1. Nikaragvos byla 1984m. a. TTT teisėjo Roberto Ago atskiroji nuomonė: TT prasme ratifikavimas yra tarptautinis teisinis

aktas, „instrumentas“, kuriuo valstybės išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. TTT: „ratifikavimą čia mes suprantame taip, kaip ši sąvoka yra apibrėžta tarptautiniu teisniu aspektu, t.y. dvišalių sutarčių atveju – kaip apsikeitimą ratifikaciniais raštais, kurie jau išrašyti pagal vidaus teisę, o daugiašalių sutarčių atveju – kaip šių raštų deponavimą depozitarui. Tai nėra tik paprastas formalumas ar papildoma sąlyga. Šie veiksmai patys savaime yra aktas, kuriuo tarpvalstybiniuose santykiuose išreiškiamas suinteresuotų valstybių sutikimas prisiimti įsipareigojimus, numatytus pagal atitinkamas sutartis. Kol šie veiksmai nėra atlikti, sutartis negalioja, lygiai kaip negalioja a fortiori (pirmiausia) įsipareigojimai, kuriuos ji nustato“.

b. Nors TTT yra pagrindinis JTO teisminis organas, jo jurisdikcija yra fakultatyvinė – žinybingi tik tokie ginčai tarp valstybių, kurių nagrinėjimui TTT šalys davė savo sutikimą. TTT: teismo jurisdikcija, kaip dažnai buvo primenama, remiasi valstybių sutikimu, išreikštu įvairiais būdais, įskaitant pareiškimus, padarytus pagal Statuto 36str. 2d.

c. Nors atsisakymas grasinti jėga ar ją naudoti bei nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principai yra įtvirtinti JTĮ, šie principai kartu lieka ir paprotinėmis normomis.

d. kas yra kolektyvinė savigyna, ar JAV veiksmai gali būti laikomi KS-NE. Pagal JTO įstatus KS laikytina teisėta ginkluotos jėgos panaudojimo atveju. Pagal TTT praktiką, KS teisėta tuo atveju, kai valstybė, kuri yra ginkluoto užpuolimo auka, kreipiasi į kitą valstybę prašydama pagalbos. JAV veiksmus būtų galima laikyti KS jei: 1. būtų buvęs kreipimasis valstybės, 2. kuri yra ir laiko save ginkluoto užpuolimo auka. Tačiau JAV bent dalį veiksmų atliko iki Salvadoro kreipimosi, o Hondūras ir Kosta Rika visai į ją nesikreipė. TTT JAV veiksmų nepripažino KS.

e. Teisėti jėgos panaudojimo atvejai pagal JTO įstatus: 1. savigyna 2. JTO ST organizuojamos GJ panaudojimas siekiant atkurti tarpt. taiką ir saugumą ar jį palaikyti.

f. Ar JAV pažeidė jėgos nenaudojimo principą – TAIP. JAV įsipareigojimai kildinami iš dalyvavimo JTO. Įstatai įtvirtina draudimą naudoti GJ prieš kt. valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ar tikslais, nesuderinamais su JTO tikslais. Be to, iš paprotinės T.t, kurios atžvilgiu JAV ankstesniu elgesiu išreiškė opinion juris, savigyna, ir kolektyvinė, sudaro teisėtą pagrindą GJ naudoti, tačiau šiuo atveju JAV nesilaikė būtinų sąlygų: 1. GJ atsakyti tik į GJ. Nikaragvos veiksmai TTT nuomone nesudarė ginkluoto užpuolimo. 2. Valstybių prašymo nebuvo. 3. nesilaikyta proporcingumo.

2. Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą byla 1986m.a. TTT atmetė JAV argumentaciją, kad tarptautinės teisės „principų buvimas JTĮ atmeta

galimybę, kad panašios normos gali nepriklausomai egzistuoti tarptautinėje paprotinėje teisėje“. TTT: daugelyje klausimų sritys, kurias reguliuoja šie du šaltiniai nesutampa ir todėl materialinės normos, kurias jie nustato, nėra savo turiniu identiškos. Be to, net jeigu sutartinė norma ir paprotinė norma, liečianti šį ginčą, turėtų tą patį turinį, tai neduoda pagrindo TTT pritarti nuomonei, kad sutarties sudarymas panaikina papročio savarankišką taikymą.

b. Jei papročiai kodifikuoti universaliose sutartyse, tai dar nereiškia, kad šios sutartys pakeitė ir panaikino visuotinai pripažintus papročius. Šioje byloje JAV neigė TTT jurisdikciją, nes JAV pripažino jurisdikciją su išlyga, kad ginčus dėl daugiašalių sutarčių TTT galės spręsti tik esant šalių sutarimui. Nikaragva, prašydama teismą pripažinti, jog JAV pažeidė draudimą naudoti jėgą, rėmėsi JTO Įstatais ir Amerikos Valstybių Organizacijos Įstatais (t.y. tarptautinėmis sutartimis), TTT teko spręsti, ar šis draudimas yra tik sutartinė norma, ir ar šios paprotinės normos kodifikavimas universalioje sutartyje reiškia, kad paprotys nustojo egzistuoti. TTT konstatavo: JTOĮ, konvencija jokiu būdu neapima visos jėgos panaudojimo tarptautiniuose santykiuose reguliavimo sferos. Šios sutarties 51str. duoda nuorodą į egzistavusią anksčiau paprotinę tarptautinę teisę – mini „neatimamą teisę“ į individualią ir kolektyvinę savigyną, kurios „šie Įstatai jokiu būdu neliečia“ ir kuri taikoma ginkluoto užpuolimo atveju. Šis straipsnis turi prasmę tik tuo pagrindu, kad egzistuoja prigimtinė ir neatimama teisė į savigyną, ir sunku įsivaizduoti, kokį kitą, nei prigimtinį, pobūdį ji gali turėti, net jei minėtas jos turinys patvirtintas Įstatuose. Be to, Įstatai detaliai nereguliuoja šios teisės turinio. Pvz. jie nenumato specialios taisyklės, ar savigyna yra teisėta tik tada, kai imtasi proporcingų ir būtinų atremti ginkluotą užpuolimą atsakomųjų priemonių, - taisyklės, kuri yra tvirtai įsitvirtinusi paprotinėje

teisėje. Taipogi sąvoka „ginkluotas užpuolimas“, kuris, jei nustatytas, leidžia pasinaudoti savigynos teise, nenumatyta Įstatuose ir nėra sutartinės teisės dalis. Taigi negali būti teigiama, kad 51str. yra nuostata, kuri „apima ir pakeičia“ paprotinę tarptautinę teisę. Tiksliau – tai parodo, kad nagrinėjamoje srityje, kurios svarba šiame ginče turi būti ypač pabrėžta, paprotinė tarptautinė teisė tęsia savo egzistavimą šalia sutartinės teisės. Sritys, reguliuojamos dviejų teisės šaltinių, neuždengia viena kitos ir jų normos nėra to paties turinio.

c. TTT išnagrinėjęs įvairius karinės jėgos panaudojimo aspektus ir atitinkamas JT Įstatų nuostatas, patvirtino, kad savigyna bus teisėta tik įvykus ginkluotam užpuolimui.

3. Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byla 1969m. a. Tai, kad sutartyje numatytas jos ratifikavimas, priėmimas ir t.t., dar anaiptol nereiškia, kad

valstybė, net pasirašiusi sutartį, atliks tokį aktą. Pagaliau pritarimo sutarties sudarymui procedūra tam ir skirta, kad valstybės galėtų apsvarstyti galimybę tapti, ar ne, tarptautinės sutarties dalyve. TTT: VFR, pasirašiusi, bet neratifikavusi Ženevos konvencijos dėl kontinentinio šelfo, nėra jos įpareigota.

b. Suinteresuotos valstybės turi būti įsitikinusios, kad laikosi to, kas laikoma teisiniu įsipareigojimu. Tarptautinis paprotys – tai ne tik bendra praktika, t.y. t.t. faktų, veiksmų pasikartojimas, pastovumas, bet ši praktika turi būti pripažinta teisine norma.

c. Keturios sąlygos, kurioms esant sutarties nuostata gali liudyti apie papročio susiformavimą: nuostata yra teisinė norma, ji neturi išlygų, dalyvavimas konvencijoje yra „platus ir reprezentatyvus“, norma atspindi vieningą praktiką, kurios laikosi ypatingai suinteresuotos ją taikyti valstybės.

d. Kartais tarptautinis paprotys gali keisti normas, įtvirtintas tarptautinėse konvencijose. Pvz. Ženevos konvencija dėl kontinentinio šelfo numatė, kad atribojant kaimyninių valstybių kontinentinį šelfą reikia vadovautis vidurio linijos (kai krantai yra priešais vienas kitą) ir lygių atstumų (kai krantai šalia) metodu. Tuo tarpu TTT šioje byloje nurodė, kad šis metodas nėra privalomas, akcentuojamas valstybių susitarimas, kad būtų pasiektas teisingas sprendimas.

4. JAV diplomatinio ir konsulinio personalo Teherane byla 1980m. Valstybė negali pareikšti, kad ji paklūsta vienoms bendrosios tarptautinės teisės normoms ir nepaklūsta kitoms. Irane nugalėjus islamo revoliucijai, 1979 11 4d. Teherane buvo užgrobta JAV ambasada, Tebrize – generalinis konsulatas, o jų personalas paimtas įkaitais. Lapkričio 17d. ajatola Homeinis išleido įsaką, skelbiantį, kad JAV ambasada buvo „šnipinėjimo ir konspiracijos centras“ ir kad „tie žmonės, kurie toje vietoje rezgė pinkles prieš mūsų islamo judėjimą, nesinaudoja tarptautine diplomatine pagarba“. Jis tai pat pareiškė, kad JAV ambasada liks užimta, o diplomatinis ir konsulinis personalas suimtas tol, kolas JAV neperduos Iranui buvusio Irano šacho ir jo turto. 52 JAV piliečiai (50 diplomatinio ir konsulinio personalo narių ir 2 privatūs asmenys) buvo išlaikyti įkaitais 444d. TTT konstatavo, kad

a. Iranas pažeidė savo įsipareigojimus „pagal galiojančias tarp dviejų valstybių konvencijas, o taip pat seniai įtvirtintas bendrosios tarptautinės teisės normas; Iranas privalo paleisti įkaitus, grąžinti pastatą, archyvus bei kitą turtą ir sumokėti reparacijas.

b. t.t. diplomatinės ir konsulinės t. n. yra imperatyvinės. (jus cogens).c. Diplomatinių santykių nutraukimas tarp JAV ir Irano užblokavo mechanizmą, kuriuo būtų

efektyviai vykdoma šių šalių 1955m. Draugystės, prekybos ir konsulinių santykių sutartis.d. 1980 03 22 EB Ministrų Taryba nutarė prašyti EB šalių parlamentų nedelsiant imtis priemonių,

kad būtų galima taikyti sankcijas Iranui, kuris šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę. T.y. tarptautinių sankcijų, nesusijusių su ginkluotos jėgos panaudojimu, gali būti imtasi ir regioninių tarptautinių organizacijų sprendimų pagrindu.

e. Diplomatinė teisė apibūdinta kaip teisinė konstrukcija, kruopščiai žmonijos statyta per amžius, kuriuos apsaugojimas yra gyvybiškai svarbus šių dienų sudėtingos tarptautinės bendrijos saugumui ir gerovei, kaip yra svarbiau, nei bet kada, kad būtų nuolat ir skrupulingai laikomasi normų, sukurtų taikai ir pažangai tarp jos narių užtikrinti.

5. Kompetencijos žvejybos zonų klausimu byla 1973m. TTT: pasikeitimas turi sukelti radikalių įsipareigojimų, kuriuos tebereikia vykdyti, turinio pasikeitimą. Jis turi apsunkinti šiuos įsipareigojimus tokiu būdu, kad jų vykdymas tampa visiškai skirtingas nuo to, ką anksčiau reikėjo vykdyti. Šioje byloje Islandija teigė, kad žvejybos technikos esminis išsivystymas nuo 1961m, kai Islandija ir Didžioji Britanija sudarydamos žvejybos sutartį joje pripažino 12 jūrmylių pločio žvejybos zoną, padarė visą sutartį pasenusia. Todėl Islandija nurodė, kad sutarties nuostata dėl TTT jurisdikcijos nebegalioja. TTT: sutarties objektas yra platesnis negu 12 jūrmylių zonos nustatymas, todėl jos

nuostatos dėl ginčų sprendimo tebegalioja. Šalis, turėjusi naudos iš sutarties, kuri savo laiku gynė jos teises, neturi teisės nutraukti įsipareigojimų, kuriuos ji dar tebeturi kitos šalies atžvilgiu.

6. Lotus byla 1927m. Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo teismas (toliau - NTTT): tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp nepriklausomų valstybių. Taigi valstybėms privalomos teisės normos kuriamos jų laisva valia, išreikšta sutartyse ar visuotinai priimtuose papročiuose, kurie nustato teisės principus ir yra sukurti tam, kad būtų pasiekti bendri tikslai.

