R omana s

Iš anglų kalbos vertėastRa alba

ĮŽANGA

Niekas nesugebėdavo užkerėti savo klausytojų geriau nei se-nelis, kai sėdėdamas ant savo mėgstamo suolo, pasirėmęs laz-da, porindavo istorijas ir kramtydavo tabaką.

– seneli, nejaugi tai tiesa? – nustebę klausinėdavom mes, vaikaičiai.

– Neverta klausyti žmonių, sakančių tik tiesą, – atsakyda-vo senelis.

Ši knyga skirta jam.

Jonas Jonasson

1 SKYRIUS

2005 m. GeGuŽės 2 d., pirmAdieNis

Kas NoRs galėtų pamaNytI, kad jam reikėjo ap-sispręsti anksčiau ir turėti pakankamai drąsos pranešti apie savo sprendimą aplinkiniams. tačiau alanas Karlsonas nie-kada per ilgai nesvarstydavo.

taigi, vos senuko galvoje šmėkštelėjo mintis, jis atsidarė savo kambario langą pirmame aukšte, malmšiopingo savival-dybės senelių namuose ir žengė per palangę.

Šiam manevrui prireikė pastangų, nors vargu ar tai turė-tų stebinti – kaip tik tą dieną alanas sulaukė šimtojo gimta-dienio. mažiau nei po valandos senelių namų laukiamajame turėjo prasidėti gimtadienio vakarėlis. Dalyvaus net meras. bus vietos laikraštis. Visi kiti senukai. Ir visas personalas su piktąja vyresniąja seserimi alisa priešakyje.

tik pagrindinis veikėjas neketino pasirodyti.

7

2 SKYRIUS

2005 m. GeGuŽės 2 d., pirmAdieNis

alaNas KaRlsoNas DVejojo, stovėdamas ant našlai-čių bortelio, juosiančio vieną senelių namų pusę. jis dėvėjo rudą švarką ir kelnes, avėjo rudas šlepetes. Karlsonas nebu-vo dabita. tokio amžiaus dabitų retai pasitaiko. Šimtametis bėgo iš savo gimtadienio vakarėlio, o taip irgi retai atsitinka, juk tokių sukaktuvių retai kas sulaukia.

alanas pagalvojo, ar vertėtų vargintis ir ropštis pro langą pasiimti skrybėlės ir batų, bet pajutęs, kad bent jau piniginė yra ten, kur turėtų būti, vidinėje švarko kišenėje, liko paten-kintas. beje, sesuo alisa nuolat įrodydavo turinti šeštąjį po-jūtį (kad ir kur jis paslėpdavo degtinę, ji visada rasdavo), tad dabar gali šniukštinėti aplink, pajutusi kažką įtartina.

Verčiau išeisiu, kol dar galiu, mąstė alanas; keliai sugirgž-dėjo, nulipant nuo bortelio. piniginėje, kiek prisiminė, jis tu-

j o n a S j o n a S S o n

8

rėjo sutaupytus kelis šimtus kronų, gerai, juk tikrai ne už dyka paspruks.

atsigręžęs Karlsonas pažvelgė į senelių namus, kuriuos dar vos prieš kelias akimirkas laikė paskutine buveine šioje žemėje. paskui tarė sau, kad mirti galės kitu laiku ir kitoje vietoje.

Šimtametis leidosi į kelionę, avėdamas šlapinimosi šlepe-tes (jos taip vadinamos, nes brandaus amžiaus sulaukę vyrai šlapindamiesi retai pataiko toliau nei jų batai). Iš pradžių jis žingsniavo per parką, paskui pro atvirą lauką, kur retkarčiais šiaip jau ramiame miestelyje vykdavo turgus. Nuėjęs porą šimtų metrų alanas pasuko už viduramžių laikų bažnyčios, apygardos pasididžiavimo, ir atsisėdo ant suolo prie poros antkapių pailsinti kelių. Žmonės čia ne itin religingi, todėl se-nukas galėjo tikėtis, jog ten sėdintį paliks ramybėje. Šimtame-tis ironiškai pastebėjo, kad yra gimęs tais pačiais metais kaip ir Heningas algotsonas, gulintis po antkapiu kaip tik priešais tą vietą, kur dabar sėdėjo. juodu buvo skirtingi, o svarbiausia, kad Heningas išleido paskutinę dvasią prieš šešiasdešimt vie-nerius metus.

