SPORTAS Nr5 (2015m)

4 p.

8 p.

12 p.

14 p.

POKALBIS

STUDENTAI

TEMA

SPORTUOJAM

Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius: „Svarbioms permainoms reikia laiko.“

Jau tris universiadas iš eilės Lietuvos sportininkai pagal medalių skaičių yra tarp 20-ies stipriausių šalių. Šiemet jie iškovojo devynis medalius.

Pasaulio arenose žibančioms Lietuvos kurčiųjų krepšinio rinktinėms trūksta lėšų ir dėmesio, bet ne ryžto ir kovingumo.

Lietuvos vandenyse plinta naujas virusas – prieš kelerius metus į mūsų šalį atkeliavusios irklentės kasdien randa vis naujų sekėjų.

GYVENIMO NUOTYKIS

Vėjas, šaltis, bangos, nuovargis, miego stoka, ankšta erdvė – tokie buvo nuolatiniai buriuotojų palydovai 9 mėnesius trukusiose prestižinėse „Volvo Ocean Race“ varžybose aplink pasaulį. Nepaisant to, pirmas šiose lenktynėse dalyvavęs lietuvis Rokas Milevičius sako, kad viso to jau pasiilgo: „Trūksta laivo, komandos, draugų, visos tos atmosferos. “ Ir jau kuria naujus planus. 20 p.

2015 Nr. 5 (994)

TARP DVIEJŲ VALSTYBIŲ

Lietuvos dviračių sporto čempionė Daiva Tušlaitė astovauja Italijos klubui, bet kuo daugiau laiko stengiasi praleisti gimtinėje su dukra Kamile ir ūkininku tapusiu vyru, žinomu motokrosininku Mariumi Ragažinsku. 11 p.

www.sportas.info

Šeimos stichija – vanduo.

17 p.

( )

TTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTARPVA

JŲ IŲ

Lietuvos dviračių sporto čempionė Daiva Tušlaitė abet kuo daugiau laiko stengiasi praleisti gimtinėje sūkininku tapusiu vyru, žinomu motokrosininku Mar

g g p g jP DVIEJALSTYB

„Tea

m B

rune

l“ nu

otr.

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 5 (994)

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMATel. 8 655 59 270Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 3Jau anksčiau kelialapį į Rio de Žaneiro parolimpiadą užsitikrinusi Lietuvos aklųjų riedulio rinktinė Kaune vykusiame Europos čempionate iškovojo bronzą. Rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju tapo Genrikas Pavliukianecas – 44 įvarčiai.„

Taip netrukus po triumfo Europos jaunimo (iki 23 metų) lengvosios atletikos čempionate Estijoje sakė trišuolininkė 22 metų DOVILĖ DZINDZALETAITĖ.

Kanojų irkluotojas Henrikas Žustautas šiemet laimi visas varžybas, kuriose dalyvauja. Azerbaidžane jis tapo Europos žaidynių čempionu, o Portugalijoje apgynė pasaulio jaunimo (iki 23 metų) čempiono titulą. Portugalijoje vienviečių kanojų auksą jaunių (iki 19 metų) grupėje laimėjo ir Vadimas Korobovas.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

Jau anaklųjų rieduliReRRRRR zultatyviauųjų

„Tingiu kalbėti, noriu valgyti. Kokios dar gali būti emocijos, kai laimi aukso medalį? Esu geriausia Europoje, pagerinau Lietuvos rekordą, nors pasirodyti galėjau dar geriau. Su treneriu apie kitos spalvos medalį net nekalbėjome. Atvažiavome aukso, jį pasiėmėme ir grįšime namo toliau dirbti.“

EDIS MATUSEVIČIUS

LAURYNAS GRIGELIS

PENKIAKOVININKĖS

LIVETA JASIŪNAITĖ

LIETUVOS IRKLUOTOJOSL

Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionate Švedijoje ieties metimo varžybų bronzą iškovojo Edis Matusevičius. Jis numetė ietį 77 m 48 cm ir visų laikų Lietuvos geriausių rezultatų sąrašuose pakilo į trečiąją vietą.

Laurynas Grigelis pakartojo 2013 m. triumfą – Tarptautinės teniso federacijos „Futures“ serijos turnyre „Prezidento taurė 2015“ laimėjo ir vienetų, ir kartu su Luku Mugevičiumi dvejetų varžybas.

Šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionate Berlyne sidabrą moterų estafečių varžybose iškovojo Lina Batulevičiūtė ir Ieva Serapinaitė. Auksą iškovojo kinės, bronzą – Lenkijos sportininkės.

Taline (Estija) vykusiame Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionate merginų ieties metimo rungtyje bronza pasidabino Liveta Jasiūnaitė. Lietuvė finale įrankį numetė 55 m 77 cm.

Bulgarijoje vykusiame pasaulio jaunimo (iki 23 metų) irklavimo čempionate Ieva Adomavičiūtė laimėjo moterų vienviečių varžybas, o Sonata Petrikaitė lengvo svorio vienviečių varžybose pelnė bronzą.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 5 (994)NrNr. . 5 5 (9(99494))

ŽVILGSNISPirmą kartą lenktynės sulaukė buvusio „Formulės-1“ piloto. Tai MICHAELIS BLEEKEMOLENAS iš Olandijos.

Automobilių maratono trasoje varžėsi Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Vokietijos, Belgijos, Olandijos ir Didžiosios Britanijos komandos. Jų sudėtyse buvo 149 sportininkai ir 44 ekipų vadovai, atstovaujantys trylikai šalių: Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai, Baltarusijai, Rusijai, Vokietijai, Belgijai, Olandijai, Švedijai, Didžiajai Britanijai, JAV ir Australijai.

Į tradicines lenktynes pažvelgėme pro skaičių ir faktų prizmę.

Pirmą kartą lenktynių miestelyje šalia Palangos plevėsavo ir Australijos bei Švedijos, kurių sportininkai debiutavo šiose lenktynėse, vėliavos.

Jauniausio „ENEOS 1 000 km lenktynių“ dalyvio titulas atiteko aštuoniolikmečiam „Siuskpigiau.lt-Žaibelis“ komandos sportininkui Ignui Brusokui. Ketveriais metais už jį vyresnis buvo „Domus Lumina“ atstovas Mindaugas Liatukas, o 1 000 km lenktynėse dalyvavo net penki 23 m. sportininkai: Aistė Antanaitytė („Dynami:t Energy“), Džiugas Tovilavičius („Racetech“), Aurimas Mištautas (Kauno automobilininkų sporto klubas), Simas Juodviršis („Hoptrans-Club Port by JR Motorsport“) ir lenktynininkas iš Estijos Krenas Tunderas („Rednut“).

„ENEOS 1 000 km lenktynės“ dar kartą patvirtino tikrą jaunystės ir patirties derinį. Vyriausias dalyvis buvo „Cor Euser Racing“ komandos narys, amerikietis iš Arizonos Jimas Briody. Lenktynių dieną, liepos 18-ąją, jam buvo 71 metai penki mėnesiai ir šešios dienos. Tai vyriausias šiose lenktynėse dalyvavęs sportininkas per visą jų 16 metų istoriją.

Pirmą kartą renginio istorijoje šios lenktynės sulaukė buvusio „Formulės-1“ piloto. Tai 65-erių

Michaelis Bleekemolenas iš Olandijos („Team Bleekemolen“).

BMW automobilis vėl išlaikė populiariausio šių maratoninių lenktynių bolido titulą. Net 20-ies komandų sportininkai vairavo BMW, pradedant pirmosios serijos dyzelininiais ir baigiant specialiai ilgų nuotolių lenktynėms ruoštais galiūnais, tokiais kaip „BMW M3 GTR“, „BMW M4“. „ENEOS 1 000 km lenktynių“ trasa skriejo penki įvairių modifi kacijų „Porsche“, keturi „Honda“, trys „Volkswagen“, du „Renault“ ir po vieną automobilį „Alfa Romeo“, „Audi“, „Aquila SR1“, „Ford“, „Ginetta“, „Lada“, „Lexus“, „Kit Car“, „Mitsubishi“ ir „Toyota“.

Kvalifi kacinių lenktynių laimėtojus – „General Financing–Autopaslauga by Pitlane“ lenktynininkus – savo taure apdovanojo susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, o spaudos konferencijoje su pirmąja aukštuma juos pasveikino ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Antrą kartą lenktynės vyko naujos konfi gūracijos trasoje, kurios vieno rato ilgis – 2 682 metrai. 1 000 km nuotolį sudarė 373 ratai.

„ENEOS 1 000 km lenktynes“ laimėjo „Juta-KG Group“ komanda, 1 000 km trasą įveikusi per 9 val. 55 min. 18,357 sekundės. Tai ketvirtas rezultatas pagal lenktynių trukmę per visą jų istoriją. Ilgiausiai – 10 val. 2 min. – lenktynės truko 2000 m., 2005 m. ir 2006 m. – lygiai 10 valandų, o trumpiausiai lenktynės vyko antraisiais savo gyvavimo metais – 2001-aisiais, kai nugalėtojai fi nišo liniją kirto nuo starto praėjus 8 val. 52 minutėms. Pagrindinį lenktynių prizą, užkopę ant aukščiausiojo nugalėtojų pakylos laiptelio, iškėlė lenktynių laimėtojai – „Juta-KG Group“ ekipos lenktynininkai broliai Jonas ir Ignas Gelžiniai bei Tautvydas

Barštys jaunesnysis, vairavę „Porsche Carrera GT3 Cup“. Tai buvo devintoji „Porsche“ markės automobilių pergalė per šešiolika lenktynių. Nugalėtojų komandos lyderis J. Gelžinis 1 000 km lenktynėse triumfavo jau penktąjį kartą. Vienam jauniausių šalies automobilių sporto atstovų J. Gelžiniui šis laimėjimas leido tapti vienvaldžiu lietuviškojo maratono lyderiu ir pranokti vieną labiausiai patyrusių šalies žiedo meistrų Vytautą Venskūną, kuriam Palangoje įvairiais metais yra pavykę laimėti ketverias lenktynes.

Nuo nugalėtojų atsilikę keturiais ratais, antri su „Porsche 911 GT3 Cup“ fi nišavo „Baltpol-15min powered by Oktanas Racing“ komandos sportininkai – broliai Nerijus ir Nemunas Dagiliai bei Robertas Kupčikas.

Trečioji vieta atiteko svečiams iš Belgijos – „Palanga SPA hotel by Qvick Motors“ ekipai, kurios lenktynininkai Steve’as Vanbellingenas, Erikas Qwickas ir Dirkas bei Tomas van Rompuy su „BMW M3 GTR“ nuo nugalėtojų atsiliko 10 ratų.

LASF specialusis prizas už greičiausiai nuvažiuotą ratą

per lenktynes atiteko „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ lenktynininkui Jeroenui Bleekemolenui, didžiausią tempą su „Porsche 911 GT3 Cup“ išvysčiusiam jau pačioje lenktynių pradžioje – trečiąjį ratą jis nuvažiavo per 1 min. 11,490 sekundės.

Vien „ENEOS 1 000 km lenktynių“ dieną visi jose startavę automobiliai nuvažiavo 27 716,062 km atstumą. Visą 1 000 km lenktynių nuotolį įveikė tik nugalėtojų ekipos „Juta-KG Group“ lenktynininkai. Mažiausia – tik 12 ratų, arba 32,184 km, – lenktynėse nuvažiavo svečiai iš Latvijos – komanda „Viptuning“. Ne ką daugiau – 18 ratų, arba 48,276 km, – įveikė viena iš lyderėmis laikytų komandų – „Algirdai Racing Team“, kuri per trejus metus su labai greitu, tačiau lyg užkeiktu „Aquilla SR1“ bolidu dar nė karto nepasiekė išsvajoto fi nišo.

Per visas renginio dienas iš šalia trasos esančios degalinės „Orlen“ lenktynėse dalyvaujančios komandos į automobilių bakus iš viso supylė 15 733 l degalų. Didžiausią jų dalį – 13 425 l – sudarė 98 oktano benzinas, o dyzelinas „Verva“ – 1 994 litrus. Be to, į bakus supilta 265 l A95 markės benzino ir 49 l dyzelino.

5Jonas Gelžinis

jau penktą kartą tapo 1 000 km lenktynių čempionu.

Tai – absoliutus varžybų rekordas.

LENKTYNĖS – SKAIČIŲ VEIDRODYJE

Palangoje šešioliktą kartą surengtose „ENEOS 1 000 km

lenktynėse“ dalyvavo 44 komandos iš aštuonių valstybių

Lenktynių nugalėtoja „Juta-KG Group“ komanda.

J


POKALBIS EDIS URBANAVIČIUS siekia, kad lėšos dideliam sportiniam meistriškumui būtų skirtos iš šalies biudžeto.

Marius [email protected]

2015 m. liepos 16 d. suėjo lygiai metai, kai Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vairą rankose laiko Edis Urbanavičius. Ir iki tol jis visą gyvenimą žengė koja kojon su sportu – daug metų pats žaidė rankinį, buvo šios sporto šakos treneris, vadovavo Lietuvos rankinio lygai ir Lietuvos rankinio federacijai, tad puikiai išmano sporto specifi ką.

Prieš metus duodamas interviu laikraščiui „Sportas“, E. Urbanavičius pabrėžė: „Atėjau ne politikuoti.“ Vis dėlto jam dažnai tenka susidurti su politikais, ypač siekiant svarbiausio tikslo – grąžinti valstybės fi nansavimą sportui.

Ar sunkūs pirmieji metai einant KKSD generalinio direktoriaus pareigas? Manėte, bus sunkiau ar kaip tik lengviau? – paklausėme 44 m. E. Urbanavičiaus.Tikrai nemaniau, kad bus lengva. Panašiai ir tikėjausi, bet nemaniau, kad bus tiek daug veiklos ne darbo metu. Kadangi esu sporto žmogus, puikiai žinau, kaip svarbu, kai renginyje pasirodo šalies sporto vadovai. Todėl stengiausi aplankyti kuo daugiau įvairiausių renginių, nors dėl to teko paaukoti beveik visus savaitgalius.

Vadinasi, tapus KKSD generaliniu direktoriumi, teko pakeisti asmeninius įpročius?Kasdienio režimo labai nepakeičiau, tiesa, jo nepavyksta laikytis taip nuosekliai, kaip buvau įpratęs, pavyzdžiui, kasdien valgyti tuo pačiu metu. Dabar tai daryti labai sunku, tačiau stengiuosi sportuoti, mankštintis. Vienintelis iš esmės pasikeitęs dalykas – laisvalaikio leidimas. Jo beveik nebėra. Taigi mano namiškiai šiek tiek nukenčia.Tarkime, išvyka į Europos žaidynes Baku nebuvo labai įtemptas darbas. Nors teko dalyvauti ofi cialiuose susitikimuose, posėdžiuose, stengiausi aplankyti kuo daugiau varžybų ir palaikyti Lietuvos sportininkus, beje, jie labai tuo džiaugėsi.

Kai kalbėjomės prieš metus, sakėte, kad vienas pirmųjų jūsų darbų – susipažinti su kolektyvu, sustyguoti darbą. Ar tai jau pavyko?Per tiek laiko pavyko pažinti žmones, pamačiau ir KKSD, ir jam priklausančių įstaigų kolektyvų pliusus bei minusus. Yra keistinų dalykų. Drastiškų reformų nesiėmiau. Ne todėl, kad nesiryžtu ar nežinau, kaip tai daryti. Tiesiog norėjosi duoti laiko ir sau, ir kolektyvui atsiskleisti. Uždaviau tam tikrą veiklos toną, todėl žmonėms reikėjo laiko prisitaikyti. Tokie

„„Yra minčių LOSC priklausančioje žemėje pastatyti daugiafunkcį, bet nebrangų sporto kompleksą, susieti su Ozo gimnazija. Tam reikia Vyriausybės pritarimo. Turėtume mažesnį Berlyno olimpinio centro ir gimnazijos modelį: mokymo įstaiga, gyvenamosios patalpos, maitinimas, visų šakų sporto kompleksas, net ir 25 m plaukimo baseinas.“

didesnei reformai šiame segmente reikia penkerių ar šešerių metų. Jei tiek galėčiau padirbėti, tada pasakyčiau, pavyko ar ne. Tiek laiko tikrai pakaktų.Pirmieji metai buvo geri tuo, kad atlikome labai daug paruošiamosios veiklos esminiams darbams. Užmegzti ryšiai su visa sporto visuomene įvairiais lygiais – nuo federacijų iki savivaldybių. Tiesa, nepavyko toks, atrodytų, paprastas dalykas kaip susitikimas su Lietuvos savivaldybių asociacijos valdyba. Tikiuosi, kad pavyks, nes rinkimai jau praėjo. Labai svarbu pasikalbėti ir sutarti dėl bendros sporto politikos.Nepriimtas ir nė vienas naujas su sportu susijęs įstatymas. Nei sporto, kuris net nepateiktas Seimui, nei fondo.Kol kas nepavyko pasiekti, kad lėšos dideliam sportiniam meistriškumui būtų skirtos iš šalies biudžeto, o ne iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo, įsteigto visai kitoms reikmėms. Bet rankų nenuleidžiu. Sporto fi nansavimo srityje dabar tokia situacija, kad visi tarsi ir žino, jog daroma blogai, bet vis tiek daroma. Lotyniškai sakoma: „Errare humanum est“ (liet. klysti žmogiška). Tačiau yra ir kitas labai geras posakis: „Insipientis in errore perseverare“ (liet. klaidos laikytis kvaila). Mes žinome, kad darome negerai, bet vis tiek darome. Ir nieko nekeičiame. Man tai labai nepatinka. Taip ir

Alfredo Pliadžio nuotr.KKSD GENERALINIS DIREKTORIUS EDIS URBANAVIČIUS

SVARBIOMS PERMAINOMS REIKIA LAIKOprocesai trunka nuo metų iki pusantrų. Tad dabar jau po truputį pradėsime reformuotis. Tikrai stiprinsime personalo valdymą, keisime kai kurias pareigybes.Pagrindinis klausimas, susijęs su didesne valdymo ir struktūros reforma, yra dėl statistikos rinkimo ir apdorojimo. Bandome tai spręsti per savo įstaigą – Lietuvos sporto informacijos centrą. Jau įsitikinau, kad šią funkciją turės atlikti pats departamentas, nes ofi cialia statistika gali būti pripažinta tik apdorota departamento. Gal ir Lietuvos sporto informacijos centras galėtų apdoroti, o mes ją pateiktume. Bet tada informacija eitų per kelias pozicijas, gali kilti bendradarbiavimo sunkumų. Tad iki rudens turėtume priimti sprendimą. Manęs netenkina ir tai, kad tokias įstaigas išlaikome iš sporto lėšų, t. y. Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo. Nėra gerai, kad valstybės institucija sporto lėšas naudoja savo įstaigoms išlaikyti.Džiugu, kad dar pernai Vyriausybės posėdyje man, kaip departamento vadovui, buvo suteikta teisė be Vyriausybės pritarimo keisti struktūrą. Tai pasitikėjimo ženklas.

