Embed Size (px)
Citation preview
2�ISSN 1392-0456
ISTORIJA2 0 1 1 / 1
L X
X X
I / 8
1
Anotacija. Straipsnyje siekiama apibūdinti lietuviškąją Žalgirio mūšio tyrinėjimo tradiciją, aptarti jos raidą, svarbesnes išvadas ir pasiekimus nuo pirmųjų Žalgirio mūšio vertinimų iki Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus. Iš pateiktos istoriografinės apžvalgos daroma išvada, kad lietuvių istoriografijoje jau seniai Žalgirio mūšis suvoktas kaip epochinės reikšmės įvykis. Lietuvos istoriografija visada jautriai reaguodavo į bandymus sumenkinti Lie-tuvos kariuomenės ir Vytauto reikšmę Žalgirio mūšyje. Buvo visuotinai pripažįstamas reikšmingas lietuvių vaid-muo pradiniame ir baigiamajame mūšio etape, tačiau pasitraukimas ilgą laiką aiškintas dvejopai: kaip Lietuvos kariuomenės priverstinis atsitraukimas, po kurio sekė sėkmingas persirikiavimas ir grįžimas į mūšio lauką, arba kaip specialiai suplanuotas apgaulingo bėgimo manevras siekiant išardyti priešo rikiuotę. Pastaroji hipotezė galuti-nai įrodyta Svenui Ekdahliui suradus ir paskelbus apie tai kalbantį mūšio dalyvio laišką. Taip pat buvo nevienodai aiškinamas Jogailos vaidmuo: kartais vieninteliu mūšio vadu buvo laikomas Vytautas, o kartais tam tikras vaidmuo pripažįstamas ir Jogailai. Pastaruoju metu vienaip ar kitaip pripažįstamas abiejų vadų vaidmuo mūšio metu. Lietuvių istoriografija palyginti nedaug dėmesio skyrė kariuome-nių skaičiaus įvertinimui. Vienintelės savarankiškesnės pastangos buvo susijusios su gana radikaliais mėginimais sumenkinti Lenkijos kariuomenės vaidmenį mūšyje. Tai buvo daroma įtemptų Lenkijos ir Lietuvos santykių fone, apie 1930 m. Kitais atvejais daugiausia pasirenkami už-sienio istoriografijoje vyraujantys skaičiai.
Prasminiai žodžiai: Lietuvos istoriografija, Žalgirio mūšis, karybos istorija, jubiliejai, istorinė atmintis.
Abstract. The aim of this article is to characterize the Lithuanian research tradition of the Battle of Tannenberg (the Battle of Žalgiris, the Battle of Grunwald), to discuss the development of this tradition as well as to highlight important conclusions and achievements starting with the first estimates of this battle till its 600th anniversary. The presented historiography review helps to conclude that in Lithuanian historiography the Battle of Tannenberg is perceived as the event of epochal importance. Lithuanian
Tomas BArANAusKAs
Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuoseTomas Baranauskas – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: [email protected]; mokslinių interesų sritys – Lietuvos viduramžių istorija, valstybės ištakos, Lietuvos pilys.
historiography has always been sensitive to the attempts to diminish the importance of the Lithuanian army and Vytautas for the battle. The Lithuanians’ significant contribution at the initial and final stages of the battle is recognized universally; however, the retreat received diverse evaluation: it was treated 1) as a forced retreat, followed by a successful reorganization and return to the battlefield and 2) as a specially planned tactical manoeuvre to break the enemy’s battle line. The latter hypothesis was confirmed when Sven Ekdahl found and published the letter of one of the solders involved in the battle. Jogaila’s (Jagiello) role was also explained differently: in some cases, Vytautas was considered to be the chief and the only army commander while in other cases Jogaila’s significant military role was also emphasized. Lately, however, the role of both leaders has been acknowledged. Unfortunately, Lithuanian historiography did not pay enough attention to the evaluation of the precise number of soldiers involved. Some independent efforts dealt with radical attempts to depreciate the role of the Polish army in this battle, and this happened in about 1930’s when the relations between Poland and Lithuania were rather strained. In most cases, troops count, presented in foreign historiography, is taken into consideration.
Key words: Lithuanian historiography, the Battle of Tannenberg, military science history, jubilees, historical memory.
Įvadas
Žalgirio mūšis – didžiausias ir reikšmingiausias mūšis viduramžių Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino istori-joje – nuo seno yra įvairiakalbės Vidurio ir Rytų Europos istoriografijos centre. Lietuviškai rašę autoriai jam visada skyrė nemažą dėmesį, nors dėl vėlesnio lietuviškos moks-linės istoriografijos susiformavimo šios istoriografijos raida prasideda vėliau nei lenkų, vokiečių ar rusų kalbinėje
24 Tom
as B
ArAN
AusK
As
IsTorIogrAfIJA
aplinkoje. Vis dėlto pirmieji Žalgirio mūšio vertinimai, pateikti dar XIX a., rodo, kad šis mūšis lietuvių dėmesį pa-traukė nuo pirmųjų lietuviškosios istoriografijos žingsnių, o vėliau susiklosčiusi mokslinė lietuviškos istoriografijos tradicija išsiskyrė savitumu. Polemikoje su lenkų istorio-grafija, kurią labai paveikė gana tendencinga Jano Dlugošo reliacija, formavosi objektyvesnio požiūrio į Žalgirio mūšį prielaidos. Šį požiūrį patvirtino vėlesni tyrinėjimai.
Tačiau būtent lietuviškoji Žalgirio istoriografija yra mažiau pažįstama tarptautiniuose mūšio tyrinėjimuose. Tai lėmė kelios priežastys – stambių, kapitalinių veikalų trūkumas (išskyrus Mečislovo Jučo monografiją ir popu-liaraus pobūdžio leidinius, lietuviškąją Žalgirio mūšio istoriografiją iš esmės reprezentuoja straipsniai), kalbos barjeras, lemiantis menkesnį lietuviškų darbų žinomumą tarptautinėje erdvėje, taip pat istoriografijos apžvalgų bei bibliografijų trūkumas.
Tad šio straipsnio tikslas – apibūdinti lietuviškąją Žalgirio mūšio tyrinėjimo tradiciją, aptarti jos raidą, svarbesnes išvadas ir pasiekimus nuo pirmųjų Žalgirio mūšio vertinimų iki Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus.
Mūšio pavadinimas
Lietuviškoji Žalgirio mūšio tradicija jau iš pirmo žvilgs-nio išsiskiria savitu šio mūšio pavadinimu. Šalia tradicinio vokiško pavadinimo „Tanenbergo mūšis“ ir lenkiško „Griunvaldo mūšio“ lietuviškoje istoriografijoje įsitvirtino „Žalgirio mūšis“, kuris ilgainiui tapo žinomas ir už lietu-viškos raštijos ribų [14, 1293]. Kai kurie baltarusių istorikai net sunerimo, kad greta šių trijų trūksta baltarusiško mūšio pavadinimo, nes jie irgi norėtų turėti savą šio mūšio tradi-ciją. Vis dėlto jų pasiūlytas Dubrovnos mūšio pavadinimas neprigijo pačioje Baltarusijoje [73].
Lenkiška ir vokiška mūšio įvardijimo tradicijos susi-klostė pasirinkus skirtingų greta mūšio vietos buvusių gyvenviečių pavadinimus, o lietuviškoji atsirado tiesiog išvertus Griunvaldo pavadinimą iš vokiečių į lietuvių kalbą. Ji prasidėjo nuo pirmųjų istorijos veikalų lietuvių kalba, išskyrus tik pirmąjį lietuviškai rašiusį istoriką Simoną Dau-kantą, kuris pagal vokiškąją tradiciją mūšio vietą vadino Tanenbergu [16, 374; 17, 116; 18, 240; 19, 663].
Bene pirmasis Griunvaldo pavadinimą į lietuvių kalbą išvertė žymus tautinio atgimimo veikėjas Petras Vileišis. 1885 m., iš rusų kalbos versdamas [2, 110] Jono Prekerio sudarytą Kauno gubernijos istorinių įvykių chronologiją, jis nurodė dvigubą mūšio vietos pavadinimą – „Grun-valdas (Žalkrūmis)“ [58, 310; ankstesnėje lietuviškoje Jono Prekerio chronologijos publikacijoje Žalkrūmio ar Žalgirio dar nėra: 57, 34]. 1887 m. išleistame Konstancijos Skirmuntaitės Lietuvos istorijos vertime į lietuvių kalbą, kurį atliko tas pats Petras Vileišis, jau rašoma: „Mūšis ties Žaliagiriu ir Eglynkalniu (Grunwald ir Tannenberg)“ [61, 95]. Tai buvo pirmasis lietuvių kalba išleistas Lietuvos
istorijos vadovėlis. Iš jo Žalgirio pavadinimą perėmė ir kitų vadovėlių autoriai.
1891 m. išleistame pirmajame originaliame lietuviška-me Lietuvos istorijos vadovėlyje, kurio autorius – žymus lietuvių poetas Jonas Mačiulis-Maironis, mūšio vieta nurodyta „tarp Grünvaldo (Žalgirio) ir Tannenbergo“. Čia mūšio vietos pavadinimas jau įgavo savo galutinę for-mą – „Žalgiris“. Tiesa, mūšiui skirtą skyrelį Maironis šiame vadovėlio leidime dar vadino „Kova ties Tannenbergu“ [49, 111; 52, 523]. Galbūt tam įtakos turėjo ta aplinkybė, kad savojo vadovėlio rankraštį jis parašė 1886 m., taigi dar nepasirodžius K. Skirmuntaitės vadovėlio vertimui. Tačiau 1905 m. Žalgirio mūšio pavadinimą jis įamžino didelio populiarumo sulaukusiame savo eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ („Tautiška daina“), kuriame atsirado eilutės: „Čia Vytautas Didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“ [51, 273–274]. O 1906 m., pataisytame savo „Lietuvos istorijos“ leidime, jis Žalgirį jau iškėlė į skyrelio pavadinimą – „Kova ties Žalgiriu“ [50, 125]. Ne-abejotina, kad Maironio, kaip pirmojo lietuviško Lietuvos istorijos vadovėlio autoriaus ir žymiausio to meto lietuvių poeto autoritetas suvaidino reikšmingą vaidmenį įtvirtinant Žalgirio pavadinimą.
