybių teoriją ir praktiką šioje srityje), kokios aplinkybės įtakoja atitinkamo

modelio pasirinkimą, kokie įvairių probacijos taikymo problemų sprendimo variantai rasti ir

pan.

II etape (2001.07-2002.05) diskutuota ir parengta probacijos sistemos modelio

Lietuvai koncepcija, atsižvelgiant į I etapo tyrimo rezultatus bei perspektyvas, Lietuvos

poreikius, galimybes bei bendras šalies vystymosi bei integracijos perspektyvas, taip pat

nusikalstamumo ateityje prognozes. Taip pat parengti konceptualūs pasiūlymai dėl teisės aktų

pakeitimo, organizacinių priemonių įgyvendinimo.

3 Šios dvi valstybės, kartu su kitomis trejomis valstybėmis (Danija, Norvegija ir Islandija) yra sudariusi Šiaurės sąjungą, kurios pagrindinis tikslas yra kooperavimas ir bendros politikos vykdymas šiose srityse: kultūra, švietimas, aplinkos apsauga, tarp jų ir teisė bei teisingumo sistema.4 Mati Joutsen. Criminal Justice Systems in Europe/ Finland. Helsinki. 1995. P. 4. 5 Pažymėtina, jog priežiūra nevykdoma ir pagalba neteikiama tik bausmės vykdymo atidėjimo metu, tačiau parolio ( probacijos plačiąją prasme sudėtinė dalis) metu asmenims, išėjusiems iš laisvės atėmimo vietų, yra vykdoma visa eilė reabilitacijos ir socialinės integracijos priemonių. (Mati Joutsen. Criminal Justice Systems in Europe/ Finland. Helsinki. 1995. P. 21.)

7

III etape (2002.04.-12.) valstybinės valdžios ir valdymo institucijos, taip pat mokslo ir

studijų institucijos supažindinamos su šio tyrimo rezultatais, jie aptariami įvairiuose valstybės

ir nevalstybinių institucijų lygiuose; teikiami konkretūs pasiūlymai dėl probacijos sistemos

modelio (koncepcijos) Lietuvoje įgyvendinimo, aktyviai dalyvaujama siekiant įgyvendinti šį

modelį praktikoje. Šį tyrimą atliko tarpžinybinė darbo grupė, sudaryta iš valstybinių institucijų ir

nevyriausybinių organizacijų atstovų prie Teisės instituto. Buvo siekiama kuo išsamiau

išnagrinėti pagrindinius probacijos sistemos elementus bei jos įgyvendinimo prielaidas. Už

projektą tiesiogiai atsakingas Teisės institutas – mokslinių tyrimų teisės srityje institucija.

Projekte dalyvavo Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos, kurio

kompetencijai priklauso bausmių vykdymas ir kurio veikla tiesiogiai galėtų sietis su

probacijos įgyvendinimu, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras (NPLC), kurio

svarbus vaidmuo nusikaltimų prevencijai telkiant įvairias valstybės, nevyriausybines, mokslo

institucijas bei privačias iniciatyvas buvo akcentuojamas Teisinės sistemos reformos

metmenyse,6, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri vykdo daugelį nuteistų ir

grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų įstaigų asmenų socialinės adaptacijos

2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių bei Kalėjimų departamento prie LR

Teisingumo ministerijos Mokymo centras. Kadangi atliekamas projektas glaudžiai siejasi su

Lietuvos–Kanados–Švedijos pataisos projektu, tyrime dalyvavo ir šio projekto vykdytojai. Į

tyrimą taip pat įtrauktos ir nevalstybinės organizacijos: Lietuvos kalinių globos draugija bei

Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija.

Itin svarbu, kad visuomenė, jos nariai būtų kiek galima plačiau informuoti esamas

baudžiamojo teisingumo vykdymo sistemos problemas Lietuvoje, galimas jos tobulinimo

perspektyvas, probacijos sistemos privalumus, taip pat būtų informuoti ir apie šį projektą,

aktyviai dalyvautų jį įgyvendinant, diskutuotų bei turėtų gerai pagrįstą savo nuomonę. Todėl

jau nuo pat šio projekto įgyvendinimo plačios buvo siekiama plačiai informuoti visuomenę

apie vykdomą probacijos projektą. Pats projektas pristatytas preskonferencijoje Teisingumo

ministerijoje 2001 m. balandžio 30 d., taip pat LNK žinių laidoje LRT informacinėje laidoje

“Ryto garsai” LRT radijo ir televizijos diskusijų laidoje “Paskutinė kryžkelė” LNK

publicistinėje laidoje “2blis” bei kt.

Parengta eilė publikacijų Lietuvos kalinių globos draugijos žurnale “Kryžkelė”:

6Jos naujai redakcijai pritarta LR Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-810.

8

Probacijos modelio sukūrimas ir įgyvendinimas Lietuvoje.

G.Sakalauskas/S.Mališauskaitė. (2001 Nr. 1);

Pataisos inspekcijos – probacijos instituto užuomazgos Lietuvoje. S.Rajunčius

(2001 Nr. 1);

Probacija: ištakos ir dabartis. J.Stašinskas/V.Vinogradnaitė (2001 Nr. 1).

Be to, probacijos projektas minėtas ir daugelyje kitų straipsnių bei publikacijų.

Tikimės, jog šis tyrimas, padės kurti mokslinėmis įžvalgomis, užsienio patirtimi

paremtą, efektyvią probacijos sistemą Lietuvoje, kuri sąlygos efektyvesnį nusikaltusiųjų

baudimą bei integraciją į visuomenę.

Norėtume nuoširdžiai padėkoti Atviros Lietuvos Fondui, finansavusiam šį tyrimą,

taip pat bendraautorių darbo grupės konsultantui Teisės instituto direktoriui Antanui Dapšiui

už vertingas pastabas ir pasiūlymus.

9

I. Probacijos sąvoka

Probacija kaip tam tikra nusikaltusiųjų baudimo forma pasaulyje taikoma jau gana

seniai – maždaug nuo XVIII a. Kai kurios pirminės probacijos formos atrandamos ir dar

anksčiau, tačiau iki XX a. pabaigos lyginamuoju aspektu probacija labai mažai nagrinėta. XX

a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje atliktuose tyrimuose, jų pagrindu parengtuose moksliniuose

darbuose labai mažai gilintasi į teorinius probacijos instituto klausimus, tarp jų ir mėginant

apibrėžti probacijos sąvoką. Nagrinėtos įvairiose valstybėse taikomos probacijos instituto

atmainos, intensyviai diskutuota, atliekami tyrimai dėl probacijos efektyvumo – t.y. poveikio

recidyvui. Tuo tarpu retas mokslininkas stengėsi apibrėžti, kas yra probacija, pateikti sąvoką,

kuri apimtų įvairiausius taikomus probacijos institutus, išskirti pagrindinius probacijos

instituto bruožus, būdingus įvairiausioms probacijos formoms. Nors pati “probacijos”

definicija prigijo gana greitai, dažniausia apsiribota tik trumpais pastebėjimais, kokios

probacijos instituto formos pasaulyje yra taikomos. Tokia padėtis suprantama, atsižvelgiant į

tai, kokia didelė probacijos formų įvairovė.

Tokia situacija teoriniame lygmenyje dalinai lemia ir šio darbo specifiką – jame

pateikiama bendroji probacijos sąvoka, kuri apima visas taikomas probacijos formas, tačiau

tuo pačiu stengiamasi išryškinti probacijos instituto pagrindinius bruožus, aprėpti visą jų

įvairovę ir atskleisti probacijos instituto esmę, pateikiama ir probacijos formų klasifikacija, jų

įvairovės analizė.

Pirmąjį bandymą išspręsti teorinę probacijos sąvokos problemą – pateikti probacijos

sąvoką, kuri apimtų visą probacijos formų įvairovę – padarė rinkinio “Probacija Europoje”

redaktorių komitetas C.G.Cartledge, P.J.P.Tak ir M.Tomic-Malic7. Jie išskyrė formalią

probacijos sąvoką ir probaciją plačiąja prasme. Formalioji probacijos sąvoka – tai probacijos

formų sistema. Pateikdami formaliąją probacijos sąvoką jie bandė susieti probacijos

atsiradimo priežastis su taikomų probacijos formų ypatybėmis ir remiantis šiuo pagrindu

suklasifikuoti taikomus probacijos institutus – taip pateikiant vieningą probacijos instituto

formų vienovę. Bandydami formuluoti probacijos sampratą plačiąją prasme jie bandė visas

probacijos formas apjungti pagal vieną kriterijų – pareigūnų, vykdančių probaciją, veiklą.

Todėl probacija plačiąja prasme – tai visa “paslaugų”, skirtų tam tikriems “klientams” (t.y.

asmenims, kurie yra teisiami ar nuteisti už nusikaltimo padarymą), sistema (t.y. visos veiklos

formos). Autoriai tuo siekė pabrėžti, kad probacija apima įvairias institucijų, vykdančių

probaciją, teikiamas socialines paslaugas, nes tuo metu daugumos valstybių probaciją 7 Cartledge, Tac, Tomic-Malic. Probation in Europe. Netherlands. 1981. P. 12.

10

vykdančių institucijų veiklą sudarė būtent šių socialinių paslaugų teikimas. Tačiau dabar kai

kuriose valstybėse probaciją vykdančios valstybės vykdo ir kitas bausmes – tokias kaip bauda

ar laisvės atėmimas, be to, kai kuriose valstybėse vykdant probaciją nuteistajam asmeniui nėra

teikiamos jokios socialinės paslaugos, todėl šis apibrėžimas ne visai atspindi esminius

probacijos bruožus.

Probacijos apibrėžimas pateikiamas ir “Probacijos vadove”8, kuriuo siekiama išaiškinti

1990 m. priimtų Tokijo taisyklių nuostatas. Čia probacija apibrėžiama, kaip elgesio būdas su

atitinkamais nuteistaisiais asmenimis, kai sąlyginai atidedama bausmė ir nuteistajam asmeniui

yra skiriama priežiūra. Pagal šį apibrėžimą probacija yra baudžiamosios atsakomybės

priemonė, kada vietoj bausmės nuteistajam asmeniui yra skiriama priežiūra. Taigi, pagal šį

apibrėžimą tokie institutai kaip paleistų iš laisvės atėmimo įstaigų asmenų priežiūra nėra

probacija. Įdomu tai, kad nagrinėjant probacijos instituto vystymosi tendencijas yra minima,

kad probacija apima tokius institutus kaip mediacija, viešieji darbai, priemonės aukų

interesams užtikrinti.

Panaši, tačiau dar siauresnė probacijos sąvoka pateikiama lyginamojoje probacijos

studijoje “Probation round the world9”. Joje probacija apibrėžiama išskiriant šiuos elementus:

- probacijos sistema turi sąlyginį savarankiškumą baudžiamosios teisės sistemoje,

- probacija yra baudžiamosios atsakomybės priemonė, skiriama teismo sprendimu,

- probacijos vykdymo metu yra prižiūrimas nuteistasis asmuo, kuriam paskirta

probacija,

- probacijos vykdymo metu nuteistasis asmuo atlieka jam paskirtą bausmę (probaciją)

visuomenėje, t.y. nėra izoliuojamas.

Pagal šį apibrėžimą probacija neapima tokių institutų, kaip sąlyginis bausmės vykdymo

ar skyrimo atidėjimas, kurio metu nėra vykdoma nuteistojo asmens priežiūra, teikiama

pagalba paleistiems kaliniams ir pan.

Apžvelgus pateikiamų probacijos sąvokų įvairovę galima pastebėti, kad kiekviena

probacijos sąvoka pabrėžiami vis kitokie svarbūs probacijos bruožai. Todėl yra tikslinga

panagrinėti, kokie bruožai yra būdingi probacijai.

Pirmiausia, visi autoriai sutaria dėl to, kad probacija yra laisvės atėmimo bausmės

alternatyva, todėl jos pagrindinis bruožas yra tai, kad probaciją nuteistasis asmuo atlieka

neizoliuotas nuo savo įprastos gyvenamosios aplinkos. Tačiau yra daug bausmių kurios taip

8 Klaus Jon F. Handbook on probation services/Guidelines for probation practitioners and managers. Rome/London. 1998. P. 24.9 Hough Mike, Hamai Koichi, Ville Renaud, Harris Robert, Zvekic Ugljesa. Probation round the world/ A comparative study. London & New York. 1995. P. xviii.

11

pat yra vykdomos neizoliuojant asmens laisvės atėmimo įstaigose – tai bauda, atėmimas teisės

dirbti tam tikrą darbą, užimti tam tikras pareigas ir pan. Visgi šios bausmės nėra laikomos

probacija. Neretai probacija yra alternatyva ne tik laisvės atėmimo bausmei, bet ir kitoms

bausmėms kaip, pavyzdžiui, bauda. Yra valstybių, kuriose taikomas baudos vykdymo ar

skyrimo atidėjimas, taip pat ir Lietuvoje pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą numatoma taikyti

ne tik laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, bet ir baudos bei arešto. Taip pat būtina

pažymėti, kad probacijos atsiradimo pradžioje Anglijoje probacija visai nebuvo alternatyva

laisvės atėmimo bausmei, bet kaip tik buvo laikoma kaip malonės išraiška kai kuriems

nuteistiesiems asmenims. Panašiai ir XVIII a. JAV priimtais teisės aktais probacija buvo

apibrėžta kaip asmens pataisymas be nubaudimo. Taigi, nors visos probacijos formos yra

vykdomos visuomenėje, neizoliuojant nuteistojo asmens, tačiau ne visose probacijos formose

tai yra pagrindinis bruožas, pagal kurį probaciją būtų galima atskirti nuo kitų bausmių. Nors

neabejotina, kad probacijos formos - laisvės atėmimo bausmės skyrimo ar vykdymo atidėjimo

neskiriant priežiūros – pagrindinis požymis būtent ir yra nuteistojo asmens neizoliavimas

laisvės atėmimo įstaigose.

Kitas probacijos skiriamasis požymis – tai probacijos vykdymo metu atliekama

nuteistojo asmens priežiūra, socialinių-pedagoginių priemonių taikymas. Pastebėtina, kad

paskutinėse lyginamosiose studijose apibrėžiant probacijos sąvoka yra akcentuojamas būtent

šis požymis. Tačiau po kol kas įvairios probacijos formos, kurių vykdymo metu nėra

atliekama nuteistojo asmens priežiūra, vis tiek tebėra įvardinamos kaip probacija. Tuo labiau,

kad kai kuriose valstybėse net yra skiriamos dvi skirtingos sąvokos kaip probacija ir probacija

su intensyvia priežiūra – pirmuoju atveju probacija yra tapati bausmės vykdymo ar skyrimo

atidėjimo institutui ir jos metu nėra skiriama nuteistojo asmens priežiūra, o antruoju atveju,

skiriant probaciją yra vykdoma nuteistojo asmens priežiūra.

Beje, toks pat nevienareikšmiškas atsakymas gaunamas ne tik nagrinėjant pagrindinius

probacijos bruožus, bet ir siekiant atskleisti probacijos instituto esmę: galima tai vadinti

nubaudimu ar visgi tam tikra nuteistajam teikiama malone? Ši diskusija buvo aktuali ne tik

ankstesniame amžiuje, kai pirminės probacijos formos Anglijoje ir JAV buvo laikomos

asmens pataisymu be nubaudimo, bet ir dabar. Šią diskusiją sukelia dvi pagrindinės

priežastys. Pirmoji yra ta, kad dažnas mokslininkas nagrinėdamas probaciją, ją laiko

baudžiamosios politikos švelninimo išraiška. Dažnai netgi yra teigiama, kad vykdant

probaciją pagrindinis uždavinys yra pagalbos nuteistajam asmeniui teikimas, o asmens

nubaudimas jau yra antraeilis uždavinys. Antroji yra ta, kad dažniausiai probacijos priežiūros

turinį sudaro socialinės, psichologinės paslaugos nuteistajam asmeniui, kurios metu yra

12

siekiama išsiaiškinti pagrindines nuteistojo asmens problemas bei padėti jam jas išspręsti.

Tačiau paskutiniu metu vis dažniau yra pabrėžiama, kad probacija yra baudžiamosios

atsakomybės priemonė, ir kad probacijos taikymu yra siekiama tiek padėti nuteistajam

asmeniui, tiek jį ir nubausti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad daugelyje valstybių probacija

vis dažniau skiriama ir pavojingus (sunkius) nusikaltimus padariusiems asmenims. Apie

probacijos, kaip baudimo priemonės įsitvirtinimą liudija ir tai, kad probacijos turinį sudaro

įpareigojimai ir draudimai, kurie vis labiau suvaržo nuteistojo asmens teises.

Pagal atliktą analizę matyti, kad dėl probacijos formų įvairovės yra sudėtinga pateikti

bendrą probacijos sąvoką, todėl tenka pritarti knygos “Probation and Probation Services: A

European Perspective” autoriams, kurie atsisakė pateikti bendrą probacijos sąvoką. Tokį savo

sprendimą jie motyvavo tuo, kad probacija yra labai tampriai susijusi su kiekvienos valstybės

kultūrinėmis, socialinėmis aplinkybės, todėl probacijos sąvoka visada turi būti apibrėžiama

priklausomai nuo socialinio konteksto, kuriame ji taikoma.

Būtent todėl, siekiant atskleisti probacijos sąvoką, bus analizuojama jos formų įvairovė.

Taigi pirmiausia, kaip jau buvo minėta, probacijos formas galima skirstyti pagal tai, ar

jos yra baudžiamosios atsakomybės priemonėmis ar ne. Labiausiai paplitusios probacijos

formos, kurios nėra baudžiamosios atsakomybės priemonėmis – tai socialinė pagalba

nuteistiesiems asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę bei nuteistųjų asmenų,

atlikusių laisvės atėmimo bausmę, priežiūra, paleidus juos iš laisvės atėmimo įstaigos.

Dažniausiai probacija yra laikoma baudžiamosios atsakomybės priemone, todėl

probacijos sąvoka apimtų tokias priemones kaip viešieji darbai, mediacija, elektroninis

monitoringas, bausmės atidėjimas (arba kitaip vadinama probacija siaurąja prasme), parolis

bei kitos priemonės.

Šios priemonės mokslinėje literatūroje dar yra skirstomos į dvi grupes: “front door” –

priekinių durų priemonės ir “back door” – užpakalinių durų priemonės. Šis skirstymas yra

susijęs su tuo, kad probacija yra laikoma alternatyva laisvės atėmimo bausmei – t.y.

baudžiamosios atsakomybės priemonių visuma, kuria yra siekiama išvengti nuteistojo asmens

izoliavimo. Pradedant taikyti alternatyvias priemones laisvės atėmimui, pastebėta, kad laisvės

atėmimo galima išvengti dvejais būdais: taikant baudžiamosios atsakomybės priemones,

kurios padėtų išvengti laisvės atėmimo bausmės skyrimo (probacija, viešieji darbai), bei

taikant priemones, kurios padėtų sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės terminą (parolis –

lygtinis atleidimas nuo bausmės).

Daugumoje valstybių probacija yra laisvės atėmimo bausmės vykdymo (skyrimo)

atidėjimas. Šiuo atveju pirmiausia paskiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas,

13

esant baudžiamuosiuose teisės aktuose nustatytiems pagrindams, yra atidedamas. Atidėjus

bausmės vykdymą, nuteistas asmuo paliekamas visuomenėje ir jam yra nustatomi tam tikri

įpareigojimai arba jo teisių bei laisvių suvaržymai, taip pat gali būti paskirta priežiūra. Jeigu

nuteistas asmuo pažeidžia nustatytus reikalavimus, probacija yra panaikinama ir jis turi

įvykdyti ankstesniu teismo sprendimu jam paskirtą bausmę.

Gali būti atidedamas ne bausmės vykdymas, o pats bausmės skyrimas. Asmuo yra

pripažįstamas kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tačiau bausmė yra nepaskiriama.

Nuteistam asmeniui nustatomi tam tikri įpareigojimai, ir jeigu jis juos pažeidžia, tai teismas

anuliuoja probacijos paskyrimą ir tik tada sprendžia klausimą dėl bausmės skyrimo (jeigu

asmuo, kai jam buvo paskirta probacija, padaro nusikaltimą, yra sprendžiamas subendrintos

bausmės skyrimo klausimas). Valstybėse, kuriose gali būti taikomas bausmės skyrimo

atidėjimas, dažniausiai taip pat yra taikomas ir bausmės vykdymo atidėjimas – jų praktikoje

šie baudžiamosios teisės institutai skiriasi ne tik procedūrine bausmės skyrimo tvarka, bet ir,

kaip tai geriausiai iliustruoja Belgijos praktika, pasekmėmis. Jeigu asmuo, kuriam buvo

atidėtas bausmės skyrimas, sėkmingai įvykdo probacijos reikalavimus, jis yra laikomas

neturinčiu teistumo10 – tik bausmės skyrimo atidėjimo instituto pagrindu nuteistajam yra

suteikiama galimybė išvengti “nuteistojo” stigmatizacijos11.

Dažniausiai yra atidedama laisvės atėmimo bausmė, nes, kaip jau buvo minėta,

daugelyje valstybių probacija atsirado kaip alternatyva laisvės atėmimo bausmei. Tačiau kai

kuriose valstybėse galimas ir kitų bausmių atidėjimas. Kadangi daugumoje valstybių

pagrindinės bausmės yra dvi: laisvės atėmimo bausmė ir bauda, dažniausiai gali būti

atidedamas ir baudos vykdymas. Tokios praktikos pavyzdžiu gali būti Vokietijos, Austrijos ir

Danijos praktika. Tačiau, apibendrinant bausmių taikymo praktiką Vokietijoje, reikia

pažymėti, kad baudos vykdymo atidėjimas yra daugiau teorinė galimybė, nes praktikoje bauda

retai atidedama: iš 565 230 atvejų, kai buvo paskirta bauda, tik 3992 atvejais (0,7 proc.) ji

buvo atidėta12. Kai kuriose valstybėse be bausmių taip pat yra galima atidėti ir kitokias

baudžiamosios atsakomybės priemones – tokias kaip: atidavimas į psichiatrinę ligoninę ar

instituciją gydytis nuo alkoholizmo ar narkomanijos, preventyvus sulaikymas (post

imprisonment), vairuotojo licenzijos panaikinimas (withdrawal of driving license), teisės

10 Vincent Berger. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius. 1997. P. 638.11 Graikai žodžiu stigma įvardindavo ženklus žmogaus kūne, bylojančius ką nors neįprasto ar blogo apie paženklintojo moralę. Kūne įrėžtas arba įdegintas ženklas reiškė, kad jį turintis žmogus yra vergas, nusikaltėlis ar išdavikas – ar šiaip “suteptas” asmuo, kurio derėtų vengti. Pagal sociologą Ervingą Goffmaną šiais laikais stigmos gali būti ir nematomos. Prie tokių neregimų stigmų priskiriami ir “…proto sutrikimai, įkalinimas, žalingi įpročiai..”(Erving Goffman. Stigma: Notes on the Management of spoiled Identity. Prentice – Hall. 1963)12 Federal Ministry of Justice. Criminal Justice in Germany/Facts and Figures. Bonn. 1997. P. 31.

14

užsiimti tam tikra veikla atėmimas (ban on work in a certain occupation) (Vokietija). Tačiau

Vokietijoje minėtos priemonės gali būti atidedamos tik tuo atveju, jei teismas nusprendžia,

kad šių priemonių tikslas gali būti pasiektas ir be realaus priemonių įvykdymo.

Paprastai, atidedamas visas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau kartais

numatoma galimybė laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti ir iš dalies. Pavyzdžiui,

Danijos BK numato, kad laisvės atėmimo bausmė gali būti atidėta pilnai ir iš dalies 13. Laisvės

atėmimo bausmė yra atidedama iš dalies tais atvejais, kai padarytas sunkus nusikaltimas,

nuteistasis asmuo yra padaręs nusikaltimų praeityje. Laisvės atėmimo bausmės dalis, kuri turi

būti įvykdyta iš karto, palyginus su paskirta bausme, yra nedidelė. Bausmės vykdymo

atidėjimas iš dalies taip pat gali būti paaiškinamas tuo, kad teismas, skirdamas bausmę, turi

atsižvelgti į visuomenės interesus14.

Parolis yra vienintelė “back door” priemonė, tačiau įvairiose valstybėse yra taikomos

įvairios jos formos. Taikant parolį nuteistasis asmuo yra sąlyginai paleidžiamas iš laisvės

atėmimo vietos, skiriant jam atitinkamus įpareigojimus, draudimus, kuriuos jis turi įvykdyti

per nustatytą parolio terminą. Jeigu jis sėkmingai įvykdo paskirtas pareigas bei laikomi

nustatytų draudimų praėjus parolio terminui laisvės atėmimo bausmės yra laikoma įvykdyta, o

nuo likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo jis yra atleidžiamas. Parolio skyrimu

nuteistajam suteikiama galimybė kuo anksčiau grįžti į visuomenę, tuo padidinant nuteistojo

asmens reintegravimosi į visuomenę tikimybę.

Tiek bausmės vykdymo (skyrimo) atidėjimas (probacija), tiek parolis turi kelis

bruožus, kuriais išsiskiria nuo anksčiau minėtų priemonių: šios abi baudžiamosios

atsakomybės priemonės yra sąlyginio pobūdžio ir jų vykdymo metu paprastai yra skiriama

nuteistojo asmens priežiūra.

Probacija buvo apibrėžta kaip įvairiausių priemonių sistema, tačiau kartais

akademinėje literatūroje naudojamas probacijos terminas be minėtų priemonių apima ir šių

priemonių taikymą – t.y. jas vykdančias organizacijas, šių organizacijų veiklą, susijusią`su

probacijos vykdymu. Tiksliau akademinėje literatūroje tai yra įvardinama kaip probacijos

sistema.

13 Danish criminal code.14 Dalinis bausmės vykdymo atidėjimas yra tik formaliai panašus į parolį, tačiau iš esmės skiriasi, nes parolio skyrimo klausimas yra sprendžiamas bausmės vykdymo metu – asmens galimybė grįžti į visuomenę jai nebesudarant grėsmės yra diskutuojama atsižvelgiant į vykstančius pokyčius bausmės atlikimo metu, ir nėra žinoma iš anksto, ar tokia galimybė bus suteikta. Tuo tarpu dalinis bausmės vykdymo atidėjimu metu dėl asmens palikimo visuomenėje klausimas sprendžiasi jau bausmės skyrimo momentu, taigi jau bausmės skyrimo metu remiantis tam tikromis aplinkybėmis nustatoma galimybė asmeniui pasilikti, neatsižvelgiant į jokius pokyčius bausmės dalies atlikimo metu.

15

Probacijos teisės normų realizavimas yra savo esme dvilypis ir kartais netgi

prieštaringas procesas. Tai baudžiamosios atsakomybės priemonės – valstybės prievartos

priemonės įgyvendinimas, tačiau tuo pačiu yra siekiama nuteistojo asmens reabilitacijos

patenkinant jo interesus, sprendžiant jo problemas. Taigi galimi atvejai, kai siekiama suteikti

nuteistajam asmeniui pagalbą bei patenkinti jo interesus prieš jo valią ir norą. Kadangi

probacijos realizavimas yra dviejų skirtingų, kartais net prieštaringų, funkcijų vykdymas, tai

iškyla šių funkcijų derinimo, o tais atvejais, kai derinimas yra neįmanomas, prioritetų teikimo

klausimas. Kaip įvairios pasaulio valstybės sprendžia šių funkcijų – valstybės prievartos

įgyvendinimo ir pagalbos nuteistajam teikimo – derinimo klausimus ir kurios funkcijos

įgyvendinimui yra teikiamas prioritetas, didele dalimi parodo tai, kokioms institucijoms yra

pavedamas probacijos vykdymas. Institucijos, kuri vykdo probaciją, pobūdis, veiklos

principai, šiose institucijose dirbančių pareigūnų kvalifikacija dėsningai nulemia minėtos

problemos sprendimo būdus.

Daugumoje valstybių probacijos nuostatų įgyvendinimas pavedamas bausmių

vykdymo institucijoms. Jos vykdo laisvės atėmimo bausmę ir kartu taiko socialines

pedagogines priemones – jų kompetencijoje yra probacijos, viešųjų darbų, kitų alternatyvų

laisvės atėmimo bausmei (parolio ir kt.), asmenų, išėjusių iš laisvės atėmimo vietos,

priežiūros vykdymas, socialinės pagalbos teikimas kaliniams ir kt.

Kadangi probacijos vienas iš esminių elementų yra socialinių-pedagoginių priemonių

taikymas, kai kuriose valstybėse probacijos vykdymas pavedamas ne tiek bausmių vykdymo

institucijoms, o institucijoms, kurių veiklos pobūdis yra tik socialinis darbas.

Šiose valstybėse, kuriose probacijos vykdymas yra patikimas daugiau socialinio

pobūdžio institucijoms, probacijos pareigūnų išsilavinimas pirmiausia orientuojamas į

socialinį darbą, todėl, jie paprastai būna geresni specialistai teikiamų socialinių paslaugų

atžvilgiu, be to, be probacijos jie atlieka kitas, nesusijusias su baudžiamąja sistema, socialines

funkcijas. Šie ir kiti faktoriai nulemia jų skirtingą požiūrį į darbą su nuteistaisiais asmenimis,

todėl gali skirtis darbo su nuteistaisiais prioritetai. Įgyvendinant probaciją šių institucijų

veikloje yra daugiau akcentuojamas pagalbos nuteistajam teikimas nei nuteistojo asmens

kontrolė. Kaip ryškiausias pavyzdys gali būti pateikta Škotijos praktika, kurioje probaciją

įgyvendinančių institucijų struktūrinės priklausomybės požiūriu buvo įgyvendintas kraštutinis

variantas. Škotijoje probacija yra pavesta vietinių savivaldybių socialinio darbo

departamentams (local authority social work departaments). Probacijos vykdymas iš

Probacijos departamento socialinės rūpybos skyriams buvo pavestas 1968 m. Šiuose

departamentuose visi darbuotojai buvo išimtinai tik socialiniai darbuotojai, kurių darbo

16

pobūdį sudarydavo tiek bendro pobūdžio individualus darbas su plataus profilio klientų

grupėmis (pvz.: vaikais, senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais asmenimis ir pan.) tiek

darbas su nuteistaisiais asmenimis (kuriems paskirta probacija, lygtinai paleistais iš laisvės

atėmimo vietų (parolis), kaliniais ). Nebuvo išskirta jokia atskira socialinių darbuotojų grupė,

kurios veikla būtų orientuota dirbti tik su nuteistaisiais asmenimis, taigi bet kuris socialinis

darbuotojas, šalia savo bendrų socialinio darbo funkcijų atlikimo galėjo dirbti ir su

nuteistaisiais asmenimis.

Be valstybinių institucijų probacijos vykdyme intensyviai dalyvauja ir visuomenė: t.y.

savanoriai, įvairios visuomeninės organizacijos. Kai kuriose valstybėse visuomeninių

organizacijų ir savanorių vaidmuo yra ypač svarbus – jie atlieka didžiąją probacijos vykdymo

darbo dalį.

Apibrėžiant probacijos sąvoką, nurodant pagrindinius jos bruožus būtina aptarti taip

pat labai svarbią probacijos kaip baudžiamosios poveikio priemonės efektyvumo problemą.

Pradėjus taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes buvo atlikta daugybė mokslinių

tyrimų, kuriais buvo siekiama ištirti taikomų baudžiamosios atsakomybės priemonių

efektyvumą. Apibendrinant atliktų tyrimų rezultatus probacijos (kaip ir kitų alternatyvių

priemonių) ir laisvės atėmimo bausmės taikymo efektyvumą galima apibrėžti analizuojant jų

ekonominius, kriminogeninius (kiek nuteisti asmenys nusikalto pakartotinai) bei

“žmogiškuosius” kaštus lyginamuoju aspektu.

Probacijos ir laisvės atėmimo bausmės ekonominių kaštų skirtumą geriausiai

iliustruoja 1992/1993 m. Kanadoje atliktas tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad Kanadoje

probacijos priežiūros vykdymas vienam nuteistajam asmeniui per metus sudarė 10 951

dolerių, tuo tarpu tuo pačiu metu vienos asmens išlaikymas izoliavus laisvės atėmimo vietose

siekė net 52 953 dolerius15.

Analizuojant kriminogeninius kaštus, geriausia panagrinėti įžymųjį Robert’o

Martinson’o 1974 m. atliktą tyrimą16. Tuo metu Niujorko valstijos pataisos sistema

intensyviai vykdė alternatyvių priemonių taikymo politiką ir norėjo ištirti efektyviausias

alternatyvas laisvės atėmimo bausmei. Tyrimą atlikusi grupė išnagrinėjo 231 tyrimų, atliktų

tarp 1945 ir 1967 m., rezultatus ir priėjo netikėtos išvados: “…išskyrus kai kuriuos išimtinius

atvejus, teisės pažeidėjų reabilitacijos pastangos neįtakojo jokių apčiuopiamų recidyvo

pasikeitimų…17” Tyrimo rezultatus taikliai išreiškė žymusis Martinson’o šūksnis “Nothing

work” – “niekas neduoda jokių rezultatų.” Analogiškos išvados priėjo ir Olandijos 15 Correctional Service of Canada. Basic facts about corrections in Canada. Ottawa. 1993.16 Tyrimų, nagrinėjančių alternatyvų efektyvumą, yra labai daug: išsami jį apžvalga pateikta Maeve W. McMahon. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform. Toronto. 1992. P. 12–17.

17

mokslininkai. 1986-1995 m. atliktų tyrimų rezultatai vis patvirtindavo išvadą, kad recidyvo

dinamika daugiau priklausydavo nuo pasirinktų kontrolinių grupių asmenų kriminalinės

patirties nei nuo taikomų bausmių (intervencijos būdo)18. Taigi, pagal tai, kiek nuteistų

asmenų vėl padaro nusikaltimus, probacijos taikymo rezultatai yra tokie patys kaip ir laisvės

atėmimo bausmės taikymo rezultatai.

Patys svarbiausi yra “žmogiškieji” kaštai. Jų nagrinėjimas tampriai siejasi su žmogaus

prigimtinių teisių ir laisvių ribojimo problema. Bet kuri valstybės taikoma priemonė paprastai

nulemia tam tikrų asmenų grupių pagrindinių teisių ir laisvių suvaržymą, ypač nuteistųjų

asmenų prigimtines teises bei laisves riboja baudžiamosios atsakomybės priemonių taikymas.

Todėl valstybė gali taikyti prievarta užtikrintas priemones, o ypač baudžiamosios

atsakomybės priemones, tik tada, kai jų taikymas yra būtinas visuomenės interesų

užtikrinimui. Ši nuostata atitinka tarptautinių aktų, reglamentuojančių žmogaus prigimtines

teises ir laisves, taip pat įtvirtinančius jų apsaugą, reikalavimus: pvz.: Europos žmogaus teisių

ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina, kad pagrindinių teisių bei laisvių

apribojimai galimi tik tuomet, kai jie yra “būtini demokratinėje visuomenėje19”. Analogiškos

išvados pateikiamos ir teisės mokslininkų darbuose20. Nagrinėjant probacijos turinį, tampa

akivaizdu, kad probacija apima žymiai mažesnį nuteistojo asmens teisių ir laisvių suvaržymą

nei laisvės atėmimo bausmė, nes, visų pirma, taikant probaciją nuteistajam asmeniui yra

suteikiama galimybė pasilikti visuomenėje, tuo užtikrinant pagrindinės žmogaus teisės –

teisės į laisvę ir asmens neliečiamybę – bei kitų susijusių teisių ir laisvių realizavimą. Taip pat

taikant probaciją yra išvengiama daugybės asmens izoliavimo neigiamų pasekmių.

Atsižvelgiant į pateiktus probacijos ir laisvės atėmimo kaštus –

probacija yra efektyvesnė baudžiamosios atsakomybės priemonė, nes yra

ekonomiškesnė ir sąlyginai taupo mokesčių mokėtojų pinigus,

probacija ne mažiau efektyviai nei laisvės atėmimo bausmė užtikrina

visuomenės saugumą ir,

kas yra svarbiausia, probacija yra humaniškesnė priemonė, nes suteikia

galimybę, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės priemonių taikymo

būtinumą, kuo mažiau apriboti nuteistojo asmens teises ir laisves – galima

17 R. Martison. What works?/ Questions and answers about prison reform. New York. 1974. P. 22. Šio tyrimo apžvalga pateikta Maeve W. McMahon. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform. Toronto. 1992. P. 12 – 17, bei Jon F. Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 11.18 Josine Junger-Tas. Recent trends in sentencing policies in the Netherlands/ European Journal on Criminal policy and research. 1998. Nr. 6. P. 491 – 492.19 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Žin., 1995 Nr. 40.20 Kaip pavyzdį galima pateikti: Vilenas Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius. 1998. P. 252; Michael Alkehurst. Peter Malanczuk. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. Vilnius. 2000. P. 258 – 273 ir kt.

18

daryti išvadą, kad probacijos kaip valstybės prievartos priemonės taikymas yra

pagrįstas ir esant atitinkamoms aplinkybėms būtinas.

Tokią pačią išvadą padarė ir Robert Martison’as:”…if we can’t do more for (and to)

offenders, at least we can safely do less21.”

Apibendrinant galima padaryti kai kurias išvadas:

Probacijos formos yra labai įvairios ir taikomos probacijos formos yra tampriai

susijusios su kiekvienos valstybės kultūrine ir socialine aplinka, todėl probacijos sąvoka gali

būti apibrėžta tik remiantis tuo kontekstu, kuriame ji yra vartojama.

Nors daug kas probaciją sieja su “asmens pataisymu be nubaudimo”, tačiau

pamažu įsigali, kad probacija – tai baudžiamosios atsakomybės priemonės.

Analizuojant įvairias probacijos formas galima išskirti šiuos bruožus, būdingus

daugeliui probacijos formų – probacijos formos yra vykdomos visuomenėje siekiant

neizoliuoti nuteistojo asmens, be to, vykdant kai kurias probacijos formas yra skiriama

nuteistojo asmens priežiūra.

Probacijos sistema be probacijos formų apima ir šių formų įgyvendinimo

procesą bei jas vykdančias organizacijas.

Probaciją vykdo tiek valstybinės institucijos (kurios yra bausmių vykdymo

institucijos arba kurių paskirtis yra socialinių paslaugų teikimas), tiek ir savanoriškos

visuomeninės organizacijos.

Tais atvejais, kai nebūtina užtikrinti visuomenės saugumą laisvės atėmimo

bausmės taikymu, efektyviausia yra taikyti probaciją.

21 ”Jeigu mes negalime padaryti daugiau (negalime taikant baudžiamosios atsakomybės priemones labiau užtikrinti visuomenės saugumo bei negalime jokiomis priemonėmis labiau padėti nuteistiesiems asmenims laikytis visuomenei priimtinų taisyklių), tai bent mes galime saugiai padaryti mažiau”. (Maeve W. McMahon. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform. Toronto. 1992. P. 17.).

19

Probacijos formos

Probacijos formos, kurios nėra baudžiamosios

atsakomybės priemonėmis

Probacijos formos – baudžiamosios

atsakomybės priemonės

Socialinė pagalba nuteistiesiems asmenims,

atliekantiems laisvės atėmimo bausmę

Nuteistųjų asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, priežiūra, paleidus juos iš laisvės atėmimo įstaigos

“Back door” priemonės“Front door” priemonės

Viešieji darbai

Bausmės atidėjimas

Bausmės skyrimo

atidėjimas

Bausmės vykdymo atidėjimas

Parolis

Baudos atidėjimasKitų baudžiamosios

atsakomybės priemonių atidėjimas

Laisvės atėmimo bausmės atidėjimas

MediacijaElektroninis monitoringasKitos priemonės

II. Užsienio patirties analizėII.1. Pagrindiniai tarptautiniai dokumentai, susiję su probacija ir kitomis

alternatyvomis laisvės atėmimo bausmei

Susirūpinusi dėl nuolat didėjančio kalinių skaičiaus ir laisvės atėmimo vietų

perpildymo, taip pat atsižvelgdama į efektyvios nusikalstamumo prevencijos tikslus,

tarptautinė bendrija (ypač paskutiniajame 20 amžiaus dešimtmetyje) ėmėsi priemonių

mažinant laisvės atėmimo bausmės taikymo mastą bei skatinant laisvės atėmimui alternatyvių

priemonių (taip pat ir probacijos) taikymą.

Klausimai, susiję su probacija ir kitomis alternatyvomis laisvės atėmimo bausmei,

ypatingai aktyviai buvo svarstomi 1985 m. Šeštajame Jungtinių Tautų kongrese Dėl

nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais, kurio metu buvo priimta 8 rezoliucija

Dėl alternatyvų laisvės atėmimo bausmei, taip pat Septintajame Jungtinių Tautų kongrese Dėl

nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais, kurio metu buvo priimta 16

rezoliucija Dėl kalinių skaičiaus mažinimo, alternatyvų laisvės atėmimo bausmei ir teisės

pažeidėjų socialinės integracijos.

Nepaisant to, kad probacija ir kitos laisvės atėmimui alternatyvios priemonės didesnio

ar mažesnio dėmesio sulaukė ne kartą, išskirtini trys pagrindiniai su probacijos ir kitų laisvės

atėmimui alternatyvių priemonių taikymu susiję tarptautiniai dokumentai.

Svarbiausias šiuos klausimus reglamentuojantis universalaus pobūdžio tarptautinis

dokumentas – 1990 m. įvykusio Aštuntojo Jungtinių Tautų kongreso Dėl nusikaltimų

prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais rekomendacijos pagrindu priimta Jungtinių Tautų

Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 45/110, kuria patvirtintos Jungtinių Tautų

standartinės minimalios su laisvės atėmimu nesusijusių priemonių taisyklės

(vadinamosios Tokijo taisyklės). Tokijo taisyklėse įtvirtinti šie jų tikslai:

1) nustatyti pagrindinius principus, kurie padėtų naudoti su laisvės atėmimu

nesusijusias priemones;

2) nustatyti minimalias garantijas asmenims, kuriems paskirtos laisvės atėmimui

alternatyvios priemonės;

3) didinti bendruomenės įsitraukimą į kriminalinės justicijos valdymą (ypač darant

poveikį teisės pažeidėjų elgesiui, taip pat skatinant teisės pažeidėjų atsakomybės visuomenei

jausmą).

20

Labai svarbu tai, kad taisyklėse pažymima, jog jos turi būti įgyvendinamos

atsižvelgiant į politines, ekonomines, socialines ir kultūrines kiekvienos šalies sąlygas bei

kriminalinės justicijos sistemos tikslus ir uždavinius. Ši nuostata leidžia užtikrintini

pakankamai lankstų jų įgyvendinimo tvarkos pasirinkimą bei praplėsti jomis

besivadovaujančių šalių ratą.

Siekiant efektyvesnio Tokijo taisyklių įgyvendinimo ir jų nuostatų išaiškinimo

unifikavimo, 1993 m. buvo parengtas Jungtinių Tautų standartinių minimalių su laisvės

atėmimu nesusijusių priemonių taisyklių komentaras. 1998 m., tikintis užtikrinti efektyvesnį

Tokijo taisyklių įgyvendinimą, buvo parengtas Probacijos vadovas.

Bene pagrindinis aptariamos srities regioninio pobūdžio tarptautinis dokumentas –

Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (92) 16, kuria patvirtintos Europos

taisyklės dėl visuomeninio pobūdžio sankcijų ir priemonių (toliau – Europos taisyklės) .

Šių taisyklių tikslai iš esmės atkartoja Tokijo taisyklėse nurodytus tikslus, tačiau jose

pabrėžiama ne vien formali taisyklių paskirtis (tikslai), bet ir pagrindiniai jų turinio principai:

1) nustatyti ir įtvirtinti tam tikrus standartus, kurie įgalintų įstatymų leidėjus bei

atsakingas institucijas teisingai ir efektyviai taikyti visuomeninio pobūdžio sankcijas ir

priemones (taikant šias priemones turi būti siekiama palaikyti būtiną ir pageidautiną balansą

tarp būtinumo apsaugoti visuomenę (tiek teisinės tvarkos laikymosi požiūriu, tiek ir teisės

normų, užtikrinančių aukų patirtos žalos atlyginimą, taikymo požiūriu), iš vienos pusės, ir

esminių su socialine adaptacija susijusių teisės pažeidėjo poreikių pripažinimo, iš kitos

pusės);

2) pateikti Valstybėms narėms bazinius kriterijus, kurie užtikrintų, kad visuomeninio

pobūdžio sankcijų bei priemonių sukūrimas ir naudojimas galėtų būti derinamas su

garantijomis, nukreiptomis prieš pavojų, kad gali būti pažeistos pagrindinės teisės pažeidėjų

žmogaus teisės, patenkančios į tokių sankcijų bei priemonių sritį. Būtina užtikrinti, kad šių

sankcijų bei priemonių taikymas nesąlygotų jokio piktnaudžiavimo, kuris, pavyzdžiui, galėtų

kilti dėl jų panaudojimo tam tikrų socialinių grupių nenaudai. Turi būti visapusiškai

apsvarstyta tokių sankcijų bei priemonių socialinė nauda ir žala, taip pat potencialus jų

keliamas ar dėl jų galintis kilti pavojus. Vien tikslo rasti pakaitalą laisvės atėmimui siekimas,

nepateisina naudojimusi bet kokia sankcija ar priemone ar įgyvendinimo būdu;

3) siekiant užtikrinti, kad visuomeninio pobūdžio sankcijų bei priemonių

įgyvendinimas dera su visomis nustatytomis sąlygomis ir įpareigojimais ir tuo būdu suteikiant

pasitikėjimą bet kuriomis nustatytomis sąlygomis bei įpareigojimais, pasiūlyti aiškias elgesio

taisykles už įgyvendinimą atsakingam personalui, taip pat visiems į šią veiklą įsitraukusiems

21

bendruomenės nariams. Tačiau tai nereiškia, kad įgyvendinimas turi būti suvokiamas kaip

nelankstus ar formalistiškas. Vietoje to tai turi būti atliekama su nuolatiniu susirūpinimu dėl

individualizavimo, tai yra, siekiant suderinamumo tarp teisės pažeidimo ir reakcijos į jį, taip

pat teisės pažeidėjo asmenybės ir sugebėjimų.

Kitas svarbus regioninio pobūdžio tarptautinis dokumentas – Europos Tarybos

Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (99) 22 Dėl kalėjimų perpildymo bei kalėjimų

populiacijos mažinimo. Šioje rekomendacijoje pabrėžiamas būtinumas spręsti su kalėjimų

perpildymu susijusias problemas, pateikiamas pavyzdinis laisvės atėmimui alternatyvių

priemonių sąrašas, formuluojami kai kurie pavyzdiniai įpareigojimai kriminalinės justicijos

sistemoje dirbantiems pareigūnams. Rekomendacijoje nurodoma, kad nubaudimo pagrindai

turi būti nustatomi inter alia atsižvelgiant į poreikį sumažinti laisvės atėmimo naudojimą,

išplėsti visuomeninio pobūdžio sankcijų ir priemonių naudojimą bei naudoti nukreipimo

priemones, tokias kaip mediacija ar kompensavimas aukai.

Siekiant efektyviau įgyvendinti atskirų šalių teisėje nustatytas ir kompetentingų

institucijų paskirtas su laisvės atėmimu nesusijusias priemones, buvo imtasi priemonių

plėtojant įvairių valstybių tarpusavio pagalbą šių priemonių įgyvendinimo srityje. Antai, 1964

m. Europos Tarybos rėmuose buvo sudaryta Sutartis dėl lygtinai nuteistų ar lygtinai paleistų iš

laisvės atėmimo įstaigų teisės pažeidėjų priežiūros, o 1990 m. Jungtinių Tautų Generalinės

Asamblėjos rezoliucija Nr. 45/118 buvo patvirtinta Pavyzdinė sutartis dėl lygtinai nuteistų ar

lygtinai paleistų iš įkalinimo asmenų priežiūros perleidimo.

Šalia teisinio reglamentavimo, gana intensyviai plėtojama ir tarptautinio

bendradarbiavimo praktika, kurios tikslas yra ne tik keistis įvairių šalių patirtimi, bet ir

tarptautiniu mastu spręsti problemas, kylančias taikant probaciją, tobulinti bei plėtoti

probacijos vykdymo metu taikomas priemones, kuriomis siekiama didesnio visuomenės

saugumo užtikrinimo ir teisės pažeidėjų integracijos į visuomenę. Pavyzdžiui, 1980 m.

siekiant išspręsti probacijos skyrimo ir vykdymo užsieniečiams problemas ir apsikeisti

alternatyvių priemonių taikymo patirtimi 14 Europos Tarybos narių valstybių įsteigė Europos

probacijos ir bausmę atlikusių asmenų priežiūros Asamblėją.

22

II.2. Pagrindinės Tokijo taisyklių ir Europos taisyklių nuostatos

II.2.1. Bendrosios nuostatos

Tokijo taisyklėse pabrėžiama, kad jos taikomos visiems asmenims, kurių atžvilgiu

vykdomas baudžiamasis persekiojimas, teisminis procesas arba nuosprendis (nesvarbu ar

asmuo yra įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis), taip pat visose kriminalinės justicijos

administravimo stadijose. Jose aiškiai akcentuojamas būtinumas užtikrinti deramą balansą

tarp atskirų teisės pažeidėjų teisių, aukų teisių bei visuomenės susirūpinimo dėl visuomenės

saugumo bei nusikaltimų prevencijos. Čia pabrėžiama, kad siekiant užtikrinti didesnį

lankstumą, taip pat siekiant išvengti nereikalingo laisvės atėmimo taikymo, kriminalinės

justicijos sistema privalo numatyti platų su laisvės atėmimu nesusijusių (toliau – alternatyvių)

priemonių spektrą, kurios galėtų būti taikomos tiek iki teisminio bylos išnagrinėjimo, tiek ir

po nuteisimo. Galimų taikyti alternatyvių priemonių skaičius ir rūšys turi būti nustatytas taip,

kad išliktų galimybė priimti aplinkybes atitinkantį (deramą) nuosprendį. Alternatyvių

priemonių naudojimas Taisyklėse suvokiamas kaip depenalizacijos ir dekriminalizacijos

proceso dalis.

Tiek, kiek tai dera su teisinės apsaugos užtikrinimu ir teisės viršenybės principo

laikymusi, Tokijo taisyklėse primygtinai siūloma vengti formalių procedūrų arba teisminio

proceso.

II.2.2. Alternatyvių priemonių skyrimo pagrindai

Abejose taisyklėse įtvirtinta nuostata, kad su laisvės atėmimu susijusios priemonės turi

būti naudojamos vadovaujantis minimalios intervencijos principu. Nurodoma, kad klausimai

dėl alternatyvių priemonių įvedimo, jų turinio apibrėžimo bei jų taikymo tvarkos ir sąlygų,

turi būti išspręsti įstatyme22.

Aiškiai išreikšta bendra abejų taisyklių nuostata, kad alternatyvių priemonių

parinkimas turi remtis iš anksto įtvirtintų kriterijų įvertinimu, atsižvelgiant tiek į teisės

pažeidimo prigimtį ir sunkumą, tiek ir į teisės pažeidėjo asmenybę, biografiją, nuteisimo

tikslus bei aukos teises. Ši nuostata papildoma Europos taisyklėse suformuluotu apribojimu,

jog alternatyvios priemonės gali būti paskirtos tik tuo atveju, jei teisės pažeidėjas yra

22 "Įstatymas" šiame kontekste reiškia Parlamento išleistą įstatymą ar atitinkamo įstatymo įgyvendinimo tikslais priimtą Vyriausybės aktą.

23

pasirengęs bendradarbiauti bei laikytis jų. Be to, Europos taisyklės kategoriškai draudžia bet

kokias neterminuotas alternatyvias priemones.

Prieš formalias procedūras arba teisinį procesą arba vietoje jų taikomos alternatyvios

priemonės gali būti skiriamos tik esant kaltinamo asmens sutikimui. Europos taisyklėse

patikslinama, kad tais atvejais, kuomet reikalaujama teisės pažeidėjo sutikimo, jis turi būti

aiškus ir tikslus. Toks sutikimas niekada negali būti susijęs su jokios pagrindinės

(fundamentalios) teisės pažeidėjo teisės atėmimu.

Alternatyvios priemonės negali būti susiję su medicininiais ar psichologiniais

eksperimentais ar kitokiu medicininiu ar psichologiniu poveikiu teisės pažeidėjo atžvilgiu,

taip pat nepateisinama rizika psichinei ir fizinei žalai atsirasti.

Europos taisyklėse įtvirtintas svarbus principas, kad alternatyvios priemonės

paskyrimas arba įgyvendinimas negali apriboti bet kurios veikiančios socialinės apsaugos

sistemos teikiamų teisių bei naudos.

Tokijo taisyklėse nustatoma, kad tais atvejais, kai tai yra tinkama ir suderinama su

teisine sistema, policija, prokuratūra ir kitos su baudžiamųjų bylų tyrimu susiję institucijos

turi būti įgalintos atleisti teisės pažeidėją nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jos

nusprendžia, kad siekiant visuomenės apsaugos, nusikaltimų prevencijos bei pagarbos teisei

didinimo, taip pat aukų teisių apsaugos požiūriu, bylą tęsti nėra būtina. Klausimo dėl

galimumo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės arba teismo procedūros sustabdymo

išsprendimo tikslais kiekvienoje teisinėje sistemoje turi būti nustatyta eilė kriterijų. Mažiau

svarbiose bylose deramas alternatyvias priemones gali paskirti prokuroras.

Tokijo taisyklės nustato ir pagrindinius alternatyvių priemonių parinkimo kriterijus:

priimdama sprendimus kompetentinga institucija privalo atsižvelgti į reabilitacinius teisės

pažeidėjo poreikius, visuomenės apsaugą, taip pat aukos, su kuria turi būti konsultuojamasi

kai tik tai tinkama, interesus.

Tokijo taisyklėse išvardinami šie su laisvės atėmimu nesusiję būdai, kuriais

nuosprendį priimančios institucijos gali baigti bylą:

žodinės sankcijos, tokios kaip priminimas, papeikimas, įspėjimas;

sąlyginis atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės;

su statusu susijusios nuobaudos;

ekonominės sankcijos ir piniginės bausmės;

konfiskavimas arba eksproprijavimo įsakymas;

žalos aukai atlyginimas arba kompensavimo įsakymas;

sustabdytas arba atidėtas nuosprendis;

24

probacija ir teismo priežiūra;

įsakymas atlikti viešuosius darbus;

nukreipimas į slaugos centrus;

namų areštas;

bet koks kitas ne-institucinio veikimo būdas;

kai kurios aukščiau išvardintų priemonių kombinacijos.

Šiose taisyklėse išvardinamos ir po-nuteisimo taikomos priemonės, kurios gali apimti:

atostogas ir "pusiaukelės" namus;

išleidimą darbui ar mokymuisi;

įvairias parolio (sąlyginio paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigų prieš laiką) formas;

atleidimą nuo bausmės;

malonės suteikimą.

Pažymėtina, kad Europos taisyklėse tokie sąrašai nepateikiami.

Remiantis Tokijo taisyklėmis nacionalinėse teisės sistemose turi būti numatyta, jog bet

kokia paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos forma ir pervedimas į su laisvės atėmimu

nesusijusią programą turi būti apsvarstoma ankstyviausioje įmanomoje stadijoje.

Nustatyta, kad teisės pažeidėjas privalo turėti teisę aukštesnei nepriklausomai valdžios

institucijai apskųsti sprendimą, kuriuo jam paskiriama, pakeičiama ar atšaukiama alternatyvi

priemonė. Europos taisyklėse papildomai nurodoma, kad skundimo tvarka turi būti paprasta,

be to, turi būti siekiama, kad skundą padavęs asmuo asmeniškai išdėstytų savo skundą, ypač

tais atvejais, kuomet jis išreiškė tokį norą.

II.2.3. Alternatyvių priemonių vykdymas

Europos taisyklėse pabrėžiama, kad alternatyvios priemonės turi būti įgyvendinamos

taip, kad nebūtų didinamas jų nemalonus pobūdis, o remiantis Tokijo taisyklėmis,

įgyvendinant alternatyvias priemones, teisės pažeidėjo teisės negali būti labiau apribotos nei

tai nustatė autentišką sprendimą priėmusi kompetentinga valdžios institucija.

Alternatyvių priemonių įgyvendinimo pobūdis, turinys ir būdai negali kelti pavojaus

ne tik teisės pažeidėjų bet ir jų šeimų privatumui arba orumui arba sąlygoti jų pažeidinėjimą.

Europos taisyklėse pabrėžiama, kad pavojus negali būti keliamas taip pat ir savigarbai, šeimos

ryšiams, su visuomene jungiantiems saitams bei gebėjimui veikti visuomenėje. Tam, kad

teisės pažeidėjas būtų apsaugotas nuo įžeidimų bei nederamo visuomenės smalsumo, turi būti

numatyti atitinkami saugikliai.

25

Europos taisyklėse pabrėžiama, kad viešuosius darbus atliekančių teisės pažeidėjų

darbo ir profesinės sąlygos turi atitikti visas galiojančias normas, nustatančias higienos ir

darbų saugos reikalavimus. Teisės pažeidėjai privalo būti apdrausti nuo nelaimingų

atsitikimų, žalos sveikatai ir civilinės atsakomybės, kylančios kaip atitinkamos priemonės

įgyvendinimo rezultatas. Be to, šiose taisyklėse nustatoma bendra taisyklė, kad alternatyvios

priemonės įgyvendinimo išlaidos negali tekti teisės pažeidėjui.

Alternatyvios priemonės turi būti įgyvendinamos taip, kad jos taptų kiek įmanoma

reikšmingesnės teisės pažeidėjui bei prisidėtų prie jo asmeninio ir socialinio tinkamumo

prisiderinant visuomenėje, vystymosi. Priežiūros ir kontrolės būdai turi padėti siekti šių tikslų.

Priežiūra ir taikomos priemonės privalo būti periodiškai peržiūrimos bei koreguojamos pagal

poreikį ir teisės pažeidėjo padarytą pažangą. Tais atvejais, kuomet nustatoma, jog teisės

pažeidėjas laikosi nustatytų sąlygų ir įpareigojimų ir akivaizdu, kad neliko reikalo jas toliau

įgyvendinti siekiant priemonės tikslų, sprendimus priimanti kompetentinga institucija privalo

turėti galimybę baigti priemonės taikymą prieš laiką.

Tokijo taisyklėse nustatyta, kad teisės pažeidėjams, kiek tai yra reikalinga, turi būti

teikiama psichologinė, socialinė ir materialinė pagalba bei palankios galimybės stiprinti ryšius

su bendruomene bei palengvinti jų reintegraciją į visuomenę.

Sąlygos, kurių privaloma laikytis, turi būti praktiškos ir tikslios, nukreiptos į polinkio

grįžti prie nusikalstamo elgesio tipo sumažinimą bei teisės pažeidėjo socialinės integracijos

galimybių didinimą, o pagal Tokijo taisykles jų turi būti kiek galima mažiau ir jos visuomet

turi būti priderintos prie aukos poreikių.