Ar pavyko pasiekti visus tikslus, keltus per pirmuosius vadovavimo KKSD metus?Nepavyko. Pradėjęs eiti šias pareigas sakiau, kad bet kokiai

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 5 (994)

Per IX Baltijos jūros šalių jaunių sporto žaidynes Vokietijoje Lietuvos sportininkai pelnė net 132 medalius. 6p.p.

sakiau Vyriausybėje. Visi žino problemą, yra pasiūlymų, kaip tai keisti. Bet sprendimas jau priklauso ne nuo manęs.Tai svarbiausias klausimas. Jo neišsprendus neįmanoma priartėti prie esminės sporto reformos. Pavyzdžiui, prie Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) funkcijų peržiūros. Nesutvarkę fi nansavimo, gyventume tik kosmetiniais pakeitimais.Dėl permainų LOSC reikia ir platesnės diskusijos. Pačiame LOSC ne kartą esame kalbėję su vadovais, darbuotojais. Informaciją kaupiame ir analizuojame. Pokyčiai būtini, jų tikimės po 2016 m. olimpinių žaidynių.Beje, dabar LOSC vykdome nedidelę reformą, susijusią su struktūriniais dalykais. Tačiau mane nustebino, koks dėl to kilo sujudimas. Atrodytų, smulkmena. Nutarėme sisteminti LOSC valdomą turtą. Paaiškėjo, kad vienintelis padalinys, nutolęs nuo centro, yra Trakų irklavimo bazė. O juk už visą LOSC infrastruktūrą turėtų būti atsakingas LOSC infrastruktūros valdymo skyrius. Be to, bazėje yra keletas pedagoginių etatų, tačiau LOSC ten nevykdo ugdymo veiklos ir neketina. Tuo turi užsiimti sporto šakų federacijos. Todėl permainos Trakuose neišvengiamos.Beje, pasiūlymą dėl reformų Trakuose mums pateikė LOSC vadovai. Mes kalbėjome, kad reikia permainų. Tai buvo matyti išnagrinėjus situaciją. Gavome nemažai skundų dėl bazės veiklos ir iš Lietuvos irklavimo federacijos. Todėl LOSC buvo įpareigotas rasti sprendimus ir pateikti pasiūlymų. Vienam jų pritarėme ir prasidėjo reforma, deja, pasipylė kaltinimai man.Žinoma, aš pritariu permainoms, tad tvirtai ginsiu LOSC vadovybę, nes ji šiuo atžvilgiu viską daro teisingai.

Tikriausiai netrūksta ir nuveiktų darbų?Žinoma. Jų tikrai nemažai. Labai svarbus tarpinstitucinis susitarimas dėl bendradarbiavimo, kovojant su manipuliacijomis sporto varžybų rezultatais. Jis padeda veiksmingiau kovoti su nesąžiningais susitarimais, geriau pasirengti jų stebėsenai ir sustiprinti teisines galimybes nubausti kaltuosius.Šį susitarimą ne tik pasirašėme, bet ir įgyvendiname. Buvau susitikęs su Lošimų priežiūros tarnybos direktoriumi Virginijumi Daukšiu, planuojami susitikimai su policijos, prokuratūros atstovais.Priimtos labai reikalingos Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatymo pataisos.KKSD iniciatyva susikūrė Lietuvos sporto mokslo ekspertų taryba. Ji padeda spręsti svarbius klausimus ne tik departamentui, bet ir visam šalies sportui. Taryba gaus realių užduočių, padės spręsti daug klausimų, susijusių su ekspertinių nuomonių išsakymu. Šie specialistai gyvena sporto pasaulyje, tad žino problemas ir jų sprendimo būdus.

Sportininkai, treneriai, federacijų atstovai ne kartą sakė, kad puiki naujovė – susitikimai su jais KKSD, tiesioginis bendravimas. Tai labai naudinga ir mums. Būdavo įprasta pasitikti sportininką oro uoste, įteikti gėlę, o vėliau kartu su daugybe kitų apdovanoti medaliu. Manau, kur kas svarbiau asmeninis dėmesys ir bendravimas.Pasikvietę sportininkus, trenerius, federacijų atstovus, iš karto išklausome tris nuomones, išgirstame viską iš pirmų lūpų. Iš sportininkų daug sužinome apie pačią sporto šaką, konkurentus, pasirengimą, apie jiems kylančias problemas, sporto šakos vietą pasaulyje ir Lietuvos vietą pasauliniame kontekste. Turėti tokią informaciją svarbu sprendžiant pirmenybinių sporto šakų, strategijos, fi nansavimo klausimus.Pavyzdžiui, neseniai susitikome su sumo atstovais. Tarp jų yra sambo, dziudo imtynininkų. Buvo labai įdomu sužinoti apie šios sporto šakos galimybes. O kalbėdamasis išgirdau ir apie kelerius metus besitęsiančią konfl iktinę situaciją tarp dziudo ir sambo federacijų, kai neleidžiama jų atstovams dalyvauti kitų varžybose. Mes privalome susėsti prie bendro stalo ir pabandyti išspręsti šią problemą. Juk išsprendėme nesklandumus tarp Agnės Sereikaitės ir Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos.Kita vertus, svarbu domėtis sportininkų laimėjimais, jų kasdienybe – mes esame institucija, kuriai tai įdomu, tai mūsų sritis.Susitinkame ir su sporto federacijų vadovais, darbuotojais. Drauge sutarėme, kad tokie susitikimai bus tradiciniai. Aplankėme nemažai savivaldybių, kur taip pat kalbamės su treneriais, sporto įstaigų ir padalinių vadovais. Aptariame konkrečios savivaldybės aktualijas. Apvažiuosime daugumą šalies savivaldybių ir savo akimis pamatysime jų problemas, infrastruktūrą. Pernai KKSD iniciatyva Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui pasiūlyta rengti bendrus geriausių sportininkų rinkimus. Tai sėkmingai įgyvendinta, renginys tikrai buvo labai aukšto lygio. Jau žinoma ir kito data. Kartu dirbsime ir ateityje.Mums labai svarbios sporto gimnazijos. Joms skiriame nemažai dėmesio ir lėšų, tam pritarė ir Finansų ministerija. Šiemet pinigų trūko, bandėme gelbėti iš savo asignavimų, nes turi vykti nenutrūkstamas procesas. Labai svarbu gimnazijose suformuoti kvalifi kuotą trenerių komandą. Užtikrinti, kad į gimnazijas patektų geriausi kandidatai.Į šiuos procesus įtrauktas ir LOSC, jis taip pat turi atsirinkti olimpinę pamainą. Šiemet labai sugriežtinome kriterijus žiemos sportui. Mūsų netenkina 50 ar 60 vieta pasaulio čempionate ar olimpinėse žaidynėse. Lietuvos valstybė neturėtų remti tokių sportininkų.

Gal planuojamos naujovės ar permainos sporto infrastruktūros srityje?Stengiamės pakeisti savivaldybių požiūrį į statinių mastelį. Reikia paprastesnių, efektyvesnių objektų, kad būtų prieinami bendruomenei, ypač jaunimui, vaikams.Yra minčių LOSC priklausančioje žemėje pastatyti daugiafunkcį, bet nebrangų sporto kompleksą, susieti su Ozo gimnazija. Tam reikia Vyriausybės pritarimo. Turėtume mažesnį Berlyno olimpinio centro ir gimnazijos modelį: mokymo įstaiga, gyvenamosios patalpos, maitinimas, visų šakų sporto kompleksas, net ir 25 m plaukimo baseinas. Kartu padėtume spręsti ir Vilniaus baseinų trūkumo klausimą. Ten persikeltų ir šiuolaikiškas medicinos centras. Tokį kompleksą galima pastatyti per metus. Jis kainuotų iki 3 mln. eurų, o jam išlaikyti reikėtų skirti mažiau nei 4 tūkst. eurų per metus. Tai galėtų būti bandomasis projektas. Vėliau galima būtų statyti panašius objektus ir prie mokyklų. Mažesnius, kuklesnius, tačiau visiškai atitinkančius pagrindinius poreikius. Apskaičiavome, kad jų vertė būtų iki 800 tūkst. eurų.Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis iš Kanados parsivežė fi lmuotą medžiagą iš tokio tipo mokyklinio komplekso. Man pačiam Airijoje teko lankytis vieno koledžo sporto bazėje. Jos metinis išlaikymas – iki 3 tūkst. eurų.

Ar dabar, praėjus metams KKSD vadovo poste, jums jau lengviau ištarti „ne“?Tarti „ne“ visada sunku. Stengiuosi to nedaryti, o pateikti alternatyvų pasiūlymą, kuris, mano supratimu, būtų tinkamesnis sprendžiant problemą, dėl kurios žmonės į mane kreipiasi. Ir man dažnai sako „ne“, tuomet paprašau pateikti argumentų, kurie įtikintų. Aš – už konstruktyvią diskusiją.

E. Urbanavičius kviečia sportininkus į KKSD ne tik pasveikinti su pergalėmis, bet ir pabendrauti.

KKSD skiria nemažai dėmesio neįgaliųjų sportui. Nuotraukoje – E. Urbanavičius ir atkyvus sportininkas, premjero visuomeninis patarėjas A. Pacevičius.

KKSD vadovas ir pats randa laiko pasportuoti.

E. Urbanavičius: „Aš – už konstruktyvią diskusiją.“


ŽAIDYNĖS Mūsų šalies delegacijos dalyvavimu žaidynėse rūpinosi Lietuvos sporto federacijų sąjunga.

Agnė Vanagienė,LSFS generalinė sekretorė

Pirmiausia norėtume pasidžiaugti, kad į IX Baltijos jūros šalių jaunių sporto žaidynes pavyko išvežti gausią 180 žmonių Lietuvos delegaciją, joje buvo net 150 sportininkų. Pagal dalyvių skaičių nusileidome tik žaidynių šeimininkams vokiečiams. Gausią delegaciją atsiuntė ir baltarusiai, kuriuos aplenkėme 4 sportininkais.

Devintosiose žaidynėse dalyvavo Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Švedijos, Latvijos ir Lietuvos sportininkai. Buvo kviesta 10 šalių, tačiau Estijos, Danijos ir Suomijos atstovai jose atsisakė dalyvauti. Brandenburgas – ypač sportiška žemė, kone kiekviename kieme gražiai prižiūrimi sporto aikštynai. Žaidynės vyko puikiose jų sporto bazėse. Visus nustebino šiuolaikinis modernus plaukimo baseinas, pastatytas vos prieš kelerius metus, įspūdingas irklavimo kanalas. Lietuvos sportininkai žaidynėse pasirodė puikiai ir pelnė net 132 medalius, iš jų 27 aukso, 42 sidabro ir 63 bronzos. Tik vienas kitas mūsų sportininkas į namus grįžo be apdovanojimo. Žaidynės parodė, kad Lietuvoje auga potencialus talentingas jaunimas, ir reikia tikėtis, kad po šių žaidynių jis ir toliau tobulės. Mūsų sportininkams, treneriams, medicinos personalui buvo sudarytos geros sąlygos, visi gyveno viename viešbutyje

ant ežero kranto. Nors per žaidynes iškilo nemažai varžybų šeimininkų organizacinių trūkumų, su jais mums pavyko susitvarkyti. Per pastarąsias ketverias Baltijos jūros šalių jaunių sporto žaidynes Lietuvos jaunieji sportininkai buvo gražiai vienodai aprengti. Šiemet pinigų gavome iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo, laimėję projektą jaunių ir jaunimo rinktinėms ekipuoti. Lietuvos sportininkai žaidynėse dalyvavo 11 sporto šakų varžybose iš 13. Visų sporto šakų federacijų prašėme, kad jos į Brandenburgą deleguotų pačius stipriausius savo sportininkus. Žaidynės įtrauktos į LSFS meistriškumo taškų skaičiavimo lentelę. Todėl kiekvienai sporto šakai buvo svarbu užimti kuo aukštesnę vietą ir į namus parsivežti kuo daugiau medalių. Lengvaatlečiams, dviratininkams ir plaukikams žaidynės buvo vienas iš pasirengimo etapų prieš Europos jaunimo olimpinį festivalį Tbilisyje. Šių sporto šakų federacijos į žaidynes Brandenburge delegavo pačius geriausius savo jaunuosius sportininkus. Treneriai jiems planavo pasirengimą, atidžiai analizavo pasiektus rezultatus. Mūsų sportininkai per žaidynes sporto bazėse išsiskyrė ir gera kultūra, buvo tvarkingi ir motyvuoti kuo garbingiau atstovauti savo šaliai. Jaunimas gerai auklėjamas, tinkamai savo darbą atliko treneriai, jie mums nemažai padėjo per žaidynes. Brandenburge nepasitaikė jokių

VARTAI Į DIDĮJĮ SPORTĄ

Per IX Baltijos jūros šalių jaunių sporto žaidynes Vokietijoje Lietuvos jaunieji sportininkai pelnė net 132 medalius DALYVIŲ ĮSPŪDŽIAI D

Monika Šaltenytė – lengvaatletė, žaidynių 800 m distancijos bėgimo laimėtoja: „Rudenį lankysiu Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos devintąją klasę, man 14 metų. Ketvirtus metus treniruojuosi pas trenerę Laimutę Juchnevičienę. Šios Baltijos jūros jaunių sporto žaidynės man lyg tramplinas į didįjį sportą. Tapau nugalėtoja, artimiausias varžoves aplenkiau net 10 sek., tačiau didelis karštis sutrukdė pasiekti asmeninį 800 m distancijos rekordą (2 min. 13,10 sek.), distancijoje neišnaudojau savęs. Todėl teko pasidžiaugti tik nugalėtojos titulu. Žaidynės nebuvo labai gerai organizuotos, kaip tikėjausi. Tačiau buvo smagu pamatyti, kaip svarbiausioms metų varžyboms rengiasi mano bendraamžės, kokia jų sportinė forma.Dalyvausiu Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Tbilisyje, ten gal pasiseks bėgti greičiau nei Vokietijoje. Mano didžiausias svajonė – dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir mėgstamą nuotolį įveikti greičiau nei per 2 minutes.“

Beatričė Juškevičiūtė – lengvaatletė, 100 m (12,55 sek.) ir 80 m barjerinio bėgimo (11,83 sek.) nuotolių laimėtoja: „Šį rudenį mokslus krimsiu Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos devintojoje klasėje. Pas trenerę Niną Gedgaudienę pratybas lankau vos porą metų. Dar tiksliai nežinau, kokia bus mano pagrindinė rungtis, gal netgi 400 m barjerinis bėgimas, tačiau kol kas tobulinsiuosi sprinto srityje. Džiaugiuosi, kad Brandenburge pavyko dukart nugalėti. Žaidynės patiko, tačiau

labai jau svilino saulė. Per varžybas prieš rungtis teko keturiskart mankštintis, tai mane alino. Žaidynės šį sezoną man buvo pačios sunkiausios gyvenime. Tačiau per diskoteką viskas užsimiršo, smagiai pasilinksminau, susiradau naujų draugų.“

Redas Greičiūnas – futbolininkas, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos aštuntokas, trečiosios vietos laimėtojas: „Esu kupiškėnas, ketverius metus pratybas lankiau pas trenerį Ričardą Puntuzą, tačiau nuo rugsėjo 1-osios jau mokysiuosi Panevėžio sporto vidurinėje mokykloje. Žaidžiu krašto saugo pozicijoje. Žaidynės mums susiklostė dramatiškai. Sužaidus abejas rungtynes taikiai (su Hamburgu 1:1 ir su baltarusiais (0:0), kitą dieną mūsų laukė antrosios rungtynės su šiomis komandomis. Varžovams teko nusileisti. Žaidynėse ne aš vienas buvau iš Kupiškio. Lietuvai atstovavo ir irkluotoja Gabija Vogulytė, kuri, tiesa, dabar mokosi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir toliau irkluoja. Rengiantis žaidynėms mums, keturiolikmečiams futbolininkams, buvo surengta treniruočių stovykla Pasvalyje. Žaidynės man labai patiko, ypač žaisti su vokiečiais, baltarusiais, iš jų buvo ko pasimokyti. Džiaugiausi gavęs puikią Lietuvos rinktinės aprangą, kurios man ne vienas bendraamžis tikrai pavydės.Ne tik žaidėme, bet ir susipažinome su miestu. Sužavėjo Brandenburgo senamiestis, jį apžiūrėjau su visa komanda. Į namus grįžau kupinas nepamirštamų įspūdžių.“

nemalonių nutikimų, Lietuvos delegacija buvo vieninga ir motyvuota. Žinodami savo fi nansines galimybes, į žaidynes delegavome ir 25 atskirų sporto šakų trenerius, tris Lietuvos sporto medicinos centro gydytojus: Mantą Ambrašką, Liudmilą Pavlovską ir Galiną Karginą. Jie puikiai atliko savo pareigas. Žaidynėse dalyvavo mūsų

mergaičių ir berniukų futbolo komandos, jos vyko atskiru autobusu. Futbolininkai vežėsi ir savo gydytoją, nes grupėje buvo 38 žmonės. Jų turnyras vyko ypač sunkiomis sąlygomis – svilinant 38 ⁰C karščiui, jie vieninteliai stadione neturėjo nė mažiausio pavėsio lopinėlio. Žaidynių metu vyko šalių delegatų techninė konferencija. Vienas iš nagrinėjamų klausimų –

kam 2017-aisiais liepos pirmąjį savaitgalį patikėti surengti X Baltijos jūros šalių jaunių sporto žaidynes? Išskirti du kandidatai: Švedijos miestas Karlstadas ir Baltarusijos Brestas. Švedams atsiėmus savo kandidatūrą (jų vyriausybė šioms žaidynėms neskyrė fi nansavimo), žaidynių sostine paskelbtas Brestas. Jų miestas delegatams parodė puikų 7 min. prisistatymą.

7LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 5 (994)NrNr. . 5 5 (9(99494))44))

Jau tris universiadas iš eilės Lietuvos sportininkai pagal medalių skaičių yra tarp 20-ies stipriausių šalių 8p.p.

SVAJONĖ – OLIMPINIS

AUKSASPasitikėjimas savo

jėgomis dviratininkei Reginai Steigvilaitei

atėjo su pirmąja pergale

R. Steigvilaitė su treneriu V. Indreliūnu.

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Baltijos jūros šalių žaidynių dviračių varžybų žiedinių lenktynių čempionė 16-metė panevėžietė Regina Steigvilaitė – buvusi klaipėdietė, trenerio Vladimiro Kolesnikovo auklėtinė. Ji jau antrus metus treniruojasi Panevėžyje. Reginos tėtis Arūnas Steigvilas – buvęs dviratininkas, bet ji iš pradžių šiuo sportu nesidomėjo.

Lemtingas buvo trenerio V. Kolesnikovo atėjimas į „Smeltės“ vidurinę mokyklą ieškoti gabių mergaičių. Treneris pratybas pakvietė lankyti ir Reginą, kuriai netrukus pavyko laimėti pirmąsias savo varžybas. Dabar dviratininkė pripažįsta, kad iškovojusi pergalę ji pradėjo pasitikėti savo jėgomis. „Treneris manyje kažką ypatingo įžvelgė, nes pasakė, kad tikrai galėsiu užsidirbti duonos gyvenimui“, – pasakoja Baltijos jūros šalių jaunių sporto žaidynių čempionė. Regina kiek apgailestauja, kad plente jau neteko pamatyti lenktyniaujančių Lietuvos legendų Dianos Žiliūtės, Editos Pučinskaitės, Rasos ir

ir išsimiegosi. Jei per treniruotes tingėsi, varžybose nieko nepasieksi. Regina – perspektyvi dviratininkė, turi sprinterės savybių, ištverminga. Labai naudingos mokinei buvo šios Baltijos jūros šalių jaunių sporto žaidynės, ten ji gavo gerų pamokų. Rasai tobulėti yra kur, ji gali gerai lenktyniauti ir treke, ir plente, bet pirmiausia reikia susiformuoti plente, ištaisyti technikos trūkumus. Gerąja žodžio prasme kariaujame, pykstame, kartais netgi „užsukame“ pavaras“, – sako treneris V. Indreliūnas.

Vos neišleido pergalėsViename bendrabučio kambaryje Regina ilgai gyveno su komandos drauge Kotryna Vaičyte, kuri taip pat tapo žaidynių grupinių lenktynių čempione. Sportininkė po fi nišo gyrė treniruočių drauges K. Vaičytę ir Moniką Rastauskaitę, kuriomis ji visada pasitiki. Merginos per žaidynes jai padėjo laimėti žiedines lenktynes.„Stodama į startą, galvojau apie tai, kad būtinai reikia baigti varžybas. Lenktynėse dalyvavo 13 sportininkių, varžybos man buvo labai sunkios, nes per

daug pasitikėjau savo jėgomis. Varžovės mane pastatė į vietą, jos gaudė mano komandos drauges. Pavyko laimėti tris tarpinius fi nišus iš šešių. Tačiau paskutiniame tarpiniame fi niše supainiojau ratus ir maniau, kad lenktynės jau baigtos. Kartu su Monika sustojome, kone pradėjau džiaugtis pergale. Laimei, treneris Vytautas Indreliūnas susigaudė, kas įvyko, ir ragino tęsti lenktynes. Vėl pradėjau minti pedalus, pasivijau grupę. Kadangi turėjau pakankamai taškų, o paskutiniame rate jie dar padvigubėjo, jų užteko pergalei pasiekti. Tai pirmasis atvejis mano sportiniame gyvenime, kad taip apsiskaičiuočiau įveikdama ratus“, – pasakoja Regina. Panevėžietei labai patiko iškilmingas žaidynių atidarymas irklavimo kanale, akrobatų ir gimnasčių pasirodymai. R. Steigvilaitė prakalbo ir apie vienintelę savo svajonę – tapti olimpine čempione. „Kiek tik įmanoma, sieksiu savo tikslo. Noriu perrašyti Lietuvos moterų dviračių sporto istoriją, pirmoji pelnyti aukso medalį. Noriu būti išskirtinė“, – neslepia Regina.

Jolantos Polikevičiūčių, todėl neturi ir dviratininkių idealų.

Laikas išmokė savarankiškumoKai Panevėžyje praėjusiais metais pradėjo veikti Sporto vidurinė mokykla, R. Steigvilaitė su dar trimis klaipėdietėmis gavo pasiūlymą mokytis joje. Devintą klasę Regina vienintelė iš jų jau lankė Panevėžyje. Buvo sunku savarankiškai gyventi be tėvų. „Tačiau greitai pripratau, laikas išmokė gyventi savarankiškai. Pradėjau save kontroliuoti, viską daryti pati“, – prisimena Regina, pratybas šešis kartus per savaitę lankanti „Fortūnos“ dviračių klube. Panevėžyje treneriai Dmitrijus Leopoldas ir Antanas Jakimavičius ją kalbino lankyti treko pratybas, tačiau sportininkei labiau patrauklus pasirodė plentas. Klaipėdietę dabar treniruoja Vytautas Indreliūnas (jis taip pat buvo Brandenburge), jos komandoje – daug pajėgių dviratininkių.

Išsiskiria tvirtu charakteriu„Regina yra tvirto sportinio charakterio, tik jis kol kas nėra susiformavęs. Savo mokinei dažnai sakau: kaip pasiklosi, taip

„„Paskutiniame tarpiniame fi niše supainiojau ratus ir maniau, kad lenktynės jau baigtos. Kartu su Monika sustojome, kone pradėjau džiaugtis pergale. Laimei, treneris Vytautas Indreliūnas susigaudė, kas įvyko, ir ragino tęsti lenktynes. Vėl pradėjau minti pedalus, pasivijau grupę.“


„„Kai kurios mūsų universitetų sporto žvaigždės jau dėl amžiaus negalės dalyvauti kitoje universiadoje. Bet aš manau, kad atsiras naujų talentų. Galima tik dėkoti treneriams, kurie vis išugdo gerų sportininkų.“

STUDENTAI Lietuvos sportininkai jėgas išbandė lengvosios atletikos, dziudo, plaukimo, irklavimo, krepšinio ir rankinio varžybose.

Ingvaras [email protected]

„Lietuvių pasirodymas pasaulio studentų žaidynėse buvo geras. Mes džiaugiamės ir iškovotais medaliais, ir Lietuvos rinktinės vieta žaidynėse“, – kalbėjo šiemet 25 metų jubiliejų švenčiančios Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) prezidentas Česlovas Garbaliauskas.

Liepos pirmąją pusę Pietų Korėjos mieste Kvandžu vykusiose pasaulio studentų žaidynėse lietuviai pagal iškovotus medalius užėmė 13-ąją vietą. Dar vienas LSSA pasididžiavimas, kad jau trečią universiadą Lietuva patenka tarp dvidešimties stipriausių studentų sporto šalių.Lietuvos delegacija Kvandžu iškovojo devynis medalius: penkis aukso, vieną sidabro ir tris bronzos. Net keturis aukso ir vieną sidabro medalį laimėjo irkluotojai, lengvaatlečiai laimėjo vieną aukso ir vieną bronzos medalį, dviem bronzos medaliais apdovanoti dziudo imtynininkai.„Džiugina tai, kad iš septyniasdešimties sportininkų, per keturiasdešimt pateko į geriausiųjų aštuonetus, – kalbėdamas apie lietuvių laimėjimus pridūrė Č. Garbaliauskas. – Kai kurie sportininkai pasiekė tokius rezultatus, kokių iš jų tikėjomės.

Dalis šiek tiek nustebino, nes nesitikėjome iš jų tokių aukštų vietų.“Prieš dvejus metus Kazanėje (Rusija) vykusioje universiadoje lietuviai iškovojo šešis aukso, vieną sidabro ir keturis bronzos medalius.Lietuvos sportininkai Pietų Korėjoje jėgas išbandė lengvosios atletikos, dziudo, plaukimo, irklavimo, krepšinio ir rankinio sporto arenose.„Į universiadą vyko patys geriausi lengvosios atletikos ir dziudo sporto atstovai. Studentų krepšinio rinktinę galima pavadinti antrąja Lietuvos vyrų rinktine. Iš jos visą laiką tikimasi labai daug. Šiais metais galbūt silpnesnė buvo plaukimo komanda, nes vyksta atranka į olimpines žaidynes“, – teigė LSSA prezidentas.

Sekėsi ne visiems „Nepasisekė kai kuriems lengvaatlečiams. Iš tiesų nesisekė: Lina Grinčikaitė vos dviem šimtosiomis atsiliko nuo trečiosios vietos ir liko ketvirta 100 m bėgimo rungtyje. Kitas dalykas – Eglė Balčiūnaitė. Ji irgi buvo ketvirta, tačiau įvykdė pasaulio čempionato ir olimpinį normatyvus. Tikrai daugiau tikėjomės iš disko metiko“, – aiškino Č. Garbaliauskas.Disko metikas Andrius Gudžius, numetęs įrankį 62 m 54 cm, pasidabino bronzos medaliu. „Džiaugiuosi medaliu. Prieš tai buvusioje universiadoje buvau

Be medalių neliko nė vienasIrkluotojų pasirodymas Pietų Korėjoje buvo neeilinis. Universiadoje dalyvavo penkių valčių įgulos. Nė viena jų negrįžo be medalių.Vyrų (Saulius Ritteris su Rolandu Maščinsku) ir moterų (Donata Vištartaitė su Milda Valčiukaite) porinės dvivietės apgynė prieš dvejus metus Kazanės universiadoje iškovotus čempionų titulus.Universiadoje debiutavęs vienvietininkas Žygimantas Gališanskis iškovojo auksą. Puikiai pasirodė ir abi moterys vienvietininkės. Lina Šaltytė užtikrintai laimėjo auksą savo rungtyje, o Sonatą Petrikaitę lengvasvorių varžybose aplenkė vienintelė varžovė. Irkluotojai gyveno atskirai nuo kitų sportininkų Čungdžu mieste. „Sportavo jie tame kanale, kur prieš dvejus metus vyko pasaulio čempionatas“, – pasakojo Č. Garbaliauskas. Čungdžu kanalas 2013-aisiais buvo sėkmingas lietuviams. D. Vištartaitė ir M. Valčiukaitė tąsyk tapo pasaulio čempionėmis, o S. Ritteris ir R. Maščinskas – vicečempionais.

Atvyko po Europos žaidyniųBronzos medalius iškovojo dziudo imtynininkai Karolis Bauža (iki 100 kg) ir Santa Pakenytė (nuo 78 kg). Jie į Pietų Korėją atvyko, vos spėję atsikvėpti po sunkių kovų Europos žaidynėse Azerbaidžane.

LIETUVIAI NESITRAUKIA IŠ ELITOJau tris universiadas iš eilės Lietuvos sportininkai pagal medalių skaičių yra tarp 20-ies stipriausių šalių

traumuotas, likau tryliktas, o dabar jau trečias, – kalbėjo A. Gudžius. – Bet tikėjausi aukštesnio rezultato. Dabar rengsiuosi pasaulio lengvosios atletikos čempionatui. Pabandysiu pasiekti geriausią sportinę formą iki pirmenybių. Žinoma, gaila, kad universiadoje neužėmiau aukštesnės vietos.“Trečioje universiadoje iš eilės startavusi ir prieš dvejus metus bronzą Kazanėje iškovojusi E. Balčiūnaitė šįkart 800 m įveikė per 2 min. 21 sekundę. Ketvirtas buvo ir geriausią Lietuvos sezono rezultatą (224 cm) pakartojęs šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys.Auksą laimėjo šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė. Jai užteko įveikti vos 184 centimetrus.„A. Palšytės pergalė buvo ypač sunki. Šėlo audra, lijo lietus. Teisėjai prilaikydavo kartelę, nes, sportininkui vos atbėgus iki sektoriaus ir dar nepradėjus šuolio, ją nupūsdavo vėjas. Gal galėjo jos rezultatas būti ir aukštesnis, bet jai pakako to, kad užėmė pirmą vietą. Sakė, kad nenori gauti traumos“, – pasakojo LSSA prezidentas.Labiausiai iš visų Pietų Korėjoje buvusių sportininkų nepasisekė bėgikei Vaidai Žūsinaitei. Vos atvykusi į Kvandžu, lengvaatletė patyrė traumą ir teko keliauti namo net neišbandžius jėgų varžybose.Iš viso studentų žaidynėse dalyvavo 18 Lietuvos lengvaatlečių.

Lietuvos garbę universiadoje gynė 70 sportininkų.


K. Bauža Kvandžu nesėkmingai pasirodė savo svorio kategorijoje, bet atsigriebė absoliučios kategorijos varžybose, kuriose iškovojo trečiąją vietą. S. Pakenytė, atvirkščiai, tapo prizininke savo svorio kategorijoje, o absoliučioje liko per žingsnį nuo medalio.

Dvi žaidimų komandosGalbūt ne visai viltis pateisino ir universiadoje dalyvavusios sportinių žaidimų komandos. Tokios Kvandžu buvo dvi. Be tradiciškai studentų žaidynėse dalyvaujančių Lietuvos krepšininkų, šiemet rungėsi ir studentai rankininkai. Rankinis į universiados programą buvo įtrauktas pirmą kartą.Lietuvos studentų rankinio rinktinėje žaidė dauguma nacionalinės komandos žaidėjų. Ji universiados turnyre užėmė aštuntąją vietą.„Tai nebuvo idealiai ta pati komanda, kuri dalyvavo Europos čempionato atrankoje, ir man atrodo, jai kiek trūko susižaidimo“, – rankininkų startą komentavo LSSA vadovas.Krepšininkai tenkinosi šeštąja vieta. Č. Garbaliauskui labiausiai įsiminė lietuvių komandos nesėkmė, rungiantis su ne pačia stipriausia JAV ekipa, sudaryta tik iš Kanzaso universiteto studentų: „Manau, krepšininkai ruošėsi labai rimtai. Deja, paslydo per rungtynes su JAV. Ketvirto kėlinio pradžioje pasipylė apmaudžios klaidos.“

Sąlygos buvo puikiosDauguma Lietuvos sportininkų atvyko 2–3 dienas iki savo varžybų, tad aklimatizuotis turėjo ne tiek daug laiko. Pasak Č. Garbaliausko, visos sąlygos buvo geros: puikios arenos,

nauji namai gyventi, labi geras maitinimas.„Oras irgi nelabai stebino, buvo panašus kaip Lietuvoje: kartais būdavo karšta, kartais lydavo lietus“, – kalbėjo LSSA prezidentas.