Tuo tarpu originalus P. Vileišio vertimas – „Žaliagi-ris“ – lietuviškosios mūšio įvardijimo tradicijos forma-vimąsi veikė ne tik per Maironį, bet ir tiesiogiai. Antai jau 1899 m. savo Lietuvos istorijos apžvalgoje Jurgis Bielinis lietuvišką tradiciją gretina su vokiškos tradicijos pavadinimu „mūšis prie Tannenbergio“ ir lenkiškos bei rusiškos – „mūšis prie Grinvaldės“, pažymėdamas: „Prie lietuvininkų tą vadin per mūšį prie „Žaliagirės“, kurs vokiškai „Grünvald“ [6, 158].
Žalgirio pavadinimas visuotinio pripažinimo sulaukė ne iš karto, nors vyrauti lietuviškoje publicistikoje pradėjo gana greitai. Jau 1910 m. apie Žalgirio mūšio 500-ąsias me-tines rašiusi lietuviška spauda daugiausia naudojo Žalgirio pavadinimą, nors pasitaikydavo ir Griunvaldas. Pirmosios Respublikos laikų mokslinė istoriografija dažniau teikdavo pirmenybę Tanenbergo pavadinimui [47, 127], Žalgiris buvo kritikuojamas ir dėl to, kad prasčiau už Tanenbergą (sulietuvintai – Eglėkalnį) apibūdina mūšio vietą, ir dėl to, kad išverstas iš iškraipytos lenkiškos vokiško vietovardžio formos (turėtų būti Grünfelde – Žalialaukis) [70, 292–293; 59, 158-3]. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo „Žalgiris“ pasiekė galutinę pergalę ir Sovietų okupuotoje Lietuvoje, ir išeivijos istorikų darbuose. Šiuo metu Žalgirio mūšio lietuviškai nė nebandoma vadinti kitaip. Net Žalgirio 600 metų jubiliejui skirtos emblemos pagrindu tapo sti-lizuota „Ž“ raidė.
Pirmieji Žalgirio mūšio vertinimai
Jau pirmosiose lietuviškose Lietuvos istorijos apžvalgose, parašytose dar XIX a., Žalgirio mūšis buvo įvertintas kaip
25ISSN 1392-0456
ISTORIJA2 0 1 1 / 1
L X
X X
I / 8
1
Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose
lemtingas Lietuvos istorijos įvykis. „Toj mūšoj suiro didybė kryžėjų, į kurią niekados jau daugesniai neįsigavo“, – rašė S. Daukantas [17, 118]. „Atėjo ant galo laikas sutrupinti Kryžiokų galybę“, – taip pasakojimą apie Žalgirio mūšį pradėjo J. Mačiulis-Maironis [52, 522]. „Ši diena yra slau-niausia diena mūsų istorijoje“, – aiškino ir J. Bielinis [6, 158]. Visiems šiems autoriams buvo akivaizdi ir tiesioginė mūšio priežastis – kova su kryžiuočiais dėl Žemaitijos, tik Maironis ir J. Bielinis labiau akcentavo kryžiuočių įvykdytą į Lietuvą plaukusio laivo su javais užpuolimą, o S. Daukantas – žemaičių sukilimą [52, 522; 6, 155–156; 17, 113–114].
Kiek atokiau nuo šios tradicijos stovi Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, 1899 m. išleidęs studiją, kurioje analizavo, kaip lietuvių ir lenkų santykiai viduramžiais nušviečiami lenkų istorikų darbuose. Žalgirio mūšį jis aptarė daugiausia pagal Karolio Szajnochos veikalą, pristatydamas pastarąjį kiek ironiškai: „Sekime gi paskui godotiną raštininką, kuris taip myli teisybę, kad net savo tendecijiškame veikale, prieš savo norą, visai paslėpti jos negali“. Čia pat, remdamasis K. Szajnocha, jis nurodė, jog lenkų karas su kryžiuočiais kilo dėl Drezdenko pri-klausomybės [45, 41]. Vytautas, Jogailos prašomas, atėjęs Lenkijai į pagalbą. Analogiškai įvertinta ir Žalgirio mūšio reikšmė: „Iš visko aukščiau minėto aišku, jog tik Vytauto strategiška išmintis ir narsumas lietuviškos kariuomenės, pradėjusios ir užbaigusios kovą ties Gruenvaldu, išgelbėjo Lenkiją nuo amžinos prapulties, jai kryžeivių parengtos“ [45, 44]. Autorius sukritikavo K. Szajnochą dėl kalbų apie tariamą lietuvių pabėgimą, nurodydamas, jog vėliau tas pats autorius mini Lietuvos kariuomenę baigiamajame mūšio etape. Iš esmės tai netiesioginė J. Dlugošo kritika, kurią gilins vėlesnė lietuvių istoriografija. Žalgirio mūšio reikšmės Lietuvai G. Landsbergis-Žemkalnis vis dėlto ne-suprato, o įžvelgė jame tik Lietuvos pagalbą Lenkijai, už kurią lenkai atsidėkojo šmeižtu apie lietuvių pabėgimą: „Tad nėra ko stebėtis, kad veltui pasidarbavęs dėl nedė-kingų, [Vytautas] sugrįžo į Lietuvą su širdgėla“ [45, 46]. Taip Žalgirio mūšį autorius pavertė vien Lenkijos reikalu, savo polemiką nukreipdamas tik į lietuvių vaidmens mūšio metu akcentavimą.
Žalgirio mūšis buvo įvertintas ir grožinėje literatūroje, iš kurios net istoriografiniu požiūriu gali būti įdomi 1906 m. rašytojo Vinco Pietario išleista istorinė drama „Kova ties Žalgiriais“ [56]. Joje menine forma pateikta originali, istoriografijoje, regis, neminėta mūšio eigos koncepcija, kuri yra savotiškas Lietuvos kariuomenės atsitraukimo, kaip manevro, aiškinimas. Šio manevro esmė – priversti kariauti nenorinčią Lenkijos kariuomenę stoti į kovą. Anot V. Pietario, Jogaila, patariamas Zbignevo Olesnickio, su-manė pastatyti Vytautą su Lietuvos kariuomene pirmose eilėse, tiesiai prieš kryžiuočius, „kad puldami ant mūsų kariuomenės kryžiuočiai atsiremtų pirmiausiai į lietuvius. (...) Ir kuo jie vieni kitiems geriau suduos, tuo bus dėl mūsų geriau. Nei vienų, nei kitų nėra ką gailėtis“ [56, 20]. Sumuštas Vytautas būtų lengviau valdomas, todėl net pra-laimėjimo atveju Lenkija iš to turėtų naudos. Tačiau mūšio metu lietuviai pasitraukia. Jogailą ir Lenkijos bajorus apima
panika, jie desperatiškai ginasi. Jogaila norėtų pabėgti, bet dėl kilusios sumaišties negali. Pagaliau atskrieja žinia, kad Vytautas su savo kariuomene puola kryžiuočius iš kitos pusės. Zbignevo lūpomis V. Pietaris apibendrina Vytauto sumanymą: Vytautas supratęs, kodėl Jogaila jį pirmą priešais vokiečius pastatė, „ir kaip tiktai kryžiuočiai ant jo užpuolė, jis vietoje muštis su visa kariuomene pasileido bėgti, kad kryžiuočiai ant mūs galėtų užpulti. (...) O dabar Vytautas sugrįžo, apsupo kryžiuočius ir muša juosius ne-išleisdamas nei vieną, o mūsų kariuomenė ir nenoromis, o turi Vytautui padėti mušti“ [56, 26].
Žalgirio 500 metų jubiliejus: mokslinės polemikos pradžia
Daugiau dėmesio Žalgirio mūšis sulaukė 500 metų jubi-liejaus proga. Spaudoje tuo metu pasirodė daug straipsnių, aptariančių mūšio šventimą Lenkijoje, lietuvių atsisakymo vykti į paminklo Žalgirio mūšiui atidengimo iškilmes Krokuvoje priežastis, įtemptus to meto lietuvių ir lenkų santykius, taip pat buvo rašoma apie patį mūšį. Galima sa-kyti, kad nuo šiol prasideda profesionali polemika su lenkų istoriografijos koncepcijomis, visų pirma interpretuojant lietuvių „pabėgimo“ iš mūšio lauko epizodą.
Jubiliejinę diskusiją dėl Lietuvos kariuomenės vaidmens Žalgirio mūšyje lietuviškoje spaudoje pradėjo baltarusių istorikas ir visuomenės veikėjas Vaclavas Lastouskis. Kri-tikuodamas K. Szajnochos pateiktą Žalgirio mūšio versiją, jis jai priešino Bychovco kronikos pasakojimą, pagal kurį lenkai prie pergalės beveik neprisidėjo, o Lietuvos kariuo-menė kovėsi visuose mūšio etapuose. Kartu jis pareiškė, kad Lietuvos kariuomenė savo atsitraukimu siekė dezor-ganizuoti priešininkų kariuomenę. Tai buvęs mūšyje daly-vavusių totorių įvaldytos apgaulingo atsitraukimo taktikos panaudojimas, „juo labiau, kad liūnai, kurių linkon lietu-vių-totorių kariuomenė atgal paslinko, buvo ypač pavojingi sunkiajai vokiečių raitijai“ [46]. Čia galima pastebėti, kad šios atsitraukimo manevro koncepcijos pionieriumi kartais laikomas lenkų istorikas Stanisławas Kujotas [12, 332] savo straipsnį paskelbė tik po metų [44, 155].
Netrukus Lietuvos kariuomenės atsitraukimo temai ats-kirą straipsnį paskyrė lietuvių istorikas ir būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras. Jis atsargiai vertino V. Lastouskio lietuvių pabėgimo aiškinimą „taktikos žvilgsniu“. Tai esą yra slidus nepripažinimo kelias, kuriame „teisingumo kriteriju renkamas malonumas – kas nemalo-nu – nepripažinti“. Vis dėlto jis atkreipė dėmesį į tai, kad, aprašęs Lietuvos kariuomenės pabėgimą, Janas Dlugošas vienuoliktą dieną po mūšio vėl mini Lietuvos kariuome-nę, o kryžiuočių kronika (Jono Posilgės kronikos tęsinys) mini „pagonis“ (t. y. lietuvius) baigiamajame mūšio etape. Taigi, daro išvadą A. Voldemaras, J. Dlugošas pasakė tik pusę tiesos: „Mes matėm, kad lietuviai iš mūšio nepabėgo galutinai. Jie pasitraukė iš vietos, kada buvo perskirti nuo
26 Tom
as B
ArAN
AusK
As
IsTorIogrAfIJA
1 il.
