TEISMŲ NUTARČIŲ APŽVALGA - avnt.ltavnt.lt/assets/Teisine-informacija/Teiss-akt-aikinimai/Nemokumas/Teism... · De l ne teismo tvarka vykdomo bankroto proceso ir teismo vaidmens

AUDITAS

PROBLEMATIKA IR NAUJOVĖS

Pentana

Naujos redakcijos Audito įstatymas nuo 2017-03-01

Audito reglamentas nuo 2017-03-01

Planiniai patikrinimai

Reglamento paž eidimo tyrimai

VIĮ reikalai

<aprašymas>

TEISMŲ NUTARČIŲ APŽVALGA

NEMOKUMO KLAUSIMAIS

2017 m. II ketvirtis

1. Teismų nutarc ių apž valga įmonių bankroto klausimais

2. Teismų nutarc ių apž valga įmonių restruktu rižavimo klausimais

3. Teismų nutarc ių apž valga fižinių asmenų bankroto klausimais

4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika

TEISMŲ NUTARČ IŲ APŽ VALGA NEMOKUMO KLAUSIMAIS

2017 m. II ketv.

Puslapis 1

Naudojamos santrumpos

Nr. Santrumpa Reikšmė

1. Tarnyba Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos

finansų ministerijos

(nuo 2016-01-01 pere me visas Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos

Respublikos u kio ministerijos funkcijas)

2. Departamentas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos u kio ministerijos

(nuo 2016-01-01 visas Departamento funkcijas pere me Tarnyba)

3. LAT Lietuvos Auks c iausiasis Teismas

4. LVAT Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

5. LApT Lietuvos apeliacinis teismas

6. VAAT Vilniaus apygardos administracinis teismas

7. CK Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas

8. CPK Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas

9. BK Lietuvos Respublikos baudž iamasis kodeksas

10. ĮBĮ Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas

11. ĮRĮ Lietuvos Respublikos įmonių restruktu rižavimo įstatymas

12. FABĮ Lietuvos Respublikos fižinių asmenų bankroto įstatymas


2017 m. II ketv.

Puslapis 2


ĮMONIŲ BANKROTO KLAUSIMAIS



2017 m. II ketv.

Puslapis 3

1. De l galimybe s skųsti nutartį, kuria atsisakyta tvirtinti taikos nutartį ČPK XXXIX skyriaus tvarka

2. De l teismo teise s spręsti kreditorių kompetencijai priskirtus klausimus

3. De l ne teismo tvarka vykdomo bankroto proceso ir teismo vaidmens jame

4. De l kreditoriaus teise s ginc yti kreditorių susirinkimo nutarimą ne teismo tvarka vykstanc iame

bankroto procese

5. De l civiline s atsakomybe s sąlygų įrodine jimo, kai reikalaujama ž alos, atsiradusios de l tyc inio

bankroto, atlyginimo

6. De l sąlygų pripaž inti tyc inį įmone s bankrotą buvimo

7. De l sąlygų reikalavimo teisei perleisti

8. De l prievole s įvykdymo is įkeisto turto tvarkos, kai įkeistas turtas priklauso bankrutavusiai

skolininkei ir tretiesiems asmenims

9. De l įmone s vadovo pareigos inicijuoti įmone s bankroto bylą taikymo faktiniam vadovui ar pagal

įgaliojimą veikianc iam asmeniui

10. De l kreditoriaus teise s reiks ti tiesioginį ies kinį de l ž alos atlyginimo bendrove s vadovui ir (ar)

dalyviui

11. De l reikalavimų, susijusių su vidutiniu darbo už mokesc iu, mokamu už už delstą atsiskaityti

laiką, bankroto procese tenkinimo eile s ir tvarkos

12. De l bankrutavusios įmone s vadovo civiline s atsakomybe s taikymo sąlygų

13. De l teismo jurisdikcijos nagrine ti bankroto bylą ir atskiruosius skundus, kuriais vienas

kreditorius ginc ija kito kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą

14. De l įmone s bankroto administratoriaus pareigos ies kinius de l sandorių pripaž inimo

negaliojanc iais reiks ti arbitraž e ir arbitraž o proceso bei bankroto bylos nagrine jimo proceso

santykio, kreditoriui bankroto procese ginc ijant kito kreditoriaus reikalavimą


2017 m. II ketv.

Puslapis 4

Dėl galimybės skųsti nutartį, kuria atsisakyta tvirtinti taikos nutartį CPK XXXIX skyriaus tvarka

LAT nurodė, kad teismas supaprastinto proceso tvarka taikos sutartis tvirtina tik tokiais atvejais, kai materialinių teisinių santykių subjektai tarpusavio nuolaidų būdu ir esant jų suderintai valiai išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Patvirtinus taikos sutartį yra patenkinamas šalių pareiškimas, todėl jos neturi suinteresuotumo apskųsti tokią teismo nutartį. Taikos sutartys tvirtinamos arba atsisakoma jas tvirtinti vadovaujantis ČPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, neįtvirtinančia apeliacijos nutartims dėl taikos sutarčių kaip juridinių faktų tvirtinimo (atsisakymo tvirtinti) (ČPK 582 str. 7 d.), todėl kai teismas taikos sutartį tvirtinti atsisako, jos tvirtinimu suinteresuoti asmenys pasikeitus aplinkybėms ar pašalinę priežastis, dėl kurių taikos sutartį tvirtinti buvo atsisakyta, gali iš naujo kreiptis į teismą, o ne skųsti teismo nutartį.

LAT 2017 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-313/2017

Dėl teismo teisės spręsti kreditorių kompetencijai priskirtus klausimus

LAT nurodė, kad viena vertus, teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos, todėl nustatęs, kad kreditorių

nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, teismas gali tik panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Kita vertus, nustačius, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais

atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą, ir įvertinęs faktines aplinkybes, kreditorių, turinčių balsų daugumą, veiksmus (neveikimą), jų priimamų sprendimų įtaką operatyviam ir veiksmingam bankroto proceso užbaigimui, atsižvelgdamas į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę parduodamo turto kainą.


Nagrinėjamu atveju bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas neįgyvendino teisės nustatyti turto pardavimo kainą ir tvarką, taip trukdė parduoti nekilnojamąjį turtą už realią kainą, dėl to

„Nustačius, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti

savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso

nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais

pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas

būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto

procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo,

tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių

kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą, ir <...>

nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę parduodamo

turto kainą.“


2017 m. II ketv.

Puslapis 5

procedūros užsitęsė neprotingai ilgą laiko tarpą, o bankroto administratorė neginčijo kreditorių susirinkimo nutarimų, nesiekė operatyvaus bankroto procedūrų įgyvendinimo. Teismas padarė išvadą apie netinkamą kreditorių susirinkimo jam pavestų funkcijų įgyvendinimą, bankroto procedūrų vilkinimą ir išsprendė kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtus klausimus.

LAT 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-219/2017

Dėl ne teismo tvarka vykdomo bankroto proceso ir teismo vaidmens jame

LAT nurodė, kad spręsdamas ne teismo tvarka vykdomame bankroto procese kilusius klausimus teismas, kitaip nei vykdant bankroto procedūrą teismo tvarka, neturi iniciatyvos teisės, neturi būti aktyvus, todėl kilusius ginčus nagrinėja bendrąja civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka, taikydamas CPK normas, tarp jų ir reglamentuojančias ieškinio atsisakymą ir bylos nutraukimą (ČPK 42, 140, 293 str.).

Dėl kreditoriaus teisės ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimą ne teismo tvarka vykstančiame bankroto procese

Materialinį ir procesinį suinteresuotumą turintis asmuo (šiuo atveju - ne teismo tvarka bankrutuojančios įmonės kreditorius) negali paduoti atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tuo atveju, kai jis nebuvo bylos, kurioje priimtą nutartį skundžia, dalyvis. ČPK 305 str. aiškiai ir privalomai nurodyti asmenys, kurie turi tokią teisę, ir nenustatyta byloje nagrinėtam ginčui išimčių.

LAT 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-219/2017

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo, kai reikalaujama žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo

Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai ir tos įmonės kreditoriaus žala (bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus

reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos yra prežiumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prežumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

„Esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto

atsakingo asmens neteisėti veiksmai ir tos įmonės

kreditoriaus žala (bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus

reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese),

priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų,

sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos

yra preziumuojamas.“


2017 m. II ketv.

Puslapis 6

Nagrinėjamu atveju BUAB finansinė padėtis prieš bankroto bylos iškėlimą nebuvo gera, todėl bendrovė kreipėsi į ieškovę dėl mokėjimo pagal kredito sutartį atidėjimo, tuo laikotarpiu atsakovas tyčia atliko veiksmus, privedusius įmonę prie bankroto (perkėlė BUAB veiklą į kitą įmonę, palikdamas pirmajai skolas), atsakovas nepateikė įrodymų, kad kreditorės žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų.


Dėl sąlygų pripažinti tyčinį įmonės bankrotą buvimo

ĮBĮ 20 str. 3 d. 2 p. nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prežumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant ČK 6.9301 str. nustatytą atsiskaitymų eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. ĮBĮ 8 str. 1 d. įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), ir vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui prežiumuoti. Todėl nenustačius, jog dėl to iš esmės padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir įmonės skolos, nepakankama konstatuoti, jog buvo pažeistos ĮBĮ nuostatos.


Dėl sąlygų reikalavimo teisei perleisti

LAT konstatavo, jog vien kreditoriaus – juridinio asmens (reikalavimo teisės perleidėjo) – likvidavimas nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad prievolė pasibaigė, jei yra konstatuotas įstatyme nustatytas atvejis, kai prievolę vietoj likviduoto skolininko turi įvykdyti kitas asmuo. Vien aplinkybė, kad atsakovei apie sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis pranešta jau likvidavus pradinę kreditorę, savaime nėra pagrindas teigti, jog tuo jos teisės buvo pažeistos ar suvaržytos ir tapo kliūtimi reikalauti prievolės įvykdymo.


