Versta iš:Lauren Oliver, PanicHarper, an Imprint ofHarperCollins Publishers, NewYork, 2014

Iš anglų kalbos vertė ZitaMarienėRedaktorė Marijona TreigienėViršelio nuotraukos autorius

Michael FrostViršelio dizaino autorė SarchNichole KaufmanViršelį lietuviškam leidimuipritaikė Albertas RinkevičiusE. knygą maketavo LigitaPlešanova

ISBN 9786090115015

Copyright © 2014 by LauraSchechterCover photograph © 2014 by

Michael FrostCover design by Sarch NicholeKaufman© Vertimas į lietuvių kalbą, ZitaMarienė, 2014© Leidykla „Alma littera“, 2014

Skiriu savonuostabiajai redaktorei

Rosemary Brosnan.Dėkui už tavo išmintį,

paramą, osvarbiausia –

draugystę. Jei ne tavopadrąsinimas, būčiau

metusi šią knygą.Dėkui, kad padedi man

tapti geresne rašytoja.

Birželio 18, šeštadienis

Heter

Vanduo buvo toks šaltas, kad jaiužėmė kvapą. Paplūdimyje irpakrantės seklumoje kirbėtekirbėjo vaikų, mojuojančiųrankšluosčiais ir savadarbiaisplakatais, šūkaujančių irvaliuojančių dar nešokusiemsšuolininkams.

Giliai įkvėpusi, ji paniro.Balsai, šūksniai ir kvatojimaskaipmat prislopo.

Ausyse skambėjo tik vienasbalsas.

Aš to nenorėjau.Tos akys, tos ilgos

blakstienos, apgamėlis podešiniu antakiu.

Tačiau ji kažko turi.Kažko turi. Vadinasi, tu

neturi nieko.O ji ketino šįvakar pasakyti

jam, jog jį myli.Kūną nutvilkė siaubingas

šaltis. Džinsiniai šortai traukėžemyn lyg prikrauti akmenų.Laimė, kelerius metus pratinusisįveikti upelį ir su Bišopulenktyniavusi skaldykloje, HeterNil tapo gera plaukike.

Vandenyje knibždėjo daugybėplaukiojančių, besispardančių irbesitaškančių kūnų – šuolininkųir žiūrovų, susirinkusių į šventinįplaukimą, subridusių į skaldyklą

su visais drabužiais, nešinųalaus skardinėlėmis ir sucigaretėmis dantyse. Ji girdėjotolimą ritmą, silpną dundesį ir jonešama nuplaukė – be jokiosminties, be baimės.

Panikos žaidime svarbiausianebijoti.

Iškilusi į paviršių pamatė, kadjau perplaukė siaurą vandensruožą ir pasiekė kitą krantą:bjaurią nelygių akmenųsangrūdą, slidžią nuo juodų ir

žalių samanų, riogsančią itpamestų „Lego“ kaladėliųkrūsnis. Išraižytas plyšių irsprogymių, kalnas dunksojoaukštai iškilęs virš vandens.

Jau nušoko trisdešimt vienasžmogus, vis Heter draugai irbuvę klasiokai. Tik mažasbūrelis tebestovėjo gūbrioviršūnėje – ant dantytosketuriasdešimties pėdų aukščiouolos, styrančios šiaurinėjeskaldyklos pusėje tarsi

milžiniškas krūminis dantis.Tamsoje buvo sunku juos

įžiūrėti. Žibintuvėliai ir laužasapšvietė tik kranto liniją irkelias tamsaus vandens pėdas,taip pat veidus tų, kurie nušokępergalingai tebeplūkavovandenyje, iš laimės nejausdamišalčio ir erzindami varžovus.Gūbrio viršus skendėjo tamsoje:ant jo grūdosi medžiai, o galmiškas uolą lėtai tempė į savearba vyko ir tai, ir tai.

Tačiau Heter žinojo, kas tenstovi. Visi varžovai užlipę turėjopasisakyti vardą ir pavardę,tada Diginas Rodžersas,šiųmetis žaidimo vedėjas, juosgarsiai paskelbdavo per ruporą,kurį buvo pasiskolinęs išvyresniojo brolio, dirbančiopolicininku.

Dar turėjo šokti trys: MerlasTreisis, Derekas Klygas irNatali Veles. Nata. GeriausiaHeter draugė.

Įsikabinusi į plyšį, Heterprisitraukė ir išlipo. Visaineseniai, taip pat ankstesniaismetais, ji matė, kaip kiti žaidimodalyviai ropštėsi į krantąnelyginant didžiuliai šlapivabalai. Kasmet visivaržydavosi, kad tik pirmamnušokus į vandenį, nors už tainegaudavo nė vieno papildomotaško. Garbės dalykas.

Ji skaudžiai užsigavo kelį įaštrią iškyšą. Pasilenkusi

pamatė kraują. Keista, betskausmo nejuto. Nors visitebešūkavo ir tebeplojo,triukšmas kažkur nutolo.

Visus kitus balsus nustelbėMeto žodžiai.

Klausyk, mums niekonesiklijuoja.

Ji kažko turi.Bet mes galime likti

draugais.Pakilęs vėjas ošė senuose

medžiuose, gūdžiai dejavo

miške. Oras buvo žvarbus, bet jinebejautė šalčio. Gerklėje lygpašėlusi plakė širdis. Sangrūdospaviršiuje užčiuopusi dar vienąiškyšą, ji įsispyrė į slidžiassamanas ir pasikėlė aukščiau.Nuo pat aštuntos klasėsmatydavo taip darant kitusžaidėjus.

Ji neaiškiai girdėjo ruporoiškreiptą Digino balsą:

– Pavėlavęs į žaidimą... darvienas varžovas...

Tačiau pusę jo žodžių nunešėvėjas.

Ji vis kopė nepaisydamapaskaudusių rankų ir kojųpirštų, laikydamasi gūbriokairiojo krašto, kur statmenaivienas kitam susigrūdę akmenyssudarė atsikišusią briauną, antkurios galėjai nesunkiaiužsikarti.

Staiga žemyn smigo tamsuspavidalas. Ji vos nepaslydo.Tačiau spėjo tvirčiau atsistoti

ant siauros iškyšos ir įsikibtipirštais. Nuaidėjo griausmingas„valio“, ir Heter toptelėjo:Natali.

Tada sududeno Digino bosas:– Štai ir jis, ponios ir ponai!

Merlas Treisis, trisdešimtantras žaidėjas!

Ji jau beveik pasiekė viršų.Įsidrąsinusi žvilgtelėjo sau perpetį – išvydo nelygų skardį,juodą vandenį gūbrio apačioje.Regis, už milijono mylių.

Ją ėmė pykinti, akimirkąišsisklaidė galvoje susitvenkęspykčio ir nuoskaudos rūkas, jipanūdo šliaužti žemyn, į saugųpaplūdimį, kur laukia Bišopas.Galėtų dviese užsukti į Dotužkandinę pasilepinti vėlyvaisvafliais su papildoma porcijasviesto ir kalnu plaktosgrietinėlės. Galėtų važinėti pomiestą atsidarę visus langus,klausydamiesi, kaip vis garsiaučirškia žiogai, arba sėdėti ant jo

mašinos gaubto ir plepėtivisokius niekus.

Bet jau per vėlu. Ausysesukužda Meto balsas, ir ji vėlima kopti aukštyn.

Niekas nežino, nei kas sugalvojoPanikos žaidimą, nei kada jisprasidėjo.

Esama trijų teorijų. Vienisako, jog priežastis – popieriausfabriko uždarymas, nes kitą rytą

keturiasdešimt procentų Karpomiesto Niujorko valstijojesuaugusiųjų liko be darbo.Pradininko garbę mėgstaprisiskirti ir Maikas Dikinsonas,suimtas už prekybą narkotikaistą pačią naktį, kai buvo išrinktasišleistuvių pobūvio karaliumi, odabar dvidešimt antrameplente, „Tepalai per akimirką“mechaninėse dirbtuvėsekeičiantis stabdžių trinkeles.Štai kodėl jis, net praėjus

ketveriems metams nuomokyklos baigimo, ateinapasižiūrėti žaidimo atidarymo –Šuolių į vandenį.

Tačiau visos teorijos meluoja.Panika prasidėjo kaip ir daugeliskitų dalykų Karpe, varganamedvylika tūkstančių gyventojųturinčiame užkampiomiestelyje, – todėl, kad vasarądaugiau nebuvo ko veikti.

Taisyklės paprastos. Kitądieną po išleistuvių vyksta

atidarymas – šuoliai į vandenį, iržaidimas trunka visą vasarą. Popaskutinės rungties laimėtojaspasiima prizą.

Kiekvienas Karpo vidurinėsmokinys moka įnašus į tą prizą.Be jokių išimčių. Įnašo dydis –vienas doleris per dieną. Užkiekvieną mokslo metų dienąnuo rugsėjo iki birželio imtinai.Atsisakiusieji mokėtiperspėjami, iš pradžių švelniai,paskui griežtai: išplėšiamos jų

spintelės, išdaužomi automobiliųlangai, aptalžoma fizionomija.

Ir teisingai. Kiekvienasžaidėjas turi galimybę laimėti.Dar viena taisyklė: Panikosžaidime dalyvauja tikabiturientai; šuolis nuo uolosyra tarsi paraiška. Kartaissusidaro net keturiasdešimtdalyvių.

Tačiau laimi tik vienas.Du teisėjai planuoja žaidimą,

skelbia rungtis ir taisykles,

atima taškus ar jų prideda. Begalo slaptai juos parenkapraėjusių metų teisėjai. Per visąPanikos istoriją nė vienasžmogus neprisipažinoteisėjavęs.

Be abejo, sklando gandai irvisokios spėlionės. Karpas –nedidelis miestas, o teisėjamsmokama. Antraip, kokiu būduMaira Kempbel, amžinaivagiliavusi mokyklos valgykloje,nes namie nebūdavo ko valgyti,

staiga įsigijo pavažinėtą hondą?Ji sakė, jog miręs dėdė. Tačiauniekas nebuvo girdėjęs apie jokįjos dėdę – iš tikrųjų niekas netneprisimindavo ir pačiosMairos, kol ji neatūžė mašinanuleidusi visus langus irįsikandusi cigaretę. Priekinisstiklas taip blizgėjo saulėje, kadnet užtemdė jos šypseną.

Slapčia išrinkti du teisėjaiprisiekdavo dirbti slaptai. Kitaipnegalima. Kitaip prasidėtų

papirkinėjimas ir gal netgrasinimai. Štai kodėl teisėjaidu – kad būtų išlaikytapusiausvyra, sumažėtų pavojus,jog kitas gali apgaudinėti,išplepėti apie rungtį, paskleistikokių nors užuominų.

Jei žaidėjai žinotų, ko tikėtis,galėtų pasirengti. O tai jaunesąžininga.

Žaidėjus erzina ir po vienąišretina kaip tik netikėtumas,nežinojimas, kas laukia.

Sumokėjus mokesčius irteisėjams atsiėmus savo dalį,prizo lieka maždaugpenkiasdešimt tūkstančiųdolerių. Prieš ketverius metusgavęs prizą, Tomis Oharasnusipirko du lombardeužstatytus daiktus, vienas jųbuvo citrininės spalvos fordas,juo išdundėjo į Vegasą ir tenvisus likusius pinigus pastatė užjuodą spalvą.

Kitais metais Lorena Deivis

įsitaisė naujus dantis, naujuspapus ir išrūko į Niujorką. ĮKarpą grįžo prieš trečiasKalėdas, pasirodė naujarankine, dar naujesne nosimi irapsisukusi išmovė atgal įdidmiestį. Iš ten miestelįpasiekė gandai, kadsusitikinėjanti su buvusiukažkokio svorio metimorealybės šou prodiuseriu, kadatrinkta „Victoria’s Secret“modeliu, nors niekas jos nerado

jokiame kataloge. (O jukdauguma berniukų ieškojo.)

Konradas Sperlokas ėmėgaminti metamfetaminus –prisidėjo prie tėvo versliuko – irpinigus sukišo į naują namąMelori gatvėje, kai senasis ėmėir supleškėjo. Bet ŠonasMakmenas už laimėtą priząmokosi koledže ir svajoja taptigydytoju.

Per septynerius žaidimometus pasitaikė trys mirtys –

keturios, jei įskaitysime TomįOharą, kuris, laimėjus raudonaispalvai, nusišovė antruojudaiktu, įsigytu lombarde.

Matote? Net Panikoslaimėtojas ko nors bijo.

Taigi grįžkime į dieną poišleistuvių, Panikos žaidimoatidarymą, Šuolių į vandenįdieną.

Pasukime kamerą vėl į

paplūdimį, bet pirmapažvelkime, kas vyko keliasvalandas prieš tai, kai Heteratsistojo ant uolos krašto irstaiga sustingo iš siaubo.

Pasukime kamerą. Vos vos.Jau beveik pataikėme.

Dodžas

Krante niekas neplojo DodžuiMeisonui – niekas jam neplotų,net jei patektų į finalą.

Nesvarbu. Svarbiausialaimėti.

Be to, Dodžas turėjo paslaptį:kai ką žinojo apie Paniką, turbūtžinojo daugiau negu visi

susirinkusieji prie vandens. Ištikrųjų turėjo netgi dvi.

Dodžas mėgo paslaptis. Josįkvėpdavo jam energijos, teikėgalios jausmą. Būdamas mažasnet fantazuodavo turįs savoatskirą, slaptą pasaulį, asmeninįšešėlių sodą, kuriame galėdavopasislėpti. Netgi dabar, –juodomis dienomis, kai Deinaiužeidavo baisūs skausmai ir jiimdavo verkti, kai mama,išpurškusi namus „Febreze“,

pasikviesdavo naujausią savošūdausį priegulą ir naktį Dodžasgirdėdavo, kaip lovos rėmastranko sieną, ir nuo kiekvienodunkstelėjimo jam nusmelkdavopo krūtine, – jis svajodavo nerti įtą tamsią ir vėsią slėptuvę.

Mokykloje Dodžą visi laikėsilpnavaliu. Jis tai žinojo. Iratrodė kaip silpnavalis. Visadabuvo ištįsęs ir perkaręs, vienaoda ir kaulai, kaip sakydavomama, – visai kaip tėvas. Kiek

jam žinoma, perkarimas ir dartamsus gymis buvo vieninteliaidalykai, kurie jį siejo su tėvu,stogdengiu iš Dominikos,Majamyje mamai dovanojusiuvienui vieną karštą valandėlę.Dodžas taip ir neįsiminė jovardo. Robertas. Gal Rodrigas.Kažkoks panašus šlamštas.

Seniau, jiems ką tik užkliuvusKarpe (šeima naujoje vietojevisada tarsi užkliūdavo; jis sumama ir Deina buvo lyg tušti

plastikiniai maišeliai, vėjo gūsiųgainiojami po visą šalį irsusilaikantys tik retkarčiais –priplakti prie telefono stulpo arnupūsti po kokio vilkiko ratais),jis tris kartus gavo į kailį: nuoGrego Oharo, nuo Zevo Kelerioir vėl nuo Grego Oharo, mat šisnorėjo įtvirtinti Dodžuinerašytas taisykles. Ir Dodžasnė karto neužsimojo atgal.

Dar ne taip yra gavęs.Tai ir buvo antroji Dodžo

paslaptis ir jo galios šaltinis.Jis nebijojo. Jam buvo

nusispjaut.O tai jau didelis dalykas.Dangus buvo išmargintas

raudonais, violetiniais iroranžiniais dryžiais. Dodžuipriminė milžinišką kraujosruvąarba išskrosto kūno vidausnuotrauką. Dar liko valanda ikisaulėlydžio – laiko, kai buspaskelbtas prizo dydis irpradėtos Šuolių į vandenį

varžybos.Dodžas atkimšo butelį alaus.

Pirmą ir vienintelį. Nenorėjoapsvaigti, be to, nebuvo reikalo.Tačiau diena buvo karšta, o jisatėjo tiesiai iš „Home Depot“ irbaisiai norėjo gerti.

Dalyviai ir žiūrovai dar tikrinkosi. Dodžas girdėjo dusliaitrinksint mašinų dureles,sveikinimosi šūksnius miške,kažkur toli dundėjo muzika. Užketvirčio mylios buvo

Vippuervilio gatvė. Taku plūdomokiniai, braudamiesi pertankius krūmokšnius, braukdamišalin nukarusias nuo šakųsamanas ir vijoklių virkščias, įvežimėlius prisikrovęšaltkrepšių, pledų, butelių,„iPod“ garsiakalbių.

Mokykla baigta, visam laikui.Jis giliai atsiduso. Iš visų vietų,kuriose jam teko gyventi, –Čikagoje, Kolumbijosapygardoje, Dalase, Ričmonde,

Ohajuje, Rod Ailande,Oklahomoje, NaujajameOrleane, – Niujorkas kvepėjogardžiausiai. Augimu irpermainomis.

Pirmi prisistatė RėjusHenrahanas su draugeliais.Nieko nuostabaus. Norsžaidėjai neskelbiami iki Šuoliųpradžios, Rėjus jau kelismėnesius gyrėsi laimėsiąs prizą,kaip prieš dvejus metus laimėjojo brolis.

Lukas vos vos laimėjopaskutinį Panikos turą. Irnudrožė susižėręspenkiasdešimt tūkstančių. Kitasvairuotojas, tiksliau –vairuotoja, net nepajudėjo išvietos. Jeigu gydytojai neklydo,ji niekada nebevaikščios.

Dodžas mestelėjo delnemonetą, ji pradingo ir vėlatsirado tarp pirštų. Ketvirtojeklasėje mamos meilužis, jis jauneprisimena kuris, nupirko jam

knygą apie magiškus fokusus.Tais metais jie gyvenoOklahomos valstijoje,kažkokioje skylėje vidury laukų,kur saulė taip išdegindavožemę, kad žolė papilkuodavo.Ten jis visą vasarą mokėsiištraukti žmogui iš ausų monetąir nepastebimai įkišti į kišenękortą.

Tai, kas prasidėjo kaip būdasprastumti laiką, virto manija.Iliuzionizmas kažkuo žavus: tuo,

kaip žmonės mato iš tikrųjųnematydami, kaip sąmonėprikuria, ko pati ir tikisi, kaipžmogų išduoda akys.

Jis žinojo, kad Panika tėramagiškas fokusas. Teisėjai yramagai, o visi kiti – tik kvailažioplių minia.

Paskui atėjo MaikasDikinsonas su dviem bičiuliais,visi trys gerokai įkaušę. Dikaspradėjęs plikti: kai pasilenkėpadėti šaltkrepšio, per plaukus

švystelėjo rausvi odos lopai. Jopalydovai tempė papuvusiągelbėtojo kėdę – tai bus kėdėvedėjui Diginui, galės pervaržybas ant jos sėdėti.

Dodžas išgirdo ploną zyzimą.Negalvodamas pliaukštelėjo, koluodas dar neįsisiurbė, ir antnuogos blauzdos liko juodadėmelė. Uodų jis nekentė. Taippat vorų, nors kitus vabzdžiusmėgo, jie jį domino. Iš daliespanašumu į žmones – tokie pat

kvaili ir kartais, apakintigodulio, žiaurūs.

Dangus tamsėjo, šviesablausėsi, blanko visos spalvos,pamažu nutekėdamos už miško,už gūbrio, lyg kas būtųištraukęs kištuką.

Tada pakrantėje pasirodėHeter Nil su Nata Veles, paskuijas tarsi peraugęs aviganislaimingas bidzeno BišopasMarksas. Net iš taip toli Dodžaspastebėjo, kad abi mergaitės

susirūpinusios. Heter kažkąpasidariusi plaukams. Nelabaiaišku ką, bet jie jau nebuvo kaipvisada surišti į uodegą, gal netištiesinti. Taip pat jam pasirodė,jog ji pasidažiusi.

Jis ėmė svarstyti, ar vertakeltis ir eiti pasisveikinti. Hetertokia šauni. Jam patiko, kad jitokia aukšta ir tokia atkakli.Patiko jos platūs pečiai ir tiesieisena, nors jis matė, kaip jainorėtųsi būti keliais coliais

žemesnei, – suprato iš to, kad jiavėdavo tik batelius be užkulniųir sportbačius prakiurusiaispadais.

Bet atsistojus reikės kalbėtisir su Natali – o iš tolo pažvelgusį Natali apsiversdavo viduriai.Nata nebuvo jam bloga, ne tokiakaip kiti mokiniai, bet nebuvo irgera, ir tai jam nedavėramybės. Užklupusi jį kalbantissu Heter, ji nusišypsodavo, ir išto, kaip jos akys nuslysdavo pro

jį arba pereidavo kiaurai, jissuprato, jog ji niekadanepažvelgs į jį tiesiai. Kartą, perabsolventų susitikimo vakarąprie laužo, ji net pavadino jįDeivu.

Jis ten nuėjo tik todėl, kadtikėjosi ją pamatyti. Ir staigapastebėjo ją minioje. Puolė priejos apkvaitęs nuo klegesio irkarščio, ir nuo viskio gurkšnio,nuryto automobilių aikštelėjedėl drąsos, nes tikėjosi su ja

pasikalbėti, pirmą kartąpasišnekėti rimtai. Jau norėjopaliesti jai alkūnę, kai jižengtelėjo atatupsta ir užmynėjam koją.

– Oi, Deivai, atsiprašau, –sukikeno ji. Nuo jos dvelktelėjovanile ir degtine.

Jo skrandis neišlaikė, viskaspliūptelėjo tiesiai ant batų.

Dvyliktokų buvo tik šimtasseptyni, tiek liko iš šimtopenkiasdešimties devintokų,

įstojusių į Karpo vidurinę. O jinet neprisiminė jo vardo.

Taigi jis liko stovėti kurstovėjo, mindžikavo laukdamastamsos, laukdamas švilpuko,skelbiančio žaidynių pradžią.

Jis pasiryžęs laimėti Paniką.Dėl Deinos.Ir iš keršto.

Heter

– Bandymas, bandymas. Viens,du, trys... – tikrino Diginas savoruporo garso kokybę.

Senoji skaldykla užVippuervilio gatvės,nenaudojama nuo devynioliktoamžiaus pabaigos, šeštamedešimtmetyje buvo užtvindyta,

paversta plaukymo tvenkiniu.Pietinėje pusėje buvo pliažas:siaura smėlio ir akmenų juosta, įkurią sutemus neva draudžiamaeiti, nors dieną beveik niekasten nevaikščiodavo. Tikrasšiukšlynas – visur pilna nuorūkų,sumaigytų alaus skardinėlių,tuščių maišelių, pasitaiko irprezervatyvų, šlykščiaisuglebusių ant žemės lyg pailgosmedūzos. Šįvakar čia nėra kurpastatyti kojos, visur pledai,

paplūdimio kėdės, trenkiapurškalu nuo uodų ir alkoholiu.

Heter užsimerkusi giliaiįkvėpė. Panikos kvapo, vasaroskvapo. Prie pat vandens staigakažkas sprogo, plykstelėjospalvų fontanas, visi ėmėspiegti. Petardos. Raudonos iržalios spalvos blyksnyje Heterspėjo pamatyti, kaip KeitlinaFrost ir Šeina Lembertsusirietusios kvatoja, o PatrikasKalbertas bando uždegti dar

vieną petardą.Keista. Išleistuvės buvo tik

vakar, bet Heter iškilmėsenedalyvavo, nes Krista, josmotina, nesiteikė ateiti, o šiaipnebuvo prasmės apsimesti, jogdidelė garbė užbaigti ketveriusprivalomų pamokų metus.Vidurinė jai jau atrodė nutolusiper kelis dešimtmečius, lyg visabūtų buvę ilgas, bet niekuoneįsimintinas sapnas. Gal,pamanė ji, todėl, kad žmonės

nesikeičia. Visos dienospaprasčiausiai susiliejo ir dabarprasmegs praeities žiotyse.

Karpe niekada niekonevyksta. Jokių staigmenų.

Digino balsas permušė miniostriukšmą:

– Ponios ir ponai, turiupranešti – mokykla uždarytavasaros atostogų.

Visi ėmė ploti. Vėlsuspragsėjo petardos. Jie buvotarp miškų, iki artimiausio namo

penkios mylios. Gali triukšmautikiek patinka. Šūkauti. Žviegti.Niekas neišgirs.

Heter sutraukė skrandį.Prasideda. Ji suprato, kad Nataibaisu. Žinojo turinti ją kaip norspadrąsinti – Heter su Bišopuatėjo tik dėl Natali, jospalaikyti. Bišopas net atsinešėpasidarytą plakatą: „Pirmyn,Nata!“ Šalia žodžių nupiešė ilgąir ploną kaip šakaliukas figūrą –Natali suprato, jog, aišku,

pavaizduota ji, nes plonytėfigūrėlė vilkėjo rausvą sportinįnertinį ir stovėjo ant pinigųkalno.

– Kodėl gi Nata bekelnaičių? – paklausė Heter.

– Gal jai nusmukovandenyje, – tarė Bišopas iršypsodamas atsisuko į Natą. Kaitaip šypsodavosi, akys visadapašviesėdavo: iš sirupo rudumotapdavo medaus spalvos. –Niekada nemokėjau gerai piešti.

Prie Bišopo ji nemėgo kalbėtiapie Metą. Negalėdavo pakęsti,kaip jis užverčia akis, vos jiprašnekdavo apie jį, lyg būtųįjungusi netikusią popso stotį.Bet pagaliau neištvėrė.

– Jo dar nėra, – tyliai, kadgirdėtų tik Nata, tarė Heter. –Atsiprašau, Nata, žinau, kad nelaikas... Juk atėjome dėl tavęs...

– Nieko. – Nata abiemdelnais suspaudė Heter ranką.Ir keistai susiraukė, tarsi

gurkštelėjusi žaliųjų citrinųlimonado. – Klausyk, Metastavęs nevertas. Aišku? Galigauti geresnį.

Heter šyptelėjo.– Nata, tu esi mano geriausia

draugė. Tai kam meluoji?Nata papurtė galvą.– Manau, jis tuoj pasirodys.

Žaidimas jau prasideda.Heter gal šimtąjį kartą

patikrino telefoną. Nieko. Kelissykius visai išjungė ir vėl įjungė

norėdama įsitikinti, ar veikia.Vėl sududeno Digino balsas:– Panikos taisyklės labai

paprastos. Dalyvauti gali visi.Bet laimėtojas tik vienas.

Diginas paskelbė prizo dydį –šešiasdešimt septyni tūkstančiaidolerių.

Heter net užėmė kvapą.Šešiasdešimt septynitūkstančiai! Tokio didelio prizodar nėra buvę. Minia sugaudė –ištartas skaičius perbėgo per

visus it elektros srovė. Velnias,tik beprotis gali nežaisti. Natastovėjo tarsi nurijusi didžiulįšaukštą ledų.

Nepaisydamas triukšmo,Diginas varė savo. Jis išvardijotaisykles: šešios rungtys,išskirstytos per visą vasarą irorganizuojamos be galo slaptai;po kiekvienos rungties dalisžaidėjų iškrinta; žaidynėmsįpusėjus, kiekvienas likusiųjųdalyvių gauna atskirą užduotį.

Bet jo niekas nesiklausė.Kasmet ta pati šneka. Heteržiūri Paniką nuo aštuntosklasės. Ir pati būtų galėjusi visatai pranešti.

Lemtingas skaičius suspaudėširdį. Nejučia ji ėmė galvoti, kągalėtų nuveikti su tokia suma, –kur galėtų nukakti, kąnusipirkti, kiek laiko išgyventų.Ar toli pabėgtų nuo Karpomiestelio...

Bet ne. Jai nevalia palikti

Meto. Jis sakė ją mylįs. Jis yrajos didysis planas. Širdį kiekatlėgo, ir ji atgavo kvapą.

Natali šalia išsinėrė išdžinsinių šortų, nusispyrėbatelius.

– Įsivaizduoji? – sumurmėjo.Drebėdama nuo vėjo, ji

nusivilko marškinėlius. Heternegalėjo patikėti, kad jipasirinko šitą juokingą bikinį,kurį iškart nutrauks vanduo. BetNatali tik nusijuokė. Pajuokavo,

kad galbūt tada ji laimėspapildomų taškų.

Tokia ta Natali – užsispyrusi.Ir tuščiagarbė. Heter visnegalėjo suprasti, kam jiapskritai nutarė žaisti. Juk viskobijo.

Kažkas, gal Bilis Volesas,švilptelėjo.

– Dailus užpakaliukas, Veles.Nata nieko nesakė, bet

Heter matė, jog išgirdo ir tikapsimeta abejinga. Įdomu, ką

Bilis Volesas pasakytų, jeigu ji,Heter, prisidengtų užpakalįtokia skiautele. „Ei, tikpažiūrėkit! Ar tau, Heter,nereikia leidimo nešioti šitąskudurėlį?“

Tačiau Metas ją myli. Ir jamji graži.

Triukšmas paplūdimyjesustiprėjo: riksmai ir švilpimas,petardos poškėjo it pistoletųšūviai; žiūrovai pašėlusiaimojavo pačių pasidarytomis

vėliavomis ir plakatais, ir jisuprato, jog laikas. Nuskardėsšvilpukas. Ir prasidės Panika.

Tada Heter jį pamatė.Trumpam prasiskyrus miniaiišvydo jį šypsantį, su kažkuokalbantį, bet minia sujudėjo irjis vėl išnyko.

– Jis čia. Nata, jis čia!– Ką?Nata jos nebesiklausė.Heter išdžiūvo burna. Bet kai

ji, tarsi traukiama nematomos

jėgos, žengė ton pusėn, –krūtinę užliejo palengvėjimas,kad bus galima susitaikyti,pagaliau deramai pasielgti, –pamatė, jog jis kalbasi su DelaniObrajen.

Ne šiaip kalbasi. Kuždasi.Ir bučiuojasi.Staiga stojusioje tyloje

nuaidėjo švilpukas – šaižiai irspigiai tartum koksnepažįstamas paukštis.

Heter pasiekė gūbrio viršų tąakimirką, kada įsibėgėjęsDerekas Klygas, susirietęs irrėkdamas, liuoktelėjo nuoskardžio. Po kelių sekundžių,jam pūkštelėjus į vandenį, visiėmė ploti.

Natali išbalusi tupėjo už keliųžingsnių nuo krašto; Heterpasirodė, jog ji skaičiuoja.Paskui Nata atsisuko, tankiaisumirksėjo lyg norėdamaįsižiūrėti į Heter veidą.

Išsižiojo, bet ir vėl susičiaupė.Heter širdis skaudžiai

daužėsi.– Štai ir aš... – tarstelėjo, kai

Natali atsistojo.– Kokį velnią čia veiki? –

burbtelėjo Natali.Staiga Heter pajuto viską:

kaip skauda rankas ir kojas,koks geliantis vėjas. Nataliįtūžusi drebėjo lyg nuo šalčio.

– Aš irgi šoksiu, – pasakėHeter ir suprato, kaip kvailai

nuskambėjo jos žodžiai – kaipkvailai ji elgiasi. Ūmai užplūdobaisus šleikštulys, regis, tuojsusivems.

„Aš tau plosiu“, – žadėjoHeter Natali. Be šleikštulio,gerklėje pulsavo ir kaltė. Tačiauviską nustelbė Meto balsas.Skambantis virš lietaus paliktųratilų lubose, virš parke dusliaibumbsinčių būgnų, viršmarihuanos ir cigarečių tvaiko,virš kvatojimo, o vėliau

kažkieno riksmo: „Tu idiote...“– Tau negalima šokti, – tarė

Nata, žiūrėdama į tolį. – Aššoku.

– Mes šoksime kartu, –pasakė Heter.

Natali žengė artyn. Vienodaigniaužydama kumščius,pastebėjo Heter.

– Ką čia sugalvojai? – beveikpašnibždomis paklausė.

Heter neatsakė. Netnežinojo, ką galėtų atsakyti.

Tiek tesuprato, – ir jautė, – kadtai jos paskutinė viltis. Todėl tikpasakė:

– Aš šoksiu dabar. Kolnesupasavau.

Kai pasisuko į vandenį, Natalisiekė jos lyg norėdamaatitraukti. Bet nuleido ranką.

Heter pajuto, kaip iš po kojųslysta žemė ir linksta pakinkliai.Staiga išsigando, kad galineišsilaikiusi nugarmėti nuouolos ir persiskelti galvą į

akmenis apačioje.Panika.Ji žengė kelis smulkius

žingsnelius, bet vis tiek pergreitai pasiekė kraštą.

– Prisistatyk! – riktelėjoDiginas.

Heter po kojų juodas itbenzinas vanduo tebebuvopilnas žmonių. Norėjosi sušukti:„Pasitraukite, aš nukrisiu antjūsų!“ – bet neįstengė. Ji voskvėpavo. Atrodė, kad plaučiai

suspausti akmenų.Staiga visu ryškumu išvydo

Krisą Heincą, kuris priešpenkerius metus bandė šoktiprisigėręs degtinės, bet paslydo.Jo galva tyliai suskilo į akmenį,trekštelėjo it kiaušinis.Prisiminė, kaip visi bėgo permišką, kaip jo kūnas suglebęstysojo vandenyje iki pusės.

– Pasakyk vardą! – vėlpareikalavo Diginas, ir miniaėmė skanduoti:

– Vardą, vardą, vardą!Ji išsižiojo.– Heter, – išgargė. – Heter

Nil.Gerklę užkišo vėjas.Aidas tebekartojo:– Vardą, vardą, vardą...Paskui minia paragino:– Šok, šok, šok!Krūtinėje šaltis, lyg būtų

pripilta sniego. Burnoje vėmalųskonis. Ji giliai įkvėpė.Užsimerkė.

Ir šoko.

Birželio 25, šeštadienis

Heter

Kartą Heter internete skaitėstraipsnį apie laiko reliatyvumą:kad jis gali eiti greičiau arbalėčiau, nelygu ką veiki. Tačiau jiniekada nesuprato, kodėl jisjuda lėčiau tikrai nemaloniomisaplinkybėmis – matematikospamokoje arba pas dantistą, bet

skuba, kai tik pabandai jįsulėtinti. Pavyzdžiui, peregzaminą ar gimtadienį.

Ar, kaip dabar, jei ko norsbijai.

Kodėl laiko reliatyvumas toksneteisingas?

Ji dar niekada dėl nieko taipnesikrimto, kaip krimtosi tadapaplūdimyje nutarusi dalyvautižaidynėse. Kelias dienas atrodėtikra beprotybė. Gal ji tenapdujo per daug prisikvėpavusi

alkoholio garų? Galbūt išvydusMetą su Delani užėjo psichozė?Juk pasitaiko, tiesa? Argi, kaižmogui pasimaišo protas ir jiskirviu užkapoja buvusią žmoną,visa gynyba nesiremia šituodalyku?

Tačiau dabar pasitraukti jaineleido išdidumas. O pirmosiosoficialios rungties diena artėjo.Nors išsiskyrus su Metu jai tiknorėjosi tūnoti kur nors įlindus,nors ji baisiausiai vengė visų,

kuriuos bent kiek pažinojo,naujiena ją pasiekė: antvandentiekio bokštų netoliKoupeiko buvo ištepliotasvaržybų laikas – šeštadienįsaulei leidžiantis.

Tai buvo žinia ir kvietimasvisiems žaidynių dalyviams.

Meto nebėra. Mokyklabaigta. Na, mokyklos ji niekadanemėgo, bet vis tiek... Vis progaištrūkti iš namų, šioks toksužsiėmimas. Dabar viskas

užbaigta, peržegnota. Jaidingtelėjo, kad jos gyvenimasneteko prasmės, krinta lygmoneta, paleista į bedugnįšulinį.

Ji slankiojo tarsi vėžlys,vakarus prasėdėdavo ant sofossu sesute Lile žiūrėdamatelevizorių, telefoną įjungdavotik patikrinti, ar neskambinoMetas. Su Bišopu nenorėjošnekėtis: tas imtų ją mokyti iraiškintų, kad Metas kvailys.

Nata tris dienas pasipūtusitylėjo, kol pagaliau pareiškėlabai nebepykstanti.

Laikas ritosi kūlversčiais,veržėsi it krioklys, sakytumgyvenimo juosta būtųpagreitintai persukama į priekį.

Pagaliau atėjo šeštadienis, irneliko kur dingti.

Jai net nereikėjo sukti galvos,kaip vogčiomis išslinkti iš namų.Kiek anksčiau vakare mama supatėviu Bou išėjo į kažkokį barą

Enkreme, vadinasi, parsvyruosnamolio tik paryčiui, gal netsekmadienio pavakary –apspangusiomis akimis, pradvisędūmais, tikriausiai alkani kaipvilkai ir pikti.

Lilei ji padarė makaronų irsūrio apkepą, niūriai tylėdama,sesutė jį suvalgė priešaistelevizorių. Lilės plaukai sutiesiu skyrimu per patį vidurįbuvo sušukuoti aukštyn irpakaušyje susukti į kietą mazgą.

Pastaruoju metu ji šitaip irvaikščiodavo – atrodydama kaipsenutė, užsilikusivienuolikmetės kūne.

Lilė tylėdama ant jos širdo,Heter nesuprato, už ką, betneturėjo sveikatos dėl tojaudintis. Lilė tokia: čia niršta,čia šypsosi. Šiomis dienomis jibuvo labiau linkusi niršti, be to,surimtėjo, ėmė rūpintis aprangair šukuosena, pasidarė tykesnė,nebeužsijuokdavo taip, kad

prunkštelėtų į pieną,nebeprašydavo Heter priešmiegą pasekti pasakos, ir Heternutarė, jog ji tiesiog auga.Karpe nelabai yra iš ko juoktis.Pušyno kempinge – juo labiau.

Vis tiek Heter ėmė maustiširdį. Ji pasiilgo senosios Lilės:nuo „Dr Pepper“ gėrimo lipniaispirštais, kramtuke dvelkiančiuburnos kvapu, niekadanešukuojamais plaukais irvisada išterliotais akiniais.

Pasiilgo Lilės akių, išplėstųpatamsyje, kai pasivertusi antšono ji prašydavo: „Pasek manpasaką, Heter.“

Bet nieko nepadarysi, turbūttaip sutvarkytas pasaulis, vaikasauga.

Pusę aštuonių Bišopas parašėjau važiuojąs. Lilė įlindo įKertę – Heter taip vadinojųdviejų miegamąjį: siaurąužkaborį, kur stovėjo suglaustosdvi lovelės, be vienos kojos

komoda, kuri atidaromabaisiausiai siūbuodavo, įskilusilempa ir nagų lako dėmelėmisnusėtas naktinis stalelis. Visurkūpsojo drabužių pusnys.

Lilė gulėjo tamsoje ikismakro užsitraukusi antklodę.Heter pamanė, jog miega, ir jaunorėjo uždaryti duris, bet Lilėatsisuko, pasirėmė alkūne.Mėnesienoje, sklindančioje permurziną lango stiklą, jos akysžibėjo tartum nusvidinti

rutuliukai.– Kur eini? – paklausė ji.Peržengusi džinsų, megztukų,

apatinių ir sumautų puskojiniųkrūvą, Heter atsisėdo ant Lilėslovos. Kaip gerai, kad Lilėnemiega. Ir kaip gerai, kadpagaliau nutarė pasišnekėti.

– Manęs užvažiuos Bišopassu Nata, – pasakė ji,neatsakydama į klausimą. –Pasivažinėsime visi trys.

Lilė vėl atsigulė, apsiklojo lig

ausų. Patylėjo.– Ar tu grįši? – galų gale

ištarė.Heter pajuto, kaip kažkas

suspaudžia krūtinę. Pasilenkusinorėjo paglostyti Lilei galvą.Mergaitė atšlijo.

– Kodėl taip šneki, ožkele?Lilė neatsakė. Valandėlę

Heter sėdėjo šioje tamsojejausdamasi bejėgė ir vieniša.Išgirdusi lygų Lilės alsavimąsuprato, jog ji užmigo. Heter

pabučiavo sesutei į kaktą. Lilėsoda buvo karšta ir drėgna.Heter panūdo įlipti į lovą,pažadinti ją ir už viskąatsiprašyti: už skruzdėlesvirtuvėje ir vandens patakus antlubų, už dūmų smarvę ir riksmuslauke; už jųdviejų mamą Kristąir patėvį Bou, už skurdųgyvenimą, į kurį jos įspraustosnelyginant į ankštą konservųdėžutę.

Bet, lauke išgirdusi tylų

pyptelėjimą, ji atsistojo ir išėjo.Heter visada atpažindavo

Bišopo mašinos signalą. Jo tėvaskadaise laikė remonto dirbtuvę,todėl Bišopas buvo automobiliųmaniakas. Jis turėjo auksinesrankas: prieš kelerius metus išvario lapelių padarė Heterrožės žiedą su plieniniu stiebu irį jį įsriegtais varžtelių dygliais.Jis amžinai knebinėdavo iškažkur atsitemptus visokiussurūdijusius gelžgalius. Jo

naujausia mašina buvovažinėtas biuikas „Le Sabre“,kurio variklis kosėjo lyg senasastmatikas.

Heter atsisėdo priekyje,Natali – ant užpakalinėssėdynės. Keista, bet Natalivisada sėdėdavo per patį vidurį,net jei daugiau niekasnevažiuodavo. Sakydavonemėgstanti rinktis, katronpusėn sėstis – kairėn ar dešinėn,nes tada jaučiasi, lyg lažintųsi iš

savo gyvybės. Heter jai šimtuskartų aiškino, kadpavojingiausia sėdėti per vidurį,bet Nata neklausė.

– Negaliu patikėti, jogįpainiojai ir mane, – tarėBišopas, Heter įsėdus. Lijo, betlietus ne krito lašais, o tiesiogradosi lyg purškiamas iš milžinoburnos. Nebuvo prasmėsskleisti skėčio ar vilktisplastikinio lietpalčio, nes lietuspuolė iš visų šonų, lindo už

apykaklių, skverbėsi porankovėmis.

– Nereikia. – Ji paveržėgobtuvo raištelį. – Liaukis malęsniekus. Tu visada žiūri žaidynes.

– Aha, bet tai buvo, kolnesukvailiojo ir neėmė žaisti dvigeriausios mano draugės.

– Supratome, Bišopai, – tarėNata. – Įjunk muziką, gerai?

– Nieko nebus, mano ponia. –Paėmęs iš dėklo, Bišopaspadavė Heter indelį atšaldyto

gėrimo, pirkto „7-Eleven“.Mėlyno. Jos mėgstamiausio.Gurkštelėjusi galvoje pajutomalonų šaltuką. – Radijassugedęs. Aš taisau instaliaciją...

– Tik ne vėl, – pertraukė jįNata, teatrališkai sudejuodama.

– Ką galiu pasakyti? Manpatinka meistrauti.

Sukdamas į plentą, jispadidino greitį ir meiliaipaglostė vairą. Lygatsiliepdamas „Le Sabre“ piktai

sužviegė, paskui kelis kartusįspūdingai trinktelėjo irsiaubingai subarškėjo tarsisubyrėjus varikliui.

– Dedu galvą, kad jų meilėnėra abipusė, – pasakė Nata,Heter nusijuokė, ir nervai kiekatsileido.

Bišopui išsukus iš plento irbildant siauru suplūktužvyrkeliu, juosiančiu parką,miglotoje žibintų šviesojesušmėkščiojo ženklai PRIVATI

VALDA. Kelkraštyje jau stovėjokeliasdešimt automobilių,dauguma kiek įmanomaprisispaudę prie miško, kaikurie beveik palindę pokrūmokšniais.

Heter iškart pastebėjo Metomašiną – senutėlį džipą,paveldėtą iš dėdės, joužpakalinis bamperis buvoapklijuotas apspurusiaislipdukais.

Ji prisiminė pirmą sykį, kai jie

važinėjosi norėdami atšvęsti,kad jis, tris kartus neišlaikęsegzamino, pagaliau gavovairuotojo pažymėjimą. Jisstabdė ir pradėdavo važiuotitaip staigiai, jog ji vos neišvėmėjo nupirktų spurgų, tačiauMetas buvo baisiai laimingas, jitaip pat netvėrė iš džiaugsmo.

Visą dieną, visą savaitę jinežmoniškai troško jį pamatyti,bet ir bijojo, kad niekada jonebeišvys.

Jeigu Delani čia, ji tikraiapsivems. Nereikėjo gerti.

– Kaip jautiesi? – tyliaipaklausė Bišopas, kai jie išlipo.Jis visada atspėdavo jos mintis,už tai ji mylėjo jį ir kartunekentė.

– Puikiai, – piktai atsakė ji.– Kam tau to reikia, Heter? –

tarė jis, sulaikydamas ją užrankos. – Kam tau iš tikrųjų toreikia?

Heter pastebėjo, jog jis

apsirengęs lygiai taip kaip anąkartą paplūdimy, – išblukusiaismėlynais „Lucky Charms“ tenisomarškinėliais ir tokiais ilgaisdžinsais, kad lindo po„Converse“ sportbačiais, – irkažko suirzo. Iš po beisbolokepurės su snapeliu styrojomurzinai gelsvos spalvosplaukai. Bet kvapas nuo josklido gardus, tipiškas Bišopui –kaip iš stalčiaus, pilno senųmonetų ir „Tic Tac“ žirnelių.

Ji jau vos neišrėžė jam tiesos:kad Meto pamesta pirmą kartąsuprato esanti visiškas nulis.

Bet jis viską sugadino:– Būk gera, tik nesakyk, jog

dėl Metjaus Heplio.Na štai, jis ir vėl varto akis.– Nutilk, Bišopai.Vos susilaikė netrenkusi jam.

Vien išgirdus Meto vardą,suspaudė gerklę.

– Tada pasakyk priežastį.Pati milijoną kartų kartojai, kad

Panika – nesąmonė.– Tačiau Nata dalyvauja, ar

ne? Kodėl jai nepamokslauji?– Nata kvaiša.Nusiėmęs kepurę, jis

pasikasė pakaušį, ir plaukaiakimirksniu lyg įelektrintiatsistojo piestu. Bišopas gyrėsi,kad jo supergalia –elektromagnetiniai plaukai.Vienintelė Heter supergaliaturbūt slypi nuolat kur nors antveido išdygstančiame

raudoname spuoge.– Ji – viena geriausių tavo

draugių, – priminė jam Heter.– Na ir kas? Vis tiek kvaiša.

Draugystės klausimais ašlaikausi atvirų durų kvailiamspolitikos.

Heter nesusilaikė irnusikvatojo. Bišopas irgiišsišiepė – taip plačiai, jog jipamatė, kad priekyje vienasdantis šiek tiek užlipęs ant kito.

Bišopas vėl užsivožė kepurę

priplodamas neklusnius plaukus.Jis buvo vienas iš nedaugelioberniukų, aukštesnių už ją, netMetas buvo lygus su ja –penkios pėdos vienuolika colių.Kartais dėl to jausdavo jamdėkingumą, kartais – apmaudą,tarsi ūgiu būtų bandęs įrodyti jaisavo pranašumą. Iki dvylikosmetų amžiaus juodu buvo lygūs,centimetras į centimetrą.Bišopo miegamajame ant sienoslikusios tai įrodančios pieštuko

brūkšnių kopėtėlės.– Aš statau už tave, Nil, –

tyliai tarė jis. – Noriu, kadžinotum. Tačiau nenoriu, kadžaistum. Manau, tai visiškakvailystė. Bet vis tiek statau užtave.

Jis apkabino ją per pečius irspustelėjo, ir staiga jo balsas jaikažkuo priminė, jog kadaise,regis, prieš šimtą metų, ji buvotrumpam lig ausų jį įsimylėjusi.

Dešimtoje klasėje kino teatre

Hadsone jie net nemokšiškaipasibučiavo, nors jos burnabuvo pilna spragintų kukurūzų;po to dvi dienas jie vaikščiojonet nesusikabinę rankomis,nesuregzdami nė žodžio, o jukbuvo draugai nuo pat pradinėsmokyklos. Paskui jis ją paliko,Heter pasakė suprantanti, norsnieko nesuprato.

Ji nežinojo, kas privertė visatai prisiminti. Neįsivaizdavo,kad šiuo metu galėtų mylėti

Bišopą. Jis buvo kaip brolis –įkyrus brolis, visada jaučiantispareigą pasakyti, kad tau išdygospuogas.

Pro medžius jau negarsiaiaidėjo muzika ir, sustiprintasruporo, traškėdamas dudenoDigino balsas. Vandentiekiobokštai, prikraiglioti grafičių irsu vos įžiūrimu užrašuKOLUMBIJOS APYGARDA, buvoryškiai apšviesti iš apačios.Stypsantys ant metalinių kojų

atrodė lyg milžiniški vabzdžiai.Ne – kaip vienas vabzdys su

dviem metalinių strypų kojomis.Net iš toli Heter matė, kadmaždaug penkiasdešimties pėdųaukštyje abu bokštus jungialenta.

Šį kartą rungtis aiški.Kol jie pasiekė bokštų

papėdę, kur būriavosi žiūrovai,Heter veidu jau žliaugė lietus.Kaip visada, nuotaika buvošventiška – minia nenustygo iš

susijaudinimo, bet visi kalbėjopašnibždomis. Kažkas sugebėjoper mišką atvaryti sunkvežimį.Prie jo variklio prijungtasprožektorius apšvietė bokštus,tarp jų ištiestą lentą ir lietų. Taišen, tai ten nuolat žybčiojocigaretės, grojo sunkvežimioradijas – gožiama šnekųgaudesio tyliai skambėjo senaroko daina. Šią naktį reikia būtiramesniems, nes netoli plentas.

– Pažadėkit, kad manęs

nepaliksite, – paprašė Nata.Heter palengvėjo jai

prabilus; nors ją supo klasiokai,pažįstami nuo kaži kada, Heterstaiga išsigando, kad miniojenepasiklystų.

– Žinoma, – tarė Heter.Stengėsi nežiūrėti aukštyn.

Pajuto tarp susirinkusiųjųieškanti akimis Meto. Netoliesekrizeno būrelis dešimtokių.Šeina Lembert buvo apsisiautusipledu ir turėjo termosą

kažkokio karštimo, visai kaipfutbolo rungtynėse.

Heter nustebo pastebėjusiatokiau stovinčią VivjanąTreivin. Jos plaukai buvo susuktivirvutėmis, mėnesienoje blausiaišvytėjo daugybė visur prisivertųžiedų. Heter iki tol niekurnebuvo jos mačiusi viešumoje –išvis nebuvo mačiusi, kad Vivaką nors veiktų: ji tikpraleidinėdavo pamokas iraptarnaudavo lankytojus Dot

užkandinėje. Keista, tačiau dėlto, jog net Viva atėjo pasižiūrėti,jai pasidarė dar neramiau.

– Bišopai!Prasispraudusi per minią,

Eivrė Volis puolė Bišopui į glėbį,lyg jis būtų ją ką tik išgelbėjęs išbaisios katastrofos. Heternusisuko, kai Bišopas pasilenkėjos pabučiuoti. Eivrė buvonedidukė, ir stovėdama šalia josHeter jautėsi kaip LinksmasisŽalias Milžinas ant kukurūzų

skardinėlės.– Aš tavęs pasiilgau, – Bišopui

atsitraukus, sukuždėjo Eivrė. ĮHeter ji kol kas netnegrįžtelėjo: sykį išgirdusi, kaipHeter ją pavadino krevete,matyt, dar neatleido. BetgiEivrės veidas ir buvo panašus įkrevetę, blizgantis ir rausvas,todėl Heter nejuto jokio sąžinėsgraužimo.

Bišopas irgi kažkąsumurmėjo. Heter vėl užplūdo

šleikštulys, širdį užgulėliūdnumas. Niekas neturi teisėsbūti laimingas, kai tau taipliūdna, – o ypač tavo geriausidraugai. Privalo būti toksįstatymas.

Eivrė kikendama įsikiboBišopui į ranką.

– Aš nueisiu alaus, gerai?Tuoj grįšiu. Pabūk čia.

Ir apsisukusi dingo.– Tik nesakyk, – tarė Bišopas,

pakeldamas antakius.

– Ko? – skėstelėjo rankomisHeter.

– Žinau, ką tu manai, –pasakė Bišopas, besdamaspirštu į ją, paskui į Natą. – Ir tu.

Nata nutaisė pačiąnekalčiausią miną.

– Taip nesąžininga, Marksai.Aš tik pamaniau, kad ji puikusaksesuaras. Tokia mažutė irpatogi.

– Tiesiog kišeninė, – pritarėHeter.

– Gerai jau, gerai, –sumurmėjo Bišopas,stengdamasis atrodyti piktas. –Gana.

– Tai komplimentas, –pasipiktino Nata.

– Sakiau, gana. – Betnetrukus Bišopas prisilenkęssušnibždėjo: – Žinok, negaliunešiotis jos kišenėje –kandžiojasi.

Jo lūpos brūkštelėjo Heterper ausį, be abejo, netyčia, ir ji

susijuokė.Nervų kamuolys krūtinėje

bent kiek sumažėjo. Tačiau tadakažkas išjungė muziką, minianuščiuvo, ir ji suprato, jogprasideda. Ir iš karto jąpersmelkė šaltis, sakytum būtųvisa apšarmojusi.

– Sveiki susirinkę į antrąrungtį, – sududeno Diginas.

– Užsikrušk, Rodžersai! –riktelėjo kažkoks berniokas,žiūrovai ėmė juoktis,

pritariamai šaukti. Kažkassudraudė:

– Ššš...Diginas apsimetė neišgirdęs.– Tai drąsos ir pusiausvyros

jausmo išbandymas...– Ir blaivumo!– Laikykit, nugriūsiu.Vėl juokas. Heter

neprisivertė net šyptelėti.Šalimais nerimo Natali –sukiojosi į šonus, čiupinėjosiklubus. Heter net nedrįso

klausti, ką ji čia daro.Diginas toliau porino:– ...taip pat greičio, nes bus

fiksuojamas kiekvieno dalyviolaikas...

– Po velnių, gal gali greičiau!Diginas neteko kantrybės.

Atitraukęs nuo burnos ruporąsušuko:

– Užsičiaupsi, Li, ar ne!Vėl ūžtelėjo juoko banga.

Heter jautėsi taip, lyg žiūrėtųfilmą, kai garsas visą laiką

kelias sekundes vėluoja. Jaunepajėgė nežiūrėti į viršų – į tąsiaurą, kelių colių pločio lentą,ištiestą tokiame aukštyje.Šuoliai į vandenį buvo labiaupramoga negu varžybos.O šuolis ant kietos žemės būtųmirtinas.

Sunkvežimio variklisužsikirsdamas išsijungė, viskąapsėmė tamsa. Susirinkusiejipasipiktinę ėmė šaukti, ir pokelių akimirkų variklis vėl

sublerbė. Heter pamatė Metą:prožektorių šviesoje juokėsiįkišęs ranką Delani į džinsųužpakalį.

Ją ėmė pykinti. Keisčiausia,bet kaip tik šitai, – kad jo rankalindi jos džinsuose, – o ne jųbuvimas kartu ją labiausiaisupykdė. Jis niekada nėra jostaip lietęs, netgi piktinosi, girdi,šitaip išsidirbinėjančias porelesreikėtų nušauti.

Gal nelaikė jos pakankamai

gražia tokiam dalykui. Gal jamnet buvo gėda dėl jos?

Gal nenorėdamas įskaudintitiesiog jai melavo.

Galbūt ji jo taip ir nepažino.Ši mintis ją išgąsdino. Jeigu ji

nepažįsta Meto Heplio,berniuko, kadaise plojusio jaiišpyškinus visą abėcėlę, kuris,kartą pastebėjęs, kad baltų josšortų kraštelis išteptasmėnesinių krauju, apsimetėnepasibjaurėjęs, vadinasi, negali

sakyti pažįstanti šituos žmonesir žinanti, ko iš jų tikėtis.

Staiga ji pajuto, kaip nutilojuokas ir kalbos, visi nuščiuvotarsi unisonu įkvėpę. Ir jipamatė, kad aukštai virš galvųlenta slenka Kim Holister,perbalusiu ir išsigandusiu veidu,taigi varžybos jau prasidėjo.

Kim sugaišo keturiasdešimtseptynias sekundes, kolperšliaužė lentą visą laikąstatydama dešinę koją priešais

kairę. Sėkmingai pasiekusiantrąjį bokštą, ji apglėbė jįabiem rankom, ir visi kaipvienas atsiduso.

Po jos ėjo Feliksas Hartas: jisįveikė lentą netgi greičiau,trumpučiais, tankiais lynoakrobato žingsneliais. PaskuiMerlas Treisis. Jam netnespėjus pereiti lentos, Diginaspaėmė ruporą ir sutrimitavo:

– Heter Nil! Heter Nil, įsceną!

– Sėkmės, Hetbar*, –palinkėjo Natali. – Nežiūrėkžemyn.* „Heathbar“ – toks pieniškošokolado ir karamelės batonėlis. –Vert.

– Ačiū, – negalvodama tarėHeter, bet suvokė, koksjuokingas draugės patarimas.Kai esi penkiasdešimties pėdųaukštyje, kur dar gali žiūrėti,jeigu ne žemyn?

Ji jautėsi, lyg sėlintų tyloje,nors žinojo šito negalint būti, –

Diginas nė už ką neatitrauktųnuo burnos to savo kvailoruporo. Taip atrodo tik todėl,kad ji bijo; bijo ir vis tiek galvojaapie Metą – idiotiškai,beviltiškai: ar jis žiūri į jątebelaikydamas ranką Delanidžinsuose.

Pradėjus lipti kopėčiomis,einančiomis rytinio bokštosiena, sugrubusiais pirštaiskabinantis į šaltus slidžiusskersinius, jai toptelėjo, kad jis

spoksos į jos sėdimąjąglostydamas Delani užpakalį, otai išvis nepakenčiama.

Tada jai dingtelėjo, kadkiekvienas dabar mato josstorąją, ir ji išsigando, ar perdžinsus nežymu kelnaičių, nes jinepakenčia siaurikių irnesupranta, kaip galima jasmūvėti.

Užlipusi pusę kopėčių darpamanė: jeigu ji šitaip jaudinasi,ar nežymu kelnaitės, vadinasi, iš

tikrųjų aukščio nebijo. Pirmąkartą pasijuto šiek tiek tvirčiau.

Bet labai kliudė lietus.Skersiniai buvo šlapi. Lietausmarška trukdė žiūrėti,sportbačiai slidinėjo. Kai jipagaliau pasiekė siaurą metalinįapvadą, juosiantį vandensbokštą, ir ant jo užlipo, baimėsugrįžo. Nebuvo už ko laikytis,už nugaros tik lygus šlapiasmetalas, visur kitur – tuštuma.Keli coliai skyrė gyvybę nuo

mirties.Dilgčiojimas iš aptirpusių

pėdų sklido aukštyn, į blauzdasir delnus, ji jau bijojo nenukristi, o nušokti, stryktelėti įtamsią tuštymę.

Ji šonu pasislinko prie lentosiš paskutiniųjų spausdamasi priebokšto, melsdamasi, kad išapačios neatrodytų tokiaišsigandusi, kokia jaučiasi.Aiktelėjimas, delsimas – viskasbus jos nenaudai.

– Laikas! – atsklido įspėjantisDigino balsas.

Heter suprato turinti eiti,jeigu nenori iškristi iš žaidimo.Prisivertusi atsiplėšė nuo bokštoir žengė ant lentos, pritvirtintosprie apvado vos keliais varžtais.Vaizduotėje šmėstelėjo vaizdas,kaip medis lūžta nuo jos svorioir ji kūliais krinta į prarają.Tačiau medis laikė.

Nejučia išskėtė rankas, kadgeriau išlaikytų pusiausvyrą, jau

negalvodama, ar Metas, Delaniir Bišopas žiūri į ją, viskąpamiršusi, išskyrus tuštumąaplink ir siaubingą dilgčiojimąkojose, knietulį šokti žemyn.

Žengdama normaliai,statydama vieną koją paskuikitą, galėjo eiti greičiau, betnepajėgė nuo lentos atplėštipėdų: jei kilstelės koją, kulną arpirštus, neišsilaikys, nugrius iržus. Ji veikiau jautė, nei girdėjospengiančią tylą, tokią slogią,

kad joje išsiskyrė tik lietausšnaresys ir paviršutiniškas,tankus pačios alsavimas.

Apačioje buvo akinamaišviesu, tokią šviesą regi priešmirtį. Visi žmonės susiliejo sušešėliais, akimirką ji netišsigando, kad jau tikrai negyva,vienui viena ant šito siaurotakelio, o iš abiejų šonų – juodabedugnė.

Colis po colio ji šliaužė tokiuspartumu, kokiu pajėgė

nekilnodama kojų.Ir staiga perėjo – pasiekė

antrą vandentiekio bokštą irpati nepajuto, kaip apglėbė jįlygiai taip kaip pirma Kim,prisiplojo prie jo visaperšlapdama. Minia ėmė šauktiir ploti, bet jau nuskambėjokitas vardas – RėjausHenrahano.

Ausyse spengė, burnoje –metalo skonis. Baigta. Ji perėjo.Nerangiai lipant žemyn rankos

staiga pasirodė nereikalingos, išpalengvėjimo raumenysatsipalaidavo, ji nušokonepasiekusi apatinio skersinio irsusverdėjusi atsitiesė. Žiūrovaiplojo jai per petį, tapšnojonugarą. Ji nejautė, šypsosi jiemsar ne.

– Bet tu ir kieta! – pasakėNata, prasispraudusi per minią.Heter beveik nepajuto, kaip josrankos apglėbė jai kaklą. –Labai baisu? Išsigandai?

Jausdama įsmeigtus į savevisų žvilgsnius, Heter papurtėgalvą.

– Nespėjau, – tarė ji. Ir iškartpasijuto geriau. Baigta, perėjo.Ji stovi tarp žmonių, orasatsiduoda šlapia vilna ircigarečių dūmais. Viskas tikra,patikima.

– Keturiasdešimt dvisekundės, – išdidžiai pasakėNata. Heter net neišgirdo, kadabuvo skelbiamas jos laikas.

– Kur Bišopas? – paklausė ji.Nuotaika sparčiai taisėsi.Apėmė euforija. Keturiasdešimtsekundžių. Neblogai.

– Buvo čia pat už manęs...Nata nusisuko į žmones, bet

sunkvežimio žibintai visuspavertė juodais siluetais.

Minia vėl ėmė šūkauti.Pakėlusi akis, Heter pamatė,kad Rėjus jau perėjo. Diginobalsas dusliai pranešė:

– Dvidešimt dvi sekundės! Kol

kas rekordas!Heter nurijo rūgščią seilę.

Rėjaus Henrahano ji nekentė.Septintoje klasėje, kai jai dar tikkalėsi krūtys, ant jos spintelėsjis pakabino sportinę liemenėlęir paleido gandą, esą ji geriantivaistus, kad taptų berniuku. „Arbarzda jau dygsta?“ – klausdavosutikęs koridoriuje. Ją palikoramybėj tik tada, kai Bišopaspagrasino pranešti policijai, kadLukas Henrahanas „Pepės“

picerijoje, kur jis dirbo,pardavinėja žolę: klientopaprašytas „užberti daugiauraudonėlių“ pakiša po picapakutį marihuanos. Jis tikraitaip darydavo.

Atėjo Zevo Kelerio eilė.Heter pamiršo pasigedusiBišopo. Lyg užhipnotizuotažiūrėjo, kaip Zevas žengia antlentos. Saugiai stovint antžemės vaizdas buvo netgigražus: blausi dulksnos migla,

Zevas išskėstomis rankomis –tamsi figūra debesų fone. Rėjusnenulipo. Tikriausiai irgi žiūriužlindęs už bokšto, nesnematyti.

Sekundės dalelė, ir Zevaspasviro į šoną, netekopusiausvyros. Heter išgirdosavo riktelėjimą. Pajuto, kaipširdis lipa pro gerklę, ir tąvalandėlę, kol jis šaukdamaspašėlusiai mosikavo rankomis,pamanė: Niekas nebus taip pat

ir nė vienas iš mūsų jau nebustoks pat.

Bet jis staigiai atsitiesė.Kairė koja vėl atsidūrė antlentos, kūnas liovėsi svyruoti lygšvytuoklė.

Kažkas šūktelėjo Zevo vardą.Jam netvirtai žengiant kelislikusius žingsnius, nugriaudėjoplojimai. Niekas negirdėjo, kokįlaiką išrėkė Diginas. Ir niekasnekreipė dėmesio į kopėčiomisnulipantį Rėjų.

Tačiau Zevas vos nulipęsšoko ant Rėjaus. Jis buvomažesnis už Rėjų ir smulkesnis,bet stvėręs iš už nugaros Rėjųpargriovė. Šis bemat ėmėnosimi arti žemę.

– Prakeiktas niekšeli, tukažką metei į mane.

Zevas užsimojo kumščiu,Rėjus pasimuistė ir Zevąnubloškė.

– Ką čia dabar kliedi?Rėjus svyruodamas atsistojo,

jo veidą apšvietė prožektorius.Matyt, į akmenį prasiskėlė lūpą,nes bėgo kraujas. Atrodė įniršęsir bjaurus.

Zevas pašoko. Juodos jo akysdegė neapykanta. Minianustėrusi tebetylėjo, ir Hetervėl pasirodė, jog ji girdi lietų,vienu metu tyškant šimtustūkstančių lašelių. Ore tvyrojoįtampa.