panorėjęs alanas būtų galėjęs paspėlioti, nuo ko mirė He-ningas, sulaukęs vos trisdešimt devynerių. tačiau jis nesikiš-davo į kitų žmonių atėjimus bei išėjimus, jei tik galėdavo to išvengti, o dažniausiai galėdavo.

š i m ta m e t i s , k u r i s i š l i p o p r o l a n g ą i r d i n g o

9

Užuot tai svarstęs, jis pamanė, kad buvo neteisus, kai sė-dėdamas namie mąstė, jog vis tiek teks mirti ir viską palikti. Nors jam geltų ar skaudėtų, bet įdomiau ir kur kas naudin-giau seniems kaulams bėgti nuo sesers alisos nei sustingus gulėti šešios pėdos po žeme.

taip nusiteikęs sukaktuvininkas, nepaisydamas maudžian-čių kelių, pakilo nuo suolo ir atsisveikinęs su Heningu algot-sonu tęsė suplanuotą pabėgimą.

per bažnyčios kiemą jis žingsniavo tiesiai į pietus, kol kelią užtvėrė akmeninė siena. ji atrodė ne aukštesnė nei metro, bet juk alanas šimtametis, o ne šuolininkas į aukštį. Kitoje pusėje stovėjo malmšiopingo autobusų stotis, ir senukas ką tik susi-vokė, jog kaip tik ten jį nešė silpnos kojos. Kartą, prieš daugelį metų, alanas kirto Himalajus. Tada buvo sunku. Ilgaamžis mąstė apie tą žygį dabar, stovėdamas priešais paskutinę kliūtį, skiriančią jį nuo autobusų stoties. mąstė taip įtemptai, kad akmeninė siena prieš akis beveik susitraukė. Kai ji tapo visai žema, alanas ją perlipo, nepaisydamas solidaus amžiaus ir skaudančių kelių.

malmšiopinge retai kyla sambrūzdis, šis saulėtas savaitgalio rytas nebuvo išimtis. Karlsonas dar nesutiko nė vieno žmo-gaus nuo to laiko, kai labai skubėdamas nutarė nepasirodyti savo šimtojo gimtadienio pobūvyje. jis įšlepsėjo į autobusų stoties laukiamąjį, irgi beveik tuščią. bet tik beveik. laukia-

j o n a S j o n a S S o n

1 0

mojo viduryje stovėjo dvi eilės suolų, atkaltėmis atsuktų vie-nas į kitą. ant jų niekas nesėdėjo. Dešinėje alanas išvydo dvi bilietų kasas. Viena iš jų buvo uždaryta, o kitoje sėdėjo smul-kus žmogelis su uniformine liemene ir apvaliais akinukais ant nosies, retus plaukus sušukavęs į šoną. Kasininkas, pakėlęs akis nuo kompiuterio ekrano, piktai pažvelgė į atėjusį senuką. gal pamanė, jog šią popietę atsirado daugybė išvykstančiųjų. alanas ką tik pastebėjo šioje salėje esąs ne vienintelis keliau-tojas. Viename kampe sėdėjo smulkaus sudėjimo jaunuolis ilgais šviesiais, riebaluotais plaukais, reta barzdele, vilkintis džinsiniu švarku su užrašu ant nugaros Never Again*.

jaunuolis, matyt, buvo neraštingas, nes atsistojęs patraukė prie neįgaliųjų tualeto durų, tarsi užrašas „Neveikia“, juoduo-jantis apelsininės spalvos fone, nieko nereikštų.

