Tom.Martin.-.Piramide.2008.LT.pdf

7/21/2019 Tom.Martin.-.Piramide.2008.LT.pdf

http://slidepdf.com/reader/full/tommartin-piramide2008ltpdf 1/305





T o m M a r t i n

P I R A M I D Ė



UDK 820-3 Tom MartinMa509 PYRAMID

Pan Books, London, 2007

Copyright © Tom Martin, 2007 © Vertimas į lietuvių kalbą,

Vilma Krinevičienė, 2007 ISBN 978-9955-13-151-9 © UAB Jotema“, 2008



mm

Lengvame Andų kalnų aukštumų ore profesorius Kentaspaskutinį kartą nužvelgė mėnulio nušviestus senovinius MačuPikču griuvėsius, besidriekiančius šimtą metrų žemyn paleislėnio kraštą. Dar prieš dešimt minučių jis giliai miegojo savošiltoje lovoje viešbutyje „Ruinas", trys šimtai jardų nuo visamepasaulyje žymaus UNESCO paveldo paminklo. Staiga, be jokio perspėjimo, du nepažįstamieji šiurkščiai ištraukė jį iš miegogelmių.

Nespėjus nė šūktelėti, jie užrišo jam burną ir išvilko iš

lovos. Paskui, netardami nė žodžio, išsitempė basą į koridorių,prie avarinio išėjimo durų, ir išstūmė į nakties vėsą.Vadinasi, jie pagaliau atėjo manęs po visų šių metų.Siaubingas patvirtinimas. Pastaruosius keletą mėnesių jis

buvo bepradedąs abejoti savo sveiku protu, tačiau šis naktinisvizitas įrodė, kad atradimai, kuriuos jis padarė, yra tokie svarbūs,

kaip jis ir galvojo...Ištisus metus jį lydėjo nuojauta, jog tęsdamas savo darbą

jis privers blogio galias išlįsti iš šešėlių. Tikriausiai kiekvienas joatradimas gundė jas vis labiau, kol pagaliau jos nebegalėjo leisti

jam ilgiau pasilikti šioje žemėje.

i



Bet kurgi jie mane veda?Stingdantis nakties oras siurbė šilumą iš drebančio kūno.

Profesorius klupinėdamas lipo stačiu ir siauru taku į kalno gilumą. Jis atrodė apgailėtinai menkas šalia stambaus pagrobėjo,kuris stūmė jį aukštyn į tamsą. Balta barzda ir retėjantys plaukai šiaušėsi vėjyje, o blyškus veidas vaiduokliškai bolavo nakty

je. Tačiau netgi šią akimirką jį guodė tai, ką jis matė aplinkui.Blankioje mėnulio šviesoje gamtovaizdis skleidė nežemišką

grožį.Jiems pasiekus nedidelę plokštumą, žemesnysis iš pagro

bėjų, kuris kopė priešaky, atsisuko, išsitraukė iš švarko kišenėsmažą dėžutę ir atidarė ją. Tamsoje profesorius Kentas negalėjoįžiūrėti, ką daro pagrobėjas. Stambesnysis užpuolikas, tvirtailaikęs profesoriaus rankas šiam už nugaros, staiga dar stipriaususpaudė gniaužtus ir parklupdė išsigandusią auką ant kelių.

Apimtas aklos panikos, profesorius ėmė spurdėti, tačiautvirtas pagrobėjas lyg niekur nieko spaudė jį prie žemės, kol joveidas paniro į žoles. Tada užpuolikas atrišo profesoriui burną.

Bet tik tuomet, kai antrasis vyras pritūpė šalia su švirkštu

rankoje, profesorius Kentas ėmė rėkti. Pagrobėjas lėtai — nepaprastai lėtai — prikišo švirkštą profesoriui prie veido. Mėnuliošviesoje ant adatos galiuko suspindo lašas, panašus į gyvsidabrį.Tada žemesnysis prabilo: rodės, pats blogis šnypštė profesoriuiį ausį.

— Ar norėtum dar ką nors pridurti prie savo melo juostų,

seni?Jis kalbėjo užsieniniu akcentu, tačiau nežinomos kilmės.

Profesorius Kentas pasuko galvą, kad akies krašteliu pamatytųkankintojo veidą. Sutelkęs jėgas, jis sugebėjo iškvėpti klausimą.

— Jei visa tai melas, kodėl atėjote manęs?

i



.y T o m U l M T I H J > I M I M » t

Grėsmingasis užpuolikas paniekinamai nusijuokė ir adatosgaliuku perbraukė profesoriui per kaklą. Kentas beveik nepaju

to įdrėskimo, tačiau žinojo, jog to užteko. Jo plaučiai tučtuojauėmė plėstis.

Jausdamas, kaip gyslomis teka nuodai, jis ūmai suvokė, jog buvo išlaisvintas iš didžiulės naštos. Dabar jam tesinorėjo,kad jie leistų ramiai numirti, tačiau jo budeliai tęsė savo kankinimus.

— Tu demonas, profesoriau Kentai. O demonai privalogrįžti į pragarą — kur jiems vieta.

— Mano filosofijoje nėra nei demonų, nei pragaro...— Gana! — riktelėjo žemesnysis. Jo bendrininkas dar

labiau prispaudė profesoriaus veidą prie žemės. Profesorius pa juto, kaip jį apleidžia jėgos.

— Nenoriu klausytis tavo melo. Ar tau niekada nešovėį galvą, profesoriau Kentai, kad praeitis ir ateitis yra privatinuosavybė ir jos tau nepriklauso? Jos priklauso svarbesniemsžmonėms.

Kankintojo balse suskambo pyktis.

— Tikėjaisi apšovęs mus? Negi tikrai manei, kad tau būtųbuvę leista atskleisti tai, ką atradai?Jam kalbant, jo rankoje kažkas blykstelėjo. Skustuvo ašme

nys. Ką jis daro? Profesorius atsargiai žvilgtelėjo į j\.Juk jis jau

pasmerkė mane mirti nuo nuodų.

Žemesniojo pagrobėjo balsas buvo persisunkęs sarkazmu.— Mes geri. Graikų filosofui Sokratui buvo suteikta

galimybė atimti sau gyvybę, todėl manome, kad tokią garbęturėtume suteikti ir tau... Nesiūlome tau smurtinės mirties. Taigali sukelti klausimų, staigų susidomėjimą tavo neaiškiomis

i



T o m H l f l A T I N l l M I D I U

vadinamosiomis teorijomis. Savižudybė ne tokia įdomi kaipžmogžudystė — kaip manai?

Tą akimirką stambusis pagrobėjas paleido jo rankas. Profesorius instinktyviai pamėgino šliaužti, tačiau kūnas neklausė.Jis buvo paralyžiuotas.

Jo budelis beveik atsainiai atvertė auką ant nugaros. Paskuipaėmė profesoriaus dešiniąją ranką ir perrėžė riešą skustuvu.Ant žolės trykštelėjo kraujas, tada pradėjo lėtai tekėti iš žaiz

dos. Budelis paleido suglebusią ranką ant žemės, paskui pakėlėkairiąją, įspraudė į delną skustuvą ir užgniaužė pirštus. Po toatsargiai padėjo ranką ant žemės.

— Tegu Dievas baudžia tave už tavo šventvagystes. Tavolaikas žemėje baigėsi, seni.

Profesorius sukaupė visą valią ir jėgas, kad atgniaužtųranką ir paleistų skustuvą, tačiau jam nepavyko. Jis gulėjo ne

judėdamas — savo paties budelis.— Nėra biblinio Dievo, kuris galėtų mane nubausti. Mano

įrodymas bus rastas... — Profesoriaus balsas nuslopo, nuodamspasiekus balso stygas.

Mažesnysis piktai išsiviepė.— Betgi ir užsispyręs tipas. Iš kur tas bjaurus tikėjimas? Jiskaip tarakonas — neįmanoma sunaikinti.

Jis pasilenkė ir nuvalė profesoriaus kaklą vatos gniužulėliu.— Tik pamanykit, kažkoks akademikas sukėlė tiek rū

pesčių... Na štai — mes nepageidaujame jokių nesusipratimų.

Grįžkime į viešbutį ir apieškokime jo kambarį. Turime sunaikinti net menkiausius įrodymus.

Keletą sekundžių jie žiūrėjo į nejudantį kūną, paskui tyliaiištirpo naktyje.

* * *

0



/

Profesorius Kentas visiškai nejudriu kūnu spoksojo jžvaigždes. Daugelį metų jis tyrinėjo dangaus paslaptis žengdamas j didžiąją tiesą ir netgi dabar, nepaisant beviltiškos padėties,

jo protas skyrė visus pažįstamus žvaigždynus. Senkant gyvybei, jis galvojo apie savo paskutinį atradimą.

Taigi nuojauta manęs nepagavo. Aš atskleidžiau paskutinę

paslaptį. Bet tai reiškia, jog pasauliui gresia mirtinas pavojus. Ar žemėlapiai saugūs? Ar kas nors supras, ką jie reiškia, kai manęs ne bebus?

Tada jo gyvybė užgeso.





D I M I J I D f l L K





I

Buvo saulėtas ir neįprastai šiltas kovo antradienis, be pen

kių dvylikta. Katerina Donovan, 29-erių visų laikų jauniausiaOksfordo universiteto mokslinės draugijos narė, pro masyviųmedinių vartų dureles įžengė į gražaus keturkampio fasadoVisų Šventųjų koledžo ramybę. Veja maudėsi saulės spinduliuose, skleisdama šilumą mūriniams pastatams, o universitetovarpai lengvai skambėjo skelbdami netrukus stosiantį vidudienį.

Visų Šventųjų koledžas, kuriame dirbo Katerina, buvoprestižiškiausias ir paslaptingiausias iš visų 35 Oksfordo koledžų. Jame nebuvo nė vieno paskutiniojo kurso studento, norsdaugumoje koledžų jų mokėsi mažiausiai du šimtai, o didžiau

siuose — net iki keturių šimtų. Ir nekeista: Visų Šventųjų koledžas buvo išskirtinė pasaulinio masto mokslininkų buveinė,kurios tik siauram ratui žinomi nariai buvo pasišventę toliaugilinti visos žmonijos žinias tokiose skirtingose srityse kaip atominė fizika ir Islamo menas.

Pašalinis žmogus galėjo įstoti į šį elitinį klubą tik po griež

čiausios atrankos bet kur pasaulyje. Tačiau ją įveikusieji nesigailėdavo. Mokslinės draugijos nariai buvo laikomi tarsi karališkąja šeima. Koledžo vyno rūsys garsėjo kaip vienas geriausiųuniversitete, o tuos narius, kurie gyveno koledžo apartamentuose, rytais galėdavo pažadinti liokajus, nešinas arbata, skrebučiu

I I



T o m I I I m t i n °gs° J M m i m h

ir rytiniu laikraščiu — viskas ant sidabrinio padėklo. Tačiau visųsvarbiausia, kad nė vienas narys neprivalėjo dėstyti, o vien atsi

dėti didžiųjų atradimų paieškoms savoje srityje.Amerikietei Katerinai, gražiai, jaunai moteriai, Visų Šven

tųjų koledžas buvo itin neįprasta aplinka, tačiau kiti nariai —pratusieji prie įvairiausios rūšies ekscentriškumų — elgėsi su

ja tiesiog kaip su dar viena nepritapėle nepritapėlių koledže.Ir priėmė ją kaip jau pripažintą lyderę jos pasirinktoje srityje.

Astronomijoje.

Katerina Donovan dirstelėjo į laikroduką. Liko penkios minutės.

Įskubėjusi į fojė, ji išsitraukė iš savo pašto dėžutės rytinįpaštą: porą neįdomių laiškų iš Astronomijos departamento irdidelį rudą voką, aiškiai atsiųstą iš užsienio. Katerina paskubomis apžiūrėjo jį ir tučtuojau atpažino profesoriaus Kentorašyseną. Tačiau jai jokiu būdu nederėjo vėluoti į paskutinęsemestro paskaitą. Todėl įsikišo voką į rankinę ir nužingsniavo

auditorijos link.Kaip įprastai per daktarės Katerinos Donovan paskaitas,graži senovinė auditorija koledžo centre buvo pilna studentų išviso universiteto. Jos paskaitos, be jokios abejonės, buvo pačiospopuliariausios skyriuje. Katerina pati nusprendė skaityti paskaitas, nes mėgo bendrauti su studentais. Jų atsakas buvo iš

tikimas dalyvavimas, ir studentų, laikui bėgant, vis gausėjo. Darvakar vienas iš draugiškesnių kolegų, geriant kavą, šelmiškai jąerzino pasakodamas istoriją, kaip jis nugirdęs dviejų studentųpokalbį, neva ji esanti pati patraukliausia koledžo dėstytojauniversitete.

12



T o m I D m t i n J > i « « m i » t

Rudais, pečius siekiančiais plaukais, išraiškingu veidu ir

sportiška figūra ji patrauktų dėmesį bet kur, ir moteris tai ži

nojo.Tačiau šįryt Katerina jaudinosi. Tradiciškai paskutinė pa

skaita turėjo įkvėpti studentus ilgoms atostogoms.

Šiandien ji ketino nustebinti juos aiškindama vieną iš keis

čiausių ir paslaptingiausių visatos paslapčių — paslaptį, kuri

gali daryti grėsmingą įtaką visai žmonijai. Jos studentai pro

tingi, tačiau labai jauni, todėl svarbu, kad jie nepamirštų, kokiostrapios yra žmonijos žinios, susidūrus su nežinomybe.

Stovėdama ant pakylos, Katerina apžvelgė priešais ją ban

guojančią veidų jūrą. Tada atsikrenkštė ir prabilo:

— Laba diena. Ačiū, kad atėjote. Šiandien norėčiau įsi

tikinti, ar kuris iš jūsų gali atskleisti vieną didžiausių visų laikųpaslapčių.

Auditorija nuvilnijo susijaudinimo šurmulys ir į ją susmigo

nekantrios studentų akys.

— Kaip visi žinome, ryškiausia nakties žvaigždė yra Si

rijus. Šiek tiek arčiau mūsų Saulės sistemos yra dar viena ar dvi

žvaigždės, tačiau nė viena nespindi taip ryškiai. Galbūt todėlSirijus yra beveik visų senojo pasaulio mitologijų centrinė fi

gūra...

Katerina vėl apžvelgė veidus. Puiku —jie atrodo susidomėję.

Ji tęsė suokalbišku tonu:

— Tačiau galbūt — tik galbūt — yra ir kitų priežasčių...

Ji vėl nutilo, šį kartą tam, kad atsigertų iš stiklinės, stovė

jusios ant staliuko. Tada pažiūrėjo į kompiuterį ir spragtelėjo

pele. Didžiuliame baltame ekrane, pritvirtintame prie sienos,

tučtuojau radosi vaizdas.

n



T o m I R f l j t T M J > u u i m i & t

Jį sudarė dvi fotografijos, viena šalia kitos. Pirmoji vaizdavo

diagramą, išbraižytą smiltainyje ar smulkioje purioje žemėje.

Antra nuotrauka buvo aiškiai daryta per labai galingąteleskopą. Ilgu klasikiniu vaizdo išlaikymu. Sis padėjo astrono

mui sugauti tolimą objektą danguje, kur jis didingai judėjo savokursu. Salia jo buvo kitas, mažesnis, objektas. Jis, regis, sukosiaplinkui savo didesnįjį kaimyną, tarsi traukiamas kažkokios

traukos, iš kurios mažesnysis mėgintų beviltiškai išsivaduoti.

Katerina atsisuko norėdama įsitikinti, kad abu vaizdai aiš

kiai matyti dideliame baltame ekrane:— ... jei kalbėsime apie atstumus tarp žvaigždžių, Sirijus

būtų it mūsų artimiausias kaimynas. Ar kas nors tiksliai žino,

koks yra atstumas iki jo?

Ji dar kartą nužvelgė veidus. Ranką pakėlė gauruotas vaikinas trečioje eilėje. Katerina padrąsinamai nusišypsojo, tačiau

kai švelnus jos žalių akių žvilgsnis įsmigo į jį, vaikinas staiga

prarado žadą. Užjaučiamai šypsodamasi, tačiau šiek tiek nekan

traudama, ji pamėgino jį prakalbinti:

— Klausau?

Skaisčiai išraudęs, vaikinas ėmė mikčioti:— ...jis... Jis už 2,67 parseku... tai sudarytų 8,7 šviesme

čius, arba 52 trilijonus mylių.

Katerina nustebo.— Taip! Labai gerai. Ačiū. Taigi dar 1844-aisiais Fridri

chas Beselis, vokiečių astronomas, manė, kad Sirijus turi ne

matomą dvynį. Beselis ilgai ir kruopščiai matavo lėtus Sirijaus

judesius ir jo nuolatinėje kelionėje pastebėjo nedidelį vingį.

Beselis manė, jog vingį gali sukelti tik šalia esančio nematomo

objekto gravitacinė trauka, tačiau negalėjo to įrodyti. Tuo metu

U



T o m I t o M t T i N 4 > i « j i m i i » {

niekas nesugebėjo pagaminti teleskopo, kuris leistų matyti Sirijaus žvaigždės sistemą.

Katerina priėjo prie vaizdo ant sienos.— Tik 1862-aisiais amerikiečių teleskopų gamintojas

Alvanas Klarkas, naudodamasis vienu iš savo išradimų, pirmą kartą žmonijos istorijoje pamatė neryškų Sirijaus palydovą — irtaip patvirtino, jog Beselio teorija buvo teisinga.

— Tačiau ar tai buvo pirmas kartas? — paslaptingai pasi

teiravo ji.Auditorija vėl sušurmuliavo, ir Katerina dramatiškai nu

tilo.— Žinoma, šiandien per galingus teleskopus mes galime

aiškiai matyti abu objektus. Didžiąją žvaigždę, originalųjį Siri jų — tą, kuris matomas plika akimi, — mes vadiname SirijumiA, o jo palydovę žvaigždę, sunkųjį, nematomąjį Sirijų, — Sirijumi B.

— Klausimas, kurį šiandien noriu jums pateikti, yra labaipaprastas, tačiau jei jūs sugebėsite atsakyti į jį teisingai, NASA*tikriausiai paskirs jus jų tyrimo centro vadovu...

Giliai įkvėpusi, Katerina lėtai ištarė savo paslaptingąjįklausimą:— Jei Sirijus B nėra matomas plika akimi, kaip gali būti,

kad viena Afrikos gentis jau 2000 metų turi apie jį išsamius irtikslius astronominius duomenis?

Klausytojai nustebę aiktelėjo.

— Gentis, apie kurią kalbu, vadinasi dogonai. Ji gyvenadabartinėje Malio teritorijoje, Vakarų Afrikoje. Pasak jų senovinių žodinių padavimų, ryškiąją žvaigždę Sirijų lydi nepaprastai

* NASA — JAV nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo administracija.

ic



Tom HIj w t ih °§ ° 4>i««miD£

sunkus,' labai tamsus objektas, kurį jie vadina „Po“. Čia vertapaminėti, kad Sirijus B iš tiesų yra „baltasis nykštukas" — jame

yra tiek pat materijos, kiek ir mūsų saulėje, tačiau palyginti jislabai mažas: vienas arbatinis šaukštelis sveria beveik ketvirtį tonos. Taigi atrodytų, kad dogonai žinojo ne tik tai, jog Sirijus Begzistavo, — tai jau savaime yra keista, — tačiau ir tai, kad jisbuvo itin tankus žvaigždės tipas... Negana to, jie žinojo, kad jisapsisuka aplinkui savo didesnįjį brolį kas 50 metų.

Katerina nusišypsojo apstulbusiems studentams.— Dogonų nuomonė — jei tai tinkamas žodis jų astro

nomijai — pirmą kartą pasiekė išorinį pasaulį 1940-aisiais perprancūzų antropologą, tačiau mes tikrai žinome, kad jų teorijaimažiausiai 1800 metų, ir gali būti, kad iš tiesų daug daugiau.Dangaus kūnų judėjimą dogonai iliustravo smiltainio diagra

momis. Netrukus aš papasakosiu jums, kaip jos išsilaikė. Bet čia,kairėje skaidrės pusėje, jūs matote dogonų diagramą, kurioje pavaizduotos susijungusios Sirijaus orbitos ir jų tamsusis palydovas. O dešinėje pusėje — šiuolaikiniai astronominiai duomenysapie Sirijaus A ir Sirijaus B judėjimą.

Auditorija vėl aiktelėjo.— Kaip matote — jos kuo puikiausiai atitinka. Šiandien

mes žinome, kad orbitinis Sirijaus B, arba „Po“, kaip jį vadinadogonai, ciklas yra tiksliai 49,1 metai, — tad neolitinė gentisbeveik pataikė kaip pirštu į akį sakydama 50! Tačiau dogonųastronominės žinios apie visatą tuo nesibaigė. Pavyzdžiui, jie

visada žinojo, kad Jupiteris turi keturis mėnulius, o Saturnas — žiedus. Kaip ir Sirijaus B, nei Saturno žiedų, nei Jupiterio mėnulių neįmanoma įžiūrėti plika akimi — tam reikalingasteleskopas, ir geras. Tai ar gali kas nors paaiškinti, kaip dogonaivisa tai sužinojo?

1C



T o m I D m t i h ° į § ° J > i m i d i > £

Sausakimša auditorija suošė. Katerina buvo įsitikinusi, jogvieną dieną paslaptingos dogonų žinios apie Sirijų bus racio

naliai ir moksliškai išaiškintos. Juk negali būti, kad primityviospraeities gilumoje žmonija galėjo turėti puikiai išplėtotas technologijas, kuriomis įžiūrėjo mažesnes žvaigždes. Kad ir kaip tenbūtų, tai viena iš jos mėgstamiausių kosminių paslapčių, kurivisada sukeldavo klausytojų susidomėjimą. Išsižioję ir išplėtęakis, pirmųjų eilių studentai atsisuko į galą — gal kam nors kilo

kokių minčių. Tačiau visi tylėjo.Tą akimirką, tarsi to laukusios, sugirgždėjo durys tolimaja

me auditorijos gale. Visi klausytojai sužiuro ten link.Įėjo vienas iš koledžo apartamentų šveicorių. Jis atrodė

šiek tiek sunerimęs ir kostelėjo, prieš neryžtingai kilstelėdamasranką.

Katerina atsisuko į auditoriją.— Minutėlei atsiprašysiu.Nervingai lygindama sijono klostes, ji nulipo nuo pakylos

ir truputį susidrovėjusi nužingsniavo j koridorių.Jis atskubėjo jos pasitikti.

— Atsiprašau, kad sutrukdžiau, ponia. Jus skubiai kviečiadirektorius.— Ką? Negi negalima atidėti to pusvalandžiui?— Jis sakė, kad ne, ponia. Sakė turįs labai blogų žinių.Katerinos širdis ėmė plakti smarkiau. Atsisukusi į didžiulę

klausytojų minią, ji tarė:

— Prašau man atleisti. Bijau, kad atsitiko kažkas rimta irmane skubiai kviečia. Apgailestauju dėl to. Labai tikiuosi, kadši paslaptis — patikėkit manimi, tai tikrai paslaptis — suteiks

jums įkvėpimo būsimoms savaitėms. Esu tikra, kad kiekvienąatostogų dieną jūs mn-jtf- liifnm rnmr~)tn|ij tačiau jei turėsite



laisvą minutę, pasvarstykite, ar galėtumėte išspręsti Dogonų Si

rijaus galvosūkį. Sėkmės! Jei pasiseks, duosiu jums laisvą vasaros

semestrą...

T o m R I M T I M ° § } ° J > i M j f i i » t

2

Visų Šventųjų koledžo direktoriui priklausantį būstą su

darė erdvūs, ąžuolu dekoruoti apartamentai, kurių langai išėjo

į Mokslo tarybos sodą su gėlynais ir nepriekaištingai tvarkoma

šimtamete samanų veja. Šešiasdešimt penkerių direktorius buvo

tarsi koks universiteto gyvenimo veteranas. Tai buvo energingasžilas vyriškis didele nosimi ir tankiais antakiais. Visa jo laikyse

na reikalavo didelės pagarbos. Jis buvo ne tik koledžo kasdienių

reikalų administratorius, bet ir garsus filosofas bei logikas.

Tačiau šiandien jam teko nemaloni pareiga pranešti siau

bingą žinią. Temzės slėnio policijos pareigūnas ką tik informavo

jį, kad profesorius Kentas, puikus kolega ir geras draugas, rastasnegyvas Maču Pikču įkalnėje Peru. Mirties priežastis — širdies

smūgis; tačiau, regis, smūgį sukėlė bandymas nusižudyti. Parei

gūnas pasakė, kad šioje tyrimo stadijoje į smulkmenas geriau

nesigilinti. Specialiojo poskyrio ryšių tarnybos pareigūnas Li

moje dirba su Peru policija.Sėdėdamas prie didžiulio seno ąžuolinio stalo, nusvirusiais

pečiais ir nuleista galva, direktorius kaire ranka ėmė lėtai masa

žuoti kaktą. Giliai dūsaudamas jis galvojo, kad tikriausiai pirmą

kartą gyvenime nežino, ką daryti ir kaip elgtis.



Tom IDflATiH 4>iA4)mi[»£

Ką galėčiau pasakyti Katerinai? Profesorius buvo ja i tarsi antras tėvas.

Tą minutę pasigirdo beldimas j duris.— Įeikite.Katerina švytėjo kaip visuomet, ir žiūrėdamas į jos jaunat

višką laikyseną direktorius vėl pajuto gailesčio dūrį — kodėl jam tenka pranešti tokią baisią žinią? Katerinos veide irgi jauryškėjo nuogąstavimas ir susirūpinimas.

— Direktoriau, kas atsitiko?— Mano brangioji mergyt, apgailestauju, bet profesorius

Kentas mirė.Katerina papilkėjusiu veidu susmuko ant arčiausiai stovė

jusios kėdės. Tada susitvardė.— Kaip? Kada?— Manoma, kad jis mirė prieš dvi dienas Peru — prie

Maču Pikču... netoli inkų griuvėsių... mane aplankė policija — jie ką tik išėjo. Aš iškart paprašiau, kad pakviestų tave...

Katerinos žvilgsnis prarado bet kokią išraišką, kaip žmogaus, patyrusio šoką:

— Aš negaliu tuo patikėti — kas gi atsitiko? Gal tai kokiaklaida? Profesorius man sakė vykstąs į Meksiką — jis turėjogrįžti vakar vėlai vakare...

Direktorius stengėsi kalbėti kuo švelniau:— ... Mes dar nežinome. Tačiau Peru policija nustatė, jog

tai savižudybė...

Šoką Katerinos veide pakeitė nepatiklumas.— Ne! Tai neįmanoma. Niekada — tai didžiulis nesusi

pratimas.

Direktorius atsistojo ir apėjo aplink stalą. Nežinodamas kądaryti, jis įpylė į stiklinę vandens ir ištiesė Katerinai.

1 0



Tom niMTiN J>iwimi»t \

j

— Mano brangioji, maiv ląbž(i gaila. Policija viską išsiaiškins... Pasistenk nusiraminti.

Katerina purtė galvą. Direktoriui prisiartinus, ji pakėlė j jįakis:

— Profesorius Kentas neturi šeimos. Jo vienintelė sesuomirė prieš trejus metus. Nėra kam pranešti, nėra kam organizuoti laidotuvių.Tai siaubinga... Bet aš noriu žinoti daugiau.Taitikrai klaida. Esu tikra. Negali būti, kad profesorius nusižudė...

Aš noriu pati pasikalbėti su policija.Direktorius jai švelniai nusišypsojo.— Katerina, brangioji, aš puikiausiai tave suprantu. Tačiau

palaukime tyrimo išvadų iš Peru. Esu tikras, kad britų ryšių tarnybos karininkas Limoje tuo pasirūpins. Jei norėsi, galėsiu eitikartu su tavimi į nuovadą, kai bus atsiųstas pranešimas. Tačiau

šiandien mes daugiau nieko negalime padaryti, be to, šią popietę turiu keletą susitikimų — negaliu jų atšaukti, kad ir kaipnorėčiau...

Jaunatviškas Katerinos veidas įgavo ryžtingą išraišką.— Žinoma, direktoriau. Aš suprantu. Dėkoju, kad ne

delsdamas man pranešėte. Teisingai pasielgėte. Turiu pasirū

pinti, jog viskas būtų kaip reikiant. Jis buvo artimiausias manodraugas, bent jau šioje šalyje. Jūs žinote, kad... Turiu eiti namoir apgalvoti, ką daryti.

— Taip, žinoma, mieloji. Kokia klaiki diena. Baisu... Profesorius Kentas buvo puikus mokslininkas ir, dar svarbiau — nepaprastai geras žmogus. Man labai labai gaila.

Katerina atsistojo, pasiėmė rankinę ir pasuko prie durų.Kai jos ranka suėmė durų rankeną, direktorius vėl prabilo.

— Dar kai kas...Ji atsisuko. Jai pasirodė, kad jo balso tonas pasikeitė... bet

gal tik dėl to, kad ji tokia nusiminusi.

20



T o m I D u a t i h J > i w i m i i > t

— Gal profesorius ką nors tau pasakė, kai mateisi su juopaskutinį kartą? Gal jis tau ką nors davė?

Kažkur giliai Katerinos pasąmonėje suskambo pavojausvarpai.

— Atleiskite, direktoriau, apie ką jūs kalbate?Senasis dėstytojas įdėmiai žiūrėjo į ją.— Sakau, gal jis papasakojo tau apie savo darbą — arba ką

nors davė? Galėčiau perduoti tai policijai... gal tai padėtų.

Katerina susitvardžiusi atrėmė nemirksintį direktoriausžvilgsnį.

— Ne... nieko, ką prisiminčiau... paskutinį kartą mačiauprofesorių prieš dešimt dienų, gėrėme arbatą jo fermoje Kots-voldse. Nieko jis man nedavė. Ir galiu jus užtikrinti, kad jis buvo,kaip paprastai, geros nuotaikos.

Kai ji atidarė duris ir išžengė į koridorių, už nugaros pasigirdo sausas direktoriaus balsas:

— Kraupus reikalas — siaubingai kraupus...Katerina tvirtai uždarė duris. Jos širdis daužėsi. Ji apsižval

gė po koridorių ir įsitikinusi, jog nieko nėra, atidarė rankinę:

laiškas iš Peru tebebuvo.

3

Katerina pasuko tiesiai į profesoriaus Kento butą. Turėjosavo raktą, nes dažnai naudodavosi profesoriaus darbo kambariu ir nemaža biblioteka, kai jis būdavo išvykęs. Tiesą sakant,netgi būdamas šalyje jis mieliau dirbdavo namuose — atokioje

21



T o m U l M T i N < # > J > i w i m i i > t

Oksfordšyro fermoje, kuri puikiai tiko jo tyrimams. Tai buvotipiškas Kotsvoldso pastatas su spalvingu sodu, akmenine tvora

ir švelniai banguojančiomis pievomis. Ji praleido ten daug laimingų valandų, o\dabar jis stūksos tuščias ir daugiau niekadanebepasveikins profesoriaus.

Katerina išėjo į keturkampį kiemą ir pasuko prie viduramžių pasažo, vedančio į profesoriaus laiptinę. Einant aplinkketurkampes vejas, ją užplūdo prisiminimai. Si tragiška žinia

tiesiog nepakeliama...— Gal galiu kuo nors padėti, mieloji?Tai buvo koledžo šveicoriaus balsas. Katerina pajuto jo

draugišką prisilietimą ir staiga susivokė bestovinti kieme irbeverkianti.

— Atleiskite, Fredai. Tiesiog esu šiek tiek sutrikusi. — Jipamėgino nusišypsoti ir ryžtingai nusišluostė ašaras.

— Gal ko nors norėtumėte?— Ne, Fredai... atsiprašau, tuoj nusiraminsiu... Eisiu į pro

fesoriaus Kento butą ir ten pasėdėsiu.Po minutėlės Katerina atvėrė duris į knygomis užverstą

profesoriaus butą. Nežinodama ką daryti, ji atsisėdo į savomėgstamiausią krėslą palei židinį ir pamėgino suvokti, kas vyksta. Štai ji sėdi ramiame ir jaukiame profesoriaus bute Oksforde,

o jis mirė baisia mirtimi už tūkstančio mylių, ant kažkokiovienišo kalno... negali būti, kad jis nusižudė... ką jie čia kalba...kokia šiurpi mintis... visiškai nesuvokiama... Mintys vijo viena

kitą, ir ji bandė prisiminti, ar jis sakė jai ką nors, kai juodu matėsi paskutinį kartą, ar užsiminė, kad taip galėtų atsitikti.

Tačiau nieko neprisiminė. Ji aplankė jį fermoje vos priešdvi savaites. Profesorius buvo svetingas ir iškalbus, kaip visuomet. Juodu kalbėjosi apie koledžo reikalus, ir jis parodė jai retą

22



T o m f l l M T I N ° į § °

orchidėją, kurią jam atsiuntė draugas. Jis buvo pastatęs ją antpalangės virtuvėje tikėdamasis, kad ji tarps ir žydės. Jis sakė

norėsiąs pamatyti orchidėją po būsimos kelionės, nes ketinąsparodyti ją senam draugui, kuris domisi šia sritimi. Paskui jieduišsiskyrė...

Katerina pasidėjo ant kelių rankinę, išsiėmė voką ir atidžiaiapžiūrėjo. Taip, tai tikrai profesoriaus rašysena. Kodėl ji nepasakė apie tai direktoriui? Kas ją sulaikė?

Jaudindamasi Katerina perlaužė antspaudą ant voko. Viduje buvo plastikinė įmautė su krūva žemėlapių. Prie žemėlapiųprismeigtame nedideliame balto popieriaus lapelyje kažkasbuvo parašyta.

Katerina skubiai įkišo ranką į įmautę, ištraukė popierėlį iratvertė. Išvydusi, kas jame parašyta, ji sustingo iš siaubo.

J e i a š n e g r įž č ia u .E u r e k a

4010 4 40030 9 3070100 5 200301040 1805100400 40105010200300100 8 709 150300102080010300

102000051172543672

Kas tai? Ką, po galais, tai reiškia ?Katerina atsistojo ir nuskubėjo prie rašomojo stalo. Pa

stūmusi visus profesoriaus dokumentus į vieną pusę, ji išdėliojo

žemėlapius ant stalo. Jų buvo septyni. Jos laimingas skaičius,

liūdnai pagalvojo. Tada ėmė atidžiau apžiūrinėti žemėlapius.Trys buvo sudaryti kompiuteriu — tokių būna atlaso pabaigoje.Kiti keturi — aiškiai ankstesnių dokumentų kopijos. Originalaiakivaizdžiai buvo labai seni, greičiausiai sudaryti prieš viduramžius, vaizduojantys įvairias pasaulio vietas.

2)



T o m dlMTIN

Ji negalėjo vos pažvelgusi atpažinti vietų, tačiau suprato,kad šie žemėlapiai tikri, o ne išgalvoti: juose buvo nurodytos

pakrantės, upių sistemos, kalnų virtinės ir salos. Popieriaus kokybė, kaip ir kopijų, buvo abejotina.

j Katerina dar kartą perskaitė raštelį ir įsispoksojo į paslap-tįhgus žemėlapius, jausdama, kaip ją apima panika.

Ką rodo šie žemėlapiai? Ir ką reiškia profesoriaus raštelis?

i

Džeimsas Ruterfordas dirstelėjo į laikrodį nešiojamojokompiuterio ekrano kamputyje. 12.55. Jis skubiai sumetė knygas į kuprinę ir išjungė kompiuterį. Reikia paskubėti. Jo laukiasusitikimas su profesoriumi Kentu, vienu iš ryškiausių universiteto protų, ir jis neketina vėluoti.

Ruterfordas susipažino su profesoriumi Kentu vos prieš

dvi savaites. Profesorius dalyvavo vieno iš Ruterfordo kolegųvakarienėje. Atsitiktinai Ruterfordas atsisėdo šalia jo. Jie iškartužmezgė pokalbį, nes profesorius labai domėjosi senovės mitologijomis. Tiesą sakant, neįprastai domėjosi, turint galvoje, kad

jo tyrimų sritis buvo visiškai su tuo nesusijusi, — bent jau taipgalvojo Ruterfordas, — tačiau šį labiausiai apstulbino profeso

riaus Kento žinios. Ištisas tris valandas jie kalbėjosi vien apiesenovės mitologijas.

Džeimsas Ruterfordas buvo vienas labiausiai patyrusiųuniversiteto specialistų pasaulio mitologijoje. Nors visi universitete senąjį profesorių laikė eruditu, jis garsėjo savo botanikos

U



T o m ( D a a t i n J > i w i m i i > £

žiniomis. Tačiau botanika neturėjo nieko bendra su Ruterfordosenoviniais tekstais ir keistų, neįtikėtinų mitų bei legendų nag

rinėjimais. Būtent tai jį ir glumino...

Praėjus porai dienų po vakarienės, profesorius — gana netikėtai — aplankė jį susitarti dėl susitikimo.

Tą dieną Ruterfordas buvo ką tik grįžęs į savo erdvius

namus šiaurės Oksforde, akademiškiausiame miesto rajone, poilgo risnojimo Universiteto parke. Jėjęs į butą jis rado Aną, valytoją, plaunančią grindis.

Džeimsas išvargęs klestelėjo į didelį fotelį. Trisdešimtaštuonerių, jis tebebuvo lieknas ir atletiškas, tankiais, trumpaikirptais tamsiais plaukais. Jis rūpestingai rinkosi ką valgyti ir

gerti ir, pasak žmonių, atrodė dešimčia metų jaunesnis, tačiaudešimties mylių takelis buvo netrumpa distancija.

— Pas jus buvo svečias.Ruterfordas sukluso.— Deja, nejauna dama...Anos nuomone, Džeimsui jau seniai derėjo vesti ir sukurti

šeimą, užuot, kaip ji mėgdavo sakyti, švaisčius laiką „studijuo jant senas knygas".

— Ką gi, aš vis dar turiu vilties...Tai kas gi buvo tas svečias, jei ne mano svajonių moteris?

— Profesorius Kentas iš Visų Šventųjų koledžo.Ana paėmė nuo virtuvės stalo voką ir padavė Ruterfordui.

— Jis prašė perduoti tai jums.Džeimsas pašoko iš fotelio ir paėmė iš Anos voką, tada

patraukė į erdvų balkoną, iš kurio matėsi koledžo sporto aikštelės ir už jų banguojančios kalvos. Ten, vienumoje, jis ir pradėjoskaityti.

ii



T o m ( I U w t i h PmmtL

Gerbiamas daktare Ruterfordai, Man labai patiko kalbėtis su jumis per vakarienę. Rizi

kuodamas jūsų kantrybe, norėčiau pratęsti mūsų pokalbį apie senovės mitologijas.

yf/ manau padaręs didelį atradimą. Tikiu, /mzra pavyko išsiaiškinti šiurpų pranešimą išpraeitiesyužko duotą įvairiuose pasaulio mituose ir religijose. Si žinia,

man pasisekė atkoduoti, yra perspėjimas seniai

išėjusių žmonių, jog galime savo ruožtu išvengti juos sunaikinusio kataklizmo.

Jei žmonija nori išlikti, nepaprastai svarbu, kad mes praneštume ja i šią žinią, kitaip tas pats kataklizmas ištiks mus ir; £#// būti, mūsų planetą. Senovės žmonės

žinojo, žmonija atsikels iš griuvėsių ir kad vieną dieną pajėgs suvokti pranešimo prasmę. Tačiau yra jėgų> kurios nori tam sutrukdyti, nori, kad žinia nepasklistų, ir aš manau išsiaiškinęs kodėl.

Būtų labai malonu, j ei kitą savaitę užsuktumė te pas mane kavos. Ar jums tiktų antradienis, 13.00?

Lauksiu jūsų tuo metu, nebent praneštumėte kitą laiką.

Su šilčiausiais linkėjimais Profesorius Kentas

Ruterfordas negalėjo patikėti savo akimis. Profesoriaus

Kento teiginiai stebino ir glumino. Jis, garsus akademikas — irmokslininkas — be to, atsargus žmogus, teigia radęs įrodymų,kurie ne tik supurtytų šiuolaikines prielaidas apie žmonijosraidos istoriją, bet ir įrodytų žmonijai iškilusį mirtinos grėsmėspavojų.

2C



T o m ( D u - h i m J > i w i m i & t

Tai skambėjo nepaprastai keistai, tačiau Ruterfordas pertuos metus buvo išmokęs būti atviras bet kokioms tokio po

būdžio idėjoms. Karališkosios draugijos moto buvo tapęs ir jomoto:

Nullius in Verba — Nesivadovauk niekieno žodžiais.

i

Katerina jautėsi bejėgė. Ką jai daryti? Apsižvalgė po profesoriaus darbo kambarį, pažįstamas knygų lentynas ir baldus,ir merginos akys prisipildė ašarų. Viskas čia priminė tai, jog jiniekada nebepamatys savo senojo draugo. Prisiminė pirmąjįkartą, kai aplankė profesorių jo fermoje — tai buvo prieš daugelį metų. Ji studijavo Jeilio universiteto paskutiniame kurse,gaudavo Rodo stipendiją, ir profesorius Kentas, artimas jos tėvų

draugas, pasisiūlė pasirūpinti jos studijomis Anglijoje. Jau tuomet išskirtinis jo ženklas buvo balta barzda.— O, mano, kaip mokslininko atsiskyrėlio, gyvenimas ne

daug kam patiktų, — juokdamasis pasakė jis. Juodu vaikštinėjopo sodą, pilną gėlių, žemų krūmokšnių, su tvenkiniu centre.

Jie pasuko per saulės nulietas pievas dviejų didelių miškų,

kurie ribojosi su jo valdomis, link. Gamtovaizdis stulbino savoanglišku subtilumu, ir Katerina suprato, kodėl profesoriui Ken-tui jis taip patinka.

— ... Žinoma, man nereikia 35 akrų. Nesu žemių savininkųbendrijos narys. Tikriausiai nusipirkau tiek daug žemės tik to

27



T o m I D - d a t i k - P i ^ m i n t

dėl, kad neatsitiktų kaip su mano paskutiniuoju kaimu. Per tuosdešimt metų, kai jame gyvenau, jis buvo taip nuniokotas, tarsi

per j j būtų pražygiavęs Čingischanas. Jam išrovė širdį: nugriovėpaštą su alude, tada mokyklą, o paskui visos gražios apylinkėspateko į rankas verslininkams. Kai nuvykau ten pirmą kartą,Viltšyras didžiavosi savo pievomis ir laukais, marguojančiaisryškiai raudonomis aguonomis ir mėlynomis rugiagėlėmis šaliaauksinių kviečių. Vasaros dieną po kobalto mėlynumo dangumi

šioje Jupiterio pusėje tikriausiai nebuvo gražesnio ir ryškesniovaizdo! Tačiau jau seniai nebėra laukinių gėlių pievų; vietoje jųplyti didžiuliai žolės plotai ir bedvasiai verslo parkai.

Profesoriaus kalba visada pasižymėjo elegiškumu, galvojoKaterina. Jis kalbėjo apie senovinius ryšius, siejančius žmonessu jų žemėmis ir metų laikais, apie brutalų tų ryšių nutraukimą.Kiti mokslinės tarybos nariai raukydavosi klausydamiesi. Kaiprofesorius Oksforde suorganizavo žaliųjų judėjimą, vyresnysisvadovas pavadino jį koledžo guru ir dažnai juokdavosi iš savosąmojaus prie koledžo dėstytojų valgomojo stalo. Tačiau Kate-rinai atrodė, jog profesorius Kentas yra labai ramus ir malonus

žmogus. Jie nusileido prie upės ir atsisėdę ant kranto ėmė klausytis švelnaus vandens čiurlenimo.Profesorius tuomet nusiavė batus, prisiminė Katerina. Jai

buvo juokinga matyti garsų mokslininką, krutinantį vandenyjekojų pirštus.

— ... Visur, kur pažiūrėsi, vaizdas toks pat. Miškai kertami,

pelkynai sausinami. Oro užterštumas tapo endemija. Kiekvienądieną išnaikinama šimtai gyvūnų rūšių, keičiamas žemės magnetinis laukas, ir niekas nesusimąsto apie galimas pasekmes.Ozono sluoksnis, kuris saugo visas gyvas būtybes nuo saulėsultravioletinių spindulių, sparčiai plonėja; netgi oras, kuriuo

20



T o m I U m t i h - P i A f l m i D č

kvėpuojame, turi vis mažiau deguonies ir vis daugiau angliesdioksido — nuodo, kuris dusina mus ir kaitina planetą. Kodėl

mes taip darome? Nes esame atsidavę ekonominės pažangosidėjai, o mūsų socialinės institucijos nesugeba pripažinti, jogproblema egzistuoja, ir jos nesprendžia. Tiesiog šiam dalykuireikia per daug vaizduotės ir pasiaukojimo. Kodėl nesimėgaujivandeniu, mano mieloji? Jis nuostabus.

Katerina irgi išsispyrė iš batelių, nusimovė kojinaites ir

įmerkė basas kojas į vandenį. Profesorius buvo teisus, vanduomaloniai kuteno odą. O ji juk amerikietė, pasakė Katerina, todėlturinti pratintis prie vietinių papročių.

— Žinoma! Pamatysi, jie turi racionalumo. Tokia graži,karšta diena Britanijoje — reikia ją išnaudoti! — kalbėjo profesorius.

— Tačiau prieš atsakydami į šiuos klausimus, — jaurimčiau tęsė jis, — mes turime suprasti, jog mūsų pramoninėvisuomenė su savo įtakingomis institucijomis, žavėjimusi technologijų raida vis labiau praranda viziją, kokie iš tiesų turėtųbūti gyvenimo tikslai. Dar blogiau, mes turime pabusti ir su

vokti, kad būtent mūsų visuomenės struktūra sudaro sąlygasatsirasti šiai aglomeracijai — aglomeracijai, kuri gyvena savągyvenimą. Mūsų dvidešimt pirmo amžiaus uždavinys yra užtikrinti, kad toji jėga būtų išsklaidyta ir kad nebūtų leista plistinaikinantiems šios jėgos sūkuriams. Bet aš nesu optimistas, ši

jėga turi loginius pagrindus ir žino, kaip paveikti blogiausias

žmogiškosios prigimties puses...Katerina, mirkydama kojas vėsiame vandenyje ir žiūrėda

ma į laukų platybes, jam pritarė.— Aš tikriausiai įkyrėjau savo kalbomis, — tarė profeso

rius. — Mums būtų ne pro šalį išgerti arbatos. Kaip baisu, atsi-

20



T o m f l l M T M - P i A J i m i o č

vilioju naują studentę j savo namus ir kalbu tik apie darbą, nėnepasiūlydamas atsigaivinti!

Jie basomis nuėjo per aukštas žoles pievos pakrašty ir pasiekė jo sodą linksmai juokaudami.

— Šito tikrai nesitikėjau, kai man pasakė, jog vykstu įOksfordą. Ačiū jums, profesoriau.

Staiga Katerina krūptelėjo ir grįžo iš laimingų prisiminimų į kraupią realybę: kažkas garsiai beldėsi į duris...

C

Išsigandusi Katerina įsikišo raštelį rankinėn, sužėrė žemėlapius į šūsnį ir skubiai pakišo juos po kitais profesoriausdokumentais. Tada, giliai įkvėpusi, priėjo prie durų ir jas atida

rė. Koridoriuje kantriai stovėjo aukštas, tamsiaplaukis, gražusvyras. Jis nusišypsojo ir ištiesė ranką. Jo balsas buvo šiltas irtvirtas:

— Sveiki, aš daktaras Džeimsas Ruterfordas — kartąbuvome susitikę direktoriaus kokteilių vakarėlyje. Aš klasikosspecialistas iš Brasenouzo koledžo.

Katerina žvelgė į jį sutrikusi. Ji prisiminė jo veidą, — universitete nedaug gražių jaunų dėstytojų, — tiesiog ji tebesijautėpriblokšta ir nebuvo pasirengusi normaliam draugiškam pokalbiui.

Nenutuokdama ką daryti, ji atvėrė duris plačiau, ir Ru-

20



T o m f l l M T i H - P i M m i o i

terfordas įžengė į kambarį. Jis atrodė susirūpinęs ir, nespėjusKaterinai prasižioti, vėl prabilo:

— Aš ką tik išgirdau iš nešiko... man labai gaila. Negaliupatikėti, kad tai tiesa.

Katerina atlyžo. Ji atsiduso ir papurtė galvą. Minutėlę jipamiršo raštelį ir žemėlapius.

— Taip... tai siaubinga. Aš...Sekundei jie nutilo, tada Ruterfordas paaiškino savo apsi

lankymo priežastį.— Aš atsiprašau. Nenorėjau trukdyti. Nešikas man pasakė,

kad jūs čia, ir aš tik norėjau daugiau sužinoti, kas atsitiko. Galgalėčiau kuo nors padėti?

Katerina grįžo prie stalo. Pastebėjusi, jog vieno iš žemėlapių kampas kyšo iš po krūvos dokumentų, ji pamėgino atsistoti

taip, kad užstotų šį nuo lankytojo akių.— Ne. Bet dėkoju. Tai didžiulis netikėtumas, ir nors esu

viena artimiausių jo draugų, nežinau daugiau nei jūs. Tai visiškapaslaptis. Nieko nesuprantu.

Ruterfordas nejaukiai stoviniavo prie durų.— Aš turėjau su juo susitikti... mes neseniai susitarėme...

aš beveik nepažinojau profesoriaus — noriu pasakyti, pažinojau jį iš televizoriaus ekrano, esu skaitęs jo knygų, tačiau buvomesusitikę tik kartą. Jaučiausi pamalonintas, nes jis atsiuntė manlaiškelį siūlydamas susitikti, norėjo mano profesionalios nuomonės kažkokiu klausimu... Man labai gaila. Gal aš eisiu. T iesiog keista, nes jis atrodė toks laimingas žmogus...

Jis pasisuko išeiti. Katerina mąstė.Gal Džeimsas Ruterfordas galėtų padėti. Galjis atpažintų tuos

senovinius žemėlapius. Juk jis — žinomas klasikos specialistas...Jos protas, nekantraudamas atskleisti paslaptį, nutarė pasi

naudoti galimybe. Verta pamėginti. Ką ji praras?

JI



T o m I D m t i n 4 > i w i m i i > f

— Žinot, tiesą sakant, gal ir galite man padėti.— Aš labai pasistengčiau, tik kaip? Gal norėtumėt, kad

praneščiau fakulteto draugams šią šiurpią žinią?Ji minutėlę dvejojo.

Ar galiu juo pasitikėti? Ar tai, kad jis turėjo susitikti su pro fesoriumi būtent šiandien, yra atsitiktinumas, ar vyksta kažkas blogesnio?

Prieš parodydama jam žemėlapius ir raštelį, ji turi sužinoti

daugiau. Kodėl profesorius norėjo su juo susitikti?— Ar galėtumėt pasakyti, apie ką būtent profesorius norė

jo su jumis pasikalbėti?Katerina įdėmiai stebėjo svečio veidą, tikėdamasi, kad šis

jai ką nors atskleis. Ruterfordas patraukė pečiais.— Žinoma. Parodysiu jums laiškelį, kurį jis man paliko.Ruterfordas įkišo ranką kišenėn ir ištraukė laišką, kurį pro

fesorius buvo palikęs Anai. Jįs priėjo prie Katerinos ir ištiesė jį jai. Ji skubiai permetė laišką akimis — ir jos veidas apsiniaukė.

Ji pažiūrėjo į Ruterfordą.— Labai drąsūs teiginiai. Ar žinote ką nors daugiau apie

tai? Ar esate kalbėjęs apie tai su juo anksčiau?Ruterfordas perkratė atmintį.— Visų pirma mes kalbėjomės tik kartą. Bet aš visuomet

juo labai žavėjausi. Pritariu jo mintims apie tai, kad visa mūsųveikla veda į susinaikinimą... Tačiau jis manęs nepažinojo —mes atsitiktinai atsisėdome vienas šalia kito prie to paties stalo

per vakarienę Baliolo koledže. Vos tik profesorius sužinojo, kadmano sritis yra klasikinė mitologija, be perstojo kalbėjomės pervisą vakarienę. Tiksliau, jis klausinėjo, o aš stengiausi atsakinėti.

— Ko jis klausinėjo?— Labiausiai domėjosi senovės kataklizmų istorijomis.

32



Buvo akivaizdu, kad jis manė, jog jie kažkaip susiję su jo darbu.

Pavyzdžiui, biblinė istorija apie Nojaus tvaną. Jo nuomone, No

jaus tvanas buvo reali to meto aplinkosaugos katastrofa.— Ką norite tuo pasakyti? Ar yra kitų pasaulio mitų, pa

sakojančių apie tvaną?

— Taip. — Ruterfordas neišlaikęs susijuokė. — Apie 700

ar daugiau.

— Tiek daug? Tai Nojaus istorija nėra vienintelė?

— Švelniai pasakyta. Bet kurioje pasaulio vietoje galite iš

girsti tokių istorijų.

— Bet kurioje?

Ruterfordas, dėkingas už galimybę padėti, suskato ener

gingai aiškinti:

— Taip. Tarkim, Kinijoje. Jie turi mitą apie tvaną, kurisbeveik visiškai atitinka mūsiškį. Pasak jų mito, žmonės pradėjo

maištauti prieš dievus, ir šie žemėje viską apvertė aukštyn kojo

mis. Žemėn krito žvaigždės ir planetos, o pati žemė maišėsi su

dangumi. Ėmė smarkiai lyti, ir žemę apsėmė vanduo... išgyveno

tik vienas žmogus.

Katerina nustebusi išpūtė akis, tačiau nespėjus jai paragintiRuterfordo pateikti daugiau detalių, šis vėl prakalbo.

— Arčiau mūsų, Europoje, graikai turi padavimą apie didį

jį tvaną — netgi turi savo Nojų, vadinamąjį Deukalijoną. Keltai,

vikingai... netgi indai pasakoja panašias istorijas. Štai jų versija.

Manu, istorijos herojus, prausiasi ir staiga aptinka rankoje žuvį.Žuvis, pasirodo, yra pats dievas Višnus — jis prabyla į Manu

ir paprašo jį išgelbėti. Manu įmeta jį į ąsotį, tačiau kitą dieną

žuvis užauga tokia didelė, kad ąsotis bet kurią akimirką gali su

skilti, tad Manu nuneša Višnu į ežerą. Netrukus ir ežeras jam

ii



T o m IDa -ht ih 4 > i « f l m i i > č

tampa per ankštas. Višnus prašosi paleidžiamas j jūrą, ir Manununeša jj prie jūros. Atsidėkodamas Višnus perspėja Manu apie

kilsiantį tvaną, pasiunčia jam laivą ir liepia surinkti po du kiekvienos rūšies gyvūnus ir po vieną kiekvienos rūšies augalą, tadalipti į laivą. Kilus tvanui, Manu išsigelbsti; Višnus nutempialaivą per vandenyną ir išleidžia Manu ant kalno šiaurėje. Manu,Deukalijonas, Nojus — tai tas pats asmuo, arba mitinė figūra,turėčiau sakyti... Norite daugiau pavyzdžių?

Katerina nusišypsojo ir tylėdama linktelėjo. Ji buvo apstulbusi.

Ruterfordas vėl prašneko, šį kartą su mąslia gaidele.— Aš manau, kad profesorius Kentas tikėjo, jog visi šie

mitai turi tikrą pagrindą. Turbūt jis manė, kad tie mitai skirtiperduoti slaptam pranešimui — tam pačiam slaptam praneši mui — ir kad mūsų protėviai per šiuos mitus įspėja mus apiegresiantį pavojų.

— Todėl jis laiške ir sako manąs, kad atkodavo slaptą pranešimą.

— Taip, manyčiau, taip. Aš tikrai norėjau tai sužinoti. Nau

jokai dažnai padaro didelių atradimų kitose srityse, o šis žadėjodidžiausią visų laikų atradimą. Tikėjausi, kad profesorius galibūti kaip Heinrichas Slimanas...

— Kokiu būdu?— Slimanas buvo žmogus, kuris 1898-aisiais atrado senąjį

Trojos miestą. Jis buvo mėgėjas. Iki penkiasdešimties labai sėk

mingas verslininkas. O sulaukęs penkiasdešimties suvokė, jogturi pakankamai pinigų ir jam niekada nebereikės dirbti, todėlgrįžo į universitetą ir studijavo klasikinę filologiją — Sorbonoje,

Paryžiuje.— Ten jis studijavo „Iliadą", istoriją apie Troją. Po kurio

U



T o m I D m t i n 4 > i A « m i D <

laiko jis nusprendė, kad tai nėra mitas, tai tikra istorija, kad poetas Homeras aprašė tikrą miestą ir tikrą karą, ir Achilas bei

Trojos Elena buvo realūs žmonės, o ne poetinė išmonė. Nereikia nė sakyti, kad niekas juo nepatikėjo, akademinė visuomenė

jį išjuokė, tačiau jis išvyko į kelionę, po trejų metų paieškų prieEgėjo jūros atrado Trojos griuvėsius ir įrodė neklydęs.

— Tikėjausi, kad profesorius Kentas gali būti kitas Sli-manas... suprantat, naujas žmogus kitoje srityje, kuris padaro

stulbinamą atradimą, nes jo neriboja iš anksto susidarytos nuomonės, kuris vadovaujasi savo nuojauta.

Katerina klausėsi susimąsčiusi. Nuojauta: tikrasis kelias į mokslinį atradimą. Diena iš tiesų

siaubinga, tačiau j i džiaugiasi, kad gali kalbėtis su Ruterfordu, užuot sėdėjusi viena savo kambaryje.

Ir giliai širdyje ji jautė, kad šis ezoterinis profesoriaus tyrimas yra kažkaip susijęs su tais keistais žemėlapiais...

Nuojauta sakė jai, kad Džeimsu galima pasitikėti, tačiau

Katerina vis dar abejojo. Ji pažvelgė Ruterfordui į akis ir giliaiįkvėpė. Ji parodys jam žemėlapius, tačiau nutylės apie raštelį.— Noriu parodyti jums kai ką svarbaus. Nuskambės keis

tai, tačiau tai susiję su tuo, kas atsitiko šiandien: jūs — klasikosspecialistas, taigi išmanote ką nors apie senuosius žemėlapius?

Ruterfordas nustebo.

— Chm, taip, truputį...Katerina atsigręžė į stalą ir ištraukė žemėlapius iš po šūs

nies kitų popierių. Dar kartą išklojus juos ant stalo, jos įsitikinimas, jog tai realios vietovės, dar labiau sustiprėjo.

— Pažiūrėkite į šiuos žemėlapius ir pasakykite, ar atpažįs

U



Tom Ul4)at ih 4>iAnmi»£

tate juos ir ar jie jums ką nors reiškia. Kad ir kaip keistai skambėtų, tai labai svarbu. Juos man atsiuntė profesorius — prieš

savo mirtį.Ruterfordas priėjo prie stalo ir suskato atidžiai tyrinėti

kiekvieną žemėlapį iš eilės. Po kurio laiko jis pakėlė akis: jožvilgsnis buvo labai rimtas.

— Bijau, kad negaliu jums padėti.Katerinos širdis smuktelėjo. Tada Ruterfordas nusišypsojo.

— Tačiau žinau, kas galėtų. Daktaras Von Dečendas, atsistatydinęs nusipelnęs geografijos profesorius. Esu klausęs jopaskaitų — jis tikrai protingas.

Katerinos akys suspindo:— Žinoma! Von Dečendas — kaip aš nepagalvojau apie jį?

Jis čia, Visų Šventųjų koledže.Ruterfordas nustebo:— Jūs jį pažįstate?— Taip, tiesiog buvau užmiršusi. Mes niekada nesikalba

me apie darbą, bet aš visuomet pasišnekučiuoju su juo dėstytojųkambaryje.

Ruterfordo veidas surimtėjo. Kažkodėl jis nenorėjo, kadšis susitikimas su gražia ir intriguojančia Katerina Donovanbaigtųsi. Tai taip įdomu. Pirmiausia jis gauna keistą kvietimąiš profesoriaus, norinčio aptarti nepaprastai įdomią teoriją, tadaatėjęs sužino apie netikėtą profesoriaus mirtį, o dabar kalbasi sušia ugninga ir nepaprasta moterimi apie paslaptingų žemėlapių

kolekciją. To nė iš tolo negalima palyginti su kasdiene akademine rutina.

— Gal norėtumėt, kad eičiau kartu? Gal dar galėčiau būtinaudingas, nors ir nelabai kuo tepadėjau...

Katerina nežinojo, ką atsakyti. J ką, po galais, ji veliasi?

3 Q



T o m IDiat in °g° J > u u i m i f t {

Vieną minutę skaitė paskutinę paskaitą, kitą bandė suvokti tragišką brangaus draugo mirtį ir tai, kad jis tikrai buvo įsitraukęs

į kažkokį labai keistą tyrimą. O dabar, regis, ji ketina sekti jopėdsakais į tamsą...

Katerina pažiūrėjo į Džeimsą. Ji buvo dėkinga už jo raminamą palaikymą, o mintis, jog teks vienai susidurti su paslaptinga profesoriaus mirtimi, kėlė baimę... Apsisprendusi Katerinatarė:

— Taip. Labai norėčiau.





m u d A m





7

Žymusis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pastatasNiujorke stovi it sargybinis 46-osios gatvės ir 1-osios aveniusankirtoje, tiesiai ant Yst upės kranto, iš kur stebi nuostabų visoManhatano vaizdą. Iš viršutinių pastato aukštų galima matytivakaruose žaliuojantį Centrinį parką, į rytus besidriekiančiusKvynso ir Bruklino priemiesčius bei akį traukiantį tiltų, jun

giančių Manhatano salą su Rytine pakrante, tinklą. Pastatasbuvo sukonstruotas 1958-aisiais, o 39 aukštų konstrukcija baigta1962-aisiais. Visame pasaulyje žinoma Generalinės Asamblėjosdebatų salė, kurioje savo vietą turi po vieną kiekvienos tautosžemėje atstovą, yra trečiame aukšte, pačiame pastato centre.

Mažai kas žino, jog Jungtinių Tautų Generalinės Asam

blėjos pastatas ne tik stiebiasi į dangų, bet ir leidžiasi į žemę. Išviso į Manhatano salos purvą yra suleista vienuolika požeminiųaukštų, sutvirtintų plienu ir betonu. Trys aukštai skirti gara

žams, kuriuose telpa daugybė diplomatinių automobilių, nuolatos kursuojančių tarp įvairių užsienio ambasadų ir JT pagrindinės būstinės. Keliuose kituose aukštuose įrengtos milžiniškos

santechnikos ir oro kondicionavimo sistemos, reikalingos tokiodydžio pastatui prižiūrėti. Tačiau po šiais komunaliniams tikslams skirtų aukštų yra kitų, įžvalgiai sukonstruotų dar prieš

prasidedant Kubos karinei krizei, kurie sutalpintų visą Asamblėją didelio antpuolio virš Niujorko metu. Į juos galima patekti

41



T o o l H l J I J t T I I I J M W M I I D i

atskira liftų sistema, kuri įrengta šiaurrytiniame pastato kampe.Požeminiai aukštai aprūpinti svarbiausiais viršutinių aukštų

įrenginiais, taip pat būtiniausia JAV federaline ar karine įranga.Juose yra didžiulė valgykla, trys aukštai skirti biurams, o viename aukšte įrengti butai. Tačiau svarbiausia tai, kad čia yra tiksližymiosios Generalinės Asamblėjos debatų salės kopija — tamatvejui, jei įvyktų nenumatyta visuotinė katastrofa.

Si salės kopija, įkurta septintame požemio aukšte, niekada

nebuvo naudojama Generalinės Asamblėjos susirinkimams.Iškart po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių JT generalinissekretorius lyg ir norėjo ja pasinaudoti, tačiau nusprendė, kadpasaulis neteisingai tai suprastų. Todėl visos netikėtam atvejuiskirtos patalpos liko stovėti tuščios ir saugiai užrakintos.

Buvo kovo antradienio rytas, 7 valanda, ir du talpūs liftaipastarąją valandą į požeminius aukštus kilo ir leidosi be paliovos. Nuo šeštos ryto daugiau ar mažiau nepertraukiama vora limuzinų ir BMW stojo priešais JT pastatą ir išleisdavo keleivius

į kiemą. Visi atvykėliai buvo vyrai, dėvintys brangius kostiumus.Dauguma baltieji, tačiau buvo ir kitų pasaulio rasių atstovų. Nesidairydami į šalis, jie drožė tiesiai prie apsaugos kordono, kurisstovėjo priešais pagrindinį įėjimą nuo rugsėjo 11-osios įvykių,ir parodę savo kredencialus buvo palydimi pro milžiniškas stiklines duris, kur juos prarydavo įvairiais kampais laužiami saulės

spinduliai.Už stiklinių durų neilgu marmuriniu triumu jie patekdavo

į koridorių, vedantį į šiaurrytinį pastato kampą ir liftus, gabenančius į apatinius aukštus. Nė vienas JT pastato darbuotojasar apsaugininkas visiškai nesistebėjo nesibaigiančia prabangiai

ii



T o m ( D f l f l i m < = § < > J h j m m i i h

apsirengusių atvykėlių virtine. Kasmet JT pastate apsilankodaugiau žmonių nei bet kokioje kitoje viešoje įstaigoje pasau

lyje, tuo labiau kad kiekvienas iš šio ryto lankytojų, regis, buvotinkamai patikrintas saugumo darbuotojų. Puošniai apsirengęvidutinio amžiaus vyrai marmuru klotuose koridoriuose niekonestebino.

Visi lankytojai tiksliai žinojo kur eina ir visi turėjo leidimusį šiaurrytinius liftus; po ketvirčio valandos septintas požemio

aukštas dūzgė it bičių avilys. Nė karto nenaudota GeneralinėsAsamblėjos debatų salės kopija buvo pasiruošusi neplanuotamir nepaprastai rimtam susirinkimui. 7.30 salės pasagos formosauditorijoje patogiai sėdėjo per 300 žmonių. Korporacijos susirinkimas buvo beprasidedąs.

Priešais auditoriją, tribūnoje, kur paprastai sėdėtų pats JTsekretorius, kantriai lūkuriavo blyškaus veido, tamsių plaukųšešiasdešimtmetis vyras, pasidėjęs rankas ant stalo ir stebeily-damasis į salę.

Tai buvo sekretorius Mileris. Jis, kadangi buvo Korporaci jos sekretorius — retomis progomis, kai būdavo būtina, — ves

davo pasaulinės valdymo tarybos susirinkimus. Šiandien buvoviena iš tų retų progų.Lygiai 7.40 sekretorius Mileris atsistūmė nuo stalo ir

atsistojo. Jis buvo maždaug 5 pėdų ir 7 colių ūgio ir, kaip irkiti salėje sėdintys vyrai, atrodė tarsi sėkmės lydimas Volstry-to bankininkas ar įtakingas teisininkas. Vienintelis išskirtinis

bruožas — tamsios užgriuvusiais vokais akys, kurios skrodė salęiš po storastiklių akinių.

Sekretorius Mileris atrodė susijaudinęs. Normaliomisaplinkybėmis jis būtų pasitikęs kiekvieną svečią keisdamasisbūtinomis malonybėmis ir spausdamas ranką, tačiau šiandien

ii



T o m fllMTiN

jautėsi sutrikęs. Jis lėtai vaikštinėjo pirmyn ir atgal prie liftų, o jo veide atsispindėjo didžiulis susirūpinimas.

Labai neįprasta, kad nepaprastai slapta Korporacijos taryba prašytų jį surengti pasaulinės valdymo tarybos susirinkimą.Tokio susirinkimo nebuvo nuo Tarybų Sąjungos žlugimo. Kąvisa tai reiškia? Ką Taryba turi pranešti? Ką jie atsiųs kaip savoatstovą?

Jo svarstymus nutraukė lifto skambutis. Atvyko Tarybos

atstovas. Atsidarius lifto durims, sekretoriaus Milerio gyslosesustingo kraujas. Tarpduryje it kape stovėjo senatorius Kurcas.

Sekretorius Mileris vos sugebėjo nuslėpti nuostabą. Senatorius Kurcas, labai įtakingas ir gerai žinomas politikas, buvoartimas prezidento aplinkai žmogus, todėl dažnai dalyvaudavotelevizijos pokalbių laidose, o tvirta religinių bendruomenių

parama pietinėje rinkimų apygardoje žadėjo jam politinesaukštumas. Jo asmeniniai interesai saugos ir ginklų pramonėjebuvo vieša paslaptis — kaip ir jo siekis tapti kitu Gynybos sekretoriumi.

Nors Korporacijos gretose buvo kelios dešimtys atsistatydinusių senatorių ir kongresmenų, o ką jau kalbėti apie įvairiausių ideologinių požiūrių politikus iš viso pasaulio, toks aukštasasmuo Korporacijos taryboje buvo pirmas.

