Ko turtuoliai moko savo vaikus apie pinigus, o vargšams iki šiol tai nerūpėjo! .̂ f y

Robertas T. KIJ0SAKIS ir Šeron L. LECHTER

Roberte Kijosakį žmonės vadina milijonierių mokytoju. „Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonėms kyla finansinių sunkumų, yra ta, kad jie daug metų mokosi, tačiau apie pinigus mažai teišmano. Jie išmoko dirbti dėl pinigų, bet... neišmoko to, kad pinigai dirbtų jiems."

Robertas Kijosakis, knygos „Du tėčiai — turtingas ir vargšas" autorius

Robertas T. Kijosakis, investuotojas, autorius, mokytojas

Knyga „Du tėčiai - turtingas ir vargšas3*: • sugriaus mitą, kad turtingi tampa tik tie,

kurie gauna dideles pajamas; • paneigs įsitikinimą, kad namas yra tikras turtas;

• tėvams įrodys, kad neverta pasitikėti švietimo sistema, nes ji vaikams nesuteikia finansinių žinių;

• kartą ir visiems laikams išaiškins skirtumą tarp turto ir nuosavybės;

• patars, ko mokyti savo vaikus apie pinigus, jei linkite jiems aprūpintos ateities.

„Aš myliu savo vaikus ir noriu būti tikra, kad jie gaus patį geriausią išsilavinimą. Tradicinio švietimo, kuris, žinoma, tebėra labai svarbus, jau nebeužtenka. Mums visiems reikia išmanyti apie pinigus ir mokėti su jais elgtis."

Seron L. Lechter, verslininkė, valstybinių finansų ekspertė, motina

Šeron Lechter, knygos „Du tėčiai - turtingas ir vargšas" bendraautorė

„Knyga „Du tėčiai - turtingas ir vargšas" yra pradžiamokslis kiekvienam, norinčiam valdyti savo finansinę ateitį."

USA TODAY

Kijosakis, Robertas Ki63 Du tėčiai - turtingas ir vargšas / Robertas T. Kijosakis ir Šeron L. Lechter. •

Vilnius: Sirokas, 2002. - 231 [9] p.

ISBN 9986-833-27-2

UDK 820-3

Robertas T. Kijosakis Seron L. Lechter

DU TĖČIAI - TURTINGAS IR VARGŠAS

Redagavo Virginija Jakutytė

Aistė Jurgutytė Inga Glinskaitė-Lučūnienė

Lina Kaminskienė Natalija Jegorova

Regina Zdanavičienė

Dizainas Danielius Samulevič

2002 08 08. Užsakymas 986. Išleido „Sirokas", LT - 2055 Vilnius Spausdino „Standartu spaustuvė",

S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT - 2038 Vilnius

DU TĖČIAI -TURTINGAS

ir vargšas

Ko turtuoliai moko savo vaikus apie pinigus ir ko vargšai nėra mokomi!

Robertas T. KIJOSAKIS irŠeronLLECHTER

LEIDYKLA

„Jei galvojate apie finansinę sėkmę, būtinai perskaitykite knygą „Du tėčiai -turtingas ir vargšas ", Si knyga suteiks bendrą supratimą apie finansus ir rinką."

Žigas Ziglaras, pasaulinį pripažinimą pelnęs autorius ir lektorius

„Jei norite tapti ir likti turtingi, perskaitykite šią knygą! Paskatinkite ir savo vaikus (jei galite-pinigais), kad jie taip pat ją perskaitytu."

Markas Viktoras Hensenas, „New York Times" Įdomiausios serijos „Chicken Soup for the Soul" bendraautorius

„Du tėčiai - turtingas ir vargšas" nėra įprasta knyga apie pinigus. Ji lengvai skaitoma, o pagrindinė mintis labai paprasta, - tai galimybė praturtėti neeikvojant daug jėgų ir nervų."

„Honolulu" žurnalas

„Gaila, kad šios knygos negalėjau perskaityti jaunystėje, būtų dar geriau, jei ją būtų perskaitę mano tėvai! Būtent šią knygą reikėtų pirkti dovanų savo vaikams ir pasirūpinti papildomais egzemplioriais vaikaičiams. Ji turėtų tapti dovana aštuonerių devynerių metų vaikui."

Sju Braun, bendrovės „America Tenant Chek" prezidentė

„Du tėčiai - turtingas ir vargšas" yra knyga ne apie greitą praturtėjimą, o apie finansinę atsakomybę ir gerovę, išmokus užsidirbti pinigų. Jei norite atrasti savo finansinius sugebėjimus, verta ją perskaityti."

dr. Edas Kokenas, Melburno universiteto finansų lektorius

„Gaila, kad jos neperskaičiau prieš dvidešimt metų."

Larison Klark, „Diamon Key namai", greičiausiai besiplečianti Amerikoje statybos bendrovė

„Du tėčiai-turtingas ir vargšas" yra pradžiamokslis visiems, kurie galvoja apie savo finansinę ateitį."

„USA Today"

PADĖKA

/Caip pasakyti ačiū tokiai gausybei žmonių, kuriems norisi padėkoti? Visų pirma ši knyga - tai kartu ir padėka abiem labai svarbiems mano gyvenime tėčiams ir mamai, išmokiusiai mane meilės bei švelnumo.

Taip pat dėkoju žmonėms, be kurių ši knyga nebūtų atsiradusi: žmonai Kim, mano gyvenimo ir verslo partnerei, su kuria pasijutau visavertis ir be kurios būčiau pražuvęs. Dėkoju Kim tėvams, Vini ir Hilui Mejeriams (Winnie ir Bill Meyer), užauginusiems tokią nuostabią dukterį. Esu dėkingas Seron Lechter (Sbaron Lechter), rinkusiai ir maketavusiai šią knygą, taip pat Seron vyrui Maikui, be galo protingam nekilnojamojo turto teisės ekspertui, bei jų vaikams Filipui, Sėli ir Rikui už bendradarbiavimą. Dėkoju Keitei Kaningam (Keith Cunnigham) už finansinius patarimus ir įkvėpimą; Lariui ir Lizai Klarkams (Larry ir Lisa Clark) už draugystę bei padrąsinimą; Rolfui Partai (Rolf Parta) už techninę pagalbą; Anai Nevin (AnneNevin), Bobiui Deporteriui (Bobbi DePorter) irDžou (".eponui (Joe Chapon) už įžvalgumą švietimo sistemoje; Dysy ir I )/onui Harisonams (DC ir John Harrison), Džeinei Tėjai (Jannie luy), Sendi Kū (Sandy Kboo), Ričardui ir Veronikai Tenams (Ricb-iinl ir Veronica Tan), Piteriui Džonstonui (Peter Johnston) ir Siuzi Dafnis (Suzi Dafnis), Džaklinai Skou (Jacąueline Scow), Nilui I lensonui (Nybl Henson), Maiklui ir Monetei Hemlinams (Michael (> Monette Hamlin), Edvinui ir Kamilai Kū (Edivin ir Camilla Kboo), Keisi ir Džesikai Sy (K.C. See irjessica See) už profesionalią paramą; Kevinui ir Sarai iš „InSync" už nuostabius grafikos darbus; D/.onui ir Šėrei Berlėjams (Jobn ir Sbari Burley), Bilui ir Sindi Šopofams (Bill ir Cindy Sbopoff), Van Terpui (Van Tbarp), Dianai Kenedi (Diane Kennedy), Syvui Alenui (C.W. Allen), Merilui Dygnenui (Marilu Deignan), Kim Eris (Kim Arries) bei Tomui Vaisenbornui (Tom Weisenborn) už intelektualią pagalbą finansų srityje. Semui Džordžesui (Sam Georgės), Entoniui Robinsui (Anthony Robbins), Enidui Vynui (Enid Vien), Lorensui ir Džeinei Teilorvestams (Laivrence ir Jayne Taylor-West), Alanui Raitui (Alan

Wright), Žigui Ziglarui (ZigZiglar) už įžvalgumą; Džeiviui Vilsonui (J.W. Wilson), Marčiui Vėberiui (Marty Weber), Rendžiui Kraftui (Randy Craft), Donui Miuleriui (Don Mueller), Bredui Volkeriui (Brad Walker), Bleirui ir Ailynai Zingeriams (Blair ir Eileen Singer), Veinui ir Lynui Morganams (Wayne ir Lynn Morgan), Mimi Brenan (Mimi Brennan), Džeromui Samersui (Jerome Summers), dr. Pyteriui Pauersui (Dr. Peter Pozvers), Viliui Hepbernui (Will] Hepbum), dr. Enrikiui Toišeriui (Dr.Enriąue Teuscher), dr. Robertui, Marinui (Dr. Robert Marin), Betei Oister (Betty Oyster), Džiuleif Belden (Julie Belden), Džeimui Denfortui (Jamie Danfortb), Čerei Klark (Cberie Clark), Rikui Merikai (Riek Merica), Jojai Jitahide! (Joiajitabide), Džefei Baset ŲeffBassett), dr. Tomui Bernsui (Dr. Tom Burns) bei Bilui Galvinui (Bill Galvin) už nuostabią draugyste bei paramą vykdant projektus; centro vadovams bei dešimtims, tūkstančių žmonių, baigusių mokyklą „Pinigai ir jūs" bei verslo, mokyklą; taip pat Frenkui Kreriui (Frank Crerie), Klintui Mileriui (ClintMiller),Tom&sui Alenui (Thomas Allen) ir Normanui Longui, (Norman Long) - nuostabiems verslo partneriams.

Turinys ĮŽANGA. Kam ši knyga reikalinga 11

PAMOKOS

Pirmas skyrius. Du tėčiai - turtingas ir vargšas 25

Antras skyrius. Pirmoji pamoka. Turtingieji nedirba dėl pinigų 37

Trečias skyrius. Antroji pamoka. Kodėl turėtume išmanyti finansus? 75

Ketvirtas skyrius. Trečioji pamoka. Rūpinkis savo verslu 105

Penktas skyrius. Ketvirtoji pamoka. Mokesčiai ir akcinės bendrovės 115

Šeštas skyrius. Penktoji pamoka. Turčiai patys prasimano pinigų 129

Septintas skyrius. Šeštoji pamoka. Dirbk ne dėl pinigų -stenkis įgyti patirties 153

PRADŽIAMOKSLIS

Aštuntas skyrius.Įveiktikliūtis 169

Devintas skyrius. Pradžia 189

Dešimtas skyrius. 7V'orite sužinoti dar daugiau? 213

Kpilogas..A#&5'tasz'5 išsilavinimas tik už septynis tūkstančius dolerių 219

ĮŽANGA

KAMSIKNYGA REIKALINGA

ĮŽANGA

Kam ši knyga reikalinga r mokykla parengia vaiką realiam gyvenimui?

„Stropiai ir gerai mokykis, kad užaugęs galėtum gauti puikiai apmokamą darbą, teikiantį tvirtas socialines garantijas", - sakydavo man tėvai.

Jų gyvenimo tikslas buvo suteikti mudviem su vyresniąja seserimi aukštąjį išsilavinimą, kuris, jų manymu, turėtų mums užtikrinti padorų pragyvenimą ir sėkmę. Jų svajonės išsipildė: 1976 metais baigiau Floridos valstijos universiteto Buhalterinės apskaitos fakultetą kaip viena geriausių absolvenčių ir gavau diplomą su pagyrimu. Tai buvo viso jų sunkaus gyvenimo pasiekimas. Turėdama magistrės laipsnį, lengvai įsidarbinau vienoje iš aštuonių tais laikais gerai žinomų didžiausių buhalterinės apskaitos bendrovių, kitaip dar vadinamoje „Didžiuoju aštuonetu". Turėjau padaryti stulbinančią karjerą ir užsitikrinti ankstyvą pensiją.

Mano vyro Maiklo gyvenimo kelias buvo panašus. Mes abu gimėme neturtingose, bet sąžiningai ir sunkiai dirbusiose šeimose. Maiklas baigė net du universitetus ir abu su pagyrimu, viename įgijo inžinieriaus, kitame - teisininko specialybę. Kai, baigęs studijas, įsidarbino prestižinėje patentinės teisės įmonėje Vašingtono valstijoje, jo ateitis atrodė šviesi, karjera ir ankstyva pensija garantuotos.

A

n

Nors mes dirbome sėkmingai, tačiau turėjome nevisiškai tai, ko tikėjomės. Dėl tam tikrų priežasčių abu net kelis kartus keitėme darbovietes, bet neradome tokios, kuri garantuotų gerą pensiją. Pensijos kapitalas augo tik iš asmeninių indėlių.

Mūsų santuoka nuostabi. Susilaukėme trijų vaikų, iš jų du, man rašant šią knygą, studijuoja universitete, o trečiasis ką tik ėmė lankyti vidurinę mokyklą. Abu su Maiklu labai rūpinamės, kad vaikai gautų kuo geresnj išsilavinimą.

Vieną 1996 metų dieną sūnus iš mokyklos grįžo labai nusivylęs: mokytis jam buvo sunku ir nuobodu.

- Kodėl turiu gaišti laiką, mokydamasis tokių dalykų, kurių gyvenime man niekada neprireiks? - piktinosi jis.

- J e i blogai mokysiesi, neįstosi į universitetą, - užsipuoliau aš. - Na ir kas, aš vis tiek būsiu turtingas, - pareiškė sūnus. - Nebaigęs univers i te to , negalėsi gauti gero darbo , -

pyktelėjusi, bet su motinišku rūpesčiu paaiškinau. - Kaip ketini tapti turtingas negavęs gero darbo?

Sūnus vyptelėjo ir atsainiai palingavo galva. Dėl to mes ginčijomės jau nebe pirmą kartą. Priekaištingas sūnaus žvilgsnis rodė, kad motinos išmintis ir vėl liko neišgirsta.

Jis buvo gudrus ir užsispyręs jaunuolis, tačiau mandagus ir pagarbus.

- Mama, - pradėjo jis, - leisk, dabar aš tave pamokysiu. Nebūk gi tokia senamadiška! Apsidairyk aplinkui: turtingiausi žmonės yra turtingi ne dėl to, kad būtų labai gerai išsilavinę. Pažiūrėk į Maiklą Džordaną arba Madoną. Arba j Bilą Geitsą : jį išmetė iš Harvardo universi te to , o jis įkūrė „Microsoft" kompaniją ir būdamas trisdešimties jau yra turtingiausias Amerikos žmogus . Arba pagalvok apie krepšininkus: jie permetus uždirba po kokius keturis milijonus dolerių, nors vadinami „protiškai atsilikusiais".

Aš tylėjau, supratusi, kad sūnų mokau to paties, ko mane mokė tėvai. Gyvenimas pasikeitė, o tėvų patarimai - ne. Aukštasis išsilavinimas ir geri pažymiai jau nebeužtikrina materialinės gerovės, bet tai, atrodo, pastebėjo tik mūsų vaikai.

- Mama, - sūnus kalbėjo toliau, - aš nenoriu taip sunkiai dirbti

12

kaip tu su tėčiu. Žinoma, jūs uždirbate daug pinigų, mes gyvename milžiniškame name, turime įvairių žaislų, tačiau tavęs paklausęs galiu įklimpti kaip jūs: turėsiu dirbti vis sunkiau ir sunkiau vien todėl, kad sumokėčiau nuolat didėjančius mokesčius ir kaip nors išvengčia.u skolų. Daugiau nebėra jokių socialinių darbo garantijų. Darbo j ėgos reikia vis mažiau, nes ž m o n e s keičia naujos technologijos. O ir žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, dabar u/dirba daug mažiau nei jūsų laikais. Pavyzdžiui, gydytojai tikrai nebegauna tokio atlyginimo, koks buvo anksčiau. Žinau, kad nebegaliu pasitikėti socialiniu draudimu ar draudimo bendrovių siulomu pensijos fondu. Man reikia sugalvoti ką nors nauja.

Jis buvo visiškai teisus. Ne tik jam, bet ir man reikėjo sugalvoti ką nors nauja. Tėvų patarimai tiko žmonėms, gimusiems iki 1945 metų, o mums, gyvenantiems greitai kintančiame pasaulyje, jais vadovautis t iesiog pražūt inga. Taigi nebegaliu savo vaikams paprasčiausiai patarti: „Mokykis gerais pažymiais ir ieškok darbo, teikiančio patikimas socialines garantijas". Kad paskatinčiau vaikus mokytis, turiu sugalvoti kažką nauja.

Kaip buha l t e r i nė s apskai tos special is tė ir m a m a , esu susirūpinusi tuo, kad mokykloje vaikai nėra mokomi finansų. 1 >augelis šių dienų jaunimo įsigyja kreditines korteles dar nebaigę vidurinės: mokyklos ir neturėdami jokio supratimo apie pinigus, iui> labiau kaip juos investuoti. Jie savaip aiškinasi, kas yra sudėtinės ktrditinių kortelių palūkanos. Trumpai tariant, be finansinių žinių u /mojimo, kaip pinigai uždirba pinigus, jie nėra pasirengę realiam Į;\venimui, kuriame mokėti išleisti yra svarbiau nei sutaupyti.

Turė jau padė t i savo vyr iausiam sūnui , u n i v e r s i t e t o pimukursiui, išlipti iš beviltiškų skolų, į kurias jis įklimpo per kn-ditines korteles. N u o tada ėmiau ieškoti būdų, kaip vaikus ••upa/uulinti su finansų pasauliu.

Vieną dieną iš darbo paskambino vyras. Hiure yra žmogus, su kuriuo, manau, norėtum susipažinti,

i.ii e jis. - Tai Robertas Kijosakis, verslininkas ir investuotojas. Jis iir|i) p.i s mus , norėdamas įsigyti patentą vienai mokomajai l>iictiioiK-i, kaip tik tokiai, kurios, mano manymu, tu seniai ieškai.

13

Tai, ko ieškojau Maiklas buvo taip sužavėtas Roberto kuriama nauja

mokomąja priemone - žaidimu P I N I G Ų SRAUTAS (CASHFLOW1), kad net paprašė mus įtraukti į žaidimo prototipo bandymus. Prie mūsų prisidėjo ir devyniolikmetė duktė, universiteto pirmakursė.

Bandyme iš viso dalyvavo penkiolika žmonių, suskirstytų į tris grupes.

Maiklas buvo teisus. Būtent tokios mokomosios priemonės aš jau seniai ieškojau. Šio žaidimo lenta priminė „Monopolį". Jos viduryje tupėjo milžiniška gerai apsirengusi žiurkė. Tačiau, kitaip nei „Monopolyje", čia buvo du keliai: vidinis ir išorinis. Žaidimo tikslas - rasti išėjimą iŠ vidinio kelio, kurį Robertas vadino „Žiurkių ratu", į išorinį kelią, kitaip vadinamą „Greitkeliu". „Greitkelis", Roberto žodžiais tariant, vaizdavo turtingų žmonių elgesį realiame gyvenime.

Vėliau jis mums paaiškino ir tai, ką reiškia „žiurkių ratas". - Jei apžvelgtume paprasto, išsilavinusio, sunkiai dirbančio

žmogaus gyvenimą, pamatytume labai panašų į šį ratą gyvenimo būdą. Vaikas gimsta, auga, verčiamas eiti į mokyklą. Jei yra pranašesnis už kitus bendraamžius, sąžiningai gauna gerus pažymius ir vėliau įstoja į universitetą, tėvai juo didžiuojasi. Baigęs pagrindines studijas, jis galbūt dar studijuoja magistrantūroje, tačiau paskui daro viską tiksliai pagal programą: ieško darbo su geromis socialinėmis garantijomis arba siekia karjeros. Nesvarbu, ar jis įsidarbina gydytoju ar teisininku, tarnauja kariuomenėje ar valstybinėje įstaigoje, - jis ima užsidirbti pinigų. Pradėjusį uždirbti užplūsta galybė pasiūlymų įsigyti kreditinių kortelių, o tada (jei ne anksčiau) jis ima pirkti įvairius daiktus ir paslaugas.

Turėdamas pinigų, žmogus lanko tokias vietas, kur mėgsta rinktis jaunimas, susipažįsta su įvairiais žmonėmis, skiria pasimatymus ir sukuria šeimą. Gyvenimas atrodo nuostabus, nes

CASHFLOW - užpatentuotas žaidimo pavadinimas, - leid. past.

šiais laikais gali dirbti ir vyras, ir moteris. Du pajamų šaltiniai -tikra palaima. Jie jaučiasi laimingi, ateitis atrodo šviesi. Pora su malonumu perka namą, mašiną, televizorių, keliauja, nusprendžia turėti vaikų. Pinigų poreikis auga iki begalybės, todėl jie visomis jėgomis ima lipti karjeros laiptais. Jie dirba vis daugiau ir laukia paaukštinimo. Gavus paaukštinimą gimsta dar vienas vaikas, vadinasi, šeimai reikalingas dar didesnis namas. Sutuoktiniai dirba dar daugiau, tampa geresni ir net labiau atsidavę darbuotojai. Vėl įstoja į universitetą, įgyja specialių žinių - viskas tam, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Kai kurie įsidarbina net dviejose darbovietėse iš karto. Pajamos vis didėja, tačiau kyla ir mokesčių kartelė: nekilnojamojo turto mokestis už naują milžinišką namą, socialinio draudimo įmokos bei visi kiti mokesčiai. Jie gauna didžiulį atlyginimą, bet vis tiek stebisi, kur dingsta pinigai. Iš atlyginimo sutuoktiniai nusiperka šiek tiek vertybinių popierių, o už visus kitus pirkinius moka kreditine kortele. Kai vaikams sukanka penkeri - šešeri metai, jie pradeda taupyti vaikų mokslams ir savo pensijų fondui.

Tokia laiminga porelė (maždaug trisdešimt penkerių metų žmonės) „žiurkių rate" užstringa visam likusiam darbingam amžiui iki pensijos. Jie dirba įmonės savininkui, moka mokesčius valstybei, išpirkinėja bankui įkeistą turtą ir apmoka kreditinių kortelių sąskaitas.

Ir vis dėlto tie žmonės pataria savo vaikams gerai mokytis, o paskui susirasti darbą su geromis socialinėmis garantijomis. Visą savo gyvenimą sunkiai dirbdami, apie pinigus jie iš esmės nesužino nieko, išskyrus tai, ką jiems pavyksta išpešti iš kitų, besinaudojančių jų naivumu. Tokį gyvenimo būdą viena sunkiai dirbanti karta perduoda kitai. Tai ir yra „žiurkių ratas".

Vienintelis būdas ištrūkti iš „Žiurkių rato" - išbandyti du tarsi pačius sunkiausius mokytojui dalykus - skaičiavimą ir investavimą. Mane, finansininkę, dirbusią vienoje iš aštuonių didžiausių buhalterinės apskaitos kompanijų, tikrai nustebino, kad šių dviejų dalykų mokymąsi galima padaryti tokį linksmą ir įdomų. Pats mokymo procesas atrodė toks tikroviškas, jog uoliai mąstydami,

15

kaip mums rasti išėjimą iš „Žiurkių rato", greitai pamiršome, kad mokomės.

Mokomosios priemonės bandymas tą popietę baigėsi linksmu pokalbiu su dukterimi. Mes aptarėme dalykus, apie kuriuos anksčiau nė neužsimindavome. Man, buhalterei, nebuvo sunku dalyvauti bandomajame žaidime. Aš mokėjau sudaryti pajamų ataskaitą ir balansą ir netgi turėjau pakankamai laiko išaiškinti dukteriai bei kitiems grupės nariams neaiškias sąvokas. Buvau pirmoji ir vienintelė, tą pačią dieną radusi teisingą išėjimą iš „Žiurkių rato". Užtrukau tik apie penkiasdešimt minučių, nors visas žaidimas tęsėsi beveik tris valandas.

Prie bendro stalo kartu su manimi sėdėjo bankininkas, verslininkas ir programuotojas. Labai nustebau, pamačiusi, kad šie žmonės beveik nieko nežino nei apie buhalterinę apskaitą, nei apie investavimą - dalykus, kurie jų gyvenime užima tokią svarbią vietą. Pasidarė įdomu, kaip jie iš viso susitvarko su piniginiais reikalais. Suprantama, kad devyniolikmetė to gali nežinoti, bet juk kiti buvo mažiausiai du kartus vyresni už mano dukterį.

Išėjusi iš „Žiurkių rato", dar dvi valandas stebėjau dukterį ir tuos išsilavinusius turtingus ponus: kaip jie mėtė kauliuką ir kilnojo žymeklius. Labai džiaugiausi, jog žaisdami jie daug ko išmoko, tačiau nerimą kėlė tai, kad jie visiškai nesusipažinę su pačiais elementariausiais buhalterinės apskaitos ir investavimo principais. Jie negalėjo atskirti pajamų ataskaitos nuo balanso, o pirkdami ir parduodami turtą niekaip nesugebėdavo prisiminti, kad kiekvienas sandoris turi įtakos mėnesinei pinigų apyvartai. Tai matydama susimąsčiau: kiek milijonų žmonių su finansinėmis problemomis realiame gyvenime susiduria vien todėl, kad niekada nesimokė finansų?

„Ačiū Dievui, - pagalvojau, - kad jiems linksma, o jų dėmesį prikausto didžiulis noras laimėti žaidimą". Baigus žaidimą, Robertas sutiko kokį pusvalandį pasikalbėti ir aptarti bei įvertinti PINIGŲ SRAUTĄ.

Verslininkas, sėdintis prie bendro stalo, nebuvo pakiliai nusiteikęs. Jam žaidimas nepatiko.

16

- Kam man tai? - garsiai pareiškė jis. - Piniginiams reikalams tvarkyti aš samdau buhalterius, bankininkus ir advokatus.

Robertas į tokį pareiškimą atsakė: \- Ar jums neatrodo keista, kad gana daug buhalterių nėra

turtingi? Taip pat nemažai bankininkų, teisininkų, biržos maklerių, nekilnojamojo turto agentų?.. Jie daug žino ir yra tikrai protingi žmonės, tačiau daugelis nėra turtingi. Mes naudojamės tų protingų žmonių paslaugomis, nes mokykloje nesimokėme to, ką išmano turtuoliai. Tačiau, jei vieną dieną važiuodami į darbą pakliūsite į automobilių kamštį ir, mėgindami kuo greičiau prasibrauti, dešinėje pastebėsite tame pačiame kelyje užstrigusį savo buhalterį, o kairėje - savo bankininką, galbūt apie šį tą susimąstysite.

Programuotojas irgi nebuvo sužavėtas žaidimu: - Tokių dalykų galiu išmokti nusipirkęs kompiuterinę

programą. Tik bankininkas buvo sujaudintas. - Buhalterinės apskaitos aš mokiausi aukštojoje mokykloje,

bet niekada nežinojau, kaip ją pritaikyti realiame gyvenime, o dabar supratau. Be to, suvokiau, kad man pačiam būtinai reikia ištrūkti iš savo „žiurkių rato".

Vis dėlto svarbiausia man buvo dukters nuomonė. - Mokytis buvo labai smagu, - tarė ji. - Aš iš tikrųjų daug ko

išmokau: ką reiškia pinigai ir kaip juos investuoti. Paskui ji dar pridūrė: - Dabar žinau, kad galiu pasirinkti kokią noriu profesiją,

neatsižvelgdama į tai, kokių socialinių garantijų, pensijos ir darbo užmokesčio galima iš jos tikėtis. Jei praktiškai panaudočiau tai, ko moko šis žaidimas, galėčiau laisvai rinktis ir studijuoti viską, ko širdis geidžia, o ne tai, už ką geriausiai šiuo metu apmokama darbo rinkoje. Jei to išmoksiu, man nebereikės rūpintis socialinėmis darbo garantijomis, dėl kurių jau nerimsta daugelis mano bendrakursių.

Tądien baigusi žaidimą negalėjau likti pokalbiui su Robertu, tačiau mes susitarėme aptarti projektą vėliau. Robertas sukūrė žaidimą, kad padėtų kitiems šį tą suprasti apie pinigus, todėl nekantravau išgirsti daugiau apie jo sumanymus.

kaip mums rasti išėjimą iš „Žiurkių rato", greitai pamiršome, kad mokomės.

Mokomosios priemonės bandymas tą popietę baigėsi linksmu pokalbiu su dukterimi. Mes aptarėme dalykus, apie kuriuos anksčiau nė neužsimindavome. Man, buhalterei, nebuvo sunku dalyvauti bandomajame žaidime. Aš mokėjau sudaryti pajamų ataskaitą ir balansą ir netgi turėjau pakankamai laiko išaiškinti dukteriai bei kitiems grupės nariams neaiškias sąvokas. Buvau pirmoji ir vienintelė, tą pačią dieną radusi teisingą išėjimą iš „Žiurkių rato". Užtrukau tik apie penkiasdešimt minučių, nors visas žaidimas tęsėsi beveik tris valandas.

Prie bendro stalo kartu su manimi sėdėjo bankininkas, verslininkas ir programuotojas. Labai nustebau, pamačiusi, kad šie žmonės beveik nieko nežino nei apie buhalterinę apskaitą, nei apie investavimą - dalykus, kurie jų gyvenime užima tokią svarbią vietą. Pasidarė įdomu, kaip jie iš viso susitvarko su piniginiais reikalais. Suprantama, kad devyniolikmetė to gali nežinoti, bet juk kiti buvo mažiausiai du kartus vyresni už mano dukterį.

Išėjusi iš „Žiurkių rato", dar dvi valandas stebėjau dukterį ir tuos išsilavinusius turtingus ponus: kaip jie mėtė kauliuką ir kilnojo žymeklius. Labai džiaugiausi, jog žaisdami jie daug ko išmoko, tačiau nerimą kėlė tai, kad jie visiškai nesusipažinę su pačiais elementariausiais buhalterinės apskaitos ir investavimo principais. Jie negalėjo atskirti pajamų ataskaitos nuo balanso, o pirkdami ir parduodami turtą niekaip nesugebėdavo prisiminti, kad kiekvienas sandoris turi įtakos mėnesinei pinigų apyvartai. Tai matydama susimąsčiau: kiek milijonų žmonių su finansinėmis problemomis realiame gyvenime susiduria vien todėl, kad niekada nesimokė finansų?

„Ačiū Dievui, - pagalvojau, - kad jiems linksma, o jų dėmesį prikausto didžiulis noras laimėti žaidimą". Baigus žaidimą, Robertas sutiko kokį pusvalandį pasikalbėti ir aptarti bei įvertinti PINIGŲ SRAUTĄ.

Verslininkas, sėdintis prie bendro stalo, nebuvo pakiliai nusiteikęs. Jam žaidimas nepatiko.

16

- Kam man tai? - garsiai pareiškė jis. - Piniginiams reikalams tvarkyti aš samdau buhalterius, bankininkus ir advokatus.

Robertas į tokį pareiškimą atsakė: į r Ar jums neatrodo keista, kad gana daug buhalterių nėra

turtingi? Taip pat nemažai bankininkų, teisininkų, biržos maklerių, nekilnojamojo turto agentų?.. Jie daug žino ir yra tikrai protingi žmonės, tačiau daugelis nėra turtingi. Mes naudojamės tų protingų žmonių paslaugomis, nes mokykloje nesimokėme to, ką išmano turtuoliai. Tačiau, jei vieną dieną važiuodami į darbą pakliūsite į automobilių kamštį ir, mėgindami kuo greičiau prasibrauti, dešinėje pastebėsite tame pačiame kelyje užstrigusį savo buhalterį, o kairėje - savo bankininką, galbūt apie šį tą susimąstysite.

Programuotojas irgi nebuvo sužavėtas žaidimu: - Tokių dalykų galiu išmokti nusipirkęs kompiuterinę

programą. Tik bankininkas buvo sujaudintas. - Buhalterinės apskaitos aš mokiausi aukštojoje mokykloje,

bet niekada nežinojau, kaip ją pritaikyti realiame gyvenime, o dabar supratau. Be to, suvokiau, kad man pačiam būtinai reikia ištrūkti iš savo „žiurkių rato".

Vis dėlto svarbiausia man buvo dukters nuomonė. - Mokytis buvo labai smagu, - tarė ji. - Aš iš tikrųjų daug ko

išmokau: ką reiškia pinigai ir kaip juos investuoti. Paskui ji dar pridūrė: - Dabar žinau, kad galiu pasirinkti kokią noriu profesiją,

neatsižvelgdama į tai, kokių socialinių garantijų, pensijos ir darbo užmokesčio galima iš jos tikėtis. Jei praktiškai panaudočiau tai, ko moko šis žaidimas, galėčiau laisvai rinktis ir studijuoti viską, ko širdis geidžia, o ne tai, už ką geriausiai šiuo metu apmokama darbo rinkoje. Jei to išmoksiu, man nebereikės rūpintis socialinėmis darbo garantijomis, dėl kurių jau nerimsta daugelis mano bendrakursių.

Tądien baigusi žaidimą negalėjau likti pokalbiui su Robertu, tačiau mes susitarėme aptarti projektą vėliau. Robertas sukūrė žaidimą, kad padėtų kitiems šį tą suprasti apie pinigus, todėl nekantravau įšgirsti daugiau apie jo sumanymus.

Kita savaitę pasikvietėme Robertą su žmona pietų. Nors tai buvo pirmas draugiškas susitikimas, tačiau atrodė, lyg būtume vienas kitą pažinoję jau daugelį metų. Bendravome pačiomis įvairiausiomis temomis: pradedant sportu ir žaidimais, baigiant restoranais ir socialinėmis bei ekonominėmis problemomis . Kalbėjomės, kaip keičiasi pasaulis, apie tai, kad daugelis amerikiečių labai mažai arba visiškai nieko nesutaupo savo senatvei, apie socialiniam ir sveikatos apsaugos draudimui gresiantį bankrotą ir t. t. Negi mūsų vaikai turės mokėti pensijas septyniasdešimt penkiems milijonams gimdytojų? Kažin ar žmonės suvokia, kokia rizikinga yra priklausomybė nuo pensijų fondo.

Didžiausią nerimą Rober tu i kelia Amerikoje ir visame pasaulyje didėjanti praraja tarp turto ir skurdo. Jis buvo savamokslis verslininkas ir investuotojas, apkeliavęs beveik visą pasaulį. Jis galėjo išeiti į pensiją keturiasdešimt septynerių metų, bet nusprendė pasirūpinti augančiais vaikais. Jis matė, kad gyvenimas pasikeitė, o mokymas gyventi - ne. Roberto žodžiais tariant, vaikai ištisus metus praleidžia balanos gadynės mokykloje, mokydamiesi dalykų, kurie gyvenime daugiau niekada nebus reikalingi. Kitaip sakant, jie rengiami gyvenimui, kurio jau seniai nebėra.

- Šiandien pavojingiausias patarimas, kokį tik galite duoti savo vaikui, yra „gerai mokykis ir ieškok darbo su pat ik imomis socialinėmis garantijomis", - mėgsta pareikšti jis. - Sis patarimas pasenęs ir visai netikęs. Jei galėtumėte pamatyti, kas vyksta Azijoje, Europoje, Pietų Amerikoje, jūs lygiai taip pat susirūpintumėte.

Rober to įsitikinimu, negerai vaikus versti gyventi pagal pasenusias taisykles. Taip nepadėsime vaikams užtikrinti finansiškai saugios ateities. Tai netgi pavojinga.

Pasiteiravau, ką Robertas turi galvoje sakydamas „pasenusios taisyklės".

-Tokie žmonės, kaip aš, gyvena pagal kitoniškas taisykles nei likusieji, - tvirtina jis. - Kas nutinka, kai įmonė staiga praneša, kad mažina etatų skaičių?

- Atleidžiami darbuotojai, - atsakiau aš. - Kenčia šeimos, išauga nedarbas.

- Taip. Tačiau kokią reikšmę tai turi įmonei, ypač akcinei bendrovei, vertybinių popierių biržoje?

-Paprastai, paskelbus apie darbuotojų etatų mažinimą, akcijų kursas pakyla, - paaiškinau. - Darbo jėgos išlaidų mažinimas rinkoje ver t inamas pa lankia i . N e s v a r b u , ar maž inama dėl darbų automatizavimo, ar dėl geresnio pareigų paskirstymo.

- Visiškai teisingai, - patvirtino jis. - O kai kapitalo kaina kyla, tokie žmonės, kaip aš, t. y. akcininkai, kraunasi turtus. Štai ką turiu galvoje sakydamas, jog gyvenu pagal k i ton i škas ta isykles . Darbuotojai pralaimi - savininkai ir investuotojai laimi.

Robertas paaiškino ne vien tik skirtumą tarp darbuotojo ir darbdavio, bet ir tarp žmogaus, gyvenančio pagal savo taisykles, ir žmogaus, gyvenančio pagal kitų taisykles.

- Bet juk dauguma žmonių to nesupranta, - mėginau aiškinti aš. - Jie mano, kad taip neteisinga.

- Štai kodėl kvaila raginti savo vaiką „gauti gerą išsilavinimą", - pasakė jis. - Kvaila manyti, kad išsilavinimas, kurį suteikia dabartinė švietimo sistema, parengs jūsų vaiką gyvenimui. Vaikams reikia kur kas daugiau žinių, beje, visiškai kitokių žinių. Jie privalo išmanyti kitokias taisykles. Yra finansinės taisyklės, pagal kurias lošia turtingieji, ir taisyklės, pagal kurias žaidžia likę devyniasdešimt penki procentai gyventojų. Tie devyniasdešimt penki procentai šių taisyklių mokos i namie ir mokyklo je . Štai kodė l r izikinga paprasčiausiai pasakyti vaikui: „Gerai mokykis ir ieškok darbo". Šiuolaikiniam jaunimui reikalingas įvairiapusiškesnis mokslas, nei suteikia dabartinė švietimo sistema. Nesvarbu, kiek kompiuterių įrengta vienoje klasėje arba kiek pinigų išleidžiama mokykloms. Kaip švietimo sistema gali išmokyti dalyko, apie kurį ji pati nieko neišmano? Kaipgi tėvai gali išmokyti savo vaikus to, ko jų pačių niekas nemokė? Kaip jūs mokytumėte savo atžalas buhalterinės apskaitos? Ar jiems nebūtų nuobodu? Ir kaip juos išmokytumėte investuoti, jei patys nemėgstate rizikuoti? Užuo t mokydamas saugaus gyvenimo taisyklių, nusprendžiau, kad geriausia būtų išmokyti vaikus protingai elgtis.

- Tai kaip tada mokyti vaiką tvarkyti pinigus? - paklausiau

19

Roberto. - Kaip tėvams palengvinti šią užduotį, ypač tiems, kurie patys apie tuos dalykus nenusimano?

- Tam aš paskyriau visą knygą, - pasakė jis. -Kur ji?! - Mano kompiuteryje. Tiesa, ji surinkta atskirais gabaliukais

ir saugoma ten jau daug metų. Kartais ją papildau, tačiau niekaip neprisirengiu sujungti į vientisą egzempliorių. Pradėjau ją rašyti dar tada, kai labai populiari buvo kita mano knyga, tačiau šitos taip ir nebaigiau.

Tai iš tiesų tebuvo gabaliukai. Perskaičiusi atskirus skyrius, nusprendžiau, kad knyga tikrai verta dėmesio ir ją reikia kuo greičiau išleisti. Taigi mes susitarėme dėl bendros Roberto knygos leidybos.

Paklaustas, kiek, jo manymu, vaikas turėtų žinoti apie finansus, jis atsakė, kad tai priklauso nuo paties vaiko. Dar vaikystėje Robertas suprato, jog nori būti turtingas. Jam labai pasisekė, nes turėjo turtingą tėtį, kuris mielai jį mokė. „Mokslas yra kelias į sėkmę", - tvirtino Robertas. Mokyklinės žinios, lygiai taip pat kaip ir finansinės žinios bei sugebėjimas bendrauti, yra gyvybiškai svarbūs dalykai.

Toliau pasakojama Roberto istorija apie du jo tėčius - vieną turtingą, kitą vargšą. Knygoje jis atskleidžia, ko išmoko per savo gyvenimą ir kokią perspektyvą jam atvėrė dviejų tėčių skirtumas. Aš pati paskatinau išleisti šią knygą, ją suredagavau ir surinkau. Buhalteriams, ketinantiems ją skaityti, siūlau užmiršti akademines žinias ir geranoriškai priimti čia dėstomas mintis. Atrodo, dėstoma apie elementariausius buhalterinės apskaitos principus, tačiau už to slypi tikras supratimas, kuo remiantis priimami investiciniai sprendimai.

Mes, tėvai, patariame vaikams eiti į mokyklą, daug mokytis ir susirasti gerą darbą, nes visi taip daro, taip esame įpratę, taip visada buvo, taip diktuoja kultūra. Tik išsilavinusius ir turinčius gerą darbą narius pripažįsta visuomenė. Nenuostabu, kad Roberto mintys iš pradžių mane gąsdino. Auklėjamas dviejų tėčių, jis siekė dviejų skirtingų tikslų. Išsilavinęs tėtis jam patarė dirbti didelėje

20

bendrovėje, o turtingasis - pačiam ją įkurti. Mokytis buvo būtina siekiant abiejų tikslų, bet mokytis skirtingų dalykų. Pirmasis tėtis norėjo, kad Robertas taptų protingu žmogumi, antrasis - kad Robertas išmoktų samdyti protingus žmones.

Gyvenimas su dviem tėčiais Robertui buvo nelengvas. Tikrasis jo tėvas buvo Havajų valstijos švietimo skyriaus vedėjas. Kai Robertui sukako šešiolika metų, grasinimas, „jei blogai mokysies, negausi gero darbo", jį nelabai gąsdino. Jis jau buvo pasirinkęs gyvenimo kelią: norėjo įkurti bendrovę, o ne joje dirbti. Be protingo ir atkaklaus vidurinės mokyklos konsultanto paramos Robertas turbūt nebūtų įstojęs į universitetą. Jis pats to neneigia. Jaunuolis be galo troško kuo greičiau pradėti kaupti turtą, tačiau galų gale nusileido ir sutiko, kad aukštasis išsilavinimas jam nepakenks.

Tiesą sakant, šios knygos mintys šiuolaikiškiems tėvams gali pasirodyti per daug įžūlios ir radikalios. Kai kuriems iš jų gana sunku išlaikyti vaikus mokyklos suole, tačiau šiais pasikeitimų laikais ir mums, tėvams, reikia išmokti nesipriešinti naujoms drąsioms idėjoms. Skatinti vaikus būti tarnautojais yra lygiai tas pat, kaip raginti juos visą savo gyvenimą mokėti vis didėjančius mokesčius už mažą arba visiškai beviltišką pensiją. Teisingai sakoma, kad mokesčiai yra pačios didžiausios žmogaus išlaidos. Dauguma šeimų valdžiai dirba nuo sausio iki gegužės vidurio tam, kad sumokėtų visus mokesčius. Reikia pradėti kitaip mąstyti. Apie tai ir kalbama šioje knygoje.

Robertas tvirtina, kad turtuoliai savo vaikus moko kitaip. Jie moko juos namie, prie pietų stalo. Gali būti, kad jūs nenorėtumėte šių minčių aptarti su savo vaikais, ir vis dėlto dėkoju, kad jas perskaitėte. Patariu nenuleisti rankų ir ieškoti toliau. Kaip mama ir finansininkė manau, jog teiginys „gerai mokykis ir susirask gerą darbą" yra pasenęs. Savo vaikams turime duoti šiuolaikiškesnių patarimų. Reikalingas naujas mąstymas ir visai kitoks mokymas. Gal bent jau patarkite vaikams tapti gerais tarnautojais ir kartu įsteigti nuosavą investicinę bendrovę.

Kaip motina viliuosi, kad ši knyga bus naudinga ir kitiems tėvams. Robertas tikina mus, jog visi gali pelnyti asmeninę gerovę,

21

jei tikrai jos siekia. Nesvarbu, kas šiandien esate - sodininkas, valytojas ar net bedarbis, - jūs vis dar turite galimybę išmokti ir išmokyti tuos, kuriuos mylite, kaip tvarkyti piniginius reikalus. Įsidėmėkite, kad finansinis išprusimas yra mąstymas, kuriuo vadovaudamiesi sprendžiame savo finansines problemas.

Gyvename didelių, gal net didesnių nei kada nors globalių ir technologinių pasikeitimų laikais. N ė vienas nesame nuo jų apsaugotas. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio visi galime būti tikri - ateityje laukia tai, apie ką dabar tik galvojame. Nors kas žino, kas bus ateityje? Bet kokiu atveju turime dvi galimybes: gyventi saugiai arba gyventi protingai. Pasikeitimams reikia ruoštis, todėl mokykimės ir lavinkime savo ir savo vaikų finansinius sugebėjimus.

Seron Lechter

22

DUTĖČIAI- TURTINGAS IR VARGŠAS

PIRMAS SKYRIUS

Du tėčiai- turtingas ir vargšas Pagal Roberto Kijosakio pasakojimą

J\.š turėjau du tėčius: vienas buvo turtingas, kitas - vargšas. Pastarasis buvo labai išprusęs ir intelektualus, turėjo filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir, greičiau nei per dvejus metus baigęs ketverių metų magistrantūros kursą, dar studijavo Stenfordo, Čikagos bei Siaurės Vakarų universitetuose, gaudamas visą stipendiją. Pirmasis tėtis taip niekada ir nebaigė net aštuonių klasių.

Abiejų vyrų, sunkiai dirbusių visą savo gyvenimą, karjera buvo labai sėkminga. Abu uždirbdavo daug pinigų. Tačiau vienas nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais, o kitas tapo vienas turtingiausių žmonių Havajuose. Vienas mirė palikdamas dešimtis milijonų dolerių savo artimiesiems, labdarai ir bažnyčiai, kitas - tik neapmokėtas sąskaitas.

Abu vyrai buvo stiprūs, patrauklūs ir įtakingi. Abu man patardavo, tačiau jų patarimai niekada nebuvo vienodi. Abu labai vertino mokslą, tačiau man rekomenduodavo skirtingas studijas.

Jei aš būčiau turėjęs tik vieną tėtį, man būtų reikėję arba priimti, arba atmesti jo siūlymus, bet kadangi jų buvo du - turėjau rinktis vieną iš dviejų visiškai skirtingų požiūrių: turtuolio arba vargšo. Užuot lengva ranka atmetęs vieną požiūrį ir sutikęs su kitu,

25

pirma juos gerai apsvarstydavau ir palygindavau. Tiesa, tuo metu vienas tėtis dar nebuvo turtingas, o kitas -

vargšas. Abu jie tik kopė karjeros laiptais, kovodami su finansiniais ir šeimyniniais sunkumais, tačiau jų požiūris j pinigus jau tuo metu visiškai skyrėsi.

Pavyzdžiui, vienas tėtis sakydavo: „Pinigų meilė yra visų blogybių šaknis". O kitas tvirtino priešingai: „Pinigų trūkumas yra visų blogybių pradas". Man, vaikui, buvo gana sunku turėti du stiprius, norinčius man patarti tėčius. Norėjau būti geras sūnus, todėl jų klausydavau, nors abiejų nuomonės niekada nesutapdavo. Jų požiūriai, ypač į pinigus, buvo tokie skirtingi, kad man išties buvo įdomu ir smalsu.

Taigi vaikystėje praleidau daug laiko svarstydamas ir klausdamas savęs: iš pradžių, kodėl vienas tėtis pasakė taip, paskui - kodėl antras kitaip. Žinoma, būtų buvę lengviau iš karto kuriam nors pritarti: „Taip, jis teisus. Aš su juo sutinku", o su kitu nesutikti: „Senis nežino, ką kalba". Tačiau užuot turėjęs du mylimus tėčius, buvau priverstas rinktis vieno iš jų mąstymo būdą. Laikas parodė, kad rinktis buvo daug naudingiau, nei iš karto pritarti arba atmesti kurio nors nuomonę.

Viena iš priežasčių, kodėl turtingieji dar labiau lobsta, vargšai dar labiau skursta, o vidurinioji klasė visą laiką turi neapmokėtų sąskaitų, yra ta, kad supratimas apie pinigus įgyjamas namie, bet ne mokykloje. Daugelis iš mūsų apie pinigus sužinome iš savo tėvų. O ką neturtingi tėvai gali vaikui papasakoti apie pinigus? Jie pataria eiti į mokyklą ir gerai mokytis. Vaikas gali baigti mokyklą geriausiais pažymiais, tačiau jo finansinis mąstymas vis tiek liks tarytum užprogramuotas kaip neturtingo žmogaus. Žmogus to išmoksta vaikystėje.

Mokykloje visiškai nemokoma apie pinigus. Pagal programas suteikiama akademinių ir profesinių žinių, bet ne finansinių. Tuo galima paaiškinti, kodėl protingi bankininkai, daktarai ir buhalteriai, baigę mokslus kad ir geriausiais pažymiais, vis dėlto visą gyvenimą kovoja su finansinėmis problemomis. Valstybės skola taip pat didėja todėl, kad finansinius spendimus priima labai išsilavinę, bet iš tiesų

26

ne kažin ką išmanantys apie finansus politikai ir valdžios pareigūnai. Galvodamas apie naująjį tūkstantmetį nerimauju dėl to, jog

šalyje greičiausiai bus milijonai žmonių, kuriems reikės finansinės arba medicininės paramos. Jie priklausys nuo savo šeimos narių arba valdžios skiriamos finansinės paramos. Kas bus, kai sveikatos ir socialinio draudimo įmonės pristigs pinigų? Kaip išgyvens tauta, jei jaunosios kartos finansinis lavinimas vis dar paliekamas tėvų nuožiūrai? Tėvų, kurių dauguma taps arba jau yra vargšai.

Turėdamas du protingus tėčius, aš galėjau mokytis iš jų abiejų. Žiūrėdamas į juos supratau, kad žmonių mintys turi didelę įtaką gyvenimui. Pavyzdžiui, vienas tėtis nuolat kartodavo: „Tai man per brangu". O kitas tėtis man griežtai uždraudė tarti tokius žodžius. Jis primygtinai reikalavo, kad sakyčiau: „Kaip galėčiau tai įsigyti?"

Vieno tėčio žodžiai buvo teiginys, kito - klausimas. Vienas konstatuodavo, kitas priversdavo mąstyti. Tėtis, kuris vėliau tapo labai turtingas, paaiškino, kad nuolat kartodamas „tai man per brangu" leidi smegenims aptingti . O savęs klausdamas „kaip galėčiau tai įsigyti?" verti smegenis dirbti. Jis neskatino manęs įsigyti visko, ko noriu. Svarbiausia jam buvo t reniruot i smegenis -galingiausią pasaulyje kompiuterį.

- M a n o smegenys lavėja kas dieną, nes aš jas treniruoju. Kuo |os labiau išlavintos, tuo daugiau pinigų galiu uždirbti.

Jis tikėjo, kad neapgalvoti žodžiai „man per brangu" buvo proto tinginystės ženklas.

Nors abu tėčiai daug dirbo, greitai pastebėjau, jog iškilus sunkumams dėl pinigų vieno smegenys „užsnūsdavo", o kito, priešingai, „imdavo suktis" stengdamosi rasti išeitį. Ilgainiui ėmė aiškėti ir rezultatai: vienas tėtis finansiškai vis labiau stiprėjo, kitas - silpnėjo. Tai buvo panašu į du žmones, iš kurių vienas nuolat lanko sporto salę, o kitas „sportuoja" žiūrėdamas televizorių. Tinkami fiziniai pratimai pagerina sveikatą, o gera smegenų mankšta - materialinę padėtį. Tinginiavimas savo ruožtu neigiamai veikia ir sveikatą, ir materialinę gerovę.

Tėčių mąstymas visiškai skyrėsi. Vienas manė, kad turčiai turi mokėti didesnius mokesčius ir pasirūpinti tais, kuriems ne taip gerai

27

sekasi. Kitas prieštaravo: „Mokesčiai baudžia dirbančiuosius ir apdovanoja tuos, kurie skrajoja padebesiais".

Vienas jų patardavo: - Daug mokykis, kad galėtum susirasti pelningą darbą. O kitas buvo nusiteikęs visiškai priešingai: - Daug mokykis, kad susirastum įmonę, kurią galėtum

nupirkti. Vienas tėtis tvirtino: - Mano skurdo priežastis esate jūs, vaikai. O kitas teigdavo: - Aš privalau būti turtingas dėl jūsų, vaikai. Vienas prie pietų stalo ragino kalbėtis apie pinigus ir verslą,

kitas valgio metu uždraudė bet kokius pokalbius apie pinigus. Vargšas tėtis patarinėjo: - Spręsdamas piniginius reikalus, nerizikuok. O kitas ragino priešingai: - Mokykis kontroliuoti riziką. Pirmasis tikėjo: - Mūsų namas yra pati didžiausia investicija ir pats didžiausias

turtas. Antrasis buvo įsitikinęs: - E s u atsakingas už namą, bet, jei namas taptų didžiausia mano

investicija, tai reikštų, kad pakliuvau į bėdą. Sąskaitas abu tėčiai apmokėdavo laiku, bet vienas tai darydavo

kuo anksčiau, o kitas atidėdavo kuo vėlesniam laikui. Vienas tėtis tikėjo, kad gera įmonė arba valdžia būtinai

pasirūpins juo ir jo poreikiais. Jis pats visada rūpinosi dėl darbo užmokesčio, pensijų fondo, sveikatos draudimo, nedarbingumo lapelių, atostogų ir papildomų pajamų šaltinių. Jis žavėjosi dviem dėdėmis, kurie per dvidešimt metų kariuomenėje užsitarnavo pensiją ir įvairiausių privilegijų visam likusiam gyvenimui. Vargšas tėtis dievino sveikatos draudimo idėją ir privilegijas, kurias atsistatydinusiems kareiviams teikdavo kariuomenė. Aišku, jam patiko ir universitetuose įdiegta kadencinė sistema. Kartais atrodė, kad saugus darbas bei socialinės garantijos jam buvo daug svarbesnės

nei pats darbas. Jis dažnai kartodavo: - Aš ilgai ir sunkiai dirbau valstybei, todėl nusipelniau

privilegijų. O turtingam tėčiui svarbiausia buvo pasitikėti savimi tvarkant

iinansinius reikalus. Jis nesutiko remtis vien intelektu. Jo manymu, tai žmones padaro silpnus ir finansiškai pr ik lausomus. Tėtis akcentavo materialinę gerovę.

Pirmajam tėčiui reikėjo labai pasistengti, kad sutaupytų nors kelis dolerius, antrasis paprasčiausiai investuodavo.

Vienas mokė rašyti įspūdingus gyvenimo aprašymus, kad būčiau priimtas į gerą darbovietę, kitas — gerus verslo ir finansinius planus, kad pats galėčiau sukurti darbo vietų kitiems.

Būdamas dviejų stiprių tėčių valioje, turėjau visas sąlygas stebėti, kaip skirtinga žmonių mąstysena lemia jų gyvenimą. Neabejoju, kad gyvenimą jie susikūrė kiekvienas pagal savo mąstymą.

Pavyzdžiui, vargšas tėtis visą laiką tvirtino: - Aš niekada nebūsiu turtingas. Taip iš tikrųjų ir nu t iko . O antrasis tėt is save visada

įsivaizdavo tik kaip turtingą žmogų. Jis buvo įsitikinęs: - Aš turtingas žmogus, o turtingi žmonės nėra pesimistai. Net ir būdamas ties bankroto riba dėl įvairiausių finansinių

nesėkmių, jis tvirtino esąs turtingas žmogus. Jis visada sugebėjo pasiteisinti:

- Tarp vargšo ir bankrutavusiojo yra didžiulis skirtumas. Bankrotas yra laikinas dalykas, o skurdas - amžinas.

Neturtingasis šiuo klausimu taip pat turėjo savo nuomonę: - Manęs nedomina pinigai, - arba, - pinigai man visiškai nieko

nereiškia. Tačiau turtuolis prieštaraudavo: - Pinigai - tai galia. Proto galios išmatuoti arba įvertinti neįmanoma, tačiau dar

būdamas vaikas suvokiau minčių ir jų raiškos svarbą. Pastebėjau, kad neturtingas tėtis buvo vargšas ne dėl to, kiek uždirbdavo pinigų, nes uždirbdavo tikrai nemažai, bet dėl savo įsitikinimų ir

29

elgesio. Taigi būdamas berniukas ir turėdamas du tėčius supratau, kad man tinkamą požiūrį ir patarimus turiu rinktis labai atsargiai. Kurio tėčio pėdomis turėčiau sekti - turtingo ar vargšo?

Abu tėčiai vertino švietimą ir mokslą, bet nesutarė, ko aš turėčiau mokytis. Vienas norėjo, kad studijuočiau, gaučiau diplomą ir susirasčiau gerą darbą. Jis būtų buvęs laimingas, jei būčiau tapęs teisininku ar buhalteriu arba baigęs verslo mokyklą magistro laipsniu. Kitas ragino mokytis praturtėjimo meno, suprasti, kaip elgtis su pinigais ir kaip priversti pinigus dirbti.

- Aš nedirbu dėl pinigų! - nuolatos kartodavo jis. - Pinigai dirba man!

Devynerių apsisprendžiau iš turtingo tėčio mokytis finansų meno, taigi atmečiau neturtingo tėčio su visais jo universitetiniais laipsniais ir diplomais požiūrį.

30

Roberto Frosto pamoka Robertas Frostas yra mėgstamiausias mano poetas. Man

patinka daug jo eilėraščių, bet labiausiai „Kitas kelias". Kasdien prisimenu jo žodžius:

Kitas kelias Rudens miške aš du kelius radau, Deja! Abiem keliauti negalėjau... Stovėjau kryžkelėj, ilgai mąsčiau Ir vieną kelią, kiek tik užmačiau, Miškų brūzgynuos akimis lydėjau.

Tada žengiau keliu antruoju, nes Jis tyliai laukė pakeleivio žingsnių, Žole užžėlęs, kvietė jis mane. Kiekvienas kelias rytmečio miške Tikėjosi, kad jį aš pasirinksiu.

Abu vienodi lapų patale, Kurio dar nelietė keleivio kojos. Aš pirmą kelią palikau, deja... Nueidamas antruoju pagalvojau: Kažin ar grįšiu kryžkelėn ir vėl kada?

Po daugel metų gal ištarsiu sau Atsidūsėjęs, prisiminęs tąjį rytą: Rudens miške aš du kelius radau Ir nulėmiau gyvenimą pats sau, Kai iš dviejų turėjau vieną pasirinkti.

Robertas Frostas (1916) vertė Inga Staišiūnienė

31

Šis eilėraštis daug ką paaiškina: paties žmogaus pasirinkimas nulemia tolesnį jo gyvenimą.

Daugelį metų mąsčiau apie šį Roberto Frosto eilėraštį. Paniekinti išprususio tėčio patarimus, jo požiūrį į pinigus buvo nelengva ir skaudu. Bet šis sprendimas nulėmė visą mano gyvenimą.

Kai tik apsisprendžiau, kokį kelią pasirinkti, prasidėjo mano mokslai apie pinigus. Daugiau nei trisdešimt metų turtingas tėtis buvo mano mokytojas. Kai man sukako trisdešimt devyneri, jis j nusprendė, kad tai, ką jis mėgino įkalti į mano kartais buką galvą, jau esu įsisavinęs.