Vis dėlto vyrukas greitai perėjo prie gretimų durų, bet ten kilo kita problema. jis akivaizdžiai nenorėjo išsiskirti su savo dideliu pilku lagaminu ant ratukų, o tualetas tiesiog buvo per mažas jiems abiem. alanas suprato – jaunuolis turi palikti la-gaminą laukiamajame, kol nusilengvins, arba įstumti jį į vidų ir pats likti už durų.

tačiau senuko nedomino jaunuolio rūpesčiai. Iš visų jėgų stengdamasis kilnoti kojas, jis mažais žingsneliais nušlepsėjo prie atidarytos kasos, kur sėdėjo mažasis žmogelis, ir pasitei-ravo, ar nėra kokios nors transporto priemonės po kelių mi-

* Never again – angl. Niekada daugiau. (Vert. past.)

š i m ta m e t i s , k u r i s i š l i p o p r o l a n g ą i r d i n g o

1 1

nučių išvykstančios kuria nors kryptimi. Nesvarbu kuria. Ir kiek kainuotų bilietas.

Kasininkas atrodė pavargęs. tikriausiai jis pametė minties giją kažkur alano prašymo viduryje, nes kelias sekundes pa-svarstęs paklausė:

– o kur link, pone, planuojate vykti?Karlsonas dar kartą pabandė jam priminti, jog ką tik pra-

nešė apie tikrąjį kelionės tikslą, todėl transporto priemonė bus pasirinkta pagal: a) išvykimo laiką ir b) kainą.

mažasis žmogutis vėl kelias sekundes patylėjo, atidžiai skaitydamas tvarkaraščius ir pamažu imdamas suprasti alano žodžius.

– po trijų minučių į strengnesą išvyksta 202 autobusas. ar tinka?

taip, tinka, pamanė alanas ir tuoj pat išgirdo, kad autobu-sas išvažiuoja iš aikštelės už galinių durų, o bilietą būtų pato-giausia nusipirkti tiesiai iš vairuotojo.

Šimtametis svarstė, ką tas žmogelis veikia už kasos lange-lio, jei nepardavinėja bilietų, bet nieko nepasakė. Kasininkas galbūt sėdėjo ten galvodamas tą patį. Karlsonas padėkojo už pagalbą ir pabandė kilstelėti skrybėlę, kurios skubėdamas ne-pasiėmė.

atsisėdęs ant vieno iš dviejų laisvų suolų, šimtametis pa-skendo savo mintyse. tos kvailos iškilmės prasidės trečią va-landą, taigi po dvylikos minučių. bet kurią akimirką jie tikrai ims belsti į alano kambario duris, o tada kils triukšmas.

j o n a S j o n a S S o n

1 2

jubiliatas, sėdėdamas savo vietoje, nusišypsojo, ir tą pačią akimirką akies krašteliu pastebėjo kažką ateinant. artino-si smulkaus sudėjimo jaunuolis ilgais šviesiais, riebaluotais plaukais, reta barzdele, vilkintis džinsiniu švarku su užrašu ant nugaros Never Again. jis ėjo tiesiai prie alano, iš paskos tempdamas savo didžiulį lagaminą su ratukais. senukas suvo-kė, kad jam tikriausiai teks įsitraukti į pokalbį su jaunuoliu. tai būtų visai neblogai, nes sužinotų, ką šių laikų jaunuoliai galvoja apie šį bei tą.

Ir dialogas tikrai prasidėjo, nors ne toks pažangus. jaunuo-lis sustojo už kelių metrų nuo Karlsono, rodos, akimirką jį patyrinėjo, paskui ištarė:

– sveikas.senukas draugišku tonu atsakė ir jam linkintis geros die-

nos, o paskui paklausė, ar galėtų kuo pasitarnauti? taip. jau-nuolis norėjo, kad alanas pasaugotų lagaminą, kol jo savinin-kas nusilengvins tualete. arba jaunuolio žodžiais:

– man reikia nusišikti.Šimtametis maloniai atsakė, nors esąs senas ir nukaršęs,

bet jo regėjimas vis dar geras, o pasaugoti lagaminą ne per sunku. paskui jis pasiūlė jaunuoliui skubiai nusilengvinti, nes jam reikia spėti į autobusą.

