Verstaiš:KieraCassTHEONEHarperTeen,AnImprintofHarperCollinsPublishers,NewYork,2014

Šįkūrinį,esantįbibliotekose,mokymoirmoksloįstaigųbibliotekose,muziejuosearbaarchyvuose,bekūrinioautoriausarkitošiokūrinioautoriųteisiųsubjektoleidimoirbeautorinioatlyginimodraudžiamamoksliniųtyrimųarasmeniniųstudijųtikslaisatgaminti,viešaiskelbtiarpadarytiviešaiprieinamąkompiuteriųtinklaistamskirtuoseterminaluosetųįstaigųpatalpose.

ISBN978-609-01-1745-3

TheOneCopyright©2014byKieraCassCoverArt©2014byGustavoMarx/MergeleftReps,Inc.CoverDesignbyErinFitzsimmons©Vertimasįlietuviųkalbą,SimonaKaziukonytė,2015©Leidykla„Almalittera“,2015

IšanglųkalbosvertėSimonaKaziukonytėRedaktoriusDainiusRačiūnasKorektorėRamutėPrapiestienėViršelįlietuviškamleidimuipritaikėGalinaTalaikoE.knygąmaketavoJurgaMorkūnienė

SkiriuKelevėjui,vaikinui,užlipusiamįnamelįmanoširdiesmedyjeirėmusiamtenkaraliauti

Pirmasskyrius

Šįkart Didžiajame kambaryje mums vėl mokantis etiketo, pro langą ėmė lėktiplytos.Elisatuojpatgriuvoantgrindųirinkšdamaėmėšliaužtipriešoniniųdurų.Selestė suspigo ir metėsi į kambario galą, jai vos pavyko išvengti stiklo šukiųkrušos.Krisčiupomaneužrankosirtimptelėjo,mudvileidomėsbėgtiprieišėjimo.–Panelės,paskubėkite!–surikoSilvija.Akimirksniu ėmė pyškinti prie langų išsirikiavę sargybiniai, man lekiant šūvių

aidasužgulėausis.Nesvarbu,arsukilėliaiginkluotišautuvais,arprisirinkęakmenų,bet jie užpuolė rūmus ir tikrai bus išžudyti. Jų puldinėjimai išsėmė karaliauskantrybę.–Sušiaisbateliaisnepakenčiamabėgti, – sumurmėjoKris,užsimetusi suknelės

šleifąantrankos.Josakysbuvoįsmeigtosįkoridoriausgalą.–Vienaiišmūsųtekspriešitopriprasti,–sunkiaikvėpuodamatarėSelestė.Pakėliauakisįdangų.–Jeitaibūsiuaš,kasdienavėsiusportukus.Aukštakulniaijauįgriso.–Neplepėkit,ojudinkitės!–suklikoSilvija.–Kaipiščianusigausimeikislėptuvės?–paklausėElisa.–OkurMaksonas?–prašvokštėKris.Silvijaniekoneatsakė.Skutomepaskuijąkoridoriųlabirintu,ieškodamoskelioį

rūsį,promusįkitąpusębėgosargybiniai.Nejučiažavėjausijais,svarsčiau,kokiamdrąsiamreikiabūti,kadpultumįpavojųgelbėtikitų.Prošalįskuodžiantyssargybiniairodėsivienoveido,kolgaliausiaiįmaneįsmigo

žaliosakys.Aspenasatrodėnarsusirramus.Iškilusproblemai,skubėjojosspręsti.Paprastakaipdukartdu.Norsmūsųžvilgsniai susidūrė trumpam,šitopakako.Taip jaubūdavomudviem

susitikus.Užtekomirksnio,kadpasakyčiaujambežodžių:būkatsargusirsaugokis.Jisirgiatsakėmanvienakimis:žinau,irpatipasisaugok.Bendrauti su juo žvilgsniu buvo labai lengva, kur kas sunkiau sekėsi šnekėtis.

Paskutinis mudviejų pokalbis buvo nesmagus. Ketinau palikti rūmus ir paprašiauAspeno duoti man laiko šiek tiek atsigauti po Atrankos. Bet vis dėlto pasilikaunepaaiškinusijam,kodėl.Turbūt Aspeno kantrybė ėmė sekti, jis ėmė įžvelgti ne vien geruosius mano

bruožus.Turėjaupasitaisytijoakyse.Aspenasmanlabaireikalingas.Netdabar,kaivyliausi,kadMaksonaspasirinksmane,neįsivaizdavau,kaipgyvensiubeAspeno.–Štaičia!–sušukoSilvija,spausdamaslaptąplokštęsienoje.Ėmėmeliptilaiptaisžemyn,pirmosėjoElisairSilvija.–Povelnių,Elisa,paspartinkžingsnį!–piktairaginoSelestė.Turėjausuirztidėltokiųšiurkščiųžodžių,betvisosmanėmetąpatį.Lipdama į rūsį stengiausi susitaikyti su tuo, kad sugaišiu kelias valandas

slėpdamasikaippelėpošluota.Mūsųaukštakulniųkaukšėjimasnustelbėtriukšmą,kolpagaliauišviršauspasigirdovyriškasbalsas.–Stokit!–kažkassuriko.AtsigręžusiosmudvisuKrisišvydomeuniformuotąvyrą.–Luktelėkit!–sušukoKriskitomsmerginoms.–Čiasargybinis.Gaudydamosorąsustojomeantlaiptų.Uždusęsvyriškismusprisivijo.–Atleiskit,panelės.Vosmumspradėjusšaudyti,sukilėliaispruko.Turbūtšiandien

neturėjoūpokovoti.Silvijarankomispersibraukėirišlyginodrabužius,paskuiprašnekoužmusvisas:–Arkaraliusįsitikinęs,kadjausaugu?Antraipšiomsmerginomsgaligrėstididelis

pavojus.–Šitaippranešėsargybosviršininkas.Esutikras,kadJoDidenybė...–Nekalbėkužkaralių.Panelės,lipamžemyn.–Nejuokaujat?–paklausiau.–Jukpavojausnebėra.Silvijai nuvėrus mane žvilgsniu, kuris būtų sustabdęs ir sukilėlį, užsičiaupiau.

Mudvi su Silvija siejo keista draugystė, ji pati to nežinodama per papildomaspamokasatitraukdavomanomintisnuoMaksonoirAspeno.Ponedideliopokšto–jįiškrėčiau Pranešimų laidoje prieš kelias dienas – rodos, praradau Silvijospalankumą.Atsigręžusiįsargybinįjikalbėjotoliau:–Grįšime,kaigausiteoficialųkaraliausįsakymą.Pirmyn,panelės.Mudususargybiniuapsikeitėmesuirzusiaisžvilgsniaisirpatraukėmekiekvienas

savokeliu.Podvidešimtiesminučių,atėjuskitamsargybiniuiirpaprašiusmūsųliptiaukštyn,

Silvijavėlnepakluso.Tokia padėtis taip mane įsiutino, kad nebelaukiau nei jos, nei kitų merginų.

Užkopusi laiptais atsidūriau pirmame rūmų aukšte, tada nužingsniavau į savokambarį,rankojenešdamasibatelius.Manotarnaitėsbuvodingusios,betantlovosradausidabrinęlėkštutęsuvoku.TuojpatatpažinauMeirašyseną,atplėšiauvokąirpuoliauskaityti.

Mer,mestapometetomis!Estraiviskasgerai.Norėčiau,kadbūtumčiairsusipažintumsuja,betvisisuprantame,kaddabarbūtinaituribūtirūmuose.Kaipmanai,arKalėdasšvęsimevisašeima?Jukjosjauneužkalnų!TuriugrįžtiirpadėtiKenaisuDžeimsu.Estranepaprastaigraži!Siunčiutaunuotrauką.Mestavemylime!

Mei

Išėmiauišvokoblizgiąnuotrauką.Jojebuvoįamžintavisamūsųšeima,trūkotikKotosirmanęs.PlačiaiišsišiepęsužKenosirdukrelėsdidžiulėmisakimisstovėjojosvyras Džeimsas. Sesuo sėdėjo lovoje laikydama ant rankųmažytį rožinį ryšulėlį,sykiuirsusijaudinusi,irpavargusi.Mamasutėčiuspindėjoišpasididžiavimo,oMeiirDžeradodžiugesys liejosiperkraštus.Žinoma,Kotaneatvažiavo;apsilankymasnamuosenebūtųdavęsjamjokiosnaudos.Aširgiturėjautenbūti.Deja,nebuvau.Aš buvau čia. Kartais pati nesuprasdavau kodėl. Nors Maksonas tiek daug

padarė, kad pasilikčiau, jis leido laiką su Kris. Sukilėliai nepaliaujamai puldinėjomus,netbuvoįsiveržęįrūmus.Lediniaikaraliausžodžiaigerokaisusilpninomanopasitikėjimą. Negana to, aplink nuolat sukiojosi Aspenas, turėjau saugoti šiąpaslaptį. Dažnai ateidavo žmonių su kameromis, jie mus filmuodavo ir rodydavoišvogtas mūsų gyvenimo akimirkas per televiziją visai šaliai, linksmindamigyventojus.Buvauužspeistaįkampąirilgėjausito,kasmanvisadabuvosvarbu.Nurijaupykčioašaras.Labaipavargauverkti.Užuotžliumbusi,ėmiausikurtiplaną.Tėravienintelėišeitis–baigtiAtranką.Norsretkarčiaisklausdavausavęs,artrokštutaptiprincese,tikraižinojaunorinti

priklausytiMaksonui.Siekdama,kadtaipnutiktų,negalėjautūnotisudėjusirankųirlaukti.Prisimindamapaskutinįsavopokalbįsukaraliumižingsniavaupokambarįirlaukiaupasirodanttarnaičių.

Vos galėjau kvėpuoti, taigi turėjau likti alkana, bet aukotis buvo verta. Manreikėjodarytipažangą,irkuogreičiau.Pasakkaraliaus,kitosmerginosdarodidelępažangąMaksonoakyse,neslepiasavogrožybių,oašesantiperprastairneturintijokiųgalimybiųjomsprilygti.ManosantykiaisuMaksonuikišiolbuvoganėtinaisudėtingi,tadiškilobūtinybė

atgautijopasitikėjimą.Neišmaniau,artinkajoklausinėti,arne.Beveikneabejojau,kadbendraudamassukitomis jisnenuėjopertoli, irvisdėltošimintisnenoromiskirbėjo galvoje. Niekad anksčiau nesiekiau jo sugundyti, visos intymios mūsų suMaksonu akimirkos buvo nenumatytos iš anksto. Vyliausi, kad gerai viską

apgalvojusiaiškiaiparodysiuprincuibesidomintijuonemažiauužkitasmerginas.Giliaiįkvėpiau,kilstelėjausmakrąirįžengiauįvalgomąjį.Tikėdamasi,kadvisijau

bussusėdę,tyčiapavėlavauporąminučių.Irneapsigavau.Visdėltoreakcijabuvogeresnė,negumaniau.Darydama tūpsnį taip kryptelėjau koją, kad prasiskleidė suknelės skeltukas,

apnuogindamasbeveikvisąšlaunį.Vilkėjauryškiairaudonąsuknelębepetnešėliųsu labai gilia iškirpte nugaroje.Dingtelėjo, jog tarnaitėms teko pasitelktimagiją,kaddrabužis laikytųsiantmanęs.Atsitiesusi įsmeigiauakis įMaksoną, šis liovėsikramtęs.Kažkamiškritošakutė.NudelbusižvilgsnįpatraukiauįsavovietąirįsitaisiaugretaKris.–Amerika,kąčiaišdarinėji?–sukuždėjoji.Kryptelėjaugalvąjospusėn.–Prašau?–apsimečiausutrikusi.Krispadėjosidabriniusstaloįrankius,irmudviįsispoksojomevienaįkitą.–Atrodaikaipkekšė.–Otukaippavyduolė.Matyt,pataikiaukoneįdešimtuką,nesKrisraustelėjo,tadaėmėsivalgyti.Mano

suknelėbuvotokiaankšta,kadprarijauvoskeliskąsnius.Patiekusdesertą,lioviausiignoruoti Maksoną. Kaip ir tikėjausi, jis buvo įsmeigęs akis į mane. Kaipmatpasičiupinėjo ausies lezgelį, aš droviai padariau tą patį. Stengdamasi nesišypsotimečiau žvilgsnį į karalių Klarksoną. Jis atrodė suirzęs, vadinasi, mano gudrybėpavyko.Atsiprašiau nuo stalo pirmoji, leisdama Maksonui pasigėrėti suknelės nugaros

iškirpte,irparskubėjauįsavokambarį.Uždariusiduristuojpatatsegiaudrabužioužtrauktuką,nesnorėjaulaisvaikvėpuoti.–Kaipsekėsi?–pribėgusipaklausėMerė.–Princasapstulbo.Visiemsatvipožiaunos.Lusėdžiaugsmingaicyptelėjo,AnapriėjopadėtiMerei.–Mesprilaikysimsuknelę,o tueik,–paliepė ji.Padariau,kaip ji sakė.–Ar jis

šįvakaružsuks?– Taip. Tiksliai nežinau, kada, bet tikrai ateis, – atsisėdau ant lovos krašto,

rankomisprilaikydamasuknelęperliemenį,kadnenukristų.Ananutaisėliūdnąveidą.–Gaila,tauteksvargtidarkeliasvalandas.Betneabejoju,kadverta.Nusišypsojau, tarsi kančia teiktų malonumą. Pasakiau tarnaitėms norinti

patrauktiMaksonodėmesį.Vyliausi,jeipasiseks,šisapdarasnetrukusatsidursantgrindų.–Nori,kadpasiliktume,kolprincasateis?–neslėpdamasusijaudinimopaklausė

Lusė.– Ne, tik padėkite man užsitraukti tą daiktą. Turiu šį tą apgalvoti, – atsakiau

stodamasi,kadtarnaitėsgalėtųpadarytikoprašomos.Merėsuėmėužtrauktuką.–Panele,įkvėpkite.Paklusau,irdrabužisvėlsuveržėmanokūną.Pasijutaukaipmūšineinantiskarys.

Skirtingiginklai,bettikslastaspats.Šįvakarašpavergsiuvyrą.

Antrasskyrius

Atidariaubalkonoduris,kadįleisčiauįkambarįgaivausoro.Norsėjogruodis,odąglostėšvelnusvėjelis.Mumsbuvoneleidžiamaišeiti į laukąvienoms,tiksudviemsargybiniais,taigipasitenkinauišvėdinusikambarį.Vaikštinėdama po jį uždegiau žvakių, kad būtų jaukiau. Pasigirdus beldimui į

duris, užpūčiau degtuką, greitai atsisėdau ant lovos su knyga rankose, o suknelęišskleidžiau tarsi vėduoklę. Pažvelk, Maksonai, aš visada šitaip atrodauskaitydama.–Prašom,–ištariauganėtinaigarsiai,kadbūčiauišgirsta.Maksonui atvėrus duris, grakščiai pakėliau galvą, tada pamačiau princo

nuostabą, kurią jam sukėlė žvakių apšviestas kambarys. Galiausiai jis sutelkėdėmesįįmane,žvilgsnisnuslydoapnuogintakoja.–Tuatėjai,–pasakiauužversdamaknygąiratsikėliaupasveikintiprinco.Maksonasįėjovidun,uždarėdurisirįsmeigėžvilgsnįįmanoapvalumus.–Noriupasakyti,kadšįvakaratrodaipribloškiamai.Krestelėjauplaukus.–Kalbiapiešitąsuknią?Jijauseniaikabojospintosgilumoje.–Džiaugiuosi,kadjąišsitraukei.Sunėriaumudviejųpirštus.–Eikš,sėskisgreta.Pastaruojumeturetaitavematydavau.Princasatsidusoirnusekėpaskuimane.– Labai dėl to gailiuosi. Per sukilėlių puolimą netekome daug žmonių, padėtis

buvo įtempta,o žinai, koksyramano tėvas. Išsiuntėmekeletą sargybinių saugotijūsų šeimų, ir mūsų gretos dar praretėjo, todėl tėvas pasidarė griežtesnis neiįprastai.SpaudžiamanebaigtiAtranką,betašnepasiduodu.Mandarreikia laikoapsispręsti.Atsisėdomeantlovoskrašto,prisiglaudžiauprieMaksono.–Žinoma,turipatsapsispręsti.Princaslinktelėjo.–Kaiptiktaip.Esusakęsdaugybękartų.Spaudžiamasimueitiišproto.Patempiaulūpą.–Žinau.

Maksonas nutilo, jo veidas pasidarė neįskaitomas. Svarsčiau, kaip neįžūliaipagreitintiįvykiusirpratęstiromantiškąakimirką.– Gal tai ir paika, bet tarnaitės apipurškė mane naujais kvepalais. Ar ne per

aštrūs?–paklausiauiratkišaukaklą,kadprincaspasilenktųirpauostytų.Jistaipirpadarė,bakstelėjonosimimanįkaklą.–Ne,brangioji,jųkvapasnuostabus,–atsakėnesitraukdamas.Paskuipabučiavoį

kaklą.Mėgindamasusikauptinurijauseilę.Turėjauneprarastisavitvardos.–Džiugu,kadkvepalaitaupatinka.Tikraiilgėjausitavęs.Princas apsivijo rankomisman liemenį, aš palenkiau galvą. Jis žiūrėjo į mane,

mūsųlūpasskyrėmažutėlaitistarpelis.–Arlabaiilgėjaisimanęs?–sukuždėjoMaksonas.Jožvilgsnisiržemasbalsaspaspartinomanoširdiesplakimą.–Labai,–sušnibždėjau.–Labailabai.Palinkau dar arčiau, trokšdama bučinio. Maksonas tryško pasitikėjimu savimi.

Prisitraukėmaneranka,kitaėmėkedentiplaukus.Manokūnastirponuojobučinio,betlabaivaržėsuknia.Staigasusinervinau,nesprisiminiausavosumanymą.Paglosčiau Maksonui pečius ir uždėjau jo pirštus ant užtrauktuko suknelės

nugaroje.Vyliausi,topakaks.Princaskiekpalūkėjo,poakimirkosbūčiauprašiusi,kadatsegtųužtrauktuką,bet

jispratrūkokvatotis.Staigaatsikvošėjau.–Kasčiajuokingo?–paklausiauapimtasiauboirmėgindamanemačiomisatgauti

kvapą.– Išvisųtavopoelgiųšisbuvopats juokingiausias!–kvatodamasMaksonasnet

susirietėirėmėtapšnotisauperkelį.–Nesuprantu,kodėltautaiplinksma?Princasgarsiaipakštelėjomanįkaktą.–Seniaispėliojau,kasbūtų,jeipamėgintummanesugundyti,–jisvėlprajuko.–

Atleisk,turiueiti,–netatsistojus,linksmumasneišsisklaidė.–Pasimatysimerytoj.Paskuijisišėjo.Kaipniekurnieko!Visiškai priblokšta sėdėjau ant lovos. Kodėl, po galais, tikinau save, kad man

pavyks?Tikriausiaiprincasžinoapiemaneneviską,betyraperpratęsmanobūdąirsuvokia,kadšitaipniekadnepasielgčiau.Nužvelgiau rėksmingąją suknelę. Persistengiau. Net Selestė nebūtų nužengusi

taiptoli.Manoplaukaibuvosušukuotipernelygtobulai,makiažasperryškus.Vosįėjęs į kambarį princas suprato, ką ketinu daryti. Dūsaudama žingsniavau pokambarį,paskuiužpūčiaužvakesirsvarsčiau,kaiprytojtekspažiūrėtijamįakis.

Trečiasskyrius

Apsvarsčiau visas galimybes išvengti pusryčių: pasiskųsti skrandžio skausmais,migrena,panikospriepuoliu.Tadaprisiminiau,kaipMaksonasnuolatkalbėdavo,kadsunkiomisaplinkybėmis

nevalia prarasti pasitikėjimo. Šito tikrai stokoju. Bet jei nulipsiu į valgomąjį, jeipasirodysiu,galbūtjistaiįvertins.Tikėdamasi bent iš dalies atitaisyti klaidą paprašiau tarnaičių aprengti mane

pačiakukliausiasuknele. Išgirdusios tokįpageidavimą josniekoneklausinėjoapiepraėjusį vakarą. Drabužio iškirptė buvo ne tokia gili kaip tų, kuriuos įprastaivilkėdavome šiltu oru, rankovės trijų ketvirčių. Suknelė buvo šviesaus gėlėtoaudinio–visiškapriešingybėvakarykštei.Įžengusi valgomajan nedrįsau pažvelgtiMaksonui į akis, bet laikiausi tiesiai ir

judėjaugrakščiai.Kaigaliausiairyžausidirstelėtiįjį,irmūsųžvilgsniaisusitiko,princasvyptelėjo.

Uoliaikramtydamasjispamerkėmanakį.Vėlnuleidaugalvąapsimesdama,kadmanrūpitikapkepassuįdaru.–Malonumatytitavepadoriaiapsirengusią,–iškošėKris.–Malonumatytitavetaipgerainusiteikusią.–Kas,poperkūnų,taveapsėdo?–sušnypštėji.Nusiminusipasidaviau.–Kris,neturiujokionoroginčytissutavimi.Duokmanramybę.Valandėlęmaniau,kadKrisneatstos,bet,matyt,jinutarė,kadsumanimineverta

tąsytis.Atsisėdotiesiauirkaipniekurniekopusryčiavotoliau.Jeigupraėjusįvakarąbūčiaukąnorslaimėjusi,būčiaugalėjusipateisintisavoelgesį,betnutikokitaip,tadneturėjaukuodidžiuotis.IšdrįsauvėlžvilgtelėtiįMaksoną.Norsšisnežiūrėjoįmane,dorojopusryčius,jo

lūposežaidėsavimipatenkintožmogausšypsenėlė.Toksjaujisyra.Neketinaukęstitokio pažeminimo. Nusprendžiau nualpti, pasiskųsti skrandžio skausmais ar darkokia nors negalia, kad galėčiau iš čia dingti, bet į valgomąjį įėjo liokajus. Antsidabrinės lėkštutės jisnešėvoką.NusilenkęskaraliuiKlarksonuipadėjo lėkštutępriešaisjį.Karaliusatplėšėlaiškąirgreitaipermetėakimis.

–Prakeiktiprancūzai,–subambėjo jis.–Atleisk,Amberli,betpovalandosmanteksišvykti.–Kilonesklandumųdėlprekybossutarties?–tyliaipaklausėkaralienė.– Taip. Maniau, kad viską aptarėme jau seniausiai. Negalime jiems

nuolaidžiauti, – karalius atsistojo, numetė servetėlę ant lėkštės ir patraukė priedurų.–Tėve,armanvyktikartu?–stodamasispaklausėMaksonas.Labainustebau,kadkaraliusišeidamasneįsakėsūnuisektiišpaskos,kaipbuvo

įpratęs.Dažniausiaielgdavosikaiptikšitaip.ValdovasatsigręžėįMaksoną,nuvėrėjįšaltužvilgsniuirpiktaiprakalbo:–Kai išmoksielgtiskaipkaralius, sužinosiapie jopareigas, –niekonepridūręs

Klarksonasišėjoišvalgomojo.Viešai tėvo pažemintas princas kiek apstulbo ir suglumo. Paskui atsisėdo ir

grįžtelėjoįmotiną.– Tiesą pasakius, visai nenorėjau skristi su juo, – tarė stengdamasis išsklaidyti

įtampą.Karalienėdirbtinainusišypsojo,omesapsimetėmeniekonepastebinčios.Kitos merginos papusryčiavusios atsiprašė ir nužingsniavo į Moterų kambarį.

PriestalolikotikMaksonasirmudvisuElisa.Pakėliauakis įprincą.Abutuopatmetupasičiupinėjomeausieslezgelįirnusišypsojome.GaliausiaiišėjoirElisa.Mudusu Maksonu priėjome vienas prie kito vidury valgomojo, nekreipdami dėmesio įbesitvarkančiastarnaitesirliokajus.–Taiaškalta,kadjisnepaėmėtavęsdrauge,–pralemenau.– Galbūt, – erzinamai šyptelėjo princas. – Patikėk, tai ne pirmas kartas, kai

karaliusmėginasumenkintimane,manosi turįs tamdaugybępriežasčių.Kogero,šįsyk išliejo ant manęs pagiežą. Jis nenori prarasti valdžios. Artėjant metui, kaiišsirinksiužmoną,tėvasdarosivisneramesnis.Norsabudužinome,kadjisniekadanepaleisvadžiųišrankų.– Gali tiesiog išsiųsti mane namo. Karalius nieku gyvu neleis, kad išsirinktum

mane, –darnebuvaupasakojusiMaksonui, kaip jo tėvasužspeitėmane į kampą,ėmė grasinti koridoriuje po to, kai princas jį įkalbėjo palikti mane. KaraliusKlarksonaspaliepėniekamneprasitartiapiemudviejųpokalbį,nenorėjaujopykdyti.VisdėltobuvolabaisunkuištvertineatskleistitiesosMaksonui.–Beto,–pridūriausunerdamarankas,–varguarnorėsimanepasiliktipopraėjusiovakaro.Jisprikandolūpą.–Atsiprašau,kadkvatojausi.Antravertus,kąturėjaudaryti?– Daug ką, – sumurmėjau vis dar neatsipeikėjusi nuo bandymo sugundyti

Maksoną.–Jaučiuosiapsikvailinusi,–susiėmiauužgalvos.

–Liaukis,–švelniaitarėprincasirapkabinomane.–Patikėk,tugeraivilioji.Betesineištokiųmerginų.– Juk turėčiau būti tokia? Argi tai nėra būtina mudviejų bendravimo dalis? –

verkšlenauįsikniaubusijamįkrūtinę.–Pamiršaivakarąslėptuvėje?–žemubalsupaklausėMaksonas.–Taip,bettadamanėme,kadtaiatsisveikinimas.–Jisbuvonuostabus.Atsitraukiau ir kumštelėjau princui. Jis nusijuokė patenkintas, kad išsklaidė

nesmagumą.–Pamirškimpraėjusįvakarą,–pasiūliau.–Puikiaisumanyta,–pripažinojis.–Beje,muduturimešįtąnuveikti,tuiraš.–Tikrai?–Taip,pasinaudokimetėvoišvykimuirkaipreikiantpasukimesmegenis.–Gerai,–sutikaudžiaugdamasi,kadgalėsimepabūtidviese.Maksonasatsiduso,oašėmiaunerimauti,kąjisrezga.–Esiteisi.Tėvuitunepatinki.Betjeisugebėtumįgyvendintivienąsumanymą,jis

būtųpriverstasnusileisti.–Kokįsumanymą?–Turitaptižmoniųnumylėtine.Pakėliauakisįdangų.–Taisuksimgalvasdėlšito?Maksonai,mantikrainepavyks.VienameišSelestės

žurnalųmačiau gyventojų apklausos rezultatus. Ji buvo atlikta po to, kai norėjauišgelbėtiMarli.Žmonėsnemėgstamanęs.–Jųnuomonėgalipasikeisti.Neleisk,kadvienaspoelgispaleistųvėjaisvisastavo

pastangas.Jaučiausibeviltiškai,betneturėjaukąatsakyti.Jeitaivienintelėišeitis,teksbent

pamėginti.–Gerai,–galiausiaiištariau.–Betmumsnepavyks.Šelmiškai šypsodamasisMaksonas priėjo artyn ir apdovanojomane ilgu karštu

bučiniu.–Oašesutikras,kadpavyks.

Ketvirtasskyrius

Galvodama apie naująjį Maksono sumanymą įėjau į Moterų kambarį. Karalienėbuvodarnepasirodžiusi,irmerginosklegėjosusispietusiosprielangų.–Amerika,eikščia!–paraginoKris.NetSelestėšypsodamasiatsigręžėirpamojo,kadprieičiau.Nenutuokiau,kąpamatysiu,betpatraukiaupriejų.–Dievulėliau!–aiktelėjau.–Kąčiapridursi,–atsidusoSelestė.Sodeišsirengęikipusėsbėgiojobūrysrūmųsargybinių.Aspenasmanpasakojo,

kadsargybinių jėgomspalaikyti leidžiamivaistai,betvien tonepakanka.Siekiantpuikiosfizinėsformosreikiadaugmankštintis.MesvisostroškomeužkariautiMaksonoširdį,betnegalėjomeatitrauktiakiųnuo

tokiųgražiųvaikinų.– Pažiūrėkit į tą šviesiaplaukį, – tarė Kris. – Manau, jis šviesiaplaukis, nes

sargybiniųplaukaitokietrumpi!– O man patinka šitas, – tyliai pasakė Elisa, kai pro langą prabėgo kitas

sargybinis.Krissurizeno.–Mumsnederėtųtaipelgtis!–Taibent!Pažvelkitįvaikinąžaliomisakimis,–SelestėparodėįAspeną.Krisatsiduso.–ŠokausujuoperHeloviną.Jisnetikgeraiatrodo,betiryralinksmobūdo.– Aš irgi šokau su juo, – pasigyrė Selestė. – Be abejonės, šis sargybinis

gražiausiasišvisobūrio.Neištvėrusijuktelėjau.Svarsčiau,kąjipasakytų,jeisužinotų,kadAspenaskilęsiš

šeštos kastos.Žiūrėdama į jį prisiminiau, kiekdaugkartų jismane laikėglėbyje.Praraja tarpmudviejųsuAspenuvisgilėjo, taibuvoneišvengiama,betnetdabarsukaugalvą,kaipnenutrauktidraugystėssujuo.Kas,jeigumanprireiksAspeno?–Amerika,kuriskritoįakįtau?–paklausėKris.Mano akį traukė tik Aspenas, skausmingai jo ilgėjausi, nors tai buvo kvaila.

Išsisukaunuotiesausatsakymo.–Nėnežinau,visisargybiniaiatrodoneblogai.

–Neblogai?–pakartojoSelestė.–Turbūtjuokauji?Tokiųgražiųdarnesumačiusisavogyvenime.–Taivisolabobūrysvaikinųbemarškinių,–atkirtau.– Aha, bet kodėl nepasigėrėjus vaizdu, juk paskui spoksosim tik viena į kitą, –

atrėžėSelestė.–Nairkas.Maksonasbemarškiniųatrodoneprasčiauužšiuosvyrukus.–Ką?–surikoKris.Tik išsprūdus šiems žodžiams iš burnos, suvokiau, ką pasakiusi. Įmane įsmigo

trysporosakių.–KadajudusuMaksonubuvotišsirengęikipusės?–griežtaipaklausėSelestė.–Ašnebuvau!– Bet jis buvo? – kamantinėjo Kris. – Vadinasi, todėl vakar vilkėjai tą šlykščią

suknią?Selestėtėškėman:–Esikekšė!–Na,žinai!..–surikau.–Oko tikėjaisi? –drėbė ji, sunerdama rankasantkrūtinės. –Nebentatskleisi

mums,kasnutiko,galtadapaaiškės,kadklystame.Nesumečiau, kaip pasiaiškinti. Maksonas nusivilko marškinius anaiptol ne

romantiškomisaplinkybėmis.Negalėjauatskleistimerginomspaslapties,kadprinconugara išvagota randų, juos paliko tėvo kirčiai. Princas budriai ją saugojo. JeigudabarišduosiuMaksoną,mūsųsantykiamsgalas.–Selestėpusnuogėkabinosiprincuiantkaklokoridoriuje!–kaltindamabedžiauį

jąpirštu.Selesteiatvipožiauna.–Kaipsužinojai?– Tai ką, čia visos buvo išsirengusios Maksono akivaizdoje? – pasibaisėjusi

paklausėElisa.–Nebuvome!–sušukau.–Geraijau,gerai,–Krisramindamapakėlėrankas.–Turimešitaiišsiaiškinti.Ką

kuriišmūsųveikėsuMaksonu?Visosnutilome,nesnėvienanenorėjoprabiltipirmoji.–Ašsujuobučiavausi,–tarėElisa.–Triskartus,bettiktiek.– Aš išvis nesibučiavau su juo, – prisipažino Kris. – Bet toks buvo mano

pasirinkimas.Maksonasbūtųmanepabučiavęs,jeibūčiauleidusi.–Tikrai?Nėkarto?–priblokštapaklausėSelestė.–Nėkarto.– Na, aš bučiavausi daugybę kartų, – pasitaisė plaukus Selestė, nusprendusi

didžiuotis,onegėdytis.–Karščiausiaivienąvakarąkoridoriuje,–jiįsmeigėakisįmane.–Mudukuždėjomės,jaudinomės,kadbūsimeužklupti.Pagaliauvisųžvilgsniainukrypoįmane.Prisiminiaukaraliausžodžius,kadkitos

merginoselgiasikurkaslaisviauneguaš.Dabarsupratau,kadtaitebuvovienasišjoarsenaloginklų,būdaspriverstimanepasijustinevisaverte.Tadaišklojau:–PirmiauMaksonaspabučiavomane,oneOliviją.Nenorėjau,kadkasnors tai

žinotų.Mudu sykiu praleidome kelias... intymias akimirkas, vieną iš jų pamačiauprincąbemarškinių.– Be marškinių? Jie patys stebuklingai nusimovė jam per galvą? – neatlyžo

Selestė.–Jispatsnusivilko,–prisipažinau.NeįtikintaSelestėneatlyžo.–Jisnusivilko–artunuvilkai?–Ašjamtruputįpadėjau.Kambaryjetvyrojoįtampa,paskuivėlprabiloKris:–Kągi,dabarvisosžinome,kuresame.–Taikurgi?–paklausėElisa.Merginostylėjo.– Aš tik noriu pasakyti... – įsiterpiau. – Kad tos akimirkos man buvo tikrai

svarbiosirkadMaksonasmanrūpi.–Manai,kadmumsjisnerūpi?–atkirtoSelestė.–Tautikraine.–Kaipdrįstišitaitvirtinti?– Seleste, niekam ne paslaptis, kad tu trokšti valdžios. Kertu lažybų, kad

Maksonastaupatinka,bettujonemyli.Esinusitaikiusiįkarūną.NepaneigusimanožodžiųSelestėatsigręžėįElisą.–Okaipgitu?Esišaltakaipledas!–Ašsantūri.Irtaureikėtųšitoišmokti,–kaipmatatšovėElisa.Manlabaipatiko

pykčiokibirkštėlėsjosakyse.–Manošeimojevisossantuokosnumatomosišanksto.Žinau, kad irmanęs šitai laukia, ir tiek.Ašnepakvaišusi išmeilėsMaksonui, betgerbiujį.Meilėgaliateitivėliau.Krisužjausdamatarė:–Taigerokailiūdna,Elisa.–Visaine.Esamasvarbesniųdalykųužmeilę.Visos įsispoksojome į Elisą priblokštos jos žodžių. Aš dalyvauju Atrankoje iš

meilėssavošeimaiirAspenui.Dingtelėjobauginantimintis,kadvisimanopoelgiai,susiję su Maksonu, netgi patys kvailiausi, skatinami šito jausmo. Kas, jei yrasvarbesniųužmeilędalykų?

–Na,oašprisipažinsiu,kadmyliuMaksoną,–tarėKris.–Myliuirnoriutaptijožmona.Vėl užvirus ginčui, man norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Kokią košę čia

užviriau?–Puiku,Amerika,dabartavoeilė,–pareiškėSelestė.Apmiriau,ėmėgniaužtikvapą.Karštligiškaiieškojautinkamųžodžių.–Maksonasžino,kąjamjaučiu,irtaisvarbiausia.IšgirdusiatsakymąSelestėpakėlėakisįdangų,betliovėsimanekamantinėti.Ko

gero,baiminosi,kadirašimsiureikalautiatvirumo.Stovėjome ir spitrėjome viena į kitą.Atranka truko jau ne vienąmėnesį, buvo

matytivaržybųfinišotiesioji.VisosišsipasakojomeapiesavosantykiussuMaksonu,bentjauvienuaspektu,irgalėjomepalygintisavolaimėjimus.Netrukus į kambarį įėjo karalienė ir pasisveikino sumumis. Padariusios tūpsnį

sulindome į kampus ir užsisklendėme savyje.Gal šitaip ir turėjo nutikti.Keturiosmerginos ir vienas princas. Trys iš mūsų netrukus išvyks, išsiveždamos truputįdaugiauneivienįdomiąistoriją,kaippraleidomerudenį.

Penktasskyrius

Grąžydama rankas vaikštinėjau po biblioteką.Mėginau surikiuotimintis. TurėjauatskleistiMaksonui, kas nutiko, kol to nepadarė kitosmerginos. Bet nesitikėjau,kadpokalbisbusmalonus.–Tuk,tuk,–tarėjis įeidamas.Išvydęssusirūpinusįmanoveidąpaklausė:–Kas

nutiko?–Tiknesiusk,–įspėjaubesiartinantįprincą.Maksonassulėtinožingsnį,nerimąjoveidepakeitėbudrumas.–Pasistengsiu.–Merginosžino,kadmačiautavebemarškinių,–Princasbuvobeklausiąs,betaš

užbėgau jam už akių. – Nieko neprasitariau apie randus, – patikinau. – Knietėjoatskleistipaslaptį,nesdabarjosmano,kadmuduaistringaiglamonėjomės.Maksonasnusišypsojo.–Viskastaipirbuvo.–Nejuokauk,Maksonai!Dabarjosmanęsnekenčia.Princasmaneapkabino,joakysšvytėjo.–Galtavenorskiekpaguos,kadašnepykstu.Pasakok,kąnori,tikneišduokmano

paslapties.Visdėltokonepribloškeimane.Kamapietaiprakalbai?ĮsikniaubiauMaksonuiįkrūtinę.–Negaliutaupasakyti.– Hmm, – jis nykščiu braukė man per nugarą. – Maniau, sutarėme pasitikėti

vienaskitu.–Tiesa.Prašaupatikėti,kad jeipapasakosiu,bus tikblogiau, –galklydau,bet

išties maniau, kad prisipažinusi Maksonui, kaip spoksojome į pusnuogiussuprakaitavusiussargybinius,tikužtrauksiuvisomsbėdą.–Tiekjauto,–pagaliauištarėjis.–Merginosžino,kadmateimanebemarškinių?

Kąjosdarsužinojo?Dvejojau.–Kadpabučiavaimanepačiąpirmą.Oašišgirdauapietavosantykiussujomis.Maksonasatšlijo.–Ką?–Kaiprasitariauapienuotykįsumarškiniais,ėmėmebadytivienakitąpirštais,ir

viskasiškiloaikštėn.Žinau,kadtudaugybękartųbučiavaisisuSelesteirjauseniaibūtumpabučiavęsKris,tikjitauneleido.Visosatlikomeišpažintį.Princaspersibraukėveidąranka,ėmėvaikštinėtipirmynatgalirprašneko:– Vadinasi, daugiau nebeturiu jokio privatumo? Jokio? Nes jūsų ketvertas

nusprendėsusiskaičiuotibalus?–Maksonasįsiuto.–Jeigutautaiprūpisąžiningumas,turėtumbūtimandėkingas.Jisstabtelėjoirpašnairavoįmane.–Taiką,turėčiauatsiprašyti?–Tiesaatskleista.Kiekvienažinome,kąpasiekėme.Pavyzdžiui,ašesudėkinga.Maksonaspakėlėakisįdangų.–Dėkinga?– Jeigu būtum man pasakęs, kad šitiek kartų bučiavai Selestę, būčiau nė

nemėginusisuviliotitavęspraėjusįvakarą.Arsuvoki,kaippažeminaimane?Maksonaspašaipiaišyptelėjoirvėlėmėžingsniuotipobiblioteką.–Paklausyk,Amerika,tuprišnekėjaiirpridareitiekkvailysčių,kadstebiuosi,kaip

dargalidėlkonorssutrikti.Turbūttodėl,kadaugaunetokiojerafinuotojeaplinkoje,neišsyksupratau,kokie

įžeidūsprincožodžiai.AšvisadapatikauMaksonui,bent taip jissakė.Taipiktinosveikuprotubesivadovaujančiusžmones.Ogalirjamatrodžiaukvailė?–Taiašjaueisiu,–tyliaipasakiaunedrįsdamapažvelgtijamįakis.–Atsiprašau,

kadišplepėjauapietuosmarškinius,–galutinaisugniuždytapatraukiaupriedurų.–Luktelėk,Amerika.Ašnenorėjau...–Ne,viskasgerai,–suveblenau.–Ateityjebūsiuapdairesnė.Užlipau laiptais.Nė pati nežinojau, ar būčiau norėjusi, kadMaksonas sektų iš

paskos,arne.Jisirnesekė.Kai grįžau į savo kambarį, Ana,Merė ir Lusė keitėman patalynę ir valė nuo

lentynųdulkes.–Sveika,panele,–tarėAna.–Galnorėtumėtarbatos?–Ne,ketinautrumpaipasėdėtibalkone.Jeikasnorsateis,pasakykit,kadilsiuosi.Anašiektieksusiraukė,betlinktelėjo.–Žinoma.Kiek pakvėpavusi šviežiu oru ėmiausi skaityti Silvijos parengtą užduotį. Paskui

trumpai nusnūdau ir šiek tiek pagriežiau smuiku. Griebiausi bet ko, kad tikišvengčiaususitikimosukitomismerginomisirMaksonu.Karaliui išvykus, mums buvo leidžiama valgyti savo kambariuose – taip ir

padariau. Įpusėjus valgyti vištieną su citrinomis ir juodaisiais pipirais, kažkaspasibeldė į duris. Galmane apsėdo paranoja, bet neabejojau, kad taiMaksonas.Dabarniekugyvunenorėjaujomatyti.NusitempiauMeręirAnąįvonią.

