IRŽELIS KONSTITUCINĖ ALANDIS– JURISPRUDENCIJA · jurisprudencija lietuvos respublikos konstitucinio teismo biuletenis nr. 2 (6) konstitucinio teismo nutarimai konstitucinio teismo

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 2 (6)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

RECENZIJA

VENECIJOS KOMISIJOJE

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISP

RU

DEN

CIJ

A

2007

◆

b

ALA

ND

IS–b

IRŽ

ELI

S

Nr. 2 (6)bALANDIS–bIRŽELIS

2007

ISSN 1822-4520


Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

nr. 2 (6)bALAnDis–biRŽeLis

2007

vilnius

issn 1822-4520

Redakcinė kolegija

PirmininkasEgidijus Jarašiūnas

Pirmininko pavaduotojasViktoras Rinkevičius

Nariai:Armanas AbramavičiusKęstutis JankauskasRamunė SakalauskaitėErnestas SpruogisStasys StačiokasValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasGedimino pr. 36, 01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2007

TURINyS

SvEIKINIMAS


Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuo-tojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtini-mo“ (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkto, šiuo Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigy-bių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktų ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai (2007 m. gegužės 5 d.)

pranešimas apie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstyto-jų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavi-mo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906 redakcija) 2.3 punkto ir šiuo nutarimu patvirtinto minimalių kvalifikacinių vals-tybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų ap-rašo (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906 redakcija) 2 ir 3 punktų, taip pat Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Habi-litacijos tvarkos 3 punkto, išskyrus jo nuostatą „abiem atvejais būtina, kad ne ma-žiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų skelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes“ ir nuostatą „iš kurių bent vienas skelbtas leidinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes“, galioji-mo atstatymą (2007 m. gegužės 5 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarny-bos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Res-publikos konstitucijai (2007 m. gegužės 15 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausan-čių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkri-čio 4 d. redakcija) (2007 m. gegužės 23 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai (2007 m. birželio 7 d.)

6

8

82

88

112

131

Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai (2007 m. birželio 27 d.)


Dėl kreipimosi į europos bendrijų teisingumo teismą priimti prejudicinį spren-dimą (2007 m. gegužės 8 d.)

Dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti Lie-tuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktį Lietuvos Respublikos konstitucijai, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalies (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) atitiktį Lietuvos Respublikos konsti-tucijai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straips-nio 1, 2 dalims (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (2007 m. gegužės 22 d.)

Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių gru-pės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Res-publikos konstitucijai, nutraukimo (2007 m. gegužės 28 d.)

Dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymo ištirti Lietuvos Res-publikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalies, 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalies (2000 m. rug-sėjo 26 d. redakcija) atitiktį Lietuvos Respublikos konstitucijai (2007 m. birželio 27 d.)

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠyMAI

2007 m. balandžio 1–birželio 30 d. konstituciniame teisme priimti nagrinėti prašymai


Latvijos Respublikos konstitucinio teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimas

Latvijos Respublikos konstitucinio teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimas


Prof. dr. Gagik Harutiunian. bendra europos teisinė erdvė ir konstitucingumo trūkumo problemos vykstant pokyčiams

Son Soubert. subalansuotas teisiškai saugomų vertybių vertinimas kambodžoje

Dr. András Ocskó. teisė į gyvybę: gyvybės gynimas vengrijos Respublikos konstitucinio teismo praktikoje

PRANEŠIMAI

Doc. dr. Zenonas Namavičius. kai kurie svarbiausi Lietuvos Respublikos kons-titucinio teismo priimtų nutarimų ir sprendimų aspektai (2006 m. birželis–2007 m. gegužė)

161

227

235

241

278

216

247

250

263

272

283

307

RECENZIJA

Arnoldas Matijošius. konstitucijų aiškinimas

vENECIJOS KOMISIJOJE

venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2007 m. balandžio 1–birželio 30 d.




nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

333

335

338

343

319

SvEIKINAME TEISĖJĄ STASĮ STAČIOKĄJUBILIEJAUS PROGA

Gerbiamasis Teisėjau Stasy Stačiokai,rugpjūčio 25 d. Jums sukanka 70 metų. Jūsų nueitas gyvenimo kelias rodo, ko-

kia plati ir įvairialypė yra teisė. baigęs vilniaus universiteto teisės fakultetą, likote jame dėstyti. trisdešimt devynerius metus, dirbdamas valstybinės teisės katedros laborantu, vyresniuoju dėstytoju, docentu, vėliau – teisės fakulteto prodekanu, dės-tėte valstybinę teisę. pūstelėjus laisvės vėjams, parengėte kokybiškai naujos discip-linos – lyginamosios konstitucinės teisės programą. visa siela atsidavęs pedagogi-niam darbui, į gyvenimą išleidote gausų žinomų teisininkų būrį.

Aštuoniolika metų vadovaudamas teismo ekspertizės mokslinio tyrimo ins-titutui sugebėjote ne tik išsaugoti aukštos kvalifikacijos teisininkus, bet ir sukurti automatizuotą teisės informavimo sistemą.

Lietuvai pradėjus tiesti kelią į nepriklausomybę, buvote konstitucijos projek-to rengimo grupės narys, Laikinosios komisijos konstitucijos projektui parengti

7

ekspertas. Jūsų braižas jaučiamas kituose svarbiuose įstatymuose – nekilnojamojo turto, savivaldos, prokuratūros.

simboliška, kad padėjęs parašyti pagrindinį šalies dokumentą tapote naujai su-kurtos institucijos – konstitucinio teismo teisėju. būdamas tarp pirmosios sudėties konstitucinio teismo teisėjų, ėmėtės darbo naujoje srityje – aiškinti konstituciją ir kurti konstitucinę jurisprudenciją.

Įkūrus naują, vakarietiškus standartus atitinkančią mokslo įstaigą – vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, dirbote jo docentu ir dalijotės savo išmintimi su būsimaisiais šalies diplomatais bei politikais.

1996–1999 m. buvote seimo narys, vadovavote vienam svarbiausių seimo ko-mitetų – teisės ir teisėtvarkos. plyta po plytos lipdydamas valstybės teisės pamatus ir kurdamas naujus įstatymus, radote laiko dar vienai itin svarbiai sričiai – Lietuvos deryboms su Rusijos Federacija. Jūsų pasirinkta teisinė logika, išmintinga pozicija padėjo baigti derybas su šia valstybe ir pasirašyti Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiką.

Daug parengtų teisės aktų, didžiulė patirtis, neišsenkanti išmintis, patriotišku-mas, principinga laikysena lėmė, kad 1999 m. pavasarį formuojant naują konstitu-cinio teismo sudėtį vėl buvote paskirtas teisėju. Jums nagrinėti tenkančios sudėtin-gos bylos netrukdo aktyviai dalyvauti tarptautinėse konferencijose.

eidamas svarbias pareigas, nenutolote nuo gyvenimo realijų, mėgstate dainą, šokį, mylite gyvenimą ir žmones.

nuoširdžiai sveikiname garbingo jubiliejaus proga. Linkime stiprios sveikatos, neblėstančios energijos ir asmeninio gyvenimo džiaugsmo.

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas2007 m. rugpjūčio 25 d.


NUTARIMAS

DĖL LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS 2001 M. LIEPOS 11 D. NUTARIMO NR. 899 „DĖL MINIMALIŲ KvALIFIKACINIŲ vALSTyBINIŲ MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJŲ MOKSLO DARBUOTOJŲ, KITŲ TyRĖJŲ IR DĖSTyTOJŲ PAREIGyBIŲ REIKALAvIMŲ APRAŠO, KONKURSŲ vALSTyBINIŲ MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJŲ MOKSLO DARBUOTOJŲ, KITŲ TyRĖJŲ IR DĖSTyTOJŲ PAREIGAS EITI ORGANIZAvIMO, MOKSLO DARBUOTOJŲ, KITŲ TyRĖJŲ IR DĖSTyTOJŲ ATESTAvIMO TvARKOS APRAŠO IR PEDAGOGINIŲ vARDŲ SUTEIKIMO UNIvERSITETUOSE TvARKOS APRAŠO PATvIRTINIMO“ (2005 M. RUGPJŪČIO 18 D. REDAKCIJA) 2.3.1 PUNKTO, ŠIUO LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS NUTARIMU (2005 M. RUGPJŪČIO 18 D. REDAKCIJA) PATvIRTINTO MINIMALIŲ KvALIFIKACINIŲ vALSTyBINIŲ MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJŲ MOKSLO DARBUOTOJŲ, KITŲ TyRĖJŲ IR DĖSTyTOJŲ, DIRBANČIŲ HUMANITARINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ SRITySE, PAREIGyBIŲ REIKALAvIMŲ APRAŠO (2005 M. RUGPJŪČIO 18 D. REDAKCIJA) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 PUNKTŲ IR LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS 2003 M. LIEPOS 18 D. NUTARIMU NR. 962 „DĖL HABILITACIJOS TvARKOS PATvIRTINIMO“ PATvIRTINTOS HABILITACIJOS TvARKOS 3.1 PUNKTO ATITIKTIES

LIETUvOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2007 m. gegužės 5 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono namavičiaus, Ramutės Ruškytės, vytauto sinkevičiaus, stasio sta-čioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos prezidento atstovėms Respubli-

kos prezidento patarėjoms nerijai putinaitei, mildai vainiutei ir irenai vaišvilaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovei

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos sekretorei Danguolei bublienei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2007 m. balandžio 2, 4 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 18/06 pagal

◆ DėL minimALių kvALiFikAcinių ReikALAvimų moksLininkAms 9

pareiškėjo – Lietuvos Respublikos prezidento 2006 m. gegužės 22 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl mi-nimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir stu-dijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl mini-malių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organiza-vimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir peda-goginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.3.1 punktas, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 „Dėl mi-nimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti orga-nizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanita-rinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktai, Lietuvos Respublikos vyriausy-bės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3.1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip du moksliniai straipsniai turi būti paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, neprieštarauja Lietuvos Respubli-kos konstitucijos 14 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinis teismasnustatė:

I

1. pareiškėjas – Respublikos prezidentas 2006 m. gegužės 22 d. išleido dekre-tą nr. 628 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą“ (toliau – ir Dekretas).

Dekretu konstitucinio teismo prašoma ištirti, ar vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų insti-tucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų

2007 m. gegužės 5 d. nutarimas ◆10

pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakei-timo“ (toliau – ir vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas nr. 906) nauja re-dakcija išdėstyto vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studi-jų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausy-bės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899) 2.3.1 punktas, vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reika-lavimų aprašo (toliau – ir Aprašas) (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktai, vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habili-tacijos tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas nr. 962) patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3.1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip du moksliniai straipsniai turi būti paskelbti leidiniuose, įtrauk-tuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, neprieštarauja konstitucijos 14 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Respublikos prezidento prašymas konstituciniame teisme gautas 2006 m. gegužės 23 d.

2. konstitucinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ priėmė šį pareiškėjo – Respublikos prezidento prašymą. L. e. p. konstituci-nio teismo pirmininko pranešimas apie pareiškėjo – Respublikos prezidento prašymo priėmimą „valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2006 m. gegužės 27 d. nuo tos dienos iki bus paskelbtas konstitucinio teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. re-dakcija) 2.3.1 punkto, Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktų, Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto galiojimas yra sustabdytas (pagal konsti-tucijos 106 straipsnio 4 dalį, konstitucinio teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį).

II

pareiškėjo – Respublikos prezidento prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d.

redakcija) 2.3 punkte nustatyta: „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikaci-nius reikalavimus, turi atsižvelgti į: 2.3.1. mokslinių straipsnių skelbimą leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>.“

Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte nustatyta: „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...>


2.2. mokslo straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>; 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, moks-lo recenzijas periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, išleistuose leidyklose, įregistruotose tarptautinės isbn agentū-ros tarptautiniame isbn leidėjų registre <...>, arba tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>.“

Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punkte nustatyta: „nustatomi šie minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, siekiantiems dalyvauti konkurse eiti mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas: 3.1. į profesoriaus ar vyriau-siojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie <…> vyriau-sybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ <…> nustatyta tvarka atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų: <...> 3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių periodiniuose, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose ir vadovavo sėkmingam mokslo daktarų parengimui arba parengė metodinių priemonių; 3.1.3. paskelbė reikš-mingą mokslo darbą ar vadovėlį aukštajai mokyklai ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje; 3.1.4. paskelbė reikšmingų mokslo šaltinių publikacijų arba atliko reikšmingų moks-lo taikomųjų darbų ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje <...>.“

pareiškėjo aiškinimu, minėtos nuostatos įpareigoja mokslo darbus skelbti tarp-tautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose.

1.1. pareiškėjo nuomone, ginčijamos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutari-mo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) ir juo patvirtinto Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) nuostatos konstituciniam teisinės valstybės principui prieš-tarauja dėl šių motyvų.

1.1.1. pareiškėjo teigimu, vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarime nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) ir juo patvirtintame Apraše (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) esminiai valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslininko ar dėstytojo pareigybių reikalavimai nustatyti vartojant neapibrėžtas formuluotes: „leidiniai, referuojami mokslinės informacijos instituto“, „leidiniai kitose pripažin-tose tarptautinėse duomenų bazėse“, „tarptautinėse duomenų bazėse referuojami leidiniai“. toks neapibrėžtumas leidžia Lietuvos mokslo tarybai kai kurias iš jų (pa-vyzdžiui, formuluotę „kitos pripažintos duomenų bazės“) savo nuožiūra detalizuo-ti. Dėl to gali atsirasti teisinis netikrumas, nes mokslininkams, dėstytojams, taip pat jais tapti siekiantiems asmenims neaišku, kokioje valstybėje ir kokia kalba leidžiamas tradiciškai prestižiniu laikomas tęstinis socialinių ar humanitarinių mokslų darbų leidinys yra arba bus įtrauktas į tarptautinę duomenų bazę.


1.1.2. Abejotina (remiantis konstitucinio teismo jurisprudencija), ar vyriausybės nutarimu gali būti reguliuojami santykiai, susiję su žmogaus teisės pasirinkti darbą įgyvendinimu. pareiškėjo teigimu, baigtinis privalomų (minimalių) valstybinių moks-lo ir studijų institucijų mokslininkų ar dėstytojų pareigybių reikalavimų sąrašas turėtų būti nustatytas įstatymu; vargu ar tokie reikalavimai gali būti nustatyti vyriausybės nutarimu, taip pat vargu ar Lietuvos mokslo tarybai vyriausybės nutarimu gali būti pavedama savo dar žemesnės nei vyriausybės nutarimai galios teisės aktais nustatyti pripažintų tarptautinių duomenų bazių sąrašą, prieš tai neįtvirtinus kriterijų, pagal ku-riuos tai turi būti daroma, ir nenumačius, pasak pareiškėjo, „įvykdymo terminų“, t. y. ar Lietuvos mokslo tarybai gali būti nustatyti įgaliojimai savo nuožiūra reguliuoti san-tykius, susijusius su žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. todėl, pareiškėjo nuomone, yra pagrindo abejoti, ar ginčijamomis nuostatomis nėra pažeidžiamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių nuostatų kylantis imperatyvus reikalavi-mas įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, taip pat ar nėra pažeidžiamas teisės akto formos reikalavimas.

1.1.3. pareiškėjo aiškinimu, konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, reiškia ir tai, kad valstybės ins-titucijų veiklos, jų priimamų sprendimų negali saistyti aplinkybės, esančios už vals-tybės ribų. kvalifikaciniai reikalavimai mokslininkams turi atitikti Lietuvos, kaip ne-priklausomos valstybės, statusą ir negali priklausyti nuo aplinkybių, kurioms Lietu-vos valstybė negali daryti įtakos. tokie reikalavimai sietini tik su Lietuvos valstybės nustatyta ir šioje valstybėje įgyvendinamų kriterijų visuma.

1.2. pareiškėjo nuomone, ginčijamos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) ir juo patvirtinto Aprašo (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) nuostatos prieštarauja ir konstitucijos 14 straipsniui, pagal kurį valstybinė kalba yra lietuvių kalba; taip yra dėl toliau dėstomų motyvų.

konstituciniu valstybinės lietuvių kalbos statuso įtvirtinimu yra saugomas tautos tapatumas. Humanitarinių ir socialinių mokslų plėtra – labai svarbi tautos savimonės kaitos reaguojant į besikeičiančią tikrovę ir kartu saugant tautos tapatumą sąlyga. Lietuvių kalbos – valstybinės kalbos – pirmumas humanitariniuose ir socialiniuose moksluose yra neatsiejamas nuo pilietinės tautos integravimo, jos suvereniteto raiš-kos. pareiškėjo tikinimu, konstitucija draudžia kurią nors viešojo gyvenimo sritį reg-lamentuojančiais (taigi ir valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslininkų bei dėstytojų pareigybių privalomus (minimalius) reikalavimus nustatančiais) teisės ak-tais nevalstybinei (užsienio) kalbai eksplicitiškai arba implicitiškai suteikti prioritetą prieš valstybinę kalbą.

valstybė savo funkcijas vykdo per tam tikras, visų pirma valstybines, institucijas; įstatymu nustatant, kad tam tikros valstybės funkcijos kuria nors apimtimi yra vyk-domos ne per valstybines, bet kitas institucijas, būtina paisyti konstitucijos.

tuo tarpu visoms valstybinėms mokslo ir studijų institucijoms privalomuose vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redak-


cija) 2.3.1 punkte, Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2., 3.1.3, 3.1.4 punktuose yra įvirtintas reikalavimas mokslo darbus skelbti tarptautinėse duo-menų bazėse referuojamuose leidiniuose; šitaip pirmenybė yra suteikta užsienio kalba parengtiems mokslo darbams, nevalstybinei (užsienio) kalbai (ja parašytiems mokslo darbams) suteiktas prioritetas prieš valstybinę lietuvių kalbą (ja parašytus mokslo darbus), nes Lietuvoje lietuvių kalba leidžiami ir prestižiniais (mokslo požiūriu) lai-komi leidiniai nei tame vyriausybės nutarime, nei juo patvirtintame Apraše tiesiogiai nenumatyti ir jie gali būti reikiamas publikacijų šaltinis tik tuo atveju, jei yra įtraukti į tarptautines duomenų bazes ir jose referuojami. toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas pažeisti konstitucinį lietuvių kalbos, kaip konstitucinės vertybės, statusą ir neatitinka konstitucijos 14 straipsnio.

be to, pareiškėjo manymu, Aprašas turi pateikti kriterijus, kurie leistų įvertinti mokslininko mokslinę kompetenciją, o tarptautinių duomenų bazių paskirtis yra ne vertinti mokslo kokybę, bet užtikrinti mokslo sklaidą. tokios duomenų bazės nelai-kytinos vienu pagrindinių mokslinės veiklos kriterijų. vadovaujantis vien formaliu kriterijumi (kai moksliniai straipsniai vertinami ne pagal turinį, o pagal tai, kur jie paskelbti) ne tik yra ignoruojama konstitucinė valstybinės kalbos samprata, bet ir ne-užtikrinama, kad mokslinės veiklos vertinimas bus teisingas ir pagrįstas.

2. pareiškėjo nuomone, dėl tų pačių motyvų konstitucijai prieštarauja ir Habi-litacijos tvarkos 3.1 punktas, pagal kurį ne mažiau kaip du habilitacijos siekiančio mokslininko moksliniai straipsniai turi būti paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į moks-linės informacijos instituto duomenų bazes.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – vyriausybės atstovės D. bublienės rašytiniai paaiškinimai, taip pat papildomi paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos vyriausybės nutarimų nuostatos neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. esminius reikalavimus dėstytojo ir mokslininko pareigoms užimti nustato ne poįstatyminis teisės aktas (kaip teigia pareiškėjas), o Lietuvos Respublikos aukšto-jo mokslo įstatymas (jo 28 straipsnis). vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija), atsižvelgiant inter alia į mokslo srities ypatumus, yra nustatyti minimalūs kvalifikaciniai pareigybių reikalavimai; papildo-mus reikalavimus gali nustatyti pačios valstybinės mokslo ir studijų institucijos. Jeigu tokie kvalifikaciniai reikalavimai būtų nustatomi tik įstatymu, valstybinės mokslo ir studijų institucijos jų išvis negalėtų nustatyti; taip galėtų būti ribojama asmens teisė į darbą.

nustatydama savo mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reika-lavimus, kiekviena valstybinė mokslo ir studijų institucija Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkte nustatytus minimalius reikalavimus gali pakartoti arba


papildyti, susiedama su savo veiklos pobūdžiu, tam tikrų funkcijų vykdymu. D. bub-lienės teigimu, nustatydamos aukštesnio lygio reikalavimus tos institucijos turi ska-tinti gerinti mokslinių tyrimų ir studijų kokybę bei rezultatyvumą.

2. vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarime nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) nustatytas pavedimas Lietuvos mokslo tarybai tvirtinti „kitų“ pripažintų tarptautinių duomenų bazių sąrašą sietinas su jos, kaip seimo ir vyriausybės pa-tarėjos bei mokslinės ekspertės, paskirtimi. suinteresuoto asmens atstovės teigimu, Lietuvos mokslo tarybos sudėtis užtikrina įvairių mokslo sričių bei mokslo ir studijų institucijų atstovavimą, todėl jos patvirtintas atrinktų tarptautinių duomenų bazių sąrašas atskleidžia pačių mokslininkų (jiems atstovaujančių asmenų) susitarimą, ko-kias duomenų bazes laikyti tarptautinėmis duomenų bazėmis. Ši institucija yra kom-petentinga pati spręsti, kokias duomenų bazes priskirti tarptautinėms duomenų ba-zėms, taip pat nustatyti atrankos kriterijus. tokius kriterijus Lietuvos mokslo taryba patvirtino 2005 m. lapkričio 21 d. plenariniame posėdyje; jie yra nurodyti Lietuvos mokslo tarybos 2005 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. vi-24 „Dėl tarptautinių duo-menų bazių sąrašo“, kuriuo patvirtintas duomenų bazių sąrašas, 1 punkte.

nors vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarime nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) nenustatytas terminas, per kurį turi būti patvirtintas tarptautinių duome-nų bazių sąrašas, Lietuvos mokslo taryba, vadovaudamasi tuo, kad reikiami teisės aktai turi būti priimti iki tokios datos, kad juos būtų galima taikyti de jure ir de facto, galėjo pati numatyti, kada įvykdyti tą vyriausybės pavedimą.

3. suinteresuoto asmens atstovės nuomone, vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarime nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) vartojamos sąvokos yra aiškios ir apibrėžtos. mokslinės informacijos instituto duomenų bazė yra žinoma tarptauti-niu mastu. kitų pripažintų duomenų bazių sąrašą sudaro ir viešai „valstybės žiniose“ skelbia Lietuvos mokslo taryba. taigi Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.5 punkto formuluotė „tarptautinės duomenų bazės“ apima mokslinės informacijos instituto duomenų bazę ir duomenų bazes, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo tary-ba. pripažintomis leidyklomis vadinamos leidyklos, įregistruotos tarptautinės isbn agentūros tarptautiniame isbn leidėjų registre.

Reikalavimas, kad moksliniai straipsniai turi būti paskelbti recenzuojamuose lei-diniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazę, buvo nusta-tytas atsižvelgus į šios duomenų bazės visuotinį pripažinimą ir siekiant suvienodinti užsienio ar tarptautinių mokslo organizacijų mokslo leidinių sampratą, kurią įvairios institucijos iki tol traktavo skirtingai.

4. pagal dar 2000 m. išleistą Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą mi-nimalius kvalifikacinius dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimus tu-rėjo nustatyti vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Šią Aukštojo mokslo įstatymo nuostatą vyriausybė įgyvendino savo 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899. nuo šio vyriausybės nutarimo įsigaliojimo dienos mokslininkams, mokslo ir studijų insti-tucijoms buvo žinoma, kad nuo 2006 m. bus reikalaujama į mokslinės informacijos


instituto duomenų bazes įtrauktuose recenzuojamuose leidiniuose būti paskelbus mokslinių straipsnių, taigi teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.

5. Reikalavimo, kad moksliniai straipsniai būtų paskelbti tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje, negalima aiškinti kaip reiškiančio, kad tie straipsniai turi būti rengiami užsienio kalba arba kad prioritetas yra teikiamas užsienio kalbai. Į tarptautines duomenų bazes gali patekti ir patenka ir Lietuvoje leidžiami leidiniai, inter alia humanitarinių ir socialinių mokslų. be to, vienas iš vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarime nr. 899 nustatytų alternatyvių kvalifikacinių reikalavimų išvis nėra susietas su tarptautinėmis duomenų bazėmis.

6. suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimuose taip pat pateikiama informaci-ja, kaip atitinkami santykiai, susiję su reikalavimais dėstytojo ir mokslininko parei-goms užimti, yra reguliuojami kitose valstybėse (Airijoje, Čekijoje, estijoje, Danijoje, Jungtinėje karalystėje, slovėnijoje, suomijoje, Švedijoje). iš pateiktos informacijos matyti, kad beveik visada tokius reikalavimus (paprastai dėl paskelbtų mokslinių straipsnių) nustato pačios aukštosios mokyklos.

Iv

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos mokslų akademi-jos prezidento akad. Z. R. Rudziko, Lietuvos mokslo tarybos pirmininko prof. habil. dr. e. butkaus, kauno medicinos universiteto rektoriaus prof. habil. dr. R. Žaliūno, kauno technologijos universiteto rektoriaus prof. habil. dr. R. bansevičiaus, Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos rektoriaus dr. J. e. miningerio, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus prof. e. Gabnio ir šios akademijos mokslo ir meno prorektoriaus, senato pirmininko prof. dr. J. Antanavičiaus, Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus prof. habil. dr. R. Deltuvos, Šiaulių universiteto rektoriaus prof. habil. dr. v. Lauručio, vilniaus dailės akademijos rektoriaus prof. dr. A. butrimo, vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriaus prof. habil. dr. R. Ginevičiaus, vilniaus pedagoginio universiteto rektoriaus akad. habil. dr. A. Gaižučio, vilniaus universiteto rektoriaus akad. b. Juodkos, chemijos instituto direktoriaus prof. habil. dr. e. Juzeliūno ir šio instituto tarybos pirmininko prof. habil. dr. A. malinausko, kultūros, filosofijos ir meno instituto direktoriaus pavaduotojo dr. Ž. Jackūno, Lietu-vių kalbos instituto direktorės doc. dr. J. Zabarskaitės, Lietuvos istorijos instituto di-rektoriaus habil. dr. A. nikžentaičio, Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus pa-vaduotojos mokslui dr. i. brazauskienės, studijų kokybės vertinimo centro mokslinių publikacijų vertinimo grupės vadovo, Lietuvos mokslų akademijos nario eksperto prof. habil. dr. A. Žukausko, mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto konstitu-cinės teisės katedros docentės dr. s. vidrinskaitės rašytiniai paaiškinimai.

v

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – Respublikos prezidento atstovės n. putinaitė, m. vainiutė ir i. vaišvilaitė iš esmės pakartojo pareiškėjo – Respublikos prezidento prašyme išdėstytus argumentus.


2. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – vyriausybės atsto-vė D. bublienė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

be to, atsakydama į konstitucinio teismo teisėjų klausimus D. bublienė teigė, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymai apskritai neįtvirtina galimybės habili-tuoto daktaro laipsnį gauti Lietuvoje; habilitacijos procedūra nėra siejama su habili-tuoto daktaro laipsnio įgijimu; habilituoto daktaro laipsnis pripažįstamas tik moksli-ninkams, jį įgijusiems anksčiau arba kitose valstybėse. tokia pozicija yra grindžiama tuometinio seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko R. pavilionio 2002 m. rugsėjo 24 d. raštu tuometiniam Lietuvos mokslo tarybos pirmininkui prof. habil. dr. k. makariūnui „Dėl įstatymo nuostatų aiškinimo“, kuriame aiškinamos kai kurios Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. re-dakcija) nuostatos. suinteresuoto asmens atstovės pateiktas šis raštas (nuorašas) kaip įrodymas yra įtrauktas į šios konstitucinės justicijos bylos medžiagą.

3. konstitucinio teismo posėdyje kalbėjo specialistai: Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. e. butkus, Lietuvos rektorių konferencijos prezidentas prof. habil. dr. R. Ginevičius, Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir sociali-nių mokslų skyriaus pirmininkas akad. L. sauka, studijų kokybės vertinimo centro mokslinių publikacijų vertinimo grupės vadovas, Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas prof. habil. dr. A. Žukauskas, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos aukštojo mokslo tarybos pirmininkas doc. dr. A. kulakauskas.

konstitucinio teismo posėdyje kalbėję specialistai inter alia pabrėžė mokslo darbų sklaidos svarbą bei tai, kad Lietuvos mokslo užsidarymas vien savo valstybėje būtų jam labai žalingas. buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad mokslo darbų sklaida Lietuvoje ir už jos ribų turėtų būti ne priešpriešinamos, o papildyti viena kitą, į tai, kad negalima pernelyg sureikšminti tarptautinės mokslo darbų, ypač socialinių ir humanitarinių mokslų, sklaidos, taip pat į tai, kad reikalavimus tam tikras pareigas siekiantiems užimti mokslininkams pravartu diferencijuoti pagal mokslo sritis bei kryptis.

Antai e. butkus, vertindamas Habilitacijos tvarkoje įtvirtintus kiekybinius kri-terijus, teigė, kad įvairūs su mokslu susiję kiekybiniai reikalavimai teisės aktais ne-turėtų būti nustatomi; jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas yra nepakan-kamai lankstus. R. Ginevičius teigė, kad reikšmingi moksliniai straipsniai gali būti skelbiami ir tokiuose autoritetinguose užsienio žurnaluose, kurie neturi atitinkamo indekso, todėl reikia nustatyti daug lankstesnę sistemą, ir „neturi būti tik keletas po-zicijų – arba su isi, arba ne su isi“. L. saukos tvirtinimu, ginčijamas teisinis regu-liavimas tarptautinę mokslo sklaidą neleistinai iškelia kaip esminį humanitarinių ir socialinių mokslų uždavinį ir „nuvertina vietinę mokslininkų bendruomenę ir jos diskusijas“, nesuvokiant, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai pirmiausia privalo atsiliepti į konkrečiai politinei, tautinei ir kultūrinei bendruomenei iškylančias proble-mas. A. Žukauskas, vertindamas nustatytus valstybinių mokslo ir studijų institucijų


mokslininkų bei dėstytojų pareigybių minimalius kvalifikacinius reikalavimus, at-kreipė dėmesį į tai, kad įtvirtinti visų mokslo krypčių mokslininkams vieną kriterijų yra klaidinga, nes reikalavimus būtina aiškiai diferencijuoti ne tik pagal mokslo sritis, bet ir pagal mokslo kryptis; jo nuomone, kai kurių mokslo krypčių mokslininkams reikalavimas skelbti savo mokslo darbus į isi duomenų bazes įtrauktuose žurnaluose turėtų būti panaikintas, nes tų žurnalų tiesiog nėra pakankamai, kad visi atitinkamos krypties mokslininkai galėtų juose tai daryti. A. kulakausko manymu, ginčijamas tei-sinis reguliavimas gali prieštarauti konstitucijai pagal formą, nes dėl to, kad mokslo ir studijų institucijų mokslininkų bei dėstytojų pareigybių minimalius kvalifikacinius reikalavimus nustatė vyriausybė, gali būti pažeidžiama aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų autonomija; pasak jo, „valstybė turėtų nustatyti tik pačius bendriausius principus“.

konstitucinis teismaskonstatuoja:

I

1. pareiškėjas – Respublikos prezidentas 2006 m. gegužės 22 d. dekretu nr. 628 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą“ prašo ištirti, ar vyriau-sybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausy-bės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ nauja redakcija išdėstyto vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institu-cijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, kon-kursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėsty-tojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvir-tinimo“ 2.3.1 punktas, vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitari-nių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktai, vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3.1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip du moksliniai straipsniai turi būti paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, neprieštarauja konsti-tucijos 14 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. vyriausybė 2001 m. liepos 11 d. priėmė nutarimą nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų


pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų dėstyto-jų ir mokslo darbuotojų pareigas eiti organizavimo, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirti-nimo“, kurio 1.1 punktu buvo patvirtinti minimalūs kvalifikaciniai valstybinių moks-lo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimai. Šis vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 20 d.

vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899 buvo keičiamas vyriausybės 2003 m. liepos 3 d. nutarimu nr. 882 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimų, konkur-sų valstybinių mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigas eiti organizavimo, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir vyriau-sybės 2003 m. liepos 3 d. nutarimas nr. 882). nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad vyriausybės 2003 m. liepos 3 d. nutarimu nr. 882 buvo pakeistas ir minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimų (2001 m. liepos 11 d. redakci-ja) pavadinimas – jie pavadinti minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimais (1.3 ir 1.5.1 punktai). Atitinkamai buvo pakeistas ir vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nuta-rimo nr. 899 pavadinimas – jis pavadintas „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ (1.1 punktas). vyriausybės 2003 m. liepos 3 d. nutarimas nr. 882 įsi-galiojo 2003 m. liepos 10 d.

vyriausybė 2005 m. rugpjūčio 18 d. priėmė nutarimą nr. 906 „Dėl Lietuvos Res-publikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvali-fikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo dar-buotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 1 punktu pakeitė vyriausy-bės 2001 m. liepos 11 d. nutarimą nr. 899 (2003 m. liepos 3 d. redakcija) ir išdėstė jį nauja redakcija. vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas nr. 906 įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d.

Šio vyriausybės nutarimo 1.2 punktu buvo patvirtintas minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų apra-šas – jis pakeitė iki tol galiojusį minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų


institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašą (2003 m. liepos 3 d. redakcija).

2.1. vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkte nustatyta: „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikaci-nius reikalavimus, turi atsižvelgti į: 2.3.1. mokslinių straipsnių skelbimą leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>.“

2.2. Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte nustatyta: „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...> 2.2. mokslo straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>, leidiniuose <...>; 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, išleistuose leidyklose, įregistruotose tarptauti-nės isbn agentūros tarptautiniame isbn leidėjų registre (toliau vadinama – pripa-žintos leidyklos), arba tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose.“

2.3. Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punkte nustatyta: „nustatomi šie minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, siekiantiems dalyvauti konkur-se eiti mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas: 3.1. į profesoriaus ar vy-riausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, nr. 73-3396) nustatyta tvarka atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų: <...> 3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių perio-diniuose, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuoja-muose leidiniuose ir vadovavo sėkmingam mokslo daktarų parengimui arba parengė metodinių priemonių; 3.1.3. paskelbė reikšmingą mokslo darbą ar vadovėlį aukštajai mokyklai ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje; 3.1.4. paskelbė reikšmingų mokslo šalti-nių publikacijų arba atliko reikšmingų mokslo taikomųjų darbų ir paskelbė bent vie-ną mokslo straipsnį tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje <...>.“

2.4. vienas iš argumentų, kuriais grindžiama pareiškėjo abejonė dėl ginčijamų vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redak-cija) ir juo patvirtinto Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) nuostatų kons-titucingumo, yra tas, kad, jo teigimu, šiose nuostatose esminiai valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslininko ar dėstytojo pareigybių reikalavimai nustatyti var-tojant neapibrėžtas formuluotes: „leidiniai, referuojami mokslinės informacijos ins-tituto“, „leidiniai kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse“, „tarptautinėse duomenų bazėse referuojami leidiniai“; toks neapibrėžtumas leidžia Lietuvos mokslo tarybai kai kurias iš jų (pavyzdžiui, formuluotę „kitos pripažintos duomenų bazės“)


savo nuožiūra detalizuoti; dėl to gali atsirasti teisinis netikrumas, nes neaišku, ko-kioje valstybėje ir kokia kalba leidžiamas tradiciškai prestižiniu laikomas tęstinis so-cialinių ar humanitarinių mokslų darbų leidinys yra arba bus įtrauktas į tarptautinę duomenų bazę.

iš tikrųjų vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5 punktuose atitinkamos formuluotės yra išdėstytos kiek kitaip: vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 punkte yra vartojamos formuluotės „leidiniai, referuojami mokslinės informacijos instituto <...> duomenų bazėse“, „leidiniai, referuojami <...> kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse“, o Aprašo 2.5 punkte – formuluotė „tarptautinėse duomenų bazė-se referuojami leidiniai“. vis dėlto šis atitinkamų formuluočių tekstinės raiškos skir-tumas leidžia nedviprasmiškai suprasti šį argumentą, kuriuo grindžiama pareiškėjo abejonė vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkto ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5 punktų atitiktimi konstitucijai, ir jis nėra esminis.

3. vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“. Šio nutarimo 1 punktu buvo patvirtinta Habilitacijos tvarka. vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas nr. 962 įsigaliojo 2003 m. liepos 24 d.; jis nebuvo keičiamas ar papildomas.

Habilitacijos tvarkos 3 punkte nustatyta: „Habilitacijos siekiantis mokslininkas turi būti įvykdęs šiuos reikalavimus: 3.1. po to, kai jam suteikiamas daktaro laipsnis, yra paskelbęs ne mažiau kaip 15 mokslinių straipsnių recenzuojamuose periodiniuo-se mokslo leidiniuose. Jeigu mokslininkas ne mažiau kaip prieš metus iki prašymo atlikti habilitacijos procedūrą padavimo yra išleidęs ne mažiau kaip 10 autorinių lankų recenzuotą mokslinę monografiją ar yra ne mažiau kaip prieš metus išleistos kolektyvinės recenzuotos mokslinės monografijos, kurioje jo asmeninis indėlis su-daro ne mažiau kaip 10 autorinių lankų, bendraautoriumi, šios Habilitacijos tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos sprendimu paskelbtų mokslinių straipsnių gali būti mažiau, bet ne mažiau kaip 8. monografija turi būti platinama per knygynus ir atitikti švietimo ir mokslo ministro nustatytus reikalavimus. Abiem atvejais būtina, kad ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų skelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes. iš mokslininko, atlikusio reikšmingų eksperi-mentinės plėtros darbų (parduotos licencijos, technologijos ir panašiai), atsižvelgiant į eksperimentinės plėtros darbų svarbą, šios Habilitacijos tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos įvertintą universiteto senato ar mokslinių tyrimų įstaigos tarybos nustatyta tvarka, taip pat mokslininko, išleidusio vadovėlių aukštosioms mokykloms, šios Ha-bilitacijos tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos sprendimu gali būti reikalaujama mažiau mokslinių straipsnių, tačiau ne mažiau kaip 8, iš kurių bent vienas skelbtas leidinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes <...>.“


4. iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, kad konstitucinio teismo prašoma iš-tirti, ar konstitucijos 14 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ne-prieštarauja:

– vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkto nuostata „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinius reikala-vimus, turi atsižvelgti į: 2.3.1. mokslinių straipsnių skelbimą leidiniuose, referuoja-muose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duome-nų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>“;

– Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkto nuostata „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...> 2.2. mokslo straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>“;

– Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkto nuostata „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...> 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas <...> tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“;

– Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkto nuostata „į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie <...> atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pa-staruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų: <...> 3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių periodiniuose, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“; „3.1.3. paskelbė <...> ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“; „3.1.4. <...> ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duome-nų bazėse referuojamame leidinyje“;

– Habilitacijos tvarkos 3.1. punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „<...> ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų skelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes <...>.“

II

1. vyriausybės nutarimai, kurių nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės jus-ticijos byloje, kaip ir visi kiti vyriausybės nutarimai, yra poįstatyminiai teisės aktai.

2. pagal konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą vyriausybė vykdo įstatymus (taip pat seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos prezidento dekretus).

konstitucinis teismas savo aktuose (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimuose) yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės


aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įsta-tymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.

kartu pažymėtina, kad tam tikrais – konstitucijoje tiesiogiai numatytais – atve-jais, jeigu atitinkami santykiai nėra sureguliuoti įstatymais (detalizuojančiais ir su-konkretinančiais konstitucinį teisinį reguliavimą), poįstatyminiai teisės aktai, kuriais institucijos įgyvendina savo konkrečius įgaliojimus, expressis verbis nustatytus ir aiš-kiai apibrėžtus konstitucijoje, turi būti leidžiami tiesiogiai remiantis konstitucija.

3. pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar ginčijamos vyriausybės nutarimų nuostatos neprieštarauja konstitucijai, šioje konstitucinės justicijos byloje būtina išsi-aiškinti, kokiomis įstatymų nuostatomis vadovaudamasi vyriausybė savo nutarimais nustatė ginčijamą teisinį reguliavimą.

4. vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) preambulėje inter alia nurodyta, kad šis vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 6 punktu, 27 straips-nio 3 dalimi, mokslo ir studijų įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, taip pat kad vyriau-sybė šį nutarimą priėmė „siekdama nustatyti vienodus valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų kvalifikacinius reikalavimus“.

5. vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899, priėmimo metu galiojo (ir šiuo metu galioja) seimo 2000 m. kovo 21 d. priimtas Aukštojo mokslo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija), į kurią daroma nuoroda vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) preambulėje, yra nustatytos senato – valstybinio universiteto aka-deminės savivaldos aukščiausios institucijos – pagrindinės funkcijos, viena iš kurių yra ta, kad senatas „vyriausybės nustatyta tvarka teikia pedagoginius profesoriaus ir docento vardus einantiems atitinkamas pareigas dėstytojams <...>“ (6 punktas).

pagal Aukštojo mokslo įstatymo 27 straipsnio 3 dalį (2005 m. birželio 30 d. re-dakcija), į kurią taip pat daroma nuoroda vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) preambulėje, „minimalius kvalifikacinius dėstytojų ir mokslo darbuotojų <...> pareigybių reikalavimus <...> nustato vyriausybė ar jos įgaliota institucija“, o „kitus dėstytojų ir mokslo darbuotojų <...> pareigų reikala-vimus nustato aukštosios mokyklos. Šie reikalavimai negali būti mažesni už minima-lius kvalifikacinius dėstytojų ir mokslo darbuotojų <...> pareigybių reikalavimus“.

6. vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906, kuriuo nauja redak-cija buvo išdėstytas vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899, priėmimo metu galiojo (ir šiuo metu galioja) mokslo ir studijų įstatymas (2002 m. birželio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kurio 33 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 30 d. redakcija), į kurią daroma nuoroda vyriausybės 2001 m. lie-pos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) preambulėje, nustaty-


ta, kad „minimalius kvalifikacinius tyrėjų <...> pareigybių reikalavimus <...> nustato vyriausybė ar jos įgaliota institucija“. mokslo ir studijų įstatymo 33 straipsnio 1 dalis (2005 m. birželio 30 d. redakcija) keičiama ar papildoma nebuvo.

7. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 962 priėmimo metu, taip pat vyriausy-bės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899, priėmimo metu Aukštojo moks-lo įstatyme (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir mokslo ir studijų įstatyme (2002 m. birželio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo (ir šiuo metu yra) habilitacijai skirtų nuostatų.

7.1. Antai pagal mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio „mokslo laipsniai“ 1 dalį (2002 m. birželio 11 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje pripažįstami daktaro ir habi-lituoto daktaro mokslo laipsniai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daktaro mokslo laipsnis suteikiamas asmenims, įvykdžiusiems doktorantūros reikalavimus ir apgynu-siems daktaro disertaciją, kad doktorantūros nuostatus, reglamentuojančius ir mokslo laipsnio teikimo tvarką, tvirtina vyriausybė, taip pat kad mokslinių tyrimų įstaigų dok-torantai turi Aukštojo mokslo įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas studentų teises.

vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 962 priėmimo metu, taip pat vy-riausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906, kuriuo nauja redakcija buvo iš-dėstytas vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899, priėmimo metu mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta 2002 m. birželio 11 d. redakcija; joje buvo nustatyta: „Habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietu-vos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos valstybi-nių mokslo institutų direktorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus.“

Šiame kontekste paminėtina, kad seimo 2006 m. liepos 18 d. priimto Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo ir mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo (įsigaliojusio 2007 m. sausio 1 d.) antrojo skirsnio „mokslo ir studijų įstatymo 7, 8, 18, 29, 32, 34 ir 39 straipsnių pakeitimas“ 4 straipsniu mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio 3 dalis (2002 m. birželio 11 d. redakcija) buvo pa-keista ir išdėstyta taip: „Habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, išklausiusi Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus“ (to-liau – 2006 m. liepos 18 d. pakeitimas).

7.2. vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 962 priėmimo metu, taip pat vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899, priėmimo metu Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio „Dėstytojai“ 1 dalis buvo (ir šiuo metu yra) išdėstyta 2000 m. kovo 21 d. redakcija; joje nustatyta, kad aukštųjų mokyklų dėstyto-jų pareigybės yra šios: profesorius, docentas, lektorius ir asistentas.

Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta 2001 m. gruodžio 21 d. redakcija; joje buvo nustatyta:


„profesoriaus pareigas gali eiti mokslininkas arba pripažintas menininkas. Šie asmenys turi atitikti profesoriaus pareigų reikalavimus ir būti įvykdę habilitacijai ke-liamus reikalavimus. Habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietu-vos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus.“

paminėtina, kad seimo 2006 m. liepos 18 d. priimto Aukštojo mokslo įstatymo ir mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo (kaip minėta, įsigalio-jusio 2007 m. sausio 1 d.) pirmojo skirsnio „Aukštojo mokslo įstatymo 2, 4, 7, 9, 16, 19, 20, 27, 28, 30, 37, 39, 40, 42, 46, 47, 49, 57 straipsnių pakeitimas ir papildymas“ 9 straipsniu Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta taip:

„profesoriaus pareigas gali eiti mokslininkas arba pripažintas menininkas. Šie asmenys turi atitikti profesoriaus pareigų reikalavimus ir būti įvykdę habilitacijai keliamus reikalavimus. Habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, išklausiusi Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (konferencijų) ir Aukš-tojo mokslo tarybos siūlymus.“

8. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamuose vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nuta-rimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) bei 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 962 punktuose (ir su jais susijusiuose kai kuriuose kituose šių vyriausybės nu-tarimų bei vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) patvirtinto Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) punktuose) yra vartojama sąvoka „habilitacija“, taip pat į tai, kad habilitacijai skirtų nuostatų buvo (ir šiuo metu yra) minėtų vyriausybės nutarimų priėmimo metu galiojusiame Aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir mokslo ir studijų įstatyme (2002 m. birželio 11 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais ir papildymais), į kuriuos daroma nuoroda vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) preambulėje (ku-rioje, kaip minėta, yra inter alia nurodyta, kad šis vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 6 punktu, 27 straips-nio 3 dalimi, mokslo ir studijų įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi), šioje konstitucinės justicijos byloje būtina išsiaiškinti minėtuose įstatymuose vartojamos sąvokos „ha-bilitacija“ turinį.

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad mokslo ir studijų įstatymas (2002 m. birželio 11 d. redakcija), įsigaliojęs 2002 m. spalio 1 d., – tai nauja šio, seimo dar 1991 m. va-sario 12 d. priimto, įstatymo redakcija, išdėstyta seimo 2002 m. birželio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu.

9.1. seimo 1991 m. vasario 12 d. priimto mokslo ir studijų įstatymo 28 straips-nyje „mokslo laipsniai“ buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikoje suteikiami dak-taro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai“. pagal šio įstatymo 30 straipsnį mokslo laipsnius teikė mokslo ir studijų institucijos, kurioms šią teisę suteikia vyriausybė; mokslo laipsnių suteikimo ir nostrifikavimo tvarką Lietuvos mokslo tarybos teikimu


turėjo reglamentuoti vyriausybė. pagal šio įstatymo 29 straipsnį mokslo ir studijų institucijos parengtus doktorantūros ir habilitacijos nuostatus Lietuvos mokslo tary-bos teikimu turėjo tvirtinti vyriausybė.

9.2. taigi mokslo ir studijų įstatyme (1991 m. vasario 12 d. redakcija) buvo įtvir-tinta dviejų mokslo laipsnių – daktaro ir habilituoto daktaro, arba dvipakopė, siste-ma ir buvo expressis verbis nustatyta, kad šie mokslo laipsniai yra įgyjami juos sutei-kiant. minėtame įstatyme buvo vartojama sąvoka „habilituoto daktaro mokslo laips-nis“ (28 straipsnis (1991 m. vasario 12 d. redakcija)), taip pat sąvoka „habilitacija“ (29 straipsnis (1991 m. vasario 12 d. redakcija)). mokslo ir studijų įstatyme (1991 m. vasario 12 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant sistemiškai, t. y. jo 28 straipsnio (1991 m. vasario 12 d. redakcija) nuostatą, kad Lietuvos Respublikoje suteikiami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai, susiejus su 29 straipsnio (1991 m. vasario 12 d. redakcija) nuostata, kad mokslo ir studijų institucijos pareng-tus doktorantūros ir habilitacijos nuostatus Lietuvos mokslo tarybos teikimu tvirtina vyriausybė, matyti, kad mokslo ir studijų įstatymo (1991 m. vasario 12 d. redakcija) 29 straipsnyje (1991 m. vasario 12 d. redakcija) vartojama sąvoka „habilitacija“ buvo siejama su habilituoto daktaro mokslo laipsnio suteikimu.

9.3. pabrėžtina, kad mokslo ir studijų įstatymas (1991 m. vasario 12 d. redakcija) reguliavo ne tik įvairius su mokslu, jo organizavimu, moksline veikla susijusius san-tykius, bet ir santykius, susijusius su aukštuoju mokslu. minėtas įstatymas šiuos san-tykius tam tikra apimtimi reguliavo ir po to, kai 2000 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo seimo 2000 m. kovo 21 d. priimtas Aukštojo mokslo įstatymas. Juos jis tam tikra apimtimi reguliuoja ir šiuo metu, jau būdamas išdėstytas 2002 m. birželio 11 d. redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

10. seimas 2000 m. kovo 21 d. priėmė Aukštojo mokslo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 1 d.

10.1. minėta, kad šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje „Dėstytojai“ nustatyta, kad aukštųjų mokyklų dėstytojų pareigybės yra šios: profesorius, docentas, lektorius ir asistentas. be to, šiame straipsnyje buvo inter alia nustatyta, kad profesoriaus pa-reigas gali eiti mokslininkas, atitinkantis profesoriaus pareigoms keliamus reikala-vimus, arba pripažintas menininkas (3 dalis) ir kad profesoriaus pareigas einantis mokslininkas turi rengti mokslininkus, dėstyti studentams, formuoti mokslinių ty-rimų kryptis ir joms vadovauti, skelbti tyrimų rezultatus recenzuojamuose mokslo leidiniuose (4 dalis).

Aukštojo mokslo įstatymo 29 straipsnio „mokslo darbuotojai“ 1 dalyje buvo nu-statyta, kad aukštoji mokykla savo funkcijoms vykdyti gali turėti mokslo darbuotojų ir kad aukštosios mokyklos mokslo darbuotojai yra: mokslininkai, einantys vyriau-siojo mokslo darbuotojo, vyresniojo mokslo darbuotojo, mokslo darbuotojo parei-gas (1 punktas); asmenys su aukštuoju išsilavinimu, einantys jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas (2 punktas). be to, šiame straipsnyje buvo inter alia nustatyta, kad vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali eiti mokslininkas ir kad vyriausiasis


mokslo darbuotojas turi rengti mokslininkus, vadovauti mokslinių tyrimų kryptims, skelbti tyrimų rezultatus recenzuojamuose mokslo leidiniuose (2 dalis).

10.2. seimo 2001 m. sausio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos aukštojo moks-lo įstatymo 5, 9, 11, 15, 34, 40, 51, 54, 56, 59, 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu kai kurios Aukštojo mokslo įstatymo nuostatos buvo pakeistos ir (arba) pa-pildytos (toliau – 2001 m. sausio 25 d. pakeitimai ir papildymai), tačiau juo nebuvo padaryta kokių nors Aukštojo mokslo įstatymo 28 ir 29 straipsnių (2000 m. kovo 21 d. redakcija) pakeitimų ar papildymų.

nurodytos Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) ir 29 straipsnio 2 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) nuostatos buvo pa-keistos seimo 2001 m. gruodžio 21 d. priimtu Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio, ii skirsnio pavadinimo, 14, 15, 17, 27, 28, 29, 37, 39, 41, 47, 48, 54, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 66, 67 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir 18, 64, 65, 68 straipsnių pri-pažinimo netekusiais galios įstatymu – atitinkamai 8 straipsnio 1 dalimi ir 9 straips-nio 1 dalimi (toliau – 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimai ir papildymai).

minėta, kad Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo išdėstyta taip:

„profesoriaus pareigas gali eiti mokslininkas arba pripažintas menininkas. Šie asmenys turi atitikti profesoriaus pareigų reikalavimus ir būti įvykdę habilitacijai ke-liamus reikalavimus. Habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietu-vos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus.“

Aukštojo mokslo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redak-cija) buvo išdėstyta taip:

„vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali eiti mokslininkas, atitinkantis šių pareigų reikalavimus ir habilitacijai keliamus reikalavimus. vyriausiasis mokslo dar-buotojas turi rengti mokslininkus, vadovauti mokslinių tyrimų kryptims, skelbti ty-rimų rezultatus recenzuojamuose mokslo leidiniuose.“

10.3. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad nurodyta Aukštojo mokslo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) nuostata buvo papildyta sei-mo 2005 m. birželio 30 d. priimto Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo ir mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo pirmojo skirsnio „Aukš-tojo mokslo įstatymo 5, 8, 12, 13, 16, 17, 27, 28, 29, 31, 42, 47, 49, 51, 58 straipsnių pakeitimas ir papildymas“ 9 straipsnio 1 dalimi ir buvo nustatyta, kad, be anksčiau numatytų vyriausiojo mokslo darbuotojo, vyresniojo mokslo darbuotojo, mokslo darbuotojo pareigas einančių mokslininkų (1 punktas) ir jaunesniojo mokslo dar-buotojo pareigas einančių asmenų su aukštuoju išsilavinimu (3 punktas), aukštosios mokyklos mokslo darbuotojai yra ir mokslininkai stažuotojai (2 punktas).

10.4. taigi Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir 29 straipsnio 2 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo (o 29 straipsnio 2 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir šiuo metu yra) įtvirtinta


sąvoka „habilitacija“, vartojama formuluotėje „habilitacijai keliami reikalavimai“, o 28 straipsnio 3 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) – ir formuluotėje „habilita-cijos tvarka“ (šią tvarką turėjo nustatyti vyriausybė).

10.5. Ypač pabrėžtina, kad nei sąvokos „habilitacija“, nei formuluotės „habilita-cijai keliami reikalavimai“, kurioje ši sąvoka vartojama, turinys Aukštojo mokslo įsta-tyme (2000 m. kovo 21 d. redakcija su 2001 m. sausio 25 d. ir 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimais ir papildymais) expressis verbis apibrėžtas nebuvo (ir šiuo metu nėra). norint atskleisti, kas pagal šį įstatymą laikytina habilitacija ir habilitacijai keliamais reikalavimais, reikia aiškintis įstatymų leidėjo ketinimus, kuriais šis vadovavosi mi-nėtame įstatyme įtvirtindamas habilitacijos institutą, taip pat reikia atsižvelgti į sąvo-kos „habilitacija“ ir formuluotės „habilitacijai keliami reikalavimai“ sąsajas su kitomis šio įstatymo sąvokomis ir formuluotėmis, į Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) ir 29 straipsnio 2 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) nuostatų sąsajas su kitomis šio įstatymo nuostatomis, bei į tai, kokiems santykiams reguliuoti skirtuose Aukštojo mokslo įstatymo (2000 m. kovo 21 d. re-dakcija su 2001 m. sausio 25 d. ir 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimais ir papildymais) straipsniuose vartojama sąvoka „habilitacija“.

10.6. iš seimo 2001 m. rugsėjo 20 d. posėdžių, kuriuose buvo svarstomi Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) ir 29 straips-nio 2 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) pakeitimai, stenogramų matyti, kad šio-se minėto įstatymo straipsnių dalyse įtvirtinant sąvoką „habilitacija“ (ir ją vartojant formuluotėje „habilitacijai keliami reikalavimai“), taip pat nustatant, kad habilitaci-jos tvarką nustato vyriausybė, buvo vadovaujamasi tokia habilitacijos, kurios tvarką turi nustatyti vyriausybė, samprata, pagal kurią habilitacija nėra siejama su „antra disertacija“, bet ji reiškia, kad profesoriaus pareigas siekiantis eiti mokslininkas, pa-sak šio įstatymo projektą pristačiusio tuometinio seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko R. pavilionio, „turės įrodyti, kad jis yra to vertas, savo darbais, eksperimentais ir panašiais dalykais, ir perskaityti viešą paskaitą“, kad „niekas ne-suteikia jokios habilitacijos, tiesiog reikia atitikti tuos reikalavimus, kuriuos nustato vyriausybė“, taigi tokia habilitacijos samprata, kur habilitacija yra mokslininko tin-kamumo užimti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas patikrini-mo procedūra. taip pat paminėtina, kad, kaip buvo informuoti seimo nariai, šitokia siūloma habilitacijos samprata buvo „suderinta su mokslų akademija, su Lietuvos rektorių konferencija, su Lietuvos mokslo taryba“.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iki padarant aptariamuosius 2001 m. gruo-džio 21 d. pakeitimus ir papildymus habilitacijos sąvoka Aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d. redakcija su 2001 m. sausio 25 d. pakeitimais ir papildymais) apskritai nebuvo vartojama. iš minėtų seimo posėdžių stenogramų matyti, kad tokia habilitacijos, kurios tvarką turi nustatyti vyriausybė, samprata, pagal kurią habili-tacija nėra siejama su habilituoto daktaro laipsnio suteikimu ir yra tik mokslininko tinkamumo eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas patikrinimo


procedūra, buvo traktuojama kaip tam tikra novela, nes iki tol habilitacija buvo sie-jama su habilituoto daktaro laipsniu, kuris Lietuvoje buvo teikiamas (minėta, kad jis buvo numatytas tuo metu galiojusiame mokslo ir studijų įstatyme (1991 m. vasario 12 d. redakcija)).

10.7. kartu pažymėtina, kad nors iš įstatymų leidėjo ketinimų rengiant, svars-tant bei priimant aptariamuosius Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) ir 29 straipsnio 2 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) pakeitimus ir šias dalis išdėstant nauja – 2001 m. gruodžio 21 d. – redakcija matyti, kad buvo vadovaujamasi principine nuostata, jog Lietuvoje gali būti suteikiamas tik vienas mokslo laipsnis – daktaro, o habilituoto daktaro mokslo laipsnis – ne, tokia nuostata eksplicitiškai nebuvo įtvirtinta. kadangi, kaip konstatuota šiame konstitu-cinio teismo nutarime, sąvokos „habilitacija“ (kaip ir formuluotės „habilitacijai ke-liami reikalavimai“, kurioje ši sąvoka vartojama) turinys Aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d. redakcija su 2001 m. sausio 25 d. ir 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimais ir papildymais) expressis verbis apibrėžtas nebuvo, apie tai, kad įstatymų leidėjas pasirinko vieno mokslo laipsnio – daktaro, arba vienpakopę, sistemą ir kad įsigaliojus minėtiems 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimams ir papildymams habili-tuoto daktaro laipsnio Lietuvoje jau nebuvo galima suteikti, galima spręsti ne tiek iš Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir 29 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) teksto, kiek iš minėtų įstaty-mų leidėjo ketinimų (užfiksuotų atitinkamų seimo posėdžių stenogramose).

todėl atsirado prielaidų taikant Aukštojo mokslo įstatymą (2000 m. kovo 21 d. redakcija su 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimais ir papildymais) nevienodai aiškinti, ar padarius minėtus 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimus ir papildymus Lietuvoje galė-jo būti suteikiami ne tik daktaro, bet ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai.

tokį Aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d. redakcija su 2001 m. sausio 25 d. ir 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimais ir papildymais) nustatyto teisinio regulia-vimo neaiškumą, prieštaringumą pabrėžia dar ir kitos aplinkybės.

Antai pagal Aukštojo mokslo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą šis įstatymas turi nustatyti inter alia „mokslo laipsnių įgijimo aukštosiose mokyklose principus“. išties tam tikrus su mokslo laipsnių įgijimu aukštosiose mokyklose susijusius santy-kius šis įstatymas reguliavo nuo pat jo įsigaliojimo ir reguliuoja šiuo metu. tačiau tai nereiškia, kad kiekviena šio įstatymo nuostata, kurioje daroma kokia nors nuoroda į mokslo laipsnius ar jų įgijimą aukštosiose mokyklose, interpretuotina būtent kaip nustatanti minėtus principus ar kitaip tiesiogiai reguliuojanti su mokslo laipsnių tei-kimu susijusius santykius.

tai pasakytina ir apie Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) esančią nuorodą į mokslo laipsnius, taip pat apie šio straips-nio 3 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvusią bei 29 straipsnio 2 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) esančią nuorodą į habilitacijai keliamus reika-lavimus: jos toli gražu nereiškia, kad šie straipsniai (jų dalys) buvo (ar yra) skirti


tiesiogiai reguliuoti su mokslo laipsnių teikimu susijusiems santykiams. priešingai, Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnis (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo (ir yra) pavadintas „Dėstytojai“ ir buvo (ir yra) skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su inter alia profesoriaus pareigų ėjimu, o 29 straipsnis (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo (ir yra) pavadintas „mokslo darbuotojai“ ir buvo (ir yra) skirtas reguliuoti san-tykiams, susijusiems su inter alia vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigų ėjimu; apie tai, kokia mokslo laipsnių sistema yra įtvirtinta Lietuvoje, reikia spręsti ne vien iš šių straipsnių, bet ir atsižvelgiant į visuminį įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad ir padarius minėtus 2001 m. gruodžio 21 d. pa-keitimus ir papildymus toliau galiojo įvairius su mokslu, jo organizavimu, moksline veikla susijusius santykius reguliavęs mokslo ir studijų įstatymas (kaip minėta, seimo priimtas dar 1991 m. vasario 12 d.), kuriame, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, buvo įtvirtinta dviejų mokslo laipsnių – daktaro ir habilituoto dak-taro (dvipakopė) sistema ir buvo expressis verbis nustatyta, kad šie mokslo laipsniai yra įgyjami juos suteikiant, ir kuriame vartojama sąvoka „habilitacija“ buvo siejama su habilituoto daktaro mokslo laipsnio suteikimu. tai lyg ir leidžia manyti, kad įstaty-mų leidėjas, net padaręs aptariamuosius Aukštojo mokslo įstatymo 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimus ir papildymus, taip ir neatsisakė iki tol buvusios dvipakopės mokslo laipsnių sistemos.

Apibendrinant pasakytina, kad iš Aukštojo mokslo įstatymo (2000 m. kovo 21 d. redakcija su 2001 m. sausio 25 d. ir 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimais ir papildy-mais, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), jeigu jis aiškinamas lingvis-tiškai (ir neatsižvelgiant į kontekstą), apskritai negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar pagal šį įstatymą Lietuvoje galėjo (gali) būti suteikiamas tik daktaro, ar ir habilituoto daktaro mokslo laipsnis.

11. sąvoka „habilitacija“ ir formuluotė „habilitacijos tvarka“ vartojama ir mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje (2002 m. birželio 11 d. redakcija), kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta, kad habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos valsty-binių mokslo institutų direktorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus.

11.1. pažymėtina, kad sąvokos „habilitacija“ (ir formuluotės „habilitacijos tvar-ka“) turinys mokslo ir studijų įstatyme (2002 m. birželio 11 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) taip pat nebuvo (ir šiuo metu nėra) api-brėžtas expressis verbis. norint atskleisti, kas pagal šį įstatymą laikytina habilitaci-ja ir habilitacijos tvarka (kurią turi nustatyti vyriausybė), taip pat reikia aiškintis įstatymų leidėjo ketinimus, kuriais šis vadovavosi minėtame įstatyme įtvirtindamas habilitacijos institutą, atsižvelgti į sąvokos „habilitacija“ ir formuluotės „habilitaci-jos tvarka“ sąsajas su kitomis šio įstatymo sąvokomis ir formuluotėmis, į mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio 3 dalies (2002 m. birželio 11 d. redakcija) nuostatų sąsajas su kitomis šio įstatymo nuostatomis ir į tai, kokiems santykiams reguliuoti


skirtame mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. redakcija) straipsnyje vartojama sąvoka „habilitacija“.

11.2. mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnis „mokslo laipsniai“ (2002 m. birže-lio 11 d. redakcija), kuriame vartojama sąvoka „habilitacija“, buvo išdėstytas taip:

„1. Lietuvos Respublikoje pripažįstami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai.

2. Daktaro mokslo laipsnis suteikiamas asmenims, įvykdžiusiems doktorantū-ros reikalavimus ir apgynusiems daktaro disertaciją. Doktorantūros nuostatus, reg-lamentuojančius ir mokslo laipsnio teikimo tvarką, tvirtina vyriausybė. mokslinių tyrimų įstaigų doktorantai turi Aukštojo mokslo įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas studentų teises.

3. Habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo ta-rybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos valstybinių mokslo ins-titutų direktorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus.“

pažymėtina, kad sąvoka „habilitacija“ vartojama tokiame mokslo ir studijų įsta-tymo (2002 m. birželio 11 d. redakcija) straipsnyje, kuris vadinasi „mokslo laipsniai“ ir yra skirtas būtent su mokslo laipsniais susijusiems santykiams reguliuoti.

11.3. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio 3 dalį (2002 m. birželio 11 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje pripa-žįstami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai. Šiame kontekste svarbu, koks yra čia vartojamos sąvokos „pripažįstami“ teisinis turinys.

11.4. Rengiant mokslo ir studijų įstatymo (naujos redakcijos) projektą ir šį pro-jektą svarstant nuomonės dėl to, ar Lietuvoje gali būti suteikiamas ir habilituoto dak-taro mokslo laipsnis, išsiskyrė.

11.4.1. seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas 2000 m. vasario 25 d. raštu nr. 106-182 kreipėsi į Lietuvos mokslo tarybą, prašydamas parengti mokslo ir studijų įstatymo naujos redakcijos projektą. Lietuvos mokslo taryba savo sudarytos laiki-nosios ekspertų grupės mokslo ir studijų įstatymo naujos redakcijos projektui pa-rengti parengtą mokslo ir studijų įstatymo naujos redakcijos projektą 2000 m. liepos 3 d. nutarimu nr. v-7 nutarė pateikti svarstyti seimui ir vyriausybei. Šiame Lietuvos mokslo tarybos nutarime inter alia pabrėžta, kad būtina atkreipti Respublikos pre-zidento, seimo ir vyriausybės dėmesį į daugumos Lietuvos mokslo tarybos narių ir ekspertų nuomonę, jog Lietuvoje ir toliau tikslinga turėti valstybės pripažįstamų dvie-jų mokslo laipsnių – daktaro ir habilituoto daktaro – sistemą.

11.4.2. tuometiniai seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariai A. J. Raš-kinis ir R. Zuoza 2000 m. rugsėjo 20 d. šiam komitetui pateikė pakoreguotą Lietuvos mokslo tarybos parengto mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto va-riantą (projektas nr. p-2910), kuriame buvo siūloma pasirinkti vieną iš dviejų mokslo laipsnių sistemos alternatyvų: 1) vienpakopės mokslo laipsnių sistemos, pagal kurią Lietuvoje gali būti suteikiamas tik daktaro mokslo laipsnis (buvo siūloma inter alia nustatyti, kad: „daktaro mokslo laipsnius vyriausybės nustatyta tvarka teikia mokslo


ir studijų institucijos“; „mokslo laipsnis suteikiamas asmenims, baigusiems dokto-rantūrą ir apgynusiems disertaciją“; „disertacija gali būti rengiama ir eksternu“; „Lie-tuvos Respublikoje pripažįstami ir kitose valstybėse įgyti mokslo laipsniai“; „kitose valstybėse įgytus mokslo laipsnius pripažįsta Lietuvos mokslo taryba“; „pripažinus mokslo laipsnį, Lietuvos mokslo taryba išduoda pažymėjimą, kuriame nurodoma, kad užsienyje įgytas mokslo laipsnis atitinka Lietuvos Respublikoje teikiamą daktaro mokslo laipsnį“); 2) dvipakopės mokslo laipsnių sistemos, pagal kurią Lietuvoje gali būti suteikiamas ir daktaro, ir habilituoto daktaro mokslo laipsnis (buvo siūloma in-ter alia nustatyti, kad: „daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsnius vyriausybės nustatyta tvarka teikia mokslo ir studijų institucijos“; „daktaro mokslo laipsnis su-teikiamas asmenims, baigusiems doktorantūrą ir apgynusiems disertaciją“; „diserta-cija gali būti rengiama ir eksternu“; „habilituoto daktaro mokslo laipsnis suteikiamas mokslo ir studijų įstaigų darbuotojams, įvykdžiusiems įstaigų nustatytus profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigybių kvalifikacinius reikalavimus“; „Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir kitose valstybėse įgyti mokslo laipsniai“‘ „kitose vals-tybėse įgytus daktaro mokslo laipsnius pripažįsta Lietuvos mokslo taryba“; „pripa-žinus daktaro mokslo laipsnį, Lietuvos mokslo taryba išduoda pažymėjimą, kuriame nurodoma, kad užsienyje įgytas daktaro mokslo laipsnis atitinka Lietuvos Respubli-koje teikiamą daktaro mokslo laipsnį“; „kitose valstybėse įgytus habilituoto daktaro mokslo laipsnius pripažįsta mokslo ir studijų institucijos jų senatų (tarybų) nustatyta tvarka“; „habilituoto daktaro mokslo laipsnis suteikiamas mokslo ir studijų įstaigų darbuotojams, įvykdžiusiems įstaigų nustatytus profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigybių kvalifikacinius reikalavimus“). Aptartą mokslo ir studijų įsta-tymo pakeitimo įstatymo projektą (nr. iXp-103) seimo narys G. Šileikis 2000 m. lapkričio 21 d. pateikė seimui.

11.4.3. seimo narys J. Razma 2000 m. lapkričio 23 d. pateikė seimui kitą mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto variantą (nr. iXp-103A), kuris, kaip teigiama šio projekto aiškinamajame rašte, buvo Lietuvos mokslo tarybos sudarytos laikinosios ekspertų grupės parengtas ir Lietuvos mokslo tarybos 2000 m. liepos 3 d. nutarimu nr. v-7 seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui pateiktas mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nauja redakcija) pirminis variantas. Jame buvo siūloma dvipakopė mokslo laipsnių teikimo sistema, pagal kurią gali būti suteikiami ir daktaro, ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai. be to, habilituoto dak-taro mokslo laipsnio teikimas nebuvo siejamas su profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigoms keliamų reikalavimų įvykdymu (pedagoginių vardų teikimu) (buvo siūloma nustatyti, kad: „universitetai ir mokslo institutai, kuriems tokią teisę suteikė vyriausybė ar jos įgaliota Švietimo ir mokslo ministerija, gali teikti daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsnius“; „daktaro mokslo laipsnis suteikiamas asme-nims, baigusiems doktorantūrą ir apgynusiems daktaro disertaciją“; „daktaro diser-tacija gali būti rengiama ir eksternu“; „habilituoto daktaro mokslo laipsnis gali būti suteikiamas daktaro mokslo laipsnį turintiems asmenims, kurie po daktaro diserta-


cijos apgynimo praturtino mokslą naujais duomenimis, plačiai žinomais Lietuvoje ir užsienyje“; „bendruosius doktorantūros ir habilitacijos nuostatus Lietuvos mokslo tarybos teikimu tvirtina vyriausybė“).

11.4.4. seimo valdybos 2001 m. sausio 29 d. sprendimu nr. 106 buvo sudaryta darbo grupė seime įregistruotų mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo pro-jektų nr. iXp-103 ir iXp-103A nuostatoms apibendrinti. tuometinis seimo Švieti-mo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas R. pavilionis 2001 m. liepos 4 d. pa-teikė seimui šios darbo grupės parengtą apibendrintą mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (nr. iXp-103(2A)), kuriame buvo pasirinkta projekte nr. iXp-103A numatyta dvipakopė mokslo laipsnių sistema. mokslo ir studijų įsta-tymo pakeitimo įstatymo projektus nr. iXp-103, iXp-103A ir iXp-103(2A) 2001 m. rugpjūčio 2 d. pateikus seimo posėdyje, buvo pritarta minėtam apibendrintam pro-jektui nr. iXp-103(2A).

11.4.5. tuometinis seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirminin-kas R. pavilionis 2001 m. lapkričio 28 d. šio komiteto vardu pateikė seimui naują mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nauja redakcija) variantą (nr. iXp-103(2A2)), kuriame buvo siūloma pasirinkti vienpakopę mokslo laipsnių si-stemą, kai gali būti suteikiamas tik daktaro laipsnis, o habilituoto daktaro – ne (naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 28 straipsnyje „Daktaro mokslo laips-nio teikimo tvarka“ buvo siūloma nustatyti: „Lietuvos Respublikoje teikiamas dakta-ro mokslo laipsnis“; „daktaro mokslo laipsnis suteikiamas asmenims, įvykdžiusiems doktorantūros reikalavimus ir apgynusiems daktaro disertaciją“; „doktorantūros nuo-status, reglamentuojančius ir mokslo laipsnio teikimo tvarką, tvirtina vyriausybė“).

11.4.6. seimo valdyba 2001 m. gruodžio 6 d. sprendimu nr. 628 „Dėl įstatymo projekto išvadų“ kreipėsi į vyriausybę prašydama pateikti išvadas dėl nurodyto pro-jekto. vyriausybė 2002 m. balandžio 22 d. nutarimu nr. 555 „Dėl Lietuvos Respub-likos mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto nr. iXp-103(2A2)“, iš esmės pritarusi šiam projektui, dėl mokslo laipsnių sistemos pareiškė visiškai priešingą nuomonę ir pasiūlė seimui įtvirtinti Lietuvoje ir daktaro, ir habilituoto daktaro mokslo laipsnius – dvipakopę mokslo laipsnių sistemą (buvo pasiūlyta naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 28 straipsnį pavadinti „moks-lo laipsniai“ ir jame nustatyti: „Lietuvos Respublikoje teikiami daktaro ir habili-tuoto daktaro mokslo laipsniai“; „daktaro mokslo laipsnis suteikiamas asmenims, įvykdžiusiems doktorantūros reikalavimus ir apgynusiems daktaro disertaciją“; „doktorantūros nuostatus, reglamentuojančius ir mokslo laipsnio teikimo tvarką, tvirtina vyriausybė“; „mokslinių tyrimų įstaigų doktorantai turi Aukštojo mokslo įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas studentų teises“; „habilitacijos tvarką ir habilituoto daktaro laipsnio teikimo tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus“).


11.4.7. tuometinis seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas R. pavilionis 2002 m. gegužės 8 d. šio komiteto vardu pateikė seimui naują mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto variantą (nr. iXp-103(2A3)), kuriame buvęs ankstesnio naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 28 straipsnis tapo 29 straipsniu „Daktaro mokslo laipsnio teikimo ir habilitacijos tvarka“. Jame buvo siūloma nustatyti: „Lietuvos Respublikoje teikiamas daktaro mokslo laipsnis“; „dakta-ro mokslo laipsnis suteikiamas asmenims, įvykdžiusiems doktorantūros reikalavimus ir apgynusiems daktaro disertaciją“; „doktorantūros nuostatus, reglamentuojančius ir mokslo laipsnio teikimo tvarką, tvirtina vyriausybė“; „mokslinių tyrimų įstaigų dok-torantai turi Aukštojo mokslo įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas studentų teises“; „habilitacijos tvarką nustato vyriausybė“. taigi buvo pasiūlyta įtvirtinti vienpakopę mokslo laipsnių sistemą, pagal kurią Lietuvoje gali būti suteikiamas tik daktaro mok-slo laipsnis (apgynus daktaro disertaciją), o habilituoto daktaro – ne; kartu buvo pa-siūlyta numatyti habilitaciją, kurios tvarką nustato vyriausybė. Šį projektą lydėjusioje seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto išvadoje buvo pažymėta, kad vyriausy-bės siūlymą palikti įstatyme dvipakopę mokslo laipsnių teikimo sistemą šis komite-tas atmetė, nes, šio komiteto nuomone, minėtas siūlymas prieštaravo seimo 2000 m. kovo 21 d. priimtam Aukštojo mokslo įstatymui, numatančiam tik vieną mokslo laips-nį – daktaro. pažymėtina, kad naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 29 straipsnio 3 dalyje pasiūlius įtvirtinti sąvoką „habilitacija“, jos turinys niekaip ne-buvo atskleistas. Atsižvelgiant į tai, kad aptariamo projekto 29 straipsnio pavadinime ir 1 bei 2 dalyse minimas tik vienas mokslo laipsnis – daktaro, suteikiamas apgynus daktaro disertaciją, iš šio projekto 29 straipsnio 3 dalies negalima suprasti, apie kokią habilitacijos tvarką, kurią turės nustatyti vyriausybė, joje rašoma.

11.4.8. projektas nr. iXp-103(2A3) 2002 m. gegužės 14 d. buvo svarstytas seimo posėdyje (įstatymo projekto svarstymo stadija). Šiame seimo posėdyje tuometinis seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas R. pavilionis teigė, kad „Aukštojo mokslo įstatyme yra apibrėžtas tik vienas mokslo laipsnis – habilitacijos reikalavimai. tuo tarpu vyriausybė siūlo palikti iki šiol buvusius du mokslo laips-nius: daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsnį. Aukštojo mokslo įstatyme yra vienas mokslo laipsnis. toks siūlymas prieštarautų Aukštojo mokslo įstatymui <...> Jau apie tai buvo kalbėta“. seimo posėdžio pirmininkas seimą informavo, kad pa-grindinis komitetas (t. y. seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas) nepritarė vyriausybės pasiūlymui dėl naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 28 straipsnio (čia nurodomas ankstesnis šio straipsnio numeris), ir pasiūlė balsuoti dėl to, ar seimas pritaria tokiai šio įstatymo projekto 28 straipsnio redakcijai, kurią siūlo vyriausybė.

pažymėtina, kad seimas dėl to balsavo ir įstatymo projekto svarstymo stadijoje nutarė pritarti tokiai vyriausybės pateiktai naujos redakcijos mokslo ir studijų įstaty-mo projekto 28 straipsnio „mokslo laipsniai“ (čia nurodomas ankstesnis šio straips-nio numeris) redakcijai:


„1. Lietuvos Respublikoje teikiami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai.

2. Daktaro mokslo laipsnis suteikiamas asmenims, įvykdžiusiems doktorantū-ros reikalavimus ir apgynusiems daktaro disertaciją. Doktorantūros nuostatus, reg-lamentuojančius ir mokslo laipsnio teikimo tvarką, tvirtina vyriausybė. mokslinių tyrimų įstaigų doktorantai turi Aukštojo mokslo įstatyme ir kituose įstatymuose nu-statytas studentų teises.

3. Habilitacijos tvarką ir habilituoto daktaro laipsnio teikimo tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rekto-rių konferencijos, Lietuvos valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus.“

11.4.9. taigi seimas 2002 m. gegužės 14 d. posėdyje (įstatymo projekto svarsty-mo stadija) balsuodamas apsisprendė dėl tokių principinių nuostatų: Lietuvoje gali būti suteikiamas ir daktaro, ir habilituoto daktaro mokslo laipsnis, t. y. Lietuvoje yra dvipakopė mokslo laipsnių sistema; abu šie mokslo laipsniai yra įgyjami juos sutei-kiant; habilitacijos tvarką ir habilituoto daktaro laipsnio teikimo tvarką turi nustatyti vyriausybė.

pažymėtina, kad seimas, apsisprendęs dėl minėtų principinių nuostatų, kurios turės būti įtvirtintos naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatyme, kartu atmetė seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto poziciją, kad Lietuvoje gali būti suteikiamas tik daktaro mokslo laipsnis, o habilituoto daktaro – ne, t. y. poziciją, kad Lietuvoje yra vienpakopė mokslo laipsnių sistema.

11.4.10. Aiškinant, ką reiškia naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projek-to 28 straipsnio 3 dalyje, kuriai seimas pritarė balsuodamas, vartojamos formuluotės „habilitacijos tvarka“ ir „habilituoto daktaro laipsnio teikimo tvarka“, paminėtina, kad tuo metu, kai buvo pritarta minėtai redakcijai, Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalis ir 29 straipsnio 2 dalis jau buvo išdėstytos 2001 m. gruodžio 21 d. redakcija (šios pataisos jau buvo įsigaliojusios); kaip minėta, jose buvo inter alia nustatyta, kad profe-soriaus pareigas gali eiti mokslininkas arba pripažintas menininkas, kurie turi atitikti profesoriaus pareigų reikalavimus ir būti įvykdę habilitacijai keliamus reikalavimus, o habilitacijos tvarką nustato vyriausybė (28 straipsnio 3 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija)), ir kad vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali eiti mokslininkas, ati-tinkantis šių pareigų reikalavimus ir habilitacijai keliamus reikalavimus (29 straipsnio 2 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija)). tačiau, kaip konstatuota šiame konstituci-nio teismo nutarime, nors iš įstatymų leidėjo ketinimų rengiant, svarstant bei priimant šiuos Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) ir 29 straipsnio 2 dalies (2000 m. kovo 21 d. redakcija) pakeitimus matyti, jog buvo vado-vaujamasi principine nuostata, kad Lietuvoje gali būti suteikiamas tik daktaro mokslo laipsnis, o habilituoto daktaro mokslo laipsnis negali būti suteikiamas, buvo sudarytos ir prielaidos (ypač turint galvoje tai, kad sąvokos „habilitacija“ (ir formuluotės „habi-litacijai keliami reikalavimai“) turinys Aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d.


redakcija su 2001 m. sausio 25 d. ir 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimais ir papildymais) nebuvo apibrėžtas expressis verbis) taikant šį įstatymą nevienodai aiškinti, ar padarius minėtus 2001 m. gruodžio 21 d. pakeitimus ir papildymus Lietuvoje galėjo būti sutei-kiamas ne tik daktaro, bet ir habilituoto daktaro mokslo laipsnis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo pro-jekto 28 straipsnio 3 dalyje, kuriai seimas pritarė balsuodamas, greta yra vartojamos dvi formuluotės: „habilitacijos tvarka“ ir „habilituoto daktaro laipsnio teikimo tvar-ka“. manytina, kad šių formuluočių turinys nesutampa ir kad kiekviena iš jų sietina su skirtingais teisės institutais. taigi taip pat manytina, kad vyriausybė turės nustatyti dvi skirtingas tvarkas – „habilitacijos tvarką“ ir „habilituoto daktaro laipsnio teikimo tvarką“. kokius santykius turėtų reguliuoti nurodytoji „habilitacijos tvarka“, iš ap-tariamo įstatymo projekto nėra aišku. tačiau akivaizdu, kad nurodytoji „habilituoto daktaro laipsnio teikimo tvarka“ per definitionem turės reguliuoti santykius, susiju-sius su habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimu.

beje, tuo metu galiojo (ir šiuo metu galioja su pakeitimais, padarytais vyriausybės 2002 m. rugsėjo 11 d. nutarimu nr. 1432 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimų pakeitimo, susijusio su mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos reorganizavimu“; toliau – ir 2002 m. rugsėjo 11 d. pakeitimai) vyriausybės 1996 m. nutarimas nr. 1317 „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių sistemos bend-rųjų nuostatų patvirtinimo“ (2001 m. liepos 11 d. redakcija), kuriuo patvirtinti Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių sistemos bendrieji nuostatai (2001 m. liepos 11 d. redakci-ja) reglamentavo (ir šiuo metu – su 2002 m. rugsėjo 11 d. pakeitimais – reglamentuoja) inter alia habilituoto daktaro mokslo laipsnio suteikimą. minėtų nuostatų 57 punkte ha-bilitacija apibrėžiama kaip „habilituoto daktaro mokslo laipsnio suteikimas“.

11.5. Jau po to, kai seimo 2002 m. gegužės 14 d. posėdyje buvo apsvarstytas mi-nėtas mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, bet dar nepradėjus šio įstatymo projekto priėmimo procedūros seime, dėl šio jau apsvarstyto projekto buvo įregistruota įvairių pasiūlymų.

11.5.1. vienas iš jų – tuometinio seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko R. pavilionio 2002 m. gegužės 30 d. pasiūlymas aptariamo naujos redak-cijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 1 straipsnio 4 punkte žodį „laipsnio“ pakeis-ti žodžiu „laipsnių“ ir įtvirtinti nuostatą, kad „šis įstatymas nustato: <...> 4) mokslo laipsnių ir pedagoginių vardų įgijimo principus <...>“. pasak šio pasiūlymo autoriaus, ši pataisa susijusi su tuo, kad po svarstymo seimas pritarė naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 29 straipsnio redakcijai (čia nurodomas jau naujas šio straipsnio numeris), o dėl to būtina „atitinkamai pakeisti ir 1 straipsnio redakciją: žodį „laipsnis“ parašyti daugiskaita – „laipsnių““. kartu toks pasiūlymas reiškė, kad pripažįstama, jog yra apsispręsta įtvirtinti dvipakopę mokslo laipsnių sistemą, pagal kurią gali būti suteikiamas ir daktaro, ir habilituoto daktaro mokslo laipsnis.

seimo 2002 m. birželio 11 d. posėdyje (įstatymo projekto priėmimo stadija) šis pasiūlymas buvo priimtas.


11.5.2. tuometinis seimo narys e. kaniava 2002 m. birželio 10 d. įregistravo pa-siūlymą pakeisti aptariamo projekto 29 straipsnio 1 ir 3 dalis ir jas išdėstyti taip:

– 1 dalį: „Lietuvos Respublikoje pripažįstami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai“;

– 3 dalį: „Habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos moks-lo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus.“

palyginus tuometinio seimo nario e. kaniavos pasiūlytą naujos redakcijos moks-lo ir studijų įstatymo projekto 29 straipsnio 1 ir 3 dalių redakciją su tuometine šio projekto dar buvusio 28 straipsnio atitinkamų dalių redakcija, kurią seimui pateikė vyriausybė ir kuriai, kaip minėta, savo 2002 m. gegužės 14 d. posėdyje balsavimu pri-tarė seimas, matyti, kad tuometinis seimo narys e. kaniava pasiūlė minėto projekto 29 straipsnio (čia nurodomas jau naujas šio straipsnio numeris) 1 dalyje vietoje žo-džio „teikiami“ įrašyti žodį „pripažįstami“, o 3 dalyje – išbraukti žodžius „habilituoto daktaro laipsnio teikimo tvarką“.

seimo 2002 m. birželio 11 d. posėdyje (įstatymo priėmimo stadija) šio pasiū-lymo autorius tuometinis seimo narys e. kaniava seimui paaiškino, kad sąvoka „pripažįstami“, kurią vietoje sąvokos „teikiami“ siūloma įrašyti aptariamo projekto 29 straipsnio 1 dalyje, „aiškiau nusako esmę“, o siūlomą šio projekto 29 straipsnio 3 dalies pakeitimą apibūdino kaip „daugiau redakcinio pobūdžio“. tuometinis seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas R. pavilionis seimą informavo, kad tiems siūlymams šis komitetas pritaria.

seimas bendru sutarimu pritarė abiem tuometinio seimo nario e. kaniavos pasiūlymams, o po to bendru sutarimu priėmė naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnį, kaip rašoma seimo posėdžio stenogramoje, „su e. kaniavos pataisomis“.

11.5.3. minėta, kad mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. redakcija) 29 straipsnyje „mokslo laipsniai“ nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikoje pripažįstami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai.

2. Daktaro mokslo laipsnis suteikiamas asmenims, įvykdžiusiems doktorantūros reikalavimus ir apgynusiems daktaro disertaciją. Doktorantūros nuostatus, reglamentuo-jančius ir mokslo laipsnio teikimo tvarką, tvirtina vyriausybė. mokslinių tyrimų įstaigų doktorantai turi Aukštojo mokslo įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas studentų teises.

3. Habilitacijos tvarką nustato vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo ta-rybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos valstybinių mokslo ins-titutų direktorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus.“

11.6. Atsakymas į tai, kokius santykius turi reguliuoti vyriausybės nustatyta ha-bilitacijos tvarka, nurodyta mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. redak-cija) 29 straipsnio 3 dalyje, priklauso nuo to, kaip bus vertinamos minėtos aplinky-bės, ypač tai, kad:


– seimas 2002 m. gegužės 14 d. posėdyje (įstatymo projekto svarstymo stadija) balsuodamas apsisprendė inter alia dėl principinės nuostatos, Lietuvoje gali būti su-teikiamas ir daktaro, ir habilituoto daktaro mokslo laipsnis, t. y. Lietuvoje yra dvipa-kopė mokslo laipsnių sistema;

– seimas 2002 m. birželio 11 d. posėdyje (įstatymo projekto priėmimo stadija) pritarė tuometinio seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko R. pavi-lionio 2002 m. gegužės 30 d. pasiūlymui aptariamo naujos redakcijos mokslo ir studi-jų įstatymo projekto 1 straipsnio 4 punkte žodį „laipsnio“ pakeisti žodžiu „laipsnių“ ir įtvirtinti nuostatą, kad „šis įstatymas nustato: <...> 4) mokslo laipsnių ir pedagoginių vardų įgijimo principus <...>“;

– tuometinio seimo nario e. kaniavos 2002 m. birželio 10 d. pasiūlytos mokslo ir studijų įstatymo projekto 29 straipsnio 1 ir 3 dalių pataisos, jo paties teigimu (pri-statant šias pataisas seimui) seimo 2002 m. birželio 11 d. posėdyje, buvo tik (atitin-kamai) „aiškiau nusakančios esmę“ ir „daugiau redakcinio pobūdžio“;

– seimas 2002 m. birželio 11 d. posėdyje (įstatymo projekto priėmimo stadi-ja) nutarė išbraukti prieš tai įstatymo projekto 29 straipsnio 3 dalyje expressis verbis įtvirtintą nuostatą „habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo tvarką nustato vy-riausybė“;

– sąvoka „habilitacija“ vartojama tokiame mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. redakcija) straipsnyje, kuris yra skirtas būtent su mokslo laipsniais su-sijusiems santykiams reguliuoti.

11.6.1. visos šios aplinkybės, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad nei tuometinis seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas R. pavilionis, nei tuometinis sei-mo narys e. kaniava, pristatydami seimui savo pateiktas naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 1 straipsnio 4 punkto ir 29 straipsnio 1 ir 3 dalių pataisas, nė neužsiminė apie tai, kad jos galėtų kaip nors pakeisti seimo ankstesnį apsispren-dimą dėl to, kad Lietuvoje gali būti suteikiami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai, juolab kad nė vienas iš šių pataisų teikėjų nė nesiūlė seimui iš naujo apsi-spręsti dėl vienpakopės ar dvipakopės mokslo laipsnių sistemos, leidžia teigti, kad seimas, 2002 m. birželio 11 d. balsuodamas dėl mokslo ir studijų įstatymo projekto priėmimo, taigi ir dėl minėtų tuometinio seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komi-teto pirmininko R. pavilionio bei tuometinio seimo nario e. kaniavos pasiūlymų, va-dovavosi tuo, kad šiais pasiūlymais nėra kaip nors koreguojamas, juolab peržiūrimas, seimo 2002 m. gegužės 14 d. posėdyje balsavimu padarytas seimo apsisprendimas dėl dvipakopės mokslo laipsnių sistemos, kai Lietuvoje gali būti suteikiamas ne tik daktaro, bet ir habilituoto daktaro laipsnis, įtvirtinimo, taip pat dėl to, kad tvarką, pagal kurią suteikiamas habilituoto daktaro laipsnis, kaip ir tvarką, pagal kurią su-teikiamas daktaro laipsnis, turi nustatyti vyriausybė.

11.6.2. būtent šitaip vertinant aptartas naujos redakcijos mokslo ir studijų įsta-tymo projekto rengimo ir priėmimo aplinkybes ir sistemiškai aiškinant mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio (2002 m. birželio 11 d. redakcija) 1 ir 3 dalių nuostatas,


taip pat 1 straipsnio (2002 m. birželio 11 d. redakcija) nuostatą „šis įstatymas nustato: <...> 4) mokslo laipsnių <...> įgijimo principus <...>“, t. y. šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatą „habilitacijos tvarką nustato vyriausybė“ susiejus su šio straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikoje yra pripažįstami daktaro ir habilituoto dak-taro mokslo laipsniai“ ir su pacituota 1 straipsnio (2002 m. birželio 11 d. redakcija) nuostata, manytina, kad vyriausybė turi nustatyti tokią tvarką, pagal kurią moksli-ninkas galėtų Lietuvoje įgyti habilituoto daktaro laipsnį.

11.6.3. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal mokslo ir studijų įstatymo pakei-timo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį vyriausybė iki 2002 m. spalio 1 d. turėjo priimti ar pakeisti naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 patvirtintos Habilitacijos tvarkos 1 punkte nustatyta, kad ši Habilitacijos tvarka nereglamentuoja habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo, kuris vykdomas kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

kaip minėta, tuo metu galioję mokslo laipsnių sistemos bendrieji nuostatai (2001 m. liepos 11 d. redakcija), patvirtinti vyriausybės 1996 m. nutarimu nr. 1317 „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių sistemos bendrųjų nuostatų patvirtini-mo“ (2001 m. liepos 11 d. redakcija), reglamentuojantys inter alia habilituoto daktaro mokslo laipsnio suteikimą, buvo pakeisti vyriausybės 2002 m. rugsėjo 11 d. nutari-mu nr. 1432 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimų pakeitimo, susijusio su mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos reorganizavimu“, tačiau minėtų nuostatų 57 punktas, pagal kurį habilitacija yra „ha-bilituoto daktaro mokslo laipsnio suteikimas“, nebuvo pakeistas (jis nėra pakeistas ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu).

11.7. kartu paminėtina, kad mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio (2002 m. birželio 11 d. redakcija) 1, 2 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant vien lingvistiškai (ir neatsižvelgiant į jo įtvirtinimo aplinkybes) gali būti teigiama, kad vien tai, kad šio straipsnio 1 dalyje vartojama ne sąvoka „teikiami“ („teikti“ reiškia „duoti“, „skirti“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidy-bos institutas, 2000, p. 837), bet sąvoka „pripažįstami“ („pripažinti“ reiškia „sutik-ti, laikyti esant teisėtą, veikiantį, galiojantį, turintį kokių nors ypatybių“, „išaiškinus nustatyti“ (ibid., p. 612)), reiškia, kad nors Lietuvoje mokslininkai gali turėti ne tik daktaro, bet ir habilituoto daktaro mokslo laipsnį, įgyti habilituoto daktaro laipsnio Lietuvoje jie negali – čia jis negali būti suteikiamas, jis gali būti įgyjamas tik užsienio valstybėse arba įgytas Lietuvoje anksčiau.

toks aiškinimas yra grindžiamas inter alia tuo, kad minėtame straipsnyje (jo 2 dalyje) yra expressis verbis numatytas vien daktaro mokslo laipsnio teikimas, o ha-bilituoto daktaro laipsnio teikimas (vartojant šią sąvoką) niekur šiame įstatyme nėra eksplicitiškai numatytas; vadinasi, habilituoto daktaro mokslo laipsnis Lietuvoje gali būti įgyjamas ne jį suteikiant, bet „pripažįstant“, jeigu mokslininkas jį įgijo kur nors kitur arba kada nors anksčiau.


toks aiškinimas gali būti grindžiamas dar ir tokiu argumentu, esą seimas, žodį „teikiami“ pakeisdamas žodžiu „pripažįstami“ ir išbraukdamas eksplicitinę nuostatą, kad vyriausybė nustato habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo tvarką, pakeitė savo ankstesnį – 2002 m. gegužės 14 d. – apsisprendimą dėl dvipakopės mokslo laips-nių sistemos įtvirtinimo.

tačiau, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, minėtos patai-sos, jas pristatant seimui, buvo apibūdintos kaip tik „aiškiau nusakančios esmę“ ir „daugiau redakcinio pobūdžio“; be to, tame pačiame seimo posėdyje buvo priimtas ir tuometinio seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko R. pavilionio 2002 m. gegužės 30 d. pasiūlymas pakoreguoti naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo projekto 1 straipsnio 4 punktą ir žodį „laipsnio“ pakeisti žodžiu „laipsnių“.

tokio aiškinimo pavyzdys yra šioje konstitucinės justicijos byloje esantis tuome-tinio seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko R. pavilionio 2002 m. rugsėjo 24 d. raštas tuometiniam Lietuvos mokslo tarybos pirmininkui prof. habil. dr. k. makariūnui „Dėl įstatymo nuostatų aiškinimo“, kuriame inter alia teigiama: Lietuvos Respublikoje habilituoto daktaro mokslo laipsnis nėra teikiamas; šis mokslo laipsnis gali būti pripažįstamas tik jį turintiems asmenims, t. y. tiems, kurie jį įgi-jo anksčiau arba kitose valstybėse; mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio 3 dalies (2002 m. birželio 11 d. redakcija) nuostata „habilitacijos tvarką nustato vyriausybė“ reiškia, kad vyriausybė „habilitacijos tvarkoje galėtų nustatyti procedūrą, pagal ku-rią kitose valstybėse suteiktą habilitaciją (ar antrąjį mokslo laipsnį) būtų galima pri-pažinti Lietuvos Respublikoje“; „habilitacijos tvarkoje turėtų būti nustatytas daktaro mokslo laipsnį turinčio asmens mokslinių ir pedagoginių darbų minimumas, kuris leistų jam pirmą kartą užimti profesoriaus ar vyriausiojo mokslinio bendradarbio pa-reigas“; „naujos redakcijos mokslo ir studijų įstatymo 1 straipsnyje palikti žodžiai „šis įstatymas nustato mokslo laipsnių ir pedagoginių vardų įgijimo principus“ nereiškia nieko kito, kaip tik daktaro mokslo laipsnio įgijimo ir habilituoto daktaro laipsnio jį turintiems pripažinimo principus (mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnis)“.

minėtame rašte pateiktas mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio (2002 m. bir-želio 11 d. redakcija) 1 ir 3 dalių aiškinimas grindžiamas tuo, kad, pasak rašto auto-riaus, „priimdamas Aukštojo mokslo bei mokslo ir studijų įstatymų pataisas, seimas pakeitė 1991 metais priimto mokslo ir studijų įstatymo nuostatą, kad Lietuvoje tei-kiami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai. Habilituoto daktaro mokslo laipsnių atžvilgiu seimas apsisprendė pripažinti iki įstatymo priėmimo turėtus laips-nius, žodį „teikiami“ pakeisdamas žodžiu „pripažįstami“, todėl šiuo atveju Lietuvių kalbos žodyne esanti žodžio „pripažinti“ reikšmė „suteikti“ netinka habilituoto dak-taro mokslo laipsniui (tokio laipsnio sąvokos iš viso neliko jokiame įstatyme)“.

vis dėlto toks aiškinimas neįtikina. ir ne tik dėl to, kad visiškai neatsižvelgiama į nuostatų, kurios aiškinamos, įtvirtinimo aplinkybes.

tokį aiškinimą komplikuoja inter alia mokslo ir studijų įstatymo 31 straips-nio „mokslo laipsnius ir pedagoginius vardus patvirtinantys dokumentai“ (2002 m.


birželio 11 d. redakcija, beje, nepakeista ligi šiol) 2 dalies nuostata, kad „užsienyje įgyti mokslo laipsnių diplomai pripažįstami (nostrifikuojami) vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip“. taigi už-sienyje įgytų mokslo laipsnių (habilituoto daktaro mokslo laipsnio taip pat) diplomų pripažinimui Lietuvoje mokslo ir studijų įstatyme (2002 m. birželio 11 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatytas atskiras institu-tas – diplomų nostrifikavimo institutas; jis negali būti sutapatinamas su mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnyje (2002 m. birželio 11 d. redakcija) įtvirtintu habilitaci-jos institutu, nes, kad ir kaip būtų aiškinamas sąvokos „habilitacija“ turinys, nostrifi-kavimas nėra habilitacija. vadinasi, habilitacijos instituto, įtvirtinto mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnyje (2002 m. birželio 11 d. redakcija), negalima aiškinti kaip esą reiškiančio, kad vyriausybė „habilitacijos tvarkoje galėtų nustatyti procedūrą, pagal kurią kitose valstybėse suteiktą habilitaciją (ar antrąjį mokslo laipsnį) būtų galima pripažinti Lietuvos Respublikoje“.

12. Šiame kontekste pabrėžtina, kad mokslo ir studijų įstatymas (2002 m. bir-želio 11 d. redakcija) Aukštojo mokslo įstatymo (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) atžvilgiu yra lex posteriori, be to, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nu-tarime, Aukštojo mokslo įstatymo 28 ir 29 straipsniai (2001 m. gruodžio 21 d. redak-cija), kuriuose vartojama sąvoka „habilitacija“, nėra skirti su mokslo laipsnių teikimu susijusiems santykiams tiesiogiai reguliuoti – apie tai, kokia mokslo laipsnių sistema yra įtvirtinta Lietuvoje, reikia spręsti ne vien iš šių straipsnių, o atsižvelgiant į visumi-nį įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą.

sistemiškai aiškinant aptartąjį mokslo ir studijų įstatyme (2002 m. birželio 11 d. redakcija) ir Aukštojo mokslo įstatyme (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) nusta-tytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad, įsigaliojus mokslo ir studijų įstatymui (2002 m. birželio 11 d. redakcija), Aukštojo mokslo įstatymo 28 ir 29 straipsniuose (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) vartojama sąvoka „habilitacija“ – dėl to, kad, kaip minėta, galima teigti, jog vyriausybė turi nustatyti tvarką, pagal kurią suteikiamas habilituoto daktaro laipsnis, – tapo klaidinanti, visiškai netinkama mokslininko tin-kamumo užimti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas patikrinimo procedūrai apibūdinti, t. y. tam institutui, kuriam apibūdinti ji yra vartojama. Šiame kontekste ji yra ydinga.

minėtas Aukštojo mokslo įstatymo 28 ir 29 straipsniuose (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) vartojamos sąvokos „habilitacija“ ydingumas nereiškia, kad įsiga-liojus mokslo ir studijų įstatymui (2002 m. birželio 11 d. redakcija) vyriausybė ne-teko įgaliojimų nustatyti mokslininko tinkamumo užimti profesoriaus ar vyriausio-jo mokslo darbuotojo pareigas patikrinimo procedūrą, kuri gali būti ir nesiejama su habilituoto daktaro laipsnio turėjimu. pagal Aukštojo mokslo įstatymą (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyti tokią tvar-ką yra vyriausybės pareiga. tačiau dėl to, kad mokslo ir studijų įstatyme (2002 m. birželio 11 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra įtvir-


tintas habilituoto daktaro mokslo laipsnio institutas, ši procedūra nevadintina „ha-bilitacijos tvarka“.

Šiame kontekste primintina, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, mokslo ir studijų įstatyme (2002 m. birželio 11 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (kaip ir ankstesniame mokslo ir studijų įstaty-me (1991 m. vasario 12 d. redakcija)) nustatytas teisinis reguliavimas gali būti aiški-namas ir kaip leidžiantis teigti, jog vyriausybė turi įgaliojimus nustatyti tokią tvarką, pagal kurią mokslininkas galėtų Lietuvoje įgyti habilituoto daktaro laipsnį. priminti-na ir tai, kad šiuo metu galioja vyriausybės 1996 m. nutarimas nr. 1317 „Dėl Lietu-vos Respublikos mokslo laipsnių sistemos bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (2001 m. liepos 11 d. redakcija su 2002 m. rugsėjo 11 d. pakeitimais).

13. minėtas Aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas su sąvokos „habilitacija“ vartojimu susijęs tei-sinis reguliavimas taisytinas, šiame įstatyme vartojama sąvoka „habilitacija“ keistina. pasiūlyti, kokia sąvoka šiame įstatyme vietoj jos vartotina apibūdinant mokslininko tinkamumo eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas patikrinimo procedūrą, nėra konstitucinio teismo funkcija.

14. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ap-tartasis sąvokos „habilitacija“ (taip pat formuluotės „habilitacijos tvarka“) ydingumas nereiškia, kad negali būti tokios mokslininko tinkamumo užimti profesoriaus ar vy-riausiojo mokslo darbuotojo pareigas patikrinimo procedūros, kai šias pareigas užima mokslininkas, neturintis habilituoto daktaro laipsnio. Jeigu įstatymų leidėjas yra apsi-sprendęs, kad tokia – su habilituoto daktaro laipsnio turėjimu nesietina – procedūra yra nustatytina, ir kartu yra įtvirtinęs galimybę įgyti habilituoto daktaro laipsnį, minė-ta procedūra turi būti vadinama kitaip. priešingu atveju painiava neišvengiama.

nagrinėjamu atveju būtent ir yra painiava. iš konstitucinio teismo posėdyje kal-bėjusių byloje dalyvaujančių asmenų atstovų, taip pat specialistų paaiškinimų matyti, kad nėra sutariama, ar šiuo metu galiojantys įstatymai įtvirtina galimybę Lietuvoje įgyti tik daktaro, ar ir habilituoto daktaro laipsnį. pagrindą nevienodai aiškinti esa-mą teisinį reguliavimą duoda inter alia tai, kad Aukštojo mokslo įstatymo (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos (ne tik tos, kurios detaliai analizuojamos šiame konstitucinio teismo nu-tarime) neretai yra dviprasmiškos, neaiškios, o kai kada ir prieštarauja viena kitai ar net viena kitą neigia. Apskritai problemiškas yra ir minėtų įstatymų santykis, nes jų reguliavimo dalykas iš dalies sutampa. iš tokio visuminio teisinio reguliavimo, kurio sudedamosios dalys yra ir Aukštojo mokslo įstatymo 28 bei 29 straipsniai (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnis (2002 m. birželio 11 d. redakcija, taip pat ir su 2006 m. liepos 18 d. pakeitimu), sunku vienareikšmiškai spręsti, ar Lietuvoje pagal įstatymus gali būti teikiamas ne tik daktaro, bet ir habili-tuoto daktaro mokslo laipsnis.