Dėl prievolės įvykdymo iš įkeisto turto tvarkos, kai įkeistas turtas priklauso bankrutavusiai skolininkei ir tretiesiems asmenims

LAT nurodė, kad skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, hipoteka įkeistas turtas realižuojamas (parduodamas) ĮBĮ nustatyta tvarka, terminais, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu patvirtintais Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatais, o ne pagal CK 4.192–4.196 str., CPK 700–725 str. teisinį reglamentavimą. Tais atvejais, kai yra įkeistas ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir trečiųjų asmenų turtas, priverstinis išieškojimas realižuojant įkeistą trečiųjų asmenų turtą tęstinas toliau, o bankrutuojančios įmonės turtas pardavinėjamas neatsižvelgiant


2017 m. II ketv.

Puslapis 7

į hipotekos lakštuose nustatytą įkeisto turto pardavimo eilę, kai ji nustatyta, bei nenustatant tokio turto pardavimo iš varžytynių eilės, kai hipotekos lakštuose ji nebuvo aptarta. Teismas priėjo išvados, kad įvertinus tai, jog skolininkui iškėlus bankroto bylą ir sprendžiant dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių eilės nustatymo, bankrutuojančiam skolininkui nuosavybės teise priklausančiam hipoteka įkeistam turtui pardavimo iš varžytynių eilė buvo nustatyta nepagrįstai.

LAT 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-421/2017

Dėl įmonės vadovo pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylą taikymo faktiniam vadovui ar pagal įgaliojimą veikiančiam asmeniui

LAT nurodė, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Kita vertus, ĮBĮ 8 str. 4 d. nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 str. 1 d. nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui. Be to, žala šiuo atveju galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis kiekvienos atsakovės įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 str. 1 d. nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį.

LAT 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui ir (ar) dalyviui

Kreditorius prašė priteisti iš bankrutuojančios įmonės buvusio vadovo ir akcininko žalos, dėl įmonės neįvykdytos nuomos sutarties, atlyginimą.

LAT nurodė, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (ČK 6.263 str. pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 str. 7 d.). ČK 2.87 str. įtvirtintos fiduciarinės juridinio asmens organų narių pareigos ne konkrečiam kreditoriui ar akcininkui, o tik pačiam juridiniam asmeniui, todėl neteisėti vadovo (atsakovo) veiksmai, pasireiškę ČK 2.87 str. įtvirtintų pareigų pažeidimu, neatitinka anksčiau aptartų individualaus kreditoriaus ieškinio pagrindo kriterijų.



2017 m. II ketv.

Puslapis 8

Dėl reikalavimų, susijusių su vidutiniu darbo užmokesčiu, mokamu už uždelstą atsiskaityti laiką, bankroto procese tenkinimo eilės ir tvarkos

LAT nurodė, kad darbdavio prievolė mokėti darbuotojui VDU už visą uždelstą atsiskaityti laiką nėra netesybos ar palūkanos, nes ši prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys nevykdo (ar netinkamai vykdo) DK 141 str. 1 d. nustatytos pareigos laiku ir visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, taip pažeisdamas įstatyme nustatytas savo pareigas (DK 35 str. 1 d.) ir teisėtus darbuotojo interesus – už atliktą darbą gauti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas bei savarankiškai disponuoti jam priklausančiomis pajamomis. Kadangi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui VDU už visą uždelstą atsiskaityti laiką nėra netesybos ar palūkanos, taigi negali būti tenkinama antruoju etapu, sistemiškai aiškinant DK 141 str. 3 d. ir ĮBĮ 35 str. 2 d. normas darytina išvada, kad kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priskirtinos prie darbuotojų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, kurie tenkinami pirmąja eile pirmuoju etapu.


Dėl bankrutavusios įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

LAT nurodė, kad bet kuri įmonės finansinė operacija turi būti įtraukta į įmonės apskaitą ir pagrįsta atitinkamu finansiniu dokumentu; juridinio asmens atliekamos operacijos negali būti grindžiamos kitokiais, nei finansiniai dokumentai, įrodymais. Atsakovas (buvęs įmonės vadovas) neįrodė, jog išimtus iš kasos pinigus panaudojo paskolai trečiajam asmeniui grąžinti, todėl teismai pagrįstai tai laikė pagrindu jo civilinei atsakomybei. Aplinkybė, ar atsakovas pasisavino minėtus pinigus, nebuvo nustatoma, tačiau ji ir nėra reikšminga, nes atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, atsakomybę ČK 2.87 str. 7 d. pagrindu užtraukia vien faktas, kad dėl jo aplaidumo negalima nustatyti, kur pinigai yra.


Dėl teismo jurisdikcijos nagrinėti bankroto bylą ir atskiruosius skundus, kuriais vienas kreditorius ginčija kito kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą

LAT konstatuoja, kad kreditoriui bankroto procese suteikta teisė ginčyti teismo nutartimi patvirtintą kito kreditoriaus reikalavimą, kuri yra susijusi tiek su asmeniniu skundą teikiančio kreditoriaus interesu, tiek ir su viešojo intereso bankroto procese užtikrinimu. Jurisdikcija nagrinėti tokį skundą suteikta bankroto bylą nagrinėjantiems teismams. ĮBĮ nėra nustatyti savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, todėl kreditorius gali tai daryti visais ČK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, t. y. tiek specialiaisiais (pvž., remdamasis ČK 6.66 straipsniu), tiek ir bendraisiais (įtvirtintais CK pirmosios knygos IV skyriuje).


2017 m. II ketv.

Puslapis 9

Dėl įmonės bankroto administratoriaus pareigos ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais reikšti arbitraže ir arbitražo proceso bei bankroto bylos nagrinėjimo proceso santykio, kreditoriui bankroto procese ginčijant kito kreditoriaus reikalavimą

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditorius nepraranda teisės ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą net ir tais atvejais, kai, remiantis iki bankroto bylos iškėlimo sudaryta įmonės ir jos kreditoriaus sutartimi, ginčai, kilę iš šios sutarties, turi būti sprendžiami arbitražo būdu. Teisėjų kolegija išaiškina: kai ginčas pagal vieno kreditoriaus reikalavimą dėl kito kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio jau pradėtas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme ir ginčo pagrindu nurodomas galbūt niekinis sandoris (kurio teisėtumą teismas turi patikrinti ex officio), tai arbitražo, kuriame vėliau pradėtas nagrinėti ginčas dėl to paties sandorio (ne)teisėtumo, padarytos išvados nėra privalomos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir jo nesaisto, ir teismas turi teisę ir pareigą spręsti ginčą neperžengdamas pareikšto reikalavimo ribų ar, esant pagrindui, šias ribas peržengti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjant kreditoriaus atskirąjį skundą bankroto byloje jis nėra saistomas arbitražo, kuriame kreditorius nedalyvavo, sprendimo.



2017 m. II ketv.

Puslapis 10


ĮMONIŲ RESTRUKTŪRIZAVIMO

KLAUSIMAIS



2017 m. II ketv.

Puslapis 11

1. Dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai 2. Dėl debitorinių skolų 3. Dėl įskaitymo galimybės ribojimo teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės

restruktūrižavimo bylą priėmimo 4. Dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo 5. Dėl bankroto ir restruktūrižavimo procesų santykio 6. Dėl restruktūrižavimo plano tvirtinimo


2017 m. II ketv.

Puslapis 12

Dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai

Restruktūrižavimo proceso esmė ir paskirtis lemia, kad restruktūrižuojama įmonė turi ne tik įgyvendinti priemones, būtinas jos mokumui atkurti ir kreditorių interesams patenkinti, bet ir nesudaryti sandorių ir neatlikti kitų veiksmų, kurie galėtų pabloginti įmonės ir jos kreditorių padėtį.

Teismas konstatavo, kad sudarant papildomą susitarimą RUAB finansinė padėtis jau buvo itin sudėtinga, todėl sudarydamos susitarimą, kurio pagrindinė paskirtis – padidinti valandinį teisinių paslaugų sutartyje nurodytą įkainį, šalys privalėjo suprasti, kad šis susitarimas neatitinka restruktūrižuojamos įmonės ir jos kreditorių interesų, o kasatorė, sudarydama tokio pobūdžio sandorį su restruktūrižuojamu asmeniu, privalėjo įvertinti rižiką, kad RUAB iškėlus bankroto bylą šio sandorio pagrindu pareikštas kreditoriaus reikalavimas gali būti nuginčytas.

Atsižvelgiant į tai, kad sudarant papildomą susitarimą BUAB jau turėjo finansinių sunkumų ir buvo restruktūrižuojama, taip pat į papildomame susitarime nurodytų sumų dydį, į tai, kad jų mokėjimas nebuvo susietas su netesybų bylos režultatu, o teisines paslaugas kasatorė RUAB teikė pagal teisinių paslaugų sutartį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytomis aplinkybėmis nagrinėjamoje byloje sudarytas papildomas susitarimas akivaiždžiai prieštarauja teisingumo principui, viešajai tvarkai ir gerai moralei.


Dėl debitorinių skolų

Teismas konstatavo, kad debitorinės skolos neturėtų būti įtraukiamos į bendrą restruktūrižuojamos įmonės turto masę, tačiau teismas nustatydamas atsakovės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, debitorines skolas įskaitė į bendrą atsakovės turto masę. Nesant byloje įrodymų, jog egžistuoja reali galimybė atsakovei atgauti debitorines skolas, šios debitorinės skolos neturėtų būti įskaitytos į restruktūrižuojamos įmonės turto masę.

LApT 2017 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1155-381/2017

Dėl įskaitymo galimybės ribojimo teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo

Teismas konstatavo, kad atsakovė, žinodama apie restruktūrižavimo bylos iškėlimą, nepateikdama restruktūrižavimo administratoriui reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, negindama kreditorių

susirinkime savo intereso atlikti įskaitymą, o vienašališkai jį atlikdama, pažeidė ĮRĮ nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymo su restruktūrižuojamos įmonės kreditoriais tvarką. Be to, negalimas atsakovės atliktas vienašalis įskaitymas, kai jau buvo priimta teismo nutartis iškelti įmonei restruktūrižavimo bylą, buvo

Negalimas atsakovės atliktas vienašalis įskaitymas, kai jau

buvo priimta teismo nutartis iškelti įmonei

restruktūrizavimo bylą, buvo patvirtintas jos

restruktūrizavimo planas, taip pat jau galiojo didelės vertės

ieškovės turto areštai.


