J A U N Ų J Ų Ū K I N I N K Ų D A R B Y M E Č I U I

K. MIRINAUSKAS

P Y N I M A S

PYNIMO VADOVĖLIS

Nr 21

J A U N Ų J Ų Ū K I N I N K Ų RATE LI Ų S Ą J U N G O S LEIDINYS

1939 M. K A U N A S

SPAUDĖ AKC. „ R Y T O " B-VĖS SPAUSTUVĖ KLAIPĖDOJE

I. Pynimui vartojamos medžiagos

Mūsų krašte geriausia medžiaga visokiems daiktams pinti yra karklų vytelės. Be jų dar vartojamos nendrės, iš kurių galima išpinti gražiausius krepšelius ir kėdes. Bet tai yra brangi užsieninė medžiaga, be kurios galima išsiversti. Pinti dar galima ir iš lazdyno pluošto, bet jis karklų vytelių nepakeičia.

1. Karklų vytelės

Lietuvoje karklų yra keletas rūšių. Tvirčiausios vytelės yra pa­prastų karklų (salix viminalis). Jos daugiausia ir vartojamos. Šie karklai auga visokioje žemėje, ypač paupiuose. Vytelėms išauginti yra geriausia žemė vidutinio gerumo, prie drėgmės. Labai geroje že­mėje jų vytelės išauga per didelės ir nebetinka smulkiems daiktams pinti.

Paprastųjų karklų yra dvi rūšys, kurios skiriasi savo žievės (kar­nos) spalva. Vienų spalva yra gelsvai žalia, jų lapai iš tolo panašūs į kanapes. Kita karklų rūšis yra pilkai rausvos žievės. Pynimui tinka­mesnės yra pirmosios rūšies, kurių neluptos vytelės yra žalsvai gelsvos.

Dar vartojamos ir kitokių karklų vytelės. Krepšiai dažnai pinami iš vadinamų b a l t ų j ų karklų (salix amigdalina), kurių žievė yra rusva, tvyskanti. Jie auga nedideli, ir jų vytelės būna labai lanksčios. Nulupta vytelė būna balta. Pinti šias vyteles galima nuluptas ir su žieve.

Dažnas mūsų krašte ir r a u d o n a s i s karklas (salix purpurea). Jo vytelės yra plonos, tvirtos, lanksčios ir daugiau tinka plonesniems dirbiniams. Jos neluptos pynimui netinka, nes sudžiūvusi žievė nely­giai pajuoduoja ir iš jų padaryti krepšiai negražiai atrodo.

Karklų laukuose lengvai galima prisodinti ir per porą metų prisi­auginti. Kaip karklai sodinami ir auginamos vytelės, plačiau bus rašoma šios knygutės paskutiniame skyrelyje.

3

2. Lazdynų pluoštai

Karklų vytelių neturint, kai kuriuos krepšius galima pinti ir iš laz­dynų pluoštų. Tokių pluoštų pasigaminama taip. Prisipiaunama maždaug piršto storumo lazdynų, jie dailiai nugenėjami ir nulupami. Tada imamas vienas toks lazdynas, nuo drūtgalio už 15 cm peiliu skersai įpiaunamas negilus (apie 1,5 milimetro) piūvis, paskui įpiovi-mo vietoje lenkiamas: paimamas dešine ranka už pat drūtgalio, o kaire toliau į laibgalį ir dedamas jis ant kojos kelio (sėdint) taip, kad piūvis būtų ties keliu, į priešingą pusę nugręžtas. Traukiamas ran­komis į save lazdynas linksta ir įpiautas sluoksnis atskyla nuo kamieno. Paskui pirštais toks atskilęs sluoksnis nuo kamieno atskeliamas. Pa­našiai lenkiamos ir tolimesnės to lazdyno vietos iki pat laibgalio, kol atskeliame visą jo pluoštą. Tą pluoštą atplėšę, vėl ties ta pačia vieta jpiauname ir plėšiame gretimą pluoštą. Vadinasi, nuo vieno lazdyno galime nuplėšti kelis pluoštus. Jie galima išplėšti gana ilgi — per visą lazdyną, ir platesni galima perskelti pusiau. Apatinę pluošto pusę reikia dar nudrožti, ir jis toks jau tinka pinti.

Tačiau lazdynas išauginti yra sunkiau: jis turi augti keletą metų, kad jo pluoštas būtų tinkamas. Jų tiek daug ir neauga, kiek karklų vytelių viename kelme. Be to, jie yra branginami ir dėl riešutų.

3. Karklų arba lazdynų lazdos

Beveik visiems dirbiniams pinti vienų vytelių nepakanka. Reikia ir tvirtesnės bei standesnės medžiagos. Tokia medžiaga yra karklų arba lazdynų lazdos. Krepšių dugnams, baldų rėmams ir kitiems darbams reikalingos nuo 1 iki 4 cm storumo lazdos. Lazdos plau­namos vasarą, kada karklų karna ar lazdyno žievė lengviau lupasi. Lazdos geresnės, juo jos tiesesnės. Apykreives lazdas pinant reikia dirbtiniu būdu ištiesinti.

Karklų lazdos pynėjui yra vertingesnės už lazdynus, nes jos lanks­tesnės ištiesinti ir p. Jas galima užlaužti net stačiu kampu, jų visai neperlaužiant. Lazdynas trapesnis. Kartą sudžiūvęs ir atmirkytas jis jau mažiau lankstus. Bet kur reikalingos tiesios lazdos, pav. kė­dės kojoms, ten lazdynas tinka.

4

4. Vinys

Stambesnius darbus dirbant, pynėjui reikalinga turėti įvairaus didumo vinių — nuo 12 milimetrų iki 5 cm. Jos pavartojamos pagal reikalą.

II. Kas galima nupinti iš vytelių

Iš mūsų karklų vytelių galima išpinti įvairiausių dalykų, prade­dant paprastais daržovių krepšiais (kraitėmis), baigiant labai dailiais krepšeliais ir baldais.

1. Iš neluptų vytelių, geriausiai iš žalių (nedžiovintų), dirbami paprasti krepšiai: bulvėms nešioti, vaisiams bei daržovėms rinkti, miestuose akmeniniams anglims laikyti ir daug kitų krepšių įvai­riems reikalams.

2. Iš nuluptų apskritų vytelių pinami krepšiai skalbiniams laikyti, kelionės krepšiai ir įvairūs dideli bei tvirti krepšiai. Iš skeltų ir dai­liau apdrožtų vytelių pinami įvairūs mažesni krepšiai: šeimininkėms į rinką neštis, kambaryje popierių atmatoms sumesti ir kt.

3. Iš dailiai išdrožtų smulkių vytelių daromi įvairiausios formos krepšeliai mergaičių rankdarbiams ir kitiems smulkiems reikmenims susidėti. Tokie krepšeliai tinka laikyti kaip kambario papuošalas, pav., vaisiams, gėlėms ir kiti.

4. Kaip iš apskritų, taip ir iš skeltų vytelių dirbami gražūs baldai: stalai, foteliai, sofos, kėdės, knyginės, gėlių staleliai, mažų vaikų lovelės, vežimukai ir kt.

III. Reikalingiausi pynimo įrankiai

1. Reikalingiausias įrankis yra paprastas vidutinio didumo peilis. 2. Vytelėms ir lazdoms karpyti reikalingos sodininko žirklės

(1 brėžinys). 3. Muštuvas (geležinis) — pinamoms vytelėms kietai sumušti,

kad išpintas krepšis būtų tankus. Jį gali padirbdinti kalvis (brėžinys 2). Jis daromas apie 30 cm ilgumo, platusis galas apie 6 cm platumo, o storumo — vienas šonas 8 mm, kitas gi 16 mm.

4. Lygintojas. Jį taip pat gali padaryti kalvis (brėž. 3). Jo vienu galu išlyginamos kreivos lazdos, o antru užlaužiama stačiu kampu lazda. Jo ilgumas apie 35 cm,

5

5. Replės vinims ištraukti arba vielai nukirpti (4 brė­žinys).

6. Replės vinims užlenkti (5 brėžinys); vartojamos ir pynei suspausti.

peilis su įžambiai nugaląstu galu, užbaigus darbą, išsiki­šusiems vytelių galams nu-piaustyti. Jis turi būti pa­kankamai aštrus.

7. Paprastas plaktukas (9 brėžinys).

8. Peilis pynimui užbaigti (6 brėž.). Tai yra trumpas

9. Piūklelis (7 brėž.) — reikalingas lazdoms piaustyti. 10. Yla (8 brėž.) — reikalinga pradedamo pinti krepšio dugnui

prie lentos prismeigti ir krepšius užbaigiant.

11. Skeltukai (15—16 brėž.).

12. Mediniai kyliai — reikalingi krepšių rankenoms įstatyti. Jie padaromi iš kieto medžio nusidrožiant smailai nestorą pagalį.

13. Iš kitų pynėjui reikalingų įrankių yra lenta, ant kurios pri­tvirtinamas pinamas krepšis, smiltinis galąstuvas peiliams galąsti ir lovys vytelėms atmirkyti.

Sumanus pynėjas galėtų be kurio šių įrankių ir apsieiti. Vietoje kurio nors įrankio gali pavartoti ką kitą. Buklus pynėjas visada ras išeitį. Tačiau be įrankių jis turės daugiau rūpesčio, ant pirštų turės daugiau nuospaudų, ir patys dirbiniai neišeis tokie dailūs ir tvirti.

Kai kurie krepšiai yra pinami iš nenuluptų vytelių, nes jos yra stipresnės ir netaip greit lūžta. Bet nenuluptų vytelių daiktai netaip gražūs, kaip iš nuluptų. Pynėjui reikalinga turėti įvairių vytelių — nuluptų ir su žieve. Nulupamos vytelės renkamos arba pavasarį dar

IV. Vytelių rinkimas ir tvarkymas

1. Vytelių rinkimas

6

prieš karklams išsprogstant, arba vasarą apie liepos mėnesio pabaigą, kol dar žievelė neprikepusi prie kamieno, o nenulupamos — vėlai rudenį, lapkričio mėnesį arba vėliau. Tuo metu jos būna pilnai su­augusios ir, be to, lapai būna jau nukritę, ir nereikalingi nubraukyti.

Vytelės iš kelmų patogiausia piauti sodininkų žirklėmis (1 brėž.), specialiu vytelėms piauti peiliu (10 brėž.) ir paprastu peiliu.

10 brėž. 11 brėž. 12 brėž.

2. Vytelių žievės nulupimas

Nulupti vytelę labai lengva. Atsisėdus patogesnėje vietoje (daž­niausia pievoje), vytelės sudedamos dešinėje pusėje, o prieš save į žemę įbedamos vytelėms lupti žnyplės (11 brėž.). Dešine ranka imama vytelė už drūtgalio, o kaire ranka suimamos žnyplių viršūnės taip, kad vy­telė būtų jų lengvai suspausta; dešine ranka žnyplių suspaustą vytelę traukiant, žievė nusilupa. Jei iš karto nenusilupa, reikia pertraukti antrą kartą. Žnyplių nereikia smarkiai spausti, nes vytelė perskiltų. Vytelė neturi būti nei sužeista, nei subraižyta. Mat po žieve esąs vy­telės minkštas paviršutinis sluoksnis priduoda vytelei gražaus bliz­gėjimo. Subraižyta vytelė atrodo negražiai.

7

Jei nėra specialių vytelei lupti geležinių žnyplių, kokias matome 11 brėžinyje (nors tokias galima už­sakyti padirbti iš storos vielos pas kiekvieną kalvį), tai galima panašias pasidaryti iš medžio lazdos.

Jos padaromos taip. Imama 3—4 cm storumo kieto medžio (ąžuolo, uosio, sausos obelies) lazda ir vienas jos galas lygiai nuplaunamas. Per nupiautą jos galą 2 kartu įskeliama taip, kad vienas jos įskėlimas būtų stat-meniškas antrajam (12 brėž.). Perskeliama į 4 ly­gias dalis. Imama viena tokia atskelta lazdos dalis ir atplėšus nupiaunama. Po to imama iš priešingos pusės esanti atskelta dalis ir taip pat kiek atplėšiama ir nu­piaunama. Taip lieka tik 2 perskelto lazdos galo dalys, tarp kurių padaromas mažas plyšelis. Kad lazda neskil­tų toliau, žemiau apvyniojama viela (jos vietoje galima panaudoti ir vytelę), o antrasis galas nusmailinamas, kad jis galima būtų įbesti į žemę (13 brėž.). Bet to­kios žnyplės nepatvarios ir vyteles lupti kiek sunkiau.

3. Vytelių džiovinimas

Nuluptos vytelės tuojau džiovinamos. Palikti jų krūvoje negalima, nes greit atsirastų dėmių, jos gestų. Džiovinti garima pastogėje prieš saulę sustačius arba dažniausiai jos džiovinamos ten pat, kur ir renkamos. Bet ant žemės suguldytų džiovinti negatima, reikia jas kaip nors stačias sustatyti, kad, be saulės, jas ir vėjas perpūstų. Jei džiovinamų vytelių nėra prie ko sustačius atremti, reikalinga paruošti laikinos atramos. Tai pa­daroma iš krūmų išsipiovus keletą lazdų taip, kaip parodyta 14-me brėžinyje. Prie tokių atramų statomos vytelės ir prieš saulę džiovinamos. Bedžiūdamos jos nuo saulės dar išbąla.

Plonesnės vytelės greičiau išdžiūsta, o storesnės reikia ilgiau džio­vinti. Todėl jas surūšiuoti reikia būtinai dar prieš džiovinant. Džio­vinamas vyteles nuo lietaus reikia saugoti. Trumpas lietus jų dar ne­sugadins, bet nuo ilgesnio gali pajuoduoti, apipelėti, atsirasti dėmių. Numačius ilgesnį lietų, reikia vytelių rinkimą pertraukti ir palaukti

13 brėž.

8

geresnio oro arba bent jas lupti reikia pastogėje — klojime, daržinėje, kur užpučia vėjas.

Džiovinant vyteles pasto­gėje, reikia jas pagal sieną ar pagal kartį sustatyti stačias plonu sluoksniu. Bet pasto­gėje džiovintos vytelės ne­turi tos gražios baltos spal­vos, kurią turi saulėje džio­vintos vytelės. Pastogėje ne­pakankamai išdžiūsta, ir vė­liau gali turėti tamsių dėmių. Todėl orui pagerėjus, reikia jas tuojau išnešti į saulę, kur jos geriau išdžiūsta ir įgyja gražią spalvą. Tamsias ir dėmėtas vyteles geriau vartoti nudažytas.

Vytelėms išdžiūti pavasario saulėtomis dienomis reikia 2 dienų, po to jau galima rišti į ryšulius, kuriuos stačius reikia laikyti saulėje dar bent dvi dienas. Ilgai džiovinamos pagelsta. Esant lietingam orui, palaidas reikia laikyti nemažiau kaip 5—6 dienas.

Išdžiovintos vytelės sunešamos į trobą ir laikomos taip, kad nuolat gautų naujo oro. Tarp atskirų vytelių ryšulių reikia palikti maži tarpai. Visai uždaroje vietoje, drėgnose patalpose arba sudėtos į dideles krūvas gali supelėti, pajuoduoti, ir bus nebetinkamos.

