Punios šilas – įvairiapusiškos veiklos prieštaravimų derinimo

pavyzdys

• Punios šilas yra Lietuvos vidurupio ( pagal Tarvydą ), arba Pabaltijo žemumos ( pagal Basalyką ) fizinės - geografinės srities pietinėje dalyje. Nemuno vaga čia daro didelę kilpą, kurios ilgis apie 19 kilometrų, o sąsmauka ties šilo pietine riba vos 2,2 km.

• Administraciniu atžvilgiu Punios šilas yra šiaurinėje Alytaus rajono, šiaurinėje Alytaus miškų urėdijos teritorijos dalyje. Atstumas tarp šilo ir Alytaus miesto centro 16 km. ( nuo miesto ribos – tik 10 km. Į šilą eina tik vienas kelias - pro girininkiją.

• Punios šilo teritorijos reljefą formavo paskutinio tirpstančio ledyno vandens srovės. Kalvos ir kalvagūbriai paįvairina reljefą, kloniuose ir daubose lėtai teka upokšniai. Veikiant Nemuno potvyniams ir atoslūgiams, slėnyje nusėdo stori smėlio sluoksniai, kuriuose gausu įvairių medžiagų, reikalingų augalams. Sunkesni molio sluoksniai čia guli po smėliu.

• Šile ne tik atskiri medžiai, tokie kaip Storasis ąžuolas kv. 12, Aukščiausia pušis kv. 3, ąžuolai kv. 32, laikomi gamtos paminklais, bet ir ištisi unikalūs medynai, kaip natūrali ąžuolų alėja prie Nemuno ties Punia, pušynai kv. 3, kv.40 laikytini gamtos paminklais.

• Bendras šilo plotas viršija 2,7 tūkst. ha, iš jo padengta mišku 2,5 tūkst. ha, bendras medienos tūris 755 tūkst. ktm Pušynai sudaro 42 proc., eglynai – 24 proc., ąžuolynai – 11 proc., beržynai – 11 proc. yra nedideli plotai juodalksnynų, liepynų, skroblynų.

• Nors šilo teritorijoje yra dveji pilkapiai, piliakalnis, pakraščiuose dar neseniai glaudėsi keli maži kaimeliai, tačiau šilas niekada nebuvo iškirstas. Netenka abejoti, kad didelę reikšmę turėjo ir tai, kad šilas priklausė Didžiųjų kunigaikščių medžioklės plotams.

• Rašytiniuose šaltiniuose Punios šilas pirmą kartą minimas 1559 metais karaliaus matininko Grigaliaus Valavičiaus aprašymuose.

• Intensyviausiai šilas būdavo kertamas, daugiausiai nukentėdavo karų metais. Tarpukaryje miškininkai šilą tausojo, projektavo jame kurti nacionalinį parką. Po karo šilas buvo laikomas vandens apsauginės zonos mišku, ūkinė veikla ribojama, plynų kirtimų iš viso atsisakyta.

• Punios girininkija įkurta 1919 metais. Iki to laiko šilą administravo Seirijų, Alytaus girininkijos. Vietoje dirbo ir gyveno žvalgai, eiguliai. Pradžioje girininkijos raštinė buvo sename 1885 metais statytame name. 1933 – 1936 metais pastatyta girininkijos sodyba tebetarnauja iki šiol.

• Nuo girininkijos įkūrimo joje girininkauja jau devintas girininkas. Apie pirmąjį, dirbusį 1919 – 1924 metais težinoma pavardė – Palaikis, 1925 – 1942 metais girininkavo Juozas Šlaustas, 1943 – 1947 metais – Martynas Karkauskas. Nuo 1947 iki 1950 metų girininkija buvo panaikinta, Punios šilą administravo Birštono girininkija, kurioje tuo metu dirbo girininkas Albertas Kulbis. Girininkiją atkūrus, 1957 – 1962 metais dirbo Vytautas Nekraševičius, kurį 1962 metų vasario mėn. pakeitė Juozas Jegelevičius, girininkavęs iki 1993 metų.1993 – 2001 dirbo girininkas Antanas Tenenė, jį pakeitė Eimutis Gudelevičius. Greta girininko dirbo pavaduotojai, meistrai, eiguliai. Eigulys Vytautas Mockevičius dirbo 38 metus, apie 20 metų Punios šilui atidavė tautodailininkas Jonas Ražanskas.

• Žmonės, dirbę Punios šile, ypač girininkai, savo kompetencijos ribose sprendė laikmečių iškeliamas problemas, daug nuveikė, stengdamiesi išsaugoti šį unikalų miško masyvą mums ir ateinančioms kartoms.

• Dar 1938 metais miškininkų draugijos suvažiavimas siūlė Punios šilą paskelbti draustiniu. Tik po karo 1945 metais įsteigta Punios šilo gamtinis draustinis. Kurį laiką Punios šilas turėjo net rezervato statusą, bet 1951 metais paskelbtas medžioklės draustiniu. Didžiausia grėsmė šilui buvo iškilusi šeštajame dešimtmetyje, hidroelektrinių statybų įkarštyje: buvo planuojama statyti hidroelektrinę žemiau Punios šilo ir užtvindyti daugiau kaip du trečdalius jo teritorijos, sunaikinant pačius vertingiausius medynus. Negalima teigti, kad ši grėsmė praėjusi negrįžtamai, - hidroelektrinių statybos entuziastai pasiryžę visą Nemuną paversti tvenkinių virtine, kas jiems tas Punios šilas. Gali vėl prireikti ne tik miškininkų bei aplinkosaugininkų, bet ir platesnių visuomenės sluoksnių pastangų ginti šilą nuo sunaikinimo.