Europos taisyklėse nurodoma, kad įgyvendinančios valdžios institucijos nurodymai,

skirti įgyvendinti sprendimą dėl priemonės, negali teisės pažeidėjui nustatyti papildomų

reikalavimų, nei tie, kurie kyla iš sprendimo.

Alternatyvios priemonės rėmuose taikomi įpareigojimai ir apribojimai turi būti

vystomi taip, kad kuo efektyviau atitiktų teisės pažeidėjų poreikius (tame tarpe ir specifinius,

būdingus atskiroms teisės pažeidėjų kategorijoms), todėl jų įgyvendinimas turi remtis

individualizuotomis programomis bei vystymu darbinių ryšių tarp teisės pažeidėjo,

prižiūrėtojo ir bet kurių dalyvaujančių iš visuomenės parinktų organizacijų ar asmenų.

Įgyvendinimo metodai turi būti individualiai priderinti prie savitų kiekvieno atvejo

aplinkybių. Tam, kad pasiekti šį tikslą, Europos taisyklėse siūloma kompetentingoms

valdžios institucijoms ir už atitinkamų priemonių įgyvendinimą atsakingam personalui

suteikti pakankamą diskrecijos laipsnį (kiek tai negresia rimta nelygybe darant poveikį).

26

Pagal Europos taisykles, įgyvendinanti valdžios institucija privalo tirti ir atsakyti į

skundus dėl teisės pažeidėjui paskirtos priemonės įgyvendinimo. Ji privalo atsakingai ir rimtai

apsvarstyti teisės pažeidėjo prašymą pakeisti prižiūrėtoją ar kitą asmenį, kuriam pateikiamas

kaltinimas dėl netinkamo su teisės pažeidėju susijusių pareigų atlikimo. Pagal šias taisykles

įgyvendinanti valdžios institucija privalo užtikrinti, kad asmenims, kurių atžvilgiu taikomos

alternatyvios priemonės, būtų prieinama informacija apie jų teises bei pagalba šias teises

užtikrinant.

II.2.4. Teisės pažeidėjų bylos

Kiekvieno teisės pažeidėjo atžvilgiu kompetentinga valdžios institucija privalo

sudaryti bylą ir nuolat ją deramai tvarkyti taip, kad inter alia galėtų būti parengta bet kokia

būtina ataskaita apie teisės pažeidėjo prisiderinimą prie priemonės sąlygų ar įpareigojimų.

Asmeniniai įrašai teisės pažeidėjo byloje turi būti griežtai konfidencialūs ir

neprieinami tretiesiems asmenims. Galimybę susipažinti su šiais įrašais gali turėti tik

asmenys, kurie tiesiogiai susiję su teisės pažeidėjo byla arba asmenys, turintys deramus

įgaliojimus. Europos taisyklėse nustatyta, kad agentūroms, kurios aprūpina darbu arba teikia

bet kokią asmeninę ar socialinę pagalbą, apie teisės pažeidėjus pateikiamos informacijos rūšys

ir kiekis turi būti nustatomas ir ribojamas atsižvelgiant į atitinkamos veiklos tikslus.

Europos taisyklėse nustatyta, kad teisės pažeidėjas arba asmuo, veikiantis teisės

pažeidėjo vardu, privalo turėti galimybę susipažinti su jo asmens byla (tiek, kiek tai

nepažeidžia kitų asmenų teisės į privatumą) ir teisę ginčyti byloje esančių įrašų turinį.

II.2.5. Alternatyvių priemonių pakeitimas ir atšaukimas

Pažeidimas sąlygų, kurių privalo laikytis teisės pažeidėjas, gali sukelti alternatyvios

priemonės pakeitimą ar atšaukimą. Tačiau, su alternatyvia priemone susijusių sąlygų ir

įpareigojimų neįvykdymas negali automatiškai sąlygoti su laisvės atėmimu susijusios

priemonės paskyrimo. Pasikeitus alternatyviai priemonei arba ją atšaukus, kompetentinga

valdžios institucija privalo pamėginti nustatyti kitą deramą alternatyvią priemonę. Asmuo gali

būti įkalinamas tik tuo atveju, jei nėra tinkamos alternatyvos.

Europos taisyklėse papildomai nustatyta, kad su alternatyvia priemone susijusių sąlygų

ar įpareigojimų neįvykdymas, pagal galiojančią teisę galintis sąlygoti jos pakeitimą arba

dalinį ar pilną atšaukimą, savaime negali reikšti teisės pažeidimo.

27

Europos taisyklėse nustatyta, kad apie bet kokią reikšmingą nesėkmę vykdant

visuomeninio pobūdžio sankcijoje ar priemonėje nustatytas sąlygas ar įpareigojimus

įgyvendinanti valdžios institucija privalo nedelsiant pranešti sprendimus priimančiai valdžios

institucijai, o į nežymius nusižengimus įgyvendinančios institucijos nurodymų, taip pat sąlygų

ar įpareigojimų atžvilgiu, kurie nekelia būtinumo atšaukti sankciją ar priemonę, turi būti

nedelsiant reaguojama diskrecinių priemonių pagalba arba, jei tai būtina, panaudojant

administracinę procedūrą.

Pažymėtina, kad su laisvės atėmimu nesusijusią priemonę pakeisti ar atšaukti gali tik

kompetentinga valdžios institucija (Europos taisyklių prasme kompetentinga valdžios

institucija – tik teisminės valdžios institucija23).

Dėl alternatyvios priemonės pakeitimo ar atšaukimo teisės pažeidėjas privalo turėti

teisę skųstis kompetentingai nepriklausomai valdžios institucijai.

II.2.6. Personalas

Personalo samdymo politika privalo atspindėti prižiūrimų teisės pažeidėjų skirtumus.

Asmenys paskirti taikyti alternatyvias priemones turi būti asmeniškai tinkami ir, kai tai

yra įmanoma, turėti deramą profesinį išsilavinimą bei praktinę patirtį. Šie reikalavimai turi

būti aiškiai nustatyti. Europos taisyklėse pabrėžiama, kad už įgyvendinimą atsakingas

personalas turi būti pakankamai skaitlingas, kad galėtų efektyviai įgyvendinti įvairias jam

priskirtas pareigas.

Siekiant apsaugoti ir išlaikyti kvalifikuotą ir profesionalų personalą, Tokijo taisyklėse

nustatyta, jog turi būti užtikrintas deramas tarnybos statusas, pakankamas atlyginimas bei

darbo pobūdį atitinkanti nauda, taip pat turi būti suteiktos pakankamos galimybės profesiniam

augimui bei karjerai.

Europos taisyklėse pabrėžiama, kad gyvendinančios institucijos privalo turėti deramą

finansavimą iš valstybinių fondų. Tretieji asmenys gali turėti finansinį ar kitokį indėlį, bet

įgyvendinančios institucijos niekada negali būti nuo jų priklausomos.

23 "Teisminės valdžios institucija" šiose taisyklėse reiškia teismą, teisėją ar prokurorą.

28

II.2.7. Visuomenės dalyvavimas

Nors priemonių taikymui turi vadovauti profesionalai, kurie yra deramai apmokyti ir

turi praktinį patyrimą, kompetentinga valdžios institucija į atitinkamų priemonių taikymą gali

įtraukti bendruomenę ir socialinės paramos sistemas.

Nustatoma, kad turi būti skatinamas visuomenės dalyvavimas, kadangi jame glūdi

didžiuliai ištekliai ir jis yra vienas svarbiausių faktorių gerinant ryšius tarp asmenų, kuriems

taikomos alternatyvios priemonės, ir šeimos bei bendruomenės. Tokijo taisyklėse nustatyta,

kad visuomenės dalyvavimas turi būti vertinamas kaip proga bendruomenės nariams prisidėti

prie visuomenės saugumo ir turi būti naudojamas tam, kad būtų padėta teisės pažeidėjams

vystyti reikšmingus visuomeninius ryšius, suprasti visuomenės interesą jų atžvilgiu ir plėsti jų

galimybes ryšiams bei paramai.

Savanorių iš visuomenės tarpo atranka ir priėmimas turi būti atliekamas rūpestingai ir

remtis su atitinkamu darbu susijusias jų gabumais bei interesais. Jie turi būti deramai lavinami

savo specifinės funkcijos atlikimui ir privalo turėti galimybę gauti paramą bei patarimus iš

kompetentingos valdžios institucijos.

Nepaisant visuomenės dalyvavimo svarbos, Europos taisyklėse pabrėžiama, kad tais

atvejais, kuomet sudaromi susitarimai dėl įgyvendinančiai valdžios institucijai iš visuomenės

parinktų organizacijų bei individų teikiamos nemokamos pagalbos, atsakomybė už tai, kad

teikiamos paslaugos atitiks šias taisykles, tenka įgyvendinančiai institucijai. Įgyvendinanti

valdžios institucija taip pat įpareigota priimti sprendimus dėl veiksmų, kurių turi būti imamasi

tuo atveju, jei tokia pagalba neatitinka šių taisyklių. Šiose taisyklėse kategoriškai nustatoma,

kad visuomenę atstovaujančių asmenų teikiama pagalba negali pakeisti darbo, kurį turi atlikti

profesionalus personalas, o iš visuomenės parinkti asmenys turi būti reikiama apimtimi

vadovaujami profesionalaus personalo. Eidami savo pareigas jie turi būti apdrausti nuo

nelaimingų atsitikimų, žalos sveikatai bei civilinės atsakomybės. Jiems turi būti atlyginamos

dėl jų darbo atsiradusios būtinos išlaidos.

Abejose taisyklėse pabrėžiamas būtinumas panaudoti visas visuomenės informavimo

formas, siekiant padėti sukurti konstruktyvų visuomenės požiūrį, kuris vestų prie platesnio su

laisvės atėmimu nesusijusių poveikio priemonių taikymo bei teisės pažeidėjų socialinės

integracijos.

29

II.2.8. Alternatyvių priemonių vertinimas bei tyrimai

Europos taisyklėse nustatyta, kad turi būti skatinami alternatyvių priemonių reguliarus

vertinimas bei tyrimai. Alternatyvių priemonių vertinimas turi apimti (bet ne apsiriboti)

objektyvų nustatymą kokia apimtimi jos:

derinasi su įstatymų leidėjų, teisminės valdžios institucijų, sprendimus priimančių

valdžios institucijų ir įgyvendinančių valdžios institucijų lūkesčiais bei visuomenės rūpesčiu

dėl alternatyvių priemonių tikslų;

prisideda prie įkalinimo lygio mažinimo;

įgalina patenkinti su teisės pažeidimu susijusius teisės pažeidėjų poreikius;

ekonomiškai efektyvios;

prisideda prie nusikaltimų skaičiaus mažinimo.

30

II.3. Bendra probacijos taikymo užsienio valstybėse analizė

Šiame skirsnyje analizuojamos užsienio valstybėse taikomos probacijos formos – jų

taikymo pagrindai ir turinys – bei šias probacijos formas vykdančios organizacijos ir jų

veikla.

II.3.1 Probacijos formos

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos probacijos formos yra baudžiamosios

atsakomybės priemonės, visų pirma, būtina apžvelgti jų skyrimo pagrindus ir turinį.

Probacijos pagrindai – tai teisės aktais ar teismų praktikoje nustatytos sąlygos,

kurioms esant asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką gali būti skiriama probacija kaip

savarankiška bausmė ar atidedamas bausmės vykdymas (skyrimas), paskiriant nuteistojo

asmens priežiūrą arba jos nepaskiriant. Daugumoje valstybių24 teisės normų, kuriomis

atitinkamos veikos apibrėžiamos kaip nusikalstamos, sankcijose (kai kuriose valstybėse tai

baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijos) yra numatomos už

nusikalstamų veikų padarymą skirtinos bausmės. Tuo tarpu kai kuriose valstybėse, net tose,

kuriose probacija yra skiriama kaip atskira bausmė, probacija šių teisės normų sankcijose

nenumatoma. Jos skyrimo pagrindai būna nustatyti arba atskirais įstatymais (1907 m.

Probacijos įstatymas Airijoje, 1964 m. Probacijos įstatymas Belgijoje) arba baudžiamojo

kodekso bendrojoje dalyje, kur yra reglamentuojamos bendrosios baudžiamosios teisės

nuostatos (Švedija, Danija)25.

Įvairių valstybių teisės aktuose gali būti nustatomas tiek neapibrėžtas, tiek ir išsamus

baigtinis probacijos pagrindų sąrašas. Kai kuriose valstybėse probacijos skyrimas visiškai

paliekamas teismo nuožiūrai: pavyzdžiui, Danijoje nustatyta, kad probacijos skyrimo

klausimas gali būti teismo svarstomas, jeigu teismas nusprendžia, kad bausmės skyrimas

(vykdymas) nebūtinas. Tačiau daugumos valstybių teisės aktuose detaliai reglamentuojami

pagrindai, kada asmeniui gali būti skiriama probacija (Suomija, Ispanija ir kt.).

Kaip jau buvo minėta, probacijos tikslai pasiekiami, jei ji taikoma tik tam tikrai

apibrėžtai asmenų grupei26. Kad probacija taikytina apibrėžtai asmenų grupei pažymima, ir

24 Tokia praktika yra tose valstybės, kuriose nusikalstamos veikos ir už jų padarymą skiriamos bausmės yra reglamentuotos teisės aktais.25 Kai kurių valstybių baudžiamuosiuose kodeksuose išskirta atskira dalis, skirta probacijos, jos skyrimo pagrindams bei turiniui reglamentuoti. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas Švedijos baudžiamasis kodeksas. 26Asmenų grupė, kuriai taikytina probacija, apibrėžta šio darbo I skyriuje.

31

Tokijo taisyklių aiškinamajame vadove “Handbook on Probation services” probacija yra

specialiai atrinktų nusikalstamą veiką padariusių asmenų baudimo būdas.27. Šiai specialiai

nuteistųjų atrankai atlikti ir turi būti numatomi atitinkami kriterijai. Taigi probacijos

pagrindai ir yra tie kriterijai, kuriais remiantis būtų galima išskirti būtent tą asmenų grupę,

kuriai gali būti taikoma probacija.

Skirtingose valstybėse probacija gali būti taikoma įvairioms asmenų grupėms.

Kokiems asmenims bus taikoma probacija priklauso nuo kiekvienos valstybės baudžiamosios

politikos. Tačiau beveik visose valstybėse, nustatant probacijos pagrindus, yra

reikalaujama, kad pagal galimybes būtų garantuojamas visuomenės saugumas ir tuo pačiu

būtų pasiekiami probacijos tikslai: neįkalinami asmenys, kurie nekelia grėsmės visuomenei,

jie prižiūrimi ir teikiama socialinė-pedagoginė pagalba tiems asmenims, kuriems jos reikia.

Tokia valstybių praktika atitinka tarptautinių teisės aktų, JT Tokijo taisyklių ir

Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių reikalavimus, kad skiriant bausmes turi

būti užtikrintas visuomenės saugumas, nusikaltimų aukų ir teisės pažeidėjo interesų balansas.

Siekiant užtikrinti visuomenės saugumo bei nusikaltimų aukų interesus, daugumoje

valstybių nustatomi neapibrėžti probacijos skyrimo pagrindai, nurodant vertinamojo

pobūdžio aplinkybes, kurių nustatymas priklauso teisėjo (teismo) kompetencijai. Pavyzdžiui,

probacija skiriama, jeigu teismas nusprendžia, kad nėra būtina realiai įvykdyti bausmę,

siekiant užtikrinti, kad nuteistasis asmuo daugiau nebenusikalstų (Austrija), arba, kai

remiantis bylos aplinkybėmis teismas nusprendžia, kad netikslinga skirti kokią nors kitą

bausmę (Airija), ar probacija skiriama, kai teismas nusprendžia, kad tokia bausmė pakankama

paskatinti asmenis susilaikyti nuo tolesnio nusikaltimų darymo (Švedija). Formuluojant

neapibrėžtus probacijos skyrimo pagrindus yra parenkami tokie vertinamieji kriterijai, kuriais

remiantis kiekvienoje byloje būtų galima adekvačiai įvertinti nuteistojo asmens keliamą

grėsmę visuomenei.

Kartu su šiais neapibrėžtais pagrindais atskirų valstybių teisės aktuose taip pat būna

įtvirtinti ir apibrėžti probacijos skyrimo pagrindai, pavyzdžiui, paskirtos laisvės atėmimo

bausmės28, kurios atidėjimo galimybė yra svarstoma, dydis.

27 Jon F. Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 13.28 Tose valstybėse, kuriose gali būti atidėtos ir kitos baudžiamosios atsakomybės priemonės, pvz.: bauda, ar atidavimas į psichiatrinę ligoninę ar instituciją gydymui nuo alkoholizmo ar narkomanijos, preventyvus sulaikymas (post imprisonment) , vairuotojo licenzijos panaikinimas (withdrawal of driving license), teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimas (ban on work in a certain occupation),probacijos skyrimo galimybė priklauso nuo paskirtos baudžiamosios atsakomybės priemonės dydžio.

32

Tai, kad daugumoje valstybių galimybė paskirti probaciją priklauso nuo laisvės

atėmimo bausmės trukmės, gali būti paaiškinta tuo, kad už nusikaltimą skiriamos bausmės

dydis, paprastai, atitinka nusikaltimo ir jį padariusio asmens pavojingumą visuomenei.

Dažniausiai gali būti atidedama nedidelė laisvės atėmimo bausmė: pvz., Ispanijoje gali būti

taikoma probacija, kai paskiriamas laisvės atėmimas iki 2 metų. Geriausiai probacijos

skyrimo galimybės priklausomybę nuo skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio iliustruoja

Vokietijos praktika. Jei nuteistajam asmeniui paskirta laisvės atėmimo bausmė iki 1 metų, tai

dažniausiai ji yra atidedama, nes paskirtai laisvės atėmimo iki 1 m. bausmei atidėti yra

reikalinga tik tiek, kad “…teismas nustatytų, jog yra pagrįstas pagrindas tikėtis, kad šis

nuteistasis asmuo ateityje daugiau nebedarys nusikaltimų29” (o paskirta laisvės atėmimo

bausmė nuo 6 mėn. iki 1 metų nebus atidėta tik tuo atveju, jeigu siekiant palaikyti teisinę

tvarką yra būtina, kad asmuo atliktų paskirtą laisvės atėmimo bausmę). Jeigu paskirta laisvės

atėmimo bausmė yra nuo 1 iki 2 metų, tai probacijos taikymas yra išimtinis: probacija bus

taikoma tik tuo atveju, jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo aplinkybių visumą, yra

atitinkamų aplinkybių, kuriomis remiantis tikslinga atidėti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Kai kuriose valstybėse probacijos skyrimo galimybė priklauso ne nuo paskirtos

bausmės dydžio, bet nuo padaryto nusikaltimo sunkumo. Pavyzdžiui, Suomijoje probacija

gali būti paskirta, jeigu nusikaltimas, atsižvelgiant į nusikaltimu padarytą žalą ir nusikalstamą

veiką padariusio asmens kaltę, yra nesunkus. Prancūzijoje probacija negali būti paskirta už

tam tikras nusikalstamų veikų rūšis30.

Probacijos skyrimas atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį gali būti motyvuojamas tuo,

kad kai kurių nusikaltimų, pavyzdžiui tyčinio nužudymo, įvykdymas kelia labai didelę grėsmę

visuomenei, todėl sunkų nusikaltimą įvykdę asmenys privalo būti izoliuoti nuo visuomenės,

neatsižvelgiant į galimybę paskirti jiems probaciją. Probacija turėtų būti skiriama atsižvelgiant

į paskirtos bausmės dydį, o ne į nusikaltimo sunkumą, nes tik tada teismas gali lanksčiau ir

adekvačiau reaguoti remdamasis įvairiomis kiekvienos bylos aplinkybėmis. Bausmės

skyrimas daugelyje valstybių priklauso ne tik nuo nusikaltimo pobūdžio, bet ir nuo daugybės

kitų aplinkybių. Todėl kartais už kai kurias veikas, šiaip laikomas ne itin sunkiais

nusikaltimais, gali būti skirta griežtesnė bausmė nei už itin sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui,

nei už nužudymą lengvinančiomis aplinkybėmis, kai yra skiriama minimali galima skirti

bausmė. Tokiu būdu probacijos skyrimas remiantis vien tik nusikaltimo pobūdžiu būtų

neadekvatus nusikaltimo pavojingumui: pirmuoju atveju, kai padarytas nesunkus 29 Federal Ministry of Justice. Criminal Justice in Germany/Facts and Figures. Bonn. 1997. P. 37.30 Beje, iš pradžių Prancūzijoje probacija buvo galima skirti už bet kokio pobūdžio nusikaltimus, tačiau vėliau buvo įvesti apribojimai.

33

nusikaltimas, bus galima skirti probaciją, o antruoju jau nebe, nes buvo įvykdytas sunkus

nusikaltimas, nors už jį skiriama mažesnė bausmė.

Kai kuriose valstybėse, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, įtvirtinti ir kitokie

probacijos skyrimo pagrindai, pavyzdžiui, Ispanijoje probacija gali būti skiriama, jeigu

nuteistasis asmuo nusikaltimą padarė pirmą kartą.

Taikant probaciją ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, akcentuojama ir

specialioji prevencija, todėl reikalaujama atsižvelgti į tas aplinkybes, kuriomis remiantis

nustatoma tikimybė, kad nuteistasis asmuo nebenusikals. Kai kuriose valstybėse pirmiausia

atsižvelgiama į bendrosios prevencijos poreikius, todėl nors ir yra aplinkybių, rodančių, kad

nuteistasis asmuo ateityje nebedarys nusikaltimų, jam vis tiek neatidedamas bausmės

vykdymas (skyrimas). Taip yra Vokietijoje, kai probacija yra neskiriama tuo atveju, kai “…

bausmės įvykdymas yra būtinas, siekiant palaikyti teisinę tvarką visuomenėje31”, Suomijoje,

kur “…bausmės vykdymas yra neatidedamas, jei tai menkina pagarbą įstatymams32”, Airijoje

– probacija skiriama, “…jeigu paskirtos bausmės vykdymas yra nereikalingas siekiant

užtikrinti, kad kiti asmenys neįvykdys nusikaltimų”33.

Įvairių valstybių praktikoje įtvirtinta daugybė pagrindų, kurie numato galimybę skirti

probaciją atsižvelgiant į nuteistojo asmens gyvenimo sąlygas, jo asmenybę. Pavyzdžiui,

Airijoje, skiriant bausmę, atsižvelgiama į nuteistojo asmens charakterį, jo amžių, sveikatos bei

psichikos būklę, taip pat ir į jo praeitį, Suomijoje – į nuteistojo asmens veiksmus, siekiant

išvengti padaryto nusikaltimo neigiamų pasekmių, į jo asmenines savybes ir pan.

Tačiau, kaip buvo minėta, svarstant probacijos skyrimo galimybę, siekiama užtikrinti

ir nuteistojo asmens interesus. Siekiant šio tikslo, atsižvelgiama į dvi aplinkybių grupes:

galimas neigiamas pasekmes, kurios gali atsirasti įvykdžius paskirtą laisvės

atėmimo bausmę, ir tų pasekmių išvengimo galimybę, atidėjus bausmės vykdymą ir

į tai, kiek nuteistajam asmeniui būtina ir reikalinga pagalba ir ar tikslinga

tokią pagalbą teikti.

Daugelyje valstybių skiriant probaciją taip pat dar turi būti atsižvelgta ir į aplinkybes,

kurios nulemia galimą pedagoginių – socialinių priemonių taikymo efektyvumą.

Kaip atsižvelgiama į būtinybę išvengti paskirtos bausmės įvykdymu sukeltų

nuteistajam asmeniui neigiamų pasekmių, puikai iliustruoja Suomijos praktika. Suomijoje

laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir tuo atveju, jeigu jos vykdymas

nuteistajam asmeniui įtakoja nepagrįstą ir jo įvykdytam nusikaltimui neadekvatų asmens 31 Vokietijos baudžiamojo kodekso 56 str. 3 d.32 Matti Joutsen. Criminal Justice systems in Europe/ Finland. Helsinki. 1995. P. 20.33 Probation services in Austria: internete adresu http:/www.vbsa.at, puslapis redaguotas 2000 m.

34

socialinės gerovės ar sveikatos būklės pablogėjimą. Pažymėtina, kad atsižvelgdamas į

bausmės įvykdymo neigiamas pasekmes, teismas privalo svarstyti šių neigiamų pasekmių

adekvatumą nuteistojo asmens įvykdytam nusikaltimui, todėl, nors nuteistajam asmeniui ir

kyla neigiamos pasekmės dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės įvykdymo, bausmės

vykdymas vis tiek bus neatidėtas, nes neigiamos pasekmės gali būti laikomos kaip teisingas

atlygis už nusikaltimo padarymą. Skiriant bausmę, Suomijoje taip pat gali būti atsižvelgiama

ir į neigiamas pasekmes, kilusias dėl nusikalstamos veikos padarymo: pvz. dėl to, kad

kaltininkas pažeidė saugaus kelių eismo taisykles, jis sudaužė ką tik pirktą naują “Porsche”

markės automobilį ir dar nepagydomai susilaužė kojas – šios pasekmės atsižvelgiant į

padarytą nusikaltimą, gali būti laikomos pakankamu atpildu už nusikaltimo padarymą ir

sprendimas, kuriuo būtų skiriama įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, jau būtų neteisingas.

Skiriant probaciją, į būtinumą teikti nuteistajam pagalbą, atsižvelgiama tose

valstybėse, kuriose taikoma probacija siaurąją prasme, kai atidedant bausmės vykdymą ar

skiriant probaciją kaip savarankišką bausmę, nuteistajam asmeniui gali būti paskirta priežiūra.

Paprastai, daugumoje valstybių šis pagrindas būna vertinamojo pobūdžio, t.y. jo

turinys nėra detalizuojamas. Pavyzdžiui, Švedijoje probacija gali būti skiriama, kai yra

aplinkybių, kuriomis remiantis galima daryti išvadą, kad nuteistajam asmeniui būtina

priežiūra, atitinkamas gydymasis.

Pažymėtina, kad vienas iš pasaulio valstybių praktikoje labiausiai paplitusių tokio

pobūdžio pagrindų yra nuteistojo asmens priklausomybė nuo narkotinių ar psichotropinių

medžiagų34. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį bei sunkumą, kai kuriose valstybėse

probacija gali būti skiriama, kai nustatomas vien tik nuteistojo asmens priklausomybės nuo

narkotinių ar psichotropinių medžiagų faktas, o kai kuriose valstybėse būtina dar papildomai

nustatyti, ar nuteistasis asmuo stengiasi gydytis nuo šios priklausomybės.

Daugelyje valstybių šiam pagrindui suteikiama labai didelė reikšmė. Kaip pavyzdį

galima paminėti Ispanijos praktiką, pagal kurią laisvės atėmimo bausmė atidedama, kai

nuteistasis asmuo pirmą kartą teisiamas ir jei paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas

neviršija 2 metų. Tačiau jeigu nustatoma, kad nuteistasis asmuo serga narkomanija, ir jei

pateikiamas oficialus dokumentas, kad jis gydėsi ar gydosi nuo šios ligos, tai nepaisant to, kad

jis teisiamas ne be pirmą kartą ar jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas didesnis

nei 2 metai, teismas vis tiek gali jam atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Kai yra skiriama probacija tuo pagrindu, kad nuteistajam asmeniui būtina pagalba,

teismai, konstatuodami šio pagrindo buvimą, be kitų aplinkybių taip pat atsižvelgia ir į tai, 34 Kai kuriose valstybėse šis pagrindas apima taip pat ir priklausomybę nuo alkoholio.

35

kiek nuteistasis asmuo yra pasiruošęs aktyviai bendradarbiauti su probaciją vykdančiomis

institucijoms, ar yra pasiruošęs priimti šią pagalbą, tuo siekiant išvengti priverstinės

pagalbos teikimo nuteistajam asmeniui problemos. Tokia praktika vertintina teigiamai, nes

tuomet, kai nuteistasis asmuo atsisako bendradarbiauti, kai pagalba jam teikiama prieš jo

valią, tai probacijos vykdymas praranda savo reikšmę. Tai taip pat atitinka tarptautinių teisės

aktų nuostatas, kurios reikalauja įvertinti teisės pažeidėjo aktyvumą bei pasirengimą

bendradarbiauti su probaciją vykdančiomis institucijomis35.

Apibendrinant įvairių valstybių praktiką, probacijos skyrimo pagrindus galima

apibrėžti kaip kriterijus, kuriais remiantis išskiriama tokia nuteistųjų asmenų grupė, kuriai

galima taikyti probaciją. Skiriant probaciją, siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, todėl

nustatomi tokie probacijos skyrimo pagrindai: paskirtos baudžiamosios atsakomybės

priemonės dydis, pakartotinumas, asmens gyvenimo sąlygos, jo asmenybė bei kt. Skiriant

probaciją, siekiama užtikrinti ir nuteistojo asmens pagrindines teises ir laisves, todėl kai

kuriose valstybėse numatomi tokie pagrindai, kaip galimos paskirtos bausmės įvykdymo

neigiamos pasekmės, jų išvengimo galimybė, socialinės, psichologinės pagalbos nuteistajam

asmeniui būtinumas. Bet kokiu atveju pagal tarptautinės teisės rekomendacijas skiriant

probaciją turi būti atsižvelgiama į nuteistojo asmens pasiruošimą bendradarbiauti su probaciją

vykdančių institucijų pareigūnais, jo pasiruošimą priimti siūlomą pagalbą.

Taip pat pažymėtina, kad atsižvelgiant į tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas

baudžiamosios politikos nuostatas, turi būti nustatomi tokie probacijos skyrimo pagrindai,

kurie sudarytų galimybę kuo plačiau ir dažniau taikyti probaciją: probacijos skyrimo

pagrindai turi suteikti galimybę nuteistajam asmeniui paskirti probaciją kiekvienu atveju, kai

jos paskyrimas gali būti tikslingas ir nekelia grėsmės visuomenės saugumui. Šią nuostatą savo

praktikoje sėkmingai įgyvendino tokios valstybės kaip Švedija, Danija, Airija, Suomija, kurių

praktikoje probacijos skyrimo galimybė paliekama teisėjo nuožiūrai, teisės aktais įtvirtinus

vertinamojo pobūdžio probacijos skyrimo pagrindus.

II.3.2. Probacijos turinys

35 1992 m. Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių 31 p.

36

Probacijos, kaip ir kiekvienos baudžiamosios atsakomybės priemonės, turinį sudaro

nuteistajam asmeniui, taikomi teisės aktuose36 numatyti įpareigojimai, jo teisių bei laisvių

apribojimai, o probacijos siaurąja prasme atveju – asmeniui skiriama priežiūra ir pagalba.

Daugumoje valstybių baudžiamuosiuose teisės aktuose gana griežtai detalizuojami

nuteistam asmeniui skiriami teisių ir laisvių apribojimai bei įpareigojimai. Tačiau yra

valstybių, kurių teisės aktuose iš vis nėra nustatyta, kokius teisių ir laisvių apribojimus bei

įpareigojimus galima skirti nuteistajam asmeniui. Būtent tokia praktika susiklostė Belgijoje37.

Čia probacijos turinio nustatymas yra teismų kompetencijoje, ir teismų praktika suformuoja

nuteistajam asmeniui paprastai skiriamus teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus.

Tokios praktikos teigiamas aspektas yra tas, kad teismai gali adekvačiai reaguoti į bet kokias

bylos aplinkybes, t.y. kiekvienoje situacijoje jie turi galimybę parinkti geriausiai situaciją

atitinkančius teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus. Tačiau esant tokiam probacijos

turiniui, iškyla teismo kompetencijos ribų klausimas – ar teismas gali skirti bet kokius teisių ir

laisvių apribojimus bei įpareigojimus, o jeigu ne, tai kokių teisių ir laisvių apribojimų bei

įpareigojimų teismas negali paskirti. Šiuo atveju jų galimybes ribojantis kriterijus būtų

pareiga nepažeisti asmens teisės į privatų gyvenimą, kuri įtvirtinta Europos Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje38.

Kai kuriose valstybėse nuteistajam asmeniui skiriami teisių ir laisvių apribojimai bei

įpareigojimai yra sąlyginai apibrėžti. Kaip pavyzdys gali būti pateikta Švedijos Baudžiamojo

kodekso 26 skyriaus 15 straipsnio nuostata. Čia įtvirtinama tik bendra taisyklė – jei siekiant

efektyvios asmens reabilitacijos yra būtinas specialių nurodymų (special directives)

nustatymas, tai tokie nurodymai yra galimi. Šių specialiųjų teisių ir laisvių apribojimų bei

įpareigojimų ribos apibrėžiamos alternatyviai, tik nurodant, su kuo jie gali būti siejami: “…

Tokie nurodymai gali būti susiję su: 1) gyvenamąja vieta; 2) įsidarbinimu, kitu naudingu

užsiėmimu, mokymusi, kvalifikacijos įgijimu ir pan.; 3) medicinine priežiūra.39“ Analogiškos

formuluotės sutinkamos ir Danijos baudžiamojo kodekso 57 straipsnio 1 dalyje: “…Teismas

gali nustatyti kitus, jo nuomone reikalingus teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus,

pagal kuriuos nuteistas asmuo turėtų laikytis tam tikrų susitarimų dėl jo gyvenamosios vietos,

darbo, mokymosi, laisvalaikio praleidimo, bendravimo su atitinkamais asmenimis.40” Šiuo

atveju taip pat nėra detalizuojama, kokie konkrečiai laisvalaikio praleidimo apribojimai gali

36 Kai kuriose valstybėse probacijos sąlygos nėra reglamentuotos teisės aktais, toks probacijos sąlygų nagrinėjimo atvejis bus aiškinamas vėliau tekste, nagrinėjant Belgijos praktiką.37 Bart Van Reybrouck. Probacija ir parolis Belgijoje. Kryžkelė. Vilnius. 1999. Nr. 2. P. 29.38 Vincent Berger. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius. 1997. P. 638.39 The Swedish Penal Code. Stockholm. 1990. P. 88.40 The Danish Criminal Code. København. 1991. P. 16.

37

būti skirti (nesilankyti tam tikrose pasilinksminimų vietose, pvz. baruose, diskotekose, nakties

metu nesivalkioti su draugais miesto gatvėse ar pan.). Alternatyviai apibrėžti teisių bei laisvių

apribojimai, nors ir ribotu mastu, taip pat suteikia galimybę teismui skirti tokius teisių ir

laisvių apribojimus bei įpareigojimus, kurie adekvačiau gali atitikti konkrečią situaciją. Tuo

tarpu teisės aktais nustatant konkrečius teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus, ši

galimybė teismams nesuteikiama, nes neįmanoma teisės aktais sureguliuoti visų galimų

gyvenimo atvejų, taigi, ir išvardinti visų būtinų teisių ir laisvių apribojimų bei įpareigojimų,

kurie atitiktų kiekvienos situacijos specifiškumą. Tačiau neapibrėžtumas turi ir savų trūkumų,

kurių svarbiausias yra pavojus pažeisti prigimtines žmogaus teises bei laisves.

Kai kuriose valstybėse (Danijoje, Švedijoje, Airijoje, Vokietijoje) nuteistajam asmeniui

skiriami teisių bei laisvių apribojimai bei įpareigojimai sąlyginai gali būti skirstomi į dvi

grupes: bendrieji teisių bei laisvių apribojimai bei įpareigojimai, kurie skiriami visiems

nuteistiesiems asmenims (tokie kaip pareiga nepadaryti nusikaltimų, laikytis visuotinai

priimtinų elgesio taisyklių ir pan.), ir specialieji (special condition), arba kartais įvardinami

kaip papildomi teisių bei laisvių apribojimai bei įpareigojimai (additional orders). Special

conditions yra skiriami tam tikrais atvejais atitinkamų nuteistųjų asmenų atžvilgiu – kai teisių

ir laisvių apribojimų bei įpareigojimų paskyrimu yra siekiama specifinių asmens reabilitacijos

tikslų (pvz., pareiga gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos arba pareiga lankyti mokymo

kursus ir pan.). Todėl daugumoje valstybių paprastai specialiųjų teisių ir laisvių apribojimų

bei įpareigojimų paskyrimas turi būti pagrindžiamas šių sąlygų būtinumu konkrečiai situacijai

- "...kai teismas turi pagrįstą pagrindą manyti, kad šių specialiųjų teisių ir laisvių apribojimų

bei įpareigojimų paskyrimas būtinas, siekiant nuteistųjų asmenų reabilitacijos”41. Ši teismo

pareiga – motyvuoti specialiųjų teisių ir laisvių apribojimų bei įpareigojimų paskyrimą – gali

būti paaiškinta ne tik tuo, kad šių sąlygų skyrimas turi būti individualizuojamas pagal

nuteistojo asmens poreikius, bet ir tuo, kad šių sąlygų nustatymu yra pažeidžiama asmens

teisė į privatų gyvenimą. Todėl siekiant apsisaugoti nuo nepagrįsto kišimosi į asmens privatų

gyvenimą, teismas prieš skirdamas tokius teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus, turi

pasverti jų skyrimo būtinumą atsižvelgdamas į tai, kad būtų išvengta asmens privatumo

pažeidimo.

Pagrindinis visose valstybėse visais atvejais nuteistajam probacijos metu nustatomas

įpareigojimas – nepadaryti nusikaltimų. Padarius nusikaltimą, beveik besąlygiškai visose

valstybėse nuteistam asmeniui probacija panaikinama.

41 The Danish Criminal Code. København. 1991. P. 16.

38

Skiriant probaciją, įvairiose valstybėse nustatoma grupė tokių teisių ir laisvių

apribojimų bei įpareigojimų, kurie kaip indikatorius parodytų teismo prielaidos, kad

nuteistasis asmuo gali gyventi visuomenėje nesukeldamas grėsmės jos saugumui,

teisingumą. Tai sąlygos, kurios savo esme artimos pareigai probacijos metu nepadaryti

nusikaltimų: Airijoje – pareiga gerai elgtis (to be of good behaviour42), Švedijoje – pareiga

gyventi pagal visuotinai priimtas taisykles (to lead an orderly life43), Vokietijoje – probacijos

metu asmuo turi pareigą savo elgesiu įrodyti, kad pats nuteisimo faktas yra pakankamas

(should demonstrate that being sentence was itself sufficient warning44) ir kt.

Daugumoje valstybių nustatoma galimybė nuteistam asmeniui paskirti tokius teisių ir

laisvių apribojimus bei įpareigojimus, kurių vykdymas gali sudaryti materialines,

organizacines prielaidas pakeisti savo gyvenimo būdą ir suteiktų galimybę laikytis visuotinai

priimtinų elgesio taisyklių. Tai – pareiga dalyvauti mokymo programose (Ispanija, Švedija,

Danija), įsidarbinti (Danija, Švedija), pagal galimybes stengtis save išlaikyti (Švedija), taip

pat gali būti paskirta pareiga apsigyventi tam tikslui skirtuose namuose (tai bendrabučių,

nakvynės namų analogai) (Danija, Vokietija).

Tam tikrais nuteistajam skiriamais apribojimais bei įpareigojimais yra siekiama tarsi

apsaugoti nuteistąjį asmenį nuo veiksnių, kurie gali turėti jam žalingos įtakos , paskatintų

vėl daryti nusikaltimus: tai draudimas lankytis tam tikrose specialiose vietose (Ispanija,

Airija), pareiga vengti bendravimo su atitinkamais asmenimis (Airija, Danija). Šiuo atžvilgiu

išskirtina Danijos praktika, kurioje nuteistajam asmeniui gali būti nustatyta pareiga laikytis

tam tikrų apribojimų dėl laisvalaikio praleidimo būdų, susilaikyti nuo alkoholio, narkotikų ar

kitų narkotinių ar toksinių medžiagų vartojimo, galima netgi nustatyti pareigą nepažeisti

probacijos pareigūno sprendimais nustatytų nuteistojo asmens disponavimo pajamomis

apribojimų. Iš šios grupės išskirtina viena pareiga – tai gydymasis dėl priklausomybės nuo

alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų (Ispanija, Švedija, Danija) ar netgi dėl

atitinkamų psichikos sutrikimų (Danija). Ši probacijos sąlyga labai svarbi, galinti iš esmės

įtakoti pažeidėjų, vartojančių alkoholį, narkotines ar psichotropines medžiagas, reabilitaciją.

Šios nuteistajam nustatomos pareigos išskirtinę svarbą puikiai iliustruoja Švedijos praktika.

Joje probacijos metu vykdomos priežiūros terminas gali būti pratęstas atsižvelgiant vien tik į

tai, kad gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos trukmė yra ilgesnė nei probacijos

priežiūros terminas.

42 Cliona J. M. Kimber. Criminal Justice Systems in Europe: Ireland. Helsinki. 1995. P. 36.43 Chapter 28, section 14/ The Swedish Penal Code. Stockholm. 1990. P. 88.44 Vokietijos baudžiamojo kodekso 56 str. 1 d.

39

Taip pat kai kuriose valstybėse nustatoma pareiga periodiškai palaikyti ryšį su teismu,

probacijos pareigūnų ar kitomis institucijomis (Airija, Švedija, Vokietija), visiškai ar iš

dalies atlyginti nusikaltimu padarytą žalą (Airija, Švedija, Vokietija, Danija), kai kuriose

valstybėse nustatoma pareiga sumokėti teismo proceso mokesčius (Airija).

Kaip probacijos įpareigojimas gali būti skiriama atlikti viešuosius darbus (Vokietija,

Švedija). Tačiau viešieji darbai nuteistajam asmeniui gali būti paskirti tik esant jo sutikimui.

Taip yra visose valstybėse, kuriose viešuosius darbus galima paskirti kaip probacijos

įpareigojimą, atitinkantį tarptautinės teisės normose įtvirtintus reikalavimus, kad priverstinis

darbas yra draudžiamas. Švedijoje viešųjų darbų skyrimo tvarka skiriasi nuo kitų įpareigojimų

skyrimo tvarkos. Teismas, pripažinęs asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu ir

svarstydamas kokią bausmę skirti – probaciją ar laisvės atėmimą – gali nuspręsti paskirti

probaciją tuo atveju, jeigu asmuo sutinka atlikti viešuosius darbus (gali būti paskirta nuo 40

iki 240 val. viešųjų darbų ). Paskyręs probaciją teisėjas priimtame sprendime nurodo, koks

laisvės atėmimo terminas būtų skiriamas už nusikalstamą veiką, jeigu nebūtų paskirta

probacija.45

Tose valstybėse, kuriose išvystytas probacijos siaurąja prasme institutas, paprastai,

probacijos metu paskiriama priežiūra (supervision), tačiau jos paskyrimas privalomas ne

visose šalyse. Dažniausia priežiūra privaloma tose valstybėse, kuriose probacija skiriama kaip

savarankiška bausmė (Švedija, Airija). O tose valstybės, kuriose probacija taikoma atidėjus

bausmės vykdymą, priežiūros paskyrimas dažniausiai neprivalomas.

Priežiūra yra individualiai pagal nuteistojo asmens poreikius parinktų socialinių-

pedagoginių priemonių taikymas. Paprastai, priežiūra skiriama trumpesniam laikotarpiui, nei

nustatytas probacijos laikotarpis. Pavyzdžiui, Švedijoje priežiūros laikotarpis pasibaigia po

vienerių metų nuo jos vykdymo pradžios, išskyrus išimtinius atvejus, kai esant tam tikroms

priežastims ji pratęsiama46, tačiau kai kuriose valstybėse (Danijoje) ji gali būti paskirta ir

visam probacijos laikotarpiui.

Nuteistajam asmeniui pažeidus nustatytus teisių ir laisvių apribojimus bei neįvykdžius

nustatytų įpareigojimų, daugumoje valstybių teismas panaikina probaciją. Jei probacija buvo

paskirta kaip savarankiška bausmė, ją panaikinus, sprendžiamas klausimas dėl kitos bausmės

skyrimo, o tais atvejais, kai probacija buvo skirta atidėjus bausmės vykdymą, yra pradedama

vykdyti paskirtoji bausmė.

45 Bosf Svenson. Criminal Justice systems in Sweden. Gőteborg. 1995. P. 52.46 Priežiūros terminas nuo vienerių metų iki pat probacijos pabaigos gali būti pratęstas, jeigu paskirto gydymo kursas trunka ilgiau nei vienerius metus, ir jeigu buvo pažeistos probacijos sąlygos.

40

Tačiau kai kuriose valstybėse probacijos panaikinimą sąlygoja tik pagrindinės

pareigos nepadaryti nusikaltimo pažeidimas arba labai grubus kitų nustatytų teisių ir laisvių

apribojimų bei įpareigojimų pažeidimas. Tuo tarpu kiti pažeidimai, priklausomai nuo jų

masto, gali lemti tokias pasekmes, kaip perspėjimas (warning), priežiūros laikotarpio

pratęsimas (Švedijoje) arba paskirtų teisių ir laisvių apribojimų bei įpareigojimų pakeitimas,

pačios probacijos termino pratęsimas (Danijoje). Tokios reagavimo į pažeidimus tvarkos dėka

galima gana lanksčiai reaguoti į įvykdytus probacijos sąlygų pažeidimus ir išvengti per

griežtų ir formalių sprendimų, tačiau tuo pačiu sudaromos galimybės vykdyti realią nuteistojo

asmens elgesio kontrolę.

Yra valstybių, kurių praktikoje tam tikras pasekmes sukelia tik pagrindinės sąlygos –

pareigos nepadaryti nusikaltimų – pažeidimas. Kaip pavyzdys galėtų būti pateikta Ispanijos

praktika. Ispanijoje atidėjus bausmės vykdymą gali būti nustatytos įvairios sąlygos – tokios,

kaip pareiga dalyvauti atitinkamose programose, draudimas lankytis atitinkamose vietose, –

tačiau nėra jokio asmens, kuris prižiūrėtų šių sąlygų laikymąsi. Apie pagrindinės pareigos

pažeidimą yra sužinoma tik sulaikius nuteistąjį asmenį už naujo nusikaltimo padarymą pagal

centrinės kriminalinės informacijos tarnybos turimus duomenis. Taigi, tai, kad tik pagrindinės

pareigos pažeidimas sąlygoja kokias nors pasekmes, yra išimtinė praktika ir tokią situaciją

Ispanijoje sąlygoja tik tai, kad čia nėra jokios institucijos, kuriai būtų pavedama teisių ir

laisvių apribojimų bei įpareigojimų vykdymo priežiūra47.

Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad įvairiose valstybėse probacijos turinį

sudaro tokios įpareigojimų, nuteistojo asmens teisių ar laisvių apribojimų grupės:

kurios parodytų ar gali asmuo gyventi visuomenėje, nekeldamas pavojaus jos

saugumui (pareiga nedaryti nusikaltimų, laikytis visuotinai priimtinų taisyklių ir pan.),

kurių vykdymas sudaro materialias, organizacines prielaidas pakeisti gyvenimo

būdą (pareiga įsidarbinti, dalyvauti mokymo programose, apsigyventi nakvynės namuose ir

pan.),

kuriomis tarsi siekiama apsaugoti asmenį nuo socialinės aplinkos žalingos

įtakos (draudimas lankytis tam tikrose vietose, disponavimo pajamomis apribojimas, pareiga

gydytis nuo narkomanijos ir pan.).

Probacijos metu gali būti paskirtos ir tokios pareigos, kaip atlikti viešuosius darbus,

atlyginti žalą ir pan. Svarbiausia probacijos metu gali būti skiriama priežiūra.

47 Joaquin Martin-Canivell. Spain/Criminal Justice systems in Europe and North America. Helsinki. 1998. P. 32.

41

Taigi, probacijos metu skiriamais įpareigojimais, nuteistojo asmens teisių ir laisvių

apribojimais yra siekiama padėti asmeniui, ir, svarbiausia, yra stengiamasi užtikrinti, kad jis

daugiau nebedarytų nusikaltimų.

II.3.2. Probaciją vykdančios organizacijos

Probacija, kaip jau buvo minėta, gali būti įvardintas ne tik baudžiamosios teisės

institutas, bet ir teisinis reiškinys, apimantis tiek probaciją nustatančias teisės normas, tiek jų

pagrindu susiklostančius teisinius santykius. Kadangi applicatio est vita regulae, tai

nagrinėjant probaciją yra svarbu aptarti ir kitą probacijos komponentą – probacijos teisinių

nuostatų įgyvendinimą praktikoje, nes tai suteikia galimybę išsiaiškinti formaliųjų teisinių

nuostatų tikrąjį turinį, tuo atskleidžiant visapusiškesnį probacijos kaip teisinio reiškinio

vaizdą. Kadangi probacijos realizavimo nagrinėjimas yra probacijos teisės normų pagrindu

susiklostančių santykių analizavimas, todėl čia nagrinėjami šie teisinių santykių elementai:

subjektai, realizuojantys probacijos teisines nuostatas (tai probaciją vykdančios institucijos

ir nuteistieji asmenys), ir teisinių santykių turinį sudarančių subjektų teisės ir pareigos

(probaciją vykdančių institucijų veikla).

Probacijos teisės normų realizavimas savo esme – dvilypis ir kartais netgi

prieštaringas procesas. Tai – valstybės prievartos priemonės įgyvendinimas, tačiau tuo pačiu

siekiama nuteistojo asmens reabilitacijos patenkinant jo interesus, sprendžiant jo

problemas. Taigi galimi atvejai, kai siekiama nuteistajam suteikti pagalbą bei patenkinti jo

interesus prieš jo valią ir norą. Kadangi probacijos realizavimas yra dviejų skirtingų, kartais

net prieštaringų, funkcijų vykdymas, iškyla šių funkcijų derinimo, o tais atvejais, kai

derinimas yra neįmanomas, prioritetų teikimo klausimas. Kaip įvairios pasaulio valstybės

sprendžia šių funkcijų – valstybės prievartos įgyvendinimo ir pagalbos nuteistajam teikimo –

derinimo klausimus ir kurios funkcijos įgyvendinimui yra teikiamas prioritetas, didele dalimi

parodo tai, kokioms institucijoms yra pavedamas probacijos vykdymas. Institucijos, kuri

vykdo probaciją, pobūdis, veiklos principai, šiose institucijose dirbančių pareigūnų

kvalifikacija dėsningai nulemia minėtos problemos sprendimo būdus.

Daugumoje valstybių probacijos nuostatų įgyvendinimas pavedamas bausmių

vykdymo institucijoms. Kai kuriose valstybėse probaciją vykdo institucijos, kurių

kompetencija tarsi reprezentuoja du baudimo metodus: jos vykdo laisvės atėmimo bausmę ir

taiko socialines pedagogines priemones – jų kompetencijoje yra probacijos, viešųjų darbų,

kitų alternatyvų laisvės atėmimo bausmei (parolio ir kt.), asmenų, išėjusių iš laisvės atėmimo

42

vietos, priežiūros vykdymas, socialinės pagalbos teikimas kaliniams ir kt. Taip bausmių

vykdymas yra organizuotas Danijoje, kur Kalėjimų ir probacijos tarnybos (The Prison and

Probation Service) pagrindinė paskirtis yra visų teismo paskirtų bausmių, įskaitant netgi

psichiškai nesveikų asmenų priežiūrą, vykdymas. Tai, kad Kalėjimų ir probacijos tarnybos

veikla atspindi du baudimo metodus, geriausiai įrodo jų veiklai keliami reikalavimai ir jiems

teikiama vienoda svarba – vykdydama bausmes tarnyba privalo atsižvelgti į kontrolės ir

saugumo reikalavimus ir skatinti teisės pažeidėjus laikytis visuomenei priimtinų taisyklių,

padėti nuteistiesiems individualiai ir socialiai vystytis48. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad

Danijoje buvo priimta laisvės atėmimo ir probacijos vykdymo principų programa, kurioje

akcentuojama, kad tiek vykdant laisvės atėmimo bausmę, tiek vykdant probaciją pareigūnai

turi vadovautis vienodais principais49. Beje, nagrinėjant Danijos probacijos vykdymo praktiką

galima pažymėti, kad jos pareigūnai, iškilus nuteistojo asmens reabilitacijos ir visuomenės

saugumo reikalavimų sankirtos problemai, labai didelę reikšmę, palyginus su kitų valstybių

praktika, skiria visuomenės saugumo užtikrinimui (nors probacija skiriama tiems nuteistiems

asmenims, kurie mažiau pavojingi visuomenei). Panašiai probacijos vykdymas organizuotas ir

Švedijoje, kur probaciją vykdo Nacionalinė kalėjimų ir probacijos sistemos institucija

(National Prison and Probation System)50.

Kadangi vienas iš esminių probacijos elementų yra socialinių-pedagoginių priemonių

taikymas, kai kuriose valstybėse probacijos vykdymas pavedamas ne bausmių vykdymo

institucijoms, o institucijoms, kurių veiklos pobūdis yra išimtinai socialinis darbas: Airijoje –

Probacijos ir socialinės rūpybos tarnybai (The Probation and Welfare service)51, Austrijoje

probacijos tarnybą sudaro dvi organizacijos: Probacijos ir socialinio darbo asociacija ir

asociacija “Saugokime vaikus”52.

Šiose valstybėse, kuriose probacijos vykdymas patikimas daugiau socialinio pobūdžio

institucijoms, probacijos pareigūnų išsilavinimas pirmiausia orientuojamas į socialinį darbą,

todėl jie, paprastai, būna geresni specialistai teikiamų socialinių paslaugų atžvilgiu. Be to, be

48Danish Prison and Probation Service. Ministry of Justice, Department of Prison and Probation. Copenhagen. 1998. P. 7.49 Būtina paminėti, kad iš esmės šia programa buvo siekiama akcentuoti, jog bausmės, kuriomis nuteistajam atimama laisvė, turi būti vykdomos taip pat, kaip ir bausmės, kuriomis nuteistasis paliekamas visuomenėje. Tačiau, reikalaujant humaniškai elgtis su nuteistaisiais, nepaisant to, kokia bausmė yra paskirta, kartu pabrėžiama ir būtinybė kiekvienu atveju užtikrinti visuomenės saugumą. (A programme of principles for prison and probation work in Denmark. Copenhagen. 1994).50 Šią sistemą sudaro Švedijos Kalėjimų ir Probacijos valdyba, atsakinga už bausmių vykdymo politikos formavimą, Švedijos Kalėjimų ir Probacijos administracija, atsakinga už laisvės atėmimo bausmės, probacijos, kardomojo suėmimo vykdymą./ Bosf. Svenson. Criminal Justice systems in Sweden. Gőteborg. 1995. P. 49.51 Cliona J. M. Kimber. Criminal Justice Systems in Europe: Ireland. Helsinki. 1995. P. 43.52 Cartledge, Tak, Tomic-Malic. Probation in Europe. Netherlands. 1981. P. 40. Beje, jau nuo 1999 m. probaciją vykdo vien tik Probacijos ir socialinio darbo asociacija.

43

probacijos jie atlieka kitas, nesusijusias su baudžiamąja sistema, socialinio poveikio funkcijas.

Šie ir kiti faktoriai nulemia jų skirtingą požiūrį į darbą su nuteistaisiais asmenimis, todėl gali

skirtis darbo su nuteistaisiais prioritetai. Įgyvendinant probaciją šių institucijų veikloje

daugiau akcentuojamas pagalbos nuteistajam teikimas, nei nuteistojo asmens kontrolė. Kaip

ryškiausias pavyzdys gali būti pateikta Škotijos praktika, kurioje probaciją vykdančių

institucijų struktūrinės priklausomybės požiūriu buvo įgyvendintas kraštutinis variantas.

Škotijoje probacija pavesta vietinių savivaldybių socialinio darbo departamentams (local

authority social work departaments). Probacijos vykdymas Probacijos departamento

socialinės rūpybos skyriams buvo pavestas 1968 m. Šiuose departamentuose visi darbuotojai

buvo išimtinai tik socialiniai darbuotojai, kurių darbo pobūdį sudarydavo tiek bendro

pobūdžio individualus darbas su plataus profilio klientų grupėmis (pvz., vaikais, senyvo

amžiaus, neįgaliaisiais asmenimis ir pan.) tiek darbas su nuteistaisiais asmenimis (kuriems

paskirta probacija, lygtinai paleistais iš laisvės atėmimo vietų (parolis), kaliniais). Nebuvo

išskirta jokia atskira socialinių darbuotojų grupė (kaip tai yra kai kuriose valstybėse, pvz.:

Airijoje), kurios veikla būtų orientuota dirbti tik su nuteistaisiais asmenimis. Taigi bet kuris

socialinis darbuotojas, šalia savo bendrų socialinių darbo funkcijų atlikimo galėjo dirbti ir su

nuteistaisiais asmenimis. 1968 m. reformos pagrindiniai argumentai buvo tie, kad nuteistasis

asmuo, pirmiausia, turi būti traktuojamas kaip asmuo, turintis socialinių problemų, o tik po to

atsižvelgiama į tai, kad jis buvo teistas. Probacijos vykdymą pavedus socialinio darbo

institucijoms, pagerėtų teikiamo socialinio darbo kokybė. Dr. Fiona Paterson, Škotijos

Centrinių tyrimų biuro darbuotoja, nagrinėdama, kaip Škotijos socialiniai darbuotojai vykdo

probaciją, pažymėjo, kad jų pirmasis uždavinys yra nuteistųjų asmenų socialiniai interesai,

t.y. jų asmeninių ar socialinių problemų sprendimas, o tai, kad jie yra asmenys, nuteisti už

nusikalstamų veikų padarymą, yra išskiriama kaip antraeilis rūpestis53. Po Škotijos reformų

dėl probacijos tarnybos ir socialinių tarnybų sujungimo tokia galimybė buvo svarstyta ir kitoje

Jungtinės Karalystės dalyje, Anglijoje ir Velse, tačiau probacijos vykdymą suaugusiems, vis

dėlto, buvo nutarta palikti atskirai specializuotai institucijai, ir tik 1969 m. probacijos

vykdymas nepilnamečiams buvo pavestas vykdyti socialinio darbo tarnyboms, nurodant, kad

nepilnametis pirmiausia turi būti laikomas asmeniu, kuriam trūksta priežiūros, o ne asmeniu,

kurį reikia nubausti. Tačiau ši 1969 m. Jungtinės Karalystės reforma buvo vykdoma labai

lėtai, ir tai geriausiai įrodo tas faktas, kad 1981 m. Anglijoje ir Velse Probacijos tarnyba vykdė

probacijos pagrindu prižiūrėjo dar 70 proc. nepilnamečių54.

53 Dr. Fiona Paterson. Criminal Justice Social Work in Scotland. CEP - Bulletin. 1998.12. Nr. 9. P. 4.54 Cartledge, Tak, Tomic-Malic. Probation in Europe. Netherlands. 1981. P. 476.

