VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Tomas Vasiliauskas

SKIRTINGOMIS ASMENYBĖS SAVYBĖMIS PASIŽYMINČIŲ STUDENTŲ

GEBĖJIMAS ATSIPALAIDUOTI BIOGRĮŽTAMOJO RYŠIO SU MUZIKA IR

BE MUZIKOS METU

Magistro baigiamasis darbas

Sveikatos psichologijos studijų programa, valstybinis kodas 6211JX061

Psichologijos studijų kryptis

Vadovas Doc. dr. Loreta Gustainienė__ ________________ _____________

(Parašas) (Data)

Apginta Prof. dr. Algis Krupavičius ________________ _____________

(Parašas) (Data)

KAUNAS, 2019

2

TURINYS

SANTRAUKA ............................................................................................................................... 4

SUMMARY ................................................................................................................................... 5

SĄVOKŲ ŽODYNAS ................................................................................................................... 6

ĮVADAS ......................................................................................................................................... 7

LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................. 10

1. Asmenybės savybės ir jų vaidmuo gebėjimui atsipalaiduoti ............................................. 10

1.1 Asmenybės bruožų samprata ...................................................................................... 10

1.2 Asmenybės savybių sąsajos su gebėjimu atsipalaiduoti ............................................. 14

1.3 Asmenybės savybes vertinančios metodikos .............................................................. 17

2. Atsipalaidavimo būdai: biogrįžtamasis ryšys ir muzika .................................................... 19

2.1. Biogrįžtamojo ryšio samprata ............................................................................................ 19

2.2 Biogrįžtamojo ryšio poveikis gebėjimui atsipalaiduoti .............................................. 22

2.3 Biogrįžtamojo ryšio sąsajos su asmenybės savybėmis ............................................... 23

2.4 Muzikos poveikis gebėjimui atsipalaiduoti ................................................................ 25

2.5 Muzikos sąsajos su asmenybės savybėmis ................................................................. 27

3. Gebėjimo atsipalaiduoti vertinimo ypatumai ..................................................................... 30

3.1 Biogrįžtamojo ryšio metu fiksuojami psichofiziologiniai rodikliai – būdas įvertinti

gebėjimą atsipalaiduoti .......................................................................................................... 30

3.2 Emocijų klausimynas subjektyviam įsivertinimui ...................................................... 32

4. Skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimas atsipalaiduoti

biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu .................................................................. 33

APIBENDRINIMAS ................................................................................................................... 36

TYRIMO IMTIS ......................................................................................................................... 37

TYRIMO EIGA IR PROCEDŪROS ........................................................................................ 39

Tyrimo uždaviniai ................................................................................................................... 39

Tyrimo metodas ....................................................................................................................... 39

Tiriamieji ................................................................................................................................... 41

Tyrimo eiga ............................................................................................................................... 41

TYRIMO REZULTATAI .......................................................................................................... 44

Tiriamųjų psichofiziologinių rodiklių pokyčio eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėje

skirtumo lyginimas .................................................................................................................... 45

Tiriamųjų neigiamų emocijų vidurkio pokyčio eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėje

skirtumo lyginimas .................................................................................................................... 46

3

Tiriamųjų psichofiziologinių rodiklių pokyčio muzikos poveikio ir neurotiškumo grupėse

lyginimas ................................................................................................................................... 47

Tiriamųjų neigiamų emocijų vidurkio pokyčio muzikos poveikio ir neurotiškumo grupėse

lyginimas ................................................................................................................................... 48

Tiriamųjų psichofiziologinių rodiklių pokyčio muzikos poveikio ir ekstravertiškumo grupėse

lyginimas ................................................................................................................................... 50

Tiriamųjų neigiamų emocijų vidurkio pokyčio muzikos poveikio ir ekstravertiškumo grupėse

lyginimas ................................................................................................................................... 52

TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS................................................................................... 55

IŠVADOS ..................................................................................................................................... 58

REKOMENDACIJOS ................................................................................................................ 59

LITERATŪROS SĄRAŠAS ...................................................................................................... 60

4

SANTRAUKA

Tomas Vasiliauskas. Skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimas

atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu: sveikatos psichologijos magistro

darbas / Mokslinis vadovas Loreta Gustainienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2019.

Saugomas Psichologijos katedroje.

Raktiniai žodžiai: muzikos poveikis, biogrįžtamasis ryšys, gebėjimas atsipalaiduoti,

emocijos, psichofiziologiniai rodikliai, asmenybės savybės.

Tyrimo tikslas - įvertinti skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų

gebėjimą atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu.

Tyrime dalyvavo 50 tiriamųjų. Jie buvo suskirstyti į eksperimentinę ir kontrolinę grupes.

Tyrime dalyvavusių studentų amžius buvo nuo 18 iki 27 metų, amžiaus vidurkis – 22. Tyrime

dalyvavo 27 moterys ir 23 vyrai. Buvo pasinaudota socialiniu tinklu „Facebook“ kviečiant žmones

dalyvauti tyrime. Taip pat, sudalyvauti eksperimente studentai buvo kviečiami VDU, KTU ir VU

viešose socialinėse erdvėse.

Tyrimo metodas – eksperimentas. Tyrimo poveikio metodas – biogrįžtamasis ryšys, kuomet

asmuo mokosi kontroliuoti odos laidumą. Tyrimo metu yra objektyviai stebimas odos laidumo

kitimas naudojant biogrįžtamąjo ryšio aparatą, bei subjektyviai – emocinio įsivertinimo anketų

pagalba, PANAS skale. Asmenybės savybėms išmatuoti naudojamas NEO-FFI klausimynas.

Tyrimo rezultatai parodė, jog studentų odos laidumas padidėjo labiau biogrįžtamojo ryšio

be muzikos poveikio, nei su muzikos poveikiu metu. Tai rodo, jog biogrįžtamojo ryšio treniruotės

metu tiriamiesiems nepavyko sumažinti savo odos laidumo, tačiau muzikos poveikį gavusios

grupės rezultatai buvo statistiškai reikšmingai geresni. Taip pat, studentų neigiamos emocijos

sumažėjo labiau biogrįžtamojo ryšio su muzikos poveikiu, nei be muzikos poveikio metu, tačiau

statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių grupių nerasta. Tyrimo rezultatai parodė, jog nebuvo

rastas ryšys tarp skirtingų asmenybės savybių (ekstravertiškumo ir neurotiškumo) ir gebėjimo

atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu.

5

SUMMARY

Tomas Vasiliauskas. Ability to relax with or without Music during Biofeedback of Students

with different Personality Atributes: Master Thesis in Health Psychology / Scientific adviser

Loreta Gustainienė. Kaunas: Vytautas Magnus University, 2019 Faculty of Social Sciences.

Psycology Department.

Key words: music effect, biofeedback, ability to relax, emotions, psychophysiologic

indicators, personality atributes.

The aim of this study was to evaluate the ability to relax with or without music during

Biofeedback of Students with different Personality Atributes.

The study included 50 subjects. They were divided into experimental and control groups.

Students who participated in the study age ranged from 18 to 27 years. Average age was 22 years

old. There were 27 female and 23 male participants in total. Social network “Facebook” was used

for people invitations to participate in the study. Also, invitations were given at Vytautas Magnus

University, Vilnius University and Kaunas University of Technology public social spaces.

Test method - experiment. Study impact method - biofeedback. Using this method a person

can learn to control skin conductance. During the experiment, objectively observed variation was

done by using biofeedback, and subjectively observed variation was done by using “PANAS”

emotion scale questionnaires. For personality atribute avaluation NEO-FFI questionaire was used.

Results showed that the students’ skin conductance increased more when using

biofeedback training without an effect of music, than with music effect. It shows, that during

biofeedback training participants failed to decrease their skin conductance, but experimental group

showed better results - music effect led to more positive results. Also, students’ negative emotions

decreased more using biofeedback with a music effect than without music effect, although there is

no statistically significant difference in these groups. Results shows, that no link between different

personality traits (extrovertism and neuroticism) and the ability to relax with or without music

during Biofeedback was found.

6

SĄVOKŲ ŽODYNAS

Biogrįžtamasis ryšys – tai mokymosi procesas, kai žmogus išmoksta valingai paveikti

fiziologinius procesus ir drauge įgyja gebėjimą pagerinti savo funkcionavimą, gerovę ir sveikatą

(Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Šiame darbe bus naudojamas Nexus – 10

aparatas atlikti biogrįžtamojo ryšio treniruotes.

Asmenybės savybės – yra apibūdinamos kaip kiekvienam asmeniui individuali elgesio,

kognicijų ir emocijų struktūra, kuri lemia asmens motyvaciją ir psichologinę sąveiką su aplinka

(Corr, Matthews, 2009). Asmenybę galima apibūdinti pagal savybes ar bruožus, kuriais galima

nuspėti asmens elgesį (Cattell, 1943). Šiame darbe bus naudojamas Neo-FFI asmenybės

klausimynas.

Gebėjimas atsipalaiduoti – siejamas su žmogaus streso valdymo saviveiksmingumu.

Atsipalaidavimas - tai būsena apibūdinama kaip psichofiziologinė hipoaktyvumo būklė,- būklė,

kuri yra priešinga stresui (Everly, Lating, 2002, cit. iš Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė,

Pečiulienė, 2014). Šiame darbe yra naudojami psichofiziologiniai (odos laidumo) ir emocijų

(PANAS skale) rodikliai vertinti gebėjimą atsipalaiduoti.

7

ĮVADAS

Pasak Lazarus ir Folkman (1984), stresą apibūdina kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį,

kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis

grėsmę jo asmeninei gerovei. Žmonės streso negali išvengti ir vis dar ieškoma efektyvių streso

valdymo būdų. Pastaraisiais metais nemažai yra atliekama tyrimų, kuriais yra analizuojamas

biogrįžtamojo ryšio poveikis, bei muzikos poveikis atsipalaidavimui. Galima rasti įvairių

biogrįžtamojo ryšio apibrėžimų, tačiau dažniausiai jis yra traktuojamas kaip technika, kuri leidžia

asmeniui išmokti kaip pagerinti sveikatą sąmoningai valdant fiziologinius organizmo procesus.

Biogrįžtamojo ryšio poveikį gebėjimui atsipalaiduoti nagrinėjo Perminas, Gustainienė,

Jarašiūnaitė ir Pečiulienė (2014), kurie teigia, jog mokydamasis atsipalaiduoti asmuo gali įgyti

papildomų streso valdymo bei įveikimo įgūdžių ir gali sąmoningai išmokti taikyti vieną ar kitą

techniką, kai tik kyla stresinė būsena, tokio pobūdžio mokymai didina žmogaus gebėjimą valdyti

ir sukontroliuoti stresą (didina saviveiksmingumą). Taip pat, biogrįžtamojo ryšio relaksacinį

poveikį nagrinėjo Schwartz ir Andrasik (2016), Ratanasiripong ir kiti (2015), Lehrer (2017).

Muzikos vaidmuo žmogaus gyvenime yra plačiai analizuojamas aprėpiant psichologinius,

fiziologinius ir socialinius aspektus. (Whiteman, 2015; Kuan, Morris, Terry,2017; Nilsson,2008).

Skirtingi autoriai įvardina, jog tiek muzikos poveikis, tiek biogrįžtamasis ryšys gali būti

naudojamas kombinacijose su kitais terapiniais, relaksaciniais instrumentais, ar pratimais, tačiau

yra mažai kalbama apie šių instrumentų bendrą suderinamumą ir veiksmingumą.

