Teismu Praktika 4 Seminaras

TEISMŲ PRAKTIKA - 4 SEMINARAS. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

Atsakovas (darbdavys) už banko paslapties atskleidimą paskyrė ieškovei (banko darbuotojai) drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Teismai ieškinį atmetė.LAT konstatavo, jog bankų sistemai keliami stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo reikalavimai. Banko darbuotojo veiksmai turi būti tokie, kad padėtų įgyvendinti šiuos tikslus. Jo elgesys turi būti tokio atsargumo laipsnio, kad būtų išsaugota komercinė paslaptis. Vienas iš komercinės paslapties požymių yra tai, kad paslaptį sudarančias žinias turintis subjektas imasi priemonių informacijai apsaugoti. Jeigu bankas parengia lokalinius aktus, draudžiančius darbuotojams skleisti informaciją, sudarančią banko komercinę paslaptį, su jais supažindina banko darbuotoją, tai darbuotojo pareiga saugoti banko komercinę paslaptį vertinama kaip tiksliai apibrėžta, jam aiški ir dėl to nesunkiai įgyvendinama. Atitinkamai banko darbuotojui keliami griežti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o jų nesilaikymas yra darbuotojo kaltė dėl paslapties neišsaugojimo. Ieškovė savo iniciatyva pateikė vertimų biurui paaiškinimą, kuriame buvo informacija, sudaranti banko komercinę paslaptį, todėl teismai pagrįstai pripažino, jog ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę.LAT teismų sprendimus paliko nepakeistus.

Infolex.PraktikaTekstas spausdinimui

Spausdinti

į apačią

1.15 Dėl banko darbuotojos kaltės dėl komercinės paslapties atskleidimo (Darbo kodekso 234 straipsnis); dėl komercinės paslapties sampratos ir santykio su banko paslaptimi

Ar yra banko darbuotojo kaltė dėl komercinės paslapties atskleidimo, kaip teisės klausimas gali būti svarstomas analizuojant ne faktinius darbuotojo veiksmus, jų priežastis, tikslus ir motyvus, bet tiriant jo veiklą reglamentuojančias teisės normas, nustatančias pageidaujamą banko darbuotojo elgesio standartą. Bankų sistemai keliami stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo reikalavimai. Banko darbuotojo veiksmai turi būti tokie, kad padėtų įgyvendinti šiuos tikslus. Jis turi veikti banko interesais ir todėl gali būti įpareigotas saugoti komercinę paslaptį. Jo elgesys turi būti tokio atsargumo laipsnio, kad būtų išsaugota komercinė paslaptis, kad jos atskleidimas nebūtų galimas dėl subjektyvių nuostatų ar priežasčių. Vienas iš komercinės paslapties požymių yra tai, kad paslaptį sudarančias žinias turintis subjektas imasi priemonių informacijai apsaugoti. Viena iš tokių priemonių yra vidaus teisės aktų priėmimas ir taikymas. Jais uždraudžiama darbuotojui skleisti informaciją, sudarančią banko komercinę paslaptį. Jeigu bankas parengia tokius lokalinius aktus, su jais supažindina banko darbuotoją, tai darbuotojo pareiga saugoti banko komercinę paslaptį vertinama kaip tiksliai apibrėžta, jam aiški ir dėl to nesunkiai įgyvendinama. Atitinkamai banko darbuotojui keliami griežti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o jų nesilaikymas yra darbuotojų kaltė dėl paslapties neišsaugojimo (Darbo kodekso 234 straipsnis).

Komercinė paslaptis yra apibrėžta CK 1. 116 straipsnyje. Tai gali būti duomenys. atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija, 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas. Vien tai, kad komercinę paslaptį sudarantys duomenys yra tokios pat rūšies ar turinio, kaip ir banko paslaptį sudarantys duomenys, nėra pagrindas teigti, kad tai banko, o ne komercinė paslaptis. Svarbu, ar banko paslaptį sudarantys duomenys atitinka komercinei paslapčiai keliamus pirmiau nurodytus reikalavimus.

Civilinė byla Nr. 3K-3-499/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

1

http://www.infolex.lt/tp/OriginalText.aspx?Id=65550

http://www.infolex.lt/tp/OriginalText.aspx?Id=65550#down


15.3.2; 22.8 „(S)“

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 3 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. Z. ieškinį atsakovui AB „Parex bankas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo; trečiasis asmuo – AB „Parex bankas“ Vilniaus filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. Z. nurodė, kad ji dirbo pas atsakovą klientų vadybininke. Atsakovas 2005 m. gegužės 20 d. paskyrė jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Įsakyme nurodyta, kad ieškovė atskleidė banko paslaptį ir taip šiurkščiai pažeidė Bankų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies bei AB „Parex bankas“ valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu patvirtintų Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklių reikalavimus. Tą pačią dieną ji buvo atleista iš darbopagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Ieškovė mano, kad ji iš darbo atleista nepagrįstai ir neteisėtai, nes nepadarė įsakyme nurodyto darbo drausmės pažeidimo. Drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – jai paskirta už tai, kad ji neva atskleidė banko paslaptį. Paslapties atskleidimas pasireiškė tuo, kad ji perdavė vertimų biurui išversti 2005 m. balandžio 15 d. jos parašytą paaiškinimą „Dėl 2005 m. balandžio 5 d. audito išvadų“. Šiame dokumente neva yra duomenų, sudarančių banko paslaptį. Jos nuomone, paaiškinime nėra jokių duomenų, kuriuos būtų galima laikyti banko paslaptimi, nes jame nėra nurodyti banko klientų asmens kodai, išduotų kreditų tikslai ir paskirtis ar kita konfidenciali informacija. Šis paaiškinimas buvo skirtas akcinės bendrovės valdybos pirmininkui J. T., kuris nesupranta lietuvių kalbos. Ieškovė vykdė darbdavio nurodymą pateikti paaiškinimą asmeniui, kuriam šis skirtas, suprantama jam kalba.

Atsakovas, kvalifikuodamas ieškovės tariamai padarytus veiksmus kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą, netinkamai taikė įstatymą. Banko paslaptis, kurios atskleidimu kaltinama ieškovė, yra specifinė paslapties rūšis, kuri nesutampa nė su viena iš DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų paslapčių. Ši teisės norma neapima banko paslapties atskleidimo, o jeigu jis yra įvykdomas, nekvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, nurodytas šioje normoje.

Be to, atsakovas pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nustatytą DK 238 ir 240 straipsniuose. Atsakovas 2005 m. gegužės 20 d. rašte Nr. K2-1-1-740 nenurodė konkretaus darbo drausmės pažeidimo, t. y.

2

nenurodė, ką konkrečiai atsakovas laiko banko paslaptimi, kurią ieškovė neva atskleidė. Šiame rašte ieškovei nurodytas vienos valandos pasiaiškinimo parašymo terminas, atsižvelgiant į nekonkrečiai nurodytą pažeidimą, nelaikytinas protingu. Ieškovė visa tai pažymėjo iš karto jos parašytame atsakovui rašte ir nurodė, kad pasiaiškinimą ji pateiks kitą darbo dieną, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, jai iš karto buvo paskirta drausminė nuobauda. Skiriant drausminę nuobaudą, nebuvo vertinamas tariamo pažeidimo sunkumas, ypač - sukeltos pasekmės, nes jokių padarinių atsakovui dėl paaiškinimo pateikimo vertėjui neatsirado.

Ieškovė prašė: 1) pripažinti AB „Parex bankas” 2005 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 89 P „Dėl drausminės nuobaudos G. Z. paskyrimo“ ir jos atleidimą iš darbo AB „Parex bankas“ Vilniaus filiale neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo keturių mėnesių jos vidutinio atlyginimo dydžio 12 000 Lt išeitinę išmoką bei darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 3) pakeisti ieškovės atleidimo iš AB „Parex bankas“ Vilniaus filialo pagrindą nurodant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu (DK 297 straipsnio 4 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė buvo teisėtai atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Teismas nurodė, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 yra išaiškinta, kad banko paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas kvalifikuotinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą tik tuo atveju, jeigu ši informacija pripažinta to banko komercine paslaptimi. AB „Parex bankas“ valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu patvirtintų Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklių 1.2 punkte nustatyta, kad banko paslaptį sudaro žinios apie klientams išduodamas paskolas ir jų išdavimo sąlygas bei klientų ūkinę-finansinę būklę, kuri tapo žinoma, analizuojant paskolos išdavimo bei panaudojimo sąlygas. Ieškovė su šiomis taisyklėmis buvo supažindinta, taip pat ji raštu pasižadėjo laikyti paslaptyje žinias, sudarančias banko paslaptį.Byloje nustatyta, kad ieškovė savo iniciatyva pateikė pašaliniam asmeniui - vertėjui - išversti į rusų kalbą 2005 m. balandžio 15 d. paaiškinimą „Dėl 2004 m. balandžio 5 d. audito išvadų“. Iš paaiškinimo turinio matyti, kad jame yra nurodyta informacija apie 19 banko klientų, kuriems buvo ar yra suteikti kreditai, fragmentiškai išdėstoma vidinė banko darbo tvarka apie kreditų išdavimą, klientų patikimumo vertinimą, taip pat nurodoma informacija apie kliento mėnesio pajamas, paskolos grąžinimo ir palūkanų sumas, informacija apie banko klientų įsipareigojimus kitiems bankams ir kiti duomenys su banko paslaptį sudarančia informacija.Vertėjas neturėjo teisės susipažinti su paaiškinime minima informacija, nes atsakovas su juo jokių sutarčių dėl paslaugų atlikimo nėra sudaręs. Ieškovė, pateikdama vertėjui dokumentą su informacija, sudarančia banko paslaptį, padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

Atsakovas nepažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Atsakovo 2005 m. gegužės 20 d. rašte Nr. K2-1-1-740 yra konkrečiai nurodyta, dėl ko ieškovė turėjo pasiaiškinti, t. y. kodėl ji savo paaiškinimą, kuriame yra banko paslaptį sudarančių duomenų, perdavė vertimų biurui. Ieškovei buvo duotas vienos valandos terminas pasiaiškinimui parašyti. Jis buvo pakankamas, nes ieškovė neįrodė, kad rašant pasiaiškinimą jai reikėjo surinkti, išanalizuoti bei įvertinti kokius nors dokumentus – ji tiesiog turėjo raštu paaiškinti savo poelgį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir motyvacija.

3

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Ji nurodė šiuos argumentus:

1. Teismai netinkamai taikė DK 234 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-1388/2002, Nr. 3K-3-694/2001.

Darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę, yra tada, kai yra visos šios sąlygos: darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingos pasekmės, priežastinis ryšys tarp darbuotojo neteisėtų veiksmų, darbuotojo kaltė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, drausminės atsakomybės taikymas negalimas. Teismai nenagrinėjo šių būtinų sąlygų drausminei atsakomybei atsirasti. Ieškovės veiksmuose taip pat nebuvo privalomojo drausminės atsakomybės požymio – kaltės. Jos veiksmuose nebuvo nei tyčios, nei neatsargumo. Ieškovė, atiduodama paaiškinimą vertimų biurui, tyčia nesiekė atskleisti banko paslaptį. Vertimų biurai verčiamų dokumentų turinį laiko konfidencialia informacija ir neperduoda jos tretiesiems asmenims. Vertėjas nėra susijęs su bankų veikla, todėl neturi jokio suinteresuotumo informacija, sudarančia banko paslaptį. Ieškovės veiksmuose nebuvo neatsargumo. Ieškovė paaiškinimą vertimų biurui pateikė tam, kad jis būtų išverstas į Banko valdytojo pirmininkui suprantamą kalbą. Ji rusų kalbos gerai nemoka, o paaiškinimo tikslas buvo apginti savo teisėtus interesus. Vertimui atlikti ji perdavė paaiškinimą specialistui dėl to, kad nebūtų iškraipytas dokumento tekstas. Ieškovė žinojo, kad banke nėra vertėjų, tačiau pagal savo darbo pobūdį nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atsakovas yra sudaręs sutartį su kitu vertimų biuru. Kadangi ieškovės veiksmuose nėra kaltės, tai jos veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami kaip darbo drausmės pažeidimas. Teismai nenagrinėjo klausimo, ar buvo darbo drausmės pažeidimo sudėtis.

2. Teismai netinkamai taikė Bankų įstatymo 55 straipsnį, CK 6.925 ir 1.116 straipsnius, DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ išaiškinimų.

