U D K 860-3 Verstais:

Ma494 Juan Marse La muchacha de las bragas de oro, Premio Planeta, 1978

Virselio dailininkas

Saulim Bajorinas

© Juan Marse, 1978 © A l m a Naujokaitiene, vertimas

j lietuviij kalb^, 2009 I S B N 978-9955-34-222-9 © ..Versus aureus" leidykla, 2009

Senyvi tevai ne kazin kiek galejo pa-keisti jos ateitj, todel kaip jmanydami stengesi del praeities.

HENRY JAMES

1

Y r a dalyky, kuriuos reikia papasakoti anksciau, kol dar niekas nepradejo klausineti.

Luisas Forestas tol pliikesi su skirsniu, kol galiausiai liko juo patenkintas, deja, neturejo pasiem^s nei uzrasij knygeles, nei sratinuko. Tad patrauke papludimiu tolyn, knezindamas lazda kriaukles ir siek tiek slubciodamas paskui nenuoramq sunj, uostinejantj puvesius. { krant^ be paliovos ritosi ir duzo bangos, o j i j kvap^ gniauzian-cioje sietuvoje sukosi negyvi jury dumbliai ir paskutinis saulelydzio blyksnis.

Praej^s apleist^ ir apgriuvusi^ jOreivystes sanatorij^, jis atsidiire blyskioje kvartalo vaiduoklio mozaikoje, -taip atrode didele apmirusi statybviete.

Jo mintyse jiiros osimas susiliejo su paciu jkyriausiu skirsniu. Galy gale vis tiek lieka neaisku, pamane jis. V e l pajuto pamazu kylantj t^ nepaaiskinam^ jausm^, jau kuris laikas neapleidziantj nerim^ del savo gyvenimo, kad viskas aplink jj netikra ir laikina, o dar tas gyventojij susidome-jimas jo grjzimu atgaivino karcius praeities prisiminimus, apipintus gandais ir smeiztu. Jis jau ketvirt^ menesj pluke-

5

si su galutine autobiografijos versija, antruoju sesiij simtij puslapiq juodrasciu - ta nesibaigiancia virtine braukymij, vingiavimy ir taisymij - ir buvo nusiteik?s gyventi taip, kad niekas negalety nei jo pasiekti, nei plakti liezuviais: nepalaike jokiij rysiij su gyventojais, nepriiminejo sveciij ir laisky, tik kasdien sutemus iseidavo pasivaikscioti paju-r iu , lydimas savo suns ir biriy lyg smelis prisiminimy.

Toleliau uz dygiij kopi| razienij netoli kranto pastebe-jo jaunuolj su berete, kuris ruke issidrebfs ant aptriusu-sixi lagaminij, po galva pasikisfs pilk^ kuprin?. Priesaky blyskiaode mergina pamazu brido vis gilyn j jur^, plaukti neskubejo, o uzejusi ant smelio seklumos isnirdavo j pavir-siq. Nusisukusi ji papurte garbanotus kastoninius plaukus ir sustojo, jsisprendusi rankomis j klubus. Staiga nurimfs vanduo ramiai teliiiskavo aplink sniego baltumo pakin-klius. Atsigr^zusi j savo draugq, j i istiese rank^ j tolj: Ibisa.

Nenuleisdamas akii j nuo lazdos galo Forestas patrau­ke tolyn, bet kazkas, galbut klyksmas ar blankus pra-skrendancio paukscio seselis, - buvo tas sutemij metas, kai sunku aiskiai pasakyti, ar tam t ikr i dalykai matomi, ar girdimi, - vel priverte jj pazvelgti j merginos pus?, j medaus spalvos sparnus jai virs sedmenij, j auksaspalvj tr ikampj, dabar uzliet^ paskutines saulelydzio zaros.

Mazdaug po valandos, kai sugrjz^s namo atlapojo sti-klines duris j juros pus§, jis stabtelejo pamatfs t^ paci^ merging, k u r i pasivaiksciojimo taku ryztingu zingsniu artejo jo namy l ink, basa, vienoje rankoje nesina sanda-lais ir nediduke rasom^ja masinele, o kita tempe sunky, lipdukais ir etiketemis apklijuot^ lagamin^. Ji buvo tiesi ir l iekna, guviomis pilkomis akimis selmiskai strazdanij nusetame veide. J^ atpazino tik tuomet, kai priejo visai

6

arti ir isgirdo prislopint^ jos bals^, pavergiantj vos gir-dimu, mieguistu kuzdesiu. Ne tiek nejprastas nerimas, staiga apem^s pamacius nesvary jvairiaspalvj jos sijon^ ir krutis pridengianci^ pilk^ lyg voratinklis palaidinuk?, saulegr^zij seklij verinius ir blyskiais smulkuciais prakai-to laseliais israsojusius pecius, kiek pazjstama skruosty ir skulpturisky, saltij kaip marmuras voky sugestija ir tam-sios putlios lupos galiausiai padejo atpazinti duktereci^ Marijan^, vienturt? svaines Marijanos Monteis dukterj.

