Rûta Marija Vabalaitë

1

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

ETIKOS KATEDRA

Rûta Marija Vabalaitë

HEGELIO ETIKA

Mokomasis-metodinis leidinys

Vilnius, 2004

2

Apsvarstyta ir rekomenduota spausdinti:Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos ir psichologijos

fakulteto Etikos katedros posëdyje 2004 m. birþelio 24 d. (protokolasNr. 4)

Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos ir psichologijosfakulteto tarybos posëdyje 2004 m. birþelio 25 d. (protokolas Nr. 19)

Recenzavo:VPU PPF Etikos katedros docentë dr. Loreta Anilionytë-LozuraitienëVPU PPF Etikos katedros docentë dr. Dalia Marija Stanèienë

Mokomajame metodiniame leidinyje supaþindinama su pagrindiniaisHegelio filosofijos, etikos ir ugdymo sampratos klausimais.

© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2004

UDK 17(091) Va-03

ISBN 9955-516-70-4

3

TURINYS

PRATARMË ............................................................................... 5

EPOCHA IR ASMENYBË ......................................................... 6

FILOSOFIJOS YPATYBËS ...................................................... 11

PAGRINDINËS ETIKOS SÀVOKOS ..................................... 23

DOROVËS APRAIÐKØ RAIDA............................................... 30

PAREIGA VISUOMENEI IR VALSTYBEI .............................. 42

ÐEIMOS ETIKA ....................................................................... 46

UGDYMO SAMPRATA .......................................................... 51

SEMINARO UÞDUOTYS ....................................................... 56

HEGEL’S ETHICS ................................................................... 58

4

5

PRATARMËÐios metodinës mokymo priemonës tikslas – padëti studijuojantiems

pasirenkamàjá etikos kursà (16 val. auditorinio ir 28 val. savarankiðkodarbo) ir savarankiðkoms XIX amþiaus etikos istorijos studijoms. Èiapateikiama glausta Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio filosofijosapþvalga, populiariausios jo idëjos, plëtotos vëlesniø filosofø veikaluose,iðsamiau nagrinëjama filosofo etikos teorija.

Metodinæ priemonæ sudaro 8 skyreliai. Pirmajame studentai supaþin-dinami su pagrindiniais Hegelio gyvenimo faktais, ypaè daug dëmesiokreipiama á jo pedagoginæ veiklà; antrajame – su pagrindiniais Hegelioveikalais ir juose iðdëstyta filosofijos sistema; treèiajame nagrinëjamospagrindinës etikos sàvokos, ketvirtajame – dorovës apraiðkø raida, penk-tajame – etika ir politika bei valdininko profesinës etikos klausimai;ðeðtajame kalbama apie ðeimos etikà, septintajame – apie ugdymo sam-pratà. Paskutiniame skyrelyje pateikiamos seminaro uþduotys, kuriøtikslas – padëti apmàstyti Hegelio etikos koncepcijà. Siûlomi klausimaituri atkreipti dëmesá á svarbesnes svarstomø problemø detales. Nuro-domi ðaltiniai, kuriuose galima rasti medþiagos atsakymams. Klausimaiir ðaltiniai vertintini kaip rekomendacijos. Studentai neturëtø tenkintisnurodytø veikalø iðtraukomis ir iðkeltø klausimø apmàstymu. Jie skati-nami rasti jiems svarbias problemas ne vien nurodytuose ðaltiniuose.

Papildomoms Hegelio teorijos studijoms po kiekvieno skyrelio nu-rodomi originalûs veikalai, vadovëliai, kritikos darbai. Juos galima rastiir Vilniaus bibliotekose.

6

EPOCHA IR ASMENYBËVokieèiø filosofas G. W. F. Hegelis – Napoleono, Goethe’s ir Schil-

lerio, Beethoveno, Fichte’s, Schellingo, Hölderlino amþininkas, gimë1770 metø rugpjûèio 27 dienà Ðtutgarte. Tëvas – iþdo sekretorius.Motina mirë, kai berniukui tebuvo 14 metø. Be jo ðeimoje augo sesuoChristiana, vëliau nusiþudþiusi dël psichinio sutrikimo, ir brolis Lud-wigas, tapæs karininku ir þuvæs Rusijoje.

Gimnazijoje Hegelis mokësi 10 metø (1777–1787), ir kasmet bû-davo apdovanojamas. Gimnazistai turëjo skaityti Naujàjá Testamentà,Ezopo pasakëèias, Pauliaus laiðkus romieèiams ir tesalonikieèiams, Ci-cerono laiðkus. Paskutinëse klasëse vykdavo deklamavimo, retorikos pra-tybos. Mokslas baigdavosi raðiniu ir laisvu pokalbiu raðinio tema. Jau-nasis Hegelis skaitë Shakespeare’à, Sofoklio ir Euripido tragedijas, vertëEpiktetà ir Longinà. Biografai paþymi, kad Hegelis tuo laiku buvo eili-nis gabus ir stropus gimnazistas, laisvalaikiu skaitæs didaktinio turinioir nuotykiø romanus, o ne to meto Vokietijos literatûros ðedevrus.

1788 metais Hegelis ástojo á Tiubingeno teologijos institutà. Pir-muosius dvejus metus studijavo filosofijà, apgynë darbà „Apie pareigas“ir bûdamas dvideðimties metø tapo filosofijos magistru. Kitus trejusmetus studijavo teologijà. Institute buvo laikomasi vienuoliðkos tvar-kos, studentai dëvëjo uniformas, turëjo laikytis grieþtai reglamentuotosdienotvarkës: pagal komandà keltis, melstis, pusryèiauti, klausytis pa-skaitø. Bûta ir savarankiðkø uþsiëmimø, pasivaikðèiojimø. Be to, stu-dentai turëjo fiziniø ir riteriðkø pratimø: buvo mokomi jojimo, fechta-vimo. Hegelis nevengë linksmybiø, tik su panelëmis ne ðokdavo, o þais-davo fantais, todël draugø buvo pramintas „senuku“. Gabiam ir stro-piam studentui lavintis padëjo ne vien privaloma programa, bet ir filo-sofinës bei politinës diskusijos su draugais. Tiubingeno institute bûsi-masis filosofas turëjo du artimus draugus: poetà Friedrichà Hölderlinàir filosofà Friedrichà Wilhelmà Josephà Schellingà. Su didþiausiu susi-domëjimu jie sekë ávykius Prancûzijoje: Bastilijos uþëmimà, „Þmogausir pilieèio teisiø deklaracijos“ paskelbimà, þavëjosi Jean-Jacques’o Rous-seau idëjomis. Tais paèiais metais Hegelis susipaþino su ImmanuelioKanto „Grynojo proto kritika“.

7

Baigæs institutà, toliau màstytojas studijavo savarankiðkai, kartu dirbovaikø auklëtoju Berne, vëliau Frankfurte prie Maino. Atliekamu nuo vai-kø auklëjimo laiku jis studijavo paþinimo teorijà, Kanto praktinæ filosofi-jà, Johanno Gottliebo Fichte’s ir Schellingo veikalus, raðë religijos klausi-mais, iðryðkino moraliná Kristaus gyvenimo ir mokymo aspektà.

Per atostogas kartu su grupele kitø jaunø mokytojø Hegelis keliavopo Alpes ir ðià kelionæ apraðë savo dienoraðtyje. Kalnai keliautojui ypatin-go áspûdþio nepadarë, suþavëjo tik kriokliai. Tyrinëtojai ðioje detalëje áþvel-gia sàsajas su vëlesniais Hegelio pomëgiais. Tëkmë, tapsmas, veiklumastapo pamatinëmis jo filosofijos sàvokomis. Vargu, ar tuo laiku jaunasismokytojas tikëjo sukursiàs reikðmingà teorijà. 1795 metais á Schellingopraðymà paraðyti pastabas apie jo kûriná Hegelis atsakë, jog já laiko savomokytoju, didþiuojasi draugyste, bet analizuoti jo darbà negalás.

Filosofijos dëstytoju Hegelis tapo 1801 metais Jenos universitete,tuo metu jam buvo 31-eri metai. Tais paèiais metais jis apgynë diserta-cijà „Dissertatio philosophica de Orbitis planetarum“, kurioje pateikëspekuliatyvià kosmologijos teorijà.

Jenoje amþiø sandûroje veikë romantikø ratelis. Straipsniuose „Kri-tiniame filosofijos þurnale“, kurá leido Schellingas drauge su Hegeliu,pastarojo pasaulëþiûra buvo artima romantikams, taèiau þymiojoje „Dva-sios fenomenologijoje“ jis jau ðaipësi ið romantikø bei savo draugo idë-jø. Ðis veikalas buvo baigtas mûðio prie Jenos iðvakarëse. Tuo laiku He-geliui pavyko pamatyti Napoleonà. Màstytojà suþavëjo asmenybë, ása-kinëjanti pasauliui.

Pasitraukæs ið prancûzø uþimtos Jenos (tyrinëtojai nurodo ir dar vie-nà galimà iðvykimo prieþastá – nesantuokinio sûnaus gimimà, kuris mo-tinos buvo pavadintas Ludwigu Fischeriu. Vëliau jis tapo karininku irmirë 1831 metais Javoje nuo tropikø drugio), Hegelis nuo 1807 metøkovo iki 1808 metø lapkrièio pabaigos dirbo Bamberge dienraðèio re-daktoriumi. „Bambergo laikraðtis“ niekuo ypatingu neiðsiskyrë, þiniosdaugiausia buvo pateikiamos ið kitø dienraðèiø, Hegelis èia jautësi tarsitremtyje ir paþástamø praðë padëti rasti kità darbà.

Sugráþti á universitetà dëstyti tà kartà jam nepavyko ir 1808 metøgruodþio mënesá jis pradëjo dirbti Niurnbergo Egidijaus gimnazijos di-

8

rektoriumi. Tais metais ði gimnazija buvo atnaujinta, nors humanitari-nës krypties vidurinio mokymo ástaiga toje vietoje veikë nuo 1526 metøir buvo seniausia tokio pobûdþio gimnazija Vokietijoje. Hegelis jai vado-vavo ir dëstë gamtos mokslus bei filosofijà, kartais pakeisdavo literatûros,graikø, lotynø kalbø ir matematikos mokytojus. Èia jis paraðë „Filosofi-jos propedeutikos“ vadovëlá þemesnëms ir aukðtesnëms gimnazijos kla-sëms. Mokinys, vëliau tapæs ðios gimnazijos direktoriumi, prisimena, kadHegelis derino rimtumà ir orumà su draugiðku nusiteikimu, sugebëdavoásijausti á mokiniui susiklosèiusias aplinkybes ir duoti patarimø. Norsiðoriðkai atrodë niûrus, taèiau ið tikrøjø buvo natûralus, paprastas, atvi-ras, mokantis bendrauti ir linksmas. Bûdamas 41-eriø metø filosofas pri-sipaþino mylás dvideðimties metø Marijà von Tucher ir 1811 metø rug-sëjo 16 dienà jà vedë. Laiðke draugui raðë, kad yra laimingas turëdamastarnybà ir þavià þmonà. Gimë du sûnûs: Karlas, vëliau tapæs þymiu isto-riku medievistu, dirbæs Erlangeno universiteto istorijos profesoriumi, irImmanuelis, tapæs baþnyèios tarnautoju. Ðeimyninis gyvenimas nesukliu-dë filosofiniam darbui. Netrukus po vedybø Hegelis ëmë publikuoti „Lo-gikos mokslà“. 1816 metø rudená atsirado galimybë dëstyti universitete.

Keturis semestrus iki 1818 metø vasaros Hegelis dirbo filosofijosprofesoriumi Heidelbergo universitete. Tai seniausias Vokietijos uni-versitetas, tuo metu gyvavæs jau 430 metø. Hegelis dëstë kursà „Filoso-fijos mokslø enciklopedija“, já kaip trijø tomø veikalà publikavo 1817metais. Heidelberge profesorius papildë logikos, metafizikos, prigimti-nës ir valstybinës teisës, filosofijos istorijos kursus bei parengë naujus:antropologijos ir psichologijos bei estetikos. Be to, gráþo ir prie leidybi-nës veiklos: tvarkë filosofijos skyriø „Literatûros metraðèiø“ redakcijoje.

Dvasiniø reikalø tautos ðvietimo ir gerovës ministro Karlo von Al-tensteino kvietimu 1817 metø pabaigoje Hegelis persikëlë dirbti á Ber-lynà. Ministras tikëjosi, kad filosofijos studijos studentus iðmokys pro-tingai, sistemingai màstyti, o tai nuramins jø nacionalistines antipran-cûziðkas nuotaikas.

1818 metø spalio mënesá vieneriems metams Hegelis tapo universi-teto rektoriumi. Ávadinëje kalboje jis ðlovino Prûsijos valdþià, kuri rû-pinasi universitetu, kaip mokslo ir kultûros centru. Tikëjimas valstybës

9

pastangomis protingai tvarkyti ðalies gyvenimà atsispindëjo ir paskuti-niame jo paties publikuotame veikale „Teisës filosofijos apmatai“, kurábaigë raðyti 1819 metais.

1820–1822 metais filosofas buvo Brandenburgo Karaliðkosios mokslotiriamosios komisijos narys. Jis tikrino kandidatø á dëstytojus pasiren-gimà, perþiûrinëjo ið gimnazijø atsiunèiamus abiturientø darbus ir jøávertinimus, egzaminavo eksternu studijavusius gimnazijos kursà ir no-rinèius ástoti á universitetà. Su iðvadomis ir pastabomis informuodavovyriausybæ. Ið jo 1823 metø raðto galime suþinoti màstytojo nuomonæapie filosofijos dëstymà gimnazijose.

1826 metø liepos 23 dienà Hegelio mokinio Eduardo Ganso pastan-gomis buvo ásteigta „Mokslinës kritikos draugija“, kuriai vadovavo Hege-lis. Draugijoje veikë trys skyriai: filosofijos, gamtos mokslo ir istorijos beifilologijos. Buvo leidþiami „Mokslinës kritikos metraðèiai“. Biografaipaþymi, kad „Mokslinës kritikos draugijoje“ pasireiðkë diktatoriðkas He-gelio elgesys, jis liguistai reagavo á kritikà, á bandymà siûlyti paramà.

1830 metais buvo ðvenèiama reformacijai svarbi sukaktis – 300 metønuo tos dienos, kai Augsburge buvo paskelbti naujo tikëjimo principai.Ta proga Hegelis pasakë kalbà, kurioje iðgarbino liuteronø tikëjimà, kaipaukðèiausià religinës sàmonës formà. Karlo Löwitho nuomone, pagrindi-në Hegelio protestantiðko tikëjimo tiesa buvo ta, jog jis manë, kad dva-sios ir laisvës principai esà Liuterio mokymo pateikimas sàvokø kalba irlogiðka jo tàsa, protestantizmà jis laikë identiðku visuotiniam sàmoningu-mui ir ugdymui, o universitetus ir mokyklas – protestantø kirchëmis.

1831 metø sausio mënesá filosofas sulaukë vyriausybës apdovanoji-mo. Þinoma, jis troðko tapti Prûsijos mokslø akademijos nariu, bet dëlpavydþiø kolegø jo noras neiðsipildë. Vis dëlto Berlyne jis jautësi esàssvarbiausias valstybës filosofas. Studentai kreipdavosi á já patarimo irpagalbos, jauni mokslininkai siuntë savo knygas, rankraðèius, disertaci-jas. Arthuras Schopenhaueris, specialiai paskyræs savo paskaitas tuo pa-èiu laiku, kai paskaitas skaitë ir Hegelis, patyrë nesëkmæ. Hegelio moki-niai, kalbëdami apie profesoriø, prisimena jo gilø susikaupimà, pasken-dimà mintyse, didingà figûrà, grieþtus veido bruoþus, spindintá dideliøakiø þvilgsná, draugiðkà kalbos manierà, geraðirdiðkà ðypsenà, kartu ir

10

kaþkà ironiðko, atðiauraus, grieþto. Studentai liudija, kad ádomiausiabûdavo, kai Hegelis pereidavo prie gryno teorinio màstymo, tikriausiaineiðsprendþiamø klausimø, ir tuomet jis lyg atgydavo.

Per atostogas Hegelis keliaudavo po Europà. Briuselyje domëjosi menoðedevrais, Kelno, Antverpeno, Gento katedromis, Rubenso, Van Dyc-ko, Rembrandto paveikslø rinkiniais. Vienoje þavëjosi paveikslais ir ita-lø opera. Paryþiuje lankë Luvrà, prancûzø revoliucijos vietas, teatrà. 1829metø rugpjûèio mënesá Karlsbade buvo susitikæs su Schellingu. Jaunys-tës draugai nesiskyrë penkias dienas, kartu pietavo, ëjo pasivaikðèioti,kalbëjo apie politikà ir beveik viskà, tik ne apie filosofijà. GráþdamasHegelis keliavo per Veimarà, ten aplankë þymøjá poetà Goethe (màsty-tojas þavëjosi ir jo spalvø teorija, jà plëtojo savo „Gamtos filosofijoje“),su kuriuo susiraðinëdavo nuo pat pirmos paþinties Jenoje.

Hegelis mirë 1831 metø lapkrièio 14 dienà Berlyne. Mirties prie-þastis galëjo bûti sena liga arba choleros epidemija. Jo mokiniai parengëspaudai jo paskaitø kursus: „Religijos filosofija“, „Estetika“, „Filosofijosistorija“ ir „Istorijos filosofija“.

Literatûra

1. Gulyga A. Hëgelis. – Vilnius: Mintis, 1984.2. Kuraitis P. Apie Hegelá ir jo absoliutiná idealizmà // Filosofijos

raðtø rinktinë. – Oak Lawn, Il: Ateitis, 1990. P. 176–187.3. Löwith K. Von Hegel zu Nietzsche. – Zürich: Europa Verlag,

1953. P. 33–34, 59–64.4. Popper K. R. Atviroji visuomenë ir jos prieðai. – Vilnius: Pradai,

1998. P. 256–285.5. Sezemanas V. Hegel George Friedrichas // Raðtai: Filosofijos isto-

rija. Kultûra. – Vilnius: Mintis, 1997. P. 303–305.6. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. II Naujøjø amþiø filosofija. –

Vilnius: Alma littera, 2002. P. 251–253.7. Ôèøåð K. Ãåãåëü. Åãî æèçíü, ñî÷èíåíèÿ è ó÷åíèå. Ïåðâûé

ïîëóòîì. – Ìîñêâà Ëåíèíãðàä: Ãîñóäàðñ-òâåííîå ñîöèàëüíî –ýêîíîìè÷åñêîå èçäàòåëüñòâî, 1933. P. 3–152; 162–164.

11

FILOSOFIJOS YPATYBËSHegelis plëtoja Fichte’s ir Schellingo mokymà, kuriuo siekiama atsi-

sakyti kantiðko bûties padalijimo á noumeno ir fenomeno sritis. Savofilosofijos naujove autorius laiko tai, kad joje ne vien teigiama, kad bû-ties pradas yra tik vienas, bet tai árodoma. Ðis pradas, jo nuomone, yraidëja. Bûties pamatas yra idealus, racionalus, todël nëra pagrindo teig-ti, jog egzistuoja paþinimui neprieinama bûties sritis. Hegelio teiginiø,kad bûtis ir màstymas yra tapatûs, neturëtume suprasti taip, kad nevajis nepripaþásta daikto ir minties skirtumo. Tai, kas yra, pirmiausia yraracionali tvarka, ji sudaro ir daiktø pagrindà, tad màstymas visur aptin-ka tai, kas gimininga jam paèiam.

