LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

RIMANTĖ PERECKIENĖ

PROAKTYVIOS IR REAKTYVIOS STRATEGIJOS TAIKYMO ĮTAKA

PUSIAUSVYRAI IR EISENOS GREIČIUI PACIENTAMS, PATYRUSIEMS

GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis

darbas

Darbo vadovas

dr. asist.. Brigita Zachovajevienė

KAUNAS, 2014

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

PROAKTYVIOS IR REAKTYVIOS STRATEGIJOS TAIKYMO ĮTAKA

PUSIAUSVYRAI IR EISENOS GREIČIUI PACIENTAMS, PATYRUSIEMS

GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis

darbas

KAUNAS, 2014

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanas

prof. dr. Jūratė Macijauskienė

2014m. mėn. d.

Darbo vadovas

dr. asist. Brigita Zachovajevienė

2014m. mėn. d.

Darbą atliko

Magistrantė

Rimantė Pereckienė

2014m. mėn. d.

Recenzentas

........................................................

(vardas, pavardė, parašas)

2014m. mėn. d.

3

TURINYS

SANTRAUKA .......................................................................................................................... 4

SUMMARY .............................................................................................................................. 5

ĮVADAS .................................................................................................................................... 6

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ...................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŢVALGA .......................................................................................... 9

1.1. Insultas ........................................................................................................................ 9

1.2. Pusiausvyra ............................................................................................................... 11

1.3. Eisena........................................................................................................................ 13

1.4. Eienos ir pusiausvyros sutrikimai po insulto ............................................................ 15

1.5. Eisenos reabilitacija .................................................................................................. 17

1.6. Judesių valdymas ...................................................................................................... 20

1.6.1. Judesių valdymo teorijos ....................................................................................... 21

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ............................................................ 24

2.1. Tiriamųjų atranka ir kontingentas ............................................................................. 24

2.2. Tyrimo objektas ........................................................................................................ 25

2.3. Tyrimo metodai ........................................................................................................ 25

2.4. Tyrimo organizavimas .............................................................................................. 27

2.5. Kineziterapijos taikymo metodika ............................................................................ 28

3. TYRIMO REZULTATAI ................................................................................................ 30

3.1. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo grupės tiriamųjų

„Stotis ir eiti“ testo rodiklių kaita ir palyginimas ................................................................ 30

3.2. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo grupės tiriamųjų

pusiausvyros mėginių pagal Schmitz rodiklių kaita ir palyginimas .................................... 35

3.3. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo grupės tiriamųjų

Berg pusiausvyros skalės rodiklių kaita ir palyginimas ...................................................... 41

4. REZULTATŲ APTARIMAS .......................................................................................... 52

IŠVADOS ................................................................................................................................ 54

PRAKTINĖ REKOMENDACIJA .......................................................................................... 55

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................... 57

PRIEDAI..................................................................................................................................63

4

SANTRAUKA

Pereckienė R. Proaktyvios ir reaktyvios strategijos taikymo įtaka pusiausvyrai ir eisenos

greičiui pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė

vadovė dr. asist. B. Zachovajevienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija,

Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2014, - 62p.

Šio darbo tikslas: Įvertinti proaktyvios ir reaktyvios strategijų taikymo įtaką pusiausvyrai ir

eisenos greičiui pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą.

Tikslui pasiekti išsikelti uţdaviniai:

1. Įvertinti pusiausvyrą ir eisenos greitį proaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientams

reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje.

2. Įvertinti pusiausvyrą ir eisenos greitį reaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientams

reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje.

3. Palyginti pusiausvyros ir eisenos greičio kaitą tarp grupių reabilitacijos metu.

4. Įvertinti pusiausvyros ir eisenos greičio sąsajas pacientams, patyrusiems galvos smegenų

insultą.

Metodika: tyrime dalyvavo 32 pacientai patyrę galvos smegenų insultą. Tiriamieji atsitiktine

tvarka buvo suskirstyti į tiriamąją ir kontrolinę grupes. Tiriamųjų amţius svyruoja nuo 60 iki 70 metų.

Tyrimas atliktas Kauno klinikinės ligoninės FMR skyriuje.

Visiems pacientams kiekvieną dieną buvo atlikti du kineziterapijos uţsiėmimai. Vieno uţsiėmimo

metu su visais pacientais dirbama pagal reaktyvią strategiją, o kitas uţsiėmimas buvo orientuotas į

eisenos ir pusiausvyros gerinimą; su kontroline grupe šio uţsiėmimo metu dirbama taikant reaktyvią, o

tiriamąja grupe – proaktyvią lavinimo strategiją. Visi tiriamieji prieš ir po reabilitacijos buvo įvertinti

„Stotis ir eiti“ testu, pusiausvyros mėginiais pagal Schmitz ir Berg pusiausvyros skale.

Apibendrinus rezultatus pateikiamos išvados:

1. Proaktyvi lavinimo strategija pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą gerina

pusiausvyrą ir didina eisenos greitį.

2. Pacientų, kuriems buvo taikyta tik reaktyvi lavinimo strategija, pusiausvyra ir eisenos greitis

po reabilitacijos nepakito.

3. Proaktyvi lavinimo strategija daro didesnę įtaką pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą,

eisenai ir pusiausvyrai, nei reaktyvi.

4. Tarp pusiausvyros ir eisenos greičio egzistuoja stiprūs priklausomybės ryšiai - gerėjant

pusiausvyrai didėja ėjimo greitis.

Praktinė rekomendacija: Rekomenduojama kaip įmanoma ankščiau pradėti taikyti proaktyvią

lavinimo strategiją pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą.

5

SUMMARY

Pereckienė R. Influence of Proactive and Reactive Strategies towards Balance and Walking

Speed of the Patients who Suffered from Stroke, master„s thesis / supervisor d. B. Zachovajevienė;

Lithuanian University of Health Sciences; Academy of Medicine, Facaulty of Nursing, Institute of

Sport. – Kaunas, 2014, - 62p.

The aim of this work: to evaluate influence of proactive and reactive strategies towards balance

and walking speed of the patients who suffered from the stroke.

The tasks of the work:

1. to evaluate balance and walking speed of the patients in the group of proactive strategy at the

beginning of rehabilitation and at the end.

2. to evaluate balance and walking speed of the patients in the group of reactive strategy at the

beginning of rehabilitation and at the end.

3. to compare the change of balance and walking speed between groups during the rehabilitation.

4. to evaluate the links between balance and walking speed of the patients who suffered from

stroke.

Methodology: 32 patients who suffered from the stroke took part in the research. They were

divided into analyzed and control groups in random order. The age of the patients is from 60 to 70

years. The research was carried out in FMR department Kaunas Clinical hospital.

All patients had two physiotherapy periods every day. During one period they have been working

according to reactive strategy. The other period was oriented towards the improvement of balance and

walking. During the second period patients of control group have been working according to reactive

strategy and patients of analyzed group have been working according to proactive strategy. All patients

before and after the rehabilitation were evaluated according to “Stand and go” test and balance

samples of Schmitz and Berg balance scale.

Conclusions: 1. Proactive strategy applied for the patients who suffered from stroke improves

balance and walking speed. 2. Balance and walking speed of the patients who have been working

according to reactive strategy after the rehabilitation haven„t changed. 3. Proactive strategy makes

bigger impact on the patients, who have suffered from the stroke balance and walking than reactive

strategy. 4. There is a strong linear and inverse relationships between balance tests and walking speed.

Recommendation: It is recommended to start proactive strategy for the patients who suffered from

stroke as soon as possible.

6

ĮVADAS

Insultas išlieka viena pagrindinių sunkios negalios prieţasčių Europoje. Europos Sąjungoje per

metus įvyksta apie vieną milijoną insultų (Valaikienė ir Dementavičienė, 2007; Skurvydas, 2011).

Mūsų šalyje kasmet įregistruojama daugiau nei 7000 naujų insultų atvejų (Juocevičius ir kt., 2009).

Patyrus insultą 15-30 proc. ligonių visam laikui lieka neįgaliaisiais, 20 proc. reikia specialios

prieţiūros gydymo įstaigose ilgiau negu 3 mėnesius. Po pirmojo insulto per metus miršta 21 proc. vyrų

ir 24 proc. Moterų, vyresnių negu 40 m., per penkerius metus – 47 proc. vyrų, 51 proc. moterų

(Valaikienė ir Dementavičienė, 2007).

Galvos smegenų insultas yra viena iš aktualiausių mūsų laikmečio medicininių, socialinių ir

ekonominių problemų tiek dėl didelio mirtingumo, tiek dėl sunkių liekamųjų reiškinių paciento

sveikatai. Didţioji persirgusių galvos smegenų insultu ligonių dalis turi įvairaus laipsnio negalią, jiems

reikia nuolatinio gydymo ir slaugos (Saeys et al., 2012). Galvos smegenų insultas gali sukelti

paralyţių, kalbos, rijimo, atminties, suvokimo sutrikimus, skausmą, pakitusį asmens elgesį ir savęs

apsitarnavimą. Tokie sutrikimai skatina pacientų sėslesnį gyveno būdą bei gali prisidėti prie šalutinių

komplikacijų: kaulų retėjimo ir lūţių rizikos (Batho et al., 2013).

Apie 90 proc. insultą patyrusių ţmonių susiduria su pusiausvyros problemomis. Jos - vienas

pagrindinių veiksnių, ribojančių ligonių, patyrusių insultą, kasdienę veiklą. Moksliniai tyrimai rodo,

kad sergančiųjų insultu dinamines pusiausvyros valdymo problemoms įtaką daro jutimo sutrikimai,

raumenų tonuso pakitimai, sutrikęs išankstinio pasiruošimo mechanizmas kūno padėties pakeitimui

arba praradimui, sumaţėjusi sąnarių judesių amplitudė (Port et al., 2012). Pusiausvyros problemos

padidina griuvimų riziką ţmonėms patyrusiems galvos smegenų insultą. Dėl veiklos apribojimo

pacientai daţniausiai išsako nepasitenkinimą gyvenimo kokybe (Tankisheva et al., 2014). Sutrikusi

pusiausvyra, sumaţėjęs mobilumas, padidėjusi baimė griūti, depresija, greitas nuovargis, naudojama

kompensacinė technika trikdo pilnavertišką asmens grįţimą į visuomeninį gyvenimą (Bijleveld-

Uitman et al., 2013).

Ėjimas – viena svarbiausių biosocialinių kasdieninės ţmogaus veiklos funkcijų, kuri labiausiai

lemia gyvenimo kokybę. Nuo gebėjimo persikelti, eiti labai priklauso ligonio ir jo artimųjų ateitis,

todėl vienas iš pirmųjų kineziterapijos tikslų, sutrikus galvos smegenų kraujotakai – ėjimo funkcijos

grąţinimas bei pusiausvyros lavinimas.

Tyrimais nustatyta, kad 60-80 proc. ligonių po insulto ėjimo funkcija grįţta, tačiau iš jų tik 7

proc. gali nueiti atstumą, lygų 500 metrų 1,0 m/s greičiu. Kaip pusiausvyros sutrikimas susijęs su

ėjimo galimybėmis nėra pakankamai išanalizuota. Kita vertus, tradicinės kineziterapijos nepakanka

grąţinant ėjimo funkciją (Zachovajevienė ir kt., 2011).

7

Tikėtina ţmonių gyvenimo trukmė auga, o daugiau nei 70 proc. insulto atvejų ištinka asmenis,

kurių amţius virš 65 metų (Staines ir kt, 2009). Tokia statistika verčia skirti daugiau dėmesio šiai

patologijai. Naujausių medicinos laimėjimų dėka patobulėjo smegenų kraujotakos sutrikimų

diagnostika, įdiegta nemaţai naujų gydymo ir profilaktikos priemonių. Laiku ir aktyviai taikomos

kompleksinės priemonės padeda grąţinti paţeistas funkcijas, sumaţinti komplikacijas.

Tyrimo hipotezė: Manome, kad po galvos smegenų insulto, antruoju reabilitacijos etapu,

kineziterapijos procedūrų metu taikant proaktyvią strategiją, pacientų pusiausvyros ir eisenos greičio

grąţinimas turi vykti greičiau nei taikant reaktyvią strategiją.

Tyrimo tikslas: Įvertinti proaktyvios ir reaktyvios strategijų taikymo įtaką pusiausvyrai ir

eisenos greičiui pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą.

8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti proaktyvios ir reaktyvios strategijų taikymo įtaką pusiausvyrai ir

eisenos greičiui pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti pusiausvyrą ir eisenos greitį proaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientams

reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje.

2. Įvertinti pusiausvyrą ir eisenos greitį reaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientams

reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje.

3. Palyginti pusiausvyros ir eisenos greičio kaitą tarp grupių reabilitacijos metu.

4. Įvertinti pusiausvyros ir eisenos greičio sąsajas pacientams, patyrusiems galvos smegenų

insultą.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Insultas

Galvos smegenų insultas – viena daţniausių ir ekonomiškai nuostolingiausių ligų, vyraujanti

tarp suaugusiųjų neįgalumo prieţasčių bei trečioji pagal daţnumą mirties prieţastis po širdies ir

kraujagyslių sistemos, bei onkologinių ligų Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje (Rosamond et al.,

2007).

Pagal įprastą neurologinėje praktikoje taikytą apibrėţimą, galvos smegenų insultu buvo

vadinamas klinikinis sindromas, pasireiškiantis greitai besivystančiais klinikiniais simptomais ir/arba

ţidininiais poţymiais, galvos smegenų funkcijos sutrikimais, trunkantis ilgiau negu 24 valandas (arba

sukeliantis mirtį) ir esantis kraujagyslinės kilmės (Marcinkevičius ir kt., 2005).

Tačiau esant didelei kompiuterinės technologijos paţangai ir vis plačiau taikant modernius

neurovizualinius metodus insultui diagnozuoti, paaiškėjo, kad nemaţai daliai ligonių klinikiniai

simptomai trunka trumpiau nei 24 valandas, bet galvos smegenyse jau susiformuoja išeminis ţidinys, t.

y., kai ţidininis neurologinis deficitas regresuoja per 24 valandas, nustatomi galvos smegenų infarktai

(Shah et al., 2007).Taigi pagal naujausiose klinikinėse studijose taikomą išeminio galvos smegenų

insulto arba infarkto apibrėţimą tai yra klinikiniai simptomai trunkantys ilgiau negu 24 valandas arba

trumpiau, jeigu neurovizualiniais metodais patvirtinamas ūmus kliniškai reikšmingas galvos smegenų

paţeidimas (Sacco et al., 2006).

Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai skirstomi į dvi pagrindines grupes (Durstine et al.,

2009):

1. Išeminis insultas, kurį sukelia kraujagyslės okliuzija, dėl kurios nutrūksta deguonies ir

gliukozės teikimas galvos smegenims, o tai nulemia metabolinių procesų sutrikimą paţeistoje

smegenų audinio srityje. Naujaisiais duomenimis jis sudaro 87% visų atvejų.

2. Hemoraginis insultas, kurį sukelia intrakaukuolinės kraujagyslės plyšimas, todėl kraujas

išsilieja į galvos smegenis. Šio pobūdţio insultai pasireiškia 10% pacientų.

Specifiniai gebėjimai, kurie bus prarasti ar paveikti insulto, priklauso nuo to, kurioje galvos smegenų

dalyje įvyko galvos smegenų sutrikimas bei nuo jo mąsto, kiek smegenų ląstelių patyrė nekrozę

(Latash, 2008). Nustatyta, jog daţniausiai galvos smegenų insultą sukelia vidurinės smegenų arterijos

infarktas (Skurvydas, 2011), dėl šios prieţasties insultas siejamas su kitos kūno pusės funkcijų

sutrikimu nei pakenkimas galvos smegenyse. Tačiau galvos smegenys yra suskirstytos į keturias

10

pirmines dalis: dešinysis pusrutulis, kairys pusrutulis, smegenėlės ir smegenų kamienas (Durstine et

al., 2009):

Dešinysis smegenų pusrutulis atsakingas uţ kairės kūno pusės kontrolę; analizę ir suvokimo

uţduotis, pvz., atstumo, greičio, dydţio, padėties įvertinimą, trumpalaikę atmintį.

Kairysis pusrutulis atsakingas uţ dešinės kūno pusės kontrolę, kalbą, atmintį.

Smegenėlės atsakingos uţ pusiausvyrą ir koordinaciją.

Smegenų kamienas atsakingas uţ gyvybės palaikymo funkcijas: kvėpavimas, kraujospūdis,

akių judesiai, rijimas.

Vieną kartą patyrus insultą yra gana didelė rizika dar kartą susirgti galvos smegenų insultu.