15. Aukštojo mokslo įstatymo (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakei-timais ir papildymais) ir mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos (inter alia susijusios su habilitaci-ja), kurios čia analizuojamos, nėra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, jų atitiktis konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.

16. pažymėtina, kad konstitucijoje nėra nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nu-statyta, kokia mokslo laipsnių sistema turi būti įtvirtinta įstatymuose, inter alia nėra nustatyta, ar Lietuvoje turi būti teikiamas tik daktaro mokslo laipsnis (t. y. ar turi būti įtvirtinta vienpakopė mokslo laipsnių sistema), ar ir habilituoto daktaro mokslo laips-nis (t. y. ar turi būti įtvirtinta dvipakopė mokslo laipsnių sistema). Įstatymų leidėjas pagal konstituciją šioje srityje turi diskreciją, jis taip gali nustatyti mokslo laipsnių įgijimo būdus. konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokslas ir tyrinė-jimai yra laisvi, konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad aukštosios mokyklos turi autonomiją, konstituciniai atviros ir darnios visuomenės imperatyvai, kitos konstitucijos nuostatos suponuoja ir tai, kad nustatant, kokie mokslo laipsniai yra Lietuvoje, kokiais būdais jie yra įgyjami, turėtų būti atidžiai įsiklausoma į mokslo ir akademinės bendruomenės, į valstybinių ir kitų autoritetingų mokslo institucijų, vienijančių įvairių mokslo sričių mokslininkus, nuomonę. pasirenkant ir įstatymu įtvirtinant mokslo laipsnių sistemą Lietuvoje, svarbu įvertinti ir kitų šalių, ypač eu-ropos sąjungos valstybių narių, patirtį, taip pat tai, kiek ir kaip ta patirtis turi ir gali būti pritaikyta Lietuvoje.

III

1. pareiškėjo ginčijamos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija), juo patvirtinto Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija), taip pat vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 patvirtintos Habilitacijos tvarkos nuostatos yra skirtos reguliuoti santykiams, susijusiems su moks-lu bei tyrimais, jų rezultatų skelbimu, taip pat su dėstymu ir (arba) moksliniu darbu valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose (inter alia turint galimybę eiti jose profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas).

sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos nuostatos neprieštarauja konstitucijai, būtina išsiaiškinti, kokių konstitucinių imperatyvų turi paisyti įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuodami atitinkamus san-tykius.

taip pat atsižvelgtina į tai, kokie vyriausybės įgaliojimai reguliuoti tuos santy-kius kilo iš seimo išleistų įstatymų.

2. pabrėžtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje atliekant ginčijamų vyriau-sybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija), juo patvirtinto Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija), taip pat vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 patvirtintos Habilitacijos tvarkos nuostatų konstitu-


cingumo tyrimą nėra tiriama ir nėra sprendžiama inter alia tai, koks mokslinės veik-los organizavimo, valdymo ar rezultatų nustatymo bei vertinimo modelis labiausiai atitinka ar galbūt galėtų labiausiai atitikti mokslo plėtros ir kokybės siekius. tokio modelio pasirinkimas yra ne konstitucinės kontrolės, bet įstatymų leidybos funkcija, taip pat pagal įstatymus sprendimus priimančios ir veikiančios vykdomosios valdžios funkcija. kita vertus, pabrėžtina, kad įstatymais nustatydamas atitinkamą mokslo teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas (taip pat vykdomosios valdžios institucijos, pa-gal savo kompetenciją reguliuodamos atitinkamus santykius) privalo ne tik paisyti konstitucijos, bet ir jokiu būdu neignoruoti mokslo ir akademinės bendruomenės nuomonės, deramai į ją atsižvelgti.

3. pagal konstitucijos 42 straipsnį kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi (1 dalis); valstybė remia kultūrą ir mokslą (2 dalis).

konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė yra neatsiejama nuo konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos įsitikinimų bei jų raiškos laisvės, suponuojančios, be kita ko, žmogaus laisvę pačiam formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes (konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), taip pat šiame konstitucijos straipsnyje įtvirtin-tos informacijos laisvės, kuri reiškia, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis), nuo konstituci-jos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, įvairių kitų konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių inter alia asmens teises ir laisves, demokratiją. konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė – tai asmens savi-raiškos ir kūrybos, idėjų pliuralizmo, konstituciškai vertingų socialinių ryšių palai-kymo ir stiprinimo, socialinės, techninės bei meno pažangos, visuomenės gyvenimo turiningumo ir įvairovės sąlyga.

konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės samprata yra labai talpi, ji apima įvairius mokslo ir tyrimų aspektus. konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiškia inter alia tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą. pagal konstituciją asmeniui ne-gali būti primetamos kokios nors mokslinės pažiūros, jo negalima versti pasirinkti kurią nors mokslinių tyrimų sritį arba neleisti jos pasirinkti (išskyrus iš konstitucijos kylančias išimtis), versti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus arba drausti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus (išskyrus iš konstitucijos kylančias išimtis), skelbti atliktų mokslinių tyrimų rezultatus arba jų neskelbti. tai yra asmens nuožiūros, jo laisvo apsisprendimo reikalas.

konstitucija įtvirtina tokią mokslo ir tyrimų laisvės sampratą, kad mokslo ir tyri-mų negalima politizuoti ar ideologizuoti, kad mokslininkui negalima primesti kokių nors mokslinių pažiūrų, vertybių, kad mokslininkų ar tyrėjų negalima diskriminuoti dėl to, kad jų mokslinio tyrimo sritis ar kryptis neatitinka kieno nors politinių ar ideologinių nuostatų. kitoks konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės sampratos aiš-kinimas reikštų, esą leidžiama nukrypti ir nuo konstitucinių demokratijos, atviros,


teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvų, sudaryti prielaidas pažeisti įvai-rias konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus teises ir laisves.

4. pabrėžtina, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės (taip pat tam tikras mokslo kryptis atstovaujančių bendruo-menių), kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos bendrijos, profesi-nį nepriklausomumą nuo valstybės institucijų, savarankišką institucionalizavimąsi ir savivaldą, laisvą bendravimą su kitų šalių mokslo bendruomenėmis (inter alia mokslo ir studijų institucijomis). konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata (ypač turint omenyje mokslinių tyrimų, kaip veiklos, kuriai reikalingos ypatingos profesinės ži-nios, turinį) suponuoja ir viešosios valdžios institucijų, priimančių mokslui, studi-joms ir kitai mokslo bendruomenei (inter alia mokslo ir studijų institucijoms) skirtus sprendimus (inter alia savo teisės aktais reguliuojančius atitinkamus santykius), pa-reigą neignoruoti mokslo bendruomenės nuomonės, deramai į ją atsižvelgti.

5. kartu pažymėtina, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė nėra absoliuti. pagal konstitucijos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. taigi ir mokslo bei tyrimų laisvės negalima aiškinti kaip esą leidžian-čios šia laisve naudotis ir taip, kad būtų pažeidžiamos kitų žmonių teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės, inter alia žmogaus sveikata, garbė ir orumas, dorovė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka. konstitucinis teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai demokratinėje visuomenėje yra būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Šiame kontekste paminėtina, kad tam tikros mokslo ir tyrimų laisvės (kuri, kaip minėta, yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų bei jų raiškos, taip pat infor-macijos laisvės) ribos nustatomos ir dėl kai kurių kitų konstitucijos nuostatų. Antai pagal konstitucijos 25 straipsnį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveika-tai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikals-tamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis). konstitucijos 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad su žmogumi be jo žinios ir laisvo sutikimo negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.

6. visuotinai žinoma, kad šiuolaikinis mokslas vystosi ne tik atskirose valstybė-se, jis nėra vien atskirų šalių nacionalinės kultūros dalis, bet jau seniai yra peržengęs


valstybių sienas. Šiuolaikinis mokslas – internacionalus; jokios šalies mokslas ir ty-rimai negali būti izoliuoti nuo pasaulinių mokslo tendencijų ir mokslo standartų, mokslo plėtros kitose valstybėse. tarptautinė mokslo sklaida, keitimasis moksline in-formacija, mokslinių tyrimų rezultatais yra esminė sėkmingos mokslo raidos kiekvie-noje šalyje prielaida. todėl valstybė turi pareigą (kylančią inter alia iš konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies) visokeriopai skatinti bei remti ir Lietuvos mokslo sklaidą pa-saulyje, jo reprezentavimą už Lietuvos ribų. o atsižvelgiant į tai, kad dėl okupacinio sovietų režimo daug mokslo sričių Lietuvoje (inter alia humanitariniai ir socialiniai mokslai, bet ne tik jie) ilgą laiką buvo atskirtos nuo pasaulinės mokslo tėkmės, aki-vaizdu, kad valstybei kyla labai svarbus uždavinys padėti Lietuvos mokslininkams ir mokslui kuo plačiau įsilieti į tarptautinį mokslo procesą.

7. pagal konstituciją asmuo turi teisę netrukdomai žodžiu, raštu, kitais informa-cijos perdavimo būdais ir priemonėmis skleisti mokslines idėjas ir skelbti mokslinių tyrimų rezultatus, susipažinti su viešai paskelbtais kitų asmenų mokslo darbais, moks-linėmis idėjomis. taigi pagal konstituciją mokslu ir tyrimais užsiimančiam asmeniui negali būti kliudoma laisvai bendrauti su Lietuvos ir kitų valstybių mokslininkais bei tyrėjais.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad moks-linių tyrimų rezultatų skelbimas yra ir visos mokslo bendruomenės, ir paties atitin-kamo mokslininko tolesnės mokslinės veiklos produktyvumo prielaida. produktyvi mokslinė veikla negalima be mokslininkų bendravimo, keitimosi moksline informa-cija bei dalijimosi idėjomis (inter alia mokslinių tyrimų rezultatais) ir su savo šalies, ir su užsienio mokslininkais. Dėl nepakankamo tokio bendravimo, keitimosi moksli-ne informacija bei dalijimosi idėjomis mokslinė veikla taptų neveiksminga, o moks-las – provincialus (ne tiriamo dalyko, bet pirmiausia metodologijos, patikimumo ir rezultatų reikšmingumo požiūriu), skurdus, nevisavertis; daugiau negu tikėtina, kad deramai nesikeičiant moksline informacija, nesidalijant idėjomis su kitais moksli-ninkais ir tyrėjais, neįsitraukiant į tarptautinę mokslo sklaidą, inter alia nepateikiant mokslinio tyrimo rezultatų susipažinti ir vertinti tarptautinei mokslo bendruomenei, bus nukrypstama nuo pasaulinių mokslo tendencijų ir atsiliekama nuo pasaulinių mokslo standartų. Šitaip galiausiai galėtų būti pakenkta visos mokslo ir akademinės bendruomenės, kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos savavaldės bendruomenės, normaliam gyvenimui. be to, žemas mokslo ir tyrimų lygis galėtų sudaryti prielaidas pažeisti ar net paneigti kitas konstitucines vertybes, inter alia as-mens konstitucinę teisę siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo), pakenkti Lietuvos Res-publikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui.

8. Dėl mokslo ir tyrimų reikšmės visuomenės bei valstybės ekonominei ir so-cialinei raidai valstybė neišvengiamai turi formuoti ir vykdyti tam tikrą mokslo po-litiką. pažymėtina (ypač atsižvelgiant į konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą), kad konstituciškai nepagrįsta ir nepateisinama būtų ne tik tokia valstybės mokslo politika, kai yra varžoma mokslo ir tyrimų laisvė,


dirbtinai stabdoma mokslo plėtra, bet ir tokia, kai mokslas ir tyrimai nėra valstybės remiami. konstitucija jokiu būdu nesuponuoja, kad mokslas ir tyrimai (ypač funda-mentiniai) turi egzistuoti vien rinkos pagrindais; priešingai, valstybės parama moks-lui yra imperatyvas, expressis verbis įtvirtintas konstitucijoje.

pagal savo kompetenciją formuodamos ir vykdydamos mokslo politiką, viešosios valdžios institucijos gali ir turi priimti atitinkamus (taip pat ir teisėkūros) sprendimus dėl atskirų mokslo krypčių (tyrimų sričių), mokslo ir studijų institucijų, mokslininkų ir tyrėjų, finansavimo ir pan. tokių sprendimų turinys ir įgyvendinimas priklauso ne tik nuo keliamų tikslų ir uždavinių, bet ir nuo valstybės finansinių, ekonominių gali-mybių. pabrėžtina, jog tai, kad vienos mokslo ir studijų institucijos ar atskiros mokslo kryptys (tyrimų sritys) gali būti finansuojamos daugiau, negu kitos, taip pat kitoks dife-rencijuotas atitinkamų santykių teisinis reguliavimas savaime nereiškia, kad kurie nors mokslininkai ar tyrėjai (atitinkamos mokslo ir studijų institucijos) yra nepagrįstai pri-vilegijuojami arba diskriminuojami, juo labiau kad mokslininkai ar tyrėjai yra verčiami pasirinkti vieną, o ne kitą mokslinių tyrimų sritį ar kryptį, atlikti vienus, o ne kitus mokslinius tyrimus. Akivaizdu, kad mokesčių mokėtojų lėšomis remtini pirmiausia tie moksliniai tyrimai, kurie yra perspektyvūs, produktyvūs, atitinka Lietuvos visuomenei ir valstybei iškilusius ir (arba) iškilsiančius tikslus ir uždavinius, palengvina Lietuvos valstybei vykdyti jos iš konstitucijos kylančias funkcijas. iš esmės tas pats pasakytina apie tuos mokslinius tyrimus, kurie reprezentuoja Lietuvos mokslą už Lietuvos ribų.

9. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valsty-bė turi ir tam tikras iš konstitucijos kylančias pareigas, susijusias su galimybės moks-lininkams ir tyrėjams skelbti savo mokslinių tyrimų rezultatus, taip pat ir Lietuvoje, užtikrinimu. platesnė šių valstybės konstitucinių pareigų analizė nėra šios konstitu-cinės justicijos bylos dalykas. tačiau pabrėžtina, kad konstituciškai būtų nepagrįstas toks teisinis reguliavimas, kai mokslininkams ar tyrėjams, jeigu jie nori tęsti savo mokslinę veiklą arba siekti karjeros moksle (pavyzdžiui, eiti tam tikras pareigas moks-lo ar studijų institucijoje), būtų nustatomos tokios su jų mokslinio tyrimo rezultatų skelbimu susijusios sąlygos, itin sunkiai įvykdomos dėl priežasčių, kurias pašalinti pačios Lietuvos valstybės (jos institucijų) galimybės yra menkos arba kurių pašalinti ji nemėgina. Šiame kontekste ypač pažymėtina, kad tai visų pirma pasakytina apie mokslininkus ir tyrėjus, kurių tyrimai (galintys būti ir labai aukšto mokslinio lygio) platesnės mokslo bendruomenės negali sudominti iš esmės dėl to, kad tiriamasis da-lykas yra susijęs pirmiausia su šia šalimi – Lietuva. Formuojant ir vykdant valstybės mokslo politiką būtina rasti būdus, kaip, nenukrypstant nuo konstitucijos, viena ver-tus, skatinti Lietuvos mokslo tarptautinę sklaidą ir deramą reprezentavimą pasaulyje, kita vertus, skatinti tokius mokslinius tyrimus, kurie yra svarbūs Lietuvai, net jeigu jie iš esmės negali labiau sudominti kitų kraštų mokslininkų ir tyrėjų, negali būti bent kiek plačiau paskleisti tarptautiniu mastu.

10. teisės aktais gali būti nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokslinin-kai, siekiantys eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valsty-


binių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose. Yra galimi įvairūs tokių reikalavimų nustatymo būdai. Antai pagal konstituciją nedraudžiama valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatyti tam tikrų bendrųjų minimalių reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas minėtose institucijose. konstitucija nedraudžia pasirinkti ir teisės aktuose įtvirtinti ir tokio minimalių reikalavimų nustatymo būdo, kai valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatomi tik pagrindiniai (bendresni) reikalavimai, kuriuos savo (t. y. lokaliuose) teisės aktuose detalizuoja ir sukonkretina valstybinės aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos.

kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, pagal kons-tituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tada, kai konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje rem-tis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (konstitucinio teis-mo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas). tačiau (tai savo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžęs konstitucinis teismas) jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatymi-niais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.

bendrųjų minimalių reikalavimų mokslininkams, siekiantiems eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo insti-tutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, nustatymas – tai žmogaus konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo procedūros dalis. iš konstitucijos nekyla, kad tokie reikalavimai (ypač detalūs) būtų nustatomi būtent įstatymu, juolab kad tokia teisėkūra būtinai turi remtis specialiomis žiniomis ir spe-cialia (profesine) kompetencija, todėl atitinkami santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, inter alia vyriausybės nutarimais, kurie, kaip minėta, negali prieštarauti įstatymams.

11. pažymėtina, kad vyriausybės diskreciją nustatyti bendruosius minima-lius reikalavimus mokslininkams, siekiantiems eiti tam tikras pareigas valstybinė-se aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, riboja konstitucijos normos ir principai, inter alia konstitucinis teisinės valstybės principas ir iš jo kylantis bei su juo neatskiriamai susijęs konstitucinis proporcingumo principas, reikalaujantis, kad teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tiks-lui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. nustatant minėtus bendruosius minima-


lius reikalavimus būtina paisyti ir konstitucijos 14 straipsnio, pagal kurį valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

12. minėta, kad šiuolaikinis mokslas yra internacionalus, kad jis jau seniai yra peržengęs valstybių sienas, kad tarptautinė mokslo sklaida, keitimasis moksline in-formacija, mokslinių tyrimų rezultatais yra esminė sėkmingos mokslo raidos kiekvie-noje šalyje prielaida. minėta ir tai, kad valstybei kyla labai svarbus uždavinys padėti Lietuvos mokslininkams ir mokslui kuo plačiau įsilieti į tarptautinį mokslo procesą.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad vyriausy-bė, nustatydama bendruosius minimalius reikalavimus mokslininkams, siekiantiems eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, gali vadovautis nuostata, kad šie reikalavimai turi padėti gerinti skatinti Lietuvos mokslo kokybę ir skatinti tarptautinę sklaidą, neleisti jam užsisklęsti šalyje, izoliuotis nuo pa-saulinių mokslo tendencijų, nesiorientuoti į pasaulinius mokslo standartus.

Jeigu Lietuvos mokslo tarptautinė sklaida nebūtų skatinama, ne tik atsirastų prielaidų sulėtėti Lietuvos mokslo raidai, atsilikti nuo tarptautinių mokslo vystymosi tendencijų – Lietuvos mokslo izoliavimasis, mokslinių tyrimų rezultatų skelbimas tik Lietuvoje sudarytų prielaidas Lietuvos mokslui tapti provincialiam.

13. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad moks-las ir moksliniai tyrimai yra ypatinga žmogaus kūrybinės veiklos sritis, kad mokslo sritys ir kryptys yra labai įvairios, kiekviena jų turi savo specifiką. Antai fiziniai, bio-medicinos ir technologijos mokslai, didelė dalis atliekamų jų tyrimų yra orientuoti į technologijų pažangą, technologiškai pritaikomus rezultatus, tuo tarpu humanitari-niai ir socialiniai mokslai daugiausia yra orientuoti į konkrečios tautinės, kultūrinės ir politinės bendruomenės problemas, atskleidžia tos bendruomenės istorinę kaitą, viena svarbiausių jų funkcijų – ieškoti socialinių, politinių, moralinių, estetinių, kul-tūrinių ir kitokių prasmių, kurti ir perduoti bendrąsias vertybes, palaikyti visuome-nės vertybinį, kultūrinį ir tautinį tapatumą. Ši mokslo sričių ir krypčių specifika lemia ir tarptautinės šių mokslų sričių ir krypčių rezultatų sklaidos specifiką, t. y. fiziniams, biomedicinos ir technologijos mokslams, atsižvelgiant į jų turinį ir užduotis, yra bū-dinga didesnė rezultatų sklaida, tuo tarpu humanitarinių ir socialinių mokslų tarp-tautinė sklaida paprastai yra sunkesnė inter alia dėl to, kad jų mokslinių tyrimų re-zultatai (būtent dėl to, kad vykdo minėtą savo funkciją) dažnai skelbiami atitinkamos šalies oficialiąja (valstybine) kalba (Lietuvoje – lietuvių kalba), taip pat dėl to, kad šių mokslo sričių rezultatai dažnai nėra taip universalizuoti, kaip fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų, nes jie visų pirma yra aktualūs būtent tai tautinei, kultūrinei ir politinei bendruomenei.

mokslo raidos nulemta didėjanti tam tikrų mokslo sričių ir krypčių specifika suponuoja diferencijuoto teisinio reguliavimo poreikį. vadinasi, vyriausybė, nusta-tydama minimalius kvalifikacinius reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose,


valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir vals-tybės mokslo įstaigose, negali nustatyti visiškai vienodų reikalavimų visoms mokslo sritims ir kryptims; minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai ne tik gali, bet ir turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į atitinkamų mokslo sričių ir krypčių specifiką, nule-miančią ir jų tarptautinės sklaidos didesnes ar mažesnes galimybes.

14. tais atvejais, kai konstitucija nereikalauja tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia vyriausybės, išim-tinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos įstatymų leidyboje tokia teisėkūros praktika, kai įstatyme yra nustatoma, kad tam tikrus santykius regu-liuoja vyriausybė ar jos įgaliota institucija, yra gana plačiai paplitusi.

Jeigu įstatymų leidėjas įstatyme įtvirtina nuostatą, kad tam tikrus santykius „re-guliuoja vyriausybė ar jos įgaliota institucija“, ši nuostata reiškia, kad: vyriausybė turi įgaliojimus įstatyme nurodytus santykius reguliuoti pati arba savo nutarimu gali nustatyti, kokia institucija turi įgaliojimus (gali ir turi) reguliuoti įstatyme nurody-tus santykius; vyriausybė turi įgaliojimus dalį įstatyme nurodytų santykių reguliuoti pati, o kai kuriuos įstatyme expressis verbis nurodytus santykius bei santykius, kurie kyla iš įstatyme expressis verbis nurodytų santykių, gali įgalioti reguliuoti kitą institu-ciją; vyriausybė, įgaliodama kokią nors instituciją reguliuoti atitinkamus santykius, negali pavesti jai reguliuoti ir tokių santykių, kurie pagal konstituciją ir įstatymus gali būti reguliuojami ne mažesnės galios negu vyriausybės nutarimai teisės aktais.

minėta teisėkūros praktika, jeigu yra paisoma valdžių padalijimo principo ir iš jo kylančių reikalavimų, inter alia reikalavimo nereguliuoti tam tikrų santykių poįsta-tyminiais teisės aktais, jeigu pagal konstituciją tokie santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymu, jeigu paisoma draudimo perduoti kitoms institucijoms tuos įgaliojimus, kurie pagal konstituciją yra išimtinė vyriausybės kompetencija, jeigu paisoma drau-dimo perduoti kitoms institucijoms reguliuoti tokius santykius, kurie pagal konsti-tuciją ir įstatymus gali būti reguliuojami ne mažesnės negu vyriausybės nutarimai galios teisės aktais, savaime nėra nesuderinama su konstitucija. tačiau šiame kon-tekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir tai, kad jeigu įstatymų leidėjas įstatyme įtvirtina, kad tam tikrus santykius reguliuoja vyriau-sybė ar jos įgaliota institucija, tai vyriausybė, priimdama nutarimą, kuriuo tam tik-rus santykius reguliuoti įgalioja atitinkamą instituciją, tuos santykius reguliuoti gali įgalioti tik tokią instituciją, kuri vykdo tokias funkcijas ir (arba) turi tokius kitus įga-liojimus, kurie yra susiję su jai vyriausybės nutarimu priskirtų santykių reguliavimu (yra artimi tam reguliavimui). su konstitucija nebūtų nesuderinamas ir toks teisinis reguliavimas, kai vyriausybė, paisydama įstatymų nustatytų reikalavimų ir tvarkos, prireikus įsteigtų valstybės instituciją, kuriai pavestų reguliuoti įstatyme numatytus santykius, jeigu pagal įstatymą vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi įgaliojimus reguliuoti tokius santykius. pažymėtina ir tai, kad jeigu įstatymų leidėjas įstatyme


įtvirtina, kad tam tikrus santykius reguliuoja vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir jeigu tokį poįstatyminio santykių reguliavimo poreikį lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir tai, kad kai vyriausybė priima nutarimą, kuriuo tam tikrus santykius reguliuoti įgalioja atitinkamą instituciją, tai turi būti tik tokia institucija, kuri turi tokią specialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą jai vyriausy-bės nutarimu priskirtiems santykiams reguliuoti.

15. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kons-titucinė mokslo ir mokslinių tyrimų laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija, kiti kons-tituciniai imperatyvai suponuoja ir tai, kad Lietuvoje gali įsisteigti (gali būti įsteigta) atitinkama mokslo ir akademinei bendruomenei atstovaujanti institucija (ar institu-cijos), susidedanti iš mokslo bei akademinės bendruomenės išrinktų ar jos deleguotų mokslininkų.

minėta, kad, esant būtinybei teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specia-lia (profesine) kompetencija, tam tikroje srityje įstatymų nustatytas teisinis regulia-vimas gali būti detalizuojamas ir sukonkretinamas poįstatyminiuose teisės aktuose. minėta ir tai, kad kai vyriausybė priima nutarimą, kuriuo atitinkamą instituciją įga-lioja reguliuoti tam tikrus santykius, tai turi būti tik tokia institucija, kuri turi tokią specialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą jai vyriausybės nutarimu priskirtiems santykiams reguliuoti.

Galima visiškai pagrįstai preziumuoti, kad tokia mokslo ir akademinei bendruo-menei atstovaujanti institucija (ar institucijos), susidedanti iš mokslo bei akademinės bendruomenės išrinktų ar jos deleguotų mokslininkų, laikytina būtent ta institucija, kuri turi specialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą santykiams tokioje specifinėje žmogaus kūrybinės veiklos srityje kaip mokslas ir (arba) akademinė veikla reguliuoti, todėl jai įstatymu ar vyriausybės nutarimu gali būti nustatyti įvairūs įgaliojimai re-guliuoti atitinkamus su mokslu ir (arba) akademine veikla susijusius santykius, inter alia įgaliojimai nustatyti tam tikrus reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir vals-tybės mokslo įstaigose, taip pat įgaliojimai numatyti mokslo sritis ir kryptis, kur dėl jų specifikos kai kurie vyriausybės nutarimu nustatyti reikalavimai gali būti taikomi skirtingai.

16. pagal konstitucijos 14 straipsnį valstybinė kalba yra lietuvių kalba. pažymė-tina, kad šis straipsnis yra konstitucijos i skirsnyje, kurio nuostatoms, kaip įtvirti-nančioms ypatingas konstitucines vertybes, yra nustatyta aukštesnio lygio konstitu-cinė apsauga – jos gali būti keičiamos tik referendumu (konstitucijos 148 straipsnio 2 dalis). Lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija. Lietuvių kal-ba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą. valstybinė kal-


ba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statusas, reiškia, kad turi būti užtikrintas lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse.

pažymėtina, kad konstitucija ne tik nedraudžia, bet, priešingai, – ypač atsižvel-giant į Lietuvos Respublikos narystę europos sąjungoje, – netgi skatina teisės aktais nustatyti ir tokius reikalavimus atitinkamoms pareigoms valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institu-tuose ir valstybės mokslo įstaigose eiti, kurie skatintų mokslininkus skelbti savo moks-lo darbus ne tik lietuvių kalba, bet ir kitomis kalbomis, taip pat ir autoritetinguose, plačiosios mokslo visuomenės pripažįstamuose mokslo leidiniuose, leidžiamuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. mokslo darbų skelbimas užsienyje leidžiamuose mokslo leidiniuose, jų skelbimas įvairiomis užsienio kalbomis skatina Lietuvos mokslinin-kus nagrinėti ne tik Lietuvos mokslui, bet ir visam šiuolaikiniam mokslui aktualias problemas, dalyvauti bendrame tarptautiniame mokslo kūrybos procese, įsitraukti į žinių ir idėjų apyvartą, ieškoti naujų ir originalių sprendimų, siekti savo mokslinių tyrimų pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.

17. neabejotina, kad nustatant reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkas, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, vyriausybės nutarimais gali būti nustatytas ir toks reikalavimas, kad į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose galėtų pretenduoti toks mokslininkas, kuris yra paskelbęs reikšmingais pripažintų mokslo darbų. vyriausybės nutarimais gali būti nustatytas ir toks reikalavimas, kad į atitin-kamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose galėtų preten-duoti tie mokslininkai, kurie yra paskelbę mokslo darbų tokiuose mokslo leidiniuose, kurie mokslo ir akademinės bendruomenės yra laikomi autoritetingais, tokiuose moks-lo leidiniuose, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse. vien tai, kad mokslo darbai yra paskelbti leidiniuose, kurie mokslo ir akademinės bendruo-menės yra pripažįstami autoritetingais, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse, leidžia preziumuoti, kad tokie mokslo darbai yra reikšmingi.

kartu pažymėtina, kad reikalavimai būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo dar-bų leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, negali būti su-absoliutinami. mokslo darbų reikšmingumas turi būti vertinamas visų pirma pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan., o ne vien pagal tai, ar jie yra paskelbti tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad mokslo darbai nėra paskelbti leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, savaime nereiškia, kad tokie mokslo darbai yra nereikšmingi.


vadinasi, jeigu teisės aktuose yra nustatoma, kad atitinkamas pareigas valsty-binėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valsty-bės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose gali eiti tie mokslininkai, kurie yra paskelbę mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, toks reikalavimas negali būti suabsoliutinamas, teisės aktuose kartu turi būti nustatyta ir alternatyva – kiti su mokslo darbų reikšmingumu susiję reikala-vimai, kuriuos įvykdę mokslininkai galėtų eiti atitinkamas pareigas.

pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad aptariamieji reikalavimai yra susiję su galimybe eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, minėti alternatyvūs reikalavimai turėtų būti tokie, kurie užtikrintų, kad atitinkamas pareigas nurodytose institucijose galėtų eiti tik tie mokslininkai, kurie tikrai turi tam reikalingą kvalifikaciją. svarbiausias kriterijus, liudijantis mokslininko kvalifikaciją, be abejo, yra jo paskelbtų mokslo darbų reikšmingumas, kuris negali būti nustatomas vien pagal tai, ar šie mokslo darbai yra paskelbti būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse. Akivaizdu, kad tikrai reikšmingi mokslo darbai dažnai skelbiami ir tokiuose labai autoritetinguose, plačiosios mokslo visuomenės pripažįstamuose mokslo leidiniuose, kurie nėra refe-ruojami tarptautinėse duomenų bazėse, be to, tikrai reikšmingi mokslo darbai daž-nai skelbiami ir kitais būdais (pvz., išleidžiant reikšmingą monografiją ar kitą leidinį, įvairių autorių parengtų straipsnių, kuriuose nagrinėjamos reikšmingos problemos, rinkinius, ir kt.).

pažymėtina ir tai, kad reikalavimų, kuriuos mokslininkai turi būti įvykdę, kad galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių uni-versitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstai-gose, sistema negali būti tokia, kad lietuvių kalba būtų laikoma tokia, kuria skelbiami mokslo darbai būtų laikomi nevisaverčiais, antrarūšiais, nes tai iš esmės reikštų, jog nevisaverte, antrarūše laikoma pati lietuvių kalba – ypatinga konstitucinė vertybė. tai neatitiktų lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konstitucinio statuso.

kita vertus, tai, kad šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, jog rei-kalavimai būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų leidiniuose, kurie yra referuo-jami tarptautinėse duomenų bazėse, negali būti suabsoliutinami, nereiškia ir negali būti interpretuojami kaip savaime negatyvūs ir kad jais esą yra pažeidžiami mokslo ir mokslinių tyrimų laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija, lietuvių kalbos, kaip valsty-binės kalbos, statusas, kitos konstitucinės vertybės, kad tokie reikalavimai esą savai-me nesuderinami su konstitucija. tokie reikalavimai, kaip minėta, gali būti nustatyti, tačiau jų negalima suabsoliutinti.

18. mokslo sritys ir kryptys, taip pat ir humanitarinių bei socialinių mokslų, yra labai įvairios, jos turi savo specifiką. Humanitarinių ir socialinių mokslų specifika yra ypač ryški. vien dėl to, kad, kaip minėta, humanitariniai ir socialiniai mokslai yra orientuoti į konkrečios bendruomenės tautines, kultūrines ir politines proble-


mas, kad jų mokslinių tyrimų rezultatai dažnai skelbiami atitinkamos šalies oficia-liąja (valstybine) kalba (Lietuvoje – lietuvių kalba), taip pat dėl to, kad šių mokslų rezultatai dažnai nėra taip universalizuoti kaip fizinių, biomedicinos ir technologi-jos mokslų, kad šie rezultatai visų pirma yra aktualūs būtent tai tautinei, kultūrinei ir politinei bendruomenei, šių mokslų tarptautinės sklaidos galimybės, taip pat ir leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, neretai yra sun-kesnės, ribotos.

mokslo sričių ir krypčių specifika, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų krypčių specifika, lemianti ir tai, kad tokiose mokslo srityse ir kryptyse dirbančių mokslininkų galimybės skelbti mokslo darbus, mokslinių tyrimų rezultatus tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, neretai yra sunkes-nės, ribotos, suponuoja būtinumą nustatyti diferencijuotą atitinkamų santykių teisi-nį reguliavimą. toks diferencijuotas teisinis reguliavimas reiškia, kad reikalavimai, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės moks-lo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, negali būti visiškai vienodi visų mokslo sričių ir krypčių mokslo darbų ir mokslinių tyrimų rezultatų skelbimui, taip pat ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad humani-tariniams ir socialiniams mokslams minėtas diferencijuotas teisinis reguliavimas pri-valo būti taikomas.

pažymėtina, jog konstitucija nedraudžia įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad vyriausybė, atsižvelgdama į mokslo sričių ir krypčių specifiką, taip pat į tai, kokios yra galimybės skelbti mokslo darbus, mokslinių tyrimų rezultatus leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, pati savo nutarimu nustatytų diferen-cijuotus minimalius reikalavimus, taikomus įvairioms mokslo sritims ar kryptims, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės moks-lo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose. minėta, kad vienas iš tokių reikalavimų gali būti ir reikalavimas būti paskelbus mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, tačiau tokio reikalavimo, kaip minėta, negalima suabsoliutinti.

kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nustatyti tas mokslo sritis ir kryptis, kuriose galimybės atliktų mokslinių tyrimų rezultatus skelbti leidiniuose, kurie yra referuo-jami tarptautinėse duomenų bazėse, dėl tokių mokslo sričių ir krypčių specifikos yra sunkesnės, ribotos, dažnai būtina speciali (profesinė) kompetencija, vyriausybės nu-tarimu gali būti įtvirtintas ir toks teisinis reguliavimas, kad nustatyti minėtas mokslo sritis ir kryptis, kuriose atitinkami reikalavimai gali būti taikomi skirtingai, galėtų šiame konstitucinio teismo nutarime minėta mokslo ir akademinei bendruomenei atstovaujanti, iš mokslo ir akademinės bendruomenės išrinktų ar jos deleguotų auto-ritetingų mokslininkų susidedanti institucija (ar institucijos).


19. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad vyriausybės nustatyti reikalavimai skelbti mokslo darbus tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, yra tik vienas iš konstitucijos lei-džiamų būdų kuriais gali būti siekiama skatinti Lietuvos mokslo sklaidą pasaulyje, Lietuvos mokslininkų dalyvavimą tarptautiniame mokslo kūrybos procese.

Šis būdas negali būti suabsoliutinamas. Jeigu jis pasirenkamas, teisės aktais gali ir turi būti įtvirtinti kiti būdai skatinti Lietuvos mokslo sklaidą pasaulyje. pasirinkti ir nustatyti tokius būdus yra atitinkamų teisėkūros subjektų kompetencija; šioje srityje jie turi plačią diskreciją.

20. konstitucijos 42 straipsnio nuostata, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi, konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata, kad aukštosios mokyklos turi autono-miją, konstituciniai atviros ir darnios visuomenės imperatyvai, kitos konstitucijos nuostatos suponuoja ir tai, kad sprendžiant, ar įstatyme numatyta, jog turi būti nu-statyta tvarka, pagal kurią patikrinama (įvertinama), ar mokslininko kvalifikacija yra tinkama, kad jis galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institu-tuose ir valstybės mokslo įstaigose, ar tai nenumatyta, turi būti atidžiai įsiklauso-ma į mokslo ir akademinės bendruomenės, valstybinių ir kitų autoritetingų mokslo institucijų, vienijančių įvairių mokslo sričių mokslininkus, nuomonę. tai nustatant svarbu įvertinti ir kitų šalių, ypač europos sąjungos valstybių narių, patirtį, jose vy-raujančias tendencijas, taip pat tai, kiek ir kaip ta patirtis turi ir gali būti pritaikyta Lietuvoje. kai yra sprendžiama, kokius reikalavimus turi atitikti mokslininkas, kad būtų galima konstatuoti, jog jo kvalifikacija yra tokia, kad jis gali pretenduoti į atitin-kamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti ati-džiai įsiklausoma į valstybinių ir kitų autoritetingų mokslo institucijų, vienijančių įvairių mokslo sričių ir krypčių mokslininkus, nuomonę.

21. Įstatymų leidėjas įstatyme gali įtvirtinti, kad turi būti nustatyta tvarka, kurią taikant patikrinama (įvertinama), ar mokslininko kvalifikacija yra tokia, kad jis galė-tų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose. tačiau iš konstitucijos nekyla, kad minėti reikalavimai ir pati mokslininko kvalifikacijos patikrinimo tvarka turi būti įtvirtinta tik įstatymu. tokių reikalavimų nustatymas, jeigu juos nustatant paisoma aptartų iš konstitucijos kylančių imperaty-vų, – tai iš esmės žmogaus teisės pretenduoti į tam tikras pareigas valstybinėse aukšto-siose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo insti-tutuose ir valstybės mokslo įstaigose įgyvendinimo procedūros dalis, todėl tokie san-tykiai gali būti reguliuojami ir vyriausybės nutarimais – poįstatyminiais teisės aktais, taip pat, jeigu tokie įgaliojimai kyla iš įstatymų ir (arba) jais grindžiamų vyriausybės nutarimų, poįstatyminiais teisės aktais, leidžiamais atitinkamos mokslo ir akademinei bendruomenei atstovaujančios, iš mokslo bei akademinės bendruomenės išrinktų ar


jos deleguotų mokslininkų susidedančios institucijos (ar institucijų), turinčios ir spe-cialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą reguliuojant santykius mokslo ir (arba (aka-deminės veiklos) srityje, ir jai įstatymu ar vyriausybės nutarimu nustatytus įgaliojimus reguliuoti tam tikrus su mokslu ir (arba) akademine veikla susijusius santykius.

22. Reguliuojant šiuos santykius (kad ir kokiais teisės aktais jie būtų reguliuoja-mi) būtina paisyti konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio, be kita ko, teisinį tikrumą, teisinį aiškumą, teisinį sau-gumą, suponuojančio būtinumą užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugą.

Iv

Dėl vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip du moksliniai straipsniai būtų paskelbti lei-diniuose, įtrauktuose į Mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, atitik-ties Konstitucijos 14 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvar-kos patvirtinimo“ patvirtinta Habilitacijos tvarka reglamentuoja, kaip nurodyta jos 1 punkte, procedūrą, kurią atlikus nustatoma, ar mokslininkas atitinka habilitaci-jai keliamus reikalavimus ir gali dalyvauti konkurse eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.

2. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad įsigaliojus mokslo ir studijų įstatymui (2002 m. birželio 11 d. redakcija) Aukštojo mokslo įstatymo 28 ir 29 straipsniuose (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) vartojama sąvoka „habilitaci-ja“ – kadangi, kaip minėta, galima teigti, jog vyriausybė turi nustatyti tvarką, pagal kurią suteikiamas habilituoto daktaro laipsnis, – tapo klaidinanti, visiškai netinkama apibūdinti mokslininko tinkamumo pretenduoti į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas patikrinimo procedūrai, t. y. tam institutui, kuriam apibūdinti ji yra vartojama, kad šiame kontekste ji yra ydinga, keistina.

taigi ir šios sąvokos vartojimas atitinkamuose poįstatyminiuose teisės aktuose, taip pat ir vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarime nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvar-kos patvirtinimo“ bei juo patvirtintoje Habilitacijos tvarkoje, taisytinas taip, kad jos pavadinimas atspindėtų atitinkamo instituto esmę, t. y. kad atitinkamos patikrinimo procedūros esmė yra mokslininko tinkamumo pretenduoti į profesoriaus ar vyriau-siojo mokslo darbuotojo pareigas patikrinimas.

3. Atsižvelgiant į tai, kad vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas nr. 962 vadinasi „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“, o juo patvirtintas aktas – Habili-tacijos tvarka, kurios nuostatų atitiktis konstitucijai yra ginčijama, taip pat į tai, kad ginčijamose nuostatose yra vartojama būtent sąvoka „habilitacija“, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriant ginčijamų Habilitacijos tvarkos nuostatų atitiktį konstitucijai patogumo dėlei bus vartojama sąvoka „habilitacija“, nors ji, kaip minėta, yra klaidi-nanti, ydinga.


4. Habilitacijos tvarkos 3 punkte nustatyta: „Habilitacijos siekiantis mokslininkas turi būti įvykdęs šiuos reikalavimus:3.1. po to, kai jam suteikiamas daktaro laipsnis, yra paskelbęs ne mažiau kaip

15 mokslinių straipsnių recenzuojamuose periodiniuose mokslo leidiniuose. Jeigu mokslininkas ne mažiau kaip prieš metus iki prašymo atlikti habilitacijos procedūrą padavimo yra išleidęs ne mažiau kaip 10 autorinių lankų recenzuotą mokslinę mono-grafiją ar yra ne mažiau kaip prieš metus išleistos kolektyvinės recenzuotos mokslinės monografijos, kurioje jo asmeninis indėlis sudaro ne mažiau kaip 10 autorinių lankų, bendraautoriumi, šios Habilitacijos tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos sprendimu paskelbtų mokslinių straipsnių gali būti mažiau, bet ne mažiau kaip 8. monografija turi būti platinama per knygynus ir atitikti švietimo ir mokslo ministro nustatytus reikalavimus. Abiem atvejais būtina, kad ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų skelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes. iš mokslininko, atlikusio reikšmingų eksperimentinės plėtros darbų (parduotos licen-cijos, technologijos ir panašiai), atsižvelgiant į eksperimentinės plėtros darbų svarbą, šios Habilitacijos tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos įvertintą universiteto senato ar mokslinių tyrimų įstaigos tarybos nustatyta tvarka, taip pat mokslininko, išleidu-sio vadovėlių aukštosioms mokykloms, šios Habilitacijos tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos sprendimu gali būti reikalaujama mažiau mokslinių straipsnių, tačiau ne mažiau kaip 8, iš kurių bent vienas skelbtas leidinyje, įtrauktame į mokslinės infor-macijos instituto duomenų bazes;

3.2. parengęs habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalgą (toliau vadinama – apžvalga), kurioje apibendrinamos pristatomos publikacijos ir apžvel-giami pagrindiniai darbų rodikliai. Apžvalgoje pateikiamas apibendrinamų moksli-nių publikacijų sąrašas. Apžvalgos galima nerengti, jeigu šios Habilitacijos tvarkos 3.1 punkte nurodyta monografija atitinka šio punkto reikalavimus. Rekomenduoja-ma apžvalgos apimtis – iki vieno autorinio lanko.“

5. Habilitacijos tvarkos 3.1 punkte yra nustatyti įvairūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokslininkas, kad galėtų atlikti vadinamąją habilitacijos procedūrą, kurios metu patikrinama, ar jo kvalifikacija yra tokia, kad jis galėtų pretenduoti į profeso-riaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.

minėta, kad pareiškėjas ginčija tai, ar Habilitacijos tvarkos 3.1 punktas konstitu-cijai neprieštarauja tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip du moksliniai straipsniai būtų paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes; kitų šio punkto nuostatų atitikties konstitucijai pareiškėjas neginčija.

6. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad formuojant ir vykdant valstybės mokslo politiką būtina rasti būdus, nenukrypstant nuo konstitucijos, viena vertus, skatinti Lietuvos mokslo tarptautinę sklaidą ir deramą reprezentavimą pa-saulyje, kita vertus, skatinti tokius mokslinius tyrimus, kurie yra svarbūs Lietuvai, net jeigu jie iš esmės negali labiau sudominti kitų kraštų mokslininkų ir tyrėjų, negali būti bent kiek plačiau paskleisti tarptautiniu mastu. konstatuota ir tai, kad pagal konsti-


tuciją nedraudžiama valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatyti tam tikrų bend-rųjų minimalių reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, kad vienas iš tokių reikalavimų gali būti ir reikalavimas būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reikala-vimų, kuriuos turi būti įvykdęs mokslininkas, kad galėtų pretenduoti į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas, sistema turi būti tokia, kad būtų galima įvertinti, ar mokslininko kvalifikacija tikrai yra tokia, kad jis yra pasirengęs eiti mi-nėtas profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas. vienas iš reikalavimų, kuriuos turi būti įvykdęs mokslininkas, gali būti ir reikalavimas būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse.

tačiau dar kartą pažymėtina, kad teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, jog moks-lininkas, pretenduojantis eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir vals-tybės mokslo įstaigose, turi būti paskelbęs tam tikrą kiekį mokslo darbų ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, negali būti suabso-liutinami. minėti formalūs reikalavimai būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų ir tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, gali būti vieni iš ypač svarbių mokslo darbų reikšmingumo, taigi ir mokslininko kva-lifikacijos vertinimo, kriterijų. tačiau vien formalūs rodikliai, kaip antai: tam tikras kiekis paskelbtų mokslo darbų, jų skelbimas būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, tam tikras laikotarpis, per kurį mokslo darbai turi būti paskelbti, ir kt., arba tokie formalūs reikalavimai, kaip tas, kad lei-dinys prieš jį paskelbiant būtų recenzuotas ir pan., ne visada leidžia atskleisti tikrąją mokslininko kvalifikaciją ir jo mokslo darbų vertę, reikšmingumą. Reikalavimų, ku-riuos turi būti įvykdęs mokslininkas, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, sistema turi būti tokia, kad apie mokslininko kvalifikaciją ir jo mokslinio darbo vertę, reikšmingumą būtų galima spręsti ne vien pagal jo paskelbtų mokslo darbų kiekį, taip pat ne vien pagal tai, per kokį laikotarpį šie mokslo darbai (mokslo straipsniai) yra paskelbti ir kokiuo-se mokslo leidiniuose (referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse ar tokiuose, kurie nėra jose referuojami) jie yra paskelbti, bet visų pirma pagal mokslininko pa-skelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą, inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujoms mokslinių tyrimų sritims susiformuoti ir pan. mi-nėta, jog vien tai, kad mokslo darbai nėra paskelbti leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, savaime nereiškia, kad tokie mokslo darbai yra ne-reikšmingi. mokslo darbų vertei, reikšmingumui, kokybei įvertinti nepakanka, kad


jie atitiktų vien kokius nors nustatytus formalius sklaidos, taip pat ir tarptautinės, reikalavimus, – tam visų pirma būtinas itin kvalifikuotas ir nešališkas mokslo darbų, taip pat ir tų, kurie yra paskelbti leidiniuose, referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse, ekspertinis vertinimas. kuriant mokslo darbų ekspertinio vertinimo siste-mą turi būti atidžiai įsiklausoma į mokslo ir akademinės bendruomenės nuomonę; konstitucija nedraudžia ir tokio teisinio reguliavimo, kad būtent mokslo ir akade-minei bendruomenei tikrai atstovaujanti, iš autoritetingų mokslininkų susidedanti institucija (ar institucijos) turėtų įgaliojimus pati nustatyti mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemas, įtvirtinti pagrindinius mokslo darbų vertinimo kriterijus, regu-liuoti kitus su tuo susijusius svarbiausius santykius. su konstitucija nebūtų nesu-derinamas ir toks teisinis reguliavimas, ypač atsižvelgiant į konstitucijoje įtvirtintą aukštųjų mokyklų autonomijos principą, kad mokslininko kvalifikacijos vertinimo konkrečius kriterijus, atsižvelgdamos į minėtos mokslo ir akademinei bendruome-nei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų mokslininkų susidedančios institucijos (ar institucijų) nustatytus bendrus pagrindinius reikalavimus, galėtų nusistatyti pačios aukštosios mokyklos.

7. pagal Habilitacijos tvarkos 1 punktą Habilitacijos tvarka reglamentuoja pro-cedūrą, kurią atlikus nustatoma, ar mokslininkas atitinka habilitacijai keliamus rei-kalavimus ir gali dalyvauti konkurse eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuo-tojo pareigas. minėta, kad Habilitacijos tvarka nereglamentuoja habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo, kuris vykdomas kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Habili-tacijos tvarkos 2 punkte nustatyta, kad „šioje tvarkoje habilitacija – pripažinimas, kad mokslininkas, įgijęs daktaro mokslo laipsnį, atliko mokslo ar studijų krypčiai reikšmingų darbų, sugeba metodiškai nepriekaištingai viešai išdėstyti savo darbų rezultatus ir tos mokslo šakos (šakų) problemas, turi motyvuotą tolesnių mokslinių tyrimų programą ir taip pasirengęs eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuo-tojo pareigas“.

taigi pagal Habilitacijos tvarkos 1 ir 2 punktus konkurse eiti profesoriaus ar vy-riausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali dalyvauti tie mokslininkai, kurie, atlikus habilitacijos procedūrą, yra pripažinti pasirengusiais eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.

8. pagal Habilitacijos tvarkos 3 punktą habilitacijos gali siekti tik tie mokslinin-kai, kurie yra įvykdę šiame punkte (t. y. Habilitacijos tvarkos 3.1 ir 3.2 punktuose) nustatytus reikalavimus.

pagal Habilitacijos tvarkos 3.1 punktą habilitacijos gali siekti mokslininkas, kuris po to, kai jam buvo suteiktas daktaro laipsnis, yra paskelbęs tam tikrą kiekį mokslinių straipsnių, inter alia ne mažiau kaip du mokslinius straipsnius, o šiame punkte ap-tartais atvejais – nors vieną straipsnį, leidinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes. taigi pagal Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto nuostatas moks-lininkas, kuris nėra paskelbęs mokslinių straipsnių (straipsnio) leidinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, negali siekti habilitacijos. nega-


lėdamas siekti habilitacijos, mokslininkas kartu neturės teisės pretenduoti į profeso-riaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.

9. sprendžiant, ar Habilitacijos tvarkos 3.1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip du moksliniai straipsniai būtų paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, neprieštarauja konstitucijai, pa-žymėtina, kad mokslinės informacijos institutas (angl. Institute for Scientific Informa-tion, ISI) yra Jungtinėse Amerikos valstijose įsikūrusi privati įstaiga, teikianti moka-mas paslaugas, susijusias su citavimo indeksais, mokslinių publikacijų vertinimais bei tokios informacijos paieška. mokslinės informacijos institutas administruoja vieną iš tarptautiniu mastu plačiai pripažintų tarptautinių duomenų bazių, kurioje fiksuoja-mi straipsniai iš tūkstančių mokslinių žurnalų kartu su cituojama literatūra. Leidiniai į šio instituto duomenų bazes įtraukiami pagal šio instituto oficialiame tinklalapyje paskelbtas taisykles, atsižvelgiant į daugybę kiekybinių ir kokybinių veiksnių, inter alia į tai, ar leidinyje skelbiamuose straipsniuose nagrinėjamos temos yra naujai at-skleidžiamos, ar leidinys tikrai praturtins duomenų bazę, ar leidinyje skelbiami moks-liniai straipsniai yra dažnai cituojami kituose leidiniuose ir kt.

pažymėtina, kad mokslinės informacijos instituto administruojama duomenų bazė – tai tik viena iš tarptautiniu mastu pripažintų tarptautinių duomenų bazių. Šiuo metu į ją daugiausia yra įtraukta anglų kalba leidžiamų leidinių. iš šioje konsti-tucinės justicijos byloje esančios medžiagos matyti, kad į mokslinės informacijos insti-tuto duomenų bazę šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu yra įtraukta tik 10 Lietuvos mokslinių žurnalų: Acta Zoologica Lituanica, Baltic Astronomy, Baltic Forestry, Biologija, Ekologija, Geologija, Informatica, Problemos, Transformations in Business and Economics, Žuvininkystė Lietuvoje. vadinasi, didelė dalis Lietuvos moks-lo sričių ir krypčių visiškai neturi jas reprezentuojančių ir į mokslinės informacijos instituto duomenų bazę įtrauktų Lietuvoje leidžiamų mokslinių leidinių ar leidinių, kuriuose būtų galima mokslo darbus skelbti lietuvių kalba.

10. Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto nuostatoje, ginčijamoje šioje konstitucinės justicijos byloje, įtvirtintas reikalavimas būti paskelbus ne mažiau kaip du moksli-nius straipsnius, o šiame punkte aptartais atvejais – nors vieną straipsnį leidinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, yra vienodas visoms mokslo sritims ir kryptims, taigi ir humanitariniams ir socialiniams mokslams, kad ir kokia būtų jų specifika, inter alia susijusi su jų tarptautinės sklaidos galimybėmis. pažymėtina, kad šis reikalavimas yra susijęs visų pirma su Lietuvos mokslo darbų tarptautine sklaida ir tik iš dalies – su jų reikšmingumu, kokybe. nors mokslo darbų tarptautinės sklaidos ir reikšmingumo negalima priešpriešinti (minėta, kad tai, jog mokslo darbai yra paskelbti leidiniuose, kurie yra mokslo bendruomenės pripažįs-tami autoritetingais, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse, leidžia preziumuoti, kad tokie mokslo darbai yra reikšmingi), šie dalykai neturėtų būti mechaniškai sutapatinami. vien tai, kad mokslo darbai nėra paskelbti tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse (yra įtraukti į moks-


linės informacijos instituto duomenų bazes), savaime nereiškia, kad tokie mokslo darbai, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų, yra nereikšmingi.

Reikšmingi mokslo darbai, kaip minėta, gali būti skelbiami ir tokiuose mokslo bendruomenės pripažįstamuose autoritetinguose mokslo leidiniuose, kurie nėra re-feruojami tarptautinėse duomenų bazėse, jie gali būti skelbiami ir kitais mokslo ir akademinės bendruomenės pripažįstamais būdais (pavyzdžiui, išleidžiant reikšmin-gą monografiją ar kitą leidinį, įvairių autorių parengtų straipsnių, kuriuose nagrinė-jamos reikšmingos problemos, rinkinius ir kt.).

Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad mokslo sričių ir krypčių specifika lemia ir jų tarptautinės sklaidos specifiką, kad humanitarinių ir socialinių mokslų sklaida yra sunkesnė, ribota inter alia dėl to, kad šie moksliniai tyrimai visų pirma svarbūs būtent Lietuvos visuomenei ir valstybei, Lietuvoje gyvenančios bend-ruomenės pažinimui, įvairių socialinių, politinių, moralinių, estetinių, kultūrinių ir kitokių prasmių paieškai, bendrųjų vertybių formavimui ir perdavimui, visuomenės vertybinio, kultūrinio ir tautinio tapatumo palaikymui, o jų rezultatai dažniausiai skelbiami būtent lietuvių kalba. minėta ir tai, kad nustatant minimalius kvalifikaci-nius reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitin-kamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, negali būti nustatyti visiškai vienodi reikalavimai visoms mokslo sritims ir kryptims, kad mi-nimalūs kvalifikaciniai reikalavimai ne tik gali, bet ir turi būti diferencijuojami atsi-žvelgiant į atitinkamų mokslo sričių ir krypčių specifiką, kuri suponuoja ir tai, kad galimybės jų rezultatus skelbti leidiniuose, referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse, neretai yra sunkesnės, ribotos.

Habilitacijos tvarkos 3.1 punkte įtvirtinus reikalavimą skelbti tam tikrą kie-kį mokslinių straipsnių leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, kuris yra vienodai taikomas ir visoms mokslo sritims ir kryptims, taip pat ir humanitariniams ir socialiniams mokslams (juose dirbantiems moks-lininkams), susidaro tokia teisinė situacija, kai nepaisoma atskirų mokslo sričių ir krypčių specifikos (taip pat ir humanitarinių ir socialinių mokslų specifikos), suponuojančios inter alia tai, kad galimybės jų rezultatus skelbti leidiniuose, re-feruojamuose mokslinės informacijos instituto duomenų bazėse, objektyviai yra sunkesnės, ribotos.

pažymėtina ir tai, kad Habilitacijos tvarkos 3.1 punkte įtvirtinus reikalavimą habilitacijos siekiantiems mokslininkams būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslinių straipsnių – ne mažiau kaip du mokslinius straipsnius, o nurodytame punkte ap-tartais atvejais – nors vieną straipsnį, leidinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, kartu yra nustatyta, kad sprendžiant, ar mokslininko kva-lifikacija yra tokia, kad jis galėtų pretenduoti į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas, esminę reikšmę turi ne jo mokslo darbų vertė, reikšmingumas ir paskelbimas mokslo bendruomenės pripažįstamuose autoritetinguose mokslo lei-


diniuose (ar reikšmingų mokslo darbų paskelbimas kitais mokslo bendruomenės pri-pažintais būdais), o tai, ar mokslo darbas paskelbtas būtent tokiame leidinyje, kuris yra įtrauktas į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes. nors, kaip minėta, tai, kad mokslo darbai yra paskelbti leidiniuose, kurie yra mokslo bendruomenės pripažįstami autoritetingais, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse, leidžia preziumuoti, kad tokie mokslo darbai yra reikšmingi, negalima nepa-stebėti ir to, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra nepagrįstai suabsoliutinamas vienas iš reikalavimų, kurie gali būti nustatyti teisės aktais ir kuriuos turi įvykdyti moksli-ninkas, siekiantis habilitacijos, t. y. reikalavimas būti paskelbus ne mažiau kaip du mokslinius straipsnius, o nurodytame punkte aptartais atvejais – nors vieną straipsnį, leidinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes. toks rei-kalavimas vertintinas kaip neproporcingas siekiamam tikslui (tegu ir visuomeniškai reikšmingam) ir nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Habilitacijos tvar-kos 3.1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad habilitacijos gali siekti tik tie moks-lininkai, kurie ne mažiau kaip du mokslinius straipsnius, o nurodytame punkte ap-tartais atvejais – nors vieną straipsnį yra paskelbę leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, ir nenustačius, kad habilitacijos gali siekti ir tie mokslininkai, kurie tam tikrą nustatytą kiekį reikšmingų mokslinių straipsnių pa-skelbė leidiniuose, kurie yra referuojami kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, taip pat nenumačius, kad habilitacijos gali siekti ir tie mokslininkai, kurie paskelbė reikšmingų mokslo darbų mokslo bendruomenės pripažįstamuose autorite-tinguose mokslo leidiniuose, kurie nėra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, arba šiuos reikšmingus mokslo darbus paskelbė kitais mokslo bendruomenės pripa-žįstamais būdais, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

tai reiškia, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Ha-bilitacijos tvarkos 3.1 punkto nuostata „abiem atvejais būtina, kad ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų skelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes“ ir nuostata „iš kurių bent vienas skelbtas leidinyje, įtrauk-tame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes“.

12. pažymėtina, kad šis antikonstitucingumo konstatavimas negali būti aiškina-mas, esą konstitucija apskritai draudžia nustatyti tokį reikalavimą, kad mokslininkas būtų paskelbęs tam tikrą kiekį mokslo darbų leidiniuose, kurie yra įtraukti į moksli-nės informacijos instituto duomenų bazes, arba tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami įvairiose kitose tarptautinėse duomenų bazėse. su konstitucija yra nesuderinama ne tai, kad tokie reikalavimai yra nustatyti, o tai, kad jie, inter alia rei-kalavimas būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo straipsnių leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, yra akivaizdžiai pernelyg suabso-liutinti ir kad nustačius minėtą reikalavimą kartu nėra nustatyta alternatyvių reikala-vimų, susijusių su mokslo darbų reikšmingumu, kuriuos įvykdę mokslininkai galėtų pretenduoti eiti atitinkamas pareigas.


13. kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisės aktuose įtvirtinant ir tokius reikalavimus, kad mokslininkas, pretenduojantis į tam tikras pareigas valstybinė-se aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti paskelbęs tam tikrą kie-kį mokslo darbų ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duo-menų bazėse, taip pat ir leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad pasaulyje yra daug įvairių tarptauti-nių duomenų bazių, kuriose referuojami įvairūs mokslo leidiniai. taigi nustačius, kad mokslininkas, pretenduojantis į tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo insti-tutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti paskelbęs tam tikrą kiekį mokslo darbų ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazė-se, toks teisinis reguliavimas suponuoja inter alia tai, kad apsisprendžiant, kokios tarptautinės duomenų bazės yra laikomos pripažintomis Lietuvoje, turi būti atsi-žvelgiama į mokslo sričių ir krypčių, ypač į humanitarinių ir socialinių mokslų, specifiką, kuri lemia ir šiose mokslo srityse dirbančių mokslininkų mokslo darbų tarptautinės sklaidos sunkesnes ar net ribotas galimybes.

14. pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose įtvirtinus ir tokį reikalavimą, kad moks-lininkas, pretenduojantis į tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir vals-tybės mokslo įstaigose, turi būti paskelbęs tam tikrą kiekį (skaičių) mokslo darbų ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, kartu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad atitinkamos tarptautinės duomenų bazės, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų, gali būti kuriamos ir Lietuvoje – hu-manitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių mokslininkų moksliniai straips-niai, paskelbti tokiose duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose, galėtų būti laiko-mi tokiais straipsniais, kuriuos paskelbus būtų galima siekti eiti profesoriaus, vyriau-siojo mokslo darbuotojo pareigas. Jeigu įtvirtinamas toks reikalavimas, Lietuvoje net turėtų būti skatinama kurti minėtas tarptautines duomenų bazes.

15. pažymėtina, kad tarptautinių duomenų bazių, kurios laikomos pripažintomis Lietuvoje, sąrašas, kurį sudaro Lietuvos mokslo taryba, turi būti nuolat tikslinamas ir atnaujinamas. patvirtinant tarptautinių duomenų bazių, kurios laikomos pripa-žintomis Lietuvoje, sąrašą, kartu turėtų būti nurodomas ir tose konkrečiose tarptau-tinėse duomenų bazėse (atitinkamu laikotarpiu) referuojamų leidinių sąrašas. toks teisinis reguliavimas sudarytų galimybes mokslininkams, pretenduojantiems į tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų moks-lo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, iš anks-to žinoti, kokie jų mokslo sritį ar kryptį reprezentuojantys leidiniai yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, kurios yra laikomos pripažintomis Lietuvoje; tai savo ruožtu skatintų mokslininkus skelbti savo mokslo darbus būtent tokiuose leidiniuo-se, kuriuose skelbiami jų mokslo darbai būtų laikomi tenkinančiais teisės aktuose


nustatytus reikalavimus, kad jie galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybi-nėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose.

16. pabrėžtina ir tai, kad nustatant reikalavimus, kuriuos turi būti įvykdęs moks-lininkas, kad galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir vals-tybės mokslo įstaigose, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kad lietuvių kalba būtų laikoma tokia, kuria skelbiami mokslo darbai būtų laikomi nevisaverčiais, antrarūšiais, nes tai iš esmės reikštų, kad nevisaverte, antrarūše laikoma pati lietuvių kalba – ypatinga konstitucinė vertybė. tai neatitiktų lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konstitucinio statuso.

17. sprendžiant, ar Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto ginčijama nuostata neprieš-tarauja konstitucijos 14 straipsniui, pažymėtina, kad Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto nuostatoje, jog ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai turi būti paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazę, nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra įtvirtintas formalus reikalavimas mokslinius straipsnius skelbti tik kuria nors užsienio kalba.

be to, šiame punkte apskritai nėra nuostatų, kuriose būtų minima, kokia kal-ba turi būti skelbiami moksliniai straipsniai, taigi ginčijama Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto nuostata nedraudžia jų skelbti bet kuria, taip pat ir lietuvių, kalba, tik svarbu, kad leidiniai, kuriuose yra skelbiami moksliniai straipsniai, būtų įtraukti į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes.

18. kalba, kuria skelbiami moksliniai straipsniai, formaliai nėra lemiamas kriteri-jus atrenkant leidinius ir sprendžiant, ar leidinį įtraukti į mokslinės informacijos ins-tituto duomenų bazę. Leidinio įtraukimą į mokslinės informacijos instituto duome-nų bazes bent formaliai lemia ne skelbiamų mokslinių straipsnių kalba, o mokslinių straipsnių, taigi ir leidinio, turinys, jo leidimo periodiškumas, jame paskelbtų moksli-nių straipsnių citavimo duomenys ir kitos aplinkybės (nors tai, kad ši duomenų bazė yra administruojama Jungtinėse Amerikos valstijose, nėra nereikšminga aplinkybė, dėl kurios anglų kalba leidžiamų leidinių galimybės būti įtrauktiems į mokslinės infor-macijos instituto duomenų bazę yra nepalyginti didesnės nei kitomis, net plačiai var-tojamomis, kalbomis leidžiamų leidinių). vien tai, kad leidiniai, kuriuose moksliniai straipsniai skelbiami lietuvių kalba, turi daug mažiau galimybių būti įtraukti į moksli-nės informacijos instituto duomenų bazę, savaime nereiškia, kad Habilitacijos tvarkos 3.1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, paneigia lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konstitucinį statusą.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Habilitacijos tvarkos 3.1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, neprieštarauja konstitucijos 14 straipsniui.


v

Dėl vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 899 „Dėl Minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, Konkursų valstybinių mokslo ir studi-jų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavi-mo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir Pedagogi-nių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ išdėstytos naujos redakcijos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 899 „Dėl Mini-malių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuoto-jų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, Konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir Pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirti-nimo“ 2.3.1 punkto, šiuo vyriausybės nutarimu patvirtinto Minimalių kvalifika-cinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių rei-kalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5 punktų atitikties Konstitucijos 14 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkte inter alia nustatyta, kad „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, turi atsižvelgti į: 2.3.1. mokslinių straipsnių skelbimą leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>“.

2. Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte inter alia nustatyta, kad „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsi-žvelgti į: <...> 2.2. mokslo straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės in-formacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąra-šą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>“.

Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte inter alia nustatyta, kad „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsi-žvelgti į: <...> 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas per-iodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuo-se, išleistuose leidyklose, įregistruotose tarptautinės isbn agentūros tarptautiniame isbn leidėjų registre <...>, arba tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidi-niuose <...>“.

3. Atskleidžiant, koks teisinis reguliavimas yra nustatytas vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte, šio punkto nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo vyriausybės 2001 m. liepos


11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.1, 2.3 punktų, Apra-šo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2, 3 punktų nuostatų, o atskleidžiant, koks teisinis reguliavimas yra nustatytas Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5 punktuose, jų nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2, 3 punktų, vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.1, 2.3 punktų nuostatų.

4. vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 1.2 punktu yra patvirtintas minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitari-nių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašas.

5. minėta, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 1 dalį (2000 m. kovo 21 d. redakcija) yra šios aukštųjų mokyklų dėstytojų pareigybės: profesoriaus, docento, lektoriaus ir asistento. nurodytos pareigybės yra skirtingos, vadinasi, ir kva-lifikaciniai reikalavimai, keliami šioms skirtingoms pareigybėms, negali būti vieno-di – jie gali ir turi būti skirtingi.

6. minėta, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 30 d. redakcija) aukštosios mokyklos mokslo darbuotojai inter alia yra: moks-lininkai, einantys vyriausiojo mokslo darbuotojo, vyresniojo mokslo darbuotojo, mokslo darbuotojo pareigas. nurodytos pareigybės yra skirtingos, vadinasi, ir kva-lifikaciniai reikalavimai, keliami šioms skirtingoms pareigybėms, negali būti vieno-di – jie gali ir turi būti skirtingi.

7. vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkte yra nustatyta, į ką turi atsižvelgti institucijos, nustatydamos pa-reigybių kvalifikacinius reikalavimus. pagal vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutari-mo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punktą tai darydamos institucijos turi atsižvelgti į:

„2.3.1. mokslinių straipsnių skelbimą leidiniuose, referuojamuose mokslinės in-formacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąra-šą sudaro Lietuvos mokslo taryba;

2.3.2. bendrų su kitų valstybių studijų ir mokslo įstaigomis publikacijų rengimą;2.3.3. monografijų, vadovėlių ir metodinių priemonių rašymą;2.3.4. dalyvavimą tarptautinėse mokslinėse konferencijose;2.3.5. eksperimentinės plėtros ir kitus taikomosios mokslinės veiklos darbus;2.3.6. švietėjišką veiklą.“taigi pareiškėjo ginčijama vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899

(2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkto nuostata „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, turi atsižvelgti į: 2.3.1. mokslinių straipsnių skelbimą leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pri-pažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo tary-ba <...>“ yra tik vienas iš reikalavimų, į kurį turi atsižvelgti institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinius reikalavimus.


8. pagal vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) 2.1 punktą valstybinės aukštosios mokyklos, valstybinių uni-versitetų mokslo institutai, valstybės mokslo institutai ir valstybės mokslo įstaigos turi nustatyti mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių kvalifikaci-nius reikalavimus; pagal šio vyriausybės nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 punktą šie reikalavimai negali būti žemesnio lygio už šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintą minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių huma-nitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašą. nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad valstybinės aukštosios mokyklos, valstybinių universitetų mokslo institutai, valstybės mokslo institutai ir valstybės mokslo įstaigos gali nustatyti ir aukštesnius mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, negu tie, kurie yra nustatyti vyriausybės nutarimu.

9. Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte yra nustatyta, į kokius reikalavimus turi atsižvelgti valstybinės mokslo ir studijų institucijos, nustatydamos mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių privalomus minimalius kvalifikacinius reikalavimus. Ap-rašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte nustatyta:

„institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į:

2.1. reikšmingas mokslo monografijas, studijas, fundamentinius ir originaliuo-sius teorinius mokslo darbus (toliau vadinama – mokslo darbai);

2.2. mokslo straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuo-se arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba (toliau vadinama – tarptautinės duomenų bazės), leidiniuose (toliau vadinama – mokslo straipsniai);

2.3. reikšmingas mokslo šaltinių publikacijas ir mokslinio teksto vertimus (to-liau vadinama – šaltinių publikacija);

2.4. reikšmingus taikomuosius mokslo leidinius, sudarytus mokslo darbus (to-liau vadinama – taikomieji mokslo darbai);

2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, išleistuose leidyklose, įregistruotose tarptautinės isbn agentūros tarptautiniame isbn leidėjų registre (toliau vadinama – pripažintos leidyklos), arba tarptautinėse duomenų bazė-se referuojamuose leidiniuose;

2.6. reikšmingus mokslo straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose lei-diniuose arba vienkartiniuose kultūros ir profesiniuose leidiniuose, išleistuose pripa-žintose leidyklose;

2.7. eksperimentinės plėtros ir kitus taikomosios mokslinės veiklos darbus;


2.8. dalyvavimą tarptautiniuose mokslo projektuose, tarptautinėse mokslinėse konferencijose ir mokslinėse stažuotėse;

2.9. parengtus vadovėlius ir metodines priemones;2.10. dalyvavimą sėkmingai rengiant mokslo daktarus;2.11. mokslo apžvalgas ir mokslo populiarinimo publikacijas, paskelbtas valsty-

bine kalba, kitą švietėjišką veiklą.“10. palyginus vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjū-

čio 18 d. redakcija) 2.3 punkte nustatytus reikalavimus su Aprašo (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) 2 punkte nustatytais reikalavimais matyti, kad Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte nurodyti reikalavimai yra išdėstyti kitokia teks-tine forma, negu reikalavimai, nurodyti vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkte, tačiau, nepaisant tekstinės išraiškos skirtumų, vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkte ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte nustatytų reikalavimų turinys iš esmės yra tapatus.

11. Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punkte yra nustatyti minima-lūs kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, siekiantiems dalyvauti konkurse eiti moks-lo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas. Šiems asmenims Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punkte yra nustatyti tokie kvalifikaciniai reikalavimai:

1) į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 962 „Dėl Ha-bilitacijos tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų: paskelbė reikšmingą mokslo monografiją, studiją, fundamentinį ir originalų teorinį mokslo darbą, išleistą pripažintoje leidykloje; paskelbė mokslo straipsnių periodiniuose, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose ir vadovavo sėkmingam mokslo daktarų paren-gimui arba parengė metodinių priemonių; paskelbė reikšmingą mokslo darbą ar va-dovėlį aukštajai mokyklai ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje; paskelbė reikšmingų moks-lo šaltinių publikacijų arba atliko reikšmingų mokslo taikomųjų darbų ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje;

2) į docento ar vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti moksli-ninkai, kurie po daktaro laipsnio jiems suteikimo įvykdė bent vieną iš šių reikala-vimų: paskelbė reikšmingą mokslo monografiją, studiją, fundamentinį ir originalų teorinį mokslo darbą, išleistą pripažintoje leidykloje; paskelbė mokslo straipsnių ir parengė metodinę priemonę; paskelbė mokslo darbą, vadovėlį ir mokslo straipsnį; paskelbė reikšmingų šaltinių publikacijų arba atliko reikšmingų mokslo taikomųjų darbų ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį;

3) į mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie po daktaro laipsnio jiems suteikimo paskelbė mokslo darbą arba pranešimą ar šaltinių publikaciją;


4) į kitų tyrėjų pareigas gali pretenduoti asmenys, kurie paskelbė mokslo darbą arba pranešimą ar šaltinių publikaciją arba atliko kitų reikšmingų mokslo tiriamųjų ar taikomųjų darbų;

5) į lektoriaus, asistento, jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas gali preten-duoti asmenys, kurie turi ne žemesnį kaip magistro kvalifikacinį laipsnį ar jam pri-lygstantį aukštąjį išsilavinimą.

12. iš Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punkto matyti, kad asme-nims, siekiantiems eiti atitinkamas pareigas, yra nustatyti tam tikri, tik toms parei-goms skirti, kvalifikaciniai reikalavimai. Šie kvalifikaciniai reikalavimai nėra vienodi visoms pareigoms. Antai vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte numatytas reikalavimas būti paskelbus mokslinių straipsnių leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pri-pažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo tary-ba, pagal Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punktą yra taikomas tik asme-nims, siekiantiems dalyvauti konkurse į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuo-tojo pareigas ir nėra taikomas asmenims, siekiantiems dalyvauti konkurse į docento, vyresniojo mokslo darbuotojo, mokslo darbuotojo, kitų tyrėjų, lektoriaus, asistento ar jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas; Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 punkte numatytas reikalavimas būti paskelbus mokslo straipsnių periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba, pagal Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punktą yra tai-komas tik asmenims, siekiantiems dalyvauti konkurse į profesoriaus ar vyriausio-jo mokslo darbuotojo pareigas, ir nėra taikomas asmenims, siekiantiems dalyvauti konkurse į docento, vyresniojo mokslo darbuotojo, mokslo darbuotojo, kitų tyrėjų, lektoriaus, asistento ar jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas.

13. sistemiškai vertinant teisinį reguliavimą, nustatytą vyriausybės 2001 m. lie-pos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkte, Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 ir 3 punktuose, konstatuotina, kad tiek vyriausy-bės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkte, tiek Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte yra nustatytas ne reikalavimų, kurie visi turi būti būtinai vienodai taikomi kiekvienai valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir so-cialinių mokslų srityse, pareigybei, sąrašas, bet tik bendras tokių reikalavimų sąrašas.

taigi ir pareiškėjo ginčijamuose vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte, Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 ir 2.5 punktuose nustatyti reikalavimai nėra būtinai vienodai tai-komi visoms valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybėms – mi-nėtuose punktuose nustatyti reikalavimai taip pat yra bendro pobūdžio. konkretūs reikalavimai kiekvienai mokslo darbuotojo, kito tyrėjo ir dėstytojo pareigybei, kaip


minėta, yra nustatyti ne vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte, ne Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 ir 2.5 punktuose, bet Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punkte. skirtingoms valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybėms šie reikalavimai yra skirtingi.

kitaip tariant, vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkto ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkto nuostatos, kad institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinius reika-lavimus, turi atsižvelgti į šiuose punktuose nurodytus reikalavimus, reiškia, kad insti-tucijos, nustatydamos kvalifikacinius reikalavimus kiekvienai konkrečiai valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybei, turi atsižvelgti į tos konkrečios pareigybės paskirtį bei vietą bendroje pareigybių sis-temoje ir iš vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3 punkte bei Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkte įtvirtintų reikalavimų sąrašo pasirinkti tokius kvalifikacinius reikalavimus, kurie yra būtini kiekvienai konkrečiai pareigybei. tai darant privalu paisyti Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punkto reikalavimų. minėta, kad pagal vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 punktą vals-tybinės mokslo ir studijų institucijos turi įgaliojimus nustatyti ir aukštesnius mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, negu tie, kurie yra nustatyti vyriausybės nutarimu.

14. sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos nuostatos neprieštarauja konstituci-jos 14 straipsniui, pagal kurį valstybinė kalba yra lietuvių kalba, esminę reikšmę turi tai, kad pareiškėjo ginčijamuose vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte, Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 ir 2.5 punktų nuostatose nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra įtvir-tintas reikalavimas mokslinius straipsnius skelbti užsienio kalbomis; kad ginčijamose nuostatose apskritai nėra minima, kokia kalba turi būti skelbiami moksliniai straips-niai; kad pagal ginčijamas nuostatas moksliniai straipsniai gali būti skelbiami bet kuria kalba, taigi ir lietuvių kalba, tik svarbu, kad leidiniai, kuriuose yra skelbiami moksliniai straipsniai, būtų referuojami mokslinės informacijos instituto duomenų bazėse. taigi nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo ginčijamomis vy-riausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkto, Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 ir 2.5 punktų nuostato-mis yra nepaisoma lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konstitucinio statuso, kad tuo pažeidžiamas konstitucijos 14 straipsnis.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punktas, Ap-rašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkto nuostatos „institucijos, nustatyda-mos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...> 2.2. mokslo


straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkar-tiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kito-se pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>; <...> 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas <...> tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“ neprieštarauja konstitucijos 14 straipsniui.

16. minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nuta-rimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punktas ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 bei 2.5 punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

savo abejones dėl vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkto ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 bei 2.5 punktų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas grindžia tuo, kad:

– minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai, į kuriuos turi atsižvelgti institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, yra nustatyti vyriausybės nu-tarimu, o ne įstatymu;

– ginčijamomis vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) nuostatomis Lietuvos mokslo tarybai yra numatyti įgalio-jimai nustatyti pripažintų tarptautinių duomenų bazių sąrašą, prieš tai neįtvirtinus kriterijų, pagal kuriuos tai turi būti daroma, ir nenumačius, pasak pareiškėjo, įvyk-dymo terminų, t. y. šiomis nuostatomis Lietuvos mokslo tarybai yra nustatyti įga-liojimai jos pačios nuožiūra reguliuoti santykius, susijusius su žmogaus teise laisvai pasirinkti tam tikrą darbą, išleidžiant savo teisės aktus – dar žemesnės teisinės galios aktus, negu vyriausybės aktai;

– vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 punkte var-tojamos formuluotės „leidiniai, referuojami mokslinės informacijos instituto <...> duomenų bazėse“, „leidiniai, referuojami <...> kitose pripažintose tarptautinėse duo-menų bazėse“ bei Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.5 punkte vartojama formuluotė „tarptautinėse duomenų bazėse referuojami leidiniai“, pareiškėjo nuo-mone, suteikia teisę Lietuvos mokslo tarybai savo nuožiūra detalizuoti kai kurias iš tokių formuluočių (pavyzdžiui, formuluotę „kitas pripažintas duomenų bazes“), ir dėl to gali atsirasti teisinis netikrumas, nes mokslininkams, dėstytojams ar jais tapti siekiantiems asmenims neaišku, kokioje valstybėje ir kokia kalba leidžiamas tradiciš-kai prestižiniu laikomas (tęstinis) socialinių ar humanitarinių mokslų darbų leidinys yra ar bus įtrauktas į tarptautinę duomenų bazę.

17. minėta, kad konstitucija nedraudžia teisės aktais nustatyti tam tikrų bendrųjų minimalių kvalifikacinių reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo


įstaigose; kad bendrieji minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institu-tuose ir valstybės mokslo įstaigose, yra žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą, taigi ir atitinkamas pareigas, įgyvendinimo procedūros dalis ir kad iš konstitucijos nekyla, kad tokie santykiai būtų reguliuojami būtent įstatymu, kad tokie santykiai gali būti reguliuojami ir vyriausybės nutarimais – poįstatyminiais teisės aktais. minėta ir tai, kad vyriausybės įgaliojimai nustatyti bendruosius minimalius reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės moks-lo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, gali kilti iš įstatymo.

18. Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) preambu-lėje inter alia nurodyta, kad šis vyriausybės nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 27 straipsnio 3 dalimi (2005 m. birželio 30 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad „minimalius kvalifikacinius dėstytojų ir mokslo darbuoto-jų <...> pareigybių reikalavimus <...> nustato vyriausybė ar jos įgaliota institucija“, 28 straipsnio 3 dalimi (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija), pagal kurią profesoriaus pareigas gali eiti mokslininkas, jeigu jis atitinka profesoriaus pareigų reikalavimus ir yra įvykdęs habilitacijai keliamus reikalavimus, kurios tvarką nustato vyriausybė, at-sižvelgdama į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus; vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) buvo priimtas taip pat vadovaujantis mokslo ir studijų įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi (2005 m. birželio 30 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad „minimalius kvalifikacinius tyrėjų <...> pareigybių reikalavi-mus <...> nustato vyriausybė ar jos įgaliota institucija“.

taigi nėra pagrindo teigti, kad tam tikri bendrieji minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinka-mas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti nustatomi būtent įstatymu, kad tokių reikalavimų negalima nustatyti vyriausybės nutarimu. taip pat nėra pagrindo teigti, kad vyriausybė, išleisdama 2001 m. liepos 11 d. nutarimą nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija), kurio 2.3.1 punkto atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija pareiškėjas, taip pat šiuo nutarimu patvirtindama Aprašą (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija), kurio 2.2 ir 2.5 punk-tų atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija pareiškėjas, negalėjo to padaryti pagal konstituciją, ar kad vyriausybė, išleisdama minėtą nutarimą, viršijo jai Aukštojo mokslo ir mokslo ir studijų įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus nustatyti minimalius kvalifikacinius pareigybių reikalavimus.

19. minėta, kad tais atvejais, kai konstitucija nereikalauja, kad tam tikri konsti-tucijoje nurodyti santykiai būtų reguliuojami būtent įstatymu, ir kai pagal konstitu-


ciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas vyriausybės išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja vyriausybė ar jos įgaliota institucija; kad nuostata „reguliuoja vyriausybė ar jos įga-liota institucija“ reiškia, jog vyriausybė įstatyme nurodytus santykius turi teisę (gali ir turi) reguliuoti pati arba savo nutarimu gali nustatyti, kokia institucija turi įgalio-jimus (gali ir turi) reguliuoti įstatyme nurodytus santykius; kad ši nuostata reiškia ir tai, kad vyriausybė turi teisę (gali ir turi) dalį įstatyme nurodytų santykių reguliuoti pati, o kai kuriuos įstatyme expressis verbis nurodytus santykius bei santykius, ku-rie kyla iš įstatyme expressis verbis nurodytų santykių (sudaro dalį įstatyme expres-sis verbis nurodytų santykių), reguliuoti gali įgalioti kitą instituciją; kad vyriausybė, įgaliodama kokią nors instituciją reguliuoti atitinkamus santykius, negali pavesti jai reguliuoti ir tokių santykių, kurie gali būti reguliuojami ne žemesnės galios teisės aktais negu vyriausybės nutarimai.

20. pagal Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punktą „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...> 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas <...> tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“. Atskleidžiant, kokios tarptautinės duomenų bazės yra minimos Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.5 punkte, šio punkto nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkto ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 punkto nuostatų, iš kurių matyti, kad Ap-rašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.5 punkte minimos tarptautinės duomenų bazės – tai mokslinės informacijos instituto duomenų bazės ir kitos pripažintos tarp-tautinės duomenų bazės, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba.

21. sprendžiant, ar Lietuvos mokslo taryba gali turėti įgaliojimus sudaryti sąrašą pripažintų tarptautinių duomenų bazių, kuriose referuojamuose leidiniuose paskelb-ti mokslo straipsniai yra laikomi tokiais, į kuriuos atsižvelgiama vertinant mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų kvalifikaciją, visų pirma pabrėžtina tai, kad Lie-tuvoje pripažintų tarptautinių duomenų bazių sąrašas negali būti nesudarytas, nes būtinumas sudaryti minėtą pripažintų tarptautinių duomenų bazių sąrašą kyla iš vy-riausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad institucijos, nustatydamos pareigybių kvali-fikacinius reikalavimus, turi atsižvelgti į mokslo straipsnių skelbimą būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse. Aki-vaizdu, kad, įtvirtinus reikalavimą, jog institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifi-kacinius reikalavimus, turi atsižvelgti į mokslo straipsnių skelbimą būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, teisės aktais turi būti nustatyta ir tai, kokios tarptautinės duomenų bazės Lietuvoje yra lai-komos pripažintomis. nurodymas, kokios tarptautinės duomenų bazės Lietuvoje yra laikomos pripažintomis, nėra naujo reikalavimo, kurį turi būti įvykdę mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas mokslo ir studijų institucijose, nustaty-


mas. tai yra tik vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkte įtvirtinto reikalavimo atsižvelgti į mokslo straipsnių skelbimą būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami pripažintuose tarptauti-nėse duomenų bazėse, įgyvendinimas.

svarbu ir tai, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, kons-titucinė mokslo ir mokslinių tyrimų laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija, kiti kons-tituciniai imperatyvai suponuoja ir tai, kad Lietuvoje gali būti tam tikra mokslo ir akademinei bendruomenei atstovaujanti institucija (ar institucijos), susidedanti iš mokslo bei akademinės bendruomenės išrinktų arba jos deleguotų mokslininkų. to-kia Lietuvos mokslo ir akademinei bendruomenei atstovaujanti institucija šiuo metu yra Lietuvos mokslo taryba, kuri apibendrintai yra apibrėžta kaip seimo ir vyriausy-bės patarėja bei vykdo mokslinio eksperto funkcijas mokslo, studijų ir eksperimen-tinės plėtros politikos klausimais (mokslo ir studijų įstatymo 11 straipsnis (2002 m. birželio 11 d. redakcija)).

minėta, kad esant būtinybei teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje įstatymų nustatytas teisinis reguliavimas gali būti detalizuojamas ir sukonkretinamas poįstatyminiuose teisės aktuose, kad to-kiu atveju vyriausybė, priimdama nutarimą, kuriuo tam tikrus santykius reguliuoti įgalioja atitinkamą instituciją, tuos santykius reguliuoti gali įgalioti tik tokią insti-tuciją, kuri turi tokią specialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą jai vyriausybės nutarimu priskirtiems santykiams reguliuoti.

nėra teisinio pagrindo teigti, kad Lietuvos mokslo taryba, kuri susideda iš auto-ritetingų mokslininkų, ir yra seimo bei vyriausybės patarėja ir atlieka mokslinio eks-perto funkcijas mokslo, studijų ir eksperimentinės plėtros politikos klausimais, neturi specialios (profesinės) kompetencijos, kuri reikalinga santykiams tokioje specifinėje žmogaus kūrybinės veiklos – mokslo ir akademinės veiklos – srityje reguliuoti. tai, kad Lietuvos mokslo taryba yra „seimo bei vyriausybės patarėja ir atlieka mokslinio eksperto funkcijas mokslo, studijų ir eksperimentinės plėtros politikos klausimais“, su-ponuoja, kad Lietuvos mokslo tarybai įstatymu arba vyriausybės nutarimu gali būti nustatyti įvairūs įgaliojimai reguliuoti atitinkamus santykius mokslo srityje, inter alia įgaliojimai nustatyti tam tikrus reikalavimus, kuriuos mokslininkas turi įvykdyti, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valsty-binių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės moks-lo įstaigose. Lietuvos mokslo tarybai vyriausybės nutarimu taip pat gali būti nustatyti įgaliojimai numatyti tas mokslo sritis ir kryptis, kuriose, – atsižvelgiant į jų specifiką, taip pat ir į tai, kad, kaip minėta, jų galimybės mokslinių tyrimų rezultatus skelbti to-kiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, taip pat ir mokslinės informacijos instituto duomenų bazėse, neretai yra sunkesnės, ribotos, – kai kurie reikalavimai, nustatyti vyriausybės nutarimu, gali būti taikomi nevienodai. Lie-tuvos mokslo tarybai vyriausybės nutarimu taip pat gali būti įtvirtinti įgaliojimai nu-statyti sąrašą tarptautinių duomenų bazių, kurios Lietuvoje laikomos pripažintomis.


22. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos mokslo tarybai vyriausybės nutarimu negali būti nustatyti įgaliojimai sudaryti sąrašą tarptautinių duomenų bazių, kurios Lietuvoje laikomos pripažintomis.

23. minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar vyriausybės nutarimu Lietuvos mokslo tarybai gali būti pavedama nustatyti pripažintų tarptautinių duomenų bazių sąrašą, prieš tai neįtvirtinus kriterijų, pagal kuriuos tai turi būti daroma.

23.1. pažymėtina, kad mokslo srityje yra įvairių tarptautinių duomenų bazių, kaip antai: viso teksto ir bibliografinių, universalių ir šakinių (teminių), mokamų ir laisvos prieigos. tarptautines duomenų bazes tvarko įvairūs subjektai, atliekantys tam tikrą mokslo leidinių (juose skelbiamų straipsnių) atranką. tarptautinėse duomenų bazėse gali būti referuojami patys įvairiausi mokslo leidiniai.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad spren-džiant, kokias tarptautines duomenų bazes priskirti prie Lietuvoje pripažintų tarp-tautinių duomenų bazių, t. y. tokių bazių, į kuriose referuojamuose leidiniuose pa-skelbtus mokslinius straipsnius yra atsižvelgiama sprendžiant, ar mokslininko kva-lifikacija yra tokia, kad jis galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institu-tuose ir valstybės mokslo įstaigose, reikia atlikti įvairių egzistuojančių tarptautinių duomenų bazių įvertinimą. Atliekant tokį įvertinimą, turi būti remiamasi tam tikrais vertinimo (atrankos) kriterijais.

Akivaizdu, kad nustatant kriterijus, pagal kuriuos yra vertinama, ar kurią nors tarptautinę duomenų bazę priskirti prie tokių bazių, į kuriose referuojamuose lei-diniuose paskelbtus mokslinius straipsnius yra atsižvelgiama sprendžiant, ar moks-lininko kvalifikacija yra tokia, kad jis galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės moks-lo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, yra būtinos tam tikros specialios žinios, tam tikra mokslinė kvalifikacija, būtina speciali (profesinė) kompetencija.

23.2. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad nėra pagrindo teig-ti, kad Lietuvos mokslo tarybai vyriausybės nutarimu negali būti nustatyti įgalioji-mai sudaryti sąrašą tarptautinių duomenų bazių, kurios Lietuvoje laikomos pripa-žintomis.

pažymėtina, kad vyriausybės nutarime įtvirtinta nuostata, kad pripažintų tarp-tautinių duomenų bazių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba, suponuoja ir tokį implicitinį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos mokslo taryba turi įgaliojimus pati nu-statyti vertinimo (atrankos) kriterijus, kuriais vadovaudamasi ji tam tikrą tarptautinę duomenų bazę priskiria prie vadinamųjų pripažintų tarptautinių duomenų bazių, t. y. tokių bazių, į kuriose referuojamuose leidiniuose paskelbtus mokslinius straipsnius yra atsižvelgiama sprendžiant, ar mokslininko kvalifikacija yra tokia, kad jis galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universi-tetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, galėtų siekti habilitacijos.


23.3. taigi, vyriausybei nustačius tokį teisinį reguliavimą, kad vertinant mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų kvalifikaciją yra atsižvelgiama būtent į tai, ar moks-liniai straipsniai yra paskelbti tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami pripažinto-se tarptautinėse duomenų bazėse, ir įtvirtinus nuostatą, kad pripažintų tarptautinių duomenų bazių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba, tokių tarptautinių duomenų bazių vertinimo (atrankos) kriterijus nebūtinai turi nustatyti pati vyriausybė. krite-rijus, kuriais vadovaujantis tarptautinės bazės yra priskiriamos pripažintoms tarptau-tinėms bazėms, gali nustatyti ir pati Lietuvos mokslo taryba, atsižvelgdama į įvairių mokslo ir studijų institucijų, taip pat atskirų mokslo sričių mokslininkus vienijančių asociacijų siūlymus.

24. minėta, kad mokslinės informacijos institutas yra privati įstaiga, teikianti mokamas paslaugas, susijusias su citavimo indeksais, mokslinių publikacijų verti-nimais bei tokios informacijos paieška. mokslinės informacijos institutas adminis-truoja vieną iš tarptautiniu mastu pripažintų tarptautinių duomenų bazių, kurioje fiksuojami straipsniai iš tūkstančių mokslinių žurnalų kartu su cituojama literatūra. Leidiniai į mokslinės informacijos instituto duomenų bazę įtraukiami pagal šio ins-tituto oficialiame tinklalapyje paskelbtas taisykles, atsižvelgiant į daugybę kiekybinių ir kokybinių veiksnių, inter alia į tai, ar leidinyje skelbiamuose straipsniuose nagrinė-jamos temos yra naujai atskleidžiamos, ar leidinys tikrai praturtins duomenų bazę, ar leidinyje skelbiami mokslo straipsniai yra dažnai cituojami kituose leidiniuose ir kt.

Lietuvos mokslo taryba 2005 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą nr. vi-24 „Dėl tarptautinių duomenų bazių sąrašo“, kuriuo nustatė tarptautinių duomenų bazių, ku-riose referuojamų leidinių moksliniai straipsniai gali būti pripažįstami tinkamais ver-tinant mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų kvalifikaciją, sąrašą. Šis tarptautinių duomenų bazių sąrašas buvo papildytas Lietuvos mokslo tarybos 2006 m. balandžio 24 d. nutarimu nr. vi-30 „Dėl tarptautinių duomenų bazių sąrašo papildymo“.

sprendžiant, ar vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 bei 2.5 punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui tuo aspektu, kad juose įtvirtintos formuluotės „leidiniai, referuojami mokslinės informacijos ins-tituto <...> duomenų bazėse“, „leidiniai, referuojami <...> kitose pripažintose tarp-tautinėse duomenų bazėse“, „tarptautinėse duomenų bazėse referuojami leidiniai“ kelia, kaip teigia pareiškėjas, teisinį netikrumą, nes mokslininkams, dėstytojams ar jais tapti siekiantiems asmenims neaišku, kokioje valstybėje ir kokia kalba leidžiamas tradiciškai prestižiniu laikomas (tęstinis) socialinių ar humanitarinių mokslų darbų leidinys yra ar bus įtrauktas į tarptautinę duomenų bazę, svarbi aplinkybė yra tai, kad Lietuvos mokslo taryba, sudariusi pripažintų tarptautinių duomenų bazių sąrašą, skelbia šį sąrašą „valstybės žiniose“. Antai Lietuvos mokslo tarybos 2005 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. vi-24 „Dėl tarptautinių duomenų bazių“ yra paskelbtas 2005 m. gruodžio 31 d. „valstybės žiniose“ (Žin., 2005, nr. 153-5669), Lietuvos mokslo tary-bos 2006 m. balandžio 24 d. nutarimas nr. vi-30 „Dėl tarptautinių duomenų bazių


sąrašo papildymo“ paskelbtas 2006 m. gegužės 18 d. „valstybės žiniose“ (Žin., 2006, nr. 56-2017). vadinasi, tarptautinių duomenų bazių sąrašas yra viešas, jis visuotinai laisvai prieinamas.

25. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punk-te, Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 punkte vartojamų formuluočių „leidiniai, referuojami mokslinės informacijos instituto <...> duomenų bazėse“, „lei-diniai, referuojami <...> kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse“ ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.5 punkte vartojamos formuluotės „tarptautinėse duomenų bazėse referuojami leidiniai“ turinys nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas.

todėl vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punktas ir Aprašo 2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2 bei 2.5 punktai šiuo aspektu neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. kartu darytina išvada, kad konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkto nuostatos „institucijos, nustaty-damos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...> 2.2. mokslo straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkarti-niuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo ta-ryba <...>; <...> 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas <...> tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“.

vI

Dėl vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 899 „Dėl Minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, Konkursų valstybinių mokslo ir studi-jų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavi-mo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir Pedagogi-nių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ išdėstytos naujos redakcijos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 899 „Dėl Mini-malių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuoto-jų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, Konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvar-kos aprašo ir Pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo pa-tvirtinimo“ patvirtinto Minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktų atitikties Konstitucijos 14 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


1. Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3 punkte nustatyta:„nustatomi šie minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, siekiantiems

dalyvauti konkurse eiti mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas:3.1. į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti

mokslininkai, kurie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, nr. 73-3396) nustatyta tvarka atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų:

3.1.1. paskelbė reikšmingą mokslo monografiją, studiją, fundamentinį ir origi-nalų teorinį mokslo darbą, išleistą pripažintoje leidykloje;

3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių periodiniuose, tęstiniuose arba vienkartiniuo-se tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose ir vadovavo sėkmin-gam mokslo daktarų parengimui arba parengė metodinių priemonių;

3.1.3. paskelbė reikšmingą mokslo darbą ar vadovėlį aukštajai mokyklai ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų bazėse re-feruojamame leidinyje;

3.1.4. paskelbė reikšmingų mokslo šaltinių publikacijų arba atliko reikšmingų mokslo taikomųjų darbų ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duo-menų bazėse referuojamame leidinyje;

3.2. į docento ar vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti moks-lininkai, kurie po daktaro laipsnio jiems suteikimo įvykdė bent vieną iš šių reikala-vimų:

3.2.1. paskelbė reikšmingą mokslo monografiją, studiją, fundamentinį ir origi-nalų teorinį mokslo darbą, išleistą pripažintoje leidykloje;

3.2.2. paskelbė mokslo straipsnių ir parengė metodinę priemonę;3.2.3. paskelbė mokslo darbą, vadovėlį ir mokslo straipsnį;3.2.4. paskelbė reikšmingų šaltinių publikacijų arba atliko reikšmingų mokslo

taikomųjų darbų ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį;3.3. į mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie po dak-

taro laipsnio jiems suteikimo paskelbė mokslo darbą arba pranešimą ar šaltinių pub-likaciją;

3.4. į kitų tyrėjų pareigas gali pretenduoti asmenys, kurie paskelbė mokslo darbą arba pranešimą ar šaltinių publikaciją arba atliko kitų reikšmingų mokslo tiriamųjų ar taikomųjų darbų;

3.5. asmenys, pretenduojantys į lektoriaus, asistento, jaunesniojo mokslo dar-buotojo pareigas, turi turėti ne žemesnį kaip magistro kvalifikacinį laipsnį ar jam pri-lygstantį aukštąjį išsilavinimą. Šie asmenys atestuojami remiantis institucijos senato (akademinės tarybos arba tarybos) nustatytais reikalavimais.“

2. iš pareiškėjo prašymo matyti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje prašo-ma ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakci-ja) 3.1 punkto nuostatos, kad į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pa-


reigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų: „3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių periodiniuose, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“; „3.1.3. paskelbė <...> ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarp-tautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“; „3.1.4. <...> ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“.

3. minėta, kad nurodytų Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkto nuostatų atitiktį konstitucijai prašoma ištirti tuo aspektu, kad juose įtvirtinus, jog į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti tik tie moks-lininkai, kurie yra paskelbę mokslo straipsnių būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, yra pažeidžiamas lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konstitucinis statusas.

4. sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakci-ja) 3.1 punkto nuostatos, kad į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavi-mų: „3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių periodiniuose, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“; „3.1.3. paskelbė <...> ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų ba-zėse referuojamame leidinyje“; „3.1.4. <...> ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“, neprieštarauja konstitu-cijai, esminę reikšmę turi tai, kad pagal Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punktą, mokslininkui, kuris yra atlikęs habilitacijos procedūrą arba turi habilituo-to daktaro laipsnį, siekiančiam profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo parei-gų, nėra būtina įvykdyti visų Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkte nurodytų reikalavimų. pagal Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punktą mokslininkas, nustatyta tvarka atlikęs habilitacijos procedūrą arba turintis habilituoto daktaro mokslo laipsnį, gali pretenduoti į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuo-tojo pareigas, jeigu jis per pastaruosius 5 metus yra įvykdęs bent vieną iš 3.1 punkte įtvirtintų reikalavimų. vienas iš Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkte įtvirtintų reikalavimų yra toks: būti paskelbusiam „reikšmingą mokslo monografiją, studiją, fundamentinį ir originalų teorinį mokslo darbą, išleistą pripažintoje leidyk-loje“ (Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1.1 punktas). taigi pagal Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1.1 punktą į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti ir tie mokslininkai, kurie yra paskelbę lietuvių ar kuria nors kita kalba parašytą ir Lietuvoje ar kurioje nors užsienio valstybėje išleis-tą reikšmingą mokslo monografiją, studiją, fundamentinį ir originalų teorinį mokslo darbą; toks darbas, kaip minėta, turi būti išleistas pripažintoje leidykloje.

5. Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1.2, 3.1.3 ir 3.1.4 punktuose nu-statytas teisinis reguliavimas, vertinamas kartu su Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d.


redakcija) visame 3 punkte ir Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1.1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, neužkerta kelio į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas pretenduoti ir tiems mokslininkams, kurie nėra paskelbę mokslo straipsnių tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse.

svarbu ir tai, kad Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktų nuostatose nėra įtvirtinta, kad mokslo straipsniai leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, turi būti skelbiami būtent kuria nors už-sienio, o ne lietuvių kalba. Reikalavimo, neleidžiančio mokslinių straipsnių skelbti lietuvių kalba, nei Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkto ginčijamo-se nuostatose, nei kitose Aprašo nuostatose nėra. vien tai, kad mokslinių straipsnių skelbimas leidiniuose lietuvių kalba gali apsunkinti, o neretai ir apsunkina galimybes tokius leidinius referuoti tarptautinėse duomenų bazėse, savaime negali būti pakan-kamas pagrindas konstatuoti, kad taip yra nepaisoma lietuvių kalbos, kaip valstybi-nės kalbos, statuso.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkto nuostatos, kad į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų: „3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių periodiniuo-se, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“; „3.1.3. paskelbė <...> ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“; „3.1.4. <...> ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“, neprieštarauja konstitucijos 14 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nu-tarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų moks-lo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pe-dagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, nr. 102-3786) išdėstytos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių


reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo dar-buotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo univer-sitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.3.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nu-tarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų moks-lo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pe-dagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, nr. 102-3786) išdėstytos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo dar-buotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo univer-sitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybi-nių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkto nuostatos „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...> 2.2. mokslo straipsnius, pa-skelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vienkartiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>; <...> 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas <...> tarptau-tinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

3. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nu-tarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų moks-lo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pe-dagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, nr. 102-3786) išdėstytos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo dar-buotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų


tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo univer-sitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybi-nių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkto nuostatos, kad į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų: „3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių periodiniuo-se, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“; „3.1.3. paskelbė <...> ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“; „3.1.4. <...> ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

4. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nuta-rimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, nr. 73-3396) pa-tvirtintos Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto nuostata „abiem atvejais būtina, kad ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų skelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes“ ir nuostata „iš kurių bent vienas skelbtas lei-dinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes“ prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

konstitucinio teismo teisėjai: Armanas Abramavičius egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis

paskelbta: Valstybės žinios, 2007, nr. 52-2025.