– Nemeluok, – metė Zevas. –Tu man pataikei į krūtinę.

Norėjai, kad nugriūčiau.– Išprotėjai!Rėjus sukosi eiti šalin. Zevas

vėl jį puolė, ir jie vėl ėmėraičiotis ant žemės. Miniasiūbtelėjo artyn, visi šūkavo,stumdėsi, kad geriau matytų, kaikas prišokęs mėgino berniukusišskirti. Heter buvo spaudžiamaiš visų pusių. Kažkas sudavė jaiper nugarą, ji vos nesukniubo.Negalvodama griebė Natai užrankos.

– Heter! – išbalusi,išsigandusi sušuko Nata.Žmonės išskyrė jų rankas, irNata dingo žmonių maišalynėje.

– Nata!Heter yrėsi per minią

alkūnėmis skindamasi kelią,dėkodama likimui, kad tokiadidelė. Nata mėgino atsikelti,bet, kai Heter prisilietė,riktelėjo.

– Čiurna! – sudejavo. –Kažkas užlipo ant kojos.

Heter pasilenkė prie jos irdabar gavo tikrą smūgį. Bandėapsisukti norėdama pažiūrėti,kas ją pastūmė, bet nespėjo,kniūbsčia nėrė į pliurzę. Kojosmindė purvą, taškė veidą tyre.Heter net pagalvojo: gal visatai, šita linguojanti minia,užplūdusi žmonių banga yrarungties dalis?

Staiga stojo kažkoksatoslūgis.

– Kelkis, – pati sunkiai

atsistojusi paragino ji Natą.– Skauda, – mirksėdama nuo

ašarų suinkštė Nata. Bet Heterją pakėlė.

Ir tada iš miško ataidėjobalsas, iškreiptas, tačiaugalingas:

– Visiems nejudėt!Policija.Kilo sąmyšis. Šviesos

spinduliai švysčiojo miniojenubaltindami veidus, žmonėsbėgo, veržėsi į mišką. Heter

suskaičiavo keturis policininkus,vienas jų kažką partrenkė antžemės, bet nesimatė ką. Burnaperdžiūvo, galvoje sumaištis.Megztuko gobtuvas išterliotaspurvu, į krūtinę smelkiasi šaltis.

Bišopo nėra. O jis turėjomašiną.

Mašina. Jiems reikia ištrūktiiš čia – arba pasislėpti.

Ji mėgino tempti Natą, betNata klupinėjo. Akys buvopilnos ašarų.

– Negaliu.– Reikia. – Heter nežinojo, ko

griebtis. Kur, po velnių,Bišopas? – Pasilenkusi jiapkabino Natą per liemenį. –Remkis į mane.

– Negaliu, – pakartojoNata. – Baisiai skauda.

Nežinia iš kur išdygo DodžasMeisonas. Nesustodamas irnieko neklausdamas apkabinoNatą iš kitos pusės, ir jie abu jąnunešė. Nata iš netikėtumo

aiktelėjo, bet nesipriešino. Kadkiek Heter būtų jį išbučiavusi.

– Greičiau, – paragino jis.Klupinėdami jie paknopstom

pasileido į mišką, toliau nuogriaudėjančių pro ruporą balsų,klykimo ir prožektorių. Buvotamsu. Dodžas išsitraukėtelefoną, ir šis metė silpnąmelsvą šviesą ant lapų paklotėspo kojų, šlapių paparčių irskarotų apsamanojusių medžių.

– Kur mes einame? –

sušnibždėjo Heter. Širdisdaužėsi. Nata kaire koja beveikneprimynė, todėl kas antrąžingsnį sunkiai užguldavoHeter.

– Turime palaukti, kolišsinešdins policija, – uždusęsatsakė Dodžas.

Už kelių šimtų pėdų nuovandentiekio bokštų medžiųtankmėje stovėjo pailgassiurblinės pastatas. Heter persienas išgirdo viduje ūžiant

mašinas. Dodžas pastūmėpetimi duris. Jos buvoneužrakintos.

Patalpa atsidavė pelėsiais irmetalu. Joje riogsojo dvididžiulės cisternos ir kažkokieaprūdiję elektros įrengimai; oreaidėjo nepaliaujamasmechanizmų čirškimas, tarsikeliamas tūkstančio žiogų.Riksmų miške jie jaunebegirdėjo.

– Dieve, kaip skauda, –

sunkiai atsiduso Nata iratsargiai atsisėdo ant grindų,raukydamasi ištiesė kairę koją.

– Turbūt pasitempeisausgyslę, – tarė Dodžas, irgisėsdamasis, bet atokiau.

– Žinok, pajutau, kaip kažkastrakštelėjo.

Nata pasilenkusi palietėčiurną ir aiktelėjo iš skausmo.

– Neliesk, Nata, – pasakėHeter. – Pasistengsime kuogreičiau surasti ledo.

Jai buvo šalta, staiga apėmėbaisus nuovargis. Buvosušlapusi ir alkana, todėlmažiausiai norėjo pusę naktiestūnoti kažkokioje kvailojesiurblinėje. Išsitraukusi telefonąparašė Bišopui: „Kur tu?“

– Iš kur žinai šitą vietą? –paklausė Dodžą Nata.

– Radau prieš kelias dienas, –atsakė jis. – Buvau žvalgyboj.Neprieštarausit, jeiguužsirūkysiu?

– Prieštarausim, – atšovėHeter.

Gūžtelėjęs jis įsikišo pakelįatgal į striukės kišenę. Telefonąlaikė pasidėjęs ant grindų, tad josiluetas buvo melsvas.

– Ačiū, kad padėjai man, –tarė Nata. – Juk neprivalėjai.

– Nėr už ką, – burbtelėjoDodžas. Heter nematė jo veido,bet balsas buvo keistas,kažkoks pridusęs.

– Noriu pasakyti, mes net

nesam šnekėjęsi, – pridūrė Natair nutilo, gal pamanė, kadnelabai mandagi.

Valandėlę visi tylėjo. Heterpasiuntė Bišopui dar vienąžinutę: „Kur prapuolei?“

Staiga Dodžas prabilo:– Esame šnekėjęsi. Vieną

kartą. Pernai per absolventųsusitikimo vakarą. Tu manepavadinai Deividu.

– Tikrai? – nervingainusijuokė ji. – Kaip kvaila.

Turbūt buvau girta. Prisimeni,Heter? Gėrėm kažkokiąbjaurastį.

– Ahaa...Heter tebestovėjo.

Atsišliejusi į duris klausėsilietaus, barbenančio darsmarkiau. Ištempusi ausisbandė išgirsti šūkaujant.Negalėjo patikėti, kad Bišopasiki šiol neatsakė. Visada staigiaiatrašydavo.

– Be to, aš kvaiša, – kalbėjo

Nata. – Kiekvienas pasakys.Tačiau juk negalėjau pamirštitokio vardo kaip Dodžas, ką?Norėčiau turėti tokį šaunųvardą.

– Man tavo vardas patinka, –tyliai tarė Dodžas.

Heter nuėjo per širdį.Dusliame Dodžo balse ji išgirdopažįstamą ilgesį ir iš kartosuprato, kad Dodžui Natalipatinka.

Akimirką it replėmis ją

surakino pavydas. Žinoma.Žinoma, kad Dodžui patinkaNatali. Daili, juki, smulki irglaudi tarsi koks mažasžvėrelis. Kaip Eivrė – nežinia iškur atklydo palyginimas, bet jiskubiai jį nuvijo. Eivrė jainerūpi, taip pat nerūpi, arDodžui patinka Natali. Ne josreikalas.

Tačiau galvoje tebekirbėjomintis, įkyri it lietausteškėjimas, – jos niekas

nemylės.– Kaip manai, kiek čia

lauksime? – paklausė Nata.– Jau neilgai, – atsakė

Dodžas.Kelias minutes jie sėdėjo

tylomis. Heter suprato turintijuodu kalbinti, bet buvo perdaug pavargusi.

– Kad nors nebūtų taiptamsu, – po kiek laikosujudėdama prašneko Nata.Heter pajuto, jog jai baigiasi

kantrybė.Dodžas atsistojo.– Palaukit, – tarstelėjo ir išėjo

į lauką.Kurį laiką buvo tylu, tik

kažkas caksėjo judėdamasvamzdžiais ir į stogą teškenolietus.

– Aš išvažiuosiu į LosAndželą, – staiga išpoškinoNata. – Jeigu laimėsiu.

Heter atsisuko į ją. Natažiūrėjo įžūliai, lyg tikėdamasi,

kad draugė ims iš jos šaipytis.– O ko? – paklausė Heter.– Dėl banglentininkų, –

atsakė Nata. – Į Holivudą,varna. O tau kaip atrodo?

Heter priėjusi atsitūpė šalia.Nata visąlaik šnekėjo norintibūti aktore, bet Heter niekadanetikėjo, jog ji kalba rimtai, taiprimtai, kad imtų ir išvažiuotų, –jau tikrai ne taip rimtai, kadimtų žaisti Paniką. Dabar ji tikkumštelėjo jai petimi.

– Pažadėk, kad, kai būsiturtinga ir garsi, nepamiršivarnos, kurią pažinojai.

– Pažadu, – tarė Nata. – Okaip tu? Ką veiksi, jeigu laimėsi?

Heter papurtė galvą. Norėjopasakyti: „Bėgsiu, kiek užtekskvapo. Kad kuo daugiau myliųskirtų mane nuo Karpo. Paliksiusenąją Heter, sudeginsiu,paversiu pelenais.“ Bet ji tikgūžtelėjo.

– Turbūt kur nors

išvažiuosiu. Už šešiasdešimtseptynis gabalus galima gautibaisybę benzino.

Nata palingavo galvą.– Liaukis, Heter, – tyliai

tarė. – Kodėl iš tikrųjų žaidi?Ir Heter, prisiminusi Metą ir

kaip viskas beviltiška, vosneapsiverkė. Bet nurijusi ašaraspagaliau paklausė:

– Ar tu žinojai? Apie Metą irDelani.

– Girdėjau kalbant, –

atsargiai atsakė Nata. – Betnetikėjau.

– Man sakė, kad ji... su juo...Heter nepajėgė ištarti tų

žodžių. Suprato galbūt esantipernelyg drovi, ypač jeipalyginsi su Nata. Gėdijosi to irkartu didžiavosi: jipaprasčiausiai nesuvokė, ko jautaip visus traukia kvailioti.

– ...sumautame botanikossode.

– Ji kekšė, – ramiai pasakė

Nata. – Garantuotai apkrės jįpūsleline. Arba dar kuo blogiau.

– Blogiau už pūslelinę? –suabejojo Heter.

– Sifiliu. Kuris atima protą.Prakiurdo smegenis, jos liekaakytos kaip šveicariškas sūris.

Heter kartais pamiršdavo,kad Nata visada moka jąprajuokinti.

– Tikiuosi, ne, – tarė ji,prisiversdama šyptelėti. – Jis irtaip nebuvo proto bokštas.

Vargu ar gali paaukoti tieksmegenų.

– Tikiesi, kad taip,nenaudėle. – Nata suvaidinokelianti taurę. – Už Delani sifilį.

– Išprotėjai, – murmtelėjoHeter ir nusikvatojo.

– Tegul Meto Hepliosmegenis jis paverčia gardžiuminkštu sūriu.

– Amen, – užbaigė Heter, irgiiškeldama ranką.

– Amen.

Ir abi neva susidaužė.Heter atsistojusi vėl nuėjo

prie durų. Dodžas negrįžo –įdomu, ką jis veikia?

– Kaip manai... – Heter giliaiatsiduso. – Ar mane kas norspamils?

– Aš tave myliu, – atsakėNata. – Bišopas myli. Tavomama tave myli. – Hetersusiraukus, Nata pridūrė: –Myli, Hetbar, tik savaip. Ir Lilėmyli.

– Jūs nesiskaitote. – Suvokusi,kaip tai nuskambėjo,nusijuokė. – Nepyk.

– Nepykstu.Patylėjusi Heter tarė:– Žinok, ir aš tave myliu. Jei

ne tu, visai nuprotėčiau. Tikrai.Būčiau kur nors išvežta,uždaryta ir... nežinau, gal bulviųkošėje pirštu paišyčiau ateivius.

– Žinau, – tarė Nata.Heter atrodė, tarsi čia,

tamsoje, būtų suplaukę visi

jųdviejų gyvenimo metai, jųdraugystė: laikas, kai jiedvi,nuvirtusios ant Natos mamossofos pagalvėlių, mokėsibučiuotis; pirmas kartas, kai abiužsirūkė ir Heter po toapsivėmė; visi slapti rašteliaiklasėje, po stalu ir už vadovėliųlendantys pirštai. Visa tai buvojos, jos ir Natos, visi tie metaiglūdėjo jų viduje kaip rusiškosmatrioškos.

Heter staiga atsisuko ir

springdama išpoškino:– Pasidalykime pinigus.– Ką? – sumirksėjo Nata.– Jei katra laimėsime,

pasidalykime pinigus, – jauįsitikinusi savo teisumupakartojo Heter. – Per pusę.Daug benzino galima gauti ir užtrisdešimt gabalų.

Valandėlę Nata tik spoksojo įją.

– Gerai, tebūnie per pusę, –pagaliau pasakė. – Sukertam

delnais? Ar prisiekiam?– Aš tavim pasitikiu, – tarė

Heter.Pagaliau grįžo Dodžas.– Kelias jau laisvas, –

pranešė.Heter ir Dodžas prilaikė

Natą; pro bokštus jie pasuko įaikštę, dar taip neseniai pilnąžmonių. Dabar čia bolavo tikšiukšlės: sutryptos nuorūkos irmarihuanos suktinių liekanos,suniurkytos alaus skardinės,

popieriniai rankšluosčiai, vienaskitas skėtis. Sunkvežimistebestovėjo purvyne, betišjungtu varikliu. Turbūtpolicininkai vėliau atvarys čiavilkiką jo ištempti. Tyla buvokeista, visa aplinka šiurpi.Heter nenoromis įsivaizdavo,kad visi buvo kažkurpradanginti oru.

Staiga Dodžas šūktelėjo:– Palaukit, – liepė ir paliko

Natą pasirėmusią ant Heter

peties. Paėjėjęs į šalį kažkąpakėlė nuo žemės – ogišaltkrepšį. Jam pašvietustelefonu į vidų, Heter pamatė,kad ten tebėra alaus ir ledo.

– Tai bent laimikis, – tarėDodžas, pirmą kartą tą naktįnusišypsodamas.

Šaltkrepšį jie pasiėmė irpasiekę dvidešimt antrą plentąaptvarstė Natai čiurnąpridėdami ledo. Buvo likusiostrys skardinės alaus, kaip tik po

vieną kiekvienam, jie išgėrė jaskelkraštyje lyjant lietuilaukdami autobuso. Nuo keliųgurkšnių Nata ėmė krizenti, abusu Dodžu juokavo, jog reikiaužsirūkyti, tada gal autobusasgreičiau atvažiuos. Hetersuprato turinti jaustis laiminga.

Tačiau skambučiai Bišopuitebėjo į balso paštą. Metas suDelani turbūt kur nors įsitaisęjaukiai, šiltai ir sausai. Ir ji vėlprisiminė, kaip stovėjo aukštai

vos išsilaikydama ant netvirtoslentos, kaip rūpėjo šokti žemyn.

Birželio 26, sekmadienis

Dodžas

Dodžas niekada vienu įmigimunepamiegodavo ilgiau kaip dvitris valandas. Nemėgoprisipažinti, bet jamsapnuodavosi košmarai.Sapnuodavo ilgus baltus kaipkreida vieškelius, netikėtaiužsibaigiančius skardžiu, nuo

kurio jis ir nukrisdavo; kai kadaper sapną matydavo saveįkalintą drėgname rūsyježemomis tamsiomis lubomis,kuriomis ropojo vorų tuntai.

Be to, po penktos rytonegalėdavo miegoti, nesatvažiuodavo šiukšlių mašina. Irdieną nepasnausi, nes Dotužkandinėje pats pietų įkarštis,padavėjai laksto pro Dodžolangą nešiodami šiukšles,žvangina konteinerių dangčiais.

Vos prasivėrus užpakalinėmsdurims, jis išgirsdavo mamosbalsą:

– Dar kavutės?Tačiau po vandentiekio

bokštų rungties per visą pietųkarštymetį Dodžas miegojo kaipužmuštas ir pabudo tik poantros. Užsimovė treningineskelnes, pagalvojo, ar nereikėtųpalįsti po dušu, bet nutarėapsieiti.

– Labas, – pasveikino jį

Deina, kai jis įžengė į virtuvę.Buvo alkanas kaip vilkas. Tasžaidimas jo viduriuose tarsiįjungė kokį alkio mygtuką. –Kaip sekėsi?

Ji buvo įvažiavusi į svetainę,kad galėtų žiūrėti televizorių irpro langą stebėti užkandinėsužpakalines duris. Pro langąsklido pilkšva šviesa, už Deinosgalvos joje plaukiojo dulkelės.Akimirką Dodžas pajuto meilęšitam kambarėliui: įskilusiam

televizoriaus staleliui, plonamdėmėtam kilimui, kauburiuotaisofai, nežinia kodėl apmuštaidžinsiniu audeklu.

Ir, žinoma, jai. Savo Deinai.Per tiek laiko, ypač

pastaraisiais metais, panašumastarp jų sumažėjo, ji priaugodaug svorio, sustambėjo veidas,krūtinė ir pečiai. Ir vis dėltoneišnyko, nors jie buvo skirtingųtėvų, o ji – kur kas smulkesnė:tie patys tamsiai kaštoniniai

plaukai, atokiai įstatytos rusvosakys, tvirti smakrai ir vos vospakrypusios į kairę abiejųnosys.

Dodžas atidarė šaldytuvą.Matyt, mama vakare išeidamapaliko kiniško maisto. Jis atidarėdėžutes, pauostė. Vištiena subrokoliais, krevetėmis ir ryžiais.Pusė velnio. Deina žiūrėjo, kaipjis nešildęs suverčia viską įlėkštę ir pastvėręs šakutę puolavalgyt.

– Na? – paragino ji.Jis norėjo pataupyti naujieną,

pakankinti ją, bet nepajėgėtylėti. Turėjo kam norspasipasakoti. Padėjęs lėkštę įėjoį svetainę, atsisėdo ant sofos,kurią abu su Deina praminėSubine.

– Buvo policijos reidas.Ji įdėmiai pažvelgė.– Dodžai, tu tikrai šito nori? –

tyliai paklausė.– Liaukis, Deina.

Jis papyko, kad ji drįso taippaklausti. Pasidėjo jos kojas antkelių. Nuo visiško nejautrumojas gali išgelbėti tik masažas, irjis kantriai kasdien trindavo jaiblauzdas, nors ji jau seniaikartoja, kad tai beprasmiška.Jau lankėsi pas keliolikadaktarų. Ir jau daugiau kaipmetai važinėja į fizioterapijosprocedūras.

Bet jokių permainų. Jokiopagerėjimo. Ji jau niekada

nebevaikščios. Nebent įvyktųstebuklas.

Nors kasdien masažuojamos,Deinos kojos buvo plonytės kaipšakaliukai ir baltos it bulviųdaigai. Veidas suapvalėjo,rankos pastorėjo, bet kojos vytotoliau. Dodžas stengėsinegalvoti, kiek kartų šitospačios kojos, kai ji buvo maža,lenktyniaujant nešdavo ją kaipvėjas ar užlakdindavo į medį. Jivisada buvo stipri – kieta kaip

stalas, raumeninga peštukė.Stipresnė ir drąsesnė uždaugumą berniukų.

Visą Dodžo gyvenimą ji buvogeriausia jo draugė, visų jo eibiųbendrininkė. Vyresnė už jįdvejais metais, ji de factovadovaudavo visiems jųsumanymams ir žaidimams. Kaijam buvo penkeri, juodupribezdėjo į butelius ir juosmėgino parduoti. Kai buvoseptyneri, visą vasarą Dosone

Minesotos valstijoje jie ieškojolobio, bet surado tik pašiūręsode, o joje – keisčiausiošlamšto: seną skrybėlę,vadinamą cilindru, sugedusįradiją, du dviračio stipinus irsurūdijusį dviračio rėmą. Juoduprisigalvodavo nuotykiųkiekviename šunmiestyje, į kurįmotina juos nugrūsdavo.

Tačiau dabar jų nuotykiaibaigėsi. Ji niekada nebelaipiospo medžius, nevažinės dviračiu

ir nesilažins su juo iš penkiųdolerių, kad laimės lenktynes.Jai visada reikės padėti, kainorės nusimaudyti, reikėspasodinti ant klozeto ir nuo jonukelti.

O dėl visko kaltas LukasHenrahanas. Prieš paskutinęrungtį jis prikišo nagus prieDeinos automobilio, pagadinovairą ir privertė ją nusiristi nuokelio. Dodžas žino.

– Vakar vakare mama buvo

išėjusi į pasimatymą, – pasakėDeina, aiškiai norėdamapakreipti šneką.

– Ir kas? – burbtelėjoDodžas, vis dar kažko suirzęs.Taip pat dėl to, kad, nors ir kurjie apsigyventų, mama susirandakokį naują nelaimėlį.

Deina gūžtelėjo.– Atrodė užsidegusi. Bet man

neprasitarė, kas jis.– Tikriausiai gėdijosi, –

pasakė Dodžas. Tyloje jis

išgirdo trinksėjimą – kažkas ėjoir daužė konteinerių dangčius.Deina pasilenkė prie lango.

– Velnias...– Mažasis Kelis? – paklausė

jis, ir Deina linktelėjo.Mažasis Bilas Kelis turbūt

buvo trisdešimties metų irmažiausiai šešių pėdų ūgio,tačiau jo tėvas, irgi Bilas Kelis,iki pensijos dvidešimt metųdirbo policijos viršininku ir visi jįvadino Didžiuoju Keliu. Dodžas

Didįjį Kelį buvo matęs vos vienąkartą ir tik sekundę, kai netyčiasu dviračiu atsidūrė priešaisBilo automobilį. Bilas supypsėjoir šūktelėjo Dodžui būtiatsargesniam.

Dodžas atsidusęs nukėlėDeinos kojas, atsistojo. Prolangą matė, kaip Mažasis Kelis,pasistojęs ant panaudotoaliejaus statinaitės, rausiasipilnutėliame konteineryjepriešais užkandinės duris, kaip

tik šalia virtuvės durų. Jautrečią kartą per mėnesį jisknisasi šiukšlėse.

Dodžas net neužsivilkomarškinėlių. Jis perėjocementinį taką, skiriantį jo butąnuo užkandinės, saugodamasis,kad neužliptų ant stiklo šukių,mat virtuvės bernai perpertraukėles kartais čiaišgerdavo alaus.

– Ei, vyruti, – tyčia garsiai irlinksmai šūktelėjo Dodžas.

Mažasis Kelis krūptelėjo lygant elektros kėdės. Nerangiainulipo nuo metalinės statinaitės.

– Aš nieko nedarau, –burbtelėjo nežiūrėdamasDodžui į akis.

Jei ne barzdos šeriai antsmakro, Mažojo Kelio veidasbūtų atrodęs kaip dideliokūdikio. Kadaise jis buvo sportožvaigždė, geras studentas,tačiau Afganistane jampasimaišė protas. O gal Irake.

Ar dar kokioj panašioj vietoj.Dabar jis visą dieną važinėjasiautobusais ir pamiršta pareitinamo. Kartą Dodžas pamatėMažąjį Kelį sėdintį sankryžoj irgarsiai verkiantį.

– Ar ko nors ieškai?Dodžas pastebėjo, kad

Mažasis Kelis prie konteineriojau prisidėjęs krūvelę šiukšlių:aliuminio folijos pakuočių, vielų,butelių dangtelių, gulėjo irnuskilusi lėkštė.

Mažasis Kelis valandėlęžiūrėjo judindamas žiauną, tarsiką kieto kramtydamas. Staiganėrė pro jį ir dingo už kampo.

Dodžas atsitūpęs ėmė rinktiMažojo Kelio išimtas šiukšles.Jau užkaitino saulė,skersgatvyje dvokė. Tada jispajuto už nugaros kažką priėjus.Pamanęs, kad grįžo MažasisKelis, atsitiesė ir atsisukdamastarė:

– Tau nereikėjo grįžti...

Ir užspringo savo žodžiais.Šalia stovėjo Natali Veles,labiau remdamasi sveikąja koja,švarutė, išsimaudžiusi irgražutė, tačiau su tokia mina,lyg čia jai ir derėtų būti.

– Labas, – nusišypsojo ji.Pirmutinis impulsas buvo

mauti į namus, užsidaryti irpasikarti. Bet, aišku, jis tonegali padaryti. O siaube. NataVeles stovi priešais jį, o jis netgibe marškinių. Ir nesivalęs

dantų. Nesimaudęs. Rankojfolijos pakuotė iš konteinerio.

– Rinkau išmėtytasšiukšles... – bejėgiškaisumurmėjo jis.

Natos akys nuslydo jo nuogakrūtine, veidu ir plaukais,tikriausiai styrančiais į visaspuses.

– O Dieve... – Ji ėmė rausti. –Reikėjo man paskambinti. Labaiatsiprašau. Tu gal tik dabaratsikėlei ar ką?

– Ne. Visai ne. Aš tik... –Dodžas stengėsi kalbėti ne pergarsiai ir nekvėpuoti giliai – o jeikartais burnos kvapasnegeras... – Klausyk, gali duotiman trupučiuką laiko? Palauktičia?

– Žinoma.Paraudusi Nata dar

gražesnė. Visai kaip apipiltasglajumi kalėdinis sausainis.

– Aš labai greitai, – patikinoją Dodžas.

Namie jis giliai atsiduso. Kadtave kur... Nata Veles. Bet jamnet nebuvo kada krimstis dėl to,jog ji mato jo namus, jo skurdųbutuką, ir tikriausiai turėjopraeiti pro išpilamą išgruzdintuvių aliejų, savomažytėmis basutėmis žengti proišmetamus sugedusius špinatus,pro dvokiančius konteinerius.

Vonioje jis išsivalė dantis,išsiskalavo burną specialiuskysčiu. Pauostęs pažastis –

pusėtina – dėl visa ko pasitepėdezodorantu. Suvilgė vandeniuplaukus ir apsivilko švariusbaltus marškinėlius; iškirptėjetamsavo kraštelis tatuiruotės,dengiančios kone visą krūtinę,dešinį petį ir žastą. Bet plaukaivėl stojosi piestu. Jisužsimaukšlino beisbolo kepurę.

Gerai. Bent jau žmoniška.Truputį pasipurškė vyriškutualetiniu vandeniu, kurio mamagavo už dyką „Walmarte“,

jausdamasis kaip visiškasidiotas, bet galvodamas, kadgeriau jaustis idiotu negusmirdėti.

Lauke Nata puikiai apsimetėnepastebinti, jog Dodžas gyvenasukiužusiame bute užužkandinės.

– Klausyk, atsiprašau, kadšitaip užgriuvau, – tarė linksmainusišypsodama, ir jis pajuto,kaip širdis verčiasi kūliais.

– Nieko baisaus.

– Norėjau skambinti, –teisinosi ji. – Parašiau Heter,kad atsiųstų tavo numerį. Betpaskui nutariau pasišnekėti akisį akį. Atsiprašau.

– Viskas puiku, – griežčiau,negu ketino, pasakė Dodžas.Velnias. Jis jau pradeda viskągadinti. Kostelėjęs susidėjorankas ant krūtinėsstengdamasis atrodytinerūpestingas. Iš tikrųjųplaštakos staiga pasidarė

sunkios tarsi kokie kabliai mėsaikabinti, jis tiesiog pamiršo, kąsu jomis veikti.

– Kaip tavo čiurna?Čiurna ir pėda buvo storai

aptvarstytos „Ace“ tvarsčiu.Atrodė juokingai, nes šiaip kojosbuvo plikos.

– Patempta sausgyslė. – Natasusiraukė. – Nemirsiu, bet... –Akimirką veidą iškreipė lygkokia skausmo grimasa. –Klausyk, Dodžai, ar galime kur

nors užeiti? Na, pasikalbėti?Nė už ką nesives jos į butą.

Nors sušaudyk. Nenorėjo, kadNata spoksotų į Deiną arba,negana to, stengtųsi būti jaimaloni.

– Kaip čia patekai? –paklausė pamanęs, gal jiatvažiavo automobiliu.

Nata vėl paraudo.– Paprašiau tėtį užvežti, –

atsakė.Jis neklausė, kaip ji sužinojo,

kur jo namai. Karpe viską – joadresą irgi – galima lengvaiišklausti. Visa bėda, kad nėrakur jos nusivesti. Į užkandinęnegalima eiti, ten dirba mama.Lieka gatvė.

Nata žengė lėtai,tebešlubčiodama, nors jai,matyt, skaudėjo mažiau negunaktį. Bet ji iškart atsisėdo, kaitik pasitaikė proga: antsurūdijusio beračio biuikogaubto. Visi langai buvo

išdaužyti, sėdynės apdirbtospaukščių, odiniai apmušalaisudraskyti kažkokių smulkiųgyvūnėlių.

– Norėjau dar kartą taupadėkoti, – prabilo Nata. –Buvai toks... Buvai nuostabus.Kai man šią naktį padėjai.

Dodžas pasijuto šiek tieknusivylęs; dažnai taippasijusdavo bendraudamas sužmonėmis, kai tikrovėneatitikdavo jo lūkesčių. Šiuo

atveju tiksliau bus – jo fantazijų.Širdies gilumoje jis tikėjosi, kadji galų gale prisipažinsbeprotiškai jį įsimylėjusi. O gališvis apsieis be žodžių,pasistiebs ir prasižiojusi leisisbučiuojama. Tačiau vargu ar suskaudama čiurna jai pavyktųpasistiebti, taigi jo fantazija irlieka fantazija.

– Menkniekis, – tarstelėjo jis.Ji patempė lūpą, lyg būtų ką

prarijusi. Valandėlę nieko

netarė, paskui paklausė:– Girdėjai, kad suimti Koris

Volšas ir Feliksas Hartas? – Jampapurčius galvą, ji paaiškino: –Už viešosios tvarkos pažeidimąišgėrus. Ir už privačios ribosperžengimą. – Pamindžikavusipaklausė: – Manai, Panikabaigta?

– Tai jau ne, – atsakė jis. – Beto, policija per kvaila, kadsustabdytų žaidimą.

Ji linktelėjo, bet abejodama.

– Tai kas, tavo nuomone, bustoliau?

– Neįsivaizduoju.Jis suprato, jog Nata laukia iš

jo kokios nors užuominos. Jisnurijo karčią seilę. Ji suprantajam patinkanti ir stengiasi juopasinaudoti.

– Manau, mes galime būtivienas kitam naudingi, – staigapasakė ji, ir kaip tik todėl, kad jitai pripažino, dėl jossąžiningumo jis nutarė ją

išklausyti.– Kuo naudingi? – paklausė

Dodžas.Ji ėmė pešioti sijono palanką.

Audeklas atrodė tarsi kilpinis, irgalvoje iškilo rankšluosčiovaizdas, tada – susisupusi įrankšluostį Nata. Saulė taipkepino, kad jam darėsi silpna.

– Susitarkime, – tarė ji,žiūrėdama į jį. Jos akys buvotamsios, žibančios ir meilioskaip šunyčio. – Jei tu ar aš

laimėsime, pinigus pasidalysimeper pusę.

Dodžas taip apstulbo, kadkurį laiką nepajėgė ištartižodžio.

– Kodėl? – pagaliau ištarė. –Kodėl pasirinkai mane? Tunetgi... Na, mes juk beveiknepažįstami.

Vos nepaklausė: „O kaipHeter?“

– Nuojauta, – atsakė ji, ir jamvėl patiko jos nuoširdumas. –

Tau šis žaidimas sekasi. Tuviską moki. – Kažkaip netikėta,kad Nata Veles, vešliais,nuostabiais plaukais ir blizgiuišteptomis lūpomis, taip atviraikalba tema, kurios daugumavengia. Tas pat, jei išgirstummodelį pirstelint – netikėta irįdomu. Ji kalbėjo toliau: – Mesgalime vienas kitam padėti.Pasidalyti žiniomis. Suvienytipastangas prieš kitus žaidėjus.Šitaip didesnė galimybė patekti į

Dvikovą. O tada...Ji skėstelėjo rankomis.– Tada turėsime susikauti, –

tarė Dodžas.– Bet jei laimi vienas, laimi

abu, – nusišypsojo Nata.Jis neketino leisti laimėti kam

nors kitam. Kita vertus, pinigaijam nerūpėjo. Jo tikslas buvokitoks. Galbūt ji šitai žino arnujaučia. Ir jis pasakė:

– Gerai, sutinku. Partneriai.– Sąjungininkai, – pataisė

Nata ir iškilmingai padavėranką. Delnas buvo minkštas irtruputį drėgnas nuo prakaito.

– Vadinasi, sutarta.Juokdamasi ji atsistojo.

Negalėjo pasistiebusi jopabučiuoti, todėl tik suėmė užpečių ir pakštelėjo į kaklo šoną.Nusijuokusi tarė:

– Dabar reikia ir į kitą šoną,kad būtų lygu.

Ir jis suprato, jog šitą vasarąįsimylės ją ligi ausų.

Vėliau niekas taip ir nesužinojo,kas įdėjo į internetą tą filmuką;jis pasirodė tuo pačiu metudaugybėje puslapių ir taipgreitai pasklido, jog nebuvoįmanoma susekti jo kilmės, norsdaugelis įtarė, kad tai DžouiEdisono ar Čarlio Vongo darbas,nes abu jie buvo storžieviai, oprieš dvejus metus slaptafilmavo ir siuntinėjo filmukus išmergaičių drabužinės.

Nieko labai įdomaus ten

nebuvo – keletas trūkčiojančiųkadrų, kaip Rėjus ir Zevas puolavienas kitą, paskui, aplinkuiprisirinkus žioplių, viską užstojopečiai; toliau ima blykčiotišviesos, žmonės klykia, užgęstaprožektorius. Tolesni vaizdai:švysčiojantys žibintai, iškreiptipolicininkų balsai, aukšti irnegrėsmingi, ir vienas kadras,kuriame iš arti nufilmuotaNata – išsižiojusi, viena rankaapsikabinusi Heter, kita –

Dodžą. Ir tamsa.Dodžas tebelaikė kopiją

kietajame diske, nes norėjo tąkadrą, kai Nata atrodė tokiaišsigandusi ir jis padėjo ją vesti,sustabdyti, kad galėtų žiūrėtikaip nuotrauką.

Vos po kelių valandų visusapėjo ir elektroninis laiškas. Betemos. Nuo:teisėjai@panic.com.

Žinutė buvo paprasta, visolabo dvi eilutės.

Palaidas liežuvis ir laivuspaskandina.

Niekas neprasitaria. Arba.

Birželio 28, antradienis

Heter

– Ar tikrai žinai, kad mes niekonepažeidžiame? – Bišopas,užgulęs vairą, suspaudęs jįabiem rankom, vairavo savomašiną duobėtu žvyrkeliu.Plaukai atrodė dar labiaupasišiaušę negu visada, lyg būtųjuos džiovinęs dulkių siurbliu.

Apsivilkęs senu sportiniu tėčionertiniu, plačiom pižaminėmflanelės kelnėm, įsispyręs įpaplūdimio šliures. Atvažiavęspaimti Heter ne bepasididžiavimo pareiškė darnebuvęs duše. – Tikiuosi, tavęsneužkapos kirviu koks norspsichopatas?

– Nutilk, Bišopai.Heter niūktelėjo jam į šoną,

ir jis vos nepaleido vairo, omašina vos neatsidūrė šalikelės

griovyje.– Šitaip niekas nesielgia su

vairuotoju, – apsimetė įsižeidęs.– Puiku. Nutilk, vairuotojau.Heter širdyje kirbėjo

nerimas. Medžiai aplinkui buvotankūs, beveik užstojo saulę.

– Tik baiminuosi dėl tavęs,miledi, – tarė Bišopas,iškišdamas vienas ant kitoužlipusius dantis. – Nenoriu, kadmano geriausia mergaitė virstųlempos gaubtu.

– Maniau, Eivrė – tavogeriausia mergaitė, – metė jamHeter.

Norėjo pajuokauti, betžodžiai nuskambėjo piktokai.Tikra vieniša senmergėsudaužyta širdimi. O ką,panašu... Na, tegu ne senmergė,aštuoniolikos metų negalivadintis senmerge, bet panašu.

– Liaukis, Heter, – jau tikraiužsigavo Bišopas. – Tu visadabuvai mano geriausia mergaitė.

Heter nusisuko į langą. Tuojatvažiuos. Tačiau dabar jautėsigeriau. Bišopas ją veikė lygžmogaus pavidalo raminamojitabletė.

Po vandentiekio bokštųrungties Heter pramigo,pažadino tik telefoneskimbtelėjusi žinutė: Pasitrauk,kol ko neatsitiko. Ji taipišsigando, kad penkiolikaminučių ieškojo automobilioraktelių, kol prisiminė

pakabinusi juos ant kablio priedurų, tada dvidešimt minučiųpavėlavo į savo pamainą ir buvoišmesta iš „Walmarto“. Staigapasijuto žliumbianti automobiliųaikštelėje. Dar prieš savaitę jiturėjo vaikiną ir darbą – prastą,bet vis tiek. Vis šiokie tokiepinigėliai.

Dabar liko be nieko. Neivaikino, nei darbo, nei pinigėlių.Ir kažkas nori, kad ji nebežaistųPanikos.

Staiga ją užpuolė šuo, iškoręsdidžiausią pasaulyje liežuvį. Galžodis „užpuolė“ netinka, nes šuoją tik laižė, tačiau ji niekadanebuvo gyvūnų mylėtoja, oatrodė, jog šuo tikrai puola. Irtada kažkokia trenkta senė,apsikrovusi tona parduotuvėsmaišelių, ten pat pasiūlė jaidarbą, nors Heter nuo verksmovarvėjo nosis ir ji buvoapsivilkusi palaidinuke supetnešėlėmis, išterliota salotų

padažu – nepastebėjopaknopstom raudama iš namų.

Moteris buvo vardu Ana.– Mapitui tu patinki, – pasakė

ji. Mapitas buvo ilgaliežuviošuns vardas. – Paprastai sunepažįstamais jis nesutaria.Atrodo, tu gimusi bendrauti sugyvūnais.

Heter tylėjo. Nenorėjoprisipažinti, kad, jos manymu, įgyvūnus, kaip ir į spuogus,geriausia nekreipti dėmesio.

Jeigu per daug su jais terliosies,atsisuks prieš tave. Vienintelisaugintinis, kurį ji bandė laikyti,buvo apatiška auksinė žuvelė,vardu Žvaigždė, bet ji nustiponepraėjus dviem paroms. BetAnos paklausta ji sutikoprižiūrėti keletą gyvūnų irpadėti ruošiantis namie. Persavaitę šimtas penkiasdešimtdolerių į rankas, taigi maždaugtiek pat, kiek ir dirbant dalįdienos „Walmarte“.

Staiga medžiai prasiskyrė, jieatvažiavo. Heter lyg akmuonusirito nuo širdies. Neaišku, koji tikėjosi, gal, kaip sakėBišopas, aplūžusios daržinės,prigrūstos surūdijusių ūkiopadargų ir mačečių, bet pamatėraudonstogę sodybą su dideledailiai nupjauta apskrita veja.Daržinę irgi, bet ne aplūžusią, ošalia jos stovėjo kelios baltaitinkuotos pašiūrės.

Vos atidarius mašinos

dureles iš daržinės išžygiavokeli gaidžiai, ėmė įnirtingaiskalyti šuo, gal net ne vienas.Išgirdusi triukšmą trobos durisatidarė Ana, pamojavo jai.

– Kad tave velniai... – aiškiaiapstulbintas sumurmėjoBišopas. – Zoologijos sodas.

– Matai, nė vieno gaubto išžmogaus odos. – Heter išlipo,bet vėl įkišo galvąatsisveikinti. – Ačiū, Bišopai.

Jis atidavė pagarbą.

– Parašyk, miledi, kai reikėsatsiųsti ekipažą.

Heter užtrenkė dureles. Priejos per kiemą atėjo Ana.

– Čia tavo berniukas? –paklausė delnu prisidengusiakis. Bišopas pradėjo suktimašiną.

Klausimas buvo toksnetikėtas, kad Heter užkaitožandai.

– Ne ne, – skubiai tarėtraukdamasi nuo automobilio.

Bišopas, jeigu dar žiūrėjo, iš joskūno kalbos galėjo atspėti, apieką pokalbis.

– Gražus, – dalykiškai pasakėAna ir pamojo jam. Bišopasnuvažiuodamas pasignalizavo.Skruostų raudonis virto ugnimikrūtinėje. Heter susidėjorankas, vėl nuleido. Laimė, Analyg ir nieko nepastebėjo.

– Džiaugiuosi, kadatvažiavai, – nusišypsojo, tarsiHeter būtų užsukusi jos

aplankyti. – Eime, viskąaprodysiu.

Heter džiaugėsi, kad Anai,regis, patinka jos apranga:švarūs džinsai ir minkštomazguoto audinio marškinėliaiilgom rankovėm ir uždarukakliuku, kadaise priklausęBišopui, bet paskui ėmė irsusitraukė. Nenorėjo atrodytinetvarkingai, tačiau Ana liepėapsivilkti drabužiais, kurių būtųnegaila ištepti, o ji nenorėjo

pasirodyti, lyg būtųnesiklausiusi, ką senutė sako.

Jiedvi pasuko į trobą.Gaidžiai tebelakstė kaippadūkę. Kitoje kiemo pusėjeHeter pastebėjo aptvarą, jamelesiodamos vaikštinėjo irlepinosi saulėje keliolika vištų.Šunys tebelojo. Jų buvo trys,įskaitant Mapitą; plėšriaivambrydami jie davėsinedideliame voljere.

– Turite daug gyvūnų, –

pasakė Heter ir iškart pasijutokvaiša. Sutrikusi susikišo rankasį rankoves.

Bet Ana nusijuokė.– Baisu, tiesa? Negaliu

susilaikyti.– Vadinasi, turite ūkį?Heter nematė jokių ūkio

padargų, tačiau nepažinojo nėvieno žmogaus, kuris laikytųvištas tik savo malonumui.

Ana vėl nusijuokė.– Nepasakyčiau. Tiesa,

kiaušinių kartais nuvežu įlabdaros punktą. Šiaip visaspelnas – vištų mėšlas, šunųmėšlas, visoks mėšlas. – Jiatidarė trobos duris kviesdamaHeter į vidų. Ši jau pamanė visąvasarą turėsianti mėžti mėšlą. –Mano vyras Laris mylėjogyvūnus, – kalbėjo Ana,lydėdama Heter į trobą.

Jiedvi įžengė į neregėtogrožio virtuvę. Net Natosvirtuvė negalėjo lygintis. Sienos

smėlinės ir geltonos spalvos,spintelės rusvos, saulėje,tvinstančioje pro du didžiuliuslangus, beveik baltos. Stalai bedėmelės. Jokių skruzdėlių. Prievienos sienos stovėjo lentyna,pridėliota mėlyno ir baltoporceliano indų ir mažyčiųfigūrėlių: arkliukų, kačių,asiliukų ir paršelių. Heter bijojonet pajudėti, tarsi žengusžingsnį viskas galėtų imti irsudužti.

– Arbatos? – paklausė Ana.Heter papurtė galvą. Jinepažinojo nė vieno žmogaus,tikrame gyvenime geriančioarbatą, – taip darė tik anglaitelevizijos mini serialuose.

Ana prileido arbatinį vandensir užkaitė.

– Mes atsikėlėme iš Čikagos.– Tikrai? – išsprūdo Heter.

Toliausiai nuo Karpo jai tekolankytis Olbanyje. Vieną kartąsu mokyklos ekskursija ir kitą –

kai mamai reikėjo važiuoti įteismą, nes įkliuvo vairuodamabe vairuotojo pažymėjimo. –Kaip toje Čikagoje?

– Šalta, – atsakė Ana. –Dešimt mėnesių šali šikną, betkiti du – vienas džiaugsmas.

Heter nieko nesakė. Ananebuvo panaši į moterį, galinčiąsakyti „šikna“, todėl Heterpajuto jai simpatiją.

– Mudu su Lariu dirbomereklamos agentais.

Pasižadėjome kada norspakeisti savo gyvenimą. – Anagūžtelėjo. – Paskui jis mirė, o ašatvažiavau čia.

Ir vėl Heter nieko nesakė.Rūpėjo paklausti, kaip Larismirė ir kada, bet nežinojo, ardera. Nenorėjo, kad Anapalaikytų ją apsėsta minčių apiemirtį ar panašiai.

Vandeniui užvirus, Anaužplikė jai į puodelį arbatos irišvedė pro tas pačias duris.

Buvo keista eiti per kiemą supuodeliu rankoj, arbatos garamskylant aukštyn ir maišantis suryto migla. Heter jautėsi kaipfilme apie kokią nuošalią fermą.

Jiedvi pasuko už kampo, ir jaspasitiko šunų skalijimas.

– Ša! – geraširdiškaisudraudė Ana. Bet šunys josneklausė. Eidama ji be atvangoskalbėjo. – Čia pašarų pašiūrė. –Ji atrakino vieną baltai tinkuotųnamukų, ranka pastūmė

dureles. – Stengiuosi viskąlaikyti tvarkingai, kadnepradėčiau barstyti grūdųšunims, o vištoms berti šunųėdesio. Prieš užrakindamanepamiršk išjungti šviesos.Nenoriu net sakyti, kiek mokuuž elektrą. – Prie kitos pašiūrėsji paaiškino: – Čia reikia krautikastuvus, grėblius, kibirus,pasagas, visokį šlamštą, jei rasikur kokį gulint ir niekur daugiaunetinkamą. Aišku? Ne per

greitai pasakoju?Heter papurtė galvą, bet

pamačiusi, jog Ana į ją nežiūri,atsakė:

– Ne.Suprato daugiau

nesinervinanti. Patiko, kaipsaulė šildo pečius ir kaipaplinkui kvepia tamsi prilytažemė. Gal įsimaišė ir gyvūnųmėšlo kvapelio, bet ir jis visainieko – atsiduoda augimu iršviežumu.

Ana aprodė jai arklidę, kurprieblandoje tarsi sargybiniai,saugantys kažkokį lobį, tyliaistovėjo du arkliai. Heterniekada neteko būti arti arklio,ji garsiai nusijuokė, kai Anapadavė jai morką ir pamokė,kaip supenėti ją juodajaikumelei Ledi Belai. Heter delnąėmė baksnoti švelnios prusnos,kelis kartus atsargiai spustelėjodantys.

– Jie buvo lenktyniniai žirgai.

Abu susižeidė. Išgelbėjau, kadnenušautų, – pasakė Ana, kaijiedvi išėjo iš arklidės.

– Kad nenušautų? – pakartojoHeter.

Ana linktelėjo. Pirmą kartąatrodydama supykusi.

– Taip atsitinka, kai jienebegali bėgti lenktynėse.Savininkas paleidžia kulką įgalvą.

Ana visus gyvūnus buvoišgelbėjusi nuo kokios nors

piktos lemties: šunis ir arkliusnuo mirties, vištas ir gaidžius –nuo visokių ligų, kai neatsirado,kas švaistytų pinigus jiemsgydyti. Kalakutai buvo išgelbėtinuo peilio, katės paimtos išgatvės Hadsone, net riebipeniukšlė kiaulė, varduTinkerbel, kadaise buvosilpniausias ir niekamnereikalingas vados paršelis.Heter neįsivaizdavo, kad ji kadanors galėjo būti silpniausia.

– Tam paršeliui reikėjo tiktrupučio meilės, – kalbėjo Ana,kai jiedvi praėjo pro purvebesivoliojančią Tinkerbel. – Irmaždaug svaro ėdalo perdieną, – nusijuokė ji.

Pagaliau jos priėjo aukštąvielinę tvorą. Saulės spinduliaigalų gale prasiveržė pro medžiųšakas ir lūždami migloje netakino. Aptvaras buvo kelių akrųploto – daugiausia atviraslaukas, vienur plikas, kitur

apaugęs aukšta žole, bet buvo irmedžių. Heter nematė jokiųgyvūnų.

Pirmą kartą per visą rytą Anailgai nepravėrė burnos.Gurkščiojo arbatąmarkstydamasi nuo saulės iržiūrėdama per tvorą. Po kieklaiko Heter neištvėrė.

– Ko mes laukiame? –paklausė.

– Ššš, žiūrėk, jie tikrai ateis.Sutramdžiusi atodūsį, Heter

susidėjo rankas. Nuo rasosperšlapo sportbačiai. Kojosšalo, sprandas kaito.

Štai. Sujudėjo nedidelismedžių guotas. Ji prisimerkė.Didelis tamsus daiktas, kurį jipalaikė akmeniu, pasipurtė. Iratsistojo. Jam stojantis, išmedžių šešėlio išlindo kitaspavidalas, abu gyvūnai apsukovienas kitą ratu ir grakščiailiuoktelėjo į saulę.

Heter išdžiūvo burna.

Tigrai.Ji sumirksėjo. Negali būti.

Tačiau jie buvo ir netgi artinosi:du tigrai, tigrai kaip kokiamecirke. Masyvios kvadratinėsgalvos ir didžiuliai nasrai,vilnijantys raumenys, saulėjetviskantys kailiai.

Ana šaižiai sušvilpė. Heterpašoko. Abu tigrai pasuko galvągarso pusėn, ir Heter sulaikėkvapą. Jų akys buvo matinės,abejingos ir senos – neįmanomai

senos, sakytum, užuotžvelgusios į priekį, jos žiūrėjo įkažkokią tolimą praeitį.

Jie atrisnojo prie tvoros, irHeter išsigandusi atšoko. Iš taiparti ji juos užuodė, jautė kūnųkarštį.

– Kaip? – vos ne vos ištarė ji.Ne visai tokį klausimą, kokionorėjo, bet bus gerai. Galvojedaužėsi tūkstantis minčių.

– Irgi išgelbėti, – ramiaiatsakė Ana. – Jie pardavinėjami

juodojoje rinkoje. Parduodami,paskui, kai užauga dideli, kurnors atiduodami arba, jeigunėra kam jais pasirūpinti,nugalabijami.

Tai kalbėdama ji įkišo rankąpro plyšį ir tikrų tikriausiaipaglostė vieną tigrą, lyg jis būtųbuvęs milžiniškas katinas.Pamačiusi Heter žvilgsnįnusijuokė.

– Kai pašerti, nebaisu. Tiknemėgink prie jų glaustytis, jei

alkani.– Man ne... man gal nereikės

pas juos eiti?Sustingusi iš baimės ir

nuostabos, Heter priaugo priežemės. Jie tokie didžiuliai ir taiparti. Vienas tigras nusižiovavo,ir ji spėjo išvysti aštriųbaltutėlių dantų eilę.

– Ne ne, – nuramino ją Ana. –Dažniausiai įmetu jiems maistopro vartus. Eikš, parodysiu.

Ana nuvedė ją prie vartų su

pakabinama spyna. VartaiHeter pasirodė pavojingainetvirti. Kitapus tvoros tigraibidzeno paskui jas – tingiai,tarsi šiaip sau. Bet Heterneapgausi. Plėšrūnai tokie jauyra. Tupi ir laukia, tu patiki, kadniekas negresia, o tada jiepuola.

Gaila, nėra Bišopo. Tačiaukad būtų Nata, nesinorėjo. Natanuprotėtų. Ji nekenčia visųgyvūnų. Net pudelio bijo.

Atsukusios nugarą tigrųaptvarui, jiedvi grįžo namo.Heter krūtinė atsileido, nors jitebejuto tigrų žvilgsnį irįsivaizdavo, kaip jie suleidžia jaiį nugarą savo aštrius nagus.

Ana parodė, kur laikomi visiraktai nuo pašiūrių: jie kabėjoant kablių su dailiais užrašaisvadinamojoje priemenėje, kurHeter rado ir atliekamusguminius batus, tokius, kokiaisavėjo Ana, taip pat purškalą nuo

uodų, sodininko žirkles, saulėskremo ir kalamino skysčio.

Po to Heter išėjo į darbą.Palesino vištas Anos pamokyta,kaip barstyti lesalą, irjuokdamasi, kai paukščiaisupuolė krūvon ir ėmėpadūkusiai kapsėti snapais tarsikoks vienas daugiagalvispadaras.

Ana jai parodė, kaip pirmasuvaryti į aptvarą gaidžius, tiktada išleisti palakstyti šunis.

Heter nustebo, kad Mapitas,atrodo, ją prisiminė, tarsisveikindamasis pradėjo šokinėtiaplinkui.

Paskui reikėjo išvalyti arklidę(kaip Heter ir manė, jos pareigabus mėžti arklių mėšlą, betpaaiškėjo, jog ne taip baisu, kaipatrodė) ir specialiais šiurkščiaisšepečiais iššukuoti arklius.Vėliau ji padėjo Anai genėtigliciniją, grasinančią apkėstivisą šiaurinę namo sieną. Heter

dirbo jau suplukusi irpasiraičiusi rankoves. Saulėbuvo aukštai ir baisiausiaikepino, nuo lankstymosi maudėnugarą.

Bet ji buvo patenkinta kaipniekada. Beveik pamiršo, kad užkiemo ribų esama kito pasaulio,kad ją pametė Metas Heplis ir jikažkada dalyvavo Šuolio įvandenį rungtyje. Paniką. Jibeveik pamiršo Paniką.

Nustebo, kai Ana pranešė,

jog darbo diena baigta, jaupirma valanda. Kol Heter laukėatvažiuojant Bišopo, Ana padarėjai sumuštinį su tunais, naminiumajonezu ir darže užaugintaispomidorais. Heter bijojo sėstisant sofos, nes buvoišsipurvinusi, tačiau Ana užklojojai vietą, todėl atsisėdo. Nutarėnieko skanesnio nevalgiusi.

– Labas, kauboje, –pasisveikino Bišopas, kai Heterįsėdo. Jis tebebuvo su

pižaminėmis kelnėmis. Tyčiaįtariai pauostė orą. – Koks čiakvapas?

– Užsičiaupk, – liepė ji irniūktelėjo į ranką. Jis apsimetė,kad skaudžiai. Nuleisdamalangą, Heter pamatė savešoniniame veidrodėlyje. Veidasraudonas, plaukai kaip varnųlizdas, marškinėlių priekisšlapias nuo prakaito, bet jinustebo supratusi, jog atrodo...graži.

– Kaip sekėsi? – paklausėBišopas, kai jie vėl pasileidoduobėtu keliu. „7-Eleven“ buvojai nupirkęs atšaldytos kavos sudaugybe cukraus, daugybegrietinėlės, žodžiu, kaip jimėgsta.

Ji jam papasakojo apieparšelį, išsipūtusį iki didžiulėskiaulės, apie arklius, vištas irgaidžius. Tigrus pataupėpabaigai. Bišopas tą akimirkągėrė jos kavą ir vos

nepaspringo.– Juk supranti, kad visiškai

neteisėta, ką?– Kaip ir vaikščioti su

tokiomis kelnėmis, – nusišaipėji. – Jeigu tu nepaskųsi, aš tikraine.

– Šitomis kelnėmis? – nevaįsižeidė Bišopas. – Jasapsimoviau tavo garbei.

– Mano garbei gali irnusimauti, – atkirto Heter iružraudo suvokusi, kaip tai

nuskambėjo.– Su mielu noru, – išsišiepė

Bišopas. Ji vėl jam niūktelėjo.Vis dar apsvaigusi iš laimės.

Iki Karpo centro, jeigu„Motelį 6“, paštą ir trumpąriebaluotų krautuvėlių ir barųeilę galima laikyti centru,reikėjo važiuoti dvidešimtminučių, bet Bišopas tvirtinoatradęs trumpesnį kelią. Heternutilo, kai jie pasuko paleiKoralų ežerą. Keistesnio

pavadinimo nesugalvosi:vandens nė kvapo, tik išvartos irapdegę medžių stuobriai, matprieš kelerius metus šią vietąnusiaubė gaisras. Kelias ėjonetoli Džeko Donahju namų, otai blogas ženklas.

Prie Koralų ežero Heterbuvo buvusi vos kelis kartus.Karingasis Džekas garsus tuo,kad yra pusprotis, amžinaigirtas, be to, turi visą sandėlįginklų. Jo valdą supo tvora ir

saugojo šunys, gal dar nežiniakas. Kai tvora priartėjo prie patkelio, Heter beveik tikėjosi, kadšeimininkas išpuls iš namo ir imsaklai šaudyti į mašiną. Betneišpuolė. Tik per kiemą garsiailodami atbėgo keli šunys. Nėkiek nepanašūs į Anos –perkarę, iššiepę dantis irbaisūs.

Jie jau beveik pravažiavokaringojo Džeko kiemą, kaiHeter kažkas krito į akis.

– Stok! – riktelėjo ji. – Stok...Bišopas staigiai nuspaudė

stabdį.– Ko? Velniai rautų, Heter,

kas yra?Bet ji jau lėkė atgal, prie

kaliausės, – bent taip atrodė, –kniūbsančios prie Donahjutvoros. Pribėgo iš baimėsapmirusia širdimi ir neaiškiaijausdama, jog kažkas ją stebi.Kaliausė buvo kažkokia netikra.Negrabiai padaryta,

nereikalinga. Šioje Koraloežero pusėje nebuvo nė vienoūkio, jokio reikalo statytikaliausę, o ši atrodė lyg išmestaiš mašinos bagažinės.

Prisiartinusi stabtelėjo tarsibijodama, kad kaliausė neatgytųir jai neįkąstų. Tada pakėlė josgalvą, nuknabusią ant plonokažko prikimšto kaklo.

Vietoj veido ženklų drobinėjebaidyklės fizionomijoje žymekliubuvo gražiai parašyta:

PENKTADIENIOVIDURNAKTĮ.

ŽAIDIMAS TURI TĘSTIS.

Liepos 1, penktadienis

Dodžas

Penktadienio vakarą žmoniųsusirinko mažiau, nuotaika buvoįtempta, prislėgta. Nervinga.

Nei alaus, nei muzikos, neikvatojimo. Vos kelios dešimtysžiūrovų tylomis spietėsi pakelėjeper kokį šimtą metrų nuoKaringojo Džeko tvoros. Jų

veidus apšvietė šokinėjantiautomobilio žibintų šviesa.

Bišopui išjungus variklį,Dodžas išgirdo tankų Natoskvėpavimą. Visą kelią Dodžasstengėsi ją prablaškyti lengvaismagiškais triukais, pavyzdžiui,padaryti, kad jos kišenėjeatsirastų džiokerio korta arba išdelno dingtų tušinukas. Dabarjis pasakė:

– Tik veik pagal planą, aišku?Nenukrypk, ir viskas bus gerai.

Nata linktelėjo, bet atrodė,tuoj susivems. Prisipažinosiaubingai bijanti šunų. Taip patkopėčių, aukščio, tamsos irjausmo, kai naktį pabunditelefonui skimbtelėjus, betnerandi jokios žinutės. Kiek jissuprato, ji bijo beveik viskopasaulyje. Ir vis tiek nutarėžaisti. Todėl netgi dar labiaujam patinka.

Ir jį, Dodžą, pasirinkosąjungininku.

Bišopas tylėjo. Įdomu, ką jisgalvoja, pamanė Dodžas. Visadajį laikė šauniu knygiumi, panašiuį didelį paiką aviganį, visursekiojantį paskui Heter. Tačiaudabar ėmė keisti nuomonę.Važiuojant Bišopo akysužpakalinio vaizdo veidrodėlyjesusidūrė su jo žvilgsniu, irDodžas jose spėjo pastebėtikažkokį grasinimą.

Naktis buvo giedra ir tyli.Aukštai pakibęs priešpilnis

mėnulis viską pavertė juodaissiluetais, palei tvorą pribraižėkampų. Buvo tamsu. Keliskartus žybtelėjo žibintuvėlis –tylus signalas. Heter, Bišopas,Nata ir Dodžas pasuko tonpusėn. Dodžui parūpo paimtiNatai už rankos, bet ji ėjotvirtai apglėbusi save.

Gerai, kad bent buvo laikopasirengti. Jei Nata nebūtų jampapasakojusi apie kaliausę,kurią Heter pamatė antradienį,

iki pat šio ryto nebūtų žinojęsapie naują rungtį.

Visiems žaidėjams tuo pačiulaiku atėjo elektroninis laiškasnuo įsislaptinusio siuntėjoteisėjai@panic.com.

Vieta: Koralų ežero keliasLaikas: vidurnaktisTikslas: paimti iš namo kokį

nors trofėjų.Papildoma užduotis,

suteikianti premijinių taškų:paimti daiktą, gulintį rašomojo

stalo stalčiuje ginklinėje.– Gerai, – tyliai tarė Diginas,

jiems privažiavus prie grupės.Jie pavėlavo. – Žaidėjai, išeikiteį priekį.

Jie atsiskyrė nuo susirinkusiųžiūrovų. Mažiau žaidėjų, mažiauir žiūrovų. Po policijos reido visibuvo įsibauginę. Be to, Koralųežero kelias – blogas ženklas.Dar blogesnis – KaringasisDžekas. Psichas, girtuoklis irkas tik nori.

Dodžas žinojo, kad Džekasnedvejodamas juos iššaudytų.

Žibintuvėlio spindulysšvystelėjo kiekvienam žaidėjui įveidą. Minutės tarsi virtovalandomis. Skaičiavimasužtruko amžinybę. Dodžasmatė, kad Rėjus Henrahanas,garsiai čiaumodamas gumą,stovi dalyvių rato pakraštyje. Joveidą dengė šešėlis. Dodžaspajuto, kaip krūtinę sugniaužiapažįstamas pyktis. Keista, kad

niekaip nepraeina; per šiuosdvejus metus, rodosi, net darlabiau išaugo – nelyginantvėžys.

– Volšo nėra, – pagaliaupranešė Diginas. – Ir Merlo.

– Vadinasi, iškrinta, – kažkaspasakė.

– Jau vidurnaktis, – beveikpašnibždomis tarė Diginas.Vėjas pašiaušė medžius,sušnypštė jiems lyg žinodamas,kad jie ketina brautis į svetimus

namus. Tačiau šunys dar tylėjo.Miegojo arba laukė. – Antrojirungtis...

– Antroji rungtis? – pakartojoZevas. – O vandentiekiobokštai?

– Anuliuota, – atsakėDiginas. – Ne visi spėjopasirodyti.

Zevas nusispjovė, Heterpasipiktinusi kažką pasakė.Diginas jų nepaisė.

– Kai pasakysiu „jau“, eikit.

Jis nutilo. Akimirką pasirodė,kad nuščiuvo visa aplinkui.Dodžas girdėjo, kaip krūtinėjelėtai plaka širdis. Kol jie taiptamsoje laukė, jam dingtelėjo,kad kažkur ten, minioje, stovi irteisėjai – prisidengę pažįstamaisveidais, galbūt vogčiomisdžiaugdamiesi.

– Jau, – tarė Diginas.– Jau! – paliepė Dodžas Heter

ir Natai. Heter linktelėjusipaėmė už rankos Natai, ir abi

nutolo į tamsą: Nata šiek tiekšlubčiodama, kaip sulūžusi lėlė.

Dodžas iškart pasileido prietvoros, pagal planą. Jis buvoišžvalgęs vietovę ir žinojo, kądaro. Kaip ir tikėjosi, keližmonės tylomis leidosi jam išpaskos, susilenkę, tarsi ir dabarbūtų sekami kažkieno akių.

Bet dauguma grupės darneišsijudino. Jie be tiksloslankiojo patvoriu, žiūrėjo,taikėsi bijodami lipti. Visi bus

pašalinti už nieko neveikimą.Bet jie vis tiek stoviniavo,vaikštinėjo stebėdami tamsųnamą, per tvorą lipančiussiluetus. Visur buvo tylu, tik ošėvėjas, retkarčiais girgžtelėdavometalas, kas nors tyliainusikeikdavo.

Dodžas vienas pirmųjų užlipoant tvoros. Abipus jo ropštėsi irkiti žaidėjai, stenėdami iršnopuodami, kartaisatsitrenkdami į jį, bet jis nieko

nepaisė, tik jautė po delnaisvielą, savo alsavimą ir tarsivanduo bėgančias sekundes.

Svarbiausia pataikyti laiką.Kaip ir darant magiškus triukus,viską lemia suplanavimas,meistriškumas, ramus elgesys,nepasidavimas įtampai. Galimaatspėti kito žmogaus veiksmus,iš anksto žinoti, ką žmonėsdarys, sakys, kaip reaguos.

Dodžas žinojo, kad netrukusišeis Donahju su šautuvu.

Tvoros viršuje jis palaukė,nors adrenalinas varė skubėti,veikti. Keletas kitų dalyvių –tamsoje veidų neįžiūrėjo –nušoko žemėn pirma jo, ir, norsjie tai padarė labai tyliai, iškartprapliupo skalyti šunys. Iš užnamo, padūkusiai lodami,išpuolė keturi... ne, penki.Dodžui kiekviena sekundė buvovis kitokio skonio, kitokiopobūdžio, sakytum kiekvienaakimirka galvoje sutiksėdavo

atskirai. Tik – kažkas suklykė.Už tai neteks taškų. Tik... Pokelių sekundžių pasipils šūviai.Tik... Heter su Nata jau turėjopasiekti skylę tvoroje.

