ŠALTINIOTYRA

RUDENS SEMESTRAS / 2013-2014

Vietovardžių identifikavimas.

Geografinės rodyklės ir žinynai.

XIX-XX a. Lietuvos istorijos

šaltiniai ir jų savybės.

Lietuvos apgyventos vietos, Kaunas, 1925. Lietuvos TRS upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963. Lietuvos TSR administracinis - teritorinis susiskirstymas, Vilnius 1959. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II d., Vilnius, 1976. V. Šilas, H. Sambora, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai, Vilnius, 1990. A. Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vietovardžių žodynas, Vilnius, 2002 (sud. A. Pupkis, M. Razmukaitė, R. Milūnaitė). Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus, Latvijos ir Lenkijos,

Vilnius, 2002 (sud. M. Razmukaitė, A. Pangonytė) Lietuvos vietovardžių žodynas / Lietuvių kalbos institutas ; [redaktorių kolegija:

Laimutė Balode, Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2009- (Viso numatyta 25 tomai) Elektroniniai ištekliai: Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė Istorinių vietovardžių duomenų bazė

Hidronimų ir vietovardžių žinynai

Hidronimų ir vietovardžių žinynai Спрогис И. Я., Географический словарь

древней Жомойтской земли XVI столетия, составленны по 40 актовым книгам Россиеинскаго земскаго суда, Вильна, 1888.

Sprogis I., Indeks alfabetyczny miejscowości

Dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego, Wilno, 1929, cz. 1.

Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i

innych krajów słowiańskich, t. 1-15

Спрогис И. Я., Географический словарь древней Жомойтской земли XVI столетия, составленны по 40 актовым книгам Россиеинскаго земскаго суда, Вильна, 1888, c. 97.

Viduramžių ir Naujųjų laikų šaltinių kalboje č, š, ž nevartojamos (Solen – Šiauliai).

Šaltiniuose galime rasti vietovardžius, kurie yra surašyti tarmiškai (Šventa-Švinta-Schwinta; Nedingė-Nedzingė).

Dažnai vietovardžiuose maišoma raidės B su P. Charakteringa ir tai susiję su rusų kalba, kad dingsta

pirmoji G (Gedminiškės-Edminiškės). Gotiškame šrifte panašios c ir t. Be to, kur yra

lietuviška k – rašoma c. n galūnėse dažnai virsta d. Pvz., Vilnius dažnai rašo

Vilde. Neretai vietovardžiai lietuvių kalba būna kilę iš

hidronimo arba asmenvardžio – tada gali pagelbėti „Lietuvių pavardžių žodynas“. Vietovardžių lokalizacijai dažnai praverčia ir hidronimai.

XIX a. Lietuvos istorijos šaltiniai ir jų savybės.

XIX a. – individualumo epocha. Iki XIX a. vidurio žmogus suvokė save, kaip asmenį priklausantį tam tikrai socialinei grupei, individualumą išreikšiantis “aš” buvo retas dalykas. XIX a. viduryje žmogus jau mažiau save tapatina su grupe, išskiria save iš tam tikros grupės ir suvokia savo individualumą. Šie pokyčiai atsispindi ir įvairiausiuose tekstuose, ypač memuaruose, dienoraščiuose. Išryškėja dėmesys atskiro žmogaus interesams.

XIX a. istorinių šaltinių specifika: gausėja įvairiausių įstatyminių aktų, o taip pat memuarų, meninės literatūros, mokslinių darbų, publicistikos, periodinės spaudos, statistikos.

XIX a. specifika dėl istorinių aplinkybių: priklausomybė Carinės Rusijos imperijai. (Sukilimai ir persekiojimai, cenzūra, lietuviškos spaudos draudimas. Visi šaltiniai rašyti rusų kalba).

XIX a. šaltinių publikavimas. Tai padidino jų išsaugojimo galimybes.

Pozityvizmo terminas įvardija didžiąją dalį XIX amžiaus Europos dvasinės kultūros istorijos. Iš prancūzų filosofo Augusto Comte‘o filosofinės doktrinos amžiaus pradžioje išaugusi pozityvistinė pasaulėžiūra reprezentavo gyvybingą ir progresyvią visuomeninės minties linkmę.

Ši filosofinė sistema ypač atitiko šio amžiaus dvasią – dinamišką, kupiną techninio progreso, intensyvaus ekonominio, kultūrinio vystymosi, suintensyvėjusių tarpžemyninių kontaktų.