82

P R A N E Š I M A S

APIE LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS 2001 M. LIEPOS 11 D. NUTARIMO NR. 899 „DĖL MINIMALIŲ KvALIFIKACINIŲ vALSTyBINIŲ MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJŲ MOKSLO DARBUOTOJŲ, KITŲ TyRĖJŲ IR DĖSTyTOJŲ PAREIGyBIŲ REIKALAvIMŲ, KONKURSŲ vALSTyBINIŲ MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJŲ MOKSLO DARBUOTOJŲ, KITŲ TyRĖJŲ IR DĖSTyTOJŲ PAREIGAS EITI ORGANIZAvIMO, MOKSLO DARBUOTOJŲ, KITŲ TyRĖJŲ IR DĖSTyTOJŲ ATESTAvIMO TvARKOS IR PEDAGOGINIŲ vARDŲ SUTEIKIMO UNIvERSITETUOSE TvARKOS PATvIRTINIMO“ (LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS 2005 M. RUGPJŪČIO 18 D. NUTARIMO NR. 906 REDAKCIJA) 2.3 PUNKTO IR ŠIUO NUTARIMU PATvIRTINTO MINIMALIŲ KvALIFIKACINIŲ vALSTyBINIŲ MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJŲ MOKSLO DARBUOTOJŲ, KITŲ TyRĖJŲ IR DĖSTyTOJŲ, DIRBANČIŲ HUMANITARINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ SRITySE, PAREIGyBIŲ REIKALAvIMŲ APRAŠO (LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS 2005 M. RUGPJŪČIO 18 D. NUTARIMO NR. 906 REDAKCIJA) 2 IR 3 PUNKTŲ, TAIP PAT LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS 2003 M. LIEPOS 18 D. NUTARIMU NR. 962 „DĖL HABILITACIJOS TvARKOS PATvIRTINIMO“ PATvIRTINTOS HABILITACIJOS TvARKOS 3 PUNKTO, IŠSKyRUS JO NUOSTATĄ „ABIEM ATvEJAIS BŪTINA, KAD NE MAŽIAU KAIP 2 MOKSLINIAI STRAIPSNIAI BŪTŲ SKELBTI LEIDINIUOSE, ĮTRAUKTUOSE Į MOKSLINĖS INFORMACIJOS INSTITUTO DUOMENŲ BAZES“ IR NUOSTATĄ „IŠ KURIŲ BENT vIENAS SKELBTAS LEIDINyJE, ĮTRAUKTAME Į MOKSLINĖS INFORMACIJOS INSTITUTO DUOMENŲ

BAZES“, GALIOJIMO ATSTATyMĄ


2006 m. gegužės 27 d. „valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas l. e. p. kons-titucinio teismo pirmininko pranešimas, kad iki bus paskelbtas konstitucinio teismo nutarimas byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos prezidento 2006 m. gegužės 22 d. dekrete nr. 628 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą“ iš-dėstytą prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių moks-lo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organi-zavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ išdėstytos naujos

◆ DėL teisės Akto GALioJimo AtstAtYmo 83

redakcijos Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pa-reigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo universite-tuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.3.1 punktas, šiuo nutarimu patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo 2.2, 2.5, 3.1.2–3.1.4 punktai ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Habilita-cijos tvarkos 3.1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ne mažiau kaip 2 moksliniai straipsniai būtų paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos konstitucijos 14 straipsniui sustabdomas:

1) Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studi-jų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906 redakcija) 2.3 punkto galiojimas;

2) Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studi-jų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906 redakcija) patvirtinto minimalių kvalifika-cinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dės-tytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906 redakcija) 2 ir 3 punktų galiojimas;

3) Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3 punkto galiojimas.

konstitucinis teismas 2007 m. gegužės 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Res-publikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kva-lifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studi-jų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagogi-

2007 m. gegužės 5 d. pranešimas ◆84

nių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2005 m. rugpjū-čio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkto, šiuo Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktų ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvir-tinimo“ patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad:

1) Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir stu-dijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, nr. 102-3786) išdėstytos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų ins-titucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų ates-tavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.3.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai;

2) Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuo-tojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti orga-nizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir peda-goginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, nr. 102-3786) išdėstytos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigy-bių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2 punkto nuostatos „institucijos, nustatydamos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų aprašus, turi atsižvelgti į: <...> 2.2. mokslo


straipsnius, paskelbtus periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose arba vien-kartiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose mokslinės informacijos instituto ir kitose pripažintose tarptautinėse duomenų bazėse, kurių sąrašą sudaro Lietuvos mokslo taryba <...>; <...> 2.5. mokslo konferencijų pranešimų medžiagą, mokslo recenzijas <...> tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“ ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai:

3) Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuoto-jų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organi-zavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagogi-nių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, nr. 102-3786) išdėstytos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavi-mų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir pedagoginių vardų suteikimo universite-tuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 3.1 punkto nuostatos, kad į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie atliko habilitacijos procedūrą arba turi habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir per pastaruosius 5 metus įvykdė bent vieną iš šių reikalavimų: „3.1.2. paskelbė mokslo straipsnių periodiniuo-se, tęstiniuose arba vienkartiniuose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose <...>“; „3.1.3. paskelbė <...> ir bent vieną mokslo straipsnį periodiniame ar tęstiniame tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“; „3.1.4. <...> ir paskelbė bent vieną mokslo straipsnį tarptautinėse duomenų bazėse referuojamame leidinyje“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai;

4) Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, nr. 73-3396) patvirtintos Habilitaci-jos tvarkos 3.1 punkto nuostata „abiem atvejais būtina, kad ne mažiau kaip 2 moksli-niai straipsniai būtų skelbti leidiniuose, įtrauktuose į mokslinės informacijos institu-to duomenų bazes“ ir nuostata „iš kurių bent vienas skelbtas leidinyje, įtrauktame į mokslinės informacijos instituto duomenų bazes“ prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi,

2007 m. gegužės 5 d. pranešimas ◆86

p r a n e š u, kad nuo konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl mini-malių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organiza-vimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir peda-goginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2005 m. rug-pjūčio 18 d. redakcija) 2.3.1 punkto, šiuo Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) patvirtinto minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktų ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvir-tinimo“ patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ oficialaus paskelbimo dienos atstatomas:

1) „Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studi-jų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906 redakcija) 2.3 punkto“ galiojimas;

2) „Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų, konkursų valstybinių mokslo ir studi-jų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos ir pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906 redakcija) patvirtinto minimalių kvalifika-cinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dės-tytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų aprašo (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo nr. 906 redakcija) 2 ir 3 punktų“ galiojimas;

3) „Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu nr. 962 „Dėl Habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Habilitacijos tvarkos 3 punk-tas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Habilitacijos siekiantis mokslininkas turi būti įvykdęs šiuos reikalavimus: 3.1. po to, kai jam suteikiamas daktaro laipsnis, yra pa-skelbęs ne mažiau kaip 15 mokslinių straipsnių recenzuojamuose periodiniuose mokslo leidiniuose. Jeigu mokslininkas ne mažiau kaip prieš metus iki prašymo at-likti habilitacijos procedūrą padavimo yra išleidęs ne mažiau kaip 10 autorinių lankų recenzuotą mokslinę monografiją ar yra ne mažiau kaip prieš metus išleistos kolek-


tyvinės recenzuotos mokslinės monografijos, kurioje jo asmeninis indėlis sudaro ne mažiau kaip 10 autorinių lankų, bendraautoriumi, šios tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos sprendimu paskelbtų mokslinių straipsnių gali būti mažiau, bet ne mažiau kaip 8. monografija turi būti platinama per knygynus ir atitikti švietimo ir mokslo ministro nustatytus reikalavimus. <...> iš mokslininko, atlikusio reikšmingų eksperi-mentinės plėtros darbų (parduotos licencijos, technologijos ir panašiai), atsižvelgiant į eksperimentinės plėtros darbų svarbą, šios tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos įvertintą universiteto senato ar mokslinių tyrimų įstaigos tarybos nustatyta tvarka, taip pat mokslininko, išleidusio vadovėlių aukštosioms mokykloms, šios tvarkos 7 punkte nurodytos komisijos sprendimu gali būti reikalaujama mažiau mokslinių straipsnių, tačiau ne mažiau kaip 8 <...>; 3.2. parengęs habilitacijos procedūrai tei-kiamų mokslo darbų apžvalgą (toliau vadinama – apžvalga), kurioje apibendrinamos pristatomos publikacijos ir apžvelgiami pagrindiniai darbų rodikliai. Apžvalgoje pa-teikiamas apibendrinamų mokslinių publikacijų sąrašas. Apžvalgos galima nerengti, jeigu šios tvarkos 3.1 punkte nurodyta monografija atitinka šio punkto reikalavimus. Rekomenduojama apžvalgos apimtis – iki vieno autorinio lanko“ galiojimas.

pirmininkas egidijus kūris


88

NUTARIMAS

DĖL LIETUvOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ ByLŲ TEISENOS ĮSTATyMO 57 STRAIPSNIO 3 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA), LIETUvOS RESPUBLIKOS vALSTyBĖS IR TARNyBOS PASLAPČIŲ ĮSTATyMO 10 STRAIPSNIO 4 DALIES (1999 M. LAPKRIČIO 25 D. REDAKCIJA), 11 STRAIPSNIO (1999 M. LAPKRIČIO 25 D. REDAKCIJA)

1, 2 DALIŲ ATITIKTIES LIETUvOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovui seimo

kanceliarijos teisės departamento vyresniajam patarėjui Gediminui sagačiui,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2007 m. gegužės 8 d. išnagrinėjo bylą nr. 7/04-8/04 pagal pareiškėjo – vilniaus apy-gardos administracinio teismo prašymus nr. 1b-05 ir 1b-06 ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui;

– Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai;

– Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiš-kėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui.


I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo dvi ad-ministracines bylas. teismas nutartimis bylų nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymais ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, ar valstybės ir tarny-bos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstitucijos 30 straipsnio

◆ DėL vALstYbės iR tARnYbos pAsLApČių ĮstAtYmo bei ADministRAcinių bYLų teisenos ĮstAtYmo nuostAtų 89

1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valsty-bės principams, konstitucijos 29 straipsniui, Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalims, 53 straipsnio 1 daliai.

2. konstitucinis teismas 2004 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą „Dėl prašymo (nr. 1b-05) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui ir konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, tei-sinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 53 straipsnio 1 daliai“ ir sprendimą „Dėl prašy-mo (nr. 1b-06) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straips-nio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respubli-kos konstitucijos 29 straipsniui ir konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų tei-senos įstatymo 51 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 53 straipsnio 1 daliai“, kuriais pareiš-kėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai nr. 1b-05 ir 1b-06 buvo priimti nagrinėti ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, ar valsty-bės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, konstitucijos 29 straipsniui, ir buvo atsisakyta nagrinėti šiuos prašymus ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstaty-mo 51 straipsnio 1, 2 dalims, 53 straipsnio 1 daliai.

3. konstitucinio teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai nr. 1b-05 ir 1b-06 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 7/04-8/04.

II

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.

1. pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalį faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. tai iš es-


mės riboja tiek proceso dalyvių, tiek teismo teisę teismo procese remtis įrodymais, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. toks ribojimas nėra absoliutus, bet iš minėto įstatymo neaišku, kada valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija gali būti pripažinta įrodymu byloje: vienais atvejais asmens naudai ar prieš jį gali būti pasiremta tokiais įrodymais, nors atitinkama informacija ir nėra išslaptinta, o kitais – ne. todėl, pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja kons-titucijos 29 straipsniui, pagal kurį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

2. pagal valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalį sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaiki-nimo gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai (toliau – ir komisija), kuri priima galutinį sprendimą. taigi jokiai kitai ins-titucijai, taip pat ir teismui, neleidžiama vertinti minėto sprendimo pagrįstumo. toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, gali prieštarauti konstitucijos 30 straips-nio 1 daliai, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, ir 109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

3. valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnyje inter alia nustatyta, kad susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žy-momis „visiškai slaptai“, „slaptai“ bei „konfidencialiai“, turi teisę tik leidimą dirbti ar susipažinti su šia informacija turintis asmuo ir tik su ta informacija, kuri yra susijusi su jo pareigų atlikimu (1 dalis); asmeniui teisę susipažinti su įslaptinta informacija, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas, suteikia šia informacija disponuojančio paslapčių subjekto vadovas; asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, va-dovo tikslinį siuntimą; siuntime turi būti patvirtinta, kad asmuo turi leidimą dirb-ti ar susipažinti su atitinkama slaptumo žyma pažymėta įslaptinta informacija, bei nurodyta, kodėl ir su kokia informacija asmeniui reikia susipažinti (2 dalis). Šios nuostatos be išimčių neleidžia asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, susipažinti su įslaptinta informacija net ir tada, kai teisme nagrinėjama šio asmens administracinė byla ir byloje įrodymais pripažįstama ir ver-tinama informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį. Dėl to toks asmuo atsi-duria nelygiateisėje padėtyje, palyginti su kita ginčo šalimi, kuriai valstybės paslaptį sudaranti informacija yra žinoma. toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškė-jo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovo G. sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.


1. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis riboja tiek teismo, tiek proceso dalyvių teisę teismo procese remtis įrodymais, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. tačiau joje vartojamas žodis „paprastai“ reiškia, kad šis ribojimas nėra absoliutus, taigi atskirais (išskirtiniais) atvejais teismas, priimdamas sprendimą, gali remtis įrodymais, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį; poreikį naudoti faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, gali lemti itin svar-bios aplinkybės, susijusios su grėsme valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai ir pan. Dėl tokių duomenų panaudojimo visada sprendžia patys pro-ceso dalyviai, o tai, ar šie duomenys bus pripažinti įrodymais administracinėje byloje, sprendžia teismas.

2. Asmens teisė dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija nėra jo konstitucinė teisė. minėta teisė tiesiogiai nelemia ir asmens teisės į darbą, kaip jo konstitucinės teisės, įgyvendinimo, nes nors konstitucija skelbia teisę į darbą, ji neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją, veiklos sritį; net kai tam tikroms pareigoms reikia, kad darbuotojas turėtų kokį nors specialų leidimą, tokio leidimo neišdavimas ar atėmimas lemia tik to asmens teisės dirbti konkretų darbą, o ne teisės į darbą apskritai apribojimą. Asmens teisės dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija prigimtis lemia ir tai, kad ginčų dėl šios teisės pripažinimo ar atėmimo sprendimas nelaikytinas konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje numatytu teisingumo vykdymu, nes minėta teisė – tai speciali teisė, tam tik-ram asmeniui valstybės suteikta dėl to, kad jam skiriama ypatinga, valstybinės reikš-mės misija. kadangi tai ypatinga teisė, valstybė, esant būtinybei, gali ją apriboti.

3. valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas neleidžia asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, susipažinti su įslaptinta in-formacija ir tada, kai nagrinėjama šio asmens administracinė byla ir byloje įrody-mais pripažįstama ir vertinama informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį. tokiu atveju susiduria asmens, esančio administracinio proceso šalimi, ir valstybės, siekiančios apsaugoti savo paslaptis, interesai. Čia esminę reikšmę turi proporcin-gumo principas, pagal kurį asmens teisė nėra absoliuti, bet jos ribojimas, numatytas įstatyme, galimas tik tada, kai jis yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinti ribojimai yra proporcingi, nes jais siekiama teisėto tikslo – valstybės saugumo: valstybė, saugo-dama tam tikras paslaptis, siekia apsaugoti visą visuomenę nuo neigiamų padarinių, kurių galėtų atsirasti tas paslaptis nepagrįstai atskleidus.

Iv

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro J. oleko, tuometinio Lietuvos Respublikos teisingumo viceminist-ro G. Švedo, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio di-rektoriaus pavaduotojo A. balzario, teisės instituto direktoriaus A. Čepo rašytiniai paaiškinimai.


v

konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovas G. sagatys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pa-teikė papildomus paaiškinimus, inter alia susijusius su teisės susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija traktavimu europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje.


I

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama valstybės ir tarnybos paslap-čių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitiktis konstitucijai.

2. seimas 1995 m. spalio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. kovo 1 d., taip pat nutarimą nr. i-1075 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo įgyvendini-mo“, kuris įsigaliojo 1995 m. lapkričio 25 d.

3. minėtas įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su valstybės paslaptį sudarančių žinių įslaptinimu, saugojimu, naudojimu ir išslaptinimu Lietuvos Respublikoje bei jos diplomatinėse ir konsulinėse įstaigose užsienyje, taip pat su kitų valstybių paslaptį sudarančių žinių, perduotų Lietuvos Respublikai, saugojimu bei naudojimu (jeigu įsigaliojusiose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse buvo nustatytos kitokios užsienio valstybių paslapčių saugojimo bei naudojimo taisyklės nei šiame įstatyme, turėjo būti taikomos tarptautinės sutarties taisyklės). buvo inter alia apibrėžta, kas yra valstybės paslaptis, nustatytos valstybės paslapčių kategorijos, valstybės paslapčių subjektai, leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis ži-niomis išdavimo, neišdavimo ir anuliavimo sąlygos bei tvarka, leidimo susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis išdavimo ir neišdavimo tvarka, asmenys, pagal pareigas turintys teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, valstybės paslaptį sudarančių žinių įslaptinimo, saugojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės tvarka, atsakomybė už valstybės paslaptį sudarančių žinių atskleidimą.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, jog valsty-bės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo (1995 m. spalio 25 d. redakcija) 10 straipsny-je buvo nustatyta, kad: susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis turi teisę tik leidimą dirbti su šiomis žiniomis turintis asmuo ir tik su tomis žiniomis, kurios yra susijusios su jo pareigų atlikimu (1 dalis); asmeniui leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, kuriomis disponuoja kitas valstybės paslapčių subjektas, išduoda šiomis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas; asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą; siunti-me turi būti patvirtinta, jog asmuo turi leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudaran-čiomis žiniomis, nurodyta, su kokiomis žiniomis ir kokia jų apimtimi asmeniui reikia


susipažinti bei susipažinimo su tokiomis žiniomis motyvas (2 dalis); jei priimamas sprendimas neleisti asmeniui susipažinti su siuntime nurodytomis valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, šiomis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas savo sprendimą privalo motyvuoti bei per 10 dienų su šiuo sprendimu supažindinti asme-nį siuntusios institucijos vadovą (3 dalis); pagal pareigas teisę susipažinti su valsty-bės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršydami įstatymų nustatytų įgaliojimų, turi Respublikos prezidentas, ministras pirmininkas, seimo nariai, asmenys, kuriuos eiti tam tikras pareigas skiria Respublikos prezidentas, seimas, vyriausybė ar ministras pirmininkas (4 dalis).

paminėtina ir tai, kad konstitucinis teismas pagal pareiškėjo – vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo prašymą ištirti, ar valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5, 10 straipsniai neprieštarauja konstitucijos 25 straipsnio 3, 5 dalims, taip pat ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimo nr. 309 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančių žinių sąrašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Res-publikos vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimo nr. 310 „Dėl pareigų, kurias einan-tiems asmenims suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis ži-niomis, neviršijant įstatymų nustatytų įgaliojimų, sąrašo patvirtinimo ir šias pareigas einančių asmenų supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei jų perspėjimo apie atsakomybę už tokių žinių atskleidimą ar praradimą“ nuostatos neprieštarauja konstitucijos 25 straipsnio 3, 5 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 31, 197 straipsniams, 220 straipsnio 3 daliai, 222, 253 straipsniams, išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą ir 1996 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų nr. 309 ir nr. 310 ati-tikimo Lietuvos Respublikos konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms“, kuriame inter alia konstatavo: valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo (1995 m. spalio 25 d. redakcija) 10 straipsnyje yra reguliuojami valstybės paslapties subjekto ir asmenų, turinčių leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudaran-čiomis žiniomis, santykiai; asmuo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis gali susipažinti tik dėl to, kad atliktų tam tikras pareigas; šis straipsnis nenustato valstybės paslaptį sudarančių žinių panaudojimo teismo procese tvarkos. minėtame konstitu-cinio teismo nutarime buvo inter alia pripažinta, kad tas straipsnis neprieštarauja konstitucijai.

4. seimas 1997 m. birželio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės paslap-čių ir jų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymą (1995 m. spalio 25 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija. naujos redakcijos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas įsigaliojo 1997 m. birželio 25 d. Jo 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo įgyvendini-mo tvarką nustato Lietuvos Respublikos seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo įgyvendinimo“.


valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas (1997 m. birželio 10 d. redakcija) buvo papildytas.

5. seimas 1999 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įsta-tymo įgyvendinimo įstatymą.

seimo 1999 m. liepos 1 d. priimtame valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme buvo inter alia nustatyta: valstybės saugumo departamento (toliau – ir vsD) atsi-sakymą sutikti leisti dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija paslapčių subjektas gali apskųsti paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri priima galutinį sprendimą (9 straipsnio 2 dalis); leidimą dirbti ar susipažinti su vals-tybės paslaptį sudarančia informacija panaikina paslapčių subjektas savo iniciatyva arba vsD motyvuotu teikimu, ir apie priimtą sprendimą panaikinti leidimą valstybės paslapčių subjektas informuoja vsD (10 straipsnio 2 dalis); asmuo, kuriam nesutei-kiamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudaran-čia informacija arba kuriam nesuteikiama ar atimama teisė dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, jeigu nėra galimybės šiam asmeniui palikti pareigų be teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, iš pareigų atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka, ir šiuos sprendimus asmuo turi teisę apskųsti paslapčių ap-saugos koordinavimo komisijai (10 straipsnio 4 dalis).

Respublikos prezidentas 1999 m. liepos 27 d. išleido dekretą nr. 547 „Dėl Lie-tuvos Respublikos seimo priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslap-čių įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos seimui pakartotinai svarstyti“, kurio 2 straipsnio 1 punktu grąžino seimui pakartotinai svarstyti seimo 1999 m. liepos 1 d. priimtą valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, nes šio seimo priimto įstatymo 9 straipsnio bei 10 straipsnio 4 dalies nuostatos kėlė abejonių dėl atitikties konstituci-jos 30 straipsnio 1 daliai, o 2 punkte suformulavo seimui siūlomas šio įstatymo patai-sas, inter alia pasiūlė nustatyti, kad komisijos (kaip įslaptintos informacijos apsaugą koordinuojančio subjekto) sprendimus dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija išdavimo ir panaikinimo būtų galima skųsti teismui įstatymų nustatyta tvarka.

seimas 1999 m. rugsėjo 14 d. posėdyje pripažino minėtą įstatymą nepriimtu ir bendru sutarimu priėmė protokolinį sprendimą pavesti seimo nacionalinio saugu-mo ir gynybos komitetui sudaryti darbo grupę ir parengti naują įstatymo projektą.

seimo 1999 m. liepos 1 d. priimtas valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo įstatymas (nr. viii-1280) buvo Respublikos prezidento pasirašytas, oficialiai paskelbtas „valstybės žiniose“ (Žin., 1999, nr. 81-2378) ir 1999 m. rugsėjo 29 d. įsigaliojo.

6. seimas 1999 m. lapkričio 25 d. priėmė valstybės ir tarnybos paslapčių įstaty-mą, kuris įsigaliojo 2000 m. kovo 1 d. Jam įsigaliojus neteko galios valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas (1997 m. birželio 10 d. redakcija su vėlesniu papildymu), taip pat valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo įstatymas (nr. viii-1280).


tą pačią dieną (1999 m. lapkričio 25 d.) seimas priėmė ir Lietuvos Respublikos vals-tybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo įstatymą (nr. viii-1444), kuris įsigaliojo 1999 m. gruodžio 9 d.

valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimu, saugojimu, naudojimu, išslaptinimu, apsaugos koordinavi-mu bei kontrole, taip pat su kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų paslaptį suda-rančios informacijos, perduotos Lietuvos Respublikai, saugojimu ir naudojimu.

pagal šį įstatymą eiti pareigas, susijusias su valstybės paslaptį sudarančios in-formacijos naudojimu ar jos apsauga, bei susipažinti su valstybės paslaptį sudaran-čia informacija galėjo tik specialius leidimus turintys asmenys, kuriems leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija išduoda paslapčių subjektas (9 straipsnio 2, 3 dalys); leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslap-tį sudarančia informacija galėjo panaikinti paslapčių subjektas savo iniciatyva arba valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu (10 straipsnio 2 dalis). pirmą kartą buvo numatyta speciali įslaptintos informacijos apsaugą koordinuojanti insti-tucija – paslapčių apsaugos koordinavimo komisija, nustatyta jos sudarymo tvarka, įgaliojimai, priimamų sprendimų teisinė galia. po du narius į komisiją skyrė Respub-likos prezidentas, seimo pirmininkas, ministras pirmininkas, į ją taip pat ex officio įėjo ir jai pirmininkavo vsD generalinis direktorius; vsD vieną savo pareigūną skyrė komisijos sekretoriumi. viena iš komisijos funkcijų – spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl infor-macijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, įslaptinimo, saugojimo, naudoji-mo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės bei dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo (12 straipsnio 3 dalies 7 punktas). paslapčių subjekto spren-dimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija neišdavimo galėjo būti skundžiamas komisijai, kuri priimdavo „galutinį sprendimą“ (9 straipsnio 8 dalis); sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslap-tį sudarančia informacija panaikinimo taip pat galėjo būti skundžiamas komisijai, kuri priimdavo „galutinį sprendimą“ (10 straipsnio 4 dalis). komisijos priimti spren-dimai paslapčių subjektams buvo privalomi (12 straipsnio 4 dalis).

7. Ginčijamose valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo straipsnių dalyse buvo nustatyta:

– 10 straipsnio 4 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija): „sprendimas dėl lei-dimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komi-sijai, kuri priima galutinį sprendimą“;

– 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 dalyje: „susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „visiškai slaptai“, „slaptai“ bei „konfidencialiai“, turi teisę tik leidimą dirbti ar susipažinti su


šia informacija turintis asmuo ir tik su ta informacija, kuri yra susijusi su jo pareigų atlikimu“;

– 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje: „Asmeniui teisę susi-pažinti su įslaptinta informacija, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas, suteikia šia informacija disponuojančio paslapčių subjekto vadovas. Asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą. siuntime turi būti patvirtinta, kad asmuo turi leidimą dirbti ar susipažinti su atitinkama slaptumo žyma pažymėta įslaptinta informacija, bei nurodyta, kodėl ir su kokia informacija asmeniui reikia susipažinti.“

8. valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas (inter alia buvo keičiama jo 10 straips-nio 1 dalis), tačiau šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redak-cija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalys keičiamos ar papil-domos nebuvo.

9. seimas 2003 m. gruodžio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir tar-nybos paslapčių įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu valstybės ir tarny-bos paslapčių įstatymas (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija. naujos redakcijos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustato tą pačią dieną (2003 m. gruodžio 16 d.) seimo priimtas ir 2004 m. sausio 7 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas.

valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) re-guliuoja santykius, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informa-cijos įslaptinimu, saugojimu, naudojimu, išslaptinimu, apsaugos veiksmų koordinavi-mu bei kontrole, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių (personalo patikimumo, įslaptintos informacijos administravimo, fizinės apsaugos, įslaptintų sandorių saugumo, automatizuoto duomenų apdorojimo sistemų ir tinklų apsaugos) reikalavimus. Jame inter alia nustatyta, kad užsienio valstybių, europos sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptinta informacija, perduota Lietuvos Res-publikai, saugoma ir naudojama Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, europos sąjungos teisės aktų ir šio įstatymo nustatyta tvarka; tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir (ar) jomis grindžiamų, ir (ar) jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimuose, europos sąjungos teisės aktuose yra nustatyti kitokie užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų įslaptintos informacijos saugo-jimo ir naudojimo reikalavimai, negu nustato šis įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių ir (ar) jomis grindžiamų, ir (ar) jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, europos sąjungos teisės aktų nuostatos (1 straipsnio 2 dalis).

valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas.


II

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktis konstitucijai.

2. seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d.

Šis įstatymas buvo keičiamas ir (arba) papildomas.3. seimas 2000 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Administraci-nių bylų teisenos įstatymą (1999 m. sausio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.

4. Ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyta: „Faktiniai duomenys, sudarantys valsty-bės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.“

5. Administracinių bylų teisenos įstatymas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau jo 57 straipsnio 3 dalis keičiama ar pa-pildoma nebuvo.

III

1. valstybės paslaptis – konstitucinis institutas. sąvoka „valstybinė paslaptis“ expressis verbis vartojama konstitucijoje (117 straipsnio 1 dalis). valstybės paslap-tis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atskleidimas galėtų pa-daryti žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės po-litinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą.

2. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad informaci-jos laisvė nėra absoliuti, taip pat kad konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garan-tijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvy-rą. pažymėtina, kad pagal konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valsty-bės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, bet ir tam tikros kitos informacijos slaptumo apsaugą, būtent tai, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens tei-sėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms; antai konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje, be „valstybinės paslapties“, yra nurodyta „profesinė paslaptis“, „komercinė paslaptis“, taip pat „žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumas“; konstitucijos 22 straipsnyje yra įvirtintas inter alia asmens privataus gyvenimo, susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumas, taip pat draudimas rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą kitaip nei tik moty-


vuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įvairiuose konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) yra įtvirtintas balsavimo rinkimuose slaptumo principas; pažymėtina, kad ne visa šitaip saugotina informacija yra eksplicitiškai paminėta konstitucijos tekste. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ri-bojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja in-formacijos laisvę; jis taip pat turi įstatymu nustatyti: atsakomybę už minėtų drau-dimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; sub-jektus, taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės teisminio gynimo priemones; konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia vyriausy-bės nutarimais, bet tais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio tei-sinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju (konstitucinio teis-mo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

3. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad kons-titucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą; tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą. konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimuose yra konstatuota, kad konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami konsti-tucijos tekste.

4. sistemiškai aiškinant įvairias konstitucijos nuostatas, iš kurių valstybei kyla pareiga garantuoti valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumo apsaugą, taip pat užtikrinti, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti to-kią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugo-moms vertybėms, konstatuotina, kad konstitucinė sąvoka „valstybinė paslaptis“ yra bendrinė. Įstatymų leidėjas, įstatymu apibrėždamas informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas (jeigu tai riboja informacijos laisvę), gali vartoti ir kitokias sąvokas (inter alia įvairioms konstituciškai saugomų paslapčių rūšims (kategorijoms) įvardyti); jis taip pat gali sąvoką „valstybės paslaptis“ vartoti ir kitokia – ne bendrine (kaip konstituci-jos tekste), bet siauresne – prasme.


tačiau visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, turin-čiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos.

5. Asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudaran-čia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia pada-ryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenite-tui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstaty-mus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

6. valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos vals-tybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pa-grindams; jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinoji-mui, paskleidimui) nebūtų užkertama kelio, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius konstitucijos re-guliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų inte-resą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

Šiame kontekste paminėtina, kad viešojo intereso „įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti“, nes kiekvienas viešasis interesas „atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina konstitucija“, tokias kaip visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. (konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nu-tarimas); viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas – viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (konstitucinio teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Garantuoti viešąjį interesą – valstybės priedermė.

konstitucinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (konstitucinio teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).


7. Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis vals-tybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama inter alia pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos infor-macijos) rūšis (kategorijas).

8. Atskleidžiant konstitucinio valstybės paslapties instituto turinį taip pat pa-žymėtina, kad konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (ar kitą įslaptintą informaciją) kyla ir iš seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių, kurios yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), kurių laikytis yra Lietuvos valstybės konstitucinis įsipareigojimas ir kurios, kaip savo 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, pagal konstitu-ciją turi būti taikomos tada, kai nacionalinės teisės aktas nustato teisinį reguliavimą, konkuruojantį su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, inter alia tarptautinėse sutar-tyse, kuriomis grindžiama Lietuvos Respublikos narystė tarptautinėse organizacijose (kuriose ji gali dalyvauti, jeigu tai neprieštarauja jos interesams ir nepriklausomybei (konstitucijos 136 straipsnis)). seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, taip pat jo-mis grindžiama Lietuvos Respublikos narystė tarptautinėse organizacijose suponuoja tai, kad Lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai) gali disponuoti ir kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančiomis paslaptimis. neabejo-tina, kad konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (kitą įslaptintą informa-ciją) apima ir priedermę saugoti kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančias paslaptis, kuriomis disponuoja Lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai). Šiame kontekste paminėtina, kad, vadovaujantis seimo 2004 m. kovo 10 d. ratifikuotos Šiaurės Atlanto sutarties 3 straipsniu ir siekiant įgyvendinti jame nustatytus nAto narių įsipareigojimus bendradarbiauti plėtojant kolektyvinį pajė-gumą atremti ginkluotą užpuolimą, buvo sudarytos nAto valstybių narių daugiaša-lės tarptautinės sutartys, nustatančios įslaptintos informacijos apsaugos standartus, būtinus nAto veiklai užtikrinti; jų nuostatos detalizuojamos, turinys aiškinamas nAto institucijų dokumentuose. seimo 2004 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Res-publikos įstatymo dėl Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimo dėl informacijos sau-gumo, nAto susitarimo dėl su gynyba susijusių išradimų, dėl kurių paduotos paten-to paraiškos, abipusės slaptumo apsaugos bei nAto susitarimo dėl techninės infor-macijos perdavimo gynybos tikslais ratifikavimo 1 straipsniu buvo ratifikuoti Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl informacijos saugumo, sudarytas 1997 m. kovo 6 d. briuselyje, nAto susitarimas dėl su gynyba susijusių išradimų, dėl kurių pa-duotos patento paraiškos, abipusės slaptumo apsaugos, sudarytas 1960 m. rugsėjo


21 d. paryžiuje, ir nAto susitarimas dėl techninės informacijos perdavimo gynybos tikslais, sudarytas 1970 m. spalio 19 d. briuselyje, o pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį minėtos tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamos laikantis Šiaurės Atlanto tarybos sprendimais nustatomų saugumo standartų ir kitų šių susitarimų įgyvendinimo tvarkos bei taikymo reikalavimų. Šiaurės Atlanto tary-bos sprendimai, sukonkretinantys įslaptintos informacijos apsaugos standartus, Lie-tuvos Respublikai yra privalomi.

visa tai mutatis mutandis taikytina ir kitoms valstybėms ar tarptautinėms orga-nizacijoms priklausančioms paslaptims, kuriomis Lietuvos Respublika (jos institu-cijos, pareigūnai) gali disponuoti pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kurių seimas pagal konstituciją ir įstatymus neprivalo ratifikuoti, taip pat pagal vals-tybės institucijų sudarytus tarptautinius susitarimus.

9. pagal konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs: iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperaty-vas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statu-so; pagal konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti konstitucijoje; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo val-džios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi ati-tikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyven-dinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo.

10. Atskleidžiant konstitucinio valstybės paslapties instituto turinį pažymėtina ir tai, kad konstitucijoje yra įtvirtinti neskelbtinos informacijos, inter alia valstybės pa-slapties, apsaugos teismams nagrinėjant ir sprendžiant bylas pagrindai: konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai“, kad „teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį“. taigi konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teisme principas nėra absoliutus, be išimčių, inter alia tuo atžvilgiu, kad teismo posėdis gali būti uždaras, jeigu viešumas keltų grėsmę, jog gali būti atskleista valstybės paslaptis.

iš konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Res-publikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės


situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. konstitucinis teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama konstitucijos 109 straipsniu <…> ir 117 straipsniu <…>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo parei-gų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“.

11. teismo nagrinėjamos bylos šalių galimybės susipažinti su informacija, suda-rančia valstybės paslaptį (taip pat kita įslaptinta informacija), jeigu teismas nuspren-džia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, turi būti apibrėžtos įstatymais; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų galima sudaryti sąlygas teismui nagrinėjant bylą apsaugoti valstybės paslaptis (taip pat kitą įslaptintą informaciją) nuo atskleidimo, kuris galėtų pakenkti konstitucijos saugomam vieša-jam interesui.

minėta, kad individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti prie-špriešinami, juos būtina derinti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip 2006 m. rug-sėjo 21 d. nutarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, kiekvienąkart, kai teismui nagrinėjant bylą „kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos verty-bės. o tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. priešingu atveju kiltų pagrįsta abe-jonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas“. minėtame konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „pagal konstituciją negalima nustatyti tokio teisi-nio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors konstitucijoje įtvir-tinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina konstitucija, taigi pagal konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata“.

Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, būtinybė apsaugoti valstybės paslaptį su-darančią (ar kitą įslaptintą) informaciją yra viešasis interesas, ir, kita vertus, turi būti užtikrinta asmens teisė į teisminę gynybą, įstatymu turi būti nustatyta, kokiais pa-grindais, tvarka bei sąlygomis su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitin-kamoje byloje, gali būti susipažįstama teismui nagrinėjant bylą, taip pat nustatytas


toks atitinkamų procesinių veiksmų teisinis reguliavimas, kad būtų galima užtikrinti konstitucinio proporcingumo principo laikymąsi, išlaikyti pusiausvyrą tarp minėtų dviejų konstitucinių vertybių – valstybės paslapties (ar kitos įslaptintos informacijos) apsaugos, kaip viešojo intereso, ir asmens teisių ir laisvių, kurias jis gina teisme. turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas teisingumą galėtų įvykdyti ne-paneigdamas nė vienos iš šių vertybių.

vadinasi, įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, viena ver-tus, bylos šalis galėtų prašyti tam tikrą informaciją, sudarančią valstybės paslaptį (ar kitą įslaptintą informaciją), pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje (jeigu ji, tos šalies manymu, turi įrodomąją vertę), kita vertus, teismas kiekvienąkart turi spręsti, ar toks prašymas yra pagrįstas ir ar jis pagal įstatymą yra tenkintinas (visas ar iš dalies), ar jį patenkinus (visą ar iš dalies) nebus pakenkta viešajam interesui (užtikrinti valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsaugą), konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, inter alia kitų asmenų teisėms ir laisvėms, Lie-tuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. minėta bylos šalies teisė prašyti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją pripažinti įrodymu ati-tinkamoje byloje savaime nesuponuoja, kad teismas turi tokį prašymą tenkinti (visą ar iš dalies), taigi ir kad šalis turi būti supažindinta su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija; tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, priklauso nuo daugelio veiksnių, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (konstitucinio teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai); jis yra la-bai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui (inter alia apsaugoti paslaptis, kurias privalu apsaugoti pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus) gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams. taigi negalima a priori apibrėžti (išvardyti) ir visų atvejų, kada informacija, sudaranti valstybės pa-slaptį (ar kita įslaptinta informacija), teismo sprendimu negali būti įrodymas, taigi ir bylos šalys su tokia informacija negali būti supažindinamos. tačiau akivaizdu, kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina in-formacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir bylos šalys su ja negali būti supažindinamos.

pabrėžtina, kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informa-cija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valsty-


bės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.

12. kartu pabrėžtina, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) infor-macija.

13. pabrėžtina ir tai, kad teismų sprendimai, inter alia sprendimai, kad tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija nėra įrodymas atitinka-moje byloje, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka.

14. pažymėtina, kad aptartųjų santykių teisinis reguliavimas gali turėti ypatumų, kuriuos lemia tai, ar bylos nagrinėjamos baudžiamojo proceso, ar civilinio proceso, ar administracinio proceso tvarka.

15. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad toks bylos šalies teisės susipažinti su įslaptinta informacija aiškinimas būdingas ir tarptautinių teismų jurisprudencijai.

Antai europos Žmogaus teisių teismo 2004 m. spalio 27 d. sprendime byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę (Cour eur. D. H., arrêt Edwards et Lewis c. Royaume-Uni du 27 octobre 2004, nos 39647/98 et 40461/98) konstatuota, kad teisė į atitinkamų įrodymų atskleidimą nėra absoliuti teisė; bet kuriame baudžiamajame teismo procese gali atsirasti konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugu-mas arba būtinumas apsaugoti liudytojus, kuriems gresia atsakomieji veiksmai, arba neatskleisti policijos taikomų slaptų nusikaltimo tyrimo metodų, kurie gali nusverti kaltinamojo teises; kai kuriais atvejais gali būti būtina neleisti gynybai susipažinti su tam tikrais įrodymais siekiant apsaugoti pagrindines kito asmens teises arba apginti svarbų viešąjį interesą; leistinos tik tokios priemonės, ribojančios gynybos teises, ku-rios yra neišvengiamai būtinos; kad kaltinamajam būtų užtikrintas nešališkas, teisin-gas teismo procesas, bet kokie sunkumai, gynybai sukelti ribojant jos teises, privalo būti pakankamai atsverti teismo proceso tvarka, kurios laikytųsi teisminė valdžia.

europos bendrijų pirmosios instancijos teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendi-me sujungtose bylose t-110/03, t-150/03 ir t-405/03 Jose Maria Sison prieš Europos Sąjungos Tarybą (arrêt du Tribunal de priemière instance du 26 avril 2005, Jose Maria Sison/Conseil de l‘Union européenne, affaires jointes T-110/03, T-150/03 et T-405/03, Rec. p. II-1429) konstatuota, jog kovos su terorizmu veiksmingumas suponuoja, kad valdžios institucijų turima informacija apie terorizmu įtariamus asmenis ar subjektus turi būti laikoma slapta, idant ši informacija išliktų svarbi ir leistų imtis efektyvių veiksmų. teismas toje byloje vadovavosi nuostata, kad prašomo dokumento viešas atskleidimas neabejotinai padarytų žalos visuomenės interesui, susijusiam su visuo-menės saugumu, ir kad bet kokia asmeninė informacija, kurią buvo prašoma atskleis-ti, neabejotinai atskleistų tam tikrus strateginius kovos su terorizmu aspektus, pavyz-džiui, informacijos šaltinius, jos pobūdį arba terorizmu įtariamų asmenų priežiūros laipsnį, todėl šią informaciją ir traktavo kaip neatskleistiną to prašiusiam asmeniui.


europos bendrijų teisingumo teismas 2007 m. vasario 1 d. sprendimu byloje Jose Maria Sison prieš Europos Sąjungos Tarybą (arrêt de la Cour (priemière chambre) du 1er février 2007, Jose Maria Sison/Conseil de l‘Union européenne, affaire C-266/05 P) atmetė Jose maria sison apeliacinį skundą.

konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui; tai mutatis mutandis pasakytina ir apie euro-pos bendrijų teisingumo teismo bei europos bendrijų pirmosios instancijos teismo jurisprudenciją.

Iv

Dėl valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

1. minėta, kad ginčijamose valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad susipažinti su vals-tybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „visiškai slaptai“, „slaptai“ bei „konfidencialiai“, turi teisę tik leidimą dirbti ar susipažinti su šia infor-macija turintis asmuo ir tik su ta informacija, kuri yra susijusi su jo pareigų atlikimu, o šio straipsnio 2 dalyje – kad asmeniui teisę susipažinti su įslaptinta informacija, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas, suteikia šia informacija disponuojančio paslapčių subjekto vadovas, kad asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą, taip pat kad siuntime turi būti patvirtinta, jog asmuo turi leidimą dirbti ar susipažinti su atitinkama slaptumo žyma pažymėta įslaptinta infor-macija, bei nurodyta, kodėl ir su kokia informacija asmeniui reikia susipažinti.

2. iš pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argu-mentų matyti, jog valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitiktis konstitucijai yra ginčijama tuo aspektu, kad, pareiškėjo nuomone, šios nuostatos be išimčių neleidžia asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, susipažinti su įslaptinta infor-macija ir tada, kai teisme yra nagrinėjama šio asmens administracinė byla ir byloje įrodymais pripažįstama bei vertinama informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį, ir kad, pareiškėjo nuomone, dėl to toks asmuo atsiduria nelygiateisėje pa-dėtyje, palyginti su kita ginčo šalimi, kuriai valstybės paslaptį sudaranti informacija yra žinoma.

3. pareiškėjas ginčija šio teisinio reguliavimo atitiktį inter alia konstitucijos pream-bulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties konstitucijos preambulėje skelbiamiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą.


4. minėta, kad konstitucinis teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimu pripažino, jog valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnis (1995 m. spalio 25 d. re-dakcija) neprieštarauja konstitucijai. minėta ir tai, kad tame straipsnyje buvo nustaty-ta: susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis turi teisę tik leidimą dirbti su šiomis žiniomis turintis asmuo ir tik su tomis žiniomis, kurios yra susijusios su jo pareigų atlikimu (1 dalis); asmeniui leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudaran-čiomis žiniomis, kuriomis disponuoja kitas valstybės paslapčių subjektas, išduoda šio-mis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas; asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą; siuntime turi būti patvirtinta, jog asmuo turi leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, nurodyta, su kokiomis ži-niomis ir kokia jų apimtimi asmeniui reikia susipažinti bei susipažinimo su tokiomis žiniomis motyvas (2 dalis); jei priimamas sprendimas neleisti asmeniui susipažinti su siuntime nurodytomis valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, šiomis žiniomis dis-ponuojančios institucijos vadovas savo sprendimą privalo motyvuoti bei per 10 dienų su šiuo sprendimu supažindinti asmenį siuntusios institucijos vadovą (3 dalis); pagal pareigas teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršydami įstatymų nustatytų įgaliojimų, turi Respublikos prezidentas, ministras pirmininkas, seimo nariai, asmenys, kuriuos eiti tam tikras pareigas skiria Respublikos prezidentas, seimas, vyriausybė ar ministras pirmininkas (4 dalis). taip pat minėta, kad konstitu-cinio teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatuota, jog valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo (1995 m. spalio 25 d. redakcija) 10 straipsnyje yra reguliuojami valstybės paslapties subjekto ir asmenų, turinčių leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, santykiai; asmuo su valstybės paslaptį sudarančiomis žinio-mis gali susipažinti tik dėl to, kad atliktų tam tikras pareigas; šis straipsnis nenustatė valstybės paslaptį sudarančių žinių panaudojimo teismo procese tvarkos.

Ginčijamose valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą palyginus su nu-statytuoju valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnyje (1995 m. spalio 25 d. redakcija) matyti, kad jie yra panašūs, daugelis nuostatų, nepaisant tam tik-rų tekstinės išraiškos skirtumų, iš esmės yra tapačios. tuo aspektu, kuriuo valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas, esminių skirtumų nėra.

5. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatos taip pat nebuvo skirtos reguliuoti santykiams, susijusiems su valstybės paslaptį sudarančių žinių pa-naudojimu teismo procese.

6. tai konstatavus darytina išvada, kad valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalys neprieštaravo konstitucijai, inter alia pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytiems kons-titucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.


v

Dėl valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straips-nio 1 daliai.

1. minėta, kad ginčijamoje valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straips-nio 4 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo nustatyta, jog sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikini-mo gali būti skundžiamas paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri priima galutinį sprendimą.

2. iš pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumen-tų matyti, kad valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) atitiktis konstitucijai yra ginčijama tuo aspektu, kad, pareiš-kėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas reiškia, jog komisijos, išnagrinėjusios as-mens skundą dėl paslapčių subjekto sprendimo panaikinti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, priimto galutinio sprendimo pagrįstumo neleidžiama įvertinti jokiai kitai institucijai, taip pat ir teismui.

3. sprendžiant, ar valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) neprieštaravo konstitucijai, būtina išsiaiškinti, ką reiškia nuostata, jog komisija priima galutinį sprendimą. tai darant būtina atsižvelgti ir į kitas minėto įstatymo nuostatas bei į Administracinių bylų teisenos įstatyme (tuo metu, kai valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas buvo išdėstytas 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki seimui šį įstaty-mą išdėstant nauja, 2003 m. gruodžio 16 d., redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą.

4. Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru as-meniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. ne-gali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptis, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konsti-tucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, vi-suomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, pra-radusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

5. Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas institucinį mechanizmą valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) apsaugai užtikrinti, turi plačią diskreciją. Antai


valstybės saugumo sistemoje gali būti įsteigta institucija, turinti įgaliojimus kontro-liuoti, kaip yra saugomos valstybės paslaptys (ar kita įslaptinta informacija), ir priimti atitinkamus sprendimus, privalomus paslapčių subjektams.

6. minėta, kad valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) numatyta paslapčių apsaugos koordinavimo komisija – tai speciali įslap-tintos informacijos apsaugą koordinuojanti institucija, kurios viena iš funkcijų buvo spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptis, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės bei dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patiki-mumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo (12 straipsnio 3 dalies 7 punktas). taigi pagal šį įstatymą komisija buvo speciali administracinė ikiteisminė institucija, turinti inter alia įgaliojimus prireikus vertinti, ar valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) subjektai laikosi valstybės ir tarnybos paslapčių įstaty-mo reikalavimų, o nustačius įstatymo pažeidimus – tai konstatuoti ir priimti spren-dimą panaikinti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį suda-rančia (ar kita įslaptinta) informacija. pagal valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 12 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 4 dalį komisijos priimti sprendimai paslapčių subjektams buvo privalomi.

nėra jokio teisinio pagrindo kvestionuoti šios nuostatos (kuria siekiama už-tikrinti viešąjį interesą – apsaugoti valstybės ir tarnybos paslaptis nuo atskleidimo) konstitucingumą.

7. Administracinių bylų teisenos įstatyme (tuo metu, kai valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas buvo išdėstytas 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki seimui jį išdėstant nauja, 2003 m. gruodžio 16 d., redakcija) buvo inter alia nustatyta: administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidinio administravimo srityje (3 straipsnio (1999 m. sausio 14 d. redakcija) 1 dalis; 3 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 1 dalis); skundą (pra-šymą) dėl viešojo ar vidinio administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kiti viešojo administravimo sub-jektai, įskaitant valstybės bei savivaldybių tarnautojus, kai jie mano, kad jų teisės yra pažeistos (9 straipsnio (1999 m. sausio 14 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniu pa-pildymu) 1 dalis (1999 m. sausio 14 d. redakcija)); Administracinių bylų teisenos įstatymą išdėsčius 2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija, ši nuostata buvo papildyta ir buvo nustatyta, kad kreiptis galima ir tada, kai asmenys mano, kad yra pažeisti ir jų įstaty-mų saugomi interesai (22 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 1 dalis). pagal šio įstatymo 9 straipsnio (1999 m. sausio 14 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniu pa-pildymu) 3 dalį (1999 m. sausio 14 d. redakcija), 22 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 2 dalį su skundu (prašymu) į administracinį teismą buvo galima kreiptis tiesiogiai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje (1999 m. sausio 14 d. redakcija) buvo nurodytos administracinių teismų spręstinos bylos (15 straipsnyje


(2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) – bylos, priskirtos administracinių teismų kompe-tencijai), o 5 straipsnyje (1999 m. sausio 14 d., 1999 m. balandžio 13 d. redakcijos) nurodytos bylos, kurių administraciniai teismai nesprendžia (16 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) – bylos, nepriskirtos administraci-nių teismų kompetencijai).

pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme nebuvo (ir šiuo metu nėra) nuostatų, kurios leistų teigti, kad administraciniai teismai negalėtų spręsti gin-čų dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo (inter alia dėl atitinkamų paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos sprendimų).

8. paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 5 dalyje nustatyta, kad „jeigu yra prieštaravimas tarp šio įstatymo normų ir kitų įstatymų (išskyrus specialiuosius įstatymus), teismas turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis“, o 6 dalyje – kad „jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, regla-mentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais“.

9. visa tai leidžia konstatuoti, kad ginčai dėl leidimų dirbti ar susipažinti su vals-tybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavi-mo ar panaikinimo pagrįstumo patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo reguliuojamų santykių sritį.

todėl būtų neteisinga teigti, kad valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) nustatytas teisinis regulia-vimas vertintinas kaip užkertantis kelią asmeniui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir kliudantis teismui vykdyti teisingumą.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad valstybės ir tar-nybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) neprieštaravo konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

11. Šiame kontekste paminėtina, kad valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) nustatyta: „sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažy-mėjimo panaikinimo per 30 darbo dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos asmuo arba paslapčių subjektas, gavęs valstybės saugumo departamento motyvuotą teikimą dėl leidimo panaikinimo, turi teisę apskųsti paslapčių apsaugos koordinavimo ko-misijai. prireikus ši komisija įpareigoja kandidatūros tikrinimą atlikusias institucijas surinkti ir pateikti papildomų duomenų apie tokį asmenį. paslapčių apsaugos koor-dinavimo komisijos sprendimas paslapčių subjektui yra privalomas.“

vI

Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.


1. minėta, kad ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyta: „Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.“

2. iš pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumen-tų matyti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktis konstitucijai yra ginčijama tuo aspektu, kad, pareiš-kėjo nuomone, neaišku, kada valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija gali būti pripažinta įrodymu byloje: vienais atvejais asmens naudai ar prieš jį gali būti pasiremta tokiais įrodymais, nors atitinkama informacija ir nėra išslaptinta, o kitais – ne, nors pagal konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

3. sprendžiant, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijai, ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duo-menys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka ne-išslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. tačiau toks draudimas nėra absoliutus. tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, su-darantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelg-damas į visas bylos aplinkybes. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje (o jeigu taip, tai kokia apimtimi), priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priim-ti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) in-formacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipa-žinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.

konstatuota ir tai, kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsako-mybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas toje byloje.

4. iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rug-sėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar


tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors sub-jektyvių aplinkybių. sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

5. taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui pareiškėjo nurodytu aspektu traktuoti bylos šalis kaip nelygias.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieš-tarauja konstitucijos 29 straipsniui.


nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (Žin., 2000, nr. 85-2566) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lap-kričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalys (Žin., 1999, nr. 105-3019 ) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.


konstitucinio teismo teisėjai: Armanas Abramavičius toma birmontienė egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis


112

NUTARIMAS

DĖL LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS 2003 M. GRUODŽIO 24 D. NUTARIMO NR. 1698 „DĖL PRITARIMO AKCINĖS BENDROvĖS „ALITA“ vALSTyBEI NUOSAvyBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ AKCIJŲ PIRKIMO–PARDAvIMO SUTARTIES PROJEKTUI“ ATITIKTIES LIETUvOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUvOS RESPUBLIKOS vALSTyBĖS IR SAvIvALDyBIŲ TURTO PRIvATIZAvIMO ĮSTATyMO 16 STRAIPSNIO (2001 M. GRUODŽIO 17 D. REDAKCIJA) 1 DALIAI (1997 M. LAPKRIČIO

4 D. REDAKCIJA)



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo atstovams seimo nariams

Jonui pinskui ir Juliui veselkai,suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovams valstybės

įmonės valstybės turto fondo teisės skyriaus viršininkui Giedriui pažūsiui, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Įmonių teisės ir privatizavimo departamento valstybės turto privatizavimo skyriaus vyriausiajai specialistei vaidai sinušaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-publikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2007 m. gegužės 22 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 70/06 pagal pareiškėjo – Lietu-vos Respublikos seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimo nr. X-922 „Dėl seimo laikino-sios tyrimo komisijos Ab „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadų“ 2 straipsnyje ir 2 priedėlyje išdėstytą prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. gruo-džio 24 d. nutarimas nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuo-savybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3, 16 straipsniams.


I

1. pareiškėjas – seimas 2006 m. lapkričio 23 d. priėmė nutarimą nr. X-922 „Dėl seimo laikinosios tyrimo komisijos Ab „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištir-

◆ DėL Ab „ALitA“ pRivAtiZAvimo 113

ti išvadų“ (toliau – seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimas), kurio 2 straipsnyje ir 2 priedėlyje yra išdėstytas prašymas konstituciniam teismui ištirti, ar vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pro-jektui“ (toliau – ir vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas) neprieštarauja konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3, 16 straipsniams.

Šis pareiškėjo – seimo prašymas konstituciniame teisme gautas 2006 m. gruo-džio 12 d.

2. konstitucinis teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nutarė priimti seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarime išdėsty-tą prašymą ištirti, ar vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, valstybės ir savivaldybių turto privatiza-vimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuosta-tai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

3. konstitucinio teismo pirmininko pranešimas apie minėto prašymo priėmi-mą 2006 m. gruodžio 19 d. buvo oficialiai paskelbtas „valstybės žiniose“ (Žin., 2006, nr. 138-5276). nuo tos dienos iki bus paskelbtas konstitucinio teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo ga-liojimas yra sustabdytas.

II

pareiškėjo – seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. vyriausybė 2003 m. vasario 3 d. pritarė akcinės bendrovės (toliau – ir Ab)

„Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimo viešo konkur-so būdu programai. Dalyvauti viešame Ab „Alita“ privatizavimo konkurse 2003 m. gegužės 7 d. užsiregistravo keturi dalyviai. Geriausią konkursinį pasiūlymą pateikė L. bosca, už Ab „Alita“ akcijų paketą pasiūlęs 90 700 000 litų. valstybės įmonės (to-liau – ir vĮ) valstybės turto fondo generalinis direktorius p. milašauskas 2003 m. spalio 14 d. įsakymu nr. iv-266 panaikino viešo konkurso komisijos akcinėms ben-drovėms „stumbras“, „vilniaus degtinė“, „Alita“ ir „Anykščių vynas“ privatizuoti (to-liau – ir viešo konkurso komisija) rezultatus ir pavedė šiai komisijai derėtis dėl Ab „Alita“ akcijų paketo pardavimo su antrąją vietą užėmusiu konkurso dalyviu. Lietu-vos Aukščiausiasis teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi šį sprendimą pripažino neteisėtu.

vĮ valstybės turto fondas 2003 m. spalio 22 d. pakvietė 57 550 000 litų konkur-sinį pasiūlymą pateikusio v. Junevičiaus, v. pečiūros, A. J. stankevičiaus, D. vėželio konsorciumą (toliau – ir v. Junevičiaus ir kitų konsorciumas) derėtis dėl Ab „Alita“


akcijų paketo pardavimo. v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo pasiūlymas nuo geriau-sio konkursinio pasiūlymo skyrėsi 33 150 000 litų – beveik 37 procentais, o tai dau-giau negu dukart viršija įstatymo nustatytą dydį.

2003 m. lapkričio 10 d. buvo parafuotas Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties projektas, o 2003 m. lap-kričio 27 d. privatizavimo komisija pritarė šios sutarties projektui. vyriausybė, at-sižvelgdama į minėtą privatizavimo komisijos sprendimą, 2003 m. gruodžio 24 d. priėmė ginčijamą nutarimą, kuriuo pritarė Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise pri-klausančių akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties projektui. vĮ valstybės turto fondas ir v. Junevičiaus ir kitų konsorciumas šią sutartį pasirašė 2004 m. sausio 6 d.

2. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su geriausią konkursinį pasiū-lymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pa-siūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų kon-kursinių pasiūlymų gerinimo.

pagal vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu nr. 1502 „Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų patvirtinimo“ pa-tvirtintų valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuo-statų (toliau – ir nuostatai) 35 punktą, „vertindama pateiktus konkursinius pasiūly-mus, viešo konkurso komisija įrašo potencialius pirkėjus, kurių pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo, pažy-moje <...> iš eilės pagal šių nuostatų 34 punkte nurodyta tvarka nustatytus vertini-mo rezultatus“.

3. pareiškėjo nuomone, ginčijamu vyriausybės nutarimu buvo pritarta sandoriui (kuris, pareiškėjo manymu, laikytinas šio vyriausybės nutarimo sudedamąja dalimi), sudarytam nesilaikant imperatyvių Įstatymo ir nuostatų reikalavimų; dėl to ginčija-mas vyriausybės nutarimas pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą.

4. pareiškėjo teigimu, seimo laikinoji tyrimo komisija Ab „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti nustatė, kad nė vienas iš viešo konkurso komisijos narių, taip pat ir vĮ valstybės turto fondo direktorius, neturėjo teisės susipažinti su valstybės pa-slaptį sudarančia informacija, todėl priimant sprendimus dėl Ab „Alita“ privatizavi-mo nebuvo galima užtikrinti nuostatų 28.11 punkto reikalavimų dėl viešame kon-kurse dalyvaujančių asmenų patikimumo laikymosi. Dėl to privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimu pritarti sandorio projektui ir juo vadovaujantis priimtu ginčijamu vyriausybės nutarimu, kuriuo buvo pritarta Ab „Alita“ valsty-bei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui, buvo pažeistas principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda, taip pat atsakingo val-dymo principas. pareiškėjo nuomone, minėtas vyriausybės nutarimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Įstatymo 3 straipsnio 2 daliai, pagal kurią „vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, yra privalomi valstybės bei privatizavimo institucijoms“.


III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – vyriausybės atstovų G. pažūsio ir v. sinušaitės rašytiniai paaiškinimai, ku-riuose teigiama, kad vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 3, 16 straipsniams. suinteresuo-to asmens – vyriausybės atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. viešo konkurso komisija, vĮ valstybės turto fondas, privatizavimo komisija ir vyriausybė, viešo konkurso būdu privatizuodamos Ab „Alita“ akcijas ir padaryda-mos „nematerialinės žalos“ valstybės viešajai tvarkai (nes buvo nesilaikyta Įstatymo) bei materialinės žalos valstybei (nes vĮ turto fondas, vykdydamas Lietuvos Aukš-čiausiojo teismo sprendimą, atlygino L. boscai patirtus nuostolius – 1 754 920 litų 84 centus), savo veiksmus grindė būtinąjį reikalingumą numatančia Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso (toliau – ck) 6.253 straipsnio 6 dalimi ir ją taikė teisėtai.

2. suinteresuoto asmens atstovų teigimu, yra pagrindo manyti, kad vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu buvo pritarta tokiam sandoriui, kuris buvo sudary-tas nesilaikant imperatyvių Įstatymo bei nuostatų reikalavimų. tačiau privatizavimo santykių teisinį reguliavimą analizuojant sistemiškai matyti, kad valstybę ir privati-zavimo viešo konkurso būdu dalyvį sieja civiliniai teisiniai santykiai; privatizavimo santykiams, be specialiųjų, mutatis mutandis taikytinos ck materialinės teisės nor-mos. viešosios ir privatinės teisės principai skiriasi: privatinėje teisėje galioja prin-cipas, kad galima viskas, ko tiesiogiai nedraudžia įstatymai, o viešojoje teisėje – kad subjektai gali veikti tik neviršydami įstatymo jiems nustatytos laisvės, t. y. galima tik tai, „kas tiesiogiai yra nurodyta (leista) įstatyme“. negalima teigti, esą privatizavimo santykiui ck 6.253 straipsnio 6 dalies nebuvo galima taikyti. tai, kad ji buvo taikoma tiesiogiai, nėra konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

3. Ab „Alita“ akcijų privatizavimas buvo specifinis ir išskirtinis. būtinumą nau-doti būtinojo reikalingumo institutą nulėmė aplinkybės, kuriomis viešo konkurso komisija ir vĮ valstybės turto fondas turėjo spręsti Ab „Alita“ akcijų privatizavimo viešo konkurso rezultatų L. boscos atžvilgiu panaikinimo ir galimo viešo konkurso tolesnio vykdymo klausimus. nuo pirmojo kvietimo parafuoti sutartį buvo praėjęs vienas mėnuo. vilkinti privatizavimo nebuvo galima, nes jeigu valstybės kontroliuo-jamų alkoholio įmonių akcijų privatizavimas būtų užsitęsęs, kitas viešas konkursas geriausiu atveju būtų galėjęs įvykti tik po metų, bet po 2004 m. sausio 1 d., valstybei praradus stipriųjų alkoholinių gėrimų gamybos Lietuvoje monopolį, nebuvo galima tikėtis Ab „Alita“ akcijas parduoti net už ketvirtą pagal dydį jau įvykusiame konkurse pasiūlytą kainą. kadangi antrą ir trečią pagal dydį kainas pasiūlę dalyviai iš konkurso pasitraukė, įvertinus esamas grėsmes ir esant būtinajam reikalingumui buvo nutarta panaikinti Ab „Alita“ akcijų privatizavimo konkurso rezultatus ir šį privatizavimo objektą parduoti ketvirtajam konkurso dalyviui. tokiomis ekonominėmis aplinky-bėmis tai buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos ateityje. G. pažūsio ir v. si-


nušaitės nuomone, vyriausybė, tvarkydama krašto reikalus ir vykdydama valstybės turto privatizavimą, gali taikyti ck 6.253 straipsnio 6 dalį, kad būtų išvengta pavo-jaus valstybės interesams.

4. vyriausybės atstovų teigimu, privatizuojant Ab „Alita“ viešo konkurso ko-misijos nariai turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija: ministro pirmininko patarėjas s. spėčius – su informacija, pažymėta žyma „slaptai“, ūkio viceministras n. eidukevičius – su informacija, pažymėta žyma „visiškai slap-tai“, Žemės ūkio ministerijos sekretorius v. Grušauskas – su informacija, pažymėta žyma „slaptai“. Ši komisija, vykdydama nuostatuose jai nustatytą pareigą tikrinti vie-šo konkurso dalyvių patikimumą, nustatė, kad pažymose, atitinkamų kompetentin-gų valstybės institucijų pateiktose vĮ valstybės turto fondui, nėra informacijos, dėl kurios kuris nors Ab „Alita“ privatizavimo viešo konkurso dalyvis būtų buvęs pripa-žintas nepatikimu.

Iv

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovų G. pažūsio ir v. sinušaitės papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad nuostatų 35 punkte minima pažymos, kurioje įrašomi po-tencialūs pirkėjai, kurių konkursiniai pasiūlymai nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, forma (4 priedas) niekada nebuvo oficialiai skelbta; atsižvelgdamos į šią aplinkybę, viešo konkurso komisijos, vertin-damos pateiktus konkursinius pasiūlymus, potencialius pirkėjus, kurių konkursiniai pasiūlymai nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, surašydavo atitinkamame komisijos posėdžio protokole.

v

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui informaciją apie Ab „Alita“ vals-tybei nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimą pateikė vĮ valstybės turto fondas, o Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra – apie prokuratūros atliktus ir atliekamus dėl šio privatizavimo tyrimus.

vI

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – seimo atstovai J. pinskus ir J. ve-selka iš esmės pakartojo seimo nutarme išdėstytus argumentus.

2. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovai G. pažūsis ir v. sinušaitė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdės-tytus argumentus.

konstitucinis teismas

konstatuoja:

1. pareiškėjas – seimas prašo ištirti, ar vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nu-tarimas nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise


priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarauja konsti-tucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, valstybės ir savivaldybių turto pri-vatizavimo įstatymo 3, 16 straipsniams.

2. konstitucinis teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ priėmė seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimo 2 straipsnyje ir 2 priedėlyje išdėstytą prašymą ištirti, ar vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutari-mas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. re-dakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursi-niai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateik-tų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

3. vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarime nustatyta:„vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatiza-

vimo įstatymo (Žin., 1997, nr. 107-2688) 10 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdama į privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimą (protokolas nr. 55 (350)), Lietuvos Respublikos vyriausybė nutar ia :

1. pritarti akcinės bendrovės „Alita“ (įmonės kodas – 4951989) valstybei nuo-savybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui.

2. Įpareigoti valstybės įmonę valstybės turto fondą užtikrinti, kad būtų patikrin-ta potencialaus pirkėjo lėšų, mokamų už privatizuojamą objektą, kilmė.“

4. pareiškėjo – seimo prašymas ištirti viso vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo atitiktį konstitucijai, taip pat Įstatymo straipsniams (jų dalims) grindžiamas pirmiausia abejone, kad, pareiškėjo manymu, atitinkamoms konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms prieštarauja (prieštaravo) minėto vyriausybės nutarimo 1 punktas, ku-riuo buvo nutarta pritarti Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui.

4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad kitos vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo dalys yra neatskiriamai susijusios su jo 1 punkto nuostata: šio vyriausy-bės nutarimo įžanginėje dalyje nurodytas jo (taigi pirmiausia nutarimo pritarti Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui) teisinis pagrindas, o 2 punktu vĮ valstybės turto fondas įpareigojamas už-tikrinti, kad būtų patikrinta potencialaus pirkėjo lėšų, mokamų už Ab „Alita“ vals-tybei nuosavybės teise priklausančias akcijas, kilmė – toks įpareigojimas reiškia, kad turi būti patikrinta būtent to eksplicitiškai neįvardyto subjekto, į kurį, kaip Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų potencialų pirkėją (būsimąją sutarties šalį), daroma nuoroda minėto vyriausybės nutarimo 1 punkte, už privatizuojamą objektą mokamų lėšų kilmė.

todėl tiriant ir darant išvadą, ar vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo 1 punktas neprieštarauja konstitucijai, taip pat ar jis neprieštarauja (neprieštaravo) Įstatymo straipsniams (jų dalims), reikia padaryti ir išvadą, ar atitinkamoms konsti-


tucijos ir Įstatymo nuostatoms neprieštarauja (neprieštaravo) visas minėtas vyriau-sybės nutarimas.

4.2. sutarties projektas, kuriam vyriausybė pritarė 2003 m. gruodžio 24 d. nuta-rimo 1 punktu, nebuvo oficialiai (viešai) paskelbtas. Atsižvelgiant į tai, kad vyriausy-bės pritarimas atitinkamam sutarties projektui vertintinas tik kaip leidimas sudaryti sandorį (kurio sąlygos, kaip komercinėje praktikoje savaime suprantama, tokiais at-vejais nėra viešinamos), o ne jo sudarymas, toks sutarties projektas netraktuotinas kaip kokį nors teisinį reguliavimą įtvirtinanti šio teisės akto dalis, kuri galėtų turėti tokią pat teisinę galią, kaip ir kitos šio vyriausybės nutarimo dalys.

todėl minėtas sutarties projektas nėra šioje konstitucinės justicijos byloje tiria-mo vyriausybės nutarimo sudedamoji dalis, jis apskritai nėra teisės aktas, juo labiau toks teisės aktas, dėl kurio konstitucinis teismas turėtų įgaliojimus savo nutarimo rezoliucinėje dalyje pateikti kokią nors išvadą (sprendimą). tai nebus daroma.

tačiau pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavy-bės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarauja konstitucijai, taip pat ar jis neprieštarauja (neprieštaravo) Įstatymo straipsniams (jų dalims), būtina įvertinti (pareiškėjo nurodytu aspektu) ir tas aplinkybes, kuriomis buvo pritarta minėtam sutarties projektui; priešingu atveju nebūtų įmanoma atsa-kyti, ar vyriausybė, savo 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo 1 punktu pritardama Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui, neveikė ultra vires.

5. sprendžiant, ar ginčijamas vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstitucijai ir ar jis neprieštaravo Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 da-lies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūly-mai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursi-nių pasiūlymų gerinimo“, reikšmės turi šios aplinkybės.

5.1. vyriausybė savo 2003 m. vasario 3 d. nutarimu nr. 170 „Dėl pritarimo ak-cinių bendrovių „stumbras“, „vilniaus degtinė“, „Alita“ ir „Anykščių vynas“ priva-tizavimo programoms“ pritarė inter alia Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise pri-klausančių akcijų privatizavimo viešo konkurso būdu programai. Šis vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2003 m. vasario 8 d.

5.2. viešo konkurso komisija (sudaryta 2003 m. sausio 10 d. vĮ valstybės turto fondo generalinio direktoriaus p. milašausko įsakymu nr. 1v-008 „Dėl viešo kon-kurso komisijos sudarymo“) 2003 m. gegužės 7 d. posėdyje svarstė potencialių pir-kėjų pateiktus dokumentus privatizuojant inter alia Ab „Alita“ ir konstatavo, kad Ab „Alita“ privatizavimui viešo konkurso būdu dokumentus pateikė: v. Junevičiaus ir kitų konsorciumas; L. bosca; uždarosios akcinės bendrovės (toliau – uAb) „eugesta“ ir uAb „vinvesta“ konsorciumas; uAb „mineraliniai vandenys“ (viešo konkurso ko-misijos 2003 m. gegužės 7 d. posėdžio protokolas nr. 1).


5.3. viešo konkurso komisija 2003 m. birželio 26 d. posėdyje pripažino L. boscą viešo konkurso valstybei nuosavybės teise priklausančioms Ab „Alita“ akcijoms pri-vatizuoti laimėtoju, konstatavo, kad kitų potencialių pirkėjų pasiūlymai daugiau kaip 15 procentų skiriasi nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo, ir nutarė infor-muoti kitus konkurso dalyvius apie konkurso rezultatus ir grąžinti jiems pradinius įnašus (viešo konkurso komisijos 2003 m. birželio 26 d. posėdžio protokolas nr. 6).

5.4. viešo konkurso komisijai kartu su L. boscos atstovais per derybas parengus Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo su-tarties projektą (viešo konkurso komisijos pirmininko A. malikėno 2003 m. birželio 30 d. raštas nr. (25)-3R-2397 „Dėl viešo konkurso laimėtojo paskelbimo“ L. boscos įgaliotajam atstovui G. skorupskui; viešo konkurso komisijos 2003 m. liepos 8 d. posėdžio protokolas nr. 10; viešo konkurso komisijos 2003 m. liepos 11 d. posėdžio protokolas nr. 11; viešo konkurso komisijos 2003 m. rugpjūčio 26 d. posėdžio proto-kolas nr. 20 (L. boscos įgaliotojo atstovo G. skorupsko nepasirašytas); viešo konkurso komisijos pirmininko A. malikėno 2003 m. rugsėjo 2 d. raštas nr. (25)-3R-3359 „Dėl sutarties parafavimo“ L. boscos įgaliotajam atstovui G. skorupskui; viešo konkurso komisijos 2003 m. spalio 10 d. protokolas nr. 24), L. bosca ir jo įgaliotieji atstovai buvo pakviesti iki 2003 m. rugsėjo 4 d., vėliau šį terminą pratęsus iki 2003 m. spalio 10 d., atvykti į vĮ valstybės turto fondą parafuoti minėto sutarties projekto (viešo konkur-so komisijos pirmininko A. malikėno 2003 m. rugsėjo 2 d. raštas nr. (25)-3R-3359 „Dėl sutarties parafavimo“ L. boscos įgaliotajam atstovui G. skorupskui; vĮ valsty-bės turto fondo privatizavimo direktoriaus A. malikėno 2003 m. rugsėjo 30 d. raštas nr. (25)-3R-3868 L. boscai ir tos pačios dienos raštas nr. (25)-3R-3869 L. boscos įgaliotajam atstovui G. skorupskui); pakartotinai pakviesti L. bosca ir jo įgaliotieji at-stovai buvo informuoti, kad jiems neatvykus parafuoti minėtos sutarties vĮ valstybės turto fondas, vadovaudamasis nuostatų 58 punktu, panaikins viešo konkurso rezulta-tus (vĮ valstybės turto fondo privatizavimo direktoriaus A. malikėno 2003 m. rugsė-jo 30 d. raštas nr. (25)-3R-3868 L. boscai ir tos pačios dienos raštas nr. (25)-3R-3869 L. boscos įgaliotajam atstovui G. skorupskui), tačiau nei L. bosca, nei jo įgaliotieji atstovai parafuoti minėtos sutarties per nurodytą laiką neatvyko.

5.5. viešo konkurso komisija 2003 m. spalio 10 d. posėdyje konstatavo, kad L. bosca per nurodytą laiką neatvyko parafuoti Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, ir pasiūlė vĮ valstybės turto fon-dui, vadovaujantis nuostatų 58 punktu, panaikinti viešo konkurso valstybei nuosavy-bės teise priklausančioms Ab „Alita“ akcijoms privatizuoti rezultatus bei „priimti ati-tinkamus sprendimus dėl tolesnės Ab „Alita“ privatizavimo eigos“ (viešo konkurso komisijos 2003 m. spalio 10 d. protokolas nr. 24).

5.6. vĮ valstybės turto fondo generalinis direktorius p. milašauskas savo 2003 m. spalio 14 d. įsakymu nr. 1v-266 „Dėl Ab „Alita“ privatizavimo“ panaikino „Ab „Alita“ akcijų paketo viešo konkurso rezultatus“ ir pavedė viešo konkurso komisijai derėtis „dėl Ab „Alita“ akcijų paketo pardavimo su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu“.


5.7. uAb „eugesta“ ir uAb „vinvesta“ konsorciumas 2003 m. spalio 14 d. raštu „Dėl konsorciumo tolesnio dalyvavimo viešajame konkurse Ab „Alita“ privatizuoti“ viešo konkurso komisijos pirmininką A. malikėną, o uAb „mineraliniai vandenys“ 2003 m. spalio 14 d. raštu – vĮ valstybės turto fondą informavo, kad atsisako toliau dalyvauti viešame konkurse valstybei nuosavybės teise priklausančioms Ab „Alita“ akcijoms privatizuoti.

5.8. viešo konkurso komisija 2003 m. spalio 20–21 d. posėdyje konstatavo, kad dalyvauti Ab „Alita“ privatizavimo konkurse liko tik vienas šio viešo konkurso daly-vis – v. Junevičiaus ir kitų konsorciumas. paprašiusi privatizavimo patarėjo finansų maklerio įmonės (toliau – FmĮ) uAb „suprema“ vadovaujamo konsorciumo nuo-monės ir šiam privatizavimo patarėjui nuomonę pateikus, viešo konkurso komisi-ja, įgyvendindama vĮ valstybės turto fondo generalinio direktoriaus 2003 m. spalio 14 d. įsakymo nr. 1v-266 „Dėl Ab „Alita“ privatizavimo“ „nuostatą dėl derybų su antrą vietą užėmusiu Ab „Alita“ akcijų privatizavimo viešo konkurso dalyviu“, atsi-žvelgdama „į privatizavimo patarėjo FmĮ uAb „suprema“ vadovaujamo konsorciu-mo atstovų pateiktas išvadas dėl galimo valstybės pajamų už privatizuojamą objektą sumažėjimo ateityje“ ir vadovaudamasi ck 6.253 straipsnio 6 dalimi, antrąją vietą užėmusiu minėto viešo konkurso dalyviu pripažino v. Junevičiaus ir kitų konsor-ciumą ir nutarė pradėti su juo derybas dėl konkursinio pasiūlymo pagerinimo bei pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo (viešo konkurso komisijos 2003 m. spalio 20–21 d. posėdžio protokolas nr. 25; privatizavimo patarėjo FmĮ uAb „suprema“ direktoriaus A. Galubicko 2003 m. spalio 21 d. raštas viešo konkurso komisijos pir-mininkui A. malikėnui).

5.9. viešo konkurso komisijos pirmininkas A. malikėnas 2003 m. spalio 22 d. raštu nr. (25)-3R-4093 „Dėl viešame konkurse pateiktų pasiūlymų pagerinimo“ v. Junevičiaus ir kitų konsorciumui pakvietė šį konsorciumą pradėti minėtas dery-bas. pasiūlymai dėl konkursinio pasiūlymo pagerinimo buvo pateikti; dėl jų, taip pat dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių Ab „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo vyko derybos (v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo 2003 m. spa-lio 31 d. raštas „Dėl viešame konkurse pateiktų pasiūlymų pagerinimo“ vĮ valstybės turto fondui; viešo konkurso komisijos 2003 m. lapkričio 3 d. posėdžio protokolas nr. 26; v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo 2003 m. lapkričio 5 d. raštas „Dėl 2003 m. lapkričio 3 d. rašto nr. (25)-3R-4529“ vĮ valstybės turto fondui; viešo konkurso ko-misijos 2003 m. lapkričio 5 d. posėdžio protokolas nr. 27; viešo konkurso komisijos 2003 m. lapkričio 6 d. posėdžio protokolas nr. 28; viešo konkurso komisijos 2003 m. lapkričio 10 d. posėdžio protokolas nr. 29; privatizavimo komisijos 2003 m. lapkri-čio 13 d. posėdžio protokolas nr. 2v-53 (348); vĮ valstybės turto fondo valdybos 2003 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolas nr. 3v-227).

5.10. privatizavimo komisijos pasiūlymu (privatizavimo komisijos 2003 m. lap-kričio 13 d. posėdžio protokolas nr. 2v-53 (348)) ir vĮ valstybės turto fondo prašy-mu (2003 m. lapkričio 17 d. kvietimas nr. (11vŠ)-3R-4470); vĮ valstybės turto fondo


ir advokatų kontoros „Aničas, okinčic ir partneriai“ sutartis nr. (11)-7R-315-11-03 „Dėl teisinių paslaugų“) advokatų kontora „Aničas, okinčic ir partneriai“ 2003 m. lapkričio 24 d. pateikė vĮ valstybės turto fondui teisinę išvadą „Dėl valstybės įmonės valstybės turto fondas veiksmų privatizuojant Ab „Alita“ akcijų paketą viešo kon-kurso būdu“, kurioje inter alia konstatavo: „privatizavimo patarėjo FmĮ uAb „su-prema“ pateiktoje išvadoje nurodytas aplinkybes, darant prielaidą, kad jos yra ekono-miškai pagrįstos, galima būtų kvalifikuoti kaip valstybės interesams gresiantį pavojų“; „yra pagrindo teigti, kad šis pavojus, nežinant galimos atsirasti žalos (dėl turto fondo veiksmų) ir išvengiamos žalos (ateityje) dydžių, tačiau įvertinus žymiai didesnę pa-starosios atsiradimo tikimybę, gali būti kvalifikuojamas kaip didesnė valstybei gre-sianti žala, negu valstybės galimai patiriama žala dėl valstybės turto fondo veiksmų“; „turto fondo veiksmus galima kvalifikuoti kaip vienintelį būdą išvengti gresiančios didesnės žalos, sprendžiant turto fondo civilinės atsakomybės prieš trečiuosius as-menis, įskaitant valstybę, kurios vardu veikia turto fondas, klausimą“; „turto fondo veiksmams <...> šiuo konkrečiu atveju gali būti taikomos civilinio kodekso nuosta-tos, reglamentuojančios būtinąjį reikalingumą“ (Advokatų kontoros „Aničas, okin-čic ir partneriai“ 2003 m. lapkričio 24 d. teisinė išvada, pateikta vĮ valstybės turto fondui).

5.11. privatizavimo komisija 2003 m. lapkričio 27 d. posėdyje pritarė Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių „akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties“ (tarp vĮ valstybės turto fondo ir v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo) projektui (pri-vatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 27 d. posėdžio protokolas nr. 2v-55 (350)).

5.12. vĮ valstybės turto fondo valdyba 2003 m. lapkričio 28 d. posėdyje aproba-vo Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties (tarp vĮ valstybės turto fondo ir v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo) pro-jektą (vĮ valstybės turto fondo valdybos 2003 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolas nr. 3v-227).

5.13. seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkė n. steiblienė 2003 m. lapkri-čio 6 d. raštu nr. 114-s-344 „Dėl komisijos sprendimo“ kreipėsi į Lietuvos Respubli-kos generalinę prokuratūrą ir inter alia paprašė patikrinti, ar viešo konkurso valstybei nuosavybės teise priklausančioms Ab „Alita“ akcijoms privatizuoti laimėtoju pripa-žinus ketvirtąją vietą užėmusį šio viešo konkurso dalyvį nebuvo pažeistos imperaty-vios valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo normos.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoja v. urmonaitė 2003 m. gruodžio 1 d. raštu nr. 13.2-631 „Dėl Ab „Alita“ privatizavimo“ seimo Antikorupci-jos komisijos pirmininkę n. steiblienę informavo, kad vĮ valstybės turto fondas, pri-pažindamas v. Junevičiaus ir kitų konsorciumą antrąją vietą užėmusiu viešo konkur-so dalyviu ir pasiūlydamas pradėti derybas dėl konkursinio pasiūlymo pagerinimo bei pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, pažeidė valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimus, ir kartu pažymėjo, jog tai, ar vĮ valstybės turto fondui, „nepaisant teisės aktų reikalavimų pažeidimų,


šiuo metu reikalinga, naudinga ir tikslinga pasirašyti Ab „Alita“ valstybei priklausan-čio akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutartį būtent su v. Junevičiaus ir kitų fizinių asmenų konsorciumu, yra ekonominis, bet ne teisinis klausimas, kurio sprendimas nepriklauso civilinių bylų skyriaus kompetencijai“.

seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkė n. steiblienė 2003 m. gruodžio 2 d. raštu nr. 114-s-394 „Dėl teisės aktų pažeidimo pripažįstant v. Junevičiaus ir kitų as-menų konsorciumą antrą vietą užėmusiu Ab „Alita“ privatizavimo konkurso dalyviu bei vyriausybės nuomonės šiuo klausimu pareiškimo“ kreipėsi į ministrą pirmininką A. m. brazauską ir pasiūlė vyriausybei įvertinti Generalinės prokuratūros pateiktas išvadas bei pareikšti nuomonę dėl Ab „Alita“ privatizavimo sandorio sudarymo su v. Junevičiaus ir kitų konsorciumu.

ministras pirmininkas A. m. brazauskas 2003 m. gruodžio 2 d. raštu nr. 20-8730 paprašė vĮ valstybės turto fondą išnagrinėti šį seimo Antikorupcijos komisijos pir-mininkės n. steiblienės raštą ir iki 2003 m. gruodžio 5 d. pateikti vyriausybei išvadas bei pasiūlymus.

vĮ valstybės turto fondas, vykdydamas minėtą ministro pirmininko A. m. bra-zausko pavedimą, išnagrinėjo generalinio prokuroro pavaduotojos v. urmonaitės 2003 m. gruodžio 1 d. raštą nr. 13.2-631 „Dėl Ab „Alita“ privatizavimo“ ir seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkės n. steiblienės 2003 m. gruodžio 2 d. raštą nr. 114-s-394 „Dėl teisės aktų pažeidimo pripažįstant v. Junevičiaus ir kitų asmenų konsorciumą antrą vietą užėmusiu Ab „Alita“ privatizavimo konkurso dalyviu bei vyriausybės nuomonės šiuo klausimu pareiškimo“. vĮ valstybės turto fondo genera-linio direktoriaus p. milašausko 2003 m. gruodžio 5 d. raštu nr. (11)-3R-4700 „Dėl 2002-12-02 pavedimo nr. 20-8730“ vyriausybei buvo pranešta, kad „valstybės turto fondas, spręsdamas iškilusias problemas, vadovavosi teisingumo, protingumo ir są-žiningumo principais bei kitomis civilinio kodekso normomis ir tuo siekė maksi-maliai apsaugoti valstybės finansinius interesus ir užtikrinti maksimalias privatizavi-mo pajamas“, taip pat kad „privatizavimo komisija pritarė šiai valstybės turto fondo pasirinktai konkurso tęsimo strategijai, tačiau galutinis sprendimas dėl sutarties su v. Junevičiaus konsorciumu sudarymo išlieka vyriausybės valioje“.

6. vyriausybė 2003 m. gruodžio 24 d. priėmė nutarimą nr. 1698 „Dėl pritari-mo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirki-mo–pardavimo sutarties projektui“, kuriuo, kaip minėta, vadovaudamasi Įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdama į minėtą privatizavimo komisijos 2003 m. lap-kričio 27 d. sprendimą, pritarė Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties (tarp vĮ valstybės turto fondo ir v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo) projektui (1 punktas), įpareigojo vĮ valstybės turto fondą už-tikrinti, kad būtų patikrinta potencialaus pirkėjo (t. y. v. Junevičiaus ir kitų konsor-ciumo) lėšų, mokamų už privatizuojamą objektą, kilmė (2 punktas), ir kurio atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies


(1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pa-teikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“ yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Šis vyriausy-bės nutarimas įsigaliojo 2003 m. gruodžio 31 d.

7. paminėtina, kad vĮ valstybės turto fondas ir v. Junevičiaus ir kitų konsorciu-mas 2004 m. sausio 6 d. pasirašė Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausan-čių akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nr. 1/107 tarp valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos vardu („pardavėjas“), ir p. v. Junevičiaus, p. v. pečiūros, p. D. vėželio ir p. A. J. stankevičiaus konsorciumo, pasinaudojančio uAb „irvinus“ („pirkėjas“)).

8. taip pat paminėtina, kad vyriausybė 2004 m. liepos 16 d. priėmė nutarimą nr. 903 „Dėl pritarimo susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių ak-cinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto“, kuriuo pritarė susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių Ab „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto. Šis vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2004 m. liepos 21 d.

Šiame kontekste pažymėtina, kad šis, vėlesnis, vyriausybės nutarimas nėra tyri-mo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

9. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad L. bosca teismuose ginčijo vĮ valstybės turto fondo sprendimą dėl jo (L. boscos) pa-šalinimo iš derybų dėl Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pir-kimo–pardavimo sutarties sudarymo. vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškovo L. boscos ieškinį iš dalies patenkino – pripažino atsakovo vĮ valstybės turto fondo sprendimą dėl L. boscos pašalinimo iš minėtų derybų nepa-grįstu ir nesąžiningu ir priteisė ieškovui iš atsakovo inter alia su dalyvavimu viešame konkurse Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančioms akcijoms privati-zuoti susijusių nuostolių atlyginimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu patenkino atsakovo vĮ valstybės turto fondo apeliacinį skundą, panaikino vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą ir atmetė ieškovo L. boscos ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. spalio 10 d. nu-tartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir paliko galioti vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą.

10. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste turi reikšmės ta ap-linkybė, kad iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. spalio 10 d. nutarties matyti, jog Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos buvo par-duotos už kainą, mažesnę nei L. boscos pasiūlytoji, ir nuo jos skyrėsi daugiau nei 15 procentų.

11. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, viešo konkurso komisija 2003 m. birželio 26 d. posėdyje konsta-tavo, jog kitų potencialių pirkėjų konkursiniai pasiūlymai daugiau kaip 15 procentų


skiriasi nuo L. boscos pasiūlymo (t. y. nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūly-mo), konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje minėtas faktas pripa-žintinas res judicata (nesiaiškinant, koks iš tikrųjų buvo skirtumas tarp L. boscos ir v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo viešame konkurse Ab „Alita“ valstybei nuosavy-bės teise priklausančioms akcijoms privatizuoti pateiktų konkursinių pasiūlymų).

beje, šio fakto neginčijo ir suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovai šioje konstitucinės justicijos byloje.

12. pareiškėjo – seimo prašymu sprendžiant, ar vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja konstitucijai, taip pat ar jis neprieštaravo Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. re-dakcija) nuostatai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkė-ju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“, svarbu išsiaiškinti, ar vyriausybė turėjo įgaliojimus pritarti atitinkamam pirkimo–pardavimo sutarties (tarp vĮ valstybės turto fondo ir v. Junevičiaus ir kitų konsor-ciumo) projektui.

13. vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo priėmimo metu Įstatymo 16 straipsnis buvo išdėstytas 2001 m. gruodžio 17 d. redakcija, tačiau jo 1 dalis, kuriai, pareiškėjo nuomone, prieštarauja šis vyriausybės nutarimas, iki tol nebuvo keista ir buvo išdėstyta pirmine, t. y. 1997 m. lapkričio 4 d., redakcija; šioje dalyje buvo nustatyta:

„viešas konkursas – vieno ar kelių privatizavimo objektų perdavimas potencia-liam pirkėjui konkurso laimėtojui, kurio rašytiniai kainos ir investiciniai pasiūlymai (pinigai, skirti įsigyti ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą didinant akcinės ar už-darosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą), įvykdžius privatizavimo sąlygose nusta-tytus darbo vietų minimalius reikalavimus, yra geriausi. su geriausią konkursinį pa-siūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo.“

vėliau seimo 2006 m. gruodžio 5 d. priimto ir 2007 m. kovo 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 4, 7, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straips-niu Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalis (1997 m. lapkri-čio 4 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.

14. taigi pagal Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalį (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią kon-kursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių kon-kursiniai pasiūlymai už geriausią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų.

15. Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalis (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) sietina ir su kitomis vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nu-


tarimo priėmimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis. Inter alia paminėtina, kad: pagal Įstatymo 1 straipsnio (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 dalį privatizavi-mas, kaip valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn, vykdomas pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius; Įstatymo 13 straipsnio (1999 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalyje (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) kaip vienas iš privatizavimo būdų buvo nurodytas viešas konkursas; šio straipsnio 3 dalyje (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo nurodyta, kad šiame įstatyme nustatytų privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarką nustato vyriausybė.

paminėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 10 straipsnio (2002 m. kovo 5 d. redak-cija) 5 dalį (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) vyriausybė turėjo teisę pritarti ar ne-pritarti privatizavimo sandorių projektams; privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą buvo nustatyti ir kitų institucijų atitinkami įgaliojimai, inter alia turto fondo, jo sudarytų komisijų, taip pat privatizavimo komisijos, kuri, kaip pri-vatizavimo priežiūrai įsteigta valstybės institucija, pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 punktą (1999 m. liepos 7 d. redakcija) turėjo įga-liojimus pritarti ar nepritarti privatizavimo sandorių projektams (išskyrus vertybinių popierių biržose sudarytus privatizavimo sandorius).

16. pagal konstituciją vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai re-guliuoti ūkinę veiklą. pagal konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų vyriausybės narių balsų dauguma pri-imdama nutarimus; ji solidariai atsako seimui už bendrą vyriausybės veiklą (kons-titucijos 96 straipsnio 1 dalis). pagal konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą savo kompe-tenciją formuodama ir vykdydama valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai regu-liuodama ūkinę veiklą, inter alia leisdama nutarimus, vyriausybė negali veikti ultra vires; ji privalo laikytis konstitucijos, taip pat įstatymų. Jeigu vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį vy-riausybė vykdo inter alia įstatymus.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimuose yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybi-nio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos vals-tybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka.

tai taikytina ir vyriausybei, kuri neturi diskrecijos spręsti dėl kurio nors ati-tinkamus santykius reguliuojančio įstatymo nuostatų netaikymo, jeigu tam tikros to įstatymo nuostatos netaikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose. tokios


diskrecijos neturi ir kitos teisę taikančios institucijos, inter alia institucijos, turinčios tam tikrus įgaliojimus privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.

17. taigi vyriausybė, savo nutarimais nustatydama Įstatymo nuostatas sukon-kretinantį ir detalizuojantį teisinį reguliavimą (inter alia jame nustatytų privatiza-vimo būdų įgyvendinimo tvarką), buvo saistoma Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) imperatyvo, kad privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu po-tencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai už geriau-sią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų; priimdama sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo (inter alia pritardama ar nepritardama privatizavimo sandorių projektams), vyriausybė taip pat negalėjo nuspręsti nepaisyti šio imperatyvo ir netaikyti atitinkamos Įstaty-mo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatos.

18. pažymėtina ir tai, kad vyriausybė pagal konstituciją yra saistoma ir savo pa-čios priimtų nutarimų (konstitucinio teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad vyriau-sybės nutarimai saisto ir institucijas, kurios turi įgaliojimus priimti sprendimus pri-vatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, inter alia viešo konkurso komisijas, vĮ valstybės turto fondą, privatizavimo komisiją.

19. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo nr. 1502 „Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų patvirtinimo“ (įsigaliojusio 1998 m. sausio 10 d.) 1 punktu patvirtin-tų valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 1 punktą (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija) valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu pagal valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą tvarką ir sąlygas reglamentavo (ir regla-mentuoja) būtent šie nuostatai (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

19.1. pagal nuostatų 32 punktą (1999 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 3 d. re-dakcijos) viešo konkurso dalyvių pasiūlymai turėjo būti vertinami sumuojant po-tencialaus pirkėjo pasiūlytą kainą ir investicijų plane numatytus pinigus, kuriais bus didinamas akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas ir įsigyjamas ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas; pagal nuostatų 34 punktą (1998 m. rugsėjo 17 d. redakcija) pirmąją vietą užėmusiu turėjo būti (ir turi būti) pripažįstamas viešo konkurso dalyvis, kurio pasiūlytos kainos ir būsimųjų investi-cijų suma, apskaičiuota pagal nuostatų 32 punktą, yra didžiausia (o kiti pasiūlymai atitinka privatizavimo programoje nustatytas privatizavimo sąlygas); pagal nuosta-tų 35 punktą (2000 m. gegužės 25 d. redakcija), vertindama pateiktus konkursinius pasiūlymus, viešo konkurso komisija turėjo įrašyti potencialius pirkėjus, kurių pa-


siūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų nuo pateikto geriausio konkursinio pa-siūlymo, pažymoje (kurios forma turėjo būti pateikta nuostatų 4 priede) iš eilės pagal nuostatų 34 punkte nurodyta tvarka nustatytus vertinimo rezultatus (šiame konteks-te pažymėtina, kad minėtas nuostatų 4 priedas oficialiai (viešai) niekada nebuvo pa-skelbtas); pagal nuostatų 58 punktą (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija), jeigu per nustatytą laiką viešo konkurso laimėtojas neatvyksta parengti pirkimo–pardavimo sutarties projekto arba pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties, arba nesumoka už viešame konkurse įsigytą objektą, vĮ valstybės turto fondas turėjo panaikinti viešo konkurso rezultatus ir galėjo pavesti viešo konkurso komisijai derėtis dėl privatizavi-mo objekto pardavimo su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu.

19.2. pagal nuostatų 63 punktą (1998 m. rugsėjo 17 d. redakcija) viešas konkur-sas turėjo būti laikomas neįvykusiu, kai inter alia dėl nuostatų 58 punkte nurodytų priežasčių vĮ valstybės turto fondas anuliuoja viešo konkurso rezultatus ir nepaveda viešo konkurso komisijai derėtis su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu (63.4 punktas (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija)).

19.3. taigi kuriuo nors iš nuostatų 58 punkte (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija) nustatytų pagrindų panaikinus viešo konkurso rezultatus, vĮ valstybės turto fondas galėjo pavesti viešo konkurso komisijai derėtis dėl privatizavimo objekto pardavimo tik su tokiu antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu, kurio konkursinis pa-siūlymas nuo geriausio konkursinio pasiūlymo skyrėsi ne daugiau kaip 15 procentų; jeigu tokio dalyvio nebūtų, viešas konkursas turėjo būti laikomas neįvykusiu.

tik toks nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas atitinka Įstaty-mo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) imperatyvą, kad privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursi-niai pasiūlymai už geriausią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų.

20. Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota: viešo konkurso komi-sija 2003 m. spalio 10 d. posėdyje, konstatavusi, kad L. bosca, kuris buvo pripažintas viešo konkurso valstybei nuosavybės teise priklausančioms Ab „Alita“ akcijoms pri-vatizuoti laimėtoju, per nurodytą laiką neatvyko parafuoti Ab „Alita“ valstybei nuo-savybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, pasiūlė vĮ valsty-bės turto fondui panaikinti minėto viešo konkurso rezultatus ir „priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnės Ab „Alita“ privatizavimo eigos“; vĮ valstybės turto fondo generalinis direktorius p. milašauskas savo 2003 m. spalio 14 d. įsakymu nr. 1v-266 „Dėl Ab „Alita“ privatizavimo“ panaikino „Ab „Alita“ akcijų paketo viešo konkurso rezultatus“ ir pavedė viešo konkurso komisijai derėtis „dėl Ab „Alita“ akcijų paketo pardavimo su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu“; uAb „eugesta“ ir uAb „vinvesta“ konsorciumui atsisakius toliau dalyvauti viešame konkurse valstybei nuo-savybės teise priklausančioms Ab „Alita“ akcijoms privatizuoti, viešo konkurso ko-


misija 2003 m. spalio 20–21 d. posėdyje, konstatavusi, kad dalyvauti Ab „Alita“ pri-vatizavimo konkurse liko tik vienas šio viešo konkurso dalyvis – v. Junevičiaus ir kitų konsorciumas, jį pripažino antrąją vietą užėmusiu minėto viešo konkurso dalyviu ir nutarė pradėti su juo derybas dėl konkursinio pasiūlymo pagerinimo bei pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo; šios derybos vyko; privatizavimo komisija 2003 m. lapkričio 27 d. posėdyje pritarė Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių „akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties“ tarp vĮ valstybės turto fondo ir v. Ju-nevičiaus ir kitų konsorciumo projektui, o vĮ valstybės turto fondo valdyba 2003 m. lapkričio 28 d. posėdyje aprobavo šį projektą. Šiame konstitucinio teismo nutarime taip pat yra konstatuota, kad v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo (kaip ir kitų minė-to viešo konkurso dalyvių) pasiūlymai buvo daugiau kaip 15 procentų mažesni už L. boscos pasiūlymą, t. y. pateiktą geriausią konkursinį pasiūlymą.

vadinasi, čia nurodyti viešo konkurso komisijos, vĮ valstybės turto fondo ir privatizavimo komisijos (šių institucijų pareigūnų) sprendimai (veiksmai) neatiti-ko Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lap-kričio 4 d. redakcija) imperatyvo, kad privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai už geriausią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų, taip pat nuostatų 58 punkto (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija) ir 63 punkto (1998 m. rugsėjo 17 d. redakcija) reikalavimo, kad, viešo konkurso rezulta-tus panaikinus kuriuo nors iš nuostatų 58 punkte (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija) nustatytų pagrindų, vĮ valstybės turto fondas galėjo pavesti viešo konkurso komi-sijai derėtis dėl privatizavimo objekto pardavimo tik su tokiu antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu, kurio konkursinis pasiūlymas nuo geriausio konkursinio pa-siūlymo skyrėsi ne daugiau kaip 15 procentų, o jeigu tokio dalyvio nebuvo, viešas konkursas turėjo būti laikomas neįvykusiu.

21. tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad, esant tokioms aplinkybėms, vy-riausybė negalėjo pritarti Ab „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp vĮ valstybės turto fondo ir v. Junevičiaus ir kitų konsorciumo projektui, nes tai prieštaravo Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

22. vertinant suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovų argumentus, esą ap-tariamam valstybei nuosavybės teise priklausančių Ab „Alita“ akcijų pirkimo–par-davimo sandoriui buvo galima taikyti ck 6.253 straipsnio 6 dalį, kurioje įtvirtintas būtinojo reikalingumo institutas, pažymėtina, kad pagal ck 1 straipsnio 2 dalį san-tykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, ck normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat ck įsakmiai nuro-


dytais atvejais. taip pat pažymėtina, kad pagal Įstatymo 21 straipsnio 6 dalį (1999 m. liepos 7 d. redakcija) privatizavimo sandoriui ck nuostatos turėjo būti taikomos, „jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip“. pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“ buvo imperatyvi. visos minėtos nuostatos reiškia, kad nei institucijoms, kurios pagal įstatymus ir kitus teisės aktus turėjo įgaliojimus priimti sprendimus privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausančias Ab „Alita“ akcijas, nei vyriausybei, turėju-siai dėl to priimti atitinkamą sprendimą, nebuvo teisinio pagrindo šiuos sprendimus grįsti ck 6.253 straipsnio 6 dalimi. minėtas suinteresuoto asmens – vyriausybės at-stovų aiškinimas iškreipia būtinojo reikalingumo kaip teisės instituto prasmę.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projek-tui“ prieštaravo valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuosta-tai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

24. kartu konstatuotina, kad minėtas vyriausybės nutarimas prieštarauja kons-titucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

25. konstatavęs, kad vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ prieštaravo valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pa-teikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“ ir prieštarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituci-niam teisinės valstybės principui, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar šis vyriausybės nutarimas neprieštarauja valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija).


nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavy-


bės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (Žin., 2003, nr. 123-5628) prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 94 straipsnio 2 punk-tui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavy-bės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (Žin., 2003, nr. 123-5628) prieštaravo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto priva-tizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu po-tencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.


konstitucinio teismo teisėjai: Armanas Abramavičius toma birmontienė egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis


131

NUTARIMAS

DĖL LIETUvOS RESPUBLIKOS CIvILINIO KODEKSO 3.194 STRAIPSNIO 3 DALIES (2004 M. LAPKRIČIO 11 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUvOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2007 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono namavičiaus, vytauto sinkevičiaus, stasio stačioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovams sei-

mo nariui Juliui sabatauskui ir seimo kanceliarijos teisės departamento vyresniajam patarėjui edvinui mušinskiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teis-mo posėdyje 2007 m. gegužės 29 d. išnagrinėjo bylą nr. 12/05-14/05-18/05-20/05-21/05-22/05-25/05-01/06-03/06-06/06-07/06-08/06-15/06-17/06-21/06-24/06-25/06-28/06-40/06-41/06-47/06-48/06-53/06-55/06-63/06-68/06-02/07-07/07-09/07-13/07-15/07-19/07-20/07-21/07-22/07 pagal:

1) pareiškėjo – utenos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (pra-šymas nr. 1b-17/2005);

2) pareiškėjo – panevėžio miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostata „išlai-kymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Res-publikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-19/2005);

3) pareiškėjo – panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respub-likos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu

132 2007 m. birželio 7 d. nutarimas ◆

24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, Lie-tuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-24/2005);

4) pareiškėjo – biržų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-liai (prašymas nr. 1b-26/2005);

5) pareiškėjo – Šakių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (pra-šymas nr. 1b-27/2005);

6) pareiškėjo – kaišiadorių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-vos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vy-resnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-28/2005);

7) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (pra-šymas nr. 1b-33/2005);

8) pareiškėjo – Šilutės rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (pra-šymas nr. 1b-01/2006);

9) pareiškėjo – Šilutės rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi

◆ DėL vAikų iŠLAikYmo 133

vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (pra-šymas nr. 1b-02/2006);

10) pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-liai (prašymas nr. 1b-07/2006);

11) pareiškėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-vos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vy-resnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-09/2006);

12) pareiškėjo – visagino miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. re-dakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mo-kosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyres-nis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-10/2006);

13) pareiškėjo – klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-15/2006);


15) pareiškėjo – panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi


vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, Lie-tuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-19/2006);

16) pareiškėjo – marijampolės rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-vos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vy-resnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai (prašymas nr. 1b-20/2006);


18) pareiškėjo – telšių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respubli-kos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuosta-ta „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-27/2006);


20) pareiškėjo – panevėžio miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostata „išlaiky-mą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Res-publikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-44/2006);

21) pareiškėjo – kupiškio rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. re-dakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mo-


kosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyres-nis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtin-tam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-53/2006);

22) pareiškėjo – marijampolės rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-vos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vy-resnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai (prašymas nr. 1b-56/2006);

23) pareiškėjo – trakų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, Lie-tuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-58/2006);

24) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (pra-šymas nr. 1b-59/2006);

25) pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (pra-šymas nr. 1b-70/2006);

26) pareiškėjo – Alytaus rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (pra-šymas nr. 1b-74/2006);

27) pareiškėjo – visagino miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. re-


dakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mo-kosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyres-nis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-01/2007);

28) pareiškėjo – panevėžio miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostata „išlaiky-mą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Res-publikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-06/2007);

29) pareiškėjo – klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-10/2007);

30) pareiškėjo – kaišiadorių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-vos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vy-resnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-14/2007);


32) pareiškėjo – klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respubli-kos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuo-stata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-19/2007);

33) pareiškėjo – klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-


cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-20/2007);


35) pareiškėjo – klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 6 da-lies nuostatai, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-23/2007).