Maţdaug 23% pacientų yra prieš tai jau patyrę insultą. Trisdešimties dienų išgyvenamumas pasireiškia

88% pacientams po išeminio ir 62% pacientams po hemoraginio insulto. Apie 25% asmenų, patyrusių

insultą, miršta nuo jo arba nuo komplikacijų. Vidutiniškai 50% pacientų turės vidutinio sunkumo ar

sunkius sutrikimus ir ilgalaikę negalią. Tik 26% asmenų atgauna visas ar didţiąją dalį savo funkcijų ir

buvusią sveikatą iki insulto (Durstine et al, 2009).

Riziką susirgti pirmuoju insultu lemia daug įvairių faktorių. Vieni veiksniai yra nulemti

genetiškai, kiti natūralių procesų pasekmė, o dar kitus - lemia gyvenimo būdas (Valaikienė ir

Dementavičienė, 2007):

Nemodifikuojami: amţius – sulaukus 50 metų rizika padvigubėja, o asmenims virš 65

metų įvyksta du trečdaliai insultų; rasė – Amerikos juodaodţiai turi didesnį polinkį

susirgti galvos smegenų insultu; lytis – vyrai turi didesnę riziką nei moterys, maţas

gimimo svoris, šeimos išeiminė insulto/PSIP anamnezė, šeimos debeto istorija.

Galimai modifikuojami: metabolinis sindromas, alkoholizmas, narkomanija,

hiperhomocisteinemija, hiperkoaguliacinės būklės, oraliniai kontraceptikai,

uţdegiminiai procesai, ūmi infekcija, migrena, miego kvėpavimo sutrikimai.

Modifikuojami: kardiovaskulinės ligos – koronarinė širdies liga, širdies ydos,

periferinių arterijų liga; hipertenzija, rūkymas, cukrinis diabetas, asimptominė

karotidinė stenozė, pjautuvinė anemija, dislipidemija, nutukimas, fizinis neaktyvumas,

postmenopauzinių hormonų terapija.

Skirtingus įvairių šalių sergamumą galvos smegenų išeminiu insultu bei mirštamumo nuo

insulto rodiklius lemia pirminės ir antrinės išeminio insulto prevencijos priemonių taikymas, taip pat

socialiniai- ekonominiai veiksniai (Batcho et al., 2013).

Insulto metu, dėl kraujotakos smegenyse aprūpinimo sutrikimo, įvyksta pirminė neuronų

ląstelių mirtis ir antriniai pakitimai. Neurologinis paţeidimas priklauso nuo paţeidimo dydţio ir

11

lokalizacijos, taip pat laiko, per kurį įvyksta paţeidimas. Po insulto asmenys gali patirti šias problemas

(Durstine et al., 2009):

1. Paralyţius ar judesių kontroliavimo sutrikimas (judesių valdymas): paralyţius yra

daţniausias liekamasis insulto reiškinys. Paralyţius paprastai pasireiškia kitoje kūno

pusėje lyginant su galvos smegenų paţeidimo vieta ir gali pakenkti veidui, rankoms,

kojoms ar kitoms kūno dalims. Paţeidimui esant apatinėje smegenų dalyje,

smegenėlėse, gali sutrikti judesių koordinacija – ataksija, todėl problemų būna su kūno

laikysena, pusiausvyra bei eisena.

2. Sensoriniai sutrikimai, taip pat sutrikimai ir susiję su skausmu. Asmuo, patyręs insultą,

gali nejausti prisilietimų, skausmo, temperatūros ar padėties.

3. Kalbos ar kalbos supratimo sutrikimai (afazija). Maţdaug vienas ketvirtadalis pacientų

patiria kalbos sutrikimus: kalbėjimo, rašymo, sakytinės ir rašytinės kalbos supratimą.

4. Mąstymo ir atminties problemos. Patyrę insultą gali turėti labai ryškiai sutrumpėjusį

dėmesio išlaikymą arba gali patirti trumpalaikės atminties nebuvimą.

5. Emocijų sutrikimai. Daugybė asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą jaučia baimę,

nerimą, nusivylimą, pyktį, liūdesį ir sielvartą dėl dabartinės savo fizinės ir protinės

būklės.

Pasak Schaechter (2004), motorikos sutrikimai - hemiparezė, koordinacijos nebuvimas ir

spastiškumas - yra daţniausi sutrikimai po galvos smegenų infarkto. Visi šie veiksniai sutrikdo

pacientų eiseną, kuri yra labai svarbi kasdieniniame apsitarnavime bei visapusiškame bendruomenės

dalyvavime. Eisenos atgavimas yra pagrindinis reabilitacijos tikslas, kad pacientai galėtų prisitaikyti

prie išorinių aplinkos veiksnių, kurie apsunkina judėjimą, tokie kaip kliūčių iveikimas (pvz.,

kelkraščiai) ar uţduoties įvykdymas laikui (pvz., galvės perėjimas per tam tikrą laiką, degant

leidţiamam šviesaforo signalui (Patla & Shumway- Cook, 1999).

1.2. Pusiausvyra

Ţmogaus pusiausvyros pastovumas yra reliatyvus, todėl gali būti apibrėţiamas tik pusiausvyros

valdymas. Vieni mokslininkai teigia, kad pusiausvyra yra fizinė ypatybė (gebėjimas) išlaikyti

santykinai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant

išorinėms jėgoms, kiti – kad tai nuolatinis kūno padėties kitimas norint nenukristi ar nenugriūti, treti

teigia, kad tai gebėjimas reguliuoti kūno sunkio jėgos linijos padėtį atramos ploto atţvilgiu. Daţnai

12

pabrėţiama, kad pusiausvyra priklauso nuo gebėjimo integruoti daugybinę jutiminę informaciją ir

reguliuoti daugiasegmentinės biomechaninės sistemos padėtį (Juodţbalienė, 2006).

Teigiama, kad pusiausvyros kontrolė reikalauja regos, somatosensorinės bei vestibiuliarinės

sistemų integracijos, pokyčių aplinkoje ir funkcijų atlikimo integracijos. Informacija apie raumenų ilgį,

įtampą ir susitraukimą, taip pat apie skausmą, temperatūrą, spaudimą ir sąnarių poziciją gaunama iš

raumenyse, raiščiuose, sąnariuose ir odoje esnančių somatosensorinių receptorių. Ji yra labai svarbi

laikysenos kontrolei bei statinei ir didaminei pusiausvyrai palaikyti. Liga ar trauma gali sutrikdyti

sensorinių receptorių ar nervų funkciją, tuomet padidėja galimybė prarasti pusiausvyrą bei didėja

griuvimų tikimybė (Guccione, 2000).

Patyrus insultą ar kitas ligas paţeidţiančias centrinės nervų sistemos (CNS) veiklą sutrinka

erdvinis suvokimas, kūno pozicijos (schemos) suvokimas bei judesių mokymasis (Pagliaruko, 2007;

Orrell et al., 2006).

Galūnių judesių kontrolės sistema vykdo visus reikalingus judesius išlaikyti statinę

pusiausvyrą. Strategijos naudojamos išlaikyti pusiausvyrą yra specifinės ir priklauso nuo uţduoties.

Nors dauguma ţmonių į sutrikdytą pusiausvyrą reaguoja atlikdami viršutinių galūnių judesius, tyrimų

metu nustatytos trys pagrindinės apatinių galūnių pusiausvyros išlaikymo strategijos (Cameron &

Monroe, 2007; Guccione et al., 2012):

1. Čiurnos strategija. Ji pirma sureaguoja ir kontroliuoja kūno padėtį lingavimo metu.

Pirmiausiai yra aktyvuojami uţ pėdos lenkimą ir tiesimą atsakingi raumenys, vėliau

įsijungia raumenys palaikantys dubens ir liemens stabilumą, kad kūno masės centras

išliktų atramos ploto ribose.

2. Klubų strategija. Pradeda kontroliuoti pusiausvyrą kai kūno masės centro svyravimas

padidėja ir „išeina“ uţ atramos ploto ribų, judesys netikėtai pakrypsta į šoną ar

lingavimas pagreitėja ir padaţnėja. Šios strategijos metu pirma aktyvuojami didieji

dubens ir liemens raumenys, taip pat ir klubo atitraukėjai, po to aktyvuojami čiurnos

raumenys. Naudojant klubų strategiją viršutinė ir apatinė kūno dalis juda skirtingomis

kryptimis, kol pusiausvyra yra išlaikoma, taip pat įjungiami rankų judesiai.

3. Ţingsnio strategija. Aktyvuojasi, kai prarandama pusiausvyra ir kūno masės centras

neišlaikomas atramos ploto ribose. Ţengiant ţingsnį susikuriamos naujos atramos ploto

ribos stabilumui išlaikyti. Stabilumo ribos yra individualios: jei ţmogaus atramos plotas

maţas, jis pasirinks ţingsnio strategiją greičiau, nors kūno masės centro svyravimai bus

maţi, nei didesnį atramos plotą naudojantys ţmonės. Ši strategija yra naudojama norint

išvengti griuvimo.

13

Patyrus insultą yra prarandama pusiausvyra, jaučiamas svaigulys, sumaţėja pasitikėjimas ir

atsiranda griuvimo baimė, dėl to asmenys maţiau vaikšto. Po galvos smegenų insulto padidėjęs galvos

svaigimas ir pusiausvyros sutrikimai penkis kartus padidina griuvimo riziką (Geiger et al., 2001).

Įrodyta, kad pacientams, patyrusiems galvos smegenų paţeidimą, sutrinka statinė bei dinaminė

pusiausvyra dėl raumenų jėgos, propriorecepsijos, regos ir kognityvinių funkcijų sutrikimo, kas

tiesiogiai veikia norint išlaikyti pusiausvyrą. Tyson et al. (2006) teigimu, reabilitacijos metu turi būti

siekiama atkurti pusiausvyros išlaikymo strategijų arba padedama pacientui suskurti kompensacines

strategijas, kurios leistų būti funkciškai nepriklausomai, nepaisant pusiausvyros sutrikimo.

Normali pusiausvyra reikalauja gravitacijos jėgų kontrolės, kad išlaikytų statinę pusiausvyrą ir

pagreičio jėgų kontrolės - išlaikyti dinaminę pusiausvyrą, keičiant kūno padėtį. Pagreičio jėga gali būti

sukurta kūno viduje norint atlikti judesį arba ją gali išprovokuoti netikėti aplinkos veiksniai (pvz.,

pastūmimas). Pusiausvyros kontrolė yra būtina norint išlaikyti kūno masės centrą atramos ploto ribose

stovint ar susikurti naujas atramos ploto ribas einant ar bėgant (Huxham et al., 2001).

Pasirinkta uţduotis gali apsunkinti arba palengvinti pusiausvyros išlaikymą. Pavyzdţiui, eiti ant

pirštų galų ar pagal instrukciją - lėtu tempu, bus sunkiau išlaikyti pusiausvyrą nei vaikštant įprastai,

todėl kad atramos plotas bus maţesnis. Taip pat pusiausvyrą trikdo ir aplinkos pokyčiai, tarkime

tamsiu paros metu ar prastai apšviestame kambaryje einant per kliūtis yra sunkiau išlaikyti pusiausvyrą

ir greitesnį uţduoties atlikimo tempą nei dienos metu ar šviesiame kambaryje (Langley et al., 2007).

Uţduočių pasunkinimai ar aplinkos apribojimai judesių pobūdį pakeičia dviem būdais, atitinkamai

pakeisdami pusiausvyros išlaikymą. Pirmu atveju yra pakeičiamos biomechaninės savybės tokios kaip

judesio sudėtingumas, kryptis, gravitacijos jėgų ir pagreičio santykis, antru – kontroliuojamas

informacijos kiekis, kuris turi būti suvoktas ir apdorotas, kad atliekant judesį būtų išlaikyta

pusiausvyra (Huxham et al., 2001).

Norint išlaikyti pusiausvyrą, kuri neatsiejama nuo eisenos, po insulto, reikalingas dėmesys net

paprastai funkcijai atlikti, taip pat būtina didelė dėmesio kontrolė. Teigiama, kad pusiausvyros

išlaikymui būtina ir pakankama kognityvinė funkcija, nes būtent ji susijusi su dėmesio koncentracija.

Taip pat pusiausvyrai įtakos turi aukštesnis integracijos lygis, pvz., kalbėjimas (Plummer-D„Amato et

al., 2012; Skurvydas, 2011).

1.3. Eisena

Eisena yra nuoseklūs ir pakartotini galūnių judesiai, įgalinantys kūną judėti norima linkme,

kuomet išlaikomas kūno stabilumas (Ferber et al., 2002). Eiseną taip pat apibūdinama kaip sudėtingų

14

procesų rezultatas tarp pagrindinių – centrinių programų ir grįţtamojo ryšio mechanizmų, kur centrinė

programa suteikia galimybę pradėti, sustabdyti ir valdyti judesį, o grįţtamasis ryšys išgaunamas per

raumenų ir odos aferentus bei jutimus (rega, klausa, vestibuliarinis aparatas) (Rosignol, 2006).

Kalbant apie taisyklingą eiseną jai yra svarbūs trys pagrindinai komponentai (Shummway-

Cook & Woolaccot, 2007):

1. Progresavimas - judėjimas – tai koordinuoti veiksmai, kurie lemia kūno perkėlimą

norima linkme.

2. Stabilumas – tai gebėjimas išlaikyti kūno stabilumą veikiant ţemės traukai.

3. Prisitaikymas (adaptacija) – tai gebėjimas eiseną pritaikyti asmeniniams poreikiams

atsiţvelgiant į aplinką.

Šiems reikalavimas išlaikyti yra laisvų ir koordinuotų judesių kontrolės strategija.

Aprašant eiseną, kinetiką ar kinematiką skirtingais aspektais yra analizuojami eisenos ciklai.

Norint suprasti normalų judėjimą būtina suprasti eisenos fazes. Vienas galūnės ciklas susideda iš

dviejų pagrindinių fazių: atramos, kai koja remiasi į ţemę, ir ţingsnio, kai viena koja yra pakelta ir

juda pirmyn (Goldie et al., 2001).

Pasirinkdami tinkamą ėjimo greitį suaugusieji maţdaug 60 proc. eisenos ciklo laiko uţtrunka

atramos fazėje, o 40 proc. ţingsnio fazėje (pav. 1).

1 pav. Eisenos fazės

(Shumway-Cook & Woollacott, 2007)

15

Einant lėtai dviguba atrama uţima beveik pusę viso ţingsnio fazės laiko – tai garantuoja

didesnį stabilumą. Einant greitai dvigubos atramos laikas trumpėja, bėgant – dviguba atrama gali visai

išnykti (Skurvydas, 2008).

Eisenos ciklas skirstomas į aštuonis periodus arba į penkias atramos ir į tris ţingsnio fazes.

Atramos fazė skirstoma (Houglum, 2010):

1. Atramą kulnu, kuomet kulnas pasiekia ţemę.

2. Pėdos pastatymą, kai pėda visiškai pastatoma ant ţemės.

3. Atramą visa pėda, kuomet palengva perkeliamas svoris.

4. Kulno pakėlimą (atsispyrimą), kuomet kūnas juda į priekį ir kūno svorio centras išeina uţ

atramos ploto ribų. Šis procesas baigiasi, kai kita koja pasiekia ţemę.

5. Pirštų pakėlimą, kada pėda pakyla nuo ţemės.

Ţingsnio fazė skirstoma:

1. Uţpakalinį ţingsnį, kuomet koja atsiduria ore ir juda į priekį.

2. Vidurinį ţingsnį, kuomet pasiekia vidurį.

3. Priekinį ţingsnį, kuomet nuo vidurio padėties juda į priekį kol pasiekia ţemę.

1.4. Eienos ir pusiausvyros sutrikimai po insulto

Pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą, pasireiškia raumenų jėgos, raumenų tonuso,

suvokimo, judesių kontrolės, jutimų ir pusiausvyros sutrikimai. Visi šie rodikliai yra labai svarbūs

eisenai bei jos tikslumui (Lu et al., 2013; Gregson et al., 2000). Galimų pakitimų pobūdis priklauso

nuo to, kurioje smegenų dalyje įvyko paţeidimas bei kiek daug ląstelių paţeista. Kiti veiksniai, kurie

turi įtakos eisenos sutrikimo pobūdţiui bei atsistatymo galimybei, yra paciento motyvacija, šeimos

palaikymas, fizinės ištvermės lygis, mokymosi galimybės, gretutinės ligos ir pasirinktas reabilitacijos

metodas (Jaffer et al., 2011).

