82 TRADICIJA IR DABARTIS

ĮVADINIS ŽODIS

Jurbarko rajonas Lietuvos istoriniame, kultūriniame, administra-ciniame, socialiniame, turizmo gyvenime nėra išskirtinis. Kartais tenka susidurti su respublikos gyventojais, kurie nežino, kur yra šis miestas ir kokiam etnografiniam regionui priklauso rajono savivaldybė. Tik jurbarkiečiai galvoja kitaip. Rajonas įdomus savo istorija, kultūra, gamta. Čia driekiasi istorinė kovų linija tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino ir tai primenantys piliakalniai. Stovi XVI a. ir XVII a. statytos Raudonės ir Panemunės pilys. Jurbarko miestas, 2014 m. atšventęs savo 755 metų jubiliejų, yra vienas seniausių Lietuvoje. Jo istorija paženklinta žydiškos ir rusiškos kultūros. Rajono pietinį pakraštį riboja Nemunas, o vakarinėje jos dalyje stūkso vienas didžiausių miškų masyvų šalyje – Karšuvos giria. Vis dėlto yra dar vienas išskirtinumas, kuriuo palyginti ma-žai naudojamasi formuojant rajono įvaizdį ir gyventojų kultūrinio tapatumo suvokimą. Įvairios administracinės reformos lėmė, kad savivaldybės teritorijoje susikerta trijų etnografinių regionų: Že-maitijos, Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos žemės (1 pav.). Būtent šis faktas, autoriaus nuomone, labai reikšmingas Jurbarko rajo-no ekonominei, socialinei, kultūrinei, turizmo plėtrai.

Vartotojų visuomenėje vykstant globalizacijos procesams, kultūrinei migracijai, regioninio tapatumo išsaugojimo ir forma-vimo procese svarbiausiais veikėjais tampa kultūros centrai. 2010 m. vietoj vieno Jurbarko kultūros centro su filialais buvo sukurti 4 nauji centrai: Veliuonos, Klausučių, Eržvilko ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto. Šiuo pertvarkymu buvo siekiama: To-bulinti Jurbarko rajono savivaldybės kultūros įstaigų tinklą teri-toriniu pagrindu; sudaryti administracines, finansines sąlygas aktyvinti kultūros plėtrą Jurbarko rajono savivaldybėje, siekiant tolygiai plėtoti ir stiprinti kultūros vaidmenį savivaldybės socia-liniame gyvenime, gerinti kultūrinės veiklos sąlygas kaimuose, puoselėti seniūnijų kultūros paveldo savitumą, sudaryti galimy-bes modernizuoti kultūros įstaigų materialinę bazę1. Pagrindinis reformos stimulas buvo kultūros centrų veiklą vykdyti ne pagal bendruosius, bet pagal regioninius principus. Todėl centrai ir buvo išskirstyti atsižvelgiant į trijų etnografinių regionų savitumą. Norint geriau suprasti, kokie tikslai keliami šioms įstaigoms, bū-tina pažvelgti į Kultūros centrų įstatymą, kuriame nubrėžiamos pagrindinės veiklos gairės: plėtoti kultūrinę, švietėjišką (eduka-cinę) ir informacinę veiklą, atsižvelgiant į vietos bendruomenės visų amžiaus grupių laisvalaikio užimtumo poreikius, inicijuoti, rengti ir įgyvendinti kultūrinius, meninius, edukacinius projektus bei programas, išlaikyti ir tęsti krašto tradicijas, puoselėti etno-kultūrą ir mėgėjų meną, organizuoti profesionalaus meno sklai-dą. Kultūros centras yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis savivaldybės funkcijas gyventojų bendrosios kultūros ugdymo ir etnokultūros puoselėjimo srityje2.

Arvydas Griškus

TRIJŲ REGIONŲ SANKIRTA: JURBARKO RAJONO KULTŪROS CENTRAI PO 2010 M. REFORMOS

Šiuo straipsniu siekiama pažvelgti, ar (ir kaip) Jurbarko rajono savivaldybės kultūrinės veiklos politikoje išnaudojama regioninė kultūra.

Kultūros centrų reforma pristatoma kitų savivaldybės biudže-tinių įstaigų veiklos kontekste. Pasinaudojus turima informacija aptariama jos dabartis, reikšmė, galimos ateities vizijos. Šiame darbe autorius remiasi savo surinktais duomenimis dirbant ra-jono kultūros sistemoje. Straipsnyje naudojamos nuotraukos iš Jurbarko, Eržvilko, Veliuonos, Klausučių, Mažosios Lietuvos kul-tūros centrų archyvų, etninės kultūros globos tarybos informaci-ja, dokumentai.

REGIONAS IR REGIONINĖ POLITIKA LIETUVOJE

Pastaraisiais metais itin daug dėmesio skiriama Lietuvos etnogra-finiams regionams: 2013-ieji paskelbti Tarmių metais, 2014-aisiais Lietuvių kalbos komisija pakoregavo šalies vietovardžių sąrašą – Suvalkijos regiono pavadinimą papildė Sūduvos vietovardžiu, o Mažąją Lietuvą įrašė kaip istorinę sritį, teritoriją tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių, Lietuvos etnografinį regioną. Dėl pastarojo pa-vadinimo ligą laiką vyko karšta diskusija tarp kalbininkų, istorikų, etnologų ir kultūros darbuotojų. Kalbininkai ir istorikai, remdamiesi istoriniais faktais ir kalbotyros duomenimis, laikėsi nuomonės, kad ši teritorija turi vadintis Klaipėdos kraštu. Etnologai ir kultūros dar-buotojai palaikė per pastaruosius 100 metų prigijusį Mažosios Lie-tuvos pavadinimą. Šis, pristatant dabartinės teritorijos gyvenseną ir istoriją, leidžia neužmiršti ir visos lietuvninkų kultūros palikimo.

Ypač reikšmingi Lietuvai tampa 2015-ieji, kuriuos LR Seimas, Etninės kultūros globos tarybos siūlymu, patvirtino Regionų me-tais. Jų globėja sutiko būti Respublikos Prezidentė Dalia Grybaus-kaitė. 2015 m. puoselėjant šalies etnografinius regionus siekiama išryškinti regioniškumą per tautinius rūbus, kulinarinį paveldą, etnoarchitektūrą, papročius, tarmes ir patarmes, tautosaką, muzi-kinį folklorą, tautodailę, liaudies kūrybą, etnografinių regionų isto-rinę raidą. Tai pat pažvelgti į dabartinę jos būklę ir plėtros galimy-bes. Todėl pristatant Jurbarko rajono kultūros centrų reformą norisi atkreipti dėmesį į keletą reikšmingų aspektų, formuojančių mūsų šalies regioninę kultūros politiką ir parodančių jos problemas.

Lietuvos valstybė įsipareigojimą išsaugoti savo etnografinių regionų savitumą įtvirtino Etninės kultūros valstybinės globos pa-grindų įstatymu. Jame etnografinio regiono sąvoka apibrėžiama kaip istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas3.

Pagrindiniuose regioninę politiką ir regioninę kultūros plėtrą reglamentuojančiuose Lietuvos tesės aktuose apie etnografinius regionus beveik neužsimenama – akcentuojamos vien apskritys, kurios buvo sudarytos neatsižvelgiant į etnografinius regionus. To-dėl galima teigti, kad taip iš regioninės kultūros politikos eliminuo-jama tiek etninė kultūra, tiek kultūros paveldas ir mėgėjų menas.

83 TRADICIJA IR DABARTIS

Regioninio istorinio kultūrinio savitumo išsaugojimas yra viena iš svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos krypčių. Tai ypač pabrėžia ekonomiškai labiau išsivysčiusios šalys, tokios kaip Vokietija, Austrija, Jungtinė karalystė, Šve-dija, Suomija, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Danija, Por-tugalija, Ispanija, Italija. Nuo šių šalių neatsilieka ir kitos ES šalys, išsaugojusios savo istorinius regionus: Vengrija, Airija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunija, Lat-vija. O mums broliška Latvija savo etnografinius regionus yra įtvirtinusi net šalies Konstitucijoje.