Kita svarbi šio darbo sritis yra aprėpianti asmenybės bruožus. McCrae ir Costa (2003),

apibūdina, jog bruožas – tai dimensija nurodanti individualius skirtumus ir nusakanti esančią

tendenciją demonstruoti stabilius mąstymo, jausmų ir veiksmų šablonus. Didžiojo penketo

asmenybės bruožų, taip pat yra žinoma kaip penkių faktorių modelis („Five Factor Model“), teorija

pateikia penkis plačius aspektus, naudojamus žmogaus asmenybei apibūdinti - atvirumas

patyrimui, sąmoningumas, ekstraversija, sutariamumas, neurotiškumas. Pasak Stoudenmire (1975)

aukštu neurotiškumu, bei aukštu ekstravertiškumu, pasižymintiems žmonėms yra sunkiau

susidoroti su nerimą keliančiomis situacijomis. Tačiau būtent šiems žmonėms pasirinktas tinkamas

būdas atsipalaiduoti gali parodyti didesnį, ryškiau pastebimą poveikį.

Nors ir tiek muzikos relaksacinis poveikis, tiek biogrįžtamojo ryšio poveikis yra nemažai

išnagrinėtas, o asmenybės savybes tiriančios teorijos plačiai naudojamos, tačiau šių metodų

8

kombinacijos bendras suderinamumas nėra gerai žinomas. Kadangi nebuvo rasta tyrimų,

pagrindžiančių muzikos poveikio (taip pat ir relaksacinio) efektyvumą bei pridėtinę vertę

biogrįžtamąjam ryšiui, bei šių metodų sąsajų su asmenybės bruožais, galima teigti, jog ši tema yra

nauja ir mažai tyrinėta.

Biogrįžtamojo ryšio sąsajų su muzikos poveikiu ir asmenybės savybėmis srities platesnis

tyrinėjimas galėtų atskleisti, ar dviejų metodų kombinacijos bei asmenybės bruožų analizės

naudojimas gali duoti optimalų biogrįžtamojo ryšio poveikio efektyvumą orientuojantis į individų

gebėjimą atsipalaiduoti.

Tyrimo tikslas – įvertinti skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimą

atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu.

Tyrimo objektas – skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimas

atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu.

Hipotezės:

1. Tiriamųjų psichofiziologiniai rodikliai sumažėja labiau biogrįžtamojo ryšio su muzikos

poveikiu, nei be muzikos poveikio metu.

2. Tiriamųjų neigiamos emocijos sumažėja labiau biogrįžtamojo ryšio su muzikos poveikiu,

nei be muzikos poveikio metu.

3. Didesniu neurotiškumu pasižymintys asmenys geba geriau, nei mažesniu neurotiškumu

pasižymintys asmenys, atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei be muzikos metu;

3.1. Didesniu neurotiškumu pasižyminčių asmenų odos laidumas sumažėja labiau, nei

mažesniu neurotiškumu pasižyminčių asmenų, biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei be

muzikos metu;

3.2. Didesniu neurotiškumu pasižyminčių asmenų neigiamos emocijos sumažėja labiau, nei

mažesniu neurotiškumu pasižyminčių asmenų, biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei be

muzikos metu;

4. Mažesniu ekstravertiškumu pasižymintys asmenys geba geriau, nei didesniu

ekstravertiškumu pasižymintys asmenys, atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei

be muzikos metu.

9

4.1. Mažesniu ekstravertiškumu pasižyminčių asmenų odos laidumas sumažėja labiau, nei

didesniu ekstravertiškumu pasižyminčių asmenų, biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei

be muzikos metu;

4.2. Mažesniu ekstravertiškumu pasižyminčių asmenų neigiamos emocijos sumažėja

labiau, nei didesniu ekstravertiškumu pasižyminčių asmenų, biogrįžtamojo ryšio su

muzika, nei be muzikos metu.

10

LITERATŪROS APŽVALGA

1. Asmenybės savybės ir jų vaidmuo gebėjimui atsipalaiduoti

1.1 Asmenybės bruožų samprata

Pasak Permino, Goštauto ir Endriulaitienės (2004), terminas asmenybė turi tiek daug įvairių

autorių sudarytų apibrėžimų, jog vartojant šį žodį be konteksto tampa neaišku, ką juo norima

pasakyti. Todėl, pasak autorių, terminas asmenybė kartais gali būti naudojamas kaip bendriausias

psichologijos sąvokos “psichika” pakaitalas, kartais šia sąvoka yra nusakoma socialinė individo

pozicija, kartais žymima žmogaus (asmens) individualybė, psichikos reiškinių struktūra. Arba,

kaip teigia Allport (1983),- asmenybė yra žmogaus gyvenimo filosofija. Lotynų kalboje „persona“

reiškia kaukę, taip pat šis žodis gali turėti tokius sinonimus kaip įvaizdis ar išvaizda. Pasak

Permino, Goštauto ir Endriulaitienės (2004), šia prasme asmenybė reiškia visuomeninį „Aš”, kuris

gali atitikti ar neatitikti vidinio „Aš”. Psichologijos moksle asmenybės žodžio samprata yra

naudojama kalbant apie žmogaus išskirtinumo veiksnius (vidiniai žmonių aspektai, kuriais jie

skiriasi vienas nuo kito). Pasak Barenbaum ir Winter (1999), tiek Allport, tiek Cattell priėmė

bruožus kaip pagrindinį asmenybės koncepcinį vienetą, teigdami, kad asmenybės apibūdinimo

mokslo idealas yra sukurti savo bruožus objektyvių matavimų pagrindu. McCrae ir Costa (2003),

apibūdina, jog asmenybės bruožai yra individualių skirtumų dimensija, kuri nusako esamą

tendenciją rodyti, naudoti stabilius jausmų, veiksmų ir mąstymo modelius, šablonus. Pasak

Matthews, Deary ir Whiteman (2003), asmenybės bruožų koncepcijos sudaro dvi pagrindines

prielaidas. Visų pirma, bruožai yra stabilūs laike. Daugelis sutiktų, kad žmogaus elgesys natūraliai

kartas nuo karto kinta, tačiau taip pat egzistuoja pagrindinis nuoseklumas, kuris apibūdina

žmogaus “tikrąjį būdą”. Antroji prielaida, yra tai, jog manoma, kad šie bruožai tiesiogiai veikia

(daro įtaką) žmogaus elgesį. Viena iš svarbiausių psichologijos mokslo (bruožų analizės)

uždavinių - atskirti asmens vidines savybes nuo atviro elgesio ir ištirti jų priežastinius ryšius

(Matthews, Deary, Whiteman, 2003). Norint išvengti nelogiškumo, svarbu nustatyti esminį

fiziologinių, psichologinių ir socialinių bruožų pagrindą, kuris nurodytų tikrąsias žmogaus tam

tikro elgesio priežastis. Pasak Matthews, Deary ir Whiteman (2003), pagrindinis klausimas yra

koks matmenų kiekis yra reikalingas, kad būtų galima apibūdinti pagrindinius bet kurios

individualios asmenybės elementus.

11

Matthews, Deary ir Whiteman (2003), teigia, jog keletas žingsnių yra būtini, norint išvystyti

asmenybės bruožų mokslo šaką. Pirmasis žingsnis yra bruožų matavimas ir klasifikavimas.

Paprasčiausias asmenybės įvertinimo būdas yra tiesiog paprašyti, kad žmogus įvertintų, kaip gerai

tam tikrus bruožus galėtų pritaikyti sau. Tačiau nėra jokio užtikrintumo, jog žmogaus savęs

apibūdinimas bus tikslus. Antrasis asmenybės tyrimo etapas - ištirti, ar požymiai yra susiję ir kaip

jie yra susiję su elgesiu. Taip pat, pasak Matthews, Deary ir Whiteman (2003), asmenybių bruožų

mokslas reikalauja dar vieno, sudėtingo žingsnio: tenkinančios asmenybių bruožų teorijos

išvystymas. Mes galime būti pajėgūs įvertinti žmogaus ekstravertiškumo lygį, ar kitus bruožus, ir

taip pat parodyti, jog mūsų vertinimas numato kai kuriuos elgesio aspektus, tačiau šie pastebėjimai

mums nepasako nieko, kodėl asmenybės dimensija numato elgesį.

Perminas, Goštautas ir Endriulaitienė (2004), pastebi, jog skirtingi autoriai skirtingai nusako

asmenybės įsivaizdavimą pagal savo teorines perspektyvas, tačiau esminiai dalykai skirtingose

teorijose išlieka tokie patys: a) individualumo arba individualių skirtumų reikšmė. Asmenybėje

yra ypatingos savybės, kurios žmogų individualiai išskiria nuo kitų; b) asmenybė išlieka kaip

kažkokia hipotetinė struktūra ar organizacija,- žmogaus elgesys yra organizuojamas ir

integruojamas asmenybės; c) asmenybę yra svarbu tyrinėti kartu su individo gyvenimo istorija

arba vystymosi perspektyvomis. Asmenybė charakterizuojama evoliuciniame procese,- ji vystosi

per išorinius bei vidinius faktorius ir jų sąveiką; d) asmenybė gali būti apibūdinama

charakteristikomis, kurios yra sąlyginai stabilios, pastovios laike ir skirtingose situacijose

(Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).

Atsižvelgiant į daugelio autorių skirtingas nuomones, asmenybę galima apibendrinti kaip

sudėtingą ir abstrakčią sąvoką. Ji apjungia žmogų charakterizuojančius aspektus, tokius kaip

emocijas, motyvaciją, mintis, išgyvenimus, suvokimą, ar veiksmus. Autorių nuomone yra svarbu

atsižvelgti į asmenybės bruožų ir elgesio tarpusavio sąsajas ir išanalizuoti kaip ir kodėl asmenybės

ypatumai numato konkretų elgesį. Toliau bus aprašomi pagrindinių teorijų, tiriančių ir aprašančių

asmenybės bruožus, aspektai.

Vertėtų paminėti Hans Eysenck teoriją, kuri išskiria dvi pagrindines asmenybės dimensijas

– ekstravertiškumą ir neurotiškumą. Ekstravertiškumas ir neurotiškumas, tai dviejų dimensijų

erdvė paaiškinanti individų elgesio išskirtinumus. Šie bruožai dažniausiai yra vaizduojami x ir y

ašyje išskiriant aukštą ir žemą ekstravertiškumo ir neurotiškumo lygius:

12

• Aukštas neurotiškumo lygis ir aukštas ekstravertiškumo lygis –Choleriko tipas. Pasak Eysenck

(2012), šio tipo asmenims lengvai gali sukilti emocijos, jie yra egocentriški, karštakošiški, bei

pasižymintys aktyvumu ir isteriškumo bruožu.

• Aukštas neurotiškumo lygis ir žemas ekstravertiškumo lygis – Melancholiko tipas. Pasak

Eysenck (2012), šio tipo žmonės yra nerimastingi, susirūpinę, linkę būti nepatenkinti, įtarūs,

rimti ir susimąstę.

• Žemas neurotiškumo lygis ir aukštas ekstravertiškumo lygis – Sangviniko tipas. Eysenck

(2012) šiuo tipu pasižymintiems žmonėms priskiria žaismingumą, lengvabūdiškumą, polinkį į

socialumą. Taip pat šie žmonės yra apibūdinami kaip gero būdo, patenkinti ir viltingi.

• Žemas neurotiškumo lygis ir žemas ekstravertiškumo lygis – Flegmatiko tipas. Eysenck (2012)

pateikia šiuos flegmatiko tipo apibūdinimus: principingi, racionalūs, atkaklūs, ištvermingi,

ramūs.