7. Korfu sąsiaurio byla 1949m. a. Korfu sąsiauryje, esančiame Albanijos teritoriniuose vandenyse, ant minų užplaukė ir sprogo

du Britanijos kariniai laivai. Incidentas įvyko prasidėjus šaltajam karui, kai Britanijos laivai patruliavo sąsiauryje. Kaimyninėje Graikijoje vyko pilietinis karas. Albanijos atstovai teigė, kad Albanijos karinės pajėgos neužminavo sąsiaurio, nes Albanija neturėjo karinio laivyno. Tačiau pagal bylos aplinkybes buvo aišku, kad Albanijos pakrantės postai turėjo matyti sąsiaurio minavimo operaciją. Todėl Albanijai buvo privalu įspėti laivus apie pavojų. Savo sprendime TTT pripažino, kad „kiekviena valstybė privalo neleisti, kad jos teritorija būtų naudojama veiksmams, apie kuriuos ji žino, tačiau kurie yra priešingi kitų valstybių teisėms“.

b. Didžioji Britanija kreipėsi į TTT su vienašaliu pareiškimu, o Albanija vėliau padarė oficialų pareiškimą, kuriame sutiko su bylos nagrinėjimu TTT. Tiesa, vėliau šalys sudarė specialų susitarimą perduoti bylą nagrinėti TTT, kuriuo ir rėmėsi TTT, nagrinėdamas šią bylą. Ši byla buvo vienintelis atvejis, kuomet buvo pritaikytas principas forum prorogatum, t.y. kai po vienašalio kreipimosi į TTT kita ginčo šalis sutiko, kad byla būtų nagrinėjama TTT.

c. TTT pripažino, kad Albanija privalo atlyginti žalą, nes turėjo žinoti, jog sąsiauris užminuotas, ir įspėti užsienio laivus. Kartu pripažino, jog britų įvykdyta išminavimo operacija buvo neteisėta, nes tarptautinė teisė draudė ginkluotą intervenciją. TTT: taip vadinamą intervencijos teisę TTT gali laikyti niekuo kitu, kaip jėgos politikos pasireiškimu, politikos, kuri praeityje privedė prie sunkiausių piktnaudžiavimų ir kuri negali daugiau surasti kokios nors vietos tarptautinėje teisėje, nežiūrint visų dabartinių tarptautinės organizacijos netobulumų. Intervencija, ko gero, yra dar mažiau priimtina toje formoje, kurią ji įgavo čia, todėl, kad būdama prieinama faktiškai galingiausioms valstybėms, ji gali lengvai iškreipti tarptautinio teisingumo vykdymą.

d. Teismų ir arbitražų sprendimai gali parodyti, kad susiformavo t.t. anksčiau neegzistavusi T.t.n. Pvz. principas, kad valstybės privalo susilaikyti nuo veiklos, kuri gali padaryti žalą kitoms valstybėms. Jo atsiradimo įrodymas – šis TTT sprendimas.

8. Žalos, patirtos JT tarnyboje byla 1949m. a. TTT, nagrinėdamas klausimą, ar JT yra tarptautinis teisės subjektas, nurodė, kad taptautinis

teisinis subjektiškumas reiškia gebėjimą turėti tarptautines teises ir pareigas bei gebėjimą ginti šias teises pareiškiant tarptautinius ieškinius. TTT: jei valstybė turi visų tarptautinių teisių ir pareigų visumą, tokio vieneto kaip JTO teisės ir pareigos turi priklausyti nuo jos tikslų ir funkcijų, apibrėžtų jos steigimo dokumentuose ar išplaukiančių iš jų ir išvystytų praktikoje.

b. Teisės subjektai kiekvienoje teisinėje sistemoje nebūtinai yra vienodi savo prigimtimi ar teisių apimtimi, ir jų prigimtis priklauso nuo visuomenės poreikių.

9. Van Gend en Loos byla 1963m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ETT) taip apibūdino EB teisę: EB tarptautinėje teisėje sukūrė naują teisinę tvarką, kuriuos naudai valstybės apribojo, nors ir tik kai kuriose srityse, savo suverenias teises ir kurios subjektais yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai. EB teisė ne tik nustato pareigas individams, bet t.p. skirta tam, kad suteiktų jiems teises ne tik tada, kai jas aiškiai suteikia Sutartis, bet t.p. tada, kai jos išplaukia iš Sutarties aiškiai nustatomų įsipareigojimų individams, o t.p. valstybėms narėms bei EB institucijoms.

10. Dėl grasinimo branduoliniu ginklu ir jo panaudojimo teisėtumo 1996m. TTT konsultacinė išvada. a. TTT: visiško draudimo grasinti branduoliniu ginklu ar jį panaudoti nėra. GA iškėlė klausimą,

ar pagal tarptautinę teisę grasinimas branduoliniu ginklu ar jo panaudojimas yra leistinas? TTT: nei paprotinėje, nei konvencinėje tarptautinėje teisėje nėra visaapimančio ir universalaus draudimo grasinti būtent branduoliniu ginklu ar jį naudoti.

b. Nors šiuolaikinė TT nenustato absoliutaus draudimo grasinti branduoliniais ginklais arba juos naudoti, grasinimas juo arba jo panaudojimas būtų pagal bendrą taisyklę nesuderinamas su TT normomis, taikomomis ginkluotų konfliktų metu, ypač THT normomis. TTT: ginkluotų konfliktų metu yra taikomi principai ir normos, kurių esmė paremta pamatiniu žmogiškumo reikalavimu, apriboja karo veiksmų vedimą griežtais reikalavimais. Todėl yra draudžiami karo

vedimo metodai ir būdai, kuru neleistų atskirti civilių ir karo taikinių arba kurie sukeltų nereikalingas kombatantų kančias. Dėl branduolinių ginklų išimtinių požymių jų panaudojimas vargu ar suderinamas su šių reikalavimų laikymusi. Todėl grasinimas branduoliniu ginklu ar jo panaudojimas pagal bendrą taisyklę prieštarautų TT normoms, ypač THT. Vis dėlto teismas, remdamasis šiuolaikine TT bei turimais duomenimis, negali padaryti galutinės išvados, kad grasinimas branduoliniu ginklu ar jo panaudojimas būtų neteisėtas išimtinėmis būtinosios ginties aplinkybėmis, kai kyla grėsmė pačios valstybės išlikimui.

c. Pagrindiniai THT principai: pirmasis skirtas civiliams gyventojams ir civilinio pobūdžio objektams apsaugoti ir reikalauti skirti kombatantus ir nekombatantus. Valstybės niekada negali daryti taikiniu civilius ir dėl to negali naudoti ginklų, neskiriančių civilių ir karinių taikinių. Pagal antrąjį principą negalima sukelti kombatantams nereikalingų kančių. Todėl draudžiama naudoti ginklus, kurie sukelia tokias kančias arba be reikalo jas padidina. Pagal šį principą valstybės neturi neribotos teisės pasirinkti jų naudojamus ginklus.

d. Branduolinio ginklo panaudojimas prieštarauja THT normoms. Tačiau TTT nepadarė bendros išvados, kad šio ginklo panaudojimas būtų neteisėtas bet kokiomis aplinkybėmis.

11. Branduolinių bandymų byla 1974m. TTT: „yra pripažinta, kad pareiškimai, turintys vienašalių aktų formą, ir liečiantys teisines ir faktines situacijas, gali sukurti teisinius įsipareigojimus. Jeigu valstybė, šio pareiškimo autorė, siekia būti surišta savo teiginių, šis siekimas suteikia jos užimtai pozicijai teisinio įsipareigojimo pobūdį, ir todėl teisiškai ši valstybė privalo laikytis elgesio būdo, atitinkančio jos pareiškimą. Tokiomis aplinkybėmis šiam pareiškimui įsigalioti visiškai nereikia kokių nors atsitiktinių žingsnių, tuo labiau kitų valstybių vėlesnio sutikimo ar atsakymo, ar reakcijos, nes tai neatitiktų grynai vienašalės šio valstybės atlikto teisinio akto prigimties“. Ši išvada lietė Prancūzijos Prezidento ir Užsienio reikalų ministro pareiškimus, kad Prancūzija nutraukė ir ateityje daugiau nebevykdys branduolinių bandymų atmosferoje. Ryšium su tuo TTT nustatė, kad Australijos ir Naujosios Zelandijos ieškinys neturi objekto ir nutraukė bylos nagrinėjimą.