Žal
girio
(G
riunv
aldo
) m
ūšio
fazė
s pa
gal M
ykol
ą Ve
lykį
: 1)
„Pirm
oji p
adėt
is p
rieš
kaut
ynes
141
0 VI
I 15.
užp
akal
inės
lenk
ų vė
liavo
s da
r kel
yje“
; 2)
„Ant
roji
padė
tis p
rieš
kaut
ynes
“; 3
) „P
irmoj
i lie
tuvi
ų lin
ija
trau
kias
i atg
al; u
žpak
alin
ės s
iunč
iam
os p
irmyn
“; 4
) „L
ietu
viai
, tai
p pa
t kai
kur
ios
lenk
ų vė
liavo
s (d
ešin
iaja
me
spar
ne)
trau
kias
i iš
kaut
ynių
lauk
o“; 5
) „L
ietu
viai
pas
itrau
kė. L
enkų
ant
ra li
nija
įved
ama
į kau
tyne
s.
Liet
uvių
kai
riojo
spa
rno
vėlia
vos
sula
iko
prie
šini
nką“
; 6)
„Kry
žiuo
čiai
per
seki
oja
lietu
vius
ir p
uola
lenk
ų de
šinį
jį sp
arną
. Tre
čioj
i len
kų li
nija
įved
ama
į kau
tyne
s“; 7
) „1
6-ka
kry
žiuo
čių
vėlia
vų p
uola
lenk
ų de
šinį
jį sp
arną
ir u
žpak
alį“
; 8)
„Lie
tuvi
ai p
uola
kry
žiuo
čių
užpa
kalį
ir ka
irįjį
spar
ną“;
9)
„Kry
žiuo
čių
apsu
pim
as ir
jų p
asitr
auki
mas
iš k
auty
nių
lauk
o“ [6
7, 2
5–26
, 30–
32, 3
4–37
].
27ISSN 1392-0456
ISTORIJA2 0 1 1 / 1
L X
X X
I / 8
1
Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose
lenkų. Dalis, tiesa, visai pametė mūšį, bet dauguma vėl susitvarkė ir patogiu metu vėl užpuolė kryžiuočius“ [68]. Be to, A. Voldemaras atkreipė dėmesį į tai, kad Vytautas 1410 m. siuntė Jogailai 20 000 kapų grašių talkininkams samdyti [13, 209 – nr. CCCCXLIII, 1410 m. gegužės 30 d.], todėl Čekijoje samdyti kariai buvo „talkininkai lietuvių, o ne lenkų, arba mažiausia lietuvių ir lenkų“ ir pabrėžė lemiamą Vytauto vadovavimo vaidmenį mūšio metu.
Čia verta pastebėti, kad visa ligšiolinė lietuvių istorio-grafija, pradedant S. Daukantu ir Maironiu neneigė, kad Lietuvos kariuomenė buvo palaužta ir bėgo, bet pabrėžė, kad šitą smūgį lietuviai atlaikė, sugrįžo ir toliau kovojo [17, 117; 52, 524; 45, 42–43]. Tad šia prasme A. Volde-maras savo argumentais gynė tradicinę to meto lietuvių istoriografijos poziciją, nesiryždamas pritarti novatoriškai V. Lastouskio koncepcijai.
Spaudoje pasirodė ir kitokių versijų apie Žalgirio mūšio lauke Vytauto naudotą taktiką. Antai Stanislovas Šimke-vičius įžvelgė Žalgirio mūšio panašumų su Napoleono taktika, tačiau tai jau mėgėjiško pobūdžio pastebėjimai [65]. Jubiliejaus proga lietuviška spauda paskelbė ne vieną populiaraus pobūdžio straipsnį apie Žalgirio mūšį ir lietu-vių kovas su kryžiuočiais [30; 63; 64], supažindino skai-tytojus su įvairiomis mūšio interpretacijomis ukrainiečių [31], vokiečių [60] ir lenkų spaudoje, išverstas Stanisławo Smolkos straipsnis „Vytautas ties Žalgiriu“ [62].
Jau pasibaigus jubiliejiniams metams, pasirodė platokas Juozo Gabrio-Paršaičio straipsnis, aptariantis Žalgirio mūšio aplinkybes ir eigą [21]. J. Gabrys priėmė tezę, kad lietuvių ir totorių atsitraukimas mūšio metu buvo sėkmingas įprastos totorių taktikos išbandymas kovoje su kryžiuočiais. Autorius pabrėžė, kad mūšio metu lietuviai prisiėmė skaudžiausią smūgį, o mūšio pabaigoje sudavė kryžiuočiams „paskutinį mirtiną smūgį“ [21, 62-126–62-127, 63-221–63-224].
Vytauto metų tyrinėjimai
Taip jau atsitiko, kad didžiausią impulsą Žalgirio mūšio tyrinėjimams duodavo jubiliejinės sukaktys. Nauja susi-domėjimo šiuo mūšiu banga kilo 1930 m., kuomet buvo minimas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejus (jubiliejinių ir ankstesnių metų darbus Žalgirio mūšio ir apskritai Vytauto laikų tema suregistravo Z. Ivinskis [27, 105–111, 126–134]). Lietuvos Respublikoje šie metai buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais.
Susikūrus Lietuvos kariuomenei, Žalgirio mūšio tyrimais susidomėjo ir Lietuvos kariškiai. Pirmoji studija, pasiro-džiusi dar 1925 m., buvo parašyta pulkininko Mykolo Velykio [67]. Autoriui iš esmės pavyko glaustai apibūdinti to meto karinę organizaciją, nuosekliai, su kartoschemo-mis (1 il.), apibūdinti pasiruošimą mūšiui ir svarbiausius mūšio etapus, nors ir jaučiasi, kad studiją rašė ne istorijos, o karybos specialistas (poroje vietų remiasi falsifikuotu
grafo Kyburgo pranešimu – juo paremti samprotavimai apie Lietuvos kariuomenės apmokymus, ginkluotę ir pilių įgulų dydį [67, 7], kai kuriais T. Narbuto teiginiais, autorius nesusipažinęs su pirminiais šaltiniais, išskyrus Jano Dlugo-šo pasakojimą, o Cronica conflictus supainiojo su Prūsijos kronika [67, 21–22]). Mūšio taktikos klausimu M. Velykis laikėsi tradicinės senosios lietuviškos koncepcijos: dalis Lietuvos kariuomenės buvo priversta bėgti, bet paskui persirikiavo, grįžo į mūšio lauką ir tenai suvaidino lemiamą vaidmenį. Lietuvos kariuomenės atsitraukimo sąmoningu manevru autorius nelaiko. Apibendrinanti jo išvada vis dėlto pabrėžia lietuvių reikšmę mūšyje: „Iš viso to, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad didžiausia kaltė ordino galybės sulaužymui tenka lietuviams. Vyriausias vadas lietuvis (Jogaila), faktinas taip pat (Vytautas); lie-tuviai pradeda kautynes (su svarb. priešininko jėgomis), jie ir baigia. Jei ne jų atvykimas į kautynių lauką, kada 16 kryžiuočių vėliavų puola sąjungininkų dešinįjį sparną, tai kryžiuočiai būtų laimėję kautynes“ [67, 41].
M. Velykio studija plačiai pasinaudojo istorikas Antanas Kučinskas, rašęs straipsnį apie Žalgirio mūšį svarbiausia-me Vytauto metų jubiliejiniame leidinyje – kolektyvinėje Lietuvos istorikų monografijoje „Vytautas Didysis“ [43]. A. Kučinskas tik glausčiau, pašalindamas tam tikrus is-torinius netikslumus ir supaprastinamas karinių veiksmų aprašymus, atpasakojo pagrindinius M. Velykio teiginius. Jis įterpė tik vieną reikšmingesnį epizodą, kuriame Lietuvos kariuomenės atsitraukimą aiškino kaip iš anksto supla-nuotą manevrą. Jo teigimu, vien tai, kad lietuviai sugrįžo kaip tik laiku, rodo, jog ir bėgimas nebuvo atsitiktinis. Tai buvo įprasta totorių, kurie šiame manevre dalyvavo kartu su lietuviais, taktika. Iš tikrųjų bėgančios kariuomenės niekas nebūtų sugaudęs. „Šitas netikėtas užpuolimas su-kėlė didelį sumišimą priešo eilėse ir nulėmė sąjungininkų laimėjimą. Šitoki sumetimai parodo, kad lietuvių bėgimas iš mūšio ne kas kita, kaip kovos taktika, iš anksto Vytauto apgalvota, nustatyta ir sumaniai įvykdyta“ [43, 86–87]. Šią interpretaciją A. Kučinskas, beje, įterpė po to, kai, iš esmės sekdamas M. Velykiu, papasakojo, kaip pirmajame kautynių etape „lietuviai susvyravo, neatlaikė ir ėmė trauk-tis“, o trečiajame – „pasirodė su savo sutvarkyta pabėgėlių kariuomene Vytautas ir užpuolė iš užpakalio kryžiuočių kairį sparną“ [43, 84–85]. Tai lėmė tam tikrą A. Kučinsko teksto nenuoseklumą, kuris įvairių istorikų darbuose buvo suprastas skirtingai: lėmė ir jam neteisingai priskiriamus ir apgaulingo atsitraukimo manevro teorijos kūrėjo laurus [12, 332–333], ir įrašymą į šios teorijos priešininkų gretas [36, 33].