Antrasis svarbus ðios filosofijos bruoþas – màstyti bûtá ne kaip ne-kintamà pradà, o pradu skelbti vidiniø prieþasèiø nulemtà nesibaigian-tá tapsmà. Tapsmas yra kryptingas – vis pleèiasi sàmonës sritis, aiðkëja,kad viskas, kas yra, yra sàmonës sàmonë arba savimonë. Tokios bûtiessampratos apmatai iðdëstomi pirmajame veikale „Dvasios fenomenolo-gija“ ir detalizuojami visoje vëlesnëje Hegelio filosofijoje.

Ðiame veikale numatytos pagrindinës tyrinëjimø kryptys, temos irproblematika bei problemø analizës metodas. „Dvasios fenomenologi-joje“ nagrinëjami þinojimo reiðkiniai – bûtinos sàmonës vystymosi pa-kopos nuo tiesioginio juslinio þinojimo apie arèiausiai esamus daiktusiki aukðèiausio absoliutaus þinojimo apie bûties ir sàmonës, idealybës irrealybës tapatybæ, arba filosofinio màstymo atsiradimo istorija. Veikalopratarmëje autorius teigia, kad tiesa egzistuoja tik mokslo sistemos pa-vidalu, tai, kas absoliutu, nëra duotis, tai gali paaiðkinti tik absoliutoarba savaime besivystanèiø idëjø teorija. Hegelio þodþiais, „substancijaið esmës yra subjektas“ (1; p. 44), paprastai sakant, substancija màsto-ma ne kaip nejudrus, o kaip aktyvus, kupinas vidiniø prieðtaravimø,kintantis ir tuo pat metu ankstesnes savo raidos formas iðlaikantis pra-das. Aiðkindamas, kad filosofija negali bûti vien rezultatas, kad joje svar-bu visa argumentacijos eiga, autorius pateikia toká pavyzdá. „Pumpurasiðnyksta iðsiskleidþiant þiedui, ir galima sakyti, kad pastarasis paneigiapirmàjá; lygiai taip pat vaisius skelbia, kad þiedas yra neteisinga augaloesatis, ir kaip jo tiesa vaisius uþima þiedo vietà. Ðios formos ne tik skiria-

12

si viena nuo kitos, bet ir iðstumia viena kità kaip nesuderinamos. Ta-èiau tokia laki jø prigimtis kartu daro jas momentais tokio organiniovienio, kuriame jos ne tik neprieðtarauja viena kitai, bet ir viena yratokia pat bûtina, kaip ir kita, ir tik ðitas vienodas bûtinumas sudarovisumos gyvenimà“ (1; p. 30). Ðis pavyzdys yra pats populiariausiasvaizdingas Hegelio dialektikos paaiðkinimas: idëjos egzistuoja kaip te-zë, ið jos kylanti antitezë ir jas abi neigianti ir iðlaikanti sintezë, ir visosjø apraiðkos arba visa tikrovë egzistuoja tokiu pat bûdu. Apraðydamasypatingà neigimà, filosofas vartoja das Aufgeben – áveikos arba paðalini-mo sàvokà, kurià aiðkina kaip neigimà ir kartu iðsaugojimà. Studijuo-jant Hegelio etikà, svarbu suprasti viena kità neigianèiø ir (!) viena bekitos negalinèiø egzistuoti savimoniø santyká. Tai plaèiai vëlesniø filo-sofø nagrinëta pono ir vergo santykio tema.

„Savimonë pasiekia pasitenkinimo tik kokioje nors kitoje savimonë-je“ (1; p. 154), – raðo filosofas. Þmogus stengiasi bûti pripaþintas kaipsavarankiðka, ne vien gamtinë, bet ir save suvokianti bûtybë, egzistuo-janti paèiai sau. Egzistavimas paèiam sau, o ne kitam ðiuo atveju reiðkiapirmenybës teikimà laisvei, o ne gyvybei. Pasirenkantis laisvæ virsta po-nu, gyvybæ – vergu: „Vienas yra savarankiðka sàmonë, kuriai bûtis-sauyra esmë, kitas – nesavarankiðka sàmonë, kuriai esmë yra gyvenimas arbûtis-’kitam’; pirmoji yra ponas, antroji – vergas“ (1; p. 159). Vergasegzistuoja savo darbu kurdamas daiktus, kuriuos vartos jo ponas. Ponastampa pripaþintas vergo sàmonës, bet tai nëra trokðtamas pripaþinimas,nes já pripaþásta tik nesavarankiðka sàmonë. Taèiau tik vergas susiduriasu daikto savarankiðka bûtimi ir já performuoja pagal savo sumanymà.Vergo sàmonë kuria naujas daiktø formas ir sunaikindama jø esatá, anks-èiau buvusià svetimà, pati ásitvirtina kaip savarankiðka sàmonë – bûtis-sau. Ðitaip ponas ir vergas keièiasi vietomis.

„Dvasios fenomenologijoje“ savita prasme pradëta vartoti ir Entfrem-dung – susvetimëjimo sàvoka. Idëjos susvetimëjimo, arba jos kitabûties,forma laikoma gamta. Atsiradus þmogaus sàmonei, atsiranda suvoki-mas, kad gamtos prigimtis ið esmës ideali, kad sàmonë ir jos suvokiniaituri tà paèià prigimtá, màstymas suþino, kad jo objektas yra jis pats. Ðiskelias á absoliutø þinojimà ir yra þmonijos istorija, o jà apmàstantis moks-

13

las – filosofija. Hegelio pateikta jos sistema sudaro trijø daliø veikalà„Filosofijos mokslø enciklopedija“. Pirmoji dalis vadinasi „Logika“.

LOGIKA

Visos tikrovës pamatu Hegelis laiko racionalià tvarkà, t.y. absoliu-èiàjà idëjà, kurià nagrinëja pirmojoje „Filosofijos mokslø enciklopedi-jos“ dalyje „Logika“. Logikos problemas jis jau buvo aptaræs veikale „Lo-gikos mokslas“, tad „Enciklopedijoje“ pateikia tik savo minèiø santraukà.Visa tikrovë yra proto realizacija, todël logika nëra vien mokslas apietaisyklingà màstymà, ji apima mokslà apie dvasios esmæ ir daiktø esmæ,taigi yra ir logika, ir paþinimo teorija, ir ontologija. Hegelio nuomone,þinios yra objektyvios, minties logika yra ta pati kaip ir daiktø logika.Vystydamasi savo grynoje stichijoje absoliuti idëja iðsiskleidþia kaip ka-tegorijø sistema, kategorijos iðsiskleidþia ir tikrovës pavidalu. Logikossistema susideda ið trijø daliø: mokymo apie bûtá, esmæ ir sàvokà.

Absoliuèios idëjos sklaidos analizæ màstytojas pradeda nuo paèiosabstrakèiausios bûties sàvokos. Bûtimi galima laikyti visa, kas egzistuo-ja, todël ði sàvoka yra maþiausiai apibrëþta, kitaip sakant, tuðèia. Tadjoje glûdi jos prieðybë – niekas. Hegelio nuomone, bûties ir nieko sàvo-kos yra vienodai neapibrëþtos, taigi tapaèios. Jø sintezë yra tapsmas,pirma turininga kategorija, apimanti objektø kaità, jø atsiradimà ir iðny-kimà. Kiekviename objekte yra ir jo bûties, ir nebûties pradai, nebûtiesta prasme, kad jo paties viduje telkiasi jo kaitos ðaltinis.

Þinoma, bûtis turi ir savo esmæ, kurià Hegelis interpretuoja kaippastovius kintanèiø dalykø pamatus, bûties pagrindà sudaranèius màsto-mus ryðius. Dalyje apie esmæ jis nagrinëja esmës ir regimybës santy-kius, egzistavimà, dësnius, galimybæ, atsitiktinumà ir bûtinumà bei jøsaviraidà. Vienà ið pagrindiniø temø sudaro kaitos, neigimo, prieðybiø,prieðtaravimø ir jø áveikos problemos.

Paskutinëje „Logikos“ dalyje kalbama apie sàvokà, sprendiná, sampro-tavimà. Hegelio netenkina formalûs loginiai màstymo dësniai, nes jø pa-galba neámanoma paþinti judëjimo, vystymosi, kismo. Intelektas sukuriaapibrëþimus, kuriuose grieþtai atskiriamos daiktø savybës, todël daiktøsàvokos nepadeda màstyti juose glûdinèiø prieðtaravimø. Intelektas yra

14

puiki analizavimo galia, bet jis bejëgis nagrinëti dalykà, kaip konkreèiàatskirø aspektø visumà. Hegelio sàvokos samprata ypatinga tuo, kad jilaikoma konkreèia, o ne abstrakèia. Konkretumas èia reiðkia ávairiø api-brëþèiø visumà, sàvoka apima ir tai, kas dalykuose individualu, ir tai, kasypatinga, ir tai, kas visuotina. Tiesà apie pasaulá, kaip apie besivystanèiàorganiðkà visumà, galima paþinti tik kaip dialektiniais ryðiais susijusiàkategorijø sistemà. Aukðèiausioji kategorija yra absoliuti idëja, kurià gali-me suprasti lyg pasaulá kaip idëjà, kol kas egzistuojantá tik grynoje min-tyje, dar neiðsiskleidusá laikiðkos ir erdviðkos tikrovës pavidalu. Taèiauneturëtume ásivaizduoti, neva kada nors anksèiau bûta laiko, kai jau eg-zistavo idëjos, bet gamtos dar nebuvo. Hegelis raðo: „Laisvos dvasios galiayra ta, kad ji áveikia ðá negatyvumà [savo paèios apraiðkà gamtos pavida-lu], ji egzistuoja ir prieð, ir po gamtos, o ne tik jos metafizinës idëjospavidalu. Bûdama gamtos tikslas ji bûtent yra anksèiau uþ jà, ji iðëjo iðdvasios, bet ne empiriðkai, o taip, kad dvasia, jà statydama prieð save, jauanksèiau ir visada joje yra“ (7; § 376; t. II, p. 578).

GAMTOS FILOSOFIJA

Idëjos kitabûtis – gamta aptariama antrojoje „Filosofijos mokslø en-ciklopedijos“ dalyje. „Gamtos filosofijoje“ Hegelis stengiasi atsakyti áklausimà, kas yra gamta, o tai, jo nuomone, reiðkia pasekti, kaip atsi-randa daugybë gamtos apibrëþimø, kuriø dëka pirmà kartà mums iðky-la gamtos idëja. Gamta, jo nuomone, nëra kokia nors kita, ryðiø suidealumu neturinti substancija, todël filosofijos uþdavinys esàs „rastiðioje iðoriðkoje bûtyje tik savo paèiø veidrodá, pamatyti gamtoje laisvàdvasios atspindá“ (7; § 376, t. II, p. 579). Autorius teigia, kad gamtosfilosofijai netinka grynasis empirizmas, nes vien empiriniai stebëjimainegali padëti paaiðkinti gamtà. Veikalo pratarmëje màstytojo mokinysKarlas Ludwigas Michelet raðo, kad, „filosofuodami apie gamtà, messtengiamës mintimis ið savo dvasios gelmiø atkurti protu suvokiamàgamtos esmæ, jà kurianèias idëjas“ (7; t. II, p. 583). Hegelis gamtospaaiðkinimu laiko gamtà persmelkianèiø ir jà formuojanèiø idëjø siste-mos nagrinëjimà. Atkreipsime dëmesá á tai, kad filosofas pripaþásta tikdvasiniø, bet ne gamtiniø reiðkiniø raidà. Gamta susideda ið atskirø,

15

pagal joms bûdingus dësningumus egzistuojanèiø pakopø, sistemojelogiðkai iðrikiuotø vis didesnio apibrëþtumo ir individualizacijos tvarka,bet evoliuciniais ryðiais yra susijæ tik individai, o ne rûðys. Tyrinëtojairaðo, kad Hegelio „Gamtos filosofijoje“ neatsispindi naujausios jo laikøgamtotyros iðvados. Gamtamoksliniu poþiûriu ði teorija gali bûti ádomituo, kad joje, pasak specialistø, yra pateikta minèiø, panaðiø á daugvëlesnæ reliatyvumo teorijà, kvantinæ mechanikà.

Pirmàjà gamtos mokslo dalá autorius vadina mechanika, nes ðià idë-jos kitabûties pakopà sudaro tik mechaniðkas, kokybiðkai nediferenci-juotø elementø rinkinys. Ðioje dalyje analizuojami ir tradiciðkai filoso-fams rûpintys erdvës ir laiko, materijos ir judëjimo klausimai. Hegelisnesutinka nei su Isaaco Newtono, nei su Kanto erdvës ir laiko teorijo-mis. Tai nëra nei savarankiðkai egzistuojanti tuðtuma, kurià pripildodaiktai, nei vien mûsø juslinio suvokimo formos. Veikale randame saki-ná „laikas panaðiai kaip erdvë yra gryna juslumo, arba stebinio forma,nejuslinis jusliðkumas“ (7; § 258, t. II, p. 52), bet toliau autorius pa-brëþia, kad tarp objektyvumo ir jo subjektyvaus suvokimo nëra skirtu-mo. Ir erdvë, ir laikas yra pirmosios, vadinasi, abstrakèiausios, idëjosreiðkimosi iðorinio pasaulio pavidalu formos. Erdvë yra pati betarpiðkiau-sia, vientisa, neapibrëþta iðorinë esatis; laikas – apibrëþtesnis uþ erdvæ,nes jo taðkai bûtinai eina vienas po kito, bet taip pat abstrakti, koky-biðkai neapibrëþta esatis. Laikà Hegelis siûlo suvokti ne kaip dariná,kuriame vyksta daiktø bei reiðkiniø kaita, o kaip patá tapsmà. Viskasgamtoje yra laikiðka, ne laike egzistuoja tik idëja bei dvasia. Pasaulis yrair idealumas, ir gamtiðkumas, tad jis yra amþinas, Hegelio þodþiais,„yra sukurtas, dabar yra kuriamas ir visada bus kuriamas“ (7; § 247,t. II, p. 27).

Antrojoje sistemos dalyje – fizikoje autorius analizuoja ne vien tra-dicines fizikos, bet ir chemijos temas: ðviesà, orà, masæ, garsà, ðilumà,elektrà, laidumà, degimo ir neutralizacijos procesus. Filosofijos istorijospoþiûriu ádomu tai, kad Hegelis bando sugráþti prie kokybinës keturiøelementø fizikos. Jis palaiko senàjà Empedoklio teorijà, kad visa tikrovëyra sudaryta ið oro, ugnies, vandens ir þemës, ir nepripaþásta chemijos,kuri remiasi atomø teorija.

16

Paskutinëje „Gamtos filosofijos“ dalyje – organikoje – màstytojasnagrinëja aukðèiausiàjà gamtos individualizacijos pakopà – gyvus sava-rankiðkus organizmus. Èia aptariamos tradicinës geologijos, botanikosbei zoologijos temos. Dalis baigiama pirmuoju idëjos sugráþimo ið savokitabûties á save paèià þingsniu, t. y. suvokimo, kad visa, kas egzistuoja,yra priklausoma nuo jos paèios egzistavimo, pradþia, atsiradus þmogaussàmonei. Ji nagrinëjama ir Hegelio filosofijos sistema plëtojama treèio-joje „Filosofijos mokslø enciklopedijos“ dalyje – „Dvasios filosofija“.

SUBJEKTYVIOS IR OBJEKTYVIOS DVASIOS FILOSOFIJA

„Dvasios filosofijoje“ nagrinëjama idëjos raiðka þmogiðkojoje plot-mëje. Autorius iðskiria tris dvasios plëtotës pakopas.

Mokslas apie subjektyviàjà dvasià aiðkina individualios sàmonës atsi-radimà bei jos galias. Aptariami dalykai ðiais laikais yra priskiriami psi-chologijai. Pirmàjà ðio mokslo dalá Hegelis vadina antropologija. Èia jisanalizuoja þmogaus sielos ypatybes, ávairiø rasiø, tautø, temperamentøbei charakteriø skirtumus, ágimtas þmogaus ypatybes, talentus, amþiaustarpsniø specifikà, sapnus, pojûèius, jausmus, vadinamàsias magiðkasgalias, genialumà, aiðkiaregystæ, savijautà, beprotybæ, áproèius, iðraiðkin-gus judesius ir teorijas, bandanèias nustatyti þmogaus charakterá.

Antrojoje mokslo apie subjektyviàjà dvasià dalyje, pavadintoje feno-menologija, Hegelis gráþta prie sàmonës, savimonës ir proto problema-tikos, jau nagrinëtos pirmajame veikale.

Dalá apie aukðèiausiàjà subjektyviosios dvasios apraiðkà filosofas va-dina psichologija. Èia analizuojami teorinës ir praktinës dvasios reiðki-niai bei laisvosios dvasios atsiradimas. Hegelis pabrëþia, kad tik abstrak-èiai galima skirti teorines ir praktines dvasios galias. Pirmosiomis jislaiko stebëjimà, dëmesá, vaizdinius, fantazijà, kalbà, atmintá bei màstymà,savo ruoþtu skirstomà á sprendimo galià, intelektà bei protà. Apibûdin-damas praktines dvasios galias, màstytojas palieèia ir tradicinæ moralësfilosofijos problematikà. Jis aiðkina valios, poreikio, malonumo ir ne-malonumo jausmo bei „praktiniø jausmø“ (filosofijos tradicijoje vadin-tø aistromis arba emocijomis), privalëjimo ir polinkio, savivalës bei lai-mës bûsenos specifikà. Laisvàja dvasia filosofas laiko teorinës ir prakti-

17

nës dvasios vienybæ – protingàjà valià, kuri nepriklauso nuo iðoriniøveiksniø ir apibrëþia tik pati save, todël tampa laisva. Ji realizuojasi perobjektyvaus pasaulio kûrybà, o ðis objektyvumas reiðkia nepriklauso-mybæ nuo atsitiktiniø individø bei jø savivalës.

Taip subjektyvioji dvasia pasiekia kità – objektyviàjà dvasios raidospakopà. Hegelio teorijoje ji apima tai, kà tiria ðiuolaikinë etika, teisësbei istorijos filosofija. Objektyviosios dvasios reiðkiniai nagrinëjami nevien „Filosofijos mokslø enciklopedijos“ treèio tomo antrojoje dalyje,bet ir „Teisës filosofijos apmatuose“ bei „Istorijos filosofijos“ paskaito-se. Ðiø temø analizei skiriamos atskiros paskaitos.

Visà „Dvasios filosofijà“ ir visà Hegelio sistemà vainikuoja mokslasapie absoliuèiàjà dvasià, apimanèià menà, religijà ir filosofijà.

MENO FILOSOFIJA

„Estetikos“ paskaitose Hegelis teigia, kad „meno paskirtis jusliniupavidalu atskleisti tiesà, atvaizduoti tà sutaikytà prieðybæ, ir savo galuti-ná tikslà jis turi savyje paèiame, ðiame vaizdavime ir atskleidime“ (5; p.64). Taigi menas apibrëþiamas kaip tiesos vaizdavimas jusliniu pavida-lu ir prieðybiø – ðiuo atveju tarp dësningumo ir laisvës – sutaikymas.„Tiesa“ ir „paþinimas“ èia apibûdina þmogiðkàjà realybës patirtá apskri-tai, bet kokio dalyko suvokimà, o pirmiausia – paties þmogaus savivokà,kuri já patá apibrëþia. Hegelio sistemoje þmogus tik sàmonës dëka patssave konstituoja – bûdamas gamtinë bûtybë, jis save suvokia toká esantáir dël to nustoja buvæs vien gamtine bûtybe, bet tampa kartu ir dvasinebûtimi: „Þmogus yra màstanti sàmonë, t. y. jis ið savæs ir sau kuria tai,kas jis yra ir kas apskritai yra. Gamtos dalykai egzistuoja tik betarpiðkaiir vienà kartà, o þmogus, kaip dvasia, susidvigubina: pirmiausia, bûda-mas gamtine bûtybe, jis egzistuoja taip pat ir sau, jis save stebi, sau saveprieðprieðina, màsto ir tik ðioje veiklioje sau-bûtyje jis yra dvasia“ (5; p.41). Meno poreikis grindþiamas fundamentaliausiu þmogaus siekimuásisàmoninti pasaulá. Perdirbdamas iðorinius daiktus, jis ákûnija juosesavo vidiná gyvenimà ir sudaro galimybæ juose atpaþinti save patá.