Asmenims po insulto yra būdinga hemiplegiška eisena, kuri pasiţymi lėtais ir asimetriniais

judesiais su prasta judesių suvokimo kontrole, sulėtėjusia ir sutrikusia pusiausvyros reakcija, taip pat

sumaţėjusiu svorio pernešimu ant paţeistos galūnės. Pagrindinai matai, kurie pakinta, yra sumaţėjęs

ėjimo greitis, sutrumpėjęs ţingsnis ir ţingsnio ciklas. Šie parametrai kinta todėl, kad ţengiant paţeista

koja kūno svoris ant jos perkeliamas nepakankamai ar visai neperkeliamas. Zijlstra ir Aminian (2007)

teigia, kad dėl visų eisenos pakitimų asmenis stipriai padidėja griuvimo tikimybė.

Gera galūnės judesių kontrolė bei gera koordinacija tarp atskirų galūnių pakeičia galūnių

judėjimo bei svorio pernešimo modelius, paţeistai galūnei yra reikalinga kompensacija iš dubens ir

16

sveikosios galūnės. Kompensacija yra būtina sąlyga vaikščiojimui po insulto, tačiau reikalauja daug

papildomų energijos sąnaudų (Nieuwenhuijzen & Duysens, 2007).

Lėtas ėjimas, daugiau ţengtų ţingsnių bei pločio santykis, reikalauja daugiau pastangų. Ėjimas

– labai koordinuota veikla, reikalaujanti kontroliuoti beveik visus kūno raumenis, tai pastangų dydis ir

bandymas kompensuoti nepakankamą liemens ir apatinių galūnių raumenų aktyvumą yra akivaizdus,

stebint galvos ir rankos padėtį. Ţmogaus galvos padėtis nekinta, ţvilgsnis nukreiptas tiesiai į ţemę, dėl

per didelio viršutinės galūnės raumenų įtempimo prarandamas reaktyvus rankos mostas (Silsupadol et

al., 2009).

Nustatyta, kad kiekvienas pacientas pasirenka individualią judėjimo strategiją tikslui pasiekti,

tačiau tai priklauso nuo naudotos reabilitacijos metodikos. Pacientų po insulto eisena labai skirtinga,

tačiau galima pastebėti tam tikrų specifinių paţeistos kojos judėjimo bruoţų ir juos suklasifikuoti

atsiţvelgiant į eisenos kinematiką (Shmitd, 1990):

Ţingsnio fazė. Būdingas šlaunies lenkimas, blauzdos tiesimas, pėdo planetarinis

lenkimas ir apatinės galūnės cirkumdukcija;

Pėdos pastatymo fazė. Būdingas šlaunies lenkimas, ribotas blauzdos lenkimas ir pėdo

planetarinis lenkimas;

Atramos visa pėda fazė. Bėdinga kelio hiperekstenzija;

Atsispyrimo fazė. Būdingas ribotas pirštų lenkimas.

Analizuojant hemipleginės eisenos kinetiką pastebima, kad judesiai kojos sąnariuose skiriasi

nuo sveikų ţmonių atliekamų judesių. Asmenims po insulto būdingi maţesnės amplitudės klubo, kelio

ir čiurnos sąnarių judesiai. Tai veikia sutrikusį gebėjimą generuoti ir įvertinti jėgas kontroliuojančias

kojos judesius (Shmidt, 1990).

Pacientams pasireiškia laikysenos nestabilumas ir laikysenos asimetriškaumas frontalinėje ir

sagitalinėje plokštumose. Asmenų patyrusių insultą, ryškiai išreikšti asimetriški šoniniai judesiai,

didelės amplitudės dubens judesiai lyginant su sveikais ţmonėmis. Didėjant judesių atlikimo greičiui

taip pat išryškėja judesių asimetriškumas ir svorio masės centras yra labiau pernešamas ant paţeistos

kūno pusės. Dėl to kyla sunkumų kontroliuojant šoninius judesius atliekamus per liemenį bei išlaikant

pusiausvyrą. Taip pat nustatyta, kad ne atramos ploto ribų centre išlaikomas kūno masės centras didina

kaulų lūţių riziką per daug apkrautose galūnėse (Yavuzer, 2006). Ligoniui, einant atramos fazėje,

problemos iškyla dar ir todėl, kad esant padidėjusiam raumenų tonusui jis negali pilnai ištiesti kojos

per klubo sąnarį. Esant jutimų sutrikimui ligonis negali pilnai kontroliuoti kelio sąnario padėties

(Jamontaitė ir Cirtautas, 2004).

17

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ėjimo greitis yra svarbiausias matas analizuojant ţmogaus

eiseną, tai efektyvus kokybinis eisenos sutrikimo ir funkcinės būklės rodiklis, naudojamas vertinant

paciento būklę ir gydymo efektyvumą (Behrman et al., 2000).

1.5. Eisenos reabilitacija

Atkruti funkcijas po insulto yra sunkus procesas, tačiau tai pagrindinis reabilitacijos tikslas.

Pacientams po insulto didţioji uţsiėmimo dalis turi būti skirta eisenos mokymui ir lavinimui (Jette et

al, 2005). Geri reabilitacijos rezultatai susiję su aukšta motyvacija, šeimos dalyvavimu procese, bei

kognityvinėmis funkcijomis. Jei atliekant fizinius pratimus, pacientai yra giriami, tuomet judesio

atkūrimas yra ilgalaikis, jei pabrėţiamos pacientų daromos klaidos, procesas nėra efektyvus

(Skurvydas, 2008).

Judesių atkūrimas – tai nugaros smegenų refleksų, galvos smegenų kamieno ir galvos smegenų

ţievės mechanizmų atkūrimas. Manoma, kad norint pagerinti atsikūrimą, pirmiausia būtina padėti

atsikurti nugaros smegenų refleksams (pvz., tempimo), vėliau galvos smegenų mechanizmams (pvz.,

kurie valdo pusiausvyrą) ir galiausiai valingiems mechanizmams. Jei paţeisti raumenys ir raiščiai,

būtina ne tik raumenų, bet ir jų valdymo mechanizmų atkūrimas (Millan & Carin-Levy, 2012;

Skurvydas, 2011).

Reabilitacijos specialistas, dirbdamas su pacientu, patyrusiu galvos smegenų insultą, gali

rinktis įvairias darbo technikas. Pasirinkus atitinkamą metodą, uţsiėmimų metu svarbūs yra

individualiai pacientui parinkti pratimai, terapeuto prieţiūra bei apatinių galūnių kontrolė mokinant

vaikščioti. Neurologinės eisenos reabilitacijos technikos yra skirstomos į dvi pagrindines kategorijas:

neurofiziologinės technikos ir judesių mokymo technikos (Belda-Lois et al., 2011).

Neurofiziologinių technikų pagrindinis principas – eisenos principų, parametrų ţinojimas.

Terapeutas padeda pacientui atlikti teisingus judesius, uţ jį išsprendţia iškilusias problemas, todėl

pacientas yra uţsiėmimo metu yra pakankamai pasyvus asmuo (Lennon, 1996).

Daţniausiai naudojamos technikos reabilitacijoje eisenos gerinimui (Belda-Lois et al., 2011):

1. Bobath metodika. Tai plačiausiai naudojamas gydymo metodas Europoje. Metodo esmė

yra neteisingų judesių modelių pakeitimas teisingais, t. y., pirma slopinami

neteisingijudesiai, po to mokomasi teisingų. Judesius ligonis turiatlikti be didelių

pastangų, nes pastangos gali sukeltispazmus (Raine et al., 2009).

18

2. Brunstorm metodika. Taip pat ţinoma metodika, tačiau naudojama ne taip daţnai.

Taikant Brunstrom„o metodiką, naudojami sinerginiai judesiai siekiant sustiprinti

selektyvius judesius.

3. Propriorecepcinio neuroraumeninio palengvinimo (PNF) metodika. Ši metodika daţnai

taikoma reabilitacijoje, tačiau retai reabilitacijoje po insulto. Naudojant šį metodą

siekiama pagerinti judėjimą, didinant dirbančių motorinių vienetų skaičių, kurie sukelia

reikalingų judesių atsaką.

4. Vojta metodas. Šis metodas buvo sukurtas vaikams su įgimtais smegenų sutrikimais,

tačiau naudojamas ir pacientams po insulto, remiantis teorija, kad smegenų paţeidimas

nesutrikdo saugomų judėjimo modelių. Metodo esmė raumenų stimuliacija tempimo ir

spaudimo pagalba.

5. Rood technika. Dėmesys skiriamas atsigavimo sekai, nuo pagrindinio komplekso

(liemens kontrolės) ir išorinių dirgiklių naudojimo (sensorinės stimuliacijos) siekiant

pagreitinti laikysenos ir judesių atsigavimą.

6. Jonstone metodas. Šio metodo šalininkai mano, kad paţeisti refleksų mechanizmai

atsakingi uţ spazmus yra pagrindinė laikysenos ir judėjimo funkcijų sutrikimų

prieţastis. Manoma, kad patologiniai refleksai gali būti kontroliuojami įtvarų pagalba

bei padėties gydymo technikomis.

Judesių mokymo technikose yra pabrėţiamas pacientų aktyvumas uţsiėmimų programoje. Ši

pagrindinė sąlyga yra būtina, kad pateikus individualias specifines uţduotis sulaukti grįţtamojo ryšio.

Kad būtų pasiektas kuo greitesnis ir geresnis rezultatas yra rekomenduojama, pateikti konkrečias ir

kontekstą atitinkančias uţduotis bei uţsiėmimus vykdyti pacientui palankioje aplinkoje (Langhorne et

al., 2011).

Judesių mokymo metodikos naudojamos reabilitacijoje atstatant eiseną pacientams po insulto

(Belda-Lois et al., 2011):

1. Perffeti metodas. Tai sensomotorinė technika, kuri pradţioje buvo sukurta kontroliuoti

spazmams, ypač rankų, o vėliau naudojama visiems sutrikimas po insulto gerinti, taip

pat ir eiseną. Pradţioje taikomas lytėjimo pojūčių atstatymas, raumenų manipuliacija ir

aktyvi sąnarių manipuliacija. Šis metodas negali būti naudojamas, jei sutrikusios

paţinimo funkcijos ir nesulaukiama iš paciento grįţtamojo ryšio.

2. Carr ir Shepherd metodas. Teigiama, kad asmenys su neurologiniais sutrikimais turi

tokius pačius mokymosi sugebėjimus kaip ir sveiki ţmonės, kurių laikysena ir judesiai

yra susiję, todėl per atitinkamus sensorinius dirgiklius galima iššaukti motorinius

19

atsakus į dirgiklius. Naudojant šį metodą labai svarbu yra nurodymai, paaiškinimai,

grįţtamasis ryšys ir paciento aktyvus dalyvavimas.

3. Peto metodas. Didelis dėmesys skiriamas negalios panaikinimui ir tik paskui

stengiamasi grąţinti funkcinį savarankiškumą. Ypatingas dėmesys skiriamas

integruotiems metodams. Manoma, kad nesėkmės ar nusivylimo jausmas gali trukdyti

reabilitacijai.

4. Affolter metodas. Manoma, kad sąveika tarp objekto ir aplinkos yra svarbiausias

dalykas mokymosi procese. Stengiamasi sukurti kuo daugiau judesių ar aplinkos

detalių, kurios pacientui jau yra ţinomi iš anksčiau ir galimai iššauktų reikalingą

veiksmą.

5. Sensorinės integracijos pagal Ayres metodas. Pabrėţiama sensorinių dirgiklių ir jutimų

svarba pacientams po galvos smegenų paţeidimo. Remiamasi jutimų grįţtamuoju ryšiu

ir pasikartojimu, kuris laikomas svarbiausiu judesių mokymosi principu.

Literatūroje nėra tikslių nurodymų kuris reabilitacijos metodas yra efektyviausias atstatant

paciento apatinių galūnių funkciją, todėl specialistas, pasirinkdamas kokią metodiką taikys savo darbe,

uţsiėmimuose su pacientu, turi atsiţvelgti į paciento asmenybę, jo sugebėjimus, motyvaciją, sutrikimo

pobūdį bei sunkumą.

Reabilitacijoje vis didesnis dėmesys skiriamas judesių atlikimo variabilumui, todėl ţmogus ne

tik greičiau juos išmoksta, bet ir geba pritaikyti įvairiose situacijose (Skurvydas, 2008). Galvos

smegenys aktyviai dirba ir gerai atsigauna, kai mokosi naujų, sudėtingų, spontaniškų, dinamiškų,

įdomių ir tikslingų judesių (Skurvydas, 2011).

Ando su bendraautoriais (2012) teigia, kad reabilitacijoje didelis dėmesys, dirbant su pacientais

po insulto, skiriamas hemiplegiškos eisenos simetriškumui grąţinti. Jų teigimu yra daug svarbiau

grąţinti eisenos greitį, nes eisenos greitis, simetrija ţingsnio fazės metu ir paţeistos kojos apkrovimas

yra tarpusavyje teigiamai susiję. Taip pat autoriai pabrėţia, kad reabilitacijos metu, mokant pacientą

vaikščioji, labai svarbu ritmas kaip klausos dirgiklis, nes tai sumaţina ţingsnio asimetriją ir paciento

svyravimą.

Teigiama, kad tradicinės reabilitacijos technikos neatkuria taisyklingo normalios eisenos

modelio pacientams po insulto (Dohring & Daly, 2008). Naudojantis naujosiomis technologijomis,

norint atkurti funkcinius judesius, tiek viršutinėms tiek apatinėms galūnėms, vis daugiau tyrimų

atliekama naudojant robotus ir įrodoma jų teigiamas poveikis šiam tikslui pasiekti.

20

1.6. Judesių valdymas

Judesių valdymas – tai gebėjimas kontroliuoti, reguliuoti mechanizmus būtinus judėjimui

(Shumway-Cook and Woollacott, 2007). Latash ir kt. (2010) teigia, kad judesių valdymo teorija atsako

į klausimą, kaip CNS organizuoja ir kontroliuoja atskirų organizmo sistemų darbą, norint atlikti tam

tikrą judesį, sąveikaujat su aplinka. Valdyti judesius tai yra riboti atskirų sąnarių ar raumenų veikimo

laisvę ir/ar koordinuoti jų veiklą. Yra kelios pagrindinės socialinių ir gyvųjų sistemų, taip pat ir

judesių, valdymo funkcijos: planavimo, organizavimo, motyvavimo ir valdymo. Planavimo paskirtis

yra nustatyti esamą kūno padėtį erdvėje, asmenybės ketinimus, galimybes ir tikslus bei sukurti

motorinę programą. Organizavimo funkcijos paskirtis – paskirstyti motorinę programą atskiroms

organizmo struktūroms, organizuoti geriausią informacijos gavimą ir apdorojimą. Motyvavimo

funkcijos metu yra nustatomi judesių atlikimo standartai, išmatuojamas judesių atlikimo

veiksmingumas, jis palyginamas su standartais ir įvertinamas (Skurvydas, 2008).

Gebėjimas judėti suteikia ţmogui galimybę ne tik maitintis, eiti, naudoti įvairius daiktus, bet ir

yra svarbus reiškinys ţmogaus vystymuisi ir intelektualinių gebėjimų raidoje (Schmidt & Lee, 2005).

Pasak Skurvydo (2008), judesys – yra uţduoties, organizmo ir aplinkos netiesinės sąveikos rezultatas.

Judesių valdymui įtaką daro šios organizmo savybės: fizinės, emocinės ir protinės. Jos visos sudaro

tam tikrą organizmo būseną. Judesio veiksmingumas priklauso nuo raumens mechaninių savybių,

ţmogaus emocinės būklės ir supratimo, ką ir kaip reikės daryti.

Judesys besąlygiškai priklauso nuo individo, uţduoties ir aplinkos sąveikos, teigia Shumway-

Cook and Woollacott (2007). Pakeitus bent vieną iš šių dedamųjų judesio atlikimo strategija

pasikeičia.

Analizuojant individo lygmenyje pabrėţiama, kad kiekvieno individo atliekančio judesį,

įvairiose smegenų struktūrose vyksta daug sudėtingų procesų. Sąvoka judesių valdymas savaime yra

šiek tiek klaidinanti, nes judesiai išprovokuojami vykstant daugeliui įvairių procesų, taip pat ir

suvokimo, paţinimo bei veiksmo (judesio), kurie visų ţmonių yra skirtingi. Judesiai literatūroje

daţniausiai yra aprašoma kaip neatsiejama tam tikro veiksmo dalis (Prentice & Voight, 2001). Judesių

valdymo mokslas gilinasi, kokius specifinius judesius naudoja individai norėdami atlikti pasirinktą

veiksmą (pvz., ėjimą) ir stengiasi suprasti, kokie procesai vyksta, kad visi judesiai būtų sukontroliuoti.

Suvokimas taip pat neatsiejama judesių dalis, tai sensorinių pojūčių pavertimas psichologiškai

suprantama informacija. Judesiai taip pat negali būti atliekami be paţinimo funkcijos. Judesių

valdymas analizuoja kaip šie trys veiksniai yra susiję (Shmidt and Lee, 2005).