Pinigai yra viena galios formų. Tačiau dar galingesnis yra finansinis išprusimas. Pinigai gaunami ir išleidžiami, tačiau jei sugebėsite suvokti, kaip reikia su jais elgtis, juos pažabosite ir imsite kurti savo finansinę gerovę. Vien teigiamas mąstymas nepadeda susikrauti turtų. Dauguma žmonių, nors ir baigė universitetus, bet taip niekada ir neišmoko tvarkyti pinigų. Todėl jie visą gyvenimą dirba tik dėl jų.

Kadangi turtingas tėtis pradėjo mokyti mane, kai buvau devynerių, jo pamokos buvo labai paprastos. Išklausęs visą kursą supratau, kad tuos trisdešimt metų iš tikrųjų mokiausi šešių pagrindinių pamokų. Šias pamokas knygoje stengiausi išdėstyti tokiais pat paprastais žodžiais, kaip kažkada mano tėtis. Tai nėra atsakymai, tai - kelrodžiai ženklai. Ženklai, kurie, kad ir kas pasaulyje nutiktų, padės jums ir jūsų vaikams praturtėti.

32

1 pamoka. Turtingieji nedirba dėl pinigų

2 pamoka. Kodėl turėtume išmanyti

finansus?

3 pamoka. Rūpinkis savo verslu

4 pamoka. Mokesčiai ir akcinės bendrovės

5 pamoka. Turčiai patys prasimano pinigų,

6 pamoka. Dirbk ne dėl pinigų — stenkis įgyti patirties

PIRMOJI PAMOKA

TURTINGIEJI NEDIRBA DĖL PINIGŲ

ANTRAS SKYRIUS

Pirmoji pamoka

Turtingieji nedirba dėl pinigų

- 1 ėveli, kaip man tapti turtingam? Tėvas nuleido vakarinį laikraštį ir paklausė: ~ O kodėl tu nori būti turtingas? - Šiandien į mokyklą Džimio mama atvažiavo nauju kadilaku,

ir Džimis su trimis draugais išvyko savaitgaliui į vasarnamį. Maiko ir manęs nepakvietė. Sakė, mūsų nesiveža, nes esam „skurdžių vaikai".

- Nejaugi? - skeptiškai paklausė tėtis. - Tikrai, - nusiminęs išlemenau. Tėvas nieko nesakė, tik palingavo, pasitaisė ant nosies akinius

ir vėl ėmė skaityti laikraštį. Aš likau stovėti, laukdamas atsakymo. Buvo 1956 metai. Man sukako devyneri. Likimo ironija, kad

aš lankiau tą pačią valstybinę mokyklą, į kurią savo vaikus leisdavo ir turtingieji. Mūsų miestas daugiausia gyvavo iš cukranendrių plantacijų. Mano mokyklos pradinėse klasėse mokėsi šios plantacijos valdytojų bei kitų turtingų žmonių - gydytojų, verslininkų ir bankininkų - vaikai. Po šešių klasių juos išsiųsdavo į privačias mokyklas. Jei mes būtume gyvenę kitoje gatvės pusėje, būčiau lankęs tą pačią mokyklą, kurioje mokėsi vaikai iš panašių į mano šeimų. Baigę šešias klases mes galėjome toliau mokytis

37

valstybinėse vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose. Tokiems kaip mes nebuvo jokių privačių mokyklų.

Pagaliau tėtis padėjo laikraštį j šalį. Mačiau, kad jis mąsto. - Sūnau, - tarė jis iš lėto. - Jei nori būti turtingas, privalai

išmokti užsidirbti pinigų. - Bet kaip? - nesupratęs paklausiau. - Mąstyk savo galva, - šypsodamasis atsakė jis. Šie jo žodžiai

iš tikrųjų reiškė: „tai viskas, ką aš tau norėjau pasakyti" arba „aš nežinau atsakymo, todėl daugiau man nebetrukdyk".

Sandoris Kitą rytą tėčio žodžius perpasakojau savo geriausiam draugui

Maikui. Kaip jau minėjau, mudu buvome vieninteliai neturtingi vaikai visoje mokykloje, tarsi ten atsidūrę per klaidą. Lyg kažkas mūsų rajone būtų nubrėžęs nematomą liniją, dėl kurios ir mokėmės vienoje mokykloje su turtuolių vaikais. Tiesą pasakius, ir mes nebuvome vargšai. Neturtingi jautėmės tik todėl, kad visi berniukai turėjo naujas beisbolo pirštines, naujus dviračius ir kitų daiktų, o m e s - n e .

Mūsų tėvai patenkindavo tik pačius būtiniausius poreikius. Buvome pavalgydinti, aprengti, turėjome stogą virš galvos, bet mums to neužteko. Jei skųsdavausi, tėtis sakydavo:

- J e i ko nors nori, užsidirbk. Mes norėjome įvairiausių daiktų, tačiau devynmečiams

berniukams darbo iš esmės nebuvo. - Tai ką gi mums daryti, kad gautume pinigų? - paklausė

Maikas. - Nežinau, - atsakiau. - Gal norėtum tapti mano partneriu? Jis sutiko ir tą patį šeštadienio rytą tapo pirmuoju mano verslo

partneriu. Mes valandų valandas svajodavome, kaip prasimanyti pinigų, kartais prisimindami „kietus" vyrukus, kurie linksminosi Džimio vasarnamyje prie jūros. Tai t ruputį skaudino, tačiau skausmas išėjo tik į naudą, nes skatino mąstyti ir ieškoti būdų užsidirbti. Galų gale vieną popietę blykstelėjo nuostabi mintis, ją

38

Maikas ap t iko ska i tydamas moks l i nę knygą. Sus i jaud inę paspaudėme rankas - pagaliau atradome darbą.

Mudu su Maiku keletą savaičių bėgiojome belsdamiesi į kaimynų duris ir prašydami tuščių dantų pastos tūtelių. Dauguma suaugusiųjų nustebdavo, tačiau šypsodamiesi sutikdavo jas atiduoti, o kai kurie teiraudavosi, ką mes ketiname su jomis daryti. Mes mandagiai išsisukinėdavome nuo atsakymo sakydami, kad tai verslo paslaptis.

Bėgo savaitės, o mamos nerimas vis didėjo: mat žaliavą kaupėme šalia jos skalbimo mašinos. Tuščių dantų pastos tūtelių krūva rudoje kartoninėje dėžėje, kurioje anksčiau buvo sustatyti stiklainiai su pomidorų padažu, vis augo ir augo.

Galiausiai mama nebeištvėrė, kasdien matydama purvinas, sulamdytas, kaimynų išnaudotas dantų pastos tūteles. Netekusi kantrybės, ji paklausė:

- Kuo jūs, berniukai, užsiimate? Tik jau nebesakykite, kad tai verslo paslaptis. Darykite ką nors su šituo Šiukšlynu arba aš viską išmesiu lauk.

Mudu su Maiku prašėme, net maldavome dar t ruput į pakentėt i , teisindamiesi, kad greitai tuščių tūtelių turės ime pakankamai ir galėsime pradėti savo darbą. Paaiškinome, jog laukiame dar kelių kaimynų, baigiančių naudoti savo dantų pastą, o tų tūtelių mums labai reikia. Ji sutiko palaukti dar vieną savaitę.

Artėjo diena, kai bus galima pradėti darbą. Tvyrojo didelė įtampa. Mamai pagrasinus, jog būsim išvaryti iš „sandėliavimo patalpų", mūsų verslui kilo grėsmė. Maikui teko apsilankyti pas kaimynus dar kartą. Kol jis mėgino juos paraginti greičiau naudoti dantų pastą aiškindamas, jog net pats dantistas norėtų, kad jie dažniau valytųsi dantis, aš pradėjau gamybą.

Pažiūrėti, kaip visu pajėgumu veikia dviejų devynmečių berniukų verslas, atvažiavo ir mano tėtis su draugu. Tuo metu viskas aplinkui buvo padengta smulkiais baltais milteliais. Ant ilgo stalo gulėjo mažos kar toninės pieno dėžutės , kurių pr i s i r inkome mokykloje, o lauko viryklėje žaižaravo iki raudonumo įkaitusios anglys.

39

Tėtis pasistatė automobilį šalikelėje, nes aikštelę buvo užėmusi mūsų gamybos įranga, ir bandė nepastebėtas prieiti arčiau. Jis pamatė ant anglių stovintį plieninį katilą, jame lydėsi tuščios dantų pastos tūtelės. Tais laikais tūtelės buvo gaminamos ne iš plastiko, o iš gryno švino. Nudeginę dažus tūteles lydėme nedideliame plieniniame katile. Vėliau, naudodamiesi mamos puodų laikikliu, skystą šviną supildavome per nedideles angeles į pieno dėžutes.

Dėžutes iš vidaus dengė alebastro sluoksnis. Baltos viską aplinkui dengiančios dulkės buvo gipsas. Jį pirmiausia turėjome sumaišyti su vandeniu, tačiau aš skubėdamas netyčia išpyliau maišelį, ir viskas aplinkui pabalo, tarytum būtų praūžusi didelė sniego pūga. Pieno dėžutės atstojo išorines alebastro formas. Tėtis su draugu stebėjo, kaip per nedidelę tokios formos viršuje esančią angą kruopščiai pilame skystą šviną.

- Atsargiai! - sušuko tėtis. Net nežvilgtelėjęs pritariamai jam linktelėjau. Pagaliau užbaigęs darbą pastačiau ant žemės plieninį puodą

ir nusišypsojau tėčiui. - Ką jūs čia, berniukai, veikiate? - šypsodamasis smalsiai

pasiteiravo jis. - Da rome tai, ką tu ir patarei . Ket iname pra tur tė t i , -

paaiškinau. - Aha, - išsišiepęs ir linksėdamas galva patvirtino Maikas. -

Mes esam verslo partneriai. - O kas tose gipsinėse formose? - paklausė tėtis. - Žiūrėk! - sušukau aš. - Tai turėtų būti gera partija. Paėmęs nedidelį plaktuką, sudaviau juo per žymę, kuri skyrė

formą per pusę. Kai atsargiai pakėliau vieną gipso formos pusę, iš jos išriedėjo švininė 5 centų moneta.

- O, Dieve! - pašiurpo tėtis. - J ū s iš to švino liejate monetas! - Visiškai teisingai, - didžiuodamasis patvirtino Maikas, - mes

darome tai, ką jūs ir sakėte - pinigus. Tėčio draugas nus i suko ir p r a t r ū k o kvato t i , o tėt is

nusišypsojo ir papurtė galvą. Priešais jį, netoli ugnies ir dėžės, kurioje anksčiau buvo sudėtos dantų pastos tūtelės, išsišiepę iki

40

ausų, nukloti baltų dulkių stovėjo du maži berniukai. Tėvas liepė viską tuoj pat mesti ir prisėsti ant fasadinių namo

laiptelių. Šypsodamasis jis mums mėgino paaiškinti, ką reiškia žodis „klastotė".

Mūsų svajonės sudužo į šipulius. - Jūs norite pasakyti, kad tai neteisėta? - virpančiu balsu

pasiteiravo Maikas. - Palik juos ramybėje, - pamėgino užstoti mus tėčio draugas.

- Gal jie tobulina savo įgimtą talentą. Tėtis priekaištingai žvilgtelėjo į jį. - Taip, tai neteisėta, - atsargiai tarė. - Tačiau jūs, berniukai,

mąstote labai originaliai ir parodėte, kad esate tikrai kūrybingi. Darykite taip ir toliau. Aš tikrai jumis didžiuojuosi!

Nusivylę abu su Maiku gal dvidešimt minučių sėdėjome tylėdami, negalėdami nė piršto pajudinti. Mūsų verslas žlugo dar nespėjus jo pradėti. Valydamas miltelius, žvilgtelėjau į Maiką ir tariau:

-Manau, kad Džimis ir jo draugai teisūs. Mes esame skurdžiai. Tuo metu pro duris žengė tėtis ir, žinoma, išgirdo mano

žodžius. - Berniukai, - tarė jis. - Jūs tapsite skurdžiais tik tada, kai

pasiduosite. Svarbiausia, kad šiandien jūs mėginote šį tą daryti. Dauguma žmonių tik kalba arba svajoja apie turtus, o jūs ėmėtės veiklos. Aš jumis abiem labai didžiuojuosi. Dar kartą sakau, nenuleiskite rankų ir nenustokite galvoti.

Mudu su Maiku stovėjome tylėdami. Tai buvo tik gražūs žodžiai. Mes tikrai nežinojome, ką toliau daryti.

- O kodėl, tėti, tu nesi turtingas? - paklausiau. - Todėl, kad aš nusprendžiau būti mokytojas. Mokytojai

negalvoja apie turtus. Jiems paprasčiausiai patinka mokyti. Iš visos širdies norėčiau tau padėti, tačiau tikrai nežinau, kaip „užkalti" pinigų.

Mes su Maiku nusisukome ir pradėjome tvarkyti aikštelę. - Žinote, berniukai, - staiga prabilo tėtis. - J e i jums taip knieti

išsiaiškinti, kaip tapti turtingiems, neklauskite manęs. Verčiau tu,

41

Maikai, pasiteirauk savo tėčio. - Mano tėčio? - dvejonių ir nuostabos kupinu balsu išlemeno

Maikas. - Taip, savo tėčio, - dar kartą šypsodamasis patvirtino tėtis.

- Mus aptarnauja tas pats bankininkas, be perstojo liaupsinantis tavo tėtį. Man jis prasitarė, kad tavo tėtis yra tikras genijus. Vadinasi, jis žino, kaip užsidirbti pinigų.

- Mano tėtis? - vis dar negalėjo patikėti Maikas. - Tai kodėl gi mes neturime gražios mašinos ir didelio namo, kaip kad turi turtingų tėvų vaikai?

- Graži mašina ir didelis namas nebūtinai reiškia didelius turtus ar kad mokate uždirbti daug pinigų, - atsakė mano tėtis. -Pavyzdys gali būti Džimio tėtis, dirbantis cukranendrių plantacijoje. Mes nedaug kuo skiriamės: jis dirba įmonei, kuri ir nupirko jam tą gražųjį automobilį, aš dirbu valdžiai. Tačiau cukraus fabrikas patyrė finansinę krizę, todėl Džimio tėtis gali greitai visko netekti. Tavo tėtis yra visai kas kita. Atrodo, kad jis stato didžiulę imperiją, ir įtariu, jog po kelerių metų jis taps labai turtingas.

Po šių žodžių mes su Maiku vėl užsidegėme entuziazmu. Kupini energijos ir naujų vilčių tvarkėme netvarką, atsiradusią žlugus pirmajam mūsų sandoriui, ir kūrėme planus, kada ir apie ką kalbėsimės su Maiko tėčiu. Iškilo tik viena problema: Maiko tėtis daug dirbo ir grįždavo labai vėlai. Jam priklausė sandėliai, statybos bendrovė, parduotuvių tinklas ir trys restoranai, kuriuose jis ir užtrukdavo iki vėlumos.

Baigęs tvarkyti, Maikas autobusu išvažiavo namo. Jis ketino sulaukti tėčio ir paklausti, ar šis sutiktų mus išmokyti, kaip praturtėti. Maikas pažadėjo iš karto po pokalbio paskambinti, net jei bus labai vėiui

Telefonas suskambo pusę devynių vakaro. - Gerai, - tepasakiau. - Kitą šeštadienį, - ir padėjau telefono

ragelį. Maiko tėtis sutiko su mumis pasikalbėti. Šeštadienio rytą, pusę aštuonių, aš autobusu nuvažiavau į

miesto vargšų kvartalą.

42

Mokslai prasideda jyAš jums mokėsiu po dešimt centu per valandą", - net pagal

1956 metu darbo užmokesčio įstatymą dešimt centu per valandą buvo per mažas atlyginimas.

Aštuntą ryto turėjome susitikti su Maiko tėčiu. Jis buvo užimtas ir dirbo jau gerą valandą. Kai prisiartinau prie paprastučio, nedidelio, bet tvarkingo namuko, pamačiau pikapu išvažiuojantį darbų vykdytoją, dirbantį Maiko tėčio statybos įmonėje. Maikas mane pasitiko prie namo durų.

- Tėtis kalbasi telefonu. Liepė palaukti galinėje verandoje, -atidaręs duris išpyškino Maikas.

Man peržengus seno namo slenkstį, sugirgždėjo sudūlėjusios nuo nesuskaičiuojamų žingsnių medinės grindys, prie durų buvo patiestas pigus kilimėlis. Nors grindys ir buvo švarios, tačiau jas verkiant reikėjo remontuoti.

Įžengęs į siaurutę svetainę, prigrūstą pasenusių masyvių baldų, kuriuos net ir tais laikais jau galima buvo kolekcionuoti, pajutau, kaip apima ribotos erdvės baimė. Ant kušetės sėdėjo dvi truputį vyresnės nei mano mama moterys. Prieš jas sėdėjo darbiniais drabužiais apsirengęs vyras. Jis dėvėjo chaki spalvos ilgas, laisvas kelnes, tos pačios spalvos tvarkingai išlygintus, bet nekrakmolytus marškinius ir buvo apsiavęs nuvalytais darbiniais batais. Vyras buvo gal dešimčia metų vyresnis už mano tėtį. Mano manymu, jam buvo keturiasdešimt penkeri. Kai mudu su Maiku praėjome pro tuos sėdinčius žmones, norėdami per virtuvę patekti į verandą, esančią galiniame kieme, jie nusišypsojo. Aš taip pat droviai šyptelėjau.

- Kas tie žmonės? - pasiteiravau Maiko. - Ai, jie dirba mano tėčiui. Tas vyras prižiūri sandėlius, o

moterys yra restoranų direktorės. Tu jau matei ir statybos darbų vykdytoją, kuris tiesia kelią gal penkiasdešimt mylių nuo čia. Darbų vykdytojas, vadovaujantis daugelio namų statybai, išvyko dar prieš tau čia pasirodant.

- Ar pas jus taip visada? - nustebęs paklausiau. - Ne visada, bet gana dažnai, - šypsodamasis atsakė Maikas

43

ir prisitraukęs kėdę atsisėdo šalia manęs. - Paprašiau tėčio pamokyti mus, kaip užsidirbti daug pinigų,

- ėmė pasakoti Maikas. - Tikrai? Ir ką jis atsakė? - smalsiai paklausiau aš. - Na, iš pradžių jo veidas buvo kažkoks keistas, bet paskui

jis pažadėjo šį tą pasiūlyti, -Aišku, -numykiau, supdamasis ant dviejų užpakalinių kėdės

kojų ir trindamas jos atkaltę j sieną. Maikas lygiai taip pat suposi kėdėje. - Ar žinai, koks tai pasiūlymas? - pasiteiravau aš. - Ne , bet tuoj abu sužinosime. Staiga pro retą tinklinę širmą j verandą energingai įžengė

Maiko tėtis. Mes pašokome ant kojų, bet ne iš pagarbos, o todėl, kad labai išsigandome.

- Ar pasirengę, berniukai? - traukdamas kėdę arčiau mūsų paklausė Maiko tėtis.

Kol jis tempė kėdę, stovėjusią prie sienos, mes pritariamai linksėjome.

Maiko tėtis buvo gana didelis žmogus: šešių pėdų ūgio ir dviejų šimtų svarų svorio. Nors mano tėtis buvo truputį aukštesnis, beveik tiek pat svėrė ir buvo vyresnis už Maiko tėtį penkeriais metais ir nors abu priklausė skirtingoms etninėms grupėms, jie buvo kažkuo panašūs. Greičiausiai savo energija.

-Maikas man sakė, kad norite išmokti uždirbti daug pinigų? Ar tiesa, Robertai? -

Greitai, nors truputį baugiai, linktelėjau galvą. Jo žodžiuose ir šypsenoje slypėjo didelė jėga.

- Gerai , mano pasiūlymas būtų toks . Jus mokysiu ne mokyklos klasėje. Jūs man dirbsite, o aš jus mokysiu. Jei nedirbsite, jokių mokslų nebus, nes tik dirbdami galėsite greičiau suvokti pamokas. O jei norite tik sėdėti ir klausytis kaip mokykloje, tai nieko iš to neišeis, nes tik bergždžiai švaistysiu savo brangų laiką. Toks būtų mano pasiūlymas. Galite sutikti arba ne.

- O... ar galima iš pradžių šio to paklausti? - nedrąsiai pasiteiravau.

44

- Ne. Sutikite arba atsisakykite. AŠ turiu labai daug darbų ir negaliu čia sėdėti visą dieną. Jei nesugebate ryžtingai nuspręsti, vadinasi, niekada neišmoksite uždirbti pinigų. Palankių, tačiau greitai prarandamų progų pasitaiko labai retai. Sugebėjimas greitai priimti tinkamą sprendimą yra labai svarbi ir vertinga savybė. Dabar jums pasitaikė viena tokia proga. Mokymas prasidės arba baigsis nė neprasidėjęs po dešimties sekundžių, - suirzęs pareiškė Maiko tėtis.

- Sutinku, - išpyškinau aš. - Sutinku, - pritarė ir Maikas. - Gerai, - tęsė Maiko tėtis. - Po dešimties minučių ateis ponia

Martin. Kai sutvarkysiu visus reikalus, galėsite su ja važiuoti į savitarnos parduotuvę ir pradėti dirbti. Mokėsiu jums po dešimt centų per valandą. Dirbsite kiekvieną šeštadienį po tris valandas.

- Bet šiandien aš žaidžiu beisbolą, - sunerimęs pasiteisinau. Dabar Maiko tėčio balsas nuskambėjo rūsčiai:

- Gali priimti mano pasiūlymą arba jo atsisakyti! - Gerai, aš priimu jį, - išpyliau. Beisbolo rungtynes nuo šiol iškeičiau į darbą ir mokslą.

Darbas už trisdešimt centų Gražų šeštadienio rytą, devintą valandą, mes jau dirbome

ponios Martin parduotuvėje. Ji buvo maloni ir kantri moteris, nuolatos kartojanti, kad primename jos du sūnus, kurie suaugo ir išėjo iš namų gyventi atskirai. Nors buvo maloni, tačiau tikėjo, kad darbas yra labai svarbus dalykas, ir neleido mums sėdėti sudėjus rankų. Ji nuolatos atrasdavo darbo. Tris valandas kraustydavome nuo l en tynų k o n s e r v u o t ų p r o d u k t ų skard ines , k iekvieną nušluostydavome plunksnine dulkiašluoste ir vėl tvarkingai sustatydavome į vietas. Dirbti buvo be galo nuobodu.

Maiko tėtis, kurį ir vadinu turtinguoju tėčiu, turėjo devynias maisto prekių savitarnos parduotuves. Kiekviena jų buvo sukurta iš septynių vienuolikos mažesnių. Dabar šalia buvo įrengtos didžiulės mašinų stovėjimo aikštelės. Žmonės čia atvažiuodavo

45

pieno, duonos, sviesto ir cigarečių. Tais laikais Havajuose nebuvo oro kondicionierių, parduotuvėse nuolat tvyrojo karštis, todėl durys iš abiejų pusių - ir j gatvę, ir į mašinų stovėjimo aikštelę -būdavo atidarytos. Tai ir buvo mūsų problema: kiekvieną kartą., kai keliu pravažiuodavo arba į stovėjimo aikštelę įsukdavo mašina, parduotuvėje sukildavo dulkių sūkurys. Dulkės, žinoma, nusėsdavo ant prekių.

Per visą laiką, kai ten dirbome, oro kondicionieriaus niekas taip ir neįrengė.

Tris savaites mes dirbome po tris valandas kiekvieną šeštadienį ir klausėme ponios Martin nurodymų. Per pietus baigdavome darbą ir gaudavome po tris dešimties centų monetas. Šeštojo dešimtmečio vidury net ir devynmečiui vaikui trisdešimt centų neatrodė labai daug. Už gautus pinigus nusipirkdavau tris komiksų knygeles ir* traukdavau namo.

Ketvirtos savaitės viduryje pritrūkęs kantrybės ketinau mesti šį darbą. Jo sutikau imtis tik todėl, kad norėjau atskleisti paslaptį, kaip užsidirbti pinigų, o tebuvau paprasčiausias vergas, plušantis už dešimt centų per valandą. Be to, Maiko tėtis nuo to pirmojo šeštadienio net nepasirodė.

- Aš metu šį darbą, - pareiškiau Maikui per pietų pertrauką. Pietūs mokykloje buvo menki, pamokos nuobodžios, o dabar dar ir šeštadienius praradau. Bet iš tikrųjų mane erzino tie vargani trisdešimt centų.

Maikas nusišypsojo. - Kas čia juokinga? - nervingai sušnypščiau aš. - Tėtis minėjo, kad taip nutiks. Jis liepė ateiti pas jį tada, kai

jau norėsi mesti darbą. - Ką?! - pasipiktinęs sušukau aš. - Jis laukė, kol man trūks

kantrybė? - Kažkas panašaus, - puolė aiškinti Maikas. - Mano tėtis yra

kitoks, todėl jo mokymas ir skiriasi nuo tavo tėčio. Tavo mama ir tėtis daug pamokslauja, o manasis yra ramus ir mažai kalba. Tik palauk iki kito šeštadienio. Aš pasakysiu, kad jau esi pasirengęs.

- Tu nori pasakyti, kad mane paaukštino? - Na, ne visai taip. O gal? Tėtis paaiškins viską šeštadienį.

46

Laukimas šeštadienio rytą Susitikimui su Maiko tėčiu jau buvau pasirengęs ir nekantriai

jo laukiau. Ne t tikrasis mano tėtis, kurį vadinu vargšu, buvo supykęs. Jis sakė, kad turtuolis pažeidė vaikų darbo įstatymus ir turėtų būti nubaustas.

Tėtis liepė išsireikalauti sąžiningo darbo u ž m o k e s č i o . Mažiausiai dvidešimt penkių centų per valandą. O jei turčius nesutiks mokėti daugiau, tada gausiu mesti darbą.

- Ir apskritai tau nereikalingas šis prakeiktas darbas, -paniekinamai pro dantis iškošė jis.

Šeštadienį aštuntą valandą ry to įžengiau pro tas pačias išklerusias Maiko namo duris.

- Atsisėsk ir palauk savo eilės, - įėjusiam liepė Maiko tėtis, o pats apsisuko ir dingo nedideliame šalia miegamojo įrengtame kabinetuke.

Aš apsidairiau, bet Maiko kambaryje nebuvo. Pasijutęs nepatogiai, atsargiai prisėdau šalia moterų, kurios čia sėdėjo kaip ir aną kartą prieš tris savaites. Nusišypsojusios jos truputį pasislinko, palikdamos man daugiau vietos ant kušetės.

Praėjo keturiasdešimt penkios minutės. Sėdėjau kaip ant adatų. Abi moterys, sutvarkiusios savo reikalus, išėjo jau prieš gerą pusvalandį, o pagyvenęs ponas kabinete išbuvo apie dvidešimt minučių ir taip pat pasišalino.

Namas ištuštėjo, o aš tą gražų saulėtą havajietišką rytą sėdėjau priplėkusioje tamsioje svetainėje ir laukiau pokalbio su šykštuoliu, išnaudojančiu vaikus. Girdėjau, kaip jis vaikščiojo po kabinetą ir kalbėjosi telefonu. Į mane jis nekreipė jokio dėmesio. Jau norėjau sprukti laukan, tačiau kažkas mane sulaikė.

Pagaliau praėjus dar penkiolikai minučių kabineto tarpduryje pasirodė turtuolis. Netardamas nė žodžio, rankos mostu parodė, kad galiu įeiti.

- Kaip suprantu, nori didesnio atlyginimo, kitaip mesi darbą, ar ne? - pasisukdamas kėdėje paklausė turtingasis tėtis.

- Jūs nesilaikote mūsų susitarimo, - beveik su ašaromis

lemenau aš, juk devynmečiui berniukui ginčytis su suaugusiuoju tikrai baisu. - Pažadėjote mane mokyti, jei jums dirbsiu. Aš dirbau. Ir dirbau sunkiai. Atsisakiau net beisbolo rungtynių, kad galėčiau jums dirbti, tačiau jūs savo pažado netesėjote - nieko manęs neišmokėte. Iš tikrųjų esate sukčius, visi miestelyje apie jus taip kalba. Jūs godus. Norite susiglemžti visus pinigus, o darbuotojais visai nesirūpinate. Verčiate mane laukti ir nerodote jokios pagarbos. Juk aš dar tik mažas berniukas ir manau, kad nusipelniau geresnio elgesio.

Turtuolis atsilošė kėdėje, pasirėmė ranka smakrą ir įsistebeilijo : į mane. Atrodo, jis mane tyrė. I

- Visai neblogai, - pagaliau tarė jis. - Praėjo mažiau kaip mėnuo, o tu jau kalbi kaip daugelis mano darbuotojų.

- Ką? -nustebau aš ir, nesuprasdamas, ką jis turi omeny, toliau skundžiausi. - Aš maniau, kad jūs laikysitės sandorio ir mane mokysite, o ne kankinsite. Tai žiauru. Tai labai žiauru.

- Aš tave mokau, - tyliai pasakė turtingasis tėtis. - Ko jūs mane išmokėte? Nieko! - supykęs sušukau. - Po to,

kai sutikau jums dirbti už grašius, jūs net nepasikalbėjote su manimi. į Dešimt centų per valandą. Oho! Turėčiau apie jus pranešti valstybės ' pareigūnams. Juk žinote, kad yra įstatymai, ginantys dirbančius vaikus. Juk žinote, kad mano tėtis - valstybės tarnautojas.

- Tai bent! - nustebo turtingasis tėtis. - Dabar tu kalbi kaip dauguma man dirbusių žmonių, kuriuos aš kažkada atleidau arba jie patys išėjo.

-Tai pasakysite? - kaip mažas vaikas, įgavęs šiek tiek drąsos, įkyriai reikalavau aš. - Juk jūs melavote man. Aš jums dirbau, o jūs savo žodžio netesėjote - manęs nieko neišmokėte.

- O iš kur žinai, kad nieko neišmokai? - ramiai paklausė turtingasis tėtis.

- Na, jūs net nepasikalbėjote su manimi. Dirbau tris savaites, f o jokių pamokų taip ir nebuvo, - nepatenkintas paaiškinau aš.

- Ar mokyti - tai būtinai kalbėti arba pamokslauti? -pasiteiravo turtingasis tėtis.

- Na, taip, - patvirtinau aš.

48

-Tai mokykloje taip moko, - šypsodamasis pareiškė jis. - O gyvenimo pamokos vyksta ne taip. Galiu pridurti, kad geriausias mokytojas yra pats gyvenimas. Jis dažniausiai su tavimi nesitaria, tik iš visų pusių atakuoja. Kiekvienoje kritinėje situacijoje jis tarytum sako: „Atsimerk! Noriu tave kai ko išmokyti".

„Apie ką šis žmogus kalba? - tyliai paklausiau savęs. - Ir negi dar turiu kalbėtis su savo gyvenimu?" Tą akimirką buvau tikras, jog turiu mesti pradttą darbą, nes šį žmogų, mano nuomone, apskritai reikėtų izoliuoti nuo visuomenės.

- Jei išmoksi gyvenimo pamokas, tai viskas klosis kuo geriausiai, o jeigu ne - tave gyvenimas ir toliau vėtys ir mėtys. Žmonės yra dviejų rūšių. Vieni pasiduoda sunkumams ir eina pasroviui, kiti supyksta ir ima priešintis savo vargams. Tačiau, kovodami su darbdaviais, nesutikdami su darbo sąlygomis, nesutardami su savo vyru ar žmona, net nesuvokia, kad tai - tik gyvenimo išbandymai.

Aš visiškai nieko nesupratau, apie ką jis kalbėjo. - Gyvenimas mus visus bando. Vieni jam pasiduoda, kiti

kovoja. Tik nedaugelis iš to mokosi ir skinasi kelią į priekį. Jie geranoriškai pasitinka gyvenimo išbandymus - pamokas, reikalingas tam, kad tobulėtų. Tačiau dauguma nuleidžia rankas ir plaukia pasroviui, ir tik nedidelė saujelė tokių kaip tu kovoja.

Tada mano turtingasis tėtis atsistojo ir uždarė išklerusį medinį langą, kurį jau seniausiai reikėjo remontuoti.

- Supratęs šią pamoką gali tapti protingas, turtingas ir laimingas jaunuolis. Jei nesuprasi - visą gyvenimą dėl savo bėdų kaltinsi darbą, nedidelį atlyginimą arba viršininką ir lauksi stebuklo, kuris išspręstų visas tavo problemas.

Turtingasis tėtis žvilgtelėjo į mane, norėdamas įsitikinti, ar vis dar klausausi. Mūsų akys susitiko. Žiūrėdami vienas į kitą, kurį laiką nebyliai kalbėjomės. Galiausiai aš atplėšiau savo žvilgsnį ir supratau, kad jis teisus. Aš kaltinau jį ir reikalavau mokyti. Vadinasi, aš kovojau.

Turtingasis tėtis tęsė kalbą toliau. - Jei esi silpnavalis, susidūręs su nauju išbandymu,

49

kiekvienąkart pasiduosi ir nuleisi rankas. Toks žmogus niekada nerizikuoja, daro tik tai, kas išbandyta ir patikima, tikėdamasis stebuklo, kuris iš tikrųjų niekada neįvyks. Jei būtum toks, taptum nuobodus senis, nors ir turintis daug mylinčių draugų, gerbiančių tave už tai, kad buvai malonus žmogus, ilgai ir sunkiai dirbai. Nė karto per visą gyvenimą nerizikavai, visada elgeisi tinkamai. Tiesą sakant, toks būdamas, tu tik nuolankiai pasiduotum gyvenimui. Nors giliai viduje labai norėtum laimėti, bet rizikos ir netekties baimė nuslopintų pasiryžimą laimėti. Tik tu vienas žinotum, ko atsisakei saugaus gyvenimo vardan.

Mūsų akys vėl susitiko. Gal kokias dešimt minučių mes žiūrėjome vienas į kitą, permąstydami ką tik pasakytus žodžius.

- Ar ir jūs mane bandote? - pasiteiravau aš. - Kai kuriems žmonėms gal taip ir pasirodytų, - nusišypsojo

turtingasis tėtis. - Tačiau, tarkim, kad aš tik leidau tau pajusti gyvenimo skonj.

- Gyvenimo skonį? - vis dar pykdamas, tačiau jau susidomėjęs ir net pasirengęs vėl mokytis, pakartojau aš.

-Jūs , berniukai, esate pirmieji, manęs paprašę išmokyti, kaip užsidirbti daug pinigų. Turiu daugiau nei šimtą penkiasdešimt darbuotojų, tačiau nė vienas niekada nepaklausė, ką aš išmanau apie pinigus. Jie prašo tik darbo ir uždarbio ir niekada neklausia, į kaip pačiam prasimanyti pinigų. Štai kodėl dauguma jų geriausius savo metus praleis dirbdami dėl pinigų, bet taip to ir nesupras.

Aš sėdėjau ir įdėmiai klausiausi. -Taigi kai Maikas užsiminė, kad norite išmokti tapti turtingi,

aš sugalvojau planą, kuris labai panašus į realų gyvenimą. Galėčiau kalbėti iki pažaliavimo, tačiau jūs vis tiek nieko nesuprastumėte, todėl nusprendžiau jus mokyti gyvenimiškai, kad viską suvoktumėte iš karto. Štai kodėl aš mokėjau tik po dešimt centų.

- Na, ir kokia gi ta pamoka, kurios turėjau išmokti, dirbdamas ' tik už dešimt centų per valandą? - nepatikliai paklausiau aš. - Ar j tai, kad jūs godus ir išnaudojate savo darbuotojus?

Turtingasis tėtis atsilošė ir ėmė nuoširdžiai kvatoti. Pagaliau nusiraminęs jis patarė:

50

- Geriau jau pakeistum tokį savo požiūrį. Nebekaitink manęs ir nebegalvok, kad aš esu vienintelė tavo visų bėdų priežastis. Jei manai, jog esu kaltas, pamėgink man tai įrodyti. Jei suvoktum, kad pagrindinis kaltininkas esi tu pats, galėtum pats pasikeisti, iš to pasimokyti ir tapti išmintingesnis. Dauguma žmonių gyvenime pirmiausia nori pakeisti kitus, o ne save. Aš pasakyčiau, kad lengviau pasikeisti pačiam, nei pakeisti kitus.

- Nieko nesuprantu, - tariau aš. - Nekaltink manęs dėl savo problemų, - suirzęs atšovė

turtingasis tėtis. - Bet juk jūs man mokate tik dešimt centų per valandą. - Tai ko tu išmokai? - šypsodamasis paklausė jis. - Kad jūs esate godus, - pašaipiai atsakiau aš. - Matai, tu vis dar manai, kad aš esu pagrindinė tavo problema,

- tarė tėtis. - Bet taip ir yra. - Na, taip mąstydamas tu tikrai nieko neišmoksi. Jei manai,

kad aš esu dėl to kaltas, tai ką nusprendei daryti? - Jei nemokėsite man didesnio atlyginimo arba nerodysite

daugiau pagarbos ir nemokysite manęs, aš mesiu darbą. - Gerai, pirmyn! - paragino turtingasis tėtis. - Daryk būtent

tai, ko dažniausiai griebiasi dauguma žmonių. Jie išeina ir ieško naujo darbo, geresnių galimybių, didesnio atlyginimo manydami, kad tai padės jiems išspręsti daugelį rūpesčių, tačiau kažkodėl taip niekada nenutinka.

- O kaip tada turėčiau elgtis? - paklausiau aš. - Sutikti su tais varganais dešimt centų per valandą ir dar nusišypsoti?

Tėvas šyptelėjo. - Būtent taip pasielgtų kiti žmonės. Nors ir žinodami, kad jų

šeimos finansinė padėtis labai sunki, jie tiesiog paimtų atlyginimą ir lauktų, kol jis bus padidintas, manydami, kad tai padės atsikratyti visų bėdų. Dauguma visiškai neprieštarauja tokiai sistemai, o paprasčiausiai įsidarbina dar kitoje darbovietėje, nors ir vėl tik už nedidelį atlyginimą.

Sėdėjau, įsmeigęs žvilgsnį į grindis, ir bandžiau suprasti šią

51

turtingojo tėčio pamoką. Pamažu ėmiau jausti gyvenimo skonį. Pagaliau pakėliau akis ir pakartojau klausimą:

-Ta i kas gali teisingai išspręsti šiuos klausimus? - Štai kas, - tarė jis, švelniai tapšnodamas delnu man per galvą.

- Būtent Ši medžiaga, esanti tarp tavo ausų. Tą akimirką turtingasis tėtis išsakė pagrindinį požiūrį į

gyvenimą, kuris jį skyrė nuo jo darbuotojų ir mano neturtingojo Į tėčio. Būtent dėl to jis pamažu tapo vienu turtingiausių žmonių Havajuose, o mano išprusęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, bet neturtingas tėtis su nepritekliumi kovojo visą savo gyvenimą. Šis požiūris pakeitė visą gyvenimą.

Turtingasis tėtis nuolatos kartodavo šiuos žodžius, kuriuos pavadinau pirmąja pamoka:

„Vargšai ir pasiturintys dirba dėl pinigų." „Turtingiesiems patys pinigai uždirba pinigus." Tą šviesų šeštadienio rytą aš išgirdau tai, ko niekad negirdėjau

iš savo neturtingojo tėčio. Būdamas devynerių metų supratau, kad abu mano tėčiai nori, jog mokyčiausi, bet siūlė mokytis skirtingų dalykų.

Išprusęs tėtis patarė sekti jo gyvenimo pėdomis: - Sūnau, aš noriu, kad gerai mokytumeisi ir vėliau susirastum

puikų darbą patikimoje įmonėje. Bet prieš pradėdamas dirbti pirmiausia įsitikink, ar jų siūlomos socialinės garantijos yra tikrai geros.

Turtingasis tėtis ragino mokytis, kaip dirba pinigai, kad tomis žiniomis pasinaudodamas galėčiau „kalti" pinigus. Jis mokė visą gyvenimą, tačiau ne mokykloje.

Turtuolis tėtis tęsė pirmąją pamoką: - Džiaugiuosi, kad supykai dėl darbo, už kurį gavai tik dešimt

centų per valandą. Jei nebūtum supykęs ir mielai susitaikęs su šiomis sąlygomis, būčiau paprasčiausiai atsisakęs tave mokyti. Supranti, teisingas mokymas suteikia daug jėgų, sužadina aistras ir troškimus. Pyktis yra labai svarbi šios užduoties dalis, o aistra - pykčio ir meilės derinys. Kai ateina laikas spręsti piniginius klausimus, daugelis žmonių nenori rizikuoti - jie nori jaustis saugūs. Taigi jiems įtaką daro ne aistra, o baimė.

- Tai būtent todėl jie ir dirba už nedidelį atlyginimą? -paklausiau aš.

- Taip, - atsakė tėtis. - Kai kurie žmonės sako, kad aš išnaudoju darbuoto jus , nes nemoku tokių a t lyginimų kaip cukranendrių plantacija ar valdžia. Tačiau aš sakau, kad žmonės patys save išnaudoja. Jie bijo, o ne aš.

- Bet ar jūs nemanote, kad reikėtų jiems mokėti daugiau? -paklausiau turtuolio.

- Kodėl turėčiau? Beje, didesnė pinigų šūsnis jų problemų neišspręs. Tarkim, tavo tėtis. Jis uždirba daug pinigų, bet vis dar negali sumokėti visų mokesčių. Daugelis žmonių, gaudami didesnį atlyginimą, tik dar giliau grimzta į skolas.

- Tai štai kodėl deš imt centų per valandą, - i š tar iau šypsodamasis. - Tai dalis jūsų mokymo, tiesa?

- Visiškai teisingai, - pritarė turtingasis tėtis. - Matai, tavo tėtis stropiai mokėsi, įgijo puikų išsilavinimą, kuris padėjo jam gauti gerai mokamą darbą. Tačiau jis vis tiek turi rūpesčių dėl pinigų, nes mokykloje jo visai nemokė apie pinigus. Be to, jis tikisi pinigų tik iš darbo.

- O jūs ne? - paklausiau aš. - Ne , ne visai, - atsakė turtingasis tėtis. - Jei nori išmokti

dirbti tik dėl pinigų, tada lik mokykloje. Tai pati geriausia vieta to mokytis. Bet jei nori išmokti, kad pinigai dirbtų tau, tada mokykis pas mane. Jei tikrai nori to išmokti.

- Argi ne visi to nori išmokti? - pasidomėjau. - Ne, - atsakė turtingasis tėtis. - Kadangi daug paprasčiau

yra išmokti dirbti dėl pinigų, ypač jei iš viso bijai kalbėti apie piniginius reikalus.

53

- Nieko nesuprantu, - tariau nepatenkintas. - Dabar dėl to nesirūpink. Žinok, kad tik baimė daugelį

žmonių priverčia kam nors dirbti. Baimė laiku neapmokėti sąskaitų. Baimė būti atleistam. Baimė neturėti pakankamai pinigų. Baimė pradėti iš naujo. Tai kaina, kurią sumoki pasikliaudamas išsilavinimu. Įgyji profesiją ar verslą, o paskui dirbi dėl pinigų. Daugelis žmonių tampa pinigų vergai... o dėl to kaltina savo viršininkus.

-Jeigu išmoksti, kaip pinigai uždirba pinigus, gyveni visiškai priešingai? - paklausiau aš.

- Visiškai, - atsakė turtingasis tėtis. - Visiškai. Trumpam nutilome. Tą gražų havajietišką šeštadienio rytą

mano draugai greičiausiai žaidė mažosios lygos beisbolo rungtynes. Tačiau aš dabar kažkodėl buvau patenkintas, kad sutikau dirbti tik už dešimt centų per valandą. Jaučiau, kad išmoksiu to, apie ką mano draugai niekada nesužinos mokykloje.

- Ar pasirengęs mokytis? - paklausė manęs turtingasis tėtis. - Tikrai taip, - atsakiau išsišiepdamas. - Aš išpildžiau savo pažadą. Mokiau tave iš tolo, - tęsė jis. -

Būdamas devynerių tu pajutai, ką reiškia dirbti dėl pinigų. Tik padaugink šį mėnesį iš penkiasdešimties ir suprasi, kaip daugelis žmonių praleidžia savo gyvenimą.

- Nesupratau, - tariau aš. - Kaip jauteisi, laukdamas eilėje susitikimo su manimi? Tada,

kai norėjai įsidarbinti, ir dabar, kai norėjai didesnio atlyginimo? - Siaubingai, - tariau aš. -Jei nuspręsi dirbti dėl pinigų, tai tavęs laukia toks gyvenimas

kaip daugelio kitų žmonių - tęsė pamoką tėtis. - O kaip tu jauteisi, kai ponia Martin tau įspraudė į delną tris dešimties centų monetas už trijų valandų darbą?

- Man to nepakako. Aš jaučiausi tuščia vieta. Buvau labai nusivylęs, - išpyškinau.

- Lygiai taip pat jaučiasi daugelis darbuotojų, pažvelgę į atlyginimų lapelius, ypač kai atskaičiuojami mokesčiai ir kitos pajamos. Tu bent jau gavai šimtą procentų.

- Ar norite pasakyti, kad daugelis darbininkų negauna viso

54

savo atlyginimo? - nustebau aš. - O Dieve, žinoma, ne! - sušuko turtingasis tėtis. - Visų pirma

savo dalį pasiima valstybė. - O kaip ji tai daro? - pasiteiravau. - Ima mokesčius, - paaiškino turtingasis tėtis. - Tavo

atlyginimą apmokestina. Tavo išlaidas taip pat apmokestina. Tavo santaupas irgi apmokestina. Tave apmokestina net tada, kai miršti.

- Tai kodėl žmonės leidžia valstybei tai daryti? - Turtingieji neleidžia, - mėgino paaiškinti jis su šypsena. -

Bet vargšai ir vidutinioji klasė leidžia. Kertu lažybų, kad aš mokesčių moku mažiau nei tavo tėtis, nors uždirbu daugiau nei jis.

- Kaip taip gali būti? - man vis dar buvo neaišku. Buvau devynerių metų berniukas ir niekaip to negalėjau suprasti. - Kodėl gi valstybei leidžiama taip daryti?

Turtingasis tėtis sėdėjo tylėdamas. Jis, matyt, norėjo, kad klausyčiausi, o ne taukščiau niekus.

Aš nurimau, bet man nepatiko tai, ką išgirdau. Mano tėtis nuolat skųsdavosi, kad moka labai didelius mokesčius, bet nieko negalėjo pakeisti. Ar tai ir yra jo gyvenimo išbandymas?

Turtingasis tėtis atsilošė kėdėje ir tylėdamas žiūrėjo į mane. - Ar pasirengęs mokytis? - dar kartą paklausė jis. Aš lėtai palinksėjau galva. - Kaip jau sakiau, yra daug dalykų, kurių tau reikės išmokti.

Tu visą gyvenimą turėsi mokytis, kaip priversti pinigus dirbti tau. Daugelis žmonių ketverius metus studijuoja universitete, paskui jų mokslai baigiasi. O aš žinau, jog mano finansinės studijos tęsis visą gyvenimą paprasčiausiai dėl to, kad kuo daugiau išmokstu, tuo geriau suprantu, jog dar labai mažai žinau. Daugelis žmonių šito dalyko niekada nesimoko. Jie dirba, gauna atlyginimą, suveda balansą savo čekių knygelėse - tuo viskas ir baigiasi. Galiausiai jie klausia, kodėl jiems vis kyla piniginių sunkumų. Tada jie pradeda mąstyti, kad didesnis pinigų kiekis turėtų padėti susidoroti su atsiradusiomis problemomis. Ir tik labai maža žmonių dalis supranta, jog pagrindinė problema yra viena - mūsų niekas nemoko, kaip reikia elgtis su pinigais.

55

- Vadinasi, mano tėtis turi rūpesčių dėl mokesčių vien todėl, kad nesupranta, kas yra pinigai? - aš visiškai susipainiojau.

- Klausyk, - pradėjo turtingasis tėtis, - mokesčiai yra labai nedidelė finansinio švietimo dalis. Šiandien aš tik noriu išsiaiškinti, ar vis dar trokšti sužinoti viską apie pinigus. Daugelis žmonių \ nenori. Jiems svarbiausia studijuoti, įsigyti profesiją, patirti malonumą darbe ir kartu uždirbti daug pinigų. Vieną dieną jie nubus, turėdami didelių piniginių sunkumų, ir jau negalės nebedirbti. Tai ir yra kaina, kurią jie moka mokydamiesi dirbti dėl pinigų, užuot išmokę priversti juos dirbti sau. Na, ar dar turi noro mokytis? - paklausė jis.

Aš linktelėjau. - Gerai, - tarė jis ir pridūrė, - dabar grįžk prie darbo, tik šį j

kartą aš tau nieko nemokėsiu. - Ką?! - sušukau, apimtas apmaudo. -Tu gerai išgirdai. Vėl dirbsi tris valandas kiekvieną šeštadienį,

tik šį kartą negausi dešimties centų už valandą darbo užmokesčio. Sakei, kad nori išmokti dirbti ne dėl pinigų, todėl aš tau nieko ir nemokėsiu.

Negalėjau patikėti savo ausimis. - Su Maiku aš jau apie tai kalbėjausi. Todėl jis šluosto dulkes

nuo konservų skardinių už dyką. Tu verčiau paskubėk į darbą. - Tai neteisinga! - sušukau aš. - Jūs turite mokėti. -Tu sakei, kad nori mokytis. Bet jei neišmoksi šios pamokos,

užaugęs būsi toks pat, kaip tos dvi moterys ir pagyvenęs vyras, kurie laukė kartu su tavimi svetainėje: dirbsi už pinigus ir vilsiesi, kad nebūsi atleistas. Arba kaip tavo tėtis: uždirbsi nemažai pinigų, bet būsi iki ausų įklimpęs į skolas, ir galvosi, kad jei uždirbtum daugiau, galėtum iš jų išbristi. Jei tu to nori, grįžkime prie mūsų pirminio susitarimo - aš mokėsiu tau dešimt centų per valandą. Arba gali daryti tai, ką paprastai daro suaugę žmonės. Skųskis, kad nepakankamai moku, mesk šitą darbą ir ieškok naujo.

- O ką man daryti? - paklausiau. Turtingasis tėtis švelniai paplekšnojo delnu man per galvą. - Naudokis proga, - tarė jis.-Jei gerai ja pasinaudosi, greitai

56

padėkosi man už suteiktą galimybę tapti turtingu žmogumi. Aš stovėjau ir negalėjau patikėti, kad šitaip susimoviau. Atėjau

reikalaudamas didesnio atlyginimo, o išėjau visiškai be nieko. Būsimasis turtuolis vėl paplekšnojo man per galvą ir tarė: - Naudokis proga. O dabar marš į darbą.

PIRMOJI PAMOKA Turtingieji nedirba dėl pinigų Aš nepasakiau savo neturtingajam tėčiui, kad sutikau dirbti

nemokamai. Jis būtų nesupratęs, o aš visiškai nenorėjau aiškinti to, ko pats dorai nesuvokiau.

Mudu su Maiku dirbome nemokamai dar tris savaites kiekvieną šeštadienį po tris valandas. Darbas manęs nebevargino, greitai ėmiau prie jo priprasti. Praradau tik beisbolo rungtynes ir kelis komiksų žurnalus.

Šį išbandymą turtingasis tėtis nutraukė trečios savaitės vidury. Mes išgirdome, kaip į stovėjimo aikštelę įvažiavo jo sunkvežimis ir sušnypštė išjungiamas variklis. Tėtis įėjo į parduotuvę ir sveikindamasis su ponia Martin ją apkabino. Sužinojęs, kaip parduotuvėje klostosi reikalai, jis priėjo prie ledų šaldiklio, ištraukė dvi ledų porcijas, sumokėjo ir pamojo Maikui ir man.

- Eime pasivaikščioti, berniukai. Praleidę keletą mašinų, perėjome į kitą gatvės pusę ir

pasukome didelės pievos link, kur keletas suaugusiųjų žaidė beisbolą. Kai prisėdome prie nuošalaus iškylautojų stalo, turtingasis tėtis įteikė po porciją ledų.

- Kaip sekasi? - Gerai, - atsakė Maikas. Aš pritariamai linktelėjau. - Ar jau ko nors išmokote? - paklausė turtuolis. Mudu susižvalgėme, patraukėme pečiais ir sutartinai

papurtėme galvas.

57

Kaip išvengti didžiausių gyvenimo spąstų - Na, berniukai, verčiau pradėkime mąstyti. Jūs susidūrėte

su viena iš svarbiausių gyvenimo pamokų. Jei šią pamoką suprasite, galėsite mėgautis laisve ir nepriklausomybe. Jei ne, plauksite pasroviui kaip ponia Martin ir daugelis kitų žmonių, žaidžiančių beisbolą šiame parke. Jie sunkiai dirba už mažą atlyginimą, tikėdami socialinių garantijų iliuzija, kiekvienais metais laukia trijų savaičių atostogų ir menkutės pensijos po keturiasdešimt penkerių darbo I metų. Jei jus tai tenkina, aš darbo užmokestį pakelsiu iki dvidešimt penkių centų per valandą.

- Bet juk jie geri sunkiai dirbantys žmonės. Ar jūs juokiatės iš jų? - piktokai paklausiau.

Turtingojo tėčio veide pasirodė iškreipta šypsena. - Ponia Martin yra man tarsi motina. Aš negalėčiau būti toks

žiaurus. Gal mano žodžiai ir skamba baisiai, tačiau iš visų jėgų stengiuosi jums abiem šį tą paaiškinti: aš noriu, kad jūs praplėstumėte savo akiratį ir praregėtumėte, išvystumėte tai, ko daugelis žmonių negali matyti, nes jų interesų laukas per siauras. Daugelis jų taip ir nepastebi, kad pakliuvo į spąstus.

Mudu su Maiku sėdėjome apstulbę nuo ką tik išgirstų žodžių. Tai atrodė žiauru, tačiau mes jautėme, kad jis tuo nori kažką pasakyti.

Šypsodamasis-turtingasis tėtis paklausė: - Ar dvidešimt penki centai per valandą nebūtų geras atlygis?

Ar apie juos pagalvojus jūsų širdelės neplaka šiek tiek greičiau? Aš papurčiau galvą, leisdamas suprasti, kad ne, tačiau tai buvo

netiesa. Dvidešimt penki centai per valandą man būtų dideli pinigai. - Na, gerai, aš jums mokėsiu po dolerį už valandą, - klastingai

šypsodamasis pasiūlė turtingasis tėtis. Dabar mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Mano protas

tiesiog rėkte rėkė: „Sutik, sutik!" Negalėjau patikėti jo žodžiais. į Tačiau susilaikiau.

- Gerai, du doleriai per valandą.

58

Devynmečio berniuko širdis vos neiššoko iš krūtinės. Juk 1956 metais, gaudamas du dolerius per valandą, tapčiau pats turtingiausias vaikas pasaulyje. Aš net neįsivaizdavau, kad galima uždirbti šitiek pinigų. Man taip magėjo pasakyti „taip". Taip troškau priimti šį pasiūlymą! Jau mačiau naują dviratį, naujas beisbolo pirštines ir jaučiau draugų pripažinimą, šiems pamačius pinigus. O svarbiausia - nei Džimis, nei jo draugai daugiau niekada neišdrįstų manęs pavadinti vargšu. Tačiau kažkodėl neištariau nė žodžio.

Gal perkaito mano smegenys. Giliai širdyje aš siaubingai norėjau tų dviejų dolerių per valandą.

Ledai ištirpo ir ėmė varvėti pro pirštus. Po tuščiu pagaliuku buvo lipni vanilinių ledų ir šokolado masė, ja mėgavosi skruzdės. Turtingasis tėtis žiūrėjo į nieko nesuprantančius berniukus, spoksančius į jį plačiai atmerktomis akimis. Žinoma, jis mus bandė. Jis tikrai žinojo, kad giliai širdyje mes troškome priimti jo pasiūlymą. Žinojo ir tai, kad dalis žmogaus sielos yra silpna ir ją galima papirkti, tačiau yra ir kita, tvirtoji sielos dalis, kuri niekada nebus papirkta. Šiuo metu buvo sprendžiamas klausimas, kuri iš jų stipresnė. Per gyvenimą tėtis išbandė tūkstančius žmonių. Kiekvieną kartą priimdamas ką nors į darbą, pokalbio metu jis atlikdavo savotiškus tyrimus.

- Gerai, penki doleriai per valandą. Staiga manyje atsirado nenusakoma tuštuma. Kažkas

pasikeitė. Pasiūlymas buvo per didelis ir atrodė absurdiškas. Net suaugusieji 1956 metais retai teuždirbdavo penkis dolerius per valandą. Pagunda dingo, ir aš nusiraminau. Lėtai pasisukęs į kairę, pažvelgiau į Maiką. Mūsų žvilgsniai susitiko. Silpnoji ir skurdžioji mano sielos dalis buvo nuslopinta. Neįkainojama mano dalis paėmė viršų. Dabar aš buvau ramus ir tikras dėl pinigų. Supratau, kad Maikas taip pat laimėjo.

- Gerai, - švelniai tarė turtingasis tėtis. - Daugelį žmonių galima papirkti dėl žmogiškųjų emocijų, vadinamų baime ir godumu. Jie sunkiai dirba pirmiausia dėl baimės likti be pinigų, o gavę atlyginimą, pasiduoda godumui, įsigeidžia nuostabių dalykų, kuriuos galima nusipirkti už gautus pinigus. Taip viskas ir prasideda.

59

- Kas prasideda? - paklausiau aš. - Užburtas ratas: kėlimasis, ėjimas į darbą, sąskaitų

apmokėjimas, kėlimasis, ėjimas j darbą, sąskaitų apmokėjimas... Gyvenimas varomas dviejų emocijų - baimės ir godumo. Pasiūlykite tokiems žmonėms daugiau pinigų, ir jie toliau gyvens užburtam rate tik turėdami didesnių išlaidų. Tai aš vadinu „žiurkių ratu".

- Ar yra kitas kelias? - pasidomėjo Maikas. - Taip, - lėtai tarė turtingasis tėtis. - Bet jį žino tik keletas

žmonių. - O koks tas būdas? - paklausė Maikas. - Tikiuosi, kad jūs, berniukai, dirbdami ir mokydamiesi kartu J

su manimi, sugebėsite jį atrasti. Štai kodėl nusprendžiau visai jums nemokėti.

- Gal duotumei kokią užuominą? - paprašė Maikas. - Tarsi jau ir pavargome nuo sunkaus darbo, ypač nemokamo.

- Na, pirmasis žingsnis yra sakyti tiesą, - ėmė aiškinti turtingasis tėtis.

- Mes ir nemeluojam, - jsiterpiau ir aš. - Nesakiau, kad jūs meluojate, tik sakiau, kad reikia sakyti

tiesą, - vėl pakartojo jis. - Savo jausmus ir emocijas turi laikyti savyje ir niekam apie juos neprasitarti, jų niekas neturi žinoti. Tik tu pats.