Kartų kaita – ne bėda„Liūto dalį kelionės į Pietų Korėją išlaidų apmokėjo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija. Be to, mus fi nansavo Kūno kultūros ir sporto departamentas“, – sakė Č. Garbaliauskas.Pasibaigus universiadai, LSSA vadovas prakalbo apie būsimą studentų sporto kartų kaitą. Dalis sportininkų dėl amžiaus apribojimų ar dėl to, kad bus baigę aukštąsias mokyklas, negalės dalyvauti 2017 m. vyksiančioje universiadoje. Tačiau didelių bėdų dėl kartų kaitos Č. Garbaliauskas neprognozuoja.„Kai kurios mūsų universitetų sporto žvaigždės jau dėl amžiaus negalės dalyvauti kitoje universiadoje. Bet aš manau, kad atsiras naujų talentų. Galima tik dėkoti treneriams, kurie vis išugdo gerų sportininkų“, – sakė LSSA vadovas.2017 m. universiada vėl vyks Rytų Azijoje. Šį kartą Taivane. Anot Č. Garbaliausko, geografi nė vieta nelabai pakis todėl, kad Azijos šalys pasiryžusios dėl studentų sporto šventės aukoti daugiau nei kitos.„Universiada yra labai brangus dalykas. Ne kiekviena šalis gali ją patempti fi nansiškai. Tik Azijos šalys tam ryžtasi. Jos galbūt nori reklamos, kad gali surengti tokį renginį. Štai Brazilija norėjo jį rengti, bet vėliau atsisakė. Suprantama, toje šalyje pernai vyko pasaulio futbolo čempionatas, bus surengtos olimpinės žaidynės“, – aiškino LSSA prezidentas.

NrNr. . 5 5 (9(9999494))

Lietuvos dviračių sporto čempionė DAIVA TUŠLAITĖ kartais pasukioja ir kombaino vairą. 11p.p.

LIETUVIŲ MEDALIAILAuksasAirinė Palšytė (lengvoji atletika, šuolis į aukštį)Lina Šaltytė (irklavimas, vienvietė)Žygimantas Gališanskis (irklavimas, vienvietė)Rolandas Maščinskas ir Saulius Ritteris (irklavimas, dvivietė)Donata Vištartaitė ir Milda Valčiukaitė (irklavimas, dvivietė)SidabrasSonata Petrikaitė (irklavimas, vienvietė)BronzaAndrius Gudžius (lengvoji atletika, disko metimas)Karolis Bauža (dziudo)Santa Pakenytė (dziudo)

Šuolininkė į aukštį A. Palšytė.Disko metikas A. Gudžius.

D. Vištartaitė ir M. Valčiukaitė neturėjo lygių.

S. Pakenytė ir K. Bauža su LSSA prezidentu Č. Garbaliausku (dešinėje) ir treneriais S. Kulikausku ir P. Vinciūnu (kairėje).

Ren

ato

Miz

ero

nuot

r.

S. Ritterį ir R. Maščinską sveikino Mykolo Romerio universiteto Mokslų ir tarptautinių ryšių prorektorė I. Žalėnienė.

Grįžę į Lietuvą universiados prizininkai buvo pagerbti KKSD. Iš kairės: irkluotojai L. Šaltytė, S. Petrikaitė ir Ž. Gališanskis.


Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Viena talentingiausių Lietuvos dviratininkių vadinta Daiva Tušlaitė keleriems metams buvo dingusi iš trasų. Bet ilgai neištvėrė be šios sporto šakos ir sugrįžusi įrodinėja, kad talentas niekur nedingo.

2013 m. vėl ant dviračio atsisėdusi sportininkė pernai iškovojo šalies pirmenybių sidabrą atskiro starto lenktynėse, o šių metų Lietuvos čempionate triumfavo grupinėse lenktynėse ir laimėjo bronzą atskiro starto varžybose.Titulų sąskaitą ji pildo ir atstovaudama Italijos klubui „Inpa Bianchi Giusfredi“, su Lietuvos rinktine dalyvavo Europos žaidynėse Baku.

Išsiskyrimas nebuvo sunkus „Gal paprasčiausiai buvau pavargusi, man, jaunai dviratininkei, teko daug lenktyniauti su vyresnėmis moterimis. Tai mane išsekino. Atsirado ir sveikatos problemų. Mano apsisprendimas buvo labai staigus. Pamažu dingau iš dviračių sporto. Galbūt taip reikėjo“, – dabar sako 29 metų Daiva.Su didžiuoju sportu jai nebuvo sunku skirtis. Norėjosi ko nors nauja. Daiva sukūrė šeimą su žinomu Lietuvos motokroso meistru, septyniskart šalies čempionu Mariumi Ragažinsku,

kuris po 18 metų aktyvaus sportavimo ėmėsi ūkininkavimo. Šeimoje gimė dukra Kamilė, kuriai dabar penkeri.

Paragavo trenerės duonosPasibaigus motinystės atostogoms, reikėjo ieškotis darbo. Daiva gavo pasiūlymą treniruoti „Fortūnos“ klubo mergaites. Panevėžio rajone surinko grupelę ir porą metų su ja kruopščiai dirbo. „Nuvažiavus su mergaitėmis į varžybas pradėdavo virpėti širdis, prisiminus, kad ir aš anksčiau aktyviai važinėjau dviračiu. Ne kartą norėjosi vėl ant jo sėsti. Po truputį su mokinėmis pradėjau dalyvauti viename kitame maratone. Vėl grįžo noras sportuoti“, – prisimena D. Tušlaitė. Pakalbinta trenerio Valerijaus Konovalovo, Daiva vėl pradėjo sportuoti 2013-aisiais. Tiesa, po

darželį, o savaitgaliais turi daug pagalbininkų: močiutės, seneliai, Daivos sesuo, Mariaus giminės. Per šiemetinį čempionatą Ignalinoje Daiva buvo su savo vyru ir dukra. Mama teigia, kad Kamilė kažin ar bus sportininkė, nes šiek tiek pritingi, nors paspirtuku ir dviratuku kasdien važinėja.

Atstovauja Italijos klubuiD. Tušlaitė nuo praėjusių metų atstovauja italų klubui „Inpa Bianchi Giusfredi“, kurio viena vadovių – Edita Pučinskaitė. „Kitąmet Edita ketina dirbti komandos trenere, nes dabar tai daryti sudėtinga – šeimoje auga du vaikučiai“, – pasakoja Daiva. Žymiosios Lietuvos dviratininkės dėka Italijoje ir atsirado D. Tušlaitė. E. Pučinskaitė paskambino V. Konovalovui ir pranešė, kad klube yra viena laisva vieta ir italai nori priimti

Lietuvos dviratininkę. Treneris pasiūlė kelias sportininkes, bet Edita išsirinko Daivą. „Gal todėl, kad, kai ankstesniais metais su Edita kartu važinėdavome po varžybas, jai dažnai padėdavau. Pasaulio čempionė, matyt, mane ir prisiminė“, – mano Daiva. Jos komanda nuomoja namą, kuriame lietuvė gyvena su keturiomis užsienietėmis, o italės – savo namuose, jos tik atvažiuoja į bendras treniruotes. Sportininkės aprūpintos dviračiais, sportiniu inventoriumi, gauna nedidelį atlyginimą. „Su Kamile nesimatau daugiausia vieną mėnesį. Šiuolaikinės technologijos leidžia įvairiais būdais su ja bendrauti, tačiau ir jai, ir man širdelę skauda. Kartais bendraudamos ir paverkiame, tačiau kol kas dukrelė laikosi šauniai“, – sako Daiva. Panevėžietė labai daug varžosi, daugiausia – daugiadienėse lenktynėse Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Italijoje. D. Tušlaitė neseniai dalyvavo pirmosiose Europos žaidynėse Baku ir grupinėse lenktynėse buvo 25-a. „Finišuoti labai padėjo Aušrinė Trebaitė, tačiau nepasirinkau geros pozicijos, buvau prispausta prie sienelės. Atvažiavau su pagrindine grupe, labai išgyvenau, kodėl neišlindau į fi nišą“, – prisipažįsta Daiva.

VEIDASNrNr. . 5 5 (9(9999494))

Daivos Tušlaitės vyras Marius Ragažinskas – daugkartinis Lietuvos motociklų kroso čempionas.

ilgų svarstymų. Jos sugrįžimui pritarė ir vyras. Tuo labai džiaugėsi ir jos pirmoji trenerė Loreta Zopelienė, su kuria ir šiandien palaiko glaudžius ryšius. „Man pirmoji trenerė visada išliks pirmąja. Pati geriausia, mylimiausia. Valerijų Konovalovą taip pat labai gerbiu, jis yra pats geriausias Lietuvos dviračių treneris“, – sako D. Tušlaitė.

Padeda vyrui ūkininkautiSportininkė neslepia: norisi kuo greičiau pasiekti gerų rezultatų. Tačiau dabar tai padaryti nelengva. Auga dukra, kai Daiva sugrįžta iš Italijos, reikia ir vyrui padėti – jis ūkininkauja Panevėžio r., Naujamiestyje, užsiima gyvulininkyste ir augalininkyste. Kartais Daiva taip pat sėda į kombainą padirbėti. Tačiau savęs ūkininke ji kol kas neįsivaizduoja. Mažoji Kamilė kasdien eina į

LABAI TALENTINGA DVIRATININKĖLLietuvos moterų rinktinės vyr. treneris Valerijus Konovalovas:„Daiva Tušlaitė – labai talentinga dviratininkė, yra laimėjusi daug varžybų ir tapusi prizininke jaunių ir suaugusiųjų grupėse. Sportininkė į mano grupę perėjo nuo 18 metų. 2008-aisiais per Lietuvos čempionatą Ignalinoje ji tapo atskiro starto varžybų čempione ir aplenkė Dianą Žiliūtę bei Editą Pučinskaitę. Didelį smūgį ir traumą Daiva patyrė, kai nenuvažiavo į Pekino olimpines žaidynes. Vėliau sportininkė ištekėjo, pagimdė dukrelę ir pusantrų

metų dirbo trenere. Po ketverių metų pertraukos moteris vėl sėdo ant dviračio. Kaip sakoma, apetitas ateina valgant. Prieš porą metų Daivos paprašiau dalyvauti Lietuvos čempionate Utenoje ir padėti mūsų jaunosioms dviratininkėms, ji sutiko. Užėmė penktąją vietą ir iškovojo teisę dalyvauti pasaulio čempionate. Daiva stipri ir atskiro starto, ir grupinėse, daugiadienėse lenktynėse. Ji universali dviratininkė. Tikėjau jos pergale šiemetiniame šalies čempionate Ignalinoje ir Daiva manęs nenuvylė – laimėjo grupines lenktynes.“

PERTRAUKA SUGRĄŽINO NORĄ SPORTUOTILietuvos dviračių sporto čempionė Daiva Tušlaitė gimtinėje kartais pasukioja ir kombaino vairą

daugkartinis Lietuvos motociklų kroso čempionas.

D. Tušlaitė su vyru Mariumi ir dukra Kamile.



TEMA Lietuvos kurčiųjų krepšininkų sėkmę Taivane vykusiame pasaulio čempionate aptemdė akibrokštas dėl himno.

Marius Naruševič[email protected]

Taivane vykusiame kurčiųjų krepšinio čempionate ir vyrų, ir moterų varžybų fi nale kovojo Lietuvos ir JAV rinktinės.

Moterys nusileido varžovėms 54:58. O vyrai po dramatiškos kovos įveikė amerikiečius 78:75 ir trečią kartą tapo pasaulio čempionais.Iš karto po fi nalinių varžybų vykusioje apdovanojimų ceremonijoje varžybų šeimininkai tėškė čempionams tokį antausį, kad jo aidas atsirito iki pat Lietuvos.

Įteikus Lietuvos krepšininkams aukso medalius, vietoj „Tautiškos giesmės“ suskambo sovietinės Lietuvos himnas. Nors treneriai suprato, kas vyksta, komanda liko ant garbės pakylos. Komandos treneris Algimantas Šatas prisiminė: „Skandalas. Mus apdovonojo, himnas užgrojo. Visi vyrukai buvo pasisukę į vėliavą, negalėjome imti ir nušokti nuo pjedestalo. Sugrojo, pasiklausėme tų „galingų žodžių“ ir baigėsi. Po to organizatoriai labai atsiprašinėjo. Nemaloni situacija.“ Vėliau treneris pastebėjo: „Žinote, mes niekuo dėti dėl

kamuoja kurčiuosius sportininkus. Kai prieš 25 metus buvo įkurta Lietuvos kurčiųjų sporto federacija, vėliau tapusi komitetu, atsirado neaiškumų. Kadangi naujai sukurta Kurčiųjų sporto federacija sujungė 13 sporto šakų atstovus, tų sporto šakų federacijų valdininkai nutraukė finansavimą kurtiesiems, o pagalbos ranką ištiesė neįgaliųjų organizacijos ir Kūno kultūros ir sporto departamentas. Nors LKSK fi nansinė padėtis ir nėra pati geriausia, planai – dideli. A. Jasiūnas prasitarė norįs atsivežti į Lietuvą pasaulio

TRIUMFAS – SU PRIESKONIAIS

Pasaulio arenose žibančioms Lietuvos kurčiųjų krepšinio

rinktinėms trūksta lėšų ir dėmesio, bet ne ryžto ir kovingumo

LENGVAATLEČIŲ MEDALIAILLEM

Apdovanojimų Lietuvos kurtieji sportininkai parsivežė ir iš liepą Lenkijoje vykusio Europos čempionato.Žemyno vicečempionu čia tapo rutulio stūmikas Vytenis Ivaškevičius (16 m 30 cm), o disko metimo varžybose bronzą iškovojo Mindaugas Jurkša (41 m 60 cm).

to himno, bet, kita vertus, gal ir gerai – atsirado bent šioks toks susidomėjimas kurčiųjų rinktine. Kai grįžome su aukso medaliais iš olimpinių žaidynių, oro uoste nebuvo nė vieno žurnalisto. O dabar dėmesys buvo didžiulis“

Nedaug pinigų – dideli planaiDėl sugroto sovietinio himno kurčiųjų sporto padėtis išties nepagerėjo – tik atsirado daugiau dėmesio. Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto (LKSK) ir Tarptautinės kurčiųjų krepšinio federacijos prezidentas Aleksas Jasiūnas papasakojo, kokios bėdos

Lietuvos rinktinė – triskart pasaulio čempionė.


krepšinio čempionatą. „Esu išrinktas vadovauti Tarptautinei kurčiųjų krepšinio federacijai ir, manau, mums tai pavyks padaryti. Čia yra puikių bazių, aukšto lygio teisėjų, tad kodėl gi ne?“ – svarstė LKSK prezidentas.

Motyvacijos nestingaLietuvos krepšininkams namų sienos padidintų galimybes pergalių planetos pirmenybėse seriją pratęsti iki keturių. Tiesa, kad laimėtum, vien sienos nepadės – reikia ir meistriškumo, ir daug pastangų treniruojantis, kad būtum geriausias. Panašu, kad noro tikrai nestinga.

Komandos kapitonas Justinas Navlickas teigė, kad žaidėjams rinktinė – tarsi antroji šeima: „Su komanda praleidžiame visus metus. Susitinkame su visais savaitgaliais, o prieš čempionatus kartu gyvename. Rinktinės dvasia ir stovyklose, ir kelionėse puiki. Mes treniruojamės visus metus, ne tik stovyklose. Jose tik taisome detales, vyksta fizinis pasirengimas. Geriname įvairius žaidimo elementus – tai duoda vaisių.“ Kapitonui antrino ir treneris A. Šatas: „Džiaugiuosi, kad jei vyrams kas nors pasakoma, būtinai padaroma. Žaidėjai

Prieš kelerius metus į Lietuvą atkeliavusios irklentės kasdien randa vis naujų sekėjų. 14p.p.

LIETUVOS KURČIŲJŲ RINKTINĖS LMoterysDeimantė Naruševičiūtė, Agnė Žegytė, Gražina Jocytė, Justina Burbaitė–Mačiulienė, Aušra Milašauskaitė, Sonata Bareikienė, Jurgita Jankutė–Meškinė, Rūta Pazdrazdienė, Jurgita Navickaitė, Gabrielė Valaitytė, Ramunė Eskeraitė, Jurgita Šegždaitė.Vyr. trenerė Lina Dambrauskaitė, trenerė Živilė Mikalauskaitė.

VyraiLukas Laurinaitis, Arūnas Kubilius, Justinas Navlickas, Arvydas Bareikis, Lukas Pečiulis, Martynas Vainius, Robertas Puzinas, Mantvydas Vaičiulis, Algirdas Pazdrazdis, Gediminas Žukas, Karolis Birieta, Andrejus Zenevičius.Vyr. treneris Algimantas Šatas, treneris Algirdas Jurkša.

labai stropiai laikosi sportinio režimo – šis klausimas iš viso atkrinta. Vyrai labai stengiasi treniruotėse, rungtynėse įdeda visą širdį. Jei reikia išmokti naują derinį, vyrai jį šlifuos tol, kol naktį iš lovos prikelti padarys.“

Skirtumas – tik vienasGirdintiesiems gali atrodyti, kad kurčiųjų krepšinis yra kitoks. Tokias mintis išsklaidyti skuba vienas Lietuvos rinktinės lyderių Arvydas Bareikis: „Juk krepšinis ir mums, ir girdintiesiems yra toks pat – nei taisyklės keičiasi, nei kas nors kita. Skirtumas tik tas, kad mes negirdime. Sušvilpė teisėjas, neišgirdau, o pats žaidimas niekuo nesiskiria.“ Kaip kurtiesiems krepšininkams pavyksta suprasti, kad teisėjas stabdo žaidimą? „Mūsų komandoje yra ir kurčiųjų, ir neprigirdinčiųjų. Aš, pavyzdžiui, esu neprigirdintysis ir švilpuką šiek tiek girdžiu. Jeigu žaidėjas bėga ir negirdi teisėjo švilpuko, mes jam pamojuojame ar duodame kokį kitą signalą ir jis supranta, kad žaidimas sustabdytas. Kai iškyla situacijų, susijusių su kėlinio ar atakos laiku, būna, nuskamba švilpukas, o nevyksta joks kontaktas, žaidimą tęsiame. Tada teisėjams tenka stabdyti ir gestais“, – aiškino A. Bareikis. Kiekvienas A. Šato rinktinės žaidėjas turi savotišką gestą slapyvardį, kuriuo treneris kreipiasi į asmenį, apibūdina jį, kalbėdamas komandai.„Kai reikia ginti aikštę, rodai aikštę, kai turi omenyje asmeninį spaudimą, rodai tai. Kiekvienam deriniui ir prieš asmeninį, ir prieš aikštę, ir priešininko spaudimą yra gestai“, – teigė A. Šatas apie bendravimą su savo komandos vyrais.Specifines bendravimo su auklėtinėmis detales atskleidė ir

buvęs Lietuvos kurčiųjų moterų rinktinės vyriausiasis treneris Žilvinas Aleksandravičius.„ Kiekvienoje komandoje yra įžaidėjų arba komandos kapitonas, kuris paprastai būna gynėjas. Tai yra susitarimas, kad esant menkiausiai progai tas žaidėjas nuolat turi matyti mane. Aš su juo galiu komunikuoti, jis turi perduoti informaciją kitiems žaidėjams. Arba jei grindys medinės, bėgantį žmogų galima pagauti trepsint į grindis, nes jis jaučia vibraciją. Jeigu atliekami baudos metimai, viena žaidėja žiūri į mane, aš jai rodau, o ji perduoda informaciją kitoms, toms, kurios stovi į mane nugara. Nuolat vyksta tokia betarpiška komunikacija“, – pasakojo specialistas.