Kasdienybėje regiono sąvoka yra pakankamai neaiški ir daugiaprasmė, nenusistovėjęs jos apibrėžimo pagrindas. Daž-nai reiškiamos įvairios, neretai priešingos nuomonės. Žinomi istoriniai, etnografiniai, kultūriniai, geografiniai, klimatiniai, po-litiniai regionai. Neretai skirtingai apibrėžti regionai nesutampa. Dažniausiai skiriasi tų pačių plotų etnografiniai, istoriniai, kultū-riniai ir politiniai regionai, pvz., Baltijos šalių padėtis: tai Šiaurės Europos geografinis, klimato regionas, Vidurio Europos istori-nis, kultūrinis regionas, Rytų Europos politinis regionas, Baltijos etnografinis regionas. Jie susiklostę etniniu, dažniausiai senųjų genčių, tarmių arba administraciniu pagrindu, etniniu ir tarmių pagrindu atspindi senųjų genčių kultūrą, administraciniu pa-grindu – teritorinius ypatumus.

Lietuvoje Žemaitijos etnografinis regionas susiformavo etni-niu, tarmių ir administraciniu pagrindu. Jis pristato senąją kultūrą ir teritorinius ypatumus. Panaši situacija susidarė Suvalkijos–Sū-duvos etnografiniame regione, kuris susidarė administraciniu ir tarmių pagrindu. Dzūkijos ir Aukštaitijos atsiradimą nulėmė tar-mės. Kiek kitokios aplinkybės sudėliojo Mažosios Lietuvos, kuri susiformavo administraciniu ir konfesiniu pagrindu, savitumą. Tai atspindi teritoriniai, konfesiniai ir kultūros ypatumai.

Etnografinių regionų pakraščiai dažniausiai atsiduria skirtin-guose administraciniuose-teritoriniuose dariniuose. Bėgant laikui greičiau susilieja skirtingi etnografiniai ypatumai. Tai priklauso ir nuo to, kurios etnografinės srities teritorija vyrauja. Pvz., senųjų administracinių teritorinių darinių palikimas: Žemaičių seniūnija LDK apėmė ir didelę Aukštaitijos dalį, Mažoji Lietuva Klaipėdos krašte įtraukė ir dalį Žemaitijos.

Analizuodami šių dienų situaciją pastebime, kad Lietuvoje suskirstymas rajonais neatitinka etnografinių regionų ribų. Devy-niuose šalies rajonuose susikerta po du, o Jurbarko ir Prienų r. savivaldybėse – trys etnografiniai regionai4. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar tai galime laikyti Lietuvos kultūriniu savitumu, ar problema, trukdančia spręsti kultūrines, demografines, sociali-nes ir ekonomines problemas?

Autoriaus apklausos duomenimis, žmonės neretai tiksliai nežino, kuriame regione gyvena. Jiems nėra svarbu regioninė tapatybė. Pasitaiko ir oficialios informacijos, kad Lietuvoje tik keturi etnografiniai regionai – Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija. Net ir mokslinėje literatūroje Mažoji Lietuva kartais ne-minima arba suvokiama kiek kitaip. Šiuo metu aktyvios Mažo-sios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos, regiono kultūros įstaigų ir mokslininkų veiklos dėka šis kraštas tampa matomas šalies kultūros kontekste. Šių dienų geopolitinė situacija verčia atidžiau pažvelgti ir į Vilnijos kraštą kaip savitą šalies kultūrinį darinį5. Būtina akcentuoti šios vietovės daugiakultūriškumą – dažniau pristatyti čia gyvenančių lenkų, karaimų, totorių, rusų, lietuvių tradicijas, papročius, istoriją, neleidžiant jų problemo-mis manipuliuoti politikams.

Kalbant apie gaivinamą regionų kultūrą ir jos reprezentavi-mą, kaip atskira kultūrinė erdvė ir teritorija reikšmingas miestas. Miestuose pristatomos ne tik tos etnografinės srities, bet ir visos

1 pav. Lietuvos etnografiniai regionai ir jų ribos. 1 – Aukštaitija, 2 – Dzūkija (Dainava), 3 – Mažoji Lietuva, 4 – Suvalkija ( Sūduva), 5 – Žemaitija

84

Lietuvos tradicijos. Dažnai buvusiuose ir dabartiniuose mies-teliuose gaivinama etnografinės srities lietuvių etninė kultūra. Būtina prisiminti, kad miestuose iki XX a. 3–4 deš., o mieste-liuose iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos lietuviai sudarė gyventojų mažumą. Jurbarke gyveno apie 80 proc. žydų tauty-bės žmonių. Lietuviai į Jurbarką atsikėlė tik po karo. Pastebėta, kad miestietiška kultūra laikoma svetima ir mažai gaivinama, vietoj jos pristatoma tik valstietiška lietuvių etninė kultūra, todėl nueina užmarštin vertingas istorinis kultūros paveldas. Šį po-žiūrį remia valstybės ir savivaldybių institucijos. Mišriose savi-valdybėse dažniausiai pristatoma didesnės etnografinės srities dalies arba bendra šalies kultūra. Taip sudaromas neišsamus savivaldybės teritorijos tradicijų įvaizdis. Iškyla teisinių proble-mų: ne iki galo vykdomos ES direktyvos dėl regionų kultūros.

JURBARKO RAJONAS: KODĖL TRIJŲ ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ SANKIRTA?

Jurbarko rajono teritorija (2 pav.) per pastaruosius 200 metų nebuvo vienalytė, ir jos administracinis priklausymas nuolat kito. Dabartinės Smalininkų ir Viešvilės seniūnijos iki 1920 m. priklausė vokiškiems valstybiniams dariniams. Jos skirtingu laiku priklausė Pagėgių, Tilžės–Ragainės apskritims. 1920–1923 m. teritorija buvo valdoma Prancūzijos kariuomenės ir administracijos, nuo 1923 m. iki 1939 m. priklausė Lietuvai kaip autonominio Klaipėdos krašto teritorija, 1939–1944 m. – Hitlerio valdomai Vokietijai. O likusi Jurbarko teritorija iki 1918 m. buvo Carinės Rusijos valdžioje, o Pirmojo pasaulinio karo metu buvo okupuota Vokietijos. Nuo 1918 m. iki 1940 m. rajoną administravo Nepriklausomos Lietuvos valdžia, 1941–1944-aisiais – Hitlerinė Vokietija. 1940–1941 ir 1944–1991 m. vietos veiklas reglamentavo Sovietų Sąjungos įstaty-mai ir tvarkos. Šią situaciją detalizuoja Jurbarko rajono savi-valdybės puslapyje pateikiama informacija. Iki XVIII amžiaus pabaigos Jurbarkas buvo dvaras, carinės Rusijos metais, iki 1918 metų, – valsčiaus centras, priklausęs Kauno gubernijai, iki 1947 metų valsčius priklausė Raseinių apskričiai. 1947 m. pabaigoje, prijungus Smalininkų, Viešvilės, Raudonės apylin-kes, Jurbarko valsčius tapo apskritimi. 1950 m. apskritis re-organizuota į Jurbarko rajoną, kurio teritorija pamažu plėtėsi: 1962 m. pabaigoje buvo prijungtos Veliuonos, Seredžiaus, o 1963 m. pradžioje – Juodaičių, Šimkaičių, Eržvilko apylinkės. 1990 m. pavasarį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapo Jurbarko rajono savivaldybe, o nuo 1995 m., Lietuvą padali-

jus į dešimt apskričių, Jurbarko rajono savivaldybė priklauso Tauragės apskričiai (Pagėgių, Šilalės, Jurbarko ir Tauragės savivaldybės). Jurbarko rajono savivaldybė suskirstyta į dvyli-ka seniūnijų, tai – Eržvilko, Girdžių, Jurbarkų, Jurbarko miesto, Juodaičių, Raudonės, Seredžiaus, Skirsnemunės, Smalininkų, Šimkaičių, Veliuonos, Viešvilės. Savivaldybėje yra du mies-tai – Jurbarkas, Smalininkai, septyni miesteliai – Eržvilkas, Raudonė, Seredžius, Šimkaičiai, Vadžgirys, Veliuona, Viešvilė ir 355 kaimai6. Taigi per gana trumpą laiką rajonas patyrė daug administracinių reformų, kurios tikrai neskatino vietos gyven-tojų ir rajono kultūros regioniškumo formavimosi. Nors šiuo metu apskritys kaip administracinis darinys panaikintos, vis dėlto realiai jos egzistuoja. Savivaldybių, kurios suskirstytos apskričių pagrindu, merai dalyvauja Regiono plėtros taryboje (Jurbarko atveju – Tauragės). Tuo pačiu principu į regioninius posėdžius renkasi Lietuvos kultūros centrų asociacijos atsto-vai. Tai paryškina regiono sąvokos vartojimo problematiką.

