Anne GesthuysenSeserysRomanasIš vokiečių kalbos vertėAlfonsas TekoriusVersta iš:Anne GesthuysenWIR SIND DOCHSCHWESTERNRomanKiepenheuer & WitschŠį kūrinį, esantį bibliotekose,mokymo ir mokslo įstaigųbibliotekose, muziejuose arbaarchyvuose, draudžiamamokslinių tyrimų ar asmeninių

studijų tikslais atgaminti, viešaiskelbti ar padaryti viešaiprieinamą kompiuterių tinklaistam skirtuose terminaluose tųįstaigų patalpose.ISBN 97860901144169Originally published in theGerman language as „Wir sinddoch Schwestern“ by AnneGetshuysenCopyright © 2012, VerlagKiepenheuer & Witsch GmnH &Co. KG, Cologne / GermanyViršelio nuotrauka © JanisSmits© Vertimas į lietuvių kalbą,

Alfonsas Tekorius, 2014© Leidykla „Alma littera“, 2014Maketavo Zita PikturnienėRomano veikėjai nėrapramanyti. Knygos autorė AnneGesthuysen atkuria savo trijųprosenelių gyvenimą. Gyvai irnenuobodžiai papasakotimoterų gyvenimai, šeimosanekdotais virtę įvykiai irprisiminimai įsuka įnepamirštamų akimirkųverpetą.Per kone šimtą gyvenimo metųbūta visko: ne kartą sudavėskaudūs likimo smūgiai, ištiko

krizės ir patirta netekčių.Tačiau kiekvieną karčią minutęKatarina, Paula ir Gertrūdažinojo, kad jos ne vienos – josseserys.

Skiriu Bernhardui

Šimtasis gimtadienis

Prologas

Jis atrodė tamsiai pilkas,pamargintas tos pačios spalvoskiek šviesesne tekstūra irpanėšėjo į debesis, dangųaptraukiančius tomis sunkiainusakomomis vasaros dienomis,o tokių prie Žemutinio Reinotaip dažnai išaušta.

Katarina dar giliau įkišo galvą

į seną spintą norėdama atplėštikeistą kartoninį dangtį.

– Aaai, kad tave kurnelabasis! – ji nusikeikė irsupykusi įsikišo į burną pirštą,pačiulpė žaizdelę ir pakratėranką. Sena mediena pleišėjo,todėl dabar ji įsivarė į panagęrakštį.

Galinėje spintos sienoje buvoįduba, savotiška slaptavietė,kokias kitados mėgdavo įrengti.Tos vietos anksčiau niekuometnebuvo pastebėjusi. Ir kas čianuostabaus, mąstė Katarina, jukiki šiol į spintą taip ir nebuvo

kaip reikiant įkišusi nosies.Dabar toliau krapštinėjošiurkščią plokštę, o kai gerokaitruktelėta atšoko, iškrito senasaplankas.

Paėmusi ir nupūtusi dulkesatskleidė pirmąjį puslapį.

Vokiečių tautos varduKatarina iškart suprato, ką

laiko. Vos pastovėdamaatatupsta prisigavo prie lovos iratsisėdusi ėmė skaityti.

Antraštė virš nuosprendžiobuvo dukart pabraukta ir sušauktuku gale. Ji nustebo.Visada manė, kad sakinys,

prasidedantis žodžiais „Vokiečiųtautos vardu“, be jokiųskiriamųjų ženklų turi būtitęsiamas: „priimamas šisnuosprendis“. Raštiškonuosprendžio ji niekuometnebuvo mačiusi akyse. Aplankąlaikė pirmą kartą, o širdyjerungėsi smalsumas ir nešvarisąžinė. Buvo smalsu, nesknietėjo sužinoti, ar čia rastųkokios nors naujos, jai darnežinomos informacijos.Nešvari sąžinė kirbėjo todėl,kad Heinrichas gulėdamasmirties patale buvo prašęs

viską, kas susiję su šia istorija,sudeginti ir išmesti iš galvos.

Tad štai jis, tas aplankas.Katarina nė nemanė jo deginti.Ji tik jį pamiršo. Kai Heinrichaspaprašė aplanką jam mirussunaikinti, jai pernelyg baisiatrodė mintis, kad jis netrukusgali atsisveikinti su pasauliu,todėl neatėjo į galvą paklausti,kur tas aplankas yra. Tad štaikur. Giliai spintoje. Paslėptas užsenų staltiesių krūvos.

Katarina padėjo aplanką antlovos šalia savęs. Širdis daužėsikaip patrakusi. Nukreipė

žvilgsnį į tą daiktą, paėmė jį irvėl atskleidė. Nykščiuperbraukė išilgai per popierių.Jis traškėjo kažkaip senoviškai.Senas, pamanė ji, oDievulėliau, – bemaž jaupenkiasdešimt metų prašvilpė!Visa tai turėjau išmesti įšiukšlyną. Ir vis dėlto ji puikiaižinojo, kad to tikrai nedarys.Net jeigu jis ir atvers senasžaizdas ir vėl sužadins gėdosjausmą, vis tiek neatsispirspagundai ir viską skaitys. Tiktaivėliau, kai šiek tiek turės laiko.Gal kitą savaitę. Mat iki tol

būtina kai kuo pasirūpinti.Katarina žadėjo sutvarkyti savokambarį, net jį paruošti kitamapsigyventi. Ateinančią savaitęatvažiuos sesuo Gertrūda ir kurįlaiką pasižmonės. Gal suvispasiliks. Apie tai reikėspakalbėti. Tačiau pirma deramaipašvęsime, nes kitą šeštadienįGertrūdos gimtadienis – ne šiaipeilinis, o šimtasis.

Tą kambarį ketino užleistiseseriai. Paprastai čiamiegodavo pati, nes tai pirmasaukštas, bet nieku būdunenorėjo, kad Gertrūda

kiekvieną vakarą laiptaisropštųsi į kitas miegamąsiaspatalpas, nors fiziškai ji darvisai pajėgi. Gertrūda buvoliekna ir lanksti, jei nežinotum,duotum jai aštuoniasdešimt, nedaugiau. Maždaug tiek dabaryra Katarinai. „O aš? – nejučiapaklausė savęs. – Kokio amžiausatrodau aš?“ Nukulniavo proatviras duris į gretimą vonioskambarį ir pažvelgė į veidrodį.Plaukai – medaus spalvos, juosreguliariai dažo. Veide bemažnematyti raukšlių, žinoma,galbūt ir dėl to, kad šiek tiek

apkūnoka. Nuoseptyniasdešimties metų nešiojaakinius. Kvadratiniai stiklai –nežmoniškai dideli: jeigu aplinkakis ir palei nosį tų raukšlių irbūtų buvę, nelabai kas būtų jasįžiūrėjęs už storų raginiųrėmelių. Ji čiupo dėklą su nagųpriežiūros reikmenimis irišsiėmė pincetą. Didžiajamepiršte dar tebelindėjo rakštis.Atsargiai prakrapštė odą, kadgeriau galėtų sugriebti rakštiesgaliuką. Ją ištraukusi grįžo įkambarį.

Katarina jau ne vieną valandą

miegamajame valė viską, kąpastaraisiais metais buvo visaiapleidusi. Vienas iš tų daiktųbuvo ir ši sena medinė spinta. Janiekuomet nesinaudojo, taddabar nusprendė išvalyti visusjos kampelius ir galų galesurūšiuoti ten laikomasstaltieses. Bent tas kelias,kurios dar tinkamos naudoti,reikės atiduoti valyti – josklaikiai dvokė kandžių nuodais.Net šimtametė nosis daružuostų, o Katarina norėjo, kadšįkart jos vyresnioji sesuoturėtų kuo mažiau dingsčių

kabinėtis. Ji troško, kad ir patigimtadienio šventė, ir josnamuose leidžiamos dienospraeitų sklandžiai. Gal tadaGertrūda galiausiainebesikratys pas ją apsigyventi.Būtų gerai, kad ir Paula atvyktųprieš šventę, mat ji visuometneblogai nuteikdavo Gertrūdą.Keistas daiktas, mąstė Katarina,man pačiai niekad nebūtų atėję įgalvą ir Paulai paruošti kambarįpirmame aukšte, nors ji tik porąmetų jaunesnė už Gertrūdą.Paula būtų miegojusi antrameaukšte ir kiekvieną vakarą

turėjusi lipti siaurais laiptais įviršų. Kodėl gi ne, svarstėKatarina, ji tai dar visai puikiaiįstengia.

Paula neturėjo jokių įnorių.Katarina ją be galo mylėjo irmėgo su ja būti. O su Gertrūdabendrauti sekėsi sunkiau. Bejokios abejonės, vyresniąjąseserį taip pat mylėjo, bet visatsirasdavo visokių trinčių.Gertrūda ją augino ir auklėjo išmažens, ir tai tebedarė iki šiųdienų. Kai kada savojauniausiajai seseriai davinėjonurodymus tarsi neklusniam

vaikui, kuris vengia susitvarkytikambarį. Katarina pažvelgė įdulkių šluostę ir nusišypsojo.„Puikuolė Katarinėlė“, – ištarėvalydama seną rašomąjį staląprie lango. Akis vėl užkliuvo užaplanko. Jį reikia pradanginti išGertrūdos kambario, nutarė irpačiupusi aplanką sunkiaisžingsniais užlipo laiptais įkambarį, kuriame pati miegos,ir padėjo jį ant naktinio staliuko.Katarina suraukė nosį:aplankas, kaip ir visi daiktaispintoje, dvokė kandžių nuodais.Ištraukė iš jo kelis palaidus

lapus ir ėmė skaityti: „Ieškovėteigia, kad kaltinamasis palaikointymius santykius su liudytojaFranken.“

Liudytoja Franken – tai ne kaskita, o ji, Katarina Franken. Jineapkentė šitaip būti vadinama.Tai skambėjo kažkaipmenkinamai. Iš tikrųjų ji ir buvotikroji kaltinamoji.

Nuosprendis, net keturiolikapuslapių, buvo prikimštasneįtikimiausių istorijų. Iš kaikurių ėmė juokas, kitos vertėrausti. Ji buvo vaizduojama kaipgėdos neturinti ištvirkėlė,

klastingai išardžiusi šeimą. Kaipgalima spręsti iš kaltinimų, jivisaip stengėsi sutuoktinę,buvusią klasės draugę,pažeminti.

Ką galėjo manyti teisėjai,kuriems teko nagrinėti šiuospikantiškus priekaištus, ypačkad jie susiję su žmogumi, kurisŠiaurės Reine-Vestfalijoje kaipKrikščionių demokratų sąjungoslandtago deputatas buvo aukštorango ir turėjo gerą vardą?Katarina toliau sklaidė aplanką.Puslapių puslapiai – vienliudytojų parodymai. Apklausta

tikrai ne mažiau kaip trisdešimtdraugų, pažįstamų, giminių irkaimynų. Šitame aplankeužfiksuotas ketverių metųskyrybų karas – kovota dėlsantuokos, tetrukusios vospenkis mėnesius.

Kaip galėjo visa tai taip tolinueiti? Net po tiek metųKatarina neįstengė suprasti.Tačiau ėmusi gilintis įprisiminimus suvokė, kad viskasprasidėjo nuo Teodoro mirties.

1945 metų kovo 9-oji

Žuvo šlovingos kovos lauke

Ji spoksojo į laišką ir niekonepajuto. Jis žuvo, taip čiaparašyta. Ant voko didelėmisraudonomis raidėmis skersaiišspausdinta: Žuvo už DidžiąjąVokietiją. Voke sudėtas jo karolauko paštas, taip pat ir jospačios jam rašyti laiškai. Pirštųgaliukais perbraukė per

šiurkštų popierių. Gal yrasusirašinėjimo, apie kurį niekonežinojo? Gal turėjo kokią norsslaptą meilę? Buvo ir poralaiškų „nepažįstamam kariui“.Mėnesių mėnesiais mokyklosenesiliovė propaganda: girdi,mergaitės turinčios keltivokiečių kareiviams dvasiąrašydamos jiems laiškus. Jųadresas visada būdavo tas pats:„Nepažįstamam kariui“.Kareivius, gaunančius mažaižinių iš namų, tokie nepažįstamųmokinukių laiškai guosdavo.Katarina pasirausė voke.

Ištraukė Teodoro tėvo laišką.Ištęstos rašysenos suužrietimais viršuje ir apačioje suniekuo nesupainiosi. Iš braižomatėsi, kad tas žmogus pratęspriimti sprendimus ir duotinurodymus. Teodoras buvokitoks negu tėvas – jautresnis.Juodu niekuomet gerainesuprato vienas kito. Gal jamnereikėjo eiti į karą, mąstėKatarina. Jis buvo vienturtisžymaus žmogaus sūnus. Reikėjoprižiūrėti šimto aštuonių margųūkį, todėl suaugusį sūnųtikriausiai būtų palikę. Tačiau jis

norėjo išeiti, jį žavėjo karas irdraugystė, svarbiausia, jisnebegalėjo pakęsti namųaplinkos: kaip tėvas viešpataujair tvarko viską ir visus savovalia ir nuožiūra. Prie tų visųpriklausė ir pati Katarina. Jitoliau peržiūrinėjo sutepliotuslaiškus. Ne, nėra jokios moters,nieko, kas jam būtų buvusiartimesnė už ją. Ir vis tiek jainepavyko išspausti ašaros. Jimėgino gaivinti prisiminimus –taip būtų galima pavadinti jospastangas. Net išsigando,pabandė dar kartą: laukė

liūdesio, ašarų, deginančiogumulo gerklėje. Nieko, ramu.Vaizdavosi skausmą, betneskaudėjo. Tik negailestingaiskriejo mintys. Šios neturėjolaiko įsivaizduoti laidotuvių. Tikar išvis buvo ką laidoti? Juk jisžuvęs kaip didvyris, pranešė„auksinis fazanas“. Šis žmogustai pašaipiai pravardei tikraidarė didžiulę garbę. Taipapsitaisius būtų galima eiti ir įkarnavalą, mąstė ji. Heinrichuipatiko ši partijosfunkcionieriams taikomapravardė, nes į tuos veikėjus

rimtai nežiūrėjo. Atnešusysislaišką su ja nekalbėjo. Tik suHeinrichu. Į ją net nepažiūrėjo.O kas ji tokia galiausiai buvo?Ūkio tvarkytoja. Ir viskas. Okad ji berniuką išaugino, kad jįmylėjo kaip savą vaiką – pala, artikrai? Ji vis dar, užuot verkusi,tebemąstė, ne kūkčiojo, oplanavo.

Heinrichas – tarsi ąžuolas.Ūgiu pranoko visus, todėllengvai galėjai pamanyti, kadtas žmogus yra arogantiškas.Antakiai – lygūs ir tankūs, antgalvos – nė plaukelio, bet pati

galva – nepriekaištingaitaisyklinga. „Prašau?“ Tai buvovienintelis žodis, kurį jis ištarėsutikdamas tą juokingai auksoblizgučiais apsikarsčiusįuniformuotą žmogų. Jo balsasskambėjo sausai, net rūsčiai.Heinrichas nesimpatizavopartijai. Nemėgo jos nuo patpradžių, o dabar – juo labiau. Jiesukėlė karą ir atnešė vargus,Vokietija neteko žemių. Už taijis negalėjo atleisti. Jis buvoūkininkas kūnu ir siela, amžiamssuaugęs su gimtąja žeme, kaipmėgdavo sakyti. Vienuolikmetis

Teodoras buvo išpjaustęsmedinę lentelę su šiuo gyvenimošūkiu, ji kabėjo virš durų įgyvenamąjį kambarį. Heinrichošeima nuo 1636 metų gyvenoTelemanshofe netoli Varto. Taislaikais čia stovėjo, ko gero, tikpaprastutė trobelė, bet peršimtmečius toje vietoje iškilopuikus stambus ūkis. Niekuometjoks Hėgmanas nebuvopardavęs nė menkiausio margožemės ar kaip nors kitaip josatsisakęs. HeinrichasHėgmanas buvo nuoširdžiaitikintis katalikas, padorumas ir

garbė jam reiškė viską. O tierudmarškiniai valkatos neturėjonei garbės, nei padorumo.Katarina taip pat mėgo šį ūkį. Jąapimdavo pakilus jausmas, kaismagiai kulniuodavo nedidukealėja svarbiausio pastato link.Jai patiko Žemutinio Reinokrašto dvarponių namai, jųapgalvotas planavimas irproporcijos. Prieangio durys –šiek tiek pakylėtos, todėlišvykstančius svečius galėdavaiilgai lydėti akimis. Be to, iš tengerai matėsi tvarkingi irprižiūrimi daržai. Iš kairės ir

dešinės nuo šių durų puikavosidu langai, antrame aukšte –keturi šoniniai: po du iš abiejųpusių, taigi simetriška, gražu,kaip jai atrodė. Tvartai čia patuž namo išdėstyti pasagosforma, o tai be galo patogu. Perlietų galėjai pašerti visusgyvulius pats negavęs nė lašoant kaktos. Katarina Heinrichoprotėviams už tai jautėnepaprastą dėkingumą. Sušlaptijai buvo peilis. KadangiHeinrichas Hėgmanas sąjungosreikalais nuolat būdavoišvažiavęs, ji jau seniai tvarkė

visą ūkio gyvenimą. Žmonėmsskirstydavo darbus, o ir pačiaigana dažnai tekdavo čiuptišakę. Jai tai nieko nereiškė.Jėgos turėjo pakankamai, tadbuvo šventai įsitikinusi, kadpūslėtos rankos yra kokybėsženklas. Heinrichas manė tąpatį. Katariną jis vertino kaip tikuž tai, kad ji nesibodėjo jokiųdarbų. Jis visai atviraiatiduodavo jai pirmenybę, o neūkio dukterims (taip būdavovadinamos jaunos ūkiopraktikantės). Per visus tuosilgus metus, kiek Katarina

gyveno ūkyje, niekada nebuvomačiusi iki ašarų susijaudinusioHeinricho. Kartais pamanydavo,kad gal anatomiškai taineįmanoma. „Tėvel“, taipTeodoras jį visuomet vadindavo:tas „e“ skambėdavo kiekpratisai, o „t“ – trumpai, lygkirtis botagu. Buityje ir jiperėmė šį vardą. Oficialiai,aiškus daiktas, Heinrichas buvoir liko „ponas Hėgmanas“, betjai ir Teodorui jis buvo tėvelis.Taigi tėvelio paakiai buvo dideliir nudribę. Kartu supusapvaliais antakiais jie aplink

akis sudarė gilių apskritų įdubųpakraščius, todėl Katarinai kaikada atrodydavo, kad jo ašarosturėtų subėgti į paakius kaip įkokį didelį kibirą. Tiek, kadašaros imtų riedėti apatinėmisblakstienomis, paskui –skruostais, vyras išvis negalipriverkti. Ir dabar jo akysenesimatė ašarų. Susierzinęs tiksuraukė antakius. Katarina nevisai suprato, ar apmaudas širdįjam suspaudė dėl sūnaus žūties,ar jis buvo nukreiptas įuniformuotąjį nacį.Funkcionierių suėmė baimė. Jo

uniformos aukso spalvos sagosbuvo naujai nublizgintos, stačiaiblykčiote blykčiojo. Tasai nejuokais persigando. PasHeinrichą Hėgmaną nenueisišiaip sau su bloga naujiena.Išgirdęs pirmąjį „prašau“atėjusysis krūptelėjo. Buvoaiškiai matyti, kad jis drąsinasi,atmeta pečius ir atkiša smakrą.Per nosį įtraukė oro, ir šisgarsas turėjo reikšti, koks jissvarbus asmuo. Tada išėmėraštą ir pradėjo skaityti.„Didžiai gerbiamas ūkininkeHėgmanai. Po ilgų laukimo

dienų šiandien gavau išTarptautinio RaudonojoKryžiaus liūdną žinią, kad Jūsųsūnus Teodoras, mūsų jaunasleitenantas Hėgmanas, Unkelyješlovingos kovos lauke žuvo užtėvynę.“ Laiškas baigėsi įprastu„Heil Hitler“. „Reiškiuužuojautą“, spėjo išlementi„auksinis fazanas“ ir nešdinosipro duris. Kone pamiršo paliktilaišką, matyt, pabūgo, kadtėvelis savo didelėmis rankomisiš įniršio ir nusivylimo jį čia patvietoje sutrins į miltus.

Jie stovėjo prieangyje vieni du.

Jai nekilo nė mažiausio norotėvelį apkabinti ar kaip norskitaip paguosti. Tik linktelėjogalva, ir viskas. O iš tikrųjųtiktai trumpai užmerkė abidviakis nuleisdama galvą. Taipnorėjo parodyti ryžtą ir kadžino, ką daryti. Juk mirtys jai –jokia naujiena. Per pastaruosiusmetus tiek žmonių jau buvopalydėjusi į kapus: kai kada netimdavo atrodyti, kad esamakažko panašaus į mirties rutiną.Galbūt ir todėl ji neturėjopravirkti. O gal nebebuvo likęašarų. Tėvelis taip pat buvo

nemažai žmonių palaidojęs –tėvus, brolį, pirmąją žmoną. Jimirė gimdydama antrą vaiką.Būtų buvusi mergytė. Tačiaumažylė, atrodo, ne taip gulėjoįsčiose, todėl gimdymas trukokankinamai ilgai. Valandųvalandas vargšė moteris klykėnesavu balsu. Iki pat šiolkaimynai apie tai dar pasakoja.Protarpiais buvę girdėti visamekaime. Na, žinoma, žmonėmsliežuvio neužriši.

Žmonai mirus HeinrichasHėgmanas netrukus į ūkįatsikvietė Katariną. Tai įvyko

maždaug už kelių savaičių po1934 metų Kalėdų. Ji turėjopatarnauti šeimininkui irrūpintis vaiku. Teodoras tuometėjo dvyliktuosius metus, o jibuvo dvidešimt ketverių iriškart pasijuto pusiau našlaičiuiesanti kaip vyresnioji sesuo. Jospačios motina buvo mirusi jaitebesant dar labai mažai. Jąprisiminė miglotai, Katarinąužaugino vyresniosios seserysGertrūda ir Paula. Pas jasbėgdavo, kai ko nors bijodavoar kai apimdavo liūdesys. Jarūpindavosi Paula, o padorumo

ir moralės mokydavo Gertrūda.Katarina vieną seserįnuoširdžiai mylėjo, kitai jautėpadėką ir pagarbą. Už tai, kadatsikėlė į Telemanshofą, turėjobūti dėkinga Gertrūdai. Šipažinojo Heinrichą Hėgmaną.Geriausios Žemutinio Reinošeimos mielai būtų savodukteris leidusios pas jįtarnauti, juk Hėgmanas buvo nevien turtingas ūkininkas, bet irPrūsijos landtago deputatas,kitaip sakant, Centro politikas.Tačiau, kai į valdžią atėjonacionalsocialistai, politiką

padžiovė ant tvoros.Kai tuomet kartu stovėjo

prieangyje, Katarina keliasakimirkas pajuto, kad juodu liūdidėl savo bendro sūnaus. Tačiauabu suėmė save į nagą irsusitvardė. Kurį laiką stovėjotylėdami ir paprasčiausiaižiūrėjo vienas į kitą. O gal tik jižiūrėjo į jį, dabar galvojo. Jineįstengė prisiminti, kadHeinricho veide būtų ką norstokio įžvelgusi, bet jis tikriausiaipermatė ją kiaurai. Staigaviskas pasibaigė. Jis pasakė, kadgyvenimas turįs eiti toliau, o ji

privalanti tuoj pat pakuotipačius būtiniausius daiktus.Ūkis buvo evakuojamas, jieprivalėjo bėgti nuo artėjančiofronto.

1945 metų kovo 9-oji

Utėlės kepenims

Nelabai žinodama, ko stvertis,Katarina dairėsi po savokambarį. Ką pakuoti? Ar visąsavo mantą, ar kelis daiktustrims keturioms dienoms?Kairysis Reino žemupys jaubuvo užimtas. Vakar jie įsiveržėį Ksanteną ir Vartą. Vadinasi,dabar – tik žingsnis iki čia,

mąstė Katarina. Na, ir?Teodorą nugalabijo

Sąjungininkai. Prieš dvi dienasjie užėmė Rėmageno tiltą, taibuvo trečiadienį. Dar tą pačiąnaktį galėjo pulti Unkelį. OTeodoro garnizonas, matyt,neturėjo jėgų priešintis.Pastarosiomis savaitėmisTeodorą kankino baimė. Galnujautė, kad nebedaug likęgyventi. Tėvui parašė laišką, ošis jį perskaitęs apkabinoKatariną ir pabučiavo į kaktą.Šio laiško, kaip ir kitų, jainerodė, o ji ir neklausė, ką

Teodoras rašo. Ketino sužinotivėliau. Dabar jai rūpėjo seserys.Jozefas su šeima gyvenonetoliese gretimame Mermteriokaime. Tikriausiai jis taip patkraunasi lagaminus. Paula buvoįsikūrusi šiauriau, Rėse, irgi prieReino. Paskutinį kartą su jamatėsi prieš mėnesį, o netrukusŽemutinį Reiną karas užgriuvovisa jėga. Ksantene ir Vartepriešininkai kovėsi jau nuovasario vidurio. Kaip tik perUžgavėnes kanadiečių bombosKsanteną beveik sulygino sužeme. Vienas Viktoro katedros

bokštas per bombardavimąįgriuvo. Ačiū Dievui, tuo metunevyko pamaldos. Perpastarąsias dienas Ksantenaspasidalijo pusiau, taip Katarinaspėjo. Mat netoli esantis Vėzeliotiltas per Žemutinį Reiną jaukelios savaitės Sąjungininkamsbuvo svarbus taikinys. Išvisstebuklas, kad ji ir ūkio žmonėsdar gyvi: net pas juos,mažyčiame Varte, žuvo trylikagyventojų. Po to, kas vykoteritorijose Reino aukštupiolink, čia sklandė daugybėvisokių gandų. Buvo sakoma,

kad vermachtas norįssusprogdinti Vėzeliogeležinkelio tiltą. Kas iš to,klausė savęs Katarina,Sąjungininkai ir be tų tiltų veršisį priekį. Ar porą dienų truksilgiau ar trumpiau, koksskirtumas.

Gertrūda gyveno anoje Reinopusėje, Duisburge. Ji vadovavomergaičių gimnazijai. Savaitėspabaigoje žadėjo atvykti įTelemanshofą švęsti Katarinosgimtadienio, nes pirmadienį jaisukaks trisdešimt penkeri.Dabar apie kokį nors šventimą

nebegalėjo būti nė kalbos.Katarina be ūpo įmetė į

lagaminą tris vilnonius sijonus.Ar iš tikrųjų ji turi kraustytis išūkio todėl, kad tokiaSąjungininkų valia? Girdi, norįapsaugoti gyventojus, bambėjoji, pala, ko gero, jie užsimojępasiglemžti ūkius. Mus išsiųs įBedburgą-Hau, tada galėsimenors ir pasikarti. Jai buvo aiškukaip dieną, jog karas seniaiprakištas, bet siutino tai, kadstaiga ims įsakinėti užsieniečiai.Angliškai mokėjo vos vieną kitąžodį, o daugybė slėptuvėje per

bombardavimus praleistų naktųįkyrėjo iki gyvo kaulo. Tassmegenis gręžiantis švilpimas irnetrukus prasidedantis vosjuntamas žemės siūbavimasbuvo pasidarę nebepakenčiami.Ne kartą pagalvojo, kad josdienos suskaičiuotos. Kad bentmirtis būtų greita, juk ir jineblogesnė už kitus.

Ji matė, kaip iš gyvenimopasitraukė motina. Kankinosivisą pusmetį, kol įstengėatsisveikinti su gyvybe.Gydytojai negalėjo niekuopadėti, nuo pat pradžių –

ničniekuo. Staiga smarkiaisulyso, džiova, sakė žmonės.Kaimo gydytojas pastebėjo, kadjos akių obuoliai pageltę.Pakenktos kepenys, aiškino jis,todėl neturinti valgyti kiaušiniųir sūrio, alkoholis taip pat esąskenksmingas. Visa šeima aiškiaižinojo, kad priežastis visai ne ta,nes motina degtinės neėmė nė įburną, o dabar jau keletąmėnesių maitinosi beveik vienduona – nuo viso kito jaidarydavosi bloga. Kai po keliųsavaičių sveikata negerėjo,gydytojas patarė... valgyti gyvų

utėlių. Skystis, kurį tie gyviaitraiškomi išskiria, galįs kepenisišgydyti. Katarinos šeimosnepavadinsi lengvatike. Tėvasapsiskaitęs, broliai ir seserysbuvo lankę geras mokyklas,vyresniosios seserys netmokytojavo, tad kaime šeimąlaikė apsišvietusia. Šis gydytojopatarimas visiems atrodėnesąmonė ir kone šarlataniškas,bet motina vis tiek jo kabinosikaip už šiaudo. Ji daug meldėsi.Kasdien du kartus kiūtindavo įbažnyčią, klūpodavo, kiekleisdavo jos prakaulūs keliai,

o kai nesimelsdavo,kramsnodavo ragaišį suutėlėmis.

Gertrūda jau tada ragaišį kepėpati. Tą ji mokėjo darytimeistriškai. Jos ragaišis buvoporingas, minkštas ir nuostabiaisaldus. Riekes reikėjo pjaustytistoras – kad nesutrupėtų.Katarinos motina iš ligoskapstėsi kiek išgalėdama.Norėjo pasveikti, dar gyventi.Ant ragaišio užsitepdavosviesto, nes taip tuos gyviuspavykdavo sulaikyti.Užsimerkdavo, atsikąsdavo,

nurydavo kąsnį ir imdavoklausytis, ar tie padarai tikraiatlieka savo darbą.

Katarina su seserimis ir broliukasdien rinkdavo avių utėles.Empelyje jų netrūko, o irūkininkai nesipriešino, kadjaunieji Frankenai jų avių kailiusapšvarintų gaudydadami tuosparazitus. Vyresnysis brolis irseserys avis pasitiesdavo antnugaros, panašiai kaip kerpantvilnas, ir paslėpsniuoseieškodavo utėlių. Katarinai taipdaryti būdavo per sunku, todėl jiant tų keturkojų gyvulėlių

atsisėsdavo raita ir utėliaudavoiš viršaus. Kai kada avys su jaant nugaros pasileisdavo perpievą šuoliais. Po kurio laiko,kai jos imdavo bliauti, jinukrisdavo ant žemės irleisdavo joms akimirką pasijustinugalėtojomis. Utėleskruopščiai rinkdavo į stiklainius,kuriuose anksčiau būdavolaikomi marinuoti agurkai.Atrodydavo, kad rūgštieslikučiai tuos padarėliusapsvaigina, bent jau jienesistengė iš ten išropoti.

Šitas rinkimo vajus prasidėjo

pavasarį. Motina iš tikrųjų ėmėtaisytis, nes savo ragaišįkimšdavo drąsiai ir atkakliai.Šeimai švystelėjo viltis, kad galtasai keistas naminis vaistas ištikrųjų veiksmingas. Tačiauvasarą sveikata vėl pablogėjo.Dabar ji tikrai atrodė viengriaučiai ir oda, tiktai pilvasbuvo išpampęs ir atsikišęs.Sutriko virškinimas. Išpamatymo galėjai manyti, tarsiji būtų ilgai dirbusi lauke persaulėkaitą, taip keistai parudavojos oda. O rytais, kaipagerėdavo kraujotaka,

nebūtum pasakęs, kad ji sunkiaiserga. Tačiau pavakarioprieblandoje ji būdavo panaši įgyvą lavoną: veidas pageltęs,svarainio spalvos. Šypsena,kurią Katarina taip labai mėgo,susmuko, nes subliūškę veidoraumenys nebeįstengė ištemptilūpų kampučių. Kai šypsodavosi,atrodydavo, tarsi sėdėdamabūtų užmigusi: akys užmerktos,burna pražiota – galėjai tiknuspėti, kad gerklėje kažkaskliuksi.

Vieną rytą Katariną pažadinotėvas: bėgam kuo greičiausiai –

motina išėjo iš proto. Katarinapašoko ir mato, kad naktiniaisvilkinti motina klebenaužrakintas laukujes duris,dešine nusitvėrusi šluotkotį sušpagatu, pririštu prie galo. Ji viskartoja norinti eiti į Aude Masąmeškerioti ir maudytis, kodėl josniekas neleidžia? Tą ji sakėolandiškai arba beveik grynavokiečių žemaičių tarme, net irKatarina nelabai suprato.Kilimo motina buvo iš Genepo.1869 metais, kai ji atėjo įpasaulį, Genepas nepriklausėŠiaurės Vokietijos sąjungai. Ji

buvo olandė, o Genepas įėjo įLimburgo provinciją. Visai paleijos namų duris vinguriavo Masoupės senvagė, čia ji būdamamergaičiukė visuomet žaisdavo,todėl ir dabar su meškere irkibirėliu rankose užsimanė eitiprie vandens. Katarinos motinatikrai nemiegojo, bet aplinkiniųnepažino. Grįžti į vaikystę jaitrukdė neįveikiamos kliūtys. Jineatpažino nei savo vyro, neijauniausios sesers, tiknumylėtinį jaunėlį sūnų Jozefąprisileido arčiau. Aiškus daiktas,jį vadino Jopu ir manė esant

brolį. Visa šeima stvėrėsi užgalvos ir nepaprastai nusiminė,tačiau, nepaisant visko, buvo irjuokinga, kaip motina atsistojusiburnoja olandiškai ir iš visų jėgųstengiasi ištrūkti išartimiausiųjų glėbio norėdamagaliausiai užsimauti guminiusbatus. Eis meškerioti – ir viskas.Jozefui kažkaip netyčia šovėmintis išleisti ją į pievą. Jispaėmė jos „meškerę“, nuvedėmotiną prie karvių girdyklos irleido daryti, ko buvoužsigeidusi.

Kitą dieną ničnieko

neprisiminė. Žiūrėjo skaidriomisakimis, pažino visus šeimosnarius, o kai Katarina pasakojoapie vakarykštę, kaip ji suJozefu meškeriojo kubile, iškurio girdo karves, netikėdamapurtė galvą. Iš pradžių motinajuokėsi, paskui pralinksmėjimasvirto raudojimu. Ją apėmėbaimė: išties nesuvokė, ko bijolabiau – mirti ar išprotėti.

Meškeriojimo diena buvopirmasis kepenų komospožymis – ši liga ją apėmė pokelių savaičių. Iš sunkaus miegopabudo dar tik vieną vienintelį

kartą. Vos pramerkusi akis ėmėvaitoti iš skausmo. Kai Katarinanuėjo pas ją norėdama drėgnuskudurėliu suvilgyti kaktą irpaglostyti galvą, baisiausiaisupyko. Iš paskutinių jėgų čiupoKatarinos ranką ir sviedė jąšalin. Tada Katarina ėjoketurioliktus metus. Ji suprato,kad ši elgsena, matyt, yrareakcija į skausmus, bet tojiakimirka įsirėžė jai į atmintįvisam laikui. Tai buvo paskutinismotinos gestas, paskutinis josprisilietimas, o jis sakė – eikšalin.

Katarina pastebėjo, kadvisuomet, kai prisimindavo tąvaizdą, turėdavo nuryti seiles.Viskas buvo įvykę prieš daugiaunei dvidešimt metų, ir iki šiol jivis tebeklausia savęs, ar tuometpadarė ką nors ne taip, armotina ją mylėjo kaip ir kitussavo vaikus.

Kentėti Kristinai Franken tekoneilgai. Trečiame dešimtmetyje,netrukus po Pirmojo pasauliniokaro, daugelis gydytojų savovaistų spintose turėjo heroino,žinoma, ir šis kaimo gydytojas.Kai jis pamatė, kad jo

rekomenduotas vaistas niekonepadarė, atsinešė švirkštą.Mirštančiosios veidasatsipalaidavo, ji ėmė kvėpuotipamažu ir švokšdama.Knarkimas vis lėtėjo, betnereiškė agonijos. Po kurio laikokvėpavo galbūt vos kartą perminutę, ir tuomet atėjopaskutinysis atodūsis. Mirtispasirodė anksčiau, nei kitiįstengė suvokti. Gyvybė ėmėapleisti kūną, spalva šalinosi išjo nuo galvos, tarsi kas būtųprie kojų ištraukęs kamštį.Šeima susirinko prie mirties

patalo. Niekas neištarė nėžodžio, visų akys buvo įsmeigtosį mirštančiąją, kuri staiganiekuo nebepriminė motinos.Katarinos tėvas pasilenkė priežmonos veido patikrinti, ar darkvėpuoja. Jis užspaudė jai akis,pabučiavo į kaktą ir išėjo iškambario. Vaikai nutipeno išpaskos į didįjį kambarį.

Tėvas pastatė ant stalodegtinės sau ir pilnamečiamsvaikams, Katarinai įpylė pieno.Buvo vėlyvas vakaras, maždaugvienuolikta valanda, visi sėdėjotylėdami. Kai Katarina ėmė

verkšlenti, Paula ją priglaudė, irtuo metu staiga pasigirdokažkoks šlamesys: iš kambario,kuriame gulėjo mirusioji, sklidogana stiprus, ritmingasknarkimas. Visi išbalo kaipdrobės. Ką, motina atsigavo? Ogal net nebuvo mirusi? Gal tiktaip atrodė?

Nuo tos minties Katarinai odapašiurpo. Prisiminė, kas buvopasakota apie tetulę Gretą:mirusią paguldė į karstą, o perlaidotuves ji vėl pabudo. Nevaišgirdusi, kaip į dangtį bildapilama žemė. Ir tuomet ėmusi

visa gerkle šaukti, kol nešikai,įveikę išgąstį, karstą vėl iškėlęir atvožę dangtį. Tetulė Gretaatrodžiusi taip siaubingai, tarsibūtų buvusi kokia nemirtingoji.Tikrų tikriausias vaiduoklis.Kunigas ėmęs po nosimimurmėti kažkokius žodžius išBiblijos piktajai dvasiainumaldyti, o tarp atlydėjusiųjųkilusi baisi panika. Kaippasakota, tetulė Greta savoprisikėlimą išgyvenusi neilgai.Po poros dienų jos širdisnustojusi plakti amžiams.

Ši istorija Katarinai ilgai

nedavė ramybės. Kas vakarąeidama miegoti bijodavo, kadgali būti palaikyta mirusia irpalaidota. Todėl keletą mėnesiųį lovą nešdavosi ir po pagalvepasikišdavo raštelį, kuriamebuvo aiškiai parašyta: „Aš nesumirusi. Pažadinkite mane. O jeinepabusiu, mažiausiai penkiasdienas palaikykite už durų.Noriu būti palaidota tikraimirusi.“

Tačiau tą vakarą niekasnepasakojo jokių siaubo pasakų,o ir tetulės Gretos seniainebebuvo. Tą vakarą visi

galvojo apie motiną. Ar jiepaprasčiausiai palaikė jąmirusia, nors iš tikrųjų dar buvogyva? Atsitokėję iš stingulio visinuskubėjo į gretimą kambarį.

Tai, ką pamatė, visusprajuokino iki ašarų. Mat įkambarį buvo įsėlinęs vienas išmedžioklinių šunų. Niekas joanksčiau nepastebėjo, dabar jisgulėjo sau šalia mylimosmoteriškaitės užvertęs visasketurias kojas ir garsiai knarkė.Tą akimirką mėnesiais kaupęsisrūpestis, viltis, baimė ir liūdesyspratrūko skardžiu kvatojimu.

Visi juokėsi pilvus susiėmę,paskui vėl braukė ašaras.Įvairūs jausmai buvo sujaukę jųnervus. Katarina galiausiaiužmigo Paulai ant rankų.

Nuo to laiko Katarinai visatrodydavo, kad mirtyje esamakažko absurdiška, kažko, kasgyviesiems palieka liūdnąšypseną. Ir kaip kitaip toliaugyventi! Katarina mėginoatsikratyti su motina susijusiųprisiminimų. Norėjo sutelktimintis į Teodorą, todėl nuėjo į jokambarį. Ant rašomojo stalostovėjo įrėminta jo nuotrauka,

daryta kelios savaitės priešprasidedant karui. Katarinapaglostė jo veidą. Gražiosapvalios akys – visai kaip tėvo,vis dar šiek tiek papūstažandis,tačiau burna neproporcingaiplati, todėl pirmiausia irkrisdavo visiems į akis. Kaišypsodavosi, kalbėdavo arvalgydavo, vis matydavai tasmilžiniškas gyvybingas lūpas. Arir jos per kelias sekundes taippat išblyško kaip ir motinos?

Katarina įsivaizdavo Teodorągulintį negyvą: baltas veidas,jokio vaikystės raudonio

skruostuose. Dabar pagaliauištryško lauktos ašaros. Ji verkėjausdama, kaip skausmas tikraiužspaudžia gerklę.

Šimtasis gimtadienis –ketvirtadienis

Galų gale trise

– Dievulėliau mano, na irsusenusi atrodai. Cha cha cha! –juokėsi Paula lipdama iš taksinepaprastai patenkinta savomažyčiu begėdišku pokštu. Šisturi dvejopą potekstę, pamanėKatarina. Pirma, jos vyresniojisesuo pati jau beveik

devyniasdešimt aštuonerių,antra, mato ne geriau užpusaklį.

– Ką ji pasakė? – pasigirdo užnugaros gergždžiantisGertrūdos balsas. Eidamaįkandin Katarinos storai žvyruišpiltu privažiavimo keliukuGertrūda slidinėjo kiekvienamežingsnyje, todėl negalėjo spėti,kaip pati to mielai būtųpageidavusi.

– Jai atrodo, kad mes senos, –labai garsiai atkartojo Katarina,o Paula vėl sukikeno. Gertrūdanereagavo. Tikriausiai nenorėjo

dar kartą klausti, kad neduotųseserims naujos dingstiesšaipytis iš jos varginamoneprigirdėjimo.

Jau bus kokia dešimt metų, kaiKatarina kala seseriai į galvą,kad toji galų gale įsigytų tokįdaikčiuką, nes jai iki gyvo kaulobuvo įsiėdę nuolat rėkti visagerkle.

– Dabar aš jau tokio amžiaus,kad nebe man prasidėti su tanesąmone, – kaskart atsakydavoji.

Paula, kaip visuomet, negalėjoliautis seserų neerzinusi.

– Taigi, Kati, prisivirei košės sutomis savo seserimis. Vienaakla, kita kurčia, todėl šį vakarąverčiau papliekime kaip reikiantskatą.

Truko ištisa amžinybė, kolPaula iš rankinuko iškrapštėpiniginę ir padavė ją taksivairuotojui.

– Pasiimkite, kiek reikia,jaunikaiti. Kai nebeturėsiupinigų, bent jau sesuo nebegalėsnieko iš kišenės ištraukti.

– Šiaip ar taip, pakviečiau tavene kam kitkam, o indamsplauti, – išdykėliškai atkirto

Katarina.Smagiai čiupo Paulos lagaminą

ir patraukė pirmoji. Ji be galodžiaugėsi, kad Paula atvažiavo.Jos sesuo trykšte tryško geranuotaika ir nuo jos niekasnegalėdavo išsisukti. NetGertrūda. Paula, be jokiosabejonės, bus jos sąjungininkėsprendžiant keblų klausimą,kuris jos laukia.

Paula visuomet, kai atvykdavoį Telemanshofą pasisvečiuoti,gyvendavo buvusiame Teodorokambaryje. Vaikų kambarį, kaipjis iki šiol tebevadinamas, ji

nepaprastai mėgo, nes jis buvotoli nuo didžiojo kambario, todėlčia viešpatavo maloni ramybė.Tame sename ūkininko namepatalpų netrūko. Aštuntamedešimtmetyje Katarina jassuremontavo ir įkūrė nedidelįpensioną. Dažniausiai visosvietos būdavo užimtos, nes čiapat esantis Ksantenas traukėturistus, o Katarina plačiaigarsėjo nuostabiais pusryčiais.Kepdavo kiaušinienę sulašinukais, o ką jau sakyti apiegardžiausią visame ŽemutinioReino krašte ragaišį. Vakarais

paprastai ilgai sėdėdavo susvečiais, o jiems patikdavo netik Katarinos pasakojamosistorijos, bet ir šeimyniškaatmosfera. Kai jai suėjoaštuoniasdešimt, pensionoveiklą, žinoma, gerokaiapribojo. Atvykdavo tik seniejinuolatiniai svečiai. Kai kurie išjų, tokie kaip, tarkim, Pytas,belgas, per metų metuspasidarė artimi draugai. Kitąsavaitę jis atvažiuos į šventę.

„Myliu jus, linksmas senasmergiščias“, – sakydavo jismišria daininga vokiečių ir

flamandų tarsena. Amžiaus jamduotum apie penkiasdešimt, otiksliai nežinojo niekas.Viršugalvis praplikęs, šonuosekarojo pernelyg ilgi plaukai.Mėgdavo vaikščioti apsimovęsodinėmis kelnėmis ir apsivilkęsbaltais marškiniais, o gertipagerdavo gal kiek ir per daug.Jo veide niekas prie niekonederėjo: akys – per arti vienakitos, nosis – per didelė, lūpos –kreivos. Negana to, ausys buvotaip atlėpusios, kad ir išmandagumo negalėjai į jasnežiūrėti. Tačiau – o tai

svarbiausia – jis buvo ištikimasšių namų svečias ir tikrai širdiesžmogus. Todėl niekaip negalėjoatimti iš savęs malonumoGertrūdos šimtojo gimtadienioproga padovanoti jai tai, kąsavaime laikė geriausia, – savobalsą. Pytas mokėjo užimtižmones pats vienas, jis ir jotastofonas galį įaudrinti sales,bent jau šitaip teigė pats. Ir kaientuziazmo pagautasdžiaugsmingu balsu apie savodovaną pasakojo Katarinai, šiaipritrūko drąsos pasiųsti jįšunims šėko pjauti. Problemą

bus galima išspręsti vėliau,mąstė nešdama Paulos lagaminąpro duris. Be to, Pytas – beveikšeimos narys, Gertrūda galės šįbei tą nuleisti negirdomis, kai konepastebėti, guodė ji save ir vistiek jautė, kad Pyto muzika suGertrūdos muzikiniu skoniudera kaip saulė su kiaule.

Telemanshofas, kiek siekėKatarinos atmintis, visuometbuvo visiems atviras. Šiątradiciją išsaugojo ir poHeinricho mirties. Ji mėgodiskutuoti iki išnaktų, ypač suaplinkinių kaimų ūkininkais

šnekėtis apie žemės darbusarba politiką. O kai į svečiusateidavo sūnėnai ir dukterėčios,galėdavo įsikarščiuoti ikinesitvardymo. Tokiais vakaraisgausiai vaišindavo riebiaisvalgiais ir negailėdavo degtinės,paskui būdavo ilgai miegama irkitą rytą vėlai pusryčiaujama.Nors amželis ir solidus –aštuoniasdešimt ketveri,Katarina vis dar įstengdavonenusileisti kitiems, kaip pačiaiatrodė.

– Galiu su kaimiečiais gerti, koltie suguls po stalu!

Taip ji kone visuometatsakydavo, kai kas norspaklausdavo, kaip sekasi. Na, okai svečiuodavosi Gertrūda –pastaruoju metu ji atvykdavo visdažniau, – tokie dalykai būdavoneįmanomi. Gertrūda, sulaukusitokių metų, miegodavo prastai,todėl kai pabudusi vėlų vakarądraugiją teberasdavoįkaitusiame didžiajamekambaryje, imdavo Katarinąbarti. Tai esančios prastosmanieros, taip netinką elgtis.Svečiai tokiais atvejaispasijusdavo nei šiaip, nei taip –

kam malonu trikdyti šimtametėsramybę? Katarina baiminosi: jeiGertrūda kartais apsigyventųpas ją, ramybė sodybojeįsitvirtintų ilgam. O apsigyventijai čia išties buvo neišvengiama.Katarina staiga užsigeidė pabūtisu Paula vienos dvi ir su japasitarti, todėl garsiai šūktelėjo:

– Gertrūda, gal, sakau,užplikytum kavutės, a?Pritrauks gerai. O aš tuo tarpupadėsiu Paulai išdėlioti daiktus,paskui susėsime sode.

– Tada, prašyčiau, užkaisk antviryklės man dar vieną puodą su

vandeniu, – šūktelėjo Paula nuopusės laiptų. – Tavo kavaiššokdins mano seną širdį pergerklę.

– Kaip buvusi sportininkėturėtum tai laikyti geruženklu, – erzino Katarina. –Eikš, pažiūrėk, kaip sutvarkiautavo kambarį.

Ji įtempė Paulą į vidų ir uždarėduris.

– Vėl su ja nutiko negerasdalykas. Mes negalime sėdėtisudėjusios rankų.

Katarina tikėjosi, kad Paula susavo humoru geriau paveiks

Gertrūdą. Jai pačiai nelabaisekėsi vyresniąją seserį įtikintituo, ko nė viena iš jųdviejų, tiesąsakant, nenorėjo, o jau seniai taiturėjo būti įvykę: Gertrūdaprivalėjo atsisakyti savo mažobutelio Ksantene, nes nemaloniųatvejų vis daugėjo.

– Šį kartą ji griuvo. Ir negaliprisiminti, kas nutiko.

– Ar susižalojo?– Ne, bet daktaras Dušeris

sako, kad ją tikrai saugojoangelas sargas, galėjusisusimalti visus kaulus. Jis spėja,kad jai užėjo svaigulys. Vėl kalta

kraujotaka. Tad ji ir išvirto iškoto.

– O Dieve, gal nuo to įvykio jiplikosi dar stipresnę kavą? –paklausė Paula apsimestinaipiktindamasi.

– Tu nepakenčiama, –ironizavo Katarina, – sakau visaisąžiningai: jei Chosė nebūtų josaptikusi, galimas daiktas, būtųten pratysojusi kelias dienas.

– Chosė aptiko? Toji mūsųgeroji Chosė?

Katarina žinojo, kad Paulasimpatizuoja Chosė, bet,nepaisant to, jų bendra brolienė

vis būdavo jos kandžių žodžiųtaikinys. Paula ją paerzindavošvelniai, geraširdiškai, o išGertrūdos vargšė Chosė neretaiišgirsdavo tikrų pašaipų. Kaikada Katarina ją nuoširdžiaiatjausdavo. Chosė ir GertrūdaKsantene gyveno vos už keliųnamų. Jos negalėdavo viena bekitos, bet ir negalėdavo viena sukita. Apsižodžiuodavo kaipbatsiuviai. Chosė jautėsiGertrūdos globojama. Beje, taipiš tikrųjų ir buvo, mąstėKatarina, taip pat žinanti tokiosglobos skonį. Iš tikrųjų

Gertrūda šiek tiek rūpindavosiChosė, nelabai gebančiasavarankiškai su viskuosusitvarkyti: primindavo jai kaikuriuos susitarimus arba slaptaapmokėdavo smulkias gretimojekepykloje susikaupusiassąskaitas. Chosė, suprantama,nieko apie tai nežinojo, tad savoruožtu geru darbu laikė, kadbūdama nepalyginamai jaunesnėGertrūdai dažnai padedaprasiblaškyti, todėl tikėjosi josdėkingumo. Tokie tarpusavionesusipratimai nuolatbaigdavosi itin nemaloniais

barniais.– Ačiū Dievui, Chosė vėl kaip

reikiant įtūžo ant Gertrūdos.Prieš dieną abi buvo ne juokaissusikivirčijusios. Chosė,pasibeldusi į Gertrūdos duris,girdėjo vien tik aimaną. Matyt,pagalvojo, kad Gertrūda išužsispyrimo jų neatidarys, todėlprieangyje kėlė triukšmą.

Paula, atrodė, sunkiai įstengianuslopinti šypsenąįsivaizduodama, kaip josbrolienė perpykusi daužo irspardo duris.

– Tikėkimės, perukas

nenuslydo nuo galvos, – netyčiaišsprūdo jai, tad ir Paula dabarnesusiturėjo nenusišypsojusi.

– Ne, o dabar pakalbėkimrimtai. Anas įvykis tikrai galėjobaigtis liūdnai. Kaimynė manpaskambino, kad ateičiau suraktu. Ir tai vis kartojasi. Arnepasakojau, kas buvo atsitikęsu viryklės plokšte?

– Nekalbėk taip garsiai, Kati, –įspėjo ją Paula, – sakau ne todėl,kad ji gali pamanyti mus rezgantprieš ją sąmokslą.

– Gerai sakai. Bet savo butojai tikrai reikia atsisakyti, per

daug pavojinga ir toliau gyventivienai. O čia, sakyk, ką nori, vistiek jai būtų geriau nei seneliųnamuose, – samprotavoKatarina norėdama ir saveįtikinti, kad yra teisingaisugalvojusi. Paula atsakė ne iškarto.

– Manai, kad ji čia norėsgyventi? – pagaliau skeptiškaipaklausė.

– Taip, dėl Dievo meilės, kodėlgi ne? Juk jau metų metus pasmus lankosi.

– Tai visai kas kita, Kati. Galiutau pasakyti iš savo pačios

patirties: su metais praeitis vislabiau smelkiasi į tavogyvenimą, net jei tuo tarpu esiją pamiršęs. Įsitikinsi pati,pamatysi, tu jaunasai žiogeli, –šyptelėjo Paula ir vėlsurimtėjo. – Ji nenorės mirti jonamuose. Ar gali tai suprasti?

– Bet namas mano. Jaupenkiasdešimt metų Heinrichonebėra. Be to, neturim kitosišeities. O gal, sakau, tu pasiimsiją pas save ir pas savo vaikus?

– Į Diuseldorfą? Kas tuomet kąslaugytų? Na, gerai, pašnekėsimsu ja. Pasistengsiu ją įtikinti, kad

čia jai bus geriau neguKsantene. Leisk man pirma kiekkojas apšilti. Juk nepulsiu iškarto kaip akis išdegusi.Pakalbėsim vėliau, sutariam?

– Tai kiek iš tikrųjųpasisvečiuosi?

– Pažiūrėsim, artimiausiomissavaitėmis su niekuo nesususitarusi. O gal ir man čiapasilikti, a?

– Aš tikrai neprieštaraučiau, –atsakė Katarina pabučiuodamaseserį į kaktą. – O dabar išsidėkdaiktus ir nusileisk iš aukštybiųpas mus.

Šimtasis gimtadienis –ketvirtadienis

Francas ir Frankenai

– Gal ir neprigirdžiu, bet kvailanesu, – burbėjo sau po nosimiGertrūda priekaištaudamaseserims. Ji numanė, kad josten, antrame aukšte, šneka apieją ir kad Katarina užsiprašėkavos tik norėdama ją kurį laikąpalaikyti atokiau nuo jųdviejų

pošnekio. Mat šiaip jau josplikytos kavos seserys nemėgo.

Jeigu taip, tai šekit, mąstėGertrūda kresteldama dar vienąpapildomą šaukštelį kavos įfiltrą. Tikriausiai Katarinapapasakos Paulai visiškaiperdėtą to neseno nutikimėlioversiją. Iš tikrųjų juk nieko irnebuvo nutikę. Juokingasmažmožis.

Ji įjungė kavos aparatą irpalaukusi, kol pasigirspažįstamas burbuliavimas, išėjoiš virtuvės į čia pat už keliųžingsnių Katarinos jai paruoštą

miegamąjį. Kadangi buvoatvykusi vakar, lagaminėlis jaubuvo iškraustytas. Tad rankomispalygino dieninį lovos užtiesalą,atsisėdo ant jos krašto nelabaižinodama, ko čia dabar reikėtųimtis. Kambaryje jautėsi pelėsiųir dulkių kvapas. Trenkė irkandžių nuodų dvoku, klaiku,mąstė ji, Katarina galėjo, kolatvažiuosiu, bent išvėdinti.Kadangi ir taip su jaunėleseserimi nelengva susišnekėti,Gertrūda buvo patenkinta,radusi prie ko galės prikibti.Atsistojo, priėjo prie lango ir jį

atidarė. Žvilgsnis nuklydo įdidžiulį sodą. Jį juosė namoaukščio liepos. Kokios jos jauišaugusios, anuomet siekė vospečius. Aštuoniasdešimt metųprabėgo nuo tų laikų, kai tensėdėjo. Mintyse regėjo pievabėgančią Kati. Jodviem tai buvopirmas kartas, kai įkėlė koją įTelemanshofą, maždaug priešpusmetį buvo susipažinusi suFrancu.

Gertrūdai neseniai buvo suėjędvidešimt, tos dienos niekuometnepamirš. Ji buvo sukrovusilagaminus vienai iš seserų,

pirmajai, išeinančiai iš didžiulėsšeimos. Iš prigimties buvo šiektiek pavydi. Prisimena, kaiptroško būti savarankiška, tuopaaiškinamas ir tas pavydojausmas, kad pagaliau galėsgyventi savo gyvenimą, ištrūktiiš namų ankštumos. Skaudamaširdimi galvojo apie savo tėvą.

Jis tuomet taip pat euforijospagautas sėdėjo tame sode.Tiesa, ne tik dėl to: juk galėjosavo dukterimi didžiuotis, jiskynėsi kelią ir sunkiosesituacijose niekuometnepasiduodavo. Lankė vidurinę

mokyklą, perėjo į gimnaziją irsėkmingai išlaikė abitūrosegzaminus. Kai kurie mokytojaiją vis skatino sakydami, kaip jai,paprastai valstiečio mergaitei,tai esą be galo svarbu. Buvo irtokių, kurie mėgino atkalbinėti.„Kam to reikia? – sakydavo jie. –Netrukus ištekėsi, o tamnebūtini abitūros egzaminai.“Tačiau tiems ji parodė kitką. Jitroško žinių, turėjo gerą atmintį,mėgo skaityti ir mokytis.Tuomet vieninteliai pinigai jaikėlė rūpestį. Užuot patiuždirbusi, buvo išlaikoma tėvo.

Negana to, rodė pavyzdį Paulai,užsimojusiai mokyklojeneatsilikti nuo vyresnėlėssesers. Tėvas abiejų norą siektiišsilavinimo palaikė, norsnelabai išnešė kišenė. Nedidelisūkelis, kuriame gyveno, turėjoišmaitinti trylika burnų, todėltėvas nuolat skendėjo skolose.

Tikrai šiuolaikiškas buvo jis,mąstė Gertrūda dabarstovėdama prie lango, neįprastažmogui, gimusiam dar ikisusikuriant kaizerinei imperijai.Bet kuris kitas tėvas savovyresniąją dukterį būtų

stengęsis kuo greičiau ištekinti,nesvarbu už ko, kad tik vienaburna sumažėtų valgytojų. Netoks žmogus buvo LiudvigasFrankenas. Gertrūda šypsojosi.Perdėti moralės reikalavimaiLiudvigui Frankenui buvosvetimi, jam patiko Epikūropriesakai, tad susidarė savąpažiūrų mišinį iš graikų irkatalikų aiškinimų. Jo nuomone,kiekvienas turi teisęšiapusiniame gyvenime siektilaimės, bet tik tiek, kad dėl tonekiltų kliaučių ir katalikųskelbiamame aname pasaulyje.

Politiniu požiūriu šiais laikaisjis neabejojamai būtų vienas ištų, kuriuos vadina kairiaisiaisliberalais, mąstė Gertrūda. Jeitai žinotų Katarina, mintysešaipėsi ji, tokią diskusiją su jamielai norėčiau girdėti savoausimis. Katarina buvo iki kaulosmegenų konservatyvi: josnuomone, kas nebalsuoja užKrikščionių demokratų sąjungą,yra įtartinas, nepatikimas, o ištikrųjų teroristas. Įdomu, arsavo tėvui darytų išimtį? Taislaikais Katarina buvo per mažaapie tokius dalykus su juo

šnekėti. Tačiau ji pati ir Paulanamuose apie visa tai visuometdaug diskutuodavo. LiudvigasFrankenas jau prieš Pirmąjįpasaulinį karą simpatizavoVokiečių laisvamanių partijai,susibūrusiai aplink grafą Šenkąfon Štaufenbergą. Gertrūdanusistebėjo, kodėl šios mintysjai ateina į galvą šią akimirką.Matyt, todėl, kad liepos mėnesįsukanka penkiasdešimt metųnuo garsiojo pasikėsinimo įHitlerį ir kad tuos vardus dabarmini spauda ir radijas. Buvo duskirtingi grafai fon

Štaufenbergai – partijosįkūrėjas ir pasikėsintojas įHitlerį, bet giminės jietikriausiai nebuvo, svarstė ji.Mėginimo pasiųsti Hitlerį į anąpasaulį Liudvigas Frankenasnebesulaukė, bet, ko gero, būtųjam pritaręs. Savo dvasia jisbuvo revoliucionierius. Svajojoapie piliečių teises ir pažiūrųlaisvę, o tuo kaime niekonesužavėsi. Žemutinio Reinokrašte žmonės – klusnūskatalikai, įbauginti mieloDievulio, labai tiksliainurodžiusio, kokia privalanti

būti laimė šioje ašarų pakalnėje.Ir visi gyveno, kaipreikalaujama, tad eitisekmadieniais į bažnyčią buvoprivalu. Tuomet vieną kartą persavaitę reikėdavo išklausytipamaldas, bet dabar Gertrūdatenkinosi tik dalyvaudamadidžiosiose šventėse ir Berneliųmišiose. Vieną pranašumąaltorius juk privalo turėti, tarė jisau, bent jau visuomet esamageros galimybės priešgyniauti.Anais laikais vaikai eidavo įbažnyčią pirmiausia norėdamimamytę pamaloninti, o tėvas

nepraleisdavo progos darpakomentuoti pamokslą,pašnekėti apie Bibliją irKatalikų bažnyčią,pasamprotauti apie jų mokymoesmę. Gertrūdos motinai tai viskeldavo nepasitenkinimą, nessekmadienis Frankenų šeimojenori nenori privalėjo būti poilsiodiena. Liudvigo idėjos irvaizdiniai apie pasaulį jai turėjoatrodyti eretiški, matyt, bijojo,kad Dievas vieną gražią dienąuž šitą puikybę ims ir nubaus.Tačiau Liudvigas savo vaikuspratino kelti klausimus ir

diskutuoti, todėl pažadinoGertrūdos ir Paulos norąmokytis ir kitus mokyti.

Gertrūda kaip tik buvo įgijusipradžios mokyklos mokytojoskvalifikaciją, kai pirmą kartąsutiko Francą. Rėse,artimiausioje didesnėjegyvenvietėje, buvo minimosbažnyčios pašventinimometinės. 1914 metų rugpjūtįrėsiečių veiduose spindėjošventinė nuotaika, nes vos priešsavaitę Vokietija buvopaskelbusi Rusijai karą, visijautė pakilią kovinę dvasią.

Vyresnio amžiaus vyrai, susėdęšventinėje palapinėje, galėjo darprisiminti Sedano kautynes,kalbėjo apie jas įkaitusiaisskruostais teigdami, kadVokietijos imperija Prancūzijągalinti be vargo sutrinti į miltus.

Taigi šiais bažnytinių iškilmiųmetais žmonės jautėsi ypačlaisvai. Gertrūda buvo jauna,nesusižadėjusi, kaip tik tokioamžiaus tarpsnio ir padėties, kaimetas susirasti vyrą. Ir štai jis.Nuo pat pirmo akimirksniožinojo, kad nori kaip tik šito.

Francas buvo aukštas ir

lieknas, kaip ir Gertrūda. Šisavo metro septyniasdešimtpenkių centimetrų ūgiu visasdrauges pranoko mažiausiaipuse galvos. Šią akimirkąnedrąsiai žvelgė į jį, kaip jisstovi patogiai atsirėmęs įšventinės palapinės bufetą.Buvo pasipuošęs, juodukostiumu, rudi plaukai trumpaipakirpti, atrodė be galopasitikintis savimi. Jisnusišypsojo jai, o ji nuleido akis.Prasidėjo šokiai. Neilgai trukusFrancas priėjo prie Gertrūdostėvo ir paprašė leisti ją išvesti

šokti. Griežė valsą ir atrodė,kad jis trunka amžinybę.Gertrūda nebuvo gera šokėja, ošokdama su tokiu galantiškuvaikinu jautėsi kaip kerėpla.Lipti ant kojų nelipo, bet viskažkaip kliudė keliai, žingsniainepakankamai grakštūs, jautė,kad į kairę sukasi per lėtai.Neapleido gėdos jausmas. Kaivalsas baigėsi, dar spėjomaloniai padėkoti ir nubėgo priesavo šeimos stalo. Nors verk.

Francas, ko gero, viso to nėnepastebėjo. Gal ir degtinė jaukaip reikiant darė savo, šiaip ar

taip, po kurio laiko jis vėl atėjoprie stalo ir paklausė, ar galėtųGertrūdą aplankyti.

Francas gyveno už dvidešimtkilometrų nuo Varto. Kai pokelių savaičių pirmą kartądviračiu įvažiavo į kiemą,Gertrūda vėl mielai būtųskradžiai žemę prasmegusi.Kiemelis mažytis, vos gali rasti,kur pėdą padėti, šeimaneturtinga, ir tai matėsikiekviename žingsnyje. Namopirmojo aukšto asla ne lentų, oplūktinė. Jie neturėjo neisvetainės, kur būtų galėję su

Francu pasėdėti, nei kitospatalpos, kur niekas nebūtųtrukdę. Taigi susėdo virtuvėje,vaikai zujo aplinkui, krykštavopatenkinti, o šešiametis Jozefasužsimanė su Francu trūks plyšpažaisti futbolą. Tačiau Francuičia netikėtai patiko. Jo namuoseesą labai tylu, paaiškino jis.

Gertrūda metė visus savokompleksus ir abu įsimylėjo.Dabar ji mielai prisiminė tasakimirkas, viskas vyko tarsisavaime. Kol atsikraustėmečionai, pamanė uždarydamalangą. Ėmė šiek tiek svaigti

galva. Ji nebuvo tikra, ar nuomažo kraujospūdžio, ar dėl to,kad atgijo seni jausmai.

Ji pajuto, kaip kažkasviduriuose apsivertė. Jausmas –kaip ir anuomet, po pusmečionuo pažinties su Francu. Mat jisnorįs planuoti ateitį ir jąsupažindinti su savo šeima. IrGertrūdai nuo susijaudinimopasidarė bloga.

1915 metų balandžio 5-oji

Hėgmanų tylėjimas

1915 metų pavasaris išaušoankstyvas. Ypač šilta išpuolė tabalandžio pradžios diena, kaiGertrūda su tėvais ir mažąjaKati ėmė rengtis svarbiamvizitui į Telemanshofą.

Buvo Velykų pirmadienis irKati, jai kaip tik sukako penkeri,leidosi sode ieškoti velykinių

kiaušinių. Kaip paklaikusimažylė tekina lėkė per žolyną,žiūrinėjo po kiekvienakiaulpiene, o aptikusi kiaušinį išdžiaugsmo tą vietą užtrypdavotrumpomis kojytėmis. Ko jau ko,bet kiaušinių Frankenų ūkyjenetrūko, nes laikė vištų. Visakita – deficitas.

Todėl ir padoresnės dovanosHėgmanų šeimai neatsirado,nors Gertrūdai jau kelios dienosji nėjo iš galvos. Tad nelikonieko kita, kaip paprašyti Katipriskinti bent puokštę gėlių.Katarina vienintelė važiavo

kartu. Visi kiti turėjo Paulosprižiūrimi likti namie, o tailabiausiai pykino berniukus,norėjusius pažaisti su Francufutbolą. Kati priskynė narcizų irtoji puokštė, Gertrūdosnuomone, atrodė visai neblogai.Kartu su paties varytanaminuke, kurios butelįGertrūdos tėvas pasikišo popažastimi, turėjo pakakti.

Liudvigas Frankenas pakinkė įratus savo toli gražu nebepirmos jaunystės arklį Neptūną.Šis išdidžiai neprieštaravo. Betvis tiek Gertrūda atjautė seną

gyvulį. Per tokį karštį teks jamtaip ilgai tempti vežimą. „PasHėgmanus bent gausi gerųavižų, tą galiu tau pažadėti“, –guodė ji arklį. O Neptūnasžvingtelėjo, tarsi būtų supratęs.

Kiekvienas gyvulys ūkyjeturėjo kokio nors romėnų argraikų mitologijos personažovardą. Giesmę užtraukdavogaidys Apolonas, o kiaulėsvadinosi Alekto, Megaira irTeisifonė, kaip furijos. Gertrūdaiš tėvo buvo paveldėjusi meilęseniesiems dievams,pusdieviams ir jų klystamumui.

Kas suskaičiuos, kiek kartųtėvas buvo savo vaikams skaitęssenąsias istorijas. Net mažojiKati Olimpe orientavosi kur kasgeriau nei Empelyje, spėjoGertrūda.

Taigi tiriamu žvilgsniuapžvelgė savo šeimą. LiudvigasFrankenas – aukštas ir storas.Nors jau perkopęs perpenkiasdešimt, bet plaukusturėjo vešlius: kadangi jiegarbiniavosi, grūdo juos poapvalia skrybėle. Vilkėjo pilkąšiurkščios vilnos kostiumą, irnebūtinai reikėjo gerai

įsižiūrėti, kad pastebėtumrankogalius esant šiek tiekatskarusius. Motinos gyslose galir tekėjo šiek tiek aristokratiškokraujo. Ji, kaip ir Gertrūda,buvo aukšta ir, galima sakyti,liesa. Ilgos priekyje sagstomossuknelės gulėdavo kaip nulietos.Nors liemuo ir lieknas, vis tieknešiojo korsetą, o užsidėjusiskrybėlaitę su šydu tikrai darėprakilnios damos įspūdį. Tik tosrankos. Kietos nuospaudosdelnuose išdavė ją esantvalstietę, taip pat ir saulėjeįdegęs veidas už šydo atrodė

kaip darbininkės. Gertrūdaklausė savęs, ar ir Francomotina dirba laukuose.Tikriausiai ne, spėjo ji, irrengėsi susipažinti su blyškausveido moterimi. Nuojauta niekogera nežadėjo.

Gertrūda iš savo mokytojosuždarbio buvo pasisiūdinusivisai neblogą pilką gražiai priekūno glundantį kostiumėlį.Sijonas – ilgas, iki kulkšnių,švarkelis – su moderniaismažais petukais. Korseto,savaime suprantama, atsisakė –tokius ir panašius daiktus laikė

šlykščiais. Kam virvėmis veržtikūną iki penkiasdešimt penkiųcentimetrų, jei ir taip liemensapimtis ne didesnė kaippenkiasdešimt šeši? Kokianauda iš to, jei be perstojogaudys kvapą, jaus pykinimą irkiekvieną akimirką balansuosties riba, kad gali nualpti. Tokskorsetas gal ir tinka senomsmoterims, daug kartųgimdžiusioms. Net ir šiaisatvejais jis nereikalingas – taidaiktas, pasmerkęs moterisalinti kūną.

– Eikš, važiuojam, – išgirdo

tėvą šaukiant.Teko giliai atsikvėpti. Pajuto

maudžiant vidurius. Ne kas kita,o skirtumas tarp jos ir Francošeimos pasiuntė skausmingąsignalą sąmonei. Hėgmanaiturėjo net automobilį.Didžiausias troškimas šiąakimirką – važiuoti tuoautomobiliu. Ji ir Francas,nesvarbu kur, – ten, kur būtųvienu du ir nelauktų jokieHėgmanai norėdami ją iš visųpusių apžiūrėti. O gal riedėti irkažkur kitur, kur galėtų jaustislaisva, nesaistoma nuolatinės

atsakomybės: atsakomybės užšeimos mažylius, taip pat užmotiną, kurios sveikata jau nebekokia; atsakomybės už savomokinius ir apskritai už visąpasaulį. Širdies gilumojeGertrūda nebuvo linksmasžmogus. Tik kartu su Francuviskas atrodė lengva. Jis taiplaisvai, taip smalsiai žvelgė įgyvenimą. Kai su didžiausiuužsidegimu imdavo apie ką norssvajoti, ji pasijusdavo sužavėta,nors dažniausiai suprasdavo nedaugiau kaip pusę to, ką jispasakodavo. Francas galėdavo

susižavėti bet kokia technika irtuo ją užkrėsti. Vieną kartą,pasistatęs ją prie automobilio,išaiškino kone kiekvieną veržlę.Čiupo už rankos, beveikprievarta nutempė prie dešinioužpakalinio rato, liepėpasilenkti, kad visas švytėdamaspaaiškintų, kaip veikiastabdžiai. Paskui reikėjo bėgtiprie kairio rato ir dar apžiūrėtistabdžių būgną.

Draugaudama su juo Gertrūdaišmoko važiuoti automobiliu.Bent teoriškai. Pamokas davėFrancas. Virtuvėje sustatė vieną

šalia kitos dvi kėdes, įspraudė įrankas puodo dangtį, ant grindųpadėjo dvi tuščias konservųskardines, ir ji vaizdavovažiuojanti, stabdanti,paleidžianti variklį irvairuojanti. Jis vis stengdavosipaimti jos ranką ir švelniailaikyti prispaudęs prieįsivaizduojamo vairo. O kai jineva priekaištaudama suraukėkaktą, jis išdykėliškai pareiškė,kad beveik įvažiavusi į griovį. IrGertrūda ėmė kvatoti, kaipseniai bebuvo juokusis. Taipužsikvatojo, kad ašaros ištryško

ir pilvą pradėjo sopti.Gertrūdos tėvas niekuomet

nieko nesakė. Žinoma, jis galėjoįsikišti, kaip jai atrodė, nesFrancas elgėsi gana valiūkiškai.Bet gal jis paprasčiausiaidžiaugiasi savo dukterimi arbasvajoja apie turtingą žentą. Iššių apmąstymų Gertrūdąpažadino tėvo plekštelėjimasliežuviu, ir Neptūnas maloniaitrūktelėjo vežimą.

Ilgokai Gertrūda mintyserungėsi su savimi.

– Tėveli, ar galiu tavęspaprašyti vieno dalyko? –

pagaliau ryžosi kreiptis.– Žinoma, vaikeli.– Gal galėtume šiandien, kai

nuvažiuosime, nekalbėti apiepolitiką?

Tėvas linksmai pažvelgė į ją.– Gal manai, kad mano

pažiūros neteisingos? – jis taipasakė švelniu balsu irGertrūda su palengvėjimuatsiduso.

– Šiek tiek baiminuosi, –atviravo ji. – Francas yrapasakojęs apie savo vyresnįjįbrolį Heinrichą. Vakar jamsukako trisdešimt, nepamirškite

nutaikęs progą pasveikinti.Žinau, jis yra Centro partijosaktyvistas ir klaikiaikonservatyvus. Būtų gerai, kadnesusikivirčytume.

Gertrūda pastebėjo, kaipLiudvigas Frankenas pažvelgė įžmoną. Ši nieko nesakydamalinktelėjo galva. KristinaFranken troško santarvės, nesvisos namų diskusijos jąvargindavo. Gertrūdai atrodė,jog motina nesijautė deramaitvirta, kad tokiuose ginčuoseturėtų savo nuomonę. Ji, beabejonės, įsivaizdavo, kad būtų

geriausia, jei vyras ištiesplepėtų tik apie orą. Bet kasžino, ar su Heinrichu Hėgmanugalima taip paprastaišnekučiuotis apie nieką.

Gertrūdos akyse Francosantykis su broliu atrodėkeistas. Viena vertus, jis savovyresnįjį brolį mylėjo ir juožavėjosi, daug kuo stengėsi jįmėgdžioti, tačiau, antra vertus,kiek Gertrūda suprato, jampasiutiškai pavydėjo.Heinrichas – šeimospasididžiavimas, visa, ką jisdarė, buvo nepriekaištinga. Tik

penkeriais metais vyresnis, betpranoksta mane – taipformulavo Francas – „ištisaepocha“. Sprendžiant iš žmoniųkalbų, Heinrichas buvo gerasūkininkas, labai reguliariailankė bažnyčią, aktyviai veikėbendruomenėje ir visi jį taipgerbė, kad tas tapo politiku.Kaip pirmagimiui jam priklausėteisė paveldėti ūkį ir, pasakFranco, jis turėjo tarsi įgimtąautoritetą, kuriam net tėvassavo valia pakluso. Jau nemažaimetų Telemanshofo reikalustvarko ir jo likimus lemia jis.

Tėvas perleido jam viską dartuomet, kai tas ėjoseptynioliktuosius. „Jis yrašeimininkas“, sakė Francas irpapasakojo, kaip nutiko, kadHeinrichas perėmėTelemanshofo valdymą. Jisstačiai atėmė iš tėvo valdžią,visuomenės akyse jįdiskreditavo. Šiuo atžvilgiuFrancas brolį palaikė. „Mūsųtėvas yra silpnas žmogus. Jis tikžiūri, kad niekam neužkliūtų,nes bijo apkalbų.“ Tai privedėprie to, kad visi, kas netingi,pradėjo Johanesą Hėgmaną

išnaudoti ir apgaudinėti, ir kilopavojus ūkį nugyventi, kolHeinrichas išplėšė jam iš rankųvadžias. Mat vieną kartąHeinrichas su tėvu nuvežė įbendrovę pieną. Kaskart tėvuivis mažiau mokėjo, nes jisnedrįso derėtis. Galiausiai užlitrą jam bežadėjo tik penkispfenigus. Tėvas jau buvopasirengęs neprieštaraudamasir su ta kaina sutikti. Heinrichasdelsė – dešimt sekundžių,dvidešimt, kol netekokantrybės. Jis įsikišo į pokalbį irderybininkus suvystė kaip

mažus vaikus. Nuo to laikoHeinrichas aiškiai ėmėvadovauti visur. Nors tėvas irtoliau sėdėdavo šeimos galvaiskirtame stalo gale, bet valgytišeima pradėdavo tik atsisėdusHeinrichui ir pirmam įsidėjusmaisto.

– Ar patinka tau brolis? –paklausė Gertrūda po šiosistorijos kamuojamaprieštaringų jausmų.

– Nežinau. Taip, žinoma, jis jukmano brolis.

– O aš, ar patiksiu aš jam?Francas ilgai tylėjo, kol rado

atsakymą. Gertrūda labaivertino, kad jis be niekur niekonepuolė sakyti, ką ji norėjogirdėti.

– Nesu tikras. Heinrichasgudrus. Nujaučiu, kad tavyje jisįžvelgs tai, ką ir aš matau. Esiišmintinga ir sąmojinga, jūslygiaverčiai. Tu darai išdidausžmogaus įspūdį, spinduliuojiįgimtu orumu ir nekoketuojikaip kitos merginos. Ar užtenkakomplimentų?

Jis nusijuokė išvengdamasatsakymo į tikrąjį jos klausimą:kas nutiktų, jei Franco

pasirinkimui Heinrichasnepritartų?– Tenai, prieky, turėtų būti, –pagaliau prabilo tėvas.

Jie važiavo maždaugpustrečios valandos, pats metasišgerti kavos.

– Šeimininkai sode, – paaiškinotarnaitė, atkėlusi vartus. Ji buvopanašaus amžiaus kaip irGertrūda. – Prašom eiti kartu sumanimi.

Visiems Frankenams iš didžiospagarbos kone užėmė žadą.Namas – impozantiškas,vestibiulis – bemaž toks kaip

visas kiemas Empelyje. Iš abiejųpusių – kambariai. Tarnaitė juospravedė pro savotišką raštinęsu dideliu raudonmedžiorašomuoju stalu, iš to kambariopro kitas duris nedideliaislaipteliais nusileido į sodą. Šispuikiai apsodintas, matėsidaugybė gėlių lysvių, o jau tųgėlių gėlelių: blizgės ir žydrės,kitoje vietoje žydėjo žibuoklės irnarcizai, tarp jų – krokai irlaukinės tulpės. Veja nupjautalygut lygutėliai, o šeimininkai,bent tėvas ir motina Hėgmanai,jau sėdėjo prie prabangaus

Žemutinio Reino kraštuibūdingo kavos stalo. Buvopadėta dešros ir duonos, pailgoragaišio su razinomis ir griežčiųsalotomis. Stalas – šventiškaipapuoštas, todėl Gertrūdatikėjosi, kad tai yra gerasženklas. O gal tik įprastosVelykų puošmenos?

Juos pasitiko Francas.Gertrūdos širdis daužėsi išdžiaugsmo ir nervinimosi.Francas juos pasveikino irnuvedė pas tėvus prie stalo.

Johanesas Hėgmanas taip patatsistojo.

– Sveiki atvykę įTelemanshofą! Mano žmonaVilhelmina ir aš džiaugiamėsgalėdami su jumis susipažinti.Francas jau yra daug apie juspasakojęs. Prašom sėstis,palauksime dar mano sūnausHeinricho.

Tai buvo viskas. Įprastiniaipasveikinimo žodžiai, nuoširdusmotinos Vilhelminoslinktelėjimas galva, ir tyla.Francas ir Frankenai susėdo irdaugiau nieko nevyko.

– Pavasaris šiais metaisnuostabus, – Gertrūdos motina

mėgino ką nors pasakyti, bentapie orą. Tačiau tai buvo balsastyruose. Gertrūda sunerimonežinodama, ką visa tai turėtųreikšti. Hėgmanams toji tylaneatrodė kuo nors ypatinga, oGertrūdos tėvas visiemsgirdimai giliai įkvėpė ir pamažuiškvėpė. Skambėjo tarsiatodūsis, atrodo, tai ir buvoturėta galvoje. Kai susitikdavomoterų žvilgsniai, VilhelminosHėgman akys žiūrėdavo visiškaidraugiškai. Tačiau ji netarė nėžodžio.

– Mamyte, – prašneko mažoji

Kati, – ar galiu paragautiragaišio su razinomis?

– Tylėk, – šnibžtelėjo jai į ausįmotina. Aiškiai matėsi, kad ir jąjau apėmusi įtampa.

– Dar palaukime, kol ateisFranco brolis. Tada tikrai galėsipasivaišinti. Tu taip šauniaiištvėrei visą pasninką.

Gertrūda paprasčiausiaipasakė vienu sakiniu per daug.Ji viltingai pakėlė akis, betJohanesas ir VilhelminaHėgmanai su stojiškudraugiškumu ją ignoravo.

Gertrūda mėgino pažvelgti

Francui į akis. Tuščias darbas.Jis spoksojo į stalo kampą, tarsinuo tos vietos negalėtų atplėštiakių. Kas čia dedasi? Kodėlniekas nekreipia į ją dėmesio?Ar mes, atvažiavusieji, jaupasielgėme kaip nors negerai?Juk atvykome susipažinti.Širdyje kilo įniršis. Kodėl taipkeistai elgiasi Francas? Šiaip jisvisuomet buvo malonusčiauškutis. Gertrūdapaniekinamai kostelėjo irFrancas pagaliau pažvelgė jai įakis.

– Jis stovi viršuje prie lango, –

pašnibždėjo jai.Gertrūda pakėlė akis. Ji

negalėjo įžiūrėti, ar ten kas norsstovi, bet jo žvilgsnius jautė. Taigalios žaidimas, tuo nė kiekneabejojo. Heinrichas vertėjuos laukti, kad parodytų savopranašumą. Ar to reikia, klausėji savęs, todėl Franco brolis jaitapo dar nesimpatiškesnis. Jisvarstė, kokį įspūdį ji galėtų jamdaryti. Galimas daiktas,pirmiausia kris į akis tai, kad jipernelyg liekna. Francas buvopasakojęs, kaip Heinrichuisvarbu, kad būtų matyti

socialinė gerovė. Gertrūdapakėlė galvą ir drąsiai atkišo įpriekį smakrą. Tegu ramiaiįsitikina, kad jos nepabaidys.Tegu prieš jį drebina kinkas jošeima, bet ne ji. Žinoma, išGertrūdos psichologiniogalynėjimosi nebuvo jokiosnaudos, nes prie stalo niekasnepasikeitė. Vieta dešiniajamestalgalyje liko tuščia, o mažojidraugija tylėjo, tarsi visi būtųburnas vandens prisisėmę.– Prašom atleisti, turėjau kai kąneatidėliotina sutvarkyti.

Dar po dešimties minučių, per

kurias Gertrūda jau svarstė, arviską metus nevažiuoti atgal,per sodą ilgais žingsniaisatskubėjo Heinrichas ir rankąpirmai padavė KristinaiFranken, paskui – Liudvigui irGertrūdai. Šiai pasakėkomplimentą, kad graži suknelė,ir galų gale atsisėdo į savovietą.

– Tikiuosi, jūsų studijos buvosėkmingos, – tarė Gertrūda.

Ji žinojo, kad tai sakyti nėrakuklu, bet jautė turinti irgi kąnors pabrėžti. Heinrichasnužvelgė ją pralinksmėjusiu

žvilgsniu ir tarė:– Taigi, dabar, karo metu,

mūsų produktų kainos tokiosžemos kaip niekad iki šiol.Reikia gerai skaičiuoti, kadišlaikytum didelę šeimą.

Pirmas raundas – apie jį,pamanė Gertrūda ir slapčiomisdirstelėjo į Francą norėdamaįsitikinti, ar šią užuominą jissuvokia taip pat kaip ir ji.Atrodo, taip, nes Francas išpykčio paraudo kaip vėžys.Laimė, Gertrūdos tėvai tožvilgsnio į šalį nepastebėjo. TikGertrūda ir Francas suvokė, ką

Heinrichas davė suprasti, kitaipsakant, kad brolis vedyboms neipinigų turi, nei tinkamospadėties visuomenėje. Nors irdirbo ūkyje, žemdirbystė jonetraukė, tą Gertrūdai ne kartąbuvo prisipažinęs. Didžiojisvajonė – studijuoti AcheneAukštojoje technikos mokykloje,o vyresnysis brolis tai laikėplevenimu padebesiais. Abu dėlto dažnai ginčydavosi. Tokiaisatvejais Heinrichas grasindavoFrancą iš ūkio atleisti. Tai būtųreiškę šaukimą į kariuomenę,nes iš tikrųjų jis jau turėjo

vilkėti kareivio uniformą, tikpatikinimas, kad dideliamTelemanshofo ūkiui jisreikalingas kaip žemdirbys,vaikiną nuo to ir saugojo. TodėlGertrūda jį ne kartą mėginoįtikinti, kad savo svajones apiebendrą gyvenimą – ji kaipmokytoja, o jis kaip naujasisGotlybas Daimleris – turįatidėti, kol baigsis karas. Josdidžiausias troškimas – trūksplyš užkirsti Francui kelią įkareivius, nes tėvas karą buvoapibūdinęs niūriausiomisspalvomis.

– Paprašysiu Marijos, kadatneštų degtinės, – prakalboFrancas. – Tėve, Heinrichai,pone Frankenai, gal išgersim potaurelę?

Nelaukdamas atsakymoatsistojo ir nuėjo. Gertrūdanulydėjo jį akimis. Širdyje niršoant Franco ir kartu jį atjautė.Tikriausiai šią akimirką jisjaučiasi kaip nevykėlis. Vėlneatlaikė Heinricho spaudimo.„Jis stovi viršuje prie lango“,mintyse mėgdžiojo jį Gertrūda.Gėda, kad jis taip juokingaielgiasi. Broliui rodoma pagarba

atrodė perdėta, galų gale jistaip pat ne iš kelmo spirtas.Žmogus, kurį ji myli, kuris tiekdaug žino ir yra toksišmoningas. Aišku, šiandien jisviso to neparodė. Gertrūdaapsidairė, kur Kati. Mergaitėbuvo pabėgusi nuo stalo ir sodeskainiojo gėles.

Negaliu taip kiurksoti rankassudėjusi, nusprendė ji. Prie stalosėdintiesiems sumurmėjo kažkąapie „karštį“, apie būtinybę„pasitvarkyti“, atsiprašė irnubėgo įkandin Franco, kad tasjai pasiaiškintų. Prie pat namo

ją užkalbino tarnaitė:– Gal galiu jums kuo padėti?– Taip, man reikia į vonios

kambarį.– Eikite su manim.Gertrūda atsiduso. Juk

neklausi, kur pasidėjo Francas.Ji įėjo į vonios kambarį,nusiplovė rankas ir vėsiaisdelnais aptapšnojo veidą. Šiądieną buvo įsivaizdavusi kitaip.Štai Francas ištraukia žiedą. Nekokią brangenybę, o tik mažytįmeilės simbolį. Mintys piešėvaizdą, kad Francas žiedą pirkopats, – ne parinko iš šeimos

papuošalų dėžutės tokį, kuriampritarė brolis. Visa kita regėjotik pastelinėmis spalvomis: kaippuola Francui ant kaklo, ošeimos viena kitą sveikina.

Su tikrove sode tai neturiničnieko bendra, pripažino ji, ožodžiai „jis stovi viršuje prielango“ tikrai niekuo nepanašūs įklausimą: „Ar būsi manožmona?“

Virš galvos sugirgždėjogrindys. Gal tai Francas? Jaubuvo beeinanti iš vonioskambario, bet išgirdo vyriškąbalsą klausiant:

– Francai, ar esi viršuj?Heinrichas. Išsigandusi sustojo

prie praustuvo.– Lipk žemyn ir rūpinkis savo

svečiais!Francas neatsakė. Ji tik

išgirdo, kad viršuje trinktelėjodurys ir kažkas laiptais lipažemyn.

– Dabar prašysiu jos rankos.Išgirdusi šiuos žodžius ir

ryžtingą Franco balsą Gertrūdakone pašoko iš džiaugsmo,širdyje, žinoma. Pagaliau,pamanė: štai vėl jis, Francas,išdrįsęs susiremti su broliu

kaktomuša, Francas, norintis suja gyventi. Pasijuto išdidi irlaiminga. Paskui apėmė panika.O Dieve, šovė jai mintis, jisneturi sužinoti, kad aš jau žinau.Kaip iš čia ištrūkti?

– Turi pasirinkti išmintingai, one aistros pagautas, – išgirdoHeinrichą griežtai atsakant.

Tas žmogus – tikras beširdis,pamanė Gertrūda.

– Heinrichai, tu šitonesupranti. Tai – meilė, taikažkas nepaprasta. Juknegalima šiaip sau imti ir vestimerginą vien todėl, kad tai gera

partija.– Kodėl ne? Galvok apie savo

ateitį.– Kas iš tavęs pasidarė,

vyresnysis broli? Arnebeprisimeni, kaip anksčiausvajojome apie gražias, išdidžiasmerginas?

– Liaukis. Daraisi isterikas.– Ar taip ir liksi amžiams

bukas viengungis? Gal manai,kad būsi laimingas savoarogancija atstumdamas visusžmones? Tu tik pavydi, štai kuršuo pakastas.

– Užsičiaupk, Francai. Daraisi

juokingas. Patariu...– Savo patarimą gali pasidėti

ant bambos, man jo nereikia.– Bet mano pinigų, jų panorėsi.

Iš ko maitinsi savo Gertrūdą? Irtuos dvylika, kurie dar prisidėskaip šeima. Aš pasidomėjau jostėvu, Francai. Gal nori išgirsti,ką tavo būsimas uošvis galiduoti kraičio? Nieko, Francai.Ničnieko, išskyrus porą seserų.Ir jeigu jos neištekės, tai vienągražią dienelę susės alkanomgerklėm prie tavo stalo. Toneištvers jokia meilė, kad irkokia didelė būtų.

– Ištvers, – deja, Franco balseryžto nebesigirdėjo.

– Būk protingas, jaunasaibroleli. Vesk vieną iš Tymanodukterų, dar gausi ir visaineblogą ūkį. Aš tau noriu tikpaties geriausio. O dabar teguGertrūda keliauja savo keliais irnestumk merginos į bėdą. To jinenusipelnė. Tu – taip pat.Nespėsi nė apsidairyti, kaip jitau įbruks vaikelį. Tuomet kelioatgal nebebus.

Gertrūda nustėro.Heinrichas – klastūnas. Jiskalbėjo visiškai ramiai, kaip

tikras vyresnysis brolis, kurisrūpinasi, ir rūpinasi iš meilės. Jinujautė, jog Francasneatsilaikys, ir baiminosi, kad jokorta mušta.

– Eikš, mažyli, – pakvietėHeinrichas dabar jau švelniai,net meilingai, – suprantu, kadtau liūdna.

Gertrūda sulaikė kvapą.Mėgino nuspėti, kas ten dedasi,kaip reaguoja Francas.

– Na, eikš jau, – girdėjoviliojamą Heinricho toną irkažkas staiga pabeldė į vonioskambario duris.

– Traukis iš kelio! – Francobalsas Gertrūdai iškart pasirodėlabai svetimas, matyt, irHeinrichas nesitikėjo tokiosreakcijos.

– Francai! – sušuko jis. –Francai, grįžk, aš su tavimkalbu. Klausyk, ką sakau,antraip teks brangiai sumokėti.Pusgalvis esi. Aš tau noriu tikpaties geriausio.

Paskutinius žodžius jis ištarėbeveik pašnibždomis, ir viskasnutilo.

Gertrūda pajuto, kad jos akysdegte dega. Suimk save į nagą,

drąsinosi. Reikia grįžti į sodą irvaizduoti, kad nieko nežinau.Kaip nors prastumti šią dieną,mąstė ji.

Kažkas paklebeno duris. Jidemaskuota. TikriausiaiHeinrichas nori į vonią. Jiskaipmat suvoks, kad ji netyčianugirdo brolių ginčą. Gertrūdapasitempė, išdidžiai atkišosmakrą ir atidarė duris.

Heinrichas išsižiojo ir negreitužsičiaupė. Tylėdamas stebeilijoį ją. Gertrūda taip pat spoksojonenuleisdama akių.

– Nuoširdūs sveikinimai!

Abu krūptelėjo. ŠaliaHeinricho stovėjo Kati. Ji laikėjam atkišusi gėlių puokštę iržvelgė viltingomis akutėmis.Matyt, skabydama gėlytesnustriksėjo kiek toliau nuosėdinčiųjų prie stalo, paskuiieškojo Heinricho.

– Nuoširdūs sveikinimai sugimimo diena.

Heinrichas nejudėjo iš vietos.– Jos skirtos jums, – linksmu

balseliu pasakė ji.– Man? – Heinrichas nevaidino

negalinčio suprasti, jis tikraibuvo sutrikęs.

– O iš kur tu žinai, kad neseniaibuvo mano gimimo diena?

– Iš Gertrūdos. Bet dabar turipriimti dovaną, – sakėįsižeidusiu balsu Kati.

Ji patampė savo apatinęlūpytę. Heinrichasnenuleisdamas nuo jos akių irneturėdamas kur dėtispasilenkė.

– Labai dėkoju, jaunoji panele.Tai mano pirmoji gimtadieniodovana šiais metais.

– Kodėl, – paklausė ji, – artavęs niekas nemyli?

– Ne todėl, – atsakė jis,

paglostė jai galvytę ir atsitiesė.– Eime prie kitų.Didelis vyras padavė mažai

mergytei ranką. Gertrūdažiūrėjo, kaip Kati pasistiepė irpaėmė jo ranką, ir abu išdidžiainužingsniavo.

Šimtasis gimtadienis –ketvirtadienis

Neapsakoma piršlė

– Tai kas iš tikrųjų atvažiuos įšventę? – paklausė Paulanorėdama šiek tiek nusiteikti.

– O aš tyčia nieko nekviečiau, –atsakė Gertrūda, – bet manau,kad šeima susirinks in corpore.

– Visi visutėliai, – garsiaipareiškė Katarina ir

mirktelėjusi viena akimipridūrė: – O kas nepasirodys,per kitus trisdešimt metųneturės teisės į ūkį nė kojosįkelti.

Paula džiaugėsi, kad seserysšitaip gražiai sutaria. Dievasgali paliudyti, jog anaiptol nevisuomet taip buvo.

Jos sėdėjo sodo terasoje irvaišinosi obuolių pyragu, kurįKatarina buvo pati iškepusi.Kaip ir priklauso, buvo padėtaplaktos grietinėlės. Visos trysmaloniai šnekučiavodžiaugdamosi vėl susiėjusios.

Nuo nepaliaujamo šnekėjimoPaulai burna visai išdžiūvo,todėl nusprendė atsargiaipabandyti pirmą sriubsnį kavos.Kaip ir tikėjosi, kava buvonepakenčiama: baisiausiaisusiraukė ir spjovė tą kartųgėralą į šoną ant grindinioakmenų. Akies krašteliu manėpastebėjusi, kad kažkas antžemės tarsi sujudėjo. Tąakimirką į galvą šovė juokingamintis ir ji, nebegalėdamaištverti, sukikeno.

– Gal pataikiau į Tomį?Tomis – Katarinos šnauceris.