2017 m. II ketv.

Puslapis 13

patvirtintas jos restruktūrižavimo planas, taip pat jau galiojo didelės vertės ieškovės turto areštai, todėl jis yra neteisėtas.

LApT 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-197-196/2017

Dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo

Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus ne tik restruktūrižavimo bylos iškėlimui, bet ir tolesniam restruktūrižavimo proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Nepagrįstai patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, ne tik mažėja kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, tačiau toks kreditorius įgyja nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius, be to, nesėkmingos restruktūrižavimo bylos baigties atveju jis įgyja teisę į patvirtinto dydžio reikalavimo patenkinimą. Todėl siekiant įgyvendinti restruktūrižavimo proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą.

LApT 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-978-370/2017

Dėl bankroto ir restruktūrizavimo procesų santykio

Teismas nustatęs, kad tame pačiame teisme buvo gauti du pareiškimai – kreditoriaus ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovės vadovo pareiškimas dėl restruktūrižavimo bylos šiai įmonei iškėlimo, todėl, teismas konstatavo, kad laikantis ĮBĮ įtvirtinto civilinių bylų, kuriose sprendžiamas bankroto ir restruktūrižavimo bylos iškėlimo tai pačiai įmonei klausimas, nagrinėjimo reglamentavimo, minėti pareiškimai privalėjo būti nagrinėjami kartu. Paminėtina, kad apygardos teismas iškėlė bendrovei restruktūrižavimo bylą, konstatavęs, jog atsakovė turi finansinių sunkumų, tačiau yra moki. Ši teismo nutartis suinteresuotų asmenų nebuvo skundžiama ir yra įsiteisėjusi. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei paliko nenagrinėtą, teisinio pagrindo nėra. Tai neatitiktų įmonių bankroto ir restruktūrižavimo procesų santykį reglamentuojančių teisės normų sisteminio aiškinimo, nes, jau esant iškeltai ir iš esmės nagrinėjamai įmonės restruktūrižavimo bylai, būtų pradėta nagrinėti ir byla dėl bankroto tai pačiai įmonei iškėlimo. Tuo tarpu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas turi atsisakyti kelti bankroto bylą, jeigu įmonei jau yra iškelta restruktūrižavimo byla, o pagal ĮRĮ 7 straipsnio 9 dalį jeigu įmonės restruktūrižavimo byla iškelta, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo paliekamas nenagrinėtas.

LApT 2017 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1001-381/2017

Dėl restruktūrizavimo plano tvirtinimo

Teismas konstatavo, kad teisiškai neaktualūs atskirojo skundo argumentai, jog nepritarimą restruktūrižavimo plano projektui lėmė didžiausia kreditorė (jos turimas finansinis reikalavimas), jog ši kreditorė vengė bendradarbiauti siekiant restruktūrižavimo proceso sėkmingo įgyvendinimo ir tuo pažeidė restruktūrižuojamos įmonės, kitų kreditorių interesus. Kreditorius (kreditoriai) turi teisę laisvai apsispręsti ir nevaržomai išreikšti savo valią dėl įmonės tolesnio teisinio likimo – pritarti


2017 m. II ketv.

Puslapis 14

restruktūrižavimo planui ar nepritarti. Nagrinėjamo ginčo faktinė situacija sudaro pagrindą išvadai, kad susitarimas tarp įmonės ir jos kreditorių dėl restruktūrižavimo plano turinio nebuvo pasiektas ir to pakanka, kad ši procedūra (pritarimas planui) buvo neįgyvendinta. Minėta, jog įmonės ir jos kreditorių santykiai restruktūrižavimo proceso metu, derinant jų, kaip prievolės šalių, valią, yra grindžiami dispožityviuoju reguliavimo metodu, kurio esmė yra apsaugoti abiejų prievolės šalių interesus – tiek skolininko interesą tęsti savo veiklą, tiek kreditoriaus interesą dėl skolininko prievolių jo atžvilgiu tinkamo įvykdymo. Todėl nepasiekus susitarimo dėl restruktūrižavimo proceso tąsos, restruktūrižuojamos įmonės valdymo organui, atsakingam už restruktūrižavimo plano rengimą, neįtikinus įmonės kreditorių įmonės verslo plano pagrįstumu ir perspektyvumu, nėra pagrindo teikti pirmenybę juridinio asmens teisei restruktūrižuotis, tokiu būdu varžant kreditorių interesus.

LApT 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1051-330/2017


2017 m. II ketv.

Puslapis 15

1. Dėl fižinio asmens bankroto bylos iškėlimo

2. Dėl fižinio asmens pakartotino bankroto bylos iškėlimo sąlygų 3. Dėl bankrutuojančio fižinio asmens nesąžiningumą apibrėžiančių sąlygų taikymo (nustatymo)

bankroto bylos iškėlimo stadijoje

4. Dėl bankroto administratoriaus skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo 5. Dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo 6. Dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos 7. Dėl bankroto administravimo išlaidų tenkinimo pirmumo tvarka 8. Dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo 9. Dėl mokumo atkūrimo plano patikslinimo, patvirtinimo 10. Dėl fižinio asmens bankroto bylos nutraukimo nepateikus teismui tvirtinti plano nustatytais terminais 11. Dėl mokumo atkūrimo plano vykdymo termino 12. Dėl skolos pripažinimo po bankroto bylos iškėlimo 13. Dėl turto pardavimo tvarkos 14. Dėl antstolio veiksmų 15. Dėl dienpinigių įtraukimo į pajamas


FIZINIŲ ASMENŲ BANKROTO

KLAUSIMAIS



2017 m. II ketv.

Puslapis 16

Dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo

Pareiškėjas prašė teismo iškelti jam bankroto bylą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsisakė iškelti pareiškėjui fižinio asmens bankroto bylą. Vadovaujantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

nustatant fižinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje

nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Kitaip tariant, vertinant, ar asmuo yra nemokus FABĮ 2 straipsnio

2 dalies prasme, vertinami tik tie kreditorių reikalavimai, kurie nėra įtraukti į nenurašomų reikalavimų

sąrašą. Toks sąrašas pateikiamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje. Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19

d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija,

galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d., TAR, 2015-12-30, Nr. 21017; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija,

įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., TAR, 2015-12-30, Nr. 21017) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai

dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės

principams. Apžvelgiamoje byloje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu

pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir iš jo valstybei priteista bauda bei tenkintas

civilinio ieškovo VĮ Turto banko ieškinys. Kasacinio teismo vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių

visuma leidžia daryti išvadą, kad vertinant, ar pareiškėjas yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies

prasme, nėra įskaitomi kreditorių – valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos ir VĮ

Turto banko reikalavimai, kurie negali

būti nurašyti, taigi, pareiškėjo skolinių

nenurašomų įsipareigojimų, kurių

mokėjimo terminai suėję, suma neviršija

25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės

patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų,

t. y. jo turtinė būklė neatitinka pirmiau

nurodytoje teisės normoje nustatyto

nemokumo kriterijaus. Nenustačius

vienos iš bankroto bylos iškėlimo sąlygų, nėra pagrindo priimti nutartį iškelti fižinio asmens bankroto

bylą (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).

LAT 2017 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 337-915/2017

Dėl pareiškėjų pajėgumo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams ir nemokumo

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išvadą, kad apeliantų finansinė būklė nėra kritinė ir jie turi galimybes atsiskaityti su kreditoriais, padarė atsižvelgdamas į apeliantų turto vertę ir gaunamas pajamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentavimas nagrinėjamu atveju yra pernelyg abstraktus. Teismas, vertindamas apeliantų mokumą, neanaližavo, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai galėdami skirti įsipareigojimams vykdyti apeliantai galėtų padengti visus įsipareigojimus, ar pareiškėjų gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jiems per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, neįvertino, kokia pareiškėjų pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams vykdyti, užtikrintų būtiniausių pačių pareiškėjų poreikių patenkinimą, taip pat neatsižvelgė į tai, jog priverstinis

Nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą,

kad vertinant, ar pareiškėjas yra nemokus FABĮ 2 straipsnio

2 dalies prasme, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai,

kurie negali būti nurašyti.


2017 m. II ketv.

Puslapis 17

išieškojimas iš apeliantų turto jau yra vykdomas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu, todėl pripažintina nepagrįsta.

Todėl nagrinėjamu atveju nustačius, kad apeliantų pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija jų bendro turto vertę bei nenustačius, kad įsipareigojimai gali būti padengti per protingą terminą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjai neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Dėl pareiškėjų (ne)sąžiningumo

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau jiems iškeltoje bankroto byloje per nustatytą terminą nepateikė kreditoriams tvirtinti mokumo atkūrimo plano, negali būti traktuojama kaip nesąžiningas elgesys. Pačiame FABĮ įtvirtinta nuostata, kad mokumo atkūrimo plano nepateikimas teismui nustatytais terminais neužkerta kelio pakartotinai kreiptis dėl fižinio asmens bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 str. 8 d. 5 p.). Taigi ir įstatymų leidėjas šio termino praleidimo nesieja su nesąžiningumu ar piktnaudžiavimu bankroto institutu. Dėl laiku nepateikto plano asmuo patiria įstatyme numatytas pasekmes – fizinio asmens bankroto byla nutraukiama (FABĮ 10 str. 1 d. 1 p.), todėl atsisakymas iškelti fižiniam asmeniui pakartotinę bankroto bylą dėl to paties pagrindo prieštarautų protingumo ir teisingumo principams.