Svarbiausios pozityvizmo epochos nuostatos lėmusios ir šaltinių kaupimo, komplektavimo, atrankos ir jų publikavimo specifiką

Siekis sukurti mokslinę filosofiją. Tuo metu jau buvo atsiradusios sąlygos atriboti moksliniam, daugiausia matematizuotos gamtotyros pagrindu modeliuojamam mąstymui ir filosofiniam mąstymui, kaip dviem skirtingiems mąstymo tipams.

Požiūris, kad mokslinis žinojimas yra vienintelis tikras ir patikimas. Žinojimas, įgytas remiantis metodais, kuriais mokslas nesivadovauja, negali būti laikomas žinojimu, jis tėra žinojimo iliuzija. Kitaip sakant, jei ką nors teigi, tai turi sugebėti paaiškinti, kokiais metodais remiesi taip teigdamas, kokie šaltiniai ir pagrindai.

Mokslinio žinojimo pagrindas gali būti tik patyrimas – stebėjimas ir eksperimentas – bei logika. Remiamasi empirizmo tradicija, kad pažinimo šaltinis ir pagrindas yra juslinis patyrimas. Matematinio patyrimo įrankis – logika.

Griežta faktų ir vertybių perskyra. Tai, kas yra, ir tai, kas turi būti, yra skirtingi dalykai. Mokslas turi vengti vertinimų ir apsiriboti tik tuo, kas yra.

Įsitikinimas, kad mokslinis žinojimas yra būtinas ir svarbiausias socialinės pažangos veiksnys. Visuomenė, socialinis pasaulis tobulėja ir to tobulėjimo, socialinių santykių gerėjimo, ekonominės gerovės augimo pagrindas yra mokslinio žinojimo pažanga.

Išaugus šaltinių bazei keičiasi ir šio laikotarpio istoriko darbo specifika

XIX ir XX a. istorikams atsiranda daugiau galimybių taikyti įvairesnius tyrimo metodus. Pvz. matematinis – statistinis metodas, grafikai, lentelės ir kt.

Atsiranda naujas darbo principas: šaltinių atranka

Irstant tradiciniams luomams, atsirandant naujoms visuomenės grupėms ir socialiniams procesams tampant vis sudėtingesniais, šaltiniai dėl savo gausos pradedami vadinti masiniais šaltiniais.

Tyrinėtojas B. G. Litvakas išskiria tokius masinių šaltinių bruožus: 1) tai šaltiniai, kurie atsirado įprastoje, kasdieniškoje aplinkoje; 2) tai šaltiniai, kurie yra panašūs savo turiniu; 3) tai šaltiniai, kurie panašūs savo forma, t. y. turi tam tikrą

standartinę formą. Šie bruožai susiję vienas su kitu, sąlygoja vienas kitą. Tačiau turinio

panašumas nereiškia, kad tų šaltinių turiniai yra ar turi būti identiški. Svarbu pabrėžti, kad pagrindinis masinių šaltinių apibrėžimo

kriterijus yra ne kiekybė, o kokybė. Masiniams šaltiniams būdingas turinio panašumas su tam tikrais

jiems būdingais skirtingais bruožais. Masiniai šaltiniai atspindi masinių objektų esmę ir sąveiką, o drauge

ir pačių sistemų struktūras, savybes ir būklę. Pagal savo prigimtį masiniai šaltiniai yra visi statistiniai šaltiniai. Kitų rūšių tik kai kurie žanrai ar grupės tampa masiniais šaltiniais.

Daugiau informacijos: Литвак, Борис Григорьевич, Очерки

источниковедения массовой документации XIX начала XX в. / Б.Г. Литвак. - Москва : Наука, 1979. - 294 p.

Lietuvos Valstybės Istorijos Archyve (LVIA) galima rasti Rusijos imperijos įstaigų dokumentų kompleksą, kurį sudaro XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvoje veikusių Carinės Rusijos įstaigų ir organizacijų bei evakuotų į Rusiją įstaigų likvidacinių komisijų fondai:

– Lietuvos vyriausiosios valdybos – Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos – Vilniaus civilinio gubernatoriaus ir Suvalkų gubernatoriaus

kanceliarijų – Vilniaus, Augustavo, Suvalkų gubernijose veikusių valdžios

įstaigų, teismų, bankų, iždo rūmų, žandarmerijos ir karinių įstaigų

– Vilniaus miesto magistrato, dūmos ir valdybos – Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo – Vilniaus ir Kauno gubernijų apskričių bajorų vadovų – 1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų dalyvių, politinių bylų tardymo

komisijų – Vilniaus ir Kauno gubernijų žemdirbystės ir valstybės turtų

valdybos

Kauno apskrities archyve (KAA) saugomi: – Kauno gubernijos valdybos (1843-1918) bei Kauno

gubernatoriaus kanceliarijos (1843-1918) istoriniai fondai (f. 49 ir 50).