12. Gdansko teismų byla 1928m. NTTT: tarptautinės sutarties šalys gali nustatyti taisykles, kurių pagalba būtų sukurtos individų teisės ir pareigos. Tačiau pati sutartis negali tiesiogiai sukurti tokių teisių ir pareigų.

13. McCann and others v. United Kingdom (1995m.). britų specialiosioms tarnyboms gavus žinių, kad IRA teroristai uošia automobilio sprogimą Gibraltare, buvo imtasi ypatingų saugomo priemonių. Įtariant, kad teroristai susprogdins įtaisą automobilyje distanciniu būdu, kareiviams buvo duotas įsakymas šaudyti į teroristus, jeigu jie įtars juos darant judesį distanciniam prietaisui paspausti. Teroristai buvo atpažinti jiems perskirtus Gibraltaro pasienio punktą: vienas iš jų atvažiavo automobiliu ir pastatė jį stovėjimo aikštelėje, kiti du (vyras ir moteris) perėjo sieną pėsčiomis. Sulaikant teroristus kareiviams pasirodė, kad jie daro judesius, galinčius būti distancinio sprogimo įjungimu. Visi teroristai buvo nušauti vietoje. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo jų žvalgybinis atvykimas: jie nebuvo ginkluoti, automobilyje sprogmenų nerasta. Tačiau Malagoje (Ispanija) buvo rastas jų paliktas automobilis su sprogmenimis, kurie buvo sukonstruoti taip, kad nuo jų skeveldrų nukentėtų kuo daugiau žmonių. EŽTT minimalia balsų persvara nustatė: „apibendrinant, turint omenyje sprendimą leisti įtariamiesiems įeiti į Gibraltarą ir atsižvelgiant į tai, kad valdžios organai nepakankamai atsižvelgė į klaidos galimybę jų žvalgybiniuose duomenyse, mažiausia kai kuriais aspektais, o taip pat į tai, kad kariškiai automatiškai griebėsi mirtino ginklo atverdami ugnį, Teismas nebuvo įtikintas, kad trijų teroristų mirtis buvo sąlygota jėgos panaudojimo, kuris buvo absoliučiai būtinas tam, kad būtų garantuota, jog nuo neteisėto smurto būtų apginti kiti asmenys pagal Konvencijos 2str. 2d. a punkto prasmę“. Teismas nustatė, kad buvo pažeistas Konvencijos 2str. Atsižvelgdamas į nusikalstamus pačių nukentėjusiųjų veiksmus, teismas atsisakė priteisti kompensaciją (išskyrus advokatų samdymo išlaidas) nukentėjusiųjų giminėms, iškėlusiems bylą.

14. Sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių byla. 2004 06 09 konsultacinė išvada. TTT. Palestinos teritorija buvo okupuota jau 37m., o iš jos buvo nuolat vykdomi teroro aktai prieš Izraelio civilius gyventojus. TTT patvirtino, kad nors karo veiksmai nutraukti prieš 37m., okupuotai teritorijai taikomi karo įstatymai ir papročiai bei THT normos. Net nei valstybė nėra 1907m. Ketvirtosios Hagos konvencijos, nustatančios Hagos reglamentą dėl sausumos karo įstatymų ir papročių laikymosi, dalyvė, šio reglamento normos jau tapo bendrosios TT dalimi. Taip pat taikomos 1949m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos. TTT: okupacija nesukuria jokių teisių į okupuotos teritorijos aneksiją. Okupuotos teritorijos gyventojai negali būti išvaromi iš savo gyvenamųjų vietų, okupantas negali perkelti savo gyventojų į okupuotą teritoriją ir taip keisti jos

demografinę sudėtį. Turi būti gerbiamos tų žmonių teisės į nuosavybę. Taikomos priemonės negali atimti iš okupuotos teritorijos tautos teisės į apsisprendimą, gyventojų teisės į darbą, sveikatos apsaugą ir pan. Okupantas turi teisę imtis priemonių savo gyventojams apsaugoti nuo užpuolimų pagal sąlygas, kurias nustato karo įstatymai ir papročiai, THT bei tarptautinės žmogaus teisių apsaugos normos.

1927m. Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo teismo 1928 m. sprendimas Chožuvo gamyklos (Chorzow Factory) byloje.Faktinė aplinkybė, jog Lenkija, nusisavindama (eksproprijuodama) gamyklą, kuri priklausė Vokietijos įmonei, kurios viena iš akcininkų buvo Vokietijos valstybė, pažeidė savo įsipareigojimus Vokietijai pagal 1922 m. Ženevos sutartį dėl Vokietijos ir jos piliečių interesų apsaugos Aukštutinėje Silezijoje. Teismas žalos atlyginimą (reparaciją) laikė natūralia tokio pažeidimo pasekme, neatsižvelgiant į tai, ar pati pažeista sutartis ją numato. Teismas konstatavo:„Esminis principas, kuris išplaukia iš pačios neteisėtų veiksmų sąvokos, yra principas, kurį, atrodo, nustatė tarptautinė praktika ir ypač tarptautiniai arbitražai savo sprendimais ir pagal kurį reparacija turi, kiek tai įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes ir atkurti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų buvę įvykdyti. Turi būti įvykdyta restitucija natūra arba, jei ji tapo neįmanoma, sumokėta suma, lygiavertė turtui, kurį būtų tekę grąžinti vykdant restituciją; jei reikia, taip pat turi būti priteisti patirti nuostoliai, kurių nepadengtų restitucija natūra arba ją atstojanti pinigų suma, arba vietoje viso to – bendras žalos atlyginimas, - tokie yra principai, kuriais reikia vadovautis nustatant kompensacijos, priklausančios už veiksmus, priešingus tarptautinei teisei, dydį“

1957m. TTT sprendimas dėl tam tikrų Norvegijos paskolų (Prancūzija prieš Norvegiją)

Pagrindinis klausimas – dėl Tarptautinio Teisingumo teismo jurisdikcijosGinčas kilo 1955m. – dėl įvairių Norvegijos paskolų, išduotų Prancūzijai, grąžinimo. Prancūzai pateikė ieškinį Tarptautiniam Teisingumo teismui, kuris remiasi Tarptautinio Teisingumo teismo statuto 36 str.2 paragrafu, taip pat deklaracijomis dėl Tarptautinio Teisingumo teismo jurisdikcijos pripažinimo – 1946m. Norvegijos, 1949m. Prancūzijos.Prancūzija ieškiniu prašė teismo išspręsti išduotų paskolų grąžinimo būdų klausimą. Prancūzija rėmėsi 2-ąja Hagos konvencija (1907m. spalio 18d.) – ieškinys (dėl paskolų), neišspręstas diplomatinėmis priemonėmis, privedė prie teisinio ginčo tarp dviejų valstybių. Ginčas turi tarptautinį pobūdį. Hagos konvencija – 2 valstybės, pripažindamos privalomą Tarptautinio Teismo jurisdikciją, pripažino jo kompetenciją visuose teisiniuose ginčuose, susijusiuose su sutarčių interpretavimu; bet kuriuo tarptautiniu klausimu; bet kokiu egzistuojančiu faktu, kuris sudarytų tarptautinės teisės įpareigojimų pažeidimą. Prancūzija, remiantis TTT Statuto 36str. 2p. mano, jog tarptautinės paskolos grąžinimo klausimas įeina į TTT kompetenciją.