Vytauto Didžiojo metais atsargos pulkininkas leitenantas Stasys Zaskevičius paskelbė ir radikalesnę studiją apie Žalgirio mūšį [69; pirminė, kiek platesnei auditorijai skir-ta, šios studijos versija: 70]. Studija apima įvairius mūšio aspektus visų pirma karybos požiūriu (mūšio vieta, žygio į ją maršrutas, kariuomenių dydžiai, karo menas ir mūšio eiga). Gana paviršutiniškai įvertinęs Lietuvos ir Lenkijos mobilizacines galimybes, autorius padarė išvadą, kad Lietuvos kariuomenė negalėjo būti mažesnė už Lenkijos, o greičiausiai buvo gerokai didesnė, būtent: Lietuvos
28 Tom
as B
ArAN
AusK
As
IsTorIogrAfIJA
kariuomenėje turėję būti 40 000 – 45 000 karių (toliau autorius apsistoja ties 40 000, iš kurių 25 000 etninių lie-tuvių, 10 000 rusinų ir 5 000 totorių), Lenkijos kariuome-nė – 12 000 – 15 000 karių (toliau autorius priima didesnįjį skaičių), dar 5 000 sudarė samdiniai, tad iš viso sąjunginin-kų gretose būta 57 000 – 65 000 karių (apibendrindamas šį skaičių, autorius apsistoja ties 60 000). O kryžiuočių kariuomenėje būta apie 50 000 karių [69, 181–182, 194]. Kalbėdamas apie mūšio eigą (2 il.) autorius neabejojo, kad mūšiui vadovavęs Vytautas naudojo totoriams būdingą taktiką, o tai pasireiškė ne tik dalies Lietuvos kariuomenės apgaulingo atsitraukimo manevru, bet ir rikiuotės ypa-tybėse (ją sudaro trys elementai: 1 – vienalytis, per visą frontą išskleistas avangardas su žvalgomąja rinktine, 2 – į du sparnus ir atskirus būrius padalintos pagrindinės jėgos, bei 3 – rezervas, į kurį, be kita ko, įėjo Smolensko pulkai) [69, 184, 194]. Kalbėdamas apie apgaulingo atsitraukimo manevrą, S. Zaskevičius manė, jog jame dalyvavo tik avangarde buvę lietuviai ir totoriai, o likusi kariuome-nės dalis (rezervas ir didesnė pagrindinių pajėgų dalis) liko – priešingu atveju būtų reikėję bėgti pačiam Jogailai. Tas „manevras senas, kaip totorių pasaulis, ir klasiškai ties Tanenbergu tuomet pasireiškęs“ [69, 196].
Žinomas poetas Kazys Binkis, pasižymėjęs ir kaip populiarių istorinių apybraižų autorius, Vytauto Didžiojo metais parašė ir Žalgirio mūšio apybraižą [7; 8; 9; 10; 11]. Lietuvos ir Vytauto vaidmenį šiame lemiamame kovų su kryžiuočiais etape, anot K. Binkio, pabrėžia jau vien kry-žiuočių komtūrų pranešimai apie jų priešų kariuomenės judėjimą 1410 m. – juose kalbama apie Vytautą ir lietuvius [8, 207-3]. „Vytaud komt!“ („Vytautas ateina!“), – taip Osterodės komtūras rašė apie Prūsijai iškilusį pavojų. Anot K. Binkio, jis „vokišku tikslumu surado žodį, kurs elektros jėgos greitumu paveiktų jo globai pavestus gyven-tojus. Ir tas žodis buvo – Vytautas. Vytauto sąjungininkų lenkų ainiai, po penkių šimtų metų taip narsiai mojuoją kardais kryžiuočių pusėn, gali pamatuotai užsigauti, kad jų kaimynės komtūrijos viršininkas nė pusės žodžio savo atsišaukime apie lenkų pavojų nemini“ [7, 157-2]. Ver-tindamas Lenkijos kariuomenės indėlį Žalgirio mūšyje K. Binkis dar radikalesnis už S. Zaskevičių. Pasirėmęs pora kryžiuočių žvalgų pranešimų jis daro išvadą, kad Lenkijos kariuomenės tebuvo 2 tūkst. raitelių [7, 170-3], o Lietuvos kariuomenėje jis priskaičiuoja net 40 tūkstančių karių [8, 208-2]. Be to, kaip ir kiti lietuvių autoriai, K. Binkis pabrėžia, kad lenkų riteriai jau 40 metų nebuvo šaukiami į karą, todėl buvo nepatyrę, nedrausmingi, neturėjo net patyrusių vadų. Kodėl tokia Lenkijos kariuomenė iš viso buvo reikalinga Vytautui? K. Binkis turi atsakymą: „Ne pakrikusi, niekada kautynių nemačiusi lenkų šlėkta, ne nuskurdusios, be skatiko, lenkų valstybės parama, – bet vien tik priedanga prieš įtūžusią, paskendusią religiniam fanatizme Europą buvo Vytautui reikalinga. Vytauto genijus puikiai nujautė, kokia audra kils vakaruose už katalikybės forposto sunaikinimą. Ir neapsiriko“ [7, 157-3]. Apskritai K. Binkis gerai susipažinęs su pirminiais šaltiniais, juos plačiai cituoja ir jais argumentuoja savo požiūrį. Su neabejotinu literatūriniu talentu parašyta apybraiža pasi-
žymi vaizdumu ir įtaigumu. Žinoma, radikalių vertinimų autorius nevengia. Į šaltinius žiūri labai kritiškai, faktiškai atmeta J. Dlugošo pasakojimą kaip menkavertį fantazijų rinkinį. „Šaltinių kritika, – tai kertinis istorijos pamato akmuo, – rašo K. Binkis. – Tačiau šis dėsnis iki šiol buvo taikomas viskam, tik... ne Grunvaldo-Tanenbergo mūšiui“. Jo teigimu, „tėra tik du šaltiniai, tuojaus po mūšio atsiradę, kurie turi tikros istorinės vertės – tai Cronica conflictus ir Posilgės tęsinys“ [7, 161-2]. Jų piešiamas mūšio vaizdas ir lietuvių vaidmuo jame gerokai skiriasi nuo po 70 metų sukurtos J. Dlugošo versijos: „Iš Posilgės sužinome: 1) kad pradėjo mūšį „pagonys“ lietuviai, 2) ir kad baigė mūšį „samdininkai ir svečiai“ ir tie patys „pagonys“, kažkokiu būdu atsidūrę priešo užpakaly ir jį apsupę. Cronica conflictus dar aiškiau apie tai kalba“ [7, 158-5]. K. Binkis neabejoja, kad mūšio baigtį nulėmė Rytų Europos karybos privalumai prieš sustabarėjusią ir nejudrią, savo dienas baigiančią Vakarų Europos riterių kariuomenę, taip pat Vytauto panaudotas apgaulingo atsitraukimo manevras, kurio jis išmoko iš savo sąjungininkų totorių [9].
Straipsnį apie Žalgirio mūšį paskelbė ir žinomas visuo-menės veikėjas Juozas Purickis [59]. J. Dlugošo pasakojimą jis įvertino panašiai kaip ir K. Binkis: „jo aprašymo detalė-mis tiek tegalim tikėti, kiek rasim joms patvirtinimą kituose šaltiniuose“, tačiau „istoriografijoj įsiviešpatavo blogiau-sias, mažiausia patikimas, daugiau fantazijos negu faktų tyrimo produktas – Dlugoszo aprašymas“ [59, 159-2–159-3]. Dėl lietuvių pabėgimo J. Purickio nuomonė lakoniška: „Mums nėra reikalo ieškoti paaiškinimų tariamam lietuvių pabėgimui. Visą tą pasaką apie pabėgimą kartu su pasiro-džiusiu ties kovojančiais lenkais debesiuose šv. Stanislovu mes privalom atmesti...“ [59, 162-3]. J. Purickis nematė reikalo kalbėti ir apie atsitraukimo manevrą: „Cronica conflictus“ minimą atsitraukimą jis laikė tik nereikšmingu kariuomenės pajudėjimu mūšio lauke, kuris bėgimu virto tik J. Dlugošo interpretacijose. J. Purickis taip pat aptarė nuomones dėl mūšyje dalyvavusių kariuomenių dydžio, padarydamas išvadą, jog kariuomenių skaičiaus nustatyti nė apytikriai neįmanoma, ir net J. Dlugošo pateikti vėliavų skaičiai, kuriais remiasi tyrinėtojai, yra jo išgalvoti. Aps-kritai apie mūšį mes žinome labai mažai, „o visi tie ilgi su įvairiomis smulkmenomis ir planais mūšio aprašymai yra tik fantazijos padaras“ [59, 168-2].
Žalgirio mūšio 550 metų jubiliejus
Žalgirio mūšio 550 metų jubiliejaus sulaukta pasikeitu-siomis politinėmis aplinkybėmis. Lietuva buvo okupuota ir bet kokia informacija apie senąją Lietuvos istoriją buvo griežtai dozuojama. Tiesa, Žalgirio mūšis priklausė prie vienų iš labiau toleruojamų temų, nes jame įžvelgtas kovos su fašizmu ir „supuvusiais“ Vakarais bei sovietinių „tautų draugystės“ precedentas, bet daug tekstų šia tema – ir istoriografinių, ir meninių – tuo metu nepasirodė. Susidarė
2�ISSN 1392-0456
ISTORIJA2 0 1 1 / 1
L X
X X
I / 8
1
Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose
2 il. Žalgirio (Tanenbergo) mūšio fazės pagal Stasį Zaskevičių [69, 195–196, 198]
�0 Tom
as B
ArAN
AusK
As
IsTorIogrAfIJA
paradoksali situacija: Žalgirio temą Antrojo pasaulinio karo metais naudojo sovietinė propaganda, vėliau buvo leista Žalgirio vardu vadinti sporto komandas ir organizacijas, tačiau tuo pačiu metu Žalgirio vardu veikė ir ne vienas prieš sovietinę okupaciją kovojęs Lietuvos partizanų būrys [53]. Tai jau savaime rodė, kad Žalgirio tema Lietuvoje vis dėlto yra okupantams ideologiškai pavojinga. Dėl to, taip pat dėl profesionalių istorikų trūkumo (kadangi dauguma Lietuvos istorikų pasitraukė į Vakarus), Žalgirio temos nagrinėjimas sovietinės okupacijos pradžioje apmirė.