Sekretorius Mileris pats buvo puikus pavyzdys to, kasformuoja Korporacijos stuburą. Buvo finansininkas, savojekaralystėje turėjęs tokią galią, kokios būtų galėjęs pavydėti Ro

mos imperatorius. Iš savo tėvo paveldėjęs kontrolinį privatausŠveicarijos banko akcijų paketą, jis taip pat turėjo daug ir įvairių natūralių išteklių bendrovių, jam dirbo tūkstančiai žmoniųvisame pasaulyje. Tačiau jis buvo iš tų žmonių, kurie netrokšta

būti dėmesio centre.

U



T o m I f o u m i i ° g ° J i m i d i n

Už ištikimybę Korporacijai jam buvo tūkstančius kartųatlyginta, tačiau jis nebuvo susipažinęs su pirminiais šaltiniais

ir Tarybos struktūros organizacija; jis netgi nežinojo, kaip renkami Tarybos nariai. Tiesą sakant, jis netgi nežinojo Tarybosnarių skaičiaus. Tačiau jis žinojo, jog labai neįprasta, kad į Tarybos darbą taip akivaizdžiai kištųsi tokie aukšti politikai kaipsenatorius Kurcas. Iš tiesų netgi paties senatoriaus Kurco administracijoje, įskaitant patį prezidentą, atsirastų žmonių, kuriuos

šokiruotų tikroji Korporacijos galia.Sunkiai nurijęs seiles, sekretorius Mileris žengė į priekį:— Sveiki atvykę, senatoriau. Malonu jus čia šiandien ma

tyti.Senatorius išžengė iš lifto. 6 pėdų ir 1 colio, jis atrodė tvir

tas ir gyvybingas, kaip ir per televizorių. Jaunystėje jis buvo labaivykęs koledžo lengvaatletis, matyt, ir dabar dar sportavo. Kažkada juodi plaukai pilkėjo ties smilkiniais, tačiau jis tebebuvopatrauklus vyriškis. Senatorius ištiesė ranką:

— Jūs tikriausiai sekretorius Mileris.— Taip, sere, teisingai. Prašom. Turiu pasakyti, mums labai

didelė garbė...Tamsios senatoriaus akys nužvelgė koridorių. Slaptosiostarnybos asmens sargybiniai laukė jo pirmame aukšte. Niekamnedaroma išimčių, netgi Jungtinių Valstijų senato nariui. Sekretorius Mileris nervingai tarė:

— Viskas paruošta. Aš sukviečiau Korporacijos susirinki

mą, kaip prašė Taryba.Jis nutilo nesmagiai jausdamasis. Kai buvo apsikeista ma

lonybėmis, senatorius Kurcas prabilo su metaline gaidele balse:— Ar esate tikras, kad čia saugu?Jis apsižvalgė, tada šiurkščiai tęsė:

i i



— ...ironiška, kad naudojamės Jungtinių Tautų būstinekaip pakyla mūsų paskutiniam žingsniui j valdžią, tačiau būtų

labai negerai, jei be reikalo patrauktume dėmesį šioje stadijo je...

Sekretorius, truputį įsižeidęs, ištiesė ranką į pagrindinę salękaip pažas, kviesdamas karalių.

— Sis susirinkimas yra labai rimtas. Jungtinių Tautų pastatas yra puiki priedanga mūsų susitikimams. Žemė priklauso

Niujorko Uostui, kurį mes savo ruožtu kontroliuojame. Tačiaukaip visuomet tai bus mūsų pirmas ir paskutinis susitikimasšioje vietoje...

Senatorius truputį atsipalaidavo, ir jo veide pasirodė platišilta šypsena.

— Gerai. Puikiai padirbėjote. Labai greitai viso šito mumsnebereikės... — Jis išraiškingai pamojavo kaire ranka. — Mūsųaukščiausioji valdžia dar keletą dienų turi egzistuoti ypač teisėtomis sąlygomis. Pirmadienio rytą, auštant pavasario ekvinokcijai, šios priedangos galėsime atsisakyti.

Jis nutilo, paskui piktai, tarsi neabejodamas, jog sekretorius

meluos, paklausė:— O profesorius?Mileris vos pastebimai prisimerkė. Jis jautėsi nesmagiai,

varstomas įdėmaus senatoriaus žvilgsnio. Kiekvienas jo kūnonervas trimitavo, jog čia netinkama vieta būti. Bet kodėl, kai jiebeveik pasiekė sėkmę, senatorius tiek klausinėja apie profesorių

ir spiriasi sunaikinti visus jo darbo įrodymus? Kokią grėsmę galikelti senų žemėlapių kolekcija?

Sekretorius Mileris galėjo tik numanyti, jog Taryba turisavų neaiškių priežasčių — jam visas šis reikalas buvo neaiškus.Jis pažiūrėjo senatoriui į akis, sunkiai nurijo seiles ir linktelėjo.

i i



T o m IRaa t im J > i M m i » i

— Atlikta.Senatorius Kurcas patenkintas suniurzgė. Tada suraukė

kaktą.— Tai labai blogai, sekretoriau, labai blogai. Bet kaip ten

sakė Šekspyras? „Poreikiai turi..."Staiga jis plačiai nusišypsojo ir paplekšnojo sekretoriui per

nugarą.— Nesijauskite kaltas, sekretoriau. Mes kariaujame, o pro

fesorius kėlė tiesioginę grėsmę Korporacijos interesams. Karaisudėtingi ir nešvarūs — visada būna aukų.

Senatoriaus lūpų kamputyje šmėstelėjo nežymi šypsenėlė.Tačiau netrukus ją pakeitė įtariai suraukta kakta. Senatoriausžvilgsnis vėl įsmigo į sekretorių. Jo balsas iš linksmo ir raminamo tapo šaltas ir įtarus.

— Leiskite jums kai ką priminti, sekretoriau, kai ką nepaprastai svarbaus. Mūsų tikslui šioje žemėje nėra nieko pavo-

jingesnio už asmeninę iniciatyvą. Nieko. Kalbu apie profesorių.Mūsų konstitucija palaiminta tuo, kad mes leidžiame žmonėmsšiek tiek nukrypti nuo užsibrėžto tikslo, suteikiame jiems šiek

tiek laisvių. Kai kas pasakytų, kad per daug laisvių...Sekretorius stovėjo nejudėdamas.— Žinoma, tai gerai, — tęsė Kurcas. — Tačiau bėda ta,

kad žmonės per daug prisigalvoja. Taip yra todėl, kad jie negali matyti bendro vaizdo — tą galime tik mes. Deja, turiupasakyti, kad mums nevalia taip rizikuoti. Jei tai reiškia, jog kai

ką reikia nutildyti, tuomet taip ir padarysime. Parodykit mankarą, kuriame nebuvo aukų, ir aš parodysiu jums greitą pralaimėjimą... Visada galvokite apie bendrą vaizdą. Korporacija turiužbaigti savo darbą žmonijos labui. Tai, kas gerai Korporacijai,gerai Amerikai. Dievas leido mums naudotis natūraliais pa-

n



T o m f l l f l U T i N J > i w i i n i » i

šaulio ištekliais, ir mes turime juos išnaudoti, kol to nepadarėkas kitas.

Jie palengva nužingsniavo salės link. Senatorius Kurcas apkabino sekretorių per pečius, tarsi treneris, guodžiantis aikštelępaliekantį žaidėją.

— Jei žmonės žinotų, kas jų laukia netolimoje ateityje,mūsų valdžia per naktį prarastų kontrolę. Naujojo Orleanokatastrofa atrodytų it iškyla, palyginti su tuo, kas atsitiktų. Aš

neperdedu. Gatvėse kiltų maištai, ir civilizacija žlugtų. Įsiviešpatautų prievarta ir anarchija. Tačiau laiką tokiam chaosuirinksimės mes.

Sekretorius pritariamai sumurmėjo. Jie prisiartino prie debatų salės durų. Senatorius vėl stabtelėjo, tarsi jam būtų dingtelėjusi itin nemaloni mintis.

— Tačiau mes turime tęsti, — tarė jis.— Taryba reikalauja,kad jūs stebėtumėte buvusius profesoriaus bendradarbius. Dabar svarbiausia — surasti ir sunaikinti žemėlapius. Ar atrinkotetam tinkamus agentus ir ar pasiuntėte juos į koledžą? Tikiuosi,tą žemėlapį, kuris pateko į mūsų rankas Peru, jau sudeginote?

— Taip, senatoriau. Žinoma — kaip prašėte.Senatorius Kurcas pasitaisė kaklaraištį ir giliai įkvėpė prieškreipdamasis į sekretorių paskutinį kartą:

— Gerai. Tvarka. Tai, ką daro Korporacija, yra visuomenėslabui, tačiau turi likti už uždarų durų... Toks jau tas pasaulis. Odabar pristatykite mane dalyviams. Laikas paskelbti gerą žinią.

Iki pavasario ekvinokcijos liko tik šešios dienos, o tada mes pagaliau būsime...



T o m IDm t in °įgo j H j u i m i t t

0

Jveikę paskutinį laiptų maršą, jie išniro aukščiausiame VisųŠventųjų koledžo aukšte. Katerina, šiek tiek uždususi, patenkinta aiktelėjo:

— Ak! Jis čia... — Vienintelės medinės durys laiptų aikšte

lėje buvo praviros. — Demonstruoja savo ąžuolą...Ruterfordas suglumo.— Ką daro?— A, tai toks koledžo posakis. Visi šie kambariai turi dve

jas duris. Išorines iš ąžuolo ir vidines. Jei palieki išorines durispraviras, vadinasi, lauki svečių — demonstruoji ąžuolą. Eime.

Ruterfordas stabtelėjo laiptų viršuje įsikibęs į turėklą ir pažvelgė į Kateriną.— Kaip manai, ar turėtume pasakyti jam apie profesoriaus

Kento mirtį, jei jis dar nežino?Katerina atrodė galutinai apsisprendusi. Jos abejones buvo

pakeitęs tvirtas nusistatymas.

— Ne, aš taip nemanau... Jei jis dar nežino, tada ir nesakykime. Mes atėjome čionai tik pasiteirauti apie žemėlapius.

Ji ryžtingai pasibeldė.Po ilgos minutės sunkios ąžuolinės durys sugirgždėjo ir

atsidarė, atverdamos mažą prieangį ir neaukštą apkūnią figū-riĮ. Daktaras Von Dečendas buvo ką tik įžengęs į šeštą dešimtį

vyriškis bąlančiais plaukais ir blunkančiais imbiero spalvos netvarkingais ūsais. Vilkėjo gerai pasiūtą, šiek tiek padėvėtą trijųdūlių tvido kostiumą.Jis palinko į priekį ir pažvelgė įjuos proNfnrilBtiklius akinius. Ore pasklido šviežio tabako kvapas. Poiiklmirkos daktaro Von Dečendo veidas nušvito.

4Q



T o m (IIm t ih °į§° J H M m i i t

— Katerina! Koks malonus netikėtumas. Jeik, įeik tučtuojau ir eime išgerti arbatos! O kas čia su tavimi... tikriausiai

naujasis vaikinas?Katerina paraudo.— Ne. Tai kolega iš Brasenouzo koledžo — Džeimsas

Ruterfordas. Džeimsas yra klasikos specialistas ir senovinio pasaulio ekspertas...

Daktaras Von Dečendas palydėjo juos j jaukų darbo kam

barį nujausdamas, jog tai nėra paprastas draugiškas vizitas. Katerina atrodė neįprastai įsitempusi. Kai apsikeitė malonybėmisir patogiai įsitaisė odiniuose krėsluose aplink tuščią židinį, jisperėjo tiesiai prie reikalo.

— Taigi — kas jums kelia nerimą?Katerina nervingai dirstelėjo į Ruterfordą, tada prabilo.

— Chm, mes norėtume, kad jūs pažiūrėtumėt į keletąžemėlapių ir pasakytumėt, ar atpažįstate juos... — Ji atsargiaipadėjo voką ant stalo.

Von Dečendas prisidegė pypkę, pasikeitė akinius ir ėmėtraukti žemėlapius iš voko, rūpestingai dėliodamas juos ant sta

lo. Jis jautė, kad jaunųjų jo svečių smalsumas yra šis tas daugiaunei tik akademinis domėjimasis. Labai tikiuosi, kad atpažinsiu tuos žemėlapius, kitaip šie du jauni žmonės labai nusivils...

Atsukęs lempos šviesą į pirmąjį žemėlapį, daktaras VonDečendas ėmė tyrinėti dokumentą.

— Chm. Labai, labai įdomu. Nepaprastai įdomu...

Katerina įdėmiai stebėjo daktaro Von Dečendo veidą.— Gal galėtumėte tiksliau?Von Dečendas žvilgtelėjo į ją pro akinių viršų.— Iš kur jūs gavote šiuos žemėlapius — jei, žinoma, tai

nėra paslaptis?

EO



T o m d l J A T i N ° g ° 4 > i A - n m i t > £

Akimirką Katerina dvejojo. Ji pažiūrėjo į Ruterfordą. Šis

kilstelėjo antakius parodydamas spręsti jai.

— Iš profesoriaus Kento.— Aaach! Kento, kaipgi! O kuo jį sudomino šie žemėlapiai?— Na, jei jūs ką nors apie juos papasakotumėt, mes galbūt

galėtume suprasti.— Gerai, bet pasiruoškite. Tai nėra paprasti žemėlapiai.

Kai kas pavadintų juos labiausiai keliančiais nerimą žemėlapiais

istorijoje.

Q

Septintame JT pastato požemio aukšte sekretorius Milerisatsistojo ir patapšnojo per mikrofoną, stovintį priešais jį antstalo. Atsikrenkštęs jis prabilo:

— Ponai, pristatau jums senatorių Kurcą.

Sekretorius pagarbiai pastatė mikrofoną priešais senatoriųir vėl atsisėdo. Senatoriui Kurcui pakilus nuo kėdės, auditorijasuošė. Jis paėmė mikrofoną ir prakalbo:

— Dėkoju, sekretoriau Mileri, ir dėkoju jums visiems,atvykusiems iš taip toli. Aš vis dar manau, kad šiame vaizdokonferencijų amžiuje niekas negali pakeisti realių susitikimų

akis į akį, po kurių netgi galima kartu išgerti alaus. Tikiuosi,sekretorius leis mums vėliau tai padaryti.

Salė pritariamai nusijuokė. Senatorius Kurcas pažiūrėjo įsekretorių ir prieš tęsdamas globėjiškai nusišypsojo:

— Kai kurie iš jūsų atvyko į šį susirinkimą iš labai toli,

EI



T o m ( D u J t r i H J > i w i m i i > t

todėl pirmiausia norėčiau patikinti, kad visos jūsų pastangosatvykti čionai bus įvertintos. Šiandien mes pasirengę pasitikti

lemiamą momentą.Dalyviai atidžiai klausėsi.— Pirmadienio rytą, 8.05, prasidės įvykiai, kurie baigsis

visišku pasaulinio status quo sugriovimu ir mūsų įžengimu į pasaulinę valdžią. Aš kalbu apie paskutinį lemiamą smūgį...

Salėje nuvilnijo nekantrus šurmulys. Be abejonės, senato

rius — patyręs oratorius. Buvo nesunku įsivaizduoti jį televizijoje bauginantį, o vėliau raminantį daugianacionalinę žiūrovųauditoriją.

Sekretorius žvilgtelėjo į laikrodį, tada tyliai atsistojo irnutipeno prie durų. Niekas jo nepastebėjo. Visų akys buvo nukreiptos į senatorių — susirinkusieji nemirksėdami klausėsi

jiems dėstomo plano. Stambus apsaugos darbuotojas atidarėsekretoriui duris, ir šis tyliai išslinko į koridorių.

Nepaisydamas savo nuostatos dėl profesoriaus ir jo bendrininkų persekiojimo, jis turi atlikti darbą. Profesoriaus žemėlapiai vis dar nerasti — gali būti, jog kažkas kažkur dabar juos

apžiūrinėja. Laikas pajudinti agentus Anglijoje.

10

Daktaras Von Dečendas išlankstė vieną iš žemėlapių antstalo. Katerina ir Ruterfordas žvelgė į jį nieko nesuprasdami. Jisbuvo jau toks nusitrynęs, kad žemių ir retų upių bei salų kontūrai vos matėsi.

E2



T o m I D m t i n = # > G i m i m u

— Vakarų empirinis pažinimas yra tarsi didžiulė užtvanka,pastatyta iš daugelio individualių pažinimo plytų, — tarė sena

sis daktaras. — Kartais mokslininkai atranda pažinimo plytą,kuri paprasčiausiai netinka į jai skirtą vietą užtvankoje. PiriReso žemėlapis, štai šis žemėlapis prieš mus, yra geriausias topavyzdys. Niekas, kartoju, niekas negali paaiškinti šios keistosformos plytos, kuri yra Piri Reso žemėlapis.

Daktaras Von Dečendas pasitaisė akinius ir tęsė.

— Jis buvo sudarytas Konstantinopolyje 1513 mūsų erosmetais. Piri Resas, Turkijos laivyno admirolas, nupiešė jį antgazelės odos. Jame pažymėta Afrika, Pietų Amerika ir šiaurinėAntarktidos pakrantė — kai joje dar buvo atogrąžų rojus, priešpasidengiant ledynu. Žinoma, Piri Resas ne pats atliko apžvalgą. Jis teigia pasinaudojęs daugeliu žemėlapių iš Osmanų

imperijos archyvų.— Dabar mes galime būti beveik tikri, kad Antarktidos

pakrantė buvo nepasidengusi ledu tik nuo 14 000 metų priešKristų iki 4000 metų prieš Kristų. Iki to laiko vyravo ledynmetis, ir Antarktida buvo visiškai palaidota po milijardais tonųledo, kaip yra ir šiandien.

— Dabar matote, kokių problemų kelia šis žemėlapis.Neįmanoma, kad jis būtų buvęs sudarytas kuriuo nors metu po 4000 metų prieš Kristų, — nes nuo tada Antarktida buvo padengta ledu ir tokia išliko iki mūsų dienų, — tačiau 4000 metųperiodas prieš Kristų yra žinomas kaip bronzos amžius. Tuometu nebuvo mums žinomos civilizacijos, kuri būtų galėjusi

ištyrinėti pakrantę.— Trumpai tariant, šis paprastas žemėlapis tarsi paneigia

pasaulio istorijos pagrindus, kokius mes juos žinome šiandien.— Bet tai neįtikėtina, — tarė Katerina. Ji metė žvilgsnį į

Ruterfordą, kuris irgi atrodė priblokštas.

Ei



T o m I D m t i n ° & ° - P i ^ m i D l

— Būtent. Štai todėl ir sakau, kad šis žemėlapis vadinamaslabiausiai keliančiu nerimą visų laikų dokumentu. Šio universi

teto koridoriuose, tiesą sakant, visuose Vakarų pasaulio universitetuose...

Daktaras Von Dečendas pamojavo ore ranka, apvesdamaskambario sienas ir už jų.

— ... civilizacija prasidėjo 4000 metų prieš Kristų nuo šumerų. Paskutinis ledynmetis baigėsi maždaug 8000 metų prieš

Kristų. Pasitraukus ledui, j atmosferą plūstelėjo drėgmė ir sugrįžo gyvybė. Neolito periodo medžiotojai, išvargę ilgą ledo amžių,staiga atrado, jog gyvenimas šiek tiek palengvėjo, o tai vedė pasšumerus ir j derlingus laukus, j pirmųjų žemdirbių gyvenvietes.Pasak ortodoksų istorijos, žmonija iki 4000 metų prieš Kristųbuvo „atsilikusi" — tikrai nebūtų sugebėjusi tiksliai nubraižytipasaulio žemėlapių. Nuo tada „civilizacija", ir aš tariu šį žodįironiškai, išsirutuliojo iki mūsų dienų su visais savo priklau-siniais — atominėmis bombomis, erdvėlaiviais ir pasauliniaiskarais.

Akivaizdu, kad jis nėra pažangos'salininkas, pagalvojo Ru

terfordas. Bet tai tikrai stulbinamas dalykas. Iš kur profesorius gavo šiuos žemėlapius? Ir ką jis ketino su jais darytif — Kaip matote, — užbaigė Von Dečendas, — nėra isto

rinės versijos, kuri paaiškintų Piri Reso žemėlapį, todėl jis paprasčiausiai neminimas.

— Tai kodėl vis dar vyrauja įprastinė istorinė versija? —

paklausė Ruterfordas. — Kodėl jūs visiems nepapasakojate apiešį žemėlapį?

Daktaras Von Dečendas trumpai į jį žvilgtelėjo.— Mano berniuk, žymus pasaulio fizikas Maksas Plan

kas yra pasakęs: — Daktaras Von Dečendas teatrališkai atsi

U



T o m f l l M T I t t j H W M I I D f

krenkštė. — Nauja mokslinė tiesa triumfuoja ne todėl, kad j i įtikina savo oponentus ir priverčia juos pamatyti šviesą, bet todėl,

kad jos oponentai pamažu išmiršta ir naujoji karta užauga su tuo, ką žino.

Jei tai būtų tiesa, mąstė Katerina, tada praeitis būtų užtvin dyta pamirštų, seniai ištrintų tiesų. O kai kurie žmonės gali būti paprasčiausiai nužudomi, kad įsivyrautų žudikų pasaulėžiūra.

Mintis ją išgąsdino, ir ji prisiminė profesorių. Bet žmonės

juk nežudomi dėl idėjų, ar ne? Didžiai sunerimusi, ji prisivertėsutelkti dėmesį j Von Dečendą, kuris atsistojęs vaikštinėjo pokambarį.

— Kad jau kalbame tokiu įdomiu klausimu, parodysiu jums vieną laišką. Kažkur jį čia turėjau... minutėlę... Tai laiškas,kurį pulkininkas leitenantas Olmajeris iš JAV karinių oro pa

jėgų 8-ojo žvalgybos dalinio parašė senovės žemėlapių ekspertui profesoriui Čarlzui Hepgudui iš Kyno koledžo NaujajameHampšyre. Tasai profesorius Hepgudas buvo prašęs jį palygintiPiri Reso žemėlapį su žvalgybos dalinio darbu tyrinėjant Antarktidą, — to anksčiau niekas nebuvo daręs. Olmajerio atsaky

mas kalba už save.Von Dečendas nušlubavo prie knygų lentynos ir peržvelgęsknygų nugarėles pasistiebęs ištraukė aplanką, pilną laiškų. Tadapadėjo jį ant stalo priešais Kateriną ir Ruterfordą.

8-asis žvalgybos dalinys

JAV karinės oro pajėgos Vestoverio oro pajėgų bazė

Gerbiamas profesoriau Hepgudai, mūsų organizacija atsižvelgė į jūsų prašymą įvertinti

ii



T o m I D m t i n 4 > i A « m i » £

tam tikrus neįprastus Piri Reso žemėlapio, sudaryto 1513-aisiais, ypatumus.

Teiginys, jog apatinėje žemėlapio dalyje pažymė ta Princesės Marios pakrantė Karalienės Modės Žemėje Antarktidoje irPalmerio kyšulys, yra pagrįstas. Mūsų nuomone, tai logiškiausias ir teisingiausias žemėlapio interpretavimas.

Geografinės detalės, parodytos apatinėje žemėlapio

dalyje, neįtikimai tiksliai atitinka seisminio tyrimo, atlikto švedų ir britų ekspedicijos Antarktidoje 1949-aisiais, rezultatus.

Tai rodo, kad pakrantės linija buvo nubrėžta žemėla pyje prieš atslenkant ledynams.

Šiuo metu ledo danga šiame regione yra apie mylią storio.

Mes nesuprantame, kaip suderinti duomenis šiame žemėlapyje su tariama 1513-ųjų geografinepadėtimi.

Pik. lt. Haroldas Z. Olmajeris,

JAV KOP vadas

Ruterfordas nebeiškentė:— Tai neįtikima! Kodėl mes nieko nežinome apie šį žemė

lapį? Kodėl juo iki šiol nesusidomėta?Jis pašoko ir suskato žingsniuoti po kambarį.

Katerina stebėjo jo plačius pečius ir netvarkingai ant apykaklės krentančius plaukus. Von Dečendas liūdnai linktelėjo irtęsė:

— Kad ir kaip būtų keista, Hepgudas, padaręs savo pirmąjįatradimą,— JAV KOP dėka, — susisiekė su Albertu Einšteinu.

EC



T o m f l l u j t T i N - I H w i m i & f

Matyt, jam reikėjo patvirtinimo, tad kodėl negavus jo iš patiesšiuolaikinės fizikos tėvo?

— Su Einšteinu! Oho! Hepgudas su bet kuo neprasidėda-vo... — tarė Ruterfordas.

— Būtent. Ir jis pasirinko tinkamą žmogų. Einšteinas, kaipvisi žymūs mąstytojai, visada gerbė naujas idėjas, net jei jos neturėdavo jokio mokslinio pagrindimo. Pažiūrėkite — tai ištraukaiš įžangos, kurią Einšteinas parašė vienai iš Hepgudo knygų.

Von Dečendas ištraukė iš lentynos kitą knygą ir pastūmė ją per stalą.

— Aš dažnai gaunu laiškų iš žmonių, norinčių pasikon sultuoti su manimi dėljų neišspausdintų minčių. Nereikia nė sakyti, kad šios idėjos labai retai turi mokslinį pagrin dimą. Tačiau mane sudomino jau pats pirmasis pono Hep gudo laiškas. Jo mintis originali, labai paprasta ir—jei j i pasitvirtins — labai reikšminga viskam, kas susiję su žemės paviršiaus istorija...

A. Einšteinas.

Katerina ir Džeimsas susižvalgė. Tačiau Von Dečendasnieko aplinkui save nematė. Jis atsilošė kėdėje ir užsimerkė.

— Mūsų profesorius Hepgudas, — tęsė jis, — domėjosiPiri Reso žemėlapiu, nes manė, jog tai padės įrodyti jo teorijąapie žemės plutos poslinkius. Jis tikėjo, kad gana dažnai visa

žemės pluta pasislenka. Jūs tikriausiai esate girdėję apie tektoninių platformų judėjimą?

Jie abu linktelėjo.— Ten, kur jos susijungia, paprastai būna daug vulkaninės

kilmės veiklos, — tarė Katerina.

E 7



T o m I D m t i n 4 > i M m i » £

— Teisingai. Pasislinkusi San Andreso linija, einanti perKaliforniją, yra dviejų platformų susijungimo pavyzdys. Todėl

Kalifornija kenčia nuo nuolatinių žemės drebėjimų. Kad irkaip ten būtų, Hepgudas tikėjo, kad atskiros platformos ne tiktrankosi ir trinasi viena į kitą, bet ir kartais juda kartu. Įsivaizduokite žemės plutą, litosferą, it milžiniško kiaušinio lukštą.Kai kuriose vietose litosfera yra tik 30 mylių storio. Po ja — išsilydžiusios uolienos, metalai, įvairiausios dujos ir skysčiai. Teo

riškai nėra priežasties netikėti Hepgudo minties teisingumu. Joteigimu, priežastis, dėl kurios Antarktida neužšalo anksčiau, yrata, kad kažkada ji buvo visiškai kitoje vietoje — apie 30 laipsniųtoliau į šiaurę. Įdomu, ar ne? Dar daugiau — Einšteinas jampritarė — jis taip pat tikėjo, kad Piri Reso žemėlapis yra tikras.Tačiau nei Hepgudas, nei Einšteinas nemėgino paaiškinti, kasprieš 4000 metų prieš Kristų galėjo taip sumaniai nubraižytižemėlapį... Tai lieka paslaptimi.

Katerina ir Ruterfordas spoksojo į Von Dečendą praradęžadą. Sis įkišo ranką į voką ir išėmė kitus žemėlapius. Džiugiaimurmėdamas sau po nosimi, jis išklojo dokumentus ant stalo ir

atsitraukė.— Jis turi juos visus! — tarė nustebęs.— Ką norite tuo pasakyti? — sukruto Katerina.— Kentas sugebėjo surinkti visų keisčiausių pasaulio že

mėlapių kopijas. Žiūrėkit!Dabar jau Von Dečendas nekantriai vartė žemėlapius, žiū

rėdamas į kiekvieną paeiliui.— Štai žemėlapis, kurį sudarė vienas žymiausių visų laikų

kartografų Džeraldas Kremeris. Gali būti, kad jūs girdėjote jopseudonimą — Merkatoras. Jo žemėlapis rodo Antarktidą priešledynmetį ir tiksliai atspindi jos geografinius ypatumus. O čia



T o m f l l M i i N 4 > i A « m i » £

turime žymųjį Buašo žemėlapį. Protu nesuvokiama! Buašas iš

leido savo žemėlapį 1737-aisiais ir pagrindė jį senoviniais šal

tiniais, kurie dabar dingę. Jo žemėlapyje neužšalusi Antarktidasusideda iš dviejų žemynų, šiuos skiria aiškus vandens kanalas.

Tai patvirtinta tik dvidešimtame amžiuje, kai buvo atlikti di

džiuliai topografiniai matavimai.

Katerina ir Ruterfordas apstulbę žvelgė vienas į kitą. Jie

jautėsi suintriguoti — žemėlapių implikacijos buvo įžvalgios.

Kaip ir dogonų paslaptis, apie kurią ji vos prieš kelias valandas

pasakojo studentams, žemėlapiai kėlė daugybę neįmanomų at

sakyti klausimų, tik šį kartą tai nebuvo akademinis žaidimas.

Vien šia nepaprasta žemėlapių kolekcija buvo galima paaiškinti,

kodėl mirė profesorius.

11

Pasigirdo beldimas į duris, ir daktaras Von Dečendas atsisuko. Įėjo miniatiūrinė filipinietė tarnaitė, nešina padėklu su

dideliu arbatinuku, ąsotėliu pieno ir trimis puodeliais su lėkš

tutėmis.

— A, Moli. Arbata. Puiku!

Von Dečendas pašoko ir surinko žemėlapius nuo stalo.Tarnaitė padėjo padėklą ir pasišalino.

— „Lapsang Suchong". Gersite?

Katerina ir Ruterfordas linktelėjo.

Gurkšnodamas arbatą ir jausdamas, kaip atsigauna jo kū-

EO



T o m ( D f l f t i m

nas, Ruterfordas pagalvojo, jog turėtų bent pasistengti pakovotiuž įprastinį istorinį požiūrį.

— Galbūt tuos žemėlapius sudarė priešistoriniai migruo jantys žmonės? Gal keliaudami aplink pasaulį 5000 ar 6000metų prieš Kristų jie pavaizdavo tai, ką matė? — svarstė jis.

Von Dečendas į jį šelmiškai žvilgtelėjo.— Taip... Taip ir matau juos! Plaukiančius tomis karvės

odos valtelėmis per 50 pėdų aukščio Pietų Atlanto bangas. M a

tau, kaip jie ieško savo kompasų, rašiklių ir popieriaus. O varge!Pamiršau: rašikliai, popierius ir kompasai dar nebuvo išrasti. Kągi, galbūt jie naudojosi medžio žieve, kriauklėmis ar akmenslentelėmis... bet vis dėlto — pasakykit man — iš kur jie žinojo,kur esą? Juk pasak šiuolaikinės istorinės versijos, mes kalbameapie primityvų bronzos amžių, apie žmones be technologijų ir

žinių. Kaip tuose siaubinguose vandenyse jie galėjo žinoti, kuresą?

— Atsiprašau, nesupratau?— Ką žinote apie ilgumą ir platumą? — paklausė Von

Dečendas.— Nedaug, — prisipažino Ruterfordas.

O Katerina, nebloga astronome, negalėjo suprasti, kodėl jieapie tai kalba.

— Aš žinau, kas tai, bet neįžvelgiu ryšio, — įsiterpė ji.— Tai gal galėtum paaiškinti apie ilgumas ir platumas

mūsų draugui? Užtikrinu tave, labai svarbu, kad jis tai suprastų.Katerina pažvelgė į vieną, paskui į kitą vyrą, atsiduso ir ėmė

aiškinti.— Gerai. Ilguma ir platuma yra įsivaizduojamas žvejybinis

tinklas, supantis pasaulį. Horizontalios linijos, einančios iš rytųį vakarus, vadinamos platuma, o vertikalios, einančios iš šiaurėsį pietus, — ilguma. Kol kas aišku?

£ 0



T o m I D m t i i i ° g ° J > i w i m i i > f

— Aha. Esu matęs jas pasaulio žemėlapiuose, — patvirtinoRuterfordas.

— Dabar įsivaizduok— jei turėčiau pranešti tau, kuriamepasaulio taške esu, aš pasakyčiau tau savo koordinates tametinkle, ir tu galėtum nustatyti tikslią mano buvimo vietą.

— Logiška.— Pirmiausia mums reikėtų pagrindinio dienovidinio.

Nulinio laipsnio, nuo kurio galėtume atlikti visus matavimus.

Tai galėtų būti bet kuri mūsų pasirinkta ilgumos linija, einantiiš šiaurės į pietus, jei tik abu naudosimės ta pačia. Taip jau atsitiko, kad dėl kažkada jūrose dominavusios Britanijos ilgumoslinija, einanti iš šiaurės į pietus per Karališkąją Grinvičo observatoriją, kerta Londoną, todėl jis yra nuliniame laipsnyje. Taigi

jei esi Niujorke, tai esi „74 laipsnius į vakarus" nuo Grinvičo, o jei esi Honkonge, vadinasi, esi „100 laipsnių į rytus" nuo Grinvičo, ir taip toliau. Supranti?

— Taip. Kuo puikiausiai, — nusišypsojo jai Ruterfordas.— Toliau viskas nebe taip paprasta. Neketinu aiškinti ko

dėl, nes tai labai sudėtinga ir mes paprasčiausiai neturime laiko,

bet norint nustatyti ilgumą reikia užsirašyti išvykimo laiką iržymėtis jį visą laiką kelionės metu — ir labai tiksliai.— Tai gali pasirodyti visai nesunku, tačiau yra priešingai.

Netgi aštuonioliktame amžiuje patys geriausi chronometraiper valandą prarasdavo minutę. Tai beviltiška, nes vos keletasminučių gali niekais paversti visus kapitono skaičiavimus — jis

gali nuklysti į šoną per dešimtis mylių ir praplaukti pro šalį. Įsivaizduok, kaip toli jie būtų po kelių dienų, o ką jau kalbėti apiekeletą mėnesių. Dauguma laikrodžių turėjo švytuoklės mechanizmą, todėl natūralu, kad bangoms mėtant laivą jie negalėjotinkamai veikti, o ką jau kalbėti apie besikeičiantį laikrodžio

Cl



T o m (HflftTm =#> 4>i4tJimit>£

greitį dėl temperatūros ir drėgmės svyravimų. Per visą žmonijosistorijos gyvavimą jūrininkai svajojo apie laikrodį, kuris galėtų

įveikti šią problemą. Bet kai sudužo laivas ir žuvo 6000 jūreivių, Ilgumos taryba, Britų valstybinis departamentas, pasiūlėapvalią 20 000 svarų sumą tam, kas išras jūrinį chronometrą,kuris tiksliai veiktų plaukiant 30 jūrinių mylių greičiu per ilgesnę nei šešių savaičių kelionę. Tai padaryti pasišovė DžonasHarisonas. Prireikė 40 metų, kol jam pagaliau pavyko sukurti

tokį chronometrą, tačiau tai buvo didžiulis laimėjimas! — baigė Katerina.

— Nuostabu. Kada tai buvo?— Apie 1760-uosius.Katerina pažvelgė į Von Dečendą. Jis paskatinamai link

telėjo.— ... kad ir kaip ten būtų, manau, daktaras Von Dečendas

norėjo pasakyti, jog iki to išradimo niekas — nei romėnai, neiegiptiečiai ar šumerai, ar kokia kita civilizacija...

— Mums žinoma, — įsiterpė daktaras Von Dečendas.Katerina kilstelėjo antakį ir tęsė:

— ... mums žinoma civilizacija nesugebėjo tiksliai nustatyti ilgumos.Von Dečendas gurkštelėjo arbatos ir išdykėliškai nužvelgė

juos abu.— Tai kaip, sakykite, mes paaiškinsime faktą, kad geogra

finiai taškai, taip kruopščiai pažymėti Kento žemėlapiuose, yra

būtent tose tiksliose ilgumose ir platumose?Kateriną vėl apėmė toji pati nenusakoma baimė.O ne! Daugiau jokio istorijos nagrinėjimo...Tačiau daktaras Von Dečendas smagiai tęsė:— Taip. Tai irgi labai geras klausimas. Visi šie žemėlapiai

C 2



Tom dlMTiN cgh

tiksliai nurodo čia pažymėtų žemių vietas. Netgi Zeno žemėlapis, sudarytas 1380 mūsų eros metais, rodantis Grenlandiją ir

kitas Islandijos jūras, tiksliai nurodo mažas saleles, susitelkusiasArkties vandenyno platybėse, ir kartu pateikia tikslias jų ilgumas ir platumas. Kaip tai įmanoma?

Daktaras pašoko ir pagautas įkvėpimo ėmė stypčioti pokambarį.

— Jūs tikriausiai esate matę daug įvairių pasaulio žemė

lapių. Kai kuriuose iš jų visos šalys atrodo labai ilgos ir siauros,kituose— išsiplėtusios į kraštus. Visi žemėlapiai rodo rutulį — arba dalį rutulio — ant lygaus popieriaus lapo. Tai labaisunku. Tiesą sakant, to neįmanoma padaryti neturint puikiųmatematikos žinių, taip pat ir tų laiką tiksliai matuojančių prietaisų, apie kuriuos pasakojo Katerina.

— Kai buvo sudaryti šie žemėlapiai, — tikriausiai po 13 000metų prieš Kristų ir prieš 4000 metų iki Kristaus, — tuo metu,pasak įprastinės istorijos, nebuvo pažangios civilizacijos, galė

jusios tai padaryti. Hepgudas norėjo kai ką išsiaiškinti, prieškreipdamasis į profesorių Stračeną.

Daktaras Von Dečendas atsisuko ir įdėmiai į juos pasižiūrėjo.— Stračenas pareiškė, kad tokius tikslius ir efektyvius že

mėlapius galėjo sudaryti tik labai išsivysčiusi civilizacija, turintisferinės trigonometrijos žinių, taip pat priemonių, padedančiųtiksliai išmatuoti ilgumą ir platumą. Kaip dar galėtume pa

aiškinti šių tobulų, tikslių žemėlapių atsiradimą priešistorinėjetamsoje? Įrodymai neginčijami. Gilioje praeityje, prieš atsirandant mums žinomoms kultūroms, egzistavo tikrai pažangicivilizacija. Deja, kad ir kokia pažangi ji buvo, ši civilizacijakažkodėl išnyko...

cj



T o m ( I I m t i h ° § ° 4 > i A « m i D t

Katerina negalėjo patikėti savo ausimis:— Bet tai neįmanoma! Kodėl tada nėra jokių liekanų, jo

kių šios civilizacijos griuvėsių?Von Dečendas gūžtelėjo pečiais.— Nežinau. Aš tik aiškinu jums tiesą, slypinčią už šių že

mėlapių. Aš tik paprastas geografas...Visi nutilo. Paskui Von Dečendas vėl prašneko:— Įsivaizduokite, jog ši civilizacija buvo tokia pažangi, kad

jai nereikėjo kasti metalų ar gręžti gręžinių ieškant naftos... Įsivaizduokite, jog jie naudojo vėjo energiją arba atkuriamąją kuroenergiją. Įsivaizduokite, kad jie sąmoningai nutarė nekenkti žemei taip, kaip darome mes, nes kas tuomet būtų likę? Manyčiau,labai nedaug.

Katerina tylėjo netekusi žado. Aš tik norėjau išsiaiškinti, kodėl profesorius turėjo šiuos žemė

lapius, o atsitrenkiau į kažką nesuvokiama ir bauginama — pa saulio istorijos, kokią mes ją tinome, paneigimą.

Jai reikia bent vieno tikro atsakymo:— Bet kodėl profesoriui Kentui prireikė šių žemėlapių?

— O tai dar didesnė paslaptis, deja, aš nieko negaliu apietai pasakyti.

12

Spausdama rankoje voką su žemėlapiais, Katerina išniroiš daktaro Von Dečendo laiptinės į saulės nušviestą pagrindinįVisų Šventųjų koledžo kiemą. Ji jautėsi dar labiau išsigandusi

U



T o m U l f l i i i H ° § H > ^ i m i u i p I

nei anksčiau. Regis, visas pasaulis griuvo aplinkui ją. Ruterfordas išsekė paskui ją. Jam sukosi galva nuo išgirstų dalykų.

Ypač jį sujaudino daktaro Von Dečendo aiškinimas apie žemėlapius — jis negalėjo liautis galvojęs apie profesoriaus laišką.Regis, šie žemėlapiai tiesiogiai susiję su profesoriaus Kentoteiginiais.

Jei tai tikrai pranešimas iš gilios praeities, tada logiška manyti, jog labai tolimoje praeityje, prieš mums žinomą istoriją,

egzistavo didi civilizacija. O šie žemėlapiai yra nepaneigiami toįrodymai.

Galbūt profesorius iš tiesų atskleidė perspėjimą, keliaujantį per istoriją, tų labai civilizuotų žmonių perspėjimą ateitiems vaikams,

kad jų laukia toks pat siaubingas likimas.Tačiau tai taip neįtikima.Katerina sunkiai atsiduso nežinodama ką daryti. Ji vis

dar negalėjo prisiversti pasakyti Ruterfordui, jog profesoriusaiškiai žinojo, kad jam gresia pavojus. Ne todėl, kad nepasitikėtų Džeimsu; tiesiog jai buvo sunku tai pripažinti, o jei jiparodys raštelį ir papasakos apie savo įtarimus, nebūtinai jam,

bet kam, — tada kelio atgal nebebus...Lūžtančiu iš nevilties balsu ji prabilo:— Džeimsai, turiu dar vieną keistą klausimą. Tu klasikos

specialistas — papasakok, ką žinai apie žodį eureka.Ruterfordas nustebo. Katerina kažką nutyli.Tačiau jis norėjo jai padėti, tad palankiai nusišypsojo.

— Eureka, sakai? Manyčiau, nėra prasmės klausti, kodėlnori apie tai žinoti.

Katerina metė į jį atsiprašomą žvilgsnį. Ji dar negalėjo pa

pasakoti jam apie keistą profesoriaus raštelį.— Ne, bet patikėk manimi — tai svarbu.

ii



T o m I H f l f t i i H J > i A 4 i m i D t

Ruterfordas nusijuokė ir papurtė galvą, kai Katerina išklojo ką žinanti.

— Aš tik žinau, kad pirmasis jį ištarė Archimedas. Jissėdėjo vonioje ir staiga suvokė, kad jo kūno masė išstumia atitinkamą skysčio kiekį. Tada jis sušuko eureka, kas reiškia „supratau", iššoko iš vonios ir nuogas nubėgo gatve, šokinėdamasiš džiaugsmo...

Ruterfordas susimąstęs pažiūrėjo į ją.

— Bijau, kad ką tik man papasakojai plagijuotą versiją.— Ką nori tuo pasakyti?— Ne Archimedas pirmasis sušuko eureka, tai buvo Pita

goras, atradęs santykį tarp įžambinės ilgio stačiajame trikampyje ir kitų dviejų kraštinių. Tačiau mokytojams labiau patikoversija apie nuogą Archimedą ir vandenį vonioje.

— Bet iš kur tu žinai, jog tai buvo Pitagoras, o ne Archimedas?

— Tik Pitagoras galėjo taip pasakyti. Jis turėjo humoro jausmą!

Katerina suglumo. Kaip su tuo susijęs humoro jausmasf — Ką tai reiškia?

— Pitagoras domėjosi gematrija: žodinių slaptų pranešimųatkodavimu.

Gematrija%Katerina naršė po savo atmintį. Ji nebuvo girdėjusi tokio žodžio.

— Kaip galima užkoduoti slaptą pranešimą viename žody je? Jis turėtų būti gana trumpas.

— Taip, šiuo atveju taip ir yra. Tiesą sakant, tai daugiaužodžių žaismas...

Ruterfordas nutilo, tačiau metęs žvilgsnį į rimtą Katerinosveidą suprato, kad jo paaiškinimas jai nepaprastai svarbus, kadir kokia būtų priežastis. Jis ryžtingai linktelėjo:

C C



T o m d l M T i N 4> i A « n t i » £

— Leisk paaiškinti. Bet man reikės rašiklio ir popieriaus.— Gerai, tik aš norėčiau dingti iš čia, jei tu neprieštarauji.

Pradedu jausti klaustrofobiją, — atsakė Katerina. — Gal galėtume eiti pas tave?

12

Aukštas, lieknas vyriškis, ką tik pradėjęs ketvirtą dešimtį,su juoda fetrine skrybėle ir tamsiai mėlynu kašmyro paltu antelegantiško pilko kostiumo stovėjo Visų Šventųjų koledžo fojė,slėpdamasis tamsiuose šešėliuose.

Tai buvo Ivanas Bezumovas.Jis stovėjo ten jau pusę valandos, beveik nejudėdamas, vos alsuodamas, laukė kantriai, tarsipaukštis grobio, tamsiomis akimis skrosdamas kiekvieną, kas

pereidavo aikštę.Kai Katerina ir Ruterfordas pasuko jo link, Bezumovas

įtempė ausis, norėdamas išgirsti, apie ką jie kalbasi. Pagaliau! Tai ji. Dabar negaliu suklysti. Ji — vienintelis ryšys su profesoriaus tyrimais.

Kai jie buvo maždaug už penkių metrų nuo jo, Bezumovas giliai įkvėpė ir išžengė į aikštę. Stengdamasis atrodytiatsipalaidavęs ir draugiškas, jis plačiai nusišypsojo ir nusiėmė

skrybėlę.— Laba diena! Aš esu Ivanas Bezumovas. Jūs tikriausiai

Katerina Donovan...Visiškai nekreipdamas dėmesio į Ruterfordą, Bezumovas

šiltai paspaudė Katerinai ranką ir tęsė:

C7



T o m I l i M T i H j > i M n n i » t

— Aš tiek daug girdėjau apie jus iš profesoriaus...Bezumovo akcentas aiškiai buvo rusiškas. Katerina žiūrėjo

į jį sutrikusi. Ruterfordas žingtelėjo į priekį ir atkišo ranką.— Džeimsas Ruterfordas.— Ak, taip, gerai. — Bezumovas vėl atsisuko į Kateriną.— Aš buvau velionio profesoriaus kolega. Tai didžiulė tra

gedija, aš taip apgailestauju, — pridūrė jis. — Laukiau jūsų fojė,tikėjausi, kad kada nors pasirodysite. Suprantu, dabar ne pats

tinkamiausias metas, bet man labai reikia pasikalbėti su jumis.Gal galėčiau pavaišinti jus arbata?

Kas tas keistuolis? galvojo Katerina. Negali būti, kad jo dar bas toks svarbus, kad negali palaukti, kol bus palaidotas profesorius Kentas. Jis rodo nepagarbą įkalbinėdamas mane pasikalbėti su juo.

— Bijau, kad jūs teisus, pone Bezumovai, dabar tikrai nėrapats tinkamiausias metas. Bet galbūt po savaitės ar panašiai —

jūs dar kurį laiką būsite Oksforde?Bezumovas sunerimo. Jis skubiai įkišo ranką į kašmyro

palto kišenę. Ruterfordas ir Katerina instinktyviai atsitraukė.

— Štai — čia profesoriaus rekomendacinis laiškas.Jis pakišo Katerinai po nosimi kažkokį popieriaus lapą.Jame profesoriaus ranka žaliu rašalu buvo parašyta keletas

žodžių. Katerina įdėmiai perskaitė raštelį, neimdama jo iš Bezumovo rankų.

Brangioji Katerina,

mano kolega Ivanas Bezumovas atvyksta į Oksfordą iš Sankt Peterburgo. Pastaruoju metu mes kartu dirbome

prie vieno projekto — prašau padėk jam kaip galėdama,

Ct



koljis bus Oksforde, ir parūpink jam viską, ko gali pri reikti.

Dėkoju. Kentas

Keista, pagalvojo ji. Neatpažįstama ir oficialu, tarsi būtų rašęs ne profesorius.

Nespėjus jai nieko pasakyti, rusas vėl užsivedė:

— Daktare Donovan, man labai įdomu, ar jau buvote profesoriaus bute? Suprantate, mudu su profesoriumi dirbome prielabai svarbaus projekto prieš jo mirtį...

Bezumovas žvilgtelėjo į voką su žemėlapiais Katerinosrankoje.

— ... ir aš norėjau pasiimti iš ten tam tikrus užrašus...Katerina nevalingai prispaudė voką arčiau savęs. Bezu

movas pastebėjo jos reakciją ir, nors nesiliovė kalbėti, negalėjoatplėšti akių nuo voko.

— Dar kartą labai atsiprašau, kad trukdau tokiu metu, betar jis ką nors paliko? Dokumentų, užrašų? Gal kokį aplanką?

Plonos Bezumovo lūpos maldaujamai išsiviepė. Jis tebe-spoksojo į voką Katerinos rankose. Katerinai ėmė nepatikti joelgesys. Ji pagalvojo apie raštelį, kurį jai parodė Bezumovas.

Profesorius niekada nevadino savęs „Kentu" būdamas su ma nimi. Galjis — ji staiga įsitempė — buvo priverstas tai parašyti? Ar jis iš viso tai rašėt

Po keistų šio ryto įvykių ji nenustebtų, jei Bezumovas būtų jį suklastojęs. Jai sukosi galva. Staiga ji pasijuto pavargusi.

— Paklausykit, kodėl jums nepasikalbėjus su koledžo direktoriumi? Esu tikra, jis neatsisakys jums padėti. O aš mielaipasikalbėsiu su jumis po keleto dienų.

gq



Katerina žvalgydamasi po aikštę ir ieškodama išeities staiga nustebo pamačiusi direktorių, kuris, regis, stebėjo juos pro

bibliotekos langą antrame aukšte.Nespėjus jai įsitikinti, direktoriaus galva dingo iš akių.Bezumovas puolė į neviltį.— Daktare Donovan, prašau leiskite kalbėti atvirai. Aš

privalau paimti tuos dokumentus... Tai svarbiau, nei jūs galiteįsivaizduoti. Jūs privalote man padėti.

Ruterfordas vėl žengė į priekį ir savo tvirtu, atletišku kūnuįsiterpė tarp Bezumovo ir Katerinos.

— Pone Bezumovai, daktarė Donovan nieko nežino apietuos dokumentus. Siūlau paklausyti jos patarimo ir pasikalbėtisu direktoriumi. Be to, būtų malonu, jei parodytumėt daugiauužuojautos žmonėms, kurie liūdi dėl brangaus žmogaus netek

ties...Tai pasakęs, jis ėmė stumti Kateriną tolyn nuo ruso. Ne

bežinodamas ko griebtis, Bezumovas pasikniso kišenėje ir išsiėmė iš jos kortelę.

— Minutėlę! Atleiskite. — Jis išsitraukė rašiklį ir nuėmęs

antgalį suskubo rašyti kortelėje. — Tai mano angliškas mobiliojo telefono numeris. Paskambinkit man. Aš galiu padėti. Ir,daktare Donovan, jei turite tuos dokumentus, prašau gerai juossaugoti. Kiti jų irgi ateis. Jie gali būti ne tokie mandagūs kaip

aš, bet jie tikrai ateis.Katerina nesustodama paėmė iš jo kortelę. Nežiūrėdama

į Bezumovą, ji įsikišo kortelę į kišenę ir kartu su Ruterfordunėrė pro žemą arką į Hai gatvę. Bezumovas lydėjo juos akimiskančios iškreiptu veidu, rankose glamžydamas fetrinę skrybėlę.Teks mėginti dar kartą.

7 0



T o m f l l M T I H f l M I D I f t l

u

Senatorius Kurcas, išžengęs iš lifto ir skubiai eidamas marmurine fojė, grįžtelėjo per petį į sekretorių Milerį.

— Ar gera buvo kalba, sekretoriau?Sekretorius suraukė kaktą.

— Taip, senatoriau, labai tinkama šiai progai. Bet norėčiaupaklausti — ar buvo išmintinga skelbti plano detales dar nepradėjus veikti? Šiandien antradienis. Ar mes galime pasitikėtiužsienio delegatais? Pirmadienis po šešių dienų...

Senatorius paniekinamai nusijuokė.— Sekretoriau, tai tikrai nesvarbu. Dabar niekas mūsų ne

sustabdys — net jei iš tikrųjų pasakytume jiems tiesą...Sekretorius sunkiai nurijo seiles. Senatorius paslaptingai

nusišypsojo, stabtelėjo priešais didžiules stiklines duris ir atsisuko į sekretorių, tarsi norėdamas akcentuoti savo mintį. Pro

juos nesustodami ėjo žmonės.

— Jūsų darbas dabar yra instruktuoti delegatus apie jų individualias užduotis ir koordinuoti jų veiksmus.Senatorius patylėjo prisimerkęs, paskui tęsė:— Tačiau būkite labai atsargus. Mūsų laikas jau artinasi.Senatorius Kurcas pažiūrėjo pro stiklines duris į šurmu

liuojantį miestą.

— Sekmadienį po pietų susitiksime Kaire, tačiau prieš taidar pasikalbėsime. O kol kas pasirūpinkite, kad daugiau niekasnieko neišgirstų apie profesoriaus atradimus.

Tada, lydimas asmens sargybinių, jis dingo už durų dienostriukšme. Sekretorius trepseno šalia lydėdamas, nežinodamas,

7 1



T o m I D m t i h J > i M m i » t

ką dar pasakyti. Kai prie durų sustojo limuzinas, senatorius užvertė galvą j dangų ir nusišypsojo.

— Artinasi pabaiga, sekretoriau... Patarčiau paruošti savosielą.

Sekretorius be žado stebėjo, kaip senatorius įsėdo į limuziną. Automobilis pajudėjo ir dingo JT aikštės eismo sraute, irtada sekretorius Mileris pajuto kylant šleikštulį. Mintys apieprofesorių nedavė jam ramybės. Kokią grėsmę galėjo kelti tas

senis su savo žemėlapiais? Ir kodėl senatorius patarė ruošti sielą? Keisti žodžiai iš galingiausios pasaulietinės brolijos vadovolūpų. Keisti ir visiškai netinkami. Iš tiesų — kas per žmogus

tasai senatorius? Sekretorius nieko nebesuprato, niekas nebeturėjo prasmės.

Jis neabejojo vieninteliu dalyku: po šešių dienų — pirmadienį po pietų — pasaulis bus pakeistas amžiams, ir jis — bent

jau tikėjosi — liks laimėtojų pusėje.

| [

Ruterfordas atidarė savo buto duris ir praleido pirma savęsKateriną.

— Prašau užeiti.

— Ačiū. Koks jaukus butas, — tarė Katerina, norėdamapasakyti ką nors malonaus. — Oho, tu turi dar daugiau knygųnei aš!

— Taip, nes manau, kad kuo daugiau turi knygų, tuo labiautavęs prisibijo studentai! Gal ko nors norėtum?

72



T o m I D j j i t i n J > i w i i n i D i

— E... gal stiklinę vandens, dėkoju...Ruterfordas nuskubėjo pro ją į virtuvę. Katerina patogiai

įsitaisė ant sofos ir nužvelgė ilgas eiles knygų: pusė jų buvo lotynų ir graikų kalbomis, kitos — kitomis senosiomis kalbomis.Ji išsitraukė Katulo eilėraščių tomą, išverstą, ir vartė jį neskaitydama, kol sugrįžo Ruterfordas. Jis atsisėdo šalia Katerinos,pastatė ant stalo stiklinę su vandeniu ir padėjo popieriaus irrašiklį.

—- Kur aš baigiau? Gematrija... Chm... — Ruterfordaspasikrapštė galvą, minutėlę patylėjo, tada pradėjo rūpestingaiaiškinti:

— Gematrija yra literatūrinis mokslas. Daugeliu atvejųtai nepaprastai gudrus ir klastingas žaidimas. Bet tai dar neviskas — jis mirtinai rimtas. Tai slaptas kodas, kuriuo naudo

josi senojo pasaulio genijai. Buvo manoma, kad jis apdovanotasmagiškomis savybėmis. Tačiau pirmiausia, prieš nukrypstant įmistiškąją pusę, leisk paaiškinti tau jo pagrindus.

— Senojo pasaulio filosofai neskirstė žinių į disciplinas,kaip darome mes, nes jie tikėjo, kad visi dalykai yra sujungti

slaptomis formulėmis, kuriomis paremta visa visata. Stebėdamigamtą jie atrado, kad bėgant laikui kartojasi tam tikri skaičiai.Jie pasireiškia rūpestingai matuojamuose natūralaus didėjimoprocesuose, santykyje tarp planetų apsisukimų, tarp muzikinėsgamos natų ir vaidina itin svarbų vaidmenį; atradus šią rišliąskaitmeninę sistemą, galima tikslia ir racionalia forma išreikšti

pagrindinius visatos dėsnius.Katerina klausėsi susidomėjusi.— Tai nori pasakyti, kad yra senų knygų, kurių istorijų

žodžiuose užkoduoti slapti pranešimai? — paklausė ji.— Taip, būtent. Tą ir noriu pasakyti.

7 3



T o m f l l M T i K H S ° J > i M m i » i

— Įdomu, ar aš žinau tokių knygų? Gal gali duoti kokįpavyzdį?

Ruterfordas nesulaikė šypsenos.— Ar esi girdėjusi apie Bibliją?— Biblija! Tikrai?— Taip. Pirmąją Bibliją sudarė graikai. Dauguma žmo

nių to nesuvokia, bet visi paragrafai yra sudaryti naudojantisgematrija, kuri suprantantiems vyksmą padeda perskaityti tik

rąjį pranešimą, slypintį už istorijos. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog evangelijų autoriai pasirinko veikėjų vardus ir pagrindinesfrazes taip, kad jų gematrinė skaitmeninė vertė turėtų tam tikrąreikšmę. Jie perdavinėjo žinias koduota forma.

— Nori pasakyti, kad istorija apie Jėzaus gyvenimą, mirtį iratgimimą nėra tik apie jo gyvenimą, mirtį ir atgimimą?

— Tai būtų pernelyg supaprastinta, bet iš esmės — taip.Katerina negalėjo tuo patikėti:— Bet jei tai tikrai tiesa, tada Biblijoje būtų pilna žodžių,

turinčių gilesnę prasmę.— Taip ir yra. Duosiu tau keletą pavyzdžių. Bet pirmiausia

grįžkime prie originalaus pavyzdžio: Pitagoro šūksnio eureka. Ištiesų jis reiškia stačiojo trikampio kraštines 5, 3 ir 4, kuriomisPitagoras naudojosi įrodydamas savo teoremą. — Ruterfordasskubiai surašė ant popieriaus graikišką abėcėlę, po kiekvienaraide parašydamas po skaičių. — Jei pasinaudosime skaitmeninėmis raidžių vertėmis ir jas sudėsime, gausime, jog eureka

suma yra 534. Sutapimas? Aš taip nemanau.Ruterfordas nusišypsojo, pamatęs nustebusį Katerinos

veidą.

— Supranti, Pitagoras tiesiog norėjo parodyti savo žiniaslengvai įsimenamu būdu ir kartu pasijuokti! Tai labai būdinga

74



T o m I D m t i i i J U j u m i i d I

to meto žmonių darbams. Visa pasaulio istorija būtų kitokia, jei žmonės liautųsi aiškinęsi mitus ir religijas pažodžiui ir

bandytų rasti paslėptas prasmes. — Ruterfordas aiškindamasskubiai rašė. — Pavyzdžiui: Jėzus — „iesous" 888 plius Mari

ja — „maria" 192 lygu „pneuma agiou" — šventoji dvasia1080.

— 1080 taip pat išreiškia tikslų mėnulio spindulį myliomis. Tai joks sutapimas. Mėnulis kartojasi kas 27 dienas, o tai

yra prisikėlimo simbolis. Kaip ir „Marija", kurią simbolizuojamėnulis ir atgimimas... galėčiau tęsti...

Katerina virpėjo iš susijaudinimo.— Tai tu sakai, jog Biblija yra sudaryta taip, kad atitiktų

skaičius?— Žinoma, ne! — atsiliepė Ruterfordas. — Aš nuolatos

lankausi koledžo koplyčioje. Evangelijose daug dieviškos išminties, jei mes leistume joms išreikšti jų mokymus apie meilę irtaiką. Aš tik noriu pasakyti, kad evangelijų autoriai galėjo pasirinkti pagrindinių veikėjų vardus ir tam tikras frazes ir pritaikytigematrinę schemą. Tokiu būdu jie galėjo perduoti kitus praneši

mus apie visatos prigimtį ir ją valdančią skaitmeninę sistemą.— Bet kam slėpti šiuos pranešimus?— Tarkim, mūsų protėviai buvo labai protingi, — greičiau

siai išties tokie ir buvo, — vadinasi, jie nujautė, kad su metais kaikurie pernelyg uolūs Jėzaus minčių rėmėjai gali prarasti tikrąsias tiesas. Todėl jie apsidraudė palaidodami jas tekstuose, kad

tikroji tiesa išliktų — paslėpta.Katerinai svaigo galva. Ji žiūrėjo į keistas skaičių virtines ir

žodžius, surašytus tvarkinga Džeimso rašysena.Tačiau dabar nebuvo laiko galvoti apie Ruterfordo teiginių

teisingumą — kažkas kuždėjo jai, kad reikia paskubėti.

7 E



T o m m u m ° g } ° i > i M ( n i D i

Ji buvo tikra: gematrija yra tas raktas, kurio jai reikia, kadatrakintų keistą ir paslaptingą profesoriaus Kento pranešimą.

1C

Katerina pasiryžusi giliai įkvėpė ir atsisukusi pažiūrėjoRuterfordui į akis.

— Džeimsai, noriu parodyti tau kai ką svarbaus. Dėl to irprašiau tavo pagalbos.

Ji išėmė iš rankinės profesoriaus Kento raštelį ir padėjo antstalo.

— Vyksta kažkas siaubinga. Pažįstu profesorių nuo mažųdienų. Mano tėvai dėstė Jeilyje, o profesorius buvo geras jųdraugas. Jis buvo tarsi mano šeimos narys, ir aš jį labai gerai pažinojau — mes buvome labai artimi.

— Džeimsai, jie man pasakė, kad jis nusižudė. Bet pro

fesorius tikrai nebuvo linkęs į savižudybę. Jis visada smerkėtokius dalykus. O kai atplėšiau voką su žemėlapiais, radau štaiką. Pažiūrėk.

Katerina padavė raštelį Ruterfordui.— Sakau tau tai, nes akivaizdu, kad jis pasitikėjo tavi

mi — aš irgi pasitikiu.

Perskaitęs raštelį Ruterfordas pirmiausia pagalvojo, jogpagaliau jis suprato, kodėl Katerina taip domėjosi gematrija.Tačiau jis negalėjo atitraukti akių nuo pirmojo sakinio. Jei ne

grįžčiau.Ruterfordas sunkiai nurijo seiles. Jis abejojo, ar nori veltis į

7 Q



T o m m m ° g ° J > i a j h d i » £

šį reikalą. Tai, kas vos prieš minutę atrodė viliojantis intelektualinis nuotykis, staiga įgavo šiurpinantį pobūdį.

Atradimai, profesoriaus kvietimas, keisti žemėlapiai, o dabar sis paslaptingas raštelis — visa tai sako, ir gana aiškiai, jog profeso rius tikėjosi jam gresiančio pavojaus. Katerinai reikia pagalbos —j i kreipėsi į mane, — ir galbūt profesorius kažką aptiko, kažką, kas vertinga žmonijai. Tačiau tai blogai, labai blogai...

Spoksodamas į raštelį ir perkratydamas mintyse ryto įvy

kius, Ruterfordas staiga suprato, apie ką galvoja Katerina. Jistylėdamas padėjo gematrinį kodą ant stalo šalia raštelio ir ėmėrašyti skaičius.

Vos pasirodžius pirmiesiems skaičiams, jie abu suprato, kadbuvo teisūs. Kodas atskleidė vardą:

M ig e l is F lo r e s a s

Katerina skubiai griebė pieštuką ir išvertė likusius skaičiusį žodžius.

M ig e l is F lo re sa s L im a P e ru P a v e ld o m in i s te r ija 0 0 5 1 1 7 2 5 4 3 6 7 2

Ruterfordas stebėjo visa tai su vis didėjančiu nerimu.0 Dieve, tai veikia. Profesorius kalba iš kapo.Katerina atsitiesė, iškvėpė ir susimąsčiusi įsmeigė žvilgsnį

į tolį.— Bet ką tai reiškia? Ir kodėl kodo pabaigos nepavyko iš

versti? Kažkokia nesąmonė.Ruterfordas tylėjo paskendęs mintyse. Paskui sustingusiu

iš baimės veidu prabilo.— Tai telefono numeris Peru... Manau, iš mūsų tikimasi,

kad juo paskambinsime.

77



Tom (DflftHH 4>iA«mit»£

17

Jie abu sužiuro j telefoną ant stalo, paskui Ruterfordas įjun

gė garsiakalbį ir surinko numerį. Užgniaužę kvapą jie klausėsi

signalo. Tada pasigirdo spragtelėjimas — ryšys su už tūkstančių

mylių esančiu pašnekovu užsimezgė.

— Holą. Buenos dias.

Katerina, kuri šiek tiek mokėjo ispaniškai, palinko į priekį.

— Holą. Habla ingles ?

— Taip. Aš kalbu angliškai. Kas skambina?

— Labas rytas, senjore Floresai. Aš Katerina Donovan,

skambinu iš Oksfordo, Anglijos. Esu čia su savo kolega Džeimsu Ruterfordu. Atleiskite, kad skambinu taip netikėtai — norė

jau pasikalbėti su jumis apie profesorių Kentą.

Stojo ilga tyla, paskui balse pasigirdo didžiulis įtarimas.

— Iš kur sužinojote mano vardą?

— E... radome jį. Mes profesoriaus Kento draugai.

— Kas čia vyksta? Kas jūs? Kur profesorius Kentas?Ruterfordas ir Katerina nustebę susižvalgė. Nežinodama

ką sakyti, Katerina tęsė:

— Senjore Floresai, profesorius Kentas mirė...

Vėl stojo įtempta tyla.

— Senjore Floresai, prašau padėti, mums reikia pasikalbėtisu jumis apie profesorių Kentą. Ar jūs dirbote kartu su juo?

Kitame laido gale tylėjo.

— Senjore Floresai, ar girdite mane?

— Ar jūsų vardas tikrai Katerina? — paklausė Floresas.

7 0



Tom m m J)iMmiD£

— Taip.—: O Dieve, profesorius sakė, kad vieną dieną jūs galite

paskambinti.Jis vėl trumpam nutilo, o kai prakalbo, perujiečio balse

skambėjo neslepiama baimė:— Mes negalime kalbėtis telefonu. Tai per daug pavojinga.

Mūsų darbas dar nebaigtas...— Tai gal galime susitikti?

— Atskriskite į Limą. Paskambinkite man, kai atvyksite. Irprašau niekam neminėti mano vardo...

Ragelyje pasigirdo spragtelėjimas, ir ryšys nutrūko.Ruterfordas pažiūrėjo į Kateriną.— Keistas, labai keistas pokalbis.— Ir kalbėjo jis išsigandęs. Darosi vis šiurpiau ir šiur

piau. — Katerina papurtė galvą ir vėl prašneko. Jos balsas drebėjo, tačiau ji atrodė pasiryžusi.

— Ką gi, telieka viena — jei Floresas nekalba telefonu,reikia vykti ir susitikti su juo akis j akį Peru. Ar vyksi kartu?

Ruterfordas paniuręs nudelbė akis. Per šį pusdienį jis

pasijuto taip, tarsi pažinotų Kateriną ištisus metus. Vėl pažvelgęs įjo s ryžtingą, susirūpinusį veidą, jis pajuto švelnumobangą.

Katerina ramiai žiūrėjo į jį.— Aš tikrai vykstu, — tarė. — Suprasiu, jei nenorėsi veltis

į tai. Tikriausiai turi kitų planų atostogoms.

Džeimsas galvojo, kad šiame pasaulyje jis turi daug kąnuveikti. Bet Katerinai reikia pagalbos — negaliu leisti ja i skristi vienai. Jei j i tokia drąsi, kaip aš galiu sprukti? Jis sukando dantis.Taijuokinga.

— Kada išvykstame? — paklausė jis, pats netikėdamas

7 f l



T o m d l M T i N 4 > i i t J ) m i t > č

tuo, ką sako. — Man visai patiktų atostogos Pietų Ameriko je — pastaruoju metu dirbu tiek daug, kad nebuvau užsienyje

jau dvejus metus.Katerinos veide nušvito plati šypsena.— Leisk mane prie interneto, ir po minutėlės aš tau pa

sakysiu — kraukis daiktus, kary!