paskutinių žodžių ilgaplaukis neišgirdo, nes nespėjus se-nukui baigti atsakymo jau sparčiai kulniavo link tualeto.

alanas niekada nebuvo iš tų, kurie leidžiasi žmonių suer-zinami dėl rimtos ar nerimtos priežasties, tad jo nesupykdė ir

š i m ta m e t i s , k u r i s i š l i p o p r o l a n g ą i r d i n g o

1 3

šiurkščios šio jaunuolio manieros. Vis dėlto senukas nepajuto jam jokios ypatingos simpatijos, galbūt iš dalies ši aplinkybė nulėmė netrukus prasidėjusių įvykių raidą.

o prasidėjo jie 202 autobusui atvažiavus prie įėjimo į sto-tį vos kelios sekundės po to, kai ilgaplaukis užsidarė tualete. alanas pažvelgė į autobusą, tada į lagaminą, paskui vėl į auto-busą ir vėl į lagaminą.

– Iš tiesų jis važiuoja ant ratukų, – tarė pats sau. – yra ir diržas jį traukti.

tada, pats save nustebindamas, šimtametis padarė tai, ką galėtume pavadinti sprendimu, suteikusiu progą gyvenimui.

autobuso vairuotojas buvo paslaugus ir mandagus. jis padėjo senukui įkelti didįjį lagaminą į autobusą.

padėkojęs vairuotojui už pagalbą, ilgaamžis iš vidinės švar-ko kišenės išsitraukė piniginę. Vairuotojas svarstė, ar kartais tas ponas nevažiuoja iki pat strengneso, tuo tarpu senolis su-skaičiavo savo surinktas lėšas. Šeši šimtai penkiasdešimt kro-nų banknotais ir dar kelios monetos. Karlsonas pamanė, jog reikia taupyti, todėl ištraukęs penkiasdešimties kronų ban-knotą paklausė:

– Kaip manote, kur galėčiau nuvažiuoti su šituo?Vairuotojas linksmai atsakė esąs pripratęs prie žmonių,

kurie žino, kur jie nori nuvažiuoti, o ne prie klausiančių, kiek kainuotų kelionė, nes tai visai skirtingi dalykai. paskui pa-

j o n a S j o n a S S o n

1 4

žvelgęs į tvarkaraštį pasakė, jog už keturiasdešimt aštuonias kronas autobusu galima nukeliauti iki byringės stoties.

alanas pamanė, kad tai visai gerai. jis nusipirko bilietą ir gavo dvi kronas grąžos. Vairuotojas įdėjo ką tik pavogtą la-gaminą į bagažinę už savo sėdynės, o šimtametis atsisėdo į pirmą vietą dešinėje. Iš savo vietos jis matė autobusų stoties laukiamąjį. tualeto durys vis dar buvo uždarytos, kai vairuo-tojas įjungė pavarą ir autobusas išriedėjo iš stoties. senukas tikėjosi, kad jaunuolis ten maloniai leidžia laiką, turėdamas galvoje jo laukiantį nusivylimą.

autobusas į strengseną šią popietę buvo pustuštis. priešpas-kutinėje vietoje sėdėjo vidutinio amžiaus ponia, įlipusi Flene, viduryje – solbergoje įsėdusi jauna moteris su dviem vaikais, iš kurių vienas gulėjo vežimėlyje, o pačiame priekyje – labai senas vyras, važiuojantis iš malmšiopingo.

pastarasis sėdėjo mąstydamas, kodėl jis pavogė didelį pilką lagaminą su keturiais ratukais. gal todėl, kad galėjo tai pada-ryti? gal kad jo savininkas buvo storžievis? o gal todėl, kad lagamine galėjo būti batų pora ir net skrybėlė. arba todėl, kad senukas neturėjo ko prarasti? Ne, alanas negalėjo pa-sakyti, kodėl jis tai padarė. Kai gyvenimas tęsiasi ilgiau nei įprasta, lengva sau leisti elgtis laisvai, pamanė jis, patogiau įsi-taisydamas savo vietoje.

