Nacionalinė dailės galerija2011 m. balandžio 1–28 d.

Kūno ir vaizdo choreografija

Šokiskine

Šokis kineKūno ir vaizdo choreografija

Šiuolaikinis šokis iš prigimties siekia išraiškos laisvės, išsivaduoti nuo bet kokių suvaržymų, taip pat ir nuo teatro scenos ribų. Kino medija leido jas peržengti, rinktis gamtinę, urbanistinę ar virtualią aplinką. Paradoksalu, kad perkelta į kiną, choreografija pateko į ekrano ribojamą erdvę ir jos šeimininkų – filmų kūrėjų – rankas. Kino režisieriams tai tapo akstinu pradėti eksperimentuoti su kamera ir įvairiais šokio vaizdavimo kino ekrane būdais.

Šiuolaikinių šokio filmų prototipu laikomas nebylus, bet vizualiai iškalbingas Maya’os Deren darbas „Choreo­grafijos etiudas kamerai“ (1945). Filmą, kuriame judria kame­ra sekamas šokantis kūnas, Deren papildė antru choreografi­jos sluoksniu, sukurtu, pasitelkiant montažą ir specialiuosius efektus. Naujos vizualiosios kalbos atradimai davė pradžią ir naujai meno formai.

Šokiu kamerai (angl. dance for camera) šiandien vadina­ma choreografija, sukurta specialiai filmui, egzistuojanti tik filmo erdvės ir laiko konfigūracijoje. Daugelyje šiuolaikinių šokio filmų atpažįstamos ankstyvųjų Deren filmų savybės – tai nenaratyviniai, neverbaliniai, trumpo metražo ir nedidelio biudžeto filmai. Eksperimentiškumas taip pat lieka neatsie­jamu bruožu – vis dar vyksta specifinės šokio filmų kalbos ir santykio su žiūrovu paieškos. Choreografus domina neat­rastos kūno judesio vaizdavimo kine galimybės, filmų kūrė­jus – kinematografinio šokio kūrimo būdai. Drauge jie sie­kia, neperžengiant kino ekrano ribų, sukurti unikalią kūno ir vaizdo choreografiją – poetinį ( vertikalųjį) pasakojimą, kaip alternatyvą horizontaliajam tradicinio kino naratyvui.

Programa2011 m. balandžio 1–28 d.

Balandžio 1 d., penktadienis > 18 val.Baletas kosmoseAvangardiniai šokio filmai

Balandžio 7 d., ketvirtadienis > 18 val.Gestas kaip šokisMaya Deren ir Meredith Monk

Balandžio 14 d., ketvirtadienis > 18 val.Naujas žvilgsnisMerce Cunningham ir William Forsythe

Balandžio 21 d., ketvirtadienis > 18 val.Šokis kaip architektūraAnne Teresa De Keersmaeker, kartu su Thierry De Mey

Balandžio 28 d., ketvirtadienis > 18 val.Šokis kaip įkūnyta muzikaAnne Teresa De Keersmaeker, kartu su Thierry De Mey

Įėjimas į filmų seansus nemokamas.Filmai originalo (šokio) kalba.

Fase

, Fo

ur

Mo

veM

eNts

to

th

e M

usi

c o

F st

eve

rei

ch

© h

erM

aN

so

rG

elo

osBaletas kosmose

Balandžio 1 d., penktadienis > 18 val.

Pokario Amerikos avangardinio meno kūrėjai, susižavėję kino galimybėmis fiksuoti ir net patiems kurti choreogra­fiją, pasiūlė daug netikėtų šokio kino ekrane vizijų. Vieni drąsiai fragmentavo filmuojamo šokėjo kūną ir judėjimą erdvėje, iš paskirų detalių dėliojo naują kinematografi­nį šokį. Kiti šokio filmus kūrė be šokėjų – judria kamera ir montažu išjudinę statišką aplinką, jie tyrinėjo vaizdo choreografijos galimybes.

Filmų programoje „Baletas kosmose“ matysite šešias originalias improvizacijas šokio tema, sukurtas skirtingų meno sričių atstovų. Kino režisierius siūlo devynias inten­syvėjančias to paties solinio šokio versijas, tapytojas vir­tualioje paveikslo plokštumoje kuria įdomias šokėjos kūno ir potėpių konfigūracijas, animatorius išlaisvina kosminės erdvės šokėjus nuo žemės traukos jėgų, skulptorė „lieja“ abstrakčias šokėjų ir judrių apskritimų kompozicijas, vaiz­do choreografai šokdina šaukštus, šakutes ir monumentalią Niujorko architektūrą.

Pakvaišusių šaukštų šokis (Dance of the Looney Spoons), rež. Stan Vanderbeek, 1959, 5 min.

Tiltai sukasi ratu (Bridges-Go-Round), rež. Shirley Clarke, 1958, 7 min.Devynios variacijos šokio tema (Nine Variations on a Dance Theme),

rež. Hilary Harris, 1966, 13 min.Spalvotas šokis (Dance Chromatic), rež. Ed Emshwiller, 1959, 7 min.Dviejų šokis (Pas de deux), rež. Norman McLaren, 1968, 13 min.Apskritimai II (Circles II), rež. Doris Chase, 1972, 8 min.