Hegelis laikosi klasikinës tradicijos, susiejanèios groþio ir meno kû-rybà su kitomis þmogaus galiomis ir bûtent estetinëje sferoje áþvelgian-

18

èios tà sàsajà. Todël groþio ir meno sampratos tampa priklausomos nuobendro visos filosofinës sistemos principo. Hegelio manymu, meno tu-rinys yra tas pats kaip religijos ar filosofijos – tai: „aukðèiausioji tiesa,pati tiesa – aukðèiausios prieðybës ir prieðtaravimo iðsprendimas. Jojesavo reikðmæ ir galià praranda laisvës ir bûtinybës, dvasios ir gamtos,þinojimo ir daikto, ástatymo ir polinkio prieðingumas, prieðybë ir prieðta-ravimas apskritai“ (5; p. 107). O groþis yra tobula teisingo turinioiðraiðka: „Tik aukðèiausiajame mene idëja ir juslinis atvaizdavimas iðtiesø vienas kità atitinka ta prasme, kad idëjos pavidalas paèiame savyjeyra tikras pavidalas savaime ir sau, nes pats idëjos turinys, kurá jis [ðispavidalas] iðreiðkia, yra tikras“ (5; p. 81–82).

Idëjos ir formos atitikimà, jø tapatybæ Hegelis randa graikø klasiki-niame mene. Þmogaus kûnas èia tapatus dvasiai, bet ne visada kûniðkaspavidalas yra adekvati dvasios iðraiðka: „Jei dvasinë individualybë, kaipidealas, ir ágyja þmogiðkà pavidalà, tai bûna betarpiðkas, t. y. kûniðkas,pavidalas, o ne þmogiðkumas savaime ir sau“ (5; p. 485). Iðraiðkai tinkair Dievo sûnaus, ir ðventøjø kûnai. Ðiuo atveju bent jau sutampa Dievosûnaus vaizdinio meno kûrinyje ir jo vaizdinio vien þmogaus sàmonëjesuvokimo bûdai, t. y. abu jie reiðkiasi, kad bûtø kà áveikti ir iðlaikyti.Tobuliausiu dvasios iðraiðkos bûdu mene filosofas laiko poezijà. Jos dva-siðkumà liudija pats jos kalbiðkumas, þodþiai visada yra suvokti ir ápras-minti, bet joje skiriamoji groþio ypatybë – „juslinë idëjos regimybë“ (5;p. 117) – nëra reikðminga, idëja èia reiðkiasi vaizdiniø ir jausmø vidinë-je erdvëje ir vidiniame laike. Hegelis teigia, kad „bûtent ðioje aukðèiau-sioje pakopoje menas iðkyla ir virð paties savæs, nes èia jis palieka sutai-kyto juslinio dvasios ákûnijimo stichijà ir ið vaizduotës poezijos perþen-gia á màstymo prozà“ (5; p. 94). Adekvatesnæ iðraiðkos formà absoliutitiesa randa apreikðtojoje religijoje ir filosofijoje.

RELIGIJOS FILOSOFIJA

Juozo Girniaus nuomone, pirmasis lietuviø filosofas profesionalasPetras Kuraitis teigia, kad „Hegelio filosofinë sàmonë ið pat jaunatvësbuvo pripildyta savotiðkai, racionalistiðkai ir simboliðkai aiðkinamø evan-gelijos minèiø“ (15; p. 200). Ankstyviausiuose savo darbuose Hegelis

19

raðë apie Kristø kaip moralistà, tikintá proto galia ir kvieèiantá juo vado-vautis. Hegelio paþiûros veikale „Jëzaus gyvenimas“ buvo dar labai arti-mos Kanto etikai. Apie pagrindiná elgesio principà autorius raðë: „Va-dovaukitës savo elgesyje tuo, kà jûs norëtumëte matyti kaip visiems þmo-nëms, taip pat ir jums, bendrà dësná, – tai ir yra pagrindinis dorovësdësnis, visø ástatymø ir visø tautø ðventraðèiø esmë“ (8; t. I, p. 48).„Krikðèionybës dvasioje“ màstytojas jau polemizavo su Kantu, nes ma-në, kad nereikia prieðprieðinti individualiø polinkiø ir bendrø dorovësdësniø, nes religijoje visos prieðprieðos iðnyksta. Jaunajam Hegeliui jibuvo aukðèiausias dalykas, iðkylantis net virð meilës ir filosofijos. Anks-tyvojoje kûryboje jis labiausiai vertino neinstitucionalizuotà, vadinamàjàprigimtinæ arba tautos religijà, nes manë, kad ji ugdo tautos politinëslaisvës dvasià, pilietines dorybes. Ðiai prigimtinei religijai autoriusprieðprieðino krikðèionybæ, kaip pozityvià, duotà per apreiðkimà, vadi-nasi, ið iðorës, kaip autoritetà, kuriam reikia besàlygiðkai paklusti ir ku-ris neleidþia savarankiðkai màstyti.

Vëliau filosofo paþiûros á religijà kito. Religija buvo ájungta á abso-liuèiosios dvasios pakopø eilæ, kaip vidurinë jos grandis. Taigi buvoteigiama, kad religijos ir filosofijos turinys esàs tas pats, tai yra absoliutitiesa (kurià galime suprasti kaip bendriausius pasaulëþiûros principus);jos skiriasi tik tiesos suvokimo formomis. Religijose tautos pasakoja apiesubstancijà, vidinæ pasaulio esmæ, tai, kas absoliutu, bet absoliutas èiatik ásivaizduojamas, o ne paþástamas sàvokomis.

Turinio poþiûriu, Hegelio nuomone, religija sutampa ir su valsty-bës principais, nes ir religijos, ir valstybës pamatas esàs protas. Skiriasireligijos ir valstybës funkcijos: valstybë nustato teisines þmogaus parei-gas, religija apibrëþia þmoniø vidiná gyvenimà. Ðá teorijos aspektà filo-sofas naudoja siekdamas pagrásti liuteronø tikëjimo privalumà kataliky-bës atþvilgiu. Jis teigia, kad protestantizmo dëka ávyko religijos ir teisëssusitaikymas: „Protestantø religija skatino individø tarpusavio pasitikë-jimà ir tikëjimà jø sàþine, nes protestantø baþnyèioje su religiniais rei-kalais siejamas visas gyvenimas ir apskritai visa veikla. Atvirkðèiai, kata-likai negali turëti pagrindo tokiam pasitikëjimui, nes pasaulietiniuosereikaluose vieðpatauja tik jëga ir savanoriðkas nuolankumas, o formos,

20

kurias jie vadina konstitucijomis, yra tik kraðtutinës priemonës, jos ne-apsaugo nuo nepasitikëjimo“ (3; p. 111). Protestantizmo dëka „veik-liosios jëgos, minties karalystë ásikûnija tikrovëje. Prieðtaravimas tarpvalstybës ir baþnyèios iðnyksta, dvasia suranda save pasaulietiniame gy-venime ir sutvarko já kaip organiðkà savyje esanèià bûtá. Valstybë jaunestovi þemiau Baþnyèios ir jau jai nepavaldi, Baþnyèia praranda savoprivilegijas, o dvasinis pradas jau nëra svetimas valstybei“ (3; p. 136).

Paskaitose apie Dievo buvimo árodymus màstytojas parodo galimybespaneigti Kanto argumentacijà dël ontologinio, kosmologinio ir teleologi-nio Dievo buvimo árodymø nepagrástumo, pasitelkus dialektinæ logikà.

Ðventàjà Trejybæ Hegelis interpretuoja pagal savo sistemos princi-pus. Dievà Tëvà jis sieja su amþina idëja, bûsena iki pasaulio sukûrimo;Dievà Sûnø – su reiðkiniu, sukurtàja gamta ir baigtine dvasia, o ÐventàjàDvasià – su idëja, ið reiðkinio gráþtanèia á save, dvasine tikinèiøjø ben-drija, kurià jungia vieningi dorovinio ir valstybinio gyvenimo principai.

Plaèiausiai religija yra nagrinëjama Hegelio Berlyno universitete skai-tytø paskaitø pagrindu jo mokiniø parengtame veikale „Religijos filo-sofija“. Religijø istorija ðiame veikale pateikiama kaip vieningas ir dës-ningas þmonijos Dievo paþinimo bandymø procesas. Prieðingai neguðvietëjai, Hegelis mano, kad pirmosios prigimtinës religijos nebuvo to-bulos. Dievas jose buvo suvokiamas kaip absoliuti gamtos galia ir þmo-gus nesijautë laisvas. Nuo mitologijos, magiðkos sàmonës tyrinëjimøautorius pereina prie panteizmo, jo nuomone, bûdingo Kinijos ir Indi-jos senosioms religijoms. Toliau per senovës persø dualistinæ dieviðku-mo sampratà dvasia skleidþiasi á vadinamàsias laisvës arba dvasinës indi-vidualybës religijas. Tokiomis màstytojas laiko judaizmà, pasiþymintánacionaliniu ribotumu, senovës graikø laisvës, dvasingumo, groþio reli-gijà ir Romos religijà, kurioje atsispindi visai romënø kultûrai bûdingasypatingas tikslingumas. Ðiose religijose Dievas suvokiamas kaip subjek-tyvumas, jau atsiskyræs nuo gamtos; pasaulis – kaip sukurtas nebe iðchaoso, o ið nieko. Krikðèionybëje, Hegelio nuomone, religija pasiekiasavimonæ, Dievas ir þmogus joje sutaikomi.

Dël Hegelio religijos sampratos ir tradicinës krikðèionybës doktri-nos santykio tyrinëtojai laikosi skirtingø nuomoniø. Bûtent ðis klausi-

21

mas sukëlë dviejø garsiø Hegelio sekëjø mokyklø – deðiniøjø ir kairiøjøhegelininkø – diskusijas.

FILOSOFIJOS ISTORIJA

Kaip jau minëjome, adekvaèiausia absoliuèios dvasios iðraiðka Hege-lis laiko filosofijà – mokslà, kuriame tiesa iðsiskleidþia kaip sàvokø siste-ma. Visi Hegelio veikalai ir sudaro ðià sistemà, o specialiai jos raidosaiðkinimui autorius parengia trijø tomø „Filosofijos istorijos paskaitas“.Jø ávade jis teigia, kad „filosofijos sistemø seka istorijoje yra ta pati kaipir idëjos sàvokiniø apibrëþèiø loginio iðplëtojimo seka. [...] Jeigu ið filo-sofijos istorijoje iðkylanèiø sistemø pagrindiniø sàvokø visiðkai paðalin-sime jø iðorinæ formà, jø taikymà ypatingybei ir pan., tai gausime pa-èios idëjos skirtingø pakopø apibrëþtá jos loginëje sàvokoje“ (4; t. I, p.99). Neteigsime, kad filosofijos istorija tebuvo dësninga idëjø plëtotë,kurios kryptis – teorijos, kaip jà màstë Hegelis, formavimasis, bet filo-sofijos istorijà jis ið tiesø pasakoja lyg savo sistemos analogijà. Màstyto-jas áspëja, kad filosofijos istorija nëra klaidingø bûties interpretacijø rin-kinys, todël filosofai turi ásisavinti jau esantá mokslà, prisitaikyti prie joir toliau já plëtoti, pakelti á aukðtesná lygá. Filosofijos istorijos studijosnëra savitikslës, nes „istorijos eiga mums atskleidþia ne svetimø dalykøtapsmà, o mûsø tapsmà, mûsø mokslo tapsmà“ (4; t. I, p. 75), tad ðiaprasme vertintina ir paties Hegelio filosofija.

Literatûra

1. Hegel G. W. F. Dvasios fenomenologija. – Vilnius: Pradai, 1997.2. Hegel G. W. F. Teisës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis,

2000.3. Hëgelis G. Istorijos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1990.4. Hegel G. W. F. Filosofijos istorijos paskaitos. – Vilnius: Alma

littera, 1999.5. Hegel G. W. F. Ästhetik / (Hrsg. von Friedrich Bassenge). –

Berlin und Weimar: Aufbau-Verlag, 1965. T. 1.6. Ãåãåëü Ã. Â. Ô. Íàóêà ëîãèêè. – Ìîñêâà: Ìûñëü, 1970.

22

7. Ãåãåëü Ã. Â. Ô. Ýíöèêëîïåäèÿ ôèëîñîôñêèõ íàóê. – Ìîñêâà:Ìûñëü, 1975.

8. Ãåãåëü Ã. Â. Ô. Ôèëîñîôèÿ ðåëèãèè. – Ìîñêâà: Ìûñëü,1975.

9. Baranova J. Istorijos filosofija. – Vilnius: Alma littera, 2000, P.155–186.

10. Beiser F. C. (ed). The Cambridge Companion to Hegel. – Camb-ridge: Cambridge University Press, 1999.

11. Copleston F. 18th and 19th Century German Philosophy. –London, New York: Continuum, 2003. P. 159–247.

12. Findlay J. N. The Philosophy of Hegel: an Introduction andReexamination. – New York: Collier Books, 1966.

13. Grigaliûnas J. Vystymosi samprata G. Hegelio filosofijoje // Þmo-gus ir visuomenë. 2’94.

14. Kunzmann P., Burkard F., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. –Vilnius: Alma littera, 1998. P. 152–157.

15. Kuraitis P. Apie Hegelá ir jo absoliutiná idealizmà// Filosofijosraðtø rinktinë. Oak Lawn, Il: Ateitis, 1990. P. 187–209.

16. Lozuraitis A. Logika ir istorija, dvasia ir filosofija // Hegel G. W.F. Filosofijos istorijos paskaitos. – Vilnius: Alma littera, 1999.T.1. P. 9–58.

17. Löwith K. Von Hegel zu Nietzsche. – Zürich: Europa Verlag,1953.

18. Sezemanas V. Hegel George Friedrichas // Raðtai: Filosofijos is-torija. Kultûra. – Vilnius: Mintis, 1997. P. 305–314.

19. Ðliogeris A. Hëgelio istorijos filosofija // G. Hëgelis. Istorijos fi-losofija. – Vilnius: Mintis, 1990. P. 5–24.

20. Ðliogeris A. Grynosios sàmonës odisëja // G. W. F. Hegel. Dva-sios fenomenologija. – Vilnius: Pradai, 1997. P. 9–25.

21. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. II Naujøjø amþiø filosofija.– Vilnius: Alma littera, 2002. P. 253–258.

23

PAGRINDINËS ETIKOS SÀVOKOSHegelio etika gali bûti darnios sàvokø sistemos pavyzdys. Gal net per-

nelyg darnios. Nuo darnos kartais priklauso reiðkiniai. Nepelnyto likimosulaukia ir dorovë. Etikos objektai atsiduria ant vidurinës dvasios raidospakopos. Ði pakopa yra vadinama objektyviàja dvasia, kurià Wilhelmas Win-delbandas siûlo suvokti „kaip protà bendrame þmoniø gyvenime“ (9; p.327). Po jos (o ëjimas po ko nors ðioje schemoje gali reikðti buvimà tobules-niu) esama absoliuèiosios dvasios, apimanèios menà, religijà ir filosofijà.Kodël turëtume manyti, kad altruistiniai poelgiai menkiau liudija laisvàþmogaus pasirinkimà ir veiklà negu meno kûriniai? Etikos taisyklës yra dva-siniai dariniai, sukurtos institucijos, kurios atsiduria lyg ir ðalia þmogaussàmonës. Jos bûna laisvai sukuriamos, bet tai, kas sukuriama, ágauna savàobjektyvià bûtá, yra pati dvasinë tikrovë. Menas jusliniais pavidalais, religijavaizdiniais ir filosofija sàvokomis kalba apie visà dvasios tikrovæ, medþiagaèia tik þenklina grynà dvasiná turiná. Taigi jose esama grynesnio dvasingu-mo. Be to, Hegelis aiðkina ir kità dvasios raidos linijà. Ji veda nuo substan-cinës laisvës, kurios apraiðkos yra ástatymai ir paproèiai, per subjektyvià(laisvø individø valiø) laisvæ á jø vienovæ, realizuojamà idealioje valstybëje.Èia dorovës bûklë yra tai, kas vainikuoja þmonijos raidà.

Hegelis kritiðkai vertina Kanto ir Fichte’s bei romantikø etikà. Kri-tiðkumas nëra vienareikðmis. Ankstyvajame Hegelio straipsnyje, kuria-me jauèiama romantizmo átaka, „Pirmojoje vokieèiø idealizmo sistemosprogramoje“, pasaulis laikomas dorovine esybe. Hegelis teigia, kad visaateities metafizika tyrinës moralæ, etika taps iðsamia visø idëjø sistema,o svarbiausià mokslo uþdaviná – paèios dvasios saviþinà – jis paliekafilosofijai. Ryðkus Hegelio dorovës ir moralës sàvokø skyrimas ypaè atsi-skleidþia tik veikale „Teisës filosofijos apmatai“, kuriame tyrinëjama teisë,moralë, dorovë, politika.

Akivaizdu, kad esama sàsajos tarp gërio ir blogio, tarp ketinimo irpoelgio, tarp bûtinybës ir laisvës, tarp paproèio, moralës, dorovës irástatymo. Visa tai rasime Hegelio etikoje. Laisvos valios nepaaiðkinsimebe proto, dorovës be bendrø elgesio normø ir individualios sàþinës,gero poelgio be polinkiø, aistrø, egoistiniø motyvø ir ásipareigojimøsavo bendrijai. Jeroeno Bartelso nuomone, pirmiausia Hegelio sàvokø

24

reikðmë priklauso nuo jø vietos ir funkcijos filosofinëje sistemoje (5; p.115), tad neperpratæ susijusios visumos, nesuprasime atskirø sàvokøturinio. Svarbu dar ir tai, kad sujungiami konkretûs filosofijos tradici-joje nusistovëjæ sàvokø reikðmës aspektai. Taigi ðios etikos studijos galipaskatinti màstyti etikos sàvokø visumà.