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimu utenos rajono apylinkės teismo prašymas nr. 1b-17/2005, panevėžio miesto apy-linkės teismo prašymai nr. 1b-19/2005, 1b-44/2006, 1b-06/2007, panevėžio apy-gardos teismo prašymai nr. 1b-24/2005, 1b-19/2006, biržų rajono apylinkės teismo prašymas nr. 1b-26/2005, Šakių rajono apylinkės teismo prašymas nr. 1b-27/2005, kaišiadorių rajono apylinkės teismo prašymai nr. 1b-28/2005, 1b-14/2007, Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymas nr. 1b-33/2005, Šilutės rajono apylinkės teis-mo prašymai nr. 1b-01/2006, 1b-02/2006, Jonavos rajono apylinkės teismo prašy-mas nr. 1b-07/2006, vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymai nr. 1b-09/2006, 1b-16/2006, 1b-24/2006, 1b-43/2006, 1b-18/2007, 1b-22/2007, visagino miesto apylinkės teismo prašymai nr. 1b-10/2006, 1b-01/2007, klaipėdos apygardos teis-mo prašymai nr. 1b-15/2006, 1b-19/2007, 1b-20/2007, 1b-23/2007, marijampo-lės rajono apylinkės teismo prašymai nr. 1b-20/2006, 1b-56/2006, telšių rajono apylinkės teismo prašymas nr. 1b-27/2006, kupiškio rajono apylinkės teismo pra-šymas nr. 1b-53/2006, trakų rajono apylinkės teismo prašymas nr. 1b-58/2006, Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymai nr. 1b-59/2006, 1b-70/2006, Alytaus ra-jono apylinkės teismo prašymas nr. 1b-74/2006, klaipėdos rajono apylinkės teis-mo prašymas nr. 1b-10/2007 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 12/05-14/05-18/05-20/05-21/05-22/05-25/05-01/06-03/06-06/06-07/06-08/06-15/06-17/06-21/06-24/06-25/06-28/06-40/06-41/06-47/06-48/06-53/06-55/06-63/06-68/06-02/07-07/07-09/07-13/07-15/07-19/07-20/07-21/07-22/07.



I

1. pareiškėjas – utenos rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu iš-tirti, ar civilinio kodekso (toliau – ir ck) 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuo-statai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-17/2005).

2. pareiškėjas – panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo nuo-stata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vi-durinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-19/2005).

3. pareiškėjas – panevėžio apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškė-jo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-24/2005).

4. pareiškėjas – biržų rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai (prašymas nr. 1b-26/2005).

5. pareiškėjas – Šakių rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-27/2005).


6. pareiškėjas – kaišiadorių rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-28/2005).

7. pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-33/2005).

8. pareiškėjas – Šilutės rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-01/2006).

9. pareiškėjas – Šilutės rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-02/2006).

10. pareiškėjas – Jonavos rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teis-mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašy-mu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai (prašymas nr. 1b-07/2006).

11. pareiškėjas – vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-09/2006).


12. pareiškėjas – visagino miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakci-ja) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mo-kosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuo-statai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-10/2006).

13. pareiškėjas – klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų pareiga yra iš-laikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-15/2006).


15. pareiškėjas – panevėžio apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškė-jo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-19/2006).

16. pareiškėjas – marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mo-kosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vy-resnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai (prašymas nr. 1b-20/2006).

17. pareiškėjas – vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-


rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-24/2006).

18. pareiškėjas – telšių rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-27/2006).


20. pareiškėjas – panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teis-mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su pra-šymu ištirti, ar civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-44/2006).

21. pareiškėjas – kupiškio rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teis-mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašy-mu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-53/2006).

22. pareiškėjas – marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mo-kosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vy-resnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai (prašymas nr. 1b-56/2006).

23. pareiškėjas – trakų rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-


laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškė-jo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-58/2006).

24. pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu iš-tirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-59/2006).

25. pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu iš-tirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „iš-laikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukš-tųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-70/2006).

26. pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teis-mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su pra-šymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuo-stata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi viduri-nių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-74/2006).

27. pareiškėjas – visagino miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-01/2007).

28. pareiškėjas – panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo nuo-stata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vi-durinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-06/2007).


29. pareiškėjas – klaipėdos rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų parei-ga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-10/2007).

30. pareiškėjas – kaišiadorių rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kuria nusta-tyta, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-14/2007).




34. pareiškėjas – vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu


24 metų“ neprieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvų teisė ir pareiga yra išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės (prašymas nr. 1b-22/2007).


II

1. pareiškėjų prašymai grindžiami tuo, kad konstitucijoje yra įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti vaikus tik iki pilnametystės (38 straipsnio 6 dalis) ir nenumatyta, kad tėvai turi išlaikyti pilnamečius vaikus, tuo tarpu ck 3.194 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) yra įtvirtintas iš esmės kitas principas (bendros taisyklės išimtis): tėvai privalo išlaikyti ir darbingus, pilnamečius vaikus, kuriems, kol jie mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresni negu 24 metų, yra būtina parama.

2. kai kurių pareiškėjų prašymuose taip pat yra aiškinamas ginčijamos ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos santykis su kitais ck straipsniais (jų dalimis).

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovų seimo nario J. sabatausko ir e. mušinskio rašytiniai paaiškini-mai, kuriuose teigiama, kad ginčijama ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. seimo narys J. sabatauskas pateikė inter alia šiuos argumentus. 1.1. pasak šio suinteresuoto asmens – seimo atstovo, tėvų pareiga išlaikyti savo

vaikus, jais rūpintis, siekti užtikrinti jiems tinkamas gyvenimo sąlygas yra sietina ne vien su vaikų amžiumi ar veiksnumu, bet turi būti paisoma ir kitų socialinių aplin-kybių, padėties valstybėje, viešojo intereso. tėvų ir vaikų santykiai yra ypatingi; tar-pusavio išlaikymo, pagarbos, dvasinio, moralinio rėmimo, bendravimo santykių (t. y. asmeninių santykių) laikas neriboja. konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis negali būti aiškinama vien pažodžiui, nes taip ją aiškinant būtų galima teigti, esą tėvai, vaikams sulaukus pilnametystės, praranda ne tik pareigą, bet ir teisę juos išlaikyti.

1.2. seimo nario J. sabatausko nuomone, konstitucija nenustato pilnametystės amžiaus; tai palikta nustatyti įstatymų leidėjui. pakeitus pilnametystės amžių, pakistų ir išlaikymo pareigos apimtis. konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis nedraudžia įstatymų leidėjui nustatyti tam tikros grupės asmenų išlaikymo ypatumų ir nepakeitus nusta-


tyto bendro pilnametystės amžiaus. pilnametystės, t. y. 18 metų, sulaukę ir tapę visiš-kai veiksnūs asmenys, kurie mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieni-niuose skyriuose, gali dirbti ir gauti lėšų pragyvenimui, tačiau dėl to, kad mokosi, turi būti mokymo įstaigose, praktinio rengimo vietose, bibliotekose ir t. t., jie dažniausiai negali tinkamai pasinaudoti šia galimybe ir užsitikrinti tinkamų gyvenimo sąlygų. Jei asmuo nori pasiekti gerų mokymosi ar studijų rezultatų, jis turi turėti galimybę skirti tam pakankamai laiko, o tai sunkiai įmanoma, jeigu jis turi dirbti ir užsidirbti lėšų pragyvenimui. taigi pilnamečiai asmenys, ne vyresni negu 24 metų, kurie mokosi vi-durinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, nuo kitų pilnamečių asmenų, ne vyresnių negu 24 metų amžiaus, skiriasi savo veiklos pobūdžiu. nustatyti jiems kitokį teisinį reguliavimą yra tikslinga ir pagrįsta. visuomenė turėtų būti suin-teresuota savo narių išsilavinimo lygio kėlimu, o tėvai turėtų būti suinteresuoti pagal išgales prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. priteisdamas materialinį išlaikymą teis-mas, kiekvienąkart atsižvelgęs į tėvų galimybes, vaiko socialinę padėtį, turi įvertinti, kokia pinigų suma laikytina protinga ir pagrįsta.

1.3. Šio suinteresuoto asmens – seimo atstovo teigimu, įstatymai tėvams suteikia teisių, lengvatų, susijusių su vaikų turėjimu, kurios nesiejamos su vaikų amžiumi, to-dėl jeigu tėvai neprivalo išlaikyti ar kitaip remti savo pilnametystės sulaukusių vaikų, tokių lengvatų teikimas tėvams būtų nepagrįstas.

2. e. mušinskis pateikė inter alia šiuos argumentus.2.1. Šio suinteresuoto asmens – seimo atstovo nuomone, būtent tėvai turi užtik-

rinti sąlygas vaikams augti, rūpintis jų gerove ir sveikata, juos išlaikyti, teikti pagalbą bei paramą, būtiną, kad vaikas pasirengtų savarankiškam gyvenimui visuomenėje. tėvų valdžios teikiamos galimybės apima ne tik teisės, bet ir moralės bei papročių taisykles; ji skirta prigimtinėms vaikų teisėms ir interesams įgyvendinti. tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas bei rūpinimasis vaikais pasinaudojant visomis tėvų valdžios teikiamomis galimybėmis – tai ne tik tėvų teisė, bet ir pareiga, kurios nė vienas iš tėvų negali atsisakyti. pagrįstas tėvų valdžios turinį sudarančių teisių ir pareigų nustatymas bei tinkamas įgyvendinimas yra ne tik tėvų, bet ir valstybės rei-kalas. esminis tėvų valdžios elementas ir būtina tinkamo tėvų valdžios įgyvendini-mo sąlyga – pareigos materialiai išlaikyti vaiką vykdymas. Jeigu vaikui neteikiamas materialinis išlaikymas, neįmanomas ir kitų pareigų (pvz., tinkamai rūpintis vaiko sveikata, švietimu, sudaryti kitas sąlygas darniam bei visapusiškam vaiko vystymui-si) vykdymas.

2.2. e. mušinskio manymu, sistemiškai vertinant įstatymuose įtvirtintą materiali-nio išlaikymo reglamentavimą darytina išvada, kad pilnametystė – tai veikiau socialinė ir teisinė kategorija, o ne tik žmogaus amžius; pilnametystė, kurios sulaukus baigiasi tėvų valdžia vaikams, – tai ne tik tam tikras amžius, bet ir teisinių, socialinių bei fizio-loginių aplinkybių visuma, lemianti asmens pasirengimą pradėti visavertį ir savaran-kišką gyvenimą, kuriam tėvų parama nebereikalinga. konstitucijoje ir ck įtvirtintos pareigos materialiai išlaikyti vaikus trukmė siejama ne tik su tam tikru vaiko amžiumi,


bet ir su tam tikrų aplinkybių atsiradimu ar pasibaigimu. Įstatymų leidėjas, įvertinęs visuomenės kaitą, jaunų žmonių visuomeninio statuso pokyčius, tėvų ir vaikų socia-linių tarpusavio ryšių, būtinų vaikams įsitvirtinant šiuolaikinėje visuomenėje, svarbą bei poreikį, gali nustatyti pagrįstas bendro principo, kad pareiga materialiai išlaikyti vaikus baigiasi vaikui sulaukus 18 metų, t. y. tapus pilnamečiam, išimtis.

2.3. Šio suinteresuoto asmens – seimo atstovo nuomone, tokia padėtis, kai moks-leiviai ir studentai būna priversti dar ir dirbti, savaime nesiderina su mokymosi visa-vertiškumu; šitaip yra paneigiama tų asmenų konstitucinė teisė įgyti aukštąjį išsilavi-nimą. siekiant išvengti tokių atvejų ir atsižvelgiant į tai, kad profesinėse bei aukšto-siose mokyklose besimokantys jauni žmonės, kurie dėl kokių nors priežasčių negau-na valstybės materialinės paramos, negali išsilavinimui įgyti reikalingų pajamų gauti patys, ck 3.194 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) buvo įtvirtinta ginčijama nuostata, kuri, e. mušinskio teigimu, yra kompromisinė: ne vyresniam nei 24 metų vaikui, besimokančiam vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos die-niniame skyriuje, mokymuisi užtikrinti būtinas išlaikymas gali būti priteisiamas iš tėvų, t. y. būtent iš tų asmenų, kurie, atsižvelgiant į jų ypatingą teisinį, socialinį ir bio-loginį ryšį su vaikais, yra atsakingi už būtinos pagalbos bei paramos vaikams suteiki-mą. 24 metų amžiaus riba, kurią viršijus išlaikymas yra nutraukiamas, yra pagrįsta, nes vidurinę mokyklą baigęs ir tais pačiais metais į aukštąją mokyklą įstojęs asmuo aukštąjį išsilavinimą turėtų įgyti būtent 24 metų. taigi tėvų materialinis išlaikymas gali būti priteisiamas tik vienam aukštajam išsilavinimui įgyti ir tik tokiam asmeniui, kuris baigęs vidurinę mokyklą iškart įstojo į aukštąją mokyklą, t. y. mokslus tęsė be pertraukos, per kurią galėtų pradėti dirbti ir taip sukaupti aukštajam išsilavinimui įgyti reikalingų lėšų. prievolė išlaikyti pilnametį darbingą vaiką, besimokantį pro-fesinėje ar aukštojoje mokykloje, kitaip nei prievolė materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką, yra ne absoliuti, bet sąlyginė: taikydamas ginčijamą ck 3.194 straipsnio 3 da-lies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatą teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, turi visišką diskreciją įvertinti visas, jo many-mu, svarbias aplinkybes, kad priimtų teisingą sprendimą.

2.4. e. mušinskio teigimu, tokia padėtis, kai švietimo įstaigose besimokantys tėvų neturintys pilnamečiai asmenys teisiškai yra labiau apsaugoti (nes jų išsilavini-mui įgyti būtinas išlaikymas yra garantuotas) nei tėvus turintys pilnamečiai vaikai, yra ydinga. Ginčijama ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata siekiama konstitucinę teisę į išsilavinimą, grindžiamą vien asmens sugebėji-mais ir žiniomis, teisiškai garantuoti ir tėvus turintiems pilnamečiams vaikams.

Iv

1. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos so-cialinės apsaugos ir darbo ministrės v. blinkevičiūtės, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrės R. Žakaitienės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus p. koverovo rašytiniai paaiškinimai.


pažymėtina, kad ministerijų nuomonės dėl ginčijamos ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos atitikties konstitucijai išsiskyrė: socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje bei Švietimo ir mokslo ministerijoje ma-noma, kad ginčijamos ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata konstitucijai neprieštarauja, o teisingumo ministerijoje – kad prieštarauja.

2. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui taip pat buvo gauti vilniaus miesto savivaldybės administracijos sveikatos ir socialinės apsaugos departamento vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėjo G. Žandaravičiaus rašytiniai paaiškinimai.

3. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas ir Lietuvos Aukščiausiojo teis-mo teisėjos J. Januškienės raštas (su priedais), iš kurio matyti, kad dėl ck 3.194 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose sky-riuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ atitikties konstitucijai teismams (teisėjams) kilo abejonių ir tose bylose, kuriose į konstitucinį teismą nebuvo kreiptasi.

v

konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai seimo narys J. sabatauskas ir e. mušinskis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškini-muose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, inter alia teigė, kad ginčijama ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata juridinės technikos požiūriu gali būti kritiškai vertinama.

konstitucinis teismas

konstatuoja:

1. pareiškėjai – utenos rajono apylinkės teismas (prašymas nr. 1b-17/2005), pa-nevėžio apygardos teismas (prašymai nr. 1b-24/2005, 1b-19/2006), biržų rajono apy-linkės teismas (prašymas nr. 1b-26/2005), Šakių rajono apylinkės teismas (prašymas nr. 1b-27/2005), kaišiadorių rajono apylinkės teismas (prašymai nr. 1b-28/2005, 1b-14/2007), Šiaulių rajono apylinkės teismas (prašymas nr. 1b-33/2005), Šilutės ra-jono apylinkės teismas (prašymai nr. 1b-01/2006, 1b-02/2006), Jonavos rajono apy-linkės teismas (prašymas nr. 1b-07/2006), vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (prašy-mai nr. 1b-09/2006, 1b-16/2006, 1b-24/2006, 1b-43/2006, 1b-18/2007, 1b-22/2007), visagino miesto apylinkės teismas (prašymai nr. 1b-10/2006, 1b-01/2007), klaipėdos apygardos teismas (prašymai nr. 1b-15/2006, 1b-19/2007, 1b-20/2007, 1b-23/2007), marijampolės rajono apylinkės teismas (prašymai nr. 1b-20/2006, 1b-56/2006), telšių rajono apylinkės teismas (prašymas nr. 1b-27/2006), kupiškio rajono apy-linkės teismas (prašymas nr. 1b-53/2006), trakų rajono apylinkės teismas (prašy-mas nr. 1b-58/2006), Šiaulių miesto apylinkės teismas (prašymai nr. 1b-59/2006, 1b-70/2006), Alytaus rajono apylinkės teismas (prašymas nr. 1b-74/2006), klaipė-dos rajono apylinkės teismas (prašymas nr. 1b-10/2007) prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuo-


stata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi viduri-nių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“.

pareiškėjas – panevėžio miesto apylinkės teismas (prašymai nr. 1b-19/2005, 1b-44/2006, 1b-06/2007) prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja civilinio ko-dekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų die-niniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“. taigi nors šis pareiškėjas gin-čija civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos atitiktį kons-titucijai, akivaizdu, kad ir jam abejonių kilo dėl to, ar konstitucijai neprieštarauja ck 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) (nurodyta apimtimi).

2. pagal pareiškėjų prašymus konstitucinis teismas šioje konstitucinės justi-cijos byloje tirs ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ atitiktį konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pa-tvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą (įsigaliojusį 2000 m. rugsėjo 6 d.), kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas naujasis civilinis kodeksas. naujasis ck įsiga-liojo 2001 m. liepos 1 d. (išskyrus nurodytas išimtis). Jis buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

4. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad ck trečiosios knygos „Šeimos teisė“ Xii skyriaus „turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos“ antrajame skirsnyje „vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ buvo (ir yra) išdėstytos nuostatos, sudarančios inter alia nepilnamečių vaikų išlaiky-mo institutą, kurio esmę sudaro tai, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

4.1. minėto skirsnio 3.194 straipsnyje (2000 m. liepos 18 d. redakcija) „išlaikymo priteisimas“ buvo nustatyta: jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (1 dalis); išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų iš-laikymo šios knygos nustatyta tvarka (2 dalis); išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas (3 dalis); priteisto išlaikymo išieškojimas nu-traukiamas, jeigu: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta (4 dalis); kai asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirė, išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas


turtas, nesvarbu, koks palikimo priėmimo būdas pagal šio kodekso penktosios kny-gos normas (5 dalis).

4.2. taigi ck 3.194 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. redakcija) buvo skirtas regu-liuoti vien tokiems santykiams, kurie atsiranda tada, kai tėvai nevykdo pareigos ma-terialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (ar nesusitarė dėl savo nepilnamečių vai-kų išlaikymo), taip pat pilnametystės sulaukusius vaikus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas. Jokių kitų santykių šis straipsnis nereguliavo.

4.3. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal ck 2.5 straipsnio 1 dalį asmuo tam-pa pilnametis, kai jam sueina 18 metų.

tokia ck įtvirtinta pilnametystės samprata atitinka pilnametystės sampratą, įtvirtintą konstitucijoje, kurioje sąvoka „pilnametis“ vartojama taip, kaip ji buvo vi-suotinai suprantama (ir galiojusiuose teisės aktuose įtvirtinta) tuo metu, kai konsti-tucija buvo rengiama ir priimama, – rengiant ir priimant konstituciją pilnametystė buvo siejama būtent su 18 metų amžiumi. paminėtina ir tai, kad pagal konstituciją aktyviąją rinkimų teisę turi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų; aki-vaizdu, kad tokia teisė gali būti nustatyta tik pilnamečiams asmenims ir kad, kita ver-tus, pilnamečiams asmenims (išskyrus iš konstitucijos kylančias išimtis) tokia teisė negali būti nenustatyta.

5. seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu (ir 2004 m. lapkričio 26 d. įsigaliojusiu) civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu ck 3.194 straips-nio 3 dalis (2000 m. liepos 18 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija; buvo nustatyta: „išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išsky-rus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nu-statytas, arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų.“

6. padarius minėtą pakeitimą ck 3.194 straipsnis (2004 m. lapkričio 11 d. redak-cija) reguliuoja ne vien santykius, kurie atsiranda tada, kai tėvai nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (ar nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo), taip pat pilnametystės sulaukusius vaikus, kai vaikas yra nedarbin-gas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas, bet ir santykius, susijusius su teismo įgaliojimais priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams, kuriems būtina para-ma ir kurie mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresni negu 24 metų.

7. Ginčijama ck 3.194 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata reiškia, kad tėvai turi iš įstatymo kylančią pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius, bet ne vyresnius negu 24 metų, vaikus, besimokančius vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose; jeigu toks pilnametis as-muo kreipiasi į teismą dėl to, kad jam būtų iš tėvų priteistas išlaikymas, nes jis mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje, ir teismas nustato, kad tam vaikui yra būtina parama, teismas privalo priteisti jam išlaikymą, kurį tėvai


turi teikti, kol tas pilnametis asmuo mokysis atitinkamoje švietimo įstaigoje, bet ne ilgiau nei jam sukaks 24 metai.

taigi ginčijama ck 3.194 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata yra suformuluota imperatyviai: teismas turi pareigą joje nurodytą išlaikymą priteisti visais atvejais, kai yra toje nuostatoje nurodytos sąlygos.

būtent kaip imperatyvią šią nuostatą traktuoja teismai.Antai Lietuvos Aukščiausiasis teismas tai yra expressis verbis konstatavęs 2007 m.

sausio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje nr. 3k-7-130/2007. o 2007 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje nr. 3k-7-104/2007, nors ir konstatavęs, kad teismas, įvertinęs įrodymus, išnagrinėjęs ir nustatęs reikšmingas aplinkybes, turi „diskrecijos teisę“ priteisti išlaikymą asmeniui, besimokančiam vidurinėje mokyk-loje, Lietuvos Aukščiausiasis teismas laikėsi nuostatos, kad teismas tai gali padaryti „esant kitoms ck 3.194 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms <...>“ ir kad „vals-tybė ck 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu reguliavimu siekia padėti moksleiviui įgy-vendinti teisę siekti išsilavinimo, todėl tėvai privalo taip pat padėti moksleiviui ir (ar) studentui įgyvendinti šią teisę <...>“.

tai, kad teismai minėtą nuostatą traktuoja kaip imperatyvią, liudija ir šioje kons-titucinės justicijos byloje esantys ją inicijavusių Lietuvos Respublikos teismų (pareiš-kėjų) 35 prašymai.

8. pažymėtina, kad ck trečiosios knygos „Šeimos teisė“ Xii skyriaus „turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos“ antrajame skirsnyje „vaikų ir tėvų tarpusa-vio išlaikymo pareigos“ įtvirtintas nepilnamečių vaikų išlaikymo institutas (tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus) ir pilnamečių vaikų, besimo-kančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas nėra tapatūs, jie iš esmės skiriasi, nes iš esmės skiriasi atitinkamų teisinių santykių subjektai: pirmuoju atveju vienas iš teisinių santykių subjektų visada yra nepilnametis vaikas, turintis teisę gauti iš tėvų materialinį išlaikymą, o kitas subjek-tas – vienas iš jo tėvų arba abu tėvai, taigi teisiniai santykiai atsiranda tarp nepilname-čio ir pilnamečio (pilnamečių) (arba emancipuotų) asmenų; antruoju atveju vienas iš teisinių santykių subjektų visada yra pilnametis asmuo, kuris mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje ir kuriam reikalinga parama, o kitas subjektas – taip pat vienas iš jo tėvų arba abu tėvai, taigi teisiniai santykiai atsi-randa tarp pilnamečių asmenų.

9. Atskleidžiant ginčijamos ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos turinį, atsižvelgtina į teisinio reguliavimo, kuris atitinkama teks-tine forma iki tol buvo įtvirtintas ck trečiosios knygos „Šeimos teisė“ Xii skyriaus „turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos“ antrajame skirsnyje „vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ (2002 m. liepos 18 d. redakcija), visumą, būtent į šias nuostatas:

– ck 3.192 straipsnio „tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus“ 1 dalyje yra įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus;


– išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (ck 3.192 straipsnio 2 dalis);

– materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (ck 3.192 straipsnio 3 dalis);

– pagal ck 3.193 straipsnio „tėvų susitarimas dėl savo nepilnamečių vaikų iš-laikymo“ 3 dalį, jeigu vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl ne-pilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo;

– pagal ck 3.194 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija) „išlaikymo pritei-simas“ 1 dalį teismas išlaikymą nepilnamečiam vaikui priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį, jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus;

– pagal ck 3.194 straipsnio 3 dalį (2000 m. liepos 18 d. redakcija) išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas;

– priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas šiais pagrindais: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta (ck 3.194 straipsnio 4 dalis);

– kai asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirė, išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, nesvarbu, koks palikimo priėmimo bū-das pagal šio kodekso penktosios knygos normas (ck 3.194 straipsnio 5 dalis);

– pagal ck 3.195 straipsnį „išlaikymo pareiga atskyrus vaikus nuo tėvų“ tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas;

– pagal ck 3.196 straipsnio „išlaikymo forma ir dydis“ 1 dalį teismas gali priteis-ti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos iš-laikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą; pagal šio straipsnio 2 dalį, kol bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną iš-laikymą;

– pagal ck 3.197 straipsnį „priverstinis įkeitimas (hipoteka)“ prireikus teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų (ar vieno iš jų) turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką), o jeigu teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto įstatymų nustatyta tvarka;

– pagal ck 3.199 straipsnį „pajamų, iš kurių išskaitomas priteistas išlaikymas, rūšys“ nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mo-kėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jų pajamų rūšių;

– pagal ck 3.201 straipsnį „išlaikymo dydžio ir formos pakeitimas“ teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar


prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių tur-tinė padėtis;

– pagal ck 3.204 straipsnį „valstybės išlaikomi vaikai“ valstybė išlaiko nepilna-mečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti (1 dalis); valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato vyriausybė (2 dalis); valstybė, tei-kusi išlaikymą nepilnamečiams vaikams pagal šį straipsnį, turi atgręžtinio reikalavi-mo teisę išieškoti vaikui suteiktas išlaikymo lėšas iš vaiko tėvų ar kitų jo pilnamečių artimųjų giminaičių, jeigu jie neteikė vaikui išlaikymo dėl priežasčių, teismo pripa-žintų nesvarbiomis (3 dalis).

10. visos šios nuostatos buvo skirtos nepilnamečių vaikų, taip pat vaikų, nedar-bingų dėl invalidumo, kuris jiems nepilnamečiams nustatytas, išlaikymo institutui.

seimui 2004 m. lapkričio 11 d. pakeitus ir nauja redakcija išdėsčius ck 3.194 straipsnio 3 dalį (2000 m. liepos 18 d. redakcija), greta šioje dalyje iki tol buvusios nuostatos, kad išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas, atsirado dar ir nuostata, kad išlaikymą teismas priteisia, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų.

toks teisinio reguliavimo pakeitimas iš esmės reiškia tai, kad buvo sukurtas naujas, iki tol teisės sistemoje neegzistavęs paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, iš-laikymo institutas, taip pat tai, kad šis naujas teisės institutas buvo mechaniškai įtrauktas į vien nepilnamečių vaikų, taip pat vaikų, nedarbingų dėl invalidumo, kuris jiems nepilnamečiams nustatytas, išlaikymo institutui skirto teisinio regulia-vimo visumą.

pažymėtina, kad minėta teisinio reguliavimo novela buvo padaryta nepakore-gavus (nepakeitus, nepapildžius) ck trečiosios knygos „Šeimos teisė“ Xii skyriaus „turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos“ antrojo skirsnio „vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ (2002 m. liepos 18 d. redakcija) straipsnių (jų dalių), kurie, kaip minėta, iki tol buvo skirti vien nepilnamečių vaikų, taip pat vai-kų, nedarbingų dėl invalidumo, kuris jiems nepilnamečiams nustatytas, išlaikymo institutui.

to nepadarius, kai kurie minėto skirsnio straipsniai (jų dalys), ir toliau reguliuo-dami santykius, susijusius su teismo įgaliojimais priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, taip pat vaikams, nedarbingiems dėl invalidumo, kuris jiems nepilname-čiams nustatytas, pradėjo reguliuoti ir tam tikrus santykius, susijusius su teismo įga-liojimais priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams, kuriems būtina parama ir kurie mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresni negu 24 metų.


kartu pažymėtina, kad visame ck trečiosios knygos „Šeimos teisė“ Xii skyriaus „turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos“ antrajame skirsnyje „vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ (nei kur nors kitur ck) nėra aiškiai reglamen-tuojama, į ką turi atsižvelgti teismas, spręsdamas, ar priteisti tėvų išlaikymą paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui, besimokančiam vidurinės, aukštosios ar profe-sinės mokyklos dieniniame skyriuje, taip pat iš kokių pajamų, kurias gauna tėvai (ar vienas iš jų), toks išlaikymas gali būti priteisiamas ir pan.

taigi nėra nustatyti esminiai paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokan-čių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo ins-tituto elementai.

kadangi, kaip minėta, nepilnamečių vaikų išlaikymo institutas ir paramos rei-kalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas nėra tapatūs, jie iš esmės skiriasi (nes iš esmės skiriasi atitinkamų teisinių santykių subjektai), teismui sprendžiant, ar priteisti tėvų išlaikymą paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui, besimokančiam viduri-nės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje, labai pasunkėja teismo galimybės remtis ck 1.8 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis įstatymo analogiją (1 dalis), ir taikyti nepilnamečių vaikų išlaikymo institutui priklausančias ck trečio-sios knygos „Šeimos teisė“ Xii skyriaus „turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos“ antrojo skirsnio „vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ nuostatas.

taip pat dėl ginčijamos ck 3.194 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. redakci-ja) nuostatos imperatyvumo tokiais atvejais labai pasunkėja teismo galimybės rem-tis ir ck 1.8 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės analogiją (2 dalis), bei ck 1.5 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taiky-damas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais: net jeigu teismas bandytų vadovautis šiais principais (taip pat kitais bendraisiais teisės principais), teisinis neapibrėžtumas, neaiškumas (dėl ginčijamos nuostatos impera-tyvumo, taip pat dėl to, kad, kaip minėta, liko nenustatyti esminiai pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, iš-laikymo instituto elementai) lieka didelis.

11. minėta, jog pareiškėjai prašo ištirti, ar ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja inter alia konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad tėvai turi pareigą išlaikyti vaikus tik iki pilnametystės, dėl to, kad, pareiškėjų teigimu, nei šioje dalyje, nei kitur konstitucijoje nėra numatyta, jog tėvai turi išlaikyti pilnamečius vaikus.

12. Aiškinant konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, pažymėtina, jog ji yra skirta tėvų ir jų nepil-namečių vaikų santykiams reguliuoti. Ji nereguliuoja tėvų ir vaikų santykių po to, kai vaikai tapo pilnamečiai.


12.1. kartu pažymėtina, kad šios konstitucinės nuostatos negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, jeigu tokią pareigą galima pa-grįsti kitomis konstitucijos nuostatomis.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad minėtos konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatos negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kad jie įgytų atitinkamą išsilavinimą.

12.2. Antai atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje vidurinis išsilavinimas paprastai įgy-jamas moksleiviui jau tapus pilnamečiam (18 metų), akivaizdu, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pa-žangiai mokydamasis, gali įgyti vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį vidurinį išsilavini-mą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu. tokia tėvų pareiga kildintina ne tik iš įstatymų, bet ir iš konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos darnios ir pilietinės visuome-nės siekio, valstybės socialinės orientacijos.

12.3. kitaip vertintina galimybė įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlai-kyti savo pilnamečius vaikus, kai jie mokosi aukštosiose mokyklose, inter alia jų die-niniuose skyriuose. Įstatymų leidėjas negali nepaisyti tos aplinkybės, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų.

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (konstitu-cinio teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). pabrėžtina, kad tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi. tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus pri-imantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal ck) ir negali turėti (pagal kons-tituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios). nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad pagal ck 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs as-muo turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas.

Akivaizdu, kad tėvai turi moralinių priedermių ir pilnametystės sulauku-siems vaikams, kaip ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams. tačiau pabrėž-tina, kad anaiptol ne visų moralinių priedermių vykdymas (ar jų vykdymas „visa apimtimi“) gali būti užtikrinamas teisės aktuose įtvirtinant analogiškas teisines pareigas.

konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta ne tik tai, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti


(6 dalis), bet ir inter alia tai, kad vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (7 dalis).

Įstatymų leidėjui apsisprendus įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlai-kyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kai jie mokosi aukštosiose mo-kyklose, negalima paneigti kurių nors konstitucijos ginamų ir saugomų tėvų teisių (inter alia nuosavybės teisės) bei teisėtų interesų, kitų asmenų teisių bei teisėtų inte-resų, taip pat negalima suvaržyti, juo labiau paneigti, teismo įgaliojimų vykdyti tei-singumą. Antai įtvirtinant minėtą tėvų pareigą negalima nepaisyti tėvų galimybių, jų pareigų kitiems asmenims (inter alia nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos na-riams, išlaikytiniams). negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas dėl tokios įstatymo nustatytos tėvų pareigos vykdymo iš esmės pabloginti tėvų ar kitų asmenų padėtį, juo labiau nustatyti tokią tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kai jie mokosi aukštosiose mokyklose, kurios tėvai, nepadarydami esminės žalos savo ar kitų asmenų teisėms, apskritai ne-galėtų įvykdyti. taip pat negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas visais atvejais, kai tėvai ar vienas iš jų turi pajamų ar kito turto, ypač kai tos pajamos ar kitas turtas nėra dideli (pabrėžtina, kad jų dydis ar pakankamumas negali būti vertinamas vien pagal šiuo metu teisės aktuose nustatytus tokius formalius kriterijus kaip minimalus gyvenimo lygis, minimali mėnesinė alga, vidutinis darbo užmokestis ir pan.), turėtų pareigą priteisti išlaikymą paramos reikalingam pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje. Ypač pabrėžtina, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai išlaikymas priteisiamas iš tėvų, kuriems patiems reikia pa-ramos, globos ir pan.

paminėtina ir tai, kad pagal konstituciją būtų netoleruotinas toks teisinis re-guliavimas, kai teismas galėtų priteisti tėvų išlaikymą ne pirmo aukštojo išsilavini-mo siekiančiam pilnamečiam asmeniui, tegul ir reikalingam paramos, taip pat toks teisinis reguliavimas, kad teismas galėtų priteisti tėvų išlaikymą tokiam išsilavinimo (inter alia aukštojo) siekiančiam pilnamečiam asmeniui, kuris mokosi nesąžiningai ir nepažangiai, piktnaudžiauja šeimos teisėmis.

Šiuos, taip pat kitus tėvų ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus ginančius imperatyvus lemia tai, kad, kaip minėta, paramos reikalingų pilnamečių vaikų, be-simokančių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto; išlaikymo priteisimas pilname-čiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams. priešingu atveju būtų paneigta pati pilnametystės samprata, įtvirtinta konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje.

12.4. pabrėžtina, kad įstatymų leidėjui apsisprendus įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, besimo-kančius aukštosiose mokyklose, negalima apsiriboti vien minėtos pareigos nusta-tymu, juolab tokiu, kai šios pareigos apimtis tampa aiški tik teismui sprendžiant bylą dėl išlaikymo priteisimo, bet turi būti nustatyti visi esminiai šio teisės institu-


to elementai. priešingu atveju būtų sukuriamas teisinis neaiškumas, netikrumas; kartu būtų sudaromos prielaidos atsirasti tokioms teisinėms situacijoms, kai būtų sunkinamos teismo galimybės vykdyti teisingumą (o kai kada įvykdyti teisingumą apskritai būtų neįmanoma), ir dėl to galėtų būti pažeistos asmens teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės.

12.5. taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjui apsisprendus įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, besi-mokančius aukštosiose mokyklose, gali būti nustatytas tik toks teisinis reguliavimas, kad išlaikymą iš tėvų priteisti minėtam paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui būtų galima tik tada, kai šis asmuo yra išnaudojęs visas protingas galimybes pats pa-sirūpinti lėšų, reikalingų jo mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje.

12.6. pažymėtina ir tai, kad pagal konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsiparei-gojimų vykdymo naštą. konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja galimybę šią naštą tam tikra apimtimi paskirstyti ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, nega-li paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucinė žmogaus teisė siekti aukštojo mokslo suponuoja valstybės pareigą su-daryti prielaidas šią teisę įgyvendinti; negalima paneigti ir žmogaus konstitucinės teisės siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai valstybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės poreikius bei galimy-bes (konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas, konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvas suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi siekti sukurti tokią aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistemą, kad kiekvienas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, kuriam reikalinga pa-rama, turėtų galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą, kad tokios pasko-los grąžinimo sąlygos nebūtų nepagrįstai sunkinamos, taip pat kad būtų iš tikrųjų įgyvendintas konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies imperatyvas, jog gerai besimo-kantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2002 m. sausio 14 d. nutarime taip pat yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kiekvieno valstybinėje aukštojoje mokykloje gerai besimokančio piliečio teisė aukštąjį išsilavinimą įgyti nemokamai suponuoja tai, kad valstybės biudžete privalo būti numatytos lėšos, kurių reikia, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams būtų garantuotas nemokamas aukštasis mokslas; kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose ap-mokėtų valstybė, nustatytini įstatymu.


13. Atsižvelgiant į tai, kad konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostata, jog tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, yra skirta tėvų ir jų nepilnamečių vaikų santykiams reguliuoti ir nereguliuoja tėvų ir vaikų santykių po to, kai vaikai tapo pilnamečiai, darytina išvada, kad ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkri-čio 11 d. redakcija) nuostata „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina pa-rama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ neprieštarauja nurodytai konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatai.

14. kitaip vertintina ginčijamos ck 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“ atitiktis kai kurių pareiškėjų prašymuose nurodytam konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

15. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisinis tikrumas, teisinis aiš-kumas, teisinis saugumas.

16. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad ck nėra aiškiai reg-lamentuojama, į ką teismas turi atsižvelgti spręsdamas, ar priteisti tėvų išlaikymą paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui, besimokančiam vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje, taip pat iš kokių pajamų, kurias gauna tėvai (ar vienas iš jų), toks išlaikymas gali būti priteisiamas ir pan., kad nėra nustaty-ti esminiai paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo instituto elementai. taip pat konstatuota, kad teismui sprendžiant, ar priteisti tėvų išlaikymą paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui, besimokančiam vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje, labai pasunkėja teismo galimybės remtis ck 1.8 straipsnio nuo-statomis, įtvirtinančiomis įstatymo analogiją (1 dalis), ir taikyti nepilnamečių vaikų išlaikymo institutui priklausančias nuostatas. konstatuota ir tai, kad dėl ginčijamos ck 3.194 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos imperatyvumo to-kiais atvejais labai pasunkėja teismo galimybės remtis ir ck 1.8 straipsnio nuostato-mis, įtvirtinančiomis teisės analogiją (2 dalis), bei ck 1.5 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingu-mo, protingumo ir sąžiningumo principais, kad net jeigu teismas bandytų vadovautis šiais principais (taip pat kitais bendraisiais teisės principais), teisinis neapibrėžtumas, neaiškumas lieka didelis.

17. toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas atsirasti ir tokioms teisinėms si-tuacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą yra sunkinamos (o kai kada vyk-dyti teisingumą apskritai yra neįmanoma), ir dėl to gali būti pažeistos asmens teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės.

tai nedera su konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismas vykdo teisingumą.


18. Šie esminiai teisinio reguliavimo trūkumai yra susiję ne su tuo, kad pagal konstituciją esą negalima įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos rei-kalingus pilnamečius vaikus, kad jie įgytų atitinkamą išsilavinimą (apskritai konsti-tucija to nedraudžia – tam tikrais atvejais tokia tėvų pareiga gali būti konstituciškai pagrįsta), bet su tuo, kad įstatymų leidėjas, nustatęs tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius, bet ne vyresnius negu 24 metų, vaikus, besi-mokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, ir im-peratyvią teismo pareigą tokį išlaikymą priteisti, kartu nenustatė esminių paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyk-lų dieniniuose skyriuose, išlaikymo instituto elementų ir šitaip sukūrė didelį teisinio reguliavimo neapibrėžtumą, neaiškumą.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ck 3.194 straips-nio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teis-mas visais atvejais privalo priteisti (neturi įgaliojimų nepriteisti) tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieštarauja konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

20. Šiuo konstitucinio teismo nutarimu pripažinus, kad ck 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieš-tarauja konstitucijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad ck nėra nustatyti esminiai paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyk-lų dieniniuose skyriuose, išlaikymo instituto elementai, konstatuotina, kad esama di-delių teisinio reguliavimo spragų.

konstitucinis teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs: teisės spragų pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompe-tencijos dalykas; teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompe-tenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti); teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. jie jas gali pašalinti tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus; teismai to padaryti negali, nes jie vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus su-sidūrus su materialiosios teisės spragomis. konstatuota ir tai, kad: visais atvejais


yra nepaneigiama galimybė teismams teisės spragą užpildyti ad hoc; jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas jie galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet reikėtų konstatuoti, kad spręsdami bylas teismai taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiš-kai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai); tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi ir reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.

taigi tai, kad šiuo konstitucinio teismo nutarimu pripažinta, jog ck 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nu-statyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti (neturi įgaliojimų nepriteisti) tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyres-niam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieštarauja konstitucijai, ir tai, kad ck nėra nustatyti esminiai paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių viduri-nių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo instituto ele-mentai, nereiškia, kad teismai, sprendžiantys bylas, kuriose iškyla ck 3.194 straips-nio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos taikymo klausimas (taip pat ir tie, kurie inicijavo šią konstitucinės justicijos bylą), gali jų nespręsti vien dėl to, kad įstatymų leidėjas atitinkamų santykių dar nėra deramai sureguliavęs įstatymu. spręsdami tokias bylas (dėl tėvų išlaikymo minėtiems vaikams priteisimo), minėtas teisinio reguliavimo spragas jie turi užpildyti ad hoc. tai darydami teismai turi paisyti inter alia to, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams.

kita vertus, minėta teismų galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą.


nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 da-lis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 2004, nr. 171-6319) ta apimtimi, kuria


nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pil-namečiam asmeniui, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.




161

NUTARIMAS

DĖL LIETUvOS RESPUBLIKOS ĮSTATyMO „DĖL LIETUvOS RESPUBLIKOS ĮSTATyMŲ IR KITŲ TEISĖS AKTŲ SKELBIMO IR ĮSIGALIOJIMO TvARKOS“ (1993 M. BALANDŽIO 6 D. REDAKCIJA) IR LIETUvOS RESPUBLIKOS vyRIAUSyBĖS 1994 M. GRUODŽIO 19 D. NUTARIMO NR. 1269 „DĖL KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO PLANAvIMO SCHEMOS (GENERALINIO PLANO)“ (1994 M. GRUODŽIO 19 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUvOS




sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės atstovams

seimo nariui sauliui Girdauskui ir advokatui Gintarui Černiauskui,suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovui Lietuvos Res-

publikos aplinkos ministerijos teisės ir personalo departamento direktoriui Robertui klovui,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2007 m. birželio 8 d. išnagrinėjo bylą nr. 14/06-22/06-27/06-29/06-34/06-35/06-42/06-46/06-52/06-54/06-03/07-11/07 pagal:

1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės, susidedančios iš sau-liaus Girdausko, valentino bukausko, sauliaus bucevičiaus, manfredo Žymanto, skirmanto pabedinsko, Rimvydo turčinsko, Algirdo ivanausko, mindaugo suba-čiaus, virginijos baltraitienės, vydo Gedvilo, Algimanto salamakino, Jono pinskaus, Zenono mikučio, vaclovo karbauskio, Loretos Graužinienės, petro Gražulio, vytau-to kamblevičiaus, vilmos martinkaitienės, Romualdos kšanienės, Rimanto bašio, vladimiro volčioko, vytauto Galvono, Jono Liongino, violetos boreikienės, eligijaus masiulio, Jono Ramono, Dailio Alfonso barakausko, valentino mazuronio, Arimanto Dumčiaus, Juozo Jaruševičiaus, Dangutės mikutienės, viačeslavo Škilio, virginijaus Domarko, Gedimino Jakavonio, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos kons-titucijos 7 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respubli-kos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio


6 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-13/2006);

2) pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įsta-tymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-22/2006);


4) pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straips-nio 1 daliai (prašymas nr. 1b-28/2006);

5) pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įsta-

◆ DėL teisės Aktų skeLbimo 163

tymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-35/2006);

6) pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą iš-tirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generali-nio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redak-cija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-36/2006);



9) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įsta-


tymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-57/2006);

10) pareiškėjo – klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valsty-bės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straips-nio 1 daliai (prašymas nr. 1b-61/2006);

11) pareiškėjo – klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straips-nio 1 daliai (prašymas nr. 1b-04/2007);

12) pareiškėjo – klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įsta-tymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-13/2007).

konstitucinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimu seimo narių grupės prašymas nr. 1b-13/2006, klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymai nr. 1b-22/2006, 1b-26/2006, 1b-35/2006, 1b-36/2006, 1b-46/2006, 1b-50/2006, 1b-13/2007, klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymai nr. 1b-28/2006, 1b-04/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas nr. 1b-57/2006, klaipėdos apygardos teismo prašymas nr. 1b-61/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai su-teiktas numeris 14/06-22/06-27/06-29/06-34/06-35/06-42/06-46/06-52/06-54/06-03/07-11/07.



I

1. pareiškėjas – seimo narių grupė kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (toliau – ir vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269) neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, Įstaty-mų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-13/2006).

2. pareiškėjas – klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbi-mo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skel-bimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-22/2006).

3. pareiškėjas – klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo admi-nistracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų tei-sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakci-ja) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-26/2006).

4. pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teis-mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su pra-šymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įsta-tymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo


tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-28/2006).

5. pareiškėjas – klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo admi-nistracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų tei-sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakci-ja) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-35/2006).



8. pareiškėjas – klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo admi-nistracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų tei-


sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakci-ja) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-50/2006).

9. pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbi-mo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skel-bimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-57/2006).

10. pareiškėjas – klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitu-cijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punk-tui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-61/2006).

11. pareiškėjas – klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teis-mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su pra-šymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įsta-tymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-04/2007).

12. pareiškėjas – klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo admi-nistracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skel-bimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skel-


bimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai (prašymas nr. 1b-13/2007).

II

pareiškėjų prašymai grindžiami oficialiomis konstitucinės doktrinos nuosta-tomis, aiškinančiomis konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „galioja tik pa-skelbti įstatymai“, būtent nuostatomis, kad: demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų; įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas – būtina jų įsigaliojimo sąlyga; oficialus įstatymų paskelbimas laikantis konstitucijoje ir įstaty-muose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų; konstitucinis reikalavimas, kad galioja tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisi-nės valstybės principo ir yra svarbi teisinio tikrumo prielaida; konstitucijos 7 straips-nio 2 dalies sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai, nes teisė negali būti nevieša; konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „įstatymai“ aiškintina ne pažodžiui, bet plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus; visos norminio teisės akto dalys (priedėliai taip pat) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes keičiant juose nustatytą teisinį regu-liavimą keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo turinys. tuo tarpu, pareiškėjų teigimu, vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kur-šių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtinta kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau – ir schema) yra neatsiejama šio vyriausybės nutarimo dalis, bet oficialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „valstybės žinios“ ji nebuvo paskelbta nei kartu su šiuo vyriausy-bės nutarimu, nei vėliau. pareiškėjų nuomone, tai neatitinka minėtų konstitucinių reikalavimų ir ginčijamo vyriausybės nutarimo priėmimo metu (šiuo metu taip pat) įstatymu nustatytos teisės aktų skelbimo tvarkos.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – vyriausybės atstovo R. klovo rašytiniai paaiškinimai (su priedais), kuriuose teigiama, kad ginčijamas vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstitucijai ir įsta-tymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymui. su-interesuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Įstatymų leidėjas turi teisę, atsižvelgdamas į teisės aktų specifiką, nustatyti at-skirą tam tikrų teisės aktų skelbimo šaltinį ir būdą, tik svarbu, kad tie teisės aktai būtų paskelbti viešai ir kad su jais galėtų susipažinti teisės subjektai, taip pat kad teisės aktas būtų paskelbtas valstybine kalba ir visas (visos jo sudedamosios dalys). kadangi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstaty-me ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme nustatyta


bendra teisės aktų rengimo, skelbimo ir įsigaliojimo tvarka neužtikrintų teritorijų planavimo dokumentų, kaip specifinių teisės aktų, viešumo bei oficialumo, jų rengi-mo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką nustato kitas įstatymas – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas.

1.1. pagal teritorijų planavimo įstatymą teritorijų planavimo dokumentų viešu-mą visų pirma užtikrina visuomenės dalyvavimas planuojant teritorijas. Šiame įsta-tyme yra nustatytos procedūros, garantuojančios teisės subjektų galimybę susipažinti su rengiamais bei parengtais teritorijų planavimo dokumentais ir aktyviai dalyvauti juos rengiant. Antai planavimo organizatorius turi pareigą viešai paskelbti sprendi-mus dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų, o parengus teritorijų planavimo dokumentą planavimo organizatorius su juo supa-žindina visuomenę specialių konsultavimosi bei viešo svarstymo procedūrų metu. visuomenė turi teisę pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo or-ganizatoriui raštu teikti per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu; pasiūlymus pateiku-siems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu; atsakymas gali būti apskųstas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, kuri turi pateikti motyvuotą atsakymą; šis atsakymas įstatymų nustatyta tvarka gali būti apskųstas teismui; teritorijų planavimo dokumentas negali būti teikiamas tvirtinti, prieš tai įstatymo nustatyta tvarka jo neapsvarsčius.

1.2. nustatyta ir speciali teritorijų planavimo dokumentų skelbimo bei įsigalio-jimo tvarka. pagal teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 10 dalį patvirtintas valstybės, apskrities bendrasis (generalinis) planas įsigalioja kitą dieną po to, kai „valstybės žiniose“ paskelbiamas jį tvirtinančios institucijos sprendimas dėl bendro-jo (generalinio) plano patvirtinimo, jeigu pačiame sprendime nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 8 dalį patvirtintas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po to, kai seimo, vyriausybės, ministerijų ar vyriausy-bės įstaigų ir kitų valstybės institucijų sprendimas dėl specialiojo plano patvirtini-mo paskelbiamas „valstybės žiniose“, aukštesnių administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo paskelbiamas vietinėje spaudoje, jei pačiuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. taigi pagal šį įstatymą reikia paskelbti tik teritorijų planavimo dokumentą pa-tvirtinusį teisės aktą (įsakymą, nutarimą), bet pats patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas „valstybės žiniose“ nėra skelbiamas.

1.3. Dėl ribotų techninių galimybių tokius teisės aktus (schemas) (ypač anksčiau patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus) dažniausiai galima išspausdinti tik taip sumažintus, kad negalima jų įskaityti ir suprasti turinio. Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme nustatytas teisės aktų skelbimo būdas neatitiktų teritorijų planavimo dokumentų, kaip specifinių teisės aktų, paskelbimo oficialumo reikalavimo – neužtikrintų, kad paskelbtasis teisės aktas ir yra būtent tas teisės aktas, kurį priėmė kompetentinga institucija.


1.4. vieną teritorijų planavimo dokumentą sudarančių schemų, brėžinių, svars-tymo protokolų, derinimo pažymų ir kitų jo sudedamųjų dalių paskelbimas „vals-tybės žiniose“ valstybei kainuotų labai brangiai. Antai kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) būtų galima paskelbti atskirame nestan-dartiniame ir nevientisame „valstybės žinių“ leidinyje, bet ir tai valstybės biudžetui kainuotų (be pridėtinės vertės mokesčio) 170 000 litų (valstybės įmonės (toliau – ir vĮ) seimo leidyklos „valstybės žinios“ informacija), o juk šiuo metu yra įregistruoti 21 275 teritorijų planavimo dokumentai (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro centrinės bazės duomenys).

1.5. taigi, siekiant užtikrinti konstitucijos reikalavimų vykdymą dėl teritorijų planavimo dokumentų skelbimo, teritorijų planavimo įstatyme yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendra tvarka („valstybės žiniose“) yra skelbiamas tik teisės aktas, kuriuo patvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas, o paties šio dokumen-to paskelbimo viešumas ir oficialumas yra užtikrinami minėtame įstatyme nustaty-tais būdais.

2. schema buvo paskelbta laikantis teisės aktų skelbimo konstitucinių reikala-vimų.

2.1. kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) buvo parengta ir patvirtinta teritorijų planavimo įstatymui dar neįsigaliojus pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu nr. 161 „Dėl Lie-tuvos Respublikos teritorinio planavimo“ patvirtintus Lietuvos Respublikos terito-rinio planavimo laikinuosius nuostatus (toliau – ir Laikinieji nuostatai), pagal kurių 5.2.2 punktą teritorijų planavimo dokumentams buvo priskirti specialios paskirties teritorijų (žemės, miškų ir vandens ūkio, reakreacinių, saugomų ir kt.) bei infrastruk-tūros sistemų planai, o pagal 4 punktą specialios paskirties teritorijų ar kraštovaiz-džio kompleksų tvarkymas (žemėtvarka, miškotvarka, urbanistika, rekreacinių bei saugomų teritorijų tvarkymas, komunikacijų išdėstymas) buvo priskirtas specialia-jam teritoriniam planavimui.

Įsigaliojus teritorijų planavimo įstatymui schemos teisinio statuso klausimas buvo išspręstas Lietuvos Respublikos vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvir-tintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ (toliau – ir vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutari-mas nr. 617), pagal kurio 1 punktą miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėji-mo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos te-ritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jei jie nustatyta tvarka buvo patvir-


tinti iki teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. minėti planai turėjo būti įregistruoti valstybiniame teritorijų planavimo dokumentų registre. kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) teritorijų planavimo do-kumentų registre buvo įregistruota kaip specialusis teritorijų planavimo dokumen-tas. taip buvo sudaryta galimybė su šiuo teritorijų planavimo dokumentu susipa-žinti visiems asmenims.

2.2. suinteresuoto asmens atstovo teigimu, tuometinė seimo leidykla „valstybės žinios“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. raštu konstatavo, kad 1994 m. nebuvo techninių gali-mybių „valstybės žiniose“ paskelbti visos schemos (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo vyriausybės patvirtinta (suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovo R. klovo rašytinių paaiškinimų priedas – vĮ seimo leidyklos „valstybės ži-nios“ direktoriaus m. Daulenskio 2006 m. rugpjūčio 1 d. raštas nr. s-127 „Dėl terito-rijų planavimo dokumentų skelbimo“).

todėl, R. klovo manymu, jeigu būtų pritarta pareiškėjų prašymuose išdėstytai pozicijai, kad vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 ir juo patvir-tintas teritorijų planavimo dokumentas turėjo būti paskelbti pagal tuo metu galioju-sio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-galiojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, reikėtų pripažinti, kad, viena, įstatymų leidėjas nustatė tokią teisės aktų skelbimo tvarką, kurios neįmanoma įgyvendinti ir kuri negali užtikrinti konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų skelbimo reikalavimų, antra, kad negalioja ir visi kiti teritorijų planavimo dokumentai, „valstybės žiniose“ nepaskelbti dėl to, kad tam nebuvo techninių galimybių.

2.3. schemos paskelbimo viešumą visų pirma užtikrino tai, kad rengiama ji buvo svarstoma su visuomene. Laikinuosiuose nuostatuose buvo nustatyta, kad te-ritorinio planavimo dokumentų (projektų) užsakovai privalo paskelbti visuomenei apie projektavimo darbų tikslus, pradžią bei pabaigą, nustatyti pretenzijų pateikimo terminus (19.2 punktas), pateikti užbaigtą teritorinio planavimo dokumentą visuo-menei susipažinti ir nustatyti ne trumpesnį kaip 2 mėnesių jo svarstymo laikotarpį (19.3 punktas); per šį laiką asmenys turi teisę teikti pastabas ir pasiūlymus, kurias, pa-sibaigus svarstymo laikui, užsakovas privalo per mėnesį išnagrinėti raštu ir paskelbti visuomenei motyvuotas išvadas (19.3 punktas); teritorinio planavimo dokumentų rengimo ir derinimo metu gautus pasiūlymus bei pareikštas pretenzijas nagrinėja ir sprendimą priima dokumentą tvirtinanti institucija, atsižvelgdama į ekspertų išva-das (21 punktas); jeigu patvirtintasis teritorijų planavimo dokumentas yra keičiamas, tokių keitimų ar papildymų iniciatoriai privalo informuoti fizinius ir juridinius as-menis, kuriuos šie pakeitimai liečia, apie savo ketinimus, nustatyti pretenzijų pateiki-mo terminą ir jas išnagrinėję raštu pranešti savo išvadas (22 punktas). Rengiant bei tvirtinant kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) visų šių procedūrų buvo laikomasi, taigi buvo užtikrinta galimybė teisės subjektams susipažinti su schema ir daryti įtaką jos rengimui.


2.4. schema buvo įregistruota teritorijų planavimo dokumentų registre, kur su šiuo teritorijų planavimo dokumentu gali susipažinti visi asmenys.

2.5. 1996 m. sausio 1 d. įsigaliojo teritorijų planavimo įstatymas, kuriame, atsi-žvelgiant į teritorijų planavimo dokumentų specifiką ir technines bei finansines ga-limybes, numatyta, kaip užtikrinamas teritorijų planavimo dokumentų paskelbimo viešumas ir oficialumas. minėto įstatymo 26 straipsnyje buvo nustatyta planavimo organizatoriaus pareiga paskelbti apie teritorijų planavimo dokumentų rengimo pra-džią bei tikslus, numatyta visuomenę supažindinti su parengtais teritorijų planavimo dokumentais, nustatyta svarstymo su visuomene ir visuomenės pasiūlymų teikimo bei nagrinėjimo tvarka, o 24 straipsnyje buvo nustatyta pareiga registruoti patvirtin-tąjį teritorijų planavimo dokumentą teritorijų planavimo dokumentų registre. sche-mos paskelbimas visiškai atitiko šiuos reikalavimus.

2.6. suinteresuoto asmens atstovo teigimu, šiuo metu schema yra saugoma vals-tybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos, jos kopija yra teri-torijų planavimo dokumentų registre. Čia, R. klovo teigimu, susipažinti su schema ir daryti jos kopijas gali visi pageidaujantieji.

Iv

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui klaipėdos miesto apylinkės pro-kuratūra atsiuntė vyriausybės kanclerio pavaduotojo D. Žeruolio 2006 m. gruodžio 21 d. raštą nr. 22-8074 „Dėl informacijos pateikimo“, siųstą klaipėdos miesto apylin-kės prokuratūrai. Šiame rašte teigiama, kad ginčijamas vyriausybės nutarimas buvo priimtas tuometinės Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos teiki-mu ir kad dėl didelės schemos apimties pagal tuometinę praktiką vyriausybei buvo pateikta tik schemos santrauka, o visos apimties schema liko buvusios statybos ir urbanistikos ministerijos archyve; taip pat teigiama, kad valstybės institucijoms buvo išsiųstas tik vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 su priedu, kuria-me išdėstyti pagrindiniai schemos teiginiai.

v

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – seimo narių grupės atstovai sei-mo narys s. Girdauskas ir advokatas G. Černiauskas iš esmės pakartojo pareiškė-jo – seimo narių grupės prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. buvo inter alia teigiama, kad asmenys, norėję susipažinti su schema (inter alia advokatai), susidurdavo su „neįveikiamomis kliūtimis“.

konstitucinio teismo posėdyje G. Černiauskas paprašė pridėti prie bylos kauno technologijos universiteto statybos ir architektūros fakulteto kraštotvarkos centro direktoriaus J. bučo 2006 m. kovo 28 d. atsakymą į advokato G. Černiausko 2006 m. kovo 27 d. prašymą. konstitucinis teismas šį prašymą patenkino.

2. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovas R. klovas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumen-tus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.


konstitucinio teismo posėdyje R. klovas paprašė pridėti prie bylos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. raštą nr. 8.2-409(10) „Dėl informacijos pateikimo“ Aplinkos ministerijai su priedu – 1995 m. liepos 12 d. kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) ir parko gyven-viečių principinių planų perdavimo–priėmimo aktu. konstitucinis teismas šį pra-šymą patenkino.

3. konstitucinio teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: valstybinės saugo-mų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė R. baškytė, kauno tech-nologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto direktorius e. blaževičius, vĮ seimo leidyklos „valstybės žinios“ direktorius m. Daulenskis, akcinės bendrovės (toliau – Ab) „spauda“ gamybos direktorė D. kniežienė, Aplinkos apsaugos agentū-ros informacinių sistemų skyriaus vedėjas Ž. mačerinskas.

4. konstitucinio teismo posėdyje kalbėjo specialistai: k. mickevičiaus leidyklos „briedis“ kartografijos skyriaus vadovas m. baltrušaitis, uždarosios akcinės bendrovės „Hnit-bALtic“ projektų ir paslaugų departamento vadovas A. paltarackas, mate-matikos ir informatikos instituto kompiuterių tinklų laboratorijos vadovas p. Šulcas.


I

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama vyriausybės nutarimo, kuriuo yra patvirtinta kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), atitiktis konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vė-lesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims).

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba 1991 m. balandžio 23 d. priėmė nutarimą nr. i-1244 „Dėl Dzūkijos, kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, trakų istorinio nacionalinio parko ir viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ (to-liau – Aukščiausiosios tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimas nr. i-1244). Šis Aukščiausiosios tarybos nutarimas įsigaliojo 1991 m. gegužės 1 d.

Aukščiausiosios tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu nr. i-1244, siekiant „išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraš-tovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą“, buvo inter alia nutarta: „Įsteigti Lietuvos Respublikos kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus naciona-linius parkus ir valstybinį rezervatą (pagal parengtas schemas): <...> kuršių nerijos nacionalinį parką – 19 tūkst. ha ploto (iš jų 9 tūkst. ha kuršių marių ir baltijos jūros akvatorijos)“ (1 punkto 2 papunktis); „Įpareigoti <...> vyriausybę <...> aplinkos ap-saugos departamento ir kultūros paveldo inspekcijos teikimu <...> iki 1991 m. lapkri-čio 1 d. patvirtinti <...> kuršių nerijos nacionalinio parko <...> nuostatus“ (2 punkto 1 papunktis).


3. vyriausybė 1992 m. balandžio 22 d. priėmė nutarimą nr. 283 „Dėl Dzūkijos, kuršių nerijos, Žemaitijos, taip pat Aukštaitijos nacionalinių parkų, trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų ir viešvilės valstybinio rezervato nuostatų pa-tvirtinimo“ (toliau – vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimas nr. 283), kurio 1 punktu patvirtino inter alia kuršių nerijos nacionalinio parko laikinuosius nuosta-tus. Šis vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1992 m. balandžio 22 d.

minėtų laikinųjų nuostatų (1992 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 punkto 2 pa-straipoje buvo nustatyta: „kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal <...> vyriausybės patvirtintą šio parko generalinį planą ir remiantis juo parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus miškotvarkos, žemėtvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus.“

4. vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kurio atitik-tis konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pa-keitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims) yra ginčija-ma šioje konstitucinės justicijos byloje. Šis vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1994 m. gruodžio 24 d.

4.1. vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarime nr. 1269 (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos vyriausybė n u t a r i a:1. patvirtinti kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį

planą). pagrindiniai teiginiai pridedami.2. statybos ir urbanistikos ministerija kartu su klaipėdos ir neringos miestų val-

dybomis, Šilutės rajono valdyba bei suinteresuotomis ministerijomis turi išnagrinėti klausimą dėl dalies kuršių marių akvatorijos ir smiltynės gyvenvietės perdavimo ne-ringos miesto savivaldybei ir iki 1995 m. gegužės 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos vyriausybei sprendimo projektą.

3. Aplinkos apsaugos ministerija turi iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos vyriausybei nutarimo dėl gamtos paminklų kuršių nerijoje projektą.

4. pavesti Aplinkos apsaugos ministerijai kartu su statybos ir urbanistikos minis-terija, miškų ūkio ministerija, neringos ir klaipėdos miestų valdybomis patobulinti kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus ir iki 1995 m. kovo 15 d. pateikti juos Lietuvos Respublikos vyriausybei tvirtinti.

5. neringos miesto valdyba turi:5.1. užsakyti 1995 metais atlikti Juodkrantės, nidos ir pervalkos–preilos vanden-

viečių hidrogeologinius tyrimus ir nustatyti sanitarinės apsaugos zonas;5.2. po to, kai bus atlikti neringos vandenviečių hidrogeologiniai tyrimai ir pa-

rengta vandentiekio ir kanalizacijos tinklų bei įrenginių studija, patikslinti, suderinti


su Aplinkos apsaugos ministerija bei statybos ir urbanistikos ministerija ir patvirtinti vandentiekio ir kanalizacijos tinklų bei įrenginių schemą.“

4.2. Šis vyriausybės nutarimas turėjo priedą „kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“, kuris buvo paskelbtas „valstybės žiniose“ ir kuriame buvo nustatyta:

„Bendroji dalis1. kuršių nerija – unikalus gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio komplek-

sas Lietuvos ir europos saugomų gamtos bei kultūros paveldo vertybių sistemoje. 1991 metais jai suteiktas nacionalinio parko statusas.

2. kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau vadinama – nacionalinis parkas) planavimo schema (generalinis planas) parengta laikotarpiui iki 2005 metų pagal 1992 metais sudarytą ir suderintą su suinteresuotomis institucijomis parko kraštot-varkinio zonavimo schemos koncepciją.

3. nacionalinio parko plotas – 26,4 tūkst. ha (sausuma – 9,7 tūkst. ha, kuršių marių akvatorija – 4,2 tūkst. ha ir baltijos jūros akvatorija – 12,5 tūkst. ha).

4. nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos sudaro sąlygas:

4.1. saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos, kultūros paveldo ir kraštovaiz-džio vertybes bei rekreacinius išteklius;

4.2. tęsti gyvenviečių statybų tradicijas ir sudaryti jose palankias gyvenimo sąlygas;4.3. plėtoti inžinerinę infrastruktūrą;4.4. plėtoti rekreacinę ir tradicinę ūkinę veiklą;4.5. demilitarizuoti teritoriją.5. nacionalinis parkas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstaty-

mais, Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimais, kitais normatyviniais aktais ir nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu).

Teritorijos funkcinis zonavimas6. nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų apsaugos

formas ir naudojimą suskirstyta į šias funkcines zonas:konservacinę (gamtiniai rezervatai, kraštovaizdžio draustiniai, urbanistiniai ir

etnokultūriniai draustiniai);apsauginę;rekreacinę;gyvenamąją;ūkinę.Konservacinė zona7. nacionalinio parko konservacinė zona – Grobšto ir naglių gamtiniai rezerva-

tai, parnidžio, karvaičių, Juodkrantės, Lapnugario kraštovaizdžio draustiniai, seno-sios ievos kalno gyvenvietės, kurortinės gyvenvietės dalies urbanistiniai draustiniai Juodkrantėje, inkaro kaimo 1 ir 2 zonų, naujųjų karvaičių, Žvejų kaimelio Juodkran-tėje ir senosios preilos etnokultūriniai draustiniai.


8. Gamtinių rezervatų tikslas – išsaugoti unikalius didžiojo kopagūbrio pustomų bei pilkųjų kopų, kupstynės ir pajūrio palvės kraštovaizdžio kompleksus.

9. kraštovaizdžio draustinių tikslas – išsaugoti savitą kuršių nerijos kraštovaizdį su skirtingais didžiojo bei apsauginio kopagūbrių fragmentais, kopomis, pajūrio bei pamario palvių įvairovę, didžiuosius pamario ragus.

10. urbanistiniuose ir etnokultūriniuose draustiniuose pertvarkyti ir plėsti pa-status, keisti sklypų ribas, statyti naujus statinius ir tvarkyti teritoriją galima tik pagal nustatytąja tvarka parengtą ir patvirtintą detalų projektą.

Apsauginė zona11. Apsauginė zona – nidos vandenvietės ir smiltynės forto apsauginės zonos.Rekreacinė zona12. nacionalinio parko rekreacinė zona – gyvenviečių miško ir pajūrio kopų par-

kai bei rekreaciniai miškai.Rekreacinėje programoje numatyta, kad visoje nacionalinio parko teritorijoje,

išskyrus gamtinius rezervatus, bus plėtojama pažintinė rekreacija, kurios tikslas – su-pažindinti lankytojus su gamtos, kultūros ir istorijos vertybėmis. bus skatinamas vandens turizmas ir sportas. statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta.

kam priklausys ir kaip bus naudojami buvusių Rusijos Federacijos karinių dali-nių objektai, esantys Juodkrantėje, bus nustatyta Lietuvos Respublikos vyriausybės.

Gyvenamoji zona13. nacionalinio parko gyvenamoji zona – nidos, preilos, pervalkos, Juodkran-

tės, Alksnynės ir smiltynės gyvenvietės. Jų teritorijos, išskyrus pervalkos gyvenvietę, nedidinamos. Gyvenamojo ploto poreikis tenkinamas tvarkant esamus pastatus ir tankinant užstatymą. prognozuojamas tik natūralus gyventojų prieaugis, kuris už-tikrina parko ir savivaldos ūkinės veiklą.

14. Gyvenamųjų pastatų, aptarnavimo ir kitų objektų statybos, rekonstravimo ir restauravimo projektai turi būti rengiami vadovaujantis nustatytąja tvarka patvirtin-tais nidos, preilos, pervalkos, Juodkrantės, Alksnynės ir smiltynės gyvenviečių bei apylinkių principiniais planais.

Ūkinė zona15. nacionalinio parko ūkinė zona – esamos komunalinės zonos ir joms plėsti nu-

matytos teritorijos nidos, preilos, pervalkos, Juodkrantės ir Alksnynės gyvenvietėse.Miškų, Kuršių marių ir Baltijos jūros krantų tvarkymas16. miškai tvarkomi pagal miškotvarkos projektą, parengtą nacionalinio parko

planavimo schemos (generalinio plano) pagrindu.17. kuršių marių ir baltijos jūros krantai tvarkomi diferencijuotai, atsižvelgiant

į krantų kitimo parametrus.Inžinerinė infrastruktūra18. nidos, preilos–pervalkos vandenviečių vandens ištekliai yra pakankami, ta-

čiau būtina atlikti vandens tyrimus, nustatyti ir pradėti taikyti efektyvesnę vandens


gerinimo technologiją. Juodkrantės vandenvietė eksploatuojama be hidrogeologinių tyrimų, dėl to nenustatyti jos eksploataciniai ištekliai. būtina ištirti ir nustatyti Juod-krantės vandenvietės požeminio vandens atsargas, nustatyti nidos, preilos–perval-kos ir Juodkrantės vandenviečių sanitarinės apsaugos zonas.

19. nacionalinio parko gyvenvietėse įrengtos buitinių nutekamųjų vandenų su-rinkimo sistemos, tačiau tik preiloje ir pervalkoje nutekamieji vandenys vasarą valo-mi. kitais metų laikais gyvenviečių nutekamieji vandenys nevalyti patenka į kuršių marias.

Lietaus nutekamųjų vandenų valymo įrenginiai – smėlio sodintuvai, naftos gau-dytuvai bei filtrai numatomi įrengti kuršių marių ir baltijos jūros pakrantėse, komu-nalinėje zonoje ir kitose vietose.

20. Šildymui naudotina elektros energija ir esamos katilinės, kurios turėtų būti palaipsniui pertvarkomos į elektrodines akumuliacines.

21. elektros energija tiekiama dvigrandine 110 kW ir 35 kW elektros tiekimo linija iš klaipėdos rajoninės pastotės. kad nacionalinio parko gyvenvietės būtų ge-riau aprūpinamos elektros energija, numatoma statyti naujas ir rekonstruoti esamas transformatorių pastotes bei kitus elektros tiekimo linijų įrenginius.

22. kuršių nerijoje kelių ir gatvių sistema nekeistina. būtina gerinti jų dangą, taip pat rekonstruoti pagrindinio kelio ir įvažiavimų į nidą, preilą ir pervalką sankryžas. eismo ir tranzitinio transporto intensyvumas turi būti reguliuojamas.

23. būtina skatinti keleivių ir krovinių vežimą vandens transportu. nidos, prei-los, pervalkos, Juodkrantės ir Alksnynės uostai bei prieplaukos turėtų būti pritaikyti lėtaeigiams ir greitaeigiams keleiviniams ir krovininiams laivams, jachtoms, valtims, vandens dviračiams stovėti.

Nacionalinio parko darbų programos įgyvendinimas24. klaipėdos ir neringos miestų valdybos, organizuojančios nacionalinio parko

veiklą, įgyvendina nacionalinio parko darbų programą. Šiam tikslui lėšos skiriamos iš Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetų bei kitų šaltinių.“

5. Ginčijamu vyriausybės nutarimu patvirtinta visa schema „valstybės žiniose“ paskelbta nebuvo.

6. vyriausybė 1995 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą nr. 1603 „Dėl kuršių ne-rijos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ (toliau – vyriausybės 1995 m. gruo-džio 21 d. nutarimas nr. 1603), kuris įsigaliojo 1995 m. gruodžio 30 d. Šio vyriausy-bės nutarimo 1 punktu buvo patvirtinti kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, o 3 punktu iš dalies buvo pakeistas vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimas nr. 283, inter alia buvo pripažinti netekusiais galios vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu nr. 283 patvirtinti kuršių nerijos nacionalinio parko laikinieji nuo-statai (3.2 punktas).

vyriausybės 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu nr. 1603 patvirtintų kuršių ne-rijos nacionalinio parko nuostatų 4 punkte buvo nustatyta, kad nacionalinio par-ko teritorija, administruojama neringos ir klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma


pagal vyriausybės patvirtintą planavimo schemą (generalinį planą) ir ja remiantis parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių detaliuosius planus, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus.

7. vyriausybė 1997 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą nr. 690 „Dėl Lietuvos Res-publikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių neri-jos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtintos kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) dalinio pakeiti-mo“ (toliau – vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas nr. 690), kuris įsigaliojo 1997 m. liepos 5 d.

vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime nr. 690 nustatyta:„Lietuvos Respublikos vyriausybė n u t a r i a:iš dalies pakeičiant kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (gene-

ralinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (ge-neralinio plano)“ (Žin., 1994, nr. 99-1977):

1. išdėstyti 3 skyriaus „projektiniai pasiūlymai“ poskyrio „Gyvenviečių principi-niai planai“ 10 punktą (i tomas, 115 puslapis) taip:

„10. Detaliojo plano numatytoje vietoje statyti Romos katalikų bendruomenės baž-nyčią nidoje, taikos gatvėje, aukščiau pašto pastato, žemės sklype, kurio plotas 3520 m2“.

2. išdėstyti skyrių „televizija“ (ii tomas, 57 puslapis) taip:„televizija. esamas radijo ir televizijos bokštas nidoje gali būti rekonstruojamas

pagal parengtą projektą kaip laikinas įrenginys“.“8. vyriausybė 1999 m. kovo 19 d. priėmė nutarimą nr. 308 „Dėl kuršių neri-

jos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ (toliau – vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimas nr. 308), kuris įsigaliojo 1999 m. kovo 25 d. Šio vyriausybės nu-tarimo 1 punktu buvo patvirtinti nauji kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, o 2 punktu buvo pripažintas netekusiu galios vyriausybės 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimas nr. 1603, taigi ir juo patvirtinti (ankstesni) kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai.

vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu nr. 308 patvirtintų kuršių nerijos na-cionalinio parko nuostatų 4 punkte buvo nustatyta:

„nacionalinio parko teritorija, administruojama neringos ir klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos naciona-linio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (Žin., 1994, nr. 99-1977), ir ja remiantis parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių de-taliuosius planus, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus.“

9. vyriausybė 2004 m. birželio 16 d. priėmė nutarimą nr. 759 „Dėl Lietuvos Res-publikos vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimo nr. 308 „Dėl kuršių nerijos na-


cionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2004 m. birželio 20 d. Šiuo vyriausybės nutarimu vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimas nr. 308 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, taigi buvo pakeisti ir nauja redakcija iš-dėstyti ir vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu nr. 308 patvirtinti kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai (1999 m. kovo 19 d. redakcija).

kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (2004 m. birželio 16 d. redakcija) 4 punkte nustatyta, kad „nacionalinis parkas tvarkomas pagal kuršių nerijos nacionali-nio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą <...> vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 (Žin., 1994, nr. 99-1977). valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) <...> sprendiniams. kiti objektai, esantys nacionaliniame parke, tvarkomi pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemė-tvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių, inžinerinių komunikacijų ir kitus specialiojo planavimo dokumentus arba saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus“.

10. vyriausybė 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą nr. 1378 „Dėl Lietu-vos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kur-šių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pakeitimo“ (toliau – vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimas nr. 1378), kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 25 d.

vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu nr. 1378 buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kur-šių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ priedo „kur-šių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija).

Šio priedo 2 punkte (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta: „kuršių ne-rijos nacionalinio parko <...> planavimo schema (generalinis planas) parengta pagal 1992 metais sudarytą ir suderintą su suinteresuotomis institucijomis parko krašto-tvarkinio zonavimo schemos koncepciją.“ taigi nebeliko nuostatos, kad schema yra parengta „laikotarpiui iki 2005 metų“.

11. Lietuvos Respublika 1992 m. kovo 31 d. (kai prisijungimo dokumentas buvo atiduotas saugoti Jungtinių tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (unesco) generaliniam direktoriui) prisijungė prie 1972 m. lapkričio 16 d. pary-žiuje priimtos pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos (toliau – konvencija). konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1992 m. birželio 30 d. prisi-jungdama prie konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo saugoti savo teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą ir įgijo teisę siūlyti jos teritorijoje esančias vietoves įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą.

Lietuvos nacionalinės unesco komisijos pirmininkas ir generalinė sekretorė 1999 m. birželio 21 d. raštu pasiūlė kuršių neriją įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą (iki tol ji buvo įtraukta į pasaulio paveldo sąrašo preliminarųjį sąrašą).


2000 m. lapkričio 29 d. unesco pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvir-tajame posėdyje (vykusiame 2000 m. lapkričio 27–gruodžio 2 d. kernse (Australi-ja)) kuršių nerija buvo įtraukta į unesco pasaulio paveldo sąrašą pagal šį kriterijų: „kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų, kurioms kyla nuolatinė gamtos jėgų (vėjo ir jūros) grėsmė, kraštovaizdžio pavyzdys. po pražūtingos žmogaus veiklos interven-cijos, dėl kurios iškilo pavojus nerijos išlikimui, padaryta žala buvo panaikinta, nes XiX a. buvo vykdomi kuršių nerijos apsaugos ir procesų stabilizavimo darbai, kurie tęsiami ir dabar.“

būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, įtraukus kultūros ar gamtos vertybę į pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti atei-ties kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įtraukta į pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis konvencijos ir konvencijos įgyvendinimo gairių.

12. Apibendrinant konstatuotina, kad Lietuvos valstybė visą laiką kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kom-pleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas.

tokį traktavimą lėmė tai, kad, kaip pažymima oficialiuose dokumentuose, kuriuose buvo siūloma įtraukti kuršių neriją į pasaulio paveldo sąrašą, kuršių nerijos kraštovaizdį formavo ne tik gamtiniai procesai, bet ir žmogaus veikla, to-dėl joje atsispindi gamtinės aplinkos ir žmogaus sąveika; kuršių nerija – tai puiki visuomenės, kuri vertėsi žvejyba, evoliucijos iliustracija; iki pat šių dienų kur-šių nerijoje tebevyksta kraštovaizdžio formavimasis; čia su tradicine gyvensena susijusios šiuolaikinės visuomenės, kurioje vis dar vyksta evoliuciniai procesai, socialinis vaidmuo tebėra aktyvus; kuršių nerijoje atsispindi ilgus dešimtmečius vykstantys materialieji pokyčiai, labai glaudžiai susiję su gamtos jėgų ir žmo-gaus veiklos sąveika; kuršių nerijoje vis dar galima matyti reliktinį kraštovaizdį, kuriame evoliuciniai procesai jau yra pasibaigę; čia yra išlikęs ilgą laiką kuršių nerijoje gyvenusios (dabar jau išnykusios) kuršių genties etnografinis paveldas. minėtuose dokumentuose taip pat pažymima, kad kuršių nerijoje yra išlikę ir kultūros paveldo pavyzdžių, kaip antai: žvejų gyvenvietės, kuriose žmogaus ir gamtos sąveika etnokultūriniu, istoriniu ir estetiniu požiūriais yra išskirtinės vi-suotinės vertės; savo masteliu unikalūs architektūros darbai, kurie istoriniu, me-niniu ir moksliniu požiūriais yra išskirtinės vertės; archeologinės vietovės, itin reikšmingos dėl smėlio užpustytų kaimų. pažymima ir tai, kad ypatingą kuršių nerijos reikšmę atspindi vaizdingai susipynęs gamtinis ir kultūrinis paveldas, ku-ris siejamas ne tik su materialiuoju ar dvasiniu aspektu, bet ir su patirtimi, kurią įgydavo kiekviena vietos gyventojų karta, o tai padeda atgaivinti prarastas kuršių nerijos gamtines sistemas.

konstitucinis teismas savo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos ob-jektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės


vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausini-mą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

13. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose (išleistuose įstatymų leidžiamosios valdžios arba vykdomosios valdžios institucijų) buvo įtvirtinta principinė nuostata, kad kur-šių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal vyriausybės patvirtintą kuršių ne-rijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą).

taigi jokie su kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (in-ter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis ko-munikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priima-mi neatsižvelgiant į minėtą vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides.

priešingu atveju ne tik būtų pažeistas kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir būtų nusižengta konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, inter alia konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natū-ralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač ver-tingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; taip pat būtų akivaizdžiai nusižengta Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams.

14. kita vertus, iš konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsiparei-gojimų kylantis įsakmus reikalavimas kuršių neriją išsaugoti ir perduoti ateities kartoms nereiškia, kad Lietuvos valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją tei-sės aktais reguliuodamos su kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos adminis-travimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susijusius santykius, gali nepaisyti kons-titucijos nuostatų, inter alia konstitucinės teisės aktų oficialaus ir viešo paskelbimo sampratos.

II

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta:– schemą sudaro 18 tomų (daugiau kaip 1400 lapų), kuriuose yra ne tik teksti-

nė, bet ir grafinė dalis (ne tik rašytinis tekstas, bet ir brėžiniai ir kt.); be to, grafinėje dalyje yra ir didelio formato brėžiniai (51,5 x 226 cm, 51 x 221 cm, 59,5 x 100 cm,


43 x 123 cm, 43 x 161,5 cm, 59,5 x 167 cm, 59,5 x 171 cm, 59 x 189,5 cm, 59 x 207 cm ir pan.);

– 1994 m. gruodžio mėn., kai schema buvo patvirtinta vyriausybės, vyriausybės nutarimai buvo oficialiai skelbiami leidinyje „valstybės žinios“, kurį spausdino Ab „spauda“ (liudytojos D. kniežienės parodymai konstitucinio teismo posėdyje);

– 1994 m. Lietuvoje apskritai techniškai buvo įmanoma išspausdinti tokį doku-mentą kaip kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis pla-nas), tačiau būtų buvę sudėtinga inter alia užtikrinti tokio dokumento vientisumą (specialisto m. baltrušaičio paaiškinimai konstitucinio teismo posėdyje);

– būtent „valstybės žiniose“ paskelbti visos apimties schemą (visas jos sudeda-mąsias dalis) tokiu formatu, kokiu ji buvo patvirtinta vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos „valstybės žinios“, neprarandant schemos informacinės vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), tuo metu ir dar ilgą laiką po to iš esmės nebuvo techninių galimybių (suinteresuoto asmens – vyriausybės at-stovo R. klovo rašytinių paaiškinimų priedas – vĮ seimo leidyklos „valstybės žinios“ direktoriaus m. Daulenskio 2006 m. rugpjūčio 1 d. raštas nr. s-127 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų skelbimo“; liudytojų m. Daulenskio, D. kniežienės parody-mai konstitucinio teismo posėdyje).

2. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat nustatyta, kad tuo metu (t. y. 1994 m.) kompiuterių galimybės Lietuvoje buvo itin menkos (maža atmintis, lėtu-mas, ribotas tinklas ir t. t.), todėl vartotojams internete pateikti žemėlapius, grafikus, nuotraukas ir pan. buvo sudėtinga; techninių galimybių parengti tokių brėžinių kaip schemos skaitmeninį variantą ir pateikti jį internete atsirado maždaug 1996–1998 m. (specialistų A. paltaracko, p. Šulco paaiškinimai konstitucinio teismo posėdyje): techninės galimybės tokius dokumentus tiražuoti skaitmeniniu formatu padidėjo 1996 m., kai valstybės žemės kadastro įmonė įsigijo nespalvotą didelio formato ske-nerį, o pakankamos techninės galimybės atsirado 1998 m., kai vĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „Gis-centras“ įsigijo pirmąjį spalvotą skenerį (specialisto A. paltaracko paaiškinimai konstitucinio teismo posėdyje).

3. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta ir tai, kad:– schemą parengęs kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos

institutas du jos originalius egzempliorius (tekstinę ir grafinę dalis) perdavė tuome-tinei statybos ir urbanistikos ministerijai, o vienas liko šiame institute (liudytojų e. blaževičiaus, R. baškytės parodymai konstitucinio teismo posėdyje);

– tuometinė statybos ir urbanistikos ministerija 1995 m. liepos 12 d. perdavė neringos miesto merui vieną originalų schemos egzempliorių (1995 m. liepos 12 d. kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) ir parko gyvenviečių principinių planų perdavimo–priėmimo aktas);

– kitas tuometinei statybos ir urbanistikos ministerijai perduotas originalus schemos egzempliorius yra valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos (liudytojos R. baškytės parodymai konstitucinio teismo posėdyje);


– oficialiai patvirtinta schemos kopija taip pat yra Aplinkos apsaugos agentūroje (liudytojo Ž. mačerinsko parodymai konstitucinio teismo posėdyje).

4. taip pat nustatyta, kad visi asmenys, norėję susipažinti su schema, galėjo tai padaryti – jiems nebuvo ir nėra kliudoma ją skaityti, daryti jos kopijas ir pan. (liudy-tojų e. blaževičiaus, R. baškytės, Ž. mačerinsko parodymai konstitucinio teismo po-sėdyje). Į valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos dėl to yra kreipęsi nemažai piliečių (taip pat ir advokatų), jiems kopijos padaromos nemokamai (liudytojos R. baškytės parodymai konstitucinio teismo posėdyje).

5. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta ir tai, kad išduodant detaliojo planavimo (kuršių nerijos nacionaliniame parke) sąlygas visuomet buvo ir yra re-miamasi schema, o pačiuose detaliuosiuose planuose yra „tiesiog įdėtos“ schemos „ištraukos“ (liudytojos R. baškytės parodymai konstitucinio teismo posėdyje). nėra jokios informacijos, kad išduodant detaliojo planavimo (kuršių nerijos nacionali-niame parke) sąlygas dėl schemos prieinamumo teisės subjektams ar jos turinio au-tentiškumo būtų kilę kokių nors teisinių ginčų; taigi nors schema nebuvo paskelbta „valstybės žiniose“ visa („valstybės žiniose“ buvo paskelbti tik jos pagrindiniai teigi-niai), buvo visuotinai pripažįstama, kad ji galioja.

6. taigi konstatuotina, kad pareiškėjo – seimo narių grupės atstovų teiginys (konstitucinio teismo posėdyje), esą asmenys, norėję susipažinti su schema (inter alia advokatai), susidurdavo su „neįveikiamomis kliūtimis“, yra nepagrįstas.

III

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar konstitucijai, būtent jos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ne tai, kas nustatyta vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarime nr. 1269, t. y. ne šio vyriausybės nu-tarimo ir juo patvirtintos schemos turinys, bet tai, kaip šis vyriausybės nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas.

2. konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, savo aktuose yra konstatavęs, kad: įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (konstitucinio teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas – būtina sąlyga jiems įsigalioti (konstitucinio teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas); įstatymu turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir infor-macijos šaltinis, kuriame įstatymai turi būti paskelbti (konstitucinio teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas, kurį priėmė seimas arba kuris buvo priimtas referendumu; toks įstatymų paskelbimas yra oficialus (konstitucinio teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); oficialus įstatymų paskelbimas laikantis konstituci-joje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (konstitucinio teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutari-


mai); demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų (konstitu-cinio teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); įstatymai turi būti paskelbti viešai (konstitucinio teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); teisė negali būti nevieša (konstitucinio teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai).

konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečia-mai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (konstitu-cinio teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). konstatuota ir tai, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (konstitu-cinio teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai).

3. teisės akto tekste gali būti įvairių elementų – ne tik normatyvių nuostatų (nor-mų, principų), įtvirtinančių teisės subjektų elgesio taisykles ir elgesio laisvės ribas, bet ir deskriptyvių teiginių ar grafinių vaizdų (piešinių ar kitokios vaizdinės informa-cijos), fiksuojančių esamą padėtį, konstatuojančių tam tikrus teisiškai reikšmingus faktus.

4. pagal konstitucijos 95 straipsnį vyriausybė valstybės valdymo reikalus spren-džia posėdžiuose visų vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus (1 dalis), vyriausybės nutarimus pasirašo ministras pirmininkas ir tos srities minis-tras (2 dalis).

Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, per kiek laiko priimtas vyriausybės nutarimas turi būti pasirašytas ir oficialiai pa-skelbtas. tai, per kiek dienų turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas vyriausybės priimtas nutarimas, turi būti nustatyta įstatymu.

5. konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 95 straipsnį (taip pat ir kitų konstitucijos nuostatų kontekste), yra konstatavęs, kad pagal konstituciją vyriausy-bė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar vyriausybės priimami teisės aktai yra normi-niai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti (konstitucinio teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai). vyriausybės nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka nustatoma įstatymu (konstitu-cinio teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad jie turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, konstitucinio teismo jurisprudencijoje buvo suformuluotos inter alia


konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama, ar konstitucijai neprieštaravo teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., kai įsigaliojo seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“, kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lie-tuvos Respublikos narystė europos sąjungoje (konstitucinio teismo 2004 m. gruo-džio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai) ir kuris pagal konstitucijos 150 straipsnį yra konstitucijos sudedamoji dalis.

Įsigaliojus konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“, iki tol suformuota vyriausybės aktų oficiali konstitucinė doktrina kons-titucinio teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad šio konsti-tucinio akto 4 dalyje nustatyta, kad vyriausybė pasiūlymus priimti europos sąjungos teisės aktus nagrinėja teisės aktų nustatyta tvarka ir kad dėl šių pasiūlymų vyriausybė gali priimti sprendimus ar rezoliucijas, kurių priėmimui netaikomos konstitucijos 95 straipsnio nuostatos.

taigi oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad vyriausybės teisės aktai turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, netaikytinos vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priima-mi pagal konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos sąjungoje“ 4 dalį.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčija-mam vyriausybės nutarimui ši išlyga negali būti taikoma.

6. vyriausybės nutarimai, kaip ir kiti teisės aktai, gali skirtis pagal formą, turinį, struktūrą, apimtį, turėti įvairias sudedamąsias dalis (priedėlius). teisės akte gali būti ne tik tekstinė, bet ir grafinė dalis (lentelės, brėžiniai, schemos, planai, kartogramos, simboliai, emblemos ir t. t.). kaip savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose konkrečiai išdėstytą turinį, keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys; turi būti paskelbiamas visas tei-sės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis; atitinkančiais konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie buvo paskelbti paisant konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbi-mo oficialumo, viešumo reikalavimų, konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktas turi būti paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys).

7. oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reika-linga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti. taigi oficialaus viešo viso teisės akto paskelbimo pa-skirtis ir prasmė yra ta, kad jis tampa prieinamas teisės subjektams ir yra pašalinamos bet kokios abejonės dėl jo turinio autentiškumo. Įstatymų leidėjas įstatymu turi nu-


statyti tokį su oficialiu teisės aktų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kad teisės aktai būtų prieinami visiems teisės subjektams. tai darydamas įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją: atsižvelgęs į teisės aktų turinį, ypatumus ir įvairovę, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairius oficialaus teisės aktų pa-skelbimo šaltinius ir būdus. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2003 m. spa-lio 29 d. nutarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucija expressis ver-bis nenustato oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinių ar visų galimų jų paskelbimo būdų – tai nustatyti įstatymu turi įstatymų leidėjas; reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą; tai darydamas jis visais atvejais privalo paisyti konstitucijos.

7.1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nu-statydamas oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ir į technines galimybes teisės aktus paskelbti tam tikru būdu. Šiame kon-tekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, sparti technolo-gijų plėtra lemia ir atitinkamus visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų dinamiką (konstitucinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas), taip pat kad „elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos vystosi itin sparčiai“, todėl „nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant elektronines informaci-nes technologijas, inter alia internetą“, „todėl būtina, kad įstatymų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos“ (konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir teisės aktų skelbimui.

Žinoma, kad ir kokios pažangios technologijos būtų taikomos oficialiai viešai skelbiant teisės aktus, visais atvejais turi būti užtikrinamas ne tik tų teisės aktų turinio autentiškumas (taigi ir garantuojama, kad teisės akto turinys nebus ištrintas, pakeis-tas ir pan.), bet ir prieinamumas teisės subjektams. Antai vien tai, kad teisės aktai yra paskelbti internete, savaime gali neužtikrinti jų prieinamumo, taigi ir teisės viešumo, jeigu nėra užtikrinamos techninės galimybės internetu naudotis kuo plačiausiems visuomenės sluoksniams arba jeigu tai žmonėms per brangiai kainuoja.

7.2. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nustatydamas oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus įstatymų leidėjas gali atsižvelgti ir į teisės aktų paskelbimo išlaidas, valstybės finansines galimybes. Čia turi būti paisoma racionalumo argumentų.

kita vertus, teisės aktai neturi būti oficialiai skelbiami taip, kad, taupant mokes-čių mokėtojų lėšas, kurių prireiktų norint juos kuo plačiau oficialiai viešai paskelbti, būtų apribotas kurių nors teisės aktų prieinamumas teisės subjektams, juo labiau kad kurie nors teisės aktai būtų jiems apskritai sunkiai prieinami.

8. Aptartosios, taip pat ir kitos aplinkybės, lemiančios būtinybę nustatyti dife-rencijuotą oficialaus teisės aktų paskelbimo teisinį reglamentavimą, gali suponuoti tai, kad nėra būtino reikalo tam tikrą teisės aktą, nors jis ir turi būti oficialiai paskelb-tas visas (visos jo sudedamosios dalys), visą (visas jo sudedamąsias dalis) oficialiai


skelbti tame pačiame šaltinyje (leidinyje). tačiau pabrėžtina, jog tai nereiškia, kad kuri nors to teisės akto dalis gali būti apskritai nepaskelbta (nevieša), taip pat kad kuri nors jo dalis (dalys) gali būti paskelbta taip, kad būtų apribotas jos (taigi ir viso to teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams. Galimybė teisės akto sudedamąsias dalis oficialiai paskelbti ne tame pačiame šaltinyje turi būti grindžia-ma įstatymo nustatytu teisiniu reguliavimu. pažymėtina ir tai, kad siekiant užtikrinti teisės aiškumą, suprantamumą, taigi ir teisės aktų sistemos aiškumą, suprantamumą, kiekvieną atvejį, kai teisės akto sudedamosios dalys yra oficialiai paskelbiamos ne tame pačiame šaltinyje, turi būti galima konstituciškai pagrįsti.

taigi tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę (rašytinį tekstą), bet ir grafi-nę dalį (brėžinius ir pan.), ypač jeigu tie teisės aktai yra didelės apimties ir sudėtingos struktūros ir jeigu dėl jų grafinės dalies publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) kyla didelių techninių problemų (taip pat jeigu jų publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) išlaidos yra nepamatuotai didelės (atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, taip pat į tai, kokiam teisės subjektų ratui atitinkamas teisinis reguliavimas nustato teises ir pareigas)), įstatymu gali būti nustatyta tokia oficialaus šių teisės aktų paskelbimo tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios (įprastos) teisės aktų, kuriuos sudaro tik rašytinis tekstas, oficialios skelbimo tvarkos. konstitucija to savaime nedraudžia. Antai įsta-tymu gali būti nustatyta, kad tokių teisės aktų grafinė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra oficialiai skelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje), taip pat kad grafinė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra oficialiai skelbiama kitokiu būdu nei tekstinė dalis. nurodytos priežastys (itin didelė teisės akto apimtis, sudėtinga struktūra, tech-ninės problemos, kylančios dėl grafinės dalies publikavimo) laikytinos pakankamai svariomis, taigi ir konstituciškai pagrindžiančiomis (nes konstitucija nereikalauja neracionalių dalykų) atskirą oficialų teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą, taip pat ir (arba) jų oficialų paskelbimą skirtingais būdais.

9. Ypač pabrėžtina, kad oficialiai skelbiant teisės akto grafinę dalį (nesvarbu, ar ji skelbiama tame pačiame šaltinyje kaip tekstinė dalis, ar kitame) itin svarbu už-tikrinti, kad ji būtų aiški, įskaitoma. Akivaizdu, kad minimalūs poligrafiniai reikala-vimai oficialiam teisės akto tekstinės dalies skelbimui dažnai yra mažiau griežti nei atitinkami reikalavimai oficialiam jo grafinės dalies (brėžinių ir pan.) skelbimui (jei-gu norima, kad ta grafinė dalis būtų aiški ir įskaitoma). suprantama, kad oficialaus biuletenio (leidinio), kuriame teisės aktai oficialiai skelbiami bendrąja tvarka, kokybė paprastai (ne tik Lietuvoje) yra orientuojama į minimalius poligrafinius reikalavimus teisės akto tekstinės dalies paskelbimui (taigi ir į mažesnes leidybos išlaidas – tai, atsi-žvelgiant inter alia į leidybos apimtį, savaime suprantama), o ne į kur kas didesnius reikalavimus, keliamus jo grafinės dalies (brėžinių ir pan.) paskelbimui, juolab kad didžiąją daugumą teisės aktų sudaro vien rašytinis tekstas.

Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas. vien formalus teisės akto grafinės da-lies išspausdinimas oficialiame leidinyje, kai dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės


brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kitų dalių negalima įskaityti ir dėl to neužtikrinama galimybė teisės subjektams adekvačiai suprasti (sužinoti) jos turinį, negali būti laikomas konstituciškai pateisinamu, toks spausdinimas neatitiktų oficia-laus viešo teisės aktų paskelbimo konstitucinės sampratos, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės aiškumo, suprantamumo reikalavimų.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „paskelbti“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą oficialus viešas teisės aktų pa-skelbimas yra vien šių teisės aktų teksto išspausdinimas tradiciniame „popieriniame“ leidinyje (oficialiame biuletenyje ar kt.) ar kad apskritai oficialus viešas jų paskelbi-mas yra būtinai sietinas tik su jų išspausdinimu kokiame nors leidinyje. Įstatymų leidėjas gali, bet pagal konstituciją neprivalo, nustatyti, kad teisės aktai – taip pat ir tie, kurie turi grafines dalis, – oficialiai paskelbiami kokiame nors spaudinyje. Jeigu tai konstituciškai pagrindžiama, tokie teisės aktai (grafinės jų dalys) gali būti oficialiai viešai paskelbiami ir kitais būdais.

kartu pabrėžtina, kad būtinybė užtikrinti teisės aiškumą, suprantamumą, taigi ir teisės aktų sistemos aiškumą, suprantamumą, suponuoja tai, kad aptariamasis ofi-cialus tam tikrų teisės aktų grafinės dalies paskelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu laikytinas ne taisykle, bet išimtimi. tokios išimtys turi būti expressis verbis numatytos įstatyme. priešingu atve-ju būtų sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nedarnai, teisės subjektams būtų sunkiau sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė.

11. pabrėžtina ir tai, kad ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafinė dalis paskelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu, privalu laikytis iš konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, taip pat būtina užtikrinti, kad dėl atskiro teisės aktų tekstinės ir grafinės dalių publikavimo neatsirastų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumą.

visų pirma būtina, kad laikantis bendrosios (įprastos) oficialaus teisės aktų skel-bimo tvarkos atitinkamame šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra pri-imtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas. Antra, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sude-damosios dalys) jame nėra paskelbta (paskelbtos). trečia, turi būti aišku, kur galima susipažinti su tame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis). Galiausiai, ketvirta, turi būti praktiškai užtikrin-tas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamu-mas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo. Jeigu yra laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu tam tikros (tam tikrų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) ne-paskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad tam tikras teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „pa-skelbtas“ neviešai, neoficialiai, t. y. nesilaikant konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies rei-


kalavimų, nepaisant konstitucinio teisinės valstybės principo. toks galimybių susipa-žinti su tame pačiame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių), taigi ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nurodytais atvejais), jeigu tam yra pakankamai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinkamo teisės akto atitikties konstitucijai.

12. nuostata, kad dėl tam tikrų (pakankamai svarių) priežasčių teisės akto teksti-nė ir grafinė dalys gali būti oficialiai paskelbiamos atskirai ir (arba) skirtingais būdais, mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais ofi-cialiai paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių.

13. pagal konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės. Jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė. to reikalauja bendrasis teisės principas bona fides, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

taigi, jeigu atitinkamos (atitinkamų) teisės akto sudedamosios dalies (sudeda-mųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžia-mas ir jeigu yra laikomasi aptartų sąlygų (t. y. oficialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje yra paskelbta, kad tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų aišku, kad tam tik-ra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) šiame šaltinyje nėra paskelbta (paskelbtos); aišku, kur galima susipažinti su šia minėtame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dali-mis); yra praktiškai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės subjektams ir jiems negali kilti pagrįstų abejonių dėl tos (tų) minėtame šaltinyje ne-paskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turi-nio autentiškumo), joks teisės subjektas negali nesilaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų.

14. itin didelė teisės akto apimtis, sudėtinga struktūra, techninės problemos, ku-rių kyla dėl grafinės dalies publikavimo, – tai ne vienintelės priežastys, kurias galima laikyti pakankamai svariomis, taigi ir konstituciškai pagrindžiančiomis atskirą oficia-lų teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais. Apskritai įstatymų leidėjas gali oficialų teisės aktų paskelbimą diferencijuotai reglamentuoti ir kitais pagrindais, nustatyti alternatyvius (palyginti su bendrąja ofi-cialaus teisės aktų paskelbimo tvarka) oficialaus teisės aktų skelbimo šaltinius, būdus ir tvarką.