Varžosi ne tik tarpusavyjeKurtieji krepšininkai varžosi ne tik tarpusavyje, bet ir su girdinčiaisiais. Lietuvos vyrų kurčiųjų krepšinio rinktinė dalyvauja Regionų krepšinio lygos (RKL) B diviziono čempionate. Ten kasmet sekasi skirtingai – štai pernai užimta 4-oji vieta, o šiemet – tik 15-oji. Treneris A. Šatas teigia, kad dalyvavimas šiose varžybose yra naudingas, mat taip komanda gerina žaidimą, suteikiama progų pasireikšti jauniesiems rinktinės nariams. Kurtieji yra įsteigę ir savo sporto klubus. Vilniaus „Gestas“ ir Kauno „Tyla“ žaidžia savo miestų mėgėjų krepšinio lygose. Robertas Puzinas yra mėginęs jėgas LKL čempionate, o Justina Burbaitė-Mačiulienė – LMKL.Beje, jeigu A. Šatui ir rinktinės senbuviui R. Puzinui galimybės leis dalyvauti 2017 m. vyksiančiose kurčiųjų olimpinėse žaidynėse, jiems tai bus šeštosios iš eilės tokios žaidynės.„Lietuvoje dar ilgai neatsiras tokių žmonių, kurie sudalyvaus

šešiose olimpiadose iš eilės“, – mano A. Šatas.

Sidabrinės damosLietuvos moterų krepšinio rinktinė pasaulio čempionate pasiekė savo tikslus, nors ir nepavyko užkopti ant aukščiausio pakylos laiptelio.Kaip „Sportui“ sakė komandos trenerė, 1997 m. Europos čempionė Lina Dambrauskaitė, komanda turėjo tikslą žaisti fi nale ir jį įgyvendino. Merginas drąsiai galime vadinti sidabrinėmis – Europos čempionatuose nuo 1996 m. dalyvaujanti rinktinė 4 kartus iš eilės lipo ant antro pjedestalo laiptelio, 2002 m. pasaulio čempionate mūsiškių kaklus taip pat puošė sidabro medaliai. Įdomu tai, kad Europoje visus kartus buvo nusileista švedėms. Šiemet lietuvės jas be didesnio vargo (77:16) nugalėjo pasaulio čempionate. Moterų rinktinė kartu žaidžia visus metus. Jos dalyvauja Nacionalinėje moterų krepšinio lygoje susibūrusios į komandą „KK-Patriotės“ ir ten varžosi su girdinčiomis krepšininkėmis. Čia, kaip ir šalies rinktinėje, L. Dambrauskaitei talkina Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) trenerė Živilė Mikalauskaitė. VKM ji yra subūrusi ir kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų krepšininkių grupę. L. Dambrauskaitė atskleidė ir vieną komandos subtilybę – vilnietės ir kaunietės sezono metu treniruojasi atskirai savo klubuose ir atvyksta tik į rungtynes. Be abejo, prieš tarptautinius turnyrus krepšininkės susirenka treniruočių stovyklose. Nors tai, trenerės manymu, vienas didžiausių komandos minusų, reikia pasidžiaugti, kad merginos visą sezoną turi galimybę žaisti kartu su pajėgiomis varžovėmis.

Mūsų šalies krepšininkės iškovojo sidabrą.


SPORTUOJAM Universalią naują lentą mūsų šalyje galima įsigyti nuo 500–600 eurų, naudotą – nuo 200–300 eurų.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Baidarės Lietuvos upėse ir ežeruose nebestebina net kaimo bobučių. O štai irklentės – dar naujiena ir sportą bei aktyvų laisvalaikį mėgstančiam žmogui. Irklavimas atsistojus ant lentos dar žinomas kaip angliškas trumpinys SUP (angl. stand up paddleboarding), todėl neofi cialioje kalboje plaukiojimas irklente neretai pavadinamas „supinimu“.

Markas Gurskis – buvęs irkluotojas, Lietuvos čempionatų prizininkas, iš valties išlipęs ne savo noru – tai padaryti jį privertė trauma. Tačiau vandens trauka buvusį irkluotoją vertė ieškoti alternatyvų. Išbandęs įvairiausias vandens sporto šakas, prieš trejus metus jis atsistojo ant irklentės. Tiesa, tai buvo senutė burlentė su išimtu stiebu, o praėjusiais metais išbandė savo pirmąją tikrą irklentę. „Tai buvo lūžis. Dabar aš noriu „supintis“ visur ir visada“, – sako irklentę pamėgęs vyras, ja išraižęs praktiškai visus vandens telkinius nuo upės iki jūros. Dėl šio užsiėmimo metęs pardavimo skyriaus vadovo darbą, M. Gurskis savo naująjį pomėgį bando paversti pajamų šaltiniu.

Tinka visi telkiniaiJau dešimtmetį pasaulyje populiarus užsiėmimas Lietuvą pasiekė maždaug prieš trejus metus ir nuo to laiko kasdien randa vis naujų sekėjų. „Praėjusiais metais kasdien Nerimi plaukdavo apie 4–5

Naujojoje Zelandijoje, taip pat Prancūzijoje, Nyderlanduose, Anglijoje.Irklenčių yra įvairių. Pati populiariausia – universali. Ji gali būti pripučiama arba kieta. „Pripučiamą irklentę patogu gabenti automobiliu, traukiniu ar net lėktuvu. Be to, ji tinka tiems, kam aktualus sandėliavimo klausimas. Pripučiamos irklentės šiek tiek stabilesnės ir storesnės negu kietos, todėl irkluojant nesušlampa kojos“, – lygina M. Gurskis. Dėl šių pranašumų pripučiamos irklentės yra ir šiek tiek populiaresnės. Irklentė sveria 11–13 kilogramų. Universali irklentė tinka bet kokiam vandens telkiniui. „Pavyzdžiui, sportinės irklentės pritaikytos ilgiems nuotoliams, jos ilgos, siauros, ne tokios stabilios ir, žinoma, greitos. Tai galima pajusti jau po pirmųjų yrių“, – skirtumus dėsto M. Gurskis. Beje, į irklenčių verslą pasinėręs vyras tikisi kitąmet rinkai pasiūlyti ir lietuviškų irklenčių. Šiuo metu jis bendradarbiauja su gamykla, kuri pagal jo dizainą kuria lietuvišką modelį. „Lietuviškos bus sukurtos taip, kad geriausiai tiktų mūsų vandens specifi kai“, – teigia „Suping.lt“ vadovas.

Tinka visiems ir visadaDar vienas irklenčių pranašumas tas, kad nereikia nei specialių oro sąlygų, tokių kaip jėgos aitvarams ar burlentėms, nei specialaus fi zinio pasirengimo. „Irklente gali pradėti plaukti jau po pusvalandžio – tereikia įdėmiai išklausyti instruktoriaus

nurodymus“, – teigia pats ant irklenčių naujokus statantis vyras. Plaukiant svarbiausia pusiausvyra. „Irklentės plaukimas paremtas balansinio treniruoklio principu. Kad ir kaip tai neįtikėtinai skambėtų, stovint ant lentos svarbiausia atsipalaiduoti, stovėsena tiesi, kojos pečių pločiu ir nereikia bijoti įkristi į vandenį. Jeigu bijosi, būtinai įkrisi“, – šypsosi pašnekovas. Beje, statistika visai nebaisi: nors, regis, pirmą kartą prisijaukinti irklentę bandančiam žmogui sušlapti vienas juokas, išsimaudo vos 8–10 proc. naujokų, kurių dauguma – vyrai. „Galbūt todėl, kad jie labiau nori pasirodyti“, – šypteli M. Gurskis. Anot jo, yra keli būdai, kai į vandenį įkristi neįmanoma. Irkluoti ant kelių – stabilumo garantas. „Ir, jeigu įdėmiai išklausysi instruktorių, tikimybė įkristi į vandenį priartėja prie nulio“, – įsitikinęs specialistas.

Vietoj sporto salėsNors iš šalies žvelgiant pasiplaukiojimas irklente neatima daug jėgų, M. Gurskis tikina, kad valanda įtempto irklavimo prilygsta 3–4 valandoms darbo treniruoklių salėje. „Kai irkluoji, dirba visas kūnas, absoliučiai visi raumenys, nes, kaip sakiau, tai pagrįsta pusiausvyros principu. Taigi irklentė – ne tik geras laiko leidimas, bet ir puikus treniruoklis“, – sako buvęs irkluotojas, neabejojantis, kad šis sportas gali tapti puikia alternatyva tiems, kas nemėgsta prakaituoti sporto salėje ar

žmones, o šiemet jau plaukia 10–12“, – sparčiai augančiu susidomėjimu irklentėmis džiaugiasi M. Gurskis ir priduria, kad veiklos horizontai platūs, nes kone kas septintas žmogus Lietuvoje apskritai nėra girdėjęs apie šį užsiėmimą. Irklentei tinka visi vandens telkiniai: tvenkinys, ežeras, upė, jūra. Pašnekovas aiškina, kad pradėti mokytis plaukti geriausia ežere, nes čia nėra srovės: „Ežere galima sau leisti daugiau suklysti, nes tekančiame vandenyje ne taip pastatysi koją, ne taip pairkluosi ir gali iškristi. Plaukti jūroje – ekstremaliausias užsiėmimas.“ Tiesa, jeigu jūra banguota, nors ir rami jūra dovanoja naujų potyrių. „Jūroje nematai pabaigos ir pasijunti labai mažytis. Ežere jautiesi saugesnis. Jūrai reikia didesnio dėmesio. Norint bandyti irkluoti jūroje, prieš tai bent kelis kartus reikia pasitreniruoti ežere“, – pataria buvęs irkluotojas.

Irklentės motina – banglentė Banglentę galima vadinti irklentės motina, o pačios irklentės po pasaulį pasklido iš Havajų. Irklenčių sporto pradžia galima laikyti 1960-uosius. Tada banglenčių instruktoriai pasinaudojo irklais, norėdami susirikiuoti grupinei nuotraukai ant vandens. Vėliau irklavimo ant banglenčių technika pradėta naudoti banglenčių mokyklose – taip lengviau mokytis išlaikyti pusiausvyrą. Šiandien irklentės itin populiarios JAV, Australijoje,

VANDENYJE PLINTA NAUJAS VIRUSAS

„„Kai irkluoji, dirba visas kūnas, absoliučiai visi raumenys, nes, kaip sakiau, tai pagrįsta pusiausvyros principu. Taigi irklentė – ne tik geras laiko leidimas, bet ir puikus treniruoklis.“

Prieš kelerius metus į Lietuvą atkeliavusios irklentės kasdien

randa vis naujų sekėjų

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 5 (994)NrNr. . 5 5 (9(9999494))

galbūt iki šiol neatrado savo mėgstamos sporto šakos. Beje, su irklente galima leistis ir į žygį – siūlomi specialūs dienos ar dviejų maršrutai, ant irklentės galima gabenti daiktus, palapinę. Ši priemonė puikiai tinka ir žvejybai.Amžiaus cenzo ši sporto šaka taip pat nepripažįsta. „Aš „supinau“ savo dvejų metų krikštasūnį. Maži vaikai gali plaukti su savo tėvais. Viskas priklauso nuo požiūrio. Prisimenu šešiasdešimtmetę moterį, kuri po neilgo įkalbinėjimo ir pusvalandžio treniruotės plaukė atsistojusi ir džiaugėsi. Juk specialaus fi zinio pasirengimo nereikia, kad pasimėgautum plaukdamas irklente“, – teigia M. Gurskis.

Pasaitėlis, liemenė ir šalmasUniversalią naują lentą mūsų šalyje galima įsigyti nuo 500–600 eurų, naudotą – nuo 200–300 eurų. „Priklauso nuo to, ko nori: pigiai ar kokybiškai“, – teigia specialistas. Be to, reikės irklo. Jis gali būti aliumininis, toks kainuoja pigiau, bet yra sunkesnis nei anglies pluošto. Pastarąjį renkasi labiau pažengę irklentininkai.Plaukiant irklente būtina pasirūpinti saugumu. Vienas pasaitėlio galas prikabinamas prie lentos, kitas – prie kojos, kad apvirtus irklentė nenuplauktų. Reikia ir gelbėjimosi liemenės. „Man kartą liemenė išgelbėjo gyvybę: virtau, lenta gerai gavau per galvą ir be liemenės būtų buvę sunku išsikapstyti“, – prisimena pašnekovas. Jis

pataria, plaukiant upe ar kitu pavojingesniu vandens telkiniu, užsidėti ir šalmą: „Plaukiau Merkiu sportine irklente. Norėjau pasivyti kitus, o mano irklentės pelekas įstrigo tarp akmenų. Gerai, kad buvau su šalmu, nes persiverčiau per priekį ir trenkiausi galva į akmenį. Turėjau ir pasaitėlį, ir gelbėjimosi liemenę – visos šios priemonės suveikė taip, kaip ir turėjo suveikti: pasaitėlis neleido nuplaukti lentai, šalmas išgelbėjo nuo smūgio, o gelbėjimosi liemenė padėjo nepanerti“, – patirtimi dalijasi M. Gurskis.

Maratone – trys dalyviaiIrklenčių sportas Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Merkio maratone, kur reikėjo įveikti 32 km, pirmą kartą buvo ne ik baidarių, bet ir irklenčių klasė. „Deja, dalyvavo tik trys irklentininkai“, – apgailestauja vienas iš trijų varžybų dalyvių M. Gurskis, įveikęs atstumą antras. Jis puoselėja planus ateityje išbandyti jėgas ir Europoje rengiamose varžybose „Euro Tour“. O kol kas irklenčių nuomos verslu besiverčiantys konkurentai žada tapti sąjungininkais, bandydami įsukti sportinį gyvenimą Lietuvoje: „Greičiausiai vasaros pabaigoje bandysime surengti dar vienas varžybas. Norime, kad jos būtų šiek tiek kitokio lygio. Visi, kas užsiimame irklenčių nuomos verslu, stengsimės pritraukti kuo daugiau žmonių. Tik dar klausimas, kur varžybos vyks: upėje ar ežere.“

Daugkartinis Lietuvos čempionas TOMAS VALČIUKAS sudomino dukterį Mildą irklavimu. O jo sūnus Motiejus pasirinko plaukimą. 17p.p.

Kaip tikina patyrę specialistai, išmokti plaukti

irklente nėra sudėtinga.


ŠEIMOS STICHIJA – VANDUO


Šiemet rugsėjo 1-ąją sukaks lygiai 30 metų, kai 1985-aisiais Tomas Valčiukas pravėrė irklavimo bazės duris ir jo treneriu tapo Algis Blažonis. Dabar jie yra kolegos ir abu dirba Vilniaus sporto centre.

„Mano treneris jau buvo bebaigiantis sportinę karjerą ir atėjo į mokyklą rinkti vaikų norėdamas juos treniruoti. Patekau į pirmąją jo surinktų žmonių grupę“, – prisimena 43 metų vilnietis, 14 kartų Lietuvos čempionas ir tarptautinės „Gintarinių irklų“ regatos laimėtojas.T. Valčiukas irklavo vienvietę ir pavienę keturvietę su klaipėdiečiais. Tada irkluotojai nebuvo skirstomi į vienvietininkus ar nevienvietininkus, visi irklavo vienvietes, dvivietes, keturvietes. Ilgainiui Tomui nebeliko bendraamžių ir jis buvo priverstas rinktis vienvietę. T. Valčiuko sportinė karjera tęsėsi 1985–1999 metais. Iš didžiojo sporto Tomas pasitraukė dėl nugaros traumos. Pusę metų truko reabilitacija, sportininkas dar ketino grįžti prie irklavimo, kaip pats sako, tam buvo pasirengęs, tačiau susidarė tokia situacija, kad keturvietė jau buvo išformuota, ir teko pasitraukti.

ir jo žmona, buvusi irkluotoja, bei sūnus Motiejus. Ką manote apie šias varžybas?„Pirmasis įspūdis – susirinko nemažai sportininkų. Tai pastebėjau ne aš vienas. Norint sukurti tokį prekių ženklą, reikėjo didelio Lietuvos irklavimo federacijos įdirbio. Šiame regione nėra tokios patrauklios irklavimo regatos. Antra, atskirose valčių klasėse (vyrų vienvietės, vyrų porinės dvivietės) buvo didelė konkurencija. Tokį aukštą lygį pakelia būtent Lietuvos irkluotojai, dar latviai ir estai atsiunčia neblogo meistriškumo irkluotojų“, – teigia T. Valčiukas.