44

Škotijos praktika – probacijos vykdymo pavedimas socialinio darbo institucijoms,

nesudarant atskirų probacijos pareigūnų grupės – yra išimtinio pobūdžio ir kitose valstybėse

beveik nepraktikuojama. Pamažu šios praktikos atsisakoma ir Škotijoje. Nepaisant visų

pastangų, kad probaciją vykdytų bet kuris bendros socialinio darbo specializacijos

darbuotojas, Škotijoje išryškėjo darbo su nuteistaisiais specializacija – tokio darbo dažniausiai

imdavosi didesnę probacijos vykdymo praktiką turintys darbuotojai, kurie vis rečiau atlikdavo

bendro pobūdžio socialinio darbo funkcijas. 1991 m. Škotijoje taip pat pradėta vykdyti nauja

politika, kuria siekiama, kad socialiniai darbuotojai, dirbdami su asmenimis, kuriems paskirta

probacija, prioritetą teiktų faktui, kad dirba su asmenimis, kurie yra padarę nusikaltimą. Ši

nauja politika buvo įgyvendinama tik probacijos siaurąją prasme vykdymo atžvilgiu. 1993-

1999 m. atlikti septyni tyrimai, kuriais buvo siekiama ištirti naujos politikos efektyvumą. Jų

rezultatai parodė, kad per trumpą laiką stipriai sumažėjo skaičius asmenų, kurie pakartotinai

nusikalto po to, kai jiems buvo paskirta probacija. Tokia tendencija nepastebėta tarp asmenų,

kuriems buvo taikytas parolis (jo vykdymas nebuvo reformuojamas)55.

Dažniausiai probacijos vykdymas yra pavedamas šiam tikslui sukurtai specialiai

institucijai, tuo pabrėžiant probacijos vykdymo išskirtumą: probacijos vykdymas Probacijos

tarnybai pavestas Vokietijoje, Liuksemburge; Olandijoje – Probacijos ir asmenų, atlikusių

bausmę, priežiūros tarnybai (The Probation and After-Care Service) ir kt. Pastebėtina

tendencija, kad valstybėse, kuriose ruošiamasi įgyvendinti priežiūros ir pagalbos nuteistiems

asmenims idėjas, taip pat steigiamos institucijos, skirtos probacijai vykdyti: Suomijoje

nepilnamečiams pažeidėjams priežiūrą vykdys Suomijos probacijos Asociacijos pareigūnai

(Finnish Probation Association), Rumunijoje už probacijos įgyvendinimą visos valstybės

mastu atsakingas Probacijos Departamentas (Probation Departament). Sukuriant atskirą

instituciją probacijai vykdyti, sudaromos atitinkamos materialinės ir organizacinės sąlygos,

kurios atveria galimybę atsižvelgti į probacijos vykdymo specifiškumus.

Čia buvo apžvelgtos tik bendriausios tendencijos, tuo tarpu probaciją vykdančios

institucijos yra labai įvairios ir nebūtinai priklauso kuriai nors aptartai kategorijai. Kaip vienas

iš įdomesnių pavyzdžių analizuotina Belgijos praktika: čia nėra atskiros probaciją vykdančios

institucijos. Teisingumo ministerijos įdarbinami “probacijos padėjėjai”, padedantys nuteistam

asmeniui, kuriam paskirta probacija, o probacijos sąlygų laikymąsi prižiūri ir kontroliuoja

probacijos komisija iš trijų asmenų, kurią sudaro Apeliacinio teismo skiriamas teisėjas, bei

advokatas ir pareigūnas, paskirtas Teisingumo ministerijos.

55 Gill Mclvor and Monica. Probation. Lesley McAra. Parole Board decision making.

45

Kai kuriose valstybėse be atitinkamos institucijos probacijos bausmę vykdo ir

nevalstybinės institucijos (Austrija) ar privatūs asmenys. Taip pat probacijos priežiūros

vykdymas pavedamas teismo sprendime konkrečiai įvardintam (-iems) asmeniui (-ims). Tokia

praktika yra labai populiari vykdant probaciją nepilnamečių nuteistųjų asmenų atžvilgiu, bet

kai kuriose valstybėse galima ir suaugusių asmenų atžvilgiu (Vokietija, Airija, Švedija).

Nagrinėjant probacijos vykdymo teisinius santykius, būtina akcentuoti probacijos,

kaip valstybės taikomos priemonės, priverstinį pobūdį. Taigi skirtingai nuo dispozityvinio

metodo, kai teisinių santykių turinį lemia abiejų veikiančių šalių valia, probacijos teisinių

santykių turinį nulemia probacijos pareigūnų vykdomos funkcijos.

Reikia pažymėti, kad institucijų, vykdančių probaciją, atliekamos veiklos sritis labai

plati. Jos be probacijos siaurąja prasme taip pat dažniausiai vykdo beveik visas alternatyvias

laisvės atėmimo bausmei baudžiamojo poveikio priemones: Airijoje, Liuksemburge, Švedijoje,

Danijoje, Jungtinėje Karalystėje probacijos pareigūnai taip pat vykdo ir viešuosius darbus,

prižiūri asmenis, kurie paleisti iš laisvės atėmimo vietų parolio pagrindu, teikia socialinę

pagalbą asmenims, esantiems laisvės atėmimo įstaigose, taip pat asmenims, kurie jau paleisti

iš laisvės atėmimo vietų (after-care). Daugelyje valstybių mediaciją (Rumunija), netgi

elektroninį monitoringą pradėjo taikyti ir šių priemonių vykdymą prižiūrėti probaciją

vykdančios institucijos.

Tačiau, žinoma, kai kuriose valstybėse šios alternatyvios bausmės yra vykdomos

visiškai atskirų institucijų: pvz., Belgijoje – parolį vykdo speciali prie Apeliacinio teismo

įsteigta komisija, o parolio pagrindu paleistus asmenis prižiūri teismo padėjėjai, dirbantys

teismų namuose (judicial houses).56

Pagrindinė probacijos pareigūnų veikla susijusi su probacijos siaurąja prasme

vykdymu. Ši veiklos sritis susideda iš sąlygiškai į tris kategorijas išskiriamų probacijos

pareigūnų vykdomų funkcijų:

socialinių pranešimų pažeidėjo asmens charakteristikai ir jo socialinei situacijai

nustatyti rengimas (social – inquiry arba kitaip vadinami pre – sentence reports57),

priežiūros (supervise) vykdymas ir pagalbos (assistance) teikimas,

kitų funkcijų, siekiant užtikrinti pagalbos teikimą, atlikimas.

Probacijos bausmės vykdymo teisinių santykių turinį suformuoja išimtinai priežiūros

vykdymas ir pagalbos teikimas, kitų funkcijų vykdymas būtinas minėtos funkcijos

realizavimui.56 Bart Van Reybrouck. Probacija ir parolis Belgijoje. Kryžkelė. Vilnius. 1999. Nr. 2. P. 29.57 Todėl šiuo metu vykdomame Kanados-Švedijos-Lietuvos pataisos reformos projekte šie pranešimai yra įvardinami kaip iki – teisminės ataskaitos. (Kanados-Švedijos-Lietuvos pataisos projektas).

46

Kaip jau buvo minėta, probacija, paprastai, skiriama tam tikrai specialiai atrinktų

nuteistų asmenų grupei. Ši grupė formuojama, be kitų svarbių aplinkybių atsižvelgiant ir į

nuteisto asmens asmenines charakteristikas, jo gyvenimo sąlygas. Todėl teismui svarstant

probacijos skyrimą reikalinga atitinkama informacija apie asmenį, jo socialines gyvenimo

sąlygas. Ji pateikiama probacijos pareigūnų socialinių pranešimų forma. Dažniausiai nėra

griežtai apibrėžiama, kokia informacija apie nuteistą asmenį turi būti pateikta. Kaip Danijos

teisingumo vykdymo akto 808 sekcijoje tiksliai apibūdinta, tai tokia informacija, kokios

teismui reikia priimant sprendimą. Jeigu socialiniame pranešime pateikta informacija yra

nepakankama, teismas kai kuriose valstybėse gali atidėti teismo posėdį tam, kad probacijos

pareigūnas ją surinktų.

Pastebėtina, kad probacijos pareigūnų teikiamos informacijos pobūdis atitinka

baudžiamosios politikos pobūdį ir nustatytus probacijos skyrimo pagrindus. Valstybėse, kurių

baudžiamojoje politikoje labiau akcentuojamas nuteistojo asmens resocializacijos būtinumas,

teismams reikalinga tokia informacija, kurios pagrindu būtų galima preliminariai nustatyti

socialines nusikaltimų priežastis, jų pašalinimo galimybę (dažniausiai taip yra vadinamosiose

socialinės gerovės valstybėse: Švedijoje, Danijoje ir kt.). Tai informacija apie nuteistojo

asmens šeimą, išsilavinimą, darbą, finansinę padėtį, psichinės ir fizinės sveikatos būklę,

gyvenimo būdą, laisvalaikį, pomėgius, draugus. Tose valstybėse, kuriose taikant probaciją

prioritetas teikiamas visuomenės saugumo užtikrinimui58, teismui pateikiama informacija turi

apimti ir šiuos duomenis: “…pažeidėjo praeityje vartotas smurtas, jo kriminalinė praeitis,

atlikto nusikaltimo aplinkybės, kurios gali turėti įtakos skiriant probaciją, atlikto nusikaltimo

poveikis aukai, požiūris į atliktą nusikalstamą veiką, jos tyrimą, bendradarbiavimas su

teisėsaugos pareigūnais ar kitos aplinkybės, kurios gali kelti pagrįstų įtarimų dėl to, ar

nuteistas asmuo darys nusikaltimus ateityje..”59.

Informacijos socialiniam pranešimui parengti rinkimo formos įvairių valstybių

praktikoje yra skirtingos. Dažniausiai informacijos šaltiniu būna atitinkamų institucijų įrašai

apie nuteistą asmenį, pokalbis su atitinkamais asmenimis, kurie turi apie nuteistą asmenį

atitinkamos informacijos (tai – artimieji, šeimos nariai, bendradarbiai ar bendramoksliai,

gydytojai ir pan.), taip pat pokalbis su pačiu nuteistuoju.

Socialinio pranešimo pabaigoje, paprastai, pateikiama išvada dėl bausmės atidėjimo ir

probacijos priežiūros skyrimo tikslingumo. Jei siūloma nuteistajam asmeniui skirti probaciją,

58 Beje, tai atitinka JT Tokijo taisyklių aiškinamajame vadove pateiktas rekomendacijos. Jon F.Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 14.59 Jon F.Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 14.

47

pateikiamos rekomendacijos dėl papildomų probacijos sąlygų, atitinkančių specialius nuteisto

asmens poreikius, skyrimo. Ši socialinio pranešimo išvada yra tik konsultacinio pobūdžio.

Kaip reikalaujama pagal 1992 m. JT Tokijo taisyklių 7.1 punktą60, socialinis

pranešimas turi būti objektyvus, pagrįstas surinktais faktais ir jame pateiktos išvados negali

būti įtakotos pareigūno asmeninio nusistatymo.

Ruošiant socialinį pranešimą bei nustatant susipažinimo su socialiniu pranešimu

tvarką, svarbi teisės į privatų gyvenimą pažeidimo problema. Daugumoje valstybių nustatoma

ribota galimybė gauti socialiniame pranešime esančią informaciją, paprastai su socialiniu

pranešimu gali susipažinti tik pats nuteistasis asmuo, teisėjas, prokuroras ar kitas atitinkamą

įgaliojimą turintis pareigūnas.

Kaip jau buvo minėta, probacijos pareigūnų pagrindinė funkcija, kuri ir suformuoja

probacijos bausmės vykdymo teisinius santykius, yra priežiūros vykdymas ir pagalbos

teikimas. Tačiau, ne visose valstybėse taikant probaciją priežiūra skiriama. Tose, kuriose ji

skiriama, jos vykdymas pavestas įvairioms institucijoms, kurios, palyginus, skirtingai

realizuoja priežiūros vykdymą, pagalbos teikimą. Norint išsamiai atskleisti probacijos teisinių

nuostatų faktinį turinį ir sudaryti vientisą ir išsamų probacijos teisnių nuostatų realizavimo

vaizdą, reikia analizuoti praktiką tų valstybių, kuriose geriausiai funkcionuoja probacijos

sistema, ir kuriose yra taikoma daugiausia socialinių – pedagoginių priemonių. Išdėstytus

reikalavimus geriausiai atitiktų Danijos ir Italijos praktika61. Šiuo atveju Švedijos pavyzdys

netinkamas tuo, kad Švedijoje probacija skiriama kaip savarankiška bausmė, o tai, pasaulio

daugumos valstybių atžvilgiu, yra išimtinio pobūdžio praktika. Ši aplinkybė įtakoja tam tikrus

probacijos įgyvendinimo skirtumus, kurie nesudarytų galimybės atskleisti daugiau ar mažiau

daugumai valstybių tinkamą modelį.

Daugelyje valstybių, kaip jau buvo minėta, taikant probaciją siaurąja prasme

paskiriama priežiūra (supervision). Tuo tarpu, nagrinėjant probacijos pareigūnų vykdomą

probacijos pagrindinę funkciją, ji yra įvardinama kaip priežiūros vykdymas ir pagalbos

teikimas. Toks įvardijimas tikslesnis, nes atspindi du minėtus priežiūros vykdymo polius.

Beje, kai kada akademinėje literatūroje ši probacijos sąlyga taip ir įvardinama. Taip pat

60 Jon F. Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 146.61 Italijos praktika nėra visiškai tinkamas probacijos modelio pavyzdys ta prasme, kad probaciją vykdo socialinio darbo tarnybos, o pats probacijos modelis Italijoje dar nėra visiškai susiformavęs, nes čia vyksta dar nebaigta bausmių reforma, prasidėjusi 1975 m., ji intensyviai vykdoma iki dabar (1986 m. įstatymu buvo nustatyta ir praplėsta galimybė prižiūrėti nuteistuosius visuomenėje, suteikiant jų reabilitacijai reikalingą pagalbą, 1998 m. įstatymu buvo detalizuojamos bausmės vykdymo atidėjimo nuostatos). Tačiau būtent dėl labai ilgo probacijos reformų įgyvendinimo laikotarpio yra cituotini kai kurie su probacija susijusių problemų sprendimo būdai.

48

tiksliai šį probacijos elementą galima įvardinti ir kaip “kontrolės vykdymą ir pagalbos

teikimą” – taip jį įvardina ir Danijos praktiką apibūdinanti akademinė literatūra.

Taigi priežiūros vykdymą sąlyginai sudaro dvi dalys: kontrolės vykdymas ir pagalbos

teikimas.

Danijoje kontrolės vykdymas (control62) pirmiausia pagrįstas informacijos apie

nuteistąjį asmenį nenutrūkstamu procesu – probacijos pareigūnas turi pareigą stengtis pagal

galimybes surinkti visą informaciją apie tai, kaip nuteistasis asmuo vykdo jam paskirtas

pareigas. Renkama informacija ir apie priežiūrai vykdyti svarbias aplinkybes: apie asmens

gyvenamosios vietos buvimą ar nebuvimą, apie jo atliekamą darbą (kur ir kaip dirba),

šeimynines aplinkybes ir pan. Renkama ir kitokia informacija, kurios pobūdis paprastai

priklauso nuo to, kokie apribojimai ar įsipareigojimai nuteistajam asmeniui paskirti. Dėl

probacijos turinio įvairumo individualaus pobūdžio informacijos, kurią turi surinkti probacijos

pareigūnas, turinys nėra griežtai apibrėžtas. Probacijos pareigūno informacijos rinkimo ar

gavimo funkcijos realizavimą užtikrina probacijos pareigūno teisė gauti informaciją ir savo

ruožtu šią teisę atitinkanti nuteistojo asmens pareiga teikti probacijos pareigūnui reikalingą

informaciją. Pavyzdžiui, nuteistasis asmuo turi pareigą informuoti apie bet kokius

gyvenamosios, darbo vietos pasikeitimus. Šios informacijos gavimo formos gali būti įvairios,

pagrindinė jų – periodiniai probacijos pareigūno ir nuteistojo asmens susitikimai. Taigi, dar

viena nuteistojo asmens pareiga yra periodiškai susitikti su probacijos pareigūnu. Ši pareiga

gali būti nustatyta įvairiai. Danijoje, taip pat kitose valstybėse yra naudojamos įvairios šios

pareigos realizavimo formos: pavyzdžiui, nustatoma pareiga periodiškai prisistatyti probacijos

pareigūnui arba tik tuomet, kai šis išsikviečia nuteistąjį asmenį.

Ši informacijos rinkimo ar gavimo teisė ir ją atitinkanti informacijos teikimo ir

periodinio prisistatymo pareiga akcentuojama daugumoje valstybių (Vokietija, Airija,

Švedija). Pavyzdžiui, Švedijoje “…nuteistasis asmuo turi pareigą informuoti probacijos

pareigūną, ar kitą asmenį apie savo gyvenamąją, darbo vietą ar kitas aplinkybes, kurios yra

svarbios vykdant pareigą, taip pat privalo pasirodyti priežiūrą vykdančiam subjektui, kai yra

šaukiamas ar kitaip palaikyti kontaktą pagal nustatytas instrukcijas.” 63 Tuo tarpu probacijos

pareigūnas “…turi būti informuotas apie nuteistojo asmens gyvenimo būdą ir apie kitas

aplinkybes.” 64

62 ? Nagrinėjant probacijos vykdymą įvairiose valstybėse, pažymėtina, kad akademinėje literatūroje anglų kalba yra naudojami ir kitas terminas – “surveillance”.63 Bosf Svenson. Criminal Justice systems in Sweden. Gőteborg. 1995. P. 50.64 Ten pat. P. 51.

49

Informacijos paskirtis yra dvejopa: pirma, probacijos pareigūnas gali kontroliuoti

nuteistąjį asmenį, t.y. gautos informacijos apie padarytus apribojimų ar įpareigojimų

pažeidimus, jis gali reaguoti – skirti tam tikras priemones ar kreiptis dėl probacijos ir bausmės

vykdymo atidėjimo panaikinimo, antra, gautos informacijos pagrindu jis gali išsiaiškinti

nuteistojo asmens asmenines ir socialines problemas, numatyti teikiamos pagalbos būdus ir

įvertinti teikiamos pagalbos efektyvumą ir tikslingumą.

Vykdant probaciją, svarbu, kad asmuo suprastų jam paskirtos priežiūros ir

įpareigojimų turinį, reikšmę ir žinotų nustatytų pareigų ir teisių bei laisvių apribojimų

nesilaikymo pasekmes. Todėl probacijos pareigūnas turi pareigą išaiškinti nuteistam

asmeniui jam probacijos pagrindu paskirtas pareigas, teisių bei laisvių apribojimus, taip pat ir

jų pažeidimo pasekmes. Bet tai nėra probacijos vykdymo specifika, tačiau bendra visų

bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių vykdymo sąlyga.

Kita priežiūros vykdymo funkcija – pagalbos teikimas (assistance)65. Pagalbos

teikimas – tai vienas iš metodų, kuriais siekiama asmens resocializacijos. Pagalbos teikimas –

tai nuteistojo asmens asmeninių ir socialinių problemų sprendimas. Kadangi įvairių asmenų

problemos skiriasi, taikomos įvairios priemonės. Pagrindiniai probacijos pareigūnų veiklos

reikalavimai, ypač teikiant pagalbą, yra individualizacija, kūrybinis reagavimas pagal

situacijos poreikius. Nors šie principai yra būtini probacijos pareigūnų veikloje, tačiau tai iš

dalies sukelia kai kurių teisinių problemų. Didžiausia teisinė problema ta, kad visos

naudojamos priemonės66 yra priverstinio pobūdžio, taigi, turi būti detaliai reglamentuojamos,

siekiant išvengti piktnaudžiavimų, nepagrįstų nuteistojo asmens teisių bei laisvių pažeidimų,

ypač tuo atveju, kai nuteistajam teikiama pagalba prieš jo valią. Tačiau išsamus taikytinų

priemonių reglamentavimas sumažintų pagalbos teikimo efektyvumą, o kai kuriais atvejais,

kai susiklosto labiau specifinės situacijos, netgi būtų neįmanoma pasiekti probacijos tikslų. Be

to, kaip pabrėžė Maria Pia Giuffrida, “socialinis darbas yra dinaminis procesas, kuriame

niekas negali likti statinėje būsenoje. O ypač kinta taikytinos intervencijos priemonės.”67

“Efektyvių socialinio darbo priemonių pagrindiniai bruožai yra jų lankstumas ir

prisitaikymas atsižvelgiant į nenutrūkstamus pokyčius visuomenėje.”68 Tuo tarpu socialinio

darbo priemonių, kurių taikymu būtų realizuojamas pagalbos teikimas, reglamentavimas

teisės aktais, paprastai, nėra taip greitai kintantis procesas, todėl detaliai reglamentuojant

65 Kiti šio termino sinonimai anglų kalba: “help”, “support”.66 Yra remiamasi bendru principu, taikytinu visose teisės šakose, kur taikomas imperatyvus reguliavimas, - valstybės pareigūnas gali elgtis tik taip, kaip nurodyta įstatyme. Jeigu tam tikra elgesio taisyklė įstatyme ar kt. teisės akte nenurodyta, pareigūnas, vykdydamas valstybės deleguotas funkcijas, neturi teisės taip elgtis.67 Reflections on developments in communitysanctions and measures in Italy. CEP Bulletin. 2000. Nr. 15. P. 5.68 Ten pat. P. 5.

50

neišvengiamai susidarytų praraja tarp teisinio reguliavimo ir praktikos. Tačiau visiškai

neribotas pagalbos teikimo priemonių naudojamas, kaip jau buvo minėta, sudaro galimybę

pažeisti asmens prigimtines teises bei laisves, o būtent didžiausias pavojus yra pažeisti asmens

teisę į privatų gyvenimą.

Vis dėlto Italijoje prioritetas buvo suteiktas socialinio darbo efektyvumui. Nagrinėjant

jų teisines nuostatas pastebėtina, kad jomis, teikiant pagalbą nuteistiesiems asmenims,

suteikiama socialinio darbo atlikimui reikalinga laisvė. Ši laisvė iš dalies ribojama

nustatytomis socialinio darbo darbuotojų etikos taisyklėmis, siekiant apsaugoti nuteistąjį

asmenį nuo pareigūnų piktnaudžiavimo.

Panašus šios problemos sprendimo būdas buvo pasirinktas ir Danijoje. Čia taip pat

prioritetas suteiktas socialinio darbo efektyvumui. Tačiau probacijos pareigūnų veikimo laisvė

apribota jau minėtoje laisvės atėmimo ir probacijos vykdymo principų programoje įtvirtintais

probacijos pareigūnų darbo reikalavimais – vykdantis probaciją pareigūnas turi gerbti

kiekvieną individą ir bendrai priimtas žmogaus teises bei laisves ir neturi daugiau apriboti

nuteistųjų asmenų teisių bei laisvių nei to reikia bausmės įvykdymui, vadovaudamasis

mažiausios intervencijos principu.69 Mažiausios intervencijos principas reikalauja, kad

probacijos pareigūnai, vykdydami priežiūrą, iš daugybės problemų sprendimų būdų turi

pasirinkti tuos, kurie mažiausiai “įsibrauna” į nuteistųjų asmenų privatų gyvenimą, tačiau tuo

pačiu kurie ir užtikrinta efektyvų problemos sprendimą.

Vykdant pagalbos teikimo funkciją, nustatomos šios pareigūnų ir nuteistųjų asmenų

teisės ir pareigos.

Pirmiausia, pagalbos teikimo mechanizmo Danijoje efektyvumas nulemiamas dvejopu

uždavinių lygiagrečiu vykdymu: kai tuo pačiu užmezgami tarpusavio santykiai tarp probacijos

pareigūno ir nuteistojo asmens, bei tarp probacijos pareigūno ir įvairių valstybinių,

visuomeninių tarnybų bei visuomenės.

Užmezgant santykius tarp nuteistojo asmens ir probacijos pareigūno, probacijos

pareigūno pareiga yra vadovavimas asmeniui, sprendžiant asmenines, socialines nuteistojo

asmens problemas, pakeičiant jo gyvenimo būdą. Praktikoje vadovavimas gali būti

įgyvendinamas šiais veiksmais: surinktos informacijos pagrindu išaiškinamos nuteistojo

asmens asmeninės ir socialinės problemos, sudaromas bendras veiksmų, kuriais bus siekiama

išspręsti nuteistojo asmens problemas, planas, taikomos numatytos priemonės ir pan.

Paprastai sudaromi trumpalaikio ir ilgalaikio pobūdžio planai, kurie vėliau atitinkamai pagal

situaciją gali būti keičiami. Taip pat gali būti naudojamos įvairios priemonės, siekiant ugdyti 69 A programme of principles for prison and probation work in Denmark. Copenhagen. 1994.

51

nuteistojo asmens atsakomybės jausmą, stiprinti socialinius ryšius. Pavyzdžiui, asmens

socialiniams ryšiams stiprinti gali būti naudojama šeimos terapija. Kontaktas su šeima,

paprastai, užmezgamas šeimos prašymu ar probacijos pareigūno iniciatyva ir tik su nuteistojo

asmens sutikimu. Šis kontaktas gali būti paprastas telefoninis pokalbis, atskiri susitikimai, bet

gali įgyti kraštutinę intensyvios šeimos terapijos formą. Sprendžiant asmenines problemas

probacijos pareigūnas gali rūpintis, kad nuteistasis asmuo įgytų kvalifikaciją, suteikiančią jam

galimybę įsidarbinti. Taip pat asmuo gali būti apgyvendintas probacijos pareigūnų

administruojamuose namuose, tačiau tuo pačiu skatinant nuteistąjį asmenį pačiam įsigyti

gyvenamąją patalpą. Atsižvelgiant į materialines problemas, ypač dėl skolų mokėjimo,

sudaromi skolų grąžinimo planai, probacijos pareigūnas kartu su nuteistu asmeniu gali

bandyti ieškoti kreditų gavimo galimybių.

Kaip jau buvo minėta, priemonių, kurias gali naudoti probacijos pareigūnai, sąrašas

nėra išsamiai detalizuojamas. Įtvirtinami tik tikslai, kurių turi siekti probacijos pareigūnas, ir

probacijos pareigūnų pareigos, atitinkančios šiuos tikslus. Probacijos pareigūno pagrindinė

pareiga teikiant pagalbą – ugdyti nuteistojo asmens pasitikėjimo savimi ir atsakomybės

jausmą, stiprinti jo socialinius ryšius su visuomene, skatinti jį laikytis visuomenei priimtinų

elgesio taisyklių, skatinti jo norą pasikeisti, koordinuoti asmens veiksmus siekiant pakeisti

gyvenimo būdą, pasiūlyti jam įvairius jo problemų sprendimo variantus.

Tuo pačiu pagalbos teikimo procese nuteistasis asmuo turi pareigą aktyviai dalyvauti,

imtis iniciatyvos tiek sudarant planus, tiek juos įgyvendinant. Nuteistojo asmens nenoras

bendradarbiauti su probacijos pareigūnu gali būti pagrindu pakeisti nustatytus įpareigojimus

ar apribojimus, netgi pagrindu panaikinti probaciją.

Kaip jau buvo minėta, vykdant pagalbą probacijos pareigūnas taip pat siekia

bendradarbiauti ir su įvairiomis valstybinėmis, visuomeninėmis organizacijomis. Šio

bendradarbiavimo esmė yra sudaryti reikiamas organizacines – materialines sąlygas nuteistojo

asmens problemoms spręsti: pavyzdžiui, palaikomi ryšiai su įvairiomis įdarbinimo

institucijomis bei privačiais asmenimis, siekiant padėti nuteistajam asmeniui įsidarbinti ir pan.

Trečią probacijos pareigūnų vykdomų funkcijų grupę sudaro įvairių nakvynės namų

(Danija, Vokietija), mokymo centrų (Danija, Švedija) administravimas. Minėtų įstaigų

administravimu užtikrinamas probacijos priežiūros vykdymo efektyvumas.

Apibendrinant nagrinėtą medžiagą, galima reziumuoti, kad probacijos vykdymas yra

dvilypio pobūdžio: siekiama padėti nuteistajam asmeniui, tačiau tuo pačiu įgyvendinama

valstybės prievartos priemonė. Įvairios valstybėms teikia skirtingus prioritetus šiems dviem

probacijos vykdymo aspektams: vienos labiau akcentuoja priverstinį probacijos pobūdį, todėl

52

probaciją vykdo bausmių vykdymo institucijos, kitos valstybės teikia didesnę reikšmę

pagalbos teikimui, todėl jose probaciją vykdo daugiau socialinio pobūdžio institucijos.

Šis probacijos dvilypumas atsispindi ir priežiūros vykdymo procese, kuris susideda iš

nuteistojo asmens kontroliavimo ir pagalbos jam teikimo. Priežiūros vykdymas realizuojamas

tokiomis nuteistojo asmens ir probacijos pareigūno teisėmis ir pareigomis:

nuteistojo asmens pareiga teikti informaciją probacijos pareigūnui, periodiškai

susitikti su juo, bei, svarbiausia, aktyviai bendradarbiauti su juo probacijos metu;

probaciją vykdančios institucijos pareigūno pareiga nuteistajam asmeniui

išaiškinti jo teises bei pareigas, rinkti informaciją apie probacijos vykdymo eigą, reaguoti

nuteistajam asmeniui pažeidus nustatytus įpareigojimus, jo teisių bei laisvių apribojimus, bei

siekti asmens reabilitacijos, bendradarbiaujant su juo, taikant įvairias pedagogines, socialines

priemones.

Be to, probaciją vykdančios institucijos pareigūnas taip pat teikia teismui socialinius

pranešimus, vykdo įvairias priemones, kuriomis siekiama sudaryti materialines, organizacines

prielaidas priežiūros vykdymui.

II.4. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo

Probacijos užuomazgos kai kuriose šalyse atsirado ir plėtojosi jau XIX a. Tai ypač

buvo pastebima Skandinavijos šalyse. Pavyzdžiui, Danijoje privačios (nevyriausybinės)

organizacijos teikia pagalbą iš įkalinimo įstaigų išleistiems asmenims nuo 1850 m., o

probacijos darbas su kaliniais, išleistais tam tikromis sąlygomis, vykdomas nuo 1905 m.

Suomijoje privačios organizacijos, finansuojamos krikščioniškų labdaros organizacijų, nuo

1870 m. (kai Suomija vis dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje), dirba kalėjimuose, kur

savanoriai, padeda nuteistiesiems atlikti bausmę tinkamu būdu ir bando “taisyti” juos per

religinį mokymą bei auklėjimą. Anglijoje probacijos pradžia gali būti laikomi 1876-ieji,

kuomet Anglijos Bažnyčios Blaivybės draugijos finansavimo pagrindu buvo įkurta “policijos

teismų misionierių” institucija, padedanti nusikaltėliams atsikratyti alkoholio vartojimo

blogio, padėdama jiems susirasti darbą ir gyvenamąją vietą, veikdama kaip “misionieriai savo

žemėje”. Norvegijoje pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo suformuotas valstybinis

užsakymas pirmųjų probacinės veiklos žingsnių vystymui. Todėl amžiaus viduryje buvo

sukurtos pirmosios nevyriausybinės probacine veikla užsiimančios organizacijos.

Pietų Europos valstybės į probacinę veiklą įsitraukė taip pat gana anksti. Jau XIX a.

Šveicarijoje Krikščioniškos labdaros organizacijos ėmėsi padėti išleistiems kaliniams, o

53

Olandijoje pirmoji probacinės veiklos organizacija buvo įkurta 1823 m. Prancūzijoje XIX a.

antroje pusėje tam tikri “klubai” ir “draugijos”, turinčios krikščioniškos labdaros teikimo

pagrindus, buvo oficialiai įgalioti dirbti su nusikaltėliais tiek įkalinimo metu, tiek po jo: šios

organizacijos jau 1885 m. tapo nepriklausomos ir gaunančios valstybinį finansavimą,

patvirtintą vyriausybės aktu.

II.4.1. Savanoriai ir profesionalūs darbuotojai probacijos sistemoje

Bendrai pažvelgus, šiuo metu Europoje probaciniu darbu užsiima tiek profesionalūs

darbuotojai, tiek savanoriai. Paprastai probacinis darbas prasidėdavo nuo savanorių ir

labdaros organizacijų įsitraukimo į šią veiklą, kurie vėliau dalinai ar visiškai būdavo

pakeičiami profesionaliais darbuotojais, valstybės finansuojamomis ar valstybinėmis

institucijomis. Savanoriško darbo tradicijos, esmė ir tikslai (filosofija) atliko svarbų vaidmenį

apibrėžiant dabartinę probacijos sistemą Europoje; tiesą sakant, šie faktoriai iki šiol yra

turintys įtakos vis didesniam šios srities vystymui, darbui ir jo misijai. Reikia pastebėti, kad

kai kuriose šalyse (Belgijoje ar Jungtinėje Karalystėje) dalinis perėjimas nuo savanorių prie

profesionalių darbuotojų probacijos istorijoje įvyko gana anksti.

Nedaugelis šalių neturi savanoriško darbo tradicijos ir probacija vykdoma apmokamų

darbuotojų. Tokios šalies pavyzdys yra Čekija, kur 1970 m. buvo įkurta “socialinių kuratorių”

institucija, vykdanti veiklą, panašią į probaciją, ir finansuojama Darbo ir socialinių reikalų

ministerijos; tuo pačiu metu kalėjimuose dirbantys socialiniai darbuotojai pradėjo vykdyti tam

tikrą probacinį darbą.

Probacija ilgą laiką buvo atskirų savanorių ir savanorių iš labdaringų organizacijų

darbo sritis. Šiuo požiūriu Europoje nėra realių šiaurės-pietų ar rytų-vakarų skirtumų. 1961 m.

Austrijoje buvo tik vienas profesionalus (t.y. apmokamas) probacijos darbuotojas, o pirmasis

Austrijos probacijos įstatymas (nepilnamečiams) nesuteikė galimybės įdarbinti daugiau

probacijos pareigūnų, akcentuodamas tik savanoriškus darbuotojus. Netrukus, po šio įstatymo

paskelbimo buvo pastebėta, kad savanoriško darbo nepakanka ir tai paskatino Austriją pasukti

kita kryptimi. Reikšminga tai, kad šis įstatymas buvo išleistas tik antroje XX a. pusėje.

Žvelgiant į vakarus, galima pastebėti panašų vaizdą. Olandijoje, nors probacinis

darbas perėjo į ne savanorių rankas gana anksti (1910), Gelbėjimo Armija visada buvo

atsakinga už nemažą dalį darbo, atlikto olandų probacijos srityje. Airijoje savanoriškas darbas

turi tokią pačią ilgą tradiciją, kaip ir pati valstybė – pirmieji darbuotojai įdarbinti tik tarp

1940-ųjų ir 1950-ųjų.

54

Danijoje ilga savanorystės tradicija sudarė reikiamas sąlygas tam, kad savanoriai būtų

intensyviai įtraukti į probacinį darbą. Norvegijoje iki 1980-ųjų probacija buvo savanorių

prerogatyva. Švedijoje probacinis darbas visuomet buvo dirbamas glaudžiai bendradarbiaujant

su savanoriais iš bažnytinių organizacijų ir laisvalaikio praleidimo, pramogų organizacijų

(sporto ratelių).

Pietų Europai būdinga tokia pati situacija: Italijoje sena bažnyčios ir kairiųjų pažiūrų

savanorių infrastruktūra yra iki šiol dominuojanti šioje srityje; nepilnamečių probacija jau

pakankamai ilgai vykdoma įdarbintų probacijos pareigūnų, suaugusiųjų probacija pasekė šiuo

pavyzdžiu tik 1975 m. Panaši situacija ir Portugalijoje, kur savanoriškas sektorius buvo ilgą

laiką įtrauktas į probacinį darbą, nors valstybė jo įtaką vis labiau akcentavo nuo 1956 m.

Netgi Ispanijoje, kur pastebimos seniausios probacijos užuomazgos Vakarų Europoje,

savanoriai darbuotojai atlieka pagrindinį vaidmenį šioje srityje.

Žiūrint į Europos centrą, XIX a. Vokietijoje probacija buvo visiškai tik savanorių

reikalas ir pirmieji žingsniai įdarbinant buvo žengti tik XX a. Liuksemburge savanoriškas

darbas išskirtines pozicijas turėjo iki pat 1950 m..

Profesionalus probacinis darbas Belgijoje buvo įkurtas Pirmojo Pasaulinio karo

metais, Anglija ir Velsas turėjo įdarbintus probacijos pareigūnus nuo pirmųjų XX a.

dešimtmečių. Suomijoje apmokamų darbuotojų poreikis buvo patenkintas jau paskutiniais

XIX a. dešimtmečiais.

Šiuo požiūriu Šveicarija ir Prancūzija turi išskirtinę poziciją. Šveicarijoje probacijos

darbas prasidėjo nuo savanoriškų iniciatyvų, tokių kaip “ponių bendruomenės”,

besirūpinančios kaliniais ir kitais nusikaltėliais. Ypatingai necentralizuotose srityse

(provincijų vienetuose – kantonuose) pradėjo kurtis daug vietinių iniciatyvų, kurios skyrėsi

savo tipu ir darbo metodais, valdomos ir finansuojamos vietinės valdžios, todėl labai

skirtingos. Kai kuriose kantonuose probacinis darbas yra išskirtinai ne savanorių prerogatyva,

kitose savanoriškas darbas yra dominuojantis. Prancūzijoje nėra specifinės savanoriško

probacinio darbo srities, nors probacinės struktūros intensyviai bendradarbiauja su

savanorišku sektoriumi įtrauktu į socialinę pagalbą ir pagalbą priklausomiems asmenims.

Prancūzijoje svarbus savanorių vaidmuo padedant nusikaltimų aukoms.

II.4.2. Valstybės nuostatos ir struktūros, skirtos valstybines užduotis vykdančioms

nevyriausybinėms ir privačioms organizacijoms

55

Atliekant probacijos užduotis, kurios vykdomos taikant minėtus mokymo ir socialinio

darbo metodus, daugeliu atveju visiškai pasitikima privačiomis iniciatyvomis ir tuo pagrindu

sukurtomis organizacijomis. Tokiais atvejais probacijos veikla klesti, o tose šalyse, kur šio

pasitikėjimo nėra arba jis yra ne toks didelis, kuriamos valstybinės organizacijos, vykdančios

probaciją, vyriausybė turi užimti vadovaujantį vaidmenį. Tai sąlygoja probacinės veiklos

lėtesnę ir mažiau intensyvią plėtrą. Pvz., buvusioje socialistinėje Čekoslovakijoje valstybė šio

darbo ėmėsi su dideliu entuziazmu ir gana anksti.

Šiandien daugelyje šalių privačios organizacijos vis dar pirmauja probacijos srityje.

Pavyzdžiui, Olandijoje probacija kilo iš privačių iniciatyvų XIX a. ir nuo tada vykdoma

privačių organizacijų, nors nuo Antrojo Pasaulinio karo šią sritį ėmėsi valdyti ir kontroliuoti

Teisingumo ministerija. Situacija Suomijoje yra labai artima Olandijos situacijai. Anglijoje ir

Velse išvystytas labai įdomus modelis, kur probacija visą laiką buvo tik privačių sektorių,

turinčių įvairiausias organizacines struktūras, rankose. Šis privatus sektorius sukėlė didžiulį

valdžios susidomėjimą, atsispindintį dabartinėje Viešųjų tarnybų sutartyje, kur numatoma,

kad probacijos tarnybos vykdys valstybines užduotis. Šveicarijoje kiekviename beveik

nepriklausomame kantone (provincijoje) probacijos organizacijos labai susijusios su

teisingumo ir policijos departamentais, tačiau finansiškai nuo jų nepriklausomos.

Kita vertus, kai kuriose šalyse probacija visą laiką buvo tik valstybės reikalas;

pavyzdžiui, Čekijoje – nuo XX a. pradžios, Švedijoje – nuo 1918 m. Kaip bebūtų, XX a.

daugumoje Europos šalių valstybė perėmė darbą iš privačių probacijos organizacijų. Kai

kuriose šalyse tai įvyko gana anksti, pavyzdžiui, Liuksemburge – 1884 m. Italijoje ketinimas

organizuoti probaciją nepilnamečiams valstybiniu mastu buvo paskelbtas 1984 m. dekrete, o

suaugusiems – 1975 m. Vokietijoje valstybinė sistema buvo įkurta po Antrojo Pasaulinio

karo, nors vietinės probacijos veiklos prekursoriai kai kuriuose miestuose atsirado jau

pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Akivaizdu, kad šios ankstyvosios iniciatyvos išseko

Nacionalsocialistų periodu 1933-1945 m. Portugalijoje laikėsi iki 1956, Maltoje – 1961,

Belgijoje – 1964, Danijoje – 1973, Norvegijoje iki 1980 m.

Ispanijoje, palyginus su kitomis Europos šalimis, situacija yra visiškai kitokia. Jokios

nacionalinės probacijos tarnybos sistemos nebuvo išvystyta ir tik teisinių reformų metu 1990-

ųjų viduryje, probacijos veikla pradėta vystyti kaip bandomasis projektas. Netgi šiuo metu

programos alternatyvių bausmių matavimui bei penitencinės socialinės tarnybos yra įkurtos

tik Katalonijoje. Austrijoje, kur probacijos darbas datuojamas nuo 1957 m., kuomet privačios

iniciatyvos paskatino jo vystymą, jau daug metų vyksta disputas apie geriausią būdą

organizuoti šį darbą (privatus ar valstybinis būdas), kur pagrindiniai veikėjai vis keičiasi

56

vaidmenimis. Organizacijos, užsiimančios probacija, paliktos ne itin palankioje tarpinėje

pozicijoje, ir šiuo metu Teisingumo ministerija turi subkontraktinius santykius su privačiomis

organizacijomis, dirbančiomis šį darbą.

Galiausiai, situaciją Prancūzijoje reikia pristatyti atskirai. Čia nuo Antrojo Pasaulinio

karo pabaigos tiek valstybiniai, tiek privatūs sektoriai yra sunkiai įtraukiami į probacinį darbą,

nors prieš tai, jau nuo XIX a. vidurio, privatus sektorius vaidino svarbiausią vaidmenį. Po

karo, prancūzų probacijos tarnyba, kaip penitencinės administracijos dalis, pradėjo intensyviai

bendradarbiauti su privačių projektų agentūromis, kurios iš dalies dirba šį darbą.

II.4.3. Privačios probacijos tarnybų sistemos

Trijose Europos šalyse probacijos darbas yra privačių organizacijų prerogatyva. Dvi iš

jų yra Europos šiaurėje (Suomija ir Olandija), trečioji yra Austrija. Nenuostabu, kad mažose

šalyse ar šalyse, turinčiose nedidelį gyventojų skaičių, probacijos paslaugos yra sutelktos į

vieną organizaciją, kuri užsiima įvairia probacine veikla (Austrija ir Suomija), arba yra

organizuota centralizuoto valdymo struktūra, kuri prižiūri visas organizacijas, užsiimančias

šia veikla (Olandija, kurioje tokia sistema buvo išvystyta vos prieš kelerius metus). Austrijoje

VSBA (Verein für Bewärungsfilfe und Soziale Arbeit) (žr.schemą 60 psl.) dirba klasikinį

probacinį darbą (pavyzdžiui, ruošia pranešimus (ataskaitas) apie klientus teismui), užsiima

mediacija, dirba su lygtinai išleistais asmenimis ir yra atsakinga už probacijos bei parolio

bendrabučius visoje šalyje. Ryšiai ir bendradarbiavimas su Teisingumo ministerija yra

įforminti Bendrajame Kontrakte (kur yra apibrėžta ir darbo specifika, pareiginės nuostatos),

pasirašytame tarp Teisingumo ministerijos ir VSBA, remiantis faktu, kad VSBA darbuotojai

yra įdarbinami tik pritarus ministerijai.

Suomijoje probacija yra vykdoma organizacijos, kurios egzistavimas yra patvirtintas

įstatymu ir administruojamas bei prižiūrimas Teisingumo ministerijos; tai nurodo, jog tolesni

paaiškinimai apie juridinę valdžią yra nereikalingi. Olandijoje probacija yra vykdoma trijų

privačių organizacijų: Nacionalinės probacijos tarnybos, Psichinės sveikatos centro ir

Gelbėjimo armijos. Jų darbas yra subsidijuojamas Teisingumo ministerijos. Šios organizacijos

dirba sutarties pagrindu, yra prižiūrimos Nacionalinėje probacijos tarnyboje esančios

valdybos, kuri yra atsakinga už ryšius tarp šių organizacijų ir Teisingumo ministerijos, bei

paskirsto biudžetą visoms trims organizacijoms.

57

BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMO PAGALBOS IR SOCIALINIO DARBO ORGANIZACIJA (AUSTRIJA)

Bausmės vykdymo atidėjimo pagalbos ir socialinio darbo organizacijos (Verein für Bewährungshilfe und Soziale Arbeit) veiklos sritys

Pagalba bausmės vykdymo atidėjimo metu

Kaltininko ir nukentėjusiojo sutaikymas

Pagalba paleistiems iš įkalinimo vietų

Pagalba suteikiant gyvenamąjį plotą jo neturint arba krizių atvejais

Tikslai ir uždaviniai:-Tarpininkavimas

sutaikant kaltininką ir nukentėjusįjį ne

teisminiame procese jaunuolių ir suaugusiųjų

baudžiamosiose bylose;

Klientai:kaltinamieji ir nukentėjusieji

nesunkių ir vidutinių nusikaltimų bylose.Netaikoma kai yra:

sunkūs nusikaltimai, organizuotas

nusikalstamumas, su narkotikais susiję

nusikaltimai ir mažareikšmiai

nusikaltimai (vagystės iš parduotuvių,

neatsargūs nusikaltimai ir kt.)

Tikslai ir uždaviniai:Skirta asmenims, kuriuos paleidus iš

įkalinimo įstaigų nepaskiriama lygtinio paleidimo pagalba.

Siekiama dviejų tikslų:-minimizavimas arba redukavimas neigiamų

kalinimo pasekmių;-parama ir pagalba organizuojant

nenusikalstamą ir kiek įmanoma socialiai integruotą gyvenimą.Teikiami pasiūlymai:

-konsultavimas dėl paleidimo;-parama įveikiant krizines situacijas;-parama ieškant gyvenamosios vietos

(socialiniai butai, institucinė globa, atskiri butai);

-parama ieškant darbo (darbingumo nustatymas, darbo paieškos plano sudarymas, darbo įgūdžių lavinimas, tarpininkavimas);

-parama grąžinant skolas;-teisės į socialines garantijas realizavimas

(socialinė/bedarbio pašalpa;-pasiūlymai turiningam dienos praleidimui

(klubai, bendri užsiėmimai=socialinė integracija).

Tikslai ir uždaviniai:Šios veiklos tikslas -

sukurti ir rūpintis gyvenamųjų patalpų,

skirtų neturintiems kur gyventi ar

išgyvenantiems krizes, sistemą. Gyvenamosios

patalpos, skirtos asmenims, kuriems atidėtas bausmės vykdymas arba

paleistiems iš įkalinimo vietų. Glaudžiai

bendradarbiaujant šioms dviems sritims,

siūloma speciali gyvenamojo ploto

programa.Organizuojant šią veiklą glaudžiai

dirbama su socialinėmis

tarnybomis ir pagalbos benamiams tarnybomis.

Tikslai ir uždaviniai:Sukurti globos santykį, turint tikslą

konsultuoti klientus, jiems sprendžiant daugialypes kasdienes problemas, jiems

patarti ir padėti atsakingai spręsti psichosocialines ir ekonomines problemas.

Jie remiami ieškant nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo, nuolatinių

pajamų šaltinio ir vystant socialiai atsakingą sąmoningumą.

Pasiūlymai ir veiklos sritys:-trumpalaikė globa;-krizių intervencija;

-konsultavimas ir tarpininkavimas dėl buto, darbo, egzistencialiai būtinų poreikių patenkinimo, skolų, ligų atveju ir kt.

-į šeimą orientuota globa;-į problemas orientuotas grupinis darbas;

-narkomanų konsultavimas.Tikslinės grupės:

-sąlyginai nuteistieji;-lygtinai paleistieji iš įkalinimo vietų;

-apkaltinti nusikaltimo padarymu;-jaunuoliai, kuriems baudžiamoji byla

sustabdyta ir paskirta bausmės vykdymo atidėjimo pagalba.

58

II.5. Atskirų užsienio valstybių patirties analizė

Remiantis Lietuvos-Kanados-Švedijos pataisos projekto įdirbiu, žemiau pateikiamas

dviejų valstybių – Kanados ir Švedijos probacijos sistemos modeliai. Tikslinga pažvelgti į

valstybių, turinčių ilgametės patirties šioje srityje, visą probacijos sistemą kompleksiškai.

Kanados ir Švedijos praktikos apibendrinimas naudingas dar ir tuo, kad su šių valstybių

pataisos institucijomis atsirado itin glaudūs bendradarbiavimo ryšiai, todėl šių valstybių

patirtimi itin dažnai remiamasi ir reformuojant pataisos sistemą Lietuvoje. Manytume, jog

teorinis šiose valstybėse vykdomos praktikos apibendrinimas bus naudingas kuriant

probacijos modelį Lietuvoje, be to, padės praktikams, mėginant pritaikyti vieną ar kitą

pasiteisinusį probacijos sistemos elementą, padės geriau suvokti jų vietą visoje sistemoje, jų

atsiradimo priežastis bei galimas praktines problemas.

II.5.1. Kanada

II.5.1.1. Įvadas

Probacijos sąvoką įvairiose valstybėse, ir netgi pačioje Kanadoje, vartojama labai

skirtingai, todėl ją aptarsime orientuodamiesi į šio darbo tikslus. Būtų galima išskirti tokius

probacijos požymius:

1. Probacija įstatymiškai pagrįsta, t.y. įtvirtinta įstatymine baze.

2. Ją skiria teismas ar kita įgaliota institucija (Kanadoje yra dvi skirtingos institucijos

įgaliotos skirti asmeniui probaciją ir lygtinį paleidimą).

3. Bausmę ar jos dalį skiriama atlikti visuomenėje (orientuojantis į šio darbo tikslus,

rašant apie probaciją, turimas mintyje ir lygtinis paleidimas, kaip dalies bausmės,

sekančios po įkalinimo, atlikimas laisvėje).

4. Specialios valstybės institucijos vykdoma priežiūra – asmenis, kuriems paskirta

probacija/lygtinis paleidimas prižiūri tam tikra valstybės institucija, kuri turi teisę

tam tikras funkcijas sutarčių pagrindu perleisti nevyriausybinėms organizacijoms

1867 m., priėmus Britų Šiaurės Amerikos aktą, Kanados pataisos sistema buvo

padalinta į 2, federacinę ir provincinę, dalis. Metais vėliau pirmuoju Kanados kalėjimų aktu

nustatyta vienintelė visai pataisos sistemai bendra taisyklė: asmenys nuteisti iki dviejų metų

laisvės atėmimo bausmės atlieka bausmę provincinės sistemos priežiūroje, o nuteisti dvejiems

metams ir ilgiau – federacinėje sistemoje. Taigi šiuo metu bausmės vykdymo atidėjimas ir

lygtinis paleidimas teturi vieną bendrą teisės aktą – Baudžiamąjį kodeksą, kurio pagrindu ir

59

yra skiriama bausmė. Pats bausmės vykdymas atliekamas skirtingose sistemose: provincinėje

ir federacinėje, kaip jau buvo minėta, priklausomai nuo bausmės ilgio. Taigi ši tema išskirta į

dvi visiškai skirtingas dalis, kurios apima sąlygiškai pavadintą probacijos institutą, tačiau

turintį esminių skirtumų jo taikymo momento, jį skiriančių ir jo vykdymą prižiūrinčių

institucijų prasme.

II.5.1.2. Probacijos sistemos raida

1889 m. įsigaliojo Britų Šiaurės Amerikos aktu paremtas įstatymas, leidžiantis pirmą

kartą nusikaltusiems asmenims, kurių realus bausmės ilgis neviršija dvejų metų, tam tikram

laikui atidėti bausmės vykdymą. Jiems buvo skiriamas vienas bendras reikalavimas gerai

elgtis ir stoti prieš teismą, kai šis to pareikalaudavo. Jokie specialūs apribojimai nebuvo

numatyti, tačiau teismas galėjo skirti pastovią tų asmenų priežiūrą. 1889 m. Baudžiamajame

kodekse probacija jau minima, tačiau tik 1921 m. Baudžiamojo kodekso pataisos numatė

aiškias pasekmes už teismo įpareigojimų nesilaikymą. 1967 m. įstatymiškai išplėsta galimybė

taikyti probaciją visiems teisės pažeidėjams, išskyrus tuos, kurie padarė labai sunkius

nusikaltimus, tuo pat metu nustatytas veiksmingas mechanizmas, taikytinas už įpareigojimų

nevykdymą. Tačiau, nežiūrint kai kurių provincijų priimtų teisės aktų, iki 1951 m. reali

probacijos sistema Kanadoje neegzistavo. Provincijose trūko probacijos darbuotojų, buvo per

dideli darbo krūviai, asmenis, kuriems paskirta probacija, prižiūrėjo policija, šerifai, net

teismo pareigūnai. Dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje reali įkalinimo bausmė buvo skiriama

šešiolika kartų dažniau nei probacija70.

Tačiau dvidešimto amžiaus antroje pusėje vykę pokyčiai Kanadoje leido labai stipriai

ir per neilgą laiką išvystyti probaciją, kurios svarbesniu tikslu tapo pagalba ir parama teisės

pažeidėjui, nei paskirtos bausmės atlikimas visuomenėje.

II.5.1.3. Probacijos skyrimas ir tikslai

Probacija Kanadoje yra dažniausiai skiriama bausmė. 1997-1998 m. 43 proc.

nuteistųjų buvo paskirta bent dalinė probacija. Ši bausmė paremta idėja, kad nuteistieji –

nebūtinai pavojingi nusikaltėliai, kurie kelia grėsmę plačiajai visuomenei. Tai, iš esmės, yra

susitarimas tarp teisės pažeidėjo ir valstybės, kuriuo pažeidėjas pasižada laikytis teismo

įpareigojimų. 70 Hamai Koichi. “Probation Round the World”, London and New York, 1995.

60

Suaugusiems teisės pažeidėjams probacija gali būti skiriama kaip:

1. dalis lygtinio atleidimo nuo bausmės,

2. lygtinio atleidimo nuo bausmės sąlyga,

3. dalis kitos bausmės,

4. kaip bausmė,

5. paskirta, atlikus įkalinimą iki dvejų metų. Šiuo atveju probacija prasideda asmenį

paleidus arba jam galutinai atlikus bausmę.71

Taigi probaciją teismas gali skirti ne tik kaip atskirą bausmę, bet ir kaip vieną iš

bausmės dalių, pavyzdžiui, nuteistasis privalo sumokėti baudą ir atlikti tam tikrą probacijos

laiką arba atlikti realią laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų ir paskui tam tikrą laiką būti

probacijoje. 1997-1998 m. net 36 proc. bausmių, susijusių su probacija, buvo paskirtos kartu

su viena ar keliomis kitomis bausmėmis.72 Tačiau reikia turėti omenyje tai, kad, kad didžioji

dauguma probaciją atliekančių asmenų, yra tie, kuriems teismas ją skiria atidėjęs bausmės

vykdymą.

Teismai turi plačias galimybes skirti probaciją, tuo pačiu metu jie gali nustatyti ir tam

tikrus įpareigojimus asmeniui, kuriam paskirta probacija. Šias taisykles galima skirstyti į

a) privalomas:

1. neišvykti iš nustatyto regiono,

2. nustatytu metu lankytis pas probacijos darbuotoją,

3. gerai elgtis,

4. informuoti pareigūnus apie darbo arba gyvenamosios vietos pakeitimus,

5. vengti kontaktų su nusikaltėlių pasauliu.

b) papildomas, kurias teismas nustato visuomenės saugumo ir sėkmingos nuteistojo

reintegracijos į visuomenę tikslais:

1. vengti kontaktų su tam tikrais asmenimis (pvz., vaikais – jei asmuo teisiamas už

vaikų žalojimą),

2. atlikti viešųjų darbų iki 240 valandų73,

3. būti namuose tam tikru metu,

4. negerti alkoholio ir nevartoti narkotikų,

71 Alison Hatch Cunningham, Court T. Griffiths. Canadian Criminal Justice, Harcourt Brace, Canada, 1997. P. 212.72 Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001. P. 310.73 Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001. P. 310.

61

5. konsultuotis dėl priklausomybės nuo alkoholio ar narkotikų, kitų psichologinių

problemų (nuteistajam sutinkant) ir kitos74.

Svarbu pastebėti, kad paskutiniais dvidešimto amžiaus dešimtmečiais Kanados

probacijos sistema įsitvirtino ne tik atlyginimo ir nubaudimo, bet ir pagalbos teisės

pažeidėjams, jų reabilitacijos sąvokos.

II.5.1.4. Kam skiriama probacija?

Kanadoje probacija skiriama ir suaugusiems (nuo 18 m.), ir nepilnamečiams (nuo 12

m.) tačiau, pastariesiems paskirta probacija, priklausomai nuo provincijų, dažniausiai

administruojama atskirai.

Kartais klaidingai manoma, kad Kanadoje probacija skiriama tik pirmą kartą

nusikaltusiems, už nesunkų nusikaltimą. Tačiau dažnai ir smurtiniams nusikaltėliams skiriama

probacija. Smurtiniams nusikaltėliams gana dažnai skiriama probacija dėl dviejų priežasčių:

1. probacija skiriama dažniausiai už nelabai sunkius nusikaltimus,

2. smurtiniams nusikaltėliams probacija dažniausiai skiriama už pirmą kartą padarytą

nusikaltimą, o turtiniai nusikaltėliai, kuriems skiriamas laisvės atėmimas,

dažniausiai jau yra atlikę probacijos bausmę.75

Per 1997-1998 m. daugėjo probacijos skyrimo už smurtinius nusikaltimus atvejų, taigi

tuo pačiu ilgėjo ir vidutinis probacijos atlikimo terminas. Už šiuos nusikaltimus dažnai buvo

skiriama probacija kartu su įkalinimu. Už labiausiai pavojingus smurtinius nusikaltimus,

tokius, kaip žmogžudystė, pasikėsinimas, apiplėšimas, pagrobimas, seksualinė prievarta,

seksualinis išnaudojimas buvo skiriama iki dvejų metų probacijos. Už lytinius nusikaltimus

buvo skiriamas ilgesnis probacijos periodas nei už kitus smurtinius. Maksimali probacijos

trukmė yra iki 3 metų.76

Palyginimui pateikiame nuteistųjų įkalinimu ir probacija skaičių lentelę 1986-1992

m.77

Metai 1986 1987 1988 1989 1990 1991 1992probacija 72 249 67 133 66 105 68 475 72 893 82 796 93 070įkalinimas 119 299 116 269 117 325 116 051 115 100 114 834 75 156

74 Alison Hatch Cunningham, Court T. Griffiths. Canadian Criminal Justice, Harcourt Brace, Canada, 1997. P. 214.75 Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001. P. 311.76 Hamai Koichi.“Proabtion Round the World”, London and New York, 1995.77 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P. 116-117.

62

Tendencija vis dažniau skirti probaciją nei įkalinimą ypač išaugo paskutiniaisiais

dvidešimtojo amžiaus metais. Šio augimo priežastis ta, kad probacijos sistema ne tik apsaugo

visuomenę nuo teisės pažeidėjų pakartotinų nusikaltimų, bet taip pat yra ir daug pigesnis

institutas: provincinės įkalinimo sistemos kaštai 80 proc. didesni nei probacijos sistemos.