LAISVA VALIA

Sunku iðsirinkti sàvokà, kuri galëtø duoti pradþià nagrinëjimui. Vi-sos þmonijos istorijos pamatu Hegelis laiko laisvës idëjos plëtotæ. PasakJohno Niemeyero Findlay’o, „mes galime já vertinti kaip ‘absoliutausnegatyvumo’ filosofà, netikintá niekuo, kas nekyla ið laisvos, niekienoneápareigotos, save ápareigojanèios þmogaus dvasios“ (6; p. 359). Tadpaklauskime, kuo ypatinga jo laisvës samprata. Hegelis laikosi raciona-listiniø nuostatø, jog laisvë nëra gamtinë bûklë, nëra vien fizinë egzis-tencija, nevarþomas kûniðkø polinkiø tenkinimas, tai sritis, kurià suku-ria ir kurioje reiðkiasi protinga þmogiðka esmë. Kuno Fischerio nuomo-ne, hëgeliðka laisvës sàvoka yra prieðinga kantiðkam ir visuotinai priim-tam laisvës apibrëþimui, nes jo teorijoje individø bendrabûviui reika-linga individualios laisvës plëtra, o ne jos apribojimas (11; p. 529).Màstytojas postuluoja laisvæ kaip valios esmæ. Tikra laisva valia yra no-ras turëti jà paèià ir veikti laisvai. Jà galime suprasti kaip norà paèiamnorëti. Tai noras, kad bent vienu ið kiekvieno noro ðaltiniø bûtø manovidus, o ne vien prigimtis ar nereflektuoti nurodymai. Þinoma, tai lais-vos valios formalios pusës apibrëþimas. Laisvoje valioje esama dviejø vie-nas kità neigianèiø ir apimanèiø komponentø. Pirmasis – galimybë su-vokti save kaip absoliuèiai neapibrëþtà esybæ, iðkilusià virð visø realiøiðoriniø ir vidiniø aplinkybiø, save tapatinanèià tik su visuotinybe. To-kia esybë (ji galëtø ásiþeisti pavadinta tik individu), Hegelio nuomone,tëra negatyviai laisva. Negatyvios laisvës sàvoka yra savaime prieðtarin-ga, nes valià, negalinèià priimti sprendimo, neámanoma manyti esantabsoliuèiai neapibrëþtà. Taigi laisva valia pasirenkamas koks nors veiks-mas, bet tai reiðkia, kad nepasirenkami kiti veiksmai, kitaip sakant, pa-sirinkimas reiðkia apsiribojimà. Ribota valia taip pat nëra tikroji laisvavalia. Hegelis raðo, kad „laisvë yra norëti ko nors apibrëþto, bet ðiame

25

apibrëþtume bûti savyje ir vël gráþti á visuotinybæ“ (1; p. 63). Tikrojilaisvë yra suvokimas, kad þmogaus valia egzistuoja tik sau nusistatyda-ma ribas. Þmogus nebûtinai turi bûti vien tik aplinkybiø ir prigimtiesvergas, bet turi priimti konkreèius protingus sprendimus ir juos ágy-vendinti. Taigi laisvë þmogui tik formaliai yra duotis. Tikrai laisvu negimstama, o tampama sàmoningø pastangø dëka. Hegelio nuomone,tikroji individo laisvë gimë tik krikðèioniðkame germanø pasaulyje. Jisraðo: „Rytø tautos dar neþino, kad dvasia arba þmogus savyje yra laisvas;kadangi jos ðito neþino, jos ir nëra laisvos: jos tiktai þino, kad laisvas yratik vienas, bet kaip tik todël tokia laisvë pasirodo esanti tik savivaliavi-mo, barbariðkumo, tamsybës aistra, taèiau kartu ir aistros tramdymasbei ðvelnumas, kuris pats yra tik gamtinis atsitiktinumas arba savivalë.Vadinasi, ðitas vienas yra tik despotas, o ne laisvas þmogus. Tik Graiki-joje pirmàkart pasirodo laisvës sàmonë, ir todël graikai buvo laisvi, betjie, kaip ir romënai, þinojo tik tai, kad laisvi yra tik kai kurie, o neþmogus apskritai; ðito neþinojo net Platonas ir Aristotelis. Todël graikaine tik turëjo vergus [...] Pati ta laisvë ið dalies buvo atsitiktinë, laikina irribota gëlelë, nes ið dalies ir kartu ji buvo ðiurkðtus þmogiðkojo, huma-niðkojo prado pavergimas. Tik sukrikðèionintos germanø tautos pradë-jo suvokti, kad þmogus yra apskritai laisvas, kad dvasios laisvë yra svar-biausioji jo prigimties savybë“ (2; p. 43– 44).

SAVIVALË, APSISPRENDIMAS, VALINGA VEIKLA

Laisvø sprendimø ðaltinis yra þmogaus vidus, o savivalës sprendi-mus lemia iðoriniai veiksniai. Atkreipsime dëmesá á tai, kad pati vidujy-bë turi struktûrà, todël kai kas joje turi bûti iðoriðka, kai kas – vidustikràja prasme. Vidujybës vidus yra dvasia, kurioje Hegelis áþvelgia dvineatskiriamas puses – màstymà ir valià. Nereikia në Hegelio, kad su-prastume, jog nevalingo màstymo nebûna. Taip pat akivaizdu, kad sujokia kita galia nesusijusi valia tëra abstrakcija. Á klausimà, kam turipaklusti valia, istorijoje esama ávairiø atsakymø. Hegelis nepritaria sen-sualistø mintims ir, pabrëþæs valingo sprendimo bûtinybæ, prapleèiasokratiðkà nuostatà. Jis nurodo, kad „valia yra tikra, laisva valia – tikkaip màstantis intelektas“ (1; p. 77), bet vien þinoti, kas yra gera, nepa-

26

kanka. Nieko nesprendþianèios valios Hegelis net nelaiko valia ir teigia,kad valia reiðkiasi kaip vidinio turinio perkëlimas iðorën, t. y. koks norstikrovës pakeitimas pagal þmogaus sumanymà. Net sugebëjimai ir ta-lentai, Hegelio nuomone, yra iðoriniai dalykai. Tik valingo tobulini-mosi dëka jie tampa ið prigimties jais apdovanoto þmogaus nuosavybe.Valia gali ir turi apsispræsti bei ágyvendinti savo tikslus. Hegelis pabrë-þia aktyvumo vertæ – pasisako uþ veiklià meilæ, darbðtumà, savarankiðkàmàstymà, sàmoningà paklusnumà ástatymams. Màstytojas teigia veik-lumà, o ne vien abstraktø privalëjimà arba uþsidarymà tik individualia-me pasaulyje. Jo nuomone, vien vidinis moralumas, geri norai, ketini-mai nieko gero neduoda. Þmogus turi daug polinkiø ir laisvai renkasi,kaip jam pasielgti, o poelgio moralinës vertës kriterijus yra ne ketini-mas, kuris gali viskà pateisinti, o rezultatas. Autorius pabrëþia, kad vi-diniai subjektyvûs moraliniai ásitikinimai yra ne tokie vertingi kaip vi-suotinai reikðmingi poelgiai. Individo dorovinæ vertæ lemia jo veiklosrezultatai. Filosofas tiksliai nusako, kad „barbaras yra tinginys ir skiriasinuo kultûringojo tuo, kad yra bukaprotiðkai neveiklus, nes praktinëkultûra ir glûdi áprotyje kuo nors uþsiimti. Neágudæs þmogus visadapadaro ne tai, kà norëjo, nes jis nëra savo veiklos vieðpats“ (1; p. 305).

Taigi vien þiniø apie tinkamà elgesá nepakanka, kad þmonës taip ir elg-tøsi, ir kita prasme. Bûtinas kitoks þinojimas – praktinis ágûdis. „Teisësfilosofijos apmatuose“ autorius teigia, kad þmogus dorybingas bûna tuo-met, kai geras elgesys tampa pastovia jo charakterio ypatybe. Dorovingu-mo áproèiai turi bûti individo prigimties dalis. Þinoma, antrosios prigim-ties, bet tik ði dvasinë prigimtis ir sukuria þmogø. Hegelis ne kartà pabrë-þia, kad tik paklûstant galima iðsiugdyti valià, susiformuoti màstymà sava-rankiðkai kûrybinei veiklai. Màstytojo þodþiais, „darydamas kà nors netei-singai, þmogus daþniausiai leidþia pasireikðti savo atskirumui. Protingumasyra vieðkelis, kuriuo eina kiekvienas, kuriame niekas neiðsiskiria“ (1; p. 72).

Be abejo, ne kiekviena veikla gali bûti savaime tikslas. Elgesys, kurioprincipas – „daryk kà nori“, Hegelio nuomone, kyla ne ið laisvës, bet iðsavivalës. Galima rinktis vienà ar kità poelgá, nes në vienas ið jø neatrodoesàs bûtinas. Taip renkasi savivalë. Ji yra prieðtaringa. Lyg niekas kitasnevarþo þmogaus veiksmø, bet juos lemia ne valia, o atsitiktinës iðorinës

27

aplinkybës, t.y. ið prigimties þmoguje slypintys instinktai, troðkimai, po-linkiai. Pasak Hegelio, „pojûtis, juslumas, polinkiai taip pat yra vidiniopasaulio realizacijos bûdai, taèiau laikini ir daliniai, nes jie sudaro kintan-tá valios turiná“ (1; p. 458). Þmogus neturi leisti, kad já tiesiogiai api-brëþtø prigimtis. Èia galime áþiûrëti Hegelio ir ankstesnës racionalizmoetikos minèiø analogijà. Joje aistros ir tikros idëjos skiriasi ne tiek turiniu,kiek jø suvokimo aiðkumu ir ryðkumu. Þmogaus uþdavinys – aiðkiai màsty-ti, tada nebus aistrø. Hegelis neneigia aistros ir minties sàvokø skirtumo,bet reikalauja, kad aistros bûtø reflektuojamos. Reflektuodamas þmogusiðkyla virð savo instinktø, jusliniø polinkiø, sàmonëje esanèiø vaizdiniø irgali juos vertinti, priimti juos kaip savus arba jiems prieðintis. Nuo ðiosugebëjimo priklauso þmogaus didybë. Hegelis iðskiria du þmogaus ne-lygstamos vertës aspektus. Formaliai þmogus yra didis kaip bûtybë, savy-je suderinanti du kraðtutinumus. Ið prigimties ir dël iðoriniø aplinkybiøji yra ribota ir tai þino. Kartu mintyse ji gali abstrahuotis nuo bet kokioapibrëþtumo. Tokia savivoka jà paverèia begaline ir laisva. Ðia prasme netnusikaltëlis yra savaime tikslas. Aiðkindamas bausmës sàvokà, Hegelis nuo-sekliai laikosi ðios nuostatos. Galbût tai skamba netikëtai, bet nusikals-tantysis savo noru ágyja teisæ á bausmæ. Jei jis yra pakaltinamas, kitaipsakant, elgiasi laisvai ir atsakingai, vadinasi, jis renkasi nusikalstamà poel-gá, þinodamas jo galimà pasekmæ – bausmæ. Kalbant Hegelio terminais,bausmë yra teisës neigimo neigimas, o ne kokiø nors papildomø tikslø(auklëjimo, visuomenës apsaugojimo ar kt.) priemonë. Bausmë liudijatai, kad ir nusikaltëlis yra gerbiamas kaip laisva bûtybë. Þinoma, þmogusgali ir turi bûti didis ne vien formaliai, bet ir savo tikslø turiniu.

POLINKIS IR PAREIGA

Hegelis teigia, kad polinkis ir pareiga tëra skirtingos to paties turinioformos. Jis pripaþásta Kanto grieþtà pareigà kaip pagrindiná, o gal netvienintelá elgesio principà, dorovinës sferos sudarymo pamatà, tik nuro-do, kokie yra tokios koncepcijos trûkumai. Hegelio nuomone, Kanto eti-ka nëra tikroviðka. Laisvai interpretavæs Kanto moralës principà „su pasi-dygëjimu daryti tai, kà liepia pareiga“ (1; p. 204), Hegelis bando árodyti,kad pareigos dël pareigos reikalavimas yra praktiðkai bevertë formalizmo

28

apraiðka. Prieðinimàsi polinkiams ir pareigø vykdymà màstytojas skelbiavien formaliu principu. Atrodytø, net pernelyg aistringai, nes Kantas irneketino siûlyti konkreèiø patarimø, jis siekë pagrásti pamatinius tarpu-savio santykiø principus. Hegelis nagrinëja konkreèias pareigas sau, ðei-mai, visuomenei, valstybei. Jo nuomone, ne gërio troðkimas, o poreikis,polinkis, malonumas, aistra lemia individø poelgius. Tiesiogiai tai ne-menkina jø poelgiø moralinës vertës. „Istorijos filosofijoje“ Hegelis raðo:„Tiesioginis istorijos vaizdas mus átikina, jog þmoniø poelgius lemia jøporeikiai, aistros, interesai, charakteriai ir gabumai, ir kaip tik ðitie porei-kiai, aistros, interesai, ir tik jie yra ðito veiklos spektaklio varomosios jëgos,atliekanèios pagrindiná vaidmená. Þinoma, ten galima rasti ir bendrø tikslø,gërio troðkimà, taurià tëvynës meilæ; taèiau ðitos dorybës ir toji visuotiny-bë pasaulyje ir visame kame, kas jame vyksta, nelemia nieko reikðminges-nio. Þinoma, tuose subjektuose ir jø veiklos srityse mes galime áþvelgtiproto apibrëþimø realizacijà, taèiau, palyginti su þmoniø giminës mase,jie yra neþymûs; be to, ir sritis, kurioje skleidþiasi jø dorybës, yra paly-ginti labai nedidelës apimties. Prieðingai, aistros, individualistiniai tiks-lai, egoizmo patenkinimas yra visagaliai; jø jëgos prieþastis ta, kad jienepripaþásta jokiø ribø, kurias jiems norëtø nubrëþti teisë ir moralë, ir ta,kad ðios gamtinës jëgos artimesnës þmogui uþ dirbtiná ir nuobodø auklë-jimà, kurio dëka þmogus pripranta prie tvarkos ir saikingumo, prie mora-lës ir teisës normø“ (2; p. 46). Gërá màstytojas apibrëþia ne kaip grieþtàpareigos atlikimà, o kaip tokià individo gërybæ, kuri yra reikðminga nevien jam paèiam, bet ir kitiems. Jürgenas Habermasas paþymi, jog Hege-lis pirmasis nurodo, kad pareigos ir gërio, teisingumo ir visuotinës gero-vës principø suprieðinimas kliudo aiðkinti moralës reiðkinius (7; p. 324).Þmogus turi teisæ savo poreikius paversti savo tikslu, gërybiø troðkimasþmogaus neþemina, polinkiø turinys gali bûti toks pat kaip ir moraliø ardorovingø poelgiø. „Teisës filosofijos apmatuose“ autorius aiðkina: „Tikto, kas rasta, iðkëlimas iki ið-savæs-kuriamojo suteikia aukðtesnio lygio gë-rá; bet toks skirtingumas netrukdo abiejø pusiø suderinamumui“ (1; p.202). Taigi vien polinkio tenkinimo ir moralaus ar dorovingo poelgioskirtumas yra tik jø motyvacija. Polinkis turi bûti apmàstytas ir ávertintasremiantis bendrais protingais kriterijais. Tenkindamas savo norus, indi-

29

vidas turi siekti bendro gërio. Gera arba visuotinë valia reiðkiasi kaip indi-vidø deranèiø valiø suma. Bet ar ið tiesø individualûs polinkiai gali su-tapti su visuotiniais interesais be prievartos, tarsi savaime? Toká sutapimàaiðkina Hegelio laisvës ir bûtinybës, pasaulio proto sampratos.

Literatûra

1. Hegel G. W. F. Teisës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000.2. Hëgelis G. Istorijos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1990.3. Anilionytë L. Minervos pelëdos skrydis // G. W. F. Hegel. Tei-

sës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000. P. 7–20.4. Anzenbacher A. Etikos ávadas. – Vilnius: Aidai, 1998. P. 106–113.5. Bartels J. Der neue Subjektbegriff in der Phänomenologie des Geistes

// Dialectica minora; 2. Hegels Transformation der Metaphysik /Detlev Pätzold; Arjo Vanderjagt (Hrsg.). – Köln: Dinter, 1991.

6. Findlay J. N. The Philosophy of Hegel: an Introduction andReexamination. – New York: Collier Books, 1966.

7. Habermas J. Morality and Ethical Life: Does Hegel’s Critiqueof Kant Apply to Discourse Ethics? // Kant and Political Philo-sophy / ed. by Ronald Beiner and William James Booth. – NewHaven and London: Yale University Press, 1993.

8. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija. – Vilnius: Charibdë, 2000.P. 182–191.

9. Windelband W. Die Geschichte der neueren Philosophie in ihremZusammenhange mit der allgemeinen Kultur und den besonde-ren Wissenschaften. Zweiter Band. Von Kant bis Hegel und Her-bart. – Leipzig: Druck und Verlag von Breitkopf und Härtel, 1904.

10. Wood A. Hegel’s Ethics. // The Cambridge Companion to He-gel / ed. by F.C. Beiser. – Cambridge: Cambridge UniversityPress, 1999. P. 211–234.

11. Ôèøåð K. Ãåãåëü. Åãî æèçíü, ñî÷èíåíèÿ è ó÷åíèå. Ïåðâûé ïîëóòîì.– Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä: Ãîñóäàðñòâåííîå ñîöèàëüíî – ýêîíîìè÷åñêîåèçäàòåëüñòâî, 1933. P. 527–542.

12. Anilionytë L. Hegelio etika: dorovë prieð moralæ // Logos, 2004,Nr. 38 (spaudoje).

30

DOROVËS APRAIÐKØ RAIDA

PROTAS, BÛTINYBË, GËRIS

Individualûs ir bendri siekiai dera tik tuomet, kai postuluojama bû-tina, objektyvi, protinga pasaulio raida. Artimiausia ðiai bûtinybës sam-pratai bûtø Barucho de Spinozos koncepcija. Spinozos Dievo-gamtosmintis-veiksmas yra nekintanti bûtinybë, jo sistemoje nëra praeities,dabarties, ateities laiko atkarpø, visa yra amþinybë. Dievo-gamtos nu-matymas ir realizacijos sutampa bûtinoje amþinybëje. Ir Hegelis nuro-do, kad tikroji dvasia yra amþinybëje, bet jo dvasios neámanoma màsty-ti kaip ko nors nekintanèio, jos saviraida nemàstoma be laiko. Viskasvystosi dësningai. Taigi, jei Spinozai absoliutus protas visada paþástabûtinybæ, Hegelio bûtinybës ásisàmoninimas yra nuoseklus. Taip He-gelis iðvengia dviprasmybës, nes, jei viskas visada yra bûtina, kuo re-miantis nurodoma siekiamybë?

Hegelis yra ásitikinæs, kad pasaulá valdo protas: „Jis vieðpatavo ir pa-saulinëje istorijoje. Lyginant su tuo savyje ir sau visuotiniu ir substanci-niu pradu, visa kita jam pavaldu ir yra jo priemonë. Taèiau ðitas protasyra imanentiðkas istorinei bûèiai ir ásikûnija joje ir per jà“ (3; p. 51).Protas yra ir dorovës pagrindas bei ðaltinis, jis yra ir visø prieðybiø der-mës laidas. Individai paþásta istorinæ bûtinybæ ir elgiasi pagal jos reika-lavimus. Dorovinë laisvë yra bûtinybës pavertimas savo tikslais. Hegelisteigia, kad galima kalbëti „apie laisvës ir bûtinybës susiliejimà, nes á vidi-ná savyje ir sau esmingà dvasiná procesà mes þvelgiame kaip á bûtinà, o,prieðingai, tai, kà sàmoninga þmoniø valia laiko savo interesu, priskiria-me laisvei“ (3; p. 51–52). Protas ásisàmonina bûtinybæ, t. y. esamassàlygas, ir atrenka poelgá, kuris ðiomis sàlygomis yra tikslingiausias. Tikralaisva valia negali norëti nieko, kas nëra protinga. Objektyviosios dva-sios raida krypsta protinga linkme. Tad þmogus negali siekti to, kasneáeina á objektyviosios dvasios planus. Atsiminkime, kad paþinimu He-gelis laiko iðorës pavertimà savo vidumi. Paþindami tikrovæ, ðiuo atvejuobjektyviàjà dvasià, jà suvidujiname. Toks vidus ir nulemia mûsø elge-sá. Taigi laisva valia turi norëti to, kas áeina á bûtinà, tobulëjanèià pro-

31

tingà pasaulio tvarkà. Hegelis sako, kad ji retai bûna sàmoningas indivi-dø veiklos motyvas. Kita vertus, visi jø poelgiai tëra jos savirealizacijospriemonës. Tad Hegelio individai ne visada sàmoningai laikosi ið anks-to numatytos ávykiø eigos. Galime prisiminti, kad Spinoza, panaðiaikaip Hegelis interpretavæs laisvës ir bûtinybës santykius, panaðiai ási-vaizdavo ir individø galimybes. Spinozos nuomone, þmogaus intelektasyra pajëgus suprasti pasaulio tvarkà, numatyti prieþasèiø pasekmes, betnegali jø pakeisti. Hegelio individai keièia istorijà nesavarankiðkai, o tikpagal jos paèios numatytà planà. Þinoma, istorijà galime suprasti nekaip savarankiðkà veikëjà, o pasiremdami Merabu Mamardaðviliu, tei-gianèiu, kad „‘objektyvios màstymo formos’ stichiðkai susiformuoja iðdaugelio individualiø veiksmø susipynimo ir vieðpatauja virð individu-alios sàmonës nepaisant atskirø asmenø valios ir norø“ (13; p. 151),laikyti jà tiesiog antindividualiu, objektyviu reiðkiniu. Þmonijos istori-jos tëkmëje realizuojasi visuotinës vertybës. Kita vertus, argi neámano-mas individualus geras poelgis, kurio nepadiktavo tradicija? Ar taip ne-apribojama atsakingumo laisvë? Derindamas atskirus ir bendrus intere-sus, autorius aukoja savarankiðkà individà.