Šuo buvo miklus kaipžebenkštis. Katarinai jis nuolatkeldavo rūpesčių, nes vispainiodavosi tai vienai, tai kitaiiš vyresniųjų seserų po kojomis,tad jos vis klupinėdavo. TačiauPaula šunį mėgo, nors tasdažniausiai lakstydavo taipgreitai, kad savo nekokiomisakimis jį matydavo tik kaipneryškų kailio gumulą.Įsivaizdavimas, kad ne kas kitas,o kaip tik ji, kuri šuns šiaip jaukaip ir niekuomet nematydavo,kavą išspjovė tiesiai jam įtrumpas pilkas vilnas, abi

seseris nepaprastaipralinksmino.

– Gal tau užplikyti šviežioskavos? – tyliai paklausė josKatarina.

– Na, na, – Gertrūda pasiuntėženklą, kad puikiausiai žino, kątodvi tarpusavyje šnibždasi. –Eikite sau ramiausiai, tada gerakava atiteks bent man vienai.

Kai seserys vėl aprimo,Katarina išdidžiai pareiškė, kadGertrūda galinti tikėtis dideliostraipsnio laikraštyje. Žadaužsukti žurnalistas ir su jubiliatepasikalbėti. Paula žinojo, kad

Gertrūdą džiugina toksišskirtinis dėmesys, todėlsusižavėjusi švilptelėjo.

– Kaip puiku, Gertrūda, degsiunekantrumu sužinoti, ką tu jampripasakosi.

– Ak, kokia nesąmonė, –mėgino atsikalbinėti, betišankstinį džiaugsmą sunkiaisekėsi nuslėpti.

Nuo Naujųjų metų seserys taipir nebuvo susėdusios visosdrauge, nes Katarinos namuosevis būdavo svetimų žmonių.Paula turėtų pasinaudoti šiuotrumpu trijulės buvimu kartu ir

su Gertrūda pašnekėti apiebūtinus pokyčius gyvenime, neskai namai vėl prigužės žmonių,proga bus praleista.

– Kaip sekasi vaikams? –pasidomėjo Gertrūdanutraukdama Paulossusimąstymą.

„Vaikai“ šiuo atveju reiškėPaulos dukteris, kurios pačiosjau buvo perkopusios perseptyniasdešimt. Paula buvosenelė ir net prosenelė.Neturėdamos savų vaikų irvaikaičių Katarina ir Gertrūda,savaime suprantama, kišdavosi į

savo šeimos reikalus, todėl dėlauklėjimo ir vyrų parinkimojaunosioms giminaitėmsniekuomet nesiliaudavo ginčai.

Visai neseniai Katarina vienąiš sesers vaikaičių suvedė sujaunu vyru iš gretimo kaimo.Bent pasirūpino juossupažindinti. Mėnesių mėnesiusji kalė Paulai į galvą, stačiaiišūžė ausis, kad sesers vaikaiteiradusi kaip tik tą vyrą, kurioreikia, o ji, Paula, turinti galųgale apie tai pašnekėti su savovaikaite, būsima sutuoktine.Paula išsisukinėjo, o Katarina

ėmė ne juokais įkyrėti. Tol jailipo ant galvos, kol galų galesuprato, kad Paulos neįtikins.Tada reikalų tvarkyti ėmėsi pati.Be jokių ceremonijų pakvietėPaulos vaikaitę vakarienės irkaip netikėtą svečią tąišrinktąjį. Kai tiedu susėdo priestalo, ji lyg niekur niekopasišalino iš kambariopalikdama abu likimo valiai.Paula vis dar nieko nenutuokė.Kai Katarina jai kitą dienąpaskambino ir apie taipapasakojo, pirmą kartą poilgesnio laiko Paula neteko amo.

– Kodėl gi ne? – klausėKatarina veidmainingai. – Jie jukpatinka vienas kitam.

– Taip gali daryti karvidėje, betne su žmonėmis, – pratrūkoPaula.

Katarina kai kada tikrai buvonepakenčiama. Jei ką norsįsikaldavo į smegeninę, žūtbūtturėdavo padaryti, nors irkuolais lytų. Iš Katarinospiršlybų, aiškus daiktas, išėjošnipštas, nes nuo pirmojopasimatymo neįvyko nieko, apieką būtų buvę galima raportuoti.Paula širdyje triumfavo ir spėjo,

kad tiedu jauni žmonėspaprasčiausiai vienas kitunesusidomėjo, o Katarinanenorėjo nieko apie tai girdėti,todėl dabar ir pasuko kalbą apiejuos.

– Jį neseniai matė su Hemerųjaunėle, – įsiterpė į kalbąGertrūda ir užbėrė druskos antatviros žaizdos. – Aš tau sakau,jis mūsų mergaitę vedžioja užnosies.

– Gertrūda, baik vieną kartą.Jie dar jauni. O jauni žmonėsmielai eina pasivaikščioti. Be to,mūsų vaikaitė labai užsiėmusi.

Tai visiškai normalu.Paula nelabai suprato, ką

Katarina iš tikrųjų gina: ar tąjaunikaitį, ar save pačią kaipnevykusią piršlę.

– Jis nėra tas, kokio reikia, –neatlyžo Gertrūda. – Ir tasnuolatinis slampinėjimas.Verčiau imtųsi rimto darbo.

– Bet jeigu jie vienas kitą myli,palik juos ramybėje. Jiepakankamai suaugę žmonės, –Katarina kilo į paskutinę ataką.

– Ak, nekišk čia tos meilės.Gertrūda piktai mostagavo

ilga, kaulėta ranka.

– Jis visai jos nemyli. Antraipsu kitomis nesirodytų žmonėms.Rūpintųsi ja.

– Visiškai nenutuoki, ką šneki.Juk mažiausiai priešseptyniasdešimt metų paskutinįkartą vyras apie tave rėžėsparną.

Katarina bandė užtrauktilinksmesnę gaidelę, betpastangos nuėjo perniek, todėlkol nuotaika visai nesugedo,padėtį mėgino gelbėti Paula:

– Ir prašneko dvi aklės apieregėjimą.

Ši pastaba – kaip vandens

lašas nuo žąsies: nė viena išjųdviejų nė nemirktelėjo. Paulaatsiduso. Žodis kaip žvirblis –išlėkė ir nebesugausi. Gal nevisų trijų nosiai gilintis įlaimingas partnerystes. Atrodo,panašios mintys sklandė irKatarinos galvoje.

– Ką mes žinome, senosmoterėlės, kaip jaunimas šiaislaikais draugauja. Dabar –viskas kitaip. Teko girdėti, kadmoterys jau pačios siūlositekėti.

– O gal jis kokshomoseksualas, a?

Paula apsidžiaugė pavykusiaprovokacija. Dabar abi pulsmane kaip liūtės, pamanė ji,bent nebekiršins viena kitos.Tačiau jautė, kad Katarina irGertrūda susmeigė į ją akis, irapsimetė, tarsi to nematytų.

– Na ir kas. Yra nepalyginamaiblogesnių dalykų neguhomoseksualūs vyrai. Sakaujums – galiausiai turės viską, konori: nuostabių vaikučių iršventą ramybę.

Paula nenutuokė, koks velniasją timptelėjo už liežuvio, ir vosspėjusi apie tai pagalvoti

išgirdo, kad Gertrūda griežtaiužbaigia ginčą:

– Gal pamiršai, kaip jispasielgė? Apie tai verčiaunekalbėsiu.

Gertrūda tuos žodžius ištarėtaip ryžtingai, kad Paula pokiekvienu iš jų galėjo dėtišauktuką.

Net tiek metų prabėgusGertrūdos ir jos santykiuose visdar plytėjo daug užminuotųlaukų, dėl to Paula dažnaiapgailestaudavo. Istorija suAlfredu iki šios dienos tebėratabu. Paula buvo išsiskyrusi. Iš

pradžių jautėsi visiškaisugniuždyta, bet paskui nustatė,kad savo vyrui vis dar tebėraneabejinga ir gali rodytisupratingumą bei atjautą.Slapčia palaikė su juo ryšius. Sujuo ir su žmogumi, slaugiusiu jįiki mirties. Visa tai vykoseserims už nugarų. Gertrūda irKatarina nebūtų įstengusios tosuvokti, spėjo Paula. Be to, apiekai kuriuos dalykus šeimojepaprasčiausiai niekasnešnekėjo. Juos stačiaiapeidavo. Esame bukapročiaiŽemutinio Reino gyventojai,

vieną kartą konstatavo Paula:diskutuoti – dalykas paprastas,tą visuomet mokėjome, betsąžiningai pasakyti, ką jauti, toniekuomet neišmokome. Gal darne per vėlu, mąstė ji, gal jaumetas kloti viską ant stalo.Ilgiau laukti kažin ar verta,galiausiai mes nebe kokiosšešiasdešimtmetės. Ji kurį laikąžvelgė į savo vyriausiąją seserį –kiek leido akies valkius.Gertrūda giliai kvėpavoįtraukusi įdubusius žanduslabiau nei paprastai. Pastaruojumetu ji šiek tiek mažiau skyrė

dėmesio savo išvaizdai. Gal irkiek blogiau mato negu perpaskutinį susitikimą, tačiauPaulai atrodė, kad sesuo žilusplaukus šiuokart ant pakaušiosusisuko netvarkingiau neivisuomet. Kai susieidavo visos,Gertrūda vis dar pranokdavosavo trečiąją seserį. Pradėjusvyriausiajai kivirčytisatrodydavo, tarsi pati savepraris. Visas veidas kažkaipsusitraukdavo, kad paskuigirdimai vėl išsipūstų. „Cha chacha“, pasigirsdavo, ir Paulai vėltoptelėdavo mintis, kad joms

nebe tiek daug laiko belikę.Taigi gal vis dėlto verčiauišsikalbėti, kol ne per vėlu, arbapalikti, kaip bus? Paula abejojo.Jai rūpėjo per pastaruosiusmetus akivaizdžiai sunykusisesuo. Paula vis stebėdavosi,kad kaip tik vyriausioji iš jų taipilgai ištvėrė. Šimtas metų, iškurių dauguma – toli gražu nerožėmis kloti. Ji daug išgyvenoir nemažai matė, bet malonumopatyrė ne per daugiausia.

Šį kartą akimirka pražiopsota,nuotaika sugadinta. NeiKatarinai, nei Paulai

nebereikėjo susižvalgyti, kadsutartų, jog dabar ne metas suseserimi kalbėti apiepersikraustymą.

– Prigulk truputį, Gertrūda. Šįvakarą ateis kaimynės. Tu juknorėsi dalyvauti.

Katarina atsistojo ir ėmė rinktiindus. Paula net nemėginopadėti. Vargu ar puodeliai irlėkštės – jei turėsime galvoje josprastą regėjimą – sveikinukeliautų iki virtuvės. Ji turėjone tik giedravalkį, bet irglaukomą, o šiaip – amžius,dažnai apie tai pagalvodavo.

Matyti ji dar matė, tačiau regoslaukas buvo taip susiaurėjęs,kad jausdavosi tarsi žiūrinti prorakto skylutę. Kraujas,veikiausiai, nebeįstengėprasimušti į kiekvieną kūnokampelį, bet ji džiaugėsi, kadpasiekia bent smegenis. Būtiaklai dar nieko, o štaiišprotėjusiai – to neištvertų.

Paula taip pat atsistojo irpamažu, kiek susikūprinusi,patraukė per sodą įprastiniumaršrutu. Lazda ir atmintisfunkcionavo koordinuotai, kaiplaikrodis. Už kelių žingsnių

tripeno Gertrūda, vis dar, žiūrintiš šalies, tiesi kaip nendrė, tiktaispartos nebe tos. Abi žilutžilutėlės, bet plaukai iki pat šiolvešlūs. Ypač Paulos. Kuorūpestingiausiai sušukuoti irsutvarkyti. Kartą per savaitę jieidavo į kirpyklą trinkti galvos irpasidaryti šukuosenos. Šievisuomet buvo jospasididžiavimas.

Katarina, pastaruoju metu šiektiek papilnėjusi per klubus irdabar krypuojanti visai artiPaulos, kad toji prireikus galėtųį ją atsiremti, plaukų ant galvos

taip pat dar turėjo apsčiai. Šiospopietės saulėje jie atrodėgeltoni. Natūraliai geltoni ardažyti, nebe pirmą kartą Paulasvarstė, tad nusprendė progaipasitaikius tą klausimą iškeltiviešai. Bent ši tema šiuosenamuose nieko neerzins.

Šimtasis gimtadienis –ketvirtadienis

Tiesa apie Volodimirą

Ankstyvą pavakarę įTelemanshofą atidrožė penkioskaimynės, kurioms rūpėjo suKatarina aptarti, kaip pasirengtišventei. Gertrūdą žavėjo tai,kad buvo planuojama ne tikšventė, bet ir rengiamasi jai –Katarinos ūkyje tai buvo

įprasta. Sutartą dieną čiamaloniai laukdavo visų sužmonomis, vyrais ir vaikais –namai bus puošiami egliųvainiku. Tokį tradicinį vakarąmoterys iš krepo ir popieriausiškarpydavo ir suklijuodavovamzdelius, viela juospritvirtindavo prie šakelių ir tuovainiku padabindavo laukujesduris, kad kiekvienas praeivismatytų, jog šiuose namuosešvenčiama. Tokiam vakarui taippat reikėdavo pasirengti, nes jisiš tikrųjų būdavo atskira šventė.Todėl kaimynės šį vakarą ir

sugužėjo pasitarti.Varte niekam nekilo abejonių,

kad padėti rengtis šimtajamgimtadieniui – viso kaimopriedermė. Iki Ksanteno nuo čiayra mažiau nei penki kilometrai,mąstė Gertrūda, bet ten niekopanašaus nedaroma. Ji ilgusmetus pragyveno Duisburge,bet atėjo metas, kadnebeiškentusi anonimiškumopersikėlė į Ksanteną. Užeidavoakimirkų, kad ir Ksantenas jaiatrodydavo per didelis, nors tenją pažinojo beveik kiekvienojekrautuvėlėje.

Gertrūda žinojo, kad šiandiensvečiai renkasi buvusiojesamdinių virtuvėje. Pati tennelabai norėjo rodytis, nesreikėjo pereiti nedidelį tamsųkoridorių, kuriame nesunkupasiklysti. Jau senokai su tuokoridoriumi turėjo vargo. KaiGertrūda galų gale prostumdomąsias duris prisikasė ikivirtuvės, moterys jau buvosusėdusios. Dabar vėl viena pokitos atsistojo.

– Labą dieną, ponia Franken.Kaip jums sekasi, poniaFranken? Atrodote nuostabiai,

ponia Franken. Kaip puiku, kadpasirinkote švęsti pas mus, –girdėjo atsklindant žodžius.

– Na, gerai, gal pirma, sakau,išgerkim po taurelę? – tarėviešnioms droviai išklausiusitiek daug malonių žodžių.

Taurelės priešais kiekvieną jaubuvo padėtos. Katarina senuįpročiu puikiai mokėjo priimtisvečius, tad pasigirdolinkėjimai – į sveikatą, įsveikatą.

– Ko dar trūksta, kiek ateis? –dalykiškai paklausė jauniausiojisesuo.

Gertrūda nusistebėjo, kadKatarina taip greitai perėjo priereikalų. Šiaip jau neskubėdavokaip akis išdegusi pulti priedarbo, pirma paplepėdavo apienaujausias kaimo paskalas.

Viena iš moterų ėmė vardytikaimynus ir aiškinti, ar vaikaidalyvaus šventėje, o jei ne,kodėl.

– Na, o kiek dabar bus išviso? – baigė vardyti užduodamaklausimą.

Kitos moterys dirst į dešinę,dirst į kairę ir pratrūko juoktis.Visos klausėsi aiškinimų apie

kaimynus, bet nė vienaneskaičiavo.

– Greitai dar po vieną ir vėl išpradžių! – šūktelėjo Katarina.

Visos ištuštino taureles irlitanija prasidėjo iš naujo.Dabar visos aliai viena stropiaiskaičiavo. Deja, kiekvienasuskaičiavo vis kitaip.

– Jei išlenksiu dar vieną,skaičiai padvigubės, – tarėjuokaudama susirinkimo vadovėir pastūmė į šalį taurelę, kuriąKatarina jau buvo spėjusipripilti. Tad sutarė tik apytikrįskaičių, dėl viso pikto pridėjo

dar tuziną dešrelių. Gertrūdanebesuprato, kuri ką viena perkitą sako, tačiau staiga stojotyla.

Moterys sužiuro į ją, Gertrūdanesusigaudė kodėl. Pradėjoapsižiūrinėti, gal nepastebėjokokios nors dėmės ant drabužiųarba dar nutiko kas neįprasta,tačiau viskas gerai.

– Kas čia dabar? – paklausė ji.– Taigi, ponia Franken, mes

turime dabar kaip nors jūsųatsikratyti.

– Mat reikia šį bei tą aptarti,ko jūs dar neturėtumėte žinoti.

– Ak, Dievulėliau, – nejučiaišsprūdo jai, bet suprato, kad tųžodžių neištarė, o tikkrenkštelėjo. Kaip visa taijaudina, pagalvojo žvelgdama įKatariną. Per popietęsugadintos nuotaikos kaipnebūta.

– Na gerai, dingsiu iš čia, jeitaip norit, padraugausiu suPaula.Uždariusi virtuvės duris išgirdošnibždant Janą: „Tomi, šen!“Janas, senis olandas bepavardės, turėjo kambarėlįklojime. Jis prižiūrėjo Tomį,

apskritai visus ūkio gyvulius.Janas nebuvo pensiono svečias –jis Telemanshofo inventorius,kaip mėgdavo juokais sakytiKatarina. Kone trisdešimt metųjis gyveno minėtamekambarėlyje, kuriame stovėjotelevizorius, lova ir komoda.Spintos jam nereikią, vienąkartą truktelėjęs pečiaispaaiškino Gertrūdai, nes turįstik dvejas kelnes ir trismegztinius. Prausdavosi tvartešaltu vandeniu, bet ir tai jossesuo turėdavo retsykiaispriminti. Kilęs aiškiai iš

Olandijos, tačiau iš kur, kiek jammetų, ar turi kur nors giminių,niekas nežinojo. Jis niekuometnėra apie tai kalbėjęs ir išvismažai šnekėjo. Bet ką mokėjo,tai mokėjo – bendrauti sugyvuliais. Jei mažasis šnaucerisTomis nors kiek sunegaluodavo,pirmasis žinodavo Janas. Ypačpuikiai sutarė su dviem poniaisHeidi ir Katia, kuriuos Katarinaprieš kelerius metus buvoįsitaisiusi vejai nugraužti. Janaskasydavo jiems kailius,šnekindavo, ištisas valandasleisdavo laižyti galvą. Tai

vadindavo masažu ir ypatingaplaukų priežiūra. Gertrūdai taslaižymas visai nepatiko, betKatarina vis nesiliaudavosakiusi, kad labai džiaugiasiturėdama ūkyje tokį žmogų. Jisbuvo patikimas, nes kur norsišėjusi ar ilgesniam laikuiišvykusi žinodavo ūkį esantgerose rankose.

Jei atmesime jo higienoskeistenybes, Gertrūda Janąmėgo. Matyt, tai paaiškinamatuo, kad ją traukė mįslingidalykai. O Janas paslaptį, bejokių abejonių, turėjo. Matėsi iš

to, kaip gyvena: pusiau rūsyje,šiek tiek pasislėpęs, kai kadavalandų valandas jo niekurnerasdavai, o kitą dieną, žiūrėk,ir vėl išdygęs tarsi iš niekur.Dabar atvažiavusi jo dar nebuvomačiusi.

– Labą dieną, Janai, –pasveikino nudžiugusi, – kaiptau sekasi?

– Tomi, šen! – buvo vieninteliaižodžiai, kuriuos pratarė.

Jis išspjovė ant žemėskramtomąjį tabaką ir ištiesėGertrūdai ranką.

– To nedarykime, turiu galvoje

spjaudymą ant žemės, – pamokėGertrūda ir taip pat padavėranką.

Negalėjo atsistebėti, kaip tostokios netašytos manieros josbeveik nepiktina. Janas priminėjai vieną istoriją, kurią pati buvopatyrusi. Nepiktina gal dar irtodėl, kad ir jos istorija susijusisu Olandija. Ir dar vienasdalykėlis – Janas buvonuostabus klausytojas. Ar bentvienas iš tų, kurie – ne taip kaipjos seserys – beveiknepertraukinėja. TodėlGertrūdai tapo maloniu ritualu

Janui vis iš naujo papasakotiistoriją apie Volodimirą Hutą.

Šio vyro vardas veikiausiaibuvo Vladimiras, bet dėl jogomurinės tarsenos skambėjokaip Volodimiras. Į ŽemutinioReino kraštą Volodimirą atvežėiš Rytų kaip darbininką. Tiežmonės iš tikrųjų buvo karobelaisviai, prievartosdarbininkai, privalėję Reichuitriūsti pramonėje ir žemėsūkyje. Pažvelgęs į Volodimirąišsyk galėjai pasakyti, kodėl jįišsiuntė į Vokietiją. Jis atrodėkaip ąžuolas ir galėjo dirbti be

perstojo. Kilimo buvo išUkrainos ir paskirtas į didelį ūkįVene. Ten siaubingiausiomissąlygomis gyveno ir daugiaudarbininkų iš Rytų. Jiemiegodavo tvartuose, kaikurie – ant plikų lentų palėpėje,nei tualeto, nei praustuvo,pavalgyti – kada ne kada,šiltesnių drabužių taip patniekas nedavė. Volodimirui iržiemą tekdavo basomis stypčiotiįšalusiomis pievomis penktąvalandą ryto melžti karvių.Ankstyvas metas, šalta, bet tai –jo išsigelbėjimas. Bent galėjo

gurkštelėti šilto pieno. Daugtokių prievartos darbininkųmirė badu.

Gretimame ūkyje dirbo Olga,stuomeninga slavė iš Kijevo.Apie žemės ūkio darbus ne kątenutuokė, bet krimto svetimąkalbą: norėdama įtiktišeimininkei Finijai įstengėišmokti nemažai vokiškų žodžiųir frazių. Ir Finija tikrai jąpamėgo: gerai maitino irpadoriai rengė. Olga buvokoketiška, guvi ir patraukli. Tadrezultatų ilgai nereikėjo laukti:ji pasidavė Volodimiro

gundymams, pastojo ir dėl totapo Finijos galvos skausmu.Atvežtinės darbininkės privalėjodarytis abortą, jei ne, vaikąatimdavo ir perduodavovadinamajai „priežiūros stočiai“,o ten laukė neišvengiama mirtis.Finija įspėjo Olgą dėl padarinių,žinoma, ir pati bijojo gestapo,nes kaip ūkininkė atsakė užūkiui priskirtus darbininkus.

Įskųsti valdžiai neleido širdis.Todėl Olgai patarė nešti iš čiakudašių ir kaip nors nukakti įpietus pas Gertrūdą. Finija irGertrūda buvo pažįstamos iš

mokyklos laikų ir artimaidraugavo. Finija brūkštelėjoGertrūdai kelias eilutes, raštelįįkišo Olgai už liemenėlės, liepėeiti į tvartą, bet durųneužrakino. Kai kitą rytą, kaipsutarta, Olgos nebebuvo, Finijasukėlė triukšmą, pyko irburnojo, bet širdyje džiaugėsi,kad nieko bloga neatsitiko.

Iš pradžių nėščia Olgapasirodė viena, bet po keliųmėnesių atsirado ir Volodimiras.Niekas nežinojo, kaip jampavyko rasti kelią, o Gertrūdadabar turėjo mažą šeimynėlę,

kuri slapta gyveno josmokykloje.

Tuomet ji buvo mergaičiųamatų mokyklos direktorėDuisburge. Suprantama, vienasiš dėstomųjų dalykų – namų ūkis,todėl kasdien reikėdavo virti irkepti, šio to ir likdavo. Tai, kadGertrūda maisto produktųužsakydavo truputėlį daugiau,negu mergaitėms iš tikrųjųreikėdavo, niekas nepastebėjoir nenumanė, jog mokyklojeesama ir daugiau gyventojų.Dieną abu turėdavo slėptis iržiūrėti, kad vaikas būtų ramus,

o naktimis galėdavo daryti, kąnori. Volodimiro dažnai išvisnebūdavo, kai kada po keliassavaites. Jam nepriimtina ilgaikiurksoti lindynėje.

Gertrūda iki šiol dorai nežino,ar jis tik pagyrų puodas, arpasakojo tikrą tiesą.Volodimiras kategoriškai teigė,kad vokiečius tuomet jissabotažu stūmęs į bedugnę. Esąnaikinęs „Fau 2“ raketas,nukreiptas į Londoną. Laužytavokiečių kalba tai sakė maždaugtaip: „Ich. Kaputt. V2. GroβWaffe. Tot. England.“1 Gertrūda

tai laikė neįmanoma, bet, šiaipar taip, tuomet viešumoje buvodaug kalbėta apie tėvynėsišdavimą. Gebelsas supasigardžiavimu garsiai skelbėVokietiją sukūrus„Fergeltungsvafe 2“2, tačiau visistebėjosi, kodėl tas „prietaisas“,kaip žmonės jį vadino,neskrenda, kitaip sakant,nepataiko. O kad Volodimirasčia galėtų būti nagus prikišęs,Gertrūda nenorėjo tikėti, nes,kaip ėjo kalbos, raketas esąleidžia kažkur netoli Hagos, onuo čia iki ten vis dėlto daugiau

nei du šimtai kilometrų. Antravertus, ksanteniečiai ne kartąyra kalbėję, kad Hese ir Birtenoamfiteatre slepiamos „Fau 2“raketos.

Nesvarbu, ką Volodimirasbuvo nuveikęs, pats atrodė begalo savimi patenkintas.O Gertrūda su malonumuvaizdavosi, neva jos ukrainietisVolodimiras buvęs „slaptasisagentas“. Jaunystėje moterisžavėjosi Džozefo Konrado topaties pavadinimo romanu.Vėliau matė filmus apie DžeimsąBondą ir jie taip pat nepaprastai

patiko. Iki šiol ji mano, kadslėpė tikrą šnipą, padėjusįsumušti nacius.

Kiekvieną kartą, kai Januipasakodavo šią istoriją irsėkmingai pabaigdavo, vykdavovis toks pat ceremonialas: jiskantriai viską iki galoišklausydavo, ji kamantinėdavo,ar ką nors Olandijoje žinojęsapie „Fau 2“, apie slaptą šnipoveiklą savo tėvynėje,Nyderlanduose, bet Janasvisuomet tik kreivai šyptelėdavoparodydamas porą išpuvusiųdantų ir tylėdavo.

Kol Gertrūda pasakojo, Janasatsiklaupęs viena ranka glostėšunelį, o kita jį laikė, kadnešoktų prie senutės. Jiatsargiai pasilenkė prie Tomio irmeiliai patapšnojo jam pernugarą. Iš pradžių ant Katarinosbarėsi, kad ta dar įsitaisė iršunį, bet su laiku jį pamilo, norstas mažas padarėlis ir kėlėpavojų senų žmonių gyvybei. Tikdabar Gertrūda, kai vargaisnegalais atsitiesė, pastebėjo,kad Janas žvelgia į jądrąsindamas, o kadangi ji visdar nesusigaudo, jis akivaizdžiai

mėgino priminti senus pamėgtusįpročius.

– Volodimiras geras žmogus, –išvogravo jis.

– Ne, Janai, – netyčia išsprūdojai.

Gertrūda apibūdinimo „geras“niekuomet nepriskirdavoVolodimirui, o tai, kad dabar jįgirdi šitaip sakant, tik rodo, joglinkusi manyti jį buvus gal irneblogą, bet tik ne „gerą“.

Žinoma, Janas visai neįspėjoGertrūdos minčių, todėlnesuprasdamas šiek tieksusiraukė, o senutė dėl to tą

pačią akimirką dar labiaunuliūdo.

– Šiandien nekalbėkime apietai, Janai, moterys tenai norišiek tiek parepetuoti, todėl mannedera čia būti, – pamelavo ji irparodžiusi, kad atsisveikina,kiek įmanydama greičiaunušlepsėjo į didįjį kambarį.

Mintyse Gertrūda dartebebuvo su Volodimiru, kaišalia Paulos sudribo į krėslą.

– Na, pagaliau nors kasatėjo, – nusiskundė Paula. – Jeitaip viena visur sėdinėsiu,galėjau ir namie likti, cha cha

cha. Taigi, ką porina kaimomoterys?

Kai Gertrūda nieko neatsakė,Paula paėmė ją už rankos.

– Kas tau? Kas atsitiko? Tutokia susimąsčiusi.

– Ne, ne, nieko tokio, viskasgerai, – tikino ji. – Janas priešporą akimirkų kažkaip keistaipasakė. Jis teigė, kadVolodimiras buvęs gerasžmogus.

– O kas čia keista? Anot tavopasakojimų, jis – didvyris, o gališvis jo nebuvo? – erzino Paula,bet Gertrūda įdėmiau jos

nesiklausė.– Sakyk, ar aš tau kada nors

esu pasakojusi istoriją apieVolodimirą?

Paula išvertė akis.– Juokauji, ar ką? Visi iš mūsų

ją yra girdėję mažiausiai dešimtkartų. Galėčiau atkartoti konežodis žodin, jei nori.

Gertrūda nusišypsojo.– Ne, turiu galvoje – visą. Visą

istoriją.– Apie ką šneki?– Jei atvirai, apie Volodimirą

visuomet pasakoju tik pusętiesos. Tą dalį, kuri yra

romantiška ir kupina įtampos.Paula išsyk labai susidomėjo.– Gal atnešiu taurę vyno ir

papasakosi, kaip iš tikrųjųbuvo, – pasiūlė ji.

– Nesivargink, pati nueisiu.Gertrūda, nušlepsėjusi į

virtuvėlę, iš šaldytuvo ištraukėjau atidarytą butelį„Trolingerio“. Tai labai švelnusvynas pagyvenusioms damoms,erzindavo sūnėnas, iš kuriopaties augintų vynuogių tie lašaisubrandinti. Jis, lankydamasisŽemutinio Reino krašte,visuomet būdavo įsidėjęs porą

butelaičių tetoms. Gertrūdaįsipylė pusę taurės ir grįžo pasPaulą.

– Visa tiesa yra ta, kad tuometslėpiau nusikaltėlį, – pareiškė bejokių įžangų.

– Kurį nusikaltėliu laikė naciaiar tikrą nusikaltėlį?

– Tikrą. Tai man aišku jautrisdešimt metų. Tą istoriją manpapasakojo Kėtė Akerman.

Gertrūda kaip per išpažintįatskleidė Paulai paslaptį:švenčiant Finijosšešiasdešimtmetį prie stalo jipasigyrusi apie Volodimirą Hutą,

o Kėtė Akerman, išgirdusi jįminint, tik išbalo, atsistojo irišėjo trenkdama durimis.Gertrūda nesupratusi kodėl. Tikšventės pabaigoje Finija ir Kėtėpapasakojo, kas buvo nutikę.

Volodimiras Hutas darbamsbuvo paskirtas į Kėtės tėvų ūkį.Jų sodyboje Vene įsikūrėvokiečių karininkų štabas.Vienoje patalpoje buvo įsirengęraštinę, kitaip sakant, tenaisename mediniame sekreterelaikė sudėtus Žemutinio Reinožemės gynybos planus – gal nevisus, o tik dalį, – bet juose

kasdien žymėdavo svarbiausiuspranešimus apie daliniųjudėjimą. Juose buvo pažymėti irbombų sandėliai. Aukščiausiasispagal laipsnį vokiečių karininkasbuvo Zygfrydas Fleišeris,jaunas, išprusęs ir subtiliossielos žmogus, tik jis buvo arbanaivus, arba troško vokiečiųimperiją sužlugdyti, ir kuogreičiau. Šiaip ar taip, raštinėsjis niekuomet nerakindavo, netKėtė tai pastebėjusi, todėl niekonuostabaus, kad ukrainietis taippat sužinojo. Volodimiras progosnepraleido: iš raštinės ne kartą

nudžiovė dispozicijos planus.Niekas aiškiai nežinojo, kaip irkas tai darė, bet planai kažkaippakliūdavo Sąjungininkams įrankas. Vokiečių kareiviainegalėdavo atsistebėti: kai tikŽemutinio Reino žemėjesustatydavo raketas,Sąjungininkai kaipmat jassubombarduodavo.

Kai Vene ėmė kristi bombos,Volodimiras it kamparasišgaravo, o kai išsisklaidėpaskutiniai parako dūmai, įkaimelį įžygiavo anglai. Tarpjų – ir Volodimiras Hutas. Ūkyje

jis jautėsi kaip naujasisšeimininkas. Ateidavo bet kadair išeidavo kur panorėjęs,miegojo didžiajame kambaryje,ūkininkams įsakė paskerstiparšą, reikalaudavo, kad jįaptarnautų, smailai žiūrėdavo įšeimos vyriausiąją dukterį. Kėtėtada buvo penkiolikos, gražibeveik suaugusi panelė. Ir vienąvakarą...

Volodimiras Hutas ir jobendrai įkaušė. Buvo šešiese.Temstant įsiveržė į sodybą,sulaužė virtuvės ir gyvenamųjųpatalpų baldus.

Kėtės tėvas iškart nujautęs,kuo viskas gali baigtis. Šeimą sutarnais ir tarnaitėmis suvarė įtėvų miegamąjį iružsibarikadavo. Vienu metuvyrai užsikorė laiptais ir ėmėklebenti miegamojo duris. Kėtėstėvas atsistojo tarpduryjeišsižergęs ir išskėtęs rankas,tarsi šitaip būtų galėjęssaviškius apsaugoti. Pasigirdošūvis. Tėvas sušuko ir kritoaukštielninkas. Duryssubraškėjo išnirdamos iš vyrių.Ir šeši girti ginkluoti vyraiatsidūrė kambaryje. Volodimiras

akimis perbėgo lovojesusispietusius vaikus.

– Kėte, eisi su mumis, – paliepėjis.

Keturi vyrai ištempė mergaitę,kiti du ėjo sargybą prie ūkininkošeimos, negalinčios niekuopadėti, tik bejėgiškai žiūrinčios,kaip Kėtė grūdama laiptaisžemyn. Niekam nekilo abejonių,kas nutiks daržinėje.

– O ar žinai, kas Kėtei buvobaisiausia? – paklausėGertrūda, tik atsakymo nelaukė.

Paula papurtė galvą.– Visi šeimos nariai, visas

kaimas kuo puikiausiai žinojo,bet niekas nė puse žodžio jos tonepaklausė.

– Šio krašto žmoniųtylėjimas, – sušnibždėjo Paula. Jiklausydamasi Gertrūdospasakojimo vis labiau gūžėsi. – Baisu. Vargšė mergaitė! Ir tuDuisburge apie jopiktavališkumą niekonenuvokei?

– Žinoma, ne. Manai, kad jįbūčiau slėpusi? Šventai tikėjaudaranti gerą darbą. O kai prieškelias akimirkas Janas man tąžmogų nejučia priminė, vėl

baisiausiai susigėdau, kadšlykščiąją tiesos dalį visnutylėdavau.

– Džiaugiuosi, kad visą tiesąman atskleidei, Gertrūda. Aštaip pat turiu tau kai kąpasakyti, pats metas apvalytisąžinę, visko juk gyvenime buvo.Bet ne šiandien, esu pernelygpavargusi.

Paula kažkaip nerangiaiatsistojo. Gertrūda žiūrėjo, kaipji grabalioja lazdos. Jąužčiuopusi tarė:

– Labanakt!Ir, būdama kone akla,

stebėtinai sparčiai nužingsniavokoridoriumi prie laiptų.

Gertrūda kelis kartus sunkiaiatsiduso. Jaučiuosi šiek tiekgeriau, nusprendė. Nuo šiol apieVolodimirą – nė žodžio, šiąakimirką prisiekė šiek tiekiškilmingai ir pagalvojo, kadreikia eiti miegoti.1 „Aš. Sudaužytas. Fau 2. Didelis ginklas.Mirtis, Anglija.“ Raidė „V“ vokiškaiskaitoma „fau“ (čia ir toliau vert. past.).2 „Vergeltungswaffe 2“ – „Atpildoginklas 2“.

Šimtasis gimtadienis –penktadienis

Apie gyvenimą

– Kodėl taip ir likoteneištekėjusi?

Jaunas vyrukasdemonstratyviai laikė rašiklįrodydamas, kad pasirengęsužrašyti. Gertrūda pažvelgė į jįnuduodama, neva jo maloniosšypsenos nematanti. Interviu

jaudino. Jau seniai niekamnebuvo tiek daug pasakojusi išsavo gyvenimo, ypač svetimam.Tai ar dabar tikrai turės kalbėtidar ir apie Francą? TasaiVolentarskis, priešingai, negutikėjosi, buvo simpatiškas, tadpo šiokių tokių pirmųnesklandumų pokalbis ėmėklostytis kur kas intensyviau,negu iš pradžių atrodė būsią.Gertrūda uoliai skaitydavolaikraščius. Nepaisydamasolidaus amžiaus atkakliaibraudavosi pro mažomisraidėmis išspausdintų eilučių

brūzgynus. O kai akimspavargus jau nebegalėdavo,prašydavo paskaityti Chosėarba Katarinos, destis, katratuo metu turėdavo laiko. SuChosė vis dėlto būdavo smagiau.Jos svainė ypač mėgdavostudijuoti nekrologus. Jeiturėsime galvoje jos palygintijauną amžių, tai visainenuostabu. Tačiau visa kitalaikraščiuose jos nė kieknedomindavo. Ir Gertrūda, kaiChosė paprašyta skaitydavovedamąjį, slapta norėdavo jąšiek tiek pašiepti ir atkeršyti už

jos ne visai sąžiningai išloštąramso partiją. Kitų rūpimųdalykų, išskyrus savo tariamasligas, lieknėjimo receptus irpuikias kortas, svainė neturėjo,todėl dorotis su politikos irekonomikos terminais jaisunkiai sekdavosi. Gertrūdąapimdavo piktdžiugiškasmalonumas, kai Chosė šiaip netaip švebeldžiuodamakamuodavosi ir su kitaisstraipsniais. Vietinėmis žiniomisGertrūda taip pat domėdavosi,bet ne per daug. Jeipasitaikydavo straipsnių apie

šimtamečius, šie visuometturėdavo atsakyti tik į banaliusklausimus, pavyzdžiui: „Kaippavyko taip ilgai išgyventi? Koksyra jūsų slaptas receptas? Aha,nerūkyti, nevartoti alkoholio...įdomu. Labai ačiū ir nuoširdūslinkėjimai.“ Jauni žmonės,Gertrūdos nuomone, su seniaisdažnai elgiasi arogantiškai.Nenorėdami to rodyti kalba sujais tarsi su silpnapročiais. Tamji buvo pasirengusi. Į tokiusnusibodusius klausimusnusprendė atsakyti jų darneišgirdusi. Žurnalistui ketino

parodyti, kad tuos dalykus žinoiš anksto, tad sumanė jį šiek tiekpaprovokuoti, duoti suprasti jįneturint išmonės, esant jauną,vadinasi, per tai atsiskleis ir jogildijos vertė. Apie šių dienųjaunimą Gertrūda nelabainutuokė, o apie jaunusžurnalistus – juo labiau.

Į pokalbį jaunikaitis atėjovėluodamas pusę valandos, taisustiprino jos išankstinįneprielankumą. Vis dėltožurnalistas prisistatėmandagiai. Volentarskis,pasisakė pavardę, esąs istorikas

ir džiaugiasi galėsiąs pasikalbėtisu žmogumi, tiek daug viskoišgyvenusiu, pavyzdžiui, telefonoišradimą, aišku, kaizerinęimperiją, du pasaulinius karus,pirmąjį nusileidimą Mėnulyje,Šaltąjį karą ir Berlyno sienosgriūtį. Degąs nekantrumusužinoti, kaip tokią gyvenimopatirtį turintis žmogus vertina irsamprotauja.

– Puodelis stiprios kavos bejokių užkandžių ir kiekvienądieną vienuoliktą valandątaurelė degtinės.

Šį iš anksto parengtą sakinį

Gertrūda spjaute išspjovė.Žodžiai išlėkė nejučia ir mielaibūtų juos susigrąžinusi.

Volentarskis iš pradžiųpažvelgė į ją apstulbęs, paskui –su nuoširdžiausia atjauta.Atrodė ne juokais nusivylęs, kogero, žlugo jo drąsios svajonėspasikalbėti apie ištiso šimtmečioistoriją. Tikriausiai manėsusitiksiąs su išprususia, guviosdvasios moterimi. Iš tikrųjųtokia ir buvo. Tiktai dabarponas Volentarskis kažin ar tuobepatikės, pyko ant savęsGertrūda. Gal žurnalistas tikrai

ja domėjosi ir mintyse jau buvoparašęs nepaprastą istoriją.Pavyzdžiui, vienam iš tokiųžurnalų kaip „Žvaigždė“ ar„Brigita“. Nepasakysi, kadGertrūdą kamuotų savimeilė,bet jos gyvenimas galėtų būtikažko panašaus vertas.Moteris, gimusi dardevynioliktame šimtmetyje,savarankiškai, be jokio vyroįveikė gyvenimo sunkumus.Didmiesčiuose, kultūrinės irintelektualinės scenosperiferijoje, tai nebuvo taip jauitin sunku, bet konservatyviame

katalikų krašte į ją ne kartąžiūrėta skersai. Moteris, čiapernelyg užsibuvusi viena, einaarba į vienuolyną, arba gyvenakaip prielipa įnamė pas brolį arsvainį. Moteriai būti be vyro joslaikais atrodė nepadoru. Tačiautam prietarui ji pasipriešino irvisai gerai nugyveno amželį.

Apie tai būtų mielaipapasakojusi. Bet dabar, matyt,šaukštai po pietų. Galimasdaiktas, ponas Volentarskis jaunusprendė straipsnį rašyti taip,kaip paprastai rašoma apiešimtamečius.

– Vadinasi, tai yra jūsųslaptasis receptas? – mandagiaipasiteiravo. – Ar tai, ką sakote,jums padėjo nugyventi tokįamžių?

Volentarskis žodžius tarė itinaiškiai ir nepaprastai garsiai,stačiai rėkte rėkė. Dievulėliau,nesu tokia jau kurčia, pagalvojonusivylusi.

– Kas čia dedasi? – atbėgusi išvirtuvės paklausė Katarina.

Žurnalistas žvelgė į ją ne visaisuprasdamas.

– Ar viskas gerai? Girdėjauriksmus!

– Ne, mes kuo puikiausiaisusikalbame. Ar ne tiesa, poniaFranken?

Tardamas antro sakiniopabaigą žurnalistas balsą vėlaiškiai stiprino. Gertrūdagirdėjo Katariną bosu kikenant:

– Kiek kartų jau sakiau,Gertrūda, eik pagaliau pas ausųgydytoją. Nebeįmanoma.Vargšas ponas Volentarskisnetrukus visai užkims. Ar bentjam pasiūlei ko nors atsigerti?

– Aš šį jauną vyruką kuopuikiausiai supratau, – atkirtoGertrūda sąmoningai

pabrėždama kiekvienąskiemenį.

Ir taip čia užtenka visokiųnemalonumų, dar ir Katarinaturi ją žeminti su savo klausosaparato istorija. Toks uolusjaunesniosios sesers kišimasisjai stačiai gadino nervus.Katarina elgiasi tarsi seneliųnamų prižiūrėtoja.

– Na, jaunikaiti, ko norėtumėteišgerti? Gal degtinėlės, kadgerklę praskalautumėte? –pasiūlė Katarina patenkintasavimi.

Gertrūdos visai neėmė juokas,

nes negalėjo pakęsti, kaiKatarina pokštauja jos sąskaita.Volentarskis norėjo atsisakyti,bet nespėjo nė krenkštelėti, oKatarina plodama jam per petįjau tarė:

– Metas vienuoliktos valandosgurkšneliui. O tu, Gertrūda,dabar gražiai papasakosi. Jukdaug visko žinai apie Empelį,apie motiną ir tėvą. Būk maloni.Ponas Volentarskis specialiaiatėjo.

Tai susakiusi išslinko iškambario.

Gertrūda ir Volentarskis

droviai spoksojo į stalo paviršių.Gertrūda svarstė, kaip čiaišsisukus iš padėties.

– Mano sesuo visiškai teisi.Girdžiu tikrai ne per geriausiai,ypač kai daug skirtingų garsošaltinių. Bet dabar esamedviese, todėl galite visiškainormaliai su manimi kalbėtis.Ramiausiai klauskite, ko tiknorite.

– Na taip, – pradėjoVolentarskis šiek tiekdelsdamas, – gal iš tikrųjųpapasakokite, kaip augote. Kasbuvo tėvai, kaip gyvenote?

Gertrūda susigėdo dėl savoatžagarumo. Žurnalistas ištiesbuvo malonus ir tikriausiainenori klausytis naivių niekų.Visi tie plepalai, kuriuos Chosėjai taip mielai skaitėlaikraščiuose, jo, atrodo,nedomina. Vadinasi, reikiapasistengti. O pasakoti jimokėjo.

Ji apibūdino ūkį Empelyje,tėvą, motiną. Pavaizdavo, kaipgyveno vienuolikos vaikų šeima.Kad neužteko kėdžių, todėlsėsdavo ant nupjautų senųrąstgalių. Savaitgaliais, atėjus

maudymosi dienai, pastatydavocinkuotos skardos vonią ir jojekartu maudydavosi po du ar netdaugiau vaikų. Pasakojo, kadmotina mokė tikėti Dievą, otėvas – pasitikėti savimi.Apskritai vaikystė buvusi visailaiminga.

Ir galbūt todėl, kad taip buvoįpratusi, o gal ir dėl to, jog tasinterviu netikėtai sujaukėdvasinę būseną, ji kalbėjo kitaip,negu išvakarėse žadėjo, tačiauapie Volodimirą Hutą, aiškusdaiktas, vėl papasakojo tikpirmąją istorijos dalį.

– Koks tolesnis Volodimirolikimas? – pasidomėjoVolentarskis.

Gertrūda prisiminė pokalbį suPaula.

– Anksti mirė, – atsakėluktelėjusi. – Šešto dešimtmečiopabaigoje gavome žinią išKijevo, nuo sūnaus. Sunkiaisupratome, nes laiškas rašytaslabai darkyta vokiečių kalba, tikpaaiškėjo, kad pranešama apieVolodimiro mirtį. Širdies smūgis.Giminės jo popieriuose radomano vardą ir pavardę suprašymu mirties atveju pranešti.

Trumpai, su draugiškaislinkėjimais ir taip toliau.Niekuomet nesidomėjome, kaipjis atsisveikino su pasauliu, bettokia mirtimi netikėjome.Volodimiras – ne tas žmogus,kurį ištiktų infarktas, bent mantaip atrodo, o gal tai tik senosmoterėlės išsigalvojimai. Manjis visuomet buvo „slaptasisagentas“, o toks miršta ne nuoinfarkto: arba jį nunuodijapriešas, arba mažių mažiausiainukankina kalėjime.

Gal ir jis paprasčiausiai gavopelnytą bausmę už nusikaltimus,

pagalvojo Gertrūda. O dabarVolentarskis priartėjo prie vienoopaus jos gyvenimo klausimo.– Kaip jums sekėsi su vyrais?Kiek žinau, ištekėjusi nebuvote.Kodėl? – jaunasis žurnalistas vėlpakartojo savo klausimą.

– Pažinojau vieną tokį vyrą, –Gertrūda pradėjo droviaipasakoti savo meilės istoriją, –žavus žmogus buvo. Francas jovardas, nepaprastas žmogus.

Ji pasakojo, kad Francas mėgotechniką, kaip virtuvėjeteoriškai mokė ją vairuoti irkoks buvo tas tikrasis

automobilis.– Elegantiškas dvivietis

sedanas. Nuo Empelio iki Vartoužtekdavo valandos, norsatstumas – ne mažiau kaipdvidešimt kilometrų. Puikiaiprisimenu: važiuoti būdavovienas malonumas, o apieautomobilius Francas žinojoviską. Atrodydavo, kad ne kaskitas, o jis yra juos išradęs.

Gertrūdos lūpos kiekvieną žodįsakė su meile žmogui, už kurionorėjo tekėti. Aštuoniasdešimtmetų jau buvo prabėgę. Kaipseniai apie Francą kalbėjo taip

išsamiai! Nebeprisimena, kadajautėsi taip smagiai kaip dabar.Jai buvo miela pasakoti irsvajoti. Ji trumpai pavaizdavodrovią dviejų jaunų žmoniųmeilę Pirmojo pasaulinio karometais. O kai Volentarskispaklausė, kodėl taip ir neįvykovestuvės, vėl iš už kampo išniroKatarina ir padėjo ant stalopadėklą su buteliu šeivamedžiųuogomis pagardintos degtinės irtrimis taurelėmis. Buvo sviestuaptepusi ir kelias riekutesduonos.

– Čiupkite, jaunikaiti. Prie ko

dabar sustojote?– O, labai dėkoju, – gynėsi

Volentarskis pasiūlymo, – manatrodo, prie pirmykščių laikų...

– Na, pasislinkite arčiau,šimtas metų – nemažas tarpsnis,jums dar teks kurį laiką ištverti,šiek tiek pasistiprinti tikrai busne pro šalį.

Katarina energingai atkišo jamtaurelę, Gertrūdai padavė ikipusės pripiltą ir rengdamasiišlenkti tikrai nusipelnytąvienuoliktos valandos gurkšnįtarė:

– Į jūsų sveikatėlę, dzingu

lingu!– Kaip tik kalbėjome apie jūsų

sesers pirmą didžiąją meilę,ponia Franken, – tęsė pokalbįVolentarskis, – kas iš to išėjo?

Gertrūda nujautė, kadKatarinai kūnas nueinapagaugais. Pasakotojanusišypsojo. Šįkart neskambėsžavingai.

– Nieko neišėjo, – tarėžiūrėdama ne į žurnalistą, o akisįbedusi į jaunesniąją seserį. – Išmanęs jį atėmė.

– Palik ramybėje tuosnusibodusius pokštus, – įsiterpė

Katarina nespėjus Gertrūdaiapsispręsti, kiek žurnalistuidera patikėti paslapčių. – Taitokia sena praeitis, – neatlyžoji, – verčiau papasakok apieVolodimirą Hutą. Bent būtųįdomi istorija.

Gertrūda su piktu džiaugsmuširdyje pastebėjo, kad sesuopasijuto nepatogiai. Toji malėkėdę užpakaliu ir kelintą kartądelnais glostė lygindamastaltiesę – aiškus ženklas, kadnervinasi. Taip tau ir reikia,pagalvojo, nėra ko visur kaišiotisavo trigrašio.

– Prašyčiau, ponia Franken, –Volentarskis akivaizdžiainežinojo, ką šioje keistojesituacijoje daryti, nes jožvilgsnis klaidžiojo nuo vienossesers prie kitos, – leiskiteseseriai toliau pasakoti.

– Ne, – trumpai drūtaipareiškė Katarina, – manau,seseriai reikia pailsėti. Užeikiterytoj dar kartą. Šiandien ir taipkrūvis nemažas. Nepamirškite,šimtas metų – tai ne naguspakrapštinėti. O per didžiąjąšventę sekmadienį sesutė turiatrodyti itin žvali. Rytoj dešimtą

valandą jūsų mielai lauksime.Gertrūda pasipiktino, bet

Katarina elgėsi taip ryžtingai,kad nei ji, nei Volentarskis nėnemanė nors kiek priešintis.Sesuo žurnalistą nulydėjo priedurų, o šiam teko guostis kitususitikimu.

Sąžiningai pagalvojus,Katarina yra teisi, sutikoGertrūda. Ji tikrai pavargo.Šimtas metų, šiaip ar taip, darosavo, net jei tik klajoji poprisiminimus.

Vis dėlto nusprendė suseserimi rimtai pakalbėti.

Niekas Katarinai nedavė teisėsprie svetimų žmonių jaiįsakinėti. Ir vien dėl to, kadnegali pakęsti tiesos. Galų galeKatarina privalo prisipažintinusikaltusi žmogui, kuriam ji,Gertrūda, buvo paskyrusi savogyvenimą, to ji iš jospareikalaus. Vis dartebesisvaidydama žaibaisGertrūda pamažu grimzdo įprisiminimus, kol galų gale jiemsvisai pasidavė. Ji atsidūrėpraeityje, įsijautė į savo nelemtąsužadėtuvių dieną.

1915 metų balandžio 5-oji

Ir jis vis tiek susižada

Prie Velykų stalo susirinkusiųjųnuotaika šiek tiek pagerėjo.Svaigieji gėrimai paveikė, ir netHėgmanas su žmona ėmėmegzti šneką. Gertrūda ėjo Katiir Heinrichui iš paskos.Skubriais žingsniais ji pasivijo irpralenkė tą tokią nelygiavertęsuaugusio vyro ir mažos

mergytės porą, atsisėdo prievaišių stalo, tarsi iš tikrųjų būtųtik trumpam nubėgusi į tualetą.Ji dirstelėjo į Francą tikėdamasi,kad tą žvilgsnį jis galbūtpalaikys atsitiktiniu,nerūpestingu, bet pati atidžiaistebėjo, kas bus toliau.

Mandagiai buvo teiraujamasišio bei to, o žemės ūkio temapasirodė itin tinkama.Gertrūdos tėvas nepaprastaidomėjosi naujausiais derliausėmimo agregatais. Ne todėl,kad būtų įstengęs kada norsįsigyti javų kirtimo mašiną ar

traktorių, kurių, kaip ėjo kalbos,jau esama Amerikoje, bet jįžavėjo faktas, jog tokių mašinųyra ir jos pakeičia daugraumenų jėgos. Domėtistechnika jį paskatino Francas,atrodo, puikiausiai išmanantis iržemės ūkio mašinas, irtraktorius, žinantis kiekvieną jųsraigtelį ir arklio jėgą.Gertrūdos tėvas stengėsi irgestais, ir žodžiais rodytigeraširdiškumą. Ji atkreipėdėmesį, kad jis vis dažniau šiektiek per garsiai juokiasi, kaiFrancas ką nors papasakoja,

nors šiaip jau būtų užtekę tiknusišypsoti. Tačiau tai nedarėnemalonaus įspūdžio. Ji žinojo,kad tėvas nieko pikta nemano, oir Francui užteko išminties, kadLiudvigo elgseną vertintųteisingai – kaip drąsinimą dėl to,kas turi įvykti.

Kai Heinrichas ir Kati kiekstabtelėję prie narcizų lysvėskartu atklibikščiavo prie stalo,įtampa staiga taip padidėjo, kad,atrodo, ims ir sprogs lyg kokiabomba.

Gertrūda įdėmiai žiūrėjo, kaiptoji nelygiavertė porelė artėja.

Bet labiausiai šią akimirkątroško viena – sesutę atplėštinuo šito žmogaus. Tačiau iš visųjėgų susitvardė ir laukė. Kadpasiektų didžiulę Heinricholeteną, Kati turėjo ne tik pakeltirankutę, bet dar ir pasistiebti.Kadangi ji vis tiek buvo permaža, Heinrichui teko nerangiaipasikreipti į šoną. Todėl vienakoja jis žengė didelį žingsnį,kita – mažesnį: atrodė, kadšlubčioja. O Kati su kiekvienužingsniu reikėdavo striktelėti:įspūdis toks, tarsi juodu sėdėtųsūpuoklėse. Gertrūda negalėjo

atsidžiaugti, kad sugalvojovežtis Kati. Mažylėneapsakomai veikdavo visusžmones: ji be jokio vargopatraukdavo kiekvieną. NetHeinrichą. Gal jis taip pat turisilpnybę ir bus apsigalvojęs dėlsavo griežto sprendimo, mąstėGertrūda, nors Francas nekartą buvo sakęs, kadHeinrichas esąs tarsinepaimama tvirtovė, nesnormalūs žmonių jausmai jam –tuščia vieta. Vaizduotės akimisGertrūda dabar regėjo mažąjąsesutę skelbiant atakos pradžią:

penkiametė rengėsi šturmuotineįveikiamą tvirtovę savovaikišku patrauklumu. Jinerūpestingai sėdėjo Heinrichuiant kelių ir su užsidegimutauškė apie savo nuotykius.Tiesa, daug ko atskleistineturėjo, todėl porino vis tąpačią istoriją šiek tiek jąpavarijuodama. Svarbiausiveikėjai buvo avys Hera,Afroditė, Diana ir avinasPuskojukas, taip ji vadino avinąHerkulį, bet Puskojukas esątinkamesnis vardas. Avino, kaipir visų kitų avių, kailis buvo

rausvai geltonas. Tik viena kojakažkodėl buvo juoda. Kati darbuvo susigalvojusi didelį piktąvilką, nors Empelio apylinkėsevilkų niekuomet niekas nebuvoregėjęs, užtat jos vaikiškoseišmonėse tas vilkas visurvaidenosi ir ji kasdien turėjusinuo jo gelbėti avis. Irkiekvienąsyk, kai jos istorijojekas nors nutikdavo, Heinrichas,kaip mergaitė ir tikėjosi,tinkamai reaguodavo: kaipasakojo apie avių išgąstį, jisplėtė akis, kai aiškino, kaipdramatiškai mėgino gelbėti avis,

jis stebėjosi, o kai avys jaukažkelintą kartą nuo pikto vilkopaspruko, jis juokėsi.

Staiga Francas ėmė šakuteskambinti į vyno taurę.

Atsistojo. Visi užgniaužėkvapą. Gertrūda išraudo.Heinrichas – taip pat.Gertrūda – iš džiaugsmo, kadFrancas vis dėlto išdrįso, oHeinrichas, matyt, iš pykčio.

– Mielas tėveli, mielojimamyte. Liudvigo Frankenošeimą pakviečiau prie šio Velykųstalo ne šiaip sau. Džiaugiuosijau pusę metų pažindamas

Gertrūdą Franken. Ji yra žavi,mylėti verta ir dora jaunamoteris. Kreipiuosi į jus visų čiaesančiųjų kaip liudytojųakivaizdoje, kad leistumėte manprašyti jos rankos.

Gertrūda nedrįso iškvėpti oro.Kreiptis į savo tėvus buvoišmintingas Franco žingsnis, nesišsaugojo seną įprastą šeimoshierarchijos tradiciją. Šiaip artaip, tėvas oficialiai buvo šeimosgalva, todėl tikrosios padėtiesnežinantiems svečiams būtųkeistai atrodę, jei pritarimobūtų kreipęsis į brolį. Koks iš

tikrųjų nepaprastas dalykasvyko šią akimirką, tikrai suvokė,matyt, tik Gertrūda, Francas irHeinrichas. Francas įvykdėšeimoje revoliucijąišsaugodamas sveiką fasadą.

Franco tėvas akivaizdžiainesuprato įvykio svarbos. Galbuvo jau kiek įkaušęs, nesskruostai atrodė raudonesninegu paprastai, gal mėgavosiretai bepasitaikančiu jausmudar kartą ką nors pasakyti,išgirsti klausimų, nuspręsti.Priešingai, nei tokiais atvejaisįprasta, jis, nežinodamas, ką

daryti, iš pradžių žvelgė įjaunesnįjį sūnų, paskui – įžmoną, atsistojo ir atsikrenkštė.

– Mielas sūnau, tavo motina iraš linkime, kad į tavo meilę,kurią jauti ir esi pasirengęsatiduoti, tavo išrinktoji moterisatsilieptų. Mes laiminame.

Johanesas Hėgmanas daugiauįkvėpė, tarsi kalba dabar tikprasidėtų. Ore sklandė „ir...“,atrodė, tarsi kalbėtojas ieškotųtikrojo žodžio. Bet kadangi,akivaizdu, daug metų jaunebuvo sakęs viešos kalbos irničniekaip nenorėjo ateiti į

galvą kitas sakinys, perteklinįorą iškvėpė garsiu „hoooo“ iratsisėdo, o neišsakyti žodžiaitaip ir pakibo virš šventiniostalo.

Dabar Franco niekasnebegalėjo sustabdyti. Jisiškilmingai pasisuko į Gertrūdostėvus ir kaip dera paprašė josrankos. Gertrūda jautėsi taip,tarsi jo žodžius girdėtų ataidintiš kažkur labai toli. Ausysebaisiausiai spengė, akysemirgėjo ir šią minutę pirmąkartą suprato, kodėl merginosper rankos prašymo ceremoniją

dažnai alpsta: jos pamirštakvėpuoti.

Gertrūdos tėvą taip pat buvoapėmęs jaudulys, todėl ir jamsunkiai sekėsi išlaikytiiškilmingą šios tradicijos dvasią.Merginai pro akis neprasprūdoir tai, kad jis jau kelios minutėsniekaip nesutramdo savovirpančių kinkų. Kai pagaliauatėjo jo eilė, pašoko, žengėžingsnį prie Franco irdžiaugsmingai sugriebė joranką.

– Jūs jau dabar kaip manošeimos narys esate man įkritęs į

širdį, – tarė jis, – su malonumuatiduodu jums dukterį į žmonas.Jeigu ji sutiks, sūnau, padarysitemane laimingu tėvu, o netrukus,tikėkime, ir dar laimingesniuseneliu.

Francas garsiai nusijuokė,atrodė lyg apsvaigęs nuoįžūlumo. Heinrichą jispaprasčiausiai ignoravo irkuriam laikui atėmė iš jovaldžią. Šiuo metu tasainegalėjo įsikišti, nes vėl būtųviešai pažeminęs tėvą, pripažinoGertrūda, kaip tąkart derantisdėl pieno kainos. Tuo savo

žingsniu, pasak Franco, jisneteko tėvo meilės ir sugadinosantykius su motina, todėlFrancas neabejojo, kadHeinrichas dar kartą šiurkščiaipasielgti su tėvais nebedrįs.

Susijaudinęs ėmė grabalioti poliemenės kišenaitę ir ištraukėmažą dėžutę. Vienuspragtelėjimu atidarė aksominįdangtelį. Tai atliko gal kiek perdaug energingai, nes žiedas perplauką nenukrito ant pievos.Paėmė Gertrūdos ranką į savąjąir meiliai žvelgdamas į merginąpaprašė už jo tekėti.

Gertrūda pajuto, kad raudonisvėl išmuša skruostus. Jautėsi begalo laiminga. Aiškus daiktas.Jokių abejonių. Bet po dramosvestibiulyje buvo visai sutrikusi.Ne todėl, kad nebebūtų norėjusitekėti už Franco, kad jonebemylėtų. Bet kodėl jainiekas nepasakė, kaip tokiąakimirką elgtis? Ko bus iš jostikimasi? Ar ištarti „taip“, irviskas? O gal, užuot atsakius,pabučiuoti? Gal atkišti bevardįpirštą? Ne, tai atrodytųpernelyg geismingai. Ji nenorėjopadaryti klaidos. Troško tik

viena: parodyti, kad yra vertaFranco ir jo šeimos. Jei dabarnetyčia pasielgs ne taip,Francas gali ir apsigalvoti.Jautėsi tarsi paralyžiuota irnepajėgianti ištarti nė žodžio.Bejėgiškai pažvelgė į tėvą.

Jis, kaip ir kiti prie stalo, josdelsimą, atrodo, suprantaklaidingai. Abu josios tėvaiprimygtinai rodė ženklus, kadreikia sutikti, motina netsusiraukė, lyg skanaudamasalotų padažo, į kurį per daugįpilta acto.

Heinricho veide galėjai įžvelgti

tarsi triumfo šypsenėlę,Johanesą ir Vilhelminą apėmėsiaubas. Kati liovėsi plepėjusiapie Puskojuką ir baisųjį vilką, oFrancas išblyško. Nuliūdęspamažu traukė aksominę dėžutęatgal.

– Ne, – iškrenkštė Gertrūda.Iš susijaudinimo tikrai buvo

praradusi balsą.– Bet kodėl?.. – sulemeno

Francas.– Ne, kitaip sakant, taip.

Tikrai, aš noriu už tavęs tekėti!Praslinko kelios sekundės, kol

Francas susivokė, ir jo įžūlus

žaismingumas vėl atgijo.– Tavo ryžtas! Žodis tartas.

Tavo ryžtą visais gyvenimoatvejais pirmiausia irįsimylėjau, – kalbėjo šiek tiekarčiau traukdamas Gertrūdospirštą, užmovė žiedą irpabučiavo jai ranką.

Kati ėmė ploti. Matyt,intuityviai suvokė, kokia šiakimirka svarbi. Pagaliaupradėjo ploti visi – išskyrusHeinrichą. Už tai gavokumšteliu nuo Kati.

– Kodėl neploji? Arnesidžiaugi?

Matyt, Heinrichas nedrįsoapvilti savo naujosios draugės.

– Žinoma, džiaugiuosi. Tik jeidabar plosiu, tu nebeturėsi užko nusitverti ir nupulsi antžemės, – atsakė jis, bet jožodžių per subruzdimą niekasnebeišgirdo, nes visi atsistojosveikinti vienas kito, linkėtilaimės, kėlė taureles sakydami įsveikatą. Franco motinaapkabino Gertrūdą ir glaudėprie savęs taip nuoširdžiai, kaipprieš kelias valandas dar nebūtųryžusis. Franco tėvas stipriaitapšnojo sūnui per petį, o abu

Frankenai, negalėdamiprisibrauti prie susižiedavusiųjų,spaudė prie širdies vienas kitą.Tarnaitė atnešė dar gėrimų:vyrams – ruginukės, moterims –saldaus likerio. Kaipmat grįžo irapetitas. Į lėkštes dėjosi kas konorėjo, valgė pyrago ir duonos:tai su dešra, tai su ropiųsalotomis, o Franco tėvas savoriekę kirto ir su viena, ir su kita.

– Tad kada tuoksitės? – pokurio laiko pasiteiravo motinaHėgman.

Gertrūda ir Francassusižvalgė.

– Gal vasarą, – atsakėFrancas.

– Neįmanoma, nes per derliausėmimą neturėsime laikovestuvių rengti, – įsiterpėLiudvigas Frankenas, –geriausiu atveju, ankstyvąrudenį, o dar geriau – kitąpavasarį.

Gertrūda žinojo, kas tėvuirūpi. Tradiciškai vestuves kelianuotakos tėvai, be to, reikiasudėti ir kraitį. Jei Gertrūdatekės pirmoji, nebenorės lauktiPaula, o ji taip pat jaususižadėjusi. Dvejoms

vestuvėms neišnešė LiudvigoFrankeno kišenė. Nors ir kaiptroško galų gale pradėtisavarankišką gyvenimą,Gertrūdai tektų laukti.

– O kaip būtų, – jos mintisstaiga nutraukė Heinrichobalsas, – kad Francas iš pradžių,kaip kiekvienas padorus vyras,išmoktų amato.

Nedidelis švenčiančiųjų būrelisHeinrichą buvo bemažpamiršęs. Nuo susižadėjimopradžios šis nepajudėjo išvietos, taip pat ir nesveikino,tačiau to, išskyrus Gertrūdą ir

Francą, niekas nepastebėjo. Tai,ką Heinrichas sakė, LiudvigoFrankeno ausyse turėjoskambėti protingai ir jamsuteikti palengvėjimą. Vedybosnusikeltų metus ar dvejus. Irnieko čia neįprasta. Per karądaug porų metų metus buvosusižadėjusios. Gertrūdaipasidarė bloga. Tas žmogusbuvo klastingas ir suktas. Joteiginiai, nors ir labai išmintingi,iš tikrųjų reiškė ne ką kita kaiptai, kad savo tikrą brolį išvaro išūkio. Su visais iš toišplaukiančiais padariniais.

– Ar neturėtum pirma susirastipadoraus darbo, nusipirktižemės ir pasistatyti namą, otada jau kurti šeimą? – pridūrėHeinrichas. – Francai, kaipvyresnysis brolis patariu: pirmatapk vyru, paskui – sutuoktiniu.

Šimtasis gimtadienis –penktadienis

Francas skrenda

Gertrūda krūptelėjo, nessėdėdama fotelyje buvoužsnūdusi. To fotelio negalėjopakęsti – jis atrodė neįtikėtinaišlykštus. Jo apmušalai buvobaltai purvini su margomisgėlėmis, bet šios nesudarė jokioaiškesnio rašto: įspūdis toks,

tarsi koks nors tepliotojas antaudinio būtų užtėškęs keliasdėmes. Kadangi to fotelio niekasnemėgo, Katarina jį apdengė nemažiau šlykščia ruda antklode.Jis stovėjo didžiajamekambaryje prie židinio. Išpradžių tai atrodė labai patogu,bet jei užsnūsdavai, pabusdavaiįkaitusiais žandais ir išdžiūvusiaburna. Gertrūda jautėsi tarsiturėtų temperatūros. Ji sėdėjotiesut tiesutėlė, lyg mietąprarijusi – ne todėl, kad taipsėdėti sąmoningai norėtų, o kadto bjauraus baldo atkaltė buvo

tokia nepakenčiamai tiesi. Netšimtamečius vertė nesutižti.Priešpietis su žurnalistu gerokaiišvargino, jautėsi persišaldžiusiir karščiuojanti. Gal kviestigydytoją?

Galimas daiktas, kad ne įsveika man tie prisiminimai,mąstė ji, Katarina teisi, jukviskas buvo taip seniai.Nusprendė išgerti stiprioskavos – ji vėl pastatys ant kojų.Visi Frankenai kentė nuo mažokraujospūdžio, bus geraiširdžiai, bet kai kada ji keikdavosavo kūną. Jei iš ryto neišgers

stiprios kavos be grietinėlės ircukraus, visą dieną spengsausyse. Ir tai anaiptol ne dėlsenatvės. Karo metais, kai sukava buvo striuka, kai kada netnelipdavo iš lovos, neretaisvaigdavo galva. Kaisekmadieniais visa šeimanueidavo į bažnyčią, perpamaldas, vos pastoriuspraeidavo pro šalį su smilkykle,Frankenų merginos viena pokitos virsdavo iš kojų.Prietaringi kaimo žmonės tailaikė silpno tikėjimo požymiu. Ištikrųjų dėl to buvo kalta prasta

kraujotaka. Su visu tuo vėliaugeriausiai susitvarkė Katarina.Ji apsiskelbė esanti pelėdiškosprigimties ir iki vienuoliktosvalandos tysodavo lovoje. Tiktuomet pakakdavo žvalumo visądieną.

Gertrūdai darėsi karšta, nesnebuvo pratusi gyventiperkaitintose patalpose. Visągyvenimą paisė tvarkos, o taireiškė, kad bute turi būti porąlaipsnių vėsiau, negu mėgstašiuolaikinis pasaulis. Šie griežtireikalavimai sau padėjo – tuo jišventai tikėjo – sulaukti žilos

senatvės. Nė krislelio cukraus –nei maiste, nei šiaip gyvenime.Saldus gyvenimas – ne jai.

Ar su Francu būtų gyvenusikitaip? Ši mintis pastarosiomissavaitėmis smelkėsi į galvą visdažniau. Gal dėl to kalta apvaligimtadienio data. Tikriausiainormalu tokiais atvejaisperžvelgti visą gyvenimą irsvajose mėginti tai, kas įvykę,padaryti kaip neįvykusį, raminoji save. Arba tai, kas neįvyko,padaryti kaip įvykusį. Kas būtųbuvę, jeigu Francui būtųpadovanojusi vaikelį? Mažą

berniuką – kaip iš akies luptątėvą. Būtų išsaugojusi dalį savolaimės. Tarpsnis su Francu buvogražiausias gyvenime. Sulaukusdabartinio amžiaus lieka tikviena viltis – galutinai užmerktiakis. Gal po šimto metų mirtisgalų gale laiko parengusi netmalonią staigmeną: amžinybę sužmogumi, kurį nuo neatmenamųlaikų myli. Ką gi, į senatvędarausi dar ir neskoninga,mąstė Gertrūda.

Kilo klausimas, kur dabargalėtų būti pasidėjusios seserys,nes namuose neįprastai tylu.

Pažvelgė į laikrodį – pusė dviejų.Pro langą prašmėžavo skrybėlė,ko gero, Janas. Gyvenamosiospatalpos buvo šiek tiekpakeltos, kitaip sakant, buvoporą laiptelių aukščiau užkiemą. Aukštesnio ūgio žmonėsvargiai būtų galėję pažvelgti įvidų, o mažesnieji, tokie kaipsenis olandas, praslinkdavonepastebėti, nebent turėdavoant galvos skrybėlę. Nors iratrodė juokinga, bet kaip tik dėlto Gertrūdai šovė mintis išeitipakvėpuoti grynu oru. Kavosatsigers vėliau, gal kartu su

Katarina ir Paula.Lauke pasidairė po padangę.

Toks oras jam būtų tinkamas,pamanė turėdama galvojeFrancą. Kiek pamirksėjusiklausė savęs, ar sulaukus šimtometų verta pirkti akinius nuosaulės. Vidinis jausmas sakė ne,nes atrodytų juokingai. Tuomettoptelėjo mintis, o kaip galėjoatrodyti Francas su savo lakūnoakiniais ir kepure, taipapsitaisiusį kažin ar būtųpažinusi.

Netrukus po sužadėtuviųFrancą paėmė į kariuomenę.

Heinrichas kaip namųšeimininkas valdžiai pranešė,kad jo kaip darbininko ūkyjenereikia – taip jis tikrą brolįpasiuntė į karą. Bent taipGertrūda tebemano iki šiol. Jisturėjo žinoti, kokį pavojų keliabroliui rašydamas valdžiai tąužgaidų raštą. Kaizeriokariuomenei reikėjo kiekvienovyro. O tokį kaip Francas, kuriofiziniai ir psichiniai duomenysviršijo vidurkį, ėmė ypač mielai.1915 metų rudenį atėjo kaizeriošaukimas, kuriuo Francui buvoįsakoma registruotis

Miunsteryje dislokuotamepulke. Gertrūdą ištiko pykčiopriepuolis. Heinrichą jiprakeikė, o Francas tik vargaisnegalais ją sulaikė, kadnevažiuotų pas brolį įTelemanshofą, negriebtų jo užsprando ir neatskaitytų moralolyg kokiam neklaužadaimokinukui – bent Francas šitaipįsivaizdavo šią sceną. Pats esąspatenkintas, kad viskas taippakrypo: Heinrichas ir jissutartinai nusprendę, įtikinėjoGertrūdą, nes tik kariuomenėjegalįs įgyvendinti seną svajonę

tapti lakūnu. Kam, jeigu nejam – taip mėgino Gertrūdąraminti, – vėjo greičiu skraidintimašiną padangėmis. Gertrūdainesą ko nerimauti, nes jisgarantuotai miklesnis už tuoskvailus anglus.

– O aš labai susirūpinusi, –pakeltu balsu kalbėjo ji irsmerkė jo nerūpestingumą. Taibuvo vienintelis kartas, kaijuodu tikrai ginčijosi.

Pamačiusi Janą mažoje poniųpievutėje stabtelėjo, linktelėjo,tas nusišypsojo netrukdydamasHeidi laižyti jam galvos, ir

Gertrūda pamažu nužingsniavokeliuku. Gaivus oras teikė jėgų,todėl sumanė nusigauti ikikapinaičių. Jos buvo tolokai, galkoks geras puskilometris, taipskaičiavo Gertrūda. Čia buvopalaidoti jos tėvai. Taip pat irbrolis Jozefas, Chosė vyras,ilsėjosi čia kartu su savosūnumis. Atsistojus prie kapoGertrūdai ištryško ašaros, ir jisusigėdo, nes kai kadapamiršdavo, kokį sielvartą taissenais laikais teko išgyventibrolienei. Žuvo abu sūnūs, nekare, o 1957 metais ant kelio.

Keturiolikmetis Liudvigasdviračiu mynė į mokyklą. Keliaspuikiausiai pažįstamas, neskasdien juo važiuodavo. Kodėlįvyko nelaimė, šeima taipniekuomet ir nesužinojo. Galberniukas buvo neišsimiegojęs,galbūt kaltas ir sunkvežimiovairuotojas, nes važiavo per artidviračių tako. Šiaip ar taip,berniukas pakliuvo po priekabosratais, jį kelis šimtus metrų vilkoir ištėškė ant asfalto, keliosevietose lūžo kaukolė. Nuvežė įKsanteno ligoninę ir pranešėtėvams. Kai Jozefas ir Chosė

atskubėjo, sūnus dar buvogyvas, bet susikalbėtinebepasisekė. Dvi savaites jisišbuvo komos būsenos, bet taipir nebeatsigavo. Šeima liūdėjo,o jai dar neatsitokėjus, įvyko tai,kas netelpa galvoje. Po dviejųmėnesių toje pačioje sankryžoježuvo ir jaunėlis Albertas. Jisbuvo įsibaiminęs, galimasdaiktas, nervinosi, kad čia sugyvenimu atsisveikino brolis.Liudytojai pasakojo matę, kadberniukas nulipo nuo dviračio irpasuko į kitą kelio pusę. Joviduryje netikėtai sustojo,

apsigalvojo ir padarė mirtinąklaidą: apgręžė dviratį ir norėjogrįžti į tą pačią pusę, iš kuriosėjo. Tą akimirką milžiniškugreičiu atlėkęs automobilismažąjį Albertuką išsviedėaukštai į orą. Jis žuvo vietoje.Kai laidotojai atvežė medinįkarstelį Jozefui ir Chosė į kiemą,ši nualpo. Gertrūdos brolis išgyvenimo pasitraukė po keletometų. Kepenų vėžys, sakėmedikai, bet Gertrūdaneabejojo, kad mirė todėl, jogneatlaikė širdis. Chosė vyrųnetektį išgyveno ne vieną

dešimtmetį ir pati pasidarėkažkokia vaikiška, uždara.Nieko nuostabaus, mąstėGertrūda, kaip tokiomisaplinkybėmis žmogui išsaugotisveiką protą. Pasižadėjo būtiChosė atlaidesnė, net jeigu tojitelefonu paskambinusividurnaktį rimčių rimčiausiaiima aiškinti, kad namieapsigyvenusios „dvasios“.

Gertrūda paėjėjo kelisžingsnius prie tėvų kapo.Katarina buvo pasirūpinusi, kadtėvą palaidotų Varte, žadėjokapą prižiūrėti. Tą ji iki šiol

darė labai rūpestingai. Nors suseserimi kai kada nelengvasutarti, nors jai netrūkoužsispyrimo, mąstė Gertrūda,bet, ko jau ko, šeimyniškumo išjos neatimsi. Antkapyje vėliauiškaldino ir motinos vardą,tačiau ji taip ir likoneperlaidota.

Gertrūda pajuto, kad silpstajėgos. Maždaug pusiaukelėjeatgal į Telemanshofą susiradomūro sienelę ir atsirėmė, kadkiek atsipūstų. Nebuvo vietos,kur galėtų liūdėti Franco, jokiokapo, jokių kapinių. Gal todėl vis

atvažiuoja čionai, pamanė pirmąkartą. Čia patyrė jo artumą, čiasusižadėjo. Kur kitur po mirtiesgalėjo jį rasti? Ilgai vengė keltikoją į namus, kur gyvenoHeinrichas. Bet Katarinanedavė ramybės, kol Gertrūda,praėjus gal porai metų poFranco žūties, ją čia aplankė.Kadangi Heinrichas dažnaibūdavo išvykęs, negrėsė pavojussu juo susitikti akis į akį. Tačiauper šį apsilankymą suvokė, kadtuose namuose gali aptiktiFranco sielą. Dėl pačiossodybos niekuomet neturėjo

aiškios nuostatos, betpastebėjo, kad su metaisneapykanta Heinrichui visstiprėja. Pastaruoju metuneretai išvykdavo anksčiau,negu būdavo numačiusi:nebeištverdavo sėdėti tamepačiame fotelyje, kuriamesėdėdavo ir jis, kaltasis dėlFranco nelaimės, naudotis tuopačiu vonios kambariu,vaikščioti tais pačiais takais.

Gertrūda atsistūmė nuo mūrosienelės ir leidosi į keliąpasiryžusi įveikti paskutiniustris šimtus metrų. Ar tuokart

nereikėjo pasisakyti ryžtingiau,kai Francas jai pasakojo apievisus tuos skraidymus? Jis buvokaip apsėstas. Valandų valandasgalėjo fantazuoti norįsperskristi vaivorykštę, jos vardąišrašyti padangėje, netprisiekinėjo esąs arčiau Dievo.Gertrūda vartydama akis jampapasakojo apie Dedalą irIkarą, kuris per drąsiaiskrisdamas nukrito ant žemės.Tačiau Francas elgėsi kaipmažas vaikas, todėl Gertrūdaįsikalė į galvą, kad vaikai turįypatingą angelą sargą.

Prislėgta širdimi išlydėjo savoFrancą. Galiausiai truksiąneilgai. Vokiečių lakūnai buvolaikomi beveik nenugalimi, tai –didvyriai, padangių riteriai, jokskitas kraštas neturi tiek dauglėktuvų kaip kaizerio imperija.Parvykęs atostogų Francasgyvendavo pas tėvus, betkiekvieną laisvą minutępraleisdavo su GertrūdaEmpelyje. Per ilguspasivaikščiojimus nesiliaudavopasakojęs apie nuotykiuspadangių platybėse, meistriškaiimituodavo variklių burzgesius.

O kai aiškindavo, kaip startuojakildamas aukštyn, taiptikroviškai pamėgdžiodavogarsus, kad Gertrūdaiatrodydavo, jog sėdi kartu tamepačiame lėktuve. Retsykiaisužsimerkusi net jusdavo šaltooro sroves. Viršuje oras esąsretesnis, todėl jaukia mintis.Šiek tiek panašu į tai,šypsodavosi jis, tarsi būtum perdaug išgėręs degtinės. Gertrūdatraukdavo per dantį, kad savolėktuvą mylįs labiau už ją.Tuomet ją apkabindavo iršnibždėdavo, kad pasitaiko

akimirkų, kai plevendamaspadebesiais svajojąs apie ateitį.Pasibaigus karui nedelsdamaspaprašysiąs išmokėti palikimodalį ir abu persikelsią į Acheną.Jis studijuosiąs ir galiausiai abusukursią šeimą.

Gertrūda parsirado į sodybą.Stovėdama nedideliamepriebutyje sunkiai kvėpavo. Šiektiek persitempė. Pakėlus akisžvilgsnis atsirėmė į didžiulįportretą: Heinrichas Hėgmanaspatenkintas savimi žvelgia išpaauksuotų rėmų. Kvailokasišdidumas, įvertino Gertrūda,

tas toks jo žiūrėjimas iš viršaus,pasipūtėlis – ir nieko daugiau.Tuomet jo veide įžvelgė ir kažkąpanašaus į kaltę: taip, kaltę,gėdą ir liūdesį.

1917 metų vasario 13-oji

Apokalipsės raitelis

Kaipmat suprato, kai pamatė jįįjojus į kiemą Empelyje. Aiškusdaiktas, nieko kita tai negalireikšti. Kokių galų jam šiuosenamuose?

Gertrūda su siuviniu rankosesėdėjo mažoje virtuvėje visaiprie pat lango, kad tąapsiniaukusią žiemos dieną išvis

ką nors matytų. Išgirdusipasagų kaukšėjimą atsistojopažiūrėti, kas čia galėtų būti.Pro pastatytą apykaklę irkaklajuostę raitelio veidonesimatė, tačiau jį kaipmatpažino. Nežinia, ar todėl, kadtik turtingų žmonių arkliai būnagerai kaustyti, ar gal atpažinoarklį? Tai ne tiek svarbu, bet nėkiek neabejojo, kad kieme stoviHeinrichas, ir žinojo – niekogera iš to nelauk.

Didesniąją kelio dalį sartaHeinricho kumelė veikiausiaišuoliavo, nes nuo jos varvėjo

prakaitas, o kaklas ties žąslaisbuvo aptaškytas putomis.Pakirkšniai šiek tiek kraujavo,tarsi per daug juos būtų maigęspentinais. Heinrichas nušokonuo arklio ir kaipmat jį apspitoFrankenai. Gertrūdos broliai šioelegantiško raitelio nepažinojo,todėl smalsaudami sustojęspoksojo į jį. Jozefas, savaimesuprantama, paėmė iš Heinrichopavadžius ir nuvedė įkaitusįarklį atvėsti.

– Eik į tvartą, paimk šiaudų irnušluostyk kumelę, – šūktelėjotėvas sūnui iš paskos.

Pats ką tik mėžė iš kiauliųtvarto mėšlą, todėl buvopurvinokas. Plaukuose styrojokeli šiaudų stagarai, marškiniaidėmėti ir prakaituoti, rankovės,nors lauke žiemiškai šalta,aukštai atraitotos, skruostaiįraudę. Tikriausiai jis siaubingaitrenkia kiaulėmis, pamanėGertrūda. Ji stovėjo prie langokaip įbesta, negalėdamaapsispręsti, ar eiti į lauką, arslėptis savo kambaryje. Ją ėmėbaimė, nenorėjo nieko girdėti.Gerklėje jautė, kaip kala širdis.Numanė, ką Heinrichas

pasakys, bet kartu tikėjosi, kadFrancas galbūt tik sužeistas,guli kur nors ligoninėje irHeinricho yra paprašęsatvažiuoti su sužadėtine. Nuoįtampos pirštai susigniaužė įkumščius.

– Bėkite pašaukti Gertrūdos,paskui dinkite iš akių.

Tėvas pasiuntė vaikus josieškoti, vadinasi, jos darnepastebėjo. Galėtų sprukti irpasislėpti. Pro užpakalinesduris, per lauką ir į kaimynodaržinę. Niekas jos ten nerastų,niekas nieko nepasakytų,

niekuomet nesužinotų – tada galir nebūtų įvykę. Tačiau galvoknegalvojęs. Tarpduryje rimtaveido išraiška stovėjo Kati.

– Heinrichas kieme, – skubiaitarė, o Gertrūda nusistebėjo,kad mažoji sesutė tą žmogųiškart atpažino, nors buvomačiusi kone prieš dvejusmetus. – Tėvas prašo, kadišeitum pas jį, o mums liepė eiti įkambarį.

Kati pavedimą įvykdė,apsisuko ant kulno ir užtrepsėjolaiptais. Keista, pamanė, šiaipjau ji nėra tokia klusni.

Gertrūda pro langą pamatė tėvąmostaguojant rankomis irrodant į namą. Heinrichas purtėgalvą. Tada tėvas palikoHeinrichą vieną, priėjo prielango ir pamojo, kad Gertrūdaišeitų. Kai ji vis dar nesijudino išvietos, pats įėjo į vidų. Atsargiaisuėmė ją už pečių ir išstūmė produris sakydamas:

– Laukia HeinrichasHėgmanas, mieloji, nori sumumis pasikalbėti.

Jo balsas skambėjonepaprastai švelniai. Gertrūdaiatrodė, tarsi žingsniuotų siauru

tuneliu. Girdėjo, kaip gyslomisšniokščia kraujas, šį kartą taipgarsiai, kad vos suprato, kątėvas sako: įspūdis toks, tarsi jobalsas sklistų iš kažkur labaitoli, nors lūpos šnibždėjo jai priepat ausies. Kol pasiekėHeinrichą, truko visa amžinybė.Tėvas vis dar tebelaikė ją užpečių abiem rankomis. Jis irrėmė, ir laikė ją. Staiga abirankas trumpam atitraukė irGertrūda pajuto, kad ant pečiųužmetė apsiaustą. Tik jaiatrodė, kad šalčio visai nėra.Turiu susikaupti, įsakė sau,

privalau išklausyti, kąHeinrichas pasakys. O iš tikrųjųtaip ir norėjosi užsikimšti abiausis – kaip vaikui, ir tą pačiąakimirką išgirdo save tariant:

– Na, sakyk pagaliau!Heinrichas žvelgė jai į akis.

Sunku suprasti, tarsi vospastebimai purtė galvą. Jisnurijo seiles, aiškiai matyti,sunkiai sekasi maldyti jausmus.Tėvas dar tvirčiau ją suėmė užpečių, stačiai sugniaužė. Pajutoskausmą, bet nejudėjo. Ji žiūrėjoį Heinrichą ir jo žvilgsnį atlaikė.

– Jie užspeitė jį, – tarė

patyliukais, – Olandijoje. Franconebėra.

Prie Amsterdamo Francaspralaimėjo oro mūšį, aiškinoHeinrichas užsikirsdamas. Jokrūtinėje rado britų kulką, ovidinėje kišenėje – aksominędėžutę su dviem žiedais. Ir šiądėžutę Heinrichas dabar laikėGertrūdai atkišęs.

– Brolis norėjo, kad šiuosžiedus gautum. Gertrūda, jeitau, jei tavo šeimai galiu padėti,nedelsk...

Gertrūdai linko žemė pokojomis, juto vis giliau

grimztanti į juodą tuštumą.Heinricho sakomi bereikšmiaiatjautos žodžiai ištirpo josklyksme. Ji minėjo Francovardą, laikė susiėmusi veidą,paskui puolė Heinrichą.

– Žudike! – girdėjo saverėkiant. – Žudike tu! – ir tvojojam savo ilgais rankų pirštaisper veidą, kad net pliaukštelėjo.

Kaip patrakusi mušė jį į galvą,į krūtinę, kur pakliuvo.

Heinrichas nesigynė. Stovėjonejudėdamas iš vietos, tik laikėiškėlęs rankas saugodamasveidą. Tėvas mėgino dukrą

suimti į glėbį ir nuraminti,tačiau ji ištrūko ir nubėgo.Bėgo, kol turėjo jėgų. Plaučiaidegė, norėjosi vemti. Per pievasnulėkė prie Reino. Porą kartųužkliuvusi pargriuvo. Į sušalusiąžemę nusibrozdino kelius. Na irtegu. Pamačiusi upę nusimetėviršutinius drabužius. Krito antžemės ir daužė ją kumščiais.Drėgmė ir šaltis ją gaivino. Juolabiau skaudėjo kūną, tuomažiau skaudėjo sielą. Sugriebėdu akmenis – vieną didesnį, kitąmažesnį. Padėjo ranką antdidesniojo, o mažesniuoju

trankė rankos pirštus, kol išsąnarių pasruvo kraujas.

Šimtasis gimtadienis –penktadienis

Nuodėmių išpirka

– Gertrūda, atsipeikėk, – išgirdogarsiai sakant seserį.

Dar šiek tiek užtruko, kolpastebėjo, kad yra ir gydytojas.Tas stovėjo per keistai didelįatstumą žvelgdamas į ją pusiaunustebęs, pusiau pykdamas.

– Ponia Franken, ar pažįstate

mane? – paklausė gydytojas.Gertrūda susierzino: kodėl

tokį begėdišką klausimą drįstapateikti tasai vyrukas? Ji neiišprotėjusi, nei nukvaršusi.Savaime suprantama, kadpažįsta savo šeimos gydytoją.Bet ką jis veikia Varte? Kaimėgino pakelti galvą, sumirgėjoakyse. Ji gulėjo ąžuolinėje lovojepirmame aukšte.

Katarina sėdėjo ant lovoskrašto, o gydytojas iš toloatsargiai pasilenkė prieGertrūdos.

– Štai, paimkite, kad

nusiramintumėte, – tarėgydytojas paduodamas tabletę irkišdamas stiklinę vandens.

Perpykusi Gertrūda trenkė jamper ranką taip, kad vanduoaptaškė marškinius.

– Gertrūda, nekvailiok, – staigapasigirdo Katarinos balsas, –antraip gydytojas turės suleistiampulę. Prieš valandą radautave koridoriuje ant grindų.Tikriausiai susitrenkei galvą irsukrėtei smegenis. Turi dabarpailsėti. Jei neklausysi,atšauksiu sekmadieniuisukviestus svečius.

To ji tikrai nedarys, mąstėGertrūda. Katarina ne iš tųžmonių, kurie atsisakytųšventės. Net jeigu jubiliatė irapsirgtų, Katarina iš bėdossusitvarkytų ir viena. Kaipvisuomet. Ji buvo nepamainomadidžiojo Heinricho Hėgmanopagalbininkė. Katarina mėgdavopažymėti ypatingus įvykius. IrHeinrichas ne tik kad tonedraudė, bet stačiai taiskatino: jis šildėsi josorganizacinio talento saulutėjeir turėjo naudos. Vargu ar pokaro jo politinė karjera vėl būtų

sklandžiai susiklosčiusi, jeiKatarina nebūtų mokėjusi taippuikiai aptarnauti politikųgrietinėlės, svarstė Gertrūda.Tai, ką ji buvo nuveikusiHeinricho labui, šiais laikaisvadinama viešaisiais ryšiais,neseniai stebėdamasikonstatavo viena iš seserėčių.Tuomet dar nebuvo tinkamossąvokos Katarinos kūrybineiveiklai įvardyti, užtat poveikiobūta stulbinamo. Jai vispasisekdavo padaryti taip, kadHeinricho pavardė pakliūtų įlaikraščius, ji sukūrė jo kaip

geraširdžio, gimtąjį kraštąmylinčio ūkininko įvaizdį,žmogaus, kuriam nieko nėrasvarbesnio už žemę ir žmones,kuriuos toji žemelė maitina.Gertrūdos nuomone, tai,žinoma, tebuvo tik pusė tiesos.To fakto, kad ant Heinrichosąžinės gulė brolio žūtis,Katarina iki šios dienos nenoripripažinti. Gertrūdai sunkiaisekėsi nuspręsti, ar sesuo šiuopožiūriu buvo naivi, arsavanaudė, nes per Heinrichąkaip politiką ji priartėjo prievaldžios, kuri gerokai pranoko

tai, ko ji pagal socialinę padėtį irišprusimą galėjo tikėtis.Heinrichas kiekvienamežingsnyje elgdavosi kaippolitikas. Katarinospranašumus – jos mokėjimąbendrauti ir didžiulį norąreikštis – jis buvo ankstipastebėjęs, tad jais ir naudojosi.Vieną kartą į Telemanshofą jiatsiviliojo net būsimą Vokietijosprezidentą Heinrichą Liubkę.Tai buvo 1950 metais, kai šisėjo žemės ūkio ministropareigas ir kalbėjo darneveldamas į pakulas ir

nepūsdamas miglos į akis.Gertrūda puikiai prisiminė, kokįšurmulį Katarina tuokart buvosukėlusi. Ant kojų buvo sukilęsvisas kaimas, ką ten kaimas –visa Mėrso apskritis.

Jau vaikystėje Katarinainetrūko atkaklumo. Jei ką norsįsikaldavo į galvą, tol ūždavoseserims į ausis, kol tos dėlšventos ramybės nusileisdavo.Ko gero, ir dabar ji netrukus imstaip pat atkakliai gręžtismegenis, baiminosi Gertrūda.Ji jautėsi pavargusi ir Katarinainebeįstengsianti atsispirti. Tik

dabar pastebėjo, kad kambaryjeyra ir Paula. Ji stovėjotarpduryje ir, sprendžiant išveido, atrodė nepaprastaisusirūpinusi.

– Kaip paaiškinti, kad manosesuo vis išvirsta iš kojų? –girdėjo seserį vėl pradedantpokalbį su gydytoju.

Padrąsinamai linktelėdamasgalva gydytojas kreipėsi įGertrūdą:

– Nesirūpinkite, poniaFranken, nieko baisaus. Jūsųamžiuje kai kada sustreikuojakraujotaka.

Šis atsakymas netenkinsKatarinos, toks įspūdis susidarėGertrūdai. O kai sesuo buvobeišsižiojanti dar kažko klausti,ji pati ją sustabdė:

– Užteks, Katarina. Nieko čianeįvyko. Buvau kiek prisnūdusiir sapnavau blogą sapną. Odabar nenoriu nieko apie taigirdėti.

Tačiau sesers taip paprastaineužčiaupsi.

– Bet pastaruoju metu labaidažnai taip netyčia užsnūsti irnieko nebeprisimeni, –sarkastiškai priminė Katarina. –

Papasakok ponui daktarui, kokiąneseniai tave aptikau ir kadtavo būstas per plaukąneužsiliepsnojo.

– Na ką čia šneki, tavo madapūsti burbulą, – panašiaiatsilygino ir Gertrūda, norsžinojo, kad Katarinos žodžiųantplūdžio nebesustabdys.

Taip ir buvo. Išsamiai, suvisomis smulkmenomis Katarinaatpasakojo, kaip visą dieną josneapleidusi prasta nuojauta,kaip nuvažiavusi pas Gertrūdą,skambinusi prie durų, betniekas neatidarę, į vidų įėjusi

savuoju raktu.– Iškart išgirdau kažką

šnypščiant ir ne juokaissusirūpinau, – toliau aistringaipasakojo Katarina. – Viryklėįjungta, nustatyta ties devyniųpadala ir visa perkaitusi. Puodasant jos – seniai tuščias. Tikraipersigandau, be galosusirūpinau, pirmiausia todėl,kad niekur negalėjau rastiGertrūdos, – aiškino teatrališkaiir reikšmingai žvilgčiodama tai įgydytoją, tai į Paulą. O kaiatrodė, kad psichologinė įtampajau pakankama, porino toliau: –

Ir tik pagalvokite, Gertrūda sėdimiegamajame padėjusi galvą antknygos ir pučia į akį. Galėjoatsitikti bet kas! – užbaigėtriumfuodama.