II.5.1.5. Probacijos pažeidimai

Pažeidimais laikoma asmens, atliekančio probaciją, nesilaikymas įpareigojimų “be

pateisinamos priežasties” arba naujo nusikaltimo padarymas. Tais atvejais jam iškeliami nauji

kaltinimai, kurie pirmuoju atveju vadinami “probacijos pažeidimu”, už kurį jis gali būti

baudžiamas iki dvejų metų įkalinimo78. Visgi probacijos pažeidimai yra gana dažni: 1997-

1998 m. vien suaugusiųjų teismuose buvo svarstomi 11.329 pažeidimų atvejai. Dažniausiai

pažeidimus padaro jauni, nestabilūs, neturintys darbo ir turintys mažas pajamas, vyrai, kurie

buvo nusikaltę ir anksčiau.

1990 m., diskutuojant apie bausmių reformą, vienu iš svarbiausių klausimų tapo

teismo įpareigojimų pažeidimas. Dėl nepakankamai efektyvios priežiūros ir probacijos

darbuotojo įgaliojimų nepakankamumo dažnai probacija būdavo neefektyvi ir vesdavo į

derėjimąsi dėl bausmės.79

II.5.1.6. Organizavimas ir struktūra, darbuotojų funkcijos

Kanados provincijose probacijos tarnyba yra organizuota prie provincijų valdžios. Jie

vadovaujasi provincijų administraciniais aktais. Dažniausiai teismai jų nesamdo, tačiau

probacijos darbuotojai laikomi teismų darbuotojais, kadangi viena iš probacijos darbuotojų

funkcijų yra teismui ruošti prieš-teismines ataskaitas, kurių pagrindu teismas dažnai skiria

bausmę.

Darbuotojai dažniausiai įdarbinami ir gali daryti karjerą, vadovaujantis tos provincijos

viešojo sektoriaus keliamais reikalavimais. Kiekviena pareigybė turi nustatytą darbo

aprašymą, kuriame nustatytas atlyginimas. Priimami į darbą darbuotojai viešo konkurso būdu,

jei atitinka bendrus žinių/išsilavinimo, patirties ir asmeninio tinkamumo kriterijus.80

78 Alison Hatch Cunningham, Court T. Griffiths Canadian. Criminal Justice, Harcourt Brace, Canada, 1997. P. 215.79 Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001. P. 312-313.80 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P 159.

63

Kanados probacijos darbuotojų minimalus amžius yra 18 metų, jie negali būti

anksčiau nusikaltę, privalomas socialinių mokslų bakalauro laipsnis, išskyrus Albertos ir

Šiaurės vakarų teritorijas, kuriose būtinas diplomas ir specialaus egzamino išlaikymas, ir

princo Edvardo salą, kurioje minimalus išsilavinimas yra magistro laipsnis. Taip pat

darbuotojai turi privalomai praeiti pradinį mokymo kursą ir mokymo kursus, skirtus specialių

įgūdžių taikymui.81

Kanadoje provincijų struktūroje 1992 m. dirbo apie 2.750 darbuotojų, kurių vidutinis

darbo krūvis buvo apie 9.900 klientų.82

Pagrindinės probacijos darbuotojų funkcijos yra:

1. priežiūra probacijos metu; tai ne tik formali nuteistojo priežiūra, bet ir pagalba

jam, vadovavimas, nukreipimas gydymui. Probacijos darbuotojas privalo

atsižvelgti į teisės pažeidėjo gyvenimo faktus, kurie labiausiai sąlygojo

nusikalstamą elgesį, pavyzdžiui, alkoholio vartojimą, ir pasiūlyti gydymo

programas, kitais atvejais mokymo ar kitokius kursus. To pačiu darbuotojas pats

savo elgesiu pažeidėjui turi rodyti gero elgesio pavyzdį, padėti daryti teisingus

pasirinkimus gyvenime, ir bendrai vesti nenusikalstamo elgesio keliu. Probacijos

darbuotojas prižiūri, kad pažeidėjas ne tik nedarytų naujų nusikaltimų, bet ir

nepažeisto teismo įpareigojimų. Pavyzdžiui, jei teistas už narkotikų vartojimą

asmuo vėl pradėjo juos vartoti, skiriant gydymo programą gali būti registruojamas

pažeidimo atvejis. Šiuo ir panašiais atvejais probacijos darbuotojai tam tikrose

ribose turi laisvę rinktis tarp nuobaudų ir pagalbos;83

2. priešteisminės ataskaitos paruošimas; šiose ataskaitose atsižvelgiama į visas

nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes, t.y. ankstesnį nusikalstamą elgesį, socialinę

padėtį, riziką, kad nuteistasis gali pakartotinai nusikalsti ir sąlygas reikalingas, kad

jis nenusikalstų, taip pat, priklausomai nuo provincijos, šiose ataskaitose dažnai

pasiūlomi teismo skiriami įpareigojimai;

3. įvertinimas prieš paleidžiant asmenį iš įkalinimo; vertinami du kriterijai –

nuteistojo rizikos ar jis gali pakartotinai nusikalsti ir kaip sunkiai jis gali nusikalsti

laipsnis, o taip pat ko reikia, kad nuteistasis pakartotinai nenusikalstų.

81 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P. 142, 145.82 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P. 121.83 Alison Hatch Cunningham, Court T. Griffiths. Canadian Criminal Justice, Harcourt Brace, Canada, 1997. P. 213.

64

II.5.1.7. Savanoriai ir nevyriausybinės organizacijos

Savanorių įtraukimas į probacijos sistemą labiau paremtas idėja, kad jie gali efektyviai

reintegruoti nuteistąjį į visuomenę, nei ekonominiu faktoriumi. Pagrindinė savanorių funkcija

suprantama kaip paslaugų siūlymas ir įvairių paslaugų teikimo skatinimas. Jų paslaugos

naudojamos sistemiškai ir pastoviai, taip pat jie turi teisę oficialiai dalyvauti valstybės

politikos kūrime84. Kanadoje visose provincijose, išskyrus Kvebeko ir Jukono, į probacijos

darbą įtraukiami savanoriai, tačiau priklausomai nuo provincijų jų darbo funkcijos gana

stipriai skiriasi:

nuteistųjų priežiūra (Princo Edvardo sala, Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas,

Ontarjo, Manitoba, Saskačevanas, Alberta, Šiaurės – vakarų teritorijos);

priešteisminės ataskaitos (Princo Edvardo sala, Ontarijo, Manitoba);

pagalba teikiant programas (Princo Edvardo sala, Naujoji Škotija, Naujasis

Brunsvikas, Ontarjo, Manitoba, Saskačevanas, Alberta, Britų Kolumbija);

konsultavimas (Naujoji Škotija, Ontarjo, Saskačevanas, Alberta, Šiaurės – vakarų

teritorijos);

administracinė pagalba (Naujoji Škotija, Ontarjo, Manitoba, Alberta);

dalyvavimas teismuose (Princo Edvardo sala, Naujoji Škotija, Ontarjo,

Saskačevanas, Alberta);

laisvalaikio programos (Princo Edvardo sala, Manitoba).

Esminis kriterijus, atrenkant savanorius, yra jų atsakingumas ir noras padėti žmonėms,

kurie atliks probaciją. Nėra griežto draudimo buvusiems nuteistiesiems dalyvauti savanorių

programose, tačiau siekiant apsaugoti visuomenę, šie asmenys, ypač asmenys teisti už lytinius

nusikaltimus, ypatingai kruopščiai tikrinami. Reikia pastebėti, kad buvo pritaikyta ne viena

sėkminga programa, kai buvę nuteistieji, išsprendę savo problemas, galėjo padėti spręsti tas

pačias ar panašias problemas kitiems. Kai kuriose provincijose privalomas įvadinis savanorių

apmokymas, kurio metu jie gauna visą būtinąją informaciją darbui su nuteistaisiais, kurį teikia

provincijos valdžios struktūros. 85

II.5.1.8. Lygtinis paleidimas /Parolis/

II.5.1.8.1. Raida ir įstatyminė bazė

84 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995 P. 169,175.85 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P. 168-169.

65

1868 m. pirmuoju Kanados kalėjimų aktu buvo įvestas tam tikras paskatinimas

nuteistiesiems, žinomas nuosprendžio sumažinimo (“remission”) vardu: už gerą elgesį buvo

galima sumažinti bausmę iki 5 dienų per mėnesį. Pagaliau 1899 m. Leidimo išvykti įstatymas

(Ticket of Leave Act) sudarė galimybes pirmajai, su dabartiniu lygtiniu paleidimu

palyginamai, sistemai. Pagal šį įstatymą iš kalėjimo asmuo buvo paleidžiamas remiantis

tokiais faktoriais, kaip jo charakteris, ankstesni nusikaltimai, galimybė, kad po išėjimo iš

kalėjimo jis pakartotinai nenusikals. Jo taikymo tikslas buvo skatinti ir motyvuoti

nuteistuosius dalyvauti asmeninės reabilitacijos procese. Lygtinį paleidimą skirdavo

Teisingumo ministerija. 1905 m. buvo paskirtas pirmasis Dominijos lygtinio paleidimo

(parolio) pareigūnas, kurio kompetencijoje buvo: 1. prižiūrėti lygtinio paleidimo skyrimą, 2.

padėti paleistiems asmenims įsikurti grįžus į visuomenę, 3. apie lygtinio paleidimo idėjas

šviesti visuomenę. Nuo to laiko atsakingi asmenys keitėsi, tačiau visada buvo institucija,

atsakinga už lygtinio paleidimo skyrimą ir priežiūrą.86

Socialinė filosofija, teigianti pagalbos nuteistiesiems ir jų sukeliamos rizikos kontrolės

svarbą, išliko aktuali iki XX a. paskutinio dešimtmečio. Dabar manoma, kad ilgalaikį

visuomenės saugumą garantuoja saugus nuteistųjų, kaip įstatymams paklūstančių piliečių,

reintegravimas. Šiuo pagrindu buvo sukurta Kanados pataisos tarnybos misija, apibrėžusi

pagrindines vertybes ir principus, kuriais turėtų būti vadovaujamasi.

1992 m. buvo priimtas ir dabar galiojantis Pataisos ir lygtinio paleidimo aktas, kuris

davė pagrindą socialiniams, teisiniams bei visuomenės dalyvavimo pokyčiams, kurie sąlygojo

efektyvios lygtinio paleidimo sistemos sukūrimą. Visuomenės saugumas yra vienas iš

svarbiausių jame numatytų uždavinių. Šis įstatymas nusako pagrindines Kanados lygtinio

paleidimo vertybes ir principus, įgalina valstybę užtikrinti visuomenės saugumą, sugriežtinant

priežiūros priemones labiausiai linkusiems nusikalsti teisės pažeidėjams ir tuo pačiu neleidžia

koncentruotis tik į įkalinimą už mažiau pavojingus nusikaltimus, taip pat suteikia daugiau

galimybių ne tik vertinti, bet ir prognozuoti sprendimų lygtinai išleisti priėmimo rezultatus.

Pagrindiniai šio įstatymo principai yra:

1. visuomenės saugumo užtikrinimas, įgyvendinamas per palaipsnį, saugų,

struktūralizuotą nuteistųjų grąžinimą į visuomenę;

2. savalaikė informacija sprendimų priėmimui; šis principas remiamas tuo, kad

sprendimus priimanti institucija, priimdama sprendimus, privalo atsižvelgti į visus

faktorius, taip pat į pataisos darbuotojų, aukos, nuteistojo pateikiamą informaciją.

86 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P 19.

66

Svarbi atsiskaitomybė ir dalinimasis informacija – visos pataisos sistemos dalys

privalo atsakingai ir savalaikiai dalintis visa informacija apie nuteistąjį;

3. nuteistojo teisės yra ginamos valstybės. Nuteistojo lyties, etniniai, kultūriniai,

kalbos poreikiai yra užtikrinami kiek galima plačiau. Taip pat nuteistiesiems

taikomos specialios reabilitacijos programos, atitinkančios jų interesus ir

pataisymo poreikius;

4. išplečiamos nusikaltimo aukų teisės: aukos, jų prašymu, informuojamos apie

nuteistojo bausmės atlikimo vietą; skiriant lygtinį paleidimą gali būti atsižvelgiama

į aukos nuomonę; aukos turi teisę dalyvauti lygtinio paleidimo svarstymuose;

5. nustatytas lygtinio paleidimo ir privalomojo (statutory release) paleidimo laikas.

Taip pat trumpalaikių paleidimų tvarka ir laikas.

6. Savanorių ir jų organizacijų dalyvavimas Kanados pataisos tarnybos skatinamas

visais įmanomais ir teisėtais būdais. Visuomenė plačiai informuojama apie

bausmės administravimo institucijų veiklą.87

II.5.1.8.2. Lygtinio paleidimo skyrimas ir tikslai

Lygtinio paleidimo (parolio) sistema taikoma tik asmenims, atlikusiems bausmę

federacinėse pataisos įstaigose, už nusikaltimus, už kuriuos jie buvo teisti dvejų metų ir

ilgesniam terminui. Lygtinis paleidimas yra paskutinė ir svarbiausia nuteistojo bausmės

atlikimo dalis, kadangi perėjimas iš įkalinimo į laisvę gali būti sudėtingas ir nuteistieji turi

didesnes galimybes sėkmingai gyventi visuomenėje tuo atveju, jei jie paleidžiami su priežiūra,

jiems suteikiamos mokymosi ir paramos visuomenėje, kurioje jie turi prisitaikyti gyventi,

galimybės88. Lygtinai paleistas asmuo ne tik atlieka bausmę arčiau šeimos, bendruomenės

paramos grupių, bet ir turi galimybę parodyti sugebėjimus funkcionuoti visuomenėje, su

pakankama jo sukeliamai rizikai valdyti priežiūra. Labai svarbu pastebėti, kad nuteistieji,

atliekantys lygtinį paleidimą, nėra atleisti nuo bausmės, o atlieka jos dalį visuomenėje,

švelnesnėmis, mažiau struktūralizuotomis sąlygomis. Jų nesugebėjimas funkcionuoti šiomis

sąlygomis gali reikšti grąžinimą į kalėjimą.89

Kadangi Kanados pataisos tarnyba suinteresuota įvairių visuomenės grupių saugumu ir

žmogaus teisėmis, t.y. plačiosios visuomenės, nusikaltimų aukų, pataisos darbuotojų ir pačių

nuteistųjų teisėmis, bandomas nustatyti tam tikrą šių teisių ir pareigų balansą. Pagrindinis 87 Kanados pataisos ir lygtinio paleidimo aktas. Aiškinamasis raštas 1.88 Protecting Society Through Community Corrections. P. 1.89 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P. 63.

67

būdas apsaugoti šias teises yra nuteistųjų sukeliamos rizikos vertinimas ir valdymas. Svarbu

pastebėti, kad nuteistųjų sukeliamos rizikos laipsnis kinta dėl įvairių veiksnių. Vieni iš

svarbiausių faktorių įvertinant jų sukeliamą riziką yra ankstesnis nusikalstamas elgesys,

socialinės problemos – smurtas šeimoje, piktnaudžiavimas alkoholiu, vidinės nuostatos,

motyvacija. Nemažai šių faktorių gali kisti. Jie vertinami, naudojantis moksliškai pagrįstais

metodais. Iš karto po bausmės paskyrimo pataisos sistemos darbuotojai bando įvertinti

nuteistojo riziką ir imasi žingsnių jį paruošti paleidimui90, o lygtinai paleidus – jį prižiūrėti.

Nuteistojo reintegracijos darbas prasideda tik nuteistąjį nuteisus ir paskyrus atlikti

bausmę tam tikrame kalėjime ir tęsiasi per visą bausmės atlikimo laiką. Pataisos sistemos

darbuotojai asmeniui tik patekus į kalėjimą sudaro jo integracijos planą ir visą bausmės

atlikimo laiką šis planas yra vykdomas, keičiamas, taisomas. Kolonijos administracijos

darbas, lygtiniam paleidimui svarbus dėl kelių priežasčių:

nuteistieji turi būti paruošti paleidimui, tam yra paruošiamas individualus ir detalus

pataisos planas, kuriame numatomi veiklos apribojimai ir paleidžiamų asmenų

įsipareigojimai dalyvauti tam tikroje veikloje, atsižvelgiant į jų esminius poreikius,

pvz.: ieškoti darbo, gydymo ar mokymo programose;

priimančiai sprendimus institucijai, šiuo atveju dažniausiai Nacionalinei parolio

tarnybai, turi būti savalaikiai pateikta tinkama informacija, dėl visų rekomendacijų,

lygtinai paleidžiamojo asmens apribojimams ir įpareigojimams;

paramos programos tęsiamos asmenį paleidus iš kolonijos – lygtinio paleidimo

darbuotojai, paleidus asmenį jį prižiūri, ir siekia, kad paleistasis ne tik elgtųsi pagal

visus jam numatytus įpareigojimus, bet ir laikytųsi sudaryto pataisos plano.

Vienas iš svarbiausių priežiūros tikslų – sumažinti riziką, kurią lygtinai paleistieji

sukelia.91

Kanadoje lygtinio paleidimo sprendimus priima speciali institucija – Nacionalinė

parolio tarnyba. Šios atskiros institucijos įkūrimu buvo siekiama kelių pagrindinių tikslų:

atskirti lygtinio paleidimo funkciją nuo teismų, kadangi šie, paskyrę bausmę, nelabai linkę

sutrumpinti realų jos atlikimo laiką, taip pat šis atskyrimas užtikrina savalaikį ir greitą

nagrinėjimą ir neapkrauna teismų papildomu darbu. Buvo siekiama šią tarnybą atskirti ir nuo

bausmes vykdančios institucijos, kadangi administruojanti institucija labiau vadovautųsi

ekonominiais rodikliais nei teisės pažeidėjų reintegracija ir visuomenės saugumu. Tačiau,

nereikia pamiršti, kad kalėjimų administracija lygtinio paleidimo procese taip pat atlieka

90 Protecting Society Through Community Corrections. P. 5.91 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P. 64.

68

nemažą vaidmenį, vykdydama individualų darbą su nuteistuoju, ruošdama jį sėkmingai

reintegracijai, ruošdama pristatymui prieš Nacionalinę parolio tarnybą tiek nuteistąjį, tiek jo

dokumentus, o taip pat prižiūrėdama jau lygtinai paleistą nuteistąjį laisvėje92.

Nacionalinė parolio tarnyba, paleisdama nuteistąjį skiria tam tikrus įpareigojimus,

kurie savo turiniu panašūs į probacijos įpareigojimus, detaliau apie juos bus kalbama vėliau.

II.5.1.8.3. Kam skiriamas lygtinis paleidimas?

Kadangi į federalinės sistemos kalėjimus nepilnamečiai (iki 18m.) papuola tik

išimtiniais atvejais, už ypatingai sunkius nusikaltimus, tai ir lygtinis paleidimas plačiausiai

taikomas suaugusiems asmenims, kurie tam tikrą bausmės dalį atliko įkalinimo vietoje.

Kanados Pataisos tarnyba visais įmanomais būdais skatina lygtinio paleidimo taikymą, tačiau

reikia pastebėti, kad lygtinai paleidžiama tik vos daugiau nei 40 proc. nuteistųjų.

Kanados Pataisos tarnyba skiria penkias lygtinio paleidimo rūšis, kurios ir apibūdina

asmenis, kuriems yra taikomas lygtinis paleidimas:

paleidimas darbui, mokslui ar specialioms programoms, teikiamoms bendruomenėje –

visi nuteistieji, kurie laikomi vidutinio ar minimalaus saugumo lygio kalėjimuose turi

teisę į paleidimą darbui visuomenėje su priežiūra arba be priežiūros, priklausomai nuo

individualaus įvertinimo,

trumpalaikis paleidimas – taikomas visiems nuteistiesiems (su arba be priežiūros) dėl

įvairių priežasčių, tarp jų ir medicininių, administracinių, užuojautos (dėl giminių ar

šeimos mirties ar sunkios ligos) ar reabilitacinių,

paleidimas dienai – suprantamas, kaip pirmas žingsnis tarp įkalinimo ir lygtinio

paleidimo. Nuteistieji turi teisę išeiti dieną ir sugrįžti naktį į kalėjimą arba

bendruomenėje esančius centrus (half-way houses). Teisę į paleidimą dienai įgyja

nuteistieji, likus 6 mėnesiams iki pilno jų lygtinio paleidimo,

pilnas lygtinis paleidimas taikomas nuteistiesiems, kurie vadovaujantis Kanados

Pataisos ir lygtinio paleidimo įstatymu, gali būti išskirti į dvi grupes: 1. nuteistieji,

kurie padarė nesmurtinius nusikaltimus ir manoma, kad jie nesudaro didelės rizikos

pakartotinai nusikalsti, gali būti svarstomi dėl lygtinio paleidimo atlikę 1/3 bausmės

laiko; 2. nuteistieji, kurie sudaro padidintos pakartotino nusikalstamumo grupę

(smurtiniai nusikaltėliai ir nuteisti už su narkotikais susijusius nusikaltimus) gali būti

svarstomi dėl lygtinio paleidimo tik atlikę ½ bausmės laiko,92 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993 P. 63.

69

įstatyminis (statutory release) paleidimas – nuteistieji, atlikę 2/3 bausmės laiko, jei jie

nebuvo lygtinai paleisti, paleidžiami su lygtinio paleidimo darbuotojų priežiūra,

išskyrus tik labai pavojingus, kurie savo elgesiu rodo, kad nėra linkę taisytis.93

Reiktų nepamiršti, kad Nacionalinė parolio tarnyba gali lygtinio paleidimo prašymus

atmesti arba atidėti vėlesniam laikui. Dažniausiai šis atsisakymas nagrinėti prašymus yra

pagrįstas nuteistojo elgesiu, individualaus pataisos plano nevykdymu. Nacionalinė parolio

tarnyba, atsižvelgdama į įkalinimo įstaigos rekomendacijas ir siekdama apsaugoti visuomenę

nuo nenorinčių taisytis asmenų, atmeta ir atideda apie 20 proc. prašymų. Taigi akivaizdu, kad

nemaža nuteistųjų dalis atbūna bausmės laiką iki įstatyminio paleidimo ar net atlieka pilnai

bausmę.94

Visi paleisti lygtinai nuteistieji prižiūrimi lygtinio paleidimo darbuotojų, priklausomai,

nuo individualaus pataisos plano ir Nacionalinės parolio tarnybos nustatytų įpareigojimų.

Reikia pastebėti, kad per 50 proc. lygtinai paleistų asmenų likusią bausmės dalį atlieka

sėkmingai, t.y. nepadaro nei naujų nusikaltimų, nei pažeidžia nustatytus įpareigojimus.

II.5.1.8.4. Lygtinio paleidimo taisyklių pažeidimai

Lygtinai paleistajam nesilaikant jam individualiai sudaryto plano, tapus nevaldomu,

lygtinio paleidimo darbuotojas turi teisę imtis įvairių žygių iki drausminės bylos iškėlimo,

kurio metu lygtinis paleidimas sustabdomas ir pažeidėjas grąžinama į įkalinimo vietą, po to

nedelsiant pradedamas tyrimas. Pakartotinai įkalinus asmenį kalėjimo administracija ir

darbuotojai privalo dėti visas pastangas, kad nuteistasis pasitaisytų ir būtų galima pakartotinai

jį paleisti. Lygtinio paleidimo darbuotojas turi teisę Nacionalinei parolio tarnybai siūlyti

pakeisti lygtinio paleidimo įpareigojimus, sąlygas. Per 14 dienų, Kanados Pataisos tarnyba,

remdamasi tuo, kad pažeidimas nėra rimtas, turi teisę pažeidėją paleisti. Tuo atveju jei šis

išlaikomas įkalintas ilgiau nei 14 dienų, jį gali vėl išleisti tik Nacionalinė parolio tarnyba.95

Lygtinai paleistų asmenų, dalis, tampanti tiek nevaldoma visuomenėje, kad juos tenka vėl

pakartotinai uždaryti į kalėjimą nėra didelė: nuo 1998 iki 2000 m. vidurio ji sudaro apie 4%

visų lygtinai paleistų asmenų. Laikas, kurį nuteistasis praleidžia pakartotinai įkalintas,

atšaukus lygtinį paleidimą iki skiriant pakartotinai gali skirtis nuo 0 iki 4.253 dienų, tačiau

vidutiniškai iki pakartotino paleidimo asmuo praleidžia 461 dienas. Atliekant lygtinį

paleidimą naujų nusikaltimų padaroma dar mažiau nei įpareigojimų nevykdymų, tai tik apie 2 93 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P. 69.94 CSC Performance measurement March 2001. P. I-3, I-13, IV-29.95 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P 65.

70

proc., tačiau už juos keliami kaltinimai ir byla nagrinėjama iš naujo. Priimant nuosprendį,

lygtinio paleidimo darbuotojas teismui pateikia visą informaciją apie prie tai buvusio lygtinio

paleidimo vykdymą.

II.5.1.8.5. Organizavimas ir struktūra, darbuotojų funkcijos

Lygtinis paleidimas yra viena iš Kanados Pataisos tarnybos funkcijų. Taigi

darbuotojus įdarbina Kanados Pataisos tarnyba. Organizacinė sistema yra tiesiogiai Kanados

pataisos ir lygtinio paleidimo tarnyboje: Kanados Pataisos tarnybos komisaro pavaduotojas

reintegracijai – regionų direktoriai probacijai (4-5), atsakingi už lygtinio paleidimo vykdymą

tame regione – probacijos biurai, priklausomai nuo regiono dydžio, gyventojų tankumo. Viso

Kanados Pataisos tarnyba visoje šalyje turi 64 lygtinio paleidimo institucijas, kurios

atsakingos už tam tikrą geografinį plotą. Biure dažniausiai yra direktorius, lygtinio paleidimo

darbuotojai, pagalbinis personalas. Kaip ir probacijos sistemoje, kiekviena pareigybė turi

nustatytą darbo aprašymą.

Pagrindinis reikalavimas darbuotojams yra universitetinis išsilavinimas kriminologijos

arba socialiniuose moksluose. Nemaža dalis pradeda darbą lygtinio paleidimo darbuotojais,

po ilgametės patirties susijusiose srityse. Iš karto įdarbinus pravedamas pradinis mokymas,

vėliau vyksta kvalifikacijos kėlimo mokymai, siekiant supažindinti su naujausia informacija ir

metodais.

Lygtinio paleidimo darbuotojų vidutinis darbo krūvis yra 25-30 lygtinai išleistų

asmenų. Tačiau jis gali būti gerokai mažesnis, jei jie dirba su sunkesniais atvejais, o taip pat

gali būti ir ženkliai didesnis, tais atvejais, jei nuteistuosius prižiūri visuomeninės organizacijos

ar savanoriai sutartiniais pagrindais.

Kanados Pataisos tarnyba, siekdama užtikrinti, kad visi darbuotojai ir tarnybos tuo

užsiimančios pagal sutartis turėtų vieningą savo vaidmens ir pareigų supratimą priėmė

Priežiūros bendruomenėje standartus. Vienas iš svarbiausių šių standartų elementų yra tyrimu

pagrįstos rizikos – poreikių valdymo taisyklės, kurias paruošė Kanados Pataisos tarnyba.96

Tuo remiantis, viena iš svarbiausių funkcijų yra sugebėjimas įvertinti nuteistojo riziką ir

poreikius ir, tuo paremtų, ataskaitų rašymas, kuriose jie pažymi lygtinai paleistų asmenų

progresą, aptaria atvejus, į kuriuos reikėtų atkreipti didesnį dėmesį. Darbuotojai, turintys

specialų apmokymą gali lygtinai išleistus asmenis konsultuoti specialiomis programomis.

96 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993.P. 66.

71

Kanados Pataisos tarnyba tiesiogiai atsakinga už lygtinai paleistųjų reintegraciją į

visuomenę. Šio tikslo siekiama per stebėjimą (monitoringą) ir kontrolės techniką.97 Lygtinio

paleidimo darbuotojų pagrindinis darbas prižiūrėti nuteistuosius visuomenėje. Jų funkcijos yra

dvilypės – tai dalinai policininkai ir dalinai socialiniai darbuotojai. Tam būtinos ne tik

specialios žinios, bet ir asmeninis pasiryžimas, lankstumas, keičiant savo pareigas nuo

griežtos kontrolės iki konsultavimo, priklausomai nuo nuteistojo poreikių.

Lygtinio paleidimo darbas užtikrinamas profesionaliu bendravimu su kiekvienu

nuteistuoju, paremtu individualių rizikos faktorių supratimu. Lygtinio paleidimo darbuotojas

užtikrina pataisos plano laikymąsi per:

reguliarius apsilankymus pas nuteistąjį (iš anksto pranešus arba ne);

kontaktus su nuteistojo šeima, policija ir darbdaviais ir

kontaktus su asmenimis, kurie gali nuteistajam padėti per tam tikras programas.

Kontrolės technika paremta individualiu nuteistojo pataisos planu ir joje yra nustatytas

kontrolės intensyvumas, kuris, kinta, nuteistojo elgesiui kintant. Tyrimais buvo nustatyta, kad

vien kontrolės sėkmingai reintegracijai nepakanka. Kartu su kontrole būtinas specialių

programų taikymas, kurios adresuojamos į individualius nuteistojo poreikius. Tuo pačiu

sėkmingam grįžimui į visuomenę būtina bendruomenės, į kurią jis grįžta parama. Kanados

Pataisos tarnyba remiasi savanorių ir nevyriausybinių organizacijų pagalba tiek prižiūrėdama,

kontroliuodama nuteistuosius, tiek teikdama jiems įvairias programas. Tuo pačiu buvo

pastebėta, kad savanoriškų bendruomenės organizacijų dalyvavimas pataisos procese yra

būtina nuteistųjų reintegracijos proceso dalis.

Nežiūrint nemenko lygtinio paleidimo darbuotojų personalo, jų paruošimo ir

atliekamų funkcijų, sutartiniu pagrindu, teikiamų paslaugų, paskaičiuota, kad valstybei daug

pigiau kainuoja skirti lygtinį paleidimą, nei nusikaltusius asmenis išlaikyti įkalintus: kaštai

vienam nuteistajam federacinėje įkalinimo sistemoje ir lygtinio paleidimo sistemoje

pateikiami lentelėje palyginimui98:

1996 m. 1997 m. 1998 m. 1999 m.Kalėjimai 51 089 CAD 54 763 CAD 60 640 CAD 67 685 CADVisuomenės pataisa 10 993 CAD 12 765 CAD 13 993 CAD 15 317 CAD* lentelė iš CSC Performance Maesuring dokumento, March 2001

II.5.1.8.6. Savanoriai ir visuomeninės organizacijos

97 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P. 65.98 CSC Performance measurement March 2001. V-4.

72

Lygtinio paleidimo priežiūrai, sutartiniu pagrindu, plačiai naudojamos visuomeninės

organizacijos ir savanoriai. Apie 20 proc. nuteistųjų prižiūrimi tokių sutarčių pagrindu.

Lygtinai paleistiems asmenims reikalinga daugelio visuomenėje esančių specialistų, tokių

kaip psichologai, įdarbinimo konsultantai, mokytojai, pagalba. Todėl Kanados pataisos

tarnyba naudojasi šiais resursais, padedančiais tiek nuteistųjų priežiūrai, tiek paramai.

Savanorių priežiūra daugeliu atvejų efektyvesnė dėl nustatytų asmeninių kontaktų su

nuteistaisiais, teikiamos pagalbos resocializuojantis lygtinai paleistiesiems.99

Vientisos savanorių pritraukimo strategijos nėra. Dažniausiai savanoriai ir

visuomeninės organizacijos patys kreipiasi į Kanados Pataisos tarnybą, norėdami užsiimti

nuteistųjų priežiūra. Remiantis tuo Kanados Pataisos tarnyba priėmė rekomendacijas

kiekvienam regionui išvystyti savanorių pritraukimo strategiją, nukreiptą į didesnį savanorių

pritraukimą, pirminį ruošimą ir tolimesnį mokymą bei sudarymą galimybių jiems teikti

paslaugas100.

Savanorių išsilavinimas ir veikla gerokai skiriasi nuo lygtinio paleidimo darbuotojų.

Didžioji jų dalis yra asmenys išėję į pensiją, tačiau jiems taip pat talkina verslo bendruomenė

ir studentai. Taigi, nors vientisos savanorių mokymo strategijos ir nėra, visgi Kanados

Pataisos tarnyba priėmė rekomendaciją, kad savanoriai, norintys dirbti su lygtinai paleistais

asmenimis turėtų gauti papildomą mokymą, kurį teiktų lygtinio paleidimo biurai101.

Savanoriai teikia įvairias paslaugas: apie 50 nuošimčių prižiūri lygtinai paleistus asmenis, kiti

užsiima kapelionyste, lygtinai paleistų asmenų vežiojimu į įvairius užsiėmimus, terapija,

programomis prieš alkoholio ar narkotikų priklausomybę.102 Iš esmės savanorių ir

visuomeninių organizacijų veikla ir funkcijos yra labai panašios į provincijų probacijos

sistemoje veikiančių nevyriausybinių struktūrų veiklą ir funkcijas

Palyginimui. galime paminėti, kad Kanadoje yra apie 150 “pusiaukelės namų” (half-

way house), kurie priklauso visuomeninėms organizacijoms ir tik 16, priklausančių Kanados

Pataisos tarnybai. Nevyriausybiniuose “pusiaukelės namuose”, pagal sutartis su Kanados

Pataisos tarnyba, gyvena po 15-30 asmenų. Čia jie ruošiami pilnam lygtiniam paleidimui.103

Taigi savanoriai bei visuomeninės organizacijos ne tik teikia tas profesionalias

paslaugas, adekvačias, esančioms bendruomenėje, padeda integruoti lygtinai išleistus asmenis

99 Protecting Society Through Community Corrections. P. 9.100 CSC A Report on Volunteers in Corrections, 1995. P. 9.101 CSC A Report on Volunteers in Corrections, 1995. P. 19.102 CSC A Report on Volunteers in Corrections, 1995. P. 18.103 Protecting Society Through Community Corrections. P. 10.

73

per lygiavertį bendravimą su jais, bet ir sumažina valstybės kaštus, įgyvendinant nuteistųjų

asmenų priežiūrą ir integravimą į visuomenę.

II.5.1.9. Išvados

Kanados Pataisos sistema kuriama ir reformuojama, remiantis išsamiais

socioekonominiais ir psichologiniais tyrimais. Šių tyrimų pagrindu ir buvo nustatyta, kad

probacijos ir lygtinio paleidimo sistemos, nors ir skiriamos skirtingų institucijų,

administruojamos dviejų visiškai skirtingų institucijų, teikiančios labai skirtingas paslaugas,

naudojant skirtingus resursus, abi formos nusikaltimą padariusių asmenų

neinstitucionalizuoja/deinstitucionalizuoja, palaiko/padeda atgaivinti jų ryšius ir galimybes

visuomenėje, pakankama priežiūra ir kontrolė leidžia užtikrinti visuomenės saugumą, ir

sumažina recidyvo galimybes, o taip pat ir sumažina valstybės kaštus išlaikant tokią brangią

pataisos sistemą. Tai leidžia užtikrinti Kanados teisėsaugos sistemos siekius sumažinti

nusikaltimus padariusių asmenų skaičių, apsaugoti visuomenę nuo pakartotinų nusikaltimų

padarymo ir reintegruoti kartą jau nusikaltusius asmenis.

II.5.2. Švedija

II.5.2.1. Įstatyminė bazė ir misija

Švedijoje iki 1939 m. Lygtinio nuteisimo įstatymo priėmimo, už lygtinai paleistų

nuteistųjų priežiūrą buvo atsakinga Švedijos pagalbos į laisvę išleistiems kaliniams draugijų

asociacija. 1939 m. Lygtinio paleidimo įstatyme, kuris įsigaliojo 1944 m., buvo numatyta

įsteigti valstybinę Probacijos organizaciją, kuri įgyvendintų naują sankciją – probaciją. 1943

m. spalio mėn. Vyriausybė viešai paskelbė apie tokios organizacijos įkūrimą. Probacijos

pareigūnų pareigos buvo apibrėžtos, kaip apimančios tiek darbą su lygtinai nuteistais, tiek su

lygtinai paleistais iš kalėjimų nuteistaisiais. Naujoji Probacijos organizacija (”frivård”) tapo

sudėtine Švedijos kalėjimų tarnybos (“fångvård”) dalimi, kuri nuo to laiko žinoma kaip

Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnyba (“Kriminalvården”). Probacijos organizacijos

pareigos ir darbo tvarka surašytos vyriausybiniuose nutarimuose. Naujausias nutarimas

priimtas 1983 m., be kitų dalykų, reglamentuoja elgesio su nuteistaisiais planavimą,

susitikimų dažnumą, specialiąsias sąlygas ir savanorių prižiūrėtojų skyrimą. Detalesnius

Probacijos organizacijos darbo nurodymus leidžia centrinė Kalėjimų ir probacijos

administracija.

74

Švedijoje asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma nuo 15 metų.

Jaunesniems nei 21 metų asmenims padarius nusikaltimus, teismas atsižvelgia į jų jauną

amžių ir gali juos nuteisti švelnesne bausme, nei numatyta už atitinkamą nusikaltimą.

Jaunesniems nei 18 metų amžiaus nusikaltėliams teismas gali skirti laisvės atėmimo bausmę

tik dėl ypatingų priežasčių. 18-21 metų nusikaltėliai gali būti nuteisti laisvės atėmimu tik, jei,

atsižvelgiant į nusikaltimo “baudžiamąjį svorį” (sunkumą) ar kitus motyvus, tam yra

konkrečių priežasčių. Todėl probacija tampa akivaizdžia alternatyvia sankcija. Paprastai

jaunesnių nei 18 metų nusikaltėlių baudžiamasis persekiojimas sustabdomas ir jie perduodami

socialinės rūpybos įstaigoms.

Probaciją gali skirti teismas už nusikaltimą, už kurį bauda laikoma nepakankama

bausme. Kartu su probacija gali būti skiriama bauda arba įkalinimas iki trijų mėnesių.

Pastaruoju atveju kaip sąlyga negali būti skiriami nei viešieji darbai, nei kontraktas dėl

priemonių taikymo. Parinkdamas sankciją, teismas kaip į priežastį šiai bausmei skirti

atsižvelgia į tai, ar yra pagrindo manyti, kad ši bausmė gali padėti nusikaltėliui susilaikyti nuo

naujų nusikaltimų darymo. Kaip specialias priežastis probacijai skirti teismas gali apsvarstyti,

ar:

yra žymiai pagerėjusi nuteistojo asmeninė ir socialinė padėtis, kuri susijusi su

nusikalstamu elgesiu;

nuteistajam taikomos priemonės dėl piktnaudžiavimo svaiginančiomis

medžiagomis ar kitokių su nusikalstamu elgesiu susijusių sąlygų;

nusikaltimo padarymą didele dalimi sąlygojo piktnaudžiavimas svaiginančiomis

medžiagomis, nuo kurių išsivysto priklausomybė, arba kitokios ligos, dėl kurių

reikalingas gydymas.

Tiek kalėjimų, tiek ir probaciniam darbui yra suformuluoti bendri tikslai, pagrindinės

vertybės ir uždaviniai. Kalėjimų ir probacijos sistema sudaro nacionalinės teisingumo

sistemos dalį ir veikia, siekiant sumažinti nusikalstamumą ir apsaugoti piliečius nuo

nusikaltimų. Pagrindinis uždavinys – vykdyti teismų sprendimus. Tardymo izoliatorių,

kalėjimų ir probacijos tarnybos pareigūnai siekia įtakoti nuteistuosius, kad šie bausmės

atlikimo metu gyventų laikydamiesi įstatymų. Visas kalėjimų ir probacinis darbas atliekamas

gerbiant žmogų ir nuteistųjų neliečiamybę. Visų pirma, kalėjimų ir probaciniame darbe

siekiama, kad nuteistieji prisiimtų atsakomybę už savo gyvenimą ir veiksmus. Su

nuteistaisiais privalo būti elgiamasi teisingai ir visuomet privaloma nurodyti su jais susijusių

sprendimų priėmimo priežastis.

75

Atskirame dokumente išdėstytos etikos normos ir kalbama apie kalėjimų bei

probacijos darbuotojus. Juose reikalaujama, pavyzdžiui, kad darbuotojų ryšiai su nuteistaisiais

būtų tinkami, kad jie rodytų gerbtino elgesio, kuriuo turėtų būti apibūdinami žmonių ryšiai,

pavyzdį. Tai turėtų atsispindėti jų kalboje, kreipinių formose, vengiant su nuteistaisiais arba

apie nuteistuosius kalbėti žeminančia kalba. Tie patys principai taikomi bendraujant su

nuteistųjų šeimomis ir giminaičiais. Tačiau, antra vertus, pagarba nuteistiesiems, jų šeimoms

ir giminaičiams neturėtų sudaryti arba reikšti, kad nusikaltimas yra toleruojamas. Su visomis

diskriminacijos formomis turėtų būti kovojama taip pat kaip ir visais asmens neliečiamybės

pažeidimais bei kitokiu destruktyviu elgesiu. Kad nebūtų pakenkta pasitikėjimui kalėjimų ir

probacijos tarnyba, darbuotojai turėtų taip elgtis ir ne darbo metu.

II.5.2.2. Tikslai, uždaviniai ir darbo metodai

Per pastaruosius penkerius metus dėl Vyriausybės reikalavimų ir administracinių

iniciatyvų žymiai buvo performuluoti tikslai, uždaviniai ir darbo metodai. Daug šių naujų

formuluočių Kalėjimų ir probacijos tarnybai Vyriausybės yra perduodama metinėse

direktyvose dėl prašymų skirti biudžetą. Kaip ir anksčiau, akcentuojamas pakartotinio

nusikalstamumo mažinimas, pagalbos ir paramos atskiriems nuteistiesiems teikimas. Tačiau

koncentruojant dėmesį į teismo skirto nuosprendžio įvykdymą, pradėtos taikyti ikiteisminės

rekomendacijos, kuriose didžiausias dėmesys skiriamas ne asmens nusikalstamo elgesio

istorijai, o jo galimybėms ateityje, tuo būdu siekiant padėti teismui parinkti sankciją. Dabar

pagalba ir parama nuteistiesiems siejama su reikalavimu, kad jie reflektuotų savo

nusikalstamą elgesį. Šiame kontekste tapo ypatingai svarbu konkrečioms nusikaltėlių

kategorijoms parengti specifines asmenines keitimosi programas. Be kitų dalykų, vienu iš

tikslų ruošiant asmenines keitimosi programas, buvo padidinti nuteistojo galimybę užjausti ir

suprasti nusikaltimo aukas.

II.5.2.3. Nusikalstamumo prevencija

Bendradarbiaujant su vietiniais nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų biurais,

nukentėjusiesiems suteikiamos galimybės Probacijos tarnybos programų nuteistiesiems

kontekste paaiškinti, ką jiems reiškė nusikaltimas. Nuteistieji iš pirmųjų lūpų išgirsta apie

nusikaltimų padarinius, baimę pakartotinai nukentėti nuo nusikaltimo, baimę būti vieniems ir

įvairių fizinių simptomų pojūčius (mieguistumą ir pan.). Sukeliant užuojautą, siekiama

76

prisidėti prie to, kad nebūtų daromi nauji nusikaltimai. Probacijos tarnyba mokyklų

vyresniųjų klasių moksleiviams teikia informaciją apie areštą ir kardomąjį kalinimą, taip pat

apie narkotikus ir prekybą narkotikais. Tai yra mokyklinės programos “Teisė ir teisingumas”

dalis.

II.5.2.4. Probacijos tarnybų organizavimas

1994 m. Vyriausybė paprašė Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnybos centrinės

administracijos išnagrinėti galimybę įvykdyti organizacinius pakeitimus kalėjimų ir

probacijos darbui pagerinti. Pagrindiniu tikslu probacijos darbo srityje buvo užtikrinti labiau

struktūrizuotą, vienodesnę praktiką. Buvo atlikta nemažai bendro darbo organizavimo tyrimų.

Iki 1998 m. priimti sprendimai dėl radikalių organizacinių reformų ir jų įgyvendinimo.

II.5.2.5. Dabartinis Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnybos organizavimas

Iki 1998 m. šalis buvo padalinta į regionines administracijas, kurias savo ruožtu sudarė

savo viršininkus turintys ir regioninei vadovybei atskaitingi tardymo izoliatoriai, kalėjimai ir

probacijos įstaigos. Dėl anksčiau apibūdintų reformų dabar Švedijos kalėjimų ir probacijos

tarnybos darbas organizuojamas šia tvarka. Penkios regioninės administracijos yra

atskaitingos centrinei Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnybos administracijai. Kiekvieną

regioninę administraciją sudaro tam tikras skaičius vietos integruotų kalėjimų ir probacijos

tarnybų administracijų. Iš viso yra 37 vietinės kalėjimų ir probacijos tarnybų administracijos.

Vietinę administraciją gali sudaryti kalėjimai (tardymo izoliatoriai ir/arba kalėjimai),

probacijos įstaigos, arba, dažniausiai, kalėjimų ir probacijos įstaigų derinys. Iš viso į 37

vietines kalėjimų administracijas įeina daugiau nei 50 tardymo izoliatorių arba kalėjimų ir

apie 45 probacijos įstaigos. Kiekvienoje vietinėje administracijoje yra viršininkas, t.y.

kalėjimuose ir probacijos įstaigose daugiau nebėra atskirų viršininkų. Fiziškai vietinių

kalėjimų ir probacijos įstaigų viršininkai gali dirbti probacijos įstaigoje arba kalėjime. Kur

bebūtų jų darbo vieta, jie atsako už visą įvairių kalėjimų ir/arba probacijos skyrių darbą savo

administruojamoje srityje. Taigi šių viršininkų atsakomybės sritis žymiai išsiplėtė, siekiant

labiau apjungti probacijos ir kalėjimų darbą. Naujomis organizavimo formomis siekiama

77

įgalinti probacijos darbuotojus įvairiose intervencijos etapuose užtikrinti tęstinumą. Net ir

įkalinimo atveju stengiamasi, kad probacijos darbuotojai, daugiau bendradarbiaudami su

kalėjimų darbuotojais ir bendraudami su nuteistaisiais, taikytų tęstines priemones.

Probacijos tarnyboje dirba apie 840 probacijos pareigūnų, kiekvienam kurių

vidutiniškai tenka apie 25 klientus. Nors visuose kalėjimuose ir probacijos administracijose

yra raštinės darbuotojai, jie nebūtinai dirba kokioje nors konkrečioje probacijos įstaigoje, o

dirba tam tikroje vietoje pagal aplinkybes. Probacijos pareigūnai daug rašto darbų atlieka

patys kompiuteriais, kuriuose yra su probacijos administravimu susijusios programos ir

informacija apie nuteistųjų skaičių. Raštinės darbuotojai registruoja informaciją apie

nuteistuosius ir bausmes, prašo, gauna ir perduoda nuteistųjų bylas ir, pasibaigus priežiūrai,

perduoda jas į archyvus. Jie atsakinėja į telefonų skambučius ir užklausimus, priima žinutes,

kol probacijos pareigūnai kalbasi su savo klientais. Probacijos pareigūnai paruošia ir surašo

ikiteismines ataskaitas, įsitikina, ar asmuo tinka viešiesiems darbams atlikti arba kontraktui

dėl priemonių taikymo sudaryti, dalyvauja teisme, kai posėdžio metu gali būti skiriami

viešieji darbai arba sudaromas kontraktas dėl priemonių taikymo, taip pat asmenims,

nuteistiems atlikti viešuosius darbus arba dalyvauti priemonėse pagal kontraktą, suranda

tinkamą darbą arba priemonę.

II.5.2.6. Organizacinė schema

Teisingumo ministerija

Švedijos centrinė kalėjimų ir probacijos tarnybos administracija

Regioninė kalėjimų ir probacijos tarnybos administracija

Harnosand Stokholmas Norrkoping Gothenburg Malmė

Vietinė kalėjimų ir probacijos

tarnybos administracija 5 8 7 9 8

Tardymo izoliatoriai 4 5 4 6 6

Kalėjimai 4 7 7 8 8

Probacijos įstaigos 5 5 6 8 7

78

Probacijos pareigūnai taip pat nagrinėja pareiškimus dėl laisvės atėmimo bausmės

vykdymo atidėjimo. Jie nustato, ar nuteistasis tinka intensyviai priežiūrai bendruomenėje

taikant elektroninio stebėjimo sistemą. Probacijos pareigūnai atlieka testus, kuriais tikrinama,

ar elektroniniu būdu stebimi nuteistieji nevartoja alkoholio, narkotikų, ir tikrina, ar viešuosius

darbus atliekantys nuteistieji laikosi nustatytų sąlygų. Jie vykdo priežiūrą ir padeda

savanoriams prižiūrėtojams.

Probacijos pareigūnai privalo turėti universitetinę arba atitinkamą profesinę

kvalifikaciją, pvz., socialinio darbuotojo. Nauji darbuotojai kartu su kalėjimų pareigūnais ir

kalėjimų gamybinių cechų instruktoriais kalėjimų ir probacijos mokymo mokykloje dalyvauja

septynių savaičių įvadiniuose mokymuose. Mokymais siekiama užtikrinti, kad kalėjimų

darbuotojai ir probacijos pareigūnai suvoktų šių dviejų tarnybų uždavinius ir funkcijas.

Dirbant su piktnaudžiaujančiais narkotikais asmenimis ir nuteistaisiais, kuriems

reikalinga finansinė arba kitokia pagalba, pavyzdžiui, būstas, probacijos tarnyba

bendradarbiauja su socialinės rūpybos tarnybomis. Vadinamasis normalizavimo principas

reiškia, kad Kalėjimų ir probacijos skyriai, paprastai, neteikia tokių paslaugų, kurias galima

gauti bendruomenėje. Todėl probacija nuteisti asmenys dalyvauja, pavyzdžiui, programose,

nukreiptose prieš piktnaudžiavimą svaiginančiomis medžiagomis, jei jas galima gauti per

socialinės rūpybos tarnybas. Probacijos tarnyba taip pat neteikia nuteistiesiems finansinės

pagalbos iš savo fondų, o jie yra nukreipiami į atitinkamą socialinės rūpybos administraciją.

Su policija bendradarbiaujama įtariant naujų nusikaltimų padarymu, nustatant prižiūrimų

neatvykstančių nuteistųjų gyvenamąją vietą ir gyvenimo sąlygas, padedant įteikti šaukimus,

t.t. Neginčytinai svarbus yra bendradarbiavimas su tarnybomis, atsakingomis už darbinį

paruošimą, profesinį mokymą ir įdarbinimą. Eilėje vietinių darbo biržų yra tam tikras

kontaktinis asmuo darbui su lygtinai nuteistais klientais.

Kitas svarbus ir gerai išvystytas bendradarbiavimas vyksta tarp Probacijos tarnybos ir

Nacionalinės savanorių prižiūrėtojų asociacijos. Asociacija padeda aprūpinti savanoriais

prižiūrėtojais (apie 4.500 iš viso), kurie lankosi tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose. Be to,

vadovaudamiesi savo protu ir kasdiene patirtimi, jie padeda tiesiogiai prižiūrėti nuteistuosius,

jie taip pat prisideda ir prie visuomenės informuotumo apie šį darbą. Be to, į juos dažnai

galima kreiptis ir ne darbo metu. Probacijos tarnyba palaiko ryšius su daugeliu įvairių

savanorių organizacijų, tokių kaip atletikos ir sporto klubai bei bažnyčiomis. Tai yra svarbūs

darbo su nuteistaisiais laisvėje šaltiniai.

79

II.5.2.7. Probacija įvairiuose baudžiamosios justicijos proceso etapuose

II.5.2.7.1. Bendra apžvalga

Švedijos baudžiamajame kodekse nusikaltimai nėra skirstomi pagal sunkumo

kategorijas, pavyzdžiui, į nusikaltimus, pažeidimus ir smulkesnius pažeidimus. Tačiau pagal

sunkumą už skirtingus nusikaltimus yra numatoma eilė sankcijų. Kodekse detaliai

išvardijamos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, turinčios įtakos parenkant bausmę.

Jame taip pat numatoma, kad teismai atsižvelgia į tas aplinkybes, kurių pagrindu galima skirti

mažesnę bausmę nei įkalinimas. Įkalinimas jaunesniems nei 18 metų nuteistiesiems gali būti

skiriamas tik esant ypatingoms aplinkybėms.

Probacija gali būti skiriama už nusikaltimą, už kurį bauda laikoma nepakankama

bausme, ir kai yra pagrindo manyti, kad probacija padės užkirsti kelią naujiems

nusikaltimams. Baudžiamajame kodekse išvardijami specialūs pagrindai probacijai skirti,

įskaitant ir tai, kad nuteistasis pasiruošęs, kad jam būtų taikomos priemonės prieš

piktnaudžiavimą svaiginančiomis medžiagomis ar kitokiomis su nusikalstamu elgesiu

susijusiomis sąlygomis. Baudžiamajame kodekse numatoma, kad probaciją galima skirti su

sąlyga, kad 40-240 valandų bus atliekami viešieji darbai arba pagal iš anksto nustatytą teismo

patvirtintą planą bus taikomos priemonės, t. y. priemonių taikymas pagal kontraktą. Lygtinis

nuteisimas, t.y. baudžiamasis įspėjimas gali būti derinamas su viešaisiais darbais. Tokiais

atvejais Probacijos tarnyba teismo prašymu pateikia ikiteisminę ataskaitą, pasirūpina tinkamu

darbu ir tikrina, kad viešieji darbai būtų vykdomi pagal planą. Priežiūra nėra vykdoma.

Vadovaujantis specialiu įstatymu, vyksta eksperimentas, kuriuo iki trijų mėnesių

laisvės atėmimu nuteisti asmenys gali prašyti, kad bausmė būtų vykdoma laisvėje intensyvios

priežiūros sąlygomis elektroninio stebėjimo būdu. Probacijos tarnyba nustato, ar nuteistieji

tinka šios rūšies intervencijai, kiekvienam nuteistajam parengia detalų planą su laiku, vietomis

ir veikla, atlieka šlapimo testus, narkotikams ir testus girtumui nustatyti. Elektroniniu būdu

stebima, ar laikomasi suplanuotos veiklos programų ir nustatyto laiko, o nukrypimus

nedelsiant tiria probacijos pareigūnai. Laikoma, kad griežtos kontrolės be paramos ir pagalbos

nepakanka. Nuteistieji dalyvauja asmeninio keitimosi programose ir yra teikiamos įprastinės

paramos formos. Pagal Baudžiamąjį kodeksą lygtinai paleisti galima atlikus 2/3 bausmės, bet

turi būti atlikta mažiausiai vienas mėnuo laisvės atėmimo bausmės. Dėl drausminės

nuobaudos lygtinis paleidimas gali būti atidėtas. Vietinė kalėjimo ir probacijos administracija

gali nuspręsti, jei tai būtina, vykdyti priežiūrą po paleidimo, ir ją vykdo Probacijos tarnyba.

80

II.5.2.7.2. Ikiteisminis etapas

Paprastai, apie nusikaltimų padarymu įtariamus asmenis pirmiausia, kai teismas

paprašo ikiteisminės ataskaitos, sužino Probacijos tarnyba (“persontredning”). Ikiteisminė

ataskaita reikalinga, siekiant padėti teismui parinkti sankciją arba nustatyti priemones, kurios

gali užkirsti kelią naujiems nusikaltimams. Tai atliekant, gali būti apklausiamas įtariamasis,

kuris taip pat gali pasiūlyti, kas galėtų padėti atlikti apklausą. Informaciją taip pat galima

gauti iš Kalėjimų ir Probacijos administracijos kompiuterizuotų duomenų bazių bei iš tokių

institucijų, kaip skolų išieškojimo tarnyba bei, galbūt, imigracijos administracijos. Prieš

baigiant ruošti ikiteisminę ataskaitą, visa gauta informacija aptariama su įtariamuoju.

Kartais ruošiant ikiteisminę ataskaitą kreipiamasi į prokurorus, tuo būdu siekiant

išsiaiškinti konkrečius patraukimo atsakomybėn pagrindus ir tai, ar inkriminuojamas

nusikaltimas yra toks, už kurį galima siūlyti kokios nors rūšies sankciją, nesusijusią su laisvės

atėmimu. Svarbia ikiteisminės ataskaitos dalimi yra nustatyti, ar reikalinga priežiūra. Jei taip,

tada gali būti siūloma su laisvės atėmimu nesusijusi sankcija. Retai kada siūloma probacija,

jei įtariamasis nenorėjo bendradarbiauti pateikiant informaciją ikiteisminei ataskaitai arba jei

jis teigė, jog jis nenori būti nuteistas lygtinai, arba nenori bendradarbiauti su probacijos

pareigūnu. Tokiais atvejais teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Ataskaitoje

teismui nurodoma, ar tiktų skirti atlikti bausmę bendruomenėje ir kokią. Bendraujant su

įtariamaisiais ikiteisminiame etape, sukuriama galimybė aptarti pagalbos rūšis ir pradėti

vykdyti motyvacinį darbą, ypatingai su svaiginančiomis medžiagomis piktnaudžiaujančiais

asmenimis.

II.5.2.7.3. Teisminis etapas

Jei gali būti skiriamas laisvės atėmimas, tačiau nėra tikimybės, jog nusikaltėlis padarys

naują nusikaltimą, nuteisiama lygtinai (baudžiamasis įspėjimas). Lygtinis nuteisimas su

viešaisiais darbais gali būti skiriamas, kai nėra naujo nusikaltimo padarymo tikimybės, tačiau

dėl nusikaltimo sunkumo šiuo atveju galėtų būti skiriamas ir laisvės atėmimas. Probacijos

tarnyba atsako tik už tai, kad būtų surasta tinkama darbo vieta ir būtų užtikrinta, kad

nuteistasis atvyks į darbą. Atidirbus reikiamą valandų skaičių, jokie kiti kontaktai su

Probacijos tarnyba nebevyksta. Jei manoma, kad reikalinga sankcija su priežiūra, gali būti

skiriama viena iš probacijos rūšių. Su tuo atveju dirbantis probacijos pareigūnas paprastai

81

dalyvauja teismo posėdyje, kai jame gali būti nuteista atlikti viešuosius darbus arba

sudaromas kontraktas dėl priemonių taikymo.

Nors Probacijos tarnyba atsakinga už jaunesnius nei 18 metų amžiaus nuteistuosius,

daugelis jų perduodami socialinės globos tarnybų priežiūrai. Probacijos tarnyba įsitraukia, jei

skiriami specialūs viešieji darbai jaunimui. Nuo 1999 m. sausio 1 d. jauni pažeidėjai gali būti

nuteisiami dalyvauti įstaigose vykdomose programose, kurias vykdo Nacionalinė priežiūros

įstaigose taryba.