Kita problema pristatant Jurbarko rajono kultūrinį savitumą – nevienareikšmis etnografinių regionų vaizdavimas žemėlapiuose ir mokslininkų tyrimuose. Pvz., žemėlapyje, naudojamame kaip reprezentuojančiame respublikos regionus, didžioji dalis Jurbar-ko rajono priskiriama prie Žemaitijos ir tik vakarų kraštas oficia-liai laikomas Mažąja Lietuva. O kalbininkė Elena Grinaveckienė jurbarkiškių šnektą laiko vakarų aukštaičių pratarmės dalimi. Tai praktiškai yra pereiginė šnekta tarp žemaičių dūnininkų ir veliuo-niškių, kuri vartojama Jurbarkų, Girdžių, Vertimų, Vadžgirio, Šim-kaičių kaimuose. Ji atskiria šiaurinę žemaitišką Eržvilko krašto dalį ir aukštaičių kalbinių savitumų ir kultūros turinčią Veliuonos, Seredžiaus seniūnijų teritorijas7.

Šiuo metu kultūros centrų reformos dėka rajonas jau prade-damas suvokti kaip trijų regionų sankirta. Tą iliustruoja ir 2014 m. išleistame leidinyje „Jurbarkas – turizmo kraštas“ įdėtas žemė-lapis, kuriame pateikiami visi 3 etnografiniai regionai. Vis dėlto ši informacija minimali ir, deja, regioninio rajono savitumo ne-atskleidžia. Todėl, pasinaudodamas kultūros centrų reforma ir 2015 m. numatytomis vykdyti programomis, rajonas galėtų dar labiau išryškinti savo savitumą respublikos ir Europos mastu.

NAUJI KULTŪROS CENTRAI IR JŲ VEIKLA

Prieš reformą Jurbarko rajono kultūros įstaigų administravimas išimtinai buvo sutelktas tik Jurbarko mieste. Čia veikė Jurbar-ko kultūros centras, dar turėdamas 18 skyrių, Jurbarko rajo-no savivaldybės viešoji biblioteka ir 25 filialai, Jurbarko krašto muziejus (2 padaliniai kaime, 1 mieste), kuriuos administravo Jurbarko rajono savivaldybės skyrius. Iš viso mieste veikė 4 įstaigos, iš jų vienas muziejaus padalinys. Kaime – 45 skyriai (filialai, padaliniai).

Jurbarko rajono savivaldybėje kultūros centrų veikla buvo pertvarkyta 2010 m. liepos 1 d. Jurbarko rajono savivaldybės tarybos sprendimu. Vietoj Jurbarko kultūros centrui priklausiusių 13 filialų susikūrė 4 naujos savarankiškos įstaigos: Eržvilko kul-tūros centras ir 3 jo filialai, Veliuonos kultūros centras ir 3 filialai, Mažosios Lietuvos Jurbarko karšto kultūros centras su 1 filialu ir Klausučių kultūros centras su 2 filialais8. Pastarasis kultūros centras nebuvo planuojamas reformos pradžioje, bet miestelio bendruomenė pareiškė norą turėti savarankišką kultūros įstaigą, todėl buvo priimtas politinis sprendimas, ir reformos plane atsi-

TRADICIJA IR DABARTIS

2 pav. Jurbarko rajono seniūnijų lokalizacija

85

rado dar viena kultūros įstaiga. Vietoj vieno centro mieste ir 18 filialų kaimiškose vietovėse atsirado 4 nauji centrai.

Jurbarko rajono kultūros skyriaus vadovybės nuomone, rajo-no kultūriniame gyvenime, ypač kaime, tuo metu buvo susidariusi kritinė padėtis, kurią būtinai reikėjo taisyti. Kai kuriuose kultūros įstaigų filialuose veikla buvo netgi fiktyvi, o viso Jurbarko rajono renginiai dažnai buvo vienodo pobūdžio. Be to, kultūros įstaigų veikloje menkai buvo atspindėtas ir etnografinis savitumas, regi-onų kultūros skirtumai. Problemų kėlė ir tai, kad kaimo kultūros įstaigose kultūrinį darbą dirbo daug šio išsilavinimo neturinčių darbuotojų, daugelis jų darbavosi keliose darbovietėse. Be to, kultūrinio darbo ir jo veiklos pagal projektus finansavimą trukdė ir ta aplinkybė, kad Kultūros rėmimo fondui nuo kiekvienos įs-taigos buvo galima teikti tik po vieną projektą. Atsižvelgiant į tai atrodė racionalu kaimo kultūrinę veiklą, iki tol sutelktą viename stambiame kultūros centre, kiek įmanoma išskaidyti. Po reformos rajono kultūros administravimas buvo paskirstytas po kaimišką rajono teritoriją, taip sutvirtinant ir sudarant geresnes galimybes socialinei-kultūrinei etnografinių regionų plėtrai.

Aukštai t i jos ter i tor i ja driekiasi Jurbarko rajono rytuose, užima bemaž pusę viso savivaldybės ploto ir yra didžiausia įstaigų skaičiumi. Iš viso čia šiandien veikia 27 įstaigos, iš jų 2 centrai ir 5 filialai, 3 skyriai, 2 krašto muziejaus padaliniai, 15 Jurbarko viešosios bibliotekos filialų. Po reformos Girdžiuo-se, Skirsnemunėje ir Žindaičiuose liko Jurbarko kultūros centro skyriai, kurie administruojami iš Jurbarko. Pastebėta, kad, per-skirsčius kultūros įstaigų veiklą, Aukštaitijos pavadinimas šio krašto kultūros įstaigų veikloje ir net žmonių kasdieniame gyve-nime kaip nebuvo, taip ir nėra vartojamas. Aukštaitiškoje dalyje gyvenantys rajono gyventojai aukštaičiais save įsivardinti ne-linkę. Todėl reikia tikėtis, kad po 2010 m. reformos šioje dalyje savarankiškai veikiančios kultūros įstaigos vis labiau prisidės ir prie gyventojų aukštaitiško tapatumo įtvirtinimo.

Šioje etnografinėje rajono dalyje veikia Veliuonos ir Klau-sučių kultūros centrai. Veliuonos kultūros centras įsikūręs Ve-liuonos miestelyje. Įstaigos filialai veikia Stakių, Baltraitiškės kaimiško tipo gyvenvietėse ir Raudonės mietelyje. Pastarasis garsėjo legendiniu Gedimino ąžuolu (jau sunykusiu), pilimi (da-bar čia įsikūrusi pagrindinė mokykla), kurioje kiekvieną pavasa-rį viešoji įstaiga „Panemunių žiedai“ organizuoja dvaro kultūrą perteikiančią tokio pat pavadinimo šventę. Šventėje taip pat dalyvauja ir Veliuonos kultūros centro meno kolektyvai. Apžvel-giant Veliuonos kultūros centro kolektyvų repertuarą ir dėvimus drabužius, ryškėja dvi veiklos kryptys. Pirmoji – orientuota į kai-miškos kultūros pristatymą. Ją labiausiai plėtoja liaudiškų šokių kolektyvas „Veliuonietis“, atliekantis įprastus visoje Lietuvoje šokius, nors ir dėvi sąlyginai aukštaitiškus rūbus (3 pav.). Liau-dies muzikavimo tradicijas puoselėja Raudonės kapela ir „Ve-liuoniečio“ vokalinė grupė, tačiau šių dviejų kolektyvų drabužiai aukštaitiško regiono tradicijų, deja, neatspindi.