Didžiojo penketo asmenybės bruožai, taip pat yra žinomi kaip penkių faktorių modelis („Five

Factor Model“). Ši teorija pateikia penkis plačius aspektus, naudojamus žmogaus asmenybei

apibūdinti. Penkių faktorių modelis atsirado iš skalių vertinimų analizės, tam reikėjo pamatuoto

įvertinimo, pavyzdžiui, kokiam lygyje yra tam tikras žmogus baimingas, ar simpatiškas (Digman,

1990). Teorijos išskiriami penki aspektai:

• Atvirumas patyrimui- apibūdina tai, kiek individai yra lakios vaizduotės, jautrūs estetikai,

smalsūs, nepriklausomi mąstytojai, ar yra linkę į naujas idėjas, patirtį ir netradicines perspektyvas

(George, Zhou, 2001). Pasak McCrae ir Costa (1997), šis bruožas išskiria tuos, kurie pasižymi

įvairove, naujovėmis ir patirties gyliu, ir tuos, kuriems yra labiau priimtina tai kas yra tradicinis,

įprastas ir pažįstamas. Kitaip tariant, atvirumas patyrimui išskiria du polius: išradingumą,

smalsumą ir nuoseklumą, atsargumą. Taip pat autoriai teigia, jog žmonės, kurie yra atviri patirčiai,

turi geresnę prieigą jausmų, minčių, perspektyvų ir idėjų įvairovei. Jie gali labiau prisitaikyti prie

besikeičiančių aplinkybių, atsižvelgiant į platesnį patirties spektrą, ir dažniausiai nori ir gali

prisidėti prie naujų idėjų. Be to, asmenys, kurie turi didelę atvirumo tendenciją linkę tapti

menininkais ar rašytojais, norėdami būti kūrybingi ir vertinantys intelektualiųjų ir meninių

užsiėmimų reikšmę. Tačiau, žmonės, kurie pasižymi mažesniu atvirumu patyrimui, yra labiau

konservatyvūs ir labiau linkę į idėjas ir dalykus, kurie yra familiarūs ir įprasti, o ne nauji ir

unikalūs. Jie dažniausiai nori pasiekti tikslą per atkaklumą ir yra apibūdinami kaip pragmatiški ir

kartais netgi laikomi dogmatiškais ir uždarais (Friedman, Schustack, 2016). Kitaip tariant

13

atvirumas patyrimui atspindi intelektualų smalsumą, kūrybiškumą ir pirmenybę naujumui ir

įvairovei. Tačiau, pasak Friedman ir Schustack (2016), aukštas atvirumas gali būti suvokiamas

kaip nenuspėjamumas ar nepakankamas dėmesys, ir labiau tikėtinas rizikingas elgesys.

• Sąmoningumas - apibūdina tendenciją būti organizuotu ir patikimu. Pasak Toegel ir

Barsoux (2012), tai nusako žmogaus savidisciplinos, sąžiningo elgesio gebėjimus. Taip pat

sąmoningumas yra susijęs su pasiekimais – kiek žmogus yra nusibrėžęs kažką siekti. Aukšto

sąmoningumo lygio asmuo turės didesnę tendenciją į veiksmų planavimą, o ne savaiminį elgesį.

Aukštas sąmoningumas dažnai suvokiamas kaip užsispyrimas ir manija. Žemas sąmoningumas yra

susijęs su lankstumu ir spontaniškumu, bet taip pat gali pasirodyti kaip slopumas ir nepakankamas

patikimumas (Toegel, Barsoux, 2012). Taigi, sąmoningumas išskiria du polius: efektyvumą,

organizuotumą ir nerūpestingumą.

• Ekstraversija - yra apibūdinama energingumu, teigiamomis emocijomis, emocijų

reaktyvumu, pasitikėjimu, socialiniu aktyvumu. Aukšto ekstraversijos lygio asmenybė dažnai yra

suvokiama kaip dėmesio siekianti ir dominuojanti, o maža ekstraversija pasižymintys žmonės yra

labiau santūrūs, mąslūs, kurie gali būti suvokiami kaip atitolę, ar uždari (Toegel, Barsoux, 2012).

Aukštesniu ekstravertiškumo lygiu pasižymintys žmonės būna labiau dominuojantys socialinėse

situacijose, priešingai, intravertai gali būti labiau drovūs (Friedman, Schustack, Howard, Miriam,

2016). Žemas ekstravertiškumo lygis yra vienas iš asmenybės bruožų veiksnių, kurio sąsaja su

nerimu yra analizuojama.

• Sutariamumas - nurodo tendenciją gebėti būti užjaučiančiu ir kooperatyviu, o ne įtariančiu

ir priešišku kitiems (Toegel, Barsoux, 2012). Šis aspektas taip pat matuoja žmogaus patiklumą,

paslaugumą ir temperamentą. Aukštas nuoširdumo lygis yra dažnai vertinamas kaip žmogaus

naivumas ar paklusnumas. Pasak Toegel ir Barsoux (2012), žemas sutariamumo lygis dažnai yra

siejamas su konkurencingos arba sudėtingos asmenybės savybėmis (taip pat, gali būti matomas

kaip nepatikimas, besiginčijantis).

• Neurotiškumas - reprezentuoja žmogaus tendenciją patirti nemalonias ir nerimą keliančias

emocijas ir turėti atitinkamus neramumus mintyse ir veiksmuose. Pasak Brickman, Yount, Blaney,

Rothberg ir De-Nour (1996), aukštas neurotiškumo lygis, tai tendencija patirti įvairovę negatyvių

efektų, ir atvirkščiai – žemas neurotiškumo lygis yra apibūdinamas tendencija nepatirti negatyvių

afektų. Pasak Friedman, Schustack, Howard ir Miriam (2016), neurotiškumas identifikuoja tam

tikrus žmones, kurie yra labiau linkę į psichologinį stresą. Taigi, neurotiškumas nurodo emocinio

stabilumo ir impulsų kontrolės lygį ir išskiria du polius: žemas emocinis stabilumas (jautrus,

14

nervingas) ir aukštas emocinis stabilumas (Saugus, pasitikintis). Pasak Thompson (2008), aukštam

neurotiškumo lygiui yra priskiriamos šios emocijos: nerimas, nerimavimas, baimė, pyktis,

nusivylimas, pavydas, kaltė, depresija ir vienatvė. Žmonės, kurie yra neurotiški, jautriau reaguoja

į stresorius ir yra labiau linkę paprastas situacijas interpretuoti kaip grėsmingas, ar beviltiškai

sunkias (Thompson, 2008). Taigi, aukštesniu neurotiškumu pasižymintys asmenys yra linkę turėti

blogesnę bendrą psichologinę savijautą.

Individai pasižymintys aukštu neurotiškumu linkę turėti labai reaktyvią autonominę nervų

sistemą, darančią juos emociškai nestabiliais, ir atvirkščiai – individai pasižymintys žemo

reaktyvumo autonomine nervų sistema yra emociškai stabilesni (Sato, 2005). Taip pat yra

išskiriamas ir trečiasis asmenybės bruožas – psichotiškumas. Individai pasižymintys aukštu

psichotiškumo lygiu yra linkę nepaisyti sveiko proto ir elgtis impulsyviai (Eysenck, 1990) cit.

(Sato, 2005). Taip pat Sato (2005) teigia, jog nors ir psichotiškumas yra laikomas kaip trečiasis

asmenybės bruožas, Eysencko teorijoje dažniausiai yra akcentuojami tik pirmieji du –

ekstravertiškumas ir neurotiškumas.

1.2 Asmenybės savybių sąsajos su gebėjimu atsipalaiduoti

Pasak Matthews, Deary ir Whiteman (2003), asmenybės bruožai sistemingai yra susiję su

žmogaus gerovės lygiu. Labiausiai susijęs asmenybės bruožas su reakcijomis į stresą ir jo lygiu

yra neurotiškumas (Poropat, 2009). Aukštas neurotiškumo lygis gali būti laikomas streso

tendencijos forma: individo nuolatinis nerimavimas, nepilnavertiškumo jausmas, įtampa ir

nervingumas yra nemalonūs stresą keliantys jausmai. Tačiau, Matthews, Deary ir Whiteman

(2003) teigia, jog tai nereiškia, kad emociškai stabilūs žmonės niekada nejaučia streso,

paprasčiausiai, ši emocija yra mažiau pasireiškianti kasdienybėje, nei tam kuris yra emociškai

labilus. Autorių teigimu, dideli gyvenimo įvykiai, tokie kaip praradimas, skyrybos, ar darbo

praradimas beveik visada sukelia kažkiek stresinio atsako, tačiau šio atsako dydis gali varijuoti

priklausomai nuo žmogaus asmenybės. Poropat (2009) teigia, jog žmonės, kurių emocinis

stabilumas yra žemas (arba kitaip tariant, turi aukštą neurotiškumo lygį) yra ne vien tik linkę labiau

nerimauti, bet ir labiau susitelkti į savo emocinę būseną. Tačiau, nerimas ir depresija nėra

vieninteliai simptomai kuriuos dažniau patiria aukštesnį neurotiškumo lygį turintys žmonės. Pasak

Matthews, Deary ir Whiteman (2003), yra daug įrodymų, kurie teigia, jog neurotiškumas yra

15

susijęs ne vien tik su kasdieniniame gyvenime patiriamu stresu, bet taip pat ir su bendru gyvenimo

pasitenkinimo lygiu ir subjektyviai suvokiama gerove. Yra rasta įrodymų, jog neurotiškumas gali

būti susijęs su elgesio, stresui priskiriamiems, sutrikimams. Asmenys, turintys aukštą

neurotiškumo lygį, yra labiau linkę į kognityvines klaidas. Kita neurotiškumo koreliacija yra

seksualinės problemos, tokios kaip nervingumas, kaltė ir slopinimas (Kennedy ir k.t., 1999) cit

(Matthews, Deary, Whiteman, 2003). Neurotiškumas yra taip pat susijęs su sunkumais sąveikose

su kitais žmonėmis ir skurdesnės kokybės socialiniais santykiais (Berry, Willingham, Thayer,

2000) cit. (Matthews, Deary, Whiteman, 2003).

Yra pastebėta, jog pacientai, kuriems yra diagnozuojama sunki depresija, ar generalizuoto

nerimo sutrikimas turi didesnę tikimybę turėti aukštesnį neurotiškumą (Matthews, Deary,

Whiteman, 2003). Tačiau, yra dažnai neaišku, ar distresas susijęs su neurotiškumu yra pagrinde

subjektyvus, ar jis susijęs su objektyviai išmatuojamais gyvenimo sunkumais. Pavyzdžiui, nėra

aišku ar neurotikai iš tiesų padaro daugiau kasdieninių klaidų, ar jie tiesiog yra linkę prisiminti

savo klaidas, ar interpretuoja savo veiksmus kaip klaidingus. Taip pat Matthews, Deary ir

Whiteman (2003) teigimu nėra aišku, ar aukštu neurotiškumu pasižymintys asmenys gauna mažiau

malonumo iš socialinių sąveikų, ar jų pokalbio stilius ir pati sąveika yra šiek tiek disfunkcinė. Iš

esmės, neurotiškumas gali būti tiek nemalonių gyvenimo patirčių simptomų, tiek psichikos

sutrikimų, ar elgesio problemų priežastis. Pasak autorių Matthews, Deary ir Whiteman (2003),

galime manyti, jog neurotiškumas koreliuoja su streso simptomais, nes aukštą neurotiškumo lygį

turintys žmonės yra labiau linkę į neigiamas emocines ir elgesio reakcijas, tačiau taip pat gali būti,

jog neurotiškumas yra simptomas o ne priežastis. Pasak autorių, gali būti, jog aukštas

neurotiškumo lygis yra linkęs išsivystyti po labai svarbių gyvenimo įvykių.

Bandant išanalizuoti asmenybių bruožų sąsajas su nerimu ir gebėjimu atsipalaiduoti buvo

atlikti tyrimai, jog būtų galima atrasti asociacijas tarp kortizolio streso atsako ir asmenybės aspektų

(Pruessner, Gaab, Hellhammer, Lintz, Schommer, Kirschbaum, 1997). Pagrindiniai aspektai susiję

su šiais rodikliais yra ekstravertiškumas ir neurotiškumas. Taigi, kaip skirtingi asmenybės tipų

žmonės geba atsipalaiduoti, ar susitvarkyti su stresoriais yra siejama ir su fiziologija. Buvo

nustatyta, jog sėkmingas sugebėjimas susidoroti su stresu yra susijęs su žemu adrenokortiško (tai

centrinė reakcija į stresą, gamina kortizolį) mechanizmo atsaku į stresą, kol nesėkmingas

bandymas susidoroti su stresu yra siejamas su bejėgiškumu ir beviltiškumu, kas veda prie

aukštesnio adrenokortiško mechanizmo atsako (Pruessner, Gaab, Hellhammer, Lintz, Schommer,

16

Kirschbaum, 1997). Galima įžvelgti tai, jog aukštesniu neurotiškumo lygiu pasižymintys žmonės,

kurie jautriau reaguoja į stresorius, dažniau susiduria su bejėgiškumo ar beviltiškumo jausmais ir

jiems sunkiau sekasi susidoroti su stresoriais. Taip pat Huber ir Henrich (2003) teigia, jog

negebėjimas įveikti streso kyla dėl turimos mažesnės tolerancijos jam, turimų neadekvačių įveikos

strategijų, limituotų galimybių atsipalaiduoti ir pasiekimų svarbos akcentavimų.