Pažymėtina, kad FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje išvardinti dokumentai, kurie turi būti pateikti prie pareiškimo iškelti bankroto bylą. Minėto straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodoma, kad pareiškėjas privalo pateikti gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinančius dokumentus. Sprendžiant fižinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaiždžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egžistavimą. Taigi bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškimo priedų matyti, kad apeliantai įstatymo reikalavimus iš esmės įvykdė. Kreipdamiesi į teismą apeliantai pateikė teismui duomenis apie A. D. gaunamas pajamas bei kitas išmokas. Tai, kad apeliantas A. D. gaunamų dienpinigių netapatino su gaunamu darbo užmokesčiu, negali būti traktuojama, kaip pajamų neatskleidimu. Apeliantai nėra subjektai, kurie gali tinkamai identifikuoti savo gaunamų lėšų (tarp jų – dienpinigių) statusą savo turto balanse. Vien tai, kad jie nurodė, jog A. D. gauna dienpinigius, šios lėšos matomos apelianto banko sąskaitų išrašuose, leidžia daryti išvadą, jog apeliantai iš tikrųjų neslėpė savo gaunamų pajamų ir buvo sąžiningi, pateikdami duomenis apie jas. Dėl to byloje nebuvo pagrindo konstatuoti apeliantų nesąžiningumo.

Kauno apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1104-259/2017

Dėl fizinio asmens pakartotino bankroto bylos iškėlimo sąlygų

Apeliantai teigia, kad faktinės aplinkybės (konkrečiai turto mastas) pakito, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškimų tapatumą.

http://www.infolex.lt/ta/77554

http://www.infolex.lt/tp/1456607












2017 m. II ketv.

Puslapis 18

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, FABĮ nedraudžia pakartotinai kreiptis su tuo pačiu reikalavimu dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu toks klausimas teismo jau buvo spręstas ir bankroto byla fižiniam asmeniui nebuvo iškelta. Tačiau įstatymas draudžia teismui priimti nagrinėti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Siekdamas pakartotinio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo, apeliantai turėjo pareigą pagrįsti savo pareiškimą naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjų naujai pareikštas pareiškimas nėra visiškai tapatus ankstesniajam.

FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fižinio asmens nemokumas tai yra fižinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (9500 Eur). Taigi akivaiždu, kad faktinė situacija nuo ankstesniojo pareiškimo nagrinėjimo, kurio metu konstatuotas pareiškėjų mokumas, pasikeitė, nes preliminariai įvertinus pareiškėjų turto ir pradelstų įsiskolinimų masę, pareiškėjai galimai atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nemokumo būklę (konkreti išvada gali būti daroma tik išnagrinėjus ginčą iš esmės). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ženkliai pasikeitus pareiškėjų turtinei padėčiai, pareiškėjai įgijo teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiam pareiškimui negalėjo būti taikomos CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos.

Be to, pirmosios instancijos teismas, kilus neaiškumų dėl pareiškėjų įsiskolinimų masto turėjo pareikalauti ištaisyti pareiškimo trūkumus, t. y. pateikti kreditorių sąrašą su konkrečiomis reikalavimų sumomis ir įvykdymo terminais (CPK 138 str., FABĮ 4 str. 4 d. 5 p.), o ne iš karto atsisakyti priimti pareiškimą.

VAAT Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2s-1545-864/2017

Dėl bankroto administratoriaus skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo

Apeliacinės instancijos vertinimu aplinkybė, jog tiek suinteresuotą asmenį atstovaujantis asmuo, tiek paskirtas bankroto administratorius dirba toje pačioje advokatų profesinėje bendrijoje, nesuponuoja išvados, kad bankroto administratorius bus šališkas ar dirbs išimtinai suinteresuoto asmens interesais.

Būtent dėl mažesnės administravimo veiksmų kainos pirmosios instancijos teismas parinko suinteresuoto asmens pasiūlytą kandidatą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su bylą nagrinėjančio teismo išvada, jog atsižvelgiant į administravimo išlaidų sąmatos sumą iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, suinteresuoto asmens pasiūlytas kandidatas turi pranašumą prieš pareiškėjo pasiūlytą kandidatą.

VAAT Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-726-562/2017















2017 m. II ketv.

Puslapis 19

Dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos

Suinteresuotas asmuo (kreditorius) prašė įpareigoti įmonės bankroto administratorę sušaukti

kreditorių susirinkimą ir į jo darbotvarkę įtraukti administravimo išlaidų pakeitimo klausimą. Pirmosios

ir apeliacinės instancijos teismai tenkino šį prašymą. Kasacinis teismas nurodė, kad kreditorius, turintis

ne mažesnį reikalavimą kaip 10 proc. teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos, turi teisę

inicijuoti kreditorių susirinkimo sušaukimą, o bankroto administratorius – pareigą šį susirinkimą

sušaukti (FABĮ 25 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant dėl kreditoriaus iniciatyvos sušaukti kreditorių

susirinkimą vertintinos trys sąlygos: ar kreditorius yra tinkamas subjektas kreiptis į bankroto

administratorių dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo, ar prašyme nurodyti motyvai, dėl kurių turėtų

būti sušauktas kreditorių susirinkimas, ar pasiūlyta šio susirinkimo darbotvarkė. Apžvelgiamą bylą

nagrinėję teismai nustatė, kad teismo patvirtintas suinteresuoto asmens reikalavimas viršija 10 proc.

visų kreditorių reikalavimų sumos (26,55 proc. visų kreditorių reikalavimų sumos); suinteresuoto

asmens prašymas yra motyvuotas (kreditorių susirinkimas šauktinas siekiant sumažinti

administravimo išlaidas, nes administratoriaus atlyginimas (150 Eur) nepagrįstai didelis,

administratorė nepateikė duomenų, kad būtent tokia suma panaudojama administruojant bankroto

bylą, ji neatlieka kokių nors specifinių užduočių, neginčija sandorių, bankroto procesas paprastas, jam

nustatyta per didelė procentinė atlyginimo dalis nuo parduoto nekilnojamojo turto (net tris kartus

viršija antstolio atlyginimą už tokio turto pardavimą), todėl atitinka FABĮ 25 straipsnio 3 dalies

nuostatas; atitinkamai pasiūlyta susirinkimo darbotvarkė. Kasacinis teismas konstatavo, kad kreditorių

susirinkimas kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo procese nustatomas

administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo

tvarką (FABĮ 22 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio 4 punktas). Taigi kreditorių susirinkimas gali

kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir,

nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių išlaidų pakeitimo. Kreditorių susirinkimo sprendimo pakeisti mokumo

plane patvirtintų administravimo išlaidų dydį pagrįstumas gali būti įvertinamas teismo, kai fižinis asmuo

ar administratorius, nesutikdami su tokiu sprendimu, apskundžia teismui kreditorių susirinkimo

nutarimą (FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Tokiu atveju teismas patikrina, ar administravimo

išlaidos iš tiesų esant tam tikroms aplinkybėms yra per didelės ar per mažos, ar kreditorių susirinkimas,

pakeisdamas administravimo išlaidų dydį, turėjo tam pagrindą, ar šių išlaidų keitimas geriausiai

užtikrins (atitiks) fižinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad

FABĮ 22 straipsnio 2 dalies ir 26 straipsnio 4 punkto nuostatos dėl kreditorių susirinkimo kompetencijai

priskirto administravimo išlaidų keitimo yra suderinamos su FABĮ 7, 8 straipsnio nuostatoms. Tuo

atveju, jei fižinio asmens gautos lėšos, pakeitus administravimo išlaidų sąmatą, viršytų plane nustatytus

mokėjimus, bankroto administratorius turi sušaukti kreditorių susirinkimą ir aptarti susirinkime

galimybę teikti fižiniam asmeniui siūlymą patikslinti mokumo atkūrimo planą (FABĮ 12 straipsnio 2

dalies 12 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto administratorius, kreditoriaus iniciatyva

šaukdamas kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų pakeitimo, kartu gali pasiūlyti į

darbotvarkę ir klausimą dėl galimybės siūlyti fižiniam asmeniui patikslinti mokumo atkūrimo planą.

Pažymėtina ir tai, kad, pakeitus administravimo išlaidų sąmatą ir atsiradus lėšų, kurios viršija plane

nustatytus mokėjimus, fižinis asmuo kaip aktyvus, sąžiningai naudojantis jam bankroto procese

suteiktomis teisėmis bei vykdymas jam nustatytas pareigas, turi teisę parengti ir pateikti bankroto


2017 m. II ketv.

Puslapis 20

administratoriui plano patikslinimą ne tik pagal kreditorių siūlymą, bet ir savo iniciatyva (FABĮ 17

straipsnio 1 dalies 1 punktas). Fižiniam asmeniui parengus mokumo atkūrimo plano patikslinimą,

kuriame išspręstas atsiradusių lėšų perteklius (trūkumas), mokumo atkūrimo plano tikslinimas

svarstomas ir tvirtinamas ta pačia tvarka kaip ir planas (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis). Kasacinis teismas

pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, kreditoriui tinkamai įvykdžius

įstatyme nustatytas sąlygas, bankroto administratorė turėjo pareigą sušaukti kreditorių susirinkimą, jos

nevykdydama, pažeidė tiek FABĮ nuostatas, tiek kreditorių interesus. Remdamasis nurodytais

argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.

LAT 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 169-219/2017

Kreditorius nesutinka su visu mokumo atkūrimo planu iš esmės nurodydamas, kad administravimui skiriama suma per mėnesį yra neproporcingai didelė, iš esmės tapati su suma, kuri bus skiriama kreditorių reikalavimų tenkinimui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto administratoriui įstatymas numato nemažai pareigų ir atsakomybės. FABĮ 8 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad už teismo patvirtinto plano įgyvendinimą atsako ne tik fižinis asmuo, bet ir bankroto administratorius pagal savo kompetenciją, o FABĮ 12 straipsnis numato daugelį bankroto administratoriaus pareigų, kas atitinkamai sąlygoja ir administravimo išlaidas.