Tik...Jis liuoktelėjo oru, pajuto po

kojų žemę, atsistojęs sugraibėkišenėje „Mace“ aerozolį.Nepasuko tiesiai prie namoprieangio, bet padarė lankstąapeidamas šunų apipultą būrelįžaidėjų. Kai kurie gelbėdamiesi

jau lipo per tvorą atgal. TačiauDodžas ėjo tolyn.

Tik...Jį puolė šuo. Nespėjo nė

susigaudyti, kai šuo griebė jamuž rankos, bet jis apsisukęsgausiai papurškė jam į snukį.Šuo inkšdamas ėmė trauktis.Dodžas ėjo toliau.

Tik...Kaip ir tikėjosi, troboje

užsidegė šviesa. Garsusriksmas, permušęs visą sąmyšį

ir net padūkusį lojimą, ir kažkasžnektelėjo ant žemės. Į naktiestamsą iš trobos išlėkė juodaspavidalas. Net iš taip toliDodžas išgirdo keiksmųpapliūpą.

Prakeiktišunkarosnešdinkitėsišmanokiemošūdžiai...Ir tada Džekas Donahju,

pilvotas, pusnuogis, tik suapsmukusiais šortais, pakėlėšautuvą ir ėmė šaudyti.

Šūviai nuskardėjo garsiau iraštriau, negu Dodžas tikėjosi, ir

trumpam išmušė jį iš vėžių.Niekada nebuvo taip artišaudymo vietos.

Kiemo vidury Džekasteberėkavo:

Gyvatėsvisusištaškysiu...Tik...Jau greitai Donahju turės

išsikviesti policiją.Dodžas nuskuodė aplink

namą. Gerklėje strigo oras, kaskartą įkvėpdavo tarsi stiklošukių. Neįsivaizdavo, kas nutiko

kitiems žaidėjams, kur yraRėjus, ar kas nors jau pateko įvidų. Jam pasirodė, kad tamsojekažkas sukrebždėjo, – pamanė,gal Heter su Nata, kaip buvosutarta, užėmė savo vietas.

Namo užpakalinėje dalyjebuvo sukiužusi veranda,prigrūsta kažkokių juodųgriozdų, – Dodžas dar spėjosuvokti, kad tarp jų šaldytuvas,ir čia pamatė išsipūtusiastinklines duris, vos

besilaikančias ant vyrių. Oretebeskardėjo šūviai. Viens, du,trys, keturi...

Tik...Negalvodamas patraukė durų

rankenąIr žengė įvidų.

Heter

Heter su Nata pasiekė vietą,kur tvora suka į šiaurę, tolynnuo kelio, ir čia pradėjo lotišunys. Jos atsiliko nuosuplanuoto laiko, o juk Dodžasjomis pasikliovė.

– Pasiskubink, – liepė Heter.– Stengiuosi, – burbtelėjo

Nata.Kieme jos išgirdo šaukiant –

kažkas rėkė iš skausmo, žiauriaiurzgė įniršęs šuo.

Heter juto, kaip kaklepašėlusiai tvinksi pulsas.Susikaupk. Susikaupk.Nusiramink.

Pagaliau jos pasiekė tvorosvietą, kurioj iš vakaro buvopadarę landą. Ir paskui jasniekas nėjo. Gerai.

Dodžas tvoroj išpjovė tarsi

dureles. Heter iš visų jėgų jaspastūmė, jos girgždėdamosatsivėrė tiek, kad šiaip taipgalėjai pralįsti. Iš paskos ėmėspraustis Nata. Staiga jisustingo išplėtusi akis iš baimės.

– Aš užsikabinau, –sušnibždėjo.

Heter nekantriai atsisuko.Natos rankovė užkliuvusi užvielos. Suėmusi ją trūktelėjo.

– Jau atsikabinai. Greičiau.Bet Nata nejudėjo.

– Aš... aš negaliu. – Jos veidebuvo siaubas. – Bijau.

– Kąąą? – neteko kantrybėsHeter. Dodžas tuojau įeis įnamą, jis tikėjosi, kad jospastovės sargyboj. Taipsusitarta. Jis joms padeda,Heter nesupranta kodėl, betnesvarbu.

– Aš bijau, – plonu, isteriškubalseliu pakartojo Nata.Tebestovėjo kaip įkasta.

Tada pro duris išlėkė Džekas

Donahju. Ir prapliupo keiktis.– Einam.Heter sugriebė Natai už

rankos ir be kalbų, nepaisydamajos inkštimo ir pasipiktinusiomurmėjimo, nutempė perpievelę namo link.Skaičiuodama. Suskaičiavo ikidešimties, paskui atbulai ikivieno. Heter negailestingaisuspaudė Natai ranką, beveiknorėdama, kad jai skaudėtų.Velnias. Jos vėluoja, o Nata visai

neteko galvos. Heter buvonusispjaut į Natos koją ir joskimų kūkčiojimą.

Pokšt, pokšt, pokšt...Heter patraukė Natą į

šešėlius, nes nuo priebučionudundėjo Donahju – iškėlęsšautuvą ir pleškindamas į orą.Priebutį apšvietė iš vidauskrintanti akinamai balta šviesa,ir jis atrodė kaip iš kokio filmo.Heter drebėjo kojos. Dodžoniekur nematė. Išvis nieko

nematė – tik neaiškius tamsojesusiliejusius pavidalus ir siaurąšviesos pluoštą, krintantį antDonahju nugaros, nušviečiantįplaukų sruogą virš peties,siaubą keliantį šautuvą.

Kurgi Dodžas?Heter bijojo net kvėpuoti. Ji

prisispaudė prie namo sienos irsūpuodamasi ant kulnų mėginogalvoti. Kliudė baisus triukšmas.

Visiškai neaišku, ar Dodžaspateko į vidų. O jeigu ne? Jeigu

jam nepavyko?– Pabūk čia, – sušnibždėjo

ji. – Eisiu vidun.– Neik. – Nata atsisuko

išplėtusi akis. – Nepalik manęs.Heter sugriebė jai už pečių.– Jei aš neišeisiu, noriu, kad

lygiai po minutės bėgtum priemašinos. Aišku? Lygiai pominutės.

Ji net nežinojo, ar Nata jąišgirdo, – tačiau nesuko dėl togalvos. Ji atlošė pečius. Kūnas

atrodė išpampęs ir nerangus. Irstaiga tuo pačiu metu suvokėkeletą dalykų: kad daugiaunebešaudoma, kad priekinėsdurys buvo atidarytos ir paskuiužtrenktos. Kažkas įėjo į vidų.

Ji akimirksniu pavirto į ledostulpą. O jeigu Dodžas buvotroboje? Juk ji, Heter, turėjoviską stebėti. Donahju artinantisturėjo sušvilpti.

Tačiau durys atsidarė iružsidarė. O ji nesušvilpė.

Ji nieko daugiau negalvojo.Užlipo ant priebučio, atidarėduris ir įžengė į koridorių. Jametrenkė prakaitu, sugižusiu alumiir buvo tamsu kaip rankovėje.Juk pirma Donahju buvo įjungęsšviesą, – šitai ji prisimena,blogas ženklas, tą akimirką jiįsidrėskė į aštrų vielinio tinklokraštą, – tai kodėl dabarišjungė? Širdis lipo pro gerklę,bet ji ištiesė rankas ir pradėjoslinkti braukdama pirštų galais

per koridoriaus sienas.Žengusi kelis žingsnius

išgirdo šlamant, girgžtelėjogrindų lentos. Ji sustingolaukdama, kad tuoj pat įsižiebsšviesa ir jai į krūtinę nukrypsšautuvo vamzdis. Niekoneatsitiko.

– Dodžai? – išdrįso šnipštelėtiį tamsą.

Žingsniai ėmė skubiaiartintis. Pagraibiusi sienąužčiuopė rankenos bumbulą.

Durys lengvai atsivėrė,sulaikiusi kvapą, ji tylutėliaismuko iš koridoriaus į kažkokiąpatalpą. Tačiau žingsniai sekė išpaskos. Tada ji išgirdo, kaipsugirgždėjo ir užsidarė laukodurys.

Kas ten? Donahju? Dodžas?Gal koks kitas žaidėjas?

Pro didelį be užuolaidų langąį kambarį plūdo mėnesiena, irstaiga Heter tyliai aiktelėjo.Balkšvoje šviesoje ant sienų

blausiai švytėjo metalas.Ginklai. Šautuvai kabėjo užnertiant elnių kanopų vietoj kablių.Ginklinė. Ji net pamanė, kadkambaryje vos juntamaiatsiduoda paraku, bet gal tikpasivaideno.

Patalpa buvo užgrioztastalais ir minkštais krėslais, proapmušalų skyles lipo laukkamšalas. Prie pat lango stovėjodidelis rašomasis stalas. Heterpajuto, tarsi kambary būtų

pristigę oro, ėmė suktis galva,kai prisiminė rytą gautąelektroninį laišką.

Papildoma užduotis,suteikianti premijinių taškų:paimti daiktą, gulintį rašomojostalo stalčiuje ginklinėje.

Stengdamasi neužkliūti uždaiktų, Heter nusėlino prie tostalo. Pradėjo nuo stalčiųšonuose – dešinėje pusėje,paskui kairėje. Nieko.

Žemas vidurinis stalčius

slankiojo laisvai, lyg būtų buvęsdažnai traukomas. Jame, lygsusirietęs didžiulis juodasvabalas, blizgantis, juodanugara, gulėjo pistoletas.

Papildomi taškai.Ji ištiesė ranką, atitraukė,

tada sugriebė greitai, tarsibijodama, kad neįkąstų. Gerklepakilo šleikštulys. Ji nekentėpistoletų.

– Ką čia darai?Heter staigiai atsisuko.

Tarpdury atpažino Dodžosiluetą, nors veido neįžiūrėjo,per tamsu.

– Ššš, – sušnibždėjo Heter, –tyliau.

– Ką, po velnių, čia veiki? –Dodžas žengė artyn. – Tuturėjai stovėti sargyboje.

– Aš ir stovėjau.Jai nespėjus daugiau ko

paaiškinti, Dodžas paklausė:– Kur Natali?– Lauke, – atsakė Heter. –

Man pasirodė, kad...– Ar čia buvo toks triukas? –

tyliai tarė Dodžas, bet Heter jobalse išgirdo pyktį. – Prikalbinatmane padaryti visą juodą darbą,paskui ateinat ir pasiimatpremiją? Kad laimėtumėtrungtį?

– Kąą? – išvertė akis Heter.– Be pokštų, Heter. – Du

žingsniai, ir Dodžas sustojotiesiai priešais ją. – Nemeluokman.

Heter ėmė dusti. Akis graužėašaros. Ji suprato, kad jie keliatriukšmą. Viskas susiklostė netaip, kaip turėjo. Pistoletas josrankoj atrodė baisus, šaltas, betir gyvas, beveik kaip koksnematytas padaras, staigagalintis atgyti ir suriaumoti.

– O ką tu čia veiki? – pagaliaupaklausė ji. – Tu privalėjaipaimti kokį nors įrodymą, kadčia buvome, ir dingti.

– Aš kažką išgirdau, – atkirto

Dodžas. – Pamaniau, gal kokskitas žaidėjas...

Plykstelėjo elektra.Tarpdury stovėjo Džekas

Donahju paklaikusiomis akimis,prakaituota krūtine. Jis sustugoužsimodamas ant jų šautuvobuože, pažiro stiklai, ir Hetertoptelėjo, kad Dodžas paleido įlangą krėslą. Viskas ėmė suktisratu.

– Lipk, lipk! – šaukė Dodžas,stumdamas ją prie lango.

Heter puolė į nakties tamsą.Vėl išgirdo pokštelint, ir ant jos,beišlendančios pro langą,pasipylė medžio atplaišos, rankąperskrodė skausmas, pažastisiškart sudrėko. Dodžas pakėlėją ir jie nubėgo tvoros pusėn. Užnugaros rėkaujantis Džekaspaleido jiems pavymui į tamsądar du šūvius.

Uždusę, suplukę pro landątvoroje juodu išlindo į kelią.Mašinų beveik nebuvo likę.

Kelyje švysčiojo priekiniųžibintų juosta. Heter atpažinoBišopo automobilį. Priešaisišdygo Nata; apšviesta išužpakalio atrodė kaip kokstamsus angelas.

– Tau nieko neatsitiko? –persigandusi paklausė. – Nieko?

– Mums nieko neatsitiko, – užabu atsakė Heter. – Maunam.

Skubiai įsėdę nudardėjoduobėtu keliu. Valandėlę tylėjoklausydamiesi tolimų policijos

sirenų. Kas kartą važiuojant perduobę ir automobiliui krestelint,Heter sukąsdavo dantis. Jikraujavo. Stiklo šukė įpjovėminkštą žasto vidinę pusę.

Ir ji tebeturėjo pistoletą. Jiskažkaip liko gulėti jai sterblėje.Apstulbusi spoksojo į jį.

– Košmaras, – pagaliau tarėBišopas, kai jie nuvažiavo keletąmylių ir sirenų aidą užgožėmedžių ošimas. – Velniaigriebtų, tikra beprotybė.

Staiga įtampa atlėgo. Dodžasėmė šūkauti iš džiaugsmo, Nataapsiverkė, Heter nuleido langostiklą ir kvatojo kaip maniakė.Laiminga, dėkinga, kad likogyva ir dabar sėdi Bišopomašinoje ant užpakalinėssėdynės, kvepiančios limonadoskardinėlėmis ir senakramtomąja guma.

Bišopas papasakojo vosneapsimyžęs, kai KaringasisDžekas išpuolė iš namo; sakė,

kad Rėjus vienam šuniui tvojęsdidžiuliu akmeniu ir šuoinkšdamas pasprukęs. Tačiaupusė dalyvių net neperlipo pertvorą, o Baironą Velčerį, regis,apkandžiojo šuo. Tamsojenelabai ką suprasi, kai toksaisąmyšis.

Dodžas gyrėsi buvęs taip artiDonahju, jog pamanęs, kad tasšaus jam į galvą. Bet Donahju išįniršio ir girtumo į niekąnepataikė.

– Ačiū Dievui, – nusijuokėDodžas.

Kaip įrodymą, kad jie buvoįėję į namo vidų, jis iš virtuvėspaėmė tris daiktus: sviestinįpeilį, druskinaitę ir kaubojiškobato pavidalo stiklinę. Nataiatidavė stiklinę, Heter – peilį,sau pasiliko druskinaitę. LiepęsBišopui sustoti, pastatė ją antprietaisų skydelio, kad galėtųnufotografuoti.

– Ką čia darai? – paklausė

Heter. Jautėsi taip, lygsmegenys būtų susuktos į šlapiąantklodę.

Dodžas tylėdamas pastūmėjai telefoną. Heter pamatė, kadnuotrauką jis pasiuntė adresuteisėjai@panic.com, tema –įrodymai. Heter nupurtėšiurpas. Nesinorėjo galvoti apiepaslaptinguosius teisėjus –nematomus, sekančius juos,vertinančius pasirodymą.

– O kur pistoletas? – paklausė

Dodžas.– Pistoletas? – pakartojo

Nata.– Heter jį rado, – abejingai

paaiškino Dodžas.– Abu su Dodžu radome, –

negalvodama tarė ji. Patinesuprato kodėl. Jautė, kaipDodžas žiūri į ją.

– Tada abu turite gautipapildomų taškų, – pasakė Nata.

– Heter, tu padaryknuotrauką, – kiek švelnesniu

balsu tarė Dodžas. – Ir pasiųsk.Viena ranka Heter pasitaisė

telefoną. Suspaudė skrandį.Įdomu, ar pistoletas užtaisytas?Tikriausiai. Kaip keista turėtiginklą. Kaip keista matyti jį čiagulint. Ji buvo vienų metukų, kaitėtis nusišovė – turbūt panašiupistoletu. Ją suėmė paranojiškabaimė, kad ginklas gali pats imtiir iššauti, driokstelėtipaversdamas naktį skausmu.

Pasiuntus nuotrauką, Bišopas

paklausė:– Ką darysi su šituo pistoletu?– Turbūt pasiliksiu.Bet jai nepatiko mintis turėti

namie ginklą, laukiantį, šypsantįmetaline šypsena. Kas, jeigu jįaptiktų Lilė?

– Tau negalima jo pasilikti, –tarė Bišopas. – Juk tu jį pavogei.

– Tai ką man su juo daryti?Heter išsigando. Ji įsibrovė į

Donahju namus. Pavogė daiktą,kainuojantį daugybę pinigų. Už

tokį mėšlą žmonės sėda įkalėjimą.

Bišopas atsiduso.– Duokš jį man, Heter. Aš juo

atsikratysiu.Vos nepuolė jam ant kaklo.

Vos neišbučiavo. Bišopasuždarė pistoletą pirštiniųskyrelyje.

Dabar visi tylėjo. Prietaisųskydo laikrodis parodė 1.42.Gatvės buvo tuščios, tamsios,švietė tik jų mašinos žibintai.

Vietovaizdį abipus kelio irgigaubė tamsa – namus,kemperius, ištisas gatves prarijojuoduma, sakytum jie būtųvažiavę begaliniu tuneliu,kažkokia beribe erdve.

Pradėjo lyti. Heter atrėmėgalvą į lango stiklą. Ir pamažuužmigo. Sapnavo krintanti įtamsius slidžius kažkokiopadaro nasrus, paskui bandantisviestiniu peiliu perpjauti topadaro pilvą ir ištrūkti, bet

peilis jos rankoj virto pistoletu iriššovė.

Liepos 2, šeštadienis

Kitą dieną visur pridygoraštelių, rausvų lažinimosilapukų: jų buvo prilipintapožeminėje perėjoje, ant degalųsiurblių degalinėje, „7-Eleven“ir Dafo baro vitrinose,prikaišiota į vielinę tvorą paleidvidešimt antrą plentą.

Lažinimosi lapukai atskriejonet į Pušyno kempingą, čiaprilipo prie purvinų batų padų, okurie nespėjo pabėgti su vėju,pakliuvo po pravažiuojančiųvilkikų pilvais. Atkeliavo ir įramią Natos rajono gatvę.Sušlapę priklydo į žvyruotą MetRou skersgatvį.

Žaidėjų buvo likę trečdalis.Tik septyniolika perlipo tvorą, išjų dešimčiai pavyko ką norsnutverti Donahju namuose.

Bet pasirodė ir kitokiųskelbimų: išspausdintųdideliuose blizgiuose lapuose,papuoštuose Kolumbijosapygardos policijos valdybosemblema.

Kiekvienas asmuo,nustatytas, jog dalyvaujažaidime, žinomame Panikospavadinimu, bus patrauktasbaudžiamojon atsakomybėn.

Mažesnėmis raidėmis buvoišvardyta su žaidimu susijusi

nusikalstama veika:neatsakinga rizika, privatausturto gadinimas, įsibrovimas įsvetimą valdą, ketinimai sukeltikūno sužalojimą, chuliganizmasišgėrus.

Kažkuris iš dalyvių įskundė,ir visiems buvo aišku – arbaKoris Volšas, suimtas prievandentiekio bokštų, arbaBaironas Velčeris, pasirodo,smarkiai sukandžiotas Donahjušuns ir dabar gulintis Hadsono

ligoninėje. Bairono nebuvo kaippasiekti, kol neišrašytas, todėlkeletas vyrukų išliejo pyktį antKorio – jis taip pat pakliuvo įligoninę it prinokęs pomidorassugrūstu veidu.

Vos po kelių valandų iš savovyresniojo brolio, dirbančiopolicininku, Janas Makfedinassužinojo, kad įskundė ne Koris irne Baironas, o tyli dešimtokė,vardu Rina, už tai, kad josvaikinas buvo pašalintas iš

žaidimo.Kol horizonte raudonavo

kruvinas saulėlydis, pamažutirpdamas virto lengvučiaisrausvais debesėliais irpurpuriniais ruožais, o danguspasidarė panašus į milžiniškąplautį, išleidžiantį paskutinįkvapą virš Karpo miesto, visiRinos mašinos langai buvoištratinti, o namą padengėplonas virpantis į jį sudaužytųkiaušinių sluoksnis, tad jis

atrodė tarsi apgaubtas plėvele.Aišku, niekas nemanė, kad

Panika nutrūks.Žaidimas turi vykti toliau.Šis žaidimas visada vykdavo

iki galo.

Liepos 4, pirmadienis

Dodžas

Visą savaitę po rungtiesDonahju namuose oras laikėsigražus, saulėtas, saikingaikarštas. Tokia pati buvo irliepos ketvirtoji: Dodžaspabudęs išvydo, kaip saulėsšviesa tarsi jūros banga užliejotamsiai mėlyną jo antklodę.

Jis buvo laimingas.Beprotiškai laimingas – šiandiensusitinka su Nata.

Mama buvo namie ir netgitaisė pusryčius. Atsirėmęs įdurų staktą, jis žiūrėjo, kaip jimuša į keptuvę kiaušinius irmedine mentele praduriatrynius.

– Kokia proga? – paklausė.Tebesijautė pavargęs, maudė

sprandą ir nugarą: atidirbo dvipamainas kraudamas prekes į

lentynas „Home Depot“ ūkiniųprekių tinklo parduotuvėjeLidse, kur mamos buvęsmeilužis dirbo vadybininku.Kvailas darbas, bet geraiapmokamas. Kišenėje jis turėjošimtą dolerių, taigi galėsprekybcentryje Natai ką norsnupirkti. Jos gimtadienis dar pokelių savaičių, liepos dvidešimtdevintą, bet vis tiek. Galima ir išanksto padovanoti kokįmažmožį.

– Ir aš galėčiau tavepaklausti to paties, – tarėmama. Palikusi kiaušinius čirkštikeptuvėje, priėjo prie jo ir įsegėį skruostą riebų bučinį,atsitraukti jis nespėjo. – Ko taipanksti atsikėlei?

Jis matė lūpų dažų pėdsakus.Taigi vakar vakare buvopasimatyme. Nenuostabu, kadgerai nusiteikusi.

– Nebesinorėjo miegoti, –atsargiai atsakė jis. Įdomu, ar ji

prisipažins vakar vakare išėjusi.Kartais pasisakydavo – jeigupasimatymas nusisekdavo.

– Tuoj bus kiaušinienės.Nori? Ar išalkęs? Kepu kiaušiniųDeinai. – Ji nustūmė kiaušinienęį lėkštę. Buvo gražiai iškepusi,paviršiuje sviesto ežerėlis. Jamnespėjus atsakyti tylesniu balsutarė: – Žinai, visos tosprocedūros, kurias Deinalanko... Na, Bilas sako, kad...

– Bilas? – įsiterpė Dodžas.

Mama nuraudo. Sutriko.– Dodžai, jis tik draugas.Dodžas abejojo, bet nieko

nesakė. Mama paskubomisaiškino toliau:

– Vakar vakare jis manenusivežė į „Ca’Mea“ kavinęHadsone. Gražios staltiesės irvisa kita. Dodžai, jis geria vyną,ar gali patikėti? – Nustebusi jipakraipė galvą. – Ir kažkąpažįsta, vieną daktarąKolumbijos memorialinėje

ligoninėje, kuris dirba su tokiaisligoniais kaip Deina. Bilas sako,jai reikia dažniau darytiprocedūras, gal net kasdien.

– Mes negalime... – prabiloDodžas, bet mama, atspėjusi jomintis, pati užbaigė sakinį:

– Sakiau jam, kad neturime iško. Bet jis pasakė, kad galėtųįtaisyti net ir be sveikatosdraudimo. Gali patikėti? Įligoninę.

Dodžas tylėjo. Ir pirma jiems

jau ne kartą buvo atgijusi viltis –naujas daktaras, naujasgydymas, žmogus, galintispadėti... Ir visada kas norsnepasisekdavo. Sprogdavovamzdis ir jam pakeisti išeidavopinigai, atidėti juodai dienai,arba paaiškėdavo, kad daktarasšarlatanas. Kai vienintelį kartąjiems pavyko prisibrauti priegydytojo tikroje ligoninėje, jisapžiūrėjo Deiną per penkiasminutes: patikrino nervų

impulsus stuksendamas į kelį irspaudydamas kojų pirštus,paskui atsitiesęs piktai, tarsinepatenkintas, kam jie jįgaišina, metė:

– Neįmanoma. Ji po avarijos,tiesa? Mano patarimas toks:reikalaukite geresnio vežimėlio.Nėra reikalo, kad ji važinėtųšituo metalo laužu.

Ir jis bakstelėjo koja įvežimėlį, kainavusį penkisšimtus dolerių. Dodžas visą

rudenį plūkėsi, kad galėtų jįnupirkti, mama verkė, o Deinakas vakarą gulėdavo lovojesusirietusi, tyli ir abejinga.

– Tai nori kiaušinienės arne? – vėl paklausė mama.

Dodžas papurtė galvą.– Nealkanas.Jis paėmė Deinos lėkštę,

šakutę ir nunešė į svetainę. Jisėdėjo iškišusi galvą pro atvirąlangą. Įeidamas išgirdo jąšaukiant:

– Pasvajok!Lauke kažkas nusikvatojo.– Apie ką čia? – paklausė jis.Ji staigiai atsisuko. Veidas

užraudo.– Tai tik Rikis, plepame

kvailystes, – paaiškino imdamaiš jo lėkštę.

Rikis dirbo Dot užkandinėsvirtuvėje, dažnai perduodavoDeinai visokių dovanėlių: pigiųgėlių, pirktų degalinėje,porcelianinių meškučių. Rikis

buvo normalus.– Ko taip į mane spoksai? –

piktai paklausė Deina.– Aš nespoksau.Jis atsisėdo šalia, užsidėjo jos

kojas ant kelių ir ėmė kaipvisada krumpliais maigytiblauzdas. Kad ji vėl galėtųvaikščioti. Kad neprarastųvilties.

Deina valgė greitai,nepakeldama akių nuo lėkštės.Pagaliau vyptelėjo ir tarė:

– Rikis sakė, kad nori manevesti.

– O ką, gal ir tekėk, – pasakėDodžas.

Deina papurtė galvą.– Gal išprotėjai!Ji kumštelėjo Dodžui į petį, jis

apsimetė, kad skauda. Akimirkąužplūdo tokia laimė.

Diena bus gera.Jis nusimaudė po dušu ir labai

atidžiai apsirengė: netnepamiršo įkišti į skalbyklę

džinsų, kad atrodytų gražūs,standūs ir švarūs. Autobusunuvažiavo į Natos rajoną. Buvodar tik pusė vienuoliktos, betsaulė jau aukštai, mirksidanguje lyg akis. Įsukęs į Natosgatvę, jis pasijuto lyg patekęstarp televizijos dekoracijų, įkokį nors šešto dešimtmečiofilmą, kur koks nors vyriškisamžinai plaudavo kiemeautomobilį, o moterys,pasirišusios prijuostę,

sveikindavosi su laiškanešiais.Tačiau šioje gatvėje niekas

nevaikščiojo, nešūkavo irnekalbėjo, niekas nenešėšiukšlių ir netrankė durų. Buvonet per daug tylu. Gyvenantšalia Dot užkandinės visada kasnors dėl ko nors rėkauja. Išdalies net gera: tau primenama,jog ne tu vienas turi problemų.

Nata laukė ant priebučiolaiptelių. Ją pamačius Dodžuinutirpo širdis. Plaukai buvo

supinti į kasą ant šono,apsivilkusi geltonos vilnos lyg irkombinezonėlį, su kuriuokiekviena kita būtų atrodžiusikvailai. Bet jai nuostabiai tiko, jipriminė egzotišką žmogausdidumo ledinuką ant pagaliuko.Jam niekaip nėjo iš galvosmintis, kad užsinorėjusi į tualetąji turėtų visiškai nusirengti.

Nata atsistojo svyrinėdamaant baisaus aukštumo kulnelių irmojuodama jam, lyg jis būtų

galėjęs praeiti pro šalį. Čiurnanebebuvo suveržta, nors jisžinojo, kad bėgant nuo Donahjunamų jai vėl atsinaujinoskausmas. Eidama ji truputįraukėsi.

– Bišopas su Heter nuvažiavopirkti atšaldytos kavos, – tarė ji,kai jis prisiartino iš paskutiniųjųstengdamasis neskubėti. –Liepiau ir mums paimti. Tu gerikavą?

– Jei galėčiau, ją net

leisčiausi į veną, – pasakė jis, irji nusijuokė.

Nuo jos juoko Dodžas visasužkaito, nors tebebuvo keista irnejauku stovėti prie jos namodurų, lyg būtų atsidūręskokiame nors paveikslėlyje išserijos „Vieno daikto čia neturibūti“. Pirmame aukšte sujudėjoužuolaida, šmėstelėjo veidas irberegint dingo, Dodžas nespėjojo pamatyti.

– Kažkas mus šnipinėja, –

tarė jis.– Turbūt tėtis, – numojo

ranka Nata. – Nebijok,nekenksmingas.

Dodžas galvojo, kaip atrodytųturėti tokį tėtį – gyvenantįkartu, kasdien būnantį namie,tokį įprastą, kad į jį galimanumoti ranka. Deinos tėtisTomas vis dėlto buvo vedęsDodžo mamą, tiesa, tikaštuoniolika mėnesių ir tiktodėl, kad Dodžo mama pastojo,

bet vis tiek. Jos tėtis dažnaisiųsdavo jai elektroniniuslaiškus ir kas mėnesį – pinigų, oretkarčiais net aplankydavo.

Iš savo tėvo Dodžasnesulaukė nė vieno žodžio.Žinojo, kad dirba statybose iryra iš Dominikos Respublikos.Valandėlę pagalvojo, ką dabarveikia jo tėvas. Galbūt gyvas irsveikas, vėl nusidavęs į Floridą.Gal pagaliau susitupėjo ir turivisą būrį lakstančių aplinkui

vaikiukų, – tamsiomis kaipDodžo akimis ir tokiais patišsišovusiais skruostikauliais.

O gal, ir netgi būtų geriau, jisnudardėjo nuo aukštų pastolių irprasiskėlė galvą.

Bišopas ir Heter grįžo darkitonišku griozdu, kuris taipbarškėjo ir šokinėjo, kadDodžas neabejojo – juoprekybos centro jie nepasieks.Dodžas atidarė dureles irpadėjo Natai atsisėsti ant

užpakalinės sėdynės.– Tu toks geras, Dodžai, –

tarė ji ir pabučiavo jam įskruostą, bet, atrodo,pasigailėjo.

Kelionė į Kingstoną buvosėkminga. Dodžas kišo Bišopuipinigus už kavą, tačiau tasneėmė. Heter pavykoišklerusiame radijo imtuvesuieškoti padorią stotį, ir jie tolklausėsi Džonio Kešo, kol Nataėmė maldauti muzikos, įrašytos

šiame šimtmetyje. Natapriprašė Dodžą vėl parodytitriukų ir juokėsi, kai plaukuoseaptiko šiaudą.

Automobilio salonas atsidavėtabaku ir mėtomis, panašiai kaipkokio senio baltinių stalčius, prolangus tvieskė saulė, visąNiujorko valstiją užliejantiypatingu švytėjimu. Pirmą sykįnuo tada, kai atsikėlė į Karpą,gal išvis pirmą kartą gyvenime,Dodžas pasijuto priklausantis

tam tikrai vietai. Įdomu, kaipbūtų pasikeitę keleri pastariejimetai, jeigu jis būtų draugavęssu Bišopu ir Heter, susitikinėjęssu Nata, penktadieniais vežiojęsją į kiną, per abiturientųsusitikimus šokęs su ja mokyklossporto salėje.

Jis nustūmė liūdesio bangą.Vis tiek visa tai amžinai netruks.Negali.

Dodžas pravažiuodavo pro„Hadsono slėnio“ prekybos

centrą Kingstone, bet viduje jamneteko būti. Įtaisytos luboseplieskė didžiulės lempos, nuokurių švarutėlis linoleumastiesiog spindėjo. Oras kvepėjodezodorantu ir aromatiniųmišinių maišeliais, kurių mamadėdavo į savo baltinių stalčių.

Bet labiausiai atsidavėchlorkalkėmis. Viskas buvobalta kaip ligoninėje, visaspastatas tarsi išplautas su„Cloroxu“. Dar buvo anksti ir

žmonių nedaug. KaubojiškiDodžo batai garsiai kaukšėjo, jistikėjosi, kad Natos tainenervina.

Viduje Nata iš rankinėsišsitraukė nedidelį lankstinukąir pareiškė maždaug povalandos maisto prekių skyriuje,prie „Taco Bell“ greitojo maistorestorano, turinti susitikti suviena grupe.

– Tu kažkur eini? – išsprūdoDodžui.

Nata pažvelgė į Heterprašydama pagalbos.

– Nata dalyvaujaperžiūroje, – skubiai paaiškinoHeter.

– Kokioje dar peržiūroje? –paklausė Dodžas. Gaila, kadtokiu graudžiu balsu. Nataiškart ėmė rausti.

– Tu šaipysies, – tarė ji.Jam tiesiog plyšo širdis. Tarsi

jis, Dodžas Meisonas, kada norsišdrįstų šaipytis iš Natali Veles.

– Nesišaipysiu, – tyliaipasakė.

Bišopas su Heter jau kažkurnuėjo. Bišopas apsimetė norįsįstumti Heter į fontaną. Jisuspigusi rėžė jam kumščiu.

Nata tylėdama atkišo Dodžuilankstinuką. Prasto dizaino.Šriftas buvo vos įskaitomas.

Ieškome modelių ir aktoriųdemonstruoti geriausiems irgražiausiems „Dazzling Gems“juvelyrikos gaminiams!

Konkursas vyks šeštadienį,11.30, „Hadsono slėnio“prekybos centre.

Amžius – 18 arba vyresnis.– Tavo gimtadienis dvidešimt

devintą, tiesa? – tarė Dodžas,tikėdamasis gauti papildomųtaškų už tai, kad prisiminė datą.

– Ir kas iš to? Tik po trijųsavaičių, – atšovė Nata, irDodžui toptelėjo, kad ji vienajauniausių dvyliktokių. Jisgrąžino jai lankstinuką, ir ji

įsidėjo atgal lyg susigėdusi, kadjam parodė. – Pamaniau, kodėlgi nepabandžius.

Tu gražuolė, Natali, norėjopasakyti jai. Tačiau jis tiksumurmėjo:

– Būtų idiotai, jeigu paimtųkurią kitą.

Ji taip plačiai nusišypsojo, jogjis pamatė visus tobulus josdantukus, pasislėpusius tobulojeburnoje tarsi smulkūs baltisaldainiukai. Tikėjosi, gal vėl

pabučiuos jį į skruostą, bet jinepabučiavo.

– Užtruks apie porą valandų,gal net mažiau, – pasakė ji.

Ir nuplasnojo.Dodžas liko bjauriai

nusiteikęs. Kurį laiką slankiojopaskui Bišopą su Heter; norsabu elgėsi labai draugiškai,buvo aišku, jog nori likti vieni.Jie kalbėjosi savo kalba, juokėsiiš savų pokštų. Be paliovosvienas kitą lietė – stumdėsi ir

kumščiavosi, žnaibėsi irglėbesčiavosi kaip vaikai,flirtuojantys žaidimų aikštelėje.Dieve... Dodžas nesuprato,kurių galų jie nepereina priereikalo. Juk aiškiai eina iš protodėl vienas kito.

Pasiteisinęs, kad nori kai kąnupirkti seseriai, – Bišopas netnustebo, jog jis turi seserį, –nuėjo savo keliu ir automobiliųaikštelėje, jau pradedančiojepildytis, surūkė tris cigaretes iš

eilės. Kelis kartus patikrinotelefoną vildamasis, kad Natajau bus jam parašiusi.Neparašė. Pasijuto kaip visiškaskvailys. Tebeturėjo visus tuospinigus. Ketino jai nupirktidovanėlę. Tačiau juk tai nepasimatymas. Ar vis dėltopasimatymas? Ko ji apskritai išjo nori? Nesuprasi.

Viduje jis ėmė vaikščioti bejokio tikslo. Centras nedidelis,užėmė vos vieną aukštą, ir jis

nusivylė neradęs jamekaruselės. Kartą su Deinavažinėjosi karusele Kolambuse –o gal Čikagoje? Rėkaudami kaipkaubojai, juodu sukosi ratustengdamiesi pasėdėti antkiekvieno arkliuko, kol nustojogroti muzika.

Šis prisiminimas irpradžiugino, ir nuliūdino. Poakimirkos susigriebė netyčiasustojęs priešais „Victoria’sSecret“ parduotuvę. Kažkokia

mama su dukrele ėmė įtariai į jįžvilgčioti. Tikriausiai panašus įiškrypėlį. Jis greit nusisuko irnusprendė eiti prie „DazzlingGems“ pažiūrėti, ar Nata jaulaisva. Juk prabėgo visavalanda.

„Dazzling Gems“ buvopriešingame pastato gale.Nustebo pamatęs išparduotuvės vingiuojant ilgąvirtinę savo eilės laukiančiųmerginų, įdegusių, pusnuogių,

stypinėjančių it antilopės antbaisinių kulnų, bet nė vienagrožiu neprilygo Natai. Visosprastos, pamanė jis.

Tada pamatė ją. Ji stovėjošalia parduotuvės durų irkalbėjosi su kažkokiu seniu,kurio veidas Dodžui priminėšeško snukelį. Plaukai riebaluotiir viršugalvyje išretėję, per juosšvietė rausva oda. Vilkėjo pigiukostiumu, tačiau net ir šiskažkodėl atrodė riebaluotas ir

palaikis.Tą akimirką Nata grįžtelėjusi

pamatė Dodžą. Mojuodamaišsišiepė lig ausų ir ėmė brautisprie jo. Šeškas ištirpo minioje.

– Kaip sekėsi? – paklausėDodžas.

– Kvailai, – atsakė ji. – Aš netnepatekau į vidų. Išlaukiau galvalandą, o pasislinkau tik pertris vietas. Tada priėjo kažkokiamoteris ir ėmė tikrinti asmensdokumentus, – linksmai

pasakojo ji.– Tada kas jis toks buvo? –

atsargiai paklausė Dodžas.Nenorėjo, kad ji manytų jįpavyduliaujant Šeškui, nors irpavyduliavo.

– Kas? – sumirksėjo Nata.– Žmogus, su kuriuo

kalbėjaisi.Dodžas pastebėjo, kad Nata

kažką laiko saujoje. Vizitinękortelę.

– Aa, tas... Kažkoks modelių

ieškotojas. Sakė, jam patinkamano išvaizda, – paaiškino jinerūpestingai, lyg būtų buvęvisai nesvarbu, nors jis matė, – jisusijaudinusi.

– Tai jis vaikšto ir dalijavizitines?

Iškart pamatė ją įžeidęs.– Bet kam jų nedalija, –

atšovė ji. – O man davė. Nespatiko mano veidas. ŽizelBundšen irgi buvo atrastaprekybos centre.

Dodžas nemanė, kad Šeškaspanašus į modelių agentūrosagentą, – ir kurių galų jisieškotų talentų Kingstonoprekybos centre, Niujorkovalstijoje? – bet nemokėjo šitopasakyti dar labiau josneužgaudamas. Nenorėjo, kadjai atrodytų, neva jis nelaiko jospakankamai gražia būtimodeliu, nes laikė ją gražia. Tikmodeliai aukšti, o ji žemaūgė.Bet šiaip tinkama.

– Būk atsargi, – tarėnesugalvojęs nieko geresnio.

Laimė, ji nusijuokė.– Aš žinau, ką darau.– Einam paieškoti ko nors

valgomo. Aš išbadėjęs.Nata nemėgo eiti susikibus

už rankų, nes atseit sunkuišlaikyti pusiausvyrą, bet žengėtaip arti jo, kad rankos beveiklietėsi. Jam dingtelėjo, kadpašaliniam žmogui turėtųatrodyti, jog jie draugauja, yra

pora, ir jį užplūdo beprotiškalaimė. Neįsivaizduoja, kaipšitaip atsitiko – jis eina šaliaNatos Veles, tarsi taip ir turibūti, tarsi ji – jo mergina.Neaiškiai pamanė, jog taikažkaip susiję su Panika.

Juodu rado Heter ir Bišopąginčijantis, kur eiti: į „Sbarro“ar „East Wok“. Kol jie niovėsi,Dodžas su Nata lengvai sutarėdėl „Subway“. Jis nupirko jaidietinės kokakolos ir pietus,

didžiulį vištienos sumuštinį, betpaskutinę akimirką ji pasirinkosalotas. („Dėl visa ko“, –mįslingai paaiškino.) Susiradęlaisvą staliuką atsisėdo, o Hetersu Bišopu, pagaliau susitarę,atsistojo į eilę prie „Taco Bell“.

– Kas jų per santykiai? –paklausė Dodžas.

– Bišopo ir Heter? – Natagūžtelėjo. – Turbūt geriausidraugai. – Ji garsiai siurbtelėjosavo kolos. Jam patiko, kaip ji

valgo: nesidrovėdama, ne taipkaip kitos mergaitės. – Manau,Bišopui ji patinka.

– Atrodo, – pritarė Dodžas.Pakreipusi galvą, Nata

pasižiūrėjo į jį.– O kaip tu?– Ką aš?– Ar tau kas nors patinka?Jis buvo ką tik atsikandęs

didelį kąsnį sumuštinio ir dabarvos nepaspringo. Nepajėgėsugalvoti nieko, kas

nenuskambėtų kvailai.– Aš ne... – Atsikosėjęs

užgėrė kokakola. Siaubas...Veidas degė. – Tai yra aš...

– Dodžai, – pertraukė jinetikėtai griežtu balsu, – noriu,kad mane pabučiuotum.

Jis kaip tik šveitė kukuliųmėsainį, bet vis tiek jąpabučiavo. O ką galėjo daryti?Galvoje ėmė ūžti, aplinkui irgigriaudėjo triukšmas; jam patiko,kaip ji bučiavosi, – lyg tebebūtų

alkana ir norėtų jį suvalgyti.Visą kūną persmelkė karštis, irakimirką jis beprotiškaiišsigando: ar tik nesapnuoja?

Jis uždėjo delną jai antpakaušio, ir ji, trupučiukąatsitraukusi, pasakė:

– Abiem rankom, gerai?Po to ūžimas galvoje liovėsi.

Visiškai atsipalaidavęs ėmė vėlją bučiuoti, dabar jau lėčiau.

Grįžtant namo, jis kone visąlaiką tylėjo. Seniai nebuvo toks

laimingas, todėl bijojo žodžiaisar veiksmais viską sugadinti.

Bišopas pirmiausia išleidoDodžą. Jis buvo pažadėjęsšįvakar su Deina žiūrėti pertelevizorių fejerverkus. Sukogalvą, ar vėl nepabučiavusNatos, bet klausimasišsisprendė, kai Nata mašinoje jįapkabino; būtų buvę apmaudu,kad tik taip atsisveikina, bet jiprisispaudė prie jo krūtine.

– Labai ačiū, – tarė jis

Bišopui. Bišopasatsisveikindamas kumštelėjo.Lyg būtų draugai.

Gal ir yra draugai.Jis lydėjo automobilį akimis ir

tada, kai jau neįžiūrėjo Natossilueto, kol mašina dingo užkalvos ir tebuvo girdėti tolimaskimus variklio kriokimas. O jistebestovėjo ant šaligatvionenorėdamas eiti į vidų, pasDeiną ir motiną, į siaurą savokambarėlį, nuklotą drabužiais ir

cigarečių pakeliais, šiek tiekatsiduodantį šiukšlynu.

Norėjo dar truputį pabūtilaimingas.

Skimbtelėjo telefonas.Žinutė. Jam pašoko širdis.Siuntėjas buvo pažįstamas.

Lukas Henrahanas.Žinutė buvo trumpa.Atstok nuo mūsų. Aš eisiu į

policiją.Dodžas perskaitė tuos

žodžius kelis kartus –

džiaugdamasis, stengdamasisįžvelgti potekstę. Visą laikągalvojo, ar Lukas gavo jo žinutę,taigi tikriausiai gavo.

Dodžas susirado ir perskaitėaną savaitę savo išsiųstą tekstą.

Lažybos vyksta. Žaidimastęsiasi.

Siūlau mainus: sesers kojosuž brolio gyvybę.

Stovėdamas saulėlydžiošviesoje, Dodžas nusišypsojo.

Heter

Diena buvo gera, kol kas vienageriausių per visą vasarą. Bentkartą Heter neleido saunerimauti dėl ateities ir kas busrudenį, kai Bišopas išvyks įBingamtono koledžą, o Nata – įLos Andželą tapti aktore.Galbūt, pamanė Heter, ji galėtų

pasilikti pas Aną kaip padėjėja.Gal net apsigyventi josnamuose. Ir Lilė galėtų gyventikartu: joms pakaktų kambarėliokurioje nors pašiūrėje.

Aišku, tai reiškia, kad jitebebūtų Karpe, tačiau bent jauišsikėlusi iš Pušyno kempingo.

Jai patinka Ana, o labiausiai –gyvūnai. Per savaitę tris kartusdirbo Mensfildo gatvėje ir jausvajojo apie kitą kartą. Jaipatiko viską gaubiantis šlapių

šiaudų, senos odos ir žolėskvapas, patiko garsus vištųkudakavimas ir kaip ją atpažįstaMapitas.

Nutarė, kad patinka ir tigrai,bent jau iš tolo. Ją užburdavo jųjudesiai, it vanduo ribuliuojantysraumenys, ir akys, tokiosišmintingos ir tokios liūdnos, lygjie būtų ilgai žiūrėję į pasauliocentrą ir nusivylę tuo, kąpamatė. Šis jausmas Heter buvosuprantamas.

Bet juos šerti ji mielaipalikdavo Anai. Negalėjoatsistebėti moteriškės drąsa.Gerai, kad Ana per senadalyvauti Panikos žaidime.Tikrai laimėtų. Ana įžengdavo įaptvarą, prieidavo prie tigrų, otie sukdavo apie ją ratus godžiaispoksodami į kibirą mėsos, norsHeter neabejojo, kad jie taip patgardžiai atsikąstų ir jos galvos.Tačiau Ana tvirtino, kad jie jainieko nedarys. „Kol juos šeriu,

tol manęs neės.“Gal, gal vis dėlto iš tikrųjų

viskas susitvarkys.Vienintelis blogas dalykas šią

dieną – tai, kad Bišopas nuolattikrina telefoną, Heter manymu,laukia Eivrės žinutės. Ir jiprisiminė, kad nuo tada, kaijuodu išsiskyrė, Metas nė sykiojai neparašė. Taigi Bišopas turiEivrę (Heter nesinorėjo apie jągalvoti kaip apie jo merginą),kiekvieną Natos žodį gaudo

Dodžas, nors ji tebesusitikinėjasu barmenu Kingstone, kažkokiunevala, važinėjančiu mopedu„Vespa“, kuris, Natos tvirtinimu,toks pat šaunus daiktas kaip irmotociklas. Kurgi ne...

Išleidus Dodžą, Natapaklausė:

– Bišopai, ar Eivrė šįvakarateis?

Ir Bišopui atsakius „ne“, koneper skubiai, Heter pajutosusitaikiusi su pasauliu.

Nata privertė juos padarytilankstą, nes norėjo nusipirktišešių alaus skardinėlių dėžutę,paskui jie pasuko į „7-Eleven“ irprisipirko liepos ketvirtąjąįprasto ir pamėgto greitojomaisto: „Doritos“ bulviųtraškučių su dažiniu, cukrausmilteliais apibarstytų spurgų,net pakelį skrudintų kiaulienosodelių, nes jos atrodė juokingaiir Bišopas didvyriškaipasižadėjo jų paragauti.

Jie pasuko į savo daubą:stataus pliko žvyro šlaitoapačioje per sutrūkinėjusįbetoną ėjo apleistasgeležinkelis, bėgiai buvo netraudoni nuo rūdžių ir nuklotišiukšlėmis. Saulė jau leidosi. Jieatsargiai nulipo žemyn irpatraukė bėgiais: Bišopasieškojo tinkamos viečiukės„bengališkosioms“ ugnelėmsdeginti.

Tokia buvo jų tradicija. Prieš

dvejus metus Bišopas netnustebino Heter – „HomeDepot“ ūkinėje nupirko dusmėlio maišus po penkiasdešimtsvarų ir padarė tokį lyg irpliažiuką. Jis net nupirkdavoužlenktų šiaudelių ir popieriniųskėtukų gėrimo stiklinėmspapuošti, kad jai atrodytų, jogjie sėdi kažkur atogrąžose.

Šiandien Heter nebūtųpanorėjusi atsidurti jokiojekitoje pasaulio vietoje. Netgi

Karibuose.Nata gėrė jau antrą alaus ir

truputį apsinešė. Heter irgisiurbčiojo alų; nors šiaipnemėgo gerti, dabar jautėsisušilusi ir patenkinta. Užkliuvusiuž palaido žuolio susverdėjo,bet Bišopas spėjo sugriebti užliemens. Ji nustebo, kad jorankos tokios tvirtos. Ir šiltos.

– Viskas gerai, Hetbar?Jam šypsantis skruostuose

pasirodydavo duobutės, ir Heter

užėjo beprotiškas noras jįpabučiuoti. Bet staigiai nuvijotokią mintį. Todėl ji ir negeria.

– Puikiai. – Ji pasimuistėnorėdama ištrūkti. Jis uždėjoranką ant peties. Jam iš burnostvokstelėjo alaus kvapas. Gal irjis jau kauštelėjęs. – Ei,pasitrauk nuo manęs, – liepė jilyg ir juokais, bet juokinganebuvo.

Nata pėdino pirma jųspardydama akmenukus.

Pradėjo temti, širdis daužėsikrūtinėje, ir valandėlę Heterpasivaideno, lyg juodu su Bišopubūtų likę vieni. Jis žiūrėjo į jąnesuvokiamu žvilgsniu. Heterpajuto, kaip visą užliejo karštis,ir nežinia ko suirzo.

– Padaryk nuotrauką, ilgiaugalėsi žiūrėti, – pasakėstumtelėdama jį.

Nesmagi akimirka praėjo.Bišopas juokdamasis ją puolė, jiišsisuko.

– Vaikai, vaikai,nesipeškite! – sušuko Nata.

Pagaliau jie rado tinkamąvietą. Natos ugnelė sučirškė iružgeso net neįsidegusi. Paskuibandė Heter. Kai priėjo sužiebtuvėliu, pasigirdotraškėjimas, ir Heter atšokopamaniusi, kad kažką ne taipdaro. Bet paskui pamatė netneįžiebusi žiebtuvėlio.

– Žiūrėkit, žiūrėkit! – džiugiaišokinėdama sušuko Nata.

Heter atsisuko, ir tuo meturytuose virš pat medžių ėmėsproginėti petardos, žalios,raudonos, paskui plykstelėjoauksinių kibirkščių fontanas.Nata kvatojo kaip pamišėlė.

– Kas per velniava?Heter iš laimės ir netikėtumo

sukosi galva. Dar nebuvovisiškai tamsu, be to, Karpeniekada nebūdavo fejerverkų.Artimiausi fejerverkaisušvisdavo Pekipsyje,

penkiasdešimt minučių kelio nuočia, Verjaso parke, ten dabarkaip tik yra Lilė su mama irBou.

Tik Bišopas buvo ramus. Ėjosau susidėjęs rankas irkraipydamas galvą, o dangujevėl sužibo auksas, tadašvystelėjo raudonos ir mėlynosgėlės, išsiskleidusios pamažuišblanko palikdamos danguječiuptuvų pavidalo dūmųpėdsakus. Ir kai Nata pasileido

bėgti kvatodama iršlubčiodama, ir šaukdama:„Greičiau, greičiau!“, lyg jiebūtų galėję pribėgti vietą, iš kurkilo petardos, Heter staigasuvokė – tai ne šventinissaliutas.

Tai signalas.Tolumoje ėmė kaukti sirenos.

Petardos nutilo, tik dangųbraukė vaiduokliški dūmųpirštai. Pagaliau Nata sustojo.Atsigręžusi į Heter ir Bišopą

tarė:– Kas ten? Kas ten darosi?Heter sudrebėjo, nors

nebuvo šalta. Oras atsidavėdūmais, galvą raižė gaisriniųsirenos.

– Tolesnė rungtis, – atsakėji. – Panika.

Kai Bišopas sustojo prie Heterkemperio, buvo šiek tiek povienuoliktos. Ji krimtosi, kad

gėrė alaus, nes apėmė baisussunkumas. Natali išlipus,Bišopas visą laiką tylėjo. Dabaratsisukęs tarė:

– Žinok, vis tiek manau, jogtau reikėtų mesti.

Heter apsimetė nesupratusiklausimo.

– Ką mesti?– Tik nevaidink. – Bišopas

pasitrynė kaktą. Nuo priebučiokrintanti šviesa apšvietė joprofilį: tiesią nosį, stambų

žandikaulį. Heter staiga suvokė,jog jis jau ne berniukas. Per tąlaiką, kol į jį nežiūrėjo, jis virtovaikinu – aukštu ir stipriu,atsikišusiu smakru, turinčiumerginą ir nuomonę, kuriai jinepritaria. Širdį nusmelkėneaiškus ilgesys. – Heter,žaidimas darysis vispavojingesnis. Nenoriu, kadnukentėtum. Niekada sauneatleisiu, jeigu...

Jis papurtė galvą.

Heter prisiminė baisiąjąžinutę, kurią gavo rytą.„Pasitrauk, kol ko neatsitiko.“Ją apėmė pyktis. Kurių velniųvisi taip trokšta, kad nustotųžaidusi?

– Maniau, tu mane palaikai.Jis atsisuko į ją, tamsoje jie

sėdėjo taip arti vienas kito.– Ir palaikau, bet ne šitaip.Jie sėdėjo ir žiūrėjo į kits

kitą. Jo akys buvo tamsūsmėnuliai. Lūpos visai čia pat.

Heter panoro jį pabučiuoti.– Labanaktis, Bišopai, – tarė

ji ir išlipo.Viduje ėjo televizorius. Krista

su Bou, išsitiesę ant sofos,žiūrėjo seną nespalvotą filmą.Bou buvo be marškinėlių, Kristarūkė. Ant kavos staliuko vostilpo tušti alaus buteliai – Hetersuskaičiavo dešimt.

– Labas, Heter Lin. – Kristaužgesino cigaretę. Iš pirmokarto nepataikė į peleninę. Jos

akys buvo padėrusios. Heterneturėjo jėgų į ją žiūrėti. Kaip jigalėjo taip apsinešusi vežti Lilę!Heter būtų galėjusi ją užmušti. –Kur buvai?

– Niekur, – atrėžė Heter.Žinojo, kad iš tikrųjų motinainerūpi. – Kur Lilė?

– Miega. – Krista įkišo rankąpo marškinėliais, pasikasėneatitraukdama akių nuotelevizoriaus. – Gera buvodiena. Matėm fejerverkus.

– Žmonių kaip pragare, –įsiterpė ir Bou. – Eilė net priešikinykų.

– Einu miegot, – pasakėHeter, nesivargindama būtimaloni – Krista pernelyg girta,kad jai dar pamokslautų. –Pritildykit teliką, gerai?

Niekaip neatidarė miegamojokambarėlio durų, paskui suvokė,jog Lilė po durų apačia pakišusisusuktą megztinį, kad mažiaueitų triukšmas ir dūmai. Šitos

gudrybės ją išmokė Heter.Kambariuke buvo karšta, norslangas atviras, o ant tualetiniostalelio tolygiai birbėventiliatoriukas.

Šviesos ji nejungė. Pro langąšvietė blausi mėnesiena, be to,galima atsigulti apgraibomis.Nusirengusi sumetė drabužius įkrūvelę ant grindų ir atsigulusiantklodę nustūmė į patį kojūgalį,apsiklojo tik paklode.

Manė, kad Lilė miega, bet

kitoje lovoje išgirdo judant.– Heter? – sušnibždėjo Lilė.– Ko?– Gali pasekti pasaką?– Kokią?– Su laiminga pabaiga.Jau seniai Lilė neprašė

pasakos. Dabar Heter pasekėjai pasaką apie dvylika šokančiųkaralaičių, tačiau jas pakeitėnormaliomis seserimis,gyvenančiomis apgriuvusiojepilyje su karaliumi ir karaliene,

per daug tuščiais ir kvailais, kadjomis rūpintųsi. Bet mergaitėssusirado landą į slaptą pasaulį,kuriame jos tapo tikromisprincesėmis ir kur visi jasgarbino.

Kai baigė, Lilė alsavo lėtai irgiliai. Heter apsivertė,užsimerkė.

– Heter? – mieguistu balsuprabilo Lilė. Heter nustebusiatsimerkė.

– Bili, ko nemiegi?

– Ar tu mirsi?Klausimas buvo toks

netikėtas, kad Heter nesumojo,ką atsakyti.

– Žinoma, kad ne, Lile, –griežtai tarė.

Lilė įsikniaubė į pagalvę.– Kaila Anderson sakė, kad

mirsi. Per Paniką.Heter pajuto, kaip ją

nusmelkė baimė – baimė, betsykiu ir kažkas gilesnio beiskausmingesnio.

– Iš kur išgirdai apiePaniką? – paklausė.

Lilė kažką sumurmėjo. Hetervėl paklausė:

– Lile, kas tau sakė apiePaniką?

Bet Lilė jau miegojo.

Greibilų name vaidendavosi.Visi Karpo gyventojai tai žinojo,jau pusę šimtmečio taipsakydavo: nuo tada, kai

paskutinis Greibilų šeimos vyraspasikorė ant sijos, visai taip kaipjo tėvas ir senelis.

Greibilų prakeiksmas.Daugiau kaip keturiasdešimt

metų name niekas negyveno,nebent kartais surizikuodavoapsistoti skvoteriai ar kokienors pabėgėliai. Niekasnenorėjo gyventi. Naktimislanguose švysčiodavo žvakės.Tarp pelių apniktų sienųšnibždėjo balsai,

pridulkėjusiuose koridoriuoselakstė vaikų vėlės. Kai kadaaplinkiniai gyventojai palėpėjegirdėdavo moters klyksmą.

Bent jau sklido tokios kalbos.O dabar tie fejerverkai: kai

kurie senbuviai, tie, kurietvirtino prisimenantys dieną, kaipaskutinis Greibilas buvo rastaspasikoręs, dievagojosi, kadpetardas leido visai ne vaikai. Irgal ten visai ne petardos buvo.Kas žino, kokios jėgos smelkiasi

iš to apgriuvusio namo, kokiepikti kerai naktį paverčia ugnimiir dūmais?

Policija manė, jog tai įprastaliepos ketvirtosios išdaiga.Tačiau Heter, Nata ir Dodžasžinojo geriau. Taip pat KimHolister, Rėjus Henrahanas irvisi kiti žaidėjai. Praėjus dviemdienoms po liepos ketvirtosios,jų įtarimai pasitvirtino. Išlindusiiš dušo Heter atsidarė senutėlįkompą ir patikrino elektroninį

paštą. Staiga jai išdžiūvo burna.teisėjai@panic.comTema: patiko fejerverkai?Šį penktadienį dešimtą

valandą vaizdas bus dargražesnis.

Pažiūrėsime, kiek jįištversite. Nepamirškite:šauktis pagalbos nevalia.

Liepos 8, penktadienis

Heter

– Per daug lengva, – pakartojoHeter, spausdama vairą. Ištikrųjų vairuoti nemėgo. BetBišopas užsispyrė. Šiandien jisneketino važiuoti į varžybas,neketino knapsoti valandųvalandas, kol žaidėjai bandysvienas kitą persėdėti vaiduoklių

name. Ir bent kartą ji galėjopasinaudoti mašina. Jos mama irBou su draugeliais lakaapleistame šešiasdešimtantrame kemperyje, kurį visinaudojo išgertuvėms. Juoduparšliauš namo apie ketvirtą, ogal tik saulei patekėjus.

– Tikriausiai bus bandomamus išgąsdinti, – tarė Nata. –Tikriausiai visas namasprikaišiotas visokių garso iršviesos žaisliukų.

– Vis tiek per lengva, –nepasidavė Heter. – Tai jukPanika, o ne Helovinas. – Jaisuprakaitavo delnai. –Prisimenat, kai buvom maži,Bišopas liepė mums išstovėti tonamo priebutyje tris minutes?

– Prisimeni, nes pabėgai, –tarė Nata.

– Ir tu pabėgai, – nenusileidoHeter, nors jau gailėjosiprašnekusi apie tą nuotykį. –Neištvėrei nė keturiasdešimties

sekundžių.– O Bišopas ištvėrė, – pasakė

Nata, atsisukdama nuo lango. –Jis įėjo į vidų, prisimenat? Ir tenišbuvo net penkias minutes.

– Jau pamiršau, – burbtelėjoHeter.

– Kada tai buvo? – netikėtaipaklausė Dodžas.

– Prieš daug metų. Mesbuvom gal dešimties arvienuolikos. Ar ne, Heter?

– Mažesni. Devynerių.

Heter norėjosi, kad Bišopasbūtų važiavęs kartu. Pirmojirungtis be jo, ir jai maudė širdį.Būdama su Bišopu niekonebijojo.

Už posūkio išniro namas:smailus skliautas juodavohorizonte susigrūdusių debesųfone lyg iš kokio siaubo filmo. Jisriogsojo pakrypęs, ir Heter netiš toli įsivaizdavo girdinti, kaippro stogo plyšius kaukia vėjas,kaip pelės skrebena išpuvusias

grindų lentas. Stigo tik tuntošikšnosparnių.

Gatvėje stovėjo keliolikaautomobilių. Turbūt daugelisžiūrovų mąstė panašiai kaipBišopas ir liko namie. Nors nevisi. Heter pamatė VivjanąTreivin, sėdinčią ant savomašinos gaubto ir rūkančią.Netoliese trepsėjo grupelėdešimtokų, leidžiančių perrankas butelį vyno rimtais lygper budynes veidais. Akimirką

prieš išjungiant variklį žibintųšviesoje purškiantis lietus Heterpriminė stiklo dulkeles.

Dodžas išlipęs atidarėdureles Natai. Heter pasiėmėnakčiai susikrautą krepšį suvalgiu, vandeniu, dideliu pledu.Ji čia bus tol, kol laimės. Natasu Dodžu – taip pat.

Staiga viduje kažkasriktelėjo. Pakėlusi galvą, Heterspėjo pamatyti, kaip proautomobilį pralėkė tamsus

pavidalas. Nata suklykė. Išnamo pasipylė žaidėjai.

Heter puolė iš mašinos irnubėgo į kitą jos pusę. Išvydo,kaip Rėjus Henrahanas petimrėžė Dodžui į pilvą. Dodžassusverdėjo ir atatupstastrenkėsi į tvoros liekanas. Tvorasubyrėjo į šipulius.

– Žinau, ką darai, išgama, –sušvokštė jis. – Manai, kadgali...

Jį pertraukė keiksmai.

Dodžas žengtelėjo į priekį irgriebė Rėjui už gerklės. Visiaiktelėjo. Nata suriko.

Dodžas pasilenkęs tyliaikažką pasakė Rėjui į ausį. Heterneišgirdo.

Taip pat greitai jis atsitraukėpalikęs Rėjų žiaukčioti ir kosėtilietuje. Dodžo veidas buvoramus. Nata puolė prie jo tarsiketindama apkabinti, betpaskutinę akimirką apsigalvojo.

– Nesiartink prie manęs,

Meisonai, – atgavęs kvapąpagrasino Rėjus. – Perspėju.Verčiau saugokis.

– Einam pagaliau, – paraginovisus žaidėja Sara Vilson. – Jauvisai įsilijo. Gal pradedame?

Rėjus tebebaltakiavo įDodžą. Tačiau tylėjo.

– Gerai. – Tai buvo Diginobalsas. Heter neįžiūrėjo jominioje. Jo balsą sugėrė tamsair lietus. – Taisyklės paprastos.Kuo ilgiau išbūsite name, tuo

aukštesnę vietą užimsite.Heter sudrebėjo. Atrodė,

šuolių į vandenį naktis, kaiDiginas rėkavo per ruporą, buvoprieš daugybę metų: radijas,alus, šventiška nuotaika.

Staiga pajuto neprisimenanti,kaip čia atsidūrė – priešaisGreibilų namą persimetusiomiskertėmis. Pasvirusį vienonpusėn, tarsi tuojau ims irsugrius.

– Negalima šauktis

pagalbos, – perspėjo Diginas. Jobalsas šiek tiek virptelėjo.Heter pamanė: galbūt jis žinoką nors tokio, ko nežino jie? –Viskas. Varžybos pradedamos.

Visi skirstėsi. Kelyješvysčiojo žibintuvėliai irmobiliukai, nušviesdami kreivątvorą, aukštą žolę, piktžolėmisapaugusį taką priebučio link.

Dodžas iš bagažinės išsiėmėkuprinę. Šalia jo stovėjo Nata.Heter prasispraudė prie jų.

– Ko jis puolė muštis? –paklausė Heter.

– Nežinau, – burbtelėjoDodžas, užtrenkdamasbagažinę. Patamsyje Heterneįžiūrėjo jo išraiškos. Galbūtjis žino daugiau, negu sako. –Tas tipas psichopatas.