– Nieko panašaus. Ant viryklėsjokio puodo nebuvo. Aš tiknusnaudžiau mažumėlę, irviskas.

Gertrūda suvokė, jog josžodžiai nelabai įtikina, bet jinenorėjo, kad gydytojoakivaizdoje ją dar labiaudiskredituotų.

– Ak, Gertrūda, – atsidusoKatarina, – tu beveik sukėlei

gaisrą ir nedaug tetrūko, kadpati būtum supleškėjusi, to juknenuneigsi. Pripažink, kadnebesi pakankamai žvali vienagyventi. Tą galų gale turisuprasti.

– Ne kas kitas, o tu taip viskąsudėliojai. Tu įsibrovei ir įjungeiviryklę, kad parodytum maneesant nukvaršusią. Netikėkitenė vienu jos žodžiu.

– Pakalbėkime rimtai,Gertrūda. Kas man iš viso to?Liaukis tokius dalykus manprikaišioti, tai vaikiška. Ašpaprasčiausiai tavimi rūpinuosi.

– Tu nori manimi manipuliuoti.Tą visuomet darei su žmonėmis.Bet su manimi – neišdegs. Sutuo aš nesutiksiu.

– Gana! – sušuko Katarina. –Tokių paranojiškų nesąmoniųnenoriu girdėti. Eime, ponedaktare, aš jus palydėsiu.

Visi išėjo: Katarina – pirma,daktaras – jai iš paskos, Paula –pati paskutinė. Gertrūdasuprato, kad šiuo pokalbiunesublizgėjo, tačiau nedera irjos taip įžeidinėti. O tasdabartinis mažmožis ne toks jautragiškas, kaip sesuo jį

pavaizdavo. O gal tikrai kelčiaupavojų sau ir kitiems, jei likčiaugyventi Ksantene? Tiktai kurturėčiau kraustytis? Tiesa,Telemanshofe gyvenčiau suseserimi, bet niekaip neišeinaužmiršti praeities. Seniejiklausimai čia deginte degina.Kas būtų buvę, jei būčiaunusileidusi Franco spaudimui?Jei nedelsdami būtumesusituokę arba jei, nepaisydamajokių konvencijų, būčiaupastojusi? Galbūt Francui kaipbūsimam tėvui būtų leidęvažiuoti namo? Gal būtų likęs

gyvas? Ar griežtai laikydamasidorovės principų neprisidėjauprie savo Franco žūties? Ne.Nesąmonė. Kaltė krinta vien tikant brolio. Jis išsiuntė Francą įkarą. Ir vien todėl, kad tasįsimylėjo neturtingą merginą.Gal būčiau buvusi laimingesnė,jei neapykantą Heinrichuibūčiau nuslopinusi? Tačiau kasbuvo, tas pražuvo. „Kad šuonebūtų šikęs, būtų zuikįpagavęs“, sakoma ŽemutinioReino krašte. Gyvenimas jaunugyventas ir praėjęs, mąstytiapie visokius „būtų“ ir „jeigu“ –

tuščias darbas. Bet gal reikėtųstengtis švelninti savo pažiūrasir taip bent palengvinti saupaskutinius gyvenimo mėnesius?Tiktai sunku atsisveikinti sujausmu, net ir blogu, kurįaštuoniasdešimt metų nešiojiesisieloje kaip randą.

Ji išgirdo už durų patyliukaisbesikuždančias Katariną irPaulą. Tikriausiai mano, kadužmigau.

– Jinai pakėlė ranką priešgydytoją, Paula, to faktoneužglaistysi.

Iš balso Katarina atrodė vis

dar pasipiktinusi.– Na taip, bet kažin ar tvirtą

penkiasdešimt penkerių metųvyrą gali šimtametė išmušti iškoto ir gurkšniu vandenspražudyti, – šaipėsi Paula.

– Visai nejuokinga. Jei ir toliautaip elgsis, gydytojas išvis pas jąnebeis.

– Man atrodo, šiuose namuoseją nekaip nuteikia prisiminimai.

– Su tuo reikia kaip norssusitvarkyti. Netinka taip elgtis.Šiaip ar taip, aš juk nesikelsiugyventi į Ksanteną vien todėl,kad mano brangiajai poniai

seseriai nemieli jos tariamaimirtino priešo namai. Teksgyventi pas mane. Aš tikraineleisiu jai keltis į seneliųnamus. Jeigu ten elgtųsi taip,kaip ką tik čia padarė, likusiusmetelius praleistų prirakintaprie lovos.

Gertrūda neteko amo.Katarina šneka taip, tarsibūčiau iškvailėjusi. Senutėpasisuko ant nugaros.

– Aš gerai girdžiu, –gergždžiančiu balsu išstenėjokiek įstengė garsiau, – ką jūssau manote apie mane taip

šnekėdamos?Atrodo, Katarina pasijuto

užklupta, tad Paulos lydimagrįžo į kambarį.

– Nori nenori, Gertrūda, tiesospiliulę teks nuryti. Jei nesiliausielgtis taip piktybiškai, baigsisliūdnai.

– Aš... piktybiškai? Šiuosenamuose būta stambesniopiktybiškumo kalibro.

Katarina iškart užkibo už šiosprovokacijos.

– Nebegaliu daugiau klausytis.Jau metų metus pasakoji vis tąpatį melą. Heinrichas tau nieko

nepadarė, tad palik jį galiausiairamybėje.

– Taip, man nieko. Tačiau brolįturėjo ant sąžinės. Aš neisiugyventi į žudiko namus,supratai? Jau gana to, kad tuįsitaisei šitame lizde.

– Bet juk visa tai – gryniausiasmelas. Pati puikiausiai žinai.Heinrichas niekuo dėtas, kadbrolį paėmė į kariuomenę. Visusvyrus tada ėmė. Heinrichas taipišgyveno dėl brolio žūties.

– Nieko panašaus.Gertrūda norėjo rėkti visa

gerkle, bet juto, kad balsas

stringa.– Jis paaukojo jį, kad manęs

nevestų.– Niekai.Katarina atžagariai numojo

ranka ir netarusi nė žodžioišėjo.

Gertrūdai daužėsi širdis,kvėpavimas padažnėjo. Kaipmatprie jos lovos atsidūrė Paula irpaėmė ranką. Šis malonusgestas Gertrūdą sujaudino ikiašarų.

– Ji tik iš geros širdies tau,Gertrūda.

– Na ir kas. Man visai vis

tiek, – murmėjo ji.– Ne vis tiek, jei būtų vis tiek,

nesijaudintum šitaip. Ji tavemyli, tu jai rūpi, nevalia topamiršti.

– Kodėl jai reikėjo išsirinktikaip tik šitą žmogų?

– Mes visi džiaugėmės, kad jisją priėmė, – atsakė Paulaspusteldama jai ranką.

– O aš dėl to visainesidžiaugiau. Tėvui iš kartosakiau, kad neleistų.

– Tėvas tuokart buvo labaipatenkintas galėdamas ją čiaapgyvendinti. Jis nebebūtų

išgalėjęs mokėti už mokslą,nejau nebeprisimeni? Būtųreikėję net ūkį parduoti.Katarinai nepaprastai pasisekė,kad Heinrichas ją priėmė. PoFranco mirties jis elgėsi labaipadoriai.

Gertrūda žvelgė į lubas. Taip,jei nežinotum geriau, galėtum įHeinrichą ir taip žiūrėti. Ištikrųjų jis vaidino nuodėmiųišpirkėją, mąstė ji, kaipviduramžiais Katalikųbažnyčioje. PriimdamasKatariną jis tarsi norėjo išpirktijuodą sąžinę. Pirk nepirkęs – vis

tiek neišpirksi. Nors seserųnuomonė apie Heinrichą irkitokia, ji savosios neįstengspakeisti.

– Žinai, Gertrūda, – švelniaitarė Paula, – vakar aš ilgaimąsčiau apie Volodimiro Hutoistoriją. Tu manei, kad elgiesiteisingai, o kitam žmogui taiturėjo fatališkų padarinių. Gal irHeinrichui taip nutiko.

Paula glostė jai skruostą, tarsinorėdama jau pačiojeužuomazgoje užgniaužti betkokį prieštaravimą. Paskuiatsistojo ir išėjo palikdama

Gertrūdą vieną su šitomismintimis.

Šimtasis gimtadienis –penktadienis

Ūkyje

Katarinai tekėjo skruostaisašaros. Pati aiškiai nežinojo, ariš liūdesio, ar kad siustas ima.Stipriai spaudė seną lygintuvąprie pagalvės užvalkalo.Lyginimo lenta po juo nettraškėjo. Į valgomąjį buvoatsinešusi krūvą skalbinių.

Lyginimas visuometpagelbėdavo, kai siela būdavosujaukta. Be to, vis tiek išlygintibūtina, nes jau rytoj atvykssvečiai ir juos reikės apnakvinti.Kodėl ji tokia beatodairiška,nervinosi Katarina. Girdi, ašvisuomet manipuliavusižmonėmis. Ką ji tuo noripasakyti? Gertrūda savaip matėpasaulį, tad Katarina labaiapgailestavo, kad sesuo, kaip irdaugelis mokytojų, kurias tekopažinti, visuomet viską žinogeriau. Nebuvo atvejo, kad jibūtų nusileidusi, nesvarbu, ar

dėl pyrago recepto, ar vertinantkokio nors žmogaus charakterį.

Tačiau viena Katarina žinojotvirtai: dėl Heinricho Gertrūdavisiškai neteisi. Iš patiesHeinricho žinojo, kaip jis buvopuolęs į neviltį. Jį taip patgraužė sąžinė ir kankinoklausimas, ar galėjo užkirstikelią brolio žūčiai. Iš sielvartobuvo užsirašęs savanoriu irišėjęs į karą. Grįžęs ūkyje radodar didesnį liūdesį. Motinos jaunebebuvo gyvos, o tėvas puolęsį depresiją, tad dienų dienassėdėdavo prie krosnies ir

spoksodavo į vieną tašką. Netpietums nesikrutindavo išvietos, tiktai lygiai aštuntąvalandą pakildavo ir nosiestiesumu žingsniuodavo į savokambarį. Johanesas Hėgmanasbuvo nusprendęs laukti mirties,o kad šiai nereikėtų pernelygvargti jo ieškant, tūnodavo vientik šitose dviejose vietose. Taipviskas atrodė Heinricho akimis.

Be to, Heinrichas tempė nevien savąją likimo naštą.Nesvetimas jam ir atsakomybėsjausmas, kaip atrodė Katarinai:kai jos tėvas nebeišmanė, kaip

kapstytis iš finansinių bėdų,Heinrichas pasisiūlė mergaitępaimti pas save į ūkį. Katarinaprisimena, kaip tėvas su ja apietai kalbėjosi. Tuomet ji buvotrylikos metų ir ką tik netekusimotinos. Tėvui su ja taip rimtaikalbantis jautėsi visiškaisuaugusi, tiktai slapta braukėašaras nenorėdama tėvo darlabiau skaudinti. Atvykusi įTelemanshofą, priešingai, negutikėjosi, iškart pasijuto gerai.Pirmoji Hėgmano žmona dartebebuvo gyva, o Teodorui –1923 metais – ėjo vos antrieji.

Nuo pat pirmųjų dienų berniukąnuoširdžiai pamilo ir daug su juožaidė, nes ponia Hėgman,gležna, beveik visiškai išsekusimoteris, po gimdymo irmaitinimo krūtimi taip irnebeatkuto.

Pirmoje dienos pusėje Katilankydavo mokyklą, o popiet išūkio moterų mokydavosišeimininkauti. Vieną kartąHeinrichas ją nusivedė net įsusivienijimo posėdį. Katarinadabar nelabai bežinojo, apie kąten buvo kalbama. Ji tikprisimena, kad jau tuomet

stebėjosi, kaip įtikinamaiHeinrichas mokėjo kalbėti iraiškinti, kaip visi kiti ūkininkaijam pritarė. Pirmąjį kartą ūkyjeji išbuvo vos tris mėnesius.

Kai ponia Hėgman vėl kieksustiprėjo, Kati paslaugųatsisakė motyvuodama, kaddabar Teodorą prižiūrės pati.Galimas daiktas, šeimininkeibuvo neramu, kad tokia jaunamergaitė gali nuolat keltipagundą tarnams. Dabar dėlšios minties Katarina tiknusišypsojo, nes anuo metužmonės ūkiuose buvo itin

padorūs. Maždaug po dešimtiesmetų ponia Hėgman vėl ėmėlauktis. Kaimo pribuvėja paskuiKatarinai pasakojo, kaipsiaubingai toji moteris baigėsavo dienas. Po sunkausnėštumo merginą atsikvietėtada, kai vandenys jau buvonubėgę. Pribuvėja kaipmatnustatė, kad vaiko padėtis pilveneteisinga. Sąrėmiai kamavodaug valandų, o kai vaikutispagaliau gimė, pamatė, kadkaklą apsivijusi virkštelė.

Pribuvėjai neapsivertė liežuvisponiai Hėgman tuoj pat pasakyti

liūdną tiesą. Todėl mažutį kūnelįnumazgojo, susupo į skarą irpadavė motinai į glėbįtikėdamasi, kad ji, gimdymo irkarščio nukamuota, ne iš kartosupras mirus vaiką. Tačiaunespėjo net iki durų prieiti, matžadėjo poniai Hėgman atneštivaistų, ir visą namą persmelkėkraupus riksmas. Po devyniųdienų, kai gimė negyva dukrelė,su pasauliu atsisveikino irHeinricho žmona palikdama jįnašlį, o Teodorą – pusiaunašlaitį.

Visa tai įvyko likus maždaug

porai savaičių iki 1934 metųKalėdų. O jau Naujųjų metųišvakarėse Heinrichas Katarinąvėl parsivežė į Vartą. Ji jau buvosuaugusi, dvidešimt ketveriųmetų, dideliame gretimameūkyje baigusi žemės ūkio iršeimininkavimo kursus.Heinricho paklausta, ar sutiktųtapti jo ūkio ekonome irpakaitine Teodoro motina,nedelsė nė sekundės. Sausįdviem lagaminais vežinaatsikėlė į Telemanshofą – ir likovisam gyvenimui.

Nuo tos dienos čia pasijuto

kaip namie. Jos vieta kaip tikčia, tą suvokė iš karto ir nė kieknesidrovėdama kibo į darbą,tvarkė reikalus – tarsi ūkis būtųbuvęs jos pačios. Matyt, kaip tiktai Heinrichui ir patiko, todėl jisdavė jai visišką laisvę.

Katarina dirstelėjo į laikrodį.Metas, reikia persirengti, kolsvečiai nesusirinko įvainikavimą. Sulankstėpaskutinius skalbinius, paėmėpintinę ir išėjo į priebutį.Linktelėjo, kaip buvo pratusi,aliejiniais dažais tapytamHeinricho portretui ir staiga

savęs paklausė, ar buvusiamšeimininkui iš tiesų patiktų, kadį jo ūkį atsikviestų Gertrūdą. Jukprivalai suprasti, kad mansvarbu ją turėti prie savęs,mintyse tarė paveikslui. Mes jukseserys.

Eidama pro Gertrūdoskambarį nugirdo, kad tojikalbasi su savimi. Tikriausiaiapie Heinrichą, bet neturėjoūpo klausytis. Džiaugėsišventiniu vakaru ir nenorėjo jogadinti dar vienu ginču.

Smagiai lipo aukštyn laiptaisketindama greitai užsitempti

storesnes pėdkelnes.Vainikavimas vyks lauke, todėlbijojo, kad vakare gali proapačią padvelkti vėsa.Niekuomet nedėvėjo kelnių, nes,kaip manė, su jomis nepelnytaidaranti storokos moters įspūdį,bet segėdama sijonusnetrukdavo atšaltiblauzdikaulius, todėl neretaisusimaudavo po dvejas ar trejasnailonines pėdkelnes.Dievulėliau, mąstė ji, kaistenėdama tempė ant savęsantrą porą, anksčiau tie sąnariaibuvo lankstesni. Gal reikia

vienąkart baigti kreivai žiūrėjusį kelnes. Vienos vienintelėspaprastos yra spintoje, jas sykįmetuose užsimaudavo – perkaukių puotą. Kol patenkintavaizdavosi, kaip kaimynusnustebintų pasirodydama sudžinsais, prie kelio pastebėjobėgant mažytę pėdkelnių akį.Tai ženklas, todėl ištraukė patįapatinį stalčių ir niekonelaukdama užsimovė savokarnavalines kelnes. Patenkintanužingsniavo į samdinių virtuvę,kur jau buvo susirinkę kelikaimynai. Tie kaip visuomet

pasinaudojo užpakalinėmisdurimis, kurių niekasnerakindavo, ir ant seno stalojau buvo sukrovę stirtą suteptųbandelių.

– Katarina, ar turi didelį katilądešrelėms? Jei ne, tikraiprireiks kokių trijų mažesnių.

Kaimynės jau aptarinėjopasirengimo darbus ir, didžiamKatarinos nusivylimui,neatkreipė dėmesio į jos naująmadą. Bent vieno kito vykusiopokštelio tikrai tikėjosi. Todėlpusiau provokuodama kreipėsi:

– Labą vakarą, matau, jau visi

krūvoje! Ar nieko nepastebite?Niekas neturėjo ko pasakyti,

kol viena pagaliau skeptiškaipaklausė:

– Ar sublogai?Katarina nusišypsojo ir į

klausimą neatsakė.– Didysis katilas yra

sandėliuke daržinėje, – tarė ji irperėjo prie dienotvarkės: –Magda, tu juk žinai kur. O judvi,Barbora ir Liza, nueikite iratneškite sulankstomąjį staląalaus statinei.

Katarina greitai permetėakimis, kas čia vyksta, ir tik

tuomet pastebėjo, kad antdidžiojo stalo dar nepastatytadegtinės ir nepadėtos taurelės,tad skubiai pasišalino.

– Kaimynai jau susirinko! –garsiai šūktelėjo grįžusi įgyvenamąsias patalpas, norstaip aiškiai ir nežinojo, ar tikrainori, kad šįvakar dalyvautųseserys. Tiesa, pristatymaskuteno vaizduotę. Gertrūda,kaip dabar yra nusiteikusi, tik‐riausiai kiekvienam aiškintų,kad nieko nenusimano apievainikavimą, ir asmeniškairodytų, kaip teisingai daryti, o

Paula, toji aklė, galimas daiktas,susipainiotų ką tik nupintamevainike ir valandų darbąkaipmat paverstų niekais.Katarina nenoromis nusišypsojoir šią akimirką pajuto, kadpykčio Gertrūdai – kaip nebūta.Todėl sušuko:

– Jei žadate išeiti pas mus,žiūrėkite, kad tik geraibūtumėte apsirengusios!

Tačiau atsakymo nesulaukė.Taip pat neblogai, pamanėdėliodama ant padėklodvidešimt degtinės taurelių.Žemutinio Reino krašte tas

taureles vadino pinikėmis. Įpusę pinikių įpylė saldžiosšeivamedžių uogomis gardintosdegtinės, į kitą pusę – skaidriosruginukės. Paėmė padėklą iratsargiai atsigręžė priebučiolink – pasirūpinti svečiais.

Šimtasis gimtadienis –penktadienis

Kalama geležis

– Gal pasiimsi ir mane?Paula nugirdo Katariną

šūkaliojant virtuvėje ir pamanėesant gerą progą. Ji norėjopasveikinti kaimynus, todėl jauprieš dešimt minučių buvosusiruošusi į žygį, tačiaunepasisekė įveikti koridoriaus

kliūčių kaip alpinistui ReinholduiMesneriui šiaurinio Eigeriokalno šlaito. Tikėdamasi, kadKatarina dar kartą pas ją įeis,Paula didžiajame kambaryjepasiruošė bet kada išžygiuoti.

– O Dievulėliau, – pratarė jossesuo, kuri laikydama dėkląPaulai atrodė panaši į cirkoartistę, – tu dabar į manenesikibk, kitaip ištiks nelaimė.

Mažos taurelės ant padėklogrėsmingai sutarškėjo.

– Na, gerai, palauksiu, antraipkūlvirsčiais nusirisime įkoridorių kaip tie iki žemės

graibymo prisisiurbę girtuokliai.– Ką veikia Gertrūda? –

pasidomėjo KatarinaJos balsas skambėjo

pabrėžtinai abejingai.– Jaučiasi vėl šiek tiek geriau.

Šį vakarą nebenorėtų lipti išlovos. Nesijaudink. O manęsnepalik čia vienos kiurksoti.

Ta atkarpėlė iki grendymoPaulos apžlibusioms akimsatrodė lyg juoda skylė. Ji matėKatariną joje pradingstant.Kodėl seserys niekaip neįstengiakalbėtis protingai, klausė savęs.Vos tik Gertrūda puse žodžio

užsimena apie Heinrichą,Katarina, iš prigimties karštobūdo, kaipmat šoka į akis, oanoji savo ruožtu į Katarinospykčio proveržius atsakoužsispirdama ir tuomet – norsdaužyk galvą į sieną. Bet ištikrųjų Gertrūda yrasugyvenamas žmogus, tik reikiasu ja protingai šnekėtis.Galiausiai ji yra mąsli irišmintinga moteris. Tokiostipraus seserų susikirtimo kaippastarasis Paula iki šiol nebuvoregėjusi. Teks įsikišti.

Šią akimirką į didįjį kambarį

įžengė Janas ir atkišo jai alkūnętarsi elegantiškas ponas savodamai. Paula nusišypsojo: busnieko sau vaizdelis – mažasžmogiūkštis su skrybėle irpetnešomis, o šalia jo – voskrutanti senė. Kai juoduatšliuožė prie grendymo, šisbuvo gerai apšviestas, todėlPaula tikrai šį bei tą įžiūrėjo,kas čia dedasi.

– Gerai, vaikučiai, dabarpatikrinsime, ką iki šiol esatepridarę! – šūktelėjo būreliuižmonių ir sukėlė juoką, o išKatarinos pelnė suvaidintą piktą

žvilgsnį. Dabar Gertrūdospirštai nebe tokie miklūs, betanksčiau vainiko pynimovakarones mėgdavo. Rožytesdarydavo iš krepinio popieriaus.Paimdavo baltą ar raudonąjuostelę, susukdavo vamzdeliu,vienoje pusėje įkirpdavo, kadlapeliai galėtų išsiskleisti kaiprožė, kitą pusę apvyniodavoviela ir rišdavo prie eglišakiųvainiko.

Kaimynai šįkart buvo nemažaiužsimoję – žadėjo nupinti apietrisdešimties metrų ilgio vainikąir juo papuošti visą fasado

portalą. Mažoji sesutėnesnaudė – jau kelintą kartąsuko ratu su degtinės padėklu.Paula prisimerkė tikėdamasigeriau matyti. Katarina atrodokaip per kaukių puotą,konstatavo nužvelgdama jąkritišku žvilgsniu. Išstorėjo jinai,todėl pamanė, kad jos amžiujekelnių verčiau reikėtųatsisakyti. Stebėjo seserį, kaiptoji ant grendymo sukasi itvijurkas. Vienai jaunai moteriaidraugiškai kumštelėjo į pašonęir kažką pajuokavo, paskuinustriksėjo į daržinę šalimais,

kur vyrai iš žalumynų pynėvainiką. Girdėjo, kaip sesuoprikimusiu balsu juokiasi ir jaušneka vokiečių žemaičių tarme:taip darydavo visuomet, kai tiksusieidavo su kaimynais. Taiženklas, kad esi saviškis, vienąkartą ji paaiškino Paulai. Šiojikalbėti Žemutinio Reino šnektaatsisakė. Kaip mokytojapedantiškai stengėsi šnekėtibendrine kalba. Aiškus daiktas,kad suprato, ką Katarina sakė.

– Esi apkalbininkė, – išgirdoseserį kažkuriai moteriaitarmiškai priekaištaujant.

– Kaip čia dabar šneki susvečiais? – barė seserį visiemsšypsodamasi.

– Mat aš vėl tekinama, –atkirto Katarina.

Paulai nereikėjo ieškoti žodžiokišenėje.

– Kodėl galų gale nepasisakaikaimynams? Kad tavo rankosprašė Vėzelio burmistras.

Paskalose apie Katarinosvestuves visuomet būdavo tamtikro mitiškumo. Kiek Paulagalėjo prisiminti, kas porą metųgiminės ir kaimynai vis imdavokuždėtis: „Katarina išteka“, „Ar

negirdėjai, ponia Frankensumainė žiedus“, „Sako,susipažino per kelionę kruiziniulaivu“. Sklisdavoabsurdiškiausių kalbų. Paulaprisiminė, kaip vieną kartąprisidengus burną delnu buvoklausiama, kada Katarina kelsisį farmą. Šį žodį kaimynas tarėsąmoningai imituodamasamerikiečiams būdingą tarseną,todėl kvaksėjo kaip varlė. Neiškart Paula suprato, ką tas noripasakyti. Neva kažin kokspietryčių Amerikos arachiųplantacijos savininkas

keliaudamas po Vokietijąnetyčia pastebėjęs Katarinostalentą vadovauti ūkiui – tokiažinia pasklidusi kaime – ir norįsją nedelsdamas vežtis. Taigalėjo būti, svarstė dabar Paula,maždaug aštunto dešimtmečiopabaigoje, kai prezidentas buvoDžimis Karteris. Jei ne toskalbos, čia, Žemutinio Reinožemėje, niekas nebūtų žinojęs,kad apskritai esama kažkopanašaus į arachių plantacijas.Juo neįtikinamesnės būdavo tosistorijos, pasakojamos apiegalimą Katarinos Franken

sutuoktinį, tuo labiau žmonėstikėjo. Tačiau tai, kad Katarinaiš tikrųjų kada nors tekėtų,jiems patiems atrodėneįsivaizduojama. Vienas vyrasir vienas sykis yra buvę, mąstėPaula, bet viską seniai nusinešėpraeitis. Vis dėlto daugumakaimo žmonių negalėjo suprasti,kodėl tokia gyvenimo džiaugsmutrykštanti moteris, beje, ir šiektiek pasiturinti, gyveno be vyro.Būti nevedusiam ar netekėjusiaikaime iki šiol laikoma tam tikrunevisavertiškumu, savotiškakliauda. Aiškus daiktas,

nepalyginsi, ką nevedusiesiemsar neištekėjusiosioms tekdavopatirti prieš penkiasdešimtmetų. Paulai neišblėso išatminties tėvai, atsidūrę tiesnevilties riba, jei neįstengdavodukterų ištekinti. Geriausiaspavyzdys – viena iš Katarinoskaimynių. Dabar Paula stengėsitame judančiame, krutančiamebūryje ją, ponią van Trėk,atgaivinti atmintyje. Neseniai suja sveikinosi, jai taip pat perseptyniasdešimt. Gal jau nuėjomiegoti, svarstė Paulažvelgdama į rankinį laikroduką.

Jau senos dienos, tad nelabaibemato, ką rodyklės rodo.Atsidurti už laiko ribos – visaigražu, kreivai nusišypsojo irnebesistengė nieko įžvelgti.

Jauna Liza van Trėkneišsiskyrė nei simpatiškumu,nei grožiu, apie ką tėvas taipsvajojo. Kiek Paula atsimena, jivis būdavo pablyškusi, oviršutinė ir apatinė kūno dalysmenkai derėjo ir tai aiškiai kritoį akis: pečiai siauri, per liemenįlabai plona, krūtų vos žymu, ostrėnos, priešingai, itin plačios,sėdmenys priminė belgų

sunkiojo arklio užpakalį.Negana to, nosis ilga, plaukaireti, ant kaktos krito tarsivilnoniai kutai. Prie visų bėdųprisidėjo dar viena: žmonėspradėjo šnekėti, kad tojidvidešimt aštuonerių metųmergina apsėsta dvarininkėsmanijos, dėl menkniekiųdraskanti akis ir mėgstantiožiuotis. Trumpai drūtai,visiems buvo aišku, kad ta likssenmergė. Lizos motina nekartą ašarodama lankėsi pas jąir Katariną ieškodamapaguodos, tačiau net Katarinai

neatėjo jokia išganinga mintis,kaip tą merginą su kuo norssupiršti.

Vieną gražią dieną tėvas vanTrėkas nusprendė savodukteriai vyrą nupirkti. Kaip įkokį galvijų turgų jis išsirengėvažiuoti per kaimynusieškodamas fiziškai tvirto, betneturtingo maždaugketuriasdešimties metų vyro.Nusigauti jam teko iki patVėzelio, nes Varte irartimesnėse vietovėse visi buvogirdėję apie van Trėkosumanymą ir vengė su juo

susitikti. Vis dėlto tėvas vanTrėkas rado, ko ieškojęs.Nedideliame Lericho kaimelyjegyveno toks Heinis Šultenas.Nebuvo jis itin protingas. O taipaaiškinama, matyt, tuo, kad įLericho kaimą jau kelišimtmečiai nebuvo įsileidžiamašviežio kraujo. Šeimas kūrėtarpusavyje ir netruko ateitimetas, kai kiekvienas sukiekvienu tapo giminėmis, o taikai kuriems iš jų turėjo lemtingųpadarinių. Šio reiškinio kaimebūta visur, mąstė Paula, o tosvietovės, kurios jo išvengė,

kentėjo nuo vadinamųjų„kraujomaišos kaimų“:„Kiekviename užkrosnyje tupėjobent vienas puskvaišis.“ TaigiHeinis Šultenas buvo vienas ištų, kuriems Dievulis į gyvenimokelionę vietoj nuovokos įdavėnaivumą, vietoj būtinybės savoveiksmus apmąstyti ir dėlnesėkmės liūdėti įbrukopaprastą tenkinimąsi viskuo.Van Trėkas iš anksto su juosusitarė ir iš džiaugsmo šokinėjoant vienos kojos – duktėpagaliau turi sužadėtinį.

Praėjus metams po vedybų ji

pagimdė sveiką ir protingąmergaitę. Ar tėvas buvo tikraiHeinis, niekas negalėjoprisiekti, antra vertus, niekasnesiveržė ir jau taip tiksliaižinoti. Heinis neuždavė jokiųklausimų, tai kodėl tą turėtųdaryti Varto valstiečiai. Galųgale kiekvienam netrūko savųrūpesčių. Tik moterysslapčiomis apkalbinėdavo, okaimo liežuvininkė metai išmetų važinėdavo dviračiu pokaimą porindama apie vis kitąmergaitės tėvą.

Paula gerai prisiminė, kaip

senoji ponia van Trėk, vos ištolo pamačiusi minėtąją kaimoliežuvininkę, baisiausiaiįtūždavo. Dabar Paula šypsojosimatydama, kaip Katarina žavikaimynus vis aprūpindama juosgėrimais. Taip niekas šeimoje irnesugalvojo jai, Paulai, parūpintivyro. Pati gana greitai buvosusiradusi vieną jaunikį, betnepasisekė jo išsaugoti.Alfredas išslydo iš rankų. Savokošmariškuose sapnuoselaikydavo jį už rankos, bet pelkėjį vis labiau traukdavo irtekdavo paleisti.

Šitaip mąstydama Paula įveikėatstumą iki tarnų virtuvės, kurkaimynės stropiai darė rožytes.Daugelis tų moterų buvomaždaug penkiasdešimties.Tokio amžiaus ji jau buvoišsiskyrusi, o skyrybos taislaikais buvo Kaino žymė.Saugokis žymėtojo, viskartodavo motina. Ir kaip tiktokia ji laikė pati save, tarsinusikaltėle, kurios šalinamasi.

Paula girdėjo, kad vyraidaržinėje rėkauja ir dainuoja.Matyt, baigė pinti vainiką irrengiasi jį kabinti priekinėje

namo pusėje.– Eime, to nevalia pražiopsoti.Katarina įsikibo seseriai į

ranką, o Paula užsikrėtė josgera nuotaika.

– Neskubėk taip, juk vainikojie nepakabins per porąminučių. Nebegaliu taip greitaibėgti.

– Atsiprašau, – tarė Katarinasulėtindama žingsnius.

Tačiau Paulai iš to naudos buvone per daugiausia, nes Katarinakrypuodama kas žingsnis savostrėnomis baksnojo jai į klubąkeldama pavojų ją parversti.

– Katarina, esi verčianti iškojų, – šnopuodama tarė Paula,o sesuo, kai suprato, kad toji jątraukia per dantį, garsiainusijuokė.

– Jei tau neįtinka mano eisena,teks pasiieškoti kito, į kurįgalėsi remtis.

– Tad rask man vyrą, sesutėle,pasakyk jam, kad esu sena, betturtinga, – šaipėsi ji.

– Jokių problemų, – tarstelėjoKatarina ir nuėjo šalin.

Paula pamažėle,neskubėdama, apgraibomisyrėsi prie pagrindinio portalo, iš

kur jau girdėjosi stiprūs kūjosmūgiai. Kaimo kalvis į kiemąbuvo atsigabenęs visus darboįnagius. Šį amatą buvo išmokęsiš tėvo. Paula jį pažinojo nuovaikystės. Dabar ji girdėjoliepsną šnypščiant mažamekalvės žaizdre ir net silpnomisakimis jame matė šviesiaioranžinę įkaitusią geležį.

– Ką ten daro kalvis? –pasiteiravo šalia atsiradusioskaimynės.

– Tai turėtų būti ypatingasnetikėtumas Gertrūdai. Heincai,paaiškink mums kaip reikiant,

ką čia esi sumanęs?Heincas kalbėdamas gaudė

kvapą.– Kai sukanka šimtas, neateisi

kartonu nešinas, pagalvojau.Reikia šio to tvirtesnio. Ko darnėra buvę.

Žemutinio Reino krašte pergimtadienius būta papročio viršvainikuotų namo durųpritvirtinti metų skaičių, kurįpaprastai darydavo iš auksublizgančio kartono. Šimtajamgimtadieniui Heincas nusprendėskaičių iškalti iš geležies, tąskaičių jau buvo padirbdinęs

namie. Vis dėlto atsitempėžaizdrą, priekalą ir kūjį, kogero, kad padarytų šiokį tokįįspūdį, koks yra stiprus, mąstėPaula ir turėjo pripažinti, jog taijam pavyko.

– Už Gertrūdą! – pasveikinokalvis, užvertė galvą, nurijoruginukę, užsimojo kūju irvienodu ritmu ėmė kalti geležį.Po dešimties smūgių kūjįperdavė kitam, tas po dešimtiessmūgių jį perdavė šaliastovinčiam vyrui.

– Dabar tavo eilė. Šimtassmūgių už Gertrūdą.

Degtinė apsuko dar vieną ratą,kūjis – taip pat, ir buvo žavužiūrėti, kaip uoliai kaimynaidarbuojasi Gertrūdos garbei.Paula nusprendė kitą rytą jaiviską kuo smulkiausiaipapasakoti.

Kai geležinis šimtas buvonukaltas, visi pusračiu sustojęėmė ploti, o Heincas palipokopėčiomis ir vainiką pritvirtinovirš pagrindinių durų. Paula taippat žiūrėjo į viršų, bet įžvelgėtik šiokius tokius kontūrus. Savovaizduotės akimis ant kopėčiųregėjo kitą žmogų.

1948 metų liepos 11-oji

Su kilpa ant kaklo

– Alfredai, ką ten darai? Lipkžemėn, baily! – puolė savo vyrąPaula.

Rasti jį čia tokios būsenos jainebuvo joks netikėtumas. Pačiaistaigmena buvo tik tai, kadišsaugojo šaltus nervus.Alfredas stovėjo ant kopėčių,buvo apsirengęs darbo kelnėmis

ir švariais dailiai išlygintaismarškiniais. Per petį permestakarojo stora virvė su kitamegale ant kaklo užnerta kilpa.Laisvąjį galą jis vis nesėkmingaistengėsi permesti per senosdaržinės stogo siją. Jau buvo antpačios viršutinės pakopospasilipęs, bet, matyt, taipvirpėjo kinkos, kad sijosneįstengė pasiekti.

Net ir tai padaryti jamneužtenka vyriškumo, mąstėPaula. Kelias akimirkas svarstė,gal šis stranguliacijos metodasįeina į savitą jo repertuarą. Apie

tokius dalykus buvo girdėjusipasakojant. Esama vyrų,kuriuos lytiškai jaudina jų pačiųdusimas, todėl ne vienas savopaskutines minutes yraišgyvenęs išvirtusiomis akimis,nes oro negavo ilgiau, negupatyrė malonumą. Bet, matyt,vargu ar rasis kvailys, kurissavo geidulius norėtų tenkintikybodamas ant stogo sijos, netAlfredas.

Jis iš tikrųjų pasielgė ne geriauuž paskutinį idiotą. Bemažtrisdešimt metų jie jau buvovedę, turėjo dvi suaugusias

dukteris, ir visa tai jis sutrypė,aptaškė purvais. Ne kas kitas, ojis padarė, kad žmonės jąbadytų pirštais. Jis pastūmėjopusbrolį į mirtį. Vis dar likoneatsakytas klausimas, ar tokįžmogų verta atjausti. Šiaip artaip, jis buvo iškrypėlis. Nekitoks ir Pėteris, šeimos tėvas,bent jau būsimas. Šlykštu. Kaiviskas paaiškėjo, Pėterisįsirėmė ginklą į smilkinį irnuspaudė gaiduką. Tai, kadAlfredas dabar pasidarytų sauką nors panašaus, Paulanegalėjo leisti. Jis privalo atlikti

atgailą ne kur nors kitur, ožemėje, ji mielai asmeniškaipasirūpins užvirti jam pragarą.

– Tą aš padarysiu, – atsakėAlfredas gailiu balsu.

Paskendęs mintyse jis žvelgė įvirvę. Paskui, matyt, atsiplėšėnuo minties apie mirtį, nulipokopėčiomis ir virvę padėjo antžemutinės pakopos.

– Man gėda, – dar kartąišlemeno atsargiaipraslinkdamas pro Paulą.

Nusvarinęs pečius išsliūkino išdaržinės, o Paula, žvelgdamajam įkandin, greta pykčio,

neapykantos ir keršto širdyjesutuoktiniui aptiko dar ir kitąjausmą – atjautą.

Prieš porą savaičių buvoužsimojusi jį įduoti policijai –tegu areštuoja ir nuteisia, išapmaudo liejo tulžį kalbėdamasisu Gertrūda, tik toji patarėlaikyti liežuvį už dantų:

– Niekam nė pusės žodžio.Taip lyg niekur nieko tylėti

kaip pelei po šluota – ne josbūdui, todėl tarp seserų kilokarštas ginčas.

– Noriu, kad jį nubaustų. Teguatkenčia už tai, ką yra pridaręs.

– Palik viską ramybėje, –įkalbinėjo Gertrūda, – galiausiaikentėsi tu pati. Jie tavęsklausinės tokių dalykų, apiekuriuos nenorėsi kalbėti. Kartusuterši ir gerą mūsų visosšeimos vardą.

– Bet kodėl žmonės turėtų eitiprieš mane? Juk tai mane reikiaužjausti! Galų gale ne aš kalta,kad mano vyras tapo iškrypėliu!

– Kiti vyrai kalta laikys tave.Gertrūda kalbėjo išmintingai ir

Paula nujautė, kad ji gali būtiteisi.

– Šio purvo niekuomet

nenusiplautum. Daryk, kąsakau: nemesk jo, gyvenk su juo,kiek gali. Pamiršk, kas yraįvykę.

Paula tada buvo it staboištikta. Nuo to laiko ją kamavoklausimas: ar iš tikrųjų jaigalėtų būti prikišama tinkamaineatlikus santuokinio gyvenimopriedermių? Galimas daiktas,būtų įtarinėjama ją esantfrigidišką, todėl jos vyrui nelikęnieko kita, kaip iš neviltiesgriebtis pirmos po rankapasitaikiusios progos, oatsitiktinai pakliuvo vyras, ir dar

jos pusbrolis. Tačiau taiabsurdas. O kas tuomet, jeivyrai iš tikrųjų taip manytų? Arne taip ir būna? Kiek yra tekęgirdėti, kaltos visuomet liekamoterys. Nesvarbu, ar vyraieina pas kitas, ar tupi baruose,už viską atsako žmonos. Iršitaip mąsto ne vien tik vyrai. Okas, jei net jos dabar jau našlėpusseserė įtartų ją turint tokiąydą? Šiaip ar taip, ydos Rijaneturėtų ieškoti savyje. Visustuos klausimus Gertrūdasuformulavo jau prieš keliassavaites, bet Paula nenorėjo

taip lengvai su jais sutikti.– Nenoriu jo daugiau akyse

matyti. Tu juk negali manyti,kad aš įstengčiau elgtis taip,tarsi ničnieko nebūtų įvykę. Ašnoriu, kad mano vyras mylėtųmane, o ne mano pusbrolį. Kasšeimoje žino, su kuo jis dar yraturėjęs panašių reikalų? Tąžmogų reikia atskirti nuo kitų.

– Ar tu nori, kad jis atsidurtųkalėjime?

– Man visai vis tiek, dėl manęstegu stimpa už grotų.

Paula jautė šleikštulį gerklėjejau vien nuo minties, kad

dešimtmečius gulėjo vienojelovoje su vyru, geidžiančiu kitovyro. Ko gero, tokius vyrusvieną nuo kito reikėtų atskirtikaip gyvulius – šliūkštelėti kibirąledinio vandens ar kaip reikiantspirti į tam tikrą vietą.

– Jeigu jį įskųstum, tau tektųištverti teismo procesą, – įspėjoGertrūda. – Tau ir tavo vaikams.Tave verstų atsakinėti įintymiausius klausimus. Aratsakysi jo advokatui į klausimą,kodėl per trisdešimt santuokosmetų visai nepastebėjai jopolinkių? Ne. To neleis tavo

savigarba. Todėl draudžiu taunet viauktelėti apie tai. Dėl tavopačios saugumo. Ir visos mūsųšeimos!

Tų argumentų Paulanebeturėjo kuo atremti.

Dabar ji stovėjo senojoješeimos daržinėje ir neabejojo,kad Gertrūda sakė tiesą.Alfredu ji žiauriai nusivylė.Niekuomet nebūtų pamaniusi,kad tas žmogus ją taip apgaus.Juk jie buvo darni pora, vienaskitą gerbė ir palaikė, bent jaitaip atrodė, gerai sutarė. Kurkas geriau, negu buvo girdima

kalbant apie kitus sutuoktinius.Tačiau viskas – netikra, o tai jąlabiausiai ir žeidė. Vis dėltoturėjo pripažinti, kad mintis, jogsavo nusivylimą teks atskleistisvetimiems žmonėms, ją ištikrųjų veikė atgrasiai. Vienaširdies dalimi troško keršto užtai, kad Alfredas ją įžeidė iružkorė gėdą, vidinis balsassakė, jog savo įniršį turipaviešinti, kad niekas josneįtartų slėpus Alfredohomoseksualumą. Antra vertus,tokia elgsena visai neatitiko joscharakterio ir tai ją slėgė. Išties

jautė dėkingumą seseriai užpatarimą. Kai tėvas mirė,vyriausioji sesuo buvo laikomašeimos galva ir moralineinstancija, ir šiuo atveju ji davėseseriai puikų patarimą –atleisti ir nesiimti veiksmų priešAlfredą. Oficialiai tylėtų išbūtinybės saugoti šeimos garbę,o iš tikrųjų – iš seno prieraišumojam. Ji žengė kelis žingsnius priekopėčių, ant kurių ką tik stovėjoAlfredas, ir jas papurtė.Sulankstomos kopėčios antketurių kojų laikėsi tvirtai, irPaula staiga nudžiugo, kad

Alfredas tebėra gyvas. Po tiekmetų jai sunku įsivaizduoti, kaipgyventų be jo.

Su Alfredu susipažino būdamaaštuoniolikos. Kadangi abunepaprastai smalsavo ir abiemrūpėjo, kaip yra su tais meilėsdalykais, norėjo tuoktis kuogreičiau, bet čia išlindo taistorija su Gertrūda ir Francu.

Šiaip jau nuo seno įprasta, kadpirmoji teka vyriausioji duktė.Todėl Paula ir Alfredas išpradžių kantriai laukė. ŽuvusFrancui šeimą pirmiausiaužgriuvo gedulas, tad, išskyrus

Paulą ir Alfredą, apie vestuvesniekas nebegalvojo. O jiedviemtrūko drąsos priminti, todėl irvienam, ir kitam greit atsibodoskaisčiai laukti ir jie ėmėbandyti meilę šieno kupetoje. Išpradžių nerangiai, paskui visaistringiau ir su didžiausiuužsidegimu. Ir nutiko taip, kaipir turėjo nutikti.

Vieną rytą Paula pabudusipasijuto itin prastai. Šiltojelovoje ištvėrusi vos keliasminutes puolė į kiemą irįsitvėrusi į vištidės mūro sienąėmė vemti. Akyse pasidarė šiek

tiek šviesiau. Papusryčiavo,nuėjo į mokytojų seminarą,viskas atrodė gerai. Bet kitąrytą vėl viskas pasikartojo išnaujo, poryt – taip pat. Nuėjopas motiną, toji išgirdusi išbalo.

– Eik išpažinties, tučtuojau turiišpažinti nuodėmes. Tau dar galipadėti tik mielas Dievulis.

Paula suglumo, iš baimės jąėmė tampyti vėmulys. Tai, kasplūdo iš skrandžio, buvo rausvosspalvos ir karštoka, tad Paula nėkiek neabejojo – ji spjaudokraujais ir jos dienossuskaičiuotos.

Sėdėdama prieš kunigąpradėjo verkti ir raudoti, nesbijanti mirti. Esanti pasirengusiuž nuodėmes atgailauti, betmirti nenorinti. Kunigas nebuvolinkęs atjausti.

– Ar pasielgei nedorovingai,dukrele?

Paula tylėjo.– Klausiu dar kartą: ar

paleistuvavai su vyru, PaulaFranken?

Nosinis kunigo balsasskambėjo grėsmingai irkraupiai, tarsi mielas Dievulispats asmeniškai būtų kalbėjęs

kunigo lūpomis. Paula nurijoseiles.

– Taip, tėve, atleisk man.Gulėjau su vyru.

Paula suprato, kad su Alfredunusidėjo, bet nesuvokė, kaip taisusiję su jos liga. Suprantama,kas nusižengia, turi užnuodėmes gauti bausmę. Tačiaujos nusižengimas, kaip jaiatrodė, galbūt ne toks didelis,kad iš karto būtų skiriamamirties bausmė. Ar Dievasleidžiasi į kalbas?

– Prašau, tėve, aš viskąištaisysiu. Noriu toliau gyventi.

Galėčiau eiti pas savo seserį įvienuolyną. Bet, prašau, neleiskman mirti!

– Atliksi atgailą, – griaudėjokunigas, – melskis, aukok irpasakyk tėvams, kad privalainedelsdama tuoktis!

Ir Paula viską suprato. Bejokių abejonių! Moteryspagimdo vaikus, kai guli suvyrais. Tą juk žinojo iš Biblijos.Nuolat koks nors senas vyrasgulėdavo su kokia nors senamoterimi, ir netrukus Žemėbuvo apgyventa. Suspurdėjoširdis. Ji turės vaikutį. Juk čia

nieko tokio, galiausiai ji irAlfredas myli vienas kitą. Gerai,čia dar yra tas toks šventasdalykas su nuodėme, bet jie kaipnors jau susitvarkys.

– Tėve, tai juk nuostabu! –išsprūdo jai netyčia, tačiau iškarto prikando liežuvį. –Norėjau pasakyti: neabejoju,kad gailestingasis Dievulis manatleis. Kokias maldas turiukalbėti – ir kada būtų galimatuoktis?

1920 metų gegužę Paula irAlfredas susituokė: pagaliauišsipildė sena svajonė. Paula

pagimdė dukrelę, po ketveriųmetų – antrąją. Tėvas vaikusmylėjo, patys tėvai taip patpuikiai sutarė, netrūko linksmosnuotaikos ir juokų, išdykaudavopaerzindami vienas kitą irvienas kitam patiko. Tačiau kaipvyras ir moteris jiesantykiaudavo retai, galiausiaiir visai nustojo. Paula niekuometdėl to nesuko galvos, taip išėjo,ir viskas. Jie gyveno kaipnuomininkai ankstesniamešeimos ūkyje, darbo būdavo perakis. Nors tėvas ūkį buvopardavęs, jos šeimai buvo leista

pasilikti. Alfredas tik 1946 metųpabaigoje grįžo iš karonelaisvės, deja, niekuomet kaipreikiant nebeatsigavo. Nuolatsirguliuodavo, kosėdavo, bet vistiek dirbo: kaip ir Paulamokytojavo Rėse. Pas juosgyveno Paulos pusbrolis Pėteris,anksti tapęs našlaičiu ir Paulosšeimos išaugintas. Paulos tėvasjį mylėjo kaip savo tikrą sūnų, oPėteris kažkaip ypatingai buvopritapęs prie ūkio Empelyje.Kartu su Alfredu darbavosistengdamiesi per karą smarkiainukentėjusį ūkį vėl pastatyti ant

kojų. Kadangi žemė plytėjonetoli tilto per Reiną, bombosper karą taip ir švilpdavo proausis. Stogą reikėjo dengti išnaujo, kai kuriose vietose nuofasado byrėjo tinkas, o laukaiaplinkui buvo sėte prisėtinesprogusių sviedinių irgranatų, todėl po karoišminavimo tarnyba pas juoslankydavosi kone kelis kartusper savaitę. Karui pasibaigus podvejų metų Pėteris vedė.Šeimoje to beveik niekasnebesitikėjo. Kai pagaliaususipažino su Marija ir ją

pamilo, jam jau buvo trisdešimtdevyneri. Ji atsikraustė pas juosį ūkį ir rūpinosi namais, oPėteris pragyvenimui užsidirbokaip kapų augalų prižiūrėtojas.Net ir dėl to abu vyrai kuopuikiausiai sutarė, nes Pėterisbeprotiškai mėgo augalus irturėjo gamtininko gyslelę. Kartujie pasistatė šiltnamį ir tenpraleisdavo valandų valandas, irniekas neįtarė nieko bloga.

Paula jautė, kad skausmas irgėda vėl kilo į paviršių.Perpykusi trenkė kumščiu įmedines kopėčias. Ji nenorėjo

nuolat apie tai galvoti, bet tievaizdai vis lindo į galvą. Josvyras metų metus veidmainiavo,jos niekuomet negeidė. Ji jautėsipažeminta. Ir štai dabar, kaip irdažnai praėjusią savaitę, visašlykšti praeitis ir tai, ką pati darbuvo prikūrusi, vėl išdygo priešakis.

Juos užklupo šiltnamyje.Marija – visi ją vadino tik

Rija – laukėsi. Vieną kartą pobendrų pietų ji pasivedėjo Pauląį pašalį ir pasiskundė, kadpykina širdį ir jaučia skausmuskrūtyse. Abi kaip mergaičiukės

susikibusios ėmė šokti rateliu,nes visi tos gerosios naujienosjau laukė. Rija nusprendė šiądžiugią žinią savo vyrui praneštiiškilmingai: iškeps pyrago,užplikys kavos, o stalą padengsšiltnamyje. Tai akimirkai gražiaipasipuošė: kirpykloje susisukoplaukus ir pasidažė lūpas, darkelis kartus pažnaibėskruostus – kad truputį rastųsiraudonio. Dėl to, ką tenaipamatė, skruostai savaimeparaudo kaip burokai. O ji, kaipstovėjo, taip ir sustingo vietojelaikydama padėklą su kava ir

pyragu lyg monstranciją. Nėžodelio nepratarė, tik iš siauboišsprogusiomis akimis žvelgė įviską, kas dedasi.

Savo vyrą matė su nuleistomiskelnėmis. Platus apsiaustasbuvo nukaręs iki kulkšnių, otrumpikės šlykščiai karojoaukščiau kelių. Pėteris buvopasilenkęs į priekį, viena rankapasirėmęs į našlaičių vazoną.Už jo regėjo prakaulų Alfredoužpakalį, sėte nusėtą mažųspuogelių.

Šunys dulkinasi – tokia mintispirmiausia šovusi jai į galvą,

kaip Rija paskui pasakojo, irtada nualpusi. Padėklas išslydęsiš rankų, kavos puodelistarškėdamas sudužęs, skardiniskavinukas nudardėjęs porąmetrų ir iškliukinęs savo rudąskystį, o pačios veidas atsidūręsant žemės šalia sutižusio slyvųpyrago.

Kas galėjo dėtis po to, Paulapati vaizduotėje susidėliojo.Įsivaizdavo, kad vyrai paniškaimėgina atitrūkti vienas nuo kito.Kelnės ties kulkšnimis irpakinkliais, žinoma, trukdosklandžiai tai padaryti. Todėl

abu parkrinta, o Pėterisgriūdamas smakru atsitrenkia įstalą su gėlėmis ir persikandaliežuvį. Šiaip ar taip, iš burnosjam baisiai plūdo kraujas.

Jo gėdos jausmas, matyt, buvonepalyginamai didesnis už betkokią atjautą, spėjo Paula, nesvisai nekreipė dėmesio įnualpusią žmoną. Kaip pametęsgalvą nuskuodė pro virtuvę,kurioje Paula darbavosi, įmiegamąjį, iš apatinio spintosstalčiaus išsitraukė seną kariškąpistoletą ir susivarė kulką įgalvą. Taigi nė minutės nepraėjo

po to nemalonaus incidento ir jonegimęs kūdikis tapo našlaičiu.

Rija buvo paprastadievobaiminga moteris.Atsitokėjusi po nuoalpiopirmiausia Paulai papasakojo,ką mačiusi, paskui – kunigui perišpažintį. Nė vienam daugiauapie tai neužsiminė. Pasaktardytojo, Pėteris mirė paslydęsir netyčia persismeigęssodininko žirklėmis. Jis nevarastas nukraujavęs šiltnamyje,net paskutiniam patepimui buvęper vėlu.

Jei būtų buvusi Rijos valia, ši

istorija kuo greičiausiai būtųnugrimzdusi į užmarštį, spėjoGertrūda, greičiau, nei velėnaužžėlė Pėterio kapas. Šiaip artaip, nuo tos dienos ji niekam nėžodeliu nebeprasitarė apie tąistoriją.

Pasinaudoti afekto būsena irnusižudyti, kaip padarė Pėteris,Alfredas nespėjo. Sąmoningaitai padaryti jam nelabai sekėsi.Nuo tada, kai viskas įvyko,Gertrūda su Alfredu nebekalbėjo, o tik ant jo rėkė ir jįkeikė. Gal man derėtų šiek tieksuimti save į nagą, nes taip irgi

neko gero nebus. Tada paėmėvirvę, suskleidė kopėčias irpastatė prie sienos. Juknebūtina kiekvienam iš kartopamatyti, kas čia dedasi,nusprendė ji ir išėjo iš daržinės.

Šimtasis gimtadienis –penktadienis

Slaptieji dokumentai

– Eime, dar truputį pleptelėsimeapie vainikavimą!

Katarina vėl sušnekotarmiškai. Kaimynai jau buvoišsiskirstę, tik kunigas ir kalvistebestoviniavo, tad juosKatarina ir pakvietė į vidų. Jaubuvo vėlyvas pavakarys, Paula

išties jautėsi pavargusi, bet būtųnemandagu dabar čiuožti į lovą.Išsimiegosi, kai numirsi, tarė jisau. Anksčiau dažnai girdėdavotaip sakant, bet pastaruoju metuliežuvis tuos žodžius sunkokaitarė. Sulaukus devyniasdešimtaštuonerių amžinasis miegas jaubeldėsi į duris. Tad juo labiaureikia išnaudoti paskutiniasbūdravimo akimirkas,nusprendė ji ir nusekė kitiems išpaskos į didįjį kambarį. Josseseriai visuomet sunkiaisekdavosi užbaigti šventes, ovadinamosios pabaigtuvės,

kurias gerdavo su pačiaispaskutiniais svečiais, jai buvonepamainomas ritualas, bekurio, kaip spėjama, neįstengtųramiai užmigti. Katarinaiverkiant reikėdavo patvirtinimo,kad šventė pasisekė, o šiandienPaula norėjo tą malonumą jai sudžiaugsmu suteikti.

– Koks puikus vakaras, –pradėjo pokalbį Paulasąmoningai pagirdama, – tikraigriebia už širdies matant, kaipkaimynai stengiasi dėlGertrūdos.

– Visi kaimynai buvo

susirinkę, – išdidžiai linktelėjogalva Katarina. – Net vaikai sutėvais atėjo. Man atrodo, šiaislaikais, kai jie mus, senius, ištolo lenkia, sunku net tuopatikėti.

Ji tikrai perėmė HeinrichoHėgmano vaidmenį, jau kelintąkartą pagalvojo Paula. Perėmėne vien ūkį, bet ir kaimocentrinio asmens statusą. Ji,panašiai kaip ir ankstesnysispolitikas, pirmiausia stengėsipatraukti jaunimą.

– Tu juk esi bendruomenėssiela, Katarina, – Paulos mintis

patvirtino jaunasis kalvis.– Dėkui tau, tik aš manau, kad

senesnieji kaimynai iki šiosdienos dar tebėra dėkingiHeinrichui Hėgmanui.Neturėtumėte pamiršti, kiekgera jis yra padaręs Vartui.

Paula vos ne vos susilaikėnežiovavusi. Vis dėlto tikėjosi,kad Katarina nepuls tuoj vardytivisų jo darbų ir nuopelnų.Daugelį iš jų ir taip kuopuikiausiai žinojo, todėlperdėtus Katarinos ditirambuslaikė tarsi migdomaisiaisvaistais. Deja, Paulos viltys

nuėjo perniek, nes sesuo jaubuvo įsismaginusi pasakoti, mattrisdešimtmetis kalvis jaipasirodė esąs tinkamasklausytojas, tad suskatoprisiminti Heinricho žygdarbius.

– Tu žinai, kad šeimos lygniekur nieko susėdusios viena sukita išgertų, tuoj po karo niekasto nebūtų laikęs įmanoma. Taislaikais daugelis šeimų viena įkitą žiūrėjo kaip į mirtinuspriešus. Esi per jaunas, kad taižinotum, bet tavo tėvai galėtųpripasakoti devynias galybes.

– Negi čia, Varte, buvo

susipriešinusių šeimų? –stebėjosi Heincas, dideliamKatarinos džiaugsmui, ir netPaula buvo priversta pripažinti,kad sesuo moka sužadintismalsumą.

Tad Katarina ėmė pasakoti,kaip nacionalsocialistai buvosuskaldę Vartą, nors daugumavalstiečių į politiką nelindo.Kaime būta tik dviejų tikraifanatiškų nacių, o kitipaprasčiausiai mėgino kaip norsgyvenime tvarkytis. Daugelis visdėlto arba kaip tik dėl to įstojo įpartiją. Parsinešė partijos

numerį, prisisegė partijosženkliuką ir toliau dirbolaukuose. Tik keli ūkininkaiatsilaikė ir į partiją nestojo. Juosvisaip uidavo.

– Ponia Oymans, žinai, iki patpabaigos nepalūžo, – patikinoKatarina tai sakydama labiauPaulai, nes abu vyrai poniąOymans, be abejonės, geraipažinojo. Staiga Katarinanutraukė savo žodžių srautą: –Pone kunige, tą istoriją verčiaureikėtų pasakoti jums, nes kaipjaunas dvasininkas pats jojetiesiogiai dalyvavote.

Kunigas pakėlė galvą. Matyt,jautėsi panašiai kaip ir Paula,nes buvo įsigilinęs į savo mintis.

– Ką, kokią istoriją? –perklausė šiek tieknepatenkintas.

– Na tą, mažosios Oymans, kaiji, dešimties metų mergaitė,tuomet atėjo pas jus, nes norėjoįskųsti savo tėvą, – neatlyžoKatarina.

Kunigas kapituliavo neatlaikęsšios antrosios atakos.

– Taip, teisingai. Ji norėjoįskųsti savo tėvą. Laimė,pirmiausia atėjo pas mane, o

nenudūmė į gestapą. Klausiu,kokios bėdos. Tėvas privaląspagaliau stoti į partiją, reikalavoji, juk visi jos draugių tėvai turįtokią gražią uniformą. Ne iškarto pavyko mergaitęnuraminti, ašarodamaprisipažino, kad galų gale vėlnorinti gauti gerus pažymius.Esanti gera mokinė ir stropiaimokosi. Visas namų užduotisatliekanti labai rūpestingai, betnors ir kaip stengiasi, vis tieknegaunanti gerų pažymių. Oklasės draugė, priešingai,tinginė ir kvaila, bet visuomet

gaunanti penketus. Kaipnepolitiškumą išpažįstančiosšeimos duktė mažoji Oymansneturėjo jokio šanso.

– Aš tai jau ne, aš pažymiusrašydavau ne pagal priklausymąpartijai! – Paula jautėsiasmeniškai užgauta.

Tokiose istorijose josprofesijos žmonės visuometkeldavo politinį įtarumą,piktinosi Paula. O iš tikrųjųpažymiai buvo jos vienintelismažytis priešinimasis naciųviešpatavimui. Jei į taineatsižvelgtume, Paula nelabai

turėjo motyvų kaip norsypatingai didžiuotis savolaikysena anais laikais. Ji buvotipiška pakeleivė, nepritarusinaciams, bet ir neprotestavusiarba net, kaip Gertrūda,nerizikavusi savo gyvybeslėpdama ką nors, kas, kaipdabar žinojo, to nebuvo vertas.

– Žinoma, ne. Tačiau dabar neapie tai kalba, – Katarinaramino seserį, kadnepriekaištautų. – Mes tiknorėjome, remdamiesi vienupavyzdžiu, Heincui paaiškinti,koks suskaldytas buvo mūsų

kaimas, net pačios šeimos. Buvoir tokių, kurie kare išlikonepalaužiami ir nukentėjo. Šiežmonės po karo siekė atkeršytipartijos aktyvistams.

Katarina vėl visiškai prikaustėmažos pašnekovų grupelėsdėmesį: kalvis klausėsi ausisištempęs, nes jis tų senų istorijųtikrai niekuomet nebuvogirdėjęs, kunigas nebenorėjodar kartą pasirodyti esąsnedėmesingas, o Paula spėliojo,kada ir kaip bus prabilta apieHeinrichą.

– Apolitiškus valstiečius naciai

visaip kamuodavo, – toliaupasakojo Katarina. – Artėjantfrontui skriaudų šie patirdavo išabiejų pusių. Mat nepolitiškųvalstiečių ūkiuose dažniausiaiįkurdindavo vokiečių kareivius,o jie kaip tik ir būdavomėgstami Sąjungininkųbombardavimų objektai. VanLakų šeimai ypač nepasisekė.Kai ėmė riedėti ugnimispjaudantys tankai, ūkininkasvisą šeimą kartu su tarnaitėmisir pagalbiniais darbininkaispasiuntė į rūsį. Tik niekaipneįstengė sulaikyti žmonos, nes

šiai reikėję skubiai nubėgti įavidę, kad pamestų gyvulėliamsį ėdžias porai dienų pašaro.Viena bėda ne bėda – iš auklėsrankų kažkaip ištrūkopenkiametė duktė. Kaip tik tąakimirką, kai ūkininkė įbėgo įtvartą, driokstelėjo kurtinamastrenksmas. Avidė, kuri buvo perpenkiasdešimt metrų nuo rūsio,išlėkė į orą kartu su šeimininke.Jos mažąją dukrelę sprogimasišsviedė aukštai nuo žemės. VanLakas nulėkė bent dukrelėsgelbėti. Tik rūsyje pastebėjo,kad vaikas jau seniai negyvas.

Taip ir sėdėjo žmogus su vaikolavonėliu ant kelių, kol viskasaprimo.

Maždaug po poros dienų į rūsįįsiveržė britų kareiviai ir vyrusištempė į dienos šviesą. Su vanLaku, jo abiem vyresniaisiaissūnumis ir pagalbiniaisdarbininkais jie per daugnesiceremonijo. Sunkiai šiemssekėsi įtikinti kareivius, kadnesą jokie naciai, priešingai,vokiečių kareiviai ūkyje buvękaip tik todėl, kad jie nepritaręjų ideologijai. Britai galų galepatikėjo, deja, ūkis jau seniai

buvo nukentėjęs: galvijaiišskersti, visos avys tvartesupleškėjusios, didžioji daržinėbombų į dvi dalis perplėšta, onamas riogsojo be stogo. VanLakas neteko žmonos, vaiko irpastogės. Jis nebuvo joks nacis,o už tai nukentėjo dvigubai. Jamį širdį įsigraužė neapykantatiems, kurie lakstė su partijosženkliukais švarko atlape irišnešė sveiką kailį.

Paula įtemptai klausėsi. Šiosistorijos tikrai dar nežinojo ir jinepaprastai ją sujaudino.Prisiminė, kad paskutinėmis

karo dienomis ji labiau bijojo dėlsavo mergaičių negu dėl savęs.Moteris suprato, kodėl vanLakas toks nesutaikomas.Galėjo įsivaizduoti, kaip žmoguiviskas nutiko ir kaip jam spaudėširdį dėl tos didžiulės netekties.Taip pat ir jo keršto troškimąįmanoma suvokti, nors, kaipinterpretavo Katarina, joobjektu nepelnytai tapovalstietis Pasensas. Šį žmogų,girdėjo toliau sakant Katariną,Vartas 1938 metais buvoišrinkęs burmistru.

– Argi tasai Pasensas,

gyvenantis prie Kirchenfeldo,buvo senas nacis? – susijaudinoHeincas, bent formaliai, kaipatrodė, susidomėjęs kaimoistorija.

– Partijoje jis buvo, bet nacis –anaiptol, – atsakė Katarina. – Ištikrųjų burmistro darbą jisatliko labai gerai, kitaip sakant,darė kiek tik galėjo mažai irvalstiečius, jei būdavomenkiausia galimybė, palikdavoramybėje.

Tačiau po karo iš vargonegalintis išbristi van Lakas irkitos šeimos pareikalavo, kad

buvęs burmistras Pasensasatlygintų nuostolius.

– Tavo žemė priklauso mums, –grasino jie, – tavo ūkį reikiaišparceliuoti mums.

Ne po vienų sekmadieniniųmišių kilo kruvinos muštynės.Paakių mėlynės ir perskeltiantakiai greit užgydavo, deja,kaimas buvo suskaldytas,mėnesių mėnesiais mažąvalstiečių bendruomenę nuodijopavydas ir nepasitikėjimas. Kaivieną gražią dieną nei iš šio, neiiš to dūmais virto Pasensodaržinė, Varto gyventojai įtarė

padegimą. Ankstesnieji partijosženkliuko nešiotojai iš baimės,kad ir jiems gali kas norspanašaus nutikti, susibūrė irįsteigė kažką panašaus įpilietinės savisaugos būrį.

– Neramumai nesiliovė tol, kolsavo svaraus žodžio netarėHeinrichas Hėgmanas, –Katarina istoriją užbaigėreikšmingai žvelgdama į kunigą.

– Ir tai jis padarė pas mane išsakyklos, – rūpestingai pratęsėsenutės žodžius kunigas, o Paulasu malonumu pastebėjo, kad šįkartą kunigėlis atidžiai sekė,

kada bus jo eilė įsiterpti.Matyt, anksčiau jau būta ne

vienos kaimynystės šventės, perkurias Katarina ir kunigas taipgražiai susigiedojo. Kaip kastoliau vyko, Paula jau žinojo.Heinrichas bažnyčioje pasakėsavotišką pamokslą kviesdamaskaimo gyventojus paremti tuos,kurie per karą neteko visoturto. Remdamasis savoautoritetu jis kreipėsi įvalstiečius, kurių ūkiai išlikosveiki, ragindamas aukoti pinigųarba padėti darbo jėga, kad kitivėl atsistotų ant kojų. Paula

galėjo tik pritarti Katarinosdabar taip gražiaiperpasakotam Heinrichoraginimui, ypač žodžiams:

– „Praeities mes negalimepakeisti, tad kartu kurkime gerąateitį!“ Štai ką jis tada kalbėjoiš sakyklos. Aš manau, galimasakyti, jog HeinrichasHėgmanas sutaikė kaimą irsurengdamas ne vieną šventępasirūpino, kad kaimobendruomenė vėl imtų šypsotis.

Baigusi savo kalbą Katarinaapžvelgė klausančiuosiuslaukdama pritarimo.

– Jūs taip pat pridėjote savodalelę, – tarė kunigas. Paula irgibuvo tos pačios nuomonės.

– Tikrai taip galima pasakyti.Joks jubiliejus ar gimtadienisnelieka mano sesersnepastebėtas, jeigu jį įmanomapažymėti švente. Ji mielaipašokdina kaimą.

Visi pritardami nusijuokė, o kaijuokas liovėsi, kunigaspasinaudojo palankia akimirkair kartu su kitu svečiuatsisveikino. Katarina ir Paulaliko vienos dvi.– Be Heinricho visa tai nebūtų

buvę įmanoma, – Katarina tęsėankstesniąją temą.

– Tu visuomet mokėjai deramainuteikti žmones.

Paula pernelyg gerai pažinojoseserį. Nuo ano popietinioseserų ginčo Katarina buvopasirengusi būti Heinrichoadvokatė ir tik laukė, kad kasnors pakviestų ją pasakytiginamąją kalbą. Paula visainenorėjo būti tas kas nors, todėlpatikslino:

– Esu katalikė, miela Katarina.Man Heinricho gali neteisinti.Aš niekuomet nesu apie jį

pasakiusi blogo žodžio.– Bet kodėl Gertrūda negali

liautis amžinai jo kaltinusi?Įgriso iki gyvo kaulo.

– Tau geriau žinoti. HeinrichąHėgmaną galima vertintidvejopai. Jį galima laikytigeradariu ir didžiu politiku,antra vertus, beprotiškaisiekiančiu lyderystės, dėl savotikslų pasirengusiu aukoti brolįir žmoną. Tad Gertrūdapasirinko antrąją versiją. Baikkovojusi su šia pažiūra, šitaiplabiau pasieksi tikslą.

– Bet aš negaliu leisti, kad man

liptų ant galvos.– Kodėl tu turi gintis? Juk

kalbama apie Heinrichą, ne apietave.

Katarina atsistojo, nuėjo priekomodos ir ištraukė senąaplanką.

– Kas čia? – nepatikliaipaklausė Paula.

Senas, apdulkėjęs aplankas jaisukėlė nemalonius prisiminimus.

– Skyrybų dokumentai iš anųlaikų, – atsakė Katarina. Paulaipasirodė, kad sesers balsas vosgirdimai suvirpėjo.

– Jei paskaitysi, sužinosi, kodėl

gindama Heinrichą ginu ir pačiąsave. Aš visuomet kartu su juosėdėjau kaltinamųjų suole.

„Argi buvai nekalta?“ – toPaula klausė tik savęs,nenorėdama įžeisti Katarinos, oprotingo atsakymo vis tieknebūtų sulaukusi.

– Iš kur gavai tuosdokumentus? – paklausėsusilaikiusi nuo ano klausimo.

– Radau valydama spintą. Kaitvarkiau Gertrūdai kambarį.

Katarina padėjo aplanką antstalo. Paula jį paėmė. Jąpribloškė aplanko storis – kiek

daug tų skyrybos dokumentų.Jos pačios tebuvo vos du lapai.Tarp Alfredo ir jos viskas buvosutvarkyta labai greitai.

– Ko čia tiek visko prirašyta? –stebėjosi keldama aplanką priesavęs: tuščiai mėgino įskaitytiišblukusį raštą.

– Visos tos bjaurastys, kuriastoji moteris tuomet apie maneskleidė, visokie variantai. Taippat ir maždaugpenkiasdešimties liudytojųparodymai. Dauguma iš jų čiabuvo lankęsi, bent jų vaikai arvaikų vaikai. Ir turiu

prisipažinti, kad ir šį vakarąman kai kada pasirodydavo, jogį mane skersakiuojama, – galtodėl, kad visus tuos priekaištusesu ką tik iš naujo perskaičiusi.

Paula žinojo sesers polinkį įteatrališkumą, bet vis tiek jąguodė:

– Nesąmonė, Katarina, visitave mėgsta. Juk girdėjaisakant, kad esi bendruomenėssiela.

Paula kiek pagalvojo.– Ar tikrai nežinojai, kas čia

surašyta?– Žinau visas smulkmenas ir

liudytojų parodymus. Tačiau šioaplanko dar niekuomet nebuvaumačiusi. Be to, visi tie siaubingidalykai, kai jie surašyti juoduant balto, kitaip vertinami.Skamba taip valdiškai, taiptikrai, nors viskas – grynasmelas.

Paula kuo puikiausiai suvokė,ką Katarina turi galvoje.Panašiai jai pačiai nutiko suAlfredo prisipažinimais. Kaipraėjus keliems mėnesiams poįvykio šiltnamyje vėl ėmė suAlfredu šnekėtis, taspapasakojo, nuo ko viskas

prasidėjo, kada ir kur pirmąkartą suvokė, kad jį traukiavyrai. Ir tuos pasakojimus Paulagalėjo kur kas geriau iškęsti neirašytinę formą. Alfredodienoraščiai ją įvarė įnepalyginamai didesnę neviltįnegu pokalbiai su juo.

– Aš manau, ištarti žodžiaipanašesni į žvirblius – pasakei,purpt ir nebėra. O tai, kasužrašyta, galima vis išsitraukti.Vargiai pašalinsi juos išpasaulio, – garsiai samprotavoPaula.

– Nebent sudeginsi, – skubiai

tarė Katarina, – bet aš taipražiopsojau. Gal reikėtųpagaliau dabar tai padaryti.

– Man ranka nekilo. Keliskartus su tais dienoraščiaisstovėjau prie židinio: jausmastoks, kad jeigu juos įmesiu,sunaikinsiu dalį gyvenimo.

Paula matė, kad Katarinasuraukė kaktą ir įsmeigė į jąakis.

– Apie ką tu šneki? – paklausėji.

Ir tik dabar susivokė, kadseseriai išdavė paslaptį.Žaibiškai permąstė mintį, ar

nepasekus Katarinai kokios norspasakėlės, bet apsisprendėsakyti tiesą. Gal tikrai busgeriausiai, jei pagaliau viskąišklos atvirai.

– Vakar Gertrūda manatskleidė visą tiesą apieVolodimirą Hutą, šiandien išnyritu su savo prapuolusiu aplanku,o dabar, matyt, mano eilė.Alfredui atsisveikinus supasauliu man atsiuntė jodienoraščius. Taip jis buvonurodęs testamente.

Paula kiek patylėjo.– Iki pat Alfredo gyvenimo

pabaigos palaikiau su juo ryšius.Iš Katarinos veido buvo sunku

ką nors nuspėti. Paula manėjame įžvelgianti tai netikėjimą,tai nesupratimą, tai siaubą.

– Su tuo... – Katarinaakivaizdžiai nežinojo, kaip jįpavadinti, – ...iškrypėliu, kuriosąžinę slėgė mūsų Pėteris?

Dabar išlindo yla iš maišo. Irpirmą kartą Paula suvokė, kadKatarina į Alfredą žiūri panašiaikaip Gertrūda į Heinrichą. Ji išpradžių Alfredu taip pat tikšlykštėjosi, kol suprato, kad jispats labiausiai kentėjo dėl savo

polinkio. Todėl Katarinai atsakė:– Toks jis tau atrodo ir aš net

galiu suprasti. Tačiau iš tikrųjųjis buvo nelaimingas žmogus,padaręs klaidą. Ir ne šiaip sauklaidą, o turinčią mirtinųpadarinių. Patikėk manimi, jistaip pat dėl to kentėjo. Kam jaukam, bet tau nereikėtų būtitokiai neatlaidžiai.

Katarina nieko neatsakė. Galir ji suvokė panašumus. O galtylėjo tik todėl, kadnesusigaudė, ką Paula atskleidė.Tačiau iš esmės seserys kaltos,kad po atsitikimo šiltnamyje vėl

teko palaikyti Alfredą. Šiaip artaip, Katarina su Gertrūdapatarė nesiskirti, nors taip darėvien tik rūpindamosi Paulospadėtimi visuomenėje ir šeimosgarbe. O rezultatas koks?Širdimi Paula liko su Alfredu,juodu daug kalbėdavosi. Tai, kąAlfredas jau tuomet jaipasakodavo, jam mirus darkartą gavo raštu.

– Alfredo dienoraščius manatsiuntė vienas draugas, arba,kaip šiais laikais būtų sakoma,gyvenimo partneris. Dieve, kiekdabar to laiko jau nutekėję?

Savo prisiminimus irsamprotavimus Alfredas išdalies, matyt, užrašė grįžęs iškaro nelaisvės.

Paula nutilo tikėdamasi, kadKatarina prašys pasakoti toliau.Tačiau sesuo vis dar nepratarėnė žodžio.

– Ar tau neįdomu, kas tenrašoma?

Ji girdėjo, kaip Katarina nurijoseiles.

– Na, jeigu jau taip primygtinaiprašai, – Paula pasakojo toliau: –Viskas prasidėjo paskutinėmisAntrojo pasaulinio karo

dienomis. Iš pradžių jis galbūtvien nujautė ir tik nelaisvėjesuvokė, kam skirta jo tikrojimeilė.

1945–1947 metai

Karinė Alfredo paslaptis

Jis ne kartą ištrūko tikrajaimirčiai iš nagų. Per mūšį dėlKrymo liko gyvas. Pateko įnelaisvę ukrainiečiams. Alfredasgalėjo dėkoti likimui, kad ištvėrėir nemėgino iš nelaisvės bėgti.Daugelį jo draugų nupylė kaipzuikius, o kiti, kurie bandėsprukti karo laivais, paskendo

subombarduoti aviacijos.Ukrainiečiai elgėsi palygintižmoniškai. Nors gyventistovykloje ne pyragai, bet,svarbiausia, jis tebebuvo gyvas.Po dviejų mėnesių juos išskirstė.

Dėl šioje stovykloje laikomųbelaisvių, atrodo, kilo ginčas.Nukentėjusios tautos siekėatlygio darbo jėga, tad derėtasikaip galvijų turguje. GaliausiaiAlfredas su kitais maždaugdvidešimčia vermachto kareiviųatiteko čekams. Tarp belaisviųsklido kalbos, kad šiai grupeipasisekę prasčiausiai, nes čekai

degą vien kerštu, tad juostikriausiai kankins ir sudraskys įskutelius. Tačiau Alfredasfiziškai buvo per silpnas, kaddar jaustų baimę. Akysetebestovėjo vaizdai, kaip šaudėdraugus, kaip staiga į visaspuses išlakstė kūno dalys, kaivienas draugas užlipo ant minos.Būta akimirkų, kai jis lyg koksbailys susigūžęs tupėjo antžemės ir raudojo it mažasvaikas. Jį išgelbėjęs menkaskovingumas, manė pats. Kai kitigerkles išvertę skuodė į priekį,mirtis jį taip sukrėtė, jog liko

gyvas.Čekai jį ir jo draugus

pėsčiomis išvarė į tolimą kelią.Porą dešimčių išbadėjusiųvokiečių lydėjo šeši ginkluotičekų kareiviai. Jie iškiūtinošiaurės kryptimi ir apytikriai poporos savaičių kruvinai nutrynękojas atsivilko į Nikolajevomiestą. Čia karo belaisviųstovykloje praleido kelismėnesius. Išbuvo ikiketuriasdešimt penktųjųpavasario, paskui buvo susodintiį sovietinius karo sunkvežimius.Kitos dienos pavakaryje

komendantas įsakė išlipti.Alfredas iššoko iš sunkvežimio irčia pat susmuko, nes raumenysbuvo subliūškę it pudingas.Komendantas makaluodamasšautuvo vamzdžiu po nosimispyrė jam į užpakalį.

Alfredas atsistojo ir apsidairė.Kiek akys užmatė, plytėjožydinčios pievos, keli laukųruožai, laukiantys, kad kas norsjuos imtų dirbti. Daugiau nieko:nei sodybos, nei namo, o ką jaukalbėti apie miestą.

Šautuvais juos pristūmė priegriovio, įsakė klauptis ant žolės

veidu į jį, rankas sudėti antpakaušio.

Tvyrojo klaiki tyla. Staigasuspragsėjo užtaisomų šautuvųspynos, driokstelėjo šūviai, betniekas nenuvirto į griovį.Nesigirdėjo jokių aimanų.Nieko. Tik gerklinis juokas užnugarų ir vėl tyla. Alfredasužsimerkė ir laukė ko norspanašaus į išganymą. Tai galėjobūti mirtis, bet širdies gilumojejautė keistą įsitikinimą. Jisnedrįso į tą jausmą gilintis, nesbijojo nusivilti, tačiau kažkasjam kuždėjo, kad išgyvens.

Išoriniai požymiai, deja, rodėkitką. Ir vis dėlto kažkas buvone taip.

Tą akimirką vėl išgirdoužtaisomus šautuvus. Sulaikėkvėpavimą. Išgirdo riksmą irgailią dejonę. Vienam neišlaikėnervai. Ir vėl šūviai. Vienas, du,visa salvė.

Atrodė, sustojo laikas. Po keliųsekundžių Alfredas pajutoveriantį skausmą, posudriskusios uniformos kiteliupasidarė šilta ir drėgna. Tekakraujas, pamanė, bet nedrįsonei pažiūrėti, nei šaukti.

Sukando dantis manydamas, kadnetrukus neteks sąmonės.Kadangi dėmesį buvo sutelkęs įsavo sužeidimą, tik po keliųminučių išgirdo, kad ir kitidejuoja. Į visus pataikyta, visisužeisti, bet nė vieno negyvo.Sąmoningai norėta, kad niekasnemirtų. Siekta sukelti mirtinąbaimę ir pažeminti.

Alfredas klausė savęs, kiek darištvers arba galiausiai gausmalonės šūvį. Jis stengėsinesupanikuoti. Du draugaisukniubo žolėje. Alfredasnežinojo, ar kankintojai buvo

blogai nusitaikę ir todėl žmonesnušovė, ar šie draugai, laimei,nualpo.

Galbūt praėjo kelios valandos,kol kareiviai staiga kažkosunerimo. Pasigirdo varikliųburzgimas, padriki žmoniųbalsai, tuoj belaisviams į nugarąįrėmė šautuvus ir liepė stotis.

– Rusai, – patyliukais kažkaspasakė, ir tą akimirką niekasnežinojo, ar tai geras, ar blogasženklas. Belaisviams duotasuprasti, kad reikia keliauti. Vėlį šiaurę, kiek Alfredas galėjonustatyti pagal saulę. Bemaž

kiekviename kaime prie jųprisidėjo naujos belaisviųgrupės. Po trijų dienų suvokė,kur juos atvedė: „Osvencimas15“ skelbė iškaba. Po keliųvalandų atvyko į paskirtiesvietą. Koloną pergrupavo ir podešimt žmonių suvarė į barakus.Naujojoje buveinėje radomedinius gultus ir senus šienočiužinius, dvokė klaikiai –prakaitu, krauju ir baime.

Tik vėliau iš pokalbių su kitaisbelaisviais pavyko sudėlioti, kasbuvo įvykę. Čekų kareiviai sujais važiavo iki savosios šalies

sienos. Galiausiai sargybiniainebežinojo, kur dėti vokiečiųbelaisvius. Jų kraštas tebebuvookupuotas, o jiems, kaippogrindžio kovotojams, iš tolaimikio menka nauda, nebent jįpardavus. Taip belaisviai vėlpakliuvo į nagus rusųkareiviams, o tie sugalvojo, kaippanaudoti tai, kas buvo likę išvokiečių baisybių, kaip antaiAušvicą. Dabar jie buvoSosnovece, Aušvico filiale.Alfredas menkai tesuvokė, kasčia buvo vykę, bet pavadinimasskambėjo kažkaip savitai: jis

reiškė pražūtį.Šioji vasara – pragariškai

karšta, bet vyrams sekėsipalyginti neblogai. Žaizdosužgijo, maitino pakenčiamai.Buvo paskelbta karo pabaiga, ostovykla kartu su filialais ir karobelaisviais atiteko lenkams.Belaisviai susiskirstė į grupeles.Vieni dienų dienas knapsojo irsnūduriavo, kiti, nepaisydamikarščio ir menko davinio,stengėsi būti gryname ore irjudėti. Dar kiti mėgino išsaugotibudrumą, lošė kortomis arbašaškėmis, nusibraižę ant žemės

langelius ir kaip figūrasnaudodami akmenukus.

Alfredas ir Hansas, kalnakasysiš Rūro srities, buvo iš tųsaugojančiųjų sveikatą. Be to,Hansas turėjo kortas ir mėgološti skatą. Kai kada lošdavotrise, kai kada dviese.Pasakodavosi savo gyvenimus.Alfredas kalbėdavo apie Paulą irvaikus, apie ūkį Empelyje irsavo didžiulį potraukį viskam,kas žydi. Hansas buvo maždaugdvidešimčia metų jaunesnis, taippat vedęs, bet vaikų neturėjo:kaip ir daugeliui kitų, jam su

žmona pamaišė karas.Kai Sosnovece jau buvo

praleidę pirmąją vasarą, olenkai šiek tiek patysapsitvarkę, atėjo eilė imtisbelaisvių – nuspręsta vokiečiuspanaudoti darbui. Hansas irAlfredas susitarę užsirašė dirbtianglių kasykloje. Kaip vėliaupaaiškėjo – labai pasisekė, nesžiemos Sosnovece buvonepaprastai šaltos, o Alfredasšildėsi vos plonyte uniforma.Stovykloje antklodžių turėtamažai, o jei ir turėta, tai josetiek knibždėjo blakių, kad vos

buvo galima ištverti. Tievabzdžiai naktimis sočiaiprisisiurbdavo vyrų kraujo, tadstovykloje nebuvo nė vieno,kuris kasydamasis nepultų įneviltį. Žiemą, kai temperatūrabarakuose naktį nukrito ikinulio, blakės pagaliau dingo,tačiau šaltis – nepalyginamaididesnis blogis. Žodžiu,Alfredas, ko gero, būtųperšalęs, jei dienomis keletuivalandų nebūtų galėjęs nusileistiį šiltą šachtą.

Darbai prasidėjo lapkričiopradžioje. Vakare septintą

valandą pirmą kartą visusišrikiavo patikrinimų aikštėje, irdvidešimties vyrų grupėpatraukė pėsčiomis. Po valandosjuos suvarė į ankštą šachtininkųpatalpą, kur buvo ir lenkųkalnakasių. Šie kažką jiemssakė, matyt, dėjo į šuns dienas.Alfredas džiaugėsi, kad vis darnesupranta lenkiškai. Šiek tiekėmė smalsumas, kas jų laukiaapačioje. Kiekvienas gavo pošachtininko lempą ir – trysšimtai metrų gilyn į žemę.Keltuve buvo šlapia ir drėgna, oten, klode, priešingai, nei

Alfredas manė, nebuvo taip jaukaršta.

Karo belaisviai privalėjostumdyti anglių vagonėlius:tuščius nuo keltuvo gilyn įšachtą, o iš ten pilnus atgal priekeltuvo. Darbas varginantis,šachtoje šlapia, todėl kojosnuolat slydinėjo. Net Hansuitokio darbo dar nebuvo tekędirbti. Pas juos vagonėliustampydavo šachtų poniai arbaasilai. Pačioje pamainospradžioje Hansas kibo į darbą,tačiau paslydo ir išsitiesė purve.Atsistojo varvėdamas nuo galvos

iki kojų, visi prapliupo kvatoti.Hanso juokas neėmė. Jį tikkamavo klausimas, kaip per tokįšaltį grįžti į stovyklą irnepasigauti plaučių uždegimo.Prižiūrėtojas pasigailėjo. Jisliepė belaisvio drabužiusnugabenti į viršutinę patalpąišdžiūti. Hansas toliau dirbomūvėdamas apatinėmiskelnėmis.

Vieną vagonėlį stumdavoketuriese, lenkai juosnepaliaujamai uidavo. Ir visdėlto šis darbas Alfreduipasirodė ne toks sunkus, negu

buvo manęs. Prieš penktąvalandą ryto pamainabaigdavosi. Persirengimopatalpoje, kitaip nei vietiniamskalnakasiams, į dušinę jiems eitineleisdavo. Išdalydavo duonos irskystos sriubos, paskui purviniir pervargę marš pėsčiomisatgal.

Švintant pasiekdavo stovyklą.Praustis gaudavo tokį mažągabaliuką muilo, kad joužtekdavo tik nešvarumams antviso kūno išterlioti. TačiauAlfredui būdavo visai vis tiek.Geldavo pečius, tetrokšdavo

kaip nors ištiesti kojas. Popietpabusdavo žinodamas, kadviskas prasidės iš naujo. Betnesiskųsdavo ir nemurmėdavo.Kalnakasius geriau maitindavo.Giliai po žeme pamažu mezgėsidraugystės, Alfredas netpramoko kelis žodžius lenkiškai.

Stovykloje dviem vyramstekdavo vienas gultas. Būdavostengiamasi kuo daugiaušilumos gauti vienam iš kito.Alfredas ir Hansas dažnaipavakariais pabusdavo glaudžiaiapsikabinę. Niekasnepagalvodavo nieko bloga,

kiekvienas trokšdavo kaip norsišgyventi. Tik Alfredui taipatiko. Vyrai ankstyvą pavakarįsusėsdavo kartu – vieni priešpamainą, kiti ją pabaigę – irpasakodavo apie nutikimusnamie, šeimas, žmonas. Vienasgyrėsi, kaip gimtajame miesteaudringai siausdavo sumoterimis. Jis gyveno Berlyne, oten trečio dešimtmečiopabaigoje, kaip pasakojo,paleistuvysčių būdavo per akis.Jis vaizdingai piešė gyvenimąbaruose, santykius suprostitutėmis. Nors galbūt iš

viso to, ką postringavo, irnedaug kas teatitiko tikrovę,vyrai klausydavosi išsižioję. Juknė vienas iš jų per pastaruosiuspusantrų metų nebuvo motersnei matęs, nei juolab lietęs.

Daugelis slapčiomis ar pusiauslapčiomis tenkindavosi savogultuose. Niekam nekliuvo.Tarsi susidarė net kelios vyrųporos. Apie tai būdavopasikuždama, bet niekamnerūpėjo tų gandų tikrinti.Kiekvienam su savais geismaistekdavo pačiam tvarkytis, net iršalia alkio, troškulio ir išsekimo

atsiradusiu potraukiu žmogauskūnui.

Tik Alfredas tokiemspasakojimams nepajėgdavo liktiabejingas. Jis seniai pajuto, kadHansas jį traukia labiau, neiderėtų. Kai dirbdavo šachtoje, įjaunesnio bendradarbio kūnąžvelgdavo žavėdamasis, o taipšiaip jau turėtų būti žiūrima įmoterį. O kai juodususiglausdavo, apimdavojaudulys. Alfredas vis dažniaupasvarstydavo, galbūt ir Hansuiyra taip pat.Sykį per mėnesį stovykloje

išdalydavo paštą. Alfredasgaudavo laiškų iš Paulos irdukterų. Paula žvalindavo jamnuotaiką, rašydavo apie tai, kąveikia kaimynai, pasakodavoapie savo mokinius ir giminę.Jos laiškų tonas būdavo toks,kad Alfredas su Hansu, nes šiamjuos skaitydavo, garsiaikvatodavo. Paulai netrūkdavosąmojo, bet sentimentalumo,žinoma, nebūdavo nė per nagojuodymą, ypač laiškuose. Išpradžių Alfredas tikėjosi, kadžmona rašys ilgesingus laiškus,bet paskui džiaugdavosi tuo, ko

sulaukdavo. Ir Hansas gaudavoiš žmonos laiškų, tik kur kasrečiau. Herta neturėjo Dievodovanėlės mėgautis parkeriu irpopieriumi, jos sakiniai būdavotrumpi ir sausi, turinys – blaiviaipragmatiškas. Visi jos laiškaibaigdavosi vienodu sakiniu:„Grįžk kuo greičiau namo.“ Jisskambėdavo lyg koksgrasinimas, tereikėtų pridurti:„Antraip bus blogai.“ Vienągražią dieną, maždaug priešKalėdas, prie to ir buvo prieita.

Beveik visi belaisviai tuo metugavo siuntinių, lenkų sargybiniai

tai leido. Tokiame katalikiškamekrašte per šią šventę netrukdėvisiems pasijusti laimingiems,net vokiečiams Sosnovece.Tuose siuntiniuose bemažvisuomet būdavo tokie patysdaiktai: namie kepti sausainiai,na, o kam labai nuskildavo,rasdavo porą rankomis megztųkojinių arba pirštinių. Hansasgavo ypač puikų siuntinį:lazdynų riešutų, pora puskojinių,apvalių uogiene suteptųsausainių ir labai ilgą – Hertainebūdingą – laišką. Per daugnerodydama jausmų Herta

aprašė, kaip dabar gyvena. IšRūro srities išsikėlusi pasgimines į Miunsterio kraštą, įkaimą, vadinamą Telgte. Tendideliame ūkyje įsitaisiusitarnaite visokiems darbams. Kąturi galvoje sakydama„visokiems“, po kelių eilučiųpaaiškėjo: „visokiems“ tikrai irreiškia „visokiems“. Ūkininkasjai patinkąs, ji patinkantiūkininkui, tas paprašęs Hertosrankos. Hansas kliudąs naujailaimei, todėl prašanti skyrybų.Galų gale negalinti švaistytisavo gyvenimo su žmogumi, kai

nežino, ar kuomet jį bepamatys.Akivaizdu, Herta tikrai buvoviską apgalvojusi. Be jokioatjautos krislo samprotavotoliau, kad Hansas kiekvienąakimirką šachtoje galįs būtinugalabytas. Taip pat nesągarantijų, kad jis šią žiemąištvers, nors to iš visos širdieslinkinti. Tad ji, Herta,atiduodanti pirmenybę gyventisu simpatišku ūkininku, prisiimtitą nedidelę išsiskyrusios motersdėmę, negu kada nors taptinašle, būti vienui viena kaippirštas, ko gero, iki savo

vargano gyvenimo pabaigos.Esanti pasiryžusi nepraleistiprogos. Su nevilties ir lediniošalčio dvelksmu ji primygtinaiprašė, kad Hansas nestotųskersai kelio ir sutiktų skirtis.

Hansas džiaugėsi dideliusiuntiniu, negražiai pokštavo irsavojo siuntinio dydįpagyrūniškai lygino su kitų.Laišką, matyt, perskaitė vėliau.Alfredas draugą pamatė podviejų valandų. Jis kiūtojojųdviejų bendrame gulteatsirėmęs į sieną ir kažkąburbėjo sau po nosimi. Iš

burnos nutįsusios seilės, nosissnargliuota, apsivėmęs,nusitvėręs apytuštį butelįprastos degtinės.

Galimas daiktas, jog šiamišbadėjusiam, nuo alkoholioatpratusiam žmogui pakakovieno gero šito daug laipsniųturinčio skysčio gurkšnio, kadpasiektų nirvaną, o trysketvirčiai litro bus Hansuiatėmę protą. Alfredas atsargiaiištraukė jam iš rankos butelį.Apie „moteris“ ir apie „vienintelįgerą draugą“ Alfredas tarėsi šįtą išmanąs. Jis ištiesė bičiulį

gulte, paėmė seną puskojinę,lauke prigrūdo ją sniego iruždėjo dejuojančiam Hansui antkaktos. Tas pradėjo graudžiaiverkti siekdamas Alfredąapkabinti. Šis nesipriešino, tikatsisėdo šalia ir prisitraukėHansą prie krūtinės. Vyrukas įsavo gelbėtoją žvelgėstiklinėmis akimis, kėlėsi link jo,kol lūpos pasiekė Alfredo kaklą,ir ėmė bučiuoti. Jo lūpos keliavotoliau ieškodamos draugo lūpų.Alfredas sustingo iš siaubo. Jisgrūmėsi su savimi, savo aistra irviskuo, kas jam buvo šventa. To

nevalia daryti. Tačiau jausmasbuvo stipresnis už sąžinę. Jisišgėrė didelį gurkšnį dar likusiosdegtinės, tarsi vėliau tuo galėtųteisintis atsiprašydamas, ir įbučinį atsakė.