Žalgirio mūšio sovietinę versiją oficialioje „Lietuvos TSR istorijoje“ 1953 ir 1957 m. suformulavo Juozas Žiugžda [48, 160–164; 72]. XV a. realijos čia negailestingai pritaikytos prie sovietmečio poreikių: Vokiečių ordinui į pagalbą sku-ba „įvairūs laisvųjų tautų priešai – feodalai iš Prancūzijos, Anglijos, Belgijos ir kitų Vakarų Europos kraštų“. Lietuvos kariuomenės sąvoka keičiama anachronizmu „lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir rusų pulkai“ [72, 138–139]. Ideologiniai akcentai dar ryškesni pirminėje J. Žiugždos versijoje, kurioje kalbėta, kad vokiečiams pavyko palaužti lietuvių pulkus, o padėtį išgelbėjo ir mūšio baigtį nulėmė tik nepaprasta trijų Smolensko pulkų narsa [48, 162]. Antrojoje versijoje, kalbėdamas apie Lietuvos kariuomenės atsitrauki-mą, J. Žiugžda jau paminėjo kai kurių tyrinėtojų nuomonę, kad „tas traukimasis buvęs lietuvių kariuomenės taktinis manevras“, ir akcentavo ne tik Smolensko pulkų narsą, bet ir pasitraukusių lietuvių pulkų sugrįžimą. Išvadose vis dėlto neužmiršo pabrėžti: „Žalgirio pergalė parodė, kaip svarbu buvo lietuvių tautai eiti išvien su slavų tautomis, ypač su rusų tauta“ [72, 141; šis akcentas žymiai plačiau ir pompastiškiau pristatytas 1953 m. versijoje: 48, 163–164]. Taip Žalgirio mūšis buvo adaptuotas sovietiniam naudojimui.
Kiek daugiau dėmesio Žalgirio mūšiui buvo skirta jo 550 metų jubiliejaus proga. Keletą proginių straipsnių pa-skelbęs Juozas Jurginis vėl akcentavo lietuvių ir slavų tautų draugystę ir Žalgirio mūšį vadino „broliškų tautų pergale“ [39; 40; 41], tačiau pasirodė ir rimtesnių tyrinėjimų.
Svarbiausias 550 metų jubiliejaus minėjimo rezultatas buvo Mečislovo Jučo knygelė „Žalgirio mūšis“ [32], kuri vėliau, jau pasibaigus sovietinei okupacijai, autoriaus buvo išplėtota į solidžią monografiją. Sovietmečiu pasirodė du jos leidimai (1959 ir 1960 m.), be to, M. Jučui buvo patikėta parašyti skyrių „Žalgirio mūšis“ kolektyvinėje monografi-joje „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ [33]. M. Jučui pavyko Žalgirio mūšio tyrinėjimus grąžinti nuo sovietinių ideologi-nių akcentų dėliojimo prie konstruktyvaus konkrečių mūšio problemų nagrinėjimo. Jis atidžiai sekė naujausius mūšio tyrinėjimus ir stengėsi į juos reaguoti. Pasirodžius Stefano Kučinskio studijai apie Žalgirio mūšį, M. Jučas sukritikavo jo bandymą sumenkinti Vytauto vaidmenį ir akivaizdžiai pademonstravo, kad tai visai neatitinka šaltinių duomenų [33, 260–261]. Lietuvių manevrą M. Jučas iš pradžių aiškino kiek prieštaringai. Vieną vertus, jis pažymėjo, kad lietuvių sutriuškinimas Žalgirio mūšyje yra J. Dlugošo prasimany-mas, o Posilgės kronika ir „Cronica conflictus“ „skiria dvi sąvokas – pasitraukimą ir bėgimą“ ir pastarosios sąvokos lietuviams netaiko (tai iš esmės yra J. Purickio pozicijos atkartojimas). Tačiau vėliau M. Jučas neabejojo ir tuo, kad
lietuvių atsitraukimas „buvo lietuvių manevras, turėjęs tikslą išsklaidyti priešų pulkus, kad vėliau juos netikėtai užpultų iš užnugario. Sunku kaip nors kitaip paaiškinti lietuvių sugrįžimą į mūšio lauką, ypač kad tokiu kovos manevru lietuviai naudojosi ne kartą“ [33, 265–267]. Čia matome vieną naujovę – apgaulingo atsitraukimo manevras aiškinamas jau ne tradicine tapusia idėja, kad tai – totoriška taktika, o laikomas įprastu lietuvišku manevru. Tą naują mintį tame pačiame rinkinyje pagrindė Romas Batūra [3, 102–103] (vėliau jis savo argumentaciją dar išplėtojo).
Žalgirio jubiliejaus metais pasirodė ir Broniaus Dun-dulio studija „Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje“, kurioje autorius išsamiai aptarė Žalgirio mūšio priežastis, aplinkybes ir pasekmes Lietuvai, visų pirma Žemaitijos likimui, taip pat tolesnes kovas dėl Žemaitijos iki Melno taikos (1422 m.). Tačiau pati mūšio eiga autoriaus nedomino: trumpai konstatavęs, kad mūšyje buvo sunaikinta beveik visa kryžiuočių kariuomenės va-dovybė, autorius visai apėjo mūšio vadovybės ir taktikos problemas [20, 64].
Žalgirio mūšio 550 metų jubiliejui savo darbus skyrė ir lietuvių išeivijos istorikai. Studijų apie Žalgirio mūšį paskelbė Zenonas Ivinskis [28], Juozas Jakštas [29], Vanda Daugirdaitė-Sruogienė [15]. Atskirą studiją mūšiui paskyrė Oskaras Urbonas [66]. Mūšio taktikos klausimu čia vis dar tęsėsi polemika tarp tradicinės „bėgimo ir grįžimo“ ir nau-jesnės „apgaulingo bėgimo manevro“ koncepcijų. Antai Z. Ivinskis teigė, kad tariamas lietuvių bėgimas „galėjo reikšti iš totorių paimtą taktiką – apsimesti bėgti, kad būtų galima patraukti priešą ir suardyti jo eiles“, o J. Jakštas ir O. Urbonas manevro idėjai prieštaravo.
Vokietijoje pasirodžius Sveno Ekdahlio straipsniui apie lietuvių apgaulingo bėgimo manevrą, kuriame autorius į mokslinę apyvartą įvedė vertingą mūšio dalyvio, kovojusio kryžiuočių pusėje, laišką, tiesiogiai kalbantį apie apgau-lingo bėgimo manevrą, M. Jučas netrukus paskelbė šio laiško vertimą į lietuvių kalbą [34]. Faktiškai šito laiško paskelbimu ilgai trukusi polemika lietuvių istoriografijoje baigėsi.
Istorijos tyrimuose ne visada pavyksta surasti pa-pildomų šaltinių, kurie leistų patikrinti anksčiau keltų hipotezių pagrįstumą. S. Ekdahlio atradimas – klasikinis sėkmingo vienos iš hipotezių patvirtinimo atvejis. Tačiau istoriografijai būdinga ir tam tikra inercija, kuri priešinasi net akivaizdžiai įrodytiems faktams, jeigu yra pernelyg susigyventa su kitokiomis interpretacijomis. Šiuo atveju manevro teorijos patvirtinimui lietuvių istoriografija tie-siog buvo pasiruošusi, o to, deja, negalima pasakyti apie lenkų istoriografiją. Čia iki šiol kuriamos fantastiškiau-sios teorijos, bandančios J. Dlugošo tradicijos rėmuose išaiškinti S. Ekdahlio paskelbtą laišką. Visai nuoširdžiai nepastebima, kaip prieinama prie absurdo aiškinant, kad kelios Lietuvos kariuomenės vėliavos (totoriai) gal ir atliko apgaulingo atsitraukimo manevrą, bet dauguma bėgo iš tikrųjų! [12, 335: „Wydaje się, że jest to mocny argument“]. Tokių teorijų kūrėjai praranda pačio manevro logikos su-pratimą: kaip kelios vėliavos galėtų „apsimesti“, kad bėga, jei aplinkui vyktų tikras masinis bėgimas?
�1ISSN 1392-0456
ISTORIJA2 0 1 1 / 1
L X
X X
I / 8
1
Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose
Naujausi tyrinėjimai
Žalgirio mūšio tematika atgijo 1990 m., atkūrus Lietu-vos nepriklausomybę. Tuo metu išleista nauja, išplėtota M. Jučo monografijos „Žalgirio mūšis“ versija [35]. Keliais naujais poskyriais papildytas šios studijos leidimas išėjo po devynerių metų [36]. Naujausias šios studijos leidimas, išleistas taip pat ir anglų kalba, tapo pagrindiniu Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus leidiniu [37; 38]. Iki šiol tai išsamiausia studija apie Žalgirio mūšį lietuvių kalba. Ji jau ir pati tapo tyrimų objektu [71].
M. Jučas išsamiai išnagrinėjo visus Žalgirio mūšio aspektus. Jis plačiai aptarė mūšio priežastis, pradedant bendrosiomis (šimtamečiu lietuvių karu su kryžiuočiais) ir baigiant tiesiogine karo priežastimi – kova dėl Žemaitijos. Kalbėdamas apie pasirengimą karui, autorius apžvelgė diplomatines kovas, kariuomenės telkimą, jos ginkluo-tę, karo vadų klausimą. Kariuomenės dydžio problemą M. Jučas aptarė tik istoriografiniu aspektu, tad jo išvada šiuo klausimu yra istoriografinių tendencijų apibendrini-mas, o ne savarankiškų skaičiavimų rezultatas („Galimas maksimalus raitelių skaičius (vyko raitelių mūšis): 18 tūkst. Lenkijos raitelių, 11 tūkst. Lietuvos raitelių ir 21 tūkst. Or-dino raitelių: iš viso abiejose pusėse buvo apie 50 tūkst. raitelių ir apie 10 tūkst. pėstininkų“ [36, 177]). M. Jučas argumentuotai atmetė Vytauto vaidmenį menkinančius S. M. Kučinskio teiginius, kurie, anot jo, „labiau tiktų publicistui, o ne tokiam rimtam lenkų istorikui“ [36, 192]. Jogaila pačiose kautynėse nedalyvavo, apsiribodamas paradiniu vaidmeniu, tuo metu „apie Vytauto vadovavimą kautynėms gana vaizdžiai kalba istorijos šaltiniai“ [36, 193]. Jis buvo pavaldus karaliui, bet „Jogaila perleido Vy-tautui vadovavimą visam žygiui“ [36, 195]. Kartu M. Jučas laiko Jogailą ne tik politiniu, bet ir vyriausiuoju karo vadu [36, 197], taip pat pripažįsta, kad jo delsimas pradėti mūšį buvo nulemtas taktinių sumetimų: „Jogaila ir Vytautas turėjo savo planą ir laukė, kad pultų magistro kariuomenė. Ulrichas von Jungingenas nesuprato jų taktikos ir leidosi išprovokuojamas“ [36, 215]. Kalbėdamas apie mūšio eigą, M. Jučas plačiai aptarė lietuvių atsitraukimo manevrą, kurį galutinai įrodė S. Ekdahlio paskelbtas laiškas. Čia jis nemažai polemizavo su pasenusiomis S. M. Kučinskio teorijomis, kurios „dvelkia antilietuviškumu ir kraštutiniu subjektyvizmu“ [36, 227–229].