Atkreiptinas dėmesys, kad administravimo išlaidų sąmatos vykdymas yra kontroliuojamas kreditorių, todėl administratorius neturi galimybės nepagrįstai naudoti administravimo išlaidas (FABĮ 22 straipsnio 1, 2, 5 dalys, 26 straipsnis). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės (šiuo atveju fižinio asmens) kreditorių interesų pusiausvyrą (LAT 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

FABĮ 8 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad planas tvirtinamas atsižvelgiant ir įvertinant fižinio asmens ir jo kreditorių teisėtus interesus. Taigi, kreditorių teisių gynyba nėra prioritetinis tikslas. Tai, jog bankroto administravimo suma panaši kaip ir kas mėnesį skiriama suma kreditoriams, nėra pakankama išvadai apie kreditorių teisių ir jų pusiausvyros pažeidimą. Nepatvirtinus plano, nebus galimos fižinio asmens bankroto procedūros, taigi ir nepasiekti įstatymo tikslai, neginami nė kreditorių interesai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog FABĮ suteikia kreditoriams teisę kontroliuoti plano įgyvendinimo procesą ir, nustačius, jog plane numatytos priemonės neįgyvendinamos, inicijuoti bankroto bylos nutraukimą (FABĮ 10 straipsnio 2 dalis). Įstatymas taip pat numato mokumo atkūrimo plano keitimo procesą (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis). Taigi, kreditoriai disponuoja pakankamomis priemonėmis kontroliuoti plano įgyvendinimo procesą.

Jei fizinio asmens gautos lėšos, pakeitus administravimo

išlaidų sąmatą, viršytų plane nustatytus mokėjimus,

bankroto administratorius turi sušaukti kreditorių

susirinkimą ir aptarti susirinkime galimybę teikti fiziniam

asmeniui siūlymą patikslinti mokumo atkūrimo planą.



















2017 m. II ketv.

Puslapis 21

Panevėžio apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-238-755/2017

Apeliantų teigimu, būsimi administravimo veiksmai šioje byloje yra nesudėtingi ir nereikalaujantys daug laiko, todėl administravimo išlaidų dydžiai nepagrįsti ir neteisėti. Jų nuomone, administratorės numatomas atlygis yra neproporcingai didelis bei pažeidžiantis kreditorių interesus. Apeliantai pažymi, kad jeigu turtas iš varžytynių bus parduotas už 660 000,00 EUR arba 578 000,00 EUR, tai administratorės atlyginimas atitinkamai sudarytų 39 600,00 EUR arba 34 680,00 EUR. Su tokia apeliantų požicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Pažymėtina, kad administratorės numatyti 6 procentai nuo nekilnojamojo turto pardavimo kainos administratorės atlyginimui nereiškia, jog administravimo išlaidos sudarys būtent 6 procentus nuo turto pardavimo vertės. Tai reiškia tik tai, kad joms padengti bus galima skirti ne daugiau nei 6 procentus nuo turto pardavimo vertės, tačiau realios administravimo išlaidos gali būti ir mažesnės. Pvž., jei atitinkamas turtas bus parduotas už 10 000 Eur, tai nereiškia, kad administratorės atlyginimui bus skirta 600 Eur. Tai reiškia, kad tik 600 Eur suma galės būti skirta administratorės administravimo išlaidoms, kurios, pvž., gali sudaryti tik 200 Eur, padengti. Tokiu atveju, pagal pateiktą pavyždį, iš 600 Eur atėmus administratorės patirtas 200 Eur išlaidas, likusi 400 Eur suma bus skirta kreditorių reikalavimams tenkinti. Papildomai pažymėtina ir tai, kad tvirtinant mokumo atkūrimo planą bankroto administravimo išlaidos nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo dienos iki bankroto bylos užbaigimo yra tik planuojamos, todėl neįmanoma jų pagrįsti. Mokumo atkūrimo plano rengimo ir tvirtinimo stadijoje nėra žinoma, kokius pagal FABĮ 12 straipsnio 2 dalį, kurioje išvardytos bankroto administratoriaus pareigos, veiksmus laikotarpiu nuo plano patvirtinimo bus būtina atlikti, ir neįmanoma numatyti šių veiksmų sudėtingumo. Analogiškai pasisakytina ir dėl administratorės nurodyto atlyginimo nuo visų iš trečiųjų asmenų gautų ir išieškotų lėšų – 15 proc. – tai tik planuojamos išlaidos, jos galbūt nebus patirtos, todėl nebus ir atlygintos. Administratorės numatyti 6 procentai nuo nekilnojamojo turto pardavimo kainos administratorės atlyginimui neturėtų būti suprantamas, kaip sėkmės mokestis ta prasme, kad pardavus turtą administratorė galės pasiimti minėto dydžio sumą sau. Minėto dydžio sumą administratorė galės panaudoti savo patirtoms išlaidoms padengti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju konkrečiai nurodytas administravimo išlaidų dydis sudaro 40,00 EUR/mėn. (įskaitant mokesčius) per 36 mėn. (turto pardavimui ir saugojimui, hipotekos išregistravimui ir t. t.). Administratorės nurodyta 6 procentų suma nuo nekilnojamojo turto pardavimo yra tik tas gautos, pardavus nekilnojamąjį turtą, sumos dydis, kuris gali būti skiriamas administratorės realiai patirtoms išlaidoms, kurios negali būti padengtos iš kitų bankrutuojančio asmens gautų pajamų, atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-771-524/2017

Dėl bankroto administravimo išlaidų tenkinimo pirmumo tvarka

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino administratorės prašymo dėl priteistų administravimo išlaidų tenkinimo pirmumo tvarka.

FABĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių






2017 m. II ketv.

Puslapis 22

susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Bankroto administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fižinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fižinio asmens turtą, fižiniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fižinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Bankroto administravimo išlaidos apmokamos pirmiausia (FABĮ 22 straipsnio 2, 5 dalys).

Kaip matyti, FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje įstatymo leidėjas įtvirtino nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų atžvilgiu. Šia nuostata bankroto administratorius yra išskirtas iš kitų kreditorių ir yra įtvirtinta, kad bankroto administravimo išlaidos yra apmokamas pirmiausia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjos administratorės naudai priteisė 561,17 Eur skolą, nepaneigia šių piniginių lėšų paskirties, tai yra minėta suma yra administravimo išlaidos, kurios nebuvo laiku sumokėtos administratorei. Sutiktina su administratorės atskirojo skundo argumentais, kad bankroto administratorė pareiškėjos bankroto byloje nėra kreditorė, o atlieka tam tikras specifines funkcijas, kurios yra įtvirtintos įstatymuose bei už tai atitinkamai pirmumo tvarka gauna apmokėjimą už suteiktas paslaugas.

Klaipėdos apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1133-265/2017

Dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo

Pagal FABĮ 23 straipsnio 1 dalį teisme iškėlus fižinio asmens bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fižinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos.

FABĮ 7 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai mokumo atkūrimo planui. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad plane turi būti nurodyta kiekvieną mėnesį fižinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fižinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka mokėti, mokėjimams įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos).

FABĮ 23 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad su fižinio asmens bankroto procesu susiję kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai (nesumokėti mokesčiai, skola atleistiems darbuotojams, išlaikomiems asmenims ir kiti) tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti fižinio asmens bankroto bylą. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas tvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra atsiradę iki fižinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos.

Taigi, nustatyta, kad skundžiama teismo nutartimi papildomai patvirtintas 85,69 Eur dydžio kreditorės UAB finansinis reikalavimas yra susidaręs jau iškėlus V. D. bankroto bylą, pareiškėjai nemokant einamųjų mokesčių už bankrutuojančio fizinio asmens butui tiekiamą vandenį ir dėl kreditoriaus patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pagal FABĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas iškėlus bankroto bylą, teisme tvirtinami tie kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie atsirado iki bankroto bylos iškėlimo. FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punkte
















2017 m. II ketv.

Puslapis 23

nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fižinio asmens bankroto bylą draudžiama fižiniam asmeniui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fižinio asmens iki nutarties iškelti fižinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fižinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

FABĮ 16 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu privalo nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos pervesti lėšas į depožitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka. FABĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius disponuoja fižinio asmens turtu, kuris įrašytas į planą, ir depožitinės sąskaitos lėšomis pagal plane numatytą tvarką. Pagal FABĮ 22 straipsnio 1 dalį bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fižinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fižinio asmens turtą, fižiniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fižinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų) (FABĮ 22 straipsnio 5 dalis).

Sistemiškai aiškinant FABĮ nuostatas, darytina išvada, kad bankrutuojančio fizinio asmens statusas nepanaikina ir neriboja asmens pareigos mokėti einamuosius mokesčius, todėl išlaidos, susijusios su einamųjų mokesčių, atsiradusių po bankroto bylos fižiniam asmeniui iškėlimo, mokėjimu yra laikytinos administravimo išlaidomis FABĮ 22 straipsnio prasme, kadangi mokumo atkūrimo plane yra numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu, todėl kitoks šių nuostatų aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Kauno apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1047-436/2017

Dėl mokumo atkūrimo plano patikslinimo, patvirtinimo

Kasacinis teismas pažymėjo, kad mokumo atkūrimo planas nustato fižinio asmens bankroto proceso

gaires, jame įtvirtinamos priemonės

fizinio asmens mokumui atkurti,

kreditorių reikalavimams patenkinti,

todėl be patvirtinto mokumo atkūrimo

plano fizinio asmens bankroto procesas

negali vykti. Kasacinis teismas nurodė,

„Sistemiškai aiškinant FABĮ nuostatas, darytina išvada, kad

bankrutuojančio fizinio asmens statusas nepanaikina ir

neriboja asmens pareigos mokėti einamuosius mokesčius,

todėl išlaidos, susijusios su einamųjų mokesčių, atsiradusių

po bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, mokėjimu

yra laikytinos administravimo išlaidomis FABĮ 22

straipsnio prasme, kadangi mokumo atkūrimo plane yra

numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu,

todėl kitoks šių nuostatų aiškinimas neatitiktų teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo principų.“

FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto paskirtis – užbaigti

fizinio asmens bankroto bylą tais atvejais, kai teismas

nepatvirtina mokumo atkūrimo plano.













2017 m. II ketv.