Svaigo galva. Alfredui širdiskalė taip stipriai, kadnebesuvokė, kas dedasiaplinkui. Ar buvo dar kitų vyrųpatalpoje? To nežinojo. Sąmonęužliejo didžiulė banga, viskaspaskendo rūke, ir tik kai aistraiaprimus suvokė, kad guli nuogasir išsekęs šalia kito vyro,pasidarė bloga.

Alfredas atsistojo, skrandiskėlė maištą. Pamatęs nebaigtągerti butelį degtinės prisidėjo jįprie burnos. Trūktelėjo nemažągurkšnį ir pasidarė geriau.

Įsiklausė į save. Jautė kažkąpanašaus į gėdą. Ką padarė? Irką apie tai pamanys Hansas?Galbūt pasibjaurėjęs nusigręš,jausis begėdiškai išnaudotas irsu draugu niekuometnebesikalbės. Aišku, pirmaspradėjo Hansas, bet jis buvogirtas ir nelaimingas, o jis,Alfredas, turėjo draugąsulaikyti. Kaltės nejautė, taip

pat ir nesigailėjo. Iš tikrųjų,turėjo prisipažinti, jautėsi visaigerai. Tai, galimas daiktas, patsblogiausias pažinimas. Neganato, savijauta buvo net tokiagera, kad norėjo, jog visa taibūtų buvęs ne vien suklydimas.Kad nusiramintų, trūktelėjo darvieną gurkšnį, galiausiaiištuštino visą butelį ir užmigopalaimingu, bet sielą jaukiančiumiegu.

Po poros valandų pabudo.Hansas šalia jo dejavo, matyt,klaikiai kankino pagirios. Buvopirmoji Kalėdų diena. Jokių

anglių, jokios šachtos, jokiopurvo. Lenkai net buvo pakvietękunigą ir jis lauke, patikrinimųaikštėje, rengėsi aukoti mišias.

Alfredas būtinai norėjo josedalyvauti. Jautė nenumaldomąporeikį eiti išpažinties. Niekas,žinoma, jokių išpažinčiųneklausė, mišių ir individualauspokalbio su Dievu turėjoužtekti. Galimas daiktas, kad taitik paprasčiausias norasuždelsti laiką, kai teks su Hansukalbėti apie pastarąją naktį. Tasvėl sudejavo: gelianti galva irkankinąs troškulys.

– Paieškosiu tau vandens, –atsakė Alfredas pašokdamas.Kažkas buvo pasirūpinęs barakeužkurti ugnį, todėl Alfreduitereikėjo į kibirą prikrapštytisniego. Kai tas ištirpo, vandenįatnešė Hansui.

– Eisiu į pamaldas, – pasakėjam, – išsimiegok. Vakar perdaug išgėrei.

Kiek luktelėjęs skubiaipridūrė:

– Abu per daug išgėrėme.Pažiūrėjo į Hansą tikėdamasis,

kad tas kaip nors reaguos –išreikš prielankumą ar bent

parodys atleidžiąs, bet jis buvoabejingas. Tad Alfredas nuėjo įmišias.

Grįžęs į baraką prie krosniesrado Hansą, laikantį popieriauslapą ir, atrodo, nežinantį, ką sujuo daryti. Pamatęs klausiamąAlfredo žvilgsnį, padavė jamHertos laišką. PerskaitęsAlfredas įmetė jį į ugnį.

– Žmona turi vyrui padėti.Laimėje ir varge. Tą yraprisiekusi, – piktinosi Alfredas.

– Ji net dorai nemokėjo virti, –pasiguodė Hansas nedrąsiaimėgindamas kreivai

nusišypsoti. – Todėl jossiaubinga motina gyveno kartusu mumis. Tikra katastrofa,sakau tau.

Staiga lyg iš netyčių Hansuiatsirišo liežuvis. Jis pasakojo,kokia nelaiminga buvusi josantuoka, kaip menkai temylėjęsžmoną ir kaip džiaugiasi –Alfredas esąs visiškai teisus –galėsiąs atsikratyti šiosgirnapusės po kaklu. Dabaresąs laisvas, su skyrybomissutiksiąs ir gyvenimą pradėsiąsiš naujo. Jis burnojo euforijospagautas, bet Alfredas žinojo,

kad šitaip tik nori užgniaužtisielvartą. Iš tikrųjų Hansasbuvo stipriai sukrėstas.Nematydamas kitos galimybės,atrodo, ryžosi pasiguostiatsiverdamas Alfredui.

Vasarą stovykloje ėmė sklistikalbos, neva lenkai žada juospaleisti. Šis malonussusijaudinimas padėjo iškęstisvilinantį karštį. Pietų Lenkijosmetų laikams buvo būdingaskraštutinis temperatūrossvyravimas. Kovo mėnesįšaldavo iki dešimties laipsnių, oliepą termometras pakildavo

virš trisdešimties. Barakuosesiaubingai dvokė. Vos prieš kelismėnesius vyrai, kad nesušaltų,miegodavo kiek įmanoma labiaususiglaudę, dabar reikalavoatsitraukti kuo toliau. Taip pat irHansas su Alfredu seniai įsitaisėatskiruose gultuose. DidžiamAlfredo apmaudui: juo didėjotarpas, tuo labiau jis ilgėjosiHanso.

Alfredas ir mylėjo, ir kentėjo.Jautė Hansui dėkingumą už tai,ką iš jo gavo, dėjosi į širdįkiekvieną jo nors menkiausiąsimpatijų ir prielankumo

pasireiškimą. Ir vis dėltonujautė, kad Hanso neteks.Rudenį sargybiniai patvirtino,kad žiemą vokiečiai veikiausiaipraleis namie, tačiau Alfredasdėl to tik nusiminė.

Tai įvyko prieš Visų šventųjųdieną: vartai buvo atidaryti, visikartu pro juos išžygiavo irnelaisvė baigėsi.

Alfredo ir Hanso dar laukėnetrumpa bendra kelionė.

– Susigrąžinsiu žmoną, –pareiškė Hansas lipant jiems įtraukinį.

Nuo tos akimirkos Alfredas

nutilo ir nebetarė nė žodžio. Jisžinojo, kad nieko nebepadarys irkad Hanso niekuometnebematys.

Kai Miunsteryje išlipo įperoną, Alfredas Hansąapkabino. Abiem rankomisnorėjo prisitraukti jo veidą irpabučiuoti.

Tačiau Hansas jį energingaiatstūmė ir susiraukė.

– Ar iš proto išsikraustei? Ašjuk ne koks gėjus.

Šimtasis gimtadienis –šeštadienis

Tai atsitiko pas kaimynus

Elektroninio žadintuvo skaičiaišvietė aiškiai: 1:12, dvitaškisritmingai blykčiojo. Matyt,naktis ir baigsis, mąstėGertrūda. Kažkas ją pažadino.Gal senų laiptų girgždesys. Kogero, tik dabar Katarina nuėjomiegoti. Vargas su ta pelėda,

pyko ji mintyse. Jau nemažaimetų Gertrūda prastai miega,priprato naktimis pabusti.Dažniausiai būdraudavo pokelias valandas ir tik, kai vasarąpro langą pažvelgdavo pirmiejisaulės spinduliai, vėlužsnūsdavo. Normalus senatvėsreiškinys, paaiškino gydytojas,bet Gertrūdos tai nė kiekneguodė. Anokia iš tų naktiniųnemigos valandų nauda. Kaimėgindavo skaityti, žiūrėk,kelias minutes akys iružsimerkia: per trumpai, kadpailsėtum, per ilgai, kad

pasinertum į vaizduojamusįvykius. Kažkada nusprendė sutokia padėtimi susitaikyti ir savobute Ksantene prie lovossusikrovė šūsnį knygų, nors jųturinį žinojo skersai išilgai.Svarbiausia, kad naktis kaipnors praslinktų.

Prieš kelerius metus kartąsavęs paklausė, ar būtųįmanoma prisiminti kiekvienąsavo gyvenimo dieną. Toji mintisatėjo į galvą tuomet, kai jai įrankas pakliuvo Albero Kamiuromanas „Svetimas“. Merso,pagrindinis kūrinio veikėjas,

nustatė, kad gyventi galima vienprisiminimais, negeidžiant naujųpotyrių. Tada Gertrūda buvonutarusi naktimis dar kartąišgyventi savo gyvenimą. Tačiausumanymo atkurti kiekvienągyvenimo dieną veikiai atsisakė,užtat stengėsi kiekvieniemsmetams priskirti bent vienąpamatinį žodį. Tai buvo nuostabiveikla, lavinanti ir smegenis. Beto, nuo šiol bemiegės naktysGertrūdai liovėsi buvusiossiaubingos. Ji net su džiaugsmulaukdavo tų būdravimo valandų,per kurias sprendė kažką

panašaus į asmeninį kryžiažodį,kurį pildydama galėdavaivalandų valandas spėlioti irsvarstyti. Šitaip nagrinėdamasavo gyvenimą ji mėgino į jįžvelgti iš tolo, jausdavosi tarsiprisimenanti ne savo, o kitožmogaus gyvenimą ardeklamuojanti eilėraštį. Čiabuvo kitaip negu su dienossvajonėmis, kurios retsykiais jąapnikdavo. Naktiniaiprisiminimai nekeldavoskausmo, jie būdavo aiškesni, otai – puikus dalykas. ApskritaiGertrūda džiaugėsi savo gera

atmintimi. Ji uždegė lempą irapgraibomis ant naktiniostaliuko surado užrašų knygelę,kurią visuomet nešiodavosi. Priejos gražiu raišteliu buvopritvirtintas pieštukas.Gertrūda atsisėdo, paskleidėkelis lapelius ir rado tokįpaskutinį metams priskirtąįrašą: „Prarytas šaukštelis.“ Šisįrašas priminė vieną įvykį priešPirmąjį pasaulinį karą. Jos brolisJozefas buvo dar visai mažas, irkaip tik jis, tas tvirto sudėjimovaikiūkštis, nei iš šio, nei iš topradėjo nebepriimti maisto. Ką

tik paimdavo į burną, iškartspjaudavo lauk. Po kelių dienųišvis nieko nebevalgė. Šeimanuvedė pas gydytoją. Taspražiodęs išžvalgė giliai gerklęir purtydamas galvą įtarė, kadmažylis bus prarijęs šaukštelį.Gertrūda tuomet ėjošešioliktuosius. Ji laikė broliukąsuspaudusi, o gydytojas sureplėmis makalavo jam pogerklę. Po kiek laiko viską metėir pareiškė, kad nedaug vilties,jog berniukas išgyvens. Ir ištikrųjų visi pamatė, kad Jozefoakutės nebespindi

gyvastingumu. Visai netrukus iškambario, kur vaiką buvopaguldę, pasigirdo riksmas,tarsi kas būtų smaugiamas.Mažylis tą daiktą, kuris jįkankino, dideliu lanku išspjovėlauk ir pasijuto labai alkanas.Šalia jo rado bronzinę kaizeriolaikų karo atminimo monetą suužrašu: „Dievas su mumis,garbė Jam.“ Iš kur vaikas tąmonetą ištraukė, niekasnežinojo, bet jos užrašąGertrūdos motina laikė Dievoženklu ir nuo tol pasidarė dardievobaimingesnė, nors

pamaldumo jai ir taip netrūko.Gertrūda prisiminė dar vieną

šeimos istoriją ir nusprendėatsikelti. Skaudėjo nugara.Nėra ko stebėtis, mąstė ji, kaiguli ant tokio minkšto čiužinio.Be to, nuo pietų dar nebuvoišlipusi iš lovos, o tai nelabaisveika. Atsargiai atsisėdo antlovos krašto ir, įsikibusi į naktinįstaliuką, atsitiesė.Nepaleisdama jo iš rankųpalaukė, kol praeis svaigulys.

Šlepsėdama į didįjį kambarįsustojo prie Katarinos didžiosiosknygų spintos ir žiūrinėjo akių

aukštyje sudėtų knygųnugarėles. Atkreipė dėmesį įploną oranžinę knygutę: VilisFėrmanas „Tai atsitiko paskaimynus“ – iš Ksanteno kilusioautoriaus knyga jaunimui.Žemutinio Reino žemėje beveiknerasi šeimos, kuriosbibliotekoje tos knygos nebūtųbent vieno egzemplioriaus, oKsanteno mokyklose ji buvoįtraukta į privalomosiosliteratūros sąrašą. Knygapasakojo tikrą XIX amžiauspabaigoje Ksantene įvykusiąistoriją apie dviejų berniukų

draugystę, patyrusią sunkųišbandymą. Gertrūda šiąknygutę pasiėmė į didįjįkambarį. Čia ant stalo stovėjodu tušti kavos puodeliai, gretapadėtas aplankas. Kodėl priešeidama miegoti negali viskosutvarkyti, murmėjo sau ponosimi. Katarinos aplaidumas –stačiai peilis po kaklu. Kaijaunėlė sesuo būdavo pavargusi,viską palikdavo kaip yra irtvarkydavo kitos dienos rytą.Gertrūdai – neapsakomassiaubas. Iš ryto atėjusi į didįjįkambarį norėdavo jį rasti tokį

tvarkingą ir švarų kaip irišaušęs rytas. Netvarka jaireikšdavo, kad diena jau seniaiprasidėjusi, o ji pati vėluojanti.Pagalvojo, gal reikėtųsutvarkyti, bet nusprendė niekonedaryti, todėl dribo į šlykštųjįfotelį ir atvertė knygą.Paskaičiusi kelias eilutesnustebo: buvo pamiršusi, kadvienas iš dviejų draugų vadinasiKarlas. Gertrūda galvojo apie„savąjį“ Karlą ir apie tai, kastarp jų buvo nutikę. Ji vis dartebejautė gėdą. Ar tada galėjopasielgti kitaip, klausė savęs.

Kiek buvo įmanoma atitrūktinuo elgesio normų? Ar tikraiturėjome pasirinkimo laisvęmylėti žmones, kurie kitaipmąstė, kitaip tikėjo ir kitaipgyveno? Ar jis išgyveno Antrąjįpasaulinį karą, ar šiandien dargyvas? Gertrūda niekuomet apiejį nieko nebeišgirdo ir staiga jaisuspaudė širdį.

1927 metų liepos 23-ioji

Du pasauliai

Malonūs saulės spinduliaiglamonėjo Gertrūdai sprandą. Jiužsisakė kavos ir nepagailėjopinigų pyragaičiui sužemuogėmis. Priešais sėdėjoAlma nugara į Šprė. Alma buvoviena iš Gertrūdos kolegių, abimokykloje dėstė vokiečių kalbą,istoriją ir matematiką. Alma

buvo itin smalsi, net šiek tieklinkusi į avantiūrizmą.Žurnaluose buvo nemažaiprisiskaičiusi apie malonumųkupiną Berlyno gyvenimą ir taipjuo susižavėjo, kad galiausiaipavyko šiaip jau santūriąGertrūdą įtikinti per vasarosatostogas važiuoti pasižmonėti.Gertrūda nuotykių visainetroško, bet ir joje rusenosmalsumo ugnelė, o Berlynegausu visokios kultūros iristorijos paminklų. Norėjopamatyti garsiąsias miestoįžymybes, nueiti į garsųjį reviu

teatrą – tik sužinoti, kaip tenatrodo ir kokie statomispektakliai, jei kokia norsmokinė netyčia paklaustų.Savaime suprantama, įprogramą įėjo Brandenburgovartai ir Reichstago pastatai.Čia politikoje šlaistėsi ir jospusiau svainis Heinrichas: perateinančių metų rinkimus, kaipkalbėjo Žemutinio Reino žemėježmonės, jis ketino kandidatuoti įPrūsijos landtago deputatus.

Jau devynerius metusHeinricho nematė akyse – nuotada, kai buvo atjojęs į ūkį

pranešti apie Franco žūtį.Katarina papasakojo, kad per tąlaiką jis vedė antrą kartą,moterį mergautine pavardeTyman. O juk jis, prisiminėGertrūda, taip pasipriešinobrolio vedyboms tada, kai jislapta nugirdo jųdviejų ginčąkoridoriuje. Iš TymanHeinrichas gavo ne tik didelįkraitį, ji padovanojo jam ir sūnų.Juo su meile rūpinosi Katarina.Kokia gyvenimo ironija, kad josjaunėlė sesuo dabar jautėsi taipartimai susijusi su tuo žmogumiir jo ūkiu! Ne vienus metus ji

svajojo apie Telemanshofą, tarsijos gyvenime nebūtų niekogražesnio nutikę. O gal taipsusiklostė ir todėl, mąstėGertrūda, kad nerūpestingosjaunystės Katarinai jaunebeteko patirti. Kai ji gimė,užėjo sunkmetis ir viskaspablogėjo.

– Gertrūda! Gertrūda, kurnusidanginai mintimis? –pašnibždomis paklausė Alma. –Ar matai tuodu vyriškius prie tostaliuko? – mėgino tarmiškaityliai pasakyti, bet jos balsasskambėjo taip pat garsiai, kaip

ir nuo seno buvo pratusi kalbėti.Gertrūda pakėlė akis ir

pamatė į jas šnairuojančiąsenyvą porą. Kaipmat nukreipėžvilgsnį parausdama iš gėdos.

– Alma, mesk iš galvos tasnesąmones, – tarė taip tyliai,kad toji nesuprato ar bent dėjosinesuprantanti.

– Kalbu apie tuodu vyrus,neatsigręžk, jie visą laikąspokso į tave, – nesiliovėšnekėjusi tarmiškai.

Nuostabu, pamanė Gertrūda,jie tikrai palaikys mus kalbosproblemų turinčiomis

kvaišelėmis.– Gal jau eisime? – tyčia

garsiai tarė Gertrūda, nesnorėjo ištrūkti iš kebliospadėties. – Galiausiai dar turimenukakti į Potsdamą.

– O kaip ten važiuoti? –paklausė nepatenkinta Alma.

Ji, matyt, norėtų šiek tiekpaflirtuoti, įtarė Gertrūda, otuodu ponai, į kuriuos vis dėltobuvo surizikavusi dirstelėti,atrodo, mielai sutiktų. Be to,abu vilkėjo labai madingaisdrabužiais.

– Eime į geležinkelio stotį,

nusipirksime bilietus ir tadakaip nors nusikrapštysime.

– Atsiprašau, ar galėčiaususipažinti? – tarė vienas iš tųvyriškių, netikėtai priėjęs prie jųstaliuko. – Mano vardas irpavardė Karlas Lychtenšteinas.O čia mano geras bičiulisFransua Koenas. Jis prancūzas,gyvena Paryžiuje. Šį popietįketinu jam aprodyti Sansusirūmus, mes abu labaidžiaugtumės, jei prisidėtumėteprie mūsų. Prašom atleisti užpernelyg didelę drąsą, betnugirdau, kad jūs taip pat

rengiatės vykti į Potsdamą.Karlas Lychtenšteinas elgėsi

be galo elegantiškai ir kalbėjoaukštu stiliumi, tai Gertrūdai iškarto krito į akis ir maloniainuteikė. Vis dėlto šiomandagaus pasiūlymo ji norėjotaip pat mandagiai atsisakyti.

– Labai dėkoju, tikrai malonutai iš jūsų girdėti, tik... ar derajūsų siūlymą priimti?

– Žinoma, tikrai būtųnuostabu, – įsiterpė Alma,matyt, šią akimirką jaunusprendusi, kaip praleistipopietę.

– Tad sutarta, – apsidžiaugėLychtenšteinas. – Manoautomobiliukas stovi netoliese.Iškart galime judėti.

Nieko nelaukdamas jis nuėjo įkavinę, apmokėjo abiejųstaliukų sąskaitas, ir nedidelėdraugija išvažiavo.

Gertrūda negalėjo atsistebėtisavimi. Sėdi su visiškaisvetimais vyrais jųautomobilyje – koks nelabasis jąapsėdo? Negana to, vienas iš jųdar prancūzas. Gal kas nors išjo tėvynainių numušė Francolėktuvą. Tačiau dabar siekiama

susitaikyti, Vokietijos užsienioreikalų ministras GustavasŠtrėzemanas ir Prancūzijosužsienio reikalų ministrasAristidas Brianas stengiasi abitautas pamažu suartinti. Taivyksta aukščiausiu lygmeniu,bet juk ir jos niekas neverčiaprancūzų neapkęsti. Būtųnesąmonė. Ne šiais doraisvyrais reikia piktintis, o, aiškusdaiktas, politikais. Bet dabar,atrodo, viskas eina į gera,Vokietija pradėjo iš Amerikosgauti pinigų. Net Gertrūdajautė, kad kraštas atsigauna,

ypač čia, sostinėje.Kiek atslūgus įtampai,

Gertrūda netrukus suvokė, kaipjoms pasisekė su tokiaiskelionės palydovais.Lychtenšteinas Berlyną pažinojokaip savo penkis pirštus, tadbendrakeleiviams itin smagiaipasakojo, kokį namą ar rūmuskas ir kada pastatė. Anekdotaijam liejosi kaip iš gausybėsrago, ypač iš kaizeriolaikotarpio, be to, buvotalentingas pasakotojas. Kelionėiki Potsdamo truko visai neilgai,o kai suko prie rūmų, Gertrūdos

drovumas seniai buvo išgaravęs.Alma atsargiai flirtavo suFransua, bet kadangi nemokėjojo kalbos, stengėsi bendrautipirštais ir mimika. Gertrūdosdėmesį visiškai buvo patraukęsKarlas Lychtenšteinas. Kaip tikdabar jis pasakojo apieFrydrichą Didįjį, nepaprastaigerbusį ir puoselėjusį kultūrąbei mokslus, todėl būręs aplinksave menininkus ir išprususiusžmones, net ir tokius, kuriereiškė revoliucines idėjas, kaipantai Volteras.

– 1750 metų vasarą

Frydrichas Didysis pasiuntėVolterui laišką, – pasakojoKarlas, – kuriame tebuvo vienasmįslingas sakinys. Eime, aš jumsjį nupiešiu.

Paėmęs Gertrūdą už alkūnėsjis pasivedė ją į rūmų sodą, tensusirado lazdelę ir lopinėlįsmėlio, kuriame ketinopavaizduoti mįslę.

– Kaizeris parašėprancūziškai – tais laikais taibuvo valdovo rūmų kalba –Venez...

– Tai reiškia „ateikite“, – iškartišvertė Gertrūda.

Ji mėgo mįsles, todėl jau išanksto džiaugėsi galėsiantiKarlą Lychtenšteiną nustebintigreitu sprendimu.

– Teisingai. Paskui kaizerisparašė trupmeną – kokias rašomokinukai spręsdamiuždavinius. Vardiklyje parašė a,skaitiklyje – p. Kaip manote, kątai galėtų reikšti?

Jis smagiai žvelgė į Gertrūdą.Tačiau jo akyse nesimatė nėkruopelytės triumfo. Ji nebūtųapsijuokusi, jei mįslės ir nebūtųįminusi. Tai jai patiko – ir tikraisuintrigavo.

– Vadinasi, p padalyta iš a...,pe-a-tel, – mąstė ji garsiai, – arišvis prancūzų kalboje esamatokio žodžio?

– Ne, bet jūs esate teisingamekelyje! Ar žinote, kaipprancūziškai yra „po“?

– „Po“ taip pat kaip ir „virš“?– Teisingai.– „Virš“ prancūziškai yra sur.

„Sur le pont d’Avignon“, –Gertrūda paniūniavo žinomosvaikiškos dainelės melodiją.Kada paskutinį kartą ji taipišdykavo?! Jautėsi šiek tieknejaukiai, tačiau, kita vertus,

buvo toli nuo namų ir šių žmoniųniekuomet daugiau nematys. – O„po“ prancūziškai bus, – ji mąstėieškodama atmintyje atitinkamožodžio, – „po“ prancūziškai bussous.

– Gerai, o dabar pritaikykitetai mįslingai trupmenai! –kantriai patarė Karlas.

– „P-sur-a?“ – dvejojoGertrūda. – Arba „a-sous-p“.

Karlas pritariamai linkčiojogalva ir Gertrūda suprato.

– Aišku! A souper. Venez àsouper – „Ateikite vakarienės!“

– Puiku! – gyrė Karlas. – Visa

kita jau paprasta, geraiįsižiūrėkite:

Gertrūda įdėmiai žiūrėjo įsmėlį.

– À... ci-sur-sans, aha, aišku, –sans-sous-ci. Venez à souper àSanssoucis – „Ateikitevakarienės į Sansusi.“Nuostabu.

– Taip suprato ir Volteras. Jisatvyko, gavo karališkąkamerhero titulą, algą, betkartu buvo laikomas irnepaprastai geidžiamu svečiu.Ar jūs ir jūsų draugėsuteiktumėte man garbę

pakviesti jus šį vakarą būtimano viešniomis? Esameapsistoję „Adlono“ viešbutyje,virtuvė ten puiki. Paprašysiu,kad jus atvežtų.

Gertrūdą draskė abejonės. Ištikrųjų turėtų atsisakyti, tačiauBerlyne viskas taip lengva, oKarlo draugija – tokia maloni.

– Tikrai džiaugčiausi, – atsakėji, – bet pirma turiu sutarti sudrauge.

– O, aiškus daiktas, mes jausutarėme, – nieko nelaukdamatoji pareiškė teatrališkai ir taipakivaizdžiai žvelgdama į

Gertrūdą, kad šioji išraudo ikiausų. – Mesjė Koenas ir aš kuopuikiausiai susišnekame. Tiesa,mesjė, n’est-ce pas?3

– Bien sûr, avec plaisir4, –mesjė tikrai nieko nesuprato,tačiau jis greičiausiai nuspėjo,apie ką buvo kalbama, tadspindėjo iš džiaugsmo.

– Tada leiskite mums nuvežtijus į viešbutį. Kur turėtume jusišlaipinti?

Gertrūda ir Alma buvoapsigyvenusios Berlyno-Vilmersdorfo našlių pensione.Nemažai našlėmis likusių

karininkų žmonų po karo dalįsavo namų buvo perleidusiosnašlių pensionams steigti, nesne kiekvienas karininkasgyvenime tiek daug būdavouždirbęs, kad likusi šeima iš togalėtų gyventi. Tad Almai irGertrūdai pavyko rasti neblogąpastogę, ir dar labai padorią.Mat našlė Vilmersdorfe buvoAlmos motinos mokyklosdraugė, o tai garantavo, kadpensionas rimtas.

– Jis toks elegantiškas, – puolėplepėti Alma, vos tik jos įžengė įsavo kambarį.

– Ką gi, jei tau taip atrodo, –atsakė Gertrūda nesileisdama įkalbas.

Taip pat ir ją Karlas buvosužavėjęs, tik nėra reikalo tuojpat apie tai skelbti visampasauliui.

– Apie ką kalbėjote? –neatstojo Alma.

– Ai, apie šį bei tą. Jis daugžino apie Volterą ir tikrai mokagerai pasakoti.

– Jis toks nepakartojamas.Beprotiškai žavus žmogus. Ir jisdar pakvietė tave vakarienės?Tai taip stilinga.

– Na, liaukis vieną kartą. Jisišprusęs žmogus. Taškas.Vakarą praleisime tikraikultūringai. Paskui – vėl įnamučius, prie Žemutinio Reino.Ir nieko daugiau. Nekvaršinkgalvos visokiomis fantazijomis.Elgiesi taip, tarsi tą ponąnorėtum imti į vyrus.

– Ne aš, – įžūliai suokė Almaeidama į vonios kambarįpraustis ir susitvarkyti.

Pusę septynių Gertrūdos suAlma paimti atvažiavoautomobilis. Abi buvoišsipusčiusios. Gertrūda ilgus

rudus plaukus susisuko į kuodąir jį sutvirtino plaukų smeigtuku.Kaip ir Alma, segėjo ilgą, siaurąsijoną, vilkėjo palaidinukę irpalei liemenį priglundantįkostiuminį švarkelį. Jos figūratebebuvo mergaitiška. Visa tojiapranga Gertrūdai nepaprastaitinka, nusprendė Alma.Galiausiai nuėjo į garsųjį„Adlono“ viešbutį.

Atvykusias merginas pasitikolivrėjomis uniformuotitarnautojai ir abi nuvedė priemažo staliuko, kur jau laukėFransua su Karlu. Šie jas

nuoširdžiai pasveikinę apibėrėdaugybe komplimentų.

– Čia pagurkšnosimeaperityvo, paskui eisime į reviuteatrą užkąsti, ar gerai?

Alma su Gertrūda šiek tieksutrikusios pažvelgė viena įkitą. Abi nebuvo girdėjusiosžodžio „aperityvas“. Karlaskaipmat tai suprato ir labaigalantiškai paaiškino:

– Ak, prašom atleisti.Norėtume jums pasiūlyti čia,„Adlone“, pakelti taurelę už tai,kad puikiai praeitų vakaras.Galbūt paragautume šampano,

kuris, kaip sako prancūzai,sužadina apetitą.

Dieve mano, mąstė Gertrūda,dar niekuomet nesu gėrusišampano. Ar galima? Ir,didžiausiai savo laimei, tąakimirką išgirdo Almai sakanttai, kas jai galvoje buvo neaišku.

– Nesirūpinkite, panele Alma,šampanas nedaro didesniopoveikio negu taurė sauso vyno,jis tik pagyvina kraujotaką irkutena liežuvį.Taurelė netrukus vis dėlto virtotikra taure. Gertrūda pasijutošiek tiek apsvaigusi ir

nerūpestinga. Kurį laiką darneapleido mintis, kad reikia būtiatsargiai. Tačiau Karloelegancija ją visai sužavėjo.Išgėrę aperityvo visi patraukė į„Ambasadorių“, prancūziškai„Ambasadeur“, naujaiatidarytus svečių priėmimonamus, kur buvo galima iružvalgyti.

Per vakarienę buvo kalbamaapie Berlyną ir Paryžių, kurgyveno Karlo šeima, o Alma,didžiam Gertrūdos apmaudui,suskato kurti kitų atostogųplanus.

– Gertrūda, važiuosim įParyžių! Kitą vasarą būtinai!

– Bet dabar planuoseBerlynas, – priminė Karlas. –Čia dar yra daug ką pamatyti irpatirti.

– Jau pusė dešimtos. Gal metaspamažu atsisveikinti, – nelabairyžtingai pasiūlė Gertrūda irširdyje džiaugėsi, kad Almaiškart pasipriešino.

– Ak, Gertrūda, ką tu čiadabar. Mes juk ne kiekvienądieną čia atvažiuojame. Bejokios abejonės, mes norime dardaugiau pamatyti, pone

Lychtenšteinai.– Na tai eime, pasižiūrėkime ir

pasigėrėkime.* * *

Prie Kurfiurstendamo Karlasstaiga nulipo porą laipteliųžemyn į savotišką pusrūsį.Apačioje matėsi durys, o kai josatsidarė, Gertrūda ir Almaišgirdo garsią muziką. Kažkoksgreitas tempas, be aiškiosmelodijos. Su žinomomisliaudies dainomis ar klasikinemuzika tai neturėjo niekobendra. Gertrūdai atrodėsiaubinga.

– Tai džiazas, – paaiškinoKarlas, – muzika, atėjusi pasmus iš Amerikos. Iš pradžių jiatrodys neritmiška ir garsi. Betįsižiūrėkite į pianistus irsaksofonistus. Būsite sužavėtos.

Gertrūda nelabai klausėsi, kąjis sako, ji negalėjo patikėti savoakimis. Čia sėdi moterystrumpai kirptais arba pusilgiaisplaukais, krintančiais ant veidoiki skruostų, kitos – suapskritomis skrybėlaitėmis antgalvos. Suknelės tokiostrumpos, kad matosi keliai, perliemenį vos surištos, o medžiaga

plonytė, atrodo brangi kaipšilkas. Tačiau labiausiainesuvokiama, kad tos moterysrūko. Kai kurios rankose laikokandiklius, kurie galėtų būti netpusės metro, ir bemaž visosapsikarsčiusios perlų karoliais.

Kai nuslūgo pirmasis siauboįspūdis, Gertrūda nužvelgė saveiki kojų. Pasijuto čia esantisvetima, nepriaugusi iki topasaulio, ir šią akimirką suvokė,kad į šį pasaulį šį vakarą įsilietinenori. Gal kitą kartą – dabarnebelaikė tai įmanoma, viskamsavas laikas.

– Prašau, Karlai, eime iš čia.Buvo smagu pamatyti šį naktinįklubą. Tiktai mes – ne šiospadangės paukščiai.

Net Alma nemėgino priešintis.– Žinoma, – atsakė Karlas. – Aš

tik norėjau jums parodyti, koksgyvenimas vyksta požeminiameBerlyne, kaip protingi žmonėsužbaigia vakarą. Išgerkime darpo puodelį kavos „Adlone“. Tadaparvešime jus namo. Žinoma, nebe pažado vėl susitikti rytoj popietų.

Dėl kitos dienos Gertrūdabuvo nusiteikusi skeptiškai. Mat

jau turėjo kelias patirtis, kaisusitinkama, gražiai sutariama,o kitą dieną pasirodonebeįmanoma būti tokiemslengvabūdiškiems kaip vakar.Tačiau šį kartą klydo. Karlas visturėjo ką pasakyti, paklausti aršiaip paplepėti. Įspūdis toks,tarsi jo padangės niekuometneaptrauktų debesys.

Jis parodė joms Berlynogyvenimą, koks vyksta aplinkKaizerio Vilhelmo atminimobažnyčią, ir Kurfiurstendamą,galiausiai visi nuėjo į kiną. Rodėfilmą „Daktaro Kaligario

kabinetas“. Ši juosta buvolaikoma šiurpia, bet Gertrūdosir Almos nepavadinsiaikštingomis. Žinoma, apie šįfilmą seniai buvo girdėjusios,taip pat ir apie siaubingusvaizdus jame. Jų gimtinėje kinoteatro nebuvo, Esene statė, betkol baigs, dar šiek tiek užtruks.Tad nepraleido progos jįpamatyti.

Kai ši grupelė po seanso išėjo įgatvę, jau temo. Gertrūda irAlma ėjo susikibusios užparankės, tebejausdamos tąlengvą šiurpulį, kurį buvo

sukėlęs filmas. Ties kiekvienugatvės kampu Almai vis atrodė,kad ten jau tyko koks norsžudikas, ir perdėtai stipriaukabinosi Gertrūdai už alkūnės.Atsisveikinimo vakarienėsKarlas pakvietė į „El Dorado“restoraną Kanto gatvėje.Gertrūda ir vėl išvydo, koksdidžiulis skirtumas tarp josgimtojo krašto ir Berlyno.Sostinė išties viliote viliojo, nesvisi čia darė, ką norėjo. Antravertus, ji džiaugėsi, kad josgyvenime paisoma taisyklių, kadbuvo gyvi senieji papročiai,

padedantys rasti tiesų kelią,nors kai kada ir tenka kai koatsisakyti.

Ilgokai ji diskutavo su Karlu,aistringai ginančiu Apšvietosepochą ir jos vertybes. Jis rėžėmaištingas kalbas, o Gertrūdajuo žavėjosi. Niekuomet nebūtųdrįsusi taip kalbėti, nors toksmąstymas jai ir nebuvonaujiena. Tėvas taip pat kreivaižiūrėjo į Bažnyčią ir tikėjolaisve. Šis žmogus atitiktų joskonį.

Atsisveikindamas Karlas jaipabučiavo ranką ir pažadėjo iš

Prancūzijos sostinės parašyti.Po kelių mėnesių, gavusipenktąjį laišką, GertrūdaParyžių pažinojo maždaug taippat gerai kaip ir Empelį arKsanteną. Karlas rašėnuostabius laiškus. Gyveno pasKoenus, vienuoliktu numeriupažymėto namo prie garsiosiosVogėzų aikštės penktame iršeštame aukštuose, pačiame Pa‐ryžiaus menininkų kvartalocentre. Karlas smulkiai aprašė,kaip atrodo toji aikštė ir kaipnorėtų popiet ten arkadose su jasėdėti ir gurkšnoti kavą. Jis

aiškino, kad šiai aikštei rastispadėjęs Henrikas IV, ir ta pačiadingstimi Karlas papasakojoapie kruvinąją Baltramiejausnaktį, per kurią hugenotų lyderįvos nenužudžiusi jo patiesanyta. Labai pašaipiai Karlasrašė apie šį prancūzų karaliųsklidusias paskalas. Pasakojoapie daugybę jo meilužių, apie jožmonos Margo memuarus irgaliausiai priėjo prieankstesniųjų tos aikštėsgyventojų kardinolo Rišeljė irViktoro Hugo. Kaip tik dabarGertrūda pradėjo numanyti, kad

Fransua šeima ir Karlas turėjobūti labai turtingi.

Jis rašė, koks vaizdas atsiveriaiš Eifelio bokšto, pasakojo apieŠvč. Jėzaus Širdies baziliką,žinoma, apie Luvrą kartu suMona Liza ir išdėstė dramatiškąto garsaus paveikslo vagystėsistoriją, įvykusią priešdešimtmetį. Savo laiškuose jisvaizdavosi, kaip Gertrūda sėdisu juo ekstravagantiškosekavinėse, kokie paveikslai Luvrejai labiausiai galėtų patikti.Karlui ji nėjo iš galvos ir to visaineslėpė.

Visa tai Gertrūdai glostė širdį.Ir ne vien tai – čia būta šio todaugiau. Kiekvieną dieną jiilgėjosi jo subtilių laiškų, mielaibūtų girdėjusi jo balsą ir juoką.Dėl Karlo ji buvo laiminga irpirmą kartą po Franco žūtiesprisipažino, kad esamažmogaus, kurio geidė širdis.

Ir ji rašė jam ilgus laiškus,pasakojo apie savo šeimą,mokines, Almą.

Gruodžio viduryje Karlaspranešė, kad atvyksiąs įVokietiją ir norėtų ją aplankyti.Tuo metu artėjo trisdešimt

ketvirtas Gertrūdos gimtadienis,tad kuklios merginos laikysenosjau buvo atsisakiusi. Jineabejojo, kad Karlo ketinimairimti. O jai, tą irgi kuopuikiausiai suvokė, matyt, taibuvo paskutinis šansas ištekėti.Tik ar ji to nori? Suneištekėjusios moters statusujau buvo susitaikiusi. Kaipmokytoja buvo nusipelniusi tiekpagarbos, kad niekas netnebemanė kalbėdamas apie jąkreivai šypsotis, nebebuvo jokiųabejonių, kad Ksantene sukreipiniu „panelė Franken“ visi

jau buvo apsipratę. Atviraipasakius, Gertrūdai niekonetrūko. Kai kada pagalvodavo,kad išties ji ne taip jau labaiskiriasi nuo tų savimipasitikinčių moterų, kurių buvomačiusi Berlyne. Bet Karlas jaipatiko, jis žavėjo ją, galbūtpirmą kartą gyvenime dabarnusprendė nieko nedaryti – kaipbus, taip. Karlas be vargo galėsapsigyventi van Beberioviešbutyje. Jei iš tikrųjųatvažiuos, aprodys jamKsanteną. Jis susipažins su josšeima, o ji pati paskui kliausis

jausmu ir šeimos instinktu.Karlas atvyko gruodžio 21-ąją.Apsigyveno prabangiame vanBeberio viešbutyje ir pranešė,kad šiek tiek pabus. Gertrūdąglumino, kodėl pasirinko tokiądatą. Ar neturėtų su savo šeimašvęsti Kalėdų? Nusprendė, kadtos temos nelies, gal tasklausimas susijęs su kokiaisnors nemalonumais, geriaunerizikuoti. Papasakos pats, kasjam ant širdies.

O jos šeima kiekvienais metaisšios šventės laukdavo. PerKūčias ir kitus du šventadienius

susitiks visi artimiausi giminės,dideli ir maži, todėl šiuo metuvisokiausių darbų per akis. Kaitėvui pasakė, kad šįkart turėsdar vieną svečią, tas akimirkąsutrikęs tik pažvelgė į ją irpareiškė, jog jų namų durysvisuomet buvusios atviros, todėldžiaugiasi svečiu. Paplotėlius irragaišį Gertrūda jau buvoiškepusi, tad turės laikopabendrauti su Karlu. Dienąprieš Kūčias, popiet, jieapžiūrėjo Ksanteno katedrą, okai pro jos atvirą galeriją išėjo įlauką, Karlas nejučia prakalbo

apie visai ką kita.– Labai gražu čia pas jus.– Kaip žiūrėsi, – atsakė

Gertrūda. – Žinoma, čia ne Pa‐ryžius ir ne Berlynas, bet taimano gimtinė. Man čia gera.

– Ar galite įsivaizduoti, kadišvažiuotume kur nors kitur, jeimes čia reguliariai grįžtume?

Jis aiškiai pasakė „mes“, taineprasprūdo Gertrūdai proausis. Ji pažvelgė į jį.

– Jei myli gimtąjį kraštą,galima visur nueiti. Nežinau, arįstengčiau gyventi svetimoješalyje, bet galimybės

neatmesčiau.– Ar tai reiškia „taip“?– Tai nėra atsakymas į

klausimą, kurio nepateikėte... –Gertrūda stabtelėjo, betpamačiusi, kad Karlasatsikvėpė, nedelsdama tęsė: – Oir jį pateikti dar per anksti.

Jai reikėjo laiko pagalvoti irgalbūt sužinoti šeimos nuomonę.Ji neabejojo, kad Karlui teikėužtektinai vilčių. Jis prašys josrankos, o kol taip bus, turės iratsakymą. Galimas daiktas, jaušio vakaro pabaigoje, mąstė ji.

Kai atvyko į Empelį, Karlą

supažindino su tėvu ir abu vyruspaliko vienus. Pati nuėjo įvirtuvę, kur Paula su Katarinajau darbavosi ruošdamosi dengtistalą. Norėta kartupavakarieniauti. Niekoypatinga, sumuštiniai su dešra irsūriu, kaip įprasta kaime.Seserys, be abejonės,nekantriai laukė.

– Kaip pasimatymas? –neištvėrė neklaususi Katarina.

– Katarina, leisk jai bent įeitipas mus, – papriekaištavo Paula.

Ji pasodino seserį ant kėdės,įpylė į puodelį kavos ir

manydama, kad mandagumoformalumai jau atlikti, šelmiškaižvelgdama į Gertrūdą tarė:

– Na gerai, dabar jau klok.Gertrūda šypsojosi, bet

nusprendė paikysčių nekalbėti,galiausiai norėjo rodyti pavyzdįKatarinai, todėl negalėjopaistyti niekų lyg kokiašešiolikmetė.

– Apžiūrėjome katedrą. PonasLychtenšteinas labai domisisenų statinių istorija. Jisapskritai yra nepaprastaiišmintingas žmogus. Todėlnorėčiau, Katarina, kad per

vakarienę neuždavinėtum kvailųklausimų, supratai?

Ji matė, kad sesuo perkreipėlūpas, todėl pamanė, ar ne pergriežtai ją užsipuolė.

– Vadinasi, gražiai praleidotepopietę, – sausai tarstelėjoPaula. Ji, matyt, taip patnusivylė.

– Galėsim pakalbėti vėliau, –Gertrūda stengėsi šį pokalbįužbaigti ramiai. – Pirmapavalgykim.

Ji paėmė padėklą ir ėmė krautiindus, dėti ant jo stalo įrankius,dešrą ir sūrį.

– Visa kita paimkite jūs, –paliepė seserims ir nuėjo.Didžiajame kambaryje Karlas irtėvas jau buvo visiškai pasinėręį pokalbį.

– Iš kur tokiosnepaviršutiniškos žinios? –išgirdo Karlo klausimą tėvui.

– Norite mane pamaloninti,mielas Karlai. Bet juk ir kaimežmonės skaito. Įsivaizduokite,čia yra net knygų.

Gertrūdos tėvas žvelgė į Karląmirkčiodamas, o Gertrūdapuikiausiai žinojo, kas sukasi jogalvoje. Jis traukė per dantį

išankstinius svečio nusistatymuskartu duodamas suprasti, kadnieko pikta nemanąs.

– O aš jau buvau susirūpinęs,kad čia dar tebesiautėja šventojiinkvizicija, – juokavo Karlas.

– Nedaug teapsirinkate.Katalikybė Žemutinio Reinokrašte stipri, bent iš pažiūros.Ją reikia saugoti, bet jeigu jausėdi prie nuosavo židinio, niekasnėra popiežiškesnis už popiežių.

Gertrūda džiaugėsi, kad juodutaip gerai sutaria. Ji apsigręžėkviesdama ir kitus šeimos nariusprie stalo. Visi valgė

pasigardžiuodami, vyraigurkšnojo alų, pokalbisrutuliojosi maloniai, be nejaukiųpertrūkių ar įtampos. Karlaspasakojo apie Paryžių irBerlyną, apie pasauliečiogyvenimą.

– Ar nežadate Kalėdų praleistisu savo šeima? – į pokalbįnetyčia įsiterpė Katarina.Gertrūda žinojo, kad jauniausiojisesuo labai išgyvena motinosmirtį, todėl ypač branginalikusią šeimą.

Karlas žvelgė į jąšypsodamasis.

– Mano šeima švenčiaChanuką, žvakučių šventę. Aržinai, kas tai yra?

– Ne.– Tai yra mūsų Kalėdos. Mes

pažymime Jeruzalės šventyklosatšventinimą. Ir pas mus vaikaigauna dovanėlių, valgomipaplotėliai, ir visa šeimaaštuonias dienas būna kartu.Kasdien uždegama po vienąžvakę...

Gertrūda nebesiklausė. Jaiėmė darytis bloga, vos sulaikėašaras. Iš tikrųjų, kodėlanksčiau jai nekilo toks

klausimas. Lychtenšteinas. Jąišpylė šaltas prakaitas.

– Prašom atleisti, – sumurmėjoir atsistojo. Ji nuskubėjo į vonioskambarį ir apsipylė ašaromis.

Žydas. Net tėvas nepakęstųtokios santuokos. Kitaip sakant,jis negalėtų jos ištverti,pasitaisė ji. Jeigu sutiktų išleistidukterį už Lychtenšteino,žmonės jį pirštais užbadytų, kadnerado geresnio žento. Net suprotestantu kurti šeimą reikėjodrąsos, o žydas – negali būti nėkalbos. Gal su Karlu išvažiuotų,kaip pats siūlė, tačiau net ir

tokiu atveju šeimos nepaliktųramybėje. Žmonės čianepakantūs visiems, kuriebendravo su žydais.

Ksanteno gyventojų santykiussu žydais temdė vienas slogusprisiminimas. Gal buvo irpriešingai, tikriausiai taip irbuvo, mąstė Gertrūda. Šiaip artaip, maždaug prieš trisdešimtmetų būta įvykio, kuris iki šioltebetūnojo ksanteniečių iraplinkinių kaimų žmoniųsąmonėje.

1891 metų vasarą Kiuperiųdaržinėje rado negyvą

penkiametį berniuką. Pirmąkartą į atmintį Gertrūdai įstrigoberniuko vardas ir pavardė:Johanas Hėgmanas. Ar jisFranco ir Heinricho brolis, o galpusbrolis, ji neturėjo jokiosupratimo. Istoriją apie ritualinįnužudymą žinojo kiekvienasKsanteno ir Empelio gyventojas,ji nuskambėjo toli už šiųapylinkių ribų. Vaikas buvonužudytas: labai tiksliaiperpjauta gerklė. Sprendžiant išvisko, ką gydytojas tuo metugalėjo nustatyti, jis mirėnukraujavęs. Daržinėje kraujo

pėdsakų beveik nerasta, todėlksanteniečiai netrukus padarėišvadą, kad vaiką nužudė kitur irtai esąs ritualinis nužudymas,kaip ne kartą buvo tekę girdėtinutinkant Vokietijoje. Tai žydųdarbas, sklido kalbos taislaikais, jie skerdžiantys vaikuskaip galvijus. Johano Hėgmanonužudymo byloje buvo liudytojų.Vienas iš jų tikino, kad mažąjįJohaną dingimo išvakarėsematęs pas žydų bendruomenėskošerinį skerdiką AdolfąBušhofą. Atsirado moteris,mačiusi skerdiko žmoną bėgant

į daržinę su maišu, kuriamepaskui aptiktas negyvasberniukas. Visi Ksantenopiliečiai katalikai norėjoBušhofus matyti už grotų, betprokuratūra pasipriešinomotyvuodama, kad trūkstapatikimų įrodymų.

Savaitė po nužudymosupleškėjo skerdiko namas,kitiems žydams akmenimisišdaužė langus, o dar vienąatvirai gatvėje net primušė.Persigandęs Adolfas Bušhofasprašėsi suimamas. Šį atvejįnagrinėjo komisaras iš Berlyno,

bet per procesą kaltinamasisdėl įrodymų stokos buvoišteisintas.

Ksanteniečiai niršo, vietiniailaikraščiai šias nuotaikaskurstė. Pagaliau Bušhofo šeimavisam laikui išsikėlė iš miesto irapsigyveno Krėfelde. TačiauKsantene ir apylinkėse nuo toįvykio žydai taponepageidaujami, o už žydųištekėjusios moterys –niekinamos.

Gertrūda mėgino nusiraminti,bet ašaros nesiliovė plūdusios.Karlas čia niekuo dėtas, tą ji

žinojo. Tačiau tėvui užkrauti tosbėdos negalėjo, jam ir taipnelengva.

Mergina grįžo į valgomąjį.Viskas buvo pasakyta. Šeimasėdėjo prie stalo tylėdama,kiekvienas pamažu kramsnojomaistą. Net Karlas nebeturėjoūpo kalbėti. Iš mandagumosuvalgė savąją dalį, atsisveikinoir išėjo.

Kai kitą dieną Gertrūdanuskubėjo į van Beberioviešbutį pasiaiškinti, Karlonerado – jis jau buvo išvykęs. Jaipaliko mažytį raštelį, kuriame

buvo parašytas vienasvienintelis žodis: Désolé.53 Ar ne? (pranc.)4 Žinoma, su malonumu (pranc.).5 Labai susikrimtęs (pranc.).

Šimtasis gimtadienis –šeštadienis

Nėra žmogaus be ydos

Katarina krūptelėjusi pabudo. Jąpažadino nemaloni nuojauta. Ogal tai tik slogutis arba pamiršoką nors svarbaus? Ant naktiniostaliuko ėmė grabaliotiieškodama lempos jungiklio.Kambaryje tamsu, nors į akįdurk. Tad nepasakysi, kiek

dabar valandų. KadangiKatarina mėgdavo ilgiaupamiegoti, buvo įpratusimiegamojo langą uždengtivilnoniu audeklu.

Tikriausiai dar ne taip vėlu,mąstė ji ir ėmė mintyse sudarytisąrašą, kokius darbus reikėsnuveikti iki didžiosios šventės.Bulves suskus dar šiandien,užmerkti mėsą į pasukas,nušveisti sidabrinius šaukštus,peilius ir šakutes, po pietų – įKsanteną pas kirpėją. Grįždamaužsuks paimti Chosė ir atsiveš jąį Telemanshofą, daugiau kažin

ar ką benuveiksi, nes brolienę irtaip visuomet reikia turėti antakių. Pala, ar šiandien priešpietdar nežadėjo ateiti žurnalistas?

Kiek dabar gali rodytilaikrodis? Galų gale užčiuopėjungiklį, bet žadintuvo rodykliųvis dar neįstengė įžiūrėti. Šiaipji buvo trumparegė, bet priešdaug metų prisidėjo ir senatvinėtoliaregystė. Bandė tarp akių iržadintuvo nustatyti tinkamąatstumą.

Pusė aštuonių, palyginti daranksti. Atsiduso, nuleido iš lovoskojas, palaukė, kol susireguliuos

kraujotaka, tada atsistojo,nutraukė nuo lango audeklą irpamatė, kad išaušo graži diena.Jos kambarys buvo į rytų pusę,tad ją pasveikino pirmieji saulėsspinduliai. Gal važiuoti į miestąir nupirkti ragelių, svarstė ji. Į šįvalgį jos dėmesį buvo atkreipęsPytas, jau minėtas belgas. Vienądieną jis atvežė tų saldžiųkepinių ir pajuokavo, kad taiesąs pats tinkamiausiaspusryčių valgis pagyvenusiomsdamoms ir bedančiamsprancūzams. Katarinai atėjo įgalvą, kad dar turi išspręsti Pyto

serenados klausimą. Gertrūdaitikrai nepatiks, jeigu jos oficialiągimimo dienos šventę jispagerbs savo garsiu, moderniuvieno žmogaus kapeloskoncertu. Katarina negalėjonesišypsoti. Šventę jisgarantuotai sugadins, aišku kaipdieną. Duok Pytui valią ir jisgrieš be perstojo. Jis elgdavosikaip tas mažasis DžeimsasLastas: karštligiškai spragsėsvisais pirštais nepaliaujamaižadindamas susirinkusiesiemsnorą eiti į šokių aikštelę, norstokios ir nėra. Katarina

įsivaizdavo, kaip šalia Ksantenoburmistro stovinčią sumišusiąGertrūdą Pytas skatina šokti.Nuostabus vaizdelis, šaipėsi ji,reikės papasakoti Paulai. Tačiaugeriau, jei tai liks josvaizduotėje. Taigi išspręsti Pytoproblemą, mintyse įtraukė įsavo darbų planą.

Katarina apsirengė, nušlepsėjoį virtuvę, paskui su puodeliurankoje – į didįjį kambarį, kadten prie židinio išgertų pirmąjąkavutę. Ji taip ir sustingovietoje, kai sukdama už kampostaiga suprato, kokia negera

nuojauta ją pažadino šįnežmoniškai ankstų rytą: buvopamiršusi sutvarkyti didįjįkambarį po to, kai vakar čiasėdėjo su Paula. Ant stalotebegulėjo aplankas su skyrybųdokumentais. Katarina padėjopuodelį su kava šalia tuščiųvakarykščių. Ačiū Dievui, darneatsikėlė Gertrūda, atsiduso supalengvėjimu. Jau norėjoaplanką kišti į komodą, tačiau jįpakėlusi pamatė, kad po juo gulinedidukė knygelė marguviršeliu. Šventai tikėjo, kadvakar jos čia nebuvo. Ne, negali

būti, mąstė ji. Jei Gertrūda visątą šlamštą perskaitė, ši diena –palaidota. Ji prikando apatinęlūpą. Ar vakar ta knygutė tenjau buvo? Ir išvis, kamGertrūdai naktį gali prireiktiknygos? Kadangi naktimisnemiega, atsakė pati sau. Gal jąbuvo užplūdę prisiminimai.Katarina pažvelgė į knygutėspavadinimą: „Tai atsitiko paskaimynus“. Ją nuolat aptarinėjomokyklose. Ar Gertrūdamokytojaudama ją taip pataptardavo, svarstė Katarina irnusprendė, kad taip negalėjo

būti. Kai knyga pasirodė,Gertrūda jau seniai valgėpensininkės duoną.Antisemitizmo tema josvyriausiąją seserį nuolatkamavo. Katarina kuopuikiausiai prisiminė, kadGertrūda priekaištavo sau iršeimai dėl tylėjimo nacizmolaikais. Kai Katarina ir Paulaimdavo teisintis, Gertrūdaniršdavo. Neapsikentusi Paulajai vieną kartą į akis išrėžė:„Nedera savo nešvarios sąžinėslieti ant mūsų.“ Matyt, Gertrūdajaučia kaltę dėl to vyriškio, už

kurio per plauką neištekėjo,vieną kartą po ginčo pakuždėjoPaula jai į ausį. Kaip jisvadinosi? Katarina rausėsiatmintyje, bet vardas, lygužkerėtas, nenorėjo ateiti įgalvą. Beje, tik vieną kartą irtebuvo jį mačiusi. Gaila, vyrassimpatiškas, išskyrus tą vieną„dalyką“. Gertrūda jį metė, nesšeima dėl jo religijos būtųturėjusi nemalonumų, taip bentpati motyvavo savoapsisprendimą. Viskas vyko darprieš naciams ateinant į valdžią,prisiminė Katarina. Pagaugai

ėjo pagalvojus, prie ko buvoprivedę tokie prietarai. Bet ir jąpačią tuomet buvo apėmęssiaubas, kai išaiškėjo, kadGertrūdos išrinktasis yra žydas.Dabar gėdijosi, kad bijojo žydų.Gertrūdai jos pačiossilpnadvasiškumas visam laikuiliko kaip juoda dėmė. Be to,vieną kartą Katarinai jiprisipažino, kad tikriausiainebūtų rizikavusi slėptiVolodimiro, jei širdis nebūtųreikalavusi atitaisyti šitosklaidos. Kažin ar po karo ji kąnors apie jį dar girdėjo? Karlas!

Taip, Karlas, Katarina vėlprisiminė jo vardą. Kas būtųatsitikę, jei Gertrūda būtų užKarlo ištekėjusi? Ar tuomet juosvisus būtų persekioję? ArGertrūda būtų su vyru sprukusiir ar šeimai būtų reikėję josatsižadėti?

Gana, barė Katarina save,nereikia man dabar tokiųminčių, poryt švęsime puikiąšventę. To betrūko, kad jaudabar gadinčiau sau nuotaiką.

Tačiau ši tema vis darnenorėjo jos paleisti. JeiGertrūda būtų ištekėjusi, galbūt

šiandien viskas būtų paprasčiau,retsykiais pagalvodavoKatarina. Galbūt Gertrūda būtųtokia laiminga ir sieloje ramikaip Paula. Nors ir ši ne taip jausėkmingai išsirinko sutuoktinį.Tuo, kad Paula dar taip ilgaibendraus su Alfredu, nebūtųpatikėjusi, ir tam negalėjopritarti. Šiaip ar taip, tožmogaus sąžinę slėgė pusbroliomirtis. Į tai Paula neturėjo taiplengvai numoti ranka. Katarinaitas dalykas prilygo savos šeimosišdavystei. Ir nors labai myliseserį, vis tiek dar reikės rimtai

su ja pasikalbėti. Tačiau šiuometu neturi laiko, o ir be tonamie tikrai užtenka vienofronto. Jei sukels dar ginčą suPaula, tuomet viskas nueisšuniui ant uodegos. Pirmiausiasvarbu tramdyti Gertrūdosprisiminimus.

Katarina trinktelėjo delnu peraplanką, įgrūdo jį į komodą irsunkiai atsiduso. Bus nelengvaGertrūdą tą dieną gerainuteikti, baiminosi ji. Galimasdaiktas, kad ji nenori grįžti įsavo būstą Ksantene. Katarinanesunkiai įsivaizdavo, kaip

Gertrūda teatrališkai pareiškia,jog neketinanti nė vienosnakties daugiau praleisti šitobrolžudžio namuose.

„Luktelėsim, – tarė sauKatarina atsidusdama, –nereikia panikuoti, menka iš tonauda.“ Ji čiupo lietpaltį,susirado automobilio raktelius iratbula pavažiavo žvyruotuprienamio keliuku – kaipvisuomet, šiek tiek per greitai.Būdama aštuoniasdešimtketverių ji, savaimesuprantama, tebevairavoautomobilį ir nenorėjo girdėti,

kad galinti būti per sena ir netos reakcijos. Vieną kartą jossantuokinis brolėnasBernhardas drįso atsargiaiužsiminti, kad gal jau metasatiduoti vairuotojo pažymėjimą.Jaunikliai tegu pirma sukaupiatiek patirties, kiek ji turinti, irtik tada ateina su savojuokingais perspėjimais, atšovėperpykusi. Dingstis taip perspėtibuvo teisinga. Išvažiuodama iškiemo šiek tiek per daugspūstelėjo greičio paminą iratbulomis įslydo į griovį. Taipjuk gali kiekvienam nutikti,

aiškino ji. Dieve mano, nėra kotaip jaudintis. Bernhardas,žinoma, dramatizavosakydamas, kad ji keliantipavojų ne tik savo pačios, bet irkitų žmonių gyvybei. Iš musėsdaromas dramblys, iki šioltebeirzo Katarina. Tas bernaselgiasi taip, tarsi aš būčiaukokia senė. Jos nuomone, tasįvykis buvo išties mažmožis, betBernhardas, ko gero, į ją žiūritaip, kaip ji į Gertrūdą. Jo akimsaš atrodau sena, suprato ji.Mano akims Gertrūda yra sena,nors abi jaučiamės žvalių

žvaliausios, užbaigė patenkinta.Energingai įjungė pirmą

pavarą. Kažkas ne visai geraijos opelio kadeto sankabai, nesgirdėjosi pašalinis ūžesys, kai jiišsirengė nuvažiuoti tuos keturiskilometrus į Ksanteną, nes tikten galėjai gauti gardžiausiųragelių. Reikalus būtina tvarkytivieną po kito, tai geriausiasbūdas išsisukti iš kebliausiųsituacijų.

1945 metų kovo 9-oji

Evakuacija

Katarina mintyse kumštelėjosau. Šią akimirką nėra laikoliūdėti, ko nepadariusi, atlikspaskui. Dabar būtina surinktidaiktus – vieną po kito. BentTeodorui nebereikia matyti, kasbus su ūkiu. Ji susidėjo į krūvąkuklią mantą ir ėmė rūpestingaikrauti į lagaminą. Mintis išvykti

iš ūkio nuteikė slogiai.Telemanshofe šiuo metu

gyveno ir dirbo trys šeimos, bepaties Heinricho Hėgmano, darbuvo vyras ir žmona Cumklėjaisu vaikais ir broliai Diukės,kurių daliai teko sunkiausidarbai, tokie kaip mėšlą mėžti irgyvulius šerti, be šių žmonių,dar reikia pridėti trisnetekėjusias tarnaites ir jąpačią. Sąjungininkųkariuomenės nurodymu visidabar dėjosi daiktus. Ūkyjebūsią įkurdinami anglųkareiviai, nes iš čia lengva

pasiekti Vėzelį ir paskutinį darnesugriautą tiltą per Reiną.Galimas daiktas, kaip sakė,Telemanshofe žadama įrengtikaro lauko ligoninę.

Tą patį, kas vyko čia, turėjodaryti visi Reino kairio krantoūkių gyventojai. O tie, kuriegyveno rytinėje Reino pusėje,mėgino persikelti į kitą krantą.Reinu ėjo fronto linija. Niekas,išskyrus vieną kitą fanatiką,nebeabejojo, kad anksčiau arvėliau nugalės Sąjungininkai.Todėl Paula iš dešiniame kranteesančio Empelio seniai

pasitraukė į vakarus. Katarinatikėjosi seserį vėl sutiktiBedburge-Hau. Su Paulapaskutines karo dienas tikraibūtų lengviau iškęsti, be to, jigal turės žinių apie Gertrūdą. Šigyveno Duisburge, taip patdešiniame krante, kur darviešpatavo nacionalsocialistai.Katarina meldė Dievą, kad josvyriausioji sesuo būtų bėgusi įšiaurę ir laimingai pasiekusitėvų ūkį, kur buvo ir Paula. Jaune viena savaitė, kaip išGertrūdos neturi nėmenkiausios žinutės. Jai

neturėtų nieko bloga nutikti, jisumani, Gertrūda neprapuls.

Katarinai rūpėjo ne vienseserys, bet ir pačios buveinė,Telemanshofas. Kas čiapasirūpins gyvuliais? Viena iššešių kumelių buvo kumelinga.Kas, jei atėjus laikui nebus priejos žmogaus? O ji puikigrynaveislė kumelė, už kuriąHeinrichas per Reino veisliniųgyvulių apžiūras buvo laimėjęsne vieną prizą. Už tokį arklįgautum septynis šimtus markių,jei ne daugiau. Nepaprastaigaila, jei kumeliuodamasi ji

nugaištų.Žaibiškai tapo aišku, kad

trauktis nevalia. Ji liks. Ūkis –jos nuolatinė pastogė ir namai,jis buvo viskas, ką turėjo, ir nuotos dienos, kai pirmą kartą čiaįkėlė koją, pasijuto kaip namie.To niekam neleis iš savęs atimti.Ničniekam. Jokiems kareiviams,neturintiems nė kruopelytėssupratimo apie žemės ūkį, ir jaukam ne kam, bet tik ne tiems,kurių sąžinę slėgė jos mylimasisTeodoras.

Katarina žinojo, ką ir kaipdaryti. Savo sprendimą kitiems

praneš tik pačią paskutinęminutę. Iki tol elgsis lyg niekurnieko, kraus į lagaminą savoturtą. Šiaip nieko vertinga irneturėjo, bet seną tėvo laikrodį,skambinantį melodiją, labaibrangino, todėl norėjo jį nuokareivių apsaugoti. Jispadarytas XIX amžiuje, o jostėvui jį buvo padovanojęs jojotėvas. Tas laikrodis atrodė kaipmaža brangenybių dėžutė išnuostabiai gražaus tamsausraudonmedžio. Išlenktodangtelio viršuje – trys pievojeaplink fontaną šokantys

berniukai.Dėžutės apačioje – metalinė

rankenėlė. Kai prisukispyruoklę, pradeda suktismažas cilindras su išsikišusiaisdanteliais, kurie, užkabindamipagal klaviatūrą suderintusskardinius liežuvėlius, pagriežiadainelę „Laurencija miela,Laurencija tu“. Katarina mėgošį skambėjimą, ypač kaispyruoklė jau būdavo atsileidusi,o cilindras taip pamažusukdavosi, kad kiekvienas tonasvirpėdavo ypač švelniai. Tadamelodija skambėdavo be galo

melancholiškai. Šis laikrodisbuvo pats vertingiausiasKatarinos su prisiminimaissusijęs daiktas. Juo tėvas jąišmokė savaitės dienųpavadinimus, nes kiekvienamedainelės posme Laurencijosvardą reikėdavo minėti vis kitądieną. Tėvas su gyvenimuatsisveikino prieš pat karopradžią, ir Katarina jo ilgėjosi.Mažytį daiktelį turėjo ir išmotinos – paprastą,nepagražintą sidabrinę adatąskrybėlaitei prismeigti.Katarina išėmė ją iš spintos ir

padėjo prie užsukamojolaikrodžio.

Katarina kai kada pasigesdavoartimesnio bendravimo suseserimis. Tačiau ji suvokė, kaipjai pačiai puikiai sekasi pasHeinrichą Hėgmaną: turiprestižinę tarnybą, dėmesį irpagarbą rodo ne vien ūkiodarbininkai, bet ir darbdavys,kuriam jaučia nepaprastąprielankumą. Jis ir pirmiausiaTeodoras yra jos šeima. Buvo,pasitaisė ir pajuto, kad širdį vėlsuspaudžia liūdesys dėl Teodorožūties. Pati niekuomet rimtai

negalvojo apie vedybas. O kam:juk turėjo Teodorą ir tėvelį, irgalbūt todėl širdyje galėjo saveneblogai pateisinti, nes iš tikrųjųniekuomet nesipiršo joks rimtųketinimų turintis vyras. Žmonėsčia, Varte, ją mėgo, bet nėvienam išmintingam valstiečiuinebūtų atėjusi mintis vesti tokiąneturtingą merginą, antravertus, pati Katarina gyvenimoTelemanshofe buvo pernelygišpaikinta, kad susisaistytų sukokiu nors valstiečiu, negalinčiupasiūlyti panašaus gyvenimo.

Vieną kartą tėveliui Hėgmanui

prasitarė, kad yra galimybėtekėti. Atrodo, ja domisi GrėtėsMeisen iš Gindericho brolis. Kaiapie tai užsiminė, netyčia, visaitarp kita ko, HeinrichasHėgmanas netikėtai įniršo.

– Tikiuosi, jums ne kvailybėsgalvoje, panele Franken.Valstietis Meisenas – plikas kaiptilvikas. Verčiau pasilikite pasmane ir Teodorą, čia jums bustikrai geriau.

Katarina nustebo, kad tėvelis įją kreipėsi žodžiais „paneleFranken“. Aiškus daiktas,vienas kitam jie sakydavo „jūs“,

bet šiaip Hėgmanas jąvadindavo Katarina. Kreipinys„panele Franken“ skambėjo šiektiek oficialiai, kone kaipdraudimas, todėl mergina tostemos toliau neplėtojo. Be to, jididžiavosi, kad didysisHeinrichas Hėgmanaspasirengęs ją laikyti ūkyje. Šisjausmas neapleido jos ir dabar.Ūkiui ji reikalinga, nuo ūkio jineatskiriama.

Mergina pasuko į tėveliomiegamąjį paimti kai kuriųdaiktų. Pritariamailinktelėdamas Hėgmanas

atidarė duris, bet kai Katarinanieko nesakydama drožė tiesiaiprie spintos, davė ženkląsustoti.

– Katarina, aš negaliu ūkiopalikti likimo valiai. Sūnuspadėjo galvą gindamas savokraštą, nejau dabar spruksiu lygkoks zuikis? Aš nekelsiu kojos iščia. Gal bus galima kaip norssusitvarkyti, gal anglai supras,kad tokius namus reikiaprižiūrėti ir kad gyvuliųnepaliksi vienų.

Katarina galvos linktelėjimuparodė, kad supranta. Tarsi

koks gumulas jai stovėjogerklėje ir dar kartą įsitikino,kokie juodu panašūs.

– Aš taip pat pasilieku, –atsakė ji, juk jau buvonusprendusi.

Heinrichas ilgai žiūrėjo į jątarsi svarstydamas, kaipreaguoti. Jo akyse blykstelėjokažkas panašaus įpasididžiavimą, bet taip pat irnuoširdus prielankumas. Nuo tožvilgsnio Katarinai temo akyse.Jame juto esant kažką, ko ikišiol nebuvo. Švelniu balsuHėgmanas ėmė įtikinėti:

– Katarina, čia darosipavojinga. Anglų kareiviai yrašiurkštūs ir įniršę, nežinia, kaipjie elgsis su moterimis. Iš Reinoaukštupio girdėti siaubingųdalykų.

Tikrai Katarinai darėsinejauku. Daugiausia kalbėtaapie plėšimus. Ne kartąvalstiečius kankino ir mušė,pasakota ir apie moterųprievartavimus.

Tegul šneka, ką nori, dabarsusiimk, Katarina Franken. Suanglais aš jau kaip norssusidorosiu. Tegu tik pasirodo,

mąstė ji drąsiai ir visai rimtaiklausė savęs, ar ne geriau galągauti čia, negu paskuinebežinoti, kur dingti. Šiaip artaip, neleis, kad tėvelis ūkyjeliktų vienas.

– Aš lieku, – pareiškė Katarinataip ryžtingai, kad netHeinrichas Hėgmanas nedrįsoprieštarauti.

– Gerai, – ne iš karto atsakė iršypsena papuošė jo lūpųkampučius, – tada eik ir pasakykTeo Cumklėjui, kad jis vadovausbesitraukiantiems tarnams.

1945 metų kovo 9-oji

Atėjus nakčiai

Vartą apgaubė tamsa ir tyla.Beveik visi: daugelis kaimogyventojų, ūkių darbininkų irtarnaičių, ko gero, ir ūkininkų,iškeliavo. Jei kas nors ir liko,negalėjai matyti, nes niekasnedrįso degti šviesos. Vietovėjetvyrojo vaiduokliška tyla. Jeikarvė naga stuktelėdavo į tvarto

sieną, Katarina nevalingaikrūptelėdavo. Tokius garsus jinuolat girdėdavo, bet nesiklausėausis ištempusi kaip dabar.Sąmonę buvo persmelkusibaimė. Kiekvieną akimirką įkiemą galėjo įžengti kareiviai.Ko iš jų tikėtis? Šiaip ar taip,gyventojams buvo liepta dingti:ar tai humaniškas gestas, arbijota pasipriešinimo? Darėsižvarboka. Galimas daiktas,anglai jai iškart užners kilpą antkaklo. Arba sušaudys. O galjuodu sugrūs į rūsį ir ten mirsbadu? Pirma tėvelis, paskui ji.

Staiga jai šovė mintis, kad ji bemaisto galėtų ištverti ilgiaunegu jis. O kas tada, jei tėvelisją nužudys ir suvalgys? Ar tokiųdalykų jau nėra buvę, žiemąRytų fronte? Pasakota, jogišbadėję kareiviainepasidalydavo lavonų – kad tikišgyventų. O juk nedidelisžingsnelis iki to, kad nužudytumžmogų stengdamasis nemirti išbado. Staiga ėmė baimintistėvelio. Kas, jeigu jis pakelsprieš ją ranką? Gertrūdavisuomet perspėdavo sakydama,kad Heinrichas Hėgmanas

neturi skrupulų, jis žengs perlavonus.

Katarina atsistojo. Reikiamesti iš galvos visas tasnesąmones, elgiasi kaipmergytė. Empelyje ją dažnaiapnikdavo mintys apiepistoletais ginkluotus plėšikus irtuomet prisigalvodavo, ko tiknori. Dabar ji suaugusi moterisir privalo išsaugoti blaivią galvą.Suprantama, bijo anglų,svetimų, bet ne žmogaus, kurionamus ir ūkį tvarko. Beje, metasatprasti ir nuo „tėvelio“. Jisbuvo Heinrichas Hėgmanas.

„Tėvelis“ – tai Teodorosumanyta pravardė. KadangiTeodoro nebėra gyvo, nebederatoliau vartoti šios pravardės.

Tyla varė iš proto. Nusprendėiš virtuvės atsinešti stiklinępieno. Išgerti gal atsisėsužsidegusi žvakę belangėjekontorėlėje. Ten galės budėti irjausis saugesnė laukdamasvetimų kareivių. Dėl viso piktoiš virtuvės reikėtų pasiimti irdidįjį mėsos peilį.

Patyliukais išsėlino iškambario ir lipdama senaismediniais laiptais skaičiavo

pakopas. Penktąją reikėjopraleisti, nes leidžiantis išviršaus visuomet sugirgždėdavo.Per tokią kaime tvyrančią tylątą girgždesį gali išgirsti netSąjungininkai.

Įslinkusi į virtuvę susiradožvakę, įsipylė pieno ir pasiėmėdidįjį peilį.

Staiga išgirdo kažką šlamant.Ne, tai – žingsniai. Negalėjotiksliai nustatyti kieno, nesausyse spengė. Sulaikė kvapą.Spengė dar garsiau.Nekvėpavusi galėjo ištverti vosminutę, todėl orą iš plaučių

iššnarpštė su garsu. Dabargirdėjo tik savo pačios alsavimą.Tikriausiai katė, bet Katarinąvėl apėmė jausmas, kad grįžtabaimė. Ėmė mąstyti, arnepasislėpus virtuvėje po suolu,bet tą mintį kaipmat atmetė. Jeiįeis Sąjungininkai, uždegs šviesąir pamatys po suolu tūnančią iriš baimės virpančią moteriškę.Nejauku, bet pasijuto išdidi. Jaubuvo beįsitikinanti, kad prastainugirdo, tačiau – vėl tas pats.Girgžda, bet tai ne laiptai,veikiau medinės didžiojokambario grindys. Žinoma. Jie

įėjo pro duris. Pala, ne, durysjuk užrakintos. O gal Heinrichaspamiršo priemenėje uždarytimažąjį langelį? Katarina suvokė,kad sieloje kyla panika. Kojosjau nestygsta vietoje, ir ji žinojo,kas tuojau nutiks. Jei šiąakimirką nesusitvardys, puls iščia tekina. Nesvarbu kur link.Skuos, kiek kojos neša, tarsivelnias vytųsi iš paskos.Vaikystėje dažnai apimdavobaimė, net nesuvokdavo, ko taipbijo. Gal dvasių, nors prietaraisnetikėjo nė per nago juodymą.Kai kada naktį imdavo rodytis,

kad kažkas yra čia pat.Gulėdama lovytėje susigūžusi poantklode įsivaizduodavo, kaipkažkas priartėja, pasilenkia, betkai antklodę nublokšdavo, niekonebūdavo. Tuomet lovojekentėdavo, kol įgaudavo jėgųpašokti ir šmurkštelėti į lovą passesutę Paulą.

Tačiau Paulos dabar nėra, opati juk suaugusi moteris,nelėks kaip akis išdegusi pasHeinrichą Hėgmaną. Pasiduotibaimei, vadinasi, pereiti įpuolimą. Garsai vėl pasigirdo.Dabar tikrų tikriausi žingsniai.

Jie artėjo. Katarina jautėsi kaipparalyžiuota. Galbūt taiišbadėję anglų kareiviai,ieškantys ko nors užkąsti.Pasislėpti, būtinai pasislėpti. Betkur? Vienas, atrodo, jau žengiamažuoju koridoriumi į virtuvę.Katarina čiupo peilį ir atsistojopalei duris. Kadangi bateliaispakaukšėjo akmeniniu grindiniu,anglas turėjo nugirsti. Rankenakelis centimetrus nusileido irstaigiai pakilo atgal. Katarinatvirčiau suspaudė peilį ir buvopasirengusi pulti įsiveržėlį, vostik tas žengs į vidų.

Vienu trūktelėjimu durysatsidarė.

– Ką čia veikiate? – šūktelėjožemas balsas.

Katarina sukliko. Ir tą patakimirką pajuto, kad kažin koksvyras ją sugriebė. Iš visų jėgųstengėsi ištrūkti. Ji rėkė, tarsibūtų pasmeigta ant iešmo, irgarsiai keikėsi, bet užpuolikasjai tvojo stiprų antausį ir delnuužspaudė burną. Šiek tiekužtruko, kol sąmonę pasiekėbalsas.

– Katarina, čia aš. Nurimkitepagaliau. Pažadinsite visus

Sąjungininkus dešimtieskilometrų spinduliu.

Tik dabar Katarina suvokė,kad iš baimės buvo užsimerkusi.Kai išdrįso pamažu pramerktivieną akį, vyriškis nusijuokėpažįstamu balsu. O kai atmerkėdar ir antrąją, jis glostė jaiskruostą, į kurį ką tik buvotrenkęs, ir murmėjo kažkąpanašaus į atsiprašymą.Supratus, kad priešais ją stoviHeinrichas, ėmė svaigti galva.

Po kurio laiko ji atsitokėjo.Guli Heinricho lovoje, jis sėdišalia. Ar jis atnešė ją čia, ar pati

atbėgo?– Kas atsitiko?– Nieko, jūs norėjote mane

nudurti. Bet kai pamatėtekraują, išvirtote iš kojų.

Jis kreivai nusišypsojorodydamas ranką su pjautinežaizda.

– O Dieve, nejaugi tai ašpadariau? Esu didžiausia kvailė.Prašau atleisti!

– Nieko tokio. Aš neabejoju,būtumėte išvijusi visuskareivius, tik jų nebuvo.Džiaugiuosi, kad turiu tokiąnarsią šeimos pagalbininkę.

Katarinai ištryško ašaros.Jautėsi klaikiai. Ūkyje ji –fantastiška pagalbininkė. Jaupačią pirmą naktį pasirodė kaipisterikė ir Heinrichui taponašta.

– Aš niekam tikusi, – košė jipro dantis, o Heinrichas žiūrėjoį ją nenuleisdamas akių.

– Katarina, – tarė jis rimtai, –jūs vienintelė likote su manimi.Ir aš nenorėčiau čia būti bejūsų.

– Aš noriu likti čionai. Antrąkartą taip nebenutiks, – tarėstengdamasi suteikti balsui

ryžto.– Žinau, – atsakė Heinrichas. –

Nuo šiol gyvensime vienamekambaryje. Tada bent nereikėsvienam kito medžioti. Gulėkiteramiausiai lovoje, šiai nakčiaisustumsiu fotelius, o rytoj iš rytoatsinešime sofą.

Jis pabučiavo ją į skruostą.– Labos nakties, mieloji

Katarina.Pastarasis gestas Katariną ne

juokais sujaudino. Jo balsasskambėjo kažkaip kitaip neivisuomet. Rūpestingai, bemažšvelniai. Jautėsi išmušta iš vėžių

ir apsimetė mieganti, oHeinrichas sustūmė fotelius,atsinešė iš didžiojo kambariovilnonę antklodę ir įsitaisė kiekįmanoma patogiau.

Kai pabudo ankstyvą kitosdienos rytą, Heinricho jaunebebuvo. Gal išėjo į ganyklaskarvių melžti? Tačiau išgirdobrazdesį virtuvėje, o netrukusįėjo ir jis pats. Buvo užplikęsmiežių kavos, atriekęs porąduonos riekučių, paėmęssviesto, papjaustęs dešros irviską sudėjęs ant padėklo.

– Labą rytą, Katarina. Dabar

papusryčiausime kaip pridera irimsimės darbų. Reikia pamelžtikarves. Jau girdėti, kaip josbaubia.

Katarina pasijuto šiek tieknemaloniai, nes lovoje sėdėjovilkėdama naktinukais ir nuopečių nuslydusia megztapalaidinuke – taip vakar buvoišlipusi iš lovos. Skubiai ėmėtempti ant kūno pilką vilnonępalaidinukę, kad deramaiuždengtų krūtis. Nejučiapastebėjo Heinricho žvilgsnį. Jisseniai matė jos kūno daugiau,negu šiaip paprastai derėjo, bet

vaizdavo tarsi nieko nematęs.Jis atsisėdo ant lovos krašto,

padėklą atsargiai padėjoKatarinai ant kelių ir paėmėriekutę.

Katarina nė nekrustelėjo. Jinet ir negalėjo pajudėti: jeimėgintų atsistoti, padėklas sukaršta kava apsivožtų ant jos.Dar kartą vogčiomis nužvelgėsave ir pasidavė likimo valiai. Jitaip pat paėmė duonos, storaiužsitepė sviesto ir užsidėjodešros, kurią Marta Cumklėjbuvo pati padariusi. Katarinanervinosi, kad niekuomet dorai

nebuvo mačiusi, kaipskerdžiamas paršas ar galvijas.Suprantama, žemės ūkiomokykloje teoriškai to buvomokiusis, bet žiūrėti savo akimisnenorėjo, nes buvo šlykštu. Odabar tai galėtų man išgelbėtigyvybę, šaipėsi iš vakarykštėssavo baimės. Heinrichuinereikėtų manęs galabyti, jeimokėčiau skersti, juk galvijųūkyje užtektinai.

– Ko šypsotės? – Ak, atleiskite, prisiminiau

savo kvailystę šiąnakt.Heinrichas papurtė galvą.

– Su tuo mėsiniu peiliu galėjotemane pasiųsti į aną pasaulį.

– Matote, ką tik prieš taibuvau pagalvojusi, kągalėtumėte man padaryti, jeianglai mus užrakintų rūsyje irmums grėstų mirti iš bado.

Katarina pakaleno dantimiskaip kąsti besitaikantis šuo.

– Ar manote, kad būčiau iš jūsųpasidaręs dešrų ir gardžiaigabalėlis po gabalėliosušveitęs? – Heinrichasnesibodėjo juokauti.

– Iš manęs išeitų visaimaistingų kumpių... – ironizavo

Katarina džiaugdamasi, kokialengva po tos klaikios nakties šinauja diena. Heinrichas, matyt,jautėsi panašiai.

– ...bet tikriausiai ne taiplengvai virškinamų, – pratęsė iružbaigė: – O dabar op! Nebėrakada plepėti!

Sutarė, kad pirma pašersgyvulius tvartuose, paskui sukibirais ir melžimo kėdutėmisleisis į ganyklas pas jaučius irkarves. Šios pritvinkusiaistešmenimis pusvalandį darpalauks. Katarina ir Heinrichas,žinoma, stebėjosi, kad galvijai

taip garsiai baubia. Itin vėlunebuvo, nes paprastai karvesmelždavo prieš septynias.

Heinricho gyvenimo ritmasbuvo panašus į Katarinos.Rytais jis sunkiai ropšdavosi išlovos, o vakarais užsisėdėdavoiki išnaktų. Dažnai ilgus vakaruspraleisdavo su Katarinakalbėdamiesi apie ūkį, abuklausydavosi radijo. Heinrichasniekuomet nepaprašydavopokalbio baigti, priešingai, jismėgo būti su ja. Viso to reikšmėpaaiškėjo tik dabartinėjesituacijoje, tą suvokusi Katarina

svarstė, ar Heinrichas būtųleidęs pasilikti ūkyje kokiai norskitai samdomai darbininkei.Kitos čia gyvenančiospagalbininkės dažnaišaipydavosi iš pasitikėjimo, nevaegzistuojančio tarp Heinricho irKatarinos. Šeimininkaspavydulingai žiūrįs, kad joksgalimas jaunikis nenugvelbtųjam iš ūkio panelės Franken,mielai erzindavosi viena kitą, ojų pašaipoms papildomo penoteikė ne per seniausia istorija suvargšu Frydrichu Dukerbomu.Šis buvo jaunas advokatas iš

Duisburgo, gavęs tarnybąGantermano kanceliarijoje.Katariną su juo supažindinoGertrūda, nes Frydricho motinabuvo jos kolegė, todėl prašėKatariną tą jauną vyrukąKsantene truputį suvesti sužmonėmis. Šį pavedimąKatarina priėmė su malonumu.Ji puikiai gebėjo padėtižmonėms užmegzti kontaktus,šiek tiek pašvęsti. Pakvietė porąjaunų vyrukų ir būrelis susitikovan Beberio viešbutyje. Tąvakarą dalyvavo ir Heinrichas,su jaunuoju advokatu gyvai

kalbėjosi. Taip užsimezgė naujaKatarinos draugystė. Ne vienąkartą ji susitiko su FrydrichuKsantene, tad neilgai trukusšnekos pasiekė ir Heinrichoausis. Progai pasitaikius jispasiteiravo Katarinos, ar čiaesama rimtesnių ketinimų.Manau, kad ne, atsakė ji, apietokius dalykus niekada nebuvęjokių užuominų.

– Gerai, – nurimo Heinrichas, –kalbėjausi su Gantermanu.Jaunasis Dukerbomas yraplevėsa, tinginys ir blogai dirba.Tokiam žmogui man būtų jūsų

pernelyg gaila.Katarina žinojo, kad tai

nepanašu į tiesą. Frydrichasbuvo ambicingas ir dirbo daug.Jai atrodė keista, kadHeinrichas Hėgmanas tokiusdalykus pasakoja, todėlsuabejojo, ar kartais pati jonebus užpykdžiusi. Gal apleidusisavo darbą, mėgino pasidomėti.

Jis pasižiūrėjo į ją įtariai irnustebęs.

– Tikrai ne, aš jumis labaipatenkintas. Todėl norėčiau jusapsaugoti. Jums reikėtų žiūrėti,su kuo bendraujate.

Katarinai sukilo atžagarumas:niekas jai nenurodinės, ką turimėgti, o ko ne, bet gal geriaubūtų, kad Heinrichas Hėgmanaspaprasčiausiai niekonebesužinotų, nusprendė ji.

Tad nuo tada su Frydrichu jisusitikinėjo slapčiomis. Iki tol jienė karto nebuvo matęsi akis įakį, tačiau Katarina žinojo, kadjaunuolis to siekia.

Vieno šeštadienio popietę jispranešė, kad kitą dienąatvyksiąs į Telemanshofą išgertibokalo alučio. Katarinaneprieštaravo, nes manė, kad

Heinricho tuo metu nebus.Sekmadieniais po mišių jispaprastai eidavo į smuklęsusitikti su kitais ūkininkais. Kolgrįždavo, jau būdavo atėjęsmetas popiečio kavutei. Iki tolFrydrichas, aišku, bus jauišėjęs.

Katarina, šešioliktąjįgimtadienį atšventęs TeodorasHėgmanas, jos seserėčia ir kitosdvi nuolat ūkyje dirbančiosmerginos padengė staliukądarbininkams skirtojevirtuvėlėje. Kadangi ji buvo kiekatokiau nuo kitų patalpų,

Katarinai atrodė, kad protingapusryčiauti čia.

Frydrichas, pamatęs, kadjuodu vėl nebus dviese, šiek tiekpaniuro, bet šioje linksmojedraugėje jo nuotaika kaipmatpasitaisė ir truko tol, kol išpriekinio namo pasigirdoHeinricho balsas, šaukiantisKatariną vardu.

Pusryčiaujantieji pastėro, nesvisi žinojo, kad Frydrichasšiame ūkyje nėrapageidaujamas. Vos Katarinaspėjo atsiliepti: „Tuoj einu, poneHėgmanai“, koridoriuje jau

girdėjosi jo žingsniai.– Greičiau į valymo įrankių

spintą, – šnipštelėjo Katarinatempdama Frydrichą užrankovės ir nelabai švelniaisprausdama tarp skudurų,kibirų ir šluotų virbų, paskuiatsistojo nugara į spintą irlaukė, kol įžengs Heinrichas.

– Pone Hėgmanai, mes kaip tikruošiamės pradėti švarintis irtvarkytis, – tarė viena išmerginų, o kiti patenkintišypsojosi.

– Kodėl neužsukote į smuklę?Ar šiandien nežadėjote išgerti

bokalo?Pastarieji žodžiai paskendo

šurmulyje kai kam kikenant irkone braukiant iš juoko ašaras.Heinrichas linksmai apžvelgėpusryčiaujančiuosius.

– Gal jau spėjote šiek tiekpasivaišinti, a? Gerai, savobokalą išgersiu su jumis. Kaimosmuklėje rinkosi partijosšalininkai, ten neturėjau ūpogerti. O čia, matau, nuotaikakuo puikiausia.

Heinrichas mėgo jaunąsiasūkio pagalbininkes, tą Katarinažinojo. Jam būdavo smagu su

jaunimu, su jaunais žmonėmismielai sėdėdavo iršnekučiuodavo, pasakodavojiems apie politiką ir žemės ūkį,išklausydavo, kai jie dalydavosiįspūdžiais apie naujausias kaimopaskalas. Iš visko matėsi, kadrengiamasi ilgokai pasisėdėti.Katariną iš keblios padėtiesišgelbėjo Teodoras. Arba jissuprato jos bėdą, arba jampagailo vargšo Frydricho,tūnančio spintoje ir, matyt,gaudančio paskutinį kvapą. KaiHeinrichas ruošėsi patogiaiįsitaisyti, Teodoras suskato

veikti.– Tėveli, gerai, kad grįžai taip

anksti. Gal turėtum keliasminutes man, labai norėčiaupasikalbėti tavo darbokambaryje.

Ne taip jau lengvai leidosiHeinrichas atitraukiamas nuopriešpiečio alučio, todėlTeodorui teko ne vieną kartąprašyti, kol tėvas nepatenkintassu juo nuėjo.

Dar šiek tiek pasiklausiusiKatarina atidarė spintą. Jojeištupėjęs gerą ketvirtį valandosnė nekrustelėdamas Frydrichas

atrodė apverktinai. Ten jamtrūko oro, jis prakaitavo, oišlindęs iš to ankšto kalėjimogarsiai atsiduso.

– Dabar spausk iš čia, –paliepė Katarina. – Slink paleipastato galą, kad nereikėtų eitipro priekinį namą...

– ...ir būk atsargus, nespievoje palaidas jautis. Tavoskaisčiai raudoną veidą jis ištolo pamatys, – leido sau darpiktai pajuokauti Katarinosseserėčia. Visi nusijuokė,išskyrus Frydrichą, nes jis buvomiesto vaikas ir neturėjo nė

menkiausio supratimo, kąreikėtų daryti, jei iš tikrųjųpievoje dūktų jautis, bent iš joveido išraiškos galėjai taimatyti.

– Nešnekėk nesąmonių, –prunkštelėjo ir Katarina. – Na otu čiuožk. Iki pasimatymo.

Ji nuoširdžiai patapšnojo jamper nugarą ir švelniai nuvairavojį tiesiai pro duris.

Po kelių dienų Heinrichassutiko kaimyną.

– Tai ką, turi problemų? –paklausė tas atjautos kupinubalsu ir kartu smalsaudamas.

– Ne, o ką?– Nieko, man tik taip pasirodė.

Pamaniau, kam tau šventąsekmadienį ūkyje reikiaadvokato?

Klausdamas kaimynas, žinoma,nemanė nieko bloga, tačiauHeinrichas iškart suprato, kasaną linksmą sekmadienį nutiko,ir reagavo neįprastai karštai. Jispasikvietė Katariną ir griežtaiuždraudė su FrydrichuDukerbomu dar kartą susitikti.Iš tikrųjų jis neturėjo tam teisės,ir ji stebėjosi, kad Heinrichastaip drastiškai kišasi į jos

asmeninį gyvenimą. Su kitomisūkyje dirbančiomis merginomisniekuomet taip nesielgdavo. Ogal jis jaučia atsakomybę, nespažįsta ją nuo mažens, mąstė ji.Droviai ir pritariamu galvoslinktelėjimu ji priėmė draudimą.

Tik daug vėliau iš Teodorosužinojo, kas darėsi paskui.Frydricho DukerbomoHeinrichas pareikalavopasiaiškinti, uždraudė lankytisūkyje ir įspėjo apie galimuspadarinius. Jis, Hėgmanas, turįsryšių su advokatų kanceliarijosviršininku. Teodoras dėl to

nepaprastai susijaudino ir ėmėsu tėvu aistringai ginčytis.

Katarinai plaukai stojosipiestu, ji nenorėjo nei kadFrydrichas prarastų tarnybą,nei kad Teodoras su Heinrichuvėl nesutartų. Ji nesuprato, kastą sekmadienio priešpietę buvotaip dramatiška, bet nusprendėpaklusti. FrydrichasDukerbomas Telemanshofeniekuomet nebepasirodė. Keliskartus Katarina jį matė permiesto šventes ir iš tolopasisveikino, bet ilgiau su juoniekuomet nebesikalbėjo.

Heinrichas pasielgė kaip kokspavyduliaujantis vaikigalis, irKatarina ne kartą savęs klausė,ar jis iš tikrųjų jautė jai šį tądaugiau, nei derėjo. O gal čiaviskas priklausė nuo to, kadTeodoras į ją visuomet žiūrėjokaip į motiną? Mintis apieTeodorą perėjo per širdį, ir jaiėmė perštėti akys – tuojpravirks. Kaipmat čiupo šakę irpradėjo šerti arklius.

Šis darbas ne iš lengvųjų.Arkliai gaudavo tik drėkintąšieną, kad nebūtų per daugdulkėtas. Prie tvarto stovėjo

sena skardinė vonia su vandeniušienui pamerkti. Kad šienasnuvarvėtų, kraudavo antgrotelių, permestų per vonią.Tik paskui tą šieną Katarinagrūsdavo arkliams į ėdžias. Pokiek laiko vandenį reikėdavokeisti, nes jis klaikiai dvokdavo.Tikėjosi, kad gal kur nors čiapat bus Heinrichas ir perims šįnemalonų darbą, bet jis šėrėkiaules. Ji nukabino nuo sienosžarną, vieną jos galą nuvalėskuduru, o kitą įmerkė į nešvarųvandenį. Norint iš vonios išleistipurviną skystį, reikėdavo iš

žarnos išsiurbti orą, tadaatmosferos slėgio skirtumoveikiamas vanduo patsištekėdavo. O kad jis pajudėtųžarna, būtina gan stipriaisiurbtelėti, bet ir laiku sustoti,kitaip to šlykštaus vandens teksnuryti.

Pabandė stipriai siurbti vieną,antrą kartą ir žarną išspjauti.Vanduo netekėjo. Katarinaireikėjo vėl mėginti, kiti geriauišsiurbdavo iš susirietusiosžarnos. Bandydama ketvirtąkartą išgirdo šaukiantHeinrichą, baimės pagauta

pasiurbė dar stipriau ir keletasto dvokalo lašų pakliuvo į burną.Išspjovusi šlykštų skystį vėlišgirdo Heinricho balsą – dabargirdėjosi siaubas.

Šauksmas sklido iš pievos užtvarto. Katarina nubėgo kiekkojos įkabina. Pamatė jį tupintįžolėje ir toptelėjo mintis, ar kurikarvė nebus buvusi veršinga jainežinant ir naktį apsiveršiavusi.Tokiu atveju Heinrichošauksmas būtų skambėjęskitaip. Pripuolusi arčiau pamatė,kokia nelaimė ištiko. Tvaikas iršieno vandens skonis susimaišė

su šleikštuliu to, ką dabarregėjo, ir nesusilaikėneapsivėmusi.

Pievoje drybsojo karvėišverstomis žarnomis, spiečiaimusių jau buvo ją aptūpę.Geriausia šlaunų mėsa buvopaprasčiausiai išpjaustytagabalais. Vargšui gyvuliui darprapjovė tešmenį ir išpjovėliežuvį. Kraupus vaizdas.

Katarina tikėjosi, kadnelaimingą gyvulį gal bus pirmapaskerdę ir tik paskui taipsumaitoję. Dabar buvo aišku,kodėl karvės jau nuo pat

ankstaus ryto taip baisiaibaubė. Karvės, nors ir nėra itinprotingos, mirtį jautė.

Heinrichas pažvelgė į Katarinąraudonomis iš pykčio akimis.

– Jie buvo čia, – tarė jis. –Galimas daiktas, vosapyaušriais.

– Ar manote, kad tai anglai?– Galbūt, bet man atrodo, kad

tai vokiečių plėšikautojai. Šiaipar taip, kažkurie išbadaujančiųjų. Tikėkim, kad taibent išgelbėjo jiems gyvybę.