– Ten pat galima rasti Kauno miesto valdybos, Kauno gubernijos statistikos komiteto, Kauno miesto dūmos bei valdybos, Kauno gubernijos draugijų rejestrų, Kauno liaudies mokyklų direkcijos ir kitų fondų (f. 53, 61, 68, 293, 407, 473).

Archyvuose saugomi ir įvairių miestų dūmų fondai,

kuriuose galima rasti to meto rinkėjų sąrašus, rinkimų protokolus, išrinktųjų sąrašus, kartais ir trumpą jų socialinę bei tautinę charakteristiką, aprašomą rinkimų eigą. Tiesa, tokios miestų savivaldybių bylos neretai yra padrikos, painios, o kartais – net lakoniškos ir neišsamios. Tai daugiausia susiję su rinkiminių sueigų metu vestomis bylomis.

Gubernijų valdybos dažnai leisdavo specialius darbus, skirtus gubernijos centro aktualijoms ir istorinei raidai apžvelgti.

1903 m. buvo išleistas leidinys Двадцатилетие городского общественного управления в гор. Ковне (Kaunas, 1903). Knygos sudarytojas I. S. Gorbačevskis.

Taip pat - Памятная книга Ковенской губерний (daug statistikos) (1882, 1891, 1898 ir kt.), nuo 1843m. ir savaitraštis „Ковенские Γубернские ведомости“

XIX a. 4 deš. dauguma knygų ir periodinė spauda (taip pat oficialioji) buvo leidžiama lenkų k.

Nuo 5 deš. Lietuvoje buvo leidžiamas vienintelis laikraštis, ir tas rusų k. – Vilenskij vestnik.

1841 – 1851 m. Vilniuje lenkų k. ėjo Józefo Ignaco Kraszewskio leidžiamas ir redaguojamas bajoriškos liberalinės krypties žurnalas Athenaeum.

Po Krymo karo (1853–1856) gyvenimas tapo liberalesnis ir kultūra bei spauda Lietuvoje pagyvėjo (A. H. Kirkoro pastangomis išleista almanacho tipo šeši tomai Teka Wileńska (Vilniaus portfelis, 1857-1858m.) ir Pismo Zbiorowe Wileńskie (Vilniaus raštų rinkinys, 1859; 1862).

1860 m. A. H. Kirkoras tampa oficialaus laikraščio Vilenskij vestnik (Kurier Wileńsi) leidėju ir redaktorium: buvo gautas leidimas paversti oficiozą literatūriniu-politiniu laikraščiu ir leisti dviem kalbom – rusų ir lenkų.

Nuo XVIII a. pab. nemažai išėjo ir literatūros lietuvių k.: 1801–1850 m. Lietuvoje pasirodė 227, o 1851–1861 m. – 205 lietuviški spaudiniai). Tačiau lietuviška leidyba tebebuvo skirta rašto pramokusiam valstiečiui.

Pirmaisiais dešimtmečiais po 1863 m. sukilimo vyravo religinė bei didaktinė literatūra, o nuo 9 deš. ėmė gausėti pasaulietinių leidinių: politinės, mokslo populiariosios, grožinės literatūros.

Tarpsukiliminiu laikotarpiu cenzūra buvo viena iš svarbiausių Rusijos politikos įgyvendinimo Lietuvoje priemonių.

Vilniaus cenzūros komitetas (veikęs nuo 1804 m. prie

VU, nuo 1832 m. – prie Baltarusijos (nuo 1850 m. Vilniaus) švietimo apygardos) buvo pertvarkytas pagal 1826 m. cenzūros įstatymą, dar kartą reorganizuotas 1828 m. bei veikė nepakitęs iki 1865 m., kada buvo pradėtos taikyti specialios cenzūros taisyklės.

Cenzūra buvo grindžiama principu: tik Carinės Rusijos imperatorius žino tiesą. Cenzūros objektu buvo visa spausdinta produkcija ir apėmė dalį verbalinės komunikacijos.

Konkrečią cenzūros politiką Lietuvoje labiausiai formavo vietinė valdžia – Vilniaus generalgubernatoriai ir Baltarusijos (Vilniaus) švietimo apygardos globėjai.