14 brėž.

V. Vytelių skaldymas, drožimas ir mirkymas

Dideli ir tvirti krepšiai pinami iš apskritų vytelių. Bet'mažesniems ir dailesniems krepšiams pinti vyteles reikia skelti ir dar apdrožti. Iš tokių skeltų vytelių pagaminti krepšiai, be to, esti dar ir lengvesni. Todėl, norint išmokti krepšius pinti, būtinai reikia mokėti vyteles skaldyti ir apdrožti.

1. Vytelių skaldymas

Vytelės yra skaldomos į 3 ar 4 dalis. Prieš skeliant, vyteles reikia pamirkyti, padėti gulsčias, jei yra kuo, gera dar apkloti, kad vanduo taip greit nenugaruotų. Pamirkyti galima ir keletą kartų, tik nereikia per ilgai. Parnirkytas ir palaikytas 4—8 valandas, galima jau skelti.

9

Skelti geriausia tam tikru skeltuku (15 brėž.) padarytu iš ąžuolo ar kito kurio kieto medžio, o dar geriau iš rago. Vienas tokio skeltuko galas yra bukai apskritas, o antrame — išdrožti 3 ar 4 grioveliai, žiūrint į kiek pluoštų norime skelti.

Prieš skeliant, vytelės laibgalio 15—25 cm nupiauname. Toliau su peiliu skeliame vyte­lėje 3 ar 4 griovelius skeltukui įsprausti (17 brėž.). Laikydami vytelę kairiąja ranka, deši­niąja spaudžiame skeltuką žemyn (18 brėž.). Reikia žiūrėti, kad skeltukas neiškryptų į šalį ir nesugadintų skeliamo pluošto. Jei matome, kad pradeda skilti kreivai, tai skeltuko viršu­tinę dalį atitinkamai pakreipiame.

15 brėž. 16 brėž. 17 brėž. 18 brėž.

2. Pluošto drožimas

Perskeltos vytelės pluošto apatinę dalį reikia apdrožti. Tam var­tojamas drožiklis (19 brėž.). Tas drožiklis padarytas iš lentos gabalo A, prie kurio varžtais pritvirtinta gerai nušlifuota lentelė e. Prie lentos B pritvirtintas peilis d, kuris drauge su lentele gali pasi­kelti bei priartėti prie A. To peilio ašmens kylio formos. Jo kotas prie lentos B pritvirtintas sraigtu, kurį atsukus peilį galima nuimti. Skersai lentas A ir B išeina varžtas c. To varžto viršutinę sraigę c sukiodami nustatome mūsų norimo pluošto storumą. Sukdami

10

sraigę c, peilį galime labiau prie lentelės priveržti. Tada pluoštas išdrožiamas plonesnis. Sraigę atleidus ir pakėlus peilį, pluoštas iš­drožiamas storesnis.

19 brėž. 20 brėž.

Prieš drožiant perskeltą vytelę, reikia ją pamirkyti. Greitesniam darbui vyteles dedame nuo savęs į kairę, atgręždami jų smailagalius į save. Paėmę kaire ranka vytelę už laibgalio, įkišame ją tarp peilio d ir lentelės e. Pluošto viršutinė pusė turi gulėti ant lentelės e, o drožiamoji pusė — peilio ašmenimis ir juos liesti. Dešinės rankos pirštais paimame už vytelės ir traukiame. Tada nelygioji vytelės pusė yra kartu traukiama per peilio ašmenis ir lyginama. Kada su dešine ranka traukiame peilio prispaustą vytelės pluoštą, kairiosios rankos nykščiu paspaudžiame perskeltą vytelę iš viršaus. Kad nesu-žeistume nykščio šiurkščiai nuskilusiu vytelės pluoštu, reikia užsidėti odelę (20 brėž.). Pertrau­kę po peiliu vytelę vieną kartą, traukiame ją dar antrą kartą, tik jau pakišame po peiliu kiek giliau. Trečią kartą traukdami — dar gi­liau, tik traukiame jau laikydami ne už laib­galio, bet už drūtgalio.

Išlyginę vytelės pluošto storumą, išlygina­me ir jo platumą. Platumui išlyginti, trau­kiame per siaurintoją (21 brėž.). Siaurinto-jas susideda iš 2-jų statmeniškai užlenktų peiliu­kų A ir A. Jie pritvirtinti prie lentos varžte­liais, kuriais nustatomas peiliukų vieno nuo antro atstumas toks, kokio platumo norime nudrožti pluoštą.

11

Kad siaurintcju patogiau būtų lyginti vyteles, jis pritvirtinamas prie lentos. Vytelių pluoštą siaurindami, atliekame panašius veiks­mus, kaip ir jucs apdroždami, tik siaurinant, pluoštai nemirkomi.

3. Vytelių mirkymas

Jei krepšiai pinami iš žalių ir neluptų vytelių, tai jų mirkyti ne­reikia. Bet jei norime pinti iš nuluptų ir išdžiovintų vytelių, tai jos reikia atmirkyti.

Vytelės mirkomos šaltame vandenyje. Geriausia mirkyti lovelyje ar geldoje. Jei yra arti kūdra, galima ir ten išmirkyti.

Pamirkytas vyteles paguldome ant grindų ir duodame joms pa­gulėti mažiausiai valandą laiko, kad jos atmirktų ir kiek apdžiūtų, nes iš šlapių vytelių nepinama. Jei vytelės dar lūžta, tai reikia dar kartą pamirkyti. Darbo metu išdžiuvusias vyteles sudrėkiname, šlapiu sku­duru jas perbraukdami.

Lazdas mirkyti pagal jų storumą: storesnes ilgiau, plonesnes trumpiau. Pamirkytas taip pat guldome gulsčias. Geriau dažniau mirkyti, negu vieną kartą ilgai, nes nuo ilgo laikymo vandenyje, kaip vytelės, taip ir lazdos pajuoduoja.

Darbą baigus, mirkytų vytelių surištų negalima palikti: jos nega­lės išdžiūti, apipelės ir suges. Jos paliekamos laisvai paskleistos, iš­draikytos. Pradedant iš naujo darbą, vyteles reikia vėl atmirkyti.

VI. Įvairūs pynimo būdai

Pinant kurį nors krepšį ar kėdę, tenka dirbti keletas nevienodų darbų. Pirmiausia krepšiui reikia teisingai sudaryti dugnas, jį išpinti, toliau tinkamai sustatyti statinėlius ir gražiai juos apipinti. Taip pat labai svarbus ir krepšių užbaigimas.

Pinant baldus, labai svarbu sudaryti jų rėmus. Baldų ir krepšių rėmai su statinėliais sudaro lyg jo griaučius, kuriuos reikia tiksliai ir gerai apipinti. Todėl pagrindinis dalykas ir bendras visiems dir­biniams yra pynimas. Gerai pinti galima išmokti tik dirbant.

1 . Papras tas pynimas

Pirmiausia susipažinsime su paprastu pynimu bei su pačiu pyni­mo darbu, po ko jau galėsime eiti prie atskirų krepšių pynimo. O

J 2

kai žinosime, kaip reikia nupinti paprastą krepšį, tada susipažinsime ir su kitokiais pynimo būdais, kuriuos pavartojant krepšis išeina dailesnis ir tvirtesnis.

Įsivaizduokime, kad jau turime paprasto bulvėms nešioti krepšio rėmus: lankus su įtvirtintais išilginiais plonesniais puslankiais, vadi­namais statinėliais. Reikia tik paėmus vytelę pinti ją tarp tų statinėlių. Paprasčiausias būdas pinti — tai vytelę lankstant prakišti pro stati­nėlių tarpą, paliekant juos vieną iš vidaus, o kitą iš oro pusės. Ir taip vytelė pinama pro visus statinėlius iki lanko. Priėjus iki lanko, reikia vytelę aplenkti apie jį ir vėl grįžti pinant pro tuos pačius statinėlius. Tik jau vytelė grįždama aplenkia visus statinėlius iš priešingos pusės, ir vėl eina iki kito lanko.

22 brėž.

Panašiai yra pinami ir keturkampių krepšių dugnai: nuo vieno krašto einama prie antro ir grįžtama. Pabaigus vieną vytelę, reikia prie jos galo pridurti antrą ir tt. Jei vytelė pasibaigė laibgaliu, tai prie jo priduriame kitą vytelę taip pat laibgaliu. Tik suduriame taip, kad viena ant kitos dar užeitų net per kokius 3—4 statinėlius. Bet jei vytelė pasibaigė drūtgaliu, tada priduriama tik taip, kad priduriamosios vytelės storasis galas atsiremtų į tą patį statinėlį, ant kurio atsirėmė ir pasibaigiančios vytelės drūtgaJis. Užleisti vieną vytelę ant antros negalima (22 brėž.). Jei pinama skeltų vytelių pluoš­tais, tai visada suduriama vieno pluošto storasis galas su antro pluošto plonuoju galu ir visada vienas pluoštas ant kito užleidžiamas per keletą statinėlių ir uždedamas ant viršaus.

V y t e l ė s p i n t i p a r e n k a m o s v i e n o d o s t o r u m o , b e t n e ­v i e n o d o i l g u m o , kad s u d u r i a m i ga la i n e s u e i t ų t ie s t a p a č i a v ie ta .

2. Pynimas sluoksniais

Įsivaizduokime, kad turime jau sustatytus krepšio statinėlius (23 brėž.). Juos reikia išpinti vytelėmis. Pinti po vieną vytelę čia ne-

13

tinka, nes labai dažnai pasitaikytų, kad iš vienos pusės statinėlius spaustų vytelės drūtgalys, o iš kitos pusės kitos vytelės tik silpnas laibgalys. Statinėliai neišlaikytų lygaus apskritumo: vieni prasikištų, o ties kitais pasidarytų plokšti įdubimai. Čia t u r i m e p i n t i i š t i ­sais s l u o k s n i a i s i r d a u g e l i u v y t e l i ų i š k a r t o .

Sluoksniais piname vienodo ilgumo ir vienodo storumo vytelė­mis. Vienodo ilgumo vytelėms išrinkti paimame saują vytelių už vir­šūnių ir jas traukiame iš viso vytelių ryšulio. Vienam kartui pinti reikia paimti tiek vytelių, kiek yra krepšyje statinėlių. Imame vieną vytelę ir ją drūtgaliu įpiname tarp 4 statinėlių. Toliau po 4 statinėlių

jos nebepiname ir paliekame išsikišusią į lauko pusę; tik jos neprispaudžiame į apačią, bet paliekame kiek pakilusią aukštyn (23 brėž.). Po to imame kitą vytelę ir tiek pat įpiname (per 4 statinėlius), tik ją pinti pradedame vienu statinėlių į kairę pusę. Ir taip įpiname visas mūsų paimtas vyteles, tik kiekvieną jų pra­dėdami vis pirmyn per vieną statinėlį į kairę pusę. Tuo būdu su paskutine vytele pri­einame aplink į tą pačią vietą, iš kur pirmą vytelę pradėjo­me pinti. Pamatysime, kad prie kiekvieno statinėlio bus išsikišusi į šalį vytelė (23a brėž.). Tada paėmę kurią nors

čia įpintų vytelę, perkeliame per vieną statinėlį. Tada jcs vietoje tarp dviejų statinėlių liks tuščia vieta. Į tą tuščią vietą per vieną statinėlį atkeliame iš kairės artimiausią vytelę, o į tos vietą perkeliame sekančią iš kairės. Ir taip einame aplinkui, kol išsibaigia vytelės. Kai jos išsibaigia, būna išpintas tam tikras sluoksnis, ant kurio tokiu pat būdu piname antrą sluoksnį, trečią ir t. toliau. Pradėdami ir baigdami vyteles pinti, atlikusius jų galus paliekame krepšio viduje.

23a brėž.

14

3. Eilinis pynimas

Imame vyteles ir, iš ryšulio už viršūnių ištraukdami, išskirstome į skyrelius, kuriuose kiekviename visos vytelės yra beveik vienodo ilgumo. Pinti pradedame trumpiausiomis.

Imame vieną vytelę ir tarp stačių statinėlių ją piname. Pradėję nuo drūtgalio, supiname beveik visą, palikdami tik pačią viršūnėlę nesupintą kokius 10—15 cm. Po jos imame antrą, tik šią, antrąją, pradedame pinti ne nuo ten, kur pradėjome pirmąją, bet jau per vieną statinėlį į dešinę. Po šios piname trečią vytelę taip pat drūt­galiu ir per vieną statinėlį į dešinę nuo antrosios, ir tt. (24 brėž.). Nesupintos vytelių viršūnės paliekamos lauko pusėje.

24 brėž.

4. Pynių pynimas

Pinant krepšį, dažnai vra reikalinga užpinti tvirtas pynes, kurios priduoda krepšiui tvirtumo, o kai kuriose vietose jos yra būtinai rei­kalingos. Todėl be pynių nenupinsi nė paprasto krepšio.

a) D v i e j ų v y t e l i ų p y n ė . Paprasčiausia pynė pinama i š dviejų vytelių. Ji pinama iš karto dviem vytelėm: viena vytele pra­dedame ir, vos per porą statinėlių užpynę, sustojame. Paskui piname antrą vytelę ir su ja pralenkiam pirmąją vytelę per vieną statinėlį; piname vėl su pirmąja vytele ir vėl pralenkiame antrąją per vieną statinėlį. Tuo būdu abi vytelės viena kitą pralenkdamos išeina čia į viršų antros vytelės, čia vėl lieka apačioje. Susidaro pynė, lyg suvyta iš 2 vytelių (brėž. 25). Vytelės viena prie kitos priduriamos taip, kaip matome brėžinyje 26.

15

b) T r i j ų v y r e l i ų p y n ė . I š trijų vytelių pynę piname panašiai, kaip ir iš dviejų vytelių, tik čia pradedame 3 vytelėmis. Kiekviena vytelė iš lauko pusės praeina pro du statinėliu, palikdama juos į vidaus pusę, o iš vidaus lenkiama į lauko pusę tik vieną statinėlį

praleidžiant. Įpynę vieną vy­telę iš oro pusės per du sta­tinėliu ir iš vidaus per vieną, sustojame. Imame antra vy­telę, trečią ir tą patį darome, kitas dvi vyteles pralenkdami sustojame. Ir taip po kiek-

26 brėž. vieno statinėlio vis kita vytelė išeina į viršų ant kitų 2-jų vytelių vėl patekdama į apačią po anomis dvie-jomis vytelėmis, o praėjus pro vieną statinėlį vėl kyla į viršų (27 brėž.).