Antai galimos tokios situacijos, kai tam tikras teisės aktas turi įsigalioti nedel-siant, vos tik jį išleidus. tokiais atvejais būtina užtikrinti operatyvų, kuo spartesnį oficialų teisės aktų paskelbimą.

Gali būti priimama ir tokių teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudaran-čios ar kitos įslaptintos informacijos. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pa-gal konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti valstybės paslaptį sudarančios infor-


macijos slaptumą, valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, kitiems svarbiems valstybės in-teresams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius privalu nustatyti, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) (konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokius oficialaus teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informaci-jos, skelbimo būdus ir tvarką, kad būtų garantuota tokios informacijos slaptumo ap-sauga, kartu nepaneigiant iš konstitucijos kylančių teisės aktų skelbimo imperatyvų, inter alia užtikrinant teisės aktų prieinamumą atitinkamiems teisės subjektams, kurių teises ir pareigas tie teisės aktai įtvirtina. kita vertus, kaip yra konstatavęs konstitu-cinis teismas, teisės norminiai aktai, reguliuojantys santykius, susijusius su konsti-tucinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimu, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis (konstitucinio teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas).

15. taigi galimos ir tokios teisinės situacijos, kai įstatyme nustačius vienintelį oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinį ir vienintelį oficialaus teisės aktų paskelbi-mo būdą toks teisinis reguliavimas būtų ne tik neracionalus, bet ir teisiškai ydingas, konstituciškai nepagrįstas, nes neleistų atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintai teisei pasiekti savo tikslų, kadangi būtų neįmanoma operatyviai, kuo sparčiau įgyvendinti tam tikrų legislatyvinių sprendimų, būtų negarantuojama atitinkamos informacijos slaptumo apsauga, teisės akto nuostatos (pvz., grafinės dalies) būtų neadekvačiai su-prantamos dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės ir t. t. taip būtų nukrypta nuo konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos (be to, paskelbimo išlaidos galėtų būti nepamatuotai didelės).

vadinasi, konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu – ne tik leidžia, bet ir reikalauja nustatyti ne tik bendrąją oficia-laus teisės aktų skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techni-nių problemų, kurių kyla dėl grafinės dalies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžiančių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų da-lys) būtų paskelbiami laikantis alternatyvios (palyginti su bendrąja oficialaus teisės aktų paskelbimo tvarka) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais. minėta, kad oficialus tam tikrų teisės aktų grafinių dalių skel-bimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu laikytinas ne taisykle, bet išimtimi, kuri turi būti expressis verbis numatyta įstatyme.

visa tai mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių.


Iv

1. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama yra vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kuriuo yra patvirtinta kuršių nerijos na-cionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), atitiktis inter alia įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvar-kos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims). be to, ginčijama ne tai, kas nustatyta šia-me vyriausybės nutarime, t. y. ne šio vyriausybės nutarimo ir juo patvirtintos sche-mos turinys, bet tai, kaip šis vyriausybės nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas, būtent kad juo patvirtinta schema nebuvo, pasak pareiškėjų, paskelbta „valstybės žiniose“.

2. tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas vyriausybės nutarimas, galiojo sei-mo 1993 m. balandžio 6 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Šis įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimu ir įsigaliojimu. Jame buvo inter alia apibrėžta, kas yra oficialus teisės aktų paskelbimas, kuris teisės akto tekstas yra oficialus, nustatyta, kokie teisės aktai turi būti skelbiami „valstybės žinio-se“ ir kokių teisės aktų „valstybės žiniose“ galima neskelbti, apibrėžtas teisės aktų įsi-galiojimo laikas, nustatyta, kokiais atvejais ir kokie teisės aktai gali būti paskelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose leidiniuose, taip pat reguliuojami santykiai, susiję su leidinio „valstybės žinios“ struktūra, jo leidimu.

paminėtina, kad įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „vals-tybės žiniose“, paskelbimo „valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nu-rodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje (1 straipsnio 1 dalis); „valstybės ži-niose“ turi būti skelbiami vyriausybės nutarimai (2 straipsnio 1 dalies 4 punktas); vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos ne-tekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami, tačiau nepaisant to, ar jie paskelbti „valstybės žiniose“, šie aktai turi būti išsiunčiami juose minimoms valstybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, juridiniams bei fiziniams asmenims (3 straipsnis); esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti seimo priimti teisės ak-tai, taip pat Respublikos prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (eLtA) (7 straipsnio 1 dalis); tokiu atveju įstatymai ir kiti seimo priimti aktai įsi-galioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir „valstybės žiniose“ (7 straipsnio 2 dalis); vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos,


įsigalioja kitą dieną po to, kai jie, pasirašyti ministro pirmininko ir atitinkamo mi-nistro, paskelbiami „valstybės žiniose“ (8 straipsnio 1 dalis); vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jei-gu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena (8 straipsnio 2 dalis).

taigi ginčijamo vyriausybės nutarimo priėmimo metu įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. ba-landžio 6 d. redakcija) buvo numatytas vienintelis oficialaus pagal šį įstatymą skelbti-nų vyriausybės nutarimų (kaip ir kai kurių kitų teisės aktų) skelbimo šaltinis – „vals-tybės žinios“.

3. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

3.1. seimas 1996 m. liepos 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. liepos 17 d. Jo 1 straipsniu įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalioji-mo tvarkos“ 3 straipsnis (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo papildytas 2 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad „teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių, „valstybės žiniose“ neskelbiami“ ir kad „šie aktai turi būti išsiun-čiami toms institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančiomis žiniomis“.

3.2. seimas 1999 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 101 straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. birželio 2 d. Juo buvo pakeistas, papildytas ir nauja redakcija išdėstytas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnis (1996 m. lie-pos 4 d. redakcija), taip pat buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas šio įstatymo 8 straipsnis (1993 m. balandžio 6 d. redakcija).

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsiga-liojimo tvarkos“ 3 straipsnyje (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo nustatyta: sei-mo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, Respublikos prezidento dekretai, Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimai bei Lietuvos banko valdybos nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, ne-turintys visuotinės reikšmės konstitucinio teismo sprendimai šiuos aktus pasirašiu-sių asmenų nuožiūra „valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami, tačiau nepaisant to, ar šie aktai paskelbti „valstybės žiniose“, jie turi būti išsiunčiami juose minimoms vals-tybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, juridiniams bei fiziniams asmenims (1 dalis); ministrų, vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų


vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiu-sių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami „valstybės žinių“ priede „informaciniai pra-nešimai“ (2 dalis); teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudaran-čių žinių, „valstybės žiniose“ neskelbiami, tačiau šie aktai turi būti išsiunčiami toms institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančiomis žiniomis (3 dalis).

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-galiojimo tvarkos“ 8 straipsnyje (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo nustatyta: vy-riausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie ministro pirmininko ir atitin-kamo ministro pasirašyti paskelbiami „valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuo-se nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (1 dalis); vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, nors jie ir paskelb-ti „valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (2 dalis).

paminėtina ir tai, kad Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų tei-sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeiti-mo, papildymo 101 straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 7 straipsniu įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ buvo papildytas 101 straipsniu, kuriame buvo nustatyta: šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų oficialaus paskelbimo „valstybės žiniose“ turi būti paskelbti seimo ir juos priėmusios institucijos interneto tinklalapiuose (1 dalis); šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų įsigaliojimo dienos turi būti paskelbti jį priėmusios institucijos inter-neto tinklalapyje (2 dalis); teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių, interneto tinklalapiuose neskelbiami (3 dalis).

3.3. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad konstitucinis teismas 2001 m. lapkričio 29 d. konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar į Lietuvos Respublikos vyriau-sybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco sugar“ A/s prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akci-jų“ neprieštarauja konstitucijos 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 95 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (priimto 1992 m. rugsėjo 15 d.) 6, 11 straipsniams, Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymo 2 straipsniui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 8 straipsniams, priėmė nutarimą „Dėl į Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco sugar“ A/s prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įsta-


tymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, ku-riame inter alia pripažino, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d., 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos ak-tus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, taip pat įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvar-kos“ 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d., 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepa-skelbus, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.4. seimas 2002 m. gruodžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir išdėstė jį nauja redakcija. buvo pakeistas ir minėto įstatymo pavadinimas – jis buvo pavadintas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu. naujos redak-cijos Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su Lietu-vos Respublikos įstatymų, kitų seimo priimtų teisės aktų, Respublikos prezidento dekretų, vyriausybės nutarimų, konstitucinio teismo sprendimų ir nutarimų, kitų valstybės valdžios bei valdymo institucijų priimamų teisės aktų oficialiu skelbimu ir jų įsigaliojimo tvarka (1 straipsnio 1 dalis). Šiame įstatyme taip pat buvo nustatyta oficialaus leidinio „valstybės žinios“ struktūra, šio leidinio skyriuose skelbiamų tei-sės aktų rūšys bei pasirašytų įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo „valstybės žinių“ redakcijai tvarka.

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta (buvo nustatyta): oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „valstybės žinios“, o paskel-bimo „valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena; ji nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje (2 straipsnio 1 dalis); oficialus įstatymo ar kito teisės akto tekstas yra tas, kurį prieš paskelbimą pasirašo pareigūnas, turintis šią teisę pagal įstatymus (2 straipsnio 2 dalis); pagal šį įstatymą „valstybės žiniose“ turi būti skelbiami vyriau-sybės nutarimai (3 straipsnio 1 dalies 4 punktas); Lietuvos Respublikos įstatymai, sei-mo priimti kiti teisės aktai, Respublikos prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai bei konstitucinio teismo sprendimai, nors paskelbti „valstybės žiniose“, turi būti iš-siunčiami juose minimoms valstybės institucijoms, juridiniams bei fiziniams asme-


nims (4 straipsnio 1 dalis); vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie ministro pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „valstybės žinio-se“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (9 straipsnio 1 dalis); šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų oficialaus paskelbimo „valstybės žiniose“ turi būti paskelbti seimo ir juos priėmusios instituci-jos interneto tinklalapiuose (13 straipsnio 1 dalis); šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų įsigaliojimo dienos turi būti paskelbti jį pri-ėmusios institucijos interneto tinklalapyje (13 straipsnio 2 dalis).

taigi nuostatos, kad vienintelis oficialaus vyriausybės nutarimų (visų jų dalių) skelbimo šaltinis yra „valstybės žinios“, nebuvo atsisakyta.

3.5. Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas seimo 2003 m. spalio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 1, 3, 4, 8, 10, 17, 18, 19, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstaty-mu, kuris įsigaliojo 2003 m. lapkričio 19 d., tačiau nuostata, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „valstybės žinios“, pakeista nebuvo.

3.6. seimas 2005 m. liepos 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 1, 2, 3, 9, 11, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. liepos 21 d. Jo 2 straipsniu buvo pakeis-ta ir nauja redakcija išdėstyta Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvar-kos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), 4 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas minėto įstatymo 9 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), o 7 straipsniu buvo pakeistas, papildytas ir nauja redakcija išdėstytas minėto įstatymo 13 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija).

buvo nustatyta, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų pa-skelbimas leidinyje „valstybės žinios“, o paskelbimo „valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje; šio įstatymo nustatytais atvejais oficialus kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas visuo-menės informavimo priemonėse ar atitinkamos institucijos interneto tinklalapyje, taip pat jų išsiuntimas institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija (2 straipsnio 1 dalis (2005 m. liepos 7 d. redakcija)). buvo nustatyta ir tai, kad vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie ministro pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbia-mi „valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigalio-jimo data, o kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus sprendimus reikia priimti nedelsiant, vyriausybės nutarimai įsigalioja po jų paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse; šie nutarimai taip pat turi būti paskelbiami ir „valstybės žiniose“ (9 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 1 dalis). taip pat buvo nustaty-ta: vyriausybės sprendimai ir vyriausybės rezoliucijos įsigalioja jų pasirašymo dieną (9 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 dalis); ministro pirmininko potvar-


kiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data, o ministro pirmininko potvarkiai, paskelbti „valstybės žiniose“, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vė-lesnė jų įsigaliojimo data (9 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 3 dalis); šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų oficialaus paskelbimo „valstybės žiniose“ turi būti paskelbti seimo ir juos priėmusios institucijos interne-to tinklalapiuose (13 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 1 dalis); šio įstaty-mo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų įsigaliojimo dienos turi būti paskelbti juos priėmusios institucijos interneto tinklalapyje (13 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 dalis); šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyti teisės aktai jų pasirašymo dieną turi būti paskelbti vyriausybės interneto tinklalapyje (www.lrv.lt) (13 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 3 dalis); teisės aktai, ku-riuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, interneto tinkla-lapiuose neskelbiami (13 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 4 dalis).

taigi buvo nustatyta, kad oficialus vyriausybės nutarimų paskelbimas yra ne tik jų paskelbimas leidinyje „valstybės žinios“, bet Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija su Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 1, 2, 3, 9, 11, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu padarytais pakeitimais ir papildymais) nustatytais atvejais – jų paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse (po to jie vis tiek pa-skelbiami „valstybės žiniose“).

3.7. seimas 2007 m. sausio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3, 12 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 31 straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. sausio 30 d. Jo 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalioji-mo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakci-ja), o 2 straipsniu minėtas įstatymas buvo papildytas nauju 31 straipsniu.

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straips-nio 1 dalies 4 punkte (2007 m. sausio 16 d. redakcija) nustatyta, kad pagal šį įstaty-mą „valstybės žiniose“ turi būti skelbiami vyriausybės nutarimai, išskyrus šio įsta-tymo 31 straipsnyje numatytus atvejus. pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 31 straipsnį (2007 m. sausio 16 d. redakcija) tais at-vejais, kai seimo nutarimai, vyriausybės nutarimai, ministrų, vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų priimti teisės aktai turi priedų (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), kuriuos paskelbti „valstybės žiniose“ nėra techninių galimybių, tokie teisės aktai oficialiai paskelbia-mi tą pačią dieną: „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt) – teisės aktas su priedais (1 dalies 1 punktas); „valstybės žiniose“ – teisės aktas be priedų (1 dalies 2 punktas); šiame straipsnyje nurodytus teisės aktus „valstybės žiniose“ ir „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje oficialiai skelbia juos pasirašę pa-reigūnai (2 dalis).


4. paminėtina, kad kai kuriuos su vyriausybės nutarimų paskelbimu susijusius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos vyriausybės darbo reglamentas, patvirtin-tas vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ (įsigaliojusio 1994 m. rugpjūčio 18 d.) 1 punktu (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

pabrėžtina, kad vyriausybės darbo reglamentas, kuris yra poįstatyminis teisės aktas, turi būti grindžiamas įstatymu.

5. pažymėtina, kad ginčijamu vyriausybės nutarimu patvirtinta schema yra te-ritorijų planavimo dokumentas. todėl sprendžiant, ar ginčijamas vyriausybės nu-tarimas neprieštarauja konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims), reikia atsižvelgti ne tik į tai, kaip su oficialiu vyriausybės nutarimų paskelbimu ir įsigaliojimu susijusius santykius ginčijamo vyriausybės nutarimo priėmimo metu (ir vėliau) reguliavo įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pa-keitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, bet ir tai, kaip buvo (ir yra) reglamen-tuojamas teritorijų planavimo dokumentų rengimas, registravimas, paskelbimas, įsi-galiojimas.

6. Ginčijamo vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ priėmimo metu galiojo vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. priimtas nutarimas nr. 161 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo“, kuris įsigaliojo 1993 m. kovo 12 d. Jo 2 punktu buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinieji nuostatai. Lai-kinuosiuose nuostatuose buvo apibrėžtas teritorinis planavimas, nustatyti teritorinio planavimo organizavimo principai, objektai, subjektai, subjektų teisės ir pareigos, valstybės institucijų kompetencija teritorinio planavimo srityje, visuomenės dalyva-vimo teritorinio planavimo procese tvarka.

Laikinųjų nuostatų 5 punkte buvo inter alia nustatyta, kad „teritorinio planavi-mo dokumentai yra: 5.1. valstybinės reikšmės: <...> 5.1.4. <...> neringos <...> miestų generaliniai planai; 5.2. regioninės reikšmės: <...> 5.2.2. specialios paskirties teritori-jų (žemės, miškų ir vandens ūkio, rekreacinių, saugomų ir kitų) bei infrastruktūros sistemų planai <...>“.

taip pat buvo nustatyta: statybos ir urbanistikos ministerija nustato bendrojo teritorinio planavimo dokumentų sudėtį, apimtį, jų rengimo, derinimo, keitimo ir registravimo tvarką (9.3 punktas), taip pat kaupia, naudoja teritorinio planavimo do-kumentų informacinį banką ir tvarko jų registrą (9.6 punktas); teritorinio planavimo dokumentų (projektų) užsakovai privalo pranešti statybos ir urbanistikos ministe-rijai apie valstybinės ir regioninės reikšmės teritorinio planavimo dokumento, o sa-


vivaldybei – apie savivaldybės teritorijos bei vietinės reikšmės teritorinio planavimo dokumento rengimo terminus ir užregistruoti patvirtintą dokumentą (19.1 punktas), paskelbti visuomenei apie projektavimo darbų tikslus, pradžią bei pabaigą, nustatyti pretenzijų pateikimo terminus (19.2 punktas), pateikti užbaigtą teritorinio planavi-mo dokumentą visuomenei susipažinti ir nustatyti ne trumpesnį kaip 2 mėnesių jo svarstymo laikotarpį (19.3 punktas); svarstymo laikui pasibaigus, užsakovas per mė-nesį išnagrinėja raštu pareikštas pastabas, paskelbia visuomenei motyvuotas išvadas ir pateikia dokumentą tvirtinti (19.3 punktas).

7. statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. gegužės 4 d. įsakymu nr. 104 buvo patvirtintos teritorinio planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene lai-kinosios taisyklės, kurios įsigaliojo 1994 m. gegužės 19 d. Jomis buvo nustatyta „savi-valdybės, jos dalies ar savivaldybių grupių teritorijoms rengiamų teritorinio planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene tvarka ir teritorinio planavimo subjektų funkcijos“ (1 punktas). buvo įtvirtinta, kad, „svarstant su visuomene teritorinio plana-vimo dokumentų projektus, Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys toje teritorijoje, jų susivienijimai, politinės, visuomeninės organizacijos gali teikti pasiūlymus, pareikšti pastabas ir pretenzijas“ (2 punktas) ir kad, „nustatyta tvarka patvirtinus dokumento projektą, užsakovas per 10 dienų informuoja visuomenę apie tai, kad dokumentas pa-tvirtintas ir įsigalioja, nurodo, kur galima su juo susipažinti“ (19 punktas).

8. iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad ginčijamo vyriausybės nutarimo priėmimo metu galioję teisės aktai, reglamentavę teritorijų planavimo dokumentų rengimą (kurie nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje), įtvirtino galimybę fiziniams ir juridiniams asmenims su rengiamu teritorinio planavimo do-kumentu susipažinti iki jo patvirtinimo; visuomenei turėjo būti skelbiama apie pro-jektavimo darbų pradžią, pabaigą, jai turėjo būti pateiktas susipažinti užbaigtas teri-torinio planavimo dokumentas, nustatytas tokio dokumento svarstymo laikas, per kurį galima pateikti pastabas; teritorinio planavimo dokumentas galėjo būti pateiktas tvirtinti tik išnagrinėjus minėtas pastabas ir paskelbus visuomenei motyvuotas išva-das; nustatyta tvarka patvirtinus teritorinio planavimo dokumento projektą, visuo-menė turėjo būti informuojama apie jo patvirtinimą ir įsigaliojimą, taip pat apie tai, kur galima su juo susipažinti.

9. statybos ir urbanistikos ministro 1995 m. vasario 6 d. įsakymu nr. 32 „Dėl teritorijų planavimo duomenų bankų“, kuris įsigaliojo 1995 m. vasario 16 d., laiko-tarpiui, kol seimas priims Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą, buvo patvirtinti laikini teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatai (2.3 punktas). Jie buvo skirti reguliuoti santykiams, susijusiems su parengtų ir nustatyta tvarka ap-robuotų teritorijų planavimo dokumentų registravimu, apibrėžė duomenų apie te-ritorijų planavimo dokumentus struktūrą, įtvirtino duomenų kaupimo, tvarkymo, atnaujinimo principus, nustatė registro objektus bei subjektus, subjektų bendrąsias teises ir pareigas, techninės ir programinės įrangos reikalavimus planavimo doku-mentų registrui kaupti ir tvarkyti.


minėtuose nuostatuose buvo inter alia nustatyta: teritorijų planavimo doku-mentų registro objektai yra vyriausybės ar statybos ir urbanistikos ministerijos nu-statyta tvarka patvirtinti bei pradėti rengti visų valdymo lygių teritorijų planavimo dokumentai, duomenys apie juos, jų užsakovus ir projektuotojus (3.1 punktas); te-ritorijų planavimo dokumentų registro subjektai yra seimas, vyriausybė, statybos ir urbanistikos ministerija, kitos ministerijos ir valstybinės tarnybos, apskričių admi-nistracija ir savivaldybės, teritorijų planavimo dokumentų užsakovai, projektavimo organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių asmenys (3.2.1 punktas); laisvas ir nemokamas priėjimas prie teritorijų planavimo dokumentų registro duomenų suteikiamas aukščiausio hierarchinio lygmens valstybinėms insti-tucijoms (subjektams), taip pat apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo doku-mentų registrų tvarkytojams; jie tiesiogiai kreipiasi (pateikia paraiškas) į atsakingą registro tvarkytoją (3.2.2 punktas); kitiems teritorijų planavimo dokumentų regis-tro subjektams (bankams, projektavimo ir kitoms suinteresuotoms organizacijoms) informacija teikiama tik apie įregistruotus teritorijų planavimo dokumentus ir kas yra jų generalinis užsakovas (3.2.3 punktas); duomenis apie patvirtintus atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentus atsakingam teritorijų planavimo doku-mentų registro tvarkytojui pateikia užsakovas, kurio užsakymu buvo rengiamas ati-tinkamas dokumentas (4.2 punktas); duomenis apie pradėtus rengti atitinkamo lyg-mens teritorijų planavimo dokumentus atsakingam teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojui pateikia užsakovas, kurio užsakymu pradėtas rengti dokumentas (4.4 punktas); fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys susipažinti su duomenimis apie teritorijų planavimo dokumentų registre registruotus dokumentus, kreipiasi į atitin-kamo lygmens atsakingus tvarkytojus, o už informacijos pateikimą registro atsakin-gas tvarkytojas gali imti nustatyto dydžio mokestį (4.5 punktas).

minėtuose nuostatuose buvo nustatyta ir tai, kad teritorijų planavimo dokumen-tai registre kaupiami ir tvarkomi trimis lygmenimis: valstybiniu, apskrities, savival-dybių (6.1 punktas); valstybinės reikšmės teritorijų planavimo dokumentai registre skirstomi į tris grupes: visos šalies teritorija, nacionaliniai parkai, respublikos miestai (6.2 punktas); registruojant teritorijų planavimo dokumentus atitinkamo lygmens registre fiksuojami šie duomenys: registracijos numeris, dokumento pavadinimas, generalinis dokumento užsakovas, kiti užsakovai (jei tokie yra), dokumento gene-ralinis rangovas, kiti rangovai (jei tokie yra), kas dokumentą patvirtino (instituci-ja, data, dokumento, kuriuo patvirtintas teritorinio planavimo dokumentas, nume-ris), pakartotiniai papildymai, kur saugomas dokumento originalas, kur saugomi dokumento dublikatai, dokumento rengimo pradžia, dokumento rengimo pabaiga (6.3 punktas).

10. seimas 1995 m. gruodžio 12 d. priėmė teritorijų planavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. sausio 1 d. tą pačią dieną (1995 m. gruodžio 12 d.) seimas priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstaty-mo įsigaliojimo“, kuris įsigaliojo 1995 m. gruodžio 30 d.


teritorijų planavimo įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimu, taip pat fizinių, juridinių asmenų ir valstybės institucijų tarpusavio santykiams šiame procese. buvo inter alia apibrėžti teritorijų planavimo tikslai, lygmenys, rūšys, bendrojo, specialiojo ir detaliojo pla-navimo objektai, organizatoriai, dokumentai, procesas, planų rengimas ir galiojimas, nustatyta teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir teikimo tvirtinti bendroji tvarka, apibrėžti jų registravimas, teritorijų planavimo duomenų bankas ir informa-cijos šaltiniai, visuomenės dalyvavimas teritorijų planavimo procese, teritorijų plana-vimo dokumentų viešas skelbimas, planavimo pasiūlymų teikimo tvarka, patvirtintų bendrųjų planų vykdymo viešumas, taip pat buvo reglamentuota valstybinė teritorijų planavimo priežiūra, žalos atlyginimas ir nustatyta atsakomybė už šio įstatymo pa-žeidimą. pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsi-galiojimo“ 2 straipsnį teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. redak-cija) „vyriausybės nustatyta tvarka“ turėjo būti taikomas visiems patvirtintiems, pra-dėtiems ir iki įstatymo įsigaliojimo dienos nebaigtiems bendriesiems, detaliesiems planams bei specialiojo planavimo dokumentams.

teritorijų planavimo įstatyme buvo inter alia nustatyta: specialiojo planavimo objektai gali būti saugomos teritorijos, jų sistemos, gamtos ir nekilnojamosios kul-tūros vertybės (10 straipsnio 1 dalies 4 punktas); specialiojo planavimo dokumentai gali būti nacionalinių ir regioninių parkų planavimo schemos (12 straipsnio 1 dalies 5 punktas); specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai turi neprieštarauti galio-jantiems bendriesiems planams, turi būti suderinti, apsvarstyti viešai (14 straipsnio 2 dalis); prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo, detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti viešai apsvarstyti (23 straipsnio 1 dalies 2 punk-tas). Šio įstatymo 24 straipsnyje buvo reglamentuojamas teritorijų planavimo doku-mentų registravimas; buvo nustatyta: teritorijų planavimo dokumentams registruoti steigiamas teritorijų planavimo dokumentų registras, kurį sudaro valstybinis, ap-skrities ir savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registrai (1 dalis); teritori-jų planavimo dokumentų registro tvarkymą reglamentuoja vyriausybės patvirtinti teritorijų planavimo registro nuostatai (2 dalis); visi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai privalomai pateikiami registruoti teritorijų planavimo dokumentų re-gistro tvarkytojams ne vėliau kaip per 15 dienų nuo patvirtinimo, o teritorijų pla-navimo dokumentų registro tvarkytojai apie įregistruotą planavimo dokumentą per 15 dienų praneša žemės kadastro tvarkytojui (3 dalis); valstybinį teritorijų planavi-mo dokumentų registrą tvarko statybos ir urbanistikos ministerija, apskrities – jos valdytojas, savivaldybės – savivaldybės vyriausiasis architektas (4 dalis); visi Lie-tuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis atitinkamą registrą tvarkančioje insti-tucijoje ir už nustatytą žyminį mokestį gauti jų kopijas (5 dalis). teritorijų planavi-mo įstatymo 25 straipsnyje, reglamentavusiame visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese, buvo inter alia nustatyta, kad bendrieji, detalieji planai ir spe-


cialiojo teritorijų planavimo dokumentai turi būti svarstomi viešai (1 dalis), taip pat kad visuomenės dalyvavimo planavimo procese bendroji tvarka reglamentuojama vyriausybės patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatuose (3 dalis). Aptariamo įstatymo 26 straipsnyje, kuriame buvo reglamentuojamas teritorijų planavimo dokumentų viešas skelbimas, buvo nustaty-ta: bendrųjų planų, taip pat valstybinio ir apskrities lygmens specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo tikslas ir terminai viešai skelbiami per Lietuvos ra-diją ir televiziją, spaudą, o detaliųjų planų ir savivaldybės lygmens specialiojo teri-torijų planavimo dokumentų – vietinėse visuomenės informavimo priemonėse ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo rengti planą priėmimo, skelbime nurodant viešo svarstymo etapus ir tvarką (1 dalis); visi Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridi-niai asmenys turi teisę susipažinti su rengiamais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais planavimą organizavusioje institucijoje ir gauti jų ištraukų bei brėžinių kopijas už nustatytą žyminį mokestį, jeigu planavimo organizatorius yra valstybės ar savivaldybės institucija, o kiti planavimo organizatoriai teikia kopijas už atlyginimą, kuris nustatomas tarpusavio susitarimu (2 dalis); visuomenę su parengtais teritorijų planavimo dokumentų projektais supažindina planavimą organizavusi institucija, be to, su jais galima susipažinti ir atvirose parodose (3 dalis); susipažinti su pareng-tais valstybės, apskrities ir savivaldybės bendraisiais planais bei specialiojo planavi-mo dokumentais skiriamas ne trumpesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, iš jo ne mažiau kaip vienas mėnuo – viešai ekspozicijai (4 dalis); susipažinti su parengtais detaliaisiais planais skiriamas ne trumpesnis kaip vieno mėnesio laikotarpis, iš jo ne mažiau kaip viena savaitė – viešai ekspozicijai (5 dalis); planavimo organizatoriai apie parengtą teritorijų planavimo dokumentą, jo svarstymo tvarką turi raštu pra-nešti žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, kurių nekilnojamasis turtas pagal bendrojo, detaliojo plano arba specialiojo planavimo dokumento sprendinius rezervuojamas svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams ir infra-struktūrai plėtoti, numatomas paimti visuomenės poreikiams arba numatoma pa-keisti jo būklę, naudojimo pobūdį ar paskirtį (6 dalis).

11. teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau čia nurodytos nuostatos, skirtos santy-kiams, susijusiems su viešu specialiojo planavimo dokumentų svarstymu, visuome-nės supažindinimu su parengtais teritorijų planavimo dokumentų projektais, fizinių ir juridinių asmenų teise susipažinti su rengiamais ir patvirtintais teritorijų planavi-mo dokumentais, gauti jų ištraukas bei brėžinių kopijas, iš esmės nebuvo pakeistos ar papildytos (nors kai kurių iš jų tekstinė išraiška ir buvo koreguojama).

12. minėta, kad pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 straipsnį teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija) „vyriausybės nustatyta tvarka“ turėjo būti taikomas visiems patvir-tintiems, pradėtiems ir iki įstatymo įsigaliojimo dienos nebaigtiems bendriesiems, detaliesiems planams bei specialiojo planavimo dokumentams.


vyriausybė 1996 m. gegužės 24 d. priėmė nutarimą nr. 617 „Dėl Lietuvos Res-publikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“, ku-rio 5 punktu pripažino netekusiais galios vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu nr. 161 patvirtintus Laikinuosius nuostatus. vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nu-tarimas nr. 617 įsigaliojo 1996 m. birželio 1 d.

nurodyto vyriausybės nutarimo 1.1 punkte nustatyta, kad miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir pro-jektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumen-tai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jeigu jie nustatytąja tvarka buvo patvirtinti iki teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo die-nos; šie dokumentai iki 1997 m. kovo 30 d. turi būti įregistruoti teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre, kaip nustatyta šio registro nuostatuose.

vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimas nr. 617 buvo keičiamas, bet jo 1.1 punktas keičiamas nebuvo.

13. vyriausybė savo 1996 m. birželio 19 d. nutarimo nr. 721 „Dėl Lietuvos Res-publikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo duomenų banko nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimas nr. 721) 1.1 punktu patvirtino Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatus.

pagal šiuos nuostatus teritorijų planavimo dokumentų registras skirtas teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka patvirtintiems teritorijų planavimo dokumen-tams registruoti, jų papildymams ir keitimams įrašyti, taip pat pradėtiems rengti teri-torijų planavimo dokumentams registruoti (rekomenduotina) (5 punktas). teritorijų planavimo dokumentų registro steigėjas yra vyriausybė (3 punktas). teritorijų plana-vimo dokumentų registro objektas yra patvirtinti bendrieji, specialieji ir detalieji teri-torijų planavimo dokumentai (4 punktas). teritorijų planavimo dokumentų registro centrinė ir administracinių lygmenų registrų duomenų bazės yra originalo duome-nų bazės (8 punktas). teritorijų planavimo dokumentų registro duomenys yra inter alia: dokumento patvirtinimo duomenys (jį patvirtinusios institucijos pavadinimas, data, dokumento, kuriuo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, numeris) (14.5 punktas); duomenys apie dokumento pakeitimus ir papildymus (institucijos pavadinimas, data, dokumento, kuriuo patvirtinti šie papildymai ir pakeitimai, nu-meris) (14.6 punktas); nuorodos apie vietą, kurioje saugomas dokumento originalas (15.5.1 punktas); ir vietą, kurioje saugomi dokumento dublikatai (15.5.2 punktas).

minėtuose nuostatuose taip pat buvo nustatyta, kad visi Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys, sumokėję nustatyto dydžio žyminį mokestį (pagal Lie-


tuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymą), turi teisę susipažinti su teritorijų pla-navimo dokumentų registro duomenimis atitinkamą registrą tvarkančioje įstaigoje ir gauti jų kopijas (42 punktas), taip pat kad juridiniai ir fiziniai asmenys, norintys gauti teritorijų planavimo dokumentų registro išrašą (kopiją), paduoda prašymą šio regis-tro duomenų bazės tvarkytojui, o šis per 3 darbo dienas privalo patenkinti prašymą ir pateikti prašomus duomenis (45 punktas).

14. vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimo nr. 721 „Dėl Lietuvos Respub-likos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos teri-torijų planavimo duomenų banko nuostatų patvirtinimo“ 1.2 punktu buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo duomenų banko nuostatai.

teritorijų planavimo duomenų banko nuostatuose inter alia buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo duomenų bankas skirtas dokumentų, įregistruotų teritorijų pla-navimo dokumentų registre, sprendiniams įrašyti ir saugoti, taip pat grafiniams ir teksto duomenims, kurių reikia rengiant teritorijų planavimo dokumentus, saugoti (1 punktas). buvo nustatyta, kad nemokamai teritorijų planavimo duomenų ban-ko duomenys teikiami valstybės institucijoms pagal vyriausybės patvirtintą sąrašą (24 punktas); kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims – planavimo organizato-riams teritorijų planavimo duomenų banko duomenys teikiami už nustatytą žyminį mokestį (pagal Žyminio mokesčio įstatymą) (25 punktas).

15. vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimas nr. 721 (ir juo patvirtinti te-ritorijų planavimo dokumentų registro nuostatai bei teritorijų planavimo duomenų banko nuostatai) buvo ne kartą keičiamas, tačiau čia nurodytos nuostatos iš esmės pakeistos arba papildytos nebuvo (nors kai kurių iš jų tekstinė išraiška ir buvo kore-guojama).

16. seimas 2004 m. sausio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijų plana-vimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė teritorijų planavimo įstatymą (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir išdėstė jį nauja redakcija. naujos redakcijos teritorijų planavimo įstatymas įsiga-liojo 2004 m. gegužės 1 d.

teritorijų planavimo įstatymas (2004 m. sausio 15 d. redakcija) skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimu, fizinių, juri-dinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teisių ir pareigų planavimu šiame procese. Šiame įstatyme įtvirtintos nuostatos, susijusios su teritorijų planavimo do-kumentų rengimu, derinimu, tvirtinimu, galiojimu, registravimu, asmenų teise susi-pažinti su teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, apibrėžtas visuo-menės dalyvavimas teritorijų planavimo procese, teritorijų planavimo viešumas.

teritorijų planavimo įstatyme (2004 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia yra (buvo) nustatyta: teritorijų planavimo dokumentai registruojami teritorijų plana-vimo dokumentų registre (28 straipsnio 1 dalis); visi fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis ati-tinkamą registrą tvarkančioje institucijoje ir už nustatytą mokestį gauti jų kopijas


(28 straipsnio 5 dalis); bendrasis, specialusis ir detalusis teritorijų planavimas yra viešas (30 straipsnio 1 dalis); teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras (sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tik-slų skelbimas, konsultavimasis, viešas svarstymas, informacijos teikimas ir kt.) atlieka planavimo organizatorius (30 straipsnio 2 dalis); fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su parengtais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais teri-torijų planavimą organizavusioje institucijoje, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių, brėžinių kopijas už mokestį, kuris nustatomas apskaičiavus išlaidas, susi-jusias su šių dokumentų parengimu (kopijavimas, leidyba ir pan.) (31 straipsnio 2 da-lis); planavimo organizatoriai apie parengtą teritorijų planavimo dokumentą, susipa-žinimo su juo, svarstymo tvarką, vietą ir laiką turi paskelbti visuomenės informavimo priemonėse (31 straipsnio 4 dalis).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad teritorijų planavimo įstatyme (2004 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nuostatų, expressis verbis re-guliuojančių su teritorijų planavimo dokumentų paskelbimu ir įsigaliojimu susijusius santykius, būtent: patvirtintas valstybės, apskrities bendrasis (generalinis) planas įsi-galioja kitą dieną po to, kai „valstybės žiniose“ paskelbiamas jį tvirtinančios institucijos sprendimas dėl bendrojo (generalinio) plano patvirtinimo, jeigu pačiame sprendime nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data (11 straipsnio 10 dalis); patvirtintas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po to, kai seimo, vyriausybės, ministerijų ar vyriausybės įstaigų ir kitų valstybės institucijų sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo pa-skelbiamas „valstybės žiniose“, aukštesnių administracinių vienetų valdymo instituci-jų, savivaldybių sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo paskelbiamas vietinėje spaudoje, jei pačiuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data; patvir-tinti specialieji planai galioja neterminuotai (18 straipsnio 4 dalis).

teritorijų planavimo įstatymas (2004 m. sausio 15 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau čia nurodytos nuostatos pakeistos arba papil-dytos nebuvo (nors kai kurių iš jų tekstinė išraiška ir buvo koreguojama) (iki 2007 m. balandžio 5 d., kai įsigaliojo seimo 2007 m. kovo 22 d. priimtas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 11, 18 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas).

17. Apibendrinant su teritorijų planavimo dokumentų rengimu ir jų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą aptariamuoju laikotarpiu pažymėtina, kad tas teisinis reguliavimas leido įvairiems asmenims dalyvauti svarstant parengtus, bet dar nepatvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, fiziniai ir juridiniai asmenys turėjo teisę susipažinti su parengtais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių, brėžinių kopijas. Jokių kliūčių tam teisės aktuose nebuvo nustatyta. kur saugomi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, asmenys galėjo sužinoti iš teritorijų planavimo dokumentų registro; buvo nustatyta tokia teritorinio planavimo dokumentų registravimo tvarka, kad teritorijų planavimo dokumentų registre turėjo būti numatoma, kur yra saugomas teritorijų planavimo dokumento originalas ir dublikatai.


18. vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimu nr. 721 patvirtinti teritorijų pla-navimo dokumentų registro nuostatai ir teritorijų planavimo duomenų banko nuo-statai buvo pakeisti ir išdėstyti nauja redakcija vyriausybės 2004 m. lapkričio 10 d. nutarimo nr. 1428 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nu-tarimo nr. 721 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo duomenų banko nuostatų pa-tvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusio 2004 m. lapkričio 14 d.) 1.1, 1.2 punktais.

kai kurie iš šiame konstitucinio teismo nutarime nurodytų teritorijų planavi-mo dokumentų registro nuostatų (1996 m. birželio 19 d. redakcija) punktų terito-rijų planavimo dokumentų registro nuostatuose (2004 m. lapkričio 10 d. redakcija) buvo išdėstyti šiek tiek kitokia tekstine forma (be to, kai kuriems iš jų buvo suteikti kiti numeriai), tačiau teisinio reguliavimo turinys daugeliu atžvilgių liko nepakitęs. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad princi-pinė nuostata, jog kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę nustatytąja tvarka gauti teritorijų planavimo dokumentų registro duomenis, liko. taip pat liko princi-pinė nuostata, kad teritorijų planavimo dokumentų registro duomenys yra inter alia dokumento patvirtinimo duomenys, duomenys apie dokumento keitimus, nuorodos apie vietą, kurioje saugomas dokumento originalas, ir vietą, kurioje saugomi doku-mento dublikatai.

Liko iš esmės nepakeista šiame konstitucinio teismo nutarime nurodyta terito-rijų planavimo duomenų banko paskirtis. be to, buvo nustatyta, kad teritorijų plana-vimo duomenų banko duomenys teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktų nustatyta tvarka (22 punktas); kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims teritorijų planavimo duomenų banko duomenys teikiami pagal duomenų teikimo sutartis (23 punktas). taigi principinė nuostata, kad juridiniai ir fiziniai asme-nys nustatytąja tvarka gali gauti teritorijų planavimo duomenų banko duomenis, liko.

19. seimas 2007 m. kovo 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 11, 18 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. balandžio 5 d. Jo 2 straipsniu teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 8 dalis buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija; buvo nustatyta: patvirtin-tas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po to, kai seimo, vyriausybės, ministerijų ar vyriausybės įstaigų, aukštesnių administracinių vienetų valdymo institucijų ir kitų valstybės institucijų sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo įstatymų nusta-tytais atvejais paskelbiamas „valstybės žiniose“ ir visas teritorijų planavimo doku-mentas paskelbiamas „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt), savivaldybės patvirtintas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų plana-vimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data; patvirtinti specialieji planai galioja neterminuotai.


v

Dėl vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių ne-rijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruo-džio 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

1. minėta, kad ginčijamu vyriausybės nutarimu patvirtinta schema buvo pa-keista vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu nr. 690, taip pat kad ginčijamo vyriausybės nutarimo priedo „kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu nr. 1378 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

pareiškėjai neginčija vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu nr. 690 ir vy-riausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu nr. 1378 nustatyto teisinio reguliavimo, jis nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

2. pagal konstituciją teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficia-laus skelbimo tvarkos, kuri yra nustatyta būtent tuo metu, kai jie yra išleidžiami.

todėl nors pareiškėjai prašo ištirti, ar ginčijamas vyriausybės nutarimas (jo da-lis) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja ne tik įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) straipsniams (jų dalims), bet ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-galiojimo tvarkos įstatymo (taip nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)) straips-niams (jų dalims), išdėstytiems 2005 m. liepos 7 d. redakcija, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginčijamas vyriausybės nutarimas (jo dalis) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja 2005 m. liepos 7 d. redakcija išdėsty-tiems Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo straips-niams (jų dalims).

3. vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – prin-cipas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės ak-tais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja konstitucijai (konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). konstitucinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad būtų iš esmės klaidinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą, tokia prezumpcija paneigtų konstitucijo-je įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra konstitucija, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė (konstitucinio teismo 2007 m. sau-


sio 16 d. nutarimas). konstitucinis teismas, nustatęs, kad konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (konstitucinio teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

4. pagal pareiškėjų – seimo narių grupės, klaipėdos apygardos administracinio teismo, klaipėdos miesto apylinkės teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-mo, klaipėdos apygardos teismo prašymus sprendžiant, ar ginčijamas vyriausybės nutarimas neprieštaravo konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstaty-mų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redak-cija) straipsniams (jų dalims), būtina išsiaiškinti, ar pats šis įstatymas (jo straipsniai (jų dalys)) atitiko konstituciją.

5. Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad konstitucija exp-ressis verbis nenustato teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinių ar visų galimų jų pa-skelbimo būdų – tai nustatyti įstatymu turi įstatymų leidėjas; reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą; galimos ir tokios teisinės situacijos, kai įstatyme nustačius vienintelį teisės aktų oficialaus pa-skelbimo šaltinį ar vienintelį teisės aktų paskelbimo būdą toks teisinis reguliavimas būtų neracionalus, teisiškai ydingas, konstituciškai nepagrįstas, nes neleistų atitin-kamuose teisės aktuose įtvirtintai teisei pasiekti savo tikslų, inter alia dėl to, kad tei-sės akto nuostatos (pvz., grafinės dalies) būtų neadekvačiai suprantamos dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės, taip pat kad taip būtų nukrypta nuo konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos (be to, paskelbimo išlaidos galėtų būti nepamatuotai didelės).

taip pat konstatuota, kad konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su kons-tituciniu teisinės valstybės principu – ne tik leidžia, bet ir reikalauja nustatyti ne tik bendrąją oficialaus teisės aktų skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kylančių dėl grafinės dalies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžiančių atskirą teisės akto teks-tinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų paskelbiami laikantis alternatyvios (palyginti su bendra teisės aktų oficialaus skelbimo tvarka) teisės aktų oficialios skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais; tai mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių.

konstatuota ir tai, kad vien formalus teisės akto grafinės dalies išspausdinimas oficialiame leidinyje, kai dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar pan. negalima įskaityti ir dėl to nėra užtikrinama gali-


mybė teisės subjektams adekvačiai suprasti (sužinoti) jos turinį, negali būti laikomas konstituciškai pateisinamu, toks išspausdinimas neatitiktų konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės aiškumo, suprantamumo reikalavimų.

6. minėta, kad ginčijamo vyriausybės nutarimo priėmimo metu įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo numatytas vienintelis oficialaus vyriausybės nutarimų skelbimo šaltinis – „valstybės žinios“.

Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsiga-liojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nebuvo nuostatų, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžiniai, lentelės, grafikai, schemos, žemėlapiai ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficia-liai skelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais.

Šiame įstatyme taip pat nebuvo nuostatų, kad minėti itin didelės apimties, su-dėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „vals-tybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „valstybės žinių“ nume-riuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „valstybės žinių“ formato.

tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo nenustatymas yra konstituciškai nepa-grįstas, nes neatitinka konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampra-tos, įtvirtintos inter alia konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kuri kartu su konstitu-ciniu teisinės valstybės principu suponuoja būtinybę nustatyti diferencijuotą teisinį vyriausybės nutarimų (ir kitų teisės aktų) oficialaus skelbimo reguliavimą.

taigi įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytas visuminis teisinis reguliavimas šiuo atžvilgiu buvo ydingas, konstituciškai nepagrįstas.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 31 straipsnyje (2007 m. sausio 16 d. redak-cija) nustatyta, kad tais atvejais, kai seimo nutarimai, vyriausybės nutarimai, minis-trų, vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių insti-tucijų priimti teisės aktai turi priedų (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), kuriuos paskelbti „valstybės žiniose“ nėra techninių galimybių, tokie teisės aktai oficialiai paskelbiami tą pačią dieną: „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt) – teisės aktas su priedais (1 dalies 1 punktas); „valstybės ži-niose“ – teisės aktas be priedų (1 dalies 2 punktas); šiame straipsnyje nurodytus teisės aktus „valstybės žiniose“ ir „valstybės žinių“ interneto tinklalapyje oficialiai skelbia juos pasirašę pareigūnai (2 dalis). taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas kartu pripažino būtinybę diferencijuoti teisės aktų oficialaus skelbimo tvarką. kartu paminėtina, kad Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos


įstatymo 31 straipsnis (2007 m. sausio 16 d. redakcija) nėra tyrimo dalykas šioje kons-titucinės justicijos byloje.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficia-liai skelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtin-gos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „valstybės žinių“ numeriuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „valstybės žinių“ formato, prieštaravo konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui.

8. kadangi, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis oficialios jų skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie yra išleidžiami, o tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas vyriausybės nutarimas, galiojo seimo 1993 m. balandžio 6 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, kuriame dar nebuvo padaryta jokių pakeitimų ar papildymų, pažymėtina, kad ši iš-vada padaryta tik dėl minėto įstatymo, išdėstyto pirmine, t. y. 1993 m. balandžio 6 d., redakcija.

9. minėta, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „valstybės žiniose“ ir kad paskelbimo „valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje; pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą vyriausybės nutarimai turėjo būti skelbiami būtent „valstybės žiniose“; nurodyto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos nete-kusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie, pasirašyti ministro pirmininko ir atitinkamo ministro, paskelbiami „valstybės žiniose“.

10. pažymėtina, kad šios pareiškėjų – klaipėdos apygardos administracinio teis-mo, klaipėdos miesto apylinkės teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, klaipėdos apygardos teismo prašymuose nurodytos įstatymo „Dėl Lietuvos Respub-likos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, taip pat pareiškėjų – seimo narių grupės, klaipėdos apygardos administracinio teismo, klai-pėdos miesto apylinkės teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, klaipė-


dos apygardos teismo prašymuose nurodyta šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuo-stata, dėl kurių yra ginčijama vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ ati-tiktis, kaip tik ir atspindėjo minėtą šiame įstatyme nustatyto visuminio teisinio regu-liavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą.

Šis konstatavimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą minėtą įsta-tyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatyto visuminio teisinio reguliavi-mo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą atspindėjo vien nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-galiojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas jokiais kitais aspektais nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11. konstatavęs, kad įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimti-mi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „valstybės žinių“ numeriuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „valstybės žinių“ formato, prieštaravo konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat konstatavęs, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl kurių yra ginčijama vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ atitiktis, kaip tik ir atspindėjo minėtą šiame įstatyme nustatyto visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą, konstitucinis teismas šioje konstitucinės jus-ticijos byloje netirs, ar minėtas vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punk-tui, 8 straipsnio 1 daliai.

priešingu atveju (jeigu vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ atitiktis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai būtų tiriama) būtų paneigta konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra konstitucija,


samprata, konstitucijos viršenybės principas, būtų iškreipta pati konstitucinės jus-ticijos esmė.

12. pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime:

– konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu – reikalauja nustatyti ne tik bendrąją teisės aktų oficialaus skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kurių kyla dėl grafinės da-lies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžian-čių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų oficialiai paskelbiami laikan-tis alternatyvios (palyginti su bendrąja teisės aktų oficialaus skelbimo tvarka) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais; tai mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti pa-skelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių;

– ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafinė dalis paskelbiama atskirai nuo teks-tinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu (kaip minėta, tam tikrų teisės aktų grafinės dalies skelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu turi būti ne taisyklė, bet išimtis), privalu laikytis iš konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, taip pat būtina užtikrinti, kad atskiras teisės aktų tekstinės ir grafinės dalių publikavimas nesudarytų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumo; inter alia būtina, kad: laikantis bendrosios (įprastos) teisės aktų oficialaus skelbimo tvar-kos – atitinkamame šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamo-sios dalys) šiame šaltinyje nėra paskelbta (paskelbtos); kad būtų aišku, kur galima susipažinti su šia (šiomis) minėtame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis); kad būtų praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl tos (tų) minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo; jeigu laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu atitinkamos teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas mi-nėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad atitinkamas teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neoficialiai, t. y. nesilaikant konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstitucinio teisinės valstybės principo;


– galimos ir tokios teisinės situacijos, kai įstatyme nustačius vienintelį teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinį ar vienintelį teisės aktų paskelbimo būdą toks teisinis reguliavimas būtų ne tik neracionalus, bet ir teisiškai ydingas, konstituciškai nepa-grįstas, nes neleistų atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintai teisei pasiekti savo tikslų dėl to, kad nebūtų įmanoma operatyviai, kuo sparčiau įgyvendinti tam tikrų legisla-tyvinių sprendimų, dėl to, kad būtų negarantuojama atitinkamos informacijos slap-tumo apsauga, taip pat dėl to, kad teisės akto nuostatos (pvz., grafinės dalies) būtų neadekvačiai suprantamos dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės ir t. t.; taip būtų nukrypta nuo konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos (be to, paskelbimo išlaidos galėtų būti nepamatuotai didelės);

– pagal konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, taip, kad nepažeistų teisės, jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė, – to reikalauja nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejamas ben-drasis teisės principas bona fides; jeigu kurios nors teisės akto sudedamosios dalies nepaskelbimas oficialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje gali būti kons-tituciškai pagrindžiamas ir jeigu nepažeidžiamos sąlygos, kad minėtame šaltinyje turi būti paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra šio teisės akto sudedamoji dalis šiame šaltinyje nėra paskelbta, turi būti aišku, kur galima susipažinti su šia minėtame šaltinyje nepaskelbta teisės akto sudedamąja dalimi, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės sub-jektams ir jiems negali kilti pagrįstų abejonių dėl tos minėtame šaltinyje nepaskelbtos teisės akto sudedamosios dalies turinio autentiškumo, joks teisės subjektas negali ne-silaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų.

13. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra nustatyta, kad, kaip minėta:– „valstybės žiniose“ buvo paskelbtas vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nu-

tarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (gene-ralinio plano)“, kuriuo buvo patvirtinta kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas); kartu buvo paskelbtas šio vyriausybės nutarimo priedas „kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrin-diniai teiginiai“, o visa schema „valstybės žiniose“ paskelbta nebuvo;

– schema yra didelės apimties – ją sudaro 18 tomų (daugiau kaip 1400 lapų), ji turi ne tik tekstinę, bet ir grafinę dalį; be to, grafinėje dalyje yra ir didelio formato brėžiniai (51,5 x 226 cm, 51 x 221 cm, 59,5 x 100 cm, 43 x 123 cm, 43 x 161,5 cm, 59,5 x 167 cm, 59,5 x 171 cm, 59 x 189,5 cm, 59 x 207 cm ir pan.);

– 1994 m. gruodžio mėn., t. y. tuo metu, kai schema buvo patvirtinta vyriausy-bės, ir dar ilgą laiką po to schemos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo patvirtinta vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos „valstybės žinios“, neprarandant schemos informaci-nės vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), paskelbti būtent „valstybės žiniose“, kuriose


pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-galiojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) turėjo būti oficialiai skelbiami vyriausybės nutarimai, iš esmės nebuvo techninių galimybių;

– iš teisės aktų, reglamentavusių teritorinio planavimo dokumentų rengimą, re-gistravimą, paskelbimą ir įsigaliojimą (kai kurie iš jų buvo išleisti netrukus po to, kai schema buvo patvirtinta vyriausybės), matyti, kad teisės subjektams turėjo būti (ir iš tikrųjų buvo) aišku, kur galima susipažinti su „valstybės žiniose“ nepaskelbta schema (jos originalais, kopijomis);

– visi asmenys, norėję susipažinti su schema, galėjo tai padaryti – jiems nebuvo ir nėra kliudoma ją skaityti, daryti kopijas ir pan.;

– išduodant detaliojo planavimo (kuršių nerijos nacionaliniame parke) sąlygas visuomet buvo ir yra remiamasi schema, o pačiuose detaliuosiuose planuose yra „tie-siog įdėtos“ schemos „ištraukos“;

– išduodant detaliojo planavimo (kuršių nerijos nacionaliniame parke) sąlygas dėl schemos prieinamumo teisės subjektams ar turinio autentiškumo teisinių ginčų nekildavo, taigi nors schema nebuvo paskelbta „valstybės žiniose“ visa („valstybės žiniose“ buvo paskelbti tik jos pagrindiniai teiginiai), buvo visuotinai pripažįstama, kad ji galioja.

14. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad jokie su kuršių neri-jos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliai-siais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą vy-riausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides.

15. taip pat pažymėtina, kad šiame konstitucinio teismo nutarime yra padaryta išvada, jog įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenusta-tyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių pro-blemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficia-liai skelbti „valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „valsty-bės žinių“ numeriuose (kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti daug mažesnis negu įprastinis „valstybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo


įprastinio „valstybės žinių“ formato), prieštaravo konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. taigi dėl visų čia nurodytų aplinkybių vien tai, kad vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtinta kuršių nerijos nacionalinio parko planavi-mo schema (generalinis planas) nebuvo visa paskelbta „valstybės žiniose“, savaime neduoda pagrindo teigti, kad schema buvo „nepaskelbta“ arba „paskelbta“ neviešai, neoficialiai, kad jos prieinamumas teisės subjektams nebuvo užtikrintas ir šitaip buvo pažeisti konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nepaisoma konstitucinio tei-sinės valstybės principo. taigi, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, nėra tei-sinio pagrindo teigti, kad vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką prieštarauja konstituci-jos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Dėl visų čia nurodytų aplinkybių šioje konstitucinės justicijos byloje nagrinėja-ma teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo teisinės situacijos, nagrinėtos konstitucinės jus-ticijos byloje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar vyriausy-bės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas nr. 458 „Dėl nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir vyriau-sybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas nr. 458) neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 95 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai, kurioje konstitucinis teismas 2003 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo nr. 458 „Dėl nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad vyriausybės 1991 m. lapkri-čio 8 d. nutarimas nr. 458 prieštaravo konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir kuriuo remiamasi pareiškėjų prašymuose.

tokį šių dviejų teisinių situacijų skirtingumą lemia inter alia tai, kad minėtoje anksčiau nagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje buvo tiriama, ar konstitucijai ne-prieštarauja teisės aktas, kurio apimtis nebuvo itin didelė, struktūra nebuvo sudė-tinga, o svarbiausia, tas teisės aktas neturėjo grafinės dalies, dėl kurios publikavimo „valstybės žiniose“ kiltų kokių nors techninių problemų. be to, vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo nr. 458 prieštaravimas konstitucijai konstitucinio teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarime grindžiamas tuo, kad vyriausybė jokiame oficialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje po konstitucijos įsigaliojimo apskritai nepaskelbė savo 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimu nr. 458 „Dėl nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtintos nuo-stolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodi-kos, taigi apskritai neįvykdė savo konstitucinės pareigos per protingai trumpą laiką


atlikti šio iki konstitucijos įsigaliojimo vyriausybės išleisto ir tebegaliojusio teisės akto peržiūrą ir jį pagal jo paskelbimą suderinti su konstitucijos nuostatomis.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) (Žin., 1993, nr. 12-296) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techni-nių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „valstybės žiniose“, bet kituose šalti-niuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „vals-tybės žinių“ numeriuose, prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nu-tarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (gene-ralinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) (Žin., 1994, nr. 99-1977) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.





SPRENDIMAS

DĖL KREIPIMOSI Į EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMĄ PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ



sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė konstitucinio teismo

teisėjo stasio stačioko pranešimą apie konstitucinės justicijos bylos nr. 47/04 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straips-nio 2 dalies nuostata „vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tink-lų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, parengimą teisminiam nagrinėjimui.


I

seimas 2004 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Lietuvos Respublikos ener-getikos įstatymą (2000 m. liepos 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildy-mais) ir išdėstė jį nauja redakcija. elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija; toliau – ir Įstatymas) įsigaliojo 2004 m. liepos 10 d.

Įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta:„perdavimo sistemos operatorius privalo užtikrinti, kad elektros energijos gamin-

tojų, skirstomųjų tinklų operatorių ir vartotojų įrenginių prijungimo prie perdavimo

◆ DėL kReipimosi Į euRopos benDRiJų teisinGumo teismą 217

tinklų sąlygos atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nebūtų diskriminuo-jančios. vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje.“

pagal Įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalį ir Įstatymo priedo „Įgyvendinami europos sąjungos teisės aktai“ 8 punktą Įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos yra suderintos inter alia su 2003 m. birželio 26 d. europos parlamento ir tarybos direktyva 2003/54/eb dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 96/92/eb (toliau – ir Direktyva 2003/54/eb arba Direktyva).

II

pareiškėjas – seimo narių grupė, susidedanti iš seimo narių Juliaus sabatausko, Rimanto sinkevičiaus, Alfonso macaičio, kęstučio kriščiūno, viktoro Rinkevičiaus, kazimiros Danutės prunskienės, Antano bauros, Gražinos Šmigelskienės, edvardo karečkos, Jūratės Juozaitienės, nikolajaus medvedevo, onos babonienės, Jono ko-renkos, Gintauto mikolaičio, Dobilo Jono kirvelio, mindaugo basčio, petro papo-vo, Jono Jurkaus, Janės narvilienės, Algimanto salamakino, Giedrės purvaneckienės, Antano valio, virmanto velikonio, valerijaus simuliko, Gintauto kniukštos, nijolės steiblienės, Jono Čiulevičiaus, egidijaus klumbio, Gintauto babravičiaus, vasilijaus popovo, Arturo plokšto, kurios atstovai yra seimo nariai Julius sabatauskas bei nijolė steiblienė ir advokatas Gytis kaminskas, 2004 m. spalio 28 d. kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. re-dakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostata „vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims.

Šis pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimu buvo priimtas nagrinėti. pagal šį prašymą konstitucinio teismo posėdžiui rengiama byla nr. 47/04.

III

pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas ištirti ginčijamos elektros energeti-kos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatos konsti-tucingumą grindžiamas inter alia tuo, kad ginčijama Įstatymo nuostata neįtvirtina elektros energijos vartotojo laisvės rinktis konkretaus elektros energijos persiuntimo (perdavimo ar skirstomojo) tinklo savo įrenginiui prijungti ir įpareigoja jį tą įren-ginį jungti prie elektros energijos skirstomųjų tinklų. tačiau, pareiškėjo aiškinimu, Direktyva 2003/54/eb tiesiogiai nenustato apribojimų elektros energijos vartotojui

2007 m. gegužės 8 d. sprendimas ◆218

prijungti savo įrenginį prie elektros energijos perdavimo tinklų ar pareigos jungtis tik prie elektros energijos skirstomųjų tinklų, todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijama Įstatymo nuostata, vertinama europos sąjungos teisės kontekste, yra diskriminacinė; ji prieštarauja ir konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms, kad Lietuvos ūkis grindžia-mas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (1 dalis), kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (2 dalis), kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (4 dalis), kad valstybė gina vartotojo interesus (5 dalis), taip pat konstituci-jos 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja konstitucija, bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Iv

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovų seimo nario vaclovo karbauskio ir seimo kanceliarijos teisės departamento vyresniojo patarėjo pauliaus Griciūno rašytiniai paaiškinimai, kuriuo-se teigiama, kad ginčijama nuostata neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms konstitu-cijos nuostatoms. suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama inter alia tokiu Direktyvos 2003/54/eb nuostatų aiškinimu, esą Direktyva neriboja elektros energijos vartotojo teisės prijungti įrenginį tiesiogiai prie elektros energijos perdavimo tinklų, nes apskritai nereglamentuoja šių dalykų; Direktyva nenustato ir pareigos jungti elektros energijos vartotojų įrenginius tik prie elektros energijos skirstomųjų tinklų, bet ji nedraudžia ir tokio teisinio reguliavimo, koks yra nustatytas ginčijamoje Įsta-tymo nuostatoje. suinteresuoto asmens atstovų aiškinimu, iš Direktyvos matyti, kad šie klausimai priklauso valstybių narių kompetencijai ir turi būti sprendžiami nacio-naliniu lygmeniu.

v

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos ūkio ministro v. uspaskicho, europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos tei-singumo ministerijos generalinio direktoriaus D. kriaučiūno, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. stanikūno, nacionalinės vartotojų teisių ap-saugos tarybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pirmininko F. pet-rausko, valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko v. Jankaus-ko, Lietuvos vartotojų asociacijos viceprezidento s. Juodvalkio, Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininko J. vilemo rašytiniai paaiškinimai.

vI

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas seimo pirmininko A. pau-lausko 2006 m. sausio 13 d. raštas nr. 010-s-13/450-s-65, kuriuo konstituciniam teismui inter alia buvo pranešta apie akcinės bendrovės (toliau – Ab) „vst“ (vakarų skirstomieji tinklai) generalinio direktoriaus D. nedzinsko 2005 m. spalio 19 d. laiš-ką europos komisijos nariui A. piebalgui (piebalgs), atsakingam už energetiką, ir šio


europos komisijos nario 2005 m. gruodžio 21 d. D/1225 atsakymą į minėtą laišką. Į klausimą „Ar Direktyvoje 2003/54/eb įtvirtinta vartotojų teisė laisvai pasirink-ti tiekėją įpareigoja visas valstybes nares nustatyti vartotojų teisę laisvai pasirinkti, prie kokių tinklų – perdavimo ir/ar skirstomųjų – jie gali prijungti savo elektros įrenginius?“ buvo atsakyta: „Direktyva 2003/54 nereikalauja suteikti klientui teisės savo nuožiūra rinktis tarp prisijungimo prie perdavimo arba paskirstymo sistemos. klientas turi teisę būti prijungtas prie elektros energetikos sistemos; tai, kaip tai yra detaliai įgyvendinama, paliekama spręsti vadovaujantis subsidiarumu.“

vII

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas vieno iš pareiškėjo atsto-vų – advokato G. kaminsko 2007 m. sausio 5 d. raštas, kuriame pateikiami papildo-mi paaiškinimai dėl ginčijamos Įstatymo nuostatos prieštaravimo konstitucijai, taip pat įrodinėjama, kad konstitucijai prieštarauja ne tik ginčijama Įstatymo nuostata, bet ir kai kurios kitos nuostatos, taip pat visas Įstatymas pagal priėmimo tvarką. Dar kitu savo raštu, 2007 m. sausio 29 d., šis pareiškėjo atstovas patikslino minėtus papildomus paaiškinimus.

vIII

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Lietuvos Respublikos vy-riausybės kanclerio v. sarapino raštas „Dėl informacijos apie pradėtą pažeidimo procedūrą dėl 2003 m. birželio 23 d. direktyvos 2003/54/eb“, kuriuo konstituci-niam teismui buvo pranešta apie europos komisijos 2006 m. gruodžio 12 d. pa-grįstą nuomonę nr. 2006/2059, adresuotą Lietuvos Respublikai dėl 2003 m. birželio 26 d. europos parlamento ir tarybos direktyvos 2003/54/eb dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių nepakankamo perkėlimo į nacionalinę teisę bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro atsakymą europos komisijos Generaliniam sekretoriatui „Dėl pagrįstos nuomonės nr. 2006/2059“. minėtoje europos komisi-jos pagrįstoje nuomonėje nurodyti Lietuvos Respublikos neįvykdyti įsipareigojimai pagal Direktyvą 2003/54/eb nėra susiję su elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalimi, kurios nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

IX

Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytos inter alia šios faktinės aplinkybės.Lietuvoje daugumos elektros energijos vartotojų (pagal Įstatymo 2 straipsnio

35 dalį vartotojas yra asmuo, perkantis elektros energiją vartojimo tikslams) įrenginiai yra jungiami prie elektros tinklo, kuriuo persiunčiama vartotojo įrenginiams tinkama elektros energija, t. y. prie skirstomųjų tinklų. Šiuo metu prie didžiausių skirstomųjų tinklų operatorių – Ab „Rytų skirstomieji tinklai“ ir Ab „vst“ – elektros tinklų yra prijungta 1 395 000 vartotojų įrenginių. skirstomųjų tinklų operatoriai yra svarbiau-


si perdavimo tinklų naudotojai. be minėtų skirstomųjų tinklų operatorių (Ab „Rytų skirstomieji tinklai“ ir Ab „vst“), skirstymo veiklos licencijas turi dar penkios bend-rovės, valdančios vietinius tinklus, skirtus gana nedidelėje teritorijoje gyvenančių gyventojų ar pačios bendrovės poreikiams tenkinti: Ab „Achema“, Ab „Akmenės cementas“, Ab „ekranas“, Ab „Lifosa“ ir valstybės įmonė „visagino energija“. prie perdavimo tinklų yra prijungti ir šešių vartotojų – Ab „Dirbtinis pluoštas“, uždaro-sios akcinės bendrovės „kauno vandenys“, specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“, Ab „mažeikių nafta“, Ab „mažeikių elektrinė“, Ab „vilniaus energetinė statyba“ – įrenginiai. Šių gamybos įmonių įrenginiai tiesiogiai prie aukš-tos įtampos elektros tinklų buvo prijungti dar sovietų valdžios metais, kai visi elek-tros tinklai sudarė vieną elektros energetikos sistemą, kurioje nebuvo atskirti ir buvo centralizuotai valdomi bei plėtojami elektros energijos gamyba, transportavimas bei tiekimas. taip susiklostė, kad kai kurių vartotojų, taip pat ir gyventojų, įrenginiai buvo prijungti prie gamybos įmonių elektros įrenginių; tokių vartotojų aprūpinimas elektra tiesiogiai priklauso nuo atitinkamų gamybos įmonių finansinio pajėgumo ir pan.

X

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač atkreiptinas dėmesys į suinte-resuoto asmens atstovų ir specialistų paaiškinimus, kad ginčijama Įstatymo nuosta-ta, įpareigojanti vartotoją savo įrenginius jungti pirmiausia prie skirstomųjų tinklų, užtikrina smulkiųjų ir pažeidžiamų vartotojų teisę už elektros energiją mokėti kaip galima mažesnę kainą. pasak suinteresuoto asmens atstovų ir specialistų, galutinė elektros energijos kaina vartotojams susideda iš keturių pagrindinių sudedamųjų dalių: elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo kainų. elektros energijos persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) kainų nustatymas grindžiamas va-dinamuoju „pašto ženklo“ (arba „taškinio tarifo“) principu, pagal kurį reikalaujama, kad viršutinės persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) paslaugų kainų ribos būtų ap-skaičiuojamos būtiną persiuntimo (perdavimo ar skirstymo) veiklos pajamų lygį da-lijant iš bendro atitinkamais tinklais (perdavimo ar skirstomaisiais) persiunčiamos elektros energijos kiekio. Šiame kontekste paminėtina, kad būtinas elektros energijos persiuntimo veiklos pajamų lygis apima elektros energijos tinklų eksploatavimo, re-monto ir atstatymo sąnaudas, kurios tiesiogiai nepriklauso nuo tinklais persiunčia-mos elektros energijos kiekio ir iš esmės nekinta, taip pat elektros energijos tinklų plėtros išlaidas (investicijas), taigi ir skirstomųjų tinklų operatorių išlaidas, susijusias su vartotojų įrenginių prijungimu prie skirstomųjų tinklų; vadinasi, šios sąnaudos ir išlaidos vienodai tenka visiems elektros energijos vartotojams. suinteresuoto asmens atstovų ir specialistų teigimu, finansiškai pajėgiems stambiems ūkio subjektams būtų ekonomiškai naudingiau jungtis tiesiogiai prie elektros energijos perdavimo tinklų, nes tada jiems nereikėtų mokėti už elektros energijos persiuntimą skirstomaisiais tinklais; jeigu tokio prisijungimo galimybės nebūtų ribojamos, būtų sudarytos prie-


laidos gerokai sumažinti elektros energijos persiuntimo skirstomaisiais tinklais kiekį; daugumai vartotojų, finansiškai nepajėgių prisijungti prie elektros energijos perdavi-mo tinklų (smulkių ir pažeidžiamų vartotojų), padidėtų elektros energijos persiunti-mo (vadovaujantis „pašto ženklo“ principu tinklais) kaina. taigi nebūtų atsižvelgta į Direktyvos 2003/54/eb preambulės 24 konstatuojamosios dalies nuostatą, kad „vals-tybės narės turėtų imtis būtinų priemonių, kuriomis elektros energijos vidaus rinkoje būtų apsaugoti pažeidžiami vartotojai“.


I

1. pagal konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstitucinis teismas sprendžia, ar įstatymai neprieštarauja konstitucijai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konsti-tucinio teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato konstitucinio teis-mo įstatymas.

konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsnyje „konstitucinis teismas – teisminė institucija“ yra įtvirtinta konstitucinio teismo paskirtis – garantuoti konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą ir yra nustatyta, kad konstituci-nis teismas tai daro spręsdamas, ar inter alia įstatymai neprieštarauja konstitucijai. Šitaip yra įtvirtintas konstitucinio teismo, kaip savarankiško ir nepriklausomo teis-mo, statusas (konstitucinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas).

2. konstitucinio teismo konstitucinės paskirties ir kompetencijos ypatumai, ypatinga vieta teisminės valdžios sistemoje yra susiję su tuo, kad konstitucinis teis-mas pagal konstituciją vykdo konstitucinę teisminę kontrolę. kreiptis į konstitucinį teismą dėl įstatymų atitikties konstitucijai pagal konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį gali tik vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų seimo narių, taip pat teismai. tirdamas įstatymų konstitucingumą konstitucinis teismas sprendžia konstitucinius ginčus tarp vyriausybės, seimo narių grupės (kurią sudaro ne mažiau kaip 1/5 visų seimo narių) arba teismų, ir ginčijamą įstatymą priėmusios institucijos – seimo, t. y. kito-kio pobūdžio teisinius ginčus nei tie, kuriuos sprendžia bendrosios kompetencijos ir specializuoti (administraciniai) teismai. pagal konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbia-mas konstitucinio teismo sprendimas, kad šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja konstitucijai. taigi atitinkamas konstitucinio teismo sprendimas turi erga omnes poveikį visai tirto įstatymo (jo dalies) taikymo praktikai (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). konstitucinio teismo sprendimai klausimais, ku-riuos konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (kons-titucijos 107 straipsnio 2 dalis).

3. tirdamas, ar ginčijamas įstatymas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai, konstitucinis teismas oficialiai aiškina ir konstituciją, ir tą įstatymą. tai darydamas,


konstitucinis teismas taiko įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.

II

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamas elektros energetikos įsta-tymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatos „vartotojo įren-giniai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ konstitucingumas.

minėta, kad Įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos, kaip nurody-ta pačiame Įstatyme, yra suderintos su Direktyva 2003/54/eb. konstatuotina (atsi-žvelgiant ir į Įstatymo priedo pavadinimą „Įgyvendinami europos sąjungos teisės aktai“), kad pačiame Įstatyme įtvirtinta, jog jis išleistas įgyvendinant europos są-jungos teisės aktus, inter alia Direktyvą 2003/54/eb.

2. Direktyvos preambulėje nurodyta, kad ji priimta europos bendrijos steigi-mo sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šią sutartį, ypač į jos 47 straipsnio 2 dalį, 55 ir 95 straipsnius.

3. Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narys-tės europos sąjungoje“ (kuris yra konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nusta-tyta, kad europos sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kad jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama euro-pos sąjunga, europos sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad šiose nuostatose yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti europos sąjungos teisės aktų taikymo pir-menybę tais atvejais, kai europos sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama europos sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nusta-tytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), iš-skyrus pačią konstituciją (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruo-džio 21 d. nutarimai).

4. todėl ginčijamą Įstatymo, kuris, kaip minėta, išleistas įgyvendinant inter alia Direktyvą 2003/54/eb, nuostatą būtina aiškinti šioje direktyvoje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

III

1. Šiame kontekste ypač svarbios Direktyvos 2003/54/eb nuostatos dėl varto-tojų elektros energijos įrenginių jungimo prie elektros energijos persiuntimo (per-davimo ar skirstomųjų) tinklų.


2. Direktyvos vii skyriaus „prisijungimo prie sistemos organizavimas“ 20 straipsnyje „trečiųjų šalių prieiga“ nustatyta:

„1. valstybės narės užtikrina, kad būtų įgyvendinta paskelbtais tarifais pagrįsta sistema, pagal kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir pa-skirstymo sistemų, taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams, ir kad ši sistema būtų taikoma objektyviai, nediskriminuojant sistemos vartotojų. valsty-bės narės užtikrina, kad šie tarifai arba jų apskaičiavimo metodika iki jų įsigaliojimo būtų patvirtinta laikantis 23 straipsnio ir kad šie tarifai (jei patvirtinama vien tik metodika – ši metodika) būtų viešai paskelbti iki jų įsigaliojimo.

2. perdavimo ar paskirstymo sistemos operatorius gali neleisti prisijungti prie sistemos, jeigu trūksta būtinų pajėgumų. pateikiamos tinkamai motyvuotos atsisa-kymo priežastys, visų pirma atsižvelgiant į 3 straipsnį. tam tikrais atvejais, kai atsi-sakoma leisti prisijungti, valstybės narės užtikrina, kad perdavimo ar paskirstymo sistemos operatorius pateiktų atitinkamos informacijos apie priemones, kurių reikia imtis tinklui sustiprinti. iš šalies, kuri prašo šios informacijos, gali būti imamas pri-imtinas mokestis, atspindintis šios informacijos pateikimo išlaidas.“

3. taigi Direktyvos 20 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybių narių pareiga sukurti paskelbtais tarifais pagrįstą sistemą, pagal kurią trečiosioms šalims suteikia-ma prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų, taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams. klauzulę „sistema, pagal kurią trečiosioms šalims sutei-kiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų, taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams“ aiškinant vien lingvistiškai būtų galima daryti prielai-dą, kad valstybės narės privalo sukurti tokią sistemą, kurioje reikalavimus atitin-kantiems vartotojams jų pageidavimu, būtų suteikiama prieiga tiek prie perdavimo, tiek prie paskirstymo sistemų. Šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta vienintelė šios pareigos suteikimo išlyga: prisijungti prie sistemos gali būti neleista, jeigu trūks-ta būtinų pajėgumų; kitų išlygų, kada sistemos operatorius gali atsisakyti prijungti elektros energijos įrenginius prie perdavimo ar paskirstymo sistemos, Direktyvoje eksplicitiškai nėra numatyta. minėtą prielaidą, kad reikalavimus atitinkančiam var-totojui jo pageidavimu turi būti suteikiama prieiga tiek prie perdavimo, tiek prie paskirstymo sistemų, sustiprina tai, kad Direktyvos 2 straipsnio „sąvokos“ 3 dalyje „perdavimas“ apibrėžiamas kaip „elektros energijos transportavimas ypač aukštos ir labai aukštos įtampos tinklų sujungimo sistema, siekiant pristatyti ją galutiniam vartotojui ar paskirstytojams, išskyrus tiekimą“; taigi expressis verbis įtvirtinta, kad elektros energijos perdavimas apima jos transportavimą inter alia galutiniam var-totojui. Lingvistinis šios sąvokos aiškinimas leistų teigti, kad galutiniam vartotojui toks perdavimas galimas ir tiesiogiai, nesinaudojant paskirstymo tinklais.

4. kita vertus, Direktyvos 2003/54/eb nuostatos dėl vartotojų elektros energijos įrenginių jungimo prie elektros energijos persiuntimo (perdavimo ar skirstomųjų) tinklų gali būti aiškinamos ne tik lingvistiškai, taip pat ne tik tų Direktyvos nuosta-


tų, kuriomis skatinama konkurencija elektros rinkoje, kontekste. Antai Direktyvos preambulės 6 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog tam kad veiktų konkurencija, prisijungimas prie tinklo turi būti nediskriminacinis, skaidrus ir nustatyta tinkama kaina, o 7 konstatuojamojoje dalyje inter alia nurodyta, kad siekiant užbaigti elekt-ros energijos vidaus rinkos kūrimą, labai svarbu užtikrinti nediskriminuojančią prieigą prie perdavimo ar paskirstymo sistemų operatoriaus tinklo.

be to, darytina prielaida, kad Direktyvos nuostatos dėl vartotojų elektros ener-gijos įrenginių jungimo prie elektros energijos persiuntimo (perdavimo ar skirsto-mųjų) tinklų aiškintinos ir šios direktyvos nuostatų, kuriomis siekiama socialinio pobūdžio tikslų – universaliųjų paslaugų teikimo, vartotojų apsaugos, aplinkosau-gos ir kt., kontekste. Antai pagal Direktyvos 3 straipsnio „viešųjų paslaugų įpareigo-jimai ir vartotojų apsauga“ 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad visiems namų ūkio vartotojams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia, – mažosioms įmonėms (t. y. įmonėms, kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, o metinė apyvarta arba balan-sas neviršija 10 milijonų eurų) būtų teikiamos universaliosios paslaugos, t. y. kad jos turėtų teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už protingą, lengvai ir aiškiai palyginamą ir skaidrią kainą; o pagal šio straipsnio 5 dalį valsty-bės narės imasi atitinkamų priemonių, siekdamos apsaugoti galutinius vartotojus bei užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos laipsnį, ypač siekdamos, kad būtų taiko-mos adekvačios pažeidžiamų vartotojų apsaugos priemonės, įskaitant atitinkamas priemones, padedančias jiems apsisaugoti nuo energijos tiekimo nutraukimo ir kt. tokią prielaidą sustiprina ir būtinumas paisyti Direktyvos preambulės 24 konsta-tuojamosios dalies nuostatos, kad „valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių, kuriomis elektros energijos vidaus rinkoje būtų apsaugoti pažeidžiami vartotojai“.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip minėta, suinteresuoto asmens atsto-vų ir specialistų aiškinimu, ginčijama Įstatymo nuostata, įpareigojanti vartotoją savo įrenginius jungti pirmiausia prie skirstomųjų tinklų, užtikrina smulkiųjų ir pažeidžiamų vartotojų teisę už elektros energiją mokėti kaip galima mažesnę kainą, nes elektros energijos persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) kainų nu-statymas grindžiamas vadinamuoju „pašto ženklo“ principu, kai elektros ener-gijos persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) tinklų operatorių sąnaudos ir išlai-dos vienodai tenka visiems elektros energijos vartotojams; finansiškai pajėgiems stambiems ūkio subjektams būtų ekonomiškai naudingiau jungtis tiesiogiai prie elektros energijos perdavimo tinklų, nes tada jiems nereikėtų mokėti už elektros energijos persiuntimą skirstomaisiais tinklais; jeigu tokio prisijungimo galimybės nebūtų ribojamos, būtų sudarytos prielaidos gerokai sumažinti elektros energijos persiuntimo skirstomaisiais tinklais kiekį; daugumai vartotojų, finansiškai nepa-jėgių prisijungti prie elektros energijos perdavimo tinklų (smulkių ir pažeidžiamų vartotojų), padidėtų elektros energijos persiuntimo (vadovaujantis „pašto ženklo“ principu tinklais) kaina.


5. todėl būtina atsakyti į klausimą, ar Direktyvos 20 straipsnio nuostatos ne-reiškia, jog iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad teisę tiesiogiai prisijungti prie elektros energijos perdavimo tinklų turėtų kiekvienas (net namų ūkio) vartoto-jas. kitaip tariant, būtina išsiaiškinti, ar Direktyva nereikalauja, kad valstybių narių teisės aktuose būtų įtvirtinta kiekvieno vartotojo teisė pasirinkti, prie kurių – per-davimo ar skirstomųjų – tinklų jis tiesiogiai pageidauja prisijungti, ar ji tik įtvirtina galimybę vartotojui būti prijungtam prie tinklo, idant būtų užtikrinti jo elektros energijos poreikiai ir protinga elektros energijos kaina. Šiame kontekste paminėti-na, kad skaidrumą ir skirtingų kategorijų vartotojų nediskriminavimą, kuriuos už-tikrinti privalu pagal Direktyvos 20 straipsnį, galima užtikrinti ir tada, kai vartotojų įrenginiai yra prijungti prie skirstomųjų tinklų, pavyzdžiui, objektyviu pagrindu nustatant tam tikras vartotojų klases (žr. europos komisijos komunikatą europos parlamentui ir tarybai „vidaus energijos rinkos sukūrimas“, kom (2001) 125 galu-tinis; 2001/0077 (coD); 2001/0078 (coD), p. 38).

Čia svarbus ir subsidiarumo principas (žr. Direktyvos 2003/54/eb preambulės 31 konstatuojamąją dalį), galbūt leidžiantis teigti, kad spręsti šį klausimą yra palikta valstybėms narėms.

6. taigi konstituciniam teismui šioje konstitucinės justicijos byloje reikia iš-siaiškinti, ar Direktyvos 20 straipsnis turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis vals-tybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį bet kuri trečioji šalis savo nuožiūra, jei tik yra elektros energijos sistemos „būtinų pajėgumų“, turi teisę pa-sirinkti, prie kurios sistemos – elektros energijos perdavimo ar elektros energijos paskirstymo – ji nori prisijungti, o tokios sistemos operatorius turi pareigą suteikti prieigą prie tinklo.

7. pagal europos bendrijos steigimo sutarties 220 straipsnį europos bendrijų teisingumo teismas užtikrina, kad aiškinant šią sutartį būtų laikomasi teisės, o pa-gal europos bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnį europos bendrijų teisingu-mo teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl bendrijos institucijų teisės aktų (taigi ir Direktyvos 2003/54/eb) aiškinimo.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsniu, europos bendrijos steigimo sutarties 234 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 28 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. kreiptis į europos bendrijų teisingumo teismą su prašymu priimti preju-dicinį sprendimą šiuo klausimu: ar 2003 m. birželio 26 d. europos parlamento ir tarybos direktyvos 2003/54/eb dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų tai-syklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/eb 20 straipsnis turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį bet kuri trečioji šalis savo nuožiūra, jei tik yra elektros energijos sistemos „būtinų pajėgu-


mų“, turi teisę pasirinkti, prie kurios sistemos – elektros energijos perdavimo ar elektros energijos paskirstymo – ji nori prisijungti, o tokios sistemos operatorius turi pareigą suteikti prieigą prie tinklo?

2. konstitucinės justicijos bylos nr. 47/04 nagrinėjimo Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo teisminiame posėdyje klausimą spręsti gavus prašomą euro-pos bendrijų teisingumo teismo prejudicinį sprendimą.


227

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – vILNIAUS APyGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠyMO IŠTIRTI LIETUvOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ ByLŲ TEISENOS ĮSTATyMO 57 STRAIPSNIO 3 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA) ATITIKTĮ LIETUvOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT LIETUvOS RESPUBLIKOS vALSTyBĖS IR TARNyBOS PASLAPČIŲ ĮSTATyMO 15 STRAIPSNIO 3 DALIES (2003 M. GRUODŽIO 16 D. REDAKCIJA) ATITIKTĮ LIETUvOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUvOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ ByLŲ TEISENOS ĮSTATyMO 51 STRAIPSNIO 1, 2 DALIMS (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA),

53 STRAIPSNIO 1 DALIAI (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA)


Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono namavičiaus, Ramutės Ruškytės, vytauto sinkevičiaus, stasio stačioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vil-

niaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-24/2007) ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 29 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstaty-mo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės prin-cipams, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straips-nio 1, 2 dalims (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).


pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administra-cinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, ar valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, konstitucijos preambu-


lėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, Ad-ministracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalims (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

Šis pareiškėjo prašymas konstituciniame teisme gautas 2007 m. gegužės 4 d.


I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas inter alia prašo iš-tirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsė-jo 19 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui.

2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rug-sėjo 19 d. redakcija) nustatyta: „Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tar-nybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.“

3. konstitucinis teismas viešame teismo posėdyje 2007 m. gegužės 8 d. išnag-rinėjo bylą nr. 7/04-8/04 pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, ar valstybės ir tarnybos paslap-čių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstitucijos 30 straipsnio 1 da-liai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarau-ja konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, konstitucijos 29 straipsniui, Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalims, 53 straipsnio 1 daliai, ir 2007 m. gegužės 15 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstaty-mo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kuriuo inter alia Administracinių bylų teise-nos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (Žin., 2000, nr. 85-2566) buvo pripažinta neprieštaraujančia konstitucijai.

minėtas konstitucinio teismo nutarimas „valstybės žiniose“ buvo oficialiai pa-skelbtas 2007 m. gegužės 17 d. (2007, nr. 54-2097) ir nuo tos dienos galioja.

4. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rug-sėjo 19 d. redakcija), kurios atitiktimi konstitucijai abejoja pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas, atitikties konstitucijai klausimas yra išspręstas minėtame konstitucinio teismo nutarime.

5. pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą konstitucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis

◆ DėL AtsisAkYmo nAGRinėti pRAŠYmą 229

konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu pri-imtas konstitucinio teismo nutarimas.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui.

II

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat prašo iš-tirti, ar valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruo-džio 16 d. redakcija) neprieštarauja inter alia konstitucijos 29 straipsniui, konsti-tucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakci-ja) 15 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta: „Atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurių medžiagoje yra įslaptintos informacijos, įtariamasis (kalti-namasis) ir įtariamojo (kaltinamojo) gynėjai baudžiamojo proceso kodeko nusta-tyta tvarka turi teisę susipažinti su bylos medžiagoje esančia įslaptinta informacija, išskyrus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens ta-patybę padedančius nustatyti duomenis.“

Akivaizdu, kad šioje dalyje (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) yra reguliuoja-mi santykiai, atsirandantys atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, t. y. baudžiamojo proceso santykiai, o ne santykiai, atsirandantys nagrinėjant administracinę bylą, t. y. ne administracinio proceso santykiai.

3. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ta apim-timi, kuria prašoma ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija), grin-džiamas tuo, kad, jo teigimu, pagal šią dalį įtariamasis (kaltinamasis) ir jo gynė-jai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka turi teisę susipažinti su bylos medžiagoje esančia įslaptinta informacija tada, kai atliekamas ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjama baudžiamoji byla, kurios medžiagoje yra įslap-tintos informacijos, tačiau toks teisinis reguliavimas nesuteikia teisės su bylos me-džiagoje esančia įslaptinta informacija susipažinti administracinės bylos proceso dalyviams; pareiškėjo teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas be išimčių neleidžia administracinės bylos proceso dalyviams susipažinti su įslaptinta informacija net tada, kai administraciniame teisme yra nagrinėjama asmens administracinė byla ir joje įrodymais pripažįstama bei vertinama valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija. pareiškėjo nuomone, dėl to toks asmuo atsiduria nelygiateisėje padė-tyje, palyginti su kita ginčo šalimi, kuriai valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija yra žinoma ir prieinama; pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas


prieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškė-jo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

taigi pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija ne tai, kas yra eksplicitiškai nustatyta valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straips-nio 3 dalyje (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija), bet tai, kas joje, jo teigimu, nėra nustatyta, tačiau, jo nuomone, turėtų būti nustatyta.

4. Šiame kontekste ypač atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas – vil-niaus apygardos administracinis teismas, argumentuodamas savo prašymą ištirti valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalies (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) atitiktį konstitucijai, teigia ne tik tai, kad, jo aiškinimu, šioje dalyje nustatytas teisinis reguliavimas be išimčių neleidžia administracinės bylos proceso dalyviams susipažinti su įslaptinta informacija net tada, kai administraciniame teis-me yra nagrinėjama asmens administracinė byla ir joje įrodymais pripažįstama bei vertinama valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija, bet ir tai, kad Ad-ministracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) administracinio proceso dalyviams „iš esmės suteikia teisę susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais, sudarančiais valstybės ir tarnybos paslaptis“.

be to, suabejojęs, ar valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijai dėl to, kad, pareiškė-jo aiškinimu, ginčijamas teisinis reguliavimas be išimčių neleidžia administracinės bylos proceso dalyviams susipažinti su įslaptinta informacija net tada, kai adminis-traciniame teisme yra nagrinėjama asmens administracinė byla ir joje įrodymais pripažįstama bei vertinama valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija, pareiškėjas prašo konstitucinio teismo ištirti ir tai, ar konstitucijai neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tar-nybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, taigi nėra nustatyta absoliutaus draudimo kaip įrodymus administracinėje byloje naudoti ir tokius valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius faktinius duomenis, kurie nėra išslaptinti (šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvir-tina konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina infor-macija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos, o bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) infor-macija gali būti įrodymu toje byloje).

taigi pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalies (2003 m. gruodžio


16 d. redakcija) atitiktį konstitucijai argumentai yra nenuoseklūs, prieštaringi: vie-na vertus, vadovaujamasi nuostata, kad viename (valstybės ir tarnybos paslapčių) įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neleidžia asmeniui įgyvendinti savo teisių, kita vertus, sutinkama, kad tos teisės gali būti įgyvendintos pagal kitą (Administra-cinių bylų teisenos) įstatymą.

5. sprendžiant, ar pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo pra-šymas nurodyta apimtimi gali būti priimtas nagrinėti konstituciniame teisme, pa-žymėtina, kad vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, kuria kreipia-masi į konstitucinį teismą, buvo priimta nagrinėjant ne baudžiamąją, bet adminis-tracinę bylą.

6. taigi pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištir-ti, ar konstitucijai neprieštarauja tokios valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalies (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) nuostatos, kurios jo nagri-nėjamoje byloje neturi būti taikomos.

7. pagal konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo ma-nyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje by-loje, prieštarauja konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į konstitucinį teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka konstituciją.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka konstituciją, tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja konstitucijai.

vadinasi, pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas į konstitu-cinį teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

taigi pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai nepriešta-rauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalė-tų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

8. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą kons-titucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto ati-tiktį konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į konstitucinį teismą.

9. be to, jeigu teismas į konstitucinį teismą kreipiasi su prašymu ištirti, ar kons-titucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (taigi neturėda-mas locus standi), atsižvelgiant į visą tokį prašymą pagrindžiančių argumentų visumą spręstina, ar pareiškėjo kreipimosi į konstitucinį teismą motyvai yra teisiniai.


10. Šiame konstitucinio teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti valstybės ir tarnybos paslap-čių įstatymo 15 straipsnio 3 dalies (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) atitiktį kons-titucijai argumentai yra nenuoseklūs, prieštaringi: viena vertus, remiamasi nuostata, kad viename (valstybės ir tarnybos paslapčių) įstatyme nustatytas teisinis reguliavi-mas neleidžia asmeniui įgyvendinti savo teisių, kita vertus, sutinkama, kad tos teisės gali būti įgyvendintos pagal kitą (Administracinių bylų teisenos) įstatymą.

tokie kreipimosi į konstitucinį teismą motyvai, nepaisant teisinės terminijos, ypač atsižvelgiant į tai, kad į konstitucinį teismą pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo kreiptasi akivaizdžiai neturint locus standi, negali būti pri-pažįstami teisiniais.

11. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, konstitucijos preambu-lėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

III

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti ir tai, ar valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalims (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

2. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal kons-tituciją jis nesprendžia teisės akto atitikties tos pačios galios teisės aktui ir kad pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą (pagal kurį konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam teis-mui) tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti atitinkamą pareiškėjo prašymą.

tai, beje, konstatuota ir konstitucinio teismo 2004 m. vasario 3 d. sprendi-muose „Dėl prašymo (nr. 1b-05) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslap-čių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui ir konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat Lietu-


vos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 53 straipsnio 1 daliai“ ir „Dėl prašymo (nr. 1b-06) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tar-nybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ar šio įstatymo 11 straips-nio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui ir konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 53 straipsnio 1 daliai“, kuriais buvo atsisakyta priimti nagrinėti pa-reiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus nr. 1b-05/2004 ir 1b-06/2004 ta apimtimi, kuria konstitucinio teismo buvo prašoma ištirti, ar valsty-bės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Adminis-tracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalims, 53 straipsnio 1 daliai.

3. paminėtina, kad tuose (nr. 1b-05/2004, 1b-06/2004) prašymuose konsti-tucinio teismo buvo prašoma ištirti to paties, tik ankstesnės redakcijos įstatymo (būtent valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) straipsnio dalių atitiktį toms pa-čioms kito įstatymo (būtent Administracinių bylų teisenos įstatymo) straipsnių da-lims, kurias pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas nurodo šiame (nr. 1b-24/2007) prašyme (dėl kurio priėmimo nagrinėti konstituciniame teisme dabar yra sprendžiama).

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1, 2 dalims (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 28 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teis-mo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstaty-mo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tar-nybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, Lietuvos Respub-likos konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo


51 straipsnio 1, 2 dalims (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.



235

SPRENDIMAS

DĖL TEISENOS ByLOJE PAGAL PAREIŠKĖJO – LIETUvOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠyMĄ IŠTIRTI, AR LIETUvOS RESPUBLIKOS DOKUMENTŲ IR ARCHyvŲ ĮSTATyMO 20 STRAIPSNIO 3 DALIS (2004 M. KOvO 30 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUvOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI, NUTRAUKIMO


Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono namavičiaus, vytauto sinkevičiaus, stasio stačioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Res-

publikos seimo narių grupės, susidedančios iš vilijos Aleknaitės Abramikienės, Jur-gio Razmos, irenos Degutienės, Rimanto Jono Dagio, Audroniaus Ažubalio, Ramūno Garbaravičiaus, Danutės bekintienės, Arimanto Dumčiaus, Liudviko sabučio, Rasos Juknevičienės, Andriaus kubiliaus, Algirdo vrubliausko, edmundo pupinio, Juliaus Dautarto, sauliaus pečeliūno, Antano matulo, vincės vaidevutės margevičienės, Aud-riaus endzino, violetos boreikienės, povilo Jakučionio, Antano napoleono stasiškio, vidos marijos Čigriejienės, Dalios teišerskytės, kęstučio Glavecko, Gintaro Šileikio, Algio Čapliko, Rimanto Remeikos, Armino Lydekos, sauliaus Lapėno, vytauto bogu-šio, Jono Čekuolio, Algio kašėtos, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad priėjimas prie nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių ssRs valstybės saugumo komiteto (kGb) Lietuvos ssR padalinio, Lietuvos ssR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos kons-titucijos 25, 42 straipsniams, konstituciniams Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės, demokratijos, atviros pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams.


I

1. pareiškėjas – seimo narių grupė kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 3 da-


lis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad priėjimas prie nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių ssRs valstybės saugumo komiteto (kGb) Lietuvos ssR padalinio, Lietuvos ssR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo, neprieštarauja konstitucijos 25, 42 straipsniams, konstituciniams Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės, demokratijos, atviros pilietinės visuome-nės, teisinės valstybės principams.

Šis prašymas konstituciniame teisme gautas 2006 m. rugsėjo 26 d.2. konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. spalio 9 d. potvarkiu nr. 2b-133

pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą konstitucinio teismo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 43/06.

II

Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2004 m. kovo 30 d. redakcija) buvo nustatyta:„priėjimas prie nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių ssRs

valstybės saugumo komiteto (kGb) Lietuvos ssR padalinio, Lietuvos ssR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų doku-mentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo. Šių dokumentų naudojimo tvarką nu-stato Lietuvos Respublikos vyriausybė.“

III

pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. viešumas yra viena iš demokratijos sąlygų. tauta, priimdama sprendimus

svarbiausiais Lietuvos Respublikos klausimais, atvira pilietinė visuomenė turi teisę žinoti, kokie asmenys tarnavo okupantams; būtina užtikrinti skaidrumą. tai turi būti daroma įtvirtinant trečiųjų asmenų teisių apsaugą ir archyvų naudotojų asme-ninę atsakomybę, bet negalima septyniasdešimčiai metų įslaptinti Lietuvoje neteisė-tai veikusių svetimos valstybės struktūrų dokumentų turinio; informacijos apie an-tivalstybinę veiklą įslaptinimas užkerta kelią visuomenei susipažinti su duomenimis apie svetimos valstybės agresorės nusikalstamas organizacijas, jų narius ir bendra-darbius. tai, kad nepriklausoma, valstybės ir pilietybės tęstinumo pagrindu atkur-ta Lietuvos Respublika suteikia specialią apsaugą prieš ją ir jos piliečius veikusios valstybės nusikalstamų organizacijų dokumentams, yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos kaip nepriklausomos valstybės statusu.

2. informacijos laisvė gali būti ribojama įstatymu, kai tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje ir jais siekiama ginti tokias vertybes kaip žmogaus svei-kata, garbė ir orumas, privatus gyvenimas, dorovė, konstitucinė santvarka.

tačiau demokratinė visuomenė yra neatsiejama nuo viešumo; Lietuvos atvira pilietinė visuomenė neįsivaizduojama be žinių apie antivalstybinę veiklą Lietuvos

◆ DėL teisenos nutRAukimo 237

teritorijoje vykdžiusias svetimos valstybės struktūras ir joms tarnavusius asmenis. Leidimas visuomenei prieiti prie svetimos valstybės nusikalstamų struktūrų (ssRs valstybės saugumo komiteto (kGb) Lietuvos ssR padalinio, Lietuvos ssR vidaus reikalų ministerijos, kitų Lietuvos teritorijoje veikusių ssRs specialiųjų tarnybų) dokumentų sustiprintų pilietinės visuomenės įsitraukimą į demokratinį valdymą, kartu ir konstitucinę santvarką, o galimybės manipuliuoti asmenimis dėl jų dalyva-vimo antivalstybinėje veikloje būtų sumažintos iki minimumo.

be to, žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei.

todėl Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti neteisėtais tikslais veikusių struktūrų dokumentus, negali būti laikomas būtinu Lietuvos Respublikos demokratinėje visuomenėje, jo negalima pateisinti pri-vatus gyvenimo ar konstitucinės santvarkos apsauga.

3. Atvira pilietinė visuomenė neįsivaizduojama be tinkamai vykdomos svar-biausios archyvų funkcijos – saugomos medžiagos pateikimo visuomenei ir Lietu-vos praeities tyrėjams. Ginčijamas ribojimas stabdo XX amžiaus istorijos tyrimus, svarbius ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir tarptautiniame kontekste. Dėl kGb ar-chyvų dalies, susijusios su agentūrine informacija, baudžiamosiomis bei trėmimo bylomis, įslaptinimo aklavietėje atsiduria pokario rezistencijos, holokausto, sovieti-nio laikotarpio studijos.


1. seimas 2004 m. kovo 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu seimo 1995 m. gruodžio 5 d. priimtą ir nuo 1995 m. gruodžio 30 d. galiojusį Lietuvos Respublikos archyvų įstatymą išdėstė nauja redakcija ir pakeitė jo pavadinimą – šis įstatymas buvo pavadintas Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymu. Dokumentų ir archyvų įstatymas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d.

minėta, kad pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį (2004 m. kovo 30 d. redakcija) priėjimas prie nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių ssRs vals-tybės saugumo komiteto (kGb) Lietuvos ssR padalinio, Lietuvos ssR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų buvo ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo; šių dokumentų naudojimo tvarką turėjo nu-statyti vyriausybė.

2. seimas 2006 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 1, 2, 3, 14, 20 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei Įstatymo pa-pildymo priedu įstatymą, kurio 5 straipsnio 1 dalimi pakeitė Dokumentų ir archyvų įstatymo 20 straipsnio 3 dalį (2004 m. kovo 30 d. redakcija). Dokumentų ir archyvų


įstatymo 1, 2, 3, 14, 20 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei Įstatymo papildymo priedu įstatymas įsigaliojo 2007 m. sausio 11 d.

Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2006 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatyta:„priėjimas prie nacionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies dokumen-

tų, išvardytų šio Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, yra neribojamas. priėjimas prie na-cionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies dokumentų reglamentuojamas šio Įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka. priėjimas prie dokumentų, kuriuose yra informacijos, susijusios su asmenimis, prisipažinusiais slapta bendra-darbiavus su ssRs specialiosiomis tarnybomis ir įrašytais į prisipažinusių asmenų įskaitą, taip pat atvejais, kai nuo ssRs specialiųjų tarnybų nukentėjęs asmuo pa-reiškia savo valią dėl informacijos apie jį naudojimo ribojimo iki jo mirties, yra ribojamas. priėjimo prie ribojamų dokumentų ir jų naudojimo tvarką, taip pat tvar-ką, pagal kurią nuo ssRs specialiųjų tarnybų nukentėjęs asmuo pareiškia valią dėl informacijos apie jį naudojimo ribojimo, vadovaudamasi šiuo ir kitais įstatymais, nustato Lietuvos Respublikos vyriausybė.“

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2006 m. gruodžio 19 d. redakcija), į kurią yra daroma nuoroda šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2006 m. gruodžio 19 d. redak-cija), nustatyta:

„nacionalinio dokumentų fondo ypatingąją dalį sudaro pasipriešinimo (rezis-tencijos) ssRs ir vokietijos okupaciniams režimams struktūrų, taip pat Lietuvos ssR vidaus reikalų liaudies komisariato (nuo 1940 m. iki 1941 m., nuo 1944 m. iki 1946 m.), Lietuvos ssR valstybės saugumo liaudies komisariato (1941 m., nuo 1944 m. iki 1946 m.), Lietuvos ssR valstybės saugumo ministerijos (nuo 1946 m. iki 1953 m.), Lietuvos ssR vidaus reikalų ministerijos (nuo 1946 m. iki 1954 m.), Lietuvos ssR valstybės saugumo komiteto (nuo 1954 m. iki 1991 m.), ssRs valsty-bės saugumo liaudies komisariato (nkGb), ssRs valstybės saugumo ministerijos (mGb), ssRs valstybės saugumo komiteto (kGb) padalinių, veikusių Lietuvoje nuo 1940 m. iki 1991 m., ssRs vidaus reikalų liaudies komisariato (nkvD), ssRs vidaus reikalų ministerijos (mvD) padalinių, veikusių Lietuvoje nuo 1946 m. iki 1954 m., ssRs liaudies gynybos komisariato (nko), karinio jūrų laivyno liaudies komisa-riato (nkvmF) padalinių, veikusių Lietuvoje 1941 m., nuo 1943 m. iki 1946 m., vyriausiosios žvalgybos valdybos prie sovietų armijos generalinio štabo (GRu) pa-dalinių, veikusių Lietuvoje nuo 1940 m. iki 1991 m., Lietuvos komunistų partijos ir šioms organizacijoms, tarnyboms pavaldžių struktūrų veiklos dokumentai. nacio-nalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies dokumentai, išskyrus Lietuvos ssR veikusių valstybės įstaigų, įmonių ir organizacijų buvusių slaptųjų (pirmųjų) skyrių dokumentus, turi būti perduoti šio Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka ir saugomi Lietuvos ypatingajame archyve. Lietuvos ssR veikusių valstybės įstaigų, įmonių ir organizacijų buvusių slaptųjų (pirmųjų) skyrių dokumentai saugomi ki-tuose valstybės archyvuose.“

◆ DėL teisenos nutRAukimo 239

Įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse (2004 m. kovo 30 d. redakcija), į kurias taip pat yra daroma nuoroda šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2006 m. gruodžio 19 d. redakcija), nustatyta:

– „Asmuo, norintis susipažinti su dokumentais, prie kurių priėjimas neriboja-mas, turi kreiptis į dokumentų saugotoją pateikdamas rašytinį prašymą ir asmens tapatybę liudijantį dokumentą. Asmuo neprivalo nurodyti susipažinimo su doku-mentais priežasčių. su dokumentais asmuo gali susipažinti tik dokumentų saugoto-jo patalpose“ (2 dalis);

– „Dokumentų saugotojas asmeniui, norinčiam susipažinti su dokumentais, turi pateikti turimas paieškos priemones ir jo nurodytus dokumentus arba jų ko-pijas. Dokumentai ir jų paieškos priemonės asmeniui susipažinti pateikiami nemo-kamai. kai susipažinti su dokumentais galima tik specialios įrangos priemonėmis arba kai asmens prašymu pagaminamos dokumentų kopijos, asmuo turi padeng-ti su dokumentų demonstravimu ar kopijavimu susijusias išlaidas. Jei dokumentų saugotojas atsisako pateikti asmens nurodytus dokumentus, jis turi raštu paaiškinti atsisakymo priežastis ir galimybę šį atsisakymą apskųsti įstatymų nustatyta tvarka“ (3 dalis).

3. teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2006 m. gruodžio 19 d. redakcija), palyginus su teisiniu reguliavimu, kuris buvo nustatytas Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2004 m. kovo 30 d. redakcija), matyti, kad pareiš-kėjo – seimo narių grupės ginčijamos nuostatos „priėjimas prie nacionaliniam do-kumentų fondui priklausančių buvusių ssRs valstybės saugumo komiteto (kGb) Lietuvos ssR padalinio, Lietuvos ssR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės in-formacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų su-darymo“ neliko.

4. konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčija-mo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nu-traukti ir kad jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, konstitucinis teis-mas šį klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje.

konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai tei-senai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti konstitucinio teismo teisę tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną. konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimai (bylos nr. 3/05 ir 14/03), 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).


vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respubli-kos konstitucinis teismas

nusprendžia:nutraukti pradėtą teiseną byloje nr. 43/06 pagal pareiškėjo – Lietuvos Res-

publikos seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad priėjimas prie nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių ssRs valstybės sau-gumo komiteto (kGb) Lietuvos ssR padalinio, Lietuvos ssR vidaus reikalų minis-terijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuo-se yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 25, 42 straipsniams, konstituciniams Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės, demok-ratijos, atviros pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams.




241

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – ŠIAULIŲ RAJONO APyLINKĖS TEISMO PRAŠyMO IŠTIRTI LIETUvOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 225 STRAIPSNIO (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) 4 DALIES, 227 STRAIPSNIO (2003 M. BALANDŽIO 10 D. REDAKCIJA) 2 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) ATITIKTĮ LIETUvOS



Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono namavičiaus, Ramutės Ruškytės, vytauto sinkevičiaus, stasio stačioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Šiaulių

rajono apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-27/2007) ištirti, ar Lietuvos Respubli-kos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui.


I

pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. teis-mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašy-mu ištirti, ar baudžiamojo kodekso (toliau – ir bk) 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui.

Šis pareiškėjo prašymas konstituciniame teisme gautas 2007 m. birželio 11 d.

II

pareiškėjo prašymas grindžiamas oficialios konstitucinės doktrinos nuosta-tomis, aiškinančiomis konstitucinius teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principus, inter alia nuostatomis, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių sub-jektų padėties objektyviais skirtumais ir kad jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtu-

2007 m. birželio 27 d. sprendimas ◆242

mų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. pareiškėjo manymu, objektyviai nėra pateisinama tai, kad pagal bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. re-dakcija) 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) asmens, duodančio kyšį valstybės tarnautojui ir siekiančio neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, veika yra nusikaltimas ir už ją numatyta laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų, o bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje valstybės tarnautojui, „analogišką“ neteisėtą veiką padariusiam vykdant įgaliojimus, atsakomybė numaty-ta tik kaip už baudžiamąjį nusižengimą.


I

1. pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar bk 225 straips-nio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja konstituci-jos 29 straipsniui.

2. baudžiamojo kodekso 225 straipsnio „kyšininkavimas“ (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje nustatyta:

„valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti mažesnės negu 1 mGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir

baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atė-mimu.“

3. baudžiamojo kodekso 227 straipsnio „papirkimas“ (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyta:

„tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siūlydamas, pa-žadėdamas duoti arba duodamas didesnės negu 250 mGL vertės kyšį arba tokius veiksmus padarė siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam pri-lyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus,

baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų.“

II

1. pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą prie teismo nutarties, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas. pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d. redakcija) oficialus įstatymų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „valsty-bės žinios“. pagal konstitucinio teismo reglamento vi skyriaus 1 skirsnio 15 punk-

◆ DėL AtsisAkYmo nAGRinėti pRAŠYmo DALĮ iR DėL pRAŠYmo DALies GRąŽinimo pAReiŠkėJui 243

tą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „valstybės žiniose“ (jeigu tas teisės aktas yra paskelbtas „valstybės žiniose“).

2. prie pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymo yra pridėtos ne oficialiai „valstybės žiniose“ paskelbtų bk ginčijamų straipsnių (jų dalių) teksto ko-pijos, o kitokios šių straipsnių (jų dalių) teksto kopijos.

3. konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnyje nustatyta, kad konstitucinio teismo pirmininkas savo iniciatyva arba teisėjo siūlymu grąžina pareiškėjui prašy-mą, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka šio įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nu-statytų reikalavimų (1 dalis), taip pat kad prašymo grąžinimas neatima teisės kreip-tis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai (2 dalis).

III

1. iš pareiškėjo prašymo ir pridėtos baudžiamosios bylos matyti, kad prašoma ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja inter alia bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalies nuostatos, t. y. tokios nuostatos, kurios pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neturi būti taikomos.

2. pagal konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo ma-nyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje by-loje, prieštarauja konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į konstitucinį teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka konstituciją.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka konstituciją, tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja konstitucijai.

vadinasi, pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas į kons-titucinį teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinė-jamoje byloje.

konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendime (aiškinant konstitu-cijos 110 straipsnio 2 dalį ir konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį) konstatuota, kad pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai ne-prieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą kons-titucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto ati-tiktį konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į konstitucinį teismą.


pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą ta apimtimi, kuria prašo-ma ištirti, ar baudžiamojo kodekso 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, atsisakytina nagrinėti.

Iv

1. iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne tuo, ar konstitucijai neprieštarauja atskirai paimta bk 227 straipsnio (2003 m. balan-džio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir atskirai paimta bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, o tuo, ar konstitucijai ne-prieštarauja minėtų bk straipsnių dalys, paimtos kartu, nes, kaip minėta, pareiškėjo teigimu, pagal bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) asmens, duodančio kyšį valstybės tarnautojui ir siekiančio neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, veika yra nusikaltimas ir už ją numatyta laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų, o bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje valstybės tarnautojui, padariusiam „analogišką“ neteisėtą veiką vykdant įgaliojimus, atsakomybė numatyta tik kaip už baudžiamą-jį nusižengimą. taigi pareiškėjo abejonės, ar bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja konstitucijai, grindžiamos ne tokiais argumentais, kurie atskleidžia, kodėl atskirai paimta bk 227 straipsnio (2003 m. ba-landžio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir atskirai paimta bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konstitucijai, o tokiais, kurie atskleidžia, kad nurodytosios bk straips-nių dalys, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konstitucijai dėl to, kad nėra darnos tarp bk normų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nurodytą nusi-kaltimą ir už bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje nurodytą baudžiamąjį nusižengimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikta argumentų, iš kurių matytųsi, ar jis abejoja bk 225 straipsnio (2000 m. rug-sėjo 26 d. redakcija) 4 dalies atitiktimi konstitucijai (dėl to, kad šioje bk straipsnio dalyje nustatyta teisinė atsakomybė yra per švelni, palyginti su teisine atsakomybe, nustatyta bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)), ar bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitiktimi konstitucijai (dėl to, kad šioje bk straipsnio dalyje nustatyta teisinė atsakomybė yra per griežta, palyginti su teisine atsakomybe, nustatyta bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje).

taigi pareiškėjas iš esmės abejoja atitinkamų bk straipsnių dalių tarpusavio suderinamumu.

2. pagal konstituciją konstitucinis teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (konstitucinio teismo 2006 m. lap-

◆ DėL AtsisAkYmo nAGRinėti pRAŠYmo DALĮ iR DėL pRAŠYmo DALies GRąŽinimo pAReiŠkėJui 245

kričio 13 d. sprendimas). Jeigu įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimai).

Jeigu konstitucinio teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų su-derinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas konstituci-niam teismui. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą (konstitucinio teismo 2002 m. rug-sėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimai).

3. kita vertus, tai anaiptol nereiškia, kad tam tikrais atvejais teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali suponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo konstituci-jai ir kad konstitucinis teismas tam tikromis aplinkybėmis negali to konstatuoti.

4. Šiame konstitucinio teismo sprendime konstatavus, kad atsisakytina nag-rinėti pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar baudžiamojo kodekso 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, konstatuotina, kad į pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo argumentus, kuriais grindžiama jo abejonė dėl bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties konstitucijai, negali būti atsižvelgiama, nes tie ar-gumentai siejami su bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje ir bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo tarpusavio santykiu.

5. kartu konstatuotina, kad pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo pra-šymas ištirti inter alia bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 da-lies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijai neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto, pagal kurį teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą dėl teisės akto atitikties konstitucijai, turi būti nu-rodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai.

6. minėta, kad pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka konstitucinio teismo įstatymo inter alia 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas grąžinamas pareiškėjui (1 dalis); prašymo grąži-nimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai (2 dalis).

7. taigi pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymas ištirti bk 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalies (2000 m. rugsė-jo 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijai grąžintinas pareiškėjui. tai nereiškia, kad šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo konstitucingumas apskritai negali būti ginčijamas konstituciniame teisme, to nesiejant inter alia su teisiniu reguliavimu, nustatytu bk 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje, ir šių dalių tarpusavio santykiu.


vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 28, 69, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą iš-tirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis (Žin., 2000, nr. 89-2741) neprieštarauja Lietuvos Respubli-kos konstitucijos 29 straipsniui.

2. pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-publikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija (Žin., 2000, nr. 89-2741)) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsniui, grąžinti pareiškėjui.





2007 M. BALANDŽIO 1–BIRŽELIO 30 D. KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2007 m. balandžio 25 d. potvarkiu nr. 2b-58 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2007, nr. 47-1811) priimtas klaipėdos apygardos teismo prašymas (nr. 1b-20) iš-tirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lap-kričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Lietuvos Res-publikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

2. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2007 m. gegužės 2 d. potvarkiu nr. 2b-61 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2007, nr. 49-1905) priimtas vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-22) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lap-kričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Lietuvos Res-publikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

3. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2007 m. gegužės 2 d. potvarkiu nr. 2b-64 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2007, nr. 49-1906) priimtas klaipėdos apygardos teismo prašymas (nr. 1b-19) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkri-čio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Lietuvos Res-publikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

4. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2007 m. gegužės 4 d. potvarkiu nr. 2b-66 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2007, nr. 50-1942) priimtas klaipėdos apygardos teismo prašymas (nr. 1b-23) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkri-čio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia

248

<...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Lietuvos Res-publikos konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

5. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2007 m. gegužės 23 d. potvarkiu nr. 2b-71 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2007, nr. 57-2201) priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas (nr. 1b-25) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nuta-rimas nr. 912 „Dėl trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtini-mo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

6. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2007 m. birželio 22 d. potvarkiu nr. 2b-76 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2007, nr. 71-2802) priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas (nr. 1b-26) ištirti:

ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) ta apimti-mi, kuria, pasak pareiškėjo, nebuvo numatytas reikalavimas fiksuoti egzamino žodžiu eigą (komisijos narių klausimus ir pretendentų atsakymus), neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Res-publikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam valstybės tarnybos skaidrumo principui;

ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 966 „Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintas konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas (2006 m. birželio 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra numatytas rei-kalavimas fiksuoti egzamino žodžiu eigą (komisijos narių klausimus ir pretendentų atsakymus), neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam valsty-bės tarnybos skaidrumo principui.

7. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2007 m. birželio 22 d. potvarkiu nr. 2b-78 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

249◆ pRiimti nAGRinėti pRAŠYmAi

2007, nr. 71-2803) priimtas klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-28) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nu-tarimas nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nu-tarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, buvusio savininko Antano montrimo žemė, kuri palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. sprendimu nr. 75 pažy-mėta kaip laisva (neužstatyta) ir kuriai palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu nr. A1-4.1.-359 patvirtinti natūra grąži-namos žemės sklypo vanagupės g. 46, palangoje, planas, dydis, ribos, apribojimai ir vertė pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, buvo priskirta prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straips-niui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

parengė Kęstutis Jankauskas

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖJURISPRUDENCIJA

LATvIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2003 M. BALANDŽIO 23 D. SPRENDIMAS

SPRENDIMASLATvIJOS RESPUBLIKOS vARDU

Ryga, 2003 m. balandžio 23 d.Byla Nr. 2002-20-0103

Latvijos Respublikos konstitucinis teismas in corpore – teismo posėdžio pirmi-ninkas Aivars endziņš, teisėjai Romāns Apsītis, ilma Čepāne, Juris Jelāgins, Andrejs Lepse, ilze skultāne ir Anita ušacka,

remdamasis Latvijos Respublikos konstitucijos 85 straipsniu, taip pat konstitu-cinio teismo įstatymo 16 straipsnio 1 ir 3 punktais, 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 192 ir 281 straipsniais,

pagal Andrio ternovskio konstitucinį skundą rašytinio proceso tvarka išnagri-nėjo bylą

„Dėl valstybės paslapčių įstatymo 11 straipsnio 5 dalies ir vyriausybės 1997 m. birželio 25 d. nutarimo „valstybės paslapčių objektų sąrašas“ XIv sky-riaus 3 punkto atitikties Latvijos Respublikos Konstitucijos 92 straipsniui“.

Nustatomoji dalis

1. seimas 1996 m. spalio 17 d. priėmė valstybės paslapčių įstatymą. Įstatymas įsigaliojo 1997 m. sausio 1 d. Šio įstatymo tikslas – suformuluoti valstybės paslapties sąvoką, nustatyti valstybės paslapčių saugojimo, naudojimo ir apsaugos procedūras.

valstybės paslapčių įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad „valstybė turi turėti išimtines nuosavybės teises į valstybės paslapčių objektus ir jiems taikoma speciali valstybės apsauga“. be to, minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad „susipažinti su valstybės paslaptimis leidžiama tik tiems asmenims, kurie pagal tarnybines pareigas arba vykdydami konkretų darbo (tarnybos) pavedimą turi atlikti darbą, susijusį su valstybės paslapčių naudojimu arba apsauga, ir kurie pagal šį įsta-tymą yra gavę specialius leidimus“.

valstybės paslapčių įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje yra išvardyti atvejai, kada draudžiama susipažinti su valstybės paslaptimis. Įstatymo formuluotės, galiojusios iki 2002 m. gruodžio 5 d., nustatė, kad susipažinti su valstybės paslaptimis turi būti draudžiama asmeniui, esančiam arba buvusiam ssRs, Latvijos ssR arba užsienio valstybės saugumo (žvalgybos arba kontržvalgybos) tarnybų darbuotoju, kuriam mokamas atlyginimas, arba samdomu darbuotoju, agentu, rezidentu ar konspiracinio

251◆ LAtviJos RespubLikos konstitucinio teismo 2003 m. bALAnDŽio 23 D. spRenDimAs

buto savininku (9 straipsnio 3 dalies 4 punktas). to paties straipsnio 6 punkte buvo nustatyta, kad susipažinti su valstybės paslaptimis draudžiama asmeniui, „kuris yra gydymo įstaigos įskaitoje dėl alkoholizmo, toksikomanijos, narkomanijos ar psichi-kos ligos arba kurio asmeninės ar profesinės savybės kelia pagrįstų abejonių dėl jo gebėjimo laikytis saugumo režimo reikalavimų“.

seimas 2002 m. spalio 31 d. priėmė įstatymą, kuriuo pirmiau minėta straipsnio dalis buvo išdėstyta nauja redakcija. Šiuo metu 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra nu-statyta, kad priėjimas prie konfidencialių, slaptų ir visiškai slaptų valstybės paslapčių objektų yra draudžiamas asmeniui, „esančiam arba buvusiam ssRs, Latvijos ssR arba užsienio valstybių (išskyrus europos sąjungos arba nAto valstybes nares) saugumo tarnybų darbuotoju ar samdomu darbuotoju, agentu, rezidentu arba konspiracinio buto savininku“. toliau 9 straipsnio 3 dalies 6 ir 7 punktuose yra nustatyta, kad priėji-mas prie konfidencialių, slaptų ir visiškai slaptų valstybės paslapčių objektų drau-džiamas asmeniui, „kurio asmeninės ar profesinės savybės kelia pagrįstų abejonių dėl jo gebėjimo laikytis saugumo režimo reikalavimų“, ir asmeniui, „kuris yra gydymo įstaigos įskaitoje dėl alkoholizmo, toksikomanijos, narkomanijos ar psichikos ligos“.

vadovaujantis minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, „jeigu yra sprendžiamas specialių leidimų išdavimo konkretiems asmenims klausimas, šie asmenys turi būti patikrinti taikant procedūrą, nustatytą įstatyme dėl valstybės saugumo institucijų, kurios turi patikrinti ir pateikti išvadą, ar šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti ribojimai yra galiojantys, ar ne“.

valstybės paslapčių įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „specialių lei-dimų registravimo, išdavimo, panaikinimo, kategorijos keitimo procedūra turi būti reglamentuota vyriausybės nutarimais“, bet 5 dalyje įtvirtinta, kad „sprendimas at-sisakyti išduoti specialų leidimą arba sumažinti specialaus leidimo kategoriją gali būti skundžiamas konstitucinės gynybos biuro direktoriui. konstitucinės gynybos biuro direktoriaus sprendimas gali būti skundžiamas generaliniam prokurorui, kurio sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Jis turi būti nusiųstas vykdyti valstybės saugumo institucijai“.

pagal minėto įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, „jeigu specialus leidimas asmeniui ne-buvo išduotas, tai yra pakankamas pagrindas nepriimti asmens į darbą (tarnybą), susijusį su valstybės paslapčių naudojimu arba apsauga“, tačiau, atsižvelgiant į vals-tybės paslapčių įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, „jeigu specialus leidimas asmeniui yra panaikinamas vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais arba specialaus leidimo terminas nebuvo pratęstas, tai yra pakankamas pagrindas šį asmenį laikyti netinkamu pareigoms, susijusioms su valstybės paslapčių naudojimu ir apsauga. toks asmuo turi būti nedelsiant atleistas iš pareigų (tarnybos) arba perkeltas į su valstybės paslaptimis nesusijusią tarnybą“.

minėto įstatymo pereinamojo laikotarpio nuostatų 2 punkte yra nustatyta, kad „asmenys, kurie šiuo metu eina pareigas, susijusias su valstybės paslapčių naudojimu ir apsauga, per tris mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo pagal šio įstatymo nuostatas

252

turi gauti specialius leidimus susipažinti su valstybės paslaptimis arba jie turi būti perkelti į pareigas, nesusijusias su valstybės paslaptimis“.

Įstatymo pereinamojo laikotarpio nuostatų 1 punkte buvo nustatyta, kad „iki 1996 m. gruodžio 15 d. vyriausybė turi parengti norminius aktus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti“.

2. vyriausybė 1997 m. birželio 25 d.:1) vadovaudamasi 6 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 2, 4 ir 6 dalimis, 9 straipsnio

6 dalimi, priėmė nutarimą nr. 225 „Dėl valstybės paslapčių apsaugos“;2) vadovaudamasi minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, priėmė nutarimą

nr. 226 „valstybės paslapčių objektų sąrašas“. nutarimo nr. 226 Xiv skyriaus 3 punkte nustatyta, kad valstybės paslapčių ob-

jektais turi būti pripažinti šie objektai: „konkrečių įrašų registravimo dokumentai, patikimumo tikrinimo medžiaga, valstybės paslapčių objektų perdavimo ir (arba) pirkimo, jų sunaikinimo aktai“, taip pat apibrėžtos valstybės paslapčių slaptumo žy-mos: „visiškai slapta, slapta ir konfidenciali“.

3. seimas 2002 m. spalio 31 d. priėmė įstatymą, keičiantį valstybės paslapčių įsta-tymą, kurio 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtino, kad „pareigų, susijusių su valstybės paslap-čių naudojimu ir apsauga, sąrašą turi nustatyti kiekvienos institucijos vadovas, prieš tai suderinęs jį su valstybės saugumo institucija, kuri pagal šio įstatymo 10 straipsnio 3 ir 4 dalis institucijoje atlieka darbuotojų patikimumo tikrinimo procedūrą“.

4. nuo 1992 m. sausio 22 d. konstitucinį skundą pateikęs asmuo (toliau – ir pa-reiškėjas) Andris ternovskis tarnavo valstybės sienos apsaugos tarnyboje (toliau – ir sienos apsaugos tarnyba). 1997 m. vasario 27 d. jis buvo paskirtas Jelgavos sienos apsaugos struktūrinio padalinio vadovu.

konstitucinės gynybos biuras (toliau – ir biuras) 1999 m. sausio 15 d. priėmė sprendimą atmesti A. ternovskio prašymą išduoti specialų leidimą susipažinti su valstybės paslaptimis. sprendimas buvo pagrįstas valstybės paslapčių apsaugos įsta-tymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, nustatančiu, kad „susipažinti su valstybės pa-slaptimis turi būti draudžiama asmeniui, esančiam arba buvusiam ssRs, Latvijos ssR arba užsienio valstybės saugumo (žvalgybos arba kontržvalgybos) tarnybų darbuo-toju, kuriam mokamas atlyginimas, arba samdomu darbuotoju, agentu, rezidentu ar konspiracinio buto savininku“. 1999 m. kovo 16 d., remiantis tuo, kad pareiškėjo pra-šymas išduoti specialų leidimą susipažinti su valstybės paslaptimis buvo atmestas, ir atsižvelgiant į 39 straipsnio 1 dalies 8 punktą, jis buvo atleistas iš pareigų ir pašalintas iš sienos apsaugos tarnybos kaip netinkamas tarnybai.

Duobelės apylinkės teismo 1999 m. gegužės 19 d. sprendime buvo nustatytas faktas, kad pareiškėjas slapta ir tyčia nebendradarbiavo su valstybės saugumo komi-tetu (kGb). sprendimas nebuvo apskųstas ir įsigaliojo 1999 m. gegužės 30 d.

1999 m. liepos 30 d. biuras gavo A. ternovskio prašymą, kuriame pareiškėjas prašė pakeisti vidaus reikalų ministerijos saugumo policijos sprendimą dėl atsisa-


kymo išduoti specialų leidimą susipažinti su valstybės paslaptimis. biuro direktorius 1999 m. rugsėjo 8 d. pareiškė, kad, susipažinęs su patikimumo tikrinimo medžiaga, biuras paliko nepakeistą saugumo policijos sprendimą, vadovaujantis valstybės pa-slapčių įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, neišduoti specialaus leidimo. Šiame punkte nustatyta, kad susipažinti su valstybės paslaptimis yra draudžiama „asmeniui, kuris yra gydymo įstaigos įskaitoje dėl alkoholizmo, toksikomanijos, narkomanijos ar psichikos ligos arba kurio asmeninės ar profesinės savybės kelia pagrįstų abejonių dėl jo gebėjimo laikytis saugumo režimo reikalavimų“.

A. ternovskis apskundė biuro sprendimą generaliniam prokurorui, kuris 1999 m. gruodžio 21 d. atsakė, kad biuro direktoriaus sprendimas atitinka valstybės paslapčių įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punkto reikalavimus.

Rugsėjo 19 d. Rygos Latgalės apylinkės teismas išnagrinėjo A. ternovskio 1999 m. balandžio 19 d. pateiktą prašymą grąžinti jį į Jelgavos sienos apsaugos struk-tūrinio padalinio vadovo pareigas. teismas prašymą atmetė. Rygos apygardos teis-mas 2002 m. sausio 23 d. išnagrinėjo A. ternovskio apeliacinį skundą ir jį atmetė. Aukščiausiojo teismo senatas 2002 m. balandžio 10 d. atmetė A. ternovskio kasacinį skundą. Aukščiausiojo teismo senatas savo sprendime pažymi, kad A. ternovskis negali būti grąžintas į pareigas, kurias einant reikia turėti specialų leidimą susipažinti su valstybės paslaptimis, kurio biuro direktorius neišdavė ir sprendimas dėl kurio nebuvo panaikintas.

5. konstituciniame skunde A. ternovskis ginčija valstybės paslapčių įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatos „kurios sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“ ir nutarimo nr. 226 (Xiv skyriaus 3 punktas) žodžių „patikimumo tikrinimo me-džiaga“ (toliau – ir ginčijamos normos) atitiktį Latvijos Respublikos konstitucijos 92 straipsniui (toliau – ir konstitucija). pareiškėjas prašo pripažinti ginčijamas nor-mas niekinėmis, neturinčiomis teisinės galios nuo jų priėmimo momento.

pareiškėjas nurodo, kad kai biuras priėmė sprendimą atsisakyti išduoti specialų leidimą, jis neturėjo galimybės apsiginti. patvirtindama biuro sprendimą, genera-linio prokuroro įstaiga savo sprendimą pagrindė tik darbuotojo patikimumo tikri-nimo medžiaga, darydama prielaidą, kad medžiaga yra visiškai teisinga. pareiškėjo nuomonė nebuvo išklausyta.

konstituciniame skunde yra išdėstyta nuomonė, kad visų instancijų teismai ap-siribojo tik formaliu pareiškėjo prašymo grąžinti į tarnybą nagrinėjimu ir nurodė, jog tiek, kiek tai siejasi su specialių leidimų išdavimu, generalinio prokuroro sprendimas yra galutinis. pareiškėjo nuomone, siekiant objektyviai išnagrinėti bylą būtina susi-pažinti su tikrinimo, atliekamo prieš išduodant specialius leidimus, procedūros me-džiaga ir išklausyti liudytojus. pareiškėjas pabrėžia, kad konstitucijos 92 straipsnyje, Jungtinių tautų visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir konvencija) 6 straipsnyje bei tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnyje yra nustatyta, kad vals-

254

tybė kiekvienam asmeniui turi užtikrinti „galimybę kreiptis į teismą“, bet ginčijamos valstybės paslapčių įstatymo normos paneigia galimybę bylą išnagrinėti nešališkam ir nepriklausomam teismui.

susipažinęs su bylos medžiaga, pareiškėjas teigia, kad sprendimas atsisakyti iš-duoti specialų leidimą taip pat yra susijęs su jo teise į darbą – konstitucijos ginama žmogaus teise.

konstituciniame skunde ir jo papildyme pabrėžiama, kad biuro direktorius ir gene-ralinis prokuroras negali būti laikomi institucijomis, atitinkančiomis terminą „teismas“. pareiškėjas nurodo, kad procedūra, kurią taikydamas generalinis prokuroras peržiūri bylą, neužtikrina nešališkos bylos peržiūros. byla peržiūrima asmeniui nedalyvaujant, be to, asmuo neturi galimybės pateikti savo įrodymų ir pareikšti savo nuomonės.

pareiškėjas taip pat mano, kad procedūra turi trūkumų, nes pagal ginčijamo nuta-rimo nr. 226 normą asmeniui nesuteikiama galimybės susipažinti su bylos medžiaga.

susipažinęs su bylos medžiaga, pareiškėjas, be to, nurodo, kad nebuvo laikoma-si lygybės įstatymui principo, kadangi asmenys, buvę ssRs kariuomenės karininkai (net ir tie, kurie tarnavo valstybės saugumo sienos apsaugos tarnyboje), iki šiol dirba sienos apsaugos tarnyboje.

Jis pažymi, kad valstybės saugumas gali būti pagrindas proporcingai riboti as-mens teises, tačiau šioje byloje ribojimas neabejotinai yra neproporcingas. nėra jo-kios grėsmės, kuri galėtų kilti, jeigu byla būtų peržiūrėta teisme.

6. Ginčijamus aktus priėmusios institucijos – seimas ir vyriausybė – savo rašy-tiniuose paaiškinimuose reiškia nuomonę, kad skundas yra nepagrįstas, ir prašo jį atmesti.

Seimas pabrėžia, kad konstitucijos 92 straipsnio normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinių normų, susijusių su žmogaus teisėmis, praktinio taikymo aiškinimus. seimas, remdamasis europos Žmogaus teisių teismo praktika, nurodo, kad asmens teisė ginti savo teises teisme nėra absoliuti ir gali būti apribota. Ribojimai leistini, kadangi, atsižvelgiant į pačios teisės esmę, yra reikalingas valstybės nustatytas teisinis reguliavimas.

seimas pažymi, kad europos Žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, jog kon-vencijos 6 straipsnis „beveik sutampa“ su konvencijos 13 straipsnyje nustatyta teise pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipiantis į nacionalinę institu-ciją. Šiame straipsnyje minima nacionalinė institucija ne visada yra „teismas siaurąja prasme“.

seimas mano, kad viešosios teisės bylose, tokiose kaip bylos dėl atsisakymo išduo-ti specialų leidimą arba specialaus leidimo kategorijos sumažinimo, kurias nagrinėjant pirmenybė turi būti teikiama viešajam interesui, valstybė savo įstatymais turi teisę ap-riboti galimybę kreiptis į teismą arba nustatyti kitokį teisių gynimo mechanizmą.

seimas primena, kad pagal įstatymą valstybei priklauso išimtinės nuosavybės teisės į valstybės paslapčių objektus, kadangi, siekiant nesukelti grėsmės valstybės


saugumui, jiems taikoma speciali valstybės apsauga. paisant valstybės interesų priėji-mas prie valstybės paslapčių nėra automatiškai garantuojamas kiekvienam asmeniui. susipažinti su valstybės paslaptimis yra leidžiama tik tiems asmenims, kurie pagal pareigas arba vykdydami konkretų darbo pavedimą turi atlikti darbą, susijusį su vals-tybės paslapčių naudojimu arba apsauga.

seimas pabrėžia, kad Latvijos įstatymai byloje dėl atsisakymo išduoti specialų leidimą arba dėl specialaus leidimo kategorijos sumažinimo nustato dviejų pakopų apskundimo galimybę. Daugelyje valstybių minėti sprendimai gali būti skundžiami tik aukščiausiajam valstybės saugumo institucijos pareigūnui, bet ispanijoje, prancū-zijoje, Čekijoje ir italijoje galimybės skųsti iš viso nėra. Šiose valstybėse atitinkama saugumo institucija, atlikusi patikimumo tikrinimo procedūrą, gali priimti sprendi-mą išduoti specialų leidimą, bet jei tokį leidimą išduoti atsisakoma, ji gali net nenu-rodyti tokio atsisakymo motyvų.

seimas nurodo, kad tiek biuro direktorius, tiek generalinis prokuroras yra ski-riami seimo. Jie yra nepriklausomi ir veikia pagal įstatymą; jie turi didelius įgalioji-mus gauti bet kokią papildomą informaciją ir gali užtikrinti nešališką bylos peržiūrė-jimą. be to, generalinis prokuroras nėra susijęs su valstybės saugumo institucijomis, kadangi jis yra teismų sistemos pareigūnas, taigi tai yra institucija, nesuinteresuota bylos baigtimi.

seimas teigia, kad ginčijamoje įstatymo normoje įtvirtintas teisės kreiptis į teis-mą ribojimas yra teisėtas, proporcingas ir demokratinėje visuomenėje reikalingas.

vyriausybė mano, jog įstatymo „prašymų, pretenzijų, užklausų nagrinėjimo valstybės ir savivaldybių institucijose procedūra“ 17 straipsnyje yra nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę skųsti valstybės administracijos pareigūnų veiksmus, pažeidžiančius jo teises“. Šios žmogaus teisės yra nustatytos konstitucijos 92 straips-nyje. tačiau nei konstitucijos 92 straipsnyje, nei konvencijoje nėra įtvirtinta impe-ratyvaus reikalavimo užtikrinti teisę skųsti teismui bet kokį pareigūno veiksmą. kal-bant apie asmens teisę ginti interesus nešališkame teisme, taip pat reikia atsižvelgti į valstybės interesus užtikrinti nacionalinį saugumą ir suverenitetą, valstybės interesų pirmenybę prieš subjektyvias individo teises ir interesus.

vyriausybė pabrėžia, kad susipažinimas su valstybės paslaptimis nėra žmogaus teisių sudedamoji dalis, ir valstybė, saugodama ypač svarbią informaciją, nustato pa-pildomus reikalavimus asmenims, kuriems yra suteikta teisė dirbti su tokia informa-cija. konkretūs kriterijai ir asmenys, kuriems neleidžiama su ja dirbti, yra išvardyti visų valstybių įstatymuose, taip pat europos sąjungos dokumentuose ir minimaliuo-se nAto standartuose.

vyriausybės nuomone, visuomenė gali susipažinti su visais kriterijais, į kuriuos turi būti atsižvelgta vertinant galimybę leisti prieiti prie įslaptintos informacijos, ir jie yra apibrėžti įstatyme. kiekvienas asmuo prieš pradėdamas vykdyti pareigas, dėl kurių specifiškumo reikalinga susipažinti su valstybės paslaptimis, gali susipažinti su reikalavimais, kuriuos jis turi atitikti, kad galėtų eiti tam tikras pareigas.

256

vyriausybė primena, jog ginčijamas nutarimas nr. 226 nustato, kad į valstybės paslapčių objektų sąrašą taip pat patenka konkrečių įrašų registravimo dokumentai, patikimumo tikrinimo medžiaga, valstybės paslapčių objektų perdavimo ir (arba) pirkimo, jų sunaikinimo aktai. tik asmenys, kuriems buvo išduotas leidimas susi-pažinti su valstybės paslaptimis, gali susipažinti su išvardytais dokumentais, nes šios informacijos atskleidimas gali padaryti žalos tam tikrai institucijai.

7. Rengiant bylą nagrinėti buvo gautos biuro ir generalinio prokuroro išvados. Biuras laikosi vyriausybės ir seimo išdėstyto požiūrio ir pabrėžia, kad teisė susi-

pažinti su valstybės paslaptimis nėra žmogaus teisių sudedamoji dalis. valstybė saugo ypač svarbią informaciją ir iš anksto nustato papildomus reikalavimus asmenims, kuriems suteikiama teisė dirbti su ja.

biuro nuomone, Latvijos modelis užtikrina dviejų pakopų apskundimo galimy-bę tuo atveju, kai yra atsisakoma išduoti specialų leidimą. tiek biuro direktorius, tiek generalinis prokuroras yra seimo patvirtinti pareigūnai ir jie turi teisę gauti bet kokią papildomą informaciją, reikalingą objektyviam, nešališkam klausimo, ginčo nagrinėjimui. saugumo institucija gali prieiti prie operatyvinės informacijos, taigi jos galimybės klausimą išnagrinėti nešališkai yra didesnės.

Generalinis prokuroras mano, kad susipažinti su valstybės paslaptimis nėra kiekvieno asmens teisė. tai speciali teisė, kurią tam tikram terminui gali įgyti kon-kretus asmuo ir kurios įgijimas yra susijęs su esminiu valstybės įsipareigojimu – už-tikrinti nacionalinį saugumą. siekiant įvertinti ginčijamos normos atitiktį konstitu-cijos 92 straipsniui, būtina išsiaiškinti, ar sąvoka „ginti savo teises nešališkame teis-me“ apima ir teisę skųsti pareigūno sprendimą dėl klausimo, kuris nėra susijęs su pagrindinėmis žmogaus teisėmis.

Generalinis prokuroras pabrėžia, kad pagal ginčijamą nutarimo nr. 226 normą patikimumo tikrinimo medžiaga yra įslaptinta kaip konfidenciali informacija, todėl turi būti laikoma valstybės paslaptimi. Ribojimas yra pateisinamas, kadangi tikrini-mo procese gali būti panaudotos operatyvinės veiklos priemonės ir jų turinys, kaip ir į ją įtraukti asmenys, taip pat yra valstybės paslaptis.

Konstatuojamoji dalis

1. konstitucijos 92 straipsnio pirmajame sakinyje yra nustatyta, kad „kiekvienas turi teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus nešališkame teisme“. Ši norma yra susi-jusi su teisėmis, išvardytomis visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnyje, teise į nešališką teismą, garantuojama konvencijos 6 straipsnyje, ir teisėmis, numaty-tomis tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnyje. tačiau tai nereiš-kia, jog asmeniui yra garantuojama teisė, kad teisme būtų nagrinėjamas bet koks jam svarbus klausimas. pagal konstitucijos 92 straipsnį asmuo turi teisę, kad nešališkame teisme būtų ginama tik jo „teisės ir teisėti interesai“. todėl siekiant įvertinti, ar gin-čijamos normos atitinka šį konstitucijos straipsnį, visų pirma turi būti nustatyta, ar ginčijamos normos pažeidžia asmens teises ir teisėtus interesus.


2. konstitucinis teismas yra konstatavęs: „teisė į saviraiškos laisvę, kuri apima teisę gauti informaciją, yra neatsiejama žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių dalis. minėtos teisės yra užtikrinamos pagrindiniuose demokratinių valstybių įstatymuose ir tarptautiniuose dokumentuose, susijusiuose su žmogaus teisėmis. pagal konsti-tucijos 100 straipsnį „kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima teisę lais-vai gauti, laikyti ir skleisti informaciją, reikšti savo nuomonę“. pagal konstitucijos 116 straipsnį minėtos teisės gali būti apribotos tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, valstybės demokratinę santvarką ir visuomenės saugumą, gerovę bei moralę“ (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Nr. 04-02(99)).

konstitucijos 100 straipsnyje užtikrinamos teisės yra susijusios su konven-cijos 10 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai gauti informaciją. tačiau ir konstitucijos 116 straipsnyje, ir konvencijos 10 straipsnyje yra nustatyta, kad asmens teisė gauti informaciją gali būti apribota siekiant apsaugoti valstybės saugumą.

pagrįsta yra generalinio prokuroro nuomonė, kad priėjimas prie valstybės paslap-čių nėra kiekvieno asmens teisė, tai – speciali teisė, kurią tam tikram terminui gali įgyti konkretus asmuo ir kurios įgijimas yra susijęs su esmine valstybės užduotimi – garantuoti nacionalinį saugumą.

pagal valstybės paslapčių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį „valstybės paslaptys yra tokia karinė, politinė, ekonominė, techninė ar kitokio pobūdžio informacija, kuri yra įtraukta į vyriausybės patvirtintą sąrašą ir kurios praradimas arba neteisėtas atsklei-dimas gali padaryti žalos valstybės saugumui, ekonomikai arba politiniams intere-sams“. minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „valstybės paslapčių objektai yra in-formacija (žinios, žinių sankaupa), užfiksuota bet kokia techniškai įmanoma forma, kuri pagal įstatymą buvo pripažinta arba gali būti pripažinta valstybės paslaptimi, taip pat materialūs daiktai, gaminiai, medžiagos arba elektromagnetinis laukas, kurie pagal įstatyme nustatytą procedūrą sudaro, saugo, kaupia arba atspindi informaciją, pripažintą valstybės paslaptimi“.

nutarime nr. 226 yra išvardyti valstybės paslapčių objektai ir nustatytas slap-tumo laipsnis. taigi asmens teisės gauti informaciją, kuri yra valstybės paslaptis, ribojimas buvo nustatytas įstatymu arba remiantis įstatymu. Ribojimo tikslas yra teisėtas – valstybės saugumo apsauga. Šie ribojimai demokratinėje visuomenėje yra būtini, kadangi užtikrina individo ir visuomenės interesų proporcingumą. tai kyla ir iš kitų demokratinių valstybių patirties. ir europos sąjungos, ir nAto dokumentai nustato, prie kokių kategorijų įslaptintos informacijos priėjimas yra ribojamas. Ana-logiški ribojimai taip pat yra nustatyti daugelio demokratinių valstybių įstatymuose.

taigi negalima daryti išvados, kad asmuo „turi teisę ir teisėtą interesą“ gauti in-formaciją, kuri pagal įstatymą buvo pripažinta valstybės paslaptimi. valstybės pa-slapčių įstatymas nustato, kad valstybė turi išimtines nuosavybės teises į valstybės pa-slapčių objektus ir jiems yra taikoma speciali valstybės apsauga. valstybė gali laisvai pasirinkti priemones minėtai apsaugai užtikrinti.

258

3. nepagrįstas yra pareiškėjo požiūris, kad atsisakymas išduoti specialų leidimą pažeidžia jo teisę į darbą, kuri yra viena iš konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių. konstitucija tiesiogiai negarantuoja teisės į darbą.

konstitucijos 106 straipsnio pirmajame sakinyje yra nustatyta, kad kiekvienas „turi teisę laisvai pasirinkti darbą ir darbo vietą pagal savo gebėjimus ir kvalifikaci-ją“. Analogiškos normos taip pat yra kitų valstybių konstitucijose, pavyzdžiui, por-tugalijos Respublikos konstitucijos 47 straipsnyje, ispanijos karalystės konstitucijos 35 straipsnyje ir vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinio Įstatymo 12 straips-nyje. teisė laisvai pasirinkti darbą – tai taip pat ir teisė neprarasti pareigų. Ši teisė apsaugo asmenį nuo laisvą pasirinkimą ribojančių valstybės veiksmų. tačiau ši tei-sė taikant įstatymo nustatytą procedūrą gali būti apribota tais atvejais, kai tai bū-tina ginant gyvybiškai svarbų viešąjį interesą ir laikantis proporcingumo principo (žr. Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Nr. 1BvR 1934/93, BverfGE 96,189).

valstybės paslapčių įstatymas nustato, kad jei asmeniui nebuvo išduotas specia-lus leidimas, yra pakankamas pagrindas nepriimti jo į darbą, susijusį su valstybės paslapčių naudojimu ar apsauga; bet jeigu specialus leidimas asmeniui yra panaiki-namas arba specialus leidimas nebuvo pratęstas, yra pakankamas pagrindas manyti, kad šis asmuo netinka einamoms pareigoms, susijusioms su valstybės paslapčių nau-dojimu ir apsauga. toks asmuo turi būti nedelsiant atleistas iš einamų pareigų arba perkeltas į su valstybės paslaptimis nesusijusį darbą.

taigi atsisakius išduoti specialų leidimą asmeniui yra nesuteikiama teisė ne tik prieiti prie tam tikros informacijos, bet ir pasirinkti pareigų arba likti jų eiti.

konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos 116 straipsnyje numatytais atvejais, būtent siekiant apginti kitų asmenų teises, valstybės demokratinę santvarką ir visuomenės saugumą, gerovę bei moralę.

valstybės saugumo labui būtina, kad teisė susipažinti su valstybės paslaptimis būtų suteikta tik tiems asmenims, dėl kurių asmeninių savybių nekils pavojaus, kad valstybės paslaptis gali būti atskleista. viena vertus, šie ribojimai demokratinėje vi-suomenėje yra reikalingi, nes jie užtikrina pagrįstą viešųjų ir asmens interesų pusiaus-vyrą. kitose demokratinėse valstybėse, įskaitant nAto valstybes nares, reikalavimai asmenims, kuriems išduodami specialūs leidimai naudoti įslaptintą informaciją, yra ypač griežti. nAto dokumento nr. c-m(2002)49 „Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl informacijos saugumo“ 11 straipsnyje yra nustatyta, jog „asmens pa-tikimumo tikrinimo procedūros turi būti tokios, kad leistų įvertinti, ar asmeniui, at-sižvelgiant į jo lojalumą, patikimumą, gali būti suteiktas pradinis ir tęstinis priėjimas prie įslaptintos informacijos, nesukeliant nepriimtino pavojaus saugumui“.

kita vertus, taikyti ribojimus bet kuriam konkrečiam asmeniui leistina tik tada, kai atsisakymas išduoti specialų leidimą yra pagrįstas. kiekvienas asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytus kriterijus, turi teisę ir pasirinkti darbą, kurį atliekant reikalingas priėjimas prie įslaptintos informacijos, ir gauti specialų leidimą.


nAto direktyvoje dėl personalo saugumo nr. Ac/35-D/2000 yra nustatyta, jog nAto arba kompetentinga nacionalinė institucija turi apsvarstyti visą turimą priei-namą informaciją, kad nustatytų, ar personalo patikimumo pažymėjimas turi būti išduotas, ar ne. Atkreiptinas dėmesys, kad galimo pažeidžiamumo dėl spaudimo po-žymiai neturi būti pagrindas neišduoti pažymėjimo. Jeigu asmens lojalumas, patiki-mumas yra neabejotini, patikimumo pažymėjimas gali būti išduotas. tačiau nAto arba kompetentinga nacionalinė institucija turi įvertinti su kiekvienu atveju susiju-sius rizikos veiksnius, kad būtų nustatyta, ar toks pažymėjimas gali būti išduotas.

4. konstitucija tiesiogiai nenustato Latvijos piliečiams lygių teisių eiti valsty-bines pareigas, kaip yra nustatyta portugalijos Respublikos, vokietijos Federacinės Respublikos ir kitų valstybių konstitucijose. portugalijos Respublikos konstituci-jos 47 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad „visi piliečiai turi lygias teises eiti pa-reigas valstybiniame sektoriuje, paprastai konkurso tvarka“. tačiau iš konstitucijos 91 straipsnio valstybei kyla pareiga užtikrinti asmenims, kurių padėtis vienoda, ly-gias teises gauti darbą viešajame sektoriuje, taip pat pareigas valstybės tarnyboje. tai nereiškia, kad valstybė turi garantuoti minėtas pareigas kiekvienam, kuris jų nori. tačiau teisė gauti pareigas asmenims turi būti užtikrinta remiantis objektyviu krite-rijumi. kiekvienas asmuo lygiomis teisėmis su kitais asmenimis, atitinkančiais kvali-fikacijos reikalavimus ir turinčiais atitinkamas asmenines savybes, turi teisę ir teisėtą interesą pretenduoti į laisvas vietas valstybės sektoriuje, taip pat į pareigas, susijusias su valstybės paslapčių naudojimu.

5. nors biuro direktorių tvirtina seimas ir jis yra tikrai nepriklausomas, o gene-ralinis prokuroras yra teismų sistemos pareigūnas, pagrįsta yra pareiškėjo nuomonė, kad biuro direktorius ir generalinis prokuroras negali būti laikomi institucijomis, ku-rios atitinka sąvoką „teismas“, t. y. bylas nagrinėjanti nepriklausoma teisminės valdžios institucija. Ši sąvoka turi būti aiškinama kartu su konstitucijos vi skyriumi. taigi ginčijamo valstybės paslapčių įstatymo norma apriboja konstitucijos 92 straipsnyje nustatytas pagrindines teises.

konstitucijos 92 straipsnis konstitucijos 116 straipsnyje nėra paminėtas, tačiau tai nereiškia, kad pagrindinėms teisėms, nustatytoms 92 straipsnyje, negali būti taiko-mi jokie ribojimai. konstitucinis teismas konstatavo, kad siekiant apginti kitas kons-titucijos garantuojamas vertybes gali būti nustatyti pagrindinių asmens teisių riboji-mai (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Nr. 2002-04-03).

konstitucijos 92 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės gali būti apribotos sie-kiant apginti kitas konstitucijos garantuojamas vertybes, inter alia pagrindines kitų asmenų teises, demokratinę valstybės santvarką ir valstybės saugumą.

savo rašytiniame atsakyme seimas nurodo, jog europos Žmogaus teisių teismas taip pat yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti apribota. tokie ribojimai leistini, kadangi dėl pačios šios teisės esmės yra reikalingas valstybės nustatytas teisinis reguliavimas. vis dėlto ribojimai yra leistini esant teisėtam tikslui,

260

kuris yra ribojimų pagrindas, be to, ribojimai turi būti proporcingi valstybės siekia-mam tikslui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose Golder prieš Jung-tinę Karalystę ir Fogarty prieš Jungtinę Karalystę).

vertinant, ar tie ribojimai reikalingi demokratinėje visuomenėje, turi būti atsi-žvelgta į tai, kad pagal ginčijamo nutarimo nr. 226 normą patikimumo tikrinimo medžiaga yra įslaptinta kaip konfidenciali, todėl turi būti pripažinta valstybės pa-slaptimi, kadangi atliekant patikimumo tikrinimo procedūrą gali būti imtasi ope-ratyvinių veiksmų, ir tos medžiagos turinys bei asmenys, įtraukti į šios procedūros atlikimą, taip pat yra valstybės paslaptys. Leidus tikrinamam asmeniui susipažinti su visa medžiaga gali būti padaryta didelė žala slaptųjų operatyvinių darbuotojų konfi-dencialumui, dėl to jie negalės atlikti savo pareigų. Šiuo atveju valstybės interesams padaryta žala bus daug didesnė negu asmens teisės susipažinti su valstybės paslapti-mi ribojimas. vertinant ribojimų proporcingumą turi būti atsižvelgta į tai, kad asmuo gali sprendimą dėl atsisakymo skųsti net aukštam nepriklausomos institucijos parei-gūnui – generaliniam prokurorui.

tačiau taip pat turi būti atsižvelgta į faktą, kad konstitucijos 89 straipsnyje ir konvencijos 13 straipsnyje yra nustatyta, jog valstybė turi užtikrinti kiekvieno as-mens teisių apsaugą, „kuri turi būti veiksminga tiek, kiek tai įmanoma“ (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Ypač svarbu nustatyti alternatyvias procedūras, tinkamas asmeniui savo teisėms kuo aukščiausiu lygiu apginti, jeigu nebuvo suteikta teisė bylą išnagrinėti nešališkam teismui. valstybės paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Jeigu yra sprendžiamas specialių leidimų išdavimo konkretiems asmenims klausimas, šie as-menys turi būti patikrinti taikant procedūrą, nustatytą įstatyme dėl valstybės saugu-mo institucijų, kurios turi patikrinti ir pateikti išvadą, ar šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti ribojimai yra galiojantys, ar ne“. tačiau sprendimo išduoti specialų leidimą ar atsisakyti jį išduoti priėmimo procedūra nebuvo nustatyta, ir asmeniui, kuris turi būti patikrintas, nebuvo konkrečiai nustatyta jokių garantijų.

valstybės žmogaus teisių biuras (toliau – vŽtb) savo rašte pareiškėjui nuro-do, kad vŽtb neturi teisės naudotis personalo patikimumo tikrinimo medžiaga ir todėl negali įvertinti faktų, konkrečių aplinkybių. tačiau iš tokio pat pobūdžio pra-šymų vŽtb padarė išvadą, kad taikoma procedūra, būtent tai, kad biuro sprendimo pakanka tam, kad asmeniui nebūtų leidžiama eiti konkrečių pareigų vidaus reikalų ministerijos struktūroje, ir apskundimo procedūra yra gana formali, sudaro sąlygas atleisti iš pareigų nepageidaujamus asmenis ir tokių asmenų galimybės apginti savo teises yra ribotos. pareiškėjas taip pat pažymi, kad nei biuro direktorius, nei genera-linis prokuroras neišklausė jo paaiškinimų. be to, kiek tai susiję su pareiškėju, abejo-nių dėl atsisakymo motyvų pagrįstumo gali kilti todėl, kad biuro direktorius pakeitė atsisakymo formuluotę. minėta procedūra neproporcingai riboja tikrinamo asmens teises, kelia abejonių dėl sprendimo objektyvumo ir demokratinėje visuomenėje ji nėra reikalinga.


konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Latvija yra nepriklausoma demokrati-nė respublika. kaip kelete savo sprendimų yra konstatavęs konstitucinis teismas, iš šio straipsnio kyla kai kurie teisinės valstybės principai, tarp jų ir teisingumo.

iš teisingumo principo kyla reikalavimai, būtini nešališko bylos nagrinėjimo procedūrai, vienas iš reikalavimų – audiatur et altera pars. tai reiškia, kad abi pro-ceso šalys turi teisę reikšti savo nuomonę ginčijamu klausimu, t. y. būti išklausytos byloje.

sąvoka „nešališkas teismas“ apima tam tikrą su teisine valstybe suderinamą by-los nagrinėjimo procesą. tai nereiškia, kad teisė į nešališką teismo procesą negali būti įgyvendinta administracinio proceso metu <...>. konstitucijos 92 straipsnyje yra nustatyta pareiga sukurti konkrečią teismo institucijų sistemą ir pareiga priimti ati-tinkamas procesines normas (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 5 d. sprendimą byloje Nr. 2002-10-01).

teisinė valstybė turi galimybę sukurti gerai apgalvotą mechanizmą, kad pri-imant sprendimą dėl specialaus leidimo išdavimo būtų atsižvelgta į kiekvieno kon-kretaus asmens, kuris turi būti patikrintas, interesus, kartu atsižvelgiant ir į valstybės saugumo interesus.

pavyzdžiui, vokietijos Federacinės Respublikos įstatymo dėl reikalavimų, kelia-mų federalinio saugumo tikrinimo procedūroms (Gesetz über die Voraussetzungen und das Verfahren von Sicherheitsüberprüfungen des Bundes), 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš atsisakant leisti vykdyti veiklą, susijusią su valstybės saugumu, tikrinamam asmeniui suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę dėl sprendimo priėmimui svarbių faktų. Asmuo tikrinimo procedūroje gali dalyvauti kartu su savo advokatu. tikrinimas atliekamas taip, kad būtų užtikrinta ir informacijos šaltinių, ir asmens teisėtų interesų apsauga. Asmuo neišklausomas, jeigu gali būti padaryta esminės žalos federacijos arba žemės saugumui, ypač kai yra tikrinamas kandidatas į federalinės žvalgybos tarnybą.

teisingumo principas nustato, kad asmuo, kuris turi būti patikrintas, turi turėti teisę pareikšti savo nuomonę ir būti išklausytas iki sprendimo atsisakyti išduoti spe-cialų leidimą priėmimo. pareiškėjas taip pat turėjo teisę būti išklausytas.

tačiau ginčijamo valstybės paslapčių įstatymo norma nepašalina galimybės kompetentingai institucijai įgyvendinti minėto principo. Šios normos turi būti aiš-kinamos atsižvelgiant į konstituciją, ir kiekvienu konkrečiu atveju, kiek tai įmano-ma, turi būti užtikrintas teisės būti išklausytam įgyvendinimas. Šitaip aiškinant teisės normas, asmens teisės ribojimas yra proporcingas teisėtam tikslui – valstybės saugu-mo apsaugai.

6. turi būti atskirtos asmens teisė gauti informaciją apie save ir teisė gauti bet ko-kią informaciją (įskaitant informaciją apie kitus asmenis), kurios yra pagrįstos dviem skirtingomis žmogaus teisėmis: teise į privataus gyvenimo neliečiamumą ir teise į informacijos laisvę. viena vertus, asmuo neturi teisės reikalauti leisti susipažinti su

262

valstybės paslaptimis, bet, kita vertus, kiekvienas asmuo konkrečiu atveju turi teisę išsiaiškinti, ar su juo susijusi informacija įslaptintai informacijai buvo priskirta esant pakankamam pagrindui.

Ginčijamo nutarimo nr. 226 Xiv skyriaus norma (galiojanti tekstinė išraiška) nu-stato, kad patikimumo tikrinimo procedūros medžiaga turi būti laikoma valstybės pa-slaptimi ir, atsižvelgiant į jos svarbą, įslaptinta kaip „visiškai slapta, slapta, konfidencia-li arba riboto naudojimo informacija“. Atsisakius suteikti teisę tikrinamam asmeniui susipažinti su minėta medžiaga taip pat buvo pažeista asmens teisė į privatų gyvenimą. tačiau pagal konstitucijos 116 straipsnį įstatymo nustatytais atvejais teisės ribojimai gali būti taikomi. europos Žmogaus teisių teismas savo sprendime taip pat yra kons-tatavęs, kad valstybės interesas apsaugoti nacionalinį saugumą turi būti proporcingas kėsinimosi į pareiškėjo teisę, kad būtų gerbiamas jo privatus gyvenimas, rimtumui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Leander prieš Švediją).

nutarime nr. 226 nustatyti ribojimai yra pagrįsti valstybės paslapčių įstatymo 3 straipsniu. pagal šio straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 4 punktą, taip pat 4 ir 5 dalis informacija apie operatyvinę veiklą turi būti pripažinta „visiškai slapta, slapta, konfidencialia arba riboto naudojimo informacija“. Ribojimų tikslas yra teisėtas – valstybės saugumo apsauga. nustatyti ribojimai yra proporcingi tikslui.

Ginčijamo nutarimo nr. 226 norma pati savaime neriboja asmens teisės į ne-šališką teismą. Dėl to, kad tikrinimo medžiagai suteikiamas slaptumo statusas, ne-draudžiama taikyti tokios procedūros, kuri nustatytų, kad tam tikrais atvejais teismas galėtų susipažinti su tikrinimo medžiaga. Dėl to, kad medžiaga yra pripažinta slapta, nedraudžiama supažindinti asmens su ta medžiagos dalimi, kurioje nėra valstybės paslapties, idant būtų įgyvendinta asmens teisė būti išklausytam.

7. konstitucinio teismo kompetencija yra nagrinėti bylas dėl teisės normų atitik-ties aukštesnės galios teisės normoms, todėl konstitucinis teismas nevertina, ar kon-krečiu atveju valstybės institucijos pareiškėjo atžvilgiu tinkamai taikė teisės normas.

Rezoliucinė dalis

vadovaudamasis konstitucinio teismo įstatymo 30, 31, 32 straipsniais, konsti-tucinis teismas

nusprendžia:

pripažinti, kad valstybės paslapčių įstatymo 11 straipsnio 5 dalis ir žodžiai „pati-kimumo tikrinimo medžiaga“, pavartoti vyriausybės 1997 m. birželio 25 d. nutarimo nr. 226 „valstybės paslapčių objektų sąrašas“ Xiv skyriaus 3 punkte, atitinka Latvijos Respublikos konstitucijos 92 straipsnį.

sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.konstitucinio teismo posėdžio pirmininkas A. endziņš

iš anglų kalbos vertė Indrė Pukanasytė

263

LATvIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2005 M. SPALIO 17 D. SPRENDIMAS

SPRENDIMASLATvIJOS RESPUBLIKOS vARDU

Ryga, 2005 m. spalio 17 d.Byla Nr. 2005-07-01

Latvijos Respublikos konstitucinis teismas in corpore – teismo posėdžio pir-mininkas Aivars endziņš, teisėjai Aija branta, Romāns Apsītis, ilma Čepāne, Juris Jelāgins, Gunārs kūtris ir Andrejs Lepse,

pagal Gvido ivanovo konstitucinį skundą, remdamasis Latvijos Respublikos konstitucijos 85 straipsniu, taip pat konsti-

tucinio teismo įstatymo 16 straipsnio 1 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 192 ir 281 straipsniais,

rašytinio proceso tvarka 2005 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje išnagrinėjo klausimą

„Dėl valstybės paslapčių įstatymo 11 straipsnio 6 dalies atitikties Latvijos Respublikos Konstitucijos 92 straipsniui“.

Nustatomoji dalis

1. Latvijos Respublikos seimas (toliau – seimas) 1996 m. spalio 17 d. priėmė valstybės paslapčių įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. sausio 1 d. Šio įstatymo tiks-las – suformuluoti valstybės paslapties sąvoką, nustatyti valstybės paslapčių saugo-jimo ir naudojimo procedūras bei jų apsaugą.

valstybės paslapčių įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad susipa-žinti su valstybės paslaptimis leidžiama tik tiems asmenims, kurie pagal tarnybines pareigas arba vykdydami konkretų darbo (tarnybos) pavedimą turi atlikti darbą, susijusį su valstybės paslapčių naudojimu arba apsauga, ir kurie pagal šį įstatymą yra gavę specialius leidimus.

Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad asmenų, siekiančių prieiti prie užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų ir jų institucijų įslaptintos infor-macijos, tikrinimą atlikti ir leidimus jiems išduoti turi Latvijos Respublikos nacio-nalinė saugumo institucija (toliau – ir nsi). Asmenų tikrinimo procedūrą ir termi-ną turi nustatyti konstitucinės gynybos biuro (toliau – ir biuras) direktorius.

valstybės paslapčių įstatymo 11 dalies 6 pastraipoje (toliau – ginčijama norma) nustatyta, kad biuro direktoriaus sprendimas dėl priėjimo prie užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų ir jų institucijų įslaptintos informacijos yra galutinis ir ne-skundžiamas. Ginčijama norma į valstybės paslapčių įstatymą buvo įrašyta 2002 m. spalio 31 d. pataisomis ir įsigaliojo 2002 m. gruodžio 5 d.

264

2. Savo konstituciniame skunde Gvidas ivanovas (toliau – pareiškėjas) prašo įvertinti, ar ginčijama norma, draudžianti skųsti biuro direktoriaus sprendimą, ati-tinka Latvijos Respublikos konstitucijos (toliau – ir konstitucija) 92 straipsnį.

pareiškėjas nurodo, kad 2004 m. spalio 6 d. nacionalinių ginkluotųjų pajėgų (toliau – nGp) personalo vadovas išleido dekretą nr. 1206. Šiuo dekretu pareiškėjui inter alia buvo pavesta tęsti tarnybą be teisės prieiti prie įslaptintos nAto informa-cijos, kadangi teisė prie jos prieiti jam nebuvo suteikta.

Remiantis gynybos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. potvarkiu nr. 111-mk pareiškėjas buvo atleistas iš nGp personalo administracinio departamento vadovo pareigų ir nGp vadas buvo išsamiai informuotas apie tai.

prašyme yra išdėstyta nuomonė, kad, nesant teisės skųsti biuro direktoriaus sprendimą, buvo apribota konstitucijos 92 straipsnyje nustatyta pareiškėjo teisė į nešališką teismą.

pareiškėjas mano, kad sprendimas dėl priėjimo prie užsienio valstybių, tarp-tautinių organizacijų ir jų institucijų įslaptintos informacijos turi būti priimtas laikantis Administracinio proceso įstatymo normų, ir pagal teisingumo principą asmeniui, kurį reikia patikrinti, turi būti užtikrinta galimybė su tikrinimo medžia-ga susipažinti anksčiau negu priimamas sprendimas nesuteikti teisės prieiti prie įslaptintos informacijos, be to, tam asmeniui turi būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę.

3. Seimas – ginčijamą normą priėmusi institucija savo rašytiniame paaiškini-me pabrėžia, kad ginčijama norma atitinka konstitucijos 92 straipsnį.

seimas primena, jog nAto susitariančiųjų valstybių susitarime dėl informa-cijos saugumo, pasirašytame 1949 m. balandžio 4 d. vašingtone, yra nustatyta, kad nAto susitarančiosios valstybės turi nustatyti, kuri nacionalinė saugumo instituci-ja yra atsakinga už nAto įslaptintos informacijos apyvartos saugumą toje valstybė-je. Latvijos Respublika priėmė sprendimą, kad tokia institucija yra biuras.

seimas teigia, kad biuras yra atsakingas už tarptautinės įslaptintos informacijos apyvartos apsaugą ir saugumą, todėl jis turi priimti galutinį sprendimą klausimais, susijusiais su minėtos informacijos apsaugos priemonėmis. priimdamas sprendimą dėl priėjimo prie įslaptintos nAto informacijos ir užtikrindamas jos apyvartos sau-gumą, biuras turi vadovautis kriterijais, nustatytais minimaliuose nAto standar-tuose ir Latvijos norminiuose teisės aktuose.

seimas informuoja, kad prieš priimant sprendimą dėl nsi ir jos funkcijų seimo Gynybos ir vidaus reikalų komitetas išklausė valstybės saugumo institucijų atstovų ir kitų pakviestų ekspertų nuomones. komitetas atkreipė dėmesį į tai, kad būtų ne-pagrįsta reikalauti visiškos biuro atsakomybės už tarptautinės įslaptintos informa-cijos apyvartos saugumo užtikrinimą, bet neleisti jam priimti galutinio sprendimo su minėtos informacijos apsaugos priemonėmis susijusiais klausimais. priimdamas ginčijamą normą, seimas pritarė komiteto nuomonei.

265◆ LAtviJos RespubLikos konstitucinio teismo 2005 m. spALio 17 D. spRenDimAs

Asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama. tai ne kartą yra pažymėjęs ir europos Žmogaus teisių teismas (toliau – ir eŽtt), ir konstitu-cinis teismas.

seimas pažymi, kad pagal valstybės paslapčių įstatymą valstybė turi išimtinę teisę į valstybės paslapčių objektus ir, kad nebūtų padaryta žalos valstybės saugu-mui, jiems yra taikoma ypatinga valstybės apsauga. valstybės paslapčių statusas visa apimtimi turi būti priskirtas užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų ir institu-cijų, tokių kaip nAto, europos sąjunga, įslaptintai informacijai. Dėl valstybės sau-gumo interesų teisė susipažinti su valstybės paslaptimis užtikrinama ne kiekvienam asmeniui. kad gautų specialų leidimą susipažinti su valstybės paslaptimis, asmuo turi atitikti įstatymo nustatytus reikalavimus.

Remdamasis konstitucinio teismo sprendimu byloje nr. 2002-20-0103, seimas nurodo, kad konstitucijos 92 straipsnis garantuoja asmeniui teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus nešališkame teisme, tačiau pagal konstitucijos 116 straipsnį minė-tai teisei gali būti taikomi ribojimai.

4. Teisingumo ministerija nurodo, kad pagal ginčijamą normą biuras – kaip nsi – priima galutinį sprendimą dėl teisės susipažinti su įslaptinta nAto informacija. tokia norma, pagrįsta nAto direktyva dėl personalo saugumo nr. Ac/35-D/2000, buvo nustatyta įstatyme ir vyriausybės 2004 m. balandžio 6 d. nutarime nr. 238 „Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimas dėl informacijos saugumo“.

Ribojimas, kuriuo nesuteikiama galimybės skųsti biuro direktoriaus sprendi-mo dėl priėjimo prie įslaptintos informacijos, jų nuomone, yra proporcingas ir ati-tinka konstitucijos 92 straipsnį.

ministerija nurodo, kad konstitucinis teismas savo sprendime byloje nr. 2002-20-0103 yra pažymėjęs, jog konstitucijos 92 straipsnyje įtvirtintos teisės konstitucijos 116 straipsnyje nurodytais atvejais gali būti apribotos. būtent šios tei-sės gali būti apribotos siekiant apsaugoti valstybės saugumą.

5. Konstitucinės gynybos biuras savo atsakyme konstituciniam teismui nu-rodo, kad tapdama nAto nare Latvija įsipareigojo konfidencialią, slaptą ir visiškai slaptą nAto informaciją, taip pat riboto naudojimo informaciją saugoti pagal jau nustatytus įslaptintos nAto informacijos apsaugos standartus. pagal šiuos stan-dartus numatyta kiekvienoje valstybėje narėje nustatyti nsi. nsi yra visiškai atsa-kinga už preliminarų visų asmenų, kuriems valstybėje suteikiama teisė prieiti prie įslaptintos nAto informacijos, tyrimą (patikimumo tikrinimą) visoms nAto vals-tybėms narėms taikant bendrus ir standartizuotus kriterijus; švelninti kriterijų ne-leidžiama. biuras pabrėžia, kad teisė prieiti prie bet kokios įslaptintos informacijos yra speciali privilegija ir asmuo ją įgyja tik tada, kai pereina tam tikrą standartinę tikrinimo procedūrą. teisė prieiti suteikiama tik atsižvelgus į tam tikros rūšies ir apimties informaciją, būtiną profesinėms pareigoms atlikti. nacionalinėse ginkluo-

266

tosiose pajėgose yra tik apie 500 pareigų, kurias einantiems asmenims reikia turėti galimybę prieiti prie įslaptintos nAto informacijos.

Konstatuojamoji dalis

6. konstitucijos 92 straipsnio pirmajame sakinyje yra nustatyta, kad „kiekvie-nas turi teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus nešališkame teisme“. Analogiškos teisės į nešališką teismą taip pat yra įtvirtintos Jungtinių tautų visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir konvencija) 6 straipsnyje ir tarptautinio pilietinių ir po-litinių teisių pakto 14 straipsnyje.

konstitucijos 92 straipsnio pirmasis sakinys yra materialaus ir procesinio po-būdžio. tai reiškia, kad kiekvienas turi ne tik teisę į nešališką teismo procesą, bet ir teisę kreiptis į teismą. kaip konstitucinis teismas jau yra pažymėjęs, ir materialus, ir procesinis teisės į nešališką teismą aspektai yra neatskiriami ir susiję: bylos nagrinė-jimo proceso nešališkumas neturės reikšmės, jeigu teisė į jį nebus garantuota ir vice versa (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 27 d. sprendimo byloje Nr. 2003-04-0 konstatuojamosios dalies 1.1 punktą).

konstitucijos 116 straipsnyje yra įtvirtintos tos pagrindinės asmens teisės, kurių ribojimai buvo tiesiogiai nustatyti, tačiau teisė į nešališką teismą nebuvo paminėta.

vis dėlto, kaip konstitucinis teismas yra anksčiau nusprendęs, prielaida, kad ne-gali būti nustatyti jokie konstitucijos 92 straipsnyje įtvirtintos teisės ribojimai, būtų nesuderinama ir su konstitucijoje įtvirtintomis pagrindinėmis kitų asmenų teisė-mis, ir su kitomis konstitucijos normomis. konstitucinis teismas kelete sprendimų yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais valstybė turi teisę apriboti konstitucijoje įtvir-tintą teisę į nešališką teismą (žr.: Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 27 d. sprendi-mas byloje Nr. 2003-03-01; 2003 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. 2003-04-01; 2003 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Nr. 2002-20-0103; 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Nr. 2002-09-01). būtent pagrindinės žmogaus teisės gali būti ap-ribotos tik tais atvejais, kurie nurodyti konstitucijoje, kai tai būtina ginant svarbų viešąjį interesą ir yra laikomasi proporcingumo principo.

eŽtt savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į nešališką teismą nėra absoliuti ir gali būti apribota; tokie ribojimai leistini, kadangi dėl pa-čios šios teisės esmės yra reikalingas tiesioginis valstybės nustatytas teisinis regu-liavimas (žr.: Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70, 38 punktas, EŽTT, 1975; Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 8225/78, 57 punktas, EŽTT, 1985; Fogarty prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 37112/97, 33 punktas, EŽTT, 1999; Waite ir Kennedy prieš Vokietiją, Nr. 26083/94, 59 punktas, EŽTT, 1999; Fayed prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 17101/90, 65 punktas, EŽTT, 1990).

Taigi teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti apribota.


7. kad asmeniui valstybės nustatytas ribojimas būtų pateisinamas, šis ribojimas turi būti nustatytas įstatymo, turi būti teisėtas tikslas, kurį valstybė nori tuo ribo-jimu pasiekti, be to, ribojimai turi būti proporcingi teisėtam tikslui (žr. Fayed prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 17101/90, 65 punktas, EŽTT, 1990).

7.1. pareiškėjo teisę kreiptis į teismą riboja įstatymas. būtent ginčijama norma buvo įtvirtinta valstybės paslapčių įstatyme ir ji nustato, kad konstitucinės gynybos biuro direktoriaus sprendimas dėl teisės susipažinti su užsienio valstybių, tarptau-tinių organizacijų ir jų institucijų įslaptinta informacija yra galutinis ir neskundžia-mas. taigi ginčijama norma, kuri nustato konstitucijos 92 straipsnyje įtvirtintos tei-sės ribojimą, buvo nustatyta seimo priimtame įstatyme, paskelbtame pagal įstatyme nurodytą procedūrą, ir ji galioja.

Taigi pareiškėjo teisės ribojimas yra nustatytas įstatyme.

7.2. Įstatymų leidėjo tikslas priimant ginčijamą normą buvo ginti ne tik vals-tybės interesus ir visuomenės saugumą, bet ir kitas nAto valstybes nares šiame sektoriuje.

eŽtt kelete savo sprendimų yra nurodęs, kad nacionalinio saugumo gynimas yra teisėtas interesas, kuriuo remiantis gali būti nustatyti asmens teisės kreiptis į teismą ribojimai (žr.: Devenny prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 24265/94, 26 punktas, EŽTT, 2002; Tinelly ir sūnūs Ltd bei kiti ir McElduff bei kiti prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 62/1997/845/1052-1053, 76 punktas, EŽTT, 1998).

Įstojusi į nAto, Latvija prisiėmė tarptautinį įsipareigojimą įslaptintą nAto informaciją saugoti pagal nustatytus įslaptintos nAto informacijos apsaugos stan-dartus. Šiuos standartus daryti mažiau griežtus neleidžiama.

teisė susipažinti su valstybės paslaptimi, kuri pareiškėjui nebuvo suteikta, nėra priskirta bet kurio asmens teisėms – tai yra ypatinga teisė, kurią konkretus asmuo gali įgyti tam tikram terminui ir kurios suteikimas yra susijęs ir su pagrindine vals-tybės pareiga, t. y. garantuoti ir nacionalinį saugumą, ir kitų nAto susitarančiųjų valstybių saugumą.

pagal valstybės paslapčių įstatymo 6 straipsnį valstybė turi išimtines nuosavy-bės teises į valstybės paslapčių objektus, įskaitant įslaptintą nAto, europos sąjun-gos, užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų, jų institucijų informaciją. taigi valstybė, užtikrindama minėtų objektų apsaugą, turi didelę veikimo laisvę.

be to, kaip teigiama seimo, teisingumo ministerijos ir biuro atsakymuose, Lat-vija nėra vienintelė demokratinė valstybė, savo norminiuose teisės aktuose įtvirtinusi normas, kuriose nėra numatyta galimybės skųsti nsi sprendimus dėl susipažinimo su valstybės paslaptimis. kai kuriose valstybėse tokį sprendimą gali apskųsti tik vals-tybės saugumo institucijų aukščiausiasis pareigūnas, bet, pvz., bulgarijoje, Čekijoje, prancūzijoje, italijoje, portugalijoje, ispanijoje ir vengrijoje yra uždrausta skųsti. Šio-se valstybėse minėta procedūra taikoma visais atvejais, susijusiais su teise susipažinti

268

su valstybės paslaptimis. savo ruožtu Latvijos įstatyme galimybė paduoti skundą dėl priėjimo prie tarptautinės įslaptintos informacijos yra apribota siekiant užtikrinti veiksmingesnį Latvijos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi.

Taigi konkretaus ribojimo tikslas yra teisėtas.

7.3. konstitucinis teismas turi įvertinti, ar asmeniui taikomas ribojimas yra pro-porcingas teisėtam tikslui, kurį valstybė norėjo pasiekti nustatydama tą ribojimą.

kaip nustatyta valstybės paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, valstybės pa-slapčių apsauga turi būti kryptinga teisinio, techninio ir organizacinio pobūdžio kompetentingų valstybės institucijų ir jų pareigūnų veikla užtikrinant valstybės pa-slapčių apsaugą ir užkertant kelią neteisėtam jų skleidimui (naudojimui).

tiek dėl Latvijos valstybės, tiek dėl kitų nAto susitariančiųjų valstybių sau-gumo reikia, kad teisė susipažinti su valstybės paslaptimis būtų suteikta tik tiems asmenims, dėl kurių asmeninių savybių nekiltų jokios rizikos, kad valstybės pa-slaptys bus atskleistos. kitose demokratinėse valstybėse taip pat yra nustatyti griežti reikalavimai siekiantiesiems gauti specialų leidimą dirbti su įslaptinta informacija. taigi Šiaurės Atlanto sutarties šalių susitarimo dėl informacijos saugumo 3 straips-nyje yra nustatyta, kad personalo parinkimo procesas turi būti suplanuotas taip, kad būtų įvertinta, ar konkrečiam asmeniui, atsižvelgiant į jo lojalumą ir patikimumą, pradžioje ir vėliau gali būti suteiktas priėjimas prie įslaptintos informacijos. kitaip gali atsirasti pernelyg didelė rizika.

Atlikdama asmens tikrinimą nsi taip pat gali imtis operatyvinių veiksmų. Lei-dus tikrinamam asmeniui apskundimo proceso metu susipažinti su operatyvinės veiklos medžiaga ir į tokią veiklą įtrauktais asmenimis, gali būti padaryta esminė žala operatyvinių darbuotojų konfidencialumui. tokiu atveju valstybės interesams padaryta žala būtų daug didesnė negu asmens teisių ribojimas, nesuteikiantis teisės apskųsti sprendimą. be abejo, jeigu asmeniui nesuteikiama teisė ginti savo intere-sus teisme, tada reikia užtikrinti, kad jam būtų prieinamas toks sprendimo priėmi-mo procesas, kuris garantuotų veiksmingą asmens teisių apsaugą. kaip tik dėl šios priežasties turi būti pasirinkta alternatyvi procedūra, kuri užtikrina asmens teisių apsaugos įgyvendinimą kuo aukščiausiu lygiu (žr.: Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70, 57 punktas, EŽTT, 1975; Fogarty prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 37112/97, 33 punktas, EŽTT, 2001; Waite ir Kennedy prieš Vokietiją, Nr. 26083/94, 59 punktas, EŽTT, 1999).

eŽtt atkreipė dėmesį į tai, kad teisinėje valstybėje galima sukurti tokį išto-bulintą mechanizmą, kad, be valstybės saugumo interesų, priimant sprendimą dėl specialaus leidimo išdavimo būtų kiek įmanoma atsižvelgta į bet kurio konkretaus tikrinamo asmens interesus (žr. Devenny prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 24265/94, 26 punktas, EŽTT, 2002).

valstybės paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu sprendžiamas specialių leidimų išdavimo konkretiems asmenims klausimas, vals-


tybės saugumo institucija, taikydama įstatyme apibrėžtas procedūras, turi atlikti šių asmenų tikrinimą ir paaiškinti bei pateikti nuomonę dėl to, ar esama šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų ribojimų. biuro direktorius, susipažinęs su tikrinimo medžiaga, priima galutinį sprendimą. tačiau procedūra, kurią taikant turi būti pri-imtas sprendimas dėl specialaus leidimo išdavimo arba atsisakymo jį išduoti pa-tikrintam asmeniui, įstatyme nėra nustatyta. norminiai teisės aktai, išsamiai regla-mentuojantys tikrinimo dėl priėjimo prie įslaptintos nAto informacijos procedū-rą, nAto valstybėse narėse yra įslaptinti ir viešai neprieinami.

konstitucijos 1 straipsnyje yra nustatyta, kad Latvija yra nepriklausoma de-mokratinė respublika. iš šio straipsnio kyla keletas teisinės valstybės principų, in-ter alia teisingumo principas. savo ruožtu taikant teisingumo principą yra keliami reikalavimai, kurie turi būti pripažinti, kad klausimo nagrinėjimo procedūra būtų nešališka. vienas iš reikalavimų – užtikrinti asmens teisę būti išklausytam dėl ginči-jamo klausimo, kuris turi būti išnagrinėtas.

konstitucinis teismas jau yra pažymėjęs, kad nustatant žmogaus teisių ribojimus turi būti laikomasi teisingumo principo, todėl sprendimo dėl jokio asmens negalima priimti nesuteikus jam teisės būti išklausytam (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. sau-sio 21 d. sprendimo byloje Nr. 2001-09-01 konstatuojamąją dalį). kitame sprendime konstitucinis teismas yra nurodęs, kad teisingas bylos nagrinėjimas apima asmens teisę pareikšti savo nuomonę dėl faktų ir teisinių ginčų. turi būti užtikrintas šios tei-sės įgyvendinimas bent jau rašytine forma (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 27 d. sprendimo byloje Nr. 2003-03-01 konstatuojamosios dalies 6.1 punktą).

vokietijos Federacinės Respublikos įstatymo dėl reikalavimų, keliamų federa-linio saugumo tikrinimo procedūroms (Gesetz über die Voraussetzungen und das Verfahren von Sicherheitsüberprüfungen des Bundes), 6 straipsnio 1 dalyje yra nu-statyta: prieš atsisakant leisti vykdyti veiklą, susijusią su valstybės saugumu, tikri-namam asmeniui suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę dėl sprendimo pri-ėmimui svarbių faktų. Asmuo tikrinimo procedūroje gali dalyvauti kartu su savo advokatu. tikrinimas atliekamas taip, kad būtų užtikrinta tiek informacijos šaltinių, tiek asmens teisėtų interesų apsauga. Asmuo neišklausomas, jeigu gali būti padaryta esminės žalos federacijos arba žemės saugumui, ypač kai yra tikrinamas kandidatas į federalinės žvalgybos tarnybą.

nAto direktyvos dėl personalo saugumo nr. Ac/35-D/2000 14 punkte nAto arba kompetentingai valstybės institucijai yra nustatyta pareiga prieš priimant sprendimą dėl pažymėjimo patikrintam asmeniui išdavimo įvertinti visą prieinamą informaciją. Direktyvoje pabrėžiama, kad nuoroda tik dėl galimo poveikio neturi būti priežastis neišduoti pažymėjimo. tačiau prieš priimant sprendimą dėl pažymė-jimo išdavimo kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertintas rizikos laipsnis.

pagal vyriausybės 2004 m. sausio 6 d. nutarimą „valstybės paslapčių, taip pat Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, europos sąjungos ir užsienio valstybių ins-

270

titucijų įslaptintos informacijos apsaugos procedūros taisyklės“, kad gautų specia-lų leidimą, asmuo turi užpildyti anketą ir, ją pasirašydamas, patvirtinti, kad jis yra įspėtas dėl anketoje įrašytos informacijos tikrinimo ir supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės paslaptis; taip pat jis turi pateikti savo parašytą gyve-nimo aprašymą.

minėto nutarimo 111 punkte yra nustatyta, kad valstybės saugumo institucijos atlikdamos tikrinimą surengia pokalbį su asmenimis, kuriems gali būti suteiktas priėjimas prie valstybės paslapčių objektų, europos sąjungos visiškai slaptos infor-macijos, taip pat ir visų rūšių nAto informacijos. tikrinimo procedūra yra patvir-tinama rašytiniais dokumentais, garso arba vaizdo įrašu.

tai reiškia, kad nacionaliniuose teisės aktuose numatoma galimybė prieš pri-imant galutinį sprendimą patikrintam asmeniui būti išklausytam. Šiuo nagrinėjamu klausimu procedūros buvo laikomasi.

taigi galima daryti išvadą, kad asmens tikrinimo procedūra atitinka Latviją įpareigojančius tarptautinius standartus, kadangi ji atliekama išsamiai ir atsižvel-giant į tikrinamo asmens interesus.

pagal valstybės saugumo institucijų įstatymo 13 straipsnį biuras yra vyriausybei pavaldi valstybės saugumo institucija. teisingumo ministerija prižiūri subordinaci-jos procesą. kita vertus, pagal nacionalinio saugumo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą seimo nacionalinis saugumo komitetas vykdo biuro veiklos parlamentinę kontrolę. vadovaujantis valstybės saugumo institucijų įstatymo 26 straipsnio 1 da-limi, priežiūrą, ar biuro veikla atitinka įstatymus, vykdo generalinis prokuroras arba jo specialiai įgalioti valstybiniai prokurorai; tačiau operatyvinės veiklos įstatymo nustatytais atvejais ir procedūrą, biuro veiklą kontroliuoja teismai.

seimo nacionalinio saugumo komiteto 2005 m. balandžio 19 d. posėdyje buvo svarstomas nAto ir europos sąjungos įslaptintos informacijos apsaugos įgyvendi-nimo ir kontrolės klausimas. biuro direktorius informavo apie tikrinimo, kurį in-formacijos saugumo sektoriuje Latvijoje atliko atsakingos nAto institucijos, rezul-tatus. komitetas nustatė, kad priemonės, skirtos tarptautinei įslaptintai informacijai Latvijoje apsaugoti, atitinka aukščiausius nAto informacijos saugumo standartus.

europos tarybos parlamentinės Asamblėjos rekomendacijoje nr. 1402(1999) ypač pabrėžiama, kad piktnaudžiavimo valdžia ir žmogaus teisių nepaisymo pavo-jaus esama tik dėl nepakankamos kontrolės. Atsižvelgiant į norminiuose teisės ak-tuose nustatytą biuro veiklos priežiūros teisinį reguliavimą, nėra pagrindo manyti, kad Latvijoje esama minėto pavojaus.

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų konstitucinis teismas pritaria teisingumo ministerijos nuomonei, kad normos, reglamentuojančios administracinį procesą, neturi būti siejamos su biuro direktoriaus sprendimų dėl Latvijos, europos sąjun-gos ir nAto saugumo apsaugos teisėtumo kontrole.

Taigi ginčijama norma yra proporcinga jos tikslui.


Rezoliucinė dalis

vadovaudamasis konstitucinio teismo įstatymo 30–32 straipsniais, konstitu-cinis teismas

nusprendžia:

pripažinti, kad valstybės paslapčių įstatymo 11 straipsnio 6 dalis atitinka Latvi-jos Respublikos konstitucijos 92 straipsnį.

sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.sprendimas įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos.

konstitucinio teismo posėdžio pirmininkas A. endziņš

iš anglų kalbos vertė Indrė Pukanasytė


BENDRA EUROPOS TEISINĖ ERDVĖ IR KONSTITUCINGUMO TRŪKUMO PROBLEMOS

VYKSTANT POKYČIAMS

Prof. dr. Gagik HarutiunianArmėnijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

Pastaraisiais metais yra plačiai diskutuojama apie „bendrą Europos teisinę erdvę“. Kokia šio bendrumo esmė? Kokios bendros vertybių sistemos pagrindu yra kuriama bendra Europos teisinė erdvė? Kiek šio bendrumo suvokimas yra tapatus visuomenėse, kuriose tiek apskritai teisinė kultūra, tiek konkrečiai konstitucinė kultūra toli gražu nėra vienoda? Ir dar vienas klausimas: kaip šios bendros erdvės esmė reiškiasi įvairių valstybių teisėkūros ir teisės taikymo praktikoje? Visi šie klausimai yra itin svarbūs ne tik konstitucinei praktikai, bet ir tranzitologijai.

Savaime suprantama, kad daugelis, kalbėdami apie bendrą Europos teisinę erdvę, pirmiausia turi omenyje Europos Tarybos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrose vykstančius Europos integracijos procesus. Šie procesai nulėmė būtino institucinio pagrindo ir teisinio pamato, skirtų glaudžiam bendradarbiavimui bendrųjų ir tarpusavyje priimtinų principų bei vertybių pagrindu, formavimąsi. Būtent vertybių sistema, manytina, yra šio bendradarbiavimo pagrindas ir jo tvirtumo garantas, taip pat pamatas kurti bendrą Europos teisinę erdvę.

Konstitucinių sprendimų lygiu pirmą kartą aiškiai ir nedviprasmiškai Sutartyje dėl Konstitucijos Europai (toliau – ir Konstitucija) buvo įtvirtinta ta vertybių sistema, kuri yra ES pagrindas. Pagal šios Konstitucijos 2 straipsnį visų pirma tai yra: žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisės viršenybė ir pagarba žmogaus teisėms. Tačiau nepakanka vien įtvirtinti šias vertybes – įgyti realų turinį jos gali tokioje visuomenėje, kurioje dominuoja pliuralizmas, tolerantiškumas, teisingumas, solidarumas ir kurioje nėra diskriminacijos.

Daugelis ES valstybių gali konstatuoti, kad minėtos socialinės sistemos vertybės ir požymiai yra neatsiejami jų kasdienio visuomeninio gyvenimo ypatumai. Ir tiek, kiek tai realu, tos visuomenės yra bendros Europos teisinės erdvės dalis. Daugelio bendrų Europos teisės aktų ratifikavimas ir nacionalinių įstatymų priėmimas jais remiantis toli gražu dar nereiškia, kad yra tampama bendros Europos teisinės erdvės dalimi. Lemiamu veiksniu galima laikyti tai, kiek šie teisiniai principai ir nuostatos tampa praktine tikrove.

Šiame kontekste kyla klausimas, kokia tikroji padėtis ir kokios tendencijos

◆ BENDRA EUROPOS TEISINĖ ERDVĖ IR KONSTITUCINGUMO TRŪKUMO PROBLEMOS VYKSTANT POKYČIAMS 273

yra Rytų Europoje ir buvusiosios SSRS valstybėse?

Visos šios valstybės konstituciškai yra įtvirtinusios savo ištikimybę demokratinėms, teisinėms bendrosioms Europos vertybėms, pripažinusios kertinius tautos valdžios, teisės viršenybės ir valdžių padalijimo principus, suformavusios institucinį teisinės valstybės pamatą. Ar šios vertybės, principai ir mechanizmai yra įgiję realų turinį visuomeniniame gyvenime? Šis esminis klausimas užduodamas ne tik teisinės praktikos požiūriu; jis yra daug platesnio ir mokslinio pobūdžio. Atskleisti būtent tokių procesų bendras tendencijas ir jų reiškimosi logiką yra viena pagrindinių tranzitologijos užduočių.

Buvo atlikta demokratinių procesų, vykstančių ES valstybėse, ES nepriklausančiose Balkanų regiono valstybėse ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (toliau – NVS) šalyse, bendrųjų rodiklių lyginamoji analizė. Taip pat buvo nustatytas integralus demokratinio vystymosi rodiklis, pagrįstas rinkimų procesų, teisminės sistemos ir žiniasklaidos priemonių nepriklausomumo, pilietinės visuomenės išsivystymo lygio, valdymo veiksmingumo, korupcijos lygio ir kitų socialinės tikrovės matmenų vertinimu.

Kokias bendras išvadas galima padaryti atlikus šią analizę?

1) ES ir Europos Taryboje yra susiformavusios trys kokybiškai skirtingos valstybių grupės, kuriose skiriasi tų pagrindinių rodiklių lygiai, atspindintys valstybių teisinės erdvės vertybinius pagrindus;

2) į pirmąsias dvi grupes patenkančių valstybių demokratinių ir teisinių procesų dinamika iš esmės yra teigiama,

o NVS šalyse ne tik minėtų procesų vidutinis lygis yra aiškiai žemesnis, bet ir jų dinamika yra neigiama;

3) NVS šalių tikroji padėtis rodo, kad bendrieji Europos teisės principai praktiniame gyvenime akivaizdžiai yra iškraipomi, jie nėra vyraujantys socialinės tikrovės aspektai, o visuomeninių procesų konstitucionalizacija akivaizdžiai per ilgai tęsiasi, transformacijos sąlygomis atsiranda tam tikras konstitucingumo trūkumas.

Akivaizdu, kad šią padėtį būtina atsakingai apsvarstyti ir deramai įvertinti. Tai yra tokia tikrovė, kai galima teigti, kad konstitucija egzistuoja, tačiau nėra reikalaujamo lygio konstitucinės demokratijos. Tą patvirtina ne tik tam tikros neigiamos visuomeninės energijos sukaupimas ir to padarinys – įvairaus pobūdžio „spalvotosios“ revoliucijos bei politinės krizės, bet ir tai, kad konstitucinius teisinės valstybės ir demokratijos principus paverčiant šūkiais praktiškai yra įtvirtinama absoliučiai kitokios taisyklės ir kitokie tarpusavio santykiai.

Savaime aišku, kad pagrindinė užduotis – ištirti tokių reiškinių priežastis. Būtų galima išskirti keletą pagrindinių priežasčių:

1) mąstymo ir mentaliteto inertiškumas. Tai reiškia, kad ne tik yra neįmanoma peršokti per amžius, bet „importuojamoji demokratija“ neretai iš esmės yra deformuojama, kai ji susiduria su inercinės vertybinės sistemos apraiškomis;

2) nepakankama teisinė, konstitucinė kultūra; žemas teisinės sąmonės lygis;

3) nepakankamas demokratinių valstybinių struktūrų veiksnumas ir politinių institutų netobulumas;

Prof. dr. Gagik Harutiunian ◆274

4) nepakankama valstybės valdžios politinė valia įgyvendinti demokratines permainas, nepatenkinami konstituciniai ir įstatymų leidybos sprendimai, iškreiptas pagrindinių konstitucinės demokratijos principų suvokimas ir įgyvendinimas įstatymų leidybos ir teisės taikymo praktikoje;

5) visuomeninės sistemos „imuninis nepakankamumas“, neigiamų socialinių tendencijų ir iracionalių procesų įsitvirtinimas dėl iškilusių problemų netinkamų sprendimų;

6) sisteminės griūties objektyvūs sunkumai: virsmas iš dalies į visumą, kartu sprendžiant sisteminės transformacijos užduotis, kurios Rytų Europos valstybėse turėjo kitokių savybių ir t. t.

Derėtų atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių, kurios pirmiau išvardytų priežasčių kontekste lemia konstitucinės justicijos gyvybingumą transformacinėse sistemose.

Pirmiausia pažymėtina, kad pokomunistinių valstybių konstitucinės raidos patirties analizė rodo, jog šioms valstybėms būdinga tai, kad naujų konstitucijų priėmimo metu tose valstybėse egzistavo ir siekianti revanšo kairioji opozicija, ir revoliucinis liberalizmas. Jų tarpusavio sąveika sukūrė tam tikrą aplinką bendram politiniam sutarimui dėl teisinių sprendimų. Beveik visose šiose valstybėse ne tik kairysis ekstremizmas pamažu susilpnėjo, bet ir liberalusis romantizmas užleido vietą nuosaikiajam realizmui. Iš esmės buvo sugriauta politinių poveikių pusiausvyra. Konstitucinių sprendimų ir naujų pokyčių atžvilgiu įsivyravo administracinis politinis valdančiųjų jėgų poveikis, pavojingas

tiek, kiek konstitucinės problemos yra pritaikomos nūdienos politiniams uždaviniams spręsti, užuot išsprendus juos visuomeniniu sutarimu.

Šioms šalims būdinga ir tai, kad politinė institucionalizacija jose paprastai yra žemo lygio. Kaip apibūdino vienas vokiečių politologas, dauguma politinių partijų yra „arba politinės sektos, arba atskirų ambicingų asmenybių įsitvirtinimo priemonės“. Politinės kultūros, suderintos su demokratinėmis vertybėmis, nėra. Tam tikru požiūriu demokratija yra klastojama ir virsta politine diktatūra, kai politinė dauguma turi neribotą valdžią, o mažuma netenka galimybės daryti įtaką politiniams teisiniams procesams.

Pereinamojo laikotarpio visuomenėse pagrindinės iracionalių procesų apraiškos konstitucinėje praktikoje yra:

• iškreiptas demokratijos ir teisinės valstybės vertybinės sistemos suvokimas [1];

• šių vertybių panaudojimas raginimui įgyvendinti valdžios valią pridengti;

• pastangos įvairius valdžios institutus, žiniasklaidą ir spaudą paversti valdymo įrankiais;

• valdžios ir šešėlinės ekonomikos susiliejimas, o dėl to ir, viena, korupcijos peraugimas į pagrindinį valdžios kapitalą, o antra, šešėlinės ekonomikos politizavimas;

• naujos ir labai grėsmingos terpės, tinkamos žmogaus ir piliečio teisėms ir laisvėms riboti, formavimas, kai atsiranda aplinka, kurioje klesti baimė, nepasitikėjimas, neviltis, nebaudžiamumas, įsišaknija politinis ir biurokratinis cinizmas ir visa tai kartais pateikiama su demokratijos priedanga.


Tokiomis sąlygomis kur kas svarbesnis tampa egzogeninis veiksnys, konkrečiai kalbant, padidėja europinių struktūrų poveikis pokomunistinių valstybių demokratizavimo raidai. Tas poveikis akivaizdžiai daromas diegiant europines normas į įvairių šalių visuomeninį gyvenimą ir sukelia neigiamą vidaus reakciją.

Kokybinis ir kiekybinis NVS šalių dabarties realijų tyrimas rodo, kad susiliejant politinėms, ekonominėms ir administracinėms jėgoms formuojasi bruožai vadinamosios „korporacinės demokratinės sistemos“, kuri savo pobūdžiu yra iškreipta, ignoruojanti teisės viršenybės principą, pagrįsta šešėline ekonomika ir valdžios absoliutizavimo realijomis. Šios sistemos atsiradimas liudija akivaizdų konstitucingumo trūkumą šiose valstybėse.

Didžiausią grėsmę korporacinė demokratija kelia dėl to, kad visuomeninė sistema patenka į „lėtinio imuninio nepakankamumo“ voratinklį. Iš pirmo žvilgsnio už visuomeninio stabilumo slypi pakitusių vertybių atgaminimas, o tai yra daug pavojingiau nei kokia nors kita visuomeninė liga. Dėl tokios situacijos neišvengiamai didėja prieštaravimai tarp valdžios, visuomenės ir valstybės interesų. Pagrindinė visuomenės teisinės konstitucinės sistemos užduotis – neleisti atsirasti ir didėti minėtų interesų, valdžios ir laisvės antagonizmui. Tačiau įsitvirtinant korporacinei demokratijai toks antagonizmas tampa neišvengiamas. O juk esminis konstitucijos bruožas yra tas, kad ji turi užtikrinti juridiškai įteisintą valdžios ir laisvės pusiausvyrą. Tam kliudo tai, kad naujosios teisinės terpės vertybiniai pagrindai formuojasi kaip vidinis būti

numas, kaip priemonė visuomeniniam sutarimui pasiekti ir politinėms krizėms įveikti.

Visuomenės vystymosi lygį ir pobūdį visuomet lėmė žmogaus ir visuomenės tarpusavio santykiai, kurie savo ruožtu priklauso nuo socialinio individo vietos ir vaidmens gamybinių santykių srityje. Vergai kaip nuosavybė visiškai priklausė savo šeimininkams. Feodalinėje visuomenėje žmogus turėjo tam tikras teises, kadangi tik jo darbo jėga buvo savininko nuosavybė. Toliau vystantis visuomenei imta pripažinti žmogaus teises į sutartinius gamybinius santykius, o pilietinėje visuomenėje ėmė dominuoti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas bei teisės viršenybės principas. Nors teisinės demokratinės visuomenės principai buvo įtvirtinti konstitucijose ir įstatymuose, tikrasis visuomeninių santykių pobūdis priklauso nuo tikrojo šių principų veikimo tokiais atvejais: kai valdžią riboja teisė, o ne atvirkščiai, kai šios teisės yra tiesiogiai veikiančios, kai jos iš tikrųjų nulemia įstatymų prasmę, turinį ir taikymą, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, vietos savivaldos veiklą ir jas užtikrina teisingumo vykdymas.

Prancūzų laikraščio „Le Monde Diplomatique“ 2006 m. kovo mėn. 624 numerio vedamasis straipsnis buvo skirtas vienai svarbiai užduočiai – pagrindiniams demokratijos kriterijams atskleisti. Jeigu tokie klausimai būtų keliami pereinamojo laikotarpio visuomenėse, veiktų principas „kiek klausimų – tiek atsakymų“. Tačiau, atrodo, šio laikraščio atsakymas į šį klausimą yra išsamus ir pakankamas. Tokie kriterijai yra penki:

Prof. dr. Gagik Harutiunian ◆276

• laisvi ir teisingi rinkimai;• organizuota ir laisva opozicija;• galimybė realiai turėti alternatyvią

valdžios pamainą;• nepriklausoma teismų sistema;• nepriklausoma žiniasklaida.Kiekvieną iš nurodytų kriterijų gali

ma tiksliai apibūdinti daugeliu požymių ir sukurti apibendrintą, vientisą demokratijos paveikslą [2]. Tačiau dėmesio verta viena svarbi aplinkybė. Šie kriterijai yra tarpusavyje susiję, vienas be kito neegzistuoja, visos kitos demokratijos savybės kyla iš jų arba nuo jų priklauso. Jei bent vieno iš jų nėra arba jo esmė yra iškreipta, tai reiškia, kad esama demokratijos iškraipymų. Šie kriterijai taip pat yra dviejų kertinių Europos civilizacijos ašių – laisvosios konkurencijos rinkos ekonomikos ir atstovaujamosios demokratijos – pagrindas. Visos koncepcinės Europos iniciatyvos yra kreipiamos į šiuos tikslus.

Tikrąją padėtį vertinant vien darbo santykių kai kuriose valstybėse, kuriose vyksta pokyčiai, aspektu neįmanoma nepastebėti, kad šie santykiai tam tikru požiūriu yra „feodalinio pobūdžio“. Susiliejant ekonominėms, politinėms ir administracinėms jėgoms oligarchinis feodalinis modelis iš ekonomikos srities pamažu yra perkeliamas į politiką ir į valstybės valdžios sistemą. Vyksta socialinės visuomenės degradavimas, kurio padarinius reikės įveikti ne vienai kartai. Korporacinė demokratija yra pagrindinė šio pavojaus skleidėja, o jos įveikimą vykdant tikrą visuomenės sistemos konstitucionalizaciją, įgyvendinant konstitu

cinį teisinės demokratinės valstybės ir pilietinės visuomenės principą reikėtų laikyti svarbiausiu uždaviniu.

Visi šie iškraipymai yra nesuderinami su pamatiniais Europos teisinės erdvės principais. Pereinamojo laikotarpio valstybių konstitucinių teismų paskirtis – užtikrinti konstitucijos viršenybę, tikrą teisės viešpatavimą ir tokią viską pagrindžiančią vertybių sistemą, kuri yra bendros Europos teisinės sistemos pamatas.

Koks yra pagrindinis uždavinys? Išnagrinėjus daugelio Europos kons

titucinių teismų, tarp jų ir NVS šalių, doktrininių požiūrių ir teisinių pozicijų pobūdį galima daryti išvadą, kad bendrųjų Europos teisinių principų vertinimas ir suvokimas, ypač žmogaus teisių apsaugos srityje, labai nesiskiria. Iš visų valstybinių struktūrų konstituciniai teismai išsiskiria visų pirma tuo, kad jų potencialas deramai suvokti pagrindinių Europos teisės principų ir standartų esmę ir atitinkamai juos taikyti praktikoje yra didžiausias. Pagrindinė užduotis – veiksmingai panaudoti šį potencialą, konstitucines teisines galimybes spręsti vykstančių pokyčių problemas. O tai įmanoma tik iš tikrųjų užtikrinus konstitucinių teismų nepriklausomumą. Daugelio konstitucinių teismų patirtis rodo, kad tikro jų nepriklausomumo ir funkcinio veiksnumo pereinamojo laikotarpio visuomenėje neįmanoma užtikrinti, jei tiek endogeniniai, tiek egzogeniniai veiksniai nėra panaudojami tinkamai, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.


Pastabos ir nuorodos

1. Tai patvirtina tokios politikų ir kai kurių tyrėjų pastaruoju metu vartojamos sąvokos: „pereinamojo laikotarpio demokratija“, „nacionalinė demokratija“, „dalinė demokratija“, „valdoma demokratija“, „suvereni demokratija“ ir t. t.

2. Žr. Harutyunyan G., Mavčič A. The constitutional review and its development in the modern world: A comparative constitutional analysis. Yerevan–Ljubljana, 1999, p. 382–392.

Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Matijošius

THE COMMON EUROPEAN LEGAL AREA AND THE PROBLEMS OF THE LACK OF CONSTITUTIONALITY UNDER THE CONDITIONS OF TRANSFORMATION

Prof. Dr. Gagik Harutyunyan

President of the Constitutional Court of the Republic of Armenia Summary

The Article discusses the influence of the common European legal area, which is perceived by the author as the necessary institutional ground and legal base which is designed for the close cooperation on the basis of the common and mutually acceptable principles and values to the legal and political changes in the Commonwealth of Independent States. Even though, formally, while assessing from the point of view of the constitutions and texts of the laws, these states have consolidated their loyalty to the European values, however, the problem, as it is emphasized by the author, is the fact that these values, principles and mechanisms have not yet acquired their real content in the public life of these countries. These conclusions are based on the performed comparative analysis of the general indicators of the democratic processes in the EU member states, the states of the Balkan region which do not belong to the EU and in the Commonwealth

of Independent States. The article provides with the following reasons for the lagging behind the countries of the EU: the inactivity of thought (the “imported democracy” is essentially distorted when it confronts with the manifestations of the inert system of values); the insufficient constitutional culture; the capacity of the structures of the democratic states and the incompletion of the political institutes; the insufficient political will of the state power to implement the democratic changes, etc.

The President of the Constitutional Court of the Republic of Armenia states that the purpose of the constitutional courts of the Commonwealth and Independent States (in his opinion, the states of “transitional period”) is to ensure the supremacy of the constitution, the real supremacy of law and such system of values that grounds everything which is the base of the common European legal area.