10

Giliuose JT pastato požemiuose sekretorius Mileris skubiai žingsniavo j Generalinės Asamblėjos konferencijų salę. Kaipriėjo prie durų, iš kito koridoriaus galo jį pašaukė puošniaiapsirengęs vyras:

— Pone, jus skubiai kviečia prie telefono.Sekretorius apsisuko ant kulnų ir nusekė paskui jauną vyrą

į erdvų atviro planavimo biurą. Jame stovėjo eilė tuščių stalų ir

kompiuterių terminalų. Ant vienos sienos kabėjo didžiulis plazminis ekranas, tikriausiai skirtas tiesioginėms konferencijoms,o ant kitos — milžiniškas pasaulio žemėlapis. Virš jo buvo išvedžioti žodžiai:

R E M K I T E J T P A S A U L I N Ė S K O M I S IJ O S B Ū S T I N Ę

Tolimajame kampe buvo erdvus kabinetas stiklinėmissienomis ir su dideliu konferencijų stalu. Sekretorius Milerisskubiai nužingsniavo į kabinetą ir uždarė paskui save duris, tadapriėjo prie konferencijų stalo ir paėmė ragelį. Padėjėjas tučtuo-



T o m d l M T i N ° į g ° j > i M m i » t

jau peradresavo jam skambutį. Sekretorius nekantriai tarstelėjo

į ragelį:

— Klausau?Skambino Visų Šventųjų koledžo direktorius.— Labai atsiprašau, kad jus trukdau, sekretoriau, bet darau

tai tik todėl, kad liepėte man paskambinti, jei kas nors pasirodysįtartina...

Sekretoriaus veide šmėstelėjo susierzinimas.

— Tęskite. Kalbėkite.— Profesorius turėjo draugę. Artimą draugę. Ji koledžo

mokslinės tarybos narė.— Ir?— Nuojauta man kužda, kad ji įtaria...— Žmonės visada įtaria. Ar ji turi įrodymų?— To aš dar nežinau. Bet vienas iš jūsų agentų ką tik mane

informavo, kad ji užsakė sau ir dar vienam bendradarbiui bilietus į Peru. Gali būti, kad ji skrenda tik pasirūpinti profesoriauskūnu, o gal pasikalbėti su policija — ji labai nusiminusi. Pagalvojau, kad reikėtų pasakyti jums — dėl visa ko...

Stojo ilga pauzė. Sekretorius spoksojo į didžiulį žemėlapį,puošiantį sieną. Jis turi tiek daug darbo — tie įkyriai smulkmeniški akademikai jau pradeda bandyti jo kantrybę. Tačiau staigaprisiminė senatoriaus Kurco žodžius.

Mūsų darbe nėra nieko pavojingiau ui, asmeninę iniciatyvą.Sekretoriaus veidą perkreipė skausminga išraiška. Jis pasi

trynė kaktą laisva ranka ir įsmeigė akis į žemėlapio dalį, rodančią Pietų Ameriką. Kaip gali vienas žmogus, nesvarbu koks pasišventęs, išardyti Tarybos planus dėl naujojo pasaulio tvarkos?

Nors pasitikėjimas senatoriumi Kurcu vis mažėjo, sekretorius turėjo su juo sutikti.

01



Mums teks pasirūpinti nebaigtais reikalais Peru. Negalime padaryti jokių klaidų.

Nekantriai atsidusęs, jis sukaupė dėmesį į pašnekovą kitame laido gale:

— Pasirūpinkite, kad ji būtų atidžiai stebima, kol įsės įlėktuvą. Pasižymėkite visus, su kuo ji kalbėsis. Paskambinkite,

jei kas nors patrauks jūsų dėmesį...— Bus padaryta, sekretoriau.

Bet sekretorius jau buvo padėjęs ragelį.

Sekretoriui nedavė ramybės ne tik akademikų likimas. Kuodaugiau jis galvojo apie tai, ką pasakė senatorius, tuo daugiauįtarimų jam kilo. Kas iš tiesų įvyks pirmadienį?

Perėmimas pareikalaus smurto ir kraujo — deja, tai neišvengiama. Tačiau dėl to pasaulio pabaiga juk neįvyks. Priešingai: prasidės naujoji era. Senosios korumpuotos, demagoginėsvaldymo formos išnyks ir įsivyraus tiesioginis Korporacijosvaldymas. Bent jau toks iki šiol buvo planas.

Kažkas čia ne taip, ir sekretoriui reikėjo priimti sprendimą.Gal senatorius Kurcas veikia vienas? Gal jam derėtų susisiektisu Taryba senatoriui Kurcui už nugaros? Ne. Tai būtų pragaištinga — jis nesulauktų nė šios dienos vakaro, o ką jau kalbėtiapie pirmadienį.

Tiesa, yra dar viena galimybė. Per pokalbį su senatoriumi

jis nebuvo visiškai atviras...Labai lėtai sekretorius Mileris atplėšė žvilgsnį nuo stalo ir

pažiūrėjo į kabineto kampą. Ten stovėjo elegantiška tikmedžiospintelė su stalčiais, o užjos užrakintų durų buvo keturkampis irbjaurus asmeninis sekretoriaus seifas. Ne, pagalvojo jis. Dar ne.

82



T o n i f l l M T I H ° g ° J H M R I f t t

Per daug rizikinga. Tegu tai būna paskutinis koziris. Pirma jisturi pasistengti sužinoti daugiau apie senatorių — išsiaiškinti,

kokie iš tiesų jo motyvai...

I Q

Kai lėktuvas prasiveržė pro debesis virš Peru, Katerina pabudo. Akimirką ji sutriko, išgirdusi variklių gausmą. Užsimiegojusi pasuko galvą j vieną pusę, paskui į kitą, svarstydama, kur,po galais, esanti. Bet tada išgirdo susijaudinusius britų turistųbalsus už nugaros, ir adrenalino banga ją tučtuojau prablaivė.Iš kapitono kabinos pasigirdo traškėjimas, tada balsas pranešė:lėktuvas nukreiptas šiek tiek j pietus nuo skridimo tako, kadišvengtų oro turbulencijos j šiaurę virš Peru. Iki pakrantės likęapie trisdešimt mylių, ketinama leistis maždaug po valandos.

Katerina vėl užsimerkė ir lėtai įkvėpė. Ji sapnavo profesorių

Kentą, todėl pamėgino atsiriboti nuo lėktuvo ir jo keleivių keliamo triukšmo, kad galėtų grįžti į sapno prisiminimus, kol jievisiškai neišsisklaidė.

Ji sapnavo, jog svečiavosi profesoriaus fermoje. Jie kartusėdėjo virtuvėje, kalbėjo ir juokėsi, kaip visuomet darydavo. Jisbuvo užkaitęs virdulį ir dabar sėdėjo ant kėdės prie židinio. Pro

fesorius tebemūvėjo purvu aptaškytas kelnes ir avėjo ilgaauliusguminius botus. Tai buvo jo uniforma namuose kaime.

Ji buvo atvykusi tradicinių kas savaitę gaminamų pietų. Išorkaitės sklido kepto viščiuko kvapas, profesorius buvo ką tikatkimšęs butelį raudonojo vyno ir pastatęs jį ant tvirto ąžuolinio

S 3



T o m IIIMTIN - P l W M l l H

stalo. Tą rytą profesorius atrodė ypač energingas, ir Katerinamėgavosi jo draugija. Vienas iš didžiausiųjų draugystės malo

numų jai teikė galimybę kiekvieną kartą ko nors iš jo išmokti.Jis niekada nepamokslaudavo, tiesiog džiaugdavosi jį supančiupasauliu ir šiuo rūpindavosi.

Sapne ji prisiminė, kaip jie kažkada šnekėjosi apie darbąlengvinančius įrankius. Profesorius kaip visada įtaigiai paaiškino jai tikrąją vadinamųjų technologijų laimėjimų svarbą.

— Platonas, — kalbėjo profesorius Kentas, — didysissenovės graikas ir Vakarų tradicijų tėvas, teigė, kad ranka yra

organon, kas reiškia „įrankis". Pavadinti ranką organon, vadinasi,paprasčiausiai pasakyti, jog tai savininko įrankis. Platonas sakė,kad ranka yra organon ir plaktukas yra organon, todėl kalantiranka irgi yra organon.

— Tačiau elektrinė sulčiaspaudė, kuri mūsų dienomis tokiapopuliari daugelyje virtuvių, yra blogesnis dalykas. Ji dengiasižodžiu organon, bet iš tiesų yra visai kas kita. Tai viena iš daugelio gigantiškos sistemos, kuri ryja pasaulį, apraiškų.

Katerina apsimetė netikinti, nes kartais jai patikdavo vai

dinti priešingo požiūrio gynėją.— Liaukitės! Tai tik nepavojingas prietaisas, pagreitinantisnuobodų darbą ir sutaupantis laiko. O rezultatas — sveikas gėrimas. Negi ne tam mes jas perkame?

Profesorius jai nusišypsojo. Katerinai patiko diskutuoti

su juo apie viską. Jis argumentuodavo nesikarščiuodamas, ta

čiau nepykdavo mygiamas apginti savo nuomonę. Jam patikoįtikinėti žmones arba stengtis įtikinti pagrįstais argumentais,paremtais holistine pasaulėžiūra.

— Ką gi, Katerina, — tarė jis, — patinka tau ar ne, betįrankių amžius jau praėjo, dabar viešpatauja sistemų amžius.

U



T o m I D j m i h ° į § ° J > i f t f l m i t » £

Pasakysiu taip: tu išspaudi sultis ir pasigamini skanų, sveikągėrimą. Puiku! Tačiau jei pamąstysi apie sulčiaspaudę atidžiau,

pastebėsi tam tikrų nerimą keliančių aspektų. Elektra, reikalinga sulčiaspaudei veikti, ateina per laidų ir išorinių elektroslinijų tinklą, kurį maitina jėgainės, priklausančios nuo vandensspaudimo, vamzdžių ir talpyklų, o šiems savo ruožtu reikia užtvankų, jūrų platformų ir gręžimo bokštų tolimose šalyse. Visagrandinė garantuoja tinkamą ir skubų tiekimą tik tuo atveju, jei

kiekvieną jos dalį prižiūri armija inžinierių, planuotojų, finansųekspertų, kurie dirba administracijoms, universitetams, tiesąsakant, ištisoms pramonėms — ir kartais net kariuomenei, kaiprodo pavyzdžiai.

— Tie, kurie mano, jog paprasčiausiai naudojasi sulčiaspaude, klysta. Sis prietaisas tėra maskuotė; tai ne patogus įrankis, o paskutinis vieno iš daugelio milijonų čiuptuvų elementas,čiuptuvų, kurie raizgo pasaulį ir kiekvieną dieną vis stipriau jįspaudžia.

— Vaje, — įsiterpė Katerina, pamiršusi, jog bandė vaidintipriešingo požiūrio gynėją. — Skamba bauginamai...

Profesorius papurtė galvą. Jo veidu nuslinko liūdna šypsena.— Taip, ir per tokias klastingas maskuotes, kaip maišytuvas, skalbimo mašina, automobilis ir panašiai, šie čiuptuvaiįsiveržia į mūsų kasdienį gyvenimą ir priverčia mus tarnautisistemai, kuri vieną dieną — ji jau ne už kalnų — mus sunaikins. Galimybė rinktis seniai praėjo. Sistemos plečiasi, įgauna

savo gyvybės formas, bėgant laikui, susikuria netgi savo tikslus,kuriuose tarnavimas žmogui jau nenumatytas. Pažiūrėk į organizuotas religijas. Tai didžiulės pasaulinės sistemos su savo ambicijomis, kurios jau seniai neatitinka jų pranašų gerų žodžių.Mūsų šiuolaikinės pasaulinės sistemos tikslas yra priversti vis



T o m I H 4 I A T I H < = g ° 4 > I A 4 ) m i E > £

daugiau ir daugiau žmonių priklausyti nuo jos teikiamos energijos. Naudodamiesi šia sistema, mes pasirašome tuščią čekį.

Profesorius priėjo prie stalo ir įpylė dvi taures vyno.— Ir nepamiršk, kad gamta yra toks bankas, kuris su laiku

atsiima savo pinigus. Tačiau eikime pietauti, mano brangioji.Draugas iš kaimo atvežė man viščiuką. Jie visada labai skanūs — tikiuosi, tau patiks!

Apsiblaususiomis akimis ir be galo nuliūdinta suvokimo, jog daugiau tokių pokalbių nebebus, Katerina atidarė langinę irįleido ryto šviesos. Po jais, kiek akys užmatė, driekėsi Peru AltoPlano. Vaizdas gniaužė kvapą. Bet tada, Katerinos nuostabai,akys ėmė krėsti jai pokštus. Žiūrėdama žemyn ji pamanė regintikeistą kontūrą, išraižytą žemėje. Jis priminė milžiniško kolibrioformą.

Katerina pasitrynė akis ir pažiūrėjo dar kartą, tikėdamasi,kad vaizdas bus išsisklaidęs. Tačiau nieko panašaus neatsitiko,o šalia dabar buvo kažkas panašaus į didžiulę gėlę. Aplinkui

matėsi daugiau milžiniškų formų. Pasakiška žuvis, didingasgigantiškas kondoras, o dar toliau — įvairios geometrinės figūros. Paskui pora lygiagrečių linijų. Jos buvo labai tiesios ir, regis,tęsėsi be pabaigos.

Man vaidenasi? Tai neįtikima!Ji atsisuko į Ruterfordą ir papurtė jį už rankos.

— Džeimsai, turi tai pamatyti. Kas čia per piešiniai žemėje?

Ruterfordas, ką tik pabudęs, pažvelgė pro langą į stulbinamą vaizdą.

— O Dieve! Nieko panašaus nesu regėjęs.

QQ



T o m dlMTiii J > i w i m i D i

Ruterfordo kaimynas iš kairės buvo madingai apsirengęsmaždaug šešiasdešimties metų perujietis — riešuto rudumo

veidu ir inkų indėnams tipiška nosimi. Jis nugirdo jų pokalbį irpaaiškino laužyta anglų kalba:

— Tai garsiosios Naskos linijos. Sveiki atvykę į Peru!Ruterfordas suglumo.— Naskos linijos? Nesu apie jas girdėjęs.Katerina nekantravo sužinoti daugiau.

— Aš irgi ne. Kaip įmanoma matyti jas iš tokio aukščio?Jos tikriausiai milžiniško dydžio. Tos linijos turėtų būti apiepusę mylios ilgio! Ir jos tokios tiesios!

Perujietis nusišypsojo, o jo akys suspindo ryškioje šviesoje.— Senjorita, tos linijos ilgesnės nei pusė mylios. Jos tęsiasi

daugiau kaip penkias mylias. Ir tikrai yra visiškai tiesios — joskyla ir leidžiasi nuo kalnų, eina pėr slėnius ir niekada nenukrypsta.

Katerina žiūrėjo išsižiojusi.— Bet kam jos reikalingos ir kas jas nubrėžė?— Akivaizdu, kad nesate buvusi Peru, senjorita. — Senis

išsišiepė. — Tokį atsakymą išgirsite ne kartą kelionės metu —deja, to niekas nežino!

2 0

Po kelių minučių, pasikonsultavusi su kelionių vadovu, Katerina atsisuko į Ruterfordą. Suraukusi kaktą, ji tarė:

— Čia sakoma, kad Naskos linijos yra Lotynų Amerikos

87





T o m f l l M i i N ° g į °

— Katerina, mes turime išlikti ramūs. Nevalia bijoti. Prisimink senąjį profesorių — jis jau ėjo šiuo taku. Mes žinome, kad

jis irgi atrado šiuos dalykus, todėl tuo labiau privalome sektipaskui jį. Turime tikėti tiesa ir nepaisyti, ką manėme žinoję ikišiol...

Sį kartą jai pavyko nuoširdžiai nusišypsoti. Kaip gerai, kad jis šalia.

— Džeimsai, ačiū tau. Atleisk — tiesiog tiek daug visko

atsitiko per pastarąsias 24 valandas. Daug kas pasikeitė... bent jau man.

— Žinau — aš sutinku. Nesuprantu, kas vyksta, ir jei kalbėsime atvirai, galimybės mane gąsdina. Tiesą sakant, nemanau,kad turėtume galvoti labai toli į priekį — reikia tiesiog eiti pirmyn ir žiūrėti, ką atrasime.

Katerina pažvelgė į siurrealistinį gamtovaizdį apačioje. Jistebebuvo ten, persekiojo ją savo paslaptingais hieroglifais. Ji vėlatsivertė knygą.

— Daugelis bandė nustatyti Naskos linijų amžių, bet taipasirodė neįveikiama užduotis. Brėžiniuose nėra jokių orga

ninių medžiagų, todėl radioaktyviųjų anglies izotopų metodasnetinka, telieka remtis molinių indų šukėmis, kurių buvo rastažmogaus rankomis iškastuose grioviuose. Piešiniai irgi keliaklausimų. Pavyzdžiui, kodėl tarp jų tiek daug Andams nebūdingų būtybių? Dėl kondoro viskas aišku, bet yra dar visa netinkančių gyvūnų kolekcija, įskaitant banginį, beždžionę, keistas

paukščių rūšis, o pats keisčiausias — puikiai pavaizduotas nepaprastai retas džiunglių voras, kuris aptinkamas tik Amazonėsmiškų tankumynuose. Plika akimi jo beveik neįžiūrėsi, o norintsužinoti, kad jo dauginimosi organas yra ant dešinės užpakalinės kojos galo, kaip parodyta paveiksle, reikia mikroskopo.

04



Tom muilu 4>i««mii»£

— Voras kelia didžiausią susidomėjimą, nes astronomai

apskaičiavo, kad jo ir priėjo prisijungusių tiesių linijų išsidėsty

mas primena Oriono žvaigždyną ir aplinkines žvaigždes.Katerina užvertė knygą. Kaip astronomei, jai buvo aišku.

— Džeimsai, kad ir kas sukūrė tuos piešinius, viena yra aiš

ku — jie tikrai buvo iš kažkada egzistavusios labai išsivysčiusios

civilizacijos. Kad suprastum dangaus kūnus ir šitaip nubraižy

tum Oriono žvaigždyną, reikia nepaprastai daug žinių.

Ruterfordas dvejodamas papurtė galvą.

— Taip... O kaip dėl to, kad pusė gyvūnų netgi nėra iš

Andų?

Staiga Katerinai šovė mintis. Ji pasilenkė j priekį ir kreipėsi

į perujietį kaimyną. Sis buvo įsigilinęs į savo laikraštį.

— Adeiskite, pone, ar galiu paklausti?Vyriškis nuleido laikraštį ir padrąsinamai nusišypsojo.

— O ką perujiečiai sako apie šias linijas?

Tamsios bendrakeleivio akys įdėmiai nužvelgė jos veidą.

Katerina pasijuto taip, tarsi atsakymas priklausytų nuo jo nuo

monės apie ją. Ji maldaujamai žvelgė į savo kaimyną.

— Senjorita, mes jau žinome, kas nubrėžė šias linijas. Taibuvo virakočiai, pusdieviai, kurie pirmieji valdė Peru. Jie atėjo iš

jūros prieš labai daug metų. Jie įvedė įstatymus ir išmokė žmo

nes galybės dalykų. Amerikiečių archeologai, o anksčiau ir ispa

nų, galvoja, kad kalbėdami apie virakočius mes turime galvoje

mitus, tačiau taip nėra. Apie šiuos žmones nėra jokių rašytiniųšaltinių, bet mes žinome, kad jie atėjo.

Senis ryžtingai linktelėjo, tada atsilošė ir vėl įniko į laikraštį.

Ruterfordas, išplėtęs iš nuostabos akis, pasilenkė Katerinai

prie ausies ir sušnabždėjo:

Q 0



T o m ( I I m t i n J > i w n n i » l

— Regis, ką tik sužinojai, į ką turėtume atkreipti dėmesį.Kas buvo tie virakočiai ir ar jie iš tiesų egzistavo?

Katerina linktelėjo ir taip pat pašnibždomis atsiliepė:— Taip, tu teisus, jie gali būti mūsų paslapties rakto dalis.

Galbūt virakočiai yra tie žmonės, kurie paliko perspėjančiuspranešimus pasaulio mituose. Galbūt linijos yra tokio pranešimo dalis.

Ruterfordas, spoksodamas pro Kateriną į beribę mėlynę,

tyliai sumurmėjo:— Taip! Būtent. Neįtikėtina... — Jis pažiūrėjo į Kateri

ną. — Nujaučiu, kad mūsų draugas Migelis Floresas turės daugką mums papasakoti.

2 1

Limos oro uoste vyravo šventiška nuotaika. Išėjusius pro

dvigubas sukamąsias duris, žyminčias išėjimą iš Peru muitinės,Kateriną ir Ruterfordą tučtuojau užgulė įvairiausi garsai irspalvos. Labiausiai stulbino žmonės. Po Hitrou oro uosto su jomadingai apsirengusiais verslininkais, atostogautojais, tempiančiais tvarkingus lagaminus, ir pojūčio, jog esi lyg mažas tenisokamuoliukas, mėtomas į visas puses, Limos oro uosto chaosas

buvo tikra atgaiva. Nepakeliamas triukšmas, svilinantis karštis,tūkstančiai indėnų su savo tradiciniais drabužiais ir panamomis — atrodė, tarsi jie būtų patekę į atogrąžų turgų.

Prasiskynę kelią pro prekeivius, įkyriai peršančius savoprekes, Katerina ir Džeimsas pasuko prie taksi ir netrukus jau

41



T o m dlMTIN J J l M f n i D t

sėdėjo tyliame automobilio salone. Tai buvo erdvus geltonas

amerikietiško stiliaus taksi, kurį vairavo draugiškos išvaizdos

jaunuolis. Atgavusi kvapą po mūšio su minia, Katerina paprašėvairuotojo nuvežti juos į miestą.

Vairuotojas nusišiepė ir užvedė automobilį. Taksi, leisda

mas keistus garsus, išsuko į pagrindinį kelią, vedantį į Limą.

Išvažiavus už oro uosto ribų, pakelės vaizdai ėmė prastėti: visur

kėpsojo lūšnos.

Ruterfordas apstulbęs spoksojo į kraupų vaizdą. Tai buvo

tarsi amerikietiško arba europietiško miesto parodija. Viskas

buvo statyta žmogaus rankomis, tačiau naudojama ne pagal pa

skirtį: automobilio variklio gaubtas vietoje namo stogo, tuščia

tepalo statinė atstojo vonią. Vaikų žaislai buvo šiukšlės, besimė

tančios gatvėse.Tai štai kokie tie garsieji Pietų Amerikos lūšnynai, galvojo

Ruterfordas. Katerina sėdėjo sukaustyta iš nuostabos. Po ro

maus Oksfordo grožio šis vaizdas priminė apokaliptihę viziją.

Kokia čia gali būti žmonių moralė? Kaip jie gali gyventi to

kiomis baisiomis sąlygomis? Ji atsisuko į Ruterfordą.

— Nemanau, kad virakočiai būtų labai patenkinti, jei pamatytų šalį šiandien.

— Tikrai ne. Vaizdas iš tiesų slegiantis. — Ruterfor

das liūdnai stebėjo pro šalį slenkančius griūvančius pasta

tus. — Manau, turėtume važiuoti tiesiai į Paveldo ministeriją

ir susirasti Floresą. Viešbučiu pasirūpinsime vėliau. Ką apietai galvoji?

— Gera mintis. Nors labai norėčiau kavos... Lėktuve ma

žai miegojau.

Ruterfordas pasikniso kuprinėje ir išsitraukė užrašų kny-

92



T o m Bum J > i m i m » £

gėlę, kurioje buvo užsirašęs Paveldo ministerijos adresą. Šypsodamasis ištiesė j j Katerinai ir linktelėjo j vairuotoją.

— Geriau pasakyk jam, kur važiuoti, nes nežinia, kur galime atsidurti!

Katerina nusijuokė ir pasakė adresą vairuotojui. Tada padėjo galvą ant sėdynės pagalvėlės ir užsimerkė. Greitai sužinosi me, kokia paslaptis siejo profesorių Kentą ir Migelį Floresą.

Galbūt tai padės mums suprasti, kodėl mirė profesorius...

Paveldo ministerija buvo įsikūrusi didžiuliame įspūdingame neoklasikos statinyje šiaurinėje didelės ir triukšmingosMero aikštės pusėje. Mero aikštėje pačiame Limos centre, keturių pagrindinių sostinės gatvių sankirtoje, nuo aušros iki sutemųūžė įvairiausios transporto priemonės: sunkvežimiai, vietiniaiautobusai ir lengvieji automobiliai, besistengiantys prasiskintikelią, akivaizdžiai ignoruojantys kelio ženklus ir policiją.

Vargais negalais apvažiavęs aikštę ir išsiveržęs iš automobilių srauto, taksi pagaliau sustojo prie masyvių laiptų papėdės.

Katerina sumokėjo vairuotojui, o Ruterfordas iškėlė jų bagažą.Nekantraudami pabėgti nuo dulkių ir triukšmo, jie skubiai užlipo laiptais. Viršuje buvo atidarytos dvigubos didžiulės geležinės durys, o už jų matėsi antros, stiklinės, durys, saugančiosministerijos vidų nuo automobilių triukšmo ir išmetamųjųdujų tvaiko. Bronzinė emblema virš geležinių durų vaizdavo

gigantišką kondorą, o užrašas apačioje skelbė: Paveldo ministerija.

Pastato atriumas buvo niūrus, prastai apšviestas holas,maždaug trisdešimties metrų ilgio, kuriame tvyrojo kapiniųramybė. Marmurinės grindys, sienos ir lubos slėgė savo didin



Tom UlMTiN

gumu. Hole nebuvo beveik jokių baldų, tik priėmimo stalas irminkštasuolis šalia jo. Už stalo sėdėjo administratorė, tačiau,

išskyrus ją, Paveldo ministerija atrodė ištuštėjusi.Jie priėjo prie administratorės, ir Katerina atsikrenkštė,

prieš kreipdamasi į neaukštą, smulkią juodaplaukę moterį.— Buenos dias. Mes atvykome pasimatyti su Migeliu Flo-

resu. Aš esu Katerina Donovan, o čia Džeimsas Ruterfordas.Mes iš Oksfordo universiteto.

Administratorė atrodė labai nusiminusi ir pradėjo greitakalbe tarškėti ispaniškai.

— Tu supranti, ką ji sako? — paklausė Ruterfordas Kateriną.

— Ne, — atsiliepė ši. — Ji kalba per greitai. Palauk... jikažkam skambina.

Administratorė kažką sutarškėjo į ragelį, tada atkišo jįKaterinai.

— Hold, habla ingles? — paklausė Katerina.Vyriškas balsas atsakė angliškai. Jo tonas buvo mandagus

ir užtikrintas.

— Čia turizmo ministro pavaduotojas. Kaip suprantu, jūsatvykote pasimatyti su senjoru Floresu?Katerina suokalbiškai šyptelėjo Ruterfordui. Kol ji klausėsi

balso kitame laido gale, jis stebėjo jos veidą. Staiga ji išbalo, oranka, laikanti ragelį, nusviro žemyn. Katerina pažvelgė į Ruter-fordą. Šypsenos jos veide nebebuvo — akyse kaupėsi ašaros. Ir

dar jose atsispindėjo neslepiama baimė.— Džeimsai, šįryt pakeliui į darbą Floresą partrenkė auto

mobilis. Jis mirė.

U



T o m I D j m m n 4 > i A 4 ) m i o t

2 2

Marmuriniame koridoriuje pasigirdo žingsniai. Iš kito galoįjuos ėjo neaukštas tamsiaplaukis ūsuotas vyras juodu kostiumuir kaklaraiščiu. Jis atrodė maždaug keturiasdešimties.

Jam artinantis, prabudo Katerinos instinktai. Ji skubiai su

šnibždėjo Ruterfordui:— Nesakyk jam, kodėl mes čia...Vyras priėjo prie Katerinos, paspaudė jai ranką, tada at

sisuko į Ruterfordą ir padarė tą patį, visą laiką šypsodamasisnenuoširdžia, meilikaujančia šypsena. Ant jo pirštų spindėjoauksiniai žiedai, o burnoje blykčiojo auksinis dantis. Jis kalbėjosu aiškiu akcentu ir demonstravo gerai įvaldytą žavesį:

— Sveiki, sveiki. Man labai gaila, kad turiu pranešti tokiąbaisią žinią. Aš Rafaelis Mantoresas, dirbu senjoro Floreso skyriuje. Jūs ką tik kalbėjotės su manimi telefonu. Prašau sėstis.

Ruterfordas ir Katerina beveik apsidžiaugė tokiu pasiūly

mu. Sukrėsti jie lėtai nuėjo prie minkštasuolio ir atsisėdo.— Senjore Mantoresai, ar galite papasakoti, kas atsitikosenjorui Floresui? — paklausė Katerina.

Valdininkas atsiduso. Katerinai jis pasirodė pernelyg teatrališkas, bet galbūt ji tiesiog per daug išsigandusi ir įtari.

— Och. Tai siaubinga. Kiekvieną dieną jis išlipdavo iš

autobuso kitoje aikštės pusėje ir, užuot ėjęs aplinkui, kirsdavogatvę.

Ruterfordas negalėjo patikėti tuo, ką girdi.— Ar jį partrenkęs automobilis sustojo?— Sustojo? Cha! Čia Lima. Aišku, nesustojo, nuvažiavo...

HE



T o m I D i a t i h J > i j u k r i » {

— Bet ar kas nors tai matė?— Senjore... chm... atleiskite, pamiršau jūsų vardą.

Ruterfordas tarstelėjo: y

— Senjoras Ruterfordas.— Senjore Ruterfordai, Limoje žmonės nesustoja. Tai buvo

nelaimingas atsitikimas — ką vairuotojas būtų galėjęs padaryti?Policija atvyko maždaug po pusvalandžio. Čia labai intensyvuseismas... jie juk ne Niujorko policija. Jį nuvežė į ligoninę, tačiau

jau buvo per vėlu.Katerina, vis dar nepajėgdama suvokti to, ką girdi, įsiterpė:— Bet tai siaubinga — nejau niekam nerūpėjo papasakoti,

ką matė, pasakyti policijai automobilio numerį?— Ką tai pakeistų, senjorita? Tai tikriausiai buvo neregis

truotas automobilis — Limoje tokių dauguma. Policija jo vistiek nerastų. Bet jūs atvykote pasimatyti su senjoru Floresu?Man labai gaila, kad jūsų vizitas nepavyko. Gal aš galėčiau kuonors padėti? Nedažnai pas mus atvyksta iš Oksfordo — mumstai didelė garbė.

Valdininko veide vėl nušvito ištreniruota šypsena. Katerina

žvilgtelėjo į Ruterfordą — jos įtarimai vis didėjo. Ji atsiliepė už juos abu.— Ne, ačiū. Prašom nesivarginti. Mes norėjome pasikal

bėti su senjoru Floresu apie inkus, bet tai nėra svarbu. Rasimegidą viešbutyje...

Valdininkas neatlyžo:

— Bet senjorita, galbūt galėčiau jus įtikinti pamatyti modernesnes atrakcijas? Peru nėra vien tik inkų paveldas...

Dairydamasi po urvą primenantį atriumą, beveik tikėdamasi išvysti kokį nežinomą priešą, išlendantį iš už durų, Katerina išlemeno:

Q£



T o m f l l M T I N - P l M m i D t

— Ne, labai jums dėkojame. Mums viskas bus gerai.— Ką gi, jei prireiktų mano pagalbos, skambinkite nesi

varžydami. Apgailestauju, kad jūsų vizitas prasidėjo štai taip. —Pareigūnas pažvelgė į jų krepšius, vis dar aplipdytus oro linijųžymekliais, ir plačiai nusišypsojo. — Labai tikiuosi, kad toliauviskas bus gerai.

— Dėkoju, senjore Mantoresai, esu tikra, jog taip ir bus.Tikrai. — Tačiau savęs Katerina neįtikino.

n

Ruterfordas ir Katerina stovėjo laiptų viršuje, už milžiniškųdvigubų durų, ir stebėjo lėtai aplinkui aikštę judančių automobilių jūrą. Kas sekundę aidėjo signalai. Triukšmas buvo beveiknepakeliamas, išmetamųjų dujų smarvė dusinanti.

Ruterfordas pastatė savo kuprinę ant žemės ir įsistebeilijo

į Mero aikštės pragarą. Stovėdamas priešais plačią aikštę, jisstaiga pasijuto labai pažeidžiamas, instinktai rėkė jam slėptis,grįžti į vidų ir dingti.

Katerina purtė galvą; jos mintys vijo viena kitą. Floresą tik riausiai nužudė — per didelis sutapimas, kad j į partrenkė praėjus vos 24 valandoms po mūsų pokalbio. Bet kas ir iš kur galėjo žinoti,

kad mes su juo susisiekėme? Mūsų pokalbio buvo klausomasif Jei taip — kas klausėsi ir kodėl? Kad ir kas tai būtų, matyti, kad jie gerai organizuoti — tarptautiniu mastu — ir pasiryžę sustabdyti tai, ką buvo pradėję profesorius Kentas ir Floresas. Juk telefonu jis sakė, kad darbas dar nebaigtas. Kas nebaigta ?

0 7



T o m I D f l A T i t i - P i M d i i D i

Tą akimirką j baimės užvaldytas mintis įsiveržė šalta logi

ka. Ją apėmė siaubas.

Jei jie nužudė Floresą tik dėl to, kad jis kalbėjosi su mumis, tada, be jokios abejonės...

Ji apsidairė pagauta panikos. Jai norėjosi verkti, slėptis...

bet tuomet prisiminė senąjį profesorių, humanišką, jautrų žmo

gų, šaltakraujiškai nužudytą dėl jai dar nežinomų priežasčių.

Pyktis ėmė grumtis su baime, ir jos ryžtas vėl padidėjo.

Mūsų taip lengvai neatsikratysite. Mes nesileisime įbaugi

nami...

Ji desperatiškai bandė sugalvoti kitą veiksmų planą.

— Ar būtų naudinga pasikalbėti su policija... arba Britų

ambasada?

— Ne, — paprieštaravo Ruterfordas, žiūrėdamas į ją. —Ką mes jiems pasakytume?

Katerina atsisėdo ant savo kuprinės. Ji paprasčiausiai ne

žinojo, ko griebtis. Ji jautė tarp jųdviejų gilėjančią prarają — juk

beveik jo nepažįsta, o šis menkai tepažinojo profesorių.

Vargšas Džeimsas. Jis tikriausiai svarsto ką čia darąs. Tačiau

turi būti kokia nors išeitis — kas nors, kas patartų, ką mums daryti toliau.

Ruterfordas žingsniavo pirmyn ir atgal tarp akmeninių

kolonų laiptų viršuje.

— Katerina, aš tikrai manau, kad mums reikėtų grįžti į

oro uostą. Mes mėginome... Kažkas kitas turėtų to imtis. CŽV.MI6. Nežinau. Žmonės, kurie išmano tokius dalykus. — Jis

patylėjo, tada atsisuko į Kateriną. Ji sėdėjo paskendusi min

tyse.

Staiga ji pašoko.

U



— Gal galėtum minutėlę čia palaukti, pasaugoti manokrepšį? Jame profesoriaus žemėlapiai.

Ruterfordas apsidairė:— Ką? Ką tu darai? Ei, kodėl ten grįžti? Palauk...Tačiau buvo per vėlu. Katerina dingo už plačių geležinių

durų atriumo tamsoje.Likęs vienas laiptų viršuje, Ruterfordas pasijautė taip, tarsi

kilpa ant jo kaklo būtų dar labiau užsiveržusi.

U

Senjoras Mantoresas skubiai žingsniavo į savo erdvų kabinetą trečiame Paveldo ministerijos aukšte. Lipšnus žavesys,demonstruotas vos prieš kelias minutes, buvo dingęs. Jis išsiėmėiš kišenės nosinę ir nusišluostė veidą. Paskui prakaitu permirkusią nosinę įsikišo atgal į kišenę. Įsitempusiu veidu jis lėtai pri

ėjo prie durų ir akimirką pastovėjęs pasuko rankeną. Dar kartągiliai įkvėpęs, įėjo į vidų.Patogioje kėdėje su aukšta atkalte už senjoro Mantoreso

stalo sėdėjo žmogus, nužudęs profesorių Kentą. Žudikas vilkėjo juodu kostiumu, baltais marškiniais, o jo trumpos, tačiau raumeningos rankos buvo provokuojamai sukryžiuotos ant krū

tinės. Prie lango stovėjo kitas juodai apsirengęs niūraus veidobaltasis ir žiūrėjo į aikštę. Tai buvo žudiko padėjėjas iš naktiesprie Maču Pikču griuvėsių. Abu vyrai kažkuo priminė kariškius — trumpai kirpti plaukai, vėjo nugairinti kaulėti veidai.Žemesnysis dėbtelėjo į senjorą Mantoresą ir piktai pasiteiravo:

Q0



T o m dlMTIN T>imid i»{

— Tai kaip, baigta? Ar galiu pranešti sekretoriui Mileriui,kad tai viskas?

Ministro pavaduotojas susitraukė iš baimės. Visas jo pasitikėjimas, rodytas Katerinai ir Ruterfordui, buvo išgaravęs. Jisprakalbo virpančiu balsu:

— Taip, senjore. Aš pasikalbėjau su jais. Nieko jiems nepasakiau, tik tai, kad Floresas žuvo per avariją. Jie atrodė labaisukrėsti. Nemanau, kad jie liktų Peru ilgam.

— Nemanai, kad liks ilgam, ar tinai, kad neliks ilgam?Mantoreso veide šmėstelėjo panika. Jo balsas įgavo mal

daujamą aukštą gaidą.— Senjore, neliko jokių pėdsakų. Jie nieko neras. Jie skris

namo. Visiškai tuo neabejoju.Staiga padėjėjas, kuris iki to momento stebėjo aikštę, atsi

suko. Jis tarė vyrui už stalo:— Mergina grįžta. Viena. — Tada nusisuko į langą ir at

sargiai praskyrė žaliuzes.Jo kolega iškošė pro dantis:— Mantoresai, kodėl, po galais, ji grįžta?Mantoresas vos tvardėsi:

— Senjore, nežinau. Aš su ja pasikalbėsiu. Prašau leist mandar kartą su ja pasikalbėti...

Sėdintysis prie stalo sužaibavo akimis į Mantoresą:— Ne. Tai per daug svarbu.Tai taręs, jis atsistūmė nuo stalo ir atsistojo.— Mūsų įsakymai aiškūs. Mes pasirūpinsime, kad tam

būtų padarytas galas. Eikš su mumis.

Po poros minučių Katerina pasirodė ant laiptų, dešinėjerankoje gniauždama popieriaus skiautę. Jos veide švietė šypsena.

1 0 0



T o m I D d a t i h < # = J i w i i n i D t

— Kas tai? — suglumęs pasiteiravo Ruterfordas.— Floreso šeimos adresas. Pasakiau administratorei, kad

noriu nusiųsti gėlių.Ruterfordas negalėjo patikėti savo ausimis. Ji tikrai pla

nuoja tęsti jųdviejų kelionę. Tačiau jam padarė įspūdį jos drąsa.— Taip lengvai gavai?— Juk pasakiau tiesą, — šyptelėjo Katerina. — Tik aš no

riu įteikti jas asmeniškai. Nagi, eime.

Katerina pasiėmė kuprinę ir užsivertė ją ant pečių. Ruterfordas stebėjo ją nubėgančią laiptais žemyn ieškoti taksi. Jiatsisuko į jį iš apačios. Matė, jog jis dvejoja, ir suprato kodėl. Bet man tavęs reikia...prašau, Džeimsai...

Ji atsiduso, tada šūktelėjo jam:— Paklausyk, Džeimsai, aplankykime Floreso šeimą ir galė

sime važiuoti į oro uostą, pažadu. Aš negaliu grįžti namo nė nepamėginusi išsiaiškinti, kas nutiko — niekada sau neadeisčiau...

Ruterfordas pažvelgė įjos maldaujantį veidą, ir jo pragma-tiškumas ištirpo.

— Gerai, dabar važiuojame pas Floresus, o paskui tiesiai į

oro uostą, supratai? Ir kuo greičiau...Tyliai keikdamas save už nemokėjimą pasakyti jai „ne“, jispasiėmė kuprinę ir nusekė paskui Kateriną.

2E

Antradienis Limoje artėjo prie vidurdienio, ir miestogatvės buvo užtvindytos automobilių. Saulė slėpėsi už liūd

1 0 1



T o m H I a a t i h J > i w i i n i D i

nai pagarsėjusio pakrantės rūko, kuris atsirita nuo Ramiojo

vandenyno ir dešimt mėnesių per metus dengia miestą balta

migla. Vietiniai jį vadina garoupa, kas reiškia „asilo pilvas", ir jo slegianti įtaka prisideda prie dusinančio oro užterštumo ir

karščio poveikio.

Ruterfordas ir Katerina važiavo per senąjį kolonijinio sti

liaus miesto centrą. Tai buvo išblėsusios šlovės atminimas. Jie

pravažiavo pro gražias medines vilas ir didžiulius akmeninius

rūmus, kurie dabar beveik visi buvo paversti valstybiniais pa

statais, kaip antai ministerijos arba muziejai.

Senoji Lima nėra didelė, tad po dešimties minučių taksi jau

riedėjo per šiukšlinas modernaus miesto gatves su nykiais be

tono statiniais ir apleistais keliais. Skurdo žymės buvo matomos

visur, ir kai automobilis, patekęs į kamštį, sumažindavo greitį, jįtučtuojau apsupdavo prekiautojai, siūlantys viską — nuo plast

masinių drabužių pakabų iki žiebtuvėlių.

Po dvidešimties minučių, pakeliui stabtelėjęs prie gėlių

kiosko, kad Katerina galėtų nupirkti lelijų, taksi įsuko į siaurągatvelę viename iš gyvenamųjų kvartalų. Vairuotojas dairėsi į

šalis, leisdamas automobiliui lėtai riedėti duobėtu keliuku.

— Aha! Štai čia, — pagaliau tarė jis. — Tos žalios durys.

Katerina ir Ruterfordas atsargiai nužvelgė dviaukštį be

toninį namą, įsispraudusį tarp kitų tokio paties nykaus dizainonamų. Katerina padavė vairuotojui sutartą sumą pinigų ir iš

lipo. Ji jautėsi nejaukiai tuščioje gatvėje. Apsidairiusi atsigręžė

į vairuotoją:

— Ar galite palaukti kokią valandą?

1 0 2



T o m ( I U a t i h ° j g ° J H m i m d č

— Žinoma, senjorita. Kiek reikės.Indėnas vairuotojas išjungė variklį, įjungė radiją, atsilošė

sėdynėje ir šypsodamasis užsitraukė ant akių beisbolo kepuraitę.Katerina ir Ruterfordas nuėjo prie durų.

Kol Katerina skambino prie durų, Ruterfordas atsitraukėper žingsnį ir nužvelgė gatvę. Tyla jam nepatiko. Maždaug potrisdešimties sekundžių viduje pasigirdo šnarėjimas, tada spynoje pasisuko raktas. Durys vos vos prasivėrė. Pro tarpą į juos

žiūrėjo moteris. Jos akys buvo raudonos — tikriausiai nuo ašarų,pagalvojo Katerina.

Moters veidas buvo patrauklus, su visais inkams būdingaisbruožais — žema kakta, tvirta nosimi, aukštais skruostikauliaisir labai tamsia veido oda. Katerina spėjo, kad ji turėtų būti maždaug trisdešimt penkerių.

— Laba diena, senjora, ar kalbate angliškai?Moters veidas liko neįžvelgiamas. Katerina neatlyžo:— Mes esame Migelio Floreso draugai...Paminėjus Floreso vardą, moters veide šmėstelėjo suvoki

mas. Ji tučtuojau atlyžo ir kartu tapo dar pažeidžiamesnė.

— Jūs pažinojote Migelį?Katerinai buvo labai nesmagu trukdyti moterį tokią sunkiąvalandą.

— Taip, senjora. Mes labai apgailestaujame dėl netekties...Ruterfordas stebėjo jas tylėdamas, nes gerai suprato situa

cijos subtilumą.

Pagaliau, po beveik minutę trukusios tylos, moteris nukabino durų grandinėlę, neramiai peržvelgė gatvę ir įsileido juosvidun. Uždariusi ir užrakinusi duris, ji garsiai šūktelėjo į namogilumą. Ji kalbėjo kvečua — inkų kalba, kuria įvairiais dialektaisvis dar kalba kai kurios Andų indėnų tautos.

103



T o m IliMTiN J > u u i m i i > {

Pro kitas duris koridoriaus gale išniro neaukštas gražusindėnas, irgi maždaug trisdešimties. Jis šluostėsi rankas j rank

šluostėlį. Jo veide atsispindėjo didžiulis nerimas. įsitempusiu,nekantriu balsu jis greitakalbe prabilo sklandžia anglų kalba.

— Sesuo sako, kad pažinojote mūsų brolį. Kas jūs ir konorite?

Katerina dvejojo.— E... labai atsiprašome, kad trukdome tokiu metu. Mes

atvykome tik todėl, kad mums labai svarbu su jumis pasikalbėti.Ar neprieštaraujate, jei trumpam užeisime?

Indėnas neatrodė labai susižavėjęs jos pasiūlymu, tačiauatidžiai nužvelgęs Kateriną ir apžiūrėjęs Ruterfordą pagaliautarė:

— Gerai, bet jūs negalite likti ilgam.Jie nusekė paskui jį į didelį kambarį, kuriame buvo dvi so

fos ir didžiulė biblioteka su knygomis apie inkų istoriją, kultūrąir meną. Ant sienų kabėjo kvapą gniaužiančios Peru nuotraukos, aiškiai darytos visoje šalyje: džiunglėse, pakrantėje, o pačiosįspūdingiausios Andų kalnuose.

Katerina ištiesė gėles mįslingo veido vyrui.— Tai jums. Jei kalbėsime atvirai, mes nepažinojome jūsųbrolio asmeniškai, tik kartą kalbėjomės telefonu. Aš esu Katerina Donovan, o čia Džeimsas Ruterfordas. Mudu iš Oksfordouniversiteto. Atvykome į Peru šį rytą. Tikėjomės šiandien su juosusitikti. Netgi nebuvome susitarę dėl susitikimo.

Tamsios perujiečio akys šaudė į vakariečius. Jo įtarumasatrodė apčiuopiamas.

— Ačiū už gėles. Prašom sėstis.Jis padavė gėles seseriai ir prisitraukė kėdę. Perujiečio veidas

liko neįskaitomas. Tiesą sakant, jis neatrodė labai patenkintas.

104



— Jei nepažinojote mano brolio, kodėl atvykote pasimatytisu juo?

Katerina nervingai nurijo seiles. Mes turime iš jo ką nors sužinoti. Nesvarbu, kaip nesmagu čia

būti, nesvarbu, kad trukdome jiems gedėti — mes būtinai turime ką nors sužinoti...

— Mūsų draugas Anglijoje — profesorius Kentas — priešmirtį dirbo su jūsų broliu ties kažkokiu projektu. — Katerina

nutilo, norėdama pažiūrėti, kokia bus perujiečio reakcija, tačiau jis paprasčiausiai spoksojo į ją savo tamsiomis mąsliomis akimis. Ji tęsė: — Klausykit, žinau, kad jums bus sunku tai suvokti,bet jūsų brolio vardą radome užkoduotą mūsų draugo dokumentuose po jo mirties. Aš paskambinau jūsų broliui, bet jisnenorėjo kalbėtis telefonu, liepė mums atskristi...

Indėnas staiga atsistojo, ir Katerina nutilo. Jis lėtai nuėjoprie židinio, tada atsigręžė į juos.

— Senjorita, kai paskutinį kartą mačiau profesorių Kentą, jis sėdėjo toje pačioje vietoje, kur dabar sėdite jūs, bet tai kitasreikalas. Aš negaliu jums padėti. Manau, turime baigti šį pokal

bį. Aš daugiau nenoriu nieko apie jus žinoti. Prašau, mes labainorėtume, kad jūs išeitumėt...Bet Katerina nesiklausė.— Jūs pažinojote profesorių Kentą?— Ne, buvome susitikę porą kartų, ir tik čia, Migelio na

muose. Mano brolis buvo jį atsivedęs, kad galėtų akis į akį ap

tarti jų darbą. O dabar prašau...Įsikišo Ruterfordas:— Senjore Floresai, aš iš tiesų labai apgailestauju dėl jūsų

brolio mirties. Tačiau čia vyksta kažkas negera. Jūs negalite nekreipti į tai dėmesio. Mums reikia jūsų pagalbos, nes mes ma

I 0 C





T o m m u n H 4 > i A J im i i> C

ke. Mūsų gyvenimo darbas, tiesą sakant, visas mūsų gyvenimasyra mūsų žmonės, kvečua — inkų palikuonys.

Katerina atsiduso su palengvėjimu./zj kalba... Floresas tęsėsodriu, rimtu balsu. Jis kalbėjo lėtai, rūpestingai rinkdamas irapgalvodamas kiekvieną žodį. Visą tą laiką jo akys šokinėjo nuoKaterinos prie Ruterfordo ir atgal.

— Mes žinome mūsų žmonių istoriją. Žinome istorijas išpraeities, o būdami maži klaidžiodavome po senovinius Kusko

griuvėsius — Olantaitambo, Tiahuanako, virakočių miestą prieTitikakos ežero.

— Mes išmanome savo šalies istoriją taip, kaip jos niekadaneišmanys nė vienas ispanų ar amerikiečių akademikas, sėdintissavo kabinete tarp knygų. Bet mes irgi turime knygų — patysmatote. Mes žinome ir šiuolaikines mokslines teorijas. Tiesiognesutinkame su jomis.

Indėno veidas dabar spinduliavo ryžtu. Jis be pertrūkio tęsėsavo pasakojimą.

— Ištisus amžius po užkariavimo ispanai, ypač Katalikųbažnyčia, darė viską, kad ištrintų įrodymus apie mūsų civiliza

ciją. Buvo griaunami paminklai ir religiniai centrai, deginamosreliginės knygos, žudomi kunigai, žmonės atverčiami kardu. Perporą amžių neliko beveik nieko, netgi šiandien mūsų vaikai yramokomi tradicinės istorinės — katalikų — versijos. ProfesoriusKentas suprato šią neteisybę. Mums nereikėjo jam sakyti, kadprieš inkus buvo kita civilizacija, netgi labiau išsivysčiusi. Ne

žinau iš kur, bet jis jau žinojo tai ir norėjo rasti įrodymų. Mesturime tą įrodymą.

— Profesorius Kentas buvo labai apsišvietęs žmogus; jispasakė mums, kad tiesa, kurią jam atskleidėme, padės atskleistidar didesnę tiesą, kuri gali išgelbėti žmoniją.

107



T o m ( l l f l f t T i H J > i m i m i > (

Katerinos mintys skriejo ratu. Ji jau buvo nusprendusi, ką jie turi daryti toliau.

— Senjore Floresai, ar mes galime sužinoti tikrąją tiesą?Mes norime tęsti profesoriaus darbą.

— Senjorita, prašau vadinti mane Ernanu. Atsiprašau, kadiš pradžių taip nedraugiškai jus priėmiau. Čia nėra saugu. Jeinorime tęsti pokalbį ar netgi galvoti apie tai, tada turime tučtuojau išvykti iš Limos. Po pietų yra reisas į Kuską.

Tą akimirką tarpduryje pasirodė Ernano sesuo. Jos akysekaupėsi ašaros. Ji ėmė karšdigiškai tarškėti kvečua kalba ir kaltindama rodyti pirštu j vakariečius. Ernanas sumišo ir draugenuliūdo dėl sesers skausmo. Ramindamas jis švelniai paėmėjąuž rankų ir pamažu išlydėjo iš kambario.

Ruterfordas to beveik nė nepastebėjo. Jis buvo paskendęssavose mintyse.

Jau turime du lavonus. įdomu, ką apie tai mano Floresas?Ernanas sugrįžo purtydamas galvą. Nespėjus jam prašnek

ti, Ruterfordas kaip įmanydamas mandagiau paklausė:— Senjore Floresai, ar numanote, kas galėtų būti atsakin

gas už profesoriaus Kento ir jūsų brolio mirtį?Ernanas liūdnai pakratė galvą, tada žvilgtelėjo į laikrodį.— Deja, ne. Bet nelabai svarbu, kas jie. Svarbu tai, kad

jie egzistuoja. Jie galingi ir yra pasirengę padaryti bet ką. Taine paranoja. Dabar mums visiems gresia pavojus — patikėkitmanimi.

Floreso veidas vėl tapo neįžvelgiamas. Katerina žiūrėjo į joišsišovusius skruostikaulius ir tamsias akis. Nepaisant didžiulėstragedijos, šis vyras sugebėjo išlaikyti orumą.

— Ernanai, labai dėkojame jums už pagalbą. Ar neprieštarausite, jei mudu su Džeimsu pasitarsime?

1 0 0



T o m I I I m t i n J M M m w i

— Ne, prašom. Dabar turiu važiuoti j ligoninę, bet jei nuspręsite skristi j Kuską, lėktuvas išskrenda 17.30. Jeigu jums ko

nors reikia, sakykite nedvejodami...Ernanas išėjo iš kambario. Katerina degė ryžtu — rodos,

jie vėl aptiko pėdsakus. Ji šypsodamasi atsisuko j Ruterfordą. Ir jos širdis smuktelėjo. Sprendžiant iš niūrios išraiškos, jis buvopriėmęs kitokį sprendimą.

2C

Katerina maldaujamai žvelgė į Ruterfordą. Jai labai norė josi, kad jie tęstų ką pradėję.

— Džeimsai, manau, kad turėtume vykti su Ernanu...Ruterfordas nutraukė ją, neleidęs pratęsti minties. Jo balsas

buvo įsitempęs kaip styga.— Leisk pateikti tau faktus, Katerina. Tie maniakai, kad

ir kas jie būtų, jau nužudė du žmones — Migelį Floresą ir profesorių Kentą. Jie nė nemirktelėję nužudys ir mus — mes jiemsnieko nereiškiame. Jie daro ką nori visame pasaulyje, ir tu taižinai. O mes netgi nežinome, ko ieškome!

Ruterfordas pašoko ir ėmė žingsniuoti pirmyn ir atgalpriešais židinį.

Katerina nežinojo, ką atsakyti. Dvejodama ji prabilo:— Tai netiesa... Mes žinome, ko ieškome — senovės pa

slapties, glūdinčios pasaulio mituose. Jei seksime profesoriausKento pėdsakais, neabejoju, kad išsiaiškinsime daugiau...

Katerina buvo susirūpinusi. Tai pirmasis jų ginčas. Ji dar

104



T o m n i M T i N ° š S ° J > i w i m i i > £

kartą suvokė, kaip jai reikia jo pagalbos. Ji beviltiškai troškoieškoti toliau ir pyko, kad jis siūlo viską baigti. Tačiau šį kartą

Ruterfordas, regis, buvo nusiteikęs ryžtingai.— Katerina, pasakyti, jog tai pavojinga, būtų per švelnu.

Profesorius žinojo, kokie galingi ir negailestingi šie žmonės, kadir kas jie būtų, — kitaip kam būtų rašęs tą raštelį? Mes būtumebepročiai, jei nesiliautume.

Katerina nenorėjo klausyti, ką jis kalba.

— Džeimsai, suprantu tavo poziciją, bet aš negaliu grįžti.Ketinu tęsti paieškas, kol išsiaiškinsiu, ką visa tai reiškia, nepaisydama jokių pavojų.

Ruterfordo akys piktai liepsnojo.— O mūsų saugumas tau nerūpi? Nebijai, kad toks pat

likimas gali ištikti ir mus?— Aš pasiryžusi rizikuoti.Ruterfordas, smarkiai suraukęs kaktą, sunkiai atsiduso. Jis

nusisuko nuo jos ir įsižiūrėjo pro langą į kiemą.Staiga jis suvokė, kad negali jos paleisti. Ji pasirodė jo

gyvenime mažiau nei prieš keturiasdešimt aštuonias valandas,

apvertė jį aukštyn kojomis, ir tebūnie jis prakeiktas, jei leis jaiišeiti. Jis ryžtingai atsisuko į Kateriną.— Ką gi, o aš nesu pasiryžęs...Katerina nebenorėjo daugiau nieko girdėti. Jos širdis nu

smuko. Ji nutraukė jį virpančiu balsu:— Suprantu. Tu ir taip labai man padėjai. Niekada to ne

pamiršiu. — Tačiau po pragmatiškais žodžiais slėpėsi agonija.Tą akimirką ji suvokė, kad nors juodu vos pažįstami, ji nenori

jo prarasti — ir ne tik todėl, kad teks visiškai vienai stoti akis įakį su pavojais.

Ruterfordas šypsojosi jai nuolankia šypsena.

1 1 0



T o m H l f l j m i t - P i M m i K i

— Leiskite man baigti, daktare Donovan. Aš nesu pasiryžęs leisti tau rizikuoti vienai. Regis, teks vykti kartu.

2 7

Katerina ir Ruterfordas praleido popietę Floreso namuosetyrinėdami jo biblioteką. Ketvirtą valandą po pietų atvyko vienas iš Ernano brolių nuvežti juos j oro uostą popietiniam reisui

j Kuską.Kai automobilis pajudėjo nuo Floreso namų ir nulingavo

dulkėtu keliuku, iš siauros gatvelės šešėlių išniro kitas automobilis. Tai buvo sidabrinis mersedesas. Jį vairavo tvirto sudėjimoindėnas tamsiais akiniais. Salia jo, priekinėje keleivio sėdynėje,sėdėjo niūraus veido baltasis juodais drabužiais. Ant užpakalinės sėdynės buvo jsitaisę jo kresnasis padėjėjas ir senjorasMantoresas, Paveldo ministerijos ministro pavaduotojas. Man-

toreso kakta rasojo prakaitu. Tylėdami jie stebėjo nuvažiuojantįautomobilį.Baltasis priekinėje keleivio sėdynėje pasisuko visu kūnu,

kad galėtų geriau matyti Mantoresą, ir piktai iškošė:— Kur, velniai rautų, jie važiuoja? Taip ir neatsikratėme

h

Paskui nusisuko, pažvelgė skubiai dingstančiam automobiliui pavymui ir sumurmėjo beveik pats sau:

— Sakiau, kad reikėjo susidoroti su visa Floresu šeima.Mantoreso akys išsiplėtė iš baimės — jis bandė kažką pa

sakyti, bet žodžiai strigo gerklėje. Žudikas išsiėmė iš švarko

I I I



T o m I D m i i n 4 > i A « m i » £

kišenės telefoną ir surinko numerį Šiaurės Amerikoje. Po trijųsignalų kažkas pakėlė ragelį.

— Sere, mes pašalinome Floresą, kaip ir prašėte, bet, deja,akademikai susitiko su jo broliu...

Jis nutilo, klausydamasis balso kitame gale.— Būtinai. Supratau. Šį kartą padarysime viską kaip rei

kiant. Taip, taip, sere, tai baigsis Peru.

2 0

Skrydis į Kuską yra nepakartojama patirtis. Kai lėktuvaspakyla iš Limos oro uosto ir atsiplėšia nuo pakrantės, pirmosiosAndų kalnų papėdės tučtuojau atsistoja piestu iš abiejų pusių.Lėktuvas kyla vis aukštyn ir aukštyn, o kalnai kyla aplinkui jį,kol pagaliau lėktuvas prasiveržia pro debesis ir sminga į giedrąpadangę. Tolumoje aukštesnės viršūnės prasiskverbia pro debe

sis ir žymi horizontą tarsi salos baltos putos jūroje.

Tačiau Katerinai vaizdas nerūpėjo. Kai suvokė dviejų mirčių rimtumą ir pasekmes, ją vėl apėmė panika. Ar jie saugūs čia,tarp debesų?

Ji nužvelgė savo pakeleivius. Visi buvo indėnai. Ar kurisnors iš jų gali būti pasamdytas nežinomo priešo?

Kaip gerai, kad Džeimsas skrenda kartu. Visą šią neįtikėtiną kelionę jis rodė šaltakraujiškumą ir blaivų protą. Jis tikraiypatingas žmogus. Kitas jo vietoje, sužinojęs apie Floreso mir-

112



T o m I D m t i n ° § S ° J i M m u t

tį, būtų sėdęs į lėktuvą ir grįžęs atgal. Tiesą sakant, normalusžmogus nė nebūtų leidęsis į šią kelionę. Nepaisant atsargumo,

jis atrodo pasirengęs būsimiems iššūkiams. Matyt, bibliotekinisir senųjų knygų pasaulis jam pasirodė per mažas, per ankštas.Nors Katerina nenorėjo to pripažinti, sulig kiekviena valandaRuterfordas atrodė jai vis patrauklesnis.

Siauros, akmenimis grįstos Kusko gatvelės Ruterfordui irKaterinai priminė Oksfordą. Po Limos oras čia atrodė nuostabiai grynas, ir akimirką Katerina su Ruterfordu pamiršo apie

jiems gresiančius pavojus.Ernanas, veždamas juos į senamiestį, nesustodamas kalbėjo

apie senąsias Andų civilizacijas. Viena ranka laikydamas vairą,antrąja išraiškingai gestikuliavo patvirtindamas savo teiginius.Todėl automobilis sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę.

— Inkai nebuvo pirmieji — tai svarbiausias dalykas, kurįprivalote suprasti. Nors jų nuostabūs meno dirbiniai dabar saugomi įvairiuose pasaulio muziejuose, jie tebuvo kur kas senesnės

kultūros saugotojai. Patys inkai tai pripažįsta. Keletas apsišvietusių ispanų keliautojų, pamatę visiškai sunaikintą inkų civilizaciją, bandė surinkti ir užrašyti jos tradicijas, nors ir nykstančias

laiko migloje.Automobilis pavojingai pasuko į kelio vidurį ir vos nesu

sidūrė su mažu spalvingai nudažytu ir sausakimšu autobusu,

plerpsinčiu priešinga kryptimi.Ruterfordas įsitvėrė Ernano sėdynės.Tarsi mūsų kelionėje nepakaktų pavojų!Katerina sekundę užsimerkė, ir mikroautobusas prazvimbė

per plauką nuo jų. Ji žvilgtelėjo į Ruterfordą ir kilstelėjo an-

m



T o m I D j i j i t i n J > i w i m i i > i

takius. Ernanas pamatė jos veido išraišką per galinio vaizdoveidrodėlį.

— O, atleiskite. Būsiu atsargesnis — jūs dar neįpratę prieAndų vairavimo stiliaus!

Jis sumažino greitį ir tęsė pasakojimą apie savo žmones.— Nemanau, kad ispanai iš tiesų patikėjo istorijomis ir

tradicijomis, apie kurias jiems papasakojo senieji žyniai. Jie tikriausiai pagalvojo, jog jos per daug keistos, kad būtų tikros, —

tačiau jos yra tikros. Viena pagrindinių istorijų, perduodamų iškartos į kartą tarp Andų žmonių, — būtent ji domino ir profesorių Kentą, — yra ta, kad prieš inkų civilizaciją tūkstančiųtūkstančius metų egzistavo kita didi civilizacija. Bet nesijaudinkite — jūs patys pamatysite jos įrodymus...

Katerina su Ruterfordu klausėsi Ernano ir pamažu persikėlė į kitą pasaulį, inkų princų bei ispanų konkistadorų pasaulįir inkų civilizacijos žlugimo tragediją. Jie žiūrėjo pro automobilio langą į ryškiai apsirengusius valstiečius, einančius keliu,

kadaise didžios tautos palikuonis, mėgavosi gaiviu oru, vietovėsnuošalumu ir nežemiškai gražiu Andų gamtovaizdžiu.

Pagaliau, kai ištrūko iš Kusko priemiesčių ir pravažiavo jaukiomis, akmenimis grįstomis ir asfaltuotomis senamiesčiogatvėmis, Ernanas sustabdė automobilį itin siauroje gatvelėje.Jis iššoko ir atidarė keleivio dureles, kad Katerina galėtų išlipti.

— Atvykome. Aš nuvešiu jūsų daiktus į pusbrolio namus,o jūs tuo tarpu galite apsižvalgyti. Pasakysiu jam, kad jūs manodraugai. Kad ir ką darytumėt, jokiu būdu neminėkite profesoriaus Kento ir net Migelio. Nenoriu, kad kas nors nukentėtų.Į namus grįšime sutemus, ir jūs galėsite pernakvoti, bet ryte

1 1 4



T o m m M T I N - P l M m i D t

turėsime išvykti auštant — negaliu rizikuoti, kad jus čia pamatytų.

Katerina išlipo iš džipo.— Negi nenorite, kad eitume kartu ir susipažintume su

jais — negi taip nebūtų normaliau?Ernanas vėl susijaudino.— Ne, tikrai manau, kad geriau kuo mažiau bendrauti.

O ir jūs dabar galėsite pasivaikščioti. Tik patariu kuo mažiau

bendrauti... Jei eisite šia gatve,— jis pamojo į kitą siaurą gatvelę, — pateksite j Los Albamos aikštę. Susitiksime ten po pusvalandžio, prie įėjimo j Katedrą.

Ruterfordas iššoko iš automobilio ir plačiai išskėtė rankas.— Fu, atrodo, kad keliavome nesustodami visą parą. Mielai

pamankštinčiau kojas.Ernanas jam nusišypsojo.— Ką gi, pasivaikščiokite. Jei pasiklysite, paklauskite bet

ko, kur Katedra, ir jie parodys jums kelią.Tai taręs, Ernanas įsėdo j džipą ir užvedė variklį. Automo

bilis suriaumojo ir dingo už kampo. Vos tik Ernanas nuvažiavo,

Ruterfordas ir Katerina pastebėjo, kokia ramybė vyrauja akmenuotose Kusko gatvėse. Pirmiausia jie panoro įkvėpti gryno oro.Dangus buvo skaidrus it krištolas, ir pirmą kartą po žinios apieFloreso mirtį Katerina pasijuto šiek tiek geriau, ne tokia išsigandusi. Ji atsigręžė į Ruterfordą, kuris apžiūrinėjo didžiulę irseną sieną, einančią palei kairįjį kelio kraštą.

— Kaip manai, ar mes saugūs čia, Anduose?— Tiek saugūs, kiek galime būti, tačiau aš sutinku su Er-

nanu — nemanau, kad turėtume atkreipti į save dėmesį. Pažiūrėk į šią nepaprastą sieną.

Siena buvo pastatyta ne iš plytų, o iš gigantiškų granito

H E



T o m f l l M T i K J > i M m i » t

blokų; kai kurie buvo 10 ir 10 pėdų dydžio. Tačiau įdomiausiatai, kad tie milžiniški blokai, kitaip nei įprastos plytos, kurios

yra stačiakampės ir vienodų proporcijų, buvo daugiakraščiai irįvairaus dydžio, bet puikiai suderinti ir sutvirtinti be cemento.Gebėjimas sukonstruoti ir paskui išraižyti milžiniškus granitoblokus taip, kad jie visomis kraštinėmis jungtųsi su kitais, — nepažeisdami bendros struktūros, — gniaužė kvapą.

Katerina spoksojo priblokšta.

— Kaip jie sugebėjo tai padaryti? Ar tai inkų darbas? — Jipriėjo arčiau sienos ir perbraukė ranka per ypač didelį bloką. —Pažiūrėk, šis turi dvylika kraštinių, o jo dydis kaip valgomojostalo. Neįtikėtina — visos kraštinės puikiai tinka gretimoms! Oį tarpą net peilio neįkištum.

Ruterfordas atsitraukė per žingsnį, gėrėdamasis darbu.— Nesu tikras, bet turėtų būti inkų. Tikrai ne ispanų — ne

europiečių. Įsivaizduok, kaip reikėtų pajudinti tokį luitą — didžiausi sveria tikriausiai per dešimt tonų. Eime, paieškokimetos Katedros.

Braukdama ranka per sieną, Katerina nusekė paskui Ru

terfordą į gatvelę, vedančią pagrindinės aikštės link. Kai pagalvoju, kad vos prieš dieną skaičiau paskutinę semestro paskaitą, mąsčiau apie atostogas... Dar tik trečiadienio vakaras, o atrodo, kad Oksfordą palikau prieš šimtą metų. Įkritau į skylę savo senajame patogiame gyvenime ir patekau į kitą pasaulį... pavojų kupiną pasaulį...

Jos žvilgsnis nukrypo į Ruterfordą, žingsniuojantį priekyje,smalsiai sukiojantį galvą, tyrinėjantį Kusko akmens dirbinius.Jo buvimas šalia ją ramino.

Kaip Ernanas ir žadėjo, siaura akmenuota gatvelė išvedėį pagrindinę aikštę, kuri po Limos Mero aikštės priminė vai

11C



T o m f l l M T I N J ) | f l f l ( I ) | | ) į

duoklių miestą. Aikštė buvo Anglijos kaimo sodo dydžio. Jojekirtosi šešios mažos akmenuotos gatvelės, o iš kitų pusių supo

akmeniniai pastatai. Katerina prisigretino prie Ruterfordo, ir jie patraukė per aikštę, mėgaudamiesi erdve ir ramybe, džiaugdamiesi pasprukę nuo Limos nemalonumų. Jiems artėjant prietolimojo krašto, iš kitos alėjos pasirodė Ernano figūra.

— Sveiki! — šūktelėjo jis. — Graži vieta, ar ne?Katerina jam nusišypsojo. Ruterfordas linksmai atsišaukė:

— Tokia vieta kaip perlas — turėtum pastatyti tikrai kąnors bjauraus, kad sugadintum šj vaizdą...