Bankų įstatymo 55 straipsnyje, reglamentuojančiame banko paslaptį, yra vartojama sąvoka „banko klientas“. Šiame įstatyme nenurodyta, kokie duomenys leidžia identifikuoti banko klientą. Kliento tapatybės nustatymo klausimas reglamentuojamas Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1331 patvirtintoje Kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo tvarkoje. Šios tvarkos 1 punkte nurodyti asmenį identifikuojantys duomenys, tai – vardas, pavardė, asmens kodas, gimimo data, paso numeris ir kt. Banko paslapties subjekto veiksmas gali būti traktuojamas kaip banko paslapties atskleidimas tada, kai atskleidžiama visų šių duomenų visuma. Ieškovės 2005 m. balandžio 15 d. paaiškinime nurodyti tik banko klientų pavardės ir vardų pirmosios raidės, taigi nėra atskleista informacija apie banko klientus. Teismai šios aplinkybės neįvertino.

Teismai netinkamai kvalifikavo ieškovės veiksmus kaip darbo drausmės pažeidimą, nurodytą DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Banko paslaptis yra specifinė paslapties rūšis, kuri nesutampa nė su viena iš DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų paslapčių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 9.2 punkte yra išaiškinta, kad banko paslapties atskleidimas nekvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, nurodytas DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Banko paslaptį, kurią reglamentuoja CK 6.925 straipsnis, Bankų įstatymo 55 straipsnis, sudarančios informacijos atskleidimas kvalifikuotinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą tik tuo atveju, jeigu ši informacija yra pripažinta to banko komercine paslaptimi. AB „Parex bankas“ valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 03-48/3 patvirtintų Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklėse yra apibrėžiama pareiga saugoti banko paslaptį. Taisyklėse nenurodyta, kokia informacija pripažįstama komercine paslaptimi. Dėl to informacijos, nurodytos šiose taisyklėse, atskleidimas galėtų būti vertinamas tik kaip banko paslapties, o ne komercinės paslapties atskleidimas. Teismai klaidingai sutapatino banko paslaptį su komercine paslaptimi, netyrė ieškovės 2005 m. balandžio 15 d. paaiškinime esančios informacijos pobūdžio. Šiame paaiškinime esanti informacija neturi

4

būtino komercinės paslapties požymio – komercinės vertės.

3. Teismai netinkamai taikė DK 240 straipsnį, reglamentuojantį drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 14 punkto išaiškinimų.

Prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Savo rašte darbdavys turi nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, bei protingą terminą pasiaiškinimui raštu pateikti, taip pat turi pasiūlyti, kad darbuotojas nurodytų visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminei atsakomybei taikyti. Atsakovas 2005 m. gegužės 20 d. pateikdamas ieškovei raštą Nr. K2-1-1-740 su reikalavimu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, šių reikalavimų nesilaikė. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepažeidė DK 240 straipsnio reikalavimų.

4. Teismai netinkamai taikė DK 238 straipsnį, reglamentuojantį drausminės nuobaudos parinkimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 16 ir 21.1 punktų išaiškinimų.

DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būtų atsižvelgta į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas padarytas, taip pat į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Visos šiame straipsnyje nurodytos aplinkybėmis yra svarbios ir reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Dėl ieškovės veiksmų (paaiškinimo perdavimo vertimų biurui) atsakovui neatsirado ir negali atsirasti jokių neigiamų pasekmių. Paaiškinimas buvo perduotas specifiniam asmeniui – vertėjui, kuris verčiamo dokumento informaciją laiko konfidencialia. Paaiškinimas vertimų biurui buvo atiduotas dėl to, kad asmuo, kuriam šis buvo skirtas, nesupranta lietuvių kalbos. Teismai neatsižvelgė į šias reikšmingas bylos aplinkybes ir jų neįvertino. Viena iš reikšmingų aplinkybių, į kurią būtina atsižvelgti skiriant drausminę nuobaudą, yra tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Ieškovė pas atsakovą dirbo nuo 2000 metų, dirbo gerai ir neturėjo jokių nuobaudų. Jai 2005 m. balandžio 28 d. paskirtas papeikimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti neatsižvelgti į kitas DK 238 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Šis papeikimas jai buvo paskirtas už pažeidimus, nustatytus 2004 m. balandžio 5 d. audito išvadose. Ieškovės paaiškinimas, kurį ji perdavė vertimų biurui, ir yra jos pasiaiškinimas dėl audito išvadų, t. y. dėl drausminės nuobaudos – papeikimo. Teismai neįvertino šių aplinkybių, taip pat neatsižvelgė į tai, kad buvo vykdomas spaudimas ieškovei išeiti iš darbo savo noru, kad dėl tokio atleidimo pagrindo formulavimo ji niekur negali įsidarbinti.

5. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 13 ir16 punktų išaiškinimų.

Teismai nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neįvertino visų byloje esančių įrodymų. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, o motyvuojamojoje teismo sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Teismai nesilaikė šių reikalavimų. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad apylinkės teismas, kvalifikuodamas ieškovės veiksmus kaip komercinės paslapties atskleidimą, neatsižvelgė į daugelį kitų įrodymų, turinčių reikšmės drausminei atsakomybei taikyti (vertėjo ir vertimų biuro pareiškimus, liudytojos A. B. parodymus, į atsakovo atstovo parodymus apie tai, kad J. T. nesupranta lietuvių kalbos ir kt.). Šie įrodymai buvo svarbūs nustatant aplinkybę, kad ieškovė neatskleidė komercinės ar banko paslapties. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos įrodymus, jų neįvertino, nutartyje nenurodė, kodėl juos atmetė.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB „Parex bankas“ prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad ta aplinkybė, jog teismai papunkčiui neaptarė padaryto

5

darbo drausmės pažeidimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių, jokiu būdu nereiškia, kad teismai nevertino drausminės atsakomybės sąlygų ir jų nenagrinėjo. Teismai įvertino visas drausminės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pasiaiškinime yra banko paslaptį sudarančių duomenų, todėl ieškovė, perduodama šį dokumentą trečiajam asmeniui, šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Ieškovė žinojo, kad bankas netoleruoja jokių banko paslapties atskleidimo atvejų, neatsižvelgdamas į tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokias motyvais tai buvo padaryta. Ieškovės kaltė – itin didelis nerūpestingumas ir aplaidumas. Kasaciniame skunde ieškovė fragmentiškai cituoja ir klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 išaiškinimus. Šio nutarimo 9.2 punkte nurodyta, kad kai atskleidžiam banko paslaptis, tai laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu atitinkamai pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 arba 11 punktus. Ieškovės neteisėtai atskleista informacija apie banko klientus pagal atsakovo Valdybos 200 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 03-48/3 patvirtintų taisyklių nuostatas pripažinta banko komercine paslaptimi. Šių taisyklių 1.2 punkte nurodytos banko paslaptį sudarančios žinios apie suteikiamas paskolas ir jų sąlygas bei klientų ūkinę-finansinę būklę turi realią komercinę vertę. Ieškovės paaiškinime esanti informacija apie klientų turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, kliento šeiminę padėtį, alimentų nemokėjimo aplinkybes, gaunamas pajamas, turimų kreditų sumas, įsipareigojimus kitiems bankams, klientų reitingus ir kt. be jokios abejonės yra vertinga tretiesiems asmenims, turintiems tikslą palankiomis sąlygomis įsigyti banko klientų turtą arba siekiantiems perimti iš banko finansiškai patikimus klientus. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad skiriant drausminę nuobaudą buvo pažeista jos skyrimo tvarka. Atsakovas laikėsi DK nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, o teismai, nenukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, tinkamai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje esančią medžiagą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo DK 234 straipsnio taikymo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini.

DK 234 straipsnyje nustatyta, kad darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad šios teisės normos pažeidimas yra susijęs su darbuotojo kaltės nenustatymu. Darbuotojo kaltė yra esminis darbo drausmės pažeidimo elementas, jį turi įrodyti darbdavys, jo nenustačius, drausminė atsakomybė negalima. Tai išplaukia iš drausminės atsakomybės, kaip individualios, asmeniui taikomos teisinės atsakomybės, prigimties ir esmės. Nors bylą nagrinėję teismai sprendimų motyvuose nenurodė DK 234 straipsnio kaip taikomos normos, tačiau nustatytus darbuotojo veiksmus jie teisiškai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Iš to galima pripažinti, kad teismai konstatavo tokius faktus, kaip darbuotojo darbo pareigų netinkamas vykdymas, kad tai yra šiurkštaus pobūdžio veiksmas, kad jis padarytas dėl darbuotojo kaltės, t. y. atitinkantis DK 234 straipsnį. Nustatytų faktų visumą teismai apibrėžė kaip darbo drausmės pažeidimą, o ne vien konkretaus darbuotojo įvykdytą darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. B. v. UAB Lietuvos spauda Kauno agentūra, bylosNr. 3K-3-1388/2002, kurioje suformuluota nuostata dėl darbo drausmės pažeidimo elementų ir būtinumo juos nustatyti. Nagrinėjamoje byloje teismai nepažeidė šios nuostatos, nes nustatė, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę. Kasaciniame skunde vienos iš būtinų darbo drausmės pažeidimo sąlygų – kaltės – nebuvimas argumentuojamas faktiniais motyvais, t. y. aiškinama, ką ir kaip, kokiomis aplinkybėmis, kokiais motyvais ir tikslais darbuotoja atlikusi. Tai yra faktinio pobūdžio argumentai, neatitinkantys kasaciniam skundui keliamų reikalavimų (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Ar yra banko darbuotojo kaltė dėl komercinės paskirties atskleidimo, kaip teisės klausimas gali būti svarstomas analizuojant ne faktinius darbuotojo veiksmus, jų priežastis, tikslus ir motyvus, bet tiriant jo

6

veiklą reglamentuojančias teisės normas, nustatančias pageidaujamą banko darbuotojo elgesio standartą. Bankų sistemai keliami stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo reikalavimai. Banko darbuotojo veiksmai turi būti tokie, kad padėtų įgyvendinti šiuos tikslus. Jis turi veikti banko interesais ir todėl gali būti įpareigotas saugoti komercinę paslaptį. Jo elgesys turi būti tokio atsargumo laipsnio, kad būtų išsaugota komercinė paslaptis, kad jos atskleidimas nebūtų galimas dėl subjektyvių nuostatų ar priežasčių. Vienas iš komercinės paslapties požymių yra tai, kad paslaptį sudarančias žinias turintis subjektas imasi priemonių informacijai apsaugoti. Viena iš tokių priemonių yra vidaus teisės aktų priėmimas ir taikymas. Jais uždraudžiama darbuotojui skleisti informaciją, sudarančią banko komercinę paslaptį. Jeigu bankas parengia tokius lokalinius aktus, su jais supažindina banko darbuotoją, tai darbuotojo pareiga saugoti banko komercinę paslaptį vertinama kaip tiksliai apibrėžta, jam aiški ir dėl to nesunkiai įgyvendinama. Atitinkamai banko darbuotojui keliami griežti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o jų nesilaikymas yra darbuotojo kaltė dėl paslapties neišsaugojimo.

Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. Č. v. VŠĮ „Vilniaus kraujo centras“, bylos Nr. 3K-3-694/2001, kurioje suformuluota nuostata, kad darbuotojas turi būti supažindintas su jam pavedamomis pareigomis ir taisyklėmis, nustatančiomis jo darbo atlikimo sąlygas, o to nežinodamas, jis darbo drausmės nepažeidžia. Nagrinėjamu atveju ši nuostata netaikytina, nes byloje įrodyta, kad su komercinės paslapties saugojimo tvarka ieškovė buvo supažindinta. Byloje nustatyta, kad ieškovė savo iniciatyva pateikė vertimų biurui paaiškinimą, kuriame buvo informacija, sudaranti banko komercinę paslaptį. Ieškovė nesivadovavo, nors privalėjo vadovautis, jai žinoma banko komercinių paslapčių naudojimo tvarka. Joje nurodyta, kokiems pareigūnams ir institucijoms bei kokia tvarka žinios teikiamos. Tvarkoje yra bendro pobūdžio griežtas draudimas teikti informaciją kitoms organizacijoms ar institucijoms joje neišvardytais atvejais. Tokius reikalavimus darbdavys kėlė darbuotojui, siekdamas išsaugoti komercinę paslaptį. Tvarkoje nustatyti darbuotojo atidaus ir rūpestingo elgesio reikalavimai, kurių laikymasis užtikrintų paslapties išsaugojimą, o jų pažeidimas traktuotinas kaip darbuotojo kaltė. Teisinių argumentų, kurie tokiais aspektais keltų abejonių dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nustatant darbuotojo kaltę, kasaciniame skunde nepateikta. Teisėjų kolegija nenustatė, kad šiuo klausimu būtų pažeistas įstatymas ar teismų praktika.

Kasacinio skundo argumentai dėl Bankų įstatymo 55 straipsnio, CK 6.925, 1.116 straipsnių, DK 235 straipsnio nuostatų pažeidimo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini.