II.5.2.7.4. Poteisminis etapas

Priemonių taikymas pagal kontraktą vykdomas pagal detalų, su nuteistuoju prieš

perduodant jį teismui aptartą ir sutartą, planą. Kardomieji, kurie po to nuteisiami priemonių

taikymui pagal kontraktą, nedelsiant išleidžiami iš tardymo izoliatoriaus ir siunčiami į centrą,

kuriame taikomos priemonės. Tai paprastai atlieka probacijos pareigūnas, tuo būdu siekiant

kad su nuteistuoju būtų pakankamai dirbama. Jei nuteisiama probacija arba probacija ir

viešaisiais darbais, gavus informaciją apie nuosprendį, nuteistasis kviečiamas atvykti į

probacijos įstaigą. Per pirmąjį susitikimą su probacijos pareigūnu sudaromas veiksmų planas

ir patvirtinamas savanoris prižiūrėtojas, jei pateikiamas toks pasiūlymas. Jei ne, nuteistojo

klausiama, ar jis norėtų pasiūlyti savanorį prižiūrėtoją; juo, pavyzdžiui, gali būti bendradarbis

ar tinkamas iš savanorių prižiūrėtojų parinktas prižiūrėtojas. Nuteistasis informuojamas apie

susitikimų su savanoriu prižiūrėtoju pobūdį ir dažnumą bei apie dalyvavimą kokios nors

rūšies programoje, jei to yra reikalaujama pagal nuosprendį. Kitu atveju, dėl savanoriško

dalyvavimo gali būti diskutuojama.

Netinkamas elgesys priežiūros laikotarpiu nereiškia naujo nusikaltimo ir apie tai gali

būti pranešama vietinei prižiūrėtojų tarybai. Vietinė prižiūrėtojų taryba gali nuspręsti pareikšti

įspėjimą, pakeisti priežiūros sąlygas, pratęsti priežiūrą arba, jei būtina, rekomenduoti

probaciją atšaukti. Teikimas atšaukti perduodamas prokurorui, kad byla būtų pateikta teismui.

Teismas gali nuspręsti toliau vykdyti probaciją, ją nutraukti arba pritaikyti kitą sankciją.

Probacijos tarnyba organizuoja įvairias asmeninio keitimosi programas, pavyzdžiui,

programą problemų dėl alkoholio vartojimo turintiems vairuotojams, smurto prevencijos

programą, smurto šeimoje programą ir bendrą nusikaltimų prevencijos programą. Probacijos

tarnyba taip pat vertina tinkamumą besikreipiančiųjų, kurie savo noru kreipiasi dėl trumpų

laisvės atėmimo bausmių (iki trijų mėnesių) intensyvios priežiūros sąlygomis laisvėje vykdant

elektroninį stebėjimą (ISEM). Tai vykdoma elektroninio žiedo ant kojos pagalba, kuris per

82

modemą perduoda signalus į centrinį kompiuterį. Kiekvienu atskiru atveju sudaromas veiklos

planas, kuris registruojamas centriniame kompiuteryje. Nukrypus nuo sutarto plano,

kompiuteryje pasirodo signalas, kurį po to tiria Probacijos tarnyba. ISEM leidžia dirbti arba

tęsti mokslus, o kitokiai veiklai, pavyzdžiui, apsipirkimui, apsilankymui pas dantų gydytoją, ir

t.t. duodama pašalpa. Pagal lygtinio paleidimo taisykles intensyvi priežiūra negali trukti ilgiau

nei du mėnesius. Asmenims, kuriems taikoma ISEM, privaloma dalyvauti vienoje ar kitoje

asmeninio keitimosi programoje. Tokiomis programomis ne tik siekiama sumažinti naujų

nusikaltimų darymo tikimybę, bet ir užtikrinti, ypatingai dirbančių nuteistųjų atveju, kad jie

nebūtų izoliuoti socialine prasme. Turėtų būti pabrėžta, kad nors ISEM pagalba griežtais

kontrolės metodais yra užtikrinama griežtai suplanuota nuteistųjų veikla, vykdomos ir

tradicinės pagalbos formos. Intensyvi priežiūra apima ir intensyvią kontrolę, ir pagalbą.

Asmenis nuteisus laisvės atėmimu, išlaikomi bet kokie buvę kontaktai su probacijos

pareigūnu arba savanoriu prižiūrėtoju. Probacijos tarnyba taip pat padeda planuojant darbą

paleidimui iš kalėjimo, išvykimui į namus ir specialiems ilgalaikiams išvykimams iš kalėjimo.

Tai leidžiama, kai yra pagrindo manyti, kad tokia priemonė padės asmeniui prisitaikyti išėjus į

laisvę. Dažnai paleidžiama, kad narkomanai galėtų gyventi bendruomenėje, kurioje vykdoma

terapija. Kad būtų paruošti išėjimui į laisvę ir būtų aptarta, kaip geriausiai vykdyti priežiūrą

po paleidimo, kaliniai turi būti laiku lankomi. Gali būti būtina nustatyti sąlygą, reikalaujančią

nevartoti narkotikų. Vėliau tai gali patvirtinti vietinė prižiūrėtojų taryba. Taip pat dėmesys

gali būti skiriamas socialinei pagalbai. Siekiant užtikrinti gerą pradžią ir darbo tęstinumą,

dažnai nuteistąjį į atitinkamą tarnybą palydi probacijos pareigūnas.

Probacijos tarnyba nusprendžia, ar po paleidimo reikalinga priežiūra. Nors probacijos

laikotarpis yra lygus visam laisvės atėmimo bausmės terminui, priežiūra taikoma tik vienerius

metus. Paleisti prižiūrimi nuteistieji turi atvykti, kuo pavyzdingiau elgtis ir laikytis bet kokių

nustatytų sąlygų. Šiurkščiai pažeidus lygtinio paleidimo sąlygas, probacijos taryba gali

nuspręsti vienu metu iki 15 dienų atimti teisę į lygtinį paleidimą, kuri tuo metu pakeičia

įkalinimas. Padarius naują nusikaltimą, lygtinis paleidimas gali būti dalinai arba pilnai,

priklausomai nuo aplinkybių, nutraukiamas ir skiriama kita sankcija. Nuteistasis gali kreiptis į

Teisingumo ministeriją dėl baudžiamosios priemonės panaikinimo arba pakeitimo. Nuteistųjų

asmenines bei socialines aplinkybes tiria jų gyvenamojo rajono probacijos įstaiga, kuri teikia

atitinkamas ataskaitas.

II.5.2.7.5. Finansai ir atsiskaitymas

83

Finansinius išteklius Probacijos tarnyba gauna iš Vyriausybės per Teisingumo

ministeriją. Skirstant finansinius išteklius, vadovaujamasi skyrimo dokumente išdėstytais

principais. Ataskaitos pateikiamos kiekvienų metų kovo mėnesį. Tuo pačiu metu Teisingumo

ministerijai pateikiami prašymai skirti finansavimą kitiems finansiniams metams. Šių

prašymų pagrindu yra metinės ministerijos direktyvos. Kaip minėta anksčiau, Probacijos

tarnyba yra sudėtinė vietinės administracijos, į kurią įeina probacijos įstaigos ir/arba

kalėjimai, dalis. Vietinės administracijos yra atskaitingos regioninei administracijai.

Kiekviena regioninė administracija gauna metines finansines lėšas iš centrinės

administracijos, kurias vėliau perduoda vietinėms administracijoms. Vietinėse

administracijose toliau lėšos paskirstomos atskiriems kalėjimams ir probacijos įstaigoms.

Kiekviena probacijos įstaiga naudojasi kompiuterizuota administracine programa

(sutrumpinimas švediškai: FRAS), kurioje yra pagrindinė informacija apie klientus. Be to,

FRAS įvesti standartiniai laiškai, formos, statistika, t.t. Todėl probacijos pareigūnai gali

greitai gauti informaciją apie savo darbo krūvį, skirtas sankcijas, savanorių prižiūrėtojų

skaičių, atšauktus probacijos ar lygtinio paleidimo atvejus. Nors visų pirma FRAS naudojama

vietinėse administracijose, regionų administracijos iš jos taip pat gali gauti informacijos

suvestines ir tuo būdu patikrinti, kaip vietinės administracijos vadovaujasi bendraisiais

nurodymais dėl išteklių naudojimo.

Kiekviena regioninė administracija, savo ruožtu, kas šešis arba dvylika mėnesių teikia

ataskaitas, taip pat ir apie finansinius išteklius, centrinei administracijai. Pusmečio ataskaita

aptariama su centrine administracija. Aptariama, ar pirmajam finansinių metų pusmečiui

skirtos biudžetinės lėšos buvo patenkinamai naudojamos, ir ar reikėtų koreguoti išlaidas. Po

dvylikos mėnesių įvairios administracijos turėtų būti naudojusios savo išteklius jų

neviršydamos. Jei vienais finansiniais metais biudžetinės išlaidos yra viršijamos, kitais metais

paprastai jos yra sumažinamos.

1997 m. išlaidos (išskyrus regioninės ir centrinės administracijos išlaidas) su probacija

susijusiai veiklai iš viso sudarė 71.035.626 eurų (624 milijonų Švedijos kronų)2, o kalėjimams

– 291.883.567 eurų (2.564 milijonų Švedijos kronų). Bendros išlaidos sudarė 362.919.193

eurus (1.188 milijonų Švedijos kronų).

II.5.2.7.6. Registracijos sistemos

2 Įskaitant probaciją, probaciją su viešaisiais darbais, probaciją su priemonėmis, taikomomis pagal kontraktą, intensyvią priežiūrą taikant elektroninį stebėjimą (ISEM), ir lygtinai paleistus nuteistuosius. Kadangi buvo investuojama į įrangą, išlaidos ISEM buvo ypatingai didelės.

84

Pagal Švedijos įstatymus dėl asmens neliečiamumo ir kompiuterinių įstatymų

Probacijos tarnyba gali registruoti objektyvius faktus apie nuteistuosius tik tol, kol baigiasi

probacijos terminas. Po to informaciją privaloma ištrinti. Probacijos pareigūnai turi

informaciją apie tuos klientus, už kuriuos jų skyrius yra atsakingas. Jie neprieina prie

informacijos apie klientus, už kuriuos atsakingi kiti skyriai. Tardymo izoliatoriuose ir

kalėjimuose FRAS nesinaudojama ir todėl juose negalima gauti informacijos apie Probacijos

tarnybos klientus. Tačiau pagal naują decentralizuotą struktūrą reikalaujama, kad vieningas

kompiuterinės informacijos tinklas įgalintų vietinius skyrius dalintis informacija. Toks tinklas

kuriamas, ir numatoma, kad jis pradės pilnai veikti iki 2003 m.

Savo kasdienius užrašus probacijos pareigūnai surašo kompiuteriais, tačiau vienu metu

į atmintį galima įrašyti ne daugiau, kaip vieną puslapį. Prirašius puslapį, jis turi būti

atspausdintas ir įdėtas į nuteistojo asmens bylą. Tada kompiuteriu pradedamas rašyti naujas

puslapis. Tai daroma, siekiant užkirsti kelią nesankcionuotam įsilaužimui į kompiuterines

bylas ir rašytinės medžiagos pakeitimui.

II.5.2.7.7. Vertinimo procedūros

Nėra parengta naujų tyrimų apie rezultatus, o paskutinis tyrimas buvo atliktas 1991 m.

Centrinės administracijos planavimo skyrius šiuo metu renka duomenis apie atlikusius

bausmę klientus ir 1999 m. išleido studiją apie recidyvizmą. Studija siekta nustatyti, ar tam

tikros nuteistųjų grupės dažniau daro pakartotinius nusikaltimus, nei kitos, išsiaiškinti su

recidyvizmu susijusius veiksnius ir tai, ar jaučiamas programų poveikis.

Nacionalinis audito biuras ir Parlamento auditas tyrė probacijos veiklą ir rekomendavo

jas sistemingiau struktūrizuoti. Po šių rekomendacijų 1994-1998 m. buvo atliktas išsamus

tyrimas ir reorganizuotas probacijos darbas. Tuo metu buvo išleistos nuorodos dėl darbo

gairių ir patarimai. Kitus probacijos darbo tyrimus 1999 m. atliko Nacionalinė

nusikalstamumo prevencijos taryba ir jais bus siekiama išsiaiškinti , kaip užtikrinti didesnį

efektyvumą.

II.5.2.7.8. Klientų nuomonės

Centrinės administracijos planavimo skyrius parengė anketą, kurią užpildo į laisvę

išleidžiami kaliniai ir probacija nuteisti asmenys, pasibaigus jų priežiūros terminui.

Atsakymai atspindi asmenų, kurie nuteisti laisvės atėmimu arba probacija, nuomonę apie tai,

85

kiek jiems tai padėjo ir tai, kur yra nuolatinių problemų. Deja, tai yra dalykai, kurių kalėjimų

ir probacijos tarnybos negali tiesiogiai įtakoti. Daugelis nuteistųjų patenkinti priemonėmis,

kurios buvo taikomos jiems atliekant bausmę.

II.5.2.7.9. Visuomenės parama

Probacijos tarnyba ir jos darbas nėra gerai žinomas plačiajai visuomenei. Žiniasklaida

savo pranešimuose koncentruojasi į kalėjimus. Probacija nepasižymi pabėgimais, streikais ir

neramumais, kurie kartais įvyksta kalėjimuose. Siekiant dalintis žiniomis ir informacija su

kitais baudžiamosios justicijos sistemos dalyviais, socialinio darbo mokyklų ir policijos

mokyklų studentai skatinami atlikti praktiką Probacijos tarnyboje. Ši praktika naudinga

įvairioms tarnyboms bendradarbiaujant. Probacijos tarnyba taip pat apie savo veiklą teikia

informaciją teisėjams, prokurorams ir advokatams. Specialiomis temomis, tokiomis kaip

darbo tvarkos reformos, ikiteisminės ataskaitos, programos ir priežiūros tarnybų darbas,

organizuojamos diskusijos.

II.5.2.7.10. Probacijos klientų teisės

Nors priežiūra neprasideda informuojant klientą apie tai, kaip pateikti skundą, tiek

laisvės atėmimui alternatyviomis bausmėmis nuteisti asmenys, tiek ir lygtinai paleistieji gali

oficialia tvarka apskųsti bet kurį Probacijos tarnybos priimtą sprendimą. Tokie skundai gali

būti susiję, pavyzdžiui, su nustatytu susitikimų dažnumu, nepasitenkinimu priskirtu savanoriu

prižiūrėtoju arba pageidavimu pakeisti atsakingą probacijos pareigūną. Paprastai pirmuoju

žingsniu sprendžiant skundą yra atsakingo probacijos pareigūno bandymas, vadovaujant

menedžeriui, išspręsti klausimą. Dažnai savo rūpesčiams aptarti klientas susitinka su

probacijos pareigūnu ir menedžeriu. Nepatenkintas klientas informuojamas apie jo teisę

perduoti skundą vietinei prižiūrėtojų tarybai.

Probacijos pareigūnas laiku sudaro ataskaitą prižiūrėtojų tarybos susirinkimui. Kad iš

anksto žinotų, ką probacijos pareigūnas yra parašęs tarybai, skundą pateikusiam asmeniui yra

pateikiama kopija. Klientai gali prašyti, kad klausymo svarstyme dalyvautų gynėjas arba gali

klausimą pateikti patys. Priežiūros tarybos pirmininku yra teisėjas, o sekretoriumi – teisinį

pasiruošimą turintis asmuo. Taryboje posėdžiauja ir trys vertintojai ne profesionalai.

Priežiūros tarybos nariai skiriami ketveriems metams. Pirmininkas turi specialius įgūdžius

visiems nagrinėjamiems klausimams spręsti, o tuo tarpu neprofesionalūs nariai gali pateikti

86

paprasto asmens nuomonę. Pirmininkas yra įgaliotas skubiais atvejais priimti sprendimus bet

kuriuo klausimu vienas, pavyzdžiui, paprašyti policijos surasti ir sulaikyti nepasirodantį arba

vartojant narkotikus įtariamą klientą. Apie tokius pranešimus tarybai atsiskaitoma per sekantį

eilinį susitikimą. Jei yra svarbių klausimų, kuriems būtini neatidėliotini sprendimai,

Probacijos tarnyba gali bet kuriuo metu paprašyti sušaukti papildomus susirinkimus.

Nacionalinei parolio tarybai pirmininkauja esantis arba buvęs teisėjas, kuris

posėdžiauja kartu su kitais nariais. Tarnybos terminas – ketveri metai. Vietinės priežiūros

tarybos sprendimą dėl savanorio prižiūrėtojo paskyrimo ir susitikimų su klientu dažnumo

galima apskųsti Nacionalinei parolio tarybai. Lygtinai paleisti nuteistieji taip pat gali pateikti

skundą Nacionalinei parolio tarybai ir prašyti jiems neskirti priežiūros. Kiti bausmės

vykdymo ir priežiūros klausimai gali būti apskundžiami apeliaciniam teismui – lygtinai

nuteisto asmens atveju, ir Nacionalinei parolio tarybai – lygtinai paleistų nuteistųjų atveju.

Vietinės priežiūros tarybos sprendimą dėl lygtinio paleidimo atšaukimo arba, neatvykstančio

nuteistojo atveju, dėl policijos arešto galima apskųsti Nacionalinei parolio tarybai.

Vietinės priežiūros tarybos gali nustatyti sąlygą, kad klientui būtų pritaikyta kokios

nors rūšies priemonė, pavyzdžiui, asmeninio keitimosi programa. Jei tos sąlygos nesilaikoma,

taryba iškelia klausimą. Dažnai, jei nesilaikoma tarybos sprendimo, klientas gauna rašytinį

įspėjimą, o probacija arba lygtinis paleidimas gali būti atšauktas. Po to elgesys, paprastai,

pagerėja. Vietinės priežiūros tarybos susirinkimams būdinga neformali atmosfera. Po

svarstymo vykstančiose diskusijose dėl priimtino sprendimo dažnai salėje lieka probacijos

pareigūnas, o ne klientas. Tačiau kai kuriose tarybose sprendimai priimami probacijos

pareigūnui ir klientui nedalyvaujant.

Užsienio klientai gali naudotis pagrindine rašytine informacija apie bausmių,

nesusijusių su laisvės atėmimu, vykdymą įvairiomis kalbomis. Dažnai procedūros ir

susitikimai vyksta lengviau, jei įmanoma paskirti kliento kalba kalbantį savanorį prižiūrėtoją.

Be to, švedų kalbos nemokantys asmenys susitikimuose su Probacijos tarnyba gali naudotis

vertimo paslaugomis. Tačiau kai kurie politiniai pabėgėliai, kuriems skirta priežiūra, mano,

jog vertėjas yra represinės šalies, iš kurios jis atvyko, sekliu, ir todėl nebūna nuoširdūs. Visa

rašytinė su klientais susijusi medžiaga laikoma užrakinamose saugiose spintelėse, į kurias

patekti gali tik probacijos pareigūnas, prižiūrėtojas ir klientas. Jei informacija kam nors

neteisėtai būtų perduota, klientas galėtų apie tai pranešti Teisingumo ombudsmenui arba

kitam atsakingam asmeniui, kad būtų organizuotas tyrimas ir būtų nustatyta, ar tai aplaidumas

arba kitoks netinkamas pareigų atlikimas. Klientai turi teisę skaityti savo asmens bylas. Be

87

anksčiau aprašytos skundų pateikimo tvarkos, klientai kaip ir visi piliečiai turi tokią pačią

teisę pateikti skundus Teisingumo ombudsmenui arba Parlamento nariui.

II.5.2.7.11. Naujovės

Viena iš naujausių svarbių naujovių – Kalėjimų ir Probacijos tarnybų reorganizavimas,

siekiant užtikrinti vieningą vietinių kalėjimų ir probacijos administravimą.

Pagal dabartines darbo kryptis akcentuojama, kad visi probacijos klientai dalyvautų

pakartotinio nusikalstamumo ir kovos su narkomanija programoje. Siekiant vykdyti įvairias

tinkamas programas, buvo pradėtas trejų metų projektas, pagal kurį akredituojamos geros

programos. Daugelis šių programų pagrindą sudarančių idėjų paimtos iš darbo Kanadoje ir

Anglijoje. Jose remiamasi vadinamosios “Geriausios praktikos” (“What works?”) tyrimų

išvadomis ir pažintinių įgūdžių ugdymu bei socialiniu mokymu. Per trejus projekto

įgyvendinimo metus kuriama daugelis pagrindinių atskiriems asmenims ir grupėms skirtų

programų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas nusikaltimams, pvz., smurtui, lytiniams

nusikaltimams, ekonominiams nusikaltimams, ir su nusikalstamumu susijusiam elgesiui, pvz.,

girtuokliavimui, narkomanijai, įsitraukimui į azartinius žaidimus. Žinioms įgyti ir praktiškai

susipažinti su programomis buvo vykstama į stažuotes užsienyje. Buvo parengtas vadovėlis

apie tokių programų įdiegimą, įgyvendinimą, jų valdymą ir vertinimą, tačiau šiuo metu jis

išsamiai remiantis didesne patirtimi analizuojamas. 1999 m. darbuotojų mokyme pradėtas

bendradarbiavimas su Anglijos ekspertais.

Dėl Vyriausybės sumažintų finansinių resursų vėl taikoma švedų humanitarinė

pagalba ir kiek įmanoma mažiau stengiamasi taikyti įkalinimą. Būtent dabartinėje situacijoje

Probacijos tarnyba turi efektyviau prižiūrėti bendruomenėje bausmę atliekančius

nuteistuosius. Didesnio efektyvumo galima pasiekti gerinti gerinant vykdomo darbo kokybę.

Vadovaujantis "Geriausios praktikos" tyrimais ir praktika formuojasi nauja svarbi patirtis apie

tai, kaip paveikti nuteistuosius, kad šie nebedarytų nusikaltimų. Skirtingais darbo būdais,

įgyjant naujų žinių ir įgūdžių siekiama sudaryti sąlygas efektyvumui padidinti.

88

III. Situacijos Lietuvoje analizė

Apžvelgę probacijos sąvoką ir užsienio šalių patirtį, organizuojant probacijos sistemą,

toliau pateikiame situacijos analizę Lietuvoje. Ji pradedama nuo bendros nusikalstamumo

statistinių rodiklių Lietuvoje apžvalgos, praktikoje taikomų bausmių analizės, po to

analizuojami su kuriama probacijos sistema susiję teisės aktai, pataisos inspekcijų veikla,

nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Ši situacijos analizė yra pagrindas konkretiems

pasiūlymams probacijos sistemos koncepcijai bei modeliui sukurti, pateikiamiems kitoje šio

tyrimo dalyje.

III.1. Asmenys padarę nusikaltimus Lietuvos Respublikoje 1996-2001 m. Socialinė-demografinė charakteristika

Rengiantis kurti probacijos sistemos modelį, svarbu kiek galima daugiau žinoti apie

būsimus probacijos sistemos klientus, t.y. apie asmenis, kuriems ateityje realiai galėtų būti

taikomos probacijos priemonės. Viena vertus, kuriama probacijos sistema turėtų būti

orientuota į aktualias nūdienos problemas, iškylančias šiems žmonėms, tačiau, kita vertus, ji

turi turėti galimybę lanksčiai prisitaikyti prie, ateityje (galbūt) besikeisiančios probacijos

sistemos klientų sudėties bei jiems kylančių problemų spektro. Taigi tikslingas būtų

informacijos apie numatomus šios sistemos klientus rinkimas, jos analizė bei nuolatinis

monitoringas, nes tai padėtų geriau suvokti šių asmenų poreikius bei problemas ir,

atsižvelgiant į tai, modeliuoti galimus jų sprendimo būdus.

Kadangi šioje studijoje probacija yra suprantama plačiąja prasme, tai ir būsimus

probacijos sistemos klientus sąlyginai galima būtų išskirti į dvi grupes. Pirmajai kategorijai

priklausytų asmenys, padarę nusikaltimus ir nuteisti su laisvės atėmimu nesusijusiomis

bausmėmis bei tie, kuriems teismo sprendimu laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo

atidėtas. Antroji kategorija – tai asmenys lygtinai paleidžiami iš įkalinimo vietų, nepasibaigus

bausmės atlikimo laikui.

Šioje dalyje bus analizuojami duomenys apie asmenis, padariusius nusikaltimus

Lietuvos Respublikoje 1996-2001 metais. Nagrinėjant jų socialines-demografines

charakteristikas, bus siekiama sudaryti tam tikrą šio kontingento asmenų "socialinį portretą",

kitaip sakant, išskirti būdingus jiems požymius bei savybes. Bus remiamasi statistiniais

duomenimis, pateiktais Informatikos ir ryšių departamento prie VRM ataskaitose bei Teismų

89

departamento ir Kalėjimų departamento prie TM ataskaitose. Duomenys paimti iš

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro internetinio tinklapio http://www.nplc.lt .

Prieš pradedant duomenų analizę vertėtų pateikti keletą pastabų. Visų pirma, kaip jau

minėta, bus nagrinėjami statistiniai duomenys apie visus asmenis, padariusius nusikaltimus

Lietuvos Respublikoje per pastaruosius šešerius metus, o ne tik apie tuos, kurie patenka į

anksčiau nurodytas specifines būsimų probacijos sistemos klientų kategorijas (nes tokio

pobūdžio duomenų apie šiuos asmenis nėra arba jie nepakankamai susisteminti). Todėl toliau,

kalbant apie būsimų probacijos sistemos klientų "socialinį portretą", tenka daryti prielaidą,

jog šių asmenų sudėtis pagal pagrindinius socialinius demografinius rodiklius sutampa ar bent

jau statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo visų nusikaltimus padariusių asmenų sudėties.

Kita pastaba susijusi su tuo, kad netgi nustačius statistiškai dominuojančias

nusikaltimus padariusių asmenų socialines-demografines charakteristikas, nebus galima teigti,

kad dauguma šių asmenų pasižymi visu būdingiausių savybių rinkiniu. Kitaip tariant,

kiekvienas atskirai paimtas individas gali turėti ne tik statistiškai dominuojančių, bet ir kitų

(nedominuojančių) savybių, o jų kombinacijos gali būti labai įvairios. Tokiu būdu,

būdingiausių savybių pagrindu sudarytas "socialinis portretas" gali būti ne visiškai tikslus, o

tikrovėje tai būtų tam tikras difuzinis įvairių tiek dominuojančių tiek ir kitų savybių mišinys.

Nors ir yra galimybė apskaičiuoti tam tikro savybių rinkinio (pavyzdžiui, visų dominuojančių

savybių) sutapimo tikimybę, tačiau tai vis tiek neleistų susidaryti visiškai tikslaus vaizdo.

Turint galvoje aukščiau išsakytas pastabas, galima pereiti prie statistinių duomenų

analizės. Taigi, 1996-2001 m. asmenų, padariusių nusikaltimus Lietuvoje Respublikoje,

skaičius buvo santykinai stabilus. Jį sudarė: 1996 m. – 22.269 asmenys, 1997 m. – 25.542

asmenys, 1998 m. – 25.373 asmenys, 1999 m. – 25.160 asmenų, 2000 m. – 25.046 asmenys,

2001 m. – 26.662 asmenys (1 diagrama). Žymesnis šio skaičiaus didėjimas aprašomuoju

laikotarpiu stebimas tik 1997 m, kai palyginus su 1996 m., nusikaltimus padariusių asmenų

padaugėjo 14,7 proc. 1997-2000 m. stebimas nežymus (0,5-0,8 proc.) šio skaičiaus

mažėjimas, o 2001 m. – 6,5 proc. padidėjimas.

Galima pastebėti, kad 1996-1999 m., tarp asmenų, padariusių nusikaltimus, maždaug

vienoda dalis (22,6-23,4 proc.) tenka asmenims, nusikalstantiems pakartotinai. 1996 m. tokių

asmenų buvo 5.164, 1997 m. – 5.783, 1998 m. – 5.750, 1999 m. – 5.876. Nuo 2000 m.

pakartotinai padariusių nusikaltimus asmenų skaičius didėjo ir 2000 m. sudarė 27,3 proc., o

2001 m. – 29,6 proc. iš bendro nusikaltimus padariusių asmenų skaičiaus. Visgi, daugiau nei

du trečdaliai nusikaltusių asmenų padaro nusikaltimą pirmą kartą, o tai reiškia, kad kasmet į

kriminalinės justicijos sistemą įtraukiama apie 18-20 tūkstančių naujų žmonių.

90

1 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus 1996-2001 m., skaičius

22269

25542 25373 25160 2504626662

5164 5783 5750 5876 6874 7902

0

5000

10000

15000

20000

25000

30000

1996 1997 1998 1999 2000 2001

Asmenys, padarę nusikaltimus Asmenys, padarę nusikaltimus pakartotinai

Teismų departamento prie TM duomenimis, kiekvienais nagrinėjamo laikotarpio

metais nuo 38 iki 47 proc. teisiamų asmenų buvo skiriama laisvės atėmimo bausmė, o

likusiems taikomos kitokios poveikio priemonės. Didelei daliai teisiamųjų yra skiriamas

bausmės vykdymo atidėjimas. 2 diagramoje parodytas santykis tarp teismo skiriamos laisvės

atėmimo bausmės, bausmės vykdymo atidėjimo bei kitų poveikio priemonių (pataisos darbai,

bauda, atleidimas nuo bausmės). Taigi didžiąją būsimos probacijos sistemos klientų dalį

sudarytų asmenys, kuriems atidedamas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. 1998-2000 m. jų

skaičius svyravo nuo 6.969 iki 10.576 asmenų per metus.

2 diagrama. Nuteisti asmenys 1996-2001 m.

45,6 40,3 38,5 37,947,0 44,4

39,8 49,5 54,1 53,3 33,7 38,4

14,6 10,2 7,4 8,819,3 17,2

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

1996 1997 1998 1999 2000 2001

Procentai

Laisvės atėmimas Bausmės vydymo atidėjimas Kitos poveikio priemonės

91

Kitą, mažesniąją dalį, sudarytų asmenys, lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų.

Tokių asmenų skaičius 1996-2000 m. svyravo nuo 2.453 iki 6.138.

Duomenys rodo, kad devyni iš dešimties nusikaltimus padarančių asmenų yra vyrai.

1997 m., palyginus su 1996 m., kartu su bendru nusikaltusių asmenų skaičiaus didėjimu, gana

ženkliai padidėjo ir nusikaltimus padariusių moterų skaičius. 1996 m. jų buvo 2.546, o 1997

m. – 3.563, t.y. padidėjimas sudaro 39,9 proc. Vėlesniais metais nusikaltusių moterų skaičius

šiek tiek mažėjo ir 1998 m. buvo 3.428, 1999 m. – 3.261, 2000 m. – 2.516, o 2001 m.

sumažėjo iki 2.313. Atitinkamai nusikaltimus padariusių moterų dalis tarp visų nusikaltusių

asmenų 1996 m. sudarė 11,4 proc., 1997 m. – 13,9 proc., 1998 m. – 13,5 proc., 1999 m. – 13

proc., 2000 m. – 11 proc., 2001 – 9,5 proc. Iš 2 diagramos matosi, kad anksčiau minėtas

pastarųjų keleto metų nusikaltimus padariusių asmenų skaičiaus nežymus mažėjimas visų

pirma sietinas su nusikalstančių moterų skaičiaus mažėjimu, nes nusikaltusių vyrų skaičius

išliko gana stabilus, o paskutiniaisiais metais vėl padidėjo.

3 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus, pasiskirstymas pagal lytį

1972321979 21945 21899 22530

24349

2546 3563 3428 3261 2516 2313

0

5000

10000

15000

20000

25000

30000

1996 1997 1998 1999 2000 2001

Vyrai, padarę nusikaltimus Moterys, padariusios nusikaltimus

Asmenų, padariusių nusikaltimus, pasiskirstymas pagal amžių parodytas 4

diagramoje. Analizuojant šiuos duomenis reikia atsižvelgti į tai, kad statistikoje pateikiami

amžiaus tarpsnių intervalai yra nevienodi, todėl jų tarpusavio palyginimas ir interpretacija

reikalauja tam tikros korekcijos. Statistiniai duomenys rodo, kad tarp asmenų, padariusių

nusikaltimus daugiausiai yra jaunų (18-29 m.) bei vidutinio amžiaus (30-49 m.) žmonių.

Paskutiniaisiais metais jų dalis tarp visų nusikaltimus padariusių asmenų sudaro atitinkamai

47 proc. ir 32 proc. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į santykinai didelį nusikaltusių 14-17 m.

92

amžiaus nepilnamečių skaičių (atsižvelgiant į tai, kad šio amžiaus tarpsnio intervalas apima

tik ketverius metus).

Galima teigti, kad nagrinėjamu laikotarpiu nusikaltimus padariusių asmenų sudėtis

pagal amžių išlieka panaši. Kiek žymesni pokyčiai stebimi 18-29 m. amžiaus grupėje. Šių

asmenų skaičius nuo 2000 m. didėja labiau, nei kitose amžiaus grupėse, tačiau sunku spręsti,

kiek ilgalaikė gali būti ši tendencija.

4 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus, pasiskirstymas pagal amžių

3408 3313 3322 3339 3578 3668

10072

11366 11322 1129811829

12921

7470

8756 8578 84957900

8494

13242107 2151 2028 1739 1579

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

1996 1997 1998 1999 2000 2001

14-17 m. 18-29 m. 30-49 m. 50 ir vyr.

Kriminologijoje, kaip ir kituose socialiniuose moksluose, kalbant apie

nusikalstamumo priežastis, labai svarbiu veiksniu laikomas užimtumas. Pastaraisiais metais

neužimtumo, nedarbo problema Lietuvoje taip pat tampa vis aktualesne ir tai labai

akivaizdžiai atspindi nagrinėjami statistiniai duomenys. Per paskutinius penkerius metus

didžiausią nusikaltimus padarančių asmenų dalį sudaro būtent darbingo amžiaus nedirbantys

ir nesimokantys asmenys. Procentine išraiška tai būtų: 1996 m. – 63,2 proc., 1997 m. – 63,2

proc., 1998 m. – 62,7 proc., 1999 m. – 63,2 proc., 2000 m. – 66,5 proc., 2001 m. – 67,2 proc.

iš visų nusikaltimus padariusių asmenų. Taigi galima teigti, kad šiuo metu du iš trijų

nusikaltimus padariusių asmenų yra neužimti, niekur nedirbantys ir nesimokantys asmenys, o

jų dalis tarp nusikaltimus padariusių asmenų po truputį didėja.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į sistemingai didėjantį besimokančių asmenų

padariusių nusikaltimus skaičių. Nagrinėjamu laikotarpiu jis padidėjo nuo 1.724 asmenų, t. y.,

7,7 proc. iš visų nusikaltimus padariusių asmenų, 1996 m. iki 3.468 asmenų 2001 m. ir dabar

sudaro 13 proc. iš bendro nusikaltimus padariusių asmenų skaičiaus.

93

Atvirkštinė tendencija stebima tarp dirbančių asmenų. 1996 m. nusikaltimus padarė

2.815 dirbančių asmenų, o 2001 m. jų buvo 1.326. Jų dalis tarp visų nusikaltimus padariusių

asmenų per penkerius nagrinėjamo laikotarpio metus sumažėjo nuo 12,6 proc. iki 5 proc.

5 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus, užimtumas

2815 2283 1765 1595 1304 1326

14066 16146 15920 15900 16653 17915

2761 315634683664

5134 5233 4904 39363953

24551979

1724

0

5000

10000

15000

20000

25000

30000

1996 1997 1998 1999 2000 2001

Dirbantys Nedirbantys ir nesimokantys Besimokantys Kiti

Daugumos asmenų, padariusių nusikaltimus, išsimokslinimo lygis yra gana žemas. Per

nagrinėjamą laikotarpį nuo 75 iki 82 proc. nusikaltusių asmenų turėjo vidurinį arba nebaigtą

vidurinį išsimokslinimą (5 diagrama). Detaliau panagrinėjus 2001 m. duomenis, matosi, kad

tarp asmenų, padariusių nusikaltimus 914 (3,4 proc.) buvo su aukštuoju, 1.868 (7 proc.) su

aukštesniuoju, 1.839 (6,9 proc.) su profesiniu, 9.388 (35,2 proc.) su viduriniu, 12.451 (46,7

proc.) su pagrindiniu išsimokslinimu bei 202 (0,8 proc.) neraštingi asmenys. Palyginus šiuos

duomenis su Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis apie visų Lietuvos

gyventojų išsimokslinimą galima pastebėti, kad santykinai daugiau nusikalsta (arba yra

išaiškinami padarę nusikaltimus) būtent žemesnio išsimokslinimo lygio asmenys.

94

6 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus, išsimokslinimas

4262 4378 3995 4814 4402 4621

1722919240 19128

20197 2047221839

0

5000

10000

15000

20000

25000

30000

1996 1997 1998 1999 2000 2001

Aukštasis ir specialus Vidurinis ir neb. Vidurinis

Iš apžvelgtų statistinių duomenų galima bandyti sudaryti nusikaltimus padariusių

asmenų "socialinį portretą" t.y. tam tikrą požymių sąvadą. Nors nagrinėjamu laikotarpiu šių

asmenų socialinės - demografinės charakteristikos nepasižymi dideliais svyravimais ir metai

iš metų yra panašios, tačiau, objektyvumo dėlei, bus imamos jų vidutinės šešerių metų

laikotarpio reikšmės. Taigi, ką galima pasakyti apie būsimosios probacijos sistemos klientus?

1. Dažniausiai t.y. apie 90 atvejų iš 100 tai turėtų būti vyrai. Šis pasiskirstymas jau

pakankamai ilgą laiką yra santykinai stabilus, ir nėra požymių, jog jis galėtų

esmingai pasikeisti.

2. Didžioji dalis jų padarė nusikaltimą pirmą kartą (75 proc.). Iš tiesų, pirmą kartą

padariusių nusikaltimų asmenų dalis turėtų būti dar didesnė, nes asmenims ne

pirmą kartą padariusiems nusikaltimą nėra taikomas bausmės vykdymo

atidėjimas.

3. Dauguma šių asmenų (64,3 proc.) – niekur nedirbantys ir nesimokantys. Tai yra

aktualiausia problema, juolab, kad tikrovėje šis skaičius gali būti dar didesnis,

kadangi tarp lygtinai paleidžiamų iš įkalinimo vietų asmenų nedirbančių yra

absoliuti dauguma.

4. Aptariamų asmenų išsimokslinimo lygis nėra didelis. Daugiausiai jų turi nebaigtą

vidurinį arba vidurinį išsimokslinimą (78 proc.). Šis veiksnys gerokai apsunkina

įsidarbinimo galimybę.

5. Didžiosios dalies iš jų amžius nuo 18 iki 49 metų (79 proc.).

95

Žinoma, šis portretas nėra pilnas. Čia neatsižvelgta į nusikaltimus padariusių asmenų

šeiminę padėtį, nežinomos jų būsto (gyvenamosios vietos) sąlygos, gyvenimo būdo ypatumai

bei kitos įdomios bei svarbios charakteristikos. Taip pat labai reikšmingas ir tirtinas veiksnys

yra šių asmenų vidinė nuostata ir motyvacija reintegruotis į visuomenę.

Vis dėlto, ir iš turimų duomenų galima daryti kai kurias preliminarias išvadas apie

problemas, kurios yra ir bus aktualios būsimiems probacijos sistemos klientams. Visų pirma

tai – neužimtumas. Jeigu asmuo, neturi užsiėmimo, suteikiančio jam pastovias sąžiningai

gaunamas pajamas, tai visuomet yra daug didesnė tikimybė, kad jis gali imtis nusikalstamos

veiklos. Ypač tai aktualu, kai kalbama apie asmenis, paleistus iš įkalinimo vietų, nes paprastai

darbdaviai labai nenoriai juos priima į darbą, o kita vertus, per praleistus nelaisvėje metus šie

asmenys būna sukaupę nemažą kriminalinę patirtį bei praradę tiek profesinius-darbinius tiek

socialinius įgūdžius. Nagrinėti duomenys leidžia manyti, kad neužimtumo problema yra

glaudžiai susijusi su žemu išsimokslinimo lygiu. Tai reiškia, kad ji tampa dar aštresne, nes

asmeniui su žemesniu išsimokslinimu susirasti darbą yra žymiai sunkiau, negu tam tikrą

kvalifikaciją turinčiam specialistui. Be to, didelei daliai iš įkalinimo vietų išleistų asmenų

aktuali yra gyvenamosios vietos problema. Ji, savo ruožtu, taip pat yra didelė kliūtis norint

įsidarbinti.

Šio skirsnio pabaigoje pateikiame diagramą, kurioje pavaizduotas įkalintųjų asmenų

skaičius Europoje. Pagal šį rodiklį Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių, o tai taip pat

rodo poreikį kurti alternatyvių bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių sistemą.

96

97

III.2. Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys santykius, kylančius dėl alternatyvių priemonių taikymo

Kuriamos probacijos sistemos svarbia sudėtine dalimi bus teisės aktai. Šiame skirsnyje

atlikta šiuo metu galiojančių teisės aktų “inventorizacija”, siekiant turėti išsamų teisės aktų

sistemos šioje srityje vaizdą.

Siekdama sukurti sąlygas taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, rečiau

taikyti laisvės atėmimo bausmes, dažniau – alternatyvias bausmes, Lietuvos Respublikos

Vyriausybė 2001 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 149 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2000-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 14-437)

įpareigojo Teisingumo ministeriją iki 2003 m. I ketvirčio pabaigos parengti ir pateikti

Vyriausybei probacijos sistemos Lietuvoje modelį (koncepciją) ir jo įgyvendinimo priemones.

Pagrindiniai teisės normų aktai, reglamentuojantys bausmės vykdymo atidėjimą,

nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverčiamųjų auklėjamojo

pobūdžio priemonių jiems paskyrimą, taip pat nusikaltimus padariusių asmenų lygtinį

paleidimą iš laisvės atėmimo vietų yra šie:

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m.

gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569)

kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.). Šiame kodekse

reglamentuojamos bausmės vykdymo atidėjimo (471 straipsnis), nusikaltimus padariusių

asmenų lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų (542 ir 543 straipsniai), nepilnamečių

atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir jiems paskyrimo (521 straipsnis) pagrindai ir

sąlygos, bausmės vykdymo atidėjimo (471 straipsnis) bei sprendimo lygtinai paleisti iš laisvės

atėmimo vietų (542 ir 543 straipsniai) panaikinimo pagrindus, taip pat nustatomas

nepilnamečiams taikomų priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių sąrašas, šių

priemonių nevykdymo ar netinkamo vykdymo teisinės pasekmės bei šių priemonių

įgyvendinimą kontroliuojančios institucijos (61 straipsnis).

Pažymėtina, jog 2000 m spalio 26 d. buvo priimtas naujasis Lietuvos Respublikos

baudžiamasis kodeksas (Žin., 2000, Nr.: 89-2741). Jame įtvirtintos pagrindinės nuostatos

minėtoje srityje iš esmės mažai kuo skiriasi nuo dabar galiojančių, tačiau naujovių bei

ypatumų, reglamentuojančių probacijos galimybes (ypatingai nepilnamečių atžvilgiu), taip pat

yra.

Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m.

gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569)

98

kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.). Jis reglamentuoja lygtinio

paleidimo iš laisvės atėmimo vietų pagrindus, sąlygas ir tvarką bei teikimo teismui lygtinai

paleistus iš laisvės atėmimo vietų asmenis siųsti pagal nuosprendį į laisvės atėmimo vietas

pagrindus, sąlygas ir tvarką, taip pat iš laisvės atėmimo vietų lygtinai paleistų asmenų bei jų

elgesį kontroliuojančių institucijų bei pareigūnų teises ir pareigas (847-8412, 106, 108

straipsniai), taip pat kai kuriuos iš laisvės atėmimo vietų lygtinai paleistiems asmenims

teikiamos materialinės pagalbos suteikimo aspektus (847, 110 ir 111 straipsniai).

2002 m. balandžio mėn. Lietuvos Respublikos Seimui Vyriausybė pateikė naująjį

Bausmių vykdymo kodekso projektą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m.

gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569)

kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.) Reglamentuoja lygtinio

paleidimo iš laisvės atėmimo vietų tvarką (4121 straipsnis), taip pat lygtinai paleistų iš laisvės

atėmimo vietų asmenų siuntimo pagal nuosprendį į laisvės atėmimo vietas tvarką (4131

straipsnis).

2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naująjį Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (Žin., 2002, Nr.: 37-1341; Žin., 2002, Nr.: 46).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. 643 "Dėl

Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinųjų nuostatų patvirtinimo " (Žin., 1995,

Nr. 39-971) nustato auklėjimo ir globos namų tikslus bei funkcijas, nepilnamečių priėmimo į

specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus bei išleidimo iš jų sąlygas ir tvarką, auklėjimo

ir globos namuose esančių nepilnamečių teises ir pareigas.

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 1 "Dėl

pataisos inspekcijų darbo instrukcijos patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 8-240) reglamentuoja

Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių pataisos inspekcijų veiklą

organizuojant bausmės vykdymo atidėjimo bei lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų

vykdymą, asmenų įrašymo ir išbraukimo iš pataisos inspekcijų įskaitos, taip pat darbo su šiais

asmenimis bei šių inspekcijų bendradarbiavimo su policijos, kitomis valstybės institucijomis

ir savivaldybėmis tvarką.

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 1993 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr.

246 "Dėl asmenų paleidimo iš pataisos darbų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos

įstaigų, tardymo izoliatorių ir specialiųjų komendantūrų bei sąveikos su policijos

komisariatais ir rajonų (miestų) savivaldybėmis laikinosios instrukcijos patvirtinimo"

(galioja tiek, kiek atitinka dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos įsteigimo

99

pasikeitusią padėtį bei kiek neprieštarauja Teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento prie

Teisingumo ministerijos direktoriaus išleistiems teisės aktams) konkretina Lietuvos

Respublikos baudžiamajame kodekse ir Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekse

nustatytą asmenų paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigų tvarką.

Išskirtini pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys santykius, kylančius dėl asmenų,

paleistų iš įkalinimo įstaigų socialinės adaptacijos bei reabilitacijos.

Šiuo metu galioja nemažai tiek specialių tiek ir bendro pobūdžio įstatymų bei

poįstatyminių aktų, reglamentuojančių paramą asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo

įstaigų.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367)

nustato, kad asmenims, grįžusiems iš įkalinimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), socialinės

bei psichologinės reabilitacijos įstaigų turi būti teikiamos socialinės paslaugos, kurios

skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas (t.y. tiesiogiai teikiamas paslaugas: informacijos

teikimą ir konsultavimą; pagalbą namuose; slaugą namuose; globos pinigus - pinigus, skirtus

sumokėti už suteiktas socialines paslaugas) ir specialiąsias socialines paslaugas, teikiamas

tuomet, kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos (specialiosios socialinės

paslaugos yra tos paslaugos, kurios asmens globos tikslais teikiamos: stacionariose globos ir

slaugos įstaigose; reabilitacijos įstaigose; dienos globos įstaigose; laikino gyvenimo įstaigose;

kitose socialinės globos įstaigose). Nustato, kad bendrųjų ir specialiųjų socialinių paslaugų

sąrašą nustato bei jų turinį apibrėžia Socialinių paslaugų katalogas, kurį rengia, tvirtina ir

kasmet viešai skelbia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (pavyzdžiui, Lietuvos

Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 70 "Dėl

Socialinių paslaugų katalogo 2000 m. patvirtinimo" (Žin., 2000, Nr. 65-1968)).

Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin., 1994, Nr. 101-2015)

įtvirtina apskrities valstybinių socialinės paramos ir globos įstaigų bei tarnybų steigimo

kompetenciją (7 straipsnis).

Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr.2-25; 1996, Nr. 18-

457) numatytos bendros ir specialios (8, 9, 12, 14 ir kituose šio įstatymo straipsniuose)

socialinės garantijos iš įkalinimo įstaigų paleisti asmenims. Asmenims, grįžusiems iš

įkalinimo įstaigų taikomos papildomos užimtumo garantijos: darbdavys negali nutraukti

samdos sutarties savo iniciatyva su šiais asmenimis, jei nėra jų kaltės ir bendras jų bei kitų

papildomas užimtumo garantijas turinčių asmenų skaičius tarp dirbančiųjų yra mažesnis už

savivaldybių nustatytą įdarbinimo ar papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotą; šiems

asmenims bei kitiems papildomas užimtumo garantijas turintiems asmenims įdarbinti darbo

100

biržos teikimu savivaldybės kasmet darbdaviams nustato įdarbinimo arba darbo vietų

skaičiaus steigimo kvotas; iš įkalinimo vietų grįžę asmenys turi teisę į bedarbio pašalpą ir kt.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 "Dėl

Socialinės paramos koncepcijos" (Žin., 1994, Nr. 36-653). Koncepcijoje įvertinama

socialinės paramos būklė, numatoma jos plėtojimo strategija ir taktika, taip pat siūloma, kaip

veiksmingiau įgyvendinti įstatymus socialinės paramos klausimais, parengti teorines sąlygas

tobulinti esamus ir rengti naujus. Ministerijos ir kitos valstybinės tarnybos turi vadovautis

Koncepcija, rengdamos įstatymus ir kitus norminius aktus socialinės paramos srityje. Miestų

ir rajonų savivaldybėms rengiant teritorines socialinės paramos programas rekomenduojama

taip pat vadovautis Koncepcija,.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 704 "Dėl

Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo

įgyvendinimo tvarkos" (Žin., 1992, Nr.29-908) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m.

balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 "Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo

vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo" (Žin., 1992, Nr.18-540) nustato

nakvynės namų suteikimo iš įkalinimo įstaigų paleistiems asmenims tvarką bei naudojimosi

nakvynės namais sąlygas (šiuose aktuose be kita ko nustatyta, kad asmenys į nakvynės namus

paprastai priimami ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams; pirmą mėnesį nakvynės namuose

asmenys apgyvendinami nemokamai, o pradedant antruoju mėnesiu, iš jų imamas kas mėnesį

didėjantis mokestis, kurio dydis priklauso nuo buvimo nakvynės namuose trukmės).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1440 "Dėl

socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo

vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo" (Žin.,

1996, Nr. 119-2796) nustato Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme nustatytos

socialinės paramos rūšis ir formas (vienkartinės taikomojo minimalaus gyvenimo lygio

dydžio pašalpa; nakvindinimas laikinuose namuose (nakvynės namuose) iki 6 mėnesių;

terminuotas nemokamas maitinimas (pagal savivaldybės sprendimą); kitos ne piniginės

pagalbos formos, numatytos savivaldybės sprendimuose), taip pat jų teikimo tvarką bei

sąlygas. Remiantis šiuo nutarimu savivaldybės gali savo sprendimais steigti adaptacijos

tarnybas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 1179 "Dėl

nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei

psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų

programos patvirtinimo" (Žin., 1999, Nr. 91-2676). Programos tikslas – asmenų, grįžusių iš

101

kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų,

adaptacijos, kurios metu jie integruojami į visuomenės gyvenimą ir jiems sudaromos

galimybės gyventi savarankiškai, sistemos sukūrimas. Programoje apžvelgiama situacija

minėtų asmenų socialinės adaptacijos srityje, nustatomi pagrindiniai kuriamos socialinės

adaptacijos sistemos tikslai ir pateikiamas šios sistemos sukūrimui skirtų priemonių planas.

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr.

172 "Dėl pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2000, Nr. 72-

2243) 513-523 punktai reglamentuoja kai kuriuos santykius, susijusius su socialinės paramos

teikimu lygtinai iš laisvės atėmimo įstaigų paleidžiamiems asmenims (privalomas

supažindinimas su Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais

socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, ir šių asmenų

įdarbinimo tvarka; aprūpinimas maistu, drabužiais, avalyne; vienkartinės pašalpos skyrimas ir

kt.).

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 1 "Dėl

pataisos inspekcijų darbo instrukcijos patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr.: 8-240) nustato

Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių pataisos inspekcijų pareigą

suteikti nuteistajam visą galimą pagalbą socialinių problemų klausimais (8.4 ir 29 punktai).

2001 m. gruodžio 27 d. KD prie TM įsakymas Nr. 112 “Dėl asmenų, kuriuos

rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programos

patvirtinimo” (Žin., 2001 Nr. 8). Šios Programos tikslas – suteikti asmenims, kuriuos

rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinių ir socialinių žinių, kad jie galėtų

adaptuotis nuolat kintančioje visuomenėje ir sugebėtų teisėtais būdais tenkinti savo socialinius

poreikius. Vykdant šią Programą, siekiama ugdyti joje dalyvaujančių nuteistųjų gyvenimo

įgūdžius – gebėjimą prisitaikyti visuomenėje ir pozityviai elgtis, suteikti asmeniui brandaus

savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam tobulinti pozityvius gebėjimus visą gyvenimą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 24 “Dėl Socialinės paramos

nuteistiesiems fondo naudojimo tvarkos patvirtinimo” (Žin. 1998, Nr. 5) nustato, kad

socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšos naudojamos vienkartinėms iki minimalaus

gyvenimo lygio dydžio pašalpoms išmokėti paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų

nuteistiesiems, neturintiems ir neturėjusiems paskutiniuosius tris mėnesius pakankamai (vieno

minimalaus gyvenimo lygio ir daugiau) pinigų asmeninėje sąskaitoje.

102

III.3. Probacijos sistemos elementų funkcijas Lietuvoje vykdančių institucijų veiklos

analizė

III.3.1. Pataisos inspekcijos – probacijos sistemos institucinė užuomazga

Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio valstybių, tam tikras probacijos sistemos

funkcijas vykdo valstybinės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos. Valstybine

institucija, kuriai pavesta vykdyti lygtinai nuteistų bei paleistų asmenų priežiūrą, yra pataisos

inspekcijos. Analizuojant pataisos inspekcijų veiklą lyginamajame su kitų užsienio valstybių

praktika kontekste, pirmiausia būtina pažymėti, kad pataisos inspekcijos yra laisvės atėmimą

vykdančios institucijos padalinys. Už teismo nuosprendžių (nutarčių) vykdymo užtikrinimą

atsakingas Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos. Kalėjimų departamentą

sudaro sąlyginės trys struktūrinės dalys, kurioms vadovauja trys departamento direktoriaus

pavaduotojai: apsaugos ir priežiūros, auklėjamojo darbo, gamybos ir ūkio reikalams. Visų šių

skyrių pagrindinė funkcija yra užtikrinti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pavaduotojas

auklėjamajam darbui kartu kuruoja ir pataisos inspekcijų veiklą. Taigi pataisos inspekcijos yra

pavaldžios už laisvės atėmimo bausmės vykdymo užtikrinimą atsakingai institucijai. Tokį

nebūdingą bendrai pasaulio praktikai probacijos institucijos užuomazgos modelį nulėmė

ankstesnė bausmės vykdymo atidėjimo ir lygtinio paleidimo vykdymo praktika.

Anksčiau bausmių vykdymas buvo Vidaus reikalų ministerijos kompetencijoje

(Pataisos reikalų departamento), visas bausmes vykdė vidaus reikalų ministerijai priklausanti

institucija – policija. Policijos teritoriniuose padaliniuose veikė policijos komisariatų pataisos

darbų inspekcijos, kurių pareiga buvo kontroliuoti nuteistųjų, kuriems paskirtas bausmių

vykdymo atidėjimas ar lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo įstaigų prieš terminą104, elgesį.

Reformuojant Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, 2000 m. bausmių vykdymo sistema buvo

perduota Teisingumo ministerijos valdymo sričiai105, o Kalėjimų departamentui prie LR

teisingumo ministerijos buvo suteiktos visos ankstesnės Pataisos reikalų departamento teisės

ir pareigos. Tuo pačiu metu ir alternatyvų laisvės atėmimui vykdymas buvo atskirtas nuo

policijos kompetencijos – 2000 m. buvo įsteigtos 52 miestų ir rajonų pataisos inspekcijos106,

kurioms pavesta vykdyti bausmės vykdymo atidėjimą ir lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo

104 Toliau tekste šie asmenys sutrumpintai yra įvardinami kaip nuteistieji.105 Teisingumo ministerija nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. įgijo visas teises ir pareigas bausmių vykdymo srityje, kurios anksčiau priklausė Vidaus reikalų ministerijai (2000 m. balandžio 18 d. LR Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1635 (Žin., 2000, Nr. 39-1091) 4 straipsnis).106 2000 m. rugpjūčio 21 d. LR teisingumo ministro įsakymas Nr. 178 "Dėl Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos pataisos inspekcijų įsteigimo" (Žin., 2000, Nr. 70-2077).

103

įstaigų. Taigi teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes anksčiau vykdė institucija, kuri buvo

laikoma “jėgos” struktūra, todėl sąlyginai pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kontrolei.

Kontrolė – tai pagrindinis laisvės atėmimo bausmės vykdymo elementas, o probacija labiau

sietina asmens socialine integracija, todėl ir jos vykdymo kontrolė ir paskirta vienam iš

departamento struktūrinių padalinių. Tokiu būdu pagrindinis dėmesys skiriamas bei sąlyginai

prioritetai suteikiami laisvės atėmimo vykdymui, o alternatyvų laisvės atėmimo bausmei

vykdymo užtikrinimas lieka tarsi antraeile sritimi. Dalinai galima teigti, kad tokią prioritetų

tvarką nulemia tas faktas, kad šias bausmes vykdo viena ir ta pati institucija. Lyginant laisvės

atėmimo bausmės vykdymą ir probacijos vykdymą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas

reikalauja didesnio dėmesio dėl to, kad jis skiriamas asmenims, keliantiems didesnį pavojų

visuomenei. Tačiau pasaulio praktikoje dažni atvejai, kai visas teismo skiriamas bausmes

vykdo viena ir ta pati institucija, bet tiek laisvės atėmimo vykdymui, teik probacijos

vykdymui skiriamas vienodai didelis dėmesys. Todėl manytina, kad susiklosčiusią praktiką

įtikimiau paaiškintų tas faktas, kad tiesiog laisvės atėmimas buvo laikytas pagrindine bausme,

o probacijos užuomazgos tėra viso labo laisvės atėmimo bausmės papildymas. Taip pat

reikšminga ir tai, kad probacijos turinį kol kas dėl įvairių priežasčių, kurios aptariamos

žemiau, sudaro tik formali kontrolė ir nuteistųjų asmenų registracija.

2001 m. pabaigoje pradėta vykdyti pataisos inspekcijų struktūrinė reforma. Šią

reformą įtakojo vis didesnis dėmesys alternatyvioms laisvės atėmimui baudžiamosios

atsakomybės priemonėms. Buvo įkurtos 5 regionų pataisos inspekcijos: Kauno, Klaipėdos,

Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus. Šių inspekcijų pagrindinis uždavinys – būti tarpininkais tarp

teritorinių (rajonų, miestų) pataisos inspekcijų ir Kalėjimų departamento. Taip siekiama

optimizuoti teritorinių pataisos inspekcijų veiklos koordinavimą. Regionų pataisos inspekcijos

galės geriau išspręsti pataisos inspekcijų veiklos problemas, todėl tokiu būdu bus sudarytos

sąlygos efektyvesnei jų veiklai. Šios reformos dėka pataisos inspekcijos įgyja vis didesnį

savarankiškumą, nors susiduria su itin daug organizacinių, finansinių bei kitų problemų.

III.3.2. Pataisos inspekcijos funkcijos ir jų įgyvendinimas

Pagal pataisos inspekcijos nuostatus,107 pataisos inspekcija įgyvendina du uždavinius:

- vykdo su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes;

107 Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos inspekcijų nuostatai, patvirtinti 2002 m. sausio 22 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 16 (Žin., 2002, Nr. 9-321).

104

- padeda integruotis į visuomenę lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo įstaigų

asmenims bei teikia socialinę paramą nuteistiesiems asmenims, kuriems taikomos

su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės.