– Kas nors iš kaimo gyventojųmums niekuomet taip nedarytų.

Negaliu įsivaizduoti.– Gal ir taip, bet anglai būtų

daugiau karvių nugalabiję. Na,kad ir kaip būtų, šiąnaktgyvulius reikia suvaryti į tvartusir saugoti.

Katarina ir Heinrichasatrideno senus karučius,virvėmis užtempė negyvą karvęir nuvežė į vidinį kiemąsudeginti.

Degančios mėsos tvaikas buvošleikštus, o apie ragų ir kaulųnėra net ko kalbėti. Katarinajau kelintas kartas vos susilaikėnevėmusi. Paskui juodu paliko

laužą degti ir vėl ėmėsi darbų.Kai apliuobė visus gyvulius ir

pamelžė karves, Heinrichasnusivedė Katariną įmedžioklinę. Tvarto gale buvonedidelė uždara kamaraitė,kurioje saugojo medžioklėsreikmenis. Jis turėjo du šratiniusšautuvus, vieną kulkinį iratitinkamą amuniciją. Dabar,atrodo, buvo tvirtai nusprendęspamokyti Katariną šaudyti.Suvokusi, ką jis sumanė,Katarina ėmė kratytis, tačiauHeinrichas įsakė:

– Nuo šiol privalote mokėti

naudotis ginklu. Galų gale aš jukneištversiu visą naktį vienassargyboje. Imkite šautuvą.

Jie nuėjo į pievą. Heinrichaspaėmė baltą kibirą ir ant jonupiešė taikinį.

– Taip, dabar turite taikiklioišpjovą, kryptuką ir taikinįsuvesti į vieną liniją. Kai visa taisutaps, pataikysite. Ar galiupatikrinti?

Mergina pridėjo šautuvą priepeties, kaip Heinrichas buvopamokęs. Štai dabar jis žvelgėjai per petį norėdamas įsitikinti,ar teisingai taikosi, ir Katarina

staiga suuodė jo kvapą. Jisatsidavė tvartu, kuriameneseniai dirbo, bet buvo ir kitaskvapas, kurio iki šiol niekuometnebuvo užuodusi. Švelnūsplaukeliai ėmė kirbinti skruostą.Jo veidas buvo labai arti josiosir neskubėjo trauktis, tarsi ir jisbūtų šia akimirka mėgavęsis.Katarina ilgiau nebeištvėrė.

– Ar dabar šauti? – nutraukėtylėjimą.

– Kaip tai? Juk ginklasneužtaisytas. Vargu arnorėtume, kad Sąjungininkaiatsakytų patrankų ugnimi. Turiu

jums dar kai ką parodyti.Palaukit. Prisitaikykite darkartą. Taip, gerai, o dabardėmesio...

Jis stipriai stumtelėjo šautuvąjai į petį. Katarina išsigando. Jibuvo visai nepasirengusi. Piktaipažvelgė į Heinrichą.

– Atsiprašau. Bet kai šauni,įvyksta atatranka: būna taip,kaip dabar parodžiau. Taigišaulys turi žiūrėti, kad tvirtailaikytųsi, o šautuvas būtųprispaustas prie peties. Antraipiš išgąsčio kiekvienas šūvis lėksį padebesius.

Katarina suprato. Ji įbrukošautuvą Heinrichui į rankas irpasitrynė petį. Vėliausiai rytojčia garantuotai bus mėlynė.

– Aš niekuomet nešausiu įžmogų, – pareiškė ryžtingai irnulapnojo namų link. Norėjonusiprausti ir šiek tiek užkąsti.Diena buvo įtempta, o tai, kadšautuvu taikys į žmogų, atrodėvisiškai absurdiška. Heinrichasją pasivijo.

– Katarina, drįstu primintivakarykščią naktį. Saugodamasavo gyvybę ir gindama ūkįbuvote pasirengusi nusmeigti

bet kokį įsiveržėlį. Žinau, kadtas priminimas nėra malonus,bet vyksta karas. Mes negalimemanyti, kad Sąjungininkai žino,jog ir mes nacių nepakenčiame.Liaukitės reikštinepasitenkinimą. Atsikvėpkitešiek tiek, paskui pavalgysimevakarienę ir tvarte įsirengsimešiokią tokią stovyklėlę.

Po vakarienės susėdo prieradijo. BBC vokiečių tarnybapranešė, kad naciai susprogdinotiltą per Reiną prie Vėzelio irpasitraukė į Rūro sritį palikdamiSąjungininkus kairiame Reino

krante. Gertrūda tikriausiaispėjo laiku ištrūkti iš Duisburgo,pamanė Katarina.

– Ką tai reiškia mums? –paklausė Heinricho.

– Kad karas truks ilgiau.Sąjungininkai rinksis pas mus.Anglai, amerikiečiai irkanadiečiai Reiną kirs, ko gero,Ksantene, nes ties Vėzeliu jisplatesnis. Katarina, mums čiateks dar kurį laiką pakentėti.Katarina ir Heinrichas naktinęstovyklą įsirengė kluone. Šiąnaktį taip pat teks verstis bešviesos. Elektros lemputė būtų

per ryški, o žvakės čia tarpšieno ir šiaudų, aišku,neužsidegsi.

– Pirmąją sargybos pamainąeinu aš, – pasiūlė Heinrichas. –Kai už poros valandų man akysims merktis, keisimės.

Katarina jautėsi nusivariusinuo kojų, ir dabar, kai niekasnebeblaškė dėmesio, vėl išgalvos neišėjo Teodoras.Tamsoje leido laisvai plūstiašaroms. Heinrichas vis tieknereaguos, jei pastebės jąverkiant. Gal jis taip patpanašiai jaučiasi? O gal

rūpindamasis ūkiu šią akimirkąneturi kada gedėti vieninteliosūnaus? Ji svarstė, ar kalbėti suHeinrichu apie Teodorą, ar jisnepalaikys tai netaktiška?Nusprendė tylėti ir nugrimzdo įneramų miegą. Kai Heinrichasją atsargiai pažadino, pajuto,kad guli padėjusi galvą jam antkojų. Ji krūptelėjo ir atsisėdo.

– Dabar jūsų eilė. Turiu šiektiek nusnūsti. Kol kas visurramu.

Tarsi apsvaigusi Katarinapaėmė medžioklinį šautuvą, kurįHeinrichas laikė atkišęs. Kaip ir

anksčiau, Heinrichas atsirėmėnugara į šieno kaugę. NegreitKatarinos akys priprato prietamsos ir atpažino bent gyvuliųsiluetus. Galvijai buvo ramūs.Vieni šnopavo, kiti lėtai atrajojo.Gal Sąjungininkų pas mus Vartevisai nėra, mąstė Katarina. Galdaug jų žuvo sprogdinant tiltąper Reiną prie Vėzelio ir jieseniai ėmė trauktis? Ne, taipmanyti naivu, juk Heinrichassakė, kad vokiečiai nebeturijokio šanso karo laimėti. Čia,Žemutinio Reino srityje, suvokiečių kareiviais kovos trys

tautos, nors, kaip buvo sakoma,užtektų ir vienos Amerikos, kuriyra be galo didelė, turi milijonusgyventojų ir kareivių. Tos tautosnulėmė ir Pirmojo pasauliniokaro baigtį.

Heinrichas miegodamasblaškėsi. Tik aptikęs Katarinoskoją, ją apsikabinęs ir prie jospriglaudęs skruostą nurimo.Katarina liūdnai nusišypsojo.Kaip Teodoras, pamanė ji.Būdamas mažas miegodamastaip pat vis ieškodavo į ką norsįsikibti. Jai patikdavo žiūrėti įmiegantį berniuką. Dabar

pajuto, kad ir į miegantį jo tėvąmielai žvelgia. Iš tikrųjų jai būtųbuvę nejauku gulėti su vyrušiauduose. Tačiau vyko karas, olaikantis krikščioniškosiosmoralės principų būtų sunkuginti savo gyvybę iregzistenciją. Visuomet, kaisieloje kivirčydavosi su savimi,mintyse pasitelkdavovyresniosios sesers argumentus.Gertrūda nebūtų pripažinusikaro kaip dingsties išsisukinėti.Kur šiuo metu ji galėtų būti?Kažkur kitoje Reino pusėje,saugoma vokiečių kareivių?

O gal kaip tik didžiausia rizikabūti vokiečių pusėje?

Heinricho ranka slystelėjo įviršų ir dabar atsidūrė jai antkelių. To Katarinai buvo perdaug. Pakėlusi padėjo šalia jo, oHeinrichas prabudo. Pusiaumiegodamas kažką sumurmėjo,apsivertė ant kito šono ir lygniekur nieko toliau pūtė į akį.

Šimtasis gimtadienis –šeštadienis

Belgo rageliai

– Sveika, ponia Franken.– Labą rytą, – atsakė Katarina

už prekystalio stovinčiaipardavėjai šiek tiek pyktelėjusidėl to labai jau nuvalkioto„sveika“. Nemėgo ji šio žodžio:jis nereiškia nieko konkretaus,iš jo nežinosi – rytas ar vakaras,

taip sveikintis gali, kada antliežuvio užeina, arba visai niekonesakyti.

– Labą rytą, – todėl pakartojogarsiai, – ar turite kruasangų?

Katarina žinojo, kad šitąragelių pavadinimą tarianetaisyklingai. Pytas, belgas,kiekvieną kartą purtydavogalvą, bet Katarinai tai nėmotais. Tegu prancūzai sautaria taisyklingai, jei taip nori, oji visuomet nusiperka, ko nori.

– Aiškus daiktas, kad turimekruasanų, – atsakė kepėjatardama pabrėžtinai

taisyklingai.Juokas ima, pamanė Katarina.

Jai atrodė, kad toji jaunamergina užsimanė pasišaipyti ištokios senos bobos kaip ji.Katarina svarstė, ar vertėtųįsižeisti.

– Jūs puikiai kalbateprancūziškai, – tarė, užuotįsižeidusi, – kur taip išmokote?

Akivaizdu, mergina jautėsipamaloninta: jos akys sublizgo,savo įprastinį darbą tarsipradėjo dirbti su dar didesniudžiaugsmu.

– Kaip malonu, kad tai

pastebite, ponia Franken, jauvisą semestrą studijuojuprancūzų kalbą liaudiesaukštojoje mokykloje. Galparūpinti reklaminį lankstinuką?

– Ne, labai dėkoju, nereikia, –nusišypsojo Katarina, – tokiemsdalykams esu tikrai per sena.

Koks paveikus gali būtimenkutis pagyrimas, mąstėgrįždama prie automobilio irnusprendė tai išbandyti namie:pataisys Gertrūdai prastąnuotaiką.

Parvažiavusi į Telemanshofąabi seseris rado jau

atsikėlusias. Jos sėdėjodidžiajame kambaryje:Gertrūda skaitė laikraštį, Paulaklausėsi radijo.

– Labą rytą! – linksmai sušukoKatarina. – Ar gerai miegojote?

– Tu jau ant kojų?Paula pasižiūrėjo nustebusi.– Visai nesitikėjome tave

išvysti, jei būtume žinojusios,būtume paruošusios pusryčius.Šiaip tu juk esi miegalė.

– O kaip būtų, jei pirmadraugiškai pasisveikintum ir tiktada imtum mane atakuoti?Antraip šiandien išvis nebus

pusryčių!Katarina šypsodamasi sunėrė

ant krūtinės rankas kaip kokiaužsispyrusi mergaičiukė.

– Iš kur dabar išdygai? –įsiterpė Gertrūda, o Katarina,kaip dažnai nutikdavo, tameklausime išgirdopriekaištaujamą intonaciją.

– Specialiai jums Ksantenenupirkau kruasangų.

– Tiksliau sakant, kruasanų, –pataisė Gertrūda.

Katarina prikando lūpą, tarsi jibūtų kalbėjusi tik apieprancūziškus ragelius, pyko

širdyje, bet nusprendė toliaueksperimentuoti.

– Vyšninės spalvos palaidinukėtau tikrai puikiai tinka,Gertrūda. Vilkėdama ja atrodaitokia žvali ir pailsėjusi.

Katarina stengėsi kalbėtilinksmai, atidžiai žvelgė į seserį,bet nematė jokių pokyčių. Galpagyros veikia tik paprastesniusžmones? Šiaip ar taip, Gertrūdanereagavo.

Katarina atsiduso.– Aš padengsiu pusryčių stalą,

o jūs paskui ateisit, – tarė ji irišėjo.

Neleisiu, kad man šiandiensudirbtų gerą nuotaiką, prisiekėpakeliui į virtuvę. Niekas kitasnemoka taip taikliai ir taippaprastai manęs provokuotikaip Gertrūda. Kai kadapakakdavo vien žvilgsnio, kadKatarina pajustų priešinimąsiarogancijai, kurią Gertrūda josatžvilgiu rodydavo. Ką ji saugalvoja, purkštavo Katarina.Eik, nekreipk dėmesio, vėlparagino save, Gertrūda yrasena, retsykiais galima irnusileisti. Paprasčiausiainegirdėsiu, o tai ją labiausiai

erzins. Katarina tyčia ėmėgarsiai švilpauti, užkaitė puodąvandens ir išvirė kiaušinių. Staloviduryje padėjo pintinėlę surageliais, atnešė marmelado,sviesto ir sūrio.

– Pusryčiai gatavi! – sušukoįkišusi galvą į didįjį kambarį.

Tik po penkių minučių pirmaPaula, paskui ir Gertrūdapagaliau susėdo prie stalo.Katarina paėmė pintinę surageliais ir padavė Gertrūdai.

– Štai, prašom, vaišinkis.Sesuo žvilgsniu ieškojo po

pintinę.

– Ar nebeturi duonos? –paklausė.

Katarina kelias sekundesužsimerkė, susitvardė ir atsakėkur kas žemesniu balsu, neinorėjo:

– Žinoma, turiu duonos, betpamaniau, kad juspradžiuginsiu... prancūziškaisrageliais.

– Manęs tai ne. Aš mieliaunorėčiau riekutės tamsiosduonos.

– Prašom! – atsakė Katarinatėkšdama pintinę su duona antstalo. – Riekis, kiek tau reikia.

Jokių problemų.– O aš už krosomus labai

dėkinga, – šaipėsi Paula išpačios savęs, ko gero,norėdama užglaistytikonfliktą. – Mano tretieji dantyskažkaip nelabai belaiko. Kietomaisto nebeįkandu. Dantenosištisai žaizdotos. Gertrūda,prieš keletą metų tu irgi turėjaipanašią bėdą. Kaip gydeisi?

– Valgė tamsią duoną!Katarinai ši pastaba išsprūdo

nė nepagalvojus, bet Paulą jistipriai paveikė. Ją ištiko juokopriepuolis, o kai kvatojimas

bemaž baigėsi, į kvėpavimoangą, matyt, pateko gurinėlisragelio ir ji taip baisiaiužsikosėjo, kad grėsmingaipasikeitė veido spalva. Katarinaėmė stipriai daužyti į nugarą.

– A ja jai, kažkas ne į tą vietąpakliuvo, – šnopavo Paula koneašarodama.

– Ne tu pirma, ne tupaskutinė, – trumpai drūtai tarėKatarina įbedusi akis įGertrūdą, sėdinčią visiškai šaltuveidu. Katarinai pabudo sąžinė,o Paulą vėl pagavo juokas. Šiaiatnešė šalto vandens,

Gertrūdai – tamsios duonos, opati sukando dantis, kadriekdama seseriai duonosneprapliuptų kvatoti. Pagaliaupati paėmė vieną ragelį ir valgėtaip, kaip buvo mokęs Pytas.Ragelį supjaustė mažaisgabalėliais, į lėkštę įkrėtėžemuogių marmelado ir jamepavoliojo gabalėlius.

– Gal žinote, ar prancūzairagelius valgo taip pat? Ar taipdaro tik Belgijoje? – stengėsiužmegzti pokalbį.

– Nežinau, – atsakė Paula, – ašmanau, kad taip daro tik Pytas.

Ji šypsojosi. Paulai belgasnervų visai negadino.

– O kada jis atvyks?– Vakare arba rytoj iš ryto. Su

juo nelengva – niekuomet tiksliainežinosi. Manau, jis turi darvieną pasirodymą, paskuiatvažiuos. Kelionė automobiliuilgiausiai trunka porą valandų.

– Ko jam čia reikia? – tulžingaipralemeno Gertrūda irnepaprastai užgavo Katariną. Šisunkiai atsiduso.

– Jis atvažiuoja dėl tavęs,Gertrūda. Tu jam patinki ir jisnorėtų tave rytoj pasveikinti su

gimimo diena.– Ką aš galiu padaryti, – bėdojo

vyriausioji sesuo, – tik baisu,jeigu jis išsiims tastofoną.Nenoriu nė iš tolo girdėti.

Katarina žinojo, kad Pytas kaiptik to labiausiai ir trokšta, o jivis dar neturi supratimo, kaip jįnuo to ketinimo sulaikyti.Pajutusi, kad padėtis be išeities,staiga neteko savitvardos:

– Gėdos neturi, Gertrūda. Kastau darosi? Dar vos dešimtavalanda ryto, o tu jau beperstojo bambi. Visi stengiasitau įtikti, būti su tavimi

malonūs, o tau vis negerai irnegerai. Nesvarbu, kad sulaukeibemaž šimto metų, bet elgtisturi padoriai.

Katarinos protrūkis Gertrūdą,matyt, išgąsdino. Kai šioji vėlsusikaupė, kalbėjo tyliai irramiai, o Katarinai atrodė, kadpatalpoje temperatūra nukritokeliais laipsniais.

– Ne mano kaltė, kad tuvisuomet apsistatai ne taisžmonėmis. Šiaip ar taip, belgorytoj nenoriu girdėti.

– Kaip tau ateina į galvą laikytisave geresne už kitus? Beje,

esmė čia ne Pytas. Tu noriįžeisti mane. Kad ir ką daryčiau,viskas vis negerai. Tu nuolatvaidini moralės apaštalą. Taipjau buvo visuomet, ir man viskaslenda per gerklę.

Katarina nejučia pakėlė balsąir perpykusi sviedė į lėkštękavos šaukštelį.

– Liaukitės abidvi! – į barnįįsikišo Paula. – Gertrūda, tikrainelabai gražu iš tavo pusės. Otu, Katarina, nebūk tokia opi.Kas kitiems dalija, turi ir patsgauti. Esate gerokaipagyvenusios, bet elgiatės kaip

mažos mergaitės.Katarinai dingo apetitas, todėl

pašoko ir išmovė iš virtuvės.Aš juk negaliu šį vakarą imti

žmogui ir atsakyti, svarstėnetekusi vilties. Ji stovėjomažame tamsiame koridoriujeatrėmusi galvą į sieną. Kaipmotyvuoti? Bet jei Gertrūdaelgsis kaip dabar, užtrauks gėdąvisų kaimynų akivaizdoje. O sujais ir arčiau gyvenančiaisgiminėmis Katarina buvosumaniusi Gertrūdai surengtividurnakčio siurprizą. Dabarmesk tai iš galvos. Kad ir kaip

stengsies, Gertrūdai vis tiekneįtiksi, ji viską sukiaulios. Jeiguji ničniekaip nenori gyventi čiair mane deda į šuns dienas, tegueina po velnių, tegu žiūri, kaipišgyvens, mąstė Katarina.Negaliu nieko pakeisti. Katarinanukulniavo tarnų virtuvės link.Reikia išlyginti kai kuriuosdrabužius.

1945 metų kovo 11-oji

Kasdienybė nepaprastosiospadėties sąlygomis

„Dieve brangus!“ Katarinapabudo staiga – miegų kaipnebūta, bet iškart radosi kaltėsjausmas. Ji prisnūdo. Neprisnūdo, o kaip reikiantužmigo. Pasipurtė ir ėmėmąstyti, kas buvo įvykę. Niekočia daug neprimąstysi.

Heinrichas pažadino, kad eičiaunakties sargybą, pats apsivertėant šono ir pūtė į akį. O aš pokelių minučių vėl kietai įmigau.Iš jos, kaip naktiessargybininkės, naudos tiek, kiekiš ožio tekio pieno. Heinrichasvis dar gulėjo šalia, bent jau busnieko nepastebėjęs.

Šviesos ruoželis skverbėsi prosenojo tvarto stogą, vadinasi,galėjo būti jau penkta valandaryto. Kai kurios karvės gulėjoant pilvo, kitos stovėjo prieėdžių prisimerkusios irpalenkusios vieną užpakalinę

koją. Katarina atsiduso. Šiąnaktčia nieko nebuvo, nustatė supalengvėjimu, tikriausiai nedrįsoartintis. Veikiausiai Heinrichasir ji knarkė kaip būrysmedkirčių. Katarinai nebuvojokia paslaptis, kad miega labaitriukšmingai. Tai paaiškinamaanatomiškai. Prie jos nosiesšaknies yra susiaurėjimas. Kaitik užmiega, atvimpa apatinisžandikaulis, kvėpuoja pro burną,o knarkia ir gargia kaip iškubilo. Seserys namie kartąsukėlė tikrą maištą, nesnebenorėjo su ja miegoti

viename kambaryje, aišku, iš tonieko neišėjo. Frankenų ūkyjepaprasčiausiai neužtekokambarių, todėl Gertrūda irPaula liko pasmerktos gyventisu ja vienoje patalpoje.

Knarkimas – ne vienintelėKatarinos yda, kita bėda – jąbūdavo sunku pažadinti. Jeigumiegodavo, tai kaip užmušta.Visa sodyba galėtų sugriūti, o jitikrų tikriausiai miegotų lygniekur nieko. Tuo ne kartąišmoningai pasinaudojonusikamavusios seserys. Vienąvidurnaktį jos iškėlė Katariną iš

lovos, miegančią nuboginolaiptais žemyn, išnešė iš namo irpaguldė po tankiu seduloskrūmu ant žemės. Tai nedidelėseseriškos artimo meilėsapraiška: krūmas buvo tokstankus, kad užėjus lietui po juobeveik nesušlapsi, osvarbiausia – neapdergs jokspaukštis. Jai pačiai ir tėvamsseserys apdūmė akissakydamos, kad ji esanti nakvišair iš kambario išsidanginusi pati.

Apie tą pokštą Paula Katarinaipapasakojo prieš pat šiaipradedant dirbti Telemanshofe,

nes sesutė baimindamasi josklausė, kaip ponui Hėgmanuipaaiškins, jei kokį vidurnaktįatsidurs priešais jį. Tuo jisniekuomet nepatikėsiąs. Paulatuomet ją apkabino ir garsiaikvatodama paguodėprisipažindama, kad tai tebuvogudrių seserų išdaiga.

Kaip mainosi laikai, šypsojosiKatarina. Dabar savo knarkimuišbaidau ne tik piktąsias dvasiasir vyresniąsias seseris, bet iranglų kareivius. Taipmąstydama ji visiškai išsibudinoir, kadangi Heinricho ir jos

laukė darbų kupina diena,nusprendė pusryčiams paduotikavos surogato ir duonos surazinomis. Surogatas, žinoma,ne tai, ko ankstyvą rytą reikėtų,bet tikros kavos nebuvo, todėlgaivinamą poveikį tikėjosi bentišsigalvoti.

Kai padėklu nešina grįžo įtvartą, Heinrichas vis darmėgavosi sapnų karalyste.Atidžiai žiūrėdama į jį svarstė –žadinti ar ne. Vyras gulėjo antnugaros iškėtojęs ir rankas, irkojas. It koks kartoninispatimpa, prie kurio galūnių

pririštos virvutės. Jei patempsipro kojas karančią virvutę,kartu ims kilnotis ir rankos, irkojos. Tokius žmogučius jidarydavo su Teodoru, kaip buvoparodžiusi Paula, o ši, mokytoja,tokių rankdarbių mokėjo nevieną.

Iš šitų minčių merginą išplėšėstaiga užliejęs raudonis. Ji visąlaiką spitrijo į Heinrichotarpkojį. Paraudo iki ausų. Kaltamintis apie patimpą, gynėsi ji,kas čia jau tokio bloga? Kaipišėjo garsiai tekštelėjo padėkląant žemės ir nuskubėjo į virtuvę

atnešti dešros. Žinoma, tensąmoningai neskubėjo, nes kaigrįžo, Heinrichas jau buvoatsikėlęs.

– Ar visą naktį nesudėjotebluosto, Katarina?

– Žinoma, – melavo nėneketindama rausti. – Užtatšiąnakt bus jūsų eilė, – suokėtoliau.

– Kodėl turėtume pusryčiautičia ant žemės? – paklausė galvarodydamas į padėklą. – Nejauanglai bus nušvilpę mūsų stalusir kėdes? Eime, neškimėspadėklą ir sėskime prie stalo

valgomajame, kaip pridera!Katarina išties pasijuto kvailai.

Kaip jai apskritai galėjo šautimintis pusryčius nešti į tvartą?Nepaprasta padėtisTelemanshofe ją, matyt, paveikėlabiau, nei pati manė. Nuo šiolsuims save į nagą. Ji pakėlė nuožemės padėklą ir pirmojinupėdino į valgomąjį.Heinrichas, kaip atrodė, buvogerai išsimiegojęs, nes iš kartoprašneko apie dienos darbus.

– Reikia patikrinti maistoatsargas. Tokia padėtis galitęstis dar ne vieną savaitę. Gal

reikėtų skersti karvę?Katarina patikino, kad

kamaroje maisto yra dar perakis. Ji visai nepageidavo vėlmatyti išskrostą karvę. Jau viennuo tos minties suko vidurius.

– Pasižiūrėsiu, – pasakė, –suspausiu sūrio ir iškepsiuduonos. Neabejoju, kad mėsosturime pakankamai, – pridūrėnorėdama labiau save pačiąnuraminti.

Nukraustydama stalą Katarinastebėjosi Heinrichu, net tokiojesituacijoje kaip ši,pusryčiaujant – anksčiau

pusryčius ji dažnai valgydavo suTeodoru – neprisimenančiužuvusio sūnaus. Priešingai,atrodė, kad vienatve jis stačiaimėgaujasi, – taip be jokio vargoperėjo prie fizinio darbo. Arbanenori jai atsiverti? Juk ji patitaip pat stengiasi jam atrodytisantūri. O gal Heinrichui darbastėra veiksmingas sielosbalzamas, mąstė irgi eidamaprie darbo. Maisto sandėlyjeponia Cumklėj nuolat laikydavodžiovintų veršelių skrandžių.Supjaustys juos ir pamerksvandenyje, taip visuomet

gaudavo chimozino, būtinopienui traukti.

Tai padariusi nuėjo į tvartąkarvių melžti. Vieną karvępamelždavo per dešimt minučių,tad su šiuo darbu susidorojobeveik per dvi valandas irprimelžė šešiolika kibirų. Dalįpieno nunešė veršeliams, porąkibirų šliūkštelėjo kiaulėms.Normaliomis sąlygomis pienąveždavo į pieninę parduoti, betdabar visas pareinio ruožasbuvo evakuotas, tad kas tąpieną besupirks. Todėl Katarinanusprendė jį sunaudoti kuo

naudingiau. Apie šimtą litrųsupilstė į du kubilus. Iš vienosdalies sumuš sviesto, nespasukas galima ir ilgiau laikyti. Įkitus šešiasdešimt litrų supylėchimozino skiedinį sūriuigaminti. Katarina jautėsi esantisavuose vandenyse. Ji mėgožemės ūkį ir žinojo, ką daryti.Be to, tas darbas atitraukė nuoliūdesio dėl Teodoro, taip patnuo minčių, kurios ją buvoapnikusios jau evakuacijospradžioje ir kilusios dėlneįprasto Heinricho artumo. KaiHeinrichas atėjo į virtuvę

pietauti, buvo išsipurvinęs nuoausų iki kojų, delnai paraudę irpritrinti, atrodė, kad ten iššokspūslės.

– Gal atnešti ką nors delnamspatepti? – paklausė Katarinasusirūpinusi, bet Heinrichasatsisakė.

– Seniai besijaučiau tokspavargęs. Per daug esuužsivertęs biurokratiniu darbusąjungoje, užuot ėjęs į laukus.Turiu pasakyti, kad tokspriešpietis gryname ore mantikra atgaiva.

– Taigi, ir pats metas sėti

javus, – priminė Katarinasutikdama su jo užmoju dirbti išpeties. – Ilgiau tempti nelabaibeišeina. O jei vieniems tekspabūti dar porą savaičių, būtinapradėti kiek galima anksčiau.

– Kelias dienas dar tekspalaukti. Žemė per daugįmirkusi, su savo sėjamąjanelabai įvažiuosim.

– Ar manote, kad dviese tądaikčiuką suvaldysime? –skeptiškai paklausė Katarina.

Heinrichas Hėgmanas turėjodviejų arklių traukiamąsėjamąją. Ja turi dirbti bent trys

vyrai: vienas veda arklius, kitasvairuoja patį agregatą, kad būtųtiesios eilės, o tai prakaitąvarantis darbas, ypač jei šlapiadirva. Trečias pila į bunkerįsėklą, idealiu atveju ketvirtaseidamas iš paskos užrausiapaviršiuje likusius grūdus, kadvarnos tuojau pat nenulesiotų.

– Be to, kumelė netrukuskumeliuosis, į sėjamąjąnebepakinkysim.

Heinrichas pritariamailinktelėjo.

– Apie tai taip pat jaupagalvojau. Gal, sakau,

užsimesim per petį sėtuvę ireisim į laukus kaip kitados?Nors derlius bus menkesnis,peržiemoti užteks. Jei tomiai6nebus visko atėmę. Juk negaližinoti, kas dėsis karuipasibaigus.

– Tai jos pirmas kumeliukas, –tarė Katarina, nusprendusišiandien negirdomis nuleistivisas kalbas apie karą. –Šiąnakt verčiau miegosiuarklidėje. Dievaž bus daugsmagiau, negu sergėti, kadneužklystų kokie klajojantyskareiviai ar plėšikai.

– Gerai, – sutiko Heinrichas, –kraustysimės ten.

Tokio atsakymo Katarinanesitikėjo. Ji manė, kadHeinrichas liks tvarte arba grįšį miegamąjį. Tačiau turėjopripažinti, kad šitoje situacijojevienai tamsioje arklidėje nebūtųitin jauku. Tad niekonelaukdama nutempė abučiužinius į arklidę. Normaliomisaplinkybėmis būtų budėjęsTeodoras, nes tai jo kumelė,kuri dabar kumeliuosis.Akimirką pagalvojo, kaip būtųsu Teodoru sėdėję prie aptvaro

laukdami, kol į pasaulį ateisnauja gyvastis.6 Anglų kareivių pravardė.

1945 metų kovo 13-oji

Apie flamandus ir kumeliuką

Po dviejų naktų tas metas atėjo:kumelė ėmė muistytis, pasidarėnerami, pritraukė užpakalinękoją prie papilvės ir stipriaispyrė. Kanopa pataikė į medinępertvarą ir bemaž išmušė ją išvyrių.

Katarina ir Heinrichas žiūrėjo,kaip ji sukiojasi ir trūkčioja.

Netrukus atsiguls ant pilvo irmaždaug po pusės valandos buskumeliukas, žinoma, jei nenutiksko nors negera. Kadangi kumelėpirmavedė, niekuomet negalibūti tikras, ar viskas bus gerai.Kumelė išaugo šiame ūkyje irjau nuo mažens buvokaprizinga, o suaugusi taip patkai kada užsiožiuodavo irrodydavo įnorius. Be to, nors ikišiol nieko nesužeidė, dabarįspėdama vis suskliausdavoausis.

Katarina ją pravardžiuodavoišlepinta kuine, o gyvulys

irzdavo, kai merginai dažnaitekdavo vaikščioti pro aptvarą.Aišku, tai pasikeitė, kai pernaibalandį ją sukergė. Edanuostabi fryzų veislės kumelė,jos palikuonis turės vertę.Grynakraujai fryzųsunkiasvoriai buvo reti, beveikišnykę. Negana to, šie gyvuliaiypač gražūs, o kaipsunkiasvoriai – nepaprastaielegantiški ir supratingi. Edosmotiną Heinrichas anais laikaisbuvo įsigijęs kaip dalinę išmoką.Karo pradžioje, ketvirtądešimtmetį, kraštą užplūdo

suvargėliai flamandai. Kone kassavaitę į ūkį užklysdavo pogrupę tokių žmonių ir prašydavodarbo. Kai kurie visą mantągabendavosi rankiniuosevežimėliuose ir už duonos kąsnįsiūlydavo kokių nors daiktų.Pasitaikydavo ir vertingų,kuriuos vargšai bastūnaimainydavo į obuolį ar kiaušinį.Vieną gražią dieną jieatsidangino ir į brolio Jozefo ūkįMermteryje, prisiminė Katarinastebėdama Edą, savo aptvarevis dar nerimastingaivaikštinėjančią pirmyn atgal.

Flamandai broliui pasiūlėpaveikslą, kurį gyrė esant tikrąRembranto kūrinį. JozefasFrankenas neturėjo menkiausiosupratimo, kas tasRembrantas – žmogus ardaiktas, Katarina – taip pat. Oštai jaunoji Jozefo žmona Chosėbuvo kilusi iš turtingosOiskirchene gyvenančios šeimosir tą vardą žinojo. Kelno Valrafoir Richarco muziejuje kabądaugybė šio tapytojo paveikslų,žinojo ji, nes jaunystėje susenele dažnai ten lankėsi. Jiteigė, kad tas paveikslas esąs

vertas kelių dešimčių tūkstančiųmarkių, ir Jozefą įkalbėjo jįišmainyti į vištą. Nuo savęs darpridėjo duonos kepalą irdubenėlį sviesto. Paskui Chosėir Gertrūda susiginčijo:pastaroji teigė, kad paveikslasnegalįs būti Rembranto, nes totapytojo kūrinys nieku būdunegalėtų patekti paprastosflamandų šeimos nuosavybėn.Šiaip ar taip, Rembranto darbaidar jam gyvam esant buvonepaprastai vertinami ir labaibrangūs. Chosė jau buvo linkusibrolienei šiuo išimtiniu atveju

nusileisti, bet atsitiko netikėtasdalykas: flamandai grįžoreikalauti paveikslą atiduoti.Chosė ir Jozefas suglumo. O galjis vis dėlto vertingas?

Chosė nebeketino nusileisti nėper nago juodymą: ją žavėjomintis, kad, galimas daiktas,turės tikrą meno vertybę. Irviskas, kas po to vyko, šiąprielaidą tik patvirtino, nesflamandai į ūkį dar ne kartągrįžo. Po kelių sykių paveiksloatiduoti jie jau nebeprašė, oėmė šeimai grasinti. Stovi kartąFrankenas su žmona tarpduryje

ir kalbasi su flamandų būriovyresniuoju, o tuo metu ūkiosamdinys ištempia iš tvartoflamanduką. Matyt, vaikasnorėjo į namą patekti proužpakalines duris tuo metu, kaiatvykėliai šeimininkus šnekina.Chosė, iš prigimties bailė, po toįvykio nebegalėjo ramiaimiegoti. Jozefas galiausiai buvopriverstas išpjauti paveikslą išrėmų, kad būtų patogiau jįslėpti. Kiekvieną vakarąpaveikslą susupdavo į storąvilnonę antklodę ir pakišdavo posutuoktinių lova. Ten jį slėpdavo,

kai šeima išeidavo į bažnyčią arį laukus dirbti. Po kurio laiko joiš ten niekas nebejudino irbeveik niekas nebematė akyse.Flamandai ūkį taip pat palikoramybėje ir daugiaunebesirodė. Ar paveikslas tikraivertingas, Katarinos šeimanesužinojo iki pat šių dienų.Paveikslas vaizdavo šventąjįJoną, tik tiek pavyko išsiaiškinti.Kol rengėsi jį vežti į Kelną pasmeno specialistą, kilo karas,todėl paveikslas visiemsišgaravo iš galvos. Galima spėti,kad jis tebetūno brolio ūkyje

Mermteryje po kuria nors lova,o Chosė vis dar giriasi turintitikrą Rembrantą. Sąjungininkai,reikia manyti, tos istorijos nė ištolo nesuuodžia, mąstėKatarina, antraip visą namąapverstų aukštyn kojomis irnaršytų, kol rastų. Ir čia jaitoptelėjo mintis, kad jie, kogero, galėtų domėtis irvertingais arkliais. Todėl galartimiausiu metu kumelio išvisneleisti į pievą ir nerizikuoti,kad pavogs?

Bet jis tik dabar dar turi ateitiį pasaulį, Katarina pavijo mintis

šalin, nes Eda vis dar nesigulė įšiaudus ir nerimastingai kinkavogalvą. Pačią kumelę Heinrichasbuvo įsigijęs taip pat perprekybinį sandorį suflamandais – tai mainų su taisklajojančiais žmonėmisrezultatas. Vieną šeimą jismėnesiui buvo priėmęs į ūkįpadėti derlių nuimti. Kai rugsėjįjie rengėsi keliauti, Heinrichassu jais išmainė melžiamą karvę įfryzų kumelę. Šeimininkaspasielgė labdaringai, nesmelžiama karvė ūkyje reikalingaišgyventi, o arkliai buvo laikomi

prabanga. Nors ir karo metas,Heinrichui tokiems mainamsišgalių pakako. Būdamasnepataisomas arklių mėgėjas jisdidžiavosi šiuo tauriugrynaveisliu gyvuliu. Kumelęvadino Alma. Tik po trejų metųKranenburge, prie pat sienos suOlandija, aptiko jai tinkamąeržilą.

Alma išnešiojo dvynius, o taididžiausia retenybė.Kumeliavosi nepaprastaisunkiai. Motina ir jos vienaskumeliukas neišgyveno, liko tikEda. Ją žindydamas iš buteliuko

užaugino Teodoras.Toks sunkus kumeliavimasis,

kai laukiamasi dvynių, fryzams,matyt, taip pat neįprastasdalykas, samprotavo Katarina.Už kumelę, be jokių abejonių,būtų galima prašyti dviejųtūkstančių markių, o jeieržiliukas – net pustrečiotūkstančio. Po metų būtų galimapristatyti į Emericho arkliųaukcioną.

– Ji jau ilgai blaškosi, –prakalbo Heinrichasišplėšdamas Katariną išsusimąstymo ir susirūpinęs

pakėlė antakius. – Atrodo, jąvarsto stiprūs skausmai. Kažinar vandenmaišis jau plyšęs?

Katarina atsargiai pradarėaptvaro vartus. Iš tikrųjų Edaikažkas negerai. Užuot, kaipvisuomet, sukarpiusi ausimis, tiksuprunkštė, tarsi ją pamačius jaibūtų palengvėję.

– Ramiai, mano storule, –šnibždėjo Katarina.

Viena ranka apkabinusikumelei galvą, kita pamažu keliskartus paglostė delnu sprandą.Juodas kailis buvo šlapias nuoprakaito, o kai patrynė, ėmė

putoti. Katarina ir toliau glostėjai sprandą pilvo link. Pokšt.Eda spyrė ir vėl pataikė įpertvarą.

– Ji tikrai labai kenčia. Manau,prasidėjo anksčiau, negu mumsatrodo. Vaizdas nelabai geras.

– Eik, Katarina, iš aptvaro. Perdaug pavojinga, – pasigirdosusirūpinęs Heinricho balsas.

Po kiek laiko Eda suklupo antžemės. Kumelė nebeturėjo jėgų,bet kumeliukas nesirodė. Kai jijau gulėjo ant pilvo, Katarinavadžias perėmė į savo rankas.

– Eikite prie galvos ir

raminkite gyvulį, – įsakėHeinrichui, – aš pamėginsiuužčiuopti, kas, kur ir kaip.

Katarina perbėgo mintyse, arnėra kur nors arti ilgų guminiųpirštinių. Tos minties kaipmatatsisakė ir nubėgo į namą.Vieną palaidinukės rankovęatraitojo kiek įmanoma aukščiauir tą ranką nusiplovė. Dubenįužkaitinto vandens nulakino įtvartą.

– Numazgokite kumeleiprakaitą, – paliepė Heinrichuisprausdama jam į rankąkempinę, – ir paduokite avižų.

Gal tai nukreips jos dėmesį.Jeigu ji ištroškusi, tegu šiek tiekpačiulpia kempinę.

Katarina braukė ranka išilgaiprakaituojančios kumelės. Ji tikteoriškai žinojo, kaip apčiuoptigyvulio gimdą. Užnėrusi kilpąant užpakalinės kojos, kitąvirvės galą pamėtėjoHeinrichui.

– Pasaugokite mane, jeimėgintų stotis arba spirti, –paaiškino.

– Būkite labai atidi.Jis net nesirengė perimti iš

Katarinos šio gana pavojingo

darbo. Antra vertus, netnemokėtų, spėjo ji. Heinrichasbuvo labiau prekybininkas irpolitikas nei ūkininkas.Niekuomet gyvenime darnebuvo padėjęs karveiveršiuojantis ar kumeleikumeliuojantis. Tuo visuometrūpindavosi samdiniai irveterinarai.

Katarina pačiupo ilgą uodegąir ašutus mikliai supynė, kadkumelė be perstojo josneplaktų. Skubiai sukalbėjotrumpą maldelę.

Nenorėjo išsiduoti, bet ir jai

visas tas dalykas nebuvoįprastas. Ji suglaudė nykštį irmažąjį pirštą, kad plaštakasusiaurėtų ir ranką įspraudė įkumelę.

Įveikusi trumpą pasipriešinimąpajuto ertmę, kurioje galėjojudinti pirštus. Ranką pamažukišo vis gilyn, kol kažkąužčiuopė. Nevalingai krūptelėjo.

– Čia, matyt, busvandenmaišis, – tarė Heinrichuiir išsigando.

Tikriausiai šiuos žodžius ištarėgarsiai sau po nosimi. Taipnutikdavo visuomet, kai

nervindavosi. Ir kaskartpasijusdavo užklupta, jei kasnors atsakydavo.

– Gal jaučiate, ar jis jauplyšęs? – paklausė Heinrichas.

Katarina svarstė.– Tai, ką apčiuopiu, nėra slidu

ir įtempta. Čia kažkas kieta,tikriausiai kanopa.

Tą, ką laikė kanopa, mėginosuimti į saują. Kumelė,didžiausiai nuostabai, buvorami, atrodė, kad suprantaKatariną norint jai padėti.

– Pameskite jai po nosimi šienoir įvarvinkite vandens į snukį, –

patarė Heinrichui, – ji turiišsaugoti jėgų, nes jei aškumeliuką ir trauksiu, kumeleitaip pat dar būtina stumti.

Tą kietą daiktą atsargiaisuėmė pirštais. Jei kumeliukopadėtis teisinga, turėtųnetrukus pajusti ir arkliukogalvą. Jei ne, viskam galas,kumelę teks nušauti. Pagaliauužčiuopė šnerves.

– Padėtis teisinga! – sušuko jidžiaugsmingai. – Viskas gerai,Eda. Mes tą išdykėlį kaip norsiškrapštysim!

Tačiau iš tikrųjų nieko čia gera

nebuvo. Jai pavyko sučiupti tikkumeliuko koją, matyt, tai irbuvo sunkaus kumeliavimosipriežastis. Pilve kumeliukasbuvo įstrigęs priekinėmiskojomis. O kumelė gulėjovisiškai apatiška, todėlKatarinai kilo klausimas, ar jiįstengs.

Kai kumelė visainebesikrutino, Heinrichasatsiklaupė jai ant pilvo ir ėmė užją spausti. Bendromis jėgomis –Heinricho kumelei ant pilvo,Katarinos jos pilve – jie tempėkumeliuką į pasaulį. Kai

gyvulėlio kojos pagaliau išlindo,Heinrichas staiga prišoko prieKatarinos.

Dabar, atrodo, ir kumelėatgavo jėgas. Eda suprunkštė,atmetė galvą, snukiu kumštelėjosau į pilvą ir su netikėtuspaudimu kumeliukas pagaliaušovė iš kumelės kūno.

Heinrichas ir Katarina visajėga buvo įsiręžę tempti, taddabar, netekę priešinimosijėgos, nuvirto tarsi kėgliai.

– Su jaunais arkliais visuometreikia pamažu, – pajuokavoHeinrichas, Katarina taip pat

turėjo šypsotis.Ji mėgino kaip nors pasikelti,

bet nieko neišėjo: kai ant tavęsužvirtęs centnerį sveriantiskumelys, jokių šansų. Mažylisgulėjo ant jos skersas ir buvoaptrauktas pieninga gleive.Kyšojo tik juoda ausis, stati lygkokia antena. Atsargiai pašalinovandenmaišio draiskanąkumeliukui nuo galvos, ir tikdabar pasirodė antroji ausis.Abi atrodė neproporcingaididelės ir buvo palinkusios.

– Man toks įspūdis, kad Edaatvedė zuikutį, – pajuokavo ir

Katarina.Jautė, kad įtampa atslūgo,

Heinrichas, ko gero, išgyveno tąpatį. Abu negalėjo atitrauktiakių nuo suglumusio kumeliuko.Juodu garsiai nusijuokė.Katarina stengėsi įkvėptidaugiau oro ir stebėjosi, kad nėkiek nesišlykšti, nors visa, nuogalvos iki kojų, buvo aptaškytakraujo ir kitų kumelės skysčiųmišiniu. Priešingai: ji jautėsilaiminga ir išdidi ir jau dabarbuvo tą mažą būtybęįsimylėjusi.

Jos motina, matyt, taip pat.

Šiaip jau įnoringa Eda dabaršvelniai pabaksnojo snukiukumeliuką ragindama stotis, betjo kojos buvo paprasčiausiai perilgos. Atsistoja, pasvirduliuojakaip girtas ir vėl dribt antžemės. Vieną kartą vos ne vosatsikebernojo ir kurį laikąstovėjo. Katarina ir Heinrichasjau ėmė ploti, bet priekinėskojos išsiskėtė špagatu ir vėlkiverst ant šono. Apdujęs netnebemėgino ką nors daryti, tadapriėjo Katarina norėdamapadėti jam atsiremti kojomis.

Abu iki ašarų prisijuokė

žiūrėdami į tą mažą, nerangųpadarėlį. Abu jaudinosi, norsbuvo pavargę nuo darbo irįspūdžių. Katarinai užėjo norastą naują gyvastį palaikyti.

Heinrichas sulaikė ją užrankos.

– Palikite ramybėje. Jis yragyvulys ir pats atsistos. Kokianepaprasta diena, – pridūrėsusimąstęs ir Katarina mintysejam pritarė.

Keista savijauta ir aplinkybės:ūkyje vienui vieni, jokiosupratimo, kas bus rytoj,poryt... Atrodo, tarsi gyventų

kitame pasaulyje, kažkokiamekokone, kur viskas atitrūkę,reikšmės pasikeitusios.

Ji pajuto, kad akys paplūdoašaromis, ir ėmė kūkčioti.Atmintyje iškilo Teodoras, savamotina, brolis ir seserys, išgalvos nėjo kumeliukas irHeinrichas. Viskas susimaišė,apėmė liūdesys ir kartu laimėsjausmas.

Heinrichas suėmė jai galvą irprisiglaudė prie peties, atrodo,ir jis jautė tą patį. Daugeliuatvejų juodu sutarė ir geraisuprato vienas kitą, bet štai ši

situacija kažkokia kitokia, jautėKatarina. Ji įsikniaubėHeinrichui į krūtinę, bet jisdideliais delnais vėl suėmė jaigalvą ir pabučiavo į kaktą.

– Pažvelkite į mane. Noriujums kai ką pažadėti, – tarėjis. – Teodoras prieš pat žūtįparašė man laišką. Fronte joneapleido baimė, jis nujautė,kad gyvas neišliks. Šį jo laiškąsuvokiu kaip priešmirtinę valią.Vienoje pastraipoje, mielaKatarina, kalbama apie jus. Jisdažnai prisimindavo jus, jūsųširdies šilumą, jūsų humorą, jūsų

atlaidumą ir prisirišimą prieTelemanshofo. Ir jis manęsprašė... – Heinrichas stabtelėjo,o Katarina nežinojo, ar jį apėmėtik liūdesys, ar jam nelengvaperteikti, ką rašė sūnus. Jis ėmėpirštais šiurenti jai pakaušį, irmerginą apėmė silpnumas, nespamanė nutuokianti, kas laiškerašoma.

Teodoras visuomet svajojo,kad Katarina taptų šeimos nare.Todėl būdamas šešiolikmetisvieną sekmadienį paklausė, galji norėtų už jo tekėti. Katarinanusijuokė sakydama, kad pagal

amžių daugių daugiausia galintibūti jo motina. Juokais pavadinojį kvailučiu, bet Teodoras,nutaisęs rimtą veidą, vėlpaklausė: „O kodėl netampimano motina?“

Galimas daiktas, kad poseptynerių metų jis vėl užsimojoją padaryti šeimos nare.Katarinos širdyje rungėsi dujausmai – baimė ir viltis, oHeinrichas tuo tarpu toliauieškojo žodžių.

– ...jis gavo mano pažadą, kadaš, kaip čia pasakius... jisnorėjo, kad aš jumis rūpinčiausi.

Nesvarbu, kas nutiktų, kad jūsvisuomet šiame ūkyjejaustumėtės esanti namie. Taijam buvo svarbu.

Heinrichas garsiai iškvėpė. IrKatarina susivokė, kad buvosulaikiusi kvapą. Abu keliasakimirkas sunkiai gaudė orą,paskui Heinrichas pakiliaikalbėjo toliau:

– Katarina, – jis paėmė josrankas, – norėčiau jums tvirtaipažadėti: visą laiką gyvensiujums, jumis rūpinsiuos, kol gyvasbūsiu.

Kas tai, sukluso ji,

pasipiršimas? Šią ne visaitikrovišką akimirką jai tainebeatrodė neįmanoma. Ką kitašia keista kalba jis norėtųpasakyti? Ir ką jai dabar daryti?Gal jis laukia atsakymo? Kiekpatylėjusi atsakė paprastai:

– Taip!Heinrichas pažvelgė į ją, bet

to žvilgsnio ji nemokėjopaaiškinti. Jis užtikrintailinktelėjo ir pasakė:

– Gerai. Kokiu vardupavadinsite mažylį? – paklausėir dabar jis buvo tas patssenasis Heinrichas.

Katarina sutriko, tokiąakimirką ji buvo įsivaizdavusikažkaip kitaip. Gal blogaisuprato klausimą? Ar juodudabar susižadėję, ar ne?Nelabai šiuo metu patogutikslinti, todėl nusprendėpalaukti. Tą dalyką nustatys. Oiki tol paprasčiausiai ėmė jaustiskaip būsima HeinrichoHėgmano žmona.

– Ar man sugalvoti kumeliukuivardą? – paklausė ji.

– Aš manau, kad taip, –šypsojosi Heinrichas, –galiausiai tą arkliuką į pasaulį

ištraukėte jūs. Todėl jis turi būtijūsų kumeliukas. Geraiprižiūrėkite. Mažylis visailaukinis.

Katarina susimąsčiusiapžiūrinėjo eržiliuką: juodaskaip sabalas, nė mažiausiotaškelio, nė vienos blankesnėsvietelės ar baltų čiurnų.Nuostabus gyvulys. Bet ar ji galidovaną priimti? O gal tai tarsisužadėtuvių dovana?

– Jo vardas kaip ir tėvo turėtųprasidėti „P“, – patikslinoHeinrichas ir pasiūlė: – Kaipbūtų, jei pavadintume Pysu, tai

angliškas žodis ir reiškia taiką7.– Gal ir nieko, – atsakė

Katarina kiek pagalvojusi, – betčionykščiai žmonės jį vadinspaprasčiausiai Pys. Aš jįpavadinčiau Pegasu. Taisparnuotas arklys. Kadangi jis išmotinos skriste išskrido, toksvardas jam tiktų.

Kumeliukas jau tvirtai stovėjo,susirado motinos tešmenį irsotinosi jos pienu. O Eda darėtai, ką visuomet mieliausiaidarydavo: suskliaudė ausis,išsišiepė ir piktai žiūrėjo įKatariną.

7 Peace.

Šimtasis gimtadienis –šeštadienis

Profesinė sesers taikdarėspaslaptis

– Gimtadieniui ji norimarinuotos jautienos kepsnio.

Paula tai tarė įžengdama įvirtuvę ir nutaisiusi apsimestiniopasipiktinimo miną. Bet kaipamatė, kad nuo tų žodžiųKatarinos veido spalva iš baltos

kaip popierius virto tamsiairaudona, nebeįstengė užgniaužtijuoko.

– Taip ji, tikriausiai, nesakė, ogal? – suabejojo Katarina.

– Tikrai sakė, tad pasirinkimuigali jai pamėtėti kaip ėdaląbelgą. Būk rami, nuo pat ryto jitarsi kitas žmogus ir kuopuikiausiai nusiteikusi, – skubėjonuraminti seserį. – Ji pokštauja,aiškus daiktas, daugiausia mūsųsąskaita ir linkusi su mumiskalbėti apie ateitį.

Paula vėl negalėjo susilaikytinesijuokusi. Ji jau buvo

devyniasdešimt aštuonerių irnesunkiai įsivaizdavo, apie kokiąateitį čia dar galima šnekėti. Nėkiek neabejojo, kad mirtis jaulūkuriuoja netoliese, ir mielaipokštavo spėliodama, kuriągiltinė griebs už pakarpospirmiausia. Jos nuomone, patiyra nugyvenusi netrumpąamželį. Mirties, žinoma, visainetrokšta, bet kai pasirodys,nesispyrios. Akių valkiausoperuoti nebegalima, klausapastebimai silpsta, be to, ir antkojų laikosi nebe visai tvirtai.Tačiau sulaukusi devyniasdešimt

aštuonerių atrodanti, žinoma,visai neblogai, taip bentatkakliai sako jos vaikai. Taigidabar, patenkinta savimi, įrėmėrankas į šonus ir ėmė judintišlaunis tarsi kokia madųdemonstruotoja ant pakylos.Koketuok, miela Paula, pati savetraukdama per dantį.

Kalbėdama apie amžių ir mirtįji baimindavosi tik viena, kadkraujas kada nors nebeišgalėsaprūpinti galvos. O baigti dienasapsiblaususi nenorėtų nė iš tolo.Kadangi Dievulis apdovanojotikrai ilgu gyvenimu, dabar dėl

paskutinių metų ir savaičiųnesiderės. Į viską žiūripaprasčiau negu Gertrūda, tuonė kiek neabejojo. Josvyriausioji sesuo net mirtiesatžvilgiu elgiasi išdidžiai.Pasiekė jau Biblijos amžių,gerai, bet sulaukusi šimtodešimties taip tikriausiainesielgtų, ir vis dėlto Paulavaizdavosi, kaip Gertrūda virbųšluota veja šalin giltinę sudalgiu.

– Ko dabar vėl šypsaisi? –pasiteiravo Katarina neįtikėtinaimikliai baigdama priskusti

kibirą bulvių. Skustukas visaisudilęs, o kai sakydavo, kadreikėtų pagaliau įsigyti naujesnį,ji atkirsdavo: „Tas jau tiekbulvių yra priskutęs, kad ištikrųjų pats pasidarė kaipbulvė.“

– Įsivaizduoju, kaip Gertrūdasu apsiaustu plaka kaulėtągiltinę, panašiai kaip vakarvargšą daktarą Dušerį.

Katarina pažvelgė į jąsuglumusi. Tokie dalykaijaunėlei seseriai neteikė nėkruopelytės malonumo, tą Paulaturėjo suprasti. Katarina, kaip ir

Gertrūda, rėmėsi mintimi, kadamžinas gyvenimas Žemėjegalimas. Šiuo vaizdiniu ji grindėvisus savo pomėgius. Mirčiai irjos pranašams ji neskyrė nėmenkiausio dėmesio – ir viena,ir kita baudė atkakliuignoravimu, todėl būdamaaštuoniasdešimt ketveriųstengėsi nepraleisti nė vienųšvenčių ir iš jų išeidavo tikraipaskutinė. Kai kaime vykdavobažnytinė šventė ir mugė arbakaukių puota, Paulai kai kadaatrodydavo, kad Katariną iššventinės palapinės reikia

stačiai iššluoti. Jos sesuo, norsir solidaus amžiaus, išsiskyrėnepaprasta ištverme. Todėl jaiatrodė savaime suprantama,kad Gertrūda yra užsimojusiaptarti jų visų amžių, nespabaigos dar nematyti.

Nepaisant ginčų irkivirčijimųsi, Katarinai išgyventiGertrūdos mirtį būtų sunku, tąPaula žinojo. Katarinanuoširdžiai myli Gertrūdą ir viserzinasi, kad ši savo jausmusdar tebedangsto motiniškugriežtumu.

Gal į tokius dalykus lengviau

žvelgti, kai esi beveik aklas,spėliojo Paula ir svarstė, ar būtųprotinga abi seseris sodinti prievieno stalo ir leisti jomsišsikalbėti. Heinricho Hėgmanotema visuomet būdavo dingstisnesutarimams kilti, bet taipaudringai susikirsti kaip šiomisdienomis dar nėra tekę. Gal josnervinosi dėl artėjančiosgimtadienio šventės, o galdirgino vis dar iki galoneaptartas Gertrūdospersikraustymo į Telemanshofąklausimas, vis dėlto dėlmenkiausios smulkmenos jos

užsiplieksdavo kaip degtukas.– Ko ta jos nuotaika taip staiga

pagerėjo? – pasidomėjoKatarina.

– Profesinė sesers taikdarėspaslaptis, – atsakė Paulamirktelėdama.

– Gal jai sakei, kad taip elgtisnedera? Aš jau rimtai buvaupasiryžusi jos garbei numatytąjąstaigmeną atšaukti. Kaip tuometbūčiau atrodžiusi žmonėms? –Katarina vėl buvo bepradedantinosį raukyti, o Paula pyko, kadši taip perdėtai viską ima į širdį.

– Na meskim tuos

asmeniškumus. Nei šiandien, neirytoj svarbiausia būsi ne tu.Dėmesio centre – mūsųjubiliatė, o tai galbūt taip pat jaiskaidrina nuotaiką. Kaip tikdabar pas ją vėl sėdižurnalistas, o mūsų Gertrūdadėsto apie praėjusiusšimtmečius. Didelio džiaugsmo,ko gero, tai jai neteikia.

– O, tikrai! – sumurmėjo ponosimi Katarina ir, matyt, nėnesuprato, ką norėjo pasakytiPaula. – Ponas Volentarskisšiandien turėjo antrą kartąateiti. Kas jam atidarė duris?

Visai negirdėjau skambučio.Tuojau suruošiu padėklą.

Paula ją sulaikė.– Palik juodu ramybėje. Jis nori

šnekėtis su Gertrūda, o ji jaužinos, ką pasakoti.

Tačiau Katarina pasijuto kaipant dagio sėdusi.

– Juk pati matai, kaip josnuotaikos mainosi. O ašnepakęsiu, kad apie Heinrichąbūtų kalbama blogai.

Paula tik atsiduso ir netrukdėKatarinai eiti. Abiejų seserųmintys nepaliaujamai sukosiapie mirusius vyrus, už kurių nė

viena taip ir neištekėjo. Visi tieerzinimaisi tęsėsi daugdešimtmečių ir, matyt, jauniekas nebesikeis.

Ji pati savo gyvenimąsusitvarkė kur kas geriau,pamanė Paula. Be to, turi vaikų,o dabar jau ir vaikaičių – tai josgyvenimo prasmė. Nevykusįvyrą būtų galima pamiršti. Beje,„nevykęs“ nelabai derėtų sakyti,pasitaisė ji.

Kai įniršis ir gėda atlėgo,negalėjo širdyje nuslopintiatjautos Alfredui. Jis visuometjai buvo geras, taip pat ir

vaikams, tiktai neįstengėsutramdyti savo aistros.

Po to, kai Alfredą su pusbroliuaptiko šiltnamyje, ji atsižvelgė įGertrūdos ir Katarinosnuomonę. Abi patarė neterštišeimos garbės: nei skųstiAlfredo valdžiai, nei skirtis.Pirmiausia ne kas kitas, oKatarina buvo toji, kuri kaipargumentą iškėlė savo irHeinricho gerą vardą, nors šiskaip politikas buvo įsipainiojęs įšlykščią skyrybų kovą. Katarinakone maldaute maldavo nuslėptiAlfredo homoseksualumą ir

tikrąją Pėterio mirties priežastį,o Paula nerado dvasinių jėgų šioprašymo atmesti. Po kurio laikosu tuo sąžinės šešėliususitaikstė. Buvo laikomasliežuvis už dantų ir daroma taip,kaip kaime kebliais atvejaisneretai ir darydavo: šiukšlessušluodavo po kilimu. Ir ištikrųjų žvelgdama į praeitį Paulaturėjo pripažinti, kad padėtisbuvo pakenčiama, kol niekasapie tai nekalbėjo.

Su situacija apsipratostulbinamai greitai, o Alfredas,kai Paula jį aptiko daržinėje su

virve ant kopėčių, žudytisdaugiau nebemėgino. Juodu netvėl susidraugavo. Gerokaivėliau Paula įsitikino, kad prie todaugiausia prisidėjo Alfredohumoras. Daugybę kartų netkebliausiose situacijose jampasisekdavo ją prajuokinti irniekas nemokėjo savo nelaimėsgeriau patraukti per dantį kaipjis pats. Ta jo charakteriosavybė Paulą stačiai žavėjo.Savo šeimai ji nieku gyvu nebūtųpripažinusi, kad Alfredui ji ištikrųjų buvo net atleidusi.

Paula tuomet nelaiminga

nesijautė. Kaip ir anksčiau visiją laikė garbinga ištekėjusiamoterimi, niekas nekaltinonepadorumu, su Alfredu puikiaisugyveno, nepaprastai noriaiatliko kūno kultūros mokytojospareigas, kūniško artumo suAlfredu taip pat neturėjo. Iršiaip jau seniai jo nebuvo, be to,sulaukus penkiasdešimt ketveriųir aistros nebe tiek kaip trečiądešimtmetį įpusėjus. Josseserys, guodėsi ji, visągyvenimą nepažino vyro ir jokiovargo nematė. Metams bėgantsusiformavo pažiūrą, kad su

geiduliu yra panašiai kaip suvisais kitais poreikiais, tad ir sulytiniais santykiais yra panašiaikaip su valgymu: juo mažiauvalgysi, tuo mažiau ateityjereikės alkti, o tas, kuris nuolatprisikemša pilvą, kada norsapetito visai nebeįstengsnumalšinti. Kadangi jau ganaseniai gyveno kaip nekaltamergelė, iš tikrųjų nieko irnepasigedo. O kai retsykiaispasiilgdavo Alfredo dėmesio,kuo greičiau mėgindavo mintisnukreipti į ką nors kita.

Katarinai iššlepsėjus iš

virtuvės į jos vietą sėdo Paula. Jiėmė skusti likusias bulvesnegalėdama suprasti, kaip sesuomoka taip beprotiškai greitai sujomis dorotis. Stalčiuje susiradonesudilusį skustuką, paėmė ypačstambią bulvę ir nuskutožemėtą žievę.

Atimti sau gyvybę Alfredasmėgino peiliu, tabletėmis,paskui Paula jį rado daržinėjenusitvėrusį virvę. Jo užmojaižudytis iš anksto būdavopasmerkti: Alfredas ne iš tų,kurie imasi tokių kraštutiniųveiksmų, jis greičiau švelnios

sielos žmogus. Alfredas mėgogėles, iš tikrųjų visa, kas gyva,taigi niekuomet nebūtų galėjęskam nors atimti gyvybės, o kąjau kalbėti apie savąją. Paulaibuvo susidaręs įspūdis, jogAlfredas pasišovė inscenizuotiviešą saviplaką, kad niekamnekiltų abejonių jį išgyvenantsavąją kaltę. Baimės dėl joPaula neturėjo jokios, tad kai jissuvokė, kad mėginimai žudytisnepadaro įspūdžio, daugiaunebekėlė prieš save rankos.Korimasis buvo paskutinis, po todramatišką klaidą su Paulos

pusbroliu buvo linkęsnugramzdinti į užmarštį.O vėliau, kai juodu savotiškai vėlatrado vienas kitą, jis davė saužodį, kad nieko panašausdaugiau nebepasikartos.

Paula atlaidžiai šypsojosi.Tuokart ji tikėjo juo. Ko gero,Alfredas ir pats tikėjo savimi. Pošešerių ramiai nugyventų metųstaiga prie durų išdygo policija.

1954 metų rugsėjo 13-oji

Sprukimas nuo tiesos

Buvo žavi vėlyvo rudens diena,pirmadienis. Paula sodemėgavosi popietine saule. Josgyvenime mažai kas tepasikeitė,tik Rija, pusbrolio našlė, suvaiku buvo išsikrausčiusi irdabar buvo įsikūrusi Varte, neper toliausiai nuo Heinricho irKatarinos.

Tą popietę Paula iš rūsioatsinešė kibirą slyvų ir ketinovirti marmeladą. Su visaisbūtinais daiktais – kibiru,stiklainiais, cukrumi ir peiliu – jiišėjo į kiemą ir įsitaisė pusiaušešėlyje prie staliuko priešaisvirtuvę. Slyvas pjaustė per pusę,išiminėjo kauliukus visnuspręsdama, kad kas trečiayra per graži marmeladui. Jasiškart dėdavo į burną.Skrandyje jų daugėjo, onuotaika nebegalėjo būtigeresnė.

Jau iš tolo pamačiusi

atžingsniuojančius duuniformuotus vyrus nujautė, kadši diena baigsis kitaip, nei buvonumačiusi.

Apylinkės policininką pažinopirmą, nes jis šiuose namuosevieną kartą jau buvo lankęsis.Tada, kai nusišovė Pėteris.Kaime jis vienintelis žinojo, kadPėteris nusižudė, o neatsitiktinai persismeigėgyvatvorių karpymo žirklėmis.Bet jis laikė liežuvį už dantų.Bent niekas šeimai dėl jokiossavižudybės nepriekaištavo,laimė, nes antraip nebūtų galėję

Pėterio ir dorai palaidoti.Kunigas nebūtų leidęs

savižudžiui gulti į pašventintąžemę. Kartu su visais užaugusįpusbrolį būtų tekę kaip kokįšunį užkasti kaimo palaukėje, ovietos gyventojai nebūtų šeimospalikę ramybėje, kol viskasnebūtų buvę išaiškinta. Šeimatuomet apylinkės policininkoprimygtinai prašė užmerkti akisaiškindama, kad Pėteris, tiekdaug mirčių per karą regėjęs,nuolat jautęsis prislėgtas ir,deja, tikintis krikščionisneįstengęs atsispirti nelabajam.

Taip, jis – nusidėjėlis, betpolicininkas juk nenorįs jopadaryti prakeiktuoju.Policininkas atsižvelgė įprašymus ir niekam niekonesakė.

O tai, kad jis dabar čiapasirodo, nieku būdu negali būtisusiję su anais įvykiais, mėginoPaula ramintis.

– Ieškome jūsų vyro, poniaJorges.

– Alfredo? Ar jam kas nutiko?Paulą išmušė šaltas prakaitas.

Ji pajuto tą lengvą galvossvaigulį, kuris visuomet

apimdavo, kai pakvipdavoblogomis naujienomis. Staiga jaipasirodė, kad krinta į bedugnę.Tačiau susikaupė, susiėmė irįdėmiai pažvelgė į policininką.

– Kuo mano vyras gali jumspadėti?

– Privalome jį suimti.– Ką privalote?Paula norėjo kelias akimirkas

uždelsti. Iš tikrųjų žinojo, kasdedasi. Štai toji situacija, kuriosbaiminosi šešerius metus.Alfredą uždarys į kalėjimą. Jamteks išpirkti nuodėmes, kuriasabu, Alfredas ir Paula, buvo

išstūmę iš atminties, o josišsisukinėjimai, taip dariusišeimos labui, šią akimirkątebūtų tušti žodžiai. Su Alfredukartu gyventi liko išsavanaudiškumo. Ir dėlpatogumo. Dabar už visa tai antstalo klojama sąskaita.

Arba apylinkės policininkassuuodė pakibus grėsmę, arbaAlfredą įskundė. Šiaip ar taip,taikyti baudžiamojo kodekso175 straipsnį tuomet buvomadinga. Iš miestų pasigirsdavožinių apie homoseksualųsuėmimo bangas. Visiškai

teisingai, manė Paula. Aiškusdaiktas, kad tokia elgsenaneatitinka žmogaus prigimties irDievo valios, kita vertus, taineliečia jos Alfredo. Per tuosmetus ji paprasčiausiainebeįstengė jo laikyti iškrypėliu,ligoniu ar šlykščiu. Nesvarbu,homoseksualas ar ne, jis tikrainebuvo blogas vyras. Jis tik šiektiek nenormalus. Todėl buvopasirengusi jį ginti ir bet kokiuskaltinimus neigti.

– Ko iš jo norite? – ramiaipaklausė.

– Jis kėsinosi į savo mokinius,

tas paršas!Apylinkės policininkas

nebeturėjo nė lašo gailesčio.Žodžiais jis tik šiaip svaidėsi, oPaula žiopčiojo gaudydama orą,tarsi kas nors būtų smogęs įpaširdžius.

– To... to negali būti... ką taireiškia?

Svaigulys visai pradėjo imtiviršų. Ji jautė, kad jau temstaakyse, ir suabejojo, arbeišsilaikys ant kojų.

– Ponia Jorges, prašompasakyti, kur jūsų vyras. Jumsnėra ko baimintis.

– Taip, bet ką jis gali būtipadaręs? Jis musės neužgautų.

Paula tikrai nesusivokė, kasnutiko. Ir apskritai, kur dabarAlfredas? Dabar maždaug trečiavalanda po pietų. Jau seniaiturėjo būti namie.

Paula buvo pakilusi nuokėdutės ir nesąmoningaiatsistojusi tarpduryje.

– Prašom praleisti, poniaJorges. Juk nenorite būtiapkaltinta bendrininkavimu.Patikėkite manimi, jums netneturėtų itin rūpėti, kaip jūsųvyras nusižengė. Eikite ir

pasisamdykite advokatą.Neturėtų kilti sunkumų su tuovelnio išpera išsiskirti.

Policininkas paėmė ją užalkūnės ir kone meilingai glostėranką. Jai galvoje sukositūkstančiai minčių, bet nėvienos nepajėgė sustabdyti.

– Jo čia nėra, – lemenobejėgiškai, – tikriausiai darmokykloje.

– Todėl ir atėjome. Prašommus praleisti, mes turimeapieškoti namus.

Kol Paula spėjo sureaguoti,policininkai jau buvo ją nustūmę

į šalį ir abu kopė laiptaisaukštyn į miegamuosius. Po anoįvykio ir Rijai išsikrausčiusPaula ir Alfredas miegojoatskiruose kambariuose.Moteris nujautė, kad tai galėjobūti panaudota prieš jos vyrą.Šiaip jau ir kitomis aplinkybėmistikriausiai jie būtų miegojęskirtinguose kambariuose, nes jinuo seno buvo linkusi permiegus kalbėti, o Alfredasmiegodavo jautriai. Daug kartųjis rytais skundėsineišsimiegojęs, naktimis buvęspriverstas vartytis nuo vieno

šono ant kito, pagalve dengtisausis, keltis iš lovos ir baksnotiPaulai į pašonę, laukti, kolgaliausiai išauš. Dabar,turėdami savus miegamuosius,buvo puikiai susitvarkę. Vakarusleisdavo kartu gyvenamajamekambaryje: skaitydavo, o kaiateidavo į svečius vaikai,lošdavo su jais kortomis. Buvosusikūrę gražų ritualą:kiekvieną vakarą sakydamilabanakt bučiniu atsisveikinti ikipusryčių.

Dabar Paula viršuje išgirdokrebždesį, žingsnius ir netrukus

šūkčiojimus. Iš antro aukštoiššoko žmogus, o policininkai jįpastebėjo. Apylinkėspolicininkas pastūmė Paulą įšoną, tik šįkart iš priešingospusės, ir nusivijo bėglį. Paulanumanė jį esant Alfredą. Ji visainenutuokė, kada ir kaip jis įėjo įnamą, tačiau tas, kurisdesperatiškai spruko nuopolicininkų, pabėgti neturėjojokios galimybės, nes šokdamaspro langą, matyt, nikstelėjokoją, o gal ją net nusilaužė irdabar klibikščiavo Reino link.Vaizdas baisus, bet tai tik

pradžia dar nemalonesniospektaklio, kaip Paula netrukussuprato. Policininkai vyriškįsučiupo ir, nors galvoje mintysmaišėsi viena per kitą, šiąakimirką Paula neabejojo, kadtai – Alfredas: jį parbloškė antžemės, už nugaros užlaužėrankas ir uždėjo antrankius.Vienas policininkas spyrė jam įšonkaulius ir bėdžius sunkiaiužsikosėjo, netrukus jį partempėį namus.

– Kodėl jį slėpėte? – rėkėapylinkės policininkas. – Gal irjūs tokia pati? Ar neaišku, kad

už tokį nusižengimą gresiakalėjimas? Šis žmogus tualetekėsinosi į niekuo dėtusgimnazijos mokinius. Jeigu jonebūtų nutvėrę, galimasdaiktas, būtų juos užpuolęs irpaskui nužudęs. Jūsų vyrasšlykštus gašlys. Ar tonežinojote, ponia Jorges? Gal irjus kartu pasiimti, gal ir jūsųvieta cypėje?

Paula mėgino Alfreduipažvelgti į akis, tačiau jis buvojas nudelbęs, o skruostu ritosiašara. Ji žinojo, kaltinimas išdalies teisingas. Tikrai jis

nebūtų puolęs nė vienoberniuko, nes tam buvo persilpnas ir nedrąsus, užteko vienpažiūrėti į nuogus mokiniussporto salės persirengimokambaryje ir čia jį sučiupo.Alfredas – silpnas žmogus,bevalis. Paula suvokė, kadAlfredo nekaltybės įrodymaisniekuomet neturėjo patikėti. Jainereikėjo įsikalti minties, nevanenorėtų susitvarkyti gyvenimoiš pagrindų. Ji ilgai žvelgė įAlfredą, galiausiai apsigręžė irnetarusi nė žodžio nuslinko įnamą.

Vyro išgelbėti ji nebegalėjo, jisatsidurs kalėjime. 175-ąjįstraipsnį ypač uoliai taikėkatalikiškoje Žemutinio Reinožemėje. Neseniai vienas teisėjasiš Bonos reikalavo bausmę darpadidinti. Paula, turinti liūdnąpatirtį su Alfredu, visuometįtempdavo ausis, kai nugirsdavoką nors kalbant šia tema. Jibuvo skaičiusi laikraštyje, kadFrankfurte ne vienas nuteistasispagal 175 straipsnį nusižudė išbaimės, jog kalėjime tekssusidurti su kriminaliniaisnusikaltėliais. Šiame pasaulyje

Alfredui vietos nebebuvo.Paula girdėjo, kaip policininkai

kieme jį visaip keikė, bet balsaislopo ir tolo. Užlipo laiptais įmiegamąjį, atsisėdo ant lovos irdelnais užsidengė veidą. Pokurio laiko persižegnojo.Suprato, kad šis gyvenimotarpsnis baigėsi, prasidės kitas.

Šimtasis gimtadienis –šeštadienis

Nelaimėlio gyvenimopabaiga

Paula įmetė paskutinę nuskustąbulvę į kibirą, iki krašto pilnąvandens. Galėjo būti koksdešimt kilogramų – tiekKatarina buvo numačiusišventei. Ji nuėjo prie viryklės irnukėlusi didelio troškintuvo

dangtį pauostė. Ką jau ką, virtiKatarina moka, to iš josneatimsi. Kvapas nuostabus,iškart pajuto burnoje tekantseiles.

Abiem seserims susikirtus priepusryčių stalo Paula liko sėdėtisu Gertrūda. Valgyti josnebevalgė, užtat karštaišnekėjosi. Jos ir Gertrūdostarpusavio pokalbiai beveikvisuomet būdavo naudingi, tikštai Gertrūdai Katarina kaipbuvo, taip ir liko neklaužadamergaitė, kurią kadaiseužaugino, o Paulai Gertrūda

jautė pagarbą ir ją laikė saulygia. Ir šia pagarba Paulamėgino šįryt per pusryčiuspasinaudoti. Ji pritaikė taktiką,kuri trijų seserų santykiuosedažniausiai būdavo veiksminga:Gertrūdos nepritarimus jiprisiimdavo sau ir taip Katarinąpatraukdavo iš tiesioginiotaikymo linijos. Gertrūdaipaaiškino, kad joms visoms laikolikę galbūt nebe tiek jau daug,kiek būtų miela turėti, todėlKatarina ir norinti, jog nė vienanelaikytų akmens užantyje.Todėl ir ji, Paula, prisipažinusi

jai, Gertrūdai, kad iki Alfredogyvenimo pabaigos palaikiusi sujuo ryšius. Tačiau Gertrūdareagavo visai kitaip neguKatarina ir tas kitaip buvokitoks, negu Paula tikėjosi. Jineužsiplieskė, o tik paklausė:

– Kodėl?Ir Paula atsakė, kad jis taip pat

buvęs tik žmogus, padaręssiaubingą klaidą. Būtentžmogus.

– Tai negali būti priežastisviską atleisti, – atrėmėGertrūda. – Yra klaidų, kuriųneįmanoma atitaisyti.

Paula jai neprieštaravo, betteigė, kad neapkęsdamas taippat nė vieno iš kapo neprikelsi.Dabar pasakojo Gertrūdai, kaipjai nepaprastai palengvėjęgyventi, kai Alfredui atleidusi.Matyt, pasakė tinkamai, nesGertrūdos veidas akivaizdžiaisušvelnėjo ir nuotaika, atrodo,pasitaisė.

Paula išėmė iš stalčiaus mažąšaukštelį ir ėmė nekantraudamapirštais sukioti: ji negalėjoatsispirti neparagavusi kepsniopadažo. Skanu, pagalvojonegalėdama apsispręsti, ar

aplaižytu šaukšteliu dar kartą jopasisemti. Šio ketinimo atsisakėir iš šviesios virtuvės įėjo įtamsų koridorių. Kopti laiptaisjai nebuvo jokio vargo, bet tasniūrus, staigiai pasisukantiskoridorius – tikrai nepagyvenusioms moterims, mąstėji ir atsidususi, atsargiaigrabaliodama sieną judėjo kitųkambarių link.

Paula tikėjosi, kad Gertrūda pojos prisipažinimo pamąstys, jogir jai nebe tiek daug laiko likęsusitaikyti su likimu.Svarbiausia buvo atleisti:

atleisti kitiems, o per tai – irsau. Bent jau pati tai buvoišgyvenusi.

Alfredas tada juk nė prie vienovaiko neprikišo nagų, jis tik ištolo žiūrėjo. Tad jį galėjoapkaltinti vien turėjus nedorųminčių ir kėslų. Tačiau toužteko, kad po trumpo procesoįgrūstų į kalėjimą. Nuteisėpusantrų metų – laikotarpis, pokurio niekuomet irnebeatsitiesė. Paula su juoišsiskyrė ir išėjo iš darbo, nesnorėjo atsikratyti kaimiečiųbukumo ir atjautos kupinų

žvilgsnių. Motinos, pamačiusiosją ateinant, ne kartą su vaikaisskubėdavo į kitą gatvės pusę,tarsi ji būtų sirgusi kokia norsužkrečiama liga. IšsikraustytiPaulai nebuvo sunku.

Ji nuėjo dirbti į Duisburgo-Hombergo mergaičių amatųmokyklą, kurios direktore buvotapusi Gertrūda. Eidama šiaspareigas ji galėjo be jokiųkliūčių priimti Paulą kūnokultūros mokytoja. Kurį laikąnet vėl gyveno viename bute,bet Alfredo nė viena niekuometnebeprisiminė nė puse žodžio.

Kai Alfredą suėmė, ir Katarina,ir Gertrūda, prieš šešeriusmetus įrodinėjusios, kad su juobūtina gyventi, savo nuomonęvisiškai pakeitė. Tą žmogų išvijoir iš šeimos, ir iš minčių. Tai,kad Paula su šiuo virsmuemociškai nepajėgė susitvarkyti,atrodė, jos seserų nedomino.Todėl nuo tada savo jausmuspasiliko tik sau. Ji jautėsi kaltair vis savęs klausė, ar galėjoAlfredą išgelbėti nuo lemties: jeinebūtų skyrusis, jei būtųprisiekusi, kad visa tai – tiknesusipratimas. O gal būtų jį

apsaugojusi nuo kalėjimo?Tačiau ji nepalaikė jo irseserims niekuometnebeminėjo.

Aiškus daiktas, kalėjime jo nėkarto neaplankė, bet slapta jamrašė, o kad nesuuostų Gertrūdair Katarina, atsakymus prašėsiųsti paštu „iki pareikalavimo“.Alfredui kalėjimas – tikraspragaras. Po karo nelaisvės vosiškentė antrą laisvės netektį.Atsiliepė plaučių negalavimai,nes dėl nuolatinių skersvėjųdažnai persišaldydavo. Tačiaubaisiausia, kad iš jo kaip

homoseksualo kiti kaliniaižiauriai tyčiodavosi, neretaifiziškai smurtaudavo. Perpirmus mėnesius kelis kartus jįprimušė, o sargybiniaižiūrėdavo ir juokdavosi.Kiekvienas kalinys galėjo ant joišlieti pagiežą ir iš kitų darsulaukti plojimų. Fizinių irdvasinių žiaurumų gniuždomasAlfredas puolė į neviltį,laiškuose rašė apie norą baigtigyvenimą.

Kai po pusantrų metų jįpaleido, buvo gyvas lavonas:visiškai sulysęs – kaulai ir oda,

nosis kreiva, nes kelis kartusbuvo sulaužyta, o gydytojams tainė motais, nuo blogo maistopadidėjęs skrandžiorūgštingumas. Išskyrus pienevirtas košes, nelabai kąbepajėgė valgyti. Būdamastokios sveikatos pagaliaupersikėlė į Berlyną. Ten, kaipbuvo girdėjęs, žmonės turį kitųrūpesčių, ne tik jaudintis dėlhomoseksualų. Ten jie esąpaliekami ramybėje.Paskutiniais gyvenimo metaisbuvo pasišovęs atsiduoti savoaistrai: ne vyrams, o gėlėms.

Pradėjo dirbti gėliųparduotuvėje ir dar išgyvenoporą metų, kol jį, sulaukusįšešiasdešimt šešerių, pakirtoplaučių vėžys. Paula jo taip irnebematė. Jam mirus vienasvyras jai perdavė Alfredodienoraščius. Ji neklausė, ar tasžmogus jo draugas, arpartneris. Jai buvo visai vis tiek.

Trisdešimt metų ją skyrė nuotų įvykių, ir ilgai truko, kol savobailumą pati sau atleido. Ir tadapasijuto geriau. Dabar Paulaapgraibomis slinko koridoriumi.Kai atsikrapštė iki prieangio,

išgirdo, kad yra keli svečiai.Ponas Volentarskis atėjo nevienas. Iš kitų balsų atpažinokaimynystėje gyvenančiosseserėčios balsą.

– Jums, matyt, teko patirtidaugybę permainų, poniaFranken, – išgirdo žurnalistąsakant.

Taip, pamanė Paula, patyrėmedaugybę permainų. Jei Alfredasbūtų sulaukęs mano amžiaus,būtų sužinojęs, kad jo polinkisdabar nebėra baudžiamas.Pastaruoju metu televizijojeparodoma vyrų, kurie atvirai

gatvėje apsikabina ir bučiuojasi.Paulai, žinoma, tai pernelygįžūlu. Tų žmonių, aišku, įkalėjimus nereikėtų kišti, bet irjie savo kitoniškumo neturėtųdemonstruoti. Atrodytų, kad jietuo didžiuojasi. Paula papurtėgalvą.

Ir jai tokiais laikais būtų buvęlengviau. Septinto dešimtmečiopradžioje ji pati tokiame miestekaip Duisburgas visuomet buvolaikoma „išsiskyrusia“. Taipkuždėdavosi moterys jai užnugaros, o kai kurios eidamossu dukterimis gatve sustodavo ir

mergaitėms aiškindavo, kadmoterys, jei nebus klusnios,išsiskirs kaip štai toji.Nutikdavo, kad Paula tokiokvailo plepalo neiškęsdavo:apsisukdavo ant kulniuko irnosies tiesumu priėjusi priemotinos su dukteriminepaprastai mandagiaipaklausdavo: „Esu mokytoja, galgalėčiau padėti per auklėjimovalandėlę?“ Motinos dažniausiaisugriebdavo dukteris už rankosir kuo skubiausiai pasišalindavo.

Šiais laikais kas trečia moterisišsiskiria, nuolat aiškinama

moterų žurnaluose, kuriuosskaito ir vaikaitės. Niekosmerktina čia nebėra. Galimanet pamanyti, kad moterysišsiskyrimą su vyru laikoemancipacijos požymiu.Juokinga. Kaip ir visuomet,linkstama perdėti. Jai pavykolikti savarankiškai, bet juk irneturėjo kitos išeities, mąstėPaula. Ji taip pat puikiai galėjoįsivaizduoti, kad rūpinsis vyru irvaikais, kaip buvo nuo seno. Taiją būtų padarę laimingą irramiausiai taip būtų galėjętęstis iki gyvenimo pabaigos.

Gertrūdai ir Katarinaigyvenimas susiklostė kitaip, josseserims teko daugiau tvarkytissavarankiškai. Jos buvoįnoringos asmenybės, linkusiosvadovauti. Paula šyptelėjoįsivaizduodama Gertrūdą vyrovaldine. Būtų gaila to vyruko.Šią akimirką ji vis daršypsodamasi svarstė: argyvenimas derinasi prie lemties,o galbūt yra priešingai? JeiGertrūda būtų ištekėjusi užFranco ir turėjusi vaikų, ar jossiela būtų sušvelnėjusi? O jei tojisantuoka būtų iširusi dar nė

neprasidėjusi, jei Francas irnebūtų tragiškai žuvęs? OKatarina, ar ji įsivaizduojamakaip žmona? Be jokios abejonės,jaunylė sesuo – nuoširdi ir mielamoteris, bet ji aiškiai linkusivadovauti. Ji norėdavo nulemti,kur atrodydavo būtina. Galimasdaiktas, kad dėl to HeinrichasKatarinos ir nevedė. Paulaketino tą mintį rutulioti toliau,bet iš priekio pasirodžiusiKatarina ją draugiškaikumštelėjo.

– Na, eime, metas vienuoliktosvalandžiukės priešpiečiams, –

linksmai tarė ir su padėklurankoje pro Paulą nutrepsėjo įvirtuvę, matyt, pritrūkoužkandžių. Paula vėl prisiminėnuostabų kiaulienos kepsnį,todėl paskubėjo į didįjį kambarįpas kitus, kur žurnalistas vis dartebeklausinėjo jubiliatę.

– Gera degtinėlė kaip antriejipusryčiai, štai kur jūsųpaslaptis, – konstatavo jis.

Šiandien, apsilankęs antrąkartą, atrodo, jaučiasi visaigerai tarp senų damų. Ką jisapie jas visas pamanys,pagalvojo Paula. Ar Gertrūdą

laiko griežta, moralėsinstancija, o Katariną vėjavaike,nuolat pretenduojančia būtidėmesio centre ir su savoaštuoniasdešimt ketverių metųpatirtimi palaimingai striksinčiaper gyvenimą? O kokį įvaizdįkuria ji pati?

Prie vienuoliktos valandžiukėspriešpiečių stalo jau sėdėjošešios moterys, ir visos plepėjoviena per kitą. Kaimynės,atėjusios su Katarina aptartiGertrūdos gimtadieniostaigmenos, lyg niekur niekoįsitaisė prie Volentarskio.

Katarina iš virtuvės grįžo supadėklu ir papildomomistaurelėmis, kumpio suktinukaisir papjaustytu sūriu. Paulaigurgė skrandis, nes tikėjosikiaulienos kepsnio. Gal vėliaunugvelbs gabalėlį.

Žurnalistas, išlenkęs dar vienątaurelę, vėl paėmė popieriauslapą ir rašiklį.

– Taigi kokia pažanga, koksišradimas jums, jūsų gyvenime, –jis pasitaisė, – ne, jūsųpirmajame šimtmetyje, – ypačstipriai pabrėžė žodį„pirmajame“, – pats

įspūdingiausias?Volentarskis šį klausimą laikė,

matyt, pasisekusiu komplimentu,ir visos prie stalo sėdinčiosmoterys šiai formuluotei pritarėdžiaugsmingai šūktelėdamos.

– Jūs gerai pasakėte,jaunikaiti, – čiulbėjo Gertrūda, –nereikėtų girti dienos bevakaro. Kas žino, kiek dar viskoteks patirti.

Volentarskis pajuokavo:– Taip, žinoma, bet kol

dirstelėsime į ateitį,pasidairykime po praeitį. Kasįspūdingiausia jums?

– Piliulė nuo pastojimo, –kvailai išsprūdo vienai kaimynei,ir tada visos ėmė sakyti, kaskuriai užėjo ant liežuvio:

– Nusileidimas Mėnulyje!– Telefonas!– Emancipacija!– Automobilis!– Stipri kava!– Ką, stipri kava? Jos buvo ir

anksčiau, kvaiša!– Aha, tikrai.– Antibiotikai!– Radijas!– Visiškai teisingai, o vėliau

kinas ir televizija, apskritai

masinės komunikacijospriemonės, – dėstė Katarinanorėdama atkreipti žurnalistodėmesį.

Tačiau Gertrūda nė nemanėšou perleisti kam nors kitam.Labai garsiai atsikrenkštusitarė:

– Na, būkite geri, vaikučiai,patylėkite. Ponas Volentarskismanęs klausė visai rimtai. Todėlturi gauti ir rimtą atsakymą.Kaip žinote, esu gimusi tameamžiuje, kurį pavadino BelleÉpoque – puikiąja epocha.Albertas Einšteinas kūrė

reliatyvumo teoriją, jugendostilius gražino gyvenimą, paskuikilo Pirmasis pasaulinis karas.Ir po 1918 metų gyvenimasskynėsi kelią per kapųkauburius ir ligonines. Vėl imtašvęsti, buvo išrastas radijas,rodomi filmai, visur sužiboelektros šviesa. Atsiradodemokratija – iki Antrojopasaulinio karo, vėl sunaikinusiovisą šią pažangą, dar daugiausugriovusio ir atnešusionelaimių negu Pirmasis. Dabaresame pakartotinėje kūrimofazėje. Išradome kompiuterius,

televiziją, raketas, turimelaisvę, Europos Sąjungą.Džiaugiuosi kiekviena pažanga,bet baiminuosi galima atžanga.Žmonija man panaši į vaiką,statantį bokštą: vis aukštesnį,vis didesnį, bet protarpiaisvaikui užeina nenumaldomasnoras viską sugriauti. Ir juoaukštesnį pastato, tuo daugiaujėgos prireikia griauti. Tamvaikui norėčiau griežto tėvo.Gal daugiau pasitikėjimo Dievu,daugiau tikėjimo – kad būtųužkirstas kelias karams.Vadinasi, didžiausias žmonijos

išradimas, pone Volentarski, yrataika. Tik aš ne visai įsitikinusi,ar jinai tikrai jau išrasta.

Tasai nedidelis prie stalosėdinčiųjų būrelis kurį laikąpamaldžiai tylėjo.

– Gerai pasakei, Gertrūda, –pritarė seseriai Katarina ir,atrodė, sąžiningai džiaugėsi jossklandžia kalba.

Ją, be abejonės, parengė išanksto, mąstė Paula, tai visiškaiatitinka į perfekcionizmąlinkusios sesers dvasią. Taip patir Volentarskiui ji padarė įspūdį.Žurnalistas, matyt, nė

nesapnavo, kad su šimtametegalės diskutuoti politikosklausimais.

– Ar kada nors ėjotedemonstruoti už taiką? – toksbuvo jo kitas klausimas, ir Pauladžiaugėsi, kad dabar abikonservatyvios seserys išgirs,ko ir galėjo tikėtis – burnojimųtirados.

– Dėl Dievo meilės, ne! – bejokių užuolankų pareiškėGertrūda, atmetė galvą ir ilgaisprakauliais pirštais susiėmė užabiejų žandikaulių. Šis gestasšiek tiek priminė Edvardo

Muncho litografiją„Šauksmas“. – Demonstrantai –su tais žmonėmis mums nepakeliui. Su tais ilgaplaukiais,neskustabarzdžiais ramybėsdrumstėjais. Ne, su tais mesnenorime turėti nieko bendra, –kaip kirviu nukirto Gertrūda, oPaula įbedė akis į Katariną, nestikėjosi, kad ji dabar artėja priedvasinio pakilimo viršūnės. Ir jineklydo, nes Katarina jaupradėjo:

– Už ką jie išties ėjo į gatves? –ėmė karščiuotis jos jaunylėsesuo.

Politika Katarinosmėgstamiausia sritis. Yra keli jąužkabinantys žodžiai, į kuriuos jivisada reaguoja ypač ugningai,tai „kolektyvizmas“,„socialistai“ ir, žinoma,„demonstrantai“.

– Juk šitoms padugnėmsgalvoje ne taika, – pritarėseseriai Katarina, o Paula netnebandė suprasti sąsajų. – Tienori pas rusus. Prašom, tegueina ir pasižiūri, kaip ten viskasyra, jei taip patinka. Jiems tikkaišioti pagalius į ratus. Teguimasi rimtų studijų, užuot su

plakatais rankose blokavęgatves.

– Na taip, – apdairiai pritarėVolentarskis šitaip duodamasnaujo peno politiniam Katarinosįniršiui, – šiaip ar taip, Šaltasiskaras jau pasibaigęs...

– ...bet juk, atsiprašau,neimsite teigti, kad tai šitųgatvės juokdarių nuopelnas. Užtai turime būti dėkingiAdenaueriui ir Koliui. Atleiskite,jūs esate išmintingas jaunasžmogus! Ar teko girdėti, kadšiame ūkyje yra buvęsAdenaueris ir įkūręs Krikščionių

demokratų sąjungą?Katarinos nebebuvo galima

sustabdyti. Paula atsilošė įkrėslo atkaltę, tuomet Gertrūdanutraukė įsismaginusios seserstiradą:

– Nereikia perdėti, Katarina.Partijos jis čia neįkūrė, opaprasčiausiai buvo atvykęs įsvečius. Ir tai ne dažnai, o tikporą kartų, jei tavo ankstesnipasakojimai atitinka tiesą.

Gal, sakau, taip ūmai nekilsginčas, mąstė Paula, tikėkimės,kad seserys nepanorėsapsinuoginti prieš žurnalistą.

Laimė, atrodo, abi tvardėsi.Katarina neprieštaravoGertrūdai, bet vis tiek gyrėsi,kad yra tekę bendrauti su taisano meto didžiais politikais.

– Taigi ne taip svarbu, kaipdažnai, bet vis dėlto jambuvome tokie svarbūs, kad1965 metais Heinrichoaštuoniasdešimties metųjubiliejaus proga kanclerisasmeniškai atsiuntė sveikinimotelegramą. Taip patprezidentas. Ar tai nebuvonuostabi šventė, Gertrūda,pripažink sąžiningai. Ir visiškai

taip pat sekmadienį švęsimetavo gimimo dieną. Kancleris,aišku, neatvyks, bet, kas žino,gal pasveikins raštu.

Paulai įtampa atlėgo, nes josjaunylė sesuo mirties kilpąnejučia atliko elegantiškai.Nuotaika nesugedo, jubiliatėliko dėmesio centre, kur jai irpriklausė būti. Vis dėltoKatarina sumaniai pamėtėjožurnalistui porą jaukų, kuriuosjis be niekur nieko ir prarijo.

– Papasakokite apie tą šventę,ponia Franken, – paprašėVolentarskis Katarinos ir ši su

didžiausiu malonumu paniro įprisiminimus.

– Heinrichas Hėgmanas buvogarsus politikas. Jis pažinojopaskesnįjį kanclerį jau išprieškario. Taip pat ir HeinrichąLiubkę. Visi 1932 metaisPrūsijos landtage atstovavoCentro partijai, o po karo vėlsusiėjo į krūvą. Kai buvo įkurtaKrikščionių demokratų sąjunga,Heinrichui Hėgmanui pavykosuburti valstiečius, todėl iki patmirties jis buvo Reinlando-Vestfalijos žemės landtagodeputatas. Kai 1965 metais

šventė aštuoniasdešimtąjįjubiliejų, čia, Varte, buvoprigužėję daugybė žmonių. Ūkiopatalpų toli gražu nepakako,todėl kieme buvo pastatytadidžiulė šventinė palapinė.