27 brėž.

c ) K e t u r i ų v y t e l i ų p y n ė . I š keturių vytelių pinama pynė skiriasi nuo 3-jų vytelių pynės tuo, kad čia kiekvieną iš 4 vytelių piname iš karto pro du statinėliu iš oro ir iš vidaus. Imame vis pasku­tinę vytelę, su ja praeiname ir paliekame du statinėliu iš vidaus ir du iš oro pusės, pralenkdami visas kitas vyteles. Su likusia paskutine vytele pralenkiame buvusią pirmutinę vytelę ir už vieno statinėlio sustojame. Ši pynė dar vadinama d v i g u b a (28 brėž.).

d) Dar kitokia keturių vytelių pynė išeina, kai vytelė, iš lauko pusės eidama, aplenkia 3 statinėlius, o iš vidaus tik vieną. Ji pinama taip pat, kaip ir kitos pynės. (29 brėž.).

5. Krepšių užbaigimas

Išpintą pakankamo aukštumo krepšį užbaigdami, dar apipiname trijų ar keturių vytelių pyne. Galutinai užbaigdami, išpiname dar savotišką pynę iš pačių statinėlių likusių viršūnių. Imamas kuris nors statinėlis ir užlenkiamas iš vidaus pusės pro du kitus statinėlius į dešinę pusę (30 brėž.). Po jo imamas sekantis ir taip pat užlenkiamas. Kai yra užlenkti jau 3 statinėliai, tai pirmąjį nulenktą statinėlį, lyg pindami, užlenkiame pro du statinėlių iš lauko pusės, praeiname dar pro vieną iš vidaus ir vėl jo galą ištraukiame į lauko pusę. Tada imamas pirmas į dešinę dar neužlenktas statinėlis ir jis užlenkiamas pro du statinėlius iš vidaus ir jo galas paliekamas lauke (drauge su pirmu į lauko pusę išlenktu statinėlių). Tą patį pakartojame su abiem užlenktais statinėliais ir dar su dviem pirmais stačiais, esančiais į dešinę nuo užlenktųjų. Tada susidaro trys užlenktos statinėlių poros. Imama pirmos užlenktos statinė­lių poros antroji vytelė (skaitant iš kairės į dešinę) ir ji taip pat už­lenkiama per du statinėlių iš lauko

pusės ir per vieną iš vidaus. Pa­skutinis kairėje neužlenktas stati- © nelis užlenkiamas su juo drauge (31 brėž.). Taip piname, kol lie- 30 brėž. ka tik du neužlenkti statinėliai. Kai matome, kad liko tik du ne­užlenkti statinėliai, tada imame ir paskutinės poros antrąją vytelę ir su ja praėję, kaip buvo visa pynė pinta, iš vidaus pusės išveriame pro apačią pirmos užlenktos vytelės. Priešpaskutinę stačią vytelę išveriame drauge su ja. Iš paskutinės poros antrąja vytelę, su ja praėję pro du statinėlius, išveriame pro antros užlenktos vytelės apačią į lauko pusę. L i ­kusį vieną stačią statinėlį išveriame pro pirmuosius du užlenktus statinėlius iš vidaus į lauko pusę. Tada iš likusių porų antrąsias vy­teles išveriame iš vidaus į lauko pusę: pirmos poros per vieną už­lenktą statinėlį, antrosios per du užlenktus statinėlius ir iš trečios poros per tris (32 brėž.). Likusių į lauko pusę išsikišusius galus peiliu nupiaustome.

17

Ši užbaigimo pynė buvo pinta iš trijų vytelių (statinėlių galų) porų. Kartais tokia užbaigimo pynė yra pinama ir iš keturių vytelių porų.

32 brėž.

Ji pinama taip, kaip 3-jų porų užbaigimo pynė, tik iš lauko pusės praeinama ne pro du statinėlių, bet pro tris, o iš vidaus pro du. Ši pynė pinama, kaip nurodyta 33—36 brėžiniuose, ir ji pinama už­baigiant tokius krepšius, kurie vartojami be viršelių (neuždaromi), pav., krepšiai vaisiams, baltiniams.

36 brėž.

VII. Krepšių pynimas

1. Krepšis vaisiams ir daržovėms rinkti

Lengviausia nupinti daržovėms (bulvėms) krepšiai, ką moka dau­gumas mūsų kaimo berniukų. Iš vidutinio storumo lazdyno ar karklo sulenkiami du lankai vienodo didumo. Lenkiant žiūrima, kad tie lankai būtų apskriti. Storesnį lenkiamo lazdyno galą reikia kartais iš vidaus padrožti, nes jis, būdamas mažiau lankstus, kartais iškreipia

18

lanko formą. Sulenkus, lazdynų galai labai nuožulniai nudrožiarni, kad būtų galima plonąjį lazdyno galą uždėti ant storojo kokį 20—30 cm ilgumo (37 brėž.) ir abu tvirtai surišti viela bei tvirta plona virvele, arba sukalti plonomis vinimis. Geriausia lankai suveržti viela ir per­kalti plonomis vinelėmis.

37 brėž. 38 brėž.

Gatavi lankai įspraudžiami vienas į antrą kryžiškai (38 brėž.). Sukryžiavimo vietose perkalami po vieną vinelę ir karklų vytele arba karklų ar lazdyno pluoštu pradedama pinti. Piname aplink du sukry­žiuotus lankus taip, kaip parodyta brėžinyje 39-me. Aplink kiekvieną

39 brėž. 40 brėž.

lanką vytelė ar pluoštas (A) tvirtai apsukamas ir eina iš eilės prie kito lanko. Aplink jį apsukama ir taip eina vis aplink bent keletą kartų. Gaunamos vadinamos „žvaigždės", kurios palaiko statmeniškai su­kryžiuotus lankus ir įremtus statinėlius (B), kuriuos reikia tarp lankų apatinėje krepšio dalyje įstatyti pusiau sulenktus bent po porą abiejose pusėse. Statinėliai parenkami už lankus plonesni, bet už vyteles sto­resnį. Juos reikia išlenkti taip, kad sudarytų simetrišką krepšio formą.

Toliau vytelėmis tarp statinėlių ir lankų piname nuo vienos ir nuo antros „žvaigždės" į krepšio vidurį (41 brėž.) ir kartas nuo karto

19

tarp esamų statmėlių įstatome naujų, nes pi­nant jie retėja. Ir taip piname iš abiejų galų, kol neišpintas tarpas visai išnyksta.

Stipresnis toks krepšis būna iš apvalių vy­telių. Iš pluošto galima išpinti dailius tos formos krepšelius vyšnioms ir kitiems vai­siams rinkti.

41 brėž.

2. Krepšis sūriams džiovinti

Panašiai dirbamas krepšis ir sūriams džiovinti. Jis skiriasi tik tuo, kad būna iš viršaus uždengtas. Tas nesunku padaryti. — Sustačius lankus ir išpynus žvaigždes, reikia tarp žvaigždžių įsprausti tiesią laz­delę ir ant gulsčiojo lanko vinutėmis prikalti. Toliau reikia pinti iš vienos pusės tik iki lan­ko ir grįžti atgal, o į kitą pusę, vytele ar pluoš­tu pinant, eiti pro lanką iki tarp lankų įsprau­stos tiesios lazdelės ir tik aplink ją apsukus reikia grįžti atgal prie antrojo lanko. Pinant prie lanko įstatomi vis nauji tiesūs statinėiiai. Taip viena krepšio pusė visai užpinama. Antrai neužpintai pusei padarome dangtelį. Jis padaromas sulen­kiant pusę lanko, kuris turi savo didumu atitikti neužpintą krepšio dalį, kurio galus pririšame prie tiesios lazdelės viela arba tvirta plona virvele. Tą lanką panašiai išpiname. Tuo būdu pasigaminame pusės skritulio dangtį, kurį pritvirtiname viela arba susukta vytele.

Kitoks sūrių krepšių tipas — tai pailgas krepšis. Tokiam krepšiui lankas sulenkiamas pailgas. Antras lankas sulenkiamas nepilnas, tik

pusiau, ir galai prikalami ano lanko galuose (išlenkimuose). Apie tuos lankus vytele prade-dsme pinti (pavyzdys 40 brėžinyje) iš abiejų galų panašiai, kaip ir anuos krepšius, vis įsprausdami naujus statinėlius, kol išpinamas

visas krepšis. (41b brėž.). Panašiai išpinamas šiam krepšiui dangtis.

2 0

3. Apskrito krepšio pynimas

a) D u g n o p y n i m a s . Paimamos 8 lazdelės. Keturios jų išilgai per vidurį perskeliamos, o kitos keturios į jų perskėlimą stat-meniškai sukišamos, padaromas lyg kryžius (42 brėž.). Tada paimame 2 vyteles ir piname (žiūrėk 43 brėž.). Kai du kartu pindami su vy­telėmis apeiname aplink mūsų sudarytą kryžių, tada visus lazdelių

42 brėž. 43 brėž. 44 brėž.

galus kiek praskečiame į šalis. Susidaro lyg dugnas su aštuoniais į šalis einančiais spinduliais (44 brėž.). Aplink juos vytelėmis piname, kaip tame brėžinyje yra parodyta. Kiek papynę, lazdelių poras vėl praskečiame į šalis. Taip susidaro 16 statulėlių, aplink kuriuos ir

išpiname apskritą dugną. Jį išpiname sluoks­niais iki pakankamo didumo. Išskėstas lazde­les reikia laikyti vienodai vieną nuo kitos nu­tolusias. Pinama kietai, nes nuo dugno pri­klauso krepšio tvirtumas. Dugną užbaigiant, reikia užpinti dar dviejų vytelių pynę (25 brėž.). Ta pynė pradedama pinti vytelių laib-galiats. Prie jų drūtgalių pridu­riamos kitos taip pat drūtgaliais ir baigiama vytelių laibgaliais, kurie įtraukiami į pynę ir paslepiami,

b ) S t a t i n ė l i ų s u s t a t y m a s , lazdelių galus lygiai apkarpome prie pat išpintos pynės.

Statįnėliams parinktų vytelių stoiąjį galą įstrižai nudrožiame ir smailius galus sukišame į dugną greta nukarpytų lazdelių (46 brėž.).

46 brėž. 47 brėž.

Išpynus dugną, likusius

21

Subedžioję statinėlius, aplink juos užpiname 4 vytelių pynę (47 brėž.). Tada visus statinėlius užlenkiame į viršų ir jų viršūnes suėmę į krūvą, surišame (48 brėž.)- Aplink juos užpiname iš 3 vytelių pynę (27 brėž.). Pindami pynę pradedame vytelių laibgaliais iš dviejų vietų (48 brėž.

A ir A). Pasibaigus vytelėms, prie jų drūtgalių priduriame kitas taip pat drūtgaliais ir pynę baigiame vytelių laibgaliais. Pynę užpynus, statinėliai jau laikosi, surištos viršūnės atleidžiamos. Kad jie pinant nesikraipytų, iš vidaus, kiek aukščiau, pririšame prie 4 statinėlių ati­tinkamo didumo lanką. Toliau apie statinėlius piname sluoksniais (23 brėž.). Kai jau matome, kad krepšio šonai išpinti, viršuje piname pynę iš vytelių (28 brėž.). Pynė pradedama pinti laibgaliais, kitos vy­telės priduriamos drūtgaliais, ir pynė baigiama laibgaliais. Šonams užbaigti reikia dar išpinti ypatinga užbaigimo pynė (trijų ar keturių vytelių). Kaip pynė išpinama, kalbėjome apie krepšių užbaigimą (30 ir 32 brėž.).

c) R a n k e n ų į r e n g i m a s . Joms įrengti iš viršaus yla praduriame skylutes ir į jas įkišame sulenktos storesnės vytelės galus (49 brėž. A). Tada imame gerai išmirkytą storą vytelę, ja perveriame krepšio šonus netoli viršaus ties lanko galais ir, sukdami, apvejame lanką kokius 3 ar 4 kartus (49 brėž. B ir C). Ties abiem lanko galais tą vytelę po porą kartų perveriame per krepšio šonus. Likusį vytelės laibgalį paslepiame krepšio šonuose.

Kad krepšio dugno vytelės apačioje greit nenudiltų, reikia apa­čioje prikalti medinį kryželį arba dvi lenteles (50 brėž.).

Toks apskritas krepšis, vartojamas daržovėms, akmeniniams ang­lims ir kit.

48 brėž. <19 brėž.

2 2

4. Pailgo krepšio pynimas

Įvairūs krepšiai dažnai būna ne apskriti, bet pailgi, pav., šeimininkių krepšiai prekėms iš turgaus

50 brėž. 52 brėž.

parsinešti arba skalbiniams laikyti. Pailgos formos krepšio dugnas pinamas kitaip.

a ) K r e p š i o d u g n o p y n i m a s . Paimamos 3 plonos laz­delės ir atpiaunamos reikalingo ilgumo. Jos visos perskeliamos per vidurį (51 brėž.). Tada paimama 10—16 trumpesnių lazdelių ir visos sukišamos į pirmųjų lazdelių įskėlimus. Pirmąsias tris lazdeles surišame vytelės pluoštu (52 brėž.), o trumpesnes paskirstome: abiejuose galuose atskiriame po 3 lazdeles, o kitas — po vieną visame likusiame tarpe. Kad savo vietose jos laikytųsi, jas pri­laiko vytelės pluoštu tvirtai apvyniotos perskeltosios laz­delės (53 brėž.). Lazdelėms apvynioti dažnai vienos vyte­lės arba vieno pluošto nepa­kanka, reikia pridurti. Pri­duriama taip, kaip parodyta 53 brėž. 52-me brėžiny. Sukryžiuotas lazdeles pakankamai tvirtai vytelėmis susukę, ilgųjų lazdelių galus praskečiame kiek į šalis. Skersinių laz­delių, į krūvą po 3 surištų, galus taip pat praskečiame (53 brėž.). Susidaro dugno statinėlių griaučiai. Pradedame pinti 2-jų vytelių pynę. Toliau piname sluoksniais. Baigiant pinti dugną, ant sluoks-

2 3

ninio pynimo reikia dar užpinti 2-jų vytelių pynė. Tokią pynę rei­kia pradėti pinti vytelių laibgaliais, vidury sudurti drūtgaliais ir

baigti laibgaliais, kurie įtrau­kiami tarp vytelių pynės.

b ) Š o n ų i š p y n i m a s . Šonų statinėliai įstatomi, kaip ir apskrito krepšio ( 4 6 brėž.). Šonus išpiname taip pat sluoksniniu pynimu, su reikalingomis pradžioje ir

54 brėž. pabaigoje pynėmis. Krepšių

viršutinės briaunos užbaigimas irgi toks pat.

c ) R a n k e n o s į s t a t y m a s . Pailgiems krepšiams daroma viena, lanko formos, rankena, kurios galai įpinami krepšio šonuose (56 brėž.). Tokią rankeną piname panašiai, kaip ir apskrito krepšio, tik didesnei rankenai įstatyti iš anksto paruošiama vieta pinant krep­šio šonus: abiejose pusėse viduryje įstatomi kyliai, kad jų vietose būtų galima įstatyti 55 brėž. paruoštas rankenos lankas.