Ernanas prieidamas nusijuokė.— Taip, ko gero, jūs teisus.Trise jie žvalgėsi po aikštę ir už senojo miesto namų stogų,

besidriekiančių j tolį.Šelmiškai žybčiodamas akimis, Ernanas šypsodamasis at

sisuko į juos.— Čia, Kuske, inkai pastatė šventyklą virakočiams — ji

vadinama Korikančia. Ar matote ją?Katerina ir Ruterfordas apsidairė, bandydami nustatyti,

kuris pastatas tiktų inkų struktūrai. Nė vienas nepasižymėjošventyklai būdingu didingumu.Ernanas parodė tiesiai j bažnyčią.— Štai ji. 1533-iaisiais ispanai pastatė katedrą ant šven

tyklos, kad užgniaužtų mūsų religiją. Sakoma, jog vienas iš paskutiniųjų inkų princų buvo užmūrytas gyvas, kai jie statė ją, —

vieną dieną mes j j išleisime. Ar žinote, kas yra Virakočia?Katerina prisiminė bendrakeleivį lėktuve.— Girdėjau, kad virakočiais vadinami žmonės, kurie nu

brėžė Naskos linijas, — tarė ji.Ernanas, šiek tiek nustebęs, dirstelėjo j ją akies krašteliu.

1 1 7



T o m I U m t i n 4 > i J i 4 i m i o £

— Teisingai, taip buvo vadinama tauta. Bet Virakočia yravienas žmogus — taip sakant, jis buvo vadas. „Virakočia" reiškia

„jūros puta". Žmonės, kurie atėjo kartu, pagal jį buvo vadinamivirakočiais. Man džiugu, kad nesiklausėte kelionės gidų. Čiabuvo jo sostinė, ir čia jį garbino.

Katerina bandė spėti:— Ar jis buvo vienas pirmųjų inkų karalių?Ernanas ryžtingai papurtė galvą.

— Ne, ir tai išties yra labai svarbu. Jis atėjo gerokai prieš inkus. Mes nežinome kada — nėra jokių rašytinių šaltinių. Nėraįrodymų, todėl vakarų mokslininkai ignoruoja legendas apieVirakočią, mano, jog tai mitas. Tačiau jie klysta. Jis paliko savožymę Anduose. Jis keliavo po visus kalnus, ir šio krašto žmonėspasakoja istorijas apie jo gerus darbus. Jo dėka atsirado akmensstatiniai ir buvo atlikti reikšmingi civilinės inžinerijos žygiai.Anduose pamatysite tokių pastatų griuvėsių, kad apstulbsite.

Ruterfordas suglumo.— Bet ar ne inkai pastatė...Ernanas jį pertraukė. Jo veidas buvo rimtas, tarsi indėno

žodžiai turėtų nepaprastai didelę reikšmę.— Ne. Inkai pastatė kai kuriuos iš jų, tačiau gebėjimus paveldėjo iš Virakočios ir jo pasekėjų.

— Bet iš kur jis atėjo? Ir kada?Indėnas prieš atsakydamas lėtai apvedė akimis visą aikštę.— Tai ir yra paslaptis. Apie jo atėjimą yra daug žodinių pa

davimų. Netgi ispanai šešioliktame amžiuje juos paminėjo. Inkai papasakojo jiems, jog tai buvo virakočiai. Virakočia pasirodėiš jūros su savo pasekėjais ir nuėjo kalnų taku į šiaurę, pakeliuidarydamas stebuklus. Jis statė šventyklas, pastatė netgi didžiausią akmens miestą — Tiahuanaką; paskui keliaudavo toliau.

1 1 0



T o m f l l M T I N J > I W M ) l l > f

— Virakočia taip pat mokėjo gydyti žmones, ir ten, kur jisėjo, aklieji praregėdavo, o luošieji pradėdavo vaikščioti. Visuose

išlikusiuose padavimuose vienodai aprašoma jo išvaizda. Vienas ispanų konkistadoras girdėjo, kad Virakočia buvo „aukštas,barzdotas vyras mėlynomis akimis, baltai apsirengęs". Kiti pasakoja, jog jis turėjo ilgą baltą barzdą, blyškią odą, vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda, kreipdavosi j vietinius jų kalba ir nešdavo

jiems taiką bei meilę.

Katerina klausėsi it užburta. Ji beveik įsivaizdavo, kaip atrodė didysis Virakočia.

— Koks keistas ir geranoriškas tipas, — sumurmėjo sau.Ernanas įdėmiai pažiūrėjo į ją.— Taip, jis buvo didis žmogus ir mano tautos mokytojas.

Inkai pasakojo, kad prieš jo atėjimą žmonės gyveno it laukiniai.Jie neaugino gyvulių, nešėjo grūdų — tik medžiojo. Jis atėjoir išmokė žmones žemdirbystės, gyvulininkystės, medicinos irastronomijos. Virakočia pradėjo aukso amžių, ir akivaizdu, kadpadarė tai taikiu būdu.

Ruterfordas norėjo žinoti daugiau:

— Bet kokiu tikslu virakočiai atėjo? Jie primena kolonistus — išskyrus tai, kad jie nepasiliko.Ernanas linktelėjo pritardamas.— Geras klausimas, būtent tuo domėjosi ir profesorius.

Visi seni padavimai teigia, kad virakočių atėjimas buvo susijęssu didžiuoju tvanu.

Paminėjus tvaną, įsiterpė Katerina:— Norite pasakyti, kad yra mitų apie tvaną? Čia, Andų

kalnuose?Ernanas pažvelgė į ją.— Taip. Ir netrukus parodysiu jums to tvano įrodymus.

Ilfl



T o m I I i M T I N J » I M m i D f

Anduose daug pasakojama apie didįjį tvaną, panašų į tą, kurisaprašomas jūsų Biblijoje. Kai vanduo ėmė trauktis, Virakočia

pasirodė iš Titikakos ežero, kuris inkams yra šventas. Jis pastatėcitadelę Tiahuanake. Jos griuvėsiai išlikę iki šių dienų. Pastatęsten savo bazę, jis atėjo į Kuską. Prižiūrimi jo atidžios akies,žmonijos likučiai buvo išgelbėti nuo barbariškumo ir pradėjodaugintis.

Ruterfordas negalėjo atsistebėti:

— Tai Titikakos ežeras yra mitų apie Virakočią pagrindas.Ernanas patenkintas šypsojosi. Jis jau neabejojo, kad sve

čiai ėmė suprasti tikrąją Peru istoriją.— Taip. Dar daug ką turime aptarti, bet dabar metas

vakarieniauti. Eime, nuvesiu jus į pusbrolio namus. Tik prašau — nepamirškite, jog apie šiuos dalykus nevalia kalbėti priemano šeimos... jiems jūs — mano atostogaujantys draugai.

20

Ernano pusbrolio namuose jau buvo gaminama vakarienė.Namas buvo tipiškas senas Kusko pastatas — iš akmens, subendra patalpa, kurios viename gale įrengtas didžiulis židinys irvirtuvė. Antrame aukšte buvo daugiau kambarių.

Ernano pusbrolis Arūnas beveik nekalbėjo ispaniškai, oangliškai nemokėjo nė žodžio. Jis buvo įprasto indėnams sudėjimo, maždaug 5 pėdų ir 5 colių ūgio, raumeningas. Nesiliaudamas šypsojosi ir atrodė ne toks rimtas kaip Ernanas. Katerina įtarė, kad jis tikriausiai niekada nebuvo išvykęs iš Kusko

1 2 0



ir beveik nieko nežinojo apie Limą, o ką jau kalbėti apie išorinįpasaulį. Ernanas supažindino Kateriną ir Ruterfordą su Arunu,

ir šie, daug šypsodamiesi ir kratydami rankas, sugebėjo išreikštisavo dėkingumą. Paskui Ernanas kreipėsi į pusbrolį kvečua kalba; juodu dingo virtuvėje, bet netrukus pasirodė nešini maistu irgėrimais. Jie padėjo padėklus ant stalo kambario vidury.

Katerina atsisėdo prie židinio. Sėdėdama ir žiūrėdama įliepsnas, ji pergalvojo tai, ką sužinojo nuo tada, kai atvyko į

Kuską. Ruterfordas, tik dabar pajutęs laiko skirtumo poveikį,susmego kitame tuščiame krėsle ir, nespėjęs netgi atsisagstytišvarko, užmigo. Katerina kurį laiką žvelgė į jo veidą, nušviestąspragsinčios ugnies šviesos. Paskui atsiduso ir nusisuko į jaukiąžidinio šilumą.

Vėliau, po skanios vakarienės, Ernanas padėjo Arunui suplauti indus ir ėmė ruoštis kelionei į namus. Jis labai stengėsipalaikyti pakilią nuotaiką — ir nekalbėti apie juos persekiojantįblogį.

— Tikiuosi, nenusivylėte mūsų svetingumu ir tikrai domi

tės tuo, apie ką mes kalbėjomės. Kol nepamiršau — manau, kad jus gali sudominti šitai.— Jis ištraukė iš kuprinės knygą: Kude-no Andų mitologija. — Joje supažindinama su visais pagrindiniais Andų mitais. Aš pats linkęs vadinti juos pasakojimais, nesžodis „mitai" tarsi sako, kad juose nėra tiesos, tačiau, kaip mesžinome, yra atvirkščiai. Smagaus skaitymo. Atvažiuosiu jūsų pa

imti penktą ryto.Tai pasakęs, Ernanas dingo nakties tamsoje. Arūnas su

grįžo į kambarį su šypsena veide ir pamojo Katerinai ir Ruterfordui eiti paskui jį. Ruterfordas, kuris jau buvo atsistojęs,nusekė paskui jį pro duris ir nuėjo koridoriumi į miegamąjį.

1 2 1



T o m ( D u r n u ° g } ° J > i m m i i » č

Jame buvo tik dvigulė lova, daugiau jokių baldų. Židinyje visdar ruseno blėstančios, tačiau šiltos žarijos. Arūnas įmetė į ži

dinį porą pliauskų ir šypsodamasis atsisuko į Ruterfordą. Šiamnereikėjo kalbėti Arūno kalba, norint suprasti, jog tai vienintelismiegamasis name ir jiems siūloma juo pasinaudoti. Jis suglumęsnusišypsojo indėnui ir pamėgino parodyti, kad galėtų miegotiant grindų pagrindiniame kambaryje, tačiau indėnas tik nusi

juokė ir papurtė galvą. Buvo akivaizdu, kad svetingumo gestas

nediskutuotinas.Tą minutę į kambarį įžengė Katerina. Arūnas jiems nusi

šypsojo ir išėjo iš kambario uždarydamas paskui save duris.Paraudęs iš sutrikimo, Ruterfordas atidarė duris į korido

rių.— Nesijaudink, aš permiegosiu ant grindų kitame kam

baryje.Jis dingo koridoriuje. Katerina uždarė paskui jį duris. Pas

kui įsirėmė delnu į duris ir nuleido pavargusią galvą. Akimirkąpastovėjusi, giliai atsiduso.

20

Kaip ir buvo žadėjęs, Ernanas atvyko pasiimti jų ketvirta

dienio rytą, penktą valandą. Jis nuvežė juos, vis dar mieguistus,į stotį ir įsodino į traukinį pažadėjęs, kad kitą dieną, kai baigsisMigelio laidotuvės, pasitiks juos prie Maču Pikču.

* * *

1 2 2



T o m I J l f l f i T M J > u m m i D t

6.10 senas nedidelis traukinys pradeda kelionę vienaįspūdingiausių pasaulio geležinkelių atkarpų. Per trijų valan

dų kelionę riestanosis garvežys su keturiais mažais vagonaisvingiuoja į penkių tūkstančių metrų aukštį, aplanko fermas irkaimus, įveikia bedugnes primenančius tarpeklius, apkabinauolas, kol pagaliau, prasiskverbęs pro debesis, atgabena į MačuPikču stotį.

Miglos gaubiami Kusko stogai liko apačioje, ir netgiVirakočios šventovė, Katedra, netrukus tapo nereikšminga,palyginti su galingomis Andų viršūnėmis ir plačiais, beribiaisslėniais.

Katerina nerimavo. Nuo tada, kai pabudo šį rytą, jos neapleido jausmas, kad jie yra sekami — kad priešais juos atgręžtagalinga mašina; jos krumpliai girgždėdami įsisuka, ir visas aparatas sutelkia savo energiją jų medžioklei. Ji nužvelgė vagonesėdinčių pakeleivių veidus. Valstiečiai ir vienas ar du turistai.

Nėra dėl ko nerimauti — bent kol kas... Ji pažiūrėjo į Ruterfordą

ir su palengvėjimu atsiduso.Ruterfordas buvo išsitraukęs iš kuprinės Kudeno Andų mi tologiją ir skaitė iš vakaro pasižymėtas vietas apie Virakočią. Joakys lakstė puslapiu, o mintys vijo viena kitą. Kažkas čia buvopažįstama, tik jis neapčiuopė kas.

Virakočia atėjo is labai toli. Jis buvo baltasis. Aukštas, stiprus,

mėlynomis akimis ir ilga balta barzda. Vieną dieną kai kurie žmo nės ėmė jam pavydėti. Jie palaukė, koljis išvyko į kelionę, tada su rengė sąmokslą. Kaijis grįžo, jie surišo jį, nužudė ir paguldėjo kūną į valtį Titikakos ežere... Valtis nuplaukė upe prie kranto...

Staiga jam nušvito akys.

1 2 3



T o m d l J i A T i N

— Katerina! Man regis, aš kai ką supratau. Manau, kadžinau, ką tyrinėjo profesorius.

Katerina tuo metu stebėjo magišką vaizdą. Ji nustebusiatsisuko j j j.

— Ką? Ką nori tuo pasakyti?— Rodos, aš supratau pasikartojantį modelį.

— Kokį pasikartojantį modelį?— Tai štai — profesorius Kentas savo laiške sako, jog iš

siaiškino tikrąją pasaulio istoriją, paslėptą senuose mituose irlegendose. Nuo tada aš vis mąsčiau, būtent kokią paslaptį profesorius turėjo galvoje, apie kokią „tikrąją istoriją" jis kalbėjo. Jeimituose slypi užmaskuota tikroji istorija, tada turi būti motyvų,kurie kartotųsi skirtinguose mituose.

Katerina žiūrėjo į jį nesuprasdama:— Apie ką tu kalbi?— Žiūrėk, visuose mituose yra pasakojama apie tvaną —

profesorius iš tiesų galvojo, kad įvyko pasaulinis kataklizmas,sunaikinęs ankstesnę išsivysčiusią civilizaciją. O ką pasakoja kitimitai visame pasaulyje? Dabar, skaitydamas apie Virakočią, aš

staiga supratau...— Ką?

— Kad tai ta pati istorija — plačiąja prasme. Tokia patikaip istorija apie Ozyrį, svarbiausią senovės Egipto dievybę.Tai modelis, pasikartojanti tema. Ir tai logiška. Visos kultūrosturi daug kitų, ne tokių žinomų mitų, tačiau centriniai visada

stipriausi. Jie pasakojami šimtmečius, netgi tūkstantmečius.Paslėpk tikrąją istoriją tuose mituose, ir ji niekada nepasimes.Esu tikras, kad pastebėjau tiesioginę paralelę tarp Virakočiosir Ozyrio, tačiau turi būti ir kitų svarbių centrinių mitų kituosepasaulio kraštuose.

\U



T o m m u n H - S - 4 > i A 4 ) m i i > č

— Bet tai neįmanoma, — tarė Katerina. — Tarp tų dviejųkultūrų nebuvo kontakto; jos yra skirtingose Atlanto pusėse.

— Paklausyk. — Ruterfordas perskaitė jai skyrių apie suokalbininkus, kurie nužudė Virakočią ir įdėjo jo kūną į valtį, tadanedelsdamas pradėjo pasakoti mitą apie Ozyrį:

— Ozyris yra mirties ir prisikėlimo dievas. Pasak egiptiečių mitologijos, jis atėjo į Egiptą su savo pasekėjais labai seniaiir teikė civilizacijos privalumus. Jis nieko nevertė priimti jo

gyvenimo būdo, tačiau įtikino žmones ir vedė juos savo pavyzdžiu — taip pat kaip Virakočia.

— Tačiau vėliau jis paskelbė kuriam laikui išvykstąs skleisticivilizaciją tarp kitų barbarų. Kol Ozyrio nebuvo, septyniasdešimt du karališkųjų rūmų nariai, vadovaujami jo svainio Seto,surengė prieš jį sąmokslą. Ozyriui grįžus, jie pakvietė jį į puotą,skirtą jo garbei, kurios metu kaip prizas buvo pasiūlyta gražimedinė dėžė tam, kas tilpsiąs į ją. Ozyris nežinojo, jog dėžėbuvo sukonstruota taip, kad joje tilptų tik jis. Vienas po kitosvečiai bandė atsigulti į dėžę, bet, žinoma, nė vienam nepavyko. Pagaliau pamėgino Ozyris, ir jis kuo puikiausiai tilpo į ją.

Tačiau nespėjus jam išlipti, atskubėjo tie septyniasdešimt dusąmokslininkai ir uždėjo ant jos dangtį. Paskui jie įmetė dėžę įNilą. Ji nuplaukė iki pakrantės ir buvo išmesta į krantą, Baiblo-su vadinamoje vietoje.

Katerina klausėsi apstulbusi.— Ryšys akivaizdus, — tęsė Ruterfordas, — Abu, Vira

kočia ir Ozyris, atėjo iš toli, kad civilizuotų žmones. Prieš abubuvo surengti sąmokslai. Abu nužudyti. Abu įdėti į valtis ir abunuplaukė upe į jūrą.

— Tu teisus, tai labai keista.— Keista! Tai daugiau nei keista — netgi daugiau nei

I 2 E



T o m I I I m t i n ° į § o

sutapimas. Virakočia ir Ozyris yra ta pati figūra. Tokiuose mituose ir turi būti paslėptas tas kodas. Kadangi iš esmės ta pati

istorija išliko dviejose visiškai nesusijusiose kultūrose nežiniakiek tūkstančių metų, jos yra tobulos priemonės pranešimamsiš senojo pasaulio.

— Bet ar supranti, ką jomis norima pasakyti?— Ne, dar ne, bet dabar bent jau žinome, nuo ko pradė

ti. — Ruterfordas atsilošė ir vėl paskendo apmąstymuose apie

pasaulio mitologijas.

Traukiniui lėtai ropščiantis ilgu ir vingiuotu keliu, Kateriną ir Ruterfordą glaudžiai apsupo aplinkinis gamtovaizdis.Stačius slėnių šlaitus pakeitė džiunglių augmenija, ir mintis,

jog kas nors galėtų pajudinti bet ką šiuose beveik vertikaliuosešlaituose, o ką jau kalbėti apie gigantiškas uolas, atrodė beprotiška.

Pagaliau traukinys dūsaudamas ir pūkšdamas pasiekė Ma ckų Picchu Puentas Ruinas — vartus j įžymiuosius griuvėsius.

Katerina žvelgė žemyn į šventąją inkų upę Urubambą, vinguriuojančią žemai po jais, tarsi žalią gyvatę, apsivijusią kalnųpapėdę.

21

Prieš akis iškilo stoties pastatas; indėnai šurmuliavo antplatformos, o vagone visi atsistojo ir susirinko savo krepšius

I 2 C



T o m H I m t i n ° į § ° - P i A t m i D i

ir ryšulius, ruošdamiesi išlipti iš traukinio. Staiga Katerina išpūtė akis. Vieną siaubingą akimirką, žiūrint į sausakimšą mažą

platformą, jos širdis sustojo. Ji užsimerkė, giliai įkvėpė ir atsimerkusi pažvelgė į tą vietą dar kartą. Stoties platformoje, vilkėdamas baltu lininiu švarku, stovėjo Ivanas Bezumovas. Ji garsiaiiškvėpė ir atsilošė, kai traukinys dejuodamas ir trūkčiodamaspraslinko pro jį.

Katerina išplėtusi akis pažiūrėjo į Ruterfordą.

— Tu nepatikėsi, bet neabejoju, kad ką tik mačiau tą keistuolį rusą, Bezumovą. Jis platformoje — eina mūsų pusėn. ODieve, Džeimsai, ką mums daryti? Kur bėgti?

Ruterfordas pašoko.— Jis čia? Negali būti. — Tačiau tardamas šiuos žodžius,

pats pamatė rusą, ryžtingai žingsniuojantį platforma jų vagonolink, lydimą dviejų tvirtai sudėtų indėnų.

Tuo momentu traukinys, sucypęs ir išleidęs garą, pagaliausustojo. Jausdamas gyslose pulsuojant adrenaliną, Ruterfordasbeviltiškai stengėsi rasti išeitį. Iš platformos buvo tik vienasišėjimas — pro vartus kitame jos gale, — tačiau jį blokavo Be

zumovas ir jo pakalikai.Ruterfordas puolė prie durų kitoje traukinio pusėje. Tačiauatidaręs jas aiktelėjo iš siaubo. Durys pasisuko ant vyrių, ir priešakis atsivėrė svaiginanti akmenų nuogriuva, sminganti šimtusmetrų tiesiai į upę žemai apačioje. Dar vienas žingsnis, ir jisbūtų nugarmėjęs į mirtį. Atgavęs pusiausvyrą, Ruterfordas atsi

suko. Katerina stovėjo sustingusi iš siaubo. Buvo per vėlu — vyras baltais drabužiais jau stovėjo prie jų vagono.

Laikas, rodės, sustojo. Katerina ir Ruterfordas laukė sukaustyti baimės. Ivanas Bezumovas atidarė vagono duris. Suaiškiai girdimu rusišku akcentu jis kreipėsi įjuos:

1 2 7



T o m I D m t i n J > i w i m i «

— Daktare Donovan ir daktare Ruterfordai. Sveiki atvykę

į Maču Pikču.

Ruterfordas negalėjo ištarti nė žodžio. Jo galvoje sukosipadrikos mintys.

Arjis mus nušaus? Arjis irgi į tai įsivėlęs? Arjis nužudė pro

fesorių?Jo kūnas šiurpo iš siaubo .Jei jis nesiruošia mūsų nušauti,

tai kas čia, po velnių, vyksta?

Bezumovas, plačiai šypsodamasis, prašneko pirmasis:

— Neatrodote labai laimingi matydami mane. Atsiprašau

dėl mūsų paskutinio pokalbio, aš pasielgiau labai nejautriai ir

pamiršau geras manieras. Leiskite man išpirkti savo kaltę...

Ruterfordo baimės jausmą pergalėjo pyktis.

— Bezumovai, ką, po galais, čia darote? Iš kur sužinojote,

kad mes atvykstame j Maču Pikču? Kaip pats čia atsidūrėte?— Atsiprašau, neketinau persekioti jūsų kaip koks mania

kas, tiesiog man būtina su jumis pasišnekėti. Nuėjau pasikalbėti

su direktoriumi, ir jis pasakė, kad jūs išvykote j Peru.

Katerinos nugara perbėgo šaltukas. Iš kur direktorius žino,

kad išvykau į Peru?

Bezumovas tęsė:— Gerai žinodamas, ką dirbo profesorius, aš tikėjausi, kad

anksčiau ar vėliau čia atvyksite. Išskridau kitu lėktuvu po jūsų

ir iš Limos atvažiavau tiesiai čionai. Laukiau jūsų, tikėjausi, kad

pasirodysite. Kai judu pamačiau, man labai palengvėjo, bet pra

šau man atleisti, nenorėjau jūsų išgąsdinti.Elgdamasis it šiuolaikinis inkų princas, Bezumovas liepė

indėnams paimti Ruterfordo ir Katerinos krepšius. Ruterfor

das tučtuojau atsistojo tarpduryje, užstodamas jiems kelią.

Katerina prisidėjo prie Ruterfordo; jos veide atsispindėjo ne

128



T o m m m - P i w r n i ^

pasitenkinimas. Bezumovas, žavingai šypsodamasis, ištiesė jairanką.

— Prašau leist nuvežti jus j mano viešbutį.Katerinai jo galantiškumas nepadarė jokio įspūdžio. Bezu

movas nepatiko jai jau nuo pat pirmojo susitikimo, o dabar jisčia. Tai kėlėjai dar didesnį nerimą, ypač jo liesas pataikaujantisveidas, akivaizdus nekantrumas.

— Ne, ačiū, geriau nereikia. Mes susirasime kitą viešbutį.

Bezumovas liūdnai papurtė galvą.— Deja, autobusas jau bus pilnas turistų... o mano viešbutis

vienintelis, kuriame yra laisvų kambarių. Aikštelėje mūsų laukiaautomobilis. Prašau leist jus abu pavežėt. Galėsime palikti jūsųdaiktus viešbutyje, o paskui eiti pasivaikščioti po griuvėsius. Ašlauksiu jūsų.

Bezumovas nusisuko ir piktai nužingsniavo platforma.Katerina su Ruterfordu iššoko iš vagono ir nulydėjo jį akimis.Ruterfordas spoksojo neslėpdamas nuostabos.

— Kas jis? Mes nė patys nežinojome, kad vyksime čionai,kol nesutikome Ernano... Kaip manai, ar jis vienas iš profeso

riaus priešų, kad ir kas jie būtų? Ir kodėl jis taip primygtinai noripasikalbėti su tavimi? Neįtikima — siekdamas šio susitikimo, jis apskrido pusę pasaulio.

Katerina stovėjo susimąsčiusi.— Nežinau. Aš visiškai sutrikusi. Bet aš jo bijau.Tada ji atsisuko į Ruterfordą ir pažiūrėjo jam į akis.

— Tai ką darysime? Mėginsime bėgti? Jis mus suras, ar ne?Jei jis pavojingas, nieko nedarys mums tol, kol išgaus, ką norisužinoti. Gal turėtume pamėginti pasikalbėti su juo, pabandytiišsiaiškinti, kas jį siejo su profesoriumi. Nieko jam nesakydami.O tada iš čia kuo greičiau dingti. Ką manai?

I 2 Q



T o m ( H i i f t T i N ° į g ° J H M i n i t l

Ruterfordas žvelgė j ją, tarsi jos veide, tų tamsių akių gelmėje, bandytų rasti atsakymus j savo klausimus.

Katerina ištiesė ranką, uždėjo jam ant peties ir švelniaispustelėjo. Ruterfordas minutėlę patylėjo, tada uždėjo savo ranką ant josios ir linktelėjo.

22

Bezumovo vairuotojas indėnas atidarė automobilio dureles,ir Katerina, po to Ruterfordas, įsėdo. Bezumovas sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, ir Katerina matė, kaip jis įdėmiai stebi

ją per veidrodėlį. Nepaisydama baimės, ji kunkuliavo iš pykčio.Kai Bezumovas prabilo, jo veidu slystelėjo trumpa šypsenėlė.

— Daktare Donovan, atleiskite, kad elgiausi taip paslaptingai. Kai pirmą kartą susitikome, pamaniau, kad jūs — tik darviena paprasčiausia akademike, todėl nenorėjau kalbėti apie tai,

ką mudu su profesoriumi tyrinėjome. Dabar, kai atvykote čionai,aš supratau, kad jūs kažką žinote, todėl galiu kalbėti atviriau.Katerina ir Ruterfordas įdėmiai stebeilijosi j. jį.. Vairuotojas

įjungė variklį, ir automobilis pajudėjo žvyruotu keliuku tolynnuo stoties. Bezumovas tęsė:

— Aš esu iš Sankt Peterburgo mokslų akademijos Rusi

joje. Iš specialybės geologas, tačiau, kaip ir profesoriaus, manodarbas gerokai nutolęs nuo studijuoto dalyko. Aš tapau Antarktidos uolienų specialistu; 1989-aisiais vadovavau ekspedicijai įten, ką jūs Vakaruose vadinate Grehemo žeme — tai Antarktidos pakrantės vietovė, — ir padariau svarbių atradimų. Aš

1 3 0



T o m fllMTiN J » « f l m i i » £

radau įrodymų, kad vėlyvajame paleoceno arba eoceno periode

Antarktidoje augo atogrąžų flora. Tai reiškia, kad kažkada An

tarktidos žemyne vyravo atogrąžų klimatas... Trumpai tariant,žlugus Tarybų Sąjungai, mano departamentas neteko finansa

vimo ir mano tyrimas neberūpėjo niekam, išskyrus profesorių

Kentą. Pirmą kartą jis susirado mane 1998-aisiais, ir nuo tada

mes dirbome kartu tyrinėdami priešistorinės Žemės geologiją

ir klimatą.Bezumovas atsisegė saugos diržą ir atsisuko į Kateriną su

Ruterfordu.

— Kai sakau „priešistorinės", kalbu apie paskutinįjį ledyn

metį, tai yra pastaruosius 100 000 metų.

Katerina skeptiškai įvertino jo pasakojimą.

— Tai kodėl nepasakėte to anksčiau ir kodėl vaikotės muspo pusę pasaulio?

Bezumovas šyptelėjo ir smalsiai į ją pažvelgė.

— Mano mieloji, daugiau nei penkiolikos metų darbas ėjo

į pabaigą, ir staiga sužinojau, kad profesorius negyvas — turėtu

mėt suprasti, kad aš susirūpinau dėl mūsų darbo vaisių...

Ruterfordo tai neįtikino.— Jei jūs dirbote kartu, kodėl neturite tyrimo kopijų?

Bezumovas nesiliovė šypsojęsis, tačiau jo šypsena tapo tru

putį globėjiška, beveik atlaidi:

— Džonai... atsiprašau, jūs Džeimsas, ar ne? Kad ir kaip

ten būtų, dvi dienos prieš mirtį profesorius paskambino manir pasakė radęs nepaprastai svarbių įrodymų, jog klimatas An

tarktidoje iki 4000 metų prieš Kristų buvo palankus gyvybei

— tai nebuvo ledo dykuma. Po savo pirmosios ekspedicijos aš

daugiau neturėjau galimybių nukeliauti į Antarktidą, ir niekam

1 3 1



T o m n i M T I H

nerūpi paremti mano teorijos. Mano gyvenimo darbui, manoatradimui gresia pavojus būti užmirštam mokslo ir pasaulio. Aš

privalau žinoti, ką atrado profesorius.Katerinos galvoje sukosi tik viena mintis:

Žemėlapiai. Įrodymai, apie kuriuos užsiminė profesorius, tur būt yra žemėlapių rinkinys. Tikriausiai jis manė, kad tai paskutinė dėlionės detalė, arba buvo nusprendęs pasakyti Bezumovui apie savo atradimus.

— Bet kodėl aš? Kodėl jūs persekiojate mane? — paklausė ji-

Bezumovas liūdnai šyptelėjo.— Nes, Katerina, jūs artimiausias profesoriui žmogus. Kas

gi tvarkys jo reikalus Anglijoje, jei ne jūs? Jūs galite prieiti prievisko.

Katerina tylėjo apstulbusi.Gal Bezumovas vis dėlto gana gerai pažinojo profesorių? Ki

taip iš kur jis žinotų, kad aš artima profesoriui? Bet kodėljis man taip nepatinka?

Nepakartojami senieji Maču Pikču griuvėsiai yra kalno

atšakoje, kuri tiesiasi j platų, gilų džiunglių augmenija apaugusį slėnį. Juos galima pasiekti einant taku iš šiaurinės pusės,per kerpėmis apaugusias kalno uolienas. Takui vingiuojant prodidžiulius akmenis ir krūmokšnius, aplinkinių kalnų šlaitaikartais dingsta už besivartančių ir besiplaikstančių debesų. Nė

132



T o m f l l M T i N 4 > i A « m i » č

vienas, ėjęs šia siurrealistiška vietove, tikrai niekada nepamirš tovaizdo.

Katerinai, Ruterfordui ir Bezumovui po kojomis atsivėrėMaču Pikču vaizdas. Katerina be žado spoksojo į nuostabiausiąkada nors jos matytą paveikslą. Tas, kas pastatė šj akmens paminklą, atsižvelgė ir į jį supančius kalnus, slėnius bei banguotas

pievas. Viskas subalansuota ir harmoninga. Ruterfordas, ėjęs perporą žingsnių užjos, aiktelėjo iš susižavėjimo.

Bezumovas su aiškiai juntamu rusišku akcentu nesiliovėliaupsinti inkų laimėjimų:

— Inkai galvojo, kad jie gyvena penktame amžiuje — kadprieš juos jau buvę keturi pasauliai, kuriuos sunaikinę siaubingiaplinkos kataklizmai, sukelti pikto Dievo. Kaip matote... — Rusas nutilo įkvėpti oro, tada apvedė ranka pagarbią baimę keliantį vaizdą — ...jie nebuvo visiškai primityvūs. Tačiau nepaisantVirakočios pastangų, kad Andų žmonės gyventų taikiai, regis,

jie vis dėlto dažnai aukodavo žmones. Manoma, kad ant altorių,

išdėstytų pagal inkų energetines linijas, buvo paaukota daugybėžmonių. Ar žinote, kas yra energetinės linijos?Ruterfordas apsidžiaugė, kad ir jis šį tą žino.— Taip, aš jas tyrinėjau.— Gal paaiškintumėte apie jas daktarei Donovan?Ruterfordas žvilgtelėjo į Kateriną. Jis nenorėjo padėti rusui,

tačiau Katerina laukė paaiškinimo. Nenoromis jis prašneko:— Energetinės linijos yra natūralių energijos linijų siste

ma, kuri, kaip manoma, jungė visas žymiąsias Anglijos archeologines vietas. 1920-aisiais Alfredas Votkinsas apžvelgė šalį irišskyrė didžiulį linijų, kurios jungė senąsias šventas britų isto

m



T o m d l A f t i i N ^ J > i M i n i » £

rijos vietoves, voratinklį. Nustebintas to, ką, jo manymu, matė, jis susirado karinį topografinį žemėlapį ir įsitikino, jog neklysta.

Per Anglijos žemėlapius galima nubrėžti tobulai tiesias linijas,kurios sujungtų šventas vietas. Kai kuriais atvejais šios linijosdriekiasi per visą šalį, eidamos per pačius vietovių centrus...

Katerina susidomėjo.— Kokias vietoves? Tokias kaip Stounhendžas?Ruterfordas linktelėjo, neįstengdamas suvaldyti savo įgim

to entuziazmo.— Būtent. Tai ypač geras pavyzdys. Stounhendžas, Sv.

Mykolo kalnas žemės pakrašty, Salisburio katedra yra vienojelinijoje. Taip tiksliai jungti linijas būtų sunku netgi moderniatopografo įranga, o ką jau kalbėti apie tūkstantmetę praeitį.

— O kam visa tai?Ruterfordas nusišypsojo.— A... niekas dorai nežino. Tai nėra vien tik sutapimas ar

statistinės tikimybės rezultatas. Votkinsas, beje, garsėjęs kaippraktiškas žmogus, turėjo teoriją, jog tai buvę prekybiniai maršrutai.

Staiga Bezumovas nekantriai įsikišo.— Taip, bet esama ir kitų teorijų. Energetinės linijosdažnai išdėstomos pagal tam tikrų dienų tam tikrų žvaigždžiųpadėtis. Kad ir kaip būtų, — tęsė jis, — inkai turėjo kažką panašaus į energetines linijas, vadinamas ceques. Jos atitinka tamtikrų žvaigždžių bei žvaigždynų kilimą ir išsidėstymą. Visų tų

linijų centras buvo Kusko korikančioje*, iš ten jos sklido į visaspuses it rato stipinai. Viena didžiausių linijų prasideda Kuskeir tiesiasi 500 mylių, tiesi kaip strėlė, per Maču Pikču, Olantai-

* Korikančia — svarbiausia inkų šventykla, skirta Saulės dievui (vert. past.).

m



T o m f l l J I A T I H ° g ° J > I M ( n i D t

tambą, Saksaihuamaną, tada kerta Titikakos ežerą ir įsiveržia įTiahuanaką — miestą debesyse.

Ruterfordas klausėsi apstulbęs; jis nebuvo girdėjęs apiekitas linijų sistemas.

— Ar jų aptinkama kur nors kitur? — pasiteiravo jis, smalsumui nugalėjus antipatiją rusui.

Bezumovas pagyvėjo, tarsi tai būtų viena mėgstamiausių jo temų.

— O taip. Kinai turi lung met, kas reiškia „drakono linijos".Tai jųfengshui menas pagrindžia tinkamą daiktų išdėstymą aplinkoje. Jie traktavo lung met kaip visuotinę akupunktūros linijų,einančių per žmogaus kūną, versiją. Pastatai ir šventos vietosbuvo tarsi akupunktūros taškai — būdas išgauti energijos tekė

jimą. Aborigenai Australijoje turi song lines, airiai —fairy lines. Yra dar daug kitų pavyzdžių. Šios linijos apvynioja visą pasaulį.Aš turiu savo teoriją, kam jos reikalingos... — Bezumovas staiganutilo. — Bet tai kitas klausimas. Kur mes sustojome? A, taip:

Maču Pikču. Mano nuomonė labai paprasta. Aukojimo altoriai,kaip ir kiti pastatai, netgi pačios vietovės vieta, yra išdėstyti taip,

kad atitiktų įvairias žvaigždes ir žvaigždynus tam tikromis metųdienomis. Pavyzdžiui, per pavasario saulėgrįžą, arba vidurvasarį.Bezumovas prisidengė delnu akis ir kurį laiką tylėdamas

žvalgėsi.— Daktare Donovan, ar esate susipažinusi su kuria nors

astronomine kompiuterine programa, tarkim „Skyglobe"?

Katerina linktelėjo.— Taip, aš dažnai ja naudojuosi.— Ką gi, tada žinote, kad „Skyglobe" padeda tiksliai nu

statyti, kaip atrodė dangus tam tikrą dieną praeityje.Ruterfordas nustebo.

I X



T o m f l l M T I N l l J U M I K t

— Kaip tai įmanoma?— Žvaigždės, planetos ir kiti dangaus kūnai juda visiškai

numatomais keliais ir greičiais. „Skyglobe“ gali parodyti, kaipdangus atrodė bet kurią dieną praeityje ir iš bet kurios žemės paviršiaus padėties.

— Tikrai? Tai tarsi grįžimas atgal.— Taip, tai neapsakoma. O Maču Pikču atveju labai nau

dinga. Jei sugrįžtume čia vakare ir pamėgintume pritaikyti al

torių kuriai nors žvaigždei ar žvaigždynui, pamatytume, kad šivieta visiškai nesusijusi su dangaus kūnais.

— Iš kur jūs žinote? — paklausė Ruterfordas.— Mudu su profesoriumi Kentu jau bandėme — keletą

kartų.Katerina jau suprato, ką profesorius ir Bezumovas mėgino

padaryti.— Manyčiau, jūs naudojotės kompiuterinėmis progra

momis, kad sužinotumėt, kokią dieną susijungė ši vietovė iržvaigždės? — spėjo ji.

Bezumovas įsmeigė į ją skvarbų žvilgsnį.— Visiškai teisingai.

— Ir ką sužinojote?Rusas padarė pauzę, — jo veido išraiška buvo neįskaito

ma, — tada atsakė:— Mes išsiaiškinome, kad Maču Pikču atsirado ne prieš

500 metų, kaip teigia šiuolaikiniai archeologai, bet maždaugprieš 4000 ar 3000 metų prieš Kristų.

Kurį laiką visi tylėjo, paskui Ruterfordas sumurmėjo:— Tai reiškia, kad šią vietą pastatė ne inkai...Katerina pratęsė mintį:— Viskas veda prie tos pačios išvados. Ankstesnė civiliza

cija tikrai buvo...

ūt



T o m fllMTIII

Bezumovas atrodė savimi labai patenkintas.— Taip. Dabar jūs žinote, ką mudu su profesoriumi tyrinė

jome. Eime pažiūrėti iš arčiau.

Pasivaikščioję ilgiau nei porą valandų, Katerina ir Ruterfordas pagaliau pasiekė laiptus, vedančius j viešbutį. Bezumovasbuvo išėjęs prieš valandą, palikęs juos vienus apžiūrinėti griuvė

sius. Kai jie įžengė į viešbučio fojė, Katerina jau buvo nusprendusi, ką daryti toliau.

— Dabar viskas pamažu aiškėja. Manau, turėtume parody

ti Bezumovui žemėlapius — jis įvykdė savąją sandėrio dalį, beto, galbūt mes dar ką nors sužinotume.

Ruterfordas stabtelėjo.— Kalbėtis su juo — tai viena, bet jei parodysi jam žemė

lapius, mes neteksime vienintelio kozirio. Kas žino, ką jis padarytų sužinojęs, kad mes jam nebereikalingi?

Katerina priėjo prie Džeimso, suėmė į delnus jo dešiniąjąranką ir švelniai spustelėjo.

— Džeimsai, patikėk, jei tu teisus ir rusas nėra visiškai atviras, tada jo reakcija pamačius žemėlapius gali mums daug kąpasakyti. Mes žinome, kad būta senovės civilizacijos, bet esutikra, jog tai dar ne viskas... ir Bezumovas gali būti tas, kurismums padės — net jei neketino to daryti.

Ruterfordas pažiūrėjo į ją ir, slėpdamas sutrikimą, kurį su

kėlė fizinis kontaktas, abejingai truktelėjo pečiais.— Vis tiek manau, kad tai bloga mintis. Mes čia visiškai

vieni. Jei kas nors atsitiktų...Katerina paleido jo ranką ir nusisuko.— Mes turime pamėginti, — ryžtingai tarė.

1 3 7



T o m ( H i i f t T i i i ° į g ° 4 > i A j ) m i » C

Džeimsas stebėjo ją nueinančią, tada paskutinį kartą atsisuko į magišką vaizdą, giliai atsiduso ir papurtė galvą.

Man tai visiškai nepatinka...

Kai Katerina su Ruterfordu įėjo j viešbučio valgomąjį,Bezumovas jau sėdėjo prie stalo. Indėnas padavėjas pylė jam įstiklinę vandens. Vos juos pastebėjęs, rusas pašoko nuo kėdės ir

puolė išraiškingai mojuoti kviesdamas prisėsti prie jo stalo. Jistiesiog spinduliuote spinduliavo draugiškumą. Staiga rusas pamatė voką Katerinos rankose ir jo akys tučtuojau suspindo.

— A! Matau, kažką man turite, ar ne?Katerina šypsodamasi priėjo prie jo stalo ir padėjo voką.

Ruterfordas prisiartino iš paskos.

— Taip. Profesorius Kentas atsiuntė man šiuos žemėlapiusiš Peru prieš savo mirtį.

Bezumovo akys dar labiau išsiplėtė, o burna godžiai prasivėrė. Jis griebė servetėlę ir suskato įnirtingai šluostytis rankas.Jo rusiškas akcentas staiga dar labiau paaštrėjo.

— Žemėlapiai, sakote! Bet juk tai fantastiška...

Katerina lyg niekur nieko atidarė voką. Bezumovo rankosnekantriai krutėjo. Žemėlapiai išslydo ant stalo, ir Katerina atsitraukė, leisdama rusui laisvai užvaldyti lobį.

Bezumovo akys, rodės, tuoj iššoks iš akiduobių; jis elgėsi itpamišęs. Pagarbiai, tarsi žemėlapiai būtų trapūs it pelenai, prisitraukė juos prie savęs. Tada paėmė pirmąjį, atidžiai jį ištyrinėjo

prieš imdamasis kito, visą laiką kažką rusiškai murmėdamas saupo nosimi. Visas nerūpestingumas buvo išgaravęs, ir dabar joveide atsispindėjo beveik maniakiška aistra.

Ruterfordas, stovėjęs šiek tiek atokiau, pastebėjo jo pasikeitimą.

m



T o n i fllMTIN J>IWMIIDf

Taigi štai koks .žmogus iš tiesų slepiasi po lipšnia išvaizda. Godus, beveik kaip alkanas vilkas. Ir jis aiškiai medžioja kažką

ypatinga... Ko jis ieško?Tada, gana netikėtai, Bezumovas sustingo.— Taip ir žinojau! Žinoma, Gizos piramidės!Ruterfordas ir Katerina palinko virš stalo, kad pamatytų,

kas sukėlė Bezumovo susijaudinimą. Jis žiūrinėjo JAV oro pa jėgų sudarytą pasaulio žemėlapį. Jame buvo pateikta skaičiuotė,

kur būtų buvęs nulinis dienovidinis, kai buvo nubraižytas PiriReso žemėlapis.

Bezumovas rijo džiaugsmo seiles, godžiai glostydamas žemėlapį, tarsi norėtų sudraskyti jį į gabalus.

— Giza! Kodėl nepasitikėjau savo instinktais?Katerina ir Ruterfordas nustebę susižvalgė. Katerina pra

šneko pirmoji:— Kuo čia dėtas faktas, kad Giza yra nuliniame dienovi

dinyje?Bezumovas įsmeigė į Kateriną niūrų žvilgsnį. Jis buvo toks

galingas, kad ji vos neatsitraukė.— Tai reiškia, kad Egiptas, tiksliau, Didžioji Gizos pira

midė, yra pačiame paskutiniojo pasaulio centre. Tai nepaprastaireikšminga.

Bezumovo akys liepsnojo — dabar jis spoksojo į tolį irkalbėjo beveik pats sau.

— Šie įspūdingi meno ir architektūros kūriniai: Naskoslinijos, Velykų sala, Angkor Vatas Kambodžoje, taip pat kiti

senoviniai statiniai visame pasaulyje — jie visi sujungti vienassu kitu, o šios mašinos centras, smegenys, tikriausiai yra Gizoje,piramidėse. Tai buvo senosios civilizacijos zenitas. O po trijųdienų, pirmadienį, saulei tekant, įvyks pavasario ekvinokcija.Privalau būti ten! Tas, kuris valdo Gizą, valdo pasaulį...

134



T o m I D f l A T i H ° g ° J > i « i ( n i i > t

Bezumovas, rodės, pamiršo, kur jie esą. Bet staiga jis įsirėmė rankomis į stalo kraštą ir atstūmė kėdę. Atsitiesęs visu ūgiu,

kurį laiką stebeilijosi aukštyn, tarsi kalbėtų tylią maldą arba priimtų sprendimą, tada pažiūrėjo į Kateriną ir Ruterfordą. Jis vėlatrodė meilikaujantis ir žavingas. Atrodė, kad jis nė nesuvokė,kaip smarkiai buvo pasikeitęs, kai pamatė žemėlapius.

— Ak! Sis jaudulys mane tikrai išvargino. Prašau manatleisti. Deja, regis, mane įveikė laiko skirtumas. Turiu eiti ir

prigulti...Tai pasakęs, Bezumovas nerangiai jiems linktelėjo, tada pa

sisuko ant kulnų ir išskubėjo iš restorano į koridoriaus tamsą.Katerina ir Ruterfordas priblokšti spoksojo vienas į kitą.Katerina pirmoji atgavo amą.— Kaip manai, kas čia buvo? Ir ką jis čia kalbėjo apie kaž

kokią mašiną — atrodė it koks pamišėlis.Ruterfordas žiūrėjo į duris, pro kurias ką tik išėjo rusas.— Nežinau, bet dėl vieno esu beveik tikras: Bezumovas turi

kažkokį planą, ir jis paremtas ne tik akademine meile žinioms.O dėl jo beprotystės — turint galvoje tai, ką mačiau, — dar nėraaišku...

Katerina atrodė paskendusi savo mintyse. Po kurio laiko jiėmė garsiai svarstyti ruso žodžius.

— ... Kokias vietoves jis ten minėjo? Apie pusę iš jų nesugirdėjusi.

Ruterfordas, smarkiai suraukęs kaktą, paaiškino:— Tai kitos senovinės vietovės. Angkor Vatas yra vieni nuo

stabiausių griuvėsių visame pasaulyje. Jie Kambodžos džiunglėse.— Kieno griuvėsiai? Piramidžių?— Ne, ne piramidžių. Tai didžiulis 72 akmeninių rūmų

kompleksas su astronominėmis observatorijomis ir šventyklomis. J didžiausius rūmus, centrinį pastatą, veda šventas kelias,

140



T o m f l l M T i N J > i w i m i i » t

abipus kurio 54 dievai traukia virvę primenančią milžiniškągyvatę. Panašu j virvės traukimo varžybas, bet iš tiesų gyvatė

apsivyniojusi aplink pieno bidoną, o jie maišo pieną...Katerina klausėsi susikaupusi.— O kitos?— Tikriausiai esi mačiusi didžiulių akmenų su galvomis

nuotraukų Velykų saloje. Akivaizdu, kad joje būta kažkokioreliginio centro, ir tos galvos yra seniai dingusios civilizacijos

liekanos...Katerina linktelėjo ir pažiūrėjo į krūvą žemėlapių, paskleis

tų ant stalo.— Ir Bezumovas mano, kad visos šios vietovės yra sujung

tos energetinėmią linijomis.Ruterfordas paniuro.

— Jokios abejonės, kad mes ką tik parodėme jam paskutinędėlionės detalę. Ir dėl kažkokios priežasties pavasario ekvinokcija, kuri stos vos po keturių dienų, yra nepaprastai svarbi...

U

Katerina baimingai aiktelėjo. Kažkas tyliai krapštė netvirtą jų viešbučio kambario spyną. Gulint tamsoje, klausos pojūčiaipaaštrėjo, ir ji nė neabejojo, kad kažkas bando įsilaužti. Jos kūnu

nuvilnijo galinga adrenalino banga.O Dieve, tai Bezumovas —jis ateina mane nužudyti...Ji išgirdo, kaip pasisuko durų rankena, ir pajuto kažką įei

nant. Jos mintys karšdigiškai pynėsi. Ką ji galėtų panaudoti kaipginklą — ar yra kokia išeitis?

UI



T o m I D a a t i h

Bandydama suvaldyti baimę ir tamsą, ji įžiūrėjo neaukštąraumeningą figūrą, slenkančią prie jos. Katerina instinktyviai

metėsi iš lovos ant grindų, tolyn nuo besiartinančio šešėlio. Tačiau vos tik ji sušlamėjo, iš tamsos pasigirdo balsas:

— Katerina, nebijokite, tai aš, Ernanas. — Indėno balsasbuvo labai rimtas, netgi įsitempęs.

Katerina išleido palengvėjimo atodūsį ir beveik nusijuokė.— Ernanai! Ką jūs sau galvojate — norite mane mirtinai

išgąsdinti?Katerina pažiūrėjo į žadintuvą šalia lovos, jis rodė 2.37. Jai

nespėjus paklausti, kas vyksta, Ernanas, sunkiai kvėpuodamas,sušnibždėjo:

— Sšš! Turite tučtuojau iš čia dingti.Nuslūgus adrenalinui, Katerina mėgino suvokti, kas vyksta.

— Ką... kodėl?— J Kuską atvyko du vyrai, jie klausinėja apie jus. Nežinau,

ar viešbutyje kas nors apie jus pasakė, bet mes turime išvykti — nedelsdami.

Mieguistos Katerinos smegenys užregistravo tik pusę informacijos.

— Du vyrai? Kas jie?Ernanas nuėjo prie lango patikrinti, ar gerai užtrauktos

užuolaidos, tada įjungė stalinę lempą prie lango.— Tai man ir kelia nerimą. Niekas nežino, kas jie. Jie

vaikšto po Kusko viešbučius ir turizmo bazes klausinėdami, kasatvyko ir išvyko per pastarąsias dvi dienas. Tai ne slaptoji poli

cija — tiek aš žinau, — nors atrodo lyg buvę kariškiai. Jie stengiasi elgtis diskretiškai, bet Kuske aš pažįstu visus. Jie ieško jūsųir Džeimso. Mes negalime delsti. Anksčiau ar vėliau jie nueis įstotį ir išsiaiškins, kad vakar ryte atvažiavote traukiniu, o tadasužinos, kur apsistojote. Gali būti, kad jie jau pakeliui į čia...

U 2



Tom A lu m i JHM Mftt

Katerinos nugara vėl nuvilnijo jau pažįstamas šaltukas.— O Dieve. Ką mums daryti?

Ernanas dar kurį laiką žvelgė pro langą į tamsą. Tada atsisuko.

— Pervešime jus per sieną į Boliviją ir nugabensime ikiLa Pažo. Iš ten turėsite toliau keliauti patys. Svarbiausia išvežti

jus iš Peru, ir skubiai. Duokite man savo bilietus — aš pakeisiuišvykimo datą. Galbūt tai juos suklaidins, ir mes laimėsime

daugiau laiko. Gerai? — Ernanas gręžė Kateriną skvarbiužvilgsniu.

Katerina ėmė suvokti situacijos rimtumą, paskui prisiminėrusą.

— Ernanai, mes turime vieną problemą, — tarė ji atsisėdusi lovoje.

— Kokią?— Mes sutikome pažįstamą iš Oksfordo...Ernanas nustebo.— Ką? Apie ką jūs kalbate?Katerina sutriko.

— Paklausykit... žinau, skamba keistai, bet žmogus iš Oksfordo, kuris taip pat pažinojo profesorių, atvyko į Maču Pikčuieškoti mūsų.

Ernano veide atsispindėjo neslepiamas susirūpinimas.— Juokaujate? Regis, pusė pasaulio susirinko į Maču Pik

ču. Kas jis?

— Rusų mokslininkas. Ivanas Bezumovas.Paminėjus Bezumovą, Ernanas įsitempė it įbaugintas

žvėris.— Bezumovas čia, viešbutyje?Dabar išsigando ir Katerina.

UJ



T o m n i u r n i 4> i M i n i » t

— A... taip. Jūs jį pažįstate?Daugiau niekojai nespėjus paklausti, Ernanas griebė kėdę ir

pakišo po durų rankena. Žvilgtelėjęs į ją per petį su šaltu spindesiu akyse, pridėjo prie lūpų pirštą ir išsitraukė iš kuprinės gink-lą.Katerina be žado stebėjo jį. Ernanas prikišo ausį prie durų ir kurįlaiką — atrodė, visą amžinybę — atidžiai klausėsi. Pagaliau jisatsisuko į ją ir, sėlindamas it katė, pritūpė prie jos lovos.

— Tučtuojau susidėkite daiktus, — sušnypštė. — Kuris

kambarys Džeimso?Katerina atsiliepė taip pat pašnibždomis.— 23-iasis. Ernanai, kas čia vyksta?— Pasakysiu vėliau. Patikėkit — Ivanas Bezumovas joks

mokslininkas. Mes turime veikti skubiai; tai labai pavojingasžmogus. Ar žinote, kuriame kambaryje jis apsistojęs?

— Regis, 3-iajame...— Gerai, likit čia. Netrukus grįšiu.Nukreipęs ginklo vamzdį į lubas, Ernanas patraukė kėdę ir

lėtai atidarė duris. Katerina sustingusi iš baimės žiūrėjo, kaip jisišslenka pro duris ir dingsta neįžvelgiamoje koridoriaus tamsoje.

Ernanas it profesionalus žudikas slinko prie 3-iojo kambario durų. Jis atlaužė gaiduką ir prisišliejęs prie durų prispaudėausį prie medinės durų įsprūdos. Tada tvirtu ir raumeninguAndų indėnų petimi staiga smogė į duris. Netvirta spyna neatsilaikė. Po sekundės jis stovėjo kambario vidury, išskėtęs kojas

Ui



T o m I F I m t i n J > i w i m i D t

ir ištiesęs priešais save rankas, nukreipęs ginklą į lovą. Tačiau šibuvo tuščia. Rusas buvo seniai dingęs.

Ernanas garsiai nusikeikė ir nuleido gaiduką. Už jo tarpduryje pasirodė Katerina. Atslūgus įtampai, Ernanas staiga pasijuto pavargęs.

— Katerina, atsiprašau...Katerina, išplėtusi akis, spoksojo į indėno siluetą, ginklą jo

rankoje.

Ernanas uždegė šviesą, pamojo Katerinai įeiti, tada uždarė paskui ją duris. Katerina nekantravo užberti jį klausimais,tačiau suprato, kad geriau leisti Ernanui kalbėti pačiam. Pamažu jis atgavo savitvardą. Pradėjęs vėl normaliai kvėpuoti,žvilgtelėjo į ginklą savo rankoje ir atsiprašomai šyptelėjo Katerinai.

— Ivanas Bezumovas nėra tik mokslininkas. Tai Migelis irprofesorius sužinojo tik po paskutinio Bezumovo apsilankymo:

jis yra buvęs Rusijos karinės jūrų žvalgybos pulkininkas. Jis visąlaiką mus klaidino.

Katerinoš veidą iškreipė grimasa. Ernanas tęsė:

— Bezumovas labai pavojingas. Ir labai protingas. Todėlmes taip ilgai nesugebėjome išsiaiškinti, kas jis toks iš tiesų,nes Bezumovas yra pasaulyje pripažintas senovės archeologijos,Arkties geologijos, priešistorės ir kitų sričių specialistas...

Ernanas užsikišo ginklą už džinsų diržo.

— Bezumovas išgyveno Tarybų Sąjungos žlugimą turėda

mas svajonę, kurią sovietų mokslininkai brandino visą amžių:pajungti natūralias žemės energijas, stulbinamas elektromagnetines sroves, tekančias iš saulės į mūsų planetą. Bangų ir vėjoenergija yra niekis, palyginti su tomis svajonėmis, kokių turėjorusų mokslininkai. Jie norėjo panaudoti orbitinį žemės sukimą

U E



T o m ( n « J I T I H - g -

si ir sukurti didžiulius kiekius nemokamos elektros energijos,kurią galėtų naudoti kaip panorėję. Bezumovas buvo įsitikinęs,

kad praeityje žmonija jau naudojosi savo didžiulėmis galiomis.Jis troško sužinoti, kaip tai buvo daroma, o tada tapti šių stebuklingų saulės energijos srovių valdovu.

— Bet tai neįtikima! — šūktelėjo Katerina.— Taip, skamba beprotiškai. Tačiau profesorius Kentas

manė, kad Bezumovas iš tiesų kažką apčiuopė — tiesiog, kaip

žinote, profesorius tikėjo, kad visa technologija neišvengiamaiveda į gamtos degradaciją. Jo nuomone, Bezumovo planas pa

jungti naujas energijos formas daug blogesnis nei mūsų bandymai pajungti anglies, naftos ar atominę energiją. Jei žmonijapradėtų kištis į planetos sukimąsi ar į milžinišką energijos srovętarp Saulės ir Žemės, pasekmės galėtų būti katastrofiškos visai

planetai.— Kuria prasme katastrofiškos? — paklausė Katerina.Ernanas skėstelėjo rankomis.— Kas žino? Migelis man sakė profesorių Kentą manius,

kad jei orbitinį žemės sukimąsi staiga paveiktų išcentrinės jėgospokyčiai, planetos tarpsluoksniai suirtų arba ji netgi užsiliepsnotų.

Katerina išsižiojo. Ji įsivaizdavo gražią mėlyną planetą, didingai sklendžiančią beribės nakties erdvėje. Pažeistas gyvybėskamuolys, galbūt vienintelis toje begalinėje tamsoje, susprogtų įmilijardus dalelių, subyrėtų kaip veidrodis ir dingtų amžiams.

— Mes turime jį sustabdyti.— Jūs visiškai teisi. Jis apsėstas didybės manijos ir padarys

viską, kad jam pavyktų. Tačiau šią akimirką mane labiau jaudina jūsų saugumas — turime iš čia dingti, ir kuo greičiau. Bezumovas nėra vienintelis Peru, kuriam rūpi jus sučiupti.







3C

Niujorke buvo penktadienio rytas, pusė aštuonių. Sekreto

rius Mileris sėdėjo prie konferencijų stalo kartu su vienuolikakitų madingai apsirengusių vyrų, atstovaujančių įvairioms etninėms grupėms.

— Ponai, — tarė jis, — esu labai dėkingas už jūsų pareigingumą ir ištikimybę per pastaruosius keletą metų. Tai paskutinismūsų susitikimas; tiesą sakant, tai paskutinė galimybė mumspasimatyti. Iki pavasario ekvinokcijos liko tik septyniasdešimtdvi valandos. Trumpai apžvelkime rezultatus.

Sekretorius Mileris išsitraukė skaitymui skirtus akinius ir,užsidėjęs juos, nuleido akis į ant stalo gulintį aplanką su dokumentais. Vienuolika vyrų aplink stalą tylėdami laukė. Juos būtų

buvę galima palaikyti pasiturinčiais vidutinio amžiaus verslininkais, kurie, kaip ir Mileris, skleidė kompetenciją ir intelektą.Žiūrėdamas pro akinių viršų, sekretorius kreipėsi:

— Taigi, Vidurio Rytais tiesiogiai rūpinasi senatorius Kurcas ir Taryba. Pradėkime nuo Japonijos.

Jis pažiūrėjo į tris rytietiškų bruožų vyrus, sėdinčius toli

majame stalo gale. Japonų delegatas nežymiai palenkė galvą irprakalbo.

— Kaip žinote, sekretoriau, Japonijos centrinis bankaspriklausė Korporacijai nuo Antrojo pasaulinio karo. Kai pirmadienio rytą prasidės visuotinis krachas, bankas, priešingai

U Q



T o m m m < H S ° 4 > i A « m i » £

oficialiajai politikai, likviduos visus užsienio valiutos holdingusir parduos visus užsienio ir vidaus aktyvus. Rinkai neliks ga

limybės atsigauti. Be to, Taryba įsipareigojo susidoroti su betkokiomis likvidumo apraiškomis, jei tokių pasitaikytų. — Jispalenkė galvą ir atsilošė kėdėje.

Sekretorius pažiūrėjo į kiną, sėdintį japonui iš kairės. Kinaslinktelėjo.

— Sekretoriau, japonų veiksmai kartu su pasauliniu išpar

davimu, kurį inicijuos Taryba, sukels bankų krizę Kinijoje, irakcijų kainos finansinėje rinkoje ims kristi. Per naktį didžiausiuose pramoniniuose miestuose be darbo liks daugiau nei 200milijonų žmonių. Kils didžiuliai socialiniai neramumai, ir perdešimt dienų mūsų valiuta taps bevertė. Mūsų agentai Kinijoskariuomenėje parengė planus vienalaikėms invazijoms į Korė

jos pusiasalį ir Taivaną. Neabejojame, kad vyriausybė, norėdamaatitraukti bedarbių legionų dėmesį, sutiks su šiais planais. Mes

jau žinome iš mūsų brolių Amerikoje, kad JAV karinis laivynastaip pat atakuos žemę iš savo atominio povandeninio laivyno,o paskui prisidės prie invazijos į Taivaną ir Korėją. Žlugus

Kinijai, bus atlaisvintas kelias Korporacijai ir jos tolesniemsveiksmams.Sekretorius linktelėjo. Kalbėti pasirengė Indonezijos at

stovas.— Vos prasidėjus JAV agresijai, Indonezijos karinis laivy

nas užminuos Malakos sąsiaurį, labiausiai naudojamą prekybinį

maršrutą pasaulyje, skandins visus laivus, bandančius jį perplaukti ir tokiu būdu sustabdys tarptautinę prekybą. Nutrūksmaisto importas. Tikimės, kad per savaitę šalyje kils revoliuciniai socialiniai neramumai; tuomet mes pradėsime invaziją įMalaiziją ir Australiją.

I E 0



T o m f l l n A T i H - P i M m i » £

Sekretorius įsmeigė žvilgsnį į likusius septynis delegatus, iškurių vienas buvo afrikietis, du azijiečiai ir keturi kaukaziečiai.

— Kas šiandien kalbės už Euraziją ir Afriką?Lieso, išblyškusio veido vyras, primenantis laidotuvių

organizatorių, linktelėjo sekretoriui Mileriui, ir šis davė jamženklą pradėti. Vyras prabilo su anglišku akcentu.

— Mūsų agentai pradės visuotinį krachą išpardavimu. NeiEuropos centrinis, nei Anglijos bankai nerems rinkos, taip pa

sėdami paniką. Be to, visose Europos sostinėse ims kristi bombos. Europos, ypač Rusijos, naftos infrastruktūra bus sunaikinta, tačiau taip, kad kai Korporacija įgaus valdžią, ją bus nesunkuatkurti. — Džiūsna anglas patylėjo, tada tęsė: — Sekmadienionaktį prie Indijos ministro pirmininko namų bus padėtas užtaisas, daugiau nei pakankamai galingas, kad nužudytų jį ir jošeimą. Atsakomybę už tai prisiims Kašmyro islamo grupuotė,ir tarp Pakistano ir Indijos kils karas. Tuo pat metu mes galime sukelti civilinį karą Nigerijoje, nes jau kurį laiką ginklais irpinigais remiame tris maištininkų grupes. Iš regiono nebebuseksportuojama nafta. Nutrūks humanitarinės paramos ir mais

to tiekimas. Žemyne įsivyraus badas ir karai.Sekretorius linktelėjo galvą.— Gerai. Aš su kitais Tarybos nariais koordinuosiu Jung

tinių Valstijų veiklą. Paskutinius nurodymus gausite tiesiogiai išsenatoriaus Kurco, nes jis šiuo metu atstovauja Tarybai, tačiauneabejoju, kad jūs puikiai žinote visus kodus ir kad jokių klaidų

nepadarysite. Mes ilgai laukėme šios dienos...Susirinkusieji pritariamai linktelėjo. Tada sekretorius pa

keitė toną ir staiga prašneko atsargiau.— Nemanau, ponai, kad turėčiau pabrėžti tai, jog šiuo

metu negali būti jokių nukrypimų nuo mūsų planų. Įvykių seka

I E I



T o m I D m t i n ° g ° 4 > i A 4 i m i D £

yra labai svarbi mūsų sėkmei. Niekas, aš kartoju — niekas negali prasidėti, kol senatorius neduos įsakymo. Nieko nedarykite,

kol negausite galutinių nurodymų. Ar visiems aišku?Susirinkusieji dar kartą linktelėjo ir pritariamai sušurmu-

liavo.Sekretorius pasklaidė savo dokumentus, tada atsistojo:— Dėkoju jums, ponai, ir linkiu sėkmės. Jūsų vaikai ir

vaikaičiai skaitys apie tai istorijos vadovėliuose. Nauja pasaulio

tvarka gims iš senosios pelenų. Tegyvuoja Korporacija.Susitikimui pasibaigus, delegatai vienas po kito pasišalino

iš salės. Sekretorius Mileris vėl atsisėdo į kėdę.Su juo liko tik patikimiausias padėjėjas, agentas Diksonas.

Sekretorius Mileris palaukė, kol jis uždarys duris, tada parodėDiksonui prisėsti.

Jaunasis agentas atsisėdo ir pasidėjo priešais save krūvądokumentų.

— Sere, aš atlikau tyrimą apie senatorių, kurio prašėte.— Tęsk, Diksonai. Mes čia vieni.Agentas jautėsi nepatogiai. Sekretoriaus prašymu jis daž

nai domėdavosi žmonių paslaptimis, tačiau niekada nebuvorinkęs duomenų apie Tarybos narį.— Ką gi, regis, senatorius Kurcas yra nepaprastai radikalios

evangelikų bažnyčios, kuri vadinasi Atskleistos Tiesos bažnyčia,narys. Ji registruota jo rinkimų apygardoje, ir jis yra jos narysnuo gimimo. Abu jo tėvai kilę iš šeimų, kurios per keletą kartų

yra paruošusios ne vieną dvasininką tai bažnyčiai. — AgentasDiksonas nutilo norėdamas įsitikinti, kad jo ataskaita sekretoriui Mileriui priimtina. Sekretorius linktelėjo jam tęsti.

— Senatorius nereklamuoja savo narystės AtslcleistosTiesos bažnyčioje, nors paklaustas tai pripažįsta. Jis linkęs save

| [ 2



T o m f l l J u m i i J > i w w i i D i

vadinti „pasišventusiu krikščioniu". Deja, daugumai krikščioniųevangelikų šios bažnyčios įsitikinimai yra pernelyg ekstremalūs.

Sekretoriaus akys suspindo.— Pavyzdžiui, kokie? — nekantriai pasiteiravo jis.— Pasirodo, kad Atskleistos Tiesos bažnyčia visa širdimi

tiki Armagedonu. Jie laukia pasaulio pabaigos — tiesą sakant,aktyviai deda pastangas ją priartinti. Jie tiki tuo, kas parašytaApokalipsės knygoje. Kai ateis pasaulio pabaiga, bažnyčios

tikintieji bus paimti į dangų, o visi kiti turės dalyvauti neišvengiamose pjautynėse tarp gėrio ir blogio.

Sekretorius įsitempė kėdėje. Akimirką jam pritrūko kvapo.Taryba tikriausiai nežino, kam iš tiesų ištikimas Kurcas. Nors

jie visi siekia visuotinio chaoso ir destrukcijos, Korporacija tikrai nenori pridaryti nepataisomos žalos — tik pakeisti valdžiosbalansą.

Jis suvokė, jog agentas Diksonas, nervingai žvilgčiodamas į jį, laukia atsakymo. Sekretorius suėmė save į rankas. Atėjo laikasveikti.

— Ačiū, agente Diksonai. Kaip visada jūs puikiai atlikote

savo darbą. Esu tikras, nėra reikalo priminti, kad neskleistumėtešios informacijos. Prašau paruošti man automobilį, būsiu viršujepo penkių minučių.

Vos tik Diksonas išėjo, sekretorius Mileris atsistojo irnužingsniavo prie tikmedžio spintelės su stalčiais. Išsiėmęs iškišenės raktą, atrakino jos dureles ir skubiai surinko seifo kodą.