Katarina trumpai stabtelėjo, oPaula pasinaudojo šia akimirkaHėgmano liaupsėms nutraukti:

– Ar sekmadienį taip pat busšventinė palapinė, Gertrūda?Tavo gimtadienio paradas turėtųbūti panašaus dydžio, ar ne,Katarina?

– Savaime suprantama, –atsakė toji, – tikiuosi senovinio

dainavimo choro iš Ksanteno,ugniagesių kapelos išLiutingeno, aišku, pasirodys incorpore bažnyčios choras išVarto. Bet jie visi gaus tik potaurę šampano. Anais laikaisbuvo kitaip, – sesuo vėlsėkmingai grįžo prie savomėgstamiausios temos. –Heinrichas labai žiūrėjo, kadbūtų pamaitintas kiekvienas.Atvyko per penki šimtai svečiųir juos pakvietė prie šiamkraštui būdingo kavos stalo,tarp jų buvo aukšto rangopareigūnų, šios žemės politikų.

Tik prisiminkite ministroLaušerio kalbą, ji buvonuostabi.

– Taip, tik gal šiek tieksaldoka, – įgėlė Gertrūda, – okai landtago prezidentas išėjoskaityti Heinricho Liubkėstelegramos, ponas Hėgmanaspasijuto tarsi devintamedanguje.

Paulai vėl pasirodė, kad turipasielgti kaip tas ringo teisėjas:dvikovą reikia nutraukti.

– Katarina, juk aišku, kad rytojtau vėl reikės kažką panašaussurengti. Užuot gėrėjęsi

praeitimi, verčiau paplanuokimebūsimą šventę.

– Tegu bus tau siurprizas, –atsakė savimi patenkintaKatarina. – Būk rami, Gertrūdąpagerbsime tinkamai.

– Kaip matau, jūs čia,Telemanshofe, rengiatelegendines šventes, – įsiterpėjuokaudamas žurnalistas.

– Matyt, taip galima pasakyti.Luktelėkite, pone Volentarski, –pašoko Katarina, – aš jums tuojatnešiu to meto laikraščiostraipsnį. Aiškus daiktas, viskąsmulkiai aprašė laikraštis

„Reino paštas“.Katarina pasirausė medinėje

dėžutėje ir triumfuodama grįžosu laikraščio iškarpa rankoje.

– Štai, paskaitykite, kasparašyta juodu ant balto: „Keliųpolicininkai reguliavo eismąrodydami svečiams kelią siaurakaimo gatve iki pat ūkio, kurįHeinrichas, kai jam suėjodvidešimt, perėmė iš tėvų“, –Katarina akimis ieškojo tamtikros vietos. – Va!„Telemanshofas gimtadieniuibuvo gerai parengtas. Jau nekartą girtas už svetingumą, ir šį

sykį priėmimas buvo nuoširdus,stačiai draugiškas“, – Katarinavisa švytėte švytėjo. – Taip,perskaičiau žodis žodin. Rytojparodysime, kad nieko nesamepamiršę, ar ne?

Volentarskis paėmė straipsnįKatarinai iš rankų ir pradėjo į jįgilintis. Paula žinojo, kas tenprirašyta apie jaunylę seserį. Irnė per nago juodymą neperdėta.Ji tikrai mokėjo į Telemanshofąatkviesti ano meto politiniųįžymybių ir jas puikiaipavaišinti. Heinrichui Hėgmanuiji buvo kone tobula viešųjų ryšių

tvarkytoja. Ir jis neliko jaiskolingas. Prieš mirtį Katarinaiužrašė Telemanshofą. Ar taibuvo vien dėkingumas? Kadangisu Gertrūda Paula niekuometnebuvo kalbėjusi apie savojausmus Alfredui, tad irKatarinos niekuomet neklausė,ar ji mylėjo Heinrichą. Ji visadosatsižvelgė į išorinę regimybę, opagal ją Katarina buvo ūkvedė.Ir ne kas nors daugiau. Gandų irapkalbų tais laikais netrūko.Atėjo metas, taip manė Paula,pagaliau apie viską išsišnekėti,kol savo istorijos nenusinešė į

kapus. Šį vakarą Katarinospasiteiraus, kaip tuokart buvo,ypač kai per didžiąją evakuacijąTelemanshofe liko viena suHeinrichu Hėgmanu. Paula taidar gerai prisiminė, nes suvisais ūkio tarnais irdarbininkais buvo susitikusiBedburgo-Hau miestelyje irbaisiausiai susirūpino sužinojusi,kad Katarina liko ūkyje. Apie taisesuo niekuomet neprasitarė nėpuse žodžio. Ir Paulanesistebėjo, nes visos norėjožvelgti į priekį ir nė vienaatgalios. Tai gal dabar metas

pradėti klausti.

1945 metų kovo 24-oji

Numirėlis rūsyje

– Katarina, jie jau čia! Greitaiateikite. Jie jau čia! –susijaudinęs Heinrichas šaukėper visą kiemą.

– Kas tie jie?Katarina pamanė, kad jis kalba

apie jos giminaičius. Ji vis darneturėjo jokios žinios, ar jiegyvi, net ir apie Jozefą, su

žmona ir vaikais gyvenantį vosuž kelių kilometrų. Tačiaupastarosiomis savaitėmis niekasnedrįso kišti nosies iš namų,Ksantenas – sulygintas su žeme.Po paskutinio lankymosi tenaiHeinrichas iš siaubo negalėjoatsigauti. „Gatvėse drybsodaugybė lavonų. Taip patmoterų ir vaikų. Katedrasugriauta, akmens ant akmensnelikę. Klaiku.“

Tad Katarina ypač troško, kadbūtų atvykęs brolis su šeima.Smalsumo pagauta numetė antžemės šakę, kuria kabino

pašarą, ir nuskubėjo į namą. Jaudvi savaites gyveno vieni ūkyje.Katarina gerokai sulyso, nessunkiai dirbo, o kaip ūkvedė nuofizinio darbo buvo atpratusi. Galdarbuotis padės Jozefas,tikėjosi. Įėjo į didįjį kambarį irnusivylė pamačiusi, kadHeinrichas ją vadina prie radijo.

– Štai, paklausykite, tai anglai,transliuojantys vokiškai. Jiekeliasi per Reiną. Dabar. Šiąakimirką.

Katarina suvokė: tai pabaiga.Heinrichas ir Katarina klausėsiausis ištempę, per šnypštimą ir

traškesius sunku buvo ką norssuprasti. Bet ir vienas, ir kitastikino girdėję tą patį. Ksantenebuvo Vinstonas Čerčilis, britųministras pirmininkas. Jis stoviant Fiurstenbergo ir stebi, kaipjo kariuomenės daliniai keliasiper Reiną. Pirm to Valbeke buvosusitikęs su karo vadaisEizenhaueriu ir Montgomeriu,pranešė radijo diktorius.Vokiečiai esą galutinaisutriuškinti.

– Katarina, noriu pamatyti.– Ką pamatyti?– Čerčilį!

– Anglų ministrą pirmininką?– Taip. Noriu tą žmogų

pamatyti. Jis yra mūsųišvaduotojas.

– Ar jums protas pasimaišė?Kaip išvis gali ateiti į galvą tokiamintis? Gal manote, jisapsidžiaugs, išvydęs savobūsimą valdinį? Ko gero,pakeliui iš Varto į Ksanteną juspaprasčiausiai nušautų.

Kelias akimirkas Katarinabuvo išsigandusi, kad taiptiesmukai kalba su Heinrichu,taip pat ir todėl, kad pasidavėšeimininko džiaugsmui. Šiaip ar

taip, karą jie pralaimėjo. TačiauHeinrichas, atrodo, tą žiniąpriima kaip neapsakomai gerą.Jis čiupo Katariną už alkūnės irmėgino pašokti kelis žingsnius.

– Ak, Katarina, jūs mąstotetaip nuostabiai pragmatiškai.Jūs visiškai teisi. Ir vis dėlto ašmielai nueičiau pas jį irpadėkočiau.

– Dėkoti už tai, kad bombomissumalė miestą, manau, ne visaibūtų tinkama, – šaltai priminė ji.

Katarina nebuvo tokiaoptimistiška kaip Heinrichas,tvirtai įsitikinęs, kad po Hitlerio

kracho vėl viskas pasuks į gera.Heinrichas neabejojo, kadSąjungininkai yra gerieji irmatys skirtumą Hitlerio ir visųtų žmonių, kokių Vokietijoje taippat dar buvo. Išmintingasstrategas, manė jis, neturėtųnorėti sunaikinti šalį.

– Reikia susitikti su kolegomisiš Prūsų landtago. Turime būtipasirengę. Netrukus viskassusitvarkys.

Katarina džiaugėsi matydamaHeinrichą tokį pralinksmėjusį,nes žinojo, kad Teodoro žūtisjam buvo išmušusi žemę iš po

kojų, nors iki šiol kaipįmanydamas stengėsi toneparodyti, net ir tada, kaipasakojo apie paskutinį Teodorolaišką ir jo priesaką. Jai vis darnebuvo aišku, kokie dabarjųdviejų santykiai, bet tokįsvarbų dalyką kaip sužadėtuvėsHeinrichas tikriausiai pakartosprie liudytojų, jei tą turėjogalvoje. Pažadas vesti galiausiaiyra sutartis, o ji nerengiamatokioje aplinkoje, kur tik šienas,šiaudai ir į pasaulį ateinantiskumeliukas.

Katarina nebesigilino į savo

klausimus ir abejones, o paėmėHeinrichą už rankos irtempdama kalbėjo:

– Eime. Jei ateitis tokia rožinė,tada išgerkime už ją taurelę.

Jie nulipo į rūsį, o Katarinanužingsniavo tiesiai prie tosvietos, kur sustatyti buteliai. Jiieškojo ypač geros kriaušiųdegtinės, kokią čia, Varte,valstiečiai moka varyti. Josgurkšnelis dabar būtų pats tas.Katarina atsitūpė ir ėmėdairytis po pustuštes lentynas,bet akys netyčia pastebėjo antžemės kažką keista. Vos spėjo

suprasti, kas ten iš tikrųjų yra,ją pastvėrusi ranka tvirtaisuspaudė.

Katarina klyktelėjo. Patinesuvokė, ar iš išgąsčio, ar išskausmo. Bergždžiai mėginoužpuoliko atsikratyti, nespadėtis buvo ne tokia, kadgalėtum jį stipriai pastumti.Pagaliau prišoko Heinrichas.

– Paleiskite moterį! – sušukokareiviui. – Kas jūs toks?

Nesulaukęs atsakymokonstatavo:

– Jums reikia pagalbos.Žmogus nesijudino.

– Ar nesupratote? Jums būtinagydytojo pagalba.

Heinrichas suėmė vyro rankąir mėgino atlenkti pirštus.

– Padėkite man, traukite savoranką, – komandavoHeinrichas, – tas žmogusnepavojingas.

Katarina vis dar tebebuvosutrikusi, tačiau suprato, kadkartą pasukusi ranką galės ištos keblios padėties išsivaduoti.Kai tik ištraukė riešą, suglebęskareivio kūnas nuriedėjo į šalį.Tik dabar pamatė, kad taivokietis. Vilkėjo vermachto

uniformą, peršlapusią irpurviną. Visai dar jaunas,daugių daugiausia šešiolikosmetų. Jis merdėjo. Dabar, kaigulėjo aukštielninkas, pilvosrityje matėsi didžiulė žaizda.Visas išsitepęs krauju, tiknedidukas berniuko veidas buvoišblyškęs ir beveik švarus.Katarina nugurgė seiles.Didelės, baimingos akysspoksojo į ją. Atrodė, kad jisnori kažką pasakyti. Heinrichaspasilenkė prie jo. Laikydamasausį prie pat jo lūpų žvelgė įKatariną.

– Ką daryti?Ji nežinojo. Papurtė galvą.

Pasiekė iš lentynos butelįkriaušių degtinės ir pripylėmažą taurelę. Atsargiai pakėlėberniuko galvą ir suvilgė jamlūpas. Veidas susiraukė, oHeinrichas nusišypsojo.

– Na, ar skanu? Išgerk darvieną, bus geriau.

Ar degtinė jį numaldė, arpadėjo atsisveikinti su pasauliu,to Katarina ir Heinrichasnegalėjo suprasti, bet po antrogurkšnio gyvybė užgeso.Katarina persižegnojo,

Heinrichas – taip pat. Jisužspaudė berniukui akis iriškratė kišenes ieškodamaskokio nors dokumento tapatybeinustatyti. Nieko nerado.

Kurį laiką abu klūpojo šalianumirėlio, galiausiai Heinrichaspaėmė butelį degtinės irprisipylė taurelę. Staiga atmetėgalvą ir skaidrus skystis dingoburnoje. Įsipylė dar vieną –neliko ir to.

– Jie galabijo mūsų vaikus, –Heinrichas iškošė pro dantis, –ištisą vaikų kartą pasmerkėgėdingai mirčiai.

Katarina išsigando. Niekuometnebuvo patyrusi, kad Heinrichasšitaip nesitvardytų, bet ir nevisai suprato, ant ko jis taipširsta. Ar ant ką tik šlovintųjųSąjungininkų, ar ant savotautiečių ir Hitlerio?

– Nebeturime vaikų. Siaubas.Prisipylė dar vieną taurelę ir

pasiūlė Katarinai išgerti drauge.– Už tave, jaunasis narsuoli.

Labai būčiau norėjęs tauišgelbėti gyvybę.

Heinrichas elgėsi tarsiapsėstas ir kalbėjo patetiškosvaigulio pagautas. Kartu lenkė

vieną taurelę po kitos. Gal šiąakimirką tai ir yra vienintelisteisingas veiksmas, pamanėKatarina ir nusprendė taip patišgerti.

Perdavusi butelį Heinrichuiišėjo kastuvo. Išraus duobę,palaidos jaunuolį kuo geriau –kaip moka. Paskui pakviespastorių kapo pašventinti, betpirma reikia jį palaidoti, jukrūsyje nepaliksi.

Tinkamą vietą rado sode poegle. Kai pradėjo kasti,plūstelėjo ašaros maišydamosisu prakaitu. Žemė buvo

minkšta, todėl darbavosisparčiau, negu iš pradžių manėpavyksiant. Maždaug popusvalandžio prisidėjoHeinrichas – atnešė į antklodęsusuptą kareivio kūną. Vienaranka negyvėlį laikė tiespakinkliais, kitą buvo pakišęs posprandu. Taip per slenkstį nešanuotaką, toptelėjo Katarinai, irji tučtuojau šios mintiessusigėdo. Mirusio kareivio galvakarojo atlošta, o ranka laisvaitabalavo.

Heinrichas atsiklaupė irKatarina stebėjosi, kaip jis

švelniai guldo vaikiną. Turėjobūti nelengva: nors jis ir labailieknas, bet vis dėlto suaugęsžmogus. Heinrichas paėmė išjos kastuvą ir kasė toliau.Atrodė, tarsi galvoje kas norsbūtų mušęs būgną: kastuvąstatyt, koją dėt, koja spaust,žemę kelt, žemę mest ir vėl išnaujo. Kasė be perstojo, kolduobė buvo pakankamai gili.

Atsargiai padėjo kastuvą šaliaduobės, lygiagrečiai su ja. Priėjoprie galvūgalio, pažvelgė įkastuvą, grįžo ir pataisė duobėskraštus. Dar kartą patikrino, ar

duobė ir kastuvas tikrailygiagretūs. Kasėjas atrodėpatenkintas.

Katarina žengė žingsnį atgal iržiūrėjo į Heinrichą. Jamšešiasdešimt, bet tiek neduosi.Kaip ir anksčiau, laikysena tiesi,tai jam suteikia tam tikrodidingumo, gal net arogancijos,mąstė ji. Tikriausiai viskaspriklauso nuo santykio sužmogumi.

Heinrichas labai jaudinosi, taiKatarina matė iš jo pirštų. Jisstovėjo tiesus ir nejudėjo, tikpirštai grabaliojo sermėgos

sagą: atsega – užsega, atsega –užsega. Vis iš naujo, beveiknevalingai, viską susitvarko,tarsi norėtų šią akimirkąatrodyti ypač nepriekaištingai.Iš visų jėgų mėgina susikaupti,kad neišsiveržtų jausmai.

– Padėkite man, – paprašė pokiek laiko.

Mostelėdamas galva parodė,kad eitų prie kito antklodėskrašto. Juodu kartu nuleidonumirėlį į duobę. Kai jis pasiekėdugną, Katarina turėjoatsiremti, kad neprarastųpusiausvyros. Atsargiai užklojo

kūną antklode, o veidą palikoneuždengtą. Abu pamaldžiaisustojo prie kapo ir ėmė melstis.Heinrichas, pralaimėjęs dvasinękovą, netrukus apsipylėašaromis. Katarina negalėjoprisiminti, kad kada nors būtų jįtokį mačiusi. Stambus Heinrichokūnas virpėjo, jis susmuko antkelių. Heinrichas aimanavo,kosėjo ir minėjo sūnaus vardą.Skausmas, iki šios minutėsslėptas iš visų jėgų, dabarpratrūko. Katarina taip patpravirko, ir pirmą kartą nuo tosdienos, kai gavo žinią apie

Teodoro žūtį, juodu gedėjokartu. Ji atsiklaupė šaliaHeinricho ir jį apkabino. Niekonegalvodama suėmė galvą irrūpestingai šluostė ašaras. Šiąakimirką jis atrodė toks patbejėgis kaip kadaise Teodoras,kai dar buvo kūdikis. Heinrichasįsikniaubė Katarinai į petį. Antkaklo pajuto kažką drėgna irklausė savęs, ar tai jo ašaros, arlūpos. Jai sukosi galva, tuščiuskrandžiu išgerta degtinėapiblausė akis, dabarperštinčias nuo ašarų. StaigaHeinrichas pabučiavo ją į lūpas

ir ištiesė ranką.– Eime, – tarė ir nusivedė ją į

namą.

Šimtasis gimtadienis –šeštadienis

Keptų bulvių diplomatija

Jis jautėsi nesmagiai, tąKatarina iškart pastebėjo. Norstam klausimui kilti nebuvojokios dingsties. Matyt, kaltaveikiau jos pačios reakcija, iškurios jis padarė išvadą, kadpasielgė pernelyg stačiokiškai.

– Ar jūs ir Heinrichas

Hėgmanas iš tikrųjų buvotevyras ir žmona? – panoro žinotiponas Volentarskis.

Katarina nieko neatsakė. Ji tikžvelgė į Volentarskį ieškodamaatsakymo, bet jo nerado. Šiąminutę abu stovėjo koridoriuje,nes Katarina žurnalistą lydėjoprie durų. Ji padėkojo jam užGertrūdai parodytą atidą irpakvietė rytoj į šventę. O kai jaubuvo atidariusi duris,žurnalistas apsigręžė ir uždavėtą klausimą. Iš pradžių Katarinatylėjo, o kai nieko geresnioneatėjo į galvą, nusprendė tokį

asmenišką klausimąpaprasčiausiai praleisti proausis. Tai nelabai diplomatiška,peikė save žvelgdama jamįkandin. O jis skubiai sėdo į„Volvo“ ir taip greitai šovė iškiemo, kad žvyras pažiro iš poratų. Katarina galiausiai uždarėduris. Juk viskas buvo taipseniai, prieš pusę šimtmečio,prieš pusę gyvenimo.Niekuomet apie tai nekalbėta,su niekuo. Nei su seserimis, neisu pačiu Heinrichu. Nebuvojokių liudytojų, kas tą naktįįvyko. Kai kada pati savęs

klausė, ar tik viso to nėraprasimaniusi. Žinojo tik viena:kad kitą rytą pabudo Heinricholovoje, o ne tvarte. Jis jau buvoatsikėlęs, o kai nuėjo į tvartą,tas buvo taip sutvarkytas kaip irankstesnėmis dienomis.Heinrichas pasveikino ją irKatarina jo elgesyje neįžvelgėnieko ypatinga. Jis niekoneklausė, todėl ir ji nusprendėtylėti. Netrukus tai ir visainugrimzdo į užmarštį.

Tačiau iki šios dienos tiksliaižinojo, kur buvo palaidojęjaunąjį kareivėlį. Kas tas

žmogus, iki dabar nėra nustatę.Taip pat nežinojo, ant kienosąžinės gulė jo mirtis. Ar kaltiįnirtingai dėl Ksanteno kovęsiSąjungininkai, o gal jis buvodezertyras? Aišku, tai tikspėlionės. Karui pasibaigus jisbuvo perlaidotas ir keleriusmetus ilsėjosi Varto kapinėsekartu su kitais nežinomaiskareiviais. 1951 metais visus išnaujo ekshumavo ir perkėlė įkarių kapines Nyrzenbruche.

Tos trys vienu du praleistossavaitės ūkyje – dramatiškastarpsnis, bet nepasakysi, kad

nelaimingas. Įspūdis toks, tarsiHeinrichas ir ji būtų atsidūrękitame pasaulyje, turėję kitusgyvenimus. Jie buvo atkirsti nuoišorės, buvo karo sumaištiesbelaisviai, bet vis dėltosavotiškai laisvi. Senieji ponaidar nepasitraukę, bet jausumušti, o naujieji – dar neatėję.Kažkas panašaus į viltingą„anarchiją“. Katarina šypsojosi,kad ne kas kitas, o ji žodžiui„anarchija“ suteikė teigiamąreikšmę. Žvilgtelėjo į laikrodį –jau po pirmos, ir pajuto alkį.Keptų bulvių – štai ko dabar

reikėtų. Keptų bulvių su lašiniaisir svogūnais.

Moterys didžiajamekambaryje, kaip girdėjosi išbalsų, buvo nusiteikusios kuopuikiausiai, taip pat ir Gertrūda.Gerai, pamanė Katarina, tegutaip ir lieka. Daugiau su janebesiginčysiu. Senuojustraipsniu apie Heinrichoaštuoniasdešimtmetį nešina jinuėjo į gretimą patalpą,vadinamą raštine, ir jį įsegė įaplanką. Laikraštis „Reinopaštas“ buvo pažymėjęs, kadHeinrichas savo kalboje jai

padėkojo už ištikimybę irparamą. Jis atvirai ją vadina„savąja Katarina“, galėjai tenperskaityti. Gal Volentarskiui tostraipsnio visai nereikėjo rodyti,pyko ant savęs. Tada nebūtųuždavęs tų kompromituojančiųklausimų. Antra vertus, jisprivalėjo suvokti, kokia ypatingaasmenybė buvo HeinrichasHėgmanas. Tikriausiai suprato,o jei ne, rytoj per šventę darkartą primins.

– Kas dar, be manęs, norėtųpietums gardžių keptų bulvių suleistine kiaušiniene? – paklausė

įėjusi į didįjį kambarį.Visos pakėlė rankas.– Puiku! Gal galėtum man šiek

tiek padėti? – paprašėkaimynės.

Ši jauna moteris iškartsuprato.

– Žinoma, – atsakė ir abi suKatarina nuėjo į virtuvę.

Verkiant reikėjo pasikalbėtiapie rytoj vakare numatytąstaigmeną, kurią kartu rengė.Vidurnaktį, pirmąją šimtojogimtadienio minutę, išviliosGertrūdą pro duris ir čia pateiksypatingą dovaną.

Sesers garbei suplanavovidurnakčio fejerverką.

1945 metų gegužės 8-oji

Pagaliau taika

Gertrūda girdėjo šautuvų salvesir stebėjo, kaip džiūgaujašventės dalyviai. Vienas sviedėskrybėlę į orą, kitas rėkė„valio!“ Gegužės aštuntoji buvodžiaugsmo diena. Sklido kalbos,kad generolas pulkininkasAlfredas Jodlis Ardėnuosepasirašė besąlygišką

kapituliaciją. Pagaliau viskasbaigėsi, pagaliau jie buvo laisvi,pagaliau vėl susirinko į krūvą.Tačiau svarbiausia priežastisšvęsti buvo ne tiek stojusi taika,kiek veikiau penkiasdešimtpirmasis Gertrūdos gimtadienis.Kaip įprasta, šeimą sukvietėjaunylė sesuo. O kadangi visitiek ilgai buvo nesimatę,kiekvienas pasakojo, kaipišgyveno paskutines karodienas.

Paula, kaip ir daugumaŽemutinio Reino žemėjegyvenusių civilių, porą savaičių

praleido Bedburgo-Haumiestelyje, kur anglai buvosuvarę daugybę vokiečių. Čiabuvo atsidūrę ir Telemanshofotarnai su darbininkais. Vienojedaržinėje glaudėsi šimtaižmonių, nebuvo kur padoriainusiprausti ir išsiskalbti, ohigienos sąlygos – stačiaisiaubingos. Gertrūda nesunkiaigalėjo įsivaizduoti, kai sesuopasakojo, kaip galynėjosi suutėlėmis. Šiurpas bėgo pernugarą pamanius, kokia tų gyviųgausybė galėjo knibždėti jųgalvose, nes visų seserų plaukai

buvo nepaprastai tankūs irvešlūs. Balandžio pradžioje,toliau pasakojo Paula, pagaliauatsirado galimybė pranešti apiesave Katarinai, ir ši nedelsdamaatsiliepė.

Ilgiausiai be žinios buvodingusi Gertrūda. Iš pradžių perilgai delsė, nes nenorėjo likimovaliai palikti savo moksleiviųmergaičių, paskui nebegalėjoištrūkti iš Rūro katilo.Sąjungininkai buvo nutiesęfronto liniją aplink visą Rūrosritį. Tik po trijų savaičiųGertrūdai pavyko prasimušti į

šiaurę Reino žemupio kryptimi.Tai buvo alinantis bėgimas ir,nors fiziškai buvo užsigrūdinusi,bet matydama tokią daugybęlavonų ir tiek kančios jautėsibejėgė ir sugniuždyta. Slėgėnežinia, ar būstas Duisburgedar tebėra, ar viskas, konespėjo paskubomis pasiimti,susprogo bombų krušoje ir virtopelenais. Po to, kai kiekatsitokėjo Mermteryje pas brolįJozefą ir jo pačią Chosė,Katarina ją pakvietė įTelemanshofą. Gertrūdaspyriojosi, nes nenorėjo gyventi

pas Heinrichą. Tačiau kaijauniausioji sesuo labai ryžtingaipareiškė, kad taip elgtis esąjuokinga – ji žinanti ją nelabaimėgstant Heinrichą, bet karometu ir atsižvelgiant į jos padėtįtaip elgtis išties atrodo vaikiška,ji privalanti mesti iš galvos šiąnesąmonę ir kaipmat vykti įūkį – be jokių atsikalbinėjimų.Katarina nenutuokė, kaskadaise buvo nutikę. Tuokartbuvo per maža, kad prisimintų,o šeimoje vėliau apie tai niekasnebeužsiminė. Bet prieš tas dvisavaites, kai Katarina ją taip

griežtai paprotino, ji buvopernelyg silpna, kad laikytųsisavo, ir jai reikėjo pagalbos.Todėl Gertrūda nusileidožadėdama greit atgauti jėgas,kad nereikėtų ilgiau, nei būtina,naudotis Heinricho svetingumu.Taigi ji paėmė save į nagą irmėgino kiek įmanoma rečiaupainiotis jam po kojomis. Turėjopripažinti, kad Heinrichas elgėsilabai kilniadvasiškai. Katarinospaklaustas, ar ji galinti kurįlaiką ūkyje priglausti Gertrūdą,jis iškart sutikęs, jei sesuoneprasilenkė su tiesa, kad tai

esą savaime suprantama,Gertrūda galinti būti, kiek tiknori. Nešvari sąžinė perpastaruosius dešimtmečiusniekur neišnyko. Šią mintįGertrūda vijo kuo toliau ir savodėmesį sutelkė į šventę, kuriaipažymėti staiga atsirado tiekdaug gerų dingsčių. KaipKatarinai įprasta, sukvietėnemažai svečių. Pyragui iškeptikiaušinių ir miltų tikrai užteksią,garantavo ji, ir jos giminėkvietimą mielai priėmė.Gertrūda taip pat džiaugėsigalėsianti vėl visus pamatyti.

Vienintelę Paulą tebekankinorūpestis, kur ir kokiomissąlygomis šiuo metu gyvena josšeimos narys. Paskutinį kartąAlfredas apie save buvopranešęs iš Rytų fronto, bet jauseniai – prieš porą mėnesių.Dabar baiminosi, ar neatsitikojam kas nors negera. OGertrūda žvelgė į gerokaijaunesnį brolį, vėl įsitaisiusįšalia Paulos. Jozefas, kaip irdaugybė kitų, vertėsi itinsunkiai. Liesut liesutėlis – vienikaulai, kaip ir jo keturi vaikai.Jo ūkį nusiaubė vermachtas,

nusavino gyvulius ir vasarį juosišvarė Rūro srities kryptimikareiviams tenai pamaitinti. Kasbus su ūkininko šeima, vokiečiųReichui nerūpėjo. Paskui, kaiatėjo Sąjungininkai, jos brolienėChosė šeimos labui paaukojo išsenelės paveldėtą senovinęsagę. Sklido kalbos, kad anglaiypač atjaučią vaikus, todėl savodukteriai Lizai įdavė tąpapuošalą, kad su užsieniokareiviais išmainytų į ką norsvalgoma. Labai patenkinta irdidžiuodamasi mažylė grįžo podviejų valandų iš Ksanteno,

pasakojo Chosė. Dukterįužmačiusi jau iš tolo. Liza antnugaros tempė didelį maišąbulvių, ir ne iš karto suvokusi,kad vaikas neįstengtų tokiopanešti. Taigi nuskubėjusi jospasitikti, o duktė visa švytėdamapasakojo apie tą puikų vyriškį,pardavusį jai pilną maišąmaisto. Įtarumo kankinamaatrišusi tą maišą, o jame –bulvių skutenos, nieko daugiau.Suspaudusi lūpas, bet dukteriaivaizdavusi, kad labai džiaugiasi.Tą vakarą išsivirė bulvienės,kitą vakarą – taip pat ir

kiekvieną visos kitos savaitėsvakarą.

Kaip gerai, kad čia,Telemanshofe, bus galimapadoriai pavalgyti, džiaugėsiGertrūda. Katarina šiai šventeiiškepė fazaną, kurį Heinrichas,anot jos, specialiai sumedžiojęsGertrūdos gimtadieniui. Jeigu jisakė tiesą, Heinrichas labairizikavo, nes tokiais laikaisbastytis su šautuvu po apylinkesanaiptol nebuvo išmintinga.Anglai visiems varė baimę, betdar labiau – rusai. Iš lūpų į lūpassklido siaubingi pasakojimai, ką

rusai išdarinėja Berlyne. Kaikurie iš tų pasakojimų pasiekė irChosė ausis. Dabar, kai šventėsdalyviai sėdėjo sode prie kavosstalo, ji negalėjo susilaikytineperteikusi viso todramatizmo.

– Bedieviai jie, – užbaigė savopasakojimą, – jie tik žudo irprievartauja.

– O ką apie tai sako mūsųpolitikas Heinrichas Hėgmanas,Katarina? Kas bus suVokietija? – Gertrūda mėginopokalbį pakreipti šiek tiek kitalinkme.

Ją išties domino Heinrichonuomonė. Tačiau Katarinanepatikliai pažvelgė į seserį.Matyt, ieškojo, kaip jai įgeltiarba savo balsui suteiktisarkastišką atspalvį. OGertrūdai klausimas atrodėlogiškas, nes Heinrichas prieškarą sėdėjo parlamente ir jaubalandį buvo parašęs laiškusbuvusiems partijos draugams.

– Kitą savaitę jis vyksta įKelną, – galiausiai atsakėKatarina. – Ten jau vėl pradedaeiti pareigas vyriausiasisvokiečių burmistras. Ponas

Hėgmanas jį pažįsta iš anksčiau.Didis žmogus, KonradasAdenaueris. Atrodo, jis derasi suamerikiečiais. Ir vis dėltoneabejoju, kad po keliolikosdienų žinosime daugiau.

– Ar tada visisuamerikonėsime? Helou, vontjū čoklet? Arrr norrritšokoladde? – mėgdžiojo Paulaamerikiečius, kurių buvomačiusi Bedburgo-Haumiestelyje, ir visus prajuokino.

– O kur ponas Hėgmanas? –pasidomėjo Jozefas.

– Tuoj ateis. Dar turi parašyti

telegramą. Vėliausiai, kai valgisbus ant stalo, prisidės priemūsų, – paaiškino Katarinažvelgdama į namą. Gertrūdasekė jos žvilgsnį ir nukreipė akisį langą, už kurio Heinrichasstovėjo per jos sužadėtuviųšventę prieš trisdešimt metų.Ten spėjo ir dabar jį esant, nesHeinrichas turėjo įprotį stebėtidraugę, į kurią ketina įsilieti.Heinrichas paseno, nusprendėji, bet ir pati, tikriausiai,nepajaunėjo. Tuomet jai darnebuvo nė dvidešimt vienų. Kasbūtų buvę, jei Heinrichas

nebūtų sužlugdęs jos vestuvių suFrancu? Ar būtų dabar su juolaiminga? Ar jis būtų per abukarus išlikęs gyvas?

Kai Heinrichas pagaliaupasirodė atžingsniuojantis,Gertrūda žvelgė į jįsusimąsčiusi. Širdyje norėjoneberūstauti ant jo, bet niekoneišėjo, net dabar, kai turėjoišties būti jam dėkinga.

– Pone Hėgmanai, kąSąjungininkai ketina su mumisdaryti? – kažkuris paklausė. –Ar tiesa, kad Vokietija bussunaikinta?

– Kiek žinau, rusai iramerikiečiai seniai nesutaria.Mums reikėtų su amerikiečiaisbūti geruoju. Jie mumsprielankesni už rusus. Kelnevyriausiuoju burmistru pradedadirbti vokietis, manau, tai gerasženklas. Matyt, amerikiečiainori su mumis dar kartąpamėginti.

– Bet ar rusai su savokomunizmu nėra įdomialternatyva? Jie vis dėlto nori,kad kiekvienas pasaulyje turėtųvienodas galimybes, –samprotavo Paula.

Būtų gražu, mąstė Gertrūda,bet ji asmeniškai tuo netikinti.Šis idealizmas geriau tikoPaulai, vis mėginančiai kovoti užteisingumą ir darną. Visai kaskita Katarina, mėgstantikonfliktuoti, o jos pažiūraspastaruoju metu buvo stipriaipaveikęs Heinrichas Hėgmanas,kaip Gertrūda dabar matė.Sesuo tuojau pat ėmė bartis:

– Paula, ką tu dabar šneki.Nieko nėra baisiau už tuoskomunistus. Ar manai, kad pasjuos visiems visko po lygiai?Galbūt blogio. Ten sulyginama

patrumpinant didžiuosius jiemsnukertant galvą. Tai yrakomunizmas. Juk pati sakei,kaip rusai Berlyne siautėja.

– Protingai mąstote, – pagyrėHeinrichas. – Aš taip pat manau,kad su amerikiečių laisve galimedaugiau pasiekti.

Tai sakydamas jis neatitraukėakių nuo Katarinos. JiHeinrichui patinka, toneįmanoma nematyti, antravertus, ko čia ir stebėtis, mąstėGertrūda. Ji turėjo politinęnuovoką, be to, didžiulę aistrą irDievo dovaną patraukti žmones.

Tokiam kaip Heinrichas ji šiaispermainų laikais be galonaudinga. Jaunylės sesersskruostai degė iš džiaugsmo,kad Heinrichas ją pagyrė, o galesama dar ir kitos priežasties?Kai Katarina pastebėjo josžvilgsnį, nukreipė akis į šoną,tarsi būtų netyčia užklupta.Gertrūda ėmė į juodu atidžiauįsižiūrėti. Iki šiol Katarinos irHeinricho niekuomet nebuvomačiusi taip artimai kartu. Aršitaip yra todėl, kad juos siejalabai didelio pasitikėjimoreikalaujantys darbo santykiai?

Tačiau, jei Gertrūda neklysta,sesuo elgiasi tarsi įsimylėjusimoteris. Heinrichui ji nuolatšypsosi, pati, kaip atrodo, to nėnepastebėdama, negana to,gestikuliuoja taip, tarsikoketuotų. Visa tai galėjo būtiskirta vien Heinrichui. Taip patir Heinrichas buvonepalyginamai švelnesnis, neguGertrūda jį prisiminė. Jo akyseniekuomet nebuvo mačiusi tokioaksominio žvilgsnio, kai gyrėKatariną. Nors Gertrūdai irsunku įsivaizduoti, vis dėlto jųtarpusavio santykiuose buvo

požymių, rodančių juos esantporą. Tai kėlė susirūpinimą, nesHeinrichas Hėgmanas niekugyvu neatsisakys savo luomopuikybės. Nė už ką nedarys to,ką buvo uždraudęs broliui. IrKatarina pasijus nelaiminga, dėlto galima neabejoti. Reikės savojaunylę seserį pasivedėti į šalį irįspėti dėl Heinricho.

Gertrūda grįžo mintimis prieto, kas buvo kalbama prie stalo,tikėdamasi sulaukti akimirkos,kai galės be pašalinių ausų su japasikalbėti.Proga radosi po pietų, kai

draugija nuo stalo pamažu ėmėišsivaikščioti, o Katarina rinkonešvarius indus. Gertrūdaatsargiai nešdama kelias lėkštesnusekė jai iš paskos ir palaukė,kol virtuvėje liko dviese.

– Reikia pasišnekėti, – pradėjomėgindama iš sesers minosišskaityti, ar toji numano, apieką bus kalbama. Nuojautaneapgavo, nes Katarina dėjosilyg nieko negirdėjusi. – ApieHeinrichą Hėgmaną, – pridūrė,bet sesuo nepakeldama akiųtoliau mazgojo indus. –Katarina, ar esu tau kada nors

pasakojusi, kodėl taipneapkenčiu Heinricho? –nedelsdama perėjo į puolimą.

Sesuo suraukė kaktą.– Ar būtina visuomet taip

perdėti? Tu ant jo niršti tiktodėl, kad tuomet jis nesutiko sutavo ir Franco sužadėtuvėmis.Bet nuo tada praėjo amžinybė,ko dabar vėl pradedi iš naujo?

– Jis išsiuntė į karą savo brolį,Katarina. Heinrichas Hėgmanasnėra geras žmogus. Politikas jisgalbūt ir nieko, taip pat ir gabusverslininkas, bet jis elgsisšaltakraujiškai, kai kas nors bus

susiję su jo interesais.– Nepūsk burbulo. Ėmė visus.

Jei Heinrichas būtų buvęsjaunėlis, būtų ir jį paėmę. Dėl tonegalima jam prikaišioti! Tai jukne jo kaltė! Dieve mano, tuoseabiejuose siaubinguose karuosežuvo tokia daugybė žmonių. Artu negali būti laiminga su tais,kurie dar gyvi?

– Katarina, nebūk naivi.Heinrichas jį išvarė iš ūkio iršitaip sąmoningai atidavėkariškiams į rankas. Tai jispuikiausiai žinojo, tai nebuvojoks atsitiktinumas. Jis galėjo jį

apsaugoti nuo kariuomenės. Oar žinai, kodėl jis nepalikoFranco ūkyje, ar žinai, kas buvotoji vienintelė juokinga dingstis?

Katarina tylėjo, todėl atsakėpati Gertrūda:

– Kad jis norėjo mane vesti. Irkad aš tokiam kaip Hėgmanasneprilygau pagal luomą.

Įsmeigusi akis žiūrėjo įKatariną ir jai pasirodė, kadsesuo nurijo seiles. Žodžius„neprilygau pagal luomą“Gertrūda tarė pabrėždamakiekvieną skiemenį, tadKatarina, kiek buvo galima

spręsti, suprato, kas norėtapasakyti. Šį kartą, ne taip kaipbuvo pratusi, sesuo į diskusijasnesileido, o tylėjo. Atrodė šiektiek pablyškusi.

– Ar tarp jūsų yra kas norsbuvę? – paklausė Gertrūdastengdamasi kalbėti švelnesniutonu. – Katarina, pasakyk manapie tai, prašau tavęs. Aš tąšeimą pažįstu.

Ir pažįstu tave, pridėjomintyse, nes iš sesers veidomatėsi, kad spėjo teisingai.Nepaisant to, jaunylė melavo.

– Žinoma, ne, – sušnarpštė toji

vaizduodama pasipiktinusią.Gertrūda pastebėjo jossutrikimą, gal net liūdesį, betžinojo, kad dabar jos nepaguos.

– Kad ir kas būtų, nesidėk sujuo. Jis niekuomet tavęs neves.Jis negali tavęs vesti. Juk tikraitarp jūsų nieko nebuvo, o gal?

– Ne! – karštai atsakėKatarina. – Jis ir per senas man.

– Tai tiesa, sulaukusšešiasdešimties labiaugalvojama apie tėvynę negu apietėvystę, – Gertrūda mėginošvelninti situaciją, betpastebėjo, kad nieko neišeina.

Katarina pažvelgė į ją neišiokiu, nei tokiu žvilgsniu.Atrodo, ji užsidėjo kaukę. Tokįpat įspūdį Gertrūdai darėtruputį pernelyg besąlygiškasatsakymas, kad būtų galimapatikėti jį esant teisingą.

– Viskas labai paprasta.Teodoras laiške prašėHeinrichą, kad manimirūpintųsi, kol bus gyvas. Ir taijis man pažadėjo. Štai ir viskas.Nieko čia daugiau nei pridėsi,nei atimsi. Nėra ko jaudintis.

Įtarimas, deja, liko, betGertrūda suprato, kad nebėra

tikslo į tai gilintis.– Na, gerai. Ir toliau elkis

tinkamai. Ūkyje turi puikiątarnybą. Ką nors panašaus šiaislaikais taip greitai nerasi.

Gertrūda apkabino sesutę irneskubėdama tarė:

– Dėkui už puikią gimtadieniošventę.

– Nuoširdžiai sveikinu!Akivaizdu, kad Katarina vėl

jautėsi užtikrintai. Ji pabučiavoGertrūdą į skruostą ir abi kartugrįžo į sodą.

Šimtasis gimtadienis –sekmadienis

Vidurnakčio serenada

– Trys, du, vienas, – Katarinaskaičiavo atominio laikrodžiopyptelėjimų ritmu, ir visiužtraukė Gertrūdos garbeiserenadą: „Tegyvuoja,tegyvuoja,teeeegyyyyvuooooja!“

– Tiek teksto dar spėjome

įsidėmėti, – švargždančiu balsulemeno Paula didžiam Katarinospasitenkinimui, – daugiau mūsųsenos smegenys, deja,neįstengė. Nuoširdžiaisveikiname su gimimo diena,Gertrūda.

Buvo pats vidurnaktis, pirmojigegužės aštuntosios minutė, irGertrūdai oficialiai sukakošimtas metų. Ji „perėjo į dunulius“, kaip priešpiet pasakėžurnalistas. Turint galvoje, kaipGertrūda mėgsta filmus apieagentus, tas žodis, Katarinosnuomone, buvo labai taiklus. O

pati Katarina jau pirmserenados puolė seseriai antkaklo – taip ji nervinosi. Juk visądieną automobiliu zujo sureikalais: nulėkė į kirpyklą,užvažiavo į Ksanteną paimtiChosė, paskui pasitiko Pytą, irdar taip, kad nepastebėtųGertrūda. Pakeliui į Ksantenąšovė išganinga mintis, kaipišspręsti „Pyto problemą“ – tegujis griežia per fejerverką.Jubiliatė negalės šiauštis, nesčia – ne oficiali šventė ir, jeiviskas klosis pagal planą,Gertrūda bus pernelyg

užsiėmusi, kad dar jaudintųsi dėlPyto. Paskambinusi iš Chosėnamų Katarina paprašė Pytopakoncertuoti per vidurnakčiorenginį. Jis iškart sutiko, benttaip manė Katarina. Tiesa, jisuprato tik pusę to, ką taskalbėjo, nes Chosėnepaliaujamai murmėjoprašydama dėti ragelį, tučtuojaubaigti pokalbį, per brangu tiekužimti liniją. Chosė piniginėtikrai nebuvo stora, dėlskambinimo ji nuolat bardavosisu žentais. Skambučiai į užsienį,ypač jei skambindavo ne pati, jai

kėlė paniką.Dešimtą valandą vakaro Pytas

galų gale atvyko. Katarina visąpopietę praleido su Gertrūda,Paula ir Chosė didžiajamekambaryje. Seserims be žodžiųbuvo aišku, kad iki vidurnakčioneis miegoti, nes sveikinsGertrūdą. Todėl pritarė Chosėsiūlymui, o ji neretai taipasiūlydavo, papliekti kortomis.Chosė buvo kilusi išOiskircheno, tad Reino dialektąiki šiol dar šiek tiek mokėjo. Kąjau ką, bet kortomis pliektitikrai mėgo, tik pralaimėti – nė

už ką. Jei lošiant jos numylėtinįramsą korta eidavo kam norskitam, baisiausiai įtūždavo irimdavo burnoti Reino dialektu:„Sukčiauni, gaudinėji.“

– Niekas čia nesukčiauja irneapgaudinėja, išskyrus tave,mieloji Chosė, – erzindavo jąkiti. Dažnai lošėjos prapliupdavojuoku, pirmiausia todėl, kadPaula vis leisdavo Katarinaipažiūrėti į savo kortaspasiklausdama jos, kokiaskortas laikanti. Absurdiška, kadji apskritai lošdavo, nesblausioje didžiojo kambario

šviesoje, reikia manyti, ji išvisnieko nematė. Chosė tai buvodėmesio neverti mažmožiai – kolnelaimėdavo Paula. Šį vakarąChosė sekėsi kaip reta, todėl irnuotaika – kuo puikiausia, tačiautokia buvo tik iki tos akimirkos,kai išgirdo žvyro keliuku prienamo privažiuojant automobilį.

Mat brolienė nebuvoįsisąmoninusi, kad šįvakarGertrūdai rengiama gimimodienos staigmena, todėl nedaugtrūko, kad būtų viskąsugadinusi.

– Kažkas atvažiavo, – tarė

baimingai ir nė kiek tuoneabejojo, kol Paulai irKatarinai pavyko ją galiausiai„įtikinti“, kad jai tik pasirodę.

– Nieko panašaus, – iš pradžiųnesutiko ji ir jau rengėsi eitiprie lango.

– Atsargiai, – spėjo pasakytiKatarina pašokdama nuokėdės. – Verčiau aš žvilgtelėsiu.Tai pernelyg pavojinga.

Katarina išgirdo, kadpatyliukais prunkštelėjo Paula,ir pati nusišypsojo, bet kartupasijuto nesmagiai. Taip jaubūdavo, kad niekas

nepraleisdavo progos patrauktiper dantį pernelyg baimingosbrolienės, o kai ji taipastebėdavo, įsižeidusi eidavo įlovą.

– Tuoj pasiimsiu kišeninįžibintuvėlį ir su šunimi išeisiuapsidairyti. Tik atsargumodėlei, – paaiškino Katarina. – Jūsgalite ramiausiai lošti toliau.Tikriausiai nieko nėra.

– Kas čia per išdaigos? Šiaipjau tu nešokinėji, – prašneko irGertrūda, o Katarina melavo:

– Ei, čia iš pagarbos Chosė.Kaipmat išbėgo iš kambario –

pasitikti Pyto. Pro užpakalinįkoridorių nuvairavo jį į namą irparodė, kur jam išdėlioti savomuzikinę įrangą.

Didžiajame kambaryje kokiųnors pasirengimų niekasnepastebėjo. Taip pat irbesirenkančių svečių, nes jietikriausiai jau stovi lauke, mąstėKatarina ir visai draugijai davėženklą judėti prie durų. Trysdamos užsimetė ant pečiųšvarkelius, pasiėmė po tauręšampano ir tarsi šokdamospolonezą, šiek tiek pasilenkusiosį priekį, mažais žingsniukais

nutripseno pro Katariną durųlink. Prie laukujų durų Katarinapasirūpino, kad pirmoji į laukąišeitų Chosė.

– Atsistok prie kitų ir užtraukdainą, – pašnibždėjo jai į ausį.

Katarina paėmė Paulą irGertrūdą už parankės ir visostrys atsistojo ant prieangiolaiptelio, tarsi ant kokioiškyšulio. Kieme tikrai –Katarinai iš karto palengvėjoširdis – buvo susirinkęs būrelisžmonių. Ji sukvietė visasseserėčias, jų dukteris, visussūnėnus ir jų sūnus, taip pat jų

šeimas, gyvenančias ne pertoliausiai, be to, atgužėjo konevisi kaimynai. Iš viso suėjo perketuriasdešimt sveikintojų, norsjau buvo vidurnaktis.

Kai tik Katarina su abiemseserimis peržengė slenkstį iratsidūrė lauke, užgiedojostulbinamai darnus choras,pasigirdo fejerverko raketųšnypštimas ir iš dangauspasipylė žvaigždės. Katarinadžiaugėsi savo sumanyta gimimodienos staigmena. Ji savaimešiek tiek jaudinosi, kol įdėmiaiįsižiūrėjo į seseris ir

nebeįstengė užgniaužti juoko.Paula, kuri dar girdėjo, betnebegalėjo gerai matyti, kaipįmanydama stengėsi pasuktiveidą teisinga kryptimi. Iš tųpastangų nieko neišėjo. Ji žvelgėį kairę, į tamsą, į šoninį keliuką.O Gertrūda, kuri dar matė, betnebegalėjo gerai girdėti,norėdama nepražiopsoti svarbiųjos garbei sakomų kalbų, laikėatsukusi geriau girdinčią kairęausį į tą pusę, kur stovi žmonės.Jos žvilgsnis įstrigo egliųžalumoje. Taip ir stovėjo visostrys: Katarina, kuri gniauždama

juoką privalėjo nesikūprinti, –viduryje, iš abiejų pusių – jos užparankių laikomos seserys,tiktai viena žvelgia į kairę, kita –į dešinę, todėl nešališkamžiūrovui turėjo kilti abejonė, arfejerverkas iš tikrųjų buvo tokiajau puiki idėja. Ką gi, tasvaizdas bent pralinksmins,mąstė Katarina, tai ir visanauda – žmonėms reikia ką norspateikti.– Na, dar po vieną stikliuką, otada jau grūsiu visus lauk. Galųgale rytoj turime būti žvalūs, –perspėjo Katarina kiek vėliau

kviesdama sveikintojus įvalgomąjį, bet tą pačią akimirkąžinojo, kad nieko panašausnebus. Pytas kambario viduryjejau buvo pasistatęselektrotechniką – „Hammond“vargonus. Nors lauke ir buvodainavęs, bet norėjo darpasirodyti solo.

Katarina pažvelgė į jubiliatę suviltimi, jog viskas pasibaigslaimingai: kad ir kokia paniurusikartais būdavo, Gertrūdamėgdavo, jei kas nors jaiįsiteikdavo. Jos akys blizgėjo,nes akivaizdžiai mėgavosi dėl

jos kilusiu šurmuliu. Katarinaėjo prie kiekvieno su padėklu, okai visi laikė po stikliuką, Pytasnebegalėjo ilgiau ištverti.

– Miela Gertrūda, – prašnekojis, – Katarina padarė viską, kadmane sustabdytų, – plačiaišypsodamasis apžvelgėstovinčiuosius, – bet norėdamaspareikšti tau didžią pagarbą, ašpasirengęs galvą pramuštisiena.

Gramatika Pytui buvo kietasriešutas, tad, dalyviųmalonumui, jam kai kadaišsprūsdavo juokingų dalykėlių.

Buvusi kalbos mokytojaatlaidžiai šypsojosi, o Katarinaširdyje troško, kad Pytas tomisklaidomis per daug nevargintų.Jis uždainavo amerikietiškądainą „Happy Birthday“.Katarina apžvelgė dalyvius,jaunieji svečiai dainavo kartu,matyt, ta serenada tuo metubuvo populiari. Tačiaudainininko nuojauta sakė, kadangliškas menas senosiomsdamoms negali būti patrauklus,todėl perėjo į visiemssuprantamą kalbą ir užtraukė:„Su gimimo diena.“ Gertrūda vis

dar šypsojosi, vis dėlto Katarinapastebėjo, kad ji ima nerimauti.Kai Pytas atsikvėpė žadėdamasvėl užgriaudėti, ji paprašė jįsustoti.

– Dėkui, Pytai, nuoširdžiaidėkoju. Labai malonu buvo taveišgirsti. Tačiau šį vakarą šoktimanęs nebesuviliosi. Dėkojuvisiems, kad tokį vėlų metąatėjote manęs pasveikinti.Dabar jums pažadu, kad laukiarytojaus diena. Nepamirškite –man jau šimtas metų, todėlprivalau anksti eiti miegoti.

– Dar vienas dalykėlis, – Pytas

nesidavė išmušamas iš vėžių, –Gertrūda, tą vieną turi dariškęsti.

Ir Gertrūdos garbei užtraukė:„Man rožėm raudonom telyja.“Katarinai iškart plūstelėjoašaros. Slapčia nubraukė jasnuo skruosto pati nežinodama,ar daina ją taip sugraudino, ar įakį netyčia pakliuvo fejerverkopelenų dulkelė. Gertrūda kurįlaiką stovėjo užsimerkusikambario viduryje ir, atrodo,mėgavosi muzika. Paskuinukreteno prie durų, dar kartąatsigręžė ir atsisveikindama

ėmė mojuoti. O tas mojavimas –tarsi jaunos mergaičiukės, ištikrųjų visai netinkamasšimtametei, įspūdis toks, kadtoji ranka tas kelias sekundesvirto dvidešimtmete, šiek tieknejaukia, šiek tiek koketiška.Katarina lydėjo seserį žvilgsniu,matė, kad ir Paula eina kartu suja, o Pytas tuo metu baigėdainuoti paskutiniasHildegardos Knef dainos eilutes.

Ačiū Dievui, turėsiu užtektinailaiko išsimiegoti, pagalvojoKatarina lengviau atsikvėpdamair atsisveikindama su

susirinkusiaisiais. Kitą dienąsvečiai tikriausiai nesugužėsanksčiau nei vienuoliktąvalandą. Katarina nė vienonebuvo kvietusi raštiškai. To irnereikėjo. Kai tik lankydavosikaime, visiems sakydavo, kadGertrūda rengiasi švęsti šimtąjįgimtadienį ir kiekvienas, kuristurės laiko, kviečiamas įTelemanshofą. Ji suvokė, kadtai – rafinuočiausias kvietimobūdas. Kaip lengva siuntinėjantkvietimus ką nors pamiršti, irtuomet rūstybės nebeišvengsi.Todėl dabar jautėsi garantuota,

kad žinia pasklido visamekaime, kad nė vienas nesijaučiaišskirtas ir kartu niekam neateisį galvą neužsukti ir jubiliatėsnepasveikinti. Vakarienę šeimosaplinkoje buvo užsakiusi„Heferio“ miško restoraneZonsbeke. O čia susirinko taippat per šimtas žmonių. Kaipgerai, kad žemės valdos buvopriskirtos prie žvyringųjų, mąstėKatarina. Visas regionas buvožvyro kasimo sritis, todėl kaikurias Telemanshofo valdasgalėjo už didžiulius pinigusparduoti žvyro bendrovėms, tad

per praėjusius dvidešimt metų jitapo pasiturinčia moterimi.Todėl valgius sesers gimimodienos proga užsakė laisvaranka, nesivaržydama, ir tai jaiįkvėpė išdidumo, suteikėpasitenkinimo.

– Už tave, Heinrichai, –kreipėsi į nuotrauką, pastatytąvalgomajame ant bufeto. Jojebuvo Heinrichas Hėgmanas suHeinrichu Liubke. Įsižiūrėjo įtuodu vyrus. Kiek prisimena,Heinrichas visuomet atrodėtiksliai toks pat, nesvarbu, arjam trisdešimt, ar, kaip

gyvenimo pabaigoje,aštuoniasdešimt penkeri. Jipakėlė taurelę ir išgėrė ikidugno. Vis nėjo iš galvos anasvaizdas per fejerverką. Paskuimintys nukrypo į pirmąjįfejerverką pasibaigus karui.

1945 metų gruodžio 31-oji

Su Naujaisiais metais!

Vartas šventė, visas kaimasbuvo ant kojų. „LinksmųNaujųjų metų!“ linkėjokiekvienas kiekvienam. Ir pirmąkartą po daugel metų niekasnebesigūžė, kai padangėjepasigirdo sprogimai. SutiktiNaujųjų metų prisirinko pilnakaimo smuklė, stiprios degtinės

netrūko.Įkaušę buvo ir Heinrichas su

Katarina, o paprastumo dėlei jistą vakarą ėmė jai sakyti „tu“.Kai bažnyčios laikrodis mušėvidurnaktį, jis apkabinoKatariną ir ilgai, karštaipabučiavo į abu skruostus.

– Viso ko geriausio irgražiausio naujais metais,mieloji Katarina. Būk sveika irlinksma, nes be tavęsnebenorėčiau būti.

Katarina jį taip pat pabučiavo,gal kiek per karštai, nei derėjo,bet tą vakarą ji nesidrovėjo ir

buvo laiminga: šoko sukiekvienu, kas tik kvietė,juokavo tai su vienu, tai su kitu,kiekvienam rado porą draugiškųžodžių. Varto žmonės ją mėgo,tą ji žinojo, ir vyrai, ir moterysją laikė guvia ir linksma,kaimynės nešykštėdavokomplimentų. Ir vis dėlto jaukuris laikas, kai Heinrichas irKatarina kartu pasirodydavokur nors viešai, žmonės į juosimdavo skersakiuoti, ypačmoterys. Prasidėdavotarpusavio kuždėjimaisi, nesjaunai netekėjusiai moteriai

buvo nepadoru su šeimininkueiti į viešumą. Sklido kalbos,kad Heinrichas Hėgmanas susavo ūkvede elgiasi išskirtinai.Prieš pat Kalėdas viena kaimynėrimtai pasikalbėjo su Katarina irpapasakojo, ką žmonės kalba.

– Taip netinka, Katarina, –aiškino ji, – šitaip intymiaielgiamasi tik su žmona.

Nenutylėjo ir to, kadHeinricho partijos kolegos jaukelia pasitikėjimo juo klausimą.

Liepos mėnesį Reino žemėjebuvo įkurta Krikščioniųdemokratų sąjunga. Tad partija,

kurios pavadinime yra žodis„krikščionių“, privalo, aiškusdaiktas, iš savo narių tikėtis,kad jie laikysis krikščioniškojomokymo, pabrėžė kaimynė. Jospačios vyras jau ne kartą to išHeinricho pasigedęs.Heinrichas kelissyk buvosusitikęs su kolegomis, vienąkartą jie lankėsi netTelemanshofe. Katarinareikalavo teisės sėdėti su jaisprie kavutės stalo, nesklausydamasi Heinrichopasakojimų tapo aistringaKonrado Adenauerio gerbėja,

todėl nenorėjo, kad jai būtųatimta proga asmeniškaisusitikti su Seniu, kaip jįvadindavo. Tą dieną ji viskąfiksavo raštu lyg kokiasekretorė. Bet gal tai buvoklaida, gal ji, žvelgiant iš šalies,vaidino tokį vaidmenį, kuris jainederėjo. Šiaip ar taip, dabarapie ją neoficialiai buvošnekama, ir šnibždėjosi ne vienkaimo liežuvautojos, betnetrūko kalbų ir partiniuosesluoksniuose, o tai, baiminosiKatarina, galėtų turėti skaudžiųpadarinių. Ji suvokė, kad kai kas

turėtų keistis. Kurį laikątikėjosi, kad Heinrichas visdėlto padarys ją garbingamoterimi, kad Gertrūda liksneteisi, kad jis seniai busišmetęs iš galvos savo luominępuikybę. Galiausiai ji buvosvarbiausia Heinricho jėgaūkyje. Ir, galimas daiktas, ji yrajam šis tas daugiau, vylėsi josširdis, bet protas seniai žinojo,kad tai – tik romantiškamergaitės svajonė.

Su tuo ji turėjo susitaikyti: jibuvo ūkvedė, tarnautoja, orimtas vyras prie altoriaus

tokios neveda, juolab jeigu jamreikia reikštis garbių žmoniųsluoksniuose. Tokios mintysKatariną seniai kankino, tačiaušiandien neturėjo ūpo su jomiskamuotis. Bent jau Naujųjųmetų išvakarėse norėjo nuo jųpailsėti. Tas problemas spręskitais metais. Dabar akimissalėje ieškojo Heinricho, o kaibėgo jo pasitikti, atrodė, tarsišią akimirką ir jo galvoje būtųsušmėžavusios panašios mintys.

– Kodėl toks liūdnasžvilgsnis? – paklausė ji ir ištiesėranką kviesdama šokti.

– Esi karštas žmogus, – atsakėjis. – Šiandien švęskime, o rytojpakalbėsime apie ateitį.

Katarina nesijautė tikra, kadšurmulyje nugirdo teisingai.Linksėdama stengėsi jį žvalintiir tempėsi į šokių aikštelę.Naujųjų metų rytą Katarinapabudo nujausdama, kad viskąbūtina numatyti. Svarbupasirengti, mąstė ji, čia kaip sutuo smūgiu žemiau juosmens. Jeiesi pasirengęs, gali įtemptiraumenis ir smūgį atremti. Suširdimi darytina taip pat:pasirengti, įtempti – ir dūrį

atlaikysi anksčiau, negu ji imskraujuoti. Laiko pasirengtiHeinrichas suteikė.

Tą 1946 metų sausio pirmąjąjie kaip ir kiekvieną penktadienįir šeštadienį kartu išėjo įbažnyčią. Kaip visuomet įsitaisėaukštai prie vargonų, nes iš tenviskas matėsi kaip ant delno.Katarina šią vietą mėgo, norskaimo moterims ji nebuvo visaiįprasta. Jos mieliau susėsdavoapačioje į pirmąsias eiles, kadvisi matytų, kokios josdievobaimingos, ir kad girdėtųjas giedant. Kas gieda, tas

meldžiasi dvigubai – taipsakydavo Žemutinio Reinožemėje, todėl kai kasnesidrovėdavo užgriaudėti ypačgarsiai, nors geriau būtų buvęto nedaryti.

Katarinai ir Heinrichui patikota šiek tiek nuošalesnė vietaprie vargonų. Iš čia galėjaistebėti žmones patsnesėdėdamas visų akivaizdoje,po komunijos tiesiai išeiti išbažnyčios arba pakuždomispersimesti vienu kitu žodžiunetrukdydamasbesimeldžiantiesiems.

Šiandien viršuje buvoankštoka. Mat šalia nuolatinęvietą turinčių ūkininkų per šiąypatingą šventę susirinko irbažnyčios choras. Heinrichas irKatarina stovėjo ant paskutiniopakylos laiptelio, todėl niekasnepamatė, kad jie iš bažnyčiospasišalino pirmieji. Heinrichasjai buvo davęs ženklą, kadpriėmus šventąjį paplotėlį iškartsusitiks šventoriuje. Kai jisnieko nelaukdamas pasuko su janamų link, Katarina jautė, kadHeinrichas nori pasikalbėti, jitaip pat jautė, jog jam tai

nelengva. Moteris buvopasirengusi.

– Katarina, begalę kartų esusakęs ir kartojęs, kiek daug jūsman reiškiate. Ypač po viso to,ką esame kartu išgyvenę anąpavasarį.

Heinrichas sunkiai rinkožodžius, o Katarina susižavėjusižvelgė į žmogų, kurį ne perseniausiai pamanė esantsužadėtiniu. Ačiū Dievui, savokvailų, romantinių svajoniųneatskleidė. Visiems laikamstikriausiai liks paslaptis, kas tąneįtikėtiną naktį buvo įvykę. Ji

džiaugėsi, kad Gertrūdaineprasitarė nė puse žodžio – josį tardymą panašių klausimų jai irtaip užteko per akis. Ji suprato,ką Gertrūda norėjo pasakyti, iržinojo, kad sesuo yra teisi.Heinrichas Hėgmanas – ne tasžmogus, kuris veda išromantinių paskatų. Santuokajam buvo sandoris, o Katarinatokiam kaip Hėgmanas nebuvolygiavertė pora nei finansiniu,nei socialiniu požiūriais. Jisprivalėjo žiūrėti, kad joreputacija liktų nepriekaištinga,juk bendravo su įtakingiausiais

šalies žmonėmis, todėl ji,Katarina, turėjo būti antrameplane, ir tą ji priėmė kaipsavaime suprantamą dalyką. Jinepriekaištaus dėl jošaltakraujiškumo, kaiplengvapėdiškai darė josvyriausioji sesuo. Heinrichą ištikrųjų traukė valdžia ir jisbrėžė ryškią liniją tarpsocialinių klasių, bet dėl toniekuomet nebūtų brolio kišęspo peiliu. Gertrūdai protą temdėpyktis, mąstė Katarina, aš turiužiūrėti, kad išmokčiau skirti josisterišką neapykantą ir

išmintingus patarimus. O jukmesti iš galvos viltį tapti poniaHėgman, žvelgiant iš dabartiniųpozicijų, buvo labai geraspatarimas. Kaip dabarjausčiausi, jei šią akimirkąbūčiau apimta naivios vilties?

Ji pasižiūrėjo į taip geraipažįstamą Heinricho veidą irpamatė, kad jis visai blankus, beraiškos. Katarina neįstengėįžvelgti jokio jausmokrustelėjimo: nei liūdesio, neimeilės, nei netikrumo. Ji nurijoseiles. Visą laiką sau sakė, kadHeinrichas tikrų tikriausiai

nepasipirš, tačiau ką vietoj torengiasi su ja aptarti, savęsneklausė. Gal ją atleis? Katarinakrūptelėjo. Galimas daiktas,Heinrichui nebeišeina ją laikytipas save, o gal partijos draugaijį įtikino, kad toks artumasnepriimtinas? Gal jam atėjometas atsisveikinti su savoūkvede? Bet to jis negalėtųpadaryti, mąstė Katarinapiktindamasi, juk sūnui yra šį tąpažadėjęs. Taip pat ir jai. Jinenorėjo būti išvyta,Telemanshofas buvo jos namai.Kur turėtų pasidėti?

– Prašau, palikite mane čia! –nei iš šio, nei iš to išsprūdoKatarinai.

Heinrichas atrodė sutrikęs.Matyt, jis kaupėsi kalbai,ieškojo tinkamų žodžių ir dabartikriausiai suglumo dėl jostiesaus prašymo. Vyras keliskartus pažvelgė į ją ir veidenušvito šypsena.

– O ne, mieloji Katarina,nesirūpinkite. Aš turiu jums tikypatingą, kaip čia pasakius,privatų pavedimą. Neturiu kitožmogaus, kuriam patikėčiau jįatlikti taip, kaip man tinkama.

Katarina taip ir išsižiojonenutuokdama, ką Heinrichas ištikrųjų rengiasi pasakyti.

– Žinote, Katarina, man jaušešiasdešimt. Tai solidusamžius, be jokių abejonių, betšiaip jaučiuosi dar labai žvalus.Teodoro mirtis buvo milžiniškaslikimo smūgis, bet subrandinaumintį, kad reikia naujopaveldėtojo. O kad turėčiausūnų, turiu, ne, norėčiau vėlvesti.

Katarinai užėmė žadą.Pajutusi, kad netyčia išleidokeistą garsą, iškart liovėsi

kelias sekundes kvėpavusi.– Todėl norėčiau jūsų prašyti...Nedaug betrūko, kad nualptų.

Ir todėl darė kaip tik tai, kotokiais atvejais nieku būduneturėtų daryti: ji dar daugiauįkvėpė oro. Kone plyšo krūtinėsląsta. Iškvėpti, žinoma, taip patnegalėjo, nes tada imtųkankinamai gaudyti orą, tarsibūtų sprukusi gelbėdama savogyvybę. Todėl dabar laukėnejudėdama, rizikuodamauždusti, bet ir tikėdamasi, kadviskas greit praeis. Ir kaiHeinrichas baigė sakyti savo

prašymą, jai pasidarė taiplengva kvėpuoti ir neišvirsti iškojų, kad širdies ritmas visai nėnesutriko.

– ...surasti moterį, tinkamąman pagal luomą ir charakterį.

Heinrichas įsmeigė į ją akis.Šiek tiek užtruko, kol ji suvokė,ką Heinrichas pasakė, ir darpraėjo kiek laiko, kol perprato,ką sakė jo akys. Jos prašėatleisti, jos maldavo nesmerkti,ir Katarina šią akimirką žinojo,kad Heinrichas niekadnepriklausys kitai moteriai.

Šimtasis gimtadienis –sekmadienis

Vadinamoji ponia Hėgman

Koks simpatiškas žmogus. Kaikada buvau neteisi ir pernelygskubotai sprendžiau apiežmones, Gertrūda priekaištavosau. Pytas pasirodė tikrainuostabiai, o iš ryto – kaipblogai apie jį kalbėjau.

Taip Gertrūda samprotavo

gulėdama lovoje ir negalėdamaužmigti. Ir kaip čia užmigsi,mąstė ji: per dieną išgėriaukavos daugiau nei įprastai, beto, dar taurę šampano, taipapildomai išjudino kraujotaką.Tad guliu dabar sau, nes ištiesreikia pailsėti prieš rytojausdieną, o sąmonė šviesutšviesutėlė. Pyto atsisveikinimoserenada tikrai griebė užširdies, Katarinai esunuoširdžiai dėkinga už tai, kadpatyriau tokias nuostabiasakimirkas. Kiek pasaulyje rasižmonių, kuriems seserys taip

pasiaukojamai rengia šventes?Ši mintis vertė nusišypsoti, nesjoje, žinoma, slypėjo ir krislasironijos. Antra vertus, Gertrūdakuo puikiausiai gebėjo įvertintiKatarinos pastangas. Stačiaistojiškai jaunylė sesuoiškęsdavo visas mano nuotaikas,net ir tas, kurias patiišprovokuodavo. Viską sudėjus,Katarinos nuopelnai pranokstatai, kas savaime suprantama, irne vien tai, kas susiję su manogimimo diena. Gertrūda labaigerai žinojo, kad seseriai rūpijos gerovė ir būtų protinga

persikraustyti pas ją gyventi.Tačiau taip pat nujautė, kadsesuo linkusi iš sakyklosaukštinti blaivybę, bet pati vynoanaiptol neatsisako. Katarinainieko nereiškė kitiems dalytiišmintingus, racionaliuspatarimus, o kai paliečiamaspačios gyvenimas, ne visuometsekdavosi priimti protingussprendimus. Pokalbis su Paulają, Gertrūdą, sujaudino irprivertė susimąstyti, keltiklausimą, ar pati išties pajėgtųkam nors atleisti. Ne pirmaskartas, kai apie tai mąstė, bet

anąkart išgirdus Paulosprisipažinimą, atleidimas staigatapo uždaviniu, kurį galimaišspręsti – net po tokiosdaugybės metų.

Gertrūda stengėsi storusplunksnų patalus nuspirti nuokojų. Čia baisiai šilta, šitamekambaryje, kas čia gali miegoti?Katarina paprasčiausiai perdaug prikūrena, pyko ji.

Paula anąsyk klausė, kodėlspyriojasi čia atsikraustytivisam laikui. Į tą klausimąneturėjo aiškaus atsakymo.Paula, šiuomet apsistojusi pas

dukterį, porino, kaip malonugyventi, kai nebereikia rūpintiskai kuriais dalykais. Apie kokįnors priklausomybės atsiradimąnesą nė kalbos: daranti, ką nori,o kai ko, ko nenori,paprasčiausiai nebeprivalantidaryti.

– Juk neimsi manęs įtikinėti,kad sulaukusi šimto metų taipjau geisi tvarkyti kambariusarba lįsti į palovį dulkių valyti, –erzino ją Paula, kai kartustovėjo prie praustuvo ir ruošėsieiti miegoti. Ši situacija šiek tiekpriminė anuos laikus Empelyje,

kai buvo paauglės, ogyvenimas – prieš akis. DabarPaula ėmė juokauti: – To senisHėgmanas nė sapne nebūtųsapnavęs, kad mudvi kada norsstovėsime jo vonios kambaryjeir vanosime savo trečiąją.

Tas vaizdinys pralinksmino irGertrūdą, o Heinricho vardąminėti kandžiame kontekste šiąakimirką reiškė sumenkinti joreikšmę. Jei Paula to norėjo,tikslą pasiekė. Paskui sesuopasidomėjo, ar Katarina jai kadanors yra pasakojusi, kas perevakuaciją ūkyje įvykę, ir tada

Gertrūda pirmą kartą prasitarė,ką visuomet manė: kadHeinrichas ją mylėjęs.

– O kodėl jos nevedė? –provokavo Paula.

– Net jeigu jis būtų įveikęssavo luominę mąstyseną, vis tiek„jokios Franken“ niekuometnebūtų galėjęs vesti po to, kaišią meilę buvo uždraudęsbroliui. Vedybomis jis būtųnusispjovęs ant brolio kapo.Žinau, kad jis taip galvojo, –atsakė Gertrūda stebėdamasi,jog taip staiga jos apie viskąkalba atvirai.

Paula atsakė sau tipiškamintimi, kuri atrodė tarsi naivi,bet labiau pasigilinus panėšėjo įgyvenimo išmintį:

– Jei Heinrichas Katariną labaimylėjo ir su šia meile niekuometnegalėjo gyventi, tada jam užklaidas teko brangiai sumokėti.

Ši mintis Gertrūdai vis nėjo išgalvos. Ar Heinrichas nebuvosavo paties poelgių auka? Jukakivaizdu, kad savąja arogancijajis nemažai žmonių įstūmė įnelaimę: Francą ir ją, Katarinąir net savo žmoną Aną Mariją.Vargšė sesuo, ji neturėjo nė

menkiausio supratimo, į kokįliūną klimpsta. Gertrūdapuikiausiai dar prisimena tą1946 metų dieną, kai Katarinapapasakojo apie Heinricho jaiduotą pavedimą, ir stebėjosi,kad ši scena ir po pusėsšimtmečio vis dar tebėra tokiagyva. Beveik neabejojo, kad galiprisiminti kone kiekvieną jostuomet pasakytą žodį. Galbūtdėl to, kad aną akimirką, kaipastebėjo Katariną turint tokįbruožą, apie kurį iki tol visiškainenutuokė, buvo, atrodo,nepaprastai sutrikusi.

Gertrūda dūsaudama išlipo išlovos – vis tiek dabar neužmigs.Gal padės sena naminėpriemonė: išgers stiklinę šiltopieno. Priglaudė prie durų ausįpasiklausyti, nes nežinia, ar visisvečiai jau išėję. Jeigu ji tokia,kaip dabar atrodo – išdrikusiaisžilutėliais plaukais ir naktiniaismarškiniais, – ką nors netyčiasutiktų, tas, ko gero, pamanytųišvydęs šmėklą. Atsargiaipradarė duris ir nučiūžino tuoskelis žingsnius iki virtuvės.Atsisėdo ant kėdės atsikvėpti.

Jiedvi buvo kažkokioje šeimos

šventėje, Gertrūda tiksliainebeprisiminė kur. Pasijuto suKatarina netyčia stovinčiosvienos dvi terasoje. Katarinakeliais žodžiais nusakė, koHeinrichas jos buvo prašęs, o ji,Gertrūda, kone sprogo išpykčio. Na ir idiotas, pagalvojo.Ar negana, kad mane padarėnelaimingą, o dabar ar panašuslikimas nelaukia jaunylėssesers? Nuoširdžiai atjautėKatariną. Nors apie Heinrichopavedimą šioji pasakojo taip,tarsi tas būtų ją pasiuntęs sėklųpirkti, bet Gertrūda tvirtai

tikėjo, kad toks sesersabejingumas apsimestinis. Todėljai pasiūlė keltis gyventi passave į miestą, bet Katarinapasipiktinusi atsisakė:

– Ar tau galvoj negerai? Ką ašveiksiu mieste? Ir kodėlturėčiau iš ūkio išeiti?

– Nejau manai, kad josutuoktinė tave ūkyje pakęs?Tai, ką dabar ten veiki, yrašeimininkės pareigos.

– Nesąmonė! – atžariai atkirtoKatarina. – Aš ir toliau galiuramiai viskuo rūpintis, tadaponas ir ponia Hėgmanai bent

turės pakankamai laikopaveldėtojui.

– Katarina, – kiek Gertrūdaprisiminė, sesers vardą tarėšvelniai, bet, sąžiningaipasakius, galėjo būti, kad buvoir užsiplieskusi, – jokiaišmintinga moteris pasaulyjenepakęs ūkyje kitos moters, kurisutuoktiniui yra tokia... – jistabtelėjo ieškodama tinkamožodžio, – tokia artima, – atėjo įgalvą.

– Na, tada tokia moteris yrapaprasčiausia kvailė! – vėlatkirto Katarina, o Gertrūdą

suėmė siaubas išgirdus jos balsetokį ryžtą ir šaltį.

Tą akimirką Gertrūdaipaaiškėjo, kad jos sesuo, kaip irHeinrichas, nori būti įtakinga irsavo statusą gins visais būdais irįmanomomis priemonėmis.

– To tu negali daryti, – konemaldaudama kalbėjo Gertrūda,bet Katarina liko nepalaužiama.

– Kodėl ne? Socialinė padėtis irvaisingumas, štai ir viskas, komums reikia. Šiaip ar taip,nesileisiu iš Telemanshofoišstumiama.

– Kaip čia dabar išvis kalbi? Tu

juk ne perki veislinę kumelę, oturi jam surasti žmoną. Tokioelgesio nenusipelno joksžmogus, nei Heinrichas, nei jobūsimoji žmona. Čia į vienasuplakta puikybė,tuščiagarbiškumas, pyktis irpavydas. Nieko sau mirtinųnuodėmių rinkinėlis.

– Su pavydu tai neturi niekobendra, – atsakė Katarina, – irnevaizduok jau tokiosdievobaimingos. Antraip panūsiponą Hėgmaną užleisti maru, otada pažiūrėsime, ar negalimajo kur nors rasti.

Taip teigdama ji, matyt,mėgino savo žodžius sušvelnintiir ginčą baigti pajuokavimu, betGertrūda negalėjo jai pritarti.Šypsena taip ir įstrigopusiaukelėje. Sesuo reagavo,kaip jai atrodė, beveik klaikiai.

– Jei nori ūkyje likti, ieškokmoters, kuri taip pat siekiasocialinio pripažinimo irfinansinio saugumo. O jeigu jibus romantiška, tau pridarysrūpesčių.

Šį patarimą ji spėjo Katarinaiįbrukti kelionei, o jinai nėnenutuokė, kokios čia esama

tiesos.– Ką čia veiki?Gertrūda krūptelėjo. Katarina

buvo įėjusi į virtuvę ir uždėjo jaiant peties ranką.

– Tau reikėtų eiti miegoti,Gertrūda. Rytoj laukianepaprasta diena. Tai bus tavodiena, mieloji.

1946 metų sausio 27-oji

Piršlybos

Jau kuris laikas jie nepratarė nėžodžio. O apie ką kalbėti, klausėsavęs Katarina. Jie grįžo namoiš Bislicho, kur Heinrichas ir jibuvo nuvykę pas Brūruspopiečio kavutės.

Ana Marija Brūr buvo tojimoteris, kurią Katarina išrinko.Dabar Heinrichui belieka tik

pritarti. Aiškus daiktas,neprieštarauti turi ir AnaMarija. Bet tai kaip norssusitvarkys. Ana Marija suKatarina buvo lankiusios tąpačią mokyklą, pažinojo vienakitą jau ketvirtį amžiaus. Ji buvodrovi, paprasta, bet labaisimpatiška mergaitė, oKatarinai, jau anuometišsiskyrusiai ne visai deramusmalsumu ir ryžtingumu, nekartą buvo tekę Aną Marijąginti nuo bendraklasių patyčių irišdaigų. Draugė buvo šiek tieksvajinga, švelnios sielos, jautėsi

Katarinai dėkinga už paramą irtai išreikšdavo dalydamasi su jasumuštiniais ir saldumynais.Anos Marijos tėvai, nors turtų irneturėjo, gyveno gerai. Tėvasvertėsi prekyba ir buvo Bislichoburmistras, laikomaspasiturinčiu, vadinasi, visiškaitai, ko Heinrichas pageidauja.Kraitis tenkintų, nors Heinrichuijis, žinoma, ne svarbiausias.Baigusios mokyklą Katarina irAna Marija nutolo viena nuokitos, bet matydavosi perkasmetinius klasės susitikimus.Jiedvi laikydavosi drauge ir

pasikalbėdavo apie prabėgusiusmetus, bet jau po pusvalandžioKatarina užsigeisdavo įsilieti įšurmulį, nes, išskyrus „taip“ ir„ne“, Ana Marija beveik niekodaugiau ir nesakydavo, tiesa, vistiek darė simpatiškos merginosįspūdį. Paskutinis klasėssusitikimas įvyko 1942 metais,nes paskesniais karo metaistokiems susitikimams moterysnebeturėjo nei laiko, nei ūpo.Kone visos išgyveno dėlnetekčių ir gedėjo. Ana Marijaiki šiol buvo netekėjusi, irKatarina dėl to stebėjosi, nes iš

tikrųjų buvo nebloga partija.Prieš porą savaičių Katarina suja užmezgė ryšį. Labai atsargiaipasidomėjo gyvenimoaplinkybėmis ir kaipmat suvokė,kad vargšės Anos Marijosgyvenimas toli gražu ne rožėmisklotas: brolienė jos neapkentė,brolis priekaištavo, kadnamuose gyvenanti lyg kokiaparazitė, o išeities nematyti,nes, šiaip ar taip, jau buvosulaukusi trisdešimt septynerių,o tokiame amžiuje ištekėti netaip jau paprasta. Katarinajautėsi gerai parinkusi. Ana

Marija, reikia manyti, užHeinricho tekėtų su džiaugsmu,tada jai nuo pečių nusiristų visirūpesčiai. O kai praėjusįpirmadienį Ana Marija prie josprisiglaudusi gerokai išsiverkėir apraudojo savo prastasgyvenimo sąlygas, Katarina jąmielai guodė.

– Žinai ką, Ana Marija, – tarėji, – tau reikia ištekėti, ištrūkti ištų namų. Sukurk savo šeimą, tiktokiu atveju turėsi šansą taptilaiminga.

Kaip įprasta, Ana Marija į tainieko neatsakė, tik spoksojo į ją

didelėmis užverktomis akimis.– Oi, žinau vieną, – sušuko

Katarina emocingai, tarsi dabarbūtų šovusi mintis. – HeinrichasHėgmanas, pas kurį dirbuūkvede. Jo žmona seniai mirusi.O ne per seniausiai žuvo irsūnus. Jis nori kurti naująšeimą. Jam reikia žmonos irpalikuonio. Be to, jis yragerbiamas ir gan turtingasžmogus. Kaip manai, gal su juoapie tave pakalbėti?

– Nežinau, – išlemeno AnaMarija šnirpščiodama, – kodėlpati už jo neteki?

– Gink Dieve, tai neįmanoma.Esu jo samdoma ūkvedė, be to,yra kitas vyras, kuris manimidomisi. Dantų gydytojas išDuisburgo. SusipažinauGertrūdos aplinkoje, – Katarinabegėdiškai melavo net patisavimi stebėdamasi.

Čia, ko gero, vėl neišsiversi beišpažinties, tačiau, kita vertus,tai kažkas panašaus į priverstinįmelą, juk galiausiai nori AnaiMarijai padaryti gera. Joskikeno ir kvailiojo tarsimokinukės. Protarpiais,prisiminus Gertrūdos

priekaištus, Katariną pagaudavosąžinės graužimas. Iš tikrųjų jirezga intrigą, bet dėl to niekasnenukentės, ramino save.Priešingai: ar ji netraukiavargšės merginos iš bėdos? Otai, kad ir pačiai šiek tiek išeis įnaudą, žinoma, visai neblogai.Šiaip ar taip, visiems dalyviamsbūtų laimingas sprendimas.

Po kelių dienų ji papasakojoHeinrichui apie Aną Mariją Brūrir ją kuo gražiausiai apibūdino.Ji tikrai geros širdies, patikima,mylėti verta moteris, tinkamoamžiaus gimdyti, bet ir anaiptol

ne jauniklė, nes tokia jam,Heinrichui, netiktų. Heinrichasnelabai tesusidomėjo, todėlKatarina jau net susirūpino, kadjis galbūt abejoja. Iš tikrųjų, kaibaigė pasakoti, jis trumpaipasitikslino:

– Ar manote, kad panelė Brūrman tikrai tinkama?

– Be jokių abejonių, – atsakėKatarina žemu, įsitikinimokupinu balsu.

– Tada prašyčiau susitarti dėllaiko, kad galėtume susipažintiir išsiaiškinti visus kitusformalumus.

Taigi Katarina suderino šiąsausio 27-ąją dieną. Įvyko labaidalykiškas susitikimas. Priekavos stalo sėdėjo ir AnosMarijos brolis su žmona. Šiuoduypač stengėsi padaryti gerąįspūdį, nes nujautė esantgalimybę atsikratyti nemylimosnuolatinės įnamės.

Nepasakytum, kad HeincasBrūras sesers nemėgtų, tiktaibuvo nelengva dviem moterimsdalytis vienu vyru ir vienu namųūkiu. Apie tai Heincas galėtųpripasakoti aibes. Tad niekonuostabaus, kad per atvirą

piršlybų pokalbį iškiloklausimas, ar Katarina liksūkyje. Netikėtai į tą klausimąatsakė Ana Marija. Jimirktelėjusi Katarinai prasitarė:

– O kas gali žinoti, galKatarina jau pirm manęs stosprie altoriaus.

Heinrichas pakėlė galvą.– Kaip tai turėčiau suprasti?Katarinai ėmė daužytis širdis

ir maži prakaito lašeliaipasirodė panosėje ir ant kaktos.

– Na, apie mūsų Katarinąsparną rėžia ponas dantųgydytojas, – erzino Ana Marija

savo vaikiška maniera.– Ai, neverta dėl to aušinti

burnos, – gynėsi Katarina ir,neatlaikiusi skvarbausHeinricho žvilgsnio, išraudo, okitiems dėl to atrodė, kad jiįsimylėjusi dantų gydytoją. Galvisai neblogai, mąstė Katarina,tariamas dantų gydytojas padėsman išsaugoti orumą. Apie tądantų gydytoją dar kurį laikąbus kalbama, nusprendė ji.

Taigi tema „Katarina irTelemanshofas“ kaip galimavedybų kliūtis iš dienotvarkėsbuvo išbraukta. Heinrichas lyg

tarp kita ko pasakė:– Bet juk nepaliksite mūsų

vienų ūkyje, miela Katarina.Anos Marijos brolis į tai

pasižiūrėjo skeptiškai, o patiAna Marija suplojo.

– Žinoma, Katarina, tą manturi prižadėti. Prašau, pasilik.

– Savanoriškai manęsneatsikratysite. Dėl to galitebūti ramūs! – atsakė ji.

Heinrichas netrukus panorolankymąsi baigti. Tik paprašė,kad kita pusė dar kartąsąžiningai pagalvotų, ar tosvedybos jiems priimtinos ir

pageidaujamos. Jei taip,nedelsdamas paprašys panelėsBrūr rankos.

Štai dabar ir sėdi automobilyjetylėdami. Važiavo per Vėzelį,Perichą ir Berichą, taip pat perGinderichą pro Eilandą.Heinrichas mėgo šį žemėslopinėlį, Bislicho salą suposenosios Reino vagos, sala buvonepaprastai derlinga ir tikrasrojus medžiotojams. Pravažiavokaip tik tą vietą, kurSąjungininkai prieš devynismėnesius buvo kėlęsi per upę.Katarina ir Heinrichas, jei

tekdavo čia važiuoti, paprastaitrumpai sustodavo ir išlipdavo.Šią vietą Heinrichas laikėtolygią padėkos maldai irkiekvieną kartą tam skirdavodaug dėmesio. Šį kartą, žinoma,prazvimbė pro šalį.

– Kas čia dabar? – paklausėKatarina priblokšta.

– Kaip tai kas?– Kad pralėkėte pro perkėlą.– Ką? Ak, užsigalvojau,

atleiskite. Gal apsisukti?– Ne, – atsakė Katarina, –

nebūtina. Tikriausiai mąstėteapie panelę Brūr. Tai kaip, ji

jums patinka?– Gerai, labai gerai, – pasakė

be didesnės euforijos irpridūrė: – Kilimo ji, kokio reikia,daili, ir amžiaus skirtumaspriimtinas. Parinkote gerai.Puiku, kad abi gerai sutariate.Tuo esu be galo patenkintas.

Katarina vietoj blaiviosanalizės būtų pageidavusi šiektiek daugiau entuziazmo, bet galtai ir visai neblogai, mąstė ji,tad pasitenkino tuo kukliupagyrimu ir nutilo.

Po kurio laiko Heinrichasprašneko pirmas, mėgindamas

kalbėti tarsi tarp kita ko:– Kada būtų galima tikėtis jūsų

vestuvių, panele Franken?Noriu pasakyti, kad bent jau ašturėčiau žinoti, nes švęstitikriausiai norėsite ūkyje.

Katarina apstulbo, pirmiausiadėl oficialaus tono. Heinrichasatrodė stačiai įsižeidęs.Truputėlį tuo džiaugėsi, tačiau,antra vertus, glumino tai, kadjam galvoje akivaizdžiai vis darnetilpo mintis, jog ir jo ūkvedėturi teisę į privačią santuokinęlaimę.

– Dar nieko nesame planavę, –

pamelavo nė nemirktelėdama, –būkite ramus, jums pranešiulaiku.

Širdį užliejo malonus jausmas,kad jis neslėpdamas apsiblausė,taip jam ir reikia.

– Labai prašyčiau, – tarėtrumpai drūtai, ir dabarKatariną staiga nupurtė šiurpas:ar savo melu kartais nebusprašovusi pro šalį.

– Ai, pone Hėgmanai, AnaMarija tik šiaip sau pajuokavo.Iš tikrųjų čia nieko rimta, bentkol kas, – šypsojosi ji.

– Na, kol dar nepasidarė

rimta, reikėtų mane su tuožmogumi supažindinti. Juknegaliu išleisti jūsų už kokionors pirmo pasitaikiusiodriskiaus. Ai, tiek to, – tauškėHeinrichas.

Katarina ėmė garsiai planuotiHeinricho ir Anos Marijosvestuves, bet šeimininkasnebuvo linkęs skubėti: dar esąsvarbių dalykų politikoje,aiškino jis ir siūlė jungtuves keltiį metų pabaigą.

– Žiemą? – paklausė Katarinasu siaubu balse. – Kursutalpinsime svečius? Ketinau

puikią šventę padaryti sode.– Taip, tokią jus ir pažįstu,

miela Katarina, bet man atrodo,kad tai galima švęsti siauramerate.

– Nieko panašaus.Neįmanoma, pone Hėgmanai,jūs esate žymus žmogus. Beabejo, vestuvės yra įvykis,kuriame ir jūsų politiniaidraugai norės dalyvauti. Jeigujie visi susieis ir pasikalbėsmalonioje aplinkoje, galiausiai išto išeis ir visai nebloga politika.O tokių susiėjimų, vienas Dievasbežino, kada yra buvę.

– Jei šitaip žiūrėsime, jūs, beabejonės, teisi. Tiktai nežinau,ar pati dingstis tam yratinkama. Pažiūrėsime. Dabarpirma pasirūpinkimeTelemanshofo kasdienybe.

– Ne ne, – Katarina nebesidavėstabdoma, – gal, sakau, spėtumedar vasarą surengtisužadėtuves. Su mergvakariuprieš tai, kaip ir pridera.Porcelianą geriau daužyti priešvestuves, negu po jų...

– Na gerai, užteks apie tai. Jūssuplanuosite šventę, ir ašneabejoju, kad viską padarysite

puikiai. Bet palikime tai šiektiek ramybėje, – irzoHeinrichas.

Abu pasinėrė į savas mintis.Heinrichas netikėtai pasuko įdešinį kelkraštį ir sustojo.

– Gerai pagalvojus, Katarina,visai nekvaila mintis ta vestuviųšventė. Jūs esate nuostabi.Turėčiau dažniau įsiklausyti įjūsų patarimus.

– Tada nepadarytumėteprincipinių klaidų, – pasišaipėKatarina.

– Neskubėkite užriesti nosiesdėl to, ką pasakysiu, – įspėjo

Heinrichas. – Šį kartą esatevisiškai teisi. Okupuotoje britųsrityje numatoma vėl atgaivintiparlamentą, o norint taptideputatu reikia arba būtiišrinktam, arba paskirtam. Irviena, ir kita pasiekiama, jeiapie tave bus girdėję žmonės.Šventė – nuostabus dalykas, kadapie tave imtų šnekėti, osvarbiems žmonėms galimaįsiteikti juos pakviečiant. Tainepakenktų.

Po šių Heinricho žodžiųpasigirdo neaiškus gurgėjimas.Katarina jau pamanė, ar nebus

sugedęs variklis, bet tuojsusivokė, iš kur tas garsas.

– Tai kas bus vakarienei? –paklausė Heinrichas trindamaspilvą.

– Kai tik parvažiuosime, iškarteinu į virtuvę sužinoti, – atsakėKatarina žaismingai. – Jei niekonesuplanuota, paskrudinsiudidelę keptuvę bulvių sulašinukais, svogūnais irkiaušiniais.

Katarinai jau ėmė seilės tirptiburnoje. Keptos bulvės buvo josmėgstamiausias valgis. Jųkepdavosi, kai reikėdavo

pagalvoti, kai neturėdavonuotaikos arba kai būdavodingstis švęsti.

– Katarina, ar jau esu jumssakęs, kad jūs nepakeičiama? –nusišypsojo Heinrichas irspūstelėjo greičio paminą.

1946 metų spalio 2-oji

Mes – landtage

Jau visą valandą Katarina prielango mindžikavo nuo vienoskojos ant kitos. Vakarienei buvopadengusi stalą: padėjoragaišio, dešros ir sūrio, iš rūsioatnešė marinuotų agurkų, o kadbūtų iškilmingiau, net atšaldėalaus. Valgomąjį pasirinkospecialiai, nes kai Heinrichas ir

ji čia valgydavo, dažnaiužsisėdėdavo labai ilgai ir apiedaug ką pasišnekėdavo.

Šiandien ji neatstos nė peržingsnį, vis klausinės, o kadangiHeinrichą pažįsta kaip nuluptą,tas taip pat be perstojopasakos. Katariną kankinosmalsumas. Nieko pasaulyjenebūtų pagailėjusi, kad tik jaibūtų buvę leista per pirmąjįposėdį Diuseldorfe pasėdėti kaippelytei po šluota. Na o dabarteks tenkintis Heinrichopranešimais. Vis dėlto pažinojovieną, galėsiantį viską smulkiai

papasakoti. Ji net sprogo išpasididžiavimo: juk turime vietąlandtage. Tiksliau pasakius, tasvienas buvo Heinrichas, irKatarina neabejojo, kad jiparlamentui padovanojotinkamą asmenį.

Heinrichas pasiekė savo, jisbuvo vienas iš trisdešimt šešiųKrikščionių demokratų sąjungos(KDS) narių, paskirtų landtagodeputatais iš Reino provincijos.Tas regionas, kuriame gyveno,jau keli mėnesiai vadinosiŠiaurės Reino-Vestfalijos žeme.Britai laikėsi žodžio ir tą žemės

ruožą iš esmės visą grąžinovokiečiams: jie įkūrė žemę irsudarė vyriausybę. Ministrupirmininku tapo RudolfasAmelunksenas. Heinrichas jįpažinojo iš ankstesnių metųPrūsijos deputatų rūmuose,tačiau Amelunksenas, ne taipkaip Heinrichas, po karoneįstojo į naujai įkurtąKrikščionių demokratų sąjungą.

– Jis pasielgė teisingai, –piktinosi Heinrichas liepą, –stačiau ne už tą arklį!

Heinrichas svarstė, arnereikėtų keisti partijos, nes

pirmojoje landtago vyriausybėjeKDS atstovų nebuvo.Adenaueris nusprendė verčiaueiti į opoziciją. GaliausiaiHeinrichas liko su Adenaueriu,nes manė, kad gudrus politikasdar nėra išmetęs paskutiniotūzo. O dabar jo apskaičiavimai,atrodo, nepasitvirtino. Tačiaulandtage KDS buvoatstovaujama, tad šiandien visideputatai renkasi Diuseldorfe.

Katarina per pastarąjį metągavo vairuotojo pažymėjimą,todėl pasiūlė Heinrichą įDiuseldorfą nuvežti ir palaukti,

kol pasibaigs steigiamasisposėdis.