Išmatavę, kokio ilgumo lankas rankenai reikalingas, jo abu gajus smailai nudrožiame ir juos, ištraukę kylius, į skyles tvirtai įbeda-me. Tada išduriame prie pat lanko skylutę. Paimame vytelę ir jos drūtgalį įveriame, o laibgaliu apsukame aplink rankenos lanką. Taip ją aplink lanką be­sukdami, prieiname prie kito lanko galo. Ten taip pat krepšio šone, žemiau užbaigimo pynės, praduriame yla skylutę ir pro ją iš oro pusės įveriame vytelės laibgalį į vidų. Greta tos vytelės laibgalio įstatome kitos vytelės drūtgalį ir ja apsukame aplink lanką greta pirmosios vytelės, vėl iki kito Janko galo. Taip darome, iki visas lankas susuktomis vytelėmis padengiamas. Tada paimame visus likusius vytelių Jaibgalius, užlenkiame juos aukštyn ir, priglaudę prie lanko, prispaudžiame. Paimame dar ploną vytelę, jos drūtgalį įbeda-me į lanko apsukimą ir su ja, kietai verždami, apsukame lanko apa­tinę dalį kartu su likusiais prie lanko priglaustais vytelių laibgaliais. Vyniojame (apsukame) rankeną nuo apačios eidami aukštyn. Taip

2 4

kelis kartus apsukę, yla praduriame skylutę ir ten kietai įveria­me likusią tos vytelės dalį. Tą patį padarome ir su kitu ranke­nos galu.

5. Keturkampio krepšio pynimas

Keturkampiai krepšiai dažniausiai yra dideli, pav., pintiniai la­gaminai ir kiti.

a ) D u g n o p y n i m a s . Dugnui pinti pirmiausia paruošiamos lazdos, kurios varto­jamos vietoje statinėlių. Lazdas atpiauname 15—20 cm ilgesnes, negu numatomas krepšio dugno ilgumas. Tada jas sustatome į tam reikalui paruoštos lentos (57 brėž.) skyles, esančias vienoje eilėje ir vienodai viena nuo kitos nutolusias. Tarp sustatytų lazdų (58

57 brėž. 58 brėž.

brėž.) pradedame pinti dviejų vytelių pynę, pradėdami vienos vy­telės drūtgaliu, o kitos laibgaliu. Išpynę pynę, prie galinių lazdų pristatome dar po viena lazdą. Tas pristatytas lazdas, drauge su galinėmis, apsukame likusios vytelės galais ir atgal piname paprastai. Taip pat jas apsukame vytelių galais (A, B) ir piname atgal. Supynę pynės vytelių galus, visą dugną išpiname paprastai, lyg tarp baslių tvorą tverdami. Baigę, ant viso pynimo užpiname dviejų vytelių pynę ir, ištraukę iš lentos lazdų galus (59 brėž.), turime beveik pabaigtą dugną. Likusius lazdų galus nuplaustom prie pat pynės, palikdami tik priešpaskutinių lazdų 3—4 cm (60 brėž.).

b ) Š o n i n i ų s t a t i n ė l i ų į s t a t y m a s . Krepšio šonams statinėlių paruošimas toks pat, kaip ir apskritojo krepšio: storąjį galą nudrožtame įžambiai, kad galima būtų įkišti tarp supintų vytelių ir užlenkti į viršų. Pirmąjį statinėlį įstatome vieno dugno krašto vidu-

2 5

ryje, o nuo jo vienodais nuotoliais įkišame ir kitų statinėlių įžambiai nudrožtus drūtgalius (61 brėž.). Panašiai sukišami tarp vytelių stati-nėliai ir dugno galuose (62 brėž.). Sustatytų ir į viršų užlenktų stati­nėlių viršūnes surišame virvutėmis: šoninius vieno ir kito šono — atskirai, o abiejų galų — reikia drauge surišti.

c) P y n i m a s . Pradžioje iš abiejų galų išpinama trijų vytelių pynė (64 brėž.). Kampuose, be paprastų statinėlių, reikia ir lazdos įpinti. Tokią kampinę lazdą paruo­šiame šiuo būdu. Imame lazdą ir atpiauname 15—20 cm ilgesnę, ne­gu numatomas krepšio aukštumas.

Jos drūtgalį nupiauname įžambiai (63 brėž.) ir įstatome į kiekvieną krepšio kampą, užlenkiame jas į viršų, prikaldami vinimis prie dugno kraštinių Jazdų.

60 brėž.

61 brėž. 62 brėž.

Šonų pradžiai pinti vytelės parenkamos ilgesnės. Iš visų keturių kampų vytelių laibgaliais pradedame pinti 3-jų vytelių pynę (65 br.).

2 6

Pynimas, kaip ir visada, čia atliekamas iš kairės į dešinę. Prie besibai­giančių vytelių drūtgalių priduriame kitas taip pat drūtgaliais ir kiek­vieną pynę baigiame laibgaliais, kuriuos vėliau kur nors įtraukiame, paslepiame. Užpynus pynę, statinėliai jau tvirtai laikosi stati. Jei norime krepšį į viršų daryti platesnį arba siauresnį, tai statinėlius ati­tinkamai praskečiame arba suglaudžiame. Kad statinėliai išlaikytų norimą krepšio formą, reikia iš lazdų sukalti atitinkamo didumo rė­melį ir jį, įstačius į statulėlių tarpą, pririšti virvutėmis prie kampinių lazdų.

Toliau krepšio šonus piname eiliniu pynimu (24 brėž.). Išpynę šonus, užpiname dar dvigubą keturių vyte'ių pynę (28 brėž.). Nuo kiekvieno kampo pradedama ji pinti vytelių laibgaliais ir pinama taip, kaip ir visos pynės.

d) U ž b a i g i m a s . Po 4-rių vytelių pynės, pradedame pinti užbaigimo pynę. Ji pradedama pinti iš kurio nors šono vidurio ir pinama taip, kaip buvo aiškinta apie užbai­gimo pynimą. Prie kampinių lazdų iš dešinės pusės įstatoma po vytelę. Kai bepindami pri­einame prie kampinės lazdos, tai paskutinę esančią kairėje dar neužlenktą vytelę lenk­dami apsukame aplink kampinę lazdą (66 br.).

Pirma lenkiame iš vidaus, toliau lenkiama, tarsi apvyniojama, vie-j ną kartą aplink lazdą ir po to ji vėl išlenkiama į lauko pusę. Praėję pro kampinę lazdą, piname vėl tą pačią užbaigimo pynę (67 brėž.). Kai jos galai suvedami, vytelės nupiau-stomos.

Krepšiui dar gali būti reikalingos rankenos, kurios įtaisomos taip pat, kaip ir apskritam krepšiui (49 brėž.).

Tokį keturkampį krepšį matome 68 brėžinyje.

67 brėž.

68 brėž.

27

6. Pusiau apskritas krepšis

Vienas reikalingiausių šeimininkėms krepšių yra krepšis laikyti nešvariems skalbiniams. Tokie krepšiai kartais yra pinami apskriti it aukšti, kaip statinės. Bet tokios formos krepšiai užima daug vietos. Mažiau vietos užima, jei jie yra tik pusiau apskriti, panašūs į išilgai perskeltą statinę. Tokį galima ir prie sienos priglausti, o norint pa­statyti į kampą, geriausi krepšiai būna, kai jų forma sudaro tik vieną ketvirtį apskritimo. Toks krepšis turi dvi sienas lygias, kurios tarp savęs sudaro statų kampą, o trečioji siena lenkta, lygi apskritimo ketvirčio,

a) D u g n o p y n i m a s . Imame dvi atitinkamo ilgumo lazde­les ir jas sudedame kartu, tik vienos laibgalį dedame prie antros

drūtgalio. Skersai ant jų pri­kalame dar trečios lazdelės galą. Šios trečiosios lazdelės ilgumas per pusę trumpesnis už pirmosios lazdelės. Apie jas vytele arba pluoštu pra­dedame pinti (69 brėž.). Ap­lenkę keletą kartų vytele apie sukaltąsias lazdeles, iš abiejų

sukaltosios lazdelės pusių pristatome porą statinėlių. Papynėję, vėl statome abiejose pusėse statinė'ius. Ir taip pristatome jų tiek, kiek reikalinga dugnui išpinti. Tuo būdu išpiname pusiau apskritą dugną. Kai dugnas išpintas pakankamo didumo, ant paprasto pynimo užpi­name 2-jų vytelių pynę. Dugno statinėlius, aplink kuriuos buvo pin­ta, nupiaustome prie pat pynės. Paliekami tik antrosios nuo krašto prikaltosios lazdelės galai po 3—4 cm ilgumo, panašiai, kaip 60-me brėžinyje.

b) S t a t i n ė l i ų s t a t y m a s . Apskritoje dugno dalyje sta­tinėlius reikia įstatyti taip, kaip yra statomi apskrito ar pailgo krepšio dugnuose (46 brėž.). Tiesiojoje šio krepšio dugno dalyje statinėliai reikia sustatyti taip, kaip jie buvo statomi keturkampio krepšio šo­nuose (61 brėž.).

c) Š o n ų p y n i m a s . Sustatę statinėlius, išpiname 3-jų vy­telių pynę. Ji pradedama pinti iš dviejų vietų ir užbaigę, vytelių laib-galius paslepiame kur nors į pynimą. Abiejuose krepšio kampuose

2 8

reikia statyti lazdas, panašiai kaip keturkampio krepšio kampuose (63 ir 64 brėž.). Statinėliams prilaikyti aukščiau tarp jų pririšame atitinkamą lanką. Šonus išpiname sluoksniais arba eiliniu pynimu. Prieš užbaigdami šonus, apipiname dviguba keturių vytelių pyne (28 brėž.). Ją pinti pradedame iš dviejų vietų vytelių laibgaliais, o ją baigę, piname užbaigimo pynę. Pinant užbaigimo pynę, kampuose reikia padaryti reikalingus apsukimus, kokie buvo daromi pinant keturkampį krepšį (66 ir 67 brėž.).

7. Pusiau apskritas trikampis krepšis

Jis pinamas panašiai kaip tik ką aprašytas kiepš's. Kiek skirtinga dugno pradžia. — Imame dvi lazdeles ir jas abi užlaužtame stačiu

kampu. Sudedame jas abi drauge ir pradeda­me pinti (71 btėž.). Keletą kartų vytele aplink apsukus, galima jau tarp jų pristatinėti ir daugiau lazdelių-statinėlių. Pindami turime statinėlių pristatyti vis daugiau, kol dugnas išpūramas reikalingo didumo.

Toliau statinėlių statymas, pynimas ir užbaigimas atliekami taip, kaip buvo aprašyta, pinant pusiau apskritą krepšį.

8. Krepšiams dangčių pynimas

Kaip žinome, daugeliui krepšių (kelionės krepšių, lagaminų ir kitų) pritaikomi iš viršaus uždaromi dangčiai (viršeliai). Tačiau, no­rint krepšiui pritaikinti dangtį, reikia ir paties krepšio sienelių už­baigimą kitaip išpinti. Kai krepšio sieneles norima jau baigti, užpi­name art jų paprastą keturių vytelių pynę (29 brėž.). Ji pinama taip, kad jos vieno galo vytelių galai sutaptų su antrojo galo vytelių galais, kad pynės vienas galas ant antrojo neužeitų. Baigę pynę, statinėrius palenkiame kiek į vidų, jų viršūnes suėmę į krūvą virvele surišame,ir plonomis bei trumpomis vytelėmis išpiname kokius 4—6 cm sluoks-niniu pynimu. Šis sluoksnis būna kiek palinkęs į vidų ir siauresnis už krepšio šonus. Ant šio sluoksnio jau išpiname dviejų porų užbai­gimo pynę (72 ir 73 brėžiniai). Ši pynė pinama panašiai, kaip ir trijų porų užbaigimo pynė. — Užlenkiami 2 statutėliai, kurie, praėję iš vidaus pro du nuo jų dešinėje esančius statinėlius, išlenkiami į lauko

2 9

pusę. Su pirmutiniu nulenktu statulėliu dar praeinama iš lauko pusės pro vieną statinėlį, iš vidaus taip pat pro vieną, ir paliekame išlenktą lauko pusėje. Su juo kartu išlenkiame ir pirmą iš eilės dar neužlenktą statinėlį, praėjusį tik iš vidaus pusės pro du statinėliu. Tą patį pada­

rome su antrąja užlenkta vytele ir su likusia iš eilės pirma stačia vy­tele (statinėliu). Susidaro dvi užlenktų vytelių poros. Imame paskuti­nės poros antrąją vytelę ( I I ) ir ją, praėjusią pro vieną statinėlį iš lauko pusės, lenkiame į vidų ir ten, vėl praėjusią pro vieną statinėlį, išlen­kiame į lauko pusę. Paskutinę iš eilės dar likusią stačią vytelę lenkia­me iš vidaus pusės pro du statinėliu ir išlenkiame į lauko pusę kartu su pirmutine užlenkta. Piname kol apeiname aplink. Kai jau lieka tik du stati statulėliai, tada imame paskutinės išsikišusios vytelių poros vytelę ( I I ) ir ją užlenkę per vieną statinėlį iš lauko pusės, o iš vidaus pusės ją išveriame į lauko pusę pro pirmos užlenktos vytelės apačią. Su ja užlenkiame ir taip pat išveriame į lauko pusę ir priešpaskutinį dar neužlenktą statinėlį, kuris praėjo iš vidaus pusės pro du statinėliu. Likusios paskutinės poros antrąją vytelę, praėję su ja iš lauko pusės pro vieną statinėlį, pro sekantį gulsčią statinėlį iš vidaus pusės išve­riame į lauko pusę. O su ja drauge iš vidaus išveriame ir likusį pas­kutinį stačią statinėlį. Tada likusios paskutinės poros paskutinę vy­telę perveriame iš vidaus pusės pro vytelę, pažymėtą I ir paskutinės poros antrąją vytelę išveriame į lauko pusę per gulsčias vyteles, pažy­mėtas ženklu II (73 brėž.). Taip baigiamas krepšio viršus pritaiky­tas dangčiui įtaisyti.

Krepšį galima buvo užbaigti ir paiuošti dangčiui, kaip 74 brėži­nyje pavaizduota, pyne, kuriai nereikalingas sluoksninis pynimas. Prie 74-me brėžinyje parodytos pynės galima tiesiog priderinti krep­šiui dangtį-

3 0

Dangčio dugnas pinamas taip, kaip ir krepšio dugnas, tik iš plo­nesnių vytelių. Kai dangčio dugnas išpintas reikiamo platumo ir il­gumo, jam įstatome statinėlius (47 brėž.) ir apipiname 4-rių vvtelių pyne. Ši pynė turi būti lygiai su­durta, kad jos galai vienas ant kito neužeitų. Dangčio dugno blogąją pusę paliekame į vidų, o geresnę į lauko pusę. Užlenkę statinėlius, ant jų pradedame iš dviejų vietų pinti 3-jų vytelių pynę. Jei dangčio šo­nai atrodo dar per žemi, tai pynę dar pakartojame tokiu pat būdu.

74 brėž. 75 brėž.

Kai dangčio šonai baigiami, užpinama 3-jų porų užbaigimo pynė. Dangčiams užbaigti anksčiau aprašyta 3-jų porų pynė yra per stora, todėl vartotina 3-jų porų pynė, parodyta 75-me brėžinyje. Nuo pir­mosios 3-jų porų pynės (32 brėž.) ši pynė skiriasi tuo, kad šioje iš vi­daus pusės statinėlių viršūnės užlenkiamos praėjus pro vieną statulėlį.