-Turite galvoje žmones, kurie žaidžia čia parke, žmones, kurie 3 jums dirba, ponią Martin? Nejaugi jie nieko nepasakoja? -paklausiau aš.

- Abejoju, - toliau kalbėjo Maiko tėtis. - J ie bijo nebegauti pinigų. Užuot pasipriešinę baimei, jie reaguoja, o ne mąsto. Jie reaguoja emociškai ir visiškai nemąsto savo galva, - pasakojo jis, plekšnodamas delnu mums per galvas. - Jie jaučia didelį pasitenkinimą, gavę keletą papildomų banknotų. Tada norai ir godumas vėl užgožia protą.

- Vadinasi, jausmai lemia jų mąstymą, - padarė išvadą Maikas. " - Visiškai teisingai, - patvirtino jo tėtis. - Užuot sakę tiesą,

kaip jaučiasi, jie susitaiko su savo jausmais ir visiškai nebegalvoja. Jie bijo ir eina į darbą, tikėdamiesi baimę užgniaužti pinigais, bet

tai nepadeda. Ji vis grįžta, todėl jie vėl eina į darbą ir beviltiškai tikisi to paties. Jie paprasčiausiai pakliuvo į baimės spąstus - dirbti ir uždirbti pinigų, dirbti ir uždirbti pinigų, tikintis, kad baimė kada nors dings. Tačiau kiekvieną dieną jiems keliantis, kartu nubunda ir senoji baimė. Milijonai žmonių dėl jos nemiega naktimis, ji kelia nerimą ir sumaištį. Todėl ryte jie vėl keliasi, eina į darbą tikėdamiesi, kad atlyginimas pagaliau nuslopins sielą kankinančią baimę. Pinigai valdo jų gyvenimą, nors patys nenori to pripažinti. Pinigai kontroliuoja jų jausmus ir sielą.

Turtingasis tėtis ramiai sėdėjo ir leido apgalvoti, ką pasakė. Nors mudu su Maiku ir viską girdėjome, tačiau ne viską supratome. Aš tik žinojau, kad suaugusieji visą laiką skuba į darbą. Jie neatrodo patenkinti ir laimingi, bet kažkodėl ten skuba.

Supratęs, jog mes įsidėmėjome tiek, kiek pajėgėme, jis tęsė: - Aš nenoriu, kad jūs, berniukai, pakliūtumėte į spąstus. Kaip

tik šito ir trokštu jus išmokyti, o ne tik, kaip būti turtingiems, nes vien turtai problemų neišsprendžia.

- Neišsprendžia? - nustebau aš. - Ne, neišsprendžia. Dar noriu papasakoti apie kitą jausmą,

vadinamą troškimu. Vieni jį vadina godumu, kiti - troškimu. Visiškai normalu norėti kažko geresnio, gražesnio, linksmesnio ar labiau jaudinančio. Todėl žmonės dirba dėl pinigų ir dėl troškimo. Jie mano, kad už pinigus galima nusipirkti laimę. Tačiau pirkta laimė yra trumpalaikė, todėl jiems labai greitai prireikia daugiau pinigų didesnei laimei, malonumui, komfortui ir saugumui. Taigi žmonės vis dirba ir dirba manydami, kad pinigais nuramins savo sielą, kankinamą baimės ir norų. Tačiau taip nenutinka.

- Net ir turtingi žmonės? - pasidomėjo Maikas. - Net ir turtingi, - patvirtino tėtis. - Iš tikrųjų turtuoliai yra

turtingi ne dėl troškimų, o dėl baimės. Jie mano, kad pinigai gali panaikinti baimę neturėti pinigų, baimę tapti vargšu, todėl su didėjančiu turtu ji taip pat stiprėja. Dabar jie bijo visko netekti. Aš turiu draugų, kurie vis vien dirba, nors ir turi pakankamai pinigų. Pažįstu turinčių milijonus žmonių, kurie labiau bijo dabar nei bijojo būdami vargšai. Jie siaubingai bijo netekti visų savo pinigų. Si baimė,

61

verčianti krautis vis didesnius turtus, stiprėja. Ta silpnoji ir> skurdžioji jų sielos dalis darosi vis įnoringesnė. Jie bijo prarasti nusipirktus už pinigus didelius namus, mašinas ir aukštąj pragyvenimo lygį. Jie nerimauja, ką pasakytų draugai, jeigu jie staiga netektų visų pinigų. Dauguma jų tampa nervingi despotai, nors! atrodo, kad jų gyvenime nieko netrūksta.

-Vadinasi, neturtingas žmogus yra laimingesnis? -paklausiau ašV. - Ne, nemanau, - paneigė turtingasis tėtis. - Vengti pinigų,

kaip ir prisirišti prie jų, yra blogai. Kaip tyčia, pro mūsų stalą praėjo miestelio vargeta, sustojo

ties dideliu šiukšlių konteineriu ir ėmė jame knistis. Mes visi trys susidomėję stebėjome, nors anksčiau būtume nekreipę jokio? dėmesio.

Turtingasis tėtis iš piniginės išsitraukė dolerį ir pamojo, senukui. Pamatęs pinigus vargeta nedelsdamas prisiartino, paėmė! banknotą, nuoširdžiai padėkojo ir nuskubėjo, negalėdamas patikėti savo laime. i

- J i s nedaug kuo skiriasi nuo mano darbuotojų, - paaiškino turtuolis. - Aš sutikau labai daug žmonių, kurie tvirtino: „Ai, pinigai manęs visai nedomina". Nors jie dirbdavo aštuonias valandas per dieną. Jie - melagiai. Jeigu pinigai jų nedomina, tai ko jie iš viso. dirba? Taip galvoti turbūt yra blogiau, nei krauti turtus.

Sėdėdamas ir klausydamasis Maiko tėčio prisiminiau, kaip mano tėtis daugybę kartų sakydavo: „Manęs nedomina pinigai".; Jis labai dažnai kartodavo šiuos žodžius ir save pateisindavo tvirtindamas: „Aš dirbu, nes mėgstu savo darbą".

- Tai ką mes darysime? - paklausiau aš. - Nedirbsime dėl:1

pinigų, kol baimės ir godumo nebeliks nė ženklo? - Ne, tai būtų laiko švaistymas, - paaiškino tėtis. -Jausmai,

mus padaro žmonėmis. Padaro mus tikrus. Žodis „jausmai", arbaf „emocijos", reiškia energiją reakcijos metu. Savo jausmus suprask teisingai ir panaudok juos bei protą savo naudai, o ne prieš save.

- Oho! - sušuko Maikas. - Nesijaudink dėl to, ką pasakiau. Daugiau suprasi po kelerių

metų. Dabar paprasčiausiai stebėk, nereaguok j savo jausmus.

62

Daugelis žmonių net nežino, kad juos priverčia mąstyti būtent jausmai. Jūsų jausmai niekur nedings, bet stenkitės, kad jie nedarytų jtakos jūsų mąstymui.

- Ar galite pateikti kokį pavyzdį? - paprašiau aš. - Žinoma, - atsakė turtingasis tėtis. - Kai žmogus sako, kad

jam reikia darbo, dažniausiai jo mintis užvaldo emocijos. Baimė neturėti pinigų priverčia taip galvoti.

- Bet juk žmonėms reikia pinigų, kad galėtų apmokėti sąskaitas, - paprieštaravau aš.

- Žinoma, reikia, - nusišypsojo tėtis. - Aš tik norėjau pasakyti, kad mintis per daug dažnai užvaldo baimė.

- Nieko nesuprantu, - pasakė Maikas. - Pavyzdžiui, - mėgino paaiškinti jo tėtis. - Prieš pradedant

ieškoti darbo, žmones pirmiausia užvaldo pinigų neturėjimo baimė. Užuot stengęsi keliais banknotais ją numalšinti, jie galėtų savęs paklausti: „Ar darbas ilgam išsklaidys tą baimę?" Mano nuomone, atsakymas būtų neigiamas. Atidžiau pažvelkime į žmogaus gyvenimą: darbas yra trumpalaikis ilgalaikių problemų sprendimas.

- Bet mano tėtis visada sako: „Eik į mokyklą, gerai mokykis ir tada galėsi susirasti darbą, turėsi puikias socialines garantijas", -truputį painiodamasis pareiškiau.

- Taip, suprantu, kodėl jis taip sako, - šypsodamasis atsakė turtingasis tėtis. - Daugelis žmonių taip pataria, dauguma tuo vadovaujasi. Tačiau tokius patarimus žmonės dalija pirmiausia iš baimės.

- Norite pasakyti, kad mano tėtis taip sako tik todėl, kad bijo? - susirūpinau aš.

- Taip, - patvirtino jis. - Jis bijo, kad tu negalėsi užsidirbti pinigų ir todėl nepritapsi visuomenėje. Nesuprask manęs klaidingai. Jis myli tave ir linki tau paties geriausio. Manau, jo baimė yra pateisinama. Labai svarbu įgyti išsilavinimą ir gauti darbą. Tačiau tai nenumalšina baimės. Matai, ta pati baimė, verčianti jį ryte keltis, eiti į darbą, kad uždirbtų šiek tiek pinigų, verčia jį skatinti tave mokytis.

- O ką jūs patartumėte? - pasiteiravau Maiko tėčio.

63

- Aš noriu jus išmokyti, kaip įvaldyti pinigų galią. Nebijoti \ jos. To jūsų nemoko mokykloje. Ir jei šito neišmoksite, tapsite pinigų vergais.

Galų gale supratau. Jis norėjo, kad mes praplėstume savo; akiratį. Išvystume tai, ko nemato ponia Martin, jo darbuotojai ar mano tėtis. Jis teikė pavyzdžių, kurie tuo metu man atrodė žiaurūs, bet jų tikrai niekada nepamiršau. Tą dieną aš praregėjau, išvydau i spąstus, į kuriuos pakliūva daugelis žmonių. j

- Supranti, mes visi dirbame, tačiau skirtingai, - ėmė aiškinti j turtingasis tėtis. - Aš noriu, kad jūs išvengtumėte spąstų. Spąstų, kuriuos paspendžia du jausmai - baimė ir troškimas. Išmokite jais j naudotis. Štai ko aš siekiu jus išmokyti. Nenoriu, kad jūs tik' uždirbtumėte krūvas pinigų. Tai nenumalšins noro ir baimės. Jei į tapsite turtingi pirmiau nenugalėję baimės ir troškimo, būsite tif gerai apmokamai vergai.

- Kaip mums išvengti tų spąstų? - pasidomėjau aš. - Pagrindinė skurdo arba finansinių bėdų priežastis yra baimė

ir nemokšiškumas, o ne ekonomika, valdžia ar turčiai. Būtent vidinė baimė ir nemokšiškumas paspendžia žmonėms spąstus. Todėl jūs, berniukai, grįžkite į mokyklą ir mokykitės, kol gausite universiteto diplomus. Aš išmokysiu jus, kaip nepakliūti į spąstus.

Atrodo, kad galvosūkis ėmė aiškėti. Mano intelektualusis tėtis turėjo nuostabų išsilavinimą ir puikią karjerą. Tačiau mokykla jo taip ir neišmokė, kaip elgtis su pinigais arba susidoroti su savo baime. Tapo aišku, kad iš dviejų tėčių galėjau išmokti skirtingų, bet labai svarbių dalykų.

- Taigi tu kalbi apie baimę neturėti pinigų. O kaip gali pinigų troškimas paveikti mūsų mąstymą? - paklausė Maikas.

- Kaip jauteisi, kai viliojau didesniu atlyginimu? Ar pastebėjai, į kad tavo norai taip pat išaugo?

Mes abu linktelėjome. - Nepasiduodami tam jausmui, jūs galėjote sulaikyti savof

reakciją ir pamąstyti. Tai labai gerai. Mes niekada neatsikratysime į baimės ar troškimų, bet galėsime juos panaudoti savo naudai ir; neleisime jiems kontroliuoti mūsų minčių. Daugelis žmonių baimę

64

ir godumą panaudoja prieš save. Tai ir yra nemokšiškumas. Jie gyvena, gaudami atlyginimą, socialinį draudimą ir džiaugdamiesi padidėjusiu darbo užmokesčiu. Vien iš baimės arba pataikaudami troškimams jie negali savęs paklausti, kas nutiks dėl tokio jausmais grįsto mąstymo. Tai tarsi asilo, tempiančio vežimą, ir šeimininko, jam prieš nosį laikančio morką, paveikslas. Asilo šeimininkas gali važiuoti kur nori, o asilas tik puoselėja viltis. Rytoj prieš asilo nosį šeimininkas pakiš kitą morką.

- Nejau manai, kad mano įsivaizduojamos naujos beisbolo pirštinės, saldainiai ir „žaislai" yra tarsi morka asilui? - pasiteiravo Maikas.

- Taip. O jums augant, žaislai taps vis brangesni. Nauja mašina, jachta ir didelis namas, kad sužavėtumėte savo draugus, -šypsodamasis paaiškino turtingasis tėtis. - Baimė jus varo pro duris, o troškimai - į vidų. Tai ir yra spąstai.

- Koks gi tada atsakymas? - paklausė Maikas. - Baimę ir troškimus stiprina nežinojimas. Štai kodėl žmonės

dažnai ima labiau bijoti tada, kai turi daugiau pinigų. Pinigai yra kaip ta morka - tik iliuzija. Jei asilas matytų visą vaizdą, gali būti, kad nebenorėtų vytis morkos.

Turtingasis tėtis paaiškino, jog žmogaus gyvenimas yra kova urp nežinojimo ir iliuzijų. Jis pasakė, kad jei žmogus nebesiekia /inių, įsivyrauja nežinojimas. Ši kova yra momentinis sprendimas: išmokti, prisiminti arba užmiršti.

-Tai reiškia, jog mokykla labai labai svarbi. Jūs mokotės tam, kad įgytumėte žinių arba profesiją ir būtumėte visavertis visuomenės narys. Visame pasaulyje reikalingi mokytojai, gydytojai, mechanikai, menininkai, virėjai, verslininkai, policijos pareigūnai, gaisrininkai, kareiviai. Mokyklos juos moko, kad mūsų visuomenė galėtų klestėti, - aiškino turtingasis tėtis. - Deja, daugeliui žmonių mokykla yra pabaiga, o ne pradžia.

Stojo ilga tyla. Turtingasis tėtis šypsojosi. Aš ne viską supratau, ką jis tą dieną pasakė. Bet vis dar prisimenu jo žodžius, kaip paties geriausio mokytojo, kurio pamokos išlieka daugybę metų, net ir po jo mirties.

- Šiandien aš buvau truputį žiaurus, - prisipažino turtingasis

65

tėtis. - Žiaurus dėl rimtos priežasties. Aš noriu, kad jūs niekada nepamirštumėte šio pokalbio. Noriu, kad jūs visada galvotumėte apie ponią Martin. Noriu, kad visada galvotumėte apie asilą. Niekada to neužmirškite, nes baimė ir troškimas gali jus įvilioti j pačius didžiausius gyvenimo spąstus, jei nesuprasite, kada šiuodu kontroliuoja jūsų mąstymą. Nugyventi visą gyvenimą bijant, taip niekada ir neįgyvendinant savo svajonių, yra baisu. Dirbti dėl pinigų manant, kad už pinigus nupirkti daiktai padarys jus laimingus, taip pat yra žiauru. Nubusti vidurnaktį iš baimės dėl neapmokėtos sąskaitos yra nepakeliama. Jei gyvenime svarbiausią vietą užima čekio dydis, tai gyvenimas tampa nebe gyvenimu. Galvoti, kad darbas suteiks jums saugumą, yra tas pat, kas meluoti pačiam sau. Žiauru, bet tai ir yra spąstai, kurių jūs būtinai turite išvengti. Aš mačiau, kaip pinigai valdo žmones. Prašau, neleiskite pinigams užvaldyti jūsų.

Po mūsų stalu pariedėjo beisbolo kamuoliukas. Turtingasis tėtis jį pakėlė ir numetė atgal.

- O ką bendra turi nežinojimas su baime ir godumu? — paklausiau aš.

- Neišmanyti, kaip elgtis su pinigais, ir yra didelio godumo ir baimės priežastis, - paaiškino turtingasis tėtis. - Aš pateiksiu jums keletą pavyzdžių. Gydytojas, norėdamas uždirbti daugiau pinigų, kad galėtų išlaikyti šeimą, pakelia gydymo įkainius. Didindamas įkainius, jis iš karto didina ir visų sveikatos priežiūros paslaugų į kainą. Labiausiai tai- paveikia neturtingus žmones, nes kaip tik jų, o ne turtingųjų sveikata yra prastesnė.

Kadangi gydytojai pakelia paslaugų kainą, advokatai taip pat seka jų pavyzdžiu. Kai pakyla advokatų įkainiai, mokytojai taip pat ima reikalauti padidinti atlyginimą, todėl auga mokesčiai, ir taip toliau, ir taip toliau. Greitai tarp turtingųjų ir vargšų atsiras tokia milžiniška praraja, kad chaosas sužlugdys dar vieną didžiąją s civilizaciją. Didžiosios civilizacijos žlugdavo, kai praraja tarp turto ir neturto pasidarydavo pernelyg didelė. JAV nėra išimtis, ji parodo, kad istorija kartojasi, nes iš jos nesimokome. Mes įsimename istorines datas ir vardus, o ne istorijos pamokas.

66

- Argi kainos neturi kilti? - nustebau aš. - Tik ne išprususioje visuomenėje, kurią tinkamai kontroliuoja

vyriausybė. Iš tikrųjų kainos turėtų kristi, nors dažniausiai tai lieka tik teorija. Kainos kyla dėl godumo ir baimės, atsiradusių dėl nemokšiškumo. Jei mokyklose būtų mokoma apie pinigus, jų kiekis apyvartoje būtų didesnis, o kainos - mažesnės. Tačiau mokykloje visas dėmesys sutelkiamas ties tuo, kaip žmogų išmokyti dirbti dėl pinigų, o ne kaip pažaboti pinigų galią.

- Bet argi nėra verslo mokyklų? - paklausė Maikas. - J u k tu man pats sakei siekti magistro laipsnio verslo mokykloje.

- Na, taip, - samprotavo turtingasis tėtis.- Tačiau vis tiek verslo mokyklos rengia tik patyrusius skaičiuotojus. Sergėk Dieve, jei grašių skaičiavimas užgožia patį verslą. Viskas, ką jie daro: žiūri į skaičius, aptarnauja žmones ir žlugdo veiklą. Aš tai puikiai žinau, nes pats samdau grašių skaičiuotojus. Jie tik galvoja, kaip sumažinti išlaidas ir pakelti kainas, dėl to atsiranda vis daugiau problemų. Juk skaičiuoti pupeles labai svarbu! Aš norėčiau, kad daugiau žmonių apie tai sužinotų, tačiau tai dar ne viskas, - piktai pridūrė jis.

- Ar apskritai yra koks nors atsakymas? - pasiteiravo Maikas. - Taip, - atsakė jis. - Išmokite mąstydami naudotis jausmais,

o ne mąstyti vadovaudamiesi jais. Kai suvaldę savo jausmus sutikote dirbti be užmokesčio, supratau, jog nesate beviltiški. O kai viliojami pinigų dar kartą jiems pasipriešinote, parodėte, kad galite galvoti nepaisydami savo emocijų. Tai pirmas žingsnis.

- Kodėl šis žingsnis toks svarbus? - pasiteiravau aš. - Na, juk jūs turite išmokti. Jei norite mokytis, aš nusivešiu

jus į erškėčių lauką. Tai vieta, kurios beveik visi vengia. Vieta, į kurią dauguma žmonių bijo net įžengti. Jei eisite su manimi, atsikratysite minties dirbti dėl pinigų, bet išmoksite juos pažaboti savo naudai.

- O ką mes gausime, jei eisime su jumis? Jei sutiksime pas jus mokytis? Kas mums iš to? - nenustygau aš.

- Lygiai tą patį, ką turi triušis, gyvenantis tarp erškėčių, -atsakė turtingasis tėtis, - nepriklausomybę nuo.

- Ar yra čia kur nors erškėčių laukas? - nerimau aš. - Taip, - patvirtino turtingasis tėtis. - Erškėčių laukas yra

67

baimė ir godumas. Tik tyrinėjant savo baimę ir priešinantis godumui bei silpnybėms, galima jų atsikratyti. Išeitį rasite pasitelkę protą ir atrinkę savo mintis.

- Atrinkę mintis? - visai susipainiojo Maikas. -Taip. Mąstydami, o ne reikšdami jausmus. Užuot keldamiesi

ir eidami dirbti tik iš baimės neturėti kuo apmokėti sąskaitas, paklauskite savęs kad ir štai ko: „Ar išspręsiu šią problemą, jei tik daugiau dirbsiu?" Dauguma žmonių paprasčiausiai bijo pasakyti į sau tiesą, kad juos valdo baimė, todėl jie negalvodami išbėga pro duris. Štai ką aš turėjau galvoje, sakydamas „mąstykite".

- O kaip mums to išmokti? - pasidomėjo Maikas. - Aš jus išmokysiu. Mokysiu jus, jog prieš ką nors darant,

kad ir prieš vienu gurkšniu ryte išgeriant kavą ir išbėgant pro duris, reikia pagalvoti. Neužmirškite, ką jums sakiau: darbas yra tik trumpalaikis ilgalaikių problemų sprendimas. Dauguma žmonių mano turį tik vieną trumpalaikę problemą - sąskaitą baigiantis j mėnesiui. Dabar jų gyvenimą kontroliuoja pinigai. Arba tiksliau - ] baimė ir neišmanymas apie pinigus. Taigi jie seka savo tėvų pėdomis, kiekvieną dieną keliasi ir eina dirbti dėl pinigų. Net neturi laiko paklausti, ar galima gyventi kitaip. Vadinasi, jų mąstymą valdo jausmai, o ne protas.

- Ar yra koks nors skirtumas tarp emocinio mąstymo ir j protinio mąstymo? - paklausė Maikas.

- O, taip. Aš visą laiką tai girdžiu, - patvirtino turtingasis tėtis. - Girdžiu sakant: „Na, visi turi dirbti", „Turtingieji yra sukčiai", „Aš susirasiu kitą darbą. Nusipelniau, kad man būtų padidintas atlyginimas. Jūs negalite manęs priversti" arba „Man patinka šis ] darbas, nes jis saugus". Verčiau jie paklaustų savęs: „Ar aš ko nors I neprarandu?" - juk šis klausimas verčia mąstyti aiškiai, be emocijų. ;

Turiu sutikti, kad ši pamoka buvo nuostabi. Juk reikia žinoti, kada ž m o g u s kalba ska t inamas emocijų, o kada blaiviai mąstydamas. Tai buvo pamoka, kurią taikiau visą gyvenimą, ypač tada, kai imdavau kalbėti vadovaujamas jausmų, o ne aiškiai mąstydamas.

Kai pasukome atgal j parduotuvę, Maiko tėtis paaiškino, kad

68

turtuoliai iš tikrųjų „kala" pinigus, o ne dirba dėl jų, ir prisiminęs, kaip mudu su Maiku mėginome iš švino išlydyti 5 centų monetas, pasakė, jog turtingi žmonės mąsto panašiai. Vienintelis mudviejų sumanymo trūkumas buvo tas, kad mūsų verslas buvo nelegalus. Pinigus lieti gali tik valstybė, o ne kas panorėjęs. Be to, jis paaiškino apie teisėtus ir neteisėtus pinigų uždirbimo būdus.

Turtingasis tėtis mus mokė toliau. Turtuoliai žino, kad pinigai iš tikrųjų yra iliuzija, panaši į morką prieš asilo nosį. Tik iš baimės ir godumo milijonai žmonių mano, jog pinigai yra tikri. Tiesą sakant, pinigai yra „kalami". Patiklios ir neišmanančios masės galvoja, kad kortų namelis niekada nesugrius.

- Iš tikrųjų, - pasakė jis, - daugeliu atvejų asilo morka yra daug vertingesnė nei pinigai.

Tada Maiko tėtis papasakojo apie Amerikoje taikomą aukso standartą2 ir apie tai, kad kiekvienas dolerio banknotas iš tikrųjų yra sidabrinis sertifikatas3. Jį gąsdino kalbos apie tai, kad vieną dieną nebebus aukso standarto, tada ir doleriai nebebus sidabriniai sertifikatai.

- Kai tai nutiks, berniukai, tada ir prasidės visos blogybės. Vargšai, vidutinioji klasė ir neišmanėliai žlugs vien dėl to, kad vis dar tikės pinigų tikrumu ir tuo, jog bendrovė arba valdžia jais pasirūpins.

Tada taip ir nesupratome, apie ką jis kalbėjo, tačiau bėgant metams jo žodžiai darėsi vis aiškesni.

Matyti tai, ko nemato kiti Lipdamas j savo pikapą, paliktą šalia mažos savi tarnos

parduotuvės, jis sušuko: - Dirbkite toliau, berniukai, nes kuo greičiau užmirš i te

atlyginimo poreikį, tuo lengviau jums bus gyventi vėliau. Mąstykite

~ 1900 m. Amerikoje buvo priimtas įstatymas dėl Aukso standarto (Gold Standard Act), - vert. past. 3 Kiekvienam dolerio banknotui padengti numatyta sidabro atsargų dalis, - vert. past.

69

savo galva, dirbkite veltui, ir tikrai greitai jums šaus puikių idėjų, kaip prasimanyti daugiau pinigų, nei kada nors aš jums galėčiau duoti. Jūs matysite tokius dalykus, kurių kiti žmonės niekada nemato -nemato galimybių, kurių jiems pilna po nosimis. Dauguma žmonių jų nepastebi, nes ieško tik pinigų ir socialinių garantijų. Išvydę vieną puikią progą, matysite jas visą likusį gyvenimą. Kai tokia akimirka ateis, aš išmokysiu jus dar šio to. Įsidėmėkite tai ir jūs sugebėsite išvengti vienų iš pačių didžiausių gyvenime spąstų.

Mudu su Maiku susirinkome parduotuvėje savo daiktus ir atsisveikindami pamojavome poniai Martin. Grįžome į parką prie to paties iškylautojų suolo ir dar kelias valandas kalbėjomės ir mąstėme.

Mokykloje kitą savaitę irgi kalbėjomės bei svarstėme. Paskui dar dvi savaites vis kalbėjome, mąstėme ir dirbome be atlyginimo.

Vieną šeštadienį, kai, ilgesingu žvilgsniu žiūrėdamas į stovą su komiksų žurnalais (jų negalėjau nusipirkti, nes negavau net tų trisdešimties centų) jau ketinau atsisveikinti su ponia Martin, staiga pastebėjau tai, ko ji anksčiau nedarydavo. Tiesą sakant, aš niekada į tai nekreipiau dėmesio.

Ponia Martin kirpo per pusę pirmąjį komiksų žurnalo puslapį. Ji pasiėmė tik viršelio dalį, o likusį žurnalą išmetė į didelę rudą šiukšlių dėžę. Kai paklausiau, kodėl ji taip daro, atsakė:

- Aš metu juos lauk. Komiksų žurnalų viršelius atiduodu platintojui už kreditą, kai jis atveža naujus žurnalus. Jis turėtų čia atvykti po valandos.-

Maikas ir aš laukėme valandą, kol atvyko platintojas. Tada. paklausiau, ar galėtume pasiimti išmetamus komiksų žurnalus. Jis atsakė:

- Galite juos paimti, jei dirbate šioje parduotuvėje ir neketinate jų perparduoti.

Mūsų partnerystė ėmė atsigauti. Maiko mama rūsyje turėjo vieną kambarį, kuriuo nesinaudojo. Jį sutvarkėme ir tame kambaryje ėmėme kaupti komiksų žurnalus. Greitai komiksų žurnalų biblioteką atidarėme ir visuomenei. Bibliotekos vadove pasamdėme Maiko jaunesnę seserį, ji labai mėgo skaityti. Iš kiekvieno vaiko ji

70

imdavo po dešimt centų prieš įleisdama į biblioteką, kuri veikė kiekvieną dieną po pamokų nuo pusės trijų iki pusės penkių. Klientai, kaimynų vaikai, galėjo skaityti tiek komiksų žurnalų, kiek pajėgdavo perskaityti per dvi valandas. Jiems tai buvo geras sandoris, nes vienas komiksų žurnalas kainavo dešimt centų, o per dvi valandas jie galėjo perskaityti penkis ar šešis.

Maiko sesuo patikrindavo kiekvieną iš bibliotekos išeinantį vaiką, ar jis netyčia „nepasiskolino" kokio komiksų žurnalo. Be to, ji registruodavo žurnale, kiek per dieną ateidavo į biblioteką vaikų: rašydavo jų vardus ir pavardes bei žymėdavo pastabas. Po trijų mėnesių Maiko ir mano savaitės uždarbis sudarė vidutiniškai devynis su puse dolerio. Jo seseriai mokėjome po dolerį per savaitę ir leisdavome nemokamai skaityti komiksus, ką ji ir darė.

Maikas ir aš laikėmės sutarties: kiekvieną šeštadienį dirbome parduotuvėje bei rinkome iš kitų parduotuvių visus komiksų žurnalus. Taip pat laikėmės sutarties su platintoju ir žurnalų nepardavinėjome. Kai jie visiškai susidėvėdavo, sudegindavome. Mėginome atidaryti filialą, tačiau negalėjome rasti tokio patikimo žmogaus kaip Maiko sesuo.

Anksti supratome, jog labai sunku surasti gerų darbuotojų. Praėjus trims mėnesiams po bibliotekos atidarymo kilo

muštynės, kurias pradėjo į vidų įsiveržę kaimynų mušeikos. Maiko tėtis patarė uždaryti verslą. Taip nutrūko mūsų komiksų žurnalų veikla ir darbas šeštadieniais savitarnos parduotuvėje. Tačiau turtingasis tėtis buvo sužavėtas ir ėmė mus mokyti naujų dalykų. Jis buvo patenkintas, nes pirmąją jo pamoką įsidėmėjome tikrai gerai. Mes išmokome, kaip priversti pinigus dirbti mūsų naudai. Dirbdami už dyką turėjome paplušėti, kol suradome būdą užsidirbti pinigų. Pradėdami savo verslą - komiksų žurnalų biblioteką, mes galėjome patys valdyti savo finansus, nepriklausydami nuo darbdavio. Tačiau geriausia buvo tai, kad biblioteka davė mums pinigų net ir tada, kai bibliotekoje mūsų pačių nebūdavo. Pinigai vis tiek atitekdavo mums.

Taigi turtingasis tėtis mums davė kur kas daugiau negu algą.

71

ANTROJI PAMOKA

KODĖL TURĖTUME IŠMANYTI FINANSUS?

TREČIASIS SKYRIUS

Antroji pamoka

Kodėl turėtume išmanyti finansus?

1990 metais geriausias mano draugas Maikas perėmė savo tėvo imperiją ir vadovauja jai kur kas geriau nei jos įkūrėjas. Mes susitinkame golfo aikštėje maždaug porą kartų per metus. Jie su žmona yra turtingesni, nei galite įsivaizduoti. Imperija pateko tikrai I geras rankas. Dabar Maikas savo tėvo metodais jau rengia savo sūnų ją paveldėti.

1994 metais išėjau į pensiją. Tada man buvo keturiasdešimt septyneri, žmonai - trisdešimt septyneri. Išeiti į pensiją mums nereiškė nustoti dirbti. Tiesiog galime dirbti arba nedirbti, išskyrus ypatingus atvejus. Mūsų turtas, nepaisant infliacijos, vis tiek auga. Jis pakankamai didelis, kad savaime didėtų. Pagaliau esame tinansiškai nepriklausomi, o kelią į tai palyginčiau su medžio sodinimu. Pasodini, laistai. Praeina daug metų, kol vieną dieną, giliai išsikerojus šaknims, jam nieko daugiau nebereikia. Tada medis suteikia palaimingą šešėlį jo augintojui.

Maikas nusprendė toliau vadovauti savo tėvo imperijai, aš pasirinkau pensiją.

Žmonės manęs klausia: ką galėčiau jiems patarti arba ką jie

75

patys galėtų nuveikti? N u o ko pradėti? Kokią gerą knygą siūlyči perskaityti? Ką reikėtų daryti, norint parengti vaikus gyvenimui Kokia sėkmės paslaptis? Kaip uždirbti milijoną?

TURTINGIA USI VERSLININKAI 1923 metais Čikagos viešbutyje „Edgewater Beach" įvyk

geriausių vadovų ir turtingiausių verslininkų konferencija. Tarp j buvo Čar lzas Švabas, d idžiausios nepr ik lausomos p l i en ' kompanijos vadovas; Samuelis Insalis, didžiausios pasaulyj komunalinių paslaugų įmonės prezidentas; Hovardas Hopsona" d idž iaus ios dujų kompani jos vadovas; Aivaras Kro iger r* tarptautinės degtukų korporacijos, vienos iš tuo metu pači didžiausių pasaulyje kompanijų, prezidentas; Leonas Freiziri Tarptautinių atsiskaitymų banko prezidentas; Ričardas Vitnis Niujorko maklerių biržos prezidentas; du geriausi prekeiviai akcijomis Artūras Kotonas ir Džesis Livemuras; Albertas Fola prezidento Hardingo komiteto narys. Devyni iš jų po dvidešim penkerių metų nebeturėjo kuo pasigirti. Švabas, penkerius metu gyvenęs iš skolintų pinigų, mirė be grašio kišenėje. Insali bankrutavo ir mirė svetimoje šalyje. Bankrotas prieš mirtį taip pą ištiko Kroigerį bei Kotoną. Hopsonas išprotėjo. Vitnis ir Folas ti1

neseniai paleisti iš kalėjimo. Freiziriui ir Livemurui iškelto baudžiamosios bylos.

Abejoju, ar kas nors gali pasakyti, kas iš tikro nutiko šiem; vyrams. Prisimindamas 1923 metus manau, kad jiems didelį smū sudavė 1929 metų rinkos žlugimas ir Didžioji ekonominė depresij Šiandien mes gyvename didesnių ir greitesnių pasikeitimų metais Įtariu, kad per ateinančius dvidešimt penkerius metus prekyba tie1

pat pagyvės ir nusmuks kaip ir anais laikais, kuriuos išgyveno minėti verslininkai. Todėl man neramu, kad daugelis visą dėmesį skiria) pinigams, o ne didžiausiam turtui - išsilavinimui. Jei jie išmokti būti lankstūs, sugebėtų blaiviai mąstyti ir lavintųsi, iš tokhg ekonominių pasikeitimų susikrautų dar didesnius turtus. O jeiguc jie mano, jog viską padės išspręsti pinigai, bijau, kad jie nedaug ko

76

į: V

pasieks. Žinios padeda išspręsti problemas ir uždirba pinigus. Jei turite pinigų, bet neturite finansinių žinių, vadinasi, turite pinigų, l>et neturite finansinės ateities.

Dauguma žmonių to nesuvokia. Svarbu ne tai, kiek pinigų u/dirbi, o kiek sugebi išlaikyti. Turbūt ne kartą girdėjote pasakojant apie vargšus, išlošusius daug pinigų. Staiga praturtėję po kurio laiko lie vėl tampa skurdžiai. Tokie žmonės gali laimėti milijonus - vis liek juos greitai išleis. Turbūt girdėjote ir apie profesionalius sportininkus, kurie būdami dvidešimt ketverių uždi rba kelis milijonus dolerių per metus, tačiau sulaukę trisdešimt ketverių jau miega po tiltais.

Kartą rytiniame laikraštyje perskaičiau straipsnį apie jauną krepšininką, prieš metus turėjusį milijonus dolerių. Šiandien jis kaltina savo draugus, advokatą ir buhalterį pasisavinus jo pinigus. |,un pačiam dabar tenka plauti mašinas už minimalų atlyginimą.

Šiam vaikinui tik dvidešimt devyneri. Jį išmetė iš darbo už tai, kad plaudamas mašinas jis niekada nenusimaudavo čempiono žiedo, nors ne kartą buvo dėl to perspėtas. Laikraštis, pasinaudojęs sensacinga neseniai buvusio milijonieriaus - sportininko istorija, iš m pasipelnė. Vaikinas nesutiko su atleidimu iš darbo, pavadino tai sunkiu išmėginimu ir diskriminacija. Čempiono žiedas - tai viskas, kas jam liko. Jo teigimu, nusimaudamas žiedą jis pasijustų visiškai /.lugęs.

1997 metais nemažai žmonių akimirksniu tapo milijonieriai, lai buvo tarsi banga po trečiojo dešimtmečio. Praturtėti yra gerai, bet dar geriau sugebėti turtą išlaikyti ir perduoti kitoms kartoms.

Taigi žmonės, klausdami, nuo ko reikia pradėti arba kaip i;alima greitai praturtėti, dažniausiai nusivilia mano atsakymu. Aš pakartoju vaikystėje iš turtingojo tėčio išgirstus žodžius: „Jei nori būti turtingas, turi nusimanyti apie finansus".

Šią mintį jis nuolat kalė man į galvą. Kaip jau sakiau, intelektualusis tėtis labiau skatino skaityti knygas, o turtingasis -lavinti finansinį mąstymą.

Jei ketinate pastatyti dangoraižį, pirmiausia reikia iškasti gilią duobę ir išlieti tvirtus pamatus, o jei norite tik paprasto namo

77

užmiestyje, užteks ir šešių colių betoninių pamatų. Deja, kai kurie žmonės, vaikydamiesi turtų, dangoraižį bando statyti ant šešių colių pamatų...

Švietimo sistema, sukurta agrariniame amžiuje, rodos, vis dar kalba apie namus be pamatų ir plūkto molio grindis vietoj parketo. Štai kodėl vidurinių mokyklų absolventai neturi elementariausių žinių apie finansus. Vieną dieną iškankinti nemigos, paskendę skolose, bet vis dar įsikibę į amerikietiškąją svajonę, jie nusprendžia, • kad vienintelė išeitis iš visų bėdų - greitai praturtėti.

Ir prasideda dangoraižio statyba... Kaip sakoma, skubos darbą velnias veja, todėl vietoj tiesaus aukšto pastato iškyla pasviręs priemiesčio bokštas. Ir vėl grįžta nemigos naktys.

Mudviem su Maiku būtų priimtini abu sprendimai, nes mes , dar vaikystėje gavome tvirtus finansinius pagrindus.

Šių d ienų b u h a l t e r i n ė apskai ta greičiausiai yra pa ts nuobodžiausias ir painiausias dalykas pasaulyje, tačiau norėdamas būti nevienadieniu turtuoliu būtinai turi apie tai nusimanyti. Kaip ? tokio nuobodaus ir painaus dalyko išmokyti vaikus? Atsakymas —j' supaprastinti ir pradėti mokyti pagal paveiksliukus. {

Turtingasis tėtis padėjo stiprius finansinius pamatus ir man, ir Maikui. Buvome maži berniūkščiai, todėl jis mokė labai paprastu būdu - ketverius metus vaizdžiai pasakojo ir rodė paveiksliukus. Mes supratome paprastus brėžinukus, finansinį žargoną, pinigų judėjimą. Skaičiuoti pradėjome daug vėliau, po keleto metų. Šiandien Maikas tiksliai atlieka sudėtingiausius buhalterinius! skaičiavimus - juk jis vadovauja milijardus dolerių uždirbančiai' imperijai. Nors mūsų finansiniai pagrindai buvo vienodi, aš nesu toks patyręs kaip jis, nes mano imperija mažesnė. Toliau pateiksiu tuos pačius brėžinukus, pagal kuriuos mus mokė Maiko tėvas. Šie paprasti brėžinukai padėjo dviem mažiems berniukams susikrauti. turtus ant tikrai kietų ir gilių pamatų.

Pagrindinė sąlyga. Visų pirma turite atskirti turtą (aktyvus), nuo skolų (pasyvų) ir pirkti tik aktyvus. Tai viskas, ką jums reikia žinoti, jei norite tapti turtingi. Tai pirmoji ir vienintelė sąlyga. Ji gali atrodyti neįtikėtinai paprasta, tačiau dauguma žmonių net

78

neįsivaizduoja, kaip sunku ją suprasti. Daugelį užklumpa finansiniai sunkumai todėl, kad jie neskiria turto nuo skolos.

Turtuoliai perka aktyvus, vargšai ir vidutiniokai - pasyvus, manydami, kad tai yra turtas.

Kai Maiko tėtis mėgino mums paaiškinti skirtumą, iš pradžių manėme, kad jis juokauja. Ko norėti, juk buvome tik paaugliai, norintys greitai praturtėti. Atsakymas buvo toks paprastas, kad įstrigo atmintin visam gyvenimui.

- Kas yra aktyvai? - paklausė Maikas. - Bent jau artimiausiu metu gali dėl to nesirūpinti, - atsakė

turtingasis tėtis. - Tegu ši mintis pirmiausia susiguli tavo galvoje. Jei sugebėsi suvokti paprastus dalykus, visada sugebėsi sukurti atsarginį planą ir išsisukti nuo finansinių rūpesčių. Ši mintis tokia paprasta, kad atrodo labai sudėtinga. Sunku iš karto ja patikėti.

- Vadinasi, mums pakanka išsiaiškinti, kas yra aktyvai, jų nusipirkti ir tapsime turtingi? - susižavėjęs paprastumu paklausiau aš.

Turtingasis tėvas pritariamai linktelėjo. - Tai taip paprasta. - Bet jeigu tai iš tiesų yra taip paprasta, tai kodėl ne visi yra

turtingi? - nesupratau aš. Turtingasis tėtis nusišypsojo: - Nes žmonės neskiria aktyvų nuo pasyvų. Dar ir dabar prisimenu, kaip paklausiau: - Kaip suaugusieji gali būti tokie kvaili? Jei tai yra taip

nesudėtinga, bet taip svarbu, kodėl jie tuo nesidomi? Per kelias minutes turtingasis tėtis paaiškino mums, kas yra

aktyvai ir pasyvai. Kai suaugau, pasidarė sunku tai paaiškinti tokiems kaip aš.

Kodėl? Todėl, kad suaugusieji yra protingesni. Jie kartais nesupranta paprastų dalykų, nes pripratę mokytis visiškai kitaip. Juos mokė išsilavinę profesionalai: bankininkai, buhalteriai, nekilnojamojo turto agentai, ekonomistai ir panašiai. Sunku suaugusiam žmogui liepti užmiršti viską, ko išmoko, ir vėl tapti vaiku. Išprusęs žmogus dažnai pasijunta pažemintas, jei yra prašomas sutelkti dėmesį į paprastus dalykus.

79

Turtingasis tėtis mus mokė APN principu („aiškink paprasta' kaip nemokšai") ir sudėjo tvirtus pamatus.

O kodėl šis reikalas toks painus? Arba kodėl tokie paprasti dalykai gali būti tokie sudėtingi? Kodėl žmogus perka aktyvus, kurie iš tikrųjų yra pasyvai? Atsakymas glūdi jų pamatuose.

Visas dėmesys sutelkiamas į žodį „pradmenys", o ną „finansinis išprusimas". Aktyvų ir pasyvų žodžiais apibūdinti neįmanoma. Jei norite susipainioti, perskaitykite žodžių „aktyvai* ir „pasyvai" apibrėžtis žodyne. Žinoma, tos apibrėžtys bu suprantamos išsimokslinusiam buhalteriui, tačiau ne paprasta piliečiui, o suaugusieji dažniausiai gėdijasi prisipažinti, jog kai k nesuprato.

Mums, vaikams, turtingasis tėvas paaiškino: - Aktyvus apibūdina ne žodžiai, o skaičiai. Todėl, je

nesuprasite skaičių, nieko negalėsite pasakyti apie aktyvus. Buhalterinėje apskaitoje, - pasakodavo jis, - aktyvai nėra papras'" skaičiai, o tas, ką jie rodo. Tai ne padriki žodžiai, o ištisa istorija^ papasakota tų skaitmenų. \

Daug žmonių skaito, bet nedaug tesupranta. Tai vadinam* rašto supratimu. Ne visų gabumai vienodi. Pavyzdžiui, nesem nusipirkau vaizdo grotuvą, prie jo buvo pridėta instrukcija, kai naudotis aparatu. Vieną penktadienio vakarą norėjau įsirašyt mėgstamą televizijos laidą. Mėgindamas suprasti, ką reikia darytį vos nepasiutau iš pykčio. Atrodo, nieko nebuvo sudėtingiau, kaip1: pagal instrukciją užprogramuoti tą aparatą. Skaičiau paskira1

suprantamus žodžius, bet sakinio prasmės nesupratau. Daugeliui1

tas pat nutinka su finansinėmis apibrėžtimis. - Je i norite būti turtingi, išmokite suprasti skaičius, - šiuo

žodžius turtingasis tėtis kartojo dar kokį tūkstantį kartų. Taip pa ir šiuos: - Turtingieji perka aktyvus, o vargšai ir vidutiniokai 4' pasyvus.

Kaip atskirti aktyvus nuo pasyvų? Dauguma buhalterių i' finansininkų negali sutarti dėl tikslaus jų apibrėžimo, tuo tarp paprasti tėčio piešinukai tapo puikiu dviejų jaunuolių finansų pradžiamoksliu. §

I 80

Daug metų turtingasis, tėtis mokydamas mus, dar net ne paauglius, naudojo kiek įmanoma daugiau piešinių, vartojo kiek (manoma mažiau žodžių ir visiškai atsisakė skaičių.

Aktyvų pinigų srauto schema

Viršutinis langelis atitinka pajamų suvestinę, kartais vadinamą pelno ir nuostolių ataskaita. Jame apskaičiuojamos pajamos ir išlaidos - gauti ir išleisti pinigai. Apatinė schema atitinka balansą, naudojamą aktyvams ir pasyvams palyginti. Jauni finansininkai paprastai nesupranta pajamų suvestinės ir balanso ryšio, nors jis yra ypač svarbus.

Pagrindinė finansinių problemų priežastis - paprasčiausias nesugebėjimas atskirti aktyvų nuo pasyvų. Dažniausiai susipainiojama dėl šių dviejų žodžių reikšmių. Jei norite, kad pamoka taptų paini, pasiimkite finansų žodyną ir susiraskite „aktyvų" ir „pasyvų" reikšmes.

Žodyninius paaiškinimus gali suprasti buhalteris, o paprastam' žmogui tai tarsi kinų kalba. Vien iš apibrėžties nesugebėsite suprasti.

Kaip jau minėjau, tėtis mums, dviem vaikams, paaiškino labai; paprastai ir suprantamai: „Aktyvai kišenę prikemša pinigų".

Pasyvų pinigų srauto schema

Vaizdžiai apibūdinus aktyvus ir pasyvus, bus galima lengviau suprasti ir jų žodinius apibrėžimus.

Aktyvai - tai, kas kišenę papildo pinigų. Pasyvai - tai, kas iš kišenės ištraukia pinigus. Štai ir viskas, ką reikia žinoti. Jei norite tapti turtingi, visą

gyvenimą pirkite tik aktyvus, o jei norite būti vargšai ar pasiturintys' - pasyvus. Skirtumo, sukeliančio finansinius sunkumus, reikšmė; jums net nereikia žinoti.

Menkas išprusimas ir yra piniginių rūpesčių priežastis. Jeįi

82

žmonėms trūksta pinigų, vadinasi, jie negali suprasti arba žodžių, arba skaičių, arba juos supranta klaidingai. Turtuoliai yra išprusę daug įvairesnėse srityse nei stokojantys pinigų žmonės. Taigi jei norite praturtėti ir išlaikyti savo turtą, jums reikia finansinių žinių - ir žodinių, ir skaitmeninių.

Schemų rodyklės rodo pinigų judėjimą. Pavieniai skaičiai, kaip ir pavieniai žodžiai, teikia nedaug prasmės. Tai istorija, papasakota skaičiais. Jei išmokstame suprasti finansines ataskaitas, pradedame susigaudyti , kur nukeliauja pinigai. A š t u o n i a s ­dešimt procentų šeimų finansinė padėtis byloja apie sunkų varginantį darbą, stengiantis pagerinti gyvenimo sąlygas. Nėra taip, kad jos neuždirba pinigų, bet jos visą laiką perka pasyvus, o ne aktyvus.

Toliau pateikiamas neturtingo žmogaus arba jaunuolio, vis dar gyvenančio pas tėvus, pinigų srauto schemos pavyzdys.

Darbas

Pajamos

Išlaidos

atlyginimas

mokesčiai maistas

nuoma drabužiai

laisvalaikis transportas

Aktyvai Pasyvai

83

O čia vidutiniosios klasės atstovo pinigų srauto schema:

"1 Pajamos

Išlaidos X

Aktyvai Pasyvai \

o

Darbas O

Išlaidos mokesčiai užstatai

nuolatinės išlaidos maistas

drabužiai laisvalaikis

Aktyvai Pasyvai

užstatai paskolos

kreditinės kortelės

84

Ši schema vaizduoja turtingo žmogaus pinigų srautą:

Aktyvai Pasyvai akcijos

obligacijos vekseliai

nekilnojamasis turtas

intelektinė nuosavybė

85

Žinoma, šios schemos labai supaprastintos. Matyti, kad visi turi pragyvenimo išlaidų: reikia maisto, pastogės, drabužių.

Schematiškai pavaizduota, kaip juda pinigai vargšo, vidutinioko ir turtingo žmogaus gyvenime. Parodyta, kaip žmogų elgiasi su pinigais, patekusiais jam į rankas. Klaidinga manyti, ka pinigai išspręs problemas, todėl paklaustas, kaip greitai praturtėt" arba nuo ko pradėti, tik gūžteliu. Tenka girdėti sakant: „Skęstu skolose, todėl man skubiai reikia prasimanyti daugiau pinigų".

Dažniausiai „daugiau pinigų" problemų neišsprendžia, ti sukelia jų dar daugiau. Būtent dėl pinigų žmonės baisiai klystai Pinigai atskleidžia supratimo trūkumą, todėl staiga praturtėję žmogus (tarkim, gavęs palikimą, didesnį atlyginimą arba laimėjęs loterijoje) greitai vėl sugrįžta į buvusią, jei ne į dar blogesnę finansin padėtį.^Pinigai rodo tai, ką turite galvoje. Jei esate linkę išleisti gautas pajamas, tai gavus daugiau pinigų tik padidės jūsų išlaidos. Taigi; posakis „kvailiui ir pinigams nepakeliui" yra visiškai teisingas. S;

Jau daug kartų minėjau, kad mokykloje įgyjamos akademinės ir profesinės žinios yra labai svarbios. Būtent profesija padeda; uždirbti pinigus. Mokydamasis vidurinėje mokykloje pastebėjau,; kad jei kuriam nors gerai sekdavosi mokslai, žmonės numatydavo jam gydytojo ateitį. Vaiko paprastai net neklausdavo, ar šis norėtų būti gydytoju, tiesiog ta profesija žadėjo aprūpintą gyvenimą. j

Šiandien gydytojai turi tokių finansinių problemų, kokių net savo priešui nelinkėčiau: draudimo kompanijos kontroliuoja visą, jų verslą, sveikatos apsauga valdoma centralizuotai, į tai nuolat kišasi vyriausybė, iškelta daugybė bylų dėl aplaidumo darbe, ir tai dar ne viskas. Dabartiniai vaikai nori būti krepšinio žvaigždėmis,; kompiuterių žinovais, kino ar estrados žvaigždėmis, grožio;

karalienėmis arba Volstryto makleriais, kitaip tariant, juos traukia šlovė, pinigai ir autoritetas. Štai kodėl sunku priversti vaikus mokytis. Jie supranta, kad profesinę sėkmę šiandien lemia ne j aukštasis išsilavinimas. * J

Milijonai išsilavinusių žmonių, negavusių mokyklose jokių finansinių žinių, sėkmingai pradeda savo profesinę karjerą, tačiau ilgainiui susiduria su piniginiais sunkumais. Susidūrę ima dirbti dar

86

daugiau, tačiau padėtis negerėja. Jiems trūksta žinių ne kaip uždirbti pinigų, bet kaip su jais elgtis, kaip pinigus leisti. Išmanydami iinansus žinosite, ką daryti su uždirbtais pinigais, kaip apsisaugoti nuo žmonių, norinčių juos pasisavinti, kaip juos išlaikyti ir kiek jie .uneš jums pelno. Labai nemažai išsilavinusių ir sėkmingai kopiančių profesinės karjeros laiptais žmonių nieko neišmano apie pinigus. Jie nesugebės paaiškinti, kodėl turi finansinių sunkumų, nes nesupranta, kaip jų finansai juda. Paprastai tokie žmonės dirba gerokai daugiau nei turėtų. Dirba daugiau todėl, kad išmoko dirbti, bet neišmoko priversti pinigus dirbti savo naudai.

Kaip finansinė svajonė virsta nakties košmaru Sunkiai dirbančių žmonių gyvenimas atrodo tarsi

užprogramuotas. Neseniai susituokusi laiminga išsilavinusių įaunuolių pora išsinuomoja ankštą butuką. Neilgai trukus jie supranta, kad gali šiek tiek sutaupyti, nes dviese pragyvena pigiau.

Vienintelė bėda - butas labai jau mažytis. Pora nusprendžia susiveržti diržus, kad įpirktų svajonių namą. Tada galėtų susilaukti ir vaikų. Turėdami du pajamų šaltinius (dirba abu), visą dėmesį skiria karjerai.

Pajamos auga.

87

O didėjant pajamoms...

Aktyvai Pasyvai

daugėja ir jų išlaidų. Pajamos

Išlaidos i k

Išlaidos i

Aktyvai Pasyvai \

Daugelio žmonių pagrindinės išlaidos yra mokesčiai. Jie mano, kad pats didžiausias yra pajamų mokestis, tačiau didžiausią amerikiečių išlaidų dalj sudaro socialinis draudimas. Darbuotojui atrodo, kad socialinis ir sveikatos apsaugos draudimas apytiksliai sudaro 7,5 procento, tačiau iš tikrųjų jis siekia net 15 procentų, nes darbdavys draudimui moka dar tiek pat. Iš principo tuos pinigus jis galėtų sumokėti darbuotojui. Be to, dar yra pajamų mokestis, kuris išskaičiuojamas iš atlyginimo ir pervedamas tiesiai į socialinio draudimo sąskaitą.

Taip padidėja pasyvai.

Jaunoji pora - labai geras pavyzdys. Padidėjus pajamoms, jie nusprendžia nusipirkti svajonių namą ir persikelia ten gyventi. Taip prisideda dar ir turto mokestis. Paskui jie nusiperka naują automobilį, naujus baldus, naują buitinę techniką ir staiga susivokia, kad pasyvų dalis pilna užstatų ir kreditinių kortelių skolų.

Pora užstringa „žiurkių rate". Gimus vaikeliui, jie dirba dar

89

daugiau. Procesas, vadinamas perėjimu j aukštesnę pajamų grupę4

kartojasi: daugiau pinigų - didesni mokesčiai. Jie ima naudotis past atsiųsta kreditine kortele. Vieną dieną paskambina paskol kompanijos atstovas ir sako, kad didžiausias jų „turtas", t. y. namas labai vertingas. Įmonė lyg ir pasiūlo geras kredito sąlygas (j paskol sujungiant sąskaitas), pataria apmokėti kreditinės kortelės s didelėmis palūkanomis vartotojo skolą. Be to, palūkanoms u įkeistą namą taikomos mokesčių lengvatos. Pora sutinka* Apmokėjus kreditines korteles, nukrinta akmuo nuo krūtinės1

tačiau užgriūna nauja vartotojo skola - įkeistas namas. Pratęsu paskolos grąžinimo laiką iki trisdešimties metų (šis žingsnis jiemsi atrodo protingas), grąžinimo įmokų dydis sumažėja. j

Atminimo dieną5 kaimynė pakviečia apsipirkti išpardavimo' proga. Tai, atrodo, puiki galimybė sutaupyti šiek tiek pinigų. Jie pasižada: „Nieko nepirksime, tik nueisime pažiūrėti". Lyg tyčia išpardavime pasitaiko tai, kas iki galo ištuština šeimos kreditinės kortelės sąskaitą.

Teko sutikti nemažai tokių jaunų porų. Keičiasi tik jų vardai, o finansinė dilema lieka ta pati. Jie ateina paklausyti mano paskaitų ir klausia:

- Ar galite patarti, kaip užsidirbti daugiau pinigų? - išlaidumas verčia ieškoti papildomų pajamų šaltinių.

Dažniausiai jie visiškai negalvoja apie tai, kad svarbiau būtų išmokti leisti uždirbtus pinigus. Pagrindinė finansinių problemų priežastis atsiranda dėl žinių trūkumo ir nemokėjimo skirti aktyvų nuo pasyvų.

Daugiau pinigų retai kada padeda. Mano draugas prasiskolinusiems žmonėms sako: „Jei jau supratote, kad kasate sau duobę, tai nustokite pagaliau ją kasti".

Kai buvau vaikas, turtingasis tėtis pasakojo, kad japonai tiki

4 Mokesčių mokėtojai perkeliami į asmenų, gaunančių didesnes pajamas, grupę, kuriai taikomi aukštesni mokesčių tarifai, - red. past. 5 Atminimo diena - diena kritusiųjų karuose atminimui pagerbti (gegužės 30 d.), - red. past.

90

kardo, brangakmenio ir veidrodžio galia. Kardas simbolizuoja ginklo jėgą. (Amerika ginklavimuisi

išleido trilijonus dolerių ir tapo galingiausia valstybe pasaulyje.) Brangakmenis simbolizuoja pinigų galią. Posakyje „vadovauja

tas, kurio auksas žiba"6 yra šiek tiek tiesos. Veidrodis simbolizuoja savišvietos galią. Pagal japonų legendas

savišvieta buvo pati vertingiausia iš visų trijų galių. Vargšai ir pasiturintieji paprastai pasiduoda pinigų galiai. Jie

sunkiai dirba nesusimąstydami, kodėl kiekvieną rytą daro tą patį. Tuo jie save ir žlugdo. Bauginanti pinigų jėga kontroliuoja žmones, nieko nenutuokiančius apie finansus, ir atsisuka prieš juos pačius.

Jei tokie žmonės mokėtų naudotis veidrodžio galia, jie būtinai savęs paklaustų: „Ar tai ką nors reiškia?"

Užuot pasitikėję protu, jie plaukia pasroviui su minia. Elgiasi kaip visi. Nieko neklausdami prisiderina prie bendrai priimtų taisyklių, beprasmiškai kartoja išgirstas mintis, pavyzdžiui: „investuok kapitalą į įvairius fondus" arba „namas yra pats didžiausias turtas", „namai yra pati didžiausia investicija", „turint daugiau skolų, mokesčiai sumažės", „ieškok patikimo darbo", „nedaryk klaidų", „nerizikuok".

Sakoma, kad daugumai žmonių kalbėjimas viešai yra baisiau nei mirtis. Psichologai teigia, jog viešo kalbėjimo baimę sukelia ostrakizmas - baimė išsišokti ar būti atstumtam, kritikos ir pajuokos baimė. Žmonės, vengiantys būti kitokie, nesugeba surasti naujų problemų sprendimo būdų.