1990 m. sutapo su Žalgirio mūšio 580-osiomis metinė-mis, kurioms paminėti Lietuvos istorijos draugija Kaune surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai“. Po trejų metų išleistas konfe-rencijos pranešimų rinkinys [1], kuriame greta užsienio tyrinėtojų darbų publikuojami Romo Batūros ir Edvardo Gudavičiaus straipsniai, tiesiogiai susiję su Žalgirio mūšio problematika.
R. Batūra išplėtojo savo teoriją, kad lietuvių atsitraukimo manevras buvo ne totoriška taktika, kaip dažnai buvo teigiama istoriografijoje, o lietuviams nuo seno būdingas manevras [4]. „XIII a. įvykių analizė rodo, kad Žalgirio mū-šio manevras negali būti siejamas tik su atneštine taktika,
kaip dažnai teigiama. Čia imtasi senos lietuvių taktikos, giminingos Rytų tradicijai,“ – daro išvadą R. Batūra [4, 72]. Naujausiame darbe, skirtame Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui, R. Batūra papildė savo argumentaciją pastebė-jimu, kad apgaulingas atsitraukimas buvo naudojamas ir XIV a. – 1353 m. Algirdas ir Kęstutis jį panaudojo mūšyje prie Rešelio [5, 6].
E. Gudavičius aptarė dar XV a. susiklosčiusias tautines versijas apie Žalgirio mūšį. Geriausi šaltiniai atspindi lenkišką ir vokišką versijas. Iš pradžių lenkiška versija pripažino Lietuvos kariuomenę kaip lygiavertę sąjungi-ninkę, nors akcentavo Lenkijos kariuomenės veiksmus. Vėliau buvo išplėtota atsitiktinė užuomina apie lietuvių manevrą („pasitraukimą“), sukurtas vien tiktai lenkų pergalės paveikslas. Vokiškoji versija labiau akcentavo lietuvių vaidmenį, kartais net pabrėždama jį kaip lemia-mą. XV a. lietuvių versijų apie Žalgirio mūšį nėra žinoma, bet, E. Gudavičiaus manymu, žodinė lietuvių versija, nors ir paveikta E. S. Pikolominio pasakojimo, atsispindėjo XVI a. pradžios Bychovco kronikoje [24]. Kitame straips-nyje E. Gudavičius taip pat nagrinėjo lietuvių taktiką Žalgirio mūšyje. Polemizuodamas su R. Batūra, jis neigė atsitraukimo manevro naudojimą ankstesniuose lietuvių mūšiuose, bet neneigė šio manevro reikšmės Žalgiryje [22]. Dar viename straipsnyje E. Gudavičius išdėstė savo nuomonę apie Vytauto ir Jogailos siekių skirtumus Žalgirio mūšyje. Jo manymu, tik Vytautas siekė generalinio mūšio, o Jogaila tikėjosi įbauginti Ordiną jėgos demonstravimu ir sudaryti naudingą taiką. Todėl esą Jogaila delsė pradėti mūšį, o Vytautas jį pradėjo anksčiau, siekdamas Jogailą pastatyti prieš faktą ir tokiu būdu įtraukti į mūšį Lenkijos kariuomenę [23]. Ši versija, beje, iš esmės primena beveik prieš šimtmetį paskelbtos V. Pietario dramos „Kova ties Žalgiriais“ siužetą [56].
Naujausioje lietuvių istoriografijoje sprendžiamos ir kai kurios smulkesnės problemos. Antai Kęstutis Gudman-tas pateikė argumentų, kad Žalgirio mūšio aprašymas Bychovco kronikoje nemažai rėmėsi Jono Visliciečio poema „Prūsų karas“ [26]. Jis taip pat bandė pagrįsti ginčytiną mintį, kad lietuvių bėgimo siužetas J. Dlugošo veikale yra nulemtas literatūrinių įtakų, o ne tikrų faktų atspindys [25].
Pastaruoju metu pasirodė daugiatomės „Lietuvos istorijos“ tomas, kuriame Rimvydas Petrauskas savo-tiškai pabandė naujai ideologizuoti Žalgirio mūšio problematiką, šį kartą derindamas ją su eurointegracijos idėjomis. Kad ir kaip būtų paradoksalu, R. Petrauskas ėmėsi ieškoti Lietuvos ir Vokiečių ordino draugystės požymių. Anot jo, „dažnai ignoruojama, kad abi pusės per šiuos ilgalaikius karus nuolat stengėsi išsaugoti tam tikrą erdvę taikiems ryšiams“, o „lietuvių valdantysis elitas perėmė daug europinės bajorijos riteriškų papro-čių“. Pats Vytautas „užmezgė ganėtinai plačius ryšius su Ordino pareigūnais ir kilmingaisiais“. Apskritai, esą, „karas nebuvo suvokiamas kaip neišvengiama išeitis“ [42, 404–405]. Kodėl gi jis kilo? R. Petrausko aiškinimu, „šį karą sukėlė daugelio veiksnių, tarp jų ir atsitiktinių, grandinė“. Net ir Žemaitija esą buvo „ne taip svarbi, kad
�2 Tom
as B
ArAN
AusK
As
IsTorIogrAfIJA
dėl jos būtų galima aukoti kitus interesus“, o Vytautui ją atsiėmus, karas „dar neatrodė neišvengiamas, buvo nemažai būdų priimtinam kompromisui rasti. Tačiau vienas po kito sekę abipusiai išpuoliai diplomatines pastangas pavertė niekais“ [42, 409]. Pačiame mūšyje R. Petrauskas įžvelgia tik simbolinę reikšmę ir psicho-loginį poveikį, o apskritai, anot jo, „mūšio reikšmė neretai pervertinama“ [42, 413]. Šitokios interpretacijos, primygtiniai draugystės ir „eurointegracijos“ apraiškų ieškojimai kažkuo primena J. Žiugždos bandymą Žalgi-rio mūšyje įžvelgti didžiosios rusų tautos vadovaujamą pažangiųjų tautų kovą prieš „supuvusius“ Vakarus, tik viskas apversta aukštyn kojomis. Panaši ir šių kraštutinu-mų mokslinė vertė, nors pačią mūšio eigą R. Petrauskas aptaria remdamasis naujausiais moksliniais tyrinėjimais, ir šiuo požiūriu su J. Žiugžda nelygintinas. Panašia dvasia R. Petrauskas interpretuoja ir lietuvišką mūšio istoriografiją. Kartu su Dariumi Staliūnu parašytoje apžvalgoje stengiamasi sumenkinti ikisovietinių laikų domėjimosi Žalgirio mūšiu faktus, ypač akcentuojamas Žalgirio mūšio panaudojimas sovietinėje propagandoje ir skubama padaryti išvadą, kad šiuolaikinei istorinei at-minčiai Žalgirio mūšis praranda aktualumą [54; 55]. Vis dėlto reikia pažymėti, kad šiuo metu tai bene vienintelis bandymas tokiu būdu „eurointegruoti“ Žalgirio mūšį.
Išvados
Apibendrinat galima pasakyti, kad lietuvių istoriogra-fijoje jau seniai Žalgirio mūšis suvoktas kaip epochinės reikšmės įvykis, sutriuškinęs kryžiuočių galybę. Lietuvos istoriografija visada jautriai reaguodavo į bandymus su-menkinti Lietuvos kariuomenės ir Vytauto reikšmę Žalgirio mūšyje. Buvo visuotinai pripažįstamas reikšmingas lietuvių vaidmuo pradiniame ir baigiamajame mūšio etape, tačiau pasitraukimas ilgą laiką aiškintas dvejopai: kaip Lietuvos kariuomenės priverstinis atsitraukimas, po kurio sekė sėkmingas persirikiavimas ir grįžimas į mūšio lauką, arba kaip specialiai suplanuotas apgaulingo bėgimo manevras siekiant išardyti priešo rikiuotę. Pastaroji hipotezė buvo galutinai įrodyta S. Ekdahliui suradus ir paskelbus apie tai kalbantį mūšio dalyvio laišką. Taip pat buvo nevienodai aiškinamas Jogailos vaidmuo: kartais vieninteliu mūšio vadu buvo laikomas Vytautas, o kartais tam tikras vaidmuo pripažįstamas ir Jogailai. Pastaruoju metu vienaip ar kitaip pripažįstamas abiejų vadų vaidmuo mūšio metu. Lietuvių istoriografija palyginti nedaug dėmesio skyrė kariuomenių skaičiaus įvertinimui. Vieninteliai savarankiškesni bandy-mai buvo susiję su gana radikaliais mėginimais sumenkinti Lenkijos kariuomenės vaidmenį mūšyje. Tai buvo daroma įtemptų Lenkijos ir Lietuvos santykių fone, apie 1930 m. Kitais atvejais daugiausia pasirenkami užsienio istoriogra-fijoje vyraujantys skaičiai.
Šaltiniai ir literatūra
1. Acta Historica universitatis Klaipedensis. [T.] 1: Žalgi-rio laikų Lietuva ir jos kaimynai, Vilnius, 1993. 250 p.
2. ANIČAS, Jonas. Petras Vileišis, 1851–1926: gyvenimo ir veiklos bruožai. Vilnius, 1993. 272 p.
3. BATŪRA, Romas. Karinė organizacija Lietuvoje XIII–XV a. Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p. 84–109.
4. BATŪRA, Romas. Lietuviškos taktikos reikšmė Žalgi-rio mūšyje. Acta Historica universitatis Klaipedensis. T. 1: Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai. Vilnius, 1993, p. 65–77.
5. BATŪRA, Romas. Lietuvos laisvės kovų vietos Nemuno, Vyslos, dauguvos erdvėje. 250 metų (1185–1435) Lietuvos gynybinio karo su Kryžiuočių ordinu pagrindinių įvykių vietos. Žalgirio pergalei 600, durbės pergalei 750. Vilnius, 2010. 7 p. Prieiga per internetą: <http://www.lka.lt/EasyAdmin/sys/files/zalgirio_durbes.pdf>.