Be trijų porų pynės, dangčius užbaigti dar galima išpinant stati­nėlių viršūnes taip, kaip parodyta 76-me br., vadinasi, likusius stati­nėlius įpiname taip, kad nebūtų žymu, kur baigimas pradėtas ir kur baigtas.

Baigtą dangtį reikia pritaisyti prie krepšio taip, kad jį būtų galima darinėti: kad gerai užsidarytų, o atidarytas laikytųsi savo vietoje. T a m reikalui geriausia iš vielos padaryti sankabas ir jomis dangtį prie krep­šio pritvirtinti.

Priekinėje krepšio pusėje prie dangčio pritvirtinama iš susuktos vytelės nuvyta grandelė, o prie krepšio žemiau atitinkamoje vietoje išpiname nedidelę ąselę, už kurios galima grandelę užkabinti arba ir užrakinti.

76 brėž.

3 1

9. Pintinė lėkštė

Gražiai išpintos lėkštės formos pintinėlės tinka pavartoti lėkštės vietoje, pav. paduoti į stalą vaisiams, duonai. Graži pintinė lėkštelė puošia stalą. Jos pinamos iš dailiai išdrožtų smulkių vytelių pluoštų.

Pintinės lėkštės dugnas piadedamas pinti taip, kaip ir apskrito krepšio. Tik čia imamos plonos vytelės. Kai jau sutvarkome dugno statinėlius, ir juos išskečiame, tai, pradėję pinti, įstatome dar vieną statinėlį, kad jų skaičius būtų nelyginis (77 brėž.). Kitaip vytelės, aplink pinamos, eis vis pro tą pačią statinėlių pusę, viena ant kitos. Iš­pintas dugnas, reikia apipinti dviejų vytelių pyne, kurią pradedame ii baigiame laibgaliais.

Dugną baigę, paimame storesnę vytelę ir ją perskeliame į dvi da­lis. Tos abi dalys apdrožiamos, bet storiau negu kiti vytelių pluoštai. Tie storesnį pluoštai pritvirtinami prie dugno krašto ir apvyniojami, kaip parodyta 78-me brėžinyje. Tuo tarpu įstatomi šoniniai statinė-liai, kuriuos tvirtai prie dugno pririša abu storesnieji pluoštai, apvy­nioti plonesniais pluoštais (79 brėž.). Statinėlių reikia pristatyti taip pat nelyginį skaičių. Kai statulėliai sustatyti, tada iš oro pusės pride-

3 2

damas skeltos vytelės lankutis ir privyniojamas pluoštu prie statinė-lių (80 brėž.). Kai lankutis baigtas, aplink statytus statinėlius paprastai piname plonais pluoštais. Kai jau išpiname atitinkamo aukštumo, viršų dailiu pluoštu apsiuvame tokia pat juostele — lankučiu (80 brėž,). Juostelės vienas galas suduriamas su antruoju taip, kad nebūtų žymu, kur yra sudūrimas. Paskui piname užbaigimo pynę kaip ir kitų krep­šių. Viršų baigę, turime dar sutvarkyti statinėlių antruosius galus, kurie palaidi styro žemyn nuo dugno. Iš jų galų pinama taip pat už­baigimo pynė. Imamas kuris nors statinėlis, lenkiamas į lauko pusę ir pro du artimiausius statinėlius praėjus, lenkiamas į vidaus pusę (81 brėž.). ... .

1 0 . Krepšiai popierių a t m a t o m s

Šių krepšių dugnas daromas iš lentos, arba išpinamas iš vytelių. Jei dugną nerime išpinti, tai piname kaip kiekvieno apskrito krepšio dugną (42—45 brėž.). Statinėliai statomi taip pat, kaip ir krepšiams 46—48 brėž. Šonai išpinami paprastai. Jei piname vytelių pluoštu, tai šonai pinami paprastai, o jei vytelėmis, tai sluoksniniu pynimu. Baigdami užpiname 3 vytelių pynę ir galutinai — 3 ar 4 porų užbai­gimo pyne.

Mediniu dugnu krepšiui statinėliai įstatomi kitaip. Išplaunamas iš lentos 18—22 cm skersmens dugnas, nulyginamas ir aplink jį pri­statomi statinėliai kaip ir pintinei lėkštei (78 brėž.), tik čia paruošti su statinėliais pluoštai prikalami vinimis prie dugno krašto. Toliau krepšis pinamas taip, kaip ir šios rūšies krepšis pintiniu dugnu.

81a brėž. 81b brėž.

Baigę pinti krepšį, iš abiejų pusių netoli nuo viršaus pritaisome rankenėles. Jos daromos taip: imame storesnį pluoštą ir jį, susukę į ratuką (81a brėžinys), apsukame kitu plonesnių pluoštu, o dar kitu pluoštu jį pririšame prie krepšio šonų, kaip jau buvo minėta. Ran­kelių skersmo turi būti 5—7 cm.

3 3

1 1 . Krepšiai į vežimus {dėti

Jie vartojami dažniausiai važiuojant į rinką, smulkioms prekėms sudėti. Svarbu, kad toks krepšis atitiktų tą vežimo vietą, kuri skirta daiktams padėti, vadinasi, reikia jis priderinti prie vežimo formos.

Išmatavę tos vežimo dalies, kur norime krepšį įdėti, plotį ir ilgį atpiauname atitinkamo ilgumo 4 lentas. Dvi iš jų turi atitikti vežimo viršaus platumą, o dvi krepšio ilgumą. Tose lentose išgręžiamos sky­lutės kas 8—10 cm viena nuo kitos (81b brėž.). Paskui lentas pagul­dome ant žemės ir per jas perveriame lazdas, kurias išpiname vytelė­mis (81-c brėž.). Kraštinės lazdos reikia imti 2—3 cm, o tarpinės — statinėlių vietoje — imamos storos vytelės sudėtos poromis taip, kad vienos vytelės laibgalys sutaptų su antrosios drūtgaliu. Tokie krepšiai, ypač jų dugnas, pinami iš storų vytelių. Išpynę atitinkamo platumo dugną, lentas pamauname į vytelių likusius laibgalius (81d brėž.) ir juos užlenkiame į viršų, kad jie ir toliau tiktų šoniniais krepšio stati-nėliais. Viename gale pristatomi statinėliai, kuriems pritaikyti užde­damos lentos. Krepšis išpinamas eiliniu pynimu ir užbaigiamas kaip krepšių dangčiai (74 brėž.). Prieš baigiant, lentos nuimamos.

Toks krepšis dirbamas vienai vežimo pusei. Antrai pusei padaro­mas toks pat antras krepšis.

Lietuvoje pintiniai baldai labai mažai tevartojami, nes ir pats py­nimas mūsų krašte mažai teprigijęs. Pinami tik prasčiausi krepšiai, o ką nors sudėtingesnio vargiai kur pamatysi. Tuo tarpu galima iš­pinti labai gražūs baldai. Medžiaga, pynimui reikalinga, yra labai pigi.

81c brėž. 81d brėž.

VIII. Baldų pynimas

3 4

Linkėtina, kad pintiniai baldai patarnautų ne tik vasaros verandoms, bet puoštų ir gražiai įrengtus kambarius. Ypač jie tiktų kaimų sekly­čiose.

1. Fotelio pynimas

Foteliui išpinti, be vytelių, reikalingos ir lazdos, iš kurių sudaroma jų forma, griaučiai. Fotelių yra įvairiausių modelių, kurie vienas nuo kito daugiau ar mažiau skiriasi. Čia aprašomas vienas lengviau paga­minamų fotelių. Jį išmokęs pinti, pynėjas lengvai galės pereiti prie ki­tokių, matomų ir sutinkamų įvairiuose kataloguose.

a. F o r m o s s u d a r y m a s . Foteliui forma sudaroma iš laz­dų. Jei mūsų turimos lazdos nėra pakankamai tiesios, prieš dirbant reikia jas ištiesinti. Bet dažnai būna ir atvirkščiai, kada tiesią arba iš­tiesintą lazdą reikia sulenkti ar net stačiau kampu užlaužti. Lazdos ištiesiamos ir lenkiamos vadinamais lygintojais (3 brėž.).

Pirmiausia dirbame formos rėmus. Imame išlygintą lazdą ir ją ly­gintoju užlaužiame stačiu kampu dviejose vietose (kaip daromi už-laužimai, matome 82-me brėžinyje). Tokia užlaužta lazda sudaro prie­šakinį fote'io rėmą, kuris yra 48 cm ilgumo (83 brėž.). Užlaužtuosius abu galu įstrižai nuplauname. Imame kitą ilgesnę lazdą ir su lygintoju

sulenkiame taip pat dviejose vietose (84 brėž.). Tai bus fotelio sėdy­nės rėmas, kurio priešakinę dalį jau anksčiau padarėme (83 brėž.). Lanko šoninius galus iki pusės nupiauname įstrižai ir prie jų prika­lame jau mūsų turimą priešakinę rėmo dalį. Kaip rėmų galai sukala­mi, matome 85-me brėž.

3 5

Kai rėmą sukalame, tada iš apačios prie jo šonų prikalame dar vie­ną žemyn išlenktą lazdą, kuri nuo priešakinio rėmo turi būti nutolusi 18 cm (86 brėž.). Nuo rėmo pryšakio matuojame abiejose pusėse į užpakalį po 42 cm ir pieštuku tas vietas pažymime. Tose vietose pri­kalamos užpakalinės kojos. Imame dvi naujas lazdas ir jas abi atplau­name po 63 cm ilgumo. Abejas lazdas nuo storojo galo už 34,5 cm įpiau-name iki pusės ir padarome išpiovą tokio platumo, kad įeitų antroji 1 azda (87 brėž.). Sudėję abi lazdas per išpiovimą, gauname kryžių (brėž. 88.) kurį, sukalę vinimis, apipiname „žvaigžde" (39 brėž.). Toliau ruošia­mos kojos. Atpiauname du gabalu 66 cm lazdos priešakinėms kojoms ir du 45 cm ilgumo užpakalinėms kojoms. Priešakinių kojų lazdose nuo drūtgalio tris kartus atmatuojame po 15 cm ir visas tris vietas pa-

88 brėž. 89 brėž.

žymime pieštuku. Užpakalinių kojų lazdas taip pat skirstome į tris dalis po 15 cm (89 brėž.). Prie fotelio rėmo priešakinių kampų prika­lame priešakines kojas. Vinį kalame iš rėmo vidaus pusės į koją, ir koją prikalame taip, kad rėmo viršus būtų pakilęs lygiai 45 cm nuo žemės, kad rėmo paviršius sutaptų su ta kojos vieta, kur pažymėjome atma­tavę 45 cm nuo drūtgalio. Užpakalines kojas prie rėmo kalame tose vietose, kurias anksčiau pažymėjome, atmatavę nuo kampų po 42 cm.

3 6

Rėmą pažymėtose vietose dedame ant pastatytos užpakalinės kojos galo ir vinimi iš viršaus prikalame prie kojos. Prikalę prie rėmo kojas, tarp jų žemiau, lygiai 15 cm nuo žemės, prikalame anksčiau pagamin­tą ktyžių (88 brėž.). Kryžiaus ilgesnius galus prikalame prie prieša­kinių kojų, o trumpuosius prie užpakalinių. Vinis kalame per kojas, kad jos įlistų į kryžiaus galą.

Prikaltas kojas nustatome taip, kad priešakinės apačioje būtų 2—3 cm plačiau praskėstos, negu prie rėmo. Kad apačioje kojos išlaikytų nustatytą tarp jų nuotolį, prie jų žemai prikalame lazdelę, kurią reika­lui praėjus, išimame. Paskui ruošiame kojoms nuolatinius ramsčius. Pirmiausia atmatavę pažymime rėmuose tas vietas, kur bus kalami ramsčiai. Atmatuojama po 14 cm nuo kiekvienos kojos į abi puses. Atmatuotas vietas pažymime. Tada imame lazdą, atmatuojame nuo galo 30 cm, toje vietoje užJaužiame ir, įstrižai nupiovę, prikalame prie kojos. Įlaužta lazdos vieta reikia prikalti prie kojos už 15 cm nuo rė­mo viršaus. Prieš kaldami ramstį prie rėmo, patikriname, kad kojos teisingai stovėtų. Patikriname tokiu išmatavimu: virvele arba metru matuojame nuo vienos kojos apačios iki antros gretimos kojos tos vie­tos, kurioje ji prikalta prie rėmo; po to pamatuojame tą patį atstumą tarp antrosios kojos apačios ir pirmosios kojos prie rėmo prikalimo vietos. Jei atstumai sutampa, reiškia kojos taisyklingai prikaltos (90

brėž.); tada galima prikalti ramsčius (a). Toks matavimas tinka patik­rinti tik priešakinėms ir užpakalinėms kojoms. Iš šonų taip matuoti negalima, nes užpakalines kojas visada padarome kiek atsikišusias į užpakalį. Iš šono tik patikriname kampainiu, kad priešakinės kojos, iš šono žiūrint, būtų statmeniškos su žeme. Prikalę ramsčius, prie kry­žiaus taip pat iš visti pusių prikalame atitinkamo didumo lankučius (91 brėž.). Kaldami, jų galus įstrižai nudrožiame, kad jie geriau pri­gultų ir nebūtų atsikišę. Jie prilaiko kryžiaus skersinius, kad nejudėtų.

3 7

Imame nestorą lazdelę, ją išilgai perskeliame, iš apačios droždami kiek paploniname, o galus plokščiai nusmailiname. Vieną tokios laz­delės galą prikalame netoli kojos prie kryžiaus (92 brėž.). Ją verždami aplenkiame koją ir kitą galą prikalame prie to paties kryžiaus galo tik iš kitos pusės. Taip apkalame visas kojas. Fotelio forma jau baigta (93 brėž.).

Priešakinės kojos viršutinį galą iš vidaus pusės nudrožiame kiek įstrižai. Toje įstrižumo vietoje prikalame storesnę, gerai išmirkytą, taip pat įstrižai nudrožtą vytelę. Replėmis tą vytelę lenkdami, pada­rome iš jos mažytį apskritą lankelį, kurio kitą galą prikalame iš vir­šaus prie kojos (brėž. 94). Lankelio skersmuo turi būti 6—7 cm.

Sutvarkius fotelio formą, anksčiau prikalta prie fotelio kojų pa-gelbinė lazdelėj dabar pašalinama.

b ) F o t e l i o a p a t i n ė s d a l i e s i š p y n i m a s . Pabaigę fotelio formą, turime skeltomis vytelėmis apsukti jo kojas ir apatinį kryžių. Pradedame jas sukti (vynioti) nuo apačios. Priėję prie kryžiaus,

3 8

pereiname į jį, vyniojame aplink jo galą iki tos vietos, nuo kurios atsi­skiria lankučiai, iš pluošto padarome kilpelę ir užveržiame, kad neatsi-leistų. Iš viršaus pluošto galą dar prikalame maža vinute. Imame kitą pluoštą ir, įkišę jo galą tarp kojos ir kryžiaus galo, apsukame koją to­liau aukštyn, kol prieiname ramstį. Priėję prie ramsčio, apsukame pluoštu koją su vienu ir kitu ramsčiu atskirai. Toliau sukame pluoštu aplink koją iki jos viršaus, kur įtraukiame pluošto galelį ir dar jį per­kalame vinute (95 brėž.). Vieną pluoštą baigę, prie jo priduriame kitą (96 brėž.).