Štai kodėl turtingasis tėtis sakė, kad japonai labiausiai vertino veidrodžio galią, nes pažiūrėjus į jį galima sužinoti tiesą. Baimė yra pagrindinė posakio „būk atsargus", taikomo tiek sportui, tiek tarpusavio santykiams, karjerai ar pinigams, priežastis.

Tai tas pats ostrakizmas, kuris verčia žmones derintis prie bendrų reikalavimų, neprieštarauti nusistovėjusiai nuomonei, paklusti vyraujančioms tendencijoms: „namai - tai tavo turtas"; „pasiimk paskolą sujungdamas sąskaitas ir atsikratyk skolų";

Liet. „Kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi", - red. past.

91

„daugiau dirbk"; „tai paaukštinimas"; „vieną dieną būsi viceprezidentu"; „taupyk pinigus"; „kai man pakels atlyginimą, nusipirksiu didesnį namą"; „investiciniai fondai - saugi investicija" „Tickle Me Elmo lėlių jau nebėra, bet aš čia turiu tokią vien užsislėpęs klientui, kuris kol kas dar nepasirodė".

Plaukimas pasroviui su minia kelia daug finansinių sunkumų Retkarčiais visiems reikia pažvelgti j veidrodį ir pasikliauti vidin išmintimi, o ne baimėmis.

Sulaukus šešiolikos mums su Maiku ėmė nebesisekt' mokykloje. Mes nebuvome blogi vaikai, tik išsiskyrėme iš minios po pamokų ir savaitgaliais dirbome pas Maiko tėvą, po darbo dažnai sėdėdavome su juo prie vieno stalo su bankininkais, advokatais^ buhalteriais, makleriais, investuotojais, vadovais ir darbuotojais' Mokyklą turtingasis tėtis metė būdamas trylikos metų, nepaisan" to, vadovavo, mokė, įsakinėjo ir klausė įvairių išsilavinusių žmonių Jam tereikėdavo mostelėti ranka ir šie atbėgę keliaklupsčiaudavo jei jis su kuo nors nesutikdavo.

Tai buvo žmogus, kuris nepasidavė bandos jausmui, žmogus, kuris mąstė savo galva ir bjaurėjosi tokiais žodžiais, kaip „taip reiki daryti, nes visi taip daro" arba „taip negalima". Žodžiai „nemanau kad jums tai pavyks" skatindavo jį įgyvendinti neįmanomus dalykus.

Mes su Maiku daugiau išmokome sėdėdami tuos©!' susirinkimuose nei trindami mokyklos ir universiteto suolus. Maikof? tėvas neturėjo akademinio išsilavinimo, bet jo finansinis išprusimas?! padarė jį laimingu žmogumi. Jis nuolat mums kartodavo:

- Sumanus žmogus samdo protingesnius už save. Todėl Maikas ir aš turėjome puikią progą pasimokyti iSį

protingų žmonių. \ Būtent todėl mes negalėjome nuolankiai sutikti su mokytojų

dogmomis ir prisidarydavome bėdos. Mokytojui pamokslaujant:: „Jei blogai mokysitės, blogai gyvensite", - mes tik pakeldavorneį antakius. O kai mums liepė laikytis programos ir nenukrypti nuo* bendrai priimtų taisyklių, mums tapo visiškai aišku, kad mokykla' ne skatina, o žlugdo kūrybingumą. Tada ir supratome, kodėl

92

turtingasis tėtis sakydavo, kad mokyklos parengia gerus darbuotojus, bet ne darbdavius.

Mes klausdavome mokytojų, kur galėsime pritaikyti mokykloje įgytas žinias, kodėl nesimokome apie pinigus, kaip su jais elgtis. Dažniausiai mums atsakydavo, kad pinigai nėra svarbiausias dalykas: turėsi gerą išsilavinimą - atsiras ir pinigų.

Kuo daugiau įgydavome žinių apie pinigų galią, tuo gilesnė praraja atsiverdavo tarp mūsų ir mokytojų bei klasės draugų.

Intelektualusis tėtis niekada nepriekaištavo dėl pažymių. Kartais net pasidomėdavau kodėl, tačiau visi mūsų pokalbiai baigdavosi ginčais dėl pinigų. Sulaukęs šešiolikos metų apie finansus žinojau daugiau nei mama ir tėtis kartu sudėjus. Mokėjau vesti buhalteriją, klausydavausi mokesčių inspektorių, korporacijų patikėtinių, nekilnojamojo turto agentų, investuotojų ir kitų specialistų patarimų bei pranešimų, o tėvui nuolatos tekdavo kalbėtis su mano mokytojais.

Vieną dieną tikrasis mano tėtis mėgino man paaiškinti, kodėl namas yra pati didžiausia jo investicija. Mano argumentai ir mėginimai įrodyti, kad ši investicija nėra gera, jam nepasirodė įtikinami.

Toliau pateiktoje schemoje pavaizdavau skirtingą tėčių supratimą investicijų į namą atžvilgiu. Vienas manė, kad namas -pats didžiausias jo turtas, kitas tai laikė atsakomybe ir skola.

Turtingasis tėtis

93

yvai Pasyvai

namas

Intelektualusis tėtis

Prisimenu, kaip nubraižiau savo tėvui pinigų srauto schem parodžiau papildomas išlaidas, susijusias su namo išlaikynr didesnis namas reiškė ir didesnes išlaidas, todėl pinigų srautas judėj per pasyvų dalį jo nenaudai.

Pasyvai

Išlaidos užstatas nekilnojamojo

turto mokestis draudimas remontas

komunalinės paslaugos

Šiandien aš vis dar tebegalvoju, kad namas nėra turtas, no daugumai žmonių tai yra gyvenimo svajonė ir didžiausia investicij Nuosavas namas, jų manymu, geriau negu nieko. Siūlau pažiūrė kur kas paprasčiau į šią populiarią nuomonę. Jei mudu su žmon ketintume pirkti didesnį ir šviesesnį namą, pirmiausia jį suprastum

ne kaip aktyvus, o kaip finansinę atsakomybę, kadangi tai reikš vien pinigines išlaidas.

Toks mano argumentas. Nesitikiu, kad dauguma sutiks, nes gražus namas yra troškimas, užgožiantis blaivų protą. Iš asmeninės patirties žinau, jog piniginius sprendimus kartais lemia jausmai.

1. Kalbėdamas apie namus, noriu pabrėžti, kad dauguma visą gyvenimą dirba tam, jog išgalėtų sumokėti už pastatą, kuris niekada netaps jų nuosavybe. Kitais žodžiais tariant, vis ima naują paskolą trisdešimčiai metų ir perka naują būstą, kad galėtų sumokėti už senąjį.

2. Ne t jei žmonėms, mokantiems paskolos būstui pirkti palūkanas, suteikiamos mokesčių lengvatos, tačiau visos kitos išlaidos, net ir išsipirkus būstą, atskaičius mokesčius lieka tos pačios.

3. Turto mokesčiai. Mano žmonos tėvai, išėję į pensiją, buvo priblokšti, kai turto mokestis pakilo iki tūkstančio dolerių per mėnesį. Ta suma labai sumažino jų pensijos biudžetą, todėl jie buvo priversti išsikelti.

4. Namų vertė ne visada kyla. 1997 metais turėjau draugų, kurie už namą buvo skolingi dar milijoną dolerių, o namo kaina tuo metu tesiekė tik septynis šimtus tūkstančių dolerių.

5. Pats didžiausias nuostolis yra nepasinaudoti puikia proga. Jei namas suryja visus pinigus, būsite priversti daugiau dirbti, nes pinigai ir toliau judės į išlaidų, o ne į aktyvų dalį. Tai klasikinis vidutiniosios klasės pinigų srauto pavyzdys. Jei jaunoji pora būtų daugiau lėšų skyrusi aktyvams, jų gyvenimas ilgainiui būtų tapęs lengvesnis, ypač jeigu jie planavo suteikti galimybę vaikams mokytis universitete. Aktyvai būtų augę ir padėję padengti išlaidas. Namas tik didina skolas, o paskolos procentus reikia apmokėti kiekvieną mėnesį.

Trumpai tariant, sprendimas nusipirkt i akivaizdžiai per brangų namą, užuot įsigijus akcijų, tolesnį žmogaus gyvenimą paveikia trejopai:

1) prarandamas laikas, per kurį gali išaugti kito turto vertė;

95

2) netenkama kapitalo, kurį galima buvo investuoti, bet kuri buvo panaudotas brangioms aptarnavimo išlaidom padengti;

3) prarandama galimybė tobulėti. Žmonės klysta laikydami' savo namą, santaupas ir pensiją turtu. Neturėdami pinig"* jie neinvestuoja ir netenka galimybės įgyti investavim patirties. Daugelis jų niekada taip ir netampa tuo, ka investicijų pasaulyje vadinama patyrusiu investuotoju Būtent patyrę investuotojai įsigyja pačias geriausias akcijas kurias apsisukę parduoda žmonėms, nemėgstantiem rizikos.

N e s a k a u , kad jums nere ik ia n a m o . Tik nor iu , jo suprastumėte skirtumą tarp aktyvų ir pasyvų. Prieš pirkdam didesnį namą pirmiau įsigykite turto, kuris padengtų jo išlaidas.

Mano tikrojo tėčio asmeninė finansinė ataskaita geriausi pavaizduoja gyvenimą „žiurkės rate". Išlaidos, atrodė, augo kart su pajamomis, todėl jis negalėjo investuoti į kokį nors kitą turtą Galiausiai tokios jo skolos, kaip užstatas ir kreditinės kortelės, tap didesnės nei aktyvai. Paveiksliukas turėtų pasakyti daugiau ne( žodžiai:

Intelektualiojo tėčio finansinė ataskaita

Pajamos

Išlaidos i

Aktyvai Pasyvai

Turtingojo tėčio finansinė ataskaita yra pavyzdys, kaip galima investuojant sumažinti skolas:

Turtingojo tėčio finansinė ataskaita

Aktyvai Pasyvai Aktyvai

Ši finansinė ataskaita parodo, kodėl turtuolių turtas auga. Aktyvų dalyje susidaro daugiau pajamų, nei reikia išlaidoms padengti, todėl jas galima dar kartą investuoti į turtą. Taip didėja aktyvai, vadinasi, auga ir pajamos.

97

Galutinis rezultatas - turtuoliai tampa dar turtingesni!

Kodėl turtuoliai tampa dar turtingesni

Vidutinioji klasė nuolat patiria finansinius sunkumus, ne pagrindinis jų pajamų šaltinis - uždarbis. Kai uždarbis didėja, didėj ir mokesčiai, taigi pakilus uždarbiui, padidėja ir išlaidos. Toks yrr

tas „žiurkių ratas". Savo namus jie laiko pagrindiniu turtu, užuo investavę į pajamas kuriančius aktyvus.

Kodėl vidutinioji klasė turi finansinių sunkumų

Pajamos

f

Išlaidos A

Aktyvai Pasyvai

t

Šiame pavyzdyje namas laikomas gera investicija. Tai šiandieninės prasiskolinusios visuomenės filosofija, pagal kurią, pakilus atlyginimui, galima pirkti didesnį namą arba išleisti daugiau pinigų. Padidėjusios išlaidos skandina šeimas dar didesnėse skolose, didina finansinį nestabilumą, nepaisant to, kad maitintojai darbe ^auna paaukštinimą ir didesnį atlyginimą. Tokį rizikingą gyvenimo būdą, žinoma, lemia finansų neišmanymas.

Dešimtame dešimtmetyje masinis darbuotojų etatų mažinimas parodė, kad vidutiniokų gyvenimas iš tikrųjų labai nestabilus. Staiga kompanijų pensijų programas pakeitė programa 40Ik7. Akivaizdu, kad socialinis draudimas nebėra patikimas pensijų šaltinis. Vidutinioji klasė puolė į paniką. Nutiko tik vienas

; 40Ik pensiniai planai - tai žmonių įnašai į savo pensinį fondą - red. past.

99

geras dalykas - nemažai žmonių susiprato ir ėmė steigti investiciniu fondus. Tas investicijų padidėjimas lėmė ir didžiulį vertybini popierių biržos susivienijimą. Šiomis dienomis įsteigiama vis daugiau, investicinių fondų, tenkinančių vidutiniokų poreikius. \

Investiciniai fondai išpopuliarėjo kaip gana saugūs. Vidutiniai investicinių fondų pirkėjai yra per daug užsiėmę dirbti vien tam, kad mokėtų mokesčius ir užstatus, taupytų vaikų išsilavinimui i, kreditinėms kortelėms išpirkti. Jie neturi laiko mokytis investuoti, todėl pasitiki investicinio fondo, turinčio įvairių investicijų formų,' direktoriaus pateikta ataskaita ir mano, kad jų pinigai yra saugūs.^

Šių išsilavinusių, vidutiniajai klasei priskiriamų žmonių nuomone, kapitalą saugu investuoti į įvairius vertybinius popierius.; Investicinių fondų makleriai ir finansiniai planuotojai su tuo' nesutinka. Nerizikuok. j

Tie žmonės niekada nebuvo mokyti finansinių pagrindų, todėl investuoti jiems yra rizikinga. Jie turi elgtis saugiai, nes nesutvarko, savo balanso, klimpsta į skolas, o joms padengti neturi nekilnojamojo ar pajamas atnešančio turto. Vienintelis jų pajamų, šaltinis - atlyginimas, taigi visas gyvenimas - darbdavio rankose. I

Pasitaikius retai progai įsigyti tikrai naudingą pirkinį, tokie' sunkiai dirbantys, bet paskendę skolose žmonės negali ja pasinaudoti. Negali rizikuoti, nes vos beišgali sumokėti mokesčius.»

Kaip jau minėjau skyriaus pradžioje, pagrindinė sąlyga - skirti aktyvus ir pasyvus. Išsiaiškinkite skirtumą ir pirkite tik pajamas teikiantį turtą. Tai geriausias žingsnis aprūpintos ateities link. Pradėjus didėti aktyvams, visų pirma užsiimkite skolų ir išlaidų mažinimu - turėsite dar daugiau pinigų investicijoms. Greitai aktyvų pagrindas taps toks didelis, kad galėsite užsiimti ir spekuliacinėmis į investicijomis. Jos gali atsipirkti dvigubai, dešimteriopai ar net šimteriopai, pavyzdžiui, penkių tūkstančių dolerių investicijos gali pavirsti vienu ar daugiau milijonų dolerių. Tokias investicijas vidutinioji klasė laiko per daug rizikingomis, nors rizikinga ne pati , investicija, o žingsnis žmogaus, kuriam stinga finansinių žinių.

Jei elgsitės kaip daugelis, gausite žemiau pateikiamą rezultatą.

100

darbas bankui

Jei būtumėte darbuotojas, turintis namą, ir... 1. ... dirbtumėte kitam žmogui. Dauguma žmonių, dirbančių

už atlyginimą, turtus krauna įmonės savininkui arba akcininkams. Jūsų sėkmė ir pastangos atneš jiems sėkmę ir leis anksti išeiti į pensiją.

2. ... dirbtumėte valstybei. Savo dalį nuo jūsų atlyginimo valstybė pasiima pirmoji. Kuo daugiau dirbate, tuo didesnius mokesčius mokate. Paprastai sakoma, kad valdžiai dirbama nuo sausio iki gegužės.

3. ... dirbtumėte bankui. Išlaidos, susijusios su užstato išpirkimu ir kreditinių kortelių skolų apmokėjimu, yra antroje vietoje po mokesčių valstybei.

Kurį variantą bepasirinktumėte, vis tiek matysite, kad daugiau dirbant teks daugiau ir atiduoti. Jums reikia išmokti, kaip padidėjusią atlyginimo dalį tiesiogiai panaudoti savo ir šeimos labui.

Jei nuspręstumėte užsiimti savo verslu, kokius tikslus turėtumėte numatyti? Kad galėtų įsigyti turto, žmonės pirmiausia turi kažkiek užsidirbti, dirbdami pagal profesiją.

101

Kaip išmatuoti sėkmę padidėjus turtui? Kaip žmogui suprasti, kada jis turtingas, o kada pasiturintis? Savaip apibrėžęs aktyvus ir pasyvus, galiu paaiškinti, kaip atskirti pasiturintį žmogų. Tokio žmogaus apibūdinimą pasiskolinau iš Bakminsterio Falerio. Vieni jį vadina šarlatanu, kiti - gyva legenda. Prieš daug metų jis sukrėtė architektų pasaulį, kai 1961 metais mėgino nusipirkti patentą pastatui, vadinamam geodeziniu namu, ir savo prašyme dar kažką paminėjo apie turtą. Iš pradžių tai buvo painu, tačiau po kurio laiko idėja pasidarė aiškesnė: pasak j o , turtas yra asmens galimybės pragyventi iš santaupų nustojus dirbti. Kitais žodžiais tariant, kiek sugebėčiau pragyventi šiandien nustojęs dirbti?

Turtas paprastai vertinamas brangiais daiktais ir nuomone, kokie daiktai vertingi, o skirtumas tarp aktyvų ir pasyvų parodo tikrąją turto vertę. Atlikus tam tikrus apskaičiavimus galima realiai įvertinti, ar pasiekta finansinė nepriklausomybė.

Nors į grynąją vertę dažnai įeina turtas, neduodantis grynojo pe lno , pavyzdž iu i , garaže gul in tys da ik ta i , tačiau į patį apskaičiavimą įtraukiama ir finansinė galimybė išgyventi, t. y. kiek jie gali duoti pelno.

Turtas apskaičiuojamas pinigų srautą aktyvų dalyje palyginus su išlaidomis.

Leiskite pateikti pavyzdį. Tarkime, pinigų srautas iš aktyvų dalies lygus 1 OOO dolerių per mėnesį, o mėnesinės išlaidos sudaro j 2 OOO dolerių. Koks yra turtas?

Pagal Bakminsterį Falerį, turėtume apskaičiuoti, kiek dienų išgyventume iš tokio turto. Jei tarsime, kad mėnuo turi trisdešimt dienų, išgyventume truputį ilgiau nei dvi savaites.

Jei pinigų srautas iš aktyvų dalies pakiltų iki 2 OOO dolerių per mėnesį, tada galėtume laikyti save pasiturinčiais. Nebūtume turtingi, tačiau jau pasiturintys, nes aktyvai duotų pakankamais pajamų, kad apmokėtume mėnesio išlaidas.

Norėdamas padidinti pajamas, pirmiausia padidinčiau pinigų srautą aktyvų dalyje, kad galėčiau pragyventi. Štai tada tapčiau. nebepriklausomas nuo atlyginimo. Jei pasisektų susikurti aktyvus, teikiančius finansinę nepriklausomybę, galėčiau išeiti iš darbo ir

102

mėnesio išlaidas padengti pinigų srautu, gaunamu iš aktyvų. Tolesnis mano žingsnis būtų pasiekti pinigų srauto aktyvų

dalyje perteklių, kad galėčiau vėl investuoti. Kuo daugiau pinigų patenka į šią dalį, tuo greičiau ji auga. Didėjant aktyvams, auga ir pinigų srautas. Jei išlaidos yra mažesnės nei pinigų srautas iš aktyvų dalies, vadinasi, aš turtėju, gaudamas vis daugiau pajamų iš kitų šaltinių, o ne iš atlyginimo.

Toks perinvestavimas - tinkamas būdas tapti tur t ingam. Kiekvienas gali susikurt i savą tu r to apibrėžimą, savaip būt i turtingas, bet siūlau prisiminti šiuos paprastus dalykus:

Turtuoliai perka aktyvus. Vargšai patiria tik išlaidas. Vidutinioji klasė perka pasyvus manydama, kad tai aktyvai.

„Kaipgi pradėti savo verslą?" Nor i t e išgirsti atsakymą, paklausykite, ką sako restoranų „McDonald's" tinklo įkūrėjas.

103

TREČIOJI PAMOKA

RŪPINKIS SAVO VERSLU

'

KETVIRTASIS SKYRIUS

Trečioji pamoka

Rūpinkis savo verslu

1974 metais „McDonald's" tinklo įkūrėjas Rėjus Krokas turėjo dalyvauti pokalbyje su verslo administravimo magistrais Teksaso universitete Ostine. Tame kurse mokėsi ir geras mano draugas Keitas Kaningamas. Po karštos diskusijos studentai padarė pertrauką ir pakvietė Rėjų kartu išgerti alaus. Rėjus maloniai sutiko. Kai visi šiek tiek įkaušo, Rėjus paklausė:

- Koks mano verslas? Visi nusijuokė, pasakojo Keitas. Dauguma verslo

administravimo kurso studentų manė, kad Rėjus tik juokauja. Niekam neatsakius, jis klausimą pakartojo: - Kaip manote, kokiu verslu aš užsiimu? Studentai vėl nusijuokė, o vienas drąsus jaunuolis galų gale

sušuko: - Rėjau, visi pasaulyje žino, kad tu prekiauji mėsainiais! Rėjus nusikvatojo. - Taip ir maniau, kad šitaip atsakysite, - jis stabtelėjo ir

netrukus pridūrė: - Ponai ir ponios, aš neprekiauju mėsainiais. Mano verslas - nekilnojamasis turtas.

107

Keitas pasakojo, kad Rėjus ilgai aiškino savo požiūrį. Nors pagal verslo planą pagrindinis dėmesys buvo sutelktas j teisę prekiauti mėsainiais, jis atsižvelgdavo ir j vietovę, kurioje bus naudojamasi šia teise. Jis žinojo, kad nekilnojamasis turtas ir vieta, kurioje jis stovi, yra patys svarbiausi rodikliai sprendžiant, ar verslas bus sėkmingas. Asmuo, įsigijęs teisę prekiauti mėsainiais, Rėjaus Kroko organizacijai turėjo mokėti ir už žemę, ant kurios stovės prekyvietė.

„McDonald's" savininkas šiandien yra didžiausias pasaulyje privatus nekilnojamojo turto savininkas, turintis daugiau net už Katalikų bažnyčią. Jam priklauso vertingiausios sankryžos ir gatvių kampai Amerikoje ir kitose šalyse.

Keitas pasigyrė, kad tai viena svarbiausių pamokų jo gyvenime. Šiandien jis yra mašinų plovyklų savininkas, tačiau pagrindinis jo verslas yra nekilnojamasis turtas, ant kurio stovi įrenginiai.

Ankstesnį skyrių baigiau schema, kurioje pavaizduota, kad žmonės dirba kitiems, o ne sau. Pirmiausia jie dirba įmonių savininkams, antra, kaip mokesčių mokėtojai valdžiai ir pagaliau bankui, valdančiam jų užstatus.

Nors vaikystėje šalia mūsų nebuvo „McDonald's", tačiau turtingasis tėtis Maiką ir mane išmokė to paties, apie ką Rėjus Krokas kalbėjo Teksaso universitete. Tai trečia turtuolių paslaptis: „Tvarkyk savo reikalus".

Finansinės bėdos dažniausiai yra tiesioginis visą savo amžių kit iems dirbusių žmonių gyvenimo rezultatas. Dauguma jų gyvenimo pabaigoje neturės nieko.

Vėl pakartosiu, kad šis paveiksliukas pasako daugiau nei šimtas žodžių. Čia pateikiama pajamų ataskaitos ir balanso schema, geriausiai pavaizduojanti Rėjaus Kroko patarimą:

108

Jūsų profesija

Pajamos

Išlaidos

darbas savininkui

darbas valstybei

savas verslas

Pasyvai

darbas bankui

Dabartinė švietimo sistema stengiasi parengti jaunimą darbui ir diegia tik mokyklines žinias. Jų gyvenimas nuolatos suksis aplink atlyginimą arba, kaip anksčiau sakyta, pajamų dalį. Baigę mokyklą jaunuoliai siekia aukštojo mokslo, kad sustiprintų profesines žinias. Jie studijuoja, kad taptų inžinieriais, mokslininkais, virėjais, policijos pareigūnais, menininkais, rašytojais ir panašiai. Profesinės žinios jiems suteikia galimybę prisidėti prie darbo liaudies ir dirbti dėl pinigų.

Tarp profesijos ir verslo yra didžiulis skirtumas. Mėgstu paklausti žmogaus:

- Koks jūsų verslas? O jis, tarkim, atsako: - Aš esu bankininkas. Tada aš klausiu, ar jam tas bankas priklauso, ir paprastai

išgirstu tokį atsakymą: - Ne, aš ten dirbu. Iš šio pavyzdžio matyti, kad žmonės painioja profesiją ir

109

verslą. Bankininkas gali būti profesija, tačiau vis tiek reikėtų turėti savo verslą. Rėjus Krokas aiškiai skyrė verslą ir profesiją, kurios jis niekad nekeitė: jis buvo verslininkas. Vienu metu jis prekiavo pieno kokteilių plaktuvais, vėliau ėmė verstis mėsainių prekyba. Kol kaip vers l in inkas pardavinėjo teises vers t is mėsainių prekyba , naudodamasis savo vardu kaupė pinigus iš nekilnojamojo turto (o tai jau tikrasis verslas).

Mokyklos klaida yra ta, kad žmogus dažnai tampa tuo, ką studijuoja. Todėl, tarkim, jei mokotės gaminti maistą, būsite virėju, jei teisę - teisininku, jei automobilių mechaniką - mechaniku. Tokio mokymosi trūkumas - daugelis pamiršta savo galimybes pradėti verslą. Jie visą gyvenimą dirba kitam ir sukrauna jam turtus.

Kad taptų finansiškai nepriklausomas, žmogus turi pats užsiimti verslu, kuris periodiškai suktųsi aplink aktyvus. Kaip jau buvo minėta, pirmoji taisyklė - atskirti pasyvus nuo aktyvų ir pirkti tik pastaruosius. Turtingieji visą savo dėmesį sutelkia į aktyvus, likusieji - ties pajamų ataskaitomis.

Todėl taip dažnai girdime: „man reikia didesnio atlyginimo"; „man reikia paaukštinimo"; „aš-ketinu mokytis toliau, kad galėčiau , gauti geresnį darbą"; „aš galiu dirbti viršvalandžius"; „ar negalėčiau dirbti dviem etatais"; „po dviejų savaičių išeinu - radau darbą už didesnį atlyginimą". Kartais tai nebloga mintis, ir vis dėlto tai nenuosavas verslas.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios vargšai ir vidutinioji klasė yra tokie finansiškai konservatyvūs („aš negaliu sau leisti rizikuoti"|Į - finansinio pagrindo neturėjimas. Jie turi laikytis savo darbo m negali rizikuoti.

Kai bendrovės, spręsdamos vidines problemas, ėmė mažinti1

etatus, milijonai darbininkų suprato, kad jų vadinamasis didžiausias turtas - namai juos žlugdo, nes kiekvieną mėnesį už juos vis tiek; reikėjo mokėti pinigus. Automobilis, kitas jų turtas, taip pat stumia į skolas. Golfo lazdos, kainavusios po tūkstantį dolerių, jau nebuvo tiek vertos. Be socialinių darbo garantijų, jie nebeturėjo kito išeities. Tai, ką jie laikė turtu, jiems nepadėjo išgyventi finansinė krizės.

110

Įsivaizduoju, kaip daugelis pateikia bankui paraišką dėl kredito namui ar mašinai pirkti. Visada įdomu peržvelgti „grynosios vertės" skiltį, nes žmogus savo aktyvus skaičiuoja pagal bankams ir finansinei buhalterijai priimtiną tvarką.

Vienu metu mano finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad gaučiau paskolą, todė l , no rėdamas pad id in t i ak tyvų dalį, priskaičiavau naujas golfo lazdas, meno kolekciją, knygas , stereogrotuvą, televizorių, „Armani" kostiumus, laikrodžius, batus ir kitus asmeninius daiktus.

Tačiau pasko los negavau, nes per daug inves tavau į nekilnojamąjį turtą. Paskolas skirstančiai komisijai nepatiko, kad nuslėpiau dideles sumas, gaunamas iš daugiabučio namo nuomos. Jie norėjo žinoti, kodėl nedirbu už atlyginimą kaip visi normalūs žmonės. Jiems nerūpėjo „Armani" kostiumai, golfo lazdos ir meno kolekcija. Gyvenimas kartais tampa nepakenčiamas, jei neatitinki visuomenės normų.

Kiekvieną kartą suglumstu, kai kas nors prasitaria, kad jų kapitalas siekia šimtą tūkstančių, milijoną ar dar kažkiek dolerių. Grynoji turto vertė negali būti tokia tiksli, nes parduodant bet kokius aktyvus ir gaunant pajamų reikia mokėti mokesčius.

Daugelis žmonių susiduria su finansiniais sunkumais, kai staiga netenka pajamų. Tada ima pardavinėti savo turtą, už kurį gauna tik dalį sumos, nurodomos asmeniniame balanse, nes iš gautų pajamų dar atskaičiuojami mokesčiai. Valdžia ir vėl pasiima savo dalį ir suma, kuri galėtų žmonėms padėti išsikapstyti iš skolų, sumažėja. Štai kodėl aš sakau, kad asmeninis kapitalas yra mažesnis nei atrodo.

Pradėkite galvoti apie savo verslą. Dienomis dirbkite, tačiau kartu pirkite ir nekilnojamojo turto aktyvus, tik ne pasyvus ar asmeninius daiktus, kurie namie netenka jokios vertės. Naujas automobilis apytiksliai netenka 25 procentų savo vertės, vos tik išvažiuojate iš pardavimo aikštelės. Tai nėra tikrasis turtas, net jei bankininkas ir leidžia jo vertę įrašyti į aktyvų skiltį. Mano naujosios 400 dolerių vertės titano golfo lazdos vertė nukrito iki 150 dolerių ią pačią akimirką, kai tik pradėjau ja žaisti.

111

Žmonėms reikia rūpestingai konstruoti tvirto turto pagrindą, mažinant išlaidas ir pasyvus. Tėvai turi išmokyti dar tebegyvenančius kartu su jais vaikus atskirti aktyvus nuo pasyvų, išmokyti juos kaupti tvirtąjį turtą dar prieš išeinant iš namų, susituokiant, perkant namą, susilaukiant vaikų ir įsiveliant j finansines problemas, prieš priprantant prie darbo ir perkantį kreditą. Aš sutinku daug porų, kurios susituokusios pasmerkia save tokiam gyvenimo būdui, kuris daug metų neleidžia jiems išsikapstyti iš skolų.

Daugelis žmonių, išleidę iš namų paskutinį vaiką, staiga supranta, kad tinkamai nepasiruošė pensiniam amžiui ir puola I taupyti pinigus. Susirgus jų tėvams, jie patiria naujų išlaidų.

Kokius aktyvus patarčiau įsigyti jums ir jūsų vaikams? Aš nekilnojamąjį turtą skirstau į šias kategorijas:

1. Verslas, kuriame pats nedalyvauju. Jis priklauso man, bet jam vadovauja kiti žmonės. Jei turėčiau dirbti, tai nebūtų mano verslas. Tai būtų darbas.

2. Akcijos. 3. Paskolų obligacijos. 4. Investiciniai fondai. , 5. Pajamų duodantis nekilnojamasis turtas. 6. Skoliniai įsipareigojimai. 7. Autoriniai honorarai iš tokios intelektinės nuosavybės,

kaip muzika, scenarijai, patentai. 8. Viskas, kas' turi vertę, duoda pajamų ar turi paklausą-'

rinkoje. Intelektualusis tėtis mane dar vaiką skatino susirasti darbą

su tvirtomis socialinėmis garantijomis, o turtingasis tėtis - pirkti turtą, kuris man patinka. „Jei turtas tau nepatiks, tu juos nesirūpinsi", - dažnai kartodavo tėtis. f

Aš kolekcionavau nekilnojamąjį turtą ir žemes paprasčiausiai todėl, kad man tai patiko. Man patiko juos pirkti. Aš galėjau į juos žiūrėti ištisas dienas. Kai iškildavo problemų, žemė.$ nebeatrodydavo tokios didelės, jei jas pakeisdavo nekilnojamas! turtas. Žmonės, kurie nemėgsta tokio turto, neturėtų jo pirkti.

112

Man patinka mažų įmonių, ypač pradedančių verslą, akcijos, nes aš esu individualus savininkas, o ne korporacijos narys. Pačiais pirmaisiais metais dirbau didelėse įmonėse, pavyzdžiui, Kalifornijos naftos bendrovėje (Standard Oil ofCalifornia), JAV jūrų laivyne (the U.S. Marine Corps) ir „Xerox" įmonėje (Xerox Corp). Man patiko ten dirbti, tačiau giliai širdyje žinojau, kad ten ne mano vieta - nesu didelių susibūrimų mėgėjas. Man patinka įkurti įmones, o ne jas valdyti. Todėl paprastai perku mažų įmonių akcijų arba net dalyvauju joms kuriantis. Pasisekti gali ir naujų akcijų emisijos metu, man patinka toks žaidimas. Dauguma žmonių bijo pradedančiųjų įmonių, vadina jas rizikingomis. Taip iš tikrųjų ir yra, tačiau rizika ne tokia didelė, jei mėgsti investuoti ir supranti žaidimo taisykles. Mano investavimo strategija: investuoti į mažą įmonę ir po metų iš ten išeiti. Nekilnojamojo turto strategija: pradėti nuo mažo ir prekiauti vis didesniu turtu, delsiant mokėti mokesčius už gautas pajamas (tai labai pakelia jo vertę). Paprastai nekilnojamojo turto nelaikau ilgiau nei septynerius metus.

Daug metų aš dariau taip, kaip patarė turtingasis tėtis, net tada, kai dirbau jūrų laivyne ir „Xerox" įmonėje. Dirbdamas visą laiką galvojau apie nuosavą verslą. Mano aktyvų dalis didėjo. Aš prekiavau nekilnojamuoju turtu ir akcijomis. Turtingasis tėtis visą laiką pabrėždavo finansinių žinių svarbą. Todėl, kuo labiau išmaniau buhalterinę apskaitą ir pinigų valdymą, tuo geriau analizavau investicijas ir savo įmonių įkūrimą bei plėtrą.

Tiesa, nepatariu pradėti nuosavo verslo, jei jums tai ne prie širdies. Nenorėčiau jums užkrauti atsakomybės. Ji tikrai didelė valdant bendrovę. Žmonėms, nerandantiems darbo, pradėti įmonę yra gera išeitis, tačiau tai retai pasiseka: devynios įmonės iš dešimties žlunga per penkerius metus, o vėliau pamažu tas pat nutinka ir kas dešimtai likusiajai. Todėl patariu steigti savo įmonę tik tada, jei jūs to tikrai labai norite. Priešingu atveju - dirbkite pagal profesiją ir rūpinkitės savo verslu.

Sakydamas „rūpinkitės savo verslu", turiu omenyje: stiprinkite savo aktyvų dalį, o ten patekus nors ir menkam doleriui, sugebėkite jį išlaikyti, nes jis tampa jūsų darbuotoju. Vertingiausia

113

yra tai, kad pinigai gali dirbti dvidešimt keturias valandas per parą ištisus šimtmečius. Dieną dirbkite darbe, būkite geriausias savo srityje, tačiau galvokite ir apie aktyvų dalį.

Augant pinigų srautui, galite sau leisti ir šiek tiek prabangos. Turtuoliai skiriasi tuo, kad prabangius daiktus įsigyja paskiausiai, o vargšai ir vidutiniokai pirmiausia. Vargšai ir pasiturintys perka didelius namus, brangakmenius, kailinius, juvelyrinius dirbinius arba jachtas, norėdami atrodyti turtingi. Žinoma, jie atrodo turtingi, tačiau išties giliau klimpsta į skolas. Seni piniguočiai, „ilgalaikiai turtuoliai", iš pradžių pasirūpina savo aktyvais, o paskui už gautas iš ten pajamas perka prabangių dalykų. Vargšai ir pasiturintys juos perka liedami kraują ir prakaitą bei išleisdami savo vaikų palikimą.

Tikrieji prabangos dalykai yra atpildas už investicijas ir nekilnojamojo turto panaudą. Pavyzdžiui, iš papildomų pinigų už j gyvenamojo namo nuomą žmona nusipirko „Mercedes" markės automobilį. Jai nereikėjo papildomai dirbti, nes tą automobilį nupirko daugiabučio namo pajamos, tačiau ji laukė ketverius metus, kol nekilnojamojo turto akcijų paketas išaugo ir ėmė duoti pakankamai pelno, kad ji galėtų nusipirkti automobilį. Sis automobilis buvo tikras atpildas, nes ji įrodė, kad žino, kaip auga jos aktyvai. Žmona pasinaudojo savo finansinėmis žiniomis, kad įsigytų automobilį. Dabar ši mašina jai reiškia daug daugiau nei bet kuris kitas išvaizdus automobilis.

Daugelis nusiperka naują automobilį arba kitus prabangius dalykus pagauti impulso, dažniausiai - išsimokėtinai. Galbūt jiems nuobodu ir reikalingas naujas žaisliukas prasiblaškyti. Deja, perkant j už kreditą dažnai tenka daiktus grąžinti, nes skola tampa tikra našta.

Suradę laiko investuoti ir užsiimti savo verslu, būkite pasirengę dar vienai stebuklingai pamokai - atskleisti didžiausią turtuolių paslaptį, bruožą, kuris juos išskiria iš pilkos minios. Tai bus atpildas už laiką, kurį sugaišite kurdami savo verslą.

114

KETVIRTOJI PAMOKA

MOKESČIAIIR AKCINĖS BENDROVĖS

PENKTASIS SKYRIUS

Ketvirtoji pamoka

Mokesčiai ir akcinės bendrovės

iTLtsimenu, mokykloje mums pasakojo istoriją apie Robiną Hudą ir jo šauniuosius vyrukus. Mokytoja manė, kad tai nuostabus pasakojimas apie romantiško tipo didvyrį, kuris plėšė turtinguosius ir šelpė vargšus. Mano turtuolis tėtis laikė Robiną Hudą ne didvyriu, o sukčiumi.

Šiais laikais irgi yra Robino Hudo sekėjų. Dažnai girdžiu, kaip žmonės sako: „Kodėl turtingieji už tai nemoka?" arba „Turtingieji turi mokėti didesnius mokesčius, kad vargšai gyventų geriau".

Tiesą sakant, Robino Hudo idėja atimti iš turtuolių ir atiduoti vargšams dar labiau skurdina neturtinguosius ir pasiturinčiuosius, nes šie neša nepakeliamą mokesčių naštą, o turtingieji realiame gyvenime nėra apmokestinami. Vargšams moka vidutinioji klasė, išsilavinę žmonės, gaunantys didesnes pajamas.

Norėdami iki galo suprasti, kaip viskas klostosi, pažvelkime į mokesčius iš istorinės perspektyvos. Mano neturtingasis tėtis buvo švietimo istorijos ekspertas, o turtingasis save vadino mokesčių istorijos ekspertu.

Jis mums su Maiku paaiškino, kad Anglijoje ir Amerikoje iš pradžių mokesčių nebuvo, tik labai retai karų išlaidoms apmokėti

117

buvo taikomos vienkartinės rinkliavos. Karalius arba prezidentas paprasčiausiai paprašydavo visų susiveržti diržus. Britanijoje mokesčius rinko karui su Napoleono armija (1799-1816 m.), o Amerikoje - Pilietinio karo metu (1861-1865 m.).

1874 metais Anglija savo piliečiams uždėjo nuolatinį pajamų mokestį. 1913 metais pajamų mokestis tapo nuolatinis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose priėmus šešioliktąją Konstitucijos pataisą, nors vienu metu Amerikoje jis buvo panaikintas. Dėl per didelio mokesčio už arbatą, vežamą į vakarėlį Bostono uoste, įsiplieskė net revoliucija. Praėjo penkiasdešimt metų, kol ir Anglija, ir Amerika įgyvendino nuolatinio pajamų mokesčio idėją.

Šie istoriniai faktai neleidžia manyti, kad mokesčiais iš pradžių buvo apkraunami tik turtuoliai. Turtingasis tėtis norėjo, kad mudu su Maiku tai suprastume. Jis papasakojo, jog mokesčiai tapo populiarūs ir daugumai priimtini dėl tarp neturtingesnių žmonių įsivyravusios nuomonės , kad mokesčiai sugalvoti turtuoliams nubausti. Todėl dauguma balsavo už mokesčių įstatymą ir jis tapo teisėtas pagal Konstituciją. N o r s mokesčiai turėjo nubaust i turtuolius, tačiau, kaip gyvenimas parodė, šis įstatymas atsisuko prieš tuos pačius vargšus ir vidutiniosios klasės žmones.

- Vyriausybei, paragavusiai pinigų, iš karto išaugo apetitas, -pasakojo turtingasis tėtis. - Mes su tavo tėvu labai skiriamės. Jis — biurokratas, aš - kapitalistas. Mums moka, tačiau mūsų sėkmė matuojama visiškai kitais vienetais. Valdžia apmoka jo ir jo pasamdytų žmonių -išlaidas. Kuo daugiau jis išleidžia ir daugiau pasamdo žmonių, tuo didesnė tampa jo organizacija, o kuo ji didesnė, tuo valdžia jį labiau gerbia. Mano atveju yra priešingai: kuo mažiau žmonių samdau, tuo mažiau pinigų išleidžiu, tuo labiau mane gerbia investuotojai. Todėl aš ir nemėgstu valdžios pareigūnų. Jų tikslai kitokie nei verslininkų. Augant valdžios aparatui auga ir mokesčiai, nes brangsta jo išlaikymas.

Intelektualusis tėtis nuoširdžiai tikėjo, kad valdžia turi padėti žmonėms. Džoną F. Kenedį jis tiesiog dievino, o Taikos korpuso idėja mano tikriesiems tėvams taip patiko, kad jie ėmė dirbti viename iš jų. Jie mokė savanorius, vykstančius į Malaiziją, Tailandą

118

ir Filipinus. Tėtis nuolatos kovojo už įvairius apdovanojimus bei didesnį biudžetą, kad galėtų įdarbinti daugiau žmonių švietimo skyriuje ir Taikos korpuse. Tai ir buvo jo darbas.

Sulaukęs dešimties, aš dažnai girdėdavau, kaip turtingasis tėtis valstybės tarnautojus vadino tinginiaujančių vagių armija, o vargšas tėtis vis skundėsi, kad turtuoliai, „tie godūs sukčiai", turėtų mokėti didesnius mokesčius. Abi pusės buvo teisios. Sunku buvo dirbti vienam iš didžiausių kapitalistų mieste, o paskui grįžti pas tikrąjį tėvą, nusipelniusį valstybės tarnautoją. Nebuvo lengva pasirinkti, kuo tikėti.

Vis dėl to, nagrinėjant mokesčių istoriją, iškyla įdomi perspektyva. Kaip jau minėjau, mokesčiai buvo patvirtinti tik todėl, kad žmonių masės tikėjo ekonomine Robino Hudo teorija: atimti iš turtingųjų ir duoti vargšams. Tačiau augant valdžios apetitui, greitai buvo apmokestinta ir vidutinioji klasė.

Turtuoliai tai greitai pastebėjo ir tuo pasinaudojo. Jie pakeitė taisykles. Kaip jau minėjau, jau buvo ž inoma apie akcines bendroves, ypač išpopuliarėjo laivininkystės bendrovės. Turtuoliai steigdavo korporacijas (akcines bendroves), kuriomis naudojosi kaip įrankiu, galinčiu sumažinti kylančią jų turtui grėsmę kiekvienos kelionės metu. Jie investuodavo pinigus į bendrovę, kad apmokėtų kelionę. Tada bendrovė pasamdydavo komandą, kuri keliaudavo į Naująjį pasaulį ieškoti lobių. O jei laivas dingdavo ir komanda žūdavo, turtingieji netekdavo tik pinigų, investuotų į tą kelionę. Toliau pateikiama schema rodo, kaip akcinės bendrovės struktūra atrodo šalia jūsų asmeninių pajamų ataskaitos bei balanso.

119

Kaip lošia turtingieji

Sumažintos apmokestinimo pajamos

Akcinė bendrovė

Būtent teisėtos akcinės bendrovės struktūros galia suteikia turtingiesiems didžiulį pranašumą prieš vargšus irvidutiniąją klasę. Turėdamas du tėčius mokytojus - vieną socialistą, kitą kapitalistą - greitai supratau, kad kapitalizmo filosofija pinigų atžvilgiu man yra priimtinesnė. Man atrodė, kad socialistai tiesiog patys save baudžia dėl finansinių žinių stokos. Nesvarbu, kaip aukštai pakyla „atimanti iš turtingųjų" minia, turtuoliai visada randa būdų ją pergudrauti. Taip mokesčiais po truputį buvo apkrauta ir vidutinioji klasė. Turtuoliai pergudravo intelektualus. Jie suprato pinigų galią - tokį dalyką, apie kurį mokykloje nemoko.

Taigi kaip turtingieji pergudravo intelektualiuosius? Kai buvo priimtas „atimti iš turtingųjų" mokestis, į valstybės iždą ėmė plaukti pinigai. Iš pradžių žmonės buvo patenkinti. Pinigai buvo išdalyti valstybės tarnautojams ir turtingiesiems. Valstybės tarnautojai juos gavo atlyginimų ir pensijų pavidalu, o turčiai - kaip valstybinius užsakymus savo gamykloms. Vyriausybė valdė daug pinigų, tačiau

biudžeto pajamų valdymas buvo ir nemenka problema, nes ten pinigų apyvarta iš tikrųjų neegzistuoja. Kitais žodžiais tariant, valdžios biurokratams reikėjo vengti pinigų pertekliaus, nes nepanaudojus skirtojo biudžeto galima netekti pinigų kito biudžeto skirstymo metu. Tai buvo vadinama neefektyviu darbu, priešingai - mokančių taupyti verslininkų darbas yra vadinamas produktyviu.

Plečiantis valstybės aparatui didėjo ir jo išlaidos. Pinigų poreikis vis augo. „Turtingųjų apmokestinimo" idėja buvo pakoreguota, j apmokestinamųjų gretas buvo įtraukti ir tie, kurie su viltimi už ją balsavo - vargšai ir vidutinioji klasė.

Tikrieji kapitalistai, pasinaudoję finansinėmis žiniomis, rado būdą, kaip išsigelbėti. Jie vėl sugrįžo prie akcinių bendrovių, nes jos gynė turtingųjų interesus. Tačiau dauguma žmonių, kuriems neteko kurti akcinių bendrovių, nežino, kad jos tėra formalus dalykas. Akcinė bendrovė yra tiesiog aplankas su keliais teisiniais dokumentais, padėtas kokio nors teisininko biure ir užregistruotas valstybinėje institucijoje. Tai nėra didžiulis pastatas, ant kurio pakabintas įmonės pavadinimas. Tai ne gamykla ar žmonių grupė, o teisinis dokumentas, liudijantis teisėtą organizaciją. Kitais žodžiais tariant, tai lyg teisinis kūnas be sielos. Turtingųjų interesai ir vėl buvo apginti. Akcinės bendrovės tapo populiarios patvirtinus nuolatinius pajamų apmokestinimo įstatymus, nes jų pajamų mokestis buvo mažesnis nei fizinių asmenų mokestis. Be to, kaip jau buvo rašyta, akcinėje bendrovėje kai kurias išlaidas buvo galima apmokėti ir neapmokestintais pinigais.

Sis karas tarp turto ir neturto, karas minios, einančios prieš turtinguosius su šūkiu „Atimti iš turtingųjų!", vyksta jau daug metų. Kova visada įsiplieskia ten, kur priimami įstatymai. Ji niekada nesibaigs. Dėl to kalti patys pralaimintys žmonės, kurie kiekvieną dieną keliasi, uoliai dirba ir moka mokesčius, bet yra neapsišvietę. Jei jie suprastų, kaip turtuoliai dirba, galėtų ir patys išsikovoti finansinę nepriklausomybę. Todėl sunerimstu, kai tėvai pataria vaikams mokytis, kad šie galėtų susirasti patikimą darbą su geromis socialinėmis garantijomis. Darbuotojas, nors ir turintis puikų darbą,

121

bet nieko nenutuokiantis apie finansus, nepabėgs nuo tikrovės. Vidutinis amerikietis valdžiai dirba penkis šešis mėnesius per

metus - tiek jo metinių pajamų sudaro mokesčiai. Mano nuomone, tai labai daug. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau atiduodi valdžiai. Tokiu būdu idėja „atimti iš turtingųjų" atsigręžė prieš pačius balsavusiuosius už tokį įstatymą.

Kiekvieną kartą, kai jie mėgina nubausti turtinguosius, pastarieji nesiskundžia, o veikia. Jie turi pinigų, galią ir tikslą -pakeisti aplinkybes. Jie nesėdi rankų sudėję ir savanoriškai nemoka didesnių mokesčių. Jie samdo geriausius teisininkus ir buhalterius, įtikina politikus pakeisti įstatymus arba priimti nutarimus, leisiančius jiems išsisukti. Turtingieji turi pakankamai išteklių, kad darytų įtaką tokiems pasikeitimams.

Remiantis Jungtinių Valstijų mokesčių mokėjimo kodeksu, galima sutaupyti ir kitais būdais. Šios priemonės prieinamos daugeliui, tačiau paprastai jų ieško tik turtingieji, kadangi jie galvoja apie savo verslą. Pavyzdžiui, pagal Tarptautinio pajamų kodekso tūkstantis trisdešimt pirmąjį straipsnį pardavėjas gali uždelsti mokesčių mokėjimą už nekilnojamąjį turtą, parduodamą už kapitalą, įgytą pardavus brangesnę nekilnojamojo turto dalį. Nekilnojamasis turtas yra viena iš investicinių priemonių, kuriai suteikiamas toks didelis mokesčių mokėjimo pranašumas, ir kol jūs užsiimsite jo prekyba, jūsų pajamos iš tos veiklos nebus apmokestinamos, kol tos veiklos nesustabdysite. Žmonės, kurie nepasinaudoja šiuo straipsniu, praranda teisėtą galimybę padidinti savo aktyvus.

Vargšai ir vidutinioji klasė tokių priemonių neturi. Jie sėdi sudėję rankas ir leidžia vyriausybei jais manipuliuoti. Mane tiesiog pribloškė, kiek žmonių turi mokėti didesnius mokesčius arba atsisakyti nuolaidų vien todėl, kad bijo valdžios. Žinau, kokie gali būti baisūs ir žiaurūs Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai. Turiu draugų, kurie nutraukė savo verslą vien dėl vyriausybės klaidų. Aš visiškai juos suprantu. Tačiau dirbti valdžiai nuo sausio iki gegužės vidurio yra per didelė baimės kaina. Nei turtingasis, nei vargšas tėtis su tuo nekovojo. Pirmasis tiesiog gyveno protingiau

122

ir naudojosi akcinėmis bendrovėmis - geriausia aukso kasykla. Prisiminkite pirmąją turtingojo tėčio pamoką. Aš buvau

devynerių metų berniukas, kuris turėjo sėdėti ir laukti pokalbio su juo. Dažnai taip sėdėdavau jo biure ir laukdavau, kol ateis mano eilė. Jis tyčia nekreipdavo į mane dėmesio, nes norėjo, kad pamatyčiau jo galią, kurios vieną dieną trokščiau ir aš. Daug metų mokiausi iš to, kuris visada man primindavo, kad žinios - tai jėga, o pinigai - dar didesnė valdžia, kuriai išlaikyti ir stiprinti reikia dar daugiau žinių. Be jų gyvenime plauksite tik pasroviui. Turtingasis tėtis nuolatos mums tvirtino, kad ne vadovas ar viršininkas yra didžiausias lupikas, o mokesčių inspektorius. Būtent jis visada paims daugiau, jei tik leisite.

Pirmoji pamoka - priversti pinigus dirbti, o ne dirbti dėl pinigų. Tai iš esmės vienintelis galios principas. Jei dirbsite dėl pinigų, visą galią atiduosite savo darbdaviui. Jei pinigai dirba jums, vadinasi, valdžia jūsų rankose, jūs kontroliuojate padėtį.

Kai mudu su Maiku išmokome priversti pinigus dirbti, tėtis stengėsi, jog taptume gudrūs ir neleistume lupikautojams mūsų stumdyti. Reikia išmanyti įstatymus, perprasti sistemą. Jeigu to neišmanote, tada jus lengva išgąsdinti, bet jei žinote, apie ką kalbama, jūs dar turite galimybę laimėti. Todėl tėtis gerai mokėjo protingiems mokesčių apskaitininkams ir teisininkams, ir tai vis tiek jam kainavo kur kas mažiau, nei būtų reikėję sumokėti vyriausybei. Pats geriausias patarimas, kuriuo vadovaujuosi visą savo gyvenimą, yra „būk protingas ir tavęs niekas nestumdys". Tėtis išmanė įstatymus ir jų laikėsi. Įstatymų nežinojimas būtų brangiai kainavęs.

-Jei žinai, kad esi teisus, nebijok kovoti, net jei tektų griebtis Robino Hudo ir jo šauniųjų vyrukų metodų, - dažnai kartodavo tėtis.

Išprusęs tėtis visąlaik ragino mane susirasti gerą darbą tvirtoje akcinėje bendrovėje. Jis vis kalbėdavo apie darbą, „kuriame gali kopti karjeros laipteliais". Tėtis nesuprato, kad pasikliaudamas vien atlyginimu, mokamu darbdavio, būčiau kaip paklusni melžiama karvė.

123

Turtingasis tėtis, kai papasakojau apie tikrojo savo tėčio patarimą, tik sukikeno.

- Gal imk ir pabandyk kopti tais karjeros laipteliais, - tik tiek tepasakė.

Kol buvau paauglys, nesupratau, ką tėtis turėjo galvoje sakydamas, „turėti savo įmonę". Ta mintis baugino, atrodė neįgyvendinama, tačiau drauge ir jaudino. Kodėl gi žmonės negalėtų dirbti įmonėje, kuri priklausytų man.

Žinoma, jei ne turtingasis tėtis, greičiausiai būčiau pasinaudojęs išsilavinusio tėčio patarimu. Nuo to mane sulaikė turtingojo tėčio įkvėpta mintis tapti įmonės savininku. Sulaukęs penkiolikos ar šešiolikos metų, aš supratau, kad neisiu tuo keliu, kurį rekomendavo išsilavinęs tėtis, kuriuo pasuko mano klasės draugai. Dar nežinojau, ką darysiu toliau. Tačiau tas sprendimas pakeitė mano gyvenimą.

Turtingojo tėčio patarimą ėmiau suprasti tik sulaukęs daugiau nei dvidešimties metų. Aš buvau ką tik išėjęs iš Jūrų laivyno ir įsidarbinęs „Xerox" bendrovėje. Uždirbdavau daug pinigų, tačiau kiekvieną kartą atėjus algos dienai nusivildavau. Nuo algos tiek daug išskaičiuodavo... Ir kuo daugiau dirbdavau, tuo didesnius tekdavo mokėti mokesčius. Kadangi man sekėsi, viršininkai siūlė geresnes pareigas ir didesnį atlyginimą. Tai glostė savimeilę, tačiau aš vis girdėjau turtingąjį tėtį, šnabždantį man į ausį: „Kam tu dirbi? Kam krauni turtus?"

1974 metais, vis dar dirbdamas „Xerox" bendrovėje, įkūriau pirmąją įmonę ir ėmiau rimčiau galvoti apie savo verslą. Mano aktyvų dalyje jau buvo šiek tiek turto, bet aš nusprendžiau susiveržti ir jį padidinti dar labiau. Algos lapeliai su visais išskaičiavimais galų gale < privertė mane suprasti tai, ką daug metų man patarinėjo turtingasis | tėtis. Ateitis galėtų tapti šviesesnė tik tada, jei pasinaudočiau jo patarimu.

Dauguma darbdavių mano, jog įmonei neparanku, kad į darbuotojai užsiimtų savo verslu. Kai kuriais atvejais galbūt, tačiau | tik ne mano. Susitelkęs ties savo verslu - aktyvų didinimu, tapau tik dar geresnis darbuotojas. Dabar turėjau tikslą. Į darbą ateidavau'

124

anksti ir kruopščiai dirbdavau iki vakaro, kad sukaupčiau pakankamai pinigų investicijoms į nekilnojamąjį turtą. Havajuose kaip tik ėmė atsigauti prekyba, todėl atsirado nemažai galimybių. Kuo aiškiau buvo, kad prekyba atsigauna, tuo daugiau buvo parduodama „Xerox" aparatų. Kuo daugiau jų parduodavau, tuo daugiau uždirbdavau, ir, žinoma, tuo daugiau nuo mano atlyginimo buvo išskaičiuojama mokesčių. Mane tas tik paskatindavo dar labiau stengtis ištrūkti iš darbuotojo spąstų. Aš taip to siekiau, kad dirbdavau dar daugiau. Iki 1978 metų aš buvau vienas iš penkių geriausių „Xerox" gaminių platintojų, dažniausiai pats geriausias. Kai man taip sekėsi, dar labiau troškau ištrūkti iš „žiurkių rato".

Mažiau nei per trejus metus aš uždirbau savo mažoje įmonėje, kuri vertėsi nekilnojamojo turto nuoma, daugiau nei „Xerox" bendrovėje. Iš tikrųjų mano turtą didino pinigai, esantys aktyvų dalyje, o ne aš, belsdamas į duris ir pardavinėdamas kopijavimo aparatus. Tada suvokiau turtingojo tėčio patarimą. Greitai asmeninio turto pinigų srautas buvo pakankamai didelis, kad įsigyčiau pirmąjį „Porsche". Mano bendradarbiai iš „Xerox" bendrovės manė, kad jį nusipirkau iš komisinių. Komisinius aš investavau į nekilnojamąjį turtą.

Mano pinigai dirbo, kad uždirbtų daugiau pinigų. Kiekvienas doleris, esantis aktyvų dalyje, buvo nuostabus darbuotojas, daug dirbantis, kad savininkui nupirktų naujutėlaitį „Porsche" už neapmokestintas pajamas. „Xerox" bendrovėje ėmiau dar daugiau dirbti. Planas pasitvirtino, o mano „Porsche" buvo puikiausias to įrodymas.

Pasinaudojęs pirmuoju turtingo tėčio patarimu, dar jaunas būdamas, sugebėjau ištrūkti iš vadinamojo „žiurkių rato". Būtent tvirtos finansinės žinios, įgytos per tėčio pamokas, man padėjo to pasiekti. Be žinių, kurias aš vadinu finansiniu IK (intelekto koeficientu), kelias į finansinę nepriklausomybę būtų daug sunkesnis. Dabar rengiu finansinius seminarus ir mokau kitus tikėdamasis, kad mano žinios pravers ir jiems. Kalbėdamas visada primenu žmonėms, kad finansinį IK sudaro keturi dalykai.

125

Pirma - buhalterinė apskaita. Tai aš vadinu finansiniu išprusimu. Šios žinios gyvybiškai svarbios, jei norite sukurti imperiją. Kuo daugiau pinigų turite, tuo reikalingesni tikslūs apskaičiavimai, kad imperija nesugriūtų. Tai kairysis smegenų pusrutulis, arba smulkmenos. Finansinis išprusimas yra sugebėjimas perskaityti ir suprasti finansines ataskaitas. Šios žinios padės jums suvokti stipriąsias ir silpnąsias verslo vietas.

Antra - investicijos. Mokslas apie tai, kaip pinigai uždirba pinigus. Į tai įeina strategijos ir formulės. Tai - dešinysis smegenų pusrutulis arba kūrybinė pusė.