Byloje įrodytas faktas, kad darbuotoja pašaliniam asmeniui perdavė banko turimą informaciją. Ar pašaliniam asmeniui perduota informacija yra banko paslaptis, ar ji yra komercinė paslaptis, priklauso nuo to, ar informacija yra pripažinta to banko komercine paslaptimi. Apie tai teismas sprendžia pagal tai, ar bankas priėmė sprendimą dėl konkrečių duomenų pripažinimo banko komercine paslaptimi, ar nustatė jų saugojimo ar naudojimo tvarką, taip pat, ar įstatymai tokios informacijos nepriskiria prie viešos informacijos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas sutapatino banko paslaptį su komercine paslaptimi, kad atsakovo valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu patvirtintose Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklėse nėra komercinės paslapties apibrėžimo ir nenurodoma, kad išvardyta informacija yra laikoma atsakovo komercine paslaptimi.

Komercinė paslaptis yra apibrėžta CK 1.116 straipsnyje. Tai gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija; 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas. Vien tai, kad komercinę paslaptį sudarantys duomenys yra tokios pat rūšies ar turinio, kaip ir banko paslaptį sudarantys duomenys, nėra pagrindas teigti, kad tai banko, o ne komercinė paslaptis. Svarbu, ar banko paslaptį sudarantys duomenys atitinka komercinei paslapčiai keliamus pirmiau nurodytus reikalavimus.

7

Kasaciniame skunde teigiama, kad komercine paslaptimi pripažintoms žinioms taikomas komercinės vertės kriterijus. Tai teisinga, nes šis kriterijus pripažintas teisės literatūroje ir nurodomas CK 1.116 straipsnyje. Ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę, gali būti įrodinėjimo objektas, bet tam tikrais atvejais dėl informacijos naudingumo nesiginčijama, t y. pripažįstama, kad ji visada turi komercinę vertę. Tai būtų informacija apie banko klientus, jų atliekamas operacijas, turtinę padėtį. Nors skunde nurodoma, kad tokio turinio informacija neturi komercinės vertės, bet išsamiai tai neargumentuojama. Tuo tarpu teisiniuose aktuose ir literatūroje yra pripažįstama, kad duomenys apie paslaugų tiekėjus ir vartotojus (t. y. ir apie banko klientus), jų atliekamas operacijas, turtinę padėtį gali būti laikomi komercine paslaptimi (žr. R. Užpalienė. Komercinė paslaptis ir jos sauga, Vilnius, Lietuvos informacijos institutas, 1997 m. ir kt.).

Ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama pagal tai, ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi protingų saugos priemonių – nustatė informacijos naudojimo tvarką, jos platinimo draudimus ir kt. Jau minėta, kad atsakovas yra patvirtinęs Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisykles. Kasaciniame skunde šių taisyklių turinys traktuojamas taip, kad tai yra tik banko paslaptis, o ne komercinė. Nurodytos taisyklės yra lokalinis teisės aktas. Jo nuostatas reikia aiškinti kaip ir bet kurio kito teisės akto. Taisyklių pavadinime nurodoma, kad tai yra komercinę ir tarnybinę paslaptį sudarančios informacijos apsaugos taisyklės. Nors toliau tekste visas informacijos pavadinimas nevartojamas, bet jau pavadinime nurodyta, kad tai yra komercinę ir tarnybinę paslaptį sudaranti informacija. Kasacinio skundo argumentuose į tai neatsižvelgiama, šis teisės aktas neaiškinamas kaip sisteminis ir vientisas dokumentas. Šiose Taisyklėse yra nurodyti komercinę paslaptį sudarantys duomenys ir jos apsaugos priemonės – kam ir kieno leidimu ji gali būti teikiama. Jose taip pat yra bendro pobūdžio draudimas niekam kitam šių duomenų neteikti taisyklėse neišvardytais atvejais.

Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad atskleisti duomenys nesudaro komercinės paslapties, nes nėra pakankamai duomenų apie banko klientą, nepagrįsti. Skunde aiškinama, kad duomenys apie banko klientą kaip komercinė informacija gali būti pripažinta tik tuo atveju, jei yra visų duomenų, kuriais gali būtų nustatytas konkretus klientas, visuma. Tai – kliento pavardė, vardas, asmens kodas, gimimo data, paso numeris ir kita informacija, nustatyta Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1331 patvirtintoje tvarkoje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu aiškinimu ir daro išvadą, kad šis teisės aktas neturi būti taikomas komercinės paslapties atskleidimo atveju nustatant komercinės informacijos pakankamumą. Paskleisti apie banko klientą duomenys, kad juos būtų galima laikyti komercine informacija, gali būti fragmentiškai jį apibūdinanti informacija, jeigu konkrečiu atveju jie neužtikrina visiško kliento slaptumo. Tai gali būti kliento pavardė su vardu ar be jo, su kliento adresu ar be jo, su kliento gimimo vieta ir data ar be jų. Atsižvelgiant į banko veiklos specifiką ir principus, fragmentiški duomenys apie banko klientą vertintini kaip informacija paslapties paskelbimo požiūriu, jeigu iš paskleistų duomenų galima identifikuoti banko konkretų klientą arba apibrėžia nedaug asmenų, iš kurių konkretus klientas gali būti identifikuojamas vėliau.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagrįstai ir teisėtai taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes byloje nustatyta, kad paaiškinime esanti informacija yra banko komercinė paslaptis ir įrodytas faktas, kad ši informacija buvo paskleista.

Kasacinio skundo argumentai dėl DK 240 straipsnio netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini.

Pagal drausminės nuobaudos skyrimo tvarką darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, turi pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Toks pasiaiškinimas turi būti pateiktas per darbdavio nustatytą terminą. Terminas pasiaiškinimui pateikti turi būti protingas, t. y. būtina atsižvelgti į įvykį ar aplinkybes, esančias tyrimo objektu ir galinčias sudaryti pagrindą paskirti drausminę nuobaudą, jų apimtį, būtinumą pasitikrinti aplinkybes pagal dokumentus, raštus ar kitus informacijos šaltinius bei kt. Kiekvienu atveju protingo termino trukmė yra fakto klausimas. Atsižvelgdama į tai, kad teismai šį klausimą nagrinėjo ir savo išvadas motyvavo, o motyvai nurodytoms nuostatoms neprieštarauja, teisėjų kolegija nekonstatuoja DK 240 straipsnio pažeidimo.

8

Kasacinio skundo argumentai dėl DK 238 straipsnio pažeidimo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini.

Kasaciniame skunde drausminės nuobaudos netinkamas parinkimas grindžiamas faktiniais argumentais, nurodant, kad teismai neatsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes. Skiriant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, taip pat į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Iš teismų sprendimo ir nutarties motyvų matyti, kad teismai parinktos nuobaudos adekvatumą padarytam darbo drausmės pažeidimui lygino su nurodytais kriterijais. Teismai atsižvelgė į padaryto darbo drausmės pažeidimo aplinkybes ir jo sunkumą, t. y. į tai, kad pažeidimą padarė banko darbuotoja, kad pažeidimas yra šiurkštus, kad darbuotoja buvo informuota apie būtinumą išsaugoti komercinę paslaptį, kad ji yra bausta drausmine nuobauda.

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185, 331 straipsnių pažeidimo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini. Jais ginčijamas teismų nustatytas komercinės paslapties atskleidimo faktas. Šie argumentai yra ne teisiniai, o faktiniai, nes yra analizuojamas liudytojų parodymų turinys ir siūloma vertinti iš naujo teismų nustatytą faktinę aplinkybę. Tai neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ir nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad liudytojos A. B. parodymai buvo analizuoti, nurodytas jų turinys bei įrodomoji vertė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir nustatė, kad banko komercinė paslaptis tapo žinoma pašaliniam asmeniui bei pagrįstai nurodė, kad komercinės paslapties paskleidimui neturi reikšmės, kad šis asmuo yra vertėjas. Komercinės paslapties atskleidimas yra informacijos perdavimas bent vienam pašaliniam asmeniui, t. y. tam asmeniui, kuris pagal nustatytą tvarką neturi teisės jos gauti. Pašalinio asmens veiklos pobūdis, sugebėjimas panaudoti informaciją ar jos realus panaudojimas, paslapties atskleidimo faktui konstatuoti nėra reikšmingi.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas

į viršų


Spausdinti

į apačią

1.2. Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinės prigimties ir galimybės vekselio

9



http://www.infolex.lt/tp/OriginalText.aspx?Id=65550#up


davėjui reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui

Pirmojo vekselio įgijėjo ir kitų teisėtų vekselio turėtojų, įgijusių vekselį pagal nenutrūkstamus indosamentinius įrašus, teisinė padėtis negali būti vertinama visiškai vienodai. Tiesioginiai vekselių teisinių santykių subjektai, t. y. vekselio davėjas ir pirmasis vekselio turėtojas, tuo pačiu metu yra ir kontrahentai tam tikro teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas išduoti vekselį. Taigi pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, todėl jis žino apie visus galimus šių santykių defektus (trūkumus). Dėl to pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė negalioja visa jos apimtimi: pirmajam įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja.

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatos skirtos sąžiningų vekselių teisinių santykių dalyvių interesams apsaugoti. Pagal šią teisės normą skolininkas pagal vekselį negali reikšti prieštaravimų sąžiningam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, pasitikėjo tuo, kad dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, jog jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Įstatyme nurodytą sąvoką "asmeniniai santykiai" reikėtų aiškinti kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvykius, faktus, kurie buvo vekselio išdavimo-įgijimo metu ir kurie galėtų turėti įtakos vekselio turėtojo sąžiningumo prezumpcijai.

Tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą. Kai vekselis perduodamas indosamentu, dėl jo, kaip vertybinio popieriaus, abstraktumo nuo prievolės, kurios pagrindu jis buvo išduotas, vekselio davėjas be išlygų turi sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui, o tik po to įrodinėti nesąžiningus pirmojo vekselio turėtojo veiksmus įgyjant vekselį ar įgyvendinant jame įtvirtintą reikalavimo teisę (reiklaujant sumokėti), pavyzdžiui, reikšdamas šiam ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Civilinė byla Nr. 3K-7-216/2007

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1 (S)


N U T A R T I S


2007 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko ir Zigmo

10

Levickio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui G. R. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo AB „Oida“.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2005 m. liepos 15 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad AB „Oida“, atstovaujama direktoriaus G. R., ir UAB „Miltena“, atstovaujama direktorės – ieškovės, buvo sudariusios sutartį, pagal kurią AB „Oida“ tiekė elektros energiją UAB „Miltena“, o ši privalėjo atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją. UAB „Miltena“ vėluodavo atsiskaityti, vėliau tapo nemoki, ir Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 11 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2003 m. spalio 2 d., buvo iškelta UAB „Miltena“ bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „Miltena“ pripažinta bankrutavusia ir nuspręsta ją likviduoti dėl bankroto; šia nutartimi taip pat patvirtintas kreditoriaus AB „Oida“ 33 042,20 Lt reikalavimas. Ieškovės teigimu, AB „Oida“ direktorius – atsakovas G. R., žinodamas apie gresiantį bankrotą, primygtinai reikalavo sumokėti skolą, grasino išjungti elektros energijos tiekimą, o tai galėjo visiškai sutrikdyti gamybą, t. y. duonos ir kitų miltinių gaminių kepimą, sunaikinti įmonės turtą. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovo nesąžiningo veikimo, darant ekonominį ir psichologinį spaudimą, vengdama nenaudingų ekonominių padarinių įmonei, ji, kaip fizinis asmuo, išrašė du jai nenaudingus vekselius – 2003 m. liepos 1 d. vekselį dėl 29 260 Lt ir 2003 m. lapkričio 3 d. vekselį dėl 12 000 Lt – atsakovui kaip fiziniam asmeniui. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2003 m. lapkričio 14 d. ji ir atsakovas G. R. pasirašė susitarimą, pagal kurį, jeigu UAB „Miltena“ padengs 33 042,20 Lt įsiskolinimą AB „Oida“ už sunaudotą elektros energiją iki 2005 m. liepos 1 d., tai ieškovė galės reikalauti iš G. R. 12 000 Lt pagal šio 2004 m. liepos 1 d. išrašytą vekselį 12 000 Lt; neįvykdžius šių įsipareigojimų, susitarimas ir G. R. vekselis turėjo būti grąžintas vekselio davėjui G. R. Ieškovė, remdamasi CK 1.91 straipsniu, prašė teismą pripažinti negaliojančiais jos išrašytus vekselių turėtojui G. R. vekselius: 2003 m. liepos 1 d. vekselį dėl 29 260 Lt ir 2003 m. lapkričio 3 d. vekselį dėl 12 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. birželio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais ieškovės išrašytus vekselių turėtojui G. R. 2003 m. liepos 1 d. vekselį dėl 29 260 Lt ir 2003 m. lapkričio 3 d. vekselį dėl 12 000 Lt. Teismas sprendime nurodė, kad paprastasis vekselis – tai vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą (CK 1.105 straipsnis; Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Vekseliui nustatyti formalūs reikalavimai, t. y. jame turi būti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje nurodyti privalomi rekvizitai, ir tik tuo atveju, kai nėra šių rekvizitų, dokumentas neturi vekselio galios. Teismas pažymėjo, kad toks teisinis vekselio reglamentavimas užkerta kelią vekseliui ginčyti CK įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Kartu teismas nurodė, kad pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį yra galimybė pareikšti prieštaravimus vekselio turėtojui, jeigu šis, įgydamas vekselį, tyčia veikė skolininko nenaudai. Teismas nurodė, kad dėl to neanalizuoja ginčijamų vekselių pripažinimo negaliojančiais ieškinyje įvardytu teisiniu pagrindu, t. y. pagal CK 1.91 straipsnį, o dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo sprendžia pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų

11

galima pripažinti ginčo veikselius negaliojančiais Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nurodytu pagrindu, reikia nustatyti ir įrodyti, kad ieškovė, pasirašydama vekselius, prisiėmė asmeninę prievolę sumokėti bendrovės skolas už elektros energiją, o atsakovas, įgydamas ginčijamus vekselius, tyčia veikė ieškovės nenaudai. Teismo nuomone, byloje pateikti rašytiniai įrodymai, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina ieškovės ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes, kad vekselių pasirašymą lėmė ne susiklostę šalių asmeniniai, bet dalykiniai jų, kaip verslininkų, bendrovių vadovų, santykiai, atsiradę pagal 2001 m. vasario 1 d. elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nesugebėjo paaiškinti, kada ir kokias sumas jis skolino asmeniškai ieškovei, kokio dydžio suma ginčijamuose vekseliuose yra pagrindinė skola, o kokio dydžio – palūkanos ar delspinigiai, ir toks pozicijos neturėjimas bei nesugebėjimas konkrečiai paaiškinti paskolos santykių atsiradimo ir jų raidos aiškintinas atsakovo nenaudai. Be to, byloje pateikto šalių 2003 m. lapkričio 14 d. susitarimo sąlygų analizė, įvertinus pačių šalių paaiškinimus, leidžia daryti išvadą, kad šalys, kaip bendrovių vadovai, visaip stengėsi padengti skolą už elektros energiją, o šalių santykių ribas ir pobūdį lėmė būtent jų vadovaujamų bendrovių santykiai, o ne jų asmeniniai paskolos santykiai. Teismas pažymėjo, kad susitarimo tekstas rodo, jog šalys vadovaujamų bendrovių finansinių reikalų neatskyrė nuo savo asmeninių įsipareigojimų, ir bendrovių reikalus buvo bandoma spręsti asmeniniais ryšiais: 2003 m. lapkričio 14 d. susitarime įtvirtintos ieškovės ir atsakovo sąlygos, kad jeigu UAB „Miltena“ padengs 33 042,20 Lt skolą AB „Oida“ už sunaudotą elektros energiją iki 2005 m. liepos 1 d., ieškovė įgis teisę reikalauti iš atsakovo 12 000 Lt pagal 2004 m. liepos 1 d. vekselį; jeigu iki 2005 m. vasario 2 d. UAB „Miltena“ skola AB „Oida“ nebus padengta, šis susitarimas ir prie jo pridėtas 2004 m. liepos 1 d. vekselis dėl 12 000 Lt turės būti grąžinti vekselio davėjui G. R. Teismo nuomone, tokio susitarimo buvimas patvirtina ieškovės paaiškinimus, kad ji prisiėmė asmeninę atsakomybę už UAB „Miltena“ skolą AB „Oida“, o atsakovas, pasirašydamas tokį susitarimą ir vekselį, bet kokiu būdu siekė atgauti skolą bendrovei, kuriai jis vadovavo ir buvo jos akcininkas: atsakovo 2003 m. sutikimas sumokėti ieškovei asmeniškai 12 000 Lt pagal 2004 m. liepos 1 d. vekselį už tai, kad jo bendrovė atgaus iš ieškovės skolą už elektros energiją, patvirtina, jog šalių teisiniai santykiai susiklostė kaip juridinių asmenų atstovų, tik buvo forminami kaip fizinių asmenų teisiniai prievoliniai santykiai. Teismas taip pat pažymėjo, kad šios aplinkybės patvirtina, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas siekė kuo greitesnio skolos už elektros energiją grąžinimo, taip pat netiesiogiai patvirtina ieškovei daryto psichologinio ir ekonominio spaudimo faktą, siekiant minėto tikslo. Be to, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad atsakovas nuolat grasino išjungti elektrą, todėl ieškovė dėl atsakovo spaudimo pasirašė ginčo vekselius (CPK 187 straipsnis). Teismas konstatavo, kad, įvertinus nustatytas aplinkybes ir įrodymų visetą, darytina išvada, jog nebuvo jokių asmeninių šalių paskolos teisinių santykių, o ginčijamais vekseliais ieškovė, spaudžiama atsakovo, prisiėmė asmeninę prievolę atsiskaityti už jos vadovaujamos bendrovės skolą pagal 2001 m. vasario 1 d. elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartį, nors tokių įsipareigojimų prisiėmimas, nepaisant to, kad ji buvo bendrovės direktorė ir akcininkė, buvo aiškiai jai nenaudingas (CPK 185 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti geros moralės principus, veikti sąžiningai, nepažeisti protingumo ir teisingumo principų, ir įstatymas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas nusprendė, kad atsakovo veiksmai, nesuteikus ieškovei jokių paskolų, o pasinaudojant savo išskirtine padėtimi (atsakovo vadovaujama AB „Oida“ buvo vienintelė elektros energijos tiekėja UAB „Miltena“), privertus ieškovę pasirašyti ginčijamus vekselius savo naudai, nors ieškovė nei kaip akcininkė, nei kaip vadovė pagal įstatymus neturi pareigos asmeniškai atsiskaityti už bendrovės skolas, vertintini kaip tyčinis veikimas ieškovės (skolininkės) nenaudai. Teismas pažymėjo, kad bankroto bylos duomenys patvirtina, jog, nepaisant to, kad yra vykdomas priverstinis išieškojimas iš ieškovės turto, AB „Oida“ 2003 m. lapkričio 14 d. pareiškė reikalavimus ir UAB „Miltena“ bankroto byloje. Teismas atmetė atsakovo atsikirtimus, kad ieškovė pagal savo

12

amžių, išsilavinimą privalėjo suprasti neigiamas vekselių pasirašymo pasekmes, nes, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju šių nuostatų taikymas prieštarautų pamatiniams civilinės teisės principams – teisingumui, protingumui ir sąžiningumui. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčija, jog ji suprato, kad yra verčiama asmeniškai atsakyti už bendrovės skolas, taip pat patvirtino, jog dėl to ji konsultavosi su advokatu, tačiau susiklosčiusioje situacijoje dėl atsakovo realaus ekonominio ir psichologinio spaudimo, grasinant išjungti elektrą, ieškovės valia pasirašyti vekselius susiformavo esant realiam pavojui, kad nepasirašius vekselių atsiras neigiamų ekonominių padarinių, todėl jai neliko jokios kitos protingos alternatyvos – tik pasirašyti vekselius. Teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovo veiksmai, verčiant ieškovę prisiimti bendrovės skolas, vertintini kaip tyčinis veikimas ieškovės nenaudai, ir tai yra pagrindas pripažinti ginčijamus vekselius negaliojančiais (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad byloje pateikti elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartis, skolų suderinimo aktai, mokėjimo dokumentai, taip pat šalių paaiškinimai patvirtina UAB „Miltena“ ir UAB „Oida“ ūkinius santykius ir UAB „Miltena“ skolinius įsipareigojimus pagal elektros energijos tiekimo sutartį; šie įrodymai taip pat patvirtina, kad UAB „Miltena“ nuolat vėluodavo atsiskaityti, o nepertraukiamas elektros energijos tiekimas bendrovei buvo būtina sąlyga gamybai vykdyti. Kolegija taip pat nurodė, kad ginčo vekselių pasirašymo metu buvo sprendžiamas bankroto bylos UAB „Miltena“ iškėlimo klausimas (UAB „Minaita“ 2003 m. birželio 19 d. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Miltena“; Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 11 d. nutartis iškelti bankroto bylą; Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. spalio 2 d. nutartis atmesti UAB „Miltena“ skundą ir palikti nepakeistą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo). Kolegijos nuomone, tokia skolininko bendrovės padėtis neabejotinai grėsė atsakovo vadovaujamai bendrovei finansiniais nuostoliais bei skatino atsakovą, kaip kreditoriaus bendrovės vadovą, imtis visų įmanomų priemonių skolos išsiieškojimui užtikrinti, ir tokiu alternatyviu būdu tapo ieškovės, kaip fizinio asmens, prisiimti įsipareigojimai pagal ginčo vekselius. Tokią išvadą, be nurodytų įrodymų, pagrindžia ir liudytojų parodymai bei 2003 m. rugpjūčio 14 d. aktas dėl atsakovo grasinimų išjungti elektros energiją. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė siekė išvengti bendrovės veiklos nutraukimo ir šį siekimą patvirtina įmokos UAB „Oida“ už patiektą elektros energiją, kurios buvo atliekamos net po to, kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ginčo vekselių pasirašymą lėmė bendrovių prievoliniai santykiai. Kolegijos nuomone, atsakovo argumentas, kad teismas neįvertino byloje pateikto įrodymo, patvirtinančio šalių asmeninius paskolos santykius, t. y. 2002 m. gegužės 30 d. paskolos sutarties, yra nepagrįstas, nes teismas sprendime nurodė, kodėl padarė išvadą, jog ginčo vekseliai pasirašyti ne dėl paskolos santykių: teismas šiuos įrodymus atmetė, nes atsakovas nesugebėjo detaliai paaiškinti apie ieškovės skolą pagal paskolos sutartis. Be to, byloje pateikta tik paskolos sutarties nepatvirtinta kopija, o ieškovė, pripažindama buvus tokią sutartį, teigė, kad ši taip pat atsirado dėl elektros energijos bendrovei tiekimo. Kolegija taip pat nurodė, kad teismo išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovės įsipareigojimai pagal vekselius yra kur kas didesni už UAB „Oida“ reikalavimą UAB „Miltena“ bankroto byloje, nes skola nuolat kito dėl atliktų įmokų, be to, sutartyje buvo nustatyti ir delspinigiai, ir tai galėjo turėti įtakos ieškovės prisiimtų pagal pasirašytus vekselius įsipareigojimų dydžiui. Kolegijos nuomone, ypač reikšmingas įrodymas, patvirtinantis pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, yra šalių 2003 m. lapkričio 14 d. susitarimas, patvirtinantis, jog vekseliai iš tikrųjų buvo naudojami kaip UAB „Miltena“ prievolės atsiskaityti už patiektą elektros energiją užtikrinimo priemonė. Kolegija nusprendė, kad nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog ginčo vekseliai laikytini ieškovės garantija, užtikrinusia UAB „Miltena“ prievolės įvykdymą (CK 6.90 straipsnis), taigi jie nelaikytini atsiskaitymo priemone vertybinių popierių prasme (CK 1.101, 1. 105 straipsniai). Teisėjų