Kalbant apie relaksacijų poveikį mažinant nerimą ir stresą autoriai pabrėžia, jog

neurotiškiems, ar bendrai aukšto nerimo lygiu pasižymintiems žmonėms, teigiamą įtaką daro

išsamių relaksacijos instrukcijų suteikimas. Pavyzdžiui, atliktas tyrimas parodė, jog pateikus įrašą

su progresuojančios raumenų relaksacijos instrukcijomis dėka sumažėjo širdies ritmo dažnis

(Brandt, 1974) cit. (Lehrer, 1978). Todėl, pasak Lehrer (1978), nenuostabu, jog relaksacijos

poveikis yra ryškiau pastebimas su tais žmonėmis, kurių bendras nerimo lygis yra aukštas, nes

žemą nerimo lygį turintiems žmonėms nereikia specialių treniruočių, jog jiems pavyktų

atsipalaiduoti. Taip pat buvo ištirta, jog nerimastingi neurotiški žmonės neįgyja pripratimo

kartojamam pastoviam, pavyzdžiui garsaus tono, dirgikliui (Lader, Wing, 1966) cit. (Lehrer,

1978).Pasak autoriaus, yra matomas fiziologinis pagrindas šioms įžvalgoms – nerimastingi,

neurotiški žmonės turi aukštesnį simpatinės nervų sistemos lygį, lėtesnę elektrodermalinio atsako

adaptaciją prie dirginančio stimulo (stresoriaus) ir aukštesnius fiziologinio sujaudinimo lygius.

Tačiau pasak Lehrer (1978), sėkmingo neurotiškų asmenų gebėjimo atsipalaiduoti pagrindą sudaro

tinkamas stresorių įveikos išmokimo būdas, kam gali padėti relaksacinių technikų taikymas.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog nerimo bruožas yra matomas kaip individualaus žmogaus

predispozicija išreikšti nerimą esant bet kokiai stresą keliančiai situacijai. Relaksacijų treniruotės

gali patikimai sumažinti nerimo ir streso būseną, tačiau negali sumažinti nerimo bruožo (Johnson,

Spielberger, 1968) cit. (Stoudenmire, 1972). Taip pat Stoudenmire (1975) atliktame tyrime gavo

tokias pačias išvadas nurodant jog relaksacijos yra tinkamos priemonės sumažinti jaučiamą nerimo

būseną, bet ne patį nerimo bruožą. Pasak Stoudenmire (1975) teigia, jog relaksacijų metu žemą

ekstravertiškumo lygį turintys asmenys turėtų išmokti atsipalaiduoti greičiau nei aukštą

ekstravertiškumo lygį turintys asmenys dėl gebėjimo įsisavinti naują elgesį. Taip pat Stoudenmire

(1972) tirdama raumenų relaksacijos poveikį nerimui pastebėjo, jog intravertiškumu pasižymintys

asmenys geba atsipalaiduoti labiau nei ekstravertiškumu pasižymintys asmenys.

Apibendrinant, aukštu neurotiškumu, bei aukštu ekstravertiškumu, pasižymintiems žmonėms

yra sunkiau susidoroti su nerimą keliančiomis situacijomis. Tačiau būtent šiems žmonėms

17

pasirinktas tinkamas būdas atsipalaiduoti (arba naudojant relaksacijų metodus) gali parodyti

didesnį, ryškiau pastebimą poveikį. Todėl tyrime analizuosime asmenų, pasižyminčiais

skirtingomis asmenybės savybėmis, gebėjimą atsipalaiduoti.

1.3 Asmenybės savybes vertinančios metodikos

Analizuojant įvairias asmenybes savybes vertinančias metodikas, buvo pasirinkta Costa

ir McCrae (1985) asmenybės klausimynas, kuris labiausiai atitinka tyrimo aspektus. Šiame

skyriuje bus pateikta išsamesnė informacija apie Taisytą Neo asmenybės klausimyną NEO PI-R

(Revised Neo Personality Inventory) ir NEO penkių faktorių klausimyną NEO-FFI (NEO Five

Factor inventory), bei aptariami pasirinkimo kriterijai.

Costa ir McCrae (1985) Taisytas Neo asmenybės klausimynas NEO PI-R (Revised Neo

Personality Inventory) nagrinėja žmogaus asmenybę remiantis Didžiojo Penketo asmenybės

bruožais. Klausimyną sudaro 240 teiginių, kurie vertinami 5 balų skale. Atliekantysis pasirenka

vieną atsakymą, kuris labiausiai atitinka jo / jos sutikimą ar nesutikimą su kiekvienu teiginiu.

Atsakymai vertinami 5 balų Likerto skalėje nuo „visiškai nesutinku“ iki „visiškai sutinku“.

Klausimyno teiginiais įvertinami asmenybės bruožai pagal 5 dimensijas arba didžiuosius faktorius

(neurotizmo, ekstraversijos, atvirumo patyrimui, sutariamumo, sąmoningumo), t. y. kiekviena

dimensija vertinama 48 teiginiais (Žukauskienė, Barkauskienė, 2006). Kiekvieną dimensiją sudaro

6 smulkesnės žemesniojo lygmens bruožų subskalės, kurioms vertinti naudojama po 8 teiginius.

Kiekvienas žemesniojo lygmens bruožų matuojančios subskalės įvertis gali būti nuo 0 iki 32 balų,

o dimensijos – nuo 0 iki 192 balų (Žukauskienė, Barkauskienė, 2006). Vidinis NEO-PI-R

lietuviškosios versijos suderinamumas: neurotiškumas – 0.90, ekstravertiškumas – 0.91, atvirumas

0.88, sutariamumas – 0.91, sąmoningumas – 0.90. NEO-PI-R klausimyną užpildyti užtrunka apie

45 minutes, todėl, atsižvelgiant į tiriamųjų produktyvumo ir dėmesio išlaikymo kriterijus, jis yra

per ilgas naudojimui.

NEO penkių faktorių klausimyną NEO-FFI (NEO Five Factor inventory) sukūrė Costa ir

McCrae (1992), į lietuvių kalbą 2006 metais išvertė ir psichometrines charakteristikas nustatė

Žukauskienė ir Barkauskienė, metodiką standartizavo ir Lietuvoje platina VU Specialiosios

psichologijos laboratorija. Klausimyną galima įsigyti iš VU Specialiosios psichologijos

laboratorijos, kuri turi klausimyno platinimo teisę. NEO-FFI yra 60 teiginių klausimynas, kuris

18

yra sutrumpinta NEO-PI-R (240 teiginių) versija. Teiginiai vertinami 5 balų Likerto skale su

galimais atsakymais: 1 („Visiškai nesutinku“), 2 („Nesutinku“), 3 („Negaliu apsispręsti“), 4

(„Sutinku“) ir 5 („Visiškai sutinku“). Kaip ir NEO-PI-R, klausimyno teiginiais įvertinami

asmenybės bruožai pagal 5 dimensijas arba didžiuosius faktorius (neurotizmo, ekstraversijos,

atvirumo patyrimui, sutariamumo, sąmoningumo). Kiekvienam faktoriui yra pateikiama 12

teiginių. Šie teiginiai buvo pasirinkti dėl jų didžiausio struktūros koeficiento kiekvienam iš penkių

faktorių. Maksimalus ekstraversijos skalės įvertis – 40 balų, sutariamumo – 45 balai, sąžiningumo

– 45 balai, neurotiškumo – 40 balų, atvirumo patirčiai – 50 balų. Didesnis skalės įvertis rodo

stipresnį bruožo išreikštumą. Pagal Costa ir McCrae (2012), NEO-FFI klausimyno visų subskalių

vidinis suderinamumas yra aukštas ir tai rodo, kad klausimynas yra patikimas. NEO-FFI vidinis

suderinamumas lietuvių imtyje neurotiškumas – 0.81, ekstravertiškumas – 0.78, atvirumas – 0.61,

sutariamumas – 0.67, sąmoningumas – 0.81.

Pasak Gosling, Rentfrow ir Swann (2003), labiausiai išsamus instrumentas vertinti asmenybės

bruožus yra Costa ir McCrae (1992) 240 teiginių NEO-PI-R klausimynas, kuris leidžia išmatuoti

Didžiojo Penketo penkias dimensijas arba didžiuosius faktorius ir šešis specifinius toms

dimensijoms priskiriamus aspektus. Gosling, Rentfrow ir Swann (2003) teigia, jog NEO-PI-R

klausimyną užpildyti užtrunka apie 45 minutes, todėl jis gali būti per ilgas daugeliui tyrimų – tai

yra viena iš priežasčių, kodėl yra pasirenkami kiti, mažesnės apimties, klausimynai. Kadangi

NEO-FFI yra išverstas į lietuvių kalbą, yra patogus naudoti dėl jo apimties ir yra lengviau

prieinamas negu BFI, eksperimentui bus pasirenkamas šis metodas.

19

2. Atsipalaidavimo būdai: biogrįžtamasis ryšys ir muzika

2.1. Biogrįžtamojo ryšio samprata

Septintojo dešimtmečio pradžioje, tobulėjant sveikatos priežiūros sritims paaiškėjo, kad

dažna, pernelyg didelė ir ilgalaikė psichofiziologinė įtampa ir sujaudinimas yra daugelio sveikatos

problemų priežastis (Schwartz, Andrasik, 2016). Dauguma žmogaus sveikatos problemų turi

psichofiziologinį, kognityvinį ir elgesio aspektus, bet terapijos, nenaudojančios medicininių

priemonių (vaistų), paprastai būna taikomos tik vienam iš paminėtų aspektų (Lehrer, 2017). Tuo

pačiu metu patobulinta biomedicininė įranga padėjo praktiškai stebėti anksčiau „nematomus“

psichofiziologinius procesus, susijusius su per dideliu sujaudinimu. Pasak Schwartz ir Andrasik

(2016), natūralus šių sveikatos ir technologijų vystymosi derinys pasireiškė naujoje biogrįžtamojo

ryšio srityje. Trys fiziologiniai procesai, dažniausiai susiję su per dideliu sujaudinimu yra skeleto

raumenų įtampa, periferinis kraujagyslių susilpnėjimas ir odos elektrinis aktyvumas. Visi šie

procesai buvo atpažinti kaip glaudžiai susiję su pykčiu, baime ir susijaudinimu, todėl gali būti

laikomi vieni iš bendrųjų biogrįžtamojo ryšio modalumų. Tačiau, šios informacijos nepakanka

suvokti biogrįžtamojo ryšio, kaip terapinio instrumento, sampratą, veikimo principus ir

efektyvumą, todėl šiuose skyriuose šie aspektai bus plačiau išanalizuoti.

Biogrįžtamasis ryšys gali būti priskiriamas kaip vienas iš psichoterapijos srities metodų, kurio

tikslas yra klientų streso mažinimas pasitelkiant medicininių aparatų duomenis,- procedūros metu

naudojami elektroniniai, neinvaziniai jutikliai, kurie fiksuoja fiziologinius signalus. Kitaip tariant,

biogrįžtamasis ryšys naudoja fiziologinių procesų stebėjimo įrangą, tam kad iš karto, stebimu

momentu suteikti informaciją apie vykstančius fiziologinius procesus (Schwartz, Andrasik, 2016).