Vykdydama jos kompetencijai priskirtas bausmes, pataisos inspekcija pirmiausia

organizuoja teismo nuosprendžių ir nutarčių vykdymą: registruoja gaunamus teismo

nuosprendžius, nutartis, įrašo nuteistąjį asmenį į pataisos inspekcijos įskaitą, išsiunčia

pranešimus į įvairias įstaigas (į policijos komisariatus, jei organizuojamas laisvės atėmimo

bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos vykdymas, į

įmones, į migracijos tarnybą, jei nuteistajam asmeniui yra paskirtas įpareigojimas nekeisti

gyvenamosios vietos, į įmones, įstaigas, kur dirba nuteistasis asmuo ir pan.), praveda

pokalbius su nuteistaisiais asmenimis, kurių metu nuteistiesiems asmenims suteikia reikiamą

informaciją apie jų teises ir pareigas, apie bausmės atlikimo tvarką bei sąlygas, atsakomybę už

bausmės atlikimo tvarkos pažeidimą, įteikia nuteistajam asmeniui atitinkamus siuntimus (yra

įteikiamas siuntimas į darbo biržą, jei yra nustatyta pareiga įsidarbinti, gali būti įteikiamas

siuntimas dėl nemokamų darbų atlikimo). Būtent pataisos inspekcijos pareigūnas turi

kontroliuoti bausmės atlikimo laiką.

Tačiau pagrindinė pataisos inspekcijų funkcija yra nuteistųjų asmenų elgesio

kontrolė – prižiūrėti, kaip nuteistieji asmenys vykdo paskirtus įpareigojimus ir draudimus, ar

nepažeidinėja viešosios tvarkos, nedaro kitų teisės pažeidimų. Kontrolės vykdoma:

- tikrinant ar nuteistasis asmuo atlieka jam paskirtus įpareigojimus,

- įvertinant, kaip jis juos atlieka bei

- taikant poveikio priemones.

Įpareigojimų vykdymo tikrinimas gali būti atliekamas įvairiai: tais atvejais, kai yra

paskirtas įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiojo, šio įpareigojimo vykdymo metu būtinai turi

dalyvauti pataisos inspektorius108, tais atvejais, kai įpareigojimų vykdymo metu tiesiogiai

dalyvauja kita institucija ar įstaiga (gydymo ar mokslo įstaiga, darbo birža ir pan.), nuteistasis

asmuo turi pristatyti pataisos inspekcijos pareigūnui iš tos įstaigos raštišką dokumentą,

kuriame būtų užfiksuota informacija apie įpareigojimo vykdymą.

Vykdant atitinkamą bausmę, pataisos inspekcijos pareigūnas privalo kiekvienąkart

įvertinti, ar buvo įvykdyti įpareigojimai ir kaip buvo įvykdyti įpareigojimai. Įvertinimo

pagrindu dažniausiai būna iš kitų įstaigų gauti raštiški dokumentai apie nuteistojo asmens

įpareigojimų vykdymą. Įpareigojimų vertinimo esmė – tai, kad nustačius įpareigojimų 108 Išskyrus vieną atvejį, kai nuteistasis asmuo atsiprašo nukentėjusiojo teismo salėje teisėjo akivaizdoje. Pataisos inspekcijų darbo instrukcijos 27.3 punktas (patvirtinta 2001 m. sausio mėn. 3 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr.1, Žin., 2001, Nr. 8-240).

105

neįvykdymo, administracinės teisės pažeidimų faktą, pataisos inspekcijos pareigūnas, prieš

priimdamas atitinkamą sprendimą, turi nustatyti įpareigojimų neįvykdymo aplinkybes,

priežastis. Pavyzdžiui nustatęs, kad terminui baigiantis nėra įvykdyti įpareigojimai ir

vertindamas, kodėl jie nėra įvykdyti, pareigūnas gali nustatyti svarias priežastis, įtakojusias

termino praleidimą. Tada vietoj to, kad teiktų teikimą dėl nuteistojo asmens pasiuntimo į

laisvės atėmimo įstaigą, jis gali pasiūlyti nuteistajam asmeniui kreiptis į teismą dėl termino

pratęsimo. Tokiu būdu bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo vykdymas nėra tik

formali kontrolė, reaguojanti į formalų pažeidimo padarymo ar įpareigojimų neįvykdymo

faktą.

Pataisos inspekcijos pareigūnas nėra visiškai laisvas priimdamas įvairius sprendimus,

tam tikrais atvejais šią jo kompetenciją riboja teisės aktų nuostatos. Pavyzdžiui, jei užfiksuoti

trys formalūs darbo drausmės, viešosios tvarkos ar įpareigojimų atlikimo pažeidimų faktai,

nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas baustas už kiekvieną pažeidimą, laikoma, kad

nuteistasis asmuo sistemingai pažeidinėja paskirtas jam pareigas ir pareigūnas privalo teikti

teikimą teismui dėl šio asmens pasiuntimo į laisvės atėmimo įstaigą. Minėtu atveju pataisos

inspekcijos pareigūno vertinimas neįtakoja alternatyvos vykdymo pabaigimo ar pratęsimo,

aplinkybes gali vertinti ir sprendimą priima tik teismas. Dėl to galimi atvejai, kai teikiami

teismui teikimai dėl tokių pažeidimų padarymo, kurie visgi nerodo piktavališko nuteistojo

asmens elgesio ar nenoro laikytis teisės reikalavimų.

Tai patvirtina ir praktika – tiek teismų praktikoje109, tiek pataisos inspekcijų

teikiamose analitinėse pažymose fiksuojami atvejai, kai teikimai teismui buvo atmesti, nes

buvo konstatuota, kad padaryti pažeidimai yra mažareikšmiški ir nerodo nuteistojo nenoro

taisytis.

Įvertinimo rezultatai įforminami teikimu teismui dėl lygtinio paleidimo ar dėl bausmės

vykdymo panaikinimo ar dėl atleidimo nuo bausmės.

Bausmės vykdymo kontrolė realizuojama ir tuo, kad vykdant bausmės vykdymo

atidėjimą ar lygtinį paleidimą pataisos inspektoriai turi teisę taikyti poveikio priemones:

oficialų įspėjimą ar papeikimą. Įspėjimas ar papeikimas skiriamas nutarimu už darbo

drausmės pažeidimus, paskirtų įpareigojimų nevykdymą bei teisėtvarkos pažeidimus.

Dažniausiai nuobaudas pareigūnai skiria savo nuožiūra. Pavyzdžiui, pasibaigus vasaros

atostogoms įpareigotieji mokytis privalo grįžti mokyklą, tačiau vienas nuteistasis asmuo

109 Teismų praktikos, taikant bausmių vykdymo atidėjimą, apžvalga, aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 25, skelbta

106

rugsėjo mėnesį "į mokyklos suolą negrįžo110". Todėl pataisos inspekcijos pareigūnas jį įspėjo

ir įpareigojo iki spalio mėnesio pradėti mokytis. Kai kuriais atvejais pataisos inspekcijos

pareigūnai privalo skirti nuobaudas, pavyzdžiui, kai pataisos inspekcijos pareigūnas nustato,

kad iki teismo nustatyto įpareigojimų įvykdymo termino pabaigos liko 1 mėnuo, ir kad tuo

metu įpareigojimai dar nėra įvykdyti, jis iškviečia nuteistąjį asmenį ir raštiškai jį įspėja apie

įpareigojimų neįvykdymo pasekmes. ]

Poveikio priemonė, taikoma kaip ultima ratio, yra teikimas teismui dėl lygtinio

paleidimo panaikinimo ir asmens nusiuntimo toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę ar dėl

bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo. Jis yra taikomas tada, kai nuteistasis asmuo

sistemingai ar itin piktybiškai pažeidinėja darbo drausmę, viešąją tvarką, nevykdo

įpareigojimų. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai nuteistasis asmuo pasislepia nuo priežiūros ilgiau

nei 30 parų, pataisos inspekcijos vadovas surašo tik nutarimą dėl paieškos paskelbimo.

Tačiau, jei tai jau antras nuteistojo asmens padarytas pažeidimas, surašomas ir teikimas

teismui dėl alternatyvos taikymo panaikinimo. Kaip jau buvo minėta, prieš surašant teikimą

teismui dėl alternatyvos taikymo panaikinimo, pataisos inspekcijos pareigūnas pirma privalo

įvertinti padarytų pažeidimų ar įpareigojimų neįvykdymo aplinkybes.

Tam tikra kontrolės forma yra ir nuteistojo asmens paieškos skelbimas. Tais atvejais,

kai nuteistasis asmuo dingsta iš bausmę vykdančios institucijos akiračio ilgiau nei 30 parų ir

nepavyksta nustatyti jo buvimo vietos, dėl ko negalima įsitikinti, kad nuteistasis asmuo vykdo

teismo paskirtų įpareigojimų, pataisos inspekcijos vadovas surašo nutarimą dėl paieškos

skelbimo.

Tačiau, kaip rodo praktika, pataisos inspekcijos retai naudojasi jiems suteikta

kompetencija – poveikio priemonės labai retai taikomos.

Kaip buvo minėta, vykdomos reformos dėka bausmių vykdymo atidėjimo ir lygtinio

paleidimo turinį sudaro ne tik nuteistųjų asmenų elgesio kontrolė, bet ir individualus darbas

darbą su nuteistaisiais. Teisės aktais nėra apibrėžtos šio darbo vykdymo kryptys, siekiami

tikslai. Tačiau remiantis pataisos inspekcijų nuostatais111, kuriuose yra išskiriama lygtinai

paleistų asmenų integracijos į visuomenę funkcija, galima teigti, kad individualiu darbu yra

siekiama padėti asmenims adaptuotis visuomenėje, padėti jiems įtvirtinti teisėtus savo teisių

įgyvendinimo ir teisėtų interesų siekimo būdus.

110 2001 m. spalio 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Alytaus mesto ir rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.111 Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos inspekcijų nuostatų 9 punktas, kurie yra patvirtinti 2002 m. sausio 22 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 16 (Žin., 2002, Nr. 9-321).

107

Sudėtinga tiksliai detalizuoti, kokie pataisos inspektoriaus veiksmai sudaro

individualaus darbo atlikimą. Iš dalies individualus darbas su nuteistaisiais atliekamas renkant

informaciją apie nuteistąjį asmenį (pataisos inspektorius turi turėti informaciją apie nuteistojo

asmens materialines-buitines sąlygas, jo interesus, laisvalaikį ir pan.), teikiant jam pagalbą

socialinėms problemoms išspręsti, teikiant socialinę paramą ir pan.

Apbendrinus praktiką112, galima išskirti šias atliekamo individualaus darbo formas:

"problematiškų" nuteistųjų asmenų lankymas, bendravimas su jų giminaičiais, artimaisiais,

mokytojais, jų gyveno sąlygų vertinimas, profilaktiniai pokalbiai su nuteistaisiais asmenimis.

Šių priemonių tikslas gali būti įvairus. Pavyzdžiui, Rokiškio rajono pataisos inspekcijos

pareigūnai pravesdami profilaktinius pokalbius su nuteistaisiais asmenims bandė padėti jiems

įtvirtinti pozityvias savęs vertinimo nuostatas113. Tačiau, pavyzdžiui, Alytaus miesto ir rajono

pataisos inspekcijoms darbuotojams teko vos ne kasdien lankytis pas vieną nuteistąjį asmenį

siekiant apsaugoti artimuosius nuo jo smurto, piktavališko elgesio114. Taigi, nors nėra

vykdomos jokios individualios ar grupinės nuteistųjų asmenų resocializacijos programos,

tačiau pareigūnai atlieka gana didelį individualų darbą: tiek stengiasi palaikyti nuolatinius

kontaktus su pačiu nuteistuoju, daryti poveikį jam, tiek susipažinti su jo artimaisiais,

gyvenimo aplinka. Tačiau tai daroma ne sistemiškai, kartais veikiama pagal greitosios

pagalbos principą – t.y. reaguojant į kraštutinius atvejus. Įvertinant atliekamo individualaus

darbo mastą, matyti, kad beveik visur jis atliekamas su "problemiškais" nuteistaisiais. Tačiau

pagrindinis faktorius nulemiantis šias problemas yra labai didelis darbo krūvis, dėl kurio

pareigūnai fiziškai negali nieko daugiau padaryti.

Vykdydami bausmes, pataisos inspekcijos pareigūnų atliekama veikla turi praktiškai

įgyvendinti progresyvaus bausmių atlikimo principą. Jie ne tik taiko nuobaudas, tačiau gali

skirti ir paskatinimo priemones: pareikšti padėką, prieš terminą panaikinti pirmiau paskirtas

nuobaudas. Paskatinimo priemone gali būti laikomas pataisos inspekcijos pareigūno prašymas

teismui dėl kurių nors paskirtų pareigų nuteistajam asmeniui panaikinimo bei teikimas dėl

atleidimo nuo bausmės prieš terminą.

Pataisos inspekcijos pareigūno kompetencija yra platesnė, nei vien tik formalus teismo

nuosprendžių ar nutarčių vykdymas. Jis turi teisę priimti sprendimus, keičiančius nuteistojo

asmens teisinę padėtį. Pavyzdžiui, taikant lygtinį paleidimą, jeigu yra paskirtas įpareigojimas

112 Šis apibendrinimas atliktas pagal kai kurių pataisos inspekcijų veiklos ataskaitas.113 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 04-06 mėnesius.114 2001 m. spalio 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Alytaus mesto ir rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.

108

registruotis bausmę vykdančioje institucijoje, teismas registravimosi periodiškumą nustato tik

pirmiems trims mėnesiams, toliau šį skaičių savo sprendimu nustato pataisos inspektorius. Jis

taip pat nustato ir konkrečias registracijos dienas. Pataisos inspekcijos pareigūnas gali

vienasmeniškai priimti sprendimą (duoti sutikimą ar neduoti) taip pat ir tais atvejais, kai

nuteistajam asmeniui paskirtas įpareigojimas nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę

vykdančios institucijos sutikimo ir nuteistasis asmuo kreipiasi su prašymu dėl gyvenamosios

vietos pakeitimo.

Be to, vykdydamas teismo nuosprendžius, nutartis, pataisos inspekcijos pareigūnas

turi pareigą padėti nuteistajam asmeniui atlikti paskirtą bausmę, įvykdyti nustatytus

įpareigojimus, rūpintis nuteistuoju asmeniu. Todėl jis įpareigotos imtis priemonių apsaugoti

šių asmenų teises ir pareigas.

Pataisos inspekcijos pareigūnas gali padėti nuteistajam asmeniui įvykdyti paskirtą

baudžiamosios atsakomybės priemonę, būdamas tarpininku tarp teismo ir nuteistojo asmens

tais atvejais, kai jis yra nekompetentingas priimti sprendimą. Pavyzdžiui, nuteistasis asmuo

nori pakeisti darbo vietą, o be teismo sutikimo tai daryti negalima, tada jis gali kreiptis su

raštišku prašymu į pataisos inspekcijos pareigūną. Šis, išnagrinėjęs prašymą, gali motyvuotu

pataisos inspekcijos vadovo teikimu kreiptis į teismą. Sprendžiant kai kuriuos baudžiamosios

atsakomybės priemonių vykdymo klausimus, nuteistasis asmuo nebūtinai turi kreiptis į teismą

per pataisos inspekcijos pareigūną. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai nuteistasis asmuo dėl

tam tikrų objektyvių priežasčių negali įvykdyti įsipareigojimų laiku, jis gali tiesiogiai kreiptis

į teismą dėl termino pratęsimo. Pataisos inspekcijos pareigūno vaidmuo yra tas, kad

pareigūnas įvertina įpareigojimų neįvykdymo priežastis ir tik tuo atveju, kai jo, kaip

specialisto, nuomone, priežastys yra pateisinamos, jis siūlo nuteistajam asmeniui kreiptis į

teismą. Taigi, jis įvertina situaciją (nuteistasis asmuo kreipdamasis į teismą turi sąlyginę jo

paramą) bei inicijuoja dialogo su teismu procesą.

Pataisos inspekcijos pareigūnai įgalioti ne tik vykdyti jų kompetencijai priskirtas

bausmes ar kitas baudžiamosios atsakomybės priemones, bet ir įpareigoti teikti socialinę

paramą ir pagalbą į pataisos inspekcijos įskaitą įrašytiems asmenims. Taigi be to, kad yra

vykdomas individualus darbas su nuteistaisiais asmenimis, kuriems atidėtas bausmės

vykdymas arba kurie lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo įstaigų, šie asmenys gali kreiptis į

pataisos inspekciją ir kitais įvairiais socialinių problemų klausimais. Pataisos inspekcijos

pareigūnai turi pareigą suteikti šiems asmenims visą galimą pagalbą. Jeigu jie nepajėgūs vieni

suteikti reikiamą pagalbą arba yra nekompetentingi išspręsti nuteistųjų asmenų problemas, jie

privalo nukreipti nuteistąjį asmenį į tas institucijas, kurios gali suteikti reikiamą pagalbą.

109

Kadangi dažniausiai bedarbystė yra viena esminių socialinių problemų bei turi labai didelę

reikšmę recidyvui, ypač akcentuojama socialinė pagalba įdarbinimo problemoms spręsti.

Pataisos inspekcijų instrukcijoje įtvirtinant inspekcijos funkciją – nuteistųjų asmenų socialinių

problemų sprendimą, atskirai išskiriama pareiga teikti paramą įdarbinimo klausimais115.

Tokiu būdu pataisos inspekcijos pareigūnai įpareigoti suteikti nuteistiesiems asmenims

visapusišką pagalbą socialinėms problemoms spręsti.

Kaip rodo praktika, pataisos inspekcijos pagal galimybes stengiasi suteikti įvairią

socialinę pagalbą. Pirmiausia, jie padeda nuteistiesiems asmenims gauti socialinę paramą:

padeda apsigyventi nakvynės namuose, gauti pašalpas. Be to, ir patys teikia įvairias socialines

paslaugas. Pažymėtina, kad pareigūnai dažnai teikia juridines konsultacijas nuteistiesiems

asmenims, jų artimiesiems.116. Dažnai teikia psichologinę, moralinę pagalbą: nuteistųjų

asmenų artimiesiems padeda suprasti iš laisvės atėmimo įstaigų sugrįžusius asmenis, padeda

atstatyti tarpusavio santykius, kartais tarpininkaudami sprendžiant tarpusavio santykių

problemas, padeda nuteistiesiems asmenims išvengti skyrybų, išsaugoti šeimas. Atkreiptinas

dėmesys, kad kartais pataisos inspekcijos pareigūnai stengiasi padėti nuteistiesiems

asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis. Pavyzdžiui, nuteistieji asmenys neretai turi

rimtų priklausomybės nuo alkoholizmo problemų, kas įtakoja nesugebėjimą atsakyti už savo

veiksmus, planuoti bei vykdyti savo dienotvarkę. Pareigūnai bando suteikti psichologinę,

moralinę pagalbą šiems nuteistiesiems asmenims, padedant jiems prisiimti atsakomybę už

nuplanuotų veiksmų atlikimą. Įdėtų pastangų dėka nuteistieji asmenys sugeba sėkmingai laiku

atlikti teismo paskirtus nemokamus darbus117. Kai kurios pataisos inspekcijos stengiasi pačios

iš savo lėšų teikti materialinę paramą.

Pataisos inspekcijos taip pat skiria daug dėmesio užimtumo problemoms spręsti, tačiau

kaip, rodo praktika, ir socialinės paramos skyrių, ir darbo biržų įdėtos pastangos (neretai –dėl

pakankamai objektyvių priežasčių) duoda labai minimalius rezultatus.

Šalia bausmių vykdymo funkcijų bloko, išskirtinas ir kitas pataisos inspekcijų

vykdomų funkcijų blokas, susijęs su informacijos kaupimu ir saugojimu. Informacija būtina

ne tik efektyviam bausmių ar kitų baudžiamosios atsakomybės priemonių vykdymui, tačiau ir

optimaliam pataisos inspekcijų darbo organizavimui. Kaupdami informaciją apie asmenų,

115 Pataisos inspekcijų darbo instrukcijos 8.4 punktas (patvirtinta 2001 m. sausio mėn. 3 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr.1), (Žin., 2001, Nr. 8-240).116 2001 m. liepos 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Alytaus mesto ir rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 04-06 mėnesius.117 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 04-06 mėnesius.

110

įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitą, skaičių, jų geografinį paskirstymą, pataisos inspekcijos

gali pasirinkti tinkamiausias pataisos inspekcijų organizavimo struktūrines formas, pagal

darbo krūvį, jo pobūdį gali planuoti optimaliausią pataisos pareigūnų komplektavimą,

nustatyti reikiamos specializacijos darbuotojų trūkumą, numatyti reikiamas bendradarbiavimo

su kitomis institucijomis, įstaigomis, organizacijomis formas, parinkti ir taikyti efektyviausius

ir racionaliausius darbo metodus ir pan. Ši informacija taip pat yra svarbi kriminologiniu

požiūriu, analizuojant nusikalstamumo struktūrą, dinamiką, tendencijas, formuojant bausmių

vykdymo politiką ir pan.

Pirmiausia, pataisos inspekcijos pareigūnai surenka ir kaupia visą informaciją apie

nuteistuosius asmenis, įrašytus į pataisos inspekcijos įskaitą. Kaupiama informacija yra labai

įvairi: pačio pirmo pokalbio metu pataisos inspekcijos pareigūnas patikslina informaciją apie

nuteistojo asmens gyvenamąją vietą, darbovietę, po to renka informaciją apie nuteistojo

asmens padarytus teisės pažeidimus, jo elgesį, teismo paskirtų įpareigojimų vykdymą, jo

gyvenimo materialines ir buitines sąlygas, interesus, draugus, laisvalaikį, suteiktą socialinę

paramą ir pan. Teisės aktai neįtvirtina galutinio informacijos apie nuteistąjį asmenį sąrašo.

Informacija renkama įvairiais būdais: individualaus darbo su nuteistuoju asmeniu metu,

gaunamomis pažymomis, paimamais paaiškinimais, kitais atliekamais pataisos inspekcijos

pareigūno veiksmais, bendradarbiaujant su įvairiomis įstaigomis. Visa surinkta informacija

fiksuojama raštu ir kaupiama apskaitos žurnaluose, asmens bylose. Pagrindinis reikalavimas

taikomas informacijos rinkimui – tai informacijos tikslumo ir teisingumo reikalavimas. Šiuo

tikslu pataisos inspekcijų darbo instrukcijoje yra įtvirtinta, kad informacija turi būti tikslinama

ne rečiau kaip kartą per mėnesį118.

Taip pat kaupiama ir saugoma informacija apie pataisos inspekcijų atliktą darbą,

veiklos rezultatus. Kaupiama informacija apie pataisos inspekcijų įgyvendintas priemones,

užtikrinančias nuteistųjų asmenų priežiūrą ir elgesio kontrolę, jų efektyvumą, įgyvendintas

priemones, teikiant socialinę ir kitą pagalbą, socialinę paramą ir pan. Taip pat kaupiama ir

analizuojama su pataisos inspekcijų darbu susijusi informacija, pavyzdžiui, informacija apie

taikytų alternatyvų panaikinimo ir nuteistųjų asmenų pasiuntimo į laisvės atėmimo įstaigas

priežastis.

Sąlyginai gali būti išskirta tokia pataisos inspekcijų atliekama funkcija, kaip

prevencinių priemonių vykdymas. Ši funkcija gali būti išskirta tik sąlyginai, nes sudėtinga

atriboti pataisos inspekcijų atliekamą individualų darbą bei socialinės pagalbos teikimą nuo

118 Pataisos inspekcijų darbo instrukcijos 23 punktas (patvirtinta 2001 m. sausio mėn. 3 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr.1), (Žin., 2001, Nr. 8-240).

111

prevencinių priemonių vykdymo, nes minėtosios pirmosios dvi funkcijos taip pat yra

prevencijos dalis. Be to, teisės aktais nėra įtvirtinta tokia pataisos inspekcijų funkcija. Tačiau

atlikus pataisos inspekcijų veiklos analizę, galima daryti išvadas, kad pataisos inspekcijos

vykdo kai kurias "grynai" prevencines priemones, pavyzdžiui, pataisos inspekcijos pareigūnai

kartu su į jų įskaitą įrašytais nuteistaisiais asmenis dalyvavo informatikos užsiėmimuose,

kurių metu buvo įgyti darbo su personaliniu kompiuteriu pagrindai (vėliau asmenys, lankę

šiuos kursus, turėjo galimybę pakeliauti po Lietuvą), vykdė prevencinę priemonę "Šokiai

2001", kurių metu buvo aplankyti įvairūs to rajono kultūros ir šokių centrai119.

Kitas pataisos inspekcijų vykdomų funkcijų blokas yra organizacinio pobūdžio. Tai

funkcijos, kurių vykdymas padeda pataisos inspekcijoms įgyvendinti pagrindinius uždavinius.

Jos susijusios su darbo organizavimu, techninių priemonių naudojimu, atliktos veiklos

analize, ataskaitų ir analitinių pažymų tvarkymu ir pan. Detaliau paanalizuoti reikėtų tik dvi

organizacines funkcijas.

Vykdant teisės aktais nustatytas funkcijas, pataisos inspekcijoms pareigūnams dažnai

būtina bendradarbiauti su kitomis institucijomis, nevalstybinėmis organizacijomis,

sprendžiant įvairius veiklos klausimus.

Pirmiausia, pataisos inspekcijoms būtina kitų institucijų parama vykdant teismų

nuosprendžius, nutartis – t.y. atliekant nuteistųjų asmenų kontrolę, priežiūrą. Glaudžiausiai

šiais klausimais bendradarbiaujama su policija. Bendradarbiavimo su policija formas nulėmė

tai, kad anksčiau bausmės vykdymo atidėjimą ir lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo įstaigų

vykdė policijos pareigūnai ir iki 2002 m. pradžios buvo pereinamasis laikotarpis, kurio metu

alternatyvų vykdymo funkcijas periminėjo pataisos inspekcijos. Pereinamojo periodo įtaka

reikšminga tuo, kad pataisos inspekcijos buvo tik pradedamos komplektuoti, todėl jos tiek

personalo atžvilgiu, tiek technikos priemonių atžvilgiu buvo nepajėgios atlikti visą reikiamą

darbą. Pagrindinės bendradarbiavimo formos buvo informacijos pasikeitimas, vykdant

nuteistųjų asmenų kontrolę bei priežiūrą, ir bendras nuteistųjų asmenų elgesio kontrolės ir

priežiūros vykdymas.

Pasikeitimas informacija apie nuteistojo asmens elgesį labai aktuali pataisos inspekcijų

ir policijos bendradarbiavimo forma, kuri visada turėtų būti laikoma prioritetine, nepaisant

įvairių šių institucijų veiklos reformų. Turint mintyje tai, kad policija yra pagrindinė

institucija, užtikrinanti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, pagrįsta teigti, kad tik policija

gali efektyviausiai suteikti operatyvią informaciją apie tai ar nuteistasis asmuo pažeidė

119 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.

112

pagrindinius bausmės vykdymo atidėjim7o ar lygtinio paleidimo įpareigojimus – nedaryti

naujų nusikaltimų, nepažeidinėti viešosios tvarkos ar nedaryti kitų teisės pažeidimų. Todėl

įrašius nuteistąjį asmenį į pataisos inspekcijos įskaitą, pataisos inspekcijos pareigūnas turi

nedelsiant (ne vėliau kaip kitą dieną po įrašymo) išsiųsti pranešimą apie tai policijos

komisariatui. O šis yra įpareigotas pranešti pataisos inspekcijos pareigūnams apie nuteistojo

asmens padarytą nusikaltimą ar administracinės teisės pažeidimą, be to, policijos komisariatai

turi pareigą kartą per ketvirtį atsiųsti pažymą apie iškeltas baudžiamąsias bylas ar padarytus

administracinės teisės pažeidimus. Be šios informacijos šiuo metu policijos pareigūnai taip

pat suteikia informaciją ir apie šių asmenų elgesį, nustatytų įpareigojimų vykdymą – jie

įpareigoti kas ketvirtį atsiųsti pataisos inspekcijai pranešimą apie minėtų asmenų elgesį bei

teismo nustatytų pareigų vykdymą.

Kaip rodo praktika, ne visuose miestuose ar rajonuose pataisos inspekcijoms pavyksta

sėkmingai bendradarbiauti su policijos teritoriniais padaliniais. Kai kurie policijos teritoriniai

padaliniai nepateikia kas ketvirtį pataisos inspekcijoms pažymų apie nuteistųjų asmenų elgesį,

padarytus administracinės teisės ar baudžiamosios teisės pažeidimus, kartais policijos

pažymose yra pateikiama netiksli informacija.

Kaip jau buvo minėta, iki 2002 m. kita pataisos inspekcijos ir policijos glaudaus

bendradarbiavimo forma buvo bendras į pataisos inspekcijų įskaitą įrašytų asmenų elgesio

kontrolės vykdymas. Kadangi pataisos inspekcijos organizavo bausmės vykdymo atidėjimo ar

lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigų vykdymą, vertino ar nuteistieji asmenys įvykdė

įpareigojimus, taikė poveikio priemones, teikė teikimus teismui, savo žinioje turėjo visą

informaciją apie šiuos nuteistuosius asmenis, tai jos tebebuvo pagrindine alternatyvų laisvės

atėmimui vykdymo institucija. Tačiau tam tikrų funkcijų vykdymas dar buvo paliktas

policijos pareigūnams.

Kadangi policijos apylinkės inspektorius turi užtikrinti visuomenės saugumą savo

apylinkėje, suprantama, kad jis renka informaciją apie visus padidėjusios rizikos grupės

asmenis, taip pat ir apie asmenis, įrašytus į pataisos inspekcijų įskaitą, turi asmeniškai pažinti

kiekvieną asmenį iš minėtos grupės. Tačiau be šios veiklos, pagal Policijos apylinkės

inspektoriaus tarnybinės veiklos instrukcijos120 23 punktą, apylinkės inspektoriai dar turėjo

domėtis ir šių asmenų elgesiu, kontroliuoti juos (27 instrukcijos punktas). Ši kontrolė – tai

tikrinimas, kaip šie asmenys vykdo jiems paskirtus įpareigojimus, kuris vykdomas ne rečiau

120 Policijos apylinkės inspektoriaus tarnybinės veiklos instrukcija, patvirtinta 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 460 (Žin., 2001, Nr. 88-3122).

113

kaip kartą per mėnesį121. Nustačius įpareigojimų nevykdymą policijos darbuotojai tuoj pat

apie tai turi pranešti pataisos inspekcijos pareigūnams. Nuo 2002 m. bendradarbiavimas

pasikeitė, pataisos inspekcija yra vienintele valstybine institucija, vykdančia nuteistųjų

asmenų elgesio kontrolę ir priežiūrą. Tačiau policijos pareigūnams vis dar pavesta domėtis šių

asmenų elgesiu, ryšiais ir užimtumu122.

Kaip rodo praktika, daugumoje miestų ir rajonų pataisos inspekcijoms buvo būtina

apylinkės inspektorių pagalba atliekant nuteistųjų asmenų kontrolę. Dažniausiai policijai buvo

paskiriama lankyti nuteistuosius asmenis, kuriems paskirtas įpareigojimas neišeiti iš namų

tam tikru metu, jei tai nesusiję su darbu, tačiau labai dažnai pataisos inspekcijos pareigūnai

kartu su apylinkės inspektoriais, kriminalinės policijos pareigūnais lankė

"problematiškiausius" nuteistuosius asmenis. Kadangi pataisos inspekcijose dirba labai mažai

pareigūnų, jie turi didelį darbo krūvį, policijos atliekamas nuteistųjų asmenų lankymas buvo

labai reikšminga pagalba, kuris bus būtina ir toliau, jei nebus įgyvendinamos priemonės

probacijos darbuotojų darbo krūviui mažinti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad policija yra

laikoma išimtinai “jėgos” struktūra, abejotina, ar pagrįsta policijai pavesti nuteistųjų asmenų

elgesio kontrolę, lankymą (kuris yra labai svarbi individualaus darbo dalis).

Be to, pataisos inspekcijos gali bendradarbiauti su policija vykdant lygtinai paleistų

asmenų registraciją (tais atvejais, kai lygtinai paleistas asmuo gyvena toli nuo pataisos

inspekcijos buveinės, kurioje privalo registruotis ir jeigu su tuo sutinka policijos pareigūnai),

ar vykdant į pataisos inspekcijos įskaitą įrašytų asmenų paiešką. Pastaruoju atveju pataisos

inspekcijos vadovas surašo nutarimą dėl nuteistojo asmens paieškos vykdymo ir persiunčia jį

teritoriniam policijos komisariatui. Policijos komisariatas privalo vykdyti šį nutarimą, nes tai

viena iš policijos veiklos funkcijų123.

Policijos inspekcijos gali bendradarbiauti ir kitose bausmių vykdymo srityse, ne vien

tik atliekant kontrolinio pobūdžio funkcijas. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai taip pat turi

užtikrinti gyventojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, tuo pačiu jie galėtų padėti užtikrinti ir

nuteistųjų asmenų teises ir teisėtų interesų apsaugą. Šios bendradarbiavimo sritys turėtų tapti

121 Iki 2002 m. policijos pareigūnų vykdytos nuteistųjų asmenų elgesio kontrolės formas buvo apibrėžtos Policijos vykdytų priežiūros funkcijų perdavimo kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos tvarkos ir bendradarbiavimo pereinamuoju laikotarpiu instrukcijoje (4 punktas), kuri buvo patvirtinta vidaus reikalų ir teisingumo ministro 2000 07 12 įsakymu Nr. 3003/163 (Žin., 2000, Nr. 60-1800).122 2001 m. gruodžio 28 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus ir Lietuvos generalinio komisaro įsakymas Nr. 114/641 "Dėl informacijos pasikeitimo tarp Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžių įstaigų" (Žin., 2002, Nr. 1-30).123 Policijos apylinkės inspektoriaus tarnybinės veiklos instrukcijos 18.8 (27 ir 32) punktas.

114

ypač aktualios, jeigu policijos institucija orientuosis į “universalaus policininko” modelį. Su

policija tikslinga bendradarbiauti ir vykdant prevencines priemones124.

Vykdant teismo nuosprendžius ar nutartis, bendradarbiaujama su prokuratūra (jai

siunčiamas pranešimas apie nuteistojo asmens įrašymą į pataisos inspekcijos įskaitą).

Taip pat organizuojant teismo paskirtų įpareigojimų vykdymą bendradarbiaujama su:

migracijos tarnyba, jei nuteistajam asmeniui yra paskirtas įpareigojimas nekeisti

gyvenamosios vietos be bausmių vykdymo institucijos sutikimo (jai siunčiamas pranešimas

apie nuteistojo asmens įrašymą į pataisos inspekcijos įskaitą), su gydymo ar mokymosi įstaiga,

darbo birža, kai asmeniui paskirtas įpareigojimas išeiti tam tikrą gydymosi kursą ar pradėti,

tęsti mokymąsi, įgyti specializaciją ar įsidarbinti (šios įstaigos padeda pataisos inspekcijoms

tiek organizuojant paskirtų įpareigojimą vykdymą, tiek ir įvertinant ar įpareigojimas buvo ir

kaip buvo įvykdytas). Bendradarbiaujama ir su įmonėmis, įstaigomis, kur nuteistasis asmuo

dirba ar įsidarbina – joms siunčiamas pranešimas, informuojantis apie šio asmens įrašymą į

pataisos inspekcijos įskaitą. Savo ruožtu šios įmonės, įstaigos įpareigojamos informuoti apie

nuteistojo asmens elgesį tais atvejais, kai jis vengia dirbti ar pažeidinėja darbo drausmę.

Detalesnio aptarimo reikalauja pataisos inspekcijų ir teismų bendradarbiavimo formos.

Šiuo metu jos gana ribotos. Teismas tik konsultuoja, priima sprendimus įvairiais įpareigojimų

vykdymo klausimais, pavyzdžiui, jeigu nuteistajam asmeniui paskirtas įpareigojimas teikti

pagalbą nukentėjusiajam gydymosi laikotarpiu, teismas nurodo, kokios yra priimtinos šios

pagalbos formos, arba jeigu nuteistajam asmeniui yra paskirtas draudimas nesilankyti tam

tikrose vietose ar neišeiti iš namų tam tikru laikotarpiu, jei tai nesusiję su darbu, teismas

konkretizuoja minėtus draudimus. Taip pat teismo ir pataisos inspekcijos bendradarbiavimą

nulemia paskirtų alternatyvų vykdymo pradėjimas (teismui siunčiamas pranešimas apie

nuteistojo asmens įrašymą į pataisos inspekcijos įskaitą) bei pabaiga (teismui yra rašomi

teikimai dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo panaikinimo ar atleidimo nuo

bausmės vykdymo, pataisos inspekcijos pateikia teismui reikiama informaciją bei informuoja

apie kitus galimus informacijos šaltinius, sprendžiant minėtus klausimus). Tačiau teismas ir

pataisos inspekcijos nebendradarbiauja nei iki teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo,

sprendžiant klausimus, susijusius su atitinkamų alternatyvų skyrimu, nei po alternatyvos

įvykdymo, aptariant paskirtų alternatyvų efektyvumą. Remiantis pasaulio valstybių praktika,

tarptautinių dokumentų analize, manytina7, kad intensyvesnis pataisos inspekcijų ir teismo

bendravimas tiek apsikeičiant informacija konkrečios bylos atveju, tiek rengiant bendrus

124 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.

115

seminarus, programas sudarytų prielaidas tikslingesniam alternatyvų laisvės atėmimui

skyrimui bei efektyvesniam paskirtų alternatyvų vykdymui.

Tam tikrais atvejais pataisos inspekcijos bendradarbiauja su seniūnijomis. Tais

atvejais, kai lygtinai paleistas asmuo gyvena toli nuo pataisos inspekcijos buveinės, kurioje jis

turi registruotis, registraciją gali vykdyti seniūnijos, taip pat jos gali padėti organizuoti

nemokamų darbų vykdymą. Šiuo metu realiai pataisos inspekcijos dažniausiai su seniūnijomis

bendradarbiauja tik dėl nemokamų darbų vykdymo ir dar tik pradeda tartis su seniūnijomis dėl

nuteistųjų asmenų registracijos. Atkreiptinas dėmesys, į tai, kad kai kurios inspekcijos

aptarinėja su seniūnijomis galimybę bendradarbiauti dėl informacijos apie nuteistųjų asmenų

elgesio buityje pasikeitimo. Kai kuriose, ypač kaimo rajonuose, toks bendradarbiavimas gali

labai palengvinti pataisos inspekcijoms vykdyti nuteistųjų asmenų elgesio kontrolę bei atlikti

individualų darbą su šiais asmenimis.

Kita pataisos inspekcijų veiklos sritis, kurios vykdymas yra neįmanomas be

efektyvaus bendradarbiavimo – tai socialinės paramos ar kitos socialinės pagalbos

nuteistiesiems asmenims teikimas. Socialinę paramą teikia labai įvairus institucijų, įstaigų

kompleksas. Kadangi šios įstaigos sudaro decentralizuotą sistemą, pagrindinės socialinę

paramą teikiančios institucijos yra savivaldybių įstaigos ar kitos įstaigos, organizuotos

teritoriniu principu: socialinės paramos skyriai, seniūnijos, nakvynės namai ar kitos

specializuotos įstaigos kaip nemokamo maitinimo ar labdaros valgyklos, labdaros vaistinės,

bendruomenės centrai, paslaugų tarnybos grįžusiems iš įkalinimo įstaigų ir pan. Su šiomis

įstaigomis ir tenka bendradarbiauti pataisos inspekcijoms.

Apibendrinus praktiką galima daryti išvadas, kad pataisos inspekcijos aktyviai

bendradarbiauja ne tik su socialinės paramos skyriais , vaikų teisių apsaugos tarnybomis,

nakvynės namais, bet ir su įvairiomis specializuotomis socialinę paramą teikiančiomis

įstaigomis. Pavyzdžiui, Alytaus miesto ir rajono inspekcija bendradarbiavo su pedagoginiu –

psichologiniu centru sprendžiant įvairias nuteistųjų nepilnamečių ir jų tėvų tarpusavio

bendravimo problemas, nuteistieji nepilnamečiai buvo traukiami į elgesio korekcijos

grupes125, Rokiškio rajono pataisos inspekcijos bendradarbiavo su vaikų dvasinės

reabilitacijos ir užimtumo centru, vykdant prevencijos priemones126. Kaip parodė socialinės

125 2001 m. liepos 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 04-06 mėnesius.126 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.

116

paramos buvusiems kaliniams tyrimas127, pataisos inspekcijos ir socialinės paramos skyriai

gana aktyviai bendradarbiauja: 47-ių savivaldybių paramos skyriai (88,7 proc. respondentų)

nuolat keičiasi informacija ir 23 savivaldybių socialinės paramos skyriai (43,4 proc.

respondentų) konsultuojasi su pataisos inspekcijomis. Analogiškai ir dauguma pataisos

inspekcijų nurodo, kad yra bendradarbiaujama su socialinės paramos skyriais dėl pašalpų

suteikimo, maitinimo talonų išdavimo, laikino apgyvendinimo suteikimo, taip pat ir vykdant

įvairias prevencines priemones. Tačiau atkreiptinas dėmesys, į tai, kad yra savivaldybių

paramos skyrių, kurie visiškai nebendradarbiauja su pataisos inspekcijomis, nors jų yra ir

nedaug (6 savivaldybės). Antra, į tai, kad pataisos inspekcijų ir socialinės paramos įstaigų

bendradarbiavimo didžiąją dalį sudaro keitimasis informacija. Daugiau kaip pusėje

savivaldybių nėra tarpusavio konsultavimosi tarp šių įstaigų, ir beveik išvis nėra rengiamos

bendros programos. Taip pat ir kai kurios pataisos inspekcijos nurodo, kad socialinės paramos

tarnybos daugiau dėmesio skiria daugiavaikėms šeimoms, invalidams, o nuteistiesiems

asmenims beveik nėra skiriama pašalpų dėl finansinių lėšų trūkumo. Tai stebėtina, nes

individualaus darbo su nuteistaisiais, ypač lygtinai paleistų asmenų resocializacijos vykdymo

pagrindas yra socialinio darbo atlikimas, ir be pataisos inspektorių, socialinę paramą

teikiančių įstaigų socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai asmenys, galintys efektyviausiai

atlikti šį darbą. Tuo labiau, kad apibendrinant minėto tyrimo rezultatus, buvo reziumuota, kad

teikiamos socialinės paramos pagrindą turėtų sudaryti socialinės integracijos programos

vykdymas bei kitos kompleksinės socialinės paslaugos. Taigi tiek alternatyvų laisvės

atėmimui vykdymas, tiek socialinės paramos teikimas turėtų remtis pataisos inspekcijų ir

socialinę paramą teikiančių įstaigų bendru darbu. Todėl šis bendradarbiavimas negali būti

vertinamas kaip pakankamas.

Kita svarbi organizacinio pobūdžio pataisos inspekcijų funkcija – tai pasiūlymų,

prašymų, pareiškimų, skundų nagrinėjimas, atsakinėjimas į įvairių įstaigų ir institucijų

paklausimus. Ši funkcija labai svarbi įgyvendinant viešumo principą. Pataisos inspekcijos yra

valstybinė įstaiga, kuri tampriai susijusi su galimais asmenų teisių ir teisėtų interesų

apribojimais, todėl kiekvienas suinteresuotas pilietis gali kreiptis į pataisos inspekcijas su

įvairias prašymais, pareiškimais, skundais, pasiūlymais, kuriuos pataisos inspekcijos turi

išnagrinėti ir, jeigu yra kompetentingos, atsakyti. Taip pat pataisos inspekcijos pareigūnas turi

priimti nuteistuosius ir kitus suinteresuotus asmenis tam tikromis nustatytomis dienomis.

Paprastai yra priimama seniūnijų patalpose.

127 Socialinės paramos buvusiems kaliniams bei ją teikiančių organizacijų ir institucijų poreikių tyrimas. Atliko Teisės institutas SADM užsakymu. Vilnius, 2001. P. 36.

117

III.3.3. Pataisos inspekcijų darbo krūvis

Pataisos inspekcijų krūvį pirmiausia nulemia nuteistųjų asmenų, įrašytų į pataisos

inspekcijos įskaitą, skaičius. Kaip jau buvo minėta, be bausmės vykdymo atidėjimo bei

lygtinio paleidimo vykdymo, pataisos inspekcijos vykdo ir kitas bausmes, todėl nepaisant

didelio bausmių vykdymo atidėjimo ir lygtinio paleidimo taikymo sumažėjimo pastaruoju

metu, bendrą nuteistųjų asmenų skaičių įtakoja kitų baudžiamosios atsakomybės priemonių

taikymas. Bendras nuteistųjų asmenų skaičius, nuolat didėjęs iki 2000 m. ir pasiekęs 18 tūkst.,

pastaruoju metu vis mažėja. Per 2000 m. jis sumažėjo 3,3 tūkst., per 2001 metus sumažėjo 1,5

tūkst. (1 diagrama).

Didžiausias pataisos inspekcijų darbo krūvis susijęs būtent su bausmės atidėjimo ir

lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų vykdymu. Tai aiškiai matosi nagrinėjant jų darbo

krūvio pasiskirstymą, kurį parodo nuteistųjų asmenų, esančių pataisos inspekcijos įskaitoje,

pasiskirstymas pagal skiriamas bausmes. Didžiąją jų dalį sudaro nuteistieji asmenys, kuriems

skirtas bausmės vykdymo atidėjimas (per 1997-2002 m. jie sudarė vidutiniškai 74 proc. visų

asmenų, esančių pataisos inspekcijos įskaitoje), ir nuteistieji asmenys, lygtinai paleisti iš

laisvės atėmimo vietų (per 1997-2002 m. jie sudarė vidutiniškai 17 proc. visų asmenų, esančių

pataisos inspekcijos įskaitoje). Taigi kiti asmenys vidutiniškai tesudaro tik 9 proc. (2

diagrama).

1 diagrama. Nuteistų asmenų, įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitą, skaičius (nurodytų metų sausio 1d.)

118

2 diagrama. Pataisos inspekcijų apytikslis darbo krūvio pasiskirstymas nuo 1997 m. iki 2002 m.1 – Pataisos darbai;

2 – Atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą, užsiimti tam tikra veikla;

3 – Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų;

4 – Bausmės vykdymo atidėjimas (LR BK 471str.);

5 – Atidėtas baudos vykdymas, paskiriant nemokamus darbus.

Kadangi nuo 1998 m. bausmės vykdymo atidėjimas buvo vis rečiau taikomas (3

diagrama), nuo 2000 m. pastebimas nuteistųjų asmenų, įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitas

ir atliekančių bausmės vykdymo atidėjimą, sumažėjimas (4 diagrama). Per 2000 m. minėtų

asmenų skaičius sumažėjo 2.272 asmenimis, kas sudarė apytiksliai 1/6 buvusio skaičiaus,

2001 m. mažėjimo tempas sulėtėjo – sumažėjo tik 1.093 asmenimis, kas sudarė apytiksliai

1/10 buvusio skaičiaus. Tačiau netrukus šis skaičius turėtų vėl šiek tiek padidėti, nes 2000 m.

beveik 5 proc. padidėjo bausmės vykdymo atidėjimo taikymas. Taip pat nuo 2000 m.

119

sumažėjo ir asmenų, kurie buvo lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo įstaigų (5 diagrama). Per

2000 m. minėtų asmenų skaičius sumažėjo apytiksliai tik 1/9 (t.y. 332 asmenimis), o per 2001

m. skaičiaus sumažėjimas buvo ypač žymus – sumažėjo apytiksliai 1/3 (t.y. 825 asmenimis).

Didelis minėtų asmenų skaičiaus sumažėjimas stipriai įtakojo bendro nuteistųjų asmenų,

įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitą, skaičiaus sumažėjimą, nepaisant to, kad kitomis

bausmėmis nuteistų asmenų skaičius analizuojamu laikotarpiu didėjo (6 ir 7 diagramos).

Bendro nuteistųjų asmenų skaičiaus sumažėjimas nulemia ir pataisos inspekcijų darbo krūvio

sumažėjimą. Tačiau atsižvelgiant į bendras baudžiamosios politikos kryptis, kai stengiamasi

sumažinti laisvės atėmimo bausmės taikymą bei kalinių skaičių laisvės atėmimo įstaigose, bei

į tai, kad naujame baudžiamajame kodekse numatytas labai didelis spektras bausmių,

nesusijusių su laisvės atėmimu, galima prognozuoti, jog šis nuteistųjų asmenų skaičiaus

sumažėjimas laikinas ir po kurio laiko nuteistųjų asmenų skaičius turėtų labai stipriai padidėti.

3 diagrama (iš NPLC tinklapio). Nuteistųjų asmenų pasiskirstymas pagal paskirtas bausmes128(nurodytų metų sausio 1d.).

4 diagrama. Asmenų, nuteistų pagal BK 471 str. skaičius (nurodytų metų sausio 1d.).

128 Duomenys paimti iš http://www.nplc.lt/stat/asm/asm9.htm.

120

5 diagrama. Asmenų, paleistų pagal BK 542 str. skaičius (nurodytų metų sausio 1d.).

6 diagrama. Asmenų, nuteistų pagal BK 29 str. (pataisos darbai) skaičius.

7 diagrama. Asmenų, nuteistų pagal BK 30 str. skaičius.

121

Kitas faktorius nulemiantis darbo krūvį yra pareigūnų, dirbančių pataisos

inspekcijose, skaičius. Iki 2001 m. pataisos inspekcijose dirbančių pareigūnų skaičius nuolat

mažėjo (8 diagrama). Šis mažėjimas nebuvo labai didelis – 3 ar 4 asmenimis, kas nesudarė

daugiau nei 4 proc., tačiau atsižvelgiant į šiaip jau labai mažą pataisos inspekcijų pareigūnų

skaičių ir į nuolat didėjantį nuteistųjų asmenų, įrašytų į pataisos inspekcijų įskaitą skaičių, šis

pareigūnų skaičiaus mažinimas stipriai įtakojo dirbančių pareigūnų darbo krūvį. Paskutiniais

metais pataisos inspekcijų pareigūnų skaičius padidėjo iki 113. Tačiau vien atsižvelgiant į tai,

kad pataisos inspekcijoms yra numatyta 130 pareiginių etatų, galima teigti, kad šis pareigūnų

skaičius pakankamai mažas.

Nagrinėjant pataisos pareigūnų skaičiaus pasiskirstymą pagal rajonus ir miestus,

būtina pastebėti, kad 2001 m. iš 52 pataisos inspekcijų tik 19-oje dirbo daugiau nei vienas

pareigūnas, t.y. beveik 2/3 visų pataisos inspekcijų (33) dirba tik vienas pataisos pareigūnas,

kuris pagal darbo įstatymus turi teisę į atostogas, nors ir nėra kam jo pavaduoti. Daugiausia

inspektorių dirbo didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Kaune – 11, Vilniuje – 10, Klaipėdoje –

5, Šiauliuose – 4. Panevėžio, Marijampolės miestuose, Vilniaus ir Kėdainių rajonuose dirbo

po 3, o kitose 11 pataisos inspekcijų dirbo po 2 pareigūnus. 2002 m., priėmus 16 darbuotojų,

jau tik 18 pataisos inspekcijų dirba vienas pareigūnas.

8 diagrama. Pataisos inspekcijų darbuotojų skaičius.

122

Atsižvelgiant į nuteistųjų, įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitą, skaičiaus kitimo

tendencijas, pataisos inspekcijų darbo krūvis129 iki 2000 m. nuolat didėjo. 2000 m. darbo

krūvis sumažėjo dėl didelių bendro nuteistojo asmenų skaičiaus permainų (beveik 20

nuteistųjų asmenų vienam pareigūnui), o ypač sumažėjo 2002 metais (36 nuteistųjų asmenų

vienam pareigūnui, kas sudaro apie 22,9 proc.), kai ne tik sumažėjo bendras nuteistųjų

asmenų skaičius, bet ir labai padidėjo pareigūnų skaičius. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad

bendras nuteistųjų asmenų skaičius turėtų padidėti, tai jeigu pataisos inspekcijose nedirbs

daugiau pareigūnų, darbo krūvio sumažėjimas yra laikinas reiškinys.

9 diagrama. Pataisos inspektorių darbo krūvis (nuteisti asmenys vienam inspektoriui).

Atsižvelgiant į tai, kad skirtingose pataisos inspekcijose yra skirtingas į įskaitą

įrašytų asmenų skaičius bei skirtingas dirbančių darbuotojų skaičius, būtina analizuoti

atskirose pataisos inspekcijose dirbančių pareigūnų darbo krūvį. Nepaisant nuteistųjų asmenų

skaičiaus sumažėjimo per 2000 m., šiais metais net 12-oje pataisos inspekcijų vienam

pareigūnui teko dirbti su daugiau nei 200 nuteistųjų asmenų. Iš šių 12 pataisos inspekcijų tik

dvejose dirbo po du pareigūnus, likusiose 10 dirbo po vieną pareigūną. 2001 m. padidėjus

pareigūnų skaičiui (iš minėtų 10 inspekcijų 8-iose pradėjo dirbti po du pareigūnus), padėtis

šiek tiek pagerėjo, be vis dar trejose pataisos inspekcijose vienam darbuotojui tenka daugiau

nei 200 nuteistųjų: Šalčininkų raj. – 300 nuteistųjų, Alytaus m. ir raj. (nors šioje pataisos

inspekcijoje dirba du pareigūnai) bei Kelmės raj. – 202 nuteistieji. Taigi, nors darbo krūvis

visų pataisos inspekcijų atžvilgiu sumažėjo, vis dėlto atskirose pataisos inspekcijose jis išlieka

labai didelis. 129 Pareigūnų darbo krūvis apskaičiuojamas į pataisos inspekcijos įskaitą įrašytų nuteistųjų asmenų skaičių dalinant iš pareigūnų skaičiaus. Tačiau šis skaičiavimas tik santykinai atspindi tikrąją padėtį dėl to, kad nuteistųjų asmenų skaičius įskaitoje nuolat kinta, o apskaičiuojant darbo krūvį yra imamas nuteistųjų asmenų skaičius tam tikru fiksuotu momentu. Todėl šis darbo krūvis daugiau atspindi tam tikru momentu (šiuo atveju atitinkamų metų sausio 1 d.) fiksuotą darbo krūvį. Tačiau paprastai per metus bendras nuteistųjų asmenų skaičius įskaitoje būna žymiai didesnis.

123

Norint įvertinti ar 122,5 nuteistieji asmenys vienam pareigūnui yra didelis darbo

krūvis, galima atlikti lyginamąją analizę su kitomis valstybėmis.130. Palyginus su kitomis

valstybėmis labai didelį darbo krūvį turi probaciją vykdantys pareigūnai Vengrijoje (90),

Kanadoje (30), Papua Naujoje Gvinėjoje (21). Kitose valstybėse (Izraelyje, Japonijoje,

Filipinuose) šis skaičius neviršija 11131. Studijose ir tyrimuose nagrinėjančiuose Europos

valstybių praktiką yra pateikiami šiek tiek kitokie skaičiai132: didžiausią darbo krūvį turi

probacijos pareigūnai Portugalijoje – jos įvairiuose regionuose šis skaičius svyruoja nuo 20

iki 181 nuteistojo asmens per 3 mėn.133, Liuksemburge – 169 nuteistieji asmenys per metus,

tačiau vienu metu vienas pareigūnas dirba su ne daugiau kaip 56 asmenimis. Mažesnį darbo

krūvį turi pareigūnai, dirbantys Švedijoje (apie 25), Australijoje (vidutiniškai apie 26, beje,

Australijoje pagal įstatymus yra nustatytas maksimumas nuteistųjų asmenų, su kuriais gali

vienu metu dirbti probacijos pareigūnas – 30), Belgijoje (yra nurodoma, kad jei vykdymas

būna sudėtingas, tai probacijos pareigūnui tenka dirbti su ne daugiau kaip 20 asmenų).

Likusiose Europos šalyse darbo krūvis svyruoja nuo 30 – 40 nuteistųjų vienam probacijos

pareigūnui. Skirtingas funkcijas vykdantys pareigūnai gali dirbti su skirtingu skaičiumi

nuteistųjų asmenų, todėl nežinant darbo apkrovimo yra gana sąlygiška lyginti darbo krūvius

skirtingose valstybėse. Dėl to, kai kurios valstybės, pateikdamos statistiką, apie probacijos

pareigūnų darbo krūvį, pateiktą skaičių skaido pagal atliekamas funkcijas, kaip pavyzdžiui,

Italijoje 50 nuteistųjų asmenų, kuriems yra vykdomos atitinkamos baudžiamojo poveikio

priemonės, ir 70 ikiteisminių pranešimų per metus, Norvegijoje 25 asmenys, kuriems

vykdoma priežiūra, 20 asmenų, kuriems yra vykdomos bausmės be priežiūros, 70 ikiteisminių

ataskaitų bei 40 asmenų, kuriems vykdoma laisvės atėmimo bausmė.

Vien lyginant su šiais duomenimis, Lietuvos pataisos inspekcijų pareigūnų darbo

krūvis laikytinas per dideliu. Dėl tokio darbo krūvio nėra įmanoma "realiai užtikrinti tinkamą

nuteistųjų asmenų priežiūrą ar socialinę pagalbą", nelieka laiko "spręsti, bendradarbiaujant

su valstybės ir vietos savivaldos institucijomis bei visuomeninėmis organizacijomis, įskaitoje

130Darbo krūvį kitose valstybėse galima paskaičiuoti remiantis dirbančių pareigūnų skaičiumi (pateiktas Probation round the world/ A comparative study. London. 1995. P. 121. lentelė 5.1) ir nuteistųjų asmenų, kuriems skirta probacija skaičiumi (pateiktas Probation round the world/ A comparative study. London. 1995. psl. 116. lentelė 4.4).131 Šis skaičius yra netikslus, nes kai kuriose minėtuose valstybėse labai didelį vaidmenį vaidina savanoriai, todėl realiai pateikti skaičiai turėtų būti mažesni.132 Skaičių skirtumą nulemia tai, kad įvairiose studijose yra naudojamas skirtingas darbo krūvio apskaičiavimo metodas – kai kur yra imamas bendras nuteistųjų asmenų skaičius, su kuriuo dirbo pareigūnas per tam tikrą laikotarpį. Šis skaičius, kaip jau buvo minėta, paprastai didesnis nei nuteistųjų skaičius tam tikru fiksuotu momentu. 133 Apskaičiuojant darbo krūvį, yra imamas bendras nuteistųjų asmenų skaičius per tam tikrą laikotarpį. Probation and Probation Services/ A European Perspective. 2000. P. 23.

124

esančių nuteistųjų pažeidimų prevencijos klausimus, imtis priemonių apsaugoti nuteistųjų

teises ir teisėtus interesus, aiškintis nuteistųjų asmenų problemas"134.

Šiuo aspektu situacija Lietuvoje artima, Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Joje

taikomos įvairiausios probacijos formos, taip pat probacija sudaro nemažą dalį visų skiriamų

bausmių (1991 m. – 2.700.000 (probacijos priežiūra) ir 530.000 (lygtinai paleistų iš laisvės

atėmimo vietos) iš visų 4.480.000 bausmių)135. Todėl JAV probaciją vykdančių pareigūnų

darbo krūvis kai kuriose valstijose siekia netgi 150 nuteistųjų asmenų vienam pareigūnui.