Heter sudrebėjo: po striukėsapykakle lindo drėgmė. Kaip irvisi kiti, ji žinojo, kad priešdvejus metus vyresnioji Dodžosesuo Dvikovoje, Panikos finale,

varžėsi su Rėjaus vyresniuojubroliu ir liko paralyžiuota.Heter tos Dvikovos nematė, tąnaktį su Bišopu prižiūrėjo Lilę.Bet Nata sakė, kad jos mašinasusilankstė kaip akordeonas.

Heter galvojo, ar Dodžaskaltina Henrahanus.

– Viduje laikykimės kuo toliaunuo Rėjaus, gerai? – tarė ji. – Irkuo toliau nuo jų visų.

Ji nenustebtų, jei RėjusHenrahanas sumanytų jiems

pakenkti – užpultų iš patamsio,kurį nors sugriebęs nusitemptųar užtvotų.

Dodžas nusišypsojo jai. Nettamsoje jo dantys spindėjo.

– Sutarta.Kartu su kitais jie kirto gatvę

ir suėjo į kiemą. Heter slėgėkažkoks slogus jausmas, netgine baimė, veikiau bauginuojauta. Užduotis pernelyglengva...

Nuo lietaus po kojų jau

telkšojo purvynas. Naktis bussumauta. Gaila, kadnesusiprotėjo įsidėti alaus. Joskonis jai nepatinka, bet šiektiek ramintų ir naktis ne taipprailgtų.

Įdomu, ar teisėjai čia? Galbūtsėdi kuriame nors tamsiameautomobilyje užsikėlę kojas antprietaisų skydo arba net trepsigatvėje apsimesdami paprastaisžiūrovais. Panikos ji labiausiai irnekentė dėl šito: kad visą laiką

esi sekamas.Kaip greit jie pasiekė duris...

Zevui Keleriui įėjus, jos garsiaiužsitrenkė. Nata pašoko.

– Kas tau? – tyliai paklausėDodžas.

– Nieko, – per garsiai atsakėNata.

Ir vėl Heter pasidarėapmaudu, kad nėra Bišopo. O,kad jis būtų šalia, svaidytųsisavo kvailais juokeliais, erzintųją, kad bijo...

– Na, kas bus, tas bus, – tarėNata ir žengtelėjusi atidarėpakrypusias duris. – Smirda, –sumurmėjo.

– Kol niekas nešaudo arneloja, nebaisu, – pasakėDodžas.

Jo, regis, namas nė kieknegąsdino. Pirma Natos įžengė įvidų. Nata įsekė paskui jį,Heter – paskutinė.

Ir iškart užuodė pelių išmatasir įsisenėjusį pelėsių tvaiką.

Koridorius ir tamsiuskambarius raižė žibintuvėliųšviesos – žaidėjai pamažusklaidėsi po visą namąieškodami tinkamų kampelių,jaukesnių slėptuvių. Girgždėjogrindys, dejavo varstomosdurys, tamsoje kuždėjo balsai.

Tamsa buvo tiršta it sriuba.Heter pajuto, kaip iš baimėstraukiasi skrandis. Išsiėmė iškišenės telefoną. Ir Nataitoptelėjo ta pati mintis. Staiga

jos veidą iš apačios nušvietėtelefono ekranėlis: giliaiįdubusias akis, melsvą odą.Silpnutę telefono švieselę Heternukreipė į išblukusiusapmušalus, termitų sugraužtąsienos apkalą.

Staiga lyg žaibas plykstelėjošviesa.

– Patikrinau, kaip šviečia, –paaiškino Dodžas, kai Heteružsidengė delnu akis. –Atsiprašau, nežinojau, kad taip

smarkiai žybtelės.Jis nukreipė spindulį aukštyn,

į lubas, kur tyliai girgžčiodamassūpavosi sietyno rėmas. Jeigandai nemeluoja, čia ir kabėjovisi trys Greibilai.

– Pasitraukim toliau nuodurų, – paragino Heter,stengdamasi kalbėti kuoramiau. Teisėjai gali būti betkur.

Jie ėmė eiti. Pirmas žengėDodžas. Virš galvų, antrame

aukšte, irgi kaukšėjo žingsniai.Dodžo žibintuvėlis it peilis

raikė juodą tamsą, ir Heterprisiminė kadaise kartu su Lilematytą dokumentinį filmą apie„Titaniką“ – kaip paieškospovandeniniai laivai plaukiojo povisą tą tamsią erdvę slinkdamivirš supuvusių medinių laivodalių ir senų porceliano indų,apėjusų glitėsiais ir jūržolėmis.Ir dabar ji pasijuto lygvandenyno dugne. Krūtinę vis

labiau gniaužė nerimas. Girdėjo,kaip sunkiai šnopuoja Nata.Viršuje kažkas dusliai šūkavo,turbūt susiginčijo.

– Virtuvė, – pranešė Dodžas.Jo žibintuvėlis apšvietė

rūdžių suėstą viryklę, vietomatšokusias grindų plyteles. Visidaiktai išnirdavo užlietiakinamos baltos šviesos tarsiprastame siaubo filme. Heterįsivaizdavo, kaip visur tūnovabzdžiai, vorai, nuo viršaus

taikosi nudribti visokiosbaisenybės.

Dodžas nukreipė šviesą įkertę, ir Heter vos neriktelėjoišvydusi veidą – juodą, giliomisakiduobėmis, iššiepta burna.

– Ar liausies į mane spiginęstuo savo daiktu?

Būtybė markstydamasiprisidengė akis, ir Heter širdisliovėsi daužytis. Kertėje tūnojoSara Vilson. Dodžui pakreipusšviesą žemyn pamatė, kad Sara

atsinešusi pagalvę ir miegmaišį.Būtų lengviau, kur kas lengviau,jeigu visi žaidėjai galėtųsusispiesti viename kambaryjeir sėdėti dalydamiesi sūrioskonio kukurūzų traškučiais„Cheetos“ ir leisdami perrankas pigios degtinės butelį,nukniauktą iš kieno nors tėvųbariuko.

Bet jiems šitai nepasiekiama.Išėję iš virtuvės, jie nulipo

laiptais, nusėtais nuorūkomis,

sudžiūvusiais medžių lapais,pajuodusiais plastikiniais kavosindeliais. Skvoterių paliktosšiukšlės.

Heter išgirdo žingsnius:pačiose sienose, virš galvos, užnugaros. Net nesuprasi kur.

– Heter... – Nata atsisukusistvėrė jai už megztinio skverno.

– Šššš... – piktai nutildė jasDodžas. Ir išjungė žibintuvėlį.

Jie stovėjo tokioje gūdžiojetamsoje, jog Heter su kiekvienu

įkvėpimu pajusdavo jos skonį:pūvančių baldų, lėtai trūnijančiųslidžių, gličių daiktų.

Žingsniai neryžtingai sustojouž nugaros. Sugirgždėjogrindys. Kažkas atsekė paskuijuos.

– Kur jūs? – sušnibždėjoHeter.

Suprato netenkantisavitvardos. Matyt, tik kurisnors žaidėjas slankioja ponamus, bet ji negalėjo

sutramdyti siaubingosfantazijos, jog tamsoje sėlinavienas teisėjų, taikydamasis jąpačiupti. Ir netgi ne žmogiškospadermės, o kažkokiaantgamtinė būtybė sutūkstančiu akių ir ilgais kibiaispirštais, plačia žiauna, kuriaiatsiknojus atsivers žmogųgalintys praryti nasrai.

Vėl žingsniai. Vienas, du...– Kur jūs? – kone verkdama

pakartojo ji.

– Čia, – atsiliepė Dodžas.Buvo taip tamsu, kad jo nė

neįžiūrėjo, nors jis stovėjo galuž kelių pėdų. Jis kostelėjo,paskui sugirgždėjo grindys,sucypė surūdiję durų vyriai.

Ji pajuto, kaip atsitraukėNata, ir aklai nusekė paskui ją,vos nesuklupdama ant slenksčio,į kitą kambarį. Dodžas petim išlėto užvėrė duris. Heter stovėjotankiai alsuodama. Žingsniaiartinosi. Sustojo už jų durų. Ji

kvėpavo paviršutiniškai, tarsi povandeniu. Tada žingsniai ėmėtolti.

Dodžas vėl įjungė žibintuvėlį.Taip apšviestas jo veidas atrodėit keistas šiuolaikinis paveikslas:vieni kampai ir tiesios linijos.

– Kas ten buvo? – sušnibždėjoHeter. Ir išsigando, kadneišgirdo nei Nata, nei Dodžas.Tačiau Dodžas atsakė:

– Nieko. Kažkas norėjo muspagąsdinti, ir tiek.

Jis padėjo telefoną antgrindų, ir jo spindulys smigotiesiai į lubas. Dodžas kuprinėjeturėjo miegmaišį, Heterpasitiesė savo pledą. Nataatsisėdo šalia šviesos kūgio irapsisiautė antklode.

Staiga Heter apėmėramuma. Jie saugūs, jie kartu,sėdi lyg aplink kokį laužą. Galtikrai rungtis bus lengva...

Dodžas įsitaisė greta Natos.– Turbūt reikia patogiai

įsikurti.Heter ėmė vaikščioti po

kambarėlį. Seniau gal čia buvokoks sandėliukas ar podėlis,tačiau tolokai nuo virtuvės. Galkokių dvidešimties kvadratiniųpėdų. Aukštai vienoje sienojelangas, bet vis tiek buvo tamsu,nes dangus aptrauktasdebesimis. Ant kitos sienoskabėjo kinivarpų išvarpytosmedinės lentynos, tuščios,padengtos storu dulkių

sluoksniu; ant jų gulėjo keletasmaišelių nuo traškučių,suniurkyta limonado skardinėlė,senas veržliaraktis.Pasišviesdama savo telefonu, jigreit viską apžiūrėjo.

– Vorai, – tarė, kai šviesosspindulys krito ant voratinklio,nutįsusio tarp dviejų lentynų, –tobulai simetriško, blizgančiosidabru.

Dodžas pašoko kaip įgeltas.– Kur?

Heter susižvelgė su Nata.Nata šyptelėjo.

– Tu bijai vorų? – ištrūkoHeter. Dodžas niekadaneišsidavė ko nors bijąs. Ir jinesitikėjo, kad jis galėtų bijotivorų.

– Kalbėk tyliau, – piktai metėjis.

– Nebijok, – tarė Heter,išjungdama telefoną. – Ten buvotik voratinklis.

Nepaminėjo, kad voratinklyje

matė tamsuojančius taškus:įsipainiojusius vabzdžius,laukiančius, kada bus praryti irsuvirškinti.

Dodžas susigėdęs linktelėjo.Nusisukęs susikišo rankas įstriukės kišenes.

– Kas toliau? – paklausėNata.

– Lauksime, –neatsigręždamas atsakėDodžas.

Nata atplėšė pakelį

traškučių. Ir tuoj pat ėmė juostriaukšti. Heter pasižiūrėjo į ją.

– Ko? – pilna burna paklausėNata. – Juk būsime čia visąnaktį, – neaiškiai sumurmėjo ji.

Teisingai. Heter atsisėdošalia jos. Grindys buvo nelygios.

– Ir kaip tau atrodo? – jauaiškiai paklausė Nata.

– Kas kaip atrodo?Heter prispaudė kelius prie

krūtinės. Norėjosi, kad šviesoskūgis būtų didesnis ir stipresnis.

Viskas aplink jo siaurą spindulįtebuvo keisti šešėliai tamsoje.Net ir Dodžas, nusukęs veidąnuo šviesos. Šioje tamsoje jisgalėjo būti bet kas.

– Nežinau. Viskas. Teisėjai.Kas visa tai planuoja?

Heter abiem rankom paėmėiš jos maišelio porą traškučių.Įsidėjo po vieną į burną.Nerašyta taisyklė reikalavonespėlioti, kas yra teisėjai.

– Noriu žinoti, kaip viskas

prasidėjo, – pasakė ji. – Ir kodėlmes tokie išprotėję, kaddalyvaujame šitame žaidime, –pajuokavo Heter, betnuskambėjo nemaloniai.

Dodžas priėjęs vėl atsisėdošalia Natali.

– O kaip tu, Dodžai? –paklausė Heter. – Kodėl tusutikai žaisti?

Dodžas pakėlė galvą. Joveidas buvo tarsi kaukė sutamsuojančiomis įdubomis, ir

staiga Heter prisiminė, kaipvieną vasarą ji stovyklavo suskautėmis ir vakarais prie laužojos pasakodavo istorijas apievaiduoklius. Jos švysčiodavožibintuvėliais, ir jų šviesospaliesti veidai tapdavo tokiebaisūs, jog visos stovyklautojosįsibailindavo.

Jai pasirodė, kad jisšyptelėjo.

– Dėl keršto.Nata ėmė juoktis.

– Dėl keršto? – pakartojo.Heter suprato, jog jai

nepasigirdo.– Nata, – sudraudė ji draugę.Nata, matyt, prisiminė jo

seserį, nes iškart liovėsi juoktis.Dodžas pažvelgė į Heter. Jigreit nusuko akis. Vadinasi, dėlto, kas atsitiko, jis kaltinaHenrahaną. Staiga jai pasidarėšalta. Žodis „kerštas“ buvo toksbaisus: tiesus ir aštrus tarsipeilis.

Lyg atspėjęs jos mintis,Dodžas nusišypsojo.

– Aš tik noriu įveikti Rėjų,daugiau nieko, – nerūpestingaitarė ir atėmė iš Natostraškučius. Heter iškartpasijuto geriau.

Kurį laiką jie bandė loštikortomis, tačiau net ir tokiamužsiėmimui buvo per tamsu, visreikėjo pasišviesti žibintuvėliu.Nata norėjo išmokti kokiotriuko, bet Dodžas nesutiko

rodyti. Retkarčiais koridoriujenuaidėdavo balsai ar žingsniai irHeter įsitempdavo pamaniusi,jog pagaliau prasideda tikriejiišbandymai – juos užpulsvaiduoklių hologramos arbakaukėtos figūros. Bet niekoneįvyko. Niekas neketino jųgąsdinti.

Po kiek laiko Heter pajutonuovargį. Susuko savo minkštąkelioninį krepšį ir atsigulusipasidėjo po galva. Klausėsi

tylaus Dodžo ir Natospašnekesio – jie ginčijosi, kaslaimėtų grumtynes, ryklys arlokys, Dodžas tvirtino, kadnulemtų aplinka...

...Paskui jie kalbėjosi apiešunis, ir Heter išvydo baisiasakis (gal tigro?), didumo suligautomobilio žibintais,spoksančias į ją iš tamsos. Jinorėjo surikti, kad jų tykopabaisa...

Išsižiojo šaukti, bet riksmą

nuslopino burną užliejusi tamsair ji užmigo.

Dodžas

Dodžas sapnavo, kaip juodu suDeina Čikagoje, o galKolambuse, važinėjosi karusele.Tačiau sapne augo palmės iržmogus iš spalvoto vežimaičiopardavinėjo ant grotelių keptąmėsą. Deina sėdėjo priešais jį,jos plaukai plakė jam veidą.

Karuselę supo miniarėkaujančių, piktaišnairuojančių ir kažkąšaukiančių žmonių.

Jis žinojo turįs būti laimingas,smagus, bet taip nesijautė. Buvoper karšta. Be to, Deinosplaukai lindo į burną, dusino. Išmėsos vežimėlio sklido smarvė.Degėsių. Ir virto dūmų debesys.

Dūmai!Pabudęs Dodžas staigiai

atsisėdo. Buvo užmigęs tiesiai

ant grindų, įsikniaubęs į šaltąlentą. Neįsivaizdavo, kelintagali būti valanda. Tamsojedūlavo Heter ir Nata, jis girdėjojų lygų alsavimą. Akimirkąapsnūdusiam Dodžui pasirodė,jog jos yra slibiniukai.

Ir tada suprato kodėl:kambarys buvo pilnas dūmų. Jieskverbėsi pro durų apačią.

Jis atsistojo, bet prisiminęs,jog dūmai kyla aukštyn,atsiklaupė. Visame name aidėjo

riksmai, dundėjo žingsniai.Pernelyg lengva, prisiminė jis

Heter žodžius. Žinoma. Lieposketvirtąją susprogdintospetardos, laimės žaidėjas, kurisilgiausiai išbus name...

Gaisras. Namas užsidegė.Jis smarkiai papurtė

mergaites nežiūrėdamas, užkurios vietos.

– Pabuskit, pabuskit!Natali atsisėdo trindamasi

akis ir iškart užsikosėjo.

– Kas čia...– Gaisras, – trumpai atsakė

jis. – Susilenkit, dūmai kylaaukštyn.

Sujudėjo ir Heter. Jisnušliaužė prie durų. Jokiosabejonės: žiurkės bėga išskęstančio laivo. Visur skardėjobalsai, trinksėjo durys. Vadinasi,gaisras apėmęs visą namą.Kitaip niekas nebūtų norėjęsiškart sprukti.

Jis palietė durų rankeną.

Buvo šilta, bet dar neįkaitusi.– Nata? Dodžai? Kas čia

darosi? – isteriškai šaukėpabudusi Heter. – Iš kur tiekdūmų?

– Gaisras, – stebėtinai ramiubalsu atsakė jai Natali.

Laikas nešti kudašių. Kolgaisras jų nepasiekė. Netikėtaijis prisiminė fizinio pamokąKolumbijos apygardoje, o galRičmonde, kai mokiniai mokėsi,kaip elgtis kilus gaisrui: visi

turėjo griūti ir voliotis ant kojųprakaitu pradvisusio linoleumo.Jau tada suprato, kaip tai kvaila.Tarsi voliodamasis nepavirsiugnies kamuoliu.

Jis griebė už rankenos irpasuko – nieko. Pabandė darkartą. Nieko. Net pamanė, galjis kartais tebemiega irsapnuoja košmarą, kai bėgi bėgiir niekur nepabėgi, arba daužaipriešą, o jo fizionomijoje nėženklo. Nuo trečio bandymo

rankena nutrūko. Ir pirmą kartąper visą šį žaidimą jis pajuto,kaip krūtinėje kyla panika,šliaužia gerkle aukštyn.

– Kas yra? – beveik surikoHeter. – Atidaryk duris, Dodžai.

– Negaliu. – Jam nutirporankos ir kojos. Panika gniaužėplaučius, trūko oro. Ne. Dūmaitroškino. Jau tirštesni. Jisatitoko. Įkišęs pirštą į durųrankenos skylę ėmė krapštyti,tačiau pajuto tik šaltą metalą.

Apimtas nevilties petimi trenkė įduris. – Užsikirto.

– Kaip suprast „užsikirto“?Heter norėjo dar kažką

sakyti, bet užspringusi ėmėkosėti. Dodžas atsisukęsparpuolė ir prišliaužė prie jų.

– Palaukit, duokit pagalvoti.Jis prisidengė burną rankove.

Balsai ir žingsniai nutilo. Ar jauvisi išbėgo? Jis girdėjo tik gaisrotriukšmą: duslų senos medienostraškėjimą ir poškėjimą, kaip

ugnis ryja dešimtmečiųtrūnėsius.

Heter krapštėsi su telefonu.– Ką darai? – Nata bandė jį

atimti. – Taisyklės sako, kadnegalima šauktis pa...

– Taisyklės? – pertraukė jąHeter. – Tau galvoj negerai? – Jiįtūžusi spaudė mygtukus. Veidasbuvo iškreiptas, panašus įpradėjusią tižti vaškinę kaukę. Jiišleido kažkokį piktą garsą, tarsikimiai sukūkčiojo. – Neveikia.

Galvok, galvok. Panikosmigloje Dodžas bandėprasiskinti minčių taką. Tikslas,jam reikia tikslo. Giliai širdyjejautė, kad jo pareiga – išgelbėtimergaites, kaip pirma buvo jopareiga žiūrėti, kad nieko blogoneatsitiktų Deinai, jo Deinai, jovienintelei seseriai ir geriausiaidraugei. Jam nevalia antrąkartą apvilti pasitikėjimo.Nesvarbu, kas bus pačiam.

Langas per aukštai, jis

niekaip nepasieks. Ir tokssiauras... Bet gal galėtų pakeltiNatali... Ji, ko gera, pralįstų. Otada? Gal ir Heterprasispraustų, nors vargu.

– Nata, ateik. – Jis atsistojo.Oras buvo tirštas ir tarsi rupus.Ir įkaitęs. – Turėsi išlįsti prolangą.

Nata išpūtė akis.– Negaliu jūsų palikti.– Turėsi. Eik. Pasiimk

telefoną. Iškviesk pagalbą. –

Dodžas viena ranka atsirėmė įsieną. Jam jau svaigo galva. –Kito kelio nėra.

Dodžas dar pamatė, kaip jilinktelėjo. Jai atsistojus užuodėjos prakaitą. Vieną beprotiškąakimirką panūdo ją apkabinti irnuraminti, kad viskas bus gerai.Bet nebuvo kada. Galvojetvykstelėjo Deinos vaizdas, jossumaitotas automobilis, joskojos, pamažu vystančios ir vislabiau panašėjančios į blyškius

bulvių daigus.Jis kaltas.Dodžas pasilenkęs stvėrė

Natą per liemenį, padėjo užliptiant pečių. Netyčia kojapataikiusi į krūtinę vos joneapvertė. Jam buvo silpna.Prakeikti dūmai. Bet vargaisnegalais išsilaikė ant kojų.

– Langas! – aiktelėjo Nata.Ir Heter kažkaip susigaudė,

ką daryti. Sugraibiusi pirmapastebėtą veržliaraktį padavė

Natai. Nata užsimojo. Sužvangostiklai. Į kambarį plūstelėjo orogūsis ir kone tą pačią akimirkąkažkas ūžtelėjo koridoriuje: uždurų ugnis, pajutusi šviežią orosrautą, metėsi artyn, kaipvandenyno banga – į krantą. Produrų apačią veržėsi juodi dūmai.

– Šok! – riktelėjo Dodžas.Pajuto, kaip Nata atsispyrė

nuo jo galvos ir išlindo laukan.Jis vėl parklupo. Beveik nieko

neįžiūrėjo.

– Dabar tu, – pasakė Heter.– Aš nepralįsiu, – sušnibždėjo

ji, bet jis išgirdo. Ir apsidžiaugė.Iš tikrųjų nemanė, kad įstengtųją pakelti. Jam sukosi galva.

– Gulkis, – liepė nesavu balsu.Ji prisiplojo prie grindų. Jis irgiatsigulė, patenkintas, kad niekonebereikia daryti. Iškėlus Natąneliko jėgų. Jam pasivaideno,jog dūmai virsta antklode, kuriužkloja jį ir liepia miegoti...

Jis vėl pasijuto sėdįs

karuselėje. Tačiau dabaržiūrovai klykė. Ir pradėjo lyti.Jis norėjo nulipti... karuselėsukosi vis greičiau... virš galvosratu skriejo šviesos...

Sukasi šviesos, šaukia balsai.Kaukia sirenos.

Dangus.Oras.Kažkas – gal mama – sako:– Tau jau niekas negresia,

sūneli. Viskas bus gerai.

Liepos 9, šeštadienis

Heter

Pabudusi Heter iš karto suvokėesanti ligoninėje. Net piktapasidarė, nes filmuose žmonėsvisada apduję, niekonesusigaudydami klausinėja, kurjie ir kas atsitiko. Tačiau čianekilo jokių abejonių: kambaryskvepėjo dezinfekavimo

priemonėmis ir švaria baltapatalyne, pypsėjo medicinosaparatai. Buvo netgi malonu –šiugžda švarus patalas,nešūkauja motina su Bou, orasnedvokia alkoholiu. Seniai taipkietai nemiegojo ir dabar keliasminutes gulėjo užsimerkusi irgiliai alsuodama.

Tada tyliai, ramiai prabiloBišopas:

– Liaukis, Heter. Žinome, kadapsimeti. Matau, kaip virpčioja

vokai.Heter atsimerkė. Krūtinę

užliejo džiaugsmas. Bišopas sėdišalia ant kėdės, užsikvempęsant lovos krašto, vos neįlipęs įpatalą. Ir Nata buvo –užverktomis akimis.

– Heter, – vėl sukūkčiojo ji. –O Dieve, Heter... Aš taipišsigandau.

– Labas, Nata, – sumurmėjoHeter per Natos plaukus,užkritusius jai ant burnos ir

dvelkiančius muilu. Matyt, iš podušo.

– Neuždusink jos, Nata, –tarė Bišopas.

Nata atsitraukėtebešniurkščiodama, bet Heterrankos nepaleido lyg bijodama,kad ši nenuplauktų tolyn.Bišopas šypsojosi, bet jo veidasbuvo baltas kaip drobė,paakiuose – juodi ratilai. Galbūt,pamanė Heter, jis visą naktįprasėdėjo prie jos lovos

bijodamas, kad ji nemirtų. Šimintis jai patiko.

Heter nematė reikalo klausti,kas atsitiko. Ir taip aišku. Natakažkaip prisišaukė pagalbą irnualpusi Heter buvo išvežta įligoninę. Todėl paklausė ko kito:

– Ar Dodžas sveikas? Kur jis?– Namie. Atsikėlė prieš kelias

valandas ir išėjo. Jam niekonėra, – išbėrė naujienas Nata. –Daktaras sakė, ir tu pasveiksi.

– Tu laimėjai šitą rungtį, –

abejingu veidu pranešė Bišopas.Nata pašnairavo į jį.

Heter vėl giliai įkvėpė. Irpajuto, kaip nudiegė tarpšonkaulių.

– Ar mano mama žino? –paklausė.

Nata su Bišopu susižvelgė.– Ji buvo čia, – atsakė

Bišopas. Heter pajuto, kaipkrūtinę vėl kažkas suspaudė.„Buvo čia“ – vadinasi, jau nėra.Žinoma. – Ir Lilė, – paskubom

aiškino jis. – Ji norėjo pasilikti.Ėmė isteriškai...

– Viskas gerai, – pertraukė jįHeter. Bišopas tebežiūrėjo į jąkeistai, lyg kas būtų sugrūdęsjam į burną saują „Sour PatchKids“ saldainių. Jai dingtelėjo,jog ji, ko gera, bjauriai atrodo iršlykščiai dvokia. Pajuto, kaipkaista skruostai. Puiku. Kaiptikra baidyklė.

– Kas yra? – paklausėstengdamasi tiesiai į juos

neiškvėpti. – Kas atsitiko?– Paklausyk, Heter, naktį kai

kas įvyko ir tu...Atsivėrė durys ir įėjo ponia

Veles, vos išlaikydama dupuodelius kavos ir plėveleaptrauktą sumuštinį, matyt, iškavinukės. Iš paskos žengėponas Velesas, nešinas Natoskelioniniu krepšiu.

– Heter! – pradžiugo poniaVeles. – Jau atbudai.

– Aš pasakiau mamai su

tėčiu, – kažkodėl uždususi bereikalo paaiškino Nata.

– Viskas gerai, – pakartojoHeter.

Širdyje buvo patenkinta, kadatėjo ponai Velesai. Staigaišsigando, kad nepravirktų.Pono Veleso plaukai styrojo kaipežio spygliai, vienas smėliniųkelnių kelis buvo žolėtas, poniaVeles vilkėjo vieną savopastelinių spalvų megztuką, irabu žiūrėjo į Heter taip, lyg ji

būtų prisikėlusi iš mirusiųjų. Galtaip ir buvo. Pirmą kartą jisuprato, iš tikrųjų suprato, kaiparti buvo mirtis. Tramdydamaašaras skubiai nurijo seilę.

– Kaip jautiesi, mieloji?Ponia Veles, padėjusi kavą su

sumuštiniu ant staliuko, prisėdoant lovos krašto. Paglostė Heterplaukus, ir ji akimirkąįsivaizdavo, kad ponia Veles –jos tikroji motina.

– Žinokite, gerai...

Heter bandė nusišypsoti, betnepavyko.

– Liepiau tėčiui kai kąatvežti, – pasakė Nata. PoniaVeles kilstelėjo krepšį, ir Hetertoptelėjo, jog savo krepšį jiprarado – paliko Greibilų name.Turbūt virtęs pelenais. –Žurnalų. Ir tą pūkuotą pledą išrūsio.

Iš Natos tono galėjaisuprasti, kad Heter liksligoninėje.

– Aš tikrai gerai jaučiuosi. –Ir tai įrodydama pasikėlėlovoje. – Galiu važiuoti namo.

– Daktarai turi įsitikinti, arnepažeisti vidaus organai, –paaiškino ponia Veles. – Tai galiužtrukti.

– Nesijaudink, Heter, –ramiai tarė Bišopas, imdamasjai už rankos. Ją nustebino, koksšvelnus jo prisilietimas. Pajuto,kaip iš jo pirštų į jos kūnąpalengva srūva šiluma. – Aš

pabūsiu su tavimi.Aš tave myliu, staiga iššoko

jos galvoje žodžiai, bet, kaippirma norą verkti, šį impulsą jinuslopino.

– Ir aš, – pareiškė Nata.– Heter reikia poilsio, –

priminė ponia Velestebesišypsodama, bet akiųkampučiuose susimetė rūpesčioraukšlelės. – Brangioji, arprisimeni nakties įvykius?

Heter įsitempė. Nežinojo,

kiek galima sakyti. Pažvelgė įBišopą ir Natą, tačiau jie sėdėjonuleidę akis.

– Šiek tiek, – atsargiai atsakėji.

Ponia Veles tebežiūrėjo į jątaip įdėmiai, lyg būtų bijojusi,kad Heter staiga nepradėtųbyrėti ar jai iš akių nepasipiltųkraujas.

– Ar gali apie tai pasikalbėti,o gal norėtum vėliau?

Heter apėmė silpnumas.

Kodėl Bišopas su Nata nežiūri įją?

– Ką reiškia „apie taipasikalbėti“?

– Čia yra policija, – išpoškinoBišopas. – Mes bandėme taupasakyti.

– Nesuprantu, – tarė Heter.– Jie mano, kad gaisras

nebuvo atsitiktinis, – paaiškinoBišopas. Heter atrodė, jogžvilgsniu jis bando jai kažkąpasakyti, bet ji per kvaila

suprasti. – Kad kažkas tyčiapadegė tą namą.

– Tačiau gaisras kilonetyčia, – pabrėžė Nata.

– Dieve mano, liaukitėsabudu, – neteko kantrybės poniaVeles. Heter nustebo iš jos lūpųišgirdusi „Dieve“. – Gana.Niekam nebus geriau, kadmeluojat. Viskas įvyko dėl tožaidimo... Panika ar kaip jįvadinate. Neapsimeskite, jogyra kitaip. Policija žino. Dievaži,

tikėjausi ko kito. Ypač iš tavęs,Bišopai.

Bišopas žioptelėjo ir vėlsusičiaupė. Gal norėjopasiteisinti, pamanė Heter.Tačiau tai būtų reiškę išduotiHeter ir Natą. Ji pajutobaisiausią gėdą. Panika... Čia,šioje švarioje baltoje palatoje,ištartas garsiai, šis žodisnuskambėjo siaubingai.

– Heter, turėsi pasakyti jiemstiesą, – jau švelniau tarė ponia

Veles. – Viską, ką žinai.Heter suėmė baimė.– Bet kad aš nieko nežinau, –

išlemeno ji. Ištraukė pirštus išBišopo rankos, nes ėmėprakaituoti delnas. – Kodėl jienori kalbėtis su manimi? Ašnieko nepadariau.

– Heter, vienas žmogusžuvo, – paaiškino ponia Veles. –Padėtis rimta.

– Ką? – paklausė Heter,pamaniusi, kad blogai išgirdo.

Ponia Veles nustebo.– Maniau, jog žinai. – Ji

atsisuko į Natą. – Tikrai maniau,kad jai papasakojai.

Nata tylėjo. Heter lėtaiatsigręžė į Bišopą.

– Kas?– Mažasis Bilas Kelis, –

atsakė Bišopas. Vėl bandėpaimti jai už rankos, bet jiatitraukė ją.

Heter nepajėgė ištartižodžio. Paskutinį kartą Mažąjį

Bilą Kelį ji matė autobusųstotelėje, kur jis sėdėdamas išdelno lesino balandžius. Kai jinusišypsojo, jis linksmai pamojoir pasisveikino: „Labas, Kriste!“Heter neturėjo supratimo, kasta Kristė. Ir Mažojo Bilo Keliobeveik nepažinojo: jis buvo už jąvyresnis, kelerius metustarnavęs kariuomenėje.

– Aš ne... – ištarė Heter.Ponai Velesai ištempė ausis. –Bet jo nebuvo...

– Jis buvo rūsyje, – pasakėBišopas. – Niekas nežinojo. Ir tunegalėjai žinoti.

Heter užsimerkė. Po vokaispasipylė fejerverkai. Petardos.Gaisras. Dūmai tamsoje. Jiatsimerkė.

Ponas Velesas buvo išėjęs įkoridorių. Durys liko praviros. Jiišgirdo murmesį, kažkieno batųčiukšėjimą per plyteles.

Jis įkišo galvą į palatą. Irbeveik atsiprašydamas tarė:

– Heter, atėjo policija.Laikas.

Liepos 11, pirmadienis

Dodžas

– Gal galima vandens?Iš tikrųjų Dodžas nenorėjo

gerti, bet jam reikėjo šiek tiekpasėdėti, atsigauti ir apsidairyti.

– Žinoma. – Policininkas,kuris pasitiko Dodžą ir atvedė įmažytį belangį kabinetą, – jovardo kortelėje buvo parašyta

PAREIGŪNAS SADOVSKIS, –nesiliovė šypsotis, tarsi būtųmokytojas, o Dodžas – jomylimiausias mokinys. – Tikgražiai pasėdėk, aš tuoj grįšiu.

Dodžas sėdėjo nėnekrustelėdamas – o jeigu kasnors stebi... Nereikėjo nėgalvos pasukti, kad pamatytųvisą kabineto turtą: rašomąjįstalą, apkrautą bylų aplankais,lentynas su popierių šūsnimis,prieštvaninį telefono aparatą

ištrauktu iš kištuko lizdo laidu,riebių išsišiepusių kūdikiųnuotraukas, stalinį ventiliatorių.Gerai, pamanė jis, kadSadovskis jo nenusivedė į kvotoskambarį.

Sadovskis kaipmat grįžonešinas plastikiniu indeliuvandens. Atlikęs draugiškumomisiją.

– Na kaip, patogu? Vanduobus gerai? O gal nori limonadoar ko?

– Oi ne, užteks vandens.Dodžas gurkštelėjo ir vos

nepaspringo – vanduo buvošiltas kaip myžalai.

Sadovskis arba nepastebėjo,arba apsimetė nepastebėjęs.

– Tikrai smagu, kad nutareiateiti ir su mumis pasikalbėti.Denas, taip?

– Dodžas. Dodžas Meisonas.Sadovskis atsisėdo už stalo.

Apsimesdamas labai užsiėmęsėmė sklaidyti kažkokius

popierius, paskui, išsišiepęs kaipidiotas, pasukiojo tušinuką,atsilošė kėdėje. Taip paprastai,kasdieniškai. Tačiau Dodžaspastebėjo, kad priešais jį gulilapelis, kuriame užrašyta jo,Dodžo, pavardė.

– Gerai. Tvarka. Dodžas.Sunku pamiršti tokį vardą.Taigi, Dodžai, kuo galiu padėti?

Dodžas nė akimirkąnepatikėjo kaimo kvailelįvaidinančiu policininku.

Pareigūno Sadovskio akys buvoprimerktos ir akylos.Žandikaulis taisyklingotrikampio formos. Prireikus jistaps tikru šunsnukiu.

– Atėjau pasikalbėti apiegaisrą, – pasakė Dodžas. –Pamaniau, kad vis tiek norėsitemane apklausti.

Prieš dvi dienas Dodžaspabudo ligoninėje. Dvi dienaslaukė, kada į duris pasibelspolicininkai ir ims tardyti. Tas

laukimas ir nerimas buvoblogiau už viską. Todėl šį rytątvirtai apsisprendė ilgiaunebelaukti.

– Tu tas jaunuolis, kurisšeštadienio rytą išėjo išligoninės? – Teisingai. Tarsi jisbūtų pamiršęs. – Mesnespėjome pasikalbėti. Kodėltaip skubiai pabėgai?

– Mano seseriai... reikalingapagalba.

Per vėlai susigriebė, kad

sesers nereikėjo minėti. Tai tiknuves pavojingu pėdsaku.

Bet Sadovskis iškart sukluso.– Kokia pagalba?– Ji invalido vežimėlyje, –

nenoromis atsakė Dodžas.Nekentė garsiai tarti šių žodžių.Garsiai tariami jie atrodydavotikroviškesni ir neatšaukiami.

Sadovskis užjaučiamaisulinksėjo.

– Na taip. Prieš porą metųpakliuvo į automobilio avariją,

tiesa?Velnias. Taigi kaimo kvailelio

kaukė tebuvo triukas. Sadovskisatliko namų darbus.

– Aha, – burbtelėjo Dodžas.Manė, kad Sadovskis daugiau

apie tai klausinės, tačiau tas tiksumurmėjo:

– Kaip gaila.Dodžas pasijuto ramiau.

Gurkštelėjo vandens. Džiaugėsiatėjęs. Tai, kad pats atėjo,turbūt rodė jo pasitikėjimą

savimi. Jis ir jautė pasitikėjimą.– Dodžai, ar teko girdėti apie

Panikos žaidimą? – staigapaklausė Sadovskis.

Dodžas apsidžiaugė spėjęsnuryti gurkšnį, nes būtųužspringęs. Jis gūžtelėjo.

– Nežinau. Šiame miesteneturiu daug draugų.

– Bet keletą turi, – pasakėSadovskis. Dodžas nesuprato,kur jis suka. Pareigūnas vėldirstelėjo į savo užrašus. –

Heter Nil. Natali Veles. Kasnors tave tikriausiai pakvietė įtą vakarėlį.

Mat po miestą sklido gandasapie vakarėlį Greibilo namuose.Būrys vaikigalių susirinkoparūkyti žolės, pagerti,pasigąsdinti. Ir tada – neatsargižiežirba. Nelaimingasatsitikimas. Šitaip kilusiu gaisrunegalėjo būti apkaltintas jokskonkretus žmogus.

Dodžas, aišku, žinojo, jog visa

tai nesąmonė. Kažkas namąpadegė tyčia. Tokia rungtisbuvo numatyta.

– Na taip, bet jos nėra manodraugės.

Dodžas pajuto, kad rausta.Neaišku, ar neįkliusmeluodamas.

Sadovskis neaiškiai kostelėjo,Dodžas nežinojo, kaip suprastitą garsą.

– Kodėl tau viskonepapasakojus? Savais žodžiais,

neskubant.Dodžas ėmė pasakoti;

kalbėjo neskubėdamas, kadnesusipainiotų, bet ne per dauglėtai, kad neatrodytų, jognervinasi. Sadovskiui pasakėbuvęs pakviestas Heter;girdėjęs, kad būsianti alausstatinaitė, bet nuvykuspaaiškėjo, jog nieko gero, išvisbeveik nėra jokio gėrimo. Bentjis tikrai negėręs. (Pasveikinosave sugalvojus tokią

pasakaitę – dabar tikrai nebusuž nieką suimtas, ir taškas.)

– Tai kodėl tasai kambarysbuvo užrakintas? – tik sykįpertraukė Sadovskis jopasakojimą.

– Ką? – apstulbo Dodžas.Sadovskis apsimetė

žvilgtelėjęs į užrašus.– Ugniagesiai turėjo išlaužti

duris, kad išgelbėtų tave ir tąmergaitę... Heter. Kodėlnuėjote kažkur kitur, jeigu

vakarėlis vyko ne ten?Dodžas laikė rankas ant

kelių. Nė nemirktelėjęs atsakė:– Sakiau, vakarėlis buvo

išvėsęs. Be to, lyg irtikėjausi... – nutęsė jis,kilstelėdamas antakius.

Sadovskis suprato.– Aa, aišku. Pasakok toliau.Daugiau nelabai buvo ko

pasakoti. Dodžas paaiškino jamtikriausiai užmigęs šalia Heter.Kai pabudęs, išgirdęs bėgant

žmones ir užuodęs dūmus.Natos neminėjo. Jei nebuspaklaustas, nėra reikaloaiškinti, iš kur ji žinojo, kadugniagesiai turi važiuoti prieužpakalinės namo dalies.

Dodžui baigus pasakoti, kurįlaiką abu sėdėjo tylėdami.Sadovskis neva susimąstęskažką braižinėjo, tačiau Dodžassuprato, jog tai irgi vaidyba. Jisviską girdėjo.

Pagaliau pareigūnas atsiduso,

padėjo tušinuką, pasitrynė akis.– Liūdnas reikalas, Dodžai.

Liūdnas reikalas.Dodžui nieko nesakant,

Sadovskis vėl prabilo:– Bilas Kelis buvo... yra

draugas. Jis tarnavo policijoje.Mažasis Kelis kariavo Irake. Araišku, ką noriu pasakyti?

– Ne visai, – atsakė Dodžas.Sadovskis įsmeigė į jį akis.– Noriu pasakyti, kad mes

išsiaiškinsime, kas iš tikrųjų

įvyko tą naktį. Ir jeigusužinosime, jog tai tyčinispadegimas... – Jis papurtėgalvą. – Jo mirtis bus prilygintažmogžudystei, Dodžai.

Dodžui perdžiūvo gerklė, betjis prisivertė nenusukti akių.

– Tai buvo nelaimingasatsitikimas, – tarė jis. – Blogavieta, blogas laikas.

Sadovskis šyptelėjo, betnelinksmai.

– Tikiuosi.

Dodžas nutarė pareiti namopėsčias. Nebeturėjo cigarečių irbuvo be nuotaikos. Jau nebuvotoks įsitikinęs, kad gerai padarėeidamas į policiją. Sadovskistaip į jį žiūrėjo, jog jampasirodė – policija įtaria, kad jisir sukėlė prakeiktąjį gaisrą.

O padegė namą teisėjai, norsir kas jie būtų, – kas gidaugiau... Bet kuris dalyviųgalėjo prasitarti apie žaidimą, irjis būtų nutrauktas.

Jeigu Panika baigtųsi...Dodžas neturėjo jokių kitų

planų, tik laimėti Paniką –Dvikovos finale ne vien sumuštiRėjų, bet ir pasistengti, kadpergalė būtų žiauri, kruvina.Apie savo gyvenimą po tosdienos jis nė karto nepagalvojo.Gal bus suimtas. Gal pats išlėksį orą kartu su liepsnų kamuoliu.Jam vienodai.

Deina, jo Deina, sutriuškinta,sužlugdyta visam gyvenimui, ir

kas nors turi už tai sumokėti.Tačiau dabar pirmą kartą jį

apėmė baimė, kad žaidimastikrai gali būti nutrauktas ir iš joatimta galimybė atkeršyti. Tadajis turėtų toliau gyventi sunaująja Deina į bulvių daiguspanašiomis kojomis, gyventižinodamas, kad neįstengė josišgelbėti. Gyventi žinodamas,kad Rėjus ir Lukas laimingižygiuoja per pasaulįkvėpuodami, juokdamiesi ir

turbūt spjaudami ant kitųžmonių gyvenimų.

O tai neįmanoma.Neįsivaizduojama.

Kepino aukštai pakilusi saulė.Viską surakino jos akinantišviesa. Burnoje jautė nemalonųskonį: šiandien jis dar nevalgęs.Patikrino telefoną, arneskambino Nata, – nieko.Juodu kalbėjosi užvakar.Pokalbis buvo nesklandus, supauzėmis. Pagaliau Nata

pasakė, jog tėtis ją šaukia įapačią, daugiau negalintišnekėti, ir jis suprato jąmeluojant.

Dodžas apėjo apie Dotužkandinę nejučia žiūrėdamas,ar per murzinus langų stiklusnepamatys motinos. Bet saulėvisus viduje pavertė šešėliais.

Namuose jis išgirdokvatojant. Suėmęs durų rankenąstabtelėjo. Jei mama namie, jisabejojo, ar atlaikys. Jam grįžus

iš ligoninės, ji puolė į isteriją,maždaug kas penkias sekundesišvertusi akis kamantinėja, kaipjis jaučiasi, ko gera, įtaria, kadnet šlapindamasis gali mirti. Beto, užkandinėje visi žino apieMažojo Kelio mirtį, tad ji, jeigunetardydavo jo, ar neturįskarščio, tarkšdavo apie šiątragediją.

Bet jis vėl išgirdo kvatojant irsuprato, kad juokas Deinos, nemamos.

Ji sėdėjo ant sofos pleduapsiklojusi kojas. Rikis –sulankstomajame krėslepriešais ją. Ant kavos staleliotarp jų buvo šachmatų lenta.Dodžui įėjus juodu skyrė vos kelicoliai.

– Ne ne, – juokdamasi sakėji. – Žirgas eina įstrižai.

– Įst-ri-žai, – pakartojo Rikisbaisia tartimi ir nukirto Deinospėstininką.

– Ne tavo eilė!

Ji pagriebė savo pėstininką irkvatodama vėl pastatė į vietą.

Dodžas kostelėjo. Deinapakėlė akis.

– Dodžas! – šūktelėjo ji. Abusu Rikiu šiek tiek atsitraukėvienas nuo kito.

– Labas.Jis nesuprato, ko jie atrodo

tokie prasikaltę. Taip patnesuprato, ko pats taipnesmagiai jaučiasi, – lyg būtųjiems pertraukęs ne šachmatų

partiją, o kažką daugsvarbesnio.

– Aš tik mokiau Rikį žaisti, –teisinosi Deina. Jos skruostaidegė, akys žibėjo. Atrodė kurkas sveikesnė, gražesnė neikada nors. Dodžui net pasirodė,kad ji gal pasidažiusi.

Staiga jį suėmė pyktis. Jis dėljos rizikuoja, vos nežūva, o jinamie su Rikiu žaidžiašachmatais ant marmuriniostalelio, kurį mama nupirko

Dodžui per vienuoliktągimtadienį ir kurį jis tampėsivisur, kur tik jie persikeldavo.Lyg jai būtų vis viena. Lyg jis nedėl jos dalyvauja Panikoje.

– Nori pažaisti, Dodžai? –paklausė ji. Bet jis matė, jog jitik šiaip paklausė. Pirmą kartąDodžas labai įdėmiai pasižiūrėjoį Rikį. Nejaugi jis rimtai ketinavesti Deiną? Jam turbūtdvidešimt vieni, daugiausia –dvidešimt dveji metai.

Deina niekada už jonetekėtų. Dieve, juk tas vyrukasnet nešneka angliškai. Ir būtųDodžui pasakiusi, jeigu Rikis jaipatiktų. Visada Dodžui viskąpasisakydavo.

– Aš tik užėjau atsigerti, –burbtelėjo Dodžas. – Ir vėlišeinu.

Virtuvėje jis prisileido stiklinęvandens ir gėrė neužsukęsčiaupo, kad teškantis vanduoužgožtų pokalbį gretimame

kambaryje. Ir apie ką, po velnių,jie šnekasi? Kas tarp jų bendra?Jam užsukus vandenį,pašnekesys staiga nutilo.Siaubas. Dodžas pasijuto savonamuose kaip įsibrovėlis. Išėjoneatsisveikinęs. Vos uždarėduris, vėl išgirdo juoką.

Patikrino telefoną. Pagaliausulaukė žinutės iš Heter. Prieškiek laiko buvo jai parašęs: Galką girdėjai?

Jos atsakas buvo trumpas:

Žaidimas baigtas.Dodžas pajuto, kaip gerkle

kyla šleikštulio banga. Ir iškartsuprato, ką turi daryti. Priešdvejus metus, kai Deinatebegulėjo ligoninėje ir kurįlaiką atrodė nepabusianti,Dodžas kartą nuėjo į Henrahanonamus. Šiaip jis pakildavo nuokėdės prie jos lovos tikužsinorėjęs į tualetą, parūkytiautomobilių aikštelėje aratsinešti kavos iš kavinukės.

Galų gale mama prikalbino jįvažiuoti namo ir nors kiekpailsėti.

Jis parvažiavo namo, bet neilsėtis. Užsuko tik pasiimti išvirtuvės mėsininko peilio irbeisbolo lazdos, taip pat senųslidininko pirštinių, kiek jamžinoma, niekieno nemūvėtų.

Sėdęs ant dviračio, tamsoje,apkvaitęs nuo karščio, miegostygiaus ir smaugiančio pykčio,Rėjaus ir Luko namus rado ne iš

karto. Bet pagaliau rado:dviaukštį, skendintį tamsojepastatą, kuris prieš kokį šimtąmetų gal ir būtų atrodęs gražus.

Dabar namas atrodė kaipnevilties sugniuždytas žmogus:susmukęs, liūdnas, įlinkęs pervidurį. Dodžas net pajutogailestį. Pagalvojo apie savobutuką už Dot užkandinės: kaipmama ant palangių pristatydavostiklainių su narcizais irkiekvieną sekmadienį kalkėmis

baltindavo sienas.Paskui prisiminė ko atėjęs.

Dviratį palikęs kelkraštyje,užsimovė pirštines, iš krepšioišsiėmė beisbolo lazdą ir peilį.

Stovėjo įsakinėdamas kojomsjudėti. Spyris į duris, vidujeriksmas. Tamsoje žybteli peilis,ore sušvilpia lazda. Jam reikėjoLuko, tik Luko.

Darbas lengvas. Ir greitas.Tačiau neįstengė. Stypsojo

ten, regis, kelias valandas

nutirpusiomis kojomis, be jokiosnaudos, kol išsigando išvisnepajėgsiąs žengti žingsnio, –taip amžinai ir liksiąssuakmenėjęs šioje tamsoje.

Staiga verandoje įsižiebėšviesa, ir Dodžas pamatė, kaippro duris išvirsta stambimoteriškė išpurtusiu veidu,basa, su baisaus platumonaktiniais marškiniais iružsirūko cigaretę. Luko motina.

Pagaliau Dodžas vėl galėjo

judėti. Nusverdėjo prie dviračio.Tik už keturių kvartalųsusigriebė tebelaikąs peilį, obeisbolo lazdą turbūt išmetęsant vejos.

Praėjo dveji metai beveikdienos tikslumu. Saulėje Rėjausnamas atrodė dar labiausukiužęs. Dažai byrėjo lygpilkos pleiskanos. Verandojebuvo dvi padangos, kelidvokiantys krėslai ir senossūpynės, tabaluojančios ant

surūdijusių grandinių ir, atrodo,nukrisiančios nuo menkiausiosvorio.

Skambutis buvo, bet neveikė.Dodžas garsiai pabeldė. Vidujestaiga nutilo televizorius.Dodžui pirmą kartą dingtelėjo,kad duris gali atidaryti ne Rėjus,o ta pati išpurtėlė kaip ir priešdvejus metus – arba tėvas, arbadar kas nors, visai pašalinis.

Bet pasirodė Rėjus. Tik sukrepšininko šortais. Stabtelėjo

už durų tinklo aiškiai nustebęs.Dodžui nespėjus nieko pasakyti,Rėjus spyriu atlapojo duris.Dodžas vos spėjo atšokti. Betneteko pusiausvyros.

– Kokį velnią čia veiki?Nuo staigaus judesio

griūvantį Dodžą Rėjus sugriebėuž marškinėlių ir bloškė žemyn.Dodžas nudardėjo verandoslaipteliais ir griuvo ant alkūnės.Dar ir prisikąsdamas liežuvį.

Rėjus prišoko pasirengęs

muštis.– Turbūt išprotėjai, – pasakė.Dodžas pasivertęs sunkiai

atsistojo.– Aš atėjau ne muštis.Rėjus nusijuokė.– Neturi kito pasirinkimo.Jis žengė artyn ir užsimojo,

bet Dodžas išsisuko.– Paklausyk, – tarė

kilstelėdamas ranką, – tu tikpaklausyk, gerai? Aš atėjaupasišnekėti.

– Kokio perkūno turėčiau sutavim šnekėtis? – iškošė Rėjus,vis dar sugniaužęs kumščius,bet užsimoti nebandė.

– Mums abiem reikia topaties, – tarė Dodžas.

Rėjus tylėjo. Atgniaužėkumščius.

– Ir kas tai būtų?– Panika. – Dodžas apsilaižė

sukepusias lūpas. – Mums abiemjos reikia.

Ore tvyrojo tiesiog elektros

įtampa, karšta ir pavojinga.Rėjus žengtelėjo artyn.

– Lukas man pasakojo apietavo grasinimus, – pasakė. –Kaip manai, ką tu žaidi?

Rėjus stovėjo čia pat, jokvapas atsidavė kukurūzųdribsniais ir sugižusiu pienu.Bet jis neatsitraukė.

– Svarbus tiktai vienasžaidimas, – tarė Dodžas. – Patssupranti. Ir Lukas suprato.Todėl ir padarė, ką padarė, ar

ne?Pirmąkart Rėjus išsigando.– Tai buvo nelaimingas

atsitikimas. Jis nenorėjo...– Nereikia.Rėjus pakratė galvą.– Aš nežinojau.Dodžas žinojo, kad jis

meluoja.– Padėsi man ar ne? –

paklausė Dodžas.Rėjus vėl nusijuokė –

skardžiai, be jokio linksmumo.

– Kodėl turėčiau padėti? Juktu nori, kad mirčiau.

Dodžas šyptelėjo.– Tik ne taip. – Ir jis nė kiek

nemelavo. – Ir ne dabar.

Apie vidurnaktį, kai nurimęsKarpas miegojo po švytinčialietaus marška, Zevą Kelerįpažadino šiurkščios rankos.Surikti jis nespėjo užspringęsgumulu. Puskojine. Tada buvo

iškeltas iš lovos ir išneštas įnakties tamsą.

Pirmutinė neaiški mintis – jopaimti atvyko policija. Jeisąmonė būtų buvusi blaivi, būtųpamatęs, kad jo užpuolikai suslidininkų kaukėmis. Pastebėjęs,kad mašina, į kurios bagažinębuvo įgrūstas, yra tamsiaimėlynas fordas „Taurus“, kokiuvažinėja jo brolis. Kad mašina iryra brolio, pastatyta įprastojevietoje.

Bet jis nepajėgė galvotiblaiviai. Jį apėmė panika.

Spardydamasis iržiūrėdamas, kaip, bagažineiužsivožiant, dangaus lopinėlissiaurėja ir išnyksta, Zevaspajuto kažkokį šlapumą irsuprato privaręs į kelnes –pirmą kartą nuo tada, kai buvopenkerių metų.

Pagaliau suvokė, kad,nepaisant visko, žaidimas vykstatoliau. Tačiau jam ką tik

pasibaigė.

Liepos 13, trečiadienis

Heter

Karo tarybos posėdis vykoBišopo namuose. Kitur nebuvogalimybės. Heter kemperisbuvo per mažas, Dodžas nebūtųjų pakvietęs į savo butą, o Natostėvai visą dieną namie tvarkėgaražą. Heter turėjo pasiimtiLilę. Pasibaigus mokslo metams,

ji neturėjo ko veikti, dažniausiaiviena sėsdavo į autobusą ir popusvalandžio atsidurdavoHadsone, kur buvo biblioteka.

Tačiau bibliotekoje trūkodarbuotojų, direktorei išėjusatostogų ji buvo uždaryta. Bentkartą Lilė atrodė gerainusiteikusi, nors purvina irdvokianti kaip arklys: rytą jipadėjo Heter dirbti pas Aną.Visą kelią važiuojant pas Bišopąji dainavo dainelę apie tigrus ir

pro langą mosavo rankomis.Bišopas gyveno miške.

Kadaise jo tėvas turėjo senienųkrautuvėlę ir lombardą. Bišopasmėgo sakyti, kad tėtis „renkavisokius daiktus“. Heter visgrasindavo pranešianti apie juostelevizijos laidai apiešiukšlininkus. Namas ir kiemasbuvo užkrautas visokiausiušlamštu, nuo atliekų ikikeistenybių: visais metų laikaisriogsojo du trys nevienodo

remonto reikalaujantys sukiužęautomobiliai, purškiamųjų dažųdėžės, surūdijusios šliaužyklės,malkų rietuvės, seni baldai,įsmegę į žemę. Lilė klykaudamanubėgo tarp senienų krūvų.

Natą ir Bišopą Heter rado užnamo, jis sėdėjo ant senosnebesisukančios karuselės.Atrodė, lyg būtų kelias parasnemiegojęs. Pasitikęs apkabinoHeter. Jai pasirodė keista. Visaįsitempė – tikriausiai atsiduoda

arklide.– Kas tau darosi? – paklausė

atsitraukdama. Jo paakiai buvojuodi.

– Tiesiog džiaugiuosi tavematydamas, – atsakė jis.

– Atrodai prastai.Iš įpročio siekė paglostyti jo

plaukų, bet jis sugriebė jai užriešo. Žiūrėjo taip įdėmiai, lygbūtų norėjęs įsiminti veidą.

– Heter... – prabilo.– Heter! – tuo pačiu metu

šūktelėjo Nata. Ji neatrodėprislėgta Bilo Kelio mirties.„Noriu pasakyti, kad mes jo netnepažinojome“, – pasakė prieškelias dienas, kai Heterprisipažino, kad jaučiasi baisiaikalta.

Heter nelaukė, kol Nataprabils, nors pati juospasikvietė.

– Pasitraukiu. Daugiaunežaisiu.

– Reikia palaukti Dodžo, –

tarė Nata.– Neprivalau ko nors laukti, –

atšovė Heter. Ją erzino Natosramumas: ji patenkintamieguistai markstėsi saulutėje,tarsi nieko nebūtų įvykę. –Daugiau nežaidžiu. Labaipaprasta.

– Baisu, – piktai tarėBišopas. – Baisu. Kiekvienassveiko proto žmogus...

– Tačiau teisėjai nelabaipanašūs į sveiko proto žmones,

ką? – atsisuko į jį Nata. –Tiesiog negali būti. Girdėjaiapie Zevą?

– Tai nebuvo...Bišopas užsikirto.– Aš asmeniškai neketinu

prarasti galimybės laimėtišešiasdešimt septynistūkstančius dolerių, – pareiškėNata su tuo savo iš protovarančiu ramumu. – Neteisingapradėti be Dodžo.

– Kodėl? – atkirto Heter. –

Ko taip jaudiniesi dėl Dodžo?Juk aš su tavim susitarusi, galpamiršai?

Nata nusisuko, ir tada Hetersuprato. Gerklę užliejo kartėlis.

– Tu ir su juo susitarei.Melavai man.

– Ne. – Nata pažvelgė į jąmaldaujančiomis akimis. – Ne,Heter. Niekada nesiruošiau sujuo dalytis.

– Apie ką čia dabar šnekat? –paklausė Bišopas. – Ką reiškia

„su juo dalytis“?– Nesikišk, Bišopai, – tarė

Heter.– Aš ne pašalinis, – atšovė jis.

Persibraukė plaukus, ir tąakimirką Heter pajuto, jog jųsantykiai niekada nebebusnormalūs: ji niekada negalėsšaipytis iš Bišopo plaukų, storaiišteptų drebučiais, susuktų irpastatytų piestu. – Be to,nepamirškite, kad esat manonamuose.

– Tai jau ne žaidimas, –pasakė Heter. Viskas sukosiratu ir tapo nevaldoma. – Nejaunesupranti? Žuvo žmogus.

– Dieve...Bišopas sunkiai atsisėdo

trindamasis akis, tarsiištardama tuos žodžius Heterpavertė juos gyva tikrove.

– Ko pradėjai žaisti, Heter? –paklausė Nata. Bišopuiatsisėdus, ji atsistojo. Susidėjusiant krūtinės rankas ritmingai

caksėjo liežuviu. – Jei nenorėjairizikuoti, jei negalėjaisusivaldyti, kam ėjai į Paniką?Todėl, kad tave pametė tasžioplys Metas Heplis? Nes jisjau pavargo nuo tavo seksožaidimų.

Heter neteko žado. Orasšnypšdamas palengva išsiveržėiš plaučių. Bišopas staigiaipakėlė galvą.

– Nata!Net pati Natali nustebo ir

iškart susigėdo.– Atsiprašau, – skubiai tarė

vengdama Heter žvilgsnio. – Ašnenorėjau...

– Ar ką praleidau?Heter atsisuko. Iš šlamšto ir

metalo laužo labirinto išlindoDodžas. Įdomu, ką jis pamanėišvydęs juos tokius: Natą –paraudusią ir atrodančią kaltai,Bišopą – išbalusį kaip drobė,Heter – tramdančią ašaras,prakaituotą po darbo arklidėje.

Ir visus piktus, pyktis sklandėore, jį galėjai jausti kaip fizinęjėgą, įsiterpusią tarp jų.

Staiga Heter dingtelėjo, jogir tai yra žaidimo rezultatas.Viena jo pusių.

Tik Dodžas, regis, nejutoįtampos.

– Galima rūkyti? – paklausėBišopą. Šis papurtė galvą.

– Aš išeinu, – įsiterpėHeter. – Ką tik pasakiau, kadpasitraukiu iš žaidimo, ir žodžio

nekeisiu. Žaidimas turėjopasibaigti...

– Žaidimas nesibaigia, –nukirto Dodžas. Nata nusisukonuo jo, ir valandėlę jis tarsisuabejojo. Heter pajutopalengvėjimą. Dodžas šiąvasarą pasikeitė. Nebebuvokeistuolis gunktelėjusiaispečiais, trejus metus tylėjęs.Toks įspūdis, lyg Panika būtų jįkažkaip maitinusi, lyg ji būtųpadėjusi jam augti. – Apie Zevą

girdėjot? – Jis išpūtė tiesią dūmųsrovelę. – Mano darbas.

Nata atsigręžė į jį.– Tavo?– Mano ir Rėjaus Henrahano.Stojo tyla. Pagaliau Heter

ištarė:– Ką?– Mes tai padarėme.Dodžas užsitraukė paskutinį

dūmą ir kaubojiško bato kulnuužgesino nuorūką.

– Tai prieštarauja

taisyklėms, – pasakė Heter. –Teisėjai paskiria rungtis.

Dodžas papurtė galvą.– Panika nepripažįsta jokių

taisyklių.– Kodėl?Bišopas timptelėjo už kairės

ausies. Buvo įtūžęs, bet stengėsineišsiduoti.

– Reikia pasiųsti žiniąteisėjams. Taip pat dalyviams.Žaidimas vyks toliau, vienaip arkitaip. Turi vykti, – pasakė

Dodžas.– Tu neturi teisės, – tarė

Bišopas.Dodžas gūžtelėjo.– O kas ta teisė? Ir kas

neteisė?– Kaip dėl policijos? Dėl

gaisro? Dėl Bilo?Visi tylėjo. Heter pasijuto

drebanti.– Man gana, – tarė ji ir

apsisukusi vos neatsitrenkė įrūdimis išmargintą geležinę

krosnelę, kuri kartu sunuvirtusiu dviračiu žymėjo taką,per visą šitą sąvartyną vedantįnamo link ir aplinkui – į priekinįkiemą. Bišopas pašaukė ją, betji nė negrįžtelėjo.

Lilę ji rado tupinčiąstebuklingai neužgrioztameplotelyje, iš kažkur atsitemptaisskaisčiai mėlynaispurškiamaisiais dažais dažančiąkiemo žolę.

– Lile! – griežtai šūktelėjo

Heter.Lilė numetė flakoną ir

atsistojo kaltai nuleisdama akis.– Jau eisime, – tarė Heter.Lilė paniuro, susiraukė, tarp

antakių susimetė raukšlelė. Visatarsi susitraukė ir pasidarėvyresnė. Heter prisiminėvakarą, kai sesutė sušnibždėjo:„Ar tu mirsi?“, ir po krūtineskaudžiai smogė kaltė. Jaunesusigaudė, ar gerai daro.Atrodė, ką bedarytų, nėra nieko

gero.Tačiau tai, kas atsitiko Bilui

Keliui, yra bloga. Ir apsimesti,jog nieko neatsitiko, – taip patbloga. Šitiek dar suprato.

– Kas tau darosi? – paklausėLilė, patempdama lūpą.

– Nieko. Einam, – paragino jąHeter, stverdama už rankos.

– Aš nespėjau pasisveikinti suBišopu, – pasiskundė Lilė.

– Kitą kartą.Ji tempte nutempė Lilę prie

mašinos. Natos, Bišopo arDodžo jau negirdėjo. Įdomu, arjie apkalba ją? Ji kuo greičiauišvažiavo iš kiemo. Vairavotylėdama, suspaudusi vairą taip,lyg tas būtų galėjęs netyčiaišslysti iš rankų.

Liepos 20, trečiadienis

Orai subjuro, atšalo, pliaupėlietus, žemė pavirto purvyne.Dvi dienas Heter negavo jokiosžinios iš Natos. Ji neketinoskambinti pirmoji. Su Bišopususirašinėjo telefonu, bet vengėsusitikti, taigi į darbą turėjovažiuoti autobusu iki „7-

Eleven“, nuo ten per lietųplumpinti tris ketvirčius mylios;ateidavo sušlapusi ir nelaiminga,tada kelias valandas turėdavodirbti lietuje, barstyti vištomsatidrėkusį lesalą ir tampyti įpašiūres rakandus, kad neimtųrūdyti.

Tigrai atrodė nelaimingesninet už ją; matydama, kaip jie, poklevų šakomis pasislėpę nuolietaus, žiūri į ją dirbančią,paspėliodavo, ar jie, kaip ir ji,

svajoja apie kitokias vietas. ApieAfriką, saulės išdegintą savaną,didžiulį saulės skritulį. Pirmąkartą jai toptelėjo, kad Anaelgiasi savanaudiškai laikydamajuos čia, šiame sumautameklimate, kur alinantį karštįkeičia lietus, paskui prasidedasniegas, šlapdriba ir užsitraukialedas.