–Luse,–sukuždėjau,–pasakykjam,kadašmaudausi.–Jam?Kadmaudotės?–Taip,neleiskjovidun,–paliepiau.–Kąvisataireiškia?–paklausėAna,kaiuždariaudurisirpriglaudžiauausįprie

jų.–Arkąnorsgirdite?–pasiteiravau.Abidvitarnaitėsirgiprikišoausispriedurų,tikėdamosikąnorsišgirsti.Girdėjau prislopintą Lusės balsą, bet prikišusi ausį prie durų plyšio nuklausiau

visąpokalbį.–JūsųDidenybe,panelėmaudosi,–ramiaipasakėLusė.TaitikraibuvoMaksonas.–O,tikėjausi,kadjidarvalgo.Maniau,pavakarieniausimekartu.– Prieš valgydama nusprendė išsimaudyti, – Lusės balsas truputį drebėjo,

meluodamaprincuimerginajautėsinesmagiai.Nagi,Luse,laikykis.– Suprantu. Tada pakvieskite mane, kai panelė Amerika bus išsipraususi.

Norėčiaupasikalbėtisuja.–Hmm...JūsųDidenybe,panelėmėgstamaudytislabaiilgai.Maksonaspatylėjo.– Ką gi, nieko baisaus. Tada praneškite jai, kad buvau užsukęs, ir kuri nors

ateikitemanęspakviesti,jeijinorėspasikalbėti.Galibūtiirvėlu,vistiekateičiau.–Klausau,sere.Stojoilgatyla,irašpamaniau,kadprincasjauišėjo.–Hmm,ačiūtau,–galiausiaitarėMaksonas.–Labosnakties.–Labosnakties,JūsųDidenybe.Luktelėjau,kol įsitikinau,kadprincaspasišalino.Man išėjus iš vonios,Lusėvis

darstovėjopriedurų.Visostarnaitėsįsmeigėįmaneklausiamusžvilgsnius.– Šį vakarą ketinu praleisti viena, – numykiau. – Tiesą sakant, noriu pailsėti.

Išneškitemanopadėkląsuvakariene,eisiugulti.– Gal pasilikti vienai iš mūsų? – paklausė Merė. – Jei kartais nutartumėte

pasikviestiprincą.Merginųakysemačiauviltį,bettekojąužgesinti.–Ne,tiesiognoriupailsėti.SuMaksonususitiksiurytą.Buvokeistagultisįlovą,kaitarpmūsųsuMaksonutvyroneaiškumų,betkaiptik

dabar nenutuokiau, apie ką su juo kalbėtis. Nemačiau prasmės. Buvo tiek daugpakilimų ir nuopuolių, tiekdaugbandymų sutvirtintimūsųdraugystę...Betpo to,kasnutikošiandien,ikitikslomumsteksnueitidarlabaiilgąkelią.

Buvau šiurkščiai pabudinta dar prieš aušrą. Mano kambarį nutvieskė iškoridoriaussklindantišviesa.Pasitryniauakisirpamačiauįeinantsargybinį.–PaneleAmerika,prašomkeltis,–tarėjis.–Kasnutiko?–paklausiaužiovaudama.–Neatidėliotinasreikalas.Prašomnuliptižemyn.Kraujassutingogyslose.Manošeimažuvo–nekitaip.Rūmaipasiuntėsargybinių,

mesįspėjomenamiškiussaugotis,betsukilėliųlabaidaug.TaspatnutikoNatali.Jipaliko Atranką, nes sukilėliai nužudė mažąją jos sesutę. Mūsų šeimoms dabargresiapavojus.Nusimečiauapklotą,užsisiaučiauchalatąirįsispyriauįšlepetes.Paskuinubėgau

koridoriumiirpasileidaulaiptaisžemyn,dusykiuspaslydau.Pirmame aukšte išvydau Maksoną, gyvai besišnekučiuojantį su sargybiniu.

Pripuoliaupriejopamiršusivisa,kasnutikoperpastarąsiasdvidienas.–Arjiesveiki?–paklausiauvossulaikydamaašaras.–Labainukentėjo?–Kas?–paklausėprincas,netikėtaiapkabindamasmane.–Manotėvai,broliaiirseserys.Arjiemsniekonenutiko?Maksonastuojpatmanepaleido,atšlijoirpažvelgėįakis.– Amerika, jiems viskas gerai. Atsiprašau, turėjau susivokti, jog tau pirmiausia

šausmintis,kadkasnorsnutikotavošeimai.Išpalengvėjimovosneprapliupauraudoti.Truputįsutrikęsprincaskalbėjotoliau:–Rūmuoseyrasukilėlių.–Ką?–suklikau.–Kodėlnebėgameslėptis?–Jieatėjonepulti.–Taikotadajiemsreikia?Maksonasatsiduso.– Tik du sukilėliai iš Šiaurinės stovyklos. Neginkluoti, bet nori pasikalbėti su

manim...irsutavim.–Kuoaščiadėta?–Nenutuokiu.Betketinupasišnekėtisujais,todėlnoriutokiągalimybęsuteiktiir

tau.Nužvelgiausave,paskuirankapersibraukiauplaukus.–Aštiksunaktiniais.Maksonasnusišypsojo.–Matau,betsusitikimasneformalus.Tavoaprangapuikiaitiks.–Tikrainori,kadsujaiskalbėčiausi?–Galiatsisakyti,betmansmalsu,kodėlsukilėliaipageidaujakalbėtiskaiptiksu

tavim.Jeinedalyvausi,tikriausiaimanjieniekonepasakys.

Linktelėjau svarstydama princo pasiūlymą. Dvejojau, ar noriu bendrauti susukilėliais.Ginkluotiarne,jievistieklabaipavojingi.BetjeiMaksonasmano,kadgaliutaipadaryti,galvertėtųpabandyti...–Gerai,–pasakiaukaupdamasi.–Eime.– Amerika, pažadu, kad nenukentėsi, – jis vis dar laikė mane už rankos ir

drąsinamaispustelėjopirštus.Paskuiatsigręžė įsargybinį. –Eikpirmas.Dėlvisopiktolaikykparuoštąginklą.–Klausau,JūsųDidenybe,–atsakėsargybinisirnuvedėmusįDidįjįkambarį.Jameapsuptikitųsargybiniųstovėjodužmonės.SargybiniųbūryjeakimistuojpatsusiradauAspeną.– Ar galite atšaukti savo šunis? – paklausė vienas iš sukilėlių, aukštas lieknas

šviesiaplaukis.Jokareiviškibataibuvoaplipępurvu,drabužiaipanėšėjoįseptintoskastosatstovo:aptemptosstorosmedžiagoskelnės,sulopytimarškiniaiirnutriušęsodinis švarkas. Prikabintas prie ilgosgrandinėlės ant krūtinės tabalavo aprūdijęskompasas.Vaikinoišvaizdabuvoatšiauri,betnebaisi.Šitonesitikėjau.Darnetikėčiauatrodė,kadjisatėjosumergina.Jiirgiavėjokareiviškaisbatais,

betbuvo išradinga irdomėjosimada–mūvėjo tampres,o sijonasbuvopasiūtas ištokios pat medžiagos kaip vaikino kelnės. Nors ir apsupta sargybinių, merginastovėjo pasitikėdama savimi, atstačiusi koją. Net jei nebūčiau pažinusi iš veido,būčiauprisiminusistriukę.Džinsinę,visąišsiuvinėtągėlėmis.Įsitikinusi,kadatpažinau,merginatūptelėjo.Manojuokassusiliejosuaiktelėjimu.–Kasatsitiko?–paklausėMaksonas.–Pasakysiuvėliau,–sukuždėjau.Suglumęs, bet nusiraminęs Maksonas vėl drąsinamai spustelėjo man piršus ir

nukreipėžvilgsnįįsvečius.–Atėjomepasjussutaika,–tarėjaunuolis.–Esameneginkluoti,jūsųsargybiniai

mus apieškojo. Žinau, kad reikalauti privatumo tokiomis aplinkybėmis būtųnederama,betnorimešįtąaptartibepašalinių.–OAmerika?–paklausėMaksonas.–Norimekalbėtisirsuja.–Kuriųgalų?–Darsykįkartoju,kadnorimekalbėtissujumis,nesiklausantšiemsvaikinams,–

įžūlokaipareiškėjaunasisvyrasirmostelėjoįsargybinius.–Jeiketinatejąnuskriausti...–Suprantu,kadžiūriteįmusnepatikliai,tamesamasvariųpriežasčių,bettikrai

judviejųnenuskriausime.Tiesiognorimepasišnekėti.ValandėlęMaksonasdvejojo.Paskuiįsakėvienamišsargybinių:– Atnešk stalą ir keturias kėdes. Tada atsitraukite ir padarykite erdvės mūsų

svečiams.Sargybiniai pakluso, kambaryje trumpam įsiviešpatavo nejauki tyla. Galiausiai

stalasiškambariokertėsbuvoatneštasįvidurį,abipusjopastatytapodvikėdes.Maksonasrankosmostupakvietėsukilėliussėstis.Mumseinantpriestalo,sargybiniaiatsitraukėirnetardaminėžodžioišsirikiavo

palei sienas, nenuleisdami akių nuo sukilėlių, pasirengę šauti, kilus menkiausiamįtarimui.Mumspriėjus,vaikinasatkišoranką.–Metasprisistatyti,–tarėjis.Maksonasįtariainužvelgėjį,betnusprendėneprieštarauti.–MaksonasSkrivas,jūsųsuverenas.Jaunuolissukikeno.–Reiškiupagarbą,sere.–Okastutoks?–AugustasIlėjajūsųpaslaugoms.

Šeštasskyrius

MudusuMaksonususižvelgėmeirvėlsužiuromeįsukilėlius.–Išgirdotegerai.AšesuIlėja.Nuogimimo.Ištekėjusiužmanęs ji irgigausšią

pavardę,–Augustaslinktelėjomerginai.–DžordžijaVitiker,–prisistatėši.–Apietave,Amerika,mudužinomeviską.Merginavėlmanšyptelėjo,ašatsakiautuopačiu.Abejojau,argaliu jakliautis,

betneapykantostikrainejutau.–Taigitėvasbuvoteisus,–atsidusoMaksonas.Suglumusidirstelėjauįjį.Princas

žino,kadšalyjegyvenatiesioginiaiGregorioIlėjospalikuonys?–Jissakė,kadvienądienąateisikarūnos.–Ašnesiekiukarūnos,–patikinomusAugustas.– Tai gerai, nes valdyti šią šalį ketinu aš, – atšovė Maksonas. – Buvau tam

rengiamas nuo mažumės, ir jeigu manai, kad gali čia ateiti ir pasiskelbti esąsGregorioproproanūkis...–Maksonai, man nereikia tavo karūnos! Nuversti monarchiją trokšta Pietiniai

sukilėliai.Mes turimekitų tikslų, – atsisėdęsprie staloAugustas atsilošė į kėdėsatkaltę. Elgėsi kaip šeimininkas, tarsi mes būtume jo svečiai. Paskui mostelėjorankaįkėdeskviesdamassėstis.MudusuMaksonudarkartąsusižvelgėmeirpaklusome,mūsųpavyzdžiugreitai

pasekė Džordžija. Augustas kurį laiką žiūrėjo į mus gal tyrinėdamas, o galmėgindamasnuspręsti,nuokopradėti.Maksonas,veikiausiainorėdamasprimintiesąsvaldovas,nutraukėtylą:–Galnorėtumėtearbatosarkavos?Džordžijanušvito.–Kavos?TokiamerginosreakcijaprivertėMaksonąnejučiomisnusišypsoti.Jispasigręžėį

sargybinius.– Liepkite tarnaitėms išvirti kavos. Ir kuo stipresnės, – tai paliepęs princas

sutelkėdėmesįįAugustą.– Nenutuokiu, ko iš manęs norite. Rodos, atėjote čia neprašvitus, nes siekėte

išlaikytisavoapsilankymąpaslaptyje.Taijumslabaisvarbu.Dėstykite,koatėjote.Negaliupažadėti,kadpatenkinsiujūsųreikalavimus,betišklausysiu.

Augustaspalinkoįpriekį.– Jau dešimtmečius ieškome Gregorio dienoraščių. Žinome, kad kitados tokių

būta.Neseniaiiššaltinio,kurionegaliunurodyti,gavomepatvirtinimą,kadjietikraiyra, – Augustas pažvelgė į mane. – Sužinojome tai ne per tavo pasirodymąPranešimųlaidoje,tasšaltinisesinetu.Atsidusauišpalengvėjimo.Tąakimirką,kaiAugustasužsiminėapiedienoraščius,

mintyse ėmiau koneveikti save. Nutariau pasiruošti, kad Maksonas prie manųjųkvailysčiųsąrašopridursdarvienąpunktą.–Niekad neturėjome tikslo nuverstimonarchijos, – tarė AugustasMaksonui. –

Norsjūsužėmėtesostąkorumpuotukeliu,mesniekopriešturėtikaralių,ypačjeijuotapsitu.NorsMaksonastylėjo,betneįstengėnuslėptipasitenkinimo.–Ačiū.–Trokštamekitko,tamtikrųlaisvių.Norimeiškeltisavokandidatusįtamtikrus

valstybiniuspostusirpanaikintikastas,–Augustaskalbėjotaip,tarsijoreikalavimaibūtų labai lengvai įgyvendinami. Jeisuprato,kadmanopasirodymaspertelevizijąbuvoiškarpytas,taiturėjosuvokti,jogtaipnebus.–Elgiesitaip,tarsiašjaubūčiaukaralius,–pyktelėjęsatsakėMaksonas.–Netjei

jaukaraliaučiau,vistiekbūtųsunkupatenkintitavoreikalavimus.–Betneatmetitokiosminties?Maksonaspakėlėrankas,tadapadėjojasantstaloirpalinkoįpriekį.–Šiuometumanonuomonėnesvarbi–ašdarnekaralius.Žiūrėdamas į Džordžiją Augustas atsiduso. Rodos, tuodu mokėjo bendrauti be

žodžių, jų artumas vienas kitam darė man didelį įspūdį. Sukilėliai pakliuvo įnepavydėtiną padėtį, įėjo į rūmus nebūdami tikri, kad galės išeiti, ir jų jausmaivienaskitamkritoįakis.–Jeijauprakalbomeapiekaralius,kodėlnepasakaiAmerikai,kasesi,–pridūrė

Maksonas.–Neabejoju,tauseksisgeriauneguman.Supratau,kadprincasnorivilkintipokalbį,kolrasbūdą,kaipvaldytipadėtį,bet

aštamneprieštaravau.Apėmėsmalsumas.Augustaslinksmainusišypsojo.–Tai įdomi istorija,–patikino jis.Drebantisbalsas išdavė,kaip jį tai jaudina.–

Kaip žinote,Gregoris turėjo tris vaikus:Kateriną,Spenserį irDeimoną.Katerinaištekėjo už princo, Spenseris mirė, tad sostą paveldėjo Deimonas. Jo sūnusDžastinas mirė, pusbrolis Porteris Skrivas tapo princu, nes vedė jauną Džastinonašlę, laimėjusią Atranką vos prieš trejus metus. Dabar Skrivai yra karališkojišeima.Ilėjųgiminėturėjoišnykti.Bettaipnenutiko.–Nenutiko?–paklausėMaksonas,tarsitikėdamasisišgirstikokiusnorsskaičius.

Augustas tik linktelėjo. Sutaukšėjo bateliai – tarnaitė atnešė kavos.Maksonaspriglaudėpirštąprielūpų,kadAugustastylėtų,koljiišeis.Merginapastatėpadėkląirėmėpilstytikavą.Džordžijakaipmatstvėrėpuodelįįrankasnekantraudama,kolbusįpilta.Aškavosnemėgau,–manjiatrodėperkarti,–betžinojau,kadgėrimasišblaškysmiegus,todėlryžausiparagauti.Dar nespėjus gurkštelėti, Maksonas pastatė cukrinę priešais mane. Tarsi

nujausdamas.– Iš tiesų? – gerdamas nesaldintą kavą Maksonas paragino Augustą pasakoti

toliau.– Spenseris nemirė, – tvirtai pareiškėAugustas. – Jis žinojo, kokia kaina tėvas

tapošaliesvaldovu–vyresniojiSpenseriosesuobuvo ištekintaužžmogaus,kurionekentė, – ir suprato, kad tokia pati dalia laukia ir jo. Spenseris negalėjo su tuotaikstytis,todėlpabėgo.–Kurpabėgo?–pirmąkartąįsiterpiauįpokalbį.– Slapstėsi pas giminaičius ir draugus, paskui šiaurėje įkūrė bendraminčių

stovyklą. Ten šalčiau, drėgniau, niekas nė nemėgina plaukioti. Ten gyvenamepalygintiramiai.ŠiektieksuglumusiDžordžijakumštelėjodraugui.Augustasatsikvošėjo.–Rodos,prasitariauapiestovyklosbuvimovietą,tikiuosi,nemėginsimūsųpulti.

Noriutaupriminti,kadnesamenužudęnėvienojūsųsargybinioartarno,vengiamejuos net sužeisti. Mes tik siekiame panaikinti kastas. Tam padaryti mums reikiaįrodymų, kad Gregoris buvo toks žmogus, kokiu jį laikėme. Dabar jų turime,Amerikaganėtinai aiškiai užsiminėapie tai, ir panorėjęgalėtumekilti į žygį.Betmesnenorime.Nebentbūtumepriversti.Maksonasnugėrėdidelįgurkšnįirpastatėpuodelįantstalo.–Sąžiningaiprisipažinsiu,kadnežinau,kąmandarytisutokiomisnaujienomis.Tu

esitiesioginisGregorioIlėjospalikuonis,betnetrokštikarūnos.Tavoreikalavimusgali patenkinti tik karalius, o tu paprašei mano ir vienos iš Elito merginųaudiencijos.Tėvasšiuometuišvykęs.–Žinome,–atsakėAugustas.–Tyčiapasirinkometokįlaiką.Maksonaspyktelėjo.–Jeigunenorikarūnos,betnorigautitai,konegaliutauduoti,kodėlatėjai?Augustas ir Džordžija susižvelgė, tikriausiai ruošdamiesi pateikti didžiausią

reikalavimą.–Atėjometodėl,kadžinometaveesantprotingąžmogų.Stebėjometavenuopat

vaikystės,taimatytiirištavoakių.Bentjauman.Pamėginauslapčiomisdirstelėti,kaipMaksonasreaguosįtokiusAugustožodžius.

– Tau irgi nepatinka kastos. Tau nepatinka, kad tėvas laiko visą šalį po padu.Nenori veltis į karus, nes jie sukelia tik suirutę. Kaip niekas kitas trokšti taikiainugyventigyvenimą.Mesmanome,kad,tautapuskaraliumi,padėtisgaliišesmėspasikeisti.Jauseniai

šito laukiame. Iresamepasirengę lauktidar ilgiau.Šiauriniai sukilėliainoriduotitau žodį, kad nebepuls rūmų ir nepagailės pastangų sustabdyti ar bent prilaikytiPietiniussukilėlius.Mesdaugkąmatome,konegalimatytitu,tūnodamastarpšiųsienų. Be jokių kalbų prisiektume tau ištikimybę, jei duotum ženklą, kad esipasirengęsdarbuotiskartusumumisateitieslabuiirsuteiktiIlėjosžmonėmsprogągyventidemokratiškojevalstybėje.Rodos,Maksonasnesumetė,kąatsakyti,todėlprabilauaš:–KosiekiaPietiniaisukilėliai?Tiesiogišžudytimusvisus?Augustastruputįpalenkėgalvą–neipapurtė,neilinktelėjo.– Iš dalies taip ir yra, bet tada jiems nebeliks su kuo kovoti. Daugybė šalies

gyventojųyraengiami, todėl jųgalvosesubrendomintis,kad jiepatysgalivaldytišalį. Amerika, tu kilusi iš penktos kastos.Esu tikras, žinai, kaip jai priklausantysžmonėsnekenčiamonarchijos.Maksonasslapčiomispažiūrėjoįmane.Linktelėjau.– Be abejo, žinai. Gyvenant dugne belieka kaltinti viršūnes. Tie žmonės turi

svarią priežastį – vienas despotas pasmerkė juos tokiai beviltiškai egzistencijai.Pietiniųsukilėliųvadaiįtikinosavosekėjus,kadpasiektigeresnįgyvenimąirgautitai,kaspriklauso,galimatiknušlavusmonarchiją.Betesamažmonių,kuriepabėgonuoPietiniųsukilėliųirprisidėjopriemanęs.Neabejoju,jeivaldžiąpaimsPietiniai,jiemsmažiausiairūpėskitųgerovė.Istorijaliudija,kadtaipnebūna.JierezgaplanusnuniokotiIlėją,užgrobtivaldžią,pažertikrūvaspažadųirpalikti

viską po senovei. Daugumos žmonių gyvenimas dar pablogės. Šešta bei septintakasta ir liks dugne, nebent iš jų tarpobus išrinkta keletas sukilėlių, kadbūtųkąparodyti.Antrairtrečiakastabustiesiogapiplėštos.Priklausantiejišiomskastomsbergždžiaimėginsapsiginti.Jeinėrapopžvaigždžių,kepančiųprotąbukinančiasdainas,tainėrairmuzikantų

bei pritariančių dainininkų, vadybininkų, bėgiojančių pirmyn atgal su įrašais, neiparduotuvių, prekiaujančių muzika. Jeigu iš viršūnės pašalinsi vieną žmogų,sunaikinsitūkstančiusapačioje.GraužiamasnerimoAugustastrumpaipatylėjo.–SugrįšGregoriolaikai,tikbusdarblogiau.Pietiniaisukilėliaikurkasžiauresni

negu jūs, ir vilties, kad šalis jiems valdant atsigaus, beveik nėra. Bus ta patipriespauda,tikpavadintakitaip...Tavovaldiniaipatirsdaugybękančių,–AugustaspažvelgėMaksonui į akis. Rodos, jie suprato vienas kitą, kaip supranta žmonės,

gimębūtivadais.–Kadpadėtumetauįvykdytipokyčiustaikiaiirsąžiningai,mumstereikiaženklo.Tavošaliesgyventojaivertitokiosgalimybės.Maksonasnudelbėakisįstalą.Nenutuokiau,kasdedasijogalvoje.–Kokioženklonorite?–paklausėjisdvejodamas.–Pinigų?–Ne, –Augustas vos sutramdė juoką. – Turimekur kas daugiau išteklių, negu

manai.–Iškur?–Išaukų,–ramiaiatsakėAugustas.Maksonas linktelėjo, o aš buvau priblokšta. Jeigu tai tiesa, ko gero, esama

daugybės žmonių, kurie remia Šiaurinius sukilėlius. Kokios stiprios turi būtiŠiaurinių sukilėlių pajėgos, jeigu jiems aukoja gausybė rėmėjų? Kiek šaliesgyventojų nori pokyčių, jeigu šiuodu sukilėliai atėjo į rūmus pateikti savoreikalavimų?–Vadinasi,jumsnereikiapinigų,taikonorite?–galiausiaipaklausėMaksonas.Augustasmostelėjogalvamanopusėn.–Išsirinkjąįžmonas.Užsidengiauveidądelnais,nessupratau,kadMaksonasįsius.Stojoilgatyla,paskuiprincaspratrūko:–Nepakęsiu, kadman nurodinėtų, kuriąmerginą turiu vesti, o kurios neturiu!

Manogyvenimas–jumsnežaidimas!Pakėlusiakisišvydau,kadAugustasatsistojo.– Rūmai metų metus žaidžia kitų žmonių gyvenimu. Suauk, Maksonai. Juk esi

princas.Noritosprakeiktoskarūnos,taiiružsidėkją.Betkartusuvaldžiaužgriusiratsakomybė.Suklusę sargybiniai ėmėatsargiai artintis, jiemskėlėnerimąMaksono tonas ir

priešiškaAugustopovyza.Dabarsargybiniaigalėjoviskągirdėti.ĮpykęsMaksonasirgiatsistojo.–Tunerinksimanžmonos.Pokalbisbaigtas.NėkiekneišsigandęsAugustasžingtelėjoatgalirsunėrėrankas.–Puiku!Jeinetinkašis,turimekitąpasiūlymą.–Kokį?Augustaspakėlėakisįdangų.–Kažinarvertasakyti,jeitaipsuputojaidėlpirmojo.–Klok.–Mums nesvarbu, ką išsirinksi, šitą ar kitą. Svarbu, kad tavo žmona pritartų

mūsųsumanymui.– Mano vardas Amerika, – piktai pareiškiau stodamasi ir žiūrėdama Augustui

tiesiaiįakis,–onešitaarkita.Esunežaisliukassukilėliųrankose.Kalbėjai,kad

kiekvienasIlėjospilietisturiteisęgyventisavogyvenimą.Okaipaš?Manoateitis?Ašneįeinuįtavoplanus?Laukdama atsakymo tyrinėjau sukilėlių veidus. Juodu nepratarė nė žodžio.

Pastebėjau,kadišvisųpusiųmusapsuposargybiniai.Prabilautyliau:–Aš irgi trokštu,kadkastosbūtųpanaikintos,betnesileisiu išnaudojama.Jeigu

ieškote pastumdėlės, viršuje yra viena mergina, iki ausų įsimylėjusi princą.Patenkinsvisusjūsųreikalavimus,jeitikMaksonasjaipasipirš.Irdardvi...vienairūpipareiga,kitaiprestižas.Josirgisutiktųžaisti.Tadirkvieskitėsjas.Nėneatsiprašiusiapsigręžiauirkiekįkabindamagreičiau–norstrukdėšlepetės

irchalatas–nurūkaupriedurų.–Amerika!–pašaukėDžordžijairprisivijomane.–Luktelėkvalandėlę.–Ką?–Atleiskmums.Manėme,kad judusuprincumylitevienaskitą.Nenutuokėme,

jogprašometo,kasjamneprieširdies.Buvomeįsitikinę,kadjissutiks.–Jūsniekonesuprantate.Maksonaspavargonuolatniukinamasirįsakinėjamas.

Nėneįsivaizduojate,kąjamtekoiškentėti,–pajutusitvenkiantisašarassumirksėjauirįsispoksojauįDžordžijosšvarkeliogėles.–Žinaukurkasdaugiau,negumanai, – tarė sukilėlė. –Galneviską,bet labai

daug.Mesitin įdėmiaisekameAtranką,rodos, judugeraisutariate.Maksonassutavimiatrodolaimingas.Beto...žinome,kadišgelbėjaisavotarnaites.Tikpoakimirkostoptelėjo,kąreiškiašiežodžiai.Kažkasrūmuosemusseka.– Matėme, kaip stengeisi padėti Marli. Kaip kovojai. Girdėjome ir tavo kalbą

prieškeletądienų,–Džordžijanusijuokė.–Tuturikiaušius.Mumsreikiamerginossukiaušiais.Papurčiaugalvą.–Nesiekiaupasirodytididvyre.Išprigimtiesesubailoka.–Nejaugi?Svarbu,kaipelgiesi,onekąpatimanaiapiesavobūdą.Tuatkakliau

neikitoskovojiužtiesą,nesukdamagalvos,kaippačiaiatsirūgs.Maksonasturidarkelias puikias kandidates, bet jos, kitaip negu tu, nesiteps rankų, kad pagerintųpadėtįšalyje.–Didumamanopoelgiųsavanaudiški.Marli,kaipirtarnaitės,manrūpėjo.Džordžijapriėjoarčiau.–Betaršietavopoelgiaineturėjopadarinių?–Taip,turėjo.– Ir tu,beabejo, žinojai, kad taipbus.Betužstojai tuos,kurienegali apsiginti

patys.Amerika,nevisitaisugeba.Šios pagyros skyrėsi nuo įprastinių. Tėtis nuolat kartodavo, kad esu nuostabi

dainininkė, Aspenas sakydavo, kad esu gražiausia jo sutiktamergina... Bet šitai?Džordžijosžodžiaisukrėtėmane.– Tiesą sakant, tiek visko pridarei, kad kartais stebėdavausi, kaip karalius tau

leidžialiktirūmuose.TasnutikimasperPranešimus...–sukilėlėšvilptelėjo.Nusijuokiau.–Karaliusbuvobaisiaiįsiutęs.–Stebiuosi,kadišvislikaigyva!– Prisipažinsiu, kybojau ant plauko. Vos ne kiekvieną dienąmaniau, kad būsiu

išspirta.–BetMaksonuitupatinki,tiesa?Jistaiptavegina...Gūžtelėjaupečiais.–Būnadienų,kadpatikiujojausmais,betbūnairtokių,kadsuabejoju.Šiandien

blogadiena.Vakarykštėirgi.Tiesąsakant,iružvakarykštė.Džordžijalinktelėjo.–Mesvistiekbalsuojameužtave.–Užmanearbadarkuriąnors,–pataisiaują.–Tuteisi.Džordžijanutylėjo,kasdarišmūsųketvertojaipatinka.–Kąreiškiaanastūpsnismiške?Tiesiogkvailiojai?–paklausiau.Sukilėlėnusišypsojo.–Galkartais išmūsųveiksmųnėmažnematyti,betmumstikrairūpikarališkoji

šeima.Jeiprarasimeją,laimėsPietiniaisukilėliai.Jeijieužgrobsvaldžią...Na,patigirdėjai,kąsakėAugustas, –Džordžijapapurtėgalvą. –Šiaipar taip,neabejojaumiškesutikusibūsimąsavokaralienę,todėlpamaniau,bentpadarysiutūpsnį.Tokspaikaspaaiškinimasprajuokinomane.–Neįsivaizduoji,kaipgerakalbėtissumergina,kurinėramanovaržovė.–Suaugai?–užjausdamapaklausėji.–Kuomažiauliekamerginų,tuodarosiblogiau.Žinojau,kadtaipbus,bet...Vis

labiauabejoju,arbūsiuta,kuriąišsirinksMaksonas,betkartunoriuužkirstikeliąkitoms.Kažinartaituriprasmę.Džordžijalinktelėjo.–Turi.Beto,jukpatisutikaidalyvautiAtrankoje.Sukikenau.– Tiesą sakant, ne. Veikiau buvau... paskatinta įsirašyti. Nenorėjau tapti

princese.–Tikrai?–Tikrai.Sukilėlėnusišypsojo.

–Jeinetrokštikarūnos,turbūtesitinkamiausiajądėvėti.ĮsispoksojauįDžordžiją.Didelėsakysspindėjonuoširdumu,jitikraitikėjotuo,ką

sako.Norėjaupaklausinėtidaugiau,betMaksonasirAugustaskeistairamūsišėjoišDidžiojo kambario. Atsilikęs per kelis žingsnius juos sekė sargybinis. Augustaspažvelgė įDžordžiją, tarsi jambūtųbuvęskaudująpaliktinetkeliomsminutėms.Galbūttodėliratsivedėsusavimi?–Tauviskasgerai,Amerika?–paklausėMaksonas.–Taip,–vėlnedrįsaupažvelgtijamįakis.– Turi eiti persirengti, – tarė jis. – Sargybiniai prisaikdinti saugoti paslaptį, to

patiestikiuosiirištavęs.–Žinoma,tylėsiu.Rodos,Maksonuinepatikomanošaltumas,betkasmandaugiaubeliko.–Pone Ilėja,buvomalonususipažinti.Netrukusvėlpasikalbėsime, –Maksonas

padavėranką,Augustasjąspustelėjo.– Jei jums ko nors prireiks, nedvejodami kreipkitės. JūsųDidenybe,mes tikrai

palaikomejus.–Ačiū.–Eime,Džordžija.Rodos,kaikuriesargybiniaimielaispustelėtųgaiduką.Merginasukrizeno.–Pasimatysim,Amerika.Linktelėjaubūdamatikra,kaddaugiauDžordžijosnebematysiu,irnusiminiau.Ji

praėjoproMaksonąirsusikabinorankomissuAugustu.Lydimisargybiniosukilėliaiišėjoproatvirasrūmųduris,mudusuMaksonulikomevestibiulyje.Princaspakėlėakisįmane.Kažkąsumurmėjusiparodžiauįlaiptusirpatraukiau

linkjų.Jamtaipstaigiaiirgriežtaiatsisakiusmanęs,įsižeidžiautaippatskaudžiaikaipvakarbibliotekoje.Omaniau,kadponuotykioslėptuvėjemuduėmėmesuprastivienas kitą. Dabar viskas rodėsi dar painiau negu tada, kai klausiau savęs, arMaksonasišvismanpatinka.Nežinojau, ką šis naktinis pokalbis reiškia mums. Gal dėl mūsų neverta nė

jaudintis.

Septintasskyrius

Nors ir labai sparčiai kūriau į savo kambarį, Aspenas buvo greitesnis. Ko čiastebėtis?Aspenas taippuikiaipažinojo rūmus,kadprisivytimane jambuvo juokųdarbas.–Sveikas,–tariaunežinodama,kąsakyti.Jisiškartapkabinomane,paskuiatšlijo.–Tušaunuolė.Nusišypsojau.–Tikrai?– Mer, tu puikiai susitvarkei su jais, – rizikuodamas gyvybe Aspenas nykščiu

paglostėmanskruostą.–Nusipelneilaimės.Visimesnusipelnėme.–Ačiūtau.Šypsodamasis Aspenas patraukė apyrankę, parvežtą Maksono iš Naujosios

Azijos,irpalietėtą,kuriąpatisusivėriauišjodovanotųkaroliukų.Žiūrintįšįmūsųdraugystėsliudijimą,joakisaptemdėliūdesys.–Netrukuspasikalbėsime.Rimtaipasikalbėsime.Turimedaugkąaptarti.TaiištaręsAspenasnužingsniavokoridoriumi.Atsidususigriebiausiužgalvos.Gal

manoelgesyspaskatinojįmanyti,kadatstumsiuMaksoną?NejaugiAspenastikisi,kadnoriuatnaujintimūsųsantykius?Kitavertus,aštikraiatstūmiauMaksoną.Argivakarnemaniau,kadneįsivaizduojugyvenimobeAspeno?Tikkodėlmantaipklaiku?

Moterų kambaryje tvyrojo niūri nuotaika. Karalienė Amberli rašė laiškus irkartkartėmisdirstelėdavoįkuriąnorsišmūsųketverto.Povakarykštėsišpažintiesvengėme bendrauti viena su kita. Selestė patogiai įsitaisė ant sofos su šūsnimižurnalų. Sėdėdama arti karalienės Kris rašė dienoraštį. Kodėlman nešovė tokiamintis?Elisaatsinešėkrūvąspalvotųpieštukųirkažkąpaišėprielango.Ašsėdėjaunetolidurųirskaičiauknygą.Nedrįsomenetsusižvelgti.Mėginaugilintisįtekstą,betnegalėjauliautissvarsčiusi,kąpasirinktųprincese

Šiauriniaisukilėliaivietojmanęs.Selestėlabaipopuliari,žmonėstikraisektųpaskui

ją.Spėliojau,arsukilėliainutuokia,kaippuikiaijigebamanipuliuotižmonėmis.Jeijietiekdaugžinoapiemane,taigalžinoirapieją?GalSelestėnetokia,kokiamanatrodo?Krismiela,apklausosparodė,kad ji irgipatinkažmonėms.Kilusi išneįtakingos

šeimos, bet labiau už bet kurią iš mūsų tinkanti į princeses. Ši mergina gebasusikurtiįvaizdį.Galtaitikakiųdūmimas?Krisnetobula,betlabaimaloni.Kartaisnetmankylanorasjąpamėgdžioti.Elisos sukilėliai tikriausiai nesirinktų. Ji prisipažįsta nemylinti Maksono ir

dalyvaujanti Atrankoje tik iš pareigos. Nuoširdžiai maniau, kad kalbėdama apiepareigąElisaturigalvojesavošeimąirsąsajassuNaująjaAzija,onesuŠiauriniaissukilėliais.Beto,jilaikosistojiškaiirramiai.Visainepanėšiįmaištininkę.Staigamantoptelėjo,jogkaiptikjąirnusižiūrėjosukilėliai.Rodos,jinesistengia

varžytis su kitomis ir neslepia savo šaltumo Maksonui. Galbūt jai ir nereikiastengtis,nesturigausybęslaptųrėmėjų,galųgalevistiekuždėsiančiųjaikarūną.–Pakaks,–netikėtaitarėkaralienė.–Panelės,ateikitčia,–Amberlistumtelėjo

staliuką ir atsistojo, o mes susirūpinusios prisiartinome. – Ko visos tokiossurūgusios?Kasnutiko?–paklausėkaralienė.Susižvelgėme,nėvienanenorėjokalbėti.GaliausiaitobulojiKrispralemeno:– JūsųDidenybe, tikdabarsupratomešiųvaržybųsvarbą.Vakar išsiaiškinome,

kokiesantykiaikiekvienąišmūsųsiejasuprincu,taiatskleidussunkuplepėtis lygniekurnieko.Karalienėsupratingailinktelėjo.–KaipdažnaiprisimenateNatali?–paklausėAmberli.Jiišvykovospriešsavaitę.AšprisiminiauNatalikiekvienądieną.Nuolatgalvojau

irapieMarli,retkarčiais–apiedarkitasmerginas.–Bepaliovos,–tyliaiatsakėElisa.–Natalibuvotokialinksma.TardamašiuosžodžiusElisanusišypsojo.Visadamaniau,kadNatalinervinoElisą,

nesšibuvoitinsantūri,oNatalitryškogyvenimodžiaugsmu.Betgaldvipriešybėstraukėvienakitą?– Kartais ji prajukdavo dėl menkniekio, – pridūrė Kris. – Užkrėsdavo savo

linksmumuirkitas.–Kaiptiktaipirbuvo,–tarėkaralienė.–ManirgitekodalyvautiAtrankoje,todėl

žinau, kaip tai sunku. Tu nuolat svarstai savo elgesį; nuolat spėlioji, kaip elgiasiprincas. Jaudiniesipokiekvienopokalbio,mėginiperprasti jožodžiųpotekstę.Tailabaivargina.Rodos,visomspalengvėjo.Karalienėsuprato,kokiamūsųsavijauta.– Bet atsiminkit: kuo didesnė įtampa tvyros tarp jūsų, tuo labiau ilgėsitės tos,

kuriaireikėsišvykti.Niekasnesuvoksšiųjausmų,tikkitosAtrankojedalyvavusios

merginos,ypačElitas.Galitekovoti,betkovokitekaipseserys.Šiomsmerginoms,–tarė karalienė, rodydama į kiekvieną iš mūsų, – pirmusmetus skambinsite konekiekvieną dieną, kai bijosite padaryti klaidą ar prireiks jų pagalbos. Rengdamosvakarėliusįrašysitejųvardussvečiųsąrašopradžioje,iškartposavošeimosnarių.Taipjauyra.Niekadanepamiršitešiosbendrystės.Žiūrėjomeviena į kitą. Jei tapčiauprincese irprireiktų racionalaus sprendimo,

pirmiausia skambinčiauElisai. Jei susipykčiau suMaksonu, Kris primintų gražiaspraleistassujuoakimirkas.IrSelestė...na,šiektiekabejoju,bettikjivienagebėtųišrėžtitiesąįakis.Toksjaujosbūdas.– Tad išnaudokite šitą laiką, – patarė karalienė. – Susitaikykite su esama

padėtimi. Tegu taip ir būna. Rinksitės ne jūs, rinksis jis. Todėl nekurstykiteneapykantosvienakitai.–Aržinote,kuriišmūsųprincuilabiausiaipatinka?–paklausėSelestė.Pirmąkartjosbalseišgirdaunerimogaidelę.–Ne,–prisipažinokaralienėAmberli.–Kartaismanau,kadjauatspėjau,betiki

galoneperprantuMaksonojausmų.Žinau,kuriąpasirinktųkaralius,irtiek.– Kurią pasirinktumėt jūs? – išpyškinau ir tuoj pat ėmiau keikti save už

tiesmukumą.Karalienėmaloniainusišypsojo.–Sąžiningaipasakysiu,kadneleidžiusaugalvotiapie tai. Jeipamilčiauvieną iš

jūsųkaipdukrą,opaskuinetekčiau,manplyštųširdis.Neištverčiauto.Nudelbiauakissvarstydama,aršiežodžiaiskirtipaguosti.–Būčiaulaimingagavusiįmarčiasbetkuriąišjūsų.Pakėliauakisirdirstelėjauįkaralienę,ojipažvelgėįakiskiekvienaiišmūsų.–Dabarimkimėsdarbo.Tyliai stovėjomepriblokštos jos išminties.NiekadanesidomėjauAtrankomis, jų

dalyvėmisarjųnuotraukomis.Buvaugirdėjusidalyviųvardus,nesvyresnėsmoteryskalbėdavoapietasmerginaspervakarėlius,kuriuosedainuodavau.ManAtrankosniekadnerūpėjo.Turėjomekaralienę, todėlnetvaikystėjeniekadnesvajojautaptiprincese. Dabar ėmiau spėlioti, kiek viešnių, lankančių karalienę ar ateinančių įHelovinošventę,yrabuvusiosjosvaržovės,kiekjųtapoartimiausiomisdraugėmis.Selestėpasitraukėpirmojiirvėlpatogiaiįsitaisėantsofos.Rodos,jąneperdaug

paveikėkaralienėsAmberližodžiai.Omanejieskatinosusimąstyti.Pastarosiomisdienomistiekdaugviskoužgriuvo,būgštavau,kadnepalūžčiau.Padariautūpsnį.–Noriuatsiprašyti,–suvapėjauirskubiaipatraukiaupriedurų.Galvabuvotuščia

kaip puodynė. Gal trumpam užsidaryti vonioje ar pasislėpti kuriame nors išdaugybėspirmoaukštokambarių?Ogaleititiesiaiįsavokambarįirišsiverkti?