Gilinantis į uţduoties svarbą judesio atlikimui reikia ţinoti, kad judesio atlikimo kokybė bei

pobūdis priklauso nuo informacijos apie uţduotį konkretumo, tikslumo uţduoties sunkumo bei

21

pobūdţio. Taip pat labai svarbus veiksnys uţduoties atlikimui yra aplinka. Uţsiėmimų vietą pakeitus į

pacientui naują ir nepaţįstamą, pasikeis ir jo judesių atlikimo strategijos. Norint suprasti judesius

reikia juos išanalizuoti, šiam tikslui pasiekti yra siūlomi trys analizės lygiai (Kelly et al., 2011):

Veiksmo lygis. Šiame lygyje analizuojama elgesio pobūdis, sąveikaujant individui,

uţduočiai ir aplinkai.

Judesių lygis. Analizuojami judesiai atliekant funkcinę uţduotį.

Neurologinis judesių lygmuo. Analizuojami pagrindiniai procesai, kurie suteikia

galimybę atlikti judesį (pvz., judesių koordinaciją, pojūčius, jėgą).

1.6.1. Judesių valdymo teorijos

Judesių valdymo teorija yra daugybė abstrakčių idėjų apie judesių valdymą. Įvairios judesių

teorijos pateikia skirtingus aprašymus kaip smegenys kontroliuoja ir reguliuoja judėjimą . Šios teorijos

daţnai atspindi nuomonių skirtumus apie nervų sistemos sudedamųjų dalių svarbą judesių valdyme.

Kai kurios teorijos akcentuoja periferinės nervų sistemos, kitos - centrinės nervų sistemos svarbą

judesių valdyme, dar kitos – informacijos, iš supančios aplinkos svarbą valdant judesius (Shumway-

Cook and Woollacott, 2007).

Pati paprasčiausia teorija, kuri turi nemaţai trūkumų yra refleksinė judesių valdymo teorija.

Šios teorijos esmė, kad judesių atlikimo efektyvumui turi įtakos daugelis tarpusavyje susijusių

refleksų, kurie integruoti vienam ar kitam judesiui atlikti (Skurvydas, 2008).

Šios teorijos trūkumai, kuriuos nurodo Shumway-Cook ir Woollacott (2001):

Refleksas negali būti esminis ir pagrindinis judesių valdymo komponentas;

Teorija nepaaiškina, kodėl ţmonės ir gyvūnai gali atlikti judesius, kai nėra sensorinio

stimulo;

Refleksinė teorija nepaaiškina, kodėl ţmonės gali atlikti labai greitus ir tikslius

judesius, nes tada refleksai nebespėja valdyti judesių;

Teorija negali paaiškinti, kodėl ţmogus geba atlikti judesius, kurių niekada nebuvo

atlikęs, pvz., dešiniarankis rašyti su kaire ranka;

Teorija taip pat negali paaiškinti, kodėl vienas refleksas gali sukelti daug skirtingų

judesių.

Skurvydas (2008), analizuodamas šią teoriją pabrėţia, kad kineziterapeutai, remdamiesi šia

teorija, mano, kad judesių atkūrimo pagrindas – refleksinių ryšių atnaujinimas. Toks mąstymas gali

22

padėti tik nedaugeliu atveju, pvz., kai norme pagerinti agonistų – antagonistų koordinavimą, tačiau

suklaidins, jei norėsime atkurti sudėtingesnės koordinacijos judesių valdymo mechanizmus.

Kita teorija hierarchinė judesių valdymo teorija, kuri grindţiama tuo, kad nervų sistema veikia

kaip hierarchinė sistema. Yra teigiama, kad smegenys turi tris judesių valdymo lygius: aukščiausią

(smegenų ţievė), vidurinį (vidurinės smegenys) ir ţemiausią (smegenų kamienas). Ţemiausias judesių

valdymo lygis yra atsakingas uţ paprastus, o aukščiausias – uţ sudėtingus, tikslumo bei didelės

koordinacijos reikalaujančius judesius (Schumway-Cook and Woollacott, 2001).

Šios teorijos trūkumas:

Teorija negali paaiškinti, kodėl atliekant tam tikrus judesius dominuoja refleksiniai

judesiai.

Teigiama, kad būtina yra ţinoti, kuriame lygyje yra paţeisti valdymo mechanizmai siekiant

atgauti judesius. Jei paţeistas vieno lygio mechanizmas, galbūt judesį gali valdyti kito lygio

mechanizmas (Skurvydas, 2008).

Motorinės programos teorijos esmė yra tai, kad atliekamo judesio sėkmė priklauso nuo

centrinės motorinės programos. Manoma, kad jei tiksliai sudaryta motorinė programa, judesys gali būti

gana tiksliai atliekamas ir be grįţtamojo ryšio (Skurvydas, 2008).

Pagrindiniai šios teorijos trūkumai (Schumway-Cook, 2001):

Centrinė motorinė programa negali būti vienintelė judesių valdyme, nes jei yra nusilpę

raumenys, valdant šiai programai, judesiai turėtų būti atliekami.

Neatsiţvelgiama į informaciją gaunamą iš periferijos.

Šios teorijos šalininkai mano, kad norint atgauti judesius būtina pirma atkurti motorinę

programą. Jiems neatrodo svarbu refleksinių ryšių atsigavimas, nes juos galima paeiti sukonstravus

naują ar atkūrus seną motorinę programą (Schumway-Cook and Woollacott, 2001).

Sistemos judesių valdymo teorija, jos pradininkas N. Brenšteinas ir kiti šalininkai teigia, kad

ţmogaus judesių valdymas vyksta kaip sudėtingos sistemos valdymas, kuriame labai svarbu ne tik

centrinė nervų sistema, bet ir grįţtamoji nervinė informacija apie judesių atlikimo eigą, šios teorijos

esmė ta, kad judesių valdymo mechanizmai turi įvertinti judesio atlikimo sąlygas ir tuo remiantis

koordinuoti raumenų veiklą taip, kad judesys būtų atliekamas kuo ekonomiškiau. Pagal šios teorijos

pradininką, judesio atlikimo efektyvumas priklauso nuo nervų sistemos gebėjimo atsiţvelgiant į

raumenų būseną bei ţmogaus pozą parinkti ekonomiškiausią bei efektyviausią motorinę programą

(Skurvydas, 2008).

Pagrindinis trūkumas nurodomas Schumway-Cook and Woollacott (2001):

Neatsiţvelgiama į aplinkos pokyčius, kurie vyksta individui judant.

23

Skurvydas (2008) nurodo, kad ši teorija suteikia galimybę terapeutams į judesių valdymą

ţiūrėti kaip į sudėtingos sistemos valdymą. Ypač akcentuojamos mechaninės raumenų, sąnarių

savybės, kas terapeutams leidţia suprasti, kad norint atgauti judesius būtina įvertinti biomechanines

atliekamo judesio savybes. Vadinasi, reikia ieškoti patogiausių padėčių, kurios leistų pacientams atlikti

judesius. Taip pat svarbu prie tų padėčių pratinti motorinę programą.

Dinaminė judesių valdymo teorija yra viena naujausių judesių valdymo teorijų. Ji papildomai

atkreipia dėmesį į kintančios aplinkos poveikį judesių valdymui. Vienas pagrindinių teorijos principų,

kad judesių valdymo mechanizmai valdo patys save ir nėra išskirto pagrindinio- centrinio valdytojo.

Remiantis šia teorija, judesiai gali būti valdomi ir be centrinės motorinė programos, nes konkrečiam

judesiui gali būti suformuota skirtinga valdymo sistema (Schumway-Cook, 2001).

Pagrindinis trūkumas, kurį pabrėţia Skurvydas (2008):

Sudėtingas teorijos supratimas.

Taip pat autorius išskiria šia teoriją naudojančių terapeutų mąstymo ypatybes: norint sėkmingai

atlikti judesį, būtina įvertinti dinamines atliekamo judesio savybes. Tarkime daţnai pacientai negali

tikslaus judesio atlikti lėtai, tačiau tai paprašius jį atlikti greitai, judesys atliekamas be klaidų.

Ekologinė judesių valdymo teorija persipina su dauguma minėtų teorijų, tačiau papildomai

atkreipia dėmesį į aplinkos įtaką judesių valdymo efektyvumui. Teigiama, kad iš visų informacijos

šaltinių apie atliekamą būsimą judesį, pats svarbiausias yra asmens padėtis erdvėje. Taip pat manoma,

kad ţmogus iš prigimties centrinėje nervų sistemoje turi aplinkos „ţemėlapį“, kuriuo vadovaujasi

atlikdamas įvairius judesius (Skurvydas, 2008).

Schumway-Cook (2001) pabrėţia teorijos trūkumą:

Remiantis šia teorija negalima paaiškinti, kaip nervų sistema vadovauja organizmo ir

aplinkos sąveikai atliekant judesius.

Terapeutai, dirbantys pagal šią teoriją, turi ţinoti, kad norint atgauti judesius būtina pacientus

mokyti į pagalbą pasitelkiant išorinę informaciją. Jei pačiam asmeniui sunku atsistoti, reikėtų jį mokyti

tai padaryti prisilaikant į lovos galą ar kėdę.

Kuri judesių valdymo teorija yra geriausia ir kurią būtų naudingiausia praktiškai bei teoriškai

naudotis terapeutams, kyla daug nesutarimų tarp mokslininkų. Tačiau nemaţa dalis nurodo, kad

geriausia darbe su pacientais būtų naudoti vieną kombinuotą teoriją, kuri apimtų visas jau minėtas

teorijas, atsiţvelgiant į jų gerąsias puses ir trūkumus (Shumway-Cook & Woollacott, 2001).

24

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tiriamųjų atranka ir kontingentas

Tiriamųjų kontingentą sudarė pacientai, patyrę galvos smegenų insultą. Visi asmenys buvo

informuoti apie tyrimą, jo tikslą, atlikimo pobūdį bei gautų duomenų anonimiškumą. Visi pacientai

tyrime dalyvavo savo noru.

Tyrime dalyvavę tiriamieji turėjo atitikti šiuos kriterijus:

Pacientai, patyrę galvos smegenų insultą;

Tiriamųjų amţius: 60-70m.;

Neturintys nustatytų griaučių-raumenų sistemos sutrikimų, trikdančių eiseną;

Barthel indekso rezultatai 50 – 65 balai (prieš reabilitaciją);

Trumpo protinės būklės tyrimo rezultatai ne maţesni nei 11;

Sutinkantys dalyvauti tyrime;

Tyrime iš viso dalyvavo 32 asmenys. Pacientai atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į tiriamąją ir

kontrolinę grupes. Tiriamąją grupę sudarė 17 pacientų: 8 vyrai ir 9 moterys, kontrolinę grupę sudarė

15 pacientų: 6 vyrai ir 9 moterys. Procentinis tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal lytį pavaizduotas

2 paveiksle.

Visų tiriamųjų amţius svyravo nuo 60 iki 70 metų. Tiriamųjų amţiaus vidurkis 66,47±2,67.

Amţiaus vidurkis tiriamoje grupėje - 67,06±2,41, kontrolinėje – 65,67±2,85 (3 pav.).

47% 53%

Tiriamoji grupė

Vyrai

Moterys

40% 60%

Kontrolinė grupė

Vyrai

Moterys

2 pav. Procentinis tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal lytį

25

2.2. Tyrimo objektas

Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, pusiausvyra ir eisenos greitis.

2.3. Tyrimo metodai

1. „Stotis ir eiti“ testas (Wall et al., 2000);

2. Pusiausvyros mėginiai pagal Schmitz (Adomaitienė, 2003);

3. Berg pusiausvyros skalė (Blum and Korner-Bitensky, 2008);

4. Matematinė statistika.

„Stotis ir eiti“ testas pasirinktas norint įvertinti eisenos greitį. Tai praktiškas ir paprastas

metodas, nereikalaujantis ypatingos įrangos ar atlikimo įgūdţių, taip pat lengvai atliekamas bet

kokiomis aplinkos sąlygomis ir tinkamas vertinti eisenos ir pusiausvyros pokyčius pacientams

patyrusiems galvos smegenų insultą (Shamay et al., 2005).

Testas yra atliekamas per keletą minučių. Atliekant testą sėdi ant kėdės kurios sėdynės aukštis

46 centimetrai. Ji pastatyta prie sienos, nuo priekinių kėdės kojų nubrėţta trijų metrų linija.

Tiriamiesiems duodama instrukcija: sėdėti ant kėdės atsirėmus į atlošą, išgirdus ţodį „Op“, atsistoti,

eiti patogiu/ maksimaliu greičiu tris metrus, apsisukti, sugrįţti atgal ir atsisėsti ant kėdės kaip

3 pav. Tiriamųjų amžiaus vidurkis grupėse

67.1 65.7

Tiriamosios

Kontrolines

26

pradţioje. Tiriamieji galėjo naudotis kompensacinėmis priemonėmis, tačiau kitas asmuo padėti

negalėjo. Tyrėjas tik lydėjo pacientą nuo galimo griuvimo.

Laikas matuojamas chronometru nuo starto komandos iki tiriamojo atsisėdimo ant kėdės,

uţregistruojamas bei vertinamas balais: 3 balai – testas atliekamas per <15 s, 2 balai – nuo 16 s iki 30

s, 1 balas – testas atliekamas > 30 s. Geriausias įvertinimas trys balai

Kiekvienam tiriamajam buvo skirti trys bandymai su penkių minučių tarpu tarp testų.

Atrinktas geriausias testo rezultatas.

Pusiausvyros mėginiai pagal Schmitz naudojami įvertinti funkcinius įgūdţius, susijusius su

pusiausvyra. Testą sudaro 14 uţduočių: 7 uţduotys, vertinančios statinę pusiausvyrą, 7 – dinaminę

pusiausvyrą. Testo metu vertinami paciento gebėjimai išlaikyti įprastą kūno padėtį stovint, kai kojos

pečių plotyje, suglaustos, kai viena pėda yra priešais kitą, stovint ant vienos kojos. Taip pat vertinamas

sugebėjimas išlaikyti netikėtai trikdomą pusiausvyrą, tyrėjui pastūmus pacientą bei lenkiant liemenį:

pirmyn, atgal ir į abu šonus. Uţduotyse, kuriose vertinama dinaminė pusiausvyra, prašoma paciento

eiti pėda uţ pėdos, išilgai linijos nupieštos ant grindų ar dėti pėdas paţymėtose vietose, eiti į šonus ir

atgal, einant pagal duotą komandą sustoti ir vėl pradėti eiti taip pat eiti ratu keičiant kryptį bei eiti ant

kulnų ir pirštų. Testas vertinamas 5 balų sistema: 4 balai – uţduoties atlikimo metu išlaikyta įprastinė

statinė ir dinaminė kūno padėtis; judesiai atlikti pagal visus reikalavimus, 0 balų – neatlikti tikslūs

judesiai, neišlaikyta įprastinė kūno padėtis. Pastebėjimas, kad atliekant statinius stovėjimo mėginius

reikia įvertinti teigiamą Rombergo poţymį, t.y., kai pacientas neišlaiko pusiausvyros arba ji stipriai

sutrinka jam uţsimerkus, nors atsimerkęs asmuo pusiausvyrą išlaiko. Taip pat atliekant dinaminius

stovėjimo ir ėjimo mėginius, galima keisti jų greitį. Testo atlikimo trukmė 10 – 15 minučių.

Berg pusiausvyros skalė naudojama norint įvertinti funkcinius įgūdţius susijusius su

pusiausvyra. Tai patikimas ir pagrįstas būdas vertinti pusiausvyrą pacientams, patyrusiems insultą

(Neuls et al., 2011). Šią skalė sudaro 14 statinių ir dinaminių uţduočių. Testo metu vertinamos

paciento sugebėjimai išlaikyti padėtį, esant maţesniam atramos plotui sėdint, stovint abejomis ar ant

vienos kojos. Nustatomas paciento gebėjimas keisti padėtį. Kiekviena uţduotis vertinama 5 balų

sistema: 4 balai – pacientas geba laisvai ir savarankiškai atlikti judesius, išlaikyti reikiamą kūno padėtį

tam tikrą laiko tarpą, 0 balų – nesugeba atlikti uţduoties. Maksimalus balų skaičius 56 balai.

Pacientui, surinkus maţiau nei 46 balus, yra laikoma, kad jis turi rimtų pusiausvyros sutrikimų. Testą

atlikti trunka 15 – 20 minučių.