Sklido gandai, kad policijaradusi įrodymų, jog Greibilųnamas buvęs tyčia padegtas.

Visą dieną Heter kankinosilaukdama, neabejodama, jog tieįrodymai susiję su joskelionkrepšiu, manydama, jogpolicija įkiš ją į kalėjimą. Kas jaiatsitiktų, jeigu būtų apkaltintažmogžudyste? Jai aštuoniolika.Taigi sėstų į tikrą kalėjimą, o neį nepilnamečių koloniją.

Bet kai per kelias dienasniekas neatvažiavo ir josneieškojo, pamažu apsiramino.Juk ne ji uždegė tą kvailą

degtuką. Iš tikrųjų, kaipagalvoji, viskuo kaltas MetasHeplis. Jį reikėtų suimti. IrDelani.

Apie Paniką niekur nė krepšt.Dodžo ėjimas, atrodo,neprivertė teisėjų veikti. Galbūtjis bandys dar ko nors imtis, betprisiminė, jog tai jau ne josreikalas.

Ir vis tebelijo – liepos vidurysNiujorko valstijos šiaurinėjedalyje, vešlu, žalia ir šlapia kaip

atogrąžų miškuose.Nuo šlapumos ir drėgno oro

Krista sunegalavo, skundėsi, jogužkišti plaučiai. Heter susilaikėneleptelėjusi, kad jos plaučiaibūtų kur kas sveikesni, jeigu jikasdien nesurūkytų pakeliocigarečių su mentoliu. Kristapaskambino į darbą pranešti,jog susirgusi, ir gulėjo ant sofosapsvaigusi nuo vaistų, panaši įkokį vandenyno išplautąišpampusį negyvą padarą.

Gerai nors tiek, kad Hetergalėjo naudotis mašina.Biblioteka vėl buvo atidaryta. Jiišleido prie jos Lilę.

– Nori, kad atvažiuočiautavęs paimti? – paklausė.

Lilė vėl pradėjo riesti nosį.– Aš ne mažutė, – pareiškė

išlipdama, net nesiteikė paimtiHeter įsidėto skėčio. –Parvažiuosiu autobusu.

– O kaip...Nespėjus Heter užsiminti

apie skėtį, Lilė užtrenkė durelesir per tamsias balas nušokavo įbiblioteką.

Nors lijo, Heter nuotaikabuvo nebloga. Lilei beveikdvylika metų. Normalu, kadpučiasi. Gal netgi gerai.Vadinasi, ji auga kaip ir visi kitivaikai – gal vis dėlto josgyvenimas nenueis šuniui antuodegos vien todėl, kad augoPušų kempinge, kur peršaukštus ropinėja skruzdėlės ir

Krista baigia prismardintinamelį cigarečių dūmais.

Į duris vis dar nesibeldžiapolicija ir nė menkiausiosžinelės apie Paniką.

Darbas buvo sunkus: Ananorėjo, kad ji išmėžtų arklidę,paskui jiedvi turėjo išbaltintivieną rūsio sieną, kur užlydavoir įsimetė pelėsis. Heter netapstulbo, kai Ana liepė baigtidarbą. Buvo beveik penktavalanda, bet Heter užsimiršusi

nepastebėjo, kaip prabėgolaikas. Lijo dar smarkiau. Lietuskrito plačiomis juostomis,panašiomis į virpančiusmilžiniškos giljotinos peilius.

Kol Ana taisė jai arbatą,Heter pirmą kartą per keliasvalandas pasižiūrėjo į telefoną.Taip ir nuėjo per širdį: praleistadvylika Lilės skambučių.

Gerklę taip suspaudėnerimas, jog vos pajėgėkvėpuoti. Iškart spustelėjo Lilės

numerį. Atsiliepė balso paštas.– Kas atsitiko, Heter? –

paklausė Ana, stovinti priekrosnies. Papurę žili plaukaigaubė galvą lyg balta aureolė.

– Man reikia važiuoti, –pasakė Heter.

Vėliau neprisiminė, kaipįsėdo į mašiną ir išvažiavo iškiemo, neprisiminė kelionės įbiblioteką, bet staiga atsidūrėten. Automobilio dureles palikoatviras. Kai kurie klanai buvo

gilumo iki čiurnų, bet ji nekreipėdėmesio. Nubėgo prie durų –biblioteka buvo uždaryta priešvalandą.

Šaukdama Lilės vardą, jinaršė po automobilių aikštelę,ieškojo jos. Važiuodamažvalgėsi į šonines gatvesįsivaizduodama visokiasbaisybes, kurios galėjo nutiktiLilei, – ji sužeista, pagrobta,nužudyta, – ir stengdamasisusivaldyti, neapsivemti ar

nepulti į isteriją.Galų gale liko tik važiuoti

namo. Reikės skambintipolicijai.

Heter užplūdo dar vienapanikos banga. Štai kur tikrapanika, nereikia nė žaidimo.

Kelias į Pušų kempingą buvoduobėtas, duobės sklidinosvandens, visur purvas. Mašinašiaip taip riedėjo, cypėpadangos. Kempingas atrodėnykesnis nei visada: lietus talžė

kemperius, plakė vėjo varpeliusir skandino ugniakurus.

Staiga Heter pamatė Lilę: jisėdėjo susigūžusi po skurdžiuberželiu jau beveik be lapų,visai arti jų kemperio, irapglėbusi kelius drebėjo. Heternepajuto, kaip sustabdė mašinąir taškydama balas pasileidoprie jos. Stvėrė Lilę į glėbį.

– Lile! – Heter iš visų jėgųspaudė ją prie savęs. Jau jau,pagaliau saugi. – Ar tau viskas

gerai? Kas atsitiko?– Man šalta, – dusliai atsakė

Lilė, įsikniaubusi Heter į petį.Heter suspaudė širdį: būtųapvertusi pasaulį už antklodę.

– Einam į vidų, – tarė Heter,paleisdama ją.

Lilė ėmė trauktis atbula.Akys paklaiko.

– Aš neisiu į vidų. Nenoriuten eiti!

– Lile... – Heter mirksėdama,kad į akis nepatektų lietaus

lašų, atsitūpė ir pasižiūrėjosesutei į akis. Lilės lūpos buvopamėlusios. Dieve... Kiek laikoji išbuvo lauke? – Kas tenvyksta?

– Mama sakė netrukdyti, –atsakė Lilė graudžiu balseliu. –Ji... ji liepė man pažaisti lauke.

Heter viduje kažkas trūko, tąakimirką ji suvokė visągyvenimą stačiusi sienas iružtvaras štai nuo tokiosakimirkos; už tų sienų kaupėsi

įtampa. Pagaliau sienaneatlaikė, ir ją užplūdo baisipykčio ir neapykantos banga.

– Eime, – tarė ji – keista, betvisiškai normaliu balsu, norskrūtinėje kunkuliavo baisusįniršis. Paėmė Lilei už rankos. –Gali pasėdėti mašinoje? Ašįjungsiu šildymą. Bus šilta irsausa.

Ji nuvedė Lilę prie mašinos.Ant užpakalinės sėdynės gulėjoseni trumparankoviai

marškinėliai – Kristos,dvokiantys dūmais, tačiau bentsausi. Ji padėjo Lilei išsirangytiiš šlapių drabužėlių. Nuavėbatelius, numovė šlapiaspuskojines, o kojas prispaudėprie angų, pro kurias jau plūdošiluma. Visą laiką Lilė buvosuglebusi, nuolanki, tarsi begyvybės. Heter sukosinegalvodama.

– Tuoj grįšiu, – pasakė lyg nesavo, o kažkieno kito balsu.

Pyktis užgožė visas mintis.Bumbumbum...Drebindama sienas iš

kemperio sklido muzika. Degėšviesos, bet žaliuzės buvonuleistos. Pamatė svyruojantsiluetą, jis galbūt šoko. Viso tonepastebėjo pirma, nes buvopernelyg išsigandusi dėl Lilės.Akyse tebestovėjo vaizdas, kaipLilė tūno po tuo varganuberželiu, praktiškai vieninteliumedžiu, kuriuo Pušyno

kempingas galėjo pasigirti.Mama sakė netrukdyti. Liepė

pažaisti lauke.Bumbumbum...Ji priėjo prie durų.

Užrakintos. Viduje išgirdošaižiai kvatojant. Vis dėlto įkišoraktą į spyną, taigi pirštainedrebėjo. Keista, pamanė, galdar galėjau laimėti Paniką.

Pastūmusi duris įėjo.Jų buvo trys: Krista, Bou ir

Morina iš devyniasdešimto

namelio. Jie sustingo, Heterirgi. Apėmė jausmas, lyg būtųįžengusi į sceną, bet pamiršusivisus vaidmens žodžius, –neįstengė kvėpuoti, nežinojo, kądaryti. Degė visos lemputės.Trijulė atrodė kaip aktoriai,kuriuos matai iš labai arti. Jiebuvo per storai nusigrimavę. Irgrimas siaubingas. Atrodė, jogjis tirpsta palengvaiškreipdamas veidus. Jų akyskarštligiškai blizgėjo – lėliškos

akys.Heter vienu žvilgsniu aprėpė

viską: melsvus cigarečių dūmus,tuščius alaus butelius, pilnuspuodelius nuorūkų, vienintelį„Georgi“ degtinės butelį, išgertąiki pusės.

Ant stalo buvo mėlynaplastikinė lėkštelė suapiblukusiais Mapetų iš„Sezamo gatvės“paveikslėliais – Lilės numylėtalėkštelė, dabar išmarginta

siaurais baltų miltelių takeliais.Visa tai lyg kumštis smogė

Heter po krūtine. Akimirkąpasaulis pajuodo. Lėkštutė.Lilės lėkštutė.

Juoduma išsisklaidė. Krista,nelabai pataikydama, pakėlėprie lūpų cigaretę.

– Heter Liiin, – sušvokštė irpatapšnojo sau per marškinėliųkrūtinę, lyg tikėdamasi ten rastižiebtuvėlį. – Ką čia veiki,vaikeli? Ko taip žiūri į mane, lyg

būčiau kokia...Heter pašoko. Nespėjus

motinai užbaigti sakinio,nespėjus jai pagalvoti, ką daro,visas įsiūtis suplūdo į rankas irkojas. Ji paėmė mėlynąjąlėkštelę, išraižytą milteliųkryžmėm, ir sviedė.

Morina suspigo, Bou ėmėšaukti. Krista vos išsisuko nuoskriejančios lėkštutės. Paskui,bandydama atsitiesti irsverdėdama atatupsta,

klestelėjo į krėslą, Morinai antkelių. Morina dar garsiausužvigo, lėkštelė atsitrenkė įsieną ir oras pabalo nuomiltelių, jie skrajojo it snaigės.Būtų buvę juokinga, jeigunebūtų buvę taip baisu.

– Ką čia darai? – Bou žengėprie Heter, ir ji pamanė, jog jisjai smogs. Bet jis tik stovėjosugniaužęs kumščius, raudonasir įniršęs. – Kas per velniava?

Krista šiaip taip atsistojo.

– Kuo, po perkūnais, tu savelaikai?

Gerai, kad jiedvi skiria kavosstalelis, pamanė Heter. Antraipnežinojo, ką būtų padariusi.Norėjo Kristą užmušti.Tiesiogine prasme.

– Tu šlykšti.Jos balsas nuskambėjo

dusliai, tarsi balso stygos būtųbuvusios kuo nors apvyniotos.

– Lauk iš čia. – Krista ėmėraudonyti. Ir drebėdama, lyg jos

viduje kažkas tuoj turėjosprogti, vis labiau keldamabalsą suriko: – Lauk! Girdimane? Lauk!

Sugraibiusi degtinės butelįpaleido į Heter. Laimė,svirdinėjo taip lėtai, kad Heterlengvai išsisuko. Išgirdo dūžtantstiklą ir pajuto skysčio lašus.Bou apglėbė Kristą iš užpakalio.Jam pavyko ją sutramdyti, bet jiklykė raitydamasi kaip gyvulys,raudonu ir baisiu veidu.

Staiga visas pyktis, tojigyvatė krūtinėje, nurimo. Heterničnieko nebejautė. Neiskausmo, nei pykčio, nieko, tikpasidygėjimą. Pasijuto keistai,sakytum, išėjusi iš savo kūno,būtų sklandžiusi viršum šitosscenos.

Ji nuėjo į miegamąjįkambariuką. Pirmiausia atidarėviršutinį komodos stalčių, kurplastikinėje papuošalų dėžutėjelaikė savo uždarbį. Nieko

nebėra, likę keturiasdešimtdolerių. Na, žinoma, motinėlėpavogė.

Neužplūdo nauja įniršiobanga, tik apėmė dar didesnispasibjaurėjimas. Gyvuliai. Jievisi gyvuliai, o Krista blogiausia.

Įsikišusi dvi dvidešimtinesskubiai perėjo kambarįgrūsdama į Lilės kuprinędaiktus: batelius, kelnes,marškinėlius, apatinius. Kaikuprinėn nebelindo, kas liko,

suglobė į šiltą antklodę. Vis tiekjos reikės. Dar paėmė dantųšepetėlius. Prisiminė kartąžurnale skaičiusi, jog žmonėsdažniausiai pamiršta įsidėti įkelionę kaip tik dantųšepetėlius. Jautėsi rami. Viskąpasiėmė.

Užsimetė kuprinę antpeties – ji buvo tokia maža, kadnegalėjai užsidėti žmoniškai, antnugaros. Dar norėjo iš virtuvėspasiimti ko nors valgomo, tačiau

būtų reikėję praeiti pro motiną,Bou ir Moriną. Teks apsieiti. Beto, vargu ar būtų radusi ką norstinkama.

Jau išeidama nuo savostalelio pastvėrė rožę, kurią išmetalo ir vielų buvosumeistravęs Bišopas. Bustalismanas.

Suėmusi antklodę, sunkią nuovisų drabužių ir batų, šonuišlindo iš miegamojo. Bijojo, kadmotina nemėgintų jos sulaikyti,

tačiau be reikalo. Krista sėdėjoant sofos ir žliumbė, Morinaapkabinusi ją guodė. Plaukaibuvo kaip raganos. Heternugirdo keletą žodžių: „...viskądariau... pati viena“. Daugiaunegalėjai suprasti, ką ji vapa.Bou nebuvo. Gal supyko, kad išnarkotikų liko tik purvinitrupinėliai ant kilimo. O gal išėjopirkti kitos dozės.

Heter pastūmė duris.Nesvarbu. Bou ji daugiau

nematys. Nematys nei motinos,nei Morinos, daugiau neįkelskojos į šitą kemperį. Lipdamalaipteliais vos nesukūkčiojo.Niekada – ši mintis suteikė tokįpalengvėjimą, kad jai vosnesulinko keliai.

Bet jai negalima verkti, darne. Reikia būti stipriai dėl Lilės.

Lilė, sėdinti priekyje, miegojoprasižiojusi, jos plaukus sklaidėšilumos banga. Pagaliau lūposjau atgavo spalvą ir ji

nebedreba.Prasimerkė tik tada, kai jos

ėmė kratytis keliu, vedančiu įdvidešimt antrą plentą.

– Heter? – tyliai pašaukė ji.– Kas yra, Bili?Heter bandė nusišypsoti, bet

neįstengė.– Aš nenoriu ten grįžti.Lilė atrėmė galvą į langą.

Stikle atsispindėjo jos veidas,siauras ir baltas lyg žvakėsliepsnelė.

Heter kiečiau suspaudėvairą.

– Mes ir negrįšime. – Keista,bet nuo šitų žodžių burnojepasidarė šleikštu. – Niekadanegrįšime, gerai? Pažadu.

– Kur mes važiuosime? –paklausė Lilė.

Heter spustelėjo jai kelį.Džinsai jau išdžiūvę.

– Ką nors sugalvosime, gerai?Nepražūsime. – Tebepliaupėlietus, mašina kelyje kėlė

bangas, jos šliūkštelėdavo įpakelės griovius. – Tu manimitiki, ar ne? – paklausė Heter.

Lilė linktelėjo neatsisukdamanuo lango.

– Nepražūsime, – pakartojoHeter ir abiem rankom dartvirčiau sugniaužė vairą.

Suprato negalinti važiuoti neipas Bišopą, nei pas Natą. Jipaėmė motinos automobilį irneketino jo grąžinti, taigi jįpavogė. Prasiblaiviusi ir

supratusi, kas atsitiko, motinapirmiausia puls jos ieškoti pasdraugus.

Ar ji skambins policijai? Arpolicija ims jos ieškoti? Galmama juos įtikins, kad Heternusikaltėlė, ir jie bandyssuversti jai kaltę dėl gaisro.

Tačiau kol kas beprasmiškadėl to nerimauti.

Niekas negali žinoti. Štai kuresmė. Jiedvi su Lile keliassavaites turi būti labai

atsargios. Kai tik surinksužtektinai pinigų, kad išvyktų išKarpo, taip ir padarys. O kol kasreikia pasislėpti. Taip patpaslėpti automobilį, juo važinėtitik naktį.

Staiga jai toptelėjo – Met Rougatvė. Ji prigrūsta pamestų senųmašinų ir tuščių namų. Niekasnepastebės, jei kur nors kiemeatsiras dar vienas kledaras.

Vėl užmigusi Lilė tyliaiknarkė. Met Rou atrodė dar

gūdesnė negu visada. Lietusduobėtą kelią pavertėmarmalyne, ir Heter vos nulaikėvairą. Negalėjai suprasti, kurienamai gyvenami, kurie ne, betpagaliau ji rado vietą šaliapašiūrės ir seno biuiko, iš kuriobuvo telikęs metalo karkasas. Jiįvairavo savo mašiną ir pastatėtaip, kad iš gatvės beveiknebuvo matyti.

Išjungė variklį. Reikia taupytidegalus. Dabar jiedvi turės

viską taupyti.Būtų patogiau įsitaisyti ant

užpakalinės sėdynės, bet kadLilė jau miegojo, o Heter varguar apskritai galės užmigti, – darnebuvo nė šešių valandų,pasilenkusi išvertė iš antklodėsvisus daiktus. Kurie vos priešvalandą gulėjo ant jų lovų irmiegamojo grindų. Namuose.

Benamės. Pirmą kartątoptelėjo šis žodis, bet jipasistengė jį nuvyti. Bjaurus

žodis, kažkoks dvokiantis.Pabėgėlės buvo geresnis,

šaunesnis.Ji atsargiai apklojo Lilę

antklode. Susiradusi tarp daiktųstriukelę su gobtuvu, apsivilko irapsigobusi sutraukė raištelius.Gerai, kad vasara, taigi nebuslabai šalta.

Pamanė, kad reikia išjungtitelefoną, pataupyti įkrovą. Betpirma parašė Natai ir Dodžui.Kartu ir Bišopui. Kaip ir sakė,

jis vienaip ar kitaip su tuosusijęs.

Apsigalvojau, parašė ji. Vėlžaisiu.

Dabar ji žais dėlpragyvenimo. Dėl Lilės.Pamirškite pažadą, duotą Natai.Pinigai atiteks jai, jai vienai.

Tą vakarą, kai Heter pagaliauužmigo padėjusi galvą ant„Taurus“ priekinės sėdynės

atlošo, kai Nata, susirangiusilovoje su kompiuteriu, ieškojosmagių filmukų, kai jau buvouždarinėjami barai ir norintysgerti žmonės turėjo tai darytilauke arba „7-Eleven“automobilių aikštelėje, Eli Heisprižadino dvi kaukėtos figūros.Jos negailestingai ištraukė ją išlovos, pastatė ir antrankiaissurakino rankas priekyje, lygbūtų kalinė.

Jos tėvai savaitgalį buvo

išvažiavę – žaidėjai žinojo, kądaro. Jos vyresnysis brolisRodžeris, išgirdęs triukšmą irbruzdesį, išpuolė į koridorių subeisbolo lazda. Tačiau Eli spėjojam surikti:

– Čia Panika!Rodžeris nuleido lazdą ir

papurtęs galvą grįžo įmiegamąjį. Jis irgi buvo žaidęsšį žaidimą.

Be vandens, Eli labiausiaibijojo uždarų patalpų, todėl

apsidžiaugė, kai buvo ne įgrūstaį bagažinę, o nublokšta antužpakalinės sėdynėsnepažįstamoje mašinoje.

Jie važiavo baisiai ilgai, visąamžinybę, ir ji iš nuobodulioužmigo. Paskui mašina sustojo irji pamatė didelę tuščiąautomobilių aikštelę, aptvertąspygliuota viela. Prieš užgęstantžibintams spėjo įžiūrėti iškabą,prikaltą prie nykaus, apšiurusiopastato.

„Kviečiame į Denio plaukymobaseiną. Darbo laikas: nuo 9ryto iki tamsos; sezonas nuoKarių atminimo dienos iki Darbodienos.“

Vartai buvo atrakinti. Eli,praeidama pro juos prisiminė,kad pernai vasarą RėjusHenrahanas dirbo Deniobaseino valytoju. Nejau ir jis čiaįsipainiojęs?

Per šlapią žolę ir šliurpsintįpurvą ji buvo atvesta prie

baseino krašto. Mėnesienojeblausiai mirguliavo vanduo,elektra silpnai apšviestas išapačios.

Akimirksniu sugrįžo baimė.– Jūs gal juokaujat? – Ji

stovėjo prie giliojo galo išpaskutiniųjų bandydamaatsitraukti. Bet negalėjo. Jie jątvirtai laikė. Kažkoks metalinisdaikčiukas įsirėžė jai į delną, irji negalvodama sugniaužė jį, nesneišdrįso spėlioti, kas tai. – Kaip

jūs tikitės, kad aš...Nebaigusi sakyti buvo

įstumta į vandenį.Vanduo. Viską užliejo

vanduo: burną, akis, nosį.Išbuvusi po vandeniu gal

minutę buvo šiurkščiai ištrauktaį paviršių, bet vėliau jiprisiekinėjo, jog tai buvopadaryta tik po penkių ar netseptynių minučių. Begalinėssekundės, kai ausyse dunksėjoširdies dūžiai, plaučiai reikalavo

oro, kojos veltui ieškojoatramos. Šitiek sekundžiųpanikos, baisios, siaubingospanikos; tik išvilkta į orą,dėkingai ir godžiai kvėpuodama,suvokė visą tą laiką gniaužusidelne mažytį metalinį raktelį,skirtą atsirakinti antrankiams.

Pagaliau Dodžo avantiūraatsipirko. Rytą miestą aplėkėžinia apie Eli, o per pietus vėlpasirodė lažybų lapeliai. Dabarjie keliavo iš rankų į rankas,

slapčia, atsargiai. Zevas Kelerisir Eli Heis nesusidoroję suasmeninėmis užduotimis. Irpašalinti iš žaidimo. Taip patKolinas Ekinsonas. Jis pirmasisspruko iš Greibilų namo. Sklidokalbos, kad bėgo vos ne ikiMasačusetso valstijos.

Liko žaisti Dodžas, Rėjus,Heter ir Nata. Taip patHaroldas Li, Kim Holister irDerekas Klygas.

Iš viso septyni dalyviai.

Liepos 27, trečiadienis

Dodžas

Žaidimas jau neteikė jokiodžiaugsmo – neliko neinerūpestingumo, nei humoro.Kiek Dodžas žinojo, Panikaniekada nėra buvusi tokia rimta.Taip pat niekada nebuvožaidžiama laikantis tokioslaptumo. Už tai, kad toliau

žaidi, grėsė ne tik areštas.Policininkai vis dar stengėsi kamnors prikabinti gaisrą Greibilųnamuose ir Mažojo Bilo mirtį.

Net teisėjai, regis, netekojiems būdingo humoro jausmo.Naujas elektroninis laiškas,dalyviams atėjęs po kelių dienų,kai Eli buvo išbraukta išžaidimo, buvo niūriai tikslus irdalykiškas:

Moldeno prekybos centras,I-87 magistralė. Trečiadienis,

devinta vakaro.Vairavo Bišopas. Susėdo

įprasta tvarka: Heter priekyje,Nata su Dodžu ant užpakalinėssėdynės. Nata visą keliąkrumpliu barbeno į lango stikląpaklusdama kažkokiam vidiniamritmui. Toks jausmas, lyg jievakare važiuotų į prekybcentrįieškoti nuotykių. Tačiau Heteratrodė išvargusi ir vis žiovavo,Bišopas beveik nepratarėžodžio, tik tyliai paklausė ją, kas

negerai.– O kaip tau atrodo, kas gali

būti negerai? – atšovė Heter.Dodžas nenorėjo slapčiaklausytis, bet nebuvo kur dėtis.

– Skambino tavo mama, –patylėjęs tarė Bišopas. – Sakė,kad nenakvojai namie.

– Kelias dienas pagyvensiupas Aną, tik tiek. Viskas gerai.

– Ji sakė, kad paėmei mašiną.– Tai dabar jau esi jos

pusėje?

Bišopas tikriausiai buvoMažojo Bilo laidotuvėse.Dodžas atpažino atminimolankstinuką, pakabintą antužpakalinio vaizdo veidrodėlio.Lyg būtų amuletas artalismanas. Keista, kadsugalvojo pasikabinti. BišopoDodžas nelaikė prietaringu. Kitavertus, jo gerai nesuprato.Pavyzdžiui, kodėl jam atrodo,kad jis susijęs su žaidimu, kodėljaučiasi kaltas dėl Bilo Kelio

mirties.Pravažiuojant pro Kolumbijos

apygardos vandentiekiobokštus, Dodžas pažvelgė prolangą ir prisiminė pirmojo reidonaktį, kai jis, Nata ir Heterslapstėsi nuo policijos. Staigaširdį suspaudė baisus skausmas,kad laikas vis eina,negailestingai juda į priekį. Kaipir potvynio vanduo, savo kelyjepalikdamas tik šiukšles.

Dangų klojo tamsių debesų

kalnai, bet pagaliau nustojo lyti.Negalėjai suvokti, iš kuriosvietos šviečia saulė: platusspindulys, vienui vienas ir labaikeistas, kai visas dangus tokstamsus, perkirto kelią.

Moldeno prekybcentris buvoilgas, reikėjo apvažiuoti jį visą,kad patektum į šiaurinę pusę.Kol atvažiavo, ir saulė nusileido.

Aikštelėje stovėjokeliasdešimt automobilių,daugiausia prie pat

„McDonald’s“, plius poravilkikų, tikriausiai keliaujančiųiš Olbanio į Kanadą. Kitojeaikštelės pusėje Dodžas matė,kaip pro didžiąsias automatinesduris išeina šeima, nešinapopieriniais maišeliais sugreituoju maistu ir dideliaiskokakolos indeliais. Įdomu, kurjie važiuoja. Turbūt į kokiągeresnę vietą negu šisužkampis.

Žaidėjai pasistatė mašinas

kuo toliau nuo pastato, pačiameaikštelės pakraštyje, kurmedžiai augo prie pat šaligatvioir buvo daug tamsiau. Septynilikę žaidėjai ir tik du žiūrovai.Dodžas net nustebo išvydęsDiginą. Stovėdamas po aukštaisilgakakliais gatvės žibintaisatrodė lyg pažaliavęs, tarsigalėtų imti ir apsivemti.

– Taisyklės paprastos, –beveik šaukė Diginas, nes užnugaros riaumojo automobiliai.

I-87, nuo stovėjimo aikštelėsatskirta tik menkučiu atitvaruiki pusės blauzdų, buvo šešiųjuostų transporto magistralė. –Kiekvienas turite perbėgti kelią.Penki, kurie perbėgsgreičiausiai, pateks į tolesnįetapą. Kiti du iškris.

– Aš pirmas, – pasisiūlė Rėjus,žengtelėdamas į priekį. Jis netnedirstelėjo į Dodžą. Tarp jųįsigaliojo tam tikros paliaubos,nors ir laikinos. Juokinga. Be

Luko, Dodžas Rėjaus turbūtnekenčia labiau už viskąpasaulyje. Tačiau Rėjus žinodaugiau Dodžo paslapčių negukas kitas. – Noriu greičiauužbaigti.

– Pala. – Diginas išsitraukė iškišenės juodo audeklo juostą irpapurtė. Jis atrodė prastai. –Turi užsirišti šitą daiktą.

– Kas čia? – paklausė Rėjus,nors buvo akivaizdu, jog tairaištis akims.

Nata ir Heter susižvelgė. Irneklausęs Dodžas žinojo, ką josmano. Visada gali tikėtisnemalonios staigmenos.Žaidimas niekada nebuvolengvas.

Diginas dvejojo. Atrodė, jispats nori užrišti Rėjui raištį, betRėjus susiraukė.

– Duok šen, – liepė ir ištraukėraištį tam iš nagų.

Aiškiai patenkintas Diginasskubiai atsitraukė. Rėjus

priglaudė raištį prie akių irsusirišo ant pakaušio.

– Dabar gerai? – paklausė įnieką nesikreipdamas.

Dodžas žengė prie jo, sustojotiesiai prieš akis. Užsimojokumščiu ir jį sulaikė vos kelicoliai nuo Rėjaus nosies. Nataaiktelėjo, Diginas sušuko. BetRėjus nė nemirktelėjo.

– Tvarka, – pasakė Dodžas. –Nė velnio nemato.

– Nepasitiki, Meisonai? –

išsiviepė Rėjus.– Nė trupučiuko, – atsakė

Dodžas.Diginas padėjo Rėjui prieiti

prie atitvaro, už kurio buvosiaurutė žolės ir žvyro juostelė.Pro šalį dundėjo furgonai,spjaudantys išmetamosiomisdujomis ir karščiu. Rėjus ėmėlipti per tvorelę, ir kažkokiamašina supypsėjo; Dodžasįsivaizdavo, kaip mašina staigiaimetasi į šoną, priekiniai žibintai

prikausto Rėjų prie žemės, tadatrinktelėjimas.

Tačiau šitai bus vėliau.– Laikas! – riktelėjo Diginas.Dodžas išsitraukė telefoną.

Pirmą kartą pastebėjo, kadnetoliese stovi Bišopas, jo lūposkrutėjo lyg kalbėdamos maldą.Veidas skausmingas,perkreiptas.

Ir tą akimirką Dodžui kiloįtarimas. Panašesnis į intuiciją.

Bet jis greit nustūmė tą

mintį. Negalimas daiktas.– Praėjo dešimt sekundžių, –

paskelbė Diginas.Dodžas vėl atsisuko į

magistralę. Rėjus vis nesiryžo,svyravo kaip girtas, tarsitikėdamasis, kad kažkokiavaromoji jėga atplėš jo kojasnuo žemės. Piktai pasignalizavofurgonas, ir Rėjus atšoko atgal.Signalo aidas nusirito naktiesoru ir tolumoje atsiliepė jautartum koks riksmas. Mašinos

kėlė baisų triukšmą: Dodžasužsimerkęs girdėjo padangųcypimą, bosinės gitarosdudenimą iš radijo kabinose,variklių kriokimą, oro švilpesįpro šalį pralekiant lengvajamautomobiliui. Jis atsimerkė.

– Dvidešimt sekundžių! –suriko Diginas.

Staiga mašinų srautasnutrūko. Keturias ar penkiassekundes visos juostos buvotuščios. Tai pajutęs Rėjus

pasileido bėgti. Plojosi antužtvaro kitapus plento vosnenusibalnodamas nosies.Nesvarbu. Jis perbėgo.Nusitraukęs raištį pergalingaipamojavo aukštai virš galvos.Visa operacija užtrukodvidešimt septynias sekundes.

Jis turėjo laukti, kol vėlatsiras tarpas, tačiau grįžolengva ristele. Norėjopasipuikuoti.

– Kas toliau? – paklausė

Diginas. – Užbaikime viską, kolne...

Tolesnius žodžius nunešėpralekiantis furgonas.

– Aš, – tarė Dodžas.Rėjus atkišo jam raištį. Jų

akys susitiko. Dabar jie darlabiau susieti.

– Nepasprink, – tyliainusišaipė Rėjus. Dodžas atėmėiš jo raištį.

– Dėl manęs nesijaudink.Audeklas buvo storas ir

visiškai juodas, panašus įbrezentą. Jį užsirišęs Dodžastarsi apako; akimirką krūtinękažkas suspaudė, jam svaigogalva, jis nieko nesusigaudė,taip esti pabudus iš košmaronepažįstamoje vietoje. Įsiklausėį triukšmą: variklių staugimą,padangų žviegimą, muzikosnuotrupas, ir pamažu galvojeišryškėjo priešais plytinti erdvė.Ar ne juokinga, kadnegalėdamas matyti žmogus

būni bejėgis. Bet kas galėtų jįužpulti, o jis net nepajustųartinantis.

Staiga riešą suėmė dvišvelnios rankos.

– Būk atsargus, – sušnibždėjoNata.

Jis nieko netarė, tikapgraibomis siekė jos veidobijodamas netyčia užkabintikrūtį. Bet ir tikėdamasis šito.

– Gerai, aš pasirengęs, –pasakė jis lyg ir Digino pusėn.

Kaip ir Rėjų, Diginas privedė jįprie žemo metalinio atitvaro irliepė lipti. Ir štai Dodžas stoviaklas kelkraštyje, pro šalįkaukia automobiliai ir furgonai.Vėjas švilpia įkaitęs irdvokiantis išmetamosiomisdujomis, žemę drebina baisingiratai. Greit nutoldami pypsisignalai.

Dodžui neramiai daužėsiširdis, burna išdžiūvo.Nesitikėjo, kad šitaip bijos.

Ausyse be perstojo kalė –neaišku, magistralės triukšmasar širdies tvinksniai. Beveiknegirdėjo, kaip Diginas sušukojo laiką. Velnias. Jis niekonegirdi – kaip supras, kadagalima bėgti?

O jeigu suklups? Kojos atrodėkaip vatinės, jei bandys eiti, jossulinks, susipins. Mintyse išvydoNatos rankas, kaip ji pakėlėveidą jam pasilenkus jospabučiuoti. Įsivaizdavo plonas

kaip šakaliukai Deinos kojas,kaip ji pristumiama prie lango,saulė užlieja kambarį, jos kojosima augti, storėti, virstistipriomis, raumeningomisblauzdomis.

Kalimas ausyse pritilo. Jisatsikvėpė. Ir staiga suvokė, jogtapo tylu. Nežviegia padangos,nesignalizuoja mašinos,nekriokia lekiančio ant joautomobilio variklis. Tarpas.

Jis puolė bėgti.

Šaligatvis, tada siaurutisžolės ruožas, skiriantis dvimagistralės dalis. Turėjostabtelėti ir vėl pasiklausyti, dėlatsargumo, bet negalėjo –sustojęs nebūtų įstengęs vėlpajudėti. Reikėjo bėgti. Ausyseūžė vėjas, kraujas liepsnojo.Staiga blauzdą pervėrėskausmas, ir jis šoko į priekį.Tai buvo atitvaras kitoje pusėje.

Jis perbėgo.Nusiplėšęs raištį atsisuko.

Nata su Heter turbūt džiūgauja,bet neišgirdo, ką jos šaukia, –prazvimbė dvi lengvosios, tikšvystelėjo du vienodi pavidalai.

Šalia gatvės žibintų josatrodė tarsi aktorės scenojearba figūrėlės ant židinioatbrailos, o pro jas lekiantysautomobiliai, švystelintys peršviesos ruožą, buvo panašūs įžaislinius modelius.

Jis tebebuvo apkvaitęs.Palaukęs tarpo lėtai parbėgo į

savo pusę. Norėjo lėkti greičiau,bet kojos neklausė. Vos perlipoper tvorelę.

Diginas paplojo jam per petį,Heter griebė už rankos. Jisdžiaugėsi. Kitaip būtųsusmukęs.

– Devyniolika sekundžių! –pranešė Diginas.

– Nuostabu, nuostabu, –kartojo Heter.

Po jo nutarė bėgti ji. Perpastarąsias keletą dienų jai

kažkas atsitiko, kažkaspasikeitė. Visada buvo daili,pamanė Dodžas, tvirta irpatikima kaip moterisdezodorantų reklamoje. Irtruputį nedrąsi – visada elgėsiatsargiai, tarsi bijodama, kadnetyčia nenuverstų kokio daiktoar nepartrenktų žmogaus. Jisnėjo į išleistuves, bet matėnuotraukas „Facebooke“, joseHeter išsiskyrė iš kitų; stovėjošiek tiek pasikūprinusi, kad

nebūtų gerokai aukštesnė užMetą, apsivilkusi kažkokiurausvu smarkiai prirauktudrabužėliu, kuris jai visai netiko,ir narsiai stengdamasi šypsotis.

Tačiau dabar visasnedrąsumas išgaravęs. Rimta,tiesi, susikaupusi. Priekelkraščio nestoviniavo. Vospasitaikė tarpas, šoko bėgti.Nata aiktelėjo.

– Mašina... – ištarėgriebdama Dodžui už rankos.

Taip, išniro mašina,važiuojanti šiaurine kryptimi irdideliu greičiu lekianti į ją.Matyt, ji pakliuvo į žibintųšviesą, nes vairuotojas triskartus paspaudė signalą.

– Dieve... – Bišopas perbalęssuakmenėjo.

– Heter! – suriko Nata.Bet Heter jau lipo per

pertvarą – kaip tik tą akimirką,kai mašina lėkė per vietą,kurioje ji buvo prieš kelias

sekundes. Vairuotojas darketuris kartus piktaipasignalizavo. Nusitraukusiraištį, Heter stovėjo kelkraštyjesunkiai alsuodama. Valandėlę jąužstojo staiga pasipylęs mašinųsrautas: du furgonai iš priešingųpusių, daugybė lengvųjų.

Kai Heter grįžo, Diginasapkabino ją.

– Septyniolika sekundžių! Kolkas greičiausia. Taigi vietagarantuota.

– Ačiū, – uždususi tarė ji.Eidama po žibintais atrodėtikrai graži: ilgi plaukai, išdrikęant nugaros, išsišovęskruostikauliai, spindinčiosakys.

– Šaunuolė, – pasakė Dodžas.Heter linktelėjo jam.– Hetbar, aš taip dėl tavęs

bijojau! Toji mašina...Nata puolė Heter ant kaklo.

Turėjo pasistiebti.– Ne taip ir baisu, Nata.

Heter pažiūrėjo į Dodžą. Josžvilgsnyje Dodžui pasivaidenoįspėjimas.

Toliau reikėjo bėgti KimHolister, bet jai nepavyko. Kaitik atsistojo prie užtvaro, išabiejų pusių pasiuto lėktimašinos. Bet ir nutrūkus srautuiji tebestovėjo aiškiaiišsigandusi.

– Bėk! – riktelėjo Diginas. –Neskaičiavau laiko. Bėk!

– Neteisinga, – supyko

Rėjus. – Nesąžininga. Atvirassukčiavimas.

Jie susiginčijo, bet veltui –Kim nepajudėjo. Pagaliausušuko:

– Nutilkit! Prašau... Aš niekonegirdžiu. Prašau...

Dar po kelių sekundžių jiišsverdėjo į plentą, bet iškartgrįžo.

– Girdėjot? – šaižiai suriko jityloje. – Ar tik ne mašina?

Kol ji perbėgo, praėjo

penkiasdešimt dvi sekundės. Joslaikas buvo beveik du kartusilgesnis už kitų.

Atėjo ir Natos eilė. Staiga jiatsisuko į Dodžą. Jos akysblizgėjo, Dodžas suprato, kad jituoj pravirks.

– Kaip manai, ar jis mato? –sušnibždėjo Nata.

Dodžas pamanė, kad ji turigalvoje Dievą.

– Kas? – pasitikslino jis.– Bilas Kelis, – atsakė

graudžiai susiraukdama.– Niekas mūsų nemato, – tarė

Dodžas. – Išskyrus teisėjus.Jo akys susidūrė su Bišopo,

stovinčio kitoje pusėje,žvilgsniu. Ir vėl jam kilo ta patimintis.

Liepos 29, penktadienis

Dodžas

Dodžas tikėjosi, kad Natosgimtadienio vakarėlis busmažas, deja, dviračiu pasiekęsBišopo namus pamatė keliolikamašinų, mažiausiai užverstoješlamštu kiemo dalyje sulipusiųlyg „Tetris“ konstruktoriausdetalės. Kažkur grojo muzika,

aplink kiemą ant visokių daiktųbuvo pridėliota žibintėlių, jieatrodė tarsi nutūpę pailsėtijonvabaliai.

– Atėjai! – šūktelėjo Nata,mostelėdama popieriniu indeliu.Jam ant bato užtiško alaus, ir jissuprato, jog ji jau girta. Buvopernelyg išsidažiusi ir su striukasuknyte atrodė baugiai graži,kaip kokia daug vyresnėmergina. Akys blizgėjo lyg nuokokio kvaišalo. Jis pamatė, jog ji

ką tik šnekėjosi su jamnepažįstamais vaikinais, jie irgiatrodė vyresni ir visi spoksojo įjį. Dodžas pasijuto nesmagiai.

Pamačiusi, kur jis žiūri, jinumojo ranka.

– Dėl jų nesuk sau galvos, –pasakė sunkiai apversdamaliežuvį. – Keletas vyrukų, sukuriais susipažinau bareKingstone. Pakviečiau tik todėl,kad jie žadėjo atnešti gėralo.Kaip smagu, kad esi čia.

Kišenėje Dodžas turėjo Nataidovanėlę. Norėjo įteikti, bet nečia, kur visi žiūri. Norėjopasakyti jai, kaip užjaučia dėlPanikos. Nata tiesiog sustingoprie plento ir sugaišo beveikminutę. Taigi jai žaidimas jaubaigtas.

Visi kiti pereis į tolesnį etapą.Važiuojant iš plento rungties

Nata tylėjo, sėdėjo šalia joįsitempusi, o skruostais ritosiašaros. Niekas nieko nesakė.

Dodžas širdo ant Bišopo irHeter. Juk jie – geriausi josdraugai. Turėtų žinoti, kaip jąpaguosti.

Juk ir jis, užrištomis akimisstovėdamas prie to plento,jautėsi bejėgis ir persigandęs.

Bet Nata jau tempė jį anapusnamo.

– Eik, atsinešk gerti, gerai?Ir su visais pasisveikink.

Kitapus namo didelisgrotelinis keptuvas leido tirštus

dūmų debesis, kvepiančius mėsair medžio anglimis. Mėsainiusant grotelių stumdė kažkokssenas tipas, rankoj laikantisalaus skardinėlę. Dodžas jįpalaikė Bišopo tėvu: tokia patinosis, tokie patys ant veidokrintantys plaukai, tik šitožmogaus buvo pražilę, – irnustebo. Mokykloje Bišopas jamvisada atrodė požioplis,geranoriškas, bet pernelygmandagus, kad būtų įdomus.

Įsivaizdavo, kad Bišopo šeima,mamytė, tėtis ir vyresnysisbrolis, bus nuo visų atsitvėrę.Ne kažkoks dėdulė, su alumirankoje kepantis mėsainius tarpsurūdijusio metalo laužo kalnų.

Tačiau žaisdamas Panikąsužinai dar vieną dalyką: kadžmonės gali nustebinti. Galitave parblokšti ant užpakalio.Praktiškai tik dėl šito ir gali būtigarantuotas.

Buvę mokiniai stoviniavo

nedidelėmis grupelėmis arbasėdėjo ant visokių senų trantų irišmėsinėtų automobilių rėmų.Visi spoksojo į Dodžą, vienismalsiai, kiti – su atviruatšiaurumu; tik dabar jispastebėjo, kad, išskyrus Heter,daugiau nepakviestas nė vienasPanikos žaidėjas. Ir tik dabarsuvokė, jog Panikos žaidėjų likone tiek ir daug. Viso labo penki.

Tarp jų ir jis.Nuo dviejų dalykų – Natos

rankos ir to, kad jis stovi taiparti jos – nugara perbėgošiurpas.

– Statinaitė ten, už senomotociklo, – sukrizeno Nata. Jivėl mostelėjo alaus indeliu, perkraštą vėl ištiško putų, ir staigajis prisiminė, kaip pernai perabiturientų susitikimą jipavadino jį Deiviu. Jis įsitempė.Nekentė vakarėlių, juose jamvisada būdavo nejauku. – Tuojgrįšiu, gerai? Negaliu stovėti

vienoj vietoj. Vis dėlto jie lyg irmano svečiai.

Ji pabučiavo jį – jis atkreipėdėmesį, kad į skruostą, paskui įantrą – ir skubiai dingo, įsimaišėtarp statinaitę apspitusiospublikos. Be Natos šalia jisjautėsi, tarsi būtų grįžęs įmokyklos koridorius, tačiau tenį jį niekas nekreipdavo dėmesio,o čia visi vėpsojo. Kai pamatėHeter, būtų galėjęs jąišbučiuoti.

Heter, pastebėjusi jį, pamojokviesdama prieiti. Ji sėdėjo antgalimo dar vieno Bišopoprojekto, beračio fordo „Pinto“,užkelto ant šlakbetonio blokelių,variklio gaubto. Iš ten, kurstovėjo, Dodžas suskaičiavošešias įvairios nusibaigimostadijos mašinas.

– Labas. – Heter gėrė kolą.Atrodė nuvargusi. – Nežinojau,kad čia būsi.

Dodžas gūžtelėjo. Nelabai

suprato, ką ji turėjo galvoje. GalNata jį pakvietė paskutinęminutę?

– Nenorėjau praleisti didžiojogimtadienio, – tepasakė jis.

– Nata jau gatavutė, –susijuokė Heter. Ir nusisuko. Irvėl jam dingtelėjo, kad ji pervasarą labai pasikeitė. Sulyso,išryškėjo bruožai, jos grožis vislabiau skleidėsi. Sakytum iki tolbūtų dėvėjusi neregimąjįapsiaustą, o dabar jis po truputį

smuko.Atsišliejęs į mašiną, Dodžas

ėmė ieškoti kišenėse cigarečių.Rūkyti nesinorėjo, tiesiognežinojo, kur dėti rankas.

– Kaip Lilė? – paklausė.Ji staigiai pakėlė galvą.– Puikiai, – iš lėto atsakė. Ir

pridūrė: – Viduje žiūritelevizorių.

Dodžas linktelėjo. Užvakar,rūkydamas savo Met Rougatvėje, išgirdo kažką

dainuojant už pašiūrės, kur jisvisada laikydavo dviratį.Susidomėjęs pasuko ton pusėn.

Ir pamatė Heter.Nuogutėlę.Ji aiktelėjo, ir jis skubiai

nusisuko, bet spėjo pastebėti,jog ji prausiasi palindusi požarna, priklausančia Dotužkandinei, ta, kuria virtuvėsberniokai vakarais laistydavoskersgatvį. Ir pamatėautomobilį, jos automobilį, ant

jo gaubto džiūvo patiesti josdrabužiai, o ant žolės sėdėjomergaitė, tikriausiai Hetersesutė, ir skaitė.

– Niekam nesakyk, – liepėHeter.

Dodžas stovėjo nusigręžęsnuo jos. Vieną apatinį drabužėlįvėjas nupūtė nuo gaubto, jisįsmeigė į jį akis. Tai buvopaprastos kelnaitės, išmargintospablukusiu braškių raštu. Šaliajų ant apversto kibiro gulėjo du

dantų šepetėliai ir užlankstytapastos tūbelė, o ant žemės buvotvarkingai išrikiuotos keliosporos apavo. Įdomu, ar jauseniai jos čia stovyklauja...

– Nesakysiu, –neatsisukdamas pažadėjo jis.

Ir nesakė. Dodžas dar dėl tomėgo paslaptis, kad jos suartinažmones.

– Kaip manai, kiek šitaipišsilaikysi? – paklausė.

– Kol laimėsiu, – atsakė ji.

Jis pažvelgė į ją – veidas toksrimtas, toks ryžtingas, ir staigajį užplūdo kažkas panašaus įdžiaugsmą. Supratimas. Štai kassvarbiausia: juodu su Hetersupranta vienas kitą.

– Heter, tu man patinki. Esitikras daiktas.

Ji žvilgtelėjo lyg norėdamaįsitikinti, ar jis nesišaipo. Irnusišypsojo.

– Ir tu toksai, Dodžai.Vėl pasirodė Nata, nešina

buteliu tekilos.– Išgerk su manimi, Heter.– Tekilos? – susiraukė ši.– Oi, liaukis, juk mano

gimtadienis, – įsižeidė Nata. Jaidar labiau pynėsi liežuvis, betakys vis taip pat nenormaliaiblizgėjo, lyg būtų priklausiusioskokiai keistai būtybei.

Heter pakratė galvą. Natanusijuokė.

– Negaliu patikėti, – garsiaiprabilo ji. – Žaidi Paniką, o bijai

išgerti.– Šššš...Heter paraudo.– Ji net neturėjo žaisti, – tarė

Nata, buteliu rodydama į Heter,tarsi kreipdamasi į publiką. Irsvečiai klausėsi. Dodžas matė,kaip jie atsisuka į Heter irkvailai šypsodami šnibždasi.

– Nustok, Nata. Gal pamiršai,kad apie žaidimą negalimakalbėti? – perspėjo jis Natą, betji nekreipė dėmesio.

– Aš norėjau žaisti, – pareiškėNata. – Ir žaidžiau. Tačiautoliau nežaisiu. – Ji atsisuko įHeter. – Ji... jūs abu... manpakišot koją.

Heter valandėlę žiūrėjo į ją.– Tu girta, – ramiai tarė ir

nučiuožė nuo gaubto.Nata bandė paimti jai už

rankos.– Aš tik pajuokavau. – Tačiau

Heter ėjo tolyn. – Palauk,Heter. Aš taip juokavau.

– Einu paieškoti Bišopo, –neatsisukdama tarė Heter.

Nata atsišliejo į mašiną gretaDodžo. Atsukusi tekilos butelįgurkštelėjo ir išsiviepė.

– Na ir gimtadienis, –sumurmėjo.

Nuo jos dvelkė odos,alkoholio ir šampūno kvapais.Taip ir knietėjo ją paliesti. Betjis susikišo rankas į kišenes irpačiupinėjo dovanėlę. Suprato,kad reikia atiduoti jai dabar, kol

nesupasavo ir kol ji dar labiaunepasigėrė.

– Klausyk, Nata, galgalėtume trumpam kur užeiti?Kad būtume vieni. – Suvokęs,kad ji gali įtarti jį norint paleistiį darbą rankas ar dar ką,skubiai pridūrė: – Aš tau kai kąatnešiau.

Ir parodė jai mažytędėželytę, suvyniotą į dovanųpopierių, tikėdamasis, jog jinepyks, kad popierius kišenėje

susiglamžė.Jos veidas nušvito. Ji plačiai

nusišypsojo parodydama savotobulus dantukus ir pastatėbutelį ant žemės.

– Dodžai, visai nereikėjo, –tarė ji ir pridūrė: – Einam,žinau, kur galime nulįsti.

Tiesiai už užpakalinėsverandos buvo plotas, skirtas,rodos, kiemo puošmenomslaikyti: ten stovėjo didžiulėsvisokių mitinių būtybių, kurias

Dodžui turbūt derėjo žinoti, betjis nežinojo, statulos,kalkakmenio suolai ir paukščiųgirdyklos, pilnos užsilikusiovandens, dumblo ir lapų.Statulos ir veranda juos visiškaiužstojo nuo svetimų akių.Įžengus į pusapskritimį Dodžuiėmė vartytis širdis. Muzikaskambėjo kaži kur, jie buvovieni.

– Nagi, atidaryk, – paraginojis, paduodamas dėžutę.

Jam darėsi bloga. Kas, jeigujai nepatiks? Pagaliau jinuvyniojo popierių, atidarėdėžutę ir išpūtė akis: vatoslizdelyje gulėjo pakabutis –mažytis krištolinis drugelisšviesoje spindinčiais sparnais,užvertas ant tamsios aksominėsvirvelės.

Ji žiūrėjo taip ilgai, jog jispamanė: tikrai nepatinka.Dabar jis garantuotai apsivems.Šis pakabutis jam kainavo tris

ilgas darbo dienas kraunant įlentynas prekes.

– Jeigu nori, galiu grąžinti... –prabilo jis, bet pakėlęs akispamatė, jog ji verkia.

– Koks gražumas, – tarė ji. –Man baisiausiai patinka.

Nespėjus jam susivokti, jiapkabino jį ir pabučiavo. Joslūpos buvo druskos ir tekilosskonio.

Ji atsitraukė, o jam ėmėsuktis galva. Buvo bučiavęs

mergaites, bet ne šitaip.Dažniausiai per daugnervindavosi dėl to, ką daro jųliežuvis, ar pats ne per daugarba ne per mažai spaudžia.Tačiau su Nata jis pamiršogalvoti ir netgi kvėpuoti, todėldabar akyse tavaravo juoditaškai.

– Klausyk, noriu, kadžinotum – aš vis tiek su tavimpasidalysiu. Aišku, jei laimėsiu.Galėsi pasiimti savo dalį.

Ji staiga sustingo tartumgavusi antausį. Pastovėjo iratkišo jam dėžutę.

– Negaliu priimti, – pasakė.Dodžas pasijuto lyg

užspringęs kėglių kamuoliu.– Ką tai reiškia?– Ogi tai, kad nenoriu, –

atsakė sprausdama dėžutę jam įdelną. – Aš nesu tavo mergina.Na, tu man patinki ir taip toliau,bet... Aš susitikinėju su kitu.Būtų negražu.

Visą kūną užliejo šaltis.Suglumęs ir įtūžęs jis šalo.Jautėsi kaip nesavas ir svetimubalsu paklausė:

– Kas jis?Ji nusigręžė.– Nesvarbu. Nepažįsti.– Tu mane bučiavai. Tu mane

bučiavai, ir aš pamaniau...Ji papurtė galvą nežiūrėdama

į jį.– Viskas buvo dėl žaidimo.

Aišku? Norėjau, kad padėtum

man laimėti. Tik tiek.– Netikiu.Iš jo burnos išsprūdęs balsas

buvo nepažįstamas, pats žodis –bejėgiškas.

Ji kalbėjo, lyg jo nė nebūtųšalia:

– Bet man Panikosnebereikia. Ir tavęs nebereikia.Ir Heter nereikia. Kevinas sako,kad aš galėčiau filmuotis. Jissako...

– Kevinas? – Dodžo galvoje

kažkas spragtelėjo. – Tasšunkara, kurį sutikai prekyboscentre?

– Jis ne šunkara. – Pagaliau jiatsisuko. Drebėdama.Sugniaužusi kumščius,degančiomis akimis ir šlapiaisnuo ašarų skruostais. Jam plyšoširdis. Tebenorėjo ją bučiuoti.Nors nekentė jos. – Jisnemeluoja. Tiki manimi. Žadėjopadėti...

Šaltis Dodžo krūtinėje virto

geležiniu kumščiu. Jautė, kaip jisdaužo šonkaulius grasindamaspramušti odą.

– Neabejoju, – spjauteišspjovė Dodžas. – Tuojatspėsiu – tau tereikėjo parodytijam papus...

– Nutilk, – sušnibždėjo ji.– Gal dar leidais kiek

pagrabaliojama. O gal reikėjo irkojas išskėsti?

Ir iškart žiauriai pasigailėjošitų žodžių.

Nata sustingo lyg gavusielektros smūgį. Ir iš jos veido –kaltės ir liūdesio, net sielvarto –jis suprato, jog taip ir buvo, jineturėjo kitos išeities.

– Nata... – vos ne vos ištarėjos vardą. Norėjo atsiprašyti irpasakyti, kaip jam gaila jos,gaila dėl to, ką padarė. Norėjopasakyti, jog tiki ja ir laikogražuole.

– Eik iš čia, – sukuždėjo ji.– Prašau...

Jis ištiesė ranką.Ji susverdėjo atatupsta, vos

nesuklupdama ant žolės.– Eik.Jos akys akimirką įsmigo į jį –

dvi tamsios kiaurymės lygžaizdos. Tada ji apsisuko irnubėgo.

Heter

Bišopas turėjo batutą, bent jaubatuto rėmą. Nailono audeklasseniai susidėvėjo ir buvopakeistas sunkiu smarkiaiištemptu brezentu. Heternenustebo radusi jį čiabesislepiantį nuo kitų svečių. Jisniekada nebuvo kompanijų

mėgėjas. Be kitų dalykų, tai irgijuos rišo.

– Kaip patinka vakarėlis? –paklausė ji, užsiropšdama antbrezento, kur sėdėjo jis. NuoBišopo dvelkė cinamonu ir vosvos – sviestu.

Jis gūžtelėjo. Ir nusišypsojosuraukdamas nosį.

– Šiaip sau. O tau?– Šiaip sau, – prisipažino ji. –

Kaip Lilė?Heter turėjo atsivesti ir ją.

Juodu įtaisė ją svetainėje, oBišopas pažadėjo, kad, kai eis įvidų plastikinių indelių,pasižiūrės, ką ji veikia.

– Puikiai. Žiopso kažkokįįžymybių šou. Aš jai paspraginaukukurūzų.

Jis išsitiesė aukštielninkas irdabar žiūrėjo į dangų. Pamojojai, kad irgi atsigultų.

Kai buvo maži, jie kartais čiamiegodavo, miegmaišiuosevienas šalia kito, tarp tuščių

pakelių nuo traškučių irsausainių. Sykį atsibudusipamatė ant krūtinės tupintmeškėną. Bišopas pirmiausiatelefonu jį nufotografavo, tadašaukdamas nuvijo. Tai buvovienas mėgstamiausių vaikystėsprisiminimų.

Ji vis dar prisiminė, kaipbūdavo jauku pabusti greta joaprasojusiame miegmaišyje, įorą kylant jųdviejų kvapui.Būdavo taip šilta gulėti šalia

vienas kito. Tarsi vienintelėjesaugioje, geroje pasauliovietoje.

Dabar ji negalvodama padėjogalvą jam ant krūtinės, jisapkabino ją viena ranka. Pirštaiglostė jos nuogas rankas, irstaiga kūnas užkaito, apsalo.Įdomu, kaip jie atrodo išviršaus: gal kaip dailiaisusiglaudę du dėlionės nareliai.

– Ar manęs pasiilgsi? – staigapaklausė Bišopas.

Heter širdis pašoko lygnorėdama ištrūkti iš krūtinės.

Visą vasarą ji stengėsinegalvoti, kad Bišopasišvažiuoja į koledžą. Dabarjiems liko mažiau nei mėnuo.

– Nebūk kvailas, – tarėkumštelėdama jam.

– Aš rimtai.Jis pasivertė ištraukdamas

ranką iš po jos galvos irpasirėmė alkūne. Kitą rankąnerūpestingai užmetė jai ant

liemens. Jos marškinėliaipasikėlė, todėl jo ranka atsidūrėant pilvo – įdegę pirštaišlakuotos odos fone. Jai ėmėstigti oro.

Čia Bišopas, priminė ji sau.Tik Bišopas.

– Heter, aš tavęs baisiausiaiilgėsiuos, – tarė jis.

Jie buvo taip arti, jog jiįžiūrėjo prie vienos blakstienosprikibusį pūkelį, matė rainelėsspalvas. Ir lūpas. Putlias.

Žavingai netobulus dantis.– O kaip Eivrė? – išsprūdo

Heter. Pati nesuprato, kaipištarė šiuos žodžius. – Ar ir josilgėsies?

Jis susiraukė ir atsitraukė.Atsiduso, sukišo pirštus įplaukus. Heter būtų kaži kąatidavusi, kad jo ranka sugrįžtųkur gulėjusi.

– Aš su ja nebedraugauju, –atsargiai tarė jis. – Mesišsiskyrėme.

Heter išplėtė akis.– Kada jau?– Ar taip svarbu? – pyktelėjo

Bišopas. – Klausyk, tarp mūsųnebuvo nieko rimto, aišku?

– Tau tik patiko su javalkiotis, – metė Heter.

Staiga pajuto, kaip jai pikta,šalta ir nejauku. Atsisėdopatempdama žemyn sijonuką.Bišopas ją palieka. Jis susirasnaujų merginų – dailučių,smulkučių kaip Eivrė, ir ją

pamirš. Visada taip esti.– Klausyk... – Ir Bišopas

atsisėdo. Heter į jį nežiūrėjo,tada paėmęs už smakro atsuko įsave jos veidą. – Aš bandau sutavim kalbėti, aišku? Su Eivreturėjau išsiskirti. Man patinka...kita. Yra kita mergaitė. Štai kąbandau tau pasakyti. Bet labaisudėtinga...

Jis taip įdėmiai į ją žiūrėjo,jog ji pajuto, kaip tarp jų kaistaoras.

Ji negalvojo. Tik pasilenkė iružsimerkusi jį pabučiavo.

Sakytum būtų valgiusi šiektiek atšilusius ledus: saldu,lengva, gera. Nesijaudino, armoka bučiuotis, kaipjaudindavosi visus tuos metuskino teatre, kai galvodavo tikapie tarpdančiuose įstrigusiusspragintų kukurūzų trupinėlius.Dabar ji tiesiog buvo šalia,traukė jo kūno, jo lūpų kvapą, okažkur tolumoje tykiai dunksėjo

muzika ir jai pritardamospadūkusiai čirpė cikados. Heterkrūtinėje it bengališkosiosugnys spragsėjo laimėskibirkštys.

Staiga jis atšlijo.– Palauk, – pasakė. – Palauk.Ugnelės krūtinėje beregint

užgeso palikdamos rūkstančiusjuodus šiaudelius. Užteko tovieno žodžio, ir ji supratopadariusi klaidą.

– Negaliu... – Staiga jis tarsi

pasikeitė – atrodė vyresnis,kažko susirūpinęs, beveiknepažįstamas. – Nenoriu taumeluoti, Heter.

Pasijuto lyg suvalgiusi kąnegera: burnoje nemalonusskonis, skrandyje – diegliai.Skruostai užkaito. Jis įsimylėjęsne ją, kažkurią kitą. O ji kaipbeprotė sugrūdo jam į burnąliežuvį.

Atbula nuropojo tolyn, priebatuto krašto.

– Kaip kvaila, – tarė. – Tikrakvaiša. Pamiršk, gerai?Nežinau, kas man užėjo.

Jis, atrodo, užsigavo. Bet jaibuvo pernelyg gėda, kad kreiptųį tai dėmesį. Tada jis susiraukė,žvilgsnis buvo pavargęs irpiktokas, lyg ji būtų neklusnusvaikas, o jis – kantrus tėvas.Staiga ji suvokė, kaip Bišopas įją žiūri – tarsi į vaiką.Jaunesniąją sesutę.

– Gal atsisėstum? – prabilo jis

pavargusio tėčio balsu. Plaukaistyrojo tiesiai aukštyn –savotiškas riksmo atitikmuo.

– Jau darosi vėlu, – tarėHeter, nors taip nebuvo. – Turiuparvežti Lilę namo. Mamanerimaus.

Melas paskui melą. Patinesupranta, kodėl taipsušnekėjo. Gal todėl, kad tąakimirką nuoširdžiai šitotroško – troško parvažiuoti įtikrus namus, pas mamą, kuri

rūpinasi savo vaikais, o nenakvoti mašinoje kažkokiameMet Rou gatvės užkaboryje.Troško būti maža ir trapi tarsibrangus Kalėdų eglutėsžaislelis, kurį reikia labaiatsargiai kilnoti. Troško būtikokia nors kita mergaite.

– Heter, prašau... – tarė jis.Pasaulis dužo, žiro spalvų

skeveldromis – ir ji suprato: jeinepabėgs, pravirks.

– Pamiršk, – pakartojo ji. –

Rimtai. Sutinki? Tiesiogpamiršk, jog taip atsitiko.

Vos žengė kelis žingsnius, irpasipylė ašaros. Greit jasnusibraukė delno apačia. Kadpatektų į namo vidų, reikėspraeiti pro daugybę klasiokų,tarp jų ir pro geriausią Metodraugę, o ji verčiau mirs negubus toji, kuri žliumbė per savogeriausios draugės gimtadienį.Visi pamanytų, jog ji nusigėrė.Juokinga, kaip šitiek metų

žmonės bendrauja su tavimi, betnieko apie tave nenutuokia.

Ji įėjo pro užpakalines durisir stabtelėjo atsikvėpti,susivaldyti. Keista, Bišopo namųkiemas buvo kaip sąvartynas,tačiau vidus pasirodė esąsšvarus, neužgrioztas baldais iratsiduodantis kilimų valikliu.Heter žinojo, kad ilgametė ponoMarkso meilužė Kerolė kiemąlaiko žlugusiu reikalu. Tačiaunamo vidus buvo jos valdos, ji

amžinai šveitė, tvarkė, šaukėant Bišopo, kad, po galais,nukeltų nuo kavos staliuko savopurvinas kanopas. Nors namasnematė remonto nuo aštuntodešimtmečio ir tebesipuikavoišdilusia kilimine danga, ovirtuvėje – languotu oranžinių irbaltų spalvų linoleumu, atrodėšvarutėlis.

Heter vėl suspaudė gerklę.Čia viskas taip pažįstama:valgomasis stalas plastikiniu

paviršiumi, įtrūkis, einantis pervisą darbastalį, užsirietusiaiskampučiais nuotraukos,prilipintos prie šaldytuvomagnetukais, reklamuojančiosodontologų kabinetus ir ūkiniųprekių krautuves. Visi daiktaibuvo tokie savi, tarsi jai irpriklausytų.