Vakaro programą pristatys Natalija Arlauskaitė, filologė, kinotyrininkė, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro docentė.

Filmai rodomi iš 16 mm kino juostos.

a s

tud

y i

N c

ho

reo

Gr

ap

hy

Fo

r c

aM

era

© a

Nth

olo

Gy

Fil

M a

rc

hiv

es

Gestas kaip šokisBalandžio 7 d., ketvirtadienis > 18 val.

Pasitelkdamos neverbalinį pasakojimą ir vaizdo chore­ografiją, Amerikos avangardinio meno kūrėjos Maya Deren ir Meredith Monk savo filmuose perteikia rituališką pasaulio patyrimą.

Kiekvienas Deren sukurtas filmas yra tarsi mitologinė kelionė į XX amžių. Paslankiomis kino erdvės ir laiko dimen­sijomis Maya Deren manipuliuoja lyg šokėjo kūnu. Klajoti po Deren fantazijų pasaulį kviečia šokėjo kūnas arba jos pačios, spalvingos asmenybės, ekspresyvūs ir rituališki gestai. Mobilus kūnas yra vienintelė nenutrūkstama gija nerišlios, nuolat kintančios aplinkos fone. Deren naudoja daug inova­tyvių kino raiškos priemonių bei specialiųjų efektų, kuriančių filmo vizualiąją dramą.

Kelionėje į Ellis salą lydi Meredith Monk atliekama vokali­nė muzika. Ši Niujorko uosto sala XX amžiaus pradžioje buvo imigracijos vartai į Šiaurės Ameriką. Fotodokumentiniu sti­liumi Monk fiksuoja imigrantus, su šeimomis klajojančius po apleistus, vilčių ir ašarų prisigėrusius pastatus. Aktorių išraiš­kingumas, gestų ekonomija, mistiškos atmosferos kupini kadrai atspindi įvairiapusį jo autorės išsilavinimą – avangar­dinės muzikos kompozitorės, kino kūrėjos ir choreografės.

Ritualas pakeistame laike (Ritual in Transfigured Time), rež. Maya Deren, 1946, 15 min.

Žemėje (At Land), rež. Maya Deren, 1944, 15 min.Choreografijos studija kamerai (A Study in Choreography for Camera),

rež. Maya Deren, 1945, 2 min. 30 s.Ellis sala (Ellis Island), rež. Meredith Monk, 1981, 28 min.

Vakaro programą pristatys Artūras Tereškinas, sociologas, kultūros kritikas, rašytojas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas.

Maya’os Deren filmai rodomi iš 16 mm kino juostos.

Naujas žvilgsnisBalandžio 14 d., ketvirtadienis > 18 val.

Programoje „Naujas žvilgsnis“ pristatomi trys legendiniai Amerikos choreografų Merce‘o Cunninghamo ir Williamo Forsythe šokio spektakliai, iš scenos perkelti į kino ekrano erdvę. Filmų režisieriai praplėtė šių kūrinių egzistavimo ribas, pakeitė jų žiūros taškus, papildė naujais akcentais, taigi – suteikė jiems naują gyvybę.

Filme „Jūros paukščiai“ meistriškus judesius šokėjai atlie­ka nesitaikydami prie kompozitoriaus John’o Cage’o muzi­kos ir nepaisydami erdvės hierarchijos. Šokėjai, lyg paukš­čiai, trypčioja, krato kojas, staigiai sukinėjasi, mankštinasi, kovoja dėl teritorijos. Choreografija, paremta atsitiktinumo kūrybine logika, galėjo būti matoma iš įvairių perspektyvų. Tai palengvino vaizdo kameros „ priėjimą“ prie šokėjų.

Filme „Solo“ Williamas Forsythe virtuoziškai atlieka soli­nį šokį, įkvėptą chaoso teorijos. Filmuodama judri kamera paryškina kūno ir erdvės nepastovumą.

Dar vienas intensyvus Forsythe šokio spektaklis, pavadi­nimu „Vienas plokščias perkurtas daiktas“, išverstas į kino kalbą, tapo savotišku šokio veiksmo filmu.

Jūros paukščiai (adaptacija kamerai) (Beach Birds for Camera), choreog. Merce Cunningham, rež. Elliot Caplan, kompoz. John Cage, 1993, 28 min.

Solo (Solo), choreog. ir rež. William Forsythe, 1996, 7 min.Vienas plokščias perkurtas daiktas (One Flat Thing, Reproduced),

choreog. William Forsythe, rež. Thierry de Mey, 2000, 26 min.

Vakaro programą pristatys Vita Mozūraitė, šokio kritikė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė, Vilniaus universiteto docentė.

Bea

ch

Bir

ds

For

ca

Mer

a ©

Mic

ha

el o

’Nei

ll

Šokis kaip architektūraBalandžio 21 d., ketvirtadienis > 18 val.