Norvegija atsiliepime į ieškinį pareiškia, kad byla nepriskirtina TTT kompetencijai, kuri yra griežtai ribojama, o turi būti sprendžiama vietinės gynybos priemonėmis. O ribojama šiuo atveju šalių deklaracijomis – 1946m. ir 1949m. deklaracijos, dėl ginčų, liečiančių tarptautinę teisę. Norvegija pasisakė, jog ne visi jos bankai, išdavę paskolas – obligacijas, įeina į nacionalinę „teisės erdvę“. Taip pat, obligacijų laikytojai prieš tai nebandė naudoti vietinių teisinių gynimo priemonių, o iškart kreipėsi dėl tarptautinio teisingumo.Norvegija prašo teismo ieškinį pripažinti netinkamu. Ieškinį Tarptautinis Teisingumo teismas atmetė. Pagrindinė atmetimo priežastis – Tarptautinio Teisingumo teismo jurisdikcija, kuri šiuo atveju buvo apribota anksčiau šalių pasirašytomis deklaracijomis. Tarptautinio teismo jurisdikcija galioja tik pačių valstybių nustatytose ribose. Išlygomis valstybės apibrėžia jurisdikcijos įgyvendinimo sąlygas. Byloje svarbus Tarptautinio Teisingumo teismo statuto 36str. 2d.:Teismui nebus teikiamos nagrinėti bylos, dėl kurių nagrinėjimo ši valstybė pateikė išlygas pagal kitas tarptautines sutartis, numatančias teismo jurisdikciją. Šioje byloje tokios kitos tarptautinės sutartys egzistavo – 1946m. Norvegijos, 1949m. Prancūzijos deklaracijos.Taip pabrėžtas sutartyse nurodytų išlygų pirmumas prieš bendrą pareiškimą ( Statuto 36str. 2 d.).Byla remiasi abipusiškumo principu:

Nepareiškusi išlygos dėl ginčo esmę sudarančių klausimų, valstybė gali pasiremti kitos ginčo šalies padaryta išlyga ir atsisakyti ginčą perduoti tarptautiniam teisingumui. Rosenne’s – “Sudėtingoje, kintančioje ir gerai subalansuotoje tarpusavyje susijusių pareiškimų dėl išlygų sistemoje “abipusiškumas” leidžia nustatyti kompetencijos mąstą kiekvienoje konkrečioje byloje, kurioje teismas turi nustatyti siauresnio iš ginčo šalių pateiktų pareiškimų dėl išlygų apimtį.” Šiuo atveju toks siauresnis pareiškimas dėl išlygos nustatytatas Prancūzijos 1949m. Deklaracijoje.Kadangi nebuvo iškeltas išlygos teisėtumo klausimas, o tarptautinės paskolos grąžinimo klausimas; taip pat egzistuojant deklaracijomis, kuriomis padaryti pareiškimai dėl išlygų – TTT kompetencijai, TTT ginčą nagrinėti atsisakė, kaip nepriklausantį jo kompetencijai.

1962 dėl išlaidųGeneralinė Asamblėja rezoliucija kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą, prašydama pateikti konsultacinę išvadą, klausimu „ar išlaidos, sankcionuotos konkrečiomis Generalinės Asamblėjos rezoliucijomis (išvardintomis rezoliucijoje, kuria kreipėsi), susijusios su Jungtinių Tautų veiksmais Konge ir Viduriniuosiuose Rytuose, (vykdant Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos rezoliucijas), yra „Organizacijos išlaidos“ pagal Jungtinių Tautų Chartijos 17 str. 2d.. Teismas 9 prieš 5 atsakė teigiamai.

Pirmiausia Teismas apsvarstė argumentą, jog jis negali pateikti išvados, kadangi klausimas yra politinio pobūdžio. Teismas šį argumentą atmetė, teigdamas, jog tai ne politikos sritis, o esminė teisinė užduotis, būtent sutarties sąlygų aiškinimas. Ji kyla iš Teismo statuto 65 str ir yra diskrecinio pobūdžio. Vykdydamas savo diskreciją, teismas vadovaujasi principu, kutį Nuolatinis Teisingumo Teismas suformulavo byloje dėl Rytų Karelijos (1923): kad teismas teikdamas konsultacinę išvadą negali nukrypti nuo pagrindinių taisyklių, kurios yra jo kaip teismo veiklos orientyras. Todėl remiantis tuo ir Statuto 65 str. Teismas gali duoti išvadą tik teisiniais klausimais. Jei klausimas neteisinis turi atsisakyti. Tačiau nors klausimas ir teisinis, teismas vis tiek gali atsisakyti teikti išvadą, jei randa „pagrįstų priežasčių“. Šiuo atveju Teismas laikė, jog klausimas teisinis ir nerado jokių „pagrįstų priežasčių“ jį atmesti.

Toliau teismas įvertino nuomonę, jog turėtų apsvarstyti Prancūzijos pateiktą pataisą klausime dėl konsultacinės išvados, kuri buvo atmesta. Šia pataisa Teismo būtų užklausta „ar išlaidos susijusios su minėtais veiksmais, buvo nuspręstos sutinkamai su Chartijos sąlygomis?“. Teismas pastebėjo, jog Prancūzijos pataisos atmetimas neužkerta Teismui galimybės svarstyti šį klausimą, jei teismas laiko šitokį svarstymą reikalingu. Teismas taip pat nesutiko, jog Prancūzijos pataisos atmetimas turi ryšį su klausimu ar Generalinė Asamblėja nesistengė sukliudyti teismą, nuo 17 str. aiškinimo ryšium su kitais straipsniais, o tiksliau visos sutarties kontekste. Grįžęs prie klausimo, kuris buvo pateiktas, teismas laikė, jog tai apima Chartijos 17 str. 2d. aškinimą ir pirmas klausimas buvo išsiaiškinti, kas yra „Organizacijos išlaidos“. 17 str. 2d. minimos „Organizacijos išlaidos“ neturi aiškaus apibrėžimo. Žodžio „expenses“ aiškinimas susietas su žodžiu „budget“ straipsnio pirmojoje dalyje ir tvirtinta, kad abiem atvejais būdvardžiai „regular“ ir „administrative“ turėtų būti numanomi. Pasak Teismo tai būtų galima, jeigu toks apibūdinimas neišvengiamai būtų numanomas iš viso Chartijos teksto.