Šie duomenys yra vizualiai rodomi tiriamajam tono, grafiko ar animacijos išraiška, su tikslu ugdyti

sąmoningumą ir gebėjimą kontroliuoti savo fiziologines funkcijas. Kiti autoriai Yucha ir

Montgomery (2008) apibrėžia biogrįžtamąjį ryšį kaip techniką, kuri leidžia asmeniui išmokti kaip

pagerinti sveikatą sąmoningai valdant fiziologinius organizmo procesus. Ratanasiripong,

Kaewboonchoo, Ratanasiripong, Hanklang ir Chumchai (2015) teigia, jog biogrįžtamasis ryšys

yra minčių-kūno savireguliacijos procesas, padedantis pagerinti fiziologinius procesus ir sveikatą.

West (2007), pateikia panašų apibūdinimą, teigdamas, jog biogrįžtamojo ryšio tikslas yra suvienyti

kūną ir protą – padėti būti labiau sąmoningu ir gebančiu valdyti kūne vykstančius procesus.

Naudojantis biogrįžtamuoju ryšiu asmuo gali ištreniruoti savo protą reaguoti į naujus signalus,

20

išmokti sąmoningai daryti teigiamą pokytį savo fiziologinėms funkcijoms suvokdamas ir

kontroliuodamas bei keisdamas mintis, jausmus bei elgesį. Iš esmės, biogrįžtamasis ryšys,

naudojasi įvairiais signalais, paaiškinimais ir pacientų švietimu (pateikiant psichofiziologinio

susijaudinimo aptikimo ir valdymo priemones), siekiant suteikti trūkstamos informacijos

intervencijai (Schwartz, Andrasik, 2016). Ši informacija yra naudinga pacientui / klientui,

terapeutui ir terapiniam procesui.

Daugelio autorių yra pabrėžiama biogrįžtamojo ryšio kaip terapinio instrumento glaudi sąsaja

su šiuo terapiniu instrumentu besinaudojančiais individais. Biogrįžtamojo ryšio terapijoje visada

dalyvauja terapeutas, pacientas ir vaizdinė priemonė (instrumentas), galintis pateikti išsamią ir

tikslią fiziologinę informaciją (Yucha, Montgomery, 2008). Terapinio instrumento veikimo

principai yra paremti fiziologinių žmogaus funkcijų duomenų fiksavimu ir šių duomenų

panaudojimu mokymuisi kontroliuoti šiuos veiksnius. Kitaip tariant, biogrįžtamojo ryšio

treniruotės yra orientuotos į paciento pastangas valingai keisti savo organizmo vidines būsenas

pagal biogrįžtamojo ryšio aparato pateiktus duomenis. Kliento mokymasis turi būti aktyvus

veiksnys, sudedamoji biogrįžtamojo ryšio intervencijos dalis, tam kad daryti reikiamus

psichofiziologinius pokyčius. Biogrįžtamojo ryšio terapija mokymosi metu reikalauja imtis

aktyvesnio vaidmens palaikant savo sveikatą (Yucha, Montgomery, 2008). Taip pat McKee

(2008), teigia, jog yra keturios svarbios sąlygos efektyviam mokymuisi bigrįžtamojo ryšio

treniruočių metu. Klientas privalo: turėti gebėjimą reaguoti (į terapinį procesą), būti motyvuotas

mokytis, būti teigiamai paskatintas mokymuisi, būti tinkamai informuotas apie mokymosi

pastangų pasiektus rezultatus. Pasak Bieliauskaitės, Permino, Jasulaičio ir Neverausko (2009),

biogrįžtamojo ryšio mokymą galima suskirstyti į tris pagrindinius etapus: visų pirma, asmenys turi

įgyti supratimą, jog tam tikros jų mintys ir kūno fiziologinės reakcijos gali daryti įtaką relaksacijai,

antras etapas yra mokymasis kontroliuoti esamą atsaką, trečiasis etapas - mokymasis pritaikyti

išmoktą streso būsenos sukontroliavimą į kasdienio gyvenimo situacijas. Išmokus valingai

kontroliuoti šias fiziologines reakcijas, tai gali būti pritaikoma visoms situacijoms, sukeliančioms

fiziologinius pokyčius. Kai žmogus mokosi atsipalaiduoti, jis įgyja papildomų streso valdymo ir

įveikimo įgūdžių, to pasekoje gali sąmoningai taikyti išmoktą techniką kai tik kyla stresinė būsena,

šie mokymai didina asmens streso valdymo saviveiksmingumą (Perminas, Gustainienė,

Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014).

21

Psichofiziologinė savireguliacija yra iškeliamas kaip pirminis biogrįžtamojo ryšio terapijos

tikslas. Green, Green ir Walters (1979) atsižvelgdami į įvairių mokslinių tyrimų su autogeninėmis

treniruotėmis ir biogrįžtamuoju ryšiu surinktą patirtį teigia, jog bet koks fiziologinis procesas,

kuris gali būti užfiksuotas ir objektyviai pateikiamas žmogui gali būti tam tikru lygiu savarankiškai

reguliuojamas. Sąmoningos savireguliacijos įgūdžių valdymo procese, svarbu užfiksuoti

organizmo fiziologines reakcijas, jas vizualizuojant kreivėmis ar garsinėmis priemonėmis ir

supažindinti tiriamąjį su gautais rezultatais. Taip suteikiant grįžtamąjį ryšį (Bieliauskaitė,

Perminas, Jasulaitis, Neverauskas, 2009). Taigi, biogrįžtamojo ryšio efektyvumas gali būti

naudojamas fiksuojant atsaką į stimulą ar gebėjimą atsipalaiduoti neveikiant arba veikiant išorės

dirgikliui. Kiti autoriai Edmonds ir Tenenbaum (2012) teigia, jog biogrįžtamojo ryšio, kaip

instrumento, naudingumas taip pat yra glaudžiai susijęs su paties terapeuto gebėjimu suvokti ir

integruoti terapinį procesą. Autoriai atkreipia dėmesį, jog kiekvienas klientas yra unikalus, todėl

ir terapeutas turėtų gebėti adaptuoti ir reguliuoti intervenciją pagal kiekvieno kliento poreikius.

Taip pat McKee (2008), teigia, jog terapinių, streso mažinimo, biogrįžtamojo ryšio treniruočių

metu yra svarbu suprasti kiekvieną pacientą individualiai, nes šio pobūdžio intervencijos gali

paliesti konkrečias sritis, kurios gali paskatinti pernelyg didelį sujaudinimą (emocinį sužadinimą).

Kitaip tariant, terapeutas, naudodamasis biogrįžtamojo ryšio metodu, turėtų gebėti kombinuoti

teorinį modelio suvokimą su kūrybiniu „išradingumo“ pojūčiu tam, kad gebėtų tinkamai pritaikyti

psichofiziologinę intervenciją, su tikslu pasiekti optimaliausius rezultatus (Edmonds, Tenenbaum,

2012). Tačiau, kalbant apie standartizuotą biogrįžtamojo ryšio metodą, tyrimai parodė, jog jo

efektyvumas, nepriklausomai nuo atsižvelgimo į individualumus, priklauso nuo kliento būklės.

Kitame skyriuje bus analizuojamas biogrįžtamojo ryšio poveikis gebėjimui atsipalaiduoti,

atsižvelgiant į skirtingų autorių nuomonę ir gautus tyrimų rezultatus, kuriuose nebuvo naudotas

specifinis, individualiam klientui, šio metodo taikymas.

Apibendrinant, biogrįžtamasis ryšys - tai instrumentas ir metodas, kurio tikslas yra asmens

patiriamo streso mažinimas pasitelkiant medicininių aparatų duomenis. Kitaip tariant, šis metodas

naudoja fiziologinių procesų stebėjimo įrangą, tam kad iš karto, stebimu momentu suteiktų

informaciją apie vykstančius fiziologinius procesus. Ši technika leidžia asmeniui išmokti kaip

pagerinti sveikatą sąmoningai valdant šiuos procesus - asmuo gali ištreniruoti savo protą reaguoti

į naujus signalus, išmokti sąmoningai daryti teigiamą pokytį savo fiziologinėms funkcijoms

suvokdamas ir kontroliuodamas bei keisdamas mintis, jausmus bei elgesį. Šis išmokimas gali būti

22

pritaikomas visoms situacijoms, sukeliančioms fiziologinius pokyčius. Mokymosi atsipalaiduoti

procese asmuo gali įgyti papildomų reikiamų streso valdymo ar įveikimo įgūdžių bei technikų ir

to pasekoje sąmoningai taikyti šiuos įgūdžius kada tik kyla streso būsena.

2.2 Biogrįžtamojo ryšio poveikis gebėjimui atsipalaiduoti

Biogrįžtamojo ryšio tyrinėjimai yra atliekami nuo dvidešimto amžiaus septinto

dešimtmečio pabaigos. Pasak Bieliauskaitės, Permino, Jasulaičio ir Neverausko (2009),- asmuo

gali įgyti gebėjimą kontroliuoti tam tikras autonominės nervų sistemos funkcijas, tokias kaip

kraujo spaudimas, seilių išsiskyrimas, šlapimo formavimąsis, prakaito liaukų aktyvumas, ar širdies

aktyvumas. Asmuo gali išsiugdyti gebėjimą sąmoningai kontroliuoti fizines funkcijas ir,

pavyzdžiui, išmokti sušildyti rankas, naudodami paprastą patalpų ar lauko termometrą kaip

biogrįžtamojo ryšio prietaisą (Lehrer, 2017). Taip pat, Bieliauskaitė, Perminas, Jasulaitis ir

Neverauskas (2009) teigia, jog biogrįžtamojo ryšio mokymas gali būti taikomas ir su kokia nors

relaksacijos technika ar terapija. Pasak, Lehrer (2017), biogrįžtamasis ryšys gali turėti naudingą

poveikį, net jeigu yra naudojamas kaip pagalbinė priemonė kartu su kitomis terapijomis. Taigi,

biogrįžtamojo ryšio instrumentas tiek individualiai, tiek veikiant kartu su kitomis relaksacijos

formomis ar gydymo metodais, gali būti plačiai naudojama, efektyvi priemonė padedant

kontroliuoti fizines funkcijas.

Autoriai Lemaire, Wallace, Lewin, Grood ir Schaefer (2011), pateikia, jog naudojant

širdies ritmo variabilumą biogrįžtamąjame ryšyje, individas gali įgyti sąmoningumo reguliuojant

nevalingą širdies ritmo variabilumą, išmokti kvėpuoti lėtai ir jausti teigiamas emocijas, galiausiai

pasiekdamas streso, nerimo simptomų sumažėjimą. Pasak Lemaire, Wallace, Lewin, Grood ir

Schaefer (2011), biogrįžtamuoju ryšiu paremta streso valdymo priemonė, susidedanti iš ritminio

kvėpavimo pratimų, pozityvių emocijų kontroliavimo pratimų gali būti paprasta ir veiksminga

streso mažinimo strategija. Pasak West (2007), kai kuriais atvejais biogrįžtamojo ryšio relaksacijos

gydymas yra naudojamas kovoti su aukštu streso lygiu. Brauer (1999) teigia, jog biogrįžtamasis

ryšys turi įtakos mažinant per didelį sujaudinimo lygį ir to pasėkoje slopinant nerimą. Autoriaus

teigimu, buvo taip pat įrodyta, jog šis instrumentas yra naudingas klientams kurie mokosi

sumažinti nerimo trigerius kognityvinės elgesio terapijos metu. Brauer (1999) teigimu,

biogrįžtamojo ryšio treniruotės yra vienos iš daugiausiai naudos duodančių papildomų metodų

gydant nerimo sutrikimus. Ratanasiripong, Sverduk, Hayashino ir Prince (2010), tyrė

23

biogrįžtamojo ryšio poveikį studentams, atsižvelgiant į tai, jog ši grupė žmonių dažnai susiduria

su nerimu ir stresu. Autoriai atsižvelgdami į šio instrumento efektyvumą teigia, jog biogrįžtamasis

ryšys gali padėti padidinti streso ir nerimo kontrolę. Taip pat, biogrįžtamojo ryšio relaksacija yra

priimtina kaip terapinė alternatyva, sumažinanti ar padedanti sukontroliuoti fiziologinį

sujaudinimą, naudojama gydyti nerimo sutrikimus (Weinman, Semchuk, Gaebe, Mathew, 1983).