Trečia - rinkos supratimas. Pasiūlos ir paklausos mokslas. Tai „techniniai" rinkos aspektai, kuriuos valdo emocijos. Lėlės „Pakutenk mane, Elmo" fenomeną per 1996 metų Kalėdas galima laikyti vienu iš techninių arba emocijomis paremtų rinkos pavyzdžių. Kitas rinkos rodiklis yra esminis arba ekonominis investavimo supratimas, t. y. sugebėjimas suvokti, ar dabartinėmis rinkos sąlygomis investicija pasiteisins, ar ne.

Dauguma žmonių mano, kad investavimo principai ir rinkodara vaikams per daug sudėtinga. Jie net nenutuokia, jog vaikai tai supranta intuityviai. Tiems, kurie nežino Elmo lėlės atvejo, paaiškinsiu. Sezamo gatvėje jos primygtinai buvo siūlomos vaikams Kalėdų proga. Beveik visi vaikai jų norėjo ir kalėdinių dovanų sąraše jos buvo pirmoje vietoje. Daugelis tėvų domėjosi, ar įmonė? sąmoningai jomis neprekiavo, nors ir reklamavo prieš Kalėdas. Dėl• didelio poreikio ir mažos pasiūlos kilo sumaištis. Kadangi parduotuvėje lėlių nebuvo, spekuliantai sugalvojo šiek tiek pasipelnyti iš į beviltišką padėtį patekusių tėvų. Nelaimingi tėvai, kurie negalėjo rasti lėlės, buvo priversti Kalėdoms nupirkti kitą žaislą. Neapsakomas Elmo lėlės populiarumas yra geras pasiūlos ir; paklausos ekonomikos pavyzdys. Tas pat taikoma ir akcinio kapitalo, obligacijų, nekilnojamojo turto ir krepšinio varžyb bilietų rinkoje.

Ketvirta - įstatymai. Akcinė bendrovė, apsupta daugybė buhalterinės apskaitos, investicijų ir rinkodaros specialistų, gali lab sėkmingai dirbti. Asmuo, nusimanantis apie mokesčių įstatym

126

lengvatas bei bendrovėms teikiamą apsaugą, gali kur kas greičiau praturtėti nei tarnautojas arba individualaus verslo savininkas. Tai beveik toks pat skirtumas, kaip tarp ėjimo pėsčiomis ir skraidymo. Jis ypač akivaizdus ilgalaikio turto atžvilgiu.

1. Mokesčių lengvatos. Akcinės bendrovės gali daryti daug dalykų, kurių negali privatus asmuo. Pavyzdžiui, padengti išlaidas prieš sumokant mokesčius. Galima padaryti ir daugiau jaudinančių atradimų, tačiau neverta, kol neturite pakankamai didelio turto ar pelningo verslo.

Darbuotojai gauna apmokestinamą atlyginimą, jie mėgina gyventi iš to, kas liko. Bendrovė uždirba, išleidžia kiek tiktai gali, ir mokesčius moka nuo likusios sumos. Tai pati didžiausia mokesčių sistemos spraga, kuria kuo puikiausiai naudojasi įmonės. Įsteigti įmonę nesudėtinga ir nebrangu, jei jums priklauso investicijos, duodančios pajamas. Pavyzdžiui, bendrovės savininko atostogų išlaidas galima padengti iš tarybos susirinkimams Havajuose skiriamų lėšų. Mašinos išlaikymas, jos draudimas ir remontas -įmonės išlaidos. Sveikatos draudimas - taip pat įmonės išlaidos. Pietūs restorane - dalinės įmonės išlaidos. Galima priskaičiuoti dar daug kitų atvejų, kai savo išlaidas teisėtai padengsite dar neapmokestintais pinigais.

2. Apsauga nuo teisminių bylų. Gyvename mėgstančioje bylinėtis visuomenėje. Visi nori nors dalelės ieškinio. Todėl turtuoliai savo turtą - akcines bendroves ir koncernus - visomis įmanomomis priemonėmis slepia, kad apsaugotų aktyvus nuo kreditorių. Kai turtingas asmuo patraukiamas į teismą, ieškovas, susitikęs su advokatais, dažnai sužino, kad atsakovas absoliučiai nieko neturi. Tokie žmonės kontroliuoja viską, tačiau jiems niekas nepriklauso. Vargšai ir viduriniosios klasės atstovai mėgina įsigyti viską, tačiau viską atiduoda vyriausybei arba piliečiams, kurie mėgsta bylinėtis su turtingaisiais. To jie išmoko iš Robino Hudo: „Atimti iš turtingųjų ir atiduoti vargšams".

Šios knygos tikslas nėra smulkiai aprašyti, kaip įsteigti bendrovę, tačiau jei turite kokio nors teisėto turto, patarčiau kuo

127

greičiau išsiaiškinti apie bendrovių teikiamą naudą ir apsaugą. Ta f tema yra daug literatūros, netgi apie tai, kaip žingsnis po žingsnio i jsteigti bendrovę. Knyga „Įmonė padės tau praturtėti" {„Inc. and ' Grow Ricb") atskleis uždarosios akcinės bendrovės galią.

Finansinis IK yra įvairių sugebėjimų bei talentų visuma, tačiau, , mano manymu, finansinio mąstymo pagrindą sudaro keturi anksčiau išvardyti gebėjimai. Jei siekiate didelių turtų, šių gebėjimų derinys labai pagerins jūsų finansinį mąstymą.

Santrauka

Turtingieji, turintys bendrovių

1. Uždirba 2. Leidžia pinigus 3. Moka mokesčius

Žmonės, kurie dirba bendrovėms

1. Uždirba 2. Moka mokesčius 3. Leidžia pinigus

Taigi primygtinai patariame jums įkurti bendrovę. Bendrovė j apsaugos jūsų turtą - aktyvus.

128

PENKTOJI PAMOKA

TURČIAI PATYS PRASIMANO PINIGŲ

ŠEŠTASIS SKYRIUS

Penktoji painoka

Turčiaipatys prasimano pinigų

Vakar nusprendžiau pailsėti ir pažiūrėti televizorių. Rodė laidą apie jauną vyrą, vardu Aleksandras Grehemas Belas. Istorija prasidėjo nuo to, kad jis įsigijo telefono patentą. Telefonų paklausa buvo tokia didelė, jog Belas nebespėjo jų gaminti. Reikėjo išplėsti gamybą, o tam trūko pinigų. Taigi Belas nuėjo į „Vesterno sąjungą", tų laikų vieną didžiausių įmonių, ir pasiūlė jiems pirkti patentą ir įmonėlę už 100 OOO dolerių. „Vesterno sąjungos" prezidentas iš jo tik pasijuokė ir pasiūlymą atmetė, nes kaina jam pasirodė absurdiška. Istorija baigėsi tuo, kad įmonėlės apyvarta išaugo iki milijardų dolerių, o jos pagrindu buvo įkurta AT&T įmonė.

Iškart po šios istorijos per žinias pranešė apie etatų mažinimą vienoje vietinėje įmonėje. Darbininkai pyko ir skundėsi, jog įmonės savininkas nesąžiningas. Ką tik atleistas keturiasdešimt penkerių metų gamyklos direktorius su žmona ir dviem mažais vaikais maldavo apsaugos darbuotojų leisti pasikalbėti su savininkais - gal jie atšauks savo nuosprendį. Pora buvo ką tik nusipirkusi namą ir bijojo jo netekti. Vaizdo kamera vienu metu sustojo ties vyro veidu, į jį žiūrėjo visas pasaulis. Nereikia ir sakyti, šis epizodas patraukė mano dėmesį.

131

Nuo 1984 metų aš dirbau dėstytoju. Man tai išėjo j naudą, įgijau didelės patirties. Mokiau tūkstančius žmonių ir galiu pasakyti, I kad visiems, taip pat ir man, būdinga viena savybė: mes visi labai gabūs, turime milžinišką potencialą, tačiau stokojame pasitikėjimo savimi. Kai kurie dėl to labai kenčia. Nepasitikėjimas savimi stabdo labiau nei techninių galimybių ar informacijos neturėjimas.

Dauguma iš mūsų žino, kad baigti aukštąją mokyklą gerais pažymiais dar ne viskas - už universiteto ribų reikia daug daugiau. Sako, reikia ištvermės, sąžinės, apsukrumo, akiplėšiškumo, drąsos, klastos, narsos, atkaklumo bei išminties. Būtent šios savybės, o ne pažymiai lemia žmogaus ateitį.

Kiekviename mūsų slypi drąsa, išmintis ir narsa, tačiau turime ir tokių savybių, kurios verčia kartais pulti ant kelių ir maldauti. Kaip jūrų laivyno pilotas, praleidęs metus Vietname, aš labai gerai pažinau abu šiuos bruožus ir nė vienas iš jų nėra geresnis už kitą. ;

Dėstytojaudamas galėjau pastebėti, kad būtent perdėta baimė ' ir nepasitikėjimas savimi labai sumenkina asmens gabumus. Man tiesiog širdis plyšdavo matant studentus, žinančius atsakymą, bet nedrįstančius atsakyti. Realiame gyvenime ne visada protinga tyliai skintis į priekį.

Iš savo patirties žinau, kad finansiniams gebėjimams plėtoti \ reikia ir techninių žinių, ir drąsos. Per didelė baimė gali nustelbti net didžiausius gabumus. Studentams patariu išmokti rizikuoti, būti drąsiems, pasitikėti savo gabumais, sutrinti baimę į miltus ir tapti išmintingiems. Vieniems tai padeda, kitus gąsdina. Supratau, kad dauguma žmonių visus klausimus, susijusius su pinigais, geriau sprendžia nerizikuodami.

Studentai paprastai klausia: „Kam rizikuoti?", „Kodėl turėčiau vargintis ir tobul int i savo finansinį IK?", „Kodėl turi tapti finansiškai išprusęs?" Mano atsakymas paprastas - kad turėtumėte daugiau laisvės rinktis.

Priešaky laukia daugybė pasikeitimų. Šį skyrių pradėjau nuo jauno išradėjo Aleksandro Grehemo Belo istorijos. Tokių istorijų ne viena. Pasaulyje kiekvienais metais atsiranda šimtai tokių gabių žmonių, kaip Bilas Geitsas, ir tokių stulbinančiai sėkmingų įmonių,

132

kaip „Microsoft". Kita vertus, dar daugiau įmonių patiria bankrotą, dar daugiau žmonių atleidžiami dėl darbo stokos ir etatų mažinimo.

Kam vargintis ir tobulinti savąjį finansinį IK? Tegu kiekvienas atsako pats. Aš savąjį finansinį IK tobulinu todėl, kad mąstau, kaip išlikti. Nusprendžiau pasikeitimus pasitikti ne su baime, o jiems pasirengęs. Geriau jaudinsiuosi dėl to, kaip uždirbti milijoną, nei dėl to , kaip gauti paaukštinimą darbe. Dabartinis laikotarpis drebinamas pasikeitimų kaip niekad anksčiau. Ateities kartos gręžiosis į šį metą ir stebėsis: koks turėjo būti jaudinantis laikas, kai baigėsi viena ir prasidėjo nauja era, pilna sumaišties ir netvarkos.

Kam vargintis ir tobulinti savąjį finansinį IK? Todėl, kad tik taip galėsite klestėt i ; priešingu atveju - visą laiką bi jos i te . Pereinamuoju laikotarpiu vieni žmonės drąsiai judės į priekį, kiti laikysis už žlungančio gyvenimo likučių.

Prieš tris šimtus metų didžiausią vertę turėjo žemė. Žmogui, kuriam priklausė žemės, priklausė turtas. Amerika ėmė klestėti, kai a t s i rado fabrikų ir gamyklų . Tada t u r t a s p r i k l a u s ė pramonininkams. Šiandien turtas yra informacija, todėl asmuo, kuris turi naujausios informacijos, yra tur t ingas . Vienintelė problema yra ta, kad informacija pasaulį aplekia šviesos greičiu, sienos jos nebegali sulaikyti. Pasikeitimai greiti ir dramatiški. Kyla nauji milijonieriai, palikdami už nugaros nemokančius prisitaikyti.

Šiandien sutinku daug žmonių, kurie kovoja su finansiniais sunkumais. Jie įtemptai dirba, bet laikosi pasenusių idėjų. Jie nori, kad viskas būtų kaip buvę, ir priešinasi pasikeitimams. Pažįstu žmon ių , kur ie , p ra radę darbą arba verslą, ka l t ina naujas technologijas, ekonomiką arba savo viršininką. Liūdna, kad jie nesupranta, jog pagrindinė visų vargų priežastis - jie patys . Didžiausia jų kliūtis - senos idėjos. Tai, kas vakar dar buvo vertinga, šiandien neverta nė grašio.

Vieną popietę mokiau investavimo pagal žaidimą P I N I G Ų SRAUTAS. Viena studentė į pamoką atsivedė neseniai išsituokusią, ieškančią tam tikrų atsakymų pažįstamą. Skyrybos buvo nemenkai pratušt inusios jos kišenes, todėl draugė pamanė, kad tokios pamokos galėtų praversti.

133

Žaidimas PINIGŲ SRAUTAS skirtas padėti žmonėms išmokti, kaip elgtis su pinigais. J j žaisdami žmonės sužino apie pajamų ataskaitos ir balanso santykį, kaip juda pinigai ir kad norint susikrauti turtus reikia padidinti mėnesinį pinigų srautą aktyvų dalyje tiek, kad šis viršytų mėnesio išlaidas. Tai supratę, jie gali pabėgti iš „Žiurkių rato" į „Greitkelį".

Kaip sakiau, kai kuriems žmonėms šis žaidimas patinka, kai kuriems - ne, o dar kiti tiesiog jo nesupranta. Minėta moteris, deja, nepasinaudojo gera proga šio to išmokti. Pirmame žaidimo rate ji ištraukė klastingą jachtos kortą. Iš pradžių ji apsidžiaugė:

- Oho, aš turiu jachtą! Draugė jai mėgino paaiškinti, kokią įtaką jos pajamų ataskaitai

ir balansui turi skaičiai, pažymėti kortoje. Ji siaubingai susierzino, nes nemėgo matematikos. Kiti žaidėjai kantriai laukė, kol draugė jai aiškino santykį tarp pajamų ataskaitos, balanso ir pinigų srauto. Staiga, suvokusi, ką reiškia skaičiai, moteris suprato, kad jachta ją tiesiog žlugdo. Vėliau jai teko nusivilti, nes „atsirado vaikas". Šis žaidimas jai buvo tikrai baisus išgyvenimas.

Po pamokos moteris priėjo prie manęs ir pasakė esanti nusivylusi, nes atėjo išmokti investuoti, o ne pažaisti. Jos draugė mėgino sakyti, kad ji pažvelgtų į save - gal šis žaidimas kaip tik atspindi ją pačią, tačiau tada moteris atkirto, jog tai nesąmonė, ir pareikalavo grąžinti pinigus. Aš nedelsdamas atidaviau pinigus, ir ji išėjo.

Nuo 1984 metų uždirbau milijonus, darydamas tai, ko nemoko mokyklose. Vidurinėse mokytojai dažniausiai tik pamokslauja, j Aukštojoje paskaitos taip pat nuobodžios, protas tiesiog gali atbukti.

1984 metais ėmiau mokyti taikydamas žaidimų ir modelių metodą. Studentus raginau į žaidimus žiūrėti taip, lyg šie rodytų jų žinias ir tai, ko jiems dar reikia išmokti. Svarbiausia žaidimo savybė - jis parodo žmogaus elgesį realiame gyvenime. Tai momentinė grįžtamojo ryšio sistema. Mokytojui nereikia pamokslauti - žaidimas suteikia asmeninę pamoką pagal paties žaidėjo užsakymą.

134

Išėjusios moters draugė vėliau man paskambino ir atsiprašė. Ji pasakė, kad nurimusi ir gerai pagalvojusi ta moteris pamatė „nedidelį" žaidimo ir savo gyvenimo ryšį. Kai ji gyveno su vyru, jie neturėjo jachtos, tačiau apie daug ką svajojo. Po skyrybų ji buvo labai pikta ir dėl to, kad vyras pabėgo su jaunesne moterimi, ir dėl to, kad po dvidešimties santuokos metų jų aktyvai buvo tokie menki. Iš tikrųjų jie neturėjo nieko, ką būtų galima pasidalyti. Per dvidešimt santuokos metų jie tesugebėjo sukaupti daugybę daiktų.

Po žaidimo moteriai paaiškėjo, kad pasipiktino skaičiavimu - pajamų ataskaitos ir balanso - visų pirma todėl, jog šių dalykų paprasčiausiai nesuprato. Moteris tikėjo, kad tvarkyti pinigus yra vyro darbas, o pati rūpinosi namais ir linksmybėmis. Dabar ji buvo visiškai tikra, kad per paskutiniuosius penkerius santuokos metus vyras slėpė nuo jos pinigus. Ji pyko pati ant savęs dėl to, jog nesuprato, kur dingsta pinigai, ir dėl to, jog nieko nežinojo apie kitą moterį.

Gyvenimas, kaip ir stalo žaidimas, nuolat pateikia staigmenų. Galėtume daug ko išmokti, jei sugebėtume prisiderinti. Neseniai pasiskundžiau žmonai, kad kelnės po skalbimo susitraukė. Ji atlaidžiai nusišypsojo ir bakstelėjo man į pilvą. Ne kelnės susitraukė, kažkas kitas išsipūtė - tai aš!

Žaidimas PINIGŲ SRAUTAS leidžia kiekvienam žaidėjui patikrinti savo gabumus pateikdamas įvairių finansinių situacijų. Pavyzdžiui, ištraukę jachtos kortą, kuri klampina į skolas, turite spręsti, ką daryti. Taip žaisdami galite patikrinti, su kokiomis finansinėmis situacijomis sugebate susidoroti. Žaidimo tikslas ir yra išmokyti žaidėjus mąstyti, kaip išsisukti iš įvairiausių finansinių sunkumų.

Stebėjau, kaip žaidė daugiau nei tūkstantis žmonių. Greičiausiai iš „Žiurkių rato" išeina tie, kurie supranta skaičius ir turi lakią finansinę vaizduotę. Jie supranta skirtingas finansines situacijas. Ilgiausiai rate užtrunka žmonės, kurie nemoka skaičiuoti ir nesupranta investicijų reikšmės. Turtingi žmonės paprastai yra labai kūrybingi, o jų rizika visada būna gerai apskaičiuota.

Žaidžiant PINIGŲ SRAUTĄ atsirasdavo ir tokių žmonių,

135

kurie daug uždirbdavo, bet nežinodavo, ką su pinigais daryti. Gyvenime daugeliui tokių žmonių nelabai sekėsi. Atrodė, kad visi aplenkdavo juos, net ir tie, kurie iš viso pinigų neturėjo. Iš tikrųjų būna turtingų žmonių, kurie finansiškai netobulėja.

Riboti finansinių situacijų įvairovę būtų lygiai tas pat, kas laikytis senų idėjų. Turiu vieną mokyklos laikų draugą, kuris dabar į dirba trijose darbovietėse. Prieš dvidešimt metų jis buvo pats tu r t ing iaus ias iš mano klasės draugų. Užs ida r ius viet inei cukranendrių plantacijai, įmonė, kurioje jis dirbo, nuskurdo. Jam atrodė, kad liko viena išeitis - daug dirbti. Tačiau jis neberado tokio darbo, kuris atitiktų jo sugebėjimus, įgytus senojoje įmonėje. Taigi dabar jis dirba už mažesnį atlyginimą trijose darbovietėse, kad galėtų sudurti galą su galu.

Stebėjau žmones, žaidžiančius P I N I G Ų SRAUTĄ. Vieni skundėsi, kad jiems nekrinta geros kortos. Štai todėl jie ir sėdi tokiose paskaitose. Pažįstu žmonių, kurie realiame gyvenime nieko j neveikia, tik laukia „tinkamų progų".

Beje, buvo ir tokių, kuriems žaidime pasitaikydavo palankių progų kortų, tačiau jie neturėdavo pakankamai pinigų. Taigi jie ' skundėsi, kad būtų išėję iš „Žiurkių rato", jei būtų turėję užtektinai pinigų. Žinoma, jie vis dar ten sėdi. Gyvenime taip pat sutikau žmonių, kurie būtų sudarę fantastiškus sandorius, jei būtų turėję pinigų.

Įdomiausia, kad yra žmonių, kurie ištraukia nuostabios galimybės kortą, garsiai ją perskaito ir net nenutuokia, jog gavo puikią progą. Jie turi pinigų, laikas palankus, pagaliau jie turi kortą, tačiau nesupranta, kad jiems pasitaikė nuostabi galimybė. Jie nesugeba suvokti, kad jos padedami galėtų ištrūkti iš „Žiurkių rato". Ir kas keisčiausia, tokių žmonių pažįstu daugiau nei visus kitus sudėjus. Daugumai pasitaiko vienintelė gyvenime palanki galimybė, tačiau jie jos nemato. Kartais jie suvokia, ką prarado po kokių metų, kai visi kiti jau būna iš jos praturtėję.

Finansinis mąstymas paprasčiausiai suteikia galimybę rinktis. Ką galite padaryti, kad pagerintumėte savo finansinę padėtį, jei jums nepasitaiko palanki proga? Jei tiesiog iš dangaus jums nukrenta

136

puiki galimybė, tačiau neturite tam pinigų, o bankas net į kalbas nesileidžia, ką darytumėte, kad ji neišsprūstų jums iš rankų? Jei jūsų nuojauta nepasitvir t ino ir apskaičiavimai nesuveikė, ką darytumėte, kad iš tuščios vietos uždirbtumėte milijoną? Tai yra finansinis mąstymas. Tai ne įvykiai, tai greičiau daugybė finansinių sprendimų, kuriais pasinaudoję galite iš tuščios vietos užsidirbti milijonus. Kaip išspręsite savo finansines problemas, priklauso tik nuo jūsų kūrybingumo.

Dauguma žmonių žino tik viena - daug dirbti, taupyti ir skolintis.

Ir vis dėlto, kodėl turėtumėte lavinti savo finansinį mąstymą? Todėl, kad norite būti žmogumi, kuris pats kuria savo laimę, žmogumi, kuris priima gyvenimą tokį, koks jis yra, ir gerina jo sąlygas. Mažai kas suvokia, kad savo sėkmę galima susikurti lygiai taip pat, kaip ir pinigus. Jei norite būti laimingesni ir krautis turtus, užuot sunkiai dirbę, turi te rimtai susirūpinti savo finansiniu išprusimu. Jei esate iš tų žmonių, kurie laukia palankios progos, jums gali tekti laukti visą gyvenimą. Tai lygiai tas pat, kas laukti, kol penkių mylių kelio ruože visi šviesoforai užsidegs žalia šviesa, ir tik tada pradėti važiuoti.

Kai dar buvome vaikai, turtingasis tėtis mums su Maiku nuolat kartojo, kad pinigai nėra tikri. Jis mums vis primindavo, jog mėgindami pasidaryti pinigų iš švino beveik atskleidėme jų paslaptį.

- Vargšai ir vidutinioji klasė dirba dėl pinigų, - sakydavo jis. -Turtingieji priverčia pinigus dirbti sau. Kuo tikresniais pinigus laikysite, tuo sunkiau juos uždirbsite. Jei suvoksite, kad jie nėra tikri, tada greitai praturtėsite.

- O kokie jie yra? - dažnai paklausdavome. - Jei jie netikri, tai kas gi tie pinigai?

- Tas, kas ir manome juos esant, - visada tą patį atsakydavo turtingasis tėtis.

Didžiausias turtas, kurį turi iš esmės visi, yra protas. Gerai išlavintas jis gali atnešti didžiulių turtų, apie kuriuos svajodavo karaliai ir karalienės prieš tris šimtus metų. Neišlavintas protas gali būti skurdo, ištisus amžius perduodamo iš kartos į kartą, priežastis.

137

Informacijos amžiuje pinigų sparčiai daugėja. Kai kurie žmonės tampa neapsakomai turtingi, atrodo, iš nieko - tik iš idėjų ir sutarčių. Tai ypač gerai mato žmonės, kurie uždirba pragyvenimui iš akcijų bei investicijų. Kartais milijonai uždirbami akimirksniu. Tiesiog iš nieko ir už nieką (turiu omenyje, kad niekas nebuvo iškeista į pinigus). Tai atliekama per sutartis: vienas rankos mostas prekybos salėje; pelės mygtuko spustelėjimas verslininko ekrane Lisabonoje iš Toronto verslininko ekrano ir vėl į Lisaboną; telefono skambutis brokeriui, kad šis pirktų, ir vėliau - kad parduotų. Pinigai nepakeitė vykdytojo. Sutartys pakeitė.

Vis dar klausiate, kam lavinti savo finansinius sugebėjimus? ' Tik pats ir galite į tai atsakyti. Galiu pasakyti, kodėl aš tai darau. Tobulinuosi todėl, kad noriu greičiau užsidirbti pinigų. Ne todėl, jog man jų reikia, o todėl, kad noriu. Tai užkrečiama. Tobulinu savąjį finansinį IK todėl, kad noriu dalyvauti greičiausiame ir į didžiausiame žaidime pasaulyje. Savo ruožtu norėčiau būti dalimi šios negirdėtos žmonijos evoliucijos eros, kurioje žmonės dirba. protu, o ne rankomis. Man patinka būti ten, kur verda gyvenimas, , kur liūdesys, baimė, malonumas.

Todėl aš lavinu savo finansinį mąstymą, investuoju į patį didžiausią savo turtą - protą. Noriu būti su žmonėmis, drąsiai besiskinančiais kelią į priekį. Visiškai nenoriu būti su tais, kurie lieka už nugaros.

Papasakosiu, kaip paprastai galima prasimanyti pinigų. Devintojo dešimtmečio pradžioje Finikso ūkis buvo pasibaisėtinas. Kartą per televizijos laidą „Labas rytas, Amerika" mačiau, kaip finansininkas kalbėjo apie liūdną ateitį. Jis patarė taupyti pinigus. Kiekvieną mėnesį atsidėję po šimtą dolerių, prognozavo jis, po keturiasdešimties metų tapsite milijardieriais.

Na, atidėti pinigų kiekvieną mėnesį - skambi idėja. Tai daro daugelis. Deja, jie nemato, kas iš tikrųjų vyksta, ir praranda daug palankių progų uždirbti gerokai daugiau pinigų. Sėkmė praeina pro šalį.

Kaip jau minėjau, tuo metu ūkio padėtis buvo baisi, nors investuotojams - pačios idealiausios rinkos sąlygos. Dalis mano

138

pinigų buvo įdėta į akcijas, dalis - į daugiabutį namą. Dėl sudėtingos ekonominės padėties žmonės pusvelčiui ėmė pardavinėti savo daiktus. Nors man trūko grynųjų, tačiau pirkau juos visiškai netaupydamas. Aš investavau. Abu su žmona rinkoje, kuri labai sparčiai plėtėsi, turėjome daugiau nei milijoną „dirbančių" dolerių. Dėl blogų ekonominių sąlygų susidarė pačios palankiausios galimybės investuoti. Tiesiog negalėjau jų praleisti.

Namai, kurių vertė kažkada buvo 100 OOO dolerių, dabar kainavo tik 75 OOO. Pirkau juos ne per vietines nekilnojamojo turto įmones, o per bankroto advokatų biurus arba teismus. Tokiu būdu namą, kurio tikroji vertė buvo 75 OOO dolerių, kartais galima buvo nusipirkti už 20 OOO ar net mažiau. Advokatui įteikiau čekį - 2 OOO dolerių, kuriuos pasiskolinau iš draugo devyniasdešimčiai dienų už 200 dolerių palūkanas. Kol pirkinys buvo forminamas, į laikraštį įdėjau skelbimą, kad 75 000 dolerių vertės namas parduodamas tik už 60 000 dolerių be jokių tolesnių nuolaidų. Telefonas įkaito nuo skambučių. Nustačiau perspektyvius pirkėjus ir, kai namas jau teisėtai priklausė man, leidau jiems visiems jį apžiūrėti. Praūžė tikra audra. Namą pardaviau per kelias minutes. Man paprašius 2 500 dolerių už dokumentų forminimą, jie su malonumu įteikė pinigus ir išgarmėjo. Grąžinau 2 000 dolerių skolą ir 200 dolerių palūkanas. Draugas, namo pirkėjas, advokatas ir aš - visi likome patenkinti. Aš pardaviau namą už 60 000 dolerių, nors man jis tekainavo 20 000. 40 000 dolerių buvo sukurti iš aktyvų pinigų kaip pirkėjo skolinis įsipareigojimas. Darbo laikas - penkios valandos.

Dabar, kai jau susipažinote su finansais ir skaičiais, pavaizduosiu šį pavyzdį grafiškai.

139

40 OOO dolerių, įdėti į aktyvų dalį -pinigai, uždirbti be apmokestinimo. Gaudami 10 proc. palūkanų, galite uždirbti 4 OOO dolerių per metus.

Aktyvai Pasyvai

(40000) 20000 skolinis

įsipareigojimas

L (190000) ^ - * iš viso

Rinkos nuosmukio metu mudu su žmona laisvalaikiu sudarėme šešis tokius sandorius. Kol didžioji mūsų pinigų dalis ;

buvo investuota j didesnį turtą ir akcinį kapitalą, iš tų šešių pirkinių, pirkdami ir parduodami, mes sugebėjome uždirbti 190 OOO doleriųj aktyvų (skoliniai įsipareigojimai už 10 procentų palūkanų). Per metus tai sudaro apie 19 OOO dolerių pajamų, jų didžiąją dalį' padengia mūsų uždaroji akcinė bendrovė, nes ji apmoka mašinos, j kuro, komandiruočių, draudimo, pietų su klientais ir kitas išlaidas. Kol valdžia sugalvos, kaip šias pajamas apmokestinti, jos jau bus išleistos teisėtu būdu.

140

Kiek laiko reikėtų taupyti, kol sutaupytumėte 40 OOO dolerių, ir kiek tai kainuotų, kai mokesčiai sudaro 50 proc.

Darbas Pajamos

Išlaidos

mokesčiai

Aktyvai

santaupos

Pasyvai

Tai paprastas pavyzdys, kaip naudojantis finansiniais sugebėjimais prasimanomi, uždirbami ir apsaugomi pinigai.

Paklauskite savęs, per kiek laiko sutaupytumėte 40 OOO dolerių. Ar bankas jums mokėtų 10 procentų palūkanų? Nepamirškite, kad skolinis įsipareigojimas galioja trisdešimt metų. Aš tikiuosi, jog niekada negausiu 190 000 dolerių iš karto, nes turėčiau sumokėti didžiulius mokesčius, o per trisdešimt metų visa pajamų suma nuo 190 000 dolerių sudarytų truputį daugiau nei 500 000.

Žmonės dažnai manęs klausia, kas nutiktų, jei pirkėjas nesumokėtų. Nieko blogo. Finikso nekilnojamojo turto rinka nuo 1994 iki 1997 metų buvo pati karščiausia visoje Amerikoje. Tas 60 000 dolerių vertės namas būtų nupirktas ir perparduotas už 70 000 dolerių, o už paskolos dokumentų sutvarkymą būtų paimtas dar 2 500 dolerių mokestis. Naujasis pirkėjas dėl to net nesiderėtų. Taip procesas tęstųsi toliau.

Reikia būti apsukriam. Pirmą kartą pardavęs namą, atidaviau 2 OOO dolerių skolą. Sandėriams tuo metu neturėjau pinigų, bet investicija Šimteriopai atsipirko. Tai pavyzdys, kaip nieko neturint galima užsidirbti daug pinigų.

Per antrąjį sandorį, tai yra perparduodamas tą namą, būčiau įsidėjęs 2 OOO dolerių į kišenę, o paskolos sutartį sudaręs trisdešimčiai metų. Koks būtų mano pelnas iš investuoto kapitalo, jei turėčiau sumokėti už tai, kad galėčiau uždirbti? Nežinau. Tikriausiai santaupos, kurios sudaro 150 dolerių, sumažėtų iki 100 dolerių per mėnesį, nes keturiasdešimt metų jos apmokestinamos 5 procentais, o laikotarpiui pasibaigus, dar kartą apmokestinamos 5 procentais. Gal tai ir saugu, bet nelabai protinga.

Šiandien, 1997 metais, man rašant šią knygą rinkos sąlygos yra visiškai kitokios nei prieš penkerius metus. Finikso nekilnojamojo turto rinka JAV tiesiog pavydėtina. Namai, kuriuos i pardavėme už 60 OOO dolerių, dabar verti 110 000. Galėčiau atsiimti įkeistą turtą, tačiau, kol sulaukčiau palankios progos, sugaiščiau daug brangaus laiko. O puikių galimybių pasitaiko ne taip jau ir dažnai. Šiandien tūkstančiai pirkėjų ieško gerų sandorių. Finansiškai reikšmingų pasitaiko tik keletas. Rinka pasikeitė. Laikas eiti tolyn ir ieškoti kitų galimybių, kaip padidinti savo aktyvus.

„Negalite taip elgtis", „Tai prieštarauja įstatymams" arba „Jūs meluojate", - daug dažniau išgirstu tokias replikas nei „Ar galite man parodyti, kaip tai padaryti?"

Matematika čia labai paprasta. Tai ne algebra, integralai ar diferenciniai skaičiavimai. Teisiškai sandorius ir apmokėjimus tvarko atskira vykdomoji įmonė - man darbo lieka nedaug. Man nereikia taisyti stogų ar atkimšti tualetų, nes tai savininkų darbas. Tai jų namai. Kartais būna, kad asmuo nesumoka. Man tai tik atneša naudos: mokesčiai susivėlina arba jų visai nebereikia mokėti, nes turtą vėl tenka parduoti. Su tuo mėgina susitvarkyti teismai.

Galbūt tai nėra teisėta jūsų srityje (ir šalyje). Rinkos sąlygos gali skirtis, tačiau šis pavyzdys rodo, kaip paprasta finansinė operacija gali atnešti šimtus tūkstančių dolerių pajamų, turint mažai pinigų ir iš esmės nerizikuojant. Tai rodo, kad pinigai yra susitarimo

142

dalykas. Juos gali uždirbti bet kas, turintis net ir vidurinį išsilavinimą.

Tačiau dauguma žmonių net nesvarsto tokių galimybių, klausydami įprasto patarimo: daug dirbti ir taupyti pinigus. Bet pagalvokite: maždaug per trisdešimt darbo valandų mano aktyvų dalyje susikaupė 190 000 dolerių, iš kurių nereikėjo mokėti jokių mokesčių.

Kas jums atrodo geriau:

1) daug dirbti, pusę uždarbio atiduoti mokesčiams ir iš likučių taupyti? Jūsų santaupos tada uždirbs 5 procentus, kurie taip pat apmokestinami

ar 2) rasti laiko įgyti daugiau finansinių žinių ir pasinaudoti

smegenų bei aktyvų galia?

Dar turėkite omenyje laiko sąnaudas (laikas - didžiausias jūsų turtas), kol sutaupysite 190 000 dolerių, jei pasirinksite pirmąjį būdą.

Dabar galite suprasti, kodėl aš tyliai purtau galvą, kai tėvai sako: „Mano vaikui mokykloje gerai sekasi, jis gaus puikų išsilavinimą". Aišku, išsilavinimas yra gerai, tačiau ar jo pakanka?

Suprantama, čia aprašyta investavimo strategija gana nereikšminga. Tačiau ji parodo, kaip mažas dalykas gali sukurti didelį. Ir vėl pasikartosiu: mano sėkmė - tai stipraus finansinio pagrindo, kuris prasideda nuo finansinio išsilavinimo, rezultatas. Kaip jau minėjau, tai verta nuolatos kartoti - finansinį mąstymą sudaro šie keturi techniniai gebėjimai:

1. Finansinis išprusimas, arba sugebėjimas suprasti skaičius. 2. Investavimo strategijos, arba mokėjimas priversti pinigus

dirbti jums. 3. Rinkos, kitaip sakant, pasiūlos ir paklausos, išmanymas.

Aleksandras Grehamas Belas atrado, ko rinkoje trūko, taip pat ir Bilas Geitsas. Investicija į 75 000 dolerių vertės namą,

143

kai jis parduodamas už 60 OOO, o iš tiesų atsieina tik 20 OOO dolerių, - taip pat puikus rinkos galimybės išnaudojimo pavyzdys. Vieni perka, kiti parduoda.

4. Teisinis - buhalterinės apskaitos, akcinių bendrovių, valstybinių ir nacionalinių taisyklių ir nuostatų -išmanymas. Patariu žaisti pagal taisykles.

Būtent šis pagrindas, arba šių gebėjimų derinys, reikalingas norint praturtėti, ir nesvarbu, ar perkate mažus namus, didelius butus, bendroves, akcijas, investicinių fondų obligacijas, tauriuosius metalus, beisbolo bilietus ar kt.

Iki 1996 metų nekilnojamojo turto rinka atsigavo, todėl visi , mėgino į ją patekti. Pradėjus kilti akcinio kapitalo rinkai, į ją taip pat visi veržėsi. JAV ekonomika pagaliau pradėjo stotis ant kojų. Pardavinėti ėmiau 1996 metais. Tuo pat metu pradėjau važinėti į ] Peru, Malaiziją ir Filipinus. Mes jau buvome pasitraukę iš nekilnojamojo turto rinkos, nors kiti dar dirbo šioje srityje. Aš galėjau nieko nedarydamas stebėti, kaip aktyvų skiltyje auga skaičiai, ir svarstyti įgyto nekilnojamojo turto pardavimą metų pabaigoje. Norėjau sulaukti kai kurių įstatymų pakeitimų kongrese. Įtariau, f kad kuris nors iš tų šešių nedidelių namų savininkų gali pradėti namus pardavinėti ir 40 OOO dolerių skolinis įsipareigojimas bus išmokėtas. Paskambinau buhalteriui ir paprašiau paruošti didelę pinigų sumą.

Noriu pabrėžti, kad pinigai tai investuojami, tai ne, rinka tai pakyla, tai nusmunka, ekonomika tai sustiprėja, tai žlunga. Vis dėlto gyvenime visada yra palankių progų, beveik kiekvieną dieną, visą gyvenimą, tiktai reikia jas pastebėti. Jų tikrai yra. Kuo greičiau keičiasi pasaulis ir technologijos, tuo daugiau atsiranda palankių galimybių užtikrinti savo ir šeimos finansinę gerovę.

Tai kodėl reikia vargintis lavinant savąjį finansinį mąstymą? Sakau, tik jūs galite atsakyti į šį klausimą. Aš žinau, kodėl mokausi ir tobulėju. Tai darau todėl, kad artėja didelės permainos. Geriau | pasirengsiu jas sutikti, nei laikysiuosi praeities. Žinau, kad rinka j kils ir žlugs, tačiau aš įgysiu naujų finansinių žinių. Kiekvieno rinkos;

144

pasikeitimo metu bus žmonių, kurie ant kelių klūpodami maldaus darbo, ir bus kitų, kurie naudosis gyvenimo suteiktomis galimybėmis. Galimybėmis uždirbti milijonus. Štai kam reikalingi finansiniai sugebėjimai.

Manęs dažnai klausia apie progas, kuriomis pasinaudojęs uždirbau milijonus. Nesiryžtu daugiau pateikti asmeninių investicijų pavyzdžių. Bijau, kad neatrodytų, jog giriuosi ar aukštinu savo sugebėjimus. Man to nereikia. Tikiuosi, jie padeda suprasti, kad investuoti nesunku. Kuo daugiau sužinosite apie keturias finansinio mąstymo atramas, tuo bus lengviau.

Aš kaupiu turtą naudodamasis dviem pagrindinėmis priemonėmis: nekilnojamuoju turtu ir smulkiu akciniu kapitalu. Nekilnojamasis turtas yra mano pagrindas, jis dieną naktį stiprina pinigų srautą, kuris kartais pratrūksta, jei turto vertė pakyla. Smulkiu akciniu kapitalu naudojuosi norėdamas greitai uždirbti.

Nepatariu daryti to, ką aš darau. Pavyzdžiai lieka pavyzdžiais. Jei pamatau galimybę, tačiau ne viską suprantu, man per sudėtinga, tada ir neinvestuoju. Tam, kad lydėtų finansinė sėkmė, tereikia paprastos matematikos ir bendro supratimo apie finansus.

Pateikiau jums pavyzdžių todėl, kad norėjau: 1) įkvėpti mokytis; 2) pasakyti, jog turint stiprų pagrindą investuoti nėra

sudėtinga; 3) parodyti, jog kiekvienas gali susikrauti turtą; 4) nuraminti, kad yra milijonai būdų, kaip pasiekti savo tikslą; 5) pademonstruoti, jog tai ne mokslas apie raketas. 1989 metais dažnai bėgiodavau Portlando apylinkėse,

Oregone. Priemiestyje stovėjo mažučiai, patrauklūs tarsi imbierinių meduolių namukai. Beveik tikėdavausi išvysti Raudonkepuraitę, straksinčią takeliu pas senelę.

Visur buvo iškabinti užrašai „Parduodama". Medienos rinka tuo metu buvo pasibaisėtina, akcinio kapitalo - ką tik žlugusi, o ekonomika nusilpusi. Vienoje gatvelėje pastebėjau seną pardavimo iškabą, gerokai didesnę nei kitos. Vieną dieną bėgiodamas susidūriau ir su to namo savininku, jis atrodė susirūpinęs.

145

- Kiek prašai už savo namą? - pasiteiravau aš. Savininkas atsisuko ir vos vos šyptelėjo. - Pats pasiūlykite kainą, - atsakė jis. - J į bandau parduoti jau

daugiau nei metai. Niekas nebeateina net apžiūrėti. - Aš apžiūrėsiu, - pasakiau ir už pusvalandžio nupirkau namą,

nusiderėjęs 20 OOO dolerių nuo užprašytos sumos. Tai buvo mielas mažutis namukas su dviem miegamaisiais ir

medžio raižiniais ant langinių. Sienos buvo šviesiai mėlynos su pilkais ornamenta is , s tatytas 1930 metais . Viduje s tūksojo nuostabus akmeninis židinys. Namas idealiai tiko nuomai.

Savininkui iš anksto sumokėjau 5 OOO dolerių iš 45 OOO pardavimo sumos. Iš tiesų namas buvo vertas 65 OOO dolerių, tik niekas jo nenorėjo pirkti. Po savaitės ankstesnis savininkas, laimingas juo atsikratęs, išsikėlė ir atsikraustė pirmasis mano nuomininkas -vietinio universiteto profesorius. Sumokėjęs užstatą, išlaidas ir valstybinius mokesčius, į kišenę įsidėdavau šiek tiek mažiau nei 40 dolerių. Nelabai daug, ar ne?

Po metų sunykusi Oregono nekilnojamojo turto rinka ėmė pamažu atsigauti. Kalifornijos investuotojai, aptekę pinigais, gautais iš vis dar kylančios nekilnojamojo turto rinkos, ėmė trauktis į šiaurę, investuodami į Oregoną ir Vašingtoną.

Mažytį namuką pardaviau jaunai porai iš Kalifornijos. Jie manė, kad už 95 OOO dolerių tai puikus pirkinys. Apytiksliai 40 OOO mano įgytam kapitalui pritaikęs tūkstantis trisdešimt pirmąjį mokesčių atidėjimo- straipsnį, ėmiau ieškoti naujo pirkinio, į kurį j galėčiau investuoti gautus pinigus. Po mėnesio atradau dvylikos butų namą visiškai šalia „Intel" gamyklos Bevertone, Oregono valstijoje. Jo savininkai gyveno Vokietijoje ir nežinojo, kad žemė, ant kurios stovėjo namas, labai vertinga. Jie tiesiog norėjo kuo greičiau jo atsikratyti. Pasiūliau 275 OOO dolerių už 450 000 vertės pastatą, ir jie sutiko parduoti už 300 000. Nupirkęs laikiau jį dvejus metus. Pagal tą patį tūkstantis trisdešimt pirmąjį straipsnį pastatą pardavėme už 495 000 dolerių ir nusipirkome trisdešimtbutį namą Finikse, Arizonos valstijoje. Tada, bėgdami nuo nesiliaujančio lietaus, persikėlėme į Finiksą, nes pastatą, šiaip ar taip, reikėjo

146

parduoti. Finikso nekilnojamojo tur to rinka buvo silpna kaip kadaise Oregone. Trisdešimtbutis namas Finikse kainavo 850 000 dolerių. Iš tos sumos iš karto sumokėjome 225 000. Per mėnesį pinigų srautas iš šio pastato sudarė 5 000. Arizonos rinka ėmė atsigauti, ir 1996 metais investuotojas iš Kolorado už jį pasiūlė pusantro milijono dolerių.

Pasvarstę su žmona nusprendėme dar palaukti, ar nebus kongrese pakeistas kapitalo pajamų įstatymas. Tikėjomės, kad turto vertė gali pakilti dar 15-20 procentų. Be to, 5 000 dolerių per mėnesį - tikrai neblogas pinigų srautas.

Sis pavyzdys puikiai parodo, kaip maža suma gali išaugti į labai didelę, jei nusimanai apie finansines ataskaitas, investavimo strategijas, rinką ir įstatymus. Jei žmonės neišmano šių dalykų, turi laikytis įprastos taisyklės: elgtis saugiai, investuoti kapitalą be rizikos. Deja, dažnas „nerizikingų" investicijų trūkumas - tenka pagerinti sąlygas ar/ir atsisakyti dalies pelno.

D a u g u m a didel ių b roke r in ių bend rov ių n e u ž s i i m a spekuliaciniais sandoriais, kad apsisaugotų patys ir apsaugotų savo klientus. Žinoma, tai išmintinga taktika.

Tikrai r izikingi sandoriai nėra siūlomi p radedan t i ems makler iams . Ger iaus i sandor ia i , t u r t i n g u s p a d a r a n t y s dar turtingesnius, laikomi tiems, kurie supranta lošimo taisykles. Šiaip negalima siūlyti tokių spekuliacinių sandorių „apsukr iems vyrukams", tačiau, suprantama, kartais šios nuostatos nesilaikoma.

Kuo apsukresnis tampu, tuo daugiau palankių progų randu. Kita priežastis, dėl kurios visą gyvenimą turėtumėte tobulinti savo finansinius gebėjimus, yra didesnė palankių galimybių pasiūla. Kuo labiau išlavintas jūsų finansinis mąstymas, tuo lengviau atskirsite gerą sandorį nuo blogo. Žinios padės išvengti blogo sandorio arba jį paversti geru. Kuo daugiau mokausi (o mokytis visąlaik yra ko), tuo daugiau užsidirbu pinigų paprasčiausiai todėl, kad bėgant metams įgyju daugiau patirties ir tampu išmintingesnis. Turiu draugų, kurie stengiasi viską daryti be rizikos, daug dirba pagal profesiją ir nesistengia gauti finansinių žinių, nes tam, aišku, reikia laiko.

147

Pagrindinė mano taisyklė - iš pradžių pasek sėklas aktyvų dalyje. Iš pradžių tai būna mažos sėklos, vėliau vienos išauga, kitos - n e .

Mūsų nekilnojamojo turto bendrovė turi turto už kelis milijonus. Tai ir yra mūsų INTB - investicijų j nekilnojamąjį turtą bendrovė. Noriu pabrėžti, kad daugumą tų milijonų uždirbome tik iš 5 000-10 OOO dolerių investicijų. Per daugelį metų visos tos išankstinės įmokos buvo sėkmingos greitai besiplečiančioje rinkoje, didino neapmokestinamas pajamas, prekybos sandoriai buvo sudaromi po keletą kartų.

Mums taip pat priklauso ir akcijų paketas, nors faktiškai jį valdo mūsų bendrovė. Ją vadiname asmeniniu investiciniu fondu. Turime draugų, kurie bendradarbiauja su tokiais investuotojais kaip mes. Kiekvieną mėnesį turime pinigų investicijoms. Perkame rizikingas spekuliacines uždarąsias akcines bendroves, kurios ketina savo akcijas parduoti vertybinių popierių biržoje Jungtinėse Valstijose arba Kanadoje. Greitų pajamų pavyzdys: 100 000 akcijų nupirkome po 25 centus už kiekvieną prieš įmonei pradedant jas pardavinėti biržoje. Po šešių mėnesių, kai įmonė buvo įtraukta į sąrašą, vienos akcijos kaina pakilo iki 2 dolerių. Jei tai įmonei gerai vadovaujama, akcijų kaina vis kyla, ir jos gali būti įkainotos 20 ar daugiau dolerių už kiekvieną. Praeitų daug metų, kol 25 000 dolerių virstų milijonu, vis dėlto tiek galima uždirbti greičiau nei per metus.

Tai nėra rizikingas lošimas, jei žinote, ką darote, o ne metate pinigus į abejotiną sandorį ir meldžiatės, kad pavyktų. Svarbiausia pasinaudoti techninėmis žiniomis, išmintimi ir meile žaidimui. Išmanymas padidina šansus ir sumažina riziką. Žinoma, rizika visada lieka, tačiau jūsų galimybės priklauso nuo finansinio mąstymo. Todėl tai, kas vienam žmogui rizikinga, kitam - visiškai ne. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios skatinu žmones investuoti daugiau į savo finansinį išsilavinimą nei į akcijas, nekilnojamąjį turtą ar kitas rinkas. Kuo protingesni būsite, tuo didesnė tikimybė, kad pasinaudosite palankiomis galimybėmis.

Akcijos, į kurias aš asmeniškai investuoju, būtų labai rizikingos daugumai žmonių. Tuo užsiimu jau nuo 1979 metų ir sumokėjau

148

daugiau nei pačios akcijų išmokos vertos. Jei suprasite, kodėl tokios investicijos yra labai rizikingos daugumai žmonių, galbūt savo gyvenimą pakreipsite taip, kad 25 000 dolerių galėsite paversti milijonu per vienerius metus beveik nerizikuodami.

Kaip minėjau, nepatariu užsiimti tuo, ką čia aprašiau. Tai buvo paprasti pavyzdžiai, kurie rodo, jog nieko nėra neįmanomo. Tai, ką aš darau, yra mažytės didelio proceso operacijos, tačiau vidutinis žmogus per metus galėtų gauti 100 000 pajamų visai nesunkiai. Atsižvelgiant į rinką ir jūsų sumanumą, to galima pasiekti per penkerius-dešimt metų. Jei kukliai gyvensite, greitai galėsite papildomai uždirbti 100 000 dolerių net nedirbdami. Tada, jei norėsite, galėsite atsistatydinti arba toliau dirbti, tačiau valstybinę mokesčių sistemą panaudokite savo naudai, o ne prieš save.

Mano asmeninis pagrindas yra nekilnojamasis turtas. Man jis patinka dėl stabilumo ir nejudrumo. Galiu išlaikyti tvirtą pagrindą, nes pinigų srautas yra pakankamai pastovus. Jei tinkamai vadovaujama, jo vertė gali pakilti. Tvirto nekilnojamojo turto pagrindo grožis ir verčia mane rizikuoti perparduodant akcijas.

Gavęs didelį pelną akcinio kapitalo rinkoje, sumoku pajamų mokestį, o likutį investuoju į nekilnojamąjį turtą, kad apsaugočiau aktyvus.

Baigdamas norėčiau štai ką pasakyti apie nekilnojamąjį turtą. Visur, kur tik teko mokyti investuoti, žmonės tvirtino, kad nekilnojamojo turto neįmanoma nusipirkti pigiai. Aš taip nepasakyčiau. Net ir Niujorke, Tokijuje ar paprastame užmiestyje galima sudaryti gerų sandorių. Singapūre kaip tik dabar krinta nekilnojamojo turto kainos ir tinkamų progų galima tikėtis labai greitai. Todėl, kai kas nors man sako: „Tuo neįmanoma čia užsiimti", aš tik primenu jiems, kad dar nežinau, kaip čia tuo užsiimti.

Nuostabių galimybių neįmanoma pamatyti plika akimi. Jas galima suvokti protu. Dauguma žmonių nepraturtėją tik todėl, kad jie neturi tinkamo finansinio išprusimo: nemoka atskirti jiems pasitaikiusių palankių progų.

Manęs dažnai klausia: - Kaip man pradėti?

149

Paskutiniame skyriuje išvardysiu dešimt patarimų, kurių laikiausi, siekdamas finansinės nepriklausomybės. Tik niekada neužmirškite, kad tai tik žaidimas. Kartais laimite, o kartais tenka pasimokyti iš klaidų. Viską darykite su malonumu. Daugelis niekada nelaimi, nes labiau bijo netekti. Štai kodėl mokykla man pasirodė kvailas dalykas. Mokykloje mums tvirtina, kad klysti yra blogai ir už klaidas baudžia. Tačiau atidžiau pažiūrėję pastebėsime, kad žmonės mokosi iš klaidų.

Nenugriuvęs niekad neišmoksi vaikščioti. Ant mano kelių liko randų, tačiau šiandien važinėdamas dviračiu negalvoju, kaip nelengva to buvo išmokti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie praturtėjimą. Nelaimei, dauguma žmonių nėra turtingi, nes labai bijo prarasti. Laimėtojai nebijo pralaimėti, bijo pralaimėtojai. Nesėkmė yra tik kelio į sėkmę dalis. Žmonės , kurie vengia pralaimėti, retai laimi.

Į pinigus žiūriu panašiai kaip j teniso žaidimą. Žaidžiu, klystu, mokausi, vėl darau klaidų, vėl jas taisau - taip tobulėju. Jei pralaimiu, persisveriu per t inklel į , paspaudž iu p r i eš in inku i ranką ir nusišypsojęs sakau:

- Iki kito šeštadienio! Taigi yra du investuotojų tipai: 1. Pirmasis, dažniausiai pasitaikantis, yra investicijų paketo

pirkėjai. Jie dairosi po mažmeninę rinką, pasirenka, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto įmonę, biržos maklerį ar finansinį planuotoją, ir tada ką nors perka. Tai gali būti ir investicinis fondas, ir INTB, akcijos ar obligacijos. Toks investavimo būdas yra geras ir paprastas. Jį galima palyginti su žmogumi , kuris įėjęs į kompiu te r ių parduotuvę nusiperka pirmą pasitaikiusį kompiuterį nuo lentynos.

2. Antrajam tipui priskiriami investuotojai , kuriantys investicijas. Tai investuotojas, kuris paprastai suorganizuoja sandorį, panašiai kaip žmonės, kurie perka kompiuterių detales ir jį surenka. Tai yra tarsi prisiderinimas prie kliento reikalavimų. Aš n ieko n e n u t u o k i u , kaip su r ink t i kompiuterį, tačiau žinau, kaip sujungti visas palankių

150 *

galimybių detales, arba pažįstu žmonių, kurie sugeba tai padaryti.

Būtent antro tipo investuotojai yra profesionalai. Gali praeiti daug laiko, kol detalės sudedamos į tinkamas vietas, o kartais ir niekada nesutampa. Turtingasis tėtis skatino tapti būtent antrojo tipo investuotoju. Svarbu išmokti, kaip sudėti visas detales, nes taip gali daugiausia pasiekti arba... daugiausia prarasti, jei reikalai susiklosto tavo nenaudai.

Jei nori te tapti antrojo tipo investuotoju, jums reikėtų ištobulinti tris pagrindinius gebėjimus, kurių papildomai reikia, kad taptumėte finansiškai išprusęs:

1. I š m o k t i a t ras t i palankią ga l imybę , k u r i o s n iekas nepastebėjo. Matyti protu tai, ko kiti nemato akimis.

Pavyzdžiui, draugas nusipirko labai seną namą. Į jį buvo baisu žiūrėti. Visi stebėjosi, kodėl jis taip nusprendė. O draugas pamatė tai, ko nepastebėjo kiti. Namas buvo parduodamas su keturiais tuščiais žemės sklypais. Jis tai sužinojo nuvykęs į įmonę patikrinti teisinių dokumentų. Nupirkęs namą, jį nugriovė ir penkis žemės sklypus pardavė statybininkui už tris kartus didesnę kainą, nei sumokėjo už viską. Draugas uždirbo 75 OOO dolerių už vieno mėnesio darbą. Tai nėra labai daug, tačiau tikrai daugiau nei minimalus darbo užmokestis. Techniškai tai nesunku atlikti.

2. Išmokti skolintis pinigus. Normalus žmogus eina tik į banką. Antrojo tipo investuotojui reikia ž inot i , kaip pasiskolinti kapitalo ne iš banko. Aš taip pat iš pradžių išmokau pirkti namus be banko paskolos. Taip nupirkau nedaug namų, be t ž in ios , kur ias įgijau, t i k ra i yra neįkainojamos.

Žmonės paprastai sako: „Bankas man neduos pinigų" arba „Aš neturiu pakankamai pinigų, kad tai nusipirkčiau". Kitais žodžiais tariant, pinigų trūkumas jiems užkerta kelią sudaryti gerą sandorį. Jei apeisite šitą kliūtį, aplenksite milijonus žmonių, kurie taip ir nesuvokia finansinių žinių.

151

Daug kartų pirkau namą, akcijas ar daugiabutį pastatą be grašio banko sąskaitoje. Kartą net nusipirkau daugiabutį namą už pusantro milijono dolerių. Padariau tai, kas vadinama „apsiribojimu" - raštiška sutartimi tarp pardavėjo ir pirkėjo. Paskui surinkau 100 OOO dolerių įnašą, kuris leido išlošti devyniasdešimt dienų likusiai pinigų sumai surinkti. Kodėl taip padariau? Paprasčiausiai žinojau, kad tas namas buvo vertas 2 milijonų. Aš niekada nesiskolindavau pinigų. Vienas žmogus, paskolinęs man 100 OOO, davė dar 50 000, kad ir jam surasčiau tokį sandorį. Perleidau tą sandorį jam, o pats pasitraukiau. Suprantama, tai buvo daugiau nei pirkimo procesas, tai buvo mokymasis.

3. Išmokti pasinaudoti protingais žmonėmis. Išmintingi yra tie, kurie samdo protingesnį už save darbuotoją. Jei jums f reikia patarimo, įsitikinkite, kad pasirinkote tinkamą f patarėją.

Taigi jums reikia daug ko išmokti, tačiau atpildas už tai ; milžiniškas. Jei nenorite mokytis, patarčiau geriau būti pirmojo tipo į investuotoju. Jūsų žinios bei išmintis yra jūsų didžiausias turtas bei rizika.

Rizika visada yra, tik išmokite ją kontroliuoti, o ne jos vengti.

152

ŠEŠTOJI PAMOKA

DIRBK NE DĖL PINIGŲ - STENKIS ĮGYTI

PATIRTIES

SEPTINTASIS SKYRIUS

Šeštoji pamoka

Dirbk ne dėl pinigų - stenkis įgyti patirties

1995 metais manęs paprašė interviu vienas Singapūro laikraštis. Sutartu laiku atvyko jauna žurnalistė ir netrukus prasidėjo pokalbis. Mes sėdėjome prabangaus viešbučio vestibiulyje, gurkšnojome kavą ir kalbėjomės apie mano atvykimo tikslą. Aš turėjau skaityti paskaitą apie „turtuolių paslaptis"; iš tos pačios tribūnos Žigas Ziglaras kalbėjo apie motyvus.