Kadaise ir priklausė, kartu suBišopu.

Tačiau dabar nebe.Ji išgirdo bėgant vandenį ir

duslų triukšmą svetainėje, kurLilė žiūrėjo televizorių. Įžengusiį tamsų koridorių pamatė, kadvonios kambario durys praviros.Ant grindų dangos krito ryškusšviesos pluoštas. Priėjusi pervandens šniokštimą išgirdoverkiant. Šmėkštelėjo tamsūsplaukai.

– Nata?Heter atsargiai atidarė duris

iki galo.Iš čiaupo kliokė garuojantis

vanduo, garsiai teškeno įporcelianinę praustuvę. Vanduobuvo vos ne verdantis, bet Natašniurkščiodama tebeplovėrankas. Jų oda buvo net raudonair blizgi, kaip nudeginta.

Heter akimirką pamiršo savopačios rūpesčius. Žengė į vonioskambarėlį ir pirmiausia užsukočiaupą. Šis buvo įkaitęs.

– Klausyk, tau viskas gerai?Kvailas klausimas. Ir taip

aišku, kad negerai.

Nata atsisuko. Paakiaipabrinkę, visas veidas keistaiišpurtęs.

– Nieko nebegaliu padaryti, –sušnibždėjo ji.

– Ko nebegali? – paklausėHeter.

Ir staiga tarsi įsijungėpavojaus signalas. Ji matė, kaipkapsi iš čiaupo vanduo, matėsiaubingai raudonas Natosrankas, karančias prie šonų lygsubliūškę balionai. Prisiminė,

kaip Nata visada norėdavo, kadviskas būtų sudėta lygiai arbaper patį vidurį. Kaip kartaismaudydavosi po dušu keliskartus per dieną. Kaipbarbendavo pirštais irkleksėdavo liežuviu. Į visa tai jiniekada nekreipė dėmesio, nesbuvo pripratusi. Dar viena baltadėmė žmonių santykiuose.

– Kaip tik todėl ir sustingauprie plento, – kalbėjo Nata. –Tiesiog... užsikirtau. – Akyse vėl

sublizgo ašaros. – Niekasnebeveikia. – Jos balsassudrebėjo. – Nesijaučiu saugi,supranti?

– Nusiramink, – tarė Heter. Jiapglėbė Natą, ir ši toliau girtaikūkčiojo ant jos krūtinės.Suspaudė Heter lyg bijodamanugriūti. – Šššš... – murmėjoHeter. – Šššš, juk tavogimtadienis.

Tačiau nesakė, kad viskasbus gerai. Kaip galėtų sakyti? Ji

žinojo, kad Nata kalba tiesą.Nė vienas jų nėra saugus.Nėra. Ir niekada nebus.

Dodžas

Vos atidaręs duris, Dodžasišgirdo svetainėje balsus iriškart ėmė apgailestauti, kamtiesiai važiavo namo. Buvotruputis po vienuoliktos, ir jampirmiausia dingtelėjo, kad vėlatslinko Rikis. Neturėjo noromatyti idiotiškai išsišiepusio

Rikio ir užraudusios Deinos,besistengiančios išsklaidytiįtampą ir kartu žaibuojančios įDodžą akimis, lyg jis ir būtųįsibrovėlis.

Tačiau jį pašaukė mama:– Ateik, Dodžai!Ant sofos sėdėjo vyriškis.

Žilstelėjęs, susiglamžiusiukostiumu ir panašiaisusiglamžiusiu veidu.

– Ko? – burbtelėjo Dodžas,vos dirstelėjęs į motiną. Net

nesistengė būti mandagus.Neketino gerintis dar vienammamos kavalieriui.

Motina susiraukė.– Dodžai, – ištarė ji taip, kad

jo galvoj bemat suskambopavojaus varpas. – Juk tu pažįstiBilą Kelį, tiesa? Bilas užsukopasisvečiuoti.

Ji stebeilijo į Dodžą, ir josakyse jis perskaitė net kelisdalykus: Bilas Kelis netekosūnaus, tad jei būsi su juo

nemandagus, prisiekiu, jogmiegosi gatvėje...

Dodžui toptelėjo, kad jokūnas susideda vien iš aštriųkampų ir dyglių, – niekaipneprisiminė, kaip saugiai jįvairuoti. Nerangiai pasisuko įvyriškį ant sofos: taigi čiaDidysis Bilas Kelis. Dabarpastebėjo panašumą į sūnų.Tokie pat šviesūs, tik jaužilstantys plaukai, skvarbiosmėlynos akys ir stambus

smakras.– Sveiki, – murmtelėjo

Dodžas. Sutrikęs kostelėjo. –Man buvo... man labai... mumsvisiems labai gaila...

– Dėkui, sūnau.Pono Kelio balsas buvo

stebėtinai giedras. Dodžasdžiaugėsi, kad Kelis jįpertraukė, nes neįsivaizdavo, kądar būtų išlemenęs. Žandai taipdegė, rodėsi, sprogs. Jį pagavostaigus isteriškas impulsas,

raginantis sušukti: Aš tenbuvau. Aš ten buvau, kai jūsųsūnus mirė. Galėjau jį išgelbėti.

Jis giliai įkvėpė. Žaidimas jįjau priveikė. Ėmė krikti nervai.

Po baisiai ilgo laiko tarpopono Kelio akys nuo Dodžonukrypo į jo motiną.

– Man jau laikas, Šeila. – Jislėtai atsistojo. Buvo toksaukštas, kad galva vos nesiekėlubų. – Rytoj važiuoju į Olbanį.Padarytas skrodimas. Jokių

staigmenų nesitikiu, bet... – Jisbejėgiškai skėstelėjorankomis. – Noriu viską žinoti.Ir tikrai ketinu viską sužinoti.

Dodžui po apykaklesuprakaitavo sprandas. Gal jistik įsivaizdavo, bet jampasirodė, kad pono Kelio žodžiaibuvo skirti kaip tik jam. Jisprisiminė per visą vasarąsurinktus Panikos lažybųlapelius. Kur jie? Gal jis įkišo įskalbinių stalčių? Arba padriekė

ant tualetinio staliuko? Siaubas.Privalo jais atsikratyti.

– Žinoma. – Dodžo mama irgipakilo. Dabar visi trys stovėjodrovėdamiesi lyg aktoriaiscenoje, pamiršę savo vaidmenųtekstą. – Dodžai, palinkėk ponuiKeliui labos nakties.

Dodžas kostelėjo.– Aha. Gerai. Klausykite, dar

kartą užjaučiu...Ponas Kelis atkišo ranką.– Dievo valia, – tyliai pasakė.

Tačiau Dodžas pajuto, kadatsisveikindamas ponas Kelispaspaudė jam ranką truputį persmarkiai.

Kaip tik tą vakarą Diginasapsilankė dauboje, kur ėjogeležinkelio bėgiai, ir iš tengrįžo su sulaužytu šonkauliu,dviem mėlynėm po akimis irišmuštu dantimi. Vėliau DerekasKlygas teisinosi girtumu, bet visi

žinojo, kad priežastis kita; kaiDiginui atlėgo veido tynis,kiekvienam norinčiam klausytisjis guodėsi, kaip Derekas jįužpuolęs, visokiais grasinimaisbandęs išgauti teisėjų vardus irnenorėjęs nė girdėti Diginoįtikinėjimų, atseit jis jų nežinąs.

Šitaip buvo sulaužyta vienanerašytųjų Panikos taisyklių.Žaidimo vedėjas buvoneliečiamas. Kaip ir teisėjai.

Derekas Klygas iškart buvo

diskvalifikuotas. Jis netekovietos žaidime, rytą jo vardasišnyko iš lažybų lapelių.

Grįžo Natali, paskiausiaiišbraukta dalyvė.

Liepos 30, šeštadienis

Heter

Heter pažadino barbenimas įlangą. Krūptelėjusi ji atsisėdo irnesusigaudydama pasitrynėakis. Per „Taurus“ stiklą plieskėsaulė. Į ją žiūrėjo Dodžas.

Pagaliau išsibudinusi ji viskąprisiminė: kaip bučiavo Bišopąir kaip nevykusiai tai baigėsi,

taip pat vonioje verkiančiąNatali. Dabar į ją spoksojoDodžas, jau pastebėjęssuniurkytą paklodę, aliumininiuspuodelius iš „Dairy Queen“,traškučių maišelius ir drabužiųkrūvą ant užpakalinės sėdynės.

Lilė buvo lauke, basa irapsivilkusi maudymosikostiumėliu.

Heter išlipo iš mašinos.– Ką čia veiki? – paklausė.Ji tūžo ant jo. Jis sulaužė

nebylų susitarimą. Kai ji prašė„nesakyti“, turėjo galvoje ir„daugiau neateik“.

– Bandžiau prisiskambinti.Tavo telefonas išjungtas.

Jei ir matė, kad ji pyksta,aiškiai nekreipė dėmesio.

Telefonas... telefono įkrovą jiiš paskutiniųjų taupė, nes jįįkrauti galėdavo tik dirbdamapas Aną. Be to, neturėjo noromatyti motinos prisiųstų žinučių.Tačiau dabar prisiminė vakar

vakare nunešusi telefoną įBišopo virtuvę įkrauti ir jonepasiėmusi. Velnias...Vadinasi, reikės grįžti.

Heter miegojo su drabužiais,tais pačiais, kuriais vilkėjovakar Natos vakarėlyje,įskaitant palaidinukę sublizgučiais.

– Kas yra?Jis padavė jai perlenktą

popierėlį. Naujausią lažybųlapelį.

– Nata sugrąžinta. Derekaspašalintas.

– Pašalintas? – pakartojoHeter.

Buvo girdėjusi tik apie vienąžmogų, prieš kelerius metuspašalintą iš Panikos, – kažkokiąžaidėją, kuri neva miegojusi suteisėju. Vėliau paaiškėjo, kadtasai vaikinas, Mikis Barnsas,net nebuvo teisėjas, tik juoapsimetė norėdamas tą panelęįsitempti į lovą. Bet buvo jau per

vėlu. Ji buvo pakeista kitužaidėju.

Dodžas gūžtelėjo. Jam užnugaros Lilė išvertė vandenskibirą ir purvyne braižė upelius.Heter džiaugėsi, kad jinesiklauso.

– Ar tu jai pasakysi? –paklausė jis.

– Pats gali, – atšovė ji.Jis vėl pažiūrėjo į ją. Jo akyse

šmėstelėjo neaiški mintis.– Ne, negaliu.

Valandėlę jie stovėjotylėdami. Heter norėjopaklausti, kas atsitiko, betjautėsi per daug keistai. Juodusu Dodžu nebuvo tokie jauartimi. Pati nesuprato, kokie jųsantykiai. Gal ji su niekuo nėraartima.

– Susitarimas nebegalioja, –pagaliau prabilo jis. – Jokiųdalybų.

– Ką? – apstulbo Heter,išgirdusi tai iš Dodžo. Vadinasi,

jam kažkas pasakė, kad aš žinauapie jųdviejų susitarimą suNata. O ar jis žino apie mano irNatos suokalbį?

Jo akys pasidarė pilkos kaipaudros debesis.

– Mes žaidžiame pagal visastaisykles, – nukirto jis, ir jipirmą kartą jo išsigando. –Laimėtojas pasiima viską.

– Kodėl man negalima užeiti pas

Bišopą?Lilės nuotaika buvo prasta.

Pradėjo zyzti vos atsikėlusi. Jibuvo sukaitusi. Murzina. Valgis,kurio jai parūpino Heter, – vėlkonservai ir „7-Eleven“nupirktas sumuštinis, – buvoklaikus. Heter spėjo, kad Lileipradeda nusibosti gyvenimo nenamie nuotykis (ji neprisivertėnet mintyse ištarti „benamė“),naujumas ima išsivadėti.

Heter iš nevilties dar kiečiau

suspaudė vairą.– Lilibel, aš užbėgsiu tik

sekundei, – tarė ji su apsimestulinksmumu. Ji neširs ant jos,nešūkaus. Laikysis išpaskutiniųjų – vis dėl Lilės. – Beto, Bišopas užsiėmęs.

Ji nežinojo, ar taip ir yra, –net negalėjo paskambinti jam,taigi net nenutuokia, ar jis išviso namie. Širdyje tikėjosi, kadne. Vis prisimindavo tą šiltą irgražų bučinį... ir kaip jis paskui

atsitraukė, tarsi taspabučiavimas būtų jį įžeidęs.Nenoriu tau meluoti, Heter.

Nė karto gyvenime nebuvotaip pažeminta. Ir koks velniasją tada apsėdo? Nuo šiosminties maudė skrandį, kilonoras pasukti keliu vandenynolink ir varyti tiesiai į vandenį.

Bet jai reikia telefono.Reikės nuryti piliulę – galbūt sujuo susitikti. Gal net pabandyttruputį atitaisyti padėtį:

paaiškinti, jog pabučiavusinetyčia, tegul nemano, kadįsimylėjusi jį, ar ką.

Širdis vėl užlipo į galągerklės. Ji nėra įsimylėjusiBišopo.

O gal?– Tuoj grįšiu, – tarė.Sustojo pačioj keliuko

pradžioj, kad Bišopas, jeigu būtųlauke, nepamatytų jos mašinosir įkalčių, rodančių, kad ji joje irgyvena. Mažiausiai troško jo

užuojautos.Kieme tebebuvo vakarėlio

pėdsakų: plastikinių indelių,nuorūkų, paukščių girdykloje,pilnoje dumblino vandens,plūduriavo pigūs akiniai nuosaulės. Bet visur buvo tylu. Galjo nėra namie...

Tačiau nespėjus prieiti priedurų pro jas išėjo Bišopas,nešinas šiukšlių maišeliu. Jąišvydęs sustingo, ir Heterišblėso paskutinė vilties

kibirkštėlė – kad viskassusitvarkys, kad jie bent galėsapsimesti, jog vakar niekoneįvyko.

– Ką čia veiki? – užsipuolė jis.– Aš tik atėjau savo

telefono. – Jos balsasnuskambėjo keistai, tarsiatkartotas prasta garsoaparatūra. – Nebijok,neužtruksiu.

Jis sugriebė jai už rankos.– Palauk. – Jo žvilgsnis buvo

sklidinas nevilties. Lyžtelėjęslūpas tarė: – Palauk...nereikia... turiu paaiškinti.

– Pamiršk, – pasakė Heter.– Ne. Aš negaliu... turi

manim patikėti...Bišopas sukišo pirštus į

plaukus, tie vėl pasistojo piestu.Heter vos neverkė. Šitie klounoplaukai, tie išblukę „Rangers“marškinėliai ir dažaisaptaškytos treninginės kelnės,tas jo kvapas... Ji manė, jog visa

tai jos – manė, jog jis yra jos,bet visą tą laiką jis augo, kabinopaneles, vogčia įsimylėdavo, irgalų gale ji ėmė jo nebepažinti.

Ir dar – žiūrėdama į jį su tuokvailu šiukšlių maišeliu suprato,jog jį myli ir visada mylėjo.Galbūt nuo ano pirmo bučiniodešimtoje klasėje. Gal netgiilgiau.

– Tu neprivalai niekoaiškinti, – tarė ji irprasispraudusi įėjo į vidų.

Lauke buvo šviesu, todėl akysne iš karto apsiprato su tamsa:ji atsargiai žengė porą žingsniųsvetainės link, kur girdėjoūžiant ventiliatorių. Bišopasatidarė duris.

– Heter...Jai nespėjus atsiliepti kitas

balsas pašaukė:– Bišopai?Mergaitės balsas.Laikas sustojo. Heter

nustėro, Bišopas sustingo,

niekas nė nekrustelėjo, tikHeter akyse plaukiojo juodiratilai, kol regėjimas prisitaikė.Ji pamatė, kaip iš šešėlių, išsvetainės tamsos išniromergina. Keista – nors abi visąlaiką kartu lankė mokyklą,Heter ne iš karto atpažinoVivjaną Treivin. Gal buvopritrenkta, kad mato ją čia,Bišopo namuose, basą, sudideliu puodeliu iš Bišopovirtuvės. Lyg čia būtų jos vieta.

– Labas, Heter, – tarėVivjana ir siurbtelėjo išpuodelio. Per puodelio kraštą jidirstelėjo į Bišopą, ir josžvilgsnyje Heter pastebėjograsinimą.

Heter atsisuko į Bišopą. Irpamatė tik kaltę, didžiulę,fiziškai apčiuopiamą kaltę.

– Ką čia veiki? – atsainiaipaklausė Vivjana.

– Jau išeinu, – burbtelėjoHeter.

Ji puolė koridoriumi į virtuvę.Grūmėsi su jausmu, kad tuojapsivems, grūmėsi suprisiminimais, grasinančiais jąužlieti ir paskandinti: apie tuoskartus, kai ji gėrė kakavą iš topuodelio, jos lūpos lytėjo tą patįkraštelį, lietė Bišopą – VivjanosBišopą.

Jos telefonas tebebuvoįjungtas į lizdą šalia mikrobangųkrosnelės. Pirštai atrodė sutinęir bejėgiai. Laidą ištraukė tik iš

kelinto karto.Neturėjo jėgų vėl susitikti su

Vivjana ir Bišopu, todėliškurnėjo pro užpakalines durisir per verandą išlėkė į kiemą.Kvailė. Kokia kvailė. Pajutoašarų sūrymą dar nesuvokusi,kad verkia.

Ir kam Bišopui reikėtų jos,Heter? Jis protingas. Išvažiuojaį koledžą. O Heter niekas.Nulis. Todėl ir Metas ją pametė.

Niekas nebuvo jai sakęs

tokio paprasto dalyko: nekiekvienas sulaukia meilės. Čiakaip tos kvailos varpo formoskreivės, kurias reikėdavobraižyti per matematikospamokas. Aukštas išpampęslaimės vidurys tarsi banginiokupra, pilna laimingų porų iršeimų, valgančių prie dideliostalo ir kvatojančių. Oprisiplojusiuose smailėjančiuosegaluose glaudėsi nenormalūsžmonės, keistuoliai, prietrankos

ir nuliai, panašūs į ją.Nusibraukusi ašaras

valandėlę alsavo stengdamasinusiraminti ir tada grįžo įmašiną. Lilė krapštė uodo įgeltąkojos didįjį pirštą. Heter įsėdusįtariai dėbtelėjo.

– Ar matei Bišopą? –paklausė ji.

– Ne, – atsakė Heter ir įjungėvariklį.

Rugpjūčio 3, trečiadienis

Dodžas

Dodžas pametė Natali skirtopakabučio čekį, todėl lombardegavo už jį tik pusę kainos. Opinigų jam reikėjo. Buvo jaurugpjūčio trečioji, laiko likonedaug. Panikos finalui,Dvikovai, jam reikėjoautomobilio. Tiktų bet koks

laužas – net pagalvojo, arnenusipirkti iš Bišopo. Svarbu,kad važiuotų.

Atidirbęs pamainą „HomeDepot“ sulaukė žinutės. Dartikėjosi, kad gal nuo Natali, betne – rašė motina.

Kuo greičiau atvažiuok įKolumbijos memorialinę!

Deina. Deinai atsitiko kasnors blogo. Bandė skambintimamai, paskui Deinai, bet nėviena neatsiliepė.

Nė nepajuto dvidešimtdevynių minučių kelionėsautobusu į Hadsoną. Negalėjonusėdėti ramiai. Užnižo kojos,širdis palindo kažkur poliežuviu. Kišenėje zvimbtelėjotelefonas. Vėl žinutė. Numerisnepažįstamas.

Laikas pasirodyti vienam.Rytoj vakare pamatysime, ko ištikrųjų vertas.

Užvožęs telefoną įkišo įkišenę.

Prie Kolumbijosmemorialinės ligoninės jispaknopstom iššoko iš autobuso.

– Dodžai! Dodžai!Deina su mama buvo lauke,

šalia neįgaliųjų pakilumos.Deina pašėlusiai mojavo kiekįmanoma pasikėlusi savovežimėlyje.

Ir išsišiepusi. Abi šypsojosi ligausų, net iš čia švietė dantys.

Tačiau bėgant perautomobilių aikštelę širdis

tebesidaužė.– Kas yra? – uždusęs

paklausė. – Kas atsitiko?– Tu pasakyk, Dei, –

tebesišypsodama tarė mama.Blakstienų tušas išsiterliojęs.Matyt, verkė.

Deina giliai įkvėpė. Akysspindėjo. Nuo pat avarijosnebuvo matęs tokios laimingos.

– Dodžai, aš pajudinau. Ašpajudinau pirštus.

Jis išpūtė akis į ją, paskui į

mamą, vėl į Deiną.– Viešpatėliau, – pagaliau

ištarė. – Maniau, kas atsitiko.Maniau, gal jau negyva ar šiaip.

Deina įsižeidusi papurtėgalvą.

– Juk ir atsitiko.Nusiėmęs kepurę, Dodžas

persibraukė plaukus. Buvošlapias nuo prakaito. Vėlužsimaukšlino kepurę. Deinaviltingai žvelgė į jį. Jis supratoesąs nenaudėlis.

– Nuostabu, Dei, – atsiduso.Labai nuoširdžiai stengėsidžiaugtis. Jis ir džiaugėsi, tačiaunegalėjo nurimti po tokiosįtemptos kelionės, po tokiosbaimės. – Didžiuojuosi tavimi.

Pasilenkęs apkabino ją. Irpajuto silpnutį virpulį, sakytum jibūtų užgniaužusi verksmą.Dodžo mama pasiūlė eiti ir kurnors atšvęsti, nors iš tikrųjų nėriš ko, ypač kai dabar pasipilsvisos tos sąskaitos.

Galų gale jie atsidūrė„Applebee’s“ tinklo restoraneuž Karpo. Mama pradžiaiužsakė sūresnio „Margaritos“kokteilio ir traškučių su„Nachos“ padažu. Dodžomėgstamiausių, bet jisneprisivertė nė kąsnio nuryti.Mama nesiliovė taukšti apie BiląKelį: koks Bilas Kelis malonus,koks supratingas, nors ir gedi;kaip Bilas Kelis susitarė dėlkonsultacijos, dėl jų paskambino

gydytojui ir taip toliau.Per vidurį vakarienės

suskambo jos telefonas. Mamaatsistojo.

– Velnią minim, velnias čia, –pasakė. – Bilas. Gal turinaujienų...

– Kokių naujienų? – jai išėjuspaklausė Dodžas. Matė, kaip jivaikšto po automobilių aikštelę.Ryškioje šviesoje atrodė sena.Suvargusi, susmukusi.Mamiškesnė negu visada.

Deina gūžtelėjo.– Jie jau guli ar ką? – tiesiai

paklausė Dodžas.Deina atsidususi stropiai

nusišluostė pirštus į servetėlę.Jau išardė savo mėsainįsluoksnis po sluoksnio. Tai buvoįprastas jos užsiėmimas:patiekalą išardyti ir saviškaisudėti iš naujo. Mėsainis buvoperdėtas tokia tvarka: apačiojsalotos lapas ir pomidoras, tadapomidorų padažas, tada

kotletas, tada bandelė.– Jie bičiuliai, Dodžai, –

atsakė ji, ir Dodžas suirzo. Jikalbėjo suaugusiosios balsu,kuris jį visada erzino. – O kokstavo reikalas?

– Mama neturi bičiulių, – tarėjis suprasdamas, kad šnekabjauriai.

Deina padėjo servetėlę –piktai trinktelėdama kumščiu įstalą, net žvangtelėjo stiklinėssu vandeniu.

– Kas tau darosi?Dodžas tik žvilgtelėjo.– Kas man darosi?– Kodėl tu mamą taip

kankini? Daktaras nepigus. Jistengiasi. – Deina palingavogalvą. – Rikis turėjo išeiti,matai, jo visa šeimaatvažiuoja...

– Prašau į šį dalyką nepainiotisavo Rikio.

– Aš tik sakau, kad turimejaustis laimingi.

– Laimingi? – Dodžas piktainusikvatojo. – Nuo kada tapaiguru?

– O nuo kada tu pasidareitoks bjaurybė? – atkirto Deina.

Staiga Dodžas pasijutopralaimėjęs. Prislėgė nežinia iškur atsiradęs sunkus jausmas,jis mėgino jo atsikratyti.

– Mama neturi nuovokos. Tiktai noriu pasakyti. – VengdamasDeinos akių, jis pabaksnojošakute savo sūrainį. – Be to,

nenoriu, kad tuščiaitikėtumeisi...

Dabar Deina išpūtė akis.– Tu nenuspėjamas, – tarė ji

tyliai, ir kažkodėl jam pasirodė,jog verčiau ji būtų jį aprėkusi. –Visą laiką pats liepi manstengtis, nepasiduoti, tikėti. Okai iš tikrųjų pagerėja...

– O kaip dėl to, ką darau aš?Dodžas suprato, kad kalba

kaip pienburnis, bet nesusilaikė.Deina visada buvo jo pusėje,

vienintelė jo pusėje, ir staiga jįišdavė.

– Kalbi apie žaidimą?Paklausyk, Dodžai. Aš dauggalvojau. Nebenoriu, kad toliaudalyvautum Panikoje.

– Kąą? – riktelėjo Dodžas,prie gretimų staliukų keližmonės atsisuko.

– Nerėk taip. – Deina žiūrėjo,kaip žiūrėdavo į jį mažą, kai jisnesuprasdavo jos pasiūlytožaidimo taisyklių: nusivylusi,

nekantrokai. – Po to, kasatsitiko Bilui Keliui, nebeverta.Nedora.

Dodžas gurkštelėjo vandens,bet vos įstengė nuryti.

– Juk pati norėjai, kadžaisčiau. Pati prašei.

– Aš apsigalvojau, – tarė ji.– Na, iš šito žaidimo taip

paprastai neišeinama, – pasakėjis, vėl pakeldamas balsą.Nesusivaldė. – O gal pamiršai?

Ji kietai sučiaupė lūpas.

– Paklausyk manęs, Dodžai.Dėl savęs, savo paties labui.

– Aš žaidžiau dėl tavęs. –Dodžas nebepaisė, ar jį kasgirdės. Pyktis, praradimojausmas išbraukė visą likusįpasaulį, jis darėsi neatsargus.Ką jis turėjo? Draugų – tikraine. Jis niekada negyvendavovienoj vietoj tiek laiko, kadgalėtų susirasti patikimųdraugų. Jau atrodė, kad Heter irNatali bus jo draugės. Deja, jis

apsiriko, o dabar ir Deinanusigręžia nuo jo. – Gal ir taipamiršai? Viską darau dėl tavęs.Kad būtų kaip seniau.

Pastarojo sakinio jis neketinosakyti – tokie žodžiai netneatėjo į galvą, kol jie patysneišsprūdo. Valandėlę juodutylėjo. Deina žiūrėjo išsižiojusi,tie žodžiai tarsi kažkąišsprogdino – viskas atsivėrė ikipat gelmių.

– Dodžai, – prabilo ji. Dodžas

pasibaisėjo pamatęs, jog ji jogailisi. – Nieko jau nesugrąžinsi.Juk ir pats supranti, tiesa? Taipnebūna. Kad ir ką darytum, kasįvyko, nepakeisi.

Dodžas pastūmė lėkštę iratsistojo.

– Važiuoju namo.Jis net nepajėgė galvoti.

Deinos žodžiai sujaukė visasmintis. Nieko jau nesugrąžinsi.

Tai dėl ko, po velnių, jis visątą laiką žaidė?

– Liaukis, Dodžai, sėsk, – tarėDeina.

– Aš nealkanas, – burbtelėjojis. Nepajėgė į ją žiūrėti: į taskantrias akis, smerkiamaisučiauptas lūpas. Lyg būtųmažas vaikas. Kvailasvaikiūkštis. – Pasakyk mamai,kad išėjau.

– Bet namai šitaip toli, –neryžtingai pasakė Deina.

– Ne pro šalį pasivaikščioti, –atšovė Dodžas.

Įsikando cigaretę, nors rūkytinesinorėjo, ir pagalvojo – kad tiknepradėtų lyti...

Heter

Į Met Rou Heter negrįžo. Kaikuriais atžvilgiais ten buvopatogu, bet jokio privatumo, kaiDodžas jau žino, kur ji apsistojo.Nenorėjo, kad jis ją šnipinėtų,matytų, kaip gyvena, gal netkam nors išpliurptų.

Kol kas Heter buvo labai

atsargi, mašina išvažiuodavo išaikštelės tik vidurnaktį, kaigatvėse tuščia ir mažesnispavojus, kad kas pastebės.Įprato prie tokios tvarkos:darbo dienomis žadintuvąnustatydavo ketvirtą ryto ir, kolLilė miegodavo, per juodą tamsąvažiuodavo pas Aną. Sodyboskelio šone rado proskyną tarpmedžių, kur galėdavo pasistatytiautomobilį. Kartais darpamiegodavo. Kartais šiaip

laukdavo žiūrėdama, kaip tamsaima skystėti ir mainytis,pirmiausia virsta murzinaprieblanda, paskui ima šviesėti,eižėti ir luptis ryškiai violetiniaisšešėliais ir šviesos trikampiais.

Ji labai stengėsi negalvotiapie praeitį nei apie tai, kas busateityje, išvis nieko negalvoti.Vėliau, maždaug devintą, eidavoį namus ir Anai sakydavo, kadBišopas ją pamėtėjęs. Kai kadasu ja eidavo ir Lilė. O jei ne,

likdavo mašinoje arba žaisdavomiškelyje.

Porą sykių, atvažiavusianksti, Heter panoroišsimaudyti lauko duše užmedžių. Drebėdama nuo rytovėsos laiminga žengė po karštovandens srove, tekančia į burną,akis ir per visą kūną. Šiaipišsiversdavo su laistymo žarna.

Reikėjo liautis fantazavusapie vandenį iš čiaupo,mikrobangų krosneles, oro

kondicionierius, šaldytuvus irklozetus. Sunkiausia buvopamiršti klozetą. Iš motinoskemperio pabėgo prieš dvisavaites. Šeštą ryto šlapinantislauke, uodai sukapojo užpakalį.O kiek per tą laiką suvalgytakonservuotų itališkų koldūnų...

Labiausiai rūpėjo nuvažiuot į„Moldeno prekybos centro“aikštelę, kur jie perbėgomagistralę. Ten erdvu, tuniekam nerūpi, šviečia vos keli

žibintai. Visą laiką įsuka irišsuka furgonai, visą naktį stovikokie nors automobiliai. Šaliayra „McDonald’s“ ir viešiejitualetai su dušaispravažiuojantiems tolimųjųreisų vairuotojams.

Pirmiausia reikėjo įsipiltidegalų. Dar nebuvo sutemę,todėl ji nenorėjo sustoti Karpe.Bet jau kone parą važinėjo tikgarais, nenorėjo, kad variklisužgestų. Tad ji įsuko į „Citgo“

Didžiojoje gatvėje, į pačiąnepopuliariausią degalinę, matbuvo brangiausia ir neprekiavoalumi.

– Pabūk mašinoje, – liepė jiLilei.

– Gerai jau, gerai, –burbtelėjo ši.

– Aš rimtai, Bili. – Heterneįsivaizdavo, kiek ji dar pakęsLilės atsikalbinėjimus irbastymąsi. Jau baigiasikantrybė. Nebėra jėgų.

Širdgėla smaugte smaugė. Nėjoiš galvos, kaip Vivjana gurkšnojaiš Bišopo puodelio, kaip jos juodiplaukai gaubia dailų it mėnulisbaltą veidą. – Ir su niekuonesikalbėk, aišku?

Ji apžvelgė aikštelę: neipolicijos, nei kokių pažįstamųmašinų. Geras ženklas.

Viduje padėjo dvidešimtdolerių už degalus irnaudodamasi proga nutarėapsirūpinti šiuo tuo valgomu:

paėmė keletą pakelių sausossriubos, kurią jiedvi užsipilsšaltu vandeniu; traškučių suaštriu padažu, džiovintosjautienos ir du pošviežiussumuštinius. Vyriškis užprekystalio, tamsiu tarsipriplotu veidu ir retais į vienąpusę sušukuotais plaukais,prilipusiais prie kaktos, ilgaikuitėsi su grąža. Kol jis dėliojo įkasos skyrelius monetas, jinuėjo į tualetą. Nenorėjo stovėti

po ryškiomis parduotuvėslempomis, be to, jai nepatiko,kaip pardavėjas žiūri į ją – tarsipermatydamas visas jospaslaptis.

Plaudamasi rankas išgirdoskimbtelint varpelį virš durų,paskui – tylų murmesį. Darvienas klientas. Išėjus iš tualeto,jį užstojo pigiais saulės akiniaisapkaišiotas stulpas, tikatsidūrusi beveik prie patprekystalio pamatė jo uniformą

ir pistoletą prie šono.Policininkas.– Kaip sekasi tirti Bilo Kelio

bylą? – paklausė vyriškis užprekystalio.

Policininkas – su dideliu pilvu,išvirtusiu virš diržo – gūžtelėjo.

– Gavome skrodimo išvadas.Pasirodo, Mažasis Kelis mirė nenuo gaisro.

Heter pasijuto tarsi gavusismūgį po krūtine. Užsismaukėgobtuvą ir apsimetė ieškanti

traškučių. Paėmė pakelį sūriųriestainiukų, prikišusi prienosies ėmė skaityti etiketę.

– Nejaugi?– Liūdna istorija. Atrodo,

perdozavimas. Grįžęs iš to karovisą laiką rijo kažkokiastabletes. Turbūt nuėjo į Greibilųnamą, kad galėtų šiltoj vietelėjpagaut kaifą.

Heter iškvėpė. Užplūdobeprotiškas palengvėjimas. Ikitol nesuvokė, kad ir save, bent

iš dalies, laikė kalta dėl šiosžmogžudystės.

Tačiau tai nebuvožmogžudystė. Ne.

– Vis tiek kažkas padegėnamą, – tarė policininkas, irHeter susigriebė per ilgainagrinėjanti sausainiukų pakelį,nes policininkas įsmeigė į jąakis. Įkišusi pakelį atgal įlentyną, Heter panarino galvą irpasuko prie durų.

– Ei! Ei, panele! – šūktelėjo

pardavėjas. Ji sustingo. –Pamiršote savo pirkinius. Ir štaijūsų grąža.

Jeigu ji spruks pro duris,atrodys įtartina. Policininkasgali pagalvoti, ko gi ji išsigando.Nuleidusi akis lėtai grįžo prieprekystalio. Imdama maišelį supirkiniais jautė, kaip abuvyriškiai žiūri į ją. Skruostaidegė, burnoje sausa kaipdykumoj.

Jau prie pat durų, beveik

išsigelbėjus, policininkaskreipėsi į ją:

– Pala, pažiūrėk į mane.Ji prisivertė pakelti akis. Jo

veidas buvo išpurtęs kaipspurga. Tačiau akys didelės irapskritos, kaip vaiko ar gyvulio.

– Kuo tu vardu? – paklausėjis.

– Vivjana, – pasakė, kaspirmiausia šovė į galvą.

Jis pastūmė liežuviukramtukę.

– Kiekgi tau metų, Vivjana?Dar mokaisi mokykloje?

– Jau baigiau.Jai niežtėjo delnai. Norėjo

apsisukti ir bėgti. Jo akys greitaislydo jos veidu tarsiįsimindamos jį. Policininkasžengė artyn.

– Gal girdėjai, Vivjana, apiežaidimą, vadinamą Panika?

Ji nusisuko.– Ne, – sušnibždėjo. Kvailas

melas, iškart pasigailėjo

neatsakiusi „taip“.– Maniau, visi žaidžia tą

Paniką, – tarė policininkas.– Ne visi, – atsisukdama

tarstelėjo. Jo akys pergalingaisužibo, lyg ji būtų ką norsprisipažinusi. Dieve... Visaisusimovė. Nugara buvo šlapianuo prakaito.

Policininkas kurį laiką daržiūrėjo į ją.

– Na, keliauk, – tepasakė.Lauke kelis kartus giliai

atsiduso. Oras buvo baisiaitvankus. Artinosi audra – irsmarki, kai pasižiūri į dangų. Jisbuvo net žalias, sakytum visaspasaulis ims ir apsivems. Jinusismaukė gobtuvą, kadnudžiūtų prakaituota kakta.

Pasileido per aikštelę priedegalų siurblio.

Ir sustojo.Lilės nebebuvo.Skardžiai nugriaudėjo, ji net

pašoko nuo trenksmo. Dangus

prasivėrė ir lietus piktai ėmėčaižyti asfaltą. Pasiekusautomobilį, dangų perplėšėpirmas žaibo zigzagas. Jipasukiojo rankeną. Užrakinta.Kur, po velnių, Lilė?

– Heter! – išgirdo ji per lietųLilės balsą.

Heter atsisuko. Šaliamėlynos ir baltos spalvospatrulinio automobilio stovėjopolicininkas. Ir laikė už rankosjos seserį.

– Lile! – Ji pribėgo pamiršusibaimę, pamiršusi bet kokįatsargumą. – Paleiskite ją.

– Ramiau, ramiau. –Policininkas buvo liesas,išstypęs, veidas kaip mulo. –Pirmiausia visi nusiraminkime,gerai?

– Paleiskite ją, – pakartojoHeter.

Policininkas paleido, Lilėpripuolė prie Heter ir apglėbėper pusiaują lyg mažas vaikas.

– Palaukite, – tarėpolicininkas. Vėl tvykstelėjožaibas, apšviesdamaspapilkusius ir kreivus vyriškiodantis. – Aš tik norėjau įsitikinti,ar panelytei ko neatsitiko.

– Jai viskas gerai, – atšovėHeter. – Mums nieko neatsitiko.

Ji jau norėjo eiti, betpolicininkas pastojo kelią.

– Neskubėkite. Dar turimevieną tokį kabliuką.

– Mes nieko nepadarėme, –

prakalbo Lilė.Policininkas pašnairavo į ją.– Tikiu, – tarė kiek švelnesniu

balsu. – Tačiau štai ten stovivogta mašina, – parodė jis į jųvarganą „Taurus“.

Lietus taip pliaupė, kadHeter nepajėgė galvoti.Prilipusiais prie šonųmarškinėliais Lilė atrodė liūdnair liesutė.

Policininkas atidarėužpakalines patrulinio

automobilio dureles.– Lipk į vidų, – liepė jis Lilei, –

ir džiovinkis.Heter jo elgesys nepatiko – ji

nenorėjo, kad Lilė artintųsi priepolicijos mašinos. Šitaip jiems irpakliūni: iš pradžių malonūs,patiki, kad tau nieko negresia,paskui be jokio įspėjimopriremia tave prie sienos.Pagalvojus apie Bišopą kažkassugniaužė gerklę. Šitaip irvisiems kitiems pakliūni.

Bet Lilė nėrė į vidų jainespėjus pasakyti: „Nelipk.“

– Gal kur nors nuvažiuotumepasišnekėti? – tarė policininkas.Bent gerai, kad nepiktu balsu.

Heter susidėjo rankas.– Neturiu apie ką, – pasakė ji,

tikėdamasi, jog jis nepamatys,kaip ji dreba. – O tos mašinos ašnevogiau. Ji mano mamos.

Jis papurtė galvą.– Mama sakė, kad pavogei, –

vos išgirdo ji per lietaus

šniokštimą. – Ant užpakalinėssėdynės visas sandėlis. Maistas.Antklodės. Drabužiai.

Lietaus lašas kaptelėjo nuo jonosies, ir Heter pamanė, jog jisatrodo toks pat nelaimingaskaip ir Lilė.

Ji nusisuko. Noraspasipasakoti, išlieti širdį,pasiaiškinti, skaudžiaimygdamas šonkaulius, pūtėsikrūtinėje it balionas. Bet ji tikpasakė:

– Namo aš nevažiuosiu.Negalite priversti.

– Dar ir kaip galiu.– Man jau aštuoniolika.– Be darbo, be pinigų, be

namų, – išvardijo jis.– Aš turiu darbą. – Suprato,

kad kvailai spyriojasi, betnesvarbu. Ji pažadėjo Lileinegrįžti namo, ir jos negrįš. Galir nereikėtų grįžti, jeigupaskųstų mamą, papasakotųapie išgertuves ir narkotikus.

Tačiau tada jie gal įkištų mamą įkalėjimą, o Lilę atiduotųkokiems svetimiems žmonėms,kurie ja nesirūpintų. – Turiugerą darbą.

Staiga jai toptelėjo – Ana! Jipakėlė akis į policininką.

– Ar aš neturiu teisės vienąkartą paskambinti?

Jis pirmą kartą nusišypsojo.Tačiau akys tebebuvo liūdnos.

– Tu gi nesuimta.– Žinau, – tarė ji, staiga

nežmoniškai jaudindamasi. O jeiAna nenorės padėti? Arba darblogiau – pritars policijai? – Betvis tiek noriu paskambinti.

Dodžas

Dodžas buvo pusiaukelėj, kaidangus prakiuro ir pasipylėlietus. Na ir sekasi. Per keliasminutes kiaurai peršlapo. Piktaisignalizuodama pralėkė mašina,vandens vėduoklė aptėškėdžinsus. Iki namų dar liko dvimylios.

Tikėjosi, kad audra aprims,bet ji tik dar labiau įsismarkavo.Dangų raižė žaibai, kirto ir kirtoužliedami pasaulį vaiduokliškažalsva šviesa. Nutekamaisiaisgrioviais kliokė vanduo,varydamas jam ant batų medžiųlapus ir popierinius indelius. Perlietų beveik nieko nematė:mašiną išvysdavo tik tada, kai šijau lėkdavo ant jo.

Staiga suvokė, jog už keliųminučių kelio – Bišopo namai.

Išsukęs iš plento nubėgo tonpusėn. Jei pasiseks ir Bišopą rasnamie, galės palaukti, kol audrapraeis, arba paprašyti, kadpavėžėtų.

Bet pasiekęs namą pamatė,jog viduje tamsu. Vis tiek užlipoį priebutį ir pabeldė į durisširdyje melsdamasis, kadBišopas atidarytų. Nieko.

Prisiminęs, jog užpakalinėveranda irgi turi duris, pasukouž namo kampo. Užkliuvo už

senos žoliapjovės, susitrenkėkoją ir nusikeikęs klupinėdamasnubrido per purvą toliau.

Užpakalinės durys, aišku,užrakintos. Jis buvo taipsušlapęs ir toks nelaimingas,kad panoro kumščiu išmuštiduryse skylę, – bet staiga dangųvėl perplėšė žaibas, ir tąnenormalaus šviesumo akimirkąjis išvydo pašiūrę, kėpsančiąatokiau tarp medžių.

Ant durų kabėjo spyna, tačiau

Dodžui pirmą kartą nusišypsojolaimė: spyna kabėjo tik šiaip.Įėjęs į vidų sustojo drebėdamasir laukdamas, kol apsipras akys;oras buvo sausas, bet žvarbus,atsidavė šlapiomis antklodėmisir sena mediena. Nė velnionematyti. Tik kontūrai, tamsūspavidalai – gal vėl kokioslūženos.

Norėjo pasišviesti telefonu,bet jis buvo beveik išsikrovęs.Negalėjo net paskambinti

Bišopui ir paklausti, kur jis irkada parsiras. Nuostabu.Tačiau ekranėliui blausiaišvytint spėjo apsidairyti irnustebo, kad pašiūrėje įvestaelektra: palubėje kabo lemputė,sienoje jungiklis.

Lemputė buvo silpna, betgeriau negu nieko. Iškartpamatė, kad patalpojetvarkingiau, negu jis manė.Tikrai švariau negu kieme.Stovėjo stalas, kėdė, lentyna.

Ant stalo, prislėgta metaliniuvėžliu, kūpsojo vandensdėmėmis išmargintų lažybųlapelių šūsnis.

Šalia lapelių buvo senavaizdo ir garso įrašymoaparatūra ir pigus mobiliukas,kuriuo skambinama įmokėjuspinigų.

Ir vėl nusišypsojo laimė:telefonas veikė ir nereikalavoslaptažodžio.

Savo adresyne susirado

Bišopo numerį ir spėjo jįišsitraukti, paskui jo telefonasužgeso.

Rastuoju telefonu surinkęsBišopo numerį ėmė klausytis.Penki skambučiai, paskuiatsiliepė Bišopo balso paštas. Jisnepaliko jokio pranešimo. Irperėjo prie žinučių. Ketinopasiųsti Bišopui 911. Juk jis turikada nors pareiti... Ir kur galitrankytis tokiu oru?

Staiga Dodžas nustėro.

Negirdėjo lietaus barbenimo įstogą, net nebejuto telefonorankoje – viskas nutolo, matė tiknaujausios žinutės tekstą:

Laikas pasirodyti vienam.Rytoj vakare pamatysime, ko ištikrųjų vertas.

Perskaitė antrą, trečią kartą.Ūmiai grįžo visi pojūčiai.Jis atvarė atgal. Tebebuvo

visos žinutės: žaidimo taisyklės,pranešimai kitiems žaidėjams irpačiame gale – sakinys, išsiųstas

Heter numeriu:Pasitrauk, kol ko neatsitiko.Dodžas atsargiai padėjo

telefoną į vietą, tiksliai taip,kaip gulėjo. Dabar viskas įgavokitokią prasmę: įrašymoaparatūra, vaizdo kameros,purškiamųjų dažų skardinėlės,sukrautos kertėje, ir į sienąatremti faneros lakštai. Viso toBišopui reikėjo rungtimsparengti.

Ant vienos lentynos stovėjo

šeši užsukami stiklainiai;pasilenkęs pasižiūrėti, jisriktelėjo ir atšokdamas vosnenuvertė faneros lakštų.

Vorai. Stiklainiai buvo pilniknibždančių tamsiai rudų vorų.Tikriausiai skirtų jam.

– Ką čia veiki?Dodžas atsisuko. Širdis

tebesidaužė, jis įsivaizdavo, kaipšimtai vorų ropinėja jo oda.

Tarpdury stovėjo Bišopas.Jam už nugaros tebesiautė

audra, purtydama lietausmarškas. Jis vilkėjo lietpaltį sugobtuvu, todėl veidą slėpėšešėlis. Akimirką Dodžas jo netišsigando – atrodė kaip serijinisžudikas iš kokio prasto siaubofilmo.

Staiga Dodžui nušvito protas:štai kokia iš tikrųjų žaidimoesmė! Štai kas tikroji baimė –kai niekada negali žinoti, kotikėtis iš kito žmogaus. Visadatik aklai spėji.

Bišopas žengė į vidų,nusismaukė gobtuvą, ir šiurpusįspūdis dingo. Tai tik Bišopas.Dodžo baimė kiek atslūgo, norsoda tebebuvo pašiurpusi ir nėjoiš galvos vorai, vos už porosžingsnių krebždantys plonuosestiklainiuose.

– Kas per velniava, Dodžai? –prapliupo Bišopas,sugniauždamas kumščius.

– Aš tavęs ieškojau, – atsakėDodžas, pakeldamas abi rankas,

jei kartais Bišopas užsimotųsmogti. – Norėjau pasislėpti nuolietaus.

– Tau negalima čia būti, –pasakė Bišopas.

– Nieko baisaus, – tarėDodžas. – Juk aš jau žinau. Jaužinau.

Valandėlė įtemptos tylos.– Ką žinai? – žiūrėdamas į jį

pagaliau paklausė Bišopas.– Liaukis, vyruti, nevaidink, –

ramiai tarė Dodžas. – Bet

pasakyk man vieną dalyką –kam? Maniau, Panikos tunekenti.

Dodžas pamanė, gal Bišopasneatsakys, bandys viskąpaneigti. Bet staiga jo kūnastarsi suglebo, sakytum kas būtųištraukęs viduryje kamštį.Užvėręs duris atsidrėbė antkėdės. Ir sėdėjo susiėmęs galvą.Pagaliau pakėlė akis.

– O kam tu žaidei? –paklausė.

Iš keršto, pamanė Dodžas.Nes man daugiau nieko neliko.Bet garsiai atsakė:

– Dėl pinigų. Dėl ko dargalima žaisti?

Bišopas plačiai skėstelėjorankomis.

– Ir aš galiu tą patį atsakyti.– Tikrai?Dodžas įdėmiai pažvelgė į jį.

Bišopo išraiška buvonesuvokiama. Bišopas linktelėjo,bet Dodžas pajuto, jog jis

meluoja. Turi būti daugiaupriežasčių. Bet nutarėnekamantinėti.

Visiems reikia turėtipaslapčių.

– Tai kas dabar bus? –paklausė Bišopas pavargusiubalsu. Ir pats atrodė išvargęs.Dodžas tik dabar suprato, kaipjam turėjo būti sunku šiąvasarą – viską planuoti, šitiekmeluoti.

– Tu man pasakyk, – tarė

Dodžas, atsiremdamas į stalą.Jautėsi ramesnis ir dėkingasBišopui, kad tas užstojo nuo jolentyną su vorais.

– Tik nesakyk Heter, – staigasusijaudinęs paprašė Bišopas. –Jai negalima žinoti.

– Nusiramink, – tarė Dodžas.Protas jau dirbo prisitaikydamasprie šio žinojimo, spręsdamas,kaip geriau juo pasinaudoti. –Heter aš nesakysiu. Betapsieisiu be atskiros užduoties.

O tu pasakysi, kad atlikau viską.Bišopas išplėtė akis.– Taip nesąžininga.Dodžas gūžtelėjo.– Galbūt. Tačiau bus taip,

kaip aš noriu. – Jis nusišluostė įdžinsus delnus. – Ką ketinaidaryti su tais vorais?

– O kaip tau atrodo? – piktaiatšovė Bišopas. – Gerai, puiku,pereini tiesiai į Dvikovą.

Dodžas linktelėjo. Bišopasūmiai atsistojo ir paspyrė kėdę.

– O Dieve... Iš tikrųjųdžiaugiuosi, kad sužinojai.Beveik laukiau šito. Buvo taipsunku. Siaubingai sunku.

Dodžas nesuskėlė kvailystės,girdi, Bišopas galėjęs atsisakyti,kai buvo prašomas teisėjauti. Jistik burbtelėjo:

– Netrukus baigsis.Bišopas vaikščiojo po

pašiūrę. Dabar staigiai atsisuko.Regis, užimdamas visą erdvę.

– Dodžai, aš jį nužudžiau, –

tarė jis kimiu balsu. – Esu už taiatsakingas.

Bišopui virptelėjo žandikaulioraumuo, ir Dodžas suprato, jogjis tramdo ašaras.

– Toks buvo žaidimas. – Jispapurtė galvą. – Aš niekamnenorėjau blogo. Kvailaspokštas. Šiukšlių kibirepadegiau keletą popiergalių.Bet ugnis kaipmat išsiplėtė.Tiesiog pliūptelėjo. Nežinojau,ką daryti.

Dodžui širdyje sukirbo kaltė.Prieš kiek laiko šį vakarą, kaiDeina prašneko apie Bilą Kelį,jis net nepagalvojo apie MažąjįKelį. Ir kaip klaikiai turi jaustisjo tėvas.

– Tai buvo nelaimingasatsitikimas, – švelniai pasakė jis.

– Kas iš to? Mano vietakalėjime. Tikriausiai ten irpakliūsiu.

– Nepakliūsi. Niekasnežino. – Ir tada Dodžui

dingtelėjo, kad Bišopastikriausiai turi partnerį. Teisėjųbūna ne mažiau kaip du. Betsuprato, jog Bišopas nepasakys,jeigu jis to paklaus. – O aštylėsiu. Pasikliauk manim.

Bišopas linktelėjo.– Dėkui, – sušnibždėjo.Jis ir vėl sugniužo tarsi

netekęs visos energijos. Vėlatsisėdo, susiėmė už galvos.Ilgai jie taip tūnojo, o lauke įstogą beldėsi lietus it kumščiai,

reikalaujantys įleisti. Galų galeDodžui nutirpo koja, kuria buvoįsirėmęs į stalo kraštą, lietusirgi aprimo, lyg nagais skrebenoį stogo skardą.

– Turiu tave kai kopaprašyti, – prabilo Bišopas,pakeldamas galvą.

Dodžas linktelėjo.Bišopo akys žybtelėjo, tačiau

tik akimirką, jo išraiškos Dodžasnespėjo perprasti.

– Dėl Heter.

Rugpjūčio 6, šeštadienis

Heter

Ana nutarė, kad Heter jau gališerti tigrus. Jau buvo rodžiusi,kaip atrakinti aptvarą ir kurstatyti kibirą su mėsa. Ananeskubėdavo – kartais netpaimdavo gabalą, sviesdavotigrams ir katras nors nasraiscaptelėdavo jį ore.

Heter visada laukdavo, koltigrai nueis į kitą aptvaro pusęarba atsiguls po medžiais, kurjie mėgo tysoti saulėtomispopietėmis. Ji atlikdavo darbągreitai, neišleisdama jų iš akių.Visą laiką jauste jausdama jųkvapo karštį ir kaip aštrūsdantys perrėžia jai sprandą.

– Kaip manai, ar jie pasiilgstanamų?

Heter atsisuko. Lilė. Ankstirytą Lilė padėjo Anai įgrūsti

Mapitą į vonią, jos kojostebebuvo purvinos. Bet šiaipatrodė švaresnė, sveikesnėnegu iki tol. Kitapus daržinėsAna niūniuodama sode skynėnarcizus.

– Man rodos, jiems čia visaigera, – atsakė Heter, nė kartonesusimąsčiusi, kaip jaučiasitigrai.

Ji tris kartus patikrino spyną,tada atsigręžė į Lilę. Lilėstovėjo papūtusi lūpas, tarsi

bandydama nuryti per didelįkąsnį.

– O kaip tu, Bil? – paklausėuždėdama delną Lilei antgalvos. – Ar pasiilgsti namų?

Lilė energingai papurtėgalvą, net kasa šmaukštelėjoper veidą.

– Noriu čia gyventi amžinai, –atsakė, ir Heter suprato, kadkaip tik šituos žodžius ji irbandė nuryti.

Heter pasilenkusi nevikriai

apkabino Lilę. Bet Lilė auga,Heter jau beveik iki krūtinės.Dar viena permaina, kuriosHeter nepastebėjo. Lygiai taippat nepastebėjo, kaip pasikeitėBišopas. Ir draugystė su Nata.

– Kad ir kas atsitiktų, mesbūsime kartu. Aišku? Viskas busgerai. – Heter palietė Lilei nosį,ši pliaukštelėjo per ranką. – Artiki manimi?

Lilė linktelėjo, bet Hetermatė, jog ji abejoja.

Heter pakliuvo policijai prieštris dienas. Kol kas Ana abiemleido gyventi pas ją. Jos miegojo„mėlynajame kambaryje“: sienųapmušalai išmarginti melsvųgėlių puokštelėmis, mėlynoslovatiesės, mėlynos portjeros suraukiniais. Heter nutarė, jogdar nėra mačiusi tokio gražauskambario. Anksti rytą pabudusiLilės lovą rado tuščią. Apėmėpanika, bet paskui lauke išgirdojuokiantis. Priėjusi prie lango

pamatė, kad Lilė padeda Anailesinti vištas; viena jų ėmė jąvytis reikalaudama lesalo, ir Lilėisteriškai kvatojo.

Užvakar savo „Taurus“, kurįpolicija jai grąžino, atvažiavoKrista. Anos ji nepripažino, betlabai jausmingai apglėbė Lilę.Mergaitė stovėjo pastirusi, josveidas buvo priplotas prieKristos šlakuotos krūtinės.Heter manė, kad ji širs dėlmašinos, gal ir širdo, tačiau

bent buvo blaivi ir stengėsipadoriai elgtis. Nuo jos tvoskėkvepalais, ji mūvėjo kelnėmis, sukuriomis eidavo į darbą, ir buvoįsispraudusi į mėlyną palaidinę,susimetusią po galinga krūtine.

Ji atsiprašė Heter, sakėdaugiau negirtuokliaujanti iržadėjo labiau rūpintis Lile.Tačiau visa tai kalbėjonenatūraliai, lyg aktorė,skaitanti neįdomų tekstą.

– Na, tai važiuosit namo? –

paklausė ji.Heter papurtė galvą. Ir

pamatė, kaip persimainė Kristosveidas.

– Negalite amžinai čiapasilikti, – tyliai, kad negirdėtųAna, pasakė Krista. – Jūs jaijuodai atsibosit.

Heter krūtinėje atsivėrėtuštuma.

– Sudie, Krista, – tarė ji.– Nesitikėk atimti iš manęs

kūdikio. Lilės iš manęs

nepaimsi.Krista stvėrė Heter už

alkūnės, bet pamačiusi, kad priejų artinasi Ana, iškart paleido.

– Aš tuoj vėl atvažiuosiu, –garsiai pareiškė Krista,šypsodama plastikine šypsena.Jos žodžiai nuskambėjogrėsmingai. Visą tą dieną Hetervaikščiojo jausdama krūtinėje tąbaisią tuštumą – net ir tada, kaipriėjusi Ana netikėtai jąapkabino.

– Nebijok, su manimi jumsnieko neatsitiks, – tarė ji.

Heter norėjosi tikėti, jog taipir bus.

Tigrai ėmė artintis per vejąprie mėsos – iš pradžių tingiai,lyg ji visai jiems nerūpėtų.Paskui iššiepė nasrus ir dėjožaibišką, grakštų šuolį, saulėježybtelėjo jų dantys. Heteržiūrėjo, kaip jie plėšo mėsosgabalą, ir jai pasidarė nejauku.Ką jai Ana kalbėjo pačią pirmą

darbo dieną? Kad mėgstagloboti sužeistus ir nesveikusgyvūnus. Bet Heter nemanė,kad tigrams reikalinga pagalba.

Užpakalinėje džinsų kišenėjesuskambėjo telefonas. Natali.Jiedvi nesišnekėjo nuo josgimtadienio.

– Heter? – Natali balsassklido lyg iš vandens. – Ar mateinaujausius?

– Ką naujausius? – paklausėHeter. Petimi prispaudusi

telefoną prie ausies, ji atidarėįrankių pašiūrės duris irpakabino tigrų aptvaro raktus.

– Lažybų lapelius, – atsakėNatali. – Dodžas įveikėsavarankišką užduotį. Suvorais. – Ji patylėjo. – Dabarklius tau arba man.

Heter krūptelėjo širdis.– Arba Rėjui. Arba Haroldui

Li, – priminė ji.– Vis tiek ateis ir mūsų eilė, –

tarė Nata. – Ar šnekėjai su juo?

Heter iškart suprato, jogNata kalba apie Dodžą.

– Pasakyk, kai susitiksi,gerai?

– Gerai, žinoma.Stojo nesmagi tyla. Heter

prisiminė, kaip anądien Nataliisteriškai, vos ne iki kraujomazgojo rankas. Staiga užplūdojausmų banga – meilė Natali,gailestis dėl visko, kas likonepasakyta.

– Heter?.. – prabilo Nata.

– Ko?Nata tyliai tarė:– Be tavęs nieko nebūčiau

paveikusi. Nebūčiau prisikasusiiki savarankiškos užduoties. Juksupranti tai, ar ne?

– Žaidimas greit baigsis, –beveik nerūpestingai pasakėHeter. – Nebandyk manęssugraudinti.

Baigusi pokalbį pamatė, jogatėjusi žinutė. Paspaudusklavišėlį ir išnirus tekstui jai

užėmė kvapą.Rytoj tavo eilė.

Rugpjūčio 7, sekmadienis

Heter

– Gerai jauties? – paklausėNata.

– Jausčiaus geriau, jeigunustotum taip sukioti vairą, –pasakė Heter. – Atsiprašau.

– Nieko, – murmtelėjo Nata,spausdama vairą.

Pamačius Pušyno kempingo

rodyklę Heter pasidarė bloga.Jos pasuko prie šešiasdešimtantro namelio, kelios eilės užKristos būsto. Nors ten nuoamžių niekas negyveno, buvoįvesta elektra, veikė šaldytuvas,stovėjo stalas ir lova.

Heter žinojo, kad šį namelį,kiek tik prisimena, visadatuščią, žmonės naudojaišgertuvėms ir gal dar kažkam,apie ką ji nenorėjo galvoti.Kartą, kai jai buvo aštuoneri ar

devyneri metai, abu su Bišopunamelį nusiaubė: išpylė visusšaldytuve stovėjusius buteliusalaus, į šiukšlių kibirą iškratė išpakelių visas cigaretes, ten patsumetė ir visus rastus pakučiusžolės – tarsi tai galėjo ką norsperauklėti.

Heter pagalvojo, ką dabarveikia Bišopas, ar girdėjo, kadjos eilė pasirodyti vienai. Turbūtne. Pajutusi, kad mintys apie jįpernelyg skaudina, prisivertė

sutelkti dėmesį į siaubingąNatali vairavimą.

– Tau bent jau bus praėję, –tarė Nata. Heter suprato, jog jibando paguosti. – Beveiknorėčiau, kad būtų mano eilė.

– Ne, nenorėtum, – atšovėHeter.

Jos jau privažiavo namelį.Žaliuzės nuleistos, bet langaišvietė ir viduje šmėžavo žmoniųsiluetai. Puiku. Vadinasi, ji turėsžiūrovų.

Natali išjungė variklį.– Tau puikiai pavyks, – tarė

lipdama iš mašinos.– Pala, – sulaikė ją Heter. Jai

išdžiūvo burna. – Prisimeni, kąpirma sakei? Tai žinok, kad ir ašbe tavęs nebūčiau iki čiaprisikasusi.

Nata liūdnai šyptelėjo.– Tegul laimi geriausia, –

tyliai pasakė.Viduje buvo tirštai prirūkyta.

Sugrįžo Diginas, tiesa, vis dar

sutinusiu ir mėlynėmis nusėtuveidu. Jis puikavosi jomis lyggarbės ženklais. Heter suirzopamačiusi, kad atėjęs ir Rėjus –turbūt pasižiūrėti jos nesėkmės.

Ant stalo stovėjo keli pigausgėrimo buteliai ir keliplastikiniai indeliai. Stalas buvoapsėstas. Heter pasirodžius, visiatsisuko į ją. Heter sustojoširdis – atėjusi ir VivjanaTreivin.

Ir Metas Heplis.

– Ką čia veiki? –nesitraukdama nuo durųpaklausė ji Metą.

Manė, jog tai įeina į rungtį –savotiškos žabangos. Panikosrungtis: pažiūrėti, kiek laikoHeter ištvers nepravirkusimažame kemperyje kartu susavo buvusiuoju ir naująjaBišopo mergina. Papildomitaškai, jeigu neapsivems.

Metas pašoko nuo stalo vosneapversdamas kėdės.

– Heter, labas! – Jis nerangiaipamojo, lyg juos būtų skyręsdidelis atstumas, o ne penkižingsniai. Heter juto, kadVivjana ją stebi su lengvapašaipėle. Ragana. O juk Heterjai visada buvo draugiška... –Diginas paprašė, kad ateičiau.Padėti...

– Ko padėti?Heter sukaustė šaltis. Lūpų

nejautė, nors jos tarė žodžius.Metas užraudo. Heter seniau

patiko šita jo savybė – lengvaiužrausti.

Dabar pamanė, jog jispaprasčiausiai atrodo kvailai.

– Dėl pistoleto, – pagaliauatsakė jis.

Tik dabar Heter pamatėdaiktą ant stalo, prie kurio visisėdėjo. Oras gerklėje sustingo,virto kietu gumulu. Ji nepajėgėnuryti seilės.

Ant stalo ne kortų malka –pistoletas.

Pistoletas, kurį Heter andaipavogė iš Karingojo Džekonamų.

Ne, negali būti.Neįsivaizduojama. Juk Bišopaspaėmė tą pistoletą ir užrakinosavo mašinos pirštinių skyrelyje.Heter abejojo, ar dabar būtų jįatpažinusi. Visi pistoletai jaiatrodo vienodai: šiurpūsmetaliniai pirštai, rodantys keliąį blogį.

Staiga prisiminė, kaip maža

klausėsi, ką Krista kalbavirtuvėje gerdama su kaimynais:„O va Heter tėvas... siaubingaiatrodė. Nusišovė vos gimuskūdikiui. Parėjau ir radausmegenis ištiškusias ant sienos.Kai kada pamanau, kad aš jonekaltinu.“

– Gal pasikalbėkime? –eidamas artyn tarė Metas. Jisžiūrėjo į Heter didžiulėmismaldaujančiomis karvės akimis.Tik dabar ji suvokė, jog jis prašo

pasikalbėti. – Lauke?– Ne.Kiekviena mintis jai lėtai

virto žodžiais, veiksmu.– Ką? – sutriko Metas.

Turbūt nesitikėjo, kad Heterjam prieštaraus. Turbūt Delanivisada su viskuo sutikdavo.

– Jeigu nori kalbėtis, galimečia.