Spyna trakštelėjo, ir keturių colių storio durys atsidarė. Jis įkišoranką ir ištraukė paprastą rudą voką. Kartą perlenkęs, įsikišo jį įvidinę švarko kišenę, tada užrakino seifą.

Sekretoriaus Milerio širdis smarkiai plakė. Jis persibraukėdelnu per plaukus. Ant smilkinių kaupėsi prakaito lašeliai. Jis

\l)



T o m I D i m t i n ° § ° 4 > i A « m i t > £

pasitampė švarką, tada, pats netikėdamas savo ketinimais, papurtė galvą. Jei kas nors sužinotų, ką jis daro, ar bent įtartų, jis

nesulauktų nė vakaro. Tiesą sakant, kad ir kaip nemalonu, teksatsikratyti ir agento Diksono. Dėl savo stropumo šis jaunuolistapo dideliu kliuviniu.

Sekretorius Mileris nužingsniavo prie salės durų ir uždėjoranką ant rankenos. Situacija kebli. Vienintelė guodžianti mintis ta, kad akademikai jau turėtų būti negyvi.

n

Ernanas jau ketvirtą valandą važiavo nesustodamas, nekantraudamas saugiai nugabenti savo keleivius prie Bolivijospasienio, kol dar ne per vėlu. Jie pravažiavo pro pietinį nuostabaus Titikakos ežero galą grožėdamiesi jo milžinišku dydžiu.Į visas puses kyšojo Andų viršūnės, kai kurios pasidengusios

debesimis, kitos aiškiai matomos skaidriame it krištolas dangu je. Palei ežero kraštą augmenija buvo menka. Tokiame aukštyjemedžiai neaugo; varganame dirvožemyje ir beveik nuolatiniame šaltyje gali išgyventi tik atspariausi kalnų augalai. Ernanasparodė jiems jūros kriaukles, teršiančias pakrantę, ir didžiulę ža

lią potvynio žymę ant uolų — įrodymą, kad didysis tvanas buvo

pasiekęs Andų plokštumą — dvi mylias virš jūros lygio.Jie lėkė tolyn, kol pasiekė žymiąją Tiahuanako citade

lę — debesyse paskendusį miestą.

* * *

I U



T o m f l l M T i K J > u u i i n i & f

Ernanas sustabdė automobilį modernaus kelio, bėgančiopro senovinius griuvėsius, pakrašty ir išjungė variklį. Priešaky,

vos už dviejų valandų kelio, jų laukė Bolivija. Lygumoje į tolįdriekėsi kažkada didžiulio miesto griuvėsiai. Gamtovaizdįdarkė milžiniški suirę akmens pastatai, o aukšti žemės pylimailiudijo seniai išnykusią dvasininkiją. Ernanas tarė:

— Noriu, kad pamatytumėt šią vietą, nors ir minutei. Šiosugriuvusio miesto vidury stovi apirusi šventykla. Jos viduje yra

raudono akmens kolona. Joje išraižytas vyro veidas. Jo aukštakakta, didelės skvarbios akys ir graži barzda. Kad ir kas jis buvo,tai tikrai ne inkas.

Ruterfordas klausiamai pažiūrėjo į Ernaną. Šis paaiškino:— Kiek Peru matėte indėnų, kurie turėtų normalią barzdą?Katerina lėtai linktelėjo.— Tai Virakočia, ar ne?— Taip! Šiame senoviniame mieste yra daug jo ir jo paly

dovų raižinių. Kai kuriuose Virakočia vaizduojamas su drambliais ir žirgais. Pietų Amerikoje drambliai išnyko 10 000 metųprieš Kristų. Didžiausia statula vaizduoja Virakočią lyg undinę,

tik vyriškos giminės. Viršutinė dalis — žmogaus, o nuo liemensžemyn kūną dengia apdaras iš žvynų.Ruterfordą tai suintrigavo.— Minutėlę! Aš esu matęs tokią figūrą!Ernanas sutriko. Ruterfordas atsisuko į jį su Katerina ir

švytinčiu veidu ėmė paskubomis aiškinti.

— Ar ką nors žinote apie Mesopotamijos mitologiją?Chaldėjus — seniausią žinomą pasaulio civilizaciją?

Ernanas papurtė galvą. Katerina pasekė jo pavyzdžiu.— Joje yra pusdievis Oanas — atrodo kaip vyras, tačiau

dėvi žuvies apdarą ir iš dalies yra amfibija. Jis mokė laukinius

Iii



T o m f l l D A T I H = # >

žmones skaityti ir rašyti, dirbti žemę ir kurti protingą civilizuotą vyriausybę. Paskui jis išėjo ir dingo jūroje.

Katerina negalėjo patikėti:— Bet tai nuostabu! Vėl kartojasi Ozyrio istorija.Ruterfordą pagavo įkvėpimas:— Ir tai dar ne viskas! Ar esate girdėję apie majus — seno

vinę Centrinės Amerikos civilizaciją?Katerina kažką prisiminė apie actekus ir jų piramides bei

saulės garbinimą. Tačiau ji tik gūžtelėjo pečiais ir davė ženkląRuterfordui tęsti.

— Majai tikėjo būtybe, kurią vadino Kvetcakotliu, „plunksnuotąja gyvate11, arba Kukulkanu, „sparnuotąja gyvate'1, — tai tapati figūra, tik šiek tiek kitoks vardas. Tai buvo barzdota baltaodėdievybė, kuri, manoma, atvyko į Meksiką iš užjūrio tolimoje praeityje. Ji mokė žmones civilizacijos menų. Tikriausiai tai buvo taspats asmuo. Jis netgi dingo jūroje ant plausto...

Katerina aiktelėjo:— Neįtikėtina. Dabar turime keturias šių keistų barzdo

tų baltaodžių vyrų apraiškas — visiškai skirtingose pasaulio

dalyse.Ernanas, didžiai susijaudinęs, kratė galvą.— O čia yra dar tvirtesnių įrodymų, — tarė jis, — kad

Virakočia gyveno prieš išauštant istorijos aušrai. Ar ką nors žinote apie senovės paminklų išsidėstymą pagal žvaigždes ir kaipgalima apskaičiuoti tikrąsias jų pastatymo datas naudojantis

modernia įranga?Katerina ir Ruterfordas sulinksėjo galvomis. Ruterfordas

prisiminė aiškinimą, kaip buvo nustatyta Maču Pikču pastatymo data.

— Taigi šie Tiahuanako pastatai ir statulos tiksliai atitinka

IEC



T o m I D i a t i n < # = > 4 » i m i d i d I

vieną datą iš praeities. Daug astronomų ir archeologų astronomų tikrino ją ir negalėjo paneigti...

Katerina pertraukė jį, nekantraudama sužinoti.— Kokią datą? — smalsiai paklausė ji.— 15 000 metų prieš Kristų.Stojo tyla. Visi mintyse galvojo apie tuos labai išsivysčiu

sius priešistorinius žmones, turėjusius didį protą ir išskirtinęenergiją, kurie pastatė šį nuostabų miestą. Katerina raukdama

kaktą atsisuko į vyrus.— Tačiau tai nepadeda mums suprasti, kodėl profesorius

manė, jog mums siunčiamas perspėjimas. O svarbiausia tai, jogmes nežinome, kokios jėgos taip pasiryžusios išlaikyti žinojimąapie praeitį paslaptyje, kad net pasiruošusios žudyti nekaltusžmones.

Ruterfordas ir Ernanas nežinojo, ką atsakyti. Neramiaiapsidairęs Ernanas pasuko raktelį, ir automobilio variklis riaumodamas atgijo.

— Ilgiau negalime delsti, — tarė jis. — Nuvešiu jus pasAimaros indėnus pasienyje. Žemė abipus sienos priklauso

jiems. Su jų pagalba išvyksite iš čia gyvi.

20

Senatorius Kurcas išlipo iš sraigtasparnio į akinamą dienosšviesą. Palenkęs galvą ir pralindęs po gaudžiančiais rotoriausašmenimis, jis nužingsniavo per nedidelę nusileidimo aikštelęAtskleistos Tiesos bažnyčios būstinės link.

I E 7



T o m f l l M T I N J > I W I f l l l > i

Kai sraigtasparnis vėl pakilo ir pragariškas triukšmas nu-slopo tolumoje, senatorius neišlaikęs nusišypsojo. Danguje ne

simatė nė debesėlio, oras buvo gaivus ir švarus, ir tai buvo jomėgstamiausia vieta žemėje. Koks palengvėjimas po Vašingtonošurmulio ir jo darbo Korporacijoje. Tačiau buvo verta stengtis:labai greitai Apokalipsės knygos pranašystės išsipildys ir jis bustarp nedaugelio sielų, kurioms pavyks išvengti kančių, primestųlikusiai žmonijos daliai...

Už šimto penkiasdešimties jardų, ant nublizgintos vejos,didingai stovėjo Atskleistos Tiesos bažnyčia. Jos langai spindėjosaulėje. Senatorius, eidamas per veją, negalėjo užgniaužti pasididžiavimo. Tai jis daugiausia nusipelnė, kad bažnyčios pajamospastaruosius keletą metų vis didėjo ir šiandien jos sąskaitojebuvo šimtai milijonų dolerių.

Pastatų komplekso centre puikavosi televizijos studija. Jibuvo pastatyta it graikų amfiteatras, su pasagos formos auditorija iš visų pusių ir centriniu podiumu, kur gali stovėti pamokslininkas, norėdamas padaryti didesnį įspūdį ir sukurti atitinkamą atmosferą. Tokias aistringas pamaldas galima transliuoti

tautai, prašyti aukoti bažnyčiai ir pasakoti ekstazės apimtaipublikai stebuklingas istorijas apie tai, kaip bažnyčia pakeitėžmonių gyvenimus.

Senatorius Kurcas prašvilpė pro besišypsančią adminis

tratorę ir nuskubėjo koridorių labirintu į didžiulį laukiamąjį.Stori kilimai ir odiniai baldai leido jaustis jame kaip penkiųžvaigždučių viešbutyje. Tyliai dūzgė oro kondicionierius. Vienintelis religinis atributas, tiesą sakant, vienintelė spartietiškųsienų puošmena buvo paprastas medinis kryžius, kabantis šalia

I E 1



T o m n i M T i H 4 > i « 4 ) m i t » £

uždarytų durų tolimajame laukiamojo kampe. Prie durų prikalta lentelė skelbė: „Pastorius Džimas Vaitas". Senatorius ne

dvejodamas perėjo per kambarį ir garsiai pasibeldė į duris. Poakimirkos iš už durų pasigirdo stačiokiškas kvietimas:

— Įeikit!Akcentas buvo teksasietiškas, balsas gana energingas.Senatorius Kurcas atidarė duris ir įžengė į kambarį. Kovin

gai nusiteikęs pastorius pasitiko jį pritariamai šūktelėdamas.

Pastorius Džimas Vaitas buvo kresnas, tvirto sudėjimopenkiasdešimtmetis plokščia boksininko nosimi ir žema kakta.

— Senatoriau! Koks malonus netikėtumas. Šiandien nesitikėjau jūsų pamatyti. — Pastorius atsistojo ir apėjo aplinkstalą dudendamas savo galingu balsu. Jis garsėjo sugebėjimukalbėti labai didelei auditorijai atvirame ore nesinaudojantmegafonu.

Senatorius šiltai paspaudė ištiestą pastoriaus ranką, paskui abu vyrai apsikabino ir paplekšnojo vienas kitam pernugarą. Pastorius kreipėsi į senatorių Kurcą jo politiniu tituludaugiau juokaudamas, nes juodu pasižinojo nuo vaikystės. Jie

buvo tikrieji bažnyčios įkvėpėjai, ir jų dėka nereikšminga sektavirto galinga evangelikų judėjimo jėga. Kartu jie nuėjo ilgą irsunkų kelią ir, naudodamiesi savo įsitikinimų galia ir grynacharizma, įtikino tūkstančius paprastų amerikiečių sekti paskui juos.

Senatorius Kurcas atšlijo ir nužvelgė draugą nuo galvos iki

kojų.— Malonu tave matyti, Džimai. Puikiai atrodai. Gal lan

kaisi baseine, kurį rekomendavau?Pastorius kurtinamai nusijuokė.— Cha! Kai turiu laiko, kai turiu laiko. Bet mes labai užsi-

I C «



T o m I D j i j i t i h 4 > i M i n i D £

ėmę pastaruoju metu — įrašinėj ame programas, transliuojame,pristatinėjame svarbius naujus narius... nėra laiko nė pamąstyti.

Ko gi tu stovi, sėskis. Noriu viską išgirsti.Abu vyrai nuėjo prie knygų lentynos ir susėdo į du vienas

prieš kitą stovinčius fotelius prie mažo kavos staliuko. Staigapastorius surimtėjo. Jo nerūpestingą išraišką pakeitė didžiulissusirūpinimas, ir jis pasirėmė smakrą galingu kumščiu.

— Tai ką gali man papasakoti? Ar mes jau beveik ten?

Senatorius Kurcas užtikrintai linktelėjo ir lėtai ištarė:— Džimai, manau, mums pavyko.Pastoriaus veidas vėl nušvito. Jis vos tramdė susijaudinimą.— Tikrai? Tu tikrai manai, kad mes pagaliau įžengėme į

Pabaigą?— Taip, Džimai. Nemanau, kad mus kas nors galėtų su

stabdyti. Negalėjau nė tikėtis, kad viskas taip gerai eisis. Pavo jingos britų profesoriaus erezijos ištrintos iš istorijos. O Korporacijos suplanuotas perėmimas jau vykdomas. Aš pats dalyvavauTarybos susirinkime. Armagedonas jau čia pat.

Pastoriaus Džimo Vaito akys buvo didelės kaip lėkštės.

Pagaliau, po tiek pastangų ir kovos, jie įgyvendins savo svajonę.Senatorius tęsė:— Aš skrisiu tiesiai į Kairą, kur yra mano bazė. Suderinau

mūsų veiksmus su agentais Izraelyje — jie pasirengę. Mes paslapčia įnešėme mini termobranduolinį užtaisą į musulmonųAl Aksa mečetę Jeruzalėje, kuris sprogs prasidėjus Korporacijos

inicijuotai visuotinei krizei. Kaip žinai, mūsų agentai, pasinaudoję senu nebenaudojamu kanalizacijos tinklu, jau užminavoRaudų sieną. Kai Siena virs dulkėmis, izraeliečiai automatiškailieps oro pajėgoms bombarduoti Meką. Vidurio Rytai paskęsliepsnose. Esu tikras, kad Izraelis griebsis atominio ginklo, ir

I C O



T o m M i l - A T M - P i M m i o t

manau, kad jau pirmomis dienomis bus daugiau nei 100 milijonų aukų. Visa tai įvyks pagal mano komandą pirmadienio

rytą — auštant pavasario ekvinokcijai.Pastorius atsistojo ir, išskėtęs dešinės rankos pirštus,

pašokęs palietė prabangaus kambario lubas. Jo didelės akysžvilgėjo nuo ašarų. Griausmingu balsu jis sušuko neslėpdamasdžiaugsmo:

— Šlovė Viešpačiui!

3Q

Buvo 7.35 ryto, kai prie „Ruinas" viešbučio cypdamas sustojo naujutėlaitis japoniškas džipas. Iš jo į dulkėtą viešbučiokiemą išlipo profesoriaus Kento žudikas ir jo padėjėjas. Juoduryškiai skyrėsi nuo varganų Andų valstiečių ir nesiderino priedidingo kalnų peizažo.

Negaišdami laiko vyrai sugriuvo į fojė. Už administratoriaus stalo sėdėjo senis, o kitame kampe indėnė šlavė grindis.Tiek administratorius, tiek valytoja nustebę sustingo. MačuPikču ne kiekvieną dieną pamatysi žmones su kostiumais irnaujais automobiliais — kad ir kaip ten būtų, visi Peru, nuomažiausio vaiko iki seniausio sukriošėlio, žinojo, kad tokius

žmones geriausia apeiti plačiu lanku. Moteris atrėmė šluotą įsieną ir nušlepsėjo koridoriumi.

Žudikas atsisuko j savo padėjėją. Jo gomuriniame balseskambėjo nusivylimas ir pasipiktinimas.

— Sakau tau, mes pavėlavome...

1 ( 1



Tom (HflATIh J>IMIM»Č

Padėjėjas atrodė susirūpinęs. Jis nužingsniavo prie administratoriaus stalo ir piktai pareikalavo:

— Parodyk man registracijos knygą. Greitai.Senis, pašiurpęs iš baimės, sugraibė j odinį viršelį įrištą

registracijos knygą ir ligos išsukinėtais pirštais bandė atverstireikiamą puslapį.

— Duokš man, senas kvaily.Padėjėjas ištraukė iš jo rankų knygą ir ėmė versti puslapius.

Po sekundės jis jau vedė pirštu per dviejų svečių pavardes —Donovan ir Ruterfordas. Trumpai nusikeikęs, jis pakėlė galvą.

— Gerai, seni, sakyk, kur jie išvyko? Kur tie užsieniečiai?Senis išplėtė akis iš baimės ir nevilties. Jis ėmė trauktis ata

tupstas į kambarį sau už nugaros. Padėjėjas atvertė stalo viršų irnuėjo seniui iš paskos. Senis prisišliejo prie nedidelio kambariosienos ir įsileido kažką nesuprantamai murmėti indėnų dialektu. Padėjėjo kantrybė trūko. Jis pratrūko šaukti:

— Kur yra Donovan ir Ruterfordas? Kur jie?Administratorius suklupo ant kelių ir pasilenkė, tarsi lauk

tų smūgio. Laužyta anglų kalba jis iškvėpė:

— Senjore, jie išvyko naktį...— Kur? Kur jie išvyko?— J Boliviją...Padėjėjas prisiartino ir sugriebė senį už sprando.— Ar jie buvo vieni? Kas juos išvežė?— Taip, senjore... taip. Jie buvo su senjoru Floresu...

J kambarėlį atėjo ir žudikas. Jis paniekinamai perkreipėlūpas.

— Jie žino, kad yra'sekami. Turime veikti nedelsiant.Jo padėjėjas nubloškė senį ant grindų, ir abu išskubėjo iš

viešbučio.

I C 2



T o m m u i l u 4 > n t 4 i m i t > £

40

Kai Katerina su Ruterfordu išlipo iš automobilio prieBolivijos pasienio ir nusivalė nuo savęs dulkes, Ernanas parodėuž pasienio tarnybos namelio, Bolivijos pusėje, stovintį vienišądžipą.

— Tai jūsų automobilis. Vairuotojas nuveš jus į La Pasą. Jovardas Kvite — jis visiškai nekalba angliškai, tačiau laukia jūsų.Jis nuveš jus į savo šeimos namą La Pase. Iš ten galėsite saugiaiplanuoti savo išvykimą.

Ernanas prisidėjo prie burnos rankas ir šūktelėjo nejudančio automobilio pusėn.

— Ei, Kvite, čia aš! Kartu su savo draugais!Atsidarė vairuotojo pusės durelės ir pro jas iššoko neaukš

tas išsišiepęs indėnas. Jis pamojavo jiems, ir Ernanas atsakė tuopačiu.

Ernanas atsisuko į juos paskutinį kartą. Jo akys ryžtingai

spindėjo, ir atrodė, kad kiekvienas jo kūno raumuo skatina juosveikti, linki sėkmės jų žygyje.— Mano draugai, sėkmės jums... — Jis įsmeigė skvarbų

žvilgsnį į Kateriną. — Ir būkite atsargūs...Katerina pajuto gerklėje bekylant gumulą. Staiga ją apėmė

siaubinga nuojauta.

— Ar negali važiuoti su mumis į La Pasą, pasislėpti keletuidienų?

Ernanas nusišypsojo ir papurtė galvą.— Ne, Katerina, turiu grįžti pas šeimą — mes vis dar gedi

me. Privalau būti su jais.

1 6 3



T o m IliMTiN <=&=> J H M m i f t i

Katerina ir Ernanas apsikabino, paskui Katerina atsitraukėblizgančiomis nuo ašarų akimis. Ruterfordas šiltai paspaudė

Ernanui ranką.— Ačiū tau už viską. Pažadu padaryti, ką galėsime, — dėl

Migelio ir profesoriaus, — kad būtų atskleista tiesa ir sustabdytas Ivanas Bezumovas.

Ernanas palinko j priekį ir apkabino anglą.— Pasirūpink savimi, Džeimsai, — ir šia gražia moterimi.

Džeimsas apkabino kresną indėną, ir paskui jie išsiskyrė.

41

Jorko aveniu, Sotbio Manhatano pastate, patraukli, dailiai apsirengusi jauna moteris lydėjo sekretorių Milerį į tamsųbelangį kambarį. Apčiupinėjusi durų staktą ranka su nepriekaištingai sutvarkytais nagais, ji suradusi spustelėjo jungiklį, ir

kambarį užliejo šviesa.— Čia žemėlapių menė. Kaip matote, joje nėra langų, taddienos šviesa negali pažeisti dokumento. Prašom sėstis. Antsienų yra keletas dokumentų iš mūsų kolekcijos, kurie gali jussudominti. Ponas Grynfildas netrukus ateis.

Sekretorius Mileris apžvelgė didelį elegantišką kambarį.

Jo vidury stovėjo konferencijų stalas, supamas patogių odiniųkėdžių. Virš stalo kabėjo speciali lempa, kurią galėjai pakelti arnuleisti bet kuria kryptimi. Sienas puošė įrėminti žemėlapiai.Moteris tęsė:

— Štai šis yra originalus žemėlapis, kurį sudarė Kristoferis

\U



T o m f l l J u m i i ° £ § ° 4 > i A « m i [ > £

Kolumbas per pirmąją savo kelionę j Ameriką. Jis neįkainojamas tikrąja šio žodžio prasme, todėl laikome jj už neperšau

namo stiklo, nerūdijančio plieno rėmuose, kurie įmontuoti įpastato struktūrą.

Ji plačiai nusišypsojo parodydama baltus dantis.— Gal ko nors atnešti? Arbatos, kavos?Sekretorius Mileris niurgzliai atsiliepė:— Ne, dėkoju. Kaip sakiau, aš ne žinovas ir manau, kad

mano dokumentas yra kopija, o ne originalas. Tiesiog noriu tuoįsitikinti.

Tą akimirką jaunoji moteris, stovėjusi tarpduryje, atsisuko.— A! Štai jis.J kambarį įėjo Baironas Grynfildas, pasaulyje pripažintas

senovės kartografijos specialistas. Jis buvo bebaigiąs penktąjądešimtį, tačiau atrodė vyresnis. Vilkėjo trijų dalių kostiumą irbuvo beveik nuplikęs. Liesas, blyškus veidas bylojo apie daugelįmetų, praleistų senų bibliotekų prieblandoje, studijuojant žemėlapius ir rankraščius. Jis ištiesė ranką.

— Sveiki. Jūs tikriausiai ponas Mileris.

— Taip. Ačiū, kad sutikote mane priimti be išankstinio susitarimo, pone Grynfildai.Antikvaras pataikaujamai nusišypsojo; jo išlavintas balsas

buvo švelnus kaip šilkas.— Viskas gerai, pone Mileri. Žinantiems mano patirties

vertę ir pasirengusiems taip gerai sumokėti kaip jūs galiu su

malonumu padėti vos jiems paprašius.Jaunoji moteris pasišalino iš menės, apdairiai uždarydama

paskui save duris. Grynfildas mostelėjo į stalą:— Gal prisėskim? Nėra prasmės stovėti atliekant šį darbą.Sekretorius Mileris priėjo prie stalo, įkišo ranką į švarko

I C C



T o m d l f l f t i i N

kišenę ir išėmė iš jos rudą voką. Jis atsargiai atplėšė jį, ištraukėvieną žemėlapio lapą ir padėjo ant stalo. Grynfildo veidu per

bėgo niūrus šešėlis. Jis sužvejojo kišenėje akinius ir užsikabino juos ant nosies galiuko. Tada ištiesė ranką, įjungė lempą ir nukreipė jos šviesą į žemėlapį. Sekretorius Mileris stebėjo jį lygvanagas, beviltiškai trokšdamas pamatyti jo akyse atpažinimopožymius. Po minutėlės Grynfildas pakėlė galvą ir nusiėmėakinius. Sekretorius Mileris nekantriai trypčiojo:

— Na ir? Ar žinote, koks tai žemėlapis?Grynfildas liūdnai linktelėjo.— Taip. Tai Piri Reso žemėlapio kopija. Ar žinote, kas

tai?Sekretorius Mileris susierzinęs papurtė galvą. Grynfildas

tęsė:— Tai žemėlapis, kurį viduramžiais sudarė turkų admirolas

Piri Resas. Jis pagrįstas ankstesniais žemėlapiais — daug ankstesniais, — bent jau jis taip sakė, ir buvo skirtas turkų laivynonavigacijai tuo atveju, jei jie įplauktų į pietinius vandenynus.

Sekretorius Mileris nebeišmanė, ką galvoti. Ką tai turi

bendra su visu kitu? Kodėl senatorius norėjo profesoriaus mirties ir kodėl primygtinai prašė sunaikinti šį žemėlapį?Grynfildas aiškino toliau:— Jame parodytas Antarktidos žemyno masyvas, kai jis

dar nebuvo užšalęs. Todėl šis žemėlapis yra retenybė, kolekcionieriaus svajonė.

Sekretorius Mileris prisimerkė.— Norite pasakyti, tiksliai parodo Antarktidą? Kaip tai

įmanoma? Galbūt aš klystu, bet argi ji nėra visiškai padengtaledu?

Grynfildas šyptelėjo.

I C C



Tom A lu m i 4>iAflmii>£

— Ką gi, niekas to nežino. Bet todėl šis žemėlapis ir yravertingas, o ką jau kalbėti apie istorinę jo reikšmę. Kolekcionie

riai vertina dokumentus, išlaikiusius kokią nors paslaptį. Mumsvisuomet nepaprastai įdomu, kai į rankas pakliūva tokios vertybės kaip Piri Reso žemėlapis.

Grynfildas išjungė lempą ir lyg niekur nieko pridūrė:— Žinoma, sulaukiame ir piktų priekaištų iš mūsų klientų,

kurie — kaip čia teisingiau pasakius — supranta religines tiesas

labiau pažodžiui.Sekretorius Mileris sustingo.— Ką? Kodėl?Grynfildas skubiai žvilgtelėjo į sekretorių Milerį — jis pa

juto įtampą kliento balse.— Aš tik norėjau pasakyti, kad pasaulyje esama žmonių,

kurie nepateisina istorinių dokumentų, prieštaraujančių bibli-nėms praeities tiesoms.

Sekretoriaus gyslose sustingo kraujas. Jis pasibaisėjęs pažvelgė į žemėlapį. Vadinasi, profesorius nekėlė jokios grėsmėsKorporacijai. Senatorius aiškiai naudojasi Korporacijos agentų

tinklu asmeniniams tikslams. Tai precedento neturintis atvejis.Ar jis pats, sekretorius Mileris, irgi yra tik įrankis senatoriausplanams įgyvendinti? Ar visa Korporacija gali būti užvaldytavien tam, kad senatorius galėtų pasiekti savo religinius tikslus?

Sekretorius Mileris negalėjo atmesti tokios galimybės. Ta

čiau jam reikia įvertinti padėtį. Palaiminimas pirmadienio ryto

įvykiams jau duotas, ir jam teks įvykdyti savąją plano dalį.Iki to laiko jis turės stoti prieš senatorių akis į akį. Tačiau

pasirinks momentą išmintingai, antraip greitai baigs savo dienas kaip senasis profesorius.

1 6 7



T o m l U m t T i N - P i A f l m i o č

42

Automobiliui leidžiantis svaiginamai vingiuotu keliu išAlto Plano į Bolivijos sostinę, Katerina ir Ruterfordas sėdėjopaskendę savo mintyse. Besišypsantis ir energija trykštantisKvite vairavo sumaniai ir greitai.

Katerina, žvelgdama j bekraščius slėnius ir kalnų viršūnes,galvojo apie profesorių svarstydama, ką jis padarytų jų vietoje.Jai labai trūko jo orumo ir gerumo. Ruterfordas, kurį laiką tyliaimeditavęs, pasikasė smakrą ir ėmė grožėtis įspūdingu Andųgamtovaizdžiu. Jo akys gręžė apylinkes, tarsi jis būtų tikėjęsisrasti jose atsakymą. Staiga jis atsisuko į Kateriną.

— Ar žinai istoriją apie Gilgamešą?Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis. Ruterfordas viltingai kils

telėjo antakius. Katerina papurtė galvą, ir Ruterfordas pasisukosėdynėje, kad geriau ją matytų.

— Ši istorija davė pagrindą biblinei istorijai apie Nojų.

Manoma, kad Gilgamešo istorija buvo parašyta 3000 metųprieš Kristų ant degto molio plytelių, tačiau iš tiesų ji yra darsenesnė. Gilgamešas buvo šumerų karalius, ir jis pasakoja, kaipsutiko kitą karalių, Utnapištimą, kuris gyveno dar prieš tvaną.Dievas buvo perspėjęs Utnapištimą, jog artinasi tvanas, todėlšis pasistatė laivą ir pasiėmė į jį įvairių gyvūnų bei įvairių rūšių

sėklų. Kai kilo siaubinga audra, aplinkui, kiek akys užmatė, tyvuliavo tik vanduo. Utnapištimas paleido į orą balandį...

Katerina pertraukė jį.— Bet tai juokinga. Juk Senojo Testamento autoriai pa

prasčiausiai paėmė visą istoriją...

I C O



T o m H I m t i k J H w i m i o f

— O kodėl gi ne? Istorija gera. Mes galime daryti prielaidą, kad Utnapištimas buvo simbolis, figūra, atstovaujanti tiems,

kurie išgyveno tvaną. Antraip žmonių rasė dabar nebūtų tokia,kokia yra šiandien. Šie mitai yra pirmieji rašytiniai pasakojimaiapie kataklizmą, kuris vos nesunaikino visų mūsų protėvių.Žmonija per plauką nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

— Oho, tai bent mintis.— Taip, tačiau tai vienintelė priežastis, kodėl ši bauginan

ti istorija gali būti daugelio kultūrų širdyje. Tai patys pirmiejiprisiminimai, kuriais mes dalijamės... be to, yra dar daug kitųistorijų apie žemės drebėjimus, gaisrus ir ledynus, kurios, regis,sutampa su istorijomis apie tvaną. Pavyzdžiui, zoroastrų šventraštis.

Katerina suraukė kaktą.— Zoroastrai. Kas jie?Ruterfordas kantriai ėmė aiškinti:— Tai pranašo Zoroastros, arba Zaratustros, kaip mes jį

vadiname, pasekėjai. Jie egzistuoja ir šiandien, nors jų likę tikkeli šimtai tūkstančių, ir gyvena jie daugiausia Bombėjuje, Indi

joje. Manoma, kad Zoroastrai apsireiškė Dievas...Katerina išvedė paralelę:— Tai jis kaip Mohamedas musulmonams arba Mozė

žydams?— Taip. Tik Zaratustra yra senesnis; jis gyveno maždaug

2000 metų prieš Kristų. Zoroastrai tiki, kad jų žmonės gimė

šiaurės Rusijoje, ir mano, kad vieną dieną velnias nusprendė sunaikinti Airyana Vaejo — Zoroastrų rojų kažkur Sibire. Tačiauužuot paskandinęs, jį užšaldė. Šventraštis pasakoja, kad kažkadagraži žemė buvo padengta ledu ir dešimt mėnesių per metus tenvyravo žiema.

I C O



T o m I R a a t i n 4 > i w i f l i i > t

Katerina klausėsi susidomėjusi:— Labai specifinis likimas — tokio neišgalvosi.

— Taip. Netgi vikingai galvojo panašiai... — Ruterfordasįsijautė. — Jie tikėjo, jog vieną kartą žemė amžiams prasmegschaoso bedugnėje. Žus derliai, žmonės ims kariauti, brolis stosprieš brolį, kris sniegas. Praėjus šalčiams, žemė bus padegta — jipavirs it viena didele krosnimi. Iš plyšių spjaudysis liepsnos, kilsgaro kamuoliai — visa, kas gyva, sudegs. O paskui, lyg dar būtų

negana, staiga patvins jūros ir viską palaidos po vandeniu.Tai pasakęs Ruterfordas pliaukštelėjo rankomis. Katerina

mąstė apie šiurpią vikingų viziją.— Bėda ta, kad niekur, nė viename iš tavo paminėtų mitų,

nėra pasakyta, kas iš tiesų sukėlė šią pasaulinę katastrofą. Jei mesnežinome priežasties, kaip galime išvengti panašaus likimo?

Ruterfordas ėmė garsiai svarstyti:— Vis dėlto profesorius buvo įsitikinęs, kad būtent apie tai

kalbama slaptajame pranešime...Per gražų Katerinos veidą nuslinko niūrus šešėlis:— Gal mums derėtų panagrinėti šią problemą iš kitos

pusės.Dabar sutriko Ruterfordas:— Ką nori tuo pasakyti?

Katerina rimtai, tarsi aiškintų sau, ėmė dėstyti:— Užuot rėmęsi vien mitais, kad išsiaiškintume, kas su

naikino paskutinįjį pasaulį, gal turėtume paieškoti kitų aplinko

saugos kataklizmo įrodymų? Jei pasinaudotume tikrais geologiniais šaltiniais ar iškasenų duomenimis, galėtume nustatyti tądramatišką periodą žemės istorijoje. Galėtume palyginti techninius duomenis su mitais — galėtume netgi tiksliai pasakyti,kada išnyko paskutinysis pasaulis.

1 7 0



T o m I D m t i n < = § ° J > i M i n i » f

Ruterfordas pritariamai linktelėjo.— Bet ar tai padės mums suprasti, kodėl jis išnyko? Ar tai

padės perprasti šį perspėjimą?— Žinoma. Tik pagalvok. Jei sužinosime, koks kataklizmas

iš tiesų įvyko, mums bus lengviau atspėti jo priežastis. — StaigaKaterinos akys suspindo, ir ji pliaukštelėjo per sėdynės atkaltę.

— Von Dečendas!Ruterfordas ryžtingai linktelėjo:

— Na taip, nuostabu. Be to, mes žinome, kad galime juopasitikėti... Turime grįžti į Oksfordą. Kuo greičiau.

Ernanas važiavo tuščiais Alto Plano keliais atgal į Kuską.Po brolio mirties jo neapleido baimės jausmas ir įtampa; viskasatrodė nerealu. Nors ir nujautė, kad jiems gresia pavojus, kažkodėl nebuvo pasiruošę, kai tai atsitiko. O paskui pasirodė tiesvetimšaliai, ir staiga jis išvydo menką vilties žiburėlį.

Bent jau profesorius ir Migelis mirė ne veltui, mąstė jis.Įdomu, kaip sekasi Katerinai ir Ruterfordui; kad tik jiems pa

vyktų saugiai pasprukti. Jie turi išgyventi, galvojo jis. Kaip tiktuo momentu priešaky pastebėjo automobilį, pastatytą skersaikelio. Abipus kelio žemė buvo išvagota griovių ir užversta akmenimis — nepravažiuojama.

Kai jis sustojo per penkis metrus nuo kelią užblokavusioautomobilio, iš už jo galo išlindo stotingas kaukazietiškų bruo

žų vyras juodu kostiumu. Ernanas sustingęs žiūrėjo, kaip vyraskilstelėjo revolverį ir pro priekinį stiklą nusitaikė Ernanui tiesiaiį veidą.

Ernanas tučtuojau suprato, kas vyksta. Jis nuspaudė greičiopedalą, dideliu greičiu rėžėsi į džipą, privertė vyrą atšokti į šalį

1 7 1



ir akimirką prarasti taikinį. Ernanas pavažiavo atgal ir vėl pasiruošė šokti į priekį, tačiau akies krašteliu pastebėjo antrą vyrą,

besitaikantį į jį iš pistoleto per metrą nuo vairuotojo durelių.Staiga pasigirdo siaubingas trenksmas, ir Ernanas pajuto

deginantį skausmą. Jis sudribo ant keleivio sėdynės, bandydamas įkvėpti oro, tačiau deguonis jo plaučių nepasiekė. Viskasaplinkui sudrėko. Jis dešine ranka sugriebė už vairo ir pamėginoatsisėsti, tačiau bejėgiškai nuslydo atgal.

Jis išgirdo, kaip atsidarė keleivio durelės ir ranka apčiupinėjo jo permirkusius drabužius. Balsas tarė:

— Taip, tai jis, bet jų čia nėra.Tada atsiliepė antrasis:— Gerai, važiuojam. Mes juos pasivysime. Paimk jo pasą ir

mobilų jį telefoną. O jį patį pribaik.

Ernanas, dejuodamas iš skausmo ir nevilties, beviltiškaistengėsi pasikelti. Jis pagalvojo apie savo brolį. Pagalvojo apieRuterfordą ir Kateriną, pamatė juodu stovint naktyje. Bandėpašaukti, tačiau buvo per vėlu...

ū

Atskleistos Tiesos bažnyčios pakilimo aikštelėje it didžiu

lis skėrys, rotorių ašmenimis keldamas pragarišką triukšmą, nusileido JAV oro pajėgų civilinio modelio sraigtasparnis.

Senatorius Kurcas ir pastorius Džimas Vaitas stovėjokatedros tarpduryje. Jie persimetė keliais žodžiais ir paskutinįkartą apsikabino. Jų kelionė buvo beveik baigta. Kaip toli jie nu

1 7 2



T o m I D m t i n < H § ° 4 > i m i d i »

ėjo, galvojo abu: jie pastatė bažnyčią beveik iš nieko — tai buvotikras stebuklas.

Senatorius, nešinas nedideliu lagaminėliu, ryžtingai patraukė per veją. Priėjęs prie sraigtasparnio, jis instinktyviai pasilenkė ir nuskubėjo pro du tvirto sudėjimo padėjėjus laiptais įlėktuvo vidų. Durys skubiai užsidarė, ir jis nekantriai susiglostėsusivėlusius plaukus. Iš bažnyčios prieangio pastorius DžimasVaitas stebėjo, kaip sraigtasparnis pakilo ir dingo tolumoje. Su

senatoriumi į orą pakilo visos viltys išrinktiesiems žmonėmssulaukti išsigelbėjimo. Pastorius nusisuko ir pranyko bažnyčiosšešėliuose.

Sraigtasparnio vidus nė iš tolo nepriminė įprasto kariškointerjero. Vietoj matinės žalios ir juodos spalvų sienos buvoišmuštos medžio plokštėmis, o jose įtaisyti monitoriai; vietojeamunicijos dėžių ir pagal specialų užsakymą darytų kaltos geležies kėdžių stovėjo odiniai krėslai, o dvidešimties metrų ilgiokorpuso gale — ąžuolinis stalas su patogia odine kėde.

Vos tik užsidarė garsui nepralaidžios durys, viduje stojotyla. Senatorius atsisėdo prie stalo ir iš vidinės kišenės išsitraukė ploną juodą telefoną. Jis nuspaudė greito rinkimo mygtukąir prisidėjo telefoną prie ausies. Laukdamas, kol sujungs, stebėjovis mažėjančią Atskleistos Tiesos bažnyčią, kol iš jos liko tikbalta dėmė.

Tačiau jo mintys sklandė kitur. Dabar penktadienio popietė. Dar dvi dienos, ir pergalė bus užtikrinta.

Kitame linijos gale pasigirdo spragtelėjimas. Moteriškasbalsas žvaliai ištarė:

— Klausau, sere, Pasaulinių operacijų skyrius.

1 7 3



T o m n i M T I N J ) i m i d i d £

Senatorius atsilošė kėdėje; jo veidas buvo susikaupęs. Jistyliai tarė:

— Sujunkite mane su sekretoriumi Milerių. Čia senatoriusKurcas.

Operatorės balsas staiga įsitempė.— Gerai, sere. Tučtuojau.Kurį laiką linijoje vyravo tyla, tada vėl pasigirdo tas pats

moteriškas balsas — šį kartą jame skambėjo baimė.

— Atleiskite, sere, šiuo metu sekretoriaus Milerio nėra,tikriausiai jis kažkur išėjęs...

Senatoriaus Kurco veidas patamsėjo.— Paklausykite manęs, jaunoji ponia. Noriu, kad pakeltu-

mėt savo užpakalį ir tučtuojau surastumėt man sekretorių. Jeiper dešimt minučių nesulauksiu iš jo žinios, būsite asmeniškaiuž tai atsakinga.

Sekretorių Milerį vis labiau slėgė įtampa. Sėdėdamas savokabinete jis sunkiai purtė galvą ir žiūrėjo į telefoną. Operatorė

nesiliovė jam skambinusi. Jis tyliai nusikeikė, tada surinko numerį ir prisidėjo ragelį prie ausies. Į jo skambutį buvo tučtuojauatsiliepta. Sekretorius pasimuistė kėdėje — jo kūno kalba bylojo, kad įtampa vis didėja. Kol nepasikalbėjo su senatoriumiakis į akį, jis negali atsisakyti vykdyti jo įsakymų. Tai tik sukeltųįtarimą. Dar dvi niekuo dėtos aukos, jei iš tiesų jos niekuo dė

tos, nieko nepakeis didžiajame veiksmų plane. Kad ir kaip būtų,visiškai įmanoma, kad akademikai galėjo per daug sužinoti apieKorporaciją. Pirmiausia reikia rūpintis savo saugumu ir Korporacijos vienybe.

— Dabar įdėmiai paklausyk. Peru susimovė. Mes ieškome

1 7 4



T o m ( D f l f t i i H - P i A J i m i o č

dviejų asmenų. Vienas iš jų Džeimsas Ruterfordas, JungtinėsKaralystės pilietis, trisdešimties metų. Antra — Katerina Do

novan, JAV pilietė, dvidešimties su viršum. Supratai? Tučtuojaususisiek su Jungtine Karalyste. Gauk šių dviejų telefonų numerius, perduok juos operacijos vadovams Limoje ir La Pase irtučtuojau susekite, kur jie. Noriu, kad jie būtų pašalinti. Dabartai svarbiausia. Paskambink man, kai tai bus atlikta.

U

Kvitės šeima gyveno tipiškame La Paso daugiabučiamename, maždaug dešimties aukštų. Jie sustojo siauroje, duobėtojegatvelėje. Joje stovėjo ir daugiau automobilių, kurie atrodė taip,tarsi būtų matę ir geresnių diėnų. Kvite nusivedė juos prie įėji

mo. Jam atidarius išklibusias dvigubas duris, j nosį plūstelėjo aštrus keptų aitriųjų paprikų kvapas. Kairėje pusėje, nedideliame

koridoriuje, buvo liftas. Dešinėje aptrupėję laiptai vedė į pirmąaukštą. Kvite ėmė kažką kalbėti, rodydamas pirštu į viršų.Ruterfordas ištempė kaklą, žiūrėdamas į aukštyn vingiuo

jančius turėklus, iki pat dešimto aukšto. Atsisukęs į Kateriną, jisšyptelėjo:

— Panašu, kad liftas neveikia.

Jie užsivertė ant pečių kuprines ir ėmė lipti paskui indėną.Po gatvės purvo ir slegiančio fojė vaizdo buto vidus malo

niai nustebino. Iš laiptinės jie pateko į trumpą koridorių, o šisvedė į gana padoraus dydžio gyvenamąjį kambarį, kurio vienapusė išėjo į gatvę. Kukliame balkone tilpo tik dvi kėdės, tačiau

I 7 E



T o m f l l M T i N J > i w w i i i > i

gana erdviam kambariui netrūko šviesos, nes abipus balkonodurų vietoje sienos buvo langai. Iš gyvenamojo kambario siau

ras koridorius vedė j tris miegamuosius ir vonios kambarį.Visi baldai, kurių dauguma išdrožti iš medžio, buvo ap

dengti itin spalvingais indėniškais audeklais. Aplinkui mėtėsivaikiški žaislai, o ant didžiulio medinio stalo, kuris, matyt, buvoir valgomasis stalas, stovėjo nuo pusryčių likę dubenėliai ir stalo įrankiai. Šeima aiškiai nebuvo pasiturinti, tačiau stengėsi iš

menkų pajamų namuose palaikyti švarą ir jaukumą. Katerinanusišypsojo Kvitei.

Indėnas atsakė plačia šilta šypsena, tada nuvedė juos į vieną iš miegamųjų, kur jie paliko savo kuprines. Jis aprodė jiemsvirtuvę, kur kvepėjo ką tik išvirta kava, tada gestais pamėginęspaaiškinti, kad jo nebus apie valandą, išskubėjo pro duris.

Katerina uždarė paskui Kvitę duris ir lengviau atsiduso.— Džeimsai, tai pirmas kartas, kai jaučiuosi beveik sau

gi! — Ji išsiėmė mobilųjį telefoną ir surinko Ernano numerį.

— Tik paskambinsiu Ernanui ir pasakysiu, kad mes saugūs...Ruterfordas gurkštelėjo kavos ir pasirėmė alkūnėmis į sta

lą. Jis jautėsi pavargęs. Velniškai pavargęs.Nuaidėjo vienas, antras, trečias signalas. Katerina prieš

savo pačios valią skrandyje pajuto kylant šleikštulį.

Staiga signalai liovėsi. Kažkas nuspaudė mygtuką. Katerina su palengvėjimu atsiduso ir pasisveikino su draugu:

— Labas! Čia aš, Ernanai.Kitame linijos gale tylėjo.— Ernanai? Ar girdi? Alio?

1 7 C



T o r i ID j i a t i n ° g ° J > iw i m i i> i

Pasigirdo traškėjimas, lyg kažkas būtų paleidęs telefoną išrankų, tada ryšys staiga nutrūko. Katerina ir Ruterfordas pa

žiūrėjo vienas į kitą. Abu galvojo apie tą patį, tačiau nė vienasnenorėjo to pripažinti.

Naujausiame La Paso dangoraižyje, 65-ame aukšte, sėdė jo mažas storas vyriškis su ausinėmis. Kabinetas buvo šviesus,

nuostabiai šviesus dėl langų nuo grindų iki lubų. Vyriškį supoįvairiausia elektroninė įranga, televizoriai ir kompiuteriai.

Pro didžiulius langus vėrėsi panoraminis vaizdas. Siek tiekžemiau La Pasą dengė sūkuriuojantis rudo smogo debesis. Purvinose gatvėse virė gyvenimas. Mažyčiai automobiliai kimšomagistrales, o dar mažesni žmonės skubėjo šaligatviais.

Mažasis storulis dėvėjo baltus marškinius ir ryšėjo riebaluotą tamsiai mėlyną kaklaraištį. Iš po jo pažastų plito didžiulėsprakaito dėmės. Ne karštis jį vertė prakaituoti — kabinete veikėoro kondicionierius. Jam už nugaros, beveik parimęs ant peties,stovėjo profesoriaus žudikas juodais drabužiais ir iš veido nie

kada nedingstančia panieka. Storulis karštligiškai nusitraukėausines, kurios per skubėjimą apsivyniojo jam aplink kaklą, tadaskubiai kažką užsirašė ant lapo. Jis pašoko nuo kėdės, pagriebėlapą ir, mojuodamas juo, ėmė šaukti:

— Bose! Bose! Aš juos radau...Vyras juodais drabužiais stvėrė jam iš rankos lapą ir per

skaitė adresą. Tada kairiąja ranka išsiėmė mobilųjį telefoną.Nenuleisdamas akių nuo lapo, prisidėjo telefoną prie ausies. Posekundėlės prašneko. Tiksliau, iškošė pro dantis:

— Turime juos. Važiuojam.

1 7 7



T o m m u T i N 4 > i w i m i D t

i i

Bandydama atsikratyti įkyrios minties, Katerina nuėjo įsvetainę. Ruterfordas išsitiesė ant sofos, o ji iš knygų lentynosišsiėmė atlasą. Tada atsisėdo prie stalo ir ėmė tingiai vartytiblizgančius puslapius. Jos dėmesį patraukė dvigubas puslapis

su pasaulio žemėlapiu. Žvilgsniu klajodama po lapą, patyliukaisskaitė įvairių senovinių vietovių ilgumas.

Staiga ji neramiai sukrutėjo kėdėje. Paniurusi užsigulė atlasą ir įsigilino į žemėlapį atidžiau. Širdis vėl suplakė smarkiauir ją vėl užplūdo pažįstamas jausmas — tarsi žiūrėtų į milžinišką

juodą skylę praeityje, iš kurios gelmių siunčiami keisti ir nesu

prantami signalai, seni kaip pats laikas...

-— Džeimsai, Džeimsai, pabusk!Katerina įnirtingai purtė Ruterfordą už peties. Džeimsas

mieguistai sudejavo.— Ką? Kas yra? Aš toks pavargęs...— Negaliu tuo patikėti. Sutapimai per daug keisti, bet...

žiūrėk.Katerina atvertė atlase pasaulio žemėlapį. Tada paėmusi

rašiklį jame ėmė rūpestingai brėžti linijas.

Ruterfordas atsisėdo ir smalsiai sužiuro.— Ką čia sugalvojai?— Pamatysi. Dabar įsivaizduok, kad nulinis dienovidinis

eina ne per Londoną, o per Gizą Egipte — tiesą sakant, perDidžiąją piramidę.

170



T o m I J U u m i t

Katerina toliau rašė ant žemėlapio ilgumos padėtis, traktuodama Gizą kaip nulinį laipsnį.

— Žiūrėk, Angkoras yra tiksliai 72 laipsnius į rytus nuoGizos. Kiribatis — lygiai 72 laipsnius į rytus nuo Angkoro. O72 laipsnius į rytus nuo Kiribačio yra Velykų sala. 54 laipsnius įrytus nuo Angkoro yra Ponapė.Tai neįtikėtina...

Katerina pažiūrėjo jam į akis, norėdama įsitikinti, kad jissuprato:

— Nesupranti? Visi skaičiai dalijasi iš šešių arba dvylikos.Tai tikrai ne sutapimas.

Ruterfordas, spitrydamas į žemėlapį, pradėjo suvokti šiobauginamai naujo atradimo perspektyvas:

— Nori pasakyti, kad visos šios senovinės vietovės yra tikslingai išdėstytos pagal visuotinį planą?

Katerinos akys žvilgėjo.— Taip! O intervalai ypač įdomūs: 54,72 ir taip toliau —

visi jie yra precesiniai skaičiai.— Precesiniai? — nustebo Ruterfordas.— Ką žinai apie astronomiją ir mūsų planetos judėjimą?

— Nedaug ką. Žinau, kad Žemė apsisuka aplink savo ašįkartą per 24 valandas, taip pat, kad ji apsisuka aplink Saulęmaždaug per 365 dienas. Dar žinau — iš to, apie ką kalbėjomėsKuske, — kad ji yra pasvirusi nuo ekliptinės plokštumos ir taspasvirimas kinta — svyruoja nuo 21 iki 24 laipsnių; visiškas pasvirimas trunka 41 000 metų...

— Puiku, tačiau mūsų planeta atlieka dar vieną judėjimą.Pati ašis sukasi atgal, priešinga žemės judėjimui kryptimi...

— Ką nori tuo pasakyti?— Įsivaizduok, kad Žemė yra besisukantis kupolas, skrie

jantis aplink Saulę. Ji sukasi ant savo ašies, apskrieja Saulę,

I 7 Q



T o m ( I I u t i n 1 > i w i i j i i d £

grakščiai keičia savo pasvirimo kampą, o jos ašis taip pat lėtaisukasi aplinkui priešinga planetos judėjimui kryptimi. Sis at

galinis sukimasis vadinamas precesija. Įdomiausia tai, kad šie judėjimai yra tobulai reguliarūs. Tai teikia daug malonumo astronomams. Visiškas ašies apsisukimas trunka 25 776 metus.

Ruterfordas linktelėjo.— Tai puiku. Bet ar mūsų protėviai žinojo apie precesiją?

Jei ji vyksta taip lėtai, būtų prireikę šimtmečių, kol kas nors būtų

pastebėjęs kokį reikšmingą poslinkį.Katerina įnirtingai palinksėjo galvą.— Prieš mums leidžiantis į šią kelionę 'nebūčiau nė svars

čiusi, ar mūsų protėviai ką nors išmanė apie precesiją, bet dabarimu abejoti. Visuotinai pripažįstama, kad Hiparchas, graikųastronomas, surinko informaciją iš senovės Aleksandrijos irsenovės Babilono. Palyginęs ją jis pastebėjo, kad žvaigždės išsidėsčiusios skirtingai, ir iškėlė prielaidą apie precesiją. Norsgalbūt ne jis buvo pirmasis, galbūt precesija tiesiog buvo užmiršta...

Ruterfordas suraukė kaktą.

— Gerai, bet tai vis dar nepaaiškina kodėl. Kodėl mūsųprotėviai galėtų užsiminti apie precesiją? Kokia jos reikšmė?Katerina minutėlę tylėjo.— Supranti, kai aš suvokiau, jog precesiniai skaičiai vaidina

svarbų vaidmenį šių senovinių vietovių išsidėstyme, staiga prisiminiau, jog vienas iš šių skaičių vis kartojasi mūsų mituose.

Ruterfordas įsmeigė akis į Kateriną.— Tikrai? Kuris?— Na, tu sakei, kad Ozyrį nužudė 72 sąmokslininkai, kad

Angkor Vate yra 72 šventyklos — o 72 yra neginčijamai pagrindinis precesinis skaičius. Žemei reikia 72 metų, kad pasi



T o m I D m t i n 4 > i A « m i D č

slinktų per vieną laipsnį ant savo ašies. Gali būti, kad yra ir kitųsutapimų.

Ruterfordas susijaudinęs išplėtė akis.— O Dieve, tu visiškai teisi...

4G

Dar niekada Ruterfordas nesijautė toks žvalus. Jo mintyssukosi apie visus senovės mitus, kokius kada nors buvo skaitęs.

— Ar yra kitų precesinių skaičių? O gal 72 ir kiti, kuriedalijasi iš 12, yra vieninteliai?

Katerina sekundėlę pagalvojo, tada tarė:— Ne, ne vieninteliai, yra kitų. 1080,2160,4320...— Minutėlę! Koks buvo paskutinis?— 4320 — per tiek metų pereinama per du Zodiako

ženklus.

Ruterfordui tarsi akys būtų nušvitusios.— Tai neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina...Katerina sugriebė jį už rankos.— Kas?Jo akys spindėjo iš susijaudinimo.— Seniausias hinduizmo mistinis tekstas Rigveda yra su

darytas iš 10 800 posmų, o visą kūrinį sudaro lygiai 432 000skiemenų. Gematrijoje pagrindinis dalykas yra skaičių tvarka,tačiau nuliai, einantys po jų, nesvarbūs. Mes žinome, kad kodasturi būti visuotinis, o šis tekstas yra reikšmingiausias hinduizmoreligijoje ir apima du precesinius skaičius.

1 0 1



T o m f l l M T i N

Ruterfordas pažiūrėjo Katerinai j akis. Ji plačiai jam nusi

šypsojo.

— Taigi mes pataikėme į tašką. Einame teisingu keliu. Kurdar kartojasi tie skaičiai?

Ruterfordas ryžtingai linktelėjo.

— Visur. Tarsi šie mitai būtų kompiuterinės programos,

sukurtos kartoti tuos pačius skaičius bet kokioje istorijoje ir

bet kurioje vietoje. Tarkim, žydų Kabaloje. Kad pasiektų Dievą,

žmogus turi praeiti pro 72 angelus. Šie skaičiai kartojasi netgi

Kinijoje. Pameni? Pasakojau tau, kad kinų mitas apie tvaną

buvo įrašytas j oficialiąją kinų istoriją, kurią sudaro 4320 tomų.

Jis tęsė pagautas įkvėpimo:

— O Berosas, babiloniečių istorikas, aprašęs Oaną, sako,

kad iki tvano Babiloną valdė daugybė karalių, ir jų valdymastruko 432 000 metų. Dar įdomiau yra tai, kad, Beroso teigimu,

iki tvano pasaulis gyvavo 2 160 000 metų: 2160 metų yra laiko

periodas, reikalingas pereiti vieną Zodiako ženklą, ar ne?

— Taip, būtent...

— O gematrijoje! Pameni, kaip skaičiavome graikiškų

žodžių „Jėzus" ir „Marija" vertę — ji buvo lygi 888 ir 192. Jeisudėtume šiuos skaičius, gautume 1080 — precesinį skaičių...

— Tas skaičius taip pat yra mėnulio spindulys mylio

mis! — tarė Katerina, negalėdama patikėti tuo, ką girdi. — Jer

gutėliau, mane tai jau baugina.

Ruterfordas pažvelgė j Kateriną. Jos jauname veide buvoįsirėžusi žinojimo, kurį jie atranda, žymė. Labai susikaupusi, ji

prabilo:— Taip. Dabar jau viskas ima įgauti prasmę. Tarp precesi

jos ir senovės pasaulio sunaikinimo turi būti ryšys.

192



T o m n U u m N - P i M m i » t

Ruterfordas linktelėjo.— Taip, tarsi šviesos nešėjai sakytų, kad kiekvieną kartą,

kai žemė užbaigia 26 000 metų svirimą, iškyla didžiulio kataklizmo grėsmė.

Katerina užsimerkė ir pamėgino surikiuoti mintis.— Džeimsai, čia yra dar kai kas. Ivanas Bezumovas. Pri

simeni, ką sakė Ernanas? Elektromagnetinės srovės, kurias jis nori pajungti, yra susijusios su orbitiniu žemės judėjimu.

Kertu lažybų, kad mūsų protėviai galėjo daryti įtaką šių energijų tėkmei. Nežinau kam — galbūt energijos gamybai, o galkad pakeistų planetos judėjimą. Man atrodo, Bezumovas tiki,kad jis gali iš naujo užvesti tą mašiną. Tačiau pasekmės, netinkamai naudojant senovines technologijas, gali būti pražūtingos.

Ruterfordas klausėsi apimtas siaubo. Jis tyliai nusikeikė.— Tas pamišėlis rusas! Bet kaip jis galėtų tai padaryti?

Viena yra išsiaiškinti priežastis, kodėl pranyko senovinės technologijos, tačiau visiškai kas kita sugalvoti, kaip jas panaudoti.

Katerina linktelėjo.

— Zinai, mes turėtume paprašyti Von Dečendo, kad jisišsiaiškintų tikrąją ir tikslią kataklizmo datą, taip pat tikslų joaprašymą — tada galbūt sužinotume, kodėl profesorius buvo

toks tikras, kad mums yra siunčiamas pranešimas. Antraip vistiek lieka neaišku, kaip būtent precesija susijusi su kataklizmu irkodėl mums siunčiamas perspėjimas. Ar tai, kas atsitiko mūsų

protėviams, atsitiks ir mums? Regis, profesorius Kentas taipgalvojo, bet kodėl?

Ruterfordas atsiduso ir pažiūrėjo Katerinai į akis. Ir vėl jįpribloškė jų grožis. Katerina nusišypsojo ir uždėjo ranką Ruter-fordui ant kelio.

1 0 3



T o m I D m t i n 4 > i A « m i o £

— Džeimsai, mums pavyks. Tik nesustokime. Turime užbaigti tai, ką pradėjome, ir kuo greičiau.

Ruterfordas paėmė Katerinos ranką ir suspaudė ją savosiose. Ji norėjo j j apkabinti, tačiau jautė, kad laiko lieka vis mažiau.Ją trikdė savo pačios nervingumas. Ruterfordo prisilietimas vertė pamiršti viską — šias beviltiškas paieškas ir jiems gresiančiuspavojus.

Tačiau vos ji prasižiojo kažką sakyti, Kvitės daugiaaukščio

namo ramybę suardė gatvėje aidintys šūviai.

4 7

Katerina užsklendė duris, atsišliejo į sieną ir atsisuko j svetainę. Jos veide atsispindėjo neslepiama baimė. Balsas lūžinėjoiš nevilties.

— Jie čia... lipa laiptais. — Ji buvo iškišusi galvą j laiptinęir matė, kaip trys, o gal keturi vyrai lipa laiptais, spardydami

apatinių butų duris. Daugiabutyje aidėjo išsigandusių šeimųklyksmai.

Ruterfordas išbėgo j balkoną ir, persisvėręs per kraštą, spė jo pamatyti, kas vyksta apačioje. Jis sustingo iš siaubo pamatęsKvitės kūną, tysantį ant šaligatvio prie įėjimo į namą. Aplinkui

jį stovėjo trys vyrai juodais drabužiais, o siaurą gatvelę buvo už

tverę du dideli juodi džipai. Kol Ruterfordas bandė suvokti, kasvyksta, vienas iš juodai apsirengusių vyrų parodė į jį ir sušukoangliškai:

— Štai jis! Septintame aukšte. Eime!Ruterfordas puolė atgal į kambarį. Katerina, apimta aklos

I U



T o m f l l M T i N ° § s ° J » i f t f l ( n i i » t

panikos, bandė užrakinti duris. Kovodamas su baime, Ruterfordas apsisprendė, ką jie turi daryti.

— Griebk pasą ir pinigus! Greitai! O dabar sek paskuimane... nepamiršk žemėlapių.

Jis skubiai atidarė savo kuprinę ir išsiėmė piniginę. Įsikišęs ją j kelnių kišenę, prišoko prie durų ir jas atrakino. Katerinapuolė paskui jį, spausdama rankose savo pasą ir brangųjį vokąsu žemėlapiais. Ji sugriebė jį už peties.

— Mes negalime ten eiti!Ruterfordas atidarė duris ir atsigręžė į ją; jo akys blizgėjo.— Neturime kito pasirinkimo.Katerina įsikibo jam į ranką ir išsekė iš paskos į laiptų

aikštelę. Durys už jų užsitrenkė. Ruterfordas žvilgtelėjo proturėklus į laiptinę. Laiptais kopė ginkluoti vyrai, braudamiesipro klykiančią, panikos apimtą gyventojų minią. Jis atsisuko įKateriną ir mostelėjo į viršų. Ji neatsigręždama puolė laiptais.Ruterfordas bėgo paskui ją, dirsčiodamas sau per petį.

Trys laiptatakiai, ir jie pasiekė dešimtą aukštą. Pro vos įžiūrimai pravertas duris į juos spoksojo indėnė. Laiptų aikštelėje

buvo kitos durys, aiškiai vedančios ant stogo. Jie nubėgo prie jų. Ruterfordas sugriebė už rankenos ir vos nenuplėšė durų nuovyrių. Jos nebuvo užrakintos. Jiedu įgriuvo pro duris ir puolėkopti ant stogo.

Stogas buvo maždaug šimto kvadratinių metrų, aptvertasneaukšta, kelius siekiančia tvorele, su televizijos antenomis. Ka

terina kupinu nevilties veidu atsisuko į Ruterfordą.— Ką dabar darysime?Ruterfordas nubėgo prie stogo krašto. Pažiūrėjęs per jį pa

matė, kad gretimo namo stogas yra vos už metro ir pusantrometro žemiau nei tas, ant kurio jie stovėjo.

I 0 E



T o m f l l M T I N J > I M ( D I D t

Nelabai toli, galėtume peršokti...

— Greičiau, Katerina, turime šokti...

Katerina pribėgo prie krašto ir pažvelgė per tvorelę j kitąstogą, tada įsikibusi Ruterfordui į ranką persilenkė ir pažiūrėjo

į tarpą, skiriantį namus. Jos veidą persmelkė baimė ir neviltis.

— Aš bijau aukščio.

Ruterfordas užlipo ant žemos sienelės ir ištiesė jai ranką.

— Eikš čia. O dabar žiūrėk tiesiai priešais save, į hori

zontą.

Katerina giliai įkvėpė ir padarė kaip prašyta. Jie stovėjo ant

žemos sienelės susiėmę už rankų.

— Gerai. Kai pasakysiu „šokam", noriu, kad šoktum taip

tiesiai, kaip gali, o kai pajusi žemę, reikės ristis...

Katerina atsigręžė į stogo duris. Jai norėjosi rėkti iš baimės.Ruterfordas pažiūrėjo į ją. Juodu supo gražus beribis dangus.

Katerina prikando lūpą ir linktelėjo užsimerkdama.

Ruterfordas sulenkė kelius, dar tvirčiau suspaudė jai ranką

ir tyliai pasimeldęs sutelkė savo kūną ir mintis.

— Vienas... du... trys... šokam.

Jie su trenksmu nusileido ant gretimo namo betoniniostogo. Bandydamas sušvelninti Katerinos kritimą, Ruterfordas

smarkiai susitrenkė petį. Jie pašoko; Ruterfordas raukydamasis

iš skausmo. Stogo vidury kyšojo nedidelė mūro pastoginė su

žemyn vedančiais laiptais.

Durys buvo neužrakintos; Katerina atsigręžė ir pažvelgėį Kvitės namo stogą. Persekiotojų dar nesimatė. Ruterfordas

lėkė žemyn peršokdamas po du laiptelius vienu metu, vis susi

imdamas už kairiojo peties. Jie nuskuodė devynis aukštus, kol

pagaliau pasiekė pirmo aukšto fojė. Katerina atsargiai atidarė

106



T o m f l l M T i N - P i A f l m i f t f

lauko duris ir pažvelgė į gatvę. Ši buvo tuščia. Tada atsisuko įRuterfordą ir švelniai palietė jam petį.

-— Regis, kelias laisvas. Dabar bėkime. Gatvėse bus lengviau pasislėpti tarp žmonių. Kaip jautiesi, Džeimsai?

Ruterfordas kreivai šyptelėjo ir linktelėjo:— Dinkime iš čia...

Po penkių minučių, sukrėsti ir išsigandę, Katerina suRuterfordu išniro iš vienos La Paso gatvelės ir įsimaišė į šurmuliuojančią Sent Salvatorės turgaus gatvę. Jų drabužiai buvo

susiglamžę, kuprinės dingusios -— pasai ir pinigai buvo viskas,ką jie turėjo.

Senoji turgaus gatvė tęsėsi beveik pusę mylios: iš abiejų jospusių stovėjo prekystaliai, nukrauti vaisiais ir daržovėmis, prieskoniais ir audeklais, virtuvės reikmenimis ir namų apyvokosdaiktais. Gatvė buvo sausakimša pirkėjų ir turistų. Katerinastengėsi atgauti kvapą. Kurį laiką ji tiesiog stovėjo susilenkusi,įsirėmusi rankomis į kelius. Tada įkvėpė didelį oro gurkšnį ir

atsitiesė.— Iš kur jie sužinojo, kur mes? — Ji pažiūrėjo į Ruterfordą, tikėdamasi, kad jis žino atsakymą. — Ir kas, po galais, jietokie?

Ruterfordas papurtė galvą, nervingai žvalgydamasis pominią.

— Visiškai nenumanau. Bet viena galiu pasakyti — tikraineketinu laukti, kad sužinočiau. Privalome kuo greičiau pasiektioro uostą, tai mūsų vienintelė viltis.

* * *

1 0 7



T o m f l l M T I K ^ 1 > i m i t i i d £

Kvitės name karaliavo chaosas. Kiekvienas butas buvoverčiamas aukštyn kojomis, daiktai niokojami, o įbauginti

gyventojai išvaromi į laiptinę. Ginkluoti užpuolikai tikrinolovas, spardė spintelių dureles — nė vienas daiktas neliko nepajudintas. Bandantys priešintis buvo sumušti. Kvitės butas sulaukė ypatingo dėmesio. Jis atrodė taip, tarsi jame būtų siautėjęsmaniakas. Neliko nė vieno sveiko baldo ar indo.

Pagaliau trys skustagalviai baltaodžiai juodais marškinė

liais ir juodomis kovinėmis kelnėmis bei kariškais batais, apsiginklavę įvairiais ginklais, išgriuvo ant stogo. Paskui juos sekėlieso veido žudikas. Jis įveikė paskutiniuosius laiptus ir išlindopro duris, kurios jau vos laikėsi ant vyrių po šiurkščios banditų atakos. Saulės šviesa ir grynas oras jį sunervino dar labiau.Puolimas nuėjo šuniui ant uodegos. Apžvelgė stogą, prismaigs

tytą televizijos antenų. Jo vyrai slampinėjo palei stogo kraštusmosuodami ginklais. Jis stipriai suspaudė kumščius. Gyslosekunkuliavo įniršis.

Vienas iš jo parankinių, stovėjęs ant žemos sienelės tojevietoje, kur nušoko Katerina su Ruterfordu, pamojo jam prieiti.Liesaveidis, sunkiai alsuodamas, daugiau iš pykčio nei iš nuovargio bėgant laiptais, patraukė prie jo. Vyras parodė į gretimą

stogą.Žudikas pažiūrėjo ir, išsitraukęs mobilųjį telefoną, pasisu

ko ant kulnų.— Jie eina pėsčiomis per kvartalą. Mobilizuokite visus

agentus. Pasiųskite žmones į autobusų, geležinkelio stotis, orouostą. Ir atsiųskite čionai sraigtasparnį.

Paskui jis dingo stogo duryse.

1 8 0



T o m ( D f l f l i i H 4> i A « m i D £

40

Taksi sumažino greitį ir pamažu prašliaužė pro išvykimoterminalą. Kiti taksi ir privatūs automobiliai, stodami prie neužimtų vietų palei šaligatvį, išleisdavo keleivius. Trinksėjo bagažinių dangčiai, keleiviai traukė iš jų savo lagaminus ir krepšius.