- Norėčiau vieną dieną parašyti knygą, kurią taip pirktų kaip jūsų, - prasitarė ji.

Buvau skaitęs keletą jos straipsnių ir, tiesą sakant, likau sužavėtas. Jos stilius buvo savitas ir aiškus. Skaitytojai domėjosi jos kūryba.

- Jūsų stilius nuostabus, - atsakiau. - Kodėl nesiekiate to, apie ką svajojate?

- Neatrodo, kad mano darbas ko nors vertas, - ramiai atsakė ji. -Visi sako, jog mano novelės puikios, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Todėl aš vis dar dirbu laikraščiams. Bent jau mokesčius galiu susimokėti. O gal jūs galite man ką nors pasiūlyti?

- Taip, - linksmai atsakiau. - Mano draugas čia, Singapūre, turi mokyklą. Ten mokoma prekybos. Be to, jis rengia prekybos kursus geriausiose Singapūro bendrovėse. Manau, kad tokie kursai

155

labai padėtų jums palypėti karjeros laiptais. Ji sustingo. - Siūlote man išmokti pardavinėti? Linktelėjau. - Juk jūs nerimtai, ar ne? Aš vėl linktelėjau. - Kas gi čia blogo? - ėmiau teisintis, nes ji kažkodėl įsižeidė,

o aš pasigailėjau, kad iš viso prasitariau. Turėjau kažkaip apginti savo pasiūlymą.

- Aš - anglų literatūros magistrė, o jūs sakote, kad dar turėčiau išmokti verslo?.. Aš juk-profesionalė. Baigiau universitete tam, kad įgyčiau profesiją, o ne išmokčiau prekiauti. Aš nekenčiu, prekeivių. Jie visi godūs pinigų. Kodėl gi turėčiau mokytis^ prekybos? - ji puolė krautis daiktus. Interviu baigėsi.

Ant kavos staliuko gulėjo kažkada perkamiausia mano knyga. Į vieną ranką paėmiau knygą, j kitą - moters užrašus.

- Matote? - parodžiau jai užrašus. Ji žvilgtelėjo. - Ką? - sumišusi paklausė. Bakstelėjau pirštu j jos bloknotą, kur ji buvo užsirašiusi'1

„Robertas Kijosakis, perkamiausias autorius". - Čia parašyta „perkamiausias autorius", o ne „geriausia;

rašytojas". Jos akys išsiplėtė iš nuostabos. - Aš rašau baisiai, jūs - puikiai. Aš baigiau prekybos mokyki

o jūs turite literatūros magistrės diplomą. Iš mūsų abiejų kartt | sudėjus turėtų išeiti „geriausiai perkamas autorius".

Jos akys plykstelėjo pykčiu. - Niekada taip žemai nepulsiu, kad pradėčiau mokyti

prekybos. Ką tokie žmonės, kaip jūs, išmano apie kūrybą? Aš profesionali kvalifikuota rašytoja, o jūs - verslininkas. TĖ neteisinga. J

Ji sugriebė likusius užrašus ir išskubėjo pro dideles stiklinei, duris.

Kitą rytą vis dėlto atnešė taktišką ir palankią recenziją.

156

Pasaulis kupinas protingų, talentingų, išsilavinusių ir gabių žmonių. Su jais susiduriame kiekvieną dieną. Jų pilna aplinkui.

Štai prieš keletą dienų sugedo mano automobilis. Jaunas autoserviso mechanikas sutaisė jj per keletą minučių: jam pakako pasiklausyti, kaip dirba variklis, ir iškart suprato, kas negerai. Buvau priblokštas.

Liūdna, bet gabumų nepakanka. Stebėtina, kiek mažai uždirba gabūs žmonės . Kažkur

girdėjau, kad 100 OOO dolerių per metus uždirba mažiau nei 5 procentai amerikiečių. Tuo tarpu sutinku daug protingų, labai išsilavinusių žmonių, kurie uždirba mažiau nei 20 OOO dolerių per metus. Medicinos verslo konsultantas pasakojo, jog daugelis gydytojų, stomatologų ir homeopatų turi finansinių problemų. O aš visą laiką maniau, kad tokiems pinigai plaukte plaukia į rankas. To žmogaus nuomone, iki didelių turtų jiems trūksta tik vienos pamokos.

Vadinasi, jei žmonės išmoktų ir praktiškai pritaikytų dar vieną pamoką, jų pajamos gerokai išaugtų. Kaip jau minėjau, finansinį išprusimą sudaro buhalterinės apskaitos, investavimo, rinkodaros ir teisės žinios. Su tokiomis žiniomis uždirbti pinigus iš pačių pinigų vieni juokai, nors daug pinigų žmonėms paprastai asocijuojasi su sunkiu darbu.

Žinių naudą galima iliustruoti tos jaunos rašytojos žurnalistės pavyzdžiu. Jei ji gerai suvoktų prekybos ir rinkodaros žinias, jos pajamos iš karto išaugtų. Jos vietoje išmokčiau ne tik prekybos, bet ir reklamos, ir leidybos teisės. Paskui pasiieškočiau darbo ne laikraštyje, o reklamos agentūroje. Dirbčiau net už mažesnį atlyginimą, nes ten galima išmokti bendrauti (be to reklamos nepadarys i ) , užmegz t i t inkamus v i suomen in ius ryš ius (iš nemokamos reklamos gali užd i rb t i mi l i jonus) . Vakarais ir savaitgaliais ji galėtų rašyti puikiąsias savo noveles. O išėjusi tokią mokyklą, sugebėtų gerai parduoti savo knygas ir greitai taptų „perkamiausia rašytoja".

Kai leidėjui pirmą kartą parodžiau savo knygą „Jei nori būti turtingas ir laimingas, neik į mokyklą" ("If You Want To Be Rich

157

and Happy, Don't Go to School"), jis patarė ją geriau pavadinti „Ekonomikos mokymas". Pasakiau, kad dėl tokio pavadinimo geriausiu atveju rasčiau du skaitytojus: žmoną ir geriausią draugą (nes jie tikėtųsi knygą gauti nemokamai). Įžūlų pavadinimą „Jei nori būti turtingas ir laimingas, neik j mokyklą" pasirinkau todėl, kad jis gali greitai pritraukti visuomenės dėmesį. Aš gerbiu mokslą, ir tikiu švietimo reforma. Kitaip negi mėginčiau pakeisti senovinę mūsų švietimo sistemą? Pasirinkau pavadinimą, apie kurį būtų diskutuojama televizijos ir radijo laidose, kuris pats savaime reklamuotų knygą. Taigi, nors daug kas laikė mane kvailiu, bet knygas vis pirko ir pirko.

Kai 1969 metais baigiau JAV jūrų laivyno prekybos akademiją, intelektualusis tėtis buvo labai patenkintas. Kalifornijos naftos kompanija pasamdė mane prižiūrėti naftos tanklaivius. Buvau pagalbinis darbuotojas, mano atlyginimas, palyginti su kitais kurso draugais, buvo mažas, tačiau kaip ką tik baigusiam universitetą visai pakenčiamas. Pradinis darbo užmokestis buvo apie 42 OOO dolerių per metus, įskaitant viršvalandžius. Turėjau dirbti septynis mėnesius, paskui priklausė penkių mėnesių atostogos. Jei būčiau norėjęs, per tuos penkis mėnesius būčiau galėjęs padvigubinti darbo užmokestį transporto įmonėje.

Man švietėsi nuostabi karjera, bet po šešių mėnesių atsisveikinau su įmone ir įstojau į laivyno aviacijos korpusą, kad išmokčiau skraidyti. Intelektualusis tėtis labai susikrimto, o turtingasis džiūgavo.'

Mokykloje ir darbe dažnai galvojama apie specializaciją. Manoma, kad ji reikalinga norint gauti didesnį atlyginimą arba paaukštinimą. Todėl gydytojai stengiasi įgyti ortopedo, pediatro ar kitokią specializaciją. Buhalteriai, architektai, teisininkai, pilotai ir kitų profesijų žmonės siekia specializuotis savo srityse.

Intelektualusis tėtis taip pat tikėjo specializacijos nauda, todėl kaip begalėdamas stengėsi baigti doktorantūrą. Jo įsitikinimu, gyvenime laimi tie žmonės, kurie nuolat plečia savo profesijos žinias.

Turtingasis tėtis skatino elgtis visiškai priešingai. Jis patarė išmanyti viską nors po truputį.

158

Todėl per tuos metus, kai dirbau jo įmonėje, visą laiką keičiau darbą. Padirbėjau apskaitos skyriuje, nors greičiausiai niekada nebūčiau tapęs buhalteriu, nes tėtis norėjo, kad mokyčiausi per osmosą8. Turtingasis tėtis žinojo, kad ilgai netruksiu suprasti buhalterių žargoną ir skirti, kas svarbiausia. Teko vairuoti autobusą, paplušėti statybose, prekybos, rezervavimo bei rinkodaros skyriuose. Taip jis auklėjo mane ir Maiką. Štai kodėl jis primygtinai reikalavo, kad sėdėtume per įvairius susirinkimus ir susitikimus su bankininkais, teisininkais, buhalteriais bei makleriais. Jis norėjo, kad po truputį išmanytume visus jo imperijos aspektus.

Kai mečiau gerai mokamą darbą Kalifornijos naftos kompanijoje, intelektualusis tėtis mėgino su manimi pasikalbėti kaip vyras su vyru. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl atsisakiau vietos, kur galėjau tikėtis didelio atlyginimo, premijų, laisvadienių ir paaukštinimo. Kai vieną vakarą suglumęs manęs paklausė, kodėl mečiau darbą, nesugebėjau jam to paaiškinti, nors ir kaip stengiausi. Mūsų mąstymas iš esmės skyrėsi. Aš mąsčiau kaip turtingasis tėtis.

Intelektualusis tėtis labiausiai vertino socialines darbo garantijas, turtingasis - patirtį.

Tikrasis mano tėtis manė, jog norėjau tapti jūrų karininku, o turtingasis žinojo, kad studijavau tarptautinį verslą. Todėl dar būdamas studentas sudarinėjau krovinių partijas, vedžiau didelius krovininius laivus, naftos tanklaivius ir keleivinius laivus į Tolimuosius Rytus ir pietines Ramiojo vandenyno šalis. Turtingasis tėtis patarė laivus plukdyti prie Ramiojo vandenyno pakrančių, nes besivystančios valstybės yra Azijoje, o ne Europoje. Kol mano klasės draugai, taip pat ir Maikas, rengė vakarėlius studentų bendrabučiuose, aš studijavau prekybą, žmonių ir verslo tipus, kultūrą Japonijoje, Taivane, Tailande, Singapūre, Honkonge, Vietname, Siaurės Korėjoje, Taityje, Vakarų Samojoje ir Filipinuose. Žinoma, aš taip pat dalyvaudavau vakarėliuose, tačiau ne bendrabučiuose. Aš labai greitai subrendau.

8 Osmosas - tai procesas , kai informacija ir įvairios naujienos po truputį išplinta tarp žmonių, - red. past.

159

Intelektualusis tėtis niekaip negalėjo suprasti, kodėl mečiau gerai mokamą darbą ir įstojau į laivyno aviacijos korpusą. Pasakiau jam, kad noriu išmokti skraidyti, nors iš tikrųjų norėjau išmokti vadovauti eskadronams. Turtingasis tėtis įspėjo, jog sunkiausia įmonės valdymo dalis yra vadovauti žmonėms. Jis trejus metus tarnavo kariuomenėje, o tikrasis tėvas buvo atleistas nuo tarnybos. Taigi antrasis tėtis papasakojo, kad verta žinoti, kaip vadovauti vyrams esant pavojingoms situacijoms.

- Vadovavimas - tai dar vienas dalykas, kurį turi išmokti, -patarė jis. - Jei nebūsi geras vadovas, gali gauti kulką į nugarą ir versle.

Nors man labai patiko skraidyti, 1973 metais išėjau į atsargą ir grįžau iš Vietnamo. Tada įsidarbinau „Xerox" bendrovėje. Ten mane patraukė ne siūlomos premijos, o galimybė išeiti geriausią visoje Amerikoje prekybos programą. Iš prigimties buvau drovus žmogus, todėl prekyba man buvo vienas baisiausių dalykų pasaulyje.

Turtingasis tėtis manimi didžiavosi, o intelektualusis manęs gėdijosi manydamas, kad prekiauti išsilavinusiam žmogui yra žema. „Xerox" bendrovėje išdirbau ketverius metus, kol belsdamasis į duris nugalėjau baimę būti išmestam. Tapau vienu iš penkių geriausių prekybos agentų, tačiau nesusigundžiau sėkminga karjera - išėjau.

1977 metais įkūriau pirmąją savo įmonę. Turtingasis tėtis mudviem su Maiku norėjo perduoti savo įmones, todėl turėjome išmokti jas įkurti ir sujungti. Pirmasis mano gaminys, piniginės su lipukais, buvo gaminamos Tolimuosiuose Rytuose ir j transportuojamos į sandėlį Niujorke, netoli mokyklos, kurioje mokiausi. Oficialusis mokymasis baigėsi, atėjo laikas pačiam bandyti I savo jėgas. Jei nepasiseks, bankrutuosiu. Turtingojo tėčio nuomone, jei lemta bankrutuoti, tai geriau iki trisdešimties metų, nes paskui dar turi pakankamai laiko atsistoti ant kojų. Trisdešimtojo gimtadienio išvakarėse iš Korėjos į Niujorką išplaukė pirmoji mano f gaminių siunta.

Ir šiandien dar užsiimu tarptautiniu verslu ir, kaip patarė !

turtingasis tėtis, tebeieškau besivystančių valstybių. Dabar mano I

160

įmonė investuoja į Šiaurės Ameriką, Aziją, Norvegiją ir Rusiją. Sakoma, kad „darbas" - tai žodžių junginio „ką tik

subankrutavęs" akronimas9. Nelaimei, šią frazę galėčiau pritaikyti milijonams žmonių. Kadangi mokykla net nemano, kad finansinis išprusimas yra tinkamo išsilavinimo dalis, tai daugelis darbininkų ir gyvena „pagal savo išgales". Jie dirba ir apmoka sąskaitas.

Yra ir kita baisi vadybos teorija. Ji teigia: „Darbuotojai pakankamai daug dirba, kad nebūtų atleisti, o darbdaviai moka tiek, kad darbuotojai nemestų darbo". Ir jei pažvelgtume į daugelio bendrovių darbo užmokesčio skalę, pasakyčiau, kad šiuose žodžiuose yra tiesos.

Galima daryti išvadą, jog dauguma dirbančių žmonių nejuda į priekį. Jie daro tai, ko buvo mokomi - „ieško saugaus darbo". Daugelis visą dėmesį skiria darbui dėl užmokesčio ir premijų. Tai juos trumpam patenkina, bet ilgam įklampina.

Patarkime jaunimui ieškoti darbo visų pirma todėl, kad daugiau išmoktų, o ne daugiau uždirbtų, įgytų reikalingų savo profesijai gabumų, kol dar neužstrigo „žiurkių rate".

Kai žmonės patenka į sąskaitų apmokėjimo rutiną, tampa panašūs į žiurkėnus, bėgančius mažame metaliniame rate. Jų mažos kojytės pasiutusiai greitai tapsi, ratas sukasi kaip pašėlęs, bet naujai dienai išaušus jie nubunda vis dar tame pačiame narve „Nuostabus darbas".

Kino juostoje „Džeris Magvairas", kurioje vaidina Tomas Kruzas, yra daug nuostabių scenų. Viena iš įsimintiniausių filmo frazių: „Parodyk pinigus". Tačiau viena iš teisingiausių, mano manymu, nuskamba tuo metu, kai Tomo Kruzo vaidinamas herojus palieka įmonę. Jį ką tik atleido, o jis prieš išeidamas klausia žmonių:

- Kas nori eiti su manimi? Visi darbuotojai tyli kaip apmirę, tik viena moteris prasitaria: - Norėčiau, bet po trijų mėnesių mane paaukštins. Šie filmo žodžiai taikliausiai atspindi mūsų gyvenimą: būtent

todėl žmonės toliau dirba ir apmoka sąskaitas. Žinau, intelektualusis

Akronimas - tai iš žodžių pirmųjų raidžių sudarytas naujas žodis, pavyzdžiui, naujoji ekonominė politika > nepas, - red. past.

161

mano tėtis kiekvienais metais tikėdavosi, kad jam pakels atlyginimą, ir kiekvienais metais jo laukdavo nusivylimas. Jis vis tobulino savo kvalifikaciją, kad gautų didesnį atlyginimą, bet ir vėl nusivildavo.

Aš dažnai klausiu žmonių: „Kas jus kasdien verčia dirbti?" Man įdomu, ar žmonės, kaip tie maži žiurkėnai sukdamiesi rate, žino, kur nuves juos tas sunkus darbas, kokia ateitis jų laukia?

Kirilas Brikfildas, buvęs Amerikos pensininkų asociacijos pirmininkas, pareiškė, jog asmeninių pensijų padėtis visiškai prasta. Pirmiausia pusė pensinio amžiaus žmonių šiandien negauna pensijos. Tai ypač kelia nerimą. Antra, iš likusiųjų 75-80 procentų gauna labai mažas pensijas: 55, 150 arba 300 dolerių per mėnesį.

Kregas S. Karpelas savo knygoje „Mitas apie pensijas" („The Retirement Myth") rašo: „Lankiausi nacionalinėje konsultacinių ] bendrovių valdyboje, kalbėjausi su jos valdytoja, kuri sudaro aukščiausių valstybės pareigūnų pensijų planus. Kai paklausiau jos, kokios pensijos gali tikėtis žmonės, neturintys savo verslo, ji nė kiek neabejodama su šypsena veide atsakė:

- Sidabrinės kulkos. - Ką reiškia „sidabrinės kulkos"? - pasiteiravau aš. Ji patraukė pečiais ir pasakė: - Kai gimdytojai galų gale atsikvošėja ir pamato, kad senatvėje

neturi už ką gyventi, jiems lieka viena išeitis - nusišauti". Toliau Karpelas aiškina skirtumą tarp senųjų pensijų planų ir į

naujųjų planų 40Ik. Deja, pastarieji ne tokie patikimi. Daugelio į šiandien dirbančių žmonių laukia nekokia ateitis. Iki šiol kalbėjome tik apie pensijas, jei kalbėtume dar ir apie sveikatos draudimą, ilgalaikės namų slaugos išlaidas ir pan., vaizdas būtų baisus. Karpelo duomenimis, mokestis už slaugą namie 1995 metais sudarė nuo • 30 000 iki 125 000 dolerių per metus. Svariuose neprabangiuose slaugos namuose sutikti gyvenimo saulėlydį 1995 metais kainavo 88 000 dolerių per metus.

Jau šiandien daugelis visuomeninių šalies ligoninių renkasi,,, kas gyvens, o kas mirs. Ligoninės sprendžia pagal paciento kišenę ir amžių, pirmenybę teikdamos turtingesniems ir jaunesniems., Vargšas senas ligonis patenka į pacientų sąrašo pabaigą. Todėl tie,

162

kurie pasitelkę protą įstengia praturtėti, įstengs ir palaikyti savo gyvybę, tuo tarpu neturtingieji greičiau baigs savo dienas.

Įdomu, ar darbuotojai žiūri į savo ateitį, ar tempia nuo atlyginimo iki atlyginimo, neklausdami savęs, kodėl taip gyvena?

Žmonėms, norintiems daugiau uždirbti, patariu vieną dalyką - peržvelgti savo gyvenimą ir, užuot dirbus dėl pinigų ir socialinių garantijų (sutinku, kad tai svarbu), imtis kito darbo, įgyti naujų reikalingų įgūdžių. Pavyzdžiui, jei nori įgyti prekybos žinių, patarčiau padirbėti tinklinės prekybos, kitaip vadinamos multilevel marketinge srityje. Kai kurios įmonės turi nuostabių rinkodaros mokymo programų, kurios padeda nugalėti pralaimėjimo bei atstūmimo baimę. Tokios baimės -pagrindinės nesėkmių priežastys. Ir pagaliau išprusimas yra vertesnis už pinigus.

Mano patarimas paprastai sutinkamas tokiais žodžiais: „Oi, tai per daug sudėtinga" arba „Aš noriu užsiimti tik tuo, kas man įdomu".

Į pirmąjį pareiškimą „tai per daug sudėtinga" atsakau paprastu teiginiu: „Aišku, paprasčiau visą gyvenimą dirbti, atiduodant pusę uždarbio valstybei". O tiems, kurie sako „Darau tik tai, kuo domiuosi", sakau, kad aš taip pat nesidomiu sporto sale, bet lankausi ten, kad galėčiau pasimankštinti, nes noriu geriau jaustis ir ilgiau gyventi.

Sena patarlė sako: „seno šuns naujų gudrybių nebeišmokysi". Nors verčiamas žmogus pripranta prie pasikeitimų, bet pačiam pasikeisti sunku.

Tiems, kurie nori iš darbo pasimokyti, patariu nepamiršti palyginimo apie mankštą. Sunkiausia nuspręsti eiti mankštintis, tačiau pradėjus nebėra taip sudėtinga. Buvo daug dienų, kai baisiai nenorėjau eiti į sporto salę, bet prisimindavau, kaip malonu mankštintis. O po treniruočių visada esu patenkintas, nugalėjęs savo pirminį nenorą.

Jei nenorite dirbti ir išmokti ko nors nauja ir tikrai trokštate tapti savo srities specialistu, būtinai pasidomėkite, ar jūsų

10 Daugiapakopė prekyba, - leid. past.

163

darbovietėje yra profesinė sąjunga. Profesinės sąjungos yra tam, kad apgintų specialistus.

Intelektualusis tėtis, netekęs valdžios malonės, tapo mokytojų sąjungos pirmininku Havajuose. Jis pasakojo, kad tai pats sunkiausias darbas, kokį tik jam yra tekę dirbti. Turtingasis tėtis savo ruožtu visą gyvenimą stengėsi apsisaugoti nuo profesinių sąjungų. Kai profesinės sąjungos sustiprėdavo kurioje nors įmonėje, jis jų atsikratydavo.

Mano manymu, abi pusės teisios. Jei darysite taip, kaip patariama mokyklose, ir tapsite savo srities specialistu, tada ieškokite prieglobsčio profesinėje sąjungoje. Pavyzdžiui, jei būčiau tęsęs piloto karjerą, būčiau ieškojęs darbo tokioje įmonėje, kurioje būtų stipri pilotų profesinė sąjunga. Kodėl? Todėl, kad visą gyvenimą paaukočiau vienai siaurai kvalifikacijai tobulinti ir, jei toje i srityje netekčiau darbo, viso gyvenimo pastangos nueitų perniek -kitoje srityje specialių žinių nepritaikysi. Atleistas vyriausiasis pilotas, 100 OOO valandų išbuvęs ore, uždirbdavęs 150 OOO dolerių per metus, kažin ar rastų jo žinias ir darbo užmokestį atitinkantį darbą mokykloje. Sugebėjimai, už kuriuos pilotui moka lėktuvų pramonėje, nėra taip pat vertinami švietimo sistemoje.

Tą patį galima pasakyti apie medikus. Sąlygoms pasikeitus medikams geriau laikytis tokių medicinos darbuotojų organizacijų, kaip sveikatos apsaugos organizacija. Mokytojai tikrai turėtų būti > profesinių sąjungų nariai. Šiandien mokytojų profesinė sąjunga yra pati didžiausia ir turtingiausia Amerikoje. Nacionalinė švietimo asociacija turi didelę politinę įtaką. Mokytojams reikalinga sąjungos apsauga todėl, kad jų kvalifikacija vertinama tik švietimo srityje. Taigi pagrindinė taisyklė - „specializuokis ir stok į profesinę sąjungą". Tai protinga išeitis.

Kai paklausiu studentų, kurie iš jų gali paruošti skanesnį f mėsainį nei „McDonald's", beveik visi pakelia rankas. Tada dar kartą klausiu: „Jei jūs ruošiate skanesnius mėsainius nei „McDonald's", kodėl jie uždirba gerokai daugiau nei jūs?"

Atsakymas paprastas: „McDonald's" puikiai supranta verslo ; sistemą. Pagrindinė talentingų žmonių klaida ir skurdo priežastis ;

164

- jie mokosi, kaip pagaminti skanesnį mėsainį, ir negalvoja, kaip jį parduoti.

Turiu draugą Havajuose. Jis nuostabus menininkas ir neblogai iš to uždirba. Vieną dieną po motinos mirties jam paskambino advokatas ir pranešė, kad apmokėjus testamento tvarkymo išlaidas ir valstybės mokesčius jam lieka 35 OOO dolerių motinos palikimo. Draugas iš karto nutarė išplėsti verslą. Dalį pinigų jis skyrė reklamai. Po dviejų mėnesių viename brangiame žurnale turtingųjų sluoksnio žmonėms pasirodė pirmasis keturių spalvų reklaminis skelbimas per visą puslapį. Jis buvo spausdinamas tris mėnesius. Tam draugas paaukojo visus palikimo pinigus, bet negavo nė vieno užsakymo. Dabar menininkas nori paduoti žurnalą į teismą už informacijos iškraipymą.

Tai vienas iš tų atvejų, kai žmogus moka pagaminti skanų mėsainį, bet nežino, kaip jį parduoti. Kai paklausiau, ar jis ko nors pasimokė, tas burbtelėjo: „Reklamos agentūros yra sukčiai". Kai pasiteiravau jo, ar nenorėtų išmokti prekiauti, užsiimdamas tiesiogine prekyba, šis atsakė: „Neturiu tam laiko ir nenoriu švaistyti pinigų*.

Pasaulis pilnas gabių žmonių, bet dauguma jų vargšai. Jie neturi pinigų ar uždirba mažiau nei galėtų ne dėl to, ką jie sugeba, bet dėl to, ko nemoka. Jie stengiasi paruošti dar skanesnį mėsainį, bet nesimoko, kaip jį parduoti ir pateikti. Tuo tarpu „McDonald's" gal tiekia ir ne patį geriausią maistą, bet ir vidutiniško skonio mėsainius jie parduoda ir pateikia geriausiai.

Tikrasis mano tėtis norėjo, kad įgyčiau specializaciją. Jo manymu, tik taip galėjau daugiau uždirbti. Net ir tada, kai Havajų gubernatorius jį atleido iš valstybinės tarnybos, tėtis nuomonės nepakeitė. Jis baigė mokytojų profesinės sąjungos kursus, išmoko ginti tokius išsilavinusius ir kvalifikuotus specialistus, kaip jis. Mes dažnai ginčijomės, tačiau jis niekada nepripažino, kad būtent per didelė specializacija ir verčia ieškoti prieglobsčio tokiose organizacijose. Tėtis niekada nesuprato, jog kuo labiau „specializuojiesi", tuo labiau tampi priklausomas nuo savo specialybės.

165

Turtingasis tėtis mums su Maikui patarė „puoselėti" save. Dauguma bendrovių daro ta patį. Jos suranda jauną protingą verslo mokyklos studentą ir ima „puoselėti", kad vieną dieną galėtų jam patikėti bendrovės vairą. Tokie jauni darbuotojai nesispecializuoja viename skyriuje, jie kilnojami iš vieno skyriaus į kitą, kad išsiaiškintų visus verslo sistemos aspektus. Turčiai „puoselėja" savo arba kitų atžalas. Vaikai įgyja visapusišką supratimą apie verslo operacijas ir įvairių skyrių tarpusavio ryšius.

Antrojo pasaulinio karo kartos nuomone, šokinėjimas iš vienos darbo vietos į kitą - blogas įprotis. Šiandien tai laikoma protingu žingsniu. Jei dabar nuovokūs žmonės geriau dirba įvairų darbą nei specializuojasi viename, kodėl jūs negalėtumėte pirma daugiau pasimokyti, o paskui stengtis daugiau uždirbti. Kurį laiką iš to turėsite nedaug naudos, tačiau vėliau ilgai gausite didelius dividendus.

Vadovas visų pirma turi išmokti šių dalykų: 1) valdyti pinigų srautą, 2) planuoti (taip pat ir savo laisvalaikį), 3) vadovauti žmonėms.

Prekybos ir rinkodaros supratimas yra pačios svarbiausios j specialiosios žinios. Jiįugebėjimas parduoti - bendrauti su kitu žmogumi, nesvarbu, ar klientu, darbuotoju, darbdaviu, sutuoktiniu ar vaiku - yra pagrindinis asmeninės sėkmės variklis^ Sėkmę lemia tokie bendravimo įgūdžiai, kaip rašymas, kalbėjimas, mokėjimas derėtis. Šiuos įgūdžius nuolat tobulinu: lankau kursus arba perku individualias mokomąsias programas.

Kaip jau minėjau, kuo daugiau intelektualusis tėtis tobulėjo, tuo sunkiau dirbo, ir kuo specialesnių žinių įgydavo, tuo giliau klimpo į spąstus. Uždarbis augo, o pasirinkimas mažėjo. Atleistas iš valstybinės tarnybos tėtis suprato, kad profesiniu atžvilgiu yra labai pažeidžiamas. Panašiai nutinka su sportininkais profesionalais. Susižeidė arba sulaukę tam tikro amžiaus, jie netenka darbo ir • pajamų, o užsiimti kuo nors kitu yra nepasirengę. Tikrasis tėtis

166

tapo labai aktyvus profesinių sąjungų šalininkas. Jis suprato, kiek daug tokia sąjunga būtų galėjusi jam padėti.

Turtingasis tėtis mus su Maiku skatino žinoti apie viską po truputį. Jis ragino dirbti su žmonėmis, protingesniais už mus, suburti išmintingų žmonių komandą. Šiandien tai būtų vadinama bendromis profesionalių specialistų pajėgomis.

Šiomis dienomis ir buvę mokyklos mokytojai, kurie plėtė ne tik savo srities žinias, uždirba šimtus tūkstančių dolerių per metus. Jie sugeba mokyt i , parduot i , nus imano apie rinką. N e ž i n a u svarbesnių sugebėjimų nei prekybos ir r inkodaros. Daugumai žmonių jų sunku išmokti dėl baimės būti atstumtam. Kuo geriau sugebate bendrauti, derėtis bei susitvarkyti su baime, tuo lengvesnis jūsų gyvenimas. Visiems patarčiau tą patį, ką jaunajai žurnalistei, svajojusiai tapti „perkamiausia autore". Specializacija turi pliusų ir minusų. Turiu labai talentingų draugų, tačiau dėl nesugebėjimo bendrauti su kitais žmonėmis jų uždarbis yra apgailėtinas. Jiems taip pat patariu nors metus pasimokyti prekybos. Galbūt jie nesusikraus turtų, tačiau bent pagerins bendravimo įgūdžius. Tai neįkainojama patirtis.

Turime būti ne tik geri pardavėjai ir rinkodarininkai, bet ir geri mokiniai bei mokytojai. Kad taptume iš tikrųjų turtingi, turime sugebėti duoti ir imti. Finansinės ar profesinės problemos paprastai yra susijusios su nesugebėjimu duoti arba priimti. Pažįstu daug neturtingų žmonių, kurie nėra nei geri mokiniai, nei geri mokytojai.

Abu mano tėčiai buvo kilnūs žmonės, savo darbais man rodė gerą pavyzdį. Mokyti reiškia ir duoti. Kuo daugiau jie duodavo, tuo daugiau patys gaudavo. Tačiau pinigų davimo atžvilgiu jie skyrėsi kaip diena ir naktis. Turtingasis tėtis išdalino daugybę pinigų. Jis aukojo bažnyčiai, labdarai, steigė fondus. Jis žinojo, kad jei gauni, turi ir duoti. Pinigų aukojimas yra pasiturinčių šeimų paslaptis. Pavyzdžiui, Rokfelerio ar Fordo fondai. Šios turtingos šeimos visą laiką aukoja.

Išsilavinęs tėtis nuolat tvirtindavo: „Kai turėsiu papildomų pinigų, ir aš aukosiu". Tačiau jų niekada nebūdavo per daug. Jis dirbo vis daugiau ir daugiau, norėdamas gauti nepaisė svarbiausio

167

pinigų įstatymo: „Pirma duok, o tada gausi". Jis manė atvirkščiai: i „Pirma gauk, o paskui duok".

Pagaliau aš tapau panašus į abu tėčius. Viena mano dalis yra užkietėjęs kapitalistas, mėgstantis „užkalti" pinigų, o kita - j visuomenei atsakingas mokytojas, labai susirūpinęs dėl didėjančios prarajos tarp turtingųjų ir vargšų. Dėl šios prarajos aš visų pirma kaltinu pasenusią švietimo sistemą.

168

PRADŽIAMOKSLIS

AŠTUNTASIS SKYRIUS

Įveikti kliūtis iVet ir finansiškai išprusę žmonės kelyje j finansinę

nepriklausomybę gali susidurti su kliūtimis. Yra penkios pagrindinės priežastys, dėl kurių jie negali sukaupti pakankamai aktyvų ir gauti didelio pelno. Aktyvų, iš kurių galėtų laisvai gyventi išsvajotą gyvenimą, užuot visą laiką dirbę tam, kad apmokėtų sąskaitas. Tos penkios priežastys yra:

1) baimė, 2) negatyvizmas, 3) tinginystė, 4) tam tikri įpročiai, 5) pasipūtimas. Jei siekiate tapti turtingi, įveikite šias kliūtis.

I priežastis. Nebijokite prarasti pinigų. Tiesa, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam patiktų jų netekti, tačiau per daugelį metų nesutikau ir nė vieno turtuolio, kuris nė karto nebūtų jų praradęs. Kita vertus, pažįstu daug neturtingų žmonių, kurie nė cento neprarado, nes niekada neinvestavo.

Baimė prarasti pinigus yra normali. Visi ją turi, netgi turtuoliai. Tačiau ne baimė yra kliūtis, o nesugebėjimas su ja susitvarkyti, nesugebėjimas susitaikyti su didele netektimi. Tas pasakytina apie

171

gyvenimą apskritai. Turtuoliai ir vargšai labiausiai skiriasi gebėjimu :

kontroliuoti baimę. Nieko blogo bijoti tvarkant piniginius reikalus. Tai vis tiek

nesutrukdys tapti turtingiems. Vieni žmonės bijo vienų dalykų, kiti - kitų. Pavyzdžiui, draugo žmona, priimamojo seselė, kai pamato kraują, imasi veiklos, o kai užsimenu jai apie investavimą, ji išsisuka nuo tos temos. Aš pamatęs kraują ne bėgu, aš alpstu.

Turtingasis tėtis suprato pinigų netekties fobiją. „Vieni | žmonės bijo gyvačių, o kiti - netekti pinigų. Tai skirtingų rūšių fobijos", - sakydavo jis. Fobijos aukoms jis patardavo labai trumpai: „Jei nemėgsti rūpesčių ir rizikos, anksti pradėk taupyti".

Štai kodėl bankai siūlo pradėti taupyti nuo jaunų dienų. Jei I pradedi taupyti jaunas, tai vėliau nesunkiai tampi turtingas. Ilgai neišvedžiodamas galiu pasakyti, kad yra didelis skirtumas tarp to,f kuris pradėjo taupyti dvidešimties metų, ir to, kuris pradėjo sulaukęs trisdešimties. Labai didelis skirtumas.

Sakoma, kad procentų galia yra dar vienas pasaulio stebuklas. Manheteno salos pirkimas laikomas vienu didžiausių visų laikų'; sandoriu. Pamanykite, Niujorką nupirko už 24 dolerius. O jei tie 24 doleriai būtų buvę investuoti už 8 procentus metinių palūkanų, tai ta nedidelė suma, 24 doleriai, jau iki 1995 metų būtų išaugusi, daugiau nei iki 28 milijardų dolerių, už kuriuos galima būtų perpirkti Manhetaną ir dar nupirkti didžiąją dalį Luizianos, ypač už 1995 , metų nekilnojamojo turto kainas.

Mano kaimynas jau dvidešimt penkerius metus dirba didelėje kompiuterių firmoje. Po penkerių metų jis išeis iš įmonės su keturiais milijonais dolerių pagal 401 k pensijų planą. Didžioji pinigų dalis yra investuota į greitai augančius investicinius fondus, kurie . bus paversti obligacijomis ir vertybiniais popieriais. Jis išeis į pensiją, tik penkiasdešimt penkerių, o nuolatinis pinigų srautas per metus j sudarys per 300 OOO dolerių, t. y. daugiau, nei jis uždirba. Štai kaip-galite pasielgti, jei nemėgstate rizikuoti. Tačiau turite pradėti labaiį anksti ir ypač tiksliai apskaičiuoti pensijų planą. Be to, turite pasisamdyti patikimą finansininką, kuris padėtų investuoti ir'į planuoti.

172

O jeigu liko nebedaug laiko arba norite anksti išeiti į pensiją? Ką tada daryti su pinigų praradimo baime?

Intelektualusis tėtis nieko nedarė. Jis paprasčiausiai vengė šios temos.

Turtingasis tėtis patardavo imti pavyzdį iš teksasiečių. - Man patinka Teksasas ir teksasiečiai, - sakydavo jis. - Teksase

viskas yra svaru. Jei teksasiečiai laimi, tai būna didelė pergalė, bet pralaimėti taip pat sugeba įspūdingai.

-Jiems patinka pralaimėti? — klausdavau aš. - Ne tai norėjau pasakyti. Niekas nemėgsta pralaimėti. Tu

man parodyk laimingą pralaimėtoją, tada ir aš tau parodysiu, -sakydavo turtingasis tėtis. - Aš kalbu apie teksasiečių požiūrį į riziką, atpildą bei pralaimėjimą. Tai tam tikras gyvenimo būdas. Reikšmingas būdas. Jie nepanašūs į daugumą kitų, kurie, kai reikia spręsti piniginius reikalus, sprunka lyg tarakonai uždegus šviesą, arba verkšlena, kai pardavėjas duoda grąžos dvidešimt penkiais centais mažiau.

Turtingasis tėtis aiškino toliau. - Man labai patinka teksasiečių požiūris. Jie didžiuojasi, kai

laimi, ir giriasi, kai pralaimi. Teksasiečiai turi posakį: „Jei jau bankrutuoji, bankrutuok iškėlęs galvą". Jei nenori pripažinti, kad bankrutavai, pralaimėjai dvigubai. Kiti žmonės bijo bankrutuoti net tada, kai bankrotas net negresia.

Jis nuolatos mudviem su Maiku kartojo, kad žmonėms praturtėti labiausiai trukdo per didelis atsargumas pinigų atžvilgiu. „Žmonės taip bijo juos prarasti, kad vieną dieną iš tikrųjų jų netenka", - sakydavo jis.

Frenas Tarkentonas, savo metu buvęs didis verslininkas, tą patį patvirtina kitais žodžiais: „Laimėti reiškia nebijoti pralaimėti".

Iš asmeninės patirties žinau, kad laimėjimas paprastai ateina po pralaimėjimo. Kol išmokau važiuoti dviračiu, teko parkristi daugybę kartų. Niekada nesutikau golfo žaidėjo, kuris nebūtų nė karto nepataikęs į kamuoliuką. Nesu sutikęs įsimylėjėlių, kuriems meilė nė karto nebūtų įskaudinusi širdies. Ir niekada nesutikau turtuolio, kuris nė karto nebūtų praradęs pinigų.

173

Dauguma žmonių daug labiau bijo skausmo praradus pinigus,' nei trokšta patirti džiaugsmą jų gavus. Todėl jiems ir nesiseka. Teksase sakoma: „Visi nori nukeliauti į dangų, tačiau mirti - nė vienas". Panašiai daugelis žmonių svajoja tapti turtingi, tačiau be' galo bijo prarasti pinigus. Todėl jie niekada ir „nenukeliauja j dangų".

Turtingasis tėtis mums pripasakojo įvairių istorijų apie, Teksasą.

-Jei iš tikrųjų norite išmokti, kaip elgtis rizikos, netekties ar pralaimėjimo atveju, važiuokite j San Antonijo ir aplankykite Alamo. Yra nuostabi istorija apie drąsius žmones, kurie nusprendė kovoti neturėdami jokios vilties laimėti. Jie nutarė geriau mirti nei! pasiduoti. Nepaisant tragiškos pabaigos, tai įkvepianti istorija. Tada, jie patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Kaipgi teksasiečiai žiūri į pralaimėjimą? Jie vis tiek šaukia: „Prisiminkite Alamo!"

Mes su Maiku šios istorijos klausėmės daugybę kartų. Maiko ; tėtis visada ją prisimindavo, kai ketindavo sudaryti didžiulį sandorį ; arba kai po kruopštaus pasiruošimo ir tyrimo reikėdavo nuspręsti:,' priimti ar atmesti pasiūlymą. Kiekvieną kartą, kai jis bijojo suklysti • arba prarasti pinigus, teksasiečių pavyzdys suteikdavo jam jėgų, primindavo, kad finansinę netektį galima paversti finansiniu laimėjimu. Turtingasis tėtis žinojo, jog pralaimėjimai jį grūdina ir' padaro išmintingesnį. Tai nereiškia, kad jis norėjo pralaimėti; jis tiesiog blaiviai vertino situaciją ir žinojo, kaip susitvarkytų su netektimi: pripažintų pralaimėjimą, vertindamas jį ir kaip savotišką pergalę. Būtent tai jį paversdavo laimėtoju, o kitus -pralaimėtojais. Todėl jis turėjo drąsos eiti į priekį, kai kiti traukdavosi.

- Štai kodėl man taip patinka teksasiečiai. Jie pralaimėjo didį mūšį, tačiau dėl to San Antonijo tapo lankomiausia turistų vieta, duodanti milijonus pelno.

Tačiau šiandien man patys reikšmingiausi jo žodžiai yra šie: -Teksasiečiai neslepia savo pralaimėjimų. Juos tai įkvepia. Jie

susitaiko su netektimi ir moka iš to pasijuokti. Pralaimėjimai skatina teksasiečius siekti pergalės. Tai pasakytina ne tik apie teksasiečius, bet ir apie visus nugalėtojus.

Kaip minėjau, negalima išmokti važiuoti dviračiu nė karto'

174

nuo jo nenukritus. Kiek pamenu, noras išmokti važiuoti dviračiu kiekvieną kartą, kai nukrisdavau, ne mažėjo, o augo. Taip pat minėjau, kad nežinau nė vieno golfo žaidėjo, kuris nebūtų nors kartą nepataikęs į golfo kamuoliuką. Klaidos ir pralaimėjimai sportininkus, kurie nori tapti profesionalais, tik dar labiau paskatina treniruotis, mokytis ir tapti geresniais žaidėjais. Pralaimėjimas, nugalėtojus įkvepia, o pralaimėtojus nuvilia.

Norėčiau pacituoti Džoną D. Rokfelerį: „Kiekvieną nelaimę mėginau paversti palankia galimybe".

Tai pati didžiausia nugalėtojų paslaptis, kurios nežino pralošusieji. Laimėtojams pralaimėjimas tik sustiprina troškimą laimėti, todėl jie ir nebijo patirti nesėkmę. Vėl pakartosiu Freno Tarkentono posakį: „Laimėti reiškia nebijoti pralaimėti". Žmonės, panašūs į Freną Tarkentoną, nebijo pralaimėti, nes žino, kad vis tiek kada nors laimės. Jie nemėgsta pralošti, tačiau supranta, kad ir pralaimėjimas suteikia tam tikros patirties. Tarp to, kad nemėgsti pralaimėti, ir to, kad bijai pralaimėti, yra didelis skirtumas. Dauguma žmonių taip bijo ko nors netekti, kad tarsi savaime patiria nuostolių. Taip jie bankrutuoja du kartus. Jų finansinis gyvenimo būdas yra per daug saugus ir menkas. Jie perka milžiniškus namus ir didelius automobilius, tačiau bijo daug investuoti . Daugiau kaip devyniasdešimt procentų Amerikos visuomenės kenčia finansinius sunkumus, nes vengia rizikuoti pinigais.

Jie kreipiasi į finansininkus, buhalterius ar biržos maklerius, perka akcijų paketų. Dauguma išleidžia nemažai pinigų kompaktiniams diskams, nepelningoms akcijoms ir obligacijoms, investiciniams fondams. Tai saugus, reikšmingas, tačiau ne nugalėtojo akcijų paketas. Tai vertybinių popierių aplankas žaidimui be pralaimėjimo.

Nesupraskite manęs neteisingai. Geriau turėti nors tokį akcijų paketą negu nieko, deja, daugiau nei septyniasdešimt procentų gyventojų net jo baidosi. Vis dėlto saugus vertybinių popierių aplankas yra geriau nei nieko. Tai puiki išeitis žmogui, kuris nori gyventi saugiai. Tačiau saugumas ir „subalansuotas" akcijų paketas nėra būdas, kuriuo naudojasi sėkmingi investuotojai. Jei turite

175

nedaug pinigų ir norite būti turtingi, pirmiausia turite rimtai susikaupti, o ne ieškoti pusiausvyros. Jei įsižiūrėsite į sėkmingą/ žmogų, pastebėsite, kad jis iš pradžių tuo nesirūpino. Žmonės, mėgstantys pusiausvyrą, nieko nepasiekia. Jie lieka toje pačioje vietoje. Norėdami ko nors iš tiesų pasiekti, iš pradžių negalvokite apie pusiausvyrą. Pasvarstykite, kaip galima judėti į priekį. j

Tomas Edisonas nebuvo pusiausvyros žmogus. Jis mokėjo > susikaupti. Bilas Geitsas taip pat neieškojo pusiausvyros, jis buvo susitelkęs. Donaldas Trampas taip pat buvo susikoncentravusi asmenybė. Džordžas Sorosas -labai susikaupęs žmogus. Džordžas Petonas nepaleido tankų bet kaip. Jis sutelkė visas jėgas ir smogė įjj silpniausią Vokietijos linijos vietą. Visi žino, kas nutiko prancūzams, s kai jie buvo išsiblaškę Maginto linijoje. \

Jei turite nors mažiausią norą tapti turtingi, privalotej susikaupti. Mėginkite rizikuoti beveik viskuo. Nesielkite taip, kaip vargšai ir vidutinioji klasė, kurie mėgina rizikuoti labai nedaug arba i visai nerizikuoja. J

Jei nenorite prarasti, gyvenkite saugiai. Jei praradimai jus silpnina, gyvenkite saugiai. Jei jums daugiau nei dvidešimt penkeri ir bijote rizikuoti, nemėginkite keistis, geriau anksti pradėkite gyventi pagal saugias taisykles. Imkite kaupti kapitalą kiek įmanoma* anksčiau, nes tam reikia daug laiko.

Tačiau, jei svajojate apie nepriklausomybę - išsiveržti ii' „žiurkių rato" - pirmiausia savęs paklauskite:

- Kaip mane verkia pralaimėjimas? Jei pralaimėjimas jus įkvepia tolesniems siekiams, tada galbūt1

imkitės šio varianto, bet ir tai tik galbūt. Tačiau jei pralaimėjimas jus tik nuvilia arba sukelia staigų įniršį kaip išlepintam vaikui, jei) kiekvieną kartą, kai nesiseka, skambinate savo advokatui m reikalaujate bylinėtis - tada gyvenkite saugiai. Dirbkite kasdien1

darbą, pirkite obligacijų, kurkite investicinius fondus. Tačia prisiminkite, kad ir tokios finansinės priemonės yra rizikingos, nori-šiek tiek saugesnės. -i

Primenu jums Teksasą bei Freną Tarkentoną. Sukaupti aktyvus nėra sunku. Tam tikrai nereikia didelių gabumų ir aukštoj

176

išsilavinimo - užtenka ir penktos klasės matematikos žinių. Dar reikia ištvermės, kantrybės bei teigiamo požiūrio į nesėkmę. Pralaimėtojai vengia bankroto, negalvodami, kad bankrotas juos gali paversti laimėtojais. Prisiminkite Alamo.

II priežastis. Nepasiduokite kritikai. „Dangus griūva! Dangus griūva!" Turbūt esate girdėję pasaką apie katinėlį, kuriam ant uodegytės užkrito beržo lapelis, todėl jis visus sukėlė ant kojų, šaukdamas esą dangus griūva. Geriau pagalvoję turbūt prisimintumėte kokį nors panašų į tą katinėlį žmogų. Kita vertus, ir patys turime panašios baimės.

Kritikas iš principo yra panašus į tą kvailą katinėlį. Visi tokie tampame, kai protą aptemdo baimės ir abejonės debesys.

Visi kartais pagalvojame: „Nesu pakankamai protingas", „Nesu pakankamai gabus", „Jis geresnis už mane". Abejonės mus kartais beveik suparalyžiuoja. Suveikia vadinamoji „kas bus, jeigu...?" taisyklė. Pavyzdžiui: „Kas bus, jeigu investuosiu, o ekonomika žlugs?" arba „O kas bus, jei nebegalėsiu grąžinti skolų?", „O kas, jei įvykiai pasisuks nenumatyta linkme?" ir pan. Draugai ir mylimieji sukelia tokių abejonių: „Kodėl tau atrodo, kad įstengsi tai padaryti?" arba „Jei tai iš tiesų taip puiku, kodėl iki šiol niekas tuo nepasinaudojo?", arba „Taip niekada nebus. Pats nežinai, ką kalbi".

Tokie abejonių kupini žodžiai atrodo tokie įtikinami, kad nuslopina bet kokį ryžtą veikti toliau. Kažkur viduje atsiranda baisi tuštuma. Kartais nebegalime net ramiai miegoti ir nustojame siekti užsibrėžto tikslo. Apsistojame ties tuo, kas saugu, leisdami palankioms galimybėms išsprūsti iš rankų. Neįstengdami pajudėti, sunkia širdimi stebime pro šalį praeinantį gyvenimą. Tai visiems kada nors tenka patirti: vieniems skaudžiau, kitiems silpniau.

Piteris Lincas dėl Ištikimojo Magelano investicinio fondo sėkmės į perspėjimą „dangus griūva!" reagavo kaip į kasdienes paskalas.

Paskalas sugalvojame patys arba kur nors išgirstame, dažniausiai iš draugų, šeimos narių, kolegų arba žiniasklaidos. Lincas prisimena šeštąjį dešimtmetį, kai žiniasklaida nuolat kalbėjo apie

177

atominio karo grėsmę. Žmonės ėmė kasti slėptuves, kaupti maisto ir vandens atsargas. Jei, užuot statę slėptuves, būtų protingai investavę į rinką, greičiausiai šiandien jau būtų finansiškai nepriklausomi.

Kai po keleto metų Los Andžele įvyko maištas, visoje šalyje išaugo prekyba ginklais. Po to, kai Vašingtono valstijoje vienas žmogus mirtinai apsinuodijo žaliu mėsainiu, Arizonos sveikatos departamento įsakymu visos maitinimo įstaigos privalėjo jautieną apskrudinti. Vasario mėnesį farmacijos įmonei per nacionalinę televiziją pranešus apie gripo epidemiją, prekyba vaistais nuo peršalimo išauga, nes šalta žiema dar nesibaigusi.

Taip, dauguma žmonių yra neturtingi todėl, kad vos tik pasiryžta investuoti, atsiranda galybė „katinukų", rėkiančių, jog Į dangus griūva. Rėksniai netrunka visus įtikinti, nes visi širdyje esame bailūs. Reikia didelės drąsos nekreipti dėmesio į paskalas.

1992 metais į Finiksą mūsų aplankyti iš Bostono atvažiavo vienas draugas, vardu Ričardas. Mano ir žmonos operacijos su akcijomis bei nekilnojamuoju turtu jam padarė didelį įspūdį. Tuo metu Finikse nekilnojamojo turto kainos buvo labai nukritusios, ir mes dvi dienas stengėmės jam paaiškinti, kad tai puiki proga padidinti kapitalą.

Nei aš, nei mano žmona nesame nekilnojamojo turto agentai, mes tik investuotojai. Nužiūrėję tinkamą pastatą kurortinėje miesto dalyje, išsikvietėme agentą ir tą pačią popietę draugas jį nusipirko. Už namą su dviem miegamaisiais jis sumokėjo tik 42 OOO dolerių, nors tokie pastatai kainavo apie 65 OOO. Tai buvo puikus pirkinys. Sujaudintas pirkimo įspūdžių jis grįžo į Bostoną.

Po dviejų savaičių agentas paskambino pranešti, kad mūsų draugas atsisako pirkinio. Nedelsdamas skambinau pasiteirauti kodėl. Jis tepasakė, kad kaimynas jam išaiškino, jog sandoris niekam tikęs, esą jis permokėjo. Paklausiau Ričardo, ar tas kaimynas investuotojas. Jis atsakė, kad ne. Kai pasiteiravau, kodėl gi jo klauso, Ričardas ėmė gintis ir paprasčiausiai atsakė dar pažiūrėsiąs.

Nekilnojamojo turto rinkos Finikse padėtis pasikeitė ir iki 1994 metų už šio mažo namelio nuomą per mėnesį buvo galima

178

gauti 1 OOO dolerių, o žiemos mėnesiais net po 2 500 dolerių. 1995 metais pastato vertė išaugo iki 95 OOO dolerių. Ričardui tereikėjo sumokėti 5 OOO dolerių ir jis būtų pamažu ištrūkęs iš „žiurkių rato". Deja, jis tebesikapsto dar ir šiandien. O gerų pirkinių Finikse vis dar yra, tereikia gerai apsidairyti.

Tiesą sakant, tai, kad Ričardas atsisakė sandorio, manęs labai nenustebino. Aš tai vadinu pirkėjo sąžinės graužatimi. Tą savybę turime visi. Tai tos pačios mus pasiekiančios abejonės: viduje tupintis bailiukas laimi, o šansas į nepriklausomybę lieka neišnaudotas.

Galiu pateikti ir kitą pavyzdį. Nedidelę aktyvų dalį pervedu ne į kreditines korteles, o į mokesčių sertifikatus. Kiekvienais metais iš pinigų uždirbu 16 procentų, kurie pranoksta banko siūlomus 5 procentus. Sertifikatus saugo nekilnojamasis turtas ir šalies įstatymai, geriau nei dauguma bankų. Sertifikatai iš principo yra saugūs, tik jiems trūksta likvidumo, todėl į juos žiūriu kaip į dvejų septynerių metų kreditines korteles. Beveik kiekvieną kartą, kai kam nors, ypač tiems, kurie laiko pinigus kreditinėse kortelėse, papasakoju, kokiu būdu saugau pinigus, jie sako, kad tai rizikinga, ir ima aiškinti, kodėl geriau taip nedaryti. O kai paklausiu, iš kur jie tai ištraukė, paprastai atsako, kad taip sakė draugai arba rašė investavimo žurnalas. Jie niekada patys to nebandė, bet drįsta mokyti žmogų, kuris tik tuo ir teužsiima. Ieškau mažiausiai 16 procentų pelno, o kupini abejonių žmonės sutinka ir su 5 procentais. Kaip matyti, abejonės iš tikro labai brangiai atsieina.

Mano nuomone, būtent abejonės ir kritika verčia žmones toliau skursti ir elgtis saugiai. Gyvenimas suteikia daug progų praturtėti. Tik asmeninės abejonės žmogų priverčia skursti. Kaip jau sakiau, techniškai pabėgti iš „žiurkių rato" nėra labai sudėtinga, tam nereikia didelio išsilavinimo, tačiau abejonės sužlugdo daug gerų sumanymų.

„Kritikai niekada nelaimi, - kartodavo turtingasis tėtis. -Nepagrįstos abejonės ir baimė yra kritikos pagrindas."

„Pralaimėtojai kritikuoja, nugalėtojai analizuoja", - tai dar vienas jo mėgstamas posakis. Turtingasis tėtis tvirtino, kad kritika

179

apakina, o analizė atveria akis. Būtent analizė nugalėtojams suteikia progą pamatyti, kas yra aklas, ir nepraleisti palankių progų, kurių kiti nemato. Bet kokios sėkmės pagrindas yra surasti tai, ko nemato kiti žmonės.

Nekilnojamasis turtas yra galinga investavimo priemonė ieškantiems finansinės nepriklausomybės. Tai puiki priemonė, bet kai tik užsimenu apie investavimą j nekilnojamąjį turtą kaip būdą praturtėti, išgirstu:

- Aš nenoriu remontuoti tualetų. Tai Lincas vadina paskalomis. Turtingasis tėtis tai pavadintų

to, kuris kritikuoja, bet neanalizuoja, prasimanymu. To, kuris leidžia abejonėms ir baimei aptemdyti protą ir negali plačiau atsimerkti.

Kai man sako: „Nenoriu remontuoti tualetų", noriu surikti: „Manote, kad aš noriu?!"

Jie tvirtina, jog tualetas jiems daug svarbiau už tai, ko jie nori. Aš kalbu apie išsilaisvinimą iš „žiurkių rato", o jie pradeda samprotauti apie tualetus. Taip galvoja dauguma neturtingų žmonių. Jie kritikuoja, bet ne analizuoja. „Aš nenoriu" užtveria jiems kelią į sėkmę", - tvirtindavo turtingasis tėtis.

Kadangi aš taip pat nenoriu remontuoti tualetų, samdau turto valdytoją, kuris ir atlieka tą darbą. Atradus gerą namų ar butų ūkio valdytoją, mano pinigų srautas tik išauga. Maža to, geras ūkio valdytojas suteikia man galimybę nusipirkti daugiau turto, nes man nereikia remontuoti tualetų. Geras turto valdytojas yra ir geras nekilnojamojo turto verslo laidininkas, nes būtent jis, o ne nekilnojamojo turto agentas pirmas išgirsta apie geriausius galimus sandorius. Dėl to aš galiu dar sėkmingiau investuoti.

Štai ką turtingasis tėtis turėjo omenyje sakydamas, kad „aš nenoriu" užtveria kelią į sėkmę. Aš taip pat neturiu jokio noro remontuoti tualetų, todėl aš ir išsiaiškinau, kaip galima nusipirkti daugiau nekilnojamojo turto ir greičiau pabėgti iš „žiurkių rato". Žmonės, kurie vis dar tvirtina „nenorį remontuoti tualetų", patys atsisako pasinaudoti šia galinga investavimo priemone. Tualetai jiems svarbiau už laisvę.

Dažna frazė kalbant apie vertybinių popierių biržą: „Aš

180

nenoriu prarasti pinigų". Ar manote, kad man ar kam nors kitam patinka juos prarasti? Žmonės neuždirba pinigų todėl, kad nepaleidžia jų iš rankų. Užuot analizavę, jie geriau užsikemša ausis ir nenori nieko girdėti apie kitą galingą investavimo priemonę -vertybinių popierių biržą.

1996 metų gruodžio mėnesį važiavau su draugu pro vieną degalinę. Draugas pastebėjo, jog benzino kaina pakilo. Tiesą sakant, jis yra piktasis pranašas arba tas pasakos katinėlis, jam visada dangus griūva, ir dažniausiai griūva tiesiai ant jo.