– Tiek ilgai be jūsųTelemanshofo negalime palikti, –atsakė jis. – Dabar patsrengimosi vestuvėmskarštymetis, todėl Telemanshofejūs man kur kas naudingesnė.Be to, mes turime vairuotoją.

Katarina šiek tiek priešinosi,nes jai atrodė, kad rengdamasužadėtuvių šventę ji nemažaiprisidėjo padedant KDS ŠiaurėsReino skyriui apsispręstiHeinricho naudai. Galiausiaižymiuosius politikus

Telemanshofe ji aptarnavokarališkai. Sužadėtuvių lauktivis dėlto teko palyginti ilgai,mąstė ji dabar ir klausė savęs,ar pasirinkti Aną Mariją nebuvoklaida. Po pirmojo malonaussusitikimo šioji, didžiaiKatarinos ir Heinrichonuostabai, vasario pabaigojenumatytų vestuvių atsisakė.Katarinai pasidomėjus, dėl košitaip pasikeitė nuomonė, AnaMarija nurodė didelį Heinrichoir jos amžiaus skirtumą.

– Dieve mano, dvidešimtketveri metai, čia esama ir šio

to gera, – protino draugę. – Vyrągalėsi laikyti už trumpopavadžio ir, be to, subrendęvyrai yra protingesni. Prašaugerai pagalvoti, esi nebe vaikas.Tauraus riterio savo amžiuje vistiek nebegausi.

Šią akimirką Katarinapastebėjo, kad Ana Marija ir josbrolis susižvalgė, ir suprato, jogamžiaus skirtumas tėraišsisukinėjimas. Iš tikrųjųgalvoje turėtas kraitis, kuriomokėti brolis nenorėjo, kaip AnaMarija ašarodama prisipažino,kai jos liko dviese.

– Nesikrimsk, vaikeli. PonasHėgmanas tave veda ne dėlpinigų. Neabejoju, kad su broliujis susitars. Džiaukis būsimomisvestuvėmis ir, kai HeinrichasHėgmanas prašys tavo rankos,sakyk „taip“, – drąsino draugę.Ana Marija su dėkingumuširdyje linktelėjo galvą.

Tad Katarina pasiūlėHeinrichui sužadėtuvesnumatyti Sekminių pirmadienį, opo mėnesio būsią galima rengtiiškilmes. Puikus metas. TodėlKatarina ir Heinrichas perSekmines vėl išvažiavo pas

Brūrus, ir Heinrichas, tarsinorėdamas kuo greičiau tuosreikalus sutvarkyti, be didesniųįžangų taip nusakė savoapsilankymo priežastį:

– Miela panele Brūr, didžiaigerbiamas pone Brūrai.Šiandien į Bislichą atvažiavau suvienu vieninteliu tikslu. Laukiunesulaukiu, kad galėčiau jums,miela panele Brūr, išreikšti savotroškimą. Norėčiau jus įTelemanshofą atsikviesti kaipsavo žmoną. Ar suteiktumėteman šitą garbę?

Katarina krūptelėjo. Jo

žodžiams trūko jausmo.Priklaupti Heinrichas neketino,bet ir nekalbėjo apie meilę. Galtuo neišgąsdino jautrios AnosMarijos sielos? NegeraKatarinos nuojauta pasitvirtino,tačiau kitaip, negu tikėjosi.

– Taigi, mielas poneHėgmanai, – prakalbo AnosMarijos brolis, – mano sesuo iraš jūsų ankstesnį siūlymą irprašymą rimtai aptarėme. Išprincipo mes taip patneatsisakome. Tačiau, mūsųnuomone, reikia išsiaiškintivieną vienintelį dalyką: ar ūkyje

liks jūsų ūkvedė KatarinaFranken.

Še tau! Katarinai užėmė žadą.Ji taip suglumo, kad kurį laikąneįstengė ir pasipiktinti. Šiaakimirka pasinaudojoHeinrichas ir savo atsakymu jąaplenkė, bet į ją žvelgė taipįdėmiai, tarsi prašydamas laikytiliežuvį už dantų.

– Panelė Brūr per manopirmąjį lankymąsi sausį apie taiyra taikliai užsiminusi. PanelėFranken tikriausiai netrukusištekės. Bet aš ją labai prašiaušio įvykio neskubinti, kol mes,

mieloji Ana Marija, jūs ir aš,nepradėsime kaip sutuoktiniaigyventi Telemanshofe.Neprarandu vilčių, kad jūs manopiršimuisi pritariate.

– Vis dėlto tebus leistapaklausti, ar panelė Frankenketina ir toliau dirbti ūkvede?

Heinricho veidas sugriežtėjo.Žvelgdamas į savo būsimą svainįjis šaltai atsakė:

– Labai norėčiau to tikėtis, taiatitiktų ir jūsų sesers interesą,nes tikrai nebūčiau linkęs, kadjūsų mieloji sesuo dalyvautųskerdžiant kiaules ir karves. O

panelė Franken, priešingai,puikiai pasirengusi dirbti žemėsūkyje.

Katarina tikėjosi, kad savo kątik pagirtų gebėjimų niekuometneturės įrodinėti skersdamakiaules, bet prie skerdimotemos dar šiek tiek likodiskutuodama su Anos Marijosbroliu kaip savo egzaminuotoju.Suprato, kad jis vis tieknenusileidžia. Tai, kas buvonumatyta kaip susižadėjimas,įgavo tardymo bruožų.

– Girdėti gandų, kad jūspanelei Franken esate toks

artimas, jog kyla klausimas,kodėl jos nevedate.

Heinrichas grėsmingaisuraukė antakius.

– Kategoriškai atmetu tai, kadjūs remiatės paskalomis. Norspanelė Franken ištikimaitarnauja ūkiui, jums derėtųsuvokti, kad ji neatitinka manosocialinio rango. O kad manopozicijos žmogus to turi paisyti,tikriausiai suprantate.

Atsigręžęs į Aną Marijąkalbėjo toliau:

– Mieloji Ana Marija, manau,šios dienos susižadėjimo pokalbį

reikia baigti. Prašau jussusikaupti ir mano prašymąrimtai apgalvoti. Tikiuosi, kadšiandien jūsų abejones manpavyko išsklaidyti.

Tada jis iš karto atsistojo iratsisveikino. Visai nesusitaręHeinrichas ir Katarina dantųgydytoją pateikė kaip įžūlųmelą, tarsi abu siekdami vienotikslo: kad žmona ūkio gyvenimokasdienybei kuo mažiaukliudytų.

– Apgailestauju, poneHėgmanai, – pradėjo Katarinavažiuojant namo, – negalėjau

numanyti, kad Anos Marijosbrolis bus toks nesukalbamas.Ir toks užgaulus. Stebiuosi, kadjūs į viską pažiūrėjote taipramiai.

– Nesirūpinkite. Jis santuokaipritars. Tokia yra derybųtaktika perkant ir parduodantarklius. Tas, kuris nenori daugmokėti, arklį peikia. Jau kitąpenktadienį dar kartąnuvažiuokite į Bislichą irperduokite mano siūlymą: ašatsisakau nuo palikimoišmokėjimo mano būsimaižmonai, kas jai priklauso, be to,

nereikės iš savo iždo mokėtikraičio. Neabejoju, su tuo ponasBrūras sutiks, – kiek patylėjęsHeinrichas dar pridūrė: – Gerassandoris yra tinkamassantuokos pamatas.Dėl susižadėjimo Heinrichasneklydo. Po savaitės Ana Marijavedyboms pritarė.Į susižadėjimo šventės svečiųsąrašą Katarina įtraukė žymiųpolitikų tikėdamasi, kad šišventė Heinrichui galėtų padėtiiškilti kaip landtago nariui. Taiišdegė. Gal ir be sužadėtuviųbūtų tapęs deputatu, tačiau

Katarinai atrodė, kad ji priesėkmės svariai prisidėjo.

– Tikslą pasiekėme: ponasHėgmanas – landtage.

Taip pranešė visiems, kasdirbo Telemanshofe. Ūkiotarnautojai neteko amo.

Ir štai dabar įvyko pirmasisposėdis, o Heinrichas turėjoteiktis kuo greičiau grįžti namo,antraip ji iš smalsumo galą gaus.Nervindamasi nuėjo į virtuvęgurkštelėti vandens ir išgirdopro vartus žvyru įvažiuojantautomobilį.

– Kaip sekėsi? – pasidomėjo

jau koridoriuje.– Padirbėjome mažumėlę.

Einame į kambarį, viskąsmulkiai papasakosiu.

Katarina paėmė Heinrichoskrybėlę su apsiaustu irpakabino prieangio drabužinėje.

– Padengiau vakarienės stalą.Turėtumėte būti išalkęs.

– Puiku. Eime, sudarykite mandraugę.

Dėl to galite neabejoti, mąstėji. Aiškus daiktas, stalą dengė irsau. Jie dažnai vakarieniaudavokartu. Taip įprato nuo tada, kaiTeodoras dar buvo mažas.

Vaikas reikalavo, kad Katarinataip pat sėdėtų prie stalo. Kaikada prie jų prisidėdavo irHeinrichas: taip metams bėgantiš to išsirutuliojo savaimesuprantamas dalykas.

– Na tai klokite, – nekantravoKatarina.

Heinrichas ėmė dėstyti viską išeilės – ilgai ir smulkiai.

Jie, du šimtai vyrų ir keliosmoterys, susitikę Diuseldorfooperos teatre.

– Tegu tai bus jums paskata, –erzino Heinrichas.

Viena iš jų turėjo tokią pat

pavardę – Ana Franken, galgiminė? Katarina neigė, bet visdėlto mąstė, ar galėtų taptipolitike, jei pasistengtų, tačiautą mintį tuojau pat atmetė.

Pats posėdis buvęsneįspūdingas. Landtagasdidesnių galių neturįs, todėl visinariai iš pradžių buvę viešaipriimti į deputatų rūmus.

– Daugelis tikėjosi, kad tuoviskas ir baigsis, – pasakojoHeinrichas nuotaikingai, – nesnebuvo kur atsisėsti. Visistovėjome, net stalų nebuvopopieriams pasidėti.

Jis vėl surimtėjo irneslėpdamas susižavėjimo dėstėapie Konradą Adenauerį, kurisakivaizdžiai turėjo didžiausiąpolitinę patirtį. Jį išrinko KDSfrakcijos pirmininku ir jissusirinkime sukėlė sumaištį.

– Jis piktinosi landtagosudėtimi, – pasakojo Heinrichasspindinčiomis akims.

Adenaueris kuokategoriškiausiai protestavęsdėl to, kad KDS per menkaiatstovaujama. Vyriausybėjeneturinti net nė vienosministerijos, o tai, be abejonės,

neatitinką tautos valios, aiškinęsjis.

– Vėliausiai po vietinių rinkimųbritai privalės tai pataisyti,mano Adenaueris!

– Ką tai reiškia? – pasidomėjoKatarina.

– Kad po rinkimų, kurie įvyksdar kitą sekmadienį, kortos busiš naujo permaišomos. O taireiškia, kad mums vėl reikiastiprėti. Čia, Mėrso apskrityje,turime gauti daugumą balsų.

– Gal reikėtų anksčiau keltijūsų vestuves?

Atrodė, Heinrichas

pralinksmėjo.– Nemanau, kad rinkimams tai

turėtų reikšmės.– Kodėl? Sužadėtuvės, šiaip ar

taip, savo padarė, ir visaipuikiai, – gynė Katarina savosiūlymą.

– Jūs esate sukta, – kalbėjoHeinrichas grūmodamassmiliumi. – Bet tai, žinoma,nesąmonė. Žmonių tenaivestuvėmis nenustebinsi, be to,viskas vyktų pernelyg skubotai.Tačiau kai kuriems žymiemsūkininkams ne pro šalį pakištipo nosimi avižų. Jiems reikia

politiškai ką nors padaryti. Kitąsavaitę pasikviesiu keletą ponų.Prašyčiau parengti viską, kasbūtina.

Dar kurį laiką juodu sėdėjodidžiajame kambaryje. Katarinapapasakojo, kaip rengiamasivestuvėms. Sutuoktuvės buvonumatytos lapkričioaštuonioliktąją, o kadangi, kaiptyčia, užgriuvo žiema, didelėsšventės Telemanshofe Katarinaiteko atsisakyti. Iš pradžių busvažiuojama į civilinėsmetrikacijos biurą Ksantene,paskui vyks bažnytinė santuoka

Šv. Magdalenos bažnyčiojeZonsbeke. Ksanteno katedra podaugybės bombardavimų vis darbuvo neatstatyta, o Varto Dievonamai Katarinai atrodė permaži, nes vestuvininkai galinetilpti. Po bažnytiniųsutuoktuvių bus švenčiamasiauresniame rate van Beberioviešbutyje, kur Heinrichas buvovienas iš mielai laukiamų svečių.

– Jūsų vestuvinei kelioneiradau puikų pensionatą BadHonefe. Ten galėtumėtepagyventi visą savaitę, –užbaigė Katarina, o Heinrichas

žvelgė į ją susimąstęs.– Norėčiau, kad ir jūs ten

vyktumėte.– Aš? Neįmanoma, pone

Hėgmanai. Tai yra jūsųvestuvinė kelionė!

– Tada prašyčiau prie mūsųprisidėti bent po poros dienų.Važiuosime į Unkelį lankytiTeodoro kapo. Norėčiau, kadjūs būtumėte šalia manęs.

1946 metų lapkričio 18-oji

Ir kai geros, ir kai blogosdienos

Varto bažnyčios choras giedojo„Vestuvių chorą“ iš Vagneriooperos „Lohengrinas“. Katarinamėgo šios muzikos pompastiką,o Heinrichas šiam pasirinkimuineprieštaravo. Prie vedybųšventės organizavimo jis mažaikuo prisidėjo. Kai tik Katarina

pasiteiraudavo, gal jis kopageidautų ar norėtų pasiūlyti,visuomet atsakydavo:

– Darykite, Katarina, kaip jumsatrodo teisinga.

– O gal smulkmenas suderintisu panele Brūr?

– Kam to reikia, juk iš tikrųjųtai labiau visuomenei skirtasrenginys. O tokius dalykus jūslabiausiai mokate tvarkyti.

Katarinos šiuo atžvilgiunepamatuotu kuklumuneapkaltinsi, tad jai tokianuomonė atrodė teisinga. Todėlji numatė tokią vestuvių formą,

kokią Heinricho Hėgmanorango žmogui laikė tinkama. Visdėlto bendrą vaizdą ir akcentussu būsimąja Hėgmano žmonaaptarė. Katarina žinojo, kad AnaMarija nekaišios jai pagalių įratus, ji tik neturi pasijustiignoruojama. Su ja aptarėkiekvieną kviečiamą svečią, okai Ana Marija pabėdojo, kadbeveik nė vieno iš savo svečiųnepažįsta, Katarina paaiškino:

– Tampi žymaus žmogaussutuoktine. Į tokias vestuves,savaime suprantama, turiatvykti politikos draugai ir

didžiuma ūkininkų,priklausančių Reino ūkininkųsusivienijimui, bent jau tie, kuriegyvena ne per toliausiai.

Anai Marijai nereikią kvaršintisau galvos, nes paskui vanBeberio viešbutyje, tikrojoješventėje, susieis artimiausigiminės, to primygtinaireikalavęs Heinrichasnorėdamas pirmiausia pagerbtijos gimines.

– O kai išvyksite į povestuvinękelionę, pagaliau būsite vienidu.

Dabar Katarina paėmė jos

ranką ir mergaitiškai pakikeno.Ana Marija su dėkingumuKatariną apkabino, o ši keliasakimirkas pasijuto kalta, bettam jausmui nepasidavė.

Šiuo metu ji stovi bažnyčioje irklausosi „Lohengrino“ „Vestuviųchoro“. Pirmieji taktai jaivisuomet primindavo Kalėdųgiesmę „O Tanenbaum“8. Kiekčia beliko, greit vėl Kalėdos,mąstė ji, paskui Naujieji metai.Kaip sparčiai bėga laikas. O jukbūta tarpsnio, kai ji nevisiškaivaldė savo jausmus ir patitikėjosi stosianti prie altoriaus,

bet visa tai buvo be galo seniai.Išėjo kitaip. Katarina nelinkusi įsavigraužą. Turi viską, konorėjo. Su Heinrichu jaučiasitokia artima, kad jokiasantuokos priesaika to nebūtųgalėjusi sukurti. Kaippagalbininkė visose gyvenimosituacijose, kaip ūkvedė irsekretorė darė jam tokią įtaką,tokį poveikį, apie kokį AnaMarija galėtų tik pasvajoti. Šiąakimirką Katariną apėmėpalaimos jausmas, nes buvoįsitikinusi, kad jos valdžia irįtaka viršesnė už meilę. Šioji –

pražūtingas dalykas, nesniekuomet dėl jos nesigarantuotas. Todėl stiprins savopoziciją, nutarė ji, HeinrichuiHėgmanui ji taps nepakeičiama.

Ir iš tikrųjų ten link ji ėjotiesiausiu keliu. Tuo įsitikino,kai anksčiau už kitus išėjo išbažnyčios. Čia stovėjo Reinoūkininkų susivienijimas,atstovaujamas dvidešimtiesūkininkų, atvažiavusiųtraktoriais prie Zonsbekobažnyčios, ir iškeltomis šakėmisišsirikiavo špaleriais. Labaigerai, mąstė ji, Heinrichas

subūrė ūkininkus, ir tai jam išeisį naudą. Kvietimus į vestuvės jiišsiuntinėjo, kad adresatai juosgautų prieš pat Reino ūkininkųsusivienijimo steigiamąjįsusirinkimą. Ir šį kartą jostaktika pasitvirtino – Heinrichąišrinko viceprezidentu ir dabarjis priklausė labai savimipasitikinčio susivienijimo elitui.Ūkininkai suvokė, kad be jų arprieš jų valią jokios valstybėsnepadarysi, jie nebijojo neibritų, nei vokiečių, nes beūkininkų neišgyvens nei vieni,nei kiti.

Katarina patenkinta žvelgė įabipus kelio gretomissustojusius ūkininkus irpasistatė palto apykaklę, nes jaugerokai šalo. Laimė, šalčiui jinebuvo itin jautri: riebaliukaiant šonkaulių – puiki izoliacija.Beveik maloniai mosuodamaranka ji atsakė į ūkininkųsveikinimus. Katariną pažinojoir gerbė, ji buvo viena iš jų. Jibuvo su pagyrimu baigusi žemėsūkio mokyklą, ir tą visi žinojo,taip pat ir tai, kad ji – dešiniojiHeinricho Hėgmano ranka.

Kai jaunieji žengė iš bažnyčios,

Heinrichas nušvito. Jo žvilgsnisšokinėjo nuo Katarinos prieūkininkų ir atgal. Palikęssutuoktinę prie bažnyčios,žengė prie savo žmonių. Iškėlėabi rankas kaip kunigas perpamokslą ir sušuko į minią:

– Ačiū!– Dėkokite ne mums, tai

Katarinos mintis, – kažin kurispasakė.

Heinrichas priėjo prie jos irpabučiavo į skruostą.

– Nuoširdžiai sveikinu suvedybomis, pone Hėgmanai.

– Ak, palik tai, – atsakė jis,

atsisuko į žmoną, paėmė ją užrankos ir nužingsniavo proūkininkus.

Ištisą valandą priiminėjęsveikinimus po atviru dangumijaunieji su jau gerokai mažesniuvestuvininkų būriu sėdo įautomobilius ir pasuko įKsanteną prie van Beberioviešbučio. Heinrichas, AnaMarija ir Katarina važiavokartu, jaunieji patogiai sėdėjoant užpakalinės sėdynės,Katarina – vairuotojui išdešinės.

– Ar matėte ūkininką Paseną? –

išdidžiai paklausė Katarina. –Net ir jis atvyko. Kurį laiką jisbuvo artimas Socialdemokratųpartijai.

– Jūs man puikiaipasitarnavote, Katarina. Jų ir jųįtakos man dar reikės. Jeikitąmet bus tikri rinkimai,gausiu jų balsų.

Prabilo Ana Marija irpasiskundė, kad toji valstiečiųpolitika jai įgrisusi iki gyvokaulo, be to, dabar ne metasapie tokius dalykus šnekėti.Verčiau reikėtų prisimintivestuvių ceremonialą. Kai ir

Katarina iškart ėmėsi tos temos,Heinrichas dar spėjo įsiterpti:

– Katarina, man atrodo, perpovestuvinę kelionę jūsų labaireikės, noriu pasakyti, mumsabiem. Jūsų man reikėsdiskusijoms, žmonai – papliurpti.Jūs vyksite kartu į Bad Honefą,juk tu neprieštarausi, mielojiAna Marija?

Ana Marija Katarinai šypsojosiir tame šypsnyje nebuvo nėlašelio nepasitikėjimo.

– Aš džiaugčiausi. Juk tu mankaip sesuo.

Vestuvių pietūs kaip reikiant

įsisiūbavo, ką tik patiekė dvikeptas žąsis, prie jų – lapiniųkopūstų su lašinukais. Kaimiškižiemos valgiai – pagal Heinrichoskonį. Atnešė alaus, netrukusratu ėmė leisti butelį degtinės.Prie vestuvių stalo Katarinasusodino, aiškus daiktas, ir tuoskelis Heinricho gimines, tarpkurių buvo ūkyje dirbanti jausuaugusi dukterėčia. Nuotakaiiš dešinės sėdėjo jos brolis irsvainė, kita sesuo su vyru ir dvinetekėjusios pusseserės.Heinrichui iš kairės buvo jospačios vieta ir, savaime

suprantama, ji pakvietė taip patdalį savo šeimos. Gertrūdos irPaulos vietos buvo numatytostarp ūkio tarnautojų. Taip patdalyvavo Jozefas ir Chosė, jųdukterys buvo gėlių barstytojos.

Heinrichas buvo prašęsKatarinos prie stalo sėdėti šaliajo.

– Jūs puikiausiai žinote, kad ašsu savo šeima nelabai apie kąturiu kalbėti. O mano ir svainiosantykiai ne per geriausi.Manau, būtų gerai, jei pokalbiuivadovautumėte jūs.

Katarinai du kartus sakyti

nereikėjo. Ji mėgo bendruspašnekesius. To buvo išmokusinuo mažumės, nes Empelyjekiekvieną vaiką skatindavopasakoti savo sumanytasistorijas. Tuo savitai išsiskyrėjos šeima, nes Žemutinio Reinovalstiečiai šiaip jau buvonekalbūs. Visai kas kitaKatarina ir Heinrichas – šiuoatžvilgiu juodu buvo panašūs.Kai kada ji pagalvodavo, kad jauvien perpasakojant kitiemsgalima patirti didžiulįmalonumą. Tačiau liežuvininkejos nepavadinsi, gandai jos

nelabai domino. Bent jaunebuvo linkusi jų skleisti. Žinoti,apie ką sklinda kalbos, jaibūdavo smalsu, bet to irpakakdavo. Šiaip ar taip,neturėsią būti sunku – čia jaioptimizmo netrūko – šią dienąprie stalo palaikyti gerąnuotaiką iki pat pabaigos. Sudegtinėle tai jai iki šiol vispavykdavo. Plepalų vandeniuvadindavo obuolių degtinę išOlandijos, o iš tikrųjų tai buvosiaubingas saldus gėralas,tačiau vis labiau mėgstamas.

– Choras juk buvo nuostabus,

ar ne? – Katarina paklausė savostalo kaimynų. – Iš tikrųjų tasjaunas chorvedys iš to margogiesmininkų būrio tikrainemažai išspaudė. Buvausužavėta.

Visi pritarė, ir Katarinapasijuto kaip devintamedanguje. Po pusvalandžiovestuvininkai buvo tiekapkvaitę, kai jau imamadainuoti, jauniesiems linkėtivaisingų metų.

Tada atsistojo Heinrichas,paskambino šakute į taurę irpasakė trumpą kalbą. Pagyrė

jaunąją ir jos šeimą, sakė esąslaimingas, kad savo brandžiameamžiuje galįs vesti jauną moterį,ir tikįs, kad po mielo sūnausžūties Dievulis padovanos darvieną sūnų.

Kalbos pabaigoje kreipėsi įKatariną:

– Mieloji Katarina, kai visaineseniai kartu sėdėjomeautomobilyje, mano žmonakalbėjo apie jus kaip seserį.Jeigu tu jai esi sesuo, tai būk irman. Todėl norėčiau, kad nuošiol vienas kitam sakytume „tu“,kaip įprasta šeimoje.

Vestuvininkai tylėjo. JeiHeinrichas Hėgmanas šitaipbūtų kreipęsis į nuotakos brolį,visi tikriausiai būtų ploję. Tačiauūkvedei pasiūlyti kreipinį „tu“per vestuvių šventę atrodė neišis, nei tas.

Katarina puikiai nujautė, kaipelgtis tokių pikantiškų situacijųatvejais. Intuityviai puolė prieAnos Marijos, pabučiavo ją į abuskruostus ir garsiai bei visiemssuprantamai tarė:

– Ačiū, mano miela drauge. Ašjums abiem būsiu kaip sesuo.

Ji čiupo stikliuką, iškėlė jį

aukštai ir sušuko:– Į jaunųjų sveikatą!Taip ji tikėjosi šią keblią

situaciją galų gale užbaigti.Kam jam viso to reikia, klausė

savęs. Įspūdis toks, tarsiprovokuotų jaunąją arba josbrolį. Pirma pasitaikiusia progaji pašnibždėjo jam į ausį:

– Turėtum šnektelti su AnosMarijos broliu. Jis atrodo nekaipnusiteikęs. Ko gero, yrasusirūpinęs, kad sesuo netrukusvėl parsiras namo.

Heinrichas nusijuokė ir už šįįžūlumą jos nesubarė.

– Esi kandoka, miela Katarina.Ir tu teisi, tik aš nežinau, apieką galėčiau su juo kalbėti. Kaiper sužadėtuvių šventęprašnekome apie politiką,pasirodė, kad jis priklausoSocialdemokratų partijai.Jaučiausi nesmagiai savo kolegųatžvilgiu. Tad visai netrokštunaujo nemalonumo.

– Kalbėkite apie orą. Arba...ai, aš pati, – tarė ji ir nusprendėtą reikalą imti į savo rankas.

– Kaip manote, pone Brūrai, aršiais metais vėl teks kęsti šaltąžiemą?

Anos Marijos brolis pasižiūrėjoį Katariną veriamu žvilgsniu.

– Man atrodo, kad nė vienasmes nenusipelnėme šalti. Tačiauaš nelabai moku spėti orus. Čiajūs, ūkininkai, tikriausiai labiauesate įgudę. Pone Hėgmanai,kokia jūsų nuomonė?

– Bijau, žiema gali būti šalta.Ir maisto nelabai užteks. Mums,turintiems ūkius čia, tiesŽemutiniu Reinu, labai pasisekė.Nors laukai buvo visainusiaubti, bet šį tą iš šiųmečioderliaus pavyko sugabenti įpastogę. Didelės bėdos

tikriausiai neturėsime, tačiaupagalvokime apie miestus,pavyzdžiui, tokius kaipBerlynas, Hamburgas ar Rūrosritis. Aš klausiu savęs, iš kuržmonėms imti pinigų maistoproduktams. Ten jie, ne taipkaip mes, kiaulės nepasiskers.Aš labai susirūpinęs.

– Ką darysite kaip politikas? –provokuodamas paklausė AnosMarijos brolis.

– Šiuo metu galime tikapeliuoti į okupacines valstybes.Adenauerio geri kontaktai suVakarų valstybėmis, jis tą

klausimą vienaip ar kitaip sujomis spręs. Man sunkuįsivaizduoti, kad britai galėtųmūsų tautą palikti mirti badu.

– Nekalbėkime, prašyčiau,apie badaujančius žmones, –įsiterpė Ana Marija, –sugadinsite man apetitą.

– Teisingai sako, – pritarėKatarina, – galų gale čia esametam, kad švęstume. Į jūsųsveikatą!

* * *Katarina buvo viena iš tų ne taipdažnai pasitaikančių moterų,galinčių išlenkti ne vieną taurelę

stiprios degtinės. Kai būdavosočiai pavalgiusi, ilgai trukdavo,kol imdavo mušti į galvą.Valstiečiams tai keldavopagarbą. Tačiau šį kartą, kai povestuvinių pietų su jaunaisiaisgrįžo į Telemanshofą, buvoįkaušusi. Nesvarbu, sakė ji sau,juk viskas jau pasibaigė. Kai jieišvyks į povestuvinę kelionę, įvisas smulkmenas galėsiunusispjaut. Katarina jau seniaibuvo nusprendusi nepasiduotiHeinricho pageidavimui. Į BadHonefą nevažiuos.

Kai automobilis įsuko į kiemą,

jaunavedžius nuvedė į didįjįkambarį.

– Pasėdėkite čia. Tuojsurinksiu ir sudėsiu Heinrichodaiktus.

Po kelių minučių Heinrichasatėjo į miegamąjį.

– Man dar reikia persirengti.– Aha, gerai, tuoj baigiu.Katarina sudėjo jau sukrautą

marškinių stirtą į sunkų odinįlagaminą. Kai atsigręžė, išvydoHeinrichą sėdintį be švarko antlovos krašto su nuleistomispetnešomis.

– Manai, kad čia viskas

teisinga?– Atsiprašau, juk nebesi jaunas

vėjo botagėlis, bijantissantuokos pančių, – juokavoKatarina.

– Visiškai teisingai, – atsakėHeinrichas, – yra svarbesniųdalykų už santuoką.

Katarina šypsojosi. Josnuomone, viskas buvo visiškaiteisinga: tokios žmonosHeinrichui ji ir norėjo, tokios,kuriai jo didžioji aistra, politika,kels žiovulį, kuri mažai kotereikalaus. Katarina žengėkelis žingsnius Heinricho link ir

ištiesė į jį ranką aiškiainežinodama, kodėl tai daro.Tačiau šią akimirką, kai palietėHeinrichui skruostą, tas kaipžvėris čiupo ją už alkūnės irįsisiurbė į lūpas. Katarinaipavyko iš glėbio ištrūkti.Išsigando, širdis smarkiai plakė.

– Ne, taip negalima! – pasakėgriežtai, apsigręžė ir žengė priedurų. Mintys buvo aiškios. – Kadto niekad daugiau nebūtų! –įspėjo Heinrichą.

Man to daugiau neturi būti,bet gal nekenktų, kad jo jausmaišiek tiek rusentų, pasvarstė

išėjusi iš kambario irnuramdžiusi jausmus.

Išraudusi ji bėgo koridoriumi,o čia beateinanti naujoji poniaHėgman.

– Noriu savo vyrui padėtipersirengti, – ryžtingai pasakėAna Marija.

– Palik jį ramybėje, susitvarkyspats. Jo daiktus sukroviau įlagaminą, o į būtiniausiųreikmenų maišelį įdėjau vaistų.Verčiau eime į didįjį kambarį,persimesime keliais žodžiaisapie šventę.

Ji paėmė Aną Mariją už rankos

nepaisydama, kad draugė šiektiek ir spyrėsi.8 „O eglele“ (vok.).

Šimtasis gimtadienis –sekmadienis

Pašnekėkime!

– Palauk, neskubėk, – tarėGertrūda, kai Katarina buvobeišeinanti iš virtuvės.Vyresnioji sesuo, matyt, darnejautė nuovargio ir nebuvonusiteikusi per savo gimimodieną visą naktį viena sėdiniuoti.Katarina mėgino nustatyti,

kokia jos nuotaika. Gal ji visdėlto užkurs jai pirtį dėl Pytopasirodymo, baiminosi ir bandėišvengti ilgesnio pokalbio.

– Rytoj laukia gan įtemptadiena.

– Tas tiesa, bet aš per daugįsiaudrinusi, kad užmigčiau.Mintys vis tiek nenurims.

– Na, gerai, porą minučiųsudarysiu tau draugę, tadatikrai norėsiu eiti pailsėti. Išryto turiu nemažai nuveikti.

Katariną ėmė apmaudas ir jiklausė savęs, kam seseriai topokalbio prireikė. Šiaip jau

Katarina visuomet būdavopasirengusi papliurpti,nesvarbu, kokią valandą tuometu rodo laikrodis. Tik kaiGertrūda užsimanydavo su japasišnekėti, dažnai jausdavosipavargusi ir nusikamavusi.Gertrūda, atrodo, jos mintisatspėjo.

– Matau, nenori su manimikalbėti.

– Kodėl, noriu, – nevykusiaipamelavo Katarina. – Esiužsiraukusi dėl Pyto, ar ne? –spėjo ji. – Bet Pytas tavemėgsta, jis norėjo tau įteikti

labai asmenišką dovanėlę. Ašjam specialiai leidaupakoncertuoti. Suprantu,pavyzdžiui, rytoj jo muzikanebebūtų tokia tinkama. Betman atrodo, kad nėra reikalodabar dėl to jaudintis.

Katarina kalbėjo energingai,nes norėjo šneką kuo greičiauužbaigti ir eiti į lovą. Gertrūdažvelgė į Katariną nustebusi.

– Nejau laikai mane tokianedėkinga? Kodėl tau atrodo,kad esu nepatenkinta?

Katarina nieko neatsakė. Jijautė, kad jiedvi suka į tuos

pačius bėgius, kurieneišvengiamai veda į susidūrimąkaktomuša.

– Ar aš tau kada nors ką norsneteisingai nurodinėjau arba kąnors draudžiau? – girdėjoklausiant savo vyriausiąjąseserį. O kai Katarina vis darnebuvo pasirengusi duotipageidaujamo atsakymo,Gertrūda pakėlė balsą: – Arnebuvau visuomet teisi tau geraipatardama? Ar turėčiaupriminti, kas yra nuėję šuniuiant uodegos? Juk nuo patpradžios tave įspėjau. Tau

reikėjo ūkį palikti. Ne vienąkartą siūliau – kraustykis pasmane į Duisburgą.

Na jau ne, pagalvojo Katarina,tik betrūko tos senos giesmės.

– Kam tu vėl dedi šią nuzulintąplokštelę? Mes juk šnekameapie Pytą.

– Nieko panašaus, Pytui niekoneprikiši. Kalbu apie tave, apietavo elgesį su manimi. Tu kaiptas užsispyręs asilas – atmetiviską, ką tau sakau, išvis į niekąneatsižvelgi.

– Vadinasi, Pyto pasirodymastau patiko, – iš paskutiniųjų

Katarina mėgino nukreiptikalbą, deja, nieko neišėjo.

– Taip, iki šiol buvau labaipatenkinta. O dabar nesukkalbos. Kodėl apie mane manaitaip blogai? Tu mane vaizduojineturinčią humoro jausmo,amžinai niurzgiančią. ArHeinrichas nenuteikė tavęsprieš mane?

– Ak, Gertrūda, mesk iš galvostą nesąmonę. Jau ketvirtisšimtmečio kaip Heinrichonebėra. Per vėlu apie taikalbėti. Juk praleidome tokįpuikų vakarą. O rytoj bus dar

įdomiau. Ateis daug žmoniųtavęs pagerbti. Nesiginčykimedabar.

– Visai nenorėjau ginčytis, –netvirtai pripažino Gertrūda. –Aš tikrai džiaugiuosi Pytopasirodymu. Iš tikrųjų norėjautau už tai padėkoti. Bet kodėltaip dažnai mes vissusikivirčijame?

Nes manai mane permatantikiaurai, mąstė Katarinatylėdama. Ko gero, taip ir yra.Tuo sunkiu metu su Ana MarijaKatarina jautėsi Gertrūdoskontroliuojama ir užklupta. Jos

sesuo tuokart viską suprato, netir tai, ką pati nuo jos būtų mielainuslėpusi. Katarina niekuometneprasitarė apie savo jausmusHeinrichui, bet nebuvo irreikalo. Gertrūda mokėjoįžvelgti, kas dedasi jos širdyje, oto Katarina negalėjo pakęsti.Dabar prisiminė tą baisų ginčą,kilusį tuoj pat po vestuvių. Jisįsiplieskė per Katarinos vardodieną, kai Heinrichas per savopovestuvinę kelionę atsiuntė jaitelegramą.„Atvyk būtinai reikalinga čia!“ –buvo joje parašyta. Heinrichas

net buvo padėjęs šauktuką.– Ką jis ten taip rašo? – atvirai

pasmalsavo Gertrūda. Tuo metuji buvo atvykusi aplankyti sesersjos vardadienio proga, oKatarina mėgino išsukti uodegą.

– Jis sveikina mane su vardodiena.

– Tai juk ne viskas, ar ne?Nesiųs šiaip sau sveikinimotelegramos. Ko jis nori?

Katarina prisiminė, kad jaituomet kilęs klausimas, arGertrūda Heinrichą taip geraipažįsta, ar paprasčiausiai jospuiki intuicija. Nieko seseriai

nesuvaidinsi iki pat šiol, o taiKatariną siutino. Tąkart jineišsivertė be keiksmažodžio.

– Turiu važiuoti į BadHonefą, – prisipažino ji.

Gertrūda pašoko nuo kėdės irgriežtai uždraudė tai daryti.

– Kaip tai?Katarinos balsas skambėjo,

matyt, taip pat apsimestinai,kaip ji tą akimirką ir jautėsi. Okai suvokė, kad balsas ją išdavė,kaipmat perėjo į puolimą.Tikriausiai reikią aptartipirmuosius rinkimus Baden-Viurtemberge ir, kaip spėjanti,

parengti sveikinimo telegramas.Galiausiai pridėjo dar vienąmotyvą: ne per toliausiai esąsTeodoro kapas, o jie jau seniainorį jį aplankyti.

– Liaukis melavusi, Katarina, –Gertrūda neleido jai toliaukalbėti.

Vyriausioji sesuo į jąkreipdavosi netrumpindamavardo formos tada, kaibausdavo, tarsi tai suteiktų jaiteisę prisiimti dar net ir dabarauklėtojos pareigas.

– Puikiausiai žinai, kadtelegrama nėra tokia niekuo

dėta, kaip vaizduoji. Jis tavemyli. Aš stebėjau jus pervestuves, visus tris. Su tavargše moterimi jis beveik niekonekalbėjo, o tave kėlė įpadanges. O tu dar tuo irmėgaujiesi. Kodėl išvis sėdaisišalia jo? Tavo vieta – tarptarnautojų.

Katarina pasipiktino, betjautėsi šiek tiek priblokšta.

– Aš padedu jam dirbti savodarbą. Aš jam patarnauju, kaipžmona negali. Joskompetencijoje kiti reikalai.

– Tie kiti reikalai, atrodo,

seniai tavo kompetencijoje, jeiyra bent krislas tiesos, apie kąkaime plaka liežuviai.

Šie Gertrūdos lūpomispasakyti žodžiai Katariną visaiišmušė iš pusiausvyros. Seserįšiurkščiai užsipuolė: prikaišiojo,kad pavydinti jos gyvenimo,negalinti pakęsti, jog esantilaiminga, gal net kerštaujanti užtai, kad Heinricho broliui jinebuvusi tinkama, bet kitamvaidmeniui nei žmonos savęspagailėjusi. Po šio išpuolioKatarina jautėsi apgailėtinai.Taip principingai dar niekuomet

nebuvo susikibusios. Ir jeiGertrūda dabar, bemaž popenkiasdešimties metų, klausė,kodėl visuomet viena kitosnesupratusios, tai priežastis,galimas daiktas, buvo šisžūtbūtinis ginčas.

– Mesk pagaliau šį ūkį irgyvenimą, kuriame tau nėra koveikti! – kone šaukdama baigėGertrūda.

– Tai gyvenimas, kurį uždirbausavo prakaitu! – atkirtoKatarina tokiu pat tonu. – Jispriklauso man. Už jokius piniguspasaulyje jo neatsisakysiu. Ir

tegu bus man leista priminti,kad pati man patarei ieškotimoters, kurią nuo manęs skirtųpanašus atstumas kaip žemęnuo dangaus.

Gertrūda pasitelkė visą savomoralinį autoritetą.

– Aš tau patariau ieškotimoters, siekiančios viensocialinio pripažinimo irfinansinio saugumo. Ši mergina,tavo mokyklos draugė, ieškomeilės. Esi pakankamaiišmintinga, kad tą skirtumąmatytum. Parinkai moterį, kuriąlaikai savo rankose. Katarina,

taip aš tavęs neauklėjau. Tumane neapsakomai nuvili. Tai,ką darai, yra pretenzinga irciniška. Tu žaidi jausmais, tai –akiplėšiškumas, ir už tai bus tauatkeršyta.Tai prisiminus, Katarinai kūnasėjo pagaugais. Gertrūdosgrasinime būta niūriospranašystės, todėl Katarinajautėsi, tarsi sesuo ją būtųatstūmusi. Ir štai dabar jiedvisėdi blankioje virtuvės šviesoje,po pusės šimtmečio, o Katarinavis dar neatsako į Gertrūdosklausimą. Supratusi, kad sesuo

tebelaukia, tarė:– Man atrodo, mes ginčijamės

todėl, kad aš niekuometneįstengiau laikytis tavo aukštųreikalavimų. Retsykiais šiek tiekpagirti, truputėlį pripažintitikrai nebūtų pakenkę.

– Aš dažnai tave pagirdavau,Katarina, bet tu negirdomisnuleisdavai. Tai, ko tu reikalauji,yra tobulybė, o tokia negaliubūti. Bet aš visuomet tavęslaikiausi.

Tuo, matyt, pokalbis baigsis,suvokė Katarina, nes Gertrūdanebebuvo linkusi išgirsti dar

kokios nors replikos. Ji atsistojo,netarusi nė žodžio ir niekurnenukreipusi žvilgsnio, išėjo išvirtuvės. Katarina liko viena.Kaip visuomet paskutinį taškąpadėjo sesuo, ji buvo rektorė.Bet ar Gertrūda teisi, klausėKatarina savęs, ar ji tikraireikalavo tobulybės? Gertrūdajai priekaištavo dėl amoralauselgesio, o ji, Katarina, intrigą irjos padarinius vertė Heinrichui.Galų gale ne kas kitas, o jis vedėAną Mariją, nors jos nemylėjo.Heinrichas Anai Marijai nekartą davė suprasti, kad vieta

šalia jo užimta Katarinos. Dėl toradosi dingstis kilti baisiomsscenoms vos tik vestuvinėkelionė pasibaigė.

Hėgman byla prieš Hėgmanąšiame gyvenime, matyt, nebusbaigta, atsiduso Katarina. Jiužgesino virtuvėje šviesą,išsitraukė aplanką iš komodosdidžiajame kambaryje ir juonešina nuėjo į savo kambarį.

1946 metų lapkričio 27-oji

Sveiki parvykę įTelemanshofą

Ana Marija ir Heinrichas grįžoanksčiau, nei buvo laukta. Ištikrųjų jaunavedžiai Bad Honefeturėjo išbūti iki penktadienio,tad Katarina spėjo, kad AnaMarija bus jam ištampiusinervus.

Ji pati Heinricho nurodymui

nepakluso. Užuot vykusi į BadHonefą, pirmadienį per jovairuotoją perdavė žinią:„Privalau būti Telemanshofe!Tvarkomas paštas. Kitasužduotis prašau nurodytitelegrama.“

Atsakymas gautas iškart: „Jauporyt būsime Telemanshofe.“

Naujosios ponios Hėgman,kaip Aną Mariją ūkyje vadino,įsikūrimo proga Katarinanumatė surengti vakaronę.Bendroje vakarienėje turėjodalyvauti visi ūkio tarnautojai sušeimomis. O kad visiems užtektų

vietos, Katarina įsakėiškraustyti baldus iš pirmojoaukšto gyvenamųjų patalpų,trijų didelių kambarių, taip patir iš Heinricho miegamojo.Vieną naktį jaunavedžiai galėsiąpernakvoti ir jos miegamajame,pati prisiglausianti pas kuriąnors kitą ūkyje dirbančiąmerginą.

Katarinai netiko, kad namo jiegrįžo anksčiau. Todėl neslėpėnepasitenkinimo, kai Heinrichassu ja sveikinosi.

– Ką išdarinėjate? Man jūs čiakol kas visai nereikalingas.

– Būčiau dar mielaipasilikusi, – atsakė Ana Marijaįžūlokai, tad Katarina numanė,kad dėl to tarp sutuoktinių buskilę ginčų. – Bet ponas turiparengti svarbių politinių akcijų.

Katarina apsimetė jos balsenenugirdusi apmaudo gaidelės irsvarstė, ką Heinrichas tuonorėjęs pasakyti.

Pastaruoju metu britai buvosuformavę antrąjį landtagą, ošis turėjo suorganizuotidemokratinius rinkimus.Heinrichui tikriausiai rūpėjo suja aptarti steigiamąjį posėdį,

numatytą gruodžio antrąją, kaipKatarina buvo skaičiusilaikraščiuose.

– Bet posėdį juk būtume galėjępaplanuoti ir savaitėspabaigoje, – mąstė ji garsiai.

– Na, neimkime iš kartosvarstyti stovėdami antslenksčio, – kaipmat pasiūlėHeinrichas. Jam, atrodo,nepatiko nei pokalbio dvasia,nei jo pobūdis. – Padaryk mumską nors užkąsti, tuomet viską iraptarsime, – užbaigė diskusiją, –o per tą laiką mes išpakuosimedaiktus.

– Negi jūs vargsite, aš tuojpaimsiu lagaminus, pirmaprisėskite. Kava ir pyragas kaipir gatavi.

Katarina mėgino laimėti laiko.Ji nelabai žinojo, kaip neseniaisutuoktiesiems prisipažinti, kadšią akimirką jie neturikambario. Užsimerkti ir, kasbus, tas, nusprendė ji.

– Aš jums sugalvojau siurprizą.Mes laukiame visų ūkiotarnautojų, poros kaimynų irgiminaičių, iš viso busseptyniasdešimt žmonių, todėlliepiau iškraustyti visus apatinio

aukšto kambarius.– Ką tai reiškia? – nesuprato

Heinrichas.– Kad jūsų miegamajame nėra

lovos, – paaiškino Katarinadirbtinai šypsodamasi. –Apgailestauju. Pamaniau, kadvieną naktį permiegoti manokambaryje jums tikriausiainebus sunku. Tačiau dabarsusidaro trys naktys.

– Tada, matyt, turėsimesusispausti, – Heinrichas šiąžinią priėmė per daugnesijaudindamas. Bet čia raguspastatė Ana Marija.

– Ką, nejaugi ji tenai kartu sumumis miegos?

– Ne ne, – skubėjo paneigtiKatarina, – aš miegosiu pasvieną iš ūkyje dirbančiųmerginų. Tiktai jūsų lovą liepiaupastatyti mano miegamajame.Nesirūpink, mieloji drauge.Galėsi puikiai įsijausti į savostatusą, būsi visiškai kaipnamie. Paskui greitai vėl viskąsutvarkysime.

Anai Marijai tai, akivaizdu,buvo paskutinis lašas. Susidarėįspūdis, tarsi joje sprogo pykčiopritvinkusi votis. Gal

povestuvinė kelionė nenusisekė,kaip tikėjosi, svarstė Katarina,šiaip ar taip, Ana Marija ėmėgaudyti kvapą, o balsassuskambo nemaloniai aukštagaida:

– Aš nepakęsiu, kad manovyras su tavimi elgtųsi taipintymiai. Jis neturi tavokambaryje nakvoti ir aš nenoriu,kad jam kaišiotum potencijągerinančių priemonių.

Katarina nežinojo, ar nuleistijuokais, ar piktintis.

– Kaip gali tokius dalykuskalbėti? – paklausė ji.

– Į ką tai panašu, taip antKatarinos bartis? – įsiterpėHeinrichas. – Atsiprašyk jos.

– Man? Jos atsiprašyti? – AnosMarijos balsas skambėjo daršaižiau. – Taip netinka, ką judučia išdarinėjate. Pats man sakeiapie tas tabletes. Gal manai,kad tokia šlykštynė mane galidžiuginti? Tai bjauru ir aš tonepakęsiu.

– Na nurimk pagaliau. Apie kąišvis šneki? Kokias tabletes? –Katarinai iš tikrųjų ėmė keltinerimą dvasinė draugės būsena.

– Apie tas, kurias įdavei

Heinrichui, kad jis manmalonumą suteiktų. Juk taip tujas pavadinai, mielas sutuoktini,o gal ne?

Katarina žvelgė į Heinrichą visdar nieko nesuprasdama.Kadangi tas beveik niekaipnereagavo, už ko būtų buvęgalima nusitverti, Katarinapradėjo gintis:

– Tavo sutuoktiniui įdaviau tikgelonido ir fanodormo, kad jisgerai miegotų ir turėtumėtebent ko nors, jei staigapersišaldytumėte. Ir niekodaugiau. Norėjau, kad būdamas

netoli nuo sūnaus kapo jisneimtų liūdėti ir kad jūsųpovestuvinės kelionėsnesugadintų gripas kaip tikdabar, tokiu metų laiku. Viskas,daugiau nieko nežinau, –užbaigė ji ir perpykusi sunėrėant krūtinės rankas.

Ana Marija kaip išsižiojo, taipir nebeužsičiaupė, visa išbalo.Paskui delnais užsidengė veidą.

– O Dieve, kaip man nesmagu.Man taip gėda, prašom atleisti.

Heinrichas atitraukė josrankas nuo veido. Ji suklupo irapkabino Katarinai kelius.

Heinrichas šią pastatė.– Viskas gerai, mieloji. Kai ką

ne taip supratai. Dabarpabučiuok seserį į skruostą irpamirškime šią sceną.

Ana Marija darė, koHeinrichas paprašė, o Katarinajautė, kaip giliai jai smigo į širdį,kad vyras palaiko žmonos pusę.Katarina taip pat ją meiliaipabučiavo – į kitą skruostą.

– Ačiū, kad čia likai, – tarėHeinrichas. Katarina visainenumanė, ką jis turi galvoje:povestuvinę kelionę, evakuacijąar visai ką kita. Bet šią dieną ji

nebesistengė šios mįslės įminti.

1947 metų balandžio 20-oji

Dvi Heinricho Hėgmanožmonos

Pagaliau rinkimai vyko irŠiaurės Reino-Vestfalijosžemėje. Šiandien buvonepaprasta diena, ir Katarinagražiai pasipuošė – šia diena jitikrai didžiavosi ir jautėsi tokialaiminga, tarsi pati būtųrenkama. Heinrichas buvo KDS

sąraše, ir Katarina visaineabejojo, kad į landtagą jispateks. Pirmuose dviejuoseparlamentuose jis dalyvavo, nesjį buvo paskyrę britai. O šį kartąjį renka tauta. Katarinanegailėjo pastangų pirmiausiavalstiečiams įkalti į galvą, kad šįsekmadienį turį eiti balsuoti irkur geriausiai dėti kryželį.

Ir štai dabar trise žingsniuojatą neilgą kelią nuoTelemanshofo iki bažnyčios:Heinrichas viduryje, jam išdešinės jau beveik visuometprastai nusiteikusi Ana Marija, o

būsimajam deputatui iš kairės –iš visų pusių sveikinimuspriimanti Katarina.

Heinrichas atrodė pavargęs,tikriausiai Ana Marija nedavėmiegoti. Ši moteris, mąstėKatarina, didelis apsirikimas!Gertrūda, deja, buvo teisi, AnaMarija pasirodė esanti amžinainepatenkinta irneprognozuojama moteris. Ištikrųjų, kaip tapo akivaizdu, jainepakako iš sutuoktinio gautistatusą ir gerovę, ji norėjomeilės ir romantikos, opastarųjų stoka vis labiau virto

apmaudu ir pavydu. Ji beperstojo Heinrichuipriekaištaudavo, kad tas permažai ja rūpinasi, nelabai jągerbia, o Katarinai yra pernelygdėmesingas. Kaip ji gali jampadovanoti paveldėtoją, jeigu jisnuolat bendrauja su kitomismoterimis, klausė jo neseniai.Pastaruoju metu būta ne vienobaisaus ginčo ir ne vienospavydo scenos. Per Naujuosiusmetus pasipiktinusi pareiškė,kad negalinti ilgiau taikstytis subegėdiškomis kaimesklindančiomis kalbomis apie

„dvi Heinricho Hėgmanožmonas“.

– Tu juk žinai, kaip žmonėsmala liežuviais apie viską ir apiekiekvieną, – mėgino Katarina jąmaldyti.

Tačiau niekas nepadėjo. AnaMarija buvo patapusi tulžinga irpraradusi sveiką protą.Rimčiausiai klausė, ar jie ištikrųjų nesitrainioją kaime kurnors prie šventoriaus ardaržinėje, todėl Katarina jąbarė sakydama, kad neturintielgtis kaip kokia furija. PaskuiAna Marija dar bėdojo dėl

sugadinto naujamečio vakaro:– Nė žodžio su manimi

nepersimetė. Visą laiką tiktavimi rūpinosi. Net pirmąNaujųjų metų bučinį padovanojotau. Ne man, savo žmonai, –kalbėjo braukdama ašaras.

Tokį aimanavimą Katarinalaikė išties įžūliu. Kodėl tosmoterys mano, kad joms vienumostu priklauso viskas? Ji patitenkinosi tik tuo, kad Heinrichąrėmė politikoje. O Ana Marijažinodama, kokie svarbūs įvykiaišiandien vyksta, galėtųpakentėti ir atsisakyti meilės

bei romantikos. Ir nors AnosMarijos ašaras laikė silpnybėsišraiška, antra vertus, ją iratjautė, todėl Heinrichą įspėjo,kad elgtųsi su ja šiek tiekdraugiškiau ir švelniau. Dabaržvelgdama į tą porą suprato,kad Heinrichui iš to niekoneišeis. Jo didžioji aistra politikair šia aistra jis dalijasi su ja, one su žmona. Ši iš tikrųjųnesidomėjo niekuo ir patiKatarina pajuto, kad su AnaMarija apie ką nors kalbėdamaištveria vos kelias minutes. Jipaprasčiausiai yra klaiki

nuobodybė, mąstė Katarina irsusigėdo šios savo minties. Gal,nepaisant to, reikėtų iš josišspausti kokią šypsenėlę,svarstė ji. Į ką panašu, kaideputato žmona prie rinkimųurnos ateina paniurusi.

– Ar šiandien ne nuostabipavasario diena, Ana Marija?Tik pažiūrėk, kaip visur gražiaižydi narcizai.

Ana Marija į ją nė nepažvelgė,taip pat nieko neatsakė.

– Ar negirdėjai, ko Katarinaklausia? Prašom jai atsakyti, –nedelsdamas paliepė Heinrichas

ir jo balsas nieko gera nežadėjo.Katarina suprato, kad dabar

jai reikės įsikišti. Heinrichasnegebėjo žmonos tinkamaivertinti, o ji žinojo, kad AnaiMarijai nieko nereiškė sukeltisceną net viešai, vidury gatvės.Šiuo metu, gink Dieve, tonereikia.

– Ak, Heinrichai, nesakyknieko. Tu nerviniesi dėl rinkimų,Ana Marija čia niekuo dėta.Diena pernelyg graži ir ginčamsvisai netinka.

Kai atėjo į bažnyčią, AnaMarija norėjo įsitaisyti

priekyje – kiek įmanoma arčiauprie dvasininko, tačiaupastebėjusi, kad Katarina irHeinrichas, kaip įprasta, lipaprie vargonų, taip pat prisidėjoprie jų. Tačiau Heinrichastvirtai paėmė ją už parankės irpalydėjo prie laiptų.

– Noriu, kad mano žmonabažnyčioje būtų visų matoma.Todėl man svarbu, kad praeitumpro eiles ir melstumeisi visaipriekyje, supratai? Būk tokiagera ir padaryk man šiąpaslaugą.

Ana Marija nesipriešino, tik

metė piktą žvilgsnį į Katariną irnulipo laiptais.

– Tau reikėtų liautis ją taipprovokuoti, – Katarinapakuždėjo Heinrichui, o jis tikpridėjo pirštą prie lūpų irpatyliukais sušnabždėjo:

– Ššš!Pastarosiomis savaitėmis

Katarina dažnai mėgindavo„giedrinti padangę“, kaipsakydavo jos tėviškėje. Viskasperniek. Karnavale įvyko eilinėscena ir nuo tada Ana Marijavisai atvirai reikalavo, kadKatarina dingtų iš ūkio, nes

kliudo vedybiniams santykiams.To ginčo dingstis buvo banali.

Ana Marija per karnavalą brolįsu žmona pakvietė išgertikavutės ir, matyt, tas pabuvimasįvyko ne taip, kaip ji buvonumačiusi. O tai, kad dėl toapkaltino Katariną, stačiainetilpo galvoje, nes jos tuo metunet nebuvo namie – karnavalą jišventė pas draugus Kamp-Lintforte, ten ir pernakvojo.Kadangi šventė baigėsi vėlai,Katarina kitą dieną pabudo tikvisai priešpiet.

Staiga įpuolė Heinricho

vairuotojas ir pranešė, kadprivaląs ją parvežti – į svečiusatvykę ponios Hėgman giminės.Katarina kaipmat viską suprato.Heinrichas pastaruoju metuAnos Marijos brolio nepakentėdar labiau negu anksčiau.Katarinai girdint jį Heinrichasvadindavo raudonuoju valkata.Ir jam baisiausiai nepatikdavo,kai svainis norėdavo su juodiskutuoti politikos klausimais.Vadinasi, Heinrichas bussurūgęs ir nekalbus, spėjoKatarina, taip patnediplomatiškas, koks kai kada

būdavo, be to, vis klausinės,kada grįš Katarina. Visa tai,aiškus daiktas, – vanduo antBrūrų įtarimų malūno.

Kai įvažiavo į Telemanshofokiemą, Heinrichas išbėgopasitikti ir švytėdamaspabučiavo ją į abu skruostus.Jam, kaip atrodė, tekdavo kovotisu pavydu, kai ji kokią naktįnakvodavo ne ūkyje. Katarinadėl to džiaugėsi. Ir nors žinojo,kad tai kelia grėsmę šeimynineisantarvei, vis tiek norėjo būtisvarbiausiu asmeniu, su kuriuoHeinrichas tariasi. Žmona

buvusi nebuvusi. Katarinajausdavosi smagiai matydama,kad dėl to nekyla jokių abejonių.Heinrichas kvietė ją paskubėti,reikią imtis darbo.

– Leisk bent pasisveikinti susvečiais, – tarė ji, o kai AnosMarijos brolis ją sutikokandžiais žodžiais: „Ačiū už jūsųsvetingumą“, suprato, kadpadarė klaidą. Ir pirmą kartąšmėkštelėjo mintis, kad ilgai abimoterys ūkyje tverti negalės.

Vienai reikės trauktis, mąstėKatarina sėdėdama prievargonų, tačiau toji būsiu ne aš.

Nuovoka sakė, kad šiandienskandalas taip pat tvyro ore. Kogero, šis bus lemiamas. Apie taipagalvojus nusmelkė širdį. Perpaskutinį ginčą nedaug iki tobetrūko. Prieš tris savaitesHeinrichą dar skatino AnąMariją susigrąžinti, kai jiteatrališkai išvyko iš ūkio, kitąkartą to nebedarys.

Kovo pabaigoje Heinrichas irKatarina pakvietė į svečiusapylinkės ūkininkus – jukrinkimai visai ant nosies.Heinrichas norėjo jiemspaaiškinti, ką ketina daryti KDS

ir kodėl verta rinkimuosedalyvauti. Ne vienas iš jųpiktinosi, kad jiems vis darneatlyginta už nacių per Antrąjįpasaulinį karą konfiskuotusgyvulius. Jie reikalavo, kad kasnors už mėsą užmokėtų. Vietojto iš jų dar tikimasi, kadpapildomai aukotų mėsos, nestiek daug žmonių kenčia badą.1946–1947 metų žiemą užėjonežmoniški šalčiai, Berlyne irkitose Vokietijos vietose daugžmonių sušalo ir mirė badu.Nors Žemutinio Reino sritis perkarą taip pat smarkiai

nukentėjo, bet ūkiuose užtekovietos ir tiems, kurie buvonetekę pastogės. Netrūko miškųmalkoms prisikirsti, o tvartuoseir daržinėse pakako galvijų irgrūdų žmonėms išmaitinti.Miestuose padėtis visai kitokia.Nebuvo butų, darbo ir pinigų.Net jei pinigų ir būtų buvę,parduotuvėse nerasi niekovalgoma. Tai Heinrichas žadėjovalstiečiams aiškinti, apeliuoti įartimo meilę, rodyti, kad dardaugiau žmonių nueis į kapus,jei ūkininkai nebus pasirengędalytis duonos kąsniu, duos

jiems suprasti, kad niekasVokietijoje negali atlyginti žalos.Jis baiminosi, kad šiuo metulandtage daugumą turinti KDSbus juos įsiutinusi ir jie galėtųrinktis Centrą. Ties ŽemutiniuReinu beveik visi valstiečiaibuvo katalikai, todėl didelėtikimybė, kad jie rinks tąpartiją, kuri atitinka jų konfesijąir dabar už nieką neatsako.Heinrichas ir Katarina žinojo,kad juos galima įtikinti tikasmeniškai kalbantis. Katarina,Heinrichas ir net Ana Marijamokėjo puikiai priimti svečius,

tad baigiantis pobūviui visisakėsi balsus atiduosiantys užHeinrichą ir paraginsiantys taipdaryti ir kitus valstiečius. Namųšeimininkė iki pat vidurnakčiosąžiningai stengėsi niekurnesitraukti nuo vyro, bet kaiišmušė dvylika, atsisveikino irnuėjo miegoti. Kai kurieūkininkai tikrai niekurneskubėjo. Ir kai išsvirduliavopaskutinis, jau ėmė švisti. NeiKatarina, nei Heinrichas pervisą vakarą beveik neišgėrė nėlašo, todėl dabar dar kartąsusėdo drauge, išlenkė po

taurelę ir aptarė, kaip prabėgovakaras.

– Šiąnakt miegosiu tavokambaryje, – staiga pareiškėHeinrichas, – nenoriu pažadintiAnos Marijos.

– To neturi daryti. Rytojneradusi šalia savęs vyro nuopat ankstaus ryto ims išpasiutimo spardyti žemes.

– Katarina, tas amžinasriksmas man jau įgriso iki gyvokaulo, – atsakė Heinrichas vosgirdimai. Jis atrodė pavargęs. –Turiu svarbesnių reikalų, negurūpintis savo isteriška pačia.

Katarina jautėsi kalta: juk jiužkorė Heinrichui visą šitąvargelį. Gal jai reikėjosąžiningiau pasidairyti jamžmonos? Bet šiaip glostė širdį,kad Heinrichas nori miegoti joskambaryje. Juk per karą keliassavaites dalijosi vienu guoliu,tačiau dabar geidė, kadpagaliau jų namuoseįsiviešpatautų ramybė.

– Nemanau, kad namų taikasustiprės, jei miegosi kitame, one savo kambaryje, – dar kartąpriminė Heinrichui, bet tas buvomieguistas ir į jos motyvus

numojo ranka.– Man visai vis tiek.– O man ne vis tiek, savo pyktį

ji galiausiai išlieja ant manęs, –atkirto Katarina.

Jis elgėsi taip, tarsi ji paistytųniekus, o ne dėstytų protingusargumentus.

– Dar betrūko, kad ir tu maneerzintum. Vienos kaprizingosmoters namuose ir taip per akis.

Katarina pasijuto įžeista. Kaipgyva nenorėjo būti lyginama suAna Marija, todėl niekonebesakė.

Tačiau įvyko, kaip ir turėjo

įvykti: prieš devynias AnaMarija įpuolė į kambarįvirpėdama iš pykčio.

– Esate ištvirkėliai. Abudu. Otu, – ji grėsmingai prisiartinoprie Katarinos ir maldama ponosimi smiliumi paleido gerklę: –Tu esi baisi, nedora boba!

Ana Marija abu apdovanojotokiais epitetais kaip „gašluskuilys“, „rujojanti kalė“ irgrasino eiti į viešumą, viskąatvirai išrėkti ir Heinrichoreputaciją sudirbti žmoniųakyse.

Katarina griebėsi jau

išbandytos priemonės: puolėAną Mariją tikinti, kad ji ką norsne taip supratusi, ėmė įrodinėti,kad tik atsižvelgdama įHeinricho prašymą leidusi jammiegoti savo kambaryje, o kaipjis išvakarėse didžiavosi savožmona, taip puikiai mokančiapriimti svečius. Apsipylusiašaromis Ana Marija išdūmė iškambario, o kai po kelių valandųvis dar nepasirodė, Katarinapradėjo nervintis ir pažadinoHeinrichą, mat jis vėl buvoužmigęs.

– Turi ką nors daryti. Aš visai

nenoriu, kad ji imtų visamekaime postringauti, neva mūsųsantykiai pažeidžiantys judviejųsantuokinę dorovę. Tikpagalvok, ką tai galėtų reikštitavo politinei karjerai, – mėginojį perspėti. Nors Heinrichas irpažadėjo skirti Anai Marijaidaugiau dėmesio, lyg niekurnieko paprašė jos paruoštigardžius pusryčius ir pridūrė,kad, matyt, nereikią tikėtis jožmoną paduosiant jiedviempusryčius į lovą. Katarinaišiurpas perėjo per kūną suvokusjį esant tokį bejausmį.

Kai ir po pietų Ana Marija visdar nebuvo grįžusi, Katarinarimtai susirūpino. Ar Ana Marijavieną kartą negrasinonusiskandinsianti? Ar jienepriveikę jos tiek, kad jaiverčiau pasidaryti galą? Jimaldavo Heinrichą, ramiųramiausiai sėdintį prie rašomojostalo ir skaitantį vakarykštįlaikraščio „Reino paštas“numerį, pagaliau ką nors daryti.

– Bijau, kad ji ko norsnepasidarytų!

Heinricho akyse pastebėjokeistą blykstelėjimą ir kaipmat

uždavė sau klausimą, ar jisgalėtų trokšti Anos Marijosmirties. Tai būtų vienintelėišeitis, visos kitos skyrybosformos – neįmanomos. Kaip galiapie jį taip blogai galvoti,perspėjo save tuojau pat,niekuomet Heinrichas tokiodalyko nenorėtų. Niekuomet! –pakartojo mintyse mėgindama išsąmonės išguiti Gertrūdosbalsą.

Katarina pajuto kietąbažnyčios suolo atramą ir tąpačią akimirką panoro atliktiišpažintį. Tai, kad niekur kitur, o

kaip tik čia ėmė mąstyti apieAnos Marijos mirtį, buvošlykštu. Ką Heinrichas padarė,kad Ana Marija grįžo, klausė jisavęs. Gal Brūrų šeimaipažadėjo ją, Katariną, išsiųsti išūkio? Galbūt po rinkimų? Galbūtjau rytoj ji nebeturės namų.Vogčiomis dirstelėjo į Heinrichą.Šis pažvelgė į ją ir nusišypsojo.

– Mes laimėsime, – tarė jis, –nesirūpink.

Matyt, jos susirūpinimo kupinąžvilgsnį jis ne taip suprato, betjo elgsenoje Katarina neaptikojokios veidmainystės, todėl

nusiramino. Prieš tris savaitesHeinricho parsivežta AnaMarija pažadėjo daugiaunebedaryti kvailysčių. Gal darviskas susitvarkys, tikėjosiKatarina, gal Anai Marijai tiksunku apsiprasti. Gal ilgisitėviškės ar jai nepatogu, kaddar nepastojo. Vieną kartąKatarina pavakary juodunetikėtai užtiko. Ji pamanė, kadHeinrichas sėdi vienas prierašomojo stalo ir vos pabeldusinelaukdama atsakymo įėjo įkambarį. Be abejonių, ji žinojo,kad jie intymiai santykiauja.

Kaip įbesta sustojo tarpduryjenežinodama, ką daryti. AnaMarija įsmeigė į ją siaubokupiną žvilgsnį, bet neištarė nėžodžio. Tik tada Katarinapajėgė atsiplėšti nuo to vaizdo,nusigavo į savo kambarį ir taipsugniaužė kumščius, kad nagaisusmigo į delnus.

Katarina sukrutėjo. Ką čiadabar apie tai galvoti. Šiandienpuiki diena, drąsino save,rinkimus laimėsime.– Ar jus tuojau pamatysime prierinkimų urnos?

Mišios baigėsi, o Katarina ir

Heinrichas iš paskutiniųjų vispriminė apie save visiems,kuriuos tik sutiko, ir beveik visipritariamai linkčiojo. Tad visaskaimas vorele patraukė į mažąvietinę svetainę, paverstąrinkimų punktu. Dar priešpietVartas jau balsavo ir,sprendžiant iš optimistiniųšūksmų, kurių Heinrichassulaukė užeigos namuose,tikriausiai gaus daugiau negudevyniasdešimt procentų balsų,mąstė patenkinta Katarina. Išanksto džiaugėsi šiuo vakaru.Rinkimų rezultatus skelbs

radijas, o ji pasirūpins geravakariene: pavaišins puikiukumpiu, gardžiu ragaišiu, padėslydytų taukų ir sviesto. Iškepsšiek tiek leistinės kiaušinienės irgal įkalbės vieną ar kitą ūkyjedirbančią merginą pakeptikelias bulves. Žinoma, tikėsissvečių, tarp jų ir dalies savogiminių. Heinrichas pasiūlėpakviesti Gertrūdą ir Paulą. Ištikrųjų čia buvo galima įžvelgtiir tam tikrą tolesnękonfrontaciją, nes Anos Marijosšeimos, kuri, deja, rinko ne tąpartiją, tą vakarą niekas

nelaukė. O už ką balsavo AnaMarija, klausė savęs Katarina,ir jai atėjo mintis, kad ji, kogero, prie stalo bus vienintelė,balsavusi ne už Heinrichą.

* * *Šį vakarą Katarina jautėsi kaipžuvis vandenyje. Aistringaidiskutavo su Gertrūda,drįsusia – matyt, tik seseriaipaerzinti – ieškoti priekabių dėlKonrado Adenauerio. Vienąkartą dėl negebėjimo jis buvęsatstatydintas iš Kelnovyriausiojo burmistro pareigų,stengėsi ji įgelti. O to, kad

dabar nieko nepaisydamasšliejasi prie britų, ji asmeniškainesuprantanti. Ar tai nesą šiektiek neskoninga, klausėGertrūda provokuodamasėdinčiuosius prie stalo. O kaiKatarina neleido Heinrichui,norėjusiam deramai ironiškaiatsakyti, nė prasižioti irtulžingai užsipuolė seserįsakydama, kad ji neturinti apie jįžalio supratimo, kad su šiuocharizmatišku, sumaniužmogumi galiausiai asmeniškainiekuomet nesusitikusi, visigarsiai nusijuokė.

– Ponui Adenaueriui nebereikiasarginio šuns, – juokavo Paula, –jis gaus Katariną.

Netrukus žmonės iš valgomojoperėjo į didįjį kambarį ir susėdoprie radijo. Heinrichas atsargiaisukiojo kanalų ieškiklįnorėdamas rasti atitinkamąstotį, ir tai darė taip, tarsi šisveiksmas būtų šventas aktas.

– Tu šitaip meiliai žaidi su tuoaparatu, tarsi čia būtų tavosutuoktinė, – gan nevykusiaipajuokavo ūkininkas Teo Diukėir išsišiepė kaip jaunas mėnulis.

Heinrichas į pokštą reagavo:

– Man kiekvienas palyginimaskaip vanduo nuo žąsies, kainukreipiu dėmesį į garsus, kurieiš ten sklinda.

Visi garsiai nusikvatojo, o AnaMarija atsistojo ir pareiškė:

– Taip, ponai, dabar einu į lovą.– Bet, Ana Marija, tu negali

dabar eiti miegoti. Juk darneišgirdome rinkimų rezultatų.

Katarina sumišo. Kaip ji galipasišalinti, kai sprendžiasi josvyro ateities klausimas.

– Mieloji, tikiuosi, nepyksti,kad vyrai man krečia kvailuspokštus? – paklausė Heinrichas

kaltai žvelgdamas į žmoną.– Ne, tik man nuobodi ta jūsų

politika. Jei rinkimų rezultatussužinosiu rytoj, vis dar buspakankamai anksti. Labosnakties visiems.

Ir ji išėjo.Niekas jos nepasiges, mąstė

Katarina ir pasijuto netikėtaiužklupta, kai pastebėjo veriantįsesers Gertrūdos žvilgsnį. Šiąakimirką Heinrichas rado stotįir Katarina pamiršo visusįspėjamuosius signalus.Netrukus radijo diktorius ėmėskelbti negalutinius rezultatus.

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėjetriuškinamai nugalėjo KDS,Heinrichą Mėrso rinkimųapygardoje išrinko fantastiškadevyniasdešimt septyniųprocentų dauguma. Katarinapuolė Heinrichui ant kaklo, taipji džiaugėsi, ir jai buvo visai vistiek, ką kiti apie tai sakys. Tai jųabiejų nuopelnas, Katarinajautėsi kaip devintame danguje.Tą vakarą dar buvo dėl kokarštai diskutuoti, nesŽemutinėje Saksonijoje irŠlėzvige-Holšteine nugalėjoSocialdemokratų partija (SDP)

ir visur į landtagus su nemažuvietų skaičiumi patekokomunistai su savo Vokietijoskomunistų partija (VKP). Kurįlaiką Katarina pamiršo viskąaplinkui. Net ir Gertrūda tąvakarą, atrodo, Heinrichuinelinkėjo nieko bloga, dargistebėtinai gerai su juo sutarė.Gertrūdos santykiai suHeinrichu nuo paskutinių karometų, kai pagyvenoTelemanshofe, šiek tiekpagerėjo, taip bent manėKatarina. Šiaip Gertrūdanedažnai svečiuodavosi Varte, o

ir susitikti su Heinrichu visainetroško, bet kai tekdavokalbėtis, ir vienas, ir kitasbendraudavo pabrėžtinaimandagiai. Didžia meile čia nėnekvepėjo, tačiau galbūt per tąlaiką Katarinai bus pavykęGertrūdą įtikinti Heinrichąesant dorą žmogų. O gal jossesers santūrumas susijęs tik sutuo, kad Heinrichas perpastaruosius metus tapo žymiužmogumi, ypač po šių rinkimų.Heinrichas savo ruožtu stengėsiįgyti jos prielankumą, todėl ir šįvakarą vis klausė jos nuomonės.

Katarina dėl to jautėsi laiminga,nors šia pilietine taika nelabaipasitikėjo. Pakako, kad namuosekovos vyko vienu frontu. Antrokautynių lauko jai tikrainereikėjo.

Prieš pat vidurnaktį AnaMarija vėl pasirodė didžiajamekambaryje – palaidais plaukais,ant naktinių marškiniųužsivilkusi chalatą. Atsistojusitarpduryje ir nužvelgusipriekaišto kupinu žvilgsniušiurkščiai kreipėsi į sutuoktinį:

– Kiek dar su savo draugužiaisgirtuokliausi? Ar tai svarbiau už

žmoną?Heinrichas išbalo kaip drobė.

Per kelias sekundes susitvardėir atsiprašė vakaronės dalyvių:

– Labai apgailestauju, AnaMarija itin išvargusi, tik taipgalima paaiškinti netinkamą joselgesį. Eik į lovą, mieloji. Rytojapie viską pakalbėsime.

– Noriu, kad dabar eitum sumanim.

– Ne, mieloji. Mes švenčiamemano išrinkimą į landtagodeputatus. O dabar eik miegoti.

Heinrichas kalbėjo lėtai irpatyliukais, o tai Katarinai buvo

ženklas, kaip baisiai jis nirštaant žmonos už šį akibrokštą.

Kai Ana Marija pasišalino,kambaryje tvyrojo slogi tyla.Katarina mėgino atkurti gerąnuotaiką, bet išėjo šnipštas.Maždaug po penkiolikos minučiųsvečiai išsiskirstė, net ir Paulaišvažiavo į Empelį, tik Gertrūdaiiki Duisburgo buvo per toli. Jiliko nakvoti. Heinrichas,Gertrūda ir Katarina sėdėjodidžiajame kambaryje ir tylėjo.Pagaliau Heinrichas atsistojo iratsisveikino.

Moterys palaukė, kol

Heinrichas išeis iš vonioskambario, ir nuėjo persirengtinakčiai. Barnį sutuoktiniųmiegamajame aiškiai girdėjo,nes jis buvo šalia voniospatalpos. Katarina uždraudė sauklausytis. Pakako to, kadtikriausiai teks išklausyti serijąGertrūdos priekaištų. Jau dabarjai suko vidurius, nes žinojo, kąsesuo sakys ir kad visaisatžvilgiais ji bus teisi.

– Man gaila jos, – pradėjoGertrūda vos joms sugulus.

– Taip, bet ji elgiasinežmoniškai. Kodėl Heinrichui

turi daryti tokią gėdą ir visampasauliui rodyti, kad nesidomi jodarbu? Pasielgė klaikiai.

– Katarina, liaukis. Jūsnuvarysite tą moterį į kapus.Argi nematai, kad ji apimtanevilties? Palyginti su tavimi, jineturi jokio šanso. Heinrichasgaudo kiekvieną tavo žodį. Jisjuokiasi kartu su tavimi,diskutuoja su tavimi, tu tvarkaijo susirašinėjimą, dalijiesi josėkme. O ji nieko neturi.

– Netrukus turės jo vaikų.– Ir galima numanyti, kad

Heinrichas vaikus auklėti

perleis tau. Jis myli tave, o ne ją,tą turi matyti. Šio ménage-à-trois neturite tęsti.

– Meilės trikampio?! Pagalvok,ką sakai.

– Neapsimetinėk tokia nekalta,puikiausiai žinai, ką turiugalvoje. Viena iš jūsų privalotrauktis.

– Heinrichas negali skirtis. Taikainuotų jam karjerą.

– Jeigu jam svarbesnė karjera,ūkį privalai palikti tu.

– Apie tai jau esamekalbėjusios, nesulauksi, kad iščia eičiau, – nenusileido

Katarina ir pasiūlė verčiaumiegoti. Tačiau Gertrūdaneatlyžo.

– Katarina, sesute, neturiupiktos minties. Žinau, kaip tuprisirišusi prie šių namų. Betįsidėmėk – į bėdą įstumsi visustris. Ana Marija tau keršys.Man neramu dėl tavęs.

– Gal tu susirūpinusi ir dėlHeinricho? Kodėl pastaruojumetu, kai tik pakviečiu, lygniekur nieko imi ir atvažiuoji?Anksčiau taip nedarei. Kad taproga atskaitytum manpamokslą? – Katarina atkirto

žinodama, kad yra neteisi, bet jibuvo pernelyg susierzinusi dėltokios vakaro baigties.

– Esu tavo sesuo ir visągyvenimą tavimi rūpinausi.Bijau, kad vienas iš trijų tosdramos neištvers.

– Čia jau perdedi. Ana Marijaapsiramins. Kai pastos, viskasbus gerai.

– Per vėlu. Ji dega apmaudu.Niekuomet nebus gerai, nebentiš čia dingsi tu.

– Heinrichas tą problemąišspręs. Jis vėl viską sutvarkys.

Katarina nebeturėjo jėgų.

– Heinrichas šaltas kaipakmuo, o tai moteriai –bejausmis kelmas. Aš su juopakalbėsiu ir paprašysiu, kadtave atleistų.

Katarinai tai buvo paskutinislašas.

– To nepadarysi! Esi manosesuo ir ne kartą sakei, kadmane palaikai. Prašau. Niekurnenoriu iš čia. Verčiau jau įkapus.

– Nebūk tokia jausminga.Kitiems yra tekę patirtinepalyginamai didesniųnetekčių. Pakalbėsime su

Heinrichu ir paieškosimesprendimo. Vis tiek toliau taiptęstis negali.Po šio pokalbio Katarina darilgai neužmigo. Pabudo tikvėlyvą priešpietį. Atėjusi įvirtuvę pamatė, kad čiasusirinkę beveik visi ūkiodarbininkai ištįsusiais veidais.Taip pat ir Gertrūda jau buvoatsikėlusi ir stovėjo su kitais.Nereikėjo nė klausti, Katarina irtaip išgirdo, kas dedasi. Tai, kasbuvo prasidėję naktį, atrodo, vėltęsėsi nuo ankstaus ryto. AnaMarija rėkė be perstojo.

Protarpiais pasigirsdavo tokiekeiksmažodžiai kaip „pagyrųpuodas“, „girtuoklis“ ir panašūs.

– Kiek visa tai jau tęsiasi? –pasidomėjo Katarina.

– Nežinau. Atėjau priešvalandą, o barnis vis dar netyla.Man atrodo, kad ji kažkuotrenkė į sieną, – pasakė vienadarbininkė

– Ar kas nors pasibeldėte, artaip ir stovite visą laikąklausydamiesi? – piktinosiKatarina.

Niekas nieko neatsakė.– Eisiu į vidų, – tarė

ryžtingai. – O jūs – prie darbo.Kai išeis ponas Hėgmanas,neapsidžiaugs jus pamatęs čiaprie durų.

– Ar protinga į vidų eiti kaip tiktau? – įžūliai žvelgdamapaklausė Heinricho dukterėčiaEliza Kopers.

Katarinai pasirodė, kad blogaiišgirdo.

– Ką nori tuo pasakyti?– Na, man tik atrodo, kad teta

Ana Marija gali ir per galvąužvožti.

– Ką čia tauški, snargle!Pasakysiu tavo dėdei. O dabar

nešdinkitės! – įsakė Katarina irpažvelgė į seserį. Gertrūdastovėjo kiek nuošaliau. „Matai,net darbininkai jau kalba apietave“, sakyte sakė jos žvilgsnis.Sesuo apsigręžė ir netarusi nėžodžio išėjo iš namo. Katarinasutriko. Staiga išgirdo, kaddūžta stiklai. Nieko daugiaunebegalvodama puolė įkambarį.

– Kas čia darosi? – sušuko ir tąpačią akimirką ją puolė AnaMarija visaip koneveikdama.Heinricho žmona atrodėsiaubingai: akys paraudusios ir

pilnos ašarų, taip išvirtusios antkaktos, kad Katarinaišmėkštelėjo mintis, jog jos galisprogti, jei nenustos rėkusi.Heinrichas, apsirengęsviršutiniais drabužiais, tysojoant lovos. Kai įpuolė ūkvedė,nusiėmė nuo galvos pagalvę, irKatarinai kilo klausimas, ar jisšitaip norėjo apsisaugoti, kadnegautų per galvą su kokiu norsdaiktu, ar mėgino prislopintigarsą. Jis atrodė apgailėtinai,šią akimirką visai nepajėgusapsiginti nuo žmonos.

– Na apsiraminkite pagaliau,

prašyčiau. Lauke susirinkęsvisas namų štabas. Nejauginorite, kad apie jūsų kivirčąsužinotų visas kaimas?

Ta mintis, matyt, buvo AnosMarijos silpnoji vieta. Dabar jibuvo taip įsiaudrinusi, kad jaikalbant tiško seilės – iki patKatarinos veido.

– Visas kaimas ir taip žino, kasčia naktimis vyksta, kai būnuišvykusi!

Atsigręžusi į Heinrichą visagerkle rėkė:

– Tavo paties dukterėčia maneperspėjo. Aš turinti nekelti kojos

iš namų. Antraip pas tavemiegos Katarina!

Anos Marijos niekasnebegalėjo sustabdyti. Saldžiubalsu mėgino ją įkalbėti irKatarina, ir Heinrichas. Kaipvanduo nuo žąsies. Tada AnaMarija paleido į darbą paskutinįargumentą savo kaip Heinrichožmonos pozicijai įtvirtinti.

– Ši begėdė boba turi dingti išakių, Heinrichai, arba išeisiu aš.Tada visas pasaulis sužinos,koks čia gyvenimėlis.

Katarina sulaikė kvapą. Tainebeišvengiama, tą žino ji, žino

Gertrūda ir, matyt, visi kiti:viena moteris turi iš ūkiotrauktis. Tik Heinrichas, atrodo,nenori to suprasti.

– Ana Marija, – dar kartą ėmėjis kalbėti, – nuo pat pradžiųžinojai, kokia Katarinos vietačia. Savo mirusiam sūnui esupažadėjęs, kad ūkyje ji gali likti,kol norės.

Suvokusi, kad pralaimėjo, AnaMarija ėmė garsiai raudoti.Katarinai jos pagailo. Ši moterisbuvo sukrėsta iki sielos gelmiųgalbūt dėl to, ką jai padarėKatarina ir Heinrichas, arba,

galimas daiktas, ir todėl, kad čiatęsėsi tai, ką ji buvo patyrusibrolio namuose: ją pakentė, betnemylėjo.

Katarina mėgino Aną Marijąapkabinti, bet ši klaidingaisuprato šitą sąžiningą gestątaikytis, todėl, atrodo, pasijutopuolama. Iš visų jėgų stūmėKatariną nuo savęs. Tojisusvirduliavo ir atbulomis driboant lovos, tiksliau, ne peršvelniausiai atsidūrė antHeinricho.

– Taip, gulkitės kartu, dabarnebereikės slapukauti, –

tulžingai iškošė pro dantis AnaMarija ir išbėgo lauk.

Katarina pažvelgė į Heinrichą.Tas nieko nesakė, tik labaigarsiai atsiduso ir susigūžė.

Šimtasis gimtadienis –sekmadienis

Seseriška meilė

Gertrūda vėl atsigulė į lovą.Dabar miegams tikrai papūsk įuodegą. Ginčas virtuvėjesujaukė sielą. Ar ne per griežtaji Katarinai, gal išties šioji jaiamžinai neįtinka? Gertrūdapapurtė galvą. Daug kuoKatarina ją žavi – ir mokėjimu

bendrauti, ir organizatorėstalentu. Jos sesuo tik retsykiaisfatališkai užsikalbėdavo saudantį, kad viskas puiku, viskasnuostabu.

Jau antra valanda nakties.Gertrūda paėmė užrašų knygutęsu pritvirtintu pieštuku ir ėmėsklaidyti lapus. Po įrašo„Prarytas šaukštelis“ niekodaugiau nebeįrašiusi. Mėginoprisiminti, kas dar būta priešPirmąjį pasaulinį karą, bet įgalvą atėjo tik pažintis suFrancu. Ji bandė įsivaizduoti,kaip atrodytų, jei savo šimtąjį

gimtadienį galėtų švęsti kartu sujuo. Francui jau būtų šimtaspenkeri. O kodėl gi ne? – šaipėsiji. Ar jis dar turėtų nors vienąplauką ant galvos? Kai Gertrūdaimdavo Francą vaizduotissulaukusį solidaus amžiaus,mintyse vis iškildavoHeinrichas. Jaunystėje broliaiatrodė labai panašūs. Iš tikrųjųHeinrichas būtų labiau tikęsGertrūdos charakteriui.Francas niekuomet per daug janesidomėjo, bet anais laikaisnuojauta sakė, kad jis puikiaiderės prie jos santūraus, rimto

būdo. Kai kada klausdavo savęs,ar gali įsivaizduoti Katarinąatitekus Heinrichui. Šis, bejokios abejonės, buvocharizmatiška asmenybė, bet jiniekaip nesuvokė, kaip seseipavyko nematyti, kadHeinrichas buvo šaltas kaipledas, jei siekdavo savo tikslo.Kai galutinai aikštėn iškilotrikampio santykiai, Paula vienąkartą po pietų ją įtikinėjo, kadKatarinos nereikią palikti likimovaliai ir būtina ją prieš jospačios nusistatymą iš ūkioištraukti.

– Ar būtum galėjusi, kam norspaliepus, liautis mylėtiFrancą? – klausė jos Paula irpati nedelsdama išsakė savonuomonę: – Galima neleistivežimėliui pajudėti iš vietos, betkai jis jau rieda,nebesustabdysi.

– Ar tai reiškia, kad turiurankas sudėjusi žiūrėti, kaipvežimėlis trenksis į sieną irsubyrės į šipulius? – į klausimąatsakė klausimu.

– Taip, – nuskambėjo Paulosatsakymas, – tik tuomet būkmaloni padėti viską sutvarkyti.

Jei pulsi priešais vežimėlį, jistave pervažiuos, o iš to niekamnebus naudos.

Gertrūda su tokia pažiūranegalėjo sutikti. Ji gynėteisingumą: Ana Marija nekalta,kad sėdo į šią balą, o Katarinatą košę užvirusi pati, bet Paulakaipmat atrėmė šią jos mintį.Visa šeima pritarė, kad Katarinaeitų dirbti pas Heinrichą, ir jisusitaikė su galimybe, jog jaunamergina įsimylės tą patrauklųvyrą. Šiuo požiūriu Katarinoskaltės čia tikrai nesą.

Paula pataikė į dešimtuką.

Nors ir kaip Gertrūda antHeinricho pyko, bet net ir jinestojo priešintis, kad Katarinaeitų į Telemanshofą, nes mirusmotinai ir priverstinai pardavusjų ūkį tėvas buvo atsidūręsapgailėtinoje padėtyje. O kaibuvo gautas Heinrichopasiūlymas Katariną priimti irsudaryti geras sąlygas įgytiprofesiją, visi džiaugėsi. Taip,Paulos pastaba visai laiku irvietoje. Tuomet, galimasdaiktas, ir būta galimybės likimąpakreipti kita vaga. Tačiauvėliau – nebe.

– Ką turiu daryti? – pokalbiopabaigoje Gertrūda paklausėPaulos patarimo, o toji atsakė,kad ji turinti paprasčiausiai būtiseserimi.

Gertrūda paėmė knygutę supieštuku ir užrašė: „Mes jukseserys.“ Ramia širdimipadėjusi ją į vietą vėl grįžo prieankstesnių prisiminimų.Tėveshofą Empelyje, tėvųnamus, Katarina paliko ne savonoru. Taigi nėra ko stebėtis, kaddėl savo artimiausių namų,Telemanshofo, ji paskui taipatkakliai kovojo. Ūkis Katarinai

jau nuo pirmų dienų tapo šis tasdaugiau nei paprasta pastogė.Iki šios dienos ji kartoja, kad išjo išeisianti tik per savo lavoną.Šiaip jai derėtų geriau suvokti,kodėl aš nenoriu palikti savobūsto Ksantene, mąstėGertrūda iškart žinodama, kadtai yra du nepalyginami dalykai.Šie kambariai jai tėra tikbūstas, o ne namai.

Tad kur iš tiesų mano namai?Per gyvenimą daug kartųkraustėsi iš vienos vietos į kitą.Kai išvyko iš Empelio, įsikūrėKsantene, paskui persikėlė į

Bad Honefą ir Duisburgą,galiausiai, išėjusi į pensiją, vėlgrįžo į Ksanteną, nes čia arčiauKatarinos. Nė už vieną pastogęji nekovojo, net dabar. Betstaiga jai nušvito mintis, kad užvieną dalyką ir ji visuometkovojo, net ir nepalankiausiomisaplinkybėmis – už savo seseris.Jos tėvynė galiausiai buvo nekas kita, o seserys, ir tostėvynės nepaliks iki grabolentos.

Gal galų gale reikėtų eitinamo, mąstė Gertrūda irsuvokė, kad kūnas

atsipalaidavo. Taipapsisprendusi ji gali ramiaileistis į sapnų karalystę.

Šimtasis gimtadienis –sekmadienis

Nuo šiol nė lašo skystoskavos

– Kas čia per pliurpalas? –Gertrūda kaip visuomet barėsidėl Katarinos užplikytos kavos.

Katarina žinojo, kad tik ji yravienintelis šeimos narys,mokantis užplikyti gardžią kavą.Bet šiandien – Gertrūdos

gimimo diena, todėlnesileisdama į diskusijas paėmėiš sesers rankos dar pilnąkavinuką, turinį išpylė į kriauklęir užkaitė vandens kitai kavai,kaip sesuo pageidavo.

– Tai mano rytmetinėgimtadienio dovana, – tarė jilinksmai apkabindama seserį. –Linkiu viso ko geriausio, mieloji.

– Ačiū. Ir jei man būtų leista konors pageidauti, prašyčiau kavąšitaip pateikti kiekvieną rytą.

Katarina nesuprato, kąGertrūda norėjo pasakyti.Matyt, mėgavosi savo pačios

keliama sumaištimi. Gertrūdakimiai nusijuokė bedante burnair taip pat kimiai, bet iškilmingaipranešė:

– Lieku čia. Atsisakau butoKsantene. Tačiau įkurtuvėmsprašau iš ryto padorios kavos,be to... pala, – iš rankovėsištraukė į ritinį susuktąpopieriaus lapą tarsi kokį senųlaikų šauklio papirusą, –sudariau sąrašą. Taigi reikės:šiuolaikiško čiužinio, pakaitomisragelių ir juodos duonos, jokiųlinksminimų belgiška muzika,malonios patalpų temperatūros,

rytais – tvarkos ant stalo ir pojuo.

Gertrūda žvelgė į seserįšvytėdama, bet Katarina nelabainutuokė, ką apie visa tai manyti.Gertrūda bakstelėjo jai alkūne.

– Katarina, brangioji, nejauhumorą palikai lovoje? Juknorėjai, kad atsikraustyčiaučionai, ar ne?

Ištįsęs Katarinos veidaspamažu tapo normalus, o tadakūnu nuvilnijo malonuspalengvėjimo jausmas. Jibaiminosi, kad dėl šios temos pokelių dienų vėl bus ginčijamasi ir

viskas, kas ramiai tūnojopraeityje, dar kartą guls antstalo, aštuonių dešimtmečiųkartėlis, ir kad ji, žinoma,galutinį tikslą pasieks tikaistringai įrodinėdama irkarščiuodamasi, paskui nuo tosvalandos kasdien gausatitinkamas sąskaitas. Ir še tau:jos šiaip jau kietasprandė sesuopasirodė esanti ne tiksupratinga, bet net žengėpirmąjį žingsnį. Katarinaiskruostu nuriedėjo ašara, tik jąkaipmat nubraukė.

– Susimildama, tai ne

priežastis žliumbti. Žiežula ašvis dėlto gal nesu. Nebent kaipasitaiko gydytojui užvožti, –Gertrūda pati patraukė save perdantį.

– Ai, tu juk žinai, kaip jauseniai noriu, kad apsigyventumpas mane. Jaučiuosi vieniša, jeiman neskiri bausmių, – kalbėjoKatarina pusiau jaudindamasi,pusiau juokaudama, todėl josbalsas trūkčiojo, laimė, sesuo įtai nekreipė dėmesio.

– Priežasčių per akis, – atsakėGertrūda įprasta manieramosuodama Katarinai smiliumi

po nosimi.Ši nereagavo. Jei mėgintų kaip

nors atsakyti, paskui reikėtųnemažai paprakaituotiaiškinantis. Tai, kad Gertrūdaper vieną naktį iš Sauliaus tapoPauliumi, Katarina išties laikėneįmanoma. Galimas daiktas,kad anksčiau ar vėliau ji ištikrųjų dar kartą pakels rankąprieš gydytoją, įžeis Pytą irmėgins ja, Katarina, vienaip arkitaip manipuliuoti. Tačiau sutokiais dalykais susitvarkytų.Parodant pakankamaiseseriškos meilės jai pavyktų

Gertrūdą sutramdyti. GaliausiaiKatarina žinojo, kaip tiksiGertrūdos dvasinis laikrodis.Kandi ji būdavo visuomet, kaipasijusdavo dėl ko nors staigaužklupta arba demaskuota, tadaji viską neigdavo, meluodavo,plūsdavosi ir būdavonepakenčiama. Bet vos tik jaiduodi galimybę aprimti ir veiktisavarankiškai, ji tampa labaiprotinga. Ir tuomet vėl pasidaromieląja vyresniąja seserimi,kaip dabar, per savo šimtąjįgimtadienį. Taip būdavovisuomet, mąstė Katarina.

Kiekvieną kartą, kai imdavobaimintis, kad Gertrūda stosprieš ją ar galutinai nuo josnusigręš, galų gale ji vis tiek jąpalaikydavo. Kraujas tirštesnisuž vandenį, į tai ateityje taip patreikės atsižvelgti.

– Kas čia dabar darosi? – priejų į mažą virtuvę atitipeno Paulair dėjosi nustebusi, kai išvydoabi seseris susikibusiasrankomis. – Oho! Gal yra kąšvęsti?

– Taip, įsivaizduok, Gertrūdaateityje gyvens čia. Taip jinusprendė šiąnakt. Tikriausiai

mano, kad kiekvieną vidurnaktįrengsiu jai fejerverkus, –Katarina šią jaudinamą akimirkąmėgino supaprastinti.

– Tą darbą patikėti tau tikraigalima, – pritarė Gertrūda.