Veliuonos kultūros centras savo bendruose renginiuose puo-selėja vietines tradicijas. Iš tokių renginių paminėtina Sekminių šventė Pupkaimio kaime. Nuo 1999 m. vykstantis suaugusiųjų šokių festivalis „Veliuonos kadrilis“, kurį 2014 m. vainikavo tradi-cinio ir modernaus folkloro kolektyvų pasirodymas. Vis plačiau renginiuose skamba atgaivintos Antano ir Jono Juškų Veliuonos apylinkėse surinktos dainos.

Antroji Veliuonos kultūros centro veiklos kryptis siejama su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos ir kultūros paveldu. Veliuonoje susikūręs istorinio šokio kolektyvas dėvi viduramžių stilizuotus rūbus. Veliuoniečiai yra paruošę netgi animacinę stilizuotą LDK laikų programą. Tarp svarbiausių tokių istorinio paveldo gaivinimo švenčių minėtina Senosios kultūros šventė, vykstanti kasmet Vytauto karūnavimo dieną. Dauguma Veliuonos renginių siejasi su istoriniu paveldu – šventės dažniausiais pra-dedamos prie Vytauto Didžiojo paminklo, o vėliau persikelia ant Ramybės piliakalnio. Veliuonos kultūros centras plėtoja ir šiuolai-kinę kultūrą. Centre taip pat veikia vokalinė instrumentinė studija, sportinių šokių studija, jaunimo muzikos grupė, lėlių ir suaugu-siųjų dramos teatrai, vaikų dramos būrelis.

Kita nauja įstaiga aukštaitiškoje teritorijoje – Klausučių kul-tūros centras. Jis įsikūręs 1962 m. statytoje tuometinio Mičiu-rino tarybinio sodininkystės ūkio gyvenvietėje. Šios įstaigos 2 filialai veikia Juodaičių kaime ir savo istorija garsiame Se-redžiaus miestelyje. Klausučių kultūros centre 2013–2014 m. kolektyvai atliko modernią programą, nes čia veikė šiuolaiki-nių šokių, gitaros būreliai, vokaliniai ansambliai. Teatro spek-takliuose daugiausiai vaizduojamas XX a. 7–8 deš. (4 pav.). Kultūros centrui priklausantis etnografinis ansamblis ir vaikų folkloro grupės savo repertuare perteikia bendrosios, mišrio-sios aukštaitiškos ir žemaitiškos kaimo kultūros fragmentus. Aukštaitiškos regiono kultūros neatspindi ir minėtų kolektyvų apranga. Klausučiuose dažnai vyksta komerciniai koncertai, į kuriuos atvyksta populiarūs šalies atlikėjai ir kolektyvai. Tarp populiariausių šio centro renginių – Vasaros palydos, Kalėdinis kaukių balius – karnavalas. Modernūs ir populiarūs renginiai leidžia pastebėti, kad buvusios tarybinio ūkio gyvenvietės, ku-rioje nuo sovietmečio puoselėta bendroji tautos ir pramoginė kultūra, aplinka tebėra išlikusi. Seredžiaus ir Juodaičių skyriai,

TRADICIJA IR DABARTIS

3 pav. Veliuonos kadrilis ant Ramybės piliakalnio. Atlieka „Veliuoniečio“ liaudies šokių kolektyvas. 2014. A.Griškaus nuotrauka

86

organizuodami renginius, orientuojasi į vietines kaimiškas tra-dicijas, renka medžiagą apie savo krašto žmones.

Jurbarko rajono aukštaitiškoje teritorijoje veikia ir 3 Jurbarko kultūros centro skyriai, administruojami iš Jurbarko. Jie įsikūrę Girdžiuose, Skirsnemunėje ir Žindaičiuose. Renginiai aukštaitiš-kos kultūros neatspindi. Vyksta šių miestelių šventės, pavyzdžiui, 2013 m. surengtas Skirsnemunės jubiliejaus renginys ir šv. Onos atlaidai Girdžiuose, Bulvės šventė Pavidaujyje.

Jurbarko rajono bibliotekos filialų veikloje puoselėjama ben-droji kultūra minint iš šio krašto kilusius žymius žmones ir pri-simenant vietines tradicijas. Veliuonos krašto istorijos muziejus daug dėmesio skiria Veliuonos krašto istorijai, Klangiuose įreng-ta P. Cvirkos memorialinė sodyba.

Žemait iškoj i ter i tor i ja – šiaurinė Jurbarko rajono dalis, į kurią įeina Eržvilko ir Vadžgirio mieteliai bei Kartupių kaimas. Eržvilko kraštas daugelio jurbarkiečių pagrįstai laikomas že-maitišku dėl skirtingos gyventojų tarmės. Beje, įdomu paste-bėti, kad Lietuvos istorijos instituto etnologų leidinyje „Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai“ (2012) Že-maitijai priskiriamas tik Vadžgirys, o apie Eržvilką ir Kartupius žinių nėra. Regioniniu požiūriu daugiau žemaitiška laikytina Eržvilko seniūnija. Todėl nenuostabu, kad, nenusistovėjus regi-oninei apibrėžčiai, nesusitarus dėl sąlyginių ribų, atsiranda ne-mažai problemų pristatant ir gaivinant etnografinių regionų kul-tūrą rajone. Po reformos nuo 2010 m. vietinę kultūrą kaip sava-rankiška įstaiga pristato Eržvilko kultūros centras (5 pav.), kurio 3 skyriai įsikūrę Vadžgirio ir Šimkaičių miesteliuose ir Kartupių kaime. Eržvilką ir žemaičių kultūrą XX a. antroje pusėje garsino „Eržvilko bandonininkai“, kurių grojimo tradicijų išsaugojimas ir perdavimas yra vienas iš kultūros centro tikslų. Analizuojant čia veikiančių ir kitų kolektyvų repertuarą, dėvimus koncerti-nius drabužius, taip pat ir centro renginius, pastebėtina, kad kultūros centras ir jo filialai daugiausiai puoselėja kaimiškas tradicijas. Jas gaivina žinomi kolektyvai: „Eržvilko bandonijos“ (5 pav.), vaikų folkloro ansambliai „Šebukai“ (Vadžgirys), „Šal-tuonėlė“ (Eržvilkas), folkroko grupė „Kreizas“ (Vadžgirys). Be

kaimiškų tradicijų, pristatoma ir katalikiška etninė muzika. Va-džgiryje veikia ir sakralinės muzikos ansamblis. Eržvilke vyksta visų jurbarkiečių mėgstama šventė Škapliernos atlaidai.

Eržvilko kultūros centras ir jo visi filialai vis dažniau gaivina žemaičių kaimišką kultūrą. „Eržvilko bandonijų“ muzikantai dėvi žemaitiškus rūbus, puoselėja vietinę muzikavimo tradiciją, „Še-bukų“ pavadinimas paimtas iš vietinės tarmės. Eržvilke 2013 m. surengtame liaudiškos muzikos festivalyje „Antanų polka“ žiū-rovams buvo pristatytas žemaitiškas tautinis kostiumas, o rug-pjūčio 30 d. Jurbarke vykusioje Miestelėnų šventėje virš Eržvilko seniūnijos palapinės buvo iškabinta Žemaitijos vėliava. Kad tai kitoks regionas, atskleidžia publikacija 2014 m. Jurbarko rajono laikraštyje „Šviesa“ apie Eržvilko seniūniją „Vartai į kalvotąją Že-maitiją – Eržvilko apylinkių kaimai“ .