Mudviem parvažiavus namo jis pradėjo įrodinėti, kad per kitus penkerius metus naftos kainos visą laiką kils. Jis pateikė man niekada dar nematytų statistinių duomenų, nepaisydamas to, kad aš jau turėjau nemenką vienos naftos perdirbimo bendrovės akcijų paketą. Gavęs tokios informacijos ėmiau ieškoti ir radau naują, mažai žinomą naftos perdirbimo bendrovę, kuri ketino ieškoti naftos telkinių. Mano makleris buvo tikrai sujaudintas šio atradimo, ir aš nusipirkau 15 OOO tos bendrovės akcijų po 65 centus už kiekvieną.

1997 metų vasarį kartu su tuo draugu vėl važiavau pro tą pačią degalinę. Benzino kainos iš tikrųjų buvo pakilusios beveik 15 procentų. Ir vėl „katinėlis" pradėjo nerimauti ir skųstis. Aš nusišypsojau: 1997 metų sausį toji mažytė bendrovė, į kurią investavau, atrado naftos telkinį ir mano 15 OOO akcijų kaina šoktelėjo daugiau nei 3 doleriai už kiekvieną. Taip aš pasinaudojau draugo patarimu. Benzino kainos ir toliau turėtų kilti, jei pasitvirtins jo pranašystės.

Žmonės galėtų mąstyti, bet ne - viduje tupintis bailus „katinėlis" jiems neleidžia. Jeigu jie suprastų, kad yra tam tikri „stabdžiai", atsirastų daugiau žmonių, kurie investuotų į akcijas bei vertybinius popierius. Investuotų tam, kad laimėtų, o ne prarastų. „Stabdžiai" - tai lyg paprasta kompiuterinė komanda, kuri automatiškai parduoda akcijas, jei kaina ima kristi. Taigi patiriami minimalūs nuostoliai, o gaunamas maksimalus pelnas. Tai nuostabi priemonė tiems, kurie labai bijo netekčių.

Matydamas, jog žmonės visą dėmesį sutelkia į tai, ko jie

181

nenori, o ne j tai, ko nori, galiu pasakyti, kad jų mintis užvaldė paskalos. Mažas „katinėlis" jų galvelėse šaukia: „Dangus griūva! Tualetai lūžta!" Todėl jie vengia visų išsigalvotų nemalonumų ir už tai moka milžinišką kainą. Jie paprasčiausiai gali niekada gyvenime nepasiekti to, ko trokšta.

Turtingasis tėtis išsakė savo požiūrį į viduje tupintį „katinėlį": - Daryk taip, kaip darė Kolonelis Sandersas. Būdamas

šešiasdešimt šešerių jis neteko savo verslo ir ėmė gyventi iš socialinio draudimo pensijos. To nepakako. Tada jis iškeliavo aplink pasaulį, norėdamas parduoti savo kepto viščiuko receptą. Jam teko nusivilti tūkstantį devynis kartus, kol pagaliau atrado pirkėją. K. Sandersas tęsė darbą ir uždirbo milijonus. Tai atkaklumo pavyzdys žmonėms, kurie iš viso atsisako dirbti. „Jis buvo drąsus ir atkaklus vyras", -girdavo jį turtingasis tėtis.

Su savo abejonėmis ir baime pasielkite taip, kaip Kolonelis Sandersas - iškepkite.

III priežastis. Tinginystė. Užsiėmę žmonės dažniausiai yra ir patys didžiausi tinginiai. Daug kam žinomas pasakojimas apie verslininką, kuris daug dirba, kad uždirbtų. Jis dirba, kad išlaikytų žmoną ir vaikus, dirba ne tik darbo valandomis, bet ir namie savaitgaliais. Tačiau vieną dieną grįžęs iš darbo randa tuščius namus. Žmona su vaikais jį paliko. Verslininkas žinojo, kad tarp jo ir žmonos jau kuris laikas buvo problemų, tačiau, užuot išsiaiškinęs, jis iki vėlumos dirbdavo. Pagaliau prislėgtas sielvarto jis padarė didelę klaidą darbe, ir jį atleido.

Tokia istorija kartojasi. Dažnai sutinku žmonių, kurie per \ daug užsiėmę, kad pasirūpintų savo gerove, o kai kurie - net ir savo sveikata. Jie yra užsiėmę, nes nenori pripažinti tiesos. Giliai širdyje jie tai supranta, tačiau kai kas nors bando apie tai pasikalbėti, nervinasi ir pyksta.

Jei nedirba ir nėra užsiėmę su vaikais, tada žiūri televizorių, žvejoja, žaidžia golfą ar eina apsipirkti. Tačiau puikiai nujaučia, kad vengia kažko svarbaus. Tai dažniausiai pasitaikanti tinginystės forma. Tinginystė... pridengta užimtumu.

Iš kur tas tingėjimas? Iš trupučio godumo.

182

Daugelis vaikystėje buvome mokomi, kad godumas, arba ko nors daug norėti, yra blogai. „Godūs žmonės yra blogi", - sakydavo man mama. Tačiau visi mes slaptai trokštame gražių, naujų, įspūdingų daiktų. Tėvai, norėdami suvaldyti vaikų troškimus, verčia šiuos tų troškimų gėdytis.

„Tu galvoji tik apie save. Ar nežinai, kad turi ir brolių bei seserų?" - dažniausiai sakydavo mama. „Tu nori, kad tau ką nors nupirkčiau, ar ką?" - toks buvo mėgstamiausias tėvo posakis. „Ar manai, kad mes pagaminti iš pinigų?" „Ar manai, kad pinigai auga ant medžių?", „Mes nesame turtingi žmonės, juk žinai" ir t. t. Ne žodžiai mane paveikdavo, o pykčio ir kaltės gaidelės balse.

Kartais pažirdavo tiesioginiai kaltinimai: „Aš aukoju savo gyvenimą, kad galėčiau tau tai nupirkti", „Perku tai tik todėl, kad vaikystėje tokios galimybės pats neturėjau".

Vienas mano kaimynas yra visiškai bankrutavęs. Tačiau, nors ir kaip keista, negali normaliai pastatyti mašinos į garažą, mat jis prigrūstas vaikų žaislų. Išlepinti vaikai gauna viską, ko užsimano.

- Nenoriu, kad jie kankintųsi dėl to, ko negali turėti, - kasdien teisinasi jis.

Jis neturi nieko atsidėjęs jų aukštajam išsilavinimui ar savo pensijai, užtat vaikai turi visus pageidaujamus žaislus. Neseniai jis paštu gavo dar vieną kreditinę kortelę, tai nuvežė vaikus į Las Vegą.

- Darau tai dėl savo vaikų, - sako jis su didžiu pasiaukojimu balse.

Turtingasis tėtis uždraudė man sakyti „man nepakanka tam pinigų". O savo tikruosiuose namuose aš tik tai ir tegirdėjau. Turtingasis tėtis liepdavo paklausti savęs: „Kaip galėčiau tai nusipirkti?" Jis aiškino, kad žodžiai „aš negaliu sau to leisti" užkerta kelią protinei veiklai. Jie neverčia mąstyti. Žodžiai „kaip galėčiau tai nusipirkti?" skatina protauti ir ieškoti sprendimo.

Svarbiausia, jis jautė, kad žodžiai „aš negaliu sau to leisti" buvo paprasčiausias melas. Žmogaus dvasia tai žino.

- Žmogaus dvasia galinga, - sakydavo jis. - Ji žino ir gali padaryti bet ką.

Kai aptingęs protas sako: „Aš negaliu sau to leisti", - viduje

183

įsiplieskia karas. Dvasia pyksta už tokį melą, o protas bando jį apgint i . Dvasia šaukia: „Na, eime pas imankš t in t i !" Tačiau tinginiaujantis protas atsako: „Aš pavargęs, aš šiandien daug dirbau". Arba žmogaus dvasia pareiškia: „Man bloga, pavargau nuo 2 vargano gyvenimo. Sprunkame iš čia, tapkime tur t ingi" . O tinginiaujantis protas jau turi parengęs atsakymą: „Turtingi žmonės yra godūs. Be to, dėl pinigų iškyla daug rūpesčių. Tai nesaugu. Galiu j prarasti pinigus. Aš per daug sunkiai dirbau, kad galėčiau taip , lengvai jų netekti. Apskritai turiu daug darbo. Pažiūrėkime, ką dar • šį vakarą turiu padaryti. Viršininkas nori, jog užbaigčiau iki ryto", i

N u o žodžių „aš negaliu sau to leisti" žmogus tampa liūdnas, jaučiasi bejėgis, jį gali apimti apatija ar depresija. „Kaip galėčiau ta i ' nusipirkti?" skatina ieškoti galimybių, jaudina ir verčia svajoti. Turtingajam tėčiui nerūpėjo, ką mes trokštame turėti, jis tik norėjo, kad klausimas „kaip galėčiau tai nusipirkti?" skatintų mus mąstyti ir išjudintų mūsų vaizduotę.

Todėl jis labai retai ką nors dovanodavo man ar Maikui. Daug dažniau klausdavo:

- Kaip galėtumėte nusipirkti, ko norite? Taip pa t jis paklausė ir apie univers i te tą . J o išlaidas

apmokėjome iš savo kišenės. Tėtis negailėjo mums pinigų, bet norėjo,, kad išmoktume siekti pageidaujamo tikslo. ]

Žinau, yra milijonai žmonių, kurie jaučiasi kalti dėl savo „godumo". Tai ateina iš vaikystės, kai buvo gėdijami dėl noro turėti ką nors geriau ar ko-nors daugiau. Į daugelio kraują įaugę žodžiai „negalima" arba „tu niekada neįstengsi to nusipirkti".

Kai nusprendžiau ištrūkti iš „žiurkių rato", visų pirma savęs , paklausiau, kaip padaryti, kad niekada nereikėtų dirbti, ir protas ėmė ieškoti atsakymų bei sprendimų. Sunkiausia buvo susidoroti su tėvų įsitikinimu, kad mes negalime sau to leisti, ir draudimais* „Nustok galvoti vien tik apie save", „Kodėl nepagalvoji ir apie, kitus?" - tokie žodžiai turėjo mane versti jaustis kaltu ir nuslopinti godumą. i

Kaip nugalė t i t inginį? A t sakymas bū tų papras tas - ' pasinaudok trupučiu godumo. Radijo stotis WII-FM prisitaikei

184

šūkį: „Kas iš to? Kas iš to?" Žmogui reikia atsisėsti ir pačiam savęs paklausti: „Kokia man iš to nauda, jei esu sveikas, seksualus ir gražus?" arba „Kaip pasikeistų mano gyvenimas, jei galėčiau daugiau nebedirbti?", arba „Ką daryčiau, jei turėčiau tiek pinigų, kiek man reikia?" Be trupučio godumo, noro padaryti kažką geriau niekada nežengsime į priekį. Pasaulis keičiasi todėl, kad žmonės nori gyventi geriau. Išrandama vis kas nors nauja, nes norime geresnio gyvenimo. Mokomės ir studijuojame todėl, kad svajojame gyventi geriau. Todėl, jei vengiate daryti tai, ką, jūsų manymu, turėtumėte, savęs paklauskite: „O kas man iš to?" Nebijokite būti šiek tiek godūs. Tai geriausias vaistas nuo tinginystės.

Per didelis godumas, kaip ir viskas, kas nesaikinga, nėra gerai. Tačiau pris iminkite , ką pasakė Maiklas Daglasas k ino filme „Volstrytas":

- Godumas - tai gerai. Turtingasis tėtis pasakė tą patį, tik kitais žodžiais: - Kaltės jausmas yra blogiau už godumą. Jausdamasis kaltas

kūnas gali apiplėšti net ir savo sielą. O mano manymu, geriausiai šią mintį išsakė Eleonora Ruzvelt: - Darykite tai, ką jums liepia širdis. Kritikos sulauksite bet

kokiu atveju: ir tada, kai ko nors imsitės, ir tada, kai nieko nedarysite.

IV priežastis. Įpročiai. Gyvenimas yra daugiau įpročių nei išsilavinimo atspindys. Vienas mano draugas, pažiūrėjęs kino filmą „Konanas" su Arnoldu Svarcenegeriu, pareiškė:

- Norėčiau būti kaip Svarcenegeris. Dauguma vaikinų pritariamai linktelėjo. - Girdėjau, kažkada jis buvo mažas ir liesas, - prašneko kitas. - Taip, aš irgi girdėjau, - pritarė dar vienas. - Sako, jis kasdien

plūkiasi sporto salėje. - Kertu lažybų, kad taip ir yra. - Ne, - paprieštaravo grupė skeptikų. - Dedu galvą, kad jis

toks iš prigimties, bet užteks kalbėti apie Švarcą, eime išgerti alaus. Tai rodo, kokią didelę galią turi įpročiai. Prisimenu, klausdavau

turtingojo tėčio apie turtuolių įpročius. Jis neatsakydavo tiesiai,

185

bet kaip visada pažerdavo krūvą pavyzdžių. - Kada tavo tėtis apmoka sąskaitas? - paklausė jis. - Pirmoje mėnesio pusėje, - atsakiau. - Ar jam po to kas nors lieka? - vėl pasiteiravo jis. - Labai nedaug, - atsakiau aš. - Tai ir yra pagrindinė jo bėdų priežastis, - pareiškė turtingasis

tėtis. - Jis turi blogų įpročių. Pirmiausia jis užmoka už viską, kas su juo tiesiogiai nesusiję, o savimi pasirūpina paskiausiai. Žinoma, jei jam kas nors dar lieka.

- Dažniausiai nieko, - su kartėliu burbtelėjau aš. - Bet juk jis turi apmokėti sąskaitas, ar ne? Juk tu nenori pasakyti, kad nereikia apmokėti sąskaitų?

- Žinoma, ne, - neprieštaravo turtingasis tėtis. - Aš pats stengiuosi apmokėti sąskaitas laiku, tačiau savo poreikius apmoku pirmiausia, dar prieš mokėdamas mokesčius valstybei.

- Bet kas būtų, jei tau nebeužtektų pinigų? - paklausiau aš. -Ką tada darytum?

- Tą patj, - atsakė turtingasis tėtis. - Vis tiek pirmiausia sumokėsiu už save, net jei vėliau ir pritrukčiau pinigų. Man daug svarbiau augantys aktyvai nei valstybės mokesčiai.

- Bet, - negalėjau patikėti, - negi nebijai, kad tave nubaus? - Taip, jeigu nesumokėsiu, - sutiko turtingasis tėtis. - Matai,

aš nesakau, kad mokesčių visai nereikia mokėti. Aš tik sakau, jog savo poreikius reikia apmokėti visų pirma, net ir tada, kai trūksta pinigų.

- Tačiau, - vis dar niekaip negalėjau suprasti, - kaip tau taip išeina?

- Klausimas turėtų būti ne „kaip", o „kodėl", - pataisė jis. - Na, gerai. Kodėl? - Motyvai, - paprasčiausiai atsakė jis. - Kas garsiau ims

skųstis, jeigu nesumokėsiu mokesčių: aš ar mano kreditoriai? - Žinoma, kreditoriai rėks garsiau, - tai buvo savaime

suprantama. - O jei savo poreikių neapmokėtum, pats juk nieko

nesakytumei. Taigi matai, sumokėjus už save, spaudimas sumokėti

186

mokesčius ir skolas kreditoriams yra toks didelis, kad esi priverstas ieškoti kitų pajamų šaltinių. Sis spaudimas ir tampa motyvu. Tada dirbu viršvalandžius, įkuriu kitas įmones, užsiimu prekyba vertybinių popierių biržoje - viskuo, kad tik būčiau tikras, jog tie vaikinai neims ant manęs rėkti. Sis spaudimas priverčia mane daugiau dirbti, daugiau galvoti, todėl galų gale tampu protingesnis ir aktyvesnis, kai prireikia spręsti piniginius reikalus. Jei savo poreikius apmokėčiau paskiausiai, tada, žinoma, nejausčiau jokio spaudimo, bet seniai būčiau bankrutavęs.

- Tai tave skatina valstybės bei kitų žmonių, kuriems esi skolingas, baimė?

- Visiškai teisingai, - patvirtino turtingasis tėtis. - Matai, valstybės mokesčių inspektoriai yra dideli triukšmadariai. Tokie jau jie yra. Dauguma žmonių jiems nusileidžia. Pirma jie sumoka mokesčius, o savo poreikiams patenkinti pinigų ir nelieka. Juk žinai istoriją apie devyniasdešimt šešių svarų silpnavalį žmogų, kuriam į veidą sviedžiamas smėlis?

Aš pritariamai linktelėjau. - Komiksų knygelėse būna skelbimų apie lengvojo kultūrizmo

užsiėmimus. - Dauguma žmonių leidžia mokesčių rinkėjams užsisėsti ant

sprando. Aš nusprendžiau pasinaudoti ta baime, kuri kitus silpnina. Prisiversti galvoti, kaip prasimanyti papildomai pinigų, yra beveik tas pat, kas eiti į sporto salę ir kilnoti svarmenis. Kuo daugiau treniruoju savo smegenų „piniginius" raumenis, tuo stipresnis tampu. Dabar aš nebebijau triukšmadarių.

Man patiko tai, ką pasakė turtingasis tėtis. -Taigi, jei pirmiausiai mokėsiu už savo poreikius, stiprėsiu ir

finansiškai, ir protiškai. Jis pritariamai linktelėjo galva. - O jei savo poreikius apmokėsiu paskiausiai arba visai jų

neapmokėsiu, tada silpsiu. Tokie žmonės, kaip darbdaviai, viršininkai, mokesčių rinkėjai, skolų išieškotojai bei šeimininkai, mane spaus, jei neturėsiu gerų piniginių įpročių.

Turtingasis tėtis vėl pritardamas linktelėjo.

187

- Būsi panašus j silpnavalį devyniasdešimt šešių svarų žmogų. V priežastis. Pasipūtimas. Tai savasis „aš" plius

nemokšiškumas. - Tai, ką žinau, man uždirba pinigus, o ko nežinau - neša

nuostolius. Visada prarandu pinigų, jei būnu pasipūtęs, nes tada nuoširdžiai tikiu, kad tai, ko nežinau, nesvarbu, - sakydavo turtingasis tėtis.

Pastebėjau, jog daug žmonių po pasipūtėliška išvaizda mėgina paslėpti savo nemokšiškumą. Su tuo susiduriu aptarinėdamas finansinius reikalus su savo buhalteriais, ir net tarp kitų investuotojų.

Jie karštai dėsto savo nuomonę, nors man visiškai aišku, kad | jie nesuvokia, ką kalba.

Pinigų, finansų ir investicijų pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie visai nesupranta, ką šneka. Apie finansus jie išmano tiek pat, kiek padėvėtų automobilių prekeiviai, tik apsimeta auksu pelenuose.

Jei žinote, kad nieko nenusimanote apie šią sritį, susiraskite specialistą arba nusipirkite.gerą vadovėlį.

188

PRADŽIA

DEVINTASIS SKYRIUS

Pradžia

A/orėčiau pasakyti, jog man nebuvo sunku praturtėti, tačiau negaliu.

Todėl atsakydamas į klausimą „Nuo ko man pradėti?" siūlau pirmiausia kasdien mąstyti. Užtikrinu, kad nesunku atrasti nuostabių sandorių ir pirkinių. Tai panašu j mokymąsi važiuoti dviračiu: iš pradžių kurį laiką važiuoji svirduliuodamas, tačiau rezultatas vertas pastangų. Kalbant apie pinigus - kiekvieno žmogaus reikalas, kaip spręsti iškilusius sunkumus.

Prieš randant milijono vertės sandorį (toks pasitaiko vieną kartą gyvenime), geriau pirma pažadinti snaudžiančius finansinius gabumus. Mano įsitikinimu, tokį kietai miegantį finansų genijų savyje turime kiekvienas. Jis negali ištrūkti, nes mūsų kultūra mums įpiršo, jog meilė pinigams yra visokio blogio pradžia. Mes įgyjame profesiją, kad galėtume dirbti dėl pinigų, bet nieko nesužinome apie tai, kaip pinigus priversti dirbti mums. Įpratome nesijaudinti dėl savo finansinės ateities - juk įmonė arba vyriausybė vis tiek pasirūpins mumis, kai išeisime į pensiją. O juk būtent mūsų vaikai turės mokėti mums pensiją, nors vis dar tebetvirtinsime, kad reikia

191

daug dirbti, uždirbti ir išleisti pinigus. Pritrukai pinigų - visada gali pasiskolinti.

Deja, beveik devyniasdešimt procentų vakariečių besąlygiškai sutinka su tokiu mąstymu, nes susirasti darbą ir dirbti dėl pinigų yra daug lengviau, nei pačiam jų prasimanyti. Jei nenorite susilieti su pilka mase, siūlau dešimt patarimų, kaip išsiugdyti finansinius gabumus. Siūlau tas pačias taisykles, kuriomis vadovavausi pats. Bus tikrai nuostabu, jei panorėsite nors kelias iš jų pritaikyti ir sau. Jei ne, susikurkite patys. Jūsų finansinis „aš" yra pakankamai protingas, kad pats iškeltų reikalavimus sau.

Peru susipažinau su keturiasdešimt penkerių metų aukso ieškotoju. Paklaustas, kaip jam pavyksta rasti aukso, atsakė:

— Aukso yra visur. Tik dauguma žmonių jo paprasčiausiai nemato .

Pritariu šiems žodžiams. Nekilnojamojo turto srityje per vieną dieną galiu atrasti keturis ar penkis nuostabius sandorius, tuo tarpu paprastas žmogus tokių progų visai nepastebi. Ne t jei toje pačioje vietoje žvalgytumės nekilnojamojo turto, jo akis neužkliūtų už puikių sandorių. Žmonės paprasčiausiai visiškai neskiria laiko finansiniams sugebėjimams tobulinti.

Toliau pateikiama dešimt patarimų, kurie turėtų padėti a t sk l e i s t i Dievo jums d u o t u s gabumus . A t r a s k i t e juos ir pasinaudokite.

1. REIKALINGI ĮTIKINAMI MOTYVAI. Tai dvasios jėga. Dauguma žmonių, paklausti, ar norėtų būti turtingi ir finansiškai nepriklausomi, atsakytų taip. Tačiau kelias iki turtų jiems atrodo per daug ilgas ir sunkus. Lengviau yra d i rb t i dėl p in igų, o pap i ldomas pajamas pa t ikė t i brokeriams.

Kartą susipažinau su jauna plaukike, kuri svajojo kada nors atstovauti JAV olimpinėse žaidynėse. Ji kasdien keldavosi ketvirtą valandą ryto ir tris valandas prieš pamokas treniruodavosi. Ji turėjo daug ir gerai mokytis, taigi jai neužtekdavo laiko dar ir dalyvauti

192

i draugų vakarėliuose savaitgaliais. Paklausta, kodėl taip stengiasi ir į aukojasi, ji atsakė:

- Taip elgiuosi dėl savęs ir žmonių, kuriuos myliu. Kai myli, • nėra sunku aukotis. Meilė padeda nugalėti visas kliūtis.

Mus motyvuoja „norai" ir „nenorai". Kai manęs klausia, kodėl 'noriu būti turtingas, sakau, kad tai susiję su tuo, ko noriu ir ko nenoriu.

Trumpai apie tai. Pirmiausia apie „nenoriu", nes kaip tik ': nenorai sukuria norus. Nenoriu dirbti visą savo gyvenimą. Nenoriu

to, ko siekė mano tėvai, tai yra socialinių darbo garantijų ir namo ' užmiestyje. Man nepatiktų būti samdomu darbuotoju. Pykdavau,

kai tėvas neatvažiuodavo j mano futbolo rungtynes, nes rūpinosi savo karjera. Iki šiol negaliu susitaikyti su tuo, kad jis dirbo visą gyvenimą, o valdžia pasiėmė didžiausią jo uždarbio dalį net po jo

, mirties. Man nepatinka, kad mirdamas jis negalėjo palikti to, dėl ko taip sunkiai dirbo. Turtuoliams taip nenutinka. Jie sunkiai dirba, bet vaikams palieka savo darbo vaisius.

O dabar apie „noriu". Noriu būti laisvas ir apkeliauti visą pasaulį. Trokštu gyventi taip, kaip noriu. Ir dar - noriu būti jaunas, kai darysiu tai, ko noriu. Paprasčiausiai trokštu laisvės. Pats noriu tvarkyti savo laiką ir gyvenimą. Noriu, kad pinigai dirbtų man.

Štai mano motyva i . O jūsų? Jei vidinės pr iežas tys nepakankamai svarios, gyvenimo realybė gali jas užgožti. Aš daug kartų praradau pinigus ir patyriau nesėkmių, bet šios priežastys mane vertė vėl stotis ant kojų ir judėti pirmyn. Norėjau išsilaisvinti iki sulauksiu keturiasdešimties, tačiau šiame kelyje įgavęs daug patirties užtrukau beveik iki penkiasdešimties.

Kaip jau minėjau, norėčiau pasakyti, kad praturtėti buvo paprasta, bet iš tiesų lengva nebuvo. Kita vertus, nežmoniškai sunku. Neturint įtikinamų motyvų, sunku pasiekti kokį nors tikslą.

JEI JŪSŲ MOTYVAI NEPAKANKAMAI STIPRŪS, NEBĖRA PRASMĖS TOLIAU SKAITYTI. ATRODYS, KAD REIKIA PER DAUG DIRBTI.

193

2. KASDIEN RENKUOSI. Galimybė rinktis - štai kodėl žmonės kovoja už šalies laisvę. Visi norime galimybės laisvai rinktis.

Kalbant apie pinigus, jei bent šiek tiek jų turime, jau galime rinktis, kuo norime tapti: turčiais, skurdžiais ar vidutiniokais. Apie mus daug ką pasako tai, kaip mokame leisti pinigus. Vargšai paprastai paveldi neturtingų tėvų nemokėjimą elgtis su pinigais.

Be to , turėjau turtingą tėtį, kuris išaiškino skirtumą tarp aktyvų ir pasyvų. Turtą pasirinkau prieš daug daug metų, dar būdamas mažas berniukas. Tada žinojau, kad man tereikia išmokti pirkti tik aktyvus, t. y. nekilnojamąjį turtą. Geriausias mano draugas Maikas aktyvus paveldėjo, tačiau jam dar reikėjo išmokti, kaip tuos pinigus išlaikyti. Daugybė turtingų antros kartos šeimų praranda paveldėtas aktyvų santaupas vien todėl, kad nė vienas iš šeimos narių nemoka jų valdyti.

Dauguma žmonių pasirenka būti netur t ingi . Devynias­dešimčiai procentų gyventojų turtai „sukelia per daug rūpesčių". Paprastai jie sako: „Aš nesidomiu pinigais" , „Aš niekada nebūsiu turtingas", „Man nereikia tuo rūpintis, juk aš dar jaunas", „Kai užsidirbsiu pinigų, tada ir pagalvosiu apie savo ateitį", „Piniginius reikalus tvarko mano vyras / žmona". Tokios mintys paprasčiausiai apiplėšia žmogų: atima laiką - patį didžiausią turtą, ir t rukdo mokyt is . Jei neturite pinigų, dar nereiškia, kad jums nereikia pasimokyti. Taigi patys kasdien sprendžiame, ką daryti su laiku, pinigais ir gauta informacija. Tai ir yra pasirinkimai. Visi galime laisvai rinktis. Aš pasirinkau tapti turtingas, todėl to ir siekiu kasdieniame gyvenime.

P I R M I A U S I A I N V E S T U O K Į M O K S L Ą . Iš tikrųjų vienintelis tikras turtas yra protas, galingiausias iš kada nors dominavusių įrankių. Vėlgi patys sprendžiame, ko mums dar reikia išmokti. Galime žiūrėti MTV arba skaityti žurnalus apie golfą, mokytis keramikos arba ekonomikos. Renkamės patys. Daugelis t iesiog nus iperka akcijų, bet nė t rupučio nepasimoko, kaip investuoti.

194

Neseniai apiplėšė vienos gana turtingos mano draugės butą. Vagys pavogė televizorių ir vaizdo grotuvą, tačiau paliko visas jos knygas. Mes visi turime galimybę rinktis. Devyniasdešimt procentų gyventojų geriau nusipirks televizorių nei verslo knygų arba garso įrašų apie investicijas.

Ar norėtumėte žinoti, ką aš darau? Lankau seminarus. Man patinka, kai jie trunka mažiausiai dvi dienas, tuomet galiu įsigilinti į dėstomą dalyką. 1973 metais per televizorių išgirdau reklaminį skelbimą apie trijų dienų seminarą nekilnojamojo turto pirkimo už dyką tema. Sumokėjau už seminarą tris šimtus aštuoniasdešimt penkis dolerius, tačiau įgytos žinios man atnešė mažiausiai du milijonus dolerių pelno. Ir svarbiausia - jis „nupi rko" man gyvenimą. Vien dėl šio seminaro man nebereikės dirbti visą likusį gyvenimą. Per metus išklausau mažiausiai du panašius seminarus.

Teikiu pirmenybę garso įrašams, nes jų galima klausytis kiek nori. Kartą klausiausi Piterio Linco ir išgirdau, mano manymu, visišką nesąmonę. Nepas ipūčiau ir nepuol iau kr i t ikuot i , o perklausiau tą penkių minučių gabaliuką gal dvidešimt kartų ir staiga supratau, kodėl jis taip sakė. Pasijutau taip, lyg magišku būdu būčiau įsibrovęs į tuo metu paties geriausio investuotojo smegenis. Galėjau pasisemti žinių iš jo išsimokslinimo gelmių bei patirties šaltinių.

Taigi mano mąstymo būdas nepasikeitė, tačiau sužinojau, kaip apie tam tikrus dalykus mąsto Piteris. Dabar turiu ne vieną, o du mąstymo būdus, kaip analizuoti problemas ir jas spręsti. Sis, antrasis, būdas yra tikrai neįkainojamas. Dažnai klausiu savęs: „Kaip pasielgtų Piteris Lincas, Donaldas Trampas, Vorenas Bafetas ar Džordžas Sorosas?" Vienintelis būdas įgyti jų p ro to galią -nuolankiai perskaityti arba išklausyti tai, ką jie sako. Pasipūtę arba mėgstantys kritikuoti žmonės iš tikrųjų savęs negerbia ir bijo rizikuoti. Kai išmoksti ko nors naujo, tikiesi klaidų, kad suklydęs galėtum iki galo suprasti tai, ko mokeisi.

Jei knygą perskaitėte iki šios vietos, nemanau, kad jums būtų būdinga neseniai paminėta savybė. Pasipūtėliai labai retai skaito knygas ar klausosi mokomųjų garso įrašų. Kam jiems to reikia? Juk jie - pasaulio centras.

195

Tiek daug „intelektualių" žmonių ginčijasi arba prieštarauja t iems, kurie mąsto kitaip. Jų vadinamasis intelektualumas ir arogancija iš tikrųjų slepia nemokšiškumą. Beveik kiekvienas pažįstame labai išprususių arba įsivaizduojančių, kad jie ypač protingi, žmonių, kurių finansinė situacija rodo visai ką kita. Tikrai protingas asmuo išklauso kito nuomonę, nes tai gali praturtinti jo mąstymą. Klausytis daug svarbiau, nei kalbėti. Jei tai būtų netiesa, Dievas nebūtų mūsų sukūręs su dviem ausimis ir viena burna. Labai daug žmonių aušina burną, užuot išklausę kitus ir įsiminę naujas idėjas bei išmėginę atsivėrusias galimybes. Jie verčiau ginčijasi, užuot klausę.

Štai ir apžvelgiau savo ilgą pratur tė j imo kelią. Aš pats nepritariu „greito praturtėjimo" idėjai, kurią pasigavę loterijų ir kazino mėgėjai. Aš galiu investuoti ir galiu pasitraukti iš verslo, tačiau mokslo niekada neapleisiu. Jei norite skraidyti lėktuvu, pirmiausia patarčiau pasimokyti. Mane visada stulbina žmonės, kur ie p e r k a akcijas arba nekilnojamąjį turtą, bet n iekada neinvestuoja į tikrą ir patį didžiausią savo turtą - protą. Juk netapsite nekilnojamojo turto ekspertu, nusipirkęs vieną ar du namus.

3. APDAIRIAI RINKITĖS DRAUGUS. Bendravimo svarba. Visų pirma niekada draugų nesirenku pagal jų finansinę padėtį. Turiu tokių draugų, kurie patys sau davė skurdo įžadus, ir tokių, kurie kasmet uždirba milijonus. Pirmiausia sąmoningai stengiuosi iš jų pasimokyti.

Sutinku, kad tarp mano pažįstamų yra turtingų žmonių, su kuriais pats norėjau susipažinti. Tačiau man reikėjo ne jų pinigų, o žinių. Kai kurie iš tų turtuolių tapo brangūs mano draugai.

N o r i u paminėti vieną dalyką. Draugai, turintys nemažai pinigų, tik apie juos ir tekalba. Jie tikrai domisi šiuo dalyku, todėl aš mokausi iš jų, o jie savo ruožtu - iš manęs. Antra vertus, neturtingi mano pažįstami tiesiog nepakenčia kalbų apie pinigus, verslą ar investavimą. Jie mano, kad tai žiauru ir neprotinga. Todėl

196

', iš jų sužinau, kaip neturėčiau elgtis. Keli draugai per trumpą laiką uždirbo milijardą dolerių. Tačiau

neturtingi draugai jų taip ir nepaklausė, kaip jie tai padarė. Jie tik prašė vieno iš dviejų: paskolos arba darbo.

ĮSPĖJIMAS: neklausykite neturtingų ir bailių. Turiu tokių draugų, kuriuos labai branginu, tačiau jie yra „bailūs katinėliai".

' Kai kalba pasisuka apie pinigus arba investicijas, jiems kaskart ima „dangus griūti". Tokie visada ras argumentų, kodėl vienas ar kitas

i sandoris nebus sėkmingas. Paprastai žmonės jų klauso, o tie, kurie aklai priima nepagrįstą informaciją už gryną pinigą, taip pat tampa „bailiais katinėliais". Kaip byloja sena patarlė: „Toks tokį atranda".

Per kanalą C N B C (tai aukso kasyklos i eškan t iems informacijos apie investicijas) galima pasiklausyti vadinamosios ekspertų grupės. Galbūt vienas pranašauja blogesnes rinkos sąlygas, kitas, atvirkščiai, - geresnes, bet jei esate protingas, išklausysite abiejų, nes kiekvieno nuomonė paprastai būna pagrįsta. Neturtingi žmonės klauso tik „bailių katinėlių".

Artimieji dažniausiai stengiasi mane atkalbėti nuo sandorių. Prieš kelerius metus vienas draugas susijaudinęs pasakojo, kad rado taupomąjį banką, kuris moka šešis procentus palūkanų. O aš savo ruožtu pasigyriau, kokiu būdu iš valstybės gaunu šešiolika. Kitą dieną jis atsiuntė man straipsnį, pagal kurį turėčiau laikyti savo investicijas nepatikimomis. Tačiau metai bėga ir aš gaunu šešiolika procentų, o draugas tik šešis procentus palūkanų.

Norintiesiems praturtėti sunkiausia yra nemeluoti sau ir nesielgti taip, kaip elgiasi minia. Ji visada pavėluotai pasirodo rinkoje ir paprastai pralaimi. Vos tik apie gerus sandorius prabylama pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, žinokite, kad jau per vėlu. Tada tenka žvalgytis naujų galimybių pralobti. Intensyviai ieškodamas t inkamų progų investuoti , ne kartą kitiems patardavau kaip banglentininkas: „Laukite kitos bangos". Banglentininkai negali skubėti ar per vėlai derintis prie bangos, nes pražus.

Sumanūs investuotojai nelaukia, kada bus tinkamos prekybos rinkai sąlygos, - pražiopsoję vieną bangą, ieško kitos. Daugumai investuotojų sunku „papulti ant bangos" vien dėl baimės pirkti

197

tai, kas nėra populiaru. Taip ir slankioja bailūs kaip avys kartu su visa banda. Nebent godumas priverčia juos suktis. O protingi investuotojai, pasiglemžę jų pelną, jau skuba toliau. Išmintingi investuoja j tai, kas dar nėra labai populiaru, nes pelnas gaunamas ne parduodant, o perkant. Kaip jau minėjau, neverta laukti, kol rinkoje atsiras tinkamas momentas. Patys taikykitės prie bangos, kad ji jus iškeltų kuo aukščiau.

Tokia prekyba vyksta „tarp savų". Reikia paminėti, kad egzistuoja ir nelegalių „prekybos tarp savų žmonių" formų, tačiau, apskritai kalbant, tai atliekama tarp savų. Taigi svarbiausia patekti tarp jų. Štai todėl jums ir reikalingi turtingi draugai, besisukantys savųjų ra te , ku r užd i rbami pinigai . U ž d i r b a m i pas i te lkus informaciją. Išgirdę apie galimą prekybos pagyvėjimą, greitai ten įsisukite ir pabėkite iki kitos bangos. Nesakau, kad tai reikia daryti neteisėtu būdu, bet kuo greičiau ten papulsite, tuo bus didesnių galimybių pasipelnyti beveik nerizikuojant. Štai kam reikalingi draugai. Štai kam reikalingas finansinis mąstymas.

4. IŠMOKĘ VIENO DALYKO, EIKITE PRIE KITO. Greitas įsisavinimas. Visi kepėjai duoną kepa pagal receptą, nesvarbu, ar iš galvos, ar iš popieriaus. Tas pat pasakytina ir kalbant apie pinigus, todėl pinigai dažnai vadinami „tešla".

Daugelis mūsų girdėjome posakį: „Pasakyk, ką valgai, ir aš pasakysiu, kas esi". Perfrazavęs galėčiau pasakyti: „Tampi tuo, ko mokaisi". Kitaip tariant, studijas rinkitės labai apdairiai, nes protas yra toks galingas, kad tampate būtent tuo, ką įsikalate į galvą. Pavyzdžiui, jei mokotės gaminti maistą, vadinasi, turite kulinarinių gabumų ir greičiausiai tapsite virėju. Jei nenorite būti virėju, reikės pasimokyti kažko kito. Tarkime, norite būti mokytoju. Baigęs pedagoginius mokslus, paprastai juo ir tampi. Žodžiu, labai atsargiai rinkitės, ką studijuoti.

Kai reikia spręsti piniginius klausimus, žmonės paprastai žino tik vieną taisyklę, kurios išmoko mokykloje: dirbti dėl pinigų. Ji

198

paplitusi visame pasaulyje, ja vadovaudamiesi milijonai žmonių kiekvieną dieną eina į darbą, uždirba pinigų, apmoka sąskaitas, subalansuoja čekių knygeles, investuoja į savitarpio fondus ir vėl eina į darbą. Tai vadinama pagrindine taisykle arba receptu.

Jei pavargote nuo tokios ru t inos arba nepakankamai uždirbate, tada dirbkite pagal kitą taisyklę, kuri padės jums užsidirbti pakankamai.

Prieš daug metų, būdamas dvidešimt šešerių, lankiau savaitgalio kursus apie tai, kaip nusipirkti įkeistą nekilnojamąjį turtą. Tereikėjo gyvenime pritaikyti sužinotą taisyklę. Trejus metus, vis dar dirbdamas „Xerox" bendrovėje, laisvalaikiu mokiausi, kaip pirkti įkeistą turtą. Taikydamas tą taisyklę, užsidirbau keletą milijonų dolerių, tačiau šiandien ji veikia per lėtai, be. to, atsirado per daug ją taikančių žmonių.

Taigi kai tą taisyklę perkrimtau, ėmiau dairytis kitos. Lankiau daugybę paskaitų, tačiau gautos informacijos tiesiogiai negalėjau pritaikyti, nors sužinodavau vis ką nors nauja. Klausydavausi paskaitų, skirtų tik komivojažieriams, lankiau plataus vartojimo prekių prekybos kursus ir klausiausi paskaitų. Žinoma, labai skyriausi nuo bendrakurs ių a tominės f izikos daktarų bei astronomų, tačiau išmokau dar prasmingiau ir pelningiau investuoti į akcijas bei nekilnojamąjį turtą.

Daugelyje kolegijų ir universitetų skaitomos paskaitos apie ekonomiką bei tradicinį investavimą. Tai gali būti gera pradžia.

Nuolatos ieškodamas greitesnių ir tobulesnių taisyklių, dažnai užsidirbu per dieną daugiau, nei kai kurie žmonės per visą savo gyvenimą.

Dar viena pastaba. Šiandieniame greitai besikeičiančiame gyvenime žinios nebėra tokios svarbios, nes informacija labai greitai sensta. Svarbiausia - greitai sugebėti įsisavinti naujas žinias. Būtent šis sugebėjimas yra neįkainojamas. Neįkainojamas ieškant naujų taisyklių - receptų pinigams „gaminti". Darbas dėl pinigų jau seniai pasenęs receptas, juo naudojosi dar urvinis žmogus.

199

5. PIRMIAUSIA SUMOKĖK UŽ SAVE. Saviaukla. Kažin ar praturtėsite, jei nesugebate savęs kontroliuoti. Galbūt pirmiausia reikėtų įstoti į jūrų laivyną arba kokią nors religinę organizaciją, kad išsiugdytumėte šią savybę. Kokia prasmė investuoti, užsidirbti pinigų ir vėliau juos išleisti. N e m o k ė d a m i savęs kon t ro l iuo t i dauguma loterijos laimėtojų, net išlošę milijonus, vėl žlunga. Kaip tik dėl to praturtėję žmonės iš karto nusiperka naują automobilį arba išvyksta į kruizinę kelionę.

Sunku pasakyti, kuris iš dešimties mano patarimų yra pats svarbiausias, tačiau jei nemokate valdytis, šį sugebėjimą bus sunkiausia įgyti. Dr į s tu pareikšti , kad asmeninės saviauklos t rūkumas yra pirmasis vargšų ir vidutiniosios klasės atstovų bruožas, kuriuo jie skiriasi nuo turtingųjų.

Žmonės , neturintys savigarbos bei finansinės drausmės, netaps (turiu omenyje niekada netaps) turtingi. Kaip jau minėjau, viena iš turtingojo tėčio pamokų byloja: „Gyvenimas nuolat pateikia išbandymų". Tai vyksta ne dėl to, kad vieni žmonės yra valdininkai, o kiti paprasti darbuotojai, bet dėl to, kad asmuo nesugeba savęs kontro l iuot i ir auklėti. Žmonės , neturintys vidinės tvirtybės, paprastai virsta aukomis tų, kurie turi stiprią valią.

Mokydamas būsimus arba jau esamus individualiojo verslo savininkus, nuolatos jiems primenu, kad svarbiausia rūpintis ne gamyba ar paslaugomis, o savo vadybinių sugebėjimų tobulinimu. Nor in t pradėti savo verslą, reikia mokėti tris pagrindinius dalykus:

1) valdyti pinigų srautą, 2) vadovauti žmonėms, 3) kontroliuoti asmeninį laiką.

Šios savybės svarbios ne tik įmonių savininkams, bet ir visiems kitiems. Tai tikrai turi didelės įtakos jūsų gyvenimui, nesvarbu, ar gyvenate vienas, ar turite šeimą, verslą, esate labdaros organizacijos, miesto ar tautos dalis.

Užsiimant saviaukla, kiekviena šių savybių patobulėja. O posakio „pirmiausia sumokėk už save" nelaikau bereikšmiu.

Ši mintis atkeliavo iš knygos „Turtingiausias Babilono žmogus" {„The Richest Man in Babylon"), ją parašė Džordžas Klasenas. Buvo parduota milijonai knygos egzempliorių. Tačiau

į dauguma žmonių tik kartojo šį galingą posakį, ir tik maža kruopelytė taikė realiame gyvenime. Kaip jau minėjau, finansiškai

i išprusęs žmogus gali perskaityti skaičius ir suprasti visą juose paslėptą informaciją. Pavyzdžiui, aš vos pažiūrėjęs į asmens pajamų ataskaitą ir balansą iš karto galiu pasakyti, ar žmogus kartodamas žodžius „pirmiausia sumokėk už save" suvokia jų prasmę.

Brėžinys pasako kur kas daugiau -nei žodž ia i . Todėl pamėginkime palyginti finansines ataskaitas žmonių, kurie pirmiausia sumoka už savo poreikius, ir tų, kurie elgiasi atvirkščiai.

Žmonės, kurie pirmiausia sumoka už save

Darbas Pajamos

Aktyvai

mokesčiai nuoma

maistas

Pasyvai

201

Panagrinėkite diagramą. Ar randate kokį nors skirtumą? Daui; ką pasako pinigų srautas. Dauguma žmonių mato skaičius, bet jų nesupranta. Jei iš tikrųjų pradėsite perprasti pinigų srautą, tuomet greitai suvoksite, kas kitoje schemoje yra negerai, arba kodėl devyniasdešimčiai procentų žmonių, dirbusių visą gyvenimą, išėjus į pensiją reikalinga valstybės parama, pavyzdžiui, socialinio draudimo pašalpos.

A r pastebite skirtumą? Schemoje pavaizduota žmogaus, pirmiausia sumokančio už save, situacija. Kiekvieną mėnesį, prieš padengdamas savo išlaidas, jis paskiria tam tikrą pinigų sumą aktyvams didinti. Nors milijonai žmonių ir perskaitė Klaseno knygą, suprato žodžius „pirmiausia sumokėk už save", tačiau realiame gyvenime savo poreikius jie tenkina paskiausiai.

Dabar dūsauja tie, kurie nuoširdžiai tiki, kad sąskaitas reikia apmokėti pirmiausia. Jų manymu, to nepadaryti yra neatsakinga. Neverčiu būti neatsakingiems, nesakau „neapmokėkite sąskaitų", tačiau patariu pirmiausia sumokėti už save. Pirmoji schema yra teisingas tokio poelgio atvaizdas.

Asmeniui, kuris pirmiausia sumoka už viską, išskyrus save, dažniausiai nieko nelieka

Pajamos

Išlaidos mokesčiai nuoma

maistas «-

Aktyvai Pasyvai

202

Vi

Mums su žmona dirbo daug buhalterių, finansininkų ir ankininkų, kurie taip ir nesuprato žodžių „pirmiausia sumokėk ž save". Šie profesionalai iš tikrųjų elgdavosi kaip ir dauguma kitų: avo poreikius patenkindavo galiausiai, o už visa kita mokėdavo irmiausia.

Mano gyvenime ne kartą buvo tokių mėnesių, kai dėl ažkokių priežasčių pinigų srautas buvo daug mažesnis nei

' ąskaitos. Net ir tada pirmiausia sumokėdavau už save. Buhalteriai uolatos šaukdavo: „JAV vidinių įplaukų mokesčių tarnybos spektoriai tikrai įkiš tave į kalėjimą. Jie tave uždarys". U ž save

irmiausia mokėdavau net ir tada, kai man grasindavo: „Jūs eteksite savo paskolos mokėtojo rei t ingo" arba „Jums bus tjungta elektra".

„Kodėl?" - paklaustumėte jūs. Būtent apie tai ir pasakojama (knygoje „Turtingiausias Babilono žmogus". Apie saviauklos galią ir vidinio tvirtumo jėgą. Paprastesniais žodžiais tariant - apie drąsą. Pirmąjį mano darbo mėnesį turtingasis tėtis pasakė, kad daugelis ^Žmonių patys leidžiasi gyvenimo s tumdomi . Po mokesčių inspektoriaus skambučio jūs arba apmokate sąskaitas, arba ne.

"Vadinasi, arba sumokate už save, arba ne. Prekybininkas sako: i„Tiesiog įrašykite į savo išlaidų knygelę". Nekilnojamojo turto agentas pataria: „Pirkite, nes valstybė taiko nuolaidas gyvenamajam būstui". Šioje knygoje rašoma apie drąsą pasipriešinti senoms nusistovėjusioms normoms, apie tai, kaip praturtėti. Galbūt jūs ir nesate silpnas, tačiau, kai kalba pasisuka apie pinigus, daug žmonių išskysta.

Aš nesakau - būkite neatsakingi. Aš pirmiausia sumoku už save ir todėl neturiu didelių kreditinių kortelių skolų. Savo pajamas mažinu iki minimumo, kad kuo mažiau mokėčiau valstybei. Tiems, kurie matė filmą „Turtuolių paslaptys" ("The Secrets ofthe Rich"), pasakysiu, kad pajamas iš aktyvų gaunu per Nevados korporaciją. Jei dirbčiau už pinigus, valstybė juos pasiimtų.

Nors sąskaitas apmoku paskiausiai, tačiau esu pakankamai įžvalgus, kad nepatekčiau į keblią finansinę situaciją. Stengiuosi neturėti jokių vartotojo skolų. Nors kai kurios mano skolos daug

203

didesnės nei likusių devyniasdešimt devynių procentų žmonių, aš jų vis tiek negrąžinu, nes jas padengia kiti. Tokie žmonės vadinami nuomininkais. Taisyklė „pirmiausia sumokėk už save" teigia, kad nereikia įsiskolinti. Nors sąskaitas apmoku paskiausiai, tačiau susitvarkau taip, kad nepadengtos liktų tik keletas nereikšmingų sąskaitėlių.

Jei kartais man ir pritrūksta pinigų, vis tiek pirmiausia moku už save. Suteikiu progą kreditoriams ir valstybei pašūkauti. Man patinka jų atkaklumas. Kodėl? Todėl, kad tie žmonės teikia man paslaugą. Jie skatina mane veržtis į priekį ir prasimanyti daugiau pinigų. Todėl pirmiausia moku už save, investuoju pinigus, nors dėl to kreditoriai ima rėkauti. Aišku, dažniausiai jiems iš karto s u m o k u . M u d u su ž m o n a tu r ime t ikrai gerą kreditą. Mes n e p a s i d u o d a m e spaud imui ir ne iš le idž iame santaupų arba ne l ikv iduojame akcijų, kad a p m o k ė t u m e var to to jo skolas. Finansiškai tai nebūtų labai protinga.

Taigi mano patarimai būtų tokie: 1. N e t u r ė k i t e didelių skolų. Stenkitės nedaug išleisti.

Pirmiausia didinkite aktyvus. Tik tada pirkite namą arba gražų automobilį. Būtų neprotinga užstrigti „žiurkių rate".

2. Kai pritruksite pinigų, nebijokite įtampos ir nenaudokite s an taupų ar i nves tuo tų pinigų. Spaudimas privers pasinaudoti finansiniais sugebėjimais. Juos pasitelkę tikrai atrasite naujų būdų, kaip užsidirbti daugiau pinigų ir grąžinti skolas. Tada jums pavyks ne tik daugiau užsidirbti, bet ir tapsite finansiškai sumanesni.

Tvi r ta i saugodamas aktyvų turtą, ne kartą išnaudojau palankias progas, iš kurių gavau daug pajamų. Tam tikslui pasiekti turėjau vienintelį įrankį - savo protą. Mano buhalterė pykdavo ir rekomenduodavo padengti išlaidas, tačiau aš tarsi geras tankistas gindavau fortą — savo aktyvus.

Tie, kurie neturtingi, turi vargšų įpročių. Vienas iš jų - leisti santaupas. Turtuoliai žino, kad santaupos naudojamos tik pinigams uždirbti, o ne sąskaitoms apmokėti.

Žinau, kad tai nuskambės gana keistai, tačiau, kaip jau sakiau,

204

"i nebūsite tvirti, gyvenimas visada jus vėtys ir mėtys. Jei nemėgstate finansinio spaudimo, tada teks atrasti kitokį

ms tinkamą būdą. Pavyzdžiui, galėtumėte sumažinti savo išlaidas, adėti pinigus į banką, mokėti didesnį pajamų mokestį, investuoti saugius investicinius fondus ir likti vidutinioku. Tačiau taip ažeistumėte taisyklę „pirmiausia sumokėk už save". Ji neragina ukotis ar tapti finansiniu abst inentu, bet kartu ir nereiškia pirmiausia sumokėk už save, o paskui badauk". Gyvenimu reikia žiaugtis. Jei atrasite savyje glūdinčius finansinius sugebėjimus, alėsite pasinaudoti visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis, us ik raus i t ė t u r t u s ir apmokės i t e sąskai tas , neaukodami žiaugsmingų gyvenimo akimirkų.

6. GERAI MOKĖKITE SAVO AGENTAMS. Reikalingi geri patarimai. Tenka matyti tokių skelbimų kaip: „Parduoda savininkas" arba per žiniasklaidą girdėti pasiūlymų: „Teikiu brokerio paslaugas su nuolaida".

Turtingasis tėtis mokė mane kitaip. Jo manymu, profesionalai erti gero užmokesčio. Tokia nuostata vadovaujuosi ir aš. Samdausi rangiai mokamų advokatų, buhalterių, nekilnojamojo tur to gentų ir makler ių . Kodėl? Manau , jei ž m o n ė s yra t ikr i rofesionalai, tai ir jų paslaugos turi tikrai nemažai kainuoti. O uo daugiau pinigų uždirba jie, tuo daugiau gaunu ir aš.

Dvidešimtajame amžiuje informacija tapo neįkainojama rėkė. Geras brokeris jums daug ką patars bei jus pamokys. Samdau

keletą tokių žmonių. Kai kurie mane mokė net tada, kai turėjau įnažai arba visiškai neturėjau pinigų. Aš iki šiol esu jiems ištikimas.

Tai, ką moku brokeriams, yra grašiai, palyginti su pinigais, kuriuos gaunu iš jų patarimų. Man tikrai patinka, jei nekilnojamojo urto ar biržos agentas daug uždirba, nes paprastai tai reiškia, kad

įr aš turtėju. Be pinigų, geras makleris man sutaupo dar ir laiko, kadangi

usipirkęs žemės už 9 OOO dolerių ir iš karto ją pardavęs už 25 OOO, įgaliu daug greičiau nusipirkti naujutėlaitį „Porsche".

205

Agentas yra jūsų rinkos akys ir ausys. Jis kiekvieną diena sukiojasi rinkoje, o jūs galite veikti ką norite, pavyzdžiui, žaisti golfą. ^

Žmonės, kurie patys pardavinėja namus, greičiausiai visiškai nevertina savo laiko. Kodėl turėčiau taupyti tuos kelis dolerius, jei per tą laiką galiu užsidirbti pinigų arba praleisti jį su mylimais ž m o n ė m i s ? Nieka ip nesupran tu , kodėl t iek daug vargšų ir vidutiniosios klasės atstovų reikalauja mokėti nuo 15 iki 20 procentų arbatpinigių už restoranų teikiamas paslaugas, o brokeriams nenori mokėti net 3-7 procentų. Jiems patinka duoti žmonėms iš pasyvų dalies ir gailėti tiems, kurie rūpinasi jų aktyvais. Toks sprendimas nėra itin protingas.

Ž inoma, vertybinių popierių biržoje makleris makleriui nelygus. Deja, dauguma jų yra tik prekybininkai, bet patys blogiausi, mano manymu, yra nekilnojamojo turto agentai. Jie parduoda svetimą turtą, o patys beveik nieko arba visai nieko neturi. Agentas, parduodantis namus, labai skiriasi nuo parduodančio investicijas. Tas pat pasakytina ir apie akcijų, obligacijų, savitarpio fondų ir draudimų maklerius, save vadinančius ekonomistais. Lyg pasakoje tenka pabučiuoti daugybę varlių vien tam, kad atrastumėte tikrąjį princą. Paprasčiausiai pr i s iminki te vieną patarlę: „Niekada neieškokite enciklopedijų pardavėjo, jei jums reikia enciklopedijos".

Prieš samdydamas profesionalą pirmiausia išsiaiškinu, kiek jis pats turi nekilnojamojo tur to arba akcijų ir kiek procentų atiduoda mokesčiams. To paties teiraujuosi ir savo buhalterių. Šiuo metu man dirba buhalterė, kuri turi nuosavą verslą. Jos specialybė yra buhalterė, o verslas - prekyba nekilnojamuoju turtu. Anksčiau samdžiau smulkiojo verslo buhalterį, tačiau jis pats neturėjo jokio turto. Jį teko atleisti vien dėl to, kad mūsų nuomonės dėl verslo nesutapo.

Susiraskite agentą, kuris nuoširdžiai norėtų jums dirbti. O jei rasite tokį, kuris dar paaukotų savo laiko jums pamokyti, tai galite manyti, kad radote lobį. Būkite su jais sąžiningi, tada ir jie jums atsakys tuo pačiu. Kodėl jie turėtų stengtis dėl jūsų, jei tik ir taikotės sumažinti jų komisinius? Tai labai paprasta logika.

206

Kaip jau minėjau, viena iš vadovo savybių yra sugebėjimas Vadovauti žmonėms. Dauguma vadovų jaučiasi protingesni ir galingesni už savo pavaldinius. Nors jie moka dirbti su pavaldiniais, bet nesugeba sutarti su vadovaujančiu personalu ir todėl nesulaukia sėkmės. Iš tikrųjų reikia sugebėti vadovauti ir gerai mokėti žmonėms, kurie tam tikrose techninėse srityse yra protingesni už iuj. Būtent todėl įmonėse steigiamos direktorių tarybos. Jums taip pat reikėtų tokios. Štai ką reiškia finansiškai mąstyti.

7. DALYKITE „INDĖNO DOVANAS". Gau t i n ieko neduodant. Į Ameriką atsikėlusius pirmuosius baltųjų rasės kolonistus labai nustebino senas vietinių indėnų paprotys. Pavyzdžiui, jei naujakurys šaldavo, indėnai tokiam žmogui duodavo antklodę. Baltieji ją priimdavo kaip dovaną ir įsižeisdavo, kai čiabuviai pareikalaudavo ją grąžinti.

Indėnai taip pat nuliūsdavo, kai suvokdavo, jog naujakuriai grąžinti antklodžių nenori. Taip atsirado posakis „indėno dovana". Tai paprastas skirtingų kultūrų nesusišnekėjimo pavyzdys.

Aktyvų kaupimo pasaulyje teikti „indėno dovanas" yra gyvybiškai svarbu. Pirmasis patyrusių investuotojų klausimas yra: „Kaip greitai atgausiu savo pinigus?" Dar jiems knieti sužinoti, ką galės gauti už dyką, kitaip vadinamą priemonės dalimi. Todėl įplaukos iš investuoto kapitalo yra tokios svarbios.

Pavyzdžiui, per kelis kvartalus nuo savo gyvenamosios vietos radau mažytį kotedžą su keliais atskirais butais, kurį bankas jau ketino parduoti už negrąžintą skolą. Jis norėjo 60 OOO dolerių, tačiau, kai pasiūliau 50 OOO, mielai sutiko, kadangi iš karto pateikiau ir šios sumos čekį. Bankas suprato, kad mano ketinimai rimti. Dauguma investuotojų paklaustų, ar ne per dažnai atsiskaitau grynaisiais? Ar ne geriau paimti paskolą? Tik ne tokiu atveju. Žiemos sezonu, kai į Arizoną atskrenda sniegenų, mano investicinė bendrovė išnuomoja kotedžą kaip atostogų namelį. 2 500 dolerių per mėnesį keturis mėnesius per metus. Ne sezono metu butai šiame kotedže nuomojami tik už 1 000 dolerių per mėnesį. Pinigai man

207

sugrįžo beveik po trejų metų. Dabar šis man priklausantis turtas kiekvieną mėnesį duoda nemažą pelną.