Heter jautė, kaip Nata išpaskutiniųjų stengiasi apsimestinesiklausanti. O Vivjana

tebespoksojo į ją.Metas kostelėjo ir vėl

nuraudo.– Klausyk, aš tik noriu tau

pasakyti... kad atsiprašau. Dėlvisko, kas tarp mūsų įvyko. DėlDelani... – Jis nusuko akis. Labaistengėsi atrodyti atgailaujantis,bet Heter suprato, jog jamsmagu, nors truputį, kadaplinkybės jį verčia atsiprašyti.Jis yra padėties šeimininkas. –Patikėk, tiesiog taip...

susiklostė.Ją užliejo neapykanta. Kaip ji

galėjo manyti, kad jį myli? Jisbukaprotis, gerai Nata sakė.Staiga mintyse iškilo Bišopopaveikslas: Bišopas – savokvailomis treninginėmiskelnėmis ir paplūdimiošlepetėmis – šypsosi jai, geria suja atšaldytą kavą iš vienoindelio, pro tą patį šiaudelį,nekreipdamas dėmesio, kadHeter savo šiaudelius visada

sukramto; juodu guli ant jomašinos gaubto tarp sumaigytųskardinėlių, Bišopas sako, jogdėl jų ateiviai susigundys juospagrobti. Jis kartoja: „Prašau,draugai ateiviai, paimkite maneiš čia!“ Ir kvatoja.

– Kodėl dabar visa tai mansakai? – paklausė Heter.

Metas, rodos, nustebo, lygbūtų tikėjęsis jos padėkos.

– Dabar sakau todėl, kad tuneprivalai to daryti. Neprivalai

vykdyti užduoties. Klausyk,Heter, aš tave pažįstu. Tai netau.

– Manai, aš dėl tavęsjaudinuosi? Dėl to, kas atsitiko?

Metas atsiduso. Ji matė, kadjis laiko ją nesukalbama.

– Aš tik sakau, kad tuneprivalai nieko įrodinėti.

Heter lyg elektra supurtėtankūs įtūžio impulsai.

– Atsiknisk, Metai, – atkirtoji.

Esantieji kambaryje jauneapsimetė, kad nesiklauso, betjai tat nerūpėjo.

– Heter...Jai einant pro šalį, jis bandė

sugriebti už rankos. Ji atstūmėjį.

– Aš niekada dėl tavęsnesigraužiau. – Pati suprato, jogtai nėra visiška tiesa. Ji pradėjožaisti Paniką iš nevilties, bentjau tada taip atrodė. Atrodė,nebebus gyvenimo, kai jis ją

pametė. Tačiau dabar ji žaidžiadėl savęs, dėl savęs ir Lilės;žaidžia todėl, kad įveikė šitiekužduočių; žaidžia, nes, jeigulaimės, tai bus pirmas irpaskutinis kartas gyvenime, kaiji ką nors laimi. – Be to, tumanęs nepažįsti. Ir niekadanepažinai.

Jis atsitraukė. Ji tikėjosi, kadjis išeis, kai jau pasakė viską, kąturėjo pasakyti, bet jis nėjo.Susidėjęs rankas atsišliejo į

tualeto duris, tiksliau – įpiešiniais išmargintą fanerą, kurturėjo būti tualeto durys, tačiaunebuvo, nes į kemperį nebuvoatvestas vandentiekis. Ji spėjopastebėti, kaip Metas Heplissusižvelgė su RėjumiHenrahanu. Metas linktelėjojam, vos pastebimai. Lygsakydamas: „Dariau, kągalėjau.“

Ir ji pasijuto galinga.– Kas čia bus? – per garsiai

paklausė smakru rodydama įpistoletą. Juto, kad visi į jąžiūri – Metas, Nata, Vivjana,visi. Scena atrodė kaippaveikslas, kurio centre, šviesosrate, gulėjo ginklas.

– Rusiška ruletė, – koneapgailestaudamas atsakėDiginas ir skubiai pridūrė: –Vieną kartą turėsi paspaustigaiduką. Ir Haroldas gavo tąpačią užduotį.

– Bet Haroldas

nepaspaudė, – prabilo Vivjana.Jos balsas buvo žemas ir

ramus, Heter primenantis apiešiltesnes pasaulio vietas. Vietas,kur niekada nelyja.

Ji prisivertė pažvelgti įVivjaną.

– Vadinasi, Haroldas iškrito?– Turbūt, – gūžtelėjo Vivjana.Vieną koją užsikėlusi ant

kėdės krašto ir prispaudusi priekrūtinės, ji atsainiai čiupinėjovėrinį ant kaklo. Heter matė iš

po palaidinukės kyšančiusraktikaulius. Smulkius lygpaukščiuko kauleliai. Jiįsivaizdavo, kaip Bišopas juosbučiuoja, ir nuleido akis.

Taigi Haroldas iškrito. Likoketuri žaidėjai.

– Gerai, – tarė vosįstengdama nuryti seilę. –Gerai, – pakartojo.

Suprato turinti pagaliauužbaigti ką pradėjusi, betrankos niekaip nepakilo,

bejėgiškai karojo prie šonų.Nata žiūrėjo į ją pakraupusi, lygHeter jau būtų negyva.

– Ar užtaisytas? – kažkaspaklausė.

– Užtaisytas, – atsakėRėjus. – Aš patikrinau.

Tačiau net ir jis jautėsinesmagiai ir vengė Heteržvilgsnio.

Nebijok, ramino ji save. Betnuo to tik darėsi dar baisiau.Stovėjo lyg prikepusi, surakinta

baimės. Kiek lizdų turipistoletas? Kokios josgalimybės? Jai niekada nesisekėtokie dalykai – žaistitikimybėmis.

Galvoje nuskambėjo motinosbalsas: „Parėjau ir radausmegenis ištiškusias antsienos...“

Nėra kitos išeities, nebent jinori, kad žaidimas čia irbaigtųsi. Ką tada darys Lilė?

Tačiau kas bus Lilei, jeigu

Heter ištaškys sau smegenis?Ji pamatė, kaip ranka pakyla

ir paima pistoletą. Pirštaiatrodė išbalę ir svetimi, tarsikokie egzotiški povandeniniopasaulio gyventojai. Jai užnugaros aiktelėjo Nata.

Staiga atsidarė durys, garsiaitrinktelėdamos į sieną. Visiatsisuko – sutartinai lygmarionetės, suvertos ant vienosiūlo.

Dodžas.

Heter pajuto netikėtąnusivylimą: širdyje žinojo, jogtikėjosi Bišopo.

– Labas, – tarė ji, bet Dodžasneatsakė. Žengė prie josnustumdamas į šalį Metą.

– Tavo darbas, – tyliai irpagiežingai metė jis.

– Ką? – sumirksėjo Heter.– Kažkam tu papasakojai apie

vorus, – pasakė jis. Ir dėbtelėjo įNatali. – Arba tu.

Rėjus sukikeno, bet Dodžas

nekreipė į jį dėmesio.– Ką čia dabar šneki?Jai net į galvą neatėjo

paklausti, iš kur teisėjai galėjosužinoti, kad Dodžas bijo vorų.Tačiau dabar ir pačiai parūpo.Iš kur jie žino apie kiekvienąžaidėją? Jai suspaudė skrandį.

– Dodžai, prisiekiu, nei ji, neiaš nieko neišplepėjome, –prabilo Natali.

Dodžas abi perleido akimis.Ir griebė pistoletą. Kai kas

aiktelėjo. Diginas netgipasilenkė lyg išsigandęs, kadDodžas nepradėtų šaudyti.

– Ką darai? – paklausėVivjana.

Dodžas kažką krapštė: Heterpasirodė, jog jis atidarė šoviniolizdą, nors jo pirštai judėjo taipgreitai, kad ji nieko nespėjopamatyti. Tada Dodžas vėlpadėjo ginklą ant stalo.

– Norėjau pažiūrėti, aružtaisytas, – paaiškino. – Viskas

gerai.Ir, nebežiūrėdamas į Heter,

susidėjo rankas ir ėmė laukti.– Vargšelis Dodžas, –

nusišaipė Rėjus ir nusijuokė. –Bijo kažkokių voriūkščių.

– Artėja ir tavo eilė,Henrahanai, – ramiai tarėDodžas. Rėjus surimtėjo.

Kambarys nuščiuvo. Hetersuprato, jog daugiau jai niekasnebetrukdys. Niekasneatitrauks. Jai pasirodė, tarsi

lemputė būtų ėmusi šviesti dauggalingiau. Ji plieskė akindamakaip saulė.

Heter paėmė pistoletą.Išgirdo Natą tariant:„Nereikia.“ Heter žinojo, kadvisi į ją žiūri, bet veidų neskyrė:jie buvo virtę pasklidomisdėmėmis, spalvų ir kontūrųužuominomis. Net stalas tarsipraskydo.

Vienintelis tikras daiktasbuvo pistoletas, sunkus ir šaltas.

Ji iš lėto uždėjo pirštą antgaiduko. Nuo juosmens kūnovisai nebejautė. Gal šitaip irmirštama: palengva nutirpstant.

Pridėjo vamzdį prie smilkinio,šaltas metalas krimstelėjo odą.Turbūt taip jautėsi ir manotėvas, pamanė.

Ji užsimerkė.– Nedaryk to! – suklykė

Nata. Trinktelėjo griūdamakėdė, sušuko keli balsai.

Ji paspaudė gaiduką.

Spragt...Nieko. Heter atsimerkė.

Akimirksniu kambarį užliejotriukšmas. Visi pašokę šaukė irplojo. Heter iš džiaugsmo irpalengvėjimo apėmė didžiulissilpnumas, o pistoletas išslydo išrankos ir trinktelėjo ant grindų.Natali stvėrė Heter į glėbį.

– Ak Heter, Heter, atleisk.– Nieko, nieko, – murmėjo

Heter, nejusdama, kad ką sako.Lūpos buvo nutirpusios, kūnas

nesulaikomai drebėjo. Kai Natają paleido, Heter susmuko antkėdės.

Baigta. Ji gyva.Kažkas įspraudė jai į ranką

gėrimo indelį, ir ji dėkinga gėrė,kol suprato, jog tai drungnasalus. Išdygęs priešais Diginasgyrė:

– Nemaniau, kad išdrįsi. Taibent! Kad tave velniai...

Neaišku, ar ją pasveikinoMetas, jeigu ir pasveikino, ji

neprisiminė. Vivjananusišypsojo, bet nieko nesakė.Net Dodžas priėjo.

– Klausyk, Heter... – tarėatsiklaupdamas, kad matytų josakis. Valandėlę žiūrėjo, ir jipamanė, kad dabar jis pasakyską nors labai svarbaus. Bet jistik paprašė: – Paslėpk šitą,gerai?

Ir kažką įdėjo jai į delną. Jinegalvodama įsikišo į kišenę.

Ūmiai suprato nieko daugiau

nenorinti, tik kuo greičiau dingtiiš čia. Toliau nuo alaus ir senųcigarečių smarvės, nuo kitųžmonių kvapo; toliau nuo Pušynokempingo, kur, beje, ketinodaugiau nekelti kojos. Troškogrįžti į Anos namus, gulėtimėlynajame kambaryje irklausytis, kaip medžiuosedainuoja vėjas, kaip per miegusmurma Lilė.

Pakilo tik iš antro karto.Kūnas atrodė lyg persiūtas.

– Važiuojam, gerai? – tarėNata.

Iš jos burnos dvelktelėjoalumi, šiaip Heter būtųsupykusi, kam ji gėrė priešsėsdama prie vairo. Tačiaudabar neturėjo jėgų ginčytis,tiesą sakant, netgi nerūpėjo.

– Įspūdinga, – pasakė Nata,vos jiedvi įsėdo į mašiną. –Rimtai, Heter. Visi tik apie tai irkalbės, gal net kelerius metus.Bet manau, jog nelabai

sąžininga. Juk tavo užduotisbuvo tūkstantį kartų sunkesnėuž Dodžo. Tu galėjai žūti.

– Gal nebekalbėkim apietai? – paprašė Heter.

Pravėrusi langą, ji įkvėpėpušų ir samanų kvapo. Gyva.

– Žinoma, gerai. – Natažvilgtelėjo į ją. – Kaip jautiesi?

– Puikiai, – atsakė Heter,mintimis skverbdamasi į miškogilumą, žalumos ir šešėliųpatalus. Atremdama galvą į

lango stiklą kišenėje pajutokažką kieta. Prisiminė, kadDodžas įdavė kažkokį daiktelį.Gal pasijutęs kaltas dėl savoišsišokimo...

Ji įkišo ranką į kišenę. Tąvalandėlę jos kaip tik važiavopro gatvės žibintą, ir Heterpamažėle atgniaužė delną.Laikas sakytum sustojo. Viskasnutilo, jokio garso: Nata, abirankas uždėjusi ant vairo,krutina lūpas, kalba; pakelės

medžiai sustingo laukdami.Jos delno viduriuke gulėjo

kulka.

Rugpjūčio 14, sekmadienis

Heter

Baigėsi antra rugpjūčio savaitė.Žaidimas ėjo į pabaigą. Likoketuri dalyviai: Dodžas, Heter,Nata ir Rėjus.

Pirmą kartą nuo žaidimopradžios žmonės ėmė statyti užHeter, nors šiaip balsaipasiskirstė po lygiai už Dodžą ir

Rėjų.Heter girdėjo, kad Rėjus

sėkmingai atliko savarankiškąužduotį: įsibrovė į apygardosmorgą Ist Četeme ir visą naktįišbuvo su lavonais. Šiurpu,tačiau nuo to nemirštama.Heter tebepyko, kad josužduotis buvo pavojingiausia.

Kita vertus, Dodžaspasistengė, kad jos užduotisnebūtų pavojinga.Apsimesdamas, jog tikrina, ar

pistoletas užtaisytas, jis išėmėkulką.

Tas pats Dodžas, kuris dabarneatsiliepia į jos skambučius.Ne, gyvas juokas: Bišopasnenustoja skambinęs Heter, jiskambina Dodžui, Kristaskambina Heter. Nė vienas jųneatsiliepia kam nors kitam.Tiesiog sugedusio telefonožaidimas.

Nata jame nedalyvavo. Ji darnesulaukė savo užduoties.

Kasdien vis labiau balo ir lyso.Bent kartą nutilo ir nebetarškėapie visus vaikinus, su kuriaissusitikinėja. Netgi iškilmingaipareiškė galbūt pamėginsiantiišvis laikytis atokiau nuovyriškos padermės. Heternesuprato, ji apsimeta ar pergimtadienį kas nors atsitiko,tačiau Nata jai priminėpaveikslo reprodukciją, matytąistorijos vadovėlyje, – didikė,laukianti giljotinos.

Po valandos giljotinos peiliskrito.

Heter su Nata nuvežė Lilę įkiną prekybos centre –labiausiai norėdamos pabėgtinuo karščio: jau tris dienaslaikėsi rekordinėdevyniasdešimt penkiųfarenheitų temperatūra ir Heterjautėsi, lyg bristų per sriubą.Išdegęs dangus buvo blyškiaimelsvas, medžių lapai nejudėjomirguliuojančiame nuo kaitros

ore.Paskui Natos automobiliu jos

grįžo pas Aną. Pagaliau Natasužinojo, kad Heter gyvena nepas motiną, ir pasisiūlė kartupernakvoti, nors nemėgo šunų, oprie tigrų aptvaro netnesiartino. Tačiau Anasavaitgalį išvažiavo pasbrolienę, gyvenančią vandenynopakrantėje, o Heter bijojo būtiviena šitame didžiuliamesename name. Kemperis geras

tuo, kad visada žinai, kas kuryra, sienos ranka pasiekiamos,matai, kas namie. Anos namaikitokie: medinės grindysvaiduokliškai girgžda ir dejuoja,kažkas paslaptingai dunksi irkrebžda.

– Paimk, – tarė Nata, kaisuskambėjo tarp kojų numestastelefonas.

– Ei, kad nepasiekiu, – atsakėHeter.

Nata juokdamasi sviedė jai

telefoną tik akimirką atitraukusiranką nuo vairo. Mašinasiūbtelėjo šonan, antužpakalinės sėdynės sucypėLilė.

– Atsiprašau, Bil, – tarė Nata.– Nevadink manęs taip, –

atkirto Lilė.Nata nusijuokė. Bet Heter

sėdėjo su telefonu ant keliųsuledėjusiom rankom.

– Kas atsitiko? – paklausėNata. Staiga jos veidas

apniuko. – Nejaugi?..Nutilusi pažiūrėjo į

užpakalinio vaizdo veidrodėlį:Lilė įdėmiai klausėsi.

Heter vėl perskaitė tekstą.Neįmanomas daiktas.

– Ar tu kam nors sakei, kadšiąnakt nakvosi Anosnamuose? – tyliai paklausė ji.

Nata gūžtelėjo.– Tėvams. Ir Bišopui. Turbūt

ir Dodžui.Heter užvožė Natos telefoną

ir įkišo į pirštinių skyrelį. Kadbūtų nuo jos kuo toliau.

– Kas yra? – paklausė Nata.– Kažkas žino, jog Ana

išvažiavusi, – atsakė Heter. Irpaleido radiją, kad Lilė negalėtųklausytis. – Teisėjai žino.

Kam ji pati pasakė? Dodžui –užsiminė žinutėje. Prašė, kadatvažiuotų, norinti pasikalbėti,padėkoti. Aišku, ir Ana gal kamnors pasisakė, o Karpe žmonėsneturi daugiau ko veikti, tai ir

pasakojasi naujienas.Heter pamažu įsisąmonino

gautą žinutę – kokia bus Natosužduotis. Ji nuleido langą, betkaršto vėjo gūsis neatgaivino.Nereikėjo kino teatreprisiplempti tiek limonado. Jąjau pykino.

– Kas ten parašyta? –išgąstingai paklausė Nata. Irnejučia ėmė barbenti į vairąkažkokį ritmą. – Ką man reikėsdaryti?

Heter pažvelgė į ją. Burnaatrodė lyg užkimšta pelenų, jinet nepajėgė pasakyti visosakinio. Tik tarstelėjo:

– Tigrai.

Dodžas

Žaidimo rungtys visadasutraukdavo daugybę žiūrovų,bet šiemet jų susirinkdavomažai. Buvo per daugpavojinga. Policija grasinosuimti kiekvieną, susijusį suPanika, ir visi bijojo būtiapkaltinti Greibilų namo

padegimu. Sklido gandai, kadSadovskiui reikėjo bet kokiožmogaus, kuriam būtų galimasuversti kaltę. Paprastaitokiomis tuščiomis gatvėmisšiomis dienomis siuvo policijosautomobiliai, net iš kitųapygardų.

Tačiau žodžiui „tigrai“ niekasnepajėgė atsispirti. Jis dvelkėpakilumu ir jėga: atskriejęsmiškais prasibrovė į nuo karščiouždarytus namus, įsisuko į

ventiliatorių, dūzgiančių Karpomiegamuosiuose, ritmą. Popietvisi žaidėjai, buvę ir esami, taippat žiūrovai, lažybininkai ir netskundikai, visi, kuriems norskiek rūpėjo žaidimas ir jobaigtis, jau buvo girdėję apietigrus Mensfildo gatvėje.

Kai atėjo Heter žinutė,Dodžas nuogas gulėjo lovojepasistatęs du ventiliatorius.Akimirką nesuprato, miega arne. Kambaryje buvo tamsu ir

karšta lyg burnoje. Bet durųatidaryti nenorėjo. Vėl atsivilkoRikis, atnešė Deinai valgyt, kąpats pagamino užkandinėje, –ryžių su pupelėmis irkrevetėmis, atsiduodančiųsudegintais česnakais. Jiežiūrėjo filmą, ir kai kada, perišklerusių ventiliatorių birbimąir uždaras duris, jis išgirsdavotylų juoką.

Kol atsisėdo, Dodžą išmušėprakaitas. Jis surinko Bišopo

numerį.– Kas per velniava? –

užsipuolė Bišopą. Be jokiųįžangų ir nesąmonių. – Kaip tugalėjai? Kaip galėjai jąpriversti?

Bišopas atsiduso.– Tokios taisyklės, Dodžai.

Ne aš vienas vadovauju visaišitai bjaurasčiai. – Jo balsasbuvo pavargęs. – Jeigunesugalvosiu tikrai sunkiosužduoties, būsiu pakeistas. O

tada visai negalėsiu padėti.Dodžas jo nesiklausė.– Ji niekaip to nepadarys. Ir

nėra reikalo.– Ji ir neprivalo.Dodžą suėmė noras trenkti

telefoną į sieną, nors suprato,kad Bišopas sako tiesą. Kadpavyktų Dodžo planas, Nata vistiek turi iškristi. Tačiau atrodėneteisinga. Per sunku, pernelygpavojinga – kaip ir Heteružduotis. Vis dėlto Bišopas – ir

Dodžas – pasistengė, kad jiišvengtų tikro pavojaus.

– Heter sugalvos, kaip jaipadėti, – tarė Bišopas, lygatspėjęs Dodžo mintis.

– Tu negali šito garantuoti, –atkirto Dodžas ir baigė pokalbį.

Pats nesuprato, ko taip širdo.Juk iš pat pradžių žinojo Panikostaisykles. Tačiau viskas pakriko.Įdomu, ar šįvakar Bišopas išdrįspasirodyti.

Vargšė Natali. Jau ketino

paskambinti jai ir įkalbinti, kadpasitrauktų iš žaidimo, betprisiminė, kaip ji grąžino jampakabutį ir ką jis tą vakarą jaipasakė – apie praskėstaskojas... Iš gėdos išmušė karštis.Ji turi teisę su juo nesikalbėti.Netgi turi teisę jo nekęsti.

Bet šįvakar jis bus ten. Ir netjeigu ji jo nekenčia, net jeinežiūrės ton pusėn, tegul žino,jog jis yra. Ir apgailestauja dėlsavo žodžių.

Jam liko nebedaug laiko.

Heter

Vienas Heter rūpesčių, išmaždaug šimto kitų didelių, – kądaryti su Lile. Ana joms palikovalgyti: sūrainių, – ne iš dėžutės,o tikrų sumuštinių su sūriu, –pieno, virtų smulkių spiralyčiųformos makaronų ir pomidorųsriubos. Visa tai šildydama

Heter jautėsi kaip nusikaltėlė –Ana pasikvietė jas pagyventi,rūpinasi jomis, o Heter jai užnugaros rezga sąmokslą.

Heter žiūrėjo, kaip Lilėsukirto tris porcijas. Nesuprato,kaip gali valgyti per tokį karštį.Sukosi visi ventiliatoriai, visilangai buvo atviri, bet vis tiekšutino. Ji nebūtų nurijusi nėkąsnelio. Pykino nuo kaltės irnervų. Lauke dangus nublyško,ant žemės nutįso ilgi šešėliai.

Jau greitai leisis saulė irprasidės žaidimas. Kažin kąveikia Natali? Jau tris valandastūno užsidariusi viršuje. Hetertris kartus girdėjo ūžiantvamzdžius ir duše bėgantvandenį.

Pavalgiusią Lilę Heternuvedė į svetainę: didelį tamsųkambarį, kuriame tebėra Anosvyro pėdsakų – įdubusių odiniųsofų, moherio pledų ir šlapiušunimi atsiduodanti kiliminė

danga. Čia buvo šiek tiekvėsiau, nors, Heter atsisėdusant sofos, oda nemaloniai prilipoprie šlaunų.

– Turi man prižadėti, kadneisi į lauką, – tarė Heter. –Susirinks daug žmonių. Galbūtgirdėsi triukšmaujant, betprivalai likti, kur esi. Pažadėk.

Lilė susiraukė.– Ar Ana žino? – paklausė ji.Kaltės jausmas vėl siūbtelėjo

gerkle aukštyn. Heter papurtė

galvą.– Ir nesužinos, – pasakė.Lilė išpešė kuokštelį sofos

užpildo. Valandėlę tylėjo. StaigaHeter panūdo ją apkabinti,suspausti glėbyje ir viskąpapasakoti: kaip jai baisu, kaipnežino, kas jų abiejų laukia.

– Vis dėl Panikos, ar ne? –paklausė Lilė, pakeldama akis.Jos veidas buvo be jokiosišraiškos, žvilgsnis abejingas.Heter prisiminė tigrų akis –

išmintingas ir visa reginčias.Heter suprato, jog nėra

prasmės meluoti. Taigi pasakė:– Žaidimas tuoj baigsis.Lilė net nekrustelėjo, kai

Heter pabučiavo jai galvą,kvepiančią žole ir prakaitu.Sofos oda paleido Heter šaižiaiatplyšdama nuo šlaunų. Lilėpaprašė, tad ji paleido DVD apiezoologijos sodą, – dar vienaAnos dovana.

Heter žinojo, kad Ana geras

žmogus. Geresnio Heter netekosutikti. Kaip tada vertinti ją,Heter?

Kai ji jau ėjo pro duris, Lilėpaklausė:

– Ar tu laimėsi?Heter atsisuko. Šviesos

svetainėje nejungė, kadkambarys nešiltų, todėl Lilėsveidas buvo šešėlyje. Hetermėgino nusišypsoti.

– Aš jau laimiu, – pamelavo iruždarė duris.

Balkšvas įkaitęs danguspagaliau patamsėjo, medžiųviršūnės persmeigė saulę ir visašviesa suskilo į keletą spalvų.Tada visi suvažiavo, tyliai,padangos beveik nečežėjo, tikmiške lyg didžiuliai jonvabaliainardė žibintų dėmės.

Nei trankios muzikos, neišūkavimo. Visi bijojo policijos.

Heter laukė kieme. Šunyskraustėsi iš proto. Bandydamajuos nutildyti, ji mėtė jiems

gardžius kąsnelius. Žinojo, kadaplinkui kelių mylių spinduliunėra jokių kaimynų, betnegalėjo atsikratyti jausmo, kadkas nors išgirs – kad Ana kaipnors sužinos, ją parkvies namošunų lojimas.

Nata dar nenulipo į apačią.Heter sušėrė tigrams

daugiau negu dvi normas.Dabar, danguje išblėsussaulėlydžio žarai ir karščio šydeėmus tvinkčioti žvaigždėms, abu

žvėrys gulėjo ant šono turbūtmiegodami, nes nepasuko galvųautomobilių pusėn. Heterširdyje meldėsi, kad jie taip irgulėtų, kad Nata spėtų atliktikas reikalinga ir išeitų išaptvaro.

Mašina po mašinos: Diginas,Rėjus Henrahanas, net kelipačioje pradžioje pašalintižaidėjai, pavyzdžiui, KorisVolšas ir Eli Heis; atvažiavoMaindi Kramer ir jos draugės

šokėjos, tik su bikiniųliemenėlėmis ir nukirptaisdžinsais, basos, tarsi ką tik išpaplūdimio; pasirodė ZevasKeleris paraudusiomis irapspangusiomis akimis, aiškiaigirtas, su dviem Heternematytais draugeliais; keletasžmonių, su kuriais susidūrė tikper vandentiekio bokštų rungtį.Dar Metas Heplis su Delani. Jispradrožė pro Heter, lyg ji būtųtuščia vieta. O jai kad nors ką.

Visi nuėjo per kiemą prietigrų aptvaro. Stovėjo tylūs,negalėdami patikėti. Sutemusėmė žybsėti žibintuvėliai, antdaržinės stogo nuo judesiodaviklio įsijungė prožektoriai,apšviesdami beveiksusiglaudusius miegančiustigrus.

– Neįtikėtina, – kažkassušnibždėjo.

– Negali būti...Nieko nepaveiksi – kiek nori

mirksėk ar žiūrėk į šalį, vis tiekguli. Tigrai. Stebuklas, cirkoartistai, atsidūrę ant žolės poKarpo medžiais ir Karpodangumi.

Kai dviračiu atriedėjoDodžas, Heter lengviauatsiduso. Ji dar neturėjo progospati padėkoti už tai, ką jis dėljos padarė.

– Bišopas yra? – iškartpaklausė jis.

Ji papurtė galvą. Jis

susiraukė.– Dodžai, aš norėjau

pasakyti...– Nereikia. – Jis švelniai

spustelėjo jai ranką. – Nedabar.

Ji nelabai suprato, ką jis turigalvoje. Pirmą sykį susimąstė,ką gi jis planuoja veikti šįrudenį: likti Karpe ir ieškotiskitokio darbo, o gal netišvažiuoti į koledžą? Mokyklojeji niekada nekreipė dėmesio,

kaip jis mokosi.Staiga pasidarė liūdna, kad

Dodžas išvažiuos. Juodu draugaiar beveik draugai.

Jai atėjo mintis, kaip visa tailiūdna: kad visas šis jaunimas,klasiokai, draugai ir netginekenčiami žmonės, užaugosusigrūdę kaip žvėreliaiankštame narve ir dabarišsilaksto kas sau. Ir tuo viskasbaigsis. Visa, kas kada norsvyko, – kvaili šokių vakarai

mokykloje ir šėlionėspusrūsiuose po išleistuvių,futbolo rungtynės, lietingosdienos, visus užliūliuojančios permatematikos pamokas,maudymasis upelyje vasarą irlimonado skardinėlės,nukniauktos iš šaldytuvų,stovinčių „7-Eleven“ gale, netgišitai, Panikos žaidimas, – viskaspaskęs atminties miglose, tarsiišvis nieko nebūtų buvę.

– Kur Natali? – paklausė

Diginas – tyliai, lyg bijodamasprižadinti tigrus. Visi kiti irgistovėjo nuščiuvę. Pakerėti šiųlyg iš sapno atėjusių padarų,tysančių ant žemės lyg šešėliai.

– Aš ją atvesiu, – pasakėHeter. Apsidžiaugė galėdamanors trumpam įeiti į namo vidų.Tai, ką ji daro, kaip padedaNatai, pernelyg siaubinga.Prisiminė Anos veidą, šypseną,nuo kurios prisimerkia akys.Niekada nesijautė tokia

nusikaltėle, netgi tada, kaipabėgo nuvariusi mamosautomobilį.

Pasirodė dar viena mašina, iriš to, kaip jos variklis spjaudėsiir šnypštė, suprato atvažiavusBišopą. Taip ir yra. Jai priėjusprie durų, jis išlipo ir ją pamatė.

– Heter!Nors jis nešaukė, jo balsas

tyloje nuskambėjo kaip antausis.Ji neatsigręžusi įžengė į

virtuvę. Natali paraudusiomis

akimis sėdėjo prie stalo.Priešais ją stovėjo stiklinė irviskio butelis.

– Iš kur gavai? – paklausėHeter.

– Sandėliuke, – atsakė Nata,net nepakeldama akių. –Atsiprašau, bet aš tikgurkštelėjau. – Ji susiraukė. –Baisus skonis.

– Jau laikas, – tarė Heter.Nata linktelėjusi atsistojo. Ji

buvo basa, su džinsiniais

šortais, plaukai po dušo šlapi.Heter žinojo: jeigu Nata nebūtųtaip bijojusi, būtų reikalavusilaiko pasidažyti, susitvarkytiplaukus. Bet, Heter manymu,Nata niekada neatrodė tokiagraži. Jos mirtina draugė –dievinanti kantri muziką,traškius pyragaičius su vyšniųįdaru, dainavimą viešai ir rožinęspalvą, bijanti mikrobų, šunų irkopėčių.

– Nata, aš tave myliu, –

išpoškino Heter.Nata net krūptelėjo, lyg

pamiršusi, kad Heter šalia.– Ir aš tave, Hetbar. – Ji

graudžiai šyptelėjo. – Aš jaupasiruošusi.

Bišopas buvo toliau nuonamo, mindžikavo pridėdamasprie lūpų pirštus iratitraukdamas, sakytumrūkydamas nematomą cigaretę.Natai įsimaišius į minią, jispriėjo prie Heter.

– Klausyk, mums reikiapasikalbėti, – kimiai tarė.

– Vargu ar tinkamas metas, –pasakė ji šiurkščiau ir kandžiau,negu norėjosi. Jai toptelėjo, kadniekur nematyti Vivjanos, galkartais Bišopas priprašė jąnesirodyti. „Būk gera, brangioji.Bent kol susitaikysiu su Heter.Žinok, ji pavydi... visada buvoman neabejinga.“ Nuo tokiosminties jai suspaudė gerklę, ir jipanoro pasiųsti Bišopą velniop.

Tačiau kita jos pusė troškoapkabinti jam kaklą ir justi, kaipjo krūtinėje ošia juokas, justi antsavo veido išsidraikiusius joplaukus. Bet ji tik susidėjorankas tarsi užgniauždama šįjausmą.

– Turiu tau kai ką pasakyti. –Bišopas lyžtelėjo lūpas. Atrodėbaisiai. Veidas nesveiko geltonoir žalsvo atspalvio, sulysęs. –Labai svarbu.

– Vėliau, gerai?

Nespėjus jam paprieštarauti,ji praėjo pro šalį. Natali stovėjoprie tvoros – pirmą kartąpriėjusi taip arti. Minia nejučiaatsitraukė, ir dabar ją gaubėneigiama energija – lyg būtųužsikrėtusi kokia limpama liga.

Heter pasileido prie jos. Tyląvėl sudrumstė šunų lojimas,praeidama pro šunidę, ji piktaijuos apšaukė. Lengvaiprasiskynusi kelią per miniąįžengė į Natos ratą jausdamasi

įsibrovėle.– Nebijok, aš čia, –

sušnibždėjo.Bet Nata lyg negirdėjo.– Taisyklės paprastos, – tarė

Diginas. Nors prabilo įprastubalsu, Heter pasirodė, jog jissušuko. O Dieve, kad tiknepabustų tigrai... Kol kas jienepakėlė galvų. Ji pastebėjo,kad šiek tiek mėsos tebeguli, jąapspito musės. Neaišku, geraiar blogai. – Įeini į aptvarą,

pastovi dešimt sekundžių irišeini.

Paskutinį žodį jis mažumėlępabrėžė.

– Ar arti? – paklausė Nata.– Ką?– Ar arti turiu prieiti? –

paklausė atsisukdama į jį.Diginas gūžtelėjo.– Į aptvarą, ir tiek.Nata staigiai kvėptelėjo.

Heter drąsinamai nusišypsojo,nors veido oda rodės lyg iš

sudžiūvusio molio, kuris tuojsuskeldės. Bet jeigu tigraimiega, Natai nebus jokiopavojaus. Jie gulėjo maždaugketuriasdešimt pėdų nuo vartų.Natai net nereikės prie jųprisiartinti.

– Aš skaičiuosiu laiką, – tarėDiginas. – Kas turi raktą?

– Aš.Heter žengė artyn. Išgirdo

lengvą šnaresį, kai visi ėmėgręžtis į ją, oda pajuto visų tų

žvilgsnių karštį. Oras tarsipritvinko švino, šitaip pasidarėtylu.

Heter įkišo ranką į kišenę.Nata kvėpavo tankiai irpaviršutiniškai, lyg sužeistasžvėrelis. Iš karto neradusirakto, Heter nežinojo, džiaugtisar liūdėti, bet paskui pirštaiužčiuopė šaltą metalą.

Gūdžioje tyloje spynostrakštelėjimas nuskardėjo lygšautuvo šūvis. Ji atsargiai

nukabino sunkią grandinę irpadėjo ant žemės, tada po vienąatšovė metalinius skląsčiusviską darydama kuo lėčiau, kadduotų Natai dar keletąsekundžių.

Atstūmus paskutinį skląstį,abu tigrai sutartinai pakėlėgalvas lyg pajutę, kad kažkasvyksta.

Visa minia įkvėpė tarsi vienasžmogus. Nata sukūkčiojo.

– Nebijok, – tarė Heter,

apkabindama Natai virpančiuspečius. – Dešimt sekundžių. Taureikia tik įžengti pro vartus. Nėnepajusi.

Minia sugaudė, žmonės ėmėnervingai kikenti, mindžikuoti.Ramumą pakeitė įelektrintaenergija. Natai žengiant vartųlink du netvirtus žingsnius,tigrai svyruodami atsistojo irpasirąžė žiovaudami – išžiojomilžiniškus nasrus, prožektoriųšviesoje sublizgo dantys. Atrodė

nusiteikę veikti.Nata stabtelėjo, uždėjo

ranką ant vartų, nuleido. Paskuiuždėjo kitą. Tada abi. Jos lūposjudėjo, Heter nesuprato, jiskaičiuoja ar meldžiasi, o galNatai dabar skaičiai virtomalda... Tokia mažytė šaliavartų, be galo aštri šviesa taipišryškino jos siluetą, jog jiatrodė netikra, vienamatė, tarsiiškirpta iš kartono.

– Tu neprivalai to daryti, –

garsiai pasakė Dodžas.Iš netikėtumo visi atsigręžė į

jį. Nata taip pat, Heter matė,kaip ji susiraukė. Tada atitraukėvartus ir žengė į vidų.

– Skaičiuok laiką! – šūktelėjoHeter. Diginas išsitraukėtelefoną. – Greičiau!

– Gerai, gerai. Laikas!Per vėlu. Tigrai pajudėjo.

Lėtai, mataruodami didžiulesgalvas tartum kraupiasšvytuokles. Švyst švyst... Bet vis

tiek jie artėjo, ir pernelyggreitai; trys šuoliai, ir, iššiepęnasrus, jie įveikė penkis jardus.

– Trys sekundės! – paskelbėDiginas.

Negali būti. Nata tikraiišstovėjo aptvare penkiasminutes, pusvalandį, amžinybę.Heter širdis lipo pro gerklę. Visitylėjo. Ir nejudėjo. Visa buvo itjuoda jūra, blausi, beveidė; visa,išskyrus akinamą baltos šviesosratą ir iš kartono iškirptą Natą,

ir ilgus tigrų šešėlius. Natadrebėdama verkšleno. Heterjau išsigando, kad ji nenualptų.

Kas toliau? Ar tigrai puls? Arji, Heter, bus tokia drąsi, kadpastos jiems kelią?

Žinojo, kad nebus. Kojosbuvo kaip vatinės, ji voskvėpavo.

– Septynios sekundės! –šaižiai riktelėjo Diginas.

Tigrai buvo visai arti. Dar dušuoliai, ir jie pargriaus ją. Heter

girdėjo juos šnopuojant, matė,kaip uosdami virpčioja ūsai.Nata pravirko. Bet stovėjo kaipįkasta. Gal pajudėti neįstengė išbaimės. Gal ją užhipnotizavotigrų akys, panašios į giliusjuodus tvenkinius.

– Aštuonios sekundės!Staiga vieno tigro kailis

subangavo, sujudėjo raumenys,ir Heter suprato, jog jis rengiasipulti, pajuto, suvokė, jog jis šoksant Natali ir ją sudraskys, o jie

stovės bejėgiai ir žiūrės. Jaibandant surikti: „Bėk!“, betnepajėgiant išstumti garso pergerklę surakinusį siaubą, Nataišbėgo. Gal kas kitas jaišūktelėjo. Staiga kilo triukšmas,visi šaukė, rėkė, o Nata,iššokusi pro vartus, užtrenkėjuos ir atsišliejusi balsupravirko.

Tą akimirką tigras, kurįHeter manė pulsiant, vėlatsigulė.

– Devynios sekundės, –paskelbė Diginas per visąerzelį. Heter krūtinėje ūžtelėjodžiaugsmas, – Nata iškrito išžaidimo, – bet jį nustelbė gėda.Prasispraudusi prie Natosapkabino.

– Tu nuostabi, – ištarė jai įplaukus.

– Neištempiau, – pasakėNata, įkniaubusi ašarotą veidąHeter į krūtinę.

– Vis tiek nuostabi.

Vienintelė Nata neprisidėjoprie visuotinio džiūgavimo.Beveik iškart grįžo į vidų.Tačiau visi kiti, rodos, pamiršopolicijos keliamą grėsmę,pamiršo, kas atsitiko Greibilųname, ir rūsyje rastą suanglėjusįMažojo Kelio lavoną – norstrumpam viskas atrodė kaipvasaros pradžioje, kai žaidimodalyviai šokinėjo nuo skardžio įvandenį.

Heter prireikė valandos, kol

visus išprašė, suvarė į mašinasir išlydėjo iš kiemo, visą tą laikąšunys pašėlusiai lojo, bet tigraibuvo ramučiai, lyg norėdamipasirodyti geri. Ačiū Dievui,pasibaigė, tačiau Anai žinotinereikia.

Liko trys žaidėjai. Tarp jų irHeter.

– Heter, mums reikiapasikalbėti, – beveik visiemsišsinešdinus, vėl bandė šnekintiją Bišopas.

– Ne šįvakar, Bišopai.Keletas žiūrovų dar

stoviniavo, ramstė mašinasgalbūt glamžydami panas.Keista, dar taip neseniai ji buvoviena iš jų, lakstė į vakarėlius suMetu, savo Didžiąja Meile. Kaipmokėdama visiems rodė nosį.Nešiojo jo marškinėlius, jobeisbolo kepures – nelyginantsimbolį, ženklą, kad yra mylima,šauni, graži ir normali, tokiakaip visos. Dabar anoji Heter

atrodė beveik svetima.– Negali visą laiką nuo manęs

bėgti, – tarė Bišopas, atsistojęspriešais ją, kai ji pasilenkėpakelti į žolę įminto cigarečiųpakelio.

Ji atsitiesė. Jo plaukai styrojoiš po kepurės, lyg būtų gyvi irnorėtų pabėgti. Ji vos susilaikėnepabandžiusi jų tvarkingaisuglostyti. Blogiausia, kadžiūrėdama į jį vėl pajuto jųdviejųbučinį: ją užliejusį karštį,

švelnias jo lūpas ir trumpą itelektra nukrėtusią akimirką, kaijo liežuvis susirado jos.

– Aš niekur nebėgu nuotavęs, – tarė nusukdama akis,kad nereikėtų ilgiau toprisiminti. – Tik pavargau.

– Tai kada? – nusiminęspaklausė jis. – Man labaisvarbu, aišku? Man tavęsreikia. Reikia, kad išklausytum.

Jai knietėjo paklausti, kodėlVivjana negali jo išklausyti, bet

susilaikė. Jis atrodė toksnusistekenęs ir nelaimingas, o jimylėjo jį, tegu ir be atsako.Mintis, kad jam sunku, liūdna,skaudino labiau negu savasskausmas.

– Rytoj, – atsakė ji.Nesusilaikiusi suspaudė jamranką. Jis krūptelėjo, ji greitpaleido lyg bijodama nudegti. –Pažadu, rytoj.

Rugpjūčio 15, pirmadienis

Heter

Rytą Heter prižadino riksmas.Šaukdama ją vardu, į viršųatidundėjo Lilė ir atlapojo duristaip smarkiai, kad jos atsitrenkėį sieną.

– Tigrų nebėra, – uždususipranešė Lilė, visa raudona iršlapia nuo prakaito. Truputį

atsidavė mėšlu, gal lauke šėrėgyvūnus.

– Kąą!Heter žaibiškai atsisėdo.– Vartai atviri, o jų nebėra, –

paaiškino Lilė.– Negali būti. – Heter jau

vilkosi drabužius: įsilipo įšortus, užsitempė marškinėliusnegaišusi laiko liemenėlei. –Negali būti, – pakartojo, bet jautariant šituos žodžius užgriuvosiaubas, atnešdamas padrikus

vakar vakaro vaizdus – kaip jiapkabino Natą, užsklendėvartus... O ar užkabino spyną?Neprisiminė. Tuo metu MaindiKramer kažko klausinėjo apiedarbą pas Aną, paskui ji aprėkėZevą Kelerį, kad nelįstų įkiaulės gardą.

Juk turėjo užkabinti spyną.Gal iš tikrųjų tigrai nėra dingę.Gal tik slepiasi kur nors tarpmedžių ir Lilė jų nepastebėjo.

Apačioje Heter pamatė, jog

jau vienuolikta valanda, jipramiegojo ir netrukus grįš Ana.Lilė išsekė paskui ją į lauką.Diena buvo tvanki, karšta, betdangus apniukęs ir oremirguliavo drėgmė. Bus lietaus.

Perėjusi pusę kiemo pamatė –susirangiusi it geležinė gyvatė,lygiai toj vietoj, kur padėjovakar vakare, kai atrakinovartus, gulėjo spyna.

O vartai buvo atlapi.Siaubas virto sunkiu akmeniu

krūtinėje. Nėra reikaloapieškoti aptvarą. Tigraipabėgę. Ji tai jautė. Bet kodėlnelojo šunys? Tačiau gal lojo, tikji negirdėjo. Arba jie išsigandotigrų, buvo pakerėti jų kaip irvakarykštė minia.

Heter užsimerkė. Netpamanė nualpsianti. Tigraipabėgo, dėl to kalta ji, dabarAna ims ją niekinti ir išmes. Irturės teisę.

Ji atsimerkė paakinta

begalinio siaubo: reikia juossurasti, kuo greičiau, kol darAna negrįžo.

– Pabūk čia, – liepė Lilei, betneturėjo jėgų ginčytis, kai sesuoparsekė paskui ją į namus. Patinesuprato ką daranti. Ištraukėiš po kriauklės kibirą, išvertė išjo kelias sudžiūvusias kempinesir valiklius, pridėjo kiekatitirpusių mėsgalių. Tada vėlišėjo iš namų ir patraukė įmišką. Gal jie nenuėjo toli ir bus

galima parvilioti juos atgal...– Kur mes einame? –

paklausė Lilė.– Šššš, – piktai sudraudė ją

Heter. Akis graužė ašaros. Kaipji galėjo būti tokia kvaila, tokiaidiotė? Kibiras buvo sunkus,turėjo vilkti jį abiem rankomis,dairydamasi į kairę ir į dešinę,ar kur nešvystelės tigro kailis,nežybtelės tos juodos akys.Ateikit, ateikit, ateikit...

Krūmuose Heter už nugaros

kažkas sušlamėjo, ji pajuto, jogten budriai tūno koks gyvūnas.Staiga suvokė, kokią kvailystędaro: žygiuoja per mišką su Lileieškodama tigrų, lyg jie būtųnuklydę kačiukai, tikėdamasijuos parsivesti. Jeigu tigrus irrastų, jie tikriausiai pietumsnukąstų jai galvą. Nugaraperbėgo šiurpas. Nervai gaudėmenkiausią šnaresį, kiekvienątrakštelėjimą, šviesos ir šešėliųrombus, tarp kurių lengvai

galėjo slėptis jų akys arba rusvokailio lopinėlis.

– Duok man ranką, Lile, –liepė ji kuo ramesniu balsu. –Grįžkim namo.

– O kaip dėl tigrų? – paklausėLilė. Jai, matyt, tai buvo tikrasnuotykis.

– Turime paskambinti Anai, –atsakė Heter ir staiga suprato,jog tai ir privalo padaryti. Ir visdėlto aiškiai jautė, kaip Kažkasją seka, seka jas abi. – Ji žinos,

ką daryti.Staiga iš lanksvų krūmelio

kyštelėjo galvą meškėnas, irHeter iš palengvėjimo vosneapsišlapino. Kibirą palikomiške. Per daug sunkus, o jinorėjo eiti sparčiai.

Ties lauko dušu joms išeinantiš miško, Heter išgirdo kiemoįvažoje čiūžtelint padangas irnutarė, kad parvažiavo Ana.Nežinojo, ką jausti – dėkingumąar baimę. Apėmė abu jausmai.

Tačiau pamačiusi surūdijusįBišopo bjuiko „Le Sabre“gaubtą prisiminė žadėjusi jamšiandien pasikalbėti.

– Bišopai! – Jam dar nespėjusišlipti prie mašinos prilėkėLilė. – Tigrai prapuolė! Nebėratigrų!

– Ką? – Jis atrodė netprasčiau negu vakar, lyg išvisnebūtų miegojęs. Atsisuko įHeter. – Tiesa?

– Tiesa, – patvirtino ji. – Aš

pamiršau užrakinti vartus.Pagaliau suvokusi visą tos

tiesos baisumą, ji pravirko. Busišmesta iš Anos namų, jos turėsgrįžti į Pušyno kempingą arbatoliau klajoti. Ir Ana buspriblokšta. Ana, vienintelisžmogus, kuriam Heter nors kiekrūpi.

– Paklausyk, tu nekalta, –tarė Bišopas. Ji nesipriešino, kaijis ją apkabino. – Viskassusitvarkys.

– Kas gi kaltas, jeigu ne aš?Ji įsikniaubė jam į petį ir

verkė, kol užsikosėjo, o jisglostė jai nugarą ir plaukus,lietė skruostą, kažką murmėjo įviršugalvį. Tik Bišopas mokapadaryti, kad ji pasijustų maža.Tik Bišopas moka padaryti, kadji pasijustų saugi.

Ji net neišgirdo įvažiuojantAnos mašinos, kol netrinktelėjodurelės ir susijaudinęs Anosbalsas nepaklausė:

– Kas atsitiko? Ar kasnegero?

Heter atsitraukė nuo Bišopo,Ana sugriebė jai už pečių.

– Tu sveika? Tau nieko bloganeatsitiko?

– Man nieko. – Heterbrūkštelėjo ranka sau per nosįnedrįsdama žiūrėti Anai į akis. –Man viskas gerai.

Ji bandė pasakyti: „Tigraipabėgo.“ Lilė tylėjo be garsokrutindama lūpas. Prabilo

Bišopas:– Tigrai pabėgo.Anos veidas čia raudo, čia

balo, Heter atrodė, tarsi jąmato kontrastiškai apšviestameekrane.

– Tu... tu juokauji.Heter įstengė papurtyti

galvą.– Kaip tai atsitiko?Heter nespėjus išsižioti,

Bišopas atsakė:– Aš kaltas.

Pagaliau Heter atgavo amą.– Ne. Bišopas niekuo dėtas.

Aš kalta. Čia vyko... žaidimas.– Žaidimas? – Ana pažvelgė į

Heter lyg pirmą kartąmatydama. – Koks žaidimas?

– Panika, – sumurmėjoHeter. – Aš atidariau vartus.Matyt, pamiršau vėl užrakinti.

Ana tylėjo. Jos veidas buvobaisus – išblyškęs, pakraupęs.

– Bet aš jai liepiau atidarytiaptvarą, – įsiterpė Bišopas. – Aš

kaltas.– Ne. – Heter buvo

nemalonu, kad Bišopas jaučiapareigą ją ginti, nors buvo už taidėkinga. – Jis niekaip nesusijęs.

– Ir dar kaip susijęs, –garsiau pasakė Bišopas. Kaktąjam išpylė prakaitas. – Aš jailiepiau. Visiems liepiau čiasusirinkti. Dėl manęs kilogaisras Greibilų name. Ašesu... – Jis užsikirto. Atsisuko įHeter. Jo akys beviltiškai

maldavo. – Aš esu teisėjas. Štaiką norėjau tau pasakyti. Kąnorėjau paaiškinti. Tai, ką mateianądien, su Vivjana...

Jis nebaigė sakinio. Ir Heternepajėgė kalbėti. Laikas tarsisustojo, o jie suakmenėjo.Bišopo žodžiai smelkėsi per ją itsniegas, šaldantis vidurius,atimantis žadą.

Neįmanoma. Tik ne Bišopas.Jis net nenorėjo žaisti...

– Aš netikiu, – išgirdo ji

žodžius ir tik tada suvokė, kadpati juos ir pasakė.

– Tai tiesa. – Jis pasisuko įAną. – Heter nekalta. Patikėkitemanimi.

Tarsi malšindama skausmą,Ana pridėjo prie kaktos pirštus.Užsimerkė. Lilė tebestovėjo užkelių žingsnių ir susirūpinusityliai mindžikavo. Ana vėlatsimerkė.

– Turime skambintipolicijai, – ramiai tarė ji. – Kad

paskelbtų pavojų.Bišopas linktelėjo. Valandėlę

niekas nė nekrustelėjo. Heternorėjosi, kad Ana juos aprėktų,būtų daug lengviau.

Galvoje sukosi Bišopožodžiai: „Aš jai liepiau. Visiemsliepiau...“

– Eime, Lile, – prabilo Ana. –Eikime į vidų.

Heter ėmė sekti paskui ją,bet Ana sulaikė.

– Tu palauk čia, – griežtai

liepė. – Tuoj pasikalbėsime.Jos žodžiai Heter buvo it

peilio dūriai. Viskas baigta.Dabar Ana jos nekenčia.

Neramiai dirsčiodama įHeter, Lilė nuskubėjo paskuiAną. Bišopas su Heter likostovėti kieme. Pro debesisišlindo saulė, ir diena virtokarštį sutelkiančiu lęšiu.

– Atleisk, Heter, – tarėBišopas. – Aš negalėjau taupasakyti. Norėjau, kad

žinotum... Tu turi žinoti. Tačiautaisyklės...

– Taisyklės? – pakartojo ji. Iškrūtinėje atsivėrusios žaizdosprasiveržė pyktis. – Tu manmelavai. Apie viską. Liepei mannedalyvauti, o visą tą laiką...

– Aš stengiausi taveapsaugoti, – teisinosi jis. – O kaisupratau, kad nenusileisi,bandžiau padėti. Kada tikgalėdamas.

Bišopas prisiartino ištiesęs

rankas, siekdamas jos. Ji žengėatatupsta.

– Dėl tavęs vos nežuvau, –tarė ji. – Pistoletas... Jeigu neDodžas...

– Aš Dodžui liepiau išimtikulką, – pertraukė jis Heter. –Pasistengiau.

Galvoje prisiminimai susidėjoį logišką vaizdą: Bišopasreikalauja važiuotitrumpesniuoju keliu, proKaringojo Džeko namus. Liepos

ketvirtąją fejerverkai Greibilųnamo kieme – Bišopaspasistengė, kad ji juospamatytų. Jų prasmės raktas –gaisras.

– Heter, turi manimi patikėti.Aš niekada neketinau taumeluoti.

– Tai kodėl taip darei,Bišopai? – Heter neturėjo noroklausytis. Norėjo pykti ant jo.Norėjo pasiduoti juodai srovei,kad nuplukdytų visas kitas

mintis – apie tigrus, apie tai,kaip ji nuvylė Aną, kaip vėl busbenamė. – Ką jau taip norėjaiįrodyti, a? – Nuo jos tarsi luposijos esybės dalelės ir krito į tąjuodą srautą. – Kad esi geresnisuž mus? Gudresnis? Mes jauįsitikinome, aišku? O tuišvažiuoji. Vadinasi, esiprotingesnis už mus visuskrūvon sudėtus.

Bišopas kietai sučiaupėlūpas.

– Žinai, kur tavo bėda? –tyliai tarė. – Tu nori, kad viskasbūtų bjauru. Tačiau turi seserį,kuri tave myli. Draugų, kurietave myli. Ir aš tave myliu,Heter. – Jis kalbėjo greitai,išbėrė viską kaip žirnius, ji netnespėjo apsidžiaugti, nes jiskalbėjo toliau: – Panikoje tubeveik visus pralenkei. Tačiaumatai tik mėšlą. Kad tiknereikėtų niekuo tikėti. Kad tikturėtum dingstį pralaimėti.

Ji nusigręžė, kad jisnematytų, jeigu ji pravirks. Betsuprato neturinti kur eiti. Štainamas, štai dangaus kupolas, itlazeris aštri saulė. O ji, Heter,niekur neturi vietos. Nuo josatšoko paskutinės gerumoatplaišos, ji visa atsivėrė lygžaizda: vien skausmas ir pyktis.

– Žinai, ko aš noriu?Norėčiau, kad tavęs čia nebūtų.

Ji pamanė, jog jis pradėsšaukti ant jos. Beveik tikėjosi.

Tačiau jis tik atiduso irpasitrynė kaktą.

– Paklausyk, Heter, ašnenoriu su tavim ginčytis.Noriu, kad mane suprastum...

– Ar negirdėjai? Eik. Drožk iščia.

Ji brūkštelėjo delnu per akis.Galvoje skambėjo jo balsas: „Tunori, kad viskas būtų bjauru.Kad tik turėtum dingstįpralaimėti.“

– Heter...

Jis uždėjo delną jai ant peties,ji numetė jo ranką.

– Nežinau, kaip dar turėčiautau pasakyti.

Bišopas delsė. Ji jautė joartumą, jo kūno šilumą – kaipraminančią jėgą, kaip jaukiąantklodę. Jau pamanė, jog jisnesutiks, atsigręš, apkabins ją irpasakys niekur neisiąs. Irniekur neišvažiuosiąs. Akimirkąji šito troško labiau už viską.

Tačiau jo pirštai tik nuslydo

jos alkūne.– Viską dariau dėl tavęs, –

tyliai tarė jis. – Ketinau gautuspinigus atiduoti tau. – Jo balsasvirptelėjo. – Heter, aš viskądariau dėl tavęs.

Ir jis nuėjo. Kai ji jaunepajėgė tverti ir ėmė linktikojos, o pykčio upė, suskilusi įaštuonias sroves, plėšė kūną įgabalus, nutarė atsisukti irpašaukti jį – bet jis jau buvomašinoje ir nebūtų išgirdęs.

Tą dieną Karpe prasidėjopasaulio pabaiga. BišopasMarksas atėjo į policiją irprisipažino nužudęs MažąjįKelį – nors, kaip paaiškėjo,Mažasis Kelis mirė ne pergaisrą Greibilų name. Niekasnegalėjo patikėti: BišopasMarksas, toks mielasvaikinukas, jo tėvas turi rėmųdirbtuvėlę Hadsone. Drovusvaikis. Vienas gerųjų.

Policijos nuovadoje Bišopas

tvirtino, kad gaisras neturėjonieko bendro su Panika. Šiaipišdaiga.

Pasaulio pabaiga. Pagedusiųlaikų, kuriais gyvename,ženklas.

Tą naktį, kai šunys pradėjopašėlusiai skalyti, KerkasFiniganas išėjo į lauką. Jispasiėmė šautuvą – gal reikėspagąsdinti girtus vaikigaliusarba tą nenaudėlį kaimyną,kuris neseniai pradėjo statyti

mašiną Kerko teritorijoje irkuriam niekaip negalėjai įrodyti,jog jis tam neturi teisės.

Bet išvydo tigrą.Prakeiktas tigras jo kieme,

baisiniais nasrais apžiojęs vienąKerko spanielių.

Jam pasirodė, jog jis sapnuojaarba kliedi, arba kad užėjobaltoji karštinė. Persigandęsprileido į šortus ir tik vėliaupastebėjo. Nieko negalvodamaspakėlė šautuvą, paleido keturis

šūvius į tigro šoną ir toliaušaudė – net kai žvėris nugriuvo,net kai kažkokiu stebuklu nasraiatsileido ir jo spanielispasipurtęs vėl ėmė skalyti.Šaudė, nes tos akystebespoksojo į jį, tamsios kaipkaltinimas ar melas.

Rugpjūčio 16, antradienis

Heter

Visą dieną Heter pavykoišvengti pokalbio su Ana. Pokivirčo su Bišopu ji nudrožė dvimylias į slėnį, kur ėjo bėgiai, irvisą popietę keikdamasi svaidėakmenis į ką papuolė –pasitaikančius gatvės ženklus,tvoras ir pamestas mašinas.

Galvoje niekaip netilo Bišopožodžiai: „Tu nori, kad viskasbūtų bjauru. Kad tik turėtumdingstį pralaimėti.“

Netiesa – norėjosi surikti.Tačiau kitas, tylesnis balsas

sakė: „Tiesa.“ Tie du žodžiai –„tiesa“ ir „netiesa“ – šokinėjogalvoje lyg teniso kamuoliukaivirš milžiniško jos proto stalo.

Vakare grįžusi iš slėnio Anosir Lilės nerado. Ją suėmė baimė,kad Ana galbūt parvežė Lilę į

Pušyno kempingą. Tada antstalo virtuvėje pamatė raštelį.„Mes parduotuvėje.“

Buvo tik pusė aštuonių, betHeter susirangė lovoje irapsiklojo lig ausų, nors šutinokarštis, ir ėmė laukti, kadmiegas nuramdytų galvoješokinėjančius tenisokamuoliukus.

Bet pabudusi – anksti, kaisaulė tarsi atsargus žvėrelis darnedrąsiai žvilgčiojo į kambarį –

suprato ilgiau negalintislapstytis. Per naktį tenisopartija buvo baigta. Laimėjožodis „tiesa“.

Ką Bišopas kalbėjo, buvotiesa. Ji jautėsi dar blogiau neguaną dieną, nors atrodė, jog taineįmanoma.

Ji išgirdo, kad Ana jaudarbuojasi apačioje: skimbčiojoiš indaplovės traukiami indai,girgždėjo senos grindų lentos.Pušyno kempinge, kasdien

žadinama sprogimusprimenančių garsų, –automobilių drioksėjimo,trankomų durų, šunų lojimo irgriausmingos muzikos, –svajodavo kaip tik apie tokiusnamus, kur rytai ramūs, kurmotinos, anksti atsikėlusios,plauna indus, paskui šaukia, kadir tau laikas keltis.

Keista, kaip per tokį trumpąlaiką Anos sodyba jai tapotikrais namais, kokiais niekada

nebuvo Pušyno kempingas.Bet ji juos sugriovė. Dar

viena tiesa.Nulipusi Aną pamatė

verandoje. Ji iškart pašaukėHeter, ir ši suprato – viskas.

Heter apstulbo kelyjepamačiusi policijos automobilį,pastatytą pakrūmėje. Prie jostovėjo policininkas – atsišliejęsį mašinos priekį gėrė kavą irrūkė.

– Ką jis čia veikia? – paklausė

Heter, net pamiršusi savobaimę.

Ana sėdėjo verandossūpuoklėse, bet nesisupo. Ji taipspaudė arbatos puodelį, kadišbalo pirštų krumpliai.

– Jie mano, kad antrasistigras gali grįžti. Jis bent jaugautų migdomąją kulką...

– Antrasis?– Negirdėjai?Ir Ana papasakojo apie Kerką

Finiganą, jo šunį ir šūvius, iš

viso dvylika. Kai ji nutilo, Heterperdžiūvo burna. Ji norėjoapkabinti Aną, bet negalėjo netkrustelėti.

Ana papurtė galvą nuleidusiakis į puodelį, iš kurio dar nėkarto nesiurbtelėjo.

– Žinau, kad juos čialaikydama elgiausineatsakingai. – Kai ji pagaliaupakėlė galvą, Heter pamatė, jogji vos neverkia. – Aš tik norėjaupadėti. Supranti, Laris taip

svajojo. Vargšelės katės... Argirdėjai, kad pasaulyje likę tiktrisdešimt du tūkstančiailaisvėje gyvenančių tigrų? Ašnet nežinau, katras žuvo.

– Ana... – pagaliau atgavoamą Heter. Nors stovėjo stačia,jautėsi taip, lyg būtųsusitraukusi iki mažo vaikoūgio. – Aš labai labai gailiuosi.

– Neturėtum žaisti Panikos, –linguodama galvą griežtaipasakė Ana. – Jau kiek esu

prisiklausiusi apie šitą žaidimą.Yra pasitaikę net mirčių. Bet aštavęs nekaltinu, – pridūrė jaušvelnesniu balsu. – Juk tu nesilaiminga, ar ne?

Heter papurtė galvą. Norėjopapasakoti Anai viską: kaipMetas ją pametė tada, kai jinorėjo pasakyti jam: „Aš myliutave“, kaip vėliau supratoniekada jo nemylėjusi, nesvisada mylėjusi Bišopą; kaipbijojusi, jog niekada neišsiverš

iš Karpo, jis praris ją, suės kaipir jos mamą, pavers viena tųšiurkščių, piktų moterų, kuriosdvidešimt devynerių metų jausenos, sugraužtos narkotikų,pribaigtos. Bet ji nepajėgėkalbėti, gerklę užspaudė ašaros.

– Eikš čia. – Ana patapšnojovietą šalia savęs.

Atsisėdusi Heter nustėro –Ana ją apkabino. NebeišlaikiusiHeter įsikniaubė jai į petį irpravirko kartodama:

– Atleisk, atleisk, atleisk...– Heter... – Ana atsitraukė,

bet vieną ranką tebelaikė Heterant peties. Kita nubraukė jainuo veido prilipusius plaukus.Heter buvo per daug prislėgta,kad drovėtųsi. – Paklausyk.Nežinau, ką šis įvykis reiškiatau ir Lilei. Tai, ką dariau, –laikiau tigrus, – buvo neteisėta.Jeigu tavo mama nori visą tąreikalą išpūsti, jeigu apygardaužsigeis – policija gali jus

priversti grįžti namo. Ašpadarysiu viską, kad judvi suLile galėtumėt gyventi čia, kiekpanorėsite, bet...

Heter vos nepaspringo.– Tu... tu mūsų neišvarai?Ana išplėtė akis.– Žinoma, ne.– Bet... – Heter negalėjo

patikėti. Gal ne taip išgirdo. –Juk tigrus išleidau aš. Tik aškalta.

Ana atsiduso, pasitrynė akis.

Heter niekada nelaikė Anossena, tačiau dabar ji tikraiatrodė senutė. Pirštai liesučiaiir išmėtyti rudomis dėmelėmis,plaukai žili. Kada nors ji mirs.Gerklę tebeperšėjo nuoverkimo, ir Heter pasistengėnuryti šį graudulį.

– Žinai, Heter, aš pažinojausavo vyrą trisdešimt metų. Ištikrųjų nuo vaikystės. Kaisusituokėme, neturėjome nieko.Medaus mėnesį praleidome

keliaudami autostopu poKaliforniją, stovyklaudami.Daugiau niekam nebuvo pinigų.Ir kai kurie metai buvo labaisunkūs. Jis kartais būdavoblogos nuotaikos... – Jimostelėjo abiem rankom. –Noriu pasakyti, jei žmogų myli,jeigu jis tau brangus, turi būti sujuo ir kai gera, ir kai bloga. Netik tada, kai smagu ir lengva. Araišku?

Heter linktelėjo. Apėmė

jausmas, tarsi krūtinėje radosistiklo kamuolys – trapus irgražus, jis gali sudužti, jeigu jiką ne taip pasakys arba kaipnors sutrikdys jo pusiausvyrą.