Šalia kultūros centrų žemaitiškame regione veikia ir 8 Jurbar-ko rajono bibliotekos filialai, puoselėjantys bendrąją lietuvišką kultūrą, žymių žmonių atminimą, vietines tradicijas.

Mažoj i L ietuva – tai vakarinės Jurbarko savivaldybės Sma-lininkų ir Viešvilės seniūnijos. Ši teritorija nuo 1422 m. iki 1923 m. priklausė Rytų Prūsijai, tačiau gyventojų daugumą sudarė lietu-viškai kalbantys lietuvininkai. Smalininkai ir Viešvilė – istoriniai Mažosios Lietuvos miesteliai, išsaugoję nuo kitų Lietuvos regi-onų ryškiai besiskiriančią prūsišką architektūrą. Regionas prie Lietuvos Respublikos prijungtas tik 1923 m., tačiau gyventojų sudėtis po 1945 m. pakito, nes bemaž visi senieji gyventojai, Reicho piliečiai, pasitraukė į Vokietiją, buvo ištremti į Sibirą arba žuvo karo metu. Čia atsikėlė nauji, kitų Lietuvos vietovių gyvento-jai. Jie stengiasi puoselėti ir perimti vietines tradicijas, todėl Ma-žosios Lietuvos kultūra ir jos gaivinimas yra ne tik čia veikiančio kultūros centro, bet ir vietos gyventojų bendras rūpestis.

Nuo 2010 m. veikia Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultū-ros centras. Nors pagrindinė būstinė įsikūrusi Viešvilėje, o filialas Smalininkuose, įstaigos kultūros vizijoje laikomasi nuostatos, kad tai lygiaverčiai kultūriniai objektai, reprezentuojantys vietines ir regionines tradicijas. Ši įstaiga savo veikloje naudoja kraštui bū-dingą simboliką, istorijos duomenis, taip pat siekia perteikti Ma-

TRADICIJA IR DABARTIS

5 pav. Eržvilko bandonijos muzikantai po jubiliejinio koncerto. Eržvilkas. 2013. Nuotrauka iš Eržvilko kultūros centro archyvo

4 pav. Vaidina Klausučių kultūros centro teatro aktoriai. 2012. Nuotrauka iš Klausučių kultūros centro archyvo

87

žosios Lietuvos regiono kultūrą moderniai, o savo misija laiko čia gyvenančių žmonių regioninio tapatumo suvokimą ir jo stiprinimą.

Aptariant kolektyvų repertuarą, aprangą ir renginius, galima pastebėti, kad didelis dėmesys skiriamas šio regiono istorijai ir kultūrinio paveldo gaivinimui. Kultūros centras kasmet mini 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akto pasirašymą ir 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos sukilimą. Šiam įvykiui paminėti 2013 m. buvo skirtas renginių ciklas, kurį vainikavo birželio 1 d. vykusi šventė „Lietuvninkais mes esam gimę...“. Per šventes greta mūsų ša-lies valstybinės, visuomet iškeliama ir Mažosios Lietuvos vėliava (6 pav.). Tautinių šokių kolektyvas „Skalva“ šiai šventei netgi pa-sisiuvo Mažosios Lietuvos rūbus, o kultūros centras įsigijo Klai-pėdos sukilėlių uniformas su raiščiais.

Kultūros centras siekia plėtoti ir vietinę, ir atsikėlusių gy-ventojų kasdienybės kultūrą. Rengiama turistinė-edukacinė animacija apie knygnešius „Pasienis“, nuo 2014 m. vyksta Žvejų ir medžiotojų šventė Smalininkuose. Reprezentuojant šį kraštą, nevengiama pristatyti ir iki tol vyravusios vokiškos kul-tūros. Renginiuose perteikiami ne tik „lietuvininkų“ kaimo, bet ir „vokiečių“ miesto kultūros elementai, o minėto šokių kolekty-vo „Skalva“ vyriški švarkai pasiūti pagal šiame krašte buvusių vokiečių administracijos pareigūnų rūbų pavyzdžius. Plėtojama ne tik Mažosios Lietuvos regiono, bet ir bendroji lietuvių etni-nė kultūra. Kapela „Smalinė“, pavyzdžiui, vilki įvairių Lietuvos kraštų kaimiškas sermėgas, atlieka įvairių regionų liaudies dai-nas. Populiarios ir kaimo bendruomenės šventės – Užgavėnės ir Joninės Viešvilėje, susiformavusios sovietiniu laikotarpiu švęstų Žiemos šventės ir Jaunimo dienų pagrindu.

Greta kultūros centro Mažosios Lietuvos regione dar veikia ir 2 Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialai ir VšĮ Smalininkų senovinės technikos muziejus. Smalininkų biblio-teka – Jurbarko bibliotekos filialas – kaupia medžiagą ir apie Ma-žosios Lietuvos regioną, ir apie miestelį.

Jurbarko miestas. Lyginant kaimišką ir miestietišką kultūrą ir analizuojant regioninius savitumus, svarbi ir Jurbarko miesto kultūros įstaigų veikla. Šiuo metu čia susitelkusios 4 pagrindinės

įstaigos: Jurbarko kultūros centras, Jurbarko rajono savivaldy-bės viešoji biblioteka, Jurbarko krašto muziejus ir jo padalinys – Vinco Grybo memorialinis muziejus.

Jurbarkas nuo seno buvo vienas iš pagrindinių lietuvių kovų su kryžiuočiais centrų. Mieste stūkso Bišpilio piliakalnis, ant ku-rio stovėjo lietuvių pilis. Prie Nemuno, ant Bišpiliukų (Kalnėnų) piliakalnio, kryžiuočiai buvo pastatę Georgenburgo pilį. Miesto istorija susijusi su nuo 1845 m. Jurbarką valdžiusiais kunigaikš-čiais Vasilčikovais. Čia veikė carinės Rusijos imperijos muitinė. Jurbarko mieste iki 1940 m. 80 proc. gyventojų sudarė žydai. Po Antrojo pasaulinio karo miestą apgyvendino daugiausia iš aplinkinių kaimų atsikėlę gyventojai.

Jurbarko kultūros centras organizuoja pagrindinius miesto renginius, dažnai vyksta profesionalių atlikėjų pasirodymai. Cen-tre veikia tautinių šokių, folkloro kolektyvai, teatrai. Kolektyvai dėvi žemaitiškus, aukštaitiškus, suvalkietiškus, miestietiškus ir šiuolai-kinius rūbus. Atspindima visų Lietuvos regionų ir miestietiška kul-tūra. Kultūros centras organizuoja kalendorines šventes – Užga-vėnes, Trijų Karalių šventę, rengiamos miesto jubiliejaus šventės, Lietuvos kolektyvų koncertai. Vyksta ir festivaliai: tautinių šokių, teatro, vokalinių ansamblių, orkestrų ir folkloro šventės.

Jurbarko krašto nauja muziejaus ekspozicija mena LDK laikus, čia galima išsinuomoti XIX a. dvariškių rūbų, muziejuje veikia rusų kunigaikščių Vasilčikovų buities daiktų ir jų giminių fotografijų paroda. 2013 m. rudenį ir 2014 m. vasarą vyko miesto šventės (pastaroji – Jurbarko 755 metų jubiliejaus proga), įvar-dijamos kaip dvaro šventės. Jose dalyvavo visos rajono kultūros įstaigos. Po miestą ir šventę vaikščiojo kunigaikštis Vasilčikovas su šeima ir t. t. (7 pav.). Nors tai pirmieji žingsniai, dar nesukūrę naujos tradicijos, vis dėlto po truputį prisimenama ir į miesto isto-riją įpinama dvaro ir miesto kultūra.