Dėl žodžio „budget“ pirmoje septyniolikto straipsnio dalyje, teismas pažymėjo, jog kuriant Chartiją skirtumas tarp „administrative budget“ ir „operational budget“ buvo padarytas sąmoningai, kadangi 3 to pačio straipsnio dalyje numatyta, jog Generalinė Asamblėja „shall examine the administrative budgets“ specializuotų agentūrų: jei Chartijos sudarytojai būtų norėję, jog 1 dalis apsiribotų tik Jungtinių Tautų vykdomuoju biudžetu, žodis „administrative“ būtų įterptas 1 dalyje, kaip tai buvo padaryta 3 dalyje. Praktikoje , nuo pat pradžių Organizacija įtraukdavo į biudžetą tokius punktus, kurie netelpa į definiciją „administrative budget“. Asamblėja pastoviai įtraukdavo į metinį biudžetą rezoliucijų sąlygas dėl „unforeseen and extraordinary expenses(nenumatytų ir nepaprastųjų išlaidų), kylančių iš taikos ir saugumo palaikymo. Kasmet nuo 1947 iki 1959 rezoliucijos dėl šių nenumatytų ir nepaprastųjų išlaidų būdavo priimamos be priestaraujančių balsų(išskyrus 1952-1954 imtinai kai jose buvo punktas del Jungtinių tautų korejos karo ordinų). Galiausiai 1961, Penkiolikos Darbo grupės raporte užfiksuotas priemimas pareiškimo, pagal kurį“tyrimo ir stebėjimo operacijos vykdomos Organizacijos, skirtos užkirsti kelią galimai agresijai, turi būti finansuojamos kaip dalis nuolatinio Jungtinių Tautų biudžeto“. Viską apsvarstęs, teismas padare išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad iš 17 str. 1d. teksto , apie koki siaurinanti ar kvalifikuojantį žodį prieš žodį „butget“.

Einant prie 17str. 2.d, teismas pastebėjo, kad terminas „organizacijos išlaidos“ reiskia visas išlaidas, ne tik tam tikros rūšies išlaidas, kurios, gali būti nurodytos kaip „regular expenses“. Išnagrinėjęs ir nustatęs įvairias Chartijos dalis, kas parodė gausybę išlaidų, kurios gali būti laikomos organizacijos išlaidomis,

teismas nerado kokio nors pagrindo abejoti teisetumu nustatytos praktikos, pagal kurią, tokios išlaidos įtraukiamos į sumas, kurias Asamblėja paskirsto tarp narių, remdamasi įgaliojimais pagal 17 str. 2d.

Nagrinėjant 17 str. Pagal jo vietą bendroje Chartijos strukturoje, teismas išsiaiškino, jog tikslas šio straipsnio suteikti Organizacijos finansų kontrolę ir įpareigoti surinkti paskirstytas Organizacijos išlaidų sumas. Atsakydamas į teiginį, jog išlaidos, kylančios iš operacijų palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, nėra „Organizacijos išlaidos“ pagal 17 str. 2d. reikšmę, kadangi jos kyla išimtinai dėl Saugumo Tarybos veiksmų ir ypač iš susitarimų pasiektų pagal Chartijos 43 str., teismas išaiškino, kad pagal 24 str. ST pareiga yra pirminė, o ne išimtinė. Chartija akivaizdžiai deklaruoja, jog Asamblėja taip pat turi rūpintis tarptautine taika ir saugumu. 17str. 2d. suteikia Asamblėjai galią paskirstyti išlaidas tarp narių, kas joms sukuria pareigą padengti/apmokėti tą dalį išlaidų, kuri kiekvienai jų buvo priskirta. Kuomet tos išlaidos, įskaitant išlaidas taikos ir saugumo palaikymui, nėra kitaip padengiamos, tuomet GA turi igaliojimus jas paskirstyti tarp narių. Nei viena iš sąlygų, nustatančių atititinkamas GA ir ST galias nepalaiko požiūrio, kad toks skirstymas pašalina GA galią teikti finansavimo priemones taikai ir saugumui palaikyti.

Atsakydamas į teiginį, kad,dėl taikos ir saugumo palaikymo, biudžetinė GA galia yra apribota 11str. 2d. pagal kurią, bet kuris toks klausimas, dėl kurių reikia imtis veikmų, turi būti perduotas ST prieš ar po svartymo., teismas manė, jog tokie sąlygoje nurodyti veiksmai yra priverstiniai ir spaudimo veiksmai. Šiame konstekste žodis „action“ turėtų reikšti tokį veiksmą, kuris išimtinai priklauso ST sričiai, būtent tokį, kuris numatytas Chartijos VII skyriuje „Veiksmai, kai kyla grėsmė taikai, ji pažeidžiama ar įvykdomi agresijos aktai“. Jei aiškinti žodį „action“ pagal 11str. 2d. , jog GA gali priimti bendrojo pobūdžio rekomendacijas, veikiančias taiką ir saugumą attitrauktinai, o ne ryšium su specifiniais atvejais, paragrafas nedraudzia GA priimti rekomendaciją klausimais, kuriuos jai pateikia valstybės ir ST. Todel paskutinis 11str, 2d. sakinys netaikomas, kur būtinas veikimas nėra spaudimo/jėgos veiksmas. Todėl teismas išaiskino, jog argumentas ištrauktas iš 11 str. 2d. ir apribojantis GA biudžetines galias palaikant tarptautinę taiką ir saugumą nėra pagrįstas.

Toliau teismas nagrinėjo argumentą ištrauktą iš Chartijos 43 str., pagal kurį narės gali derėtis su ST savo noru ,tuo tikslu ,kad palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Argumentas buvo, kad šie susitarimai skirti įtraukti patikslinimus liečiančius lėšų, kurios kyla iš jėgos veiksmų, priimtų ST,, skirstymą ir kad tik ST turi galią rengti tokius susitarimus. Teismas konstatavo, kad remtis 43 str. nėra tinkama, taip pat pridėjo, kad net jei straipsnis būtų tinkamas, teismas negalėtų sutikti su tokiu teksto aiškinimu . Šalis narė turi teisę šių derybų metu, reikalauti ST, o ši privalo pritarti, jog dalis išlaidų būtų padengtos Organizacijos. Tokiu atveju tokios išlaidos sudaro dalį Organizacijos išlaidų ir tampa paskirstomos GA pagal 17 str. Be to laikantis Chartijos 50 str., ST gali nustatyti financinę pagalbą šaliai susidūrusiai su ekonominiais sunkumais vykdant įsipareigojimus. O ši finansinė pagalba, jei yra teikiama Organizacijos, yra ne kas kita kaip „Organizacijos išlaidos“. Taip pat teismas manė, jog nera pagrindo teigti, jog ST susidūrus su nepaprastąja situacija, kuomet nėra susitarimų, sudarytų pagal 43 str., ji tampa bejėgė. Jos galios slypi tame, jog ST turi suvaldyti/saugoti padėtį, net jei nepanaudoja jėgos veiksmų prieš valstybę. Todėl kaina veiksmų, kurių tuomet ST imasi, apima Organizacijos išlaidas 17 str. 2d. prasme.