Sau laiko trūkstaNe tik treneriu, bet ir valstybės įmonėje „Oro navigacija“ dirbantis T. Valčiukas dabar į valtį nebesėda ir per „Gintarinių irklų“ regatą veteranų varžybose nedalyvauja. Paprasčiausiai neturi laiko šiam malonumui. Pastarąjį kartą Tomas valtyje sėdėjo prieš porą metų. Bet tik norėdamas pasižiūrėti, ar ji sureguliuota. Tomas šypsodamasis pasakoja, kad jis irkluotojams paruošia patogią darbo vietą. Vienas iš trenerio darbų – sportininkams gerai parengti valtį. „Kadangi dirbu dviejuose darbuose, laisvalaikį skiriu savo mokiniams, o sau pritrūkstu“, – prisipažįsta T. Valčiukas.Jis turi vieną nedidelę grupelę ir dirba kartu su kolega Vytautu Miliumi. Iš viso Tomo žinioje – apie 20 įvairaus amžiaus ir meistriškumo irkluotojų. Vasarą jis važinėja į Trakus ir dirba su didesnio meistriškumo irkluotojais, o Vilniuje pradedantiesiems padeda jo kolega. Tomas negali pasakyti, kas buvo sunkiau – pačiam irkluoti ar dabar treniruoti kitus: „Buvo laikas, kai visas jėgas atidaviau sportuodamas, o dabar, kai dirbu treneriu, stengiuosi viską padaryti kuo geriau.“ Per šiemetinę „Gintarinių irklų“ regatą Tomas Trakuose praleido visas tris dienas. Varžybas stebėjo

Dar porą trejetą metų T. Valčiukas irklavo mėgėjiškai ir, draugų kalbinamas, papildydavo jų įgulas. 2001-aisiais vilnietis pradėjo dirbti treneriu.

Spėjo ir irkluoti, ir šoktiDabar Tomo pramintu keliu žengia jo dukra Milda Valčiukaitė. Ji savo tėvą gerokai pralenkė titulais, tapo pasaulio ir Europos čempione. Daugkartinis Lietuvos čempionas apie tokias pergales galėjo tik svajoti. M. Valčiukaitė vaikystėje lankė dainų ir šokių ansamblį. „Vasarą nevykdavo jų repeticijos ir Mildai pasiūliau pabandyti irkluoti, kad turėtų užsiėmimą. Nebuvo net minties, kad ji taps pasaulio ir Europos čempione. Dukrai patiko irklavimas. Ta pirmoji vasara jai buvo ypač intensyvi: vieną savaitgalį Milda Kalnų parke šoko dainų šventėje, o po savaitės Trakuose jau dalyvavo Lietuvos jaunučių sporto žaidynėse“, – prisimena T. Valčiukas. Jis pamatė, kad tarp bendraamžių dukrai neblogai sekasi, sportininkė ir pati tai greitai pajuto. Atsirado motyvacija dar daugiau treniruotis. „Milda labai anksti pradėjo lenkti ne tik bendraamžes, bet ir metais dvejais vyresnes sportininkes. Netrukus išvyko į tarptautines varžybas Suomijoje, ten laimėtas medalis dukrą dar labiau motyvavo“, – sako treneris. Šeimoje auga dar vienas

DINASTIJANrNr. . 5 5 (9(9999494))

TOMO VALČIUKO sportinė karjera tęsėsi 1985–1999 metais. Iš didžiojo sporto jis pasitraukė dėl nugaros traumos.

Valčiukas – Motiejus, jaunesnysis Mildos brolis. Tėvas kelis kartus jį buvo atsivedęs į irklavimo bazę, kad sūnus pajudėtų. Pairklavo ir treniruoklį, bet panoro tapti ne irkluotoju, o plaukiku ir dabar lanko šios sporto šakos pratybas. „Pagrindinis mano siekis – kad sūnus išmoktų gerai plaukti“, – tvirtina Tomas. 21 metų Milda jau paliko tėvų namus. Didžiausia Tomo, kaip tėvo, svajonė – kad dukra gyvenime būtų laiminga. O kalbėdamas apie Mildos sportinius rezultatus tik priduria: „Pasvajokime tyliai.“

Pasitiki specialistaisKai dukra Milda namie, retsykiais Tomas ją taip pat treniruoja, o rinktinėje jos treneris – Kęstutis Keblys. „Asmeniniu dukros treneriu nesijaučiu, juos turi tik NBA žaidėjai, – šyptelėja Tomas. – Mes priimame Lietuvos irklavimo federacijos sprendimus, kurie, manome, yra geriausi. Turime labai aukšto lygio komandų, kurias konsultuoja puikus specialistas iš Italijos Giovanni Postiglione. Vienais metais su komanda teko dirbti treneriui Algirdui Areliui, o kitais metais – man. Ieškome paties geriausio sprendimo, kad mūsų įgulos ir toliau taip šauniai irkluotų. Šiuo metu jas treniruoja Kęstutis Keblys“, – sako T. Valčiukas.

Daugkartinis Lietuvos čempionas Tomas Valčiukas sudomino dukterį Mildą irklavimu. O jo sūnus Motiejus pasirinko plaukimą

Treneriu tapęs T. Valčiukas pats į valtį jau nebesėda.


T. Valčiuko dukra Milda vaikystėje daug laiko leido

kartu su tėvu prie vandens.


SUKAKTYS Vos aštuonerių ALGĮ CIVINSKĄ su visa šeima ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko kraštą.

Sigitas [email protected]

Juozas Vaitkevičius ir Algis Civinskas – beveik bendraamžiai. Juozui gegužės 8-ąją sukako 77-eri, o Algis šiemet rugpjūčio 28 d. švęs 75 metų jubiliejų.

Abiejų karjeros kelias prasidėjo Kybartų „Sveikatoje“. Tik J. Vaitkevičius iš šios komandos išplaukė į platesnius vandenis, o Sibiro vargus dar iki futbolo spėjęs patirti A. Civinskas liko ištikimas gimtinės ekipai.

Žibėjo sunkiausiomis akimirkomisFutbolininko kelias J. Vaitkevičiui buvo nulemtas, nes jis gyveno šalia stadiono ir buvo čia dažnas svečias. Būdamas 17 metų jau debiutavo pagrindinėje „Sveikatos“ sudėtyje. Neseniai jis prisipažino, kad tuomet svajojo tapti meistrų komandos vartininku. Netikėtai tokia proga atsirado.Negaudama gero kitų respublikos klubų papildymo, reprezentacinė Lietuvos komanda Vilniaus „Spartakas“ (vėliau tapo „Žalgiriu“) SSRS čempionate neblizgėjo. Ekipai reikėjo šviežio kraujo.Kaip tik tuo metu „Sveikata“ Lietuvos pirmenybėse žaidė su Kauno „Atletu“. Svečiai dominavo aikštėje. Bet apsidrabstęs purvais, šokinėdamas klampiame nuo lietaus molyje, J. Vaitkevičius rodė stebuklus, atremdamas beviltiškus kamuolius. „Atleto“ žaidėjai skėsčiojo rankomis – įmušti jie nesugebėjo.Žurnalistai aprašė šias rungtynes. „Spartako“ vadovai ilgai nedvejojo. 1958 m. rugpjūtį, praėjus vos trims dienoms nuo mačo Kybartuose, J. Vaitkevičius jau atstovavo reprezentacinei komandai tarptautinėse rungtynėse prieš Suomijos klubą. „Man buvo tikras šokas: treneris mane, tokį geltonsnapį, švystelėjo žaisti pagrindinėje sudėtyje. Jei ne žurnalistai, tuos suomių vyrukus kaip savo ausis būčiau matęs“, – prisimindamas šypsosi J. Vaitkevičius.Kybartų scenarijus vėl pasikartojo: J. Vaitkevičius ne kartą gelbėjo komandą, atrėmė 11 m baudinį ir tapo tarptautinių rungtynių didvyriu.

Trenkė netikėta žiniaAtrodė, debiutas meistrų komandoje J. Vaitkevičiui buvo sėkmingas ir kartu malonus gyvenimo įvykis: jį pripažino meistrai ir publika, laukė atsakomosios rungtynės pas suomius. Bet užklupo netikėta žinia – uždrausta išvažiuoti. Po ilgų nervų tampymo

Vilniaus komandai išvykti į Suomiją prireikė ne tik Lietuvos komunistų partijos lyderio Antano Sniečkaus sutikimo, bet ir jo vadovų Maskvoje palaiminimo. Komanda išvažiavo, J. Vaitkevičius – ne. Užkliuvo jo tėvo – „nacionalisto“ ir Sibiro tremtinio – praeitis.

Į vartus – po SibiroTremtinio žyma paženklintas ir A. Civinsko gyvenimas. Tik jam Sibiro išbandymus teko patirti pačiam. A. Civinskas tvirtina, kad J. Vaitkevičių, daugkartinį Latvijos (1963–1965) ir Lietuvos (1966, 1972, 1973) futbolo čempioną (atstovavo ne tik „Sveikatai“ ir „Spartakui“, bet ir Kauno „Bangai“, Rygos ASK, Kėdainių „Nevėžiui“), matė ginantį Kėdainių klubo spalvas. Vėliau Mažeikiuose, kai J.

PAŽENKLINTI TA PAČIA ŽYMA

„„Man buvo tikras šokas: treneris mane, tokį geltonsnapį, švystelėjo žaisti pagrindinėje sudėtyje. Jei ne žurnalistai, tuos suomių vyrukus kaip savo ausis būčiau matęs.“ JUOZAS VAITKEVIČIUS

Ne vieno iškilaus futbolininko gimtinė Kybartai Lietuvai dovanojo ir vartininkus Juozą Vaitkevičių bei Algį Civinską

Vaitkevičius 15 metų treniravo „Atmosferą“, dukart tapusią Lietuvos čempione. Bet dviem kraštiečiams vartininkams dar nebuvo lemta susitikti akis į akį ir paspausti vienas kitam rankos. Tam, kad Kybartuose juodu nesusitiko, įtakos turėjo nemaloni aplinkybė – vos aštuonerių A. Civinską su visa šeima ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko kraštą.Visa siela atsidavęs futbolui, A. Civinskas 15 metų atstovavo „Sveikatai“. Dar 17 metų teisėjavo visose Lietuvos futbolo lygose. Jis reto atkaklumo futbolininkas. Iš tų žmonių, kurie nušluoja visas kliūtis, jei jų pasitaiko gyvenimo kelyje. Turėdamas rimtų problemų dėl regėjimo, tikrai negalėjo tapti futbolininku, bet tapo juo, nes puikiai žaidė, buvo pastebėtas – kvietė Klaipėdos „Granitas“ ir kiti klubai.

Kybartų klubui „raudonai-mėlyniems“ ištikimas išliko iki karjeros pabaigos. Iš kitų A. Civinską išskiria ir aplinkybė, kad rimtai, sistemingai treniruotis jis pradėjo labai vėlai, iškart sugrįžęs iš Sibiro – būdamas 19 metų. Greta tokių žaidėjų kaip Romas Simanavičius, Antanas Ziegoraitis, Vytautas Pakalka, Algis Mikalauskas, Romas Karka jis greitai tapo patikimu „Sveikatos“ vartininku.A. Civinskas yra vaikščiojanti futbolo enciklopedija. Futbolo transliacijas jis stebi ir dieną, ir naktį, o krepšinio, ledo ritulio bei futbolo rezultatus žino atmintinai.

Dovana jubiliatuiJ. Vaitkevičius per savo ilgą vartininko (36-erių žaidė paskutines rungtynes) ir trenerio (dirbo „Atmosferoje“ ir Tauragės „Taure“) karjerą matė visą

galeriją puikių futbolo meistrų.Kad ką nors būtų pavadinęs žvaigžde, jis neprisimena. Talentingus žaidėjus (Stanislovą Ramelį, Gintautą Kalėdinską, Benjaminą Zelkevičių, Algirdą Žilinską, Vaidotą Žitkų), su kuriais jam teko susidurti meistrų komandoje, vadino kietuoliais.Pats tituluočiausias pasaulio vartininkas Levas Jašinas, prieš kurį žaidė Maskvoje, J. Vaitkevičiui daugiau priminė paprastą vaikiną iš kaimo. Pašnekovas prisiminė ir A. Civinską. Pokalbio pabaigoje, truputį padvejojęs, liepė palaukti ir kuriam laikui pradingo ištaigingame name, pastatytame prie pat aukšto Neries upės skardžio. Grįžo nešdamas rankoje albumą ir futbolo kamuolį. „Perduokite šį kamuolį kietuoliui Algiui.“ Ir paėmęs tušinuką pasirašė ant jo.

A. Civinskas (stovi kairėje) visą gyvenimą buvo ištikimas „Sveikatai“.

J. Vaitkevičius (dešinėje) buvo išleistas ne į visas keliones.


PRADŽIA – SAVADARBĖJE VALTYJELietuvos baidarių ir kanojų irklavimo patriarchas Zigmatas Raudonius dirbo net šešeriose olimpinėse žaidynėse


Liepos 28 d. 80 metų jubiliejų šventęs Zigmantas Raudonius savo gyvenime nieko nekeistų ir eitų tuo pačiu keliu.

Jubiliatas – žemaitis iš Plungės. Vienas Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo pradininkų. Viešint jo namuose, Zigmantas rodė savo pelnytus trofėjus, apdovanojimus ir pasakojo, kad dabar dienų nebepalygintų su ankstesnėmis. Jos bėga nebe taip įdomiai.

Vaikystės baidarėMūsų šalies baidarių ir kanojų irklavimo patriarchas negali nepaminėti savadarbės baidarės, kurią vaikystėje su klasės draugais Vytautu Virbicku ir Vytautu Jarumbausku sulipdė ir leisdavosi Babrungo upe. „Nežinau, gal vokiečiai paliko tuos baidarės griaučius, krūvą pagaliukų, kuriuos reikėjo kuo nors aptraukti. Tuos pagaliukus surinkome, išryškėjo baidarės kontūrai. Juos aptraukėme plona aviacine fanera, apkalėme dvivietę baidarę ir leisdavomės irkluoti“, – prisimena Zigmantas.Vaikinai savo rankomis pasigamino ir irklus. Su baidare klasės draugai įgijo didelį populiarumą, nes nei baidarių, nei irklų tais laikais niekur nebuvo galima nusipirkti, niekas jų nebuvo matęs. Nuo tos savadarbės baidarės viskas ir prasidėjo.

Gimnastiką greitai pamiršo1954-aisiais Z. Raudonius įstojo į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. Tiesa, tada irklavimo specialybės nebuvo. Zigmantas norėjo gilinti žinias gimnastikos srityje, bet jam pačiam nesisekė šuoliai per arklį. Atsitiktinai rūbinėje vaikinų buvo paklausta, ar moka irkluoti, nes studentų komandai trūko žmonių, kad galėtų dalyvauti estafetėse. Z. Raudonius su vaikystės draugu V. Virbicku prisipažino, kad jie galėtų irkluoti. Studentai irklavo klinkerinę baidarę ir miesto varžybose užėmė trečiąją vietą. Gimnastika Zigmantui išgaravo iš galvos, jis pradėjo domėtis baidarių irklavimu, kurio pratyboms vadovavo Venė Balčiūnaitė. Plungiškis netrukus tapo keturis kartus Lietuvos čempionu estafečių 4 x 500 m (1956–1957 m.) ir 10 000 m distancijoje (1958–1959 m.). Kaip atsarginis Z. Raudonius vyko į I SSRS tautų spartakiadą Maskvoje. Turėjo galimybę dalyvauti ir II SSRS tautų spartakiadoje, tačiau tuo metu jam pasiūlė treniruoti Lietuvos moksleivių rinktinę ir jis vietą komandoje užleido Juozui Gedminui.

Vienais metais į SSRS čempionatą Maskvoje nebuvo atgabenta Natalijos Kalašnikovos valtis. Turėjome puikų vairuotoją Zbignevą Volčiką, kuris, niekam nieko nesakęs, staigiai iškrovė valtis ir be jokio poilsio apsuko mašiną ir grįžo į Trakus atvežti sportininkei valties“, – prisiminė Zigmantas.Tiesa, iš pradžių dar teko vadovauti ir Lietuvos stendinio šaudymo, irklavimo, žūklės, stalo teniso bei vandens motorinio sporto federacijoms. „Krūvis buvo nemažas, ypač vasarą. Tačiau netrukus liko tik vienos baidarės ir kanojos, pasidarė ypač malonu dirbti. Prisimenu, ne bet kas galėjo sugyventi su savotiško charakterio Vitalijumi Trukšinu, o jis buvo kone mano numylėtinis“, – sako Zigmantas.Jubiliatas giria pasaulio čempionę Nataliją Kalašnikovą, Aną Beloborodovą, kurios buvo ne tik šaunios irkluotojos, bet ir įdomios merginos.