Matematinė statistika tyrimo duomenys apdoroti matematinės statistikos duomenų analizės

metodais. Skaičiavimai atlikti naudojant Microsoft Office Excel 2010 ir IBM SPSS 20.0 for Windows

27

statistinius paketus. Tiriamiesiems poţymiams įvertinti buvo apskaičiuotos aritmetinio vidurkio

reikšmės, standartinis nuokrypis bei paklaida.

Rezultatų skirtumo patikimumo lygmuo nustatytas vadovaujantis Stjudento t kriterijumi

priklausomoms arba nepriklausomoms imtims. Kintamųjų ryšiams įvertinti buvo taikytas Spirmen„o

koreliacijos koeficientas. Tarp stebėtų kintamųjų nėra ryšio jei r=0. Jei 0<|r|≤0,3 yra labai silpnas

ryšys, jei 0,3<|r|≤0,5 – silpnas ryšys, 0,5<|r|≤0,7 – vidutinio stiprumo ryšys, 0,7<|r|≤0,9 – stiprus ryšys,

o jei 0,9<|r|≤1 – labai stiprus ryšys. (Kasiulevičius ir Denapienė, 2008). Pasirinktas reikšmingumo ir

patikimumo lygmuo p<0,05.

Dydţiai pateikiami kaip aritmetiniai vidurkiai ir aritmetinio vidurkio reprezentacinė paklaida.

2.4. Tyrimo organizavimas

Tyrimui atlikti 2013-05-02 buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (Protokolo Nr. BEC–

FMR(M) –366).

Tyrimas buvo atliekamas 2013 metų liepos – gruodţio mėnesiais VŠĮ Kauno klinikinės

ligoninės, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Dalyvavo pacientai, gebantys suvokti ir vykdyti

komandas bei nueiti 10 metrų atstumą be kito ţmogaus pagalbos. Tiriamieji galėjo naudoti pagalbines-

kompensacines priemones.

Visiems pacientams kiekvieną dieną buvo atlikti du kineziterapijos uţsiėmimai. Vieno

uţsiėmimo metu su visais pacientais dirbama pagal reaktyvią strategiją, o kitas uţsiėmimas buvo

orientuotas į eisenos ir pusiausvyros gerinimą; su kontroline grupe šio uţsiėmimo metu buvo dirbama

taikant reaktyvią, o tiriamąja grupe – proaktyvią lavinimo strategiją (4 pav.).

Visi tiriamieji buvo testuojami prieš ir po kineziterapijos kurso. Kiekvienas pacientas

vidutiniškai dalyvavo 20 kineziterapijos uţsiėmimų.

28

2.5. Kineziterapijos taikymo metodika

Vienos procedūros metu proaktyvios strategijos lavinimo grupės ir reaktyvios strategijos

lavinimo grupės tiriamiesiems, atsiţvelgus į jų individualius funkcijų sutrikimo rodiklius, taikyta

vienoda įprastinė kineziterapija, pagal reaktyvią strategiją, kurios metu normalizuojamas raumenų

tonusas, didinama judesių amplitudė, stiprinami nusilpę raumenys, gerinamas mobilumas bei

grąţinami funkciniai judėjimo įgūdţiai.

Kitos procedūros metu buvo siekiama gerinti pacientų eiseną bei pusiausvyrą. Procedūrų metu

buvo stengiamasi atkurti statinę ir dinaminę pusiausvyrą, lavinant apatinių galūnių pusiausvyros

išlaikymo strategijas, gerinti eisenos įgūdţius įvairiose situacijose (pvz., lipant laiptais ar įveikiant

4 pav. Tyrimo organizavimo schema

Tiriamieji

(n=32)

Tiriamoji grupė

(n=17)

Kontrolinė grupė

(n=15)

Reaktyvi

strategija Reaktyvi

strategija

Proaktyvi

strategija

Reaktyvi

strategija

Testavimas

Testavimas

29

kliūtis). Šiems tikslams pasiekti, abiems grupėms uţsiėmimai buvo vykdomi pagal skirtingas

strategijas:

Proaktyvios strategijos lavinimo grupė (tiriamoji grupė) – proaktyvi lavinimo strategija.

Uţsiėmimo metu, dirbant pagal proaktyvią lavinimo strategiją, su pacientu yra dirbama

jam neįprastoje aplinkoje ir jis pats turi sugalvoti bei įvardinti funkcinį judesį ar uţduotį

prieš pradėdamas jį atlikti.

Reaktyvios strategijos lavinimo grupė (kontrolinė grupė) – reaktyvi lavinimo strategija.

Reaktyvios strategijos metu su pacientu dirbama taip pat jam neįprastoje aplinkoje,

tačiau funkcinius judesius ar uţduotis, kurias jis turi vykdyti, nurodo kineziterapeutas.

Abiejų grupių pacientams vienos procedūros trukmė 30 minučių, intensyvumas parenkamas

pagal paciento savijautą bei gydytojų rekomendacijas.

30

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo

grupės tiriamųjų „Stotis ir eiti“ testo rodiklių kaita ir palyginimas

Norėdami įvertinti eisenos pokyčius tyrimo eigoje pasirinkome eisenos greičio kitimo

stebėjimą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad šis rodiklis yra pagrindinis stebint eisenos pagerėjimą.

Šiam tikslui pasiekti pasirinkome „Stotis ir eiti“ testą.

Reaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientų rezultatų vidurkiai prieš ir po tyrimo pateikti 5

paveiksle. Šios grupės rezultatų vidurkis, prieš tyrimą, buvo 24,87±3,16 sekundės. Tiriamiesiems

abiejų kineziterapijos uţsiėmimų metu taikius reaktyvią strategiją ir įvertinus ėjimo greitį po

procedūrų, rezultatų vidurkis buvo 18,8±2,24 sekundţių. Vidurkių skirtumas 6,07±1,75 nėra

statistiškai patikimas (p>0,05).

.

Analizuojami kontrolinės grupės tiriamųjų „Stotis ir eiti“ testo rezultatai, suskirsčius juos pagal

balus: 4 balai – testas atliekamas per <10 s, 3 balai – nuo 10 s iki 20 s, 2 balai, jei testas atliekamas

nuo 20 s iki 30s ir 1 balas – testas atliekamas >30 s. Tarp tiriamųjų nebuvo nei vieno asmens, kuris

testą atliktų greičiau nei per 10 sekundţių, todėl grafikai pateikiami rezultatus suskirsčius nuo 1 iki 3

balų (6 pav.).

24.87

18.8

0

5

10

15

20

25

30

Prieš Po

Laik

as (

s)

5 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės „Stotis ir eiti“ testo rezultatų vidurkiai prieš ir

po reabilitacijos

31

Ištestavus tiriamuosius prieš procedūras ir analizuojant duomenis pastebima, kad 13,3 proc.

testą atliko per daugiau nei 30 sekundţių, todėl įvertinti 1 balu. Daugiausiai tiriamųjų 80 proc. testą

atliko per 20 s – 30 s ir buvo įvertinti 2 balais. Maţiausia dalis tiriamųjų 6,7 proc. testą atliko nuo 10 s

iki 20 s ir buvo įvertinti 3 balais.

Po visų procedūrų, ištestavus pacientus, stebimas visų asmenų rezultatų pasikeitimas. Didţioji

dalis tiriamųjų 53,3 proc. testą atliko nuo 10 s iki 20 s ir buvo įvertinti 3 balais. Kita dalis 46,7 proc.

pacientų testą atliko per 20 s – 30 s ir buvo įvertinti 2 balais. Po tyrimo nebuvo nei vieno paciento,

kuris testą atliktų ilgiau nei per 30 sekundţių, todėl nei vienas nebuvo įvertintas 1 balu.

Apibendrinant „Stotis ir eiti“ testo rezultatus tarp reaktyvios strategijos lavinimo grupės

pacientų galima teigti, kad eisenos greičio pokytis buvo, tačiau ne statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Analizuodami, kaip keitėsi proaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientų eisenos greitis,

pastebime, kad prieš tyrimą testo rezultatų vidurkis buvo 25,88±4,43 sekundės, o po visų

kineziterapijos procedūrų, kurių metu vienas uţsiėmimas vyro pagal reaktyvią strategiją, o kitas –

orientuotas į pusiausvyros ir eisenos lavinimą - pagal proaktyvią strategiją, vidutinė rezultatų reikšmė

buvo 15,94±2,59 sekundės (7 pav.). Šis pokytis nustatytas kaip statistikai reikšmingas (p<0,05).

13.3%

80 %

6.7%

0%

46.7%

53,3%

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

1 balas 2 balai 3 balai

Tiri

amie

ji (

%)

Prieš

Po

6 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės „Stotis ir eiti“ testo rezultatai balais prieš

ir po reabilitacijos

32

Analizuojant tiriamosios grupės „Stoti ir eiti“ testo rezultatus, suskirsčius juos pagal balus (8

pav.), pastebime, kad kaip ir kontrolinėje grupėje prieš tyrimą daugiausiai pacientų 64,7 proc. įvertinti

2 balais, tai reiškia, kad testą įveikė per 20 s – 30 s. tiriamieji, kurie testą atliko per daugiau nei 30

sekundţių sudarė 23,5 proc. visų pacientų. Prieš tyrimą 11,8 proc. asmenų testą atliko greičiau nei per

10 s – 20 s ir buvo įvertinti 3 balais.

Po visų procedūrų, iš kurių viena per dieną vyko pagal proaktyvią strategiją, stebimas rezultatų

pasikeitimas. Maţoji dalis 11,8 proc. pacientų šį testą atliko per 20 s – 30 s ir buvo įvertinti 2 balais.

Didţiausia dalis tiriamųjų, net 88,2 proc. testą atliko per 10 s – 20 s ir buvo įvertinti 3 balais. Po tyrimo

nebuvo nei vieno paciento, kuris testą atliktų ilgiau nei per 30 sekundţių, todėl nebuvo nei vieno

asmens įvertinto 1 balu.

Apibendrindami „Stotis ir eiti“ testo rezultatus, galime teigti, kad proaktyvios strategijos

lavinimo grupės pacientų eisenos greitis pagerėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05). Atsiţvelgiant į

rezultatų prieš ir po tyrimo vidutines reikšmes bei stebint įvertinimą balais – po tyrimo didţioji dalis

pacientų (88,2 proc.) buvo įvertinti 3 balais (testą atliko per 10s – 20s).

25.88

15.94

0

5

10

15

20

25

30

35

Prieš Po

Laik

as (

s) *

7 pav. Proaktyvios strategijos lavinimo grupės „Stotis ir eiti“ testo rezultatų vidurkiai prieš ir

po reabilitacijos

*- p<0,05 lyginant rezultatus prieš ir po reabilitacijos

33

Kineziterapijos procedūrų metu taikytos strategijos grupių tiriamuosius paveikė skirtingai, tai

parodo atliktų testų rezultatų kaita. Palyginkime reaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientų ir

proaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientų „Stotis ir eiti“ testo rodiklių pokyčius.

9 paveiksle matome, kad prieš tyrimą abiejų grupių rodikliai buvo panašūs, nustatyta, kad jie

statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p<0,05). Tiriamosios grupės tiriamųjų šio testo vidutinis rezultatas

tyrimo pradţioje buvo 25,88±4,43 sekundės, o kontrolinės grupės – 24,87±3,16 sekundės. Po tyrimo

stebima rodiklių kaita, kontrolinės grupės pacientai šį testą vidutiniškai įvykdė per 18,8±2,24

sekundės, šis pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas (p<0,05), o tiriamosios grupės pacientai testą

atliko per 15,94±2,59 sekundės ir šis pokytis nustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p<0,05).

23.5%

64.7%

11.8%

0%

11.8%

88.2%

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

1 2 3

Tiri

amie

ji (

%)

Balai

Prieš

Po

8 pav. Proaktyvios strategijos lavinimo grupės „Stotis ir eiti“ testo rezultatų

pasiskirstymas balais prieš ir po reabilitacijos

34

„Stotis ir eiti“ testo rezultatus, suskirsčius pagal balus pastebime, kad prieš tyrimą visų

tiriamųjų duomenys buvo pasiskirstę beveik vienodai, abiejose grupėse: tiriamojoje 64,7 proc.,

kontrolinėje 80 proc. tiriamieji testą atliko per 10 s – 20 s ir buvo įvertinti 2 balais.

Analizuojant abiejų grupių pokyčius matome, kad po tyrimo nei vienam tiriamajam testą atlikti

neprireikė daugiau nei 30 sekundţių, todėl 1 balu nebuvo įvertintas nei vienas pacientas (10 pav.).

Pasiskirstymas tarp dviejų ir trijų balų akivaizdţiai skiriasi. Tiriamosios grupės didţioji dalis pacientų

(88,2 proc.) testą atliko per 10 s - 20 s ir tik 11,8 proc. prireikė 20 s – 30 sekundţių. Tuo tarpu

kontrolinės grupės pacientų duomenys pasiskirstė beveik vienodai: 46,7 proc. buvo įvertinti 2 balais

(20s – 30s) ir 53,3 proc. testą atliko per 10s – 20s ir buvo įvertinti 3 balais.

25.88

15.94

24.87

18.8

0

5

10

15

20

25

30

35

Prieš Po

Laik

as (

s)

Tiriamoji grupė

Kontrolinėgrupė

p<0,05

9 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo ir proaktyvios strategijos lavinimo grupių

tiriamųjų „Stotis ir eiti“ testo rezultatų pokytis prieš ir po reabilitacijos

35

3.2. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo

grupės tiriamųjų pusiausvyros mėginių pagal Schmitz rodiklių kaita ir

palyginimas

Norėdami įvertinti kineziterapijos procedūrų efektyvumą pusiausvyrai, pasirinkome

tiriamuosius testuoti pusiausvyros mėginiais pagal Schmitz.

Reaktyvios strategijos lavinimo grupės tiriamųjų šio testo rezultatų vidurkiai pateikti 11

paveiksle. Šios grupės tiriamųjų rezultatų vidurkis prieš tyrimą buvo 36,0±3,88 balai. Po tyrimo, kurio

metu šiai grupei visi kineziterapijos uţsiėmimai vyko pagal reaktyvią strategiją, rezultatų vidurkis

siekė 46,73±2,19 balus. Stebimas rezultatų pokytis nėra statistiškai reikšmingas.

0% 11.8%

88.2%

0%

46.7%

53.3%

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

1 balas 2 balai 3 balai

Tiri

amie

ji (

%)

Tiriamojigrupė

Kontrolinėgrupė

10 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo ir proaktyvios strategijos lavinimo grupių

tiriamųjų pasiskirstymas procentais pagal „Stotis ir eiti“ testo rezultatus balais po

reabilitacijos

36

Analizuojant pusiausvyros mėginių pagal Schmitz uţduotis (12 pav.) pastebima, kad prieš

tyrimą tiriamieji didţiausią balų skaičių surinko atlikdami uţduotį Stovėti laisvai – 3,7 balus. Po

tyrimo visi pacientai atlikdami šią uţduotį surinko maksimalų balų skaičių ir kontrolinės grupės

rezultatas buvo 4 balai. Kadangi pokytis nėra didelis, statiškas pagerėjimas atliekant šią uţduotį

nenustatytas.

Panašų balų skaičių prieš tyrimą pacientai surinko atlikdami uţduotis Išlaikyti pusiausvyrą

lenkiant liemenį į priekį – 3,4 balai (po tyrimo – 3,6), Išlaikyti pusiausvyrą lenkiant liemenį į šonus –

3,2 balai (po tyrimo – 3,6) ir uţduotyje Eiti pagal komandas (eiti, sustoti) – 3,1 balo (po tyrimo – 3,7).

Analizuojant šių uţduočių pokyčius prieš ir po kineziterapijos stebimas nedidelis pagerėjimas, galima

teigti todėl, kad balai prieš procedūras buvo gana aukšti, todėl ir statistiškai patikimo pagerėjimo

nenustatyta.

Prieš procedūras maţiau nei tris balus tiriamieji surinko atlikdami uţduotis Eiti tiesia linija –

2,3 balai (po tyrimo – 3), Eiti į šonus ir atgal – 2,9 balai (po tyrimo – 3,5) ir Eiti ratu – 2,5 balo (po

tyrimo – 3,2). Šių uţduočių rezultatų pagerėjimas taip pat nebuvo statistiškai reikšmingas.