Išmirkome storesnių vytelių, storuosius jų galus įstrižai nudro-žiame ir poromis prikalame iš viršaus prie užpakalinio rėmo. Ant vi­sos užpakalinės rėmo dalies prikalame 10 porų tokių vytelių (97 brėž.). Apie tas prikaltas vyteles, kaip apie statinėlius, piname paprastai, e i­dami nuo vieno lanko iki kito. Pripynę iki priešakinių kojų, abiejose pusėse greta rėmų įstatome po vytelę. Pindami lanko kraštuose ne-besiekiame, bet apsukame apie pristatytas vyteles ir grįžtame prie kito krašto. Taip papynę <£—5 cm, visus statinėlius nulenkiame že­myn ir pindami kraštuose aplenkiame ir apie pristatytas vyteles, ir apie kojas (98 brėž.). Išpynę £—10 cm, užbaigiame 3-jų vytelių pyne. Pabaigę pynę, imame naują vytelę, įkišame ją tarp kojos ir statinėlių ir apsukame aplink koją ir statinėlį ir užkišame tarp pirmo ir antro statinėlio. Likusį galą pindami uždedame per 2 statinėlius. Toliau piname taip, kaip nurodyta 81-me brėžinyje. Paskutinės vytelės galą apsukame aplink koją, įtraukiame į pynimą ir prikalame vinele.

c ) V i r š u t i n ė s d a l i e s i š p y n i m a s . Paimame stores­nių vytelių ir jas poromis prikalame prie rėmų iš lauko pusės viršū­nėmis aukšt5'n. Prie priešakinių kojų prikalame po vieną statinėlį. Aplink visą fotelį statinėlių galima kalti 34—39 poras. Ties užpakali­nėmis kojomis reikia statinėlių prikalti kiek tankiau. Prikaltus statinė-

3 9

iius apipiname 4 vytelių pyne. Pynę pradedame vytelėmis A ir B (99 brėž.). Vytelę A lenkiame per vieną statinėlių porą ir per koją iš vi­daus pusės ir praeinama pro dvi statinėlių poras, galą palikdami lauke. Su vytele B aplenkiame koją ir kartu nuo kojos praeiname iš lauko pusės pro vieną statinėlių porą, toliau per dvi poras iš vidaus pusės, ir galą paliekame lauke. Prie šių \ \^ abiejų galų dar priduriamos dvi vytelės ir jos pinamos drauge su pirmosiomis vytelėmis (100 brėž.j. Su tomis vytelėmis iki užpakalinės 1 0 0 b r ė ž -dalies vidurio, kur prie besibaigiančių vytelių drūtgalio priduriamos kitos vytelės taip pat drūtgaliais, pinama ir užbaigiama tokiu pat bū­du, kaip buvo pradėta pinti.

Taip statinėlių apačią sutvarkę, paliekame 5—6 cm tarpą neiš-pintą. Tik aukščiau, po 5—6 cm, išpiname dviejų vytelių pynę (101 brėž.). Nuo priešakinės kojos pradedame pinti storų vytelių drūtga­liais. Priėję ties užpakaline koja, priduriame dar po vieną vytelę laib-galiais. Šios pridurtos vytelės pinamos į pynę kartu su pirmosiomis vytelėmis, tik jau šioje pynėje vietoje vienos vytelės eina dvi. Taip pindami einame iki kitos priešakinės kcjos, galais ją aplenkiame ir jais užpynę dar per porą statinėlių, paliekame galelius lauko pusėje.

Toliau pinama eiliniu pynimu. Eilinio pynimo sluoksnį užpiname 2-jų vytelių pyne, tos pynės galus sudurtame taip, kaip parodyta 26 brėžinyje. Eilinio pynimo vytelių ga­lus paliekame lauko pusėje. Dabar statinėlių peras perskiriame: kiekvie­nos poros vieną statinėlį lenkiame į dešinę, kitą į kairę. Statinėliai vieni su kitais sudaro kryžminį pynimą. 10 cm aukštyje, susikirtę statinėliai su­imami vėl poromis ir jie užpinami paskutine 2-jų vytelių pyne (101 brėž).

Užpakalyje pynė kyla aukštyn, bet neturi pakilti daugiau, kaip 32 cm, matuojant nuo sėdynės. Pabaigę šią paskutinę pynę, piname dar eiliniu pynimu kokius 5 — J cm aukščio. Prie šio eilinio sluoksnio vir­šaus iš lauko pusės prikalamas lankas. Jį prikalame prie priešakinių

101 brėž.

•40

kojų ir užpakalyje prie keleto statinėlių. Dabar statinėlius replėmis lenkiame į lauko pusę ir ant jų piname eiliniu pynimu, vis lenkda­mi, kad statinėliai, o kartu ir pynimas darytųsi apskritas ir prieitų prie prikalto lanko. Tada pynimą baigiame, kaip nu­rodyta 81 brėž. ir statinėlius prikalame prie lanko. Taip pasidaro fotelio viršus dailiai apskritas. Tokį fotelį matome 102 brėžinyje.

2. Stalas

a ) R ė m ų s u d a r y m a s . Prie tokios fotelio formos atitinkamai deri­nama ir stalo forma. Stalo rėmus suda­ro kojos, jas prilaikąs kryžius ir lankas.

Iš vienos ar iš dviejų sudurtų lazdų sulenkiamas apskritas lankas, kurio skersmuo turi 60 cm. Atplaunamos 4 tiesios lazdos, kiekviena 72 cm ilgumo. Tai yra mūsų pinamo stalo kojos. Paskui atpjaunamos dar 2 lazdos po 60 cm ilgumo. Iš jų abiejų padaromas kryžius, kurie visi keturi galai lygūs. Sulenktą lanką padaliname į keturias lygias da­lis ir jas pažymime. Tose lanko vietose prikalame kojas. Tarp kojų, 25-me cm nuo žemės prikalame kryžių. Patikrinę kryžiaus taisyklin­gumą, prikalame ant jo lazdelę (pagelbmc). Panašiai, kaip ir foteliui, prikalame prie kojų ir lanko ramsčius. Ramsčiai prie kojų prikalami 20 cm atstume nuo lanko. Prie lanke jie prikalami 15-os cm atstume nuo kojų. Ramsčius pritvirtinę, piie kryžiaus prikalame lankučius, kurie sutvirtina kryžių. Kojas aplenkiame išdrožtomis lazdelėmis, ku­rias tvirtai prie kryžiaus prikalame (92 brėž.). Toliau vytelių pluoštu reikia apsukti kryžiaus galus ir kojas nuo žemės iki pat lanko (95 brėž.). Tokius rėmus matome 103 brėžinyje.

b) Tokiam stalui reikalinga apskrita 62 cm skersmens lenta . Len­tos šonuose aplink išgręžiame kas 2,5 cm tankumo skylutes. Į tas sky­lutes įstatomos smailai nudrožtos vytelės (104 brėž.), panašiai, kaip statinėliai į apskrito krepšio dugną.

Aplink šias vyteles (statinėlius) piname sluoksniniu pynimu. Už-pynę 3—4 cm, replėmis pradedame statinėlius Jenkti žemyn. Su sta-tinėliais kartu linksta žemyn ir pinamas sluoksnis, pasidarydamas ap­skritas. Taip tolydžio lenkdami statinėlius, visą pynimą sulenkiame į

4:

vidaus pusę. Kai visas pinamas sluoksnis yra jau visai į vidų atgręž­tas, užbaigiame paprastai (74 brėž.).

Mokėdami pinti krepšius, fotelius ir stalus, taburetę galime jau visai lengvai išpinti.

a) K o j ų p a g a m i n i m a s . Jos paruošiamos visai taip, kaip stalo kojos. Skirtumas tik tas, kad taburetės kojos yra daug trumpes­nės (45 cm) ir kryžius mažesnis (abi lazdos po 36 cm). Sulenkiamas lankas 32 cm skersmens. Padalinamas jis į 4 dalis ir prikalamas prie kojų. Kojos padalinamos į 3 dalis, būtent po 15 cm. Už 15 cm nuo žemės prikalamas kryžius, o 15 cm atstume nuo lanko prikalami rams­čiai. Kryžius sutvirtinamas atitinkamais vienodo didumo lankučiais. Kryžius ir kojos apsukamos taip, kaip ir stalo kojos. Taburetės rams­čiai nuo stalo ar fotelio ramsčių skirtingi: čia jie prie 'anko prieina tik kampu, kuris prie jo ir prikalamas, bet prie lanko jie niekur neprigula, tik atsiremia užlaužta vieta, kurioje jie prie lanko ir pritvirtinami.

b) S ė d y n ė s p y n i m a s . Imamos 5 storokos vytelės ir per vidurį jos perskeliamos, panašiai, kaip apskrito krepšio dugną pinant (42 brėž.). Į jų perskeltą vietą sukišamos kitos 5 vytelės. Aplink susi­dariusį iš vytelių „kryžių" pradedame pinti iš dviejų vytelių pynę. Porą kartų apipynę, vyteles praskečiame (43 ir 44 brėž.). Išpynę 15 cm skersmens skritulį, prie statinėlių dar pristatome po vieną statinėiį. Užpynę 2 vytelių pynę, piname sluoksniniu pynimu. Visus vytelių

103 brėž. 104 brėž.

3. Taburetė

4 2

likusius galus paliekame toje pusėje, kuri numatoma palikti apačioje. Kai išpiname sėdynę 32 cm skersmens, replėmis statinėlius po tru­putį pindami lenkiame žemyn ir užbai­giame panašiai, kaip stalo lentą. Išpintą sėdynę keturiose vietose prikalame prie paruoštų kojų.

Taburetėms ir stalams lentas galima ir išpinti iš pluoštų, prikalant ant lentos, kaip matome 105-me brėžinyje.

4. Lovelės vaikams

Pirmiausia padaromi lovelės rėmai. Atpiaunamos 4 tvirtos lazdos, visos po 95 cm ilgumo. Tai mūsų daromos lovelės kojos. Toliau taip pat atpiaunamos 4 lazdos po 48 cm ir keturios po 1 m ilgumo. Iš dviejų atpiautų lazdų, numatytų lovelės kojoms, ir dviejų trumpesnių lazdų sukalamas lovelės galas, kokį matome 106 brėžinyje. Prie lovelės kojų ir apatinės skersinės lazdos kartu prikalamas ir ramstis, kuris paruo­šiamas ir pritvirtinamas tokiu pat būdu, kaip stalams bei foteliams. Sukalę vieną ir antrąjį lovelės galą, imame ilgąsias atpiautas lazdas ir

106 brėž. 107 brėž.

jomis sukalant sujungiame abu lovelės galus (107 brėž.). Iš apačios po šoninėmis lazdomis prikalami ramsčiai. Tokie pat ramsčiai prie visų apatinių lazdų prikalami ir iš vidaus. Padarę rėmą, tarp apatinių lovelės lazdų išilgai per vidurį prikalama dar viena lazda (108 brėž.). Toliau ant apatinės rėmų dalies skersai lovelės dugną prikalama 7—10 lazdelių (108 brėž.), ir lovelės dugnas jau baigtas. Pradedame pinti.

4 3

Pirmiausia vytelės pluoštu apvyniojame kojas. Vyniojame nuo apačios iki apatinio rėmo. Rėmo ir ramsčio susidūrimo vietas apvy­niojame vytelės pluoštu, kaip parodyta 95 brėž. Toliau prie apatinio rėmo prikalame nedideliais tarpais po dvi vyteles, kurios čia atstos sta-:inėlius; apie jas ir pradedame lovelės galą pinti 3-jų vytelių pyne. Pinti pradedame vytelių laibgaliais, o priėję iki pusės šono, priduriame

108 brėž.

kitas vyteles storgaliais ir piname, kol praeiname pro kitą lovelės galą. Per tą patį lovelės galą ant pirmosios pynės dar kartą užpinama kita pynė plongaliais ir su ja einama pro kitą šoną, kur prie jos storgalių priduriamos kitos vytelės storgaliais ir jas piname, kol jos kitame lo­velės gale pasibaigia. Toliau, kokį 15—20 cm, jau piname sluoksniniu pynimu (109 brėž.), ant kurio dar užpiname 4 vytelių dvigubą pynę. Ji pinama panašiai, kaip apatinė 3 vytelių pynė. Baigę pynę, praskiria-me visas vytelių poras į abi puses aplink susidarydami kryžmiškus py-nučius. Vytelių viršutinius galus prikalame taip pat poromis prie vir­šutinės rėmo dalies (prie viršutinės lazdos). Perskeliame mūsų pasi­rinktą vidutinio storumo lazdą išilgai į dvi dalis ir ja apkalame ant statinėlių prie viršutinio rėmo. Likusių statinėlių viršutinius galus iš kiekvienos poros po vieną nupiauname. Likusius galus supiname į užbaigimo pynę iš trijų porų. Tą pynę pradedame iš galų.

Lovelę galima užbaigti dar ir kitokiu būdu. — Vytelių viršutiniai galai nupiaustomi ir išilgai rėmą ištiesiami trys vytelių pluoštai. Su atskiru pluoštu rėmą kartu su ištiestais trimis vytelių pluoštais apsu-

*

4 4

kame. Pluošto sudūrimai paslepiami rėmo apačioje (brėž. 110). Iš vir­šaus ant išsikišusių lovelės kojų dar abiejuose galuose prikalame po lazdą. Tos lazdos ir kojų sudūrimo vietą dailiai nupiauname iš šonų kiek įs­trižai. Į patį kamputį įkalame vinelę ir apie ją ir kampą apsukame taip, kaip parodyta 111 brėžinyje. Išsikišusius aukštyn lovelės galus dar galima pintiniais ornamentais pagražinti.

5. Staleliai gėlių vazonams pastatyti

Iš lentos gabalo išpiauname apskritą dugną. Prie jo aplink prika­lame pluoštu apvyniotą išilgai perskeltą vytelę, į kurios perskėlimą statmeniškai pristatome statinėlių panašiai, kaip parodoma 78 brėž. Statinius užpiname 3 vytelių pyne arba vytelės pluoštu pritvirtinamas lankutis, kaip parodyta 80 brėžinyje. Toliau piname sluoksniniu py­nimu. Užbaigiame arba trijų vytelių pyne užpindami, arba toje vie­toje pritvirtindami vytelės pluoštu lankutį. Ant tos pynės arba lanku­čio piname trijų arba keturių porų užbaigimo pynę. Statinėlių liku­sius galus apačioje užbaigiame kaip parodyta 81 brėžinyje.