Buvusioje pravoslavų Jurbarko cerkvėje vyksta įvairios paro-dos, koncertai, muziejus siekia puoselėti ir žydų kultūrą. Sugiha-ros fondas už žydų kultūros puoselėjimą 2012 m. dvi muziejaus darbuotojas nominavo Metų tolerancijos apdovanojimui gauti. Šio muziejaus padalinyje – Vinco Grybo memorialiniame muzie-

TRADICIJA IR DABARTIS

6 pav. Minint Klaipėdos sukilimo 90 metų jubiliejų keliama Mažosios Lietuvos vėliava prie Jurbarko r. savivaldybės. 2013. Algimanto Petraičio nuotrauka

88

juje – įžymaus skulptoriaus darbai ir gyvenimo istorija. Čia veikia moterų dailės studija, vyksta šiuolaikinio profesionalaus meno ir modernios kultūros renginiai.

Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka didelį dėmesį skiria rajono literatams. Rengiami įvairūs susitikimai, jubiliejai, ra-šytojų ir poetų leidinių ekspozicijos. Bibliotekos veikla pagerėjo 2013 m. šiai įstaigai persikėlus į naujas patalpas.

REFORMA KULTŪROS PROBLEMŲ KONTEKSTE: BŪTI AR NEBŪTI REGIONINEI KULTŪRAI RAJONE?

Apie kultūrą kalbama ir rašoma kaip apie labai svarbią sritį, for-muojančią mūsų šalies įvaizdį ir auklėjančią jaunąją kartą. Viešo-joje erdvėje apie tai kalbama itin dažnai. Jurbarko rajonas – ne išimtis. Renginių metu apie kultūrą su pagarba mėgsta kalbėti politikai. Pastebėta, kad ir rajono laikraščiai taip pat daug dėme-sio skiria šiai sričiai. Pristatomi įvairūs renginiai, kultūrinė aplinka, kultūros žmonės. Rajono laikraštis „Šviesa“ keletą metų inicija-vo ir kartu su savivaldybe vykdė Metų kultūros žmogaus rinki-mus. Kitas laikraštis „Mūsų laikas“ ypatingą dėmesį skiria krašto istorijai, kultūrai. Balticum Jurbarko televizija – dažnas renginių svečias, nušviečiantis rajono kultūros aktualijas. Jurbarkiškio in-ternetinė svetainė suteikia galimybes patiems pristatyti ir viešinti informaciją. Socialiniai tinklapiai – puiki priemonė kultūros įstaigų veiklai pristatyti, organizuojamų švenčių reklamai. Pastebėta, kad šventėje sudalyvavę žmonės mielai ieško savęs nuotraukose, no-riai prisimena praėjusį renginį, šią informaciją platina tarp draugų internete. Informacijos apie kultūrą pateikimas išvardintose prie-monėse savo kiekiu nenusileidžia įvairiomis rajono problemomis, politikų sprendimams, skandalams. Todėl, žinant materialinę kul-tūros situaciją, tai atrodo kaip paradoksas.

Kultūrinė veikla visuomet buvo kaimo žmonių bendravimo, tradicijų, papročių ir gyvensenos pamatas. Rūsčiausiais cariz-

mo priespaudos laikais kaimas tapo pasipriešinimo nutautini-mui, etninio ir kultūrinio tapatumo tvirtinimo židiniu. Iš spaudos, draudimo metais rengtų slaptų lietuviškų vakarų išaugo ne tik Dainų šventės, folkloro gaivinimo judėjimas, kitos etninės kultū-ros plėtros formos, bet ir kaimo kultūros įstaigos. Jų skaičius jau artimas aukštos kultūros Vakarų šalių kultūros įstaigų skaičiui, tačiau kultūrinės veiklos organizavimas ir jos valdymas, deja, dar artimas buvusiam sovietiniam komandiniam modeliui. Šiuo metu jaučiamas sumenkęs požiūris ir į kultūros darbuotojus.

Jurbarko rajone 2/3 (apie 31 000) gyvena kaimiškose vietovė-se ir tik 1/3 (apie 11 000) Jurbarko mieste. Būtina atkreipti dėme-sį, kad ir pats miestas savo mentalitetu yra artimas kaimiškam. Daugelis vyresnios kartos miestelėnų kilę iš kaimiškų vietovių, dažnas turi daržą ir sodą, pasitaiko ir turinčių gyvulių. Nema-žos dalies jaunimo seneliai dar tebegyvena kaimiškose vietovės. Šiek tiek prasigyvenę mieto gyventojai statosi namus priemies-tyje, kur dažname sklype galima rasti šiltnamį ar daržą. Miestie-tiško rajono nedaro Smalininkai, nors ir turintys miesto statusą. Šiuo metu tai tik apie tūkstantį gyventojų turintis miestelis. Kaip ir daugelyje mažesnių rajonų centrų, pagrindinės kultūrinės įstai-gos yra biudžetinės, skirtingai nuo didmiesčių, komercine veikla užsiimančių kultūros objektų yra vienetai. Seniūnijose susibūrę bendruomenių centrai vaidina nemenką vaidmenį kaimiškos vie-tovės gyvenime ir yra artimesni senajai kaimo bendruomenei, turėjusiai didelę įtaką tradicijoms, papročiams ir pilietiškumui formuoti. Jų veiklos pobūdis yra kitoks nei miestuose susikūrusių bendruomenių. Galima teigti, kad kultūros įstaigos jau daugelį metų yra neatsiejama kaimo gyvensenos dalis, turinti didelę įta-ką vietovės išlikimui. Todėl Jurbarko kultūros centrų reforma yra itin reikšminga kaimiškos socialinės-kultūrinės plėtros klausimu.

DABARTINĖS PROBLEMOS

Kultūros srityje problemų Lietuvoje yra nemažai. Miestuose ir kaimuose veikia šimtai mėgėjų meno kolektyvų, per metus su-organizuojama tūkstančiai įvairiausių renginių, Dainų šventės įtrauktos į UNESCO nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą, bet kultūros darbuotojai gauna menkus atlyginimus, materialinė bazė, ypač kaimo kultūros įstaigų, skurdi, trūksta jaunų speci-alistų. 2013 m. LR kultūros ministerijos duomenimis, periferijos kultūros centrų darbuotojų amžiaus vidurkis yra 53 metai, biblio-tekų darbuotojų – 49,3 metai.

Kultūros vadybos srityje pasigendama modernaus požiūrio į etninės kultūros gaivinimą ir jos reprezentaciją. Vyrauja požiūris, kad etninė kultūra – dar vis ta pati XIX a. pab. ir XX a. pr. kai-miškoji kultūra, nors dabartiniame visuomenės gyvenime etninės kultūros raiška aprėpia daugelį sričių. Taip pat akivaizdu, kad į etninės kultūros sąvoką beveik neįeina ne lietuvių, o ir kitų etninių grupių, gyvenančių Lietuvoje keletą šimtmečių, kultūra.

Nors kultūrinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir teisės aktų apstu, tačiau vieningo šios veiklos modelio Lietuvos kaime, pra-ėjus jau bemaž 23 metams po nepriklausomybės atkūrimo, nėra. O šitoks modelis, kaip rodo dabartinė kaimo kultūros įstaigų pa-dėtis, būtinas. Jis palengvintų ne tik kultūros įstaigų darbo orga-nizavimą, bet ir pačių įstaigų veiklą ir prisidėtų prie kaimo plėtros bei tolesnės raidos.