Ruterfordas palinko prie vairuotojo:— Štai čia bus gerai...Tada atsisuko į Kateriną ir nusišypsojo.— Nepaprastai džiaugiuosi, kad pagaliau paliksime Pietų

Ameriką. Negaliu liautis galvojęs, kas atsitiko tam pamišėliuiBezumovui. Kaip manai, ar jį rado tie vyrai juodais drabužiais?Ar jis išvien su jais, ar veikia vienas?

Katerina nesiklausė. Ji įdėmiai dairėsi po minią. Staiga josveidas paniuro. Ji nužvelgė žmones ant šaligatvio, daugiausiaindėnus ir turistus. Kažkas čia ne taip...

— Minutėlę, Džeimsai.

Ruterfordas jau traukė iš kišenės piniginę. Vairuotojaspasuko į tarpą už mikroautobuso. Akimirką Katerinai vaizdąužstojo išvažiuojantis taksi. Gal ji tik įsivaizduoja nebūtus dalykus?

Ruterfordas išsiėmė keletą dolerių.— Kiek?

Staiga Katerina išbalo. Maždaug už dešimties metrų nuotaksi stovėjo du vakariečiai juodais kostiumais. Jie apie kažkąkalbėjosi suglaudę galvas. Jų įsitempusių ir budrių kūnų išraiškalabai skyrėsi nuo visų kitų, stovinčių prie terminalo durų. Ji sugriebė vairuotojui už peties.

I 0 «



T o m f l l J u m i t H 8 ° J > i w i m i i > t

— Važiuok! Tučtuojau. Džeimsai! Pasilenk.Ruterfordas neklausė, kas atsitiko. Jis padarė kaip lieptas.

Išsitiesęs ant sėdynės, kimiai sušnabždėjo:— Jie čia?Katerina linktelėjo, tada kreipėsi į suglumusį vairuotoją:— Kuo skubiau vežkite mus prie atvykimo terminalo.Nežinodami ką dar daryti, Katerina su Ruterfordu prisi

spaudė prie taksi sėdynių melsdamiesi, kad nė vienas iš tų grės

mingai atrodančių tipų nežvilgtelėtų j vidų. Jų taksi atsiskyrėnuo šaligatvio ir įsiliejo į automobilių srovę. Už šimto metrų jisvėl sustojo. Katerina atsargiai kilstelėjo galvą. Ant šaligatvio pasipylė žmonės, ką tik atvykę į Boliviją. Pro atvykimo terminaloduris plūdo nesibaigianti pavargusių keliautojų minia. Katerinaapsidairė ieškodama įtartinų veidų. Regis, kelias laisvas.

— Gerai, išlipkime čia.Ji atidarė dureles ir išlipo ant šaligatvio. Ruterfordas su

mišusiam vairuotojui įspraudė į delną pluoštą dolerių ir iššokopaskui ją. Susikibę už rankų, jie ėmė brautis per minią į La Pasotarptautinio oro uosto atvykimo salę. Ruterfordas truktelėjo

Kateriną už rankos ir tyliai tarė:— Štai ten. Matai? Išvykimo salėje yra Amerikos oro linijųagentūra. Esu tikras, kad jie turės bilietų.

Ruterfordas parodė į didžiulius atvirus vartus, jungiančiusatvykimo ir išvykimo sales. Katerina apsižvalgė. Amerikos orolinijų agentūra atrodė tokia izoliuota. Prie jos nesirikiavo eilė,

tačiau ji buvo aiškiai matomoje vietoje. Jei jie nueis ir ten atsistos, juos tikrai pastebės.

— Kaip manai, ar jie turi savo žmonių ir viduje?Ruterfordas dirstelėjo sau per petį.— Nežinau. Bet geriau pasisaugokime.

1 9 0





T o m fllMTiN ^ J H M i n i f t t

Ją vėl apėmė baimė.Taip, tai tikrai jie.

Kasininkė oro linijų kasoje nusišypsojo, įvertindama Katerinos aprangą, tada ėmė peržiūrinėti artimiausius reisus.

— Ponia, geriausiu atveju galiu jums pasiūlyti reisą povalandos. Tačiau jis netiesioginis, Majamyje turėsite persėsti,be to, teks laukti tris valandas naktį. Daugiau iki rytojaus rytonieko nėra.

— O, puiku, labai jums ačiū...Po kelių minučių, pasikišusi pasus ir bilietus po apsiaustu,

ji pasisuko ant kulnų. Ruterfordas jau ėjo per salę.Ji nuskubėjo prie registracijos stalo ir padavė Ruterfordui

jo bilietą ir pasą. Jiedu apėjo aplinkui virve apjuostą laukimozoną ir prisiartino prie stalo.

Už aukšto stalo sėdėjo du pareigūnai. Vienas, aiškiai vyresnysis, paėmė pasus ir bilietus. Jo akys buvo šaltos ir neįskaitomos. Jis tyrinėjo jų dokumentus, žalčio žvilgsniu lygindamasveidus ir fotografijas. Rodės, praėjo ištisas amžius, kol jis grąžino jiems dokumentus. Stengdamasi užgniaužti vis didėjančią

viltį, Katerina nusišypsojo pareigūnui. Jis spoksojo į ją be jokios.išraiškos.— Ačiū, — padėkojo ji ir pasisuko eiti. Pareigūnas neat

sakė. Ruterfordas jau buvo dingęs išvykimo salėje.Vos spėjusi žengti porą žingsnių, ji išgirdo tai, ko labiausiai

bijojo, — griausmingą šūktelėjimą:

— Ponia!Katerina sustojo it įbesta. Ką jis sužinojo? Gal buvo per

spėtas, kad juos sustabdytų? Gal reikėtų pasileisti bėgti ir įsimaišyti į minią?..

Ji pamatė Ruterfordą, ieškantį jos akimis su nerimu veide.

IQ2



T o m I R a a t i h 4 > i « m i i H

Jausdamasi beviltiškai pralaimėjusi, ji atsisuko j pareigūną irįsmeigė į jį tuščią žvilgsnį.

Staiga ji pamatė, kad jis šypsosi:— Ponia, mums patinka jūsų apdaras!Abu pareigūnai išsišiepę rodė į jos tradicinį kostiumą.

Katerina vos nepargriuvo iš palengvėjimo. Ji nusišypsojo jiems,apsisuko ir pranyko minioje.

4Q

Sekretoriui atėjo laikas palikti Niujorką. Jo sraigtasparnisnusileido triukšmingame JFK oro uoste. Tarsi tik to laukęs,tučtuojau privažiavo naujutėlaitis mersedesas ir sustojo keleiviopusėje. Iš jo išlipo stambus vyriškis ir atidarė galines dureles.Sraigtasparnio durys atsidarė automatiškai, nusileido laipteliai,ir sekretorius išlipęs dingo odiniame automobilio salone. Ap

sižvalgęs po gudronuotą aikštelę, vyriškis irgi nėrė į vidų, ir posekundėlės mersedesas jau skriejo privataus lėktuvo kitameaikštės gale link.

Sekretorius Mileris labai stengėsi nors minutėlę atsipalaiduoti. Susitikimas Kaire bus paskutinė galimybė pasikalbėti susenatoriumi akis į akį. Susirūpinusiu veidu jis palinko į priekį ir

kreipėsi į vyrą priekinėje keleivio sėdynėje:— Pasakyk pilotui, kad skrendame į Kairą, bet pakeliui su

stosime mūsų bazėje Šveicarijoje.— Gerai, sere.Sekretorius užsimerkė ir atlošė galvą. Laikas pradėti ke

1 0 3



T o m f l i M T i H T > i w m i i d £

lionę j Egiptą — jo darbas Šiaurės Amerikoje baigtas, bent jaušiuo metu. Milerio mintys nukrypo į merginą ir jos palydovą.

Dabar, kai j i grįžo į Angliją, mums teks elgtis atsargiau.Sekretorius išsiėmė telefoną ir surinko numerį Oksforde.

Po kelių signalų į skambutį buvo atsiliepta — pasigirdo geraipažįstamas Visų Šventųjų koledžo direktoriaus balsas. Sekretorius tarė:

— Skambinu dėl merginos, Donovan. Ji turėtų pasirodyti

Oksforde.Direktoriaus balsas buvo nerimastingas, netgi įsitempęs.— Ko iš manęs norite? Padariau viską, ką galėjau. Pasakiau

viską, ką žinojau. Daugiau nieko negaliu padaryti.Sekretorius Mileris piktai jį pertraukė.— Nebūk juokingas. Aš nepatikiu savo darbo seniams.

Tik noriu, kad sektum ją ir pasirūpintum, kad per keletą kitųdienų ji daugiau neišvyktų į užsienį. Nenoriu, kad sukeltųmums problemų.

— Jai nieko neatsitiks, ar ne?— Tai ne tavo rūpestis. Aš tik prašau užlaikyti ją Oksforde

iki antradienio.— Žinote, jai tik 29-eri. Nemanau, kad ji...— Direktoriau, tu bandai mano kantrybę. Negi turiu pri

minti tau įsipareigojimus? Tai paskutinis tavo semestras priešišeinant į pensiją. Juk nenori paskutiniu momentu sugriautivisos savo karjeros?

Stojo ilga tyla.— Ar aš aiškiai pasakiau?— Taip, sekretoriau.Ryšys nutrūko.

M



T o m f l l M T i H

Londone buvo šeštadienio rytas. Po varginančio skrydžio,įskaitant sustojimą Majamyje, Katerina su Ruterfordu pagaliaunusileido Hitrou oro uoste. Nors ir sekinančios, tos 16 valandųore leido jiems pagaliau atsikvėpti, pasijusti saugiems nuo juos

per visus Andus persekiojusių priešų.Hitrou oro uoste jie nusprendė ekstravagantiškai paišlai

dauti ir išvažiavo į Oksfordą taksi. Gyvendami iš akademikų at

lyginimų, nė vienas iš jų neturėjo daug pinigų, tačiau šiuo metutai jiems nerūpėjo.

Pagaliau jie sustojo prie Visų Šventųjų koledžo; Ruterfor

das iššoko ir sumokėjo vairuotojui. Atidaręs dureles Katerinai, jis atsisuko į elegantišką pastato fasadą.

— Na, štai mes ir čia. Niekas nepasikeitė.Katerina įtariai nužvelgė koledžo vartus.— Nesu tokia tikra. Kad ir kaip ten būtų, tikėkimės, kad

rasime Von Dečendą. Negalime gaišti nė minutės.Jie palenkė galvas, eidami pro žemas šveicoriaus namelio

duris. Katerina neramiai apsidairė. Kodėl man taip neramu? Viskas čia taip pažįstama, tačiau

drauge ir kažkas ne taip...

Iš įpročio ji patikrino savo pašto dėžutę. Taip darydama,

prisiminė voką su žemėlapiais — nuo jų prasidėjo šis pavojingasnuotykis. Jos palengvėjimui, dėžutėje buvo tik keletas koledžopranešimų. Ji nuėjo prie stalo.

— Fredai, ar tu čia?Po sekundėlės tarpduryje pasirodė šveicorius.

[ 0

H E



T o m I I I M T I N J > I M ( D I D f

— Laba diena, daktare Donovan. Kaip malonu jus matyti.Graži diena, ar ne?

Nepasakyčiau, niūriai pagalvojo Katerina. Tačiau stengdamasi palaikyti teigiamą atmosferą, šypsodamasi linktelėjo.

— Labas, Fredai. Užsukau aplankyti daktarą Von Dečen-dą. Ar jis namuose?

— Taip. Leiskite man pasirūpinti jūsų daiktais. A, kolnepamiršau, su jumis nekantrauja pasimatyti direktorius. Vis

skambina ir klausinėja, ar dar negrįžote j koledžą.Katerina žvilgtelėjo j Ruterfordą. Tačiau nespėjus nieko

pasakyti, kambaryje nuaidėjo sausas ir aštrus direktoriaus balsas. Jis stovėjo už jų atvirame tarpduryje.

Jo aukšta pakumpusi figūra užstojo visą praėjimą.— Taip. Aš ir vėl čia. — Jis rūsčiai nužvelgė Kateriną ir

Ruterfordą. — Vadinasi, grįžote. Kaip kelionė?— Kokia kelionė, direktoriau?Direktorius nuraudo.— O, pamaniau, kad buvote išvykusi, bandžiau ieškoti jūsų

namuose. Tik norėjau įsitikinti, ar žinote, kad antradienio rytą

kviečiu koledžo tarybos posėdį. Labai svarbu, kad dalyvautų visinariai. Pamaniau turįs jums pranešti, kad nekiltų jokių nesusi

pratimų.Katerina ramiai atrėmė jo žvilgsnį.— Puiku. Dėkoju, ten ir pasimatysime.Direktorius minutėlę patrypčiojo, tada neužtikrintai apsi

suko ir išėjo pro vartus į gatvę.— Fredai, ačiū, kad sutikai pasirūpinti mūsų daiktais.

Džeimsai, eime pas daktarą Von Dečendą.Palikusi savo kuprinę šveicoriui, Katerina išėjo į koledžo

kiemą. Ruterfordas išsekė paskui ją.

I Q C





T o m I D d a t i h 4 > i A « m i t » £

— Galbūt nuskambės keistai, bet noriu kai ko paklausti.Neturiu laiko aiškinti istorijos pradžios ir kodėl, bet mums labai

reikia jūsų pagalbos...Katerina nutilo stebėdama, ar Von Dečendą patenkins jos

keista įžanga. Jis lėtai linktelėjo, skatindamas ją tęsti:— Mes bandome nustatyti katastrofą, kuri galėjo įvykti gi

lioje praeityje ir beveik nušluoti žmoniją nuo žemės paviršiaus.Mes ieškome įrodymų geologijoje, paleontologijoje — bet kur,

kas padėtų nustatyti tokį galingą kataklizmą ir paaiškintų mitus, aptinkamus kiekvienoje pasaulio kultūroje.

Stojo ilga tyla. Von Dečendas spoksojo į lubas, tarsi rengtųkalbą. Katerina žvilgtelėjo į Ruterfordą. Jie abu laukė tylėdami,bijodami net kvėptelėti, kad nesuardytų senojo akademiko minčių eigos. Po kurio laiko Von Dečendas prabilo. Jo balsas buvolabai rimtas, nerūpestingumas išgaravęs, o įprastą linksmumąbuvo pakeitęs mokslininko atsargumas. Atrodė, kad jam nelabaimalonu diskutuoti tokiais klausimais.

— Prieš pradėdami aptarinėti šią temą, išsiaiškinkime vieną dalyką. Aš neketinu patvirtinti jokių teorijų, teigiančių, jog

senovės mitai ir legendos apie kataklizmą buvo niekas daugiau,kaip tik mitai ir legendos. Paliksiu tai pamišėliams ir religiniamsfanatikams. Aš nepriklausau nė vienai iš šių grupių ir manęs nedomina tokios tuščiagarbiškos fantazijos.

Ruterfordas akies krašteliu stebėjo Kateriną — ji dvejojo.

Jis nusprendė įsikišti.

— Žinoma, ne, daktare Von Dečendai. Mes šito ir nesitikime. Tiesiog norime išklausyti protingo žmogaus nuomonę —tik tarp mūsų, ne protokolui, taip sakant. Tai lyg užgaida; mestiesiog norėtume pasvarstyti, kada toks kataklizmas galėjo įvykti.Nereikia nė sakyti, jog tai tik toks intelektualinis žaidimas.

1 4 9



T o m d l M T I N ° g °

Ruterfordas su Katerina laukė užgniaužę kvapą. Po ilgokospauzės Von Dečendas vėl prašneko:

— Chm. Suprantu. Ką gi, dabar, kai išsiaiškinome, manyčiau, galiu pasidalyti su jumis savo mintimis apie šį reikalą.

Katerina ir Ruterfordas nevalingai atsiduso. Von Dečendaspaptelėjo savo pypkę ir pradėjo, iš pradžių atsargiai, vėliau jaunuoširdžiau.

— Mano nuomone, praeityje iš tiesų įvyko kažkas siaubin

ga, ir tai atsitiko baigiantis paskutiniajam ledynmečiui.Katerina su Ruterfordu sėdėjo kaip ant adatų. Von Dečen

das padarė teatrališką pauzę, tada vėl iš lėto prašneko:— Didesniąją savo istorijos dalį žmonija klestėjo — pasau

lio gyventojų skaičius didėjo beveik be perstojo. Žinoma, jojebūta maro, juodosios mirties siaubo ir panašiai, be to, kartaisprasiausdavo koks Čingischanas, išžudydamas milijonus, tačiauniekas nekėlė grėsmės visai žmonių giminei. Vis dėlto aš esuįsitikinęs, jog taip buvo ne visada. Žmonijos gyvenimas priešprasidedant rašytinei istorijai ne kartą sėkmingai išvengė visiško sunaikinimo. Tiesą sakant, nė kiek neperdėsiu sakydamas,

jog mūsų visų protėviai tam tikrais etapais išsigelbėdavo tik perplauką. Nesvarbu, kokie silpni ir tingūs atrodo šiandien kai kurie žmonės — galiu užtikrinti, kad jie yra nepaprastai ryžtingų,kūrybingų ir drąsių vyrų bei moterų palikuonys, žmonių, kažkokiu būdu sugebėdavusių nugalėti gamtos jiems siunčiamasnelaimes.

— Mūsų, kaip žmonių giminės, patirtis per pastaruosiuskeletą tūkstančių metų pavertė mus pernelyg pasitikinčiais savimi. Mes manome, jog yra normalu, kad mūsų planeta stabili irdaugiau ar mažiau svetinga vieta. Tai baisi klaida. Tiksliau pasakius, pastaruosius keletą tūkstančių metų mes gyvename audros

1 4 4



T o m ( D m t i n ° g ° J > t A 4 i m i D £

epicentre: pačiame jos centre vyrauja visiška ramybė, o aplinkuisiaučia nesibaigiantis smurto ir destrukcijos ciklonas.

Katerina ir Ruterfordas klausėsi susižavėję. Von Dečendas,puikus oratorius, regis, užsimojo skaityti paskaitą.

— Tačiau grįžkime prie ledynmečio. Kaip ir viso kito, kasatsitiko daugiau nei prieš 500 metų, jo mes nelabai suprantame.Vis dėlto žinome, jog tai buvo visuotinė kraupi destrukcija, iržmonijai labai pasisekė, kad ją išgyveno.

— Mes beveik neabejojame, kad paskutinysis ledynmetisprasidėjo maždaug 115 000 metų prieš Kristų ir ledas pamažu,bet užtikrintai padengė žemę. Jis pasiekė savo zenitą maždaugnuo 55 000 metų prieš Kristų iki 15 000 metų prieš Kristų. Jovalioje atsidūrė visas pasaulis. Iš visatos žemė panėšėjo į sniegokamuolį. Ledo klodai tai didėdavo, tai staiga truputį aptirpdavoir vėl išsiplėsdavo smarkiau nei anksčiau. Šį poveikį galėjo sukelti didžiulis aplinkos nestabilumas, potvyniai, žemės drebėjimai, audros ir panašiai.

— Tačiau aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į galutinį atšilimą.15 000 metų prieš Kristų paskutinysis ledynmetis buvo pasiekęs

zenitą — ledo juostos dengė beveik visą planetą. Bet per kitus7000 metų ledas, kuriam prireikė 100 000 metų susidaryti, staiga ištirpo per labai staigų atšilimą. Fosilijų šaltiniai rodo, kad ištirpus didžiulėms ledo dangoms į planetą plūstelėjo nepaprastosgamtos jėgos. Būtų galima galvoti, kad daugumai gyvūnų sąlygos turėjo pagerėti, — su laiku taip ir atsitiko, — tačiau atšilimas

sukėlė natūralias katastrofas, kurios tuo metu buvo pražūtingosdaugeliui rūšių. Visame pasaulyje fosilijų šaltiniai pasakoja tąpačią istoriją apie masinį išnykimą. Pietų Amerikoje dar buvoarklių ir kitos megafaunos — vėliau arklių niekas nebematė, kolatėjo ispanai, o kiti didieji gyvūnai išnyko amžiams.

2 0 0



T o m n i M T I N J > I M f l l ! D l

Von Dečendas j savo svečius įsmeigė įdėmų žvilgsnį.— Ar galite įsivaizduoti gyvenimą tuo periodu? Būtų

kraupu. Jei jūs ir jūsų gentis ar šeima būtų pasirinkusi netinka-mą gyvenimui vietą, ji būtų pasmerkta. Tirpstantis ledas būtųsukėlęs didžiulius geologinius neramumus: žemės drebėjimus,ugnikalnių išsiveržimus, cunamius. Stebuklas, kad žmonija apskritai išgyveno...

— Tačiau pavojingiausi rajonai, kur žmonija nebūtų tu

rėjusi jokios galimybės išgyventi, buvo vietovės šalia Siaurėsašigalio. Po ledu randama daugybė gyvūnų skeletų. Tiesąsakant, net ir šiandien mamutai iškasami beveik nepaliesti: jųiltys naudojamos dramblio kaulo dirbiniams, o mėsa sušeriamakinkinių šunims...

Katerina suglumo.— Bet argi tai, kad jie išsilaikė su mėsa, nereiškia, jog tie

gyvūnai užšalo nepaprastai greitai ir iškart po žūties — kitaip juk būtų supuvę?

— Taip, labai teisingas pastebėjimas. Iš tiesų keista. Išnykusios Amerikos ir Australijos rūšys palaidotos jau seniai

suirusios, tuo tarpu gyvūnai, aptinkami šiaurės pusrutulyje —Aliaskoje, Sibire, — regis, užšalo žaibiškai. Dar keisčiau, kadten aptinkama ne tik mamutų, kardadančių tigrų ir kitų arktinių gyvūnų, bet taip pat leopardų, arklių, liūtų ir kitų vidutinioklimato juostai būdingų gyvūnų.

Ruterfordas negalėjo patikėti:

— Leopardai ir drambliai — Arktyje?— Na taip. Daugybė įvairiausių gyvūnų, palaidotų po

ledu — susimaišiusių su nulaužtomis medžių šakomis. Tokiądestrukciją galėjo sukelti tik milžiniškos jėgos.

Ruterfordas vis dar negalėjo suprasti:

2 0 1



T o m f l l M T i N 4 > i A « m i f t £

— Bet jus sakėte, kad atšilimas buvo staigus. Jei taip, kaiptie gyvūnai gali būti užšalę?

— A, taip, kaip tik ketinau apie tai papasakoti. Daugumagyvūnų, užšalusių kartu su arktiniais, buvo prisitaikę tik prievidutinio klimato. Tarp jų buvo ir žmonių, susimaišiusių sužolėdžiais. Užšalusių skeletų skrandžiuose mes galime rastinetgi vidutiniam klimatui būdingų augalų: katilėlių, laukiniųpupų — tokios floros, kuri neišgyventų šiandieniniu arktiniu

klimatu. Kaipgi jie atsidūrė po ledu ten, kur šiandien Siaurėspoliaratis? Akivaizdu, kad besibaigiančiam ledynmečiui skubant per pasaulį, šios žemės slinko kita kryptimi, staiga jos tapošaltesnės ir ne tokios svetingos. Siaubinga jėga tikrąja šio žodžioprasme atskyrė gyvūnų bandas ir akimirksniu juos užšaldė.

Ruterfordas neatlyžo:— Bet tai nepaaiškina užšalimo...— Ne. Aš pripažjstu tai. Tačiau mes žinome, kad maždaug

7500 metų prieš Kristų didysis atšilimas buvo pasibaigęs, ledoluitai atsitraukę. Tie 7000 metų iki to laiko turėjo būti patyssunkiausi žemėje. Vulkanai, žemės drebėjimai, smarkios audros,

cunamiai ir panašiai — o paskui, žinoma, potvyniai. Milijardaitonų tirpstančio ledo atpalaidavo žemės plutą ir sukėlė dardaugiau žemės drebėjimų. Jūros lygis kilo akyse. Buvo užlietididžiuliai žemės plotai. Potvyniai ir cunamiai kilo tokie galingi,kad galėjo laikinai apsemti Himalajus.

— Ką! Negali būti! — šūktelėjo Ruterfordas.

— Bet taip buvo. Netoli Ontarijo ežero, 500 pėdų virš jūros lygio, buvo rastas didžiulio banginio skeletas — dar daugiau

jų rasta dar didesniame aukštyje Kvebeke. Visoje Europoje yrakalnų viršūnių, kurios galėjo tapti paskutiniu prieglobsčiu tūkstančiams įbaugintų gyvūnų. Tokių masinių kapaviečių kalnuose

2 0 2



T o r i I f o u m i i < # = > ė m i m u i

yra daug, ir tai liudija panišką gyvūnų ir žmonių migravimąkylant vandeniui. Keletą kartų buvo apsemta visa Vakarų Euro

pa — mes nežinome, ar ilgam, tačiau ji tikrai buvo po vandeniumažiausiai du ar tris kartus... Žodžiu, laikotarpiui nuo 15 000iki 7000 metų prieš Kristų, ypač nuo 11 000 iki 8000 metų priešKristų, buvo būdingi siaubingi ir ilgi potvyniai, staigus atšalimas ir beveik visuotinė destrukcija.

Katerina klausėsi sukaustyta nuostabos ir purtė galvą.

— Turėjo būti nepaprastai šiurpu...— Taip. Tuo labiau kad tie primityvūs žmonės visiškai ne

suprato, kodėl tai vyksta. Tad natūralu, kad jie galvojo, jog taiDievas pyksta ir šitaip juos baudžia. — Jis atsiduso. — Ar tokioatsakymo ieškojote?

Ruterfordas ir Katerina susižvalgė. Ruterfordas tarė:— Taip. Labai ačiū, kad skyrėte mums laiko. Nė nenutuo

kiau, kad žmonijai teko tiek daug išgyventi palyginti netolimojepraeityje.

Katerina jam pritarė:— Taip, dėkojame, daktare Von Dečendai. Nedaug yra

žmonių, kurie tiek žinotų kaip jūs, ir jūsų nuomonė buvo labainaudinga. Bet mums metas. Ir taip labai jus sugaišinome.— Nieko tokio, Katerina, man visuomet malonu. Džiau

giuosi, kad galėjau padėti. Svarbu priminti žmonėms, kad mesgyvename neįprastai ramiu ir taikiu metu. Jis ilgai nesitęs!

Katerina ir Ruterfordas atsistojo. Senasis akademikas pa

žiūrėjo į ją su gudria šypsena veide.— Galbūt vieną dieną pasakysi man, kodėl šito klausei.Katerina liūdnai šyptelėjo.— Pasakysiu, daktare Von Dečendai. Pažadu.

2 0 3



T o m I D m t i n - P i m i m m

[ 2

Katerina ir Ruterfordas išėjo iš Von Dečendo buto kupinivilties. Leisdamiesi laiptais, jie nekantriai dalijosi mintimis.

— Džeimsai! Tai daugiau, nei galėjome tikėtis! Tai viskąpaaiškina, netgi tai, jog tvanas iš tiesų buvo. O precesija tik

riausiai susijusi su ledynmečio pabaiga — ir atšilimu! Viskaslogiška. Žemei atliekant 26 000 metų sukimosi ciklą, šiaurės irpietų ašigaliai gauna skirtingą saulės šviesos kiekį. Tam tikruciklo metu, kai jie yra arčiausiai saulės, ašigaliai ima tirpti... at

sakymas yra ledynmečio pabaiga!Katerinos galvoje sukosi daugybė minčių. Viskas, rodės,

stojo j savo vietas. Ruterfordas irgi džiūgavo.— Žinau. Dabar tikrai viskas įgauna prasmę... mitai apie

tvaną pasakoja apie katastrofą, kuri mūsų vos nesunaikino.Katerina, spurdėdama iš nekantrumo, pridūrė:— Taip, o ledynmečio pabaiga sukėlė staigų, paradoksalų

atšalimą tam tikrose vietovėse, apie kurias kalba vikingai ir zo-roastrai...Staiga ji pliaukštelėjo sau per kaktą.— Džeimsai, aš supratau! Negaliu patikėti, kokie akli mes

buvome; atsakymas visą laiką buvo šalia...Katerina skubiai atidarė profesoriaus Kento buto duris

ir nužingsniavo prie jo stalo. Ant jo stovėjo didžiulis gaublys,kuris jai palietus mygtuką užsižiebė. Atsisukusi į Džeimsą, Katerina tarė:

— Hepgudo teorija apie žemės plutos poslinkius!Ruterfordas spoksojo į ją nesusivokdamas.

204



T o m I D m t i n J > i w i m i i > i

— Pameni, daktaras Von Dečendas pasakojo mums apie ją, kai kalbėjomės apie žemėlapius. Jis sakė, kad Hepgudas

naudojosi Piri Reso žemėlapiu, norėdamas įrodyti savo žemėsplutos poslinkių teoriją. Anot jo, Antarktida buvo toliau į šiaurę,bet žemės pluta pasislinko, ir Antarktida nugrimzdo į planetosdugną.

Katerina lėtai pasuko gaublį, iliustruodama savo teiginį.— Judėjo visa pluta. Ne tik viena ar dvi tektoninės platfor

mos, bet visa litosfera. Buvusi vidutinė klimato juosta tikriausiaistaiga pasislinko už šiaurės poliaračio. Nenuostabu, kad visi tieliūtai, kupranugariai ir kiti vidurinės juostos gyvūnai randamiužšalę po Sibiro ledu.

Staiga Ruterfordui nušvito akys.— Tai taip pat reiškia, kad prieš įvykstant plutos poslin

kiams žmonės galėjo gyventi ten, kur dabar yra Antarktidosžemynas. Netikėtai perstumti į pietus, jie turėjo užšalti, o ką jaukalbėti apie cunamių grėsmę.

Katerina džiūgavo:— Būtent! O tai reiškia, kad šviesos nešėjai tikriausiai atėjo

iš Antarktidos. Tai paaiškina Piri Reso žemėlapį, paaiškina viską. Zoroastrus, paliekančius Rusijos lygumas, kai jos staiga ėmėslinkti į šiaurę ir stingti iš šalčio, ir šviesos nešėjus, stebinčius

civilizacijos žlugimą, kai jų žemė ėmė slinkti į pietus.Ruterfordas įnirtingai galvojo:— Tai netgi paaiškina vieną iš pagrindinių problemų, ku

rios iki šiol nesugebėjau išspręsti: kodėl nėra jokių šaltinių apiešviesos nešėjų civilizaciją.

— Taigi visus įrodymus palaidojo dviejų mylių storio An

tarktidos ledas, todėl niekas jų nerado. Išgyvenusieji išsisklaidėį visas keturias puses — jie pasiekė Pietų Amerikos krantus ir

2 0 E



Vidurio rytus ir bandė atkurti savo palikimą: Virakočia, Ozyris,Oanas — visi jie buvo pabėgėliai iš senosios Antarktidos civili

zacijos, kuri žlugo, kai pajudėjo žemės pluta...Ruterfordas įsmeigė akis į Kateriną:— Aš tikrai manau, jog taip ir buvo.— Be to, Džeimsai, tai paaiškina ir didžiojo atšilimo spar

tumą. Kuo labiau tirpsta ledas, tuo daugiau persiskirsto žemėspaviršiaus svoris. Tai vertė slinkti plutą, kuri staiga pastūmė

ašigalius į šiltesnes ilgumas ir sukėlė dar spartesnį tirpimą. Nenuostabu, kad jūros lygis kilo taip greitai.

Ruterfordas vėl susimąstė.— Taip, bet mūsų dėlionėje trūksta vienos detalės. Kodėl

profesorius Kentas buvo įsitikinęs, kad tokia pat lemtis ištiksir mus? Mes dar toli nuo to paties taško precesiniame cikle...

mums negresia ledynmečio pabaiga, kaip grėsė mūsų protėviams — tai kodėl jis manė, kad mus ištiks kitas panašuskataklizmas?

Katerina įtemptai apie kažką mąstė:— Manau, turėtume vykti į Gizą — dabar mes žinome,

kad Giza yra senojo pasaulio centras. Neabejoju, kad ten vyksBezumovas. O kai jis ten atsidurs, bandys viską pats išsiaiškinti.Mes galime jį aplenkti ir sustabdyti, užkirsti kelią jo pamišėliškiems planams — tuomet pagaliau galėsime išsiaiškinti, kodėlprofesorius manė, kad mums gresia pavojus...

Ruterfordas nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Gerai, Katerina. Tai mūsų paskutinis kauliuko metimas.O jei nepavyks, mes, šiaip ar taip, pasmerkti. Tai kodėl nepamėginus paskutinį kartą prieš žlungant civilizacijai?



f l t T V I H T f l N I K





n

Penkių žvaigždučių „Nile Hilton" viešbučio Kaire ad

ministratorė sutrikusi spoksojo j aukštą madingai apsirengusįbaltąjį vyrą, stovintį kitoje registracijos stalo pusėje ir rankoselaikantį tik lagaminėlį. Jis vilkėjo akinamai baltą kostiumą,baltus marškinius, buvo pasirišęs elegantišką melsvai margintąkaklaraištį, avėjo rudus raštuotos odos batus ir, regis, neturėjo

jokio bagažo. Jis buvo ką tik įžengęs į viešbutį ir pareikalavęsgeriausio kambario.

— Atleiskite, pone, bet ar galėtumėt pasakyti savo pavardęparaidžiui?

— Č-E-K-O-V-A-S, Andrejus Čekovas.Ivanas Bezumovas pastūmė marmuriniu stalo paviršiumi

visiškai naują rusišką pasą.— Greičiau, aš labai skubu...Pro didžiulius langus, išeinančius į apačioje tekančią di

dingą upę, liejosi saulė. Lauke buvo triukšminga ir tvanku, očia, erdviame ir vėsiame atriume, paslaugūs padavėjai tylomisnešiojo gaivinamuosius gėrimus turtingiems turistams, pato

giai įsitaisiusiems ant minkštasuolių. Administratorė nervingaikrenkštelėjo.

— Taip, atsiprašau, pone. Ar ilgam ketinate apsistoti, pone

Čekovai?— Tarkim, kol kas trims dienoms. Turėtų pakakti.

2 0 Q



T o m f l l l M I N J > I W W I I » t

— Ar norėtumėt kambario su vaizdu j Nilą?— Taip. Gal malonėtumėt paskubėti?

— Žinoma, pone. Štai jūsų raktas.— Ir dar vienas dalykas. Man reikia automobilio su vai

ruotoju — džipo ir laisvai rusiškai kalbančio vairuotojo. Jis busman reikalingas 24 valandas per parą. Beje, kol dar nepaklausėte — dėl pinigų nesijaudinkite. Dabar kelioms valandoms einu įsavo kambarį. Prašom pasirūpinti, kad kai nusileisiu, vairuotojas

lauktų manęs fojė. Štai mano kreditinė kortelė.Bezumovas apsisuko ir skubiai nužingsniavo marmurinė

mis grindimis liftų pusėn.

Aukštai virš Viduržiemio jūros Katerina ir Ruterfordas vėl

skrido į nežinią. Jausdama nedidelę klaustrofobiją, vėl atsidūrusi sausakimšame lėktuve taip greitai po jų paskutinio skrydžio,Katerina užsimerkė. Norėdama išvengti dehidracijos tokio ilgoskrydžio metu, ji suskato gurkšnoti mineralinį vandenį. Nurijusikeletą didelių gurkšnių, pažvelgė į Ruterfordą. Jo veidas buvosusikaupęs; jis įdėmiai skaitė knygą apie hieroglifus. Katerina

atlošė galvą, giliai atsiduso ir pasitrynė pavargusias akis.— Aach... jaučiuosi nusikamavusi. Bet mes negalime su

stoti... Esu kaip niekada pasiryžusi užbaigti visa tai.Ruterfordas, sumirksėjęs paraudusiomis akimis, niūriai

atsiliepė:— Sutinku. Aš irgi vos stoviu ant kojų. Bet jaučiu, kad

Egiptas — mūsų paskutinė stotelė.Vanduo Kateriną atgaivino.Gaila, kad nežinau daugiau apie senovės Egiptą — tiesą sa

kant, gaila, kad iš viso nežinau apie viską daugiau. Visa ši kelionė reikalauja daug žinių.

2 1 0



Tom IRm t ii -PiMmi»t

Tik nuo jų abiejų žinių ir sugebėjimų mąstyti priklauso,ar jie išsiaiškins, kodėl profesorius galvojo, kad pasaulį gali už

klupti kitas kataklizmas. Ir net kai išsiaiškinsime, kodėl mums gresia pavojus patirti

mūsų protėvių lemtį, turėsime rasti kelią, kaip to pavojaus išvengti; be to, turime sustabdyti Bezumovą... Kaip norėčiau, kad profesorius būtų su mumis, kad galėtume su juo pasikalbėti.

Ji vėl atsimerkė ir atsargiai pasukinėjo kaklą.

— Džeimsai?Ruterfordas, įsigilinęs į knygą, sumurmėjo nepakeldamas

akių.— Chmm?— Džeimsai, aš labai tikiuosi, kad tu žinai daugiau nei aš

apie tai, ką mes darysime.Ruterfordas lėtai užvertė knygą ir įkišo ją į priešais esančios

sėdynės kišenę. Jis atsisuko į ją ir išspaudė atsargią šypseną.— Negaliu pasakyti, kad esu pasaulinis autoritetas. Tačiau

tikrai jaučiuosi tvirčiau nei Pietų Amerikoje — bent jau žinautradicinę senovės Egipto istoriją. Tik bėda ta, kad po to, ką mes

sužinojome, imu abejoti, ar tradicinė istorija yra verta popieriaus, ant kurio ji parašyta...Katerina atsiduso.— Sutinku. Ir galiu kirsti lažybų, jog čia vėl atrasime trik

dančių anomalijų. Taip pat beveik neabejoju, kad vėl susidursime su precesiniais skaičiais. Tačiau man visa tai nauja. Aš žinau

tik tiek, kiek papasakojai man apie Ozyrį, ir tai, ką prisimenu išmokyklos. Tiesiog per daug laiko skiriu žvaigždėms.

Ruterfordas padrąsinamai nusišypsojo.— Katerina, negali visko žinoti. O be tavo žinių apie

žvaigždes mes nebūtume išsiaiškinę to, ką žinome dabar. Beje,

2 1 1



T o m ( I I m t i n < H S ° J > i w i m i » t

tai, ko mes mokėmės metų metus, netrukus gali pasirodyti neteisinga.

— Nuo kažko juk reikia pradėti. Jei turi jėgų, gal papasakotum man bent pradžią?

Ruterfordas atsisėdo tiesiau ir pakrutino pečius, norėdamas išsijudinti.

— Prieš imdamasis istorijos, — prabilo jis, — turiu paminėti porą įdomių geografinių dalykų. Visų pirma Giza, kur stovi

piramidės ir kur Nilas išsišakoja prieš įtekėdamas į Viduržemio jūrą, yra lygiai 30 laipsnių ilgumoje. Tai reiškia, kad piramidėsyra lygiai viena trečioji kelio tarp pusiaujo ir Siaurės ašigalio.Niekada nemaniau, jog tai svarbu, bet Bezumovo teorija, juolabtavo aiškinimas apie precesinį ryšį tarp visų šių senovės paminklų, staiga suteikė tam reikšmės.

Katerina susidomėjo.— Tai labai įdomu. Noriu pasakyti, kad vargu ar tai sutapi

mas. O antrasis dalykas?— A, vėlgi niekada nebuvau apie tai susimąstęs, bet pira

midės stovi pasaulio sausumos centre.

Katerina suraukė kaktą.— Ką nori tuo pasakyti? Žemės sausumos centras tikriausiai yra kažkur Rusijos vidury arba Siaurės Amerikoje.

Ruterfordas papurtė galvą.— Ne, ne ta prasme. Noriu pasakyti, kad jei brėžtum liniją

nuo ašigalio iki ašigalio palei ilgumą, kuri praeina pro Didžio

sios piramidės pagrindą, ji eitų per daugiau sausumos nei betkuri kita šiaurės-pietų ilgumos linija. Dar daugiau, jei brėžtumliniją iš rytų į vakarus palei platumos liniją, einančią tiesiai perpiramides, ji irgi eitų per daugiau sausumos nei bet kuri kita

platumos linija. Štai, žiūrėk.

2 1 2



T o m fflJMtTiN J > i M m i » <

Ruterfordas surado pasaulio žemėlapį, tada išsitraukė rašiklį ir nubrėžė liniją, kertančią Gizos piramides. Tada nubrėžė

antrą liniją, iš rytų į vakarus, kirsdamas pirmąją liniją ties Giza.Katerina įdėmiai stebeilijo į brėžinį. Staiga jos veido išraiškapasikeitė — akyse suspindo įkvėpimas.

— Ar dėl to tau nekyla mintis apie tvaną?Ruterfordas nustebęs pakreipė galvą.— Dabar, kai užsiminei apie tai, — taip. Manyčiau, jūroms

tektų įveikti daugiau sausumos, kad pasiektų piramides, nei kurią nors kitą vietą žemėje.

Katerina pagyvėjo.— Taip, be to, tai galėjo būti viena pirmųjų pasaulio vieto

vių, kur vanduo išdžiūvo pirmiausia!Ruterfordas nusijuokė.— Na žinoma, taip! Nepagalvojau apie tai. — Jis nutilo

svarstydamas.— Manoma, kad senovės Egiptas, kokį mes jį žinome,

prasidėjo nuo faraono Meneso 3000 metų prieš Kristų. Piramidės ir kitos svarbios vietovės buvo pastatytos per pirmus 500

metų — iki 2500 metų prieš Kristų. Taip pat manoma, kad pertą laikotarpį buvo išraižyti ir išdažyti pirmieji religiniai tekstai,kurie išliko iki mūsų dienų.

Katerina apmąstė tai, ką jai pasakojo Ruterfordas.— O prieš Menesą?— Tikriausiai būta daugelio nedidelių karalysčių ir kuni

gaikštysčių. Tie maži vienetai niekada nepasiekė nieko reikšminga, nes dauguma jų buvo labai primityvios visuomenės —pavyzdžiui, neolito žemdirbiai, gyvenę abipus Nilo. Tai, ką mesšiandien vadiname didžiais senovės Egipto laimėjimais, buvopasiekta faraonų valdymo metais, kurie prasidėjo nuo Meneso.

2 1 3



T o m n i u r n u 4 » A 4 i m i i > t

Katerina vėl suraukė kaktą.— Visa tai jau kažkur girdėta. Tai man primena virakočius

ir jų visišką išnykimą iš istorijos.Ruterfordas išėmė iš kuprinės kitą knygą.— Sutinku. Imk, paskaityk. Aš ketinu nusnūsti.Ruterfordas užsismaukė ant akių tamsų raištį ir atrėmė pa

ilsusią galvą į sėdynės atlošą.Katerina jaudinosi, tačiau tuo pat metu jautė ir palengvė

jimą, nes jų kelionė ėjo j pabaigą, ir galbūt jiems pavyks rastiatsakymą kažkur tarp senovės dykumų smėlynų.

Ji prisiminė juos persekiojusių vyrų veidus, jų skleidžiamąblogį, realią grėsmę. Šie prisiminimai kėlė baimę; jai norėjosibėgti kuo toliau, ten, kur saugu, jei tokia vieta dar likusi. Tačiau

ji žinojo, kad turi tai užbaigti, turi suprasti tiesą. Ji pažvelgė įRuterfordą ir širdyje apsidžiaugė, kad jis sutiko skristi kartu,kad jai nereikia vienai išgyventi viso šito. Kažin ar ji būtų taiptoli nuėjusi be jo? Juk jis ją išgelbėjo, kai atėjo tie žmonės. Jineturėjo kada apie tai pagalvoti, tačiau iš tiesų juos gelbėjo joveiksmai. Jai norėjosi paliesti jį, pasakyti, kokia ji dėkinga, tačiau

išgirdo jo gilų kvėpavimą ir suprato, kad jis užmigo.

U

t

Praėjus dviem valandoms po nusileidimo, atlikę muitinėsformalumus, jie sraigės žingsniu slinko išsinuomotu automobiliu sausakimšomis Kairo gatvėmis. Staiga Ruterfordaspastebėjo tai, ko jie ieškojo. Egipto sostinės pakrašty dunksojo

214



T o m f f l J A T i H J ) i M ( n m I

trys didžiausios Gizos piramidės: Didžioji, kurią šiuolaikiniaiegiptologai vadina Chufu, arba Cheopso, antroji, Chefreno, ir

trečioji, Mikerino. Nors stovi dykumoje už miesto pakraščių, jos tokios masyvios, kad žiūrint iš Kairo priemiesčių atrodo, jogkyla iš paties miesto, užgoždamos visa kita.

Ruterfordas sustabdė automobilį kelkraštyje. Pro juos toliau slinko automobilių jūra.

— Žiūrėk!

Katerina pasilenkė į priekį ir įsistebeilijo į dvokiantį dienos karštį. Tai, ką pamatė, atėmė jai žadą. Ruterfordas sustingęsrodė į didžiausią iš trijų.

— Didžioji piramidė. Didžiausias žmogaus rankų statinys.Katerina paneigė jo teiginį.■— Tikrai ne! O kaipgi dvidešimto amžiaus dangoraižiai?

Ruterfordas nusijuokė.— Vaikų žaidimas! Didžioji piramidė neturi sau lygių. Pa

matysi, kai privažiuosime arčiau, o kai pateksime į vidų, pajusi jos didingumą.

— Niekas man nesakė, kad jos atrodo taip stulbinamai.

Ruterfordas tęsė:— ... taip, o dar labiau stulbina tai, kad Didžioji piramidėbuvo vienas pirmųjų pastatų. Ji išdygo iš niekur istorijos pradžioje — archeologai mano, kad ji buvo pastatyta maždaug2600 metų prieš Kristų, ir nepaprastai tiksliai. Turint galvoje,kad jos statytojai neturėjo nei kranų, nei ekskavatorių ir kitų

priemonių, tai tikras stebuklas.Katerina pažvelgė į Ruterfordą. Jis negalėjo atplėšti akių

nuo milžiniško statinio. Jis atrodo tarsi užkerėtas... užkerėtas piramidžių.— Džeimsai, ar tau nė kiek nekeista?

2 I C



T o m I I I m t i i J > i w ) m i i > i

Ruterfordas tebežiūrėjo j piramides. Jis atsiliepė nė nežvilgtelėjęs j ją.

— Kas?— Tai tas pats, kas nusprendus pagaminti pirmąjį auto

mobilį, žmogus pagamina poršą, o toliau tūkstančius metų tenkinasi fordų gamyba, kol vėl sugalvoja pagaminti poršą.

Staiga Ruterfordas sukluso. Ji tęsė:— Noriu pasakyti, kad vargu ar kas apibūdintų tai kaip

normalų plėtros modelį. Nelabai išmanau architektūros istoriją,tačiau prieš pastatydami Voriko pilį, arba Didžiąją kryžiuočiųpilį Šventojoje žemėje, žmonės pastatė daugybę paprastesniųpilių. Tai yra tobulėjimo kreivė, progresas — nebuvo taip, kadstaiga vieną dieną jie ėmė ir pastatė didžiausią ir tobuliausią pilį.Piramidė paneigia šį modelį — ji atsirado pačioje pradžioje ir išviršaus įdėmiai stebėjo, kas vyko po jos.

Ruterfordo veidas buvo labai rimtas.— Tu teisi. Manau, dabar mes matome, kokia trapi yra ofi

ciali istorija. — Jis suraukė kaktą ir pažiūrėjo į Kateriną. — Važiuojam, noriu tau kai ką parodyti.

Jis įjungė variklį, ir jie įsiliejo į didelį automobilių srautą.Mylią pavažiavę greitkeliu, jie išsuko iš jo ir šalutiniais keliukais pasiekė dykumos pakraštį. Aukšti, nykūs betoniniai Kairopastatai liko toli už jų, nebesimatė nė apšiurusių biurų pastatųabipus greitkelio. Palei dykumos pakraštį išsirikiavę pastataipriminė kaimiškus, tarsi priemiesčiai būtų užsibaigę kaimu

arba tiesiog pritrūkę garo dykumos pakrašty. Keliukai buvo neasfaltuoti, ir į orą kilo dulkių kamuoliai. Ruterfordas sustabdėautomobilį. Piramidės, regis, kybojo virš jų, nors jos tebebuvo už1000 metrų, už smėlio kopų.

— Atvažiavome. Toliau eisime pėsčiomis.

2 I C



T o m I R m t T i N J > i M ( n i D t

Kepino kaitri popiečio saulė. Ruterfordas ir Katerina susitraukė išlipę j jos kaitrą. Karštis, rodės, kilo nuo deginančio

smėlio. Ore tvyrojo arklių mėšlo kvapas, palei ausis zyzė musės.Gizos plokštuma atrodė beveik tuščia. Aplink Didžiąją piramidę slampinėjo vienas ar du nerimstantys sargybiniai, tačiauturistai saugiai slėpėsi nuo saulės viešbučiuose. Po varginančioklampojimo per smėlį Katerina su Ruterfordu pagaliau pasiekėDidžiosios piramidės pagrindą.

Ruterfordas priėjo pirmąjį mūro laiptą. Dabar jis nebeatrodė toks pasitikintis savimi. Jis patapšnojo per masyvų bloką.Sis siekė Ruterfordui iki krūtinės ir svėrė mažiausiai 10 tonų.Ruterfordas ištempė kaklą ir įsispoksojo į didžiulės akmenųkrūsnies viršūnę. Katerina prisidengė ranka akis ir apsidairė poplačią Gizos plokštumą.

— Kaip manai, mes čia saugūs? Ar jie mus vis dar seka?Ruterfordas neramiai nužvelgė horizontą. Plokštumos

vaizdas mirko slegiančiame karštyje.— Nežinau. Bet turime manyti, kad taip. Dabar jie tikriau

siai jau žino, kur mes išskridome. Turime veikti greitai.

Katerinai išdžiūvo burna. Ji užvertė galvą į nepasiekiamaspiramidės aukštumas.— Ir turime rasti Bezumovą. Jis turi būti kažkur Kaire.

Ruterfordas papurtė galvą ir pažiūrėjo į ją.— Jis tikrai pasirodys Gizoje rytoj rytą, tekant saulei, —

tuo galime neabejoti. Tik nežinau, ką mums su juo daryti... —

Jis prisimerkęs nužvelgė mūrinę piramidės sieną. — O kol kaspamėginkime atskleisti paslaptį.

Jis atsirėmė į žemiausią laipto pakopą.

— Tai nepakartojama struktūra, ar ne? Ją sudaro 310 mūroeilių. Kiekvienas blokas sveria nuo 2 iki 15 tonų, o tai milžiniš

2 1 7



T o m fllMTiN °g ° J > u u i i i i i » t

kas kiekis. Jei nors vienas blokas būtų buvęs padėtas netinkamai,šis statinys būtų sugriuvęs.— Ruterfordas paglostė senus akme

nis. — Iš pradžių visa piramidė buvo padengta plakiruojančiaisakmenimis, panašiais į baltą marmurą. Todėl visa piramidė,kaip ir dvi jos kaimynės, spindėjo it veidrodžiai ryškioje saulėje.Efektas turėjo būti neįtikimas.

Katerina priėjo prie sienos ir perbraukė pirštais per šaltusakmenis.

— Iš kur žinai, kad ji buvo padengta? Ir kas atsitiko apdangalui?

Ruterfordas išsamiai atsakė į jos klausimą:— Visų pirma yra išlikę senovės graikų aprašymai, be to,

kai kuriose vietose likę apdangalo. Kiekvienas akmens luitas,kuriuo buvo padengta piramidė, svėrė per 10 tonų, tačiau su

jungimai tarp jų tokie tobuli, kad neprakištum nė popieriauslapelio. Panašiai kaip akmens statiniai Peru, — pridūrė.

Katerina atlošė galvą ir pamėgino įžiūrėti viršūnę, tačiaumatė tik nesibaigiančius akmens laiptus.

Ruterfordas atsitraukė per keletą žingsnių, kad geriau ma

tytų statinį.— Bet tai dar ne viskas. Kaip matai, piramidės pagrindasyra keturkampis.

Katerina irgi atsitraukė atgal. Ruterfordas tęsė:— Keturios šio kvadrato kraštinės yra nubrėžtos labai tiks

liai pagal keturis kompaso taškus. Noriu pasakyti, kad šiaurinė

pusė, į kurią mes dabar žiūrime, tobulai atitinka šiaurę. O rytinėpusė — rytus, ir taip toliau.

Katerina nužvelgė šiaurinę pusę.— Negi jos iš tiesų tobulai nubrėžtos?— Taip tobulai, kaip gali žmogus, statydamas tokio dydžio

2 1 0



T o m I D a a t i h 4 > i A 4 ) m i i > £

statinį. Jos buvo išmatuotos naudojantis moderniausia technineįranga ir apskaičiuota, jog paklaida mažesnė nei 0,015 procento.

— Neįtikima!Ruterfordas patenkintas stebėjo Katerinos reakciją.— Taigi. T ik nelabai protinga.— Per didelis tikslumas nėra protingas? Tai visiška bepro

tybė!Ruterfordas žvilgtelėjo į ją.

— Ne, aš norėjau pasakyti, kad tai visiškai nebūtina. Žmogaus akis nepastebėtų netgi 1 procento paklaidos. Tarkim, šiuolaikinis statybininkas nė kiek nesijaudintų dėl 1 ar 2 procentų.Keisčiausia yra tai, kad sumažinti paklaidą nuo 1 procento iki0,015 procento yra labai sunku.

Katerina vėl išpūtė akis.— Tai kam jie taip varginosi? Kokia prasmė?Ruterfordas pasiglostė smakrą.— Tą ir norėjau pasakyti. Niekas negali to paaiškinti. Kad

ir kaip būtų, manija tikslumui čia nesibaigia. Kraštinių ilgiai irgibeveik vienodi. O kampai yra beveik tiksliai 90-ies laipsnių. Tai

nepaaiškinama.Katerina susimąstė apie šios senovinės konstrukcijos sudėtingumą.

— Bet kaip jiems pavyko pasiekti tokį techninį tikslumą?Ruterfordas liovėsi glostęs smakrą ir kilstelėjo pirštą, ak

centuodamas mintį.

— A, čia jau kitas klausimas. Toks techninis lygis vėl buvopasiektas tik dvidešimtame amžiuje. Niekas negali paaiškinti,kaip galima pasiekti tokį tikslumą be modernių įrankių. Netgi

juos turint ne visada pavyksta.

* * *

2 I Q



T o m I D m t i n ° § s ° J > i M m i » (

„Nile Hilton" viešbutyje nubietis durininkas su raudonuturbanu, gražia raudona uniforma ir baltomis pirštinėmis ati

darė Ivanui Bezumovui stiklines duris.Kai Bezumovas išžengė į virpančią Kairo popietės kaitrą,

nervingai atrodantis vairuotojas, sėdėjęs palmių, puošiančiųviešbučio aplinką, pavėsyje, staiga stryktelėjo, užgesino cigaretęir jšoko į automobilį. Tai buvo baltas džipas, kaip Bezumovas irprašė.

Variklis suriaumojo. Bezumovas nekantriai laukė, kol džipas privažiuos prie įėjimo į viešbutį. Vairuotojui nespėjus išliptiir atidaryti keleivio durelių, kaip jis buvo išmokytas, Bezumovasįšoko vidun.

— Prie piramidžių — ir greitai.

C E

Katerina nusekė paskui Ruterfordą prie Didžiosios piramidės kampo. Pasiekusi jį, atsistojo taip, kad galėtų aiškiai matyti šiaurinę ir vakarinę puses, nors ir nuožulniu kampu. Tadaužvertė galvą į viršūnę. Jai pasirodė, kad trūksta kelių paskutiniųmūro eilių.

— Kas atsitiko viršūnei?

Ruterfordas grožėjosi į vakarus besidriekiančiomis smėliokopomis.

— Niekas tiksliai nežino. Kažkuriuo metu per pastaruosiuskeletą tūkstantmečių ji buvo nuimta. Bent jau prieš 2500 metųkeliautojai pasakojo, kad nematyti kelių paskutinių viršūnės eilių.

2 2 0



T o m I D m t i h J > i m i d i » {

— O kas turėjo būti viršūnėje?— Manoma, kad pačiame smaigalyje buvo Benbeno ak

muo.— Kas?— Benbenu vadinama piramidės viršūnė. Pasak mito,

Egipto kūrėjas dievas Atumas savo valdymo pradžioje išjudinotuštumą ir davė pradžią kitiems dievams. Besitraukiantis vandens chaosas atidengė keletą sausos žemės pylimų. Ant vieno iš

tų pylimų nukrito Benbeno akmuo.— Oho, dar vienas mitas apie tvaną.— Būtent.— Bet jei tai mitas, Benbeno akmuo tikriausiai yra tik

simbolis arba metafora?— Nebūčiau toks tikras. Galbūt tai buvo meteorito da

lis — senovės žmonės dievino tokius objektus. O gal paprasčiausiai šventas akmuo ar žmogaus rankų gaminys, tačiau nėrapriežasties netikėti, kad jis neegzistavo. Matyt, Benbeno akmuogulėjo ant spindinčio marmuro apdangalo ir skleidė savo dievišką šviesą, kuri buvo matyti iš už mylių. Netgi naktį jį apšvies

davo žvaigždės.— Bet iš ko jis buvo padarytas?— Iš deimantų, poliruoto granito, aukso — kas žino? Kai

kas sako, kad jame buvo Horuso akis — žinai, toji gana trikdanti akis, kurią vis dar galima pamatyti piramidėje, parodytoje antdolerio banknoto. Pasak mito, Benbeno akmenį pasiėmė aukš

čiausieji dvasininkai, kai suprato, jog senosios religijos dienoseina į pabaigą. Plito krikščionybė, ir jie žinojo, jog anksčiau arvėliau teks akmenį nuimti, antraip kas nors jį pavogs. Taigi jiepaėmė jį ir paslėpė. Tai tik dar viena piramidžių paslaptis.

Katerina įsmeigė žvilgsnį į dykumą.

2 2 1



T o m d l M T I N J l M I D I l t

Smėlis, smėlis ir dar daugiau smėlio iki paties Atlanto. Čia ne daug uolienų...

— Kai pagalvoji, Džeimsai, kaip jie iš viso jas pastatė? Kaipatitempė šiuos gigantiškus blokus per dykumą ir sustatė juostokia tobula tvarka?

Ruterfordas tikėjosi, kad ji šito paklaus, todėl nusišypsojo.— Atsakymas tau nepatiks, bet vėlgi — niekas nežino.Katerina su nuostaba veide spoksojo j Ruterfordą.

Ruterfordas pamėgino paaiškinti:— Šią piramidę sudaro 2,5 milijono blokų ir visi jie sun

kesni už automobilį. Kaip juos pajudintum, jei net neturi metalinio krano?

Katerina dėbtelėjo į jį.— Aš ne egiptologe ir ne inžinierė — neišmanau. O kas

apie tai sakoma?— Manyčiau, pati populiariausia teorija — toji, kurios

moko mokyklose, — kad blokus atitempė ir sukėlė žmonės.100 000 žmonių statė piramidę 20 metų.

Katerina sekundėlę pagalvojo.

— Tai velniškai daug žmonių. Daugybė burnų, kurias reikėjo pamaitinti. Ar jie buvo karo belaisviai?— Ne, manoma, kad žemdirbiai. Jie dirbdavo prie pira

midės tris mėnesius per metus, tada, kai Nilas užliedavo savokrantus ir jie negalėdavo dirbti žemės. Priverstinės atostogos,taip sakant.

Katerina ėmė garsiai galvoti.— Nieko sau atostogos! Gerai, taigi trys mėnesiai per

metus 20 metų — tai 60 mėnesių. Įsivaizduokim, kad jie dirbodvylika valandų per dieną. Trisdešimt dienų per mėnesį po dvylika valandų yra maždaug 20 000 valandų. Vadinasi, jei pirami

2 2 2



T o m f l l M T i N ° § ° J > i w i i n i » t

dei reikėjo 2,5 milijono blokų, kurių kiekvienas svėrė mažiausiaiporą tonų, tai jiems reikėjo perstumti apie 120 blokų per valan

dą. Arba du blokus per minutę.Ruterfordas išpūtė akis.— Turiu pripažinti, kad du blokai per minutę skamba vi

siškai neįtikimai...Katerina garsiai mąstė:— Dar labiau neįtikima, kad jie ne paprasčiausiai tempė

blokus ir metė juos kur papuola, o kėlė šimtus pėdų į viršų irleido į vietą su neurochirurgo tikslumu.

Ruterfordas nusijuokė ir gūžtelėjo pečiais.Katerina jau buvo paruošusi kitą klausimą.— Džeimsai, dar nepapasakojai man, kam piramidės buvo

naudojamos.Ruterfordas staiga beveik nusiminė.— Nebežinau ką ir galvoti, Katerina. Pradedu manyti, kad

Bezumovas yra arčiau tiesos nei visi kiti. Ypač turint galvojesenovinių vietovių išsidėstymą.

Katerina mąsliai suraukė kaktą.

— Ką turi omenyje?Ruterfordas paniuro.— Egiptologai sako, kad piramidės yra kapavietės. Anks

čiau aš jiems pritariau. Bet dabar nebežinau.Jis įsmeigė akis į Didžiąją piramidę.— Kažkaip viskas per daug paprasta. Kam reikėjo šitaip

vargti? Piramidės turi reikšti kai ką daugiau nei tik paskutiniąjąmirusio karaliaus poilsio vietą. Atleisk, tikriausiai nelabai suprantamai kalbu. Tiesiog jaučiu... Kokių įrodymų turi archeologai, jei jie vadina tai antkapiais?

Ruterfordas minutėlę pagalvojo, tada atsakė:

2 2 3



T o m f f l f l f l i i H J H M m i f t t

— Pirmasis apie tai prabilo Herodotas, penktame amžiujeprieš Kristų gyvenęs graikų istorikas. Jis teigė, kad Didžiąją pi

ramidę pastatė Chufu, antrąją — jo brolis Chefrenas, o trečią ją — Chefreno sūnus. Nuo tada egiptologai palaiko jo teoriją,o radę kokj nors įrodymą, priima jį neabejodami. Pavyzdžiui,

jie yra radę įvairių užrašų, kurie Didžiąją piramidę priskiriaChufu. Tačiau tai nėra įrodymas — tiesiog natūralu, kad vėlesnis faraonas priskiria vietas savo protėviams. Kai piramidės

buvo atvertos, jos buvo visiškai tuščios — nerasta jokių lobių,tik trečiojoje, mažiausioje, aptikta kaulų. Tačiau nustatyta, kadir šie iš Kristaus amžiaus, gerokai vėlesnio nei tas, kuriamebuvo pastatytos piramidės. Kai kas tvirtina, jog Didžiąją piramidę ištuštino kapų vagys. Bet iš tiesų niekas nežino.

Katerina mąstė apie tai, ką papasakojo Ruterfordas.— Vadinasi, tai reiškia, kad iš tiesų mes nieko nežinome?Ruterfordas droviai šyptelėjo.— Taip.Katerina įdėmiai pažiūrėjo į jį. Ruterfordas patraukė pe

čiais ir vėl užvertė galvą į piramidę.

— Tai dar viena paslaptis paslapčių šalyje. Mes nežinome,kam jos skirtos, negalime suprasti, kaip buvo pastatytos, nenumanome, kas jas pastatė, ir jei kalbėtume sąžiningai, netgi nenutuokiame, kada jos buvo pastatytos. Piramidės stovi čia nuožmonijos istorijos pradžios ir galbūt stovėjo prieš jai prasidedant. — Jis žengtelėjo atgal ir nusišypsojo Katerinai. — Eime,

apžiūrėsime vidų.

m



T o m I D 4 a t i n ° į § ° - P i M i n i f t t

[C

Kitoje Kairo pusėje daktaras Havi Zavasas, Egipto paveldodepartamento direktorius, grįžo į kabinetą po ilgų pietų. Daktaras Zavasas buvo ne tik Paveldo departamento direktorius,bet ir Didžiosios piramidės prižiūrėtojas bei Egipto muziejaus

valdytojo pavaduotojas. Jis buvo dar gana jaunas, trisdešimtiesketuriasdešimties metų, su tankiais juodais ūsais ir šiandien dėvėjo elegantišką tamsiai mėlyną kostiumą. Jau buvo bepradedąspilnėti — tikriausiai dėl dažnų vakarienių ir pietų su užsieniodelegacijomis, kurioms aprodydavo nuostabias Egipto vietoves,tačiau trykšte tryško sveikata.

Kaip jis taip greitai tapo tokiu įtakingu žmogumi vienamesvarbiausių paveldo departamentų pasaulyje, liko paslaptiminetgi pačiai Egipto vyriausybei. Žinoma, jis turėjo tinkamą išsilavinimą, puikiai išmanė apie senovės Egipto keramikos dirbinius ir buvo apsigynęs daktaro disertaciją JAV, tačiau dar niekas

nebuvo pasiekęs tokių aukštumų tokiame jauname amžiuje.Gyvenimas jam buvo maloningas.Jis dirstelėjo į laikrodį ant savo patogaus kabineto sienos.

Buvo 15.30. Pietūs užtruko ilgiau nei jis planavo, tačiau tai atsitinka gana dažnai, kai reikia užimti svarbius užsienio asmenis.

Vos tik Zavasas atsisėdo į kėdę, suskambo jo tiesioginis

telefonas. Jis paėmė ragelį putlia, iškvėpinta ranka, kurią puošėdu stambūs auksiniai žiedai.

— Salaaam U'aleikum...— Zavasai, čia aš. — Linijoje pasigirdo išraiškingas sena

toriaus Kurco balsas.

2 2 C



Zavaso veido išraiška tučtuojau pasikeitė. Dingo švelnussusierzinimas ir pasipiktinimas. Dabar jis atrodė akivaizdžiai

sunerimęs.Zavasas dirstelėjo į kabineto duris. Jos buvo atviros. Jis

galėjo matyti greta esantį kambarį, kuriame sėdėjo sekretorėir padėjėjas ponas Poimandresas, neaukštas, išdžiūvęs šešiasdešimtmetis koptų krikščionių egiptietis. Jie abu atrodė užsiėmę — sekretorė spausdino, o ponas Poimandresas kalbėjo

telefonu.Tačiau jis neketino rizikuoti, ypač dėl Poimandreso. Zava

sas niekada nesijautė jaukiai šalia savo padėjėjo. Galbūt dėl to,kad Poimandresas buvo vienos iš seniausių krikščionių bažnyčiųpasaulyje narys, o tai Zavasui, prisiekusiam musulmonui, kėlėdidelį nerimą. Koptai 2000 metų turėjo didelę įtaką Egipte — kai kas sako, jog per didelę. Jei Poimandresas nebūtų tokspatikimas ir ne taip puikiai išmanytų savo darbą, Zavasas jauseniai būtų jį perkėlęs kitur.

Senatorius nekantriai kvėpavo į ragelį.— Vieną minutėlę, pone.

Zavasas padėjo ragelį ant odinio aplanko, nuėjo prie durųir apsižvalgęs, ar kitame kambaryje daugiau nieko nėra, užsidarėir užsirakino.

— Taip, sere. Klausau.— Klausyk labai atidžiai, Zavasai. Jei šiandien tave kas

nors aplankys ir ims klausinėti apie piramides, noriu, kad at

sakytum štai taip... Tu mane girdi?— Taip. Taip, pone!Senatorius kurį laiką tylėjo.— Pasakyk jiems, kad jų teorijos klaidingos. Pasakyk, kad

jų mintys nėra naujos, kad jos plačiai aptarinėjamos visuo

2 2 C





T o m I I I m t i h

šeimą, lėtai einančią per smėlj. Viskas atrodo gerai, galvojo ji,tačiau aplinkybės gali greitai pasikeisti, o mintis, kad gali pa

tekti į spąstus po žeme, jai nepatiko. Anksčiau ar vėliau Bezumovas pasirodys, ir ji neabejojo, kad jam nepatiks jų susitikimas.Ruterfordas atsisuko j ją.

— Eime, reikia užbaigti tai, dėl ko čia atvažiavome.Jis irgi nerimavo. Jie palenkė galvas ir skubiai užsiropštė

laiptais. Juos pasitiko olos formos anga. Katerina grįžtelėjo per

petį į automobilių stovėjimo aikštelę. Joje šurmuliavo žmonės.Ji dar neįkėlė kojos į platų tunelį, o klaustrofobija jau gniaužė

jai gerklę.Ruterfordas žengė į priekį ir perbraukė ranka per nelygią

tunelio sieną.— Nekreipk į šį tunelį dėmesio, jis nėra originalus. Jį pa

statė arabų darbininkai, o ne tikrieji piramidės statytojai, štaikodėl jis toks nelygus. Jis vadinamas Mamuno skyle pagalEgipto kalifą, kuris užsakė įsilaužimą.

Jie tylėdami nuslinko blankiai apšviestu slegiančiu praėjimu, kol staiga Katerina klupdama įgriuvo į pagrindinį tunelį.

Žemėjantis koridorius nėrė į tamsą. Nors prie lubų tam

tikrais intervalais buvo pritaisytos lemputės, grindų nesimatė.Pats koridorius atrodė tarsi didžiulės metalinės mašinos vidus.Jo sienos buvo lygios it veidrodis. Vaizdas užgniaužė jai kvapą.