13

kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo vekseliai iš esmės yra prievolės įvykdymo užtikrinimo sandoriai, kurie gali būti ginčijami įstatymų įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog ginčo vekseliai buvo išduoti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, ir tai yra pagrindas pripažinti juos negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio 1 ir 3 dalis. Kolegija pažymėjo, kad, įvertinus nustatytas aplinkybes, negalima sutikti su atsakovo argumentu, jog skolos reikalavimas ir elektros išjungimas šiuo atveju yra teisėti veiksmai: šie veiksmai būtų teisėti, jeigu jie būtų vykdyti įstatymo nustatyta tvarka išieškant skolą, tačiau yra nustatyta, kad ieškovė buvo spaudžiama prisiimti jos vadovaujamos bendrovės skolą, realiai grasinant nutraukti elektros energijos tiekimą bendrovei. Kolegijos nuomone, vertinant susiklosčiusią situaciją, kai bendrovei grėsė bankrotas, tačiau buvo siekiama išvengti neigiamų padarinių vykdant gamybą, ieškovės veiksmai, pasirašant vekselius ir prisiimant bendrovės skolą, gali būti pripažinti kaip vienintelis būdas iškilusiems sunkumams spręsti. Nors ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, turėjo galimybę konsultuotis su advokatu, tačiau, vertinant susiklosčiusias aplinkybes (bankroto grėsmę, siekimą išsaugoti darbą sau ir kitiems darbuotojams, vertinant tai, kad ir anksčiau buvo skolų, bet buvo atsiskaitoma dalimis, ir įmonė veikė), negalima daryti išvados, kad ieškovė, pasirašydama vekselius, buvo neapdairi: nustatytos aplinkybės rodo, jog ieškovė vekselių pasirašymą suprato kaip vienintelį realų problemos sprendimo būdą. Kolegija taip pat nurodė, kad nors CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už kitą asmenį (skolininką), tačiau toks prievolės perėmimas, kaip sandoris, turi atitikti trečiojo asmens tikrąją valią, o ne būti prievartinis, sudarytas dėl spaudimo tai padaryti. Teisėjų kolegija nusprendė, kad nors apylinkės teismas šių materialiosios teisės normų ir netaikė, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas G. R. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė vekselius reglamentuojančias CK ir Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis). Vekseliui yra nustatyti griežti formalumo ir abstraktumo reikalavimai, kurie reiškia, kad prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo ir yra be išlygų. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl šių priežasčių vekselis gali būti ginčijamas tik remiantis formaliais vekselio trūkumais (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 3, 4, 77, 78 straipsniai). Teismai nenustatė jokių formalių ginčo vekselių trūkumų. Be to, ieškovė neįrodinėjo, kad yra Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nurodytas pagrindas ginčyti vekselį, t. y. kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia veikė skolininkės nenaudai, o rėmėsi kitomis aplinkybėmis, t. y. kad ginčo vekseliai buvo pasirašyti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo (CK 1.91 straipsnio 1, 3 dalys). Iš apeliacinės instancijos teismo nurodytų argumentų galima daryti išvadą, kad teismas siekė perkvalifikuoti vekselį (vertybinį popierių) į garantiją – sandorį, kuris gali būti nuginčytas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismas nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ginčo vekseliai išduoti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, ir tai yra pagrindas pripažinti vekselius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytais pagrindais, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime nėra tokios išvados. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005, nurodė, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas

14

suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui, t. y. tik Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo griežtai apibrėžtais pagrindais. Toks vekselio teisinis reglamentavimas daro negalimą vekselio pripažinimą negaliojančiu pagal CK nuostatas dėl sandorių negaliojimo.

2. Apeliacinis teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 180, 185 straipsniai). Teismas, pažeisdamas CPK 180 straipsnį, išvadą, kad ginčo vekseliai laikytini ieškovės garantija, užtikrinusia UAB „Miltena“ prievolės įvykdymą (CK 6.90 straipsnis), grindė atsakovo ieškovei išduotu vekseliu ir 2003 m. lapkričio 14 d. sutartimi prie šio vekselio, kurie nėra susiję su ieškovės ginčijamais vekseliais. Teismas, pažeidęs įrodinėjimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo vekselių pasirašymą lėmė ne šalių asmeniniai, bet ieškovės ir atsakovo vadovaujamų bendrovių santykiai dėl elektros energijos tiekimo ir atsiskaitymo už ją: įrodymai, kuriais rėmėsi teismas (elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartis, skolų suderinimo aktai, mokėjimo dokumentai, šalių paaiškinimai) tik patvirtina ūkinius UAB „Miltena“ ir AB „Oida“ santykius ir UAB „Miltena“ skolinius įsipareigojimus pagal elektros energijos tiekimo sutartį, tačiau neįrodo, kad ginčo šalių nesiejo asmeniniai paskoliniai santykiai pagal 2002 m. gegužės 30 d. paskolos sutartį, pasirašytą J. ir J. B. bei D. ir G. R. Šioje sutartyje nurodytas paskolos tikslas – šeimos gerbūviui kelti – patvirtintas abiejų šalių parašais, tačiau teismas atmetė šį įrodymą ir rėmėsi kaip labiau tikėtinu ieškovės žodiniu paaiškinimu, jog ši paskolos sutartis taip pat atsirado iš bendrovių santykių dėl elektros energijos tiekimo sutarties. Atsakovo argumentą, kad ieškovės įsipareigojimai pagal vekselius yra gerokai didesni už UAB „Oida“ kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, teismas atmetė darydamas prielaidą, kad ieškovės įsipareigojimų pagal vekselius dydžiui galėjo turėti įtakos sutartyje nustatyti delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą, tačiau tai nepagrįsta jokiais įrodymais ir prieštarauja įrodinėjimo teismo procese tikslui (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami atsakovo, kaip AB „Oida“ direktoriaus, reikalavimą sumokėti už tiekiamą elektros energiją, taip pat įspėjimą apie galimą elektros energijos nutraukimą dėl vis didėjančios skolos, t. y. teisėtus atsakovo veiksmus, grindžiamus šalių sudarytos sutarties tinkamu vykdymu, nepagrįstai įvertino juos kaip realų grasinimą ir ekonominį spaudimą. Teismai neįvertino aplinkybės, kad ginčo vekselis yra išduotas 2003 m. liepos 1 d., o aktas, kuriame nurodytas atsakovo įspėjimas, surašytas po pusantro mėnesio, taigi šis aktas taip pat negalėjo būti vertinamas analizuojant 2003 m. liepos 1 d. vekselio pasirašymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė ginčo vekselius pasirašė dėl realaus grasinimo ir ekonominio spaudimo, įsipareigodama asmeniškai padengti UAB „Miltena“ skolą, neįrodyta. Teismo teiginiai, kad ieškovės veiksmai, pasirašant vekselius ir prisiimant bendrovės skolą, gali būti pripažinti kaip vienintelis būdas iškilusiems sunkumams spręsti, yra tik teismo pasvarstymai, neįrodantys, jog atsakovas tyčia veikė ieškovės nenaudai ir privertė ją prieš jos valią pasirašyti ginčo vekselius (CPK 185 straipsnis). Be to, byloje ieškovė patvirtino, kad ji konsultavosi su advokatu dėl vekselio pasirašymo teisinių padarinių, tačiau vis dėlto nusprendė pasirašyti vekselius kaip fizinis asmuo. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad ieškovės sprendimas buvo apgalvotas ir ji suvokė ginčo vekselių pasirašymo teisines pasekmes. Teismas neįvertino atsakovo argumentų dėl to, kad ieškovė dėl tariamų grasinimų nesikreipė į teisėsaugos organus, t. y. nesiėmė teisėtų ir protingų priemonių, kad išvengtų tariamos prievartos ir grasinimų, ir šiomis aplinkybėmis pradėjo remtis tik pradėjus išieškojimo pagal vekselius procesą, praėjus dvejiems metams po jų pasirašymo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 1.105 straipsnio, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2, 19, 77 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, dėl kokių motyvų nesvarstė dėl ginčijamų vekselių pripažinimo negaliojančiais ieškinyje įvardytu teisiniu pagrindu, t. y. pagal CK 1.91 straipsnį, ir dėl ginčijamų vekselių galiojimo sprendė pagal

15

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatas. Kauno apygardos teismas neperkvalifikavo vekselio į garantiją. Teismai pagrįstai pripažino ginčijamus vekselius negaliojančiais dėl to, kad atsakovas, įgydamas šiuos vekselius, tyčia veikė ieškovės nenaudai, nes ieškovė, pasirašydama vekselius, prisiėmė asmeninę prievolę sumokėti bendrovės skolą už elektros energiją.

2. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir 2003 m. lapkričio 14 d. ginčo šalių susitarimą, patvirtinančius, kad ginčijamų vekselių pasirašymą lėmė ne šalių asmeniniai, bet dalykiniai santykiai, atsiradę tarp ginčo šalių, kaip bendrovių vadovų, 2001 m. vasario 1 d. elektros tiekimo–vartojimo sutarties pagrindu. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad nurodytus vekselius ieškovė išdavė dėl atsakovo ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo. Teismai išsamiai pagrindė išvadą, kad atsakovo, kaip UAB „Oida“ direktoriaus, veiksmuose, reikalaujant sumokėti už tiektą elektros energiją, buvo realaus grasinimo ir ekonominio spaudimo. Atsakovas, turėdamas teisėtą pagrindą reikalauti skolos, neturėjo teisės elgtis priešingai teisei, reikalaudamas, kad įmonės vadovė, t. y. ieškovė, prisiimtų asmeninę atsakomybę už įmonės skolą. Palikus galioti vekselį, pasirašytą dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus vekselio panaikinimo ribojimus, būtų pažeisti protingumo ir sąžiningumo principai.

3. Teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos vekselių nuginčijimo klausimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005, aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms: nurodytoje byloje šalių ketinimai ir valia buvo nukreipti UAB „Saita“ skolai patvirtinti ir garantijai suteikti, o vekselį ieškovas pasirašė gera valia, tačiau neįvertinęs teisinių pasekmių; nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas tyčiniais veiksmais privertė pasirašyti vekselį, ir teismai tokius atsakovo veiksmus pagrįstai įvertino kaip tyčinį veikimą ieškovės nenaudai.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

2003 m. liepos 1 d. ieškovė pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti atsakovui 29 260 Lt iki 2005 m. gruodžio 30 d., o 2003 m. lapkričio 3 d. – paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti atsakovui 12 000 Lt. Atsakovas 2005 m. vasario 21 d. pateikė nurodytus veikselius antstoliui, kad būtų pradėtas priverstinis išieškojimas. 2005 m. gegužės 25 d. antstolis areštavo ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą: 30/100 dalių pastato–valgyklos (duomenys neskelbtini). 2005 m. liepos 15 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti šiuos vekselius negaliojančiais dėl to, kad jie buvo pasirašyti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo ieškovės (vekselio davėjos) ir atsakovo (vekselio turėtojo) ginčas dėl dviejų paprastųjų vekselių pripažinimo negaliojančiais teisinių pagrindų. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė vekselius reglamentuojančias CK, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos, be to, pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

16

Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinės prigimties ir savybių

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ). Be to, vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse.

Įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). CK 1.105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui, o paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 punktai). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad tiek įsakomasis, tiek paprastasis vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė.

Vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių.

Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.

Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to,

17

kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų. Dėl to tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas vekselio išdavimo pagrindo negaliojimas, o vekselis jau būtų perleistas trečiajam asmeniui, tai šis, būdamas teisėtas šio vertybinio popieriaus turėtojas, neturėtų dėl to nieko prarasti. Skolininkas pagal vekselį negali atsisakyti įvykdyti prievolę teisėtam vėlesniam vekselio turėtojui arba atsiimti iš jo vekselį. Įsipareigojęs pagal vekselį asmuo privalo įvykdyti vekselyje įtvirtintą prievolę be išlygų teisėtam vekselio turėtojui, o, ją įvykdęs, turi teisę pareikšti ieškinį tam, dėl kurio veiksmų ši prievolė atsirado be pagrindo arba neteko savo pagrindo.

Taigi galima teigti, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, patvirtinantis nepriklausančią nuo jokių juridinių faktų (įvykių ar veiksmų) teisėto vekselio turėtojo subjektinę turtinę teisę, t. y. reikalavimo teisę į jame nurodytą pinigų sumą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė (vekselio davėja) išrašė atsakovui (vekselio turėtojui) du paprastuosius vekselius. Paprastasis (solo) vekselis reiškia savarankišką ir besąlyginę vekselio davėjo prievolę sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą teisėtam vekselio turėtojui (CK 1.105 straipsnio 4 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 4 punktas, 77 straipsnio 2 punktas).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės išrašyti atsakovui paprastieji vekseliai atitinka visus pagal ĮPVĮ 77 straipsnį paprastajam vekseliui keliamus reikalavimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ieškovės išrašyti dokumentai laikytini ne vertybiniais popieriais, o pripažintini garantijomis pagal CK 6.90 straipsnį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis.

18

Dėl vekselio turėtojo teisinės padėties

Minėta, kad vekselio, kaip vertybinio popieriaus, viešo patikimumo savybė, kurią užtikrina griežti vekselio formalumo ir jame įtvirtintos prievolės abstraktumo reikalavimai, lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas teisėtu jo savininku ir šiame dokumente įtvirtintos reikalavimo teisės turėtoju. Dėl to įsipareigojęs pagal vekselį asmuo neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselio turėtojui vekselyje įrašytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas šį vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo taisyklė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams.

Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pirmojo vekselio įgijėjo ir kitų teisėtų vekselio turėtojų, įgijusių vekselį pagal nenutrūkstamus indosamentinius įrašus, teisinė padėtis negali būti vertinama visiškai vienodai. Tiesioginiai vekselių teisinių santykių subjektai, t. y. vekselio davėjas ir pirmasis vekselio turėtojas, tuo pačiu metu yra ir kontrahentai tam tikro teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas išduoti vekselį. Taigi pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, todėl jis žino apie visus galimus šių santykių defektus (trūkumus). Dėl to pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė negalioja visa jos apimtimi: pirmajam įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja.

Pažymėtina, kad vekselio viešo patikimumo savybė yra itin svarbi santykiams su trečiaisiais asmenimis. Tam, kad vekselio turėtojas santykiuose su trečiaisiais asmenimis būtų pripažįstamas teisėtu vekselio savininku, taigi ir asmeniu, kuriam priklauso šiame vertybiniame popieriuje įtvirtinta reikalavimo teisė, jam pakanka pateikti dokumentą, atitinkantį įstatymo vekselio formai ir turiniui keliamus reikalavimus, kuriame yra nenutrūkstama eilė perduodamųjų įrašų, t. y. indosamentų, iš kurių paskutiniajame nurodyta būtent jo pavardė, arba neužpildytas indosamentas (ĮPVĮ 18 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada darytina iš to, kad dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir dėl iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo teisinis ryšys tarp vekselio išrašymo bei to teisinio santykio, dėl kurio vekselis buvo išduotas, yra „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų. Dėl to skolininko pagal vekselį teisiniai santykiai su pirmuoju vekselio įgijėju negali turėti įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį netgi tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, yra negaliojantis. Taigi vekselio viešo patikimumo savybė skirta apsaugoti sąžiningam vekselio turėtojui nuo įsipareigojusio pagal vekselį asmens prieštaravimų, grindžiamų jo santykiais su ankstesniaisiais vekselių turėtojais, iš kurių vekselio turėtojas sąžiningai įgijo šį vertybinį popierių. Vekselio viešo patikimumo taisyklė santykiuose su trečiaisiais asmenimis gali būti netaikoma tik tokiu atveju, jeigu skolininkas pagal vekselį paneigs vėlesniojo vekselio turėtojo sąžiningumo, įgyjant vekselį, prezumpciją.

Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinės prigimties, jame įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktumo darytina išvada, kad teisinio santykio, dėl kurio vekselis buvo išduotas, įtaka ir reikšmė vekseliui, kaip vertybiniam popieriui, priklauso nuo teisėto vekselio turėtojo teisinio statuso ir vertinama vekselio, kaip

19

vertybinio popieriaus, viešo patikimumo taisyklės taikymo apimties aspektu.

Nagrinėjamu atveju ginčo objektu esančių paprastųjų vekselių turėtojas yra pirmasis šių vertybinių popierių įgijėjas, todėl jam vekselio viešo patikimumo taisyklė taikytina su pirmiau nurodytais ypatumais.

Dėl prieštaravimų pagal vekselį galimumo ir pobūdžio

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. B., M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007).

ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis vekselio viešo patikimumo taisykle ir šios taisyklės taikymo apimtį ribojančiomis išimtimis, ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatos skirtos apsaugoti sąžiningų vekselių teisinių santykių dalyvių interesus. Pagal šią teisės normą skolininkas pagal vekselį negali reikšti prieštaravimų sąžiningam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, pasitikėjo tuo, kad dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, jog jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Įstatyme nurodytą sąvoką „asmeniniai santykiai“ reikėtų aiškinti kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvykius, faktus, kurie buvo vekselio išdavimo–įgijimo metu ir kurie galėtų turėti įtakos vekselio turėtojo sąžiningumo prezumpcijai. Taigi pagal ĮPVĮ 19 straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal vekselį, taip pat nesąžiningam vėlesniam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, žinojo apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, trūkumus, t. y. žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba nebuvo pagrindo jį perleisti (perduoti pagal indosamentą), arba žinojo apie kitokius ankstesniųjų vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau, nepaisant to, vis tiek įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti, nes tokie vekselio turėtojo veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai. Tai reiškia, kad pagal ĮPVĮ 19 straipsnio prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti

20

prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais.

Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo šalys yra tiesioginiai vekselių teisinių santykių dalyviai: ieškovė – ginčo objektu esančių paprastųjų vekselių davėja, o atsakovas – nurodytų vekselių pirmasis įgijėjas ir turėtojas, nes šie paprastieji vekseliai nebuvo perleisti pagal indosamentus kitiems asmenims. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė turi teisę reikšti atsakovui prieštaravimus dėl įsipareigojimų pagal ginčo vekselius, remdamasi jiems žinomais asmeniniais santykiais.

Ieškovė savo prievolę sumokėti ginčo vekseliuose nurodytas sumas kvestionuoja dėl to, kad, pirma, jos ir atsakovo nesiejo asmeniniai santykiai, antra, kad ji vekselius išrašė dėl atsakovo jai daryto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo.

Bylą nagrinėję teismai griežtai atribojo ginčo šalių, kaip fizinių asmenų, ir jų, kaip įmonių vadovų, santykius dėl įmonių veiklos bei nurodė, kad šalių nesiejo asmeniniai paskolos teisiniai santykiai, o jų santykiai dėl vadovaujamų įmonių veiklos negalėjo būti pagrindas ginčo vekseliams išduoti. Šią aplinkybę teismai laikė esmine, pripažįstant ginčo vekselius negaliojančiais. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad toks ĮPVĮ 19 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „asmeniniai santykiai“ aiškinimas būtų siaurinamasis vekselių teisinių santykių reglamentavimo prasme. Prieštaravimai, susiję su asmeniniais santykiais, iš esmės yra tokie, kurie kyla iš skolininką pagal vekselį ir vekselio turėtoją siejančio tam tikro sandorio, kurio pagrindu vekselis buvo išduotas, arba kitokių jų susitarimų.Teismai, darydami tokią išvadą, nevisapusiškai įvertino būtent šio konkretaus ginčo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismai turėjo tinkamai nustatyti ir ištirti bylos faktus, susijusius su ieškovės reikalavimų pagrindu nurodytomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad ginčo šalių nesiejo jokie santykiai, dėl kurių galėjo būti išduoti ginčo vekseliai, taip pat tuo, kad ginčo vekselius ieškovė išrašė ne laisva valia, t. y. dėl atsakovo jai daryto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Minėta, jog vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.

Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą. Kai vekselis perduodamas indosamentu, dėl jo, kaip vertybinio popieriaus, abstraktumo nuo prievolės, kurios pagrindu jis buvo išduotas, vekselio davėjas be išlygų turi sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui, o tik po to įrodinėti nesąžiningus pirmojo vekselio turėtojo veiksmus įgyjant vekselį ar įgyvendinant jame įtvirtintą reikalavimo teisę (reiklaujant sumokėti), pavyzdžiui, reikšdamas šiam ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, reiškiant prieštaravimus dėl prievolės pagal vekselį

Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš

21

abstraktaus sandorio taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.

Pažymėtina, kad teisinis ryšys vekselyje įtvirtintos prievolės ir to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas vekseliui išduoti, gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai yra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių kad būtent tas teisinis santykis (sandoris) buvo pagrindas atsirasti prievolei pagal vekselį. Toks ryšys gali būti nustatytas tada, jeigu apie jį tiesiogiai nurodyta vekselių teisinių santykių dalyvių sudarytoje sutartyje arba kitokiuose dokumentuose, patvirtinančiuose tokius šalių ketinimus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės prieštaravimų pagal ginčo vekselius pagrįstumo, nevisapusiškai ištyrė bylos faktus, reikšmingus šalių ginčui teisingai išspręsti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą.

Teismas vienpusiškai vertino ginčo šalių 2003 m. lapkričio 14 d. susitarimą, kuriame ieškovė ir atsakovas nustatė, kad jeigu UAB „Miltena“ padengs 33 042,20 Lt skolą AB „Oida“ už sunaudotą elektros energiją iki 2005 m. liepos 1 d., ieškovė įgis teisę reikalauti iš atsakovo 12 000 Lt pagal 2004 m. liepos 1 d. vekselį; jeigu iki 2005 m. vasario 2 d. UAB „Miltena“ skola AB „Oida“ nebus padengta, šis susitarimas ir prie jo pridėtas 2004 m. liepos 1 d. vekselis dėl 12 000 Lt turės būti grąžinti vekselio davėjui G. R. Teismas nenustatinėjo ir netyrė bylos faktų tuo aspektu, kad iš nurodyto susitarimo matyti ir tai, jog ieškovė, kaip fizinis asmuo, turėjo atsakovo, kaip fizinio asmens, 2004 m. liepos 1 d. vekselį, išrašytą taip pat įmonių, kurioms jie vadovavo, o ne jų asmeninių prievolinių santykių pagrindu. Be to, teismas, nurodęs, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų dėl to, jog buvo pagrindas ginčo vekseliams išduoti, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Minėta, kad tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, ne kreditorius turi įrodinėti jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindų buvimą ir galiojimą, bet skolininkas privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindų arba kad jie negalioja. Dėl to nagrinėjamu atveju ne vekselio turėtojas, t. y. atsakovas, o būtent vekselio davėja, t. y. ieškovė, turėjo pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jos prievolę pagal ginčo vekselius, kuri yra abstraktaus pobūdžio.

Minėta, kad ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais jos išrašytus atsakovui du paprastuosius vekselius ir dėl to, kad, jos teigimu, ji šiuos vekselius išrašė dėl atsakovo daryto jai ekonominio spaudimo bei realaus grasinimo išjungti elektrą bendrovei, kurios vadovė ir akcininkė ji buvo, ir taip ji prieš savo valią įsipareigojo asmeniškai atsakyti už bendrovės skolas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė šalių ginčo aplinkybes, reikšmingas tam, kad būtų galima nustatyti, ar ieškovės reikalavimų pagrindu įvardytos aplinkybės gali būti pagrindas pripažinti, jog ginčo vekselių išrašymas neatitiko tikrosios šių vekselių davėjos valios dėl nesąžiningų šių vekselių įgijėjo veiksmų, ar nurodytos aplinkybės atitinka ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo kriterijus pagal CK 1.91 straipsnį. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ieškovė, prieš pasirašydama ginčo vekselius, konsultavosi su advokatu dėl ketinamų atlikti veiksmų teisinių padarinių, tačiau vekselius vis dėlto išrašė, nes šių vekselių pasirašymą suprato kaip vienintelį realų jos vadovaujamos bendrovės problemų sprendimo būdą. Pažymėtina ir tai, kad motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, kad ieškovė nurodytus vekselius ėmė ginčyti praėjus dvejiems metams po jų išrašymo, kai atsakovas

22

pareikalavo sumokėti pagal šiuos dokumentus.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, pažeidė materialiosios teisės normas, susijusias su vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisiniu reglamentavimu, išvadą dėl ginčo vekselių pripažinimo negaliojančiais padarė nenustatęs ir neištyręs šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingų bylos faktų, be to, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, sprendžiant šalių ginčą, kilusį iš abstraktaus pobūdžio teisinių santykių. Nurodyti esminiai pažeidimai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka.


Teisėjai Janina Stripeikienė

Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

į viršų LATGA-A, atstovaudama 20 autorių ir jų įpėdinių, pareiškė ieškinį teisme dėl autorių turtinių ir neturtinių teisių pažeidimo, turtinės bei moralinės žalos atlyginimo: atsakovas knygoje neteisėtai, be autorių ar autorių teisių perėmėjų, leidimo, nemokant autorinio atlyginimo, atspausdino atitinkamus kūrinius; pažeidė vieno iš autorių neturtines teises (teisė į kūrinio neliečiamybę), nes atspausdino šio autoriaus kūrinį, pakeisdamas atskirus kūrinio žodžius ir skyrybą. Byla nagrinėta pagal 1964 m CPK nuostatas.Bylą nagrinėję pirmosios ir ApT instancijų teismai skirtingai aiškino ir taikė ATGTĮ 14 str. 1 d. 3 p. bei 68 str. nuostatas. Berno konvencijoje įtvirtintos “teisės į pagarbą” formuluotė labai lanksti, suteikianti teismui didelę laisvę interpretuojant faktus arba įvertinant veiklą. Būtent šiuo aspektu inter alia turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl to, buvo ar ne pažeista autoriaus asmeninė neturtinė teisė, įtvirtinta ATGTĮ 14 str. 1 d. 3 p. - teisė į kūrinio neliečiamybę. LAT konstatuoja, kad kalbėti apie teisę į kūrinio neliečiamybę negalima atsietai nuo to, kad kūryba yra dvasinio išgyvenimo procesas, susijęs su ypatingai jautriais asmeniniais autoriaus jausmais ir išgyvenimais, jo mintimis, ir atitinkami pakeitimai, iškraipymai, nors jie savo apimtimi, jeigu vertinant formaliai, ir nėra dideli, pačiam autoriui gali būti skausmingi ir jo suprantami kaip nepagarba jo kūriniui, taigi ir jam kaip asmenybei - kūrėjui. Autoriui priteistinos žalos atlyginimo priteisimas nesietinas su aplinkybe, kiek pažeidėjas gavo pajamų už išleistą leidinį.