Puslapis 24

kad fižinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo momentas

nesutampa, nes tik iškėlus fižinio asmens bankroto bylą nustatomas terminas pateikti plano projektą

teismui (FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad FABĮ 10 straipsnio

1 dalies 2 punkto paskirtis – užbaigti fižinio asmens bankroto bylą tais atvejais, kai teismas nepatvirtina

mokumo atkūrimo plano. Kasacinis teismas išaiškino, kad minėta įstatymo norma yra skirta situacijoms,

kai esant iškeltai bankroto bylai teismas nepatvirtina mokumo atkūrimo plano. Tuo atveju, kai mokumo

atkūrimo planas yra patvirtintas ir sprendžiamas plano pakeitimo klausimas, ši norma netaikoma, nes,

teismui nepatvirtinus plano pakeitimų, lieka galioti pirminis planas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai,

kreipdamiesi į teismą, prašė pakeisti mokumo atkūrimo planą, kasacinis teismas sprendė, kad teismai,

nepatvirtinę pakeisto mokumo atkūrimo plano ir dėl to nutraukę fižinio asmens bankroto bylą,

netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

LAT 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 263-313/2017

Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. ir 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiais baudžiamosiose bylose pareiškėja pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 307 str. 1 d., 2 d. 2017-04-20 ir 2017-04-24 Klaipėdos apygardos teismo nutartimis S. K. skundai atmesti. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėja vykdė nusikalstamas veikas ir šių veikų gaudavo neteisėtas pajamas, taigi akivaiždu, kad pareiškėja nėra sąžiningas fižinis asmuo, kuris siekia atkurti savo mokumą. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja turėjo galimybę ieškoti geriau apmokamo ar papildomo darbo, siekti aukštesnio išsilavinimo, stengtis įgyti naujas specialybes bei įgūdžius, panaudoti jau turimų dviejų specialių išsilavinimo suteiktas žinias, tačiau bankroto proceso metu buvo pasyvi, nesiekė iš esmės pagerinti savo turtinės padėties, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, nėra atlikusi nė vieno mokėjimo kreditoriams ir administratorius sutinka su teismo nutartimi, kuria pareiškėjos bankroto byla nutraukta. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šioje byloje nustatyti pareiškėjos veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netvirtino patikslinto pareiškėjos mokumo atkūrimo plano ir pareiškėjos bankroto bylą nutraukė pagrįstai.

Klaipėdos apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-635-538/2017

Pasisakant dėl pačios Plano tvirtinimo procedūros svarbu tai, kad bankrutuojantis asmuo, parengęs Planą, pirmiausia teikia jį bankroto administratoriui, o šis kartu su išvada dėl plano įgyvendinimo galimybių plano projektą turi pateikti kreditoriams bei sušaukti kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 str. 1, 2 d.). Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 str. 3 d.). Jei pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui, šis tik tada pateikiamas teismui.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, teismas turi pareigą patikrinti tokio atsisakymo pritarti priežastis ir įvertinti, ar fižinis asmuo dėjo pastangas ištaisyti plano projektą taip, kad jis kuo labiau atitiktų skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Tuo atveju, jeigu fižinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių









2017 m. II ketv.

Puslapis 25

susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fižinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fižinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 str. 1 d. 2 p.). Nesutikdamas su plane nurodytomis mokumo atkūrimo priemonėmis, jų įgyvendinimo galimybėmis, bet matydamas bankrutuojančio fižinio asmens pastangas siekti didesnio kreditorių reikalavimo patenkinimo, teismas turėtų ne pats jas (planą) keisti, o nurodyti fižiniam asmeniui kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sudarant plano projektą. Taigi plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne (žr. LAT 2015 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015, 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016).

Teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditoriai nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Šiuo atveju iš plano projekto nustatyta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas numatytas trimis etapais, pirmasis kuris turėjo prasidėti 2017 m. vasario 25 d. Plano svarstymo kreditorių susirinkime metu ir Plano tvirtinimo teisme metu šis terminas jau buvo praleistas. Tokia situacija susidarė dėl to, kad planas buvo ne kartą tikslintas ir visos procedūros užtruko. Tačiau nepaisant to, kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas tikslintinas nurodant realias kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo datas (nebūtinai nukeliant jas į ateitį, o galbūt terminus trumpinant ir jų pradžią siejant su Plano patvirtinimu). Dėl nurodytų priežasčių sutiktina su kreditoriaus išreikštomis pastabomis dėl netinkamai parengto kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo grafiko, kadangi iš jo nėra aišku, kaip bus realiai tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai.

Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neteisinga Plano įgyvendinimo pradžia laikyti pirmojo kreditorių susirinkimo, kuriam pateikiamas plano projektas, datą. Sutinkant su atskirojo skundo argumentais nurodytina, kad Plano įgyvendinimo pradžia neabejotinai turėtų būti laikomas teismo nutarties patvirtinti Planą įsiteisėjimo momentas, nes, kaip nustatyta ir teisminėje praktikoje, tik mokumo atkūrimo planas nustato fižinio asmens bankroto proceso gaires, jame įtvirtinamos priemonės fižinio asmens mokumui atkurti, kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl be patvirtinto mokumo atkūrimo plano fižinio asmens bankroto procesas apskritai negali vykti (žr. pvž. LAT 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-313/2017).

Kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su fižinio asmens kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo grafiku, kuriuo bankroto procese bus mokamos jame nurodomos lėšos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui, todėl akivaiždu, kad ši Plano dalis kreditoriams yra ypatingai aktuali, o jos keitimas gali pažeisti bankrutuojančio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Pripažinus, kad klausimai, susiję su kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo grafiko nustatymu yra reglamentuoti FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punkte, konstatuotina, jog yra pagrindas Planą nurodytoje dalyje svarstyti kreditorių susirinkime pakartotinai, ir šios procedūros nesilaikymas daro teisminį Plano patvirtinimą negalimu.

Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad nagrinėjamu atveju kreditoriai susirinkime nepritardami plano projektui nenustatė termino, per kurį bankrutuojantis asmuo turėtų patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą, atsižvelgiant į kreditorių pastabas. Bankroto administratorius susirinkime sprendė, kad nėra teisinio pagrindo bankrutavusiam asmeniui siūlyti taisyti plano projektą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl neteisingo bankroto administratoriaus sprendimo negali nukentėti fižinis asmuo, kuriam iškeltas bankrotas (FABĮ 8 str. 2–5 d., 12 str. 1 d.). Be to, ginčo atveju būtina vadovautis ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais – nutraukus bylą, pareiškėjas












2017 m. II ketv.

Puslapis 26

vėl galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taigi visa procedūra prasidėtų iš naujo, o tęsiant bylos nagrinėjimą užtikrinama pareiškėjo ir jo kreditorių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, juo labiau esant įrodymams, jog pareiškėjo ir kreditorių susitarimas dėl mokumo atkūrimo plano projekto sąlygų iš esmės yra pasiektas.

Kauno apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1696-658/2017

Dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo nepateikus teismui tvirtinti plano nustatytais terminais

Mokumo atkūrimo planą rengimas ar jo tikslinamas yra bankrutuojančio asmens pareiga.

Fižinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fižinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realižavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fižinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fižinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus režultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.

Byloje nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, kuria A. P. iškelta bankroto byla, buvo nustatytas 3 mėnesių terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fižinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui teismui tvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi buvo pakeistas bankroto administratorius, terminą mokumo atkūrimo plano projektui teismui tvirtinti pateikti buvo skaičiuojamas ne nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d., o nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2016 m. lapkričio 3 d. Todėl teismas pripažino, kad trijų mėnesių terminas mokumo atkūrimo plano projektui teismui tvirtinti pateikti baigėsi 2017 m. vasario 3 d. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje yra numatęs 4 mėnesių terminą plano projekto pateikimą tvirtinti teismui. Kai teisme ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, teismas bankroto administratoriaus arba fižinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bankrutuojantis asmuo bankroto proceso metu turi pareigą atlikti įvairius bankroto įstatyme nustatytus veiksmus, įskaitant pareigą bendradarbiauti su bankroto administratoriumi organižuojant bankroto procedūras, įsitikinti, kad yra laikomasi įstatymo numatytų terminų (CPK7 straipsnio 5 dalis), ir prireikus kreiptis dėl bankroto administratoriaus pakeitimo (FABĮ 14 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra nustatyta, kad apeliantas būtų piktnaudžiavęs FABĮ suteiktomis teisėmis, todėl apylinkės teismas nepagrįstai mokumo atkūrimo plano projekto teismui tvirtinti termino pažeidimą siejo tik su bankrutuojančiu asmeniu. Įvertinus tai, jog bankrutuojančio fižinio asmens interesams atstovauja administratorius, kuris delsė









2017 m. II ketv.

Puslapis 27

(antrojo kreditorių susirinkimo sušaukimas) atlikti jam priskirtus veiksmus, dėl to negali nukentėti fižinis asmuo, kuriam iškeltas bankrotas (FABĮ 8 straipsnio 2–5 dalys, 12 straipsnio 1 dalis). Teismas atkreipia dėmesį, jog ginčo atveju būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais – nutraukus bylą, pareiškėjas vėl galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taigi visa procedūra prasidėtų iš naujo, o tęsiant bylos nagrinėjimą būtų vertinamos plano nepatvirtinimo priežastys, užtikrinama pareiškėjo ir jo kreditorių teisės ir teisėtų interesų pusiausvyra. Todėl įvertinus, jog teismas turi teisę spręsti plano pateikimo teismui tvirtinti termino pratęsimo klausimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo atveju bylos nutraukimas praleidus terminą planui pateikti būtų formalus įstatymo normų aiškinimas, o jo taikymas prieštarautų fižinio asmens bankroto tikslui – atkurti asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą.

Šiaulių apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-485-569/2017

Dėl mokumo atkūrimo plano vykdymo termino

Keičiant (trumpinant) mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą yra tiesiogiai įtakojamas ir fižinio asmens kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo grafikas, kurio pagrindu bankroto procese bus mokamos lėšos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Tokiu būdu yra pagrindas išvadai, kad mokumo atkūrimo termino pakeitimo klausimas patenka į FABĮ 7 straipsnio apimtį. Tokiu būdu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad klausimas dėl mokumo atkūrimo termino keitimo yra esminis mokumo atkūrimo plano elementas, todėl klausimas dėl termino trukmės sutrumpinimo turėtų būti sprendžiamas ne minėtą klausimą atskirai teikiant svarstyti kreditorių susirinkimui, bet teikiant kreditorių susirinkimui tvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis).