36.07

46.73

0

4

8

12

16

20

24

28

32

36

40

44

48

52

56

Prieš Po

Rez

ult

atai

(b

alai

s)

11 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės pusiausvyros mėginių pagal Schmitz

rezultatai prieš ir po reabilitacijos

37

12 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės pusiausvyros mėginių pagal Schmitz rezultatų

pokyčiai pagal užduotis prieš ir po reabilitacijos

*- p<0,05 lyginant rodiklius prieš ir po reabilitacijos

*

*

4

3.8

2.7

3.2

3.6

3.6

3.6

2.9

3

3.5

3.4

3.7

3.2

2.5

3.7

2.8

1.6

1.9

2.7

3.4

3.2

1.8

2.3

2.9

2.6

3.1

2.5

1.6

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5

Stovėti laisvai

Stovėti suglaudus pėdas

Stovėti pėda prieš pėdą

Stovėti ant vienos kojos

Išlaikyti trikdomą pusiausvyrą

Išlaikyti pusiausvyrą lenkiant liemenį į priekį

Išlaikyti pusiausvyrą lenkiant liemenį į šonus

Eiti pėda už pėdos

Eiti tiesia linija

Eiti į šonus ir atgal

Eiti vietoje aukštai keliant kelius

Eiti pagal komandas (eiti, sustoti)

Eiti ratu

Eiti ant kulnų, pirštų

Balai

Užduotys

Prieš Po

*

*

*

*

*

38

Maţiausiai balų prieš tyrimą tiriamieji surinko atlikdami uţduotį Eiti ant kulnų, pirštų 1,6 balo

(po tyrimo – 2,5) ir Stovėti pėda prieš pėdą 1,6 balo (po tyrimo – 2,7) uţduotyse. Šis pagerėjimas

nustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Prieš tyrimą uţduotyse surinkus Stovėti suglaudus pėdas 2,8 balus (po tyrimo – 3,8), Stovėti

ant vienos kojos 1,9 balai (po tyrimo – 3,2) ir Išlaikyti trikdomą pusiausvyrą 2,7 balai (po tyrimo – 3,6)

rezultatų pagerėjimas nustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Apibendrinant pusiausvyros pokyčius prieš ir po kineziterapijos, kurios metu buvo taikoma

reaktyvi strategija, remiantis pusiausvyros mėginių pagal Schmitz rezultatų kaita, galime teigti, kad

35,7 proc. uţduočių nustatytas statistiškai reikšmingas pagerėjimas (p<0,05), tačiau pagal didţiąją dalį

uţduočių bei testo vidutinių reikšmių analizę pastebime, kad pusiausvyros pokyčiai kontrolinėje

grupėje nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05).

Proaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientų, šio testo rezultatų vidurkiai pateikti 13

paveiksle. Matome, kad prieš kineziterapiją tiriamųjų šio testo rezultatų vidutinė reikšmė buvo

34,65±4,43 balai. Po visų kineziterapijos procedūrų pacientai atlikdami šį testą vidutiniškai surinko

51,47±2,29 balus. Šis pokytis nustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p<0,05).

34.65

51.47

0

4

8

12

16

20

24

28

32

36

40

44

48

52

56

Prieš Po

Bal

ai

*

13 pav. Proaktyvios strategijos lavinimogrupės pusiausvyros mėginių pagal Schmitz

rezultatai prieš ir po kineziterapijos

*- p<0,05 lyginant rezultatus prieš ir po reabilitacijos

39

Analizuojant pusiausvyros mėginių pagal Schmitz uţduotis atskirai (14 pav.), pastebima, kad

visas uţduotis pacientams po tyrimo sekėsi atlikti geriau. Didţiausias pokytis nustatytas uţduotyje Eiti

pėda už pėdos – 1,9 balo, Stovėti pėda prie pėdos – 1,8 balo ir Stovėti ant vienos kojos – 1,7 balo.

Pokytis šiose uţduotyse įvertintas kaip statistiškai reikšmingas (p< 0,05). Prieš tyrimą uţduotyje Eiti

tiesia linija tiriamieji vidutiniškai buvo įvertinti 2,1 (po tyrimo – 3,8), o uţduotyje Eiti ant kulnų,

pirštų 1,2 (po tyrimo – 2,9) balo. Šių uţduočių pokytis taip pat įvertintas kaip statistiškai reikšmingas

(p< 0,05).

Kitose uţduotyse, tiriamieji pasiekė truputį maţesnį pokytį. Pacientai prieš tyrimą atlikdami

uţduotį Eiti ratu vidutiniškai surinko 2,4 balos, o po tyrimo 3,8 (p< 0,05). Įvertinus uţduotį Išlaikyti

trikdomą pusiausvyrą prieš tyrimą pacientai buvo įvertinti 2,6, po tyrimo – 3,8 balo ir pasiekė 1,2 balo

pokytį (p<0,05). Prieš tyrimą atlikdami uţduotį Eiti į šonus ir atgal tiriamieji vidutiniškai surinko 2,8

(po tyrimo – 3,9) balus (p<0,05). Vieno balo pokytį tiriamiesiems pavyko pasiekti atliekant Stovėti

suglaudus pėdas (prieš tyrimą – 2,8, po – 3,8) ir Eiti vietoje aukštai keliant kelius (prieš tyrimą – 2,7,

po – 3,7) uţduotyse (p< 0,05). Visų šių uţduočių pokyčiai buvo statistiškai reikšmingi (p< 0,05).

Kiek maţiau nei vieno balo pokytį t.y., 0,8 balo, tiriamosios grupės pacientams pavyko pasiekti

atliekant uţduotis Išlaikyti pusiausvyrą lenkiant liemenį į šonus prieš tyrimą surinkus 2,9, po – 3,7

balus ir Eiti pagal komandas (eiti, sustoti) prieš tyrimą surinkus 3,1, po – 3,9 balus. Šie pokyčiai buvo

statistiškai reikšmingi (p< 0,05).

Statistiškai reikšmingo pokyčio nepastebėta uţduotyse, kuriose pacientai prieš tyrimą buvo

įvertini aukštais balais. Stovėti laisvai uţduotyje buvo pasiektas tik 0,3 balo pokytis, kadangi prieš

tyrimą tiriamieji atlikdami šią uţduotį buvo įvertinti 3,7 balo, po tyrimo 4 balais. Toks pats pokytis

pastebėtas ir uţduotyje Išlaikyti pusiausvyrą lenkiant liemenį į priekį. Prieš tyrimą pacientai surinko

3,4 balus, o po tyrimo 3,7 balus. Šiose uţduotyse pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas.

Remiantis pusiausvyros mėginių pagal Schmitz rezultatų vidutinių reikšmių pokyčiu bei

atsiţvelgiant į analizę pagal uţduotis, kad 85,7 proc. uţduočių pagerėjimas buvo statistiškai

reikšmingas (p<0,05). Apibendrinant galime teigti, kad tiriamosios grupės pacientams, kuriems dienos

eigoje vieno uţsiėmimo metu buvo dirbama pagal reaktyvią, kito pagal proaktyvią strategiją,

pusiausvyra pagerėjo statistiškai reikšmingai (p< 0,05).

40

4

3.8

3.2

3.6

3.8

3.7

3.7

3.5

3.8

3.9

3.7

3.9

3.8

2.9

3.7

2.8

1.4

1.9

2.6

3.4

2.9

1.6

2.1

2.8

2.7

3.1

2.4

1.2

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5

Stovėti laisvai

Stovėti suglaudus pėdas

Stovėti pėda prieš pėdą

Stovėti ant vienos kojos

Išlaikyti trikdomą pusiausvyrą

Išlaikyti pusiausvyrą lenkiant liemenį į priekį

Išlaikyti pusiausvyrą lenkiant liemenį į šonus

Eiti pėda už pėdos

Eiti tiesia linija

Eiti į šonus ir atgal

Eiti vietoje aukštai keliant kelius

Eiti pagal komandas (eiti, sustoti)

Eiti ratu

Eiti ant kulnų, pirštų

Balai

Užduotys

Prieš Po

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

14 pav. Proaktyvios strategijos lavinimogrupės pusiausvyros mėginių pagal Schmitz rezultatų

pokyčiai pagal užduotis prieš ir po reabilitacijos

*- p< 0,05 lyginant rodiklius prieš ir po reabilitacijos

41

Pusiausvyros mėginių pagal Schmitz pokyčius prieš ir po kineziterapijos tarp reaktyvios

strategijos lavinimo grupės pacientų ir proaktyvios strategijos lavinimo grupės matome 15 paveiksle.

Prieš tyrimą šio testo rezultatai tarp grupių nesiskyrė (p< 0,05). Po tyrimo matome, kad tiriamosios

grupės tiriamųjų šio testo rezultatų vidurkis siekė 51,47±2,29 balą. Šios grupės pokytis siekė

16,65±3,39 balo ir buvo nustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p< 0,05). Kontrolinės grupės

pacientai prieš tyrimą surinko 36,07±3,88 balo, o po tyrimo buvo įvertinti vidutiniškai 46,73±2,19

balais. Tačiau šios grupės pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas.

3.3. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo

grupės tiriamųjų Berg pusiausvyros skalės rodiklių kaita ir palyginimas

Norėdami visapusiškai įvertinti pusiausvyros pokyčius pasirinkome, tyrimuose su pacientais,

patyrusiais galvos smegenų insultą, plačiai naudojamą Berg pusiausvyros skalę, kuris taip pat

prognozuoja griuvimų riziką.

34.65

51.47

36.07

46.73

0

4

8

12

16

20

24

28

32

36

40

44

48

52

56

Prieš Po

Bal

ai

Tiriamoji grupė

Kontrolinė grupė

p<0,05

15 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo grupės

tiriamųjų pusiausvyros mėginių pagal Schmitz rezultatų vidurkių pokytis prieš ir po

reabilitacijos

42

Įvertinus reaktyvios strategijos lavinimo grupės pacientus prieš tyrimą, stebimas Berg testo

rezultatų vidurkis yra 34,73±5,7 balai. Po visų kineziterapijos procedūrų šios grupės rezultatai siekė

45,93±1,79 balus, tačiau šis rezultatų pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05) (16 pav.).

Daugelio autorių teigimu, atlikus Berg pusiausvyros testą ir surinkus maţiau nei 46 balus ir

galimų 56, tiriamasis turi didelių pusiausvyros sutrikimų, jam yra didelė griuvimo tikimybė,

rekomenduojama vaikštant naudoti kompensacines priemones. Surinkus 46 balus ir daugiau teigiama,

kad pusiausvyra yra normali.

Analizuojant kontrolinės grupės Berg skalės rezultatus, atsiţvelgiant į tai, kiek procentų

pacientų surinko maţiau balų nei 46 ir kiek 46 arba daugiau, prieš ir po tyrimo (17 pav.), pastebime,

kad prieš visas kineziterapijos procedūras nei vienas pacientas nesurinko daugiau nei 46 balų atliekant

šį testą. Po tyrimo rezultatai parodė, kad 60 proc. tiriamųjų išliko su didele griuvimo rizika t.y., surinko

maţiau nei 46 balus, o 40 proc. asmenų po tyrimo pusiausvyra buvo normali ir jiems nebuvo nustatyta

didelė griuvimo rizika.

34.73

45.93

0

4

8

12

16

20

24

28

32

36

40

44

48

52

56

Prieš Po

Bal

ai

16 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės Berg skalės rezultatų vidurkis

prieš ir po reabilitacijos

43

Analizuojant kontrolinės grupės tiriamųjų Berg pusiausvyros skalės atskirų uţduočių rezultatų

vidurkį (18 pav.), pastebima, kad po procedūrų visų uţduočių rezultatai buvo aukštesni. Didţiausią

balų skaičių tiriamieji surinko atlikdami Sėdėjimas nesilaikant 3,9 balo (po tyrimo 4). Nedidelis

pokytis po tyrimo pastebėtas Kojos uždėjimas ant laiptelio pakaitomis prieš tyrimą 2,3 balo, po tyrimo

– 3, Apsisukimas 2,3 (po tyrimo – 3) balai, Atsigręžimas atgal stovint 2,6 po tyrimo – 3,3) balai,

Apsisukimas 360◦ 2,3 (po tyrimo – 3) balai, Paimti daiktą nuo grindų stovint 2,7 (po tyrimo – 3,3),

Siekimas pirmyn stovint 2,7 (po tyrimo – 3,2) balo, Persikėlimai 3 balai (po tyrimo – 3,6) ir

Atsisėdimas iš stovimos padėties prieš tyrimą 2,9 balo (po – 3,5) uţduotyse. Pokytis šiose uţduotyse

nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

100%

0%

60%

40%

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

<46 balai ≥46 balai

Tiri

amie

ji (

%)

Prieš

Po

17 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės tiriamųjų pasiskirstymas procentais

pagal Berg skalės rezultatus balais prieš ir po reabilitacijos

44

3.9

3.7

4

3.5

3.6

3.2

2.9

3.2

3.3

3.3

3

3

2.4

2.8

2.7

2.7

3.9

2.9

3

2.4

1.9

2.7

2.7

2.6

2.3

2.3

1.2

1.7

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5

Atsistojimas iš sėdimos padėties

Stovėjimas nesilaikant

Sėdėjimas nesilaikant

Atsisėdimas iš stovimos padėties

Persikėlimai

Stovėjimas užsimerkus

Stovėjimas suglaustomis pėdomis

Siekimas pirmyn stovint

Paimti daiktą nuo girndų stonit

Atsigręžimas atgal stovint

Apsisukimas 360◦

Kojos uždėjimas ant laiptelio pakaitomis

Stovėjimas koja už kojos

Stovėjimas ant vienos kojos

Balai

Užduotys

Prieš Po

*

*

*

*

*

*

18 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės Berg pusiausvyros skalės rezultatų pokyčiai

pagal užduotis prieš ir po reabilitacijos

*- p<0,05 lyginant rezultatus prieš ir po reabilitacijos

45

Maţiausiai balų kontrolinės grupės tiriamieji surinko atlikdami Stovėjimas koja už kojos prieš

tyrimą 1,2, po – 2,4 balo ir Stovėjimas ant vienos kojos prieš tyrimą 1,7, po – 2,8 balo uţduotis. Šis

pokytis nustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p<0,05). Nemaţas pokytis nustatytas ir Stovėjimas

suglaustomis pėdomis prieš 1,9 (po tyrimo – 2,9) balo, Stovėjimas užsimerkus 2,4 balo prieš ir 3,2 balo

po tyrimo, Stovėjimas nesilaikant 2,7 balo prieš tyrimą (po tyrimo – 3,7) ir Atsistojimas iš sėdimos

padėties prieš tyrimą 2,7 balo, po – 3,9 balo uţduotyse. Pagerėjimas atliekant šias uţduotis nustatytas

kaip statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Apibendrinant kontrolinės grupės Berg pusiausvyros skalės rezultatus galime teigti, kad

pusiausvyros pagerėjimas nebuvo statistiškai reikšmingas (p< 0,05). Atsiţvelgiant į tai, kad vidurkių

pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas, o analizuojant atskirų uţduočių atlikimą statistiškai

reikšmingas pokytis (p< 0,05) nustatytas tik 42,84 proc. uţduočių. O stebint, kad po tyrimo didţioji

dalis (60 proc.) tiriamųjų surinko maţiau nei 46 balius, galime teigti, kad kontrolinės grupės

pacientams išliko didelė griuvimų tikimybė.

Vertinant bei analizuojant Berg pusiausvyros skalės proaktyvios strategijos lavinimo grupės

pacientųrezultatus prieš ir po tyrimo, stebimas rezultatų vidurkių pokytis, kuris pateikiamas 19

paveiksle. Tiriamieji prieš tyrimą vidutiniškai surinko 33,47±5,09 balus. Po tyrimo pacientai surinko

49,35±2,5 balus. Šis pokytis įvertintas kaip statistiškai reikšmingas (p< 0,05).

33.47

49.35

0

4

8

12

16

20

24

28

32

36

40

44

48

52

56

Prieš Po

Bal

ai

*

19 pav. Proaktyvios strategijos lavinimo grupės Berg skalės rezultatų vidurkis prieš ir po

reabilitacijos

*- p< 0,05 lyginant rodiklius prieš ir po reabilitacijos

46

Stebint Berg pusiausvyros skalės pokyčius, tiriamųjų rezultatus suskirsčius į grupes: surinkę

maţiau nei 46 balus ir surinkę 46 balus arba daugiau, matome, kad prieš tyrimą visi pacientai (100

proc.) atlikdami šį testą, surinko maţiau nei 46 balus. Tai reiškia, kad visi asmenys prieš tyrimą turėjo

didelę griuvimo galimybę (20 pav.). Po tyrimo stebimas rezultatų pasikeitimas. Didţioji dalis

tiriamųjų, net 82,4 proc., kartodami šį testą surinko 46 balus ar daugiau ir tik 17,6 proc. pacientų

neperţengė 46 balų ribos bei išliko su griuvimų tikimybe.

21 paveiksle matome tiriamosios grupės Berg pusiausvyros skalės uţduočių vertinimą balais

prieš ir po kineziterapijos procedūrų. Didţiausias pokytis – 1,7 balo - pastebėtas atliekant uţduotis

Stovėjimas ant vienos kojos ir Stovėjimas suglaustomis pėdomis. Šis pokytis buvo statistiškai

reikšmingas (p< 0,05).