Biogrįžtamojo ryšio treniruotės aprėpia kraujo spaudimo, kraujotakos, širdies ritmo,

raumenų įtampos reguliaciją (Yucha, Montgomery, 2008). Visos šios fiziologinės funkcijos yra

susijusios su patiriamu stresu ir nerimu (pavyzdžiui, sukilus nerimui padidėja širdies ritmas).

Tyrimai rodo, jog biogrįžtamasis ryšys yra efektyvi intervencijos forma ten kur yra susiduriama

su nerimo ir streso valdymo problemomis, padedanti gebėti sąmoningai kontroliuoti organizmo

fizines funkcijas.

2.3 Biogrįžtamojo ryšio sąsajos su asmenybės savybėmis

Page ir Schaub (1978) atliko tyrimą norėdami išsiaiškinti biogrįžtamojo ryšio pritaikomumą

ir poveikį skirtingiems asmenybių tipams. Besinaudojant MMPI pagalba buvo išskirtos dvi žmonių

grupės pagal asmenybės bruožus – asmenys, pasižymintys įsitempimu ir nervingumu, ir labiau

heterogeniškus asmenybės tipus turintys asmenys. Pirmoji grupė (asmenys pasižymintys

aukštesniu nerimo lygiu) parodė didesnį atsipalaidavimo lygį biogrįžtamojo ryšio treniruočių

metu, nei antroji grupė (asmenys, kurie nepasižymėjo aukštu nerimo lygiu). Žymių skirtumų tarp

šių grupių gautų rezultatų nebuvo rasta. Pasak Page ir Schaub (1978), atsižvelgiant į tyrimo gautus

rezultatus, galima teigti jog: klientus galima patikimai parinkti biogrįžtamojo ryšio relaksacijai

naudojantis asmenybės bruožų įvertinimo metodikomis; pacientai, kurie išreiškė aukštesnį nerimo

lygį ir įtampą, gali pasiekti didesnį atsipalaidavimo lygį. Biogrįžtamojo ryšio metu, mokydamasis

atsipalaiduoti, žmogus gali įgyti papildomų streso įveikimo ir valdymo įgūdžių nepriklausomai

nuo individualių asmenybės bruožų. Atsižvelgiant į McKee (2008) išreikštą nuomonę apie

atsižvelgimo į kiekvieną klientą individualiai svarbą, galima papildyti tuo, jog galbūt šią svarbą

vertėtų akcentuoti susiduriant su sunkios fiziologinės ar psichologinės būklės klientais, kuriems

reikia specialios ir gerai paruoštos gydymo programos, bet ne su skirtingais asmenybės bruožais

pasižyminčiais (psichologiniame lygmenyje individualiais) žmonėmis.

24

Blake (2012) teigia, jog tiriant biogrįžtamojo ryšio sąsajas su asmenybės bruožais ir kokį

poveikį biogrįžtamasis ryšys gali daryti asmenybei buvo pastebėta, jog šios skalės parodė žymų

pokytį – gynybiškumas, demonstratyvumas, impulsyvumas, socialinis pripažinimas ir

supratingumas. Pasak autoriaus biogrįžtamojo ryšio relaksacijos poveikį gavusi grupė buvo linkusi

siekti lankstumo ir naudoti mažiau gynybos elgesyje. Blake (2012) teigia, jog jei kūnas išreiškia

kažką, tai būna taip pat išreiškiama ir emociniame ar asmenybės faktoriuje. Kitaip tariant, jei kūnas

pasiruošia bėgimo nuo pavojaus reakcijai, kovoti arba bėgti (flight or fight) emocinis atsakas taip

pat atsiras tam tikrame elgesiniame lygmenyje. Ir jei ši reakcija yra dažna, asmenybė, yra tikėtina,

gali prisitaikyti, kai kūno pateikiami signalai psichologinei sistemai leidžia suvokti, jog kovok ar

bėk nerimas yra visą laiką ar didžiąją jo dalį būtinas. Pasak Blake (2012) biogrįžtamasis ryšys yra

susijęs su asmenybės ar bihevioristiniais (elgesio) bruožais ir tuo remiantis galima pagerinti

biogrįžtamojo ryšio poveikį žmogui. Leboeuf (1977) atliko tyrimą, kuriame biogrįžtamojo ryšio

poveikį taikė išskirdamas intravertiškumu ir ekstravertiškumu pasižyminčius asmenis. Autoriaus

teigimu, abiem grupėms pavyko sumažinti savo nerimo lygį, tačiau aukštesniu intravertiškumu

pasižyminčių asmenų rodikliai buvo ženkliai geresni (jiems pavyko atsipalaiduoti labiau). Taip pat

buvo pastebėta, jog dalis tiriamųjų, kurie pasižymi aukštesniu ekstravertiškumu, parodė neigiamus

tyrimo rezultatus – į relaksaciją sureagavo priešingai negu, kad buvo tikėtasi ir jų nerimo lygis

pakilo.

Page ir Schaub (1978) teigia, jog biogrįžtamojo ryšio relaksacijos procedūros gali būti

naudingos daugeliui skirtingų pacientų/ klientų, tačiau tai yra ypatingai efektyvi technika, kada

yra naudojama žmonėms, kurie susiduria su nerimo, ar streso problemomis. Asmenybės bruožų

analizė duotų naudos nustatant žmonių grupę, kuriai biogrįžtamojo ryšio poveikis būtų daugiau ar

mažiau naudingesnis. Tačiau biogrįžtamojo ryšio metu, mokydamasis atsipalaiduoti, žmogus gali

įgyti papildomų streso įveikimo ir valdymo įgūdžių nepriklausomai nuo individualių asmenybės

bruožų. Kadangi buvo rasta informacijos apie galimas relaksacijų sąsajas su ekstravertiškumo ir

neurotiškumo bruožais, buvo keliamos hipotezės, jog asmenybės bruožai ekstravertiškumas ir

neurotiškumas turi įtakos gebėjimui atsipalaiduoti.

25

2.4 Muzikos poveikis gebėjimui atsipalaiduoti

Pasak Nilsson (2008), klinikinėje praktikoje muzikos intervencija gali būti pacientų

poreikių palaikymo priemonė, sukuriant aplinką, kuri skatina ir palaiko atsipalaidavimą, sveikatos

gerovę ir komfortą. Muzika gali būti naudojama kaip savireguliacijos priemonė, siekiant sumažinti

ar sukontroliuoti patiriamą stresą. Pasak Mok ir Wong (2003), net mažos chirurginės procedūros

gali sukelti nerimą pacientams, kuris gali paveikti jų atsigavimą po operacijos ir padidinti riziką

fiziologinėmis komplikacijomis. Muzika yra lengvai valdoma, nekelianti pavojaus, neinvazinė ir

nebrangi priemonė padedanti slopinti nerimą visų gydymo stadijų metu. Taip pat Mok ir Wong

(2003), pastebi, jog muzika yra efektyvi priemonė mažinti nerimo lygį ir gerinti bendrą emocinę

savijautą ne vien tik pooperacinio laikotarpio, bet ir priešoperacinio laikotarpio ir operacijos metu.

Jaučiant stresą, galima pastebėti, jog mėgstamos muzikos klausymas gali priversti jus

jaustis geriau (Whiteman, 2015).Muzika gali turėti daug ir įvairių efektų žmogui. Nilsson (2008),

teigia, jog dažniausiai priimtina teorija, paaiškinanti muzikos poveikį patiriamam skausmui,

nerimui ir stresui yra tai, kad muzika veikia kaip išblaškymas, nukreipiantis asmens dėmesį nuo

neigiamų stimulų prie ko nors malonaus. Muzika užima žmogaus mintis kažkuo raminančiu, kas

leidžia asmeniui pabėgti į jo „paties pasaulį“. Be to, pacientai gali sutelkti savo dėmesį į muziką,

kad galėtų atsipalaiduoti. Mok ir Wong (2003), taip pat teigia, jog muzika gali palengvinti

patiriamą stresą nukreipiant dėmesį ir maskuojant neigiamus aplinkos dirgiklius. Muzikos

poveikis sumažina nerimą ir teigiamai veikia atsako į stresą iššauktus fiziologinius kūno rodiklius

(Hamel, 2001).Pasak Whiteman (2015) gebėjimas atsipalaiduoti ir streso malšinimo efektas gali

priklausyti nuo pasirenkamo muzikos tipo – tyrimai parodė, jog relaksacinė muzika labiausiai geba

sumažinti kortizolio kiekį.

Tyrimuose, kuriuose buvo naudojama muzika, buvo pastebėta, jog raminančios muzikos

žanras ir trukmė neturi įtakos muzikos intervencijos efektyvumui (Nilsson, 2008). Buvo nustatyta,

jog teigiamas muzikos poveikis buvo panašus tarp tyrimų, kuriuose pacientai patys pasirinko

muzikos tipą ir kuriuose pacientai negalėjo patys pasirinkti muzikos tipo. Tačiau, savarankiškai

pasirinkta relaksacinė muzika padidino subjektyviai suvokiamą atsipalaidavimo lygį (Kuan,

Morris, Terry, 2017). Todėl, tam, kad išgauti pozityviausią reakciją į muzikos stimulą, turėtų būti

sudarytos sąlygos tiriamiesiems pasirinkti muzikos tipą (Hamel, 2001). Pasak Nilsson (2008),

buvo nustatyta, jog muzikos tempas yra svarbiausias veiksnys - lėto tempo muzika parodė

26

teigiamus rezultatus gebėjimui atsipalaiduoti. Taip pat, yra pateikiami pasiūlymai, kad terapijose

muzika turėtų būti naudojama: ne lyrinė (be žodžių), turinti savyje daugiau žemų tonų

(nenaudojanti aukštų natų), pagrinde sudarytos iš styginių instrumentų (gali būti minimalus

pučiamųjų ar perkusinių instrumentų kiekis melodijoje), ir maksimalus muzikos garso lygis 60 dB

(60 dB yra lygis tarp vidutinio garsumo kalbos ir garsios kalbos).

Iš esmės, muzikos intervencija yra paprastas, nebrangus ir alternatyvus būdas sumažinti

nerimo ir jo sukelto fiziologinio sujaudinimo lygius (Hamel, 2001). Daugelis mokslininkų tyrinėja

muziką ir jos gebėjimą sumažinti nerimą įvairiuose sveikatos priežiūros įstaigose ir su įvairiomis

pacientų imtimis (Mok, Wong, 2003).

Pasak Nilsson (2008), 1990 metais buvo pasiūlyta idėja, jog muzikos stimulas turi biologinį

poveikį žmogaus elgesiui, įtraukiantis tam tikras smegenų funkcijas, susijusias su atmintimi,

mokymusi, taip pat ir motyvacija bei emocijas. Muzika gali daryti aiškią įtaką atsipalaidavimo ir

sužadinimo lygiui, taip pat ir fiziologiniams rodikliams, tokiems kaip galvaniniam odos atsakui,

periferinei temperatūrai ir širdies susitraukimų dažniui (Kuan, Morris, Kueh, Terry, 2018).