Nustačius, kad šiuo atveju patikslintas mokumo atkūrimo planas (jo patikslinimas) nebuvo pateiktas svarstyti kreditorių susirinkimui, ką patvirtino ir bankroto administratorius, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista FABĮ 8 straipsnyje nustatyta mokumo atkūrimo plano tvirtinimo (jo keitimo) procedūra.

Kauno apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1287-413/2017

Dėl skolos pripažinimo po bankroto bylos iškėlimo

Byloje sprendžiamas klausimas, kokia tvarka ir iš kokių lėšų turėtų būti apmokamas bankrutuojančiam asmeniui priskaičiuotas žemės mokestis už jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą bei delspinigiai už laiku nesumokėtą mokestį, atsiradę po bankroto bylos fižiniam asmeniui iškėlimo.

FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fižinio asmens bankroto bylą, fižiniam asmeniui draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fižinio asmens iki nutarties iškelti fižinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fižinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka. Šios nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu.















2017 m. II ketv.

Puslapis 28

FABĮ 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad mokesčiai skaičiuojami ir mokami įstatymų nustatyta tvarka, tačiau draudžiamas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ne ginčo tvarka. FABĮ įtvirtintos nuostatos leidžia teigti, kad bankrutuojančio asmens statusas nepanaikina ir neriboja asmens pareigos mokėti mokesčius, taip pat ir žemės mokestį.

Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės mokestį moka žemės savininkas – fižinis asmuo ir juridinis asmuo. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčio objektas – fižiniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė. Pažymėtina, kad Žemės mokesčio įstatyme nėra įtvirtintos nuostatos, jog bankrutuojantis asmuo yra atleistas nuo žemės mokesčio mokėjimo.

FABĮ nėra nustatytas baigtinis išlaidų, kurios priskiriamos prie administravimo išlaidų, sąrašas tačiau pagal bendrą principą administravimo išlaidos turi turėti būtinumo požymį – tai yra tokios išlaidos, be kurių negali būti sėkmingai užbaigta bankroto procedūra, atliekamas administratoriaus darbas, o prie tokių išlaidų įprastai priskiriamos administratoriui perduoto bankrutuojančio asmens turto išlaikymo, priežiūros paslaugų išlaidos. Nagrinėjamu atveju A. P. bankroto byloje žemė priklausė pačiam bankrutuojančiam asmeniui, ji nebuvo naudojama bankrutuojančio asmens ūkinėje komercinėje veikloje, vykdant bankroto procedūrą buvo siekiama ją parduoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žemės mokestis, kurį bankrutuojantis asmuo turi mokėti kaip turto savininkas po bankroto bylos iškėlimo, atitinka išlaidų, skirtų turtui išsaugoti, sąvoką ir yra priskirtinas prie administravimo išlaidų.

Mokestinė nepriemoka susidarė už 2015-2016 metus, tai yra po bankroto bylos iškėlimo, darytina išvada, jog VMI pagrįstai neteikė prašymo įtraukti VMĮ į bankrutuojančio asmens A. P. kreditorių sąrašą.

Klaipėdos apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1004-265/2017

Dėl turto pardavimo tvarkos

Nagrinėjamu atveju susidarė tokia faktinė situacija, kad vienintelis patvirtintas bankrutuojančio asmens kreditorius susirinkime pritarė mokumo atkūrimo planui, tačiau kitu nutarimo punkto tuo pačiu numatė išlygą, kad bankrutuojančio asmens turtas būtų pardavinėjamas ne per 2018 m. I pusmetį, kaip tai numatyta pateiktame plano projekte, tačiau greičiau, - per 2017 m. I pusmetį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bankroto proceso šalys netinkamai įgyvendino bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyros derinimo principą svarstant ir tvirtinant mokumo atkūrimo planą, o to neįvertinęs pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė kreditorių susirinkimo nutarimo, susijusio su bankrutuojančio asmens turto pardavimo terminų nustatymu, teisėtumo klausimą dėl ko priėmė nepagrįstą nutartį.

Pirmiausiai pažymėtina, kad kreditorių susirinkimas turi FABĮ 26 straipsnyje įvardytas teises, tarp jų – tvirtinti pradinę turto pardavimo kainą arba turto pardavimo kainą (nurodyto straipsnio 4 p.), bei kitas atskiruose įstatymo straipsniuose numatytas teises (spręsti kitus įstatymu jo kompetencijai priskirtus klausimus). Tačiau FABĮ 27 straipsnyje yra atskirai aptarti fizinio asmens turto pardavimo klausimai. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turtą parduoda bankroto administratorius pagal plane nustatytą eiliškumą ir terminus. Taigi, analižuojant įstatymo nuostatas, susijusias su kreditorių susirinkimo teisėmis fižinio asmens turto pardavimo aspektu, matyti, kad kreditorių susirinkimo kompetencijai priskiriamas tik pradinės turto kainos nustatymas bei turto pardavimo kainos nustatymas, tačiau ne













2017 m. II ketv.

Puslapis 29

turto pardavimo terminų koregavimas. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad turto pardavimo terminų nustatymas sietinas išskirtinai su fižinio asmens kompetencija rengiant ir tikslinant mokumo atkūrimo planą, kuriam kreditorių susirinkimas gali pritarti, arba nepritarti (FABĮ 8 str. 3 d.).

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, ta aplinkybė, kad numatomo parduoti fižinio asmens turimo turto pardavimo terminai įeina į FABĮ 7 straipsnio reguliavimo sritį (FABĮ 7 str. 1 d. 3 p.), nagrinėjamu atveju kreditoriui išreiškus nesutikimą dėl turto pardavimo terminų nustatymo, plano projektas turėjo būti tikslinamas ir svarstomas pakartotinai kreditorių susirinkime. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog plano projektas tikslinamas nebuvo, o buvo pateiktas tvirtinti tiesiogiai teismui, kartu kreditoriui priėmus skundžiamą nutarimą vienašališkai pakeisti turto pardavimo terminus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje situacijoje nebuvo laikytasi įstatyme numatytos plano tikslinimo, teikimo ir tvirtinimo tvarkos (FABĮ 8 str. 3, 7 d.) (LAT 2015 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015, 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016).

Apibendrinant nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kreditorių susirinkimas, priimdamas skundžiamą nutarimą nustatyti kitą turto pardavimo terminą, nei jis buvo numatytas mokumo atkūrimo plane, viršijo savo kompetenciją, todėl toks nutarimas prieštarauja FABĮ 26-27 straipsnių nuostatoms, dėl ko negali būti paliekamas galioti.

Savo ruožtu teismui patvirtinus mokumo atkūrimo planą, bet nesant galimybės teismo nutarties apskųsti (nutartis pagal FABĮ 8str. 10 d. neskundžiama), taip pat įvertinus tai, kad turto pardavimo terminai, nustatyti mokumo atkūrimo plane yra neatsiejama mokumo atkūrimo plano dalis, susijusi su kitomis plane nurodytomis jo įgyvendinimo sąlygomis, pavyždžiui, mokėjimais kreditoriui (plano 22, 24, 25 punktai), akivaiždu, kad turto pardavimo terminų keitimas atitinkamai keistų ir kitas susijusias mokumo atkūrimo plano dalis. Todėl nurodytina, kad šioje situacijoje kreditoriaus ir bankrutuojančio asmens interesų pusiausvyra galėtų būti derinama tik inicijuojant jau patvirtinto mokumo atkūrimo plano pakeitimą (FABĮ 8 str. 13 d.).

Kauno apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1372-658/2017

Dėl antstolio veiksmų

Nagrinėjamu atveju, varžytynes laimėjęs pirkėjas sumokėjo visą turto kainą iki teismo nutarties iškelti fižinio asmens bankroto bylą priėmimo. Tai sudaro pagrindą leisti baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog bankroto proceso metu turtas bus parduotas daug didesne kaina, jos nemažinant, kaip tai daroma antstolių vykdomose varžytynėse. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas deklaratyviai teigia, jog bankroto proceso metu turtas būtų parduotas už didesnę kainą. Minėtiems teiginiams dėl turto pardavimo už didesnę kainą pagrįsti nepateikta jokių įrodymų. Nagrinėjamu atveju apeliantas net nenurodo, už kokią sumą ar kiek brangiau turtas galėtų būti parduotas. Atskirąjį skundą grįsdamas turto pardavimo už didesnę kainą galimybe, apeliantas ignoruoja faktą, kad turtas buvo parduotas tik antrosiose varžytynėse, nes pirmosiose nedalyvavo nei vienas varžytynių dalyvis, o pats apeliantas pirkėjo nepasiūlė ir vykdymo procese ir teisme nagrinėjant skundą.




















2017 m. II ketv.

Puslapis 30

Pažymėtina, kad tiek priverstinio vykdymo proceso metu, tiek fižinio asmens bankroto proceso metu įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, jog turto pardavimas bankroto procese būtų objektyvesnis ir efektyvesnis bei lemtų, kad turtas būtų parduotas už didesnę kainą.

Pagal FABĮ nuostatas, turtas pradedamas pardavinėti tik po plano patvirtinimo (FABĮ 27 straipsnio 1 dalis). Taigi akivaiždu, kad neleidus užbaigti jau pradėtų ir beveik užbaigtų vykdymo veiksmų, turto realižavimas nusikeltų nepagrįstai ilgam laikotarpiui. Be to, pakartotinai bandant realizuoti skolininkui priklausantį turtą, už šiuos veiksmus turėtų būti mokamas atlyginimas bankroto administratoriui. Kas sąlygotų ir tai, kad iš parduoto turto kainos atskaičius atlyginimą administratoriui, hipotekos kreditoriaus reikalavimo tenkinimui tektų mažiau lėšų, t. y. kreditorinis reikalavimas liktų nepatenkintas didesne dalimi. Tokia situacija turėtų neigiamos įtakos ne tik hipotekos kreditoriaus, tačiau ir paties skolininko interesams, kadangi skolininką slėgtų didesnė skolų našta kreditoriams.