– Nuostabu, džiaugiuosi išvisos širdies, – pasakė Paula iršiuose jos žodžiuose – išimtinisatvejis! – nebuvo nė krisloironijos, bet toliau be josneištvėrė: – Gal turėtum ir mankokį kambarėlį privačiuosesenelių namuose Varte?

– Klausk Žano. Gal galėsimiegoti pas jį, – patarė

šypsodamasi Katarina. – O jei ištikrųjų norėtum čia pasiliktiilgiau, kapitališkaisuremontuosiu tau Teodorokambarį. Ten ir taipnebenakvinami svečiai. OGertrūda gaus didįjį kambarįapačioje šalia vonios kambario.

Katarina pastebėjo, kad Paulaiškart nukreipė žvilgsnį įGertrūdą. Matyt, norėjopatikrinti, ar ji bus nepatenkintasavo būsimuoju kambariu, betjos ramybės šiandien, atrodo,niekas nebesudrums.

– Ar šiandien rytą aš tave jau

pasveikinau, vyriausiojisesute? – paklausė Paula.

– Ne, bet turiu vilčių darpakankamai ilgai gyventi, kadspėtum susiruošti manepagerbti, – atsakė Gertrūdaklusniai atsidurdama Paulosglėbyje.

– Tikrai verta padėkoti, kadnereikia prieš tave pulti antkelių, – sausai atsakė Paula.

– Tiesa, kuo šiandien žadiapsirengti, per savo pagerbimodieną? Gal skubiai ką norsišlyginti? – pasiteiravo Katarina.

– Savo tamsiai mėlyna suknele

su puošniąja sidabro sage. Jineseniai buvo valykloje.

– Atrodysi pribloškiamai.Tikriausiai tavo šokių kortelėjebus pakankamai vietos, –pokštavo Paula, ir abi ėmėplepėti apie madas tarsi būtųšešiolikmetės mergaičiukės.

Katarina sunkiai sekė seserųapsišaudymą žodžiais, nesGertrūdos suknios pasirinkimasjai priminė vieną vietą skyrybųaplanke, kurį naktį buvoskaičiusi. „Mėlyna suknelė susidabro sage“ buvo pažymėtadaiktų sąraše, kurį Anos Marijos

advokatas buvo atsiuntęs įTelemanshofą. „Tai poniosHėgman asmeniniai daiktai, juosmalonėkite sudėti, kad jossesuo, Lyschen Brūr, galėtųpaimti.“ Čia pedantiškiausiaiišvardyti visi daiktai daikteliai,kuriuos Ana Marija buvoatsivežusi: dantų šepetėlis,pudrinė, dvi elektros lemputės,su patikslinimu (75 ir 100 vatų),ir net naktinis puodas. Kad irkokia nemaloni buvo tojisituacija, Heinrichas ir Katarinaveikiausiai nusijuokėįsivaizduodami, kad tas sąrašas

paklius ir advokatams. Bet taitik vienintelis komiškas dalykas,nes taip buvo oficialiaipatvirtinama, kad Ana Marijaįteikė skyrybų prašymą. Iki tolHeinrichas darė, kas įmanoma,kad žmona liktų su juo.Prižadėjo viską. Beveik viską,patikslino Katarina, nes ieškovėkėlė du svarbiausiusreikalavimus, ir abu jam nebuvopriimtini. Jis kategoriškaiatsisakė išsiųsti Katariną. Kaipskyrybų alternatyvą Ana Marijapateikė galimybę gyventiatskirai, jeigu jis išmokės jai

vienkartinę penkiolikostūkstančių markiųkompensaciją. Tokios sumos netHeinrichas negalėjo sukrapštyti.Ana Marija ir jos advokatasnaudojosi visuomenineHeinricho Hėgmano padėtimi.Jie buvo įsitikinę, kadHeinrichas niekuomet nesivels įskyrybų procesą. Tą AnaMarija, matyt, buvo numačiusijau tą pačią dieną po 1947 metųrinkimų į landtagą, kai galutinaipaliko Heinrichą ir jo ūkį. „Ašpasirūpinsiu, kad tususikompromituotum ir kartu su

tavim visa KDS“, – pareiškėišeidama. Ir Heinrichas nujautė,kad ji savo laikysis. Toksžmogus kaip jis, kurį paduoda įteismą sutuoktinė dėl susantuoka nesuderinamoselgsenos, neturi jokių šansų būtinaujai išrinktas. O kadangidauguma valstiečių Mėrsoapylinkėje už KDS balsavo tiktodėl, kad kandidatavo jis, tadnebeatmestina galimybė perkitus rinkimus Mėrso-Šiaurėsrinkimų apygardoje būtinugalėtiems SDP, o tai prilygtųkatastrofai. Kitą dieną jis su

Katarina viską išsamiaiapsvarstė ir nusprendė:

– Negaliu priimti landtagomandato. Privalau informuotisusivienijimus. Jie turi iškeltikitą kandidatą.

– Apie tai negali būti nėkalbos, – atkirto Katarina, – perdaug esame įdėję darbo. Esiišrinktas vakar, nes žmonėstavimi pasitiki. Mandatą turipriimti. Nevalia nuvilti žmonių.Tai tavo pareiga. O jei neišeinakitaip, susigrąžink ją. Tada...išeisiu aš, – pasiūlė virpančiubalsu.

– Jei nebebus tavęs, ji ras kitųpriežasčių man gyvenimąkartinti. Visiškai netikiu, kad jidar kartą grįžtų į ūkį.

– Tokiu atveju tau reikia tartissu kolegomis landtage,apskrities taryboje. Paaiškinkjiems, kas nutiko.

– To aš negaliu. Esusukompromituotas. Įsivaizduokmane, žmogų, kurį paliekažmona.

Heinrichas vėliau pasitelkėadvokatą mėgindamas pasiektineteisminį susitarimą, kuriuobūtų išvengta skyrybų, bet iš to

nieko neišėjo. Po ilgų derybųieškinį gavo paštu.

Ieškininis pareiškimas buvovienintelis pats klaikiausiasdokumentas. Kai Katarina vakarnaktį jį dar kartą perskaitė, vėlkaipmat ėmė sparčiau plaktiširdis. Tas aplankas nuo tada,kai jį aptiko spintoje, keistaipradėjo ją traukti. Ji negalėjokitaip: turėjo šiuos žodžiaisneapsakomus priekaištus vis išnaujo skaityti, paskuišlykštėdamasi mesti šalin.Keturiolikos puslapių ieškininįpareiškimą dabar atidžiai

perskaitė trečią kartą netnežinodama kodėl. Jai atrodė,tarsi jame ieškotų ko norsapibrėžta, gal vieno sakinio,panaikinančio bet kokiąabejonę, kad šiuosekaltinimuose esama bentkruopelytės tiesos. Bet Katarinajuk žinojo geriau.

Ana Marija kaltinamajamepareiškime Heinrichą kaltinoapgaule ir beširdišku elgesiu sužmona, tuo jis nepataisomainusikaltęs šeimai. Santuoką,kaip ten rašoma, ypač sukrėtętai, kad Heinrichas palaikąs

intymius santykius su savoūkvede panele KatarinaFranken. Be to, kaltinamasisūkvedei Franken suteikęs tokįstatusą, kuris pridera žmonai, oviešumoje jai atiduodąs tokiąpirmenybę, kokia pranoksta betkokį įsivaizdavimą. Kaltintojapasiliekanti teisę detalespateikti atskirai.

Katarina tą tekstą jau buvoišmokusi beveik mintinai. Ir vistiek parausdavo iš gėdos, kaipagalvodavo, kokius nemaloniusir begėdiškus priekaištus AnaMarija buvo jiems iškėlusi, ir

apie juos visus Katarinaprivalėjo teisme viešaipasisakyti.

Katarina pajuto, kad į jąkreipiasi seserys. Ji taip buvopaskendusi mintyse, jognenugirdo, ko jos klausia.

– Ką sakėte? – paklausė ji.– Tai kada mums būti

pasirengusioms? – pakartojoGertrūda.

Katarina juto, kad Paulavaliūkiškai žvelgia į ją.

– Kur buvai nuklydusi savodienos sapnuose? Esi raudonakaip burokas. Gal jau kurpi

išsisukinėjimus, kai Gertrūdatau ims priekaištauti dėl dažnosnetvarkos? – be jokių užuolankųpaklausė.

– Užsisvajojau, – prisipažinoKatarina džiaugdamasi, kadseserys ją sugrąžino į dabartį. –Šiaip viskas sutvarkyta irnumatyta: po dviejų valandųvažiuojame į bažnyčią. Kuniguisakiau, kad iškilmingų mišių perdaug neištęstų. Nenoriu, kad jūstaip ilgai kiurksotumėte šaltojbažnyčioj. Paskui grįšime į ūkį irpamatysime, kas čia dėsis.

Trys seserys išsiskirstė iš

virtuvės – kiekviena patraukė įsavo kambarį puoštis didžiajampasirodymui.

1949 metų lapkričio 15-oji

Tiesą ir vien tik tiesą

Katariną pakvietė pirmą. Jipriėjo prie liudytojų stalelio irtūptelėjo prieš garbųjį teismą,nes nelabai žinojo, kaip čiasveikinamasi.

– Labą dieną, paneleFranken, – pasisveikino teisėjasKlėfė, – prašyčiau pasakyti savovardą ir pavardę, gimimo datą ir

adresą.– Katarina Franken, gimusi

1910 metų kovo 5 dieną, gyvenuTelemanshofe, Varte.

Teisėjo balsas skambėjodraugiškai, bet Katarina vis tieknervinosi. Iš ryto ilgai galvojo,kuo reikėtų apsirengti. Ką deravilkėti pagrindinei liudytojaiskyrybų procese? Niekuometdar nėra buvusi nagrinėjantskyrybų bylą, čia ne kasdienisatvejis, ypač dalyvaujant tokiaidaugybei žmonių. Iš tikrųjų jibuvo ne vien tik liudytoja. Artikroji kaltinamoji neoficialiai

nėra ji pati? Ieškinys dėlištuokos, žinoma, buvonukreiptas į Heinrichą, nes jispirmiausia kaltas, kad su japalaikęs intymius santykius, betpriekaištas lietė ją, liudytojąFranken. Katarina žinojokaltinimus, ji jau ne vieną kartąturėjo atsakinėti advokatams.Tačiau dabar savo teiginiusprivalėjo patvirtinti priesaika.To reikalavo ieškovė Ana MarijaBrūr. Katarina baisiausiai bijojo,kad nepasakytų ko norsklaidinga, nes už melagingąpriesaiką grėsė laisvės

atėmimas iki penkiolikos metų.Kas bus, jeigu ja nepatikės, jeikiti liudytojai kalbės priešingainegu ji? Ji tiksliai nežinojo, kaspakviesti liudytojais ir kiek jų.Mat turėjo viena lauktiatskirame nuošaliamekambaryje. Suprantama, kad irkitos ūkyje dirbančios merginosturės liudyti, taip pat ir kai kuriekaimynai, spėjo ji, ir AnosMarijos giminės. Gal yra irdaugiau liudytojų? Katarinanervingai žaidė pirštais. Staigają suėmė baimė, kad josnervinimąsi teisėjai gali

palaikyti kaltės pripažinimu.– Ar ieškovei arba

kaltinamajam nesate giminė arkitaip su jais susigiminiavusi?

– Ne.– Ar esate pasirengusi savo

teiginius vėliau, ieškovei arkaltinamajam reikalaujant,patvirtinti priesaika?

– Taip.Heinricho advokatas Katarinai

buvo pataręs atsakinėtitrumpai, vienu kitu žodžiu.Nesileisti į išsamius aiškinimus.Juo ilgiau šnekės, tuo daugiauklaidų gali padaryti. Katarina

buvo pasiryžusi patarimolaikytis.

– Ieškovė jums priekaištauja sukaltinamuoju HeinrichuHėgmanu turėjus intymiųsantykių. Ar tai tiesa?

Katarina mėgino išstumti išatminties paskutinių karo dienųvaizdus.

– Tai netiesa! – atsakė ji. –Tarp pono Hėgmano ir manęsnebuvo jokių intymių santykių.

– Ar jis ūkvedyboje jums skyrėvietą, kuri iš tikrųjų turėjopriklausyti sutuoktinei, betsutuoktinės prie šios vietos

neprileido?– Į mano kaip ūkvedės

pareigas įėjo viskas, kas susijęsu žemės ūkiu. Ieškovė, vosatvykusi į ūkį, įgijo namųšeimininkės statusą. Taiprasidėjo sutuoktiniams iškartgrįžus iš povestuvinės kelionės.

– Ieškovė teigia, kad jūsturėjote alkoholinių gėrimųspintos raktą ir tvarkėte ne viendalykinį, bet ir privatų namųšeimininko paštą.

– Pono Hėgmano namuoseniekas nerakinama, todėl ašnegalėjau saugoti jokio rakto.

Aš tvarkiau pono Hėgmanodalykinį susirašinėjimą ir tik jamnesant namie, griežtai su juosuderinusi, atplėšdavau irprivačius laiškus, kurie manatrodydavo svarbūs.

Taip truko kelias valandas.Katarinai susidarė įspūdis, kad jiklausinėjama apie kiekvieną tikpenkis mėnesius trukusiossantuokos dieną. Tačiau poviskuo slypėjo svarbiausiasklausimas: ar sutuoktinis labiaumėgo savo ūkvedę užsutuoktinę? Į šį klausimąKatarina būtų turėjusi atsakyti

„taip“, bet niekas to neklausė.Užtat ji privalėjo pasakyti savo

nuomonę, kodėl Heinrichas siūlėį ją kreiptis „tu“, kodėl jis išėjęsiš bažnyčios ją bučiavęs ir kodėljos prašęs atvykti į Bad Honefą.Jos klausė, ar ji į kelionęHeinrichui įdėjusi potencijąskatinančių piliulių. Ji turėjoaiškintis, kodėl jie visi trysnakvoję viename kambaryje, kaijaunavedžiai grįžo išpovestuvinės kelionės, privalėjopasakyti, ar ji miegojusi su juoviename kambaryje. Katarinasakė, kad miegoti nueita tik

visai paryčiais ir ieškovėsnenorėta žadinti. Šisnesusipratimas su ja buvęsišsiaiškintas jau tą pačią dieną.

– Ar tiesa, kad jūspersirengdavote vonioskambaryje, kuris yra šaliasutuoktinių miegamojo, irkaltinamajam nuolatrodydavotės vilkėdamanaktiniais?

Teismo salėje pasigirdošnibždesys. Juo intymesni darėsikaltinimai, tuo labiau piktinosižmonės salėje. Šlykšti liaudis,mąstė Katarina gūžtelėdama

pečiais.– Vienintelis vonios kambarys

namuose yra šalia sutuoktiniųHėgmanų miegamojo. Manomiegamasis – viršutiniameaukšte. Aš ir visos ūkyjedirbančios moterys visadapersirengiame bendrame vonioskambaryje. Tačiau „nuolatvilkėdama naktiniaisnesirodžiau“, kaip priekaištaujaieškovė.

– Jūs sakote, kad „nuolat“šitaip nedarėte, – įsiterpė AnosMarijos advokatas, – vadinasi,pripažįstate, kad darėte

retkarčiais.– Ne, aš negaliu prisiminti, kad

kada nors taip būtų buvę.Katarinos balsas virpėjo.

Reikia labiau susikaupti. Jauištisa amžinybė, kaipkamantinėja, daugiau nebegaliu.Visa tai lenda per gerklę. Tikdabar ji pajuto, kad kaktąišmušę stambūs prakaito lašai.Pažvelgė į Heinrichą. Jis sėdėjokaltinamųjų suole ir žiūrėjo į jąnenuleisdamas akių. Kai jųžvilgsniai susitiko, jispadrąsinamai linktelėjo.Vadinasi, viską daro gerai.

Susiimk kiek galėdama irlaikykis, kai toliau klausinės,ragino save. Teisėjai, tarsinugirdę šį raginimą, tęsėkryžminę apklausą. ArHeinrichas Hėgmanas per1947 metų karnavalą josatkakliai laukęs tuo metu, kaisutuoktinė su giminaičiais gėrėkavą, ar jis ją sveikinęs suNaujaisiais metais apiberdamasbučiniais. Ji paneigė bučinius, ovisa kita pripažino. Buvojuokinga, kad šitie rimti teisėjainagrinėja tokius kvailusklausimus. Ar iš tikrųjų taip

svarbu, laukė jis jos ar ne? Visišie keisti kaltinimai, Katarinosnuomone, galėjo įrodyti tikviena: kad kaltintoja Ana Marijayra liguistai pavydi ir, ko gero,išprotėjusi. Koks rimtas žmogussu tokiais kaltinimais kreiptųsi įteismą?

Tačiau teisėjai sąžiningainagrinėjo vieną kaltinimą pokito. Išgirdusi paskutinįKatarina neteko amo. Šitaipformuluojamas priekaištas jaibuvo visai netikėtas, ir ji pajuto,kad apima gėdos jausmas.Nevalingai rankomis užsidengė

veidą.– Ieškovė jums priekaištauja,

kad jūs galėjote nekliudomailankytis sutuoktiniųmiegamajame. Vieną kartąįėjote net tada, kai sutuoktiniailytiškai santykiavo. Jūs nevaprisiartinote prie lovos ir juosnesigėdydama užklojoteantklode.

– Niekuomet, – lemenoKatarina visa nupliekstaraudonio, – to aš niekuometnedariau, tai niekšiškas melas.

Katarina jau buvo pasirengusipripažinti, kad vieną kartą

netyčia buvo atidariusi duris,bet šitas kaltinimas buvošlykštus. Padėtis pasidarė darkeblesnė, kai klausimą uždavėAnos Marijos advokatas:

– O gal tiesą atitinka broliųTeodoro ir Klauso Diukių, šiaipar taip, kaltinamojo sūnėnų,versija? Anot jų, ieškovėliudytojams yra pasakojusi – irjie abu pasirengę teismui taipatvirtinti priesaika, – kad jūs,panele Franken, sutuoktinius netik nesivaržydama apklojote, netpriešingai, įėjote į kambarį,pakėlėte antklodę ir juos

stebėjote.Katarina iškvėpė orą, tarsi

būtų gavusi smūgį į paširdžius, ožiūrovai subruzdo. Advokatasklausimo nebaigė, jis ėmėkalbėti garsiau, o Anos Marijosveidas persikreipė – išpasibjaurėjimo.

– Ar nėra taip, kad jūs žūtbūtnorėjote, jog HeinrichasHėgmanas su žmona susilauktųkūdikio, nes tai iš tikrųjų yravienintelė priežastis, kodėl jisjūsų nevedė? Jūs negalėjoteturėti vaikų?

– Pone advokate, prašyčiau

prislopinti balsą, – perspėjoteisėjas ir kreipėsi į Katariną: –Panele Franken, mus domina kątik cituotas brolių Diukųliudijimas. Prašom pasakyti savonuomonę. Kitus pono advokatospėliojimus iš protokoloišbrauksime. Panele Franken,jūsų atsakymas.

Katarina atitraukė rankas nuoveido. Ši moteris kadaise buvojos draugė. Kaip ji galėjo virstitokia kerštautoja? MintyseKatarina girdėjo vyriausiosiossesers žodžius – jie ir buvo tasatsakymas. Taip, gal tos gėdos

ir nusipelniau, mąstė Katarina,kaip atlygio už savo išpuikimą,bet be kovos nepasiduosiu. Jinukreipė žvilgsnį į ieškovę tarsinorėdama ją persmeigti kiaurai.Jos žvilgsnio Ana Marijaneatlaikė nė sekundės.

– Nežinau, kodėl liudytojaiDiukės pasakoja tokią neįtikimąistoriją. Dėl to galiu tik spėlioti.Jei ieškovė jiems iš tikrųjųkažką panašaus pasakojo,vadinasi, ji melavo. Tokių dalykųHėgmano namuose niekuometnėra buvę. Jei būčiaugarantuota, kad ieškovė apie

mane skleidžia tokį melą,pateikčiau kaltinimą dėlapkalbos.

– Bravo, – kažkuris iš žiūrovųėmė ploti, bet Katarina nedrįsogrįžtelėti.

– Prašyčiau tylos!Teisėjas kaukštelėjo plaktuku į

apskritą medinę lentelę iruždraudė žiūrovamskomentuoti.

Katarinos kaip liudytojos visdar nepaleido. Dabar ji privalėjopasisakyti dėl Heinrichopateiktų teiginių. Tai buvolengva, nes, aiškus daiktas,

viskas buvo aptarta. Heinrichaspo to, kai buvo apkaltintasnusižengimu santuokai ir jambuvo iškelta skyrybų byla, įteikėpriešieškinį. Tą patarė daryti netik jo advokatas, bet ir partijosdraugai. Prasidėjus skyrybųprocesui Heinrichas pasisakėvisuose susivienijimuose, kuriųnarys buvo – nuo ugniagesių,žemės ūkio iki KDS ŠiaurėsReino-Vestfalijos žemėssusivienijimo. Kone begalybėjeposėdžių jis prislėgtas nuolataiškino kolegoms, kad žmona jįpalikusi ir beatodairiškai

reikalaujanti skyrybų. Kiekvienąkartą jis palikdavo jiems laisvaispręsti, ar nevertėtų jo nušalintinuo pareigų. Jis neturėsiąs jokiųpretenzijų, nes norįs užkirstikelią, kad jo likimas visuomenėsakyse nemestų nemalonausšešėlio visam susivienijimui. Visikolegos visuose susivienijimuosebe išimties palaikė jį. Nė vienasnenorėjo priimti joatsistatydinimo. Bet jam buvoduodama suprasti, kadviešumoje turįs nuplauti visųpriekaištų dėmes. Jis turįspasistengti, kad būtų išteisintas,

o dėl šeimos žlugimo kaltapripažinta patologiška žmona.Todėl Heinrichą šioje bylojegynė pasisamdyti du brangūsadvokatai.

Lygiai po trijų valandų nuo tosakimirkos, kai pasakė savovardą ir pavardę, Katarina buvoprisaikdinta sakiusi tiesą ir vientik tiesą, paskui ją paleido. Vosne vos atsistojo – taip jai virpėjokinkos. Be to, dabar, atlėgusįtampai, ėmė gurgėti pilvas. Jinebuvo pusryčiavusi ir jautėsitaip, tarsi ničnieko nesukrimtusibūtų išmėžusi visą kiaulių

tvartą – perkeltine prasme taipjai ir atrodė.

Jos paprašė likti teismo salėje,jei dėl kitų liudytojų parodymųkiltų papildomų klausimų.Katarina neturėjo jėgųpriešintis, bet jai buvonepakenčiama dabar sėdėti tarpžmonių, kurie ką tik girdėjopačius šlykščiausius žodžiusapie ją. Bet kito pasirinkimoneturėjo. Nuleidusi akis nuėjoprie pirmo suolo. Čia buvopalikta vietos liudytojams.Dabar prie liudytojų stovopakvietė kunigą iš Bislicho. Jo

klausė, ar Heinrichas priebažnyčios bučiavęs Katariną, osutuoktinės nebučiavęs. Kunigaspatvirtino.

– Turiu pripažinti, šispasveikinimas man sukėlėnemalonų jausmą.

Kai teisėjas, paklausęs dar šiobei to, paskelbė kunigonesaikdinsiąs, žiūrovų eilėmisnusirito juoko banga, netKatarina nusišypsojo. Dievožmogus neturėtų meluoti, kadvieną iš savo avelių matytųnekaltai išskirtą.

Po kunigo liudijo Heinricho

dukterėčia Eliza, ji duosnaudingus parodymus, dėl toKatarina neabejojo. Heinrichasžadėjo ją nubausti už tai, kadAnos Marijos šeimai negražiaikalbėjusi apie Katariną.Heinrichas įkalė jai į galvą, kaduž savo nusižengimą užsikrausatsakomybę, jei nebebuskitokios išeities. Dabar irprieita prie tos padėties beišeities: Eliza tikriausiai labiaubijojo dėdės negu teisėjų.

– Ne, aš niekuomet nesumačiusi ūkvedės KatarinosFranken vidurnaktį einančios iš

atsakovo miegamojo, kaiieškovė nakvojo ne namie.

– Ar jūs ieškovei nesate sakiusiir jos perspėjusi, kad naktįnepaliktų namų?

Eliza, vogčiomis dirstelėjusi įdėdę, pareiškė:

– Ne, tai netiesa.– Prašau liudytoją

prisaikdinti, – kreipėsipriešingos pusės advokatas.

Kai Eliza Kopers prisiekė, AnaMarija sušuko:

– Melagė. Už tai sėsi įkalėjimą!

Žiūrovai keistai nusijuokė.

Procesas vyko toliau. Buvoapklausiami namų tarnautojai,mėsininkas, vairuotojas,kaimynai, 1946–1947 metųNaujųjų metų išvakarių šventėjedalyvavę svečiai. Jų buvoklausiama, ar Heinrichas peršventę viešbutyje skyręs išimtinįdėmesį Katarinai, o sutuoktinęignoravęs. Nė vienas neparėmėieškovės teiginių. Katarinarimo. O žiūrovai, priešingai:sulig kiekvienu liudytoju vislabiau nusivylė. Jie tikėjosidaugiau pikantiškų smulkmenų.

Po pietų apklausė kaimynus.

Visi liudijo nepastebėję kokiųnors su santuoka nesuderinamųHeinricho ir Katarinos santykių,neprisimeną, kad su ieškovebūtų elgiamasi nepagarbiai.

Galiausiai teisėjai liudytojųapklausą baigė. Kitas bylosnagrinėjimo posėdis būsiąs tikpo Naujųjų metų. Katarinanelabai nuvokė, kaip viskasvyksta. Nuojauta sakė, kad irteisėjai prieš prasidedantnagrinėjimui turėję būtipriblokšti. Ar visi tienereikšmingi liudijimai, kuriebuvo Heinricho naudai, bus

vertinami kaip svaresni ar netokie svarūs, ji negalėjo spręsti.Nors ir labai norėjosi, nebėgotuoj pat pas Heinrichą ir joadvokatą, iš teismo salės kartusu kitais žiūrovais ramiužingsniu išėjo pro didžiąsiaspagrindines duris.

1950 metų kovo 30-oji

Atvyksta Liubkė

– Lizute, tavo palaidinukėsutepta, bėk persirengti.

Katarinos seserėčios irbrolėnai stovėjo prieš jąišrikiuoti it vargonų vamzdžiai,o ji vaikų būrį tikrino priekabiužvilgsniu. Ir atsitik man, kadkaip tik dešimtmetė brolioJozefo dukrytė vėl buvo toji

nelaimėlė. Ant jos apykaklėspuikavosi didelė raudona dėmė,matyt, mergaitė smaližiavodesertui skirtų vyšnių.

– Bet aš neturiu kitos baltospalaidinukės, – pasakėnedrąsiai.

– Didelis čia daiktas, apsivilkkurią nors savo sesers.

Katarina pakėlė šiek tiek balsąir atitinkamai suirzo, todėl tąakimirką, kai pamatė, kadLizutės akys išdavikiškai blizga,dėl to apgailestavo. Dabar tikbe jokių dramų, pamanė ji ir dėlvisa pikta paglostė mergaitei

galvą.O Kristutė, jaunesnioji sesuo,

lyg niekur nieko išdrožė:– Bet savo baltąją palaidinukę

esu apsivilkusi pati.Katarinai teko nusišypsoti.– Žiūrėkit, abidvi. Tuoj pat

bėgate į vonios kambarį irapykaklę paskalbiate šaltuvandeniu. Ar girdite, šaltuvandeniu. Jei po to dar šis tasmatysis, užberkite trupučiukąmiltų. Marš, kuo greičiau, ponasministras jau netrukuspasirodys.

Katarina apžiūrėjo kitus vaikus

ir liko patenkinta. Visi atrodėlabai tvarkingi su juodaissijonėliais ir baltomispalaidinukėmis, juodomistrumpomis kelnėmis ir baltaismarškinėliais. Iki šiol viskas ėjokaip sviestu patepta. TaiHeinrichui garantuotų rinkimusvasarą, nesvarbu, kas iki tol busvykę teismo salėje, vylėsi jibeatodairiškai. Gal ir teisėjaibus linkę tikėti veikiau vyru,besibičiuliaujančiu su kraštoministrais, negu moterimi, kurikelia isterijas ir elgiasisavanaudiškai. Tikriausiai šios

dienos įvykiai teismą įtikins irHeinrichą, ir ją esant nekaltus.Vasarį Heinrichas jau buvobeveik puolęs į neviltį. Po pirmoviešo bylos nagrinėjimo jisnuolat susitikinėjo su savoadvokatais. Priešingoji pusėieškojo visokiausių kliaučių.Oficialiai buvo keliamosabejonės dėl kiekvieno teismeapklausto liudytojo.Begaliniuose raštuose buvonurodoma, kad šitie liudytojaigyvenime esą priklausomi nuoatsakovo ir jų parodymųnegalima imti už gryną pinigą,

net jeigu jie patvirtintipriesaika. Be to, buvo įvardijaminauji liudytojai, tik Heinrichasnegalėjo prisiminti kada norskai kuriuos matęs ūkyje.Pavyzdžiui, vaistininko iš Kelnopavardės jis niekuomet nebuvogirdėjęs. Tie žmonės turėjęliudyti, kaip visiems matantHeinrichas beširdiškai elgėsi susavo žmona. Visos tosprocedūros atimdavo visdaugiau laiko ir Heinrichaspamažu suvokė, ką Ana Marijabuvo užsimojusi: ji mėgino kitąteisminio nagrinėjimo datą,

kuriai artėjant apie visus tuosnemalonius priekaištus vėl buskalbama, o laikraščiaipasigardžiuodami apie juosrašys, kiek įmanoma labiaupriartinti prie kitų rinkimųdatos. Ji norėjo padaryti galąpolitinei Heinricho Hėgmanokarjerai. Galimas daiktas, kadtai buvo ne jos mintis, o brolio,aktyviai veikiančioSocialdemokratų partijoje. Taip,matyt, ir yra, spėjo Katarina. Šiįžvalga Heinrichui trenkė tarsižaibas iš giedro dangaus. Vienąvakarą juodu svarstė, ką būtų

galima padaryti. Katarinaužsiprašė kelių keptų bulvių.

– Smegenys veikia geriau, kainegurga pilvas, – taip pasakėdar ir todėl, kad joskitoniškumas Heinrichą gali šiektiek pralinksminti. – Galiu galvąguldyti, keptos bulvės maitinasmegenis. Dabar ramiaiužkąsime, paskui rasimesprendimą.

Aną vakarą Katarina nuėjo įvirtuvę pati pažiūrėti, kaipkepamos bulvės. Kai pamatėprie viryklės stovinčią solidausamžiaus moterį, į galvą šovė

išganinga mintis. Taip lengvaisuvokiama, kad pati savęsklausė, kodėl apie tainepagalvojo anksčiau. Surengsšventę. Jos visuomet išeidavo įnaudą. Ir štai priešais ją sukeptuve rankoje stovi įsikūnijusidingstis: Ana Cumklėj. Priešsavaitę viena tarnaitė Katarinaibuvo prasitarusi, kadsutuoktiniai Cumklėjai netrukusšvęs auksinį vestuvių jubiliejų.Teodoras ir Ana Cumklėjaisusituokė prieš penkiasdešimtmetų, jie susipažino tamepačiame Telemanshofe. 1899

metais Ana atėjo į ūkį kaip jaunatarnaitė ir netrukus įsimylėjoelegantišką Teodorą, ūkyjedirbantį visus darbus, betsvarbiausios jo pareigos buvorūpintis gyvuliais. 1900 metųbalandį juodu susituokė. Puikipriežastis švęsti, bet nevienintelė. Teodoras Cumklėjusturėjo dar vieną sukaktį. Kovąsueina šešiasdešimt metų, kai jistarnauja Telemanshofe.Heinrichas pasirodys labaipalankiai, jei iškilmingaipagerbs tokią ištikimybę.

Susijaudinusi Katarina

parskubėjo pas Heinrichą į didįjįkambarį ir papasakojo apie savoplaną. Kai netrukus paskuiKatariną į didįjį kambarį įėjo irAna, nešina nemažu dubeniu sukeptomis bulvėmis, Heinrichasšvytėdamas įsispitrino į ją.Artimai bendrauti su šeimininkuji nebuvo pratusi, todėl pasijutonejaukiai. Ana kalbėjo mažai, ojei ką nors ir sakydavo, taigryna vokiečių žemaičių tarmėsŽemutinio Reino šnekta, todėlnet Katarinai nelengva būdavoją suprasti, juolab kadseptyniasdešimtmetė mažai

beturėjo dantų.– Kaip sekasi jums ir jūsų

vyrui, Ana? – Heinrichas mėginosu ja užmegzti pokalbį.

– Kąkąg užnorit įžinot? – įklausimą ji atsakė klausimutarmiškai, ir tai nuskambėjogana šiurkščiai. Pamačiusi, kadHeinricho veidas apsiniaukė,Katarina įsikišo. Ji suprato, kadgalvoje Ana turėjo ne tai, kaipnuskambėjo pats sakymas.

– Ana, ponas Hėgmanas nori,kad jums ūkyje būtų gera.Perduok savo vyrui nuoširdųsveikinimą. Mes jūsų jubiliejų

gražiai atšvęsime, gerai?Ana nė nedirstelėjusi išėjo į

virtuvę.– Gal vis dėlto tai nėra tokia

jau gera mintis! – Heinrichasnusivylė ir vėl buku žvilgsniuspoksojo į vieną tašką.

– Viskas susitvarkys, – drąsinojį Katarina, – reikia padarytitaip, kad už juos kalbėtų kiti. Tainaudinga ir tuo požiūriu, kadmes galime nustatyti, kas bussakoma. Kaip būtų, jei aš kaipūkvedė pasakyčiau kalbą?

– Katarina, esi įtariama sumanimi turinti nedorovingų

santykių. Žmonės iš mūsųjuoksis, jei tu jiems imsipasakoti apie ištikimybę.

Heinrichas ieškojo josžvilgsnio. Po ilgo tarpsnio taibuvo pirma akimirka, kai jie vėlatsidūrė pavojingai arti vienaskito. Katarina Heinricho akyseįžvelgė kažką panašaus įkurstymą, tarsi norėtų pasakyti:jei vis tiek esame įtariami, taikodėl tų santykių iš tikrųjųneturime? Jo žvilgsnį Katarinaatlaikė. Ji žinojo, kad vadeliųneatleis. Yra gerai, kaip yra, ir jiniekuomet nerizikuos, kad

neapdairiu poelgiu užsitrauktųnešlovę. Jau seniai buvonusprendusi: jos meilė priklausoHeinrichui, aistra – ūkiui irpolitikai.

– Tai pakviesk ministrąpirmininką, kad pasakytų kalbą.Arba dar geriau – federalinįkanclerį, jūs juk seni pažįstami.Ir aš džiaugsiuosi vėl galėdamapamatyti poną Adenauerį.

Heinrichas pareiškė, kad jiišprotėjo. Ir išties tą mintį jipasakė tik kaip pokštą, betvieną kartą ištarta, ji ėmė jainebeatrodyti tokia niekam

tikusi, o kai savaime pradėjovieną po kito kloti argumentus,darėsi vis įtikimesnė. Katarinataip įsiaudrino ir be perstojokartojo, esą pačiai partijai itinsvarbu jį pakartotinai išrinkti,todėl politikos draugai dėl savopačių intereso turėtų stoti už jįmūru, kad Heinrichas galiausiaipritariamai linktelėjo.

– Gal tu ir teisi. Pamėginsime.Tačiau federalinio kanclerioneprašysiu. Neabejoju, ponasAdenaueris turi svarbesniųreikalų, negu rūpintis kažkokiutarnu, šešiasdešimt metų

dirbančiu Telemanshofe.Pažiūrėsime, ką galimapadaryti.

Tai pasakęs Heinrichas sudideliu apetitu kibo į keptasbulves, kurios, Katarina turėjosutikti, iškeptos su svogūnais irtrupučiu lašinių, buvo bemažšiek tiek gardesnės negu jospačios keptosios.

Po mėnesio nebeliko jokiųabejonių, kad atvyks žemės ūkioministras. Heinrichas Liubkė,ilgametis Heinrichobendražygis, užduotį priėmė sudžiaugsmu. Heinrichas dar

kartą jam papasakojo apie savosiaubingą skyrybų procesą irišaiškino keblią situaciją, į kuriąyra įklimpęs. Liubkė kaipmatviską suprato ir žodį tesėjo. Josekretoriatas pasirūpinsiąs, kadministrą lydėtų radijas, buvoKatarinai pranešta ir josasmeniškai paprašyta taisuderinti su vietine spauda.

Taip jie viską sudėliojo ir štaiatėjo didžioji diena. Jau nuošeštos valandos ryto Katarinabuvo ant kojų. Pastarosiomisdienomis taip nervinosi, kad nėkąsnio negalėjo nuryti. Tik

vakar paprašė siuvėjąsusiaurinti sijoną. Laimė, kad jįspėjo pasimatuoti šiek tiekanksčiau, antraip prieš ministrąbūtų tekę stovėti kaip kokiaikvailei su sijonu, smunkančiunuo klubų. Tą rytą ji taipnerimastavo, kad net nereikėjoužsukti žadintuvo, nors tokiuparos metu veikiau ėjo į lovą,negu iš jos kėlėsi. Į darbus buvoįkinkyta didžioji jos šeimos dalis,nes su ministru numatyta rengtipietus. Katarina buvo liepusikieme pastatyti palapinę visiemssusivienijimų, kuriuose aktyviai

veikė Heinrichas, atstovams,aiškus daiktas, Telemanshofotarnams ir darbininkams,kaimynams ir, kaip įprasta,keliems rinktiniams aplinkiniųkaimų valstiečiams. Didžiajamekambaryje stalą padengėartimiausiems žmonėms. Čiasėdės jubiliatai, ministras, kitižymūs žmonės, suprantama,Katarina ir Heinrichas. Visusjuos – ir tuos, kurie lauke, irkurie viduje – aptarnausKatarinos šeima. Sriubą atneštiturės šiek tiek vyresnės, labiauįgudusios mergaitės, o

dubenėlius ant stalo išdėliotigalės ir mažesnieji –dukterėčios ir sūnėnai.Pagelbėti dar paprašė keliųkaimynių, ypač nurinktinešvarius indus. Numatė išvirtijaučių uodegų sriubos, osvarbiausias valgis buskiaulienos kotletai su salotomisir keptomis bulvėmis, kurių patinorėjo kaip prisiminimo tovakaro, kai jie su Heinrichuviską sugalvojo. Desertuipatieks vaflių su karštomisvyšniomis. Tai bus iškilmingipietūs, nors visai nebuvo aišku,

ar žemės ūkio ministras turėslaiko išbūti iki deserto.

Katarinai teko gerokaipaplušėti su abiem Cumklėjais,nes jiems visa tai buvo per sunkinašta, jie net nežinojo, kasapskritai tasai ministras. Tųžmogelių interesai neperžengėūkio gyvenimo, todėl kaiKatarina mėgino juos įtikinti,kad tokios šventės reikia, patinebebuvo garantuota, ar tuoduišvis suvokė, kad karas jaupasibaigęs. Ji pasirūpino viskuo:ponui Cumklėjui iš pusbrolioHeinco gavo kostiumą, poniai

Cumklėj iš kažkur ištraukėsuknelę. Paskui abiem aiškino,kad jų garbei iš Diuseldorfoatvyks svarbus žmogus, kadjiems nieko daug nereikėsdaryti, tik būti ir džiaugtis, štaiir viskas, ko iš jų reikalaujama.Galų gale samdinys ir jo žmonasutiko, bet laimingi nebuvo,veikiau jautėsi taip, tarsi būtųreikėję atlikti nemalonųpaliepimą. Visai neblogai,pamanė Katarina, kas tyli –nekalbės nesąmonių.

Ji vis dėlto šiek tieksupanikavo, kai į kiemą įvažiavo

Šiaurės Vakarų Vokietijos radijo(ŠVVR) automobilis.

Dar nepradėjus Katarinaišiems žmonėms aprodytiaplinkos, jie sakėsi pageidaująsusitikti su jubiliatu. Norėtų išjo paimti interviu šeštadieniolaidai.

– O, – netyčia išsprūdoKatarinai, – nežinau, ar taiįmanoma. Ponas Cumklėjusnepaprastai drovus ir kuklusžmogus. Nemanau, kad jissutiks taip viešai kalbėti.

– Niekis, – tarė reporterisnumodamas ranka, – bus tik

pora klausimėlių. Jam tereikėspapasakoti, kaip čia, ūkyje,gyvena ir jaučiasi, kai jopagerbti atvyksta ministrasLiubkė.

– Gerai, ponai, pamėginsiu tuopasirūpinti. Dabar jus perduoduvienai iš mūsų namų damų, jiaprodys ūkį ir tvartus, – pasakėKatarina ir kuo skubiausiainubėgo pas Heinrichą į biurąpranešti, ko pageidauja ŠVVRdarbuotojai.

– Taip, tegu TeodorasCumklėjus tą interviu duoda,anokia čia bėda, – išgirdo jo

atsakymą.– Tai ne jo nosiai, be to,

manau, jis visai nenori, – jukžinai, kokie tie Cumklėjai, –priešinosi Katarinajaudindamasi. – Kas bus, jeigujis nesugebės atsakyti į jokįklausimą? Gali būti, kad jo klausapie ministrą, o tas prisipažins,jog apie jį visai nieko nežino.

– Tokie tie žmonės ir yraūkiuose, Katarina. Eik pas jį irįkalbėk duoti tą interviu. Tai taunebus sunku. Gal padėsi jamviena kita mintimi, – švytėdamasramino Heinrichas.

Šią dieną jis buvo visiškainepriklausomas politikas,skiepijantis žmonėmspasitikėjimą. Bepig jam kalbėti,niurnėjo Katarina širdyje, jukjam nereikia pono Cumklėjausrengti kalbėti per radiją.

Nieko nelaukdama nuskubėjopas Teodorą ir Aną į mažytįkambarėlį tvartų priestate, kurabu išsičiustiję laukė, kadagalės pasirodyti. Katarinaatsisėdo ir ėmė pasakoti, kadradijo žmonės norį Teodorą kaiko paklausti. O šeštadienį visasūkis ir visas kaimas išgirs, ką jis

bus sakęs.– Kaip tai išeina? – išplėtė jis

akis.Suprantama, mąstė Katarina,

Cumklėjai nežino, kas tasradijas, personalas tenai neturiimtuvo. Ji susierzino, kadanksčiau apie tai nepagalvojo,todėl dabar svarstė, kaippaprastai ir vaizdingaipaaiškinti.

– Jie pasiims tavo kalbėjimą.Tai truputį panašu į grūdųpylimą aruodan. Tavo balsą jieįsidės, paskui vėl išims. Visiškaikaip su tais grūdais svirne.

Teodoras Cumklėjus spoksojo įją išvertęs akis.

– Ką jie norės sužinoti?– Ak, visai nedaug. Pasakyk,

kaip gražu čia, Telemanshofe, irkad čia jau šešiasdešimt metųlaimingai gyveni. Gal dar galipasakyti, jog labai didžiuojiesi,kad tavo garbei čia yra ponasministras, ir džiaugiesi, jogHeinrichas Hėgmanas šiąšventę surengė tau.

– Bet tai labai daug, – Katarinaišgirdo vienintelį samdinioatsaką.

Ji susimąstė.

– Žinai ką, aš būsiu su tavimi,kai tie žmonės tavęs klausinės.Tada galėsiu tau priešokiaispagelbėti.

– Gerai, daryk tai. Tu juk mokigudriai išvedžioti, – sutiko jis.

Katarina nusišypsojo irsamdinį apkabino. Tuo gestu jisbuvo aiškiai patenkintas. Tadapalydėjo jį į didįjį kambarį. Antslenksčio Teodoras apdairiaipabrūžino batų padus, nors šiebuvo švarut švarutėliai.Samdinys šiaip jau avėdavo tikauliniais batais ir jį akivaizdžiaiglumino, kad kojos tokios

lengvos. Šią dieną jis vaikščiojopernelyg dideliais žingsniais irkažkaip netvirtai žirgliojo išvienos patalpos į kitą.

Katarina jį privedė priepatogaus krėslo, kur buvopadėtos ausinės. Radijodarbuotojai su TeodoruCumklėjumi pasisveikino labaidraugiškai ir jubiliejaus progapalinkėjo laimės. Kai jisatsisėdo, prie kairės kojospastatė didelę dėžę. Dešinėjeant žemės rangėsi ilgi kabeliai,o prie jo panosėje stovinčiomasyvaus stovo vyrai pritvirtino

mikrofoną.– Gal galėtumėte į jį

pakalbėti? – paprašė vienas ištechnikų.

Teodoras Cumklėjus bejėgiškaipažvelgė į Katariną.

– O kaip tai daryti?Katarina išvertė į jam

suprantamą kalbą:– Ponai nori pasakyti, kad

paprasčiausiai šnekėtum į šitodaikto vidų, įsivaizduok, kad taiyra ausis. Kitaip sakant, reikiašnekėti šia kryptimi. Tą jie turigalvoje.

– Tikrai taip, prašom atleisti.

Mes turėjome jums paaiškinti,ką čia darome. Pirmiausiapatikrinsime garsą. Prašom,pone Cumklėjau.

Radijo technikas teisingaisakė, bet samdinys, aiškusdaiktas, neturėjo nė menkiausiosupratimo, ką galėtų reikšti„tikrinti garsą“. Jis susmukokrėsle. Katarina jį drąsino. Jaibuvo jo gaila ir ėmė gėda, kadper pagerbimo dieną taip begalo daug iš jo reikalaujama.

– Teodorai, paprasčiausiaipabelsk į tą rutulį, ir viskas.

Teodoras Cumklėjus sugniaužė

kumštį ir krumpliais pabeldė įmikrofoną tarsi į medines duris.Technikas čiuposi už ausinių ir išskausmo perkreipė veidą.

– Labai dėkoju, – ištarėkankinio balsu

– Galime iš karto ir pradėti, –įsiterpė trečiasis kolega,žmogus, kuriam, Katarinosnuomone, galėjo būti kokieketuriasdešimt penkeri. Jisklausinės.

– Pone Cumklėjau, – pradėjoredaktorius ir tą akimirką laukepasigirdo kurtinamastratėjimas. – Kas ten darosi? –

paklausė, kai įpuolėsusijaudinusi Katarinosdukterėčia.

– Jis atskrenda, teta Katarina,jis atskrenda. Bėgam pažiūrėti.

Ir tarsi plasnojanti višta proradijo darbuotojus ir jubiliatąvėl išskrido lauk. Katarina irredaktorius pasižiūrėjo vienas įkitą ir taip pat išdūmė. Ir abutechnikai neįstengė nuslopintismalsumo, jie irgi nenorėjopražiopsoti reginio. Taipvargšas Teodoras Cumklėjusliko vienas įkalintas tarpkabelių, mikrofono ir garso

įrašų aparato.Kai ŠVVR darbuotojai ir

Katarina atbėgo į pievą,sraigtasparnis jau leidosi.Didžioji akimirka prasidėjo.

Nuo vienuoliktos valandos rytojau stovėjo pasirengusi Vartokeliaujančių aktorių trupė,burmistras kelinta dienamintinai mokėsi Heinricho išanksto parengtą prakalbą, odabar visi užvertė galvas.Kaimynų berniukai atlėkėspiegdami iš džiaugsmo, jųmotinos susirūpinusios šaukėjiems iš paskos perspėdamos

„saugokitės, dėl Dievo meilės“,ir tuo metu pragaro mašina jauėmė tūpti. Kai kuriomsmoterims nupūtė skrybėlaites,Heinco Akermano plaukųkuokštas, šiaip visuometsušukuotas nuo vienos ausiesper viršugalvį iki kitos,grėsmingai pervirto į kairiąjąpusę, Heinrichas, seniainebeturįs nė plauko, alkūneprisidengė akis, kad apsaugotųnuo kylančių dulkių. Katarinasvarstė, gerai ar blogai, kadkarvamėšliai pievoje dar nevisai sudžiūvę, kai

sraigtasparnio pavažos į juosįsispaudė. Heinrichas Liubkėišlipo ir grakščiais žingsniukaisapėjo kiekvieną tokį šviežiąblyną, o jų pievoje drybsojo visainemažai. Ministras nuskubėjotiesiai pas Heinrichą irnuoširdžiai jį sveikinoištiesdamas abi rankas.

– Kaip puiku, kad galiu jus čiaaplankyti, mielas poneHėgmanai. Kiek jau metųbendradarbiaujame? Koksdvidešimt? Kaip ir anksčiau, taipir dabar man didelė garbė. Sudžiaugsmu vis prisimenu mūsų

kartu praleistą laiką Prūsijoslandtage, – kalbėjo girdintaplinkiniams, kurie taip irnegalėjo apsispręsti, arįdomesnis ponas ministras, arsraigtasparnis. Katarina, kaip irvisas kaimas, taip pat neįstengėatsistebėti. Jai visai nekiloklausimas, kaip ministrasatvyks, nes atrodė savaimesuprantama, kad automobiliu.Tačiau taip nepalyginamaigeriau. Širdis suspurdo išdžiaugsmo. Tikras ministras,atskridęs sraigtasparniu,sėsliems Žemutinio Reino

žemdirbiams buvo kažkasneįsivaizduojama. O juk tasai,manys žmonės, kuris turi tokįryšį su viršūnėmis, yra ne šiaipsau vienas iš jų aplinkos.Katarinos dar nebuvo apleidęspasididžiavimo jausmas, kaipamatė link jos einančiusHeinrichą Hėgmaną irHeinrichą Liubkę, o žemės ūkioministras dairėsi kažkoieškodamas.

– Kur jubiliatas? – klausėpamatęs pievos pakraštyjestovinčią vienišą senyvą gražiaiapsitaisiusią moterį ir visai

teisingai nusprendęs, kad taiturėtų būti pagerbiamosamdinio žmona.

Heinrichas Hėgmanas ją tenpastatė ir ji nepajudėjo iš vietos,kaip ir jos vyras, sėdintis krėslesu ausinėmis ir, matyt, taip patlaukiantis, kada bus išvaduotas.

– Vaje, – kone kartu šiąakimirką sušuko abu radijožurnalistai ir pasileido paspaliktą jubiliatą.

– Labą dieną, gerbiamas poneministre Liubke, – į garbųjįsvečią dabar kreipėsi Katarinapasveikindama jį gal kiek

perdėtu tūpsniu. – Jubiliataslaukia name. Aš nubėgsiu pirma.

Heinrichas pažvelgė į jąnepatenkintas. Jis tikėjosi, kadpriėmimas bus sklandžiauorganizuotas. Ji nuskubėjo įdidįjį kambarį ir pareiškė:

– Interviu teks atidėti. Išpradžių bus sriuba.

Radijo darbuotojams teko norinenori sutikti. Jie išvadavoTeodorą Cumklėjų iš kebliospadėties ir nusiuntė į valgomąjį.

Vos spėjo susėsti, pradėjo neštipirmąjį valgį. Viena merginaišmetė iš rankų dubenėlį su

sriuba, bet ministras tiknusišypsojo. O kai paskui sakėsavo prakalbą, Katarinamieliausiai būtų puolusi jam antkaklo. Taip glaudžiai susietisavo gyvenimą su ūkiu ir jošeimininku pasitaiką vis rečiau,skambėjo jo žodžiai. Toksšešiasdešimties metų jubiliejusliudijąs ištikimybę, su kuria jissveikinąs jubiliatą ir jo žmonąbei namų šeimininką HeinrichąHėgmaną. Abiejų Cumklėjųpavyzdys esąs didžiaipatrauklus, ypač tokiais laikais,kai ryšiai tarp žmonių vis

silpsta. Paskui ministrasjubiliatui įteikė Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės bronzosmedalį. Panašiais žodžiais priešios kalbos prisidėjo Žemės ūkiorūmų prezidentas ir įteikėdidelio formato garbės raštą.Katarina jautėsi kaip devintamedanguje. Į tai, kad žmogus taipaukštai vertina savo ūkiotarnautojų ištikimybę,tikriausiai atsižvelgs ir teisėjai,taip pat ir į tai, kad ir savoištikimos ūkvedės negalėjo lygniekur nieko išmesti į gatvę. Beto, už žmogų, pas kurį net

žemės ūkio ministrasasmeniškai atskrido, valstiečiaiir toliau atiduos savo balsus. Šidiena – tikras triumfas.

Po pietų interviu vis tiek įvyko.Teodoras Cumklėjus įstengėpasakyti nemažai gerų žodžių, olaikraščio „Miesto ir kaimopasiuntiniai“ fotografas padarėkeletą gražių nuotraukų: vieną,kur Heinrichas kalbasi suministru, porą su šeimininku irsamdiniu, galiausiai Katarinasode surinko visus ūkyjedirbančius tarnautojus. Jubiliejųšvenčianti pora atsisėdo

viduryje, šalia jų iš vienos pusėsKatarina, iš kitos Heinrichas,visi kiti tarnautojai sustojoaplinkui pusračiu.Kai popiet svečiai buvoišsiskirstę ir diduma aptvarkyta,Katarina atsigulė pailsėti, nesbuvo visai nusivariusi nuo kojų,ir kaipmat užmigo.

Pabudusi pamatė prie lovossėdinčią Gertrūdą.

– Norėčiau atsisveikinti.Vairuotojas žada mane parvežtiį Duisburgą.

– Sakyk, kiek laiko miegojau?– Dabar pusė penkių.

– Gerai, išgeriam dargreitomis kavos, tiek laiko jukdar turi.

Kavos išgerti Gertrūdos ilgairaginti nereikėjo. Kiekpadelsusi, sutiko. Katarinapasiskubino, dar kartą užsisegėtą patį priešpietinį sijoną, o priejo apsivilko šiek tiekpaprastesnę palaidinukę.Lipdama laiptais žemyn klausėsavęs, kas Gertrūdai galėjonepatikti. Kažkas buvo, tąnujautė.

Kai jos susėdo didžiajamekambaryje prie stalo, prisidėjo

gerai nusiteikęs Heinrichas.– Puiki diena, ar ne, Gertrūda?– Padarėte labai gerai, jūs

abu, – atsakė mįslingai.Jos netikėtas pagyrimas

Heinrichui glostė širdį, betKatarina, pernelyg geraipažįstanti seserį, rimtai sukluso.Vėl rasis kokia nors kliautis, irtam Katarina rengėsi.

– Jūs kuo įstabiausiai gebėjoteplačiosios visuomenės akyseAną Mariją pavaizduoti it kokiąpamišėlę.

Katarinai atvipo žandikaulis.Ko jau ko, bet šito tikrai

nesitikėjo.– Kaip tau į galvą šovė tokia

mintis? Anos Marijos vardoniekas nė karto neminėjo. Su jačia juk nėra nieko bendra, – šiektiek nevykusiai gynėsi Katarina.

Jaunėlė sesuo žinojo, kokiaisatvejais ji pralaimėdavoGertrūdai: visuomet, kaivyriausioji sesuo jądemaskuodavo savo įžvalgumu.

– Laikyk liežuvį už dantų,Katarina. Tai, ką jūs čiakurpiate, yra didžiulė suktybė.Kodėl nepaliekate tos vargšėsmoters ramybėje? Užtenka, kad

padarėte ją nelaimingą. Tadnevaizduokite jos dar irnevisprote vien todėl, kad jinegali įrodyti, ką kiekvienasnujaučia.

– Gertrūda, – nedrąsiaiįsiterpė Heinrichas, – čia yrapolitika. Su Ana Marija tai visainesusiję dalykai. Nelaikykmanęs blogesniu, nei esu.

Gertrūda niekinamai atsiduso.– Aš tik norėjau, kad

žinotumėte: vakar gavaušaukimą į teismą. Turiu duotiparodymus kaip liudytoja.Posėdis – birželio 13 dieną.

Katarinai atrodė, tarsi sesuomėgautųsi šios žinios slepiamugrūmojimu. Kaipmat suvokė, kągalėtų reikšti, jei Gertrūdaliudytų, kad ieškovė niekuometneturėjo šanso į Hėgmanonamus ateiti kaip sutuoktinė:teisėjai tikriausiai patikėtų ja irkaltu už santuokos išardymąpripažintų Heinrichą Hėgmaną.Gertrūda buvo dirbusi mokyklosdirektore, taigi turi išmintingosir sąžiningos pedagogėsreputaciją. Vadinasi, jeigu ji stosprieš savo seserį, Heinricho irKatarinos likimas bus nulemtas.

Prie tokios išvados, matyt,priėjo ir Heinrichas.

– Gertrūda, – tarė jis tyliai, – tunegali taip pasielgti. Tokiuatveju sužlugdytum mangyvenimą.

Gertrūda metė į jį abejingąžvilgsnį.

– Su manuoju taip ir padarei, –sušnibždėjusi padėjo į lėkštutętuščią puodelį ir išėjo.

Šimtasis gimtadienis –sekmadienis

Palaimintas amžius

Reikia tą daiktą pagaliau mesti įšiukšlyną, pyko Katarina, kaiakys vėl užkliuvo už skyrybųdokumentų aplanko. Skubiaiužsitempė dar vienas nailoninespėdkelnes ant jau apsimautųjų,kad bažnyčioje nepersišaldytų,apsivilko pilkąjį kostiumėlį su

vyšninės spalvos palaidinuke iratsistojo prie komodosveidrodžio pasižiūrėti, kaipatrodo šukuosena. Kirpėjavakar nuveikė milžinišką darbą:jos plaukai buvo tokie patnepriekaištingai tvarkingi kaipir vakar dieną. Katarina įtarė,kad šio stebuklo pagrindas –tonos sunaudoto plaukų lako.Šmėkštelėjo mintis, ar šiaiškilminga proga nereikėtųpasidažyti, tačiau pažvelgusi įlaikrodį tos minties atsisakė. Beto, dažytis ji neturėjo ypatingotalento, o kai nuėjo į virtuvę pas

seseris, nutarė, kad ir Gertrūdatuo talentu neišsiskiria. Niekoneaiškindama įspaudė į delnąšiek tiek rankų kremo, kurisvisuomet būdavo padėtas priepraustuvo, ir stipriai juo įtrynėvyriausiajai seseriai kakląnorėdama pašalinti kai kuriuosdažymosi pėdsakus.

– Na va, dabar atrodai kaipdvidešimtmetė, – įvertinožengtelėjusi žingsnį nuo sesers.

Gertrūda pritarė galvoslinktelėjimu ir išgėrė paskutinįgurkšnį stiprios kavos.

– Na tai važiuojam. Į ką bus

panašu, jei vėluosiu į savopačios gimtadienį.

Katarinai toks punktualumaspatiko, nes šį sekmadienį buvoMotinos diena, todėl spėjo, kadbažnyčia, ko gero, prigužėspilna. Nors kunigą ir buvoprašiusi priekinę klauptų eilępalikti neužsėstą, vis dėltonegalėjo jaustis rami, kad jis šįprašymą tikrai prisimins.Katarina tvirtai kibo Gertrūdaiuž parankės ir vedė ją prielaukujų durų. Pastebėjusi, kadPaula, kaip visada smarkiaineprimatanti, koridoriuje šiek

tiek aklinėja, į pagalbą pašaukėChosė. Ši paprastai keldavosianksti, o šią dieną taipnervinosi, tarsi pati būtųšventusi gimtadienį. Jau priešketvirtį valandos ji atsistojo priedurų pasirengusi padėti Paulaiapsivilkti paltą ir pasiimti lazdą.Galbūt buvo susirūpinusi, kad jągali pamiršti? Chosė eidamapavojingai vilkdavo kojas, užtatturėjo geras akis, tad čiupoPaulą už parankės ir keturieseišvažiavo į tą trumpą kelionę ikibažnyčios. Vairavo, savaimesuprantama, Katarina.

– Gertrūda, ar matai, kaipgražiai kaimynai papuošėbažnyčią? – sušuko jidžiaugsmingai, kai po keliųminučių jau buvo išlipusios išautomobilio. Gertrūdažingsniavo prie bažnyčiosportalo taip didingai, kaip tikšimtamečiam žmogui išvisįmanoma. Tik tas, kurisGertrūdą pažįsta, galėjo matyti,kiek jėgų jai kainuoja kūnąlaikyti tiesų kaip žvakė. Josįdubę skruostai virpėjo išįtampos. Gal tai jos paskutinėdidelė šventė, mąstė Katarina

skaudama širdimi, gal kitaismetais ji nebesutiks būtipagerbiama. Gertrūda atrodėpavargusi, matyt, vis dėlto perdaug jėgų išsiurbė iki išnaktųtrukusi vakarykštė šventinėpramoga, o štai šiandien išryto – vėl ant kojų. Ar iš tikrųjų,kaip įprasta, ne kas kitas, o jipati buvo toji, kuriai verkiantreikėjo didžiulio renginio, klausėji šią akimirką savęs. Ar taiatitiko ir Gertrūdos norus? Šiądieną reikės atidžiau žiūrėtisesers. Ar dažnai žmonės mirštatokią dieną? Ar reikia rimtai

susirūpinti Gertrūda? O gal jisutiko apsigyventi pas ją tiktodėl, kad seniai jaučia artėjantpabaigą? Šią mintį Katarinaatmetė.

Seserį ji palydėjo į pačiąpirmąją klauptų eilę. Kunigasžodį ištesėjo: ten buvo padėtasraštelis su užrašu „Frankenųšeimai“. Paulą pasodino šaliaGertrūdos, o pati puolė svečiųsutikti. Versti tokio amžiausGertrūdą ilgai stovėti nebebuvogalima ryžtis.

Katarina kartu su kuniguatsistojo priešais vienas kitą

bažnyčios portale. Abu visiemsateinantiesiems spaudė rankas:kunigui buvo įprasta taip darytiprieš iškilmingas sekmadieniomišias, o Katarinai taibuvo gimimo dienos mišiossesers garbei, ne iškilmingossekmadienio mišios. Tiesąsakant, stotis prie bažnyčiostarsi kokiai šeimininkei atrodėgan drastiškai, tą ji žinojo, betkunigas, tikėkim, nedarys iš toproblemos.

Dešimtą valandą visos avelės,kiek jų į bažnyčią tilpo, susėdoklauptuose. Kadangi buvo

išaušusi graži diena, kunigaspaliko duris atdaras, kad ir kitisvečiai, stovintys lauke, šį tąnugirstų iš pamokslo. Taigi irDievo žmogus nėra laisvas nuotuštybės, šypsojosi Katarina.

Ji ėjo viduriniu taku į bažnyčiospriekį pas seseris ir mėgavosikiekvienu žingsniu: vienampamerkė, kitam pamojavo, oišvydusi artimą giminaitį siekėpakštelėti į skruostą. Ji matė,kad Gertrūda ir Paulasuglaudusios galvas tarp savęsjuokauja. Stebėjo jasjaudindamasi. Jos buvo

paskutinės iš artimiausiųgiminių. Visi kiti broliai irseserys per pastaruosius metusatsisveikino su pasauliu. Taippat ir Heinricho, kurį visuometlaikė savo giminės dalimi, seniainebebuvo. Sulaukęsaštuoniasdešimt penkerių iki patpaskutinių savaičių likodvasiškai ir fiziškai žvalus. Betstaiga nebeišlaikė širdis. Kaigyvenimas ėjo į pabaigą,Katariną jis prašė sudegintivisus skyrybų dokumentus,tačiau apie jokią mirtį jinenorėjo girdėti, o į užuominas

nekreipė dėmesio, kol vienąrytą rado jį negyvą. Jispaprasčiausiai nebepabudo.Atrodė ramut ramutėlis.Atsisveikino su juopabučiuodama į kaktą irsurengė ištaigingas laidotuves.Dar kelias savaites po laidotuviųjo kapas skendėjo gėlių jūroje,nes kitą dieną snigo ir gėlėssustingo šaltyje.

Heinrichas testamente nurodė,kad Katarina iki gyvos galvosturi teisę likti ūkyje. Bet ir jinegalėjo nurodyti palikuonio,todėl Heinrichas nenorėdamas,

kad ūkis atitektų miestui, priešmirtį įsisūnijo kaimyną. Šisvieną gražią dieną ūkį paveldės,o Katarina šią akimirką galvojo,kad jam teks gerokai palūkėti,kol ateis po jos eilė. Tad dabaržvelgdama į seseris pamanė,kad kaimynui reikėtų žiūrėtiamžinuoju miegu neužmigtianksčiau už ją.

Seserys vis dar tebesikuždėjo.Apie ką jos gali tiekšnekučiuotis? Gal kuria planus,kaip paerzinti savo jaunėlęseserį ir sugriauti Telemanshoforeputaciją, džiaugėsi Katarina.

Paula niekuomet nesikelsgyventi į ūkį, nes pas dukterįjaučiasi kuo puikiausiai. Bet galprotarpiais atvažiuos ilgesniamlaikui į svečius. Katarina staigapagalvojo, kaip būtų, jeiviename kambaryje sustatytųtris lovas. Tuomet vėl galėtųmiegoti kaip kadai kadžiųEmpelyje. Anais laikaisvyresnėlės seserys irgi viskuždėdavosi. Katarinagirdėdavo, bet taip niekuomet irnesuprato, apie ką jos šneka.Katarina svarstė, ar Paulapastarosiomis dienomis šnekėjo

su Gertrūda tarp keturių akių irją įtikino keltis į Telemanshofą.Paula mokėdavo meistriškaiįtikinėti, nes paskui kiekvienamatrodydavo, kad lemiamąsprendimą jis padaręs pats. Jiniekam nieko nepatarinėdavo,tik nepastebimai kreipdavomintį tam tikra linkme. Todėlanąkart prašė Paulos, kad ji, dėlDievo meilės, atvestų Gertrūdą įprotą ir atkalbėtų priešgyniautiHeinrichui. Tačiau Paulos taippaprastai neįkinkysi į vežimą: jiKatarinai nei pažadėjo, neiatsisakė. Jos veiksmai visuomet

būdavo tokie paslaptingi, kadgaliausiai niekas negalėjoaiškiai pasakyti, ar ji yraprikišusi nagus, ar ne. Katarinaiki pat šiol nežinojo, ar seserystuo klausimu kalbėjosi. Toniekad neklausė, tiktaipasistengė kuo greičiau pamirštiir grįžti į kasdienybę. Dėl tosistorijos būtų galėjusi beveiksubyrėti šeima.

Katarina kiek per arti atsisėdošalia Gertrūdos, nes prispaudėjai ranką. Matyt, per stipriai,nes Gertrūda susigūžėžiūrėdama į ją apsimestinai

priekaištingu žvilgsniu, vis dėltopaskui nusišypsojo. Mišiosprasidėjo, bet Katarinainesisekė sutelkti dėmesio įkunigo žodžius. Todėl mintyseperkratė žmonių, kuriuostikėjosi ateisiant, sąrašą irsutikrino, ar visi tikrai pasirodė.Matė savo dukterėčią, Oksfordouniversiteto matematikosprofesorę. Gertrūdąkiekvienąkart apimdavopasididžiavimo jausmas, kaiKatarina prisiminusi pradėdavoapie ją pasakoti. Buvo keletasaukšto rango pareigūnų,

atvažiavo net dvi mokykloskolegės. Giminių iš artimosiosapylinkės netrūko nė vieno, oVolentarskis jai iš tolo netpamojo. Katarina nekantriailaukė jo straipsnio. Tikriausiai jįbus galima paskaityti rytdienoslaikraščio „Reino paštas“numeryje. Galbūt tą straipsnįvertėtų įrėminti ir pakabintiGertrūdos kambaryje.

Kunigas žvelgė į seserų pusę, osprendžiant iš Gertrūdos veidoišraiškos jis iš sakyklos jainegailėjo pagyrų ir liaupsių.Katarina mėgino susikaupti.

Kai ėjo komunijos, šmėkštelėjomintis, kad būtų gerai išbažnyčios išeiti, kaip anksčiausu Heinrichu, kelias minutesprieš mišioms baigiantis, betdabar sėdėjo pirmame klaupteir buvo visų matoma, tad šįkartneišdegs. Nuostabi toji vietaprie vargonų, pamanė ji irnusprendė paskutines dešimtminučių dar palaukti. Šalia josklūpojo Gertrūda sudėjusirankas prie veido. Matyt, persavo gimtadienį ji meldėsi šiektiek ilgiau nei paprastai.Nuskambėjus paskutinei

giesmei kunigas savo žodžiusvėl skyrė jubiliatei. Ji vis dartebeklūpojo, todėl tokspamaldumas kunigą, atrodo,visai sužavėjo.

– Nelengva atsispirti šėtonogundymams, – tikinoparapijiečius. – Bet tas, kuriamtai pavyksta, gali jaustis gavęsatlygį. Gertrūda Franken,sulaukusi solidaus amžiaus, tokįatpildą patyrė.

Jis žvelgė į sukaktuvininkę sudirbtiniu šventumu. Gertrūdanereagavo. Katarinai nugaraėmė bėginėti šiurpuliukai.

– Šimtą metų ji jau gyvena sumumis Žemėje, mums visiemsjinai yra uola bangų mūšoje,moralės instancija, o priimdamasavo kaip žmogaus sprendimusnepasiduoda jokiemskompromisams. Tad mes, mielojiGertrūda Franken, linkime, kaddar ilgai būtumėte su mumis.

Garsiai sugaudė vargonai, betGertrūda nepajudėjo iš vietos irklūpojo kaip klūpojusi. KaiKatarina sunerimusi ją stipriaikepštelėjo, Gertrūdos alkūnėsnusprūdo nuo klaupto ir, jeiKatarina nebūtų jos kaipmat

sugriebusi, sesuo būtų nuvirtusiir paslika išsitiesusi tarpklauptų. Gertrūda papurtėgalvą, dėbtelėjo į dešinę irkairę, atsistojo ir vėl tiesuttiesutėlė it žvakė oriai, kaip irbuvo atėjusi, išžingsniavo išbažnyčios. Katarinai pasidarėsilpna, nes buvo pamaniusi, kadištiko pats blogiausias dalykas,tačiau Gertrūda tebuvoužsnūdusi. Katarina pažvelgė įjos rankas, o kai pamatė, kadjos virpa, tris kartuspersižegnojo ir nusprendė, jogTelemanshofe pirmiausia reikės

išgerti vienuoliktos valandoskavutės.

1950 metų birželio 13-oji

Liudytoja Gertrūda Franken

– Ji nusuks mums sprandą, –sakė Heinrichas. – Ji manęsneapkenčia ir dievina moralę.Šis derinys – tarsi betoninėsiena.

Katarina Heinrichuipapasakojo, kad prašė Paulospasikalbėti su Gertrūda, betdabar neturėjo argumentų jam

prieštarauti. Išties galėjo būtitaip, kad sava sesuo ją pakiš popeiliu. Katarina nenorėjo apietai galvoti. Vis tiek niekonepadarysi. Teks laukti.

Buvo numatyta ilgo procesodiena. Dar kartą turėsprisaikdinta duoti parodymus,paskui bus apklausiamasHeinrichas, Ana Marija privalėspagrįsti savo pačios keliamuskaltinimus. Radosi ir naujųliudytojų, viena jų – GertrūdaFranken, įvardyta priešingosiospusės. Duoti orumą žeminančiusparodymus Katarinai buvo

pasidarę kone rutina. Ji vėlneigė turėjusi su Heinrichunesantuokinių ir šeimą ardančiųsantykių. Kai ir vėl buvoklausiama apie potencijąskatinančius vaistus, trūkokantrybė:

– Tai, kad ieškovėargumentuoja nelogiškai, aiškukaip dieną. Jei su ponuHėgmanu pati būčiau turėjusiintymių santykių, kodėl manbūtų reikėję į povestuvinękelionę įduoti potencijąskatinančių tablečių – ar kad sukita moterimi pasismagintų?

Nesąmonė! Primena banalųromaną.

Ji buvo įspėta, kad atsakytų tikį klausimus, o sprendimuspriimti paliktų teismui. Katarinadegė pykčiu. Ar ji suvokusi,klausė jos, kad Aną MarijąHėgman vis labiau apimantisliūdesys ir kad ji esanti ypačjautrios sielos, ir, kaip ji patiteigia, neįstengusi atsispirti„liudytojos Franken įžūlumui“?

– Ieškovė, kol gyvenosantuokoje, kelias savaitessirgo. Tą laiką ją slaugiau ir sujos vyru kalbėjausi, kad ją

būtina prižiūrėti.– O ar domėjotės, kodėl

ieškovė susirgo?– Ji skundėsi nuovargiu ir kad

jai silpna. Kai klausiau, arpakviesti gydytoją, ieškovėatsisakė. Tada stengiausi jąpastatyti ant kojų maitindamasočiu vištienos sultiniu.

– Ar suvokėte, kad ieškovėsširdgėlos priežastis yra jūsųbuvimas ūkyje?

– Ne.– Kodėl netekėjote už jau

minėto dantų gydytojo?Katarina nustebo ir pažvelgė į

Heinricho advokatus. Į klausimąatsakė logiškai:

– Kad neprašė rankos.– Ar tai turėjo reikšmės jūsų

santykiams su atsakovu?– Iš kur man žinoti.Taip tęsėsi ilgai, atsakinėjo į

senus ir naujus klausimus, kolgaliausiai toji procedūrabaigėsi. Dar kartą manęs čia nėsurištos neatvesi, prisiekėKatarina. Staiga jai pasidarėbemaž visai vis tiek, ką teisėjaiapie ją mano, troško tik viena –kad viskas galų gale baigtųsi.

Paskui vyko žodiniai advokatų

susirėmimai, po to pakvietėGertrūdą. Katarinai pasidarėbloga matant prie liudytojųstalelio einančią tiesutėlę kaipžvakė seserį. Heinrichasatsigręžė į ją, ir jis atrodėišbalęs. Kai Gertrūdos paklausė,ar kuriai nors proceso šaliaiesanti giminė arba su jasusigiminiavusi, kiek delstelėjusiatsakė:

– Ne, nesu.– Ieškovė jus įvardijo kaip

liudytoją. Ar ieškovė yra jumsištarusi tokį sakinį: „Naktį esupakankamai gera, kad būčiau

žmona, bet šiaip mano vyras įmane nekreipia dėmesio.“

– Taip, ji yra tai sakiusi.Salėje žiūrovai sujudo, o

Katarina suole slystelėjo žemyn.Na štai, pamanė ji.

– Kaip jūs į tai reagavote?– Ieškovės paklausiau, ką tuo

norinti pasakyti.– Ką ji atsakė?– Į klausimą man ji neatsakė,

tik tarė: „Tiesa, tu juk esi jossesuo.“

– Ar formuluodama aną teiginįieškovė jūsų nenustebino?

– Į kitų žmonių santuokinį

gyvenimą aš nesikišu.Juokas salėje. Heinrichas vėl

atsisuko klausiamai žvelgdamasį Katariną.

– Ar tiesa, kad ūkvedėFranken, kai ieškovė buvotrumpam išvažiavusi, vidurnaktįišėjusi iš atsakovo kambario?

– Taip.Salėje akimirksniu stojo

mirtina tyla.– Ir ar jums žinoma, kad

ieškovė prieš dieną sutuoktiniųlovoje negalėjo rasti įprastinėjevietoje paliktų naktiniųmarškinių?

– Taip, tai taip pat tiesa.Dabar salė kaip reikiant

subruzdo.– Dėkui, panele Franken, jūsų

liudijimas baigtas.Katarina užsidengė veidą. Iš

nevilties plūstelėjo ašaros. Jospačios sesuo ne tik viešai pririšoją prie gėdos stulpo, bet irįgrūdo į kalėjimą. Jei teisėjaipatikės Gertrūda, tada ji,Katarina, bus apgaulingaiprisiekusi.

– Atsiprašau, garbusis teisme.Norėčiau dar šį tą pridurti, koadvokatai manęs nebuvo klausę.

Gertrūda atsistojo, kad josbūtų klausomasi.

– Norėčiau pridurti, kad irviena, ir kita yra tiesa, tačiauabu atvejai paaiškinami, oieškovė iš to daro klaidingąišvadą. Naktinių marškiniųdingimą atskleidžia štai šisituacija: per atvelykį ieškovėbuvo išvažiavusi. Mano brolis,Jozefas Frankenas, gyvenantisMermteryje ir čia taip patpakviestas liudytoju, šiąsituaciją galės patvirtinti. Savosūnaus Liudviko pirmosiosKomunijos proga jis buvo

pasikvietęs svečių. Kadangi joūkyje vietos mažai, HeinrichasHėgmanas draugiškai pasiūlėkai kuriuos svečius apnakvinti jonamuose. Tą naktį brolismiegojo mažame ūkvedėsFranken kambaryje, o aš su ja irseserimi Paula nakvojomesutuoktinių miegamajame.Didelėje sutuoktinių lovojetilpome visos trys, o prieš taibuvo pakeista patalynė. Galimasdaiktas, kad tądien naktiniaipakliuvo prie nešvarių skalbinių.Ir jei ūkvedė Frankenvidurnakty ir išėjo iš to

kambario, tai čia nieko bloga,nes jame miegojome tik mes,seserys.

Katarina pasijuto laiminga, jąužplūdo meilė. Labiausiai troškoseserį apkabinti. Gertrūdaapsigręžė ir nedirstelėjusi nei įHeinrichą, nei į Katariną,priešingai, negu buvo tikimasi,išėjo iš teismo salės. Šeimai jipadarė paslaugą, bet, akivaizdu,nenorėjo jokių pagyrų. Procesastęsėsi. Katarina sėdėjo bemažabejinga ir girdėjo, kaippakartotinai buvo apklausiamaAna Marija, kaip ji dar kartą

mėgino įgyti klausytojųprielankumą ir kiaurą valandąsmalsuoliams pasakojo tai, kotie labiausiai troško. Ji plepėjoapie intymiausias vedybiniogyvenimo smulkmenas,skundėsi, kaip nepaliaujamaiturėdavo tenkintis antraeiliuvaidmeniu, vis būti tosniekingos, nedoros motersšešėlyje, kaip nuo pat pirmųjųdienų buvusi apvilta ir vis labiaužeminama. Tarp Hėgmano irliudytojos Franken netrūkonuolatinių bučinių ir prisilietimų.Tą ankstų rytą, kai ūkvedė

stebėjusi sutuoktinių lytinį aktą,o jos vyras, neabejojamai taižinodamas, nesiėmęs jokiųveiksmų, ji palūžusi dvasiškai.

Heinricho advokatai AnąMariją suėmė į gniaužtus irperkamantinėjo kiekvieną josteiginį. Galiausiai jai prikišo,kad ji vaikiusis HeinrichoHėgmano turto. Ji net teigusi,kad jis negalįs skirtis dėl savoiškilios socialinės padėties, todėlėmusis finansinio šantažopateikdama nepriimtinąsiūlymą.

Matydama, kad Heinricho

advokatai taršo Ana Mariją,Katarina nejautė jokiomalonumo.

– Ar būtumėte sutikusi gyventiatskirai be skyrybų, jei ponasHėgmanas būtų jus laikęs kaippaveldėtoją ir mokėjęs solidžiaspragyvenimo lėšas? – girdėjo jiklausiant vieną iš advokatų irsusigėdo. Advokatų dvikovąvisais atžvilgiais laimėjoHeinrichas. Net jei patsapklausiamas ir turėjo pripažintikai kada su žmona elgęsisnedraugiškai, retsykiais buvęsjai šiurkštus, jo advokatai kelis

kartus pabrėžė, kad ieškovė šį„negerą elgesį savo paskesniaissantykiais seniai atleidusi“, taipjie vadino šiuos poelgius.Heinrichas dar kartą teigė, kadsu ūkvede lytinių santykiųniekuomet neturėjęs, ir teisėjaiaiškiai juo tikėjo. Ar Heinrichasgalvoja apie tąkart, klausėKatarina ir staiga nusigando.Tačiau save paguodė, kad visatai yra buvę kitame gyvenime:pasaulyje tarp pasaulių,visuomet egzistavusiame tik jųgalvose.

Kai teismas išėjo tartis,

Katarina paliko salę. Jidžiaugėsi, kad Gertrūdos jaunebebuvo.

Šimtasis gimtadienis –sekmadienis

Šimtmečio šventė

Trumpai snustelėjusi Gertrūdaatrodė guvi ir pailsėjusi.Katarina ją pasivijo priebažnyčios durų ir čiupo užparankės. Jos žingsniavo proabipus sustojusius kaimynus,mėtančius gėles kaip pervestuves. Tuo metu griežė

pučiamųjų kapela. Gertrūdasustojo priimdama serenadąaiškiai džiaugsmingai ir šiek tieklinguodama į taktą.

– Prašom, važiuojam visi įūkį, – kvietė ji kimiu balsu irgaudydama kvapą, o Katarinajai pritarė:

– Taip, juk žinote, kad maistotikrai netrūks. Ten galėsiteGertrūdą ramiai pasveikinti.

Jos sėdo į automobilį irišvažiavo į ūkį, kur Katarinosnurodymu sode buvo pastatytaįprasta palapinė. Kaip tuometper Heinricho Liubkės vizitą,

taip ir dabar jubiliatė paskuiprie vaišių stalo su artimiausiaisgiminaičiais sės valgomajamekambaryje. Katarina bijojo, kadskersvėjų perpučiamojepalapinėje seserys galipersišaldyti. Bet kadangi šiųmetų gegužės aštuntoji išaušokaip niekad šilta, nusprendėGertrūdai prie palapinėspastatyti fotelį. Taip ji galėjopatogiai priimti visą sveikintojųbūrį. Katarina neabejojo, kad irGertrūda mintyse buvosudariusi sąrašą visų tų, kuriuosšią dieną nepaprastai troško

matyti, ir jaustųsi įsižeidusi,jeigu jų neišvystų.

Ištisą valandą Gertrūda sėdėjofotelyje klausydamasi kaimynųdeklamuojamų eilių, gėrėdamasigiminių inscenizacijomis irįsijausdama į bažnyčios choroprofesionaliai giedamas giesmesir dainuojamas dainas. Josnuotaiką gerino kiekvienassvečias, spaudęs ją prie širdiesir linkėjęs dar daug gražiųmetų.

– Suprantamas daiktas, –atsakydavo ji kiekvieną kartąšypsodamasi. – Juk žinote:

piktžolių neįmanoma išnaikinti.Katarina stovėjo šalia fotelio,

kartu su seserimi jautėsišeimininkė ir visus kvietė valgytiir gerti.

– Visko yra pakankamai, –kartojo nepaliaudama. – Šiuosenamuose dar niekam nėra tekębadmiriauti.

Tą visi žinojo. Beveikkiekvienas Telemanshofe norskartą jau buvo svečiavęsis ir visimielai būtų atėję dažniau.Skyrybos taip pat niekonepakeitė. Niekas ir paskui neišeimininko, nei Katarinos

nesišalino, nors juodu šito buvobaiminęsi. Ar tai priklausė nuoHeinricho socialinės padėties,ar nuo sąžiningo jo elgesio suTelemanshofo gyventojais,Katarina taip ir likonesužinojusi, tačiau visi draugaiir pažįstami nuo pat šitosnešvarios istorijos pradžios ikipabaigos palaikė juos. Kai kuriešios dienos svečiai buvo liudijęskyrybų byloje. Bet niekuometnei Heinrichui, nei Katarinai toproceso niekas nebepriminė.Viskam galutinai buvo padėtastaškas, kai aukščiausiojo teismo

teisėjas Klėfė atmetė kasacinįskundą patvirtindamasnuosprendį, kuriuo HeinrichasHėgmanas buvo visiškaiišteisintas. Dėl santuokosišardymo kalta buvo pripažintaAna Marija, jai net tekopadengti teismo išlaidas. Iš visoto šurmulio liko vien tikdokumentų prikimštas aplankas.

Apie Aną Mariją po skyrybųjokių žinių nebebuvo. Nevanetrukus išsikėlusi į PietųVokietiją. Ar dar gyva, Katarinanežinojo. Dabar jai būtųaštuoniasdešimt ketveri, anoks

čia amžius iš tikrųjų. Taip pat irkaime niekuomet negirdėjominint ją bloguoju. Gal todėl,kad Žemutinio Reino gyventojaiapie tokius dalykus nemėgogarsiai kalbėti, o gal ir todėl,kad Varto žmonės HeinrichuHėgmanu paprasčiausiaipernelyg didžiavosi. 1950 metųbirželio 18-ąją rinkimus sudidele balsų persvara jis vėllaimėjo. Tas pat pasakytina irapie visus paskesnius landtagorinkimus. Tik mirtis jį išplėšė išŠiaurės Reino-Vestfalijos žemėslandtago.

Katarinai staiga suskaudovienos kojos pirštus. Pažvelgusižemyn pamatė, kad atėjusiPaula netyčia užmynė jai koją.

– Būdama su manimi neturėkpašalinių minčių – juk žinaisvarbiausią Gertrūdosnuostatą, – pakuždėjo Katarinai,o ši parodė esanti kalta.

Katarina pridėjusi prie lūpųpirštą ją perspėjo:

– Šššš!Dar kartą uždainavo choras ir

buvo tikrai malonu jo klausytis.Kartu su artimiausiaisgiminėmis, dukterėčiomis ir

sūnėnais jis buvo išmokęsperdarytą „Verterzės rožė“dainą. „Esi tu Franken klanorožė“ – skambėjo viena išeilučių. Ir kai Katarina pagaliauužbaigė sveikintojų eilę, kaivisus pasiuntė prie bufeto irkibusi Gertrūdai už parankėsvedė ją į namą prie vaišių stalo,liežuvis dar tebekartojo dainostekstą. „Nuostabu“,pasigirsdavo vis iš jos lūpųprisiminus kokią nors kitądainos vietą.

Pietaujant, aiškus daiktas,buvo kalbama apie politiką. Taip

šiuose namuose būdavovisuomet, mąstė Katarina iržvelgdama į brolio vaikaitęšypsojosi. Šiuo metu ji buvoįsismaginusi sakyti didžiassekmadienio prakalbas, todėlkonservatorius dėdė ją ėmėtramdyti. Vargšė mergina, ji visgauna per nosį, mintyse šaipėsiiš jos Katarina. Toji jaunuolė dartebestudijavo ir, kai neseniaipranešė, kad žada kraustytisgyventi į bendriją, Katarinakone šoko prie jos per visusstalus ir suolus.

– Tokiu atveju nerodyk čia

daugiau akių, – niršo ji. – Toskomunos – žemiausia socialinėpakopa, tokia tu nesi. TaiSodoma ir Gomora.

Aprimo tik šventai įtikinta, kadšiais laikais „gyvenamąjabendrija“ vadinamas gyvenimobūdas, kai viename butegyvenama dviese, šiuo atveju sudrauge.

– Iš kur man žinoti, – teisinosiKatarina. – Aš maniau, kad čiayra tas pat kaip su tais septintodešimtmečio ilgaplaukiais.

Kai pasižiūriu į Gertrūdą irPaulą, man dar likę gyventi apie

dvidešimt metų, mąstė dabarKatarina, todėl ne pro šalįatidžiau padiskutuoti sušiuolaikiniu jaunimu, kontaktosu juo nederėtų pražiopsoti.Katarina apžvelgė svečius irbuvo patenkinta, nes visi gyvaišnekučiavosi, nė vienas netylėjo.Ji pasilenkė į kairę prie Paulos.

– Ar patinka šventė?– Nuostabu, visą laiką klausiu

savęs, ką po dvejų metųsurengsi man.

– Dar gali pareikšti specialiųpageidavimų, jei tokių turi, ypačbus atsižvelgiama į muzikinius

užsakymus.– Ar esi tikra, kad Pytas tuoj

vėl nepradės koncertuoti? –juokavo Paula.

– Taip, gali nesijaudinti, –linksmai tarė Katarina irprisiminė komiksų sąsiuvinius,matytus pas vieną iš savo broliovaikaičių, – jį surišau, užkišaujam burną ir pririšau prie lovoskojos.

Paula nuoširdžiai patapšnojojai per petį ir pasilenkė arčiauprie sesers.

– Sakyk, ar tąkart tikraipakalbėjai su Gertrūda?

– Ką turi galvoje sakydama„tąkart“? – ne visai supratoPaula.

– Turiu galvoje skyrybųlaikotarpį, – patikslino Katarina.

– Iš kur nei iš šio, nei iš totokios mintys?

– Tu juk žinai, kad tvarkydamaHeinricho kambarį aptikauaplanką su skyrybųdokumentais. Tada nori nenoriir pagalvojau.

– Katarina, tu neturėjai nėmenkiausios dingsties suabejotisavo sesers meile. Ar pakankatokio atsakymo?

– Ką tu jai sakei?– Sakiau, kad Telemanshofe

galima puikiai švęsti šimtąjįgimtadienį, – pasišaipė Paula.

Katarina daugiau nebeklausė.Gal Paula ir teisi. Kai kadapraeitį būtina palikti ramybėje.Reikės aplanką pagaliausudeginti, kaip Heinricho jauprieš ketvirtį amžiaus liepta.

Sriuba buvo suvalgyta,pagalbininkai – nunešę lėkštes.Metas. Katarina peiliupaskambino į krištolinę taurę iratsistojo sakyti vyriausiosiossesers garbei skirtos kalbos.

Šiek tiek nervinosi, nes tojikalba neturėjo būti linksmair sąmojinga. Pokštauta priestalo per akis. Ji ketino Gert‐rūdą pagerbti.

– Miela Gertrūda, – pradėjokreipiniu ir turėjo atsikrenkšti.Balsas šiek tiek virpėjo.

– Pirma išgerk taurelę, –drąsokai šūktelėjo jau šiek tiekkauštelėjęs brolėnasBernhardas, – tuomet gerklėprasiskalaus.

Katarina su dėkingumu jamnusišypsojo.

– Na tai įpilk kuo greičiau,

vaikeliuk!Ji paėmė taurelę, išlenkė ją

vienu mauku ir tarė:– Taip, dabar jau gerai. Miela

Gertrūda!Katarina keliais sakiniais

papasakojo Gertrūdosgyvenimą, kalbėjo apie jospatirtą širdgėlą neminėdamaFranco vardo, bet pasakojo taip,kad Gertrūdai ištryško ašara.Dėkojo savo vyriausiajaiseseriai už pagalbą, kuriosvisuomet iš jos sulaukdavo, taippat ir tokiose situacijose, kaidaug kas nebūdavo savaime

suprantama. Negalėjusiatsistebėti, kokia išmintinga,tiesi ir žmogiška ji buvo per visąsavo gyvenimą. Baigusi kalbąKatarina pasilenkė ir pabučiavoGertrūdą į skruostą. Šeimaplojo, vienas kitas šūktelėjo„bravo“, o Gertrūda žvelgė į jąšvytėdama. Katarinai atrodė,kad sesers veide matytiatlėgstanti įtampa. GalGertrūdą apėmė jausmas, kadpo aštuoniasdešimties metų vistiek galiausiai apsigyveno ūkyje,kuriame būtų turėjęs prabėgtigyvenimas, jei likimas nebūtų

per stipriai stuktelėjęs. KaiKatarina pakėlė taurelęrengdamasi su visais kartuišgerti į Gertrūdos sveikatą,jubiliatė taip pat atsistojo, norsšiek tiek ir vytuodama. Ji rodė,kad priima visų susirinkusiųjųlinkėjimus, šelmiškai šypsojosi iratsisukusi į Katariną tarė:

– Gerai, kad dar nesu tokiasena. Antraip Katarina būtų tiekilgai kalbėjusi, kad ir visi valgiaibūtų ataušę. O aš pasakysiutrumpai, bent šiais metais. Tadir sakau drąsiai žvelgdama įateitį: kitąmet imkit ir vėl

ateikit!

Epilogas

Svečiai dar kelis kartus rinkosišvęsti Gertrūdos gimtadienių, ištikrųjų – keturis.

Sulaukusi šimtas ketveriųmetų Gertrūda atsisveikino supasauliu Telemanshofe antsesers Katarinos rankų. Josprotas iki paskutinių valandųbuvo budrus ir aiškus.Tai, kas paskui įvyko, visaigiminei buvo sunkus smūgis.Netrukus po Gertrūdos mirtiesKatarinai krūtyje aptiko auglį.

Gydytojai tikino, kad dėl tonederą nerimastauti, neskrūties vėžys senyvame amžiujeretai kada esąs agresyvus. Jiešovė pro šalį.

Katarina akis užmerkėsulaukusi devyniasdešimties.Šeima klausė – kodėl? Juk ji dartokia jauna.Paulai iš pradžių apie Katarinosmirtį nesakė, nes jos šeimabaiminosi, kad ši žinia galinti jaiįvaryti depresiją. Sužinojusi, kadjaunėlės sesers nebėra, pati taippat baigė dienas. Paula išgyvenobemaž šimtą penkerius metus ir

neabejojamai pasiekė retąrekordą: gyveno trijuosešimtmečiuose. Gimėdevynioliktame, gyveno, mylėjo,juokėsi ir kentėjo –dvidešimtame, o mirė dvidešimtpirmame.

Šeimoje buvo guodžiamasi:Gertrūda savo seseris išsivedusipaskui save, nes ten aukštybėsejai buvę nuobodu. Tikriausiaivisos trys įsikūrusios vienamedebesyje ir šnekučiuoja apiesavo meiles bei gyvenimus. O jeigeroji Chosė yra atėjusi pasbrolienes į svečius, tai keturiese

pliekia kortomis.

Baigiamasis žodis

Mano tetos ir aš

Buvau girdėjusi, kad HeinrichuiHėgmanui aš esu gulėjusi antkelių. Šeimoje tai reiškė kažkąpanašaus kaip įšventinimą įriterius. Tuomet aš dar nelabaiką tesuvokusi, nes man buvę voskelios savaitės. Iškilusispolitikas iš gyvenimo pasitraukėmaždaug po pusmečio man

gimus. Tai, žinoma, tarpusavyjevisai nesusiję dalykai.

Man ir visai šeimai HeinrichasHėgmanas iki šios dienos yralegenda, o mums, vaikams, jisbuvo „tetos Katarinos vyras“.Mes dažnai matydavome jožmogaus ūgio portretą, kabantįKatarinos biure, ir girdėdavomejos pasakojimus apie jį.

Katarina – mano prosenelė,motinos teta, toks patgiminystės ryšys, suprantama,sieja mane su Paula ir Gertrūda.Visos trys buvo šeimos centras.Telemanshofe lankydavomės

kasmet antrą Kalėdų dieną,tetai Gertrūdai turėdavomerodyti pažymius ir nepaprastaidžiaugdavomės, kai eidavomenamo su penkiasdešimtiespfenigų moneta kišenėje irnegavę barti. O Paulostrūkčiojamas juokas man irdabar tebeskamba ausyse.

Visos nugyveno žavų, nelengvąir, svarbiausia, ilgą amželį, ir taimane įkvėpė rašyti šią knygą.Didžiuma turinio paremta tuo,kas šeimoje buvo pasakojama –neretai prisidengus delnu lūpas,tad visiškai įmanoma, kad ta ar

kita istorija metai iš metų darėsivis svarbesnė.

Taigi šis romanas nėra tiesosdokumentas, bet vis dėltoteisingas šeimos istorijospaliudijimas.

Prieš penkerius metus man įrankas pakliuvo dokumentųaplankas „Hėgman priešHėgmaną“.

Mano tėvui netrukus poKatarinos mirties jis buvoperduotas su nurodymu, kadteta prašiusi neskaičius jįsudeginti. Tėvas taip patneįvykdė įsakymo, kaip ir visi

kiti iki jo, ir taip aplankasgaliausiai atiteko man: ieškininispareiškimas, liudytojųparodymai, advokatųsusirašinėjimas ir HeinrichoHėgmano ranka rašytospastabos, – viskas tvarkingaisusegta. Puikiausiai galės išliktinet ir per visą kitą giminėskartą kaip tam tikro laikotarpioir jo istorijos dokumentas. Kasjau kas, o aš jo nedeginsiu.

Ar Katarina, Gertrūda ir Paulabūtų pritarusios mano užmojuipadaryti jas savo romanoprototipais? Sąžiningai pasakius

tas klausimas man nuolat kilo irradau sau maždaug tokįatsakymą: taip, tačiau jostikriausiai būtų norėjusios, kadpateikčiau jų pačių versiją. Taigipagal gerą šeimos tradiciją visatai dar reikės mintyse aptarti –mano prosenelėms ir man.

Padėkos

Dėkojusavo tėvui už aplankoišsaugojimą,Birgitai – už paskatinimą rašytiknygą,Helgai – už leidybą,Sandrai – už nuoširdžiuskeitimus, taisymus irpapildymus,Hansui ir Kėtei – už praeitiesistorijų papasakojimus,Luizai, Štefi, Gizelai, Ankai irVani – už rūpinimąsi darbo

sąlygomisirFrankui – už daug ką, ypač užsupratingumą.