Užbaigę stalelio viršų, ruošiame jam atitinkamas kojas. Atpjauna­mos trys vienodo ilgumo lazdos ir visos trys sukalamos kryžmai, kaip parodyta 112 ir 113 brėžiniuose. Prie apatinių ir viršutinių kojų galų prikalamos lazdelės. Iš storesnės vytelės galima padaryt dar ir pa­gražinimų. Ant viruštinių kojų galų prikalama stalelio lenta.

4 5

6. Rėminių kėdžių išpynimas

Lietuvoje plačiai vartojamos medinės stalių darbo kėdės. Iš me­džio daromi rėmai, ir iš plonos lentos padaromas kėdės dugnas — sė­dynė. Tokia kėdė būna patogesnė, jei jos dugnas daromas ne iš len­tos, bet išpinamas vytelių pluoštu.

Tokių kėdžių dugnai išpinami panašiai, kaip taburečių dugnas. — Ant lentos prikalama vytelė ir po ja prikišama vienas prie kito eilė vytelių pluoštų. Pakloti pluoštai suskirstomi po du ir skersai kitais pluoštais išpinami kuriuo nors raštu (pav. 105 ir 114 brėž.). Išpynė pusę kvadrato, nuimame prakaltą vytelę ir piname į antrą pusę, kol išpiname visą kėdės dugną.

114 brėž. 115 brėž.

Išpintą dugną dedame ant padaryto tam tikro rėmo ir likusius vy­telių pluoštų galus lenkiame aplink rėmą į apačią. Ten, apačioje rėmo, vytelių galus sukryžiuojame ir smulkiomis vinutėmis prikalame prie rėmo. (brėž. 115). Kad prikalti pluoštai geriau laikytųsi, ant jų dar prikalamos perskeltos lazdelės.

Tokį rėmą su išpintu dugnu uždedame ant paruoštų kėdei rėmų — kojų ir vinimis prikalame. Kad vinys būtų nematomos, kalant reikia pluoštas kiek praskirti.

Panašiai galima išpinti ir kėdės atramą. Tik atramos pluoštų galus prikalame vinutėmis ne antroje pusėje, bet ant rėmo šonų. Atlikę ga' lai nupiaustomi.

IX. Paukščių narveliai

Pintiniai paukščių narveliai dažniausiai daromi dviejų tipų: 1) pin­tinis ir 2) rėminis.

4 6

1. Pintinis paukščių narvelis

Pintinio narvelio dugnas daromas tokiu pat būdu, kaip kelionės krepšių (58 br.). Statinėliai įstatomi irgi taip pat (61-64 br.). Statinėliai užpinami 3 vytelių pynėmis, kurios pradedamos iš kiekvieno kampo, užleidžiant vienus ant kitų, kol išsibaigia vytelės. Besibaigiančių vy­telių galus įpynę įtraukdami paslepiame. Toliau statinėliai paliekami neužpulti. Ant kampinių stačių lazdų atitinkamame aukštume prika­lamos keturios lazdos lygiagrečiai su dugnu. Iš jų susidaro viršutinis rėmas. Kad sustatyti statinėliai tvirčiau laikytųsi ir neišsikraipytų, vi­dury, tarp dugno ir viršutinio rėmo, užpiname dviejų vytelių pynę. Tada imame perskeltą ir plonai išdrožtos lazdos pluoštą ir jį prikala­me prie rėmo, prispausdami viršutines statinėlių dalis. Statinėlių vir­šūnes supiname į 3-jų porų užbaigimo pynę, o likusius galelius dailiai nupiaustome. Pats narvelis jau baigtas, bereikia tik padaryti jam dangtį.

116 brėž. 117 brėž.

Narveliui dangtis daromas panašiai, kaip ir dugnas, tik jis išpina-mas rečiau: tarp atskirų pluoštų paliekamos neišpultos spragos (114 brėž.). Dangčio galuose užpinamos 3-jų porų užbaigimo pynės. Tokį dangtį prie narvelio galima pritvirtinti iš šono dvie­jose vietose susukta vytele arba susukta viela. Pato­giausia vielą susukti ant ylos (117 brėž.). Pro tokią spirališkar susuktą vielą iškišama kita viela. Abiejų vielų galus užlenkiame į priešingas puses (118 brėž.). Vienos vielos abu galu įtraukiame į dangčio kraštą ir ten užlenkiame, o antrosios vielos abu galu įtrau­kiame į narvelio rėmą iš lauko pusės ir taip pat už­lenkiame. Prie priešakinės dangčio pusės pritaisome (įsukame) kabliuką narveliui užkabinti.

118 brėž.

4 7

2. Rėminis narvelis

Rėminio narvelio dugną darome iš lentų. Atpiauname reikalingo ilgumo 2—3 lentas, jas iš apačios sukalame, o prie jų kampuose pri­kalame 4 narvelio aukštumo lazdeles. Tarp šių lazdelių viršuje prika­lamos skersinės ir išilginės lazdelės, kurios sudaro viršutinį rėmą. To rėmo didumas tuii atitikti lentos didumą. Vienoje pusėje, kur numato­mos palikti durelės, tarp lentos ir viršutinio rėmo įstatomos dar dvi lazdelės. Per rėmą ir per lentą perkalamos vinys, kurios sukalamos į tų lazdelių galus. Lygiagrečiai su narvelio dugnu viduryje tarp dugno ir viršutinio rėmo aplink dar prikalamos lazdelės. Tai ir visi naivė­lio rėmai (119 brėž.).

119 brėž. 120 brėž.

Aplink prie rėmo pastoviu tankumu prikalame po porą vytelių. Jos kiekvienoje poroje sudedamos taip, kad vienų būtų drūtgaliai, o antrų laibgaliai (120 brėž.).

Vyteles prie vidurinių lazdų dar pri­tvirtiname skeltos vytelės pluoštu, jį ap­sukdami apie prikaltų porą vytelių ir ap­link lazdą. Apsukę visas prikaltas vyteles ir apėję aplink visą narvelį, grįžtame at­gal ir apsukame visas tas vyteles iš prie­šingos pusės (121 brėž.). Prie viršutinio rėmo vyteles pritvirtiname, apsukdami skeltos vytelės pluoštu kiek kitaip: čia vytelės pluoštą apie prikaltas vyteles per vieną porą apsukame, o kitą porą pralei- 121 brėž. ir 122 brėž. džiame. Atgal grįždami apsukame visas praleistąsias vytelių poras. Atgal sugrįžę dar kartą tokiu pat būdu visas prikaltąsias vytelių po-

4 8

ras apsukame (122 brėž.). Taip pritvirtintas vyteles galima nupiau-styti lygiai su rėmo viršumi.

Narvelio dangčiui padaryti sukalamas iš 4 lazdų rėmelis, didumo sulig narvelio viršutiniu rėmu. Skersai tą rėmelį prikalama dar viena lazda (jos galai įsiremia į rėmelio šonines lazdas). Ant tokio rėmelio išilgai poromis prikalamos vytelės, panašiai, kaip narvelio šonuose. Prikalti vytelių galai dai apsukami plonu vytelės pluoštu (122 brėž.). Prie vidurinės lazdos vytelės pritvirtinamos pluoštu kaip parodyta 121 brėž. Pagamintas dangtis vinimis prikalamas prie narvelio viršuti­nio rėmo. Priešakinės angos durelės padaromos visiškai taip, kaip dangtis ir prie narvelio pritvirtinamos susukta viela (117 ir 118 brėž.). Jei numatoma, kad narvelis reikės dažnai nešioti, šonuose galima pa­daryti pintinės rankenos.

X. Vaikų lopšiai

Lietuvoje vaikams migdyti daugiausia vartojami iš lentų sukalti lopšiai, kurie kabinami ant lingės. Tačiau daug sveikesnis pintinis lopšys, panašus į krepšį, vartojamą skalbiniams sudėti.

Tokie lopšiai pinami panašiai, kaip pailgieji krepšiai ( 5 1 — 5 4 brėž.). Tokio lopšio forma atitinka 55-me brėžinyje parodytą krepšį. Toki pintiniai lopšiai su kūdikiu nekabinami ant lingių ir jais vaikai ne­supami, bet pastatomi, pav., ant suolelio, ant dviejų taburečių arba ant specialių lazdinių kojų, kurios padaromcs panašiai kaip stalo ko­jos. Tik tokio lopšelio kojas darant, lanką reikia sulenkti pailgą, kad jis atitiktų krepšio formą. Kojos įtaisomos arčiau lanko galų, o tarp jų kiek žemiau sukalamas iš lazdų keturkampis, ant kuiio atsiremia lopšelio dugnas.

Toks lopšelis, atiikęs nuo kūdikio, puikiausiai tinka ir skalbiniams laikyti, ir kitiems reikalams.

XI. Pintinės tvoros

Sodyboms, kiemams, ypač darželiams aptverti tinka įvairios pi­nučių ir žiogrinės tvoros.

123-me brėžinyje parodyta tvora yra paprasta žiogrinė tvora, tinka aptverti sodams ir sodyboms. Ji tveriama iš visai paprastos medžiagos — eglės šakų, lazdynų, alksnių.

4 9

Dailesnę tvorą vaizduoja 124-as brėžinys. Ji tveriama iš lazdyno vienodo storumo lazdų. Galima ją tverti ir iš alksnio lazdų; tik iš alks­nio ji nebus jau tokia daili.

Daug dailesnė yra pinučių tvora, tveriama iš apvalių beržo šakų (125 brėž.).

123 brėž. 124 brėž.

Gali būti ir kitokių panašių tvorų, kitaip ir kitokia tvarka gali būti sukaltos lazdos. Tik svarbu, kad būtų prisilaikyta vienodumo, išlaikyta vienoda forma, nebūtų bet kaip iškreivezota.

Paskutinėm dviem tvorų rūšim galima sukalti tokie pat ir varteliai.

XII. Botkočių pynimas

Pmtinius botkočius (vytinius) galima pinti iš vytelių arba iš su­skaldyto į 12 dalių jauno ąžuoliuko arba uoselio. Pinant iš vytelių, rei­kia pinti tik iš žalių ir neluptų vytelių.

5 0

Imamos 3 vienodo storumo vytelės ir jos visos trys susukamos į virvę (126 brėž.). Susukti geriausia pradėti iš laibgalio. Susukę tokias tris virves, jas visas tris sukdami į atbulą pusę, susukame į vieną storą virvę (127 brėž.). Tokią storą vytinę virvę apsukame dar trimis vyte­lėmis, kurios turi eiti aplink vytinį einančiais grioveliais (128 brėž.). Vytinio drūtgalys nuo pat galo kokius 15—20 cm kietai apsukamas vy­telės pluoštu arba dar geriau smaluota virvute. Laibgalys užbaigiamas kiek kitaip. Čia paliekamas vienos iš vytelių suvytos virvutės galas, jį

' 129 brėž. 127 brėž

užlenkiant padaroma iš jo ąselė, toliau jos plonasis galas prilenkiamas prie bendro vytinio, ir pats vytinio laibgalys kietai apvyniojamas lanks­čia viela (apie 2 cm) (brėž. 129).

Jei vytinis daromas iš ąžuoliuko arba uoselio, tai toks medelis iš laibgalio skeliamas į 12 dalių. Suskaldomas ne ištisai iki pat drūtgalio, bet rankenos vieta paliekama nesuskaldyta. Kiekviena iš tų 12 dalių

51

dailiai apdrožiamos, kad jos atrodytų, kaip vytelės. Tokios mūsų dirb­tinės vytelės susukamos taip pat, kaip ir tikros karklų vytelės. Tik to­kio vytinio drūtgalio apsukti nėra reikalo. Jis tik peiliu apskritai nu­lyginamas.

XIII. Kojašluosčių pynimas

Kojašluosčiai yra gaminami iš kokoso pluoštų. Tai yra brangi už­sieninė medžiaga, pas mus beveik negaunama. Tačiau kojašluosčiams gaminti gerai tinka ir šiaudai. Iš kūlio paimamos trys vienodo storu­

mo saujelės šiaudų ir iš jų kietai nupina-ma ilga kasa. Tokią kasą aplink vynioda­mi susiuvame į pailgą arba apskritą dug­nelį (130 ir 131 brėž.). Kasai susiūti tin­ka špagatas, susukti tvirti siūlai, plona virvutė...

Kojašluostį galima pasidaryti ir iš vytelių. Iš vytelių išpinamas keturkam­pis dugnas tokiu pat būdu, kaip ir bet kurio keturkampio krepšio dugnas. Kad galuose vytelės nenusmuktų, užpinama

130—131 brėž. 3-jų porų užbaigimo pynė.

XIV. Vytelių ir išdirbinių baltinimas ir dažymas

1. Baltinimas

Nors nuluptas vyteles džiovinant saulė ir pabaltina, tačiau iš jų pa­gaminti dirbiniai būna dar nepakankamai balti. Be to, atskiros vytelės būna nevienodo baltumo, kas kenkia išdirbinių vertei ir grožiui. Todėl reikia juos dar pabaltinti.

Paprasčiausias būdas jiems baltinti — tai palaikyti sieros dūmuo­se. Tik tam reikalui reikia turėti nedidelę patalpą — mažą atskirą kam­bariuką, kurio sienos ir durys būtų gana sandarios. Tokį kambariuką gali atstoti lentinė dėžė. Jos visos sienelės turi būti kuo sandariausiai suleistos ir durelės gerai uždaromos, nes sieros dujos ir dūmai turi iš­silaikyti bent ketvirtį paros. Be to, jei baltinimas atliekamas atskirame kambaryje, tai svarbu, kad iš jo biaurus kvapas ir nuodingos dujos ne­patektų į kitas patalpas.

5 2

Baltinimas atliekamas paprastu būdu. Norint vytelių išdirbinius baltinti, reikia jie sudrėkinti arba trumpai pamirkyti. Jei pinant vyte­lės kiek susitepė, tuo metu reikia išdirbinius numazgoti. Baltinimo kameroje (specialioje dėžėje arba parinktame kambaryje) vytelės arba išdirbiniai sukabinami ant tam reikalui paruoštų kablių. Kai daiktai kameroje sutvarkyti, imamas sieros gabalas, įdedamas į kokį seną mo­linį arba skardinį indą ir uždegamas. Toks indas su degančia siera sta­tomas į kamerą. Kai siera gerai įsidega, kamera uždaroma ir laikoma sandariai uždaryta kokias 6 valandas. Vytelės ir jų išdirbiniai gražiai išbąla.

2. Dažymas

Dažoma atskiros vytelės bei jų pluoštai ir jau pagaminti daiktai, jei buvo pinama, sakysim, iš pajuodavusių vytelių — pluošto. Pirmu ir antru atveju pynimui svarbu mokėti panaudoti ir suderinti spalvas. Geras nudažymas išdirbiniams suteikia grožio ir vertės. Pav. iš dažytų vytelių bei pluošto galima išpinti puikiausių raštų baldai ir kiti daiktai.

a ) V y t e l i ų d a ž y m a s a n i l i n o d a ž a i s . Amlino dažais nudažytos vytelės turi švelnius, lygius antspalvius. Galima nudažyti įvairiomis spalvomis. Pynėjui svarbu mokėti pačiam juos pavartoti.