Byloje nustatytos tiek formalios (varžytynių dalyvio mokestis sumokėtas iki teismo nutarties iškelti fižinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, tiek materialios (vykdymo procedūrų užbaigimas labiau atitinka tiek skolininko, tiek kreditorių interesus) sąlygos FABĮ20 straipsnio 1 dalies taikymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido užbaigti pradėtus vykdymo veiksmus. Nagrinėjamu atveju atsisakymas leisti antstoliui užbaigti pradėtą turto realižavimą neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

Kauno apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1293-638/2017

Apeliacinės instancijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido antstolei baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras, tačiau netinkamai aiškindamas ir taikydamas FABĮ 20 straipsnio 1 dalies nuostatas be pagrindo leido antstolei, neturinčiai tokios kompetencijos fižinio asmens bankroto byloje, gautą sumą paskirstyti CPK nustatyta tvarka, nes pagal minimą įstatymo nuostatą gauta už parduotą varžytynėse turtą suma turi būti pervedama į administratoriaus depožitinę sąskaitą. Dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo materialiosios teisės normų aiškinimo nepagrįstai buvo leista antstolei atlikti daugiau veiksmų, nei leidžiama pagal įstatymą. Tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir nurodyti, kad antstolei leidžiama baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolą vykdomojoje byloje Nr. 0109/16/04135 ir pervesti gautas lėšas į administratorės vardu atidarytą depožitinę sąskaitą (CPK 337str. 1 d. 4 p).

Klaipėdos apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-824-265/2017

Dėl dienpinigių įtraukimo į pajamas

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priverstinio vykdymo proceso negalima tapatinti su fižinio asmens bankroto procesu. Bankroto proceso sėkmė priklauso nuo paties bankrutuojančio asmens pastangų ir geranoriškumo. Bankroto procesas nėra skirtas vien tik skoloms nurašyti, todėl dėdamas dideles pastangas, fižinis asmuo gali reabilituotis ir grįžti į stabilią finansinę padėtį. Svarbu pažymėti, kad sudarydamas sąlygas atkurti fižinio asmens mokumą, fižinio asmens bankroto procesas reiškia ir












2017 m. II ketv.

Puslapis 31

kiek didesnį finansinį suvaržymą, nei kad buvo iki bankroto proceso pradžios, tam, kad, pasibaigus bankroto procesui, asmuo galėtų gyventi nevaržomas skolų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentams, jog dienpinigiai laikytini pajamomis, atsižvelgiant į tai, jog tik priverstinio vykdymo metu negalimi išieškojimai iš jų, fižinio asmens bankroto atveju iš jų gali būti tenkinami kreditiniai reikalavimai.

Klaipėdos apygardos teismo Čivilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-685-777/2017


2017 m. II ketv.

Puslapis 32

AKTUALI LIETUVOS VYRIAUSIOJO

ADMINISTRACINIO TEISMO

PRAKTIKA



2017 m. II ketv.

Puslapis 33

1. De l valstybei kylanc ios prievole s perimti atlyginti ž alą profesinio susirgimo atveju

2. De l neturtine s ž alos atlyginimo

3. De l savininkams priklausanc io turto pardavine jimo individualios įmone s bankroto metu


2017 m. II ketv.

Puslapis 34

Dėl valstybei kylančios prievolės perimti atlyginti žalą profesinio susirgimo atveju

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo BUAB bankroto administratoriaus prašymai perimti žalos atlyginimo dėl profesinio susirgimo mokėjimą

tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K., S. V. ir K. P. Teismas, įvertinęs tai, kad tretiesiems

suinteresuotiems asmenims susirgimai profesinėmis ligomis buvo pripažinti iki 1999 m. gruodžio 31 d.,

konstatavo, kad nagrinėjamu atveju BUAB bankroto administratorius, vadovaudamasis Laikinojo

įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei ĮBĮ 31 straipsnio 4 puntu, turėjo teisėtą pagrindą pateikti

žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga dokumentus ir

žalos gavėjų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) duomenis jų gyvenamosios vietos VSDFV teritoriniam

skyriui (atsakovui).

2017 m. balandžio 10 d. LVAT Nr. A-1330-520/2017

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 50 000 Eur neturtinei žalai, kurią pareiškėjas

sieja su Departamento (po reorganizavimo – Tarnybos) ir Garantinio fondo tarybos bei įstatymų leidėjo

veikomis, pagrįstumo. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalaujamos atlyginti

neturtinės žalos atsiradimą iš esmės sieja su Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies norma,

kuri Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia

konstitucinėms nuostatoms. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pastangos dėl pažeistų teisių gynimo neviršijo įprastinių pastangų, o jo teiginiai dėl patirtų išgyvenimų ir nepatogumų nėra įrodyti:

pažymėtina, kad, viena vertus, neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą,

atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Nagrinėjamu atveju

nėra pagrindo teigti, kad veikos ar veikų, su kuriomis siejamas prašomos atlyginti neturtinės žalos

atsiradimas, neteisėtumo konstatavimas, savaime suponuoja, kad asmuo neišvengiamai turėjo patirti

neturtinę žalą ČK 6.250 straipsnio prasme. Tiek pareiškėjo skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodyti

teiginiai dėl patirtų išgyvenimų ir nepatogumų yra itin apibendrinti, pareiškėjas nei nurodo, nei pateikia

kitus šiuos teiginius patvirtinančius įrodymus, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos

teismo išvadai, kad pareiškėjas neįrodė, kad Įmonių bankroto valdymo departamento ir Garantinio

fondo tarybos bei įstatymų leidėjo veikos, susijusios su Garantinio fondo įstatymo normos, kurią

Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, priėmimu ir taikymu pareiškėjo

atžvilgiu, sukėlė jam tokio laipsnio ir intensyvumo neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti vertinami

kaip neturtinė žala ČK 6.250 straipsnio prasme. Nenustačius vienos iš trijų viešosios atsakomybės

sąlygų, valstybei pagal ČK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pirmosios

instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmė iš esmės

teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2017 m. gegužės 2 d. LVAT Nr. A-1129-624/2017


2017 m. II ketv.

Puslapis 35

Dėl savininkams priklausančio turto pardavinėjimo individualios įmonės bankroto metu

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus įsakymo, kuriuo pareiškėjai paskirta nuobauda – viešas įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Nuobauda skirta už tai, jog nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškėja organižavo fižiniams asmenims priklausančio turto individualios įmonės bankroto byloje varžytines. Pagal teisinį reguliavimą pagrindas pradėti vykdyti nekilnojamojo turto varžytines yra įsiteisėjusi teismo nutartis, leidžianti išieškoti iš įmonės savininko turto, tik tuomet administratorius (pareiškėjas) turi teisę skelbti varžytynes. Teismo vertinimu, tai, jog varžytynės buvo atšauktos ir nesukėlė neigiamų teisinių padarinių, niekaip nepaneigia ir nepateisina netinkamo pareiškėjo imperatyvių teisės aktų nustatytų pažeidimų. Administratorius (pareiškėjas), nesilaikydamas ĮBĮ reikalavimų ir kreditorių susirinkimo nutarimo, ėmėsi vykdyti neįsiteisėjusią teismo nutartį, taip pažeisdamas ne tik kreditorių susirinkimo nutarimą, bet ir, kaip nurodyta, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą reikalavimą. Be to, pagal teisinį reguliavimą, jeigu iki turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento paaiškėja aplinkybės, dėl kurių varžytynės negali ar negalėjo būti vykdomos, varžytynių vykdytojas paskelbtas varžytynes nedelsdamas atšaukia per ĮRBIS naudotojo sąsają specialiojoje interneto svetainėje. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėja, vadovaudamasi teismo nutartimi, negalėjo paskelbti varžytynių, kurių metu buvo parduodamas asmenine ir bendrąja nuosavybės teise fižiniams asmenims priklausantis turtas įmonės bankroto byloje, nes teismo nutartis nebuvo įsiteisėjusi. Vėliau teismas neskundžiama nutartimi panaikino savo nutartį, kuria buvo leista pardavinėti minėtą turtą. Tačiau pareiškėja prašymą varžytynes pateikė tik po 10 dienų. Todėl tokiu savo netinkamu pareigų vykdymu pareiškėja šiurkščiai pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas. Šiuo atveju bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad administratorius (pareiškėjas) elgėsi neatsakingai. Tokiais savo veiksmais pareiškėja pažeidė profesinės kompetencijos principą, parodė žinių trūkumą, žemą kvalifikaciją, teisės aktų neišmanymą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą

reglamentuojančius teisės aktus, teismas laiko, kad pareiškėja padarė visus pažeidimus, kurie nustatyti skundžiamame įsakyme ir jį pagrindžiančioje išvadoje, todėl Tarnybos direktoriaus įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti, ar švelninti paskirtą nuobaudą. Pareiškėjos argumentai, kad pažeidimai yra mažareikšmiai, kad jais

nepadaryta jokia turtinė žala, nepagrįsti, nes pažeidimais yra visuomet padaroma žala įstatymo saugomiems gėriams, be kita ko, finansiniams santykiams.

2017 m. balandžio 13 d. VAAT Nr. I-2051-331/2017

Pareiškėja, vadovaudamasi teismo nutartimi, negalėjo

paskelbti varžytynių, kurių metu buvo parduodamas

asmenine ir bendrąja nuosavybės teise fiziniams asmenims

priklausantis turtas įmonės bankroto byloje, nes teismo

nutartis nebuvo įsiteisėjusi.

Documents

TEISMŲ NUTARČIŲ APŽVALGA - avnt.ltavnt.lt/assets/Teisine-informacija/Teiss-akt-aikinimai/Nemokumas/Teism... · De l ne teismo tvarka vykdomo bankroto proceso ir teismo vaidmens