š i m ta m e t i s , k u r i s i š l i p o p r o l a n g ą i r d i n g o

laikrodis išmušė tris, o autobusas pravažiavo lokio urvą. alanas pastebėjo, kol kas esąs patenkintas įvykių eiga. paskui užsimerkė nusnūsti po pietų.

tą pačią akimirką malmšiopingo senelių namuose į pir-mojo kambario duris pabeldė vyresnioji sesuo alisa. paskui pabeldė dar kartą ir dar.

– gana spyriotis, alanai. meras ir kiti jau atvyko. ar girdi? Negi vėl išgėrei? alanai, tuoj pat išeik! alanai?

maždaug tada atsidarė vienintelio tuo metu neužrakinto autobusų stoties tualeto durys. Išėjo nusilengvinęs jaunuolis. Viena ranka segdamasis diržą, o kitos pirštais šukuodamas plaukus, jis žengė kelis žingsnius į laukiamojo vidurį. paskui sustojo, spoksodamas į du tuščius suolus, žvilgtelėjo į dešinę, paskui į kairę. tada garsiai nusikeikė:

– po velnių, prakeiktas išpera, kad jį griausmas...paskui jam pritrūko žodžių, kol pradėjo naują tiradą:– tau galas, senas šunsnuki. Kai tik tave surasiu.

1 6

3 SKYRIUS

2005 m. GeGuŽės 2 d., pirmAdieNis

gegUŽės aNtRosIos popIetę, kelios minutės po tre-čios, ramybė iš malmšiopingo dingo kelioms dienoms. Užuot supykusi, sesuo alisa ėmė nerimauti ir išsitraukė visraktį. Ka-dangi alanas nesistengė nuslėpti savo pabėgimo kelio, tuoj pat paaiškėjo, jog sukaktuvininkas išlipo pro langą. spren-džiant iš pėdsakų, paskui jis kiek patrypčiojo tarp našlaičių ir dingo.

turėdamas omenyje savo pareigas, meras nutarė perimti vadovavimą. jis nurodė personalui ieškoti grupėmis po du žmones. galų gale, alanas negalėjo toli nueiti, tad jie turėtų patikrinti artimiausias apylinkes. Vieną grupę meras pasiuntė į parką, kitą į valstybinę alkoholio parduotuvę (sesuo alisa žinojo, kad alanas kartais čia lankydavosi), trečią į parduo-tuves pagrindinėje gatvėje, o ketvirtą į bendruomenės centrą

š i m ta m e t i s , k u r i s i š l i p o p r o l a n g ą i r d i n g o

1 7

ant kalvos. pats jis liksiąs senelių namuose prižiūrėti senukų, kurie dar neprasmego skradžiai žemę, ir apmąstyti kitą žings-nį. miesto savivaldybės vadovas taip pat nurodė ieškotojams išlikti diskretiškais; nėra reikalo be rimtos priežasties kelti į viešumą šios istorijos. Visuotinėje sumaištyje meras pamiršo, kad vieną iš jo ką tik išsiųstų paieškos grupių sudaro vietos laikraščio reporterė ir fotografas.

autobusų stoties meras neįtraukė į pirminės paieškos zoną. tačiau ten viena grupė, sudaryta iš labai pikto, gležno sudėji-mo jaunuolio ilgais šviesiais riebaluotais plaukais ir reta barz-dele, vilkinčio džinsiniu švarku su žodžiais Never Again ant nugaros, jau naršė po visus stoties kampus. Kadangi nei seno tipo, nei lagamino ten nebuvo nė pėdsako, ilgaplaukis žengė kelis ryžtingus žingsnius link mažojo žmogučio, sėdinčio už vienintelio atviro kasos langelio, tikėdamasis išgauti informa-cijos apie tikėtinus senio kelionės planus.

tiesą sakant, darbas žmogučiui pabodo, bet jis dar turėjo profesinio išdidumo. taigi paaiškino triukšmingam jaunuo-liui, kad negalima kompromituoti keleivių moralės stotyje, ir drąsiai pridūrė jokiomis aplinkybėmis nesuteiksiąs jaunuoliui tokios informacijos, kurią gauti jis išreiškė pageidavimą.