23


Kasacinis skundas tenkintas iš dalies : ApT dalis, kuria buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl moralinės žalos priteisimo, pakeista. Kitos ApT nutarties dalys paliktos nepakeistos.


Spausdinti

į apačią

Civilinė byla Nr. 3K-3-273/2003 m.

Bylų kategorija 78

(S)


N U T A R T I S


2003 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Algimanto Spiečiaus,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. J. , K. J. , R. G. ir kt. atstovo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) ieškinį atsakovui UAB “Mūsų gairės” dėl autorių turtinių ir neturinių teisių pažeidimo, turinės ir moralinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), atstovaudama 20 autorių ir jų įpėdinių (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 56 ir 66 straipsniai) (G. A. , V. B. , J. M. , R. V. , R. G. , L. G. , J. J. , K. J , R. K. , J. K. , N. L. (J. L. įpėdinė), M. M. , L. P. -K. , R. S. , R. S. (E. S. įpėdinė), J. S. , R. T. , J. Š. (J. Š. įpėdinė), S. Ž. , L. Ž. (J. D. įpėdinė), pareiškė ieškinį teisme dėl autorių turtinių ir neturtinių teisių pažeidimo, turtinės bei moralinės žalos atlyginimo. Ieškininiame pareiškime nurodoma, kad atsakovas 2000 m. išleistoje knygoje (duomenys neskelbtini) (Vilnius, 2000 m.) neteisėtai, be nurodytų LATGA-A atstovaujamų autorių ar autorių teisių perėmėjų, leidimo, nemokant autorinio atlyginimo, atspausdino atitinkamus kūrinius. Be to, atsakovas pažeidė autoriaus J. J. neturtines teises (teisė į kūrinio neliečiamybę), nes minėtoje knygoje atspausdino šio autoriaus kūrinį “Sprogimas”, pakeisdamas atskirus kūrinio žodžius ir skyrybą. Konkrečiai – psl. 416 2-os strofos 4 eil. – vietoj žodžio “tiltų” įrašė žodį “tektų”; psl. 418 4-os strofos 4 eil. – vietoj žodžio “Marselietė” įrašė žodį “Marselijietė”; psl. 418 5-os strofos 5 eil. – vietoj žodžio “ankštus” įrašė žodį “aukštus”; psl. 418 6-os strofos 1 eil. – vietoj žodžių “Iljičius jaudinasi” įrašė žodžius “Iljičius atskuba”; psl. 419 2 eil. nuo viršaus – vietoj žodžių “durtuvai grasūs” įrašė žodžius “durtuvai gražūs”; psl. 419 paskutinės strofos 1 eil. – vietoj žodžių “Lietuva išliūdus” įrašė žodžius “Lietuva atbudus”; psl. 419 paskutinės strofos 3 eil. – vietoj žodžių “grėsmingas pasigirs preliudas” įrašė žodžius “grėsmingas pasigaus preliudas”; kai kuriose kūrinio vietose pakeisti skyrybos ženklai. Visa tai išdarko poezijos kūrinį, mažina jo vertę, o tokie pakeitimai kaip vietoj žodžių “Iljičius jaudinasi” įrašant “Iljičius

24




atskuba”, “Lietuva išliūdus” įrašant “Lietuva atbudus”, “durtuvai grasūs” įrašant žodžius “durtuvai gražūs”, netgi keičia kūrinio prasmę, iškraipo poezijos kūrinį (palyginimas atliktas remiantis poemos “Sprogimas” tekstu atspausdintu 1987 m. žurnale (duomenys neskelbtini) Nr. 10, psl. 3-9 ir atsakovo išleistu tekstu). Padaryti iškraipymai pažeidžia autoriaus garbę ir reputaciją, nes toks kūrinio paskelbimas yra neprofesionalus, padarytas aplaidžiai. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovai G. A. ir V. B. atsisakė nuo ieškinio, todėl ieškovų atstovas patikslintu ieškininiu pareiškimu (b.l. 205-207), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, ATGTĮ 2 straipsnio 17 dalies, 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 64 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkto, 65 straipsnio 1 dalies, 67 straipsnio 3 dalies, 68 straipsniu, o taip pat remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimu, prašė priteisti iš atsakovo 14592,96 Lt (viso bendrai) kompensaciją už autorių turtinių teisių pažeidimą, šią sumą išieškant į LATGA-A sąskaitą, 10000 Lt dydžio moralinę žalą už autoriaus (J. J. ) neturtinių teisių pažeidimą, konfiskuoti neteisėtai išleisto leidinio (duomenys neskelbtini) neparduotus egzempliorius; priteisti iš atsakovo LATGA-A naudai teismo išlaidas. Po patikslinto ieškininio pareiškimo pateikimo, nuo ieškinio atsisakė R. V. ir J. M. .

Vilniaus apygardos teismas 2002 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo UAB “Mūsų gairės” už turtinių autorių teisių pažeidimą 2990,26 Lt kompensaciją (viso bendrai), pinigus išieškant į LATGA-A sąskaitą; bylos dalį dėl priteisimo kompensacijų G. A. , V. B. , J. M. , R. V. , nutraukė; priteisė iš atsakovo ieškovo J. J. naudai 5000 Lt moralinei žalai už autoriaus neturtinių teisių pažeidimą atlyginti; priteisė iš atsakovo LATGA-A naudai 2312 Lt žyminio mokesčio, priteisė iš atsakovo 88,50 Lt pašto išlaidų valstybei; nurodė konfiskuoti neteisėtai išleisto leidinio (duomenys neskelbtini) neparduotus egzempliorius; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas, remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, ATGTĮ 2 straipsnio 17 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 3 dalimi, sprendė, jog atsakovas pažeidė ieškovų (autorių) turtines teises, o atsakovo atsikirtimą, neva šiuo atveju taikytina ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta išimtis (kūrinio atgaminimas mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais), atmetė (1964 m. CK 231 straipsnis, 2000 m. CK 6.248 straipsnio 1 dalis, Berno konvencijos “Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos” (toliau – Berno konvencija) 10 straipsnio 2 dalis), pabrėždamas, kad šiuo atveju tolimos, skaudžios praeities kūrinių panaudojimas be autorių sutikimo, buvo nesuderinamas su gerais papročiais. Spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio (ATGTĮ 67 straipsnio 3 dalis), teismas nustatytą kūrinio vienos eilutės įkainį (0,91 Lt) atsakovo išleistame leidinyje (už parduotas knygas atsakovas gavo 10615,80 Lt) didino 200 procentų, bet ne 300 procentų, nes nekonstatavo atsakovo tyčios. Spręsdamas dėl ieškovui J. J. priteistinos moralinės žalos dydžio, padarė išvadą, jog dėl J. J. kūrinyje padarytų pakeitimų yra atsakovo kaltė, nes šie pakeitimai, nors atsakovo įvardijami kaip korektūros klaidos, vertintini kaip ir bet kokie kiti kūrinio iškraipymai, taigi neleistini. Teismas atsakovo kaltės formą dėl padarytų iškraipymų ir pakeitimų, vertino kaip neatsargumą, be to pažymėjo, kad laikraštyje “Opozicija” buvo paskelbtas atsiprašymas, dėl ko ieškovui priteistina minimalaus dydžio ATGTĮ 68 straipsnyje nustatyta suma – 5000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2002 m. liepos 29 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo 2002 m. kovo 13 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovo J. J. naudai priteistas 5000 Lt moralinės žalos atlyginimas ir šį ieškininį reikalavimą atmetė, panaikino sprendimo dalį, kuria konfiskuoti neteisėtai išleisto leidinio (duomenys neskelbtini) neparduoti egzemplioriai ir šį ieškininį reikalavimą atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš LATGA-A atsakovo naudai 250 Lt teismo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad apygardos teismo sprendimas priteistos kompensacijos dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, tinkamai motyvuotas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutiko su apygardos teismo sprendimu ieškovo J. J. naudai priteistos moralinės žalos dalyje, nurodydamas, jog kūrinyje esantys neatitikimai originalui yra traktuotini kaip korektūros klaidos, šie pakeitimai padaryti be atsakovo tyčios, autoriaus dėl to buvo atsiprašyta, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, be to šie pažeidimai yra neesminiai. Dėl šių priežasčių ieškovui priteistas minimalus ATGTĮ 68 straipsnyje numatytas moralinės žalos atlyginimas (5000 Lt), kuris sudaro pusę atsakovo pajamų už šią knygą, be kita ko, prieštarauja teisingumo bei protingumo principams (2000 m. CK 1.5 straipsnio 4 dalis), dėl ko šioje dalyje teismo sprendimas naikintinas, o ieškovo J. J. ieškininis reikalavimas atmestinas (1964 m. CPK 65 straipsnis, 215 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnio 1 dalis). Be to, kolegija atsakovo išleisto leidinio konfiskavimą vertino kaip

25

teisių gynimo būdą, neadekvatų atsakovo padarytam ieškovų teisių pažeidimo sunkumui ir mastui (1964 m. CPK 65 straipsnis), todėl šį ieškovų reikalavimą taip pat atmetė (1964 m. CPK 58 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniu skundu ieškovas J. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. liepos 29 d. nutartį toje dalyje, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2002 m. kovo 13 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovo UAB “Mūsų gairės” ieškovui J. J. priteistas 5000 Lt moralinės žalos atlyginimas ir ieškininis reikalavimas atmestas, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2002 m. kovo 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina autoriaus teisę į kūrinio neliečiamybę. Ši įstatyminė nuostata uždraudžia bet kokį kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymą. Atitinkami ieškininiame pareiškime nurodyti kūrinio pakeitimai ir iškraipymai reiškia, kad atsakovas pažeidė autoriaus asmenines neturtines teises (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 64 straipsnio 1 dalies 6 punktas), dėl ko privalo atlyginti autoriui moralinę žalą (ATGTĮ 68 straipsnis);

2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį ieškovo reikalavimą (dėl moralinės žalos atlyginimo), neteisingai aiškino ir taikė ATGTĮ įtvirtintas teisės normas. Tai, kad nurodyti iškraipymai pripažinti korektūros klaidomis ir konstatuota, jog pažeidimai yra neesminiai, nepakeičia fakto, kad poezijos kūriniai yra iškraipyti (pakeistas jų turinys bei prasmė). Publikuoti poezijos kūriniai nėra didelės apimties, todėl net vienas pakeistas žodis pakeičia viso kūrinio prasmę ir negali būti laikomas neesminiu. ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas uždraudžia ne esminį, o “bet kokį kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymą”, nesiedamas pažeidimo su kūrinio iškraipymo apimtimi;

3. ATGTĮ 68 straipsnio 2 dalis numato, kad į pažeidėjo kaltės formą turi būti atsižvelgiama tik nustatant moralinės žalos atlyginimo dydį, tačiau tai negali būti pagrindu atleisti nuo atsakomybės. ATGTĮ nenumato galimybės atleisti nuo pareigos atlyginti moralinę žalą, jei autoriaus, kurio teisės pažeistos, yra atsiprašyta. Be to, autoriaus buvo atsiprašyta laikraštyje “Opozicija”, kuris nėra priskiriamas nei prie vietinės, nei prie centrinės spaudos ir nėra plačiai žinomas;

4. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad autoriaus neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka pažeidimą padariusio asmens gautų pajamų, nėra teisiškai pagrįstas. Atlyginant moralinę žalą, autoriui kompensuojama už jo teisės į kūrinio neliečiamybę pažeidimą, bet ne už turtinius nuostolius, kuriuos jis patiria, taigi negalima atsisakyti atlyginti neturtinę žalą, atsižvelgiant į atsakovo turtinius interesus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą, atsakovas prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. liepos 29 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas ir neturėtų būti tenkinamas, nes atsakovas vos sužinojęs apie padarytas korektūros klaidas tuoj pat jas ištaisė, tuos pačius poemos “Sprogimas” fragmentus paskelbė be klaidų, taip pat šioje publikacijoje pristatė ir J. J. knygą “Sprogimas”, kur buvo pasiūlyta skaitytojams susipažinti su visu kūriniu. Teiginys, kad laikraštis “Opozicija” nėra centrinis ir mažai žinomas, neatitinka tikrovės. Be to, atsakovo teigimu, korektūros klaidos ar netikslumai labiau kenkia ne autoriaus, bet leidėjo prestižui, daro didesnę žalą pačiam leidėjui. Pasitaikančios skyrybos ar korektūros klaidos nepakeičia viso kūrinio nei turinio, nei prasmės. Pagal ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pažeidimas būtų tada, jei būtų padaryti pakeitimai kūrinyje, o atskirų žodžių netikslus įrašymas nekeičia viso kūrinio prasmės. Atsakovo teigimu, šiuo atveju klysta kasatorius, teigdamas, jog pažeidimu yra bet koks kūrinio iškraipymas: kasatorius neteisingai aiškina kūrinio sąvoką.