Neįtikima. Tai negali būti kapas. Tai kažkoks įrenginys. Jis turi savo paskirtį.

Ruterfordas jai nusišypsojo.

— Taip ir maniau, kad neteksi žado. Jis eina žemyn 350pėdų lygiai 26 laipsnių kampu, o piramidės šonai žemėja 52laipsnių kampu. Įdomiausia tai, kad žemėdamas jis nukrypstavos per ketvirtį colio. Netgi šiandien būtų gana sunku pasiektitokį tikslumą...

2 2 1



T o m f l l M T i N

Ruterfordas nuėjo pirmas.— Eisime j Galeriją.

Katerina dairėsi prieblandoje. Ant sienų šokinėjo ir kraipėsi šešėliai. Ji girdėjo kiekvieną žingsnį, kurie tyloje aidėjo dargarsiau. Staiga jai pasirodė, kad už savęs girdi žingsnius. Neliekanieko kita, pagalvojo ji, kaip eiti toliau. Ji pastebėjo, kad kvėpavimas padažnėjo, ir pamėgino save nuraminti. Jveikusi laiptelius, ji pateko į kylantį koridorių. Jis tarsi atspindėjo žemėjantį

koridorių. Toks pat tobulai lygus ir pakrypęs tokiu pat kampu,tik šį kartą į viršų. Klaustrofobija sustiprėjo. Mažiau nei keturiųpėdų aukščio koridoriuje oras buvo gana tvankus. Jie tęsė savokelionę pasilenkę.

Po kelių sunkių minučių siauras koridorius staiga išplatė- jo į 150 pėdų ilgio ir 30 pėdų aukščio erdvę su nuožulniomisskliautuotomis lubomis. Ruterfordas išsitiesė visu ūgiu ir sumalonumu pasirąžė.

— Fu, vos nesupanikavau ten.Katerina tylėdama nusišluostė kaktą. Ji nenorėjo prisipa

žinti, kaip bijojo. Ją persekiojo nuojauta, kad kažkas įsekė paskui

juos į piramidę, norėdamas atkeršyti. Bandydama atsikratyti togniuždančio jausmo, ji ėmė apžiūrinėti grindis, kurios kilo irtiesėsi tolyn jiems prieš akis.

— Kas čia? — Ji parodė į griovį, kuris ėjo per visą rūsiogrindų ilgį. — Atrodo it koks įrenginio griovelis ar kažkas panašaus.

Ji beveik maldaujamai pažvelgė į Ruterfordą.— Prašau, tik nesakyk, kad mes nežinome, kas tai.Ruterfordas atsiprašomai šyptelėjo. Katerina papurtė gal

vą, ir jie ėmė kopti aukštyn per Didžiąją galeriją.

* * *

2 2 Q



T o m M a m i n J H m i m u

Perėję per dar vieną koridorių, Ruterfordas su Katerinaįžengė į paskutinį didelį kambarį. Ruterfordas išsitiesė trinda

masis nugarą ir taisydamasis kuprinę.— Taigi, mes esame Karaliaus menėje.Katerina pasivijo jį ir atsistojo šalia, priblokšta slogios

kambario atmosferos. Ji jautėsi taip, tarsi tonos mūro iš viršausspaustų ją prie žemės, o iš šonų artėtų didžiuliai tamsūs akmensluitai.

Jei dabar kas nors mus nužudytų, niekas nė neišgirstų. Niekas nė nesužinotų...

Ruterfordo veidas blizgėjo nuo prakaito.— Kas tai? — Katerina parodė į žmogaus dydžio dėžę,

gulinčią ant grindų tolimajame kambario kampe.— Tai granito dėžė. Ji tuščia, eikš, pažiūrėkim.

Jie prisiartino prie dėžės ir pažvelgė į vidų. Ruterfordasgarsiai perskaitė iš turisto vadovo jos matmenis. Tada staigašūktelėjo:

— O Dieve! Matavimo vienetas, dar ir šiandien naudojamas Anglijoje, vadinamas kvorta, kuris yra tam tikros visumosketvirtis, tiksliai atitinka šios dėžės vidinio tūrio ketvirtį.

— Ką?! Vadinasi, tai buvo mūsų matavimo sistemos pagrindas?

— Regis, taip. Niekada nemąsčiau apie piramides šiuoaspektu, bet dabar man atrodo, kad jos yra visko pagrindas —šviesos nešėjų būstinė tuo metu, kai jie bandė prikelti savo pasaulį. Si dėžė tikriausiai stovi čia nuo pat pradžių, nes ji per

didelė, kad būtų įnešta tuneliu, kuriuo mes atėjome.Staiga Katerinai šovė mintis. Ji tarė su aiškiai juntama

baime balse:— Minutėlę, Džeimsai, kokius matmenis tu ką tik per

skaitei?

230



T o m I I I M T I H - P i M m i o t

Ruterfordas suglumęs kurį laiką žiūrėjo į ją, tada nuleidoakis į turisto vadovą.

Vidus yra 6 pėdų ir 6,6 colio ilgio...— Taip, — pertraukė jį Katerina. — Taip ir maniau. Tai

negali būti sutapimas, žinant jų maniją tikslumui. Šios senosdėžės, esančios seniausiame ir keisčiausiame pasaulio statiniocentre, vidinis ilgis yra 666 — šėtono skaičius.

Tą akimirką šviesos sumirksėjo ir užgeso, ir menė trum

pam paskendo visiškoje tamsoje. Katerinos širdis baimingai su-spurdo. Ruterfordas pajuto panikos bangą, plintančią nuo pilvoį krūtinę.

Tada šviesa vėl užsižiebė, ir kambarys išniro iš tamsos. Ruterfordas atrodė tarsi dešimčia metų pasenęs.

— Manau, kad pats laikas nešdintis iš čia.Katerina iškvėpė.— Visiškai tau pritariu.Šviesa degė. Ruterfordas rankove persibraukė kaktą. Kai jis

prabilo, jo balsas nervingai virpėjo.— Iš tiesų 666 nėra šėtono skaičius.

Katerina, dairydamasi po kapą primenantį kambarį, nesuprato:— Kaip tai?Ruterfordas, pilamas prakaito, paaiškino:— Jis daug senesnis nei krikščionybė. Tai pagonių saulės,

arba žemiškos galios, skaičius. Krikščionys žinojo, kad jis šven

tas pagonims, todėl norėjo jį sumenkinti.Ruterfordas vėl nusibraukė prakaitą nuo iškaitusios kaktos

ir neramiai apsidairė.— Tačiau yra dar vienas svarbus dalykas. Ateik čia, tik

greitai.

2 3 1



T o m U l f l f t i i N ^ J J i M m i D i

Ruterfordas nuėjo prie pietinės Karaliaus menės sienos.

Katerina nusekė jam iš paskos, visą laiką baimindamasi, kad

šviesos vėl gali užgesti, ir gailėdamasi, kad nepasiėmė prožektoriaus.

Ruterfordas parodė j mažą angą pietinėje sienoje.

— Matai — ši šachta veda tiesiai per piramidės blokus.

Kaip ir visa kita čia, ji yra visiškai tiesi. Ji skrodžia pagrindinius

blokus lygiai 45 laipsnių kampu. Tam reikėjo išskaptuoti tūks

tančius atskirų blokų. Bet tai dar ne viskas. Jei pratęstum jos

spindulį į išorę, ji perkirstų Oriono dienovidinio tašką, šventą

dangaus vietą pagal Egipto religiją. O iš Karalienės menės pie

tinė šachta kerta Sirijų, kitą reikšmingą žvaigždę.

Paminėjus Sirijų, Katerina su skausmu prisiminė saulėtą

Visų Šventųjų koledžo auditoriją ir savo paskaitą apie dogonųgenties paslaptį. Kaip toli mes nuėjome, kad šie dalykai jau nebėra

linksmas akademinis žaidimas, o mirties ar gyvybės klausimas.

Ruterfordas kalbėjo toliau:

— Kiekviena menė turi savo šachtą, kuri susijusi su tam

tikra žvaigžde. Paprastai kai viena iš jų šviečia, kitos tiesiog

rodo kosminius tyrlaukius. Tačiau visos šachtos atitinkamaiišsirikiuoja, kai žvaigždžių laikrodį atsuki atgal į 2450 metus

prieš Kristų.

Katerina suraukė kaktą.

— O ką tai reiškė statytojams? Galbūt tai data, kai jie pa

galiau sugebėjo atsigauti po tvano? Tačiau tas ryšys su Sirijumi... — Katerina negalėjo liautis galvojusi apie dogonus. — Gal

šviesos nešėjai aplankė ir...

Ruterfordas nelabai suprato, ką ji nori pasakyti.

— Ką?

2 3 2



Katerina nutilo.

— Ne, nieko. Keista. Kad ir kaip ten būtų, šachtos neatsi

tiktinai išeina į žvaigždes.Ruterfordas nervingai nužvelgė lempas, tarsi lauktų, kada

jos vėl užges.

— Pakalbėkime apie tai lauke; nebegaliu tverti tokios sun

kios atmosferos. Si uždara erdvė mane tikrai veikia.

Katerina pajudėjo eiti.

— Visiškai sutinku — dinkime iš čia...

[Q

Sekretoriaus lėktuvo durys atsidarė, ir pro jas plūstelėjo

spinduliuojantis Siaurės Afrikos karštis. Tarptautinis Kairo oro

uostas maudėsi deginančioje saulėje. Lėktuvo varikliai tebedir

bo, ir jų keliamas triukšmas trukdė susikalbėti. Aplinkui tvyrojo

nepakeliamas aviacinio kuro tvaikas.Su pasišlykštėjimo išraiška veide sekretorius nusileido

dideliais laiptais ir atsistojo ant pakilimo tako. Jam iš paskos

nulipo du ištikimiausi asmens sargybiniai. Tą akimirką prie

lėktuvo privažiavo keturtonis sunkvežimis brezentiniu sto

gu. Iš vairuotojo kabinos iššoko tvirto sudėjimo kaukazietismaskuojančia apranga ir skubiai nužingsniavo prie lėktuvo.

Varikliai vis dar burzgė. Vyrui teko šaukti, kad j j išgirstų.

— Sere, su manimi yra šeši vyrai. Visi ginkluoti ir pasi

ruošę veikti, be to, mūsų agentai jau veikia visame Kaire. Galiu

2 3 3



T o m n i M T i N J n u i i n i D i

pranešti, kad taikiniai perėjo muitinę prieš tris valandas ir dabaryra Gizoje.

Sekretorius paniuro.— O vyras baltais drabužiais? Ar j j radote?— Ne, sere, nesugebėjome aptikti jo pėdsakų. Mūsų in

formatoriai praneša, kad jis yra buvęs rusų armijos karininkas,išdavikas mokslininkas ir šnipas, tikriausiai todėl mes jj pamėtėme. Prieš porą metų jis dirbo kartu su tuo anglų profesoriumi;

itin domėjosi amžinaisiais ledynais.Sekretorius pažiūrėjo j savo parankinį ir ryžtingai pra

bilo:— Tegu mūsų taikiniai eina kur nori, mes ištaikysime pro

gą juos pašalinti. Nenoriu, kad pasikartotų tai, kas atsitiko LaPase. Šį reikalą reikia atlikti diskretiškai, bet tegu prie Gizospatruliuoja ginkluoti vyrai. Kai dėl ruso — manau, laikas ir jįužčiaupti. Šiame etape negalime rizikuoti. Išdalyk jo fotografi

jas visiems agentams, tegu nušauna vos pamatę.Sekretorius nutilo ir pažiūrėjo per aikštę į oro uosto pa

status, kur raibuliuojančiame karštyje judėjo tolimos žmonių

figūros. Iki pavasario ekvinokcijos liko vos kelios valandos.Sekretorius jautėsi pavargęs, netgi pasenęs. Pirmą kartą jo akysišdavė pažeidžiamumą — jis beveik virpėjo.

Sekretorius pažvelgė į savo asmens sargybinius, kuriemsbuvo davęs nurodymus dar lėktuve. Abu buvo labai patyrę, ir jisžinojo, kad gali pasikliauti jų lojalumu susidorojant su senato

riumi. Taigi klausimų neturėtų kilti. Jis gali sutelkti visą dėmesįį ateinančių dienų planus. Bet kaip jis turėtų elgtis? Teks improvizuoti.

2 U



T o m I D m t i n 4 > i A « m i » č

[Q

Išlindusius iš Didžiosios piramidės įsčių Ruterfordą ir Kateriną apakino saulė. Virš galvos plytėjo giedras mėlynas dangus, ir netgi nykus dykumos vaizdas teikė palengvėjimą išnirusiš ankštų ir tamsių požeminių tunelių.

Katerina viena ranka prisidengė akis, o kita ėmė valytidulkes nuo drabužių.

— Ak! Oras! Grynas oras ir saulė. Ačiū Dievui, kad ištrukome iš ten. Nenorėčiau ten pasilikti nakčiai...

Ruterfordas išsiėmė iš kuprinės akinius ir giliai atsipūtė:— Aš irgi.Katerina atsigręžė ir pažiūrėjo j masyvią Didžiąją piramidę.— Ką gi, dėl vieno esu tikra: ją pastatė tikrai ne primityvūs

žmonės. Ir tai tikrai ne vien laidojimo rūsys. Jei tik profesoriusKentas būtų gyvas. Jis žinotų, ką daryti...

Ruterfordas panarino galvą ir ryžtingai tarė:

— Mes negalime sustoti. Su laiku viską išsiaiškinsime.Katerina priėjo prie Ruterfordo ir tylėdama jį apkabino.Kurį laiką jie stovėjo apglėbę vienas kitą, paskui Katerina atsitraukė ir užsimetė ant pečių kuprinę.

Ruterfordas ir Katerina pasuko pro šiaurrytinį Didžiosiospiramidės kampą, ir jiems prieš akis stojo Gizos Nekropolis.

— Štai jis.Ruterfordas parodė pietryčių kryptimi, kur ant pamažu

žemėjančios akmeninės plokštumos, žmogaus rankų darbo

2 ) E



T o m ( I U j i t i h J > i w i m i » *

guolyje, gulėjo sfinksas. Būtybė liūto kūnu ir žmogaus galvagulėjo ištiesusi priešakines letenas, o jos kūnas buvo susiliejęs

su uola už jos. Jis kantriai laukė čia nesuskaičiuojamus tūkstantmečius — ne kartą jį buvo palaidoję tolydžio atslenkantyssmėlynai, tačiau visuomet koks nors imperatorius, karalius arvaldytojas surasdavo jį ir iškasdavo.

— Man regis, jis žiūri į rytus, — pastebėjo Katerina.— Taip, tiesiai į rytus, į kylančią saulę. Šį kartą statytojai

žymi Liūto metus, kurie prasideda 10 970-aisiais ir baigiasi 8810-aisiais.

— Nuostabu, tai atitinka Von Dečendo minėtas paskutiniojo ledynmečio datas. Ar manai, kad taip jie žymėjo civilizacijos žlugimą?

Ruterfordas neatsakė. Jie artėjo prie milžiniško sfinksošonų. Skulptūra buvo maždaug 60 pėdų aukščio ir 240 pėdųilgio — didžiausia iš visų kada nors pastatytų. Jis užvertė galvą.

— Ar matai, kaip jį paveikė oras?Katerina apžiūrėjo gilias įdubas ir įtrūkimus sename ak

menyje, iš kurio buvo iškalta būtybė. Kai kuriose vietose ji atro

dė it milžiniška tirpstanti vaškinė figūra. Gilūs tarpekliai vagojoskulptūrą nuo viršaus iki apačios.— Tokia erozija gali atsirasti tik per tūkstančių tūkstančius

metų, — tęsė Ruterfordas.— O kas sukelia tokią eroziją?— Lietus, lietus ir dar daugiau lietaus. Sachara yra jauna

dykuma. Ji ne visuomet buvo tokia. Kažkada tai buvo žalia, derlinga ir graži žemė. Ir čia, aišku, dažnai ir ilgai lydavo.

— Kada, pasak žmonių, skulptūra buvo iškalta?— Nelygu kieno paklausi.Jie atsistojo priešais skulptūrą ir įsižiūrėjo įjos seną veidą.

2 2 C





T o m I D j i a t i n J > i w i m i D f

Ruterfordas žvilgtelėjo j Kateriną. Jo veide skleidėsi ne

drąsi šypsena.

— Ir tai dar ne viskas.Katerina klausiamai suraukė kaktą.— O kas dar?Ruterfordas nuleido akis.— Pamiršau tau papasakoti apie laivus.

60

Katerinai ėmė suktis galva.— Kokius laivus? — atsargiai pasidomėjo ji.Ruterfordas pakėlė akis — jam buvo beveik nesmagu, kad

turi atskleisti dar vieną paslaptį.— Archeologai iš smėlynų šalia piramidžių iškasė keletą

laivų. Jie didžiuliai, pritaikyti plaukioti vandenynais — archeo

logai sako, kad tokiems laivams gaminti reikia ilgų eksperimentavimo laivų gamyboje tradicijų.Katerina atmetė galvą ir nusijuokė. Tada ryžtingai paklau

sė — ji norėjo išsiaiškinti dar vieną dalyką:— Ar mes žinome, ką senovės egiptiečiai sako apie savo

atsiradimą?

Ruterfordas pasitrynė smakrą.— Taip. Ir tam tikra prasme egiptiečių versija apie jų pra

eitį atitinka įrodymus geriau nei tradicinė istorija. Žinoma, jeiesi linkęs skaityti mitus atvira širdimi.

— Ką tai reiškia?

2 3 0



T o m m ū r i u J > i w i m i H

— Tarkim, yra manoma, kad Ozyris buvo vienas iš egiptiečių dievų. Neterai, kaip jie buvo vadinami, atvyko iš savo žemių

taip pat kaip Kvetcakotlis ir jo pasekėjai arba virakočiai. Bet jeineterai buvo iš daug labiau išsivysčiusios civilizacijos, turinčiosdidelių techninių ir religinių žinių, tada nenuostabu, kad pirmieji Egipto gyventojai laikė juos dievais.

Katerina klausėsi susikaupusi.— Vadinasi, neterai — kurių dievybe egiptologai abejo

ja — tikriausiai buvo šviesos nešėjai.Ruterfordas tęsė savo mintį:— Labai tikėtina. Ant faraono Unaso piramidės Sakaroje

vidinių sienų rasti hieroglifai parašyti maždaug 2400 metų priešKristų. Jie įdomūs tuo, kad staiga atsirado iš niekur, kaip ir Gizos piramidės.

— Kuria prasme?— Ta, kad prieš jų netikėtą pasirodymą nebuvo jokių

primityvių rašmenų. Nebuvo jokių paprastų hieroglifų, kurie,tarkim, žymėtų maisto atsargų kiekį ar dienas; vietoje to mesiškart matome sudėtingus hieroglifus. Negana to, tie hieroglifai

išreiškia nepaprastai brandžias abstrakčias religines ir metafizines mintis ir apibūdina visą panteoną išminčių. Volesas Badžis,žymiausias britų egiptologas, kartą pasakė, kad visiškai nesu

prantama, kaip tokia sofistikuota civilizacija galėjo atsirasti pernaktį. Tai būtų tas pat, jei Kalahario bušmenai per šimtą metųišplėtotų visą žydų kultūrą ir religiją ir tuo pat metu šioje Afri

kos dykumoje pastatytų didžiausius pasaulio statinius.Katerina įtemptai galvojo, ką daryti toliau.— Kas atsakingas už šias senovines vietoves? Turiu galvoje,

kas duoda leidimus tyrinėti šiuos pastatus ir išbandyti naujasteorijas? Kas gali pakeisti šią klaidingą tradicinę nuomonę?

234



T o m ( I l M T I H J > I M I M D t

Ruterfordas stebėjo jos veidą.— Havi Zavasas, Egipto paveldo departamento direkto

rius. Jis gali užbaigti bet kurio egiptologo karjerą vienu rašikliobrūkštelėjimu, uždrausti jam lankytis tose vietovėse ar netgi neleisti įžengti į Egiptą. Jis turi visišką valdžią.

Katerina linktelėjo.— Gerai, bent jau žinome, kas už tai atsakingas. Jei jis dėtų

pastangas pakeisti datas, tai ir pakeistų. Jei manytų, kad Egipto

istorija, kurią šiandien žino žmonės, yra bevertė, tada galėtų jąpakeisti.

Ruterfordas atsigręžė į kvapą gniaužiantį piramidžių vaizdą.

— Ką gi, mes turėtume paklausti savęs, kodėl jis to dar nepadarė. Juk jis turi bent jau nutuokti, kad yra kitokių įrodymų.Gali būti, kad jis ignoruoja juos, nes jaučia religinį spaudimą.

Katerina nesuprato, kur link suka Ruterfordas.— Kokį religinį spaudimą?Ruterfordas nusiėmė akinius ir persibraukė ranka per

plaukus.

— Musulmonų fundamentalistai — kurie turi didelę įtakąEgipto vyriausybei — nelabai skiriasi nuo krikščionių fundamentalistų Amerikoje, ar žydų, jei jau apie tai prakalbom. Jieirgi turi savo požiūrį į pasaulio istoriją, tam tikrą musulmoniškąversiją. Abejoju, ar jie staiga panorėtų aiškinti, kad prieš šį pasaulį buvo kitas... nors nežinau, aš tik svarstau.

Katerina suprato, kad tame, ką jis sako, yra tiesos.— Manau, mums reikėtų pašniukštinėti aplinkui. Gal net

susitikti su tuo Zavasu. Ką tu apie jį žinai?Ruterfordas papurtė galvą.— Beveik nieko. Kartą, prieš daugelį metų, regis, buvau jį

240



T o m f l l M T I N J > I W M I I D i

sutikęs, nors nesu tikras — jis skaitė paskaitą Oksforde. Tuomet jis dar nebuvo direktorius. Rodos, jo pirmtakas žuvo avarijoje.

Pamenu, kad Zavaso paskyrimas sukėlė nedidelį sąmyšį — jisbuvo labai jaunas ir studijavo JAV. — Ruterfordas nutilo. —Gal ir verta pamėginti. Bezumovo kol kas nematyti, bet ikipavasario ekvinokcijos dar liko dvylika valandų. Nežinau, ką jissuplanavęs — ką gali daryti su milijonais tonų akmens?

Jie pažvelgė per smėlį piramidžių link. Ruterfordas truk

telėjo pečiais.— Gerai, pamėginkime pasikalbėti su Zavasu — pažiū

rėsime, ką jis pasakys apie šiuos istorinius nesutapimus. — Jisdar kartą nužvelgė bejausmį sfinkso veidą ir persimetė per petįkuprinę. — Grįžkime prie automobilio.

Katerina pažiūrėjo į nemirtingą senosios skulptūros veidąir sumurmėjo sau:

— Mes įspėsime tavo mįslę, didysis sfinkse.Ji nusekė paskui Ruterfordą per Gizos plokštumą prie

automobilio.

— Sustok!Rusui sukomandavus, vairuotojas staigiai sustabdė džipą

Gizos automobilių stovėjimo aikštelės pakrašty. Už džipo pakilo didžiulis dulkių debesis.

Bezumovas negalėjo patikėti savo akimis. Jis prisimerkęs

stebėjo du vakariečius, einančius per smėlį automobilių aikštelės link.

Jo veidą iškreipė pyktis ir nuostaba. Figūroms priartėjus, joįtarimai pasitvirtino, ir jo tarpuakyje įsirėžė gili raukšlė. Rusasakimis nusekė juos iki automobilio. Pirmiausia įsėdo Donovan,

241



T o m f l l J u m i i < = # > J > i w i m i > i

paskui tas erzinantis anglas. Bezumovas trenkė delnu per prietaisų skydelį.

Tada instinktyviai siektelėjo ginklo dėklo po švarku. Ginklas vietoje.

Bet čia netinkama vieta...Automobilis su mergina ir Ruterfordu pajudėjo iš aikštelės.— Vairuotojau, sek paskui tą automobilį. Nepaleisk jo iš

akių — nė sekundę.

C1

Kaire nėra lengva vairuoti. Dauguma gatvių panašios, beveik nėra kelio ženklų, judėjimas varo į neviltį, o Kairo vairuotojai dažniausiai paiso tik savų interesų.

Po daugelio klaidingų posūkių ir dažno signalizavimoRuterfordas su Katerina pagaliau įsuko į stovėjimo aikštelę už

Paveldo departamento. Ruterfordui net rankos drebėjo.— Tai košmaras. Maniau, niekada nerasime šios vietos irvažinėsime aplinkui, kol baigsis benzinas. Net buvau pradėjęsįtarti, kad mus seka, kol supratau, kad net pats atkakliausias persekiotojas pasimestų tokiame sraute.

Jis iššoko iš automobilio ir pažiūrėjo į Paveldo departa

mento pastatą — kažkodėl šis atrodė grėsmingas.— Ar tikrai manai, kad verta eiti pas Zavasą? Ką jis mums

gali pasakyti, net jei sutiks priimti?Katerina užtrenkė keleivio dureles.— Džeimsai, iki šiol mums pavykdavo. Jei nieko neišeis,

M



T o m R I M T I M

susirasime viešbutį ir pamėginsime sugalvoti kitą planą. Tiesiognoriu pamatyti jo reakciją.

Iš sargybos posto išlindo sargybinis su jam netinkančiauniforma ir smailia kepure ir pamojo prieiti prie galinio įėjimoį pastatą.

— Salaam Ualeikum. Prašom parodyti pasus.Jie padavė pasus, ir po tariamai kruopštaus jų patikrinimo

sargybinis parodė jiems į duris.

Viduje apsilaupiusiu linoleumu išklotas koridorius vedėtiesiai — anot nuorodos — į priimamąjį. Abipus koridoriausbuvo daug uždarytų durų ir kitų nežinia kur vedančių koridorių.Žvalgydamasi po niūrų, prastai apšviestą koridorių, Katerinapaklausė Ruterfordo:

— Ką manai?Jis akimirką padvejojo, tada atsakė:— Nežinau, tikriausiai reikia eiti į priimamąjį.Jie žengė keletą žingsnių, bet netrukus Ruterfordas pa

stebėjo nuorodą anglų ir arabų kalbomis, nukreipiančią juoskoridoriumi į dešinę.

— Minutėlę.Jis parodė į nuorodą. Joje buvo parašyta: „J direktoriauskabinetą ir konferencijų salę".

— Geriau pagalvojus, kodėl mums neapėjus priimamojoir taip išvengus biurokratijos. Sekretorė laikys mus už durų

visą amžių. Jei mūsų draugas direktorius norės mus pamatyti,

tai priims nedelsdamas, o jei nenorės, galės pasakyti tai tiesiai įakis — žinoma, jei jis neišėjęs pietauti.

— Arba jei neišvykęs iš šalies, — pridūrė Katerina.Jie pasuko į koridorių dešinėje. Jis buvo beveik identiškas

ankstesniajam.

2 4 2



T o m I U m t i h ° & ° 4 > i A « m i » £

— Kokia žavinga darbinė aplinka, — sušnabždėjo Katerina.

Pusiaukelėje buvo durys į direktoriaus kabinetą. Ruterfordas kilstelėjo ranką belsti ir dirstelėjo j Kateriną.

— Na ką — pradedam!Jis garsiai pabeldė.

Ruterfordas ir Katerina įsitempę laukė. Maždaug po trisdešimties sekundžių duris atidarė jauna moteris tradiciniu musulmonišku galvos apdangalu. Ji nustebo pamačiusi koridoriujeRuterfordą su Katerina.

— Sveiki, kuo galiu padėti? — Moteris kalbėjo taisyklingaanglų kalba su aiškiai juntamu egiptietišku akcentu.

Ruterfordas žvilgtelėjo į Kateriną.— Ee, taip... mes atėjome pasimatyti su ponu Zavasu. Ar

jis yra?Sekretorė įtariai juos nužvelgė. Ji buvo vos pravėrusi duris,

todėl kambario užjos nugaros nesimatė.

— Ar jūs susitarę?Kol Ruterfordas dvejojo ką atsakius, Katerina griebėsiiniciatyvos.

— Prašau man atleisti...Ji žengė į priekį ir pasipiktinusiu tonu tarė:— Taip, mes susitarę. Prašau pasakyti ponui Zavasui, kad

su juo atvyko pasimatyti Katerina Donovan ir Džeimsas Ruterfordas iš Oksfordo universiteto. Ir gal malonėtumėt atidarytiduris — man nepatinka būti verčiamai laukti koridoriuje, ypačpo tokios ilgos kelionės.

Tai suveikė. Sekretorė tučtuojau atidarė duris, ir prieš akis

U i





T o m f l l M T i H ° g ° 4 > i A 4 ) m i t » £

ir oda trauktomis kėdėmis. Ant sienų kabėjo Egipto turizmoministerijos plakatai, vaizduojantys gražiausias šalies vietas, o

ant stalo stovėjo prespapjė — miniatiūrinė 5 colių aukščio Ben-beno akmens reprodukcija.

Zavasas rankos mostu pasiūlė jiems atsisėsti, tada pats įsitaisė už stalo. Jis kalbėjo angliškai su aiškiu egiptietišku akcentu,tačiau laisvai. Jo tonas buvo maloningas ir, pagalvojo Katerina,truputį meilikaujamas. Veide žaidė supratinga šypsena.

— Priimkite mano atsiprašymą. Tikriausiai sekretorė buvopamiršusi apie jūsų vizitą.

Zavasas atsilošė kėdėje, uždėjo ranką ant porankio ir jiemsnusišypsojo. Neatrodė, kad jis kur skubėtų.

— Gal kavos? Mėtų arbatos?Ruterfordas negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus toks drau

giškas. Katerina palinko j priekį.— Mes atėjome norėdami pateikti jums keletą klausimų,

susijusių su piramidžių ir sfinkso datavimu.Zavasas pasidėjo alkūnes ant stalo ir sunėrė pirštus.— Žinoma. Šį tą apie tai išmanau!

Zavasas ėmė kikenti iš savo pokšto. Ruterfordas nusprendėeiti tiesiai prie reikalo.— Mes norėjome sužinoti, ką jūs manote apie geologų tu

rimus įrodymus, kurie, mano nuomone, patvirtina, kad sfinksasyra tūkstančius metų senesnis, nei manyta anksčiau...

Zavaso išraiška tučtuojau pasikeitė. Staiga jo veidas labai

surimtėjo. Žavesys išgaravo. Balsas svyravo ant pykčio ribos.— Žinoma, esu girdėjęs šią nesąmoningą teoriją. Mes ją

apsvarstėme ir atmetėme. Mūsų geologai ištyrė sfinksą ir paneigė tuos teiginius. Negaliu patikėti, kad du akademikai iš tokiosprestižinės institucijos kaip Oksfordo universitetas susiviliotų

2 4 C



T o m (HflAiiN °į§ ° J>iftomiDi

tokia absurdiška mintimi. Šimtus metų mokslininkai dėliojoteisingą Egipto praeities chronologiją. Šimtus metų. Prie to

prisidėjo daug žymių ekspertų iš viso pasaulio, įskaitant ir jūsųšalies žmones. — Jis žiūrėjo įjuos degančiomis akimis. — Jūsųinsinuacijos yra neprotingos ir įžeidžiančios ne tik mane, betvisą tradicinę Egipto istoriją. Aš pritrenktas.

Kateriną pribloškė jo netikėtai piktas atsakymas. Zavasasatsilošė kėdėje ir šaltai juos nužvelgė.

— Patariu apsilankyti bibliotekoje — galbūt kai grįšite įOksfordą — ir atlikti nuodugnų tyrimą, tik tada trukdyti manopadėties žmones. Be to,-*-jis nuleido balsą,— jūsų pačių reputacijos labui patarčiau neskleisti tokių kvailysčių. Susikurti akademinę reputaciją reikia daugelio metų, o ją susigadinti galima

labai greitai.Katerina žvilgtelėjo į Ruterfordą. Šis kilstelėjo antakį iš

reikšdamas nuostabą ir papurtė galvą — daugiau jie nieko nelaimės. Katerina atsistojo.

— Dėkojame, daktare Zavasai, buvo malonu su jumis pasikalbėti. Mes tik mėgėjai šioje srityje — prašau mums atleisti,

jei jus įžeidėme.Zavasas atsistojo, nuėjo prie durų ir plačiai jas atidarė. Jisstovėjo nutaisęs rūstų veidą, todėl toliau tęsti pokalbio nebebuvo prasmės. Katerina su Ruterfordu išėjo iš jo kabineto įlaukiamąjį. Zavasas šūktelėjo jiems už nugarų:

— Poimandresai, prašom išlydėti mūsų svečius.

Tamsiaodis koptas pakilo iš už stalo ir jiems nusišypsojo.Zavasas šaltu veidu dar kartą trumpai su jais atsisveikino.

— Geros dienos, daktare Donovan, daktare Ruterfordai,

buvo malonu susipažinti.Tai taręs, jis užtrenkė duris.

UI



T o m I I I M T I H ° § °

Q2

Katerina apstulbusi žiūrėjo j Zavaso kabineto duris. Josaiškiai bylojo apie baigtą pokalbį.

Salia jų išdygo Poimandresas.— Laba diena, aš esu ponas Poimandresas, pono Zavaso

padėjėjas.Miniatiūrinis koptas Katerinai ištiesė ranką. Ji nustebusi

ją paspaudė.— Malonu susipažinti, pone Poimandresai, aš Katerina

Donovan. O čia Džeimsas Ruterfordas.Ruterfordas ištiesė Poimandresui ranką.— Sveiki, malonu susipažinti. Tai jūs pasirūpinsite, kad

mes paliktume šias patalpas?Poimandresas nusišypsojo Ruterfordui. Jo kaulėtas doras

veidas priminė asketišką vienuolį.— Galima ir taip pasakyti. Gal malonėtumėt eiti paskui

mane?Ruterfordas irgi nusišypsojo. Mažasis tamsiaodis skleidėkažkokią keistą nežemišką aurą. Po Zavaso priešiškumo ir globėjiškumo Poimandresas, atrodė, spinduliavo ramybę. Jis praėjo pro tyliai sėdinčią sekretorę į koridorių. Išėjus j niūrų, tylųkoridorių, Poimandresas uždarė paskui juos duris. Tada skubiai

apsižvalgė, tarsi norėdamas įsitikinti, kad jis tuščias.— Jūs atvykote paklausti pono Zavaso apie Egipto civili

zacijos pradžią?Katerina greitomis dvilktelėjo į Ruterfordą — šis atrodė

toks pat suglumęs kaip ir ji.

H O



T o m m M T i N ° § ° 4 > i w i m i p i

— Tiesiog mes turėjome kitų teorijų ir norėjome išgirsti jonuomonę. Tačiau jis neturėjo tam laiko.

Poimandresas neatlyžo:— Daktaro Zavaso padėtis labai sudėtinga. Jis negali sau

leisti spėlioti.Ruterfordą tai suintrigavo. Ką šis keistas žmogeliukas ban

do jiems pasakyti? Užuosdamas galimybę sužinoti daugiau, jispasiteiravo:

— Pone Poimandresai, ar jūs manote, kad mūsų gilinimasis į šiuos klausimus yra pagrįstas?

Koptas labai iš lėto pakėlė akis ir pažiūrėjo į Ruterfordą.— Daktare Ruterfordai, tai labai priklauso nuo to, kodėl

jūs į tai gilinatės.Neiškentusi įsikišo Katerina:— Ką reiškia „kodėl" mes gilinamės?— Kokie jūsų motyvai? Ar jūs tikitės akademinės šlovės,

ar... — Koptas minutėlei nutilo. Jo tamsios akys tiriamai nu

žvelgė jos veidą, tarsi ieškotų kitos priežasties. — O gal siekiateko nors kito?

Katerina pajuto, kad tiriamas kopto žvilgsnis yra kritinismomentas jų žygyje. Ji nesuprato, kas vyksta, tačiau instinktyviai suvokė, kad jos atsakymas į jo klausimą gali viską pakeisti.

Jis supranta. Jis mūsų pusėje.Poimandresas nesiliovė ją stebėjęs. Staiga ji prisiminė

vieną iš dažnai reprodukuojamų piramidžių hieroglifų tekstų.

Jame pavaizduotas Ozyris teismo salėje. Prašmatniame sostesėdinčiam Ozyriui atvedama ką tik mirusi siela. Ozyrio rankose svarstyklės. Ant vienos lėkštutės guli širdis, ant kitos plunksna — tyrumo ir tiesos simbolis. Ar širdis tyra? ŽiūrėdamaPoimandresui tiesiai į akis, ji atsakė:

2 4 Q



T o m H l J A T I H

— Mes tikime, kad pasauliui gresia pavojus. Manome, kad

yra bandoma tyčia iškraipyti istorinius duomenis ir nuslėpti tie

są apie praeitį. Informacija apie senąsias civilizacijas yra tikslingai nuo mūsų slepiama, tačiau tik ji gali mus išgelbėti. Jei ne

sužinosime to, ką žinojo mūsų protėviai, išnyksime, kaip išnyko

jie, įvykus siaubingam gamtos kataklizmui. Piramides pastatė

ne faraonai 2500 metų prieš Kristų — tai žmonių, išgyvenusių

didįjį tvaną, monumentai.

Poimandresas nuleido akis. Jis sušnabždėjo:

— Prašau važiuoti su manimi į Gizą. Bet pirmiausia...

Poimandresas nusivedė juos koridoriumi ir atidarė vie

nerias duris. Tai buvo darbininko sandėlis. Tarp įrankių, dažų

skardinių ir kitų medžiagų buvo egiptietiškų darbo drabužių.

— Štai, užsitempkite šias galabėjas. — Poimandresas padavė jiems ilgus, kulkšnis siekiančius, drabužius su gobtuvais.

Katerina ir Ruterfordas susižvalgė, tada užsitempė per gal

vas į mantijas panašius drabužius. Užsidėję gobtuvus, jie tapo

visiškai neatpažįstami. Poimandresas atidarė duris į koridorių ir

vėl atsargiai apsidairė.

— Sekite paskui mane.

n

Kitoje gatvės pusėje, priešais Egipto paveldo departamen

tą, laukė baltas džipas. Kairą apgaubė vakaro prieblanda, tačiau

Bezumovas buvo žvalus kaip visuomet ir kantriai stebėjo pasta

2 E 0



T o m H U a t m 4 > i A « m i E > l

tą, laukdamas kokių nors ženklų. Regis, praėjo ištisos valandos.Staiga kažkas sujudėjo.

— Kas ten vyksta?Laukimas Bezumovui buvo įkyrėjęs. Jo kantrybė pamažu

seko; jis buvo veiklos žmogus. Pastato tarpduryje pasirodė neaukštas liesas vyriškis su balta galabėja. Sprendžiant iš to, kaipišsitempė sargybinis, jis aiškiai buvo kažkoks svarbus asmuo departamente. Senis nukulniavo į priekį, o jam iš paskos nuskubė

jo dar du žmonės, abu su nešvariomis galabėjomis ir gobtuvais.Bezumovas dirstelėjo j vairuotoją — šis pusiau snaudė. Rusaskumštelėjo jam j ranką.

Tą akimirką pro atviras duris plykstelėjusi šviesa apšvietėmadingus vakarietiškus batelius, kuriais avėjo Katerina, — jaieinant, jie matėsi iš po apdaro.

Tai jie!

U

Poimandreso džipas sustojo prie tamsoje skendinčios Didžiosios piramidės aikštės. Poimandresas šnektelėjo su naktinėspamainos sargybiniais, ir jiems buvo leista važiuoti toliau. Jieperkirto automobilių stovėjimo aikštelę ir priartėjo prie pačios

piramidės.Ruterfordas ir Katerina tylėdami susižvalgė ir išlipo. Siau

rės Afrikos naktyje žvaigždės spindėjo ypač ryškiai. Katerinauždarė dureles, pažiūrėjo į dunksančią piramidę, paskui j gležnąkoptą, kantriai laukiantį jų prie įėjimo. Ji tyliai sumurmėjo:

2 E I



T o m H I m t i i i J > i w i m i i > i

— Gerai, pažiūrėkim, ką jis turi mums pasakyti. Tik atidžiai dairykis ruso.

Poimandresas žiūrėjo j juos rimtu veidu. Sargybinis, atvežęs juos iš departamento, laukė prie džipo. Poimandresaslinktelėjo ir prabilo:

— Si Didžiosios piramidės konstrukcija buvo paskutinismirštančios civilizacijos bandymas išsaugoti senovės išmintį. —Jis atidžiai tyrinėjo jų veidus. — Jei neklystu, jūs tai jau žinote.

Todėl ir esate čia, todėl norėjote pasimatyti su Zavasu.Katerina ir Ruterfordas atsargiai linktelėjo. Poimandresas

tęsė:— Taip pat jūs esate teisūs manydami, kad pasauliui

gresia pavojus. Nežinau, iš kur tai žinote, bet man ir nereikiažinoti. Jus pas mane atvedė jūsų tyros širdys. Visatoje nebūnaatsitiktinumų. O mano pareiga yra padėti tiems, kurie ieškotiesos. Aš atskleisiu jums Didžiosios piramidės paslaptį irpadėsiu jūsų žygyje. Mes be galo ilgai laukėme, kada jūs pasirodysite.

Poimandresas atsigręžė veidu į Didžiąją piramidę. Netoli

sargybos posto stovintis žibintas apšvietė ją blankia geltonašviesa. Turistai jau seniai buvo išsiskirstę, ir aikštė skendėjoramybėje. Už jos tūkstančius mylių, iki pat Atlanto pakrantės,ritosi nesibaigiančios smėlio kopos. Vaizdas buvo fantastiškas,tačiau tuo pat metu ir keistai slegiantis. Tai buvo apokaliptinisgamtovaizdis — be gyvybės ir meilės. Poimandreso veidas bola

vo tamsoje. Jo skruostai buvo įkritę, akiduobės atrodė dar labiauįdubusios. Jis kalbėjo tyliai, ramiai, tačiau balse buvo juntama

įtampa.— Didžioji piramidė turi daugybę funkcijų. Tai mokslinis

vadovėlis, kuriame rasite įvairiausių formulių, valdančių visatą.

i ii



T o m f l l D A U H f i M m i H

Jos struktūroje atsispindi dangaus ir žemės matmenys ir pateikiami matematiniai gyvenimo plėtros modeliai. Tai pranešimas

ateičiai ir magnetinis centras, gebantis pritraukti ir pajungtimilžiniškas galias. Tačiau prieš paaiškindamas šias paslaptis ašnoriu įsitikinti, kad jūs tikite, jog prieš mūsų civilizaciją būtakitų pasaulių ir civilizacijų. Ar aš teisus?

Katerina linktelėjo.— Taip, mes matome per daug įrodymų, kad galvotume

kitaip.Ruterfordas jai pritarė:— Mes visiškai tuo neabejojame.Poimandresas sekundėlę pagalvojo, tada pradėjo atsargiai

aiškinti:— Žemės žemėlapį sudarė ankstesnė didi civilizacija. Jos

matmenys buvo rūpestingai apskaičiuoti...Katerina vėl linktelėjo.— Taip, mes matėme jos žemėlapius ir statinius visame

pasaulyje.Koptas peržvelgė jų veidus, tarsi norėdamas įsitikinti, ar jie

suvokia, ką jis pasakoja:— Vienas iš didžiausiųjų darbų yra pasaulinis energijos linijų sistemos tinklas, kurį jūs Anglijoje vadinate energetinėmislinijomis. Kataklizmas, prarijęs ankstesnę civilizaciją, buvo vienas iš tų pasikartojančių įvykių, kurie pakeitė žemynų formas,sutrikdė egzistuojantį magnetinių srovių modelį ir sukūrė naują

sausumos centrą. Sugriuvus — arba paskendus, nes mes tiksliainežinome — jų buvusiai sostinei, pirmoji išlikusiųjų užduotisbuvo rasti naująjį centrą ir sukurti naują galingą aparatą, kurisvaldytų magnetinį žemės lauką. Ir čia, sausumos centre, mesrandame Didžiąją piramidę.

2 H



T o m n i u r n i 4>tA«mit>£

Poimandresas pažvelgė j piramidę ir jos viršūnę, spindinčiądirbtinėje šviesoje.

— Įsivaizduokite kamuolį, padengtą kailiu. Kažkuriojevietoje ant kamuolio paviršiaus yra plaukelių vijų centras, kurisgamina kailį. Užtenka išdygti vienam plaukeliui, ir kiti plaukeliai ant kamuolio susijungia su naujuoju. Tas pats vyksta suplanetos magnetiniu lauku.

Ruterfordas prisiminė Ivaną Bezumovą. Rusas buvo tei

sus — kaip ir įtarė profesorius Kentas.Poimandresas pažiūrėjo į sargybinį, pasakė jam kažką ara

biškai, tada vėl kreipėsi į juos:— Tačiau čia mums nesaugu. Turime eiti į bir— tai arabiš

kas žodis, reiškiantis „šulinį". Tik ten galėsiu atskleisti piramidės paslaptis ir paaiškinti, kodėl pasaulis pavojuje. Prašau sektipaskui mane.

Nakties tamsoje Poimandresas nusivedė juos pylimo, vedančio į rytus nuo Chefreno piramidės, link, sfinkso pusėn.

Sargybiniai ruošėsi pradėti naktinį patikrinimą, ar niekas nebando kopti į piramides.Iš pagrindinio pylimo jie pasuko į grįstą taką, vedantį prie

sfinkso. Pusiaukelėje Poimandresas sustojo. Jis ištarė keletą žodžių sargybiniui, tada pamojo Katerinai ir Ruterfordui sekti jopavyzdžiu ir šokti iš tako ant smėlio. Sargybinis pasiliko savo

vietoje — tikriausiai stebėti, ar jų kas nors neseka, pagalvojoRuterfordas.

Jie nušoko ant smėlio ir nustebę pamatė, kad didžiuliuoseakmenyse, sudarančiuose pylimo pagrindą, žioji tunelio anga.Maždaug už šešių pėdų tunelyje buvo įtaisyti sunkūs grotuoti

2 U



T o m f l l M T I K J > I I U ) I T I I D t

vartai. Poimandresas išsiėmė iš galabėjos kišenės didžiulių raktųkomplektą. Jis pamojo jiems įeiti į tunelio angą, kad jų nematy

tų praeinantys sargybiniai.Poimandresas atrakino vartus, ir jie pateko į nedidelį urvą

po pylimu. Koptas pasilenkė ir užžiebė blankią lemputę. Urvokampe buvo šulinys su metalinėmis kopėtėlėmis. Poimandresasuždarė paskui juos vartus.

— Aš eisiu pirmas, jūs — paskui mane. Būkite atsargūs,

laipteliai labai slidūs.Katerina ir Ruterfordas nustebę susižvalgė. Poimandresas

norėjo, kad jie leistųsi paskui jį į žemės gelmes. Kai Poimandresas dingo juodoje ertmėje, Ruterfordas giliai atsiduso.

— Iki aušros liko tik penkios valandos — nebegalime grįžti atgal. Nori leistis pirma?

Katerina sukaupė drąsą ir įsikibo į kopėčių viršų.— Gerai, pasimatysime dugne.

Jei tas dugnas yra, pagalvojo Ruterfordas, kai Katerina dingo iš akių.

Sekretorius Mileris ir du jo asmens sargybiniai išlipo iš

sunkvežimio prie sraigtasparnių angaro. Sekretorius nusibraukė nuo drabužių dulkes. Prie įėjimo stovėjo trys raumeningiginkluoti kaukaziečiai, apsivynioję galvas skaromis, vilkintys

juodais marškinėliais. Sekretorius su savo dalykiniu kostiumupasijuto pažeidžiamas ir ne savo vietoje.

2 E E



T o m I D m t i n ° § ° J > i w i m i > f

Jau dabar jų daugiau. Nors kažin ar senatorius vargino-si atsivežti daugiau žmonių. Jiems paprasčiausiai teks veikti

greitai.Staiga sekretorių Milerį užplūdo ryžto banga. Dabar arba

niekada. Jo dešinė ranka nuslydo ant išsipūtusio dėklo prie kairiojo šono, tada, skubiai linktelėjęs savo asmens sargybiniams,

jis įžengė į siaurą tarpą tarp milžiniškų rifliuoto metalo angarodurų.

Tačiau vos tik jo akys priprato prie tamsos, jis suprato esąspasmerktas. Žengęs porą žingsnių į priekį, pajuto šaltą vamzdžio metalą prie smilkinio. Kitą sekundę angare plykstelėjošviesa, ir sekretorius suvokė padaręs baisią klaidą. Priešais jįstovėjo tuzinas gerai ginkluotų vyrų, jau pasirengusių šauti.

Sekretorius Mileris ir du jo asmens sargybiniai neturėjolaiko nė pagalvoti. Pasigirdo įsakmus balsas:

— Jūs du — atgal. Gult veidais į žemę, greitai.Asmens sargybiniai susižvalgė baimės iškreiptais veidais ir

padarė kaip liepti — išsitiesė ant šaltų betono grindų už sekretoriaus.

Vyras, kuris laikė ginklą Mileriui prie smilkinio, tylėdamasįkišo ranką į sekretoriaus ginklo dėklą ir išėmė pistoletą. Tadaįrėmė jam į šoną jo paties ginklą ir mostelėjo eiti į angaro gilumą, prie durų tolimajame gale.

Apimtas baimės sekretorius pajudėjo eiti. Urvą primenančioje erdvėje stovėjo tylūs sraigtasparniai, savo keistomis

formomis atspindintys pamėkliškus šešėlius ant sienų — itdinozaurai muziejuje.

Jis dvejodamas stūmėsi į priekį, klausydamasis savo paties žingsnių aido. Daugiau nesimatė jokio judesio, nesigirdėjo

jokio garso. Jo širdies ritmas dažnėjo sulig kiekvienu žings

2 E Q



T o m ( D -0A T i H

niu — nervai buvo įtempti iki begalybės. Ką jam dabar daryti?Ką sakyti?

Ant tolimos angaro sienos šmėstelėjo šviesos spindulys,paskui jis padidėjo iki normalaus dydžio durų balto stačiakampio. Sekretorius paspartino žingsnį, tada vėl sulėtino pasiekęsduris. Šviesa iš lauko buvo tokia ryški, kad jis nieko nematė — tarsi žiūrėtų į paralelinį pasaulį. Jis žinojo, kad turi žengtiį jį. Sekretorius žvilgtelėjo sau per petį į didžiulį erdvų angarą ir

jį užplūdo keistas liūdesys. Tada jis žengė į šviesą.Per likusią jam sekundės dalį dar spėjo pamatyti asfaltuotą

aikštelę, blyškias kopas užjos, o priešais save — keistą lėktuvą.Jis buvo juodas, tokio paties dydžio kaip bombonešis, tačiauapvalesnis, plokštesnis, tarsi didelė, apvali giliavandenė žuvis,gebanti atlaikyti milijono tonų slėgį vandenyno dugne. Rodės,kad jo juoda aksominė spalva sugeria į paviršių visą šviesą — jisbuvo gražus, labai gražus. Tačiau spinduliavo grėsmingą galią.Iš po jo nusileido laipteliai, ant kurių stovėjo senatorius Kurcasir du vyrai. Sekretorius sustingo iš siaubo. Senatorius Kurcasnegyvu it uola veidu kilstelėjo pistoletą ir nusitaikė sekretoriui į

kaktą. Apimtas aklos panikos, sekretorius Mileris sustenėjo:— Ne! Prašau, nereikia.Senatorius Kurcas nė nemirktelėjęs nuspaudė gaiduką.

Sekretoriaus smegenys ištiško ant asfalto, o kūnas sudribo itskudurinė lėlė. Senatorius Kurcas atrodė visiškai ramus. Jis pažiūrėjo į sudarkytą kūną ir papurtė galvą:

— Ilsėkis ramybėje, nuodėmingasis. Tegu Dievas pasigailitavęs Paskutiniojo teismo dieną.

Jis pasisuko ant kulnų, įsikišo ginklą į dėklą ir lėtai nužingsniavo prie keistojo lėktuvo.

2 E 7



T o m I H f l f t i i H - P f M i n i D t

c c

Už trisdešimties pėdų kopėčios užsibaigė platforma. Poimandresas ištraukė tris prožektorius.

— Imkit. Toliau nebus jokio apšvietimo.Katerina ir Ruterfordas įsidėjo prožektorius į kišenes. Po

akimirkos jie pasiekė kitas kopėčias kitoje platformos pusėje.Joje dar buvo pakankamai šviesos, kad matytųsi šulinio sienos.Tai buvo ne plyšys uoloje, o žmogaus rankų darbo šachta.

Ruterfordas perbraukė pirštu per sieną. Ji buvo drėgna. Kiek metų šiam šuliniui?

Poimandresas jau buvo dingęs kitoje platformos pusėje juoduojančioje skylėje. Katerina tvirtai įsikibo į kopėčių viršų irmintyse sukalbėjo maldą.

Kad tik čia neužstrigtume!Dar po trisdešimties pėdų kopėčios nusileido į drėgną

požeminį žmogaus rankų darbo urvą. Poimandresas įjungė

prožektorių. Jo blankus spindulys apšvietė urvo dydį. Jis buvomaždaug 40 ir 20 pėdų pločio ir apytikriai 10 pėdų aukščio.Kai Katerinos akys priprato prie tamsos, ji staiga pastebėjo

dvi granito dėžes — vieną viename, kitą kitame urvo kampe.— Iš kur čia jos?Ruterfordas atsistojo šalia jos.

— O Dieve, tai sarkofagai.Poimandresas parodė į ankšto urvo kampą. Ten buvo dar

tamsesnė skylė — dar vienas šulinys, vedantis dar giliau.— Mes dar nebaigėme kelionės. Eikit paskui mane.Jie tylėdami nusekė paskui koptą prie tamsios angos. Po-

2 E 1



T o m I D f l A T i H ° į § ° J > i w i m i i > i

imandresas išjungė prožektorių, įsikišo jį į kišenę ir ėmė leistis įrašalo juodumo skylę. Katerina, purtydama galvą, pasekė jo pa

vyzdžiu. Ruterfordas, negalėdamas patikėti tuo, ką jie daro, darkartą apsižvalgė po urvą ir leidosi į nežinomybę.

Nusileidęs keturiasdešimt pėdų, jis pateko į erdvią patalpą.Katerina jau dairėsi apstulbusi, pasišviesdama prožektoriumi.Patalpa, nors tamsoje sunku spręsti, buvo maždaug 60 ir 60pėdų dydžio. Lubos buvo žemos, o sienomis tekėjo vanduo.

Ruterfordas nukreipė prožektoriaus spindulį į patalpos vidurį.Jame buvo kažkas panašaus į mažą salą, apsuptą griovio. Salelėje

jis įžiūrėjo pavienius akmens luitus — matyt, kažkada jie sudarėvieną struktūrą, tačiau ji buvo išardyta arba sugriauta.

Poimandresas luktelėjo, kol Ruterfordas su Katerina atgaus amą, tada tarė:

— Tai dugnas. Tiksliau, vienas iš dugnų. Gizos plokštumąvagoja tuneliai ir urvai.

Katerina negalėjo patikėti savo ausimis:— Norite pasakyti, kad yra daugiau panašių urvų?Poimandresas pažiūrėjo į ją.

— Katerina, šis kambarys — niekis. Čia, gilumoje, yradidžiulių skliautinių olų. Milžiniškose menėse slepiasi ištisossenovės išminties bibliotekos. Pagrindinė menė, svarbiausia išvisų, yra Duomenų salė —- visos informacijos prieš Didįjį tvanąsaugykla.

Ruterfordas klausėsi nustėręs. Jis visą gyvenimą studijavo

senovės mitus ir religijas, bandydamas atkurti praeitį, — ir štai jiestovi giliai po pasaulio paviršiumi ir klausosi istorijos paslapčių.

— Bet, Poimandresai, kodėl žmonės neatidaro Duomenųsalės? Ar jūs ją matėte? Ar Zavasas matė?

Poimandresas liūdnai papurtė galvą.

2 C Q



T o m m m J > i M m i D i

— Ne. Galėčiau ant pirštų suskaičiuoti tuos, kuriems buvoleistąją pamatyti.

Katerina negalėjo suprasti:— Bet kodėl jūs nepranešate apie tai pasauliui? Kodėl Za

vasas to nedaro?Poimandreso veidas paniuro.— Zavasas žino tik apie šį kambarį. Jis nė nenutuokia apie

Duomenų salę, ir tai gerai, antraip, esu tikras, pamėgintų įsi

gauti į ją ir užantspauduoti arba sunaikinti... Zavasas nenorinieko žinoti. Tiksliau, jo šeimininkai nenori, kad dar kas norssužinotų. Jie bijo Piramidės ir jos paslapčių. Nepaprastai bijo.Jie nenori, kad kas nors sužinotų, kas čia yra, nenori, kad kasnors klausinėtų apie tai, o dar labiau nenori, kad čia būtų atliekami ieškojimai.

Ruterfordas stebėjosi:— Bet kodėl? Ir kas tie Zavaso šeimininkai?— Yra tokia organizacija, vadinama Korporacija.Tie, kurie

mano valdą Korporaciją, iš tiesų yra valdžios vergai. Jie mano,kad valdydami kitus žmones ir aplinkinį pasaulį, galės daryti

gera. Ir kad pasiektų tai, jie pasiryžę užvaldyti visą pasaulį.Todėl jie suinteresuoti, kad mes tikėtume tradicine istorijosversija. — Poimandresas nutilo ir įdėmiai įjuos pažiūrėjo.— Jeitiesa būtų atskleista, šiuolaikinės žmonijos pasaulėžiūra turėtųpasikeisti. Dar daugiau, išaiškėtų, koks iš tiesų yra šiuolaikinis pasaulis: apsėstas didybės manijos, pavojingas, neįžvalgus,

neapgalvotai eikvojantis žemės resursus, o tai neišvengiamaisukels dar vieną kataklizmą. Jei paaiškėtų tiesa, visas pasaulis,visuomenė, nebegalėtų toleruoti „didėjimo bet kokia kaina"mentaliteto ir už jo slypinčio milžiniško gobšumo ir godumo,nenumaldomai stumiančio mus į pražūtį.

2 ( 0



T o m R I M T I M ° į § ° J > i w i m i i > i

Katerina priblokšta spoksojo j Ruterfordą.— Tikriausiai ši Korporacija yra atsakinga už profesoriaus

Kento ir Migelio Floreso žmogžudystes. — Ji papurtė galvą. Tąakimirką jai visko buvo per daug. Ruterfordas apkabino ją perpečius ir atsisuko j Poimandresą.

— Vis dėlto neįtikima, kad požeminių urvų ir Duomenųsalės egzistavimas niekada neiškilo į šviesą.

Ramus kopto žvilgsnis sudarė ryškų kontrastą apstulbu

siems dviejų akademikų veidams.— Aš tik žinau, kad Zavasas ir tie žiaurūs žmonės, kuriems

jis dirba, nenori, kad kas nors sužinotų tiesą apie mūsų protėvius, ir kad mes patenkinti šia situacija.

Ruterfordas visiškai suglumo.— Bet kodėl? Kodėl jūs nenorite, kad žmonės žinotų?— Žinojimas neišmintingų žmonių rankose gali būti

mirtinai pavojingas — tą mes ir matome šiandieniniame pasaulyje. Žmonės nėra pasirengę tokiai informacijai — jie nėrapakankamai išmintingi, todėl pridarytų tik žalos. Reikia palaukti, kada bus galima pasitikėti žmonėmis, įsitikinti, kad jie

nepiktnaudžiaus žinojimo suteikta galia. Korporacijos žmonės,kad ir kokie pamišėliai būtų, labai tinka šiam tamsiam amžiui,kuriame mes gyvename. Ar galit įsivaizduoti, ką jie padarytųįgiję protėvių galią? Taigi, kaip matote, visų mūsų labui — mūsųir Zavaso — yra geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.

Ruterfordas negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Didžiulis žinių

lobis, tikroji informacija apie šviesos nešėjus yra beveik rankapasiekiama, tačiau vieninteliai žmonės, kurie apie tai žino, daroviską, kad tai niekada nebūtų surasta.

— O jei įvyks dar vienas kataklizmas? Jei pasaulis žlugs,žmonėms nespėjus pasiruošti?

2 C I



T o m I I I m t i n i > i M ( n i i i £

— Mes turime rizikuoti. Su laiku atsiras kitas pasaulis,

kaip ir mūsų dabartinis pasaulis atsirado po Didžiojo tvano.

Mes galime tik tikėtis, kad kitas pasaulis bus harmoningesnisir kad ateities žmonės bus tinkamesni senovės išminties pa

veldėtojai...Ruterfordui pakirto kojas.Poimandresas patraukė prie vandens.— Ateikit čionai. Į salą.

Tamsoje buvo sunku spręsti apie juodo spindinčio vandens gy\į, tačiau Poimandresas nedvejojo. Jis žengė j vandenį ir,užuot skendęs, ėmė per jį eiti. Už penkių žingsnių jis pasiekėsausumą.

— Eikite ten, kur aš ėjau, toje vietoje yra nedidelis pyli

mas.Katerina pažvelgė į Ruterfordą, tada priėjo prie vandens

toje vietoje, kur brido Poimandresas, užgniaužė kvėpavimą ir

ištiesė'dešinę koją.Pėdai panirus po vandeniu, ji pajuto tvirtą akmenimis grįs

tą taką — kaip Poimandresas ir sakė. Ji atsargiai nubrido į salą.

Ruterfordas sukando dantis ir pasekė jos pavyzdžiu. Saloje Poimandresas buvo uždegęs žvakes. Tarp didžiulių akmens luitųstovėjo akmeninė pakyla. Koptas padėjo ant jos šešias žvakes,tada, vaikščiodamas tarp akmenų, išdėliojo kur galėjo likusias,kol sala pavirto viena ryškia žvakės šviesa. Mirksinti šviesaapšvietė įsitempusį kopto veidą. Jo skruostikauliai atrodė dar

labiau išsišovę. Žvakių šviesoje jis atrodė pavargęs ir išdžiūvęsit mumija.

— Aš esu koptas, seniausios krikščionių bažnyčios, Egiptokoptų bažnyčios, narys. Evangelijos autorius šventasis Markasatvyko į Aleksandriją prie Egipto krantų 54 mūsų eros metais

2 ( 2



T o m n i M T i N - P u n m i o t

ir ėmė skleisti Kristaus žodį. Mes siejame mūsų krikščionybęsu juo. Tačiau aš esu ne tik krikščionis koptas, bet ir gnostikas,

pažinimo ieškotojas. Senovės graikų kalba gnosis reiškia „pažinimas".

Poimandresas minutėlę patylėjo.— Mes, gnostikai, esame paskutinių išlikusių dvasinių tra

dicijų paveldėtojai — tradicijų, kurios siekia laikus prieš tvaną.Piramidžių statytojų protėviai, kurie atvyko j Gizą labai seniai,

žinojo, kad siela yra nemirtinga ir kad mes visi esame visuotiniosąmoningumo dalelės.

— Mes visi esame kaip vienas: žmonės, augalai, materi ja — viskas, kas yra visatos kontinuume. Mes paveldėjome šįžinojimą iš savo protėvių, kurie gyveno prieš tvaną, ir paslėpėme

jį Jėzaus Kristaus evangelijose. Tikroji krikščionybė yra senovėsišminties tęsinys. Nėra jokios abejonės, kad šventasis Markasbuvo gnostikas, kaip ir visi kiti pirmieji krikščionys.

— Deja, šiandien žmonės to nesuvokia. Jie suprantaevangelijas pažodžiui, be to, skaito kitas knygas, kurios teigia,kad jie yra krikščionys, pavyzdžiui, šventojo Pauliaus raštus.

Bet šventasis Paulius ir kiti autoriai, kurie atėjo vėliau, nebuvognostikai, todėl jų knygose nėra senųjų tiesų. Krikščionybę užgrobė Bažnyčia. Buvo sukurta dvasininkija, tiesa tapo miglota irtikrasis pažinimas buvo prarastas. Užuot tapusi tiesos skleidimopriemone, Bažnyčia virto jėgos ir represijų aparatu. O dabaršiuolaikiniame pasaulyje Vakarų visuomenė išvis ignoruoja

Bažnyčią. Joje vyrauja galios ir valdžios troškimas — noras pavergti vienam kitą ir gamtą.

Poimandresas papurtė galvą ir tęsė:— Per pastaruosius keletą metų pasaulyje iškilo dar viena

grėsmė. Atsirado radikalioji Bažnyčia, kuri skleidžia pažodinę

263



T o m I H j m t i h J > i w i m i i > i

Biblijos tiesą. Ši Bažnyčia bando sunaikinti bet kokius įrodymus, kurie prieštarauja biblinei pasaulio sukūrimo versijai,

įskaitant įrodymus apie paskutinįjį pasaulį. Dar blogiau yra tai,kad ši Bažnyčia ketina įgyvendinti šiurpinančias Apokalipsėsknygos vizijas realybėje. Kol mes čia stovime, jie ruošiasi įvykdyti galutinį Armagedoną. Mes bijome, kad jie gali infiltruotis įKorporaciją — tada visi būtume pasmerkti, nes jie galėtų prieitiprie neribotų Korporacijos turtų ir žemiškos valdžios. Ši naujoji

Bažnyčia įkūnija viską, kas galutinai atmeta senąjį pažinimą.Užuot apėmusi visatą ir pripažinusi visą gamtą kaip vieną visumą, ši Bažnyčia stengiasi sunaikinti materialiąją visatą, kadsusijungtų su jos Dievo pasekėjais. Ši Bažnyčia nesuvokia, kadmes visi esame Dievas. — Senasis koptas atsiduso.

— Mes, gnostikai, esame taikūs. Mes negalime kelti gin

klo prieš savo priešus, nes tam prieštarauja senasis pažinimas irKristus. Smurtas sukelia dar didesnį smurtą, o valdžia sugadinakiekvieną, kuris bando tapti jos sąjungininku arba pasinaudoti

ja. Todėl mes neketiname atskleisti tiems žmonėms senojo pažinimo paslapčių ir pasakyti, kas slypi po piramidėmis.

Ruterfordas klausėsi priblokštas. Jis žinojo apie gnostikusir jų senovines tradicijas, tačiau buvo manoma, kad jie jau seniaiišmirę.

Poimandresas kalbėjo toliau:— ... po paskutiniojo potvynio išlikę žmonės atskiromis

grupėmis išsibarstė po pasaulį. Žmonija buvo netekusi daug

gyvybių, tačiau neišnyko visiškai. Mūsų protėviai, atėję į Giząir į kitas vietas žemėje, mėgino atkurti savo pasaulį tarp kitų išlikusiųjų. Kai jie atvyko į šias žemes, jos buvo žalios ir derlingos,o žmonės imlūs. Protėviai atsinešė su savimi žemdirbystės irtechnologijos žinių, bet svarbiausia — jie atnešė senąjį visuoti

2 ( U



T o m I D m t i n 4 > i A 4 ) m i » £

nio pasaulio pažinimą. Šios žinios gyvavo tūkstančius metų, kolPitagoras, Vakarų mokslo tėvas, atvyko j Egiptą. Išvykdamas at

gal į Graikiją, jis išsivežė šias žinias, ir jos tapo graikų filosofijosir mokslo pagrindu. Netrukus po to mūsų protėviai, pirmiejikrikščionys gnostikai, panoro supažindinti su šiomis žiniomisžydus, todėl Judėjoje buvo parašytos evangelijos. Dailidės iš Nazareto sūnus, gimęs nekaltai mergelei, buvo pateiktas žydamskaip Ozyrio ir Dionizo simbolis.

Ruterfordas neišlaikė:— Ką? Norite pasakyti, kad Jėzus yra tik Ozyrio ir Dioni

zo simbolis? Kad iš tiesų jis nė neegzistavo?— Ir taip, ir ne. Jis buvo tikras asmuo, bet kartu ir sim

bolis. Jie visi simbolizuoja tą pačią mintį. Ozyris mirė ir buvoatgaivintas, Dionizas su Jėzumi — irgi. Visi jie gimė nekaltomsmotinoms. Visi turi po 12 pasekėjų. Visi gimė po žvaigžde. Visiatvyksta į miestą ant asilo, ir jiems mojuoja palmės lapais... Visitrys yra dievai-žmonės, kurie savo noru leidžiasi persekiojami...Visi miršta už mūsų nuodėmes ir atgimsta, todėl mes irgi galime atgimti, kaip ir jie... Visi moko to paties: jei gavai per vieną

žandą, atsuk ir kitą, tačiau Dievas yra tik vienas. Gnostikainorėjo supažindinti žydus, kurie klysdami triūsė genties dievui,su senovės tiesa. Istorija apie Kristų buvo jų mėginimas tai padaryti. Mes norėjome perduoti senovės žinias prieš išnykdami.

Staiga Poimandresas nutilo.— Bet gana apie tai. Mes turime nedaug laiko. Turiu pa

rodyti jums Piramidės paslaptis.

Poimandresas išsiėmė iš kuprinės nedidelę kišeninę knygą.Jis atvertė ją ties tuščiu dvigubu lapu ir padėjo ant pakylos.