– Vadinasi... ant manęsnepyksti? – paklausė ji.

Ana šyptelėjo.– Dar ir kaip pykstu. Tačiau

nereiškia, jog nenoriu, kad tupasiliktum pas mane. Nereiškia,kad man nebesi brangi.

Heter sėdėjo nuleidusi galvą.

Ir vėl iš jaudulio neįstengėištarti žodžio. Toks jausmas, lygper trumpą akimirką būtųsupratusi kai ką itin svarbaus,išvydusi meilę, tyrą, kuklią irnereiklią.

– Kas bus toliau? – paklausėpatylėjusi.

– Nežinau. – Ana paėmė josranką, spustelėjo. – Bijoti negėda, Heter, – pasakė ji tyliai,kaip didelę paslaptį.

Heter galvojo apie Bišopą,

apie ginčą su Nata. Galvojo apieviską, kas nutiko šią vasarą,apie visas permainas, įtampą irkeistus poslinkius, sakytumvėjas būtų pūtęs nežinia iš kuriokrašto.

– Man visą laiką baisu, –sušnibždėjo ji.

– Būtum kvaila, jeigunebijotum, – tarė Ana. – Beje, irnebūtum tokia drąsi. – Jipakilo. – Einam, užkaisiuvandens. Šita arbata kaip

ledinė.

Bišopui pavyko išsiteisinti.Policija jį tardė beveik trisvalandas ir pagaliau paleidonamo nepateikusi oficialiųkaltinimų.

Tačiau jis pamelavo vienądalyką. Žaidimas nesibaigė. Darliko trys žaidėjai.

Artėja finalinė rungtis.Artėja Dvikova.

Rugpjūčio 18, ketvirtadienis

Dodžas

Dodžas suprato – kada nors turipasirodyti Bišopas. Ilgai lauktinereikėjo. Praėjus trimsdienoms nuo Bišopoprisipažinimo policijai, grįžęs išdarbo namo, Dodžas pamatėBišopo mašiną. Bet lauke jonebuvo, ir Dodžas nustebo, kaip

Deina jį įsileido. Bišopas sėdėjoant sofos pasidėjęs rankas antkelių; keliai beveik rėmėsmakrą, nes jis buvo toksaukštas, o sofa tokia žema.Deina sofos kamputyjeramiausiai skaitė, lyg jie būtųbuvę draugai.

– Labas, – tarė Dodžas.Bišopas atsistojo. – Einam įlauką.

Deina įtariai pašnairavo įDodžą. Jis matė, jog ji laukia

ženklo, kad viskas gerai. Tačiaujis nesiteikė jos nuraminti. Jinaijį išdavė – pasikeisdama,netikėtai pataisydama scenarijų.Panika buvo jų abiejų žaidimas,drauge sukurtas planas,bendras troškimas atkeršyti.

Jis, aišku, suprato, kad niekasnegrąžins jam sesers, kadsužeisdamas ar netnužudydamas Rėjų Deinai kojųnesugrąžinsi. Tačiau tai ir yravisa esmė: Rėjus ir Lukas

Henrahanai pavogė tai, koDodžas niekada neatgaus. TodėlDodžas savo ruožtu kai kąpavogs iš jų.

Dabar, kai Deina taipkeičiasi, virsta svetimu,nepažįstamu žmogumi, – vadinajį nesubrendėliu, priekaištauja,kam jis žaidžia Paniką, visąlaiką sėdi su Rikiu, – jam to darlabiau reikia. Juk neteisinga.Viskuo kalti jie.

Kas nors turi sumokėti.

Lauke jis mostelėjo Bišopuieiti į Met Rou gatvelę. Bentkartą joje buvo matyti gyvybėsženklų. Keletas žmogelių sėdėjosavo įlinkusiose verandoserūkydami ir gurkšnodami alų.Viena moteriškė į kiemąišsitempė televizorių:kiekvienas tikėjosi pamatytitigrą. Per kelias dienas tai virtomanija.

– Žinok, aš pasitraukiu, –staiga tarė Bišopas. – Negausiu

nei savo dalies, nei nieko.Viskas veltui, – širdo jis.

Dodžui jo beveik pagailo.Nesuprato, kurių galų Bišopasapskritai sutiko teisėjauti,dalyvauti šitame reikale. Irkodėl kiti sutiko. Galbūt jie visi –žaidėjai, teisėjai, net Diginas –turi savo paslapčių. Gal pinigaijiems buvo tik dalis masalo, otikrasis prizas – visai kas kita?..

– Žaidimas beveik baigiasi, –tarė Dodžas. – Ar verta dabar

mesti?– Neturiu kitos išeities. Aš

sulaužiau taisykles, išplepėjau. –Bišopas nusimovė kepurę irpersibraukęs plaukus vėl jąužsimaukšlino. – Be to, ašnekenčiu to žaidimo. Visadanekenčiau. Prakeikta Panika.Varo žmones iš proto. Ir yrabeprotiška. Aš sutikau dalyvautitik todėl, kad... – Jis žvilgtelėjo įrankas. – Norėjau atiduotiHeter savo dalį, – tyliai

pasakė. – Kai pati pradėjo žaisti,išeiti jau negalėjau. Turėjau jaipadėti. Apsaugoti.

Dodžas tylėjo. Juodu abu,nors ir idiotiškai, viską darė dėlmeilės. Dodžui pasidarė liūdna,kad artimiau nesusipažino suBišopu. Ir šiaip dėl daug koapgailestavo. Pavyzdžiui, kadper mažai bendravo su Heter.Jie būtų galėję tapti tikraisdraugais.

Ir, aišku, dėl Natos. Jau su ja

tikrai baisingai susimovė.Dar pamanė: nejau visas

gyvenimas toks ir bus –nesibaigiantys apgailestavimai?

– Ar esi kada padaręs blogaturėdamas gražų tikslą? – staigapaklausė Bišopas.

Dodžas vos nesusijuokė.Tačiau tarstelėjo:

– Taip.– Tai kokie tada esame? – dar

paklausė Bišopas. – Geri arblogi?

Dodžas gūžtelėjo.– Turbūt ir tokie, ir tokie.

Kaip ir visi žmonės.Staiga nusmelkė kaltė. Tai,

ką jis daro, – ką nori padarytiRėjui, – tikrai nedora. Blogiauuž viską, ką yra padaręs. Tačiausenovės išmintis sako: akis užakį, dantis už dantį. Jis taip irelgiasi. Ketina atsilyginti. Galųgale ne jis pradėjo.

Bišopas atsigręžė į jį, sustojo.– Man reikia žinoti, ką tu

ketini daryti, – pasakė.Bišopas atrodė sutrikęs, tarsi

nemokantis, kaip naudotis savodidžiulėmis rankomis ir kojomis.

– Ketinu žaisti toliau, – ramiaitarė Dodžas. – Beveik baigėme.Bet dar ne visai.

Bišopas garsiai iškvėpė, tarsiDodžas būtų jam smogęs pokrūtine, nors tikriausiai tokioatsakymo ir tikėjosi. StaigaDodžas suvokė, ką galimapadaryti, kad Bišopas pasijustų

geriau, kaip dėl įvairumo atliktigerą darbą ir kartu užsitikrinti,kad Rėjus pralaimėtų.

– Aš galiu apsaugoti Heter, –pasakė Dodžas. Bišopas įbedė įjį akis. – Galiu padaryti, kad jainereikėtų susidurti su Rėjumi.Galiu padaryti, kad jai niekoneatsitiktų. Sutarta?

Bišopas žiūrėjo į jį gal keliasminutes. Dodžas suprato, kad jisabejoja, galbūt ne iki galopasitiki Dodžu. Ir Dodžas jo

nekaltina.– Ką turiu padaryti? –

paklausė Bišopas.Dodžui lyg akmuo nusirito

nuo krūtinės. Dar vienasžingsnis į priekį. Dėlionė tuojbus baigta.

– Man reikia pasiskolintimašiną, – atsakė Dodžas.

Dodžas bijojo, kad Heter galinet nesileisti į kalbas. Galų gale

juk jis jai sakė, kad jokiesusitarimai daugiau negalioja,jokių dalybų. Bet kai paprašėsusitikti Dot užkandinėje, jisutiko. Buvo dešimta vakaro –vienintelis laikas, kai užkandinėbūna tuščia: tarp vakarienėsantplūdžio ir naktinės minios,kai porelės, išvirtusios išgretimo baro, užeinaprasiblaivyti – pasmaguriautiblynų ir išgerti kavos.

Jis paaiškino, ką ji turinti

daryti. Buvo užsisakiusi kavossu grietinėle. Dabar taip irsustingo nenurijusi gurkšnio.Tada padėjo puodelį.

– Prašai mane pralaimėti? –paklausė.

– Tyliau kalbėk, – sudraudė jąDodžas.

Mama atidirbo pirmąpamainą ir tikriausiai trainiojasimieste su Bilu Keliu, – jie jau,velniai rautų, pasidarėneišskiriami, – tačiau visi

užkandinės darbuotojai jopažįstami. O čia dar Rikis, kaskartą, kai tik virtuvės durysatsiveria ir užsiveria, išsišiepęsmojuoja jam kaip kvailys. TačiauDodžas pripažino, kad vaikisvisai nieko. Jis jau atsiuntė jiemsuž dyką kepinto sūrio irmocarelos lazdelių.

– Klausyk, negi tu norisusidurti su Rėjumi, ką? Jisbjaurus tipas. – Dodžuisuspaudė gerklę. Galvojo, dėl ko

šitai daro: prisiminė, kaip Deinapirmą kartą buvo parvežtanamo vežimėliu, kaip naktįišvirsdavo iš lovos ir šaukdavosipagalbos, nes nepajėgdavo įliptiį patalą. Kaip sėdėdavovežimėlyje pripumpuotanuskausminamųjų, kone besąmonės. Ir nors pastaruojumetu lyg ir geriau jaučiasi,atrodo laimingesnė, gal netatgavusi viltį, jis, Dodžas,niekada nepamirš. – Heter, jis

tave nustums nuo kelio. Vis tiekpralaimėsi.

Ji susiraukė, bet niekonesakė. Jis matė, jog ji galvoja.

– Jeigu darysime, kaip ašsakau, tu vis tiek laimėsi, – tarėužsikvempdamas ant stalo,lipnaus nuo įsigėrusių riebalų. –Aš su tavim pasidalysiu pinigus.Ir niekas nenukentės.

Išskyrus Rėjų.Kurį laiką ji tylėjo. Jos

plaukai buvo surišti, veidas

paraudęs nuo saulės. Visosstrazdanos susiliejusios suįdegiu. Atrodė graži. Kaip gerabūtų jai pasakyti, kad laiko jąnuostabia. Kad gailisi artimiaunesusidraugavęs. Ir viskąsujaukęs, kai įsimylėjo josgeriausią draugę.

Tačiau dabar visa tainesvarbu.

– Kodėl? – vėl atsisukdamapagaliau paklausė ji. Jos akysbuvo giedros, pilkšvai žalios

kaip vandenynas, kai jameatsispindi dangus. – Kodėl šitaiptrokšti laimėti? Juk ne dėlpinigų, tiesa? Tik tam, kadlaimėtum. Kad sutriuškintumRėjų.

– Nesuk sau galvos, – atšovėjis. Vėl prasivėrė durys ir Rikis,baltą virėjo prijuostęišsitepliojęs raudonu marinarospadažu ir riebalais, išsiviepęsiškėlė jam nykščius. O Dieve...Nejau Rikis ją laiko jo mergina?

Jis atsisuko į Heter. – Klausyk,aš pažadėjau Bišopui, kad...

– Kuo čia dėtas Bišopas? –staigiai pertraukė jį Heter.

– Viskuo, – atsakė Dodžas. Irišgėrė visą skardinėlęatšaldytos kokakolos, maloniaigraužiančios liežuvį. – Jisnenori, kad tu nukentėtum.

Heter nusuko akis.– Iš kur man žinoti, ar galiu

jumis pasitikėti? – pagaliaupasakė.

– Pasitikėjimas ir yrapasitikėjimas. – Jis krimstelėjoleduką. – Nieko negali žinoti.

Ji ilgai žiūrėjo į jį.– Gerai, – pagaliau tarė. –

Tebūnie.Lauke automobilių aikštelės

pakraštyje vėjas šokdinomedžius. Kai kurie lapai jaupradėję gelsti – pakraštėliainusidažė auksine spalva. Kiti,lyg nesveiki, buvo išmėtytiraudonom dėmėm. Mažiau negu

po trijų savaičių Darbo diena –ir oficiali vasaros pabaiga. Likovos savaitė iki finalinėsrungties. Atsisveikinęs suHeter, Dodžas nėjo tiesiainamo, kurį laiką vaikštinėjogatvėmis.

Jis surūkė dvi cigaretes, betne todėl, kad norėjo, o kadaplink tamsa, tyla ir vėsus vėjas,artėjantis ruduo kvepia švara irišplautomis grindimis. Įdomu, artigras dar palaidas? Tikriausiai,

nes nebuvo girdėjęs, kad būtųpagautas. Ir norėjo, ir bijojo jįsutikti.

Apskritai pokalbis su Heterbuvo lengvesnis, negu tikėjosi.Tikslas visai arti.

Sunkiausia, žinojo jis, busparuošti netikrą sprogimą.

Rugpjūčio 22, pirmadienis

Heter

Tigrams pabėgus, Heter taipgraužė nerimas, jog ji negalėjoužmigti. Vis bijojo, kadnepasirodytų Krista ir neatkištųteismo sprendimo,reikalaujančio grąžinti Lilęnamo. Arba, dar blogiau, –neužgriūtų policija su gyvūnų

gynėjų organizacijos atstovais irnesuimtų Anos. Ką ji tadadarytų?

Tačiau dienos ėjo, ir jipamažu apsiramino. GalbūtKrista suvokė, kad be dukterųjai daug geriau. Kad ji netinkamotinos vaidmeniui. Visa taiHeter girdėjo iš jos lūpųtūkstančius kartų. Nors vispasirodydavo policininkų,neprarandančių vilties surastiantrąjį tigrą ir toliau budinčių

šalia Anos sodybos, o gyvūnųgerovės sargai patikrino,kokiomis sąlygomis ir ar teisėtailaikomi kiti įnamiai, Anos niekasnesurakino antrankiais ir niekurneišvežė, kaip bijojo Heter.

Giliai širdyje ji suprato, kadjos padėtis laikina. Ji negaliamžinai likti pas Aną. RudenįLilei vėl reikės eiti į mokyklą.Kol kas Ana jas išlaiko, tačiaukiek tai gali tęstis? Heter reikiasusirasti darbą, grąžinti Anai

skolą. Ji vis svajojo, kad viskąišspręs Panika: už laimėtuspinigus, net jei pasidalytų suDodžu, galėtų išsinuomotikambarį iš Anos arba išsikeltikitur.

Kuo ilgiau gyveno toli nuoPušyno kempingo, tuo aiškiausuprato: ji niekada ten negrįš.Jos vieta čia ar kituosenamuose, kur daug erdvės, nėraant galvos lipančių kaimynų,niekas nerėkauja, nedaužo

butelių ir per naktį neleidžiatrankios muzikos. Sodyboje, kuryra gyvulių, aukštų medžių, kurkvepia šviežiu šienu ir mėšlu (jokvapas visai malonus).Nuostabu, kaip jai patinkaruoša: kuopti vištidę, šukuotiarklius ir net mėžti arklidę.

Nuostabu ir tai, kaip gerajaustis reikalingai. Mat Heterjau patikėjo Anos žodžiais. Anaiji rūpi. Ji gal net ją myli, norstrupučiuką.

O tai didžiulis skirtumas.Trys dienos iki finalo. Dabar,

kai Heter jau žino, kaip jisvyks – kad iš jos reikalaujamapirmame Dvikovos turepralaimėti Dodžui, – ji pajutonepaprastą palengvėjimą. Užgautuosius pinigus pirmiausianupirks Lilei naują dviratį, į kurįžiūrėdama ji prieš porą dienųvarvino seilę „Target“ tinklouniversalinėje parduotuvėje, kurvisos prekės parduodamos su

nuolaida.Ne. Pirmiausia duos pinigų

Anai, tik paskui nupirks dviratį.O tada gal įsigis kokią gražią

vasarinę suknelę sau ir odinesbasutes su dirželiais. Kad turėtųkuo pasipuošti, kai pagaliauįsidrąsins pasikalbėti suBišopu, – jeigu įsidrąsins.

Užmigusi susapnavo jį. Jisstovėjo su ja ant vandentiekiobokšto atbrailos ir ragino jąšokti žemyn. Apačioje – kaži kur

žemai – vilnijo bangos,numargintos ryškiai baltomisšviesomis, spindinčiomis tamejuodame vandenyje lygnemirksinčios akys. Jis liepė jainebijoti, o ji nenorėjoprisipažinti, kad iš baimėsnegali net pajudėti.

Iš kažkur atsirado Dodžas.– Kaip tu manai laimėti, jeigu

bijai šokti žemyn? – priekaištavojis.

Staiga Bišopas dingo, o

atbraila po jos kojomis išmetalinės virto sutrešusiamedine. Dodžas užsimojobeisbolo lazda ir ėmė tvatyti peratbrailą, į vandenį pasipylėatplaišos.

– Šok, Heter. Heter!– Heter... – tą pačią akimirką

sušnibždėjo jos vardą Lilė, ir jipabudo. Lauke jos vardą tarsiaidas pakartojo dar vienasbalsas.

– Heter Lin! – šaukė tas

balsas. Pasipylė smūgiai į laukoduris. – Nulipk! Nulipk, manreikia su tavim pasikalbėti.

– Mama, – tarė Lilė, kaiHeter pagaliau atpažino balsą.Lilės akys buvo išsigandusios.

– Bėk į lovą, – liepė Heter.Visi miegai išsilakstė.

Pažiūrėjo į telefoną: trylika popirmos. Koridoriuje po Anosmiegamojo durimis švietėjuostelė. Heter išgirdokrebždesį. Taigi ir Ana pabudo.

Baladojimasis nesiliovė,Krista šaukė:

– Heter! Žinau, kad esi.Nejau neįsileisi nuosavosmotinos?

Ir neįsileidusi Heter suprato,kad motina girta.

Verandoje degė lemputė. KaiHeter atidarė duris, motinąpamatė prisidengusią delnu akislyg nuo saulės. Atrodė kaipkokia kūtvėla. Plaukai smulkiaisusisukę nuo lietaus, giliai

iškirpta palaidinukė atidengėsusiraukšlėjusį tarpelį tarpkrūtų ir baltus pusmėnulius, kurbikinio liemenėlė neleido įdegti.Džinsai dėmėti, basutėsdidžiulėmis platformomis.Netvirtai laikydamasi ant kojų,ji vis mindžikavo, kadneprarastų pusiausvyros.

– Ką čia, po galais, veiki?– Ką aš veikiu? – ištarė

sunkiai apversdama liežuvį. – Opati ką čia veiki?

– Eik sau. – Heter žengė įverandą. – Neturi teisės čiabūti. Neturi teisės veržtis įnamus...

– Teisės? Teisės? Aš turiuteisę. – Motina susverdėjobandydama eiti į vidų. Heter josneleido pirmą kartądžiaugdamasi, kad yra tokiadidelė. Krista ėmė šaukti: – Lile!Lile Ana! Kur tu, vaikeli?

– Liaukis.Heter norėjo sugriebti ją už

pečių, bet motina nubloškė josranką ir žengtelėjo atgal.

– Kas čia darosi? – paklausėAna, išlindusi iš koridoriaus. Jimarkstėsi ir buvo užsimetusiseną chalatėlį. – Heter, ar kasatsitiko?

– Tai vis tu... – Kristaužsipuolė ją Heter nespėjussulaikyti. – Tu pavogei manovaikus. Prakeikta ragana, manreikėjo...

– Mama, nutilk!

Heter apglėbė save rankomislyg bijodama, kad neišvirstųviduriai.

– Gerai, visosapsiraminkime, – tarė Ana,iškeldama rankas, tarsigindamasi nuo Kristos.

– Man nereikia apsiraminti...– Mama, nutilk!– Traukis iš kelio...– Palaukit, palaukit...– Kas čia vyksta? – staiga

paklausė balsas iš tamsos.

Lemputė verandoje užgeso, betįsižiebė žibintuvėlis. Jospindulys braukė per stovinčiasmoteris it pirštas. Iš patamsioišnirusi figūra sunkiai užlipolaipteliais, ir nuo jo judesio vėlužsidegė lemputė. Visos taip irnustėro. Heter buvo pamiršusi,kad pamiškėje stovi patrulinisautomobilis. Policininkas tankiaimirksėjo, tarsi būtų neseniaipabudęs iš miego.

– Vyksta tai, kad ši moteris

laiko uždariusi mano vaikus. Jijuos pavogė.

Policininkas ritmingai krutinožiauną, matyt, kramtė gumą.Pamažu nužvelgė visas: Kristą,Heter, Aną. Heter sulaikėkvapą.

– Čia jūsų mašina, ponia? –pagaliau paklausė jis, smakrurodydamas į Kristos automobilį.

Krista pasižiūrėjo ton pusėn.Tada į jį. Jos akyse šmėstelėjokažkokia mintis.

– Ir kas iš to?Nenuleisdamas nuo jos akių,

jis tebekramtė gumą.– Leistinas alkoholio kiekis –

aštuonios dešimtosios promilės.– Aš negirta, – pakėlė balsą

Krista. – Ne girtesnė už tave.– Malonėkit eiti su manimi.Dėkinga Heter vos nepuolė

jam ant kaklo. Ji norėjo viskąpaaiškinti, bet nepajėgė įkvėpti.

– Nemalonėsiu.Policininkas žengė artyn, bet

Krista pasitraukė šonan vosnesuklupdama ant vazono. Jisgriebė jai už alkūnės. Ji bandėnusikratyti jo rankos.

– Prašyčiau, ponia, eiti sumanimi...

– Paleisk!Heter žiūrėjo kaip sulėtintą

filmą. Triukšmas. Riksmas. ŠtaiKrista atsivėdėjusi vožėpolicininkui į veidą. Smūgisnuskambėjo garsiai, tarsisustiprintas aido.

Staiga laikas vėl ėmė bėgti –policininkas užlaužė Kristairankas už nugaros, o jispyriojosi ir raitėsi kaipgyvūnas.

– Jūs suimama už smurtąprieš policijos pareigūną...

– Paleisk.– Jūs turite teisę tylėti. Visa,

ką pasakysite, bus panaudotaprieš jus teisme.

Jai buvo uždėti antrankiai.Heter nežinojo, džiaugtis ar

išsigąsti. Gal ir taip, ir taip.Policininko vedama į patrulinįautomobilį, Krista nesiliovėrėkti – šaukė Lilę, klykavo apiesavo teises. Pagaliau ji atsidūrėmašinoje, durelės užsitrenkė,stojo tyla, tik suūžė variklis,sučežėjo žvyras apsisukantpolicijos automobiliui.Švystelėjo žibintai. Ir vėl tamsa.Šviesa verandoje vėl užgeso.

Heter visa drebėjo. Atgavusižadą tik įstengė ištarti:

– Aš jos nekenčiu. – Irpakartojo: – Aš jos nekenčiu.

– Einam, vaikeli. – Anaapkabino ją per pečius. – Einamį vidų.

Heter atsiduso. Išleisdamavisą pyktį. Jiedvi drauge įžengė įnamą, į koridoriaus vėsą, į jautokį pažįstamą šešėlių irmėnesienos raizginį. Ji galvojoapie Kristą, nirštančią policijosautomobilyje. Jai pasidarėbloga. Dabar visi sužinos tiesą:

kokia yra Krista, nuo ko Heterir Lilė pabėgo.

Ana spustelėjo Heter petį.– Viskas bus gerai. Tau

viskas bus gerai.Heter pažvelgė į ją.

Prisivertė šyptelėti.– Žinau, – tarė.

Rugpjūčio pabaiga – Karpeliūdniausias metų laikas. O galvisur liūdniausias.

Kasmet, nesvarbu koks oras,viešuosiuose baseinuose nettiršta žmonių, parkų vejosnuklojamos iškylautojų pledais irpaplūdimio rankšluosčiais, keliaisausakimši mašinų, nes visitraukia praleisti savaitgalio prieKopeiko ežero. Virš medžiųtvyro išmetamųjų dujų debesys,jų smarvė sumišusi su anglių irdūmų kvapu, kylančiu nuo šimtųlaužų. Tai paskutinistriukšmingas vasaros

pasispardymas, beviltiškasbandymas sulaikyti artėjantįrudenį.

Bet ruduo, suleidęs dantis įdangaus mėlynę, atsikandakąsnį saulės, sudrasko storąmėsa kvepiančių dūmų šydą. Irima artintis. Niekas jo ilgamnesulaikys.

Jis atneš lietų, žvarbą irpermainas.

Bet prieš tai bus finalinėrungtis. Pavojingiausia iš visų.

Dvikova.

Rugpjūčio 25, ketvirtadienis

Dodžas

Dvikovos diena buvo darganotair šalta. Dodžas basas atėjo įsvetainę su savo mėgstamaisdžinsais ir palaikiaismarškinėliais, užvalgė javainiųir su Deina pasižiūrėjo keletątelevizijos šou pasišaipydamas iškvailelių, leidžiančių filmuoti

visą savo gyvenimą. Ji lyg irnusiramino, pamanė, kad jiselgiasi įprastai.

Bet visą laiką jo mintys buvokaži kur, tamsiame tiesiamekelyje, kur kauks varikliai,žviegs padangos ir dvoks dūmai.

Jam buvo neramu. Neramu,kad gaisras neprasidėtų peranksti, kai automobiliu važiuosjis pats. Ir neramu, kad Rėjusgali nesutikti keistis mašinomis.

Nuo to viskas priklausė.

Galvoje jis pasirepetavo tekstą.„Aš noriu pasikeisti mašiną, –sakys, kai Heter bus leidusi jamlaimėti pirmąjį turą. – Noriužinoti, kad niekas neprikišonagų. Žinoti, kad jis neįsitaisėturbovariklio ar nesugadinomano stabdžių.“

Kaip Rėjus galėtų atsisakyti?Jeigu Dodžas važiuos atsargiai,ne didesniu kaipketuriasdešimties mylių greičiu,variklis neturėtų perkaisti ir

neturėtų sprogti. Heter turileisti jam laimėti, net jei jisšliaužtų kaip vėžlys. Rėjus niekoneįtars. Paskui persės į Dodžomašiną, paspaus kaip reikiant,variklis ims rūkti, kibirkščiuotiir...

Kerštas.Jeigu viskas vyks pagal planą.

Jeigu, jeigu, jeigu... Nekentė tokvailo žodelio.

Trečią valandą Bilas Kelisatvažiavo vežti Deinos į

fizioterapijos seansą. Dodžasnesuprato, kaip Kelis įsiskverbėį jų gyvenimą. Deina tiesioglaižo jam padus. Sakytum jiebūtų tapę viena didele laimingašeima, kurioje tik Dodžasprisiminė: jie nėra šeima irniekada nebus. Visada buvo tikDodžas ir Deina, daugiau nieko.

Dabar jis net ir jos neteko.– Tau nebus nuobodu? –

paklausė ji.Deina jau gerokai įgudo

važinėtis vežimėliu, apsisukdavoaplink baldus trinksėdama pergrindų nelygumus. Jam buvopikta, kad jai tenka pratintisbūti luošai.

– Žinoma, ne. – Tyčianežiūrėjo į ją. – Pasižiūrėsiutelevizorių ar šiaip ką.

– Mes grįšime po porosvalandų, – tarė ji. Ir pridūrė: –Dodžai, manau, tikrai padeda.

– Džiaugiuosi, – burbtelėjojis. Nustebo, kad gerklę kažkas

sugniaužė. Jai riedant pro durispašaukė: – Deina!

Viskas dėl tavęs.Ji grįžtelėjo.– Ko?Jis dirbtinai nusišypsojo.– Myliu tave.– Nebūk kvailas, – nusijuokė

ji.Ir išvažiavo.

Heter

Kiekviena minutė ją vis labiaupriartino prie pabaigos.

Ji turėjo justi palengvėjimą,bet visą dieną kankino baimė.Ramino save, kad jai tereikiapralaimėti. Ir pasikliauti Dodžu,kad jis nesulaužys pažado dėlpinigų.

Jis žaidžia ne dėl jų. Ji visąlaiką tai jautė. Gaila, kadneiškvotė tikrųjų jo tikslų. Galtodėl ji taip nervinasi: netgidabar, pačioje žaidimopabaigoje, nesupranta, ko jisnori. Todėl jaučiasi taip, lyg, bePanikos, vyktų dar kažkokiežaidimai, turintys savastaisykles, savus susitarimus irgrupuotes, o ji tebūtųmarionetė.

Apie penktą valandą praėjo

audra ir debesys ėmė sklaidytis.Oras buvo tirštas nuo drėgmėsir uodų. Kelias bus slidus. Bet jipriminė sau, kad šitai nesvarbu.Panorėjusi ji net galipasitraukti – apsimesti, kadišsigando, arba iš tikrųjųpaskutinę minutę išsigąsti. TadaDodžas galės susiremti suRėjumi, o jai žaidimas jau busbaigtas.

Bet vis tiek širdyje nepraėjosunkumas, ėmė kažkoks

niežulys.Dvikova buvo perkelta į kitą

vietą. Nebuvo jokių pranešimų –nei žinučių, nei elektroniniųlaiškų. Bišopas niekur nesirodėvengdamas tų, kurie gal pykstadėl taip sujaukto žaidimo. Heterjo nekaltino. Vivjanos irginematyti. Pirmą kartą per visąžaidimo istoriją finalas įvyks netir nesant teisėjų.

Bet Heter pasiekė kalbos,kaip visada esti miestelyje,

gyvenančiame paskalomis.Visame kelyje, kur tradiciškaivykdavo Dvikova, išstatytipolicijos postai. Taigi – vietospakeitimas. Dabar finalas vyksnetoli slėnio, kur eina senasisgeležinkelis.

Heter liūdnai pagalvojo, arpasirodys Nata.

Ji išvažiavo šeštą valandą. Jaijau drebėjo rankos ir ji bijojo,kad po kokios valandos išvisneįstengs vairuoti arba ims alpti

iš baimės. Ana sutiko paskolintijai mašiną. Heter nekentėsavęs, nes turėjo pameluoti,kam jai reikia automobilio. Betpaskui nuramino save, kadviskas, jau pabaiga, daugiaunereikės nieko apgaudinėti. Ir jibus be galo atsargi, nuvažiuosnuo kelio net nepasirodžiusDodžui.

Su Lile ji neatsisveikino.Nenorėjo viso to sureikšminti.Nes nieko nepaprasto.

Vėliausiai po kelių valandų jigrįš namo.

Vos išsukusi iš kiemo pajutoskambant telefoną. Neatsiliepė,bet netrukus jis vėl suskambo.Paskui ir trečią kartą. Pasukusiį kelkraštį pasižiūrėjo.

Nata. Ir iškart suprato, kadkažkas labai negerai.

– Klausyk, Heter, – prabiloNata, Heter net nespėjuspasisveikinti. – Įvyks kai kaslabai baisaus. Turime užkirsti

kelią.– Palauk... – Heter girdėjo,

kaip Nata šniurkščioja. –Raminkis. Pradėk nuo pradžių.

– Tai įvyks šįvakar, – pasakėNata. – Turime ką nors daryti.Jis žus. Arba nužudys Rėjų.

Heter nesuprato, apie ką tojikalba.

– Kas toks?– Dodžas, – sudejavo Nata. –

Prašau, Heter. Padėk mums.Heter giliai atsiduso. Tą

akimirką pro debesis galutinaiprasiplėšė saulė. Raudonidryžiai danguje atrodė lygkruvini pirštai.

– Kas tie „mes“?– Atvažiuok, būk gera, –

paprašė Nata. – Tada viską irpaaiškinsiu.

Dodžas

Iškart po šeštos Dodžaspravažiavo pro slėnį. Bišopopaskolintas automobilis „LeSabre“, kuris, Dodžas žinojo,niekada nebus grąžintas, buvosenas ir užgaidus, tikužsižiopsok, jau ir suka kairėn.Nesvarbu. Neilgai jo reikės.

Pasistatė jį gatvelėje netolikelio, pasirinkto finalineirungčiai. Gatvelė buvo tuščia –galbūt žmonės bijojo blogo oro.Dodžas džiaugėsi. Negalimarizikuoti, kad jį kas pastebėtų.

Užtruko ne kažin kiek.Paaiškėjo, kad darbasneįtikėtinai lengvas – vaikųžaidimas, ypač kai prisimeni, jogjis tris kartus neišlaikė chemijosegzamino ir išvis nėratiksliukas. Juokinga, kaip

paprasta visą šitą šlamštąsusirasti internete. Sprogmenys,bombos, Molotovo kokteiliai...ko tik pageidauji. Sužinoti, kaipką nors susprogdinti, lengviaunegu nusipirkti sumauto alaus.

Namie jis paėmė senąpolistireno indą vyno buteliuiatšaldyti ir dalį jo ištirpinobenzine, mišinį supylė į stiklainį.Naminis napalmas – paprastaskaip salotų užpilas. Dabar priestiklainio šono lipniąja juosta

stropiai priklijavo petardą irsprogmenį įdėjo į variklio nišą.Ne per arti dujų cilindro – jampirmiausia reikia laimėti priešHeter. Be to, turės važiuotilėtai, kad neperkaistų variklis.

Tada mašina pereis Rėjui.Rėjus paspaus, petardaužsidegs, stiklainis suduš,pasipils sprogstamasis skystis.

Driokst!Dabar jam telieka laukti.Ir iškart atėjo žinutė nuo

Heter. Reikia užvažiuoti pastave. Skubus reikalas. Turimpasikalbėti. Ir dar: Tuoj pat.

Dodžas garsiai nusikeikė. Irstaiga išsigando: ji nori išeiti išžaidimo. Tada viskas žlugtų. Jisjai greit nurašė: Vilko kalno irFazanų sankryža. Atvažiuok.

Važiuoju, – atsakė ji.Laukdamas jos suko ratus ir

nesustodamas rūkė. Pirma buvoramus, o dabar nerado vietos išnerimo – koktaus niežulio, tarsi

po oda ropinėtų vorai.Prisiminė Deiną ligoninėje po

avarijos – akys išplėstos,panosėj sukrešėjusio kraujolašas. „Nejaučiu kojų. Kaspasidarė mano kojoms?“ –klausė ji. Palatoje ją ištikoisterija, kai mėgindama stotissukniubo Dodžui į glėbį.

Prisiminė Luką Henrahaną,nuvažiuojantį supenkiasdešimčia tūkstančių, irvakarą, kai Dodžas stovėjo prie

jų namo spausdamas beisbololazdą, tačiau pulti nedrįso.

Kai Heter privažiavo, jautėsišiek tiek geriau.

Heter nieko nenorėjo sakytimašinoje.

– O kas yra? – paklausė jis.Bet ji tik kartojo:– Turėk kantrybės, gerai? Ji

pati nori tau pasakyti.– Ji? – Jam suspurdo širdis.

– Nata, – pridūrė Hetera.– Jai viskas gerai? –

susirūpino jis.Bet Heter tik papurtė galvą,

atseit daugiau iš jos niekoneišgirsiąs. Jį jau pradėjo imtipyktis. Kaip ne laiku, juk jamreikia susikaupti. Skrandįgraužė jaudulys. Bet kartu buvomalonu, kad Heter jo prisireikė,taip pat malonu, kad Nata,atrodo, nori su juo susitikti. Oiki sutemstant dar dvi valandos.

Laisvai spės.Natos kieme stovėjo dvi

mašinos, viena jų – apdaužytasševrolė pikapas, jam visiškainepažįstamas. Kilo įtarimas, artik kas nesugalvojo įsikišti josvardu, ir po oda vėl kažkassukirbo.

– Kas čia darosi? – darpaklausė jis.

– Jau sakiau, kad ji pati noripaaiškinti, – atsakė Heter.

Durys buvo nerakintos. Nors

lauke sparčiai temo, vidujenedegė nė viena lempa. Dulsvasoras užklojo viską lyg antklode,paslėpdamas daiktų kontūrus.Žengdamas į Natos namus,Dodžas jautėsi kaip kadaiseįeidamas į bažnyčią: tartumdarytų šventvagystę. Visur vienmedis, daugybė gražių baldų,daiktų, liudijančių apiešeimininkų turtą. Bet jokiogarso.

– O ji namie? – paklausė jis.

Jo žodžiai nuskambėjoneįprastai garsiai.

– Apačioje.Heter jį pralenkė ir atidarė

duris į dešinę nuo svetainės.Nebaigti laiptai, matyt, vedė įpusrūsį. Dodžui pasirodė, kadišgirdo kažką judant, gal iršnibždant, bet tie garsai iškartišnyko.

– Lipk, – liepė Heter.Jis norėjo praleisti ją pirmą,

bet pamanė – dar palaikys

bailiu. Nors jam kažkodėl buvobaisu. Kažkuo, galbūt tyla, šienamai gąsdino. Lyg nujausdamajo dvejones, Heter tarė:

– Mes pasikalbėsimeapačioje. Ji tau viską pasakys. –Patylėjusi pašaukė: – Nata?

– Lipkite čia! – nuaidėjoNatos balsas.

Padrąsintas jis ėmė liptižemyn, į drėgme ir pelėsiaisatsiduodantį požemio orą.Pusrūsis buvo didelis, prikrautas

išmestų baldų. Nulipęs laiptaisėmė dairytis Natos, bet užgesošviesa. Suglumęs jis sustingo.

– Kas per... – norėjonusikeikti, bet jį sugriebėkažkieno rankos, kažkassušneko. Jis dar net pamanė, jogtai kažkokia netikėta Panikosrungtis.

– Čionai, čionai! – šaukėNata. Dodžas ėmė muistytis,bet jį laikantis žmogus buvostambus, raumeningas, stiprus.

Vyras. Dodžas suprato išdidumo ir kvapo – nuo jo dvelkėmentoliu, alumi, skutimosilosjonu. Dodžas spyrė,užpuolikas nusikeikė, kažkasparvirto. Sudužo stiklas. Natalibalsas pasakė: – Velnias! Čia,čia.

Dodžas buvo pasodintas antkėdės. Rankos surištos užnugaros. Suklijuotos lipniąjajuosta. Kojos taip pat.

– Kas per velniava? – suriko

jis. – Paleiskite mane, rupūžės!– Ššš, Dodžai, viskas gerai.Net šią akimirką Dodžą

tiesiog paralyžiavo Natalibalsas. Atėmė valią priešintis.

– Kas čia vyksta? Ką tudarai?

Akys pamažu apsiprato sutamsa. Jau įžiūrėjo ją, liūdnas,tamsias akiduobes.

– Mes taip padarėme tavolabui, – paaiškino ji.

– Ką čia šneki? – Staiga

prisiminė mašiną, stovinčiąFazanų skersgatvyje, stiklainį susprogstamuoju skysčiu, gulintįvariklyje tarsi slapta širdis. Jisįsitempė bandydamas perplėštijuostą. – Paleisk.

– Dodžai, paklausyk, – prabiloNata, ir jis suprato, jog jiverkia. – Aš žinau... žinau, kadLuką tu kaltini už tai, kasatsitiko tavo seseriai. Už tąavariją, ar ne?

Dodžą nusmelkė ledinis

šaltis. Jis nepajėgė kalbėti.– Gerai nežinau, ką tu

planuoji, bet aš neleisiu tau topadaryti, – kalbėjo Nata. – Taituri liautis.

– Paleisk mane! – riktelėjojis.

Jį vėl užliejo panika, neaiškibaimė, apsėmusi visą kūną kaipir prieš dvejus metus, kaistovėjo Henrahanų kiemebandydamas pajudėti iš vietos.

– Dodžai, paklausyk. – Ji

uždėjo rankas jam ant pečių. Jisnorėjo nustumti, bet negalėjo.Troško jos ir kartu nekentė. –Aš tai darau dėl tavęs. Nes tuman brangus.

– Tu nieko nežinai, – pasakėjis. Jos oda kvepėjo vanile irkramtuke, nuo to kvapo netsusopo širdį. – Paleisk mane,Natali. Tai beprotybė.

– Ne, atleisk, bet negaliu. –Jos pirštai glustelėjo prie joskruosto. – Neleisiu tau iškrėsti

jokios kvailystės. Nenoriu, kadnukentėtum.

Ji pasilenkė prie jo, lūposbeveik lietė jo burną. Jispamanė, gal ji nori jį pabučiuoti,ir nepajėgė nusisukti, atsispirtijai. Tada pajuto, kaip jos rankos,kažko ieškodamos, slysta jošlaunimis aukštyn.

– Ką čia dabar?.. – subjurojis, tačiau tą akimirką jospirštai, užčiuopę jo kišenę,ištraukė raktus ir telefoną.

– Atsiprašau, – atsitiesdamatarė ji. Jos balsas tikraiskambėjo kaltai. – Bet, patikėk,taip bus geriau.

Jį užplūdo bejėgiškumas.Paskutinį kartą trūktelėjojuostas bandydamas išsilaisvinti.Kėdė kelis colius slystelėjocementinėmis grindimis.

– Natali, prašau...– Atleisk, Dodžai, – tarė

Nata. – Grįšiu, kai tik pasibaigsDvikova. Prisiekiu.

Ji netyčia kažką spustelėjo, irįsižiebęs telefono ekranėlistrumpam apšvietė liūdnas josakis, gailesčio sklidiną veidą.Taip pat už jos stovintį berną.Tą, kuris Dodžą padrėbė antkėdės.

Jis buvo pastambėjęs,priaugęs mažiausiai trisdešimtsvarų, ir nesikirpęs, užsileidęsilgus plaukus. Į jį pažiūrėjęsnepasakysi, kad laimėjopenkiasdešimt tūkstančių

žaliųjų. Tačiau akys tos pačios,tas pats kvadratinis smakras irrandelis, lyg balta kirmėlaitėužrėpliojęs ant kairio antakio.

Dodžas nustėro. Nepajėgėnei kalbėti, nei įkvėpti.

Lukas Henrahanas.

Heter

Heter laukė mašinoje, kolNatali ir Lukas darė, ką turėjodaryti. Stengėsi kvėpuotinormaliai, bet plaučiai neklausėir keistai spurdėjo širdis. Dabarji turės važiuoti priešais RėjųHenrahaną. Nei pasiduosi, neiišsisuksi.

Įdomu, ką šiam vakaruiDodžas buvo suplanavęs. IrLukas nieko tikslaus nežinojo,nors Natai su Heter parodėkeletą grasinamų žinučių nuoDodžo. Buvo keista Natosvirtuvėje sėdėti su LukuHenrahanu, futbolo žvaigždeLuku Henrahanu, abiturientųsusitikimo karaliumi, išmestu išvakarėlio už tai, kad, teisėjamsskelbiant savo sprendimą,drabužinėje rūkė žolę. Panikos

laimėtoju. Kuris kartą Hadsone„7-Eleven“ smogė kasininkui,nesutikusiam parduoti jamcigarečių.

Jis atrodė prastai. Heterstebėjosi, jog dveji metaigyvenimo ne Karpe nė trupučioneišėjo jam į naudą. Ji manė,kad užtenka – jiems visiems – tikišsinešdinti iš miestelio. Betgalbūt žmogus visur nešiojasisavo demonus kaip šešėlį.

Jis pasakojo, kad susirasti

Natą padėjo lažybų lapelis,pasivijęs jį net Bafale. Ir dar –tas kvailas videofilmas, kuriamevandentiekio bokštų foneDodžas stovi apsikabinęs Natą.Iš išsilaikiusiųjų žaidėjų Natosadresą buvo lengviausia rasti, irjis nusprendė: galgi pavyks jąprikalbinti, kad padėtų jamįtikinti Dodžą nedalyvauti finale.

Pagaliau Nata išėjo. Heteržiūrėjo, kaip priebutyje jikalbasi su Luku. Jis buvo kone

dvigubai aukštesnis už ją.Keista, bet prieš kelerius metusNata būtų pakraupusi vien nuominties, kad Lukas galėtųpažiūrėti jos pusėn ar sužinoti,kas ji. Nesuvokiami gyvenimokeliai – pilni staigių posūkių,aklaviečių ir netikėtų galimybių.Ko gera, jeigu galėtum atspėtiar numatyti viską, kas įvyks,prarastum motyvą visa taipereiti.

Viltis visada slypi galimybėse.

– Kaip Dodžas? – paklausėHeter, kai Nata įsėdo į mašiną.

– Siunta, – atsakė Nata.– Betgi jūs jį pagrobėt, –

pasakė Heter.– Jo paties labui, – pyktelėjusi

atšovė Nata, bet paskuinusišypsojo. – Pirmą kartądalyvavau pagrobiant žmogų.

– Nepriprask. – Abi, atrodo,nutarė neminėti savonesutarimo, ir Heter tuodžiaugėsi. Ji linktelėjo rodydama

į Luką, sėdantį į savo pikapą. –Ar jis važiuos žiūrėti?

Nata papurtė galvą.– Nemanau. – Patylėjusi tyliai

pridūrė: – Siaubinga, ką jispadarė Deinai. Tikriausiainekenčia savęs.

– Atrodo, taip, – pritarėHeter. Bet jai nesinorėjo galvotiapie Luką arba Dodžo seserį,kojas, prislėgtas sudaužytometalo krūvos. Jau ir taip pykinonuo sukilusių nervų.

– Tau viskas gerai? –paklausė Nata.

– Ne, – atkirto Heter.– Tu jau taip arti, Heter.

Beveik finišuoji. Ir laimi.– Dar nelaimiu, – pasakė

Heter, įjungdama pavarą.Daugiau nėra ko gaišti. Dangujeišblėso paskutinė šviesa,horizontas žiojėjo lyg juodaskylė, sugerianti visas spalvas.Staiga jai toptelėjo: – Viešpatie,juk čia Anos mašina. Man

beveik neleidžiama ja važinėti.Aš negaliu ją vairuodamarungtis su Rėjumi.

– Tau ir nereikės.Nata išsitraukė iš rankinės

raktų ryšulėlį ir išdidžiai juosužvangino.

Heter pasižiūrėjo.– Iš kur juos gavai?– Dodžo, – atsakė Nata.

Mestelėjusi raktus aukštynįsikišo atgal į rankinę. – Galėsivažiuoti jo mašina. Verčiau

apsidrausti, tiesa?

Užgesus paskutiniamssaulėlydžio gaisams ir iš podebesų išlindus didžiuliammėnulio pjautuvui, jie susirinko.Tylutėliai išniro iš miško,atvažiavo slėniu žarstydami įšalis žvyrą, atriedėjo nuo kalno,lėtai atšliaužė susispaudękeliuose automobiliuose, kurieslinko neįjungę žibintų,

skrosdami tamsą lygpovandeniniai laivai.

Kai danguje sužibožvaigždės, visi jau buvo čia: visiKarpo vaikai, panorę matytifinalinę rungtį.

Jau laikas. Diginui nebuvoreikalo kartoti, visi žinojoDvikovos taisykles. Duautomobiliai dideliu greičiulekia vienas į kitą. Pralaimi tas,

kuris pasuka iš kelio.Laimėtojas pasiima prizą.Heter taip jaudinosi, kad

įjungė variklį tik iš trečio karto.Dodžo „Le Sabre“ ji radošalikelėje, beveik paslėptąkrūmuose. Mašina buvo Bišopo,Dodžas, matyt, pasiskolino.

Ji nežinia ko supyko, kadBišopas Dodžui šitokiu būdupadėjo. Kažin ar Bišopasrizikavo šį vakarą būti čia –įsimaišęs kur nors minioje,

tamsioje žmonių masėje, tarpblausios mėnesienos pakeistųveidų. Išdidumas neleidoparašyti jam ir įsitikinti. Taippat gėda. Jis mėgino pasikalbėtisu ja, pasiaiškinti, o ji elgėsikaip tikra pabaisa.

Kažin ar jis jai atleis...– Kaip jautiesi? – paklausė

Nata. Ji pasisiūlė būti su Heteriki paskutinės minutės.

– Normaliai, – pamelavoHeter.

Lūpos buvo nutirpusios.Liežuvis tarsi kuo apaugęs. Kaipji vairuos, jeigu beveik nejaučiarankų? Privažiavus prie startolinijos, žibintai apšvietėvaiduokliškai blyškius veidus,tyliai laukiančius medžiųšešėlyje. Variklis zvimbė, lygjam būtų kas nors negerai.

– Tau nieko neatsitiks, –pasakė Nata, pasisukdama įHeter. Jos akys degė. – Niekoneatsitiks, aišku? – pakartojo

tarsi norėdama įtikinti savepačią.

Diginas mojo Heterrodydamas, kad ji turi apsuktimašiną. Variklis keistaigirgždėjo. Jai pasirodė, kadužuodžia kažkokį keistą kvapą.Bet pamanė, jog vaidenasi. Šiaipar taip, viskas tuoj baigsis.Trisdešimt, daugiausiaketuriasdešimt sekundžių. Kaijai pavyko pastatyti mašinąnurodyta kryptimi, Diginas

pabarbeno į priekinį stiklą irlinktelėjo.

Kitame kelio gale, užtūkstančio pėdų – nelyginant užtūkstančio mylių – ji pamatėRėjaus automobilio žibintųskritulius. Čia įsiplieskiančius,čia užgęstančius. Kaip koksįspėjamasis signalas.

– Tu eik, – kimiai tarėHeter. – Tuoj atsiplėšime.

– Heter, aš tave myliu. –Nata pasilenkusi apkabino

Heter kaklą. Nuo josdvelktelėjo tik jai būdingukvapu, ir Heter vos nepravirko –lyg jiedvi atsisveikintų paskutinįkartą. Staiga Nata atsitraukė. –Klausyk, jeigu Rėjus nepasuks...Supranti, jeigu jau būsi arti iratrodys, kad jis neketina sukti...Pažadėk mestis į šoną.Nerizikuok susidurtikaktomuša. Pažadėk.

– Pažadu, – tarė Heter.– Sėkmės.

Ir Nata nuėjo. Heter matė,kaip ji nubėgo į šalikelę.

Heter liko viena mašinoje,tamsoje, o priešais driekėsiilgas siauras kelio ruožas, itpirštas rodantis į tolimas žibintųšviesas.

Ji prisiekė sau, kad pirmanepasuks.

Tamsiame pusrūsyje, nosįgraužiant naftalinui ir senų

baldų kvapui, Dodžas per vėlaisuprato, kam Nata paėmė joraktus, – ir šaukdamas išpaskutiniųjų tampė savo raiščiusgalvodamas apie lėtai tiksinčiąmažutę laikrodinę bombą...

Variklis ėmė rūkti. Heter matė,kaip iš po gaubto, lyg juodagyvačiukė, rangosi dūmelis.Tačiau tada į kelio vidurį žengėnuogas iki pusiaujo Diginas ir

ėmė mojuoti virš galvos savomarškinėliais tartum vėliava.

O tada jau buvo per vėlu kąnors daryti. Ji išgirdo žviegiantpadangas – Rėjus rovė iš vietos.Ji nuspaudė akceleratoriauspedalą, ir mašina šoko pirmynkiek slystelėdama į kairį šoną.Ir iškart dūmai ėmė veržtiskone dvigubai smarkiau. Jibeveik nematė kelio.

Panika...Jai atslūgus ji pamatė

artėjančius žibintus, spindintįmėnulį ir iš po gaubto tirštusrautu lyg skystis tekančiusdūmus. Kaip greitai, viskasvyksta per greitai – ji lekiakeliu, priekyje nieko daugiau, tikdu mėnuliai, vis didėjantys... visartėjantys...

Degančios gumos smarvė iržviegiančios padangos...

Arčiau ir arčiau... Ji lekia.Spidometras rodo šešiasdešimtmylių per valandą. Sukti į šalį

per vėlu, jis irgi nesuka. Pervėlu, lieka tik trenktiskaktomuša.

Staiga iš variklio pliūptelėjoliepsnos, suūžė ugnis. Hetersuklykė. Nieko nematyti. Vairastrūkčiojo rankose, bet jistengėsi išsilaikyti ant kelio.Dvokė degančiu plastiku, dūmailindo į plaučius.

Ji staigiai nuspaudė stabdžiusaiškiai suprasdama savobeviltišką padėtį. Kairėje

pastebėjo šmėstelint – nejaukažkas išbėgo į kelią? – ir poakimirkos suvokė, jog Rėjus,norėdamas išvengti gaisro,pasuko kairėn ir varo tiesiai įmišką.

Su baisiu bildesiu ji pralėkėpro jį. Liepsnos laižė priekinįstiklą. Ji spiegė. Suprato turintišokti iš mašinos, kol į kąneatsitrenkė.

Slysdamas, kratydamasisautomobilis apsisuko ratu ir

lėtėdamas pasuko miško link.Heter galynėjosi su durelėmis.Rankena užsikirto, ir ji pamanėliksianti įkalinta ir sudegsianti.Tada iš visų jėgų trenkė petimi įdureles, jos išvirto ir ji išsiritolauk, atsitrenkus į kelią, alkūnęir petį nutvilkė skausmas, įburną prilindo žvyro ir dulkių,ausyse aidėjo tolimas triukšmas,sakytum žmonių minia būtųšaukusi jos vardą. Iš po ratųpasipylė kibirkštys, ir mašina,

nuslydusi nuo kelio, nuriedėjo įmišką.

Sprogimas buvo tokssmarkus, kad supurtė visą kūną.Ji prisidengė galvą. Dabaraiškiai išgirdo, kad žmonėstikrai šaukia jos vardą – irRėjaus. Ėmė kaukti sirenos.Akimirką jai pasivaideno, jog jijau negyva. Tačiau burnojepajuto kraujo skonį. Jeigu būtųnegyva, nejustų jokio skonio.

Ji pakėlė galvą. Iš

automobilio likusi metalo laužokrūva, ją rijo liepsnos.Stebuklas, bet ji įstengėatsisėsti, o paskui – atsistoti.Skausmo nejautė, atrodė, tarsižiūrėtų filmą apie savogyvenimą. Ir dabar jau niekonegirdėjo. Nei ją šaukiančiųbalsų, liepiančių eiti nuo kelio,toliau nuo mašinos, nei sirenų –nieko. Ji paniro į tylą nelyginantį gilią sietuvą.

Atsisukusi pamatė, kaip Rėjus

bando išlipti. Jo veidu tekėjokraujas, trys vyrukai traukė jį išsumaitotos mašinos. Pasukęs iškelio, jis pataikė tiesiai į medį,gaubtas buvo sumaigytas,suspaustas maždaug per pusę.

Ir dabar ji pamatė kodėl.Už keliasdešimties žingsnių

nuo jos vidury kelio lyg įaugęs įasfaltą stovėjo tigras.

Jis žiūrėjo į Heter tomis savogiliomis juodomis akimis,išmintingomis ir sklidinomis

sielvarto akimis, regėjusiomis,kaip šimtmečiai virsta dulkėmis.Ir tą akimirką ją tarsi pervėrėstrėlė – ji suprato, jog tigrasbijo: triukšmo, ugnies irrėkaujančių žmonių,susispietusių abipus kelio.

Tačiau ji, Heter, daugiaunieko nebijo.

Ją pastūmėjo nepaaiškinamajėga. Ji jautė tik gailestį iružuojautą. Kelyje buvo viena sutigru.

Paskutinę žaidimo minutę, įorą virstant dūmų kamuoliams irugniai laižant dangų, Heter Nilnedvejodama priėjo prie tigro,švelniai uždėjo delną jam antgalvos – ir tapo laimėtoja.

Spalio 8, šeštadienis

Spalio pradžioje Karpas savaitędžiaugėsi bobų vasara. Buvošilta ir giedra, galėjai pamanyti,kad vasaros pradžia, jeigu nepasikeitę medžiai: tarp tamsiospušų žalumos margavo ryškiairaudoni ir oranžiniai lapai.

Vieną rytą Heter pabudo

jausdama nenumaldomą norągrįžti ten, kur žaidimasprasidėjo. Virš Karporibuliuodamas lėtai kilo rūkas,pamažu tirpstantis saulėsspinduliuose, oras kvepėjodrėgna žeme ir šviežiai nupjautažole.

– Bil, gal norėtumpaplaukioti? – paklausė ji Lilę,kai ši sumirksėjusi apsivertėapdriekdama plaukais pagalvę.

Lilės nosis buvo nusėta

šviesiomis strazdanėlėmis, saulėnuauksino blakstienas, ir Heterpamanė, kad jos sesutė darniekada neatrodė tokia graži.

– Ir Bišopą pasikviesime? –paklausė Lilė.

Heter nesusilaikėnenusišypsojusi.

– Ir Bišopą.Kiekvieną savaitgalį jis

parvažiuodavo iš koledžo: atliktiviešosios darbo prievolės. Irsusitikti su ja.

Galų gale ji nutarė pasikviestiir Natą su Dodžu. Atrodėteisinga. Kai paštu paslaptingaiatėjo nedidelis geltonas vokassu jame gulinčiu auksiniurakteliu, atrakinančiu saugykląvietos banke, ji pasiėmė pinigusir padalijo visiems trims. Žinojo,kad Dodžas didžiąją jų dalįatidavė Bilui Keliui: nugriautoGreibilų namo sklype iškilsnedidelis paminklas MažajamKeliui. Nata Olbanyje lanko

vaidybos mokyklą, be to,savaitgaliais „Hadsono slėnio“prekybos centre dirba drabužiųmodeliuotoja.

Sausio mėnesį Heter stos įvalstybinį Džefersono koledžąmokytis veterinarijos.

Ji sudėjo į bagažinę pledą,kelis paplūdimio rankšluosčius,purškalą nuo uodų ir kremą nuosaulės, šūsnį senų vandeniusulaistytų žurnalų iš Anossvetainės, pilną šaltkrepšį šaltos

arbatos, keletą pakelių bulviųtraškučių ir girgždančiassulankstomąsias paplūdimiokėdes išblukusiais dryželiais.Jautė, kad rytoj orai vėl keisis,padvelks šalteliu. NetrukusKrista baigs mėnesio programą,tada Heter su Lile galbūt turėsgrįžti į Pušyno kempingą, bentlaikinai. O paskui prasidėslietaus mėnesiai.

Bet ši diena nuostabi.Upės žiotis jie pasiekė prieš

pietus. Mašinoje beveiknesikalbėjo. Lilė antužpakalinės sėdynės įsispraudėtarp Dodžo ir Natos. PindamaLilei plaukus, Nata pakuždomispasakojo, kokios kino žvaigždėsjai gražiausios. Dodžas atrėmėgalvą į langą, ir tik iš retosšypsenėlės galėjai suprasti, jogjis nemiega. Bišopasvairuodamas vieną ranką laikėant Heter kelių. Buvo tikrasstebuklas žinoti, jog ji guli čia,

žinoti, jog jis yra jos – ir iš daliesvisada buvo. Tačiau dabarviskas kitaip.

Kitaip ir geriau.Išlipę visi atsikratė stingulio.

Lilė klykaudama bėgo į miškąvirš galvos lyg vėliavąišskleidusi savo rankšluostį.Nata ją vijosi blokšdama nuotako šakas. Dodžas su Bišopupadėjo Heter iškraustytibagažinę, trise jie patraukėjoms iš paskos vilkdami

rankšluosčius, kėdes iršaltkrepšį su činksinčiaisledukais.

Paplūdimys buvo švaresnisnegu įprastai. Jo gale stovėjo dušiukšlių konteineriai, smėlisnebuvo nusėtas nuorūkomis iralaus skardinėlėmis. Pro medžiųšakas prasisunkę saulėsspinduliai numargino vandenįgražiausiomis spalvomis –raudona, žalia ir ryškiai mėlyna.Net ir uolos skardis anapus, nuo

kurio andai šokinėjo visižaidėjai, dabar atrodė gražus, one bauginantis: iš akmens plyšiųstiebėsi gėlės, žemyn raitėsisusipynę vynuogienojai. Uolosviršuje augantys medžiai saulėjeliepsnojo it ugnis.

Atbėgusi pas Heter Lilėišskleidė pledą. Pūtė vėjas, todėlHeter pledo kampus prislėgėvisokiais daiktais: savošlepetėmis, Bišopo akiniais nuosaulės, paplūdimio krepšiu.

– Ar ten, Heter? – rodė Lilė. –Ar nuo ten šokai į vandenį?

– Ir Nata šoko, – tarėHeter. – Mes visi šokome. TikBišopas ne.

– Ką galiu pasakyti? – Jis jauvarstėsi savo „Converse“sportbačius. Mirktelėjo Lilei. –Esu bailys.

Jo akys susidūrė su Heteržvilgsniu. Ji vis dar negalėjopatikėti, jog jis suplanavoPaniką, ir atleisti, kad nepasakė

jai. Pati nebūtų atspėjusi permilijoną metų: jos Bišopas, josgeriausias draugas, berniukas,kuris pakurstydavo ją suvalgytinuo kelių nusiluptus šašus irkone vemdavo, kai ji taipadarydavo.

Betgi čia ir yra šuo pakastas.Jis toks pat ir vis dėlto kitoks.Todėl ir ji nepraranda vilties.Jeigu žmonės keičiasi, vadinasi,ir jai niekas nedraudžiapasikeisti. Ji gali tapti kitokia.

Gali būti laimingesnė.Heter bus laimingesnė – jau

yra.– Ne taip ir aukštai, –

prisimerkusi tarė Lilė. – Kaip jūsten patekot?

– Užkopėm, – atsakė Heter.Lilė tik žioptelėjo.

– Ei, Lile, pralenk mane!Stovėdama prie vandens,

Nata išsinėrė iš šortų. Dodžasbuvo atokiau ir šypsodamasžiūrėjo į ją.

– Palauk!Lilė bėgdama nusitraukė

marškinėlius.Heter ir Bišopas

aukštielninki išsitiesė ant pledo.Ji padėjo galvą jam ant krūtinės.Retkarčiais jis lengvaiperbraukdavo pirštais jaiplaukus. Kurį laiką jie tylėjo.Nebuvo reikalo kalbėtis. Heteržinojo: kad ir kas nutiktų, jisvisada bus jos, jiems niekadanesibaigs ši nuostabi diena –

trumpas atokvėpis nuo rudeniožvarbos.

Heter pradėjus snūduriuoti,Bišopas sujudėjo.

– Heter, aš tave myliu.Ji atsimerkė, sušilusi ir

aptingusi.– Ir aš tave myliu, – pasakė.

Žodžiai slyste išslydo.Jis ją pabučiavo, – švelniai į

viršugalvį ir, kai ji pasuko galvą,kiečiau į lūpas, – tačiau tadaėmė klykti Lilė:

– Heter, Heter, pažiūrėk įmane! Heter!

Lilė stovėjo pačiame uolosviršuje. Heter nematė, kada jiužsikeberiojo, turbūt greitaikaip driežas. Heter suėmėbaimė.

– Nulipk! – sušuko.– Nieko jai neatsitiks, –

pasakė Dodžas.Jis stovėjo vandenyje su

Nata – Heter negalėjo patikėti,kad Nata prikalbino jį maudytis

ir kad jis turi maudymosikelnaites. Viena ranka jisapkabino Natai liemenį. Draugejie atrodė įspūdingai, lygskulptūros, iškaltos iš skirtingųspalvų akmens.

– Žiūrėkite, aš šoksiu! –suriko Lilė.

Iš tikrųjų. Lilė nedvejodamašvystelėjo į orą. Akimirką tarsikybojo išskėtusi rankas ir kojas,kvatodama. Štai niurktelėjo įgelmę ir išniro spjaudydama

vandenį, šaukdama:– Matėt? Aš nebijojau. Nė

trupučio.Heter užliejo džiaugsmas,

nuo jo svaigo galva ir apėmėkažkoks nesvarumas. Pašokusipuolė į vandenį, kol Lilėnepasiekė kranto, aptaškydamaspiegiančią Natą. Ji sugriebėbesistojančią seserį ir nutempėatgal.

– Ak nebijojai? – Heter ėmėkutenti Lilei nuogą pilvą, ta

raitėsi norėdama ištrūkti,kvatodama žvygavo, šaukėsiBišopo. – O kutenimo bijai? Ką?

– Bišopai, gelbėk! – klykėLilė. Heter suspaudė ją glėbyje.

– Ateinu, Bil!Bišopas atpuškėjęs atplėšė

Heter, juodu nugriuvo į vandenį.Heter kvatodama atsistojo ir jįpastūmė.

– Taip lengvai manęsneatsikratysi, – pasakė Bišopas,stverdamas ją per liemenį. Jo

akys buvo vandens spalvos,melsvai žalios. Jos Bišopas.Geriausias draugas.

– Vaikai, vaikai, nesipeškit, –nusišaipė Nata.

Nuo vėjo Heter pašiurpo, betsaulė šildė. Suprato, jog šidiena, šis jausmas neamžini.Viskas praeina, iš dalies todėl iryra taip gražu. Teks įveiktidaugybę sunkumų. Tačiau niekobaisaus.

Drąsa – tai veržimasis į

priekį nepaisant jokių kliūčių.Galbūt kada nors jai vėl prireiksšokti nuo uolos. Ir ji šoks. Dabaržino, kad šviesa niekurnedingsta – įveikusi tamsą irbaimę, ji kyla iš gelmės; reikiatik veržtis į saulę, orą, erdvę irlaisvę.

Visada yra kelias į viršų, tiknereikia bijoti.