278278

Konstitucinio teisingumo valstybės, kultūros ir religijos srityse ir tinkamos jų pusiausvyros paieška yra gana svarbi, turint omenyje nesenų laikų Kambodžos istoriją, kai šioje valstybėje buvo įsigalėję įvairūs politiniai režimai, t. y. nuo 1953 m. lapkričio 9 d., kai be kovos buvo atkurta nepriklausomybė nuo Prancūzijos, iki šių dienų. Jo karališkosios didenybės princo Sihanouko įkurtos Sang-kum Reastr Niyum partijos autokratinio režimo laikotarpiu Kambodža mėgino atsikratyti šaltojo karo sukeltos dichotomijos, susivienydama į neprisijungimo judėjimą ir laikydamasi neutralios politikos, ypač per Vietnamo karą, iki 1970 m., kai generolo Lon Nolo įvykdytas karinis perversmas tai užbaigė. Paskui, nuo 1975 m. iki 1978 m. pabaigos, buvo Demokratinės Kampučijos, vadovaujamos Pol Poto raudonųjų khmerų, radikaliojo režimo tragedijos metai, tuomet Kambodžos žmonės neteko visų savo teisių, neliko tikėjimo laisvės, religinių ir kultūrinių siekių bei veiklos. 1979–1991 m., Kampučijos Liaudies Respublikos ir vietnamiečių okupacijos laikotarpiu, griežtai kontroliuojant buvo atkurtas teravados budizmas. Tuomet įsigalėję komunistiniai režimai nebuvo palankūs religinės veiklos laisvei ir plėtojimui.

Pažymėtina, kad interesų konfliktas tarp klaidingai suvokiamo teisingumo, kylančio iš valstybės tikslo (angl. Reason

SUBALANSUOTAS TEISIŠKAI SAUGOMŲ VERTYBIŲ VERTINIMAS KAMBODŽOJE

Son SoubertKambodžos Karalystės Konstitucinės Tarybos narys

of State [1]), ir religinės moralinės pareigos yra puikiai atskleistas graikų tragiko Sofoklio kūrinyje „Antigonė“ (apie 442 m. iki Kr.). Romos imperijoje imperatorius Neronas ankstyvaisiais krikščionybės eros metais pradėjo krikščionių persekiojimą, nesibaigusį ir valdant Diokletianui (245–313 m. e. m.), kuris imperatoriumi buvo 284–305 m. e. m. Šių persekiojimų priežastis ta, kad krikščionys atsisakė garbinti imperatorių, – jie garbino tik vieną Dievą, todėl kėlė grėsmę dieviškajai imperatoriaus institucijai. Čia yra kalbama apie sąžiningą prieštaravimą. Krikščionys ispanai XVI–XVII a. taip persekiojo Lotynų Amerikos vietos indėnus. Konkistadorai nepaliko jiems kito pasirinkimo, kaip tik būti pakrikštytiems arba nužudytiems. Įvairiais žmonijos istorijos tarpsniais vyravo stipriojo teisė – 1789 metų Prancūzijos revoliucija ne išimtis. Todėl kyla klausimas, kaip materialius interesus suderinti su nematerialiais siekiais, ekonominį vystymąsi – su dvasine pažanga?

I. 1993 metų KambodžosKonstitucijos sandara

Nuo 1993 m. gegužės mėn. rinkimų, kuriuos organizavo Jungtinės Tautos, Kambodžos tauta turi demokratinę Konstituciją. Kambodžos 1993 metų Konstitucijos 4 straipsnyje yra įtvirtintas

◆ SUBALANSUOTAS TEISIŠKAI SAUGOMŲ VERTYBIŲ VERTINIMAS KAMBODŽOJE 279

karalystės principas „tauta, religija, karalius“; 5 straipsnyje nustatyta, kad khmerų kalba ir raštas yra oficialiai vartojami valstybės ir Vyriausybės dokumentuose. Konstitucijos 3 skyriaus „Khmerų tautos teisės ir pareigos“ 43 straipsnyje budizmas yra įtvirtintas kaip valstybinė religija, tačiau pagal to paties straipsnio kitų dalių nuostatas piliečiams yra garantuojama atitinkamo tikėjimo laisvė, atsižvelgiant į kitų žmonių tikėjimą ir religiją, taip pat į viešąją tvarką ir saugumą. Kita vertus, kultūros koncepciją gana sunku apibrėžti: ar tai tik tradicinės elgsenos ir etikos, ar elgesio normų visuma? Žmogaus teisės taip pat yra demokratinės kultūros dalis.

Konstitucijos 3 skyriaus 35 straipsnyje yra nustatyta: „Khmerai, nepaisant lyties, turi teisę aktyviai dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje tautos veikloje. Valstybės institucijos privalo nagrinėti visų žmonių prašymus bei pasiūlymus ir atidžiai priimti sprendimus.“ Konstitucijos 47 straipsnis konkrečiai sietinas su azijietiška gyvensena ir elgsena, ypač khmerų tradicija, kad tėvai turi pareigą rūpintis vaikais ir mokyti juos būti gerais piliečiais, o vaikai – pareigą rūpintis senyvo amžiaus sulaukusiais tėvais.

Be žmogaus teisių, įskaitant Konstitucijos 3 skyriuje įtvirtintas vaikų ir moterų teises, Konstitucijos 6 skyrius reglamentuoja švietimo, kultūros ir socialinius santykius. Konstitucijos 65–68 straipsniuose yra nustatyta valstybės atsakomybė už žmonių švietimą; pagal 69–71 straipsnius valstybė yra atsakinga už nacionalinės kultūros saugojimą ir puoselėjimą; 72–75 straipsniai yra skirti visuomenės sveikatai.

II. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp valstybės tikslo ir sąžinės laisvės

Svarbiausias klausimas – kaip apibrėžti kultūrą ir civilizacijos kultūros sudedamąsias dalis. Imkime žmogaus socialinės evoliucijos etapus nuo priešistorinių iki istorinių laikų. Pastebėsime, kad pradžioje valdymas buvo teokratinis, paremtas dvasinių vadovų ar kunigų galia, pvz., šamanų arba Izraelyje – levi genties, kilusios Aarono ir Mozės laikais. Būtent dėl to kultūros pavyzdžius nustatė pirmieji vadovai, juos taikė šalį valdę teisėjai ir karaliai. Atrodo, kad karaliai kartu suformavo teokratinę valdžią, taip atsitiko IX a. Kambodžoje, kai buvo sukurtas devarajos, arba DievoKaraliaus, kultas. Taigi religija yra kultūros dalis, jai suteikianti skulptūros, tapybos ar literatūros pavidalo meninių raiškos formų, perteikianti mokymą arba socialines, pilietines ir etines vertybes. Kita vertus, skonis arba trumpalaikio meno formos, tokios kaip gėlių komponavimas, pvz., japonų ikebana, taip pat augalų auginimas, pvz., bonsai, arba net arbatos gėrimo ceremonija, taip pat gali būti laikoma kultūros dalimi. Taigi visos tam tikrų siekių raiškos formos gali būti laikomos kultūros – nesvarbu, meninio, religinio ar dvasinio pobūdžio, – raiška, nes ir ateizmas yra dvasinė raiška, lygiai taip pat, kaip ir materializmas, kuris kilo iš intelektinės analizės ir filosofinių apmąstymų. Galų gale žmogaus teisių, ypač raiškos laisvės, koncepcija yra labai glaudžiai susijusi su kultūros sąvoka.

Jei žvelgsime į XVI a. Europą, Katalikų bažnyčios vykdyta inkvizicija, protestantų persekiojimas, pvz., Prancūzi

Son Soubert ◆280

joje, ir, atvirkščiai, katalikų ir kitatikių persekiojimas Anglijoje yra tinkamiausi valstybės tikslo ir sąžinės laisvės tarpusavio konflikto pavyzdžiai, kuriuos aprašė Martynas Liuteris, Jonas Kalvinas, kvakeriai ir vėliau JAV, pavyzdžiui, Martinas Lutheris Kingas, kuris kovojo dėl juodaodžių lygių teisių ir Memfyje (Tenesio valstija) buvo nužudytas. Religiniai ir politiniai konfliktai Prancūzijoje baigėsi protestantų, kaip manyta, kėlusių grėsmę katalikų nustatytai tvarkai, žudynėmis, įvykdytomis 1572 m. rugpjūčio mėn., žinomomis kaip žudynės Šv. Baltramiejaus naktį. XVII a. dėl valstybės tikslo neliko ir jansenistų mokymo, kurio centras buvo Port Rojalis (Prancūzija), nes jis kirtosi su oficialiąja Katalikų bažnyčios ir valstybės doktrina. Galima paminėti daugelį kitų panašių atvejų Europoje, pvz., Pietvakarių Prancūzijoje XIII a. vykusias katarų žudynes, kilusias dėl tos pačios priežasties – religinių siekių neatitikties valstybės tikslui. Azijoje labiausiai žinomas atvejis – XVI a. Japonijos siogūnų ksenofobiška reakcija į Vakarų pirklius ir krikščionių misionierius: krikščionys japonai buvo persekiojami ir kankinami, kai kurie iš jų pabėgo į Kambodžos sostinę Loveką arba Udongą.

Kaip XX a. politinio netolerantiškumo pavyzdžiai paminėtini žydų holokaustas ir raudonųjų khmerų įvykdytas pačių khmerų genocidas. XXI a. musulmonų ekstremistai savo tikėjimo vardan griebiasi terorizmo. Šie judaizmo, krikščionybės ir islamo istoriniai, religiniai ir kultūriniai pavyzdžiai byloja, jog valstybės tikslą su religiniu tikėjimu sieja tai, kad politinio ir religinio tikslo siekiama smurtaujant ir kariaujant, nors valstybė

religiją, kurios tikslo siekiama, vadina taikia. Paskutiniame pavyzdyje takoskyros tarp valstybės tikslo ir religinio bei sąžiningo prieštaravimo nebėra. Daugeliu atvejų sąžiningai prieštaraujantieji yra valstybės tikslo aukos.

III. Teisiškai saugomų vertybių subalansuotas vertinimas

Tokioje šalyje kaip Kambodža, kur tradicinės vertybės buvo nuvertintos, ypač valdant raudoniesiems khmerams, sunku apibrėžti, kokios vertybės turi būti teisiškai saugomos. Ar tai, kad grožio konkursuose jaunos merginos vilki bikinius, khmerų tradicinių vertybių požiūriu yra nepadoru, nes taip pareiškė ministras pirmininkas? Kodėl tai, kad pavydžios teisėtos aukštas pareigas einančių pareigūnų žmonos savo konkurentes ar jų veidus apipila rūgštimi arba tiesiog nužudo jas, labiau atitinka khmerų tradicines vertybes ir teisiškai yra ginama, nes nė viena iš tokių užpuolikių nebuvo apkaltinta pagal įstatymą? Juk Konstitucijos 38 straipsnyje yra nustatyta: „Įstatymas užtikrina, kad prievarta ir smurtas prieš asmens fizinį vientisumą yra negalimi. Įstatymas saugo žmogaus gyvybę, garbę ir orumą.“

Kalbant apie bendras problemas, tokias kaip korupcija ir pinigų plovimas, kurios yra žinomos ir paplitusios visame pasaulyje, arba ekologiniai pokyčiai, kurie daro įtaką žmonėms visame pasaulyje, iš dalies dėl pramoninių išsivysčiusių valstybių, – koks turi būti subalansuotas vertinimas atsakant į šiuos neatidėliotinai spręstinus klausimus? Kambodžoje korupcijos problema egzistavo ir seniau,

◆ SUBALANSUOTAS TEISIŠKAI SAUGOMŲ VERTYBIŲ VERTINIMAS KAMBODŽOJE 281

tačiau dar buvo varžomasi ir gėdijamasi, o šiuo metu korupcija yra gyvenimo būdas, ypač aukščiausiu lygiu, kaip neseniai atskleidė Pasaulio bankas; antikorupcinis įstatymas, kurį 1994 m. inicijavo parlamento nariai, Nacionaliniame Susirinkime dar nebuvo svarstytas ir priimtas. Tarptautiniu lygiu Jungtinės Tautos netaiko jokių tarptautinių priemonių, nepriima jokių teisės aktų ir jos valstybės narės nebendradarbiauja [2]. JAV neprisijungė prie Kioto protokolo dėl taršos ir klimato kaitos. Tai yra esminės vertybės, kurios turi įtakos bilijonams žmonių, ir iki šiol dėl jų nėra imtasi konkrečių priemonių.

Pilietinė visuomenė vykstant demokratiniam procesui ir pasaulinės propagavimo grupės gali teisingomis priemonėmis pasiekti pusiausvyrą tarp valstybės tikslo ir sąžiningų tikslų. Kai kuriose Vakarų valstybėse veikianti ombudsmeno institucija yra tinkamas tokio subalansuoto vertinimo pavyzdys. Žmogaus teisės yra visuotinės vertybės, kaip ir demokratija. Negali būti neteisingo Vakarų demokratijos arba Azijos demokratijos suvokimo. Valstybių susivienijimas į Europos Sąjungą yra pagrįstas visuotinėmis vertybėmis, įtvirtintomis ir Jungtinių Tautų Chartijoje bei Kambodžos 1993 metų Konstitucijoje. Pietryčių Azijos valstybių asociacijos valstybės dar nėra pasiekusios tokio lygio kaip Europos Sąjunga, nes mes dar neapsibrėžėme žmogaus teisėmis grindžiamų kriterijų. Ir toliau akivaizdžiai yra pažeidžiamos

Daw Aung San Su Kyi ir jos vadovaujamos rinkimus laimėjusios politinės partijos politinės teisės, Pietryčių Azijos valstybių asociacijos valstybių yra prašoma įsikišti ir spręsti Birmos, kuri yra šios asociacijos narė, problemą. Turi būti bendras mechanizmas, tinkamas regioninėms žmogaus teisių problemoms spręsti netaikant nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principo. Gali būti svarbu Pietryčių Azijos valstybių asociacijos lygiu numatyti jungtinę konstitucinių teismų ir tarybų instituciją, nustatančią bendrą teisinį reguliavimą. Vėliau ši institucija taip pat galėtų siekti bendrų tikslų žmogaus teisių srityje.

Taigi, siekiant atsakyti į visuotinai rūpimus klausimus, turi būti sukurti regioniniai arba pasaulinis mechanizmai. Visų valstybių pripažįstamos visuotinės vertybės yra nepaprastai svarbios, jos suteikia lygias galimybes visiems žmonėms. Kadangi valstybės yra linkusios sudaryti regioniniu mastu organizuojamus ir bendrus darinius, būtų svarbu įsteigti jungtinę konstitucinių teismų ir tarybų instituciją, kuri spręstų žmogaus teisių, įtvirtintų daugelio mūsų valstybių konstitucijose, klausimus. Taigi turi būti galima bendra teisėkūra ir koncepcija. Paskutinis klausimas – ar aptartoji problema turi būti sprendžiama paisant tos pačios valstybės tikslų ir sąžiningų tikslų pusiausvyros, arba, kitaip tariant, ar viršų paims pavieniai žmonės, ar šalta valstybės interesų koncepcija?

Son Soubert ◆282

Pastabos ir nuorodos

1. Šis terminas plačiai vartojamas politologijos ir teisės literatūroje. Nors ir aiškinamas įvairiai, iš esmės jis reiškia, kad valstybės stabilumas yra aukščiausia vertybė, valstybė, siekdama savo tikslų, gali imtis įvairių priemonių, kurios normaliomis sąlygomis būtų neteisėtos arba amoralios. Šio termino doktrinos ištakos siejamos su P. K. Tacitu, N. Makiaveliu ir kitais autoriais, o patį terminą savo darbuose išpopuliarino G. Botero (1589). – Vertėjo pastaba.

2. Tiesą sakant, 2005 m. gruodžio 14 d. buvo priimta Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją (angl. UNCAC), kurią pasirašė 140 valstybių ir 80 valstybių ją ratifikavo. 2006 m. lapkričio 29 d. Jordanijos konferencija, susirinkus 800 atstovų, toliau diskutavo apie jos įgyvendinimą.

Iš anglų kalbos vertė Ramūnas Jurgaitis

BALANCING CONSIDERATION OF LEGALLY PROTECTED VALUESIN CAMBODIA

Son SoubertMember of the Constitutional Council of the Kingdom of Cambodia

Summary

The present article briefly analyses the framework of the Cambodian Constitution (1993), the question how to balance the reason of state and the duty of conscience and finally the balancing consideration of legally protected values.

The author describes the elements of culture and its relation with religion and with the reason of state by illustrating this relation with different patterns from prehistoric and historical times. The author states that human rights and especially the freedom of expressions are relative to the notion of culture He also makes a conclusion that historical, religious and cultural examples of

Judaism, Christianity and Islam links the reason of state to the religious faith, using means of violence and warfare to achieve their political and religious goal, although they claim that their religions are peaceful.

Human rights and democracy are recognized as universal values, which must be protected by regional or global mechanisms. In this respect the author suggests to envisage an integrated body of the Constitutional Courts and Councils at the level of the ASEAN that respond to the questions of human rights, which are embodied in most of the ASEAN countries Constitutions.

283283

Įvadas

Vengrijos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) per 17 savo veiklos metų daug kartų yra nagrinėjęs konstitucinę žmogaus gyvybės apsaugą. Visi šiuo klausimu priimti nutarimai yra glaudžiai susiję, tačiau juose nagrinėjami skirtingi teisės į gyvybę aspektai, pvz.: mirties bausmės panaikinimas, embriono gyvybės apsauga, teisė oriai numirti, policijos pareigūno teisė panaudoti šaunamąjį ginklą. Skiriasi ne tik konstitucinės justicijos tyrimo dalykas (tam tikri įstatymai, teisės aktų nuostatos) – kito ir Konstitucinio Teismo doktrina.

Vengrijos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 54 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: ,,Kiekvienas Vengrijos Respublikos pilietis turi prigimtinę teisę į gyvybę ir į žmogaus orumą, ir niekam negalima jų savavališkai atimti“*. Turinio požiūriu ši Konstitucijos nuostata atitinka svarbiausius tarptautinius žmogaus teisių aspektus. Teisė į gyvybę be jokių išlygų laikoma kiekvieno žmogaus prigimtine teise.

TEISĖ Į GYVYBĘ: GYVYBĖS GYNIMASVENGRIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO PRAKTIKOJE

Dr. András OcskóVengrijos Respublikos Konstitucinio Teismo vyriausiasis patarėjas

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją prigimtinių teisių hierarchijos viršūnėje yra teisė į gyvybę ir teisė į žmogaus orumą. Beje, galima rasti ir tokių Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatų, pagal kurias teisė į gyvybę ir į žmogaus orumą turėtų būti traktuojama kaip už teisę viršesnė vertybė; ji turėtų būti teisės šaltinis, o ne prigimtinė teisė.

Konstitucinio Teismo pripažinto ir ilgą laiką taikyto vadinamojo teisių nedalomumo principo požiūriu žmogaus orumas yra savaime suprantamas dalykas. Konstitucinio Teismo nuomone, minėtas dvi teises vienijantis požiūris (Konstitucinio Teismo teigimu, minėtas teises reikėtų traktuoti kaip vientisą teisę į gyvybę ir į žmogaus orumą) nulemia teisinį žmogaus traktavimą, kuris Konstitucijos 56 straipsnyje apibrėžiamas kaip bendras ir besąlyginis kiekvieno asmens teisnumo užtikrinimas. Toks monistinis apibrėžimas prieštarauja dualizmo nuostatai, pagal kurią su žmogaus ypatingumą nulemiančia ,,siela“ susijusi teisė, t. y. nepažeidžiamo ir neribojamo orumo teisė, atskiriama nuo ,,kūniškųjų teisių“.

* Vengrijos Respublikos Konstitucijos tekste nurodyta, kad yra „teisė į gyvybę ir į žmogaus orumą“, taip pat kad „jų“ negalima savavališkai atimti. Vengrijos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, remiantis teisių nedalomumo principu, dvi teisės – teisė į gyvybę ir teisė į žmogaus orumą – paprastai laikomos vientisa teise į gyvybę ir į žmogaus orumą (tačiau ne visada!). – Vertėjos pastaba.

Dr. András Ocskó ◆284

Toks požiūris tampa ypač svarbus kalbant apie eutanaziją, nes šiuo atveju konstitucingumo klausimas yra ne tai, ar kas nors kitas gali atimti kieno nors gyvybę, o tai, kokiu mastu disponavimo savo gyvybe ribojimas žeidžia tokio žmogaus orumą.

Sąvoka „teisė į gyvybę“ buvo apibrėžta nuosekliai plėtojant įvairias konstitucinės apsaugos formas. Kaip žmogaus teisė, ji visų pirma pabrėžia individo gyvybės palaikymą, pripažinimą ir nepažeidžiamumą. Kalbant apie valstybę, tai reiškia, kad valstybės institucijos, jų vardu veikiantys oficialūs (arba platesne prasme – viešajam interesui paklūstantys) asmenys neturi teisės spręsti dėl jokio žmogaus gyvybės ir neturi teisės atimti niekieno gyvybės. Valstybės pareiga yra ne tik gerbti teisę į gyvybę, bet ir užtikrinti sąlygas, būtinas šiai teisei, kaip ir kitoms pagrindinėms teisėms, įgyvendinti. Šiuo požiūriu objektyvioji teisė į gyvybę apima valstybės pareigą saugoti gyvybę. Plačiąja prasme ši pareiga neapsiriboja vien individualiu tam tikrų žmonių gyvybės gynimu – ji paprastai apima ir pagrindinių žmogaus gyvenimo sąlygų gynimą.

Konstitucinės sąvokos esminė ypatybė – draudimas savavališkai atimti gyvybę. Negalima kalbėti apie savavališkumą tada, kai kas nors, gelbėdamas savo gyvybę ir neturėdamas kitokio pasirinkimo, nužudo kitą žmogų (blogiausiu atveju). Tokia pat nuostata galioja ir dėl esant teisėtai gynybai įvykdytos žmogžudystės, dėl karo teisės nepažeidžiančio žudymo. Baudžiamojo proceso metu paskirta ir įvykdyta mirties bausmė ilgą laiką taip pat nebuvo laikoma savavališku gyvybės atėmimu. Reikia atskirti valstybės

vykdomą gyvybės atėmimą nuo leidimo rizikuoti gyvybe, kai teisėsaugos institucijų nariams suteikiama teisė panaudoti šaunamąjį ginklą. Šioje srityje vadovaujamasi Konstitucinio Teismo nutarimu dėl mirties bausmės panaikinimo ir prie jo pridėtomis pritariančiosiomis (kitais argumentais) ir nepritariančiosiomis nuomonėmis (kartu vadinama atskirosiomis nuomonėmis), taip pat sprendimu dėl policijos pareigūnų teisės panaudoti šaunamąjį ginklą ribojimo.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra buvę bylų ir dėl žmogaus gyvybės pradžios bei jos pabaigos. Tiriant embriono gyvybės gynimo taisyklių (nutarimai dėl nėštumo nutraukimo) atitiktį Konstitucijai neišvengiamai iškilo klausimas, nuo kada žmogui suteikiama teisė į gyvybę, o nutarime dėl teisės oriai numirti (nutarimas dėl eutanazijos) reikėjo iš naujo įvertinti teisės į gyvybę ir teisės į žmogaus orumą sąsajas.

Prieš supažindinant su konkrečiais sprendimais svarbu pažymėti, kad paprastai Konstitucinis Teismas vadovaujasi tik pateiktu prašymu, t. y. jis nagrinėja tik tą teisės normą (įstatymo nuostatą), dėl kurios kreipėsi pareiškėjas. Išimtiniais atvejais teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tikrinamos teisės normos turinio sąsają su kita teisės norma, atlieka platesnį tyrimą.

1. Mirties bausmėskonstitucingumas [nutarimas Nr. 23/1990.(X. 31.) AB]

Šioje itin svarbioje byloje Konstitucinis Teismas ne tik turėjo spręsti, ar mirties bausmė prieštarauja Konstituci

◆ TEISĖ Į GYVYBĘ: GYVYBĖS GYNIMAS VENGRIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE 285

jai, – visų pirma jis turėjo apibrėžti savo kompetencijos sritį ir nustatyti, ar galima panaikinti tarp kai kurių Konstitucijos nuostatų esančius prieštaravimus ir, jeigu galima, kokiu būdu.

Pareiškėjas kreipėsi su prašymu ištirti, ar mirties bausmę nustatantys teisės aktai (tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso įstatymo, įstatymo galią turinčio nutarimo dėl bausmių ir priemonių taikymo ir kai kurių teisingumo ministro įsakymų nuostatos) neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgiant į tai, kad tų teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijos 54 straipsnio nuostatoms. Savo prašyme pareiškėjas išdėstė, kad etikos požiūriu mirties bausmę jis laiko nepateisinama, nesuderinama su žmogaus teisėmis, neatitaisoma, neatšaukiama bausmės priemone, kuri yra netinkama ir savo tikslo neatitinkanti bausmės rūšis, taikoma nusikalstamumo prevencijai ir sulaikymui nuo tokių nusikaltimų darymo.

Konstitucinis Teismas, pagrįsdamas savo nutarimą, visų pirma atkreipė dėmesį į bylos nagrinėjimo metu galiojusių Konstitucijos nuostatų sąsajas ir pažymėjo, jog Konstitucijos I skyriuje („Bendrosios nuostatos“) yra nustatyta, kad ,,Vengrijos Respublika pripažįsta nepažeidžiamas ir neatimamas pagrindines žmogaus teises, ir jas gerbti bei ginti yra svarbiausia valstybės pareiga“ (8 straipsnio 1 dalis); XII skyriuje („Pagrindinės teisės ir pareigos“) nustatyta, kad ,,kiekvienas Vengrijos Respublikos pilietis turi prigimtinę teisę į gyvybę ir į žmogaus orumą, ir niekam negalima jų savavališkai atimti“ (54 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis 8 straipsnio 4 dalimi,

teisės į gyvybę ir į žmogaus orumą laikomos pagrindinėmis teisėmis, kurių įgyvendinimas negali būti sustabdomas ar apribojamas nei ypatingais atvejais, nei susidarius kritinėms situacijoms, nei gresiant pavojui.

Svarstant mirties bausmės atitiktį Konstitucijai reikia vadovautis Konstitucijos 8 straipsnio 2 dalimi, kuria Vengrijos Respublikos Nacionalinis Susirinkimas, vadovaudamasis 1990 m. birželio 19 d. priimto ir 1990 m. birželio 25 d. įsigaliojusio 1990 m. įstatymo Nr. XL 3 straipsnio 1 dalimi, pakeitė 1989 m. spalio 23 d. priimtą 8 straipsnio 2 dalį. Pagal galiojančią Konstitucijos 8 straipsnio 2 dalį ,,Vengrijos Respublikoje taisyklės, susijusios su pagrindinėmis teisėmis ir pareigomis, yra nustatomos įstatymu, tačiau įstatymas negali riboti pagrindinių teisių esminio turinio“.

Konstitucinis Teismas nutarė, kad ginčijamų teisės normų nuostatos dėl mirties bausmės prieštarauja draudimui riboti esminį teisės į gyvybę ir į žmogaus orumą turinį. Nuostatos dėl gyvybės ir žmogaus orumo atėmimo skiriant mirties bausmę ne tik riboja prigimtinės teisės į gyvybę ir į žmogaus orumą esminį turinį, bet ir suteikia leidimą visiškai ir neatitaisomai sunaikinti gyvybę ir žmogaus orumą bei juos užtikrinančias teises. Todėl Konstitucinis Teismas pripažino šias nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai ir jas panaikino.

Be pirmiau trumpai apibūdinto, tačiau svarbaus pagrindimo, derėtų paminėti dar dvi aplinkybes. Pirma, nutarimo baigiamosiose nuostatose Konstitucinis Teismas pateikia keletą pastabų, kurios ne visais atžvilgiais glaudžiai siejasi su


šiuo pagrindimu, antra, prie nutarimo pridėtos pritariančiosios nuomonės yra keturis kartus ilgesnės negu motyvuojamoji dalis.

Prie nutarimo pridėtose išvadose Konstitucinis Teismas pareiškė, kad Konstitucijos 8 straipsnio 2 dalies nuostata, priimta 1990 m. birželio 19 d., ir 54 straipsnio 1 dalies turinys nėra suderinti. Nacionalinio Susirinkimo užduotis yra juos suderinti. (Tai nebuvo padaryta, nes per tą laiką buvo nustatyta, kad tarp minėtų dviejų Konstitucijos nuostatų vis dėlto nėra nepaaiškinamo prieštaravimo.)

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro nedalomą visumą ir kartu yra didžiausia vertybė. Teisė į gyvybę ir į orumą taip pat sudaro visumą, ši nedaloma ir neribojama prigimtinė teisė yra daugelio kitų prigimtinių teisių šaltinis ir pagrindinė sąlyga. Teisė į gyvybę ir į orumą, kaip teisė į absoliučią vertybę, riboja valstybės baudžiamąją galią. (Nutarime dėl eutanazijos buvo remtasi dualistiniu požiūriu, kuris, kaip minėta įvade, yra priešingas monistiniam požiūriui.)

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, remiantis daugelio šalių kriminologijos ir kriminalinės statistikos duomenimis, negalima įrodyti, jog mirties bausmės taikymas arba jos panaikinimas darytų tiesioginę dėsningą įtaką apskritai nusikalstamumui arba nusikaltimų, už kuriuos anksčiau būdavo skiriama mirties bausmė, dažnumui.

Nutarime yra nuorodų į svarbius tarptautinius dokumentus, pvz., į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos Parlamento

1989 m. balandžio 12 d. direktyvą dėl prigimtinių teisių ir prigimtinių laisvių.

Pabaigoje Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad panaikinus mirties bausmę kaip vieną iš baudžiamosios teisės sistemos grandžių reikia iš naujo įvertinti visą baudžiamąją sistemą, tačiau tai nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai. (Per tą laiką įstatymų leidėjas su-griežtino vietoj mirties bausmės skiriamo laisvės atėmimo taisykles ir nustatė iki gy-vos galvos skiriamą laisvės atėmimo baus-mę. Konstitucinis Teismas jau yra gavęs keletą prašymų nustatyti šios institucijos priimto akto konstitucingumą. Sprendi-mas šiuo klausimu dar nepriimtas.)

Mirties bausmės nekonstitucingumą nustačiusią teisėjų kolegiją sudarė dešimt narių; vienas iš jų nesutiko su pačia procedūra (t. y. su tuo, kad priimti tokį sprendimą priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai), todėl jis pateikė trumpą atskirąją nuomonę, o kiti penki teisėjai sutiko su nutarimo motyvuojamojoje dalyje priimtu sprendimu, tačiau vis tiek prie nutarimo pridėjo savo pritariančiąją nuomonę. Išsamiausiai savo pritariančiąją nuomonę išdėstė Konstitucinio Teismo pirmininkas Lászlas Sólyomas. (Pirmaisiais savo veiklos metais Konstitucinis Teismas nevartojo ,,teisėjo pranešėjo“ sąvokos, todėl iš dokumento negalima sužinoti, kas buvo bylos prane-šėjas.)

Konstitucinio Teismo pirmininko pritariančiojoje nuomonėje pabrėžiama, kad Konstitucinio Teismo nutarimas dėl mirties bausmės konstitucingumo iš esmės skiriasi nuo įstatymu nustatyto mirties bausmės panaikinimo, ir būtent dėl nuosprendžio pagrindimo ir galuti


numo. Nacionalinis Susirinkimas sprendimus gali priimti remdamasis bet kokiu argumentu, t. y. moksliniu arba praktiniu, baudžiamosios politikos argumentu arba vien politikos aktualijomis. Tačiau Konstitucinis Teismas savo sprendimus gali pagrįsti tik konstitucinės teisės argumentais, juo labiau jis negali tenkintis vien plačiai taikomais kriminologiniais aiškinimais, kad negalima įrodyti mirties bausmės poveikio nusikalstamumui. Konstitucinio Teismo nesaisto įstatymų leidėjo ketinimai, nes jo užduotis yra patikrinti įstatymo konstitucingumą ir aiškinti Konstituciją. Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis. Konstitucinis Teismas taip pat nepriklauso nei nuo daugumos noro, nei nuo viešosios nuomonės. Jo nevaržo ir jokios moralinės arba mokslinės pakraipos. Todėl, kaip teigiama pritariančiojoje nuomonėje, Konstitucinis Teismas turi pateikti savo teisės į gyvybę sampratą.

Atliekant tokį tyrimą yra remiamasi visa Konstitucija. Konstitucinio Teismo užduotis – aiškinti Konstitucijoje nustatytus teisinius principus, jais pagrįstus nutarimus priimti tokiu būdu, kad jos institucija, kaip konstitucingumo garantas, liktų viršesnė už šiais laikais dažnai politiniais sumetimais keičiamą Konstituciją kaip ,,nematomą konstituciją“. Todėl tikėtina, kad ji nesikirs nei su priimti rengiama Konstitucija, nei su būsimomis konstitucijomis. Šiame procese Konstitucinis Teismas, neperžengdamas konstitucingumo sampratos ribų, turi tam tikrą laisvę.

Vienos pritariančiosios nuomonės autoriaus teigimu, Konstitucinis Teismas turi teisę pasirinkti nagrinėjimo atskaitos

tašką, t. y. remtis vientiso ir nedalomo žmogaus samprata, nepripažinti ,,kūniškojo“ ir ,,dvasinio“ dvilypumo ir laikyti žmogaus gyvybę ir orumą neatskiriama visuma. Šiuo požiūriu tik individo teisės į gyvybę ir jo teisės į orumą vienovė suteiks ypatingą statusą tam tikram individui – žmogui; būtent tokio individo teisė į gyvybę tampa išskirtine teise į žmogaus gyvybę (kuri yra viršesnė už gyvūnų ir dirbtinai sukurtų juridinių asmenų teisę egzistuoti) tik dėl žmogaus teisėje į orumą pripažintų neliečiamumo ir lygybės principų. Kita vertus, orumas kaip prigimtinė teisė žmogui nebeturi prasmės, jeigu jis nebegyvas. Žmogaus orumas yra neatskiriama nuo žmogaus gyvybės vertybė. Atimti iš žmogaus orumą galima tik atėmus jam gyvybę, tuomet ir viena, ir kita galutinai nustoja egzistuoti.

Pritariančiojoje nuomonėje taip pat sakoma, kad mirties bausmė ne dėl to yra savavališka, kad ja ribojamas esminis teisės į gyvybę turinys, o dėl to, kad dėl savo ypatumų teisė į gyvybę ir į orumą iš esmės yra neribojama. Todėl tam, kad mirties bausmė būtų pripažinta nekonstitucine, net nereikėjo 1990 m. įstatymu Nr. XL pakeisti Konstitucijos 8 straipsnio 2 ir 3 dalių. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos ,,savavališkai“ ir iki pakeitimo nebuvo galima interpretuoti taip, kad teisiniame procese nesavavališkai paskirtą mirties bausmę galima įteisinti net tada, kai Konstitucijos 8 straipsnio 3 dalyje dar buvo leidžiama prigimtinę teisę apriboti, ,,jei tai yra būtina valstybės saugumui, vidaus tvarkai, nacionaliniam saugumui, visuomenės sveikatai, viešajai moralei arba kitų žmonių prigimtinėms teisėms ir laisvei ap


ginti“. Mirties bausmė jau tada prieštaravo Konstitucijai, nes iš esmės negalimas joks ir jokiu pagrindu teisės į gyvybę ir į orumą apribojimas.

Panaikinus mirties bausmę, Vengrijoje vis daugėja grąžinti ją siekiančių žmonių, ypač – nors ne tik – kai yra padaromas labai sunkus nusikaltimas. Tačiau oficialūs valstybės atstovai nuosekliai laikosi nuomonės, kad mirties bausmės nereikia ir negalima grąžinti.

1999 m. piliečių iniciatyva buvo siekiama surengti referendumą dėl mirties bausmės. Nacionalinė rinkimų komisija, atsakinga už referendumu spręstino klausimo patvirtinimą, atsisakė oficialiai patvirtinti parašų rinkimo lapus. Teisinės pagalbos byloje Konstitucinis Teismas nustatė, kad Nacionalinės rinkimų komisijos sprendimas buvo pagrįstas ir teisingas. Šiame sprendime nurodoma, kad klausimai, dėl kurių agituojama balsuoti per referendumą, prieštarauja Konstitucijos 28/C straipsnio 5 dalies b punkto nuostatoms, nes valstybė turi tarptautinių įsipareigojimų dėl mirties bausmės ir negalima organizuoti visuotinio referendumo dėl galiojančiose tarptautinėse sutartyse numatytų įsipareigojimų arba dėl šiuos įsipareigojimus reglamentuojančių įstatymų turinio (Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. 11/1999. (V. 7.) AB).

Apie Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame buvo pripažinta, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, kaip apie aukšto lygio intelektualų kūrinį pasakytina, kad išdėstyti argumentai buvo puikiai suprasti ir užsienio šalyse, be to, atsirado ir šalininkų. Pasikeitus santvarkai įsteigtas Pietų Afrikos Respublikos Konstitucinis Teismas netgi citavo šia

me Vengrijos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą aiškinimą. Kadangi Pietų Afrikos Respublikos įvykiams tarptautinėje arenoje buvo skirta itin daug dėmesio, Vengrijos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas netiesiogiai tapo žinomas visame pasaulyje. Vengrijos Respublikos nutarimas turėjo įtakos mirties bausmės panaikinimui Lietuvoje, Ukrainoje ir Albanijoje.

2. Nutarimai dėl nėštumonutraukimo(nutarimai Nr. 64/1991. (XII. 17.) ir 48/1998. (XI. 23.) AB)

Tarptautinėje teisėje ir Europos konstitucinėje teisėje dėl teisės nutraukti nėštumą nėra tokio esminio sutarimo kaip dėl mirties bausmės panaikinimo. Nėštumo nutraukimo klausimu susidūrė dvi vienodai stiprios prigimtinės teisės nuostatos. Vienos šalininkai pirmenybę teikia nėščiųjų orumui ir jų teisei laisvai apsispręsti, o kitos šalininkai svarbiausia laiko vaisiaus teisę į gyvybę.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą nėštumo nutraukimas Vengrijoje buvo laikomas nusikaltimu. 1956 m. vasarą šis įstatymas buvo pakeistas liberalesniu, ir iki pat santvarkos pasikeitimo galiojo (su tam tikrais ribojimais) teisės normos, leidusios nutraukti nėštumą. Įvykus laisviems rinkimams ir priėmus teisinės valstybės Konstituciją, radikalieji nėštumo nutraukimo ribojimo šalininkai ėmė karštai ginčytis dėl nėštumo nutraukimo teisinio reguliavimo.

Per septynerius metus Konstitucinis Teismas net du kartus nagrinėjo su nėštumo nutraukimu susijusių teisės aktų nuo


statas. Pirmą kartą Konstitucinis Teismas, nenagrinėdamas nuostatų turinio, nustatė jų prieštaravimą Konstitucijai pagal formą ir dar pareiškė, kad prieš svarstant nėštumo nutraukimo konstitucingumo klausimą turėtų būti išnagrinėtas parlamento sprendimas dėl vaisiaus kaip teisės subjekto statuso. Antrajame, jau turiniu pagrįstame, nutarime svarstant Konstitucijos ginamą vaisiaus teisę svarbiausia buvo motinos kritinės būklės nagrinėjimas.

2.1. Pirmą kartą savo nuomonę dėl nėštumo nutraukimo Konstitucinis Teismas pareiškė 1991 m. Šios bylos pranešėjas buvo Konstitucinio Teismo pirmininkas Lászlas Sólyomas. Iš dešimties teisėjų kolegijos narių penki prie nutarimo pridėjo savo pritariančiąsias nuomones.

Konstitucinis Teismas gavo kelis prašymus ištirti, ar nėštumo nutraukimą reglamentuojantys teisės aktai, t. y. atitinkamos Sveikatos apsaugos įstatymo (1972 m. įstatymo Nr. II) dalys, ir abu nutarimai dėl nėštumo nutraukimo neprieštarauja Konstitucijai ir tarptautinėms sutartims, taip pat konstatuoti dėl aplaidumo įtvirtintą prieštaravimą Konstitucijai ir pašalinti visus prieštaravimus.

Keletas pareiškėjų priekaištavo dėl poįstatyminiais teisės aktais reguliuojamo nėštumo nutraukimo. Jų teigimu, taip, viena vertus, yra pažeidžiama Konstitucijos 8 straipsnio 2 dalis, pagal kurią su pagrindinėmis teisėmis susijusias teisės normas nustato įstatymai, kita vertus, tai prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, 37 straipsnio 3 daliai, – kitaip tariant, toms nuostatoms, kurios draudžia Vyriausybei ir jos nariams priimti įstatymui prieštaraujančius poįstatyminius teisės aktus.

Viena pareiškėjų grupė nėštumo nutraukimą reglamentuojančias nuostatas kritikavo dėl to, kad, pasak jų, šios nuostatos, kitaip negu Konstitucija, plačiu mastu įteisina nėštumo nutraukimą. Prašymuose buvo išdėstyta, kad minėtos teisės normos prieštarauja Konstitucijos 54 straipsnio 1 daliai, pagal kurią žmogus turi prigimtinę teisę į gyvybę ir į orumą, niekas negali savavališkai jų atimti.

Šie pareiškėjai rėmėsi požiūriu, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo momentu ir kad embrionui, kaip visavertei žmogiškajai būtybei, taip pat galioja Konstitucijos 8 straipsnio 2 dalies nuostata, draudžianti riboti esminį prigimtinės teisės turinį. Šiuo požiūriu nėštumo nutraukimo įteisinimas dar prieštarauja ir Konstitucijos 56 straipsniui, garantuojančiam teisnumą.

Kitos pareiškėjų grupės manymu, nėštumo nutraukimas yra moterų apsisprendimo ir sąžinės reikalas, ir būtent šį sprendimą ribojantys teisės aktai yra antikonstituciniai. Šiuose prašymuose teigiama, kad teisė priimti sprendimą dėl nėštumo nutraukimo kyla iš moters prigimtinės teisės į žmogaus orumą (Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinis Teismas nutarime nustatė, kad Konstitucijai taip pat prieštarauja įstatymo nuostatos dėl užsienio piliečių nėštumo nutraukimo įteisinimo, ir jas panaikino pro futuro (panaikinimas įsigaliojo praėjus daugiau kaip vieniems metams po nutarimo priėmimo, t. y. 1992 m. gruodžio 31 d.). Visi sprendimai dėl panaikinimo buvo pagrįsti formos neatitiktimi Konstitucijai, kitaip tariant, šioje byloje Konstitucinis Teismas nenagrinėjo nėštumo nutraukimą reglamen


tuojančių teisės aktų turinio. Nutarimo motyvuojamojoje dalyje yra pažymėta, kad, nepriėmus sprendimo dėl vaisiaus kaip teisės subjekto statuso, turinys negali būti nagrinėjamas remiantis vien Konstitucijos aiškinimu. Todėl Konstitucinis Teismas pareiškė, kad oficialią išvadą dėl nėštumo nutraukimo reglamentavimo konstitucingumo bus galima pateikti tik parlamentui priėmus sprendimą dėl vaisiaus kaip teisės subjekto statuso ir remiantis šiuo sprendimu.

Sprendimas dėl vaisiaus kaip teisės subjekto statuso sudaro prielaidas iš naujo apibrėžti žmogaus teisinį statusą. Analizuojant prigimtines teises šis apibrėžimas yra pagrindinis ir negali būti aiškinamas remiantis Konstitucijos vidinėmis sąsajomis. Šis sprendimas yra išorinis (turinio atžvilgiu – sudėtinis) ir tikslingiausia būtų, kad tai reglamentuotų Konstitucija. Nutarime teigiama, jog prie šio sprendimo Konstitucinis Teismas prisideda tuo, kad nustato, koks yra teisės subjektų ratą iš naujo apibrėžiančio sprendimo ir Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo pateikto prigimtinės teisės aiškinimo santykis. Dėstoma taip:

Su žmogaus teisėmis susijusiose tarptautinėse sutartyse ir su jomis suderintoje Konstitucijoje taip pat yra nustatyta, kad kiekvienas žmogus yra besąlygiškai teisnus visur, kitaip tariant, jis yra teisės subjektas, t. y. teisiškai jis yra ,,asmuo“. Teisnumas yra tokia kraštutinė abstrakcija, kurioje nebelieka nieko, kas išskirtinai būdinga tik žmogui. Teisnumas yra formali kokybė. Kiekvienas žmogus turi būti teisnus, o teisnus gali būti ne tik žmogus. Išskyrus žmogų, teisėje bet ką galima paskelbti teisės subjektu – ,,asmeniu“.

Todėl pagrindiniam žmogaus teisiniam statusui priklauso dvi ,,turinio“ prigimtinės teisės, kurios „pripildo“ formalią teisnumo kategoriją ir išreiškia žmogiškąją ,,asmens“ kokybę, – tai yra teisė į gyvybę ir teisė į orumą. Teisė į žmogaus orumą reiškia, kad individo savarankiškumas, laisvas apsisprendimas turi tokį niekam kitam nepavaldų „branduolį“, kuris, kaip teigiama klasikiniame apibrėžime, daro žmogų subjektu, kad jis negalėtų tapti priemone arba objektu. Tokia teisės į orumą samprata atskiria žmogų nuo juridinių asmenų, kuriuos galima visaip reglamentuoti, nes jie neturi orumo ,,neliečiamumo“ esmės. Orumas yra prigimtinė duotybė kartu su žmogaus gyvybe, ir jis nėra nei dalomas, nei ribojamas, todėl visi žmonės turi jo po lygiai. Teisė į tokį tolygų orumą ir teisė į gyvybę neleidžia teisiškai tarpusavyje lyginti žmonių gyvybių vertybių. Nepaisant fizinio ir protinio išsivystymo bei būklės ir to, kas ir kiek žmogui skirtų galimybių įgyvendino ir kodėl būtent tiek, visų žmogiškųjų būtybių orumas ir gyvybė yra neliečiama. Apie jokio žmogaus teisę į gyvybę negalima kalbėti taip, kad nebūtų savaime aišku, jog ji apima subjekto teisę į gyvybę ir orumą. Valstybės pareiga užtikrinti teisę į gyvybę tik prisideda prie viso to, bet negali pakeisti subjektyviosios teisės, be kurios visi įsipareigojimai gyvo žmogaus atžvilgiu netenka prasmės.

Nutarime yra pareikšta, kad pagal Vengrijos įstatymus vaisius nelaikytinas teisės subjektu. Visai kitas dalykas yra tai, kad Baudžiamasis kodeksas, traktuodamas nėštumo nutraukimą kaip nusikaltimą, gina vaisiaus interesus. Kitokio pobūdžio yra ir tas faktas, kad Civilinis kodeksas rūpinasi gimsiančio vaiko inte


resais. Tai įforminama pripažįstant vaisiaus teisnumą tada, kai jis gimsta gyvas. Toks būdas (nustatant sąlyginį teisnumą) tinka vaiko turtiniams interesams iki jo gimimo užtikrinti. Sąlyginis teisnumas netinka nėštumo nutraukimo problemai spręsti. Vaisiaus teisės į gyvybę, t. y. iš tiesų į gimimą, negalima susieti su sąlyga, kad jis turi gimti.

Konstitucinio Teismo nuomone, kyla klausimas, ar žmogaus teisinis statusas turėtų priklausyti nuo gamtos ir humanitarinių mokslų pokyčių, ar nuo viešosios nuomonės apie žmogaus sąvokos apibrėžimą permainų, ar reikėtų išplėsti žmogaus teisinę sąvoką prenataliniam laikotarpiui iki pat apvaisinimo? Toks teisės subjekto sampratos praplėtimas ir galia prilygtų tik vergijos panaikinimui, net pranoktų jį. Tai įgyvendinant žmogaus kaip teisės subjekto statusas iš esmės pasiektų galimą galutinę ribą ir skirtingos žmogaus sąvokos vėl sutaptų.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad nagrinėjant galiojančią Konstituciją vaisiaus kaip teisės subjekto statuso problema neišsprendžiama. Konstitucinis Teismas, aiškindamas teisę į gyvybę ir orumą, tegali nuspręsti, ar galima konstituciškai riboti žmogaus teisinio statuso pagrindus, o nagrinėdamas teiginį ,,kiekvienas žmogus yra teisnus“, nesigilindamas į tautologiją, gali nustatyti tik tai, ar galima atimti kieno nors teisnumą. Vis dėlto Konstitucinis Teismas, aiškindamas prigimtinės teisės sąvoką, gali ginčytis dėl žmogaus sąvokos reikšmės, nes jos turinys Konstitucijoje neapibrėžtas, ir aiškinant prigimtinę teisę vartojama žmogaus samprata ir norminė žmogaus sąvoka turi turėti bendrą šaltinį.

Remdamasis žmogaus teisių pagrindą sudarančių svarbiausių prigimtinių teisių analize Konstitucinis Teismas nustatė ir tai, kad pagal Konstituciją iš žmogaus nieko negalima atimti, taip pat ir jo jau turimo teisinio statuso. Šiuo požiūriu teisės subjekto statusas negali būti susiaurinamas. O kalbant apie galimybę išplėsti teisinę žmogaus sąvoką pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas gali reikšti savo nuomonę tik apie Konstitucijoje nustatytas plėtimo sąlygas. Taigi galima teigti, kad teisnumas ir kartu teisinė žmogaus sąvoka gali būti keičiama tik jeigu pagal Konstituciją tai taikoma ir prenataliniam laikotarpiui. To įgyvendinimas Konstitucijai neprieštaraus, jeigu tai nesikirs su konstituciškai dabar priimtina teisine žmogaus sąvoka. Svarbiausias šios sąvokos turinio dėmuo yra abstrakti lygybė ir palyginti mažiau principinių problemų gali kilti dėl teisės subjekto statuso pradžios.

Žmogaus teisinio statuso esmė yra ta, kad teisnumas nepriklauso nuo jokių žmogaus savybių. Tas pats pasakytina ir apie teisę į gyvybę ir orumą. Jeigu gimusio žmogaus žmogiškąją kokybę nulemiančiam teisiniam statusui nedaro įtakos nei individualios jo savybės, nei jo būklei (pvz., amžiui) būdingi požymiai, tada vaisiaus išsivystymas ir kiti jo požymiai teisnumo bei teisės į gyvybę ir orumą atžvilgiu gali būti neesminiai. Abstrakti lygybė, kurią garantuoja teisnumas ir kuri yra moralinės žmogaus sąvokos teisinis atitikmuo, nepriklauso nuo teisnumo sąvokos taikymo ir prenataliniam laikotarpiui.

Kitas šiuolaikinėje teisėje vartojamos žmogaus sąvokos dėmuo nusako, kad teisės subjekto statusas prasideda


jam gimus. Šis teiginys turėjo principinę reikšmę tada, kai juo buvo galima pagrįsti visų žmonių lygybę ir suderinti skirtingas žmogaus sąvokas, tačiau suabejota, ar šiais laikais, kai gyvo žmogaus sąvoka įgyja vis platesnę reikšmę, jis dar tinka.

Konstitucinio Teismo teigimu, įstatymų leidėjas turi įvertinti gamtos mokslų ir etikos srityse reiškiamas nuomones dėl vaisiaus, apsvarstyti visas socialines kryptis, prieštaraujančias visiems pasikeitimams dėl vaisiaus rūpybos, ir nuspręsti, ar teisiškai yra pagrįsta stebėti šiuos pokyčius. Pagal Konstituciją neaišku, ar vaisių reikia pripažinti teisės subjektu, tačiau nėra ir tokios nuostatos, kad jo teisiškai nebūtų galima laikyti žmogumi. Toks žmogaus statuso išplėtimas iš esmės neturi įtakos prigimtinėms teisėms įvairiais aspektais svarbiems teisinės žmogaus sampratos dėmenims.

Konstitucinis Teismas taip pat nubrėžė konstitucinius „rėmus“, kurie, atsižvelgus į įstatymų leidėjo sprendimą dėl vaisiaus kaip teisės subjekto statuso, gali žymėti galimybes remiantis Konstitucija reglamentuoti nėštumo nutraukimą.

Įstatymų leidėjui nutarus, kad teisiniu požiūriu vaisius yra žmogus, t. y. toks teisės subjektas, kuriam suteikiama subjekto teisė į gyvybę ir orumą, nutraukti nėštumą leidžiama tik tais išskirtiniais atvejais, kuriais teisė toleruoja vienos iš gyvybių pasirinkimą ir todėl nenumato bausmės už žmogaus gyvybės atėmimą, pvz., kai nutraukti nėštumą būtina gelbstint motinos gyvybę.

Įstatymų leidėjui nusprendus, kad teisiniu požiūriu vaisius nėra žmogus ir vadovaujantis Konstitucijos 56 straipsniu jis nelaikomas teisės subjektu, todėl jam

teisė į gyvybę ir orumą nesuteikiama, pagal Konstituciją ne tik galima, bet net ir būtina svarstyti valstybės prievolę ginti vaisių, o ne motinos teisę laisvai apsispręsti ir jos prigimtines laisves. Į klausimą, kur konstitucinės teisės, visų pirma motinos asmeninė teisė, gali nubrėžti valstybės prievolės ginti gyvybę ribą, negalima atsakyti tiesiogiai nagrinėjant Konstituciją. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas gali nurodyti tik įstatymų leidėjo kompetencijos sritį ir nustatyti nekonstitucinius aplaidumo atvejus, kai įstatymų leidėjas neužtikrina net būtiniausios motinos arba vaisiaus apsaugos. Būtiniausią apsaugą nustato Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis Konstitucija.

Konstitucinio Teismo teigimu, įstatymų leidėjas, nepripažinęs vaisiaus teisės subjektu, nustatydamas nėštumo nutraukimo sąlygas privalo atsižvelgti į abi svarbiausias, viena kitai prieštaraujančias teises. Būtina apsvarstyti motinos teisę laisvai apsispręsti ir, remiantis teise į gyvybę, valstybės prievolę ginti gyvybę, taip pat ir vaisiaus. Visiškas draudimas nutraukti nėštumą būtų nekonstitucinis, nes tuomet būtų visai nepaisoma motinos teisės laisvai apsispręsti (ir jos teisės į sveikatą). Tokio draudimo negalima rasti Konstitucijoje, nes šioje sprendimo alternatyvoje vaisius pagal 54 straipsnį neturi subjekto teisės į gyvybę. Taip pat nebūtų konstitucinė tik į motinos laisvo apsisprendimo teisę orientuota nuostata.

Ginti gyvybę nuo pat apvaisinimo yra valstybės pareiga, todėl net kalbant apie pradinį nėštumo laikotarpį negalima remtis vien teise laisvai apsispręsti. Objektyvi valstybės prievolė ginti gyvybę reiškia, kad valstybė pagal Konsti


tuciją negali leisti be jokios priežasties nutraukti nėštumo. Pateikti argumentus itin svarbu dėl to, kad nėštumo nutraukimo atveju valstybės įsipareigojimas ginti gyvybę neturi apsiriboti nenurodytos rizikos prevencija arba pašalinimu, nes nėštumo nutraukimas yra tyčinis žmogaus embriono sunaikinimas. Pirmajame nutarime dėl nėštumo nutraukimo yra nurodyta, kad įstatyme turi būti aiškiai išvardytos tos, įstatymų leidėjo manymu, pakankamai svarios priežastys, dėl kurių nutraukti nėštumą gali būti būtina.

2.2. Antrasis nutarimas dėl nėštumo nutraukimo buvo priimtas 1998 m. lapkričio 23 d., likus kelioms dienoms iki pranešėjo šioje byloje Konstitucinio Teismo pirmininko Lászlo Sólyomo kadencijos pabaigos. Du iš vienuolikos teisėjų kolegijos narių pateikė nepritariančiąsias nuomones, du Konstitucinio Teismo teisėjai išdėstė savo pritariančiąsias nuomones. Visa tai yra pridėta prie nutarimo.

Konstitucinis Teismas išnagrinėjo pirmojo nutarimo dėl nėštumo nutraukimo pagrindu priimtą Vaisiaus gynimo įstatymą (1992 m. įstatymas Nr. LXXIX) ir vieną ministro potvarkį.

Kai kurie pareiškėjai buvo nepatenkinti vaisių ginančiu įstatymu, nes, pasak jų, jame be jokių suvaržymų įteisinamas nėštumo nutraukimas, pvz., jei motinos būklė yra kritinė. Pagal įstatymą nėščioji laikoma kritinės būklės tada, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių jai yra sukeliama fizinė trauma, psichologinis sukrėtimas arba ji nebegali gyventi visuomenėje, todėl gali sutrikti normalus vaisiaus vystymasis. Būtent remdamasis šia nuostata vienas pareiškėjas kreipėsi dėl ministro potvarkio atitikties Konstitucijai, nes, jo

nuomone, jame nustatyta, kad leidimui nutraukti nėštumą gauti užtenka vien nėščiosios pareiškimo, kad jos būklė yra kritinė.

Keletas pareiškėjų manė, kad visas Vaisiaus gynimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nes jame, kitaip negu jo pavadinime, nėra nė vienos nuostatos dėl vaisiaus gynimo ir jo teisių, be to, jame nenustatytas vaisiaus kaip teisės subjekto statusas. Todėl vienas pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar vaisius gali būti laikomas žmogumi.

Pareiškėjai nurodė keletą Konstitucijos nuostatų, pvz., 54 straipsnio 1 dalį (teisė į gyvybę ir žmogaus orumą), 8 straipsnio 1 dalį (valstybės pareiga ginti pagrindines žmogaus teises).

Beveik visi pareiškėjai pateikė pastabą dėl pirmojo nutarimo dėl nėštumo nutraukimo; jie teigė, kad priimdamas galiojančius teisės aktus įstatymų leidėjas nesilaikė Konstitucinio Teismo nutarime nustatytų konstitucinių reikalavimų.

Antrojo nutarimo dėstomojoje dalyje Konstitucinis Teismas nustatė, kad įstatymo numatyta galimybė nėščiajai nutraukti nėštumą, kai ji yra kritinės būklės, neprieštarauja Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, konstituciniu pagrindu tik tada gali nenurodyti kritinės būklės buvimo, kai tuo pačiu metu įtvirtina vienodą galią turinčias vaisiaus gyvybę ginančias nuostatas.

Dėstomojoje dalyje Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad kritinės būklės sąvokos apibrėžimas gali būti pateikiamas ir jos vartojimo sąlygos nustatomos tik įstatyme. Tokio apibrėžimo įstatyme nebuvimo negali kompensuoti


nei Konstitucija, nei žemesnio lygio teisės šaltinis arba teisės aiškinimas.

Konstitucinis Teismas dėstomojoje dalyje įstatymų leidėjui taip pat nurodė, kad Vaisiaus gynimo įstatyme nustatomas nėštumo nutraukimo teisinis reguliavimas, konkrečiai – nėščiosios kritinės būklės sąvokos apibrėžimas, turi būti toks, kad atitiktų Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas.

Nuostatą, susijusią su Vaisiaus gynimo įstatyme minima kritine būkle, ir teisinį reguliavimą, susijusį su šios nuostatos įgyvendinimu, Konstitucinis Teismas panaikino pro futuro (praėjus pusantrų metų nuo nutarimo paskelbimo – 2000 m. birželio 30 d.). Nutarimo motyvuojamojoje dalyje apie nuostatas dėl kritinės būklės Konstitucinis Teismas rašo:

Reglamentuojant nėštumo nutraukimą nėščiosios kritinė būklė daugelio valstybių teisės aktuose yra svarus argumentas, tačiau šios sąvokos reikšmė ir funkcijos gali skirtis. Paprastai nustatoma, kad „kritinė būklė“ – tai konkreti proporcingumo principo taikymo praktikoje situacija konkrečiam nėštumo nutraukimo, kurio sąvoka apibrėžta įstatymuose, atvejui. Plačiąja prasme visos tradiciškai pripažįstamos indikacijos yra ,,kritinė būklė“: kalbant apie motiną – medicininės ir etinės, kalbant apie vaisių – genetinės ir teratologinės indikacijos. O siaurąja prasme, kuri yra naujesnė ir ginčytina, sąvoka ,,kritinė būklė“ reiškia socialinę indikaciją.

Vaisiaus gynimo įstatyme pateikiamas kitoks nėščiosios kritinės būklės apibrėžimas, kuris neatitinka minėtų indikacijų pobūdžio ir funkcijų. Konstitucinio Teismo teigimu, šios indikacijos

jau savaime buvo kupinos prieštaravimų, kurie pakenkė normos aiškumui ir pritaikomumui.

Nacionalinis Susirinkimas, kad galėtų sugriežtinti kritinės būklės nustatymo pagrindus, tikriausiai dėl to prie fizinio arba psichologinio sukrėtimo ir negalėjimo gyventi visuomenėje kriterijų kaip jungiamąją sąlygą priskyrė tai, kad tai turi kelti pavojų sveikam vaisiaus vystymuisi. Galbūt dar ir dėl to, kad įstatyme juos priderintų prie skyriuje apie nėštumo nutraukimą nustatyto pradinio principo, kad nėštumas, nenusižengiant šio įstatymo sąlygoms, gali būti nutraukiamas tik iškilus pavojui.

Tačiau dėl to, kad kritinės būklės apibrėžimas priklauso ne tik nuo jungiamųjų, bet ir nuo priežastinių sąsajų, pavojus sveikam vaisiaus vystymuisi tampa lemiamu kriterijumi kalbant apie tokią indikaciją, kurios paskirtį, tikslą ir egzistavimą pagal Konstituciją galima pagrįsti tik tuo, kad motinos gyvenime atsirado aplinkybės, dėl kurių reikia labai aukotis. Dėl šio priežastingumo aiškinimo atsiranda dar daugiau loginių prieštaravimų. Motinos kritinė būklė gali būti svarus argumentas apribojant valstybės prievolę ginti vaisiaus gyvybę.

Taigi turėtų būti svarstomi šie du požiūriai. Motinos teisės ir valstybės prievolė ginti vaisiaus gyvybę riboja viena kitą.

Tik labai retais atvejais vaisiaus gyvybės gynimą galima riboti ne dėl su motina susijusių priežasčių, o dėl pavojaus vaisiaus sveikatai. Tam reikia, kad vaisiaus vystymasis būtų smarkiai sutrikęs ir būtų tos sąlygos, kurios nustatomos gydytojams griežtai prižiūrint. Visa tai


priskiriama prie genetinių ir teratologinių indikacijų, kurias išsamiai reglamentuoja ir Vaisiaus gynimo įstatymas. Pagal jį didelis vaisius neišsivystymas laikomas teisėta priežastimi nutraukti nėštumą, nes, viena, yra siekiama apsaugoti dar negimusį vaiką nuo vėlesnių gyvenimo sunkumų, o antra, negalima norėti, kad motina kentėtų dėl psichologinių ir fizinių problemų, kurių kils dėl vaiko neįgalumo. Taigi galima sakyti, kad genetinės indikacijos atveju motinos kritinė būklė yra ne vaisiaus vystymosi sutrikimų priežastis, o būtent jų pasekmė. Įstatyme kritinė būklė apibrėžiama „apvertus“ šį santykį.

Remdamasis tuo, kas pirmiau išdėstyta, Konstitucinis Teismas nustatė, kad Vaisiaus gynimo įstatyme pateikiamas kritinės būklės apibrėžimas, kaip pažeidžiantis teisinį saugumą, prieštarauja Konstitucijos 2 straipsnio 1 daliai ir neatitinka valstybės įsipareigojimų ginti vaisiaus gyvybę, todėl prieštarauja ir Konstitucijos 54 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas pareiškė, kad įstatymų leidėjas turi daugiau galimybių suderinti Vaisiaus gynimo įstatymą su Konstitucija.

Viena galimybė yra tokia, kad Konstitucinio Teismo nustatytas neatitikties priežastis Nacionalinis Susirinkimas gali pašalinti panaikinęs pačiame kritinės būklės apibrėžime esantį prieštaravimą, kurį sukelia vaisiaus vystymosi paminėjimas, ir sudaręs sąlygas patikrinti kritinės būklės buvimą. Nustačius pareigą tikrinti kritinę būklę, moters asmenines teises saugantis sprendimas yra puikus pavyzdys, kaip įstatyme apibrėžti tam tikrų būdingų veiksnių sukeltą kritinę būklę.

Kita įstatymų leidėjo galimybė – ir toliau netikrinti kritinės būklės požymių ir ieškoti naujų būdų įgyvendinti įsipareigojimus ginti vaisiaus gyvybę. Indikacijas apibrėžus ne taip griežtai, taip pat Vaisiaus gynimo įstatyme nustačius ,,kritinės būklės“ atvejį, valstybė pagal Konstituciją privalo rasti ir atsvarą vaisiaus gyvybės gynimui. Visų pirma svarbu bendrauti su nėščiąja, kritiniu atveju suteikti jai pagalbą ir siekti, kad ji norėtų gimdyti. Šiuo tikslu reikia užtikrinti jai tinkamą psichologinę, medicininę, socialinę ir, beje, finansinę pagalbą. Valstybė negali nustoti kovoti su visuomenei keliamu nėštumų nutraukimų pavojumi. Tačiau ne baudžiamosios priemonės turi būti svarbiausios – reikėtų ir kitose teisės srityse numatyti motinai nenaudingas teisines pasekmes už nekontroliuojamų indikacijų panaudojimą nėštumui nutraukti ir pagaliau saugoti nėštumą nuo trečiųjų asmenų, kurie verčia motiną jį nutraukti.

Be konstitucinių reikalavimų ir teisės aktų pripažinimo nekonstituciniais, antrojo nutarimo dėstomojoje dalyje taip pat yra atsisakoma nagrinėti dalį bylos ir atmetami kai kurie prašymai; Konstitucinis Teismas tai aiškina šitaip:

Kolegija nustatė, kad nors Vaisiaus gynimo įstatymas nereglamentuoja vaisiaus pripažinimo teisės subjektu statuso ir nėštumo nutraukimo sąlygų, Nacionalinis Susirinkimas netiesiogiai leidžia suprasti, kad, jo manymu, vaisius nėra žmogus. Pirmajame nutarime dėl nėštumo nutraukimo Konstitucinis Teismas nuodugniai išaiškino, kad bet koks operacijos būdu nutraukiamo nėštumo reglamentavimas taip pat apima sprendimą


dėl vaisiaus teisinio statuso ir dėl jo, kaip teisės subjekto, teisės į gyvybę. Kiekvienas teisės aktas, leidžiantis nutraukti nėštumą ir tokiais atvejais, kuriais teisė toleruoja žmogaus gyvybės pasirinkimą, turi būti pagrįstas principu, kad teisiniu požiūriu vaisius nėra žmogus, jis nelaikytinas teisės subjektu. Taigi Vaisiaus gynimo įstatymu nėra pakeistos anksčiau galiojusių teisės aktų nuostatos, tad vadovaujantis Konstitucijos 56 straipsniu vaisius ir toliau nelaikytinas teisės subjektu. Jis neturi teisės į besąlygišką gyvybės ir orumo gynimą, pagal Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalį įtvirtintą jau gimusiam žmogui.

Nors vaisius ir nepripažįstamas teisės subjektu, tai dar nereiškia, kad vaisiaus gyvybei nesuteikiama konstitucinė apsauga. Vaisius turi teisę į dalinę apsaugą, kurią, remdamasi teise į gyvybę (Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalis), valstybė privalo užtikrinti ir užsimezgusiai, dar tik besivystančiai gyvybei. Vaisiaus gynimo įstatyme tokios apsaugos klausimas taip pat nekyla, o įstatymų leidėjas kaip tik vadovavosi tuo, kad ,,apvaisinimu prasidėjusi vaisiaus gyvybė taip pat turi teisę į pagarbą ir apsaugą“ (Vaisiaus gynimo įstatymo preambulė). Norminiame tekste taip pat yra pakartota, kad ,,kiaušialąstei ir spermatozoidui susijungus užsimezgęs ir motinos įsčiose išsivystęs vaisius bei vaiko besilaukianti moteris turi teisę į paramą ir apsaugą“.

Remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais Konstitucinis Teismas atmetė tuos prašymus, kuriuose pareiškėjai Vaisiaus gynimo įstatymą laiko nekonstituciniu, nes, pasak jų, jame aiškiai neapi

brėžtas vaisiaus statusas ir nenustatytos vaisiaus teisės, be kurių neįmanoma kalbėti apie vaisiaus gynimą. Konstitucinis Teismas atmetė ir prašymą, kuriame teigiama, kad vaisius turi teisę į visišką žmogaus statusą, nes tuomet Vaisiaus gynimo įstatymo nuostatas reikėtų traktuoti kaip leidimą įvykdyti žmogžudystę.

Prašymą nustatyti, be Vaisiaus gynimo įstatymo nuostatų konstitucingumo, ar vaisius yra žmogus, Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti, nes tai nepriklauso jo kompetencijai.

Konstituciniam Teismui priėmus antrąjį nutarimą įstatymų leidėjas 2000 m. priėmė įstatymą Nr. LXXXVII. Juo, įgyvendindamas antrąjį Konstitucinio Teismo pasiūlymą, t. y. ieškoti naujų būdų įgyvendinti įsipareigojimus ginant vaisiaus gyvybę ir atkuriant pusiausvyrą tarp motinos teisės laisvai apsispręsti, jos asmeninės teisės ir Konstitucijos nustatyto vaisiaus gyvybės gynimo, iš dalies buvo pakeistas Vaisiaus gynimo įstatymas. Pagal naujos redakcijos įstatymo nuostatas yra skatinama vaisių išsaugoti ne varžančiomis ir baudžiamosiomis priemonėmis, o siūlant naujas galimybes ir plečiant teisės ribas.

Šiuo metu Konstitucinis Teismas yra gavęs du prašymus dėl nėštumo nutraukimo konstitucingumo, tačiau kol kas nė dėl vieno sprendimas nėra priimtas. 2000 m. vieną prašymą pateikė fizinis asmuo, kuris kreipėsi su prašymu panaikinti Konstitucijai prieštaraujančius teisės aktus, susijusius su nėštumo nutraukimu ir su žmonių reprodukcija. Jis taip pat prašė nustatyti, ar Konstitucija nėra pažeidžiama dėl aplaidumo. Antrąjį prašymą pateikė Nacionalinė daugiavai


kių šeimų asociacija, kuri pareiškė, kad 2000 m. priimtos Vaisiaus gynimo įstatymo pataisos yra nekonstitucinės. Šios asociacijos nuomone, vaisiaus gyvybės gynimas iki motinos laisvo apsisprendimo dar nepakankamai užtikrintas.

3. Nutarimas dėl eutanazijos[nutarimas Nr. 22/2003.(IV. 28.) AB]

Praėjus beveik dešimčiai metų po prašymų pateikimo Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl nepagydomų ligonių teisės laisvai apsispręsti dėl gyvybės, t. y. dėl teisės oriai numirti, arba eutanazijos. Tiesa, po to, kai prašymai jau buvo pateikti, pakeitus įstatymo nuostatas, pareiškėjai pakeitė ir savo prašymų turinį. Šioje byloje buvo tiriami Sveikatos apsaugos įstatymas, Baudžiamasis kodeksas ir vienas Vyriausybės nutarimas. Svarbiausia nutarime – dviejų prigimtinių teisių (teisės į gyvybę ir teisės į orumą) santykio aiškinimas tuo atveju, kai jos prieštarauja viena kitai. Šioje byloje pranešėjas buvo Konstitucinio Teismo pirmininkas Jánosas Némethas. Iš vienuolikos teisėjų kolegijos narių trys pateikė savo pritariančiąsias nuomones, o keturi prie nutarimo pridėjo savo nepritariančiąsias nuomones.

Pareiškėjų prašyme išdėstytas argumentas dėl Sveikatos apsaugos įstatymo buvo tas, kad šis įstatymas įpareigoja gydytoją kuo rūpestingiausiai gydyti net, jo manymu, nebepagydomą ligonį, nors, pasak jų, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į orumą apima ir teisę į orią gyvenimo pabaigą. O kalbant apie nepagydomus ligonius, tai

reiškia, kad gydytojas neprivalo prieš jų valią pratęsti ligos sukeltų fizinių ir dvasinių kančių. Nors įstatymo pataisose yra įteisinta vadinamoji pasyvioji eutanazija, pareiškėjai mano, kad jomis vis dar nepagrįstai yra ribojamas nepagydomų ligonių orumas.

Pareiškėjai savo prašymus persvarstyti Baudžiamąjį kodeksą grindė tuo, kad dėl įstatymų leidėjo klaidos įstatyme vis dar numatoma bausmė net už tokią veiklą (pvz., gydytojas nepagydomam ligoniui šio prašymu suteikia pagalbą, pagreitinančią mirtį), kuri pagal Konstitucijoje įtvirtintas ligonio teises turėtų būti laikoma teisėta. Pareiškėjų teigimu, Konstitucijai visų pirma prieštarauja tai, kad tam tikri atvejai, kai ligoniams ne jų laisvu apsisprendimu yra suteikiama aktyvi, mirtį pagreitinanti pagalba, kaip ,,pagrįstas gyvybės atėmimas“, įstatyme nėra atskirti nuo žmogžudystės fakto, ir toks atvejis, kai kas nors iš gailesčio padeda nepagydomam ir dideles kančias patiriančiam ligoniui numirti šiam nepareiškus tokio pageidavimo, atskirai nesvarstomi.

Teisės į orią gyvenimo pabaigą ribojimą pareiškėjai laiko nekonstituciniu, nes jis lemia prigimtinės teisės esminio turinio ribojimą. Tai draudžia Konstitucijos 8 straipsnio 2 dalis. Teisės į orumą esmė yra būtent laisvas apsisprendimas, kuris padeda asmenybei laisvai atsiskleisti ir suteikia asmeniui laisvės. Todėl kai yra kalbama apie valstybės pareigą ginti teisės į gyvybę institutą ir siekiama tai įtvirtinti pagal Konstituciją, ši valstybės pareiga negali būti kas kita, kaip tik žmogaus orumo nulemtas teisės laisvai apsispręsti užtikrinimas. Koks nors ki


toks valstybės įsipareigojimas pažeidžia prigimtinės teisės į orumo esmę – laisvą asmens apsisprendimą, todėl tai prieštarautų Konstitucijos 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai pagrindinių teisių esmę užtikrinančiai garantijai. Pasak pareiškėjų, negalima ginti žmogaus orumo nuo jo esminį turinį formuojančios teisės laisvai apsispręsti.

Svarbiausios Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatos dėl eutanazijos

Nepagydomo ligonio sprendimas, kai jis nebenori gyventi kančių kupino gyvenimo, yra ligonio teisės laisvai apsispręsti dalis, todėl jam taikomos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kiekvienas žmogus turi teisę priimti sprendimą dėl savo mirties, nepaisant to, sveikas jis ar sergantis, o jeigu sergantis – to, ar, pasak gydytojų, jo liga yra pagydoma, ar ne.

Pagal neutralią konstitucinių pagrindų pasaulėžiūrą teisinė sistema negali nei pritarti, nei nepritarti sprendimui, kurį žmogus priima norėdamas išeiti iš gyvenimo. Čia kalbama apie tokią sritį, nuo kurios valstybė paprastai privalo laikytis atokiau. Valstybės funkcija šioje srityje – prievolė ginti teisės į gyvybę institutą, jei tai tampa neišvengiama.

Remiantis pirmiau pateikta Konstitucinio Teismo doktrinos nuostata galima padaryti dvi išvadas.

Pirma, nepagydomo ligonio sprendimas nebegyventi – ar dėl to, kad nereikėtų ilgai kentėti skausmų, ar dėl kitų priežasčių – ir jo atsisakymas priimti jo gyvybei palaikyti būtiną medicinos pagalbą sudaro tokią jo teisės laisvai apsispręsti dalį, kurią

pagal įstatymą galima tiek apriboti, kiek būtų būtina ginant kitas jo prigimtines teises, tačiau jų atimti negalima. Konstitucinio tyrimo dalykas gali būti šios teisės laisvai apsispręsti ribojimo pagrįstumas, pvz., tas faktas, kad nėščiosioms įstatymas neužtikrina šios galimybės, ir tai, kad šios teisės taikymas priklauso nuo tam tikrų reikalavimų vykdymo.

Antra, nepagydomo ligonio pageidavimas, kad jo gyvenimas pasibaigtų ne tik jam atsisakius gyvybę gelbėti ir ją palaikyti medicinos priemonėmis, bet ir gydytojui aktyviai pagreitinus jo mirtį, konstituciniu požiūriu nelaikytinas tokia su jo gyvybe arba mirtimi susijusia teisės laisvai apsispręsti dalimi, kurios, pagal įstatymą ginant kitą prigimtinę teisę, nebūtų galima atšaukti. Tokiu atveju ir kitas žmogus, pvz., gydytojas, tampa proceso, kai ligonis renkasi su savo orumu suderintiną mirties būdą, aktyviu veikėju.

Gydytojo paskirtis nėra vien įvykdyti ligonio prašymą. Ligonį prižiūrintis gydytojas su juo bendrauja, kartais jo nuomonė nulemia ligonio apsisprendimą, jis informuoja ligonį apie ligos pobūdį, numatomą eigą, apie tikimybę ir galimybę malšinti ligos sukeliamus skausmus ir kančią.

Konstitucinio Teismo nuomone, nuostata, kad apskritai teisė į gyvybę neriboja teisės į orumą, galioja tik tuomet, kai kiti nori apriboti kieno nors gyvybę ir nuo jos neatsiejamą orumą. Tokią nuostatą Konstitucinis Teismas yra aiškiai suformulavęs pirmajame nutarime dėl nėštumo nutraukimo, kai turėjo priimti sprendimą dėl žmogaus galimybės atimti kitam gyvybę. Apie teisę oriai nu


mirti reikia kalbėti ne teisės į gyvybę, o išėjimo iš gyvenimo savo noru kontekste net tada, kai tam tikrais atvejais besirengiantis mirti ligonis kreipiasi į kitą asmenį, pvz., gydytoją, pagalbos. Taigi prašymuose minėtų konstitucinių sąsajų požiūriu teisė oriai numirti ir teisė į gyvybę nesudaro visumos.

Apibendrinant galima teigti, kad nepagydomo ligonio oraus gyvybės nutraukimo nagrinėjimas tai siejant su Konstitucija skiriasi nuo mirties bausmės ir nėštumo nutraukimo operacijos būdu nagrinėjimo bylose tuo, kad teisė į orumą ir teisė į gyvybę nesudaro nedalomos visumos, kaip tik atvirkščiai – ginant vieną iš šių teisių, galima pažeisti kitą. Todėl remiantis Konstitucinio Teismo argumentais, išdėstytais ankstesniuose nutarimuose nagrinėjant vien teisės į orumą ir teisės į gyvybę vieną visumą sudarančios teisės neprieštaringumą, negalima pagrįstai teigti, kad nepagydomo ligonio teisė laisvai apsispręsti dėl su orumu derinamo gyvenimo nutraukimo taip pat yra neribojama.

Tai netaikoma visoms pareiškėjų prašymuose išdėstytoms abejonėms dėl galiojančių įstatymų konstitucingumo. Pasak jų, Konstitucijai prieštarauja ne tik tai, kad įstatyme yra numatyta tik labai ribota galimybė nepagydomam ligoniui baigti gyvenimą oriai, t. y. atsisakyti medicininio kišimosi į gyvybės gelbėjimą. Šie pareiškėjai taip pat mano, kad Konstitucijai prieštarauja ir įstatyme nustatytas draudimas gydytojui pagreitinti nepagydomo ligonio mirtį nutraukus jo gyvybės gelbėjimo ir jos palaikymo priemonių taikymą negavus tokio ligonio nurodymo net ir tada, kai žmogaus orumo

kontekste nebelieka nė vieno argumento, paremiančio tolesnį su mirtimi besigrumiančio ligonio gyvybės palaikymą. Pareiškėjai taip pat mano, kad Konstitucijai prieštarauja ir draudimas iš gailesčio padėti nepagydomam ir kenčiančiam ligoniui išeiti iš gyvenimo, jeigu šis nepareiškia tokio pageidavimo.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad nutraukus ligonio gyvybės gelbėjimą, jos palaikymą medicinos priemonėmis ir padėjus nepagydomam ligoniui išeiti iš gyvenimo, šiam to nepaprašius, iš ligonio būtų atimta galimybė pačiam spręsti, ar toliau taikyti gyvybės gelbėjimo, jos palaikymo medicinos priemones, ar nutraukti tokį medicininį kišimąsi. O toks sprendimas kaip tik rodo ryšį tarp pasirinkimo toliau gyventi arba nutraukti gyvenimą ir ligonio teisės laisvai apsispręsti. Šiais atvejais ne ligonis, o kitas asmuo, pvz., gydytojas, nuspręstų, kas dera ligonio orumui, o kas ne. Konstitucinis Teismas jau anksčiau nedviprasmiškai yra pripažinęs, kad ligonių teisė į orumą reiškiasi būtent jų teise laisvai apsispręsti.

Taigi įstatyme nustatytas draudimas ir bausmė už draudimo pažeidimą tuo atveju, kai gydytojas arba kuris kitas asmuo nepagydomo ligonio gyvybę atima šiam nepareiškus tokio pageidavimo, net vedami kilniausių ketinimų apginti ligonio orumą, neturi tiesioginės konstitucinės sąsajos su nepagydomo ligonio teise laisvai apsispręsti. Šiuo požiūriu Konstitucinis Teismas pareiškė ir tai, kad to daryti neįgalioja net labiausiai norinčių liberalizuoti ankstesnius draudimus valstybių įstatymai.

Remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, Konstitucinis Teismas nepatenki


no prašymų ir nenustatė, kad galiojantys teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.

Priėmus ir paskelbus šį nutarimą, Konstitucinis Teismas gavo su eutanazija susijusį prašymą įvertinti nepagydomų ligonių padėtį ne žmogaus orumo požiūriu, o pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį – atsižvelgiant į asmens laisvę. Dėl šio prašymo Konstitucinis Teismas sprendimo dar nepriėmė.

4. Policijos pareigūno teisė panaudoti šaunamąjį ginklą [nutarimas Nr. 9/2004.(III. 30.) AB]

Konstitucinis Teismas vienu svarbiausių savo uždavinių laiko išsamią 1994 m. Policijos įstatymo Nr. XXXIV konstitucinę peržiūrą. Privatūs asmenys, advokatai ir pilietinės organizacijos šį įstatymą apskundė dėl keleto jo trūkumų. Konstitucinis Teismas gautus prašymus suskirstė, nuo kitų atskirdamas su teise į gyvybę susijusius prašymus. Devynių teisėjų kolegijos priimtą nutarimą paskelbė baudžiamosios teisės specialistai – Konstitucinio Teismo pirmininko pavaduotojas Árpádas Erdejus ir teisėjas Jánosas Strauszas.

Svarbiausioje ir didžiausią susidomėjimą sukėlusioje nutarimo dalyje yra nagrinėjama policijos pareigūnų teisė panaudoti šaunamąjį ginklą. Svarstant šį klausimą smarkiausios diskusijos kilo dėl to, ar neprieštarauja Konstitucijai nuostata, kad turi būti palikta teisė panaudoti šaunamąjį ginklą tais atvejais, kai asmuo, į kurį taikosi šauti policijos pareigūnas, nekelia pavojaus kitų asmenų (policijos pareigūno arba trečiųjų asmenų) gyvybei.

Pagal įstatymą šaunamojo ginklo panaudojimu laikomas tik tyčinis į asmenį pataikytas šūvis; iki konstitucinės peržiūros atlikimo policijos pareigūnas galėjo panaudoti šaunamąjį ginklą šiais atvejais:

a) norėdamas išvengti užpuolimo ir tiesioginės grėsmės gyvybei;

b) siekdamas išvengti fizinei sveikatai gresiančio tiesioginio užpuolimo;

c) siekdamas sustabdyti arba nutraukti nusikalstamą veiką – veiksmą, keliantį grėsmę visuomenei, terorizmo arba oro transporto priemonės grobimo aktą;

d) siekdamas sustabdyti šaunamuoju ginklu, sprogstamąja medžiaga arba kita gyvybei pavojinga priemone daromą nusikalstamą veiką;

e) siekdamas sutrukdyti neteisėtai prievarta pasisavinti šaunamąjį ginklą arba sprogstamąją medžiagą;

f) siekdamas sutrukdyti įvykdyti prieš valstybės valdžios veiklai arba gyventojų aprūpinimui itin svarbų statinį rengiamą išpuolį;

g) siekdamas sulaikyti tyčia kito asmens gyvybę atėmusį asmenį arba sukliudyti jam pabėgti;

h) siekdamas sulaikyti valstybei arba žmoniškumui nusikaltusį asmenį, sukliudyti jam pabėgti;

i) kai asmuo nepaklūsta policijos pareigūno nurodymui padėti ginklą arba kitą pavojingą priemonę ir iš jo elgesio galima spėti jį ketinant tiesiogiai prieš žmogų panaudoti ginklą arba kitą pavojingą priemonę;

j) siekdamas sukliudyti sulaikytam, dėl nusikaltimo padarymo suimtam arba teismo sprendimu laisvės atėmimu nubaustam asmeniui pabėgti, neleisti pa


vartojus prievartą jį išlaisvinti arba siekdamas sulaikyti jį, išskyrus atvejus, kai sulaikytasis yra nepilnametis;

k) norėdamas išvengti savo gyvybei, fizinei sveikatai, asmeninei laisvei gresiančio užpuolimo.

Pareiškėjai iš išvardytų punktų apskundė g, h ir j punktus, taip pat pareiškė abejones dėl i punkte minimos ,,kitos pavojingos priemonės“. Jų teigimu, nuostatos ir teisės normų tekstas prieštarauja Konstitucijos 8 straipsnio 2 daliai (draudimas riboti pagrindines teises) ir 54 straipsnio 1 daliai (prigimtinė teisė). Pareiškėjai savo poziciją grindė tuo, kad pagal Policijos įstatymą panaudojus ginklą gali būti visiškai ir neatitaisomai atimta gyvybė ir teisė į gyvybę, todėl, jų nuomone, teisinis reguliavimas, išskyrus teisėtą gynybą ir kritiškus atvejus, prieštarauja Konstitucijai, nepaisant to, kiek tokių antikonstitucinių teisinių pasekmių atvejų pasitaiko (procentais).

Prašymuose nurodytais šaunamojo ginklo panaudojimo atvejais policijos pareigūnas kieno nors gyvybe gali rizikuoti ne dėl tiesioginės grėsmės gyvybei ir ne dėl užpuolimo, o būtent dėl nusikaltimų prevencijos, baudžiamojo persekiojimo. Nors teisėsaugos institucijų veiksmingumas ir viešojo saugumo užtikrinimas yra vieni iš konstitucinių interesų, vis dėlto, pareiškėjų teigimu, tai negali būti savaime pakankamai svari priežastis atimti žmogaus gyvybę. Vienas pareiškėjas teigė, kad ginčijamoje nuostatoje minimos pavojingos priemonės Konstitucijai prieštaraujančiu būdu praplečia šaunamojo ginklo panaudojimo atvejus. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad ginčijamos normos tekstas daugelyje vietų yra painus,

esama daug pasikartojimų. Nutarimo motyvuojamojoje dalyje Konstitucinis Teismas visų pirma pabrėžė, jog konstitucinės apsaugos požiūriu ginčijamoms nuostatoms bendra yra tai, kad jose kalbama ne apie iš valstybės kylantį galimą pavojų gyvybei, o apie galimybę žmogui (žmonėms) atimti kito žmogaus gyvybę, rizikuoti jo gyvybe arba pažeisti jo teisę į gyvybę, todėl šioje byloje teisę į gyvybę Konstitucinis Teismas turi ištirti visame valstybės įsipareigojimų ginti gyvybę kontekste, atsižvelgdamas ir į kitas Konstitucijos nuostatas. Taigi Konstitucinis Teismas tyrė ir pavojaus gyvybei leistinumą, gyvybės atėmimo savavališkumą, valstybės prievolę ginti gyvybę, – kitaip tariant, tai, ar galima nesuteikti leidimo sukelti pavojų gyvybei, ar pagrįsta siekiamo tikslo svarba ir ar siekiant užsibrėžto tikslo pagrįstai taikomas prigimtinės teisės apribojimas.

Valstybė, siekdama užtikrinti viešąjį saugumą ir vidaus tvarką, turi suteikti policijai specialius leidimus ir specialias priemones, nes priešingu atveju ji negalės atlikti Konstitucijoje nustatytų pareigų. Palyginti su paprastu žmogumi, dėl savo tarnybos policijos pareigūnas dažniau susiduria su tokiomis konfliktinėmis situacijomis, kuriose jo arba jo kolegos (kolegų) ir kitų žmonių gyvybei gresia pavojus. Kaip tik dėl to policijos pareigūnas, saugodamas viešąjį saugumą ir vidaus tvarką, gina ir gyvybę, be to, jis, naudodamasis jam suteiktomis priemonėmis, dirba gyvybei pavojingą darbą. Todėl Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas gautus prašymus, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir atsakyti, ar būtina užtikrinti konstituciniam gyvybės gynimo


tikslui įgyvendinti skirtas, bet kartu gyvybei pavojingas priemones ir kitas susijusias įstatymo nuostatas, o jeigu taip, – ar jos proporcingos siekiamam tikslui.

4.1. Konstitucinis Teismas savo sprendimą atmesti prašymą ištirti g punkto (siekdamas sulaikyti tyčia kito asmens gyvybę atėmusį asmenį arba sukliudyti jam pabėgti policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą) konstitucingumą (nors dviejose nepritariančiosiose nuomonėse ir prieštaraujama tam) pagrindė taip.

Konstitucinis Teismas turėjo pareikšti nuomonę, ar pagal Konstituciją galima rizikuoti gyvybe tada, kai tokiu veiksmu nėra siekiama išvengti gyvybei keliamo pavojaus.

Tas faktas, kad asmuo anksčiau yra atėmęs kito asmens gyvybę, savaime dar nereiškia, kad jis būtinai rengiasi kitai žmogžudystei arba bent tokiam veiksmui, kuris gali sukelti grėsmę kieno nors gyvybei. Svarbu išsiaiškinti, ar iš tikrųjų tas asmuo, prieš kurį policijos pareigūnas nori pasinaudoti savo teise panaudoti šaunamąjį ginklą, yra žudikas. Policijos pareigūnas, matęs asmenį įvykio metu, gali spėti dėl jo tapatybės, tačiau žodinė informacija (liudininko parodymai) gali sukelti abejonių dėl tapatybės nustatymo. Taip pat būtina pabrėžti, kad teismas dar nėra nustatęs su šaunamuoju ginklu susijusio asmens kaltės. Remiantis ginčijama nuostata būtų galima traktuoti, kad yra įvykdyta kokia nors tyčinė žmogžudystė, ne tik tokia, kurią asmuo įvykdė panaudodamas šaunamąjį ginklą, arba tokia, dėl kurios galima įtarti buvus pavartotą prievartą, kuri būtų pagrindas svarstyti, ar sugriežtinti gyvybės gynimą visuome

nėje (nes tokiu atveju su teise į gyvybę susijusiam viešajam saugumui grėstų didesnis pavojus). Nenustatyta nei sąlyga, kad žmogžudystę įvykdęs asmuo turi būti ginkluotas, nei tai, kad jis rengiasi panaudoti ginklą tiesiogiai prieš žmogų.

Konstitucinis Teismas pareiškė, kad vienas iš pavojaus gyvybei veiksnių yra pats žmogus, visų pirma todėl, kad, kalbant abstrakčiai, žudyti gali bet kas. Tas, kuris taip ir daro, už savo veiksmus turi atsakyti, ir valstybės teisėtvarkos institucija priima sprendimą dėl jo kaltės bei paskiria atitinkamą bausmę. Šioje byloje Konstitucinis Teismas turėjo nagrinėti tokį teisės atvejį, kai šaunamąjį ginklą leidžiama panaudoti prieš tyčinę žmogžudystę įvykdžiusį, tačiau dar neapkaltintą asmenį.

Gyvybės, kaip svarbiausios prigimtinės teisės vertybės, gynimas, kaip rodo įvairūs atvejai, yra daugialypis ir konstituciškai itin pagrįstas, tačiau kiekvienas atvejis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į atitinkamas galimybes. Šiuo atveju vienas iš išeities taškų galėtų būti išvada, padaryta sugretinus vienodas skirtingų asmenų gyvybes kaip vienodas teisines vertybes. Tai leidžia nustatyti dvejopą santykį: viena, su šaunamuoju ginklu susijusio žmogžudystę įvykdžiusio asmens gyvybė, kita, abstraktaus pavidalo ta gyvybės vertė, kuriai jau anksčiau žmogaus gyvybę atėmęs asmuo kelia potencialų pavojų dėl to, kad jis gali pasikėsinti dar ir į kitų žmonių gyvybę. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais šis pavojus atrodo pernelyg apibendrintas, jame sunku įžvelgti konkretybę, todėl nagrinėjamos nuostatos atžvilgiu negalima pagrįsti leidimo rizikuoti gyvybe.


Tačiau teisės į gyvybę atžvilgiu Konstitucinis Teismas pasirinko kitą išeities tašką. Į pavojingą padėtį patekusio asmens, prieš kurį panaudojamas šaunamasis ginklas, teisinė padėtis yra išskirtinė. Nuo kitų į panašią padėtį patekusių asmenų šio asmens atvejis skiriasi tuo, kad jis yra nužudęs žmogų. Reikalavimas spręsti žmogžudžio teisinės atsakomybės klausimą iš esmės grindžiamas teise į gyvybę. Tokiame procese būtinas jo dalyvavimas šiuo atveju galimas tik jį sulaikius.

Asmuo, nužudęs kitą žmogų ir dėl to pažeidęs teisę į gyvybę, nėra ir negali būti išstumiamas už teisės ribų, tačiau esama rizikos, jog dėl to, kad yra galimybė įstatymo nustatytomis sąlygomis teisėtai panaudoti prieš jį šaunamąjį ginklą, jo paties gyvybei gali grėsti pavojus. Tokią padėtį lemia tam tikrų susijusių tyčinių veiksmų uždara grandinė, nustatyta įstatyme. Pirmasis tyčinis veiksmas – žmogžudystė, antrasis – asmuo, į kurį taikėsi šauti policijos pareigūnas, nesutinka savo noru dalyvauti teismo procese, pats neatvyksta į valstybės instituciją, nesileidžia sulaikomas, trečiasis – jis nepaklūsta konkretiems policijos pareigūno nurodymams ir mėgina pabėgti, ketvirtasis – nei įspėjimas, kad prieš jį bus panaudotas šaunamasis ginklas, nei įspėjamasis šūvis nepakeičia jo ketinimo nusišalinti nuo proceso. Taigi asmeniui, į kurį taikėsi šauti policijos pareigūnas, reikia priimti sprendimą, nes jis turi tik tiek laiko, kiek užtenka tam, kad pats neleistų susidaryti jo gyvybei pavojingai padėčiai.

Konstitucinis Teismas dėl šaunamojo ginklo panaudojimo grėsmės į pavojingą padėtį patekusio asmens teisinę ir tikrąją padėtį įvertino vadovaudamasis

Konstitucijos 8 straipsnio 1, 2 dalimis ir 54 straipsnio 1 dalimi. Konstitucinis Teismas nustatė, kad šaunamojo ginklo panaudojimas yra pagrįstas tuo atveju, kai tokiu veiksmu yra užtikrinamas tyčinės žmogžudystės kaltininko sulaikymas arba bent jau suteikiama galimybė jį sulaikyti. Pagrįstumas atsiranda ne dėl veiksmingesnio nusikaltėlių susekimo arba dėl galimybės iškelti baudžiamąją bylą, o dėl lemiamo teisės į gyvybę reikalavimo – gyvybę atėmęs asmuo dėl savo veiksmų turi stoti prieš teismą.

4.2. Konstitucinis Teismas nustatė kitų ginčijamų nuostatų, kuriose įtvirtinti kiti šaunamojo ginklo panaudojimo atvejai, prieštaravimą Konstitucijai (buvo viena nepritariančioji nuomonė). Savo sprendimą jis aiškino taip:

a) leidimas panaudoti šaunamąjį ginklą, suteiktas tam, kad valstybei ir žmoniškumui nusikaltęs asmuo būtų sulaikytas, jam būtų sutrukdyta pabėgti, nepriskiriamas prie pavojingumu pagrįstų atvejų. Šaunamąjį ginklą panaudojęs asmuo jau padarė nusikaltimą ir jis nepuola nei policijos pareigūno, nei kito žmogaus – jis mėgina pabėgti arba slapstosi. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju buvo tiriama, ar leistina panaudoti šaunamąjį ginklą tuomet, kai kitai gyvybei pavojus negresia.

Konstitucinio Teismo nuomone, šaunamojo ginklo panaudojimas tokiais atvejais gali būti laikomas neprieštaraujančiu Konstitucijai tik tada, kai asmuo, į kurį taikėsi šauti policijos pareigūnas, jau yra pažeidęs teisę į gyvybę nužudydamas kitą žmogų. Jokiame įstatyme gyvybės atėmimas nelaikomas nusikaltimu valstybei. Tarp įstatymuose išvardytų nusikal


timų žmoniškumui tik genocido, apartheido, draudžiamos karo atakos ir kitų karo nusikaltimų atvejais yra atimama gyvybė. Tokiems nusikaltimų žmoniškumui vykdytojams, kurie nužudo žmogų, šaunamojo ginklo leistino panaudojimo atžvilgiu yra taikomos Konstitucijai neprieštaraujančiu laikomo g punkto nuostatos. Todėl Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai h punkto nuostatą, pagal kurią buvo suteikta teisė panaudoti šaunamąjį ginklą;

b) pagal i punktą šaunamąjį ginklą leidžiama panaudoti net prieš tokį asmenį, iš kurio elgesio galima numanyti, kad jis ketina tiesiogiai prieš žmogų panaudoti turimą ginklą arba kitą pavojingą priemonę. Pareiškėjo nuomone, teksto dalis ,,arba kitą pavojingą priemonę“ prieštarauja Konstitucijai.

Iš i punkto ginčijamos nuostatos turinio, visų pirma palyginus su kitais šaunamojo ginklo panaudojimo atvejais, galima daryti išvadą, kad čia daiktas (ginklas arba kita pavojinga priemonė) turi ypatingą reikšmę. Todėl Konstitucinis Teismas, susiedamas su teise į gyvybę, nagrinėjo, ar nuostatoje išvardyti daiktai yra tokie pavojingi, kad šaunamojo ginklo panaudojimas taptų pagrįstas, kitaip tariant, kad kyla pavojus gyvybei. Kol ginklas laikytinas gyvybei pavojinga priemone, ,,kitos pavojingos priemonės“ nebūtinai laikytinos tokiomis.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos nuostatos požiūriu šaunamojo ginklo panaudojimas pateisinamas ir tuo atveju, kai iš asmens, susijusio su šaunamojo ginklo panaudojimu, elgesio galima suprasti, kad jis ketina tiesiogiai prieš žmogų panaudoti

savo turimą, gyvybei atimti netinkamą, tačiau, pasak nurodymus duodančio policijos pareigūno, pavojinga priemone laikytiną daiktą. Vadinasi, sąvoką ,,kita pavojinga priemonė“ traktuojant taip plačiai, šaunamojo ginklo panaudojimą galima laikyti pagrįstu ir tokiais atvejais, kai jį panaudoti yra visai nebūtina. Taigi įstatymų leidėjas policijos pareigūnams suteikia teises, nepatikslinęs teisinės sąvokos reikšmės, kitaip tariant, siejant ginčijamą nuostatą su teise į gyvybę, dėl to, kad įstatyme nėra pateiktas tikslus apibrėžimas, atsiranda neatiktis Konstitucijai. Dėl tokio sąvokos neapibrėžtumo minėta ginčijama nuostata ne tik lemia teisinį netikrumą, bet, susieta su teise į gyvybę, sudaro prielaidas nepagrįstai rizikuoti gyvybe.

Remdamasis šiais argumentais Konstitucinis Teismas principingai pabrėžė, kad pusiausvyra tarp pavojaus gyvybei ir gyvybės gynimo gali būti tik tada, – kitaip tariant, prigimtinių teisių lygybė bus pasiekta tik tada, – kai nagrinėjamoje nuostatoje nustatytas daiktų ratas bus susiaurintas ir jame bus tik tos priemonės, kuriomis galima atimti gyvybę arba kurios bent gali būti tiesiogiai pavojingos gyvybei;

c) pagal j punktą šaunamojo ginklo panaudojimas yra pateisinamas, kai siekiama sukliudyti sulaikytam, dėl nusikaltimo padarymo suimtam arba teismo sprendimu kalinamam asmeniui pabėgti, neleisti pavartojus prievartą jį išlaisvinti, išskyrus atvejus, kai sulaikytasis yra nepilnametis. Pagal šią Policijos įstatymo nuostatą minėtais tikslais šaunamąjį ginklą buvo galima panaudoti prieš bet kurį kalinamą suaugusįjį, nepaisant to, dėl


kokio sunkumo nusikaltimo jis buvo policijos sulaikytas.

Su šaunamojo ginklo panaudojimu susijusio asmens atžvilgiu nagrinėjamoji nuostata gali būti traktuojama dvejopai: viena, ji taikoma sulaikytajam, antra, ir tam, kuris vartodamas prievartą mėgina išlaisvinti sulaikytąjį, – jo atžvilgiu j punkte numatytas šaunamojo ginklo panaudojimas galimas ir tada, kai jis mėgina pabėgti arba yra sulaikomas ir nesipriešina, jo elgesys nerodo, kad jo veiksmai galėtų būti nukreipti prieš kito žmogaus gyvybę arba jo fizinę sveikatą. Jeigu vis dėlto toks asmuo ima veikti, kaip minėta, šaunamąjį ginklą prieš jį panaudoti galima dėl kitų priežasčių (a, b, i arba k punktai). Priešingai, asmens, kuris sulaikomas, kai mėgina vartodamas prievartą išlaisvinti sulaikytąjį, veiksmai yra puolamojo pobūdžio.

Dėl poelgių įvairovės Konstitucinis Teismas negalėjo pasirinkti vieno modelio visiems atvejams. Mėginančio pabėgti arba sulaikyto pabėgusio asmens atveju negalima kalbėti apie policijos pareigūnui arba trečiajam asmeniui gresiantį pavojų, todėl Konstitucinis Teismas ir šį kartą turėjo priimti sprendimą dėl to, ar galima leisti rizikuoti gyvybe, t. y. panaudoti šaunamąjį ginklą, jeigu nėra siekiama išvengti gyvybei gresiančio pavojaus.

Ne viename savo nutarime Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad valstybė turi veiksmingai naudotis savo turimomis konstitucinėmis priemonėmis. Kalbant apie nagrinėjamą nuostatą tai reiškia, jog policija privalo užtikrinti, kad sulaikytasis būtų saugomas taip, kad nepabėgtų.

Įstatymų leidėjas policijai sudarė sąlygas naudotis tinkamo saugojimo prie

monių sistema. Jeigu saugomas sulaikytas, tačiau baudžiamojon atsakomybėn dar nepatrauktas asmuo dėl aplaidumo pabėga, tokiu atveju draudžiama panaudoti gyvybei pavojingą priemonę (šaunamąjį ginklą). Kitaip tariant, valstybė, be prievolės ginti gyvybę, dar privalo prisiimti atsakomybę už saugojimą, ir šie įsipareigojimai nulemia tai, kad teisė į gyvybę tampa svarbesnė negu teisė panaudoti šaunamąjį ginklą. Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė, kad už sulaikytojo gyvybės atėmimą valstybei tenka didesnė atsakomybė negu už saugojimą – prievolę saugiai laikyti sulaikytąjį.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad šaunamojo ginklo panaudojimas prieš sulaikytą asmenį prieštarauja Konstitucijai, tačiau pripažino, kad šaunamojo ginklo panaudojimas prieš asmenį, mėginantį pavartojus prievartą išlaisvinti sulaikytąjį, yra konstitucinis.

Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į jį, 2005 m. iš dalies pakeitė Policijos įstatymą. Šiuo metu galiojantis i punktas yra toks: [policijos pareigūnas šaunamąjį ginklą gali panaudoti] ,,prieš tokį asmenį, kuris nepaklūsta policijos pareigūno nurodymui padėti turimą ginklą arba kokį nors kitą gyvybei pavojingą daiktą ir kurio elgesys leidžia spėti, kad jis ketina prieš žmogų panaudoti ginklą arba kokį nors kitą gyvybei pavojingą daiktą“. Pakeistas j punktas yra išdėstytas taip: [policijos pareigūnas šaunamąjį ginklą gali panaudoti] ,,norėdamas sustabdyti asmenį, kuris vartodamas prievartą mėgina išlaisvinti suimtą, sulaikytą dėl nusikaltimo padarymo arba teismo sprendimu nelaisvėje laikomą asmenį“.


Paskelbus nutarimą ir priėmus Policijos įstatymo pakeitimus Konstitucinis Teismas nebegavo jokių prašymų, susijusių su policijos pareigūnų teise panaudoti šaunamąjį ginklą.