Toliau teismas, tęsė išlaidų , išvardintų kreipimesi dėl konsultacinės išvados, nagrinėjimą. Teismas pritarė, kad tokios išlaidos turi būti įvertintos pagal atitikimą JT tikslams, ta prasme, jog jei išlaidos kilo atliekant veiksmus, kurie nesutinka su JT tikslais, tokios išlaidos negali būti laikomos „Organizacijos išlaidomis“. Kuomet Organizacija imasi veiksmų, skirtų įgyvendinti vieną iš JT tikslų, įtvirtintų Chartijos 1 str., preziumuojama, jog toks veiksmas nėra ultra vires. Jei veiksmus atlieka netinkamas organas, tokie veiksmai laikomi neteisingais/nenormaliais, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad išlaidos prisiimamos tokiais veiksmais, nėra Organizacijos išlaidos. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, yra atvejų, kai atstovo ultra vires aktai įpareigoja korporaciją ar valstybę. Kadangi JT Chartijoje nenumatyta aktų galiojimo patikrinimo procedūra, kiekvienas JT organas pirmiausia bent jau turi nustatyti savo jurisdikciją. Jei ST priima rezoliuciją tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti, ir jei remdamasis šia rezoliucija JT Generalinis Sekretorius prisiima finansinius įsipareigojimus, turi būti preziumuojama, jog šios sumos sudaro „Organizacijos išlaidas“. Pasiremdamas savo nuomone svarstant (Eflects of Awards of Compensationmade by the United Nations Administrative Tribunal), teismas pareiškė, jog įsipareigojimai Organizacijai gali kilti, kai Gen. Sekretorius veikia įgaliotas ST ar GA, ir kad GA neturi alternatyvos, kaip tik gerbti šiuos įsipareigojimus.

Teismas toliau priėjo prie svarstymo, dėl konkrečių išlaidų susijusių su JT Nepaprastosiomis Pajėgomis ir JT operacijomis Konge. Teismas priminė, kad JT Nepaprastosios Pajėgos buvo įsteigtos suinteresuotų šalių sutarimu, kurio turinyje nebuvo sąvokos „jėgos naudojimas“. Kita vertus buvo aišku, jog JT Nepaprastųjų Pajėgėgų operacijos buvo skirtos pirmojo JT tikslo įgyvendinimui. Todėl Generalinis Sekretorius tinkamai atliko jam suteiktas pareigas prisiimant finansinius įsipareigojimus, pagal kuriuos atsirandančios išlaidos, turi būti vertinamos kaip „Organizacijos išlaidos“. Atsakydamas į argumentą, jog GA niekad, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nelaikė išlaidų, kylančių iš JT Nepaprastųjų

Pajėgų, kaip „Organizacijos išlaidų Chartijos 17str. 2d. prasme“, teismas konstatavo negalintis sutikti su tokiu aiškinimu. Analizuodamas rezoliucijas susijusias su JT Nepaprastųjų Pajėgų finansavimu, teismas padarė išvadą, kad specialios sąskaitos įkūrimas, nebūtinai reiškia, jog lėšos joje nebuvo gautos iš narių įnašų, kuriuos paskirstė GA. Šiuo atveju rezoliucijos, kurios buvo priimtos reikalinga 2/3 dauguma, remiasi išvada, kad JT Nepaprastųjų Pajėgų išlaidos įeina į termino „Organizacijos išlaidos“ turinį, kadangi kitu atveju GA negalėtų spręsti, kad jos „turi būti apmokėtos narių“ ar paskirstyti jų tarp narių. Teismas priėjo išvadą, kad metai iš metų, JT Nepaprastųjų pajėgų lėšos GA buvo laikomos Organizacijos lėšomis 17 str. 2d. prasme.

Žvelgiant į operacijas Konge, teismas priminė, kad jos buvo įgalintos ST 1960m. liepos 14 d. rezoliucija, kuri buvo priimta vienbalsiai. Kongo vyriausybei paprašius, pateikus Generaliniam Sekretoriui ataskaitą ir apsvarsčius ST, rezoliucija aiškiai buvo priimta su ketinimu pakaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Apžvelgdamas Generalinio Sekretoriaus rezoliucijas ir ataskaitas, susijusias su šiomis operacijomis, teismas priėjo išvadą, jog ST ir GA kelis kart atliktas Generalinio Sekretoriaus veiksmų apsvarstymas ir patvirtinimas neleidžia pasiekti išvadą, jog operacijos Konge, kaip nors užvaldė ar kėsinosi į ST prerogatyvas suteikas Chartijos. Šios operacijos neapėmė „apsauginių ar jėgos naudojimo priemonių“ nukreiptų prieš kokią nors šalį pagal Chartijos VII skyrių, todel nesudaro termino „action“ vartojamo 11 str. prasme. Generalinio Sekretoriaus prisiimti įsipareigojimai, pagal ST ir GA aiškius ir pakartotus įgaliojimus, sukūrė Organizacijai įsipareigojimus, kuriuos GA yra įgaliota užtikrinti, pagal savo galias numatytas Chartijos 17str. 2d. Ryšium su operacijų Konge finansavimu, teismas primindamas GA rezoliucijas talpinančias išlaidų paskirstymą pagal nuolatinio biudžeto apmokėjimo mąstą, padarė išvadą, jog GA dukart nusprendė: nors tam tikros išlaidos buvo „nepaprastos“ ir „iš esmės kitokios“ negu tos pagal „nuolatinį biudžetą“, jos buvo ne kas kita, kaip „Organizacijos išlaidos“ GA paskirstytos pagal 17 str. 2d. jai duotas galias.

Iš vienos pusės nurodęs, jog Chartijos 17 str. 2d. tekstas veda link išvados, jog Organizacijos išlaidos yra sumos apmokamos atliekant Organizacijos tikslus, o iš kitos pusės, kad nagrinėjimas rezoliucijų, pagal kurias kyla išlaidos nurodytos užklausoje dėl konsultacinės išvados, privedė prie supratimo, kad jos buvo prisiimtos tuo tikslu; taip pat analizavus ir neradus argumentų pateikiančių kitokią išvadą negu, kad išlaidos užklausime, turėtų būti laikomos kaip Organizacijos išlaidos JT Chartijos 17 str. 2d. prasme, teismas priėjo išvadą , kad jam GA pateiktas klausimas turi būti atsakytas teigiamai.