Muzikos sukeltos emocijos dažnai kartu gali ateiti su kitais fiziniais pojūčiais, tokiais kaip drebulys

(t.y. dilgčiojimo pojūčiai, pereinantys per kūną dėl staigios išreikštos emocijos ar

jaudulio).Psichofiziologiniai tyrimai parodė, kad muzikos sukeltas drebulys koreliuoja su odos

laidumo lygio ir širdies ritmo padidėjimu (Baltes, Avram, Miclea, Miu, 2011).Taip pat, pasak

Nilsson (2008), buvo atrasta, kad muzikos klausymosi metu tiriamųjų kvėpavimo dažnis, širdies

susitraukimų dažnis ir kraujo spaudimas padidėjo, o šis padidėjimas buvo proporcingas muzikos

tempui. Trochidis ir Bigand (2013) teigia, jog mažorinės tonacijos, linksmos melodijos kelia

džiaugsmo ir ramybės asociacijas, o minorinės tonacijos, liūdnos melodijos asocijuojasi su

liūdesiu ir pykčiu. Taip pat, greitesnis muzikos tempas emociškai siejamas su džiaugsmu ir pykčiu,

o lėtesnis su ramybės jausmu. Atlikta Olsen ir Stevens (2013) teigia, jog psichofiziologinių atsakų

charakteristikos yra susijusios su percepciniais skirtumais esančiais tarp muzikos intensyvumo

didėjimo ir mažėjimo stimulų. Muzikos intensyvumo didėjimas sukelia didesnį autonominės nervų

sistemos sužadinimą. Tyrimo autoriai pastebėjo, jog muzikos intensyvumo didėjimas, palyginus

su intensyvumo mažėjimu, parodė ženkliai didesnį emocinį susijaudinimą. Taigi, muzika turinti

lėtesnį tempą gali būti labiau tinkama nukreipti klientų dėmesį nuo psichologinių ar fiziologinių

neigiamų aspektų, tokių kaip fizinis skausmas ar nerimas. Taip pat šiuos pastebėjimus pateikia

Baltes, Avram, Miclea ir Miu (2011), teigdami, jog muzikos klausymasis gali teigiamai veikti

27

emocijas ir autonominį sujaudinimą pastebimą širdies susitraukimų dažniu, kvėpavimo greičiu ir

odos laidumu. Taip pat, autoriai Mok ir Wong (2003), įvardina, jog muzika turi gebėjimą

susinchronizuoti žmogaus kūno vidinius procesus: pavyzdžiui, lėto ritmo muzika gali padėti

klientui sumažinti savo širdies ritmą patiriamo streso, ar nerimo metu.

Apibendrinant, autorių nuomone, muzika gali daryti poveikį žmogaus psichologiniams ir

fiziologiniams rodikliams. Muzika ir jos skirtingos savybės yra glaudžiai susijusios su emociniu

susijaudinimu ir jo intensyvumu. Taigi, muzika gali būti vienas iš veiksnių atsakingų ar gebančių

daryti įtaką žmogaus emocijoms - jas sužadindama ir kontroliuodama. Muzika, nebūtinai

terapiniame kontekste, gali būti naudojama kaip pagalbinė priemonė žmogaus fiziologinės ir

psichologinės sveikatos gerinimui. Atsižvelgiant į surinktą informaciją apie muzikos poveikį ir,

taip pat praeituose skyriuose aptartą, biogrįžtamąjį ryšį yra keliamos šios hipotezės: tiriamųjų

psichofiziologiniai rodikliai sumažėjo labiau biogrįžtamojo ryšio su muzikos poveikiu, nei be

muzikos poveikio metu; tiriamųjų neigiamos emocijos sumažėjo labiau biogrįžtamojo ryšio su

muzikos poveikiu, nei be muzikos poveikio metu.

2.5 Muzikos poveikio sąsajos su asmenybės savybėmis

Pasak Chamorro‐Premuzic ir Furnham (2007), klausimai kodėl ir kaip žmonės

kasdieniniame gyvenime patiria muziką yra svarbūs, atsižvelgiant į tai, jog muzika yra visose

kultūrose esantis aspektas ir yra siejama su įvairove psichologinių funkcijų, ypač su emocijų

reguliavimu. Taip pat, pasak Kopacz (2005), muzikos pasirenkamumo tema yra neįprastai svarbi

atsižvelgiant tiek į muzikos terapiją, tiek ir į kitus metodus ar technikas kuriose yra naudojama

muzika. Terapijoje susijusiose su muzikos poveikiu šis reiškinys yra svarbus dėl tinkamo muzikos

tipo pasirinkimo. Daugelis tyrimų parodė, jog kliento pasirinkta muzika palyginamai yra

efektyvesnė mažinant nerimą nei terapeuto paskirta muzika (Kopacz, 2005). Didžiojo penketo

asmenybės bruožų teorija yra būtina numatyti išsamų individų elgesio tendencijų profilį, įskaitant

jų kognityvinę struktūrą. Su šiomis teorinėmis žiniomis buvo pradėta sistematiškai tyrinėti

Didžiojo penketo asmenybių bruožų sistemos sąsajas su muzikos naudojimo ypatumais

(Chamorro-Premuzic, Swami, Furnham, Maakip, 2009). Pasak Chamorro‐Premuzic ir Furnham

(2007), muzikos pasirenkamumo struktūrą galima suskirstyti terminais atspindinti/sudėtinga,

intensyvi/maištaujanti, linksma/tradicinė ir energinga/ritminė kompozicija. Žmogaus asmenybės

28

bruožų dimensijos yra ne vien tik susiję su muzikinių kompozicijų sudėtingumo, emocionalumo ir

energijos lygiu, bet taip pat ir su individualiais asmenybės skirtumais, gabumais ir savęs suvokimu.

Tai parodo, jog asmenybės savybės ir intelektas gali dalinai nulemti tai, kaip individai naudoja

muziką – kodėl ir kaip jie pasirenka tam tikrą klausymosi būdą.

Pasak Chamorro‐Premuzic ir Furnham (2007), ekstravertai gali pasirinkti naudoti muziką

tam, kad padidinti sujaudinimą (organizmo sužadinimą), ypač atliekant monotoniškas užduotis.

Todėl, muzikos patirtis iš dalies gali priklausyti nuo skirtingo sujaudinimo lygio, specifiškai

atsižvelgiant į tai ar vidutinis ramybės stadijos lygmuo yra aukštas ar žemas. Autorius teigia, jog

yra iškelta nuomonė, kad foninė muzika intravertams sukelia didesnius trukdžius kognityviniams

procesams nei ekstravertams. Taip pat, neurotiškumo/ emocinio stabilumo bruožas, kuris nurodo

individo emocijų reguliacijos ir negatyvių patyrimų tendenciją, galimai yra susijęs su emocine

muzikos panaudojimo prasme. Neurotiški individai, yra tikėtina, jog bus jautresni emociniam

muzikos efektui ir naudos muziką emocinės reguliacijos tikslais (Chamorro‐Premuzic, Furnham,

2007). Autoriai Chamorro‐Premuzic ir Furnham (2007) atkreipia dėmesį į tai, jog aukštą

neurotiškumo lygį turintys individai, panašiai kaip žemą ekstravertiškumo ir sąmoningumo lygius

turintys žmonės, yra labiau linkę naudoti muziką atsižvelgdami į emocinį turinį – susitelkti į

muzikos turinį, nei į struktūrą. Emocinis muzikos panaudojimas būdingas sąmoningam nuotaikos

reguliavimui, pavyzdžiui liūdnos muzikos pasirinkimas, kai žmogus jaučia liūdesį. Taip pat,

autoriai Chamorro‐Premuzic ir Furnham (2007) teigia, jog sąmoningumas - bruožas kuris yra

negatyviai susijęs su kūrybiškumu ir psichotiškumu, gali turėti atvirkštinę koreliaciją su polinkiu

muziką naudoti emocijų reguliacijai. Aukštu sąmoningumo asmenybės bruožu pasižymintys

individai, tam tikru mastu yra priešingi nei meniški, intuityvūs ir lakią vaizduotę turintys žmonės,

todėl jie gali būti linkę turėti racionalumu pagrįstą muzikinę patirtį.

Yra įrodymų teigti, jog yra skirtingos priežastys kodėl individai pasirenka klausytis

muzikos ir tai, jog muzikos panaudojimo aspektai yra susiję su asmenybės bruožais (Chamorro‐

Premuzic, Furnham, 2007). Terapijoje, muzikinių pasirinkimų reikšmę parodė elementai susiję su

stimulo stiprumu ir gebėjimu kontroliuoti stimulą. Šie elementai yra: melodinių temų skaičius,

tempas, metras, ritmas ir garso stiprumas (Kopacz, 2005). Taigi, autorių nuomone, renkantis

muziką terapiniam procesui reikėtų atsižvelgti į individualius skirtumus susijusius su žmogaus

asmenybės bruožais ir svarbiausiai į poreikį stimului. Pasak Kopacz (2005), ignoruojant šiuos

skirtumus gali iššaukti priešingą efektą - esant optimalaus muzikos stimulo perviršiui ar

29

nepritekliui gali sukelti streso simptomus. Pavyzdžiui, aukšto stimuliacinio poveikio muzika,

dažniau pasirenkama ekstravertų, gali sukelti stresą intravertams. Iš kitos pusės, muzika su mažu

stimuliaciniu poveikiu, kurią dažniau renkasi intravertai, ar neurotiškumu pasižymintys asmenys,

gali būti streso šaltinis ekstravertams. Atsižvelgiant į šiuos radimus, galima teigti, jog nevertėtų

naudoti tos pačios relaksacinės, ar energingos muzikos intravertų ir ekstravertų grupėms (Kopacz,

2005).

Žmogaus asmenybės bruožų dimensijos yra ne vien tik susiję su muzikinių kompozicijų

sudėtingumo, emocionalumo ir energijos lygiu, bet taip pat ir su individualiais asmenybės

skirtumais, gabumais ir savęs suvokimu. Tai parodo, jog asmenybės savybės ir intelektas gali

dalinai nulemti tai, kaip individai naudoja muziką – kodėl ir kaip jie pasirenka tam tikrą klausymosi

būdą. Muzikos pasirinkimas ir muzikos patirtis (tai kaip suvokiame, tai ką jaučiame klausydamiesi

konkrečios muzikos) priklauso nuo skirtingo sujaudinimo lygio ir asmenybės bruožų. Pavyzdžiui,

ekstravertai gali pasirinkti energingą muziką tam, kad padidinti sujaudinimą (organizmo

sužadinimą) ir neigiamai reaguoti į ramią muziką. Todėl pasak Kopacz (2005), muzikos

pasirinkimo tema yra neįprastai svarbi atsižvelgiant tiek į muzikos terapiją, tiek ir į kitus metodus

ar technikas kuriose yra naudojama muzika.

30

3. Gebėjimo atsipalaiduoti vertinimo ypatumai

3.1 Biogrįžtamojo ryšio metu fiksuojami psichofiziologiniai rodikliai – būdas įvertinti

gebėjimą atsipalaiduoti

Biogrįžtamasis ryšys – tai mokymosi procesas, kai žmogus išmoksta valingai paveikti

fiziologinius procesus ir drauge įgyja gebėjimą pagerinti savo funkcionavimą, gerovę ir sveikatą

(Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Pasak Yucha ir Montgomery (2008),

biogrįžtamasis ryšys yra holistinė terapija, paremta savianalize ir atpažinimu, kokią įtaką mūsų

mintys ir emocijos turi kūnui ir kokią įtaką mūsų kūnas turi mintims ir emocijoms. Šio metodo

metu, asmuo, biogrįžtamojo ryšio aparato pagalba, kompiuterio ekrane gali stebėti savo

fiziologinius procesus ir jų pokyčius. Biogrįžtamasis ryšys yra unikalus tuo, kad leidžia žmogui

lengvai stebėti savo fiziologinės sistemos būklę, kuri dažniausiai sąmoningai yra neprieinama. Jis

suteikia informaciją apie kūne vykstančius procesus ir leidžia suprasti, kaip kognityviniai ir

emociniai procesai veikia fiziologinį funkcionavimą (Schwartz, Andrasik, 2003, cit. iš Perminas,

Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Taip pat, pasak Permino Gustainienės, Jarašiūnaitės

ir Pečiulienės (2014), biogrįžtamajam ryšiui reikalinga speciali įranga, kuri atlieka tris uždavinius:

nuolat fiksuoja (tam tikru būdu) fiziologinius rodiklius, matuoja juos (objektyviai), pateikia

išmatuotus duomenis kaip žmogui suprantamą informaciją.