Joan Petersillia, analizuodama teorines alternatyvių bausmių taikymo problemas lyginamuoju

aspektu bei nagrinėdama susiklosčiusią padėtį JAV, pabrėžia, kad būtent toks didžiulis darbo

krūvis nulemia, kad taikomos “alternatyviosios bausmės (o būtent probacija) yra

neefektyvios”136. Šį neefektyvumą – probacijos taikymo poveikį recidyvo pokyčiams –

nulemia tai, kad dėl didelio darbo krūvio teismo paskirtos intensyvios probacijos priežiūros

vykdymas apsiriboja tik nuteistųjų asmenų, kuriems paskirta probacija, padarytų naujų

nusikaltimų registravimu. Prezidento nusikaltimų komisijos inicijuoti tyrimai parodė, kad

1993 m. tokie asmenys sudarė 60 proc. visų nuteistųjų asmenų, kuriems skirta probacija137. Iš

likusiųjų 40 proc. asmenų, 95 proc. nuteistųjų asmenų intensyvią priežiūrą sudarė vienas

susitikimas per tris mėnesius. Atlikti tyrimai kai kuriose kitose valstybėse (Australijoje,

Vengrijoje ir kt.) parodė, kad būtent per didelis darbo krūvis yra mažo probacijos efektyvumo

priežastis.

Vykdant probaciją, pareigūno skiriamas dėmesys nuteistajam asmeniui priklauso

nuo darbo krūvio: t.y. kuo didesnis darbo krūvis, tuo mažiau dėmesio probaciją vykdantis

pareigūnas gali skirti vienam nuteistajam asmeniui. Nuteistajam, kuriam paskirta probacija

kartu su kai kuriais formaliais įpareigojimais (nedaryti nusikaltimų, atsiprašyti nukentėjusio,

be pareigūno žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir pan.) didelio dėmesio nereikia. Tačiau jei

pareigūnas turi vykdyti intensyvią priežiūrą, kurią sudaro socialinės pagalbos teikimas,

nuteistojo asmens problemų aiškinimasis, planų problemoms spręsti sudarymas ir jų vykdymo

kontrolė, jam tenka skirti daug dėmesio nuteistajam asmeniui. Šiuo atveju pareigūno

skiriamas dėmesys nuteistajam sudarys probacijos vykdymo pagrindą, tačiau jis to negalės

padaryti fiziškai, esant dideliam darbo krūviui.

134 KD pataisos inspekcijų skyriaus 2002.01.30 pažyma apie kalėjimų departamento pataisos inspekcijų 2001 metų darbo rezultatus Nr. 13.135 Матти Лайне. Криминология и социология отклоненного поведения. Хельсинки. 1994. C. 154.136 Joan Petersillia. Community Corrections/Probation, Parole and Intermediate Sanctions. Oxford. 1998. P. 23.137 US Advisory Commission on Intergovernmental Relations. The Role of General Government Elected Officials in Criminal Justice. Washington. 1993. P. 11.

125

Dabartinis pataisos inspekcijų pareigūnų darbo krūvis bus pagrindinė kliūtis

įgyvendinant reformas šioje srityje. Dėl šių priežasčių kuriant probacijos modelį, svarstant

papildomų pareigūnų funkcijų nustatymą (ikiteisminių ataskaitų teikimas, bendradarbiavimas

su nevalstybinėmis organizacijomis, savanorių rengimas ir kuravimas bei kt.), kyla šių

papildomų funkcijų galimumo ir efektyvumo klausimas.

126

III.4. Socialinių darbuotojų probacijos sistemai rengimo analizė

Bet kurios, efektyviai veikiančios sistemos pagrindas yra darbuotojas profesionalas,

gerai išmanantis savo darbo specifiką, jį mėgstantis ir giliai suvokiantis jo prasmę bei svarbą.

Probacijos sistemoje ypatingas vaidmuo tenka socialiniams darbuotojams – nuo jų

profesionalumo priklauso nuteistųjų socialinės integracijos kokybė.

Šiame skirsnyje aptariama socialinių darbuotojų rengimo sistema bei dabartinės

pataisos sistemos darbuotojų rengimas. Būsimoje probacijos sistemoje socialinių darbuotojų

rengimui, atrankai, jų kvalifikacijos kėlimui, tinkamam darbo užmokesčiui, poilsiui bei

konsultavimui turėtų būti skiriama itin daug dėmesio. Dabartinės situacijos analizė turėtų tapti

pagrindu siūlomos probacijos sistemos koncepcijos sudėtinei darbuotojų rengimo daliai.

III.4.1. Socialinių darbuotojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema

Pagal 2000 m. duomenis Lietuvoje buvo apie 300 įvairių tipų globos institucijų,

administruojamų įvairiuose lygiuose. Šiose institucijose dirbo apie 4000 socialinių

darbuotojų, tačiau tik 7-8 proc. turėjo atitinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją, reikalingą

atliekant jiems pavestas funkcijas. Socialinių darbuotojų išsilavinimas buvo gana žemas: apie

40 proc. turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, net 28 proc. tik vidurinį, o 32 proc. – aukštąjį,

dažniausiai ne socialinio darbo, išsilavinimą. Nors dauguma socialinių darbuotojų turi

didžiulę socialinio darbo patirtį, tačiau jiems trūksta profesinių žinių, reikalingų jų

tiesioginiame darbe. Net 59 proc. socialinių darbuotojų 1999 m. nebuvo lankę jokių mokymų

socialinio darbo tema.

2001 m. Teisės institutas atliko tyrimą138, kurio vienas iš pagrindinių tikslų buvo ištirti

socialinę paramą buvusiems kaliniams teikiančių organizacijų ir institucijų sistemą. Šio

tyrimo metu buvo atlikta sociologinė savivaldybių socialinės paramos skyrių apklausa, kuria

taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, kaip socialiniai darbuotojai vertina turimų darbo su

buvusiais kaliniais žinių pakankamumą. Pagal apklausos rezultatus, 30,2 proc. savivaldybių

(t.y. 16 saviv.) dirbantys socialiniai darbuotojai pažymėjo, kad jų turima kvalifikacija yra

nepakankama dirbant su buvusiais kaliniais, o 1/10 (9,4 proc.) turimą kvalifikaciją įvertino

kaip aiškiai nepakankamą.

138 Socialinės paramos buvusiems kaliniams bei ją teikiančių organizacijų ir institucijų poreikių tyrimas. Atliko Teisės institutas SADM užsakymu. Vilnius, 2001.

127

Taigi savivaldybėse trūksta darbuotojų, specializuotų dirbti su nuteistaisiais ar

buvusiais kaliniais. Šis kvalifikacijos trūkumas (kurį galima preziumuoti ir visoje socialinio

darbo sistemoje, ne vien savivaldybėse) gali būti viena iš priežasčių, trukdančių efektyvų

probacijos sistemos kūrimą. Pavyzdžiui, minėto tyrimo metu, 15,1 proc. savivaldybių nurodė,

jog viena iš pagrindinių kliūčių teikiant efektyvią socialinę paramą buvusiems kaliniams yra

kvalifikuoto personalo trūkumas.

Socialinio darbo žinių socialiniai darbuotojai įgyja pagrindinių studijų metu

aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose ir kvalifikacijos tobulinimo, perkvalifikavimo

švietimo mokyklose. Socialinio darbo pagrindinės studijos siūlomos daugelyje universitetų:

Vilniaus universitete, Lietuvos Teisės universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno

Technologijos universitete, Klaipėdos universitete, Šiaulių universitete ir pan., taip pat ir

įvairiose aukštesniosiose mokyklose. Šių studijų metu būsimiems socialiniams darbuotojams

dažniausiai suteikiamos tik įvairios bendrosios socialinio darbo žinios. Tik nedaugelis

švietimo įstaigų gali suteikti ar suteikia specializuotų žinių socialiniam darbui su

nuteistaisiais, kaliniais ar buvusiais kaliniais.

Pavyzdžiui, socialinius darbuotojus rengia Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų

fakultetas. Pagrindinė šių studijų kryptis – socialinis darbas bendruomenėje (su rizikos

grupėmis, neįgaliųjų integracija į visuomenę, jaunimo laisvalaikis ir užimtumas bei pan.).

Panaši situacija ir Kauno Technologijos universitete, kuriame vykdoma studijų programa –

socialinė edukacija. Ją baigusiems absolventams suteikiama žinių apie asocialių žmonių

resocializaciją, socialinių konfliktų, kilusių įvairiose socialinėse grupėse, bendruomenėje ar

šeimoje, sprendimą ir pan. Šie specialistai apmokomi dirbti įvairiose socialinės rūpybos,

globos tarnybose, konsultaciniuose punktuose, perauklėjimo institucijose. Nėra dėstomas joks

specialus kursas apie darbą su nuteistaisiais asmenimis, buvusiais kaliniais.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedra yra pasirengusi

rengti penitencinio socialinio darbo specializacijos absolventus, tačiau kol kas nėra susirinkusi

studentų grupė, norinti specializuotis šioje srityje. Dėstant bendruosius socialinio darbo

kursus, rengiant įvairių kitų specializacijos studentų grupes, nėra suteikiama jokių specialių

žinių apie darbą su nuteistaisiais asmenimis, buvusiais kaliniais.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės rūpybos

profesinių studijų centras yra parengęs specializacijos kursą “Socialinis darbas su linkusiais

nusikalsti ir nusikaltusiais asmenimis”. Šis 80 auditorinio darbo ir 80 savarankiško darbo

valandų kursas skirtas socialinio darbo praktikams, dirbantiems įkalinimo įstaigose. Šios

programos tikslas – supažindinti praktikus, dirbančius įkalinimo įstaigose, su pagrindinėmis

128

linkusio nusikalsti ar bausmę atliekančio žmogaus socialinėmis, saviugdos ar psichinės

sveikatos problemomis, su šia problema susijusiais teisiniais aspektais, įvertinant aplinkos

įtaką asmenybės raidos ir specializacijos pokyčiams bei sudaryti sąlygas įgyti specifines

socialinio darbo žinias ir įgūdžius, padedančius įgyvendinti naują požiūrį į darbą su linkusiais

nusikalsti ar nusikalstančiais asmenimis, o taip pat pateikti galimas socialinio darbo

perspektyvas įkalinimo įstaigose ir už jų ribų.

Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakultetas itin akcentuoja savo

specializaciją rengiant socialinius darbuotojus penitencinei sistemai. Čia rengiami socialinio

darbo specialistai darbui ne tik su tokiomis lengvai pažeidžiamomis žmonių grupėmis kaip

neįgalieji, migrantai, bedarbiai, rasinės, etninės mažumos, pensininkai ir pan., bet ir su

nuteistaisiais. Baigusieji studijas gali teikti socialines paslaugas nuteistiesiems ir jų šeimoms,

tiems, kurių bausmė atidėta, lygtinai paleistiems iš įkalinimo įstaigų. Šiame universitete

parengti socialiniai darbuotojai dirba tiek nakvynės namuose, dienos centruose, pataisos

inspekcijose. Tarp šio fakulteto vykdomos mokslinės veiklos krypčių yra ir tokios kryptys

kaip nuteistųjų asmenų resocializacijos teisinės socialinės problemos, nuteistųjų asmenų

resocializacija, nusikaltimų prevencijos psichologiniai aspektai (siekiama įvertinti aktualias

socialines – psichologines nuteistųjų asmenų problemas, psichologinės pagalbos galimybes).

Šiame fakultete Socialinio darbo ir edukologijos katedros vykdoma magistratūros

studijų programa suteikia galimybę specializuotis darbui savivaldybėse, vaikų teisių apsaugos

tarnybose, taip pat pataisos inspekcijose.

Penitencinės teisės ir veiklos katedroje daugiau dėmesio skiriama penitencinei veiklai,

tačiau taip pat suteikiama žinių apie socialinį darbą su nuteistuoju, jo šeima. Pavyzdžiui, šioje

katedroje bakalauro studijose yra dėstomas "Socialinio darbo su nuteistojo šeima" kursas, o

magistratūros studijų metu – "Nuteistojo asmenybės teisinis ir psichopedagoginis

įvertinimas".

Dauguma aukštesniųjų mokyklų socialinius darbuotojus rengia darbui su tam tikromis

socialinėmis grupėmis: neįgaliaisiais, pensininkais ir pan.

Nuo 1994 m. pagrindinė įstaiga atsakinga už socialinių darbuotojų mokymą Lietuvoje

yra Socialinių darbuotojų rengimo centras prie SADM. Tačiau minėtas centras nepajėgus į

mokymo programas įtraukti visų sričių socialinius darbuotojus, todėl mokymas vyko

nesistemingai, nebuvo galima laiku reaguoti į aktualiausias socialines problemas.

Nuo 1999 m. SADM vykdo socialinių darbuotojų bazinį mokymą šalies mastu.

Mokymo kursų turinį sudaro 4 moduliai (kiekvieno modulio trukmė – 40 val.):

1) Lietuvos socialinės apsaugos sistema,

129

2) socialinio bendravimo įgūdžiai ir etika,

3) socialinio darbo pagrindai,

4) specializacijos kursas pagal darbo profilį.

Mokymo kursų vykdymą koordinuoja Socialinių darbuotojų rengimo centras prie

SADM. 1999 m. mokymą vykdė 15, o 2000 m. – 16 (žr.1 lentelę) mokymo įstaigų ir centrų,

laimėjusių konkursą, įvairiuose šalies regionuose.

1 lentelė. Mokymo įstaigos vykdžiusios mokymus 1999 m. ir 2000 m.

1999 m. 2000 m.1. Socialinių darbuotojų rengimo centras 1. Socialinių darbuotojų rengimo centras2. Paramos vaikams centras 2. Telšių mokytojų švietimo centras3. Darbo rinkos mokymo tarnyba 3. Vilniaus Universitetas4. Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas 4. Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas5. Vaikų gerovės centras “Pastogė” 5. Vaikų gerovės centras “Pastogė”6. Kauno aukštesnioji medicinos mokykla 6. Kauno aukštesnioji medicinos mokykla7. Kauno Technologijos Universitetas 7. Kauno Technologijos Universitetas8. Panevėžio aukštesnioji medicinos mokykla

8. Panevėžio aukštesnioji medicinos mokykla

9. KTU Panevėžio Vadybos mokymo centras

9. KTU Panevėžio Vadybos mokymo centras

10. Savivaldybių mokymo centras “Dainava”

10. Savivaldybių mokymo centras “Dainava”

11. Šiaulių Universiteto Kvalifikacijos institutas

11. Šiaulių Universiteto Kvalifikacijos institutas

12. Šiaulių aukštesnioji medicinos mokykla

12. Šiaulių aukštesnioji medicinos mokykla

13. Klaipėdos aukštesnioji medicinos mokykla

13. Klaipėdos aukštesnioji medicinos mokykla

14.Klaipėdos Universiteto Kvalifikacijos institutas

14. Klaipėdos Universiteto Kvalifikacijos institutas

15. Utenos aukštesnioji medicinos mokykla

15. Utenos aukštesnioji medicinos mokykla16. Žmogaus studijų centras

1999 m. mokymo kursuose dalyvavo 1.188 socialiniai darbuotojai, o 2000 m. – 1.084,

iš viso jau apmokyta 2.272 socialiniai darbuotojai. Mokymų rezultatai parodė, kad SADM

formuojamos socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo strategijos įgyvendinimui būtina

sistemingai vykdyti socialinių darbuotojų mokymus, pagal įvairias veiklos kryptis bei

pareigybes, vadovaujantis nacionaliniu lygiu apibrėžtais reikalavimais socialinių paslaugų

kokybei. Baziniai socialinių darbuotojų mokymai buvo tęsiami ir 2001 m.

130

Į bazinius socialinių darbuotojų mokymus atvyksta socialinio darbo praktikai iš įvairių

globos institucijų. Mokymų dalyviai pagal savo darbo pobūdį gali pasirinkti specializacijos

kursą. Remiantis socialinių darbuotojų anketomis galima daryti prielaidą, kad daugiausia

socialinių paslaugų Lietuvoje teikiama pagyvenusiems ir neįgaliems suaugusiems asmenims,

nes 69 proc. visų apklaustųjų 2000 m. nurodė dirbantys su pagyvenusiais asmenimis ir 67

nurodė, kad dirba su neįgaliais suaugusiais (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Klientų grupės, su kuriomis dirbo socialiniai darbuotojai 2000 m.

su pagyvenusiais žmonėmis 352 69,4% su neįgaliais suaugusiais žmonėmis 339 66,8% su neįgaliais vaikais ir jų šeimomis 180 35,5% su rizikos grupių asmenims 200 39,4% su asmenimis patyrusiais prievartą 87 17,1% su šeimomis ir vaikais, turinčiais socialinių problemų 253 50%kita : buhalterė, sekretorė, dirba su pabėgėliais, su našlaičiais ir netekusiais globos, vienišais asmenimis

27 5,3%

39,4 proc. respondentų nurodė dirbantys su rizikos grupių asmenimis. Į šią grupę

patenka ir linkę nusikalsti arba nusikaltę asmenys. Tačiau šiuo metu Lietuvoje yra tiktai

vienetai institucijų ir organizacijų, dirbančių su nuteistaisiais. Tai lemia daug faktorių:

“sudėtingi” klientai, asmeninio pasirengimo tokiam darbui stoka, neaiški tokių institucijų

finansavimo sistema. Tad, atitinkamai, ir poreikio specializuotiems socialinių darbuotojų

mokymams probacijos srityje taip pat nebuvo.

Kalbant apie socialinių darbuotojų mokymą probacijos tema, galime apžvelgti tik 40

akademinių valandų specializacijos modulį- darbas su rizikos grupių asmenimis, kuris

vykdomas buvo, praktiškai, visose mokymo įstaigose. Šiame modulyje dažniausiai aptariamos

šios temos:

Deviantinio elgesio pasireiškimai ir priežastys. Psichologinės socialinės problemos.

Pastebimi sunkumai. Paslėpti sunkumai. Prievartos atpažinimas.

Specifinių rizikos grupių charakteristika. Prielaidos šioms grupėms susiformuoti. Rizikos

teorijų kritinė analizė ir jų poveikis socialinio darbo praktikai. Socialinės paslaugos-

pagalbos asmenims suteikimas institucine ir neinstitucine forma. Įvairių institucijų

bendradarbiavimas teikiant paslaugas.

Resocializacijos procesas. Resocializacija ir prevencija. Pakartotinos socializacijos

formos ir metodai. Individualios pagalbos programos ir grupinio socialinio darbo

metodika dirbant su skirtingomis socialinės rizikos grupėmis. Vertybės ir etika

131

resocializacijoje. Atsitiktinių veiksnių, religijos, meno, tautinės kultūros vaidmuo

resocializacijoje.

Resocializacijos bendruomenės apibūdinimas. Socialinės ir ekonominės bendruomenės

regeneracijos reikšmė resocializacijai bendruomenės jėgomis. Savanoriško ir

bendruomeninio sektoriaus vaidmuo, pagalba ir ryšių tarp sektorių reikšmė. Socialinė

kontrolė.

Šios temos nėra specialiai orientuotos į probaciją, tačiau kai kurios dėstomos temos

galėtų būti artimos ir vykdant mokymus probacijos srityje.

III.4.2. Pataisos sistemos darbuotojų rengimas ir kvalifikacijos kėlimas

Vienas iš svarbiausių besikuriančios moderniosios informacinės visuomenės bruožų

yra nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis mokymasis. Taip pat svarbu, kad vykdant probacijos

projektą būtų galimybių mokytis. Tai galima pasiekti nustatant kontrolės ir vertinimo tikslus,

fiksuojant ir analizuojant darbo metodus.

Sprendžiant socialinės paramos, švietimo ir sveikatos apsaugos klausimus

nuteistiesiems, būtina gerinti socialinių, švietimo bei medicininių paslaugų sistemą tuo pačiu

ruošiant kvalifikuotus darbuotojus bei kitus specialistus, pasirengusius dirbti su nuteistaisiais.

Dirbančius darbuotojus reikia supažindinti su naujais darbo su nuteistaisiais metodais.

Geras probacijos darbuotojo pasiruošimas sąlygoja gerą bausmės tikslų pasiekimą

optimaliomis sąnaudomis. Sėkmingas nuteisto asmens integravimasis į visuomenę didele

dalimi priklauso ir nuo probacijos darbuotojo pasiruošimo padėti jam sėkmingai spręsti

asmenines problemas, daryti jam poveikį, kad šis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais

bei priemonėmis. Didelę reikšmę šiam procesui turi darbuotojo požiūris į nuteistąjį, tačiau

neturint specialaus tam darbui reikalingo parengimo, tas požiūris dažnai būna neigiamas, ir

todėl, užuot nuteistajam padėjus, tik dar labiau pakenkiama. Bendraudamas su

nekompetentingais, reikalingų žinių neturinčiais pareigūnais, nuteistasis nusiteikia prieš

visuomenę.

Kalėjimų departamentui ir jam priklausančių įstaigų darbuotojų rengimas atkurtoje

nepriklausomoje Lietuvoje pradėtas tik prieš 7 metus. Nors pareigūnai buvo ruošiami ir

anksčiau, tačiau jų paruošimas neatitiko tarptautinių standartų. Pareigūnai įkalinimo įstaigoms

pradėti ruošti tuometinėje Policijos akademijoje. Bet pareigūnai darbui pataisos inspekcijose

nebuvo ruošiami niekada. Iki šiol Kalėjimų departamentui pavaldžiose pataisos inspekcijose

dirba daug nekvalifikuotų ir specialiai neruoštų darbuotojų. Lietuvai integruojantis į Europos

132

Sąjungą bei pradėjus teisinės sistemos reformą, pribrendo būtinybė tobulinti šios srities

darbuotojų veiklą.

Europos bendruomenės sankcijų ir priemonių taisyklėse (1992 m.) rekomenduojama,

kad už alternatyvios sankcijos vykdymą atsakingi darbuotojai atitinkamai apmokomi; jiems

suteikiama informacija, kuri įgalins juos realiai suvokti savo konkrečios veiklos sritį,

konkrečias pareigas ir darbo etikos reikalavimus. Jų profesinė kompetencija nuolatos

atnaujinama ir keliama mokymais, veiklos peržiūromis ir įvertinimais.139

1994 m. birželio 9 d. Lietuvos Vyriausybė nutarimu Nr.455 ,,Dėl teisinės sistemos

įgyvendinimo programos” įpareigojo Lietuvos teisės akademiją (dabartinį Lietuvos Teisės

Universitetą) kasmet pataisos įstaigoms parengti 50 specialistų-teisininkų. Tuo tikslu tais

pačiais metais įkurta Penitencinės teisės ir veiklos katedra, atsakinga už pataisos įstaigų

specialistų rengimą. Teisės universitete penitencinės veiklos specialistai ruošiami pagal

penitencinės teisės ir veiklos studijų programą. Rengiant studijų programą buvo išstudijuotos

Europos šalių penitencinės sistemos, naujausi mokslo darbai, Baudžiamojo ir Bausmių

vykdymo kodeksų projektai, kiti penitencinės reformos norminiai aktai, Europos valstybių

kalėjimo specialistų rengimo patirtis. Katedra bendradarbiauja su užsienio šalių pataisos

įstaigomis ir pareigūnus šioms įstaigoms ruošiančiomis mokyklomis bei centrais. Ypač geri

santykiai palaikomi su Skandinavijos šalių ir Kanados penitencinės sistemos specialistais.

Teisės ir penitencinės veiklos studijų programos tikslas – parengti kvalifikuotus teisininkus-

mokslininkus ir praktikus, galėsiančius dirbti pataisos sistemoje pataisos įstaigų darbuotojais.

Taip pat baigusieji šią studijų programą galės dirbti Kalėjimų departamentui pavaldžiose

pataisos inspekcijose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-ųjų m. gruodžio 30 d.

nutarimu Nr.1497 “Dėl priemonių laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų veiklai

pertvarkyti” bei užsienio šalių praktika, tampa akivaizdu, jog keičiantis baudžiamajai

politikai ir susikūrus probacijos bei parolio tarnyboms pataisos inspekcijoms, socialinio darbo

bei penitencinės teisės ir veiklos specialistų poreikis gerokai išaugs, todėl šios srities

specialistų paklausa darbo rinkoje padidės. Katedroje vykdomi apie pataisos sistemos

darbuotojų rengimo užsienio šalyse (ypač Kanadoje ir Švedijoje) tyrimai, rengiami

alternatyvūs tų šalių programų dalykai. “Europos penitencinės sistemos”, “Tarptautiniai

elgesio su nuteistaisiais standartai” ir kiti kursai studentus supažindina su užsienio šalių

patirtimi. Tikimasi, kad ateityje fakultetas turės galimybę keistis studentais su Kanados ir

139 Europos tarybos valstybių narių ministrų komiteto rekomendacija nr. R(92)16 Europos bendruomenės sankcijų ir priemonių taisyklės. 39 taisyklė.

133

Švedijos aukštosiomis mokyklomis, ypač su Stokholmo universitetu. Jau dabar fakulteto

studentai gali atlikti praktiką Švedijos ir Norvegijos kalėjimų ir probacijos tarnybose bei

kitose institucijose remiant Europos Sąjungos Leonardo da Vinci programai bei SIDA-ai

(Swedish International Development Cooperation Agency).

Nuo 2000/2001mokslo metų Penitencinės teisės ir veiklos katedroje dėstomi šie

dalykai:

1. Administracinė veikla pataisos inspekcijose (probacijos ir parolio tarnybose).

Dalykas apima šias temas: Alternatyvių bausmių taikymas Respublikos

baudžiamojoje praktikoje. Asmenų lygtinio paleidimo ir nuteisimo vykdymas. Pataisos darbų

bausmės vykdymo tvarka ir sąlygos. Nuteistųjų laisvę apribojančių bausmių vykdymo tvarka

ir sąlygos. Viešųjų darbų vykdymo tvarka ir sąlygos. Pataisos inspekcijų (parolio, probacijos

tarnybų) veiklos teisiniai ir organizaciniai pagrindai. Paleistų iš pataisos įstaigų, kalėjimų

asmenų socialinės adaptacijos programos. Tarptautinis bendradarbiavimas organizuojant

alternatyvių bausmių vykdymą Respublikos baudžiamojoje praktikoje.

2. Socialinis darbas pataisos inspekcijose (parolio ir probacijos tarnybose).

Dalykas apima šias temas: Socialinio darbo pataisos inspekcijose specifika. Socialinių

darbuotojų vaidmuo parolio ir probacijos tarnybose, jų veiklos tikslas ir metodai. Socialinio

darbuotojo pataisos inspekcijose užduotys ir funkcijos. Socialinio darbuotojo pataisos

inspekcijose profesinės veiklos specifika. Socialinės pagalbos probacijos ir parolio tarnybų

klientams ypatumai. Pagrindinės socialinio darbo pataisos inspekcijose problemos.

3. Socialinė edukologija pataisos inspekcijose (probacijos ir parolio tarnybose).

Dalykas apima šias temas: Socialinės edukologijos samprata. Ugdymo dalyviai ir

procesas. Pataisos inspekcijos socialinis darbuotojas kaip asmenybė ir visuomenės atstovas.

Socialiniam darbui svarbios žinios ir įgūdžiai. Ugdytinių įvairovė. Socialinių pataisos

inspekcijų darbuotojų veikla: darbinis auklėjimas ir profesinis orientavimas, teisinis

auklėjimas ir švietimas, estetinis ir dvasinis auklėjimas dvasingumo ir pilietiškumo ugdymas.

Individualus darbas. Socializacija ir resocializacija.

Katedroje dėstomi ir kiti dalykai būtini teisininkams ir socialiniams darbuotojams,

dirbsiantiems pataisos inspekcijose (probacijos ir parolio tarnybose) ir suderinti su PĮ

specifika . Šių specialistų poreikis ypač padidės įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui.

Jame numatyta naujų bausmių, todėl preliminariais paskaičiavimais, didžioji dauguma

nuteistųjų atliks bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.

Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos

Teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatyme nurodyta, kad “pareigūnai ir kiti

134

valstybės tarnautojai įvadinį mokymą išeina ir kvalifikaciją tobulina Kalėjimų departamento

mokymo centruose.” Šiuo metu Lietuvoje veikia tik vienas toks centras. Jis įkurtas Vilniuje

1999 m. sausio mėn. Šio centro paskirtis – užtikrinti Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių

įstaigų pareigūnų bei valstybės tarnautojų įvadinį mokymą, kvalifikacijos tobulinimą ir

perkvalifikavimą, taip tenkinant šalies pataisos įstaigų personalo poreikius. Centras buvo

įkurtas inicijuojant Europos Tarybos ekspertams ir padedant Švedijos kalėjimų ir probacijos

tarnybos departamentui. Mokymas grindžiamas šiuolaikine Lietuvos Respublikos bei užsienio

šalių pataisos įstaigų patirtimi, naujų techninių priemonių naudojimu, statutinės drausmės

ugdymu.

Mokymosi centre trukmė priklauso nuo profilio bei formų. Galimi keli profiliai:

1. Įvadas į specialybę. Jo trukmė šiuo metu yra 12-14 savaičių, ateityje planuojama

pailginti iki 24 savaičių. Įvadinis mokymas skirtas pataisos įstaigų prižiūrėtojams,

o taip pat ir kitiems pareigūnams, neturintiems atitinkamo penitencinės pakraipos

išsilavinimo.

2. Kvalifikacijos tobulinimas.

3. Perkvalifikavimas.

Mokymo centre dėsto etatiniai dėstytojai ir administracijos darbuotojai, dėstytojai –

antraeilininkai ir kviečiami dėstytojai (Kalėjimų departamento, teisėsaugos ir teisėtvarkos

institucijų pareigūnai). Centre numatytas 35 žmonių personalas. Šiuo metu centre dirba 27

darbuotojai, iš kurių 9 dėstytojų. Centras turi puikią materialinę-techninę bazę: įrengtas

modernia technika aprūpintas kompiuterių centras. Centre yra naujausia specialia literatūra

aprūpinta biblioteka. Mokymosi periodu klausytojai gyvena centro teritorijoje esančiame

patogiai įrengtame 50 vietų bendrabutyje.

Mokymo centras glaudžiai bendradarbiauja su keletu Europos šalių “kolegų”.

Pirmiausia, reikėtų paminėti Švediją. Be to, geri ryšiai palaikomi su Kanados Pataisos ir

probacijos tarnyba. Lietuvos pareigūnus konsultuoja Europos Sąjungos ekspertai, teikiantys

rekomendacijas, kaip pertvarkyti šalies penitencinę sistemą, kad ji atitiktų Europos Tarybos

keliamus reikalavimus. Viena iš tarptautinio bendradarbiavimo temų yra susijusi su pataisos

inspekcijų personalo paruošimu darbui Kalėjimų departamentui pavaldžiose pataisos

inspekcijose.

Nuo 2000 m. spalio 23 d. iki 2000 m. gruodžio 1 d. Mokymo centre buvo organizuoti

pataisos inspekcijų pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo kursai. Šiuose kursuose dalyvavo 89

pareigūnai, iš jų 62 moterys ir 27 vyrai. Klausytojų amžiaus vidurkis yra 31 metai, o darbo

stažo vidurkis – treji su puse metų.

135

Baigusiems kvalifikacijos tobulinimo kursus respondentams buvo pateiktos anketos,

norint sužinoti nuomonę apie šių kursų tikslingumą, dėstytų temų reikalingumą bei dėstomos

medžiagos pateikimą.

Dėl pataisos inspekcijų pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo kursų trukmės buvo

pareikšta įvairių nuomonių. 47 respondentai nurodė, kad tinkamiausia kursų trukmė būtų dvi

savaitės. 25 respondentų manymu, pakaktų vienos savaitės kursų. 17 respondentų pasiūlė, kad

tobulinimosi kursai truktų mėnesį. Iš pateiktų duomenų matome, kad respondentai pageidautų

ilgesnių nei viena savaitė kvalifikacijos tobulinimo kursų.

Respondentų vertinimu, visos kvalifikacijos tobulinimo kursų metu nagrinėtos temos

yra reikalingos ir svarbios dirbant pataisos inspekcijoje.Inspektoriai buvo rengiami pagal pateikiamą programą, kurios temas įvertino taikydami 10 balų sistemą šitaip:

Temų pavadinimas Balai• Parolis ir probacija - alternatyva laisvės atėmimui. Probacijos ir lygtinio paleidimo tarnybos įdiegimas Lietuvoje

848

• Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pataisos inspekcijų tarnybinės veiklos organizavimas

842

• Bendravimas su asocialiais asmenimis (narkomanais, alkoholikais ir pan.) 839• Parolio / lygtinio paleidimo pareigūnas 836• Socialinė parama nuteistiesiems 833• Laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygos ir tvarka - praktiniai aspektai 815• Raštvedybos reikalavimai dokumentams ir kanceliarinė kalba 810• Paketas MS Office: bendra apžvalga, dokumento sukūrimas ir spausdinimas Word programos pagalba

809

• Personalinis kompiuteris. Operacinė sistema Windows 98: darbas su failais. Pagrindinė programinė įranga

804

• Narkotikai 795• Parolis ir probacija užsienio šalyse 778• Visuomeninės organizacijos pataisos inspekcijų veikloje 772• Tarptautiniai elgesio su nuteistais asmenimis standartai 732

136

Temų vertinimo skirtumas yra labai mažas, todėl galima daryti išvadą, kad pataisos

inspekcijų pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo kursų programa tinkamai apgalvota ir

parengta. Respondentų manymu, jeigu tobulinimosi kursai būtų ilgesnės trukmės, būtų

tikslinga daugiau analizuoti pataisos inspekcijų darbo organizavimo instrukciją bei pataisos

inspekcijų praktinę veiklą. Buvo pabrėžta, kad jiems aktualesnis parolio ir probacijos sistemos

problemų Lietuvoje aiškinimas. Taipogi norėtų daugiau sužinoti apie pataisos inspekcijų

pareigūnų socialines garantijas.

Pareikšdami savo nuomonę apie Mokymo centro dėstytojų darbą, respondentai

akcentavo puikų dėstomos medžiagos aiškinimą, kūrybiškumą ir kompetentingumą.

Respondentai pabrėžė, kad dėstytojai maloniai bendravo, suteikė visokeriopą metodinę

pagalbą, atsakė į visus rūpimus klausimus.

Visi respondentai tobulinimosi kursų organizavimą ir gyvenimo Mokymo centre

sąlygas įvertino labai gerai. Ateityje organizuojant tokio pobūdžio kursus respondentai pasiūlė

rengti daugiau pažintinių ekskursijų į pataisos įstaigas bei daugiau praktinių užsiėmimų. Jų

nuomone, naudinga būtų pabendrauti praktinio darbo klausimais su teisėjais ir policijos

137

komisariatų pareigūnais. Buvo išsakyta nuomonė, kad kvalifikacijos tobulinimo kursų metu

prasmingiau analizuoti dvi – tris temas, o ne dešimt.

2001 m. spalio-lapkričio mėn. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos

Mokymo centre buvo organizuoti įvadinio mokymo kursai pataisos inspekcijų pareigūnams,

kurių darbo stažas pataisos inspekcijoje sudaro nuo kelių mėnesių (80,9 proc. klausytojų) iki

trejų metų. Kursų programoje buvo numatyti tokie mokomieji dalykai kaip Pataisos

inspekcijų veiklos teisiniai ir administraciniai pagrindai, Bendravimo psichologija pataisos

inspekcijų veikloje, Kalbos kultūra ir raštvedyba bei Informatika.

Kursų metu buvo nagrinėjami tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys elgesį su

neįkalintais asmenimis, probacija ir parolis užsienio šalyse, probacijos ir lygtinio paleidimo

tarnybos įdiegimas Lietuvoje, norminiai aktai, reglamentuojantys pataisos inspekcijų veiklą,

pataisos inspekcijų darbo organizavimas, pataisos inspekcijų veiklos problemos, socialinė

parama pataisos inspekcijų darbe, pataisos inspektoriaus naudojami psichologinio bendravimo

su klientais įgūdžiai ir kitos temos. Taip pat kursų metu klausytojai lankėsi Vilniaus 2-ojoje

GR PDK ir Lukiškių TI-K.

Baigusiems įvadinio mokymo kursus inspektoriams taip pat buvo pateiktos anketos,

norint sužinoti nuomonę apie šių kursų tikslingumą, dėstytų mokomųjų dalykų reikalingumą

bei dėstomos medžiagos pateikimą.

Įvairių nuomonių buvo pareikšta dėl pataisos inspekcijų pareigūnų įvadinio mokymo

kursų trukmės. 30 proc. visų apklaustųjų, nurodė, kad tinkamiausia kursų trukmė būtų trys

savaitės. 15 proc. visų apklaustųjų, manymu, pakaktų vienos savaitės kursų. 30 proc. visų

apklaustųjų, pasiūlė, kad įvadinio mokymo kursai truktų mėnesį ar net daugiau.

Apibendrinus gautus iš anketos duomenis paaiškėjo, kad įvadinio mokymo kursų metu

buvo pateikta daug naujos informacijos apie Kanados ir Švedijos pataisos sistemas, apie

numatomas Lietuvos penitencinės sistemos reformas, apie bendravimo su nusikaltusiais

asmenimis ypatumus. Respondentų vertinimu, įvadinio mokymo metu nagrinėtos temos yra

reikalingos ir svarbios dirbant pataisos inspekcijoje.

Kartu respondentai pabrėžė, kad dėstant įvadinio mokymo programą, vertėtų daugiau

dėmesio skirti Lietuvos pataisos inspekcijų praktinės veiklos kasdieninių probleminių

situacijų sprendimo būdų analizei. Respondentai akcentavo, kad buvo labai įdomu ir naudinga

apsilankyti įkalinimo įstaigose.

Įvadinio mokymo bei kvalifikacijos tobulinimo kursus pataisos inspekcijų

pareigūnams Kalėjimų departamento mokymo centre planuojama organizuoti kasmet.

138

Dauguma pataisos inspekcijų pareigūnų neturi tinkamo išsilavinimo ir dirba

remdamiesi jau dirbant sukaupta patirtimi. Tai iš esmės nėra pateisintina, kadangi šioje srityje

turi dirbti specialų išsilavinimą turintys specialistai. Tai ypač svarbu dabar, kai įkalinimo

įstaigose vykdant reformą iš naujo įvertinamos pataisos inspekcijų darbuotojų funkcijos.

Kadangi iki šiol pataisos inspekcijų pareigūnai orientavosi ne į pagalbos ir paramos

nuteistiesiems teikimą, o į jų kontrolę ir priežiūrą kartu su policija, akivaizdus tapo poreikis

įvertinti situaciją iš naujo, nustatyti naujus prioritetus ir atitinkamai pagal juos ruošti pataisos

inspekcijų darbuotojus.

Pataisos inspekcijose parengtos naujos pareiginės instrukcijos, tačiau jos neapibrėžia

visų pataisos inspektorių keliamų reikalavimų bei nenurodo, kokiomis vertybėmis

vadovaujantis ir kokiais metodais tuos reikalavimus darbuotojams reikia atlikti. Štai kodėl

nėra aiškios probacijos pareigūno vizijos.

Nėra vieningos probacijos darbuotojų ruošimo koncepcijos, kadangi tai, jog nėra

sukurti valstybiniai profesiniai standartai, leidžia mokymo įstaigoms savaip interpretuoti

kvalifikacinius reikalavimus, nors būtent pareigūnų kvalifikacija turi lemiamą reikšmę

sėkmingam sistemos funkcionavimui. Manytume, kad tokių standartų sukūrimas turi būti

vienu iš artimiausių pataisos sistemos reformos uždavinių. Ateityje gali kilti problemų, kai

skirtingose mokymo institucijose paruošti darbuotojai neatitiks vieningų šios srities

darbuotojams keliamų reikalavimų, skirsis prioritetai ir darbuotojų samprata apie jiems

keliamus reikalavimus.

Profesiniai standartai – tai svarbus pataisos sistemos elementas. Jais detaliai

apibūdinama, kokio pobūdžio ir lygio darbo tikimasi iš pataisos įstaigose ir visuomenėje

dirbančių pataisos sistemos pareigūnų. Standartais užtikrinama, kad darbuotojai suvoktų, kaip

jie turėtų atlikti savo kasdienines pareigas. Tai matas, pagal kurį būtų teisingai sprendžiama

apie darbuotojo veiklą ir jų atlikimą.

Išsamiai susipažinę su probacijos pareigūno veiklos standartais, darbuotojai, savo

ruožtu, gali imtis priemonių ir dirbti taip arba net geriau, nei iš jų tikimasi ir tuo būdu siekti

asmeninės karjeros tikslų bei vykdyti uždavinius.Tokie standartai, pavyzdžiui, yra nustatyti lygtinio paleidimo priežiūros darbuotojui Kanados pataisos tarnyboje:

Išsilavinimas Pripažintos universitetinės studijos apie asmens elgesio suvokimą ir vertinimą.Pirmumo teisė būtų suteikiama kandidatams, baigusiems Sociologiją, Psichologiją, Kriminologiją ar Socialinį darbą.

Patirtis Pokalbių, asmens elgesio įvertinimo, ir konsultavimo.Pirmumo teisė būtų suteikiama kandidatams, turintiems patirties darbe su kompiuteriu tomis programomis, kurios naudojamos pataisos sistemoje.

139

Oficialios kalbos mokėjimas

Kalbos reikalavimai.

Kiti reikalavimai

Patikimumo testo išlaikymas.Pirmumo teisė būtų suteikiama kandidatams, kurie turi galiojančias vairuotojo teises.

Vertinimo Kriterijai

Žinios 1. Baudžiamosios teisės sistema, pataisos ir lygtinio paleidimo įstatymas kiti atitinkami teisės aktai bei politikos suvokimas;

2. Misija;3. Reintegracijos reikalavimai;4. Pataisos veikla;5. Individualus darbas; ir6. Pataisos sistemos strategija.

Žinios vertinamos testo pagalba, (dalis A). Kandidatais privalo atsakyti 60 proc. testo. Tik tie Kandidatai, kurie atsakys 60 proc. testo galės dalyvauti tolesnėje atrankoje.

Sugebėjimai ir įgūdžiai

Esminės sritys (vertinama individualiai įskaityta/neįskaityta pagrindu):1. Apibrėžti ir išanalizuoti problemų/krizines situacijas, rasti galimus

sprendimus ir juos pasiūlyti arba imtis priemonių, problemai spręsti;2. Pokalbio metu tinkamas bendravimas;3. Sugebėjimas tinkamai pateikti rašto darbus;4. Išanalizuoti ir apibendrinti informaciją;5. Planuoti, organizuoti ir nustatyti prioritetus darbe norint spėti jį atlikti

laiku, pasiekti rezultatų; beiPapildoma sritis:Konsultuoti asmenis ir sugebėti juos tinkamai nukreipti.

Sugebėjimai ir įgūdžiai vertinami keleto egzaminų metu, kada kandidatai gali pademonstruoti savo sugebėjimus. Kandidatai privalo atsakyti 60 proc. egzamino klausimų, (dalis B) ir 60 proc. individualiai kiekvienoje kritinėje srityje. Tik tie kandidatai, kurie atsakys 60 proc. egzamino klausimų gali dalyvauti tolesnėje atrankoje.Asmeninis tinkamumas

Esminės sritys1. Pagarba;2. Noras mokytis ir tobulėti;3. Sąžiningumas;4. Siekimas teigiamų rezultatų; ir5. Mokėjimas dirbti komandoje;

Šios sritys vertinamos remiantis elgesio įvairiu metu stebėjimu. Kandidatai privalo kiekvienos iš 5 vertybių surinkti po 60 proc. įvertinimą.Asmeninio tinkamumo vertinimas paremtas pirmiausiai šiais šaltiniai: pokalbiu su kandidatu, rekomendacijų patikrinimu bei elgesio stebėjimu dalies B egzaminų metu.Kandidatai privalo surinkti 60% bendro asmeninio tinkamumo vertinimo balų ir 60 proc. kiekvienos esminės srities.Pažymiai, kuriais kandidatai išlaiko kiekvieną egzaminą, taip pat ir asmeninio tinkamumo, naudojami konkursui, priimant darbuotojus.

140

Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, vyksta intensyvi veikla, siekiant pakeisti probacijos

pareigūno vaidmenį. Šios veiklos pagrindu tapo 1980 m. atlikti ir apibendrinti darbo aplinkos

tyrimai. Jie parodė, kad norint pakeisti darbinę aplinką ir pasiekti gerų veiklos rezultatų, reikia

keisti pareigūnų darbo tikslus. Dabar pareigūnams duodama daugiau skatinančių užduočių,

leidžiančių įtakoti kliento socialinį gyvenimą ir nusikalstamą elgesį. Tai atliekama pareigūnui

asmeniškai bendraujant su tam tikru klientų skaičiumi ir planuojant socialinės pagalbos jiems

priemones. Dalyvaudamas kliento pataisos programoje ir konsultuodamas jį, pareigūnas gali

įdiegti klientui naują požiūrį į vertybes. Pareigūnas dalyvauja įvairiose kliento pataisos

programose, nukreiptose prieš narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimą, skaitydamas

paskaitas, vadovaudamas grupinėms diskusijoms.

Šiandienos kalėjimo ir probacijos tarnybos darbe personalui keliamas uždavinys būti

iniciatyviems ir atsakingiems. Dažnai dirbama grupėse, ieškant kompromisų su kolegomis ir

klientais, todėl kiekvienas darbuotojas susiduria su netikėtomis situacijomis. Tokios

aplinkybės ir apsprendžia, kokį pedagoginį metodą pasirinkti mokant darbuotojus.

Problemomis pagrįstas mokymas nukreiptas skatinti darbuotojus mokytis

savarankiškai, padrąsinti imtis problemų sprendimo, efektyvios veiklos ir asmeninės

atsakomybės. Darbuotojai mokomi grupėse po 5-8 žmones, reikalui esant, jie gali kreiptis į

dėstytoją ar kitą padėjėją. Klausytojai ruošia ir pristato seminarus, kas sudaro galimybę

sėkmingai mokytis ir praktikuotis. Kuriamos įvairios situacijos, kurios gali susiklostyti

realybėje, ir klausytojai mokomi jas spręsti pritaikant teorines žinias. Toks mokymas, kai

mokoma spręsti konkrečias problemas, leidžia klausytojams nuolat savarankiškai gilinti

žinias.

Pareigūnų mokymas vykdomas keliais lygiais. Pirmiausiai naujai atėję pareigūnai

apmokomi vietiniu lygiu. Šis mokymas trunka vieną savaitę, programas mokymui sudaro

kiekvieno kalėjimo ar probacijos administracijos pareigūnai, kurie vėliau vienerius metus

palaiko nuolatinį ryšį su savo naujais kolegomis.

Centrinė administracija ruošia ir vykdo pirmo lygio kursus, taip pat paruošia planus

regioniniams kursams. Regionai atsako ir už kitas tolimesnio mokymo formas bei paramą

mokomiems pareigūnams.

Visa mokymo programa užtrunka 1 metus. Mokymo metu pareigūnai, prižiūrimi

specialistų, susipažįsta su kalėjimo ir probacijos tarnybos darbu. Vietinio lygio mokymo metu

pareigūną prižiūri specialiai parengtas patarėjas, padedantis pasirinkti tinkamus tikslus, darbo

metodus ir atrinkti esminius darbo dalykus. Pradedantysis pareigūnas ir patarėjas pasirašo

sutartį, kurioje nurodomas darbo laikas ir kitos sąlygos. Naujam darbuotojui skiriamos

141

vidutiniškai keturios priežiūros valandos per savaitę. Prižiūrintis pareigūnas nuolat vertina

naujoko darbą ir mokymąsi, šis vertinimas sudaro pagrindą pirmos pakopos rezultatų

įvertinimui po trijų mokymosi mėnesių.

12 mėnesių mokymąsi sudaro trys pakopos. Pirmoji trunka apytiksliai tris mėnesius ir

vyksta vietiniu lygiu. Mokymo metu susipažįstama su darbo vieta , sąlygomis ir specifika.

Susipažinimui skiriama viena savaitė. Vėliau daugiausiai 16 savaičių naujai priimtas

pareigūnas dirba prižiūrimas paskirto asmens. Ši pakopa privaloma visiems į darbą

priimamiems darbuotojams, jos pabaigoje vyksta žinių patikrinimas.

Toliau mokslas tęsiamas antroje pakopoje. Mokytis reikia pradėti vėliausiai praėjus 1

mėnesiui nuo pradinių kursų pabaigimo. Šioje pakopoje 7 savaites mokomasi Kalėjimų ir

probacijos tarnybos Mokymo centre. Pabaigę šią pakopą kalėjimų ir probacijos pareigūnai ir

darbo instruktoriai grįžta į savo darbovietes dar 7-9 savaites padirbėti, prižiūrimi specialistų.

Tuo tarpu visi kiti darbuotojai kursus baigia, atlikdami praktiką kalėjime ar probacijos

skyriuje. Regioninis mokymas vyksta trečioje pakopoje. Jis trunka 9 savaites, iš kurių 2 užima

praktika skirtinguose kalėjimo arba probacijos įstaigos skyriuose. Pagrindinis šio mokymo

tikslas pagilinti žinias, kad skirtingų kategorijų darbuotojai galėtų vaisingai bendradarbiauti,

siekdami bendrų tikslų. Kadangi kalėjimai ir probacijos tarnybos dirba skirtingą darbą, jų

metodai yra skirtingi, tačiau aptariami ir bendri, tokie kaip diskusijų nauda arba socialinis

darbas.

Ne tik pabaigus mokslą, bet ir viso kurso metu tikrinamos darbuotojų žinios. Tačiau

tai nėra tik įsisavintų žinių patikrinimas, o kartu ir dalis mokymo proceso. Vertinami ir

darbuotojų įgūdžiai, požiūris bei vertybių sistema. Pabaigus centrinio mokymo kursus

laikomas egzaminas, kurio rezultatas lemia, ar darbuotojas galės mokytis toliau. Leidimas

dirbti duodamas tik pabaigus regioninius kursus.

Panašūs parolio/probacijos darbuotojų mokymo modeliai yra ir kitose Skandinavijos

šalyse (Danijoje, Suomijoje).

Apibendrinant esamą Lietuvoje probacijos pareigūnų rengimo situaciją, galima

padaryti išvadą, kad kuriamos naujos probacijos tarnybos darbuotojų mokymas jau vyksta

universitetinių studijų lygmenyje, taip pat dirbantieji pataisos inspekcijų pareigūnai turi

galimybę kelti savo kvalifikaciją Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos

mokymo centre. Tačiau šalyje nėra vieningos probacijos pareigūnų ruošimo koncepcijos ir

nesukurti valstybiniai jų profesinio parengimo standartai. Tai reikėtų padaryti artimiausiu

metu.

142

II.4.3. Pataisos inspektorių požiūris į savo darbą ir nuteistuosius (sociologinės apklausos duomenys)

Norint sužinoti praktinius lygtinio paleidimo instituto aspektus, paštu išsiuntinėjome

anoniminės apklausos anketas (žr.priedą) į penkiasdešimt dvi šiuo metu veikiančias pataisos

inspekcijas, kuriose dirba šimtas trylika pataisos inspektorių140. Atgal atsiųstos su atsakymais

buvo penkiasdešimt viena užpildyta anketa.

Apklausti respondentai buvo įvairaus amžiaus grupių- jauniausias dvidešimt dviejų

metų, vyriausias penkiasdešimt vienerių, visi turintys aukštąjį išsilavinimą bei skirtingą darbo

pataisos inspekcijose stažą (nuo pusės metų iki dvylikos metų).

Į pirmą anketos klausimą “Ar jūsų nuomone, reikalingas lygtinis paleidimas iš laisvės

atėmimo vietų?” beveik visi išskyrus vieną respondentą atsakė teigiamai. Esant tokiai

situacijai įkalinimo įstaigose, kai nuteistųjų laivės atėmimo bausme skaičius pastoviai auga,

kitokių atsakymų į šį klausimą laukti ir nevertėjo.

Į antrą anketos klausimą “Kaip manote, už kokius nusikaltimus nuteistiems ir dalį

bausmės atlikusiems asmenims galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo

vietų?” atsakymų pasiskirstymas išdėstytas lentelėje:

Už visus Už visus, išskyrus sunkius tyčinius, pavojingus žmogaus gyvybei ir sveikatai

Už nesunkius tyčinius bei netyčinius

Tik už netyčinius

Kaip manote, už kokius nusikaltimus nuteistiems ir dalį bausmės atlikusiems asmenims galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų?

9 21 12 4

Kaip matome, daugiausiai respondentų (21=41,17 proc.) pasisakė už tai, kad lygtinis

paleidimas būtų taikomas visiems, išskyrus nuteistiems už sunkius tyčinius, pavojingus

žmogaus gyvybei ir sveikatai nusikaltimus. Ši respondentų nuomonė pasikeistų, jeigu lygtinis

paleidimas būtų įvardijamas kaip bausmė, t.y. atvejis, kai tik pagerinama nuteistojo teisinė

padėtis, o ne kaip atleidimo nuo bausmės rūšis. Du respondentai nurodė kad įstatyme

išvardinti lygtinio paleidimo taikymo kriterijai yra gana formalūs ir lygtinį paleidimą reikėtų

taikyti atsižvelgiant į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nusikaltėlio asmenybę.

Trečias anketos klausimas patvirtino antro rezultatus. T.y. į klausimą “Ar jūs sutinkate

su nuostata, kad lygtinis paleidimas negali būti taikomas tam tikriems asmenims,pavyzdžiui,

140 Šio tyrimo pagrindu Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Penitencinės teisės ir veiklos katedroje 2002 m. buvo apgintas magistrinis darbas.

143

nuteistiems už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, ir pan.?” 38 respondentai (74 proc.)

atsakė, kad taip. Žinoma, jeigu mes lygtinį paleidimą traktuosime kaip atleidimą nuo

bausmės, tai turbūt niekas nenorės apsiimti atsakomybės, atleisdamas nuo bausmės,

pavyzdžiui, nuteistus iki gyvos galvos kalėti žudikus. Čia kaip pavyzdį galima priminėti

Kanados patirtį, kur asmuo nuteisiamas ne kalėti iki gyvos galvos, o jam paskelbiamas

nuosprendis iki gyvos galvos t.y. atlikęs bausmės dalį kalėjime, gerai besielgiantis, asmuo

paleidžiamas ir prižiūrimas laisvėje iki gyvenimo pabaigos.

Į ketvirtą klausimą “Ar lygtinai paleidžiamiems nuteistiesiems teismo nustatomos

pareigos yra pakankamai efektyvios?” 20 respondentų (39,21 proc.) atsakė, kad taip, o 31

(60,79 proc.) pasisakė, kad visgi teismo įpareigojimai nėra efektyvūs. Vieno neigiamo

atsakymo autorių, kurio nuomonė atspindi neigiamai į šį klausimą atsakiusių respondentų

mintis, galima pacituoti:

“Šiuo metu iš keturių galimų skirti pareigų mano nuomone, mažiausiai viena

uždraudimas lankytis tam tikrose vietose, jei tai nesusiję su darbu, – dažniausiai teismai

nustato draudimą lankytis įstaigose, prekiaujančiose alkoholiniais gėrimais, šis įpareigojimas

prasilenkia su žmogaus teisėmis (pats šviežiausias to pavyzdys Henrikas Daktaras). Kiti gi

įpareigojimai tik ir telieka įpareigojimais, nes jų kontroliavimo mechanizmas ai, ai, ai kaip

šlubuoja. Tų įpareigojimų, kuriant juos, paskirtis, turbūt buvo griežtas nuteistojo, lygtinai

paleisto į laisvę, kontroliavimas (kad jis neužsimirštų, jog yra laisvėje, o imtų atrodyti, kad

laisvėje laisvių ir teisių ne daugiau nei kolonijoje). Manau kad šioje problemoje trūksta

motyvacijos aspekto. T.y. ne teismas turi nustatyti įpareigojimus, o pats nuteistasis,

norėdamas būti lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos turėtų sudaryti su teismu (kaip

valstybės atstovu) sutartį, susipažinti su sąlygomis, kokios jo laukia laisvėje ir su viskuo

sutikęs prisiimti kokius nors, naudingus visuomenei, įsipareigojimus, kad ir pavyzdžiui

atidirbti tam tikrą valandų skaičių nemokamų viešųjų darbų. Beje ir dabar sutarties analogas

galima sakyti yra- tai būtų galima laikyti nuteistojo duodamą sutikimą, kad jis būtų teikiamas

teismui dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos. Bet vis dėlto tai nėra sutartis ar

susitarimas pagrįstas laisva, savanoriška abiejų šalių valia su kiekvienos įsipareigojimais ir

atsakomybe už įsipareigojimų nesilaikymą.”

Atsakydami į penktą anketos klausimą “Ar jūsų nuomone, teisinga, kad lygtinai

palestam nuteistajam teismas įpareigojimų vykdymą gali pakeisti piniginiu užstatu?” 31

(60,79 proc.) respondentas atsakė, kad taip, o 20 (39,21 proc.) – ne. Kaip matome tie

respondentai, kurie atsakydami į ketvirtą anketos klausimą pasisakė, kad teismo įpareigojimai

144

lygtinai paleistiesiems asmenims yra neefektyvūs, atsakydami į penktą anketos klausimą

pasisakė už įpareigojimų pakeitimą piniginiu užstatu.

Respondentų atsakymai į šeštą anketos klausimą “Ar pritariate teiginiui, kad lygtinis

paleidimas galėtų būti taikomas didesniam nuteistųjų skaičiui?”, iliustruoti diagramoje.

Atsakymai į šį klausimą greičiausiai taip pasiskirstė todėl, kad apklausiami pataisos

inspektoriai sieja lygtinai paleistų asmenų skaičiaus padidėjimą su savo darbo krūvio

padidėjimu, kuris ir taip yra nemažas. Be to, matome ir iš kitų anketose pateiktų atsakymų,

kad kol kas teismo įpareigojimai nėra efektyvūs.

Apibendrinus atsakymus į septintą anketos klausimą “Kokia dalis jūsų prižiūrimų

lygtinai paleistų asmenų yra pakankamai motyvuoti ateityje gyventi laikantis įstatymų?”,

gauname, kad vidutiniškai 40,12 proc. lygtinai paleistų asmenų – pakankamai motyvuoti.

Peršasi klausimas ko trūksta, kad kiti beveik 60 proc. lygtinai paleistų asmenų būtų motyvuoti

gyventi visuomenei priimtiną, nenusikalstamą gyvenimą. Atsakymas paprastas: lygtinai

paleidžiami asmenys išeina į laisvę, laisvės atėmimo bausmės atrofuotais socialiniais

įgūdžiais. T.y. žmogus išbuvęs nelaisvėje ilgesnį laiko tarpą nemoka ir negali savimi

pasirūpinti. Dalinai šią problemą padės spręsti Kalėjimų departamento paruošta socialinio

švietimo programa.