Byla 1964m.Ginčas kilo tarp juridinio asmens ir Italijos vyriausybės dėl tarptautinės ir vidaus teisės taikymo. Buvo prašyta pagal EEB 177str., Teisingumo teismui pateikto prašymo, priimti prejudicinį sprendimą det sutarties 102, 93, 53 ir 37 straipsniu išaiškinimo. Buvo siekiama išaiškinti ar bendrijos įstatymas atitinka sutartį. Teisingumo teismo užduotis buvo priimti sprendimą ne dėl Italijos įstatymo teisėtumo sutarties atžvilgiu, o tik išaiškinti nurodytus sutarties staripnsiuss. Teismui išaiškunus minėtus staripsnius, nuspręsta, kad joks vėliau priimtas vienašalis aktas negali būti aukštesnės galios už bendrijos normas, todėl to juridinio asmens prašymas išaiškinti staripsnius buvo patenkintas, bet nutarta , kad nacionalinis teismas privalo taikyti vidaus teisę, o nesiremti vienašaliu aktu, nes kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis nustatė savo teisių sistemą, kuri sutarčiai įsigaliojus, buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir ją privalo taikyti jų teismai.

Tarptautinio Teisingumo Teismo byla dėl Prieglobsčio 1950 11 20 Kolumbija prieš Peru 2 byla

Peru buvo suorganizuotas sukilimas, kurį inicijavo American People‘s Revolutionary Alliance lyderis Victor Raul Haya de la Tore. Jis buvo apkaltintas už maišto sukėlimą, tačiau suiimti jo nepavyko, nes nebuvo surastas. Paaiškėjo,jog Tore paprašė prieglobsčio Kolumbijos ambasadoje, Limoje, Kolumbija jį suteikė, pareikšdama Peru Vyriausybei apie diplomatinį prieglobstį, remiantis Havanos ir Montevideo konvencijomis, kad būtų suteiktos visos tinkamos sąlygos asmeniui palikti Peru, kadangi jam suteikiamas diplomatinis prieglobstis. Todėl ir kilo ginčas dėl asmens perdavimo ir sąlygų jam suteiko su visomis garantijomis atidavimo Kolumbijai. Peru manė, kad turi patys nuteisti, kad asmuo negali būti atiduodamas Kolumbijai, taip pat byloje buvo ginčijamasi dėl pačio prieglobsčio statuso suteikimo,ar tokiam asmeniui apskritai galima suteikti tokį statusą ir perduoti kitai valstybei. Teismas pasakė, kad Kolumbija savo skundą tariamais papročiais. Montevideo konvencija yra privaloma ją ratifikavusioms šalims,o Peru tokia nėra, todėl jai taikyti šią konvenciją negalima, teismas negali spręsti klausimo, jei nėra abi šalis ratifikavusios. Kolumbija į skundą įtraukė „American international law in general“ taisykles, kurios yra regioniniai ar vietiniai papročiai būdingi Lotynų Amerikai. Šalis, kuri remiasi papročiu, turi įrodyti, kad tai nusistovėjęs paprotys ir dažnai taikomas, pripažintas abiejų šalių ir tarptautiniu lygmeniu,tada jis tampa privalomas kitai šaliai. Tik pripažintas paprotys būtent kaip tarptautinis paprotys, jo taikymas tampa kaip teisės normos. Kolumbijos argumentai, remiantis kitomis bylomis, kuriose diplomatinis prieglobstis buvo suteikiamas ir gerbtinas, nebuvo laikomas argumentuotu, kadangi dar neįrodo, jog tai visuotinis susitarimas. Dėl Lotynų Amerikos papročių netaikymo

teismas pasakė, jog Peru Montevideo konvencijos neratifikavimas parodo, jog L.Amerikos papročiai (pasaulėžiūra) nėra vienodai pripažįstama tose regiono šalyse. Paprotinė norma turi būti grindžiama „nuolatiniu ir vienodu taikymu“. Teismas nustatė daug prieštaravimų ir neatitikimų taikant diplomatinį prieglobstį, todėl dėl nebuvimo vienodos praktikos ir per daug didelių prieštaravimų teismas nusprendė, kad Kolumbija, kuri suteikė diplomatinį prieglobstį, nebuvo kompetetinga priimti vienašalį ir galutinį sprendimą, privalomą Peru.

1995 m. birželio 30 d. TTT sprendimas Rytų Timoro byloje (Portugalija prieš Australiją)(santrauka)Šioje byloje dėl Rytų Timoro (Portugalija prieš Australiją) teismas, priėmęs sprendimą 14 prieš 2 balsų dauguma, nusprendė, kad Australija negalėjo vykdyti savo jurisdikcijos Rytų Timore. Portugalija padavė Australiją į teismą dėl to, kad pastaroji savo elgesiu nesilaikė įsipareigojimo gerbti Portugalijos vykdomą valdžios administravimą Rytų Timore ir Rytų Timoro žmonių teise dėl tautų apsisprendimo.Australija prieštaravo tam, kad Portugalija patraukė ją atsakovu byloje ir teigė, kad iš tikrųjų tarp jos ir Portugalijos nėra jokio konflikto, o atsakovu turėjo būti patraukta Indonezija. Australija teigė, kad Portugalija kelia dirbtinį jos elgesio teisėtumo klausimą. Taip pat Australija reikalavo, kad Teisingumo Teismas nustatytų Indonezijos teises ir pareigas. Tuo tarpu Portugalija tvirtino, kad jos kreipimasis yra susijęs tik su objektyviu Australijos elgesiu ir niekaip nesusijęs su Indonezijos elgesiu. Teismas atsakydamas į šiuos Australijos argumentus pažymėjo, kad Australijos elgesys negali būti vertinamas atsietai nuo pirmojo Indonezijos įsiveržimo pagal 1989 m. sutartį teisėtumo ar neteisėtumo, kol Portugalija tariamai to negalėjo padaryti. Teismas atmeta Portugalijos argumentą, kad teisės, kurių Australija nesilaikė, buvo erga omnes teisės ir jomis reikėjo vadovautis nepaisant nieko. Teismo manymu, Portugalijos tvirtinimas, kad įtvirtinta JTO praktikoje tautų apsisprendimo teisė yra erga omnes pobūdžio teisė, yra neteisingas. Tautų apsisprendimo principas ir jo charakteris yra apibūdintas ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Tai yra vienas esminių šiuolaikinės tarptautinės teisės principų. Bet kokiu atveju, teismas sprendžia, kad normos erga omnes pobūdis ir sutikimo dėl jurisdikcijos teisė yra du skirtingi dalykai. Teismas atkreipia abiejų šalių dėmesį, kad Rytų Timoro teritorija išlieka be nuosavos vyriausybės, todėl jo žmonės turi apsisprendimo teisę ir kad speciali nuoroda į Portugaliją, kaip į „administruojančią valdžią“ tarp šių darinių yra neginčijama. Iš to seka, kad Australija įsiverždama į šią teritoriją šiurkščiai pažeidė Portugalijos statusą administruoti valdžią Rytų Timore, Rytų Timoro statusą kaip teritorinio darinio, neturinčio vyriausybės ir jo gyventojų teisę į laisvą apsisprendimą.TEISMO IŠVADA: Teismas atkreipia abiejų šalių dėmesį, kad Rytų Timoras bet kokiu atveju išlieka neturinčia savo valdžios (vyriausybės) (goverment) teritorija ir jos gyventojai turi apsisprendimo teisę.