Tas pat nutinka ir su akcijomis. Paskambina makleris ir pataria investuoti nemažą sumelę į įmonę, kuri, jo manymu, tuoj tuoj pajudės į priekį ir jos akcijų kaina pakils, tarkim, įmonė pradės gaminti naują produktą. Investuoju neilgai: savaitę ar mėnesį, t. y. \ kol kyla akcijų vertė. Tada susigrąžinu pradinį įnašą ir nustoju jaudintis dėl rinkos svyravimų, kadangi savo pinigus jau atgavau ir esu pasirengęs sukurti naujus aktyvus. Taip įplaukia ir išplaukia į mano pinigai, o aš tampu laisvojo kapitalo savininkas.

Žinoma, daug kartų teko prarasti pinigus. Tačiau aš visada investuoju tik tiek, kiek esu pasiruošęs netekti. Sakyčiau, kad vidutiniškai iš dešimties investicijų dvi ar trys būna sėkmingos, iš penkių ar šešių nieko nelaimiu, o per dvi ar tris - pralošiu. Pralošdamas netekdavau tik pradinio įnašo.

Žmonės, vengiantys rizikos, pinigus saugo banke. Tokios santaupos yra geriau negu nieko. Tačiau prireiks tikrai daug laiko, kol susigrąžinsite pinigus, ir atminkite, nieko negausite dykai. Anksčiau už naują sąskaitą banke buvo dovanojamos gruzdintuvės, dabar taip nėra.

Kiekviena mano investicija turi ir kitą privalumą - gaunu ką nors nemokamai. Visiškai nesvarbu, ar tai būtų kotedžas, mažas sandėlis, žemės lopinėlis, namas, akcijos ar administracinis pastatas. Be to, turi būti labai nedidelė arba visiškai jokios rizikos. Yra nemažai knygų, nagrinėjančių šią temą, todėl čia ir nebešnekėsiu plačiau. Rėjus Krokas , „ M c D d o n a l d ' s " s i s temos įkūrėjas, pardavinėjo teises prekiauti mėsainiais ne todėl, kad juos mėgo, bet kad norėjo nemokamai gauti nekilnojamąjį turtą, esantį po prekyvietėmis.

Taigi protingi investuotojai siekia daugiau nei įplaukų iš ' investuoto kapitalo, jie naudojasi aktyvais, kuriuos nemokamai Į gauna susigrąžinę savo pradinį įnašą. Štai kas yra finansinis mąstymas.

208

8. AKTYVAI NUPERKA PRABANGĄ. Mokėkite susikaupti. Vieno draugo sūnus nuolat „taikėsi" pra tuš t in t i tėvo kišenę. Šešiolikos metų jis užsimanė nuosavo automobilio. Paaiškinimas buvo trumpas: „Visiems draugams tėvai jau padovanojo mašinas". Jis norėjo pasiimti savo santaupas ir išsimokėtinai pirkti automobilį. Viskas klostėsi ta linkme, bet jo tėvas nusprendė su manimi pasitarti.

- Ką manai, ar turėčiau jam leisti pačiam pirkti, ar padovanoti, kaip kiti tėvai padarė?

Į šį klausimą atsakiau: - Žinai, kad taip būtų lengviausia, bet ar tu jį išmokei siekti

ilgalaikių tikslų? Kaip galėtum pasinaudodamas jo t rošk imu paskatinti jį ko nors išmokti?

Jis nušvito, supratęs mano mintį, ir išskubėjo namo. Kai po dviejų mėnesių susitikome, paklausiau: - Ar tavo sūnus jau turi naują automobilį? - Ne, dar ne. Aš grįžau ir įteikiau jam 3 OOO dolerių mašinai.

Pasakiau, kad tai pinigai, kurie buvo skirti jo tolesniems mokslams. - Oho , tai labai dosnus mostas, - nusistebėjau aš. - Na, ne visai. Daviau jam tuos pinigus su tam tikra sąlyga.

Pasinaudojęs tavo patarimu ir sūnaus troškimu įsigyti automobilį, pasistengiau jį šio to išmokyti.

- Ir kokia gi buvo ta sąlyga? - pasiteiravau. - Pirmiausia mes dar kartą išs i t raukėme tavo žaidimą

P I N I G Ų SRAUTAS. Žaisdami ilgai diskutavome, kaip protingai panaudoti pinigus. Tada padovanojau jam žurnalo „Wall Street" prenumeratą ir keletą knygų apie akcinio kapitalo rinką.

- Ir ką? - paklausiau aš. - Ar jis ką nors suprato? - Aš paaiškinau, jog tie 3 OOO dolerių yra jo, tačiau už tuos

pinigus jis negali nusipirkti mašinos. Jis turi teisę pirkti ir parduoti akcijas, susirasti maklerį ir kai iš 3 OOO dolerių užsidirbs 6 OOO, tuomet galės nusipirkti automobilį, o likusius 3 OOO dolerių atidėsim mokslams.

- Na, ir kuo tai baigėsi? - vėl pasiteiravau.

209

- Iš pradžių jam sekėsi gana gerai, tačiau po keleto dienų jis prarado visus gautus pinigus. Štai tada jis iš tikrųjų ir susidomėjo. Šiandien, sakyčiau, jis užsidirbo jau 2 OOO dolerių, o jo susidomėjimas akciniu kapitalu vis auga. Sūnus perskaitė visas ,;

nupirktas knygas ir dar nuėjo j biblioteką. Jis godžiai skaito žurnalą „Wall Street", seka rodiklius ir žiūri ne muzikinę MTV, o CNBS programą. Jam liko užsidirbti dar 1 OOO dolerių, bet svarbiausia, kad jo susidomėjimas ir žinios labai išaugo. Jis žino, jog praradus tuos pinigus jam teks vaikščioti pėsčiomis dar dvejus metus. \ Atrodo, kad ir automobilis jo taip nebedomina, nes atrado žaidimą, . kuris teikia nepalyginti daugiau malonumo.

- Kas nutiks, jei jis praras visus pinigus? - Na, kai tai nutiks, tada ir nuspręsime, ką daryti. Tegul geriau

praranda dabar, nei sulaukęs mūsų amžiaus. Be to, už tuos 3 OOO ;

dolerių suteikiau jam patį geriausią mokslą, kokį jis begalėjo gauti. Tai, ko išmoks, galės taikyti visą savo gyvenimą. Atrodo, kad jis ! ėmė labiau gerbti pinigus. Manau, jis neištuštins savo kišenių tiek, kad vėjai jose švilptų.

Kaip jau minėjau skyrelyje „Pirmiausia sumokėk už save", jei asmuo nemoka susivaldyti, geriau tegu nemėgina praturtėti. Teoriškai pinigų srauto iš aktyvų formavimas kurį laiką atrodo lengvas, tačiau iš tikrųjų nukreipti tą srautą tinkama linkme gana sudėtinga. Dėl aplink jus slypinčių išorinių pagundų kur kas lengviau pinigus paversti pasyvais. Jei žmogus psichologiškai silpnas, nevalingas, pinigai tekės ta kryptimi, kurioje pasitaiko mažiausiai kliūčių. Tai ir yra skurdo bei finansinio nepritekliaus priežastis.

Sis pavyzdys vienas iš daugelio, kaip galima nukreipti pinigus tokia linkme, kad šie uždirbtų didesnius pinigus.

Jei metų pradžioje šimtui žmonių duotume po 10 OOO dolerių, tai, mano nuomone, metų pabaigoje:

• aštuoniasdešimt iš jų nebeturėtų nieko. Daugelis greičiausiai įklimptų į dar didesnes skolas, išsimokėtinai nusipirkę naują mašiną, šaldytuvą, televizorių, vaizdo grotuvą ar išvykę į '. kelionę;

210

• šešiolika padidintų 10 OOO dolerių 5-10 procentų; • keturi juos išaugintų iki 20 OOO arba paverstų į milijonus.

Aukštojoje mokykloje įgyjame profesiją, pagal kurią galime dirbti už pinigus. Mano nuomone, labai svarbu išmokti, kad pinigai dirbtų jums.

Prabangą aš mėgstu lygiai taip kaip ir kiti. Tik pagrindinis skirtumas tarp manęs ir daugelio kitų žmonių yra tas, kad jie prabangius daiktus įsigyja skolon. Kyla grėsmė patekti į finansinius spąstus. Jei užsimanyčiau nusipirkti „Porsche", lengviausia būtų paskambinti bankininkui ir paprašyti paskolos. Tačiau, užuot koncentravęsis ties pasyvais, visą dėmesį sutelkiu į aktyvus. Man jau tapo įpročiu pasinaudoti noru ką nors nusipirkti , kad pažadinčiau ir motyvuočiau investicijoms savo finansinius sugebėjimus.

Šiandien mes įpratę skolintis pinigų norimam daiktui įsigyti, užuot patys jų prasimanę. Priimti trumpalaikį sprendimą yra lengviau nei ilgalaikį. Šio blogo įpročio yra pavergti pavieniai asmenys ir visa tauta. Prisiminkite, kad lengvas kelias atneša bėdų, o sunkus - džiaugsmo.

Kuo anksčiau išmoksite patys ir išmokysite tuos, kuriuos mylite, užsidirbti pinigų, tuo bus geriau. Pinigai yra galinga jėga. Bet tenka apgailestauti, kad žmonės šią jėgą naudoja prieš save. Jei jūsų finansinis išprusimas menkas, pinigai paprasčiausiai pratekės jums pro šalį. Pinigai šiuo atveju bus protingesni nei jūs, o jūs būsite priversti dėl jų dirbti visą savo gyvenimą.

Norėdami suvaldyti pinigus, pirmiausia turėtumėte tapti protingesni už juos. Tik tada jie elgsis taip, kaip sakiau: paklus jums. Jūs būsite ne vergas, o pinigų šeimininkas. Štai kas yra finansinis išprusimas.

9. REIKALINGI DIDVYRIAI. Mitų galia. Vaikystėje žavėjausi Viliu Meisu, Henku Aronu, Jogiu Bėru. Jie buvo mano didvyriai. Žaisdamas jaunių lygoje, labai norėjau būti toks kaip jie. Aš kaupiau ir saugojau lyg lobį jų beisbolo

211

korteles. Apie juos norėjau žinoti viską. Žinojau visus duomenis, jų įvarčių vidurkį, kiek uždirba ir kaip jie subrendo. Man magėjo žinoti viską, nes troškau būti toks kaip jie.

Būdamas devynerių ar dešimties metų, kiekvieną kartą mušdamas įvartį, žaisdamas gynyboje ar stovėdamas vartuose, aš būdavau ne aš. Tapdavau Jogiu arba Henku. Tai vienas iš galingiausių būdų sužinoti, kad ir suaugusieji pralaimi. Tada mes nebetenkame savo didvyrių, prarandame savo naivumą.

Šiandien dažnai stebiu vaikus, netoli nuo mano namų žaidžiančius krepšinį. Kieme jie nebėra mažieji džoniai, jie tampa maiklais džordanais, serais Čarlzais ar klaidais. Mėgdžiojant arba varžantis su didvyriais, įgyjamas tikras galios mokslas. Štai kodėl pasigirsta tokie visuotiniai protestai, kai, tarkim, O. Dž. Simpsonas praranda valdžios malonę. Tai reiškia daugiau nei teismo bylą. Prarandamas didvyris, su kuriuo žmonės augo, į kurį lygiavosi ir norėjo būti panašūs į jį. Staiga jie priversti keisti siektiną pavyzdį.

Augant atsirasdavo vis naujų didvyrių. Pavyzdžiui, tokie golfo žaidėjai, kaip Piteris Džeikobsenas, Fredas Kouplesas ar Miškų Tigras. Aš mėgdžiojau jų smūgius ir stengiausi perskaityti apie juos viską, ką galėjau. Donaldas Trampas, Vorenas Bafetas, Piteris Lincas, Džordžas Sorosas ir Džimas Rodžersas taip pat buvo mano didvyriai. Net ir vėliau, kai suaugau, viską apie juos žinojau. Stebėjau, kur investuoja Vorenas Bafetas, ir skaičiau kiekvieną straipsnį, kur jis išsakydavo savo nuomonę apie rinką. Perskaičiau Piterio Linco knygą, kad suvokčiau, kokiu būdu jis pasirenka akcinį kapitalą. Taip pat susipažinau su visa galima informacija apie Donaldą Trampą, kad išsiaiškinčiau, kaip jis derasi ir baigia sandorius.

Kaip beisbolo lauke atmušdamas kamuoliuką tapdavau ne ' savimi, taip ir tirdamas rinką arba per derybas dėl sandorio pasąmonėje elgdavausi kaip Trampas. Analizuodamas kokią nors i tendenciją arba kryptį, dažnai mąstydavau kaip Piteris Lincas, j Turėdami pavyzdį gauname milžinišką nepatirtų gebėjimų šaltinį. \

212

Tačiau herojai mus ne tik įkvepia - jie duoda gerokai daugiau. Jie priverčia mus į viską žiūrėti paprasčiau. Todėl mes ir norime būti kaip jie: „Jei jie gali padaryti, tai ir aš galiu".

Deja, investavimas daugeliui žmonių atrodo per daug sudėtingas. Užuot bijoję šios temos, pasistenkite atrasti didvyrių, kurie viską supaprastintų.

10. DUOKIRTAU BUS ATLYGINTA Aukojimas. Abu mano tėčiai buvo mokytojai. Turtingasis mokė, kad reikia aukoti arba duoti. Visą savo gyvenimą tai ir dariau. Intelektualusis tėtis aukodavo daug savo laiko ir įdiegdavo nemažai žinių, tačiau beveik niekada neduodavo pinigų. Kaip jau minėjau, jis žadėdavo duoti, kai tik turės papildomų pinigų. Žinoma, labai jau retai jis turėdavo atliekamų lėšų.

Turtingasis tėtis man davė ir pinigų, ir suteikė išsilavinimą. Jis tvirtai tikėjo bažnytinės dešimtinės principu. „Jei ko nors norite, pirmiausia jums patiems reikia duoti", - jis nuolat kartodavo. Net ir beveik neturėdamas pinigų, jis aukodavo bažnyčiai arba mėgstamiausiai labdaros organizacijai.

Jei galėčiau jums įkalti nors vieną mintį, tai rinkčiausi šitą. Jei pajusite, kad jums kažko trūksta arba verkiant reikia, pirmiausia patys duokite tai, ko norite, o vėliau jums bus atlyginta su kaupu. Ši taisyklė taikoma kalbant apie pinigus, šypsenas, meilę, draugystę. Žinau, kad paprastam žmogui toks dalykas turbūt nešautų į galvą, tačiau man tai visada padėdavo. Paprasčiausiai tikiu, kad mainų principas yra teisingas, ir norėdamas ką nors gauti pirmiausia pats tai duodu. Jei noriu pinigų, pirmiausia jų aukoju, o paskui gaunu su kaupu. Jei noriu geros prekybos, visų pirma padedu kam nors kitam parduoti, o tada pasiseka ir man. Jei man reikia pažinčių, padedu kam nors kitam susipažinti, tada ir man pasiseka susisiekti su norimu žmogumi. Prieš daug metų išgirdau vieną posakį: „Dievui nieko netrūksta, tačiau žmonėms reikia duoti".

Turtingasis tėtis dažnai tvirtindavo: „Vargšai yra daug godesni nei turtuoliai". Jis paaiškindavo, kad jei žmogus yra turtingas, tai

213

jis aukoja ir kitiems. Per visą savo gyvenimą, pajutęs skurdą, pinigų trūkumą ar pagalbos poreikį, paprasčiausiai širdyje nustatydavau, ko noriu, ir nuspręsdavau pirmiausia tai atiduoti. Paaukojęs visada susigrąžindavau su kaupu.

Tokia situacija man primena pasaką apie berniuką, šaltą žiemos vakarą rankose laikantį medinę pliauską ir šaukiantį ant krosnies: „Jei mane nors šiek tiek pašildysi, tai į židinį įmesiu ir malkų".

O dėl pinigų, meilės, laimės, prekybos ar pažinčių - visi turi prisiminti, kad pirmiausia reikia duoti tai, ko nori, o tik paskui gauti. Dažnai galvojant, ko noriu ir kaip tai galėčiau duoti kitam, mane apima dosnumas. Kai pajuntu, kad žmonės man nesišypso, pats pradedu šypsotis ir sveikintis, ir įvyksta stebuklas - aplinkui atsiranda daugiau besišypsančių žmonių. Teisingai sakoma, kad tavo gyvenimas yra tavo vidaus veidrodis.

Štai kodėl aš dažnai sakau: - Mokyk kitus ir tada pats gausi. Supratau, jog kuo nuoširdžiau mokau kitus, tuo pats daugiau

išmokstu. Jei nori ką nors sužinoti apie pinigus, pamokyk kitus. Greitai atsiras krūva naujų idėjų ir minčių.

Kartais būdavo ir taip, kad duodavau, bet pats negaudavau, arba gaudavau ne tai, ko norėdavau. Patyrinėjęs ir paanalizavęs, supratau, jog tais atvejais duodavau ne paprasčiausiai aukodamas, o iškart galvodamas, ką norėčiau gauti.

Tikrasis mano tėtis mokė pedagogus, todėl jis tapo visų jų vadovas, o turtingasis tėtis mokė jaunus žmones, kaip reikia užsiimti verslu. Žvelgdamas į praeitį, manau, jie žinojo, kad protingesni tampa tik dėl savo dosnumo ir kilniadvasiškumo. Pasaulyje yra galių, kurios daug protingesnės nei mes. Jūs galite pasiekti viską patys, tačiau daug lengviau tai padaryti pasinaudojus tomis galiomis. Būkite dosnūs, ir likimas jums bus dosnesnis.

214

DEŠIMTASIS SKYRIUS

Norite sužinoti dar daugiau?

Kai kuriems žmonėms gal nepatiks mano patarimų dešimtukas. Jie gali tai pavadinti filosofiniais pamąstymais, o ne konkrečiais patarimais. Manau, kad supratimas yra lygiai taip pat svarbus, kaip ir konkreti veikla. Yra žmonių, kurie veikia, bet nemąsto, ir tokių, kurie mąsto, bet nieko nedaro. Galiu pasakyti, kad man patinka ir tas, ir tas. Vertinu naujas idėjas ir mėgstu veikti.

Su tais, kuriems patinka veikla, trumpai pasidalysiu keliomis mintimis.

• Nustokite daryti tai, ką darote dabar. Kitais žodžiais tariant, pailsėkite ir įvertinkite, kas vertinga, o kas neturi jokios prasmės. Pamišimas pasireiškia tada, kai darant tą patį dalyką tikimasi skirtingų rezultatų. Nebedarykite to, kas neveiksminga, žvalgykitės naujovių.

• Ieškokite naujų idėjų. Aš naujų investavimo minčių semiuosi iš knygų. Jose būna prieštaringų, bet puikių dalykų. Jei ko nors nesuprantu knygoje, ieškau informacinių leidinių, žinynų. Pavyzdžiui, neseniai knygyne atradau Džouelo Moskovičio vadovėlį „Šešiolikos procentų sprendimas" („16 Percent Solution"). Nusipirkau ir perskaičiau.

215

VEIKITE! Kitą ketvirtadienį pradėjau taikyti tai, ką perskaičiau. Lygiai taip pat ieškau sandorių advokatų biuruose ir bankuose. Tiesa, daugelis nieko nedaro, bet kritikuoja tuos, kurie kuo nors susidomi. Kaimynas man bandė paaiškinti, kodėl, jo manymu, tie šešiolika procentų turėtų nesuveikti. Aš jo nepaklausiau, nes jis pats to niekada nebandė.

• Stenkitės susipažinti su žmogumi, kuris jau įgyvendino tai, ko jūs ketinate imtis. Pavaišinkite jį pietumis. Paprašykite kelių verslo patarimų ir gudrybių. Aš, norėdamas įsigyti 16 procentų mokesčio sumokėjimo teisės sertifikatų dėl turto sulaikymo, nuėjau tiesiai į apygardos mokesčių inspekciją ir susiradau valstybės tarnautoją, kuri dirbo šį darbą. Sužinojęs, kad ji pati investavo į turto sulaikymo mokesčiams sumokėti teisės sertifikatus, nedelsdamas pakviečiau ją pietų. Ji mielai man papasakojo viską, ką žinojo, ir patarė, kaip elgtis. Po pietų ji man viską dar ir parodė. Kitą dieną jos padedamas suradau du nuostabius pastatus, iš jų vis dar gaunu šešiolika procentų palūkanų. Per vieną dieną perskaičiau knygą, antrą dieną pradėjau veikti, užtrukau valandą pietaudamas ir dar vienos dienos prireikė nuostabiam sandoriui sudaryti.

• Lankykite paskaitas ir klausykitės garso įrašų. Skelbimų apie įdomius seminarus tiesiog ieškau laikraščiuose. Dauguma seminarų būna nemokami arba labai nebrangūs. Kartais, jei dėstomas dalykas mane domina, dalyvauju ir labai brangiuose seminaruose. Kitaip tariant, esu turtingas ir galiu nedirbti vien todėl, kad klausau paskaitų. Turiu draugų, kurie jomis visiškai nesidomi, maža to, sako, kad be reikalo švaistau pinigus. Tačiau jie patys sunkiai dirba tą patį darbą..

• Pateikite daugybę pasiūlymų. Jei noriu įsigyti nekilnojamojo turto, pirmiausia apžiūriu daug namų ir tuomet teikiu pasiūlymus. Niekas nežino, kas yra „tinkamas pasiūlymas". Tai nekilnojamojo turto agento darbas. Jis teikia

216

pasiūlymus, o aš stengiuosi atlikti kiek įmanoma mažiau darbo.

Kartą draugė manęs paprašė patarti, kaip įsigyti nekilnojamojo turto. Todėl vieną šeštadienį kartu su jos agentu apžiūrėjome šešis namus. Keturi buvo tikros šuns būdos, o du pasirodė pakankamai geri. Patariau parašyti visų šešių namų savininkams ir pasiūlyti pusę jų prašomos kainos. Pasiūlymas juos pritrenkė, esą būtų žiauru taip įžeisti pardavėjus, nors aš manau, kad agentas nenorėjo užsiimti krūva popierių. Taigi, nenuveikę nieko gero, jie patraukė ieškoti tinkamesnio pirkinio.

Kiek žinau, ta mano draugė taip niekada niekam nieko ir nepasiūlė. Turbūt dar ir dabar ieško „tinkamo" sandorio už prieinamą kainą. Niekada nesužinosite, kokia yra tikroji kaina, jei nesusitiksite su pardavėju. Dažnai užprašoma per daug, bet labai retai mažiau, nei prekė yra verta.

Mano moralas toks - siūlykite. Žmonės, neužsiimantys investicijomis, nieko nenutuokia apie pardavimą. Aš taip pat turėjau nekilnojamojo turto, kurio daug mėnesių niekaip negalėjau parduoti. Būčiau sutikęs su bet kokia kaina, net dešimt kiaulių būčiau priėmęs su džiaugsmu vien už tai, kad tuo turtu kažkas būtų susidomėjęs. Galbūt nebūčiau sutikęs mainytis į kiaulių fermą, bet taip jau vyksta pirkimo ir pardavimo procesas. Tai verta įsidėmėti. Juo labiau kad pirkti ir parduoti - tai linksmas žaidimas. Siųskite pasiūlymus! Kas nors gal ir pasakys „taip".

Pasiūlymus visada rašau ypatingu stiliumi. Paprastai juos pavadinu „Verslo partnerio patvirtinimas". Niekada nenurodau, kas yra tas verslo partneris. Niekas ir nenutuokia, kad verslo partneris - tai mano katinas. Jei siūlymą priima, o aš pats persigalvojau, skambinu namo, ir... pasišneku su katinu. Šį absurdišką pavyzdį pateikiau vien tik tam, kad pavaizduočiau, koks lengvas ir paprastas yra šis žaidimas. Daugelis žmonių apsunkina aplinkybes, viską priimdami už gryną pinigą.

Surasti gerą sandorį, tinkamą verslą, reikiamus žmones, investuotojus ar ką nors kita yra tarsi eiti į pasimatymą. Turite eiti į rinką ir kalbėtis su daugybe žmonių, daug kam siūlyti, daug kam

217

atsakyti, derėtis arba sutikti. Pažįstu žmonių, kurie sėdi namie ir laukia telefono skambučio, tačiau, jei jūs ne Sindi Krauford arba Tomas Kruzas, tada, manau, geriau pačiam pasižvalgyti po rinką, net jei tai būtų universalinė parduotuvė. Paieška, pasiūlymas, atmetimas, derybos ir sutikimas - tai sudaro gyvenimą.

• Kartą per mėnesį dešimt minučių pabėgiokite, pavaikščiokite ar pavažinėkite po kokį nors rajoną. Kartais bėgiodamas atrandu puikiausių progų investuoti į nekilnojamąjį turtą. Jau daug metų bėgioju po apylinkes ir stebiu pasikeitimus. Pelningam sandoriui turi būti du dalykai: geras pirkinys ir tinkamos sąlygos. Egzistuoja daugybė gerų pirkinių, tačiau pelningą sandorį būtų galima sudaryti tik pasikeitus aplinkybėms. Todėl bėgioju po apylinkes, kuriose norėčiau investuoti. Kadangi bėgioju sistemingai, pastebiu net ir menkiausius pasikeitimus. Kai nekilnojamojo turto pardavimo ženklai užsilieka ilgiau, tai reiškia, kad pardavėjas bus daug sukalbamesnis. Stebiu atvažiuojančius ir išvažiuojančius sunkvežimius. Sustoju ir pasikalbu su vairuotojais. Paplepu su paštininkais. Stebėtina, kiek daug informacijos galima išgauti iš tokių žmonių.

Kartą įsigijau pastatą nekokiame rajone. Žmonės vengė tų vietų. Pro jį pravažiuoju keletą kartų per metus, vis laukdamas, ar nepasikeis kas nors į gera. Pasikalbu su pirkėjais, ypač naujakuriais, teiraujuosi, kodėl jie čia atsikelia. Tai užima tik kelias minutes per mėnesį, atliekant kitus darbus, tarkim, sportuojant ar einant į parduotuvę.

• Akcinio kapitalo klausimais man praverčia Piterio Linco knyga „Bastymasis po gatves" ("Beating the Street"). Joje patariama, kaip pasirinkti akcijas, kurių vertė kiltų. Supratau, kad visur galioja tie patys kainų principai: ar tai būtų susiję su nekilnojamuoju turtu, ar su akciniu kapitalu,

218

investiciniais fondais, naujomis įmonėmis, nauju naminiu gyvūnėliu, nauju namu, nauju sutuoktiniu ar skalbimo priemonėmis.

Procesas yra toks pat. Svarbiausia žinoti, ko ieškai, ir tik tada to dalyko ieškoti!

• Kodėl pirkėjai amžinai liks vargšai. Tarkime, parduotuvėje vyksta tualetinio popieriaus išpardavimas, žmonės skuba pirkti ir kaupti. Tačiau, kai vertybinių popierių rinkoje vyksta išpardavimas, kuris dažniausiai vadinamas žlugimu arba korekcija, pirkėjų maža. Kai parduotuvėje pakyla kainos, žmonės eina apsipirkti kitur, o kai jos pakyla vertybinių popierių rinkoje, jie ima pirkti.

• Ieškokite tinkamos vietos. Kaimynas nusipirko kotedžą už 100 OOO dolerių. Aš nusipirkau lygiai tokį patį šalia jo tik už 50 OOO. Jis prasitarė, kad laukia, kol pakils kainos, aš jam paaiškinau, kad pelnas gaunamas perkant, o ne parduodant. Namą nusipirkti jam padėjo agentė, kuri pati neturi jokio nekilnojamojo turto. O aš savąjį namą įsigijau iš banko, ketinančio jį parduoti dėl nesumokėto užstato. Už paskaitas, kuriose išmokau, kaip tai padaryti, sumokėjau 500 dolerių, o mano kaimynas nusprendė, jog tokios paskaitos jam būtų per brangios. Jis pasakė, kad tai jam ne pagal kišenę, kad jam gaila laiko. Štai todėl mano kaimynas laukia, kol kainos pakils.

• Iš pradžių ieškau žmogaus, kuris nori pirkti, o tik tada to, kuris nori parduoti. Vienas mano draugas norėjo įsigyti žemės sklypą. Pinigų jis turėjo, o štai laiko - ne. Aptikau parduodamą didelį žemės plotą, didesnį nei norėjo, kelis sklypus, sujungiau į vieną ir paskambinau tam draugui. Jis iš karto panoro pirkti vieną dalį. Likusią žemę pasilikau sau. Išvada tokia: pirkite pyragą ir dalykite į gabaliukus.

219

Daugelis ieško to, ką gali įstengti nusipirkti, todėl jų paieškos yra labai menkos. Jie nusiperka tik gabalėlį pyrago, bet už didesnę kainą. Su menku protu kalno nenuversi. Jei norite praturtėti, daugiau mąstykite.

Prekybininkai dažnai siūlo daugiau už pigiau, nes verslininkams patinka išlaidūnai. Net jei esate linkęs išleisti mažai, galvokite plačiau. Kai mano įmonė užsiėmė kompiuterių prekyba, paskambinau keliems draugams ir paklausiau, ar šie nenorėtų apsipirkti. Mes lankėmės įvairiose didmeninės prekybos įmonėse, nes norėjome tikrai nemažai pirkti. Tą patį dariau ir su akcijomis. Maži žmonės ir lieka maži, nes mažai galvoja. Jie dirba vieni arba visiškai nieko neveikia.

• Mokykitės iš praeities. Visos didelės įmonės kažkada irgi buvo mažos. Kolonelis Sandersas nesusikrovė turtų, kol sulaukęs šešiasdešimties visko neprarado. Bilas Geitsas tapo vienas turtingiausių pasaulio žmonių dar net nesulaukęs trisdešimties metų.

• Veikti visada geriau, nei neveikti.

Tai tik keletas dalykų, kuriais vadovaujuosi ieškodamas palankių progų. Svarbu skirti žodžius „padaryta" ir „ketinama daryti". Kaip jau daug kartų buvo minėta, prieš gaunant finansinį atlygį, reikia nemažai pasidarbuoti. Todėl marš prie darbo!

220

EPILOGAS

Aukštasis išsilavinimas tik uz septynis tūkstančius

dolerių

ZJaigdamas savo knygą, norėčiau su jumis pasidalyti dar keliomis mintimis apie finansus.

Parašiau šią knygą norėdamas parodyti, kaip, mano nuomone, finansinis išprusimas gali padėti išspręsti daugelį gyvenimo problemų. Daug dirbti, taupyti, skolintis ir mokėti per didelius mokesčius mums visiems yra tapę gyvenimo norma. Džiaugiuosi, jei ši knyga jums padėjo pakeisti požiūrį.

Norėčiau užbaigti dar vienu pasakojimu apie jauną šeimą, kuri mąsto, kaip išleisti vaikus į mokslus ir užsidirbti gerą pensiją. Tai kartu ir pavyzdys, kaip tinkamas finansinis mąstymas gali padėti uždirbti reikiamas lėšas neliejant sūraus prakaito.

Kažkada vienas draugas pasiskundė, kad jam bus labai sunku visus keturis vaikus išleisti į mokslus. Kiekvieną mėnesį į investicinį fondą jis atidėdavo po 300 dolerių, tačiau tokiu būdu sukaupė tik apie 12 OOO dolerių. Pagal jo paskaičiavimus keturių vaikų mokslas universitete turėjo kainuoti apie 400 000 dolerių. Vyriausiajam sūnui buvo šešeri, taigi sutaupyti reikėjo per dvylika metų. Tada buvo 1991 metai, Finikso nekilnojamojo turto rinka buvo pasibaisėtinos būklės. Žmonės pardavinėjo savo namus pusvelčiui. Klasės draugui

221

patariau iš investicinio fondo pinigų nusipirkti namą. Idėja jį sudomino, ir mes pradėjome svarstyti galimybes. Visų pirma jam šmėstelėjo mintis, kad bankas nesuteiks kredito dar vienam namui, nes jis delsia mokėti įmokas. Tačiau patikinau, kad namą galima nusipirkti ir be finansinės banko pagalbos.

Mes dvi savaites ieškojome namo, kuris ati t iktų mūsų reikalavimus. Pasirinkimas buvo labai didelis ir paieškos virto neapsakomu malonumu. Galiausiai kaimynystėje atradome namą su trim miegamaisiais ir dviem voniomis. Namo savininką atleido iš darbo. Jis su šeima jau buvo pasirengęs išvykti į Kaliforniją, ten jo laukė kitas darbas, o mes pasirodėme pačiu laiku.

Namo savininkas paprašė 102 OOO dolerių. Mes pasiūlėme 79 OOO ir jis nedelsdamas sutiko. Namui buvo paskirta vadinamoji nekvalifikacinė paskola. Tai reiškė, kad jį galima įsigyti net neturint darbo ir be banko patvirtinimo. Žodžiu, naujasis namo savininkas buvo skolingas tik 72 OOO. Draugas negalėjo atsistebėti 7 OOO dolerių skirtumu tarp skolos ir sumokėtos už pirkinį sumos. Kai tik buvęs savininkas išsikėlė, draugas namą išnuomojo. Sumokėjus visas išlaidas, net ir užstatą, kiekvieną mėnesį jam dar likdavo apie 125 dolerius.

Pagal savo planą, jis ketino namą nuomoti dvylika metų ir pamėginti greičiau sumokėti užstatą (priskaičiuodamas ir tuos papildomus 125 dolerius). Mūsų paskaičiavimu, per dvylika metų didžioji užstato dalis turėjo būti išmokėta, o pirmajam vaikui dar neįstojus į universitetą, kiekvieną mėnesį bus galima padengti 800 dolerių išlaidas. Numatėme galimybę parduoti namą, jei netikėtai pakiltų jo vertė.

1994 metais Finikso nekilnojamojo tur to rinka netikėtai pagerėjo. Draugo namo nuomininkas pasiūlė nupirkti tą namą už 156 OOO dolerių. Šis vėl atėjo mano patarimo. Žinoma, aš patariau jam parduot i pagal Mokesčių įs tatymo tūkstantis tr isdešimt pirmąjį straipsnį.

Taigi jis gavo 80 OOO dolerių papildomų pinigų ir galėjo su pinigais dirbti toliau. Susiskambinau su kitu draugu iš Ost ino (Teksasas), ir jis tuos pinigus investavo į nedidelį sandėlį. Po trijų

222

mėnesių draugas ėmė gauti 1 OOO dolerių kas mėnesį, o šiuos pinigus investavęs į sparčiai augančius investicinius fondus toliau kaupė vaikų mokslui. 1996 metais jis pardavė sandėlį ir gavo beveik 330 000 dolerių čekį. Tuos pinigus ir vėl investavo į naują projektą. Si investicija jam per mėnesį duodavo daugiau nei 3 000 dolerių pajamų. Papildomas lėšas jis vėl kaupė investiciniuose fonduose vaikų išsilavinimui. Dabar draugas jau yra ramus: jam lengvai pavyks sukaupti 400 000 dolerių. Tam iš pradžių prireikė 7 000 dolerių ir t rupučio finansų išmanymo. Jo vaikai galės gauti t rokš tamą išsilavinimą, o likusius aktyvus, laikomus C korporacijoje, jis panaudos savo pensijų fondui. Taip sėkmingai tvarkydamasis su pinigais galės anksti išeiti į užtarnautą poilsį.

Dėkoju, kad perskaitėte šią knygą. Tikiuosi, jog ji suteikė jums minčių, kaip pasinaudoti pinigų galia. Šiandien finansinis mąstymas reikalingas paprasčiausiai tam, kad išgyventume. Tik finansiškai neišprusę žmonės mano, jog pinigai uždirbami tam, kad juos iškart išleistume. Žinoma, tai nereiškia, kad tie žmonės neprotingi, jie paprasčiausiai neturi supratimo apie finansus.

Pinigai yra tik idėja. Jei norite tapti turtingesni, pakeiskite savo mąstymą. Visi savamoksliai žmonės pradeda nuo mažytės idėjos, kuri vėliau išauga į kažką didelio. Tą patį galima pasakyti ir apie investicijas. Iš pradžių reikia tik kelių dolerių, o per laiką jie sukuria kažką didingo. Pažįstu daug žmonių, kurie visą gyvenimą ieško milžiniško sandorio arba bando daug sutaupyti, tačiau man toks požiūr is a t rodo kvailas. Tenka maty t i , kaip nepa ty r ę inves tuotoja i visas santaupas investuoja į vieną sandor į ir akimirksniu jų netenka. Gali būti, kad jie puikūs savo srities specialistai, bet investuotojai — prasti.

Finansinis išprusimas ir išmintis - labai svarbu. Pradėkite lavintis anksti. Nusipirkite knygų, lankykite seminarus, bandykite taikyti, ką išmokote. Pradėkite nuo nedidelės sumos. Greičiau nei per šešerius metus 5 000 dolerių sumą man pavyko paversti 1 000 000 dolerių aktyvais, dabar jie kas mėnesį man duoda 5 000 dolerių pajamų. Tačiau mokytis aš pradėjau dar būdamas vaikas ir noriu paskatinti jus mokytis . Tai nėra sudėtinga, sistemingai

223

lavinantis tai tampa paprastu įpročiu. Manau, kad aiškiai išdėsčiau savo patarimus. Tai, kas jūsų

galvoje, parodo, ką turite rankose. Pinigai yra tik sąvoka. Baigdamas norėčiau pasiūlyti dar vieną nuostabią knygą „Mąstyk ir turtėk" („Thinkand GrowRich"). Atkreipkite dėmesį: pavadinimas nesako „daug dirbk ir turtėk". Jis teigia: išmokite pasinaudoti pinigais, kad šie jums dirbtų ir užtikrintų lengvą bei laimingą gyvenimą. Todėl veikite ne saugiai, o protingai.

224

VEIKITE! Visi turime du nuostabius dalykus - protą ir laiko. Kiekvienas

pats sprendžia, kaip su jais elgtis. Tik nuo jūsų priklauso, kam panaudosite pinigus, kurie pateko jums į rankas. Jei kvailai išleisite, pasmerksite save skurdui. Jei išleisite pasyvams įsigyti, tapsite vienas iš vidutiniokų. Investavę į savo protą ir išmokę pirkti tik aktyvus, užsitikrinsite sau turtingą ateitį ir finansinę nepriklausomybę. Taigi renkatės patys, niekas kitas. Kiekvieną dieną sulig kiekvienu doleriu jūs patys sprendžiate: būti vargšu, vidutinioku ar turtuoliu.

Jei aptarsite su vaikais tai, ką sužinosite, galėsite juos parengti būsimam gyvenimui. Atsiminkite, kad už jus niekas kitas to nepadarys.

Savo ir vaikų ateitimi turite rūpintis jau šiandien. Turite pasakišką dovaną - gyvenimą, taigi dar mes linkime

jums daug turtų bei laimės.

Robertas Kijosakis Seron Lechter

225

Roberto Kijosakio šviečiamoji komercinė veikla

Mokomasis verslas

Trys pajamų tipai Buhalterijoje pajamos skirstomos į tris tipus: 1) uždirbamosios pajamos, 2) pasyviosios pajamos, 3) pajamos iš vertybinių popierių.

Tikrojo tėčio patarimas „gerai mokykis ir ieškok saugaus darbo" buvo patarimas siekti uždirbamųjų pajamų. Turtingasis tėtis, sakydamas „turtuoliai nedirba dėl pinigų, pinigai dirba jiems", turėjo omenyje pasyviąsias pajamas ir pajamas, gaunamas iš vertybinių popierių. Pasyviosios pajamos yra pinigai, gauti iš investicijų į nekilnojamąjį turtą. Pajamos iš vertybinių popierių yra pinigai, gaunami iš tokių popierinių aktyvų, kaip akcijos, obligacijos bei investiciniai fondai. Bilas Gei tsas , vienas turtingiausių pasaulio žmonių, gauna neuždirbamąsias pajamas. Jis gyvena iš pasyviųjų pajamų ir pajamų, gautų iš vertybinių popierių.

Turtingasis tėtis kartodavo: „Norint tapti turtingam, reikia sugebėti uždirbtas pajamas kuo greičiau paversti pasyviosiomis ir/arba vertybinių popierių pajamomis. Mokesčiai už uždirbtąsias pajamas yra patys didžiausi, o už pasyviąsias - mažiausi, -aiškindavo jis. -Šta i kodėl turite stengtis, kad pinigai jums dirbtų kuo p r o d u k t y v i a u . Sunkiai u ž d i r b a m o s pajamos yra apkraunamos didesniais valstybiniais mokesčiais, o pajamos, kurias atneša jums dirbantys pinigai, apmokestinamos mažiau".

Antrojoje knygoje „ P I N I G Ų S R A U T O kvadrantas" aprašiau keturis verslo pasaulio žmonių t ipus, t. y.: D -darbuotojus, L-laisvai samdomus darbuotojus, V-verslininkus

226

ir I - investuotojus. Daugelis tampa D arba L tipo žmonėmis. Knygoje „PINIGŲ SRAUTO kvadrantas" atskleidžiami esminiai šių keturių žmonių tipų skirtumai, samprotaujama, kokią įtaką jie turi kvadrantui. Iš esmės dauguma gaminių skiriama V ir I kvadrantų žmonėms.

Trečiojoje knygoje „Turtingojo tėčio patar imai , kaip investuoti" smulkiai aprašiau, kaip svarbu uždirbamąsias pajamas paversti pasyviosiomis ir vertybinių popierių pa jamomis . Turtingasis tėtis sakydavo: „Tikrasis investuotojas yra tas, kuris uždirbtas pajamas verčia į pasyviąsias ir vertybinių popierių pajamas. Jei suprantate, ką darote, investuoti nėra rizikinga. Pakanka bendro supratimo".

Finansinės nepriklausomybės pagrindas Finansinės nepriklausomybės bei didelių turtų pagrindas

yra asmens galimybė arba sugebėjimas paversti uždirbtąsias pajamas pasyviosiomis i r / ar vertybinių popierių pajamomis. To mus su Maiku ir mokė turtingasis tėtis. Tik dėl šito sugebėjimo mudu su žmona Kim esame finansiškai nepriklausomi ir galime nedirbti. Tačiau mes vis tiek dirbame, nes patys to norime. Mums priklauso investicinė nekilnojamojo turto bendrovė, kuri duoda mums pasyviųjų pajamų. Mes uždirbame ir iš privačių investicijų, ir iš investicijų į pirmines akcinių bendrovių akcijas (iš jų gauname vertybinių popierių pajamas).

Kartu su Seron Lechter mes išplėtėme finansinio švietimo įmonę: kuriame ir leidžiame knygas, garso įrašus bei žaidimus. Visos mūsų mokomos ios pr iemonės skir tos m o k y t i , kaip uždirbamąsias pajamas paversti pasyviosiomis ir vertybinių popierių pajamomis. Tai sugebėjimai, kuriuos perėmiau iš turtingojo tėčio.

Trys mūsų įmonėje sukurti ir išleisti stalo žaidimai labai padeda lavinti f inansinius sugebėj imus. Jie m o k o to , ko

227

nesužinosite iš knygų. Pavyzdžiui, vien skaitydami knygas niekada neišmoksite važiuoti dviračiu. Žaidimas „ P I N I G Ų SRAUTAS 101" skirtas suaugusiesiems. „PINIGŲ SRAUTAS VAIKAMS" skirtas supažindinti su pagrindiniais investavimo pr inc ipa i s , m o k o , kaip uždi rbamąsias pajamas pavers t i pasyviosiomis bei vertybinių popierių pajamomis. Abu žaidimai moko buhalterinės apskaitos pagrindų, plečia finansinį išprusimą. Tai vieninteliai pasaulyje gaminiai, kuriuos naudodami vienu metu mokotės visų išvardintų dalykų.

Žaidimas „ P I N I G Ų SRAUTAS 202" yra „ P I N I G Ų SRAUTO 101" versija pažengusiesiems. Žaidimo lenta ta pati kaip „ P I N I G Ų SRAUTO 101", tačiau žaidėjai jau turi būti išmokę žaisti pirmąjį žaidimą. „ P I N I G Ų SRAUTAS 101" ir „ P I N I G Ų SRAUTAS VAIKAMS" moko elementariausių investavimo pagrindų, o „PINIGŲ SRAUTAS 202" -pagrindinių investavimo principų, tokių sudėtingų prekybinių metodų, kaip: nepadengt i pardavimai1 1 , p i rkėjo opcionai""12, pardavėjo opcionai13 ir dvišaliai opcionai14. Šiais metodais galima užsidirbti

11 Posakis, apibūdinantis situaciją, kai asmuo parduoda vertybinius popierius, nedisponuodamas jais, t. y. pasiskolina, kad parduotų. Taip parduodama tikintis, kad vėliau vertybinių popierių kaina kris ir jis galės padengti savo skolą žemesne kaina negu pardavė, - red. past. * Vok. Option < lot. optio (kil. optionis) - pasirinkimas: privilegija biržoje, įgyjama sumokant tam tikrą mokestį (premiją) ir leidžianti gauti prekę per tam tikrą laiką iš anksto nustatyta kaina; bendrovės suteikiama teisė aukštesniems tarnautojams pirkti jos akcijas tvirta kaina, - red. past. 12 Kontraktas, nurodant perkamą objektą, kainą ir terminą, taip pat numatant išankstinę pirkėjo premiją. Opciono vykdymas nėra privalomas nė vienam iš partnerių, - red. past. 13 Opcionas, numatantis išankstines pardavimo kainas, - red. past. 14 Pirkėjo ir pardavėjo opcionų kombinacija, siekiant parduoti iš anksto numatyta kaina anksčiau nurodyto laiko, - red. past.

228

ir nepalankiomis rinkos sąlygomis. Turtingasis tėtis sakydavo: „Tikrieji investuotojai sugeba uždirbt i nepaisydami rinkos svyravimų. Štai kodėl jie turi tiek daug pinigų". Tikriesiems investuotojams geriau sekasi todėl, kad jie labiau pasitiki savimi. „ O savimi jie pasitiki dėl to , kad mažiau bijo praras t i" , -kartodavo turtingasis tėtis. Kitais žodžiais tariant, vidutinis investuotojas mažiau uždirba, nes daugiau bijo. Jis nežino, kaip apsisaugoti nuo praradimų. Žaidimas „PINIGŲ SRAUTAS 202" lavina tokius įgūdžius.

Vidutinis investuotojas mano, kad investuoti rizikinga -juk jis nebaigė specialių studijų, taigi yra neprofesionalus. Turtingiausias Amerikos investuotojas Vorenas Baferis pasakytų: „Rizika atsiranda iš nesuvokimo, ką darai". Mūsų stalo žaidimai suteikia elementarių ir specialių investavimo žinių bei įgūdžių.

Kartais žmonės man sako: „Tavo mokomiej i žaidimai brangūs" („PINIGŲ SRAUTAS 101" JAV kainuoja 195 dolerius, „ P I N I G Ų SRAUTAS 202" - 145 do le r ius , o „ P I N I G Ų SRAUTAS VAIKAMS" - 79 dolerius). Bet visi mūsų gaminiai yra gerai sukomplektuotos mokomosios programos , kurias sudaro garso bei vaizdo kasetės ir / ar knygos. (Aukštos kainos priežastis - nedidelis produktų pagaminimo kiekis per metus). Girdėdamas tuos žodžius linkteliu galvą ir sakau: „Taip, jie brangūs, ypač palyginti su laisvalaikio žaidimais". O pats tyliai galvoju: „Tačiau mano žaidimai tikrai nekainuoja tiek daug, kiek mokslas universitete, kiek sunkus viso gyvenimo darbas dėl uždirbamųjų pajamų, mokant per didelius mokesčius ir bijant netekti visų pinigų investicijų rinkoje".

Kai žmogus, niurnėdamas dėl kainos, nueina šalin, aš tarsi išgirstu turtingojo tėčio žodžius: „Jei nori tapti turtingas, turi žinoti, dėl kurių pajamų dirbi, mokėti jas išlaikyti ir apsisaugoti. Tai esminiai dalykai. Jei neskirsi pajamų ir nemokėsi jų gauti bei apsaugoti, greičiausiai visą savo gyvenimą dirbsi sunkiau nei turėtum ir už mažesnį atlyginimą, negu galėtum gauti".

229

Mano tikrasis tėtis manė, kad norint pasiekti sėkmę reikia tik gero išsilavinimo, saugaus darbo bei daugelio metų darbo patirties. Turtingasis tėtis sutiko su tuo, kad geras išsilavinimas tikrai labai svarbus, tačiau stengėsi, jog mudu su Maiku išmoktume skirti pajamas ir suvoktume, dėl kurių pajamų verta dirbti. Tai buvo labai paprastas finansinis mokymas. Bet kuris, siekiantis susikrauti didelius turtus ir įgyti finansinę nepriklausomybę - nepriklausomybę, apie kurią išmano nedaugelis žmonių, - turi skirti tris pajamų tipus ir įgyti pagrindinių investavimo įgūdžių, kad gautų įvairių pajamų. Pirmojoje pamokoje citavau šiuos turtingojo tėčio žodžius: „Turtingieji nedirba dėl pinigų. Pinigai dirba jiems". Tėtis dar paaiškindavo: „Uždirbtosios pajamos yra pinigai, dėl kurių dirbate, o pasyviosios ir vertybinių popierių pajamos - pinigai, dirbantys jums". Skirtumo tarp pajamų supratimas darė didelę įtaką mano gyvenimui. Atsiminkite, kaip sakoma paskutinėse Roberto Frosto eilėraščio eilutėse: „Ir nulėmiau gyvenimą pats sau, / Kai iš dviejų turėjau vieną pasirinkti".

Koks lengviausias ir geriausias mokymosi būdas f 1994 metais, kai jau buvau finansiškai nepriklausomas,

ėmiau ieškoti būdų, kaip galėčiau kitus išmokyti to, ką man perdavė turtingasis tėtis. Vis dėlto iš knygų galima išmokti tikrai nemažai, nors ir sakoma, kad skaitydamas neišmoksi važiuoti dviračiu. Turtingasis tėtis daugelį dalykų įdiegė nuolat kartodamas tas pačias mintis. Todėl aš ėmiau kurti mokomuosius stalo žaidimus. Mano nuomone, žaidimai, o ne sudėtingos disciplinos yra lengviausias ir geriausias mokymosi būdas.

Jei esate pasirengę sužinoti, kaip gauti daugiau pasyviųjų bei vertybinių popierių pajamų, galite pradėti nuo žaidimo „PINIGŲ SRAUTAS". Jei norite praplėsti finansines žinias, mes siūlome devyniasdešimt dienų nemokamai mėginti mūsų

žaidimus. Vienintelė sąlyga - per tas devyniasdešimt dienų šį žaidimą su draugais turite pažaisti mažiausiai šešis kartus. Jei pajusite, kad nieko neišmokstate arba žaidimai per daug sudėtingi, grąžinkite juos mums ir mes mielai atiduosime sumokėtus pinigus.

Kad suprastumėte visas taisykles, perprastumėte strategiją, žaidimą užtenka pažaisti du kartus. Jau trečią kartą bus daug lengviau, patirsite didesnį malonumą ir greičiau mokysitės. Jei nusipirkote PINIGŲ SRAUTĄ, bet jo nežaidžiate, tada jis iš tikrųjų labai brangus. Pažaiskite jį mažiausiai šešis kartus ir, manau, jis jums taps neįkainojamas.

231

Apie autorius

Robertas T. Kijosakis „Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės nuolat turi piniginių

rūpesčių, yra ta, kad mokykloje praleidžiami ištisi metai, o apie pinigus nesužinomą absoliučiai nieko. Tokio mokslo rezultatas akivaizdus - žmonės išmoksta dirbti dėl pinigų, tačiau taip ir neišmoksta, kaip priversti pinigus dirbti jiems", - sako Robertas.

Gimęs ir augęs Havajuose, Robertas yra ketvirtos kartos Amerikos japonas, kilęs iš garsių pedagogų šeimos. Jo tėvas buvo Havajų valstijos švietimo skyriaus vedėjas. Baigęs vidurinę mokyklą Robertas mokėsi Niujorke, vėliau įstojo į JAV jūrų laivyno korpusą ir, tapęs karininku bei karinio malūnsparnio pilotu, išvyko į Vietnamą.

Roberto verslo karjera prasidėjo jam grįžus iš karo. 1977 metais jis įsteigė įmonę, kuri pirmoji rinkai pasiūlė nailoną bei veliūrines pinigines. Jos paplito visame pasaulyje ir atnešė jam milijardinį pelną. Apie Robertą ir jo gaminius buvo rašoma tokiuose leidiniuose, kaip „Runner's World" („Kurjerio pasaulis"), „Gentleman's Quarterly" („Džentelmeno žurnalas"), „Success Magazine" („Sėkmės žurnalas"), „Newsweek" („Naujienų savaitė") ir net „Playboy" („Pleibojus").

Išeidamas iš verslo pasaulio 1985 metais jis įsteigė tarptautinę švietimo įstaigą, kurioje moko verslo ir kaip investuoti. Ji veikia septyniose pasaulio šalyse. Ją baigė dešimtys tūkstančių žmonių, jau turinčių išsilavinimą.

Būdamas keturiasdešimt septynerių metų, Robertas išėjo į pensiją ir dabar daro tai, kas jam teikia didžiausią malonumą -investuoja. Susirūpinęs dėl vis gilėjančios prarajos tarp turtuolių ir vargšų, jis sukūrė stalo žaidimą PINIGŲ SRAUTAS. Žaidimas moko to, kas anksčiau buvo žinoma tik turtuoliams - kaip valdyti pinigus.

Nors Robertas verčiasi nekilnojamuoju turtu ir užsiima

232

nedidelio kapitalo įmonių plėtra, tačiau tikroji jo meilė ir aistra yra mokymas. Oratoriaus pakyla jis dalijosi su tokiomis įžymybėmis, kaip Ogas Mandino, Žigas Ziglaras ir Entonis Robinsas. Roberto Kijosakio patarimas labai paprastas ir aiškus: „Būk atsakingas už savo pinigus arba visą gyvenimą klausysi kitų įsakinėjimo. Esate vienas iš dviejų: arba pinigų šeimininkas, arba jų vergas".

Robertas veda valandos ir kelių dienų kursus, moko žmones turtuolių pasaulio paslapčių. Jis pradeda nuo to, kaip investuoti nebijant trupučio rizikos, tačiau tikintis didelio pelno, ir baigia tuo, kaip mokyti savo vaikus tapti turtingiems. Robertas aiškina, kaip steigti savo įmones ir jas parduoti. Tačiau svarbiausias jo tikslas -pažadinti žmonių finansinius sugebėjimus.

Štai ką apie Roberto darbą sako visame pasaulyje gerai žinomas oratorius ir knygų autorius Entonis Robinsas: „Roberto Kijosakio darbas švietimo srityje yra veiksmingas, nuodugnus ir keičiantis gyvenimą. Aš galiu tik pagirti jį už triūsą ir nuoširdžiai jam pritarti".

Šių didelių ekonominių pasikeitimų metu Roberto paskaitos yra neįkainojamos.

v

Seron L. Lechter Žmona ir trijų vaikų mama, valstybinių finansų ekspertė,

žaislų ir leidybos pramonės konsultantė bei verslininkė Seron Lechter savo profesionalias žinias paskyrė švietimui.

Su pagyrimu baigusi Floridos valstijos universitetą įgijo buhalterės specialybę. Iš pradžių dirbo vienoje iš aštuonių tais laikais didžiausių buhalterijos bendrovių, vėliau tapo kompiuterių bendrovės finansų tarybos vadove, nacionalinės draudimo bendrovės mokesčių direktore ir pirmojo regioninio moterų žurnalo Viskonsine steigėja bei leidėja.

Augindama tris vaikus visą dėmesį sutelkė į mokymą. Jai teko nemažai pakovoti, kol šie išmoko skaityti - vaikai mieliau būtų žiūrėję televizorių. Būtent todėl ji su malonumu prisidėjo kuriant

233

pirmąją e lek t roninę „kalbančią knygą". Šeron pas tangomis elektroninės knygos pramonė išėjo j tarptautinę rinką ir atnešė milijardinj pelną. Šiandien ji vis dar vadovauja naujų technologijų, padedančių sugrąžint i knygą j vaiko gyvenimą, tobu l in imo darbams.

Seron daug dirbo švietimo srityje: mokė matemat ikos , informatikos, skaitymo ir rašymo, tapo žinoma oratore. Ji teigia: „Dabar t inė mūsų šviet imo sistema nesugeba sekti globalių technologijos pasikeitimų ir prie jų prisiderinti. Jaunajai kartai turime suteikti ir tradicinių akademinių, ir finansinių žinių. Jų reikės ne tik tam, kad jaunimas sugebėtų išgyventi, bet ir kad produktyviai dirbdamas klestėtų šių dienų pasaulyje".

Kaip knygų „Du tėčiai - turtingas ir vargšas" („Rich Dad Poor Dad") bei „ P I N I G Ų SRAUTO kvadrantas" bendraautorė, ji stengiasi padėti tiems, kurie domisi finansine savišvieta.

Roberto Kijosakio knyga, pelniusi pasau­linį pripažinimą

„Du tėčiai - turtingas ir vargšas" - tikra Roberto Kijosakio, knygos autoriaus, gyvenimo istorija. Jis pasakoja, kokių finansinių žinių įgijo iš dviejų savo tėčių. Vienas jų, švietimo skyriaus vedėjas su filosofijos daktaro l a ipsn iu , mėnes io pabaigoje visada pristigdavo pinigų ir mirė nepalikdamas nė cento. Kitas metė mokyklą trylikos metų ir tapo vienu iš turtingiausių žmonių Havajuose. Knyga „Du tėčiai - turtingas ir vargšas" pataria, kaip priversti dirbti pinigus, o ne pačiam dėl jų vargti.

„PINIGŲ SRAUTO kvadrantas" („Du tėčiai - turtingas ir vargšas", II dalis)

Knyga „ P I N I G Ų SRAUTO kvadrantas" pasirodė vėliau nei „Du tėčiai -turtingas ir vargšas". Joje pasakojama apie keturis skirtingus verslo pasaulio žmonių tipus: 1) darbuotojus, 2) laisvai samdomus darbuotojus, 3) individualaus verslo savininkus ir 4) investuotojus. Knygoje nurodomi pagrindiniai jų skirtumai. Autorius pateikia priemones, kurių prireikia žmogui, norinčiam tapti geru verslo savininku bei investuotoju.

Netrukus ješkokite knygynuose

/Turtingojo tėčio patarimai investuojant' („Du tėčiai - turtingas ir vargšas", III dalis)

Knyga „Turtingojo tėčio patarimai investuojant" buvo išleista pasirodžius knygoms „Du tėčiai - turtingas ir vargšas" ir „ P I N I G Ų SRAUTO kvadrantas". Dauguma mūsų žino, kad geriausios investicijos net nepasiekia vertybinių popierių biržos. Šioje knygoje aptariamos turtingųjų investicijos, kurių vengia vargšai ir vidutinioji klasė. Jūs galėsite sužinoti , kaip rasti geriausių būdų investuoti, ir galėsite išbandyti tai patys.

Ruošiama spaudai