Hegelio teorija susilaukë didþiausios kritikos bûtent uþ individualu-mo sumenkinimà, bet bendrybës ir atskirybës santykis joje yra dvilypis.Jeigu bendros elgesio taisyklës bûtø laikomos vienareikðmiðkai svarbesnë-mis uþ jas realizuojanèias individualybes, nereikëtø prieðprieðinti neref-lektyvø senovës dorovingumà ir subjektyviai priimtà dorovæ, kuri inter-pretuojama kaip subjektyvumo ir objektyvumo vienovë, abstrakèios tei-sës ir individualios moralës sintezë, sudaranti antràjà individø prigimtá,visuotinæ individø esmæ. Be to, autorius pabrëþia motyvuoto paklusimopriimtoms taisyklëms bûtinybæ. Bendra taisyklë turi bûti subjektyviaipatikrinta, bendras ástatymas – kritiðkai, o ne naiviai priimtas. Taèiau jauegzistuojanèiø normø teisingumu negalima abejoti. Dorovinë sàmonëneturi reflektuoti: „Dorovinis nusiteikimas kaip tik tuo ir pasireiðkia, kadnepajudinamai ir tvirtai laikomasi to, kas teisinga, ir susilaikoma nuo betkokio to nusiteikimo iðjudinimo, iðklibinimo ir sumenkinimo“ (1; p. 323).

Hegelio nuomone, poelgius turime vertinti tik retrospektyviai, kaipaaiðkëja, kad jie buvo nukreipti á pozityvià þmonijos raidà. Pozityvu-

32

mas arba nepozityvumas priklauso ne nuo poelgiø dorovinës vertës jøatlikimo metu, o nuo jø santykio su istorijos tëkme. Net pats þmogusgali elgtis „nesàmoningai“, neþinodamas, kad, pvz., ne itin doroviðkiveiksmai vëliau galëtø bûti pateisinti. Ið anksto negalima numatyti, kaipreikia elgtis, tai yra likimiðkas dalykas. Tad individas negali sàmoningairinktis gerø ar blogø poelgiø. Hegelis pabrëþia, kad viskas vyksta tikprotingai, o ne kaip individui liepia ðirdis. Aistringà veiklà turi skatintine jausmas, ne asmenybës ir visuomenës susiliejimo iliuzija, o protingitikslai. Jie gali prieðtarauti net esamai tvarkai. Istorijà keièia didþiosasmenybës net ir nesàmoningai, bet dël pasaulio proto. Didþios asme-nybës samprata aiðkina, kaip vyksta kardinalûs visuomenës pokyèiai,bet tenka pripaþinti, kad didþios asmenybës elgesys nesiderina prie tuometu egzistuojanèiø dorovës normø. Tokia asmenybë perþengia mora-lës ribas ir yra anapus gërio ir blogio. Ðios mintys nëra vien autoritariz-mo teisinimas. Pasaulinio proto sampratà galime laikyti kultûros tradi-cijos interpretacija. Etikos klausimams tradicijos samprata yra svarbi,nes tradicijos dalá sudaranèios elgesio normos ir paproèiai akivaizdþiaiyra ne individo (net jei jis yra moralistas), o þmonijos veiklos vaisius.Esamos dorovës kritikà ið deramos – filosofo iðgalvotos, bet realiai ne-egzistuojanèios – dorovës pozicijø Hegelis laiko nepagrástu ir nevaisin-gu moralizavimu. Jo nuomone, teisës filosofijos, kartu ir etikos paskirtisyra ne iðradinëti naujus principus, o analizuoti esamus. „Istorijos filo-sofijoje“ jis raðo: „Tie idealai, kurie sudûþta, susidûræ su kieta tikrovësuola ir neatsilaiko prieð gyvenimà, visø pirma gali bûti tik subjektyvûsir priklausyti tik pavieniam asmeniui, laikanèiam save aukðèiausiu irprotingiausiu individu [...] Juk visa, kà individas susigalvoja atsiribojæsnuo kitø, negali bûti visuotinës tikrovës dësnis, kaip ir pasaulio dësnisegzistuoja ne tik dël pavieniø individø, kurie, jo palytëti, gali ir nuken-tëti“ (3; p. 61). Beprasmiðka vien iðsigalvoti, savo protu konstruoti „to-bulas“ etines sistemas ir tikëtis, kad jø dëka pasikeis dorovinë tikrovë.Neverta kritikuoti esamà dorovinæ tvarkà ið tinkamos tvarkos pozicijø.Dorovë nëra ágimta, bet ji ir sàmoningai nesukuriama, o gaunama iðtradicijos, Hegelio terminu, ið objektyviosios dvasios. Tradicija yra aukð-èiau uþ individualybes, bet reiðkiasi vien tik per jas. Ji ágauna santykið-

33

kai savarankiðkà raidà. Tai pirminis dalykas palyginti su asmenybe. Pa-sak Windelbando, Hegelis nurodo, kad „dorovës sàmonë ir dorovës ásta-tymø leidyba niekada neiðplaukia ið individualaus Að, prieðingai, josglûdi santykyje, kuriame individas susivokia esàs pajungtas visuotiniamprotui“ (10; p. 328). Elgesio principai yra pirminiai, o þmoniø poel-giai antriniai. Þmoniø elgesys reikðmingas tik tiek, kiek per já reiðkiasiobjektyvi þmonijos raida. Nors tradicijà formuoja patys individai, bettiesioginë jø átaka pasitaiko retai. Individai tik stebi idëjø vystymàsi irprie jo neprideda nieko savito. Atsiþvelgus á vëlesnæ subjekto sampratà,Hegelio visuotinybës principo sureikðminimas yra ne silpnybë, o tikneðaliðka konstatacija. Individualus subjektas prarado autonomiðkumà,jis yra tik visuotinybës apraiðka.

Gëris Hegelio filosofijoje nëra visiems laikams nustatytas. Pirmasisþmogus apskritai nebuvo nei geras, nei blogas, nes, kol individø veiklàlemia vien paproèiai, nei gëris, nei blogis neegzistuoja. Jie atsiranda tikkartu su individualia sàmone ir sàþine. Gërio ir blogio ðaltiniu Hegelislaiko paþinimà. „Istorijos filosofijoje“ jis teigia, kad „paþinimas yra nuo-dëmingas, ir dël jo þmogus prarado savo prigimtinæ laimæ. Èia iðreikðtagili tiesa, kad blogis glûdi sàmonëje, nes þvërys nëra nei blogi, nei geri,kaip ir ið gamtos neiðsiskyræs þmogus. Tik sàmonë atskiria ‘Að’ kaipbegalinæ savivalës laisvæ nuo grynojo valios turinio – gërio [...] Sàmonëkartu yra atsiskyrimas nuo visuotinës dieviðkos dvasios. Sakysim, að savoabstrakèia laisve prieðinuosi gëriui, taigi kaip tik tai ir yra blogio pozici-ja“ (3; p. 343). Vengti gero poelgio, þinant alternatyvø vertæ, yra blo-gas dalykas. Natûraliø polinkiø, instinktø, aistrø vertës neþinojimasgali bûti pateisinama prieþastis tik prigimtinës bûklës neperaugusiamþmogui. Gëris ir blogis yra neatskiriamai susijæ, jø abiejø reikia raidai.Blogis yra bûtinas tobulëjimo akstinas. Tad negalime teigti, kad jisneturi savarankiðkos bûties, o yra tik gërio stoka. Kartu jis nëra absoliu-tus. Kaip raidos akstinas jis yra gërio ðaltinis. Gërá kiekvienu metu le-mia dvasingumo iðsivystymas bei jo ásisàmoninimas. Tai, kad didëjasàmoningumas bei laisvë, yra gera. Aukðèiausià gërá Hegelis aiðkina kaipindividualios moralës ir visuomenës dorovës vienybæ. Á já áeina viskas,kas iðsaugo gyvenimà ir teikia laimæ. Tai yra ástatymø, paproèiø ir sàþi-

34

nës, t.y. individø aktyvaus vidinio jø pripaþinimo, vienybë. Subjekty-vus gëris yra tyra sàþinë. Hegelis pripaþásta, jog sàþinë, moralë gali bûtisubjektyvistinës, o ne vien atitinkanèios tikrà gërio supratimà. Hegelionetenkina romantikø etikos individualizmas, nes, jo nuomone, subjek-tyvi atskiro þmogaus moralë nëra reikðminga, abstraktus tarnavimas þmo-nijai nëra vertingas. Taigi individuali sàþinë nebûtinai bûna gera, ji galibûti formali, prieðtaraujanti visuotinei dorovei. Taèiau blogas gali bûtiir poelgis, kuris net neprieðtarauja dorovei. Dorovë yra èia egzistuojan-èios bendros elgesio normos. Ne visos jos yra paèios protingiausios, to-dël dorovë gali bûti neteisinga. Þinoma, jos normos turi atitikti protoir laisvës principus, bet Hegelio dorovës apibrëþimas apsiriboja bûtentvisuotiniu normø priimtumu, nepaisant jø vertës. Jos gali nebûti tik-ros, bet vis tiek kurá laikà egzistuoti. Tokiu atveju individo valios irvisuotiniø normø sutapimas nelaiduoja, jog jis gerai elgsis.

ABSTRAKÈIOJI TEISË, MORALË, DOROVË

Aptardamas laisvës plëtotës stadijas, Hegelis neteigia, kad jos þmo-nijos istorijoje viena kità keitë bûtent tokia seka. Jis aiðkina paèios sàvo-kos formavimàsi. Aukðèiausia laisvës idëja apima dviejø pirmøjø – tei-sëtumo ir moralumo – momentus. Tik dorovës stadijoje egzistuoja tik-rasis teisingumas, tikroji sàþinë ir tikrasis gëris. Pasak Hegelio, pirmojo-je abstrakèiosios teisës stadijoje „valia yra betarpiðkumo, bûties formo-je“ (2; p. 96). Tarp þmogaus valios ir jos turinio dar nëra skirtumo. Ðisturinys yra iðorinis tiesiogiai uþtiktas pasaulis. Paþymësime detalæ, svar-bià taikomajai etikai. Hegelis bando grásti saviþudybës (ne pasiaukoji-mo, bet saviþudybës tikràja prasme) neteisëtumà. Ádomu tai, kad auto-rius neapeliuoja nei á pareigas artimiesiems, nei á tokio veiksmo nelei-dþiantá Dievà, bet „tipiðkai hëgeliðkai“ toká neteisëtumà iðveda ið paèiøsàvokø reikðmës. Gyvenimas kaip visuma nëra kas nors iðoriðko þmo-gaus atþvilgiu, ir þmogus nëra savo gyvenimo ðeimininkas. Manyti ki-taip, reikðtø pripaþinti, kad asmuo turi teisæ á save kaip visumà.

Abstrakèioji teisë apima prigimtines teises á nuosavybæ, sutartá beibaudþiamàjà teisæ. Jas kaip pamatinius þmoniø santykiø reguliavimo prin-cipus pripaþásta kiekvienas bendrijos narys. Ðis pripaþinimas yra tiesiogi-

35

nis, dauguma në neátaria, kad galëtø bûti kitaip, o paþeidëjø laukia prie-varta. Sàmoningas þmoniø tikslas yra paprasèiausias siekis gyventi ben-drai, t.y. gyvybës ir nuosavybës saugumo uþtikrinimas. Ástatymai ir pa-proèiai yra þmoniø bendrijos kûrybos vaisiai, taèiau ðioje pakopoje ne-màstoma, kad jie kyla ið laisvës. Santykius reglamentuojanèios normosyra gyvybiðkai bûtinos, bet gamta ar prigimtis nerodo, kokios jos bus.Hegelis teigia, kad ðios normos þmonëms atrodë tokios didingos, jog jienet nedráso sau priskirti jø autorystës. Buvo manoma, kad jø ðaltinis die-viðkas. Ðioje pakopoje apie normø teisingumà nëra susimàstoma. Þinomair tikima, kad jos absoliuèios. Tad individai nëra absoliutûs savo poelgiøðeimininkai. Jø elgesá lemia iðorinë jëga. Dar blogiau, kad net nesuvokia-ma, jog individai galëtø laisvai apsispræsti. Nëra pamato, kuriuo remian-tis bûtø galima svarstyti paproèio ar ástatymo tinkamumà. Tik herojaigali keisti esamas elgesio normas. Herojø veiksmai atliekami ne kaip pri-paþinta teisë, o kaip jø ypatinga valia. Hegelio nuomone, ði valia yrateisinga, nes ji nëra prigimtinë. Bet ar visa, kas nëra prigimtis, savaimeyra gera? Tai, kad herojø veiksmai buvo teisëti, atsiveria tik vëlesniamþvilgsniui. Eilinio asmens laisvë yra labai ribota. Þmogus savarankiðkainevertina savo poelgiø, tvarkai jis paklûsta tarsi instinktyviai arba per prie-vartà. Savotiðkas dvilypumas bûdingas tik sàmoningiems nusikalstamiemsveiksmams. Nusikaltëlis þino, kas yra teisëta ir kad ámanoma elgtis prie-ðingai, ir kad ðis veiksmas savo ruoþtu reikalaus teisëtumo atkûrimo.

Moralei bûdingas kitoks dvilypumas, ir ðioje pakopoje atsiskiria at-skira ir visuotinë valia. Hegelis teigia, kad „moralumo sàvoka yra vidinisvalios santykis su paèia savimi“ (2; p. 189). Þmogus sumano, kà norëtøveikti, poelgiais siekia tam tikrø savo tikslø bei ávertina savo poelgius.Èia atsiranda savarankiðkai veikiantis subjektas. Moralë yra viena ið ne-daugelio reiðkiniø, kuriø atsiradimà filosofas sieja su konkreèiu istori-niu ávykiu. Aiðkiausiai jos atsiradimas apraðomas „Filosofijos istorijospaskaitose“, skyrelyje apie Sokratà: „Iki Sokrato atënieèiai buvo dorovið-ki, bet ne moraliðki þmonës; savo santykiø protingumà jie vykdë ne-samprotaudami, neþinodami, kad jie yra geri þmonës. Moralumas san-tykius susieja su refleksija, þinojimu, kad bûtent ðitas, o ne kitas daly-kas yra gëris“ (4; p. 439).

36

Moralinë bûklë daþniausiai siejama su subjektyvia valia, bet tai jo-kiu bûdu nereiðkia, kad ji nesantykiuoja su objektyviais dalykais. Su-manymas ir ketinimas yra dvasinë veikla, taèiau sumanyto veiksmo pa-sekmës bûna objektyvios ir daþnai perþengia tai, kà þmogus sàmoningainumatë. Ketinimo objektyviàjà pusæ sudaro tai, kad veikëjas, nustaty-damas poelgio vertæ, turi „þinoti ne tik savo atskirà poelgá, bet ir su juosusijusià visuotinybæ“ (2; p. 196). Visuotinybës þinojimas kyla ið to, kàHegelis laiko subjekte glûdinèiu objektyvumu. Taigi þmogaus elgesálemia ne vien iðorinës aplinkybës, bet ir jø ávertinimas bei „átraukimassubjektyvybën“. Subjektyvi valia siekia ypatingø tikslø, kurie veikëjuiatrodo sudarantys jo gerovæ. Atskiro þmogaus gerovë yra jo poreikiø,polinkiø, aistrø, iðmoniø patenkinimas. Realiai atsiskirti nuo bendrijosnëra ámanoma. Apie bandanèius ðalintis Hegelis raðo: „Jie pateikia savoelgsenà kaip kaþkà tokio, kas esti tik jiems patiems ir kuo jie norëtøparodyti tik save ir savo paèiø esmæ. Taèiau, kaþkà veikdami ir ðitaippasireikðdami bei pasirodydami vieðumoje, savo veiksmais jie tiesiogiaiprieðtarauja tam, kà jie sako: girdi, jie norá paðalinti paèià vieðumà, ben-dràjà sàmonæ ir visø dalyvavimà. Tuo tarpu ákûnijimas tikrovëje veikiauyra ‘savo’ perkëlimas á bendrybës stichijà, o tai lemia, kad tas ‘savo’tampa ir turi tapti visø dalyku“ (1; p. 311). Kiekvienas poelgis kaipnors keièia esamà tikrovæ, o tai reiðkia, jog veikti nepripaþástant jos reikð-mingumo, neatsiþvelgiant á objektyvius jos dësnius, apskritai neámano-ma. Gerumas vien savo viduje ir vien sau neegzistuoja. Pagal patá api-brëþimà gëris yra visuotinë poelgio vertë, gërio turinys yra ir teisë, irvisuotinë gerovë. Tai abstraktus apibûdinimas. Ar koks nors realus po-elgis yra geras, sprendþia sàþinë. Hegelis pabrëþia sàþinës privalumus.Jei anksèiau þmogaus elgesá reglamentavo iðoriniai dalykai, dabar jissuvokia, kad jam privaloma tik tai, kà sako jo vidiniai ásitikinimai. „Tei-sës filosofijos apmatuose“ autorius raðo: „Sàþinë yra absoliuti subjekty-vios savimonës teisë, bûtent þinoti savyje ir ið savæs paèios, kas yra teisëbei pareiga, ir nepripaþinti nieko, iðskyrus tai, kà ji þino apie gërá, kartutvirtinimà, kad tai, kà ji ðitaip þino ir nori, ið tiesø yra teisë ir pareiga.Sàþinë, kaip ði subjektyvaus þinojimo ir to, kas yra savyje ir sau, vienybëyra ðventenybë“ (2; p. 219). Greta sàþinës privalumø màstytojas nuro-

37

do ir jos trûkumà. Ten pat jis raðo: „Bet ar konkretaus individo sàþinëatitinka ðià sàþinës idëjà, ar tai, kà ji laiko geru ar skelbia esant gerà, ir iðtiesø yra gera, paaiðkëja tik ið ðio privalëjimo bûti geru turinio. Tai, kasyra teisë ir pareiga, kaip valios apibrëþèiø protingumas savyje ir sau, iðesmës nëra nei ypatinga individo nuosavybë, nei egzistuoja pojûèio arkokios nors kitos atskirybës, t. y. juslinio þinojimo, forma, bet ið esmës– tai visuotiniø, màstomø apibrëþèiø, t.y. ástatymø ir principø, forma.Todël sàþinë yra pajungta ðiam sprendimui, teisinga ji ar ne, ir jos rëmi-masis tik Paèia savimi tiesiogiai prieðtarauja tam, kuo ji nori bûti, pro-tingo, savyje ir sau reikðmingo visuotinio elgesio bûdo taisyklei“ (2; p.219). Puiku, kad þmogus yra sàþiningas, bet to dar nepakanka. Turimeþinoti, ar jis paklûsta formaliosios ar tikrosios sàþinës reikalavimams.Moralës pakopai bûdinga formalioji sàþinë. Gërio ir blogio kriterijustëra subjektyvus ásitikinimas. Nenuostabu, kad pagal toká kriterijø visipoelgiai gali atrodyti geri. Ir ne vien atrodyti, nes subjektyvios moralëspoþiûriu ketinimas savo poelgiu daryti gërá ir ásitikinimas tuo, kad tai,kas atliekama, yra gëris, daro ðá poelgá gerà.