Taip pat didelis skirtumas prieš ir po tyrimo pastebėtas atliekant uţduotį Stovėjimas koja už

kojos, prieš tyrimą 1,1 balo, po – 2,7 balo (p<0,05). Prieš tyrimą tiriamieji atlikdami uţduotį

Atsistojimas iš sėdimo padėties surinko 2,8 balus, o po tyrimo visi pacientai surinko

100%

0%

17.6%

82.4%

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

<46 balai ≥46 balai

Tiri

amie

ji (

%)

Prieš

Po

20 pav. Proaktyvios strategijos lavinimogrupės tiriamųjų pasiskirstymas procentais

pagal Berg skalės rezultatus balais prieš ir po reabilitacijos

47

4

3.7

4

3.8

3.9

3.4

3.3

3.6

3.7

3.5

3.2

3.2

2.7

3.2

2.8

2.8

3.9

2.9

2.9

2.5

1.6

2.6

2.5

2.4

2.1

2.2

1.1

1.5

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5

Atsistojimas iš sėdimos padėties

Stovėjimas nesilaikant

Sėdėjimas nesilaikant

Atsisėdimas iš stovimos padėties

Persikėlimai

Stovėjimas užsimerkus

Stovėjimas suglaustomis pėdomis

Siekimas pirmyn stovint

Paimti daiktą nuo girndų stovit

Atsigręžimas atgal stovint

Apsisukimas 360 ̊

Kojos uždėjimas ant laiptelio pakaitomis

Stovėjimas koja už kojos

Stovėjimas ant vienos kojos

Balai

Užduotys

Prieš Po

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

21 pav. Proaktyvios strategijos lavinimogrupės Berg pusiausvyros skalės rezultatų pokyčiai

pagal užduotis prieš ir po reabilitacijos

*- p<0,05 lyginant rodiklius prieš ir po reabilitacijos

48

maksimalų balų skaičių – 4 balus (p< 0,05). Tyrimo pradţioje pacientai atlikdami Paimti daiktą nuo

grindų uţduotį surinko 2,5 balus, o po tyrimo 3,7 balus (p< 0,05). Šie pokyčiai buvo statistiškai

reikšmingi (p< 0,05).

Uţduočių Atsigręžimas atgal (prieš 2,4, po – 3,5 balo) ir Apsisukimas 360 (prieš 2,1, po – 3,2

balo) atlikimas pagerėjo 1,1 balo (p< 0,05). Vieno balo pokytis nustatytas atliekant Persikėlimas,

Siekimas pirmyn stovint ir Kojos uždėjimas ant laiptelio pakaitomis uţduotis (p< 0,05). Šių uţduočių

atlikimo pagerėjimas nustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p< 0,05). Statistiškai patikimas

pagerėjimas (p< 0,05) nustatytas ir atliekant Stovėjimas nesilaikant (prieš tyrimą 2,8, po – 3,7 balo),

Atsisėdimas iš stovimos padėties (prieš tyrimą 2,9, po 3,8 balo) ir Stovėjimas užsimerkus (prieš tyrimą

2,5, po 3,4balo) uţduotis.

Maţiausias ir statistiškai nereikšmingas pokytis – 0,1 balo – nustatytas sėdėjimas nesilaikant

uţduotyje, nes jau prieš tyrimą pacientai surinko beveik maksimalų įvertinimą 3,9 balo.

Pastebėta, kad tyrimo pradţioje pacientams buvo sunkiausia atlikti uţduotis, kurias

reikalaujama atlikti esant maţam atramos plotui, tačiau jose nustatytas didţiausias pokytis (1,7 ir 1,6

balo) (p<0,05).

Apibendrinant Berg pusiausvyros skalės rezultatus matome, kad testo vidurkio pokytis

tiriamojoje grupėje buvo statistiškai patikimas (p< 0,05), taip pat didţioji dalis pacientų (82,4 proc.) po

tyrimo perţengė 46 balų ribą, kas reiškia, jog jiems nėra didelės griuvimo rizikos. Stebint rezultatų

pokyčius pagal uţduotis, matome, kad 92,86 proc. uţduočių pagerėjimas statistiškai reikšmingas

(p<0,05). Galime teigti, kad tiriamosios grupės pacientų pusiausvyra po tyrimo statistiškai reikšmingai

pagerėjo (p<0,05) ir ţymiai sumaţėjo griuvimų rizika.

Analizuodami kaip kito Berg pusiausvyros skalės rezultatai tarp reaktyvios strategijos lavinimo

grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo grupės prieš ir po taikytos terapijos matome, kad pokyčiai

buvo abiejose grupėse (22 pav.). Prieš tyrimą grupės tarpusavyje statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p<

0,05). Stebint kaip kito tiriamosios grupės pacientų duomenys pastebime, kad prieš tyrimą šioje

grupėje buvę tiriamieji vidutiniškai buvo įvertinti 33,47±5,09 balo, o po tyrimo surinko 49,35±2,5

balus. Šis pokytis buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05). Tuo tarpu kontrolinės grupės pacientai prieš

tyrimą surinko 34,73±5,7 balus, po tyrimo buvo įvertinti 45,93±1,79 balais. Nors ir šioje grupėje

stebimas pokytis, tačiau jis nėra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

23 paveiksle matyti Berg pusiausvyros skalės pokyčiai tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės

tiriamųjų jų rezultatus suskirsčius į grupes. Prieš tyrimą visi tiriamieji šį testą

49

33.47

49.35

34.73

45.93

0

4

8

12

16

20

24

28

32

36

40

44

48

52

56

Prieš Po

Bal

ai Tiriamoji

grupė

Kontrolinėgrupė

p<0,05

17.6%

82.4%

40%

60%

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

<46 ≥46

Tiri

amie

ji (%

)

Tiriamojigrupė

Kontrolinėgrupė

22 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo

grupės tiriamųjų Berg pusiausvyros skalės rezultatų vidurkių pokytis prieš ir po

reabilitacijos

23 pav. Reaktyvios strategijos lavinimo grupės ir proaktyvios strategijos lavinimo

grupės tiriamųjų Berg pusiausvyros skalės rezultatų pasiskirstymas po reabilitacijos

50

atlikdami surinko maţiau nei 46 balus ir turėjo didelę griuvimo tikimybę, tačiau po tyrimo rezultatai

pasikeitė.

Po tyrimo abiejose grupėse didţioji dalis tiriamųjų buvo įvertinti 46 balais ar daugiau, tačiau

skirtumas tarp grupių akivaizdus. Tiriamosios grupės net 82,4 proc. pacientų paskutinio testavimo

metu buvo įvertinti 46 balais ar daugiau ir tik 17,6 proc.. Šios grupės tiriamųjų neperţengė 46 balų

ribos. Kontrolinės grupės pacientų taip pat didţioji dalis (60 proc.) surinko daugiau nei 46 balus ir 40

proc. surinko maţiau, tačiau skirtumas tarp grupių akivaizdus. Išanalizavus grafiką galime teigti, jog

tiriamosios grupės pacientams griuvimo rizika sumaţėjo labiau nei kontrolinės grupės.

Įvertinę visus pusiausvyros ir eisenos greičio atliktų testų rodiklių kitimus pastebime, kad

kontrolinės grupės pacientams taikyta reaktyvi strategija neparodė statistiškai reikšmingo pagerėjimo

tiek pusiausvyrai, tiek ėjimo greičiui. Tiriamajai grupei, kurios pacientams dienos laikotarpyje viena iš

dviejų procedūrų buvo atliekama pagal proaktyvią strategiją, analizuodami rezultatus pastebėjome visų

registruotų rodiklių statistiškai reikšmingą pagerėjimą (p<0,05).

Norėdami įvertinti, ar pusiausvyros ir eisenos greičio rodikliai yra vieni su kitais susiję,

analizavome Spirmen„o koreliacijos koeficientus (1 lentelė).

SET testas Schmitz testas Berg skalė

SET testas 1 -0,742 -0,812

p<0,001 p< 0,05 p< 0,05

Schmitz testas -0,742 1 0,886

p< 0,05 p<0,001 p< 0,05

Berg skalė -0,812 0,886 1

p< 0,05 p< 0,05 p<0,001

Rezultatai rodo, kad pusiausvyros ir eisenos greičio testų rezultatai, gauti po reabilitacijos,

tarpusavyje yra susiję stipriais ryšiais (p<0,05). Tarp gautų pusiausvyros testų rezultatų (Berg skalės ir

1 lentelė. „Stotis ir eiti“ testo (SET), Pusiausvyros mėginių pagal Schimtz ir Berg

pusiausvyros skalėstarpusavio koreliacijos koeficientai analizuojant gautus duomenis

po reabilitacijos

51

Schmitz pusiausvyros mėginio) nustatytas stiprus tiesinės priklausomybės ryšys - 0,886 (p<0,05), o

tarp eisenos greičio testo gautų duomenų („Stotis ir eiti“ testo) bei pusiausvyros testų rezultatų

stebimos stiprios atvirkštinės priklausomybės koreliacijos: su Schmitz pusiausvyros mėginio

duomenimis -0,742, o su Berg skalės rezultatais - -0,812 (p<0,05).

52

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Siekiant atkurti pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, pusiausvyrą ir eisenos greitį, mūsų

tyrime buvo taikytos skirtingos kineziterapijos programos. Reaktyvios strategijos lavinimo grupei

visos procedūros buvo atliekamos pagal reaktyvią strategiją, o proaktyvios strategijos lavinimo grupės

pacientams viena iš dviejų per dieną taikytų procedūrų buvo atliekama pagal proaktyvią strategiją.

Skirtingų kineziterapijos procedūrų efektyvumą rodo naudotų testų rezultatų kaita.

Išanalizavus duomenis matome, kad po mūsų taikytos kineziterapijos, visų tyrime dalyvavusių

pacientų „Stotis ir eiti“ testo rezultatai pagerėjo, tačiau tik proaktyvios strategijos lavinimo grupės

rezultatų kaita buvo statistiškai reikšminga (p<0,05). Šios grupės tiriamieji procedūros metu patys

turėjo įvardinti funkcinį judesį ar uţduotį prieš pradėdami jį atlikti. Panašų tyrimą atliko ir Pulmmer-

D„Amato su bendraautoriais (2012). Jie tyrimo metu kontrolinei grupei taikė įprastas eisenos lavinimo

treniruotes, o tiriamosios grupės pacientams tokių pačių treniruočių metu buvo uţduodamos

kognityvinės uţduotys. Tiriamieji turėjo atsakinėti į uţduodamus klausimus, kurie autorių teigimu,

lavina darbinę atmintį, vykdomąsias funkcijas, vizualinius procesus bei kalbą. Šiame tyrime buvo

naudotas „Stotis ir eiti“ testas, kurio rezultatai taip pat parodė statistiškai reikšmingą pagerėjimą

lyginant su kontroline grupe. Autorių naudojami testai stebėti pusiausvyros pokyčius buvo ne tokie,

kokius pasirinkome mes, tačiau remiantis jų prognostinėmis galimybėmis dėl pacientų griuvimų

teigiama, kad pacientai eisenos lavinimo uţsiėmimuose lavinę ir kognityvines funkcijas po tyrimo

nebuvo įtraukti į griuvimų rizikos grupę. Šiuos pokyčius stebime iš mūsų tyrime naudotos Berg

pusiausvyros skalės rezultatų kaitos.

Panašius duomenis kaip ir mes analizuojant testų rezultatus gavo ir Bowen su kitais autoriais

(2001), kurie savo tyrime stebėjo pusiausvyros kitimus pacientams, vienai grupei buvo lavinama

eisenos funkcija, o kitai dar taip pat buvo lavinama ir kognityvinės funkcijos.

Hyndman su kolegomis (2006) stebėdami ir vertindami eisenos rodiklių pokyčius nustatė, kad

pacientams, kuriems reabilitacijos metu taikytos kognityvinės uţduotys, šiame tyrime pacientai turėjo

atsiminti jiems duotą pirkinių sąrašą ir septynių punktų ir jį pakartoti terapeutui paklausus, eisenos

rodikliai pagerėjo labiau nei pacientams po įprastos terapijos.

Kim su kitais tyrėjais (2014) atliko tyrimą su pacientais, patyrusiais insultą, kurio metu vienai

grupei taikė įprastą motorikos gerinimo programą, o kitai grupei buvo naudojamos ir kognityvinės

uţduotys, kurios buvo skirstomos į fiksuotas ir kintamas. Autoriai pasirinko testus, pagal kurių kaitą

galėtų stebėti eisenos rodiklių pokyčius. Išanalizavę savo tyrimo rezultatus, straipsnio autoriai pateikia

išvadą, kurioje teigia, jog terapijoje taikomos kognityvinės uţduotys, kartu su motorikos lavinimo

programa, ugdo pacientų paţinimo ir motorikos įgūdţius, kas yra labai svarbu šiems pacientams.

53

Stebėdami mūsų gautus Berg pusiausvyros skalės duomenų pokyčius matome, kad proaktyvios

strategijos lavinimo grupės rezultatai pagerėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05) ir didţiajai daliai

tiriamųjų nenustatyta griuvimo tikimybė. McCulloch su bendraautoriais (2012) savo tyrime gavo

panašius duomenis. Jie savo darbe bandė išsiaiškinti ryšį tarp pusiausvyros, dėmesio kontrolės ir

dvigubos uţduoties pacientams po galvos smegenų traumos. Pagal gautus duomenis autoriai nurodo,

kad pacientas atliekant dvigubas uţduotis, lavinančias paţintines funkcijas, funkcinius judesius atlieka

pagal lėtesnę ir saugesnę strategiją. Tai sumaţina griuvimų riziką bei gerina pusiausvyrą. Autoriai

teigia, kad dvigubos uţduotys reabilitacijoje yra naudingos norint sumaţinti pacientų griuvimo

tikimybę.

Analizuojant pusiausvyros ir eisenos greičio sąsajas nustatėme, kad tarp Berg skalės ir Schmitz

pusiausvyros mėginio rezultatų egzistuoja stiprus tiesinės priklausomybės ryšys - 0,886 (p<0,05). Tai

yra, didėjant Berg skalės skaitinei išraiškai didėja ir Schmitz pusiausvyros mėginio skaitmeninė

reikšmė ir atvirkščiai. Analizuojant sąsajas tarp „Stotis ir eiti“ testo duomenų, kurie atspindi eisenos

greitį ir pusiausvyros testų duomenų nustatyti stiprūs atvirkštinės priklausomybės ryšiai. Kadangi

didėjant greičiui testo atlikimo laikas maţėja, tai gautus tyrimo rezultatus galime interpretuoti taip:

didėjant pusiausvyros testų skaitmeninei išraiškai didėja ir greitis. Apibendrinant galime teigti, kad

pusiausvyra susijusi su eisenos greičiu.

Shamay su kolegomis (2013) nustatinėjo pusiausvyros bei eisenos parametrų testų tarpusavio

ryšius. Jų duomenimis „Stotis ir eiti“ testo duomenys su Berg pusiausvyros skalės rezultatais

koreliuoja stipriu neigiamu tiesiniu ryšiu (r = -0,72, p<0,01). Iš mūsų analizės matome, kad šių testų

rezultatai tarpusavyje taip pat sudaro stiprų neigiamą ryšį, tai patvirtina Bergstörm su bendraautoriais

(2012), kurių duomenimis šie du testai tarpusavyje koreliuoja stipriu atvirkštinės priklausomybės (r = -

0,81) ryšiu.

Tyrimų, atliktų pagal mūsų pasirinktą strategiją, taikytą proaktyvios strategijos lavinimo grupės

neradome. Tačiau ankščiau aprašyti tyrimai atitinka gautus duomenis, taip pat taikyta terapijos

metodika yra panaši, todėl galime teigti, kad mūsų duomenys sutampa su moksliniuose tyrimuose

gautais rezultatais. Tyrimų kuriuose pacientams, po galvos smegenų insulto, pusiausvyros pokytis būtų

vertinamas pagal pusiausvyros mėginius pagal Schmitz neradome, tačiau remiantis mūsų gautu stipriu

koreliacijos koeficientu su plačiai naudojama Berg pusiausvyros skale, galime teigti, kad šis testas taip

pat atspindi pacientų pusiausvyros pokyčius.

Mūsų tyrimo hipotezė pasitvirtino. Visų naudotų testų rezultatai tarp grupių statistiškai

reikšmingai skyrėsi (p<0,05), tad galime teigti, kad pacientams, po galvos smegenų insulto,

reabilitacijos metu, naudojant proaktyvią strategiją, yra didesnė pusiausvyros ir eisenos greičio

atgavimo tikimybė nei naudojant, daţniausiai kineziterapijos procedūrų metu taikomą, reaktyvią

strategiją.