Atsakydami su kokiomis problemomis susiduria pataisos inspektoriai, vykdydami

lygtinį paleidimą, respondentai paminėjo šias problemas:

a. įvairių dokumentų rašymas užima didžiąją darbo dalį, todėl nėra galimybių

gerai atlikti kitas funkcijas;

145

b. neoperatyvus informacijos pasikeitimas tarp įkalinimo įstaigų ir pataisos

inspektorių;

c. vienam pataisos inspektoriui tenka didelis “klientų” skaičius, dėl ko sunku

kokybiškai atlikti savo darbą;

d. lygtinai paleistieji neturi būsto, darbo, lėšų pragyvenimui;

e. nuteistieji praradę socialinius įgūdžius (laisvėje daugiau rūpesčių nei įkalinimo

įstaigoje;

f. neigiama visuomenės nuostata į buvusius kalinius;

g. labai prasta pataisos inspekcijų techninė materialinė bazė (nėra, pinigų

transportui, kad galima būtų lankyti klientus namuose, trūksta organizacinės

technikos – kompiuterių, faksų ir panašiai;

h. problematiškas teismo įpareigojimo neišeiti iš namų nustatytu laiku

kontroliavimas;

i. lygtinai paleistiesiems sunku laikytis teismo įpareigojimo – nesilankyti tam

tikrose vietose, jeigu teismas uždraudžia lankytis vietose, prekiaujančiose

alkoholiu (dauguma parduotuvių prekiauja alkoholiniais gėrimais);

Apie tai, kokia institucija turėtų vykdyti ir kontroliuoti lygtinį paleidimą respondentų

nuomonių pasiskirstymas pateiktas diagramoje.

Toks pasiskirstymas galbūt nulemtas kol kas neaiškaus lygtinio paleidimo vykdymo

teisinio reglamentavimo. Pataisos inspektoriai turi užtikrinti lygtinio paleidimo vykdymą, kai

tuo tarpu kai kuriuos įstatymu numatytų įpareigojimų (būti namuose nustatytu laiku)

praktiškai neįmanoma kontroliuoti.

Apie tai, kad pataisos inspektoriam trūksta informacijos apie jų darbo perspektyvas,

lygtinio paleidimo instituto tobulinimą mes matome iš respondentų pasisakymo apie

Kanados-Lietuvos pataisos sistemos reformos projektą, su kuriuo, deja 24 (47,05 proc.)

146

respondentų nebuvo supažindinti. Keturi respondentai (7,8 proc.) jam nepritaria, 23 (45,09

proc.) susipažinę ir pritaria projekto nuostatoms.

Į klausimą “Ar jūsų nuomone, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų pakankamai

reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisiniuose aktuose?” 23 (45,09 proc.) respondentai

atsakė, kad taip, o 28 (54,9 proc.) atsakė, kad šis institutas reglamentuotas nepakankamai.

Atsakydami į klausimą, kokias socialines paslaugas turėtų teikti pataisos inspektoriai,

respondentai paminėjo:

1) pagalba įsidarbinant;

2) informacijos apie galinčias padėti institucijas teikimą;

3) atstovavimą lygtinai paleisto interesams įvairiose institucijose;

4) pagalbą sprendžiant psichologines problemas;

5) teisinės informacijos teikimą;

6) pagalba susirandant būstą;

7) materialinių pašalpų teikimą;

8) pagalba nuteistiesiems atkuriant socialinius ryšius su šeimomis ir kitais

artimais žmonėmis.

Tačiau į kitą anketos klausimą “Ar jie gali teikti socialinę pagalbą kokybiškai?” –

dauguma respondentų- 45 (88,23 proc.) nurodė, kad negali. Pagrindinės to priežastys:

ekonominė situacija šalyje, žinių, kaip suteikti socialinę pagalbą trūkumas, didelis darbo

krūvis.

Anketos pabaigoje pataisos inspektoriai įvertino lygtinai paleistų asmenų priežiūros

organizavimą dešimties balų sistemoje. Išvedus vidurkį, šio darbo įvertinimas yra 5,39 balo.

147

III. 5. Nevyriausybinių organizacijų veikla probacijos sistemoje Lietuvoje

Kaip jau buvo minėta analizuojant užsienio šalių patirtį, nevyriausybinėms

organizacijoms tenka svarbus vaidmuo probacijos sistemoje. Nevyriausybinių organizacijų

veikla Lietuvoje apskritai, taip pat ir probacijos sistemoje, turi savo specifiką, kurios analizė

pateikiama šiame skirsnyje.

III.5.1. Nevyriausybinių organizacijų veikla Lietuvoje

Nevyriausybinių organizacijų (NVO) veikla nusikaltimų kontrolės ir prevencijos

srityje buvo išvystyta Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1918-1940 m.141 Ji

ypatingai suaktyvėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m. Tačiau šalyje iki šiol vis dar

nėra sukurtos efektyvios teisinės bazės, kuri sudarytų palankias sąlygas laisvų piliečių

iniciatyvos atsiskleidimui. Valstybės parama ir rūpestis NVO yra minimalus, nesutvarkyta

mokesčių politika, susijusi su verslo žmonių skatinimu teikti paramą ir labdarą bei remti kitus

visuomenės iniciatyva paremtus projektus. Nežiūrint į tai, Lietuvoje jau turime tūkstančius

visuomeninių organizacijų. Tačiau tik nežymi jų dalis užsiima nusikalstamumo prevencija,

buvusių kalinių integracija į visuomenę.

Šiame darbe yra nagrinėjamos tik tos Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės

organizacijos, kurių dėmesio centre yra suaugę asmenys, pažeidę baudžiamuosius

įstatymus142. Tokiems asmenims visuomenė gali padėti dviem atvejais:

1. kai bausmės vykdymas nusikaltusiems asmenims yra atidedamas;

2. kai asmenys, atlikę bausmę (visą ar prieš laiką), grįžta iš įkalinimo įstaigų atgal į

visuomenę, miestą ar rajoną, kuriame gyveno prieš nusikalstant.

Reikia pastebėti, kad pirmu atveju Lietuvoje nėra išvystytos tam tikros praktikos, todėl

NVO indėlis šioje srityje yra labai mažas (galima išskirti vos kelias nevyriausybines

organizacijas, užsiimančias šia veikla kaip papildoma šalia kitos – pagrindinės organizacijos

vykdomos veiklos). Tam įtakos turi ir tinkamos teisinės bazės nebuvimas.

Antruoju atveju galima daugiau atrasti tokių nevyriausybinių organizacijų, kurios

remia grįžtančius iš įkalinimo įstaigų žmones. Bet vėlgi, ta pagalba yra labai stichiška ir įvairi,

nesureguliuota jokiomis normomis. Labai įvairi yra ir tų visuomeninių organizacijų sudėtis.

141 Andriulis V. Nusikaltimų prevencijos patirtis Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius, 2000. 142 Šiame darbe nėra nagrinėjamos su nepilnamečių nusikalstamumo prevencija susijusios organizacijos, kitaip tariant, nėra nagrinėjamos tos nevyriausybinės organizacijos, kurios vykdo tam tikrus projektus susijusius su nepilnamečių teisės pažeidėjų socialine adaptacija bei parama jiems.

148

Specializuotų NVO, kurių veiklos tikslas būtų padėti tik kaliniams, yra nedaug – kelios

Vilniuje ir viena kita kituose miestuose (pvz., Klaipėdoje).

Daugelis organizacijų, kurios remia kalinius, remia taip pat ir kitus paramos

reikalingus žmones. Tai organizacijos dirbančios socialinės rūpybos srityje. Atskirai reikėtų

nurodyti religinių bendruomenių organizacijas. Jos yra gana aktyvios savo veikloje, kartu su

parama vykdo ir tam tikrą misionierišką veiklą.

Kalinės moterys dažniausia yra remiamos įvairių moterų organizacijų, krizių centrų ir

tų organizacijų, kurių veikla orientuota į pagalba šeimai, pagalbą motinai ir jos vaikui.

Reikia pažymėti, kad kai kurios iš aukščiau minėtų organizacijų (išskyrus religines

bendruomenes) pagalbą ir paramą kaliniams teikia tik tiek, kiek tai susieta su vieno ar kito

projekto vykdymu. Pasibaigus projektui skirtiems pinigams, baigiasi ir tų organizacijų veikla

šioje srityje. Todėl galima daryti išvadą, kad tik nedidelė dalis NVO Lietuvoje daugiau ar

mažiau pastoviai dirba su teistais asmenimis.

Kitas svarbus aspektas, kurį galima pastebėti analizuojant NVO, dirbančių su kaliniais,

struktūrą ir veiklą yra tai, kad daugeliu atveju kaliniams yra suteikiama parama, pasireiškianti

per labdaros (maisto, rūbų, batų) dalijimą. Reikia pastebėti, kad Lietuvoje veikia vos kelios

nevyriausybinės organizacijos, kurių tikslas – teikti socialinę, psichologinę ar pedagoginę

pagalbą buvusiems kaliniams, siekiant, kad organizacijos remiamas asmuo rastų savo vietą

visuomenėje. Kitaip tariant, siekti teisto asmens integracijos į visuomenę, daugeliui

visuomeninių organizacijų yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Tai susiję su tuo, kad kol

kas trūksta rimtų, profesionalių specialistų, kurie domėtųsi tokiais uždaviniais, todėl šiai

dienai dauguma nevyriausybinių organizacijų yra pajėgios tik suorganizuoti maisto, rūbų ar

kitokios pašalpos išdavimą.

III. 5.2. Atskirų visuomeninių organizacijų, dirbančių su kaliniais, charakteristika ir veiklos analizė

Šioje darbo dalyje apžvelgsime atskiras visuomenines organizacijas vykdančias savo

veiklą Lietuvos apskrityse, rajono centruose.

Vilniaus apskritis

Vilniaus apskrityje, o konkrečiau Vilniaus mieste, yra keturios nevyriausybinės

organizacijos, kurių pagrindinė veiklos sritis yra darbas su teistais asmenimis.

149

1. Lietuvos Kalinių globos draugija (LKG draugija). Ši organizacija yra 1921 m.

įkurtos Draugijos teisių ir simbolių perėmėja. Lietuvos Kalinių globos draugija

yra savarankiška, savanoriška visuomeninė organizacija, vienijanti asmenis,

pasišventusius kalinių globos reikalui, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos

Respublikos Konstitucija, įstatymais, tarptautiniais susitarimais ir konvencijomis,

kurios reguliuoja kalinių laikymo sąlygas.

LKG draugijos pagrindiniai tikslai:

- rūpintis kalinių teisių apsauga;

- padėti iš pataisos įstaigų išėjusiems pradėti naują gyvenimą;

- rūpintis kalinių šeimomis, kurios reikalingos paramos;

- rūpintis kalinių švietimu, sveikatos apsauga, taip pat jų materialiniu bei dvasiniu

gyvenimu.

LKG draugija aukščiau išvardintų tikslų siekia:

- propaguodama visuomenėje kalinių globos reikalingumą;

- stebėdama, kad būtų laikomasi įstatymų;

- kreipdamasi į Seimą, kitas valdžios ar valdymo institucijas su įvairiais teisinių

aktų projektais turint tikslą apginti žmogaus, paliesto baudžiamojo įstatymo, teises;

- kreipdamasi į valdžios ir valdymo organus, kad būtų panaikinti neatitinkantys

žmoniškumo teisiniai aktai, reguliuojantys kalinių elgesį ir jų gyvenimo sąlygas;

- teikdama kaliniams ir jų šeimų nariams konsultacijas įvairiais teisiniais

klausimais;

- tarpininkaudama, būtinais atvejais gindama atskirų kalinių teises teisėsaugos

organuose, kitose valdžios ir valdymo įstaigose;

- kreipdamasi į prokuratūrą dėl neteisingų sprendimų kalinių bylose, dėl

nuteistųjų įsiteisėjusių nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų peržiūrėjimo;

- pasisakydama amnestijos būtinumo klausimais, dalyvaudama amnestijos

komisijose;

- kreipdamasi dėl malonės suteikimo, – Draugijos atstovas yra Prezidento

Malonės komisijos narys ( Lietuvos Respublikos Dekretas 1994 birželio 10 d. Nr.

327);

- nuo 1992 metų leisdama laikraštį “Kryžkelė”, o nuo 1997 m. – žurnalą tuo

pačiu pavadinimu, kuriame pristatomoms ir nagrinėjamos įvairios kaliniams, jų šeimų

nariams, teisėsaugos darbuotojams aktualios temos.

150

2. Lietuvos Kalinių globos draugijos reabilitacinis centras. Šis centras įkurtas 2001

m. pradžioje, todėl trumpai pristatysime pirmuosius centro veiklos žingsnius. Į šį

centrą priimami asmenys, kurie atrenkami pagal du pagrindinius kriterijus: pirma,

reali žmogaus situacija po įkalinimo (atrenkami buvę kaliniai, kurių gyvenimo

situacija šiuo metu sudėtingiausia, t.y. tie, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios

vietos, darbo, materialinių išteklių, šeimos), antra, motyvacija (žmogaus noras ir

pasirengimas ieškoti išeities iš dabartinės situacijos). Su atrinktais asmenimis yra

pasirašomos bendradarbiavimo sutartys.

Šiuo metu (2001 gegužės mėn.) centre besilankančią grupę sudarė devyni vyrai ir

trys moterys. Amžius – nuo 24 iki 49 metų. Penki turi vidurinį išsilavinimą, keturi

pagrindinį, vienas – profesinį, du – pradinį. Visi jie vieniši ir be tėvų. Nė vienas iš jų

nebuvo oficialiai įdarbintas ilgiau kaip metams. Dvi moterys ir du vyrai bausti laisvės

atėmimu vieną kartą, kiti du- tris ir daugiau kartų. Pagrindiniai nusikaltimai –

vagystės.

Darbas centre kiekvieną darbo dieną prasideda 9 valandą ryto aptariant dienos

aktualijų planą. Vėliau dvi tris valandas centro klientai dirba pagalbinius darbus, už

kuriuos atlyginama maisto produktais (du kartus per savaitę), transporto bilietais,

apmokėjimu už gyvenimą nakvynės namuose, aprūpinimu asmeninės higienos

priemonėmis, būtinais medikamentais. Vyksta individualūs pokalbiai su klientais,

skirti jų asmeninėms problemoms aptarti, informacijai apie žmogų surinkti. Taip pat

vyksta grupiniai susitikimai siekiant formuoti komandos dvasią, paremtą tarpusavio

supratimu ir pagalba.

3. Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija (LIAPO) – nevyriausybinė

organizacija (NVO), kurios dėmesio centre yra iš įkalinimo įstaigų lygtinai išleisti

asmenys (pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54² straipsnį),

grįžtantys gyventi į Vilniaus miestą ar rajoną. Organizacija įkurta 2000 metų gegužės

mėnesį Vilnius – Oslo projekto pagrindu, kuris buvo vykdomas nuo 1997 metų

vasaros. Iki 2000 metų pabaigos LIAPO klientų grupę sudarė tik lygtinai į laisvę iš

įkalinimo įstaigų išleidžiami vyrai. Nuteistieji, kuriems numatomas lygtinis

išleidimas, pradedami ruošti laisvei dar kolonijoje socialine bei psichologine prasme.

Jiems išėjus padedama įveikti praktinius sunkumus, su kuriais jie susiduria. Visam

šiam darbui atlikti buvo pasitelkti VU psichologijos ir socialinio darbo specialybių

studentai, kurie savanoriškai sutiko prisidėti prie projekto įgyvendinimo. Nuo 2000

151

metų pabaigos organizacijai įsijungus į Kanados – Lietuvos pataisos projektą,

pasikeitė organizacijos tikslinė grupė: remiantis sukaupta darbo su nuteistaisiais

vyrais patirtimi, užmegzti kontaktai su Panevėžio moterų pataisos darbų ir Kauno

nepilnamečių auklėjimo darbų kolonijų administracija, bei šiose įstaigose bausmę

atliekančiomis moterimis ir nepilnamečiais. Organizacijos savanoriai (VU

psichologijos ir socialinio darbo bei LTU teisės specialybių studentai) kartą per

mėnesį susitinka su nuteistaisiais įkalinimo įstaigose, padeda jiems ruoštis išėjimui į

laisvę spręsdami visokiausias nuteistiesiems iškylančias problemas, klientui išėjus iš

įkalinimo įstaigos pasitinka jį ir tęsia pradėtą psichologinį ir socialinį darbą su juo:

padeda susitvarkyti dokumentus, rasti gyvenamąją vietą, ieškoti darbo, užmegzti jam

naudingas pažintis, stengiasi skatinti prosocialų elgesį, tarpininkauja sprendžiant

klientui svarbius klausimus, skatina bet kokią teigiamą iniciatyvą ir dalyvauja jos

įgyvendinime.

Tokiu būdu LIAPO siekia prisidėti prie efektyvesnės iš įkalinimo įstaigų išeinančių

asmenų ruošimo laisvei sistemos, padėdama savo klientams spręsti jiems iškylančius

praktinius uždavinius, psichologiškai juos palaikydama bei tuo siekdama užtikrinti

didesnį visų visuomenės narių saugumą.

Organizacijos savanoriai stengiasi kurti ir vykdyti įvairius projektus, susijusius su

nusikalstamumo prevencija. Šiuo metu organizacijoje veikia “laiškų grupė” moterims,

kurios atlieka laisvės atėmimo bausmę Panevėžio BR PDK. Šio projekto tikslas –

palengvinti moterų įkalinimo laiką, konsultuojant jas įvairiais joms rūpimais

psichologiniais klausimais.

4. Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacijos Vilniaus skyrius (LIAPO VS) –

nevyriausybinė organizacija (NVO), užregistruota Vilniaus miesto savivaldybėje

2000-ųjų metų spalio mėnesį. Jos dėmesio centre – į laisvę iš įkalinimo įstaigų

lygtinai išleisti vyrai, grįžtantys gyventi į Vilnių. Organizacijos darbo tikslas –

paramos nuteistajam integruojantis į visuomenę teikimas, palengvinantis likusio

bausmės laiko atlikimą išėjus į laisvę, ir visuomenės sąmoningumo didinimas

siekiant saugesnės visų Lietuvos piliečių ateities užtikrinimo.

Organizacijoje dirbantys savanoriai laikosi nuostatos, kad šeši pirmieji mėnesiai

yra kritinis laikotarpis iš įkalinimo įstaigos į laisvę išėjusiam asmeniui, todėl tuo metu

reikalingas didžiausias palaikymas ir parama. Šiems žmonėms reikia ne tik prisitaikyti

prie stipriai pakitusių aplinkos sąlygų, padidėjusios atsakomybės, užpildyti įkalinimo

152

metu atsiradusias spragas santykiuose su artimaisiais, bet ir susidurti su nemažais

praktiniais sunkumais – pastogės problema, darbo vietų trūkumu, nuteistųjų

diskriminacija, įvairių dokumentų bei pažymų susitvarkymu.

Šiuo metu LIAPO VS stengiasi tiesiogiai padėti savo klientams bendradarbiaudama

su kitomis socialinės–psichologinės paramos organizacijomis, ieškoti būsto ar darbo

vietos, konsultuoti jiems iškylančiais klausimais, savo pavyzdžiu diegti prosocialias

vertybes. Dirbant su klientu laikomasi tokių pagrindinių principų – būti empatišku,

skatinti kliento aktyvumą, suteikti jam atsakomybę už jo pasirinkimus.

Darbas su klientu prasideda jau kolonijoje, kur įvyksta pirmieji 2-3 pokalbiai. Jų

metu pristatoma organizacija ir jos veikla, išsiaiškinama to žmogaus situacija jam

paliekant įkalinimo įstaigą (santykiai su šeima, gyvenamosios vietos klausimas, ir

pan.) bei ateities planai, siekiama įgyti kliento pasitikėjimą. Vienas susitikimas trunka

20-40 min. Tolesni susitikimai vyksta laisvėje, organizacijos patalpose (Paupio 31A,

Vilnius) kiekvieną darbo dieną nuo 15.00 iki 17.00 val. Be aukščiau minėtų LIAPO

VS paramos būdų, reikia paminėti ir naują projektą su Socialinės ir psichologinės

paramos centru (SPPC) – 4 dienų aktyvaus patyrimo grupę iš įkalinimo įstaigų

išleistiems asmenims.

Šiuo metu organizacijos veiklą ketinama plėsti, todėl yra kuriama savanorių

parengimo sistema, kurios pagrindu į šios NVO veiklą būtų galima įtraukti naujus

aktyvius ir norinčius padėti žmones.

Bendrai paėmus, tiek LIAPO, tiek LIAPO VS savanoriai glaudžiai bendradarbiauja

su Vilniaus miesto pataisos inspekcijos darbuotojomis, padėdami joms dirbti su

lygtinai atleistais nuo bausmės ir lygtinai išleistais iš įkalinimo vietų asmenimis.

Kauno apskritis

Kauno apskrityje yra viena nevyriausybinė organizacija, kurios klientais gali būti ir

teisti asmenys, tiksliau teistos moterys. Tai yra Kauno mieste Juozapavičiaus g. 77 įsikūręs

Kauno apskrities Moterų krizių centras. Ši visuomeninė organizacija, įregistruota 1999 m

gegužės 3 d. Tikslas – padėti visoms į krizines situacijas patekusioms moterims

nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar socialinės padėties.

Vienas iš projektų, kurį vykdė centro darbuotojos yra “Parama Kauno moterims

grįžusioms iš bausmės atlikimo vietų”. Projekto tikslas – atlikusių bausmę moterų

integravimas į visuomenę, išsiaiškinimas, kodėl tiek moterų, vos tik išėjusios į laisvę, vėl

153

nusikalsta ir grįžta atgal, svarbiausia buvo sužinoti tikrą situaciją į kurią patenka moterys

atlikusios bausmę.

Projekto vykdymo metu moterims buvo teikiamos psichologinės, teisinės

konsultacijos. Organizuojamos tarpusavio pagalbos grupės, kur moterys mokėsi konflikto

išvengimo šeimoje, buityje, darbe, bei derybų meno, buvo vykdomos mokomosios

programos: darbo su kompiuteriu pradmenų, gėlininkių-florisčių, ligonių slaugos kursai.

Projekto vykdytojos tarpininkaudavo grįžusioms nuteistosioms ieškant darbo ir būsto,

padėjo moterims grįžti į šeimas, atgaivinti seniai nutrūkusius santykius su artimaisiais. Ieškant

darbo daug padėjo bendradarbiavimas su spauda (spausdinami skelbimai) taip pat betarpiški

ryšiai su darbdaviais. Tais atvejais projekto darbuotojos prisiimdavo atsakomybę už

rekomenduojamą darbuotoją. Rekomenduotasis turėjo palaikyti ryšį su projekto vykdytoju.

Siekdami geriau pasiruošti priimti atlikusią bausmę moterį, projekto vykdytojai

užmezgė glaudžius ryšius su Panevėžio BR PDK, važiavo susitikti su atliekančiomis bausmę

moterimis, stengėsi kuo daugiau sužinoti apie jas, jų gyvenimą, artimuosius.

Projektas jau įvykdytas, bet Moterių krizių centro darbuotojos ir toliau tęsia pradėtą

darbą, sėkmingai taikydamos projekto vykdymo metu įgytą patirtį

Klaipėdos apskritis

Klaipėdos apskrityje galima išskirti tokius miestus ir rajonų centrus, kuriuose vyksta

darbas su buvusiais nuteistaisiais: tai Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai.

Klaipėdoje yra trys pagrindinės institucijos, suteikiančios paramą buvusiems

nuteistiesiems: Lietuvos krikščioniškojo gailestingumo ir labdaros fondo “Samarija”

Klaipėdos filialas, Klaipėdos nakvynės namai ir Kalinių globos draugija “Nemylimi”.

1. Klaipėdoje su buvusiais kaliniais dirba ir Lietuvos krikščioniškojo

gailestingumo ir labdaros fondo “Samarija” Klaipėdos filialas (pirmininkas Emanuelis

Kinas). “Samarijos” projekto programoje dalyvaujantys žmonės – buvę kaliniai ir ligoniai.

“Samarijos” namuose gyvenantys žmonės yra sukūrę tikrą krikščionišką bendruomenę. Jie

studijuoja Šventąjį Raštą, kasdien renkasi jį skaityti švarioje, tvarkingoje, kalinių darbeliais

papuoštoje patalpoje. Patys gaminasi valgį, valo patalpas, gamina įvairius medžio, metalo

darbus. Iš vokiečių yra gavę puikų surenkamą namą, bet dar neturi namo statybai skirtos

žemės.

2. Klaipėdos Nakvynės namų paslaugomis naudojosi 600 asmenų. Nakvynės

namai palaiko ryšius su daugeliu institucijų ir nevyriausybinių organizacijų. Tai įvairios

“Caritas” organizacijos, Klaipėdos evangelikų-baptistų bažnyčia, anoniminių alkoholikų

154

draugija, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, Klaipėdos Universiteto socialinės

pedagogikos katedra, Klaipėdos kalinių globos draugija “Nemylimi” ir kt.

3. Kalinių globos draugija “Nemylimi” yra pasivadinusi Klaipėdoje gyvenančio

rašytojo E.Kalėdos vieno iš trilogijos romanų pavadinimu. Draugija dirba įvairius darbus.

Vienas labai konkretus užsiėmimas – padėti grįžusiems iš įkalinimo vietų įsidarbinti. Rūpinasi

“Nemylimi” ir nuteistųjų motinoms padėti nuvažiuoti su siuntiniais Į Pravieniškių pataisos

darbų įstaigas. “Nemylimi” palaiko ryšius su atliekančiais bausmę klaipėdiškiais. Jie

klaipėdiškiams kaliniams nuveža dovanų, organizuoja futbolo varžybas, užmezga ryšius su

kolonijos administracija dėl keitimosi informacija, siekiant spartesnės ir veiksmingesnės

grįžusių iš įkalinimo vietų adaptacijos Klaipėdos mieste.

Šilutės rajone nevyriausybinės organizacijos nukreipiamos ir paskatinamos bendrai

spręsti svarbiausius miesto ir rajono klausimus. Tokiu būdu jos buvo sutelktos darbui su

kaliniais, kurių vienu metu daug grįžo po paskutinės amnestijos ir kurie buvo apibūdinami

kaip labai pikti ir įtūžę, pasiryžę išplėšti savo teises. Visų nevyriausybinių organizacijų

jungtinėmis pastangomis gerai sutikti, pamaitinti, šie žmonės aprimo, nekerštavo visuomenei

už patirtas skriaudas. Trumpai apžvelgsime, kokia veikla buvo ir iki šiol yra vykdoma.

Grįžusieji į laisvę asmenys gauna 50 litų vertės taloną apsipirkti (pinigų į rankas jie

negauna). Asmenys, grįžę iš kalėjimo ir neturintys nuosavo gyvenamojo ploto, su socialinio

darbuotojo nukreipimu gali pernakvoti patalpose, esančiose prie policijos. Yra sutarta, kad

slaugos ligoninė yra paskyrusi buvusiems kaliniams vieną globos lovą. Slaugos ligoninei už

lovadienius sumokama iš socialinės globos lėšų.

Pinigų buvusiems kaliniams neduodama, o iš paskirtos pašalpos lėšų sutvarkomi

įvairūs dokumentai, netgi pervedami pinigai į fotoateljė, kuri padaro dokumentams

nuotraukas, sutvarkomi skyrybų formalumai.

Buvusius kalinius, grįžusius iš įkalinimo vietų be dokumentų, remia visos

nevyriausybinės organizacijos. Tarp jų ypač aktyvios – “Raudonasis kryžius”, “Katalikių

moterų draugija”, “Šilutės moterų seklyčia”, evangelikų- liuteronų globojama “Sandora”.

“Katalikių moterų draugija” turi labdaros parduotuvę, tad grįžusius iš įkalinimo vietų

aprengia.

“Sandora” išlaiko parapijos valgyklą, kurioje pagal ilgalaikę programą maitina vaikus

iki 12 metų ( 60 vaikų). Į šią valgyklą pavalgyti ateina ir žmonės, grįžę iš įkalinimo įstaigų.

Dalį lėšų produktams pirkti “Sandora” gauna iš Vokietijos rėmėjų, o bulves, daržoves, vaisius

atveža ir dovanoja vietiniai ūkininkai, kurie “Sandoros” prašymus dėl labdaros išgirsta per

sekmadienio pamaldas.

155

“Raudonojo kryžiaus” veikla labai plati ir įvairi. Veiklos partnerius ir rėmėjus turi

Švedijoje ir Vokietijoje. Kiek gali, padeda ir buvusiems kaliniams. Norėtų gauti leidimą

tikrinti ir kalinių žmonių laikymo sąlygas.

Galima pasakyti, kad Šilutės mieste ir rajone yra susiformavusios geros bendruomenės

tradicijos, todėl bendravime tarp savivaldybės socialinių darbuotojų ir nevyriausybinių

organizacijų yra darna, susiklausymas, savitarpio pagalba. Esant svarbiam reikalui,

sutelkiamos visų organizacijų jėgos bendram darbui – tai darbas su vaikais, jaunimu,

seneliais, buvusiais kaliniais.

Pagėgiuose Liuteronų-evangelikų draugija “Sandora” įkurta 1993 m. ir gauna paramą

iš Vokietijos liuteronų-evangelikų bažnyčių tikinčiųjų. Didžioji lėšų dalis panaudojama

asocialių šeimų vaikų maitinimui. “Sandora” remia drabužiais, avalyne, maisto produktais.

Tauragės apskritis

Tauragės apskrityje galima išskirti tokius miestus ir rajonų centrus, kuriuose vyksta

darbas su buvusiais nuteistaisiais: tai Tauragė ir Jurbarkas.

Tauragė. Pernai iš įkalinimo įstaigų į Tauragę grįžo 96 asmenys, iš kurių 7 moterys ir

2 nepilnamečiai. Jiems visiems buvo išmokėta vienkartinė 40 litų pašalpa, o vienam našlaičiui

suteiktas butas bei našlaičių įsikūrimo pašalpa. Per Darbo biržą įdarbintas vienas asmuo, 2

gavo terminuotą darbą, 4 dirbo viešuosius darbus.

Tauragės mieste veikia 30 vietų mišrūs nakvynės namai. Pirmą mėnesį juose galima

nakvoti nemokamai, o vėliau apmokestinama pagal pajamas.

Mieste atidarytos 2 labdaros valgyklos. Vieną finansuoja Socialinės globos ir rūpybos

skyrius iš savo lėšų, nes valstybės biudžete pinigų nemokamam maitinimui nebuvo skirta.

Šioje valgykloje dažniausiai valgo asmenys, nakvojantys nakvynės namuose.

Antrą labdaros valgyklą yra įsteigusi Tauragės Jungtinė metodistų bažnyčia. Jos

administratorius J.Jonikas iš Socialinės globos ir rūpybos skyriaus gauna sąrašą žmonių,

kuriems būtinas nemokamas maitinimas. Į šį sąrašą patenka ir asmenys, grįžę iš įkalinimo

vietų, jų šeimos nariai, tie, kurių tėvai ar globėjai dar atlieka bausmę.

Kasmet apie 400-500 žmonių, tarp jų ir buvusių kalinių, lankosi nevyriausybinėje

organizacijoje “Vokiečių bičiulių draugija”. Čia jie gauna drabužių, avalynės, maisto

produktų, vitaminų.

Du kartus per savaitę “Caritas” (vadovė B. Kasputienė) savo būstinėje ruošia

arbatėles, vaišina sumuštiniais, dalija labdarą.

Konsultaciją įvairiais klausimais teikia Maltos pagalbos ordino nariai.

156

Jurbarke į savivaldybę 2000 metais kreipėsi 93 asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų.

Jurbarko nakvynės namuose yra 4 vietos, norinčių nakvoti būna vos vienas kitas.

Jurbarko labdaros valgyklą remia savivaldybė (ji apmoka patalpų nuomą ir komunalines

paslaugas). Maisto produktų gauna iš vokiečių verslininko P. Liusheno, Berlyno miesto

policijos, A. Giedraitienės privačios įmonės.

1992 metais įsikūrusi Samariečių draugija vienija 60 narių. Draugijai siunčiama

labdara iš Vokietijos. Samariečiai pirmiausia remia daugiavaikes ir darbingo maitintojo

neturinčias šeimas. Dalį labdaros nuveža į nakvynės namus ir labdaros valgyklą.

Šilalėje pernai į rajono savivaldybės Socialinės paramos ir rūpybos centro skyrių

kreipėsi 63 asmenys, kad jiems būtų skirta vienkartinė 138 litų pašalpa.

Nakvynės namų ir labdaros valgyklos Šilalė neturi. Rajone nėra nevyriausybinių

organizacijų, kurios rūpintųsi buvusiais kaliniais.

Šiaulių apskritis

Šiaulių apskrityje galima išskirti tokius rajonų centrus, kuriuose vyksta darbas su

buvusiais nuteistaisiais: tai Joniškis ir Pakruojis.

Joniškis. Į Joniškio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyrių 2000 m. kreipėsi net

septyniasdešimt buvusių kalinių. Jiems buvo skirti 125 litų talonai maisto produktams

nusipirkti: grynų pinigų negavo, kad jų neišleistų alkoholiniams gėrimams. Darbingo amžiaus

asmenys buvo nukreipti į Darbo biržą.

Joniškyje yra 6 vietų laikino apgyvendinimo patalpos, kurių komunalines paslaugas

apmoka savivaldybė. Šių vietų užtenka visiems norintiems apsigyventi.

Labdaros valgyklos nėra.

“Caritas” 2000 metais nepadėjo grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, nes ši nevyriausybinė

organizacija negavo labdaros.

Pakruojo rajone, buvusio dvaro rūmuose, atidaryti 20 vietų paramos namai. Jų

vadovas J.Geležėlė pasakoja apie šiuose namuose gyvenančius vyrus, neseniai grįžusius iš

įkalinimo vietų. Kurį laiką čia gyveno vienas septyniolikmetis, grįžęs iš įkalinimo įstaigos.

Šių namų darbuotojai jam padėjo adaptuotis visuomenėje, padėjo nusipirkti būstą. Dabar šis

žmogus sukūrė šeimą, dirba.

Paramos namai dirba pagal šią programą:

1. Žmonių apgyvendinimas. Kiekvienas gauna lovą dviviečiuose kambariuose,

patalynę. Yra virtuvė, dušas, skalbykla, paruoštų maisto produktų. Patys

gyventojai pasiruošia malkų.

157

2. Ryšių su giminėmis atstatymas. Vadovas ir socialinė darbuotoja skambina šių

namų gyventojų artimiesiems, kartais kartu važiuoja į jų namus ir bando atstatyti

nutrūkusius santykius. Daugeliu atveju pasiekiama gerų rezultatų.

3. Įdarbinimas. Paramos namų darbuotojai tariasi su darbdaviais net ir dėl laikino jų

gyventojų įdarbinimo.

4. Pastovios gyvenamosios vietos suradimas. Rajone galima labai pigiai nusipirkti

butą ar namą. Buvo atvejų, kai gerokai apleisti namai kaimiškose vietovėse

parduodami už simbolinę kainą. Paramos namuose gyvenantys žmonės skatinami

pirkti tokius butus ar sodybas. Jiems patariama, mokoma, kaip užsidirbti,

nusipirkti ir įsikurti.

Kitos apskritys ir rajonai.

Buvo lankytasi Telšių apskrities Telšių, Plungės ir Mažeikių rajonuose, Šiaulių

apskrities Akmenės ir Radviliškio rajonuose ir Klaipėdos apskrities Skuodo rajone. Pastebėta,

kad vienur yra labdaros valgyklos, nakvynės namai, kitur jų nėra. Pavyzdžiui, Radviliškio

rajono savivaldybė buvo suradusi patalpas nakvynės namams, tačiau pasipriešino aplinkinių

namų gyventojai, ir šis sumanymas liko neįgyvendintas. Mažeikių labdaros valgykloje galima

papietauti už 3,5 lito taloną. Nemokamai savivaldybė maitina vieną mėnesį. Mažeikių

“Caritas” organizacija ir liuteronų bendruomenė dalija labdarą buvusiems kaliniams, kalinčių

asmenų šeimoms. UAB “Beira” direktorius vilnietis R.Kalanta skiria lėšų labdaros valgyklai.

III.5.3. Nuteistųjų savitarpio pagalbos organizacijos

Šiuo metu daugelyje pataisos darbų kolonijų yra įsikūrusios nuteistųjų savitarpio

pagalbos organizacijos.Tokių organizacijų veiklos tikslai yra:

teikti moralinę paramą bei suteikti nuteistiesiems visokeriopą juos dominančią

informaciją, liečiančią jų teises ir gyvenimo sąlygas;

gerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas;

užmegzti ryšį su Lietuvos bei Tarptautinėmis organizacijomis, kurios rūpinasi

atliekančių bausmę ir parama buvusiems nuteistiesiems, žmogaus teisėmis;

bendradarbiaujant su įvairiomis organizacijomis padėti nuteistiesiems išeinantiems

į laisvę susirasti darbą, gyvenamąją vietą ar mokymosi įstaigą;

bendradarbiaujant su įvairiomis organizacijomis rengti kultūrinius bei sportinius

renginius bei užimtumo programas nuteistiesiems;

158

kviesti visuomenės veikėjus, žymius asmenis, atstovaujančius teisėtvarkos ir

teisėsaugos institucijas, konsultacijoms;

leidus kolonijos administracijai bendrauti su visuomenės informavimo priemonių

atstovais;

teikti pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei dėl galiojančių įstatymų papildymo,

koregavimo bei pakeitimo;

gerinti nuteistųjų ir administracijos tarpusavio santykius.

Šios organizacijos domisi visomis veiklos sferomis (išskyrus operatyvinę, režimo ir

apsaugos veiklą), su kuriomis susiję nuteistieji PDK, dirba kultūrinį masinį darbą, organizuoja

kultūrinius renginius, susitikimus.

Reikia pastebėti, kad kai kurios iš šių nuteistųjų visuomeninių organizacijų ne visada

sutaria su kolonijų administracija. Tačiau daugeliu atveju jos atlieka gana pozityvią veiklą,

prisideda prie to, kad kalinių teisės būtų geriau apsaugotos. Lietuvos kalinių globos draugija

šių nuteistųjų organizacijų kūrimosi laikotarpyje gana aktyviai reiškėsi. Dabartiniu metu taip

pat palaikomi kontaktai.

III.5.4. Nevyriausybinių organizacijų veiklos Lietuvoje sunkumai bei trūkumai

Lietuvių tradicijoje jau nuo seno buvo tvirtai įsigalėjęs paprotys padėti tiems

žmonėms, kurie atsidūrė nelaimėje, varge, tapo invalidais ar našlaičiais, negalinčiais save

išmaitinti. Tokių paramos reikalingų žmonių visada būdavo, niekas tuo nesistebėjo ir

kiekvienas laikė savo garbės ir sąžinės reikalu padėti artimam. Tokią elgseną palaikė ir

Lietuvos katalikų bažnyčia.

Tačiau per amžius nusistovėjusias vertybes suardė 50 metų trukusi sovietinė

okupacija. Bet kokia labdara, bet kokia karitatyvinė parama buvo laikoma buržuazine

atgyvena. Buvo laikomasi principo, kad valstybė suteikia viską, kas reikalinga žmogui, pilnai

ir visapusiškai jį aprūpina visais gyvenimo atvejais. Dar labiau – labdaringa veikla buvo

draudžiama: ja negalėjo užsiimti ne tik pavieniai asmenys, bet ir visuomeninės organizacijos,

taip pat religinės bendruomenės ir bendrijos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, padėtis ėmė keistis.

Šiuo metu socialines paslaugas Lietuvoje, pagal Lietuvos Respublikos socialinių

paslaugų įstatymą, teikia ir nevyriausybinės organizacijos.

159

Iš užregistruotų aktyvių nevyriausybinių organizacijų tik kas dešimta užsiima socialine

pagalba ir socialinėmis paslaugomis. Dar mažesnis skaičius organizacijų teikia socialinę

paramą asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų.

Reikia pastebėti, kad šiuo metu Lietuvoje yra nemažai NVO, kur išvystyta labdaringa

veikla. Paramos reikalingi žmonės ten gauna maistą, rūbus, kitose vietose nakvynę. Atsirado

visas sluoksnis ‘paribio’ žmonių (marginalised people), kurie išmoko migruoti tarp visų tų

labdaringų organizacijų, patenkindami būtiniausius savo poreikius. Kitaip tariant, suteikiant

labdarą dažnai yra mokoma reikalauti to, kas priklauso žmogui vien dėl to, kad jis yra

socialiai remtinas, neskatinant tokio žmogaus pačiam ieškoti alternatyvių sprendimų, siekti

pačiam užsidirbti, įsitvirtinti visuomenėje.

Todėl yra skatinamos tokios visuomeninių organizacijų iniciatyvos, kurios lavina

nuteistųjų atsakomybės jausmą ir remiasi principu, kad žmogui reikia padėti spręsti jo

problemas, bet ne spręsti už jį. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje turėtų skatinti

grįžusiųjų iš įkalinimo vietų motyvaciją gerinti savo gyvenimo kokybę, padėdami jiems

susirasti gyvenamąją vietą, darbą, atstatyti ryšius su artimaisiais, gydytis nuo alkoholizmo ir

narkomanijos, mokyti socialinių įgūdžių.

160

Tyrimo santrauka ir išvados

Probacija – tai asmens, padariusio nusikaltimą, nubaudimo forma (bausmė/baudžiamojo

poveikio priemonė), kurios turinį sudaro nusikaltėlio sąlyginė/lygtinė priežiūra bei

socialinė pagalba jam, neizoliuojant jo nuo visuomenės.

Probacija, kaip asmens baudimo forma už nusikaltimus, pasaulyje taikoma maždaug nuo

XVIII a. Šiais laikais ji įtvirtinta daugumos išsivysčiusių valstybių baudžiamuosiuose

įstatymuose ir vaidina itin svarbų vaidmenį visoje baudžiamojoje politikoje, nes sudaro

žymią dalį skiriamų bausmių (baudžiamojo poveikio priemonių) struktūroje. Įvairiose

valstybėse galima aptikti varijuojantį probacijos turinį, kuris priklauso tiek nuo istorinių

aplinkybių, tiek nuo valstybės baudžiamojo teisingumo vykdymo sistemos, jos poreikių ir

galimybių. Užsienio šalių patirtimi galima sėkmingai pasinaudoti, kuriant probacijos

sistemą Lietuvoje.

Probacija, kaip pakankamai efektyvi ir žymiai pigesnė alternatyva laisvės atėmimui,

įvardinta keliuose tarptautiniuose teisės aktuose, skirtuose asmens baudimo už

nusikaltimus problematikai. Tai lėmė tarptautinės bendrijos susirūpinimas didėjančiu

kalinių skaičiumi bei laisvės atėmimo vietų perpildymu, taip pat efektyvesnės

nusikalstamumo prevencijos tikslai.

Lietuvoje iki galo neišvystytais probacijos elementais būtų galima laikyti bausmės

vykdymo atidėjimo bei lygtinio paleidimo institutus baudžiamojoje ir bausmių vykdymo

teisės šakose, o jų pagrindu sukurta institucijų infrastruktūra galėtų būti laikoma

probacijos sistemos užuomazga. Situacijos analizė rodo, kad būtina tobulinti šio sistemos

teisinį reglamentavimą, daugiau dėmesio socialinio darbo metodų taikymui, užtikrinti

pakankamą personalo kvalifikaciją bei skaičių, taip pat skirti finansavimą, atitinkantį

sistemai suteiktas funkcijų svarbą bei poreikius.

Poreikį keisti baudžiamąją politiką Lietuvoje, orientuojantis į mažiau represines,

efektyvesnes bei ekonominiu požiūriu palankesnes baudžiamosios atsakomybės

priemones, lemia keletas faktorių. Situacijos analizė rodo, kad pagal įkalintųjų asmenų

skaičių, tenkančių 100.000 tūkstančių gyventojų, Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių

Europoje, o šis skaičius net 2-3 kartus viršija Vidurio Europos valstybių vidurkį, 4-5

kartus – Vakarų Europos. Šią situaciją vis tiek mėginama koreguoti amnestijomis, kurių

161

spontaninis pobūdis, nesiejant jų su būtinais sprendimais socialinės politikos srityje,

lemia šalutinius neigiamus padarinius. Taip pat pažymėtina, jog nusikalstamumo

Lietuvoje struktūros analizė leidžia manyti, jog probacija būtų proporcinga ir teisinga

baudžiamoji priemonė (bausmė) žymiai daliai nusikaltėlių, juolab, kad jų demografinės-

socialinės charakteristikos analizė rodo reikšmingą neigiamų socialinių, ekonominių ir

teisinių faktorių įtaką jų nusikalstamam elgesiui. Didžioji dalis (apie 2/3) nusikaltimus

padaro pirmą kartą, o įkalinimo patirtis daro itin neigiamą įtaką tolesniam jų gyvenimui.

Svarbu ir tai, kad įkalinimo įstaigų sistema valstybei labai brangiai kainuoja, o auganti

ekonomika bei didėjančio nusikalstamumo tendencijos kaštus šiai sistemai ateityje didins

dar labiau. Galiausiai, siejant baudžiamąją politiką su švietimo ir mokslo bei darbo vietų

kūrimo politika, atkreiptinas dėmesys į tai, kad artimiausiu metu Lietuvoje susidarys

žymus atitinkamą išsilavinimą įgijusių socialinių darbuotojų perteklius – ir šiuo požiūriu

probacijos sistema sukurtų nemažai naujų darbo vietų.

Teisės aktų sistema šioje srityje tobulintina. Lietuvoje šiai teisinio reguliavimo sričiai

skirta nemažai teisės aktų bei programų. Tačiau, viena vertus, vientisą ir logišką sistemą,

kuri užtikrintų nusikaltusio asmens priežiūrą bei kiek įmanoma efektyvesnės socialinės

pagalbos jam teikimą, juose atsekti sunku, nes neretai trūksta teisinių nuostatų

nuoseklumo ir išbaigtumo. Kita vertus, nemažai nuostatų, ypatingai įtvirtintų programose,

praktikoje neįgyvendinamos dėl neveiklumo, lėšų stokos ar laiku nepriimtų atsakingų

institucijų ar valstybės tarnautojų sprendimų.

Kuriamą pataisos inspekcijų struktūrą būtų galima laikyti probacijos sistemos užuomazga

Lietuvoje. Tačiau jau šiame kūrimosi etape pastebėtini esminiai jų veiklos sunkumai.

Pirmiausia, jie susiję su darbo sąlygų organizavimu: pataisos inspektoriams tenka didelis

darbo krūvis (2002 m. vidutiniškai 122 klientai, tačiau susidariusios sąlygos lems

didėjimo tendenciją), ne visų išsilavinimas yra pakankamas šiam darbui, inspekcijos

beveik neturi savų patalpų ir transporto, nėra aiškios ir išsamios jų darbo koncepcijos

(misijos) bei kt.

Įvertinus socialinių darbuotojų rengimo sistemą Lietuvoje, pastebėtina, jog nepaisant

plačios socialinių darbuotojų rengimo “geografijos”, tik nedidelis skaičius socialinių

darbuotojų rengiami darbui su nuteistaisiais asmenimis, ypatingai tais, kuriems taikomos

su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Šioje srityje kol kas trūksta specialistų,

sugebančių sukurti ir įgyvendinti tinkamą, šiuolaikinio socialinio darbo mokslo

162

pasiekimus ir Lietuvos poreikius atitinkančią mokslo ir studijų sistemą. Tačiau šioje

srityje jau pastebimi tam tikri poslinkiai – kai kurių universitetų, taip pat mokymo centrų

sukurtos ar kuriamos programos ateityje turėtų pakeisti esamą situaciją.

Bausmių vykdymo sistemoje nevalstybinės (nevyriausybinės) organizacijos (NVO)

Lietuvoje kol kas atlieka tik šalutinį vaidmenį. Tai lemia tiek istorinės-kultūrinės, tiek ir

ekonominės, teisinės bei organizacinės aplinkybės. Šiuo metu NVO aktyviau veikia tik

teikiant pagalbą iš įkalinimo vietų paleistiems asmenims, tačiau vis dar retai susilaukia

tinkamos ir būtinos valstybės ir (ar) savivaldybių paramos. Kuriamoje probacijos

sistemoje tokio pobūdžio organizacijoms turėtų būti teikiama kur kas daugiau reikšmės.

Tokią perspektyvą leidžia prognozuoti Vakarų valstybių patirtis, kuri liudiją apie

palaipsnį, tačiau pakankamai ekonomišką ir efektyvų NVO įsitraukimą į bausmių

vykdymo sistemą, sukeliantį ir šalutinius teigiamus padarinius (šios sistemos

demokratėjimą, visuomenės dalyvavimą ir kt.).

163

BIBLIOGRAFIJA

Specialioji literatūra:

1. Andriulis V. Nusikaltimų prevencijos patirtis Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius, 2000. 2. Alkehurst Michael. Malanczuk Peter. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. Vilnius.

2000.3. Canivell – Martin Joaquin. Spain/Criminal Justice systems in Europe and North America.

Helsinki. 1998.4. Cartledge, Tac, Tomic – Malic. Probation in Europe. Netherlands. 1981.5. Cunningham Alison Hatch, Griffiths Court T. Canadian Criminal Justice, Harcourt Brace,

Canada, 1997.6. Gill Mclvor and Monica. Probation. Toronto. 1998.7. Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001.8. Goffman Erving. Stigma: Notes on the Management of spoiled Identity. Prentice – Hall.

1963.9. Hough Mike, Hamai Koichi, Ville Renaud, Harris Robert, Zvekic Ugljesa. Probation

round the world/ A comparative study. London & New York. 1995.10. Joutsen Mati. Criminal Justice Systems in Europe/ Finland. Helsinki. 1995.11. Junger – Tas Josine. Recent trends in sentencing policies in the Netherlands/ European

Journal on Criminal policy and research. 1998. Nr. 6.12. Kimber Cliona J. M. Criminal Justice Systems in Europe: Ireland. Helsinki. 1995.13. Klaus Jon. F. Handbook on Probation service. Rome/London. 1998.14. Martison R. What works?/ Questions and answers about prison reform. New York. 1974.15. McAra Lesley. Parole Board decision making. Totonto. 1997.16. McMahon Maeve W. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform.

Toronto.1992.17. Paterson Dr. Fiona. Criminal Justice Social Work in Scotland. CEP - Bulletin. 1998.12.

Nr. 9.18. Petersillia Joan. Community Corrections/Probation, Parole and Intermediate Sanctions.

Oxford. 1998.19. Probation services in Austria: internete adresu http:/www.vbsa.at, puslapis redaguotas

2000 m.20. Probation and Probation Services/ A European Perspective. 2000.21. Rajunčius S. Pataisos inspekcijos – probacijos instituto užuomazgos Lietuvoje. Kryžkelė.

2001 Nr. 1.22. Sakalauskas G./Mališauskaitė S. Probacijos modelio sukūrimas ir įgyvendinimas

Lietuvoje. Kryžkelė. 2001. Nr. 1.23. Stašinskas J./ Vinogradnaitė V. Probacija: ištakos ir dabartis. Kryžkelė. 2001 Nr. 1.24. Svenson Bosf. Criminal Justice systems in Sweden. Gőteborg. 1995.25. Vadapalas Vilenas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius. 1998.26. Van Kalmthout Anton M., Derks Jack T.M. “Probation and Probation Services: A

European Perspective". Nijmegen/The Netherlands. 2000.27. Van Reybrouck Baryt. Probacija ir parolis Belgijoje. Kryžkelė. Vilnius. 1999. Nr. 2. Psl.

29.28. Vincent Berger. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius. 1997.29. Лайне Матти. Криминология и социология отклоненного поведения. Хельсинки.

1994.

164

Teisės aktai ir dokumentai:

30. Correctional Service of Canada. A Report on Volunteers in Corrections, 1995.31. Correctional Service of Canada. Basic facts about corrections in Canada. Ottawa.1993.32. Correctional Service of Canada. Contributing to the Protection of Society Through

Assistance and Control, 1993.33. Correctional Service of Canada. Contributing to the Protection of Society Through

Assistance and Control, 1993.34. Correctional Service of Canada. Performance measurement March 2001.35. Correctional Service of Canada. Protecting Society Through Community Corrections.

1992.36. Correctional Service of Canada. Protecting Society Through Community Corrections.

1998.37. Europos Taryba. Europos taisyklės dėl visuomeninio pobūdžio sankcijų ir priemonių

(patvirtinta Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (92) 16).38. Europos Tarybos 1964 m. sutartis dėl lygtinai nuteistų ar lygtinai paleistų iš laisvės

atėmimo įstaigų teisės pažeidėjų priežiūros39. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (99) 22 Dėl kalėjimų

perpildymo bei kalėjimų populiacijos mažinimo. 40. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės Žinios.

1995.41. Federal Ministry of Justice. Criminal Justice in Germany/Facts and Figures. Bonn. 1997.42. Jungtinių Tautų 16 rezoliucija "Dėl kalinių skaičiaus mažinimo, alternatyvų laisvės

atėmimo bausmei ir teisės pažeidėjų socialinės integracijos" (priimta septintajame Jungtinių Tautų kongrese Dėl nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais, kurio metu buvo priimta).

43. Jungtinių Tautų 8 rezoliucija "Dėl alternatyvų laisvės atėmimo bausmei" (priimta šeštajame Jungtinių Tautų kongrese Dėl nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais).

44. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1990 m. rezoliucija Nr. 45/118 45. Jungtinių Tautų standartinės minimalios su laisvės atėmimu nesusijusių priemonių

taisyklės (vadinamosios Tokijo taisyklės) (patvirtintos 1990 m. aštuntojo Jungtinių Tautų kongreso Dėl nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais rekomendacijos pagrindu metu priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 45/110).

46. Kanados pataisos tarnyba. Kanados pataisos ir lygtinio paleidimo aktas. Aiškinamasis raštas 1.

47. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin., 1994, Nr. 101-2015) 48. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m. gruodžio 23

d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569) kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.).

49. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569) kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.)

50. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr.2-25; 1996, Nr. 18-457) 51. Lietuvos Respublikos Kalėjimo departamento prie TM 2001 m. gruodžio 27 d. įsakymas

Nr. 112 “Dėl asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų ,teisinio ir socialinio švietimo programos patvirtinimo” (Žin., 2001 Nr. 8).

52. Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569) kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.).

165

53. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367) 54. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. 172 "Dėl

pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2000, Nr. 72-2243) 55. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 1 "Dėl

pataisos inspekcijų darbo instrukcijos patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 8-240) 56. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 1 "Dėl

pataisos inspekcijų darbo instrukcijos patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr.: 8-240) 57. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 1993 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 246

"Dėl asmenų paleidimo iš pataisos darbų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, tardymo izoliatorių ir specialiųjų komendantūrų bei sąveikos su policijos komisariatais ir rajonų (miestų) savivaldybėmis laikinosios instrukcijos patvirtinimo"

58. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 "Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo" (Žin., 1992, Nr.18-540)

59. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 704 "Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos" (Žin., 1992, Nr.29-908)

60. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 "Dėl Socialinės paramos koncepcijos" (Žin., 1994, Nr. 36-653).

61. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. 643 "Dėl Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinųjų nuostatų patvirtinimo "

62. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1440 "Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo" (Žin., 1996, Nr. 119-2796)

63. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 1179 "Dėl nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų programos patvirtinimo" (Žin., 1999, Nr. 91-2676).

64. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 149 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 14-437).

65. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 24 “Dėl Socialinės paramos nuteistiesiems fondo naudojimo tvarkos patvirtinimo” (Žin. 1998, Nr. 5).

66. Ministry of Justice, Department of Prison and Probation. A programme of principles for prison and probation work in Denmark. Copenhagen. 1994

67. Ministry of Justice, Department of Prison and Probation. Danish Prison and Probation Service. Copenhagen. 1998

68. The Danish Criminal Code. København. 1991.69. The Swedish Penal Code. Stockholm. 1990.70. US Advisory Commission on Intergovernmental Relations. The Role of General

Government Elected Officials in Criminal Justice

166

PRIEDAS: Anketa pataisos inspekcijų darbuotojams

1. Ar, Jūsų nuomone, reikalingas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų?a) Taipb) Ne

2. Kaip manote, už kokius nusikaltimus nuteistiems ir dalį bausmės atlikusiems asmenims galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų?

a) Už visusb) Už visus, išskyrus sunkius tyčinius, pavojingus žmogaus gyvybei ir sveikataic) Už nesunkius tyčinius bei netyčiniusd) Tik už netyčiniuse) Kita…………………………………………………………………..

3. Ar Jūs sutinkate su nuostata, kad lygtinis paleidimas negali būti taikomas tam tikriems asmenims, pavyzdžiui, nuteistiems už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, ir pan.?

a) Taipb) Ne

4. Ar lygtinai paleidžiamiems nuteistiesiems teismo nustatomos pareigos yra pakankamai efektyvios? Jeigu ne, gal galite pasiūlyti kokius nors papildomus įpareigojimus, kuriuos būtų tikslinga taikyti lygtinai paleidžiamiesiems?

a) Taipb) Nec) Jūsų pasiūlymai

………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

5. Ar, Jūsų nuomone, teisinga, kad lygtinai paleistam nuteistajam teismas įpareigojimų vykdymą gali pakeisti į teismo sąskaitą įmokamu piniginiu užstatu?

a) Taipb) Ne

6. Ar pritariate teiginiui, kad lygtinis paleidimas galėtų būti taikomas didesniam nuteistųjų skaičiui?

a) Taipb) Ne

7. Kokia dalis Jūsų prižiūrimų lygtinai paleistų asmenų yra pakankamai motyvuoti ateityje gyventi laikantis įstatymų? (Skaičių prašytume nurodyti procentais)

………………………………………………………………………………………………8. Su kokiomis problemomis susiduriate, vykdydami lygtinį paleidimą?………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

9. Kokia institucija, Jūsų nuomone, turėtų užtikrinti ir kontroliuoti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų tinkamą vykdymą?

a) Pataisos inspekcijosb) Policijos komisariataic) Specialiai tam sukurtos naujos institucijosd) Kita……………………………………………………………………………..

167

10. Ar esate susipažinęs (-usi) su Kanados – Lietuvos pataisos sistemos reformos projektu ir ar jam pritariate?

a) Nesusipažinaub) Susipažinau, bet nepritariuc) Susipažinau ir pritariu

11. Ar, jūsų nuomone, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų pakankamai reglamentuojamas Lietuvos Respublikos teisiniuose aktuose?

a) Taipb) Nec) Jūsų pastabos

…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….………………………………………………………………………………….………………………………………………………………………………….

12. Kokias jūsų nuomone socialines paslaugas turėtų teikti pataisos inspektoriai siekiant sėkmingos nuteistojo resocializacijos?

…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

13. Ar jūs šiuo metu galite kokybiškai teikti socialinę pagalbą nuteistajam?a) Taipb) Nec) Jei ne, tai kodėl

…………………………………………………………………………………..…………………………………………………………………………………..…………………………………………………………………………………..…………………………………………………………………………………..

14. Ar sėkmingai nuteistojo resocializacijai pakanka: pastovios jo kontrolės, draudimų ir įpareigojimų?

a) Taipb) Nec) Jei ne, tai ko dar reikėtų, kad nuteistasis sėkmingai pritaptų visuomenėje

………………………………………………………………………………….……………………………………………………………………………….………………………………………………………………………………….…………………………………………………………………………………….

15. Kaip vertinate dabartinį lygtinai paleistų asmenų priežiūros organizavimą dešimties balų sistemoje?

…………………………….balų

16. Jūsų : Amžius…………..m. Darbo pataisos inspekcijoje stažas …………………….m. Lytis ……………………..

Dėkojame už atsakymus

168