4-iuose litruose lietaus arba upės vandens ištirpdoma 100 g Marselio muilo. Kad muilas ištirptų, vandenį reikia virinti. Gerai pamirkytas vyteles šilumoje išdžioviname ir dedame į šį tirpinį. Kiek pamirkę, išimame ir išdžioviname. Taip išdžiovintos vytelės galima jau dažyti. Šie dažai ištirpinami 50—60 laipsnių šilimos vandenyje ir juose mirkoma pynimo medžiaga. Dažniausia vartojamosios anilino dažų spalvos:

1) r a u d o n o s : šviesiai raudoną spalvą gauname ištirpdinę 50 g eozi-no keturiuose litruose vandens; tamsiai raudoną — 120 g eozi-no tame pačiame vandens kiekyje, arba 120 g fuksino ir 30 g oran­žinių dažų 4-se litruose vandens; sodriai raudoną spalvą — 4-se litruose vandens 120 g porceau II R dažų; rožinę spalvą — 4-se litruose 120 g bengališkų rožių spalvos dažų; karmazine spalvą — 4-se litruose vandens 120 g košenilo dažų; fioletinę — 4-se litruose ištirpdžius 120 g fuksino.

2) F i o l e t i n ė s s p a l v o s : šviesiai fioletinę gauname ištirpinę 4-se utruose vandens 15 g melyto fioleto; tamsiai fioletinę spalvą —

5 3

150 g 3-se litruose vandens; raudonai fioletinę — 150 g metylo fioleto ir 30 g fuksino 4-se litruose vandens; fioletinę žydrią — 150 g metylo fioleto ir 30 g žydrios spalvos 3-se litruose.

3) m ė l y n a spalva : šviesiai mėlyna — 15 g žydrių dažų ir 4 1 vandens; tamsiai mėlyna — 150 g žydraus mėtelyno 31 vandens; žalsvai melsva spalva — 150 g žalių briliantinių dažų 31 vandens;

4) g e l t o n o s spa lvos : švari geltona — 100 g geltono naftalino 4 1 vandens; šviesiai g e l t o n a — 1 8 0 g šafranino ir 4 1 vand.; oranžinė — 150 g oranžinės spalvos ir 4 1 vandens;

5) b r o n z i n ė s spa lvos : raudonai bronzinė — 150 g vezuvino ir 4 1 vandens.

6) Ž a l i o s spa lvos : šviesiai ž a l i ą — 1 5 0 g melylo žalumo ir 3 1 vandens; šviesių lapų spalva — 150 g žalio melachito, 30 g gel­tono naftalino ir 4 1 vandens;

b) S t a l i ų b e i c a i . Galima vyteles ir pluoštus dažyti ir stalių beicais. Jais dažyti yra lengviau, bet jų spalvos nėra patvarios. Kai kurie beico dažai gana gerai įsigeria į vytelių medžiagą. Tokie dažai yra kalio hipermanganas, muilo šarmas, indigo, anilino dažai.!

Pintiems daiktams geriausiai vartoti vandeninius dažus. Ko ma­žiau vartotini aliejiniai dažai. Anilino ir beico dažai paruošiami tokia­me inde, kad dažomi daiktai galima būtų į dažus panerti. Bet jei da­žomas daiktas yra didelis, pav. fotelis, tai jį reikia dažų skiediniu api­pilti. Pabaigtų daiktų pagražinimus išdažyti sunku. Geriau dažyti pačią medžiagą ir išpinti.

c) L a k a v i m a s . Daiktus, kuriuos norime lakuoti, reikia gerai išdžiovinti ir vilnoniu skuduruku gerai nuvalyti. Lakų patiems ga­minti neišsimoka; galima jų pirkti įvairiausiais kiekiais ir įvairiausių spalvų. Spiritinis lakas tinka lakuoti tik tokius krepšelius, kurių ne­reikia liesti rankomis. Medžiagos lakuoti prieš pinant negalima.

Pintinius išdirbinius galima lakuoti kopeliniu laku, kuris šiam rei­kalui yra daug tinkamesnis už spiritinį laką.

Lakas ant pintinių dirbinių uždedamas plonu teptuku, stropiai sekant, kad nepariktų kur nors storesnių sluoksnių, ypač ant briaunų.

Lako spalva turi būti pritaikinta prie dažytų daiktų spalvos. No­rint išdirbinius lakuoti, reikia jie pirmiau nudažyti. Kai nudažyti jie geriau išdžiūna, tik tada galima lakuoti. Lako savybės — tai jo greitas

5 4

džiuvimas ir graži spalva. Kartą nulakavus, negalima tuojau antrą kartą lakuoti, nes nuo to pasidaro šiurkštus daikto paviršius. Ant indo, kuriame laikome laką, reikia dirbant pritaikinti vielą, kad būtų į ką nubraukti teptuką, jei kartais ant jo būna paimta daug lako. Baigus la­kuoti, teptukas pamerkiamas vandenyje, kad jis sausai neišdžiūtų. Nulakuoti daiktai laikomi šiltame kambaryje, kur nėra dulkių. Drėg­name ore lakuoti daiktai negražiai atrodo.

Aplamai, dažymas ir lakavimas yra gana sudėtingas darbas ir rei­kalingas ne mažo patyrimo. Todėl pradedantiems nepatartinas. Ge­riau nedažytas daiktas, negu netikusiai nudažytas.

XV. Vytelių auginimas

1. Žemės parinkimas

Karklų vytelių plantacijai įrengti tinka visokia žemė, nes jie auga ir molynuose ir smėlėtoje žemėje. Tik svarbu, kad joje būtų drėgmės. Savaime suprantama, kad kiekvienai žemės rūšiai turi atitikti ir karklų rūšis. Ir, be to, kiekviena žemės rūšis reikalinga kiek kitaip paruošti. Netinka vytelių plantacijai tik visai sausi smėlynai ir gilūs durpynai. Tačiau labai geroje ir trąšioje žemėje vytelės perauga. Jau vienų metų vytelės būna per storos pinti, o per 2 metu išauga į lazdas ir tinka da­ryti baldų formoms ir statinių lankams.

Tiesa, labai geroje dirvoje galima sodinti vienmečius karklus; jie sodinami labai tankiai, pav., eilėmis kas 30 cm ir kas 10 cm. Tada išauga smulkios vytelės, tinkamos mažiems dirbiniams. Tokia planta­cija per keletą metų išsieikvoja. Po 8—10 metų vytelės ten visai ne­beauga. Plonos vytelės auginti yra prasmės, nes jos brangesnės.

Vidutinėje dirvoje išauga geros vytelės; vidutinio ilgumo ir vidu­tinio storumo, su maža šerdimi ir lanksčios, kokios geriausiai tinka pynimui. Išaugusios labai geroje žemėje tomis savybėmis nepasižymi. Todėl labai trąšioje žemėje patartina sodinti vienmečius ūgius, arba retai sodinti ir auginti lazdas. Tokias lazdas reikia išpiauti kas 2—3 metai.

2. Dirvos paruošimas

Paruošiant dirvą plantacijai, reikia ne tik išarti, bet ir gerai išpu­renti, kad diegai galėtų geriau įleisti šaknis. Tokioje dirvoje karklų šaknys geriau pasiekia drėgmę, vadinasi, geriau gauna maisto.

5 5

Karklams susodinti žemė reikia išjudinti 30—50 cm gilumo. Ji išjudinama, kasant kastuvu arba labai giliai ariant. Dirvą paruošti ga­lima ir iš rudens. Bet jei vieta nėra labai drėgna arba kieta (molynė), tai geriau ji paruošti pavasarį. Naujai išpurentoje žemėje diegai leng­viau gauna sau reikalingo maisto.

3. Diegų parinkimas

Diegais sodinti tinka mažos 15—50 ilgumo vytelės, kurių galima prisipiauti iš pinti tinkamų karklų rūšių. Įvairiose Lietuvos vietose, ypatingai upių krantuose, auga daug gerų ir pinti tinkamų vytelių, iš kurių galima prisipiauti diegų ir prisisodinti. Bet geriausių rūšių vy-teiių augina Miškų Departamento laikomuose daigynuose ir Kauno miesto laikomoje sodininkystėje, kur jų galima nusipirkti.

Sodinant diegų ilgumas priklauso nuo žemės rūšies. Trąšioje ir drėgnoje žemėje sodinami diegai 15—20 cm ilgumo. Vidutinėje ir drėgnoje žemėje diegai sodinami 25 cm ilgumo. Tokioje pat žemėje su vidutiniu drėgmės kiekiu sodinami diegai 30 cm ilgumo. Sausoje žemėje, pav., smėlynuose sodinami diegai turi būti bent 40 cm ilgu­mo. Vėjo pustomuose smiltynuose diegams reikia 50 cm ir daugiau.

4. Karklų diegų sodinimas

Vytelių plantacijai išartą žemę reikia išakėti. Išakėta dirva yra be­veik lygi, ir joje jau galima nužymėti diegų eilėms vietą. Vienos eilės atstumą nuo kitų reikia išmatuoti ir išmatavus nustatyti. Tarp atskirų eilių atstumai daromi nuo 30 cm iki 80 cm, pav.: 30, 40, 50, 60, 70, 80 cm. Juo tankiau yra sodinamų diegų eilės, tuo vytelės smulkesnės teišauga. Tankiai apsodinta plantacija pirmaisiais metais duoda geras vyteles, bet vėliau suauga taip tankiai, kad sunku būna ir praeiti.

Tarp atskirų diegų eilėse atstumas laikomas nuo 10 iki 40 cm. T o ­kiam atstumui išlaikyti geriau kuo nors atmatuoti, pav. nustatyto il­gumo lazdele. Įgudęs sodintojas tarp atskirų diegų atstumus išlaiko ir iš akies.

Jei žemė giliai išpurenta, tai diegus galima tiesiog kišti į žemę, sau­gant, kad jų žievė nenusiluptų. Kad žemė prie jo geriau prigultų, rei­kia ji prie diego dar paspausti. Jei žemė nelabai išpurenta, tai karklo diegų negalima giliai įbesti, nes ir pats diegas nelenda, be to, yra pa­vojaus jo žievę nubraukti. Tada reikia smaila lazda padaryti skylę ir

56

tik tada diegą kišti. Darant diegams dirvoje skyles, reikia stengtis, kad jos būtų vienodo gilumo. Patogiausia sodinti trims žmonėms iš karto: vienas pirma eidamas praduria skyles, antras nešasi diegus ir po vieną įstato į skylutes, o tiečias apspaudžia juos žeme.

Skylutes išbedant, galima karklų diegus sodinti ir neišdirbtoje že­mėje, pav. smėlyje, upių pakrantėse, išplėštų velėnų vagose.

Karklai sodinami stačiai į žemę juos įbedant. Bet kiti sodina ir ne-tiesiai, kiek pagulusius į žemę (apie 45 laipsnių palinkimu). Palinkimas turi būti visų į tą pačią pusę. Toks sodinimas tinka sausesnei žemei, pav. smėlyje, kur diegui sunkiau gauti drėgmės. Kad jam drėgmės pakaktų, reikia jo didesnę dalį į žemę įkišti. Kišant didelę diego dalį į žemę, geriau ji įkišti įstrižai (su palinkimu), nes dirvos paviršiuje ir žemė trąšesnė ir oro gauna lengviau, negu giliai įkištas. Arčiau žemės pa­viršiaus jam lengviau ir prigyti ir šaknis išleisti. Sodinti diegus įstrižai į žemės paviršių yra sunkiau. Todėl drėgnoje žemėje diegai sodinami stačiai. Stačiai sodinant, ir diego nereikia tokio didelio — pakanka net 20 cm.

5. Kaip giliai sodinami diegai

Paprastai į žemę diegai sodinami taip, kad jie visai pasislėptų že­mėje, kad jų nebūtų matyti nė viršūnės. Diegas į žemę įkišamas taip giliai, kad jo pati viršūnėlė būtų lygiai su žemės paviršium. Taip paso­dintas diegas gerai įsišaknyja ir tais metais išleidžia tik vieną vytelę, kurią galima suvartoti pasodinti kitur arba pynimo reikalams. Kitais metais iš tokio nupiauto kelmelio išauga jau keletas vytelių. Jei die­gas bus pasodintas ir kiek giliau, pav. kokiu centimetru pasislėps ir po žemės paviršiumi, tai tas nekenkia, nes diegas prasikala ir iš po že­mės. Ypač toks gilumas nekenkia, jei žemė buvo neseniai išarta, išju­dinta. Sename arime geriau diego viršūnę palikti prie pat žemės pa­viršiaus.

Jei diegas lieka taip pasodintas, kad jo viršūnė lieka keletą cm virš žemės paviršiaus, tai ta viršūnė, diegui prigijus, išleidžia keletą ša­kelių, iš kurių išauga silpnos, niekam netikusios vytelės. Pats karklo kel­melis formuojasi virš žemės paviršiaus, kur daugiau nukenčia nuo šalnų, vabzdžių ir kt.

Bet lakiame smėlyje, vandens užpilamose vietose, karklų diegus reikia sodinti tik išsikišusius kiek iš žemės. Toks išsikišimas yra rei-

57

kalingas, kad smėlys neužpustytų. Tokiose vietose reikia palikti virš žemės paviršiaus diego dalis iki 20 cm ilgumo. Piktžolėmis apaugu­sioje vietoje taip pat reikia diego viršūnė palikti virš žemės paviršiaus, kad jos neišbujojusio diego nenuslopintų. Tik, žinoma, daug racio­naliau pirma piktžoles išnaikinti ir tik į švarią dirvą diegus sodinti.

Jei žemė yra gerai ir giliai išpurenta, tai galima diegus sodinti pa­prasčiausiai juos į žemę įkišant, jokios skylės jiems nedaiant.

6. Sodinimo laikas

Vytelių diegus galima sodinti rudenį, žiemos metu ir pavasarį. Sausoje dirvoje ir lakiame smėlyje galima sodinti rudenį. Žiemos metu galima sodinti smėlėtoje dirvoje, jei tik nėra sniego ir žemė dar nėra užšalusi. Pavasarį sodinant, svarbu pasodinti kuo anksčiau. Juo anks­čiau pasodinami diegai, tuo geresnės išauga vytelės. Vėliau pavasarį pasodinti karklai išaugina prastesnes vyteles.

Sodinti galima pradėti tada, kai dirva pradžiūsta.

7. Kokia žemė reikalinga atskiroms karklų rūšims

a) P a p r a s t i e j i k a r k l a i (salix viminalis) tinka sodinti geroje žemėje, kurioje netrūksta trąšų ir drėgmės. Tokios vietos yra upių vandens sąnašos, smėlėti molynai. Durpynuose jie neauga.

b) Vadinami b a l t i e j i k a r k l a i (salix amigdalina) galima sodinti visose šlapiose dirvose, šlapiuose ir trąšiuose smėlynuose, ir net durpynuose. Tik durpynuose vytelės išauga prastesnės.

c) R a u d o n i e j i k a r k l a i (salix purpurea) galima sodinti sausesnėje žemėje, jei tik giliau yra pakankamai drėgmės, pav. smė­lynuose, vandens suneštose nuosėdose.

58