Išvardintos bendro pobūdžio problemos būdingos ir Jur-barkui. Žinant vietos specifiką, rajone dažnai pasigendama

TRADICIJA IR DABARTIS

7 pav. Miestelėnų šventė. Grafas Ilarionas Vasilčikovas su šeima ir aukle. 2013. Sauliaus Šmuilaičio nuotrauka

89

komunikavimo tarp kultūros, švietimo, sporto ir turizmo or-ganizacijų, verslo, įvairių asociacijų. Egzistuoja stereotipinis požiūris, kad kultūros srityje gali dirbti bet kokio išsilavinimo žmonės, kad kultūrą išmano visi. Todėl kai kurie, nors ir gau-siai finansuojami ir žiūrovų lankomi, renginiai neturi savitumo, dirbtinai palaikomas tradicijos kūrimas. Administracinis su-skirstymas neatitinka regioninio. Tai sudaro nemenkų proble-mų vieningai rajono plėtrai ir jos stiprumui. Palyginti su kitais rajonais, privačiomis kultūrinėmis ar šou biznio organizaci-jomis, bloga materialinė, informacinė bazė, nekonkurencingi žmogiškieji resursai. Šiuo metu menkai turizmo sektoriuje iš-naudojamas rajono regioninis savitumas. Tą patį galima pa-sakyti ir apie kultūros sektorių. Reprezentuojant rajoną, mažai pristatoma Mažosios Lietuvos, Žemaitijos ir Aukštaitijos kultū-ra kaip iš atskirų dalių sudarytas savitas junginys.

Rajono socialinės problemos atsiliepia ir kultūros centrų vei-klų kokybei ir galimybėms. Gyventojų senėjimas, jaunimo mi-gracija lemia, kad uždaromos mokyklos, menkėja finansavimas, nepakankamai atnaujinami žmoniškieji resursai. Nors rajonas ir gražėja bendromis rajono administracijos, kultūros įstaigų, ben-druomenių, gyventojų, verslininkų, ypač seniūnijų darbuotojų ir seniūnų pastangomis, vis dėlto bendri rezultatai nenuteikia op-timistiškai. Reikalingas kompleksinis požiūris. Ekonomines savi-valdybės problemas didina ir dažnas finansavimo mažinimas, skaudžiai atsiliepiantis kultūros sričiai.

Autoriaus nuomone, toliau išvardinti faktai galėtų būti atramos taškas formuojant rajono socialinį gyvenimą, pritraukiant inves-ticijas, kuriant naujas darbo vietas, siekiant rajone apgyvendinti jaunas šeimas, naujus specialistus.

Šiuo metu renovuotas Vinco Grybo muziejus ir jo aplinka tampa savita ir itin patrauklia erdve ne tik jurbarkiečiams, bet ir turistams. Renovuotas Jurbarko krašto muziejus šiauriniame Vasilčikovų dvaro fligelyje ir puiki parodų ir koncertų salė bu-vusioje dvaro cerkvėje. Verslo ir turizmo informavimo centras pietiniame Vasilčikovų rezidencijos fligelyje. Visas šias įstaigas ir statinius supa sutvarkytas parkas, kuris dažnai tampa pui-kia vieta Jurbarko miesto šventėms. Ypač reikšmingas įvykis – 2013 m. Jurbarko Viešosios bibliotekos įrengimas naujame pastate, itin suaktyvinęs gyventojų kultūrinę veiklą ir atvėręs dar vieną miesto rekreacinę zoną.

Remontuojami Eržvilko, Vadžgirio, Veliuonos, kultūros centrai. Sutvarkyta Jurbarko kultūros centro išorė, Klausučių kultūros centro pastato stogas, įrengtos Šimkaičių bendruomenės, Gir-džių kultūros namų patalpos. Atliekami paveldosaugos tyrimai Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Smalininkų pastate. Tvarkomas Seredžiaus daugiafunkcis centras. Reikš-mingas įvykis ir Panemunės pilyje įsikūrusi Dailės akademija, praturtinanti rajono gyvenimą akademine dvasia. Svarbu pami-nėti, kad rajone kultūrinėje veikloje dalyvauja ir kitokio pobūdžio įstaigos: Viešoji įstaiga „Panemunių žiedai“, jaunimo centras – klubas „Geras“, asociacija „Smalininkų gaspadinės“ ir t.t. Tai kul-tūros centrų partneriai, kurie tampa ir konkurentais, verčiančiais ieškoti naujų sprendimų ir tobulėti.

Susikūrus naujiems centrams, iš kultūros darbuotojų pa-rengtų projektų nupirkta įgarsinimo ir vaizdo aparatūra Mažo-sios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre, Veliuonos kultū-ros centre, Eržvilko kultūros centre. Reikšmingas ir nuolatinis

TRADICIJA IR DABARTIS

rajono seniūnijų lenktyniavimas, kas gražiau sutvarkys aplinką, padarys puikesnį renginį, parašys geresnį projektą. Toks po-žiūris formuoja ir palaiko kaimiškose vietovėse įsikūrusias kul-tūros įstaigas. Galima teigti, kad nemaža dalimi tai susiję su tinkamai pasirinkta rajono kultūros strategija, kuri vykdoma nuo nepriklausomybės atkūrimo, su aktyviomis bendruomenėmis, seniūnijomis, naujais kultūros centrais, kad ir menkais resursais formuojančiais rajono veidą.

Ypač geras ženklas – 2014 m. vyriausybės potvarkiais keliami atlyginimai kultūros darbuotojams. Nors pastarieji dažnai pasi-šaipo, esą pridėjo kelis litus prie pašalpos. Geras ženklas ir vis dažnesnis kalbėjimas apie Žemaitijos, Aukštaitijos ir Mažosios Lietuvos kultūrą rajone.

Dažniausiai įvardinami reformos minusai – padidėjęs įstaigų finansavimas, sudėtingesnė finansinė apskaita. Bet būtina neuž-miršti, kad kultūros sektorius ekonominę naudą duoda ne iš karto. Teigiami dalykai – regioninė kultūra, kultūrinis seniūnijų savaran-kiškumas, galimybė aukštesniu lygiu (tai leidžia oficialus direkto-riaus statusas) pateikti naujas idėjas, tolygiai sutvarkyta kultūros centrų ir kitų kultūros įstaigų sistema sustiprina administravimo galimybes kaime. Svarbus ir politinis akcentas, suteikiantis de-mokratiškesnę politinių diskusijų galimybę, žinant, kad renginiai tampa viena iš svarbiausių platformų įvairių partijų reklamai.

Ilgalaikiame Jurbarko rajono savivaldybės 2016–2026 m. strateginiame plėtros plane, parengtame 2014 m., rašoma: Nuo 2010 m. Jurbarko rajone veikia 5 kultūros centrai: Jur-barko, Eržvilko, Klausučių, Veliuonos ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto (iki kultūros centrų pertvarkos 2010 m. rajone veikė vienas Jurbarko kultūros centras su filialais). Kultūros centrų reforma davė teigiamų rezultatų – sumažėjęs tinklas ir sumažinti etatai leidžia savivaldybei eikvoti mažiau lėšų ir kartu nedaro neigiamos įtakos kultūros centrų veiklos kokybei. Viena iš priežasčių pertvarkai įgyvendinti buvo siekis kultūros finansavimo programoms pateikti kuo daugiau projektų9. Kie-kvienais metais vykstančios kultūrų centrų ataskaitos rajono tarybai nesukėlė papildomų klausimų suprantant, kad šios veiklos vyksta teisingai, jos siejasi su teigiamais rajono poky-čiais ir daugeliu aukščiau išvardytų faktų.

APIBENDRINIMAS

Jurbarko rajono savivaldybės 2010 m. regioniniu principu įvyk-dyta kultūros įstaigų reforma sudarė galimybę ne tik geriau gai-vinti ir plėtoti šios savivaldybės etnografinių sričių tradicijas, bet ir kultūros įstaigoms suteikė savarankiškumą, pagerinusį ir kul-tūrinę veiklą.

Trijuose etnografiniuose regionuose išsidėsčiusios Jurbarko rajono savivaldybės kultūrinės veiklos organizavimo modelis gali būti tinkamas ir kitoms, aprėpiančioms daugiau nei vieną etno-grafinį regioną Lietuvos savivaldybėms.

Per ketverius gyvavimo metus kultūros centrai formavo savo ir regiono savitumus. Pastebėta, kad Veliuonos kultūros centras pristato vietos kaimišką kultūrą ir nemažą dėmesį skiria Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpiui. Sąlyginai (per kostiumą) reprezentuojama aukštaitiška kultūra.