Atidžiausiai cenzūros saugoma idėja – vienvaldystė.

Rusijos cenzūrinėje politikoje buvo taikomas luomiškumo principas, lėmęs papildomus reikalavimus liaudžiai skirtiems leidiniams. Grožinė literatūra, caro administracijos pareigūnų supratimu, liaudies poreikiams buvo nereikalinga.

Didžiausią leidinių kirilica grupę sudarė vadovėliai. Juos leido Vilniaus ir Varšuvos švietimo apygardos. Antrąją pagal dydį leidinių kirilica kategoriją sudarė lietuviškos religinės knygos.

Nemažą dėmesį spaudos draudimo vykdytojai skyrė kalendoriams. Lietuviškų kalendorių pirmtakas – Laurynas Ivinskis (1810–1881). Jo kalendorius galima laikyti lietuviškosios periodikos pirmtakais.

Cenzūros buvo uždrausti 1853 m. ir 1854 m. kalendoriai

1864 m. uždraudus spaudą lietuviškais rašmenimis išspausdino vienintelį Sankt Peterburge (1878)

Kalendoriuose skelbė žemės ūkio, veterinarijos, liaudies medicinos, astronomijos, istorijos, gamtos mokslų žinias, patarimus valstiečiams.

Nuo 1851 m. literatūros skyriuje publikavo didaktinę prozą, tautosaką, paskelbė A. Baranausko „Anykščių šilelį“, S. Valiūno, A. Strazdo, D. Poškos, J. Pabrėžos eilėraščių, eiliuotų K. Pranauskaitės literatūros vertimų, savo originalios kūrybos ir vertimų. Buvo įdėjęs kreipimąsi į visus rašančius ir kvietė juos siųsti savo kūrybą.

L. Ivinskio kalendoriaus 1847 m. antraštinis lapas. Iš Ivinskis L. Raštai. Vilnius, 1995, p. 53.

Keletas publikuotų XIX a. šaltinių: Lietuvos sukilėlių apskričių sukilimo aktai (pvz., Pamiętniki

Polskie, wydawane przez Xawerego Bronikowskiego t. II, Paryź, 1845), sukilėlių dokumentai apie gen. A. Gelgaudo veiksmus Lietuvoje (Pamiętniki Polskie, t. III-IV, Paryź, 1845),

Laikinosios lenkų centrinės vyriausybės Lietuvos posėdžių protokolai (Przegłąd historyczno-wojskowy, t. III, z. 1-2, Warszawa, 1930),

Lenkijos Karalystės seimo posėdžių protokolai (Diariusz sejmu z r. 1830-1831, t. I-VI, wyd. M. Rostowski, Kraków, 1907-1912),

Lenkijos sukilėlių oficialūs dokumentai (B. Pawłowski, Zródła do dziejów wojny polsko-rosyjskiej 1830-1831, t. I-IV, Warszawa, 1931)

Atsiminimai apie 1830-1831 m. sukilimą Lietuvoje (M. Prozor, Pamiętniki powstania powiatu Kowieńskiego.- Pamiętniki Emigracji Polskiej, cz. 3, broš. „Kazimierz I Wielki“, Paryź (1833.III.25), p. 14-16, ir broš. „Jadwiga z Kapetów“, Paryź, (1833. IV. 10), p. 5-7))

Ypač svarbūs LDK laikotarpio tyrimams XIX a. sudaryti šaltinių rinkiniai

Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссiею, Вильна, 1865 -

Акты относящиеся къ истории Южной и Западной России, Санкт-Петербург, Археологическая коммиссия, 1846-

Сборник Императорскаго Русскаго Историческаго Общества, 1882-

Русская историческая библиотека

XX a. Lietuvos istorijos šaltiniai ir jų savybės.

XX a. šaltinių tipai dar labiau diferencijuojasi ir gausėja.

Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpio įstaigų (1915–1918 m.) dokumentų Lietuvoje nėra daug. Jie saugomi Lietuvos Valstybės Istorijos archyve (LVIA)

Šaltinių gausa pasižymi tarpukario arba Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis. Jie saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA). Čia saugomi fondai:

– Lietuvos Valstybės Tarybos,

– Ministrų Kabineto,

– Prezidento kanceliarijos,

– Užsienio reikalų ministerijos,

– savivaldybių, administracijos departamentų,

– Klaipėdos krašto direktorijos,

– apskričių viršininkų įstaigų, miestų, apskričių bei valsčių savivaldybių, mokslo, kultūros įstaigų

– švietimo įstaigų – Vytauto Didžiojo universiteto, mokytojų, kunigų seminarijų, gimnazijų, mokyklų,

– visuomeninių bei religinių organizacijų ir draugijų,

– visuomenės veikėjų – A. Smetonos, J. Yčo, M. Sleževičiaus, K. Griniaus šeimos, S. Šilingo – ir kiti fondai.