Prie federacijos vairo – 46 metusKai Z. Raudonius baigė Pedagoginį institutą ir buvo skirstomos darbo vietos, niekam nebuvo svarbu, kad jis – irkluotojas, keturiskart Lietuvos čempionas. Vyras buvo pasirengęs dirbti pagal paskyrimą Žemaičių Kalvarijoje. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija atsižvelgė į tai, kad Zigmantas buvo Lietuvos moksleivių rinktinės treneris, todėl jis gavo darbą Vilniaus švietimo skyriaus sporto mokykloje.Z. Raudoniaus talentas labiausiai išryškėjo nuo 1963 m. vasario mėnesio iki 2009 m. balandžio mėnesio dirbant Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generaliniu sekretoriumi.„Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo sąjūdžiui vadovavau 46 metus. Man labai patiko irklavimas, žmonės, su kuriais teko dirbti. Kartu išgyvenome pergalės džiaugsmą, krimsdavomės dėl nesėkmių.

„„Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo sąjūdžiui vadovavau 46 metus. Man labai patiko irklavimas, žmonės, su kuriais teko dirbti. Kartu išgyvenome pergalės džiaugsmą, krimsdavomės dėl nesėkmių.“

Z. Raudonius už sėkmingą darbą gavo daugybę

apdovanojimų.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Užaugo kelios irkluotojų kartos„Gyvenimas prabėgo labai greitai, nespėju atsigulti, o, žiūrėk, jau ir Naujieji metai atėjo. Vienos varžybos vijo kitas, keitėsi žmonės. Puiki buvo pirmoji karta: Vladas Česiūnas, Artūras Vieta, Natalija Kalašnikova, Anatolijus Korolkovas, Petras Šiurskas, Romualdas Vienažindis.Jau užaugo ir trečioji karta. Gera. Turime pasaulio ir Europos čempionų, savo žodį dar tikrai tars talentingasis mano kraštietis Henrikas Žustautas, kuris, esu įsitikinęs, turėtų tapti olimpinių žaidynių prizininku. Gerai pažįstu jo pirmąjį trenerį Edmundą Gelčinską, kuris taip pat irklavo“, – teigia Zigmantas.Paprašytas palyginti ankstesnįjį irklavimą su dabartiniu, vyras tik šyptelėjo ir atsakė: „Tik pažiūrėkite, kokios dabar valtys. Kaip saldainiukai. Anksčiau kanojos buvo labai plačios, didelės, per Lietuvos čempionatus buvo irkluojama klinkerinėmis baidarėmis. Dabar ir greitis didesnis.“ 2009-aisiais Zigmantas savo noru paliko federaciją, šį sprendimą jis priėmė dėl žmonos sveikatos. Daug kas šio prityrusio specialisto prašė pasilikti, tačiau jis nesutiko. Dabar jis yra patenkintas atsidavusio ir gerai irklavimą išmanančio generalinio federacijos sekretoriaus Romo Petrukaneco darbu, stebėjo šių metų Lietuvos čempionatą.„Šįkart H. Žustautas buvo stipresnis, tačiau kaip bus kitąmet, niekas negali pasakyti. Gal Jevgenijus Šuklinas irkluos 1 000 m nuotolį ir bandys patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes“, – sako jubiliatas. Jis tikisi olimpinių medalių iš H. Žustauto ir baidarininko Igno Navakausko.

Teisėjavo šešiose olimpiadoseZ. Raudonius teisėjavo net šešeriose olimpinėse žaidynėse: Maskvoje (1980 m.), Barselonoje (1992 m.), Atlantoje (1996 m.), Sidnėjuje (2000 m.), Atėnuose (2004 m.) ir Pekine (2008 m.). Matė visus mūsų irkluotojų pasirodymus. Į savo septintąsias olimpines žaidynes Londone Zigmantas vyko su Lietuvos specialistų grupe.Jis teisėjavo 12 pasaulio čempionatų Notingame, Kopenhagoje, Meksike, dukart Duisburge ir Segede, Milane, Poznanėje, Sevilijoje, Geinsvilyje (JAV), Zagrebe. „Tarptautinė teisėjo kategorija man buvo suteikta 1977-aisiais ir nuo to laiko buvau susietas su didžiuoju irklavimu. Kokia vis dėlto graži mano mėgstama sporto šaka. Visą gyvenimą su ja kartu ėjau gulti ir kėliausi“, – tvirtina sukaktuvininkas.

NrNr. . 5 5 (9(9999494))

Buriuotojas Rokas Milevičius: apie jūros balandžius, pavojus, geriausią tualetą pasaulyje ir vandenyno galybę 20p.p.


„Grėsmė gyvybei egzistuoja visą laiką. Klausimas, kiek leidi sau apie tai galvoti. Buriavimas – toks sportas, juo užsiimdamas žinai, kad tai yra neatsiejama ir grėsmė visą laiką šalia.

IŠ ARTI Kas trejus metus rengiamos varžybos „Volvo Ocean Race“ vadinamos „jūrų Dakaro raliu“.


Olimpietis Rokas Milevičius tapo pirmuoju lietuviu, kuris ne tik dalyvavo, bet ir su olandų „Team Brunel“ komanda prestižinėse „Volvo Ocean Race“ varžybose aplink pasaulį užėmė antrąją vietą.

Kas trejus metus rengiamos varžybos vadinamos „jūrų Dakaro raliu“. 2014–2015 m. „Volvo Ocean Race“, startavusi Ispanijos uoste Alikantėje, birželio 22 d. fi nišavo Geteborge (Švedija). Septynios komandos varžėsi vienodomis 19,80 m ilgio jachtomis. Per 9 mėn. buriuotojai įveikė 38 739 jūrmyles, arba 71 745 kilometrus. 9 etapai ir 11 uostų vienuolikoje valstybių su papildomu sustojimu Hagoje. Įgulą sudarė aštuoni buriuotojai ir vienas žiniasklaidos atstovas, kuris neturėjo teisės padėti. Kad galėtų dažniau pasimatyti su mylimuoju, „Team Brune“ kranto komandos nare buvo tapusi Roko draugė Erika. Vėjas, šaltis, bangos, nuovargis, miego stoka, ankšta erdvė – tokie buvo nuolatiniai buriuotojų palydovai 9 mėnesius. Nepaisant to, 28 metų R. Milevičius sako, kad viso to jau pasiilgo: „Trūksta laivo, komandos, draugų, visos tos atmosferos. Jau viso to pasiilgau – jaučiu duobę.“

Po 9 mėnesių jūroje jau išmokote vaikščioti krante? Žemė nesiūbuoja?

Raumenys visiškai nesiatrofavo, bet kadangi sportuoju, jaučiu, kad jie sumenko. Dar reikia atsigauti. O žemė man niekada nesiūbuoja. Pirmą ir vienintelį kartą žemė siūbavo „Ambersail“ laikais, kai perplaukęs visą Ramųjį vandenyną išlipau ir nuėjau į dušą. Kai pradėjo ant manęs kristi vanduo, atsimušiau į sieną – nesupratau, kas darosi. Bet daugiau nieko panašaus nesu patyręs.

Varžybose buvo etapų, kai tekdavo miegoti po 2–3 valandas. Kiek dabar miegate? Organizmas prarado ritmą. Būna, kad pamiegu 2–3 valandas ir keliuosi, nežinau, ką daryti. Einu pabėgioti, pasportuoti. Tada grįžtu ir vėl užmiegu. Bet būna, kad naktimis iš viso neužmiegu, kitą kartą miegu ir po 11 valandų ar daugiau. Šiomis dienomis neturiu didelių įsipareigojimų, tad galiu sau leisti tokią pramogą. Bet po truputį stengiuosi grįžti į normalų gyvenimo ritmą.

Ko ilgėjotės dalyvaudamas varžybose? Visą laiką turbūt labiausiai trūko artimųjų ir draugų, kurių nemačiau metus, o kai kurių ir dvejus. Bet, kiek įmanoma, palaikiau ryšį, artimiausi žmonės turėjo galimybę atvykti ir pasimatyti, kartais turėdavau galimybę grįžti namo.

Papasakokite, kaip atrodė kasdienybė jachtoje, – laikas pavalgyti, laikas nusiprausti.

Tris kartus per dieną valgydavome šiltuosius patiekalus – pusryčius, pietus ir vakarienę. Taip pat buvo sportinių batonėlių prikrauta dėžė, vadinamasis „Snack bar“, kur bet kada gali ateiti ir pasiimti, kas tau priklauso.

Teko girdėti, kad net gamtiniai reikalai buvo vienas iš malonumų? Ofi cialus tualetas yra jachtos viduje, bet jis nelabai patogus ir malonus, nes ten yra viena bendra erdvė. Šiokia tokia pertvara yra, bet vis tiek nemalonu: žmonės valgo, o tu už pusės metro atlieki savo reikalus. Kitas tualetas tiems, kurie nemokėjo, iš pradžių buvo labai didelis iššūkis, nes viską susitvarkyti reikėjo pritūpus ant laivo galo. Iš pradžių daug kam tai atrodė neįmanoma ir sudėtinga. Man to mokytis neteko – jau nuo „Ambersail“ ir kitų jachtų laikų buvau įvaldęs šią techniką. Kitiems to reikėjo pasimokyti – svarbiausia perlipti per save. Bet kai išmoksti, pajunti visą vandenyno ir vandens grožį. Tai tikrai smagi vieta, turbūt geriausias tualetas visame pasaulyje. Nežinau, kodėl apie tai tiek daug šneku...

Nepaisant sunkaus darbo, rasdavote progų švęsti, pavyzdžiui, krikštynas. Pirmą kartą susitikote su Neptūnu?Taip, aš nė karto nebuvau kirtęs ekvatoriaus, tad man tai buvo pirmas kartas. Mane pakrikštijo, dabar esu savas.

DIDŽIAUSIAS GYVENIMO NUOTYKISBuriuotojas Rokas Milevičius: apie jūros balandžius, pavojus, geriausią tualetą pasaulyje ir vandenyno galybę

Pirmiausia tokio dalyko kaip dušas nebuvo. Kai lydavo arba labai reikėdavo, galėdavau nusiprausti sūriu vandeniu, o paskui dar persipilti gėlu. Bet tai antraeilis viso komforto reikalas. Būdavau taip pavargęs, kad tokių dalykų nelabai reikėdavo ir jie beveik nerūpėdavo. Higiena pasirūpindavome išlipę į krantą arba laive naudojome drėgnąsias kūdikių servetėles, kuriomis apsivalydavome ir apsiprausdavove.Vachtų sistema keičiama. Vienu metu ant denio dirbo keturi žmonės. Bet kai vykdavo koks nors manevras, visi, net ir tie, kurie ilsėjosi, dirbo. Būdavo tokių etapų, kai parą nieko nevyksta, tiesiog plauki tiesiai, tada laivui valdyti užtekdavo ir keturių žmonių. Teoriškai būtų taip: keturias valandas dirbi, keturias valandas ilsiesi, bet iš tų keturių poilsio valandų dvi valandas budi. Tai reiškia, kad, esant menkiausiam pasikeitimui, iš karto leki lauk. Idealiomis sąlygomis gali sau leisti pamiegoti, bet vis tiek dažniausiai išlieki budrus. Dar dvi valandas išnaudoji nuėjęs į apačią persirengti, pavalgyti, šiek tiek apsiprausti – taip viena valanda ir prabėga. Kitą valanda dirbi su navigatoriais ir pan. Tad tikrojo poilsio likdavo 2–2,5 valandos. Viena vachta per parą turi tris tokius poilsio etapus. Buvo, kad galėjome ilsėtis ir devynias valandas, bet kartais – nė vienos. Priklausė nuo to, kiek prireikia manevrų.


„Pirmiausia tokio dalyko kaip dušas nebuvo. Kai lydavo arba labai reikėdavo, galėdavau nusiprausti sūriu vandeniu, o paskui dar persipilti gėlu. Bet tai antraeilis viso komforto reikalas. Būdavau taip pavargęs, kad tokių dalykų nelabai reikėdavo ir jie beveik nerūpėdavo.

Kartą susidūrėte su žuvimi, kuri pakibo ant laivo vairo plunksnos.Tai buvo ne vienintelis kartas. Plaukiant visada yra rizika ką nors numušti. Matėme daug banginių, delfi nų pilna visur – tarsi balandžių mieste. Bet, kad ir kiek kartų juos matytum, jie visada sukelia šypseną, džiugina ir negali atitraukti nuo jų akių. Didžiausias pavojus – susidurti su miegančiomis ar snaudžiančiomis žuvimis, kurios gali sugadinti inventorių ir padaryti didelę įtaką rezultatams. Mes porą kartų buvome susidūrę, vienas kartas buvo labai rimtas – žuvis įstrigo ir mes turėjome stabdyti laivą, bandydami ją nukrapštyti. Be to, tai buvo naktis ir gana sudėtingos sąlygos. Kai užstringa žuvis, laivas tampa nevaldomas. Dėl to gali kilti daugiau bėdų, tad viską spręsti reikia itin greitai. Mums viskas susiklostė sėkmingai, žuvis nieko nesulaužė, pavyko ją laiku nuimti. Tai buvo gana didelė žuvis – kokia, negaliu pasakyti. Vieni tvirtino, kad tai buvo ryklys.

Ar teko susidurti su rykliais? Mums neteko, bet merginų komanda tikrai buvo numušusi ryklį. Ryklių yra, bet jų nematai, o jeigu pamatai, jie dingsta arba puola. Rykliai paviršiuje pasirodo esant silpnam vėjui, ten mes neplaukėme. Arčiausiai susidurti su rykliais teko Keiptaune: vykome į ekskursiją ir nardėme su rykliais, galėjome juos paliesti, žiūrėjome, kaip jie atakuoja ir ėda. Buvo labai įspūdinga kelionė.

Horno ragą, vadinamą buriuotojų Everestu, apiplaukėte jau trečią kartą. Kaip jus sutikdavo vandenynas – ar jis visą laiką buvo skirtingas? Visus kartus Horną apiplaukiau gana ramiai. Pats tas kritinis

momentas. Viskas buvo kontroliuojama ir nelabai įspūdinga. Bet Hornas – tai tarsi ledkalnio viršūnė, nes viskas vyksta Ramiajame vandenyne. Svarbiausia ne apiplaukti Horną, o perplaukti Ramųjį vandenyną ir pabaigoje suvalgyti vyšnią – apiplaukti Horną. Ramusis vandenynas mums buvo neramusis, nes dėl vienų didžiausių audrų net teko atidėti startą. Iš esmės šokome tam ciklonui ant nugaros ir su juo plaukėme per Ramųjį vandenyną. O pats sunkumas laukė už Horno – atrodė, apiplaukėme kyšulį, vandenys šiltėja, orai gerėja – kelionė į Braziliją. Bet dar 3–4 dienas tęsėsi labai sudėtingos sąlygos – sudėtingesnės negu buvo prieš tai. Etapas buvo itin sunkus ir sudėtingas.

Apiplaukusieji Horno ragą įgyja teisę švilpauti laive, nusispjauti į jūrą ir vadovautis įvairiais kitokiais prietarais. Ar jūs ką nors darėte? Visos šios tradicijos labai senos, bet yra jų. Viskas priklauso nuo laivo ir kapitono, kiek jis tuo tiki. Mes visi buvome sportininkai profesionalai, į visus tuos gandus ir prietarus nelabai kreipėme dėmesio. Bet, pavyzdžiui, Gerdui-Janui Poortmanui Horno ragas labai daug reiškė, nes tai buvo trečias kartas, kai jis bandė tai padaryti, prieš tai du buvo nesėkmingi. Jis labai didžiuojasi, kad apiplaukė Horną. Jam tai buvo didelis laimėjimas.

Ar varžybų metu buvo iškilusi reali grėsmė gyvybei? Grėsmė gyvybei egzistuoja visą laiką. Klausimas, kiek leidi sau apie tai galvoti. Buriavimas – toks sportas, juo užsiimdamas žinai, kad tai yra neatsiejama ir grėsmė visą laiką šalia. Plauki tokiomis

sakyčiau, piktumų beveik nebuvo. Per visas varžybas gal buvo kilę kokie trys maži konfl iktai, bet viską išsiaiškinome ir sprendėme vietoje.

Ar buvo akimirkų, kai galėjote atsipūsti ir atsipalaiduoti? Visiškai atsipūsti buvo galima tik apačioje, kai ateidavo laikas ilsėtis. Ant denio turi būti visiškai susikaupęs. Pasitaikė keletas dienų, kai pūtė silpni vėjai ir nieko negalėjome padaryti. Laivui vairuoti užteko dviejų žmonių. Tada galėjome keletą valandų pasnausti, kad laivas būtų kuo mažiau judinamas ir dirginamas.

Sakėte, kad „Volvo Ocean Race“ bus jums didžiausia mokykla. Ko išmokote? Tai buvo ir gyvenimiška mokykla, ir nežmoniška patirtis, ką jau kalbėti apie buriavimo pamokas. Buriavau su pačiais geriausias pasaulio buriuotojais – elitu – kaip lygus.

Tai didžiausias jūsų gyvenimo nuotykis? Sakyčiau, taip.

Prieš tai dalyvavote Londono olimpinėse žaidynėse. Ar pravertė ši patirtis? Žinoma. Pirmiausia tai buvo vienas iš atrankos kriterijų. Tai parodė ir mano užsispyrimą, ryžtą siekti savo tikslų. Be to, varžybos savo taisyklėmis buvo labai panašios į olimpines žaidynes, kur mes varžėmės vienodais laivais ir t. t. Tai tikrai gera patirtis.