CPK 356 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka kitų atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

2002 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir

26

įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-743 (Žin., 2002, Nr. 36-1340) 8 straipsnyje įtvirtinta, kad bylose, kuriose sprendimai ar nutartys apeliacinės instancijos teisme priimti iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, kasaciniai skundai dėl šių sprendimų ar nutarčių išnagrinėjami pagal procesines, įskaitant reglamentuojančias atstovavimą, teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo. Tokiu būdu, šioje byloje kasatoriaus skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo, nagrinėjamas pagal 1964 m. CPK, galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d., kasacinį procesą reglamentuojančias teisės normas.

1948 m. Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į apsaugą jo dvasinių ir materialinių interesų, atsirandančių ryšium su mokslo, literatūros ar meno kūrinių, kurių jis yra autorius, sukūrimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis skelbia, kad dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas. Be to, intelektinė nuosavybė, taigi ir autorių teisės, ginama ir kaip tarptautinėse sutartyse bei valstybių konstitucijose įtvirtinta teisė į nuosavybę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2000 m. liepos 5 d. nutarime pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio normomis laiduojama nuosavybės teisių apsauga. Šiame straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas įpareigoja kitus asmenis nepažeisti savininko teisių, o valstybę – saugoti ir ginti nuosavybės teises. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį saugoma ir intelektinė nuosavybė.

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teises, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitam asmeniui, turi teisę prieštarauti bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam kėsinimuisi į kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę). Autoriaus ar atlikėjo asmeninių neturtinių teisių pažeidimas yra priskiriamas prie autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimų (ATGTĮ 64 straipsnio 6 punktas). Pagal ATGTĮ 68 straipsnį, asmuo, pažeidęs autoriaus ar atlikėjo asmenines neturtines teises, numatytas šio įstatymo 14 ir 43 straipsniuose, privalo atlyginti moralinę žalą, kurios dydį, išreikštą pinigais, nustato teismas. Moralinės žalos atlyginimo dydis kiekvienu atveju neturi būti mažesnis negu 5000 litų ir ne didesnis negu 25000 litų. Teismas, nustatydamas moralinės žalos, išreikštos pinigais dydį, atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, moralinės žalos pasekmes bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šioje byloje bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skirtingai aiškino ir taikė ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 68 straipsnio nuostatas. Kasaciniu skundu yra ginčijama apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškinys moralinės žalos priteisimo dalyje yra atmestinas, kadangi šio teismo nuomone, esantys neatitikimai traktuotini kaip korektūros klaidos, pažeidimas padarytas be atsakovo tyčios, autoriaus dėl to buvo atsiprašyta, pažeidimai neesminiai, be to, tokios sumos (5000 Lt), kuri sudaro pusę atsakovo pajamų už knygą, be kita ko, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Berno konvencijos 6bis straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nepaisant autoriaus turinių teisių, net ir po jų perdavimo, autorius turi teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę ir prieštarauti bet kokiam šio kūrinio iškraipymui, išdarkymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam autoriaus garbei ar reputacijai galinčiam padaryti žalos kėsinimuisi į kūrinį. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta antroji prerogatyva numato autoriui teisę užkirsti kelią bet kokiam kūrinio iškraipymui, išdarkymui, pakeitimui ar kitokio pobūdžio kėsinimuisi, kuris gali būti žalingas kūriniui ir pakenkti autoriaus garbei ar reputacijai. Tai vadinamoji “teisė į pagarbą”. Jos formuluotė labai lanksti, suteikianti teismui didelę laisvę interpretuojant faktus arba įvertinant veiklą (Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos komentaras, Vilnius, 2001, 43-44 psl.). Ši teisė reiškia kūrinio autoriaus teisę reikalauti, kad nebūtų pažeidžiama jo “teisė į pagarbą” kūriniui, taigi ir pačiam autoriui, nes kūrinys yra autoriaus asmenybės atspindys. Būtent šiuo aspektu inter alia turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl to, buvo ar ne pažeista autoriaus asmeninė neturtinė teisė, įtvirtinta ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte – teisė į kūrinio neliečiamybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kalbėti apie teisę į kūrinio neliečiamybę negalima atsietai nuo to, kad kūryba yra dvasinio išgyvenimo procesas, susijęs su ypatingai jautriais asmeniniais autoriaus jausmais ir išgyvenimais, jo mintimis, ir atitinkami pakeitimai, iškraipymai, nors jie savo apimtimi, jeigu vertinant formaliai, ir nėra dideli, pačiam autoriui gali būti skausmingi ir jo suprantami kaip nepagarba jo kūriniui,

27

taigi ir jam kaip asmenybei – kūrėjui. Šios bylos atveju susiklosčiusi situacija itin subtili dėl to, kad joje kalba eina apie kūrinį iš tolimos ir skaudžios praeities. Toks kūrinys nėra socialiai vertingas mūsų laikmečio požiūriu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pagal ATGTĮ 2 straipsnio 17 dalį, kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos, kūrinio, bet propaguojančiam nepriimtinas mūsų dabarties visuomenės moralei vertybes kūriniui, tokio kūrinio autoriaus neturtinių teisių gynimui, negalėtų būti taikomi tokie pat moralinės žalos atlyginimo kriterijai bei standartai, kaip kitiems kūriniams. Todėl atsižvelgiant į tai, kokį kūrinį panaudojo pažeidimui atsakovas, taip pat į tai, kad 2000 m. CK 6.250 str. nenumato neturtinės žalos atlyginimo minimalių ar maksimalių ribų, o palieka teismui spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgiant į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija pripažįsta galimybę mažinti priteistinos moralinės žalos dydį.

Bet pažymėtina ir tai, kad turint omenyje Lietuvos istorinę praeitį, didžiosios dalies visuomenės neigiamą ir pašaipų požiūrį į atitinkamą sovietinio laikotarpio kūrybą, autoriui apskritai gali būti skausmingas jau pats kūrinio, kuriam publikuoti leidimo jis nedavė, atspausdinimas naujai leidžiamame leidinyje dabar, nepriklausomai nuo to, kad buvo priteista didesnė ar mažesnė kompensacijos suma už atitinkamų turtinių teisių pažeidimą. Taip, suprantama, kad leidybos procese dažnai sunku išvengti pasitaikančių korektūros klaidų, ir už jas neturėtų būti taikomos sankcijos. Tačiau, visų pirma, skaitytojui paprastai būna aišku, jog tai yra korektūros klaidos, o ir leidėjas siekia, jog atitinkami tų korektūros klaidų atitaisymai pasiektų būtent tą skaitytoją, kuris skaito su korektūros klaidomis išleistą leidinį (įdedant atitaisymus kaip priedą į išleistą leidinį ir pan.), bet kad taip būtų buvę šios bylos atveju, byloje duomenų nėra (b.l. 341). Tai, kad atsakovas ieškovo atsiprašė ir iš naujo išspausdino jo kūrinį laikraštyje “Opozicija” 2001 m. Nr. 33 (486) (b.l. 187) savaime neeliminuoja kito autoriaus asmeninių neturtinių teisių gynimo būdo – moralinės žalos atlyginimo – taikymo (ATGTĮ 65 straipsnio 1 dalies 5 punktas), jeigu vis tik sprendžiama esant pagrindą minėtos normos taikymui (ATGTĮ 68 straipsnis). O toks atsakovo elgesys siekiant tam tikra prasme atkurti autoriaus asmenines neturtines teises, be kita ko byloja, jog ir jis pats manė šias teises pažeidęs, nes korektūros klaidos atitaisymui leidėjai paprastai taiko kitus būdus, nei viso kūrinio atspausdinimas laikraštyje, kuris iš viso neaišku, ar pasieks tą patį, kaip ir išleistosios knygos, skaitytoją. Daugybė neatitikimų (visi neatitikimai ieškovo J. J. detalizuotai buvo pateikti apeliacinės instancijos teisme (b.l. 332-334), lyginant su variantu, išspausdintu žurnale (duomenys neskelbtini), Nr. 10 (nes šis leidinys ir yra nurodomas, kaip šaltinis knygoje (duomenys neskelbtini) 420 psl.), kuomet yra pakeičiami ištisi žodžiai, keičiantys esmę (pvz.: “Iljičius atskuba” (knygos 418 psl., vietoj “Iljičius jaudinas” (žurnalas (duomenys neskelbtini), Nr. 10, psl. 8); “Ir Lietuva atbudus” (knygos 419 psl.), vietoj “Ir Lietuva išliūdus” (žurnalo psl. 9); “Net virpa durtuvai prie sienų gražūs” (knygos 419 psl.), vietoj “Net virpa durtuvai prie sienų grasūs” (žurnalo psl. 8) ir kt.), negali būti laikomi tik paprastomis korektūros klaidomis, bet yra kūrinio iškraipymas ir pakeitimas, dėl ko yra pagrindas spręsti, jog atsakovas pažeidė autoriaus asmeninę neturtinę teisę, įtvirtintą ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte (teisę į kūrinio neliečiamybę). Beje, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, yra netikslus, skundžiamojoje nutartyje nurodydamas, jog “pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad ieškovo J. J. eilėraščiuose esantys neatitikimai originalui, traktuotini kaip korektūros klaidos” (b.l. 349). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš šio teismo procesinio sprendimo, apie “korektūros klaidas” pasisakė, komentuodamas atsakovo pasisakymus, kuris neatitikimus ir iškraipymus būtent taip buvo įvardijęs (b.l. 273).

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad autoriui priteistinos žalos atlyginimo priteisimas nesietinas su aplinkybe, kiek pažeidėjas gavo pajamų už išleistą leidinį. Atsakovo turtinė padėtis – šiuo atveju tai, kiek jis turėjo pajamų už išleistą knygą, yra aplinkybė, į kurią atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistino moralinės žalos dydžio, bet negalėtų lemti atsakovo atleidimo nuo moralinės žalos atlyginimo apskritai. Priešingas požiūris skatintų didesniu ar mažesniu mastu nesiskaityti su autorių teisėmis, ar tiesiog nekreipti į jas dėmesio, tikintis, jog teismas, atižvelgdamas, jog pažeidėjas dėl to daug ir neuždirbo (nepasipelnė), apskritai jį atleisti nuo atsakomybės.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kasacinis skundas yra tenkintinas iš dalies.

28

Apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo UAB “Mūsų gairės” J. J. priteistas 5000 Lt moralinės žalos atlyginimas ir šis ieškininis reikalavimas atmestas, naikintina, ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, priteisiant ieškovui 1000 (vieną tūkstantį) litų moralinės žalos atlyginimo.

CPK 104 str. 1d. 10 p. nustato, kad bylose dėl reikalavimų, kylančių iš autoriaus teisių, žyminis mokestis yra 100 Lt (indeksuotas pagal CPK 104( 1) str. – 136 Lt. Už kasacinį skundą dėl pareikšto reikalavimo atlyginti moralinę žalą ieškovas turėjo sumokėti 34 Lt (CPK 104 str. 4d.), o sumokėjo 68 Lt., todėl žyminio mokesčio dalis jam yra grąžintina, kaip permokėta (CPK 107 str. 1d. 1p.). Ieškovo kasacinį skundą patenkinus iš dalies (20 proc.), jam priteistina iš atsakovo 7 Lt. žyminio mokesčio paduodant kasacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 1 dalies 4 punktu ir 370 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. liepos 29 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2002 m. kovo 13 d. sprendimo dalis, kuria iš UAB “Mūsų gairės” priteista J. J. 5 tūkst. litų moralinės žalos atlyginimas. Šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį pakeisti: priteisti J. J. 1000 (vieną tūkstantį) Lt moralinės žalos atlyginimo.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti J. J. iš UAB “Mūsų gairės” 7 (septynis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Grąžinti ieškovui J. J. 34 (trisdešimt keturis) Lt. jo permokėtą žyminį mokestį paduodant kasacinį skundą (2002 10 29 d. mokėjimo kvitas AB bankas Snoras, Taupomasis skyrius Nr.10).


Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Algimantas Spiečius

į viršų

29


Documents

Teismu Praktika 4 Seminaras