– Čia taip pat galima rasti iš užsienio gauti tarpukario diplomatinių įstaigų dokumentai: Lietuvos pasiuntinybių Londone, Vašingtone, konsulatų Niujorke, Čikagoje, San Paule, Ciuriche, Toronte fondai.

Nemažai dokumentų jau tarpukariu buvo publikuojami. – Valstybės tarnybą reguliavę įstatymai buvo

skelbti „Vyriausybės žiniose“. Galima naudotis LR Seimo įstatymų elektronine versija

XX a. 3 deš. įstatymų sisteminimo darbą atliko Antanas Merkys, 4 deš. – Kazys Šalkauskis: Lietuvos įstatymai, Kaunas, 1922; Lietuvos įstatymai, Klaipėda, 1925; Lietuvos novelos, Kaunas, 1935.

Ministerijų bei departamentų vidinę tvarką palaikiusius aplinkraščius galima rasti institucijų leistuose metraščiuose ar žinynuose (Policijos departamento aplinkraščių sąvadas 1937 m. birželio 1 d., Kaunas, 1937 ir kt.)

Žinias apie veikusią valstybės administravimo sistemą papildo VDU Teisės fakultete tarpukariu skaityti įvairūs

administracinės teisės konspektai – Administracinės teisės konspektas pagal prof. Biržiškos

programą, Kaunas,1935.

– P. Vilutis, Administracinė teisė, Kaunas, 1939. ir kt.)

– S. Vanagas, Administracinė teisė. Užrašai paruošti prisilaikant 1936/1937m. prof. Biržiškos teisės programos

Publikuojamos buvo ir ano meto Seimo stenogramos: – Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1921;

– Antrojo Seimo stenogramos, Kaunas, 1925;

– Trečiojo Seimo stenogramos, Kaunas, 1926.

Galima naudotis įvairiais to meto veikėjų atsiminimais. Pvz.: – B. K. Balutis, Jo gyvenimas ir darbai, Sodus, 1961.

– P. Gaučys, Tarp dviejų pasaulių, Vilnius, 1992.

– P. Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991.

– Šeštokas-Margeris, Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje, Kaunas, 1932.

– R. Skipitis, Nepriklausoma Lietuva. Atsiminimai, Chicago, 1967.

– E. Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas, 1990.

Įvairi to meto periodika.

LCVA saugomas ir Klaipėdos krašto įstaigų dokumentų kompleksas, kurių seniausi dokumentai datuojami XIX a. pradžia.

LCVA galima rasti Lenkijos Respublikos įstaigų, veikusių okupuotoje Pietryčių Lietuvoje dokumentų.

LCVA saugomi ir nacistinės Vokietijos valdžios įstaigų (1941–1944 m.) centrinių ir vietos įstaigų dokumentai.

LCVA yra sukaupti ir Sovietų okupacinės valdžios įstaigų (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) dokumentai.

Nagrinėjantiems pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos Lietuvoje laikotarpį, taip pat nors ir su tam tikrais apribojimais atsiveria gana gausus istorinių šaltinių paketas, saugotinas Lietuvos ypatingajame archyve (toliau LYA).

Nagrinėjant sovietinio laikotarpio istorinius šaltinius privalu atminti, kad netgi peržiūrėjus daugybę jų, informacijos kiekis, o ypač kokybė vis tiek gali būti riboti.

Nuo pat sovietinės Rusijos sukūrimo pradžios buvo nuspręsta svarbiausius klausimus svarstytus Politbiure posėdžio protokole neminėti, o CK Sekretoriato darbuotojų darbą paskelbė konspiraciniu partiniu darbu.

SSKP ir SSRS centrinių žinybų archyviniai fondai pasiekiami istorikams, tačiau tam tikrų apribojimų išlikę.

Partinė kanceliarija buvo slapta ir dauguma dokumentų

turėjo visiškai slaptų ar slaptų dokumentų statusą. Darbo su dokumentais slaptumas respublikinių kompartijų CK ir rajoninėse organizacijose būdavo nuolat tikrinamas. Partiniai archyvai kompartijų vadovų nuomone niekada neturėjo tapti atvirais

Atskirą naikinamą grupę sudarė „ypatingojo aplanko“, kuriame būdavo saugomi su kariniais, saugumo ir politikos strategija susijusi medžiaga, dokumentai.