Aptardamas veidmainystæ, Hegelis paþymi, jog ji tapo retu reiðki-niu. Deja, ne dël to, kad þmonës ëmë tik gerai elgtis. Tiesiog savivalëkiekviename bendraþmogiðka prasme blogame poelgyje randa kà norssubjektyviai gera. Blogio dël paties blogio troðkimas bûtø patologija.Jei ko nors norima, tai ðis kas nors laikomas geru ar bent priemonegeram norinèiojo tikslui. Ypatingos màstytojo kritikos susilaukia ro-mantinë pasaulëþiûra, áþvelgusi tai, kad esama tvarka nëra absoliuèiaitobula ir apskritai objektyvi esamybë niekada net negalëtø tapti nepri-ekaiðtinga. Tokià galvosenà Hegelis ávertina kaip tyèiná prieðinimàsi ob-jektyvioms normoms ir begalinio savo subjektyvumo suabsoliutinimà.Romantinë nuostata galëtø bûti inteligentiðkos, barbariðkø veiksmø ne-siimanèios, bet vis dëlto tik negatyvios laisvës pavyzdys. Hegelis teigia,kad „ðitai yra dar aukðtesnë virðûnë save kaip absoliutà þinanèio subjek-tyvumo, kuriam gëris ir blogis savyje ir sau iðnyko ir kuris gali skelbtijuos esant tokius, kaip nori ir sugeba“ (2; p. 241). Màstytojo manymu,ði pozicija yra blogis be jokiø iðlygø. Taèiau pats subjektyvumas yrapagrindinis moralës bruoþas. Moralumas yra atskiros subjektyvios va-

38

lios ir tame paèiame subjekte glûdinèio gërio prieðybë, tad jø sutaiky-mas bûtø neiðvengiamas moralës esmës pakeitimas. Dël tokio pokyèioatsiranda aukðèiausia laisvës pakopa – dorovë.

Hegelis teigia, kad „dorovë yra laisvës sàvoka, tapusi estinèiu pasauliuir savimonës prigimtimi“ (2; p. 248). Subjektas nemano, kad ðis ástaty-mø ir institucijø pasaulis gali bûti kas nors iðoriðka, prieðinga jo patiesvidujybei. Kartu ástatymai ir institucijos yra ir objektyvûs elgesio verti-nimo kriterijai. Be to, jei moralës pakopoje þmogus tik turëjo atliktipareigas, siekti teisingumo ir visuotinës gerovës, tai, Hegelio nuomone,doroviðkumas yra realus ðiø reikalavimø iðpildymas. Hëgeliðkos dorovësplotmëje sudëtingasis Davido Hume’o klausimas net negalëtø kilti. Esa-ties ir privalomybës sutapimas yra bûtina ðios aukðèiausios objektyvio-sios dvasios pakopos ypatybë. Net dorybës tampa retu reiðkiniu, bet netodël, kad daugëja nedorëliø. Dorybes màstytojas sieja su individua-liais charakterio bruoþais, su savita þmogaus prigimtimi. Tuo tarpu do-rovë yra gerai þinomø, iðplaukianèiø ið esamø aplinkybiø pareigø atli-kimas. Ypatingø savybiø ar sugebëjimø retai teprireikia. Individualûsir bendri interesai idealiai sutampa. Kur Hegelis mato toká sutapimà irkaip já bando grásti, nagrinëjome ankstesniame skyrelyje. Tereikia pri-minti, jog nebûtina tikrosios dorovës bûklæ manyti esant (buvus) kon-kreèioje valstybëje. Galima bûtø jà ásivaizduoti kaip þmonijos sieká. Taiteisingi ástatymai bei elgesio normos ir individai, kuriø troðkimus beiveiksmus jie atitinka. Hansas Georgas Gadameris primena, kad, pripa-þindami ástatymus bei paproèius, vis dëlto galime juos suvokti kaipsvetimus ir varþanèius. Net ir Hegelio sistemoje subjektyviàjà dvasià irobjektyviàjà dvasià sutaiko tik absoliuèioji dvasia (9; p. 68).

Baigdami aptarti ðias bendràsias moralës filosofijos problemas, gali-me teigti, kad Hegelio gero elgesio ðaltiniø samprata skiriasi ir nuosensualistinës, ir nuo sokratiðkosios. Reikia atsiminti, jog þinojimas He-geliui yra bûtina, bet nepakankama gero elgesio sàlyga. Jis pabrëþiastiprios valios ir gerø áproèiø reikðmæ. Màstytojo laisvës samprata ski-riasi nuo prigimtinës bûklës teoretikø nuostatø ir nuo kantiðkosios lais-vës sampratos. Kritikos susilaukia ir romantikø mintys. Visø norø ten-kinimà Hegelis laiko ne laisve, o savivale, begaliná subjektyvumà – tik

39

negatyvia laisve. Prieðinimàsi polinkiams ir pareigø vykdymà màstyto-jas laiko vien formaliu principu. Akivaizdu, kad Hegelio etika savotiðkaiðvelnesnë. Jo manymu, á elgesio akstinus áeina ir aistros, instinktai, egois-tiniai dvasiniai interesai, bet vien todël nereikia ðio elgesio nelaikytietiðkai vertingu. Jo vertë priklauso ne tiek nuo akstinø, kiek nuo vei-kianèiojo sàmonës santykio su jais ir ið anksto nenumatomos poelgioreikðmës tolesnei istorijai. Pastarosios reikðmës nenuspëjamumas ir tai,kad ne kiekvienam individui privalu paklusti esamoms elgesio taisyk-lëms, áteisina principus, kitaip kelianèius grësmæ paprastai þmogiðkailaimei.

Þinomiausias Hegelio etikos aspektas yra moralës ir dorovës sàvokøiðskyrimas. Ne naujiena, kad yra privalu gerai elgtis ne dël baimës bûtinubaustam ir ne vien dël noro klausyti autoritetø. Þmogaus poelgiusturi lemti jo paties vidiniai ásitikinimai, be to, jis turi bûti atsakingas iruþ tø ásitikinimø pagrástumà. Taigi moralë yra bûtinas ir, deja, kartaispakankamas gero elgesio laidas. Þinoma, dar geriau bûti dorovingam,t.y. elgtis ne vien pagal subjektyvià sàþinæ ir sàmoningai paklusti valsty-bës ástatymams bei joje priimtiems ásitikinimams. Kita vertus, Hegelisnurodo, kad esama laikotarpiø, „kai tai, kas realybëje ir paproèiuoselaikoma teise bei gëriu, negali patenkinti geriausiøjø þmoniø valiø“ (2;p. 221), o skaitytojai tokià bûklæ regi akivaizdþiai. Susidaro keista situ-acija. Sàvokoms teikdami hëgeliðkas prasmes, turime pripaþinti, jog tikramoralë reiðkiasi tik dorovës forma, bet ne visas esamos dorovës normasgalime laikyti gero elgesio pamatu. Tai nemenkina ðio màstytojo etikossistemos. Prieðingai, moralës ir dorovës sàvokø skyrimas leidþia susi-màstyti apie tai, kad vis dar esama ne vien netyrø, bet paprasèiausiainereikliø sàþiniø ir blogo, bet áprasto normalaus, elgesio.

Vëlesnëse filosofijos sistemose asmeninës moralës ir bendrøjø nor-mø santykis interpretuojamas kitaip. Individualios elgesio taisyklës lai-komos vertingesnëmis uþ visiems áprastas elgesio normas. Arthuras Scho-penhaueris ir Siorenas Kierkegaard’as yra grieþtai nusistatæ prieð indivi-dualumo reikðmës sumenkinimà. Schopenhauerio þmogaus idealas –individualus màstytojas arba menininkas – yra prieðprieðinamas mi-niai, veidmainiðkai, riteriðkai dorovei, bet ne moralei paèiai savaime.

40

Dar labiau nuo hëgeliðko idealo skiriasi Kierkegaard’o dvasios riteris –iðskirtinis individas, kuris vadovaujasi ne protu, o religija ir nukrypstaprieð visuotinæ moralæ. Ið Friedricho Nietzsche’s kilmingøjø moralëskoncepcijos matyti, kad kilmingumas nëra atsitiktinë, ið anapusybësgaunama duotybë. Hegelio þodþiais, didþioji istorinë asmenybë yra il-galaikio kartø lavinimo vaisius. Kilmingieji nebeturi iðskirtiniø antgam-tiniø savybiø, tos savybës gali bûti apraðytos kaip proto galios, taèiau jøelgesio taisyklës skiriasi nuo moralës, kuri priimtina miniai. MartinoHeideggerio poþiûrá galime suprasti kaip nuoseklias Hegelio subjektokoncepcijos iðvadas. Viskas yra tik þmogiðka, nëra arba negali bûti nie-ko transcendentiðko. Subjektyvumo kritika sustiprinama tik tuo poþiû-riu, kad individualusis „að“ në kiek nesiskiria nuo visuotiniojo. Tik vi-suotinis subjektas nustato tai, kas yra, pagrindþia tai, kas yra, tai iðma-tuoja ir apskaièiuoja. Gamtos ir individo nëra. Vëliau þmogus pasidarotik tradicijos produktas, tekstø sankirtos taðkas. Tad totalitaristinë He-gelio etikos nuostata turëjo átakos ne vien antihumaniðkoms XX am-þiaus ideologijoms. Individualumo praradimà regi bei tyrinëja ir neða-liðka teorinë mintis.

Literatûra

1. Hegel G. W. F. Dvasios fenomenologija. – Vilnius: Pradai, 1997.2. Hegel G. W. F. Teisës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis,

2000.3. Hëgelis G. Istorijos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1990.4. Hegel G. W. F. Filosofijos istorijos paskaitos. – Vilnius: Alma

littera, 1999.5. Anilionytë L. Minervos pelëdos skrydis // G. W. F. Hegel. Tei-

sës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000. P. 7–20.6. Anzenbacher A. Etikos ávadas. – Vilnius: Aidai, 1998. P. 106–

113.7. Copleston F. 18th and 19th Century German Philosophy. –

London, New York: Continuum, 2003. P. 189–226.8. Findlay J. N. The Philosophy of Hegel: an Introduction and

Reexamination. – New York : Collier Books, 1966.

41

9. Gadamer H.-G. Dvideðimtojo amþiaus filosofiniai pagrindai //Istorija. Menas. Kalba. – Vilnius: Baltos lankos, 1999.

10. Windelband W. Die Geschichte der neueren Philosophie in ih-rem Zusammenhange mit der allgemeinen Kultur und den be-sonderen Wissenschaften. Zweiter Band. Von Kant bis Hegelund Herbart. – Leipzig: Druck und Verlag von Breitkopf undHärtel, 1904.

11. Taylor Ch. Hegel and Modern Cociety. – Cambridge: Camb-ridge University Press, 1979. P. 1–134.

12. Wood A. Hegel’s Ethics. // The Cambridge Companion to He-gel / ed. by F.C. Beiser. – Cambridge: Cambridge UniversityPress, 1999. P. 211–234.

13. Ìàìàðäàøâèëè Ì. Ê. Ôîðìû è ñîäåðæàíèå ìûøëåíèÿ. –Ìîñêâà: Âûñøàÿ øêîëà, 1968.

14. Anilionytë L. Hegelio etika: dorovë prieð moralæ // Logos, 2004,Nr. 38 (spaudoje).

42

PAREIGA VISUOMENEI IR VALSTYBEIHegelio poþiûrá á valstybæ trumpai apibûdina daþnai cituojamas jo

teiginys: „Valstybë – tai Dievo ëjimas þemëje: jos pagrindas yra proto,realizuojanèio save kaip valia, jëga“ (1; p. 370). Nepaisant to, jog bendrafilosofo nuostata yra ta, kad valstybë yra atskiro þmogaus esmë, tikslas irveiklos produktas, kad „paèiam individui bûdingas objektyvumas, tiesair dorovë tiek, kiek jis yra valstybës narys“ (1; p. 365), jis pasisako prieðpernelyg pilieèiø veiksmus reglamentuojanèià valstybæ. Hegelis neprita-ria Platono valstybës idëjai, nes mano, kad ten nëra laisvës iðsiskleisti as-menybëms, ir vertina tokià laisvæ individams suteikusià krikðèionybæ.

Màstytojas pripaþásta, kad kiekvienas asmuo siekia savo egoistinio in-tereso: „Pilietinëje visuomenëje kiekvienas sau – tikslas, visa kita jam yraniekas. Bet be santykio su kitais jis negali visiðkai pasiekti savo tikslø:todël ðie kiti yra priemonës ypatingybës tikslui. Bet ypatingas tikslas,santykiuodamas su kitais, suteikia sau ypatingybës formà ir pasitenkinapats, kartu patenkindamas kitø gerovæ“ (1; p. 290). Kodël atsitinka taip,kad egoistiniø veiksmø suma sukuria visuotinæ gerovæ? Tai filosofas aiðki-na þmoniø poreikiø ávairove ir bûtinybe sàveikauti tarpusavyje, norintjuos patenkinti. „Kiekvienas, ágydamas, gamindamas ir vartodamas pats,bûtent taip ágyja ir gamina kitø vartojimui“ (1; p. 306). Be abejo, Hege-lio sistemoje tokià darnà uþtikrina protinga dvasios raida, bet aiðkinda-mas, kaip ji reiðkiasi pilietinëje visuomenëje, filosofas nurodo ir empirinædarnos egzistavimo sàlygà. Hegelá galime laikyti valstybæ sudaranèiø at-skirø bendruomeniø ðalininku. Jo nuomone, visuomenës gerovæ uþtikri-na jos susiskirstymas á atskirus luomus ir korporacijas. Individas turi teisæpasirinkti savo veiklos sritá ir, pasirinkdamas jà savo valia, jauèiasi laisvas.Pasirinkimas kartu reiðkia ir norà tapti tikru tos bendrijos dalyviu, t. y.atitikti reikalavimus, keliamus tà padëtá uþimanèiam asmeniui. Filosofasne kartà pabrëþia, kad luomo ar korporacijos nario garbë skatina doràelgesá. „Jei subjektyvi ypatingybë dera su objektyvia tvarka ir kartu iðlaikosavo teisæ, ji tampa pilietinës visuomenës gyvybingumo, màstanèios veik-los vystymosi, nuopelno ir garbës principu“ (1; p. 313). Svarbu tai, kadindividas jauèiasi atsakingas ne tik uþ ðeimà ar tolimà valstybinæ valdþià,bet ir uþ greta esanèius ir panaðia veikla uþsiimanèius pilieèius. Korpora-

43

cija turi teisæ „priimti narius, atsiþvelgiant á jø sugebëjimus ir padorumà“(1; p. 258); „korporacijos nariui nereikia árodinëti savo tinkamumo, savosàþiningai gautø pajamø ir to, kad jis pats yra ðis tas, jokiais kitais iðori-niais duomenimis. Taip pat pripaþinta, kad jis priklauso tam tikrai visu-mai, kuri pati yra visuotinës visuomenës narë, ir jo interesas bei pastangosnukreipti á nesavanaudiðkà ðios visumos tikslà; taigi korporacijos nariogarbë yra jo luomo garbë“ (1; p. 359).

Taigi geras darbas pilieèiui yra garbës dalykas. Laikydamasis protes-tantiðkos etikos tradicijos, Hegelis interpretuoja darbà kaip dorovinævertybæ. Padorumas ir luomo garbë reikalauja veiklos, darbðtumo, na-gingumo. Galima svarstyti, ar filosofas nëra pernelyg grieþtas tiems,kuriems likimas buvo negailestingas. Þmoniø, kurie nustojo „teisës,sàþiningumo ir garbës jausmo – iðgyventi savo veikla ir darbu“, masæ jisvadina prastuomene. Prastuomene masæ paverèia ne skurdas, o „tik suskurdu susijæs vidinis nusiteikimas, vidinis pasipiktinimas turtingai-siais, visuomene, vyriausybe ir t. t. Be to, su tuo susijæ ir tai, kad þmo-gus, priklausantis nuo atsitiktinumo, tampa lengvabûdis ir tingus [...]Prastuomenëje gimsta blogis, nes ji netenka garbës, verèianèios savodarbu uþsidirbti duonà, ir visgi ji pretenduoja á savo egzistencijà kaipsavo teisæ“ (1; p. 352). Lyg numatydamas principà, kad uþuojauta irnereiklumas kitam gali reikðti nepagarbà jam, kaip laisvà valià turinèiaibûtybei, filosofas teigia, jog paðalpa prastuomenei nëra iðeitis, nors taip„vargstanèiøjø pragyvenimas bûtø uþtikrintas, bet neátarpintas darbu,o tai prieðtarautø pilietinës visuomenës principui ir jos individø nepri-klausomybës bei garbës jausmui“ (1; p. 353).

Visais atvejais pasisakydamas uþ apmàstytà ir organizuotà interesøgynimà, màstytojas formuluoja masiø problemà, ypaè iðryðkësianèià XXamþiuje. Ir ðiandien aktualiai skamba Hegelio þodþiai: „dauguma kaipatskiri asmenys, – o tai mielai suprantama kaip „liaudis“, – tiesa, yratam tikra draugë, bet tik minia, kaip beformë masë, kurios judëjimas irveikla bûtent todël bûtø tik stichiniai, neprotingi, laukiniai ir siaubin-gi. Kai ryðium su valstybine santvarka iðgirsti kalbant apie liaudá, apieðià neorganinæ visumà, tai jau ið anksto gali þinoti, kad galima laukti tikbendrybiø ir dviprasmiðkø deklamacijø“ (1; p. 452). Skeptiðkas filoso-

44

fo poþiûris á plaèiàjà masæ remiasi blaiviu jos iðsilavinimo vertinimu:„Tauta – kadangi ðiuo þodþiu nusakoma ypatinga valstybës nariø da-lis – yra ta dalis, kuri neþino, ko pati nori. Þinojimas, ko nori, o juolabiau, ko nori savyje ir sau esanti valia, protas, yra nuodugnaus paþini-mo ir áþvalgos vaisius, o tai bûtent ir nëra tautos reikalas“ (1, p. 448).

Autorius áspëja, kad „protingiausià“ valstybës tvarkà neámanoma su-kurti nesiremiant paèia tauta. Hegelio teiginiui: „valstybinë santvarkanëra kas nors vien sukurta: ji yra ðimtmeèiø darbas, idëja ir protingumosàmonë, kiek tai iðplëtota tam tikroje tautoje“ (2; p. 412), bûtø pritaræsir Edmundas Burke’as. Ástatymø tinkamumas priklauso nuo tautos savi-monës iðsivystymo, iki protingesnës santvarkos reikia priaugti: „Tautaturi jausti, kad jos valstybinë santvarka atitinka jos teisæ ir jos bûklæ, ki-taip neturës nei reikðmës, nei vertës, nors iðoriðkai ir egzistuos. Þinoma,atskiras þmogus daþnai gali norëti ir trokðti geresnës santvarkos, bet tokiovaizdinio ásiskverbimas á visà masæ yra visai kas kita ir atsiranda tik vëliau“(1; p. 412). Tad kas turëtø ir galëtø tvarkyti valstybinius reikalus?