Bogrįžtamojo ryšio metu dažnai yra naudojamos įvairios priemonės įvairiems fiziologinio

atsako rodikliams išmatuoti, viena iš jų, kuri buvo pasirinkta eksperimentui atlikti, yra

elektroderminis biogrįžtamasis ryšys. Tai yra priemonė kurios metu yra fiksuojamas odos

laidumas, taip pat žinomas kaip galvaninė odos reakcija arba elektroderminis atsakas. Pasak

Permino, Gustainienės, Jarašiūnaitės ir Pečiulienės (2014), tai yra terminai, nusakantys odos

savybę praleisti elektrą. Taip pat, pasak autorių, streso metu simpatinė nervų sistema skatina

didesnį prakaito liaukų aktyvumą, o prakaite yra druskų. Druskos yra geresnis laidininkas, todėl

streso metu odos elektrinis laidumas padidėja, o varža sumažėja. Matuojant odos laidumą

elektrodai yra dažniausiai pritvirtinami prie pirštų arba delno. Tai yra efektyviausia, nes šiose

vietose yra gausu prakaito liaukų. Elektrodais, per odą yra leidžiama nedidelė, nejuntama elektros

srovė, o kūnas tampa rezistoriumi. Matuojant odos varžą, matuojamas pasipriešinimas, kuris veikia

elektros srovę (Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Pasak Yucha ir

Montgomery (2008), odos laidumo biogrįžtamasis ryšys suteikia informaciją apie prakaito liaukų

aktyvumą, kas yra glaudžiai susiję su simpatine nervų sistema. Fiziologinis ar kognityvinis

31

atsipalaidavimas sumažina odos laidumą, kol negatyvios emocijos kaip baimė, jaudinimasis, ar

pyktis dažnai jį padidina. Elektroderminio biogrįžtamojo ryšio treniruotės poveikis gali būti

naudingas esant bet kokiam sutrikimui, kuris yra glaudžiai susijęs su emocijomis (Yucha,

Montgomery, 2008). Asmuo, kuris išmoksta valingai kontroliuoti savo odos laidumą, taip pat

išmoksta labiau susikoncentruoti, nesiblaškyti, bei išlaikyti mąstymo neutralią, ar pozityvią

būseną.

Atliekant biogrįžtamojo ryšio pratimus vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog visų ūmių medicininių

būklių metu relaksacijos turi būti praktikuojamos atsargiai. Autoriai Perminas, Gustainienė,

Jarašiūnaitė ir Pečiulienė (2014), teigia, jog nerekomenduojama relaksacijos taikyti esant ūmioms

ar sunkioms somatinėms ligoms, pavyzdžiui miokardo infarktas, lėtinis skilvelių virpėjimas,

stazinis širdies nepakankamumas. Atsipalaiduojant pakyla kūno temperatūra, dėl to gali kisti

širdies rimtas, o tai gali sukelti širdies ritmo sutrikimus širdies ligomis sergantiems ligoniams.

Vertėtų taip pat atsižvelgti į tai, jog nėra iki galo išsiaiškinta dėl relaksacijos taikymo galimybių

esant šioms būklėms ir jų neįtraukti:

• Sergant epilepsija (gali išprovokuoti epilepsijos priepuolį)

• Vartojantiems narkotines medžiagas, alkoholį ir nuo jų priklausomiems žmonėms (galimi

abstinencijos reiškiniai ir depresija)

• Lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis sergantiems žmonėms (gali sukelti bronchų spazmą ir

pabloginti būklę)

• Sergantiems glaukoma (gali padidėti akispūdis)

• Jei žmogus nuolat naudoja medikamentus, pavyzdžiui, cukrinio diabeto, hipertenzijos,

epilepsijos, bronchinės astmos, glaukomos, hipotiroidizmo atvejais.

Taip pat, pasak Permino, Gustainienės, Jarašiūnaitės ir Pečiulienės (2014), vertėtų paminėti

galimus atsipalaidavimo šalutinius poveikius su kuriais yra tikimybės susidurti atliekant

briogrįžtamojo ryšio relaksacijos užsiėmimą. Atsipalaidavimo technika gali priminti klientui

neigiamą patirtį, kuri yra visiškai nesusijusi su pačia technika (pvz. Naudojami vaizdiniai kurie

primena kažką). Atsipalaidavus sumažėja psichologinė gynyba, sumažėja pastangos neigti ar

ignoruoti neigiamas mintis ir jausmus. Tai gali trukdyti išmokti atsipalaiduoti. Taip pat,

atsipalaidavus gali padidėti jautrumas tam tikriems dirgikliams (atsipalaidavęs labiau atkreipia

dėmesį į tai kaip jis kvėpuoja, kaip plaka širdis, ar labiau įsigilinti į emocinės savo būsenos

niuansus. Jei žmogus nėra tam pasirengęs, šį patyrimą jis gali įvertinti kaip grėsmę). Smarkiai

32

atsipalaidavęs, žmogus tampa ne toks pastabus išoriniam pasauliui – ši būsena gali atrodyti klientui

neįprasta ir gąsdinanti. Taip pat biogrįžtamasis ryšys gali sukelti nemalonias būsenas, įskaitant

galvos svaigimą ir nerimą, hiperventiliaciją / hipoventiliaciją. Relaksacijos metu galima mokyti

taisyklingo kvėpavimo principų, tam, kad sumažinti šias rizikas. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį

į tai, jog kai žmogus būna smarkiai atsipalaidavęs, gali išsilaisvinti emocijos: praktikuojantysis

gali pradėti kikenti ar verkti. Autoriai Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė ir Pečiulienė (2014),

teigia, jog tokios emocinės reakcijos turi būti aptartos po relaksacijos. Gali tiriamajam atsirasti

mieguistumo jausmas, arba jis gali net užmigti sesijos metu. Užmigimas gali reikšti nepakankamą

dėmesingumą relaksacijos instrukcijoms. Neužmigti padeda išorės dirgiklių padidinimas,

pavyzdžiui, relaksaciją atlikti apšviestoje patalpoje. Taip pat, gali atsirasti nuovargis labai

stengiantis atsipalaiduoti.

Atsižvelgiant į šią informaciją, eksperimento metu buvo kreipiamas dėmesys į tiriamųjų

sveikatos aspektus, kurie galėtų daryti įtakos tyrimo rezultatams, arba turėti neigiamos įtakos

patiems tiriamiesiems. Buvo naudojamas elektroderminis biogrįžtamasis ryšys kaip optimali

priemonė fiksuoti fiziologinį atsaką treniruočių metu. Multimodaliniai profesionalūs

biogrįžtamojo ryšio aparatai turi keletą kanalų ir suteikia galimybę vienu metu fiksuoti nemažai

skirtingų modalumų (Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Buvo naudojama

vienas iš profesionalams skirtų prietaisų - Nexus-10 biogrįžtamojo ryšio sistema, kuri atitinka

medicininius reikalavimus.

3.2 Emocijų klausimynas subjektyviam įsivertinimui

Nors ir yra daug skirtingų metodikų kuriomis galima įvertinti žmogaus emocinę savijautą,

tačiau šios metodikos pagrinde remiasi subjektyviai suvokiamomis tiriamojo emocijomis.

Eksperimento metu buvo fiksuojama ne vien tik fiziologiniai rodikliai (objektyviai stebimas odos

laidumas biogrįžtamojo ryšio metu), bet taip pat buvo pateiktas emocijų klausimynas subjektyviam

įsivertinimui. Buvo pasirinkta Pozityvaus afektyvumo ir negatyvaus afektyvumo skalė PANAS

(Positive Afectivity and Negative Afectivity Scale), tai yra emocijų įsivertinimo klausimynas,

kuris turi pilną ir trumpintą versiją. Abi skalės versijos yra sudarytos iš žodžių ir frazių

apibūdinančių skirtingus jausmus ir emocijas. Pilnoje PANAS skalėje yra 60 o trumpintoje 20

žodžių ir frazių. Kadangi šiame darbe, kaip ir dėl asmenybės bruožų, taip pat ir dėl emocijų

įvertinimo, yra svarbu naudoti metodiką kuri užpildymui skiriamo laiko atžvilgiu būtų patogi,

todėl buvo pasirinkta PANAS trumpesnė 20 žodžių versija. Šią skalę sudaro 10 pozityvaus afekto

33

(aktyvus, budrus, dėmesingas, ryžtingas, entuziastingas, sujaudintas, įkvėptas, susidomėjęs,

besididžiuojantis, tvirtas) ir 10 negatyvaus afekto (bijantis, išsigandęs, nervingas, neramus, irzlus,

priešiškas, kaltas, susigėdęs, nusiminęs, apimtas sielvarto) žodžių ir frazių. Klausimynas reikalauja

nurodyti kaip tiriamasis jaučiasi šiuo momentu. Šioms emocijoms įsivertinti yra naudojama skalė:

,,Šiek tiek arba visiškai ne”, ,,Truputį”, ,,Vidutiniškai”, ,,Gana daug”, ,,Labai daug”. Pasak

Watson, Clark ir Tellegen (1988), pozityvaus afekto (PA) skalė atspindi žmogaus

entuziastingumo, aktyvumo ir pastabumo pojūčių dydį. Aukštas pozityvus afektas yra aukšto

energingumo, pilnos koncentracijos, malonaus įsitraukimo (Angl. Pleasurable engagement)

būsena, o žemas pozityvus afektas yra charakterizuojamas liūdesiu ir apatija. Taip pat, pasak

Watson, Clark ir Tellegen (1988), negatyvus afektas (NA) yra bendra subjektyvaus distreso ir

nemalonaus įsitraukimo (Angl. Unpleasurable engagement) dimensija, kuri apibendrina priešiškų,

negatyvių nuotaikos būklių įvairovę, tokių kaip pyktis, kaltė, pasišlykštėjimas, baimė,

nervingumas, panieka. Žemas negatyvus afektas yra skaitomas ramybės būsena. Pozityvaus ir

negatyvaus afekto išreikštumas apytikriai atitinka ekstravertiškumo ir neurotiškumo faktorius

(Tellegen, 1985; Watson & Clark, 1984) cit. (Watson, Clark, Tellegen, 1988). Pasak Watson, Clark

ir Tellegen (1988), pozityvaus afektyvumo ir negatyvaus afektyvumo skalių tarpusavio koreliacija

yra žema (nuo -.12 iki -.23), o vidinio patikimumo rodiklis pozityvaus afektyvumo skalės (PA) yra

.86, o negatyvaus afektyvumo skalės (NA) .87. Autorių teigimu šios skalės yra validžios ir

patikimos matuojant šias dvi nuotaikos dimensijas. PANAS 20 žodžių skalė yra tinkamiausia

tyrimui dėl savo apimties – skiriamo laiko trukmės klausimynui užpildyti. Taip pat šia skale būtų

galima lengvai išmatuoti emocijų pokytį prieš ir po stimulo. Ši skalė yra išversta į lietuvių kalbą ir

lengvai prieinama naudojimui, o skalės patikimumas atitinka reikalavimus.

4. Skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimas

atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu

Šio darbo tikslas yra įvertinti biogrįžtamojo ryšio ir relaksacinės muzikos kombinacijos

efektyvumą gebėjimui atsipalaiduoti bei jo sąsajas su asmenybės savybėmis. Nors literatūros

šaltiniuose nebuvo rasta straipsnių, kurie aprėptų visus aspektus, asmenybės savybes, gebėjimą

atsipalaiduoti, biogrįžtamąjį ryšį, bei muzikos poveikį, tačiau esamas sąsajas tarp visų šių dalykų

galima lengvai pastebėti. Šiame skyriuje bus bendrai apjungiamos esamos sąsajos tarp visų šio

34

darbo aspektų į bendrą visumą ir išskiriami svarbūs dalykai, į kuriuos vertėtų atsižvelgti planuojant

ir vykdant eksperimentą.

Studentų streso specifika yra įvardijama kaip akademinis stresas. Studentai yra specifinė

populiacija, jie turi daug stengtis, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti akademinius siekius (Pierceall,

Keim, 200