jaunuolis akimirką stypsojo tylėdamas, rodos, versdamas į paprastesnę kalbą tai, ką išdėstė žmogelis. paskui žengė pen-ketą metrų į kairę, link ne itin tvirtų kasos durų. Nesivargino

j o n a S j o n a S S o n

1 8

patikrinti, ar jos užrakintos. atsitraukė žingsnį atgal ir spyrė dešine koja į duris taip, kad šipuliai išlakstė į visas puses. Ka-sininkas net nespėjo pakelti telefono ragelio, kurio stvėrėsi tikėdamasis pakviesti pagalbą, kai pasijuto kybąs ore prie-šais jaunuolį, tas laikė jį dviem stipriais gniaužtais, suspaudęs a usis.

– gal aš ir nežinau, kas per velnias ta moralė, bet, po per-kūnais, moku prakalbint žmones, – ilgaplaukis numetė žmo-gutį ant sukamosios kėdės.

paskui storžievis paaiškino, ką ketina daryti su tam tikrais kasininko organais, pasinaudodamas plaktuku ir vinimis, jei šis nepatenkins jo pageidavimo. apibūdinimas buvo toks re-alistiškas, jog žmogutis tuoj pat nutarė papasakoti, ką žino-jo, būtent, kad ieškomas senukas, matyt, išvažiavo autobusu strengneso kryptimi. ar jis paėmė lagaminą, kasininkas ne-galėjo pasakyti, nes jis ne iš tų, kurie šnipinėja keleivius.

tada žmogutis nutilo, norėdamas įsitikinti, ar jaunuolis patenkintas tuo, ką jis pasakė, ir tučtuojau suprato, kad bus geriausia toliau teikti informaciją. taigi kasininkas pranešė, jog kelyje iš malmšiopingo į strengnesą yra dvylika stotelių, senukas, žinoma, galėjo išlipti bet kurioje iš jų. tai galėtų ži-noti autobuso vairuotojas, o pagal tvarkaraštį jis grįš iš Fleno į malmšiopingą tą patį vakarą, dešimt po septynių.

Dabar užpuolikas atsisėdo šalia įbauginto žmogučio tvink-čiojančiomis ausimis.

š i m ta m e t i s , k u r i s i š l i p o p r o l a n g ą i r d i n g o

1 9

– turiu pagalvoti.storžieviui dingtelėjo mintis. pamanė, kad tikrai sugebėtų

iš kasininko išpurtyti vairuotojo mobiliojo telefono numerį, paskui paskambinti jam ir pasakyti, jog tas senio lagaminas iš tiesų yra vogtas. tačiau tada, be abejonės, rizikuotų, kad autobuso vairuotojas įvels policiją, o kaip tik šito nenorėtų. beje, galbūt tai ne taip jau skubu, nes senis atrodė labai nu-karšęs, be to, dabar jam teks vilkti lagaminą, visą laiką turės keliauti traukiniu, autobusu ar taksi, jei norės važiuoti toliau, išlipęs strengneso stotyje. taigi jis paliks naujų pėdsakų, ir visada bus ką pakabinti už ausų, sukeliant norą pasakyti, kur pastarąjį kartą patraukė senis. Ilgaplaukis pasikliovė savo su-gebėjimu įtikinti žmones pasakyti jam tai, ką žino.

Viską apsvarstęs jis nutarė palaukti minėtojo autobuso, su-sitikti su vairuotoju ir neapsimesti perdėtai draugiškam.

taip nusprendęs, jaunuolis vėl atsistojo, tada išdėstė ma-žajam žmogučiui, ką padarys jam, jo žmonai, vaikams bei na-mams, jei išplepės policijai ar kam kitam apie tai, kas ką tik įvyko.

Kasininkas neturėjo nei žmonos, nei vaikų, bet labai troš-ko išsaugoti ausis ir genitalijas bent jau apysveikes. taigi jis davė nacionalinio transporto darbuotojo žodį niekam nepra-sitarti.

Šio pažado kasininkas laikėsi iki kitos dienos.

įsigykiteknygą dabar