Nelaimė,rodos,visaspasaulisbuvonusiteikęspriešiškai.PrieMoterųkambariopirmyn atgal vaikštinėjo Maksonas, regis, spręsdamas kažkokią mįslę. Nespėjaupasislėpti,irjispamatėmane.Dabarkalbėtissuprincuneturėjaujokionoro.–Svarsčiau,arnepasikvietustavęs,–tarėjis.–Kotaureikia?–paklausiaubeužuolankų.Maksonaspatylėjostengdamasissusikauptiirišklotitai,kasvarėjįišproto.–Taivienaišjūsųmylimanenedėlkarūnos?Sunėriaurankas.Popastarųjųįvykiųturėjaunumatytitokįprincojausmųpokytį.–Taip.–Nedvi?PažvelgiauįMaksonąsuirzusi,kadesuverčiamaaiškintis.Norėjosiišrėkti:negi

darnesupratai,kaipjaučiuosi?Pamiršai,kasnutikoslėptuvėje?Tiesą sakant, man nedelsiant reikėjo patikinimo. Kur išgaravo visas mano

pasitikėjimas?Jįpakirtokaralius.Jopramanaiapiekitųmerginųpažangąbendraujantsuprincu,

jų nuopelnų iškėlimas privertėmane pasijustimenkysta. Prisidėjo ir daugybė šiąsavaitępadarytųklaidų.MudusuMaksonu likimassuvedėtikdėl to,kadatėjau įAtranką.Betkuoilgiaujitruko,tuodidėjonetikrumas.–Sakei,kadnepasitikimanimi, –prikišau.–Prieškeliasdienas įžeideimane ir

pažeminai, o vakar tiesiai pasakei, kad nuolat krečiu kvailystes. Vos prieš keliasvalandas išgirdęs pasiūlymą mane vesti įsiutai. Todėl nesistebėk, kad jaučiuosinesaugiirabejojumūsųsantykiųtvarumu.– Amerika, pamiršai, kad aš niekad rimtai nedraugavau su jokia mergina, –

Maksonasatsakėūmiai, bet be jokiopykčio. –Tu turi su kuomane lyginti.Oašnenutuokiu, kaip reikia merginti, ir galiu tik kartą pasirinkti. Tu turi daugiaugalimybių.Todėlirklystu.–Kalbuneapie klaidas, – atšoviau, – o apienetikrumą.Dažnai nesuvokiu, kas

dedasitavoširdyje.Akimirką Maksonas patylėjo, ir aš supratau, kad mudu priėjome lemtingą

kryžkelę.Mussiejalabaidaugkas,bettoliaušitaiptęstisnegali.Netjeigaliausiailiksimekartu,mumsneduosramybėsdvejoniųakimirkos.–Patekomįužburtąratą,–atsidusaunualsintašiožaidimo.–Rodos,suartėjame,

tadakasnorsnutinka,irmudviejųsantykiaipašlyja,otuniekaipnegaliapsispręsti.Jeitrokštimanęskaipsakai,kodėlnepabaigiAtrankos?Norspriekaištavauprincui,kadjamnerūpiu,jopyktisvirtoliūdesiu.–Todėl,kaddažnainesuprantu,kasdedasitavoširdyje:spėlioju,galmylikitą,ir

svarstau, ar galėsi pamilti mane, – atsakė Maksonas; šie jo žodžiai maloniai

nustebinomane.– Juk ir aš turiu priežasčių abejoti tavo jausmais. Žiūri į Kris tarsi į dangišką

būtybę,paskuiužklumputavebesiglamonėjantįsuSeleste...–Apietaijaukalbėjom.–Taip,betmanvistiekskaudušitaimatyti.–Manskaudumatyti,kaipgreitaitolsti,kodėlneiiššio,neiištoatšąli.–Tadaverčiaukurįlaikąnegalvokapiemane.Staiganutilome.–Kąnorituopasakyti?Gūžtelėjaupečiais.–Rūmuoseyradartrysmerginos.Taipjaudiniesi,kadturitikvienągalimybę.Tad

apsispręsk,arnesuklysirinkdamasismane.Apsigręžiau irnuėjaupykdamaantMaksono,kadšitaipmanesutrikdė... irant

savęs,kaddarlabiaupabloginaumūsųsantykius.

Aštuntasskyrius

Rūmaibuvopuošiami.Vosnepernaktįpirmoaukštokoridoriuoseatsiradokupliųkalėdinių eglučių, laiptai buvo padabinti girliandomis, gėlių puokštes pakeitėbugienių ir amalų vainikai. Keisčiausia buvo, kad atidarius langą į kambarįplūstelėdavo šiltas ankstyvo rudens oras. Svarsčiau, ar rūmuose bus pagamintasniego.Jeipaprašyčiau,galMaksonaskąnorssumanytų.Ogalirne.Bėgo dienos. Stengiausi nenusiminti, kad Maksonas elgiasi taip, kaip jam

patariau, betmūsų santykiai visai atšalo, ir ėmiaugailėtis buvusi tokia išdidi.Kogero, šitaip ir turėjo nutikti. Gal man buvo lemta prišnekėti kvailysčių, žengtinederamą žingsnį? Net jei Maksonas buvo mano trokštamas žmogus, buvaunepasirengusinugyventisujuovisągyvenimą.Tokiosmintyslabaisekino.KairūmuoseišvydauAspeną,maneapėmėdvejonės.

Gėlėširdį,jaučiausiplėšiamapusiauirvisaisutrikusi.Popietėmis vaikštinėdavau aplink rūmus.Eiti į sodąbuvodraudžiama, o ištisas

dienaskiurksotiMoterųkambaryje–begalonuobodu.Kartą vaikštinėdama šį tą pajutau. Rūmai sujudo, tarsi kam nors spustelėjus

nematomąmygtuką.Sargybiniaipasitempė, tarnaitėsėmėsuktisgreičiau.Apėmėkeistasjausmas,lygstaigabūčiautapusinebepageidaujama.Darnespėjussusivokti,išužkamposunedidelepalydapasirodėkaralius.Tadaviskąsupratau.Jamišvykusrūmaibuvojaukesni.Dabar,kaikaraliusgrįžo,

vėl turėsimekęsti jo užgaidas.Nenuostabu, jei Šiauriniai sukilėliai taipnori, kadvaldovutaptųMaksonas.Karaliui prisiartinus, padariau tūpsnį. Eidamas jis kilstelėjo ranką, o palyda

sustojo,palikdamašiektiekerdvėsmudviempasikalbėti.–PaneleAmerika,matau,jūsvisdarčia,–tarėKlarksonas.Jošypsenairžodžiai

nederėjotarpusavyje.–Taip,JūsųDidenybe.–Kaipgyvenotemanišvykus?Nusišypsojau.–Ramiai.– Šaunuolė, – karalius buvo benueinąs, bet paskui kažką prisiminęs grįžo. –

Atkreipiaudėmesį,kadišvisųlikusiųmerginųjūsvienavisdargaunatepinigusuždalyvavimą Atrankoje. Elisa jų atsisakė tuoj pat, kai liovėmės mokėti antros irtrečioskastosatstovėms.Nėkieknenustebau.Elisabuvokilusiišketvirtoskastos,betjosšeimaipriklausė

prabangūs viešbučiai. Jie nestokojo pinigų, kitaip nei parduotuvių savininkaiKarolinoje.–Manau, ir jumsderėtųtaippasielgti,–pareiškėkaralius,grąžindamasmaneį

tikrovę.Nusiminiau.– Antraip pamanysiu, kad esate čia dėl išmokų, o ne dėl to, kad mylite mano

sūnų,–Klarksonasvėrėmaneakimis,skatindamaskarštaipriešintisjosprendimui.–Jūsteisus,–iškošiauprodantis.–Taipbūtųsąžininga.Karaliusnusivylė,kadnepuoliauprieštarauti.–Tuojpatsutvarkysiušįreikalą,–tarėjis.Klarksonas nuėjo, o aš likau stypsoti bandydama nesigraužti. Pasielgiau tikrai

sąžiningai. Kaip atrodo, kad vienintelė aš gaunu išmokas? Vis tiek kada nors josbūtų pasibaigusios. Atsidususi patraukiau į savo kambarį. Beliko tik parašytinamiškiamsirįspėti,kadpinigųjiedaugiaunebegaus.Įėjauįsavokambarį.PirmąkartąpervisąAtrankątarnaitėsnekreipėdėmesioį

mane. Susibūrusios tolimoje kertėje Ana,Merė ir Lusė triūsinėjo aplink siuvamąsuknelę,kivirčijosi,kadšidarnebaigta.– Luse, praėjusį vakarą žadėjai apsiūlėti palankus, – priekaištavo Ana. – Išėjai

anksčiau,kadspėtumatliktišįdarbą.–Žinau,žinau.Atsiradokitųreikalų.Galiupabaigtidabar,–akimismaldavoši.Lusėbuvolabaijautri,oAnakartaissujaelgdavosigriežtokai.–Pastarosiomisdienomistaunuolatkasnorskliudodirbti,–pareiškėAna.Merėramindamaatkišorankas.–Nesikarščiuokit.Duokitsuknelęman,kolnesugadinot.–Atsiprašau,–tarėLiusė.–Leiskitmanjąpasiimti,irbaigsiudarbą.–Kastaudarosi?–neatstojoAna.–Elgiesikaipnesava.Lusėnustėrusipažvelgėįją.Kadirkokiąpaslaptįslėpėšimergina,baisiaibijojo

jąišduoti.Atsikrenkščiau.Tarnaitėssužiuromanopusėnirpadarėtūpsnį.–Nėmažnesuprantu, kas čia vyksta, bet labai abejoju, ar karalienės tarnaitės

šitaipginčijasi,–pasakiaueidamaartyn.–Beto,laikasbėga,odarbasneatliktas.ĮpykusiAnabedėpirštuįLusę.–Betji...

NutildžiauAnąrankosmostu,netpatinustebau,kadtaiplengvaipavyko.– Nesiginčyk. Luse, neškis suknelę į darbo kambarį ir pabaik. Mums visoms

reikianusiraminti.LaimingaLusėsusiglobėdrabužį,jitaiptroškoišnykti,kadbeveikbėgteišbėgoiš

kambario.Anasusiraukusipažvelgėjaipavymui.SusirūpinusiMerėnetardamanėžodžiouoliaiėmėsiveiklos.Po porosminučių supratau, kad negalėsiu susikaupti dėl kambaryje tvyrančios

įtampos. Pasiėmiau popieriaus, rašiklį ir nulipau žemyn. Svarsčiau, ar geraipadariau gelbėdama Lusę. Gal būtų buvę geriau, jei pačios tarnaitės būtųišsiaiškinusios tarpusavio santykius. Galbūt kišimasis sumenkins jų ryžtą padėtiman.Anksčiauniekadajomsnenurodinėdavau.Stabtelėjau prie Moterų kambario. Visai netraukė ten eiti. Žingsniuodama

didžiuoju koridoriumi aptikau jaukų kampelį – nedidelę nišą su suoliuku. Tada išbibliotekos pasiėmiau knygą, kad turėčiau ant ko pasidėti laišką. Šalia suoliukovešintis didelis augalas beveik paslėpė mane. Platus langas vėrėsi į sodą, irakimirkąrūmainebeatrodėtokiemaži.Žiūrėdamaįlaukeskraidančiuspaukšteliusstengiausi kaip įmanoma švelniau parašyti tėvams, kad daugiau išmokų jienebegaus.–Maksonai, ar galime nueiti į tikrą pasimatymą? Kur nors ištrūkti iš rūmų? –

iškartatpažinauKrisbalsą.Hmm.Kogero,Moterųkambarystuštokas.Maksonaslinksmaiatsakė:–Brangute,labainorėčiau,betnetgiviešpataujanttaikaitaibūtųkeblu.–Noriupamatytitaveten,kurnesiprincas,–meiliaizirzėKris.–O,ašvisurprincas.–Juksupranti,kąturiugalvoje.– Suprantu. Gaila, bet negaliu patenkinti tavo noro. Aš irgi norėčiau pamatyti

tavekurnorsbekitų trijųpretendenčių, tarsinepriklausančiąElitui. Tačiau toksyra mano gyvenimas, – Maksono balsas nuskambėjo liūdnokai. – Ar vėliaunesigailėtum? – paklausė jis. – Tektų nugyventi visą amželį uždarytai auksiniamenarvelyje.Manomamaišvykstaišrūmųretai,kartąkitąpermetus,–augalolapaibuvotokietankūs,kadprincassuKrispraėjomanęsnepastebėję.–Jeimanai,kadžmoniųdėmesys įkyrus,būtųdarblogiau, jei taptumtavienintele, įkuriąkrypstavisųakys.Žinau,kadpuoselėjimannuoširdžiusjausmus.Juntutaikasdien.Betarjieišliksgyvenantdrauge?Aršitotrokšti?Rodos,Maksonas suKris stabtelėjokoridoriuje,nesprincobalsasbuvogirdėti

labaiaiškiai.– Maksonai Skrivai, kalbi taip, tarsi dalyvaudama Atrankoje aukočiausi, –

prakalbo Kris. – Kasdien jaučiuosi dėkinga, kad čia patekau. Kartais mėginu

įsivaizduoti, kaip būčiau gyvenusi, jeimudu nebūtume susitikę... Verčiau prarastitavedabarnegunetektitokiųprisiminimų.Krisbalsastapokimus.Rodos,jivostramdėašaras.–Žinok,tumanreikalingasnedėlgražiųdrabužiųarpuikiųrūmų.Maksonai,man

nereikiairkarūnos.Tiktavęs.Princasakimirkąpraradožadą.Įsivaizdavau,kadjisapkabinaKrisarbašluosto

jaiištryškusiasašaras.–Negaliuapsakyti,kokįįspūdįmanpadarėtavožodžiai.Begalotroškauišgirsti,

kadkamnorsesusvarbusnekaipprincas,okaipžmogus,–pakuždomisprisipažinojis.–Esi,Maksonai.Abutrumpamnutilo.–Maksonai...–Klausau.–Aš...Nebenoriuilgiaulaukti.Žinojau pasigailėsianti, bet šitai išgirdusi atsargiai padėjau popierių ir rašiklį,

nusispyriaubateliusirnutykinauįkoridoriausgalą.DirstelėjusiužkampoišvydauMaksonopakaušįirKrisranką,slystančiąjokaklu.Bučiuodamasprincasnubraukėjai plaukus į šoną. Pirmasis Kris bučinys, regis, buvo labai vykęs. Geresnis, neigalėjaitikėtis.Pasislėpiauužkampoirpoakimirkosišgirdaujoskikenimą.Maksonasatsiduso–

sykiuirpergalingaiirsupalengvėjimu.Greitainudyrinaupriesavosuoliukoirdėlvisopiktonusigręžiauįlangą.–Kadagalėsimepakartoti?–tyliaipaklausėKris.–Hmm.Greičiausiaivostikįėjęįtavokambarį.Jiemstraukiantkoridoriumi,jijuokėsi.Valandėlępasėdėjau,tadačiupaurašiklįir

lengvairadaureikiamusžodžius.

Mamairtėti,šiomisdienomisesulabaiužsiėmusi,tadrašautrumpai.NorėdamaįrodytisavoatsidavimąMaksonui,oneprabangiamElitogyvenimui,atsisakiauišmokųuždalyvavimąAtrankoje.Tekspasitenkintituo,kągavomeikišiol.Kažin,ardaugiaugalimenorėti.Viliuosi,šižiniajūsųperdaugnenuliūdins.Labaivisųpasiilgauirtikiuosi,

kadnetrukuspasimatysime.Myliujus.

Amerika

Devintasskyrius

Pranešimų laida nelabai ką turėjo parodyti žiūrovams, nes per savaitę nenutikoniekoįdomaus.PotrumposkaraliausvizitoPrancūzijojeapžvalgos,kameranukrypoįGavrilą.ŠisėmėinterviuišElitoketvertoirkaipįprastaiklausinėjoapiedalykus,kuriešiosevaržybose,rodos,buvovisainesvarbūs.Antra vertus, praėjusį sykį teko atsakinėti į rimtus klausimus. Dėl siūlymo

panaikintikastasvosnebuvauišmestaišAtrankos.–PaneleSeleste,arįsivaizduojateprincesėsapartamentus?–linksmaipaklausė

Gavrilas.Vyptelėjau pati sau, buvau patenkinta, kad šis klausimas teko neman. Tobulai

besišypsantiSelestė išsišiepėdarplačiau irpriešatsakydamažaismingaipermetėplaukusperpetį.– Ne, Gavrilai, dar ne. Bet viliuosi juose apsigyventi. Be abejonės, karalius

Klarksonas apsupo mus nuostabiausia prabanga, sunku net įsivaizduoti ką norsgeresnio.Na,hmm...lovosyratokios...Selestėužsikirto,nesįstudijąįbėgodusargybiniai.Buvomesusodintostaip,kad

mačiau, kaip jie prilėkė prie karaliaus; Kris su Elisa sėdėjo nugara į jį. Josbergždžiaimėginoslapčiagrįžtelėtiirkąnorspamatyti.– ...prabangios. Apie geresnes nėra ko svajoti... – šiek tiek išsiblaškiusi toliau

kalbėjoSelestė.Paaiškėjo,kadkalbos tęsinionebus.Karaliusatsistojo,priėjoartyn irnutraukė

ją.–Poniosirponai,atsiprašau,kadįsiterpiau,betturiusvarbiųžinių,–laikydamas

laikėpopieriauslapąKlarksonasmėginokitarankaišlygintikaklaraištį.Susitvardęsprabilo: – Nuo pat valstybės susikūrimo sukilėlių pajėgos kelia sumaištį mūsųvisuomenėje. Metų metus jie puldinėja rūmus, ką jau kalbėti apie paprastusgyventojus.Jųveiksmaidarosivisagresyvesni.Rodos, sukilėliaipasirinkonaują taktiką.Kaipžinote,keturios jaunospanelės–

pretendentėsįprinceses–priklausoskirtingomskastoms.Antrai,trečiai,ketvirtaiir penktai. Mes džiaugiamės tokia įvairove, bet kaip tik ji nežinia kodėl skatinasukilėliusveikti.Prieškalbėdamastoliaukaraliusperpetįdirstelėjoįmus.

–Esamepasirengęatremtirūmųpuolimus,stengiamėskiekgalėdamigintitaikiusgyventojus. Kaip karalius nekelčiau panikos, jei galėčiau jus apsaugoti, bet...sukilėliainusitaikėįkastas.Klarksono žodžiai pakibo ore. Mudvi su Seleste susižvelgėme vos ne kaip

draugės.–Jiejauseniainorinuverstimonarchiją.NeseniaiėmėpuldinėtiAtrankosdalyvių

šeimas– tai rodo,kad jųketinimai labairimti.Mesnusiuntėmerūmųsargybiniussaugoti Elito artimųjų. Bet šito per maža. Tie, kurie priklausote antrai, trečiai,ketvirtaiarpenktaikastai,–kaipšiospanelės,–vienpertaigalitetaptisukilėliųtaikiniu.Prisidengiaurankaburną,Selestėaiktelėjo.–Nuošiosdienossukilėliaiimspuldinėtiantrąkastą,vėliauiržemesnes,–niūriai

pridūrėkaralius.Viršmūsųgalvųpakibogrėsmė.Mūsųšeimossaugomos,taddėl jųnepaliksime

Atrankos,betkuoilgiaučiabūsime,tuolabiaušaliesgyventojaiimsmūsųnekęsti,nesrizikuosimejųgyvybe.Vadinasi,Atrankaturibūtikuogreičiaubaigta.–Manokaraliau,tailabailiūdnosžinios,–nutraukėtyląGavrilas.Klarksonaslinktelėjo.–Žinoma,ieškosimeišeities.Visdėltogavomepranešimųapieaštuonisantpuolius

penkioseprovincijose,visaisatvejaiskėsintasiįantrąkastą.Žuvomažiausiaivienasžmogus.Dabarjauašgriebiausiužširdies.Dėlmūsųkaltėsžūstažmonės.–Nuo šiandien, – toliaukalbėjo karalius, – raginamegyventojus laikytis arčiau

namųirimtisvisųįmanomųsaugumopriemonių.–Puikuspatarimas,manokaraliau,–tarėGavrilasiratsigręžėįmus.–Panelės,

arturitekąpridurti?Elisatikpapurtėgalvą.Krisgiliaiįkvėpė.–Sukilėliainusitaikėįantrąirtrečiąkastą,betjūsųnamaisaugesniužžemesnių

kastųgyventojųnamus.Jeigalitepriglaustipažįstamąšeimąišketvirtosarpenktoskastos,taipirpadarykite.Selestėlinktelėjo.–Būkiteatsargūs.Elkitėspagalkaraliausnurodymus.Ji pasigręžė į mane, supratau turinti ką nors pasakyti. Kai Pranešimuose

sutrikdavau,pakakdavožvilgtelėtiįMaksoną,tarsišisbūtųgalėjęsmanpatartibežodžių. Ieškojau jo akimis, kaip buvau įpratusi. Bet mačiau tik šviesius plaukus.Princassėdėjonudelbęsžvilgsnį,susiraukęsirprislėgtas.Beabejonės, jam rūpėjo šaliesgyventojai.Betbuvo ir šis tasdaugiau,ne vien

norasapsaugotisavopiliečius.Jissuprato,kadmesgalimeišvykti.Galtaipirreikėtų?Kiekpenktoskastosžmoniųpalydėsgalvasdėlto,kadsėdžiu

antkėdėsryškiaiapšviestojerūmųtelevizijosstudijoje?Betkaipgalėjauaš–arkurinorskitaišmerginų–užsikrautitokiąnaštą?Nemes

žudėmežmones.Prisiminiauvisa,kąkalbėjoAugustasirDžordžija.Tadasuvokiau,kadesamavienintelėsišeities.–Kovokit,–pasakiaulygirpatisau.Paskuiprisiminiaukuresantiiratsigręžiauį

kamerą. – Kovokit. Sukilėliai yra pagyrūnai. Jiemėgina jus išgąsdinti ir priverstipaklusti. Kas tada bus? Kokią ateitį jie jums pasiūlys? Tie žmonės – tironai, jienesiliaus smurtavę. Jeigu leisite sukilėliams užgrobti valdžią, jūsų gyvenimas virspragaru.Tadkovokite.Kaipkasgalite,išvisųjėgų.Man gyslose kunkuliavo kraujas, užplūdo adrenalinas, tarsi pati būčiau

pasirengusistotipriešsukilėlius.Pakakskentėti.Sukilėliainuolatmusterorizavo,žudė artimuosius. Jei dabar prieš mane būtų išdygęs vienas iš Pietinių sukilėlių,tikrainebūčiaupuolusibėgti.Gavrilasvėlprakalbo,betašbuvau tokia įpykusi, kadgirdėjau tik savo širdies

tvinksnius.Nespėjaususivokti,okamerosjaubuvoišjungtos,šviesosužgesintos.Maksonaspriėjoprietėvoirkažkąjamsukuždėjo,šispapurtėgalvą.Merginosatsistojopasirengusioseiti.–Grįžkitetiesiaiįsavokambarius,–paprašėMaksonas.–Busatneštavakarienė,

irnetrukusašjusaplankysiu.Mumseinantproprincąsutėvu,karaliuspirštupalietėmanranką.Supratau,kad

liepialuktelėti.–Taibuvoneprotinga,–pasakėjis.Gūžtelėjaupečiais.–Dabartinėspriemonėsneduodarezultatų.Jeigutaipbusirtoliau,nebelikskam

valdytišalies.Karaliusmostelėjomaneiti,lygbaidydamasįkyriąmusę.

TyliaipabeldęsįmanodurisMaksonasįėjovidun.Apsivilkusinaktiniaisskaičiaulovoje.Buvaubedvejojanti,arjisišvisužsukspasmane.–Jautaipvėlu,–nejučiomissukuždėjauvisaibereikalo.–Žinau.Kalbėjausisukitomismerginomis, tamprireikėdideliųpastangų.Elisa

baisiai sukrėsta. Ji jaučia didžiulę kaltę. Nenustebčiau, jei po dienos ar dviejųišvyktų.Nors Maksonas ne kartą prisipažino esąs Elisai abejingas, mačiau, kad jam

skaudu.Prisitraukiaukojaspriekrūtinės,kadjisturėtųkuratsisėsti.–OkaipKrisirSelestė?

–Krisnusiteikusinetperdaugoptimistiškai.Jitikisi,kadžmonėsbusatsargūsirsugebės apsiginti. Aš tuo labai abejoju – mes nežinome, kada ir kur kitą kartąsmogssukilėliai.Jųpilnavisoješalyje.VisdėltoKriskupinavilčių.Jukžinai,kokiaji.–Žinau.Princasatsiduso.–Selestėlaikosišauniai,nors,žinoma,yrasusirūpinusi.PasakKris,antroskastos

gyventojųbūstaipatyssaugiausi.Selestėvisadanusiteikusiryžtingai,–žiūrėdamasįgrindisMaksonasnusijuokė.–Labiausiainerimauja,arnuviltųmanepasilikdama.TarsigalėčiauuždraustijairinktisAtranką,onegrįžimąnamo.Atsidusau.–Protingaspožiūris.Arnorėtumžmonos,kuriosnejaudinašaliespiliečiųlikimas?Princaspažvelgėįmane.–Tutikraijaudiniesi.Betesiperšauni,kadjaudintumeisikaipvisi,–Maksonas

papurtėgalvąirnusišypsojo.–Mansunkupatikėti,kadraginaižmonesduotiatkirtįsukilėliams.Gūžtelėjaupečiais.–Manau,mesperdaugslapstomėsnuopavojų.–Esivisiškaiteisi.Nežinau,arsukilėliaiišsigąs,ardarlabiauįsius,bettutikrai

pakeiteižaidimotaisykles.Kryptelėjaugalvą.– Nepavadinčiau žaidimu sukilėlių užmačių išžudyti taikius gyventojus pagal

kastas.– Žinoma, ne! – skubiai paneigė Maksonas. – Tiesiog nerandu žodžio jų

piktadarybėmsapibūdinti.KalbuapieAtranką.Įsispoksojauįprincą.– Padės tai tau ar ne, bet šįvakar parodei gyventojams tikrąjį savo būdą. Jie

išvydomerginą,kurigelbstisavotarnaitesnuopavojaus,kuripasipriešinakaraliui,jei mano, kad kaip tik to reikia. Kertu lažybų, dabar visi kitaip pažiūrės į tavobėgimąpaskuiMarli.Ikitolbuvaitiesiogmergina,kurivossusitikusiaprėkėmane.Šįvakarpaaiškėjo,kadesimergina,nebijantipasipriešintisukilėliams.Žmonėsimskitaiptavevertinti.Papurčiaugalvą.–Siekiauneto.– Suprantu. Svarsčiau, kaip atskleisti žiūrovams tikrąją tavo esybę, o tu

skatinama impulso padarei tai pati. Tokia jau tavo prigimtis, – princo akyseatsispindėjonuostaba,vadinasi,jisseniaišitolaukė.–Antravertus,pasakeitiesą.Nebegalimailgiauslapstytis.Nudelbiauakisįlovosapklotą,pirštaisišlyginauraukšles.Buvaupatenkinta,kad

princaspritariamanožodžiams,betjokalbosmaniera–tarsibūčiauiškrėtusidarvienąpokštą–šiąakimirkąvisainetiko.– Amerika, aš pavargau kovoti su tavimi, – tyliai tarėMaksonas. Pakėlusi akis

išvydau,kadjiskalbanuoširdžiai.–Manpatinka,kadmudviejųnuomonėsskiriasi,–taivienaspatraukliausiųtavobruožų,–betdaugiauginčytisnebenoriu.Ištėvoesupaveldėjęsbjaurių savybių.Grumiuosi su jomis,bet jos vis tiekprasikiša.O tu, –nusijuokėprincas,–nusiminusitampilabaistipri!Princas papurtė galvą, turbūt prisiminė gausybę mano akibrokštų. Kaip jam

įspyriau,kaippareiškiau,kadreikiapanaikintikastas,kaipprakirtaulūpąSelesteiuž tai, kad ji šmeižėMarli. Niekada nemaniau esanti karšto būdo, bet pasirodėkitaip.Maksonasnusišypsojo,aširgi.Prisimintikaikuriuossavopoelgiusbuvonetsavotiškailinksma.–StengiuosibūtisąžiningassuvisomisElitomerginomis.Kaikuriemanopoelgiai

erzina.Visdėltonoriu,kadžinotum,jogtavęsnepamiršau.Turbūtjausupratai,kadnegaliupamiršti,–Maksonasgūžtelėjopečiaiskaipberniūkštis.Norėjau rasti tinkamus žodžius, kad princas suprastų, kaip man reikia jo

dėmesio. Niekas nešovė į galvą, todėl paėmiau jį už rankos. Sėdėjome tyliai,žiūrėdami į sunertas rankas. Labai susirūpinęs Maksonas žaidė su dviem manoapyrankėmis,paskuinykščiuglostėvidinęriešopusę.Šiintymiakimirkabuvolabaigraži.–Galrytojpraleiskimedienądrauge?–pasiūlėjis.Nusišypsojau.–Būtųlabaišaunu.

Dešimtasskyrius

–Taitrumpaidrūtai–dardaugiausargybinių?– Taip, tėti, daug daugiau, – nusijuokiau į ragelį, nors padėties tikrai negalėjai

pavadintijuokinga.Bettėtismokėjoįžvelgtišviesąnettamsiausiuosedalykuose.–Mesvisospasiliekame.Bentkolkas.Sukilėliaižadėjopirmiausiapultiantrąkastą,betirjūsbūkiteatsargūs.ĮspėkiteTerneriusirKenvesius,kadsaugotųsi.–Ak,katyte,visižino,kadreikianeprarastibudrumo.Manau,potavokalbosper

Pranešimusžmonėstapskurkasdrąsesni,kaiptuirraginai.– Tikiuosi, – atsakiau žiūrėdama žemyn. Staiga prajuokino mintis, kad aviu

batelius, papuoštus brangakmeniais. Prieš penkis mėnesius avėjau nutriušusiusplokščiapadžius.–Amerika,turisavimididžiuotis.Nėpatsnežinaukodėl,betkartaistavožodžiai

manenustebina.Esikurkasstipresnė,negumanai.Tėvo balsas buvo toks nuoširdus, kad aš susidrovėjau. Jo nuomonė man buvo

gerokaisvarbesnėužkitų.–Ačiū,tėti.–Kalburimtai.Nekiekvienaprincesėbūtųišdrįsusitaippasakyti.Pakėliauakisįdangų.–Liaukis,tėti,jukašneprincesė.–Laikasparodys, –atšovė jisdžiaugsmingai. – Jei jauapie taiprakalbom,kaip

laikosiMaksonas?–Gerai,–atsakiautaisydamasisuknelę.Trumpaipatylėjome.–Tėti,jismantikrai

patinka.–Tikrai?–Aha.–Kodėl?Truputįpagalvojau.–Nėpatinežinau.Tačiaubendraudamasujuojaučiuosisavimi.–Okadanorsbuvokitaip?–pašmaikštavotėtis.–Na,netaip...Manevisadslėgėpriklausymaspenktaikastai.Atvykusiįrūmus

kurį laiką neradau sau vietos. Ar priklausau penktai, ar trečiai kastai? Ar noriupriklausytipirmai?Dabarmanvisa taineberūpi.Manau, taiMaksononuopelnas.

Supraskmane teisingai,princasneretaiklysta, –sukikenau.–Betbūdamasu juojaučiuosi kaip Amerika. Nepriklausau nei kastai, nei Atrankai. Nelaikau jo savovaldovu.Tiesiogjisyrajis,oašesuaš.Tėtisvalandėlępatylėjo.–Katyte,tikraigražūsžodžiai.Su tėčiu kalbėtis apie vaikiną buvo bent kiek nejauku, bet jis vienintelis iš

namiškių laikė Maksoną žmogumi, o ne įžymybe. Niekas kitas nebūtų supratęsmanęs.–Aha.Betneviskastobula,–pridūriau,Silvijaiįkišusgalvąproduris.–Kartais

dingojasi,kadvykstakažkasblogo.Silvija reikšmingai pažvelgė į mane ir vien lūpomis ištarė: „Pusryčiai.“

Linktelėjau.–Taiirgigerai.Klaidosrodo,kadviskasyratikra.–Pasistengsiutaiprisiminti.Turiuatsisveikinti,tėti,jauvėluoju.–Tainegaišinsiu.Katyte,rūpinkissavimiirkuogreičiauparašykseseriai.–Būtinai.Myliutave,tėti.–Iraštavemyliu.

Popusryčiųmerginosišėjo,omudusuMaksonulikomevalgomajame.Eidamaprošalį karalienė pamerkė akį, ir karštis išmušė man skruostus. Jai įkandin nusekėkaralius,jožvilgsnisperliejomanekaipšaltuvandeniu.Kailikomevieni,Maksonasžengėartynirsunėrėpirštussumanaisiais.– Paklausčiau, ką norėtum šiandien veikti, bet pasirinkimas labai ribotas. Nei

šaudymo iš lanko, neimedžioklės, nei pasijodinėjimo – draudžiama iškišti nosį išrūmų.Atsidusau.–Netjeipasiimtumebūrįsargybinių?–Deja,Amerika, –princasman liūdnainusišypsojo. –Galpažiūrėkim filmą?Su

įspūdingaisveiksmoefektais.– Tai ne tas pats, kas ištrūkti iš rūmų, – truktelėjau jį už rankos. – Eime,

pasistenkimekuogeriauišnaudotilaiką.–Esistipriosdvasios,–tarėMaksonas.Nuošiųžodžiųpasijutaugeriau,tarsimūsųtarpusavioryšysbūtųvėlsustiprėjęs.

Jauseniaibuvautaipgerainusiteikusi.Muduišėjomeįkoridoriųirpatraukėmeprielaiptų,vedančiųįkinosalę.Tadaį

langąėmėbarbentilietauslašai.Pasukaugalvąiraiktelėjauišnuostabos.–Lyja.

Ištraukiau ranką iš Maksono saujos ir prispaudžiau prie stiklo. Per rūmuosepraleistusmėnesiusnėkartonelijo.Svarsčiau,arčiakadanorsišvisiškrentanorslašas lietaus.Tikdabar suvokiau,kaippasiilgau šitogarso.Pasiilgauorų irmetųlaikųkaitos.Gamtospokyčių.–Nuostabu,–sukuždėjau.ApkabinęsmaneperliemenįMaksonasatsistojoužnugaros.–Taušidienagraži,okitipasakytų,kadlietusjąsugadino.–Kaipnorėčiaupastovėtipolietumi.Princasatsiduso.–Suprantu,bettaitiesiog...AtsigręžiauįMaksonąnorėdamapažiūrėti,kodėljisstaiganutilo.Joakysbėgiojo

po koridorių, aš irgi ėmiau žvalgytis. Buvome vieni, netoliese budėjo tik porasargybinių.– Eime, – paragino princas, imdamas mane už rankos. – Vilkimės, kad niekas

mūsųnematė.Nusišypsojauirpasirengiaunuotykiui–Maksonasatrodėšįtąsumanęs.Toksjis

man labai patiko. Laiptais užlipome į ketvirtą aukštą. Staiga ėmiau nerimauti,baimintis,kadprincasparodyskokiąnorsslaptąbiblioteką.Taimangalėjobaigtisprastai.Nužingsniavome pusę koridoriaus, praėjome pro sargybinį, o daugiau nebuvo

matytinėgyvosdvasios.Maksonasįsitempėmaneįdidelęsvetainęirnusivedėpriesienos,kurbuvoįrengtasplatusžidinys.Paskuiįkišorankąpoatbrailairužčiuopėslaptąskląstį.Tadaspustelėjoplokštęsienoje–atsivėrėslaptilaiptai.–Stipriaiįsikibkmanįranką,–tarėprisitraukdamasmaneartyn.Paklusau, nusekiau paskui jį blausiai apšviestais laiptais aukštyn iki durų.

Maksonaslengvaiatidarėduris,stumtelėjojas...tadaišvydomelietaussieną.–Arčiastogas?–paklausiau,lietuišniokščiant.Princas linktelėjo. Ne didesniame už mano miegamąjį plote, iš visų pusių

apsuptamesienų,buvomatytidangus.Pagaliauatsidūriaulauke.Nejučiomis žingtelėjau įpriekį ir atsistojaupo lietumi.Stambūs šilti lašaikrito

manantdelnų,tekėjosuknele.NusijuokęsMaksonasstumtelėjomaneįliūtį.Aiktelėjau,nesakimirksniupermirkau.ApsigręžusičiupauMaksonąužrankos,jis

šypsodamasisapsimetėkovojąssumanim.Plaukaiužkritoprincuiantakių,abudupermirkomeikisiūlogalo.Visdaršypsodamasisjisnusitempėmaneįpasienį.–Pažvelk,–pasakėmanįausį.Apsisukusi pirmąkart išvydau tokį vaizdą. Prieš akis atsivėrė visas miestas.

Gatviųlabirintai,pastatųkontūrai,spalvųįvairovė–norsmiestopanoramągaubėpilkaslietausšydas,išnuostabosmanvistiekgniaužėkvapą.

Panoraubūtitammiestuiartima,tarsijispriklausytųman.–Amerika,nenoriu,kadvisataiužgrobtųsukilėliai,–lygperskaitęsmanomintis

tarėprincas.–Nenutuokiu,kiekžmoniųgaližūti,betžinau,kadtėvaskažkąslepianuomanęs.Bijo,kadneatšaukčiauAtrankos.–Aryrabūdasatskleistitiesą?Maksonasdvejojo.– Norėčiau susisiekti su Augustu, jis patartų, ką daryti. Galėčiau parašyti jam

laišką,betbijau,kadtainesaugu.Varguargalėčiaupasikviestijįįrūmus.Mintysepasvarsčiau.–Ojeivisdėltopasikviestume?Maksonasnusikvatojo.–Kaip,tavomanymu,taipadaryti?Žaismingaipatraukiaupečiais.–Pagalvosiuapietai.Gerąvalandėlęprincasspoksojoįmane.–Kaippuikugarsiaikalbėtiapietokiusdalykus.Nuolatapvarstau,kąsakau.O

čiamanęstikrainiekasneišgirs.Tiktu.–Taipirmyn,kloksavopaslaptis.Maksonasnusivaipė.–Jeiguirtuišklosi.–Gerai,–atsakiaunusiteikdamažaisti.–Taikąnorisužinoti?Nusibraukusi nuo kaktos šlapius plaukus ryžausi pradėti nuo svarbių, bet ne

asmeniniųklausimų.–Artutikrainežinojaiapiedienoraščius?–Tikrai.Betdabarjaužinau.Tėvasprivertėperskaitytijuosvisus.JeiAugustas

būtų atėjęs prieš dvi savaites, būčiau palaikęs jį melagiu, bet jis kalbėjo tiesą.Amerika, tie dienoraščiai pritrenkė mane, nors skaitydamas suvoki ne viską.Norėčiautaupapasakotiapietai,betkolkasnegaliu.–Suprantu.Maksonasryžtingaipažvelgėįmane.–Kaipmerginossužinojo,kadnuvilkaimanmarškinius?Dvejodamanudūriauakis.–Prolangąžiūrėjomeįbesimankštinančiuspusnuogiussargybinius.Pasakiau,kad

tubemarškiniųatrodaineprasčiauužjuos.Tiesiogišsprūdo.Maksonasatlošėgalvąirnusikvatojo.–Dėltotikrainepykstu.Nusišypsojau.