- Labas, dede. A r neatpazjsti man?s? - Dabar jau pazinau. - Cia - E l m y r . A r galime uzeiti? K a i kurios ti j jmantr iy puosmenij, ypac juodas kas-

pinelis ant kaklo ir auksine grandinele ant kulksnies, uzkaitino jam kraujq. Supratfs pasaiptj meil ikavim^, kur j j i rode jaunajam savo b ic iul iu i , liesam ir nekal -biam tipui su berete, per petj persimetusiam kuprin? ir kelis fotoaparatus, kurio rankos is neturejimo k^ veikt i pasiojo prairusiq skyl? kelnese, Forestas priglobe d u k -tereci^ santiiriai, bet meiliai ir net nesistenge isklausyti jos painaus aiskinimo del apsilankymo, kuris jam buvo isties netiketas, nes tuo metu jo zvilgsnj prikauste fo-tografo rankos, tokios smulkios ir blyskios, bet keistai valdingos. Nujausdamas, kad apsilankymo priezastis tera paprasciausias merginos meiles nuotykis, jis kuo skubiau paskyre jai sveciy kambarj apatiniame aukste, be zodziij suteik^s viesnag? jos tyleniui draugui ir v i -sisk^ la isvf , isskyrus tai, kad nevalia t rukdyti jam dirbti antrojo auksto studijoje.

- Dede, tikiuosi as tau nejkyresiu. - A s irgi to tikiuosi. Kieno tai sumanymas?

7

Dar pridure, kad tai buty tinkamas budas atsidekoti jam uz svetingum^. Forestas pastebejo, kad ant kaklo j i uzsisegusi suns antkaklj. akimirkg j j persmelke jaus-mas, kad jis tapo kazkokio jam uz nugaros sumanyto ir neisvengiamo s^mokslo bendrininku. Jis jau pamate, svelniai tariant, kad dukterecia be galo aplaidi - puodelio ar cukrines nesistengdavo padeti ant marmurinio stalvir-sio, tiesiog paleisdavo is ranky - ir dabar, klausydamasis jos pasiaiskinimi}, pajuto jos polinkj j intrigas. Toji at-sitiktine, nuobodziaujanti korespondente motinos vado-vaujamame zurnale - viename ty savaitrasciq is blizgaus popieriaus, kurio jis niekada nesiteike atsiversti - dedei atskleide ketinanti jrasyti kelis pokalbius su juo reporta-zui , uz kurj buvo sumoketa jau pries kelis menesius, p r i -sipazino j i , o dabar mama pareikalavo skubiai j j atsiijsti kartu su nuotraukomis. Bet tas skubumas, paaiskino, is tikrij j i j buvo ne kas kita, kaip maza motinos gudrybe is-vilioti j ^ is Ibisos ir malonios draugijps jtakos, kuri^ geroji moteris mane esant siaubingij dukters depresijij, nepagy-domos nemigos ir profesiniij ambicljij stokos priezastimi: is t ikryjy niekam nedege joks ismintingas reportazas apie Luiso Foresto gyvenim^ ir kiiryb^, pridure mergina.

- Bent jau del to esi visiskai teisi, - niuriai pritare dede. - M a n nera nuobodesnio dalyko pasaulyje, kaip pasakoti apie save.

Pro langi jis pamate fotograf^ sode, j pusies kamieng is pneumatinio pistoleto laidantj spalvotas strelytes. N u -gara tiesi ir atlosta atgal, ranka istiesta, skruostas priplo-tas prie peties.

- Bet vis delto, - susnopavo j puodelj Marijana, - dabar kaip tik tai ir darai, juk rasai savo autobiografij^, ar ne?

10

- Pasakoju ne tai, koks esu ar koks buvau, o koks no-rejau buti. - Jis syptelejo §iek tiek susidrovejfs, lyg butij leptelejfs kazkoki^ seniokisk^ nes^monf. - A r g i kam nors jdomu, k^ veikia toks senis kaip al?

- Koks gi tu senis, dede? Atrodai puikiai . . . - Siek tiek padvejojusi, Mari jana pridure: - Tas mamos pavedimas mane vargina, kaip ir vis i ki t i darbai. Bet su memuarais mielai tau padeciau.

- Pirmiausia padaryk tai, ko praso motina. Kada nors reikes atlikti t^ sumaut^ uzduotj, sutiko j i ,

bet niekur nepabegs, ta uzduotis, turint galvoje, kad at-lego pagrindinis rupestis, kuris nedave ramybes mamai: dukte paklydele sveika ir gyva, o svarbiausia - toll nuo tos apsirukeliii salos. Kalafelio pakrante - tikras slamsto, automobiliij ir dykaduoniij Saragosos nutukeliy s^var-tynas, na, bet vis geriau negu nieko. V i s tiek j i jau apsi-sprende daugiau sioje slykscioje juroje nesimaudyti. Jai niekada nepatiko nei maudynes, nei saules vonios.