6. Juozapas Baltasis [= BIELINIS, Jurgis.] [Lietuvos isto-rija], Daukantas, S. Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje. [Bitėnai], 1893 [i. e. 1899], p. 97–238. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=24999>.
7. BINKIS, Kazys. Grunvaldas-Tannenbergas (istori-jos pastabos). Lietuvos aidas, 1930, nr. 157, p. 2–3; nr. 158, p. 3–5; nr. 160, p. 2–3; nr. 161, p. 2–3; nr. 163, p. 2–3; nr. 170, p. 2–4; nr. 172, p. 2–3. Nuorodose puslapiai numeruojami, puslapio numerį papildant prieš brūkšnelį įrašytu leidinio numeriu, pvz., 158-3. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=6321>.
8. BINKIS, Kazys. Lietuvių kariuomenė Tannenbergo mūšy. Lietuvos aidas, 1930, nr. 207, p. 2–4; nr. 208, p. 2. Nuorodose puslapiai numeruojami, puslapio numerį papildant prieš brūkšnelį įrašytu leidinio numeriu, pvz., 207-3. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=6321>.
9. BINKIS, Kazys. Totoriai ir totorių taktika Tannenbergo mūšy. Lietuvos aidas, 1930, nr. 209, p. 2–3. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=6321>.
10. BINKIS, Kazys. Kaip Vytautas didysis sutriuškino kry-žiuočių galybę. Kaunas, 1930. 64 p.
11. BINKIS, Kazys. Raštai. Vilnius, 2005, [t.] 6: Visuome-ninė publicistika. XI, 725 p.
12. BŁASZCZYK, Grzegorz. dzieje stosunków polsko-li-tewskich. Poznań, 2007, t. 2: Od Krewa do Lublina. 935 s.
1�. Codex epistolaris Vitoldi, magni ducis Lithuaniae. 1376–1430, collectus opera Antonii Prochaska. Craco-viae, 1882. 1114 p. Prieiga per internetą: <http://www.polona.pl/dlibra/doccontent2?id=12372&dirids=1>.
14. The Crusades. An Encyclopedia, ed. Alan V. Mur-ray. Santa Barbara-Denver-Oxford: ABC-Clio, 2006, vol. 4. xxxii, 997–1314, B-10, I-66. Angliškai išleistoje
��ISSN 1392-0456
ISTORIJA2 0 1 1 / 1
L X
X X
I / 8
1
Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose
enciklopedijoje duodama nuoroda: „Žalgiris See Tan-nenberg, Battle“.
15. DAUGIRDAITė-SRUOGIENė, Vanda. Žalgirio mūšis: 550 metų sukakčiai atžymėti. So. Boston (Mass.): Ke-leivis, 1960. 24 p.
16. DAUKANTAS, Simonas. Darbai senųjų lietuvių ir že-maičių. Iš: Daukantas, S. Raštai. Vilnius, 1976, t. 1, p. 33–400 (parašyta 1822 m., I leidimas – 1929 m.).
17. DAUKANTAS, Simonas. Istorija žemaitiška. Vilnius, 1995, t. 2. 464 p. (II-asis apie 1838 m. parašytos ir 1897 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ leidimas).
18. DAUKANTAS, Simonas. Lietuvos istorija. Plymouth, Pa., 1897, kn. 2: Nů Gedimino D.L.K. iki Liublino unijai. 531 p. (parašyta apie 1838 m.). Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRe-cord.do?biRecordId=30170>.
19. DAUKANTAS, Simonas. Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje, kurį trumpai aprašė Jonas Ei-noras metuose 1850. Iš: Daukantas S. Raštai. Vilnius, 1976, p. 5–706 (tai – vienintelis pilnas šio veikalo leidimas, nors jo pradžia iki 1201 m. publikuota dar 1893 m.).
20. DUNDULIS, Bronius. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir užnemunės XV amžiuje. Vilnius, 1960. 320 p.
21. GABRYS, Juozas. Vytauto ir Lietuvių veikmė Di-džiojoje karėje ir kovoje ties Grunvaldu. draugija, 1911, nr. 58, p. 117–134; nr. 59, p. 252–263; nr. 60, p. 356–366; 1912, nr. 61, p. 18–28; nr. 62, p. 119–127; nr. 63, p. 221–232. Nuorodose puslapiai nume-ruojami, puslapio numerį papildant prieš brūkšnelį įrašytu leidinio numeriu, pvz., 62–126. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=3395>.
22. GUDAVIČIUS, Edvardas. Kelios pastabos apie lie-tuvių taktiką Žalgirio mūšyje. Karo archyvas, 1992, t. 13, p. 34–43.
23. GUDAVIČIUS, Edvardas. Žalgirio operacija ir Vytau-to rizika. Naujasis židinys-Aidai, 1992, nr. 5, p. 24–28. Straipsnis perspausdintas: Gudavičius, Edvardas. Lietu-vos europėjimo keliais: istorinės studijos. Sudarė A. Bum-blauskas, R. Petrauskas. Vilnius, 2002, p. 355–365.
24. GUDAVIČIUS, Edvardas. Bychovco kronikos pasako-jimas apie Žalgirio mūšį. Acta Historica universitatis Klaipedensis. T. 1: Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimy-nai.Vilnius, 1993, p. 123–137.
25. GUDMANTAS, Kęstutis. Lietuvių bėgimas Žalgirio mūšyje ir istoriografijos topika. Naujasis židinys-Aidai, 2004, nr. 1/2, p. 45–49.
26. GUDMANTAS, Kęstutis. Kitoks Žalgirio mūšio vaiz-das: Lietuvos metraštis ir Jono Visliciečio poema „Prūsų karas“. Senoji Lietuvos literatūra, 2005, t. 19: Literatūros tyrimų erdvės, p. 143–156.
27. IVINSKIS, Zenonas. Vytauto Didžiojo darbų ir jo perijodo bibliografija. Athenaeum, 1931, t. 2, nr. 1, p. 89–138. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=109343>.
28. IVINSKIS, Zenonas. Žemaičių klausimas ir Žalgi-rio kautynės. Aidai, 1960, nr.7, p. 278–281; nr. 8,
p. 323–328. Prieiga per internetą: <http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=4376&Itemid=312, .. id=2919&Itemid=243>.
29. JAKŠTAS, Juozas. Dlugošas apie Žalgirio mūšį. Tautos praeitis, Chicago, 1960, t. 1, kn. 2, p. 165–181.
30. P. Povilaitytė [=JANUŠEVIČIUS, Povilas]. Amžinai minėtina lietuvių karė ties Žalgiriu (liepos 15 d. 1410–1910 m.). Lietuvaitė, 1910, nr. 1, p. 3–5. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=8729>.
31. V. K. [= JESAITIS, Juozas]. Rusinų balsai dėlei Žalgirio sukaktuvių. Viltis, 1910, liepos 2 (15), nr. 74, p. 1–2. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=79283>.
32. JUČAS, Mečislovas. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1959. 65 p.; 2 leid.: Vilnius, 1960. 76 p.
33. JUČAS, Mečislovas. VII. Žalgirio mūšis. Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p. 257–273.
34. JUČAS, Mečislovas. Mokslas ir gyvenimas, 1965, nr. 12, p. 28–29.
35. JUČAS, Mečislovas. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1990. 174 p.
36. JUČAS, Mečislovas. Žalgirio mūšis. Patais. ir papild. leid. Vilnius, 1999. 327 p.
37. JUČAS, Mečislovas. Žalgirio mūšis. Vilnius, 2009. 127 p. (Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos; t. 3).
38. JUČAS, Mečislovas. The Battle of Grünwald. Vilnius, 2009. 126 p. (Studies of the Palace of the Grand Du-kes of Lithuania; vol. 3).
39. JURGINIS, Juozas. Žalgirio mūšis: šiandien sukanka 550 metų, kai jungtinės slavų lietuvių jėgos palaidojo kryžiuočių galybę. Komjaunimo tiesa, 1960, liepos 15.
40. JURGINIS, Juozas. Žalgiris – broliškų tautų pergalė. Literatūra ir menas, 1960, liepos 16, p. 3.
41. JURGINIS, Juozas. Žalgiris. Mokslas ir gyvenimas, 1960, p. 5–9.
42. KIAUPIENė, Jūratė, PETRAUSKAS, Rimvydas. Lietu-vos istorija. IV tomas: Nauji horizontai: dinastija, vi-suomenė, valstybė. Lietuvos didžioji Kunigaikštystė 1386–1529. Vilnius, 2009. 552 p.
43. KUČINSKAS, Antanas. Žalgirio mūšis, Vytautas didy-sis. Red. P. Šležas. Kaunas, 1930, p. 69–91.
44. KUJOT, Stanisław. Rok 1410. Wojna. Roczniki Towar-zystwa Naukowego w Toruniu. Toruń, 1910, R. 17, s. 56–379. Prieiga per internetą: <http://kpbc.umk.pl/dlibra/doccontent?id=12166>.
45. [LANDSBERGIS-ŽEMKALNIS], [Gabrielius]. Lenkai ir lietuviai nuo 1228 m. iki 1430 m. Chicago, 1899. 64 p. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=25190>.
46. Vlast. [= LASTOUSKI, Vaclav]. Grünvaldo (Žalgirio) sukaktuvės. Viltis, 1909, lapkričio 4, nr. 128 (313), p. 2–3. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=79441>.
47. Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka. Kaunas, 1936. 686 p.48. Lietuvos TSR istorija. I dalis: Nuo seniausių laikų iki
1861 metų. Red. J. Žiugžda. Vilnius, 1953. 427 p.
34 Tom
as B
ArAN
AusK
As
IsTorIogrAfIJA
49. Zanavykas, Stanyslovas [= MAIRONIS]. Apsakymai apie Lietuvos praeigą. Tilžė, 1891. 186 p. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=30311>.
50. MAIRONIS. Lietuvos istorija: su kunigaikščių paveiks-lais ir žemėlapiu, 3-ą kartą atspausta ir partaisyta. Petro-pilis, 1906. 259 p. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=28069>.
51. MAIRONIS. Raštai. Vilnius, 1987, t. 1: Lyrika. 318 p.52. MAIRONIS. Raštai. Vilnius, 1992, t. 3, kn. 2: Lietuvos
praeitis; Trumpa visuotinės literatūros istorija; Apsa-kymai apie Lietuvos praeigą; Straipsniai apie visuo-menę ir literatūrą. 812 p.