–Arbuvaičiaatsivedęsdarkuriąnorsmerginą?Princasliūdnaipažvelgėįmane.–Oliviją.Tikkartą.Geraipagalvojusiprisiminiau:Maksonaspabučiavojąčia, irOlivijamumsviską

papasakojo.– Bučiavausi su Kris, – išpyškino jis, nežiūrėdamas į mane. – Neseniai. Pirmą

kartą.Manau,kadturiteisętaižinoti.Princaspažvelgėįmane,ašvoslinktelėjau.Jeinebūčiaujųmačiusisavoakimis,

galbūčiaureagavusikitaip,palūžusi.Betnorsirmačiau,vistiekbuvoskaudušitaigirdėti.–Mannepatinkatavopasimatymaisukitomis,–pasimuisčiau,nesšlapiasuknelė

pasidarėsunki.–Žinau.Tiesiogtaipjauyra.–Taipnesąžininga.Maksonasnusijuokė.–Kieksąžiningumotautekopatirtigyvenime?Nutariaujampapasakoti.–Neturėčiau šito sakyti – jei išsiduosi žinąs, darpabloginsi padėtį, esu tikra...

bet... tavo tėvasman šio to prikalbėjo. Beje, jis nutraukė išmokasmano šeimai.Kitosmerginosjųjaunebegauna,tadpamaniau,kadbusnegražu,jeigaustikmanovienosšeima.–Kaipgaila,–tarėprincasirnukreipėakisįmiestą.Manešiektiekblaškėšlapi

Maksonomarškiniai,prilipęjampriekrūtinės.–Amerika,šitojaunebeatitaisysiu.–Aširneprašau.Tiknoriu,kadžinotum,kaipviskasnutiko.Ištversiu.–Manotėvuitunepatinki,jistavęsnesupranta,–princaspaėmėmaneužrankos,

ašnesipriešinau.Sukaugalvą,kočiadarpaklausus,betviskasbuvosusijęsukitomismerginomis.

Kamantinėtiapietainenorėjau.Buvautikra,kadžinauapiejasbeveikvisątiesą,ojeiklydau,nenorėjauprarastiiliuzijų.Maksonaspažvelgėįmanoriešą.–Artu...–jispakėlėakistarsiapsvarstydamassavoklausimą.–Arnoripašokti?Linktelėjau.–Betašprastašokėja.–Šoksimelėtai.Princasprisitraukėmane,uždėjorankąantliemens.Padaviaujamranką,okita

prilaikiau įmirkusią suknelę. Sūpavomės beveik nejudėdami. Skruostuprisiglaudžiauprincuipriekrūtinės,josmakrasilsėjosimanantviršugalvio.Šokomepagallietausmuziką.

Kai Maksonas priglaudė mane stipriau, pasijutau, tarsi visos blogybės būtųišnykusios, o mūsų su princu ryšys labai sutvirtėjęs. Tapome neišskiriamaisdraugais. Daugeliu atžvilgių buvome skirtingi, bet turėjome nemažai bendrybių.Negalėjaupavadintišioryšiolikimolemtuoju,betanksčiaunebuvaupatyrusiniekopanašaus.Pakėliau akis įMaksoną, priglaudžiau delną jam prie skruosto ir prisitraukiau

norėdamapabučiuoti.Jošlapiomslūpomssusitikussumanosiomis,perliejokarštis.Princasabiemrankomisapkabinoman liemenį irglaudėpriesavęs lygbijodamasprarasti. Lietus barbeno į stogą, rodos, tyla įsiviešpatavo visamepasaulyje.ManbuvoneganaMaksono,jopaties,erdvėsirlaiko.Tiekmėnesiųmėginau suderinti norus su viltimis. O dabar, tą akimirką, kurią

Maksonassukūrėtikmudviem,suvokiau,kadtaibuvobeprasmiška.Belikožengtipirmynirtikėtis,jograsimekeliąvienaspaskitą,kadirkasnutiktų.Turimerasti.Todėl...todėl...Tiekilgailaukiaušiosvalandėlės,irjiatėjolabainetikėtai.AšmylėjauMaksoną.Pirmąkarttuoneabejojau.MylėjaujįneištolokaipAspeną,

neklausinėjausavęs,kasbus,jeigu...Lioviausisvarsčiusi,kadjeiMaksonasmanęsneišsirinks,kaipniekurniekogrįšiunamo.Meilėužtvindėmanširdį.Pamilauprincą.Negalėjaunurodytitiksliospriežasties,dėlkokilotoksįsitikinimas.Betjisbuvo

labai aiškus – lygiai taip pat žinojau savo vardą, dangaus spalvą ar kokį norsknygojepaminėtąfaktą.ArMaksonasirgitaipatyrė?Princasatitraukėlūpasirpažvelgėįmane.–Kokiatugražisusitaršiusi.Nervingainusijuokiau.–Ačiū.Užšiuosžodžius,užlietųiružtai,kadnepasidavei.Maksonaspaglostėmanskruostą,brūkštelėjopernosįirsmakrą.–Tušitoverta.Tikpatinesupranti.Patikėk,esitikraitoverta.Manišlaimėsvosnesprogoširdis,panorau,kadšiandienviskasbaigtųsi.Pasaulis

tarsi ėmė suktisnaujai, ir tam, kad išsivaduočiaunuo svaigulio reikėjo išsklaidytibetkokįnetikrumą.Buvauįsitikinusi,kadtaipnutiks.Turėjonutikti.Jaunetrukus.Princaspakštelėjomanįnosiesgaliuką.–Eimepersirengti,tadažiūrėsimfilmą.–Viliojantispasiūlymas.Rūpestingai vėl paslėpiau širdyje savo meilę princui, pati vis dar truputį

baimindamasi to jausmo. Galiausiai juo pasidalysiu, bet kol kas norėjau palaikytipaslaptyje.

Bergždžiai mėginau išgręžti suknelę po stogeliu prieangyje. Eidama į kambarįpaliksiukoridoriujevandensšliūžę.–Balsuojuužkomediją,–pasakiau,mumsnulipuslaiptais.Maksonasrodėkelią.–Oašužnuotykiųfilmą.–Na,kątiksakei,kadesulabaivertinga,todėlturėčiaulaimėtišįginčą.Princasnusijuokė.–Gudriaisumetei.Jis kikendamas spustelėjo plokštę, irmudu įėjome į svetainę. StaigaMaksonas

sustojokaipįkastas.DirstelėjusijamperpetįišvydaubegaloįsiutusįkaraliųKlarksoną.–Tikriausiaitaibuvotavosumanymas,–tarėjissūnui.–Taip.–Arbentsuvoki,kokspavojustaugrėsė?–priekaištavokaralius.– Tėve, ant stogo nesislepia sukilėliai, – atkirto Maksonas, jis stengė kalbėti

įtikinamai,betsuvarvančiaisdrabužiaisatrodėšiektiekjuokingai.–Maksonai,pakaktųvienotaiklausšūvio,–karaliusreikšmingaipatylėjo.– Juk

žinai, kad mūsų gretos praretėjusios, daug sargybinių išsiuntėme saugoti Elitonamų.Nemaža jų savavališkaipabėgo.Mumsnesaugu, –Klarksono žvilgsnisnuosūnausnukrypoįmane.–Kodėlprienemalonumųjivisadbūnaprikišusinagus?Stovėjometylėdami–neturėjomekaippasiteisinti.–Eikpersirengti,–paliepėkaralius.–Tavęslaukiadarbas.–Betaš...Pakakovienotėvožvilgsnio,irMaksonassuprato,kadvisišiosdienossumanymai

nuėjovėjais.–Kągi,–nusileidojis.Karalius stvėrė sūnų už rankos ir nusitempė, aš likau stypsoti. Atsigręžęs

Maksonasperpetįvienlūpomisištarė„atsiprašau“,šyptelėjaujam.Nebijojauneikaraliaus,neisukilėlių.Žinojau,kokssvarbusmanyraMaksonas,ir

buvautikra,kadviskaskaipnorsišsispręs.

Vienuoliktasskyrius

Mangrįžus savo kambarį persirengti,Merė tyliai nusivaipė.Kai atėjau įMoterųkambarį, vis dar pylė palaimingas lietus. Nuo šiol šis gamtos reiškinys busmanypatingas.Mudu su Maksonu buvom tarsi pabėgę, užsimiršę, atsiriboję nuo tikrovės.

Moterųkambaryjeišvydau,kaipsukilėliųultimatumaspaveikėElitomerginas.Josbuvoišsiblaškiusiosirneramios.Selestėprie stalo tylomis lakavosinagus.Mačiau,kaip jai virpa rankos,kaip ji

nevykusiai brūkšteli šepetėliu, nuvalo laką ir imasi lakuoti iš naujo. Elisa laikėrankoseknygą,betjosakysbuvoįbestosįlangą.Jižiūrėjoįliūtį.Nėvienaišmūsųneįstengėdoraiatliktinėmenkiausiodarbelio,viskaskritoišrankų.–Kaipmanai,kasdedasiužrūmųsienų?–paklausėmanęsKris,liovusissiuvinėti

pagalvėlėsužvalkalą.– Nenutuokiu, – tyliai atsakiau. – Tikriausiai sukilėlių grasinimai buvo ne be

pagrindo, – mėginau natomis užrašyti melodiją, skambančią galvoje. Jau beveikšešismėnesiusnebuvauniekosukūrusi.Nemačiauprasmės.Vakarėliuosežmonėsteikdavopirmenybęklasikai.–Manai,kadkaraliustyčianuslėpėnuomūsųtikrąjįaukųskaičių?–svarstėKris.–Viskogalibūti.Jeimesišvyksime,sukilėliailaimės.Krispadarėdarvienądygsnį.–Kad irkasnutiktų, liksiučia, –keistagaidelė josbalsevertėmanyti, kadšie

žodžiaiskirtikaiptikman.TarsiKrisbūtųnorėjusipareikštineatsisakantikovosdėlMaksono.–Aširgi,–patikinau.

Rytojaus diena mažai kuo skyrėsi nuo vakarykštės, nors pirmiau niekadnesigailėdavau išvydusi, kad šviečia saulė. Nerimas baisiai slėgė, vėl tūnojomeniekonenusitverdamos.Mannorėjosipabėgioti,kurnorsišlietienergiją.Po pietų vėl nusliūkinome į Moterų kambarį. Elisa skaitė, aš sėdau prie natų

sąsiuvinio,KrisirSelestėsdarnebuvo.GalpodešimtiesminučiųįėjoKris,atsinešėpiešimopopieriausirdaugybęspalvotųpieštukų.–Kąpieši?–paklausiau.

Jigūžtelėjopečiais.–Piešiu,kadužsimirščiau.Palinkusipriepopieriauslapojiilgaisėdėjosuraudonupieštukurankoje.–Nesuvokiu,kądarau,–galiausiaitarėKris.–Šaliesgyventojamsgresiapavojus,

betašmyliuprincąirnenoriuišvykti.–Karaliusjuosapgins,–raminamaitarėElisa.–Visdėltokeletasjaužuvo,–Krisnesiginčijo,tiknerimavo.–Turiugalvotiapie

kąnorskita.–VeikiausiaiSilvijarastųmumsdarbo,–įsiterpiau.Krisprunkštelėjo.–Darnesutaipnusivylusi,–priglaudusipieštukąpriepopieriausjipervisąlapą

nubrėžėkreivę.Taibuvopradžia.–Viskasbusgerai.Nėkiekneabejoju.Žiūrėdamaįnataspasitryniauakis.Manreikėjoišjudintismegenis.–Noriupasiimtiknygąišbibliotekos.Greitgrįšiu.Elisa ir Kris greitosiomis linktelėjo, stengėsi susikaupti prie savo darbų.

Atsistojaueiti.Patraukiau koridoriumi į atokų pirmo aukšto kambarį. Čia ant lentynų stovėjo

keletas knygų, norėjau jas perskaityti. Tyliai atidariusi duris supratau esanti neviena.Kažkasverkė.Apsižvalgiusi išvydau Selestę. Prisitraukusi kelius prie krūtinės ji sėdėjo ant

plačiospalangės.Iškartpasijutaunesmagiai.Selestėniekadaneverkdavo. Ikišiosakimirkosabejojau,arjąkadanorsapimagraudulys.Belikotikišeiti,betSelestėnusišluostėakisirpamatėmane.–Šitobetrūko!–suaimanavoji.–Kotaureikia?–Nieko.Atsiprašau,tikieškojauknygos.–Taipasiimkjąirdink.Tugaunivisa,konori.Sutrikdyta Selestės žodžių, akimirką sustingau. Atsidususi ji nusliuogė nuo

palangės.Čiupovieną išžurnalųblizgančiaisviršeliais irpaleido įmane.Šiaipnetaippagavau.–Pažvelkpati.TrumpakalbaperPranešimusiškėlėtaveįpopuliarumoviršūnę.

Užkariavai žmoniųmeilę, – Selestės balsas buvopiktas, kaltinantis. Jimanė, kadviskąnumačiauišanksto.Atsiverčiau žurnalą, pusę jo sudarė mūsų ketverto nuotraukos, greta buvo

pateiktos populiarumo kreivės. Elegantiška antraštė skelbė: Ką norite matytikaraliene?Priesavoatvaizdoišvydauryškiąkreivę,šaunančiąaukštyn.Jirodė,kadmanepalaikotrisdešimtdevyniprocentaižiūrovų.Šisskaičiusmanpasirodėneperdidžiausiaskaipnugalėtojai,betkitosvaržovėsgerokaiatsilikonuojo!Žurnalaspateikėirapklaustųžiūrovųatsiliepimų.Išjųbuvomatyti,kadSelestė,

nors priklausanti tik trečiai kastai, yra geroka didžiuoklė. Elisa esanti pernelygsantūri, todėl surinkusi tik aštuonis procentus gyventojų balsų. Perskaičiusiatsiliepimusapiesavevosnepravirkau.Panelė Amerika elgiasi kaip tikra karalienė. Ji yra kovotoja. Mes ne tik

pageidaujamejos,mumsjostiesiogreikia!Spoksojauįtuosžodžius.–Tai...Taitiesa?Selestėišplėšėžurnaląmanišrankų.–Žinoma,tiesa.Taigipirmyn,tekėkužMaksonoirtapkprincese.Žmonėstave

myli.Nuskurėlėišpenktoskastosužsidėskarūną.Selestėėmėžingsniuotipriedurų, josrūškananuotaikasutrukdėmandžiaugtis

pačiomisnetikėčiausiomisnaujienomis,kokiassužinojaupervisąAtranką.–Nesuprantu,kočiasielvartauji?Vis tiekgausi šaunų jaunikį išantroskastos.

PasibaigusAtrankai,vistiekliksigarsi,–priekaištavau.–Taijaupraeitis,Amerika.–DėlDievomeilės,Seleste,tuesimodelis!–sušukau.–Turivisa,kotrokšti.–Betarilgam?–atkirtoji.Paskuityliaupridūrė:–Arilgam?–Ką turigalvoje? –paklausiau jau švelniau. –Seleste, tunepaprastaigraži. Ir

visągyvenimąpriklausysiantraikastai.Mandarnebaiguskalbėti,jiėmėpurtytigalvą.–Manai, tu vienintelė jautiesi įkalinta savo kastoje? Taip, aš esumodelis. Bet

nemoku dainuoti, nemoku vaidinti. Senstelėjusi būsiu greitai pamiršta. Jei labaipasiseks,pratempsiudarkokiuspenkeriusmetus,–Selestėpašnairavoįmane.–Tuvisągyvenimąpraleidaikonedugne.Matau,kadkartaisilgiesitokiogyvenimo.Oašnuolatpatyriauaplinkiniųdėmesį.Turbūttautaiatrodyskvaila,betištiesbijauvisošitonetekti.–Tavobaimėpagrįsta.–Tikrai?–žiūrėdamaprolangąjišluostėsiašaras.Priėjauiratsistojaušaliavaržovės.–Aha.Bet,Seleste,arprincastaunorskiekpatinka?Susimąsčiusijipalenkėgalvą.–Jisžavusirpuikiaibučiuojasi,–pridūrėšypsodamasi.Vyptelėjau.–Žinau.–Žinau,kadžinai.Kaiišgirdau,kaiptolipažengęjudviejųsantykiai,manoplanas

ėmėbraškėti.JaumaniauprisiviliojusiMaksoną,privertusijįtrokštimanęs.–Šitaipširdiesneužkariausi.–Manvisainerūpiprincoširdis,–prisipažinoSelestė.–Mantikreikiapriverstijį

geistimanęstaip,kadišsirinktų.Taip,tainemeilė.Kurkaslabiaunegumeilėsmanreikiašlovės.Pirmąkartąmudvikalbėjomėsnekaipvaržovės.Tikdabartaisupratau.Jiatvyko

įAtranką turėdamaaiškų tikslą, odabar jąužplūdoneviltis.Visosmes troškomeprincomeilės,tikvienaSelestė–šlovės,todėlirmėginomusįbauginti.–Visųpirma, tau reikiameilės. Jos reikiavisiems.Ogreta josgalimėgautis ir

šlove.Jipakėlėakisįdangų,betnepertraukėmanęs.– Antra, Selestė Njusom, kokią pažįstu, gali pelnyti šlovę ir pati, be vyro

pagalbos.Jinusikvatojo.–Ašesubjaurausbūdo,–pasakėdaugiaužaismingaineigėdydamasi.–Tusuplėšeimansuknelę!–Taip,nesjosreikėjoman!Staiga visa tai mums pasirodė juokinga. Visi ginčai, piktos grimasos, mažos

šunybės kėlė tik juoką. Ten stovėdamos mudvi pirmą kartą per kelis mėnesiusnuoširdžiaikvatojomės.MankilonorasrūpintisSeleste,kaiprūpinausiMarli.Jistebėtinaigreitaisusitvardėirprakalbonežiūrėdamaįmane:–Amerika,aštiekviskopriveikiau.Prikrėčiausiaubingų,gėdingųdalykų.Kaiką

padariau slegiama įtampos, bet daugiausia todėl, kad norėjau bet kokiomispriemonėmisgautikarūną,užkariautiMaksoną.Patiapstulbau–pakėliaurankąirpatapšnojaujaiperpetį.– Tiesą sakant, nemanau, kad tau reikiaMaksono, kadgautum iš gyvenimoko

nori.Nestokojiryžtoirtalento.Darsvarbiau,esigabi.Pusėšaliesgyventojųviskąatiduotų,kadturėtųvisatai,kąturitu.– Žinau, – atsakė Selestė. – Suprantu, kaip man pasisekė. Tiesiog sunku

susitaikytisu...tuo,kadnesupirma.–Tainesitaikyk.Jipapurtėgalvą.–Ašneturėjaugalimybių,tiesa?TusužavėjaiMaksonąišpatpradžių.–Netikaš,–prisipažinau.–Krisirgilabaipopuliari.– Gal nori, kad sulaužyčiau jai koją? Gebėčiau šitai, – Selestė sukrizeno. –

Juokauju.–Ar grįšim įMoterų kambarį?Sunku ten sėdėti kiauras dienas, tu prasklaidai

nykiąatmosferą.–Nedabar.Nenoriu,kadkitosmatytų,jogverkiau,–jimaldaujamaipažvelgėį

mane.–Pažaduniekamneprasitarti.

–Ačiū.Stojonejaukityla,tarsivienaiišmūsųbūtųderėjędarkąnorspridurti.Galiausiai

išvydau tikrąjįSelestėsveidą,man taibuvo svarbu.Abejojau,argalėsiupamirštivisas jos iškrėstas kiaulystes, bet dabar ją perpratau. Nebeturėjau ką pasakyti,todėlpamojavauirišėjau.Vosuždariusidurisprisiminiau,kadnepaėmiauknygos.Tadapriešakisvėliškilo

besišypsantis mano atvaizdas blizgiame žurnale ir didelis skaičius šalia jo. Pervakarienę timptelėsiu ausies lezgelį. Maksonas turi tai sužinoti. Vyliausi, kadsužinojęs,jogpelniaušaliesgyventojųsimpatiją,princasdarsmarkiaumanepamils.Netoli Moterų kambario išvydusi pažįstamą veidą suvokiau, kad esama ir

svarbesniųreikalų.BuvaužadėjusiMaksonui,kadrasiubūdąsusisiektisuAugustu.Dabarbuvautikra,kadvienintelistamtinkamasžmogusartinasipriemanęs.Koridoriumi ateinantis Aspenas man pasirodė dar stipresnis ir aukštesnis nei

įprastai.Apsidairiau norėdama įsitikinti, ar esame vieni. Koridoriuje išvydau dar kelis

sargybinius,betjiebuvotaiptoli,kadtikrainegalėjomūsųgirdėti.– Labas, – pasisveikinau ir mostelėjau, kad Aspenas prieitų. Prikandau lūpą

tikėdamasi,jogjismanęsneapvils.–Manreikiatavopagalbos.NėnemirktelėjęsAspenasatsakė:–Padarysiu,kotikpaprašysi.

Dvyliktasskyrius

Buvau teisi. Aspenas buvo iššniukštinėjęs kiekvieną rūmų kertelę ir gerai žinojo,kaipišjųišsigauti.– Ar esi tikra, kad gerai elgiesi? – paklausė Maksonas, kai kitą vakarą

persirengėmemanokambaryje.–Turimežinoti,kasdedasi.Neabejoju,kadpavojusmumsnegresia,–patikinau

princą.Mudu kalbėjomės pro vonios durų plyšį. Maksonas nusivilko savo kostiumą ir

numetė ant grindų, tada apsirengė džinsiniais šeštos kastos drabužiais. Aspenoapdarasjambuvolaisvokas,bettiko.Laimė,Aspenasradosmulkesnįsargybinį,išjopaskolinodrabužiųman,norsvistiektekogerokaipasiraitotikelnes.– Rodos, tu labai pasitiki šiuo sargybiniu, – pareiškė Maksonas, ir aš nelabai

supratau,kąreiškiajointonacija.Galprincasnerimavo.–Manotarnaitėssako,kadjisvienasišgeriausių.Nuvedėmaneįslėptuvętąsyk,

kai užpuolė Pietiniai sukilėliai ir visi per vėlai suskato gelbėtis. Regis, jis niekadneprarandabudrumo,nettada,kairamu.Nuojautakužda,kadgalimejuopasitikėti.Persirengdamasprincaskalbėjotoliau:–Iškuržinojai,kadšissargybinissugebėsišvestimusišrūmų?–Nežinojau,tiesiogpaklausiau.–Irjisbeniekurniekotauatsakė?–apstulboMaksonas.–Žinoma,pasakiau,kaddarautaitavoprašoma.Princaslygiratsiduso.–Visdarmanau,kadtaueitinederėtų.–Eisiu,Maksonai.Arjaupersirengei?–Taip,belikoapsiautibatus.Atidariauduris,irišvydęsmaneMaksonasėmėjuoktis.–Atsiprašau.Esupratęsmatytitavesusuknele.– Be kostiumo ir tu atrodai kiek kitaip, – taip ir buvo, tikMaksonas neatrodė

juokingai. Senas džinsinis Aspeno apdaras, nors ir dukslokas, jam tiko.Trumparankoviaimarškiniaineslėpėraumeningųrankų.Jastikkartąbuvaumačiusislėptuvėje.–Toskelnėslabaiplačios.Kodėltaipmėgstidžinsus?–paklausėprincas,matyt,

prisiminęs,koprašiaujįpirmądienąrūmuose.Gūžtelėjaupečiais.–Tiesiogjiemanpatinka.Šypsodamasis Maksonas palingavo galvą, paskui priėjo prie mano drabužių

spintosirneklausdamasleidimoatidarėją.–Turimerastidiržątavokelnėms,antraipjaspamesiirsukelsisumaištį.Tomums

visainereikia.Maksonasištraukėtamsiairaudonąjuostąirįvėrėįmanokelniųdiržokilpeles.Nežiniakodėl,betšitaiatrodėsvarbu.Manspurdėjoširdis,valandėlęsvarsčiau,

arprincasgirdijosmeilėsšauksmą.Jeitaip,nekreipėįjįdėmesio,nesmūsųlaukėsvarbiužduotis.– Paklausyk, – tarė surišdamas juostą mazgu. – Mūsų sumanymas labai

pavojingas. Jei kasnutiks, bėk.Tiknemėginkgrįžti į rūmus.Susirask šeimą, kadpriglaustųtavenakčiai.Maksonas žingtelėjo atgal ir pažvelgė man į kupinas nerimo akis. Pakraipiau

galvą.– Dabar prašyti kieno nors prieglaudos ne mažiau pavojinga kaip susidurti su

sukilėliais.Žmonėsgalibūtinusivylę,kadmerginosnepaliekaAtrankos.– Jei straipsnyje, kurį tau rodėSelestė, rašoma tiesa, žmonės turėtųdidžiuotis

tavimi.Buvaubeimantiginčytis suMaksonu,betpasigirdobeldimas įduris.Maksonas

nuėjoatidaryti, ir į prieblandoje skendintįmanokambarį skubiai įžengėAspenas,lydimaskitosargybinio.–Jūsųšviesybe,–ištarėAspenasirnusilenkė.–PanelėAmerikamanpranešė,kad

jumsreikiaištrūktiišrūmų.Maksonasgiliaiatsiduso.– Taip. Girdėjau, kad tu galiman padėti, karininke... – jis žvilgtelėjo į Aspeno

ženklelį,–...Legeri.Aspenaslinktelėjo.– Tiesą sakant, tai ne itin sunku. Turbūt bus kebliau išsaugoti paslaptį nei

išsigautiišrūmų.–Kaiptaisuprasti?–Manau, esama tam tikrospriežasties, kodėl šįvakar, nežinant karaliui, norite

dingti iš rūmų. Jei būsime apie tai klausinėjami, – Aspenas žvilgtelėjo į kitąsargybinį,–negalėsimemeluotivaldovui.– Aš ir neprašau meluoti. Viliuosi greitai galėsiąs viską paaiškinti tėvui, bet

šįvakardiskretiškumasbūtinas.–Tadaneturėtųkiltibėdų,–Aspenassudvejojo.–Nemanau,kadpaneleireikia

leistisįšįžygį.TarsiradęspritarėjąMaksonaspažvelgėįmanelygtardamas:„Arnesakiau?“Išsitiesiauvisuūgiu.–Neketinučiakiurksoti.Sukilėliaimanejaupersekiojo,ašjųnebijau.–BettaibuvoŠiauriniaisukilėliai,–įsiterpėprincas.–Eisiudrauge,–patikinau.–Mestikšvaistomelaiką.–Tiesąsakant,nėvienasišmūsųnesutinkamesutavimi.–Tiesąsakant,mannėmotais.AtsidusęsMaksonasužsidėjomegztąkepurę.–Taigikąturimedaryti?–Planaslabaipaprastas,–ryžtingaiėmėdėstytiAspenas.–Dukartuspersavaitę

sunkvežimisišrūmųvažiuojamaistoproduktų.Kartaisvirėjaišiotopristinga,tadavažiuojamanupirktitrūkstamųdalykų.Įprastaivykstavirėjaiirkeletassargybinių.–Irniekasniekoneįtars?–paklausiau.Aspenaspapurtėgalvą.– Dažniausiai važiuojama vakarais. Jei virėjas pasako, kad pusryčiams trūks

kiaušinių,verčiaujųparsivežtiikiaušros.Maksonaspasirausėkostiumokelniųkišenėse.– Gavau iš Augusto žinutę. Jis nurodo adresą, kur galime susitikti, – princas

padavėlaiškelįAspenui,abusargybiniaijįperskaitė.–Aržinaitąvietą?–paklausėAspenasdraugo.Sargybinis, tamsiaodis jaunas vyras pavarde Eiveris, – ją perskaičiau ant

ženklelio,–linktelėjo.– Tai ne pats geriausias miesto rajonas, bet netoliese yra maisto produktų

sandėlis,tadneturėtumesukeltiįtarimo.–Puiku,–tarėAspenasirpažvelgėįmane.–Pasibrukplaukuspokepure.Suėmiau plaukus ir susukau į kuodą tikėdamasi, kad jie tilps po Aspeno duota

megztakepure.SukišusipaskutinessruogasdirstelėjauįMaksoną.–Argerai?Jisnusijuokė.–Puikiai.KumštelėjaujamįdilbįirapsigręžiaulaukdamaAspenonurodymų.MannerūpestingaibendraujantsuMaksonu,Aspenoakysepasirodėnuoskauda.

Galiršistasdaugiau.Mududvejusmetusslaptasusitikinėdavomemedžionamelyje,odabar,paskelbuskomendantovalandą,turėsiueitigatvėmissužmogumi,kurįbegalotrokštanužudytiPietiniaisukilėliai.ŠiakimirkalabaiįskaudinoAspeną.Norsašjonebemylėjau,Aspenasmanvistiekrūpėjo,nenorėjaujožeisti.

Maksonastikriausiainiekonepastebėjo,nesAspenasgreitaisusitvardė.–Sekitepaskuimus.IštykinęįkoridoriųAspenassuEiveriunusivedėmuslaiptaisžemynpriedidžiulės

slėptuvės, skirtos karališkajai šeimai. Užuot įėję pro tvirtas plienu apšarvuotasduris,mestoliausparčiaižingsniavomeperrūmusikisraigtiniųlaiptų.Maniau,kadatsidursimepirmameaukšte,betpatekomeįvirtuvę.Mane iškart užliejo šiluma, į nosį padvelkė duonos raugo kvapas. Akimirką

pasijutau kaip namie. Tikėjausi, kad virtuvė panėši į gydyklą, kad joje pilnaįmantriausiosįrangoskaipdidelėsekepykloseKarolinoje,turtingųjųrajonuose.Betčia išvydau didžiuliusmedinius stalus su paruoštomis pjaustyti daržovėmis. Visurbuvoprilipytaraštelių,primenančiųbudėtojams,kąreikiapadaryti.Virtuvė,norsirlabaididelė,atrodėjauki.–Nuleiskitegalvas,–sukuždėjoEiverismudviemsuMaksonu.Mumsnudelbusakis,Aspenasšūktelėjo:–Delila!– Luktelėk, branguti! – atsiliepė kažkokia moteris. Jos balsas buvo sodrus, su

pietietišku akcentu. Šitaip kalbant kartais girdėdavau Karolinoje. Už kampopasigirdo sunkūs žingsniai, bet aš vengiau pakelti akis ir išvysti moters veidą. –Legeri,meiluti,kaiplaikaisi?–Gerai.Kątik išgirdau,kadreikiaatgabentiproduktų.Pamaniau,gal turiman

sąrašą.–Produktų?Niekonegirdėjauapietai.–Juokinga,oašbuvautikras.– Gal tiesiog pamiršau, – pasakė Delila, be jokio nerimo ar įtarimo balse. –

Nenorėčiau,kadkonorspristigtų.–Geraisakai. Ilgainetruksim,–pažadėjoAspenas irnusikabinoraktųryšulį. –

Pasimatysimvėliau,Delila.Jeimiegosi,raktuspakabinsiuantvagio.–Gerai,meiluti.Greitaigrįžk,senokaitavęsnemačiau.–Pasistengsiu.Aspenas leidosieiti;netardaminėžodžiosekėmepaskui jį.Šyptelėjaupatisau.

Delilosbalsasbuvosodrusirmotiniškas.IrjaipatikoAspenas.Pasukę už kampo nulipome prie plačių durų. Aspenas jas atrakino ir atidarė.

Lauketvyrojogaivusoras,netolieselaukėdidelisjuodassunkvežimis.–Norskėbulenėraužkolaikytis,judulipkiteįgalą,–tarėEiveris.Pažiūrėjauįdidžiulįautomobilį.Bentjauliksimneatpažinti.Nuėjaupriesunkvežimiogalo,Aspenuirakinantduris.–Prašom,panele,–tarėjisatkišdamasmanranką.Paėmiaują.–JūsųDidenybe,–

pridūrė,betMaksonasįlipopats.

Vidujepamačiaukeletądėžių,paleikėbulokraštąėjo lentyna,bet išesmės taibuvotuščiametalinėdėžė.Maksonaspralenkėmaneirapsižvalgė.–Ateikčia,Amerika,–jisparodėįkampą.–Atsisėsimprielentynos.–Stengsimėsnekratyti,–pasakėAspenas.Maksonaslinktelėjo.Aspenasrimtaipažiūrėjoįmusiruždarėduris.AklinojetamsojeprisiglaudžiauprieMaksono.–Bijai?–paklausėjis.–Ne.–Aširgi.Visdėltobuvautikra,kadabudumeluojame.

Tryliktasskyrius

Negaliu pasakyti, kiek ilgai važiavome, bet jutau kiekvieną didžiulio sunkvežimiotrūktelėjimą. Stengdamasis, kad mudviejų nemėtytų kaip skiedrelių, Maksonasnugaraįsirėmėįlentyną,koja–įsieną,tarsiprilaikydamasmane.Bettieskiekvienuposūkiuvistiekslydinėjomeantmetaliniųgrindų.–Mėgstužinoti,kuresu,–tarėprincas,mėgindamaskaipnorsišsilaikyti.–Aranksčiauesibuvęsmieste?–Tikvažiavęsautomobiliu,–prisipažinojis.– Keista, kur kas smagiau važiuoti į sukilėlių irštvą negu linksminti Italijos

karališkosiosšeimosmoteris.Maksonasnusikvatojo.–Tiktugališitaippasakyti!Per variklio gaudesį ir ratų cypimą buvo sunku susikalbėti, todėl kurį laiką

tylėjome.Tamsojegarsaiatrodėstipresni.Stengdamasisusikauptigiliaiįkvėpiauiružuodžiaukavoskvapą.Negalėjaupasakyti,ar juobuvopersismelkęskėbulas,arvažiavomeprokokiąnorspakelėsužkandinę.Rodos,polabaiilgolaikoMaksonasprikišolūpasmanprieausies.– Norėjau, kad saugiai liktum namie, bet labai džiaugiuosi, kad esi čia, –

sukikenau.Abejojau,arprincas išgirdo,bet tikriausiaipajuto,nessėdėjome labaiartivienaskito.–Pažadėkman,kadprireikusbėgsi.Nusprendžiau, kad ištikus negandai nebepajėgčiau pagelbėti Maksonui.

Pasilenkiauirprikišaulūpasjamprieausies.–Pažadu.Musdarkartąsupurtė, irprincasprilaikėmane.Tamsojesusilietėmūsųnosys,

netikėtai pajutau norą pabučiuoti jį. Nors bučiavomės ant stogo vos prieš trisdienas, regis, praėjo amžinybė. Princas prisitraukė mane arčiau, oda pajutau jokvėpavimą.Nėkiekneabejojau,kadpabučiuosmane.Princasnosimibakstelėjomanįskruostąirmūsųlūposdarlabiausuartėjo.Tuo

pačiu metu užuodžiau kavos kvapą ir girdėjau kiekvieną menkiausią girgždesįtamsoje. Šviesos stygius vertė mane susitelkti į gaivų kvapą, sklindantį nuoMaksono;buvojusti,kaipjopirštaikylamanosprandupriekuodo,kyšančioišpokepurės.

Vosmūsųlūpomssusilietus,sunkvežimisstaigasustojoirmestelėjomuspirmyn.Trenkiausigalvaįsienąbeveikneabejodama,kadprincasvosnekrimstelėjomanįausį.– Oi! – suriko Maksonas stengdamasis nevirtuliuoti ir kaip nors išsilaikyti

tamsoje.–Arneužsigavai?– Ne, smūgį susilpnino plaukai ir kepurė, – jei nebūčiau taip baisiai troškusi

bučinio,būčiaunusijuokusi.Netrukussunkvežimisėmėvažiuotiatbulas.Pokeliųakimirkųmašinavėlsustojo,

nustojo burgzti variklis. Maksonas pakeitė padėtį, palenkė galvą ir susigūžė,žiūrėdamasįduris.Pasekiaujopavyzdžiu.Princasslinkopirmyn,atmetęsranką,jeitektųmaneginti.Musapakinogatvės žibinto šviesa.Ėmiaumarkstytis,mėginau įžiūrėti lipantį į

kėbuląžmogų.–Atvažiavome,–tarėEiveris.–Perdaugneatsilikdamisekiteišpaskos.Maksonas atsistojo ir padavė man ranką. Jis iššoko ant žemės, paskui iškėlė

maneirtuojpatpaėmėužrankos.Vienojeskersgatviopusėjestūksojostoraplytųtvora, tvyrojo gaižus puvėsių dvokas. Aspenas stovėjo priešais mus ir neramiaidairėsiaplink,rankojelaikydamasginklą.Juodu su Eiveriu nužingsniavo prie užpakalinių kažkokio pastato durų, o mes

nesitraukėme nuo sargybinių. Aplink stūksojo aukštos namų sienos. Jos manpanėšėjoįdaugiabučiussugaisrininkųkopėčiomisKarolinoje,betšisrajonasatrodėnegyvenamas. Aspenas pabeldė į purvu apskretusias duris ir ėmė laukti. Šiosgirgždėdamosprasivėrėtiktiek,kiekleidograndinėlė.IšvydauAugustoveidą,tadadurys užsitrenkė, bet po akimirkos, atkabinus grandinėlę, buvo atvertos plačiai.Augustasskubinomusužeiti.–Greičiau,–tyliaiparagino.Pustamsiamekambaryje išvydaudarvienąvaikiną irDžordžiją.Mačiau,kad ji,

kaip ir mes, nerimauja. Nesusilaikiusi pasileidau per kambarį ir apkabinau ją.Džordžijairgiapglėbėmane.Netikėtaiatradusidraugępasijutaulabailaiminga.–Arjūsųniekasnesekė?–paklausėji.Aspenaspapurtėgalvą.–Ne,betturitespėriaisuktis.Džordžija nusivedė mane prie staliuko, Maksonas atsisėdo šalia, Augustas ir

nepažįstamasvaikinasgretajo.– Kokia padėtis? – paklausėMaksonas. – Nujaučiu, kad tėvas slepia tiesą nuo

manęs.Augustasnustebęspatraukėpečiais.– Mūsų žiniomis, žuvusiųjų ne tiek daug. Pietiniai sukilėliai puldinėja kaip

paprastai,betdabar jienusitaikę įantrąkastą.Žuvonedaugiaukaip trysšimtaižmonių.Aiktelėjau.Trysšimtaižmonių!Argitaimažai?–Amerika,viskasnetaip jaublogai,–raminoMaksonas,vėl imdamasmaneuž

rankos.–Jisteisus,–nuoširdžiaipatikinoDžordžija.–Aukųgalėjobūtikurkasdaugiau.– To ir tikėjausi iš Pietinių sukilėlių: pradės nuo aukščiausių kastų, baigs

žemiausiomis.Manome,kadjietamruošėsijaulabaiseniai,–įsiterpėAugustas.–Kolkas,rodos,visdarpuldinėjamaantrakasta,betmesstebimeįvykiusirįspėsimejus, jei atsiras pokyčių. Kiekvienoje provincijoje turime sąjungininkų, jie mumspraneša,kastendedasi.Tiknedaugkągalipadarytineišsiduodami,jukvisipuikiaižinome,kasatsitiktų,jeigubūtųdemaskuoti.Maksonasrimtailinktelėjo.Beabejonės,tiežmonėsbūtųnužudyti.–Galmumspasiduoti?–pasiūlėMaksonas.Nustebusipakėliauakisįjį.–Patikėkitmumis,–tarėDžordžija.–Pasidavimastikpablogintųpadėtį.–Betjukreikiakonorsgriebtis,–neatlyžoprincas.– Jus jau žengėte svarbų žingsnį. Tikriau, ji žengė, –Augustasmostelėjo galva

manopusėn.–Kiekmumsžinoma,ūkininkaieidamiišnamųnešasikirvius,siuvėjaitraukia gatvėmis su žirklėmis rankose, antros kastos atstovai vaikštinėja su dujųbalionėliais.Kiekvienasieškobūdųapsiginti,kadirkokiaikastaipriklausytų.Tavožmonėsnenorigyventibaimėjeirnegyvens.Jiekovos.Mannorėjosiverkti.TikriausiaipirmąkartąpervisąAtrankąderamaipasielgiau.DidžiuodamasisMaksonasspustelėjomanranką.–Taipaguodžia,–tarėjis.–Irvisdėltošitonegana.Linktelėjau. Buvau laiminga, kad žmonės nesugniužo, bet turėjo būti būdas

užbaigtišitaikartąirvisiemslaikams.Augustasatsiduso.– Svarstėme, ar nevertėtų pulti Pietinių sukilėlių. Jie neturi gerai parengtos

armijos,tiesiogmedžiojažmones.Mūsųrėmėjai,kuriųyravisur,nerimauja,kadgalibūti atpažinti. Pasitelkus juos galima surengti netikėtą puolimą. Mums lyg irnestinga pajėgų, bet neturime ginklų. Negalime stoti prieš Pietinius sukilėliusginkluotiplytomisiršakėmis.–Jumsreikiaginklų?–Nepakenktų.Maksonasėmėsvarstyti.– Jūsgaliteatlikti tai,konegalimemes,būdamirūmuose.Betašnenoriusiųsti

savožmoniųįžygįprieštuoslaukinius.Jietikraižūtų.