Olimpinės žaidynės, „Volvo Ocean Race“... Kas dabar? Dabar atostogos Lietuvoje, pabūsiu su šeima, artimaisiais. Vėliau bręsta keletas projektų, susijusių su buriavimu. Pažiūrėsime.

vietomis, kur bet kas gali atsitikti, – mes tam treniravomės, ruošėmės.

Kokio dydžio bangų teko pajusti? Pačios didžiausios bangos buvo Ramiajame vandenyne. Jos buvo nepavojingos, švelnios. Kaip geri kalnai, gal 15 metrų aukščio, bet kadangi jos buvo labai ilgos ir plačios, visos jų didybės iš arti nesimatė. Tai tarsi mašina užkilti į kalnelį, kurio nepajunti. Supranti, kokio dydžio tos bangos ir koks mažas tu esi, kai pažvelgi į viską iš tolo, į perspektyvą. Didžiausią įspūdį padarė už Horno sutiktos senos audros bangos. Jos ateina iš priešingos pusės ir dažniausiai yra labai nevienodos. Tokios senos bangos labai pavojingos, vanduo šokinėja ir gali sulaužyti laivą. Šios bangos yra įspūdingiausios ir pavojingiausios.

Ne vienoje nuotraukoje esate užfi ksuotas pavojingoje vietoje laivo smaigalyje.Mes turime nemažai saugumo pavadėlių, kuriais prisirišame ten eidami. Kiekvienas sportininkas laive turėjo tam tikrą savo poziciją, kurioje turėjo dirbti, specializavosi tam tikroje srityje. Tai buvo viena iš mano pozicijų, nes mano ir fi ziniai duomenys, ir patirtis buvo tinkami tam darbui. Tai viena pavojingiausių laivo vietų. Kai ten eini, visi saugo, vairininkas tuo metu atsargiau vairuoja, kad nieko neatsitiktų, nes viena bloga banga, ir manęs, nors ir prisirišusio, turbūt nebebūtų.

Mažame plote aštuoni pavargę vyrai. Būdavo nesutarimų, pykčių? Labai nedaug. Mūsų komanda buvo atrinkta atsižvelgiant į tai, kad nieko panašaus nebūtų. Lyginant su kitomis komandomis,

NrNr. . 5 5 (9(9999494))

Šalies sporto biblioteką papildė du nauji leidiniai – „Lietuvos irklavimo istorija“ ir „Kalnai. Slidės. Lietuviai.“ 22p.p.


„Lietuvos irklavimo istorija“, kurios autorė – sporto žurnalistė Marytė Marcinkevičiūtė, skirta šalies irklavimo 130 metų jubiliejui.

384 puslapių knygoje sutilpo net 216 nespalvotų ir 212 spalvotų nuotraukų. Knygą išleido leidykla „Homo liber“ (direktorius Vilius Gužauskis), ją padėjo išleisti Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas bei rėmėjai.

Knygoje užfiksuotos pagrindinės Lietuvos irkluotojų pergalės nuo 1960 m. Romos olimpinių žaidynių, kai pirmuosius olimpinius sidabro medalius pelnė Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius, irklavę dvivietę valtį, iki šių dienų, kai pasaulio ir Europos čempionatuose dominuoja Lietuvos irkluotojai.

Bemaž 50 metų dirbdama „Sporto“ laikraščio redakcijoje (nuo 1967 m. iki šiol), daug rašiau apie irklavimą, kuris buvo mano viena mėgstamiausių sporto šakų. Nušviesdavau kone visas irklavimo varžybas Lietuvoje, SSRS čempionatus Maskvoje, stebėjau pasaulio čempionatą Rašicėje (Čekija), Londono olimpines žaidynes. Artimai susipažinau su visais geriausiais Lietuvos irkluotojais, treneriais, teisėjais, federacijos vadovais. Po pasaulio čempionatų vykdavau sportininkų sutikti į oro uostą ir laikraščio skaitytojams pateikdavau gyvus jų įspūdžius.

Niekada iš atminties neišblės Vilniaus „Žalgirio“ moterų ir vyrų aštuonviečių triumfas per Europos čempionatus. Gimė ir graži tradicija – Europos čempionus ir

medalininkus, Henlėjaus taurės laimėtojus pirmiausia pagerbdavo mūsų valdžios vyrai, o paskui su jais galėdavo susipažinti Lietuvos sporto mėgėjai.

Per SSRS aukščiausios lygos futbolo čempionatų rungtynių pertraukas jie su taurėmis eidavo „Žalgirio“ stadiono ratu ir prisistatydavo pilnutėlėms tribūnoms.“

Knygoje ypač daug dėmesio skiriama legendinėms Vilniaus „Žalgirio“ moterų ir vyrų aštuonvietėms, nepakartojamiems jų irkluotojams bei strategams broliams Eugenijui ir Ričardui Vaitkevičiams, su kuriais, galima sakyti, autorė tobulėjo.

Knyga įdomi ne tik irklavimo specialistams, bet ir skaitytojams. Mat joje ne tik aprašomos pačios svarbiausios atitinkamo laikotarpio Lietuvos irkluotojų pergalės, bet ir supažindinama su žmonėmis, kūrusiais tą istoriją. Tai ne tik įžymūs irkluotojai, bet ir treneriai, teisėjai, tie, kas daug prisidėjo prie Lietuvos irklavimo puoselėjimo.

Trijų olimpinių žaidynių dalyvis, Romos olimpinis vicečempionas A. Bagdonavičius teigia, kad knyga labai reikalinga, nes Lietuvos irklavimo istorija – tikras sporto paveldas.

„Tos irkluotojų pasiektos pergalės gali nueiti užmarštin ir nieko nelikti. Todėl knyga parašyta labai laiku ir vietoje. Gyvenimo tempas ypač didelis, sporte kitaip ir negali būti. Per 20–30 metų legendinius irkluotojus pakeičia kitos legendos. Vartydamas knygą pajutau, kad jaunystės prisiminimai yra patys stipriausi.

Dar sykį sugrįžau į Romos olimpines žaidynes, rodos, viskas vyko vakar, o jau prabėgo 55-eri. Knygoje radau keletą nuotraukų, kurių iš viso nebuvau matęs. Didelis autorės pranašumas tas, kad ji irklavimo srityje, kaip ir mes, suvalgė daug pūdų druskos ir pasiliko neįkainojamos informacijos.

Kitiems sportininkams, žurnalistams išpešti tiek informacijos praktiškai būtų neįmanoma. Pavartytų laikraščius, žurnalus ir galbūt nieko nepasiektų. Reikia mokėti atskirti svarbesnes pergales nuo antraeilių, o knygos autorei, rodos, tai nebuvo didelė problema.

Kartais nežymus laimėjimas yra didelis. Tarkime, SSRS pirmenybėse ikiolimpiniais metais iškovota trečia vieta, kurią knygoje aprašė autorė, mums buvo aukso medalio vertės. Mus paėmė į SSRS rinktinę ir mes laimėjome medalius“, – sako A. Bagdonavičius.

LEIDINIAI „Lietuvos irklavimo istorija“ skirta šalies irklavimo 130 metų jubiliejui.

KNYGOJE – ISTORINIAI ŽINGSNIAISporto biblioteka sulaukė naujos knygos – „Lietuvos irklavimo istorijos“

Knygos įžangoje autorė rašo: „Irklavimas – sporto šaka, kuri Lietuvai dovanoja daugiausia medalių per pačias stambiausias metų varžybas – olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Viso pasaulio vandenyse sėkmingai rungtyniauja ir suaugusieji, ir jaunimas. „Auksiniai irkluotojų yriai“ – taip būtų galima pavadinti šią knygą.

Ją pavadinome „Lietuvos irklavimo istorija“ ir knygą skiriame Lietuvos irklavimo 130 metų jubiliejui pažymėti. Gražus ir turiningas jubiliejus, tradicijos, įspūdingi laimėjimai įvairiuose planetos vandenyse.

Knygą parašyti norėjosi anksčiau. Dar sovietmečiu, kada Lietuvos irkluotojai dominavo Sovietų Sąjungoje ir buvo laikomi įvairiausių varžybų favoritais.

„Truputį delsiau su šiuo laišku, nes norėjau iš mūsų slidininkų išgirsti asmeninius įspūdžius. Jie grįžo labai patenkinti, nors apgailestavo, kad vienintelę treniruotės dieną sulijo. Mes trys, Algimantas, Dailius ir aš, turėtume irgi būti patenkinti po tiek pastangų, kurios atnešė puikių vaisių. Nuostabu ir džiugu, kad tiek gerų kalnų slidininkų Lietuvoje. Tai aiškiai liudija varžybose pasiekti rezultatai. Nebūtų Algimantas Algimantu, kad „nekaltų“ ateities varžybų planų. Tikrasis generolas. Manau, kad jie pasiseks. Jūsų entuziazmas slidinėjimui ir šiltas slidininkų priėmimas subūrė mus į vieną draugišką ratą ir ateičiai.“ Taip savo laiške Algimantui Kepežėnui ir Dailiui Mišeikiui 1991 m. rugpjūčio 13 d. rašė Vytenis Čiurlionis. Nuo IV pasaulio lietuvių sporto žaidynių kalnų slidinėjimo varžybų dar nebuvo praėjęs nė mėnuo. Tada šie trys kalnų slidinėjimo entuziastai tikriausiai net patys netikėjo, kad jų pasėtas daigas, pirmuosius ūglius išleidęs Elbruso šlaite, išsikeros šešiuose žemynuose ir pasieks net Afriką ir Antarktidą.

Taip rašoma šiemet pasirodžiusioje albuminėje knygoje „Kalnai. Slidės. Lietuviai“. Jos sudarytojas – žurnalistas Marius Grinbergas. Leidyklos „Homo liber“ išleista gausiai iliustruota 204 puslapių knyga skirta Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynėms, jų istorijai, žmonėms, prisidėjusiems prie ilgametės šių žaidynių tradicijos. Čia išsamiai apžvelgiamos visos iki šiol vykusios Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynės, pasakojama apie žaidynių dalyvius ir rengėjus, jie patys dalijasi neišdildomais įspūdžiais, nuotykiais, kurių galėtų pavydėti net nenuspėjamo siužeto fi lmų kūrėjai. Dalis knygos skirta Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos surengtoms ekspedicinėms varžyboms Afrikoje ir Antarktidoje. Statistikos mėgėjams pateikiami visų Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynių rezultatai.

KALNŲ TRAUKA


STILIUS Visa penkiakovininkės apranga kainuoja per 1,7 tūkst. eurų. Bet tai dar tikrai ne pačios aukščiausios kainos.


Tituluotos penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės sportinis krepšys, su kuriuo keliauja į varžybas, sveria net 25 kilogramus. Pati 160 cm ūgio sportininkė sveria vos dukart daugiau.

„Ir jame nėra nė vieno nereikalingo daikto“, – tikina penkiakovininkė, bet linksmai priduria, kad, įsidėjusi dar šio bei to, krepšio nuo žemės nepakeltų.

JojimasApranga penkiakovininkams – brangus malonumas. Jau vien todėl, kad kiekvienai rungčiai reikia vis kitos. Be to, tokių rungčių, kaip jojimas ar fechtavimasis, apranga itin specifi ška. Būdama viena tituluočiausių penkiakovininkių pasaulyje, dabar L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė gali sau leisti rinktis kokybišką aprangą, tačiau ji puikiai prisimena sportinio kelio pradžią, kai tekdavo įsigyti ne tokią gerą pigesnę ar net dėvėtą sportinę eilutę. „Penkiakovė – labai brangi sporto šaka, tad negali dažnai keisti aprangos, vaikytis madų“, – teigia ji.

Vien jojimo švarkas kainuoja nuo 300 eurų, o kur dar kelnės, marškinėliai, batai, pirštinės. „Visa apranga kainuoja per 1,7 tūkst. eurų. Bet tai dar tikrai ne pačios aukščiausios kainos“, – L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė sako, jog apsirengti galima taip, kad jojimo kostiumas bus penkiskart brangesnis nei visa fechtavimosi ekipuotė.Olimpinė čempionė jodama dažniausiai vilki juodą švarką, prie kurio derina baltas kelnes. Arba atvirkščiai. „Renkuosi baltas kalnes, nes juodos prie juodo švarko man negražu“, – nedideles pasirinkimo galimybes gana konservatyvioje jojimo rungtyje atskleidžia ji. Tiesa, balta spalva – ne itin praktiška. Nuo balno medžiaga pajuosta taip, kad po kurio laiko nebeįmanoma atskalbti, tad kelnes tenka keisti dažniau. Švarką, šalmą kartą įsigijęs naudosi ilgai.Jojimo pirštinių L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė turi keletą: „Jų yra įvairiausių – su įsiuvais, be įsiuvų. Mano yra visos baltos, be jokių detalių, bet man jos labai geros, praktiškos. Vieną porą turiu varžyboms, o treniruotėms kokias penkias: žiemines, vasarines, plonesnes, storesnes. Nuo pavadžio pirštinės per treniruotes greitai susitrina, tad jas tenka keisti dažnai.“

KOKYBĖ SVARBIAU UŽ GROŽĮ

„„Turiu rožinių, juodų, su gėlytėmis kepuraičių, jų man dovanoja ir aš pati dovanoju. Dažniausiai renkuosi pilką arba juodą, kurios prie visko tinka.“

Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė sportuodama nesivaiko madų, bet aprangos spalvas stengiasi paderinti

FechtavimasisSpecifi nė ir fechtavimosi apranga, kurios kaina labai priklauso nuo prekių ženklo. Pasak olimpinės čempionės, populiariausi ženklai „Allstar“ ir „Uhlmann“. Būtent šių prekių ženklų suderintą aprangą dėvi ir Lietuvos sportininkė. Fechtavimosi kostiumas gaminamas iš specialios baltos medžiagos, kurios tankis turi atlaikyti dūrius. Treniruočių kostiumai plonesni, todėl ir pigesni. L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė vieną kostiumą turi varžyboms ir keletą treniruotėms.Neseniai olimpinė čempionė iš Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos už vienas laimėtas varžybas sulaukė dovanos – naujo fechtavimosi kostiumo ir kaukės, kurios tinklelis nudažytas trispalvės spalvomis. „Kai kurios sportininkės per varžybas dėvi savo šalies vėliavos spalvomis dažytą kaukę. Naujosios kaukės dar nebandžiau – prie jos reikia priprasti, nes spalvos gali šiek tiek blaškyti“, – teigia pasaulinio reitingo lyderė, iki šiol dėvėjusi standartinę kaukę.

PlaukimasPer sezoną treniruodamasi baseine L. Asadauskaitė-

Zadneprovskienė sudėvi 2–3 maudymosi kostiumėlius. Varžyboms ji turi specialų plaukimo kostiumą, dengiantį kojas iki kelių: „Jo medžiaga visai kitokia, gerai slysta vandeniu, šiek tiek iškelia į paviršių. Treniruotėse jo niekas nenaudoja, nes toks kostiumas labai aptemptas, po kurio laiko ima veržti ir tampa nebepatogus – jis skirtas dėvėti trumpai, po 10–15 minučių jį reikia nusivilkti. O treniruotė trunka mažiausiai valandą. Be to, toks kostiumas skirtas tik tam tikram skaičiui šuolių“, – aiškina penkiakovininkė, plaukimo kostiumą keičianti kasmet. Varžyboms skirti plaukimo kostiumai gaminami įvairiausių spalvų ir sportininkės gali pasirinkti pagal savo skonį. Deja, ne Lietuvos atstovė. „Esu nedidelė, man reikia mažiausio dydžio kostiumo, o jų pasirinkimo praktiškai nebūna arba reikia laukti metus. Tiek laukti aš negaliu, tad, kokį gamintojas turi, tokį siunčia“, – sako L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir džiaugiasi, kad šiuo metu turi gražią juodos ir rožinės spalvų aprangą. Kepuraičių penkiakovininkė turi daug. Jos dėvimos ilgai, tad moteris dažniausiai įsigyja kitą, kai naudojama nusibosta: „Turiu

rožinių, juodų, su gėlytėmis, jų man dovanoja ir aš pati dovanoju. Dažniausiai renkuosi pilką arba juodą, kurios prie visko tinka.“

Bėgimas ir šaudymasKombinuotoje bėgimo ir šaudymo rungtyje penkiakovininkė tikrai turi iš ko rinktis. Olimpinę čempionę remianti bendrovė „Asics“ siunčia jai įvairiausių spalvų ir modelių marškinėlių, tamprių, avalynės. Kiek tokių komplektų turi? „Krepšiais, – juokiasi. – Vyras pyksta, kad nėra kur dėti“, – bėgimo aprangos į varžybas sportininkė pasiima keletą komplektų, kad galėtų pasirinkti tinkamiausią, atsižvelgdama į oro sąlygas ir pan. Tačiau, apsivilkusi naują spalvingą aprangą, komplimentų L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė iš vyro ar dukros negirdi: „Galbūt kitiems tai atrodo gražu, o mums tai darbo drabužis.“Per varžybas plaukus į uodegą susirišanti sportininkė sako, kad penkiakovininkėms varžybų dieną gražintis nėra kada: „Mūsų sporto šaka ne tokia kaip lengvoji atletika, kur galima pasidažyti, šukuosenų prisidaryti – fechtuojiesi, plauki, bėgi, prakaituoji – nuo ryto iki vakaro skubi į kitą rungtį.“

Alfr

edo

Plia

džio

ir A

liaks

andr

o R

užeč

kos

nuot

r.

Documents

SPORTAS Nr5 (2015m)