2 C E



T o m ( I I m t i i i ° į § ° J > i M ( n i & t

— Tik suprasdami skaičių harmoniją galime suvokti visatos harmoniją. Šiuolaikinė Vakarų visuomenė mato skaičius tik

kaip būdą kiekybei išreikšti, o ankstesnės civilizacijos matė juoskaip susijusius kosmologinio galvosūkio komponentus. — Poimandresas sudėjo rankas, it melstųsi.

— Tinkamas skaičių ir proporcijų supratimas gali atskleistipagrindinius visatos dėsnius. Dieviški skaičiai — tai besikartojantys skirtingose planetos egzistavimo sferose — planetos

judėjime, ląstelių augime, garsų struktūroje. Visos ankstesnėscivilizacijos pastangos, šventos ar šventvagiškos, buvo įkvėptos

jų energijos. Iš šventų skaičių susiformavo žodžiai ir frazės, atskleidžiančios tiems, kas supranta, tam tikrus gamtos principusir dėsnius.

Katerina, klausydamasi Poimandreso aiškinimo, pajuto pažįstamą jaudulio virpulį.

— Visi šventi antikos pastatai buvo suplanuoti taip, kad jųmatmenys atspindėtų svarbius gematrijos terminus ir kad netgi

jų konstrukcijos galėtų perduoti kitiems dieviškas proporcijas.Gematrijos menas nebuvo graikų išradimas — apie jį jau žinojo

egiptiečiai, nes jie buvo jį išsaugoję po senosios visatos žlugimo.Poimandresas pakėlė galvą; iš jo akių sklido pakanta ir išmintis.

— J praeitį veda daug durų. Jos yra paslėptos, ranka nepasiekiamos, nebent žinai, ko ieškai. Didžioji piramidė yra viena ištokių durų — tai vienas iš fizinių paminklų, jungiančių mus tie

siogiai su prieš tvaną egzistavusia civilizacija. Kad suprastume jos paslaptis, pradėkime nuo paties fizinio objekto. Ar žinoteDidžiosios piramidės matmenis?

— Taip, manau, kad žinome, — skubiai atsiliepė Katerina.Ji pažiūrėjo į Ruterfordą. — Džeimsai?

2 C C





T o m I D u t r i H J U m i f i i m

C 7

Poimandresas patylėjo kaupdamas mintis.— Kaip jau tikriausiai pastebėjote, Didžioji piramidė neturi

viršūnės. Penkių egiptietiškų uolekčių* statinio viršūnė nuimta jau seniai, kol dar nebuvo visiškai išnykusi senovės išmintis. Nu

ėmus viršūnę, piramidė sumažėjo iki 275 egiptietiškų uolekčių.Tai tas pat, kas penkios didelės uolektys, nes viena didelė uolektis prilygsta 55 egiptietiškoms uolektims. Žinoma, tai joks sutapimas — penki yra kūrimo ir atkūrimo skaičius. Penkiakampėsimetrija yra gyvenimo raktas. Būtent kvintesencija — penkiosdalys — sudaro visumą: žemė, oras, ugnis, vanduo ir penktasiselementas, dieviška kibirkštis, kuri gamina gyvybę iš kitų keturių. 55 taip pat yra ir piramidės skaičius: įėjimas į Didžiąjąpiramidę yra 55-oje blokų eilėje.

Katerina ir Džeimsas stovėjo lyg užkerėti Poimandresožodžių.

— Nuimta viršūnė yra savaime kita piramidė ir sudarolygiai 1/56-ąją Didžiosios piramidės. Jos aukštis — turbūt nenustebsite — yra penkios egiptietiškos uolektys.

Poimandresas tęsė paniurusiu veidu:— Pagrindinis mūsų protėvių, arba šviesos nešėjų, kaip

jūs juos vadinate, principas buvo: „kaip viršuje, taip ir apačioje".

Tos pačios taisyklės, reguliuojančios ląstelių augimą, reguliuojair planetos judėjimą. — Poimandresas nuėjo atgal prie granitopakylos.

* Uolektis (istor.) — ilgio matas, lygus ~ 45-56 cm (vert. past.).

2 G 0



T o m I D u t i h J > i w i m i i > i

— Ši antroji, mažoji, piramidė, kuri buvo nuimta nuoDidžiosios piramidės, turėjo savo viršūnę. Toji viršūnė buvo

Benbeno akmuo. Jis taip pat sudarė 1/56-ąją piramidės, o jodydis buvo lygiai 5 kubiniai coliai — puikiausiai tilptų j delną...Ištisus tūkstantmečius žmonės svarstė, kas galėjo atsitikti Benbeno akmeniui: kas jį nuėmė, kur padėjo, kas iš tiesų tai yra, irtaip toliau.

Poimandresas stovėjo nugara į juos, palinkęs virš pakylos.

— Štai čia yra tasai Benbeno akmuo.Jis atsisuko. Ant jo ištiestos rankos delno gulėjo nuostabi

auksu spindinti piramidė, vos kelių colių aukščio. Jos viršūnėbuvo kristalas, kuris žaižaravo žvakių šviesoje ir tapė urvo sienasmilijonais pamėkliškų vaizdinių.

Katerina ir Ruterfordas aiktelėjo iš susižavėjimo, nors Katerina nesuprato, iš ko padaryta pati viršūnė.

— Kas yra jos viršūnėje?Senasis koptas paaiškino:

— Tai deimantas. Garstyčių grūdelio dydžio — graikiškai kikkos sinapeos. Jo vertė pagal gematriją — 1746. Apskritimas,

kurio perimetras 1746, turi 555 diametrą. Ir vėl grįžtame priepenketukų.Ruterfordas išsižiojo. Jis neteko žado. Dabar visa struk

tūra ėmė darytis tobula, dieviška, skaičiai kilo į viršų ir kritožemyn kosminio tobulumo kriokliais. Poimandresas aiškinotoliau:

— 1746 taip pat yra saulės, 666, ir mėnulio, 1080, suma.Kaip tikriausiai žinote, alchemikai galvojo, kad gyvybė susikuria susijungus sierai ir gyvsidabriui: siera būtų saulė, o gyvsidabris — mėnulis. Saulė maitina viską žemėje — visą gyvybę,netgi žemės sukimasis priklauso nuo gravitacinio saulės lauko.

2 C Q



T o m H I m t i i

Gyvsidabris, dieviškoji žiežirba, susijungia su siera, kad sukurtųgyvybę.

Poimandreso veidas dar labiau paniuro.— Piramidžių galia gali būti galingas ginklas gerose ran

kose, tačiau blogose rankose tas ginklas gali padaryti daug blogio. Niekas, kas nebuvo tinkamai apmokytas ir kieno siela nėravisiškai tyra, negali naudotis šia galia. Štai kodėl, nykstant senovės išminčiai, buvo nuimta piramidės viršūnė. Mūsų protėviai

žinojo, kad artinasi tamsos amžius, todėl buvo nutarta nuimtiBenbeno akmenį ir 5 uolekčių blokų eiles, kad niekas negalėtųpasinaudoti šiuo mechanizmu.

Ruterfordas tučtuojau prisiminė Bezumovą.— Tai čia mechanizmas!Koptas pažvelgė į Ruterfordą — jo veidas buvo nepapras

tai rimtas:— O taip, piramidė yra didžiausias visų laikų mechaniz

mas. Jos korpusas sukonstruotas taip, kad kauptų visatos energiją. Piramidės padėtis reiškė, kad žemės energija bus kaupiamair laikoma būtent toje vietovėje — kaip ir daugelio kitų vietovių

pasaulyje. Vos tik Benbeno akmuo bus grąžintas ant piramidėsviršūnės, mechanizmas ims veikti. Energija, kuri jį varo, šiandien vadinama magnetiniu lauku. Tačiau netgi šiandien josveikimas nėra iki galo išsiaiškintas.

Poimandresas nusisuko ir atsargiai padėjo Benbeno akmenį ant pakylos. Rodės, kad jis spinduliuoja savo vidinę šviesą,

nors tai, žinoma, buvo neįmanoma. Kateriną traukė jo neįtikėtinas paprastumas ir galia.

Poimandresas kalbėjo toliau:— Žemės viduje — pačiame jos centre — guli tvirtas

rutulio pavidalo geležies gabalas, dydžio sulig Mėnuliu. Jis plū-

' a

2 7 0



T o m I D u m i ° g °

duriuoja verdančiame išsilydžiusios geležies skystyje, kur j savoruožtu gaubia lavos sluoksnis, tūkstančio mylių storio, įsuptas į

litosferą. Tas masyvus geležies kamuolys mūsų planetos vidurysukasi šiek tiek greičiau nei Žemės rutulys. Galbūt tai padedakurti šias magnetines jėgas, niekas tikrai nežino, informacija jauprarasta. Mūsų protėviai žinojo, kaip saugoti ir išnaudoti šias

jėgas. Kaip matote, jie galėjo kurti didžiulius statinius, skaldytiir raižyti medžiagas, kurios kietesnės už geležį, valdyti ir regu

liuoti planetos sukimąsi.Katerina galvojo apie slaptąjį pranešimą.— Poimandresai, turiu kai ko paklausti.— Žinoma.— Mes pradėjome šį žygį norėdami išsiaiškinti, kas sukėlė

paskutinį kataklizmą, ir sužinoti, kaip galima jo išvengti. Dabaržinome, jog kataklizmą sukėlė litosferos poslinkiai, taip pat žinome, kad tai susiję su precesija ir Žemės sukimusi. Bet nelabaisuprantame, kodėl tai gali vėl pasikartoti.

Poimandresas lėtai linktelėjo. Jis suprato ir jai nusišypsojo.— Jūs toli nuėjote. Galiu padėti žengti paskutinius žings

nius. Jūs teisūs: mūsų pasauliui yra siunčiamas perspėjimas. Mesartėjame prie dar vienos apokalipsės. Sulig kiekvienais metaissenoji išmintis nyksta, mažėja tų, kurie ją supranta, o priešųpajėgos didėja. Korporacijos valdovai tampa vis galingesni. Jųtroškimas valdyti materialųjį pasaulį, gamtos išnaudojimas iržmonių pavergimas stumia mus tiesiai į prarają. Jų mechaniz

mai ir sistemos ryja pasaulį, kiekvieną dieną apžiodami po visdidesnį gamtos gabalėlį. Jie tikrąja šio žodžio prasme naikinapasaulį.

Poimandreso veidas buvo be galo liūdnas, tarsi jis nebematytų jokios prošvaistės.

2 7 1



T o m ( D j j i t i n - P i M m i » £

— Bedieviams kurstant savo laužus, tirpsta ledo viršūnės.Kuo daugiau kuro jie pila j godžias krosnis, tuo greičiau kyla ap

linkos temperatūra ir didžiuliai ledo klodai virsta vandeniu.Katerina pritariamai linktelėjo. Ji jautė, kad netrukus iš šio

trapaus kopto lūpų sužinos žmonijos lemtį.— Mūsų gražiosios planetos litosferos padėtį reguliuoja

svorio pasiskirstymas planetos paviršiuje. Nors Žemė yra apvali,svoris jos plutoje pasiskirstęs nevienodai. Kai kuriuose regio

nuose mes matome kalnus ir sausumą — ten litosfera yra tankiir kieta. Antarktidą užklojusi ledo danga, sverianti 6000 milijonų tonų. Sis milžiniškas svoris mūsų planetos apačioje padedaišlaikyti litosferos pastovumą. Jį taip pat balansuoja išcentrinės

jėgos ir milijonų tonų svoris Siaurės ašigalyje.— Ledynai kaupėsi ištisus tūkstantmečius, ir jei gamtai

būtų leista eiti savo vaga, jie liktų savo vietose, iki precesijapastumtų Antarktidą arčiau saulės — tik tada po nesuskaičiuo

jamų būsimų tūkstantmečių jie imtų tirpti. Sis procesas tiksluskaip laikrodis.

— Tai ir yra slaptasis pranešimas. Būtent tai ir bando pa

sakyti mums senovės išminčiai. Tai viena iš priežasčių, kodėl jiesukūrė pasaulinį tinklą — kad galėtų daryti įtaką precesijai irišgelbėti mus nuo neišvengiamo likimo. Tačiau jų buvo nedaug.Ne visiems pavyko išgyventi jų laikų kataklizmą. O per vėlesneskartas jie visi išnyko, palikę mums tik savo technologijų liekanasir slaptus perspėjimus, užkoduotus mituose.

Katerina nusiminė.— Bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl mums šiandien gresia

pavojus. Juk iki precesijos, sukelsiančios kitą tvaną, liko tūkstantmečiai? Nors tai ir reguliarus procesas, tačiau labai lėtas.

Senasis koptas liūdnai pažvelgė į ją.

2 7 2



T o m I D j i a t i h 4 » M m i » č

— Šiandien Žemė išlaiko pusiausvyrą, svoriai plutoje pasiskirstę tolygiai ir beveik nėra jokio judėjimo. Tačiau, jei ledas

ištirps ir išsisklaidys, kaip atsitiko paskutinio ledynmečio pabaigoje, svoris persikels į vandenynus. Litosfera, kaip ir paskutinioledynmečio pabaigoje, bus priversta persitvarkyti, kad žemė galėtų suktis toliau. Tuo metu ji vėl pasvirs ir gyvybė žemėje žus.

— Šiandien mes esame liudininkai šio neišvengiamo proceso, kurį pradėjo žmonės. Mes nelaukiame, kada įvyks lėtas

precesijos procesas; mes patys tirpdome ledą. Mūsų protėviai tonenumatė. Jiems nė į galvą nešovė, kad mes sąmoningai galėtume stumti save į destrukciją.

Katerina išplėtė akis apimta siaubo. Dabar viskas paaiškėjo.— Bet, Poimandresai, gal dar ne per vėlu? Gal mes galime

tai sustabdyti?Tačiau koptui nespėjus atsakyti, iš šulinio šachtos pasigir

do triukšmas. Kažkas tyliai lipo kopėčiomis.

60

Iš juodos šulinio angos išlindo Ivanas Bezumovas. Jis nėneketino slėpti sarkazmo:

— Atsiprašau, sutrukdžiau jums?

Jo baltas kostiumas vaiduokliškai bolavo tamsiuose požeminio urvo šešėliuose.

Bezumovas įkišo ranką į švarko kišenę, o kai ištraukė,Katerina pamatė joje kažkokį daiktą. Ji negalėjo patikėti savoakimis.

m



T o m l l l J J k T M J > i M f n i D t

— Bezumovai, kas tai?— Tai, Katerina, yra ginklas. Tiksliau kalbant, „Hekleris ir

Kochas".Rusas įgudusiu judesiu atlaužė gaiduką. Katerina, Ruter

fordas ir koptas sustingo savo vietose.— Bezumovai! Ką jūs darote? Ar išprotėjote? Paslėpkite

tą daiktą.— Ne, Katerina, aš neišprotėjau. Ir, deja, ginklo nepaslėp

siu. Noriu, kad visi atsitrauktumėte nuo akmens — štai ten.Prašyčiau nedaryti staigių judesių, kaip sako filmuose. Jūs nebūsite pirmieji, kuriuos esu nušovęs, ir abejoju, ar paskutinieji.

Ruterfordas sunerimęs įsiterpė:— Kodėl taip elgiatės, Bezumovai?Atsainiai laikydamas rankoje ginklą, Bezumovas atmetė

galvą ir paniekinamai nusikvatojo.— Pagaliau nors vienas protingas klausimas, daktare Ru-

terfordai. Jau buvau bepavargstąs nuo jūsų skausmingai lėtoastronomijos suvokimo. Leiskite man paaiškinti, kodėl laikaunutaikęs į jus ginklą. Laikas pamokyti didžiuosius Oksfordo

protus.Mosuodamas ginklo vamzdžiu, jis nuvarė juos į salos gilumą.

— Darau tai, nes šis nuostabus mokslinis prietaisas laukianesulaukia, kada vėl bus įjungtas.

Nenuleisdamas ginklo, Bezumovas pritūpė ir, paėmęs

keletą akmenukų, metė juos į vandenį. Tie, kurie nukrito antpovandeninio tako, buvo beveik įžiūrimi. Bezumovas žengė pergriovį.

— Sis mechanizmas yra didžiausias žmonijos technologijosišradimas. Toks subtilus ir kartu sudėtingas savo struktūra, kad

m



T o m fllMiiH °g° J > i w i m i » i

gali pajungti Žemės sukimąsi aplink Saulę ir panaudoti jį pla

netai apsaugoti. Mūsų šiuolaikinės idėjos apie energijos gamybą

yra neįtikimai primityvios. Jūs teisi, Katerina, šis mechanizmasyra paminklas precesijai, tačiau drauge buvo sukurtas tam, kad

kontroliuotų malūno sukimąsi. Žemės rotacijos energiją galima

pajungti ir išnaudoti.

Dabar Bezumovas buvo vos per keletą pėdų nuo jų. Ka

terina aiškiai matė jo akis. Jos atrodė beveik tuščios, tarsi jis

eitų valdomas autopiloto. Jį buvo giliai užvaldžiusios jo mintys.

Tačiau jis šypsojosi.

— Dabar, kai pagaliau turiu Benbeno akmenį, sugrąžinsiu

jį ant piramidės viršūnės, ir nematomos srovės, kurios nepa

liaujamai sukasi aplink pasaulį, vėl bus pajungtos žmogaus

valdžiai.Katerina nebepajėgė ilgiau tvardytis, nesvarbu, kad į juos

buvo nukreiptas ginklas.

— Ne! Bezumovai, jūs darote nepataisomą klaidą. Mūsų

protėviai nuėmė Benbeno akmenį, nes tam buvo priežastis. Jūs

nesuvokiate, ką darote.

Bezumovas, nekreipdamas į ją dėmesio, žengė prie kopto.— Pone Poimandresai, aš didžiai dėkingas už paskaitą;

buvo labai įdomu, tačiau ji tik patvirtino mano darbą. O dabar,

jei jūs neprieštaraujate, atiduokite man Benbeno akmenį.

Su šleikščia šypsena veide rusas žengė dar vieną žingsnį.

— O aš buvau bepradedąs nerimauti, kad nerasiu jo laiku.Poimandresas prispaudė Benbeno akmenį prie krūtinės.

— Niekada! Tik per mano lavoną...

Pakeldamas dešiniąją ranką ir rūpestingai nusitaikydamas

koptui į krūtinę, rusas sausai tarė:

2 7 E



T o m fllMTiN J > i w i m i i > {

— Taip ir maniau, kad galite tai pasakyti. Jei primygtinai

prašote...

Šūvis taip kurtinamai garsiai nuaidėjo ankštoje patalpoje,kad Katerina pagalvojo, jog sprogo ausų būgneliai. Ji instinktyviai puolė ant žemės ir užsidengė galvą. Kai po akimirkos atgavusi žadą pakėlė galvą, pamatė Ruterfordą panašioje padėty

je — pusiau pritūpusį, pusiau pasiruošusį pašokti. Poimandresokūnas nepatogiai gulėjo kampe, ir ji neįžiūrėjo, ar senasis koptas

dar kvėpuoja. J jį buvo šauta iš arti, ir Katerina baiminosi, kad jisgali būti negyvas. Jos kūną užliejo įniršio banga — Bezumovasnušovė šį žmogų pagautas beprotiško žiaurumo.

J šnerves plūstelėjo kordito tvaikas. Katerinos skruostaissruvo ašaros, ir ji sukando dantis, stengdamasi nekūkčioti, draskoma pykčio beširdžiui rusui. Kai Bezumovas vėl prabilo, jobalsas skambėjo tvirtai:

— Judu likite savo vietose. Neketinu niekam kenkti, jei

nebus būtina.Katerina nepajėgė atitraukti akių nuo suglebusio Po

imandreso kūno. Iš jo sruveno kraujas ir kaupėsi ant akmeninių

grindų. Dėl Poimandreso ir profesoriaus, visų tų, kurie suprantaprotėvių išmintį, dėl paskutinės tvirtovės prieš Bezumovo atstovaujamą pamišimą ir dar nedoresnę Korporaciją ji turi kažką

daryti.— Bezumovai, tai, ką jūs darote, yra beprotystė, — tarė ji

virpančiu balsu.

— Nesąmonė! Aš esu vienintelis žmogus, pasirengęs uždėti ranką ant žemės vairalazdės ir nuvairuoti ją į saugų uostą.Tik aš suprantu šį didį mechanizmą. Jei man nebus leista įgy

vendinti savo ketinimų, žemė bus sunaikinta.Bezumovas pakilnojo rankoje Benbeno akmenį. Jo akys

2 7 Q



T o m I D d a t i h ° § S ° 4 > i M i n i » t

švytėjo, o veidas spinduliavo maniakišką energiją. Jis ėmė kal

bėti pašnibždomis:

-— 5000 metų mes gyvenome taikiai. Tačiau tai yra nukrypimas. Netrukus pasaulyje įsivyraus chaosas ir mes visi žūsime.Ar galite įsivaizduoti, kas atsitiks, kai išsiverš supervulkanas?Dabar tai gali įvykti bet kurią dieną. Tai jau ne kartą buvo atsitikę ir, esu tikras, atsitiks vėl. O kai tai atsitiks, dings šviesa.Pelenai ir liekanos, kaip yra buvę ir anksčiau, užpildys dangų

dulkėmis, kurios užtemdys saulę. Žlugs žemdirbystė, pramonė,įsiviešpataus chaosas. O gal abejojate šiuo ateities scenarijumi?Tikrai abejojate? Praeities istorija yra ateities istorija. Šiuo atvejuman pritartų netgi ponas Poimandresas. Tai, kas atsitiko praeityje, atsitiks ateityje. Nieko negalima pakeisti ar išvengti, nebentįjungčiau šį mechanizmą ir nugabenčiau mus į saugią vietą.

Katerina žiūrėjo į jį pasibaisėjusi — jo kraupios pranašystės gali būti teisingos, tačiau jis pats visiškas pamišėlis. Jį būtinasustabdyti.

— Bezumovai, tai neteisinga. Jūs viską sugriausite.Bezumovo dantys žybtelėjo tamsoje; jo pasitikėjimas savi

mi buvo beveik apčiuopiamas.— Neketinu stovėti ir ginčytis it koks nevykėlis akademikas. Turiu daug darbo.

Tai taręs, jis nusisuko ir grįžo brasta į sausumą. Kaipvaiduoklis įslydo į šulinį, prieš tai kreipęsis į juos paskutinį

kartą.

— Nemėginkite manęs sekti. Jei pabandysite lipti iš paskos, nušausiu nedvejodamas. Viršuje užrakinsiu angos duris.Nesijaudinkite, jūs neuždusite, gali būti, kad net būsite išlaisvinti nespėję numirti iš troškulio ar alkio! Viso geriausio.

Jis įjungė prožektorių ir dingo šulinyje.

2 7 7



T o m I T l A i m H - P i M m i » t

Cq

Katerina nuskubėjo prie Poimandreso. Koptas gulėjo antnugaros šalia pakylos. Jo dešinioji ranka spaudė krauju permirkusį galabėjos kraštą, o kairioji bejėgiškai gulėjo prie šono.Katerina atsitūpė, palietė jo skruostą, tada pabandė apčiuopti

pulsą.— Džeimsai! Jis gyvas!Ruterfordas priėjo prie jų.— Reikia tučtuojau jį nugabenti pas gydytoją. Eisiu ir pa

mėginsiu išlipti į viršų.Katerina pakėlė akis į Ruterfordą.— Nėra prasmės. Girdėjai, ką pasakė Bezumovas.Ruterfordas beviltiškai ieškojo išeities.— Ką dar įmanoma padaryti? Juk negalime sėdėti čia, kol

Poimandresas numirs, o Bezumovas įjungs mechanizmą.Katerina pažiūrėjo į laikrodį.

— Iki aušros liko tik valanda.Ji atsistojo ir bejėgiškai nuleido rankas. Bet tuoj tarė purtydama galvą:

— Gerai, eik ir patikrink, tik, Džeimsai, prašau, būk atsargus. Negaliu patikėti, jog nukeliavome taip toli vien tam, kadatiduotume Benbeno akmenį Bezumovui.

Ruterfordas apsisuko, perbrido per vandenį ir netrukusdingo šulinyje. Katerina atsigręžė į Poimandresą. Ji priklaupėšalia ir atsargiai padėjo jo galvą sau ant kelių, tyliai kalbindamabe sąmonės gulintį koptą.

— Prašau, nepraraskite vilties, Poimandresai, laikykitės...

2 7 0



T o m I D m t i n 4 > i M ( i i i D t

* * *

Ivanas Bezumovas išlipo iš šulinio j urvą po pylimu.Po neįžvelgiamos požeminių urvų tamsos žvaigždžių šviesa,besiliejanti pro vartus, buvo tikra palaima. Bezumovas netgibe prožektoriaus galėjo įžiūrėti sargybinio kūną, tysantį antgrindų. Jis nusivalė dulkes, tada uždarė slaptą įėjimą į šulinį iružsklendė jį. Lauke pūtė smarkus vėjas — artinosi audra. Po

Gizos plynaukštę siautėjo smėlio debesys, o tolumoje kunkuliavo juodas dangus ir griaustinis, riaumojantis virš senosiosdykumos.

Po minutės Bezumovas skubėjo pylimu Didžiosios piramidės link — jo vienintelis palydovas buvo it hiena kaukiantisšaltas dykumos vėjas.

7 0

Ruterfordas išniro iš šulinio ir atbrido atgalios, valydamasis nuo kaktos prakaitą. Jis uždusęs iškvėpė:

— Jis užrakintas, nežinau, ką dabar darysime.Katerina glostė Poimandreso kaktą nosinaite, sudrėkinta

šaltu požemių vandeniu. Ji įsmeigė akis į Ruterfordą, kuris atro

dė labai nusiminęs. Staiga Poimandresas prasimerkė. Katerinaskubiai tarė:

— Poimandresai! Būkite tvirtas. Mes išgabensime jus iš čia.Ji bejėgiškai pažvelgė į Ruterfordą, kuris su gailesčiu ste-

beilijosi į mirštantį koptą. Katerina nesiliovė glostyti jam kak

2 7 Q



T o m ( I I j i a t i n J > i w i m i » i

tos, kalbino jį labai ramiu balsu ir iš visų jėgų stengėsi nuslėptibeužplūstančias emocijas.

— Poimandresai, ar yra kitas išėjimas? Ar yra koks slaptasišėjimas?

Poimandresas prasižiojo ir užsičiaupė, paskui didžiulėmisvalios pastangomis sušnibždėjo:

— Vandenyje...Ruterfordas priklaupė šalia:

— Kur?Poimandresas tyliai sudejavo ir vos girdimai prašneko. Ka

terina palinko arčiau jo, kad geriau girdėtų.— Vandenyje, už pakylos, yra slaptas tunelis. Plaukite

juo — išnirsite šventosiose menėse. Tada eikite dešiniąja atšaka, ji išves į kitą kelią. Kad ir ką darytumėt, neikite į Duomenų salę.Jei išgyvensite šią dieną, niekam nepasakokite, ką matėte. Prašau, pažadėkite...

Kopto akys užsimerkė, jo kvėpavimas virto bejėgiška aimana. Ruterfordas pašoko. Jis pažiūrėjo į prožektorių, kuriospindulys sparčiai blėso. Ruterfordas nuskubėjo prie pakylos

ir sustojo prie tamsaus griovio pakraščio. Jis buvo trijų metrųpločio ir užsibaigė akmenine siena, kylančia iki lubų. Požemiovanduo buvo kaip nafta — negalėjai įžiūrėti jo gylio ar bent nu

manyti, kas slypi jo gelmėje.Katerina rūpestingai perkėlė kopto galvą ant vienos iš su

vyniotų galabėjų ir pašnibždomis pažadėjo:

— Poimandresai, aš pažadu... laikykitės...Ruterfordas žingsniavo palei griovį, bandydamas įžvelgti

vandens gelmes. Katerina priėjo prie jo.— Ar ką nors matai?— Ničnieko. Beviltiška...

2 0 0



T o m I J l A A T i H 4 > i « m n i » č

Katerina atsigręžė į Poimandresą, tada vėl j vandenį.— Mes neturime kito pasirinkimo — privalome pamė

ginti, antraip liksime čia. Bezumovas įvykdys savo planą, o Poimandresas mirs...

Laikydamasi Ruterfordui už rankos, ji išsispyrė iš bateliųir žengė į vandenį. Krantas gilėjo staiga. Ji atsisėdo ant grioviokrašto ir pamažu nusileido į vandenį. Jis buvo šaltas kaip ledasir visiškai juodas. Stingdantis vanduo it elektros srovė perskrodė

jos kūną. Aikčiodama ji puolė taškytis, bandydama išlaikyti galvą virš vandens. Tada įsikibo į kraštą ir pažiūrėjo į Džeimsą.

— Eini?Jis tylėdamas nusiavė batus ir įslydo į ledinį vandenį.— Gerai, pažiūrėkim, kas ten apačioje...Ruterfordas giliai įkvėpė ir dingo po vandeniu. Aplinkui

buvo tamsu, tylu ir šalta. Jis pasispyrė gilyn ir po akimirkospalietė tolimosios sienos akmenis. Apčiupinėjo ją. Siena buvošiurkšti ir banguota. Ruterfordui ėmė trūkti oro. Jis grabinėjosiaplinkui it aklasis ir staiga rado tai, ko ieškojo. Kiek žemiau jo,dešinėje pusėje, siena dingo. Vietoje jos atsivėrė tunelio anga.

Ruterfordas apčiupinėjo ją. Ji buvo plati, maždaug metro pločio. To pakako. Jis skubiai išniro į paviršių, sunkiai gaudydamasorą.

— Radau jį... Poimandresas teisus... jis ten...Jis priplaukė prie krašto, kur laukė drebanti iš šalčio Kate

rina.

— Aš nersiu pirmas. Sek paskui mane. Jei pritruksi oro,grįžk atgal.

Jie abu giliai įkvėpė ir nėrė į ledinį vandenį, į tylią povandeninę karalystę.

Ruterfordas pasuko tiesiai prie tunelio. Dar kartą apčiu

2 0 1



T o m f f l f l f l i m J H w i m i D t

pinėjęs angą, minutėlę padvejojo ir nėrė j nežinomybę. Po trijųstiprių yrių jis vis dar plaukė. Plaučiuose ėmė trūkti oro. Kateri

na, puiki plaukikė, sekė jam iš paskos. Ji jautė sūkurius, sukeltus jo spyrių, bet stengėsi išlikti rami. Dar vienas yris, paskui kitas.Pamažu pradėjo jausti apimant paniką, bet staiga Ruterfordaspamatė savo rankas po vandeniu — iš kito tunelio galo sklidošviesa.

Jausdamas palengvėjimą, jis išniro j paviršių; Katerina iš

nėrė po sekundės. Jie plūduriavo vienas šalia kito, gaudydamiorą, nesuprasdami kur esą.

— Kas čia per vieta? — išsunkė Ruterfordas.Jie buvo siaurame keturkampiame vandens baseine, maž

daug dviejų kvadratinių metrų pločio. Baseino kraštai buvo išdailiai nugludinto granito. Aplinkui buvo nedidelis kambarys,maždaug dvigubai didesnis nei baseinas ir pusantro metroaukščio. Du tobulai išraižyti laipteliai vedė iš baseino j kitątamsų tunelį. Kambario sienos buvo lygios — tobulai lygios —kaip Karaliaus menėje. Jas puošė hieroglifai, išpiešti kažkokiaauksine medžiaga, kuri blankiai žvilgėjo tamsoje. Lubos irgi

žibėjo. Jose spindėjo tūkstančiai mažų šviesos taškelių. Katerinaaiktelėjo susižavėjusi.— Neįtikima! Tai žvaigždės. Pažiūrėk, tai Oriono žvaigž

dynas.Ruterfordas užsiropštė ant laiptelio ir padėjo išlipti Kate

rinai. Minutėlę jie stovėjo priblokšti nepaprastų šviesos efektų.

Dairydamasis aplinkui, Ruterfordas tarė:— Tie hieroglifai... niekada nesu tokių matęs — nė vieno...

tai nežinomi simboliai. Įsivaizduok, ką pagalvotų pasaulis, įsivaizduok, ką visa tai reiškia...

Katerina žiūrėjo į kitą tamsų praėjimą.

2 0 2



T o m I D j i a t i h J H w i m i D t

— Kaip manai, Džeimsai, kas ten? — Jie prisiartino prietunelio angos ir pažvelgė j tamsą.

— Nenumanau, tai visiškai neįtikima... — Jis negalėjo atplėšti akių nuo svaiginamai gražių sienų.

Katerina žengė į tunelį. Jame nebuvo taip tamsu, kaipatrodė,— jo lubas irgi puošė spindinčios žvaigždės. Ji ėmėtyrinėti praėjimą neramiai plakančia širdimi. Ruterfordas, darkartą metęs žvilgsnį į stulbinamus simbolius, nusisuko ir žengė

paskui ją.

Kai Bezumovas pasiekė apatinę Didžiosios piramidės pietinės pusės mūro eilę, Gizos plynaukštėje nuaidėjo pirmas šūvis.Vėjas atnešė balsus — ne arabiškus, o angliškus. Kažkas jį pamatė. Jis prispaudė Benbeno akmenį prie krūtinės ir užsiropštėant pirmojo laipto. Jautėsi it liliputas milžinų šalyje. Didžiuliaidešimties tonų granito blokai siekė jam beveik iki kaklo. Jisatsisuko į dykumos pusę ir prisispaudė nugara prie negyvo antrosios mūro eilės svorio. Aplinkui nieko nematyti — į ką jie

šaudo? Kur jie?Staiga aukštai nakties danguje, netoli piramidės viršūnės,blykstelėjo signalinė raketa, it fejerverkas nušviesdama padangę

nuostabiai balta fosforine šviesa.Tai jie dar nepastebėjo manęs...Jis atsargiai apsisuko ant siauro laiptelio, pasistiebė ir už

lipo ant kitos eilės. Signalinė raketa, akimirką nušvietusi pietinępiramidės pusę, didžiuliu greičiu nuskriejo pavėjui į dykumą. Jįvėl apgaubė tamsa.

Bezumovas ėmė karštligiškai ropštis aukštyn. Kiekvienaeilė reikalavo vis didesnių pastangų. Slinko minutės; į dangų

2 0 3



T o m I I I M T I H - P l f t f l i l D t

nuskriejo dar viena raketa. Jis prisišliejo prie sienos, stengdamasis išlikti nematomas. Dabar jau buvo pusiaukelėje. Pažvelgus

žemyn, svaigo galva. Matė žmonių figūras, bėgiojančias palei piramidės pagrindą. Antrąją raketą irgi pasigavo smarkusvėjas ir nusinešė j dykumą. Vėjas šiaušė kopų smėlį ir svaidė

jį dideliais sūkuriuojančiais debesimis. Ar jie žino, kad jis čia,viršuje? Bezumovas atsigręžė į šaltą mūro sieną ir kopė toliau.Nebebuvo kur slėptis — reikėjo kopti toliau. Kuo aukščiau

jis kopė, tuo mažesni darėsi granito blokai, o tai buvo tikrapalaima. Jo tempas ėmė spartėti. Staiga, Bezumovo siaubui,prožektoriaus spindulys apšvietė jo ištiestą dešiniąją ranką. Itgeltonas vaiduoklis jis šmėsčiojo šen bei ten ant plačios piramidės sienos — šokantis šviesos apskritimas. Bezumovas vėlsustingo. Jis jau buvo netoli viršūnės. Stebeilydamas žemyn, jisvos galėjo įžiūrėti keturis vyrus, stovinčius pietinėje piramidėspusėje, tiesiai po juo. Vienas iš jų laikė prožektorių. Bezumovasbeviltiškai nužvelgė eilę, ant kurios stovėjo. Viršūnė taip netoli, o kampas tarp pietinės ir vakarinės pusių vos už dešimtiesmetrų į kairę. Dar labiau prisispaudęs prie mūro, jis ėmė slinkti

akmeninės iškyšos link. Prožektoriaus spindulys šoko aplink jįratu. Buvo likę vos pora metrų. Ir tada spindulys apsistojo ant jo — ištraukdamas jį iš tamsos, apšviesdamas krūtinę ir galvą,

nelyginant angelą naktyje.Tučtuojau pasigirdo šūviai, ir kulkos zvimbdamos lėkė į

sieną aplink jį. Kiekvieną kartą kulkai atsitrenkus į mūrą, pa

sigirsdavo duslus pokštelėjimas. Vos išlaikydamas pusiausvyrą,Bezumovas puolė skubiai šliaužti kampo pusėn, tada vienužūtbūtiniu šuoliu peršoko į vakarinę pusę. Jo persekiotojai

apačioje pasileido bėgti į tą pačią pusę. Jis nebegalėjo gaišti.Bezumovas užvertė galvą — jau visai nebetoli. Jis rūpestingai

204



T o m ( I I m t i n ° į g o 4 > i n f l m i i > £

padėjo Benbeno akmenį ant kito laiptelio, tada išsitraukė revolverį ir, išnaudodamas sovietų armijoje įgytus įgūdžius, suskato

metodiškai šaudyti.

7 1

Susikibę už rankų Katerina su Ruterfordu atsargiai žengėtuneliu į paslaptingą tamsą. Buvo neįmanoma nustatyti, kieklaiko tuo praėjimu nesinaudota. Nebuvo jokių požymių, pagal kuriuos jie būtų galėję nustatyti, kada jis pastatytas. Tiktainekilo abejonių, kad jį statė aukščiausios klasės meistrai, kadtechniškai jis prilygo Didžiosios piramidės vidiniams kambariams ir kad tie keisti hieroglifai — nežinomos kilmės. Ruterfordas susijaudinęs sušnabždėjo — jis vos galėjo tvardytinuostabą:

— Katerina, tai ir yra atsakymas! Tai mūsų pirmtakų pa

slaptis — žmonių rasė buvo didi ir anksčiau. Buvęs pasaulis iš tiesų egzistavo. Tai jo paskutinis paminklas.Katerina išsižiojusi žvelgė į tamsą:— Žiūrėk! Jis jungiasi su dar vienu tuneliu.Ir tikrai, vos už penkiolikos metrų koridorius dalijosi į dar

dvi atšakas — viena vedė į kairę, kita į dešinę. Antrasis tune

lis irgi buvo iš tobulai apdoroto granito plokščių. Tarpai tarpplokščių buvo kaip žmogaus plaukas, o sienų paviršius — netgižvaigždėtos lubos — lygus it ledas.

Dešinysis tunelis žemėjo ir siaurėjo, vėliau dingo tamsoje.Kairysis kilo į viršų, o už 30-40 metrų nėrė į šiltos auksinės

2 0 E



T o m I D J u m i t 4 » A 4 i m i [ > C

šviesos spindesį. Ruterfordas paleido Katerinos ranką, sužavėtaskeistos šviesos grožio, kuri, rodės, traukte traukė į save.

— O Dieve, nieko panašaus nesu matęs...Katerina atsistojo šalia jo; jos veidą užliejo plevenanti auk

sinė šviesa.— Kas tai? Kas ten galėtų būti?Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis, tada Katerina griebė Ru

terfordą už rankos ir suspaudė ją.

— Nepamiršk, ką sakė Poimandresas — jis liepė eiti dešiniuoju tuneliu.

Ruterfordas nemirksėdamas stebeilijosi į Kateriną — jisbeveik negirdėjo, ką ji sako.

— Mes privalome tai pamatyti — eikime ir pažiūrėkime.Nevalia praleisti tokios progos...

Katerina negalėjo apsispręsti — auksinė šviesa traukė ją įsave, tačiau protas liepė klausyti Poimandreso žodžių ir laikytis

jam duoto pažado. Jie pajudėjo eiti, negalėdami atitraukti akiųnuo šviesos ir neturėdami jėgų grįžti atgal.

Kai pasiekė šviesos šaltinį, koridoriuje staiga atsivėrė neįti

kimai keistas vaizdas. Prieš juos, po jais ir virš jų buvo didžiulėmenė, katedros dydžio ir šimtų metrų ilgio. Nė pačiose keisčiausiose vizijose jie nesitikėjo išvysti tokio vaizdo — taip giliaipo žeme. Koridorius baigėsi granito iškyša — jie sustojo ant bedugnės krašto negalėdami patikėti savo akimis. Po jų kojomis įviršų kilo daugiau nei 30 piramidžių, kurių viršūnės beveik rėmė

lubas — visos piramidės buvo iš gražaus balto akmens, o jų viršūnės padarytos iš kažkokio balto metalo. Nuostabi permatomamėlyna šviesa ritmingai švysčiojo tarp viršūnių, laižydama jassavo nežemišku ugnies liežuviu. Iš visos struktūros sklido tylusburzgimas, o 20 metrų mėlynos šviesos liežuvis lėtai rangėsi po

2 Q C



T o m f l l M T I N ° į § ° J > I M I D I » t

kambarį, šokinėdamas nuo viršūnės ant viršūnės, ir traškėjo itsausos malkos krosnyje. Katerina žiūrėjo suakmenėjusi iš bai

mės ir susižavėjimo.— Kas čia per vieta?Ruterfordas atrodė lygiai taip pat pakerėtas keisto vaizdo.— Visiškai nenutuokiu. Bet manau, kad mes matome

kažkokią gamtos technologijos formą, kurios nepajėgiame suprasti.

Greičiausiai jis teisus. Katerina, žavėdamasi prieš jų akisatsivėrusiu vaizdu, neįstengė atsikratyti minties, kad tai turi būtikažkokio mechanizmo šerdis. Iškyša, ant kurios jie stovėjo, ėjoratu aplink didžiulę menę. Tam tikrais intervalais akmeniniailaiptai vedė žemyn, o kas 15 metrų iš iškyšos vėrėsi kiti koridoriai, panašūs į tą, kuriuo jie atėjo. Ruterfordo akys lakstė itpašėlusios.

— Eime toliau. Žiūrėk!Jis parodė į tolimąjį menės galą, tiesiai priešais tą vietą, kur

jie stovėjo. Ten didžiulės durys maudėsi šviesoje, kuri sklido propravirą plyšį. Virš jų buvo išraižyti keisti spindintys hieroglifai,

skelbiantys nesuprantamą protėvių pranešimą.— Duomenų salė! — Jis vos tvardė jaudulį. — Tikriausiaitai ji. Žinau tai. Visai čia pat... Galime nueiti iškyša, eime!

Katerina išsigandusi įsmeigė į jį akis.— Ne, Džeimsai, mes turime grįžti atgal. Pažadėjau Po-

imandresui, o jis miršta, kol mes čia kalbamės. Be to, turime su

stabdyti Bezumovą. Apie tai jis ir kalbėjo — tai mechanizmas,kurį jis nori vėl įjungti. Tačiau jis nesupranta, ką daro, nesuvokia, su kuo žaidžia. Turime jį sustabdyti dabar...

Ruterfordas žiūrėjo į ją neslėpdamas nusivylimo. Jis ištiesėranką į nepaprastąjį kambarį.

2 0 7



T o m I U m t i k 4 > i w i f n i » i

— Bet mes negalime taip imti ir išeiti...

Katerina suėmė j j už rankų ir įdėmiai pažiūrėjo j akis, tarsi

bandydama panaikinti to mechanizmo kerus. Ji tyliai tarė:— Džeimsai, mes galime sugrįžti vėliau. Jis tebebus čia. O

dabar mūsų laukia esamas pasaulis; su buvusiuoju išsiaiškinsi

me, kai galėsime. Turime eiti, kol dar nevėlu.

Ruterfordas nužvelgė milžinišką menę, akimis ilgiau apsi

stodamas ties didžiulėmis durimis. Jis papurtė galvą ir nuleido

akis.

— Bet mes ją matėme, ar ne? Mes nesapnuojame?

Katerina pažiūrėjo į jį, tada į stulbinamą vaizdą giliai po

Gizos plynaukštė.

— Ne, mes nesapnuojame. Dabar mes žinome — kita civi

lizacija egzistavo su savo nepaprasta technologija ir išnyko, kaipišnyks mūsiškė.— Ji vėl pažvelgė į jį. — Džeimsai, negalime

ilgiau gaišti. Mums nereikia Duomenų salės. Mes jau turime

reikiamą informaciją, negi nesupranti? Daugiau jokių paslapčių

nebėra. Turime sulaikyti Bezumovą ir pakeisti žmonijos gyve

nimo būdą. Taip visuomet sakydavo profesorius Kentas. Tačiau

nenoriu, kad Poimandresas mirtų vienišas, kaip mirė profesorius. Noriu, kad jis būtų išgelbėtas, kad ir kiek tai kainuotų.

Tokių žmonių pasaulyje maža, ir mums jų reikia.

Ruterfordas klausėsi tylėdamas, tada lėtai linktelėjo:

— Tu teisi, Katerina.

Ji pasistiebė, pabučiavo jam į skruostą ir nusitempė paskui save atgal į tunelį, iš kurio atėjo. Skubėdami susirado

dešinįjį koridorių, kuriuo buvo liepęs eiti Poimandresas. Sulig

kiekvienu žingsniu tunelis tamsėjo. Jis ėmė krypti dešinėn, ir

netrukus jie nebegalėjo matyti angos. Pagaliau, už 50 ar 60

2 0 0



T o m UlAATitt

metrų, tunelio mūrinys pasikeitė. Neįtikimai tobulai nušlifuotą

granitą pakeitė šiurkštus neapdirbtas akmuo, o lubos pažemėjo

taip, kad jiems teko pasilenkti. Dar už šimto metrų koridoriusstaiga užsibaigė akmenų skalda ir smėliu, kuris sruvo iš pusės

metro horizontalaus plyšio uoloje. Ruterfordas suglumęs pa

žvelgė į ją:— Jis užgriuvęs. Kaip mes išsikrapštysime?

Katerina nušliaužė per skaldą prie plyšio.

— Iššliaušime.

Ji atsistojo ir atsargiai įsispraudė į plyšį uoloje. Tai buvo

tas pats, kas kišti galvą liūtui į nasrus — jie bet kurią akimirką

galėjo susiverti. Stengdamasi negalvoti apie tai, ji ėmė pamažu

šliaužti pilvu. Ruterfordas sunkiai šnopavo jai už nugaros.

Vargais negalais pasislinkus apie 10 metrų, kelią pastojosmėlio krūva. Katerina it paklaikusi puolė karštligiškai kapstyti

smėlį, trokšdama kuo greičiau ištrūkti.

Negali būti, kad tai pabaiga. Tik ne čia, ne dabar, meldžiu...

Ji nesiliovė rausti smėlį, ir po kurio laiko staiga pajuto vėsų

Gizos nakties orą. Veidą dengė plonas smėlio sluoksnis, tačiau

ant odos ji jautė gryno oro gūsius. Katerina ėmė kastis dar įnirtingiau, kaip kurmis, vietoje kastuvėlio naudodamasi rankomis.

Pagaliau jos galva išlindo į gryną orą, o audros kauksmas nu

aidėjo it gražiausia pasaulyje melodija.

— Džeimsai, mums pavyko!

Nekantriai spurdėdama, lyg kokia būtybė, besiritantiiš kiaušinio, ji išgriuvo iš nuolaužų ir smėlio į išorinį pa

saulį. Ir išvargusi išsitiesė ant smėlio. Po minutėlės pasirodė

Ruterfordo galva; jis išsirangė į lauką ir atsigulė šalia jos po

šėlstančiais debesimis ir žvaigždėmis... Dangus šviesėjo pasi

209



T o m f l l M T I N J l M I M f t t

tikdamas aušrą. Kurį laiką jie tysojo sunkiai kvėpuodami, paskui Ruterfordas pasivertė ant šono ir apsidairė. Maždaug už

200 metrų, vakarinėje piramidės pusėje, judėjo keletas figūrų.Jis nė nespėjo gerai įžiūrėti, nespėjo suvokti, kas jiems ką tikatsitiko, kai pasigirdo šūviai. Juodu instinktyviai vėl griuvo antdykumos smėlio.

— Gulėk, Katerina!— Kas tai? Ar jie šaudo į mus?

Jai atsakė automatinio ginklo šūvių serija.— Ne, šaudo prie Didžiosios piramidės.Staiga į dangų šovė signalinė raketa, ir jos fosforinė šviesa

apšvietė smėlį. Ruterfordas užšliaužė ant kopos viršūnės. Jis negalėjo patikėti tuo, ką pamatė:

— O Dieve, žiūrėk! Tai Bezumovas, jis beveik viršūnėje...

Katerina prislinko prie Ruterfordo ir nusibraukė nuo akiųplaukus. Aukštai ant piramidės sienos, vos per kelias eiles nuoviršūnės, kybojo Bezumovas. Iš pradžių signalinė raketa, paskuiprožektoriaus spindulys apšvietė jo keistą figūrą, prisiplojusiąprie didžiulio akmeninio statinio. Jis atrodė kaip savižudis, siū

buojantis ant pastato stogo, tik šis savižudis atkakliai it krabasropštėsi viršūnės link. Aplink jį į sieną smigo kulkos, tačiau jiskantriai it patyręs alpinistas kopė granito blokais, kildamas visaukščiau ir aukščiau...

Beveik negalvodami Katerina su Ruterfordu pašoko. Bezumovas tiesiog akyse slydo jiems iš rankų. Aušra jau čia pat.

Jiems nepavyks jo sustabdyti. Nejaugi jie nuėjo tokį kelią veltui?

2 0 0



T o m I D a a t i k J i w i m i H

7 2

Paskutinėmis nežmoniškos valios pastangomis Bezumovasprisitraukė ant keturkampės Didžiosios piramidės viršūnės. Jibuvo maždaug septynių kvadratinių metrų. Užšliaužęs ir nusiritęs toliau nuo apačioje stovinčių šaulių akių, jis pamišėliškai

nusikvatojo.— Man pavyko! Aš čia! Dabar pamatysime — dabar pa

saulis sužinos, kad aš teisus...Jis atsistojo, išsitraukė Benbeno akmenį ir ištiesė priešais save

ant rankų, tarsi tai būtų brangakmenis. Jo karštligiškai degančiosakys ieškojo horizonte ugninio tekančios saulės kamuolio, tačiauaudringas dangus buvo toks debesuotas, kad nebuvo įmanoma joįžiūrėti. Sukinėdamas galvą, jis išgirdo klaikų triukšmą, užgožusįnetgi kaukiantį vėją. Tarsi kažkas būtų įjungęs tūkstantį lėktuvųvariklių. Bezumovas suglumęs apsidairė ir prispaudė Benbenoakmenį prie savęs. Jo veidą iškreipė baimė. Jis atsisuko į triukšmo

pusę, tačiau geliantis vėjas ir neįžvelgiama nakties tamsa trukdėorientuotis. Ir tada jis tai pamatė: vos už 10 metrų nuo jo kybojogrėsmingas juodas sraigtasparnis. Jis sukinėjosi priešais jį tarsikoks nematytas tamsus vabalas. Jo didžiulis apskritas ir suplotaskūnas buvo maždaug 20 metrų, o dvi ietis primenančios antenosgrėsmingai artėjo į jį. Tarp antenų juodavo priekinis stiklas. Be

zumovas pažiūrėjo į jį, tada nusisuko į rytus. Ten, pilkame horizonte, ryškėjo pirmieji kylančios saulės spinduliai. Sukdamasisaplinkui, Bezumovas sušuko į besitraukiančią naktį:

— Niekada! Jūs niekada manęs nesustabdysite! Jūs pavėlavote!

2 0 1



Tor i IIIm t iii °g ° J>uuiflii»i

Jis tvirtai žengė j viršūnės centrą. Po juo dunksojo visas piramidės masyvas. Jis iškėlė rankas virš galvos ir atkišo Benbeno

akmenį blėstančioms žvaigždėms. Tarsi tik to laukusi, tą akimirką kilo audra. Pro'debesis prasiveržė mėlynų žaibų blyksniaiir išsibarstė į visas puses tarsi žiežirbos.

Katerina ir Ruterfordas, nors stovėjo už šimtų metrų dykumoje, krūptelėjo, kai žaibai perbėgo per dangų, prieš susmigdami vienu akinamu žybsniu į Didžiosios piramidės viršūnę.

Pasigirdo kurtinamas riaumojimas ir sprogimas, šimtus kartųstipresnis nei prieš tai sprogusios signalinės raketos. Katerina suRuterfordu pabandė atsitraukti, tačiau sprogimo banga bloškė

juos ant žemės. Tada nuaidėjo dar vienas sprogimas — garsesnis nei pirmasis. Sprogo keistasis sraigtasparnis: j jį trenkė galingas žaibas, ir lėktuvas akimirksniu užsiliepsnojo. Į visas pusespažiro metalinės nuolaužos. Katerina su Ruterfordu susirietė irnušliaužė smėliu tolyn. Paskui atsigulę susigūžė; Ruterfordasuždengė savo kūnu Kateriną melsdamasis, kad ant jų nenukristų nė vienas iki raudonumo įkaitęs šrapnelis.

O tada stojo tyla. Rodės, net vėjas liovėsi staugęs, nu

pūstas tolyn galingo sprogimo. Ant žemės nukrito paskutinėsnuolaužos. Katerina atsargiai kilstelėjo galvą. Piramidė tvirtaistovėjo savo vietoje. Naktis traukėsi užleisdama vietą kylančiaisaulei. Buvo pavasario ekvinokcijos rytas, ir viskas aplinkui atrodė taip, kaip ir pastaruosius dešimt tūkstančių metų: didingospiramidės tyliai stebėjo žmonijos kvailystes. Katerina užšliaužė

ant kopos. Išsimėčiusios po dykumą, ruseno fiuzeliažo liekanos.Arčiau piramidės tysojo žmonių kūnai. Ruterfordas atšliaužėprie jos. Jie apmirę spoksojo į keistai tylią sceną nežinodami,ką pasakyti. Prie piramidės ėmė rinktis egiptiečių policijosautomobiliai; išsigandę policininkai atsargiai lipo iš mašinų ir

2 Q 2



T o m dlflATitt J>iwmiid£

baksnojo rusenančias nuolaužas. Staiga Ruterfordas pastebėjosmėlyje spindintį daiktą.

— Ei, pažiūrėk, kas tai?Katerina pašoko:— O Dieve, negali būti...Ji pasileido jo link pusiau šliauždama, pusiau bėgdama.

Paskui atsisuko ir šūktelėjo Džeimsui:— Taip! Tai Benbeno akmuo!

Ruterfordas ją pasivijo, ir jie atsargiai priropojo prie akmens. Jis neatrodė pažeistas — lygus auksinis paviršius blankiaižvilgėjo apyaušryje, o jo deimantas žėrėjo it žvaigždė. Katerinapakėlė jį.

— Neįtikima. Kaipgi jis išliko? Ai! — Ji paleido akmenį.— Jis karštas.

Ruterfordas nuplėšė vis dar drėgnų marškinių rankovę iružmetė ją ant spindinčio akmens. Tada atsargiai apvyniojo jį irpaėmė.

— Turiu jį. — Jis žvilgtelėjo pylimo ir įėjimo į šulinį link.Ten šūkaudami bėgiojo policininkai.

— Pažiūrėk, — tarė jis. — Jie tikriausiai rado sargybiniokūną. Gerai. Tai reiškia, kad jie tikrai leisis į šulinį ir suras Po-imandresą.— Jis nužvelgė plynaukštę, ieškodamas atsitraukimokelio.

Pasigirdo šaižus policijos sirenų kaukimas, o prožektoriųšviesos, paprastai naudojamos turistų lankomiems objektams

apšviesti, susijungė su kylančios saulės šviesa ir apšvietė visasketurias piramidės puses bei ją supančius smėlynus. Ruterfordas pagriebė Kateriną už rankos:

— Dabar pats metas dingti.Nieko nelaukdami jie pasuko į kopas ir į dykumos tylą.

m



T o m [IlfiJiTiN J > i w i m i P t

7 2

Vėliau tą dieną Ruterfordas pabudo šiugždančiuose pa

taluose švariame, menkai apstatytame viešbučio kambaryje. Pro

langus sruvo šviesa, o lengvas vėjelis šiureno permatomas baltas

užuolaidas. Danguje nesimatė nė vieno debesėlio.

Jį tučtuojau užplūdo prisiminimai apie nakties nuotykius.

Vadinasi, jis nesapnavo.

Jo akys perbėgo kambariu ir apsistojo ties ant kėdės atlošo

užmestais marškiniais su nuplėšta rankove. Dirstelėjęs į Kateri

ną ir stengdamasis judėti kuo tyliau, jis išlipo iš lovos ir griebė

marškinius bei jų turinį. Atsargiai pasidėjo ryšulį ant lovos irpamažu išvyniojo. Priešais jį su visa savo paslaptinga šlove pasi

rodė Benbeno akmuo. Tą akimirką Katerina pasivertė ant šono

ir atsimerkė.

— Džeimsai! Kur mes?

Jis šiltai nusišypsojo jai ir pasilenkęs pabučiavo į lūpas.

— Mes viešbutyje, kurį vakar vakare susiradome kažkurKairo priemiesčiuose. Ir aš nežinau, kiek dabar valandų.

Katerina įsmeigė akis į Benbeno akmenį.

— Tai mes iš tiesų atgavome jį; tai nebuvo tik keistas sap

nas. O Bezumovas...

Ruterfordas užbaigė sakinį:— Bezumovo nebėra. Kaip, tikiuosi, ir Korporacijos vado

vų. Tas keistas sraigtasparnis, susprogęs į milijonus gabalėlių,

tikriausiai buvo jų. Viskas baigta — mes saugūs. Pažiūrėk! — Jis

šypsodamasis atsisuko į langą. — Nuostabi diena.

2 4 4



T o m ( D - f t A T i K 4 > i m i i i i d £

Katerina pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė į taikų, giedrą

dangų.

— O kaip Poimandresas? Mes turime jį aplankyti.Ruterfordas atsistojo.

— Nusileisiu į administraciją ir paprašysiu, kad jie pa

skambintų į Gizos ligoninę. Jei jis ten, turėtume jį aplankyti.

Katerina tyrinėjo stulbinamą Benbeno akmens konstruk

ciją. Ji švelniai per jį patapšnojo.

— Taip, mes turime rasti būdą, kaip grąžinti šį nepaprastą

daiktą.

Ruterfordas susisagstė marškinius, susivarstė batus.

— Kodėl tau nenusimaudžius po dušu? Grįšiu po dešim

ties minučių, ir galėsime eiti.

Katerina jam nusišypsojo. Pro langą pūtė lengvas brizasplevėsuodamas užuolaidą ir leisdamas saulei žvilgčioti į jos

veidą.

— Džeimsai!

Jis atsisuko — jo ranka jau vėrė duris.

— Taip?

Ji plačiai jam nusišypsojo.— Ačiū už viską.

Poimandresas nejudėdamas gulėjo ligoninės lovoje.

Gurgždanti antklodė jam buvo užtraukta iki smakro. Pro žaliuzes veržėsi šilta, gyvybinga saulės šviesa. Dabar jo veidas dar

labiau priminė seniai mirusio faraono kaukę. Prie lovos priėjusi

slaugė švelniai palietė kopto petį. Tada pasilenkė ir kažką su

šnabždėjo jam į ausį. Poimandresas tučtuojau atsimerkė. Aki

2 Q C





T o r i I I I m t i n J > i w ) m i i > £

Ruterfordas pritariamai linktelėjo. Poimandresas apsilaižėsudžiūvusias lūpas.

— Stebuklas įvyko. Mes vos nežuvome. Žmogus baltaisdrabužiais buvo sustabdytas. Korporacijai nepavyko perprastipiramidžių galios. Kai kurie iš jos narių žuvo, ir jos nedori planai kuriam laikui buvo atidėti.

Katerinos veidas niaukėsi.— Bet jie vis tiek naikina pasaulį. Mes sulaikėme juos tik

vienai dienai. Dabar žinome, kad tirpstantis ledas sukels litosferos poslinkius, — ką galime padaryti?

Ruterfordas apsidairė norėdamas įsitikinti, kad netoliese

nėra slaugės.— Gal mes patys galime išmokti naudotis mechanizmu?

Galėtume pajungti jo galią ir atitraukti žmoniją nuo prarajos

krašto. Galbūt Bezumovo mintis buvo teisinga, tik jis pasirinkonetinkamą metodą, — tarė jis.

Poimandresas nutildė jį sausu nekantriu kosuliu.— Ne, Džeimsai. Niekas dar nėra pasiruošęs valdyti jo

galios. Privalote atsispirti pagundai pasinaudoti mechanizmu ar

atidaryti duris į Duomenų salę. Jūs jau pakankamai žinote. Jeimėginsite kovoti su Korporacija jėga, ji arba jus sunaikins, arba jos galia jus papirks, kaip papirko laikančius save Korporacijosvaldovais. Yra tik vienas būdas nugalėti Korporaciją.

— Koks? — pasiteiravo Katerina.— Labai paprastas. Jūs turite aiškinti žmonėms tiesą. Ir

negalite versti žmonių keisti požiūrį — antraip su laiku patystapsite naująja Korporacija. Atminkite, tiesa yra galingesnisginklas už bet kokią fizinę jėgą pasaulyje.

Poimandresas nusišypsojo.— Mes žengiame į naują erą. Korporacija atrodo dar ga

2 Q 7



T o m H I m t i n f i M i n i i t

lingesnė, tačiau tai klaidingas požiūris — mes irgi esame arčiaupergalės nei kada nors. Jei žmonės atsivers tiesai, jie suvoks, kad

šiuolaikinė „plėtra" ir ekonominis augimas iš tiesų tėra liga,stumianti juos į vergovę. Mums reikia, kad būsima karta tuopatikėtų ir skiepytų šį požiūrį savo vaikams. Tada pagaliau išsilaisvinsime iš Korporacijos kumščio ir išvengsime gresiančiokataklizmo. Aš tikiu, jog tai įmanoma. Mes privalome tą padaryti. O jei ne, tuomet mūsų rūšis neverta būti išgelbėta. Kaip

matote, viskas labai paprasta.Poimandresas nutilo įkvėpti oro:— Dabar matote, kodėl Duomenų salė nėra svarbi, kaip ir

kita slapta protėvių išmintis. Mes turime savo noru atsisakytivaldžios ir turtų siekimo, nes per tokius siekius mus gali valdytiKorporacija. Jei tokiam materializmui atsuktume nugaras, tadaKorporacija būtų priversta atidengti savo tikrąjį veidą— ji būtųpasmerkta. Tačiau tai pareikalaus daug stiprybės. Dabar eikite.Grįžkite į savo šalis ir skleiskite tiesą. Dabartis vis dar priklauso

jiems, bet ateitis priklauso mums...Ištaręs šiuos žodžius, Poimandresas įsileido kosėti. Sugrįžo

slaugė. Ji rūsčiai nužvelgė Ruterfordą su Katerina. Koptas sukaupė jėgas paskutiniams žodžiams:— Dabar jūs saugūs.Ruterfordas nerimo:— O kaip sprogimas — ar jis nepritrauks Egipto policijos

ir žiniasklaidos dėmesio? Kaip dėl to keisto sraigtasparnio nuo

laužų?Poimandresas sukaupė likusias jėgas.— Egipto vyriausybė viską užglaistys. Daug keistų daly

kų atsitinka Gizoje. Jums nėra ko baimintis. Kaupkite jėgasateičiai.

2 Q 0



T o m I I I M T I N J > i w n n i i > t

Slaugė priėjo prie Poimandreso lovos ir piktai dėbtelėjo j jo lankytojus.

— Prašom išeiti, ponas Poimandresas dar per silpnas ilgiems pokalbiams.

Katerina atsistojo.— Taip, žinoma, atleiskite mums...Ji palinko prie Poimandreso, kad šis be vargo galėtų ją

girdėti.

— Mes padarysime, kaip jūs prašote, — skleisime tiesą.Įspėsime žmones ir įtikinsime juos keisti gyvenimo būdą. Pažadame.

Ii

Kai jie išėjo iš ligoninės j saulės šviesą, Katerina staiga suvokė, kad tai pirmas kartas per ilgą laiką, kai ji, būdama viešoje

vietoje, nesidairo per petį. Tai pirmas kartas nuo žinios apieprofesoriaus mirtį, kai jaučiasi atsipalaidavusi. Ji patenkintaatsiduso.

— Taigi mūsų užduotis aiški. Bet pirmiausia, manau, nusipelnėme poilsio. Gal važiuokim į oro uostą ir pažiūrėkim, argausim bilietus atgal į Londoną?

Ruterfordas nusišypsojo.— Taip, manau, kad per vieną kelionę pakankamai pama

tėme ir sužinojome. Laikas namo.Katerina užsimerkė mėgaudamasi saulės šiluma. Kai atsi

merkė, Džeimsas buvo dingęs. Ji sunerimusi apsidairė ir pamatė

2 Q Q



T o m (HflATIH

j j stovint varganos suvenyrų krautuvėlės tarpduryje. Jis atsisuko

ir jai nusišypsojo.

— Minutėlę palauk, kai ką sau buvau pažadėjęs padarytiprieš mums išvykstant iš Egipto.

Jo veide žaidė keista šypsena. Katerina žiūrėjo į jį sutrikusi.

— Džeimsai! Ką tu darai?

— Aš greitai.

Ruterfordas nėrė j vidų ir dingo aptriušusios krautuvėlės

tamsoje. Viduje buvo tikra Aladino ola su įvairiausiais suvenyrais turistams. Odinės rankinės, suvenyrų prikimšti odiniai

kupranugariai, persiški kilimai, Nargilio pypkės ir daugybė

papuošalų — žiedai, karoliai, auskarai iš įvairiausių medžiagų,

kai kurie su egiptietiškais simboliais. Ruterfordas nužvelgė dė

žutes ir padėklus su papuošalais. Ant vieno iš jų buvo keletastuzinų žiedų: paprastų sidabrinių žiedelių su spalvingais, tačiau

nebrangiais akmenimis. Ruterfordas išsirinko vieną. Iš krautu

vėlės šešėlių atšlepseno senis, aiškiai parduotuvės savininkas,

šiek tiek nustebęs, kad mato pirkėją. Ruterfordas atsisuko į jį ir

nusišypsojo.

— Norėčiau pirkti šį žiedą.Savininkas burbtelėjo:

— 100 egiptietiškų svarų.

Ruterfordui buvo nė motais, kad prašoma per daug.

— Sutarta. Bet noriu, kad išimtumėt akmenį.

Senis nesuprasdamas pažvelgė į jį. Ruterfordas gestais paaiškino, ko nori. Senis suglumo.

— Išimti akmenį? Bet vis tiek kainuos 100 svarų. Be ak

mens nebus pigiau.

Ruterfordas linktelėjo.

3 0 0



T o m f l l M T I H 4 > I A 4 )m i D C

— Taip, suprantu. Sumokėsiu tiek pat, nesijaudinkit. Štai,

imkit 100 svarų.

Senis papurtė galvą ir šyptelėjo — išprotėję turistai! Jisnušlepseno atgal j parduotuvės gilumą ir pasikniso dėžėse. Ru

terfordas dirstelėjo pro stiklines duris. Katerina stovėjo ant šali

gatvio saulės šviesoje ir stebėjo praeivius. Jo širdis tirpo žiūrint į

ją. Senis palietė jam alkūnę.

— Duokit.

Ruterfordas ištiesė jam žiedą.

Senis laikė rankose reples. Įgudusiu judesiu jis suspaudė

metalinę sąsagą, laikančią akmenį, tada apvertė žiedą, ir akmuo

iškrito jam j delną. Jis ištiesė jį Ruterfordui. Šis nusišypsojo ir

papurtė galvą.

— Pasilikit jį sau! O dabar noriu, kad padarytumėt štaiką...

Ruterfordas ištraukė iš kišenės Benbeno akmenį. Senio

akys nušvito iš džiaugsmo, kai jis pamatė deimantą, žėrintį ma

žosios piramidės viršūnėje. Ruterfordas gestais paaiškino, kad

reikia deimantą nuimti ir įdėti į žiedo akutę.

— Aaach!Dabar senis suprato. Jis patenkintas nusišypsojo Ruterfor

dui ir, paėmęs iš jo rankų Benbeno akmenį, nuskubėjo atgal į

parduotuvės gilumą. Paniurnėjęs ir pabandęs nuimti deimantą

įvairiais instrumentais, jis pagaliau džiaugsmingai šūktelėjo.

Senis parodė deimantą Ruterfordui, tada įniko tvirtinti jįprie žiedo. Po daugybės taisymų pagaliau ištiesė žiedą Ruter

fordui.

— Dovana! — išdidžiai tarė egiptietis.

Ruterfordas šyptelėjo.

2 0 1



Tom (DflATIH JH JIIftlf tt

— Tikrai taip!Ruterfordas sumokėjo pardavėjui ir išskubėjo pro stiklines

duris j gatvę. Senis smalsiai nulydėjo keistąjį pirkėją akimis.Džeimsas giliai įkvėpė, tada perkirto gatvę ir priėjo prie

sumišusios Katerinos.— Ką tu padarei Benbeno akmeniui?Jis linksmai žybčiodamas akimis atsakė:— A, pamaniau, kad iš jo išeitų sužadėtuvių žiedas.

J gražius Katerinos skruostus suplūdo raudonis, ir jie sužydėjo it rožės. Ji plačiai nusišypsojo, nedvejodama paėmė žiedą,užsimovė ant piršto, aistringai apkabino mylimąjį ir paskendo

jo tvirtame glėbyje.



Documents

Tom.Martin.-.Piramide.2008.LT.pdf