Hegelis teigia, kad tam reikalingas visuotinis luomas, dabartine kal-ba, – valstybës tarnautojai. Filosofas iðsamiai nagrinëja valstybës tarnau-tojø etikos klausimus. Be abejo, svarbiausias reikalavimas tarnautojui –profesinis pasirengimas, t. y. þinios ir ágûdþiai. Ið prigimties turimø ga-bumø nepakanka, tarnautojas turi bûti iðauklëtas ir parengtas savo dar-bui. Já reikia rinkti ið keleto kandidatø, atsiþvelgiant á jø sugebëjimus,ðios pareigos negali bûti nei perkamos, nei paveldimos. Svarbu ir tai, kadtarnautojui neleistina ieðkoti papildomø uþdarbiø, mat ðá reikalavimà au-torius mini formuluodamas patá visuotinio luomo apibrëþimà: „Visuoti-nis luomas rûpinasi visuomenës visuotiniais interesais, todël jis turi bûtiatleistas nuo tiesioginio darbo savo poreikiams tenkinti arba dël asmeni-nio turto, arba dël to, kad valstybë, pretenduodama á jo veiklà, jam atly-gins taip, kad privatus interesas bus patenkintas jam dirbant visuotiny-bës labui“ (1; p. 312). Hegelis pripaþásta, kad valstybës tarnyba reikalau-ja atsisakyti tenkinti savus ir atsitiktinius subjektyvius tikslus. Kaip uþ-tikrinti tai, kad tarnautojas rûpintøsi tik vieðuoju interesu? Jei mes pati-këtume hëgeliðka nuostata, jog viskas siekia atitikti savo sàvokà, atsaky-mas bûtø labai paprastas. Filosofas raðo: „Tarnautojas nëra paskirtas vie-

45

nai atskirai atsitiktinei paslaugai, kaip ágaliotinis, bet su ðiuo santykiusieja pagrindiná savo dvasinës ir ypatingos egzistencijos interesà“. Tai, „kàturi atlikti valstybës tarnautojas, yra betarpiðkai vertë savyje ir sau. [...]Uþtikrintai patenkinant ypatingà poreiká panaikinama iðorinë reikmë, kurigalëtø paskatinti ieðkoti priemoniø jai patenkinti tarnybinës veiklos irpareigos sàskaita“ (1; p. 439). Taigi noras vykdyti savo kaip valstybëstarnautojo pareigà ðioje teorijoje gelbsti nuo visø pagundø jos nevykdyti.Atkreipkime dëmesá á tai, kad valstybës tarnyba suteikia teisæ valdininkuipasitenkinimà rasti pareigà atitinkanèiame darbe ir tik jame. Hegelis ne-moralizuoja, jis tik nurodo, kas ne vien egzistuoja, bet ir realiai yra tar-nautojai. Jais verta laikyti tik atitinkanèius skambius filosofo þodþius: „Vi-durinysis luomas, kuriam priklauso valstybës tarnautojai, yra valstybëssàmonë ir aukðèiausia kultûra. Todël jis yra ir svarbiausia valstybës atra-ma teisëtumo ir inteligencijos atþvilgiu“ (1; p. 442).

Literatûra

1. Hegel G. W. F. Teisës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000.P. 289–503.

2. Anilionytë L. Minervos pelëdos skrydis // G. W. F. Hegel. Teisësfilosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000. P. 16–20.

3. Findlay J. N. The Philosophy of Hegel: an Introduction and Re-examination. – New York: Collier Books, 1966. P. 325–328.

4. Löwith K. Von Hegel zu Nietzsche. – Zürich: Europa Verlag,1953. P. 286–290.

5. Popper K. R. Atviroji visuomenë ir jos prieðai. – Vilnius: Pradai,1998. P. 260–261, 265, 272–277.

6. Sabine G. H., Thorson Th. L. Politiniø teorijø istorija. – Vilnius:Pradai, 1995. P. 636–640, 644–645, 652–655.

7. Taylor Ch. Hegel and Modern Cociety. – Cambridge: Cambrid-ge University Press, 1979. P. 1–134.

8. Ôèøåð K. Ãåãåëü. Åãî æèçíü, ñî÷èíåíèÿ è ó÷åíèå. Ïåðâûéïîëóòîì. – Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä: Ãîñóäàðñòâåííîå ñîöèàëüíî –ýêîíîìè÷åñêîå èçäàòåëüñòâî, 1933. P. 547–564.

46

ÐEIMOS ETIKAHegelio poþiûris á ðeimos problemas atsispindi jo veikaluose „Dvasios

fenomenologija“ ir „Teisës filosofijos apmatai“. Juose iðdëstytos ðeimoskoncepcijos ðiek tiek skiriasi. Esminis skirtumas glûdi ðeimyniniø santy-kiø vertinime jø artimumo poþiûriu. „Dvasios fenomenologijoje“ filoso-fas árodinëja, kad glaudþiausi esà brolio ir sesers ryðiai, nes „abipusë vyroir þmonos pagarba yra sumiðusi su gamtiniu ryðiu ir juslumu [...] Lygiaitoks pat ir antrasis santykis, abipusë tëvø ir vaikø pagarba“ (1; p. 336);tuo tarpu brolio ir sesers santykis nesiremia geismu ar jauduliu, kuriskyla tëvams ir vaikams ið suvokimo, kad jie vieni kitiems yra davæ arbavieni ið kitø gavæ bûtá. Broliui sesers pripaþinimas yra grynas ir nesusi-maiðæs su gamtiniu santykiu, o seseriai pareiga brolio atþvilgiu yra „patiaukðèiausia“ (1; p. 338). Brolio ir sesers meilë èia vertinama kaip aukðèiau-sias, nes grynai dorovinis, ðeimos nariø santykis.

Tuo tarpu „Teisës filosofijos apmatuose“ autorius ne kartà pabrëþia,jog svarbiausias esàs vyro ir þmonos ryðys, artimesniais laikytini naujo-sios ðeimos nariai, o ne tëvø ðeima, tad ir pareigos naujosios ðeimosnariams yra svarbesnës. Abiejuose veikaluose ðeima apibûdinama kaipbetarpiðka arba prigimtinë dorovinë bendrija, virð jos iðkyla aukðtesnëdorovës raidos pakopa – pilietinë visuomenë, o virð jos – valstybë. „Dva-sios fenomenologijoje“ raðoma, kad „ðeimos nariø dorovinis ryðys nëraryðys, pagrástas jausmu, arba meilës santykis“ (1; p. 331), „Teisës filo-sofijos apmatuose“ – apie sàmoningà meilæ, kaip santuokos pamatà.Ðiame veikale Hegelis, kaip ir daugelis kitø autoriø, pabrëþia, kad meilëyra ðeimos pagrindas, kartu atmesdamas vaizdiná, kad meilë esàs tikjausmas, nes meilë, „bûdama jausmas, ágalina visokiausius atsitiktinu-mus, o dorovëje jø negali bûti“ (2; p. 264).

Pasakytina, kad ið pat pradþiø apibrëþdamas meilës esmæ filosofas kal-ba apie simetriðkà dviejø asmenø santyká: „Meilë apskritai yra suvokimasmano vienybës su kitu, kad að nesu izoliuotas sau, o ásisàmoninu save tikatsisakydamas savo bûties sau ir paþindamas save kaip savo vienybæ sukitu ir kito su manimi“ (2; p. 261). Taèiau apibrëþdamas vyro ir moterspaskirtá ðeimoje, filosofas teigia jø pareigas esant skirtingas. Moteris savodorovinæ paskirtá realizuoja tik garbinguose santuokiniuose santykiuose,

47

o „tikrasis substancialus vyro gyvenimas vyksta valstybëje, moksle ir pan.,be to, kovojant bei dirbant, santykiuojant su iðoriniu pasauliu ir su paèiusavimi“ (2; p. 271). Hegelio nuomone, ðeimos turtu disponuoti turëtøvyras (priminsime, kad ir gyvenime jis pats tvarkë namø ûkio iðlaidas), ouþsiimti pradiniu doriniu vaikø auklëjimu – moteris.

Moteriðkumas ir vyriðkumas „Dvasios fenomenologijoje“ nagrinëja-mi kaip atskiri pradai: pirmasis yra susijæs su betarpiðkumu, gamtiðku-mu, seniausia paprotine, Hegelio terminu, dieviðkàja teise; antrasis –su sàmoningumu, pozityviàja, valstybës priimta þmogiðkàja teise. Pir-masis ástatymas nustato, kad svarbiausia yra pareiga ðeimos nariui, ant-rasis liepia pirmiau atsiþvelgti á þmogaus kaip pilieèio nusiþengimusarba nuopelnus. Abu ástatymai yra vienas su kitu susijæ, kaip ir ðeimabei bendruomenë nëra „kaþkas tik savyje ir sau“ (1; p. 339), bet yragalimas ir jø nesuderinamumas, pavyzdþiui, kai sesers pareiga broliui jápalaidoti susiduria su pareiga paklusti valstybës ástatymui, liepianèiampasmerkti ðios valstybës iðdavikà. Skaitytojas tikriausiai jau atpaþino An-tigonës dramà ir domisi, kaip jos poelgá vertina Hegelis. Vienprasmio jopalaikymo arba pasmerkimo Sofoklio herojë nesusilaukia. Ði istorija dau-gelyje filosofo veikalø iliustruoja tai, kad neámanoma „visiðkai teisingai“nustatyti, kuri ið atskirø dvasios raidos apraiðkø yra svarbesnë, teisin-giausias sprendimas priklauso nuo istoriniø aplinkybiø. Aiðkindamasatskiro individo tapsmà dorovingu þmogumi, màstytojas teigia, kadpradþioje dorovë turi bûti ádiegta vaikui kaip jausmas, tad vyriðkasisracionalumas, protingas tikslø ir priemoniø apsvarstymas jo teorijojeatsiduria virð vadinamosios moteriðkos ðirdies logikos.

Apibûdindamas santuokà kaip ið esmës doroviná santyká, Hegelis kri-tikuoja ankstesniø, ypaè prigimtiniø, teisiø, santuokos kaip vien fiziniolyèiø santykio apibrëþimà. Taip pat jis nesutinka ir su santuokos kaipvien pilietinio kontrakto samprata ir sako, kad net Kantas nuþeminasantuokà iki abipusio sutartinio naudojimosi formos.

Màstytojas pasisako uþ oficialaus santuokos sudarymo bûtinybæ, nesceremonijos metu sàjunga bûna konstituojama kalba, o kalba jo filosofijojepriskiriama prie aukðèiausiø dvasingumo apraiðkø. Tiems, kurie mano, kadoficialus santuokos sudarymas esàs vien formalumas, galintis áþeisti meilës

48

jausmà bei paþeisti santykio intymumà, filosofas atsako, kad „nuomonë,pretenduojanti duoti meilei aukðèiausià laisvës, gilumos ir uþbaigtumosàvokà, ið tikrøjø meilëje veikiau neigia doroviðkumà, aukðtesná grynai pri-gimtinio polinkio slopinimà ir atstûmimà, natûraliai glûdintá gëdos jausmeir apibrëþtesnës dvasinës sàmonës dëka iðkeliamà iki skaistumo ir padorumo“(2; p. 269). Papildydamas ðià mintá, jis ironiðkai atsiliepia apie romantikøiðaukðtintà jusliná atsidavimà, neva árodantá meilës laisvæ ir gilumà.

Hegelis teigia, kad ðeima gali bûti sudaroma dël spontaniðkai gimusiodviejø þmoniø polinkio arba (ir ðis variantas jam atrodo tinkamesnis) su-tuoktinius gali parinkti jø tëvai. Svarbu, kad santuoka bûtø sudaroma vie-nà kartà ir visam gyvenimui. Kartu filosofas pripaþásta, kad „negali bûti irteisinio pozityvaus ryðio, kuris galëtø priversti kartu laikyti subjektus, jeigujiems kilo koktûs ir prieðiðki jausmai bei veiksmai“ (2; p. 280). Jis pasisakouþ galimybæ nutraukti santuokà tik esant ypatingoms aplinkybëms, ne sa-vavaliðkai, o dorovinio autoriteto – Baþnyèios ar teismo – sprendimu, oástatymø leidëjams siûlo apsunkinti galimybes iðardyti santuokà.

Màstytojas raðo, kad „ðeimai bûdingas specifinis, pozityvus tikslas yrapavienis asmuo kaip toks“ (1; p. 332), ir, aiðkindamas ðeimyniniø santykiøiðskirtiná bruoþà, pabrëþia, kad ðeimos narius turi sieti ne atsitiktinë pagal-ba ar paslauga, o nuolatinis ásipareigojimas rûpintis vieni kitais, pirmiausiane kaip pilieèiais, o kaip paprastais individais. Ðeimos paskirtis, Hegelionuomone, nesanti ir turto bei galiø ásigijimas ir iðsaugojimas. Prieðingai,bendra ðeimos nuosavybë turinti tenkinti ðeimos nariø poreikius. Filosofaspripaþásta, kad nuosavybës poreikis, egoistinis turto troðkimas yra pateisi-nami, jeigu jie tarnauja ðeimos labui, nes tokiu atveju atskiro ypatingoasmens siekis virsta ir rûpesèiu tuo, kas bendra, ir lëðø tam ágijimu.

Vaikø vergovæ ir moterø turtinæ diskriminacijà màstytojas kritikuojane vien „Teisës filosofijos apmatuose“ bet ir „Istorijos filosofijoje“.Nagrinëdamas senovës Romos istorijà, jis raðo: „taigi romënas neturiðeimyniniø santykiø kaip graþiø laisvø santykiø, grindþiamø meile irjausmu, bet vietoj pasitikëjimo reiðkiasi þiaurumo, priklausomybës irpaklusnumo principas. Ið esmës santuoka savo grieþtu ir formaliu pavi-dalu turëjo daiktiðkojo santykio pobûdá [...] Vyras gaudavo teisæ á savoþmonà, á savo dukterá ir jos turtà, ir viskà, kà ji ásigydavo, ji ágydavo savo

49

vyrui“ (3; p. 309). Hegelio nuomone, turtà reikia laikyti bendra nuosa-vybe, o naudotis vaikø paslaugomis galima tik dël bendro ðeimos inte-reso ir svarbiausia siekiant jø paèiø auklëjimo tikslo.

Màstytojas pasisako prieð paveldëtojø pasirinkimo laisvæ, nes mano,kad davus laisvæ rinktis, kam atiteks sukauptas turtas, galimi piktnaudþia-vimai jo siekianèiøjø asmenø paslaugomis, ðeimos materialinio pamatosuardymas ar bent jau su testamentu susijæs tam tikras nemalonumojausmas, nes jame savavaliðkai skelbiama, kas yra tie, kuriems turto savi-ninkas yra palankus. Hegelis sako, kad „teisës savavaliðkai sudarinëtitestamentus pripaþinimas daug lengviau tampa doroviniø santykiø paþei-dimo ir niekðingø pastangø bei tokios pat priklausomybës pretekstu[...] Sudaro sàlygas pateisinti tuðtybæ ir valdingà kankinimà“ (2; p. 283).

Akivaizdu, kad tikrai ðeimai bûtini vaikai. Apie tai Hegelis raðo labaivaizdingai: „Motina vaikuose myli savo vyrà, o ðis juose – savo þmonà;vaikas yra prieð juos abu kaip jø meilë. Jeigu turte vienumas yra tik iðori-niame daikte, tai vaikuose jis yra dvasingume, kuriame tëvai yra mylimi irkurá jie myli“ (2; p. 277). Kaip jau minëta, filosofas nesutinka su nuomo-ne, kad dorovë gali bûti ágimta, todël tëvø pareiga yra vaikà auklëti. Aið-kindamas, kaip geriausiai doroviðkai auklëti vaikus, Hegelis primena pi-tagorieèiø principà: padaryti vaikà „valstybës, turinèius gerus ástatymus,pilieèiu“ (2; p. 258). Autorius nepritaria rusoistinei nuostatai, kad auklë-jant reikia izoliuoti þmogø nuo visuomenës, stengtis, kad jis taptø sveti-mas pasaulio ástatymams. Màstytojui taip pat nepriimtinas auklëtojo nuo-laidþiavimas ugdytiniui, jis mano, kad „pagrindinis auklëjimo momentasyra drausmë, kurios prasmë – palauþti vaiko uþsispyrimà, kad bûtø iðrau-ta tai, kas vien jusliðka ir ágimta. Jeigu vaikuose neugdomas paklusnumojausmas, skatinantis siekimà tapti savarankiðkiems, tai jie darosi akiplëðið-ki ir áþûlûs“ (2; p. 278). Nors vaikø auklëjimo problemoms „Teisës filo-sofijos apmatuose“ yra paskirti tik keli lapai, juose atsiranda vietos nuro-dymui apie bausmes neklusniems vaikams. Filosofas áspëja, kad bausmiøvaikams tikslas nesàs tas pats, kaip bausmiø asmenims, kurie jau pajëgiabûti atsakingais uþ savo veiksmus. Bausmiø vaikams tikslas nëra teisingu-mas savaime, o drausminimas ir auklëjimas, jis „subjektyvios, moralinësprigimties, ir yra atgrasinimas nuo dar prigimties suvarþytos laisvës ir

50

iðkëlimas visuotinybës vaikø sàmonëje bei jø valioje“ (2; p. 277). Hegeliopriekaiðtø susilaukia ir pedagogo bandymai ugdyti vaikus pasinaudojantáprastesne þaidimo forma. Màstytojas ironizuoja, kad „þaidþiamoji peda-gogika jau patá vaikiðkumà laiko kaþkuo reikðmingu savyje, ir ðitaip patei-kia vaikams ir sumenkina jø rimtumà bei paèià save iki vaikiðkos, paèiøvaikø nevertinamos formos“ (2; p. 279); dël jos gali iðnykti vaikams iðprigimties bûdingas troðkimas priklausyti suaugusiøjø pasauliui, paþintitikrovæ. Ðitaip pedagogas gali paskatinti tuðtybæ ir pasipûtimà, jei vëliauvaikas ðá pedagogà atsimins kaip þaidimu pavertusá rimtus dalykus.

Nagrinëdamas pilietinës visuomenës klausimus, màstytojas aptariatëvø ir visuomenës teises á vaikø auklëjimà. Laikydamas þmogø ne vienðeimos, bet ir pilietinës visuomenës nariu, jis teigia, kad priþiûrëti irveikti vaikø auklëjimà privalo ne vien tëvai. Visuomenë turi teisæ uþ-kirsti kelià tëvø savivalei ir veikti pasikliaudama savo patikrintomis pa-þiûromis, o kaip tokios leistinos veiklos pavyzdþius nurodo teisæ pri-versti tëvus savo vaikus leisti á mokyklà ir rûpintis jø skiepijimu.

Literatûra

1. Hegel G. W. F. Dvasios fenomenologija. – Vilnius: Pradai, 1997.P. 336–340.

2. Hegel G. W. F. Teisës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000.P. 260–288.

3. Hëgelis G. Istorijos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1990. P. 309–311.4. Anilionytë L. Minervos pelëdos skrydis // G. W. F. Hegel. Teisës

filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000. P. 8, 16.5. Findlay J. N. The Philosophy of Hegel: an Introduction and Re-

examination. – New York: Collier Books, 1966. P. 322–325.6. Krumpel H. Zur moralphilosophie Hegels. – Berlin: Deutscher

Verl. der Wiss., 1972.7. Ôèøåð K. Ãåãåëü. Åãî æèçíü, ñî÷èíåíèÿ è ó÷åíèå. Ïåðâûé ïîëóòîì.

– Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä: Ãîñóäàðñòâåííîå ñîöèàëüíî – ýêîíîìè÷åñêîåèçäàòåëüñòâî, 1933. P. 542–547.

8. Îâñÿííèêîâ Ì. Ô. Ôèëîñîôèÿ Ãåãåëÿ. – Ìîñêâà: Èçä.ñîöèàëüíî–ýêîíîìè÷åñêîé ëèò., 1959. P. 194–195.

51

UGDYMO SAMPRATAKaip minëjome pirmame skyrelyje, Hegelis buvo ne vien màstytojas

teoretikas, bet ir profesionalus pedagogas. Tai, kad po „Teisës filosofi-jos apmatø“ jis neberaðë veikalø, o rengë tik paskaitø konspektus, taippat gali liudyti, jog Hegelis buvo talentingas dëstytojas. Pedagogikosproblemas jis kelia gimnazijos direktoriaus kalbose, laiðke apie filosofi-jos dëstymà universitete, atsiliepime apie jos dëstymà gimnazijose. Lie-tuviø filosofas P. Kuraitis teigia, kad „kalbos iðkilmingose dovanø dali-nimo ðventëse parodo, kaip atsakingai, rimtai ir kilniai þiûrëjo Hegelis ásavo, kaip gimnazijos rektoriaus, ir á paèios gimnazijos paðaukimà iruþdavinius“ (8; p. 181).

Pasak Hegelio, „pedagogika yra menas padaryti þmones dorus: jiþiûri á þmogø kaip á natûralià esybæ ir parodo kelià jam ið naujo gimti,savo tikràjà prigimtá pakeisti antràja, dvasine, kad ðis dvasingumas jamtaptø áproèiu“ (2, p. 256). Lavinimas yra ypatingybës suvienodinimas,nuglotninimas. Laiðke Fr. Raumeriui Hegelis kritikuoja pedagogø prie-tarà, kad mintys bûna savarankiðkos tik tada, kai jos skiriasi nuo kitøþmoniø minèiø, o tos savarankiðkos mintys bûna vertinamos uþ jø ne-skoningumà bei kvailumà, nes daþniausiai tik tai jas ir skiria nuo senøtiesø (3; p. 100). Kaip vieno ar kito veiksmo átakos auklëtiniui rezulta-tus teks vertinti gërio poþiûriu, parodys ateitis, bet grieþta kontrolënepakenkia ir didþiai asmenybei. Ne ekscentriðkas individualumas aroriginalumas, o bendrø màstymo, elgesio, kûrybos principø þinojimasir naudojimas turi skatinti veiklà, atitinkanèià (nors nebûtinai sàmo-ningai) bendrà kultûros raidos tendencijà. Pedagogas turi suvokti esa-mà padëtá, iðskirti deramo elgesio pavyzdþius, parodyti, kas teisinga.Necivilizuotas elgesys nëra toleruotinas. Hegelio nuomone, lavinimasneturi bûti priemonë kokiam nors kitam tikslui (pvz., iðugdyti subtiløintelektualiø malonumø vertintojà), nes tai savaime yra tikslas. Jis turiteikti visuotines vertybes, pirmiausia intelektualumà, neleisti neapgal-votai elgtis. Þmogus visuomet elgiasi pagal polinká, pabrëþia Hegelis.Tuðèia laisvë yra tik abstrakti. Reikalavimai atlikti abstrakèià pareigàyra veikla, neduodanti vaisiø nei pedagogui, nei jo auklëtiniui. Morali-zavimas nëra pats tiesiausias kelias asmenybei ugdyti. Norimas tokio

52

kalbëjimo rezultatas gali bûti netiesioginis, o pats moralizavimas galibûti suvokiamas su ironija. Daþnai moralizavimas veikia tik kaip akty-vios pozicijos pavyzdys. Veikia ne sakymo prasmë, o pats sakymo aktas.Auklëtojas turi analizuoti polinkius ir skatinti tuos, kurie siekia visuoti-niø gërybiø, padëti suvokti, kad tik harmoninga valstybë, nesavanau-diðki jos nariø poelgiai garantuoja tikràjà jos nariø laisvæ. K. Löwithonuomone, humanistinio ugdymo tikslu Hegelis laiko þmogaus paren-gimà tapti pilieèiu, todël ir lavintis siûlo gyvenant bendrijoje, kuriosnarius sieja tradicinës teisës.

Hegelio mokiniai prisimena jo atlaidumà, pagarbà auklëtiniams irtai, jog bûtina buvo tapti vertam mokytojo pagarbos. Hegelis ne kartàpabrëþia, kad tik paklûstant galima iðsiugdyti valià, susiformuoti màs-tymà savarankiðkai kûrybinei veiklai. Jis mano, jog anksèiau jaunuoliaibuvo auklëjami, o dabar tai paliekama jø paèiø valiai, nors neaiðku, arjø valia atitinka teisingus ásitikinimus, padedanèius egzistuoti bendraigerovei. Auklëjimas turi bûti veiklus, net ir prievartinis. Pedagogo prie-vartà auklëtiniui Hegelis interpretuoja kaip prieðinimàsi prigimtinei,neiðlavintai valiai, kuri pati nepripaþásta tikrosios laisvës. Þmogus yraiðugdomas tik grieþtai disciplinuojant jo polinkius ir poreikius.

Hegelis pabrëþia màstymo disciplinavimo ir klasikinio iðsilavinimoprioritetà, vertina sistemingà ugdymo turinio atrankà, o ne beribæ tole-rancijà. Jis primena, kad Pitagoro mokiniai pirmus 4 metus privalëjotylëti, ir siûlo pamatiniø dalykø mokytis mintinai: „Tam, kad turëtu-me þiniø, kokiø tik norite, netgi paèiø aukðèiausiøjø, reikia jas turëtiatmintyje, tad, pradëdami ið kitos pusës [ásiminimo], turëtume dau-giau laisvës ir paskatø savarankiðkam màstymui“ (4; p. 332). Gimnazi-jos rektoriaus kalboje mokslo metø pabaigos proga Hegelis pabrëþia tai,kad gimnazistai turëtø stengtis ágyti sistemingà pasaulëvaizdþio sam-pratà. Tuo tikslu jis siûlo pradëti mokytis senøjø kalbø gramatikos.Þinoma, senovës graikø ir lotynø kalbø mokymasis jau ir Hegelio lai-kais nebebuvo savaime tikslas. Gramatika buvo ir tebëra paprasèiausiaskategorijø, sàvokø tvarkos pavyzdys. Nuo jos prasideda mokinio susiti-kimai su neempiriniø dalykø sistemomis. Iðmokstama mintyse atsiri-boti nuo konkreèiø (áprasta, nehëgeliðkàja prasme) daiktø, procesø, re-

53

zultatø, savybiø, veiksmø, bûsenø vaizdiniø, màstyti tik tai, kas jiemsbendra ir jø visø sudaromà struktûrà.

„Dvasios fenomenologijos“ pratarmëje filosofas nurodo, kad norëda-mas iðsimokslinti kiekvienas individas tarsi pakartoja visuotinës dvasiosformavimosi pakopas, tik tai, kas þiniose „anksèiau buvo pati dalykoesmë, dabar yra tik pëdsakas; jo pavidalas neryðkus ir tapæs paprastuatspalviu. Individas, kurio substancija yra aukðèiau stovinti dvasia, ðitàpraeitá pereina kaip tas, kuris, imdamasis aukðtesnio mokslo, apþvelgiaparengtines, seniai jo ásisavintas þinias, kad atgaivintø jø turiná“ (1; p.47). Taigi ðvietimas turi padëti individui perimti ne vien naujausiasmokslo þinias, bet ir bent bendrais kontûrais nuþymëtà visà ankstesnæjø vystymosi istorijà.

Hegelio nuomone, parengti mokinio protà savarankiðkam màsty-mui turëtø graikø ir romënø literatûros klasika, religija, empirinë psi-chologija, logika. Autorius átraukia ir filosofijos bei metafizikos elemen-tus – Dievo árodymà bei Kanto kategorijas ir antinomijas. Toks lavini-mas turi nustelbti polinká tuðèiaþodþiauti ir neriðliai màstyti. Prade-dantieji iðmokimu ir tik po to savarankiðkai màstantieji iðvengtø tuðèiøpretenzijø, originalumo dël originalumo. Hegelio nuomone, „tikrasisoriginalumas, kurdamas dalykà, reikalauja tikros kultûros [arba iðsilavi-nimo, nes originale – Bildung], tuo tarpu netikrasis pasireiðkia nesko-ningumu, kuris ateina á galvà tik nekultûringiems [atitinkamai – Un-gebildeten] þmonëms“ (2; p. 297).

Mokymas ir auklëjimas turi bûti vieningi. Mokymasis nëra vien ga-tavø tiesø ásisàmoninimas, auklëjimas nëra vien elgesio taisykliø perda-vimas. Prioritetà Hegelis teikia klasikiniam iðsilavinimui. Jo vaizdingupalyginimu, „pati kilniausia medþiaga paèia kilniausia forma – auksi-niai obuoliai sidabro dubenyse telkiasi antikos kûriniuose“ (5; p. 238).Antikos paþinimas turi suformuoti þmogaus skoná, nes ði kultûra yravertingiausia, kas apskritai egzistavo. Kodël Hegelis vertina bûtent kla-sikà, kokios prieþastys lemia tai, kad bûtent klasikà jis laiko pavyzdþiu?Autorius nurodo daug prieþasèiø. Antikoje jis mato dorybes, neturin-èias jokios moralinës dviprasmybës, tëvynës meilæ, charakteriø ir poel-giø didybæ, pilieèiø laisvæ, vidinæ visuomeninio ir privataus gyvenimo,

54

paproèiø ir veiklos vienybæ. Ástatymai ir pareigos ten egzistuoja ne kaiptolimos, ið ðalies primestos instrukcijos, o kaip gyvos paproèiø ir ðlovin-gø poelgiø apraiðkos. Antika gali bûti aiðkumo pavyzdys vëlesnei, pasy-viø izoliuotø individø ir painiø jø santykiø kultûrai. Hegelis teigia, kadreikia þinoti net antikos prietarus ir klaidas. Tik visapusiðkas senosioskultûros paþinimas leidþia jaustis joje kaip namie. Savo auklëtiniamsfilosofas siûlo iðsaugoti ðá pamatiná kilnaus gyvenimo supratimà. Jis su-teiktø galimybæ trumpam pasislëpti nuo esamo gyvenimo ir á já gráþtisustiprëjusiems ir atsinaujinusiems. Hegelis sako, kad „pedagogika nu-stato naujà senø dalykø santyká su visuma, tuo bûdu ir iðsaugo, ir pa-keièia bei atnaujina tai, kas esminga“(5; p. 233). Tad pats antikos ak-tualus turinys kinta, vienu metu aktualu yra viena, kitu – kita, ir anti-kos kultûros turiná galima suvokti kaip humanistinio auklëjimo turináapskritai. 1813 mokslo metø atidarymo proga Hegelis kalbëjo, kad gy-venimo pilnatvës ásivaizdavimà pirmiausia teikia „studia humaniora, josmums duoda artimiausià supratimà apie viso to, kas þmogiðka, visu-mà“(6; p. 286). Klasikà sudaro kûriniai, kuriuos kiekviena epocha pa-tikrina ir toliau laiko tobulais. Jie turi ne vien puikià formà, bet ir visa-da esmingà turiná. Pabrëþdamas lavinimo medþiagos ir turinio sàsajà,Hegelis palygina proto ir dvasiniø galiø lavinimo medþiagà su ðviesa iroru, ne tik skatinanèiais augalo reprodukcijos galias, bet ir teikianèiaisjam maistà. Apibendrintai galima sakyti, kad Hegelis reikalauja moty-vuotai atrinkti lavinimo medþiagà, sistemingai, metodiðkai jà naudoti,neskatinti nei natûraliø, neapgalvotø poelgiø, nei savarankiðkumo dëlsavarankiðkumo.

Literatûra

1. Hegel G. W. F. Dvasios fenomenologija. – Vilnius: Pradai, 1997.P. 46–47.

2. Hegel G. W. F. Teisës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis,2000. P. 163–164; 256–258; 295–297.

3. Hegel an v. Raumer – 2.VIII. 1816 / Briefe von und an Hegel.Band II, 1813–1822 // Hrsg. von J. Hoffmeister. – Berlin: Aka-demie Verlag, 1970.

55

4. Hegel G. W. F. Ueber den Unterricht in der Philosophie aufGymnasien // Sämtliche Werke. Band III. // Hrsg. von H. Gloc-kner. – Stuttgart: Fr. Frommanns Verlag, 1927.

5. Hegel G. W. F. Gymnasialrede um 29 September 1809 // Sämtli-che Werke. Band III. // Hrsg. von H. Glockner. – Stuttgart: Fr.Frommanns Verlag, 1927.

6. Hegel G. W. F. Gymnasialrede um 2 September 1813 // Sämtli-che Werke. Band III. // Hrsg. von H. Glockner. – Stuttgart: Fr.Frommanns Verlag, 1927.

7. Gulyga A. Hëgelis. – Vilnius: Mintis, 1984. P. 86–90.8. Kuraitis P. Apie Hegelá ir jo absoliutiná idealizmà // Filosofijos

raðtø rinktinë. – Oak Lawn, Il: Ateitis, 1990. P. 181–182.9. Löwith K. Von Hegel zu Nietzsche. – Zürich: Europa Verlag,

1953. P. 312–317.10. Ozmon H.A, Craver S.M. Filosofiniai ugdymo pagrindai. – Vil-

nius: Pradai, 1996. P. 30–33.11. Tubbs N. Hegels Educational Theory and Practice. // British

Journal Of Educational Studies, 1996. T. 44, nr. 2, p. 181–199.

12. Ôèøåð K. Ãåãåëü. Åãî æèçíü, ñî÷èíåíèÿ è ó÷åíèå. Ïåðâûéïîëóòîì. – Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä: Ãîñóäàðñòâåííîå ñîöèàëüíî– ýêîíîìè÷åñêîå èçäàòåëüñòâî, 1933. P. 62–67.

56

SEMINARO UÞDUOTYSRengiantis seminarui, studentams siûloma paskaityti Hegelio kny-

gø iðtraukas. Etikos problemos aptariamos ir „Dvasios fenomenologijo-je“ (Hegel G. W. F. Dvasios fenomenologija. – Vilnius: Pradai, 1997),bet ðiame veikale dar nëra iðplëtotos dorovës sàvokø sistemos. Net þymusisdorovës ir moralës sàvokø atskyrimas atsiranda tik „Teisës filosofijos ap-matuose“. Pateikti klausimai turëtø atkreipti studentø dëmesá á pagrin-dinius màstytojo etikos momentus bei paskatinti apmàstyti jo nuosta-tas platesniame etikos istorijos kontekste. Papildomos medþiagos siûlo-ma ieðkoti veikaluose, nurodytuose literatûros sàraðuose po III–V sky-reliø.

Literatûra

1. Hegel G. W. F. Teisës filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000.P. 42–100, 182–260.

2. Hëgelis G. Istorijos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1990. P. 42–68,93–94, 97, 131–136.

57

Klausimai

1. Kas yra gëris? Raskite ir paaiðkinkite keletà apibrëþimø.2. Kas yra poelgis? Kuo skiriasi sumanymas ir ketinimas? Kas yra

gerovë?3. Ar visada dël visø savo veiksmo pasekmiø kiekvienas þmogus

turi jaustis kaltas?4. Kokiu atveju atsiranda teisë á neteisëtà poelgá?5. Ar jausmas, entuziazmas, gera ðirdis yra pakankami deramo el-

gesio ðaltiniai?6. Nuo ko priklauso þmoniø poelgiai? Kodël? Ar sutinkate su au-

toriaus argumentais?7. Palyginkite Hegelio ir Descartes’o poþiûrá á aistras.8. Ar þinojimas, kas yra geras elgesys, besàlygiðkai lemia toká elge-

sá?9. Kodël „gëris dël gërio“ vadinamas tuðtybe?10. Kuo skiriasi Hegelio ir Kanto poþiûriai á polinkio bei pareigos

santyká?11. Kuo skiriasi formalioji ir tikroji sàþinë?12. Kodël abstrakti teisë, moralë nëra pakankamas deramø þmogið-

kø santykiø pamatas?13. Koká þmogø Hegelis laiko dorovingu?14. Kaip susisieja laisvë ir bûtinybë? Apibûdinkite Hegelio poþiûrá

á individo ir valstybës santykius. Ar sutinkate su autoriaus isto-rijos priemoniø samprata?

15. Kuo ypatingos pasaulinës istorijos asmenybës? Kokie jø tikslai?Ar jos privalo paklusti esamoms elgesio normoms?

58

HEGEL’S ETHICS

Contents

Preface ............................................................................................. 5Epoch and personality ................................................................... 6Peculiarities of philosophy ........................................................... 11Main concepts of ethics ................................................................ 23Development of moral phenomena.............................................. 30Duty to society and the state ....................................................... 42Family ethics ................................................................................ 46Notion of education ..................................................................... 51Tasks of seminar ........................................................................... 56

SUMMARY

This course on Hegel’s ethics is designed for students of moralphilosophy. It consists of seven lectures and one seminar. The coursestarts with a short review of Hegel’s life and work. It continues with ananalysis of the main topics of his philosophy. The main attention isfocused on his philosophy of morals. Hegel considers the ethical conceptsof freedom, goodness, justice and standards of social ethics (Sittlichkeit),and shows that their content is not constant but depends on thedevelopment of the consciousness.

The concept of freedom starts with a formal right that is characterizedas an immediate existence of will. Individual conduct is subjected toexternal power. Hegel argues that the will is free when it is externallyunrestricted but limits itself by means of reason. In his ethics he makesthe distinction between subjective and social morality. Subjectivemorality is considered as personal conviction and conduct whichcorresponds to it.

Here the convictions concerning good and evil are merely subjective.He performs his duties and acts according to his understanding of justice

59

while pursuing the common good or welfare. Hegel thinks that theKantian principle of duty for duty’s sake is devoid of content. Heinsists that the satisfaction of needs, wishes, desires and passions arenot necessarily contrary to ethically relevant conduct. Personal wishesmust be evaluated from the point of view of common interests.

Real conformity of individual and common interests is a characteristicof social ethics. According to Hegel, the general principles of conductconstitute the basis of personal freedom. They reflect the world’s rationalorder; therefore, the free will has to act according to them.

The course continues with an analysis of special issues in ethics, such asfamily ethics and professional ethics for civil servants. The last lecturedeals with the characteristics of Hegel’s education theory. During theseminar, original texts by Hegel are analyzed. This work helps studentsto understand the topics discussed and to develop their research skills.

60

Rûta Marija VabalaitëHEGELIO ETIKA

Mokomasis-metodinis leidinys

Redagavo Marija StaskevièienëMaketavo Laura Barisienë

Virðelio dailininkë Eglë Varankaitë

SL 605. Sp. l. 3,75. Tir. 150 egz. Uþsak. Nr. 04–071Iðleido Vilniaus pedagoginis universitetas, Studentø g. 39, LT–08106 Vilnius

Spausdino VPU leidykla, T. Ðevèenkos g. 31, LT–03111 VilniusKaina sutartinë

Documents

Rûta Marija Vabalaitë