54

IŠVADOS

1. Proaktyvi lavinimo strategija pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą, gerina

pusiausvyrą ir didina eisenos greitį.

2. Pacientų, kuriems buvo taikyta tik reaktyvi lavinimo strategija, pusiausvyra ir eisenos greitis po

reabilitacijos nepakito.

3. Proaktyvi lavinimo strategija daro didesnę įtaką pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą,

eisenai ir pusiausvyrai, nei reaktyvi.

4. Tarp pusiausvyros ir eisenos greičio egzistuoja stiprūs priklausomybės ryšiai - gerėjant

pusiausvyrai didėja ėjimo greitis.

55

PRAKTINĖ REKOMENDACIJA

Proaktyvi lavinimo strategija pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą, priverčia labiau

įsijungti į motorinių uţduočių atlikimą nei reaktyvi strategija. Moksliniai tyrimai įrodė, kad vykdant

reaktyvią strategiją, uţduotį kartojant daugiau nei tris kartus, uţduoties atlikimas tampa automatinis ir

sumaţėja smegenų aktyvumas uţduočiai atlikti. Ypač tai svarbu neurologinius paţeidimus turintiems

pacientams, kai per periferiją yra skatinamas centrinės nervų sistemos aktyvumas. Todėl kaip įmanoma

ankščiau rekomenduojama taikyti proaktyvią lavinimo strategiją pacientams, patyrusiems galvos

smegenų insultą.

56

PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

Pereckienė R. Proaktyvios ir reaktyvios strategijos įtaka pusiausvyrai ir eisenai pacientams

persirgusiems galvos smegenų insultu. „Judėk sveikai 2013“studentų mokslinės konferencijos

medžiaga. [Kaunas, 2014m. gruodţio 10d.]. Kaunas: Leidykla Technologija. p. 75-76 (1 priedas).

Pereckienė R. Proaktyvios ir reaktyvios strategijos įtaka pusiausvyrai ir eisenos greičiui pacientams

patyrusiems galvos smegenų insultą. [Kaunas, 2014m. balandţio 11, 12d.]. Pranešimas skaitytas

„Slaugos ir reabilitacijos teorija bei praktika 2014“ konferencijoje (2 priedas).

57

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adomaitienė R. Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla: vadovėlis. Kaunas: LKKA; 2003.

2. Jamontaitė I.E., Cirtautas A. Kineziterapijos procedūrų poveikis pacientų pusiausvyrai po

galvos smegenų kraujotakos sutrikimų. Sveikatos mokslai 2004.

3. Juocevičius A., Jamontaitė I.E., Janonienė D., Glamba V., Danys A. Sergančių galvos smegenų

insultu pacientų, reabilituotų trijose reabilitacijos paslaugas teikiančiose įstaigose,

charakteristika. Gerontologija, 2009; Nr. 10(4).

4. Juodţbalienė, V. Klinikiniai instrumentiniai pusiausvyros tyrimo metodai. Kineziterapija 2006;

1 (7):10–14.

5. Kasiulevičius V., Denapienė G. Statistikos taikymas mokslinių tyrimų analizėje.

Gerontologija; 2008; 9 (3), 176–180.

6. Marcinkevičius E., Gvazdaitis A., Liutkus D. Galvos smegenų insultų etiopatogenezė,

diagnostika ir gydymas. Ūminė smegenų patologija intensyvioje terapijoje: konferencijos

medţiaga (p. 18-44). Kaunas: KMU; 2005.

7. Skurvydas A. Modernioji neuroreabilitacija judesių valdymas ir proto treniruotė. Kaunas: Vitae

Litera; 2011. p. 17-214.

8. Skurvydas, A. Judesių mokslas: raumenys, valdymas, mokymas, reabilitavimas, sveikatinimas,

treniravimas, metodologija. Kaunas: LKKA; 2008. p. 22-86.

9. Valaikienė J., Dementavičienė J. Galvos smegenų insultas: etiopatogenezė, paplitimas,

diagnostikos metodai ir jų vertė parenkant optimalią gydymo taktiką. Medicinos teorija ir

praktika 2007 ISSN 1392-1312.

10. Zachovajevienė B., Lapinskienė E., Zachovajevas P., Rutkauskienė L., Baltaduonienė D.

Pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu, eisenos lavinimo įtaka pusiausvyrai. Sveikatos

mokslai,2011; Nr. 5, 162–165.

11. Batcho C.S., Stoquard G., Thonnard JL. Brisk walking can promote functional recovery in

chronic stroke patients. J Rehabil Med 2013; 45: 854–859.

12. Behrman, A. L., Harkema, S. J. Locomotors training after human spinal cord injury: a series of

case studies. Phy Ther 2000; 80, 668-700.

13. Belda-Lois JM., Horno S.M., Bermejo-Bosch I., Moreno J.C., Pons J.L., Farina D., Iosa M.,

Molinari M., Tamburela F., Ramos A., Caria A., Solis-Escalante T., Brunner C., Rea M.

Rehabilitation of gait after stroke: a review towards a top-down approach. Journal of

NeuroEngineering and Rehabilitation 2011; 8:66.

58

14. Bergström M., Lenholm E., Frazen E. Transliation and validation of the Swedish versijon of

the mini-BESTest in subjects with Parkinson„s disease or stroke: a pilot study. Physiotherapy

Thoery and Practice 2012; Vol. 28, No. 7.

15. Bijleveld-Uitman M., van de Port I., Kwakkel G. Is gait speed or wa lking distance a better

predictor for community wa lking after stroke? J Rehabil Med 2013; 45: 535–540.

16. Blum L, Korner-Bitensky N.Usefulness of the Berg Balance Scale in stroke rehabilitation: a

systematic review.Phys Ther. 2008; 88(5):559-66.

17. Bowen A., Wenman R., Mickelborought J., Foster J., Hill E., Tallis R. Dual-tasck effeckts of

talking while walking on velocity and balance following a stroke. Age and Aeging 2001; 30:

319-323.

18. Cameron M.H., Monroe L.G. Physical rehabilitation: evidens-based examination, evaluation

and intervention. Canada: Sounders Elsavier; 2007. p. 308-319.

19. Dohring ME, Daly JJ: Automatic Synchronization of Functional Electrical Stimulation and

Robotic Assisted Treadmill Training. IEEE Transactions on Neural Systems and Rehabilitation

Engineering 2008;16:310-313.

20. Durstine .JL., Moore EG., Painter P.L., Roberts S.O. Exercise management for persons with

chronic disaeses adn disabilities. The American college of Sports medicine; 2009. p. 28-295.

21. Ferber R., Ostering R.L., Woollacott M.H., Wasielewski N.J., Lee HG. Reactive balance

adjustments to unexpected perturbations during human walking. Gait and Posture 2002; 16:

238-248.

22. Geiger R.A., Allen J.B., O„Keefe J., Hicks R.R. Balance and mobility following stroke: efects

of physical therapy interventions with ant withaut biofeedback/forceplate training. Phys Ther.

2001; 81:995-1005.

23. Goldie P.A., Matyas T.A., Evans O.M. Gait after stroke: initial deficit and changes in temporal

patterns for each gait phase. Arch Phys Med Rehabil 2001; 82:1057-65.

24. Gregson J.M., Leathley M.J., Moore A.P., Smith A.L., Sharma A.K., Watkins C.L. Reability of

measurments of muscule tone ang muscule power in stroke patients. Age and Ageing 2000; 29:

223-228.

25. Guccione A.A. Geriatric physical therapy. Elservier Mosby; 2000.p. 280-285.

26. Guccione A.A., Wong R.A., Avers D. Geriatric physical therapy. Mosby Elsavier; 2012. p.

330-353.

27. Hyndman D., Ashburn A., Yardley L., Stack E. Interference between balance, gait and

cognitive task performance among people with stroke living in the community. Disability and

Rehabilitation, 2006; Vol. 28, No. 13-14.

59

28. Houglum, P.A. Therapeutic exercise for musculoskeletal injuries. United States of America:

Human kinetics; 2010. p. 13-224.

29. Huxham F.E., Goldie P.A., Patla A.E. Theoretical considerations in balance assesment.

Australian Jurnal of Physiotherapy 2001; 47:89-100.

30. Yavuzer M.G. Walking after stroke: interventions to restore normal gait pattern. Turkey,

Ankara: Pelikan publikations; 2006. p. 41-57

31. Jaffer H., Morris V.B., Stewart D., Labhasetward V. Advanses in stroke therapy. Drug Deliv

Transl Res. 2011; 1(6): 409–419.

32. Jette DU, Latham NK, Smout RJ, Gassaway J, Slavin MD, Horn SD: Physical therapy

interventions for patients with stroke in inpatient rehabilitation facilities. Physical therapy

2005, 85:238-248.

33. Kelly V.E., Eusterbrock A.J. Shumway-Cook A. A Review of Dual-TaskWalking Deficits in

People with Parkinson‟s Disease:Motor and Cognitive Contributions, Mechanisms, and

Clinical Implications. Hindawi Publishing Corporation Parkinson‟s Disease Volume 2012;

918719.

34. Kim G.Y., Han M.R., Lee H.G. Effect of Dual-task Rehabilitative Training on Cognitive and

Motor Function of Stroke Patients. J. Phys. Ther. Sci. 2014; Vol. 26, No. 1.

35. Langhorne P, Bernhardt J, Kwakkel G: Stroke rehabilitation. The Lancet 2011, 377:1693-1702.

36. Latash M.L. Neurophysiological basis of movement. Missouri: Elservier Mosby; 2008.p. 344-

347.

37. Latash M.L., Levin M.F., Scholz J.P., Schoner G. Motor control theories ant their applications.

Elsevier Morber. 2010 ; 46(6): 382–392.

38. Lennon S: The Bobath concept: a critical review of the theoretical assumptions that guide

physiotherapy practice in stroke rehabilitation. Physical therapy reviews 1996, 1:35-45.

39. Lu RR.. Li F., Wu Y., Hu YS., Xu XL., Zou RL., Hu XF. Demonstration of posturographic

parameters of squat-stand activity in hemiparetic patients on a new multi-utility balance

assessing and training system. Journal of NeuroEngineering and Rehabilitation 2013, 10:37.

40. McCulloch K.L., Buxton E., Hackney J., Lowers S. Balance, attention and dual-task

performance during walking after brain injury: associations with fall history. J Head Trauma

Rehabil, 2010; Vol. 25, No. 3.

41. Millan I.R., Carin-Levy G. Tyldesley and Grieve„s muscles, nerves and movement in human

occupation. Wiley – Blackwell; 2012.p. 262-263.

42. Neuls PD, Clark TL, Van Heuklon NC, Proctor JE, Kilker BJ, Bieber ME, Donlan AV, Carr-

Jules SA, Neidel WH, Newton RA. Usefulness of the Berg Balance Scale to predict falls in the

elderly. J Geriatr Phys Ther; 2011.

60

43. Nieuwenhuijzen PH, Duysens J. Proactive and reactive mechanisms play a role in stepping on

inverting surfaces during gait. J Neurophysiol 2007; 98: 2266–2273.

44. Orrell A.J., Eves F.F., Masters R.SW. Motor Learning of a Dynamic Balancing Task After

Stroke: Implicit Implications for Stroke Rehabilitation. PHYS THER. 2006; 86:369-380.

45. Pagliaruko M.A. Introduction to physical therapy. Missouri: Mosby; 2007. p. 230-239.

46. Patla A.E., Shumway-Cook A. Dimensions of mobility: defining the complexity and difficulty

associated with community mobility. J Aging Phys Act 1999;7:7-19.

47. Plummer-D„Amato P., Kyvelidou A., Sternad D., Najafi B., Villalobos R.M., Zurakowski D.

Training dual-task walking in community-dwelling adults within 1 year of stroke: a protocol

for a single-sblind randomized contralled trail. BMC Neurology 2012; 12:129.

48. Podsiadlo, D., & Richardson, S. The timed “up & go”: A test of basic functional mobility for

frail elderly persons. Journal of the American Geriatrics Society 1991, 39, 142-148.

49. Prentice W.E., Voight M.I. Techniques in musculoskeletal rehabilitation. McGraw-Hill;

2001.p. 93-107.

50. Raine S., Meadows L., Lynch-Ellerington M. Bobath concept: theory and clinical practice in

neurological rehabilitation. Blackwell Publishing Ltd; 2009.p. 22-38.

51. Rosamond W, Flegal K, Friday G, Furie K, Go A, Greenlund K, Haase N, et al; Heart disease

and stroke statistics-2007 update: a report from the American Heart Association Statistics

Committee and Stroke Statistics Subcommittee. Circulation. 2007; 115(5):e69-171.

52. Rossiglon S., Dubuc R., Gossard J.P. Dynamic sensorimotor interactions in locomotions.

Pysiological reviews 2006; 86:89.

53. Sacco RL, Adams R, Albers G, Alberts MJ, Benavente O, Furie K, Goldstein LB, et al;

Guidelines for prevention of stroke in patients with ischemic stroke or transient ischemic

attack: a statement for healthcare professionals from the American Heart Association/American

Stroke Association Council on Stroke: co-sponsored by the Council on Cardiovascular

Radiology and Intervention: the American Academy of Neurology affirms the value of this

guideline. Circulation. 2006; 113(10):e409-49.

54. Saeys W., Vereeck L., Lafosse C., Wutys F.P., Heyninh P. Randomized controlled trail of

truncal exercises early after stroke to improve balance and mobility. Neurorehabil Neural

Repair, 2012; vol. 26 no. 3 231-238.

55. Schaechter J.D. Motor rehabilitation and brain plasticity after hemiparetic stroke. Progress in

Neurobiology 2004; 73: 61–72.

56. Schmitd R.A., Lee T.D. Motor control and learning a behavioral emphasis. Human Kinetiks;

2005. p. 43-76.

61

57. Shah SH, Saver JL, Kidwell CS, et al. A multicenter pooled patient-level data analysis of

diffusion-weighted MRI in TIA patients. Stroke. 2007; 38:463.

58. Shamay S., Hannah H., Kimmy M., Lai J.C., To A.K., Yeung C.W. Reliability of the 12-Step

ascend and descend test and its correlation with motor function in people with chronic stroke. J

Rehabil Med 2013; 45: 123–129.

59. Shamay S., Hui-Chan C.W. The Timed Up & Go test: its reliability and association with lower-

limb impairments and locomotor capacities in people with chronic stroke. Arch Phys Med

Rehabil 2005;86:1641-7.

60. Shumway-Cook, A., Brauer, S., & Woollacott, M. Predicting the probability for falls in

community-dwelling older adults using the timed up & go test. Physical Therapy 2000, 80(9),

896-903.

61. Shumway-Cook, A., Woollacott, M. J. Motor Control: theory and practical application. 2 ed.

Philadelphia: Williams and Wilkins; 2001.p. 3-201.

62. Shumway-Coook A., Woollacott M.H. Motor control: translating research into clinical

practice. Lippincott Williams & Wilkins; 2007.p. 1-331.

63. Silsupadol P., Lugade V., Shumway-Cook A., van Donkelaar P., Chou LS., Mayr U.,

Woollacott M.H. Training-related changes in dual-task walking performance of elderly persons

with balance impairment: A double-blind, randomized controlled trial. Gait Posture. 2009;

29(4): 634–639.

64. Smidt, G. L. Gait In Rehabilitation.New York, Edinburgh, London: A Division of Harcourt

Brace & Company; 1990. p. 132-155.

65. Staines R.W., McIlroy W.E, Brooks D. Functional impairments following stroke: implications

for rehabilitation. Current issues in cardiac rehabilitation and prevention, 2009; Vol. 17, No.1,

5–8.

66. Tankishevska E, Bogaerts A., Boonen S., Feys H., Verschueren S. Effects of Intensive Whole-

Body Vibration Training on Muscle Strength and Balance in Adults With Chronic Stroke: A

Randomized Controlled Pilot Study. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation 2014;

95:439-46.

67. Tyson, S. F., Hanley, M., Chillala, J., Selley A., Tallis R.C. Balance Disability after Stroke.

Phys Ther 2006; 86:1, 30–38.

68. van de Port I., Wevers L., Lindeman E., Kwakkel G. Effects of circuit training as alternative to

usual physiotherapy after stroke: randomised controlled trail. BMJ 2012; 344:e2672.

69. Wall J.C., Bell C., Campbell S., Davis J. The timed get-up-and-go test revisited: measurement

of the component tasks. Journal of Rehabilitation Research and Development 2000; Vol. 37

No. 1.

62

70. Zijlstra W., Aminian K. Mobility assesment in older people: new possibilies and challenges.

Eur J Ageing 2007; 4:3–12.

63

PRIEDAI

1 priedas

64

2 priedas

65