–Viskogalibūti,–sutikoAugustas.–Nesulinkęsjūsųapginkluotiirdėldarvienospriežasties–nėragarantijos,kad

neatkreipsitetųginklųįmus.Augustasprunkštelėjo.–Nebeišmanau,kaip jus įtikinti,kadesame jūsųpusėje,betsakau tiesą.Mūsų

tikslas yra panaikinti kastas. Esame pasirengę remti jus, kol jis bus pasiektas.Maksonai, neketinu tau kenkti,manau, tu tai žinai, – Augustas irMaksonas ilgaižiūrėjovienasįkitą.–Jeinežinotum,nebūtumčiaatvažiavęs.– JūsųDidenybe, – įsiterpėAspenas, – atsiprašau, kad kišuosi, bet kai kurie iš

mūsųnorinugalėtiPietiniussukilėliusnemažiauužjus.Galėčiaumokytisavanoriuspriešintiužpuolikamsnetikvienaspriešvieną.Mano širdį užplūdo išdidumas. Toks jau tas mano Aspenas, visad stengiasi

pagelbėti.LinktelėjęsAspenuiMaksonasvėlatsigręžėįAugustą.– Man reikia šiek tiek laiko pagalvoti. Galiu surengti jums mokymus, bet ne

aprūpinti ginklais.Net jeigu būčiau tikras dėl jūsų ketinimų, net jeigu tarpmūsųužsimegztųryšys,negaliunumatytitėvoreakcijos.NejučiomisMaksonaspasirąžė, išryškėjo jonugaros raumenys.Dingtelėjo, kad

nuo tada,kai jįpažįstu,princas šitaipdarodažnai, tiknesupratau,ką šis judesysreiškia.Netdabarjamitinrūpėjoišsaugotipaslaptį.–Tiesa.Veikiausiaijumsjaulaikasvažiuoti.Atsiųsiužinutę,kaitikgausimenaujų

žinių,betkolkasjosgeros.Na,kaiptiktokios,kokiųtikėjomės,–AugustaspadavėMaksonuiraštelį.–Turimevienąliniją.Galitepaskambinti,jeiturėsitepraneštikąnorslabaisvarbaus.PriejosbudiMaikas,jispuikiaiišmanotokiusdalykus.Augustasmostelėjoįvaikiną,pertąlaikąneištarusįnėžodžio.Tasailabaitvirtai

sučiaupėlūpas,tarsibūtųjassukandęs,irvosvoslinktelėjomums.Buvomatyti,kadvaikinasdrovisi,betsykiuyrakamuojamassmalsumo.–Labaigerai,bereikaloneskambinsiu,–Maksonasįsidėjopopierėlį įkišenę.–

Netrukus susisieksim, – jis atsistojo, aš pasekiau princo pavyzdžiu, bet daratsigręžiauįDžordžiją.Šiapėjostaląirprisiartinopriemanęs.–Saugiaigrįžkit.Šituonumeriugaliskambintiirtu,nepamiršk.– Ačiū, – trumpam apkabinau merginą, paskui išėjau su Maksonu, Aspenu ir

Eiveriu. Dar kartą žvilgtelėjau į keistuosius draugus, ir durys buvo uždarytos iružsklęstos.–Pasitraukitnuosunkvežimio,–tarėAspenas.Atsigręžiaupažiūrėti,kamjistaisako,nesbuvomedartolokainuoautomobilio.Tada supratau, kad Aspenas kreipėsi ne į mane. Aplink sunkvežimį vaikštinėjo

trysvyrai.Vienasturėjorankoseveržliaraktį,tarsibūtųketinęspavogtipadangas.Kitidumėginoatidarytimetalineskėbuloduris.–Duokitemumsmaisto,irpranyksime,–tarėvienas.Atrodėjaunesnisužkitus,

maždaugAspenometų.Jobalsasbuvošaltasirryžtingas.Rūmuose nepastebėjau, kad ant sunkvežimio, į kurį sulipome, šono puikuojasi

didžiulis Ilėjos herbas. Žiūrėdama į būrelį valkatų supratau, kokia tai kvailystė.NorsmudusuMaksonubuvomepersirengę,priėjęarčiauvalkatosbūtųpažinęmusišveido.Norsirnemokėjaušaudyti,troškauturėtiginklą.–Sunkvežimyjemaistonėra,–ramiaiatsakėAspenas.–Ojeiirbūtų,tainejums.–Kaippuikiaivaldžiaišmankštinasavomarionetes,–pareiškėkitasvyras.Kaijis

mums išsišiepė, burnoje pamačiau švarples. – Kas pats buvai prieš pavirsdamastokiu?–Traukitėsnuosunkvežimio,–paliepėAspenas.– Tu nepriklausei nei antrai, nei trečiai kastai, antraip būtum išsipirkęs nuo

tarnybos.Nagi,vyruti,kokiatavokasta?–tyčiojosiartindamasisbedantis.–Traukis.Nėžingsnioartyn,–Aspenasatkišoranką,kitasiekdamasginklo.Purtydamasgalvąvalkatasustojo.–Nenutuoki,sukuosusidūrei,berniuk.–Pala!–tarėkitas.–Taiji.Vienaišmerginų.Kryptelėdamagalvąbalsopusėnišsidaviau.–Čiupkitją!–surikojauniausiasvalkata.Nėnespėjussusivokti,Maksonastrūktelėjomaneatgal.Tarsipromigląmačiau,

kaipAspenas irEiveris išsitraukėginklus,oprincasstipriomis rankomisnutempėmane tolyn. Bėgau klupinėdama, stengdamasi nepargriūti, o Aspenas ir Eiverisneleidovalkatomsprasibrauti.NetrukusmudusuMaksonupribėgomemūrinętvorąiratsidūrėmespąstuose.–Nenoriujūsųžudyti!–įspėjoAspenas.–Tuojpatnešdinkitės!Bedantis bjauriai sukikeno ir iškėlė rankas tarsi pasiduodamas. Paskui staigiu

judesiu,kurįvosspėjaupastebėti,išsitraukėginklą.Aspenasiššovė,valkatairgi.–Eikš,Amerika,–paraginoMaksonas.Kureiti,pamaniau.Išbaimėsširdisnusiritoįkulnus.Pažvelgusi į Maksoną išvydau, kad jis sunėrė rankų pirštus padarydamasman

laiptelį. Staiga susivokusi pasilypėjau ant jo ir buvau kilstelėta aukštyn. Kadnenuvirsčiau, įsikibau į tvorą. Pasiekus jos viršūnę keistai nudiegė ranką.Nekreipdamadėmesiopersikabarojaukitonpusėn.Kuožemiaunuleidaukojasirtiktadašokauantasfalto.Krisdamaantšonoužsigavauklubąirkoją;betMaksonasbuvoliepęsbėgti,jeikilspavojus.Taipirpadariau.Nežiniakodėlįsivaizdavau,kadprincasseksišpaskos,betpasiekusigatvėsgalą

ir atsigręžusi jo neišvydau; suvokiau, kad nėra žmogaus, kuris padėtųMaksonuiperlipti tvorą.Tąpačiąakimirką rankaėmėskausmingaidilgčioti.Gatvėsžibintoprieblandojepamačiau,kadmanorankovėperdrėkstairšlapia.Ašbuvaupašauta.Ašpašauta?Girdėjaupyškantšūvius,betvisataiatrodėnetikra.Aštrusskausmasvisstiprėjo.

Mėginaudelnupridengtižaizdą,betnuototikpablogėjo.Apsidairiau.Aplinkbuvoramu.Taipirturėjobūti.Ėjokomendantovalanda.Buvautaipįpratusiprierūmų,kad

pamiršau,jogužjųsienųgyvenimassustojavienuoliktąvakaro.Jei sargybinis mane sučiups, atsidursiu kalėjime. Kaip pasiaiškinsiu karaliui?

Amerika,kaiptunuslėpsikulkosžaizdą?Ėmiau žingsniuoti laikydamasi šešėlių. Neturėjau supratimo, kur eiti.

Neišmaniau,arvertagrįžti įrūmus.Netjeišissumanymasbuvogeras,nežinojaukelio.Baisus skausmas trukdė galvoti. Pėdinau siaura nuošalia gatvele tarp dviejų

gyvenamųjų namų. Supratau esanti atkampiamemiesto rajone. Įprastai tokiuosenamuoseglaudžiasitikšeštosirseptintoskastosatstovai.Ėjau kur akys veda, traukiau nykiu prastai apšviestu skersgatviu, kol

užsiglaudžiau už šiukšlių dėžių. Po karštos dienos stojo šalta naktis, todėl nuometaliniųšiukšliadėžiųkilodvokas.Nuosmarvėsirišskausmomaneėmėpykinti.Nuplėšiau dešinę rankovę stengdamasi neužkliudyti žaizdos.Rankos drebėjo iš

baimėsirnuoadrenalinoantplūdžio.Pažvelgusiįžaizdąvosnesuklikau.Prikandaulūpą,bettamsojevistieknuaidėjoprislopintamanodejonė.–Kasatsitiko?–paklausėplonasbalselis.Staigiai pakėliau galvą ir apsidairiau. Gūdžiame skersgatvyje išvydau dvi

blizgančiasakis.–Kasesi?–paklausiauvirpančiubalsu.–Nenuskriausiutavęs,–patikinobalselis.–Manirgibuvoprastanaktis.Iš šėšėlių išniro kokių penkiolikosmetųmergaitė, priėjo ir ėmė žiūrėti įmano

ranką.Paskuisunkiaiatsiduso.–Turbūtlabaiskauda,–užjausdamatarė.–Esupašauta,–vosneverkdamaburbtelėjau.Baisiaiskaudėjo.–Pašauta?Linktelėjau.Jipažvelgėįmanedvejodama,tarsiketindamabėgti.– Nežinau, nei ką tu padarei, nei kas tu per viena, bet juk nesi susidėjusi su

sukilėliais,tiesa?

–Ką?–Trinuosičiadarneseniai,betžinau,kadginklųturitiksukilėliai.Kadirkąjiems

padarei,daugiaunebemėginkkištis.Sukilėliai ne kartą buvo užpuolę rūmus, o man nė nedingtelėjo tokia mintis.

Ginklusbuvoleidžiamaturėtitiksargybiniams.Sukilėliainepaklusošiamdraudimui.Net Augustas neseniai sakė, kad Šiauriniai sukilėliai ginkluoti vien plytomis iršakėmis.Spėliojau,arjispatsšįvakarąturėjoginklą.–Kuotuvardu?–paklausėmergina.–Žinau,kadesiišrūmų.–Mer,–atsakiau.–AšPeidžė.Rodos,tuneseniaiaštuntojekastoje.Tavodrabužiaivisaišvarūs.Mergina atsargiai paėmėmano ranką ir ėmė apžiūrinėti kraujuojančią žaizdą,

tarsibūtųgalėjusikuonorspagelbėti.–Panašiai,–išsisukau.–Jeiliksičiaviena,mirsibadu.Arturikurprisiglausti?Pašiurpauperlietaskausmo.–Ne.Peidžėlinktelėjo.– Aš gyvenau su tėčiu. Priklausiau ketvirtai kastai. Bet močiutė testamente

nurodė, kad po mirties tėtis turi restoraną palikti tetai, o ne man. Tikriausiaibaiminosi, kad teta liks be nieko. Na, ši manęs nekenčia, visad nekentė. Gavorestoraną,betirmane.Taijailabainepatiko.Praėjus dviem savaitėms po tėvo mirties teta ėmė mane mušti. Turėjau vogti

maistą, nes ji tvirtino, kad esu stora, ir nieko neduodavo valgyti. Norėjauprisiglaustipasdraugus,bettetabūtųatėjusiirparsivariusimane,todėlpabėgau.Pasiėmiaušiektiekpinigų.Mažokai.Jauantrąnaktįbuvauapiplėšta.Peidžeipasakojant,atidžiai jąnužvelgiau.Netdidžiulisgrimosluoksnisneslėpė

jos jaunumo. Tai buvo vaikas, kuriuo reikia rūpintis. Stengėsi laikytis kaip tikrakietuolė.Turėjotaipdaryti.Kasjaidaugiaubeliko?– Šią savaitę prisidėjau prie būrelio merginų. Darbuojamės kartu ir dalijamės

grobį.Jeisugebinegalvotiapietai,kądarai,netaip jaubaisu.Keliskartpomūsųžygių verkiau. Todėl ir pasislėpiau už šiukšlių dėžių. Jei kitos merginos pamatysmaneverkiant,taiteta,palygintisujomis,manimsatrodytikaipšventoji.DžiDžisako,kadjosmėginaužgrūdintimane,nori,kadkuogreičiauapsiprasčiau,betmanvis tiek skaudu.Šiaipar taip, tu labaimiela. Jos sumalonumupriims tave į savotarpą.IšgirdustokiasPeidžėskalbasmansugniaužėpaširdžius.Vosperkeliassavaites

jinetekošeimos,namųirpačiossavęs.Dabarmerginaramiaisėdėjopriešaismane– tą,kuriąvaikosisukilėliai irkuri

galiužtrauktipavojų.Jibuvolabaidrąsi.–Gydytojočianerasime,bet reikėtųkaipnorsaptvarstytižaizdą. Išpažįstamo

vaikinomaniškėsgaligautitvarsliavos.Turėtumapnuogintiranką.Sulaikiaukvėpavimą.KalbėdamaPeidžė šiek tiek išblaškėmane, bet ranką vis

tiekbaisiaiskaudėjo.–Tunešneki,tiesa?–paklausėPeidžė.–Taip,ypačtada,kaibūnupašauta.Merginanusijuokė,aširgisukikenau.Jiatsisėdošalia–gerai,kadnelikauviena.–Suprasiu,jeinenorėsieitisumanimi.Taipavojingairliūdnoka.–Aš...argalimevalandėlępatylėti?–paklausiau.–Taip.Nori,kadlikčiausutavimi?–Prašaulikti.IrPeidžė liko.Niekoneklausinėdamasėdėjošaliakaippelytėpošluota.Rodos,

praslinko amžinybė, nors praėjo gal tik dvidešimt minučių. Skausmas vis labiauplėšė ranką, mane apėmė neviltis. Gal reikėtų susirasti gydytoją. Be abejonės,reikėtų.Už suteiktąpagalbą jamsumokėtų rūmai,betnenutuokiau,kaippasiektiMaksoną.ArjuodusuAspenusveiki?Priešų buvo daugiau, bet sargybiniai turėjo ginklus. Jei sukilėliai taip greitai

atpažinomane,taigalirMaksoną?Jeitaip,kasjolaukia?Sėdėjautylėdama,stengdamasinusiraminti.Belikosusitelkti įsave.Kądarysiu,

jeiAspenasžuvo?OjeigužuvoMaksonas?–Tyliau!–paliepiau,norsPeidžėniekonesakė.–Arkąnorsgirdi?Abisuklusomežiūrėdamosįgatvę.–...Maksas!–kažkassuriko.–Ateik,Mer,čiaMaksas!Tai buvo Aspeno sumanymas, jis visada šitaip vadino mane. Atsistojau ir

patraukiau gatvės pusėn, Peidžė sekė iš paskos. Gatve lėtai kaip sraigė šliaužėsunkvežimis,vyraidairėsiiškišęgalvasprolangus.Atsigręžiau.–Peidže,arnorėtumvažiuotisumanim?–Kur?–Pažadu,kadgausidarboirmaisto.Irkadniekastavęsnemuš.Didelėsmergaitėsakyspritvinkoašarų.–Tadamannesvarbukur.Važiuosiu.Paėmiau ją už riešo sveikąja ranka; iš mano striukės rankovės buvo likę tik

skivytai.Laikydamosiarčiaunamųsienųmudvipatraukėmepriesunkvežimio.–Maksai!–šūktelėjau,kaipriėjomearčiau.–Maksai!Milžiniškamsunkvežimiuisustojus,išjoiššokoMaksonas,AspenasirEiveris.

Paleidau Peidžės ranką ir puoliauMaksonui į glėbį. Apkabindamas jis užkliudėžaizdą,irašsuklikau.–Kasatsitiko?–paklausėprincas.–Ašsužeista.Aspenasmuduišskyrėirėmėapžiūrinėtižaizdą.–Galėjobūtikurkasblogiau.Turimegrįžtiįrūmusirrastipagalbą.Tikriausiai

negalimeišsikviestigydytojo?–AspenasdirstelėjoįMaksoną.–Nenoriu,kadAmerikakęstųskausmą,–pasakėprincas.–JūsųDidenybe?–Peidžėparklupo.Jospečiussupurtėverksmas.–TaiPeidžė,–pasakiau,betdaugiauniekoneaiškinau.–Lipkimįautomobilį.Aspenaspadavėmerginairanką.–Čiataubussaugu,–patikino.Maksonasapkabinomaneirnusivedėpriesunkvežimiogalo.–Maniau,tekstavęsieškotivisnaktį,–tarėneslėpdamasjaudulio.–Aširgimaniau.Betžaizdątaipskaudėjo,kadtolinenubėgau.PadėjoPeidžė.–Pažadu,jabuspasirūpinta.Maksonas, Peidžė ir aš sulipome į kėbulą. Sunkvežimiui sparčiai važiuojant į

rūmus,jometalinėsgrindyskažkodėlatrodėlabaipatogios.

Keturioliktasskyrius

Aspenas iškėlė mane iš sunkvežimio ir greitai nunešė į kambariuką. Šis buvomažesnis už mano vonios kambarį, čia stovėjo tik siauros lovos ir staliukas.Apkabinėta rašteliais ir nuotraukomis siena suteikė šiek tiek jaukumo, o šiaipkambariukasatrodėskurdus.KaičiasusigrūdoAspenas,aš,Eiveris,Maksonas irPeidžė,visainebelikovietos.Aspenaskuoatsargiausiaipaguldėmaneantlovos,betsužeistarankatvinkčiojo.–Turimekviestigydytoją,–tarėjis,betbalsebuvojustidvejonė.Jei pasikviestume daktarą Ašlerį, tektų arba iškloti visą tiesą, arba įžūliai

meluoti–mūsųnetenkinonėvienaiššiųgalimybių.–Nereikia, – silpnai išspaudžiau. –Nuo šito nemirsiu. Tik liks bjaurus randas.

Vėliauteksjįpašalinti,–nusivaipiau.–Taureikiavaistųnuoskausmo,–pareiškėMaksonas.– Į žaizdą galėjo įsimesti užkratas. Skersgatvyje buvo nešvaru, o aš liečiau

žaizdą,–kaltaipasakėPeidžė.Rankąvėlnudiegė,irašsušnypščiau:–Ana.PakvieskitAną.–Ką?–paklausėMaksonas.–Josvyriausiąjąkambarinę,–paaiškinoAspenas.–Eiveri,atveskAnąiratnešk

pirmosiospagalbosvaistinėlę.Imkimėsveikti.Reikiakąnorsdarytisuja,–AspenaslinktelėjoPeidžėspusėn.Maksonas galiausiai atitraukė akis nuo kruvinos mano rankos ir pažvelgė į

susirūpinusiąPeidžę.–Artupabėgusinusikaltėlė?–ėmėkamantinėtiją.–Nenusikaltėlė.Pabėgau,betniekasmanęsneieško.Princasapsvarstėmerginosžodžius.– Sveika atvykusi į rūmus. Eiveri, nuvesk Peidžę į virtuvę ir pasakyk poniai

Vudard,kadjitendirbsprincoįsakymu.Paliepkponiainedelsiantateitiįsargybiniųsparną.–Vudard.Klausau,JūsųŠviesybe,–PeidžėpadarėMaksonuigilųtūpsnįirišėjoiš

kambariopaskuiEiverį.LikausuprincuirAspenu.Visąnaktįbendravausujaisabiem,betpirmąkartą

likometrise.Jutau,kaipankštamekambaryjedarlabiauslegiapaslapčiųnašta.–Kaipjumspavykoišsigelbėti?–paklausiau.– Išgirdę šūviusAugustas,Džordžija irMaikas atskubėjo į pagalbą, – pasakojo

Maksonas. – Šis nemelavo, kad niekas mūsų nenuskriaus, – princas nutilo, jožvilgsnisstaigapasidarėtuščiasirliūdnas.–Maikasžuvo.Nuleidau galvą.Nepažinojau to vaikino, bet šįvakar jis žuvo gelbėdamasmus.

Prislėgėtokiakaltė,tarsipatibūčiaunužudžiusi.Pamiršusi žaizdą norėjau nusibraukti ašaras dešine ranka, bet surikau iš

skausmo.–Tyliau,Amerika,–paprašėAspenas,pamiršęsmandagybes.–Viskasbusgerai,–pažadėjoMaksonas.Linktelėjauirstipriaisukandaulūpas,kadnevaitočiau.Kokianetektis.Tylojelaikasslinkobegalolėtai,ogaltaipatrodėdėlnepakeliamoskausmo.–Manežavitokspasiaukojimas,–staigatarėMaksonas.Iš pradžių pamaniau, kad princas kalba apie Maiką. Bet mudu su Aspenu

pasekėmejožvilgsnįirpamatėme,kadšisįbestasįsienąmanužnugaros.Grįžtelėjaudžiaugdamasi, kadgalėsiunukreiptidėmesįnuoveriančio skausmo.

Ant sienos pamačiau paveikslėlį, nupieštą jaunesnės Aspeno sesutės, ir jo tėvojaunystėsnuotrauką,ošaliaraštelį.

Visadatavemylėsiu.Lauksiutavęsamžinai.Kadirkasnutiktų,būsiusutavim.

Priešmetusmanoraštasbuvonetoksgražus.Prisiminiau,kaippalikaujįAspenuiprie savo lango. Buvau apipiešusi kvailomis širdelėmis, dabar tokių nė už kąnebepieščiau meilės laiške. Bet šie žodžiai man buvo svarbūs iki šiol. Tadapirmąkartraštuprisipažinaumeilę,suvokiauvisąšiųžodžiųreikšmęišklojusi juospopieriuje. Prisiminiau, kaip baiminausi, kad raštelio neaptiktųmotina, juk ji, bejokiosabejonės,būtųsupratusi,jogmyliuAspeną.Dabarbūgštavau,kadMaksonasatpažinsmanobraižą.–Kaipmalonuiškonorsgautitokįraštelį.Nesugavęsnėvienomeilėslaiško,–

liūdnaišypsodamasistarėjis.–Arjįparašiusiojitesėjožodį?Nešdamaspagalvesnuokitoslovos,kadpakištųmanpogalva,Aspenasvengėir

Maksono,irmanoakių.– Rašyti sunku, – tarė jis. – Bet žinau, kad ir kas nutiktų, ji yra greta. Aš tuo

neabejoju.PažvelgiauįtrumpustamsiusAspenoplaukus,–jisbuvopasilenkęspriemanęs,–

ir mane persmelkė kitoks skausmas. Viena vertus, jis buvo teisus. Mudu tikrai

niekadnepalikomevienaskito.O... tie žodžiai popieriuje?Tadidžiulėmeilė, kuribuvomaneužvaldžiusi?Jiužgeso.NejaugiAspenasdarkonorstikėjosi?Dirstelėjau į Maksoną, liūdname jo veide šmėstelėjo pavydo atšvaitas.

Nenustebau. Prisimenu pasakojusi princui, kad buvau įsimylėjusi. Tada jis atrodėtarsikonetekęs,dvejojo,arišvissugebėskąnorspamilti.Jeiguprincassužinotų,kadkalbėjauapiemeilęAspenuiirAspenomeilęman,jis

tikraibūtųsužlugdytas.–Parašykjainedelsdamas,–patarėMaksonas.–Neleisk,kadpamirštųtave.– Kur anie taip ilgai užtruko? – sumurmėjo Aspenas ir išėjo iš kambario,

neatsakęsįMaksonožodžius.Pažvelgęsjamįkandinprincasatsigręžėįmane.– Aš visai niekam tikęs. Nesugebu padėti tau, tad norėjau bent patarti jam.

Šįvakar jis išgelbėjo mums gyvybę, – Maksonas papurtė galvą. – Rodos, tiknuliūdinausargybinį.–Jistiesiogsusijaudinęs.Tukalbėjaigerai,–raminauprincą.Irzliaisukikenęsjisatsiklaupėprielovos.–Guličiasužiojinčiažaizdairdarraminimane.Taiabsurdas.– Jei sumanysi parašyti man meilės laišką, tapsiu pirmąja, gavusia laišką iš

princo,–pajuokavau.Jisnusišypsojo.–Argaliutaukuonorspadėti?–Palaikykmaneužrankos,tikstipriainespausk.Maksonas įdėjo pirštusman į delną – nors skausmas neapmalšo, vis tiek buvo

malonu,kadjisčia.– Tikriausiai neparašysiu taumeilės laiško. Kiek pajėgdamas stengiuosi vengti

kebliųsituacijų.–Nemokikurtikaroplanų,nesugebigamintiiratsisakairašytimeilėslaiškus,–

paerzinau.–Taitiesa.Manotrūkumųsąrašasvisilgėja,–princaspirštaisglostėmandelną,

buvaulabaidėkinga,kadneleidžiasusitelktivienįskausmą.– Tai puiku. Nesiliausiu abejojusi tavo jausmais, kol išliesi juos popieriuje.

Raudonurašikliu.Irvisosibuspapuoštosširdutėmis.–Kaiptikšitaipirketinudaryti,–apsimestinairimtaitarėMaksonas.Sukikenau,

betkaipmatlioviausi,užlietaskausmobangos.–Norsnemanau,kadabejojimanojausmais.–Na,tuniekadajųneišsakeibalsu,–sunkiaiprašvokščiau,neskvėpuotidarėsi

vissunkiau.

Princas buvo beprieštaraująs, bet nutilo. Žvilgsniu nuklydo į lubas, tarsipergalvodamas mūsų pažinties istoriją ir stengdamasis prisiminti mirksnį, kaiprisipažinomanemylįs.Slėptuvėje jis labai aiškiai parodė savo jausmus. Šie atsiskleidėmeiliu, švelniu

elgesiuirbuvojustipotekstėje...betprisipažinimastaipirlikoneišsakytas.Tikjaune tarp mūsų. Tikrai būčiau tai prisiminusi, neieškojusi dingsties klausinėti irprisipažinusi,kąjaučiu.–Panele...–išgirdauAnosbalsą,paskuiišvydaususirūpinusįjosveidą.Maksonasatsitraukėirpaleidomanoranką,kadpadarytųvietosAnai.Tarnaitės akys nukrypo į žaizdą. Ana ėmėsi atidžiai ją apžiūrėti, norėjo

išsiaiškinti,arsužeidimasrimtas.–Reikėssiūti.Kažinarturimeganėtinaistipriųnuskausminamųjų,–pareiškėji.–Viskasgerai.Daryk,kąreikiadaryti,–pasakiau.AtėjusAnaipasijutauramiau.Jilinktelėjo.– Atneškit verdančio vandens. Antiseptiko turėtume rasti vaistinėlėje, betman

reikėsirvandens.–Ašatnešiu,–priedurųstovėjoMarli,josveidasatrodėsusirūpinęs.–Marli,–suinkščiaupraradusisavitvardą.Dabartoptelėjo,kasbuvotojiponia

Vudard.JinegalėjovadintisKarteriopavarde–Vudvork–irslėptispačiojekaraliauspanosėje.–Amerika,tuojsugrįšiu.Laikykis,–Marliišskubėjoįvirtuvę,oašpajutaudidžiulį

palengvėjimą,kaddraugėyragreta.PamačiusiMarliAnagreitaipasiruošėdarbui,išvaistinėlėsišėmėadatąirsiūlus.

Guodžiausimintimi,kadjisiuvobeveikvisasmanosukneles.Vadinasi,žaizdątikraisugebėssusiūti.Marližaibiškaigrįžosuąsočiugaruojančiovandens.Antrankosbuvoužsimetusi

rankšluosčių,nešėsibutelįsugintarospalvosskysčiu.Ąsotįirrankšluosčiuspadėjoantstaliuko,paskuipriėjusiprielovosatsukobuteliokamštelį.– Jis numalšins skausmą, – Marli kilstelėjo man galvą, kad galėčiau gerti.

Paklusau.Skystis nudegino gerklę, rydama užsikosėjau.Marli liepė gurkštelėti dar, ir aš

dygėdamasitruktelėjau.–Aštokialaiminga,kadesičia,–sukuždėjau.–Amerika,ašvisadataupadėsiu.Jukžinai,–Marlinusišypsojo.Pirmąkartąper

visą draugystės laiką man dingtelėjo, kad ji atrodo už mane vyresnė, rami irpasitikintisavimi.–Kur,pogalais,jūsbuvote?Nusivaipiau.–Sumanymasatrodėgeras.

Marližvelgėužjausdama.–Amerika,tuprisigalvojiniekamtikusiųsumanymų.Puikūsketinimai,betprastas

būdasjiemsįgyvendinti.Žinoma,jibuvoteisi,dabarirpatitaisupratau.NorsMarliišvadinomanekvaiša,

josbuvimasdarėnesėkmęnetokiąskaudžią.–Aršiossienosstoros?–paklausėAna.–Užtektinai,–atsakėAspenas.–Įrūmųgilumątikraineprasiskverbsjoksgarsas.–Puiku,–atsakėtarnaitė.–Prašauvisusišeitiįkoridorių.PaneleMarli,truputį

atsitraukite,betpasilikite.Šilinktelėjo.–Nesimaišysiutaupokojom,Ana.Eiverisišėjopirmas,paskuijįAspenas,paskutinisMaksonas.Jožvilgsnispriminė

tądieną,kaipapasakojau,kadmanyratekękęstialkį.Princasatrodėnuliūdęs,nesžinojo,kadniekuonegalipadėti.Durims užsivėrus, Ana mikliai ėmėsi darbo. Buvo jau susidėliojusi reikiamus

instrumentusiratkišoranką,kadpaimtųbutelįišMarli.–Gerk,–paliepėprilaikydamamangalvą.Susikaupiau. Apžiojau butelio kaklelį ir kosėdama nurijau kelis gurkšnius –

skysčiobutelyjeištiessumažėjo.BentjauAnaiatrodė,kadnugėriauužtektinai.–Laikyk,–tarėduodamamanrankšluostuką.–Sukąskjį,kaiimsskaudėti.Linktelėjau.–Labiauskaudėsnenuožaizdossiuvimo,onuovalymo.Jaudabarmatau,kadji

nešvari,todėltekskruopščiai išvalyti,–Anaatsidusoiržvilgtelėjoįžaizdą.–Liksrandas, bet pasistengsiu, kad būtų kuo mažesnis. Prie tavo suknelių keliomssavaitėmsprisiūsimerankoves,kolpagysi.Niekasniekonesužinos.Buvaiišvykusisu princu, todėl aš nieko neklausinėsiu. Kad ir kokį tikslą turėjai, tikiu, jis buvosvarbus.–Iraštikiu,–atsakiauapdujusi.Anasudrėkinorankšluostįirprikišopriežaizdos.–Pasirengusi?Maktelėjaugalva.Įsikandau rankšluostį vildamasi, jog jis sugersmano riksmus. Buvau tikra, kad

aidivisaskoridorius,bettikriausiaimantikvaidenosi.Jaučiausitaip,tarsiAnabūtųlietusi kiekvieną mano rankos nervą. Marli užsiropštė ant manęs ir laikė, kadnesimuistyčiau.–Greitaiviskasbusbaigta,Amerika,–pažadėjoji.–Galvokapiekąnorsgražaus.

Prisiminksavošeimą.Stengdamasi nugalėti skausmą mėginau vaizduotis besijuokiančią Mei ir

besišypsantį tėtį, bet jų paveikslas bemat dingdavo iš mano minčių. Vos tiksusikurdavauvaizdinį,jįnusinešdavonaujaskausmobanga.Kaip,pošimts,Marliištvėrėplakimą?Kaižaizdagaliausiaibuvoišvalyta,Anaėmėsisiūti.Jibuvoteisi:siuvantskaudėjo

ne taipbaisiai kaip valant.Sunkupasakyti, ar skausmas ištiesbuvomažesnis, arėmėveiktimansugirdytasgėrimas.Kambarysėmėplauktipriešakis.Iš koridoriaus kalbėdamiesi apie įvykius ir apiemanegrįžo žmonės. Jie tarėsi,

kasturilikti,kasišeiti,kąsakysimerytą...Nebepajėgiausuvoktivisųsmulkmenų.Galiausiai Maksonas pakėlė mane ant rankų ir ėmė nešti į kambarį. Prireikė

pastangųgalvainulaikyti,bettaipgeriaujįgirdėjau.–Kaipjautiesi?–Tavoakysšokoladospalvos,–sumurmėjau.Jisnusišypsojo.–Otavo–kaiprytodangus.–Norėčiauvandens.–Tuojaugausidaugvandens,–pažadėjoMaksonas.–Nuneškjąlaiptaisįviršų,–

paliepėkažkam,irpakeliuiįkambarįašužsnūdausūpuojamajožingsniųritmo.

Penkioliktasskyrius

Pabudauskaudamagalva.Sudejavusipasitryniausmilkiniusirriktelėjau,nesrankąnuvėrėaštrusskausmas.–Išgerkite,–antmanolovoskraštoatsisėdoMerė,padavėdvitabletesirstiklinę

vandens.Lėtaikilstelėjau,kadišgerčiauvaistus,galvatvinkčiojo.–Kiekvalandų?–Tuojvienuolika,–atsakėMerė.–Pranešėme,kadprastaijaučiatėsirneateisit

pusryčiauti.Jeipaskubėsime,dargalitesuspėtipietųsukitomismerginomis.Manęs visai neviliojo mintis skubėti ar eiti valgyti, bet pamaniau, kad

išmintingiausia grįžti prie įprastos dienotvarkės. Galutinai paaiškėjo, kaip labairizikavomepraėjusiąnaktį,tadnenorėjauniekamduotidingstiesįtarinėti.LinktelėjauMereiirišlipauišlovos.Kojosnelaikėtaip,kaipbūčiaunorėjusi,bet

vistieknusliūkinauįvonią.TenjautvarkėsiAna,oLusėsėdėjoplačiamekrėsleirsiuvorankovespriemanosuknelėssupetnešėlėmis.Merginapakėlėakisnuosiuvinio.–Kaipjaučiatės,panele?Labaimusišgąsdinote.–Atsiprašau,nenorėjau.Stengiuosilaikytisišpaskutiniųjų.Lusėmannusišypsojo.–Padarysimevisa,kotikjumsprireiks,panele.Tikpasakykit.Nelabaisupratau,kąsiūloLusė,betkeliasateinančiasdienasbuvaupasirengusi

priimtibetkokiąpagalbą.– Buvo užsukęs sargybinis Legeris ir princas. Abudu prašė pranešti apie savo

sveikatą,kaipabusite.Linktelėjau.–Pasirūpinsiutuopopietų.Netikėtai kažkas paėmė mane už rankos. Atsargiai kilstelėjusi tvarsčius Ana

apžiūrėjo,kaipgyjažaizda.–Rodos,neįsimetėužkratas.Jeigužaizdabusšvari,puikiaisugis.Norėčiau,kad

jąbūtųmatęsgydytojas.Žinau,kadliksrandas,–nerimavoAna.–Nesijaudink.Irgeriausižmonėskartaisturirandų,–prisiminiauMarlirankasir

Maksononugarą.Abu jie turėjo savodrąsos įrodymų.Prisidėtiprie tokių žmonių

manbuvogarbė.–PaneleAmerika,voniaparuošta,–nuoslenksčiopranešėMerė.Atidžiai pažvelgiau į veidą jai, paskui Lusei ir Anai. Visada gerai sutariau su

tarnaitėmis,pasitikėjaujomis.Betpraėjusįvakarąšistaspasikeitė.Pirmąsykįbuvoišbandytasmūsųryšiotvirtumas,ošiandienvisostarnaitėsbuvočia,atrodėstipriosirsusitvardžiusios.Vargu ar buvo koks būdas įrodyti, kad esu joms lojali, kaip josman. Vis dėlto

tikėjausidarturėsiantiprogą.

Susitelkusigalėjaupakeltišakutęprieburnosnesiraukydama.Šitaikainavo itindaugpastangų,įpusėjuspietumssėdėjauišpiltaprakaito.Nusprendžiaukramsnotiduonosriekelę.Tamnereikėjodešinėsrankos.Kris paklausė, ar man liovėsi skaudėti galvą – ši istorija jau buvo pasklidusi

rūmuose. Atsakiau, kad dabar jaučiuosi gerai, nors mano galva ir ranka nedavėramybės.Tuoklausinėjimasirbaigėsi,rodos,niekasniekonėneįtarė.Kramsnodama riekutę svarsčiau, ką, manimi dėtos, praėjusį vakarą būtų

dariusioskitosmerginos.Geriauužmanetikriausiaibūtų laikiusistikSelestė.Beabejonės, ji būtų radusi būdą pasipriešinti. Smilktelėjo pavydas, kad esu tokianepanašiįją.Kai padėklai buvo išnešti iš Moterų kambario, atėjo Silvija ir paprašė mūsų

dėmesio.– Panelės, vėl atėjo metas sublizgėti. Po savaitės rengsime nedidelį arbatos

vakarėlį.Esatekviečiamosįjį!Tyliaiatsidusauspėliodama,kąmumsšįsykįreikėslinksminti.– Nereikia jokių ypatingų pasiruošimų, bet turite pasirodyti kuo šauniau, nes

vakarėlisbusfilmuojamas.Truputįatkutau.Šitaigalėsiuištverti.–Įšįpokylįgalitepasikviestipodusvečiussavoatsakomybe.Rinkitėsišmintingai

irikipenktadienioapiesavosprendimąpraneškiteman.Silvija išėjo, omes susimąstėme. Tai buvo tyrimas, visos šitai supratome. Kas

šiamekambaryjeturiįspūdingiausių,vertingiausiųryšių?Galbūt esu paranojikė, bet apėmė jausmas, kad šis tyrimas sumanytas ne kam

kitam,oman.Karaliusradodarvienąbūdąpriminti,kadesuvisainenaudinga.–Kąpasikviesi,Seleste?–paklausėKris.Tojigūžtelėjopečiais.–Darneapsisprendžiau,betpažadu,kadtiežmonėspadarysjumsįspūdį.Jei turėčiau tokį draugų sąrašą kaip Selestės, neimčiau į galvą. Ką galiu

pasikviestipati?Mamą?

Selestėatsigręžėįmaneirnuoširdžiaipaklausė:–Kąketinikviestistu,Amerika?Kaipįmanydamastengiausinuslėptisavosuglumimą.Neseniaibibliotekojemudvi

buvome trumpam atsivėrusios viena kitai, ji pirmąkart kalbėjo sumanim kaip sudrauge.Atsikrenkščiau.–Neturiusupratimo.Nepažįstunėvienožmogaus,kurįvertėtųkviesti.Geriausia

būtųniekonekviesti,– tikriausiaimannereikėjopasirodyti,kadšiuoatžvilgiuesunevykėlė,betkitomsmerginomstaibuvonėmotais.– Jei visai nerasi ką pakviesti, pasakyk man, – pasiūlė Selestė. – Tikrai turiu

daugiaunegududraugus,trokštančiusapsilankytirūmuose.Pažadutaupapasakoti,kaspervieni.Jei,žinoma,norėsi.Spoksojau į Selestę, – knietėjo paklausti, kokia jai iš to nauda, – bet akyse

neįžvelgiau klastos. Ji manmirktelėjo, nematant Elisai ir Kris. Patyrusi kovotojaSelestėnusprendėmanpadėti.–Ačiū,–kukliaipadėkojau.Selestėpatraukėpečiais.–Kąirkalbėti.Jeijaueinamįvakarėlį,taiturimpasilinksminti,–jivėlatsilošėį

kėdėsatkaltę, šypsodamasipati sau.Buvau tikra,kad įsivaizduoja,kaippaskutinįkartą sužibės vakarėlyje. Troškau pasakyti Selestei, kad nenuleistų rankų, betnegalėjau.JukMaksonasgaliausiaipasirinkstikvienąišmūsų.

Ikipopietėssukurpiauplaną,tiksliau,joapmatus.BetjamįvykdytibūtinaireikėjoMaksonopagalbos.Neabejojau, kad iki vakaro susitiksime, tad nesijaudinau. Laikas bėgo, apėmė

nuovargis,todėlpatraukiauįsavokambarįpailsėti.Anajaulaukėmanęssutabletėmisirvandeniu.Manestebinojossavitvarda.–Liksiutauskolinga,–pasakiauišgėrusivaistus.–Visaine,–paprieštaravoAna.–Taip!Nežinia,kaipviskasbūtųsusiklostępraėjusįvakarą,jeinetu.Jišvelniaipaėmėišmanęsstiklinę.–Mantiesiogsmagu,kadsveikstate.Ananuėjoįvoniąišpiltivandens,ašnusekiauįkandin.–Kaipgalėčiauatsilyginti?Kąpadaryti?Susimąsčiusitarnaitėstabtelėjo.–Tikrai,Ana.Būčiaulabailaimingagalėdamataupadėti.Merginaatsiduso.–Na,yratoksdalykas...–Pasakykman.