• Punios šilą išsaugoti padeda ir tai, kad dar 1960 metais jis paskelbtas botaniniu – zoologiniu draustiniu, suregistruota ir paskelbta gamtos paminklais daug įspūdingų medžių, trys kvartalai ( 3; 4; 9 ) bendro 142 ha ploto dar 1970 metais paskelbti rezervatu, šilą įjungus į Nemuno kilpų regioninio parko sudėtį, suformuota rezervato apsauginė zona, ir bendras rezervato plotas dabar sudaro apie 450 ha. Dar 1,5 tūkst. ha sudaro ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai miškai, likusi dalis – apsauginiai miškai. Ūkinių miškų nėra.

• Daugelį metų Punios šile nebuvo kertama plynai. Metinė kirtimų apimtis sudarydavo 3 – 4 tūkst. ktm beveik vien tik sanitarinių kirtimų. Medynams senstant blogėjo jų sanitarinė būklė, todėl 1990 metų miškotvarkos projekte numatyta metinė pagrindinių kirtimų apimtis 2,6 tūkst. ktm, ugdomųjų – 0,9 tūkst. ktm, tačiau šiuos planus pakeitė eglynų džiūvimas. 1994 metais teko iškirsti 8 tūkst. ktm, 1995 – 28,8 tūkst. ktm, 1996 – 33,2 tūkst. ktm, 1997 – 11,8 tūkst. ktm. Teko apželdinti didelius plynų kirtimų plotus, liko daug sudarkytų, išretėjusių medynų

• Naujas miškotvarkos projektas, sudarytas 2003 metais, numatė metinę pagrindinių kirtimų apimtį 1,5 – 3,5 tūkst. ktm. Kertami išretėję, brandūs ir perbrendę medynai, želdomos plynų kirtimų biržės.

• Galima konstatuoti, kad daugelį metų, iki išplečiant rezervatinę zoną šile nebuvo esminių prieštaravimų tarp miškoūkinės ir gamtosauginės veiklos. Tačiau, prasidėjus eglių džiūvimui, paaiškėjo, kad kaip tik rezervate, senuose, užšlamštinuose medynuose išsilaikantys kenkėjai plinta į kitus medynus. Be to, buvo išskirti gamtosauginę reikšmę turintys miško sklypai – kertinės miško buveinės, sudarantys dar 315 ha, bei 101 ha potencialios kertinės miško buveinės. Praretėję seni medynai irgi tapo savotiškais kenkėjų plitimo židiniais.

• Dar viena gana svarbi ūkinės veiklos šaka – medžioklė. Neatsitiktinai ji įvardinta ūkine veikla, kadangi dar nuo 1978 metų medžioklė Punios šile tvarkoma profesionaliai. Elninių žvėrių gausa negalėjo nesukelti problemų, apsunkindama miško atkūrimą, o ilgalaikis dirbtinis miškų ir medžioklės ūkių žinybinis atskyrimas neleido jų efektyviai spręsti. Tik nuo 1990 metų, perdavus profesionalios medžioklės tvarkymą miškininkams, imtasi realių priemonių tiek saugant miško želdinius nuo žvėrių, tiek ir reguliuojant žvėrių tankumą. Šiuo meti šile gyvena virš pusantro šimto tauriųjų elnių, apie 80 danielių, nemaža šernų, stirnų. Aptvare šilo pakraštyje gyvena apie 30 muflonų, nedidelė dėmėtųjų elnių banda. Beveik visi miško kultūrų plotai apverti, apsaugomi repelentais, ar mechaninės apsaugos priemonėmis.

• Dar 1974 metais LMŪMTI sudarė Punios šilo miško parko projektą, kuris, kaip bebūtų gaila, nebuvo pilnai įgyvendintas. Projekte daug dėmesio skirta rekreacijai, numatyta poilsiavietės Nemunu plaukiantiems turistams, mašinų stovėjimo aikštelės, turistiniai maršrutai ir t.t. Rekreacijai skirta miško sklypas šilo PV kampe, kv. 46. Tais laikais šile nedaug lankydavosi žmonių. Dabar, išaugus lankytojų, - turistų, meškeriotojų, grybautojų ir kt. srautui, paaiškėjo, kad pagrindinė traukos zona – šilo rytinė dalis, prieš Punios miestelį ir piliakalnį. Todėl teko imtis priemonių, kad šis pakraštys taptų dar patrauklesnis lankytojams: sutvarkyta natūrali ąžuolų alėja Nemuno pakrantėje, patys įspūdingiausi medžiai pavadinti senovės Lietuvos valdovų vardais, pradėta kurti medžio skulptūrų ansamblis – Žaltės slėnis, skirtas pagoniškiems lietuvių Dievams. Prie girininkijos sodybos suformuota Pasakų takas, apjungiantis skulptūrų grupeles pasakų motyvais. Takas pritaikytas neįgaliesiems. Dar 1979 metais, girininkijos įkūrimo šešiasdešimtmečiui, girininko Juozo Jegelevičiaus ir tautodailininko Jono Ražansko pastangomis įkurtas nedidelis muziejus. Prie girininkijos įrengti nedideli voljerai žvėrims ir paukščiams.

• Šiomis priemonėmis stengiamasi reguliuoti lankytojų srautą, siekiant apsaugoti mišką nuo teršimo, užtikrinti ramybę žvėrims. Esant ekstremalioms sąlygoms, kaip pvz. sausrai šių metų balandžio – gegužės mėnesiais, įvažiavimas į šilą gali būti apribojamas.

• Punios šilo, šio Lietuvos sengirių relikto išlikimas priklausys nuo to, kaip pavyks suderinti gana prieštaringų veiklos sričių, - gamtosaugos, miškų ūkio, medžioklės ir rekreacijos interesus.

PABAIGA

ALYTUS-2006