2

Miestelis jai pasirode labai pasikeit^s, net papludimys, kurio smelis jau nesieke verandos laiptq kaip vaikysteje, kai cia j iedvi vasarodavo su motina. Tuomet pusbroliai basi narsiai sokdavo is balkono tiesiai j smelj, dar nebu-vo nei pasivaiksciojimo tako su zibintais, nei atramines sienos, ir oras atdarose verandose laisvai maisydavosi su si idriu jiiros alsavimu.

Senasis Forestij namas liko nepasikeitfs, toks pat tvarkingas, bet vis delto kazkoks apleistas, osiantis lyg kriaukle naujy blokiniy daugiaaukscii} apsupty. Tai buvo

11

senovinis zvejif namas, tik truputj pertvarkytas, fasadas liko toks pat, dviejq aukSty, viduje isardytos pertvaros, jrengtas valgomasis, kuris is t ikryj i j buvo tik pailgintas vestibiulis, ir jstiklintas koridorius kambario gale; gali-ma sakyti, vasaros sezonui pritaikytas namas, su kondi-cionieriumi, nelabai erdvus, bet tamsus, svelniai melsva spalva nudazytomis vienveremis durimis ir gegnemis, kalkemis isbaltintomis siurkstaus akmens ir nedegtij p ly -ty sienomis, su kokliais, kertemis ir apleistu galiniu so-deliu, kur j Marijana prisimine isvagot^ smeletxj takeliij , siandien isnykusiq be pedsako.

Jei visa tai galima pavadinti istorija, tai j i , galimas daiktas, prasidejo vien^ 1976-iiJ4 birzelio naktj, kai M a ­rijana Monteis parase laisk^ Londone studijavUsiai drau-gei. Istikima nemigos ritualui, j i uzsimojo visk^ aprasyti taip placiai, kad laiskas galiausiai liko nebaigtas.

Marijana buvo is ty zmonii j , kurie pasiduoda akimir-kos zavesiui, ir todel nesuprasi, ar tie zmones neatsakin-gi uz savo laimg, ar todel ir yra laimingi, kad kratosi bet kokios atsakomybes.

Kalafelis, 1976 06 18

Mieloji Flora,

Pasibaisetinas dalykas, regis, as prarandu gebejimq pa-tirti fizinius pojucius. Nuo tada, kai cia atvykau, jau kelias savaites mane apemusi kazkokia neleidzianti uzmigti ne-kantravimo busena. Ir ne del to, kad jveikiau depresijq, kuri visada prie juros sustipreja, ar kad mUsq mazasis Elmyr

12

pagaliau liovesi koketuoti su mirtimi. Tiesiog padedu savo dedei: perspausdinu masinele jo sujauktas ispazintis.

Pirmiausia tau papasakosiu apie siq namq seimininkq. Kai man sukako penkiolika, jis buvo vyro idealas, tiesa, juk tu tai zinai. Laikas nestovi vietoje, bet zymusis istorikas, perzengfs 60-ties slenkstj, atrodo puikiai, tik apzlibfs la-biau, negu apie jj mano aplinkiniai, ir, savaime aisku, dides-nis cinikas ir uolesnis pasakotojas (taciau atleisk, brangute, vis tiek patrauklus), kaip geriausiais savo, kaip oficialaus metrastininko, triumfo laikais, kai jis buvo toks zavingas siam darbui atsidavfs vyras ir toks melynmarskinis'... No-riu tau pasiguosti, mane jis savotiskai nuvyle. Jauciu tq jo atsidavimq praeiciai, del kurios paprastai svaigsta jo am-ziaus vyrai, is kazkur zinantys, kaip is jq bus pasijuokta... Tu gerai zinai mano liguistq potraukj siam apsimeteliui. Kai kas man is tikrqjq kelia pasidygejimq, bet sykiu ir nezmo-niskai traukia. Galbat senasis tauskalius mane tik paglam-zys, bet as vis tiek sutikciau. Priesais mano rasomqjj stalq yra langas, apkibfs raudonomis bugenvilijomis.

Ar manai, kad jis dar isgyvena del isirusios seimos? Juk sakiau, kad teta Sole jjgalutinai paliko pries penkerius me-tus po kelii} meginimq, nuvylusiq atlaidziqjq mano motinq. Regis, jai buvo iki kaklo jo melynq neuroziq ir kokciq meiles nuotykiq. Kai pries kelis menesius teta pasimire Madride, kur po skyrybq gyveno, jis tuo metu buvo Romoje, daly-vavo konferencijoje (o is tikrqjq, anot mano motinos, kaip visada lanke vienq labai poetiskq damq, su kuria pries kele-rius metus susipazino cia, Italijos kultUros institute). Vedf

Falangos, Ispanijos fasisti} partijos, veikusios 1933-1977, uniformos spalva. Politikoje laikoma priesprieSa raudonai, atvedusiai} valdzi^ generol^ Francisk? Franks (cia ir toliau vertejos pastabos).

13