53. NOTRIMAITė, Gitana. Kam reikalingas Žalgiris sovie-tmečiu? Colloquia, 2007, nr. 18, p. 103–115. Prieiga per internetą: <http://www.llti.lt/failai/Nr18_06_No-trimaite.pdf>.
54. PETRAUSKAS, Rimvydas. Žalgirio mūšis ir lietuvių is-torinė tradicija. Naujasis Židinys-Aidai, 2010, nr. 7–8 (235–236), p. 224–229. Prieiga per internetą: <http://www.aidai.lt/?pid=49&cid=109>.
55. PETRAUSKAS, Rimvydas, STALIŪNAS, Darius. Drei Namen der Schlacht: Erinnerungsketten um Tannen-berg/Grunwald/Žalgiris. Verflochtene Erinnerungen. Polen und seine Nachbar im 19. und 20. Jahrhundert. Herausgegeben von Martin Aust, Krzysztof Ruchniewicz und Stefan Troebst, Köln, Weimar. Wien: Böhlau Verlag, 2009, S. 119–136. Prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=NTsXC08ZEywC&pg=PA119>.
56. PIETARIS, Vincas. Kova ties Žalgiriais: istoriszka dra-ma keturiuose aktuose. Shenandoah, Pa., 1906. 31 p. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=28608>.
57. PREKERIS, Jonas. Kaunas ir atsitikimaj jo apikajmiese. Kalendorius, arba Metskajtlius ukiszkasis nuog użgi-mima Wieszpaties 1861 metu paprastuju, turenćziun 365 dienas..., parazitas par Ł. Iwiński, Wilniuje, 1861, p. 33–37. „Po nełajminga dieł Prusiniu Kriżoku muśzia ties Grinwaldu...“. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=548>.
58. PREKERIS, Jonas. Kronolioginis suraszas atsitikimu buvusiuju Kauno redyboje. Auszra, 1885, nr. 10–11, p. 304–312 (vertimas iš: Ковенская памятная книжка на 1861 г.; vertė Petras Vileišis [2, 110]). Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=22960&biRecordId=3128>.
59. Vygandas [= PURICKIS, Juozas]. Istoriškos (kritiškos) pastabos dėl Žalgirio arba Tannenbergo mūšio. Lie-tuvos aidas, 1930, nr. 158, p. 2–3; nr. 159, p. 2–3; nr. 162, p. 2–3; nr. 165, p. 2–4; nr. 168, p. 2. Nuo-rodose puslapiai numeruojami, puslapio numerį pa-pildant prieš brūkšnelį įrašytu leidinio numeriu, pvz., 158-3. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=6321>.
60. K. R. [= RėKLAITIS, Kazimieras]. Žodis apie mūšį ties Žalgiriu. Vadovas, 1910, t. 7, nr. 25, p. 56–59 (atsilie-pimas į str.: Nieborowski. Die katholische Kirche und Tannenberg. Allgemeine Rundschau, München, 1910,
Nr. 27). Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=158827&biRecordId=27078>.
61. SKIRMUNTT, Konstancja. Istorija Lietuwos, trumpai apsakyta, [iš lenkų k. vertė Nėris [= P. Vileišis], re-dagavo J. Šliūpas]. New York, 1887. Prieiga per in-ternetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=30191>.
62. SMOLKA, Stanisław. Vytautas ties Žalgiriu / [vertė] N. Karūža [J. Jesaitis]. Viltis, 1910, liepos 7, 9 9 (22), nr. 77, p. 2–3; liepos 10 (24), nr. 78, p. 2–3; liepos 13 (27), nr. 79, p. 2–3. Prieiga per internetą: <http://www.epa-veldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=5131>. Versta iš: Smolka, Stanisław. Szkice historyczne, Warszawa, 1882, ser. 1, s. 31–64 (Witołd pod Grunwaldem). Prieiga per internetą: <http://www.wbc.poznan.pl/dlibra/doccontent?id=40706&dirids=1>.
63. Paparonis [= ŠMULKŠTYS, Antanas]. Žalgirio sukaktuvės: paminėjimui 500 metų jubiliejaus. Šaltinis, 1910, liepos 12 (birželio 29), nr. 27, p. 420–422; liepos 19 (6), nr. 28, p. 435–437; liepos 26 (13), nr. 29, p. 450–452; rugpjūčio 2 (liepos 20), nr. 30, p. 466–469; rugpjūčio 9 (liepos 27), nr. 31, p. 483–484; rugpjūčio 16 (3), nr. 32, p. 500–501 (mūšio aprašymas); rugpjūčio 23 (10), nr. 33, p. 516–517 (pri-taria A. Voldemaro pozicijai); rugsėjo 13 (rugpjūčio 31), nr. 36, p. 562. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=13795>.
64. Paparonis [= ŠMULKŠTYS, Antanas]. Žalgiris: paminėjimui 500 metų jubiliejaus kovos ties Žalgiriu. Seinai, 1911. 55 p.
65. ŠIMKEVIČIA, Stanislovas. Žalgirio mūšio penkių šimtų metų sukaktuvės. Šaltinis, Seinai, 1910, birželio 6, 21 (8), nr. 24, p. 371–372. Prieiga per in-ternetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=125119>.
66. URBONAS, Oskaras. 1410 metų karas su kryžiuočiais ir Žalgirio mūšis: Žalgirio pergalės 550 metų sukaktį paminėti. Booklyn, 1960. 94 p.
67. VELYKIS, [Mykolas]. Griunvaldas. Karo archyvas, 1925, t. 2, p. 1–41. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=4478>.
68. VOLDEMARAS, Augustinas. Lietuviai mūšyje ties Žalgiriu. Viltis, 1910, vasario 2 (15), nr. 14 (349), p. 2–3. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=79385>.
69. ZASKEVIČIUS, Stasys. Trijų elementų reikšmė Tan-nenbergo kautynėse (istoriškai kritiškas etiudas). Mūsų Žinynas, 1930, nr. 66, p. 161–199. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=53479>.
70. ZASKEVIČIUS, Stasys. Eglėkalnis ar Žalgiris (keletas minčių 1410 metų liepos 15 d. kautynių reikalu). Trimi-tas, 1930, nr. 15, p. 292–293; nr. 16, p. 312–315; nr. 17, p. 335–336; nr. 18, p. 355–356; nr. 19, p. 376; nr. 20, p. 394–395; nr. 21, p. 415–416; nr. 22, p. 436; nr. 23, p. 452; nr. 24, p. 472. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=4059>.
35ISSN 1392-0456
ISTORIJA2 0 1 1 / 1
L X
X X
I / 8
1
Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose
71. ŽEMGULIS, Vytautas. M. Jučo istorinės monografijos „Žalgirio mūšis“ naratologinė analizė. Istorija, 2008, t. 71, p. 56–64. Prieiga per internetą: <http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=131&Itemid=58>.
72. ŽIUGŽDA, Juozas. Kryžiuočių ordino galybės su-triuškinimas XV a. pradžioje. Lietuvos TSR istorija. I tomas: Nuo seniausių laikų iki 1861 metų. Redakcinė kolegija: K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Žiugžda (vyriaus. redaktorius). Vilnius, 1957, t. 1, p. 136–144.
73. САГАНОВІЧ, Генадзь. Грунвальд у беларускай гіста-рыяграфіі. Беларускі гістарычны агляд, т. 9, сш. 1–2 (16–17). Prieiga per internetą: <http://kamunikat.fontel.net/www/czasopisy/bha/09-1-2/08.htm>.
Gauta 2010 m. lapkričio 15 d.Pateikta spaudai 2011 m. sausio 4 d.
Summary
The Battle of Tannenberg in the Works of Lithuanian Historians
The Battle of Tannenberg (the Battle of Žalgiris, the Battle of Grunwald), the greatest and most significant battle in the medieval history of Lithuania, Poland and the Teutonic Order, since ancient times has been in the centre of multilingual historiographical researches in Middle and Eastern Europe. The authors, who wrote in Lithuanian, always devoted considerable attention to it; however, as the Lithuanian scientific historiography evolved later than in German and Russian linguistic contexts, the development of this historiography started later as well. The first estimates of the Battle of Tannenberg, made in the 19th century, prove that this battle attracted the Lithuanians’ attention starting with the first stages of Lithuanian historiography; when the tradition of Lithuanian scientific historiography acquired a solid basis, it developed some features of originality. Polemics with the Polish historiography, strongly influenced by Jan Długosz’s biased battle accounts, laid solid foundations
for a more objective attitude to the Battle of Tannenberg; this approach was confirmed by further researches.
However, namely the Lithuanian historiography of Tannenberg is less known in the international researches of the battle because of the following reasons. First of all, lack of solid, seminal works (except for Mečislovas Jučas’ monograph and some science popular publications, Lithuanian historiography of the Battle of Tannenberg was mainly represented by articles); then, the language barrier should be taken into consideration as the works published in the Lithuanian language were less accessible to the international community, and, finally, lack of historiographic reviews and bibliography should be mentioned.
Therefore, the aim of this article is to characterize the Lithuanian research tradition of the Battle of Tannenberg, to discuss the development of this tradition as well as to highlight important conclusions and achievements starting with the first estimates of this battle till its 600th anniversary. The presented historiography review helps to conclude that in Lithuanian historiography the Battle of Tannenberg is perceived as the event of epochal importance. Lithuanian historiography has always been sensitive to the attempts to diminish the importance of the Lithuanian army and Vytautas for the battle. The Lithuanians’ significant contribution at the initial and final stages of the battle is recognized universally; however, the retreat received diverse evaluation: it was treated 1) as a forced retreat, followed by a successful reorganization and return to the battlefield and 2) as a specially planned tactical manoeuvre to break the enemy’s battle line. The latter hypothesis was confirmed when Sven Ekdahl found and published the letter of one of the solders involved in the battle. Jogaila’s (Jagiello) role was also explained differently: in some cases, Vytautas was considered to be the chief and the only army commander while in other cases Jogaila’s significant military role was also emphasized. Lately, however, the role of both leaders has been acknowledged. Unfortunately, Lithuanian historiography did not pay enough attention to the evaluation of the precise number of soldiers involved. Some independent efforts dealt with radical attempts to depreciate the role of the Polish army in this battle, and this happened in about 1930’s when the relations between Poland and Lithuania were rather strained. In most cases, troops count, presented in foreign historiography, is taken into consideration.