Palyginus penkis čia aptartus Konstitucinio Teismo nutarimus galima padaryti keletą išvadų. Išsamiai neišnagrinėjus tam tikros prigimtinės teisės turinio ir neapibrėžus prigimtinių teisių bei kitų žmogaus teisių santykio negalima

THE RIGHT TO LIFE: PROTECTION OF LIFE IN THE CASE-LAWOF THE CONSTITUTIONAL COURT OF THE REPUBLIC OF HUNGARY

András Ocskó

Chief advisor of the Constitutional Court of the Republic of Hungary

Summary

kalbėti apie veiksmingą žmogaus teisių apsaugą. Šiuo požiūriu žmogaus gyvybė ir orumas, kaip dvi svarbiausios prigimtinės teisės vertybės, negali būti suprantamos atsietos viena nuo kitos nei pabrėžiant jų nedalomumą, nei priverstinai jas atskiriant. Kaip matyti iš priimtų nutarimų, Konstitucinis Teismas laikėsi šios pozicijos.

Iš vengrų kalbos vertėLeda Turai Petrauskienė

In 17 years of its activity, the Constitutional Court of the Republic of Hungary has many times considered the constitutional protection of the person’s life. Even though all the adopted rulings concerning this particular question are closely related, different aspects of the right to life are investigated therein, for example, abolishment of the death penalty, protection of life of the embryo, the right to die in dignity and the right of the police officer to use a gun. There are differences not only in the variety of topics of the procedural cases (certain laws and provisions of legal acts), but also in the changes of the Constitutional Court provisions.

According to the caselaw of the Hungarian Constitutional Court, the right to life and human dignity is on top of the hierarchy of the inborn rights. However, one can also find the provi

sions of the Constitutional Court, under which, the right to life and human dignity should be a value, which is superior to law. It should be a legal source instead of being an inborn right. The notion “the right to life” was defined by various successively developed forms of constitutional protection. As a human right, it first of all emphasizes support, recognition and invulnerability of life of an individual. In the case of the state, it means that state institutions and officials acting on their behalf (or, in a broader sense, serving the public interest) do not have the right to decide on the life of any person and do not have the right to deprive anyone of his life.

In the jurisdiction of the Hungarian Constitutional Court, there were cases concerning the beginning and end of the life of a human being too.

PRANEŠIMAI

KAI KURIE SVARBIAUSI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PRIIMTŲ NUTARIMŲ

IR SPRENDIMŲ ASPEKTAI(2006 M. BIRŽELIS–2007 M. GEGUŽĖ)

Doc. dr. Zenonas NamavičiusLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

Šiame biuletenio skyriuje spausdinamas pranešimas, perskaitytas 2007 m. birželio 4–6 d. Krokuvoje vykusioje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo teisėjų XI konferencijoje, kurios tema – „Konstituciniai parlamentinių laikinųjų tyrimo komisijų veiklos pagrindai“. Šioje konferencijoje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjos Tomos Birmontienės perskaitytas

pranešimas bus išspausdintas kitame biuletenio numeryje.

ĮŽANGA

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas per nagrinėjamą laikotarpį (2006 m. birželis–2007 m. gegužė) priėmė daugiau kaip 30 nutarimų ir sprendimų. Paskelbtų Konstitucinio Teismo nutarimų skaičius neatitinka išnagrinėtų prašymų skaičiaus, nes dažnai iki teisminio nagrinėjimo pradžios Konstitucinis Teismas sujungia kelis, keliolika ar net keliasdešimt panašių atskirų pareiškėjų pateiktų prašymų patikrinti to paties teisės akto atitiktį Konstitucijai ir nagrinėja juos kartu.

Trumpame pranešime apžvelgti visų metų Konstitucinio Teismo jurisprudenciją vargu ar įmanoma, todėl dėmesį atkreipsiu į įdomiausius baigiamuosius Konstitucinio Teismo aktus, kuriuose

buvo toliau plėtojama konstitucinė doktrina, dėl kurių gyvai diskutavo Lietuvos teisininkai ir (arba) visuomenė.

Šiame pranešime pasistengsiu Konstitucinio Teismo plėtojamą konstitucinę doktriną apžvelgti šiais aspektais:

• konstituciniai reikalavimai baigiamiesiems teisės aktams;

• apeliacinės instancijos teismo teisė peržengti apeliacinio skundo ribas;

• konstitucinė Lietuvos Respublikos pilietybės samprata;

• visuomeninio transliuotojo konstitucinė misija ir išskirtinis statusas žiniasklaidos erdvėje;

• rinkimų į savivaldybės tarybas teisė.

Trumpai apžvelgsiu ir Konstitucinio Teismo nutarimų poveikį Lietuvos teisinei sistemai.

Doc. dr. Zenonas Namavičius ◆308

I. BAIGIAMIEJI KONSTITUCINIO TEISMO AKTAI, KURIUOSE PLĖTOJAMA KONSTITUCINĖ DOKTRINA

1. Konstituciniai reikalavimaibaigiamiesiems teisės aktams

Vienas iš tokią diskusiją sukėlusių nutarimų buvo Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas [1], kuriame buvo tiriamas pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas, inter alia ginčijantis keleto Baudžiamojo proceso kodekso, Civilinio proceso kodekso, Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų, kuriose buvo nustatyta galimybė įvairių instancijų teismams ir specializuotiems (administraciniams) teismams po bylos išnagrinėjimo surašyti ir viešai paskelbti teismo baigiamojo akto įžanginę ir rezoliucinę dalis, o šio akto sprendimo motyvus surašyti vėliau per įstatyme nustatytą terminą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teismo priimamas baigiamasis teisės aktas (kuriuo atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas) turi atitikti vientisumo reikalavimą, be kurio tas aktas nebūtų teisingumo, kurį numato Konstitucija, įvykdymo aktas. Vientisumo reikalavimas reiškia, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu pagrįsti aplinkybėmis ir argumentais. Vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad baigiamasis teismo aktas visuomet privalo būti pasirašytas visų bylą nagrinėjusių teisėjų.

Bet kurio baigiamojo teismo akto (sprendimo, nuosprendžio, nutarties, nutarimo) surašymas dar prieš oficialiai jį priimant (t. y. teisėjams balsuojant dėl

jo ir jį pasirašant) ir jį viešai paskelbiant nėra savitikslis dalykas – tai yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės bus nustatytos būtent dar prieš oficialiai priimant ir viešai paskelbiant atitinkamą baigiamąjį teismo aktą. Ne mažiau svarbu yra tai, kad baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš priemonių, leidžiančių pasiekti, kad visi kolegijos teisėjai (tais atvejais, kai bylą nagrinėja ne vienas teisėjas, bet teisėjų kolegija) vienodai supras visus argumentus, pagrindžiančius tą baigiamąjį teismo aktą (net jeigu jie tuos argumentus skirtingai aiškins ir vertins). Baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš teisinių garantijų, kad atitinkamoje byloje bus įvykdytas teisingumas. Baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

Pažymėtina, kad oficialiai paskelbus nuosprendį, sprendimą, – nesvarbu, kaip tas baigiamasis teismo aktas vadintųsi, – bet nepagrindus to akto teisiniais argumentais ir juos paviešinus tik po kurio laiko (10, 14 ar pan. dienų), visada išlieka pagrįsta abejonė, kad tokiais jau po baigiamojo teismo akto oficialaus paskelbimo surašytais argumentais tik buvo siekiama pateisinti teismo a priori priimtą baigiamąjį aktą.

Svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį

◆ KAI KURIE SVARBIAUSI LR KONSTITUCINIO TEISMO PRIIMTŲ NUTARIMŲ IR SPRENDIMŲ ASPEKTAI 309

pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų balsiai perskaitomas žodžiu teismo posėdžių salėje, išskyrus jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti paskelbiamos teismo posėdžių salėje balsiai, bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus. Vien baigiamojo akto įžanginės ir rezoliucinės dalių perskaitymas teismo posėdžių salėje balsiai bei tą baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas, tegul ir labai trumpas, savaime nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisingumo, teisės viešumo imperatyvus, nukrypstantis nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisė peržengti apeliacinio skundo ribas

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)

ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, išskyrus šio kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, t. y. šeimos, darbo bylas ir ypatingos teisenos tvarka nagrinėjamas bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, o jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės. Bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliacinio skundo ribų, negali būti aiškinama kaip nepagrįsta ir neteisinga, nes ji užtikrina ne tik civilinio proceso spartą, bet ir tai, kad teismo institucija nesikiš į tas gyvenimo sritis, kur tarp privačių asmenų nėra ginčo arba toks ginčas jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme ir tas sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, inter alia visuomenės atvirumą ir darną, teisingumą, asmens teises ir laisves, teisės viešpatavimą ir kt., taip pat toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, inter alia per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas. Tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, tai motyvuoti būtina atitinka


mame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas.

Įstatymu negalima nustatyti kokio nors baigtinio bylų, kuriose teismui (apeliacinės instancijos teismui taip pat) leidžiama apginti viešąjį interesą (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo arba bylų, kuriose teismui neleidžiama apginti viešojo intereso (in-ter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo. Iš Konstitucijos kylanti apeliacinės instancijos teismo galimybė ginant viešąjį interesą peržengti apeliacinio skundo ribas negali būti interpretuojama kaip grynai diskrecinė jo teisė: šis teismas minėtas ribas gali peržengti tik tada, kai tam yra konstitucinis pagrindas, t. y. tada, kai tų ribų neperžengus būtų pažeista kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė ir dėl to apeliacinės instancijos teismo atitinkamoje byloje priimtas sprendimas būtų neteisingas. Visais atvejais šis teismas privalo tai motyvuoti.

Civilinio proceso teisės specialisto prof. V. Nekrošiaus manymu, Konstitucinio Teismo pateikta viešojo intereso samprata yra tokia bendra, kad ja galima pagrįsti bet kokį išėjimą už skundo ribų. Jo nuomone, šiuo atveju visiškai nėra garantuojama viešojo intereso apsauga ir didelis pavojus kyla tiek šalių autonomijai, tiek viešojo ir privataus prado galių pusiausvyrai. Kokybiškas teisingumo vykdymas, pasak jo, būtų geriausiai garantuotas, jei būtų vadovaujamasi principu „teismas siūlo, šalys sprendžia“ [2].

Telieka pažymėti, kad siūlydamas besąlygiškai laikytis principo tantum de-volutum quantum apellatum prof. V. Nekrošius – beje, vienas iš Civilinio proceso kodekso projekto autorių, – lyg ir užmiršta, kad jau pačiame kodekse yra įtvirtinta galimybė apeliacinės instancijos teismui apginti viešąjį interesą peržengiant apeliacinio skundo ribas. Tokios, kaip minėta, yra šeimos, darbo ir ypatingos teisenos tvarka nagrinėjamos bylos.

Konstitucinis Teismas, motyvuodamas savo išvadas dėl apeliacinio teismo diskrecijos peržengti apeliacinio skundo ribas, konstatavo, kad (pamatines visuomenės vertybes išreiškiantis) viešasis interesas yra dinamiškas, kinta. Kita vertus, viešieji interesai yra labai įvairūs. Iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams.

3. Konstitucinė LietuvosRespublikos pilietybės samprata

Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime [3], kuriame nagrinėjo Pilietybės įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, pažymėjo, kad Konstitucijos 12 straipsnis, jo 2 dalis, pagal kurią, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, reiškia, kad Konstitucija iš esmės draudžia dvigubos pilietybės galimybę, nebent Konstitucijoje ir įstatymuose būtų nustatyti atskiri, taigi išimtiniai, atvejai.


Konstitucinis Teismas jau 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime [4] yra suformulavęs konstitucinę doktriną, pagal kurią pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta. Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės. Kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka.

Plėtodamas konstitucinę doktriną, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prirei

kus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Pagal Konstitucijos 12 straipsnį pilietybė gali būti įgyjama ne tik gimimu (filiacija), bet ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, o iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik įstatymu nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, bet ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Konstitucijai neprieštarautų toks įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos), taip pat būtų konstituciškai pagrįsta įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.


Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos valstybe nare Lietuvos Respublikos piliečiai tapo ir Europos Sąjungos piliečiais, tačiau Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas.

4. Visuomeninio transliuotojo konstitucinė misija ir išskirtinis statusas žiniasklaidos erdvėje

Konstitucinis Teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime [5] konstatavo, kad konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija – informuoti visuomenę – suponuoja būtinybę sudaryti materialines, organizacines, finansines sąlygas visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo konstitucinę misiją. Taigi visuomeninio transliuotojo prigimtis ir konstitucinė misija suponuoja ne tik valstybės priedermę įsteigti visuomeninį transliuotoją, bet ir pareigą užtikrinti jo veiklą, taip pat pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti deramą finansavimą (kartu jį teisėtai padarant išskirtinį kitų žiniasklaidos subjektų atžvilgiu).

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstituciškai nepagrįstas būtų teisinis

reguliavimas, pagal kurį nacionalinis transliuotojas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija būtų išlaikomas vien iš reklamos ar daugiausia iš reklamos gautomis lėšomis. Tai galėtų sudaryti prielaidas visuomeninį transliuotoją padaryti priklausomą ir pažeidžiamą, nes tokio transliuotojo konstitucinės misijos vykdymas (kuriam reikia lėšų) imtų priklausyti nuo auditorijos ir rinkos konjunktūros, kiltų grėsmė, kad ypatinga nacionalinio visuomeninio transliuotojo misija bus apskritai paneigta. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo iš Konstitucijos kylančią diskreciją nustatyti tokį su reklama susijusių santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kuris tuo metu labiausiai atitinka tikslingumo motyvus, kartu turi užtikrinti viešąjį interesą, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla būtų veiksminga, kad būtų vykdoma jo ypatinga konstitucinė misija. Taigi įstatymų leidėjas gali atitinkamus santykius įstatymu reguliuoti ir taip, kad reklama nacionalinio visuomeninio transliuotojo programose ir laidose būtų leidžiama, taip pat gali nustatyti reklamos ribojimus.

Kartu pažymėtina, kad visuomeninio transliuotojo veikla negali būti sukomercinta, jo programos ir laidos neturi būti orientuotos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komercinę sėkmę. Jis turi ne taikytis prie auditorijos ir rinkos konjunktūros, ne pataikauti vartotojiškam skoniui, o informuoti ir šviesti visuomenę, diegti jai tokias pilietines, kultūrines nuostatas, kokias visuomeniniam transliuotojui diktuoja jo konstitucinė misija. Nukrypus nuo šio reikalavimo galėtų būti ne tik pakenkta


visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai, bet ir paneigtas paties visuomeninio transliuotojo raison d’ être.

Įstatymų leidėjas gali įstatymu net visiškai uždrausti transliuoti reklamą per nacionalinį radiją ir televiziją (nors pasaulyje tai retenybė), bet tik jeigu visuomenės ištekliai, finansinės galimybės tai leidžia ir jeigu tai nepakenks nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai. Tokiu ypatingu atveju įstatymų leidėjas privalėtų užtikrinti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, deramą finansavimą kitais būdais, pavyzdžiui, iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos), ypač jeigu visiškas reklamos transliavimo uždraudimas gali netrukdyti šiam transliuotojui vykdyti savo konstitucinės misijos. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai, galėtų būti paneigtos tam tikros konstitucinės vertybės, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti kaip tik ir yra skirtas visuomeninio transliuotojo institutas.

5. Rinkimų į savivaldybių tarybas teisė

Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime [6], kai buvo likę 16 dienų iki savivaldybės tarybų rinkimų, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 34 straipsnio, 119 straipsnio 2, 3 dalių, kitų Konstitucijos nuostatų kylančius įgaliojimus įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi labai plačią diskreciją. Konstitucija nenustato įstatymų

leidėjui jokių reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti. Ji nedraudžia ir keisti pasirinktos savivaldybių tarybų rinkimų sistemos. Kadangi valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios valdžios sistemos, yra formuojamos ir funkcionuoja skirtingais konstituciniais pagrindais, įstatymų leidėjas gali nustatyti skirtingas Seimo rinkimų ir savivaldybių tarybų rinkimų sistemas.

Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų rinkimų sistema neprivalo būti modeliuojama pagal Seimo rinkimų sistemą. Taigi įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė arba vien mažoritarinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema, arba tokia rinkimų sistema, kai yra derinami proporcinės ir mažoritarinės sistemos elementai. Svarbu, kad nebūtų pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas tiesioginių rinkimų principas, reikalaujantis, kad savivaldybių tarybų narius rinktų rinkėjai, o ne kokios nors jų balsavimo pagrindu suformuotos „tarpinės“ institucijos (rinkikų kolegijos ar pan.). Juo labiau nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė rinkimų sistema, nei tokia rinkimų sistema, kai yra derinami tam tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus.

Tai, kad Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti, anaiptol nereiškia, kad iš Konstitucijos savivaldybių tarybų rinkimų santykių


teisiniam reguliavimui apskritai nekyla jokių reikalavimų. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos. Įstatymu nustatytas savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinis reguliavimas neturi sudaryti prielaidų pažeisti konstitucinės nuostatos, kad šių tarybų narius gali ir turi rinkti ir jų nariais gali ir turi būti renkami tik tie asmenys, kuriuos galima pagrįstai laikyti nuolatiniais atitinkamų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų gyventojais. Įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi sudaryti prielaidų pažeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo.

Konstitucinė vietos savivaldos samprata suponuoja kuo platesnes galimybes visiems atitinkamos teritorinės bendruomenės nariams dalyvauti priimant sprendimus dėl tos vietos (teritorinės bendruomenės) reikalų tvarkymo, taigi ir kuo platesnes galimybes varžytis dėl vietų atitinkamos savivaldybės taryboje. Rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį, taip pat su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąsias viešosios valdžios ins

titucijas, inter alia į savivaldybių tarybas. Kad ir kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti savivaldybių tarybų (jų narių) rinkimuose.

Tokia (proporcinė) savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kai dėl savivaldybių tarybų narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įtraukti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima, tačiau tai nereiškia, kad, pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus), yra konstituciškai pateisinama kandidatų sąrašus apriboti vien politinių partijų sudaromais sąrašais.

Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, yra saistomas iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai asmuo, norintis pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise renkant savivaldybių tarybų narius, būtų priverstas siekti narystės kurioje nors politinėje partijoje arba susaistyti save su kuria nors politine partija kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais. Tai suponuoja būtinybę užtikrinti, kad pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus) teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos


Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai) turėtų galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir jokios politinės partijos neremiami. Jie taip pat gali būti įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius. Pasirinkus tokią (proporcinę) savivaldybių tarybų rinkimų sistemą turi būti užtikrinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius, ne tik politinių partijų, sąrašus (o jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų – ir individualiai). Susivienijimai (asociacijos), kurie pagal įstatymą turi turėti teisę sudaryti minėtus sąrašus, gali būti sukuriami tam tikriems savivaldybių tarybų rinkimams, bet jie, jeigu tai būtų nustatyta įstatyme, gali būti ir nuolat veikiantys.

Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pavieniai asmenys, neįtraukti į politinių partijų sąrašus, negali būti iškelti kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose, taip pat pagal kurį nėra numatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius galėtų kelti susivienijimai (asociacijos), kurie nėra politinės partijos, nukrypsta nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 119 straipsnio 2 dalies, kylančio reikalavimo, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus), teritorinių bendruomenių nariai – atitinkamų administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai – turi turėti galimybę savivaldybių

tarybų rinkimuose būti kandidatais į savivaldybių tarybų narius, įrašytais į kurį nors ne politinės partijos sąrašą.

Minėtas nukrypimas nesudaro prielaidų konstatuoti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės paneigia kitus iš Konstitucijos kylančius vietos savivaldos tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvus, neleidžia demokratiškai sudaryti savivaldos institucijų, deramai įgyvendinti savivaldos teisės. Taigi negalima teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata, – nuo jos yra nukrypstama tik ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus.

Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas, jog teritorinių bendruomenių nariai savo pasyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius gali įgyvendinti būdami įtraukti į ne politinių partijų sąrašus, privalo paisyti tos akivaizdžios aplinkybės, kad rinkimai yra politinis procesas. Suprantama, kad toli gražu ne bet koks (ne bet kokiems tikslams sukurtas) susivienijimas (inter alia ne bet kokia asociacija, visuomeninė organizacija, bendrija) galėtų sudaryti kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašą ir pateikti jį registruoti savivaldybių tarybų rinkimams. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitu


cijoje yra įtvirtintas ne tik politinių partijų, bet ir politinių organizacijų institutas (Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 2 dalis, 83 straipsnio 2 dalis, 113 straipsnio 2 dalis, 114 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis). Sąvokos „politinė partija“ ir „politinė organizacija“ yra artimos, bet ne tapačios.

Kad ir kokią rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, jis privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų demokratišką Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatinių gyventojų atstovavimą savivaldos institucijose, deramą savivaldos teisės įgyvendinimą bei savivaldybių institucijų funkcionavimą ir nesudarytų prielaidų savivaldybių tarybų veiklai tapti neprognozuojamai, nestabiliai, neveiksmingai. Priešingu atveju galėtų būti paneigti rinkėjų lūkesčiai, kiltų grėsmė, kad bus pažeistas ir konstitucinis atsakingo valdymo principas.

II. KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ POVEIKIS TEISINEI SISTEMAI

1. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo pasekmėspiliečiams, iki minėto nutarimoįgijusiems dvigubą pilietybę Konstitucinis Teismas, 2006 m. lap

kričio 13 d. nutarime konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys), įtvirtinantys dvigubos pilietybės galimybę (išskyrus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus), prieštarauja

Konstitucijai, kartu pažymėjo, jog tai negali būti interpretuojama kaip pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamus antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

2. Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo atidėjimas

Konstitucinis Teismas, 2007 m. vasario 9 d. nutarime pripažinęs, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 34 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, konstatavo, kad šis nutarimas netaikomas savivaldybių tarybų rinkimams, kurių vykdymo procesas jau buvo įsibėgėjęs, o kai kurios Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme numatytos šio rinkimų proceso stadijos (kaip antai: rinkimų apygardų bei rinkimų apylinkių sudarymo, rinkimų komisijų sudarymo, rinkėjų sąrašų sudarymo, kandidatų į savivaldybių tarybų narius iškėlimo) buvo jau pasibaigusios.

Atsižvelgdamas inter alia į tai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme


įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės nepaneigia iš Konstitucijos kylančių savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvų ir nekliudo demokratiškai sudaryti savivaldos institucijų, deramai įgyvendinti savivaldos teisės, taip pat iš esmės nepaneigia konstitucinės vietos savivaldos sampratos, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtų savivaldybių tarybų rinkimų konstitucingumas negali būti kvestionuojamas vien tuo pagrindu, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu šio įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio

Nuorodos

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5, 6 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 288 straipsnio 4 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 289 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2006, Nr. 1023957; ibid., 2006, Nr. 127; ibid., 2006, Nr. 137.

21 d. redakcija) 1 dalis pripažinta prieštaraujančia (atitinkama apimtimi) Konstitucijai. Tuo atveju, jeigu minėti savivaldybių tarybų rinkimai būtų atšaukiami, atidedami ar kitaip stabdomi vien dėl to, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis pripažinta prieštaraujančia (atitinkama apimtimi) Konstitucijai, neabejotinai būtų padaryta nepalyginti didesnė žala rinkėjų lūkesčiams, taip pat ne tik vietos savivaldos, bet ir visos viešosios valdžios sistemos stabilumui.


2. Nekrošius V. Kai kurie civilinio proceso teisės klausimai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje. – Teisė, 2007, Nr. 63, p. 84.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2006, Nr. 1234650.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai“. – Valstybės žinios, 2003, Nr. 1245643.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2006, Nr. 1415430.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2007, Nr. 19722.

RECENZIJA

KONSTITUCIJŲ AIŠKINIMAS

Arnoldas MatijošiusLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamento teisėjo padėjėjas

Interpreting Constitutions. A Comparative Study. Oxford University Press, 2006.353 p. ISBN 0199274134 9780199274130

Recenzuojamojoje knygoje (liet. „Konstitucijų aiškinimas: lyginamasis tyrimas“) yra analizuojami ir lyginami šešių valstybių konstitucinių arba aukščiausiųjų teismų taikomi konstitucijų aiškinimo metodai, aiškinimo šaltiniai, nušviečiamas istorinis ir politinis šių valstybių konstitucijų ir jų kontrolės institucijų formavimosi bei veiklos kontekstas. Kiekvieno skyriaus autorius yra konstitucinės teisės specialistas: Markas Tushnetas rašo apie JAV, Peteris W. Hoggas – apie Kanadą, Jeffrey Goldsworthy – apie Australiją, Donaldas P. Kommersas – apie Vokietiją, S. P. Sathe – apie Indiją, Heinzas Klugas – apie Pietų Afrikos Respubliką. Leidinį redagavo ir išvadas parengė J. Goldsworthy.

Lyginamajam konstitucijų aiškinimo metodų tyrimui, J. Goldsworhty’io nuomone, būtent šių valstybių konstitucijos pasirinktos dėl to, kad jos ilgą laiką (išskyrus „jauną“ Pietų Afrikos Respublikos Konstituciją) buvo ir dabar yra plačiai aiškinamos tų valstybių kompetentingų teismų, tas aiškinimas daro įtaką naujų šių šalių konstitucinių normų turiniui ir jų aiškinimui. Kiti pasirinkimo kriterijai: tai yra federacinių valstybių kons

titucijos, seniausių ir jaunesnių valstybių konstitucijos – tai kultūros, instituciniu, politiniu ir socialiniu požiūriais labai skirtingų valstybių konstitucijos.

Daugumoje lyginamosios konstitucinės analizės tekstų yra arba nagrinėjami patys konstitucijų tekstai, arba dėstoma, kaip reikėtų jas aiškinti, tačiau drąsiai galima teigti, kad šio veikalo autoriai ir sudarytojas daugiau dėmesio skiria minėtų šešių valstybių konstitucinių (arba aukščiausiųjų) teismų „vidaus virtuvei“, taip pat tam, kaip teisėjai yra skiriami eiti pareigų, kaip saugomas jų nepriklausomumas, kokius metodus jie taiko savo darbe, kokia apimtimi šių valstybių teismai priskirtini prie „aktyvistinį“ aiškinimo modelį pripažįstančių konstitucinių teismų ir kas tai lemia, kokiose teisinėse ir kultūrinėse terpėse šie teismai priima savo politiškai jautrius sprendimus.

1. Jungtinės Amerikos Valstijos (Mark Tushnet)

Jungtinėse Amerikos Valstijose Konstitucijos aiškinimą lemia trys pagrindiniai dalykai: pats jos tekstas yra senas, jo keitimo procedūros gana su

Arnoldas Matijošius ◆320

dėtingos, o kai kurios nuostatos (ypač dėl pagrindinių teisių) yra įtvirtintos gana abstrakčiomis sąvokomis. Dėl palyginti seniai priimtos JAV Konstitucijos ir šiuolaikinio gyvenimo imperatyvų sąveikos amerikiečiams ne kartą teko prie nūdienos poreikių pritaikyti įvairias konstitucines nuostatas, pavyzdžiui, dėl valdžios padalijimo ir žmogaus teisių, tačiau dėl sudėtingos Konstitucijos keitimo procedūros labiau paplitęs yra teismų teikiamas jos aiškinimas. Taigi Konstitucija yra pritaikoma ją aiškinant. Autoriaus nuomone, galbūt būtų per drąsu vadinti JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjus novatoriais, nes jie daugiau buvo verčiami dar XVIII amžiaus Konstitucijos tekstą aiškinti atsižvelgdami į įvairius visuomeninius ir ekonominius pokyčius. M. Tushnetas nesigilina į tokių pokyčių prielaidas ir priežastis, pavyzdžiui, jis visiškai apeina moralinių vertybių pokyčių JAV visuomenėje problemą. Be kita ko, yra aptariama JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpuso formavimo taisyklės ir dažnai tik specialistams žinomi konkrečių teisėjų skyrimo motyvų niuansai. Pateikiama JAV Konstitucijos pataisų turinio ir jų priėmimo apžvalga ir pabrėžiama, kad jos yra susijusios arba su valstybės valdžios institucijų įgaliojimų nustatymu, arba su žmogaus teisių, ypač lygybės klausimu, reglamentavimu. JAV Konstitucijoje yra sąvokų, tokių kaip „komercija“, kurioms aiškų turinį suteikė būtent JAV Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija.

JAV konstitucinėje jurisprudencijoje išskirtini Konstitucijos „tėvų“ pradiniam šio dokumento tekstui teiktos prasmės supratimo ir tiriamojo teksto atžvilgiu

vyraujančios politinės teorijos interpretavimo metodai. Antroji vieta tektų anglosaksų teisės sistemoje tradiciškai vyraujančiam precedentui, tačiau naujos sudėties JAV Aukščiausiasis Teismas vis dėlto jo netaiko, kai įsitikina, kad ankstesnės sudėties Aukščiausiojo Teismo konstitucinėje jurisprudencijoje konkretus buvo „neteisingai išspręstas“. Kiti metodai – reprezentacinisįtvirtinamasis, struktūrinis aiškinimo – JAV Aukščiausiojo Teismo praktikoje taikomi rečiau, taip pat gana retai (nors, autoriaus teigimu, ši tendencija keičiasi) yra teikiamos nuorodos į kitų šalių teismų ar įstatymų leidybos praktiką.

Autoriaus manymu, kai Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuomonės dėl konstitucinės bylos išvadų skiriasi, kompromisas pasiekiamas „apsvarsčius visus argumentus“ (angl. all things considered) ir jų nuomones suderinus. Apskritai autorius JAV Aukščiausiojo Teismo konstitucinę jurisprudenciją dėl jos aiškinimo metodų laiko eklektiška ir neigia esą perdėtą vadinamosios „antimažoritarinės kliūties“ (angl. countermajoritarian difficulty) doktrinos įtaką. Šios doktrinos esmė ta, kad esą žmonių pasitikėjimą demokratija (kartu ir jos rezultatu – konstituciniu bendru sutarimu) mažina nerenkamų, tačiau dažnai vadovaujantis politiniais motyvais iki gyvos galvos skiriamų teisėjų asmeniniais sumetimais, o ne taikant iš anksto nuspėjamus, visose bylose vienodus aiškinimo metodus priimami sprendimai, kuriais aiškinamos svarbiausios Konstitucijos sąvokos (angl. counterma-joritarian difficulty), kad esą šie teisėjai yra nemažai perėmę įstatymų leidėjo, kurį demokratiškai renka JAV piliečiai,

◆ KONSTITUCIJŲ AIŠKINIMAS 321

funkcijas. JAV konstitucinė jurisprudencija yra priemonė, naudojama Konstitucijai nuolat peržiūrėti, kad joje įtvirtintos vertybės būtų suderinamos su kintančio pasaulio realijomis. Pasak autoriaus, lengviau būtų pakeisti Konstitucijos normas, tačiau konstitucinėms nuostatoms jų aiškinimas neprilygsta ir Konstitucijos pataisų priėmimo procedūros neatstoja aiškinimo. Taigi, trumpai tariant, autorius siūlo amerikietiškosios konstitucinės jurisprudencijos metodų visetą vadinti pragmatišku eklektizmu (angl. eclecticism and pragmatism). Apibendrinant šią knygos dalį galima pagirti autoriaus pastangas atskleisti JAV konstitucinės priežiūros ypatumus kitų valstybių kontekste, tačiau derėtų pridurti, kad kol šis rinkinys buvo rengiamas leidybai nuo 2004 m. pabaigos iki šios recenzijos rašymo dienų (2007 m. vasara) JAV valstijų konstitucinės minties dirvose ėmė kaltis aštrios moralinėsvertybinės konfrontacijos suponuoti įdomūs nauji ūgliai (pastangos konstitucinę šeimos sąvoką apibrėžti kaip vyro ir moters sąjungą), kurie, reikia manyti, aktyvioje pilietinėje Amerikos visuomenėje kritiškai įvertinti, subrandins ir federalinio JAV Aukščiausiojo Teismo autoritetingus samprotavimus.

2. Kanada (Peter W. Hogg)

Kanadoje nėra vienintelio konstitucinės teisės šaltinio. Be kolonijiniais laikais Jungtinės Karalystės parlamento priimto 1867 metų Konstitucinio akto (angl. Con-stitution Act 1867), iš pradžių vadinto Didžiosios Britanijos Šiaurės Amerikos aktu (šis XIX a. priimtas Konstitucinis aktas nebuvo panašus į anksčiau už jį priimtą

JAV Konstituciją, nes iš esmės tik įsteigė konfederaciją), dar yra beveik vienodos svarbos to paties parlamento priimtas 1982 metų Konstitucinis aktas (angl. Constitucion Act 1982). Jo būtinai reikėjo, kadangi pirmasis nenumatė jokios galimybės pakeisti Konstituciją, nors praktikoje Jungtinės Karalystės parlamentas keitė 1867 metų Konstitucinį aktą (yra 29 įstatymai, kuriais jis buvo keičiamas) ir nenumatė jokio teisių bilio (angl. Bill of Rights). Taip pat svarbus konstitucinis dokumentas buvo 1982 metų Kanados aktas (angl. Canada Act 1982), kuriuo Jungtinė Karalystė pagaliau atsisakė Kanados kontrolės įstatymų leidybos srityje. Toks šalies žingsnis nepriklausomybės link galutinai įtvirtintas minėtu 1982 metų Konstituciniu aktu, jo pagrindu formuojamos svarbios Konstitucijos aiškinimo doktrinos. Dabartinė Konstitucija apibūdinama kaip aukščiausioji Kanados teisė, kuriai negali prieštarauti jokie įstatymai. Konstitucijos teksto pakeitimai daromi taikant „7 ir 50“ formulę, pagal kurią būtinas tiek dvejų rūmų parlamento, tiek bent 7 iš 10 provincijų teisės aktų leidybos institucijų, kurios atstovautų ne mažiau kaip 50 proc. visos Kanados gyventojų, pritarimas.

Reikėtų pažymėti, kad P. W. Hoggo cituojami apžvalgininkai, matyt, yra politiškai suinteresuoti išlaikyti Kanados valstybės dabartinę teritorinę sudėtį; jie Kanados federalinį modelį ir dabartinės sudėties Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos laimėjimus laiko teigiamais jau vien dėl to, kad prancūziškosios ir katalikiškosios Kvebeko provincijos, kurioje gyvena 25 proc. visų kanadiečių, secesijos procesas taip ir neįsisiūbavo.


1949 m. buvo panaikinta teisėjų teisė kreiptis į Jungtinės Karalystės valstybės patarėjų tarybos (angl. Privy Council) Teisės komitetą. Konstitucijoje Kanados Aukščiausiasis Teismas nėra numatytas; jį įsteigti ir jo sudėtis yra numatyta Kanados parlamento priimtu įstatymu. Aukščiausiąjį Teismą sudaro devyni teisėjai, trys iš jų turi būti iš Kvebeko provincijos, pagal tradiciją kiti trys – iš Ontarijo provincijos (gausiausios), du skiriami iš keturių vakarinių ir vienas – iš keturių rytinių šalies provincijų. Teisėjai dažniausiai yra skiriami iš provincijų apeliacinių teismų, retkarčiais – iš praktikuojančių advokatų; dauguma jų yra privačios teisinės praktikos ekspertai, vienas kitas – iš akademinės srities. Skirtingai nei JAV, Kanados Vyriausybė niekada nebuvo labai kritikuota dėl to, kad ji teisėjais skiria konkrečios ideologijos ar pozicijos šalininkus.

Kanados Aukščiausiasis Teismas yra bendrosios apeliacinės jurisdikcijos aukščiausioji instancija visose bylose (baudžiamosiose, civilinėse, konstitucinėse). Penkių teisėjų kolegiją skiria jo pirmininkas, tačiau, įskaitant ir konstitucines bylas apeliacinėje instancijoje, kolegija neretai posėdžiaudavo ne visos sudėties, bet dabar padėtis keičiasi. Beveik visose konstitucinėse bylose posėdžiauja visi devyni teisėjai. Aukščiausiasis Teismas pats tikrina prašymų priimtinumą ir tik jis leidžia juos pateikti tiek Federaliniam apeliaciniam teismui, tiek provincijų apeliaciniams teismams. Teismas turi ir neapeliacinio pobūdžio jurisdikcines galias: būtent Kanados Vyriausybės prašymu (maždaug kartą per 2–3 metus) teikia išvadas (tačiau iš tikrųjų jos laikomos saistančiais teisiniais sprendimais). Iš

tokių išvadų garsiausia yra Re Same Sex Mariage (2004), kurioje Kanados Aukščiausiasis Teismas patvirtino parlamento teisę pripažinti teisėtomis tos pačios lyties asmenų santuokas.

Kanados Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje svarbi vieta tenka vadinamojo baigtinio įgaliojimų sąrašo (angl. residuary clause) aiškinimui, kuris taikomas Kanados Konstitucijos nuostatoms dėl įgaliojimų paskirstymo tarp federalinio parlamento ir šalies provincijų parlamentų. Konstitucijoje yra išvardytos sritys, kuriose jie turi teisę reguliuoti, tačiau praktikoje aiškinant vystantis šiuolaikinei visuomenei kylančius klausimus sričių ribos tampa neryškios, todėl konstitucinė jurisprudencija šiais klausimais turi būti aiški. Ypač svarbus yra Kanados Aukščiausiojo Teismo vaidmuo aiškinant Žmogaus teisių ir laisvių chartiją, kuri 1982 m. tapo Konstitucijos sudedamąja dalimi, kadangi dėl joje numatytų teisių ir laisvių parlamentas įstatymu gali priimti ribojamąsias nuostatas (angl. nothwithsdanding clause) (šio teisinio mechanizmo esmė ta, kad ribojamąja nuostata paprastai yra įtvirtinama, jog būtent tam tikro įstatymo reguliuojamai sričiai ši chartija netaikoma), tuo šis teisių bilio konstitucinis aiškinimas išsiskiria, palyginti su kitomis anglosaksų šalimis. Kitos svarbiausios Kanados Aukščiausiojo Teismo veiklos sritys: 1867 metų Konstituciniame akte nustatytų dviejų skirtingų suteikiamų įgaliojimų, t. y. federalinių ir provincijų teisės aktų leidybos institucijoms nustatytų reguliavimo sričių, sąrašų aiškinimas (angl. interpretation of two lists), Kanados indėnų teisių turinio ir apimties aiškinimas, teisėjų nepriklausomumo sąvokos plėtojimas (Aukščiausiasis


Teismas yra svarstęs ir galimybę mažinti teisėjų atlyginimus).

Kanados Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje naudojasi įvairiais aiškinimo šaltiniais: pažodiniu Konstitucijos tekstu, precedentais, mokslo darbais (šį metodą 1973 m. pirmasis pritaikė iki tapdamas Aukščiausiojo Teismo pirmininku universiteto profesoriumi buvęs Bora Laskinas), tarptautine ir lyginamąja teise, be to, jis taiko įvairius aiškinimo modelius: originalizmą, progresyvinį aiškinimą, išsamų (angl. generous) aiškinimą, aiškinimą pagal tikslą (angl. purpo-sive), rėmimąsi nerašytais konstituciniais principais. Autoriaus nuomone, Kanados Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos raidoje esama unikalių aplinkybių, dėl kurių jis išsiskiria iš kitų anglosaksų šalių teismų, būtent: bilingvistinis ir bikultūrinis kontekstas (frankofoniškasis Kvebekas), indėnų teisių diskursas, iniciatyva imtis perspėti dėl krizių, galinčių kilti dėl Kanados Aukščiausiojo Teismo priimamų sprendimų (angl. crisis managmenet by the Court).

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad šis Kanados Aukščiausiojo Teismo pagrindinių bylų ir jo taikomų aiškinimo šaltinių bei metodų tyrimas yra gana išsamus ir patrauklus kiekvienam konstitucinės teisės specialistui. Išskyrus nebent teisėjų atlyginimų bylos vertinimą, autorius sugebėjo nešališkai, aiškiu akademiniu stiliumi aprašyti šio teismo veiklos metodus ir rezultatus.

3. Australija (Jeffrey Goldsworthy)

Australijos Sandrauga yra šešių valstijų federacija, jos Konstituciją sudaro

keli konstituciniai dokumentai. Kai Australija dar buvo britų monarchijos kolonija, Jungtinės Karalystės parlamentas 1900 m. priėmė Australijos Konstituciją. Iki tol kiekviena valstija turėjo savo konstituciją, kurios galiojo ir po 1900 m., tačiau tik tiek, kiek jų nuostatų nepakeitė naujoji federalinė Konstitucija. Oficialiai Jungtinės Karalystės parlamento galia keisti Australijos įstatymus baigėsi 1986 m., kai abiejų valstybių parlamentai priėmė Australijos aktą (angl. Australia Act). Visi minėti aktai ir yra svarbiausi Australijos konstitucinėje teisėje. Pačią Australijos Konstituciją šeši jos kolonijų atstovai kūrė paskutinį XIX a. dešimtmetį, paskui kiekviena kolonija referendumu ją priėmė. Apžvalgos autorius pabrėžia, kad paprastai Australijos Konstitucija laikoma ne tik įstatymu, bet ir valstijų gyventojų sutartimi (tokios nuostatos daugelyje savo pirmųjų sprendimų laikėsi ir Aukščiausiasis Teismas). Apie tai, ką tokia sutartis apima, pateikiama ir keletas įdomių pastabų, pavyzdžiui, viena jų yra dėl pastaruoju metu vis dažniau Aukščiausiojo Teismo sprendžiamų politinių ir teisinių problemų: senųjų vietos gyventojų nepriklausomumas ir iš jo kylantis jų sutarčių su kolonizatoriais ar Jungtine Karalyste teisinė padėtis (oficialiai sutartis neturi konstitucinio statuso ir visa valstybės žemė vis dar priklauso Britanijos karūnai).

Australijos valdymo forma – konstitucinė monarchija, jos karalienė yra Didžiosios Britanijos karalienė. Australijos Konstitucija nedidelė – tik 128 straipsniai, daugelis jų labai trumpi. Apžvalgos autoriaus nuomone, ši Konstitucija yra prozaiškas kūrinys, parašytas sausa teisi


ne kalba, joje nėra didingo nacionalinių vertybių ar siekių deklaravimo, taip pat nerasime ir žmogaus teisių sąrašo, anglosaksų šalių teisėje dažnai vadinamo teisių biliu. Konstitucijos keitimo tvarka yra sudėtinga: pirmiausia parlamentas turi priimti įstatymą dėl pakeitimo, paskui privalo būti gautas visų valstybę sudarančių valstijų rinkėjų pritarimas tokiam pakeitimui. Dėl tokios sudėtingos Konstitucijos keitimo tvarkos iki šiol yra pavykę jos tekstą pakeisti tik 8 kartus (nors mėginimų iš viso būta 44).

Pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios struktūrą (pagal vadinamąją Vestminsterio „atsakingo valdymo“ sistemą) karalienei pataria dvejų rūmų parlamentas (jam yra atskaitinga Vyriausybė). Visoje valstybės valdžios struktūroje vyrauja JAV federalinei sistemai būdingi valdžios padalijimo modelio elementai. Teismų sistemą sudaro federaliniai ir valstijų teismai. Federalinio Aukščiausiojo Teismo jurisdikcija, palyginti su jo analogu JAV, skiriasi tuo, kad šis Australijos teismas teisės klausimais ne tik žemesniems federaliniams, bet ir valstijų teismams yra ir apeliacinė instancija. Galima tik apgailestauti, kad autorius nenurodo, kaip jurisdikcija yra paskirstyta faktų nustatymo klausimais.

Nors Australijos konstitucinė federalinė sistema „pasiskolinta“ iš JAV, joje yra įtvirtinta mažiau nuostatų dėl asmens teisių. Apskritai Australijos žmogaus teisių reguliavimo tradicija yra artimesnė britiškajai. Pasak autoriaus, tai iš dalies nulėmė istorinio vystymosi peripetijos, kadangi Australija, skirtingai nei gana „maištingu“ savo tėvonijos atžvilgiu keliu ėjusi naujoji valstybė JAV, kur atvykėliai

iš Europos siekė savo pagrindines teises įtvirtinti konstituciškai, kūrėsi remdamasi apgalvota ir pragmatiška reforma, inspiruota pačios Britanijos imperijos valdžios. Vyrauja ne prigimtinės teisės, bet britų politinės minties padarinys – utilitarizmas, tokias teises užtikrina demokratiškai renkami tautos atstovai, tačiau Australijos konstitucinėje tradicijoje pastebimas ir europiečių migrantų siekis turėti stiprią valdžią, ekstensyvų socialinį reguliavimą ir t. t.

Autoriaus nuomone, su kuria, jei kalbėsime apie federalizmo klausimų konstitucinį reguliavimą, būtų galima ir nesutikti, daugiausia iš Konstitucijos tra-vaux preparatoire ir iš teksto implicitinių nuostatų galima spręsti, kad Australijoje konstituciškai yra įtvirtinta teisminė Konstitucijos kontrolė. Iki Konstitucijos priėmimo 1900 m., kolonijų laikais, aukščiausioji apeliacinė instancija, kaip ir Kanadoje, buvo Valstybės patarėjų tarybos Teisės komitetas, veikęs Londone. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, kad Aukščiausiasis Teismas turi įgaliojimus spręsti dėl Australijos Sandraugos ir ją sudarančių valstijų konstitucinių galių ribų, o federalinis parlamentas turi įgaliojimus klausimais, kylančiais iš Konstitucijos, arba dėl jos aiškinimo kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą. Kaip tik dėl šių priežasčių teisminė Konstitucijos priežiūra nuo pat pradžių buvo laikoma aksioma. Nuo 1907 m. iš Australijos Sandraugos Vyriausybės skiriamų teisėjų sudaromas Aukščiausiasis Teismas buvo tarpinė instancija, o nuo 1968 m. – aukščiausioji instancija visose konstitucinėse bylose. 1984 m. buvo panaikinta teisė į šį teismą kreiptis visais klausimais, jo jurisdikcija


buvo apribota apeliacijų sudėtingais nacionalinės svarbos klausimais nagrinėjimu, ir nuo tol Aukščiausiais Teismas yra aktyvesnis. Nuo XX a. pradžios jo teisėjų skaičius padidintas iki 7, toks jis ir išlieka. Reikalaujama, kad Sandraugos kompetencijos klausimus nagrinėtų ne mažiau kaip trys teisėjai, praktikoje visas konstitucines bylas nagrinėja visi tuo metu dirbantys teisėjai. Įdomu tai, kad iki pat XX a. pabaigos Aukščiausiajame Teisme vieši posėdžiai nevykdavo, visas procesas buvo vien rašytinis, skirtingai nei, pvz., tokiame pat JAV teisme. Sprendimai vieningai beveik nepriimami, dažnai yra rašomos kelios sprendimui pritariančios ir viena arba kelios nepritariančios atskirosios nuomonės. Australijos Aukščiausiojo Teismo sprendimai yra labai ilgi, todėl, pasak autoriaus, kartais būna sunku išskirti, kokį svarbiausią principą jis būtent tame sprendime plėtojo.

Pačioje Konstitucijoje nėra nustatyta, kaip ji turėtų būti aiškinama. Aukščiausiasis Teismas laikosi dviejų tradicijų: britiškosios, kai konstituciniai aktai aiškinami kaip ordinariniai teisės aktai, ir amerikietiškosios, kai siekiama kūrybiškiau atsižvelgti ir į konstitucinių nuostatų tikslingumą. Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, ypač iki XX a. pabaigos, vyrauja legalistinė mintis, turėjusi įtakos teisės mokyklose, o vėliau savo baristerių praktikoje formuotai daugumos Australijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų teisinei sąmonei. Tai yra dinaminis Konstitucijos aiškinimas, kai tradiciškai daugiau dėmesio skiriama tikslingumui. Tačiau nuo 1990 m. Aukščiausiasis Teismas vis dažniau taiko ir tekstinį požiūrį (daugiau dėmesio tenka originaliajai teksto

reikšmei), ir tokį požiūrį, kai yra atsižvelgiama į tikslą (dėmesys skiriamas teksto kūrėjų tikslams, prireikus Aukščiausiasis Teismas jais gali remtis apibūdindamas nagrinėjamą tekstą), kūrybiškesniam požiūriui, kai teisėjai pirmenybę teikia šiuolaikinėms vertybėms ir valstybės valdžios interesams, užuot rėmęsi originaliąja teksto reikšme ar paisę teksto autorių ketinimų.

4. Vokietija (Donald P. Kommers)

Vokietijos konstitucija, vadinama Pagrindiniu Įstatymu (vok. Grundge-setz), 1949 m. buvo priimta tik kaip laikinoji chartija, skirta vienai iš padalytos valstybės dalių. Per pusę amžiaus paaiškėjo, kad savo konstitucine jurisprudencija Vokietija yra stipri, turi didelę įtaką ir, pasak autoriaus, prestižu netgi lenkia JAV Konstituciją. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sąjungininkai – Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV – pasiūlė vokiečiams save politiškai vėl įtvirtinti nauju konstituciniu dokumentu. Ministro pirmininko paskirtas 25 narių komitetas, dvi savaites įtemptai dirbęs, pasiūlė Parlamentinei Tarybai Pagrindinio Įstatymo projektą. Pataisytas projektas po 10 mėnesių Parlamentinės Tarybos darbo buvo priimtas 1949 m. gegužės 23 d. Bonoje.

1990 m. Vokietijos Federacinei Respublikai susijungiant su Rytų Vokietija buvo pasinaudota Pagrindinio Įstatymo 23 straipsnio nuostata, kad šis įstatymas taikomas ir kitoms (Vokietijos) teritorijoms, prisijungiančioms prie valstybės. Kartu buvo panaikinta keletas straipsnių, susijusių su pokario sienų klausimais, federacinių žemių (vok. Länder) tarpusa


vio santykiais, kai kuriomis nuostatomis dėl žmogaus pagrindinių laisvių, tikslais suvienyti Vokietiją ir prisijungti penkias naujas federacines žemes.

Pagrindinio Įstatymo preambulėje paminėta Vokietijos atsakomybė Dievui ir žmonėms, nes rengiant šio dokumento pagrindinių nuostatų projektą tvirtos pozicijos laikėsi krikščioniškosios partijos. Pažymėtina, kad tokia preambulė išskiria Vokietijos Pagrindinį Įstatymą iš kitų pristatomoje knygoje aptartų konstitucinių aktų. Į kodeksą panašiose jo normose yra įtvirtintas konstitucinis tokių klausimų reguliavimas: valstybės valdžios institucijų tarpusavio santykiai, federalinės teisės administravimas, išlaidų ir mokestinių pajamų pasiskirstymas tarp Federacijos ir žemių, karo tarnyba, pagrindinės teisės ir kt. Pagrindinio Įstatymo 1 straipsnyje skelbiama, kad žmogaus orumas nepažeidžiamas, valstybė privalo gerbti ir saugoti jį, taip pat kad konkrečiai nustatytos teisės galios kaip tiesiogiai taikoma teisė visoms valstybės valdžios šakoms, o 20 straipsnyje dėstomi naujos konstitucinės tvarkos konstituciniai principai, nustatoma, kad vykdomoji valdžia ir teisminė valdžia paklūsta įstatymui ir teisingumui (vok. Ge-setz und Recht), įtvirtinamas Konstitucinis Teismas, turintis įgyvendinti šiuos ir kitus Pagrindinio Įstatymo principus bei taisykles. Šis teisės aktas kitų Vokietijos demokratinių konstitucijų kontekste novatoriškas tuo, kad jame yra aiškiai nustatyta jo aukščiausia hierarchinė vieta. Apžvalgos autorius apibūdina jo struktūros bruožus, teisių, pareigų ir institucines garantijas, nuostatas dėl jo keitimo procedūrų. Skirtingai nei JAV, kur dau

giau einama ne Konstitucijos pataisų, o jos aiškinimo keliu, Vokietijoje vien po 1994 m. per dešimt metų buvo pakeista net 25 straipsniai ir 44 nuostatos.

Vokietijos Konstitucijoje yra įtvirtintas „grynas“ Konstitucinis Teismas, nevykdantis apeliacinio teismo funkcijų (skirtingai nei JAV ar Kanados Aukščiausieji Teismai). Pusę jo teisėjų renka Bundestagas, o kitą pusę – Bundesratas, daugiausia iš karjeros teisėjų arba teisės profesūros, taip pat ir iš valstybės tarnautojų bei pareigūnų. Teisėjai vienu metu negali būti nei šių parlamento rūmų nariais, nei federalinės arba žemių vyriausybių nariais. Ne taip, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje, Vokietijoje tiek Konstitucinio Teismo teisėjų skaičius, tiek jų kadencija, kvalifikacijos ir reputacijos reikalavimai yra įtvirtinti ne konstitucijoje, bet įstatyme. Maždaug XX a. penktojo dešimtmečio viduryje parlamentui priėmus įstatymo pataisas Vokietijos Konstitucinis Teismas išsivadavo iš Federalinės teisingumo ministerijos kontrolės, jam buvo suteikta teisė turėti savo nepriklausomą biudžetą (tokį turi Bundestagas, Bundesratas, federalinis prezidentas, federalinis kancleris), tvarkyti administracinius vidaus reikalus. Tai reiškė, kad Konstitucinis Teismas Vokietijoje galutinai įsitvirtino kaip konstitucinės sistemos ašis. Konstituciniame Teisme yra dvi kolegijos, o jose – po aštuonis teisėjus, skiriamus vienai 12 metų kadencijai.

Konstitucinio Teismo jurisdikcija skirstoma į penkias dideles dalis: 1) abstrakčioji teisminė kontrolė (kai įstatymo atitikties konstitucijai klausimas kyla ne konkrečioje kurio nors teismo nagrinėjamoje byloje, bet kurios nors federacinės


žemės vyriausybei, Federalinei Vyriausybei, trečdaliui ar daugiau Bundestago narių) – 2–3 bylos per metus; 2) konkrečioji teisminė kontrolė (kai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto atitikties konstitucijai konkrečioje byloje nusprendžia žemesnės instancijos teismas) – tai antroji pagal dydį gaunamų prašymų grupė; apie 10–20 bylų per metus; 3) aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų prašymai išaiškinti ginčą (pvz., valdžios padalijimo klausimas); 4) ginčai tarp federalinių valstybės valdžios institucijų ir federacinių žemių; 5) konstituciniai skundai (dėl pažeistų teisių kreipiasi asmenys ir organizacijos) – 96,2 proc. visų bylų. Padaugėjus šios kategorijos bylų, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Konstitucinis Teismas buvo taip pertvarkytas, kad kiekvienoje teisėjų kolegijoje prašymus svarsto trijų teisėjų komitetai (iš pradžių jie sprendė tik procedūrinius individualaus konstitucinio skundo priėmimo klausimus, o dabar jau gali nagrinėti bylas iš esmės).

Vokietijos konstitucinės teisės teorijoje pažymimas dualistinis pagrindinių teisių pobūdis: negatyvusis (subjektyvi teisė į laisvę) ir pozityvusis (individo teisė reikalauti iš valstybės veiksmingai įgyvendinti jo teises ir savarankiškumą) aspektai. Ne visuomet aišku, kada kuris iš jų laikomas viršesniu. Žinomiausios yra Maldos mokykloje byla (1979) ir Kruci-fikso kabinimo klasėje I byla (1995). Pagrindinės teisės Vokietijoje aiškinamos jas derinant ar pritaikant vieną prie kitos, o ne abstrakčiai ir kategoriškai, kaip, autoriaus nuomone, yra JAV. Lüth byloje (1958) Konstitucinis Teismas žmogaus teisių doktriną išplėtė aiškindamas

konstitucines „objektyviąsias vertybes“ ir nukreipdamas jų galiojimą taip pat ir į privatinės teisės sritį (vadinamasis trečiosios šalies poveikis). Po šios garsios teisės į informaciją konstitucinės bylos Vokietijoje prasidėjo privatinės teisės konstitucionalizacija.

Aiškinimo šaltiniai yra rašytinė konstitucija (1949 m. priimtas Pagrindinis Įstatymas ir 49 pagrindiniai jo pakeitimai, padaryti iki 2004 m.), nerašyti konstituciniai principai (pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas yra išskyręs „suprapozityvius teisės principus“, saistančius įstatymų leidėją ir kitus politinius veikėjus, socialistinės egalitarinės visuomenės principus, pagrindžiančius socialinės gerovės teoriją, ir kt.), istorinė medžiaga (Konstitucinis Teismas ją naudoja paryškindamas bendruosius konstitucinių koncepcijų, vertybių ar institucijų tikslus, neretai svarstydamas aplinkybes, kuriomis tam tikra konstitucinė nuostata buvo priimta), teismų precedentai (nors Vokietijos Konstitucinis Teismas nepripažįsta stare decisis principo, jo ir kitų aukštesniųjų teismų sprendimai dažnai yra cituojami; pavyzdžiui, Musulmonių skarų byloje (2003) Konstitucinis Teismas savo argumentus grindė net 26 savo ankstesnių sprendimų citatomis), akademiniai darbai (pavyzdžiui, solidūs Vokietijos teisės žurnalai, redaguojami garsių profesorių), lyginamoji ir tarptautinė teisė (Konstitucinis Teismas taiko vadinamąją tikrinimo procedūrą (vok. Verifikationsverfahren), kai jis patikrina, ar žemesnės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje taikomame tarptautinės teisės akte yra įtvirtintas konkretus bendrasis principas).


Vokietijos Konstitucinis Teismas savo praktikoje taiko istorinį, sisteminį, gramatinį ir teleologinį aiškinimo metodus. Tačiau teisėjai pripažįsta ir proporcingumo bei racionalumo principus, reiškiančius, kad valstybė, įstatymais ribodama žmogaus teises, turi tai pagrįsti svariais argumentais. Autorius Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat išskiria metodus, kuriuos taikant yra gerbiami vadinamieji Pagrindinio Įstatymo demokratiniai siekiai. Taip pat yra paplitęs vadinamasis struktūrinis aiškinimas, apibūdintinas kaip pozicija, kurios laikantis ypač atsižvelgiama į tai, kad Pagrindinio Įstatymo vertybių ir elementų tarpusavio santykių struktūra yra bendra (t. y. atsižvelgiama ne tiek į konkrečios klauzulės turinį, kiek į jos vietą ir santykį su visu tekstu).

5. Indija (S. P. Sathe)

Didžiosios Britanijos parlamentas 1935 m. priėmė Indijos valdymo aktą, kuriame buvo numatyta išrinkti Steigiamąjį Susirinkimą, parengsiantį nepriklausomos Indijos konstituciją. Indijos valdymo akte buvo numatyta ribota rinkimų teisė – balsuoti galėjo tik apie 28,5 proc. visų suaugusių Indijos gyventojų. Per rinkimus 69 proc. vietų Steigiamajame Susirinkime laimėjo Kongreso partija, kuri ir buvo pagrindinė nepriklausomybės siekėja. 1950 m. buvo priimta 1946–1949 m. rengta Indijos federalinė konstitucija. Joje buvo įtvirtintas dvejų rūmų parlamentas ir tai, kad šalies prezidentą renka rinkikų kongresas, kurio sudarymo tvarka gana sudėtinga; prezidentas vadovauja Vyriausybei.

1950 metų Indijos Konstitucija buvo keičiama 92 kartus.

Indijos teismai dar iki nepriklausomybės paskelbimo imdavosi teisminės kontrolės. Indijos konstitucinis teisių bilis skiriasi nuo amerikietiškojo, nes jame yra numatyti ir teisių ribojimo atvejai. Konstitucijos 13 straipsnyje yra aiškiai suformuluota nuostata, kad negalioja joks įstatymas, prieštaraujantis pagrindinėms Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms (pavyzdžiui, teisei į lygybę, teisei į nediskriminavimą (inter alia priklausymo kuriai nors kastai atveju taikomas Konstitucijos 15 straipsnis), teisei į nediskriminavimą ir teisei į lygybę valstybiniame darbe, žodžio, taikaus susirinkimo, judėjimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo teisei), nepaisant to, ar jis priimtas iki Konstitucijos įsigaliojimo, ar vėliau. Visos pagrindinės teisės Konstitucijoje skirstomos į dvi kategorijas: vienos galioja visiems asmenims, kitos – tik piliečiams. Apžvalgos autorius daro išvadą, kad apskritai pagal apimtį Indijos Konstitucija yra daug didesnė nei kitų buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų (Australijos, Kanados) konstitucijos.

Skirtingai nei kitų federacinių valstybių, Indijos teismų sistemoje nėra atskiro konstitucinio teismo. Konstitucijos turinį aiškina Aukščiausiasis Teismas, kuris yra ir aukščiausioji apeliacinė instancija civilinėse, baudžiamosiose ir kitokiose bylose. Aukščiausiojo Teismo teisėjus, pasitaręs su Aukščiausiojo Teismo ir Aukštojo Teismo teisėjais, savo nuožiūra skiria prezidentas, jie gali dirbti iki 65 metų amžiaus. Išskyrus keletą išimčių, jais paprastai tapdavo buvę žemesnės instancijos teismų teisėjai. Iki 1999 m.


iš 136 teisėjų, dirbusių Aukščiausiajame Teisme, net 115 išpažino hindu religiją, kiti teisėjai – musulmonai, krikščionys, sikhai, persai. Buvo motyvuojama, kad toks vietų paskirstymas yra proporcingas šių tikybų paplitimui tarp Indijos gyventojų. Dažniausiai Aukščiausiojo Teismo pirmininku būdavo skiriamas vyriausias amžiumi teisėjas.

Apžvalgos autorius pabrėžia, kad Indijoje visą laiką, kai yra aiškinama jos Konstitucija, iš esmės vyrauja du metodai: teisinio pozityvizmo, kuriam apibūdinti jis pasinaudoja dar 1977 m. R. Dworkino knygoje Taking Rights Seriuosly (liet. „Apie teises – rimtai“) pateiktu apibrėžimu, ir struktūrinio aiškinimo. Kaip pirmojo modelio pavyzdį jis nurodo bylą AK Goplan prieš Indiją, kurioje pareiškėjai ginčijo 1950 m. priimto Prevencinio sulaikymo įstatymo konstitucingumą. Jie teigė, kad Konstitucijos 21 straipsnio nuostata „įstatymo nustatyta procedūra“ turi atitikti sąvoką jus (teisingas įstatymas), o ne sąvoką lex (priimtas įstatymas), kadangi būtent pirmuoju atveju toks Konstitucijos normos turinio suvokimas labiau atitiktų pačią Konstitucijos dvasią. Tačiau Aukščiausiasis Teismas pareiškė, kad jis negali taip aiškinti Konstitucijos, kai joje nėra tiesioginės nuorodos į tokį nuostatos turinį. Jis rėmėsi tuo, kad Konstitucijos 21 straipsnyje nėra žodžio „tinkama [procedūra]“, todėl įstatymų leidėjas pats turi prerogatyvą nustatyti tokios procedūros turinį.

XX a. septintajame dešimtmetyje Aukščiausiasis Teismas ėmė vis dažniau taikyti struktūrinio aiškinimo modelį. Iš bylų, kuriose jis buvo taikytas, autorius pamini bylas, kuriose buvo aiškinamas

Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas vadinamasis direktyvinis principas, pagal kurį reikalaujama, kad valstybė daugiau rūpintųsi silpnesniųjų visuomenės sluoksnių, ypač atskirų kastų ir genčių, lavinimusi ir ekonominiais interesais. 1951 m. nagrinėtoje byloje Madras prieš Champakam Dorairajan buvo aiškinamasi, ar įgyvendinant šį principą ir kastoms, kitoms silpnesnėms visuomenės grupėms paliekant vietų kvotą mokymo įstaigose nėra diskriminuojama būtent dėl priklausymo inter alia kastoms, Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad šis principas neturi viršenybės prieš pagrindinę teisę. Greitai po sprendimo šioje byloje priėmimo buvo padarytos atitinkamos Konstitucijos 15 straipsnio pataisos, leidusios valstybei, nepažeidžiant Konstitucijos, pripažinti iš esmės pozityviąją diskriminaciją („socialiai ir išsilavinimu atsilikusių piliečių grupių“ protegavimą) įtvirtinančius teisės aktus. Sąvoka „atsilikusios grupės“ kėlė neaiškumų tuo aspektu, kad Vyriausybei tarsi buvo suteikta diskrecija spręsti, kas į tokias grupes patenka ir kiek lengvatų joms galima suteikti, tad Aukščiausiajam Teismui teko byloje Balaji prieš Mysore (1951) išaiškinti, kad ne vien priklausymas kuriai nors kastai gali reikšti atsilikimą šio straipsnio turinio prasme, gali būti ir kitokių veiksnių. Taip Aukščiausiasis Teismas dar kartą patvirtino, kad jis savo jurisprudencijoje vis dažniau taikys struktūrinį metodą. Šie sprendimai atlaikė laiko išbandymą, kadangi 1989 m. Aukščiausiasis Teismas vėl patvirtino, jog tai, kad 27 proc. valstybės finansuojamų darbo vietų buvo rezervuota „atsilikusioms grupėms“, neprieštarauja Konsti


tucijai (tačiau jis pripažino teisės į tokių asmenų grupių protegavimą karjeros požiūriu nekonstitucingumą). Dar kūrybiškiau šio aiškinimo metodo galimybėmis jis pasinaudojo pabrėždamas, kad tokias įstatymo nuostatas dėl rezervavimo būtina aiškinti taip, kaip ir nuostatas dėl teisės į lygybę. Kitaip sakant, valstybės teise palikti tam tikrą skaičių darbo vietų silpnesniųjų visuomenės narių grupėms turi būti siekiama tų pačių tikslų, kaip ir teisės į lygybę įtvirtinimu, tačiau jokiu būdu ne daugiau.

Nepaisant apskritai gana teigiamų atsiliepimų, yra pateikiama ir Aukščiausiojo Teismo kritika, vis dėlto apžvalgos autoriaus vertinimai nėra visiškai nepolitizuoti. Norėtųsi rasti išsamesnę teisinių Aukščiausiojo Teismo argumentų kritiką. Pavyzdžiui, dalis autoriaus kritikos tenka Aukščiausiojo Teismo sudėčiai (didesnės ekonominės galios piliečiai, užaugę labiausiai urbanizuotose Indijos vietovėse), dėl kurios esą jis neįstengė savo sprendimais įgyvendinti daugelio socialinių ir ekonominių neturtingųjų teisių, taip pat atlikti nuoseklaus baudžiamųjų bylų tyrimo, kalėjimų reformos teisinių nuostatų peržiūros.

Įdomu tai, kad apžvalgos autorius Indijos Aukščiausiajam Teismui, iš „nedrąsaus teismo“ tapusiam vienu aktyviausių teismų, kuriančių įstatymų leidybos politiką, gana drąsiai skiria vietą šalia galingiausių viso pasaulio teismų.

6. Pietų Afrikos Respublika(Heinz Klug)

Autoriaus nuomone, tai, kad Pietų Afrikos Respublika (toliau – PAR), atsi

kratydama trijų šimtmečių kolonializmo ir keturių dešimtmečių apartheido paveldo, tampa konstitucine demokratine valstybe, yra beveik stebuklas. 234ių straipsnių pagrindinis šalies įstatymas įkūnija mėginimą konstitucionalizuoti demokratiniam perėjimui būdingas viltis ir konfliktus.

1996 m. priimta Konstitucija vainikavo revoliucinius apartheido režimo sutriuškinimo laimėjimus. Nelsonas Mandela ją pasirašė 1996 m. gruodžio 10 d., o įsigaliojo ji 1997 m. vasario 4 d. Iki tol, nuo pat 1910 m., kai Didžiosios Britanijos parlamento aktu buvo įkurta Pietų Afrikos Sąjunga (angl. Union of South Africa), ši valstybė turėjo tris konstitucijas (1960, 1983 ir 1993 metų). Autorius pabrėžia, kad nuo laikinosios 1993 metų Konstitucijos naujoji skiriasi visų pirma tuo, kad joje yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas. Konstitucijai būdingi kitų po šaltojo karo atsiradusių konstitucinių priemonių, taikomų pasaulio mastu, elementai, pavyzdžiui, atskiri skyriai yra skirti viešajam administravimui, saugumo tarnyboms ir finansams. Kalbėdamas apie šios Konstitucijos originalumą autorius nurodo jos skyrius „Valstybės institucijos, remiančios konstitucinę demokratiją“, „Tradiciniai lyderiai“.

Kaip ir kiekvienos federacinės valstybės, taip ir PAR Konstitucijoje daug dėmesio skiriama atskirų federalinių subjektų teisių ir pareigų derinimui bei federalinei valdžiai priskirtų įgaliojimų apibrėžimui; autoriaus teigimu, kad ir kaip keista, tuo PAR 1996 metų Konstitucija labiau panaši ne į, pavyzdžiui, pokolonijinės Kanados ar Indijos, bet į Vokietijos konstituciją. Visų pirma tai


liudija trijų skirtingų valdžios lygių – nacionalinio, provincijų (yra 9 provincijos) bei vietos (yra trys municipalinio valdymo lygiai) ir jų tarpusavio bendro sutarimo siekimo modelio (bendradarbiavimo arba kooperavimosi principas) detalus įtvirtinimas. Įtvirtinant šį bendradarbiavimo modelį atskirame Konstitucijos skyriuje yra apibrėžta valstybės valdymo struktūra ir pateikti bendrieji principai, nustatantys, kaip valstybės institucijos turi „visais protingais būdais siekti išspręsti ginčus“ ir „išnaudoti visas galimas ikiteismines priemones ginčams išspręsti“.

Konstitucijoje nustatyta, kad jos pataisos dėl pagrindinių konstitucinių nuostatų (dėl nepriklausomybės ir kt.), dėl Teisių bilio, dėl provincijų teritorinių sienų ir jų įgaliojimų, funkcijų bei institucijų įsigalioja, jeigu Nacionalinėje provincijų taryboje (angl. National Council of Provinces) tam pritaria bent šešios provincijos iš devynių. Autorius pažymi, kad Konstitucijos Teisių bilyje yra įtvirtinti vieni pažangiausių sprendimų pasaulyje, kaip antai: mirties bausmės uždraudimas, nėštumo nutraukimo įteisinimas, vis dėlto pažymėtina, kad apskritai Europoje, nepaisant keleto išimčių, tokie sprendimai buvo priimti daug anksčiau.

Per pirmąjį dešimtmetį PAR 1996 metų Konstitucija buvo keista 11 kartų; yra įtvirtinta keletas procedūrinių garantijų, kad šis aktas nebūtų keičiamas pernelyg lengvai. Konstitucinio Teismo teisėjų yra 11, jų kadencija – 12 metų, tačiau yra nustatytas privalomas atsistatydinimo amžius – 70 metų. Konstitucinio Teismo pirmininką ir jo pavaduotoją, pasikonsultavęs su Teis

minės tarnybos komisija (angl. Judicial Service Commission) ir Nacionaliniame Susirinkime atstovaujamų politinių partijų vadovais, skiria šalies prezidentas, o kitus teisėjus, pasikonsultavęs su paskirtuoju pirmininku ir politinių partijų vadovais, jis skiria iš minėtos komisijos pateikto kandidatų sąrašo. Galioja taisyklė, kad ne mažiau kaip keturi iš paskirtųjų Konstitucinio Teismo teisėjais skyrimo metu turi būti kurio nors kito teismo teisėjais. Šiuo metu teismo sudėtis atspindi šaliai būdingą įvairovę (etninį ir religinį margumą, mažumų integraciją).

Nors PAR Konstitucijai tik šiek tiek daugiau negu 10 metų, šalies Konstitucinis Teismas jau yra pateikęs keletą esminių konstitucinių sprendimų, kuriais įtvirtino akivaizdžiai drąsią Konstitucijos garantuojamų teisių ir valstybės valdymo metodų viziją. PAR Konstitucinio Teismo naudojami konstituciniai interpretavimo šaltiniai yra įvairūs, tačiau tendencija aiški: Konstitucija suprantama ne vien kaip rašytinis tekstas, bet ir kaip joje įtvirtintos vertybės. Ji aiškinama taikant įvairius metodus. Antai teisėjas Kentridge’as yra pažymėjęs, kad pagrindinius principus įkūnijanti konstitucija turėtų būti aiškinama tiek plačiai, kiek tik leidžia jos rašytinė išraiška. Taigi PAR Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taiko vadinamąjį išsamų aiškinimą (pvz., teises aiškina taip, kad jų pritaikymas būtų naudingiausias kuo platesniam asmenų ratui), tikslinį aiškinimą (teisės aiškinamos ne abstrakčiai, o atsižvelgiant į tai, nuo kokių pažeidimų ar diskriminacinių aktų jos turi apsaugoti asmenį), pozityviųjų pareigų ir atsakomybės aiškinimą (pvz.,


aiškinant valdžios ir kitų viešąją valdžią įgyvendinančių institucijų pareigas jos ne tik siejamos su draudimais pažeisti tam tikras ribas ar teises – joms taikomi ir nurodymai veikti tam tikru būdu ir prisiimti atsakomybę už veiksmus, ir tai yra laikoma vienu svarbiausių naujosios konstitucinės tvarkos elementų), aiškinimą atsižvelgiant į pareigą plėtoti precedentų (teismų) teisę (angl. com-mon law).

Apibendrinant šios šešių dalių knygos recenziją būtina pabrėžti, kad aprašytų konstitucinių sistemų pažintinio, taip pat ir lyginamojo pobūdžio medžiagos spektras turėtų sudominti visus, kurie domisi tiek konstitucine teise, tiek teise apskritai. Ji galėtų paskatinti ir Lietuvoje atlikti platesnius lyginamosios konstitucinės teisės tyrimus bei išsamiau susipažinti su ne tik knygoje aprašytų valstybių konstitucinėmis sistemomis.


VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2007 m. balandžio 1–birželio 30 d.

Gegužės 29–30 d. Venecijoje vyko Venecijos komisijos Jungtinės konstitucinės justicijos tarybos 6asis posėdis. Jame dalyvavo ir Lietuvai atstovaujantis Venecijos komisijos tikrasis narys E. Jarašiūnas, kuris yra ir šios tarybos narys. Posėdyje buvo išklausytas sekretoriato pranešimas, aptartos elektroninės informacijos teikimo Venecijos forume problemos. Venecijos komisijos atstovas posėdžio dalyvius informavo apie įvairių šalių konstitucinių teismų įstatymų pakeitimus, taip pat pristatė Venecijos komisijos parengtą konstitucinės justicijos vademecum. Jungtinė konstitucinės justicijos taryba apsvarstė bendradarbiavimo su Europos Konstitucinių Teismų Konferencija, Konstitucinių teismų, vartojančių prancūzų kalbą, asociacija, Pietų Afrikos teisėjų komisija, Naujųjų demokratinių valstybių konstitucinių teismų konferencija, Azijos konstitucinių teismų tinklu, Iberijos–Amerikos konstitucinės justicijos konferencija, Arabų šalių konstitucinių teismų ir tarybų sąjunga. Sekretoriatas posėdžio dalyvius informavo apie numatytą 2009 m. pradžioje surengti pasaulinę konstitucinės justicijos konferenciją, kurioje dalyvaus su Venecijos komisija bendradarbiaujančioms regioninėms organizacijoms priklausantys konstituciniai ir kiti teismai. Aptarti Venecijos komisijos surengti ir numatomi

organizuoti seminarai konstitucinės justicijos klausimais, taip pat konstitucinės justicijos biuletenio leidimo, naudojimosi CODICES sistema klausimai. Numatyta, kad kitas Jungtinės konstitucinės justicijos tarybos posėdis įvyks 2008 m. gegužės arba birželio mėn.

Birželio 1–2 d. Venecijos komisija Venecijoje surengė 71ąją plenarinę sesiją; joje dalyvavo ir Venecijos komisijos tikrasis narys iš Lietuvos E. Jarašiūnas. Venecijos komisija išklausė sekretoriato pranešimą (pranešėjas G. Buquicchio), aptarė bendradarbiavimo su Ministrų Komitetu klausimus (buvo išklausyti Slovėnijos nuolatinė atstovė prie Europos Tarybos M. Bole, Lenkijos nuolatinis atstovas prie Europos Tarybos P. Switalskis), pasidalyta nuomonėmis apie bendradarbiavimą su Europos Tarybos Parlamentine Asamblėja (išklausytas A. Drzemczewskis) ir su Europos vystymo banku (išklausytas N. Guglielmo). Toliau nagrinėtos Venecijos komisijos rengiamos išvados dėl policijos darbuotojų pažymėjimo panaikinimo Bosnijoje ir Hercegovinoje, dėl Albanijos neteisėtų statybų įteisinimo įstatymo (rengiant bendrą išvadą amicus curiae Albanijos Konstituciniam Teismui). Komisija išklausė informaciją kaip rengiamą išvadą dėl Armėnijos rinkimų kodekso pataisų

334334

ir pavedė sekretoriatui baigti rengti bendrą su OSCE/BIDDH išvadą. Be to, Venecijos komisija buvo informuota apie Azerbaidžano Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo pataisų projektą ir Kroatijos rinkėjų registro įstatymo projektą.

Suomijos aukščiausiojo administracinio teismo pirmininkas P. Hallbergas informavo apie savo šalies konstitucinės sistemos raidą. Naujoji Suomijos Konstitucija patikslino valstybės institucijų santykių reguliavimą, konkrečiau reglamentavo pagrindines teises ir laisves, įtvirtino Suomijos dalyvavimo Europos integracijoje pagrindus.

Buvo išklausyta informacija apie Kazachijos ombudsmeno institucijos pertvarką ir apie Venecijos komisijos delegacijos vizitą gegužės 14–15 d. Alma Atoje ir Astanoje. Venecijos komisija pritarė nuomonei dėl galimos Kazachijos ombudsmeno institucijos reformos. Kazachijos Konstitucinės Tarybos narys Abiševas pateikė siūlymus dėl tolesnio bendradarbiavimo su šia komisija.

Kirgizijos Konstitucinio Teismo pirmininkė Č. Baekova informavo apie konstitucinę padėtį šioje šalyje. Aptartas Moldovos politinių partijų įstatymo projektas ir pritarta H. H. Vogelio komentarams dėl jo.

Juodkalnijos parlamento pirmininkas R. Krivokapicas informavo apie Juod

kalnijos Konstitucijos rengimo problemas. Išklausyta informacija apie naująją Serbijos Konstituciją, pritarta nuomonei dėl Kosovo liaudies advokato įstatymo projekto. Venecijos komisija aptarė Ukrainos parlamentinės opozicijos įstatymo projektą ir pritarė išvadai dėl jo, taip pat buvo pritarta išvadai dėl imperatyvaus mandato įtvirtinimo vietos tarybose ir Krymo parlamente, dėl Rinkėjų registro įstatymo projekto. L. Mihajus informavo apie Rumunijos konstitucinės sistemos raidą.

Aptartos bendradarbiavimo su Europos Tarybos vietos ir regioninės valdžios kongresu, OSCE/BIDDH, Iberijos–Amerikos konstitucinės justicijos konferencija, nevyriausybine organizacija „Pilietinė visuomenė ir demokratija Europoje“ problemos.

Venecijos komisija išklausė informaciją apie Demokratinių institutų pakomisės, Demokratinių rinkimų tarybos, Jungtinės konstitucinės justicijos tarybos posėdžius.

Plenarinėje sesijoje buvo patvirtintos ir kitų 2007 m. rengiamų Venecijos komisijos plenarinių sesijų datos (72oji sesija – spalio 19–20 d., 73ioji sesija – gruodžio 14–15 d.), taip pat 2008 m. plenarinių sesijų datos – jos turėtų įvykti kovo 14–15 d., birželio 13–14 d., spalio 17–18 d. ir gruodžio 12–13 d.

Parengė Egidijus Jarašiūnas

Jurisprudencija, 2007, 2 (92), p. 61–67: spausdinamas Mykolo Rome-rio universiteto Teisės fakulteto Admi-nistracinės teisės ir proceso katedros lektorių Ievos Deviatnikovaitės ir Re-migijaus Kalašnyko straipsnis „Parla-mentinė kontrolė ir valdžių padalijimo principo įgyvendinimo problemos Lie-tuvoje“.

Autoriai siekia atskleisti teorinius ir praktinius parlamentinės kontrolės ir priežiūros sąvokų sąlyčio taškus kalbant apie valdžių padalijimą. Jie svarsto, ar „priežiūros“ sąvoka savo esme geriau atskleistų tai, kad tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios nėra subordinacinių santykių, unifikuotų parlamentinės „kontrolės“ prasmę ir taip tiksliau užtikrintų teisinių vertybių, skirtų valdžių padalijimo principui, akcentavimą ir jų įgyvendinimą.

Jurisprudencija, 2007, 4 (94), p. 7–14: spausdinamas Mykolo Rome-rio universiteto Teisės fakulteto Kons-titucinės teisės katedros profesoriaus Egidijaus Jarašiūno straipsnis „Lietu-vos Konstitucinis Teismas ir demokra-tinių rinkimų instituto konstitucinių pagrindų apsauga“.

Autorius teigia, kad per keliolika savo veiklos metų Konstitucinis Teismas yra vertinęs Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų ir kitų įstatymų, susijusių su rinkimais, konstitucingumą. Nemažai šių aktų nuostatų buvo pripažinta antikonstitucinė


mis. Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylas, kuriose buvo sprendžiama, ar per Seimo (parlamento) rinkimus nebuvo pažeisti rinkimų įstatymų reikalavimai.

Autorius pažymi, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs oficialią konstitucinę demokratinių rinkimų pagrindų doktriną. Jis yra tyręs ir vertinęs nemaža rinkimų santykius reguliuojančių įstatymų normų ir kai kurias iš jų pripažinęs antikonstitucinėmis.

Straipsnio autorius, atlikęs Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, susijusios su rinkimų teisės konstitucinių pagrindų apsauga, apžvalgą, padarė keletą išvadų: Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota demokratinių rinkimų instituto konstitucinių pagrindų doktrina yra gana fragmentiška, kol kas plačiau atskleisti tik kai kurie rinkimų teisės konstituciniai principai. Taip yra dėl to, kad dar ne itin daug atitinkamų bylų yra nagrinėta, be to, tai lėmė prašymuose suformuluoti klausimai.

Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose pripažinęs, kad Konstitucijai prieštaravo ne viena tikrinto rinkimų įstatymų nuostata, „išvalė“ įstatymų nustatytą rinkimų reguliavimą. Šio reguliavimo konstitucingumas laikytinas būtina prielaida tinkamai organizuoti demokratinius rinkimus. Tirdamas gautus prašymus patikrinti, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo rinkimus, Konstitucinis Teismas daugiausia dėmesio skyrė aplinkybių, kuriomis buvo grindžiami Konsti

336336

tuciniam Teismui apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, tyrimui ir vertinimui.

Justitia, 2007, 1, p. 10–17: spaus-dinamas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administra-cinės teisės katedros profesoriaus Egi-dijaus Šileikio straipsnis „Restitucija ir repatriacija: esminis pokytis, arba ką daryti teismams?“

Autorius nagrinėja padėtį, susidariusią Konstituciniam Teismui 2006 m. lapkričio 13 d. priėmus nutarimą dėl Pilietybės įstatymo ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatų, kuri, jo nuomone, itin svarbi teismams, nagrinėjantiems repatrianto statuso atsisakančių asmenų prašymus pripažinti teisę atkurti nuosavybės teises.

Parlamento studijos, 2006, 6, p. 123–152: spausdinamas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekano prof. Juozo Žilio straipsnis „Konstitucija kaip laisvės raiškos teisi-nė politinė forma“.

Straipsnyje analizuojant konstitucijos sampratą ir konstitucinių funkcijų aspektus pažymima, kad konstitucijos gali būti nagrinėjamos formaliuoju, materialiuoju ir kitais aspektais. Vertinant konstituciją formaliąja prasme dėmesys atkreipiamas į šio aspekto teisiškumą, kurį išreiškia teisės normų sistema, sukonstruota konstitucijos tekste. Autorius teigia, kad nagrinėjant konstituciją tokiame kontekste svarbiausias kriterijus yra konstitucijos formalumas įtvirtinant ir reguliuojant atitinkamus visuomeninius santykius, kuriuos konstitucijos kūrėjas ir leidėjas (tauta,

parlamentas, konstitucinė asamblėja) vertina kaip pagrindinius ir turinčius esminę reikšmę visuomenėje ir valstybėje.

Pasirinkęs kitą, konstitucijos vertinamąjį kriterijų, t. y. laisvę kaip žmogaus, tautos gyvenimo pagrindą, deklaruojamą ne tik šiuolaikiniuose konstituciniuose aktuose, bet ir tolimesnėje ar artimesnėje praeityje, straipsnio autorius siekia parodyti, kad laisvės demokratinė vertybė buvo vienas pagrindinių veiksnių pasauliniame konstituciniame procese, skatinusi ne tik socialinę pažangą, bet ir žmonių lūkesčių konstitucionalizavimą teisiniuose tekstuose. Vienas pagrindinių konstitucionalizmo bruožų – tai, kad naujų konstitucijų priėmimas visada ženklino esminius socialinio gyvenimo pokyčius, kardinalias socialines politines ir teisines reformas.

J. Žilys nagrinėja 1988–1990 m. – Atgimimo laikotarpį, kai buvo siekiama atkurti Lietuvos valstybę, įgyvendinti tautos siekį savarankiškai spręsti savo valstybinės organizacijos sutvarkymo klausimus, rinktis, kokiomis teisinėmis, politinėmis formomis užtikrinti žmonių teises ir laisves, kokiais teisiniais politiniais pagrindais dalyvauti tarptautinės demokratinės bendrijos veikloje. Siekis atkurti valstybės suverenitetą sutapo su žmogaus, tautos laisvės lūkesčiais.

Teisė, 2007, 63, p. 76–87: spaus-dinamas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. Vytauto Ne-krošiaus straipsnis „Kai kurie civili-nio proceso teisės klausimai Lietuvos Konstitucinio Teismo doktrinoje“.

Autorius analizuoja Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., kovo 28 d.,

337337◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

gegužės 9 d. ir rugsėjo 21 d. nutarimus, kuriais, jo nuomone, iš esmės yra įsikišta į civilinio proceso teisės doktrinos formavimą. Straipsnyje yra nagrinėjama visus procesus jungiančios „procesinės teisės“ formavimas, teisminio precedento sąvoka, objektyviosios tiesos nustatymas kaip įrodinėjimo tikslas, nepaneigiama teisė vieną kartą skųsti priimtą teismo sprendimą ir teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą.

Teisės žinios: žurnalo Justitia prie-das, 2007, 1 (18), p. 7–8: spausdinamas Salomėjos Zaksaitės straipsnis „Jūs Už? Ar jūs Ne prieš?“

Autorė aptaria Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimą, kuriame pripažinta, kad Savivaldybių tarybų įstatymo dalis, leidžianti Lietuvos nuolatinių gyventojų teisę būti renkamiems į savivaldybių tarybas įgyvendinti vien per politines partijas, prieštarauja Konstitucijai.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

Balandžio 12 d., VilniusKonstituciniame Teisme lankėsi ir su

kolegomis diskutavo Armėnijos Konstitucinio Teismo pirmininkas Gagikas Harutiunianas ir teisėjas Henrikas Danielianas. Pokalbyje su Konstitucinio Teismo pirmininku Egidijumi Kūriu, teisėjais Armanu Abramavičiumi, Toma Birmontiene, Kęstučiu Lapinsku ir Vytautu Sinkevičiumi buvo aptarti abiejose šalyse buvę mėginimai keisti Konstitucinio Teismo įstatymą, didesnio atgarsio sulaukę nutarimai (Armėnijoje keisti Konstitucinio Teismo įstatymą ir uždrausti Konstituciniam Teismui aiškinti Konstituciją buvo mėginta 2003 m.). Svečiai supažindino su Armėnijos Konstitucijos pataisomis, padarytomis 2005 m. lapkričio mėn. (buvo pakeista 90 proc. jos straipsnių). Armėnijos parlamentui yra nustatytas dvejų metų terminas visiems įstatymams suderinti su Konstitucija. Buvo pertvarkytas ir Konstitucinis Teismas, išplėstas subjektų, galinčių kreiptis į jį, sąrašas. Nuo 2006 m. liepos mėn. Armėnijos Konstituciniame Teisme galima paduoti ir individualų skundą. Per pastaruosius metus Konstitucinis Teismas yra gavęs daugiau kaip tūkstantį individualių prašymų; nustatytus reikalavimus atitinka ir nagrinėti yra priimama 9 proc. tokių prašymų, o iš jų patenkinama tik du trečdaliai. Per tą laiką kiti teismai ir generalinis prokuroras į Konstitucinį Teismą kreipėsi tik kartą, parlamento frakcijų atstovai – du kartus.

Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai domėjosi Armėnijos Konstitucinio


Teismo sprendimų ir naujų prašymų priėmimo terminais, taip pat tuo, dėl kokių teisės aktų konstitucingumo į Konstitucinį Teismą gali kreiptis savivaldybių tarybos.

Armėnijos Konstitucinio Teismo delegaciją vizito Lietuvoje metu taip pat priėmė Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas, Mykolo Romerio universiteto profesoriai ir rektorius prof. Alvydas Pumputis.

Balandžio 19 d., VilniusKonstituciniame Teisme lankėsi ir su

jo pirmininku Egidijumi Kūriu susitiko Mykolo Romerio universiteto studentai. E. Kūris jiems papasakojo apie Konstitucinio Teismo kompetenciją, įgaliojimus, naujų prašymų priėmimo procedūrą, subjektus, galinčius kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylų nagrinėjimo tvarką ir terminus, galimybę įvesti individualaus skundo institutą. Be to, Konstitucinio Teismo pirmininkas įvertino padėtį, susiklosčiusią Teismui priėmus nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, kad dviguba pilietybė prieštarauja Konstitucijai.

Studentai, atvykę kartu su buvusiu Konstitucinio Teismo pirmininku, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanu prof. Juozu Žiliu, domėjosi, ar dažnai teisėjai būna nušalinami nuo bylos nagrinėjimo, kaip vyksta slaptas teisėjų balsavimas priimant nutarimą ar išvadą, kaip pasikeitė Konstitucinio Teismo darbas Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Studentai taip pat klausinėjo

339339◆ KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

apie nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės santykį, prejudicinius sprendimus, sąlygas individualaus skundo institutui veiksmingai veikti.

Gegužės 5 d., VilniusKonstituciniame Teisme buvo ap

dovanoti teisės universitetų studentai, laimėję esė konkursą „Ciceronas“. Esė konkurso „Pilietybės samprata: bipatrizmas“ laimėtojus sveikino renginio globėjas Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris.

Europos studentų teisininkų asociacijos konkurse dalyvavo 30 studentų iš trijų Lietuvos universitetų. Pirmąją vietą užėmė Vilniaus universiteto studentė Vesta Kalvytė, antrąją – Mykolo Romerio universiteto studentas Dainius Židanavičius, trečiąją – Vilniaus universiteto studentė Ieva Vezbergaitė.

Konkurso dalyvius taip pat sveikino Mykolo Romerio universiteto dekanas prof. Juozas Žilys, konkurso vertinimo komisijos nariai prof. Egidijus Šileikis, prof. Regina Koženiauskienė ir Infolex atstovas Tauras Pėstininkas.

Gegužės 10 d., VilniusKonstituciniame Teisme lankėsi ir

su teisėjais diskutavo oficialaus vizito į Lietuvą atvykusi Portugalijos Konstitucinio Teismo delegacija. Sveikindamas svečius Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris pabrėžė aktyvaus dviejų šalių konstitucinių teismų bendradarbiavimo svarbą. Portugalijos Konstitucinio Teismo pirmininkas Rui Manuelis Gens de Moura Ramosas pabrėžė, kad, nors teismų sistemos skiriasi, Lietuvos ir Portugalijos konstituciniai teismai puikiai

bendradarbiauja. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuo 2003 m. visi Portugalijos Konstitucinio Teismo pirmininkai yra lankęsi Lietuvoje, čia jie dalyvavo Lietuvos Konstitucinio Teismo surengtose konferencijose.

Pokalbyje, kuriame dalyvavo visi Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai, E. Kūris supažindino svečius su Teismo kompetencija, teisėjų sudėtimi ir jų skyrimo tvarka, papasakojo apie šalyje vykstančias diskusijas dėl leidimo kiekvienam piliečiui kreiptis į Konstitucinį Teismą (Portugalijos piliečiai tokią galimybę turi). Portugalijos Konstitucinio Teismo pirmininkas teigė, kad šiemet jie jau yra gavę 500 individualių skundų, metų pabaigoje jų turėtų būti apie 1200, ir kad toks didelis individualių skundų kiekis neretai trukdo spręsti kitas bylas.

Portugalijos Konstitucinio Teismo pirmininko vadovaujamą delegaciją, kurioje buvo teisėjai Benjamimas Silva Rodriguesas ir Carlosas Jose Belo Pamplona de Oliveira, priėmė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas.

Gegužės 16–18 d.,An Arbornas (JAV)Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys

Stačiokas dalyvavo Mičigano universiteto Teisės mokyklos ir Furth šeimos fondo (JAV) surengtoje XV tarptautinėje teismų konferencijoje, kurioje jis perskaitė pranešimą ir dalyvavo diskusijoje. Konferencijos dalyviai – konstitucinių, aukščiausiųjų ir administracinių teismų teisėjai, susirinkę iš viso pasaulio, diskutavo apie nacionalinių teismų sprendimuose taikomą tarptautinę ir lyginamąją teisę,

340340

taip pat apie teisingumo vykdymą nagrinėjant sudėtingas įmonių ir komercines bylas, kuriose sprendžiami rinkos, mokesčių, darbo, įdarbinimo ir intelektinės nuosavybės klausimai.

Gegužės 24–26 d. Maskva (Rusija)Konstitucinio Teismo Teisės depar

tamento vyresnysis teisės specialistas Kristupas Kerutis dalyvavo Maskvoje vykusiuose tarptautiniuose kursuose „Tarptautinės teisės įtaka nacionalinei įstatymų leidybai“, čia jis pristatė straipsnį „Tarptautinės teisės įtaka Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui kaip negatyviajam įstatymų leidėjui“. Kursus organizavo Teisėkūros ir lyginamosios teisėtyros institutas prie Rusijos Federacijos Vyriausybės (http://www.izak.ru).

Gegužės 24–26 d., Venecija (Italija) Konstitucinio Teismo teisėjas Sta

sys Stačiokas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Viduržemio ir Juodosios jūrų ekosistemų apsauga ir darnus vystymasis“. Šioje Tarptautinio aplinkos fondo teismo surengtoje konferencijoje buvo diskutuojama, kaip užtikrinti teisės taikymą Viduržemio ir Juodojoje jūrose. Jos dalyviai – mokslininkai, ekologijos specialistai, teisėjai ir UNESCO atstovai – aptarė šių dviejų jūrų ekosistemų panašumus bei skirtumus, lygino jas su Baltijos jūros, Šiaurės Atlanto ir Šiaurės jūrų ekosistemomis, jų valdymo modeliais.

S. Stačiokas perskaitė pranešimą „Saugomų teritorijų apsaugos problemos Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“ ir dalyvavo diskusijoje.

Gegužės 26 d., Jasai (Rumunija)Konstitucinio Teismo pirmininko

patarėjas Egidijus Jarašiūnas dalyvavo Rumunijoje vykusioje IX tarptautinėje Frankofoninio konstitucinės teisės centro apvaliojo stalo diskusijoje „Klasikinės konstitucinės teisės doktrinos sąvokų kaita ir būtinybė jas persvarstyti arba iš naujo kurti“. Teisės profesoriai, senatoriai, Europos valstybių konstitucinių teismų teisėjai diskutavo apie valstybės suverenitetą šiuolaikinėmis sąlygomis, viešosios valdžios organizavimą ir teisės šaltinius.

E. Jarašiūnas perskaitė pranešimą „Konstitucijos kaip aukščiausiosios teisės koncepcija Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“ ir dalyvavo diskusijoje.

Gegužės 29–30 d., Venecija (Italija) Konstitucinio Teismo pirmininko

patarėjas Egidijus Jarašiūnas dalyvavo Europos komisijos „Demokratija per teisę“, kitaip vadinamos Venecijos komisija, Konstitucinės teisės jungtinės tarybos posėdyje ir Venecijos komisijos 71ojoje plenarinėje sesijoje.

Birželio 4–6 d., Krokuva (Lenkija)Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių

teismų teisėjai posėdžiavo kasmetėje dvišalėje konferencijoje. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Konstitucinio Teismo XI konferencijos tema – „Konstituciniai parlamentinių laikinųjų tyrimo komisijų veiklos pagrindai“. Pranešimus perskaitė Konstitucinio Teismo teisėjai Stasys Stačiokas, Zenonas Namavičius ir Toma Birmontienė.

341341◆ KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

Birželio 11–15 d., Atėnai (Graikija)Konstitucinio Teismo teisėjai Kęs

tutis Lapinskas, Toma Birmontienė ir pirmininko patarėjas Egidijus Jarašiūnas dalyvavo VII pasaulio konstitucinės teisės kongrese. Kongreso dalyviai, tarp kurių – garsiausi konstitucinės teisės profesoriai, konstitucinių ir aukščiausiųjų teismų teisėjai, diskutavo, kaip konstitucijos gali padėti spręsti konfliktus ir formuoti demokratinę valdžią, kaip visuomenę įtraukti į konstitucijos rengimą, apie religijos, valstybės ir visuomenės santykius, konstitucinės teisės internacionalizavimą.

K. Lapinskas kongrese perskaitė pranešimą „Politinių klausimų konstitucinė kontrolė Lietuvoje“, E. Jarašiūnas – „Atsakingo valdymo principas ir parlamento narių statuso reguliavimo problemos Lietuvoje“.

Birželio 20 d., VilniusKonstituciniame Teisme lankėsi ir

su jo teisėjais diskutavo su oficialiu vizitu Lietuvoje viešėjusi Čekijos Konstitucinio Teismo delegacija. Diskusijoje Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris teigė pastaruoju metu keletą kartų žiniasklaidai minėjęs Čekijos Konstitucinį Teismą kaip vieną iš tų, kuriuose yra nagrinėjami individualūs konstituciniai skundai. Čekijos Konstitucinio Teismo pirmininko Pavelo Rychetskio vadovaujama delegacija buvo informuota, kad Seimas pritarė individualaus skundo koncepcijai, ir jos buvo paprašyta pasidalyti Čekijos Konstitucinio Teismo šioje srityje sukaupta patirtimi.

P. Rychetskis papasakojo, kad individualus konstitucinis skundas Čekijoje įvestas 1991 m., kai buvo įsteigtas šalies

Konstitucinis Teismas. Pasak jo, tai lėmė itin didelis visuomenės nepasitikėjimas bendrosios kompetencijos teismais. „Tai – patogumas, kurį Konstitucija suteikia piliečiams, – apie individualų konstitucinį skundą kalbėjo Čekijos Konstitucinio Teismo pirmininkas, – todėl vieną kartą suteikę jį žmonėms, negalime jo atimti.“ Per metus Čekijos Konstitucinis Teismas gauna maždaug 3500 asmenų prašymų; 75 proc. jų anksčiau nebūna nagrinėti aukštesnės instancijos teismuose ir atkeliauja tiesiai į Konstitucinį Teismą. Nagrinėti yra priimama ir teisėjų senatams perduodama tik 5 proc. gautų prašymų. „Nors 95 proc. individualių skundų nėra nagrinėjama, turime eikvoti energiją ir dirbti spręsdami, ar jie atitinka reikalavimus ir gali būti priimti“, – sakė P. Rychetskis. Jo nuomone, prieš įvedant individualaus konstitucinio skundo institutą būtina apsispręsti dėl jų priėmimo „filtrų“. Iš 3500 per metus Čekijos Konstituciniame Teisme gaunamų skundų tik 200 pripažįstama prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams.

Individualaus konstitucinio skundo įvedimui pritarė ir Lietuvos Konstituciniame Teisme viešėję Čekijos Konstitucinio Teismo teisėjai Stanislavas Balikas ir Vlasta Formankova.

Čekijos Konstitucinio Teismo delegaciją vizito Lietuvoje metu priėmė Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Virgilijus Valančius, be to, svečiai lankėsi Mykolo Romerio universitete.

Birželio 27–29 d., Niujorkas (JAV)Konstitucinio Teismo Teisės depar

342342

tamento vyriausiasis specialistas Raimundas Moisejevas dalyvavo konkurencijos teisės mokymuose. Paskaitas skaitė ir praktiniams užsiėmimams vadovavo patyrę konkurencijos teisės specialistai, taip pat Prancūzijos kasacinio, JAV antrosios apygardos apeliacinio, Kalifornijos apygardos teismų teisėjai.

Mokymuose, kuriuos surengė JAV Fordhamo universiteto Konkurencijos

teisės institutas, dalyvavo teisininkai ir teisėjai iš Brazilijos, Čilės, Estijos, Italijos, Latvijos, Pietų Afrikos Respublikos, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Vietnamo ir Vokietijos. Buvo nagrinėjama pagrindinės konkurencijos teisės sąvokos, vertikaliųjų susitarimų ypatybės, įrodymų vertinimas konkurencijos teisės bylose ir žalos atlyginimas dėl konkurencijos teisės pažeidimų.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

1. Asmens socialinės teisės konstitucinių teismų jurisprudencijoje = Personas sociālās tiesības konstitucionālo tiesu jurisprudencē: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų konferencijos medžiaga, 2006 m. rugsėjo 28–29 d., Dubingiai. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007. – 184 p. – ISBN 9789955688020.

2. Bulletin on Constitutional Caselaw / Venice Commission. – Strasbourg, 2006. – No. 2. – 377 p. – ISSN 10258116.

3. Bulletin de jurisprudence constitutionnelle / Commission de Venice. – Strasbourg, 2006. – No. 2. – 395 p. – ISSN 10233016.

4. European Constitutional Law Review. – Amsterdam: T. M. C. Asser Press, 2007. – Vol. 3. Issue. I. – 175 p. – ISSN 15740196.

5. European Court of Human Rights = Cour européenne des Droits de l’Homme: Annual Report 2006. – Strasbourg, 2007. – 128 + 130 p.

6. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University Press, Inc., 2007. – Vol. 5. No. 2 . – P. 182–388. – ISSN 14742640.

7. Konstitucinių teismų sprendimų vykdymas ir jų poveikis teisinei sistemai = Realizacja orzeczeń trybunałów konstytucyjnych i ich wpływ na system prawny: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Konstitucinio Tribunolo teisėjų dešimtosios konferencijos medžiaga, 2006 m. birželio 7–10 d., Kaunas. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007. – 143 p. – ISBN 9789955688037.

8. Liber amicorum Luzius Wildhaber: Human Rights – Strasbourg Views = Droits de l‘homme – Regards de Strasbourg / Lucius Caflisch [et al.] (ed.). – Kehl: Engel, 2007. – X, 601 p. – ISBN 3883571385.

9. Recueil des décisions du Conseil constitutionnel 2006. – [Paris]: DALLOZ, 2007. – 333 p. – ISBN 9782247074341.

10. Rešenija i opredelenija na Konstitucionija Sed na Republika Bulgarija 2006. – Sofija: Marin Drinov, 2007. – 211 p.

11. Revue française de Droit constitutionnel. – Paris: Presses Universitaires de France, 2007. – No. 70. – P. 225–448. – ISSN 11512385. – ISBN 9782130561453.

12. Sravnitelnoe konstitucionnoe obozrenie / Institut prava i publičnoj politiki. – Moskva: Institut prava i publičnoj politiki, 2007. – No. 1. – 205 p. – ISSN 18127126.

13. The Constitution and the Constitutional Court Act / The Constitutional Court of Korea. – Seoul: The Constitutional Court of Korea, 2006. – 82 p.


NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRAKONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

344344

14. The Constitutional Court in the Democratic State: International Conference dedicated to the 15th Anniversary of the Constitutional Court of the Republic of Bulgaria, Sofia 30 June–1 July 2006 / Constitutional Court of the Republic of Bulgaria. – Sofia: Constitutional Court of the Republic of Bulgaria, 2006. – 167 p.

15. The European Convention on Human Rights: Achievements, Problems and Prospects / Steven Greer. – Cambridge: Cambridge University Prees, 2006. – XIX, 365 p. – ISBN 9780521846172.

16. The Venice Commission in 2004: Annual Report of Activities / Council of Europe. – Strasbourg: Venice Commission Secretariat, [2005]. – 80 p.

17. Vestnik Konstitucionnogo Suda Rossijskoj Federacii. – Moskva: Spark, 2007. – No. 1; No. 2. – ISSN 08695725.

Parengė Vilija Jarulaitienė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJALietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 2 (6)2007 BALANDIS–BIRŽELIS

Kalbos redaktorė Rima MekaitėViršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2007 07 25. 43,5 leidyb. apsk. l.Tiražas 200 egz. Užsakymas 155.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, 01104 Vilnius

El. paštas [email protected]

Spausdino UAB „Petro ofsetas“Žalgirio g. 90, 09303 Vilnius

El. paštas [email protected]


LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 2 (6)



PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI



PRANEŠIMAI

RECENZIJA





KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISP

RU

DEN

CIJ

A

2007

◆

b

ALA

ND

IS–b

IRŽ

ELI

S

Nr. 2 (6)bALANDIS–bIRŽELIS

2007

ISSN 1822-4520

Documents

IRŽELIS KONSTITUCINĖ ALANDIS– JURISPRUDENCIJA · jurisprudencija lietuvos respublikos konstitucinio teismo biuletenis nr. 2 (6) konstitucinio teismo nutarimai konstitucinio teismo