Vienos ryškiausių šių laikų choreografių belgės Anne’os Teresa’os De Keersmaeker kūrybą įkvepia muzikinės kom­pozicijos. Ją taip pat domina architektūra, kaip mate riali „muzikinė“ struktūra arba kaip giminingas choreografijai menas – lyg kitas erdvės aplink save organizavimo būdas. De Keersmaeker šokio pastatymams didelės įtakos turi aplin­ka – architektūriniai tūriai, geometrinės formos ir trajektori­jos, prisidedantys ir prie vizualiosios įtampos kūrimo.

Filme „Rosas šoka Rosas“, nufilmuotame tuščioje belgų architekto Henry Van de Velde projektuotoje technikos mokykloje, choreografija ne prieštarauja modernioms pas­tato geometrinėms formoms, o į jas įsilieja. Ritmingais jude­siais trupės „Rosas“ šokėjos atliepia ir paryškina jas supan­čias architektūrines linijas. Staigūs apsukimai, ribotas jude­sių „žodynas“, hipertrofuoti kasdieniai gestai atliekami labai tiksliai, sinchroniškai ir energingai, jie primena treniruotę, kurios intensyvumo įspūdį dar labiau sustiprina kino kūrėjo ir kompozitoriaus Thierry De Mey vaizdo režisūra. Kamera paryškina geometrines formas (kolonas, stiklinius langus ir duris), į kuriuos komponuojama De Keersmaeker choreogra­fija, ir šokėjų kūniškumą. Seksualūs judesiai, gilūs įkvėpimai, flirtavimas žvilgsniais, tarpusavyje ir su virtualiu žiūrovu, atrodo provokuojantys, bet kartu sąmoningi, pabrėžtinai performatyviai atliekami veiksmai.

Rosas šoka Rosas (Rosas danst Rosas), choreog. Anne Teresa De Keersmaeker, rež. Thierry De Mey, 1997, 57 min.

Vakaro programą pristatys Jekaterina Lavrinec, miesto ir medijų tyrinėtoja, kūrybinių intervencijų į viešas miesto erdves iniciatorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė.

ro

sas

da

Nst

ro

sas

© h

erM

aN

so

rG

elo

os

Šokis kaip įkūnyta muzikaBalandžio 28 d., ketvirtadienis > 18 val.

Pagal minimalistinį belgų choreografės Anne’os Teresa’os De Keersmaeker šokio spektaklį sukurtas filmas „Fase“ pretenduoja į šiuolaikinį gesamtkunstwerk (visų menų sintezę). Išstudijavusi amerikiečio kompozitoriaus Steve’o Reicho kūrinių kompozici­nius principus, De Keersamaker sukūrė juos įkūnijančią chore­ografiją. Keturios skirtingose vietose nufilmuotos filmo dalys (trys duetai ir solinis šokis) atspindi muzikinio kūrinio sandarą ir nuotaikas. Tokiu būdu vaizdas, garsas ir judesys buvo suvie­nyti muzikos pagrindu.

Režisieriaus Thierry De Mey kino filme, sukurtame pra­ėjus dvidešimčiai metų nuo spektaklio premjeros, vaizdo kamera ne tik leidžia iš viršaus apžvelgti „Smuiko fazės“ šokėjos pėdsakų smėlyje paliekamus raštus, bet ir fiksuoja nematomus, pagal griežtą muzikos struktūrą atliekamų jude­sių įrašus laike ir erdvėje. Kaip švytuoklės besiblaškančios rankos, gilių įkvėpimų pauzės, ritmiški apsisukimai, atlieka­mi kartais sinchroniškai, kartais nedarniai, kuria svaigina­mą efektą. Iš šių kompozicinių vienetų kiekvienoje kūrinio dalyje kuriamos skirtingos nuotaikos, nors visą filmą išlaiko­ma įtampa tarp minimalizmo bei emocingumo, kurio kupini šokėjų judesiai.

Fase: keturios dalys pagal Steve’o Reicho muziką (Fase: Four Movements to the Music of Steve Reich), choreog. Anne Teresa De Keersmaeker, rež. Thierry De Mey, 2002, 58 min.

Vakaro programą pristatys Mindaugas Urbaitis, kompozitorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus dailės akademijos docentas.

Fase

, Fo

ur

Mo

veM

eNts

to

th

e M

usi

c o

F st

eve

rei

ch

© h

erM

aN

so

rG

elo

os

Nacionalinė dailės galerija | Konstitucijos pr. 22, VilniusTel. (8 5) 219 5965 | www.ndg.lt

Avangardinius 16 mm šokio filmus paskolino: Film­Makers’ Cooperative (Niujorkas), Collectif Jeune Cinéma (Paryžius), Light Cone (Paryžius), Cinédoc Paris Films Coop (Paryžius).

Programos kuratorė Silvija Aurylaitė.

Renginį remia Amerikos centras ir Flandrijos vyriausybė.

vir

Šely

je –

da

Nc

e c

hr

oM

ati

c ©

ca

Na

dia

N F

ilM

Ma

ker

s d

istr

iBu

tio

N c

eNtr

e