Klausučių kultūros centro filialuose Juodaičiuse, Seredžiuje pristatoma vietos kaimiška kultūra. Klausučiuose švenčiamos bendrakultūrinės šventės.

90

Eržvilko kultūros centras nemažą dėmesį skiria kaimiškos kul-tūros gaivinimui, vietos tradicijų puoselėjimui ir vis dažniau save pristato kaip Žemaitijos sudedamąją dalį.

Mažosios Lietuvos kultūros centras prioritetine veiklos sritimi laiko Mažosios Lietuvos kultūros reprezentavimą. Vietos gyven-tojų regioninio tapatumo suvokimo formavimą.

Jurbarko miesto kultūros centras nemažai dėmesio skiria lie-tuviškos kaimiškos kultūros gaivinimui, jame gausu ir modernių renginių, veiklų.

Vis dažniau šiuolaikinių formų įgauna ir tradiciniai kalendori-niai papročiai. Jurbarko miesto įvairialypę žydišką, rusišką, dva-ro kultūrą pristato muziejus, verslo ir turizmo centras.

Nors bibliotekos taip pat dalyvauja reprezentuojant krašto ir šalies kultūrą (dažniausiai per savo literatūrinę specifiką), vis dėlto išryškinančių regioninę kultūrą veiklų norėtųsi daugiau. Galbūt 2015-aisiais, Regionų metais, ir šios įstaigos įsilies į regi-oninės kultūros puoselėjimo darbus rajone.

VIZIJOS, GALIMYBĖS, SIŪLYMAI:

Pasaulyje nemažai pavyzdžių, kai šalys, turinčios skirtingus regi-onus, kurių piliečiai kalba skirtingomis kalbomis, sukuria stiprias ekonomikas (pvz., Belgija, Šveicarija).

Akcentuojant istorinį ir kultūrinį regionų palikimą, būtina su-kurti kultūrinį rajono veidą.

Regioniškumo principus išnaudoti turizmo, socialiniame ir kul-tūriniame gyvenime.

Bendradarbiaujant su turizmo sektoriumi plėsti turizmo verslą, tai paskatintų investicijas į regioną ir jaunų gyventojų pasilikimą regione, kultūros sektoriaus modernizavimą.

Vietos bendruomenių regioninio tapatumo stiprinimas pri-trauktų finansavimą, sutvirtintų socialinius-kultūrinius įgūdžius.

Jurbarko savivaldybę pristatyti kaip Mažosios Lietuvos, Že-maitijos ir Aukštaitijos kultūrą reprezentuojantį ir apimantį šias tris teritorijas rajoną. Jurbarko miestą laikyti miestietiškos kultūros židiniu. Į šių ribų braižymą įtraukti visas kultūros organizacijas, turizmo įstaigas, verslo vienetus.

Keletas minčių pabaigai . Etnologė dr. Vida Savoniakai-tė, tyrinėdama lietuvišką Lenkijos Suvalkų ir Seinų kraštą, rašo: Ypatingu fenomenu išlieka lietuviško centro vaidmuo: jei cen-tras išnyksta, tai per 20–30 metų žmonės nutautėja10. Tai pasa-kytina apie kultūros įstaigas ir mokyklas. Jas uždarius regresas būna akivaizdus. Sugrąžinti žmones gyventi ir atkurti infrastruk-tūrą yra labai sunku.

Lietuvos pilietinių organizacijų forumas rezoliucijoje „Dėl vals-tybės regioninės politikos“ pabrėžia: Plėtojantis globalizacijai, be materialinio vartojimo, inspiruojamai unifikacijai stiprūs regionai nacionalinėse valstybėse darosi ne tik būtina jų ateities garantija, bet ir pasipriešinimo nacionalinei dezintegracijai sąlyga11.

N u o r o d o s

1 „Jurbarko kultūros centro reorganizavimo sąlygų aprašas. Jurbarko rajo-no savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T2-124 patvirtintas „Jurbarko kultūros centro reorganizavimo sąlygų aprašas“.

2 LR Kultūros centrų įstatymas. Valstybės žinios, 2004-08-03, Nr. 120-4435.

3 LR Etninės kulūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=370909) (žiūrėta 2014.08.20).

4 Alenskaitė A., Apanavičius R., Griškus A. Kaimo kultūrinės veiklos mo-deliavimo principai. Kaimo kultūrinės veiklos modeliavimo principai. Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje, 2013 m. Nr. 2 (13) p. 7–26.

5 Apanavičius R. Regionų apibrėžimas Lietuvoje etnomuzikologijos duo-menimis, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 14, 2012, p. 16–28.

6 http://www.jurbarkas.lt/ (toliau žr. Apie savivaldybę)(žiūrėta 2014.08.21)7 Grinaveckienė E. Jurbarkiškių šnekta, Jurbarkas. Istorijos puslapiai, Vilnius: paradai, 1996, p. 88–98.

8 Dokumentuose padaliniai įvardinami kaip skyriai, nors pagal veiklas tai filialai.

9 Jurbarko savivaldybės 2016–2026 metų strateginis planas 2013 m. p. 23. http://www.jurbarkas.lt (toliau /veikla/ planavimo dokumentai) (žiū-rėta 2014.08.21).

10 Savoniakaitė V. 2006, Lietuviškosios tapatybės ženklai: etnografinis tyrimas: Punske ir Seinuose, Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas: Aušra, 2006, p. 71.

11 Čaplikas V. Lietuvos ir Europos Sąjungos regioninė politika, Vilnius: atmintis, 2006, p. 143.

TRADITION AND THE PRESENT TIME

Arvydas Griškus

INTERSECTION OF THREE REGIONS: CULTURAL CENTRES OF JURBARKAS REGION AFTER THE REFORM OF 2010SummaryVarious administrative reforms led to that in Jurbarkas District Municipality area, lands of three ethnographic regions – Žemaitija (the Lowlands), Aukštaitija (the Highlands), and Lithuania Minor – intersect. This fact is very significant for economic, social, cultural and tourism development in Jurbarkas District. In the consumer society, in the processes of globalization and cultural migration, cultural centers become key players of regional cultural identity preservation and shaping. This article describes the 2010 reform of the cultural centers in the district. Then instead of Jurbarkas Cultural Center with its branches there were opened 4 new centers: of Veliuona, Klausučiai, Eržvilkas and Lithuania Minor Jurbarkas region. This article aims to find out whether (and how) regional culture is connected with Jurbarkas District cultural activities. The reform of the cultural centers is presented in the context of activities of other municipal budgetary institutions. Using the available information it is described its present, significance, and the possible visions of the future.

During the four years, the cultural centers of the region shaped their and the region’s originality. Veliuona Cultural Center presents local rural culture and pays great attention to the Grand Duchy of Lithuania period. It relatively (through regional costumes) represents lowland’s culture. In Klausučiai, intercultural festivals are celebrated. In Juodaičiai and Seredžius, local rural culture is presented. Eržvilkas Cultural Center pays great attention to rural culture revitalization fostering local traditions and increasingly presents itself as an integral part of Žemaitija. Lithuania Minor Cultural Center’s first priority is cultural representation of Lithuania Minor culture. Jurbarkas Cultural Center pays much attention to the Lithuanian rural cultural revitalization, including modern events activities. Increasingly, traditional calendar customs take on modern forms. The Museum and Business and tourism center present the diverse Jewish, Russian, and manor culture of the town. Although the libraries also take part in representing the culture of the region and country, however, there are not many activities highlighting the regional culture.

Arvydas Griškus, doktorantasMažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrasMuitinės g. 4, LT-74111, Jurbarkas

Kultūrų studijų ir etnologijos katedraVytauto Didžiojo universitetasK. Donelaičio g. 52, LT-44248,Kaunasarvydas.griskus@gmail.com

Gauta 2013 10 10Atiduota spausdinti 2013 10 30

TRADICIJA IR DABARTIS