Anapakėlėakisnuokriauklės.–Betturiteniekamneprasitarti.MerėirLusėmantoneatleistų.Suraukiaukaktą.–Kąturigalvoje?–Tai...tailabaiasmeniška,–jiėmėgrąžytirankas,košiaipniekadanedarydavo.Suvokiau,kadAnaitailabaisvarbu.– Gerai, neprasitarsiu, papasakok man apie tai, – drąsinau ją, apkabindama

sveikąjarankaperpečiusirvesdamasipriestaloatsisėsti.Merginasukryžiavokulkšnis,rankaspasidėjoantkelių.–Matai,jūstaippuikiaisujuosutariate.Jislabaipuikiosnuomonėsapiejus.–KalbiapieMaksoną?–Ne,–sukuždėjoAna,irjosskruostaitirštaiišraudo.–Niekonesuprantu.Giliaiatsikvėpusimerginatarė:–KalbuapiesargybinįLegerį.–Vaje,–išapstulbimopraradaužadą.–Manot,taibeviltiška,tiesa?– Ne beviltiška, – patikinau. Neįsivaizdavau, kaip pasakyti Aspenui, žmogui,

pažadėjusiammaneginti,kadrodytųdėmesįkitaimerginai.–Sujumisjisvisadtaipmaloniaikalbasi.Neabejoju,jeiužsimintumėtapiemane

arbentjausužinotumėt,arnamiejolaukiadraugė...Atsidusau.–Pasistengsiu,betnegaliuniekopažadėti.– Ak, suprantu. Nesijaudinkit. Kartoju sau, kad nieko iš to neišeis, ir vis tiek

nepaliaujamaigalvojuapiejį.Pakraipiaugalvą.–Žinau,kaiptaibūna.Anamostelėjoranka.–Jismanpatinkavisainedėlto,kadpriklausoantraikastai.Netjeipriklausytų

aštuntai,vistiekpatiktų.–Jispatinkanetauvienai,–tariau.Taibuvotiesa.ĮAspenąatkreipėdėmesįSelestė,Krissakė,kadjislinksmas,net

pagyvenusi Delila meiliai šnekėjo su juo. Ką jau kalbėti apie namie dėl Aspenodžiūstančias merginas. Žinojau tai ir nesijaudinau net išgirdusi tokio artimožmogauskaipAnaprisipažinimą.Šitairodė,kadmanojausmaiAspenuiišblėsę.Jeibuvaupasirengusisiūlytikitai

merginaiužimtimanovietą,vadinasi,daugiaunebepriklausiauAspenui.Visdėltonežinojau,kaipišspręstitokįopųklausimą.

PaėmiauAnąužrankų.–Pasistengsiu,Ana.Prisiekiu.Merginanusišypsojo,betsusirūpinusiprikandolūpą.–Tikneprasitarkitkitoms.StipriauspustelėjauAnairanką.–Tuišsaugojaimanopaslaptis.Ašneatskleisiutavosios.

Šešioliktasskyrius

Poporosvalandų įmanodurispabeldėAspenas.Tarnaitės tūptelėjusios išėjo. Jossuprato,kadnorimepasikalbėtiakisįakį.Toksmerginųelgesysšiektiekstebino,antravertus,kodaugiaugalėjautikėtis?–Kaipjautiesi?–Pusėtinai,–atsakiau.–Dilgčiojarankąirskaudagalvą,ovisakitagerai.Aspenaspapurtėgalvą.–Bereikaloleidautaueiti.Pakviečiaujįsėstisantlovosgretamanęs.–Eikš.Aspenastruputįpadvejojo.Manosupratimu,joniekasneturėjoįtarti.Maksonas

irtarnaitėsžinojo,kadmudubendraujame,praėjusįvakarąjisišvedėmusišrūmų.Tad baimintis lyg ir nebuvo ko. Aspenui turbūt atrodė panašiai, tad galiausiai jisatsisėdoišlaikydamastarpmūsųderamąatstumą.–Aspenai,esuįsitraukusiįšįreikalą.Negaliulaikytisnuošaliai.Manniekoblogo

nenutiko.Esutauskolinga.Praėjusįvakarąišgelbėjaimane.–JeinebūčiaugreitaisureagavęsarbajeiMaksonasnebūtųperkėlęstavęsper

sieną, būtum patekusi sukilėliams į nagus. Per mane vos nepraradai galvos.Maksonas irgi, – Aspenas nuleido ir papurtė galvą. – Kas žino, kas būtų nutikęEiveriui irman, jeigu judusuMaksonunebūtumėtgrįžę į rūmus?Ar žinai... – jisnutilotarsirydamasašaras.–Aržinai,kasbūtųbuvęman,jeigunebūtumesuradętavęs?Aspenaspažvelgėįmane,tiesiaimanįširdį.Joakysbuvosklidinosskausmo.– Tačiau tu radai. Radai mane, apgynei ir padėjai. Elgeisi pavyzdingai, –

ramindamaėmiauglostytiAspenuinugarą.–Mer,tiesiogsupratau,kadirkasnutiktų...muduvisadasiesstiprusryšys.Man

visadarūpės,kądarai.Tumanvisadabūsisvarbi.SunėriaumudviejųpirštusirpadėjaugalvąAspenuiantpeties.–Suprantu,kąnoripasakyti.Taip sėdėjome kurį laiką.Man dingtelėjo, kad Aspenas daro tą patį, ką ir aš:

permąsto visą mūsų pažinties istoriją. Prisimena, kaip vengėme vienas kitovaikystėje,opaaugęnegalėjomeatplėštivienasnuokitoakių, irdaugybęnuvogtų

akimirkųmedžionamelyje–visąmūsųsantykiųraidą.–Amerika,turiutaušįtąpasakyti,–pakėliaugalvą,ojisšvelniailaikydamasuž

rankų pažvelgė man į veidą. – Kai sakiau, kad visada tave mylėsiu, tikrai taipmaniau.Iraš...aš...Tiesąsakant,buvaudėkinga,kad jisnebaigėsakinio.Taip,mussiejoryšys,bet

mudujaunebebuvomeporaįsimylėjėlių,susitikinėjančiųmedžionamelyje.Aspenastyliainusijuokė.–Turbūtmanreikiapamiegoti,mintyspinasi.–Mumsabiemreikėtų.Turimeapiedaugkąpagalvoti.Aspenaslinktelėjo.–Klausyk,Mer,daugiaunebegalime taip rizikuoti.NežadėkMaksonui, kadvėl

leisiuosiįtokįpavojingąžygįirkadslaptaišvesiutaveišrūmų.–Nesutikra,kadšitoprireiks.Varguarjispatsnorėsdarkartąrizikuoti.–Puiku,–Aspenaspasiėmėnuolovoskepurę,užsidėjo iratsistojo.Tadapaėmė

manorankąirpabučiavo.–Manopanele,–nerūpestingaiištarė.Nusišypsojauirspustelėjaujamranką.Jisatsakėtuopačiu.Visstipriaugniaužiau

Aspenuiranką,suprataunetrukusturėsiantijąpaleisti.Paleistijį.PažvelgiauAspenuiįakisirvosneapsiverkiau.Kaipištarsiutausudie?Jis nykščiu paglostė man riešą ir paguldė ranką ant kelių. Tada pasilenkė ir

pabučiavoįviršugalvį.–Nesigraužk.Rytojateisiuaplankyti.

Pervakarienętimptelėjauausies lezgelį,kadMaksonassuprastų, jog lauksiu joateinant.Atsisėdaupriešaisveidrodį trokšdama,kad laikasbėgtųsparčiau.TyliainiūniuodamaMerėšukavomanplaukus.Sunkiaiatpažinaumelodiją,kuriąkadaisegrojau kažkieno vestuvėse. Patekusi į Atranką neapsakomai norėjau grįžti įankstesnįgyvenimą.Buvaupasiilgusisavopamėgtopasaulio,kupinomuzikos.Tiesąsakant,turėsiujįpamiršti.Kadirkokįgyvenimokeliąpasirinksiu,muzika

jaunebemaitinsmanęs,galėsiupagrotisvečiamsperpobūvįarbasavaitgaliaispatisau,kadatsipalaiduočiau.Dirstelėjusiįsavoatvaizdąsuvokiau,kadneperdaugdėltokremtuosi,kurkas

mažiau, nei tikėjausi. Ilgėjausi muzikos, bet ji buvo tik dalis dabartinio manogyvenimo,toligražuneapėmėjoviso.KadirkaipsusiklostysAtranka,manvėrėsinaujosgalimybės.Buvaupakilusiviršsavokastos.ManomintisišblaškėtylusMaksobarbenimas.Merėatidarėduris.–Labasvakaras,–pasisveikinojissuMere,ošiatsakydamapadarėtūpsnį.Manoirprincoakystrumpamsusitiko.Vėlapėmėjaudulys,arjisperprantamano

jausmus,aršiejamtokiepataiškūskaipirman.–JūsųŠviesybe,–tyliaipasisveikinoMerė.Jibuvobeišeinanti,betMaksonassustabdėrankosmostu.–Norėčiausužinotitavovardą.Merginadirstelėjoįprincą,tadaįmane,galiausiaivėlpažvelgėįjį.–JūsųŠviesybe,ašesuMerė.–Merė.IrAna,sujamatėmėspraėjusįvakarą,–Maksonaslinktelėjogalvą.–O

kuotuvardu?–paklausėjisantrosmerginos.–Lusė,–nedrąsiaiatsakėmergina,betatrodėnudžiugusi,kadbuvopastebėta.– Nuostabu. Ana, Merė ir Lusė. Smagu susipažinti. Tikriausiai Ana jums

papasakojo, kas nutiko praėjusią naktį, ir jūs kiek galėdamos padėsite paneleiAmerikai.Noriujumspadėkotiužatsidavimąirdiskretiškumą.Maksonaspaeiliuipažvelgėvisomsmerginomsįakis.–Suprantu,kadpermanepatekoteįkebliąpadėtį.Jeigukasnorsimsklausinėti,

kasnutiko,siųskitetąžmogųtiesiaipasmane.Toksbuvomanosprendimas,irjūsneturiteprisiimtiatsakomybėsužpadarinius,kuriuosjissukėlė.–Ačiū,JūsųŠviesybe,–padėkojoLusė.Seniai jutau,kadmanotarnaitėsnuoširdžiaiatsidavusiosMaksonui,betšįvakar

dingtelėjo,kadšisatsidavimasperžengia įprastiniusrėmus.Anksčiaumaniau,kaddidžiausias atsidavimas reiškiamas karaliui, bet dabar ėmiau tuo abejoti. Visdaugiausmulkmenųliudijo,kadžmonėslinkęatiduotipirmenybęprincui.GalnemanvieninteleikaraliausKlarksonometodaiatrodėbarbariški,jominčių

raiška šiurkšti? Galbūt Maksoną palaikė ne vien Šiauriniai sukilėliai? Ko gero,Maksonasturėjoirkitųrėmėjų,apiekuriuosnėnenutuokė.Padariusiostūpsnįtarnaitėsišėjoirpalikomududviese.–Kąčiasumanei?Kamtauprireikėjųvardų?Maksonasatsiduso.–Praėjusį vakarą sargybinisLegerispaminėjoAną,oašnežinojau,kas tokia...

Buvonesmagu.Argineturėčiaužinotivardųmerginų,kuriosrūpinasitavimilabiauužkokįnorssargybinį?Aspenasnekoksnorssargybinis.–Tiesąsakant,tarnaitėsnuolatliežuvaujaapiesargybinius.Nenustebčiau,jeiir

jiedarotąpatį.– Vis dėlto tarnaitės kasdien praleidžia su tavimi labai daug laiko. Turėjau

sužinotijųvardusjauprieškelismėnesius.Šypsodamasidėljosamprotavimųketinauatsistoti,nors,rodos,princasnenorėjo,

kadperdaugjudėčiau.–Maksonai,manviskasgerai,–tvirtinauimdamajįužrankos.

–Jeigeraiprisimenu,praėjusįvakarątubuvaipašauta.Tadnekaltinkmanęs,kadjaudinuosi.–Tainerimtažaizda,tikįbrėžimas.–Galirtaip,betašilgainepamiršiuprislopintųtavoriksmų,Anaisiuvantžaizdą.

Ateik,taureikiapailsėti.Princasnuvedėmaneprielovos,atsiguliau.Apklostęsmanejisatsigulėšaliaant

antklodės,atgręžęsveidą.Laukiau,kolprabilsapievakarykščiusįvykiusirbūsimuspadarinius. Bet Maksonas tylėjo. Gulėjo šalia, glostė man plaukus, retkarčiaisperbraukdavopirštaisperskruostą.Pasijutau,tarsibūtumelikęvienivisamepasaulyje.–Jeikasnorsbūtųnutikę...–ištarėjis.–Betnenutiko.Maksonaspakėlėakisįdangųirprakalborimtai:–Darirkaipnutiko!Grįžainamosužeista.Vosradometavegatvėje.–Paklausyk,ašnesigailiu,kadvažiavau,–pasakiaunorėdamanuramintiprincą.–

Norėjauvyktipati,viskągirdėtisavoausimis.Beto,negalėjauišleistitavęsvieno.–Baisunetpagalvoti,kokiebuvomeneapdairūs, išvažiavomerūmųsunkvežimiu

tik su dviem sargybiniais. Maištininkai vaikštinėja miesto gatvėmis. Kodėl jienesislapsto? Iš kur gauna ginklų? Esu sutrikęs ir bejėgis. Kasdien prarandu pokąsnelįsavošalies,norslabaijąmyliu.Tikperplaukąnepraradautavęs,ir...Maksonassusitvardė,joirzlumasvirtokitujausmu.Princasvėlėmėglostytiman

skruostą.–Praėjusįvakarąšįtąkalbėjai...apiemeilę.Nudelbiauakis.–Prisimenu,–stengiausineišrausti.–Juokingamanyti,kadkąnorspasakei,norsištiesųnepasakeinieko.Sukikenautikėdamasi,kadjistuojatskleissavojausmus.– Juokinga ir tai, kad tariesi išgirdusi tai, ko iš tiesų negirdėjai, – pareiškė

Maksonas.Visasmanolinksmumasišgaravo.– Žinau, ką turi galvoje, – nurijau seilę žiūrėdama, kaip jo ranka nuo mano

skruostonuslydopriepirštų,abudusužiuromeįjuos.–Tikriausiaidaugeliuižmoniųbūtųsunkutaipripažinti.Tarsibaimintumeisineištversiantiikigalo.Princasatsiduso.–Ogalsunkupasakytitai,kadbaiminiesi, jogkitasžmogusneištversikigalo...

galdėlto,kaddarnėranutraukęssantykiųsukitu.Papurčiaugalvą.–Taine...

–Tiekto.Povisko,kąpasakėmevienaskitamslėptuvėje,kaitiekatsivėrėmevienaskitam,

povisoto,kasįkritomanįširdį,šietrumpižodžiai,mumsbendraujant,atrodėpatysbaisiausi.Žodisnežvirblis,atgalnebesugrąžinsi.Nelabaisupratauprincodvejoniųpriežasčių,betžinojausavąsias.Jeiguatiduosiu

jamsavo širdį, o jis išsirinks į žmonasKris, nusivilsiu juo, o savęs imsiu nekęsti.Nedrįsaušitaiprizikuoti.Tylaėmėdarytisnejauki,todėlnebeištvėrusiprabilau:–Galpasikalbėsimeapietaivėliau,kaisustiprėsiu?Maksonasatsiduso.–Žinoma.Kodėlmannešovėtokiamintis.– Nieko tokio. Tiesiog norėčiau dar šio to paklausti tavęs, – buvo svarbesnių

dalykųneiaptarinėtimudviejųsantykius.–Taiklausk.–Sumaniau,kąpasikviestiįvakarėlį,betmanreikiatavopritarimo.Maksonassuglumęspažiūrėjoįmane.–Beto,noriu,kadžinotum,apiekąkalbėsiususavoviešniomis.Pažeisimekeletą

įstatymų,todėlnedarysiutobetavopritarimo.Maksonassusidomėjęspasirėmėalkūneirnusiteikėklausytis.–Pasakokviską.

Septynioliktasskyrius

Mes buvome fotografuojamos dangaus mėlynumo fone. Tarnaitės pasiuvo mangražią suknelę trumpomis rankovėlėmis, dengiančiomis randą. Drabužių supetnešėlėmisdienosbaigėsi.Atrodžiaugražiai,betbuvauvisiškainustelbtanetikNikoletos,betirDžordžijos.– Panele Amerika, – tarė prie kameros stovinti moteris, – princesę Nikoletą

prisimename,nesjilankėsirūmuosekaipItalijoskarališkosiosšeimosnarė,betkasantrojijūsųviešnia?–TaiDžordžija,brangimanodraugė,–nerūpestingaiatsakiau.–Vienaišpamokų,

kuriasišmokauperAtranką,yrata,kadreikiagebėtisusietisavogyvenimą,koksjisbuvopriešpatenkantįrūmus,suateitimi.Šiandienketinužengtidarvienąžingsnį,kadsuartinčiaušiuosdupasaulius.Aplink besibūriuojantys svečiai pritariamai sumurmėjo, kameroms ir toliau

žvelgiantįmusvisastris.– Nuostabu, panelės, – tarė fotografas. – Galite džiaugtis vakarėliu. Vėliau

padarysimedarkeletąnetikėtųkadrų.–Bussmagu,–atsakiaukviesdamaviešniaseitidrauge.Maksonas aiškiai pasakė, kad kaip tik šiandienman reikia gerai pasirodyti. Jo

manymu,turiutaptiElitopavyzdžiu,betbūtitobulaimanbuvosunkiužduotis.–Aprimk,Amerika,tauišakiųtvieskiavaivorykštiniaispinduliai,–norsmudvisu

Džordžijabuvomneseniaipažįstamos,jipuikiaiperpratomane.Nusikvatojau,Nikoletairgi.–Jiteisi.Atrodaitruputįperžvali.Šypsodamasiatsidusau.–Atleiskit,šiandienstatomoslabaididelėssumos.Mumseinantįpatalpas,Džordžijauždėjorankąmanantpeties.–JudusuMaksonutiekdaugpatyrėte,kadabejoju,arpovakarėliojisišsiųstave

namo.– Turiu galvoje ne vien tai. Bet apie viską pakalbėsim vėliau, – atsigręžiau į

viešnias.–Dabarpadėtumėtman,jeipabendrautumėtsukitaissvečiais.Kaiviskasaprims,turėsimrimtaipasišnekėti.NikoletosakyslakstėnuoDžordžijospriemanęs.

–Sukokiaisdraugaismanečiasupažindinsi?–Sunebetkokiais.Prisiekiu.Paaiškinsiuvėliau.Džordžija ir Nikoleta stengėsi, kad sublizgėčiau. Princesė Nikoleta buvo

garsiausia vakarėlio viešnia. Iš Kris akių mačiau, kad ši man pavydi tokiosumanymo.Žinoma,jinegalėjotiesiogiaisusisiektisuItalijoskarališkąjašeimakaipaš. Nikoleta pati buvo man davusi telefono numerį, kad paskambinčiau, jei koprireiks.Niekas nežinojo, kas tokia Džordžija, bet išgirdusiems mano žodžius apie

praeitiesirdabartiessusiejimą–juossumanėMaksonas–svečiamsatrodė,kadtainuostabimintis.Elisospasirinkimągalėjainumatytiišanksto.Rimtas,betnuspėjamas.Dvilabai

tolimospusseserėsišNaujosiosAzijospriminėapiejosryšiussutosšaliesvaldovaisirvilkėjotautiniaisapdarais.Krispasikvietėprofesoręiškoledžo,kuriamedirbojostėvas, ir savo mamą. Baiminausi akimirkos, kai apie tai išgirs mano šeima. Kaimama ir Mei supras turėjusios progą patekti į rūmus, atsiųs man didžiulionusivylimopersmelktuslaiškus.Selestė, kaip buvo žadėjusi, pasikvietė tikras įžymybes. Tesa Teimbl tariamai

surengėšouperpraėjusįSelestėsgimtadienį.Viešniavilkėjolabaitrumpą,betitinprabangiąsuknelę.KitaSelestėsviešniabuvoKirstėSamer,darvienamuzikantė,garsėjanti neįprastais koncertais. Jos apdaras labiau panėšėjo į kostiumą.Tikriausiai tai buvo vienas iš Kristės sceninių drabužių arba eksperimentinisdažytos odos gaminys. Šiaip ar taip, jai įėjus pro duris, mane nustebino ir josapranga,irstiprusalkoholiokvapas,juntamaspervisąpėdą.–Nikoleta,kaipsmaguvėltavematyti,–priemūsųpriėjokaralienėAmberli.Jomspasibučiavusįabuskruostus,Nikoletaprašneko:– Tai aš labai džiaugiuosi. Gavusi Amerikos kvietimą iškart pralinksmėjau.

Praėjusįkartąnuostabiaipraleidomelaikąpasjus.– Malonu girdėti, – atsakė karalienė. – Ko gero, šiandien gali būti šiek tiek

ramiau.– Nežinau, – sudvejojo Nikoleta, žiūrėdama į Kirstę ir Tesą, garsiai

besikalbančias kambario kampe. – Lažinuosi, kad pargrįžusi namo turėsiu kąpapasakotiapiejas.Visosnusijuokėme,norskaralienėsakysešmėstelėjonerimas.–Turbūteisiuprisistatyti,–tarėji.–Visadarodotedrąsospavyzdį,–pajuokavau.Amberlinusišypsojo.–Prašomatsipalaiduotiirlinksmintis.Tikiuosi,užmegsiirnaujųpažinčių,betkol

kaspabendrauksudraugėmis.

Linktelėjau,okaralienėAmberlinužingsniavoprieSelestėsviešnių.Tesaatrodėpuikiai, o Kirstė rinkosi ir uostė kąsnio didumo sumuštinukus nuo gretimo stalo.Mintysesauįsakiauniekonuotennevalgyti.Apžvelgiaukambarį.Visisvečiaiužkandžiavoarbakalbėjosi,palankesnėsprogos

turbūtnegalėjautikėtis.– Sekit paskui mane, – paprašiau ir nužingsniavau prie atokaus staliuko.

Atsisėdome,tarnaitėatnešėarbatos.Kailikomevienos,nutariaunedelsdamaimtisreikalo.Vyliausi,kadviskaseisissklandžiai.–Džordžija,pirmiausiareiškiutauužuojautądėlMaiko.Darmannebaigus,merginaėmėpurtytigalvą.–Maikasvisadatroškobūtididvyriu.Visisupratome,kadtokiosjosvajonėsgali

baigtisliūdnai.Visdėltomanau,kadjistenorėjopasirodyti.–Maništieslabaigaila.Argalimedarkąnorspadaryti?–Ne,viskuopasirūpinta.Patikėkmanim,Maikasbūtųpasirinkęskaip tik tokią

mirtį,–tvirtinoDžordžija.Prisiminiautylųkaippeliūkštisvaikiną,visąvakarąsėdėjusįkambariokampe.Jis

ryžosi kovoti dėlmanęs ir dėlmūsų visų.Drąsa kartais pasireiškia netikėčiausiąakimirką.Vėlgrįžaupriesvarbiausioklausimo.–Džordžija,kaipžinai,NikoletayraItalijosprincesė.Prieškeletąsavaičiųmus

buvo aplankiusi jų karališkoji šeima, – dirstelėjau į merginas. – Tąkart Nikoletaaiškiaipasakė,kadItalijanorėtųtaptiIlėjossąjungininke,jeikaikaspasikeistų.–Amerika!–sušnypštėNikoleta.Nutildžiaująrankosmostu.–Patikėkmanimi.PristačiauDžordžijąkaipdraugę,betmudvipažįstamoslabai

neseniai.JiyravienaišŠiauriniųsukilėliųvadų.Nikoletaatlošėpečius.DroviailinktelėdamaDžordžijapatvirtinomanožodžius.–Neseniaijimumspadėjo.Irpertainetekoartimobendražygio,–paaiškinau.NikoletauždėjorankąDžordžijaiantplaštakos.–Nuoširdžiaiužjaučiu.Tadajiatsigręžėįmaneapimtasmalsumo,kassiejamudvisuDžordžija.–Tai,kądabarkalbėsime, turi likti tarpmūsų,bet,manau,reikėtųaptarti tam

tikrusklausimus,kurievisiemsatneštųnaudos,–paaiškinau.–Siekinuverstikaralių?–paklausėNikoleta.–Ne,–patikinojąDžordžija.–Mesnorime,kadkaraliautųMaksonas,okastos

būtųpanaikintos.Taigalitruktivisąjovaldymą.Rodos,princaskurkaslabiaumylisavošalįneikaralius.–Taipiryra,–pridūriau.

– Tai kodėl puldinėjate rūmus? Ir visus šiuos žmones? – griežtai paklausėNikoleta.Papurčiaugalvą.– Šiauriniai sukilėliai – tai ne Pietiniai. Žmones žudo Pietiniai. O Šiauriniai

prireikusįgyvendinateisingumą...– Pavyzdžiui, išvaduojame iš kalėjimo vienišas motinas ir panašiai, – įsiterpė

Džordžija.–Šiauriniaisukilėliaibuvoįsiveržęįrūmus,betniekonenužudė,–pridūriauaš.Nikoletaatsiduso.–Menkaiišmanaušituosreikalus,todėlnenutuokiu,kamjumsprisireikėmanęs.–Irašnenutuokiu,–tarėDžordžija.Giliaiįkvėpiau.–Pietiniaisukilėliaidarosikaskartagresyvesni.Perpastaruosiuskelismėnesius

jųpuolimųpadaugėjo,jienebesitenkinarūmais,žudoirtaikiusgyventojus.Yralabaižiaurūs.Aš,kaipirMaksonas,būgštauju,jognetrukusPietiniaisukilėliaiįsisiautėstaip, kad nepajėgsime jų sustabdyti. Jų sumanymas puldinėti tas kastas, kuriomspriklauso Elito merginos, yra labai drastiškas. Bijome, kad šiuos puldinėjimuskažkasskatinatyčia.– Pietiniai sukilėliai vykdo savo užmačias, – pasakėDžordžija labiaumannegu

Nikoletai. – Kai pakvietei mane į vakarėlį, apsidžiaugiau galėsianti tau praneštinaujųžinių.Jieėmėpuldinėtitrečiąkastą.Priblokštatokiosgreitosįvykiųeigosužsidengiauburną.–Esitikra?–Visiškai,–patvirtinoDžordžija.–Vakargavomepranešimų.PovalandėlėsjaudulioprabiloNikoleta:–Kodėljietaipdaro?Džordžijaatsigręžėįprincesę.– Kad išgąsdintų Elito merginas ir šios išvyktų iš rūmų, kad įbaugintų visą

karališkąją šeimą. Rodos, sukilėliai tikisi šitaip sustabdysiantys Atranką irizoliuosiantys Maksoną, taigi norint paimti valdžią beliksią juo atsikratyti. Šisnuogąstavimas pagrįstas. Jei jie paims valdžią, Maksonas liks bejėgis. Pietiniaisukilėliaidarlabiauengsžmones.–Taikąsiūlote?–paklausėNikoleta.Palengvaėmiauartėtipriesvarbiausiodalyko.–DžordžijairkitiŠiauriniaisukilėliaituridaugiaugalimybiųsustabdytipietinius

negumes,tūnantysrūmuose.JiegalilengvaisusektiPietiniųjudėjimąiružkirstitamkelią...betyraneapmokytiirbeginkliai.Abimerginostylėjomėgindamossuprasti,kurlinksuku.Prakalbautyliau:

–MaksonasnegaligautipinigųišrūmųirnupirktiŠiauriniamssukilėliamsginklų.–Suprantu,–galiausiaitarėNikoleta.– Galiu patikinti, kad tie ginklai būtų naudojami tik Pietiniams sukilėliams

sustabdyti. Jie nebūtų pakelti prieš pareigūnus ar valdžios struktūras, – dėsčiaužiūrėdamaįDžordžiją.–Dėltonebusjokiosbėdos,–išakiųmačiau,kadmerginakalbanuoširdžiai, ir

patijatikėjau.Jeibūtųnorėjusi,Džordžijabūtųgalėjusinužudytimanemiškearbanebėgusigelbėtiįskersgatvį.Visdėltojineturėjotokiotikslo.Mintydama Nikoleta nejučiomis ėmė barbenti pirštais per lūpas. Žinojau, kad

prašomelabaidaug,betneišmaniau,kaipkitaippasistūmėtipirmyn.–Jeikasnorssužinos...–tarėji.– Suprantu. Galvojau apie tai, – jei karalius ką nors užuostų, bausmė tikrai

neapsiribotųplakimu.–Reikėtųįsitikinti,arnebūsimesusekti,–Nikoletavisdartapšnojopirštaisper

lūpą.–Mumsreikiagrynųjų,taipbūtųsunkiaususekti,iškurjie,–pareiškėDžordžija.Nikoletalinktelėjoirpadėjorankąantstalo.– Sakiau, jei galėsiu kuo nors padėti, tai ir padėsiu. Mums reikia stipraus

sąjungininko.Jeigujūsųšalisnetektųkaraliaus,įgytumedarvienąpriešą.Liūdnaišyptelėjauprincesei.ŠiatsigręžėįDžordžiją.–Grynųjųgaliugautiiršiandien,betjuosreikėskonvertuoti.Džordžijanusišypsojo.–Taijaumūsųrūpestis.ProDžordžijospetįpamačiaubesiartinantfotografą.Pakėliaupuodelįarbatosir

sukuždėjau:–Dėmesio,tuojbūsimefotografuojamos.– Išpatpradžių laikiauAmerikąkilniapanele.Kartaisnepastebimešiobruožo,

nes įpenktoskastosatstovus žiūrimekaip įmuzikantus irdainininkus, o į šeštoskastos – kaip į namų tvarkytojus. Bet pažvelkite į karalienę Amberli. Ji pranokosavoketvirtąkastą,–gražiaidėstėDžordžija.MudvisuNikoletalinktelėjome.– Nuostabi moteris. Gyventi su ja rūmuose yra didžiulė likimo dovana, –

pridūriau.–Galbūttučiairliksi!–pamerkėmanakįNikoleta.– Šypsokitės, panelės! – paliepė fotografas, ir mes visos plačiai išsišiepėme,

vildamosišitaippridengtipavojingąsavopaslaptį.

Aštuonioliktasskyrius

Kitą dieną, Nikoletai su Džordžija išvykus, pagavau save dažnokai dairantis perpetį.Dingojosi,kadkasnorsžino,kąpasakiau,kaipanąįsimintinąpopietępadėjausukilėliams.Visturėjausaupriminti:jeikasnorsbūtųnugirdęsmūsųkalbas,būčiaubuvusi jau suimta. Gardžiuodamasi pusryčiais suElito merginomis ir karališkąjašeima,ėmiautikėti,kadviskasbusgerai.Beto,prireikusmaneapginsMaksonas.Popusryčiųgrįžauįsavokambarįatnaujintimakiažo.Kolvoniojedažiausilūpas,

pasigirdobeldimasįduris.KambaryjebuvometikmudvisuLuse.Jinuėjoatidarytidurųirpovalandėlėskyštelėjogalvąįvonią.–TaiprincasMaksonas,–sukuždėjo.Staigiaiatsigręžiau.–Jisčia?ŠvytėdamaLusėlinktelėjo.–Jisprisimenamanovardą.– Aišku, prisimena, – atsakiau šypsodamasi. Padėjau lūpų dažus, tada pirštais

pakedenauplaukus.–Palydėkmane,paskuityliaiišeik.–Kaipliepsite,panele.Maksonas nedrąsiai stoviniavo prie kambario durų ir kažkodėl laukė kvietimo

įeiti.Rankoselaikėnedidelęsiaurądėžutęirpirštaisbarbenoįją.–Atsiprašau,kadsutrukdžiau.Norėčiautrumpaišnektelėti.–Neatsiprašinėk,–tariaueidamaartyn.–Prašauužeiti.Mudusuprincuprisėdomeantmanolovoskrašto.– Norėjau pamatyti tave pirmą, – sutrikęs tarė jis. – Pasiaiškinti, kol kitos

merginosnepradėjogirtis.Pasiaiškinti? Dėl tam tikrų priežasčių jo žodis persmelkė mane. Jeigu kitos

merginosimsgirtis,vadinasi,aškonorsnegausiu.–Kąturigalvoje?–pasijutaukandžiojantikątiknudažytąlūpą.Maksonasįteikėmandėžutę.–Tuojviskąpasakysiu,pažadu.Betpirmiausiašitai.Paėmiaudėžutęiratidariau.Kambaryje,rodos,staigapasidarėlabaitrošku.Dėžutėje išvydau kvapą gniaužiančius auskarus ir prie jų derančią apyrankę.

Papuošalaibuvoinkrustuotimėlynaisiržaliaisbrangakmeniaistarsigėlėmis.

–Maksonai,tailabaigražu,betaštiesiognegaliupriimtitokiųbrangenybių.Josper...per...– Atvirkščiai, būtinai turi priimti. Tai dovana. Reikės jomis pasipuošti per

Nuosprendžioceremoniją.–Kada?Princaspapurtėgalvą.–ViskąpaaiškinsSilvija.Svarbiausia,kadprincasįteikiakiekvienaiElitomerginai

brangenybių, kuriomis jos turi pasipuošti per Nuosprendžio ceremoniją. Tendalyvaus nemažai įtakingų asmenų, todėl reikia atrodyti pribloškiamai. Skirtingainegu kiti papuošalai, kuriuos gaudavai, šis komplektas yra tikras ir liks tau kaipatminimas.Nusišypsojau.Seniaisupratau,kadesamepuošiamosnetikromisbrangenybėmis.

Svarsčiau,kiekmerginųparsivežėtokiųblizgučiųnamotikėdamosi,jeijaunegavoMaksono,gautiužjuosbentkelistūkstančius.–Maksonai,komplektasnuostabus.Manoskonio.Ačiūtau.Jisiškėlėpirštą.–Nėraužką.Dabarnoriušįtąatskleisti.Patsrinkaudovanaskiekvienaiišjūsų,

stengiausi, kad būtų vienodai vertingos. Bet tu mėgsti segėti tėčio dovanotąpakabutį.Aišku,norėsi juopasipuošti irper tokią svarbiąceremoniją.Taigi visoskitosmerginosgausvėrinius,otu–apyrankę.Princaspakėlėirspustelėjomanranką.–Matau,kadesiprisirišusipriedaiktųišankstesniogyvenimo.Mansmagu,kad

mūviapyrankę,kuriątauparvežiauišNaujosiosAzijos,betbūsimaiceremonijaijinetiks.Pasimatuoknaują.NusimoviauMaksonodovanotąapyrankęirpadėjauantnaktiniostaliukokrašto.

PaskuinusirišauAspenovirvelęirįmečiauįstiklainėlįsupensu.Nutariau,kadjosvietaten.Atsigręžusi išvydau Maksoną, žiūrintį į stiklainėlį apniukusiomis akimis. Ta

išraiškagreitaipranyko, jis išėmėišdėžutėsapyrankę.Princopirštaikutenomanodą.Jamatsitraukus,netaiktelėjaupriblokštadovanosgrožio.–Maksonai,apyrankėtiesiogtobula.–Vyliausi,kadpatiks.Irkaiptikdėltonorėjaupasikalbėtisutavimi.Kiekvienos

merginospapuošalamsturėjauišleistitokiąpatsumą.Norėjaubūtisąžiningas.Linktelėjau.Princožodžiaiskambėjoįtikimai.– Bėda ta, kad tu nemėgsti įmantrybių. Ir tau nupirkau apyrankę, o ne vėrinį.

Todėl išleidau tikpusęskirtos sumos.Noriu,kad tai žinotumprieš išvysdama,kągavo kitos. Žinok, dovanojau tau tai, kas,manomanymu, labiausiai tiktų.Ne dėltavokastosarkitųdalykų,–joveidasšvytėjonuoširdumu.

– Ačiū, Maksonai. Tokių tikrai niekada nebūčiau įsigijusi, – pasakiau dėdamadelnąjamantrankos.Prisilietimas,regis,jįnudžiugino.–Taipirmaniau.Ačiū,kadpasakei,nesbijojautaveįskaudinti.–Nėraužką.Maksonasišsišiepėplačiau.–Siekiubūtisąžiningas,todėlmanšovėvienamintis,–jisįkišorankąįkišenęir

ištraukėvoką.–Tikriausiainorėsiišsiųstilikusiuspinigussavošeimai.Stebeilijauįvoką.–Nejuokauji?– Žinoma, ne. Noriu būti nešališkas, mano manymu, tai geriausias būdas

skirtumui išlyginti.Viliuosi, kadnudžiugsi, – princaspadavėmanvoką, apstulbusipaėmiau.–Taunereikiatodaryti.–Žinau.Betkartaisdaraikąnori,onetai,kąprivalai.Mudviejų akims susitikus, suvokiau, kiek daugMaksonasmanpadarė, nes taip

norėjo, tai nebuvo jo prievolė. Padovanojoman kelnes, nors nebuvo leidžiama jųmūvėti,iškitopasauliogaloparvežėdovanųapyrankę...Jistikraimylimane,tiesa?Taikodėlneprisipažįsta?Maksonai,muduesamevieni.Jeiprisipažinsimanemylįs,atsakysiutuopačiu.Deja,princastylėjo.–Nežinau,kaiptauatsidėkoti,Maksonai.Princasnusišypsojo.–Gražuklausytistokiųžodžių,–jisatsikrenkštė.–Manvisadarūpitavojausmai.Ak,ne.Niekugyvuneištarsiupirma.–Na,ašesulabaidėkinga.Uždaugką.Princasatsiduso.–Džiaugiuosi,kadtaupatinkadovana,–nepatenkintasjisnudelbėakisįkilimą.–

TuriueitiirįteiktidovanaskitomsElitomerginoms.Mudu drauge užlipome laiptais, palydėjau Maksoną iki durų. Išeidamas jis

atsigręžėirpabučiavomanranką.Paskuidraugiškailinktelėjęspatraukėpaskitaspretendentes.Grįžusiprielovosvėlpažvelgiauįdovanas.Atrodėneįtikima,kadtokiosgrožybės

priklausomanikigyvenimogalo.Prisiekiausau:jei,grįžusnamo,išsibaigspinigai,irmanošeimaatsidursvisiškameskurde,niekadaneparduosiu irneužstatysiuneišių brangenybių, nei apyrankės iš Naujosios Azijos. Nieku gyvu neišsiskirsiu sujomis.

–Nuosprendžio ceremonijayraganėtinaipaprasta, –dėstėSilvija,kai rytojauspopietęsekėmepaskuijąįDidįjįkambarį.–Pavadinimasiškilmingas,betištiesųčiasvarbiausiasimbolika.Taibusdidelisįvykis.Dalyvauskeletasteisėjų,kąjaukalbėtiapiekarališkosiosšeimosgiminaičius.Irkamerųbustiek,kadimssvaigtigalva,–pridūrėperpetį.Ikišiolniekosudėtingoneįžvelgiau.Pasukomeužkampo,irSilvijaatidarėdurisį

Didįjį kambarį. Jo viduryje pati karalienė Amberli nurodinėjo darbininkams, kaipsustatyti kėdžių eiles. Kampe kažkas ginčijosi, kokį kilimą pakloti, du gėlininkainesutarė, kokios gėlės geriausiai tiktų. Rodos, jie neketino palikti kalėdiniųpapuošimų.Įvykiųbuvotiekdaug,kadvosnepamiršauartėjantKalėdas.Kambario gale puikavosi pakyla su trimis dideliais sostais, priešais ją buvo

pastatyti laipteliai. Mums iš dešinės buvo įrengtos keturios mažos pakylėlės sukėdėmis. Gražios, nors ir dvelkiančios vienatve. Jau dabar kambarys atrodėpuošniai;sunkiaiįsivaizdavau,koksjisbusbaigusdarbus.– Jūsų Didenybe, – pasisveikino Silvija, darydama tūpsnį. Visos pasekėme jos

pavyzdžiu.Karalienėpriėjopriemūsųšypsodamasi.–Sveikos,panelės,–pasakėji.–Silvija,artolipasistūmėjote?–Nepertoliausiai,JūsųDidenybe.– Puiku. Panelės, leiskite jums nušviesti dar vienąAtrankos užduotį, – Amberli

pamojo,kadeitumepaskuiją.–Teismasšiuoatvejuišreiškiajūsųnuostatąpaklustiįstatymui.Vienaišjūsųtapsprincese,okuriąnorsdienąkaraliene.Įstatymaitvarkomūsųgyvenimą.Jūsųpareigabusjųgriežtailaikytisirneleistipažeisti.Karalienėsustojoiratsigręžėįmus.–Taigi,pradėsitenuoteismo.Čiabusatvestinusikaltę žmonės,greičiausiai vagys. Jiegalibūtiarbanuplakti

rimbu,arbapasodintiįkalėjimą.Jūspasiųsitejuosįkalėjimą.Žiūrėdamaįapstulbusiusmūsųveiduskaralienėnusišypsojo.–Pažiūrėti žiauru, tačiau taipnėra.Šie žmonėsyranusikaltėliai.Užuotpatyrę

fizinę bausmę, jie atsėdės tam tikrą laiką kalėjime. Jūs jau matėte, koksskausmingasestiplakimasrykštėmis.Plakimasrimbudarbaisesnis.Tadpadarysitejiemspaslaugą,–drąsinomuskaralienė.Manęsjosžodžiaineįtikino.Vagysnusižengia įstatymui.Apsivogęantros irtrečioskastosatstovaiatsiperka

pinigine bauda. Vargšai kenčia fizines bausmes arba sėdi kalėjime. Prisiminiaujaunesnįjį Aspeno broliuką Džemį. Už tai, kad pavogėmaisto, jis buvo nuplaktasrimbu. Nepakenčiau kūno bausmių, bet šiuo atveju tai buvo geriau už kalėjimą.Legerių šeimai reikėjo jaunų darbo rankų. Rodos, visi šitai pamiršdavo, jeigu

žmoguspriklausėžemiausiomskastoms.SilvijairkaralienėAmberliliepėmumskartoticeremonijosscenarijų,koltobulai

išmokomesavožodžius.NorėjaušnekėtitaipsklandžiaikaipElisaarKris,betmanožodžiaiatrodėneįtikimi.Nenorėjaupatupdytižmogausįkalėjimą.Kai galiausiai mums buvo leista eiti, kitos merginos patraukė prie durų, o aš

nužingsniavaupriekaralienės.JitebesikalbėjosuSilvija.Turėjaulaikosumanytikąnors protingesnio, bet kai Silvija nuėjo ir karalienė kreipėsi į mane, tiesiogišpyškinau:–Maldaujuatleistimanenuotospareigos.–Prašau?– Prisiekiu, aš gerbiu įstatymą. Nenoriu pridaryti rūpesčių, bet negaliu įkišti

žmogausįkalėjimą.Manjisnepadarėniekoblogo.Karalienėšyptelėjoirpaglostėmanskruostą.–Brangimergaite,bet jisnusikalto. Jei tapsiprincese,atstovausi įstatymui.Už

menkiausiąjopažeidimąatsakysitu.Vienintelisbūdassuvaldytižmones–pamokytinusikaltėlius,kadkitinedrįstųeitituopačiukeliu.–Betašneprincesė!–ginčijausi.–Niekasmanęsneįskaudino.Karalienėnusišypsojoirpalenkusigalvąsukuždėjo:– Šiandien ne princesė, bet nenustebčiau, jeigu po kurio laiko taptum ja, – ji

atsitraukėirmirktelėjo.Atsidusauišnevilties.–Atveskitemansunkųnusikaltėlį,onekokįvargšąvagį,kurisprasižengėišalkio.Karalienėsveidassugriežtėjo.–Nesakau,kadgalimavogti.Žinau,kadne.Betatveskitmannusikaltėlį,kuris

tikraipadarėkąnorsbaisaus.Tarkim,nužudėsargybinį,vedusįmudusuMaksonuįslėptuvęperpaskutinįsukilėliųantpuolį.Toksžmogusturibūtipasodintasikigyvosgalvos. Su džiaugsmu paskelbsiu tokį nuosprendį. Bet negaliu taip pasielgti subadaujančiuseptintoskastosžmogumi.Tiesiognegaliu.Mačiau,kadkaralienėnoribūtimanmaloni,betneketinanusileisti.– Panele Amerika, pasakysiu jums be užuolankų. Iš visųmerginų kaip tik jums

reikia pasirodyti kuo geriau. Žmonės matė, kaip norėjote sustabdyti plakimąrykštėmis,kaippervalstybinętelevizijąsiūlėtepanaikintikastasirkurstėtežmoneskovoti, nors jų gyvybei grėstų baisus pavojus, – mielas karalienės veidas buvorimtas.–Nesakau,kadjūsųpoelgiaibuvoblogi,betjiesudarėįspūdį,kadnemokatetvardytis.Grąžiau rankas, nes supratau, kad, nepaisant visų mano pastangų, nepavyks

išvengtiNuosprendžioceremonijos.

–Jeigunoritelikti,jeigujumsrūpiMaksonas...–karalienėpatylėjo,duodamamanlaikosusivokti,–jumstekspadarytišitai.Įrodyti,kadgebatepaklustiįstatymui.–Aš irpaklūstu.Tiknenoriunieko sodinti į kalėjimą.Taineprincesėsdarbas.

Tegutaidaroteisėjai.KaralienėAmberlipatapšnojomanperpetį.– Tu gali tai padaryti. Ir padarysi. Jeigu nori gauti Maksoną, turi pasirodyti

pavyzdingai.Esutikra,kadsupranti,jogdaugkamatrodainetinkamaįprinceses.Linktelėjau.–Taigiviskąatlik,kaipdera.Karalienei išėjus, Didžiajame kambaryje likau viena. Priėjau prie savo kėdės,

labaipanašios į sostą, irdar sykįpakartojau savo žodžius.Mėginau save įtikinti,kad tai lengva. Žmonės nuolat nusikalsta ir yra sodinami į kalėjimą. Tai bus tikvienasištūkstančių.Omanreikiapasirodytitobulai.Kitosišeitiesnėra.

Devynioliktasskyrius

Nuosprendžiodienąėmiaubaisiainervintis.Baiminausi,kadsuklupsiuarpamiršiu,kąsakyti.Negana to,būgštavauvisaiapsijuoksianti.Nesukaugalvos tikdėl savodrabužių.Mano tarnaitės tarėsi su vyriausiąja rūmųmodeliuotoja.Nuosprendžioceremonijai josnorėjosukurtiypatingądrabužį.Visdėltošisžodisbuvopernelygpaprastasjųpastangųrezultatuiapibūdinti.Tradiciškai suknelės turėjo būti siuvamos iš balto ir aukso spalvos audinio.

Maniškė buvo paaukštintu liemeniu, be petnešėlės kairėje. Dešinį petį dengėrankovėlė.Jislėpėmanorandąirpodraugatrodėlabaižaismingai.Drabužioviršusbuvo prigludęs, sijonas labai platus, papuoštas auksiniais nėriniais, man einantšluojančiais grindis, klostuotas šleifas nugaroje vilkosi žeme. Pažvelgusi į saveveidrodyjepirmąkartpamaniau,kadatrodaukaipprincesė.Anapadavėmanalyvų šakelę, ją turėjauneštis rankoje.Visosmerginos turėjo

padėtipošakelękaraliuipriekojųkaiptaikosirpaklusimoįstatymuiženklą.–Panele,atrodotenuostabiai,–tarėLusė.Pastebėjau,kokiaramiirpasitikintisavimijitapo.Nusišypsojau.–Ačiū.Norėčiau,kadvisosdalyvautumėteceremonijoje,–pasakiau.–Aširgi,–atsidusoMerė.KaippaprastaiAnaįdėmiainužvelgėmane.–Nesijaudinkit,panele.Viskąatliksitepuikiai.Omesstebėsimceremonijąkartu

sukitomistarnaitėmis.–Tikrai?–šitaimanepadrąsino,norsmerginųsalėjeirnebus.–Tikrainepraleisimtokioįvykio,–patikinoLusė.Mūsųpokalbįnutraukėgarsusbeldimasįduris.KaiMerėjasatidarė,nudžiugau

išvydusiAspeną.–PaneleAmerika,atėjaujūsųpalydėtiįNuosprendžioceremoniją,–tarėjis.–SargybiniLegeri,kąmanoteapiemūsųrankųdarbą?–laibubalseliupaklausė

Lusė.Aspenasšelmiškainusišypsojo.–Jūspranokotepačiossave.Lusė sukrizeno, Ana liepė jai nutilti ir dar patvarkė man plaukus. Dabar, kai

žinojau apie Anos jausmus Aspenui, supratau, kad jo akyse ji siekia pasirodyti

pavyzdinga.Prisiminusi,kasmanęslaukiaapačioje,giliaiįkvėpiau.–Pasirengusi?–paklausėAspenas.Linktelėjau,tvirčiausuėmiaualyvųšakelęirpatraukiaupriedurų.Antslenksčio

dargrįžtelėjaupažiūrėti į švytinčius tarnaičių veidus. ĮsikibusiAspenui į parankęnužingsniavaukoridoriumi.–Kaiplaikaisi?–nerūpestingaipaklausiau.–Sunkupatikėti,kaddalyvausivisametame,–atšovėAspenas.Nervingainurijauseilę.–Neturiuiškorinktis.–Mer,išeitisvisadayra.– Aspenai, žinai, kad man tai nepatinka. Kad ir kaip ten būtų, paskelbti

nuosprendįturėsiutikvienamžmogui.Nusikaltėliui.– Nusikaltėliais vadinami ir prijaučiantieji sukilėliams, juos karalius priskyręs

žemesneikastai.KaipMarlisuKarteriu.NereikėjonėžiūrėtiįAspeną,kadsuprasčiau,kaipjispasidygėjęs.–Taibuvovisaikaskita,–netvirtaisumurmėjau.Aspenassustojokaipįkastasirprivertėpažvelgtijamįakis.–Deja,ne,jeikalbameapiekaralių.Aspenobalsasbuvolabairimtas.Jisžinojodaugiauužkitus,neseidavosargybą

per karaliaus susitikimus su svarbiais asmenimis ir vykdydavo jo įsakymus. Buvoįpratęslaikytiliežuvįuždantų.–Aršiežmonėsištiesųvagys?–tyliaipaklausiau,kaiėmėmežingsniuotitoliau.–Taip,betjienenusipelnoilgųkalėjimometų.Taiįspėjimasjųdraugams.–Kąturigalvoje?– Mer, tie žmonės perbėgo kelią karaliui. Jie prijautė sukilėliams ir garsiai

kalbėjo,kadjisyratironas.Šiceremonijabustiesiogiaitransliuojamavisoješalyje.Jąmatysirįtakingižmonės.Talaidabusįspėjimastiems,kurieketinapasipriešintikaraliui.Nuosprendžioceremonijageraiapgalvota.PaleidauAspenorankąiriškošiau:–Esičiabeveiktiekpatilgai,kiekaš.Arpertąlaikąatsisakeivykdytinorsvieną

karaliausįsakymą?–Ne,bet...– Taigi neteisk manęs. Karalius kiša į kalėjimą savo priešus be jokių svarių

įkalčių.Ką,tavomanymu,jispadarytųman?Klarksonasnekenčiamanęs!Aspenasžiūrėjoįmaldaujamai.–Mer,žinau,kaiptaibaisu,betturi...Nutildžiaujįrankosmostu.

–Dirbksavodarbą.Nuveskmanežemyn.Aspenas nugurkė seilę, pasisuko ir pasiūlė įsikibti į parankę. Taip ir padariau.

Muduėjometylėdami.Pusiaukelėje,mumsišgirdusišapačiossklindantbalsus,jisvėlprabilo:–Visadnuogąstavau,kadrūmuosepasikeisi.Neatsakiau.Kaipbūčiaugalėjusipasiteisinti?Vestibiulyje merginos stovėjo atokiai viena nuo kitos, žiūrėjo į tolį ir tyliai

krutindamoslūpaskartojosižodžius.AtsitraukiaunuoAspenoirnužingsniavaupriejų.Elisatiekdaugpasakojoapiesavoapdarą,kadbeveikįsivaizdavaują.Auksinėsir

kreminėsspalvossuknelėbuvoberankovių,prigludusipriekūno.Auksinėsspalvospirštinės atrodė labai įspūdingai. Elisa buvo pasipuošusi Maksono dovanotaisstambiaistamsiaisbrangakmeniais.Šieparyškinolygiusjosplaukusirtamsiasakis.Kris, rodos,be jokiųpastangų įkūnijokarališkądidybę. Jossuknelėplatėjonuo

liemensirikipatžemėsskleidėsikaipgėlėsžiedas.Maksonodovanotasvėrinysirauskarai tviskėjo visomis vaivorykštės spalvomis, kruopščiai nugludinti ikitobulumo.Akimirkąbuvaubenusimenanti,kadmanopapuošalaitokiekuklūs.NuoSelestės suknelės negalėjai atplėšti akių.Didžiulis jos vėrinysman atrodė

nelabai tinkamas tokiai progai. Pajutusi mano žvilgsnį Selestė papūtė lūpas irpatraukėpečiais.Nusijuokiau ir paliečiau kaktą, jaučiausi nei šiaip, nei taip. Mėgindama

nusiramintigiliaiįkvėpiau.SuligkiekvienužingsniumosuodamaalyvosšakeleSelestėpriėjopriemanęs.–Kasnutiko?–Nieko,tiesiogprastokaijaučiuosi.–Tiknevemk,–paliepėji.–Ypačantmanęs.–Nevemsiu,–patikinau.–Kasčiaketinavemti?–priepokalbioprisidėjoKris,paskuijąpriėjoirElisa.–Niekas,–atsakiau.–Tiesiogjaučiukeistąnuovargį.–Ceremonijatruksnelabaiilgai,–paguodėmaneKris.Visą amžinybę, pamaniau. Nužvelgiau merginų veidus. Jos atėjo padrąsinti

manęs.Arbūčiautaipadariusidėljų?Galbūt...–Arvisosgeraijaučiatėsšitaidarydamos?–paklausiau.Merginossusižvelgėirnudūrėakis,betnėvienaneatsakė.–Tainedarykim,–paraginau.–Nedaryti?–pakartojoKris.–Amerika,turimelaikytistradicijos.–Neturime.Jeivisostaipnuspręsim.–Okąsiūlai?Atsisakytiteneiti?–paklausėSelestė.

–Taivienaišgalimybių,–atsakiau.–Nori,kadatsisėstumetenirniekonedarytume?–Elisaišsigando.–Smulkmenųneapgalvojau.Tiesiogtojitradicijaniekamtikusi.Mačiau,kadKrisnuoširdžiaisvarstomanožodžius.–Jinorimusapgauti!–kaltinoElisa.–Kaip?Iškurjaišovėįgalvątokiamintis?–Amerikaturiįeitipaskutinė.Jeiniekonedarysime,ojipasirodyspavyzdingai,tik

apsikvailinsime,–kalbėdamaElisamostelėjomanopusėnalyvosšakele.–Taitiesa,Amerika?–nusivylusiKrispažvelgėįmane.–Prisiekiu,ne!Mantainėnedingtelėjo!–Panelės!–atsigręžėmeišgirdusiosgriežtąSilvijosbalsą.–Suprantujūsųjaudulį,

betnėrakošūkauti.Silvijanužvelgėmusvisas,omesdėbsojomevienaįkitąnegalėdamosapsispręsti.–Gerai,–tarėSilvija.–Elisa,kaipnumatyta,tueisipirma.SelestėirKrisseks

paskui tave, o tu, Amerika, liksi paskutinė. Po vieną pereisite raudonu kilimu irpadėsite alyvos šakelę karaliui prie kojų. Paskui atsisėsite į vietas. Karalius tarsžodį,irprasidėsceremonija.Silvijapriėjopriedaikto,panašausįnedidelędėžutęantstovo.Atgręžėjįįmus–

pasirodo, tai buvo televizorius, rodantis, kas dedasi Didžiajame kambaryje. Šisatrodėdidingai.Raudonaskilimasskyrėžiniasklaidosatstovųirsvečiųvietas,mūsųlaukėketurioskėdės.Kambariogalebuvopastatytisostaikarališkajaišeimai.Mumsbežiūrint,atsidarėvienosDidžiojokambariodurys–projasįėjokaralius,

karalienė ir Maksonas. Juos pasitiko plojimai ir fanfaros. Valdovams atsisėdus,pasigirdokitamelodija–lėtesnė,iškilminga.–Dabarjūsųeilė.Pakelkitegalvas,–paliepėSilvija.Elisareikšmingaipasižiūrėjoįmaneirdingoužkampo.Muzikąužgožėdaugybėsfotoaparatųspragsėjimas.Jisįgijonetsavotiškąritmą.

MonitoriujematėmeElisąeinantlabaigrakščiai.PriešįžengdamaįDidįjįkambarįSelestėkrestelėjoplaukus.EidamakilimuKrisšypsojosivisainuoširdžiai.–Tavoeilė,Amerika,–sukuždėjoSilvija.Norėjau galvoti apie ką nors gera, kad veide neatsispindėtų nerimas, betman

nesisekė. Būčiau niekada sau nedovanojusi, jei norėdama įtikti karaliui būčiaukeliaisžodžiaispasmerkusikalėtinekaltąžmogų.Spragsėjofotoaparatai,žybsėjoblykstės.Žmonėsgyrėmanosuknelę,oašramiai

ėjaupriekarališkosiosšeimos.ŽiūrėjauįMaksoną,tikrąramybėsįsikūnijimą.Kas,jeigu daugybę metų skiepyta drausmė neleis jam siekti laimės? Princas nerodėjaudulio,betbuvautikra,kadmatonerimąmanoakyse.Padariautūpsnįirpadėjau

alyvosšakelį įnurodytąvietąkaraliuipriekojų, tikneprisiverčiaupažvelgti jam įakis.Vosmanatsisėdus,muzikanutilo.KaraliusKlarksonasišėjoįpriekįirsustojoant

pakyloskraštotarpalyvųšakelių.– Gerbiami Ilėjos gyventojai, šiandien keturios nuostabios jaunos Atrankos

finalininkėsparodyssavopagarbąįstatymui.Teisingimūsųįstatymaivienijatautąiružtikrinataiką,kuriataipilgaidžiaugiamės.Taiką?–pamaniau.–Turbūtjuokaujat?–Netrukusvienaiššiųjaunųpaneliųtapsprincese.Jai,kaipkarališkosiosšeimos

narei,teksspręsti,kasnaudinganejospačios,ovisosšalieslabui....irkaipmandabartaipadaryti?– Prisidėkite prie manęs ir palaikykite finalininkes plojimais. Šios panelės

nusipelnojųužpaklusnumąįstatymamsiružpasiryžimąjųlaikytis.Karaliusėmėploti,susirinkusiejijampritarė.Plojimainenutiloirkaraliuigrįžusį

savo vietą. Pažvelgiau į kitas merginas. Gerai galėjau matyti tik Kris veidą. Jigūžtelėjopečiaisirnusišypsojomanpuselūpų,paskuiįsmeigėakispriešaissaveiratsisėdokaipgalėdamatiesiau.Sargybinispriedurųpaskelbė:– Jo Didenybės karaliaus Klarksono, Jos Didenybės karalienės Amberli ir Jo

Karališkosios Šviesybės princo Maksono akivaizdoje kviečiame stoti nusikaltėlįDžeikobąDigerį.SuglumintastokiospektaklioDžeikobaslėtaiįsliūkinoįDidįjįkambarį.Jorankos

buvo surakintos, jis markstėsi nuo fotoaparatų blyksčių ir priėjęs baikščiainusilenkė Elisai. Galėjau ją matyti tik gerokai paslinkusi į priekį, todėl truputįpasigręžiauirklausiausi,kaipmerginatariaišmoktusžodžius.–Džeikobai, kuo esi kaltinamas? – paklausėElisa. Jos balsas skambėjo tvirtai,

kurkasgeriauneiperrepeticijas.–Vagyste,panele,–romiaiatsakėsuimtasis.–Kokiabausmėtaupaskirta?–Dvylikametųkalėjimo,panele.Atsargiai,neatkreipdamadėmesioįsave,Krispažiūrėjomanopusėn.Tikakimis

klausė,kasčiavyksta,ojosveidoišraiškabeveiknepasikeitė.Linktelėjau.Mums buvo pasakyta, kad teks skelbti nuosprendį smulkiems vagims. Jeigu tai

tiesa,Džeikobas turėjobūtinuplaktasmiestoaikštėjearbapasodintas įkalėjimą.Daugiausia dvejiems trejiems metams. Taigi šis žmogus patvirtino visus manobūgštavimus.Nemačiomispažvelgiauįkaralių.Joveidasšvytėjoišpasitenkinimo.Nuteistasis

buvokasnori,tiknesmulkusvagis.Karaliusmėgavosijonuopuoliu.

Elisaatsistojo,priėjoprieDžeikoboiruždėjorankąjamantpeties.Nuteistasisikišiosakimirkosnebuvopažvelgęsjaiįakis.– Eik, ištikimas valdiny, ir sumokėk savo skolą karaliui, – nuščiuvusiame

kambaryjepasigirdoaiškusElisosnuosprendis.Džeikobas linktelėjo galvą. Tada pažvelgė į karalių. Mačiau, kad nuteistajam

norėjosikąnorsdaryti,kovotiarbakaltinti,betjistylėjo.Užjoklaidasbūtųtekęsumokėtikamnorskitam.Džeikobuiatsistojusirišėjusiškambario,susirinkusiejiėmėploti.Antras teisiamasis judėjo sunkiai. Beeidamas kilimu prie Selestės, suklupo ir

pargriuvo. Publika aiktelėjo, bet du sargybiniai pakėlė suimtąjį ir nuvedė prieSelestės,kad jisnesukeltųperdaugužuojautos.Selestėsgarbeigalėjaupasakyti,kadnuosprendįkaliniuijipaskelbėnetokiutvirtubalsukaipperrepeticijas.Krislaikėsitvirtai,kolkalinyspriėjoarčiau.Jisbuvojaunesnis,konevienmetissu

mumis,žingsniavoužtikrintai,beveikryžtingai.KaikilimupatraukėprieKris, jamantkakloišvydautatuiruotę,panėšinčiąįkeistokąkryžių.Kris sklandžiai ištarė savo žodžius.Nepažįstantieji šiosmerginos neišgirdo jos

balsegailesčiogaidelės.Nuaidėjoplojimai,irKrisatsisėdoantkėdėsšypsodamasinetaipplačiai,kaipbuvoįpratusi.Sargybinis ištarė Adamo Karverio vardą. Atėjo mano eilė. Adamas, Adamas,

Adamas.Turiuprisimintišįvardą.Šitaireikiapadarytidabar,tiesa?Kitosmerginospadarė.Jeisusimausiu,Maksonasmangaliratleis,betkaraliustikrainedovanos.Negana to, prarasiu karalienės palankumą ir būsiu užspeista į kampą. Jei noriukovotidėlMaksono,teksatliktiužduotį.Adamasbuvopagyvenęskaipmanotėvas,sužalotakoja.Jisnepargriuvo,bettaip

lėtaislinkoikimanęs,kadmanpasidarėdarblogiau.Troškau,kadviskasbaigtųsikuogreičiau.Kai teisiamasis suklupopriešaismane, susitelkiau į tuos kelis sakinius, kuriuos

turėjauištarti.–Adamai,kuoesikaltinamas?–paklausiau.–Vagyste,panele.–Kokiabausmėtaupaskirta?Adamasatsikrenkštė.–Kalėjimasikigyvosgalvos,–išspaudėjis.Perkambarįnusiritomurmesys,susirinkusiejiėmėdvejoti,argeraiišgirdo.Nenorėjaunukryptinuonumatytoscenarijaus,betmanreikėjopatvirtinimo.–Kiek,sakei?–Ikigyvosgalvos,panele,–išbalsobuvogirdėti,kadAdamastuojpravirks.Pažvelgiau į Maksoną. Princas nejaukiai pasimuistė. Be žodžių, vien žvilgsniu

maldavaujopagalbos.Išakiųmačiau,kadgailisitožmogaus,betnegalimanpadėti.Buvauvėl beatkreipianti dėmesį įAdamą,betpirmiaudirstelėjau į karalių.Šis

irgipasimuistė.Prisidengėburnąranka,kadpaslėptųšypseną.Karaliuspaspendėmanžabangas.Galbūt įtarė, jog man labai nepatiks Nuosprendžio ceremonija, ir ketino

paskelbti, kad nepaklūstu įstatymams. Bet jeigu pasielgsiu kaip reikalaujama irnusiųsiu žmogų kalėti iki gyvos galvos, kas būsiu per žmogus? Niekas manęsnebemėgs.– Adamai, – tariau švelniai. Vyriškis pažvelgė į mane pilnomis ašarų akimis.

Kuždesiaikambaryjenurimo,įsiviešpatavotyla.–Kątupavogei?Žmonėsstengėsiklausytis,bettaibuvoneįmanoma.Adamasnurijoseilęiržvilgtelėjoįkaralių.–Kelisdrabužėliussavodukrelėms.–Betjukesiteisiamasneužtai?–greitaipaklausiau.Nedaugtrūko,kadbūčiaunepastebėjusi,kaipAdamaspapurtėgalvą.Taigi aš nevaliojau paskelbti jam nuosprendžio. Negalėjau taip padaryti. Bet

reikėjokaipnorsišsisukti.Mintisatėjoūmiai,supratau,kadtaivienintelėišeitis.Nebuvautikra,arAdamas

atgaus laisvę irkaipšitaiatsirūgsman.Tiesiog taibuvo teisinga.Būtinai turėjautaippasielgti.Atsistojau, priėjau prie Adamo ir paliečiau jam petį. Jis krūptelėjo laukdamas

nuosprendžio.–Stokis,–paliepiau.Suglumęsvyriškispažvelgėįmane.– Prašom atsistoti, – pakartojau ir stipriai trūktelėjau už surakintos rankos,

ketindamavestisjįtolyn.Nusivedžiau Adamą per kambarį prie pakylos, kur sėdėjo karališkoji šeima.

Mumspriėjusprielaiptelių,pasigręžiauįjįiratsidusau.Vieną po kito išsivėriau nuostabius Maksono dovanotus auskarus ir įdaviau

Adamui. Žmogus visai neteko žado, kai pridėjau ir apyrankę. Tada – taip darytiatrodė teisinga, reikėjo eiti iki galo – nusisegiau pakabutį su paukščiu, dovanotątėvo.Vyliausi,kadšisžiūrilaidąirsuprastokįmanopoelgį.ĮdėjusipakabutįAdamuiįsaują,užgniaužiaujampirštusiržingtelėjauįšoną,kadAdamasatsidurtųtiesiaiprieškaraliųKlarksoną.Mostelėjauįsostus.–Eik,ištikimasvaldiny,irsumokėksavoskoląkaraliui.Perkambarįnusiritoaikčiojimų irmurmesiųbanga,betašnekreipiaudėmesio.

Mačiautikrūgščiąkaraliausminą.Jeijisnorėjožaistižaidimąnaudodamasismano

būdu,taiašbuvaupasirengusijamatsilygintituopačiu.Adamas lėtai užlipo laipteliais, jo akyse mačiau ir džiaugsmą, ir baimę.

Prisiartinęspriekaraliausžmogusparklupoiratkišodelnussubrangenybėmis.KaraliusKlarksonasmetėžvilgsnįįmane,išjosupratau,kadtaidarnepabaiga,

paskuipasilenkėirpaėmėbrangenybesišAdamorankų.Miniapratrūkošūksmais.Grįžtelėjusimerginųveiduosemačiauįvairiąreakciją.

Adamas greitai atsitraukė nuo karaliaus tarsi bijodamas, kad šis neapsigalvotų.Vyliausi, kad mus nufilmavo begalė kamerų, įamžino gausybė fotoobjektyvų, kadžurnalistai parašys daugybę straipsnių ir tikrai įsitikins, jog Adamas grįžo namo.Nulipęslaipteliaisšisnorsirsurakintomisrankomismėginoapkabintimane.Verkėirlaiminomane.Paskuiišėjoiškambariokaiplaimingiausiaspasaulyježmogus.

Dvidešimtasskyrius

Karališkoji šeima išėjo pro šonines duris, kitos Elito merginos ir aš dar kartąpražingsniavome raudonu kilimu, susirinkusieji plojo, dūzgė filmavimo kameros,spragsėjofotoaparatai.Išėjusios pro duris išvydome Silviją. Ji buvo įsiutusi. Rodos, tvardėsi iš

paskutiniųjų,kadneimtųsmaugtimanęs.Paskuinusivedėmusužkampoįnedidelęsvetainę.–Eikit vidun, – trumpai paliepė, kad nepratrūktų šaukti. Įleidusimus užtrenkė

durisiškitospusės.–Tutyčiavisadastengiesibetkokiakainaatkreiptidėmesįįsave,tiesa?–tėškė

manElisa.–Padariautai,koprašiaujūsų.Tikjūsnepatikėjotemanimi!–Elgiesitarsišventoji.Tiežmonėsbuvonusikaltėliai.Teisėjaibūtųpaskelbętokį

patįnuosprendį,tikmesvilkėjomegražiomissuknelėmis.–Elisa,arbentpažiūrėjaiįtuosžmones?Kaikurieišjųligoniai.Irbausmėsužjų

nusikaltimusyrapergriežtos,–įtikinėjau.–Amerika teisi, – pareiškėKris. – Sėdėti iki gyvos galvos už vagystę?Nebent

būtųapšvarinęsvisusrūmus,antraipkodėljamskirtatokiabausmė?–Užnieką, –atsakiau. – Jis tepavogėkelisdrabužėlius savošeimai.Merginos,

jumspasisekė.Esatgimusiosaukštesnėsekastose.Jeipriklausytumėtežemesnėmsir netektumėte svarbiausio šeimos maitintojo... būtų baisiai bloga. Aš negalėjauišsiųstiAdamokalėtiikigyvosgalvos,ojošeimospasmerktiaštuntaikastai.Tiesiognegalėjau.– Kur tavo išdidumas, Amerika? – neatlyžo Elisa. – Kur pareigos ir garbės

jausmas? Tu paprastamergina, netgi ne princesė.Net jei taptum ja, tau nebūtųleistapriimtitokiųsprendimų.Atvykaiįrūmus,todėlturilaikytiskaraliaustaisyklių,betnuolatjaspažeidi!Nuopatpirmovakaro!–Galtostaisyklėsblogos!–sušukau,kogero,pačiunetinkamiausiulaiku.DurysstaigaatsilapojoirvidunįsiveržėkaraliusKlarksonas,okaralienėAmberli

irMaksonas liko stovėti koridoriuje. Karalius tvirtai sugriebėmane už rankos –laimė,užsveikosios–irištempėiškambario.–Kurmanevedate?–paklausiau,išbaimėstrūksmingaikvėpuodama.

Jisneatsakė.Velkama koridoriumi tolyn grįžtelėjau į merginas. Selestė apsiglėbė rankomis,

ElisapaėmėužrankosKris,nesšibuvo labainusiminusi.PatiElisa irgineatrodėlaiminga.–Klarksonai,nesikarščiuok,–tyliaipaprašėkaralienė.Mumspasukusužkampo,buvauįstumtaįkambarį.KaralienėsuMaksonuįžengė

paskuimus,karaliusstumtelėjomaneprienedidelėssofos.– Sėsk, – griežtai paliepė ir ėmė blaškytis po kambarį kaip liūtas narve.

StabtelėjęspažvelgėįMaksoną.–Tuprisiekei!–staugėKlarksonas.–Sakei,kadpavykojąsuvaldyti.Pirmiausia

tas išsišokimas per Pranešimų laidą, paskui vos nežuvai ant stogo, ir galiausiaišitai?Maksonai,šiandienviskasbaigsis.– Tėti, ar girdėjai sveikinimus?Žmonėmspatiko jos užuojauta.DabarAmerika

yradidžiausiastavoturtas.–Kąčiapaistai?–lediniu,grėsmingubalsuišlėtopaklausėkaralius.PalūkėjęsMaksonaskalbėjotoliau:– Kai ji pasiūlė žmonėms patiems gintis nuo sukilėlių, gyventojai jos paklausė.

Drįstuteigti,kadšitaidaugeliuižmoniųišgelbėjogyvybę.Ošiandienosįvykis?Tėve,ir aš neįstengčiau pasodinti žmogaus į kalėjimą iki gyvos galvos už tokį menkąnusikaltimą. Kaip galėjai tikėtis tokio nuosprendžio iš merginos, tikriausiaimačiusios,kaipužmenkusnusikaltimusbuvoplakamijosdraugai?Amerikaįpučiaįrūmusgaivausvėjo.Daugumašaliesgyventojųpriklausožemesnėmskastoms,todėlAmerikajiemsitinartima.Karaliuspapurtėgalvąirvėlėmėžingsniuotipirmynatgal.–Leidaujaipasilikti,nesišgelbėjotaugyvybę.Tuesipatsdidžiausiasturtas,one

ji.Jeineteksimetavęs,viskąprarasime.Kalbunevienapiemirtį.Jeiguneprisiimsikaraliaus pareigų, jei prarasi budrumą, mūsų valstybė žlugs, – karalius plačiaimostelėjorankomisirnutilo.–Tauišplautossmegenys,–vėlkaltinojisMaksoną,–tukasdienpotruputįkeitiesi.Tosmerginos,ypačšita,mumsvisainenaudingos.–Klarksonai,galbūt...Karalius nutildė žmoną žvilgsniu ir ji nebemėgino reikšti savo nuomonės.

ValdovasvėlatsigręžėįMaksoną.–Turiutaupasiūlymą.–Jismanęsnedomina,–atšovėprincas.Klarksonasiškėlėrankas–parodėneturįspiktųkėslų.–Išklausykmane.Maksonasatsiduso.–Šiosmerginoskeliavienrūpesčius.Netta,kurituriryšiųsuAzija,niekoverta.

Kita,išantroskastos,tetrokštašlovės;trečiojigalnevisaibeviltiška,betanaiptolnetobulybė,jeinorižinotimanonuomonę.Oši,–karaliusparodėįmane,–galirbuvobentkiekvertinga,bettąvertęvisiškainustelbėsavitvardosstoka.Atrankasusiklostėsiaubingai.Pažįstutave.Žinau,kadbijaikąnorsprarasti, todėlštaikąsumaniau,–jissukoratusaplinkMaksoną.–AtšaukimeAtrankąiratsikratykimvisųšitųmerginų.Maksonuiketinantprabilti,karaliusmostelėjoranka.– Nesiūlau tau likti be žmonos. Šalyje dar esama daugybė tinkamų merginų,

laukiančių savoprogos.Ar nebūtų šaunu, jei kelias išrinktumpaviešėti rūmuose?GalatrasipanašiąįPrancūzijoskaraliausdukrą,prisimink,kaipjitaupatiko!Nudelbiauakis.Maksonasniekadaneužsiminėapieprancūzaitę.Pasijutauitkaltusmogtaįširdį.–Ašnegaliu,tėve.– Dar ir kaip gali. Tu esi princas. Manau, po šitiek išsišokimų mes galime

nutrauktiAtranką.Šįkartąrinksiesipats.Vėlpakėliauakis.DraskomasprieštaravimųMaksonasdėbsojoįgrindis.–Galnetsukilėliailaikinaiapsiramintų.Pagalvokapietai!–pridūrėkaralius.–Jei

išsiųsimešiasmerginasnamo,ikikitosAtrankospraeiskelimėnesiai.Įrūmusbusatvežtas kitas būrys mielų išsilavinusių ir mandagių merginų... tai gali daug kąpakeisti.Princasbuvobeprabyląs,betužsičiaupė.– Jei tau nepatinkamano sumanymas, – tarėKlarksonas, rodydamas įmane, –

paklausksavęs,aresipasirengęssušiamerginapraleistivisągyvenimą.Jipernelygjausminga,savanaudiška,godipinigųir,tiesą,sakant,negraži.Pažiūrėkpats,sūnau.Maksonasįsmeigėakisįmane.Neatlaikiusitokiopažeminimonusukaužvilgsnį.– Duosiu tau keletą dienų. Amberli, dabar turime pasikalbėti su žiniasklaidos

atstovais.Karalienėpriėjoirįsikibokaraliuiįparankę,omudusuMaksonulikomevieniir

netekęžado.Povalandėlėsjispadėjomanatsistoti.–Ačiū.Princastiklinktelėjo.–Tikriausiaireikėtųeitisujais.Beabejo,žiniasklaidosatstovaiturėsklausimųir

man.–Kokspuikusbuvopasiūlymas,–tariau.–Turbūtpatsdosniausias,kokįkadanorsyradavęskaralius.Nenorėjaunėžinoti,arprincasrimtaisvarstotokiągalimybę.Nebeturėdamaką

sakyti praėjau pro jį ir grįžau į savo kambarį, vildamasi pabėgti nuo užplūdusių

jausmų.

Tarnaitės pranešė, kad šiandien vakarieniausime vienos savo kambariuose.Neturėjaunorobendrautisu jomis, todėlmandagiaiatsiprašiusiosmerginos išėjo.Pasinėrusiįsavomintisgulėjauantlovos.Aršiandienpasielgiauteisingai,arne?Tikiuteisingumu,betnuosprendisAdamui

buvoneteisingas.Visdėltobūgštavau,arnesuklydau.Jeitasžmogusbuvokaraliauspriešas, kaip man buvo sakoma, jis, be abejo, bus nubaustas kaip nors kitaip.Vadinasi,stengiausibereikalo?Svarstantapierimtusdalykus,įgalvąįkyriailindokvailamintisapieprancūzaitę.

KodėlMaksonasneužsiminėapieją?Arjiilgaičiaviešėjo?Kodėlprincastainuslėpėnuomanęs?Išgirdusibeldimąįdurispamaniau,kadtarnaitėsatnešėvakarienę,norsatrodė

lygirankstoka.–Prašom,–pasakiauneketindamaliptiišlovos.Durimsatsivėrus,išvydautamsiaplaukęSelestėsgalvą.–Galnusiteikusipabendrauti?–paklausėji.SelesteiužnugarospamačiauKrisirElisą.Atsisėdauirtariau:–Žinoma.Jos suėjo vidun, duris paliko atviras. Mane vis dar stebino nuoširdi Selestės

šypsena.Neklausdamaleidimojiįsiropštėįmanolovą.Neprieštaravau.Krisįsitaisėkojūgalyje,Elisapritūpėantpatieskraštokaiptikrapanelė.Kristyliaiuždavėklausimą,rūpintįjomsvisoms:–Arkaraliusnenuskriaudėtavęs?–Ne, – po kurio laiko suvokiau sakanti ne visą tiesą. –Nesudavėman, tiesiog

šiurkščiaiištempėiškambario.–Kąsakė?–kalbėdamaElisaglamžėsuknelėspalankus.–Kadjįįsiutinomanoišsišokimas.Jeigubūtųrinkęsiskaralius,būčiauseniausiai

grįžusinamo.Selestėpalietėmanranką.–Betrenkasinejis.Maksonuitupatinki,žmonėmsirgi.–Nežinau,artopakanka,–visomsmums,pridūriaumintyse.– Nepyk, kad aprėkiau, – atsiprašė Elisa. – Buvau baisiai susinervinusi. Iš

paskutiniųjų stengiausi tvardytis, bet žinojau, kad viskas nuspręsta iš anksto. Tumanepranokai.–Netiesa,–ginčijosiKris.–ŠiuoatžvilgiumesvisosMaksonuikąnorsreiškiame,

antraipnebebūtumerūmuose.

–Jisbijopaliktifinalinįtrejetą,–paprieštaravoElisa.–Maždaugpoketuriųdienųprincuitekspaskelbti,kasgrįšnamo.Jisdelsiatodėl,kadnenoripaleistimanęs.–Ogalmanęs?–paprieštaravoSelestė.– Paklausykit, – tariau, – po šios dienos incidento namo greičiausiai grįšiu aš.

Anksčiauarvėliautaipturėjonutikti.AštiesiognetinkamaAtrankai.Krissukikeno.–NėvienamūsųneprilygstaAmberli,tiesa?–Ašpernelygmėgstušokiruotižmones,–šypsodamasitarėSelestė.– O aš verčiau slėpsiuosi, nei darysiu bent pusę to, ką daro karalienė, – Elisa

panarinogalvą.–Ašstokojusavitvardos,–gūžtelėjaupečiaispripažindamasavonusižengimus.–Manstingakaralienėspasitikėjimosavimi,–graužėsiKris.– Taigi visos turime trūkumų. Vis dėltoMaksonas turi išsirinkti vieną išmūsų,

todėldaugiaujaudintisnėraprasmės,–Selestėmankėužklotą.–Betturbūtvisospritartumėte,kadprasčiausiaprincesėbūčiauaš.PonejaukiostylosprabiloKris:–Kąturigalvoje?Selestėpašnairavoįją.–Patižinai.Visosžinote,–giliaiįkvėpusijikalbėjotoliau:–Šitaijauaptariausu

Amerika,anądienatsiprašiausavotarnaičių,osujumisapietaišnekėtidarneteko.KrissuElisasusižvelgė,paskuijųakysvėlnukrypoįSelestę.– Kris, aš sugadinau tavo gimtadienio vakarėlį, – išpyškino ji. – Tu vienintelė

galėjaišvęstirūmuose,oašpasiglemžiauištavęstąakimirką.Labaiatsiprašau.Krispatraukėpečiais.–Galiausiai viskasbaigėsi gerai.Mudu suMaksonunuoširdžiai pasikalbėjome.

Jauseniaitauatleidau.Dingojosi,kadSelestėtuojpravirks,betjitvirtaisuspaudėlūpas.–Kilnuištavopusės,betmansunkuatleistipačiaisau,–jinusibraukėašarasnuo

blakstienų.–Neišmaniau,kaipatkreiptiprincodėmesį,todėlvogiaujįišjūsų.Krissunkiaiatsiduso.–Tąsykjaučiausisiaubingai,betdabarviskaspraėjo.Viskasgerai.Bentnebuvo

kaipsuAna.SusigėdusiSelestėpakėlėakisįdangų.–Verčiaunepradėkimapiejąkalbėti.Kartaismanau,kadjibūtųtolinužengusi,

jei ne aš... – prieš pažvelgdama į Elisą ji papurtė galvą. – Neįsivaizduoju, kaipgalėjaiatleistiužvisasšunybes,kuriųtauprikrėčiau.Kartaisnėnenutuokei,kadtaimanodarbas.Elisaišlaikėsavitvardą,aš,jadėta,būčiauneištvėrusi.

– Turi galvoje šukes mano bateliuose, sugadintas sukneles spintoje ar baliklįšampūne?–Baliklį!–aiktelėjauirišvargusiameSelestėsveideišvydaupatvirtinimą.Elisalinktelėjo.–VisąrytąnesirodžiauMoterųkambaryje,koltarnaitėsnudažėmanplaukus,–

Elisa nuo manęs pasigręžė į Selestę. – Žinojau, kad tai tavo darbelis, – ramiaipareiškėji.Selestėbaisėdamasipanarinogalvą.– Tu nieko nesakei ir beveik nieko nedarei. Mano akimis, buvai lengviausias

taikinys.Apstulbau,kadnepalūžai.–Niekugyvuneužtraukčiaugėdossavošeimai,savavaliaišeidamaišAtrankos,–

tarėElisa.Žavėjausijostvirtumu,norsneviskąsupratau.–Šeimaturėjodidžiuotistavoatkaklumu.Jeimanotėvaibūtųbentnutuokę,kaip

žemai smukau... Nė nežinau, ką būtų pasakę. Maksono tėvai irgi, be jokiosabejonės,būtų išspyręmane lauk.Netinkubūtiprincese, –Selestėgiliaiatsidusostengdamasinusiraminti.Palinkauįpriekį,uždėjaurankasjaiantplaštakų.–Seleste,manau,kadtoksširdiesatvėrimasliudijakąkita.Jipalenkėgalvąirliūdnaišyptelėjoman.– Šiaip ar taip, Maksonas manęs neišsirinks. O jei ir išsirinktų, – pasakė

ištraukdamarankąirkeldamasauprieakių,–kaikasvisaineseniaimankalbėjo,kadsiekiantgyvenimotikslonebūtinaištekėtiužprinco.Nusišypsojomevienakitai,irSelestėvėlatsigręžėįElisą.– Prikrėčiau tau tiek kiaulysčių, kad nebematau prasmės atsiprašinėti už jas

visas,betžinok,kadlabaigailiuosi.Dovanok,Elisa.Šitylėjo,tikspoksojoįatgailaujančiąSelestę.LaukiaupiktųElisosžodžių.– Galėčiau papasakotiMaksonui. Amerika ir Kris paliudytų. Ir princas išsiųstų

tavenamo.Selestėnugurkėseilę.Koksžeminantisbūtųšitoksišvykimas!–Betaš tonedarysiu, –galiausiaipareiškėElisa. –Nebausiu tavęssvetimomis

rankomis. Nesvarbu, laimėsiu ar pralaimėsiu, turiu būti sąžininga. Taigipamirškime,kasįvyko,irtiek.Tainepanėšėjo į tikrąatleidimą,betbuvokurkasdaugiau,neitikėjosiSelestė.

VostvardydamasišitiklinktelėjoirkuždomispadėkojoElisai.–Taibent,–tarėKris,mėgindamapakeistitemą.–Seleste,aširgitavęsneskųsiu,

bet...pasielgsiutaipnedėlto,kadmansvarbiausiagarbė,–reikšmingaitylėdamajiatsigręžėįElisą.

–Ašniekadanepamirštugarbės,–prisipažinoši.–Turiulaikytisišpaskutiniųjų,ypačdėlto,kadmanpralaimėjuslabainusiviltųmanošeima.–Kaipgalimakaltintitave,jeigurenkasiprincas?–paklausėKrisirpasimuistė,

kadpatogiauįsitaisytų.–Kaiptugalijuosnuvilti?Elisakalbėjotoliau,atskleidė,kasjainedavėramybės.–Viskasper tai, kadmūsų šeimoje santuokosgriežtai planuojamos.Geriausios

merginos gauna geriausius vyrus, ir atvirkščiai. Maksonas yra kone tobulas. Jeipralaimėsiu,vadinasi,buvauneganėtinaigera.Manošeimairūpinejausmai,otikpasirinkimas. Esu tikra, kadMaksonas vadovausis jausmais.Mano šeima į viskąžiūri logiškai.Buvau taip auginama.Mano išsiauklėjimas, išsilavinimas, gebėjimaiskirtitam,kadgaučiaugeriausiąvyrą.Jeinegausiu,taikasmaneims?Daugybękartųsvarsčiau,kaippasikeistųmanogyvenimas,jeilaimėčiauAtranką,

betniekadnesvarsčiau,kaiptaiatsilieptųkitiems.IšgirdusiSelestėsišpažintįėmiaugalvotiapietai.KrispadėjorankąElisaiantplaštakos.–Beveik visosmerginos, kurios išvykonamo, jau susižadėjo su puikiais vyrais.

DalyvavimasAtrankoje savaime padaro tave vertingą. Ypač jei dar atsiduriElitoketvertuke.Patikėkmanim,Elisa,prietavęsišsirikiuosvaikinųeilė.Elisanusišypsojo.–Mannereikiaeilės,tikvieno.–Omanreikiaeilės,–pareiškėSelestėprajuokindamamusvisas,netgiElisą.–Manvisaiužtektųkeleto,–tarėKris.–Eilėstruputįperdaug.Visossužiuroįmane.–Manreikiavieno.–Jūskvaištelėjusios,–nusprendėSelestė.Mes dar šiek tiek paplepėjome apie Maksoną, apie namus, apie savo viltis.

Anksčiaušitaipnebuvomekalbėjusios;mūsųnebeskyrėnepasitikėjimosiena.Mudvisu Kris jau anksčiau stengėmės ją nugriauti ir varžytis garbingai, bet dabar, kaišnekėjomeapiepaprastągyvenimą,supratau,kadmūsųryšiainenutrūksirkeliamsišsiskyrus. Elisamane stebino, bet ji atėjo iš visai kitokios aplinkos negu aš, tadmėginaująsuprastiirjaiatsiverti.Selestė tiesiog sukrėtė. Jei kas nors būtų pasakęs, kad ši brunetė su

aukštakulniais, kuri tokia pasipūtusi praėjo pro šalį oro uoste, man vykstant įAtranką,dabarsėdėsgreta, irašdžiaugsiuos josdraugija,būčiautiknusijuokusi.Šitaiatrodėtaippatneįtikimakaipirmanobuvimasčia,finalininkiųketverte.Suvokiauirtai,kadMaksonopraradimassudaužysmanširdį.Mumsšnekantis,mačiau,kadElisairKrisbendraujasuSelestetaippatkaipsu

manimi. Nusimetus paslapčių naštą, pasikeitė net Selestės laikysena. Ji tapo

savotiškaimiela.Grožisdažniausiaipriklausonuosielosgrynumo,vidiniošvytėjimoirtobulybėssiekimo.Betesamairgrožio,kurisatsiskleidžiakartusunusižeminimuirgarbėssuvokimu.TokįgrožįdabarskleidėSelestė.Maksonasįėjoįkambarįlabaityliai.Nežinia,kieklaikojisstovėjoantslenksčio

irstebėjomus.Elisapirmojipamatėprincąirsustingo.–JūsųŠviesybe,–tarėnulenkdamagalvą.Visospakėlėmeakismanydamos,kadpasigirdo.–Panelės!–Maksonasirgilinktelėjo.–Neketinaunutrauktijūsųpokalbio.Rodos,

būsiuįsibrovęsnelaiku.Susižvelgėmeirturbūtvisospamanėme:ne,tupasielgeinuostabiai.–Viskaskuopuikiausiai,–pasakiau.–Darsykįatsiprašauužįsiveržimą,betmanreikiapasikalbėtisuAmerikaakisį

akį.AtsidususiSelestėėmėrangytisnuolovos.Priešatsistodamadarmirktelėjoman.

Elisapakilogreitai,Kris,šokdamanuo lovos,spustelėjomankoją.Prieš išeidamaElisa padarė tūpsnį, o Kris stabtelėjo pataisyti Maksonui švarko atlapo. Selestėtvirtu žingsniu priėjo prie princo ir kažką pakuždėjo jam į ausį. Maksonasnusišypsojo.–Nemanau,kadtoprireiks.–Gerai,–Selestėišeidamauždarėduris,oašlikaulaukti,kasbus.–Kąvisataireiškia?–paklausiaulinktelėdamadurųpusėn.– Na, Selestė pagrasino: jei tave nuskriausiu, teks pasigailėti, – šypsodamasis

atsakėprincas.Nusijuokiau.–Esupajutusijosnagųaštrumą,tadbūkatsargus.–Klausau,panele.Lioviausišypsotisiratsidusau.–Taigi?–Taigi?–Arketininuskriausti?Maksonasvyptelėjoirpapurtėgalvą.–Ne.Trumpambuvokilusitokiamintis,betnenoriuviskopradėtiišnaujo.Man

patinka netobulos merginos, – Maksonas patenkintas gūžtelėjo pečiais. – Be to,tėvas nieko nežino apie Augustą ir Šiaurinių sukilėlių tikslus. Jo sprendimaitrumparegiški.KaipirsiūlymasnutrauktiAtranką.Lengviau atsikvėpiau. Vyliausi, kad patinku Maksonui ir kad šis neleis manęs

išmesti,betpabendravusisukitomismerginomisėmiaurūpintisirjųreikalais.–Beto,turipaskaitytilaikraščius,–šypsodamasispridūrėprincas.

–Kodėl?Kasnutiko?–nerimavaueidamaartyn.–Vėlpadareididžiulįįspūdį.Rodos,netašpatsnevisaisuprantušaliesgyventojų

nuotaikas.Tarsi...Jietarsinujaučia,kadviskasgalipasikeisti.Tėvasvaldošalįtaippatkaipmane.Jisįsitikinęs,kadtikpatsvienasgebapriimtiteisingussprendimus,todėl per jėgą perša savo nuomonę žmonėms. Perskaitęs Gregorio dienoraščiussupratau,kadtaipyra jaukuris laikas.Betžmonėsnebenorišitaipgyventi. Jiemsreikiaduotigalimybęrinktis,–Maksonaspapurtėgalvą.–Tugąsdinikaralių,betjisnegalitavęsišvaryti.Amerika,šaliesgyventojaitavedievina.Nurijauseilę.–Dievina?Jislinktelėjo.– Aš... jaučiuosi panašiai. Tad visai nesvarbu, ką karalius sakys ar darys.

Nepraraskvilties.Atrankadarnebaigta.Apstulbinta tokių naujienų prisidengiau lūpas pirštais. Vadinasi, Atranka bus

tęsiama,merginosirašdarturimeprogą,ir,pasakMaksono,žmonėsmanevertinavisgeriau.Kadirkokiosgerosbuvonaujienos,vienasdalykasnedavėmanramybės.Nudūriauakisįapklotą,nestruputįbijojauklausti.–Turbūtkvailasklausimas...betkastokiataPrancūzijoskaraliausdukra?PriešsėsdamasisantlovosMaksonaspatylėjo.–JosvardasDafnė.IkiAtrankosjibuvovienintelėmergina,kuriąpažinojauišties

gerai.–Na,ir?Princasbegarsonusijuokė.– Kiek per vėlai suvokiau, kad jos jausmai man apima daugiau nei draugystę.

Negalėjauatsakytituopačiu.Tiesiognegalėjau.–Kuojitauneįtiko?–Nekamantinėkmanęs,Amerika,–Maksonaspaėmėmaneužrankosirprivertė

pažvelgti į akis. – Dafnė buvo mano draugė. Tik tokia ir galėjo būti. Gyvenaulaukdamas jūsųvisų.Taibuvomanogalimybė rasti žmoną– šitai žinojaunuopatvaikystės.MūsųsuDafnenesiejokasnorsdaugiau.Niekadtauneužsiminiauapietąmerginąirmanau,jogtėvasjąpaminėjotyčia,kadtudarkartąsuabejotumsavimi.Prikandaulūpą.Karaliusperdauggeraižinojomanosilpnybes.– Jaumačiau, kaip tai darai, Amerika. Lygini save sumanomotina, su kitomis

Elitomerginomis,supačiasavimi,kokia,tavomanymu,turėtumbūti.Irdabarketinitą patį padaryti su asmeniu, apie kurio egzistavimą prieš kelias valandas darnežinojai.Maksonaskalbėjo tiesą. Jausvarsčiau,arprancūzaitėbuvogražesnėužmane,

protingesnėužmane,arjikoketiškaitarėMaksonovardąprancūziškuakcentu.–Amerika, – tarėprincas, suimdamasmanoveidądelnais, – jei šitaibūtųbuvę

svarbu,būčiautauatskleidęs.Juktubūtumtaippatpasielgusisumanim.Mansugniaužėpaširdžius.Buvaunevisaisąžiningaprincui.Betjisžvelgėįmane

skvarbiai, buvo labai arti, todėl atrodė lengva išguiti neramias mintis iš galvos,pamirštimussupantįpasaulįirpaskęstiMaksoakiųgelmėje.Taipirpadariau.Puoliauprincuiįglėbįirstipriaijįapkabinau.Troškaubūtitiksujuo.

Dvidešimtpirmasskyrius

Selestėtaponaujaisusikūrusiosmūsųseserųdraugijosvade.Taijisumanėsukviestivisųmerginųtarnaites,liepti,kadįMoterųkambarįbūtųatneštadideliųveidrodžių,irleistivisądienągražinantvienaikitą.Taibuvonebūtina,nestarnaitėsmuspuikiairengė,šukavoirdažė,betpatyrėmedaugsmagiųakimirkų.Krispriglaudėplaukųgaliukusmanpriekaktos.–Arkadanorsgalvojaiapiekirpčiukus?–Keletąkartų,–prisipažinaupašiaušdamatariamuskirpčiukusviršakių.–Bet

manosesuodažniausiaiskųsdavosisavaisiais,todėlapsigalvojau.–Man rodos, su kirpčiukais atrodytummiela, – entuziastingai pareiškėKris. –

Kartąesutaipapkirpusipusseserę.Jeinori,galiuirtave.–Darko,–įsiterpėSelestė.–Amerika,nėnemanykleistijospriesavoplaukųsu

žirklėmis.Kaspermintis!Visos pratrūkome juokais. Išgirdau kikenant kitame kambario gale. Karalienė

stipriai sučiaupė lūpas ir apsimetė skaitanti knygą. Baiminausi, kad mūsųužsiėmimas nepapiktintų jos, bet, tiesą sakant, seniai nebuvomačiusi tosmoterstokioslaimingos.–Darykimenuotraukas!–pasiūlėElisa.–Arkasnorsturifotoaparatą?–paklausėSelestė.–Ašesutikraprofesionalė!–Maksonasturi!–sušukoKrisirpasikvietėtarnaitę.–Palūkėkit,–pasakiauimdamapopieriauslapą.–Geraijau,gerai.Šviesiausiasis

iš Šviesybių,Elito panelės pageidauja, kad joms būtų nedelsiant pristatytas patsgeriausiasfotoaparatas...Krissukikeno,Selestėpapurtėgalvą.–...moteriškumodiplomatijosstudijomsįamžinti,–pridūrėElisa.–Artokiųtikraiesama?–paklausėKris.Selestėkrestelėjoplaukus.–Kamtairūpi?Maždaug po dvidešimties minučių Maksonas pabeldė į duris ir šiek tiek jas

pravėrė.–Argaliuužeiti?Krispasileidopriedurų.

– Ne,mums reikia tiktai fotoaparato, – ji pačiupo fotoaparatą jam iš rankų iruždarėdurispriešnosį.Selestėkvatodamasisusmukoantgrindų.–Kąjūstenveikiat?–sušukoprincas.Buvomeperdaugužsiėmusios,kadatsakytume.Pozavomeužkambariniųaugalų,siuntėmeorobučinius,Selestėrodėmums,kaip

įsiamžintigerapoza.Kris su Elisa suvirto ant sofos, Selestė prisėdo ant ranktūrio, kad padarytų

daugiau nuotraukų. Dirstelėjusi išvydau pasitenkinimo šypseną karalienės veide.Buvonesmagu,kadjinedalyvaujamūsųlinksmybėse.PasiėmiaušepetįirpatraukiauprieAmberli.–Sveika,paneleAmerika,–pasilabinoji.–Argaliuiššukuotijumsplaukus?Karalienės veide atsispindėjo prieštaringi jausmai, bet ji tik linktelėjo ir tyliai

tarė:–Žinoma.Atsistojaujaiužnugarosirsuėmiaunuostabiųplaukųsruogą.Žiūrėdamaįkitas

merginaskeliskartusperbraukiaująšepečiu.–Mangeramatyti,kaipjūssutariate,–tarėkaralienė.– Man irgi. Mes susidraugavom, – trumpai patylėjau. – Atsiprašau dėl

Nuosprendžioceremonijos.Pasielgiaunederamai.Aštiesiog...–Žinau,brangioji.Viskąpaaiškinaiišanksto.Taibuvosunkiužduotis.Otuturi

gerąširdį.Suvokiau,kadkaralienėgyvenakaipspąstuose.Ogalmokadidžiulękainąužtai,

kadpatikėtų,jogjosvyrasyrageriausias.TarsiperskaičiusimanomintisAmberliprabilo:– Žinau, kad laikai Klarksoną bjauriu storžieviu, bet jis geras žmogus. Nė

nenutuoki,kaipjamsunkueitisavopareigas.Mesvisisutuosusiduriame.Kartaisjispasikarščiuoja,tadaašeinupailsėti,oMaksonaslaidojuokus.–Laidojuokus.Negalibūti,–kvatodamasipasakiau.– Svarbiausia, ar sugebėtum visa tai ištverti? – karalienė kryptelėjo galvą. –

Tikriausiai entuziazmas yra vienasgeriausių tavobruožų. Jei išmoksi jį tramdyti,tapsinuostabiaprincese.Linktelėjau.–Atsiprašau,kadjusnuvyliau.–Nenuvylei,brangioji,–tarėAmberli,vėlatsitiesdama.–Esilabaigabi.Būdama

tavo amžiaus dirbau fabrike. Suvargusi, alkana, kartais pikta. Buvau beviltiškaiįsimylėjusi Ilėjos princą ir gavusi progą užkariauti jo širdį išmokau tvardytis.

Gyvenimeneviskasklostosi,kaipnori.Turiišmoktisutuosusitaikyti,tiesa?–Taip,mama,–pajuokavau.Amberlipažiūrėjoįmaneakmeniniuveidu.–Turiugalvoje–madam.Karalienėsakyskeistaisužvilgo,jikeliskartusmirktelėjoiratlošėpečius.–Jeiviskasbaigsis,kaiptikiuosi,tokskreipinyslabaitiks.Atėjomanoeilėišmirksėtiašaras.Karalienėniekadaneatstosmanmamos.Bet,

nors ir turėjau trūkumų, pasijutau pagerbta žmogaus, už kurio galbūt ištekėsiu,motinos.Selestėatsigręžėirišvydusimuspribėgoartyn.–Jūstokiosgražios!Šypsokitės!PasilenkiauirapglėbiaukaralienęAmberli,ojisuėmėmanorankas.Paskuivisos

sustojomeaplinkjąratuirįkalbėjomenusišypsotipriešaiskamerą.Tarnaitėspadėjofotografuoti,tadgalėjomevisospatektiįkadrą.Baigiantispopietei,ėmiaumanyti,kad tai buvo smagiausios rūmuose praleistos valandos. Nežinia, kiek tai truks.Kalėdosbuvojaučiapat.

PosiaubingoElisosmėginimosušukuotimanetarnaitėstvarkėmanplaukus.Tadapasigirdobeldimasįduris.DurisatidarėMerė,įkambarįįėjonepažįstamassargybinis.Keliskartusbuvaujį

mačiusišaliakaraliaus.Jam prisiartinus, tarnaitės padarė tūpsnį; šiek tiek susijaudinau, kai sargybinis

sustojopriešaismane.–PaneleAmerika,juskviečiakaralius,–šaltaipareiškėjis.–Nutikokasnorsblogo?–paklausiauvilkindamalaiką.–Įjūsųklausimusatsakysjis.Sunkiainurijauseilę.Įgalvąlindobaisiosmintys.Manošeimapavojuje.Karalius

radobūdątyliainubaustimaneužvisusišsišokimus.Suuodė,kadbuvomeištrūkęišrūmų. Baisiausia, kad gal kas nors atkapstė mano ryšius su Aspenu, ir dabarmudviemsteksužtaisumokėti.Iš paskutiniųjų stengiausi atsikratyti baimės. Nenorėjau jos parodyti karaliui

Klarksonui.– Tada eisiu paskui jus, – atsistojau ir patraukiau įkandin sargybinio. Prieš

išeidama mečiau žvilgsnį į Elito merginas. Išvydusi persigandusius jų veiduspasigailėjautaipadariusi.Perėjomekoridorių,paskuiužlipomeįtrečiąaukštą.Nežinojau,kurdėtirankas–

taisiausiplaukus,lyginausuknelę,sunėriaupirštus.Maždaug pusiaukelėje išvydau Maksoną, tai man padėjo. Stovėdamas prie

karaliauskabinetojislaukėmanęs.Akysenebuvomatytisusirūpinimo,betprincasgeriauužmanegebėjoslėptibaimę.–Kasnutiko?–sukuždėjau.–Irašnenutuokiu.Sargybinis atsistojo prie durų, o Maksonas palydėjo mane vidun. Palei visą

erdvaus kambario sieną ėjo knygų lentynos. Ant stovų buvo išskleisti popieriauslakštai–trysskirtingiIlėjosžemėlapiai,išmargintiįvairiųspalvųženklais.Karaliussėdėjopriemasyvausstalo,pasidėjęspluoštąpopierių.IšvydęsįeinantmudusuMaksonujisatsitiesė.–KąpadareiItalijosprincesei?–paklausėspoksodamasįmane.Apmiriau. Pinigai. Buvau visai pamiršusi apie juos. Jei paaiškėjo, kadNikoleta

nupirkoginklųžmonėms,kuriuoskaraliuslaikėsavopriešais,šitaibuvoblogiausia,kogalėjautikėtis.–Neturiusupratimo,apiekąkalbate,–pamelavaužiūrėdamaįMaksoną.Norsprincasviskąžinojo,likoramus.–Mesdešimtmečiusstengiamėssudarytisąjungąsuitalais,irstaigajųkarališkoji

šeima kviečia mus atvykti su vizitu. Vis dėlto... – karalius kilstelėjo laiškąieškodamastamtikroseilutės,–...ak,štai:„MumsbūtųdidžiulėgarbėpriimtiJūsųDidenybę ir karališkąją šeimą pas save. Viliamės drauge atvyksiant ir panelęAmeriką. Susipažinę su visu Elitu neabejojame, kad kaip tik ji kada nors tapskaraliene.“Jispakėlėakisįmane.–Kopridirbai?Išgirdusi,kadišvengiaubaisauskaltinimodėlpinigų,šiektiekatsipalaidavau.– Viso labo buvau paslaugi princesei ir jos motinai, viešėjusioms pasmus. Nė

neįtariau,kadtaipjomspatiksiu.KaraliusKlarksonaspakėlėakisįdangų.–Tuesikenkėja.Aštavestebėjau–sieki,pogalais,neprinco,okažinkokiokito

tikslo.IšgirdęsšiuosžodžiusMaksonasatsigręžė įmane.Verčiaunebūčiaumačiusi jo

akysešmėstelintabejonės.Papurčiaugalvą.–Tainetiesa!– Tai kaip gali prastos kilmės, neturinti ryšių ir neįtakinga mergina priversti

derėtissumumisšalį,kuriospalankumosiekiamemetųmetais?Kaip?Širdyježinojau,kadesamaveiksnių,įkuriuoskaraliusnekreipiadėmesio.Kadir

kaiptenbūtų,patiNikoletapasiūlėmansavoparamąirklausė,kaipgalėtųpadėtiŠiaurėssukilėliams.Jeigukaraliusbūtųkaltinęstuo,kąištiesųpadariau,jorūstusbalsasbūtųmanenugąsdinęs.Betjistikstengėsipadarytiįspūdį.

Tyliaiatsakiau:– Jūsbuvotevienas iš tų,kuriemumspavedėglobotiužsienioviešnias.Antraip

nebūčiau susipažinusi su šiomis moterimis. Pati princesė parašė man, pakvietėatvykti.AšnekaulijaukelionėsįItaliją.Gal, jeigubūtumėtebentkieknuolaidesni,jauseniaibūtumėtesudaręsąjungąsuItalija.Karaliusstaigapašoko.–Galvok,kąkalbi!Maksonasapkabinomane.–Amerika,taugeriausiaišeiti.Laiminga patraukiau prie durų, kad tik atsidurčiau kuo toliau nuo karaliaus.

Klarksonuitainepatiko.– Stok, aš ne viską pasakiau, – pareikalavo jis. – Tai viską keičia. Negalime

rizikuoti pradėdami naują Atranką, kad nenuviltume italų. Jų įtaka didžiulė. Jeitaptumejųsąjungininkais,mumsatsivertųdaugybėdurų.Maksonaslinktelėjo, jisneatrodėnusiminęs.Buvojaunutaręspasiliktimus,bet

turėjomeapsimetinėti,kadkaraliusmanytųviskąvaldantispats.–MumstiesiogbūtinatęstiAtranką,–pareiškėkaralius.Manoširdisapsunko.–

Neįžeisdami italų turime duoti jiems laiko apsiprasti, kad esama ir kitų gerųkandidačių. Tikriausiai galėtume surengti kelionę į Italiją ir leisti merginomssužibėti.Klarksonasatrodėbegalopatenkintassavimi,tiesiogdidžiavositokiusprendimu.

Svarsčiau,kaiptoli jisnueitų.GalspecialiaiparuoštųSelestę.Arbasusitartų,kadKrispabendrautųsuNikoleta.Neabejojau,kadkaraliuspasistengsišryškintivisusmano trūkumus, kaip tai padarė perNuosprendžio ceremoniją. Jis griebsis visųįmanomų priemonių, kad nesukompromituotų savęs, todėl man nebeliks jokiųgalimybiųsublizgėti.Buvaupamiršusipolitinęvisošitoreikalosvarbą.Kuo ilgiautruksAtranka, tuo

valdovasturėsdaugiauprogųsukompromituotimane.– Tėti, abejoju, ar tai padėtų, – nutraukė jįMaksonas. – Italų ponios jau buvo

susitikusios su visomis kandidatėmis. Jei atidavė pirmenybę Amerikai, vadinasi,įžvelgėjojetai,kostokojakitos.Negališitonematyti.Karaliuspagiežingaipažvelgėįsūnų.–Arskelbisavopasirinkimąjaudabar?Atrankabaigta?Manoširdisnustojoplakusi.–Ne,–atsakėMaksonastaip,tarsišitaibūtųjįpralinksminę.–Nesutikras,kad

tavosiūlymaspriimtinas.Karalius Klarksonas pasirėmė ranka smakrą, jo akys lakstė nuoMaksono prie

manęs.Valdovasžiūrėjoįmuskaipįlygtį,kuriosnepajėgiaišspręsti.

– Amerika turi įrodyti, kad yra verta pasitikėjimo. Kol tai įvyks, negali josrinktis,–karaliausveidoišraiškataponepermaldaujama.–Irkaip,tavomanymu,jaitaipadaryti?–paklausėMaksonas.–Kogireikiatau

pačiam,kadbūtumpatenkintas?Rodos, pralinksmintas sūnaus klausimo, Klarksonas kilstelėjo antakius. Kiek

padvejojęsišištraukėišstalčiausplonąaplanką.– Net jeigu nekreiptume dėmesio į tavo išsišokimą Pranešimų laidoje, šiomis

dienomis tarp kastų vyksta trintis. Noriu rasti būdą... kaip nors sušvelnintinuomoniųskirtumus.Taigimandingtelėjo,kadtokiažydinti,jaunair,drįstusakyti,populiarimerginagalėtųtaipadarytigeriauužmane.Stumtelėdamasaplankąperstaląkaraliuskalbėjotoliau:–Rodos,žmonėsšokapagal tavogiesmelę.Galdabar jiemssudainuosivieną iš

manomelodijų.Atverčiauaplankąirėmiausklaidytipopierius.–Kastai?–Tikkelivalstybiniaipranešimai,netrukusketinamejuospaskelbti.Mes,aišku,

žinome, kokios kastos vyrauja kiekvienoje provincijoje, kas dedasi jųbendruomenėse,todėlsiųsimetenatitinkamuspranešimus.Padrąsinsimežmones.–Kastai,Amerika?–paklausėMaksonas,suglumintastėvožodžių.–Tailygir...reklama,–atsakiau.–Patarimaikiekvienoskastosatstovams,kaip

jaustislaimingiems,irsiūlymainesibičiuliautisukitųkastųžmonėmis.–Tėve,kąvisataireiškia?Karaliusatsainiaiatsilošėkėdėje.– Nieko rimto. Aš tik stengiuosi nuraminti bruzdėjimus. Jei to nepadarysiu,

perėmęsvaldymąturėsimalšintisukilimą.–Kodėl?– Žemesnės kastos retkarčiais vis nerimsta, bando nepaklusti valdžiai – tai

suprantama.Turimegreitainumaldytipyktįiružgniaužtimintisnuverstivaldžią,kolsukilėliainesusivienijoirnesunaikinovalstybės.Maksonasspoksojoįtėvą,nevisaisuvokdamasjožodžiųprasmę.JeiguAspenas

kadaisenebūtųrodęsmansimpatijos,aširginebūčiausupratusitųžodžių.Karaliuslaikėsiprincipo:skaldykirvaldyk.Reikėjo,kadkastosbūtųabsurdiškaidėkingosužtai,kąturi,net jei jųatstovainelaikomivisaverčiaisžmonėmis, irnebendrautųsukitomiskastomis,nesšiosvistieknesuprastųjųpadėties.– Tai propaganda, – iškošiau žodį iš priklausančio tėvui nuplyšusio istorijos

vadovėlio.Karaliusmėginonuramintimane.–Ne, ne. Tai siūlymas. Tai pastiprinimas. Jeigu šitaip žiūrėsim į pasaulį,mūsų

šalisbuslaiminga.– Laiminga? Taigi norite, kad pasakyčiau septintos kastos atstovams, jog, –

karštligiškaiieškojaucitatoslapuose,–„jūsųužduotispatisvarbiausia.Jūsųkūnasyra įrankis, kuriuo tiesiate kelius ir statote namus, reikalingus mūsų šaliai“, –ieškojautoliau.–„Nėvienasantrosartrečioskastosatstovasnegaliprilygtijums,todėl susitikę tokįgatvėje sukiteakis į šalį.Nėraprasmėskalbėtis su tais, kuriepriklausoaukštesneikastai,betkurkasmažiaunusipelnovalstybei.“Maksonasatsigręžėįtėvą.–Šitaitikraisuskaldysšaliesgyventojus.–Priešingai.Leispajustipasitenkinimąsavakastairįtikins,kadrūmainuoširdžiai

rūpinasisavovaldiniais.–Jūsrūpinatės?–nusistebėjau.–Žinoma,rūpinuosi!–surikokaralius.Išgąsdintajošūksniotruputįatsitraukiau.–Žmonesreikiavestiužapynasriokaiparkliussuakidangčiais.Jeigunevaldysijų

žingsnių,jiepatrauksklaidingukeliuiratsidursaklavietėje.Galtaunepatinkašitosdeklaracijos,betjospadarysdaugiau,išgelbėsdaugiau,neimanai.Karaliui baigiant kalbėti, mano širdis ėmė plakti lėčiau. Tyliai stypsojau su

popieriaisrankose.Mačiau,kadkaraliussusijaudinęs.Kaskartgavęspranešimą,kadkasnorsįvyko

be jo žinios, jis būdavo sukrėstas. Visus pokyčius, nėmaž jų nenagrinėdamas,Klarksonasvadinoišdavyste.Šįsykjisnorėjopriverstimanepadarytitai,kąkadaisepadarėGregoris:supriešintižmones.–Ašnegaliušitoskaityti,–sukuždėjau.Karaliusramiaiatsakė:–Tadanegalitekėtiužmanosūnaus.–Tėve!Karaliusnutildėprincąrankosmostu.–Maksonai,mudupriėjome ribą. Iki šiol leidau tau elgtis kaipnori, bet dabar

turimederėtis.Jeinori,kadšimerginaliktųrūmuose,jituribūtipaklusni.Jeigujiatsisako atlikti paprasčiausias užduotis, vadinasi, nemyli tavęs. Jei taip, tainesuprantu,kodėlnorijąpasirinkti.Mūsųsukaraliumižvilgsniaisusirėmė.NekenčiaujoužMaksonoklaidinimą.–Artubentmyliprincą?–staigapaklausėjis.Nešitaipketinauprisipažinti.Nekamnorspateikusultimatumą,neišreikalo.Karaliuspakraipėgalvą.–Kaipgraudu,Maksonai.Jaidarreikiapagalvoti.Neverk.Niekugyvuneverk.

–Duosiutaušiektieklaikosusivokti.Jeigunepadarysikaipliepiama,nepaisysiujokiųtaisyklių,išspirsiutaveKalėdųdieną.Buspuikidovanėlėtėvams.IkiKalėdųbuvolikusiostrysdienos.Karaliusnusišypsojo.Padėjauaplankąantstaloirišėjau,stengiausinebėgti.Dar

kartąjamįrodžiauturintitrūkumų.–Amerika!–sušukoMaksonas.–Sustok!Ėjautoliau,kolprincassučiupomaneužriešoirprivertėsustoti.–Ką,pogalais,visataireiškia?–griežtaipaklausėjis.– Jis beprotis! – man norėjosi verkti, bet tvardžiausi iš paskutiniųjų. Būčiau

neištvėrusi,jeikaraliusbūtųišėjęsiškabinetoirpamatęsmanetokią.Maksonaspapurtėgalvą.–Nejis,otu.Kodėlatsisakeijampaklusti?Pritrenktapažiūrėjauįprincą.–Maksonai,taiapgavystė.Visijonurodymaiyraapgavystė.–Jeigubūtumpasakiusi„taip“,būčiaubaigęsAtranką.Negalėdamapatikėtisavoausimisatšoviau:– Prieš akimirką turėjai progą viską baigti ir nepasinaudojai ja. Kur čiamano

kaltė?–Tupaneigeimanemylinti,–kaipmatatsakėMaksonas.–Tiktotroškaupervisą

Atranką, o tu taip ir neprisipažinai. Taip laukiau, kad pasakytum šitai, betnepasakei. Tarkim, negalėjai ištarti garsiai karaliaus akivaizdoje. Bet man būtųpakakę,jeibūtumsutikusipatenkintijoreikalavimus.–Kodėlturėjausutikti?Norstiektolinuėjome,karaliusvisdargaliišspirtimane

lauk.Esunuolatžeminama,otustovisudėjęsrankas.Tainemeilė,Maksonai.Tunėnenutuoki,kasyrameilė.–Taip,povelnių,nenutuokiu!Kaipirtunenutuoki,kąmantekoiškęsti...–Maksonai,juksakei,kadnoriliautisginčijęsis.Tadnebeduokmandingsties!Nukūriau tolyn. Ką vis dar čia veikiu? Kankinuosi dėl vyriškio, kuris neturi

supratimo, ką reiškia ištikimybė vienam žmogui. Ir niekada neturės, nes visa jojausmųsamprataapsiribojaAtranka.Jisniekadšitonesuvoks.Prilėkusilaiptusvėlbuvaustaigiaipatrauktaatgal.Maksonastvirtailaikėmane

užrankų.Beabejonės,matė,kokiaįsiutusiesu,betperkeliasakimirkasjoelgesysvisiškaipasikeitė.–Ašnetokskaipjis,–tarėprincas.–Ką?–mėginauišsivaduoti.–Liaukis,Amerika.Suirzusi lioviausi plėštis iš jo rankų. Neturėdama kitos išeities pažvelgiau

Maksonuiįakis.

–Ašnetokskaipjis,tiesa?–Nenutuokiu,apiekąkalbi.Jisatsiduso.– Žinau, kad kelerius metus puoselėjai jausmus kitam žmogui ir tikėjaisi jį

mylėsianttaveamžinai.Betsusidūręssusunkumaistasžmogustavepaliko,–pošiųprinco žodžių tiesiog apmiriau. – Aš ne toks kaip jis, Amerika. Neketinu paliktitavęs.Papurčiaugalvą.– Tu šito nesuprasi,Maksonai.Gal tas žmogusmane ir nuvylė, bet aš jį gerai

pažinojau.Pošitiek laikorūmuose jaučiu,kadtarpmudviejųvisdaržiojipraraja.Atrankaprivertėtavedalytisavojausmusgabaliukais.Ašniekadaneturėsiutavęsviso.Neturėsnėvienaišmūsų.Šįkartmanmėginantišsivaduoti,princasnebesistengėsulaikyti.

Dvidešimtantrasskyrius

NedaugkąprisimenuišPranešimų laidos.Sėdėjauantpakylos irsakiausau,kadsuligkiekvienaakimirkaartėjamanoišsiuntimasnamo.Paskuimantoptelėjo,kadpasilikus irgi nebūtų geriau. Jei pasiduosiu ir viešai perskaitysiu tas siaubingasžinutes,karaliuslaimės.JeiMaksonasirmylimane,taistokojadrąsosištartišitaigarsiai.Kaipjissugebėsmaneapgintinuodidžiausiosnegandosgyvenime,nuosavotėvo?Nuolat turėsiu paklusti karaliaus Klarksono valiai. Nors Šiauriniai sukilėliai ir

remiaMaksoną,rūmuosejisbusvienas.PykauantMaksono,pykauantjotėvo,pykauantAtrankosirvisko,kassusijęsu

ja. Širdyje susikaupė beprasmiškas įsiūtis; apie tai, kas dedasi, labiau už viskątroškaupasikalbėtisumerginomis.Bet šitai buvo neįmanoma.Man vis tiek nebūtų padėję, omerginoms viską tik

pablogintų.Anksčiauarvėliaubūtųtekęsusidurtisusavorūpesčiais.Dirstelėjusi kairėn nužvelgiau Elito merginas. Tai, kuri liks, teks visa

atsakomybė. Princesę slėgs viešoji nuomonė, jai teks dalytis savo gyvenimu,karalius nurodinės savo ruožtu, nes savo sumanymams įgyvendinti naudojasi betkokiomispriemonėmis.Visašinaštagulsantvienosmerginospečių.NedrąsiaipaliečiauSelesteiranką,brūkštelėjauperpirštus.Jiiškartsusirūpinusi

pažvelgėmanįakis.Kasatsitiko?–paklausėvienlūpomis.Patraukiaupečiais.Taigijitiesioglaikėmanoranką.Povalandėlės,rodos,nuliūdoirSelestė.Kolkostiumuotivyraiplepėjo, jipaėmė

užrankosKris.IlgainegalvodamašipadavėrankąElisai.Taip mes, visos keturios finalininkės, ir sėdėjome susikabinusios už rankų.

Perfekcionistė,Meilutė,PodiumoGražuolė...iraš.

Kitą rytą praleidau Moterų kambaryje stengdamasi niekam nekristi į akis. ĮmiestąatvykotolimikarališkosiosšeimosgiminaičiaikartušvęstiKalėdų.Šįvakarbuvo numatyta prašmatni vakarienė ir šventinės giesmės. Paprastai Kalėdųišvakarės buvo mėgstamiausias mano metų laikas, bet dabar išmušta iš vėžių

niekuonebesidžiaugiau.Buvo patiekta nuostabiausio maisto, kurio skonio nejutau, žmonės pridovanojo

gražiausiųdovanų,betašvosdirstelėjauįjas.Jaučiausisugniuždyta.Giminaičiamsgerokaiįkaušus,tyliaidingaunuostalonėneapsimetinėdama,kad

man linksma. Iki vakaro pabaigos turėjau rinktis: arba perskaityti absurdiškuskaraliaus Klarksono propagandinius tekstus, arba būti išspirta lauk. Reikėjopagalvoti.Grįžusi į kambarį išsiunčiau tarnaites, atsisėdau prie stalo ir ėmiau svarstyti.

Nenorėjauskaitytitosrašliavos,siūlytižmonėmstenkintistuo,kąturi,netjeineturinieko.Nenorėjauskaldyti jų, tikinti,kadneištiestųpagalbosrankosvienaskitam.Nenorėjau atimti pokyčių galimybės, tapti veidu ir balsu kampanijos, kuriakviečiamabūtiramiems,viltis,kadkaraliusvisaispasirūpins,irtikėti,joggeriaunėbūtinegali.Bet...arnemylėjauMaksono?Poakimirkosišgirdaubeldžiantįduris.Nenoriainuėjauatidaryti,baimindamasi

išvystišaltaskaraliausKlarksono,atėjusiopaskelbtiultimatumą,akis.UždurųišvydauMaksoną.Jisstovėjonetardamasnėžodžio.Sukilo visas mano pyktis. Norėjau gauti iš jo viską ir viską atiduoti jam, nes

troškaujoviso.Siutau,kadpriešioreikaloprikišorankasmerginos,jotėvai,netgiAspenas. Mus saistė daugybė sąlygų, nuomonių ir įsipareigojimų. NekenčiauMaksono,nesjisbuvoneatskiriamaisuvisutuosusijęs.Irvistiekjįmylėjau.Buvau besutinkanti perskaityti tuos siaubingus tekstus, bet Maksonas padavė

manranką.–