Žymiai kenksmingesniu reiškiniu buvo tai, kad dėl perdėto slaptumo, dokumentai buvo periodiškai ir planingai naikinami.

Archyvų naikinimas paspartėjo prasidėjus tautiniam atgimimui ir kovai dėl nepriklausomybės.

Nežiūrint pastangų sunaikinti kiek galima daugiau dokumentų, vis tik archyvuose dėl staigaus režimo žlugimo išliko didesnė archyvinių fondų dalis, ypatingai liečianti mažiau svarbius ar vietinės reikšmės reikalus.

Nuolat augantis dokumentų kiekis galiausiai atvedė prie to, kad partiniai archyviniai fondai imti tvarkyti paviršutiniškai be tinkamų apyrašų, paieškos ir apskaitos sistemų.

Greta archyvinių fondų galima pasitelkti negausius, tačiau moksliškai parengtus SSKP dokumentų rinkinius. Pvz.: Лаврентий Берия. 1953, Москва, 1999; Молотов, Маленков, Кагановичь. 1957, Москва, 1989.

Naudotini ir įvairių to meto veikėjų atsiminimai. Pvz.: S. Alliluyeva, Only one year, Toronto, 1969; Khrushchev remembers, Toronto, 1970.

Apie nomenklatūrinės vadovybės kasdienybę ir kartais net apie jų vykdytą politiką nemažai galima sužinoti net iš oficialių bei cenzūruotų atsiminimų. Pvz.: M. Bordonaitė, Draugas Matas, Vilnius, 1983 (apie Sniečkų); E. Bilevičius, Nemunas grįžta į savo vagą, Vilnius, 1961; M. Gedvilas, Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975

SSRS buvo leidžiami ir ūkinės statistikos suvestinės ar visuotinių gyventojų surašymų medžiaga: Економика и культура Литовской ССР, Статистический сборник, Vilnius, 1972.

Kai kurie, mažiau reikšmingi su Baltijos šalimis susijusiomis problemoms tirti reikalingi duomenys buvo publikuoti leistuose statistikos rinkiniuose ir specializuotose leidiniuose: Statistinių duomenų rinkinys, Vilnius, 1976; Tarybų Lietuvos moterys. Trumpas statistinis rinkinys, Vilnius, 1987.

Ištrauka iš "Namų ūkio patarimai„ (1960 m.) "Jūs turite prisiminti, kad vyro grįžimui iš

tarnybos turite ruoštis kasdien. Paruoškite vaikus, nuprauskite juos, perrenkite švariais drabužiais. Jie turi išsirikiuoti ir pasisveikinti su tėvu,kai šis įžengs pro duris. Pati irgi užsiriškite švarią prijuostę, ir pasistenkite pasipuošti, pvz. įsiriškite į plaukus kaspiną. Nesistenkite vyro kalbinti, prisiminkite, kaip smarkiai jis pavargo, ir ką jam tenka kasdien iškęsti tarnyboje dėl jūsų - tylomis jį pamaitinkite ir tik po to, kai jis perskaitys laikraštį galite pabandyti su juo pasikalbėti."

Savotiškai unikalių šaltinių grupę sudaro sovietinių veikėjų raštai skirti vieniems ar kitiems estetikos, moralės, nacionalinių santykių ir etikos klausimams. Pvz.: K. Surblys, Tarybų Lietuvos visuomeninės socialinės struktūros raida, Vilnius, 1985; L. Šepetys, Žmogus, menas, aplinka. Menas šiuolaikinėje estetinėje aplinkoje, Vilnius, 1978.

Kaip šaltiniai vertingos buvo ir sovietinio istorijos mokslo veikėjų darbų publikacijos, ryškiai išreiškiančios oficialų požiūrį į istorijos ar kultūros raidą bei įvykius: M. Burokevičius, Lietuvos KP ideologinis darbas su inteligentija 1940-1965 m., Vilnius, 1972; J. Jermalavičius, Socialistinė ideologija Lietuvoje, Vilnius, 1987.

Tyrinėjantiems naujausią Antrosios Lietuvos Respublikos istoriją, reikėtų kreiptis į Lietuvos valstybės naująjį archyvą (Mindaugo g. 8, Vilnius).

Dokumentų rinkinys nr. 9 „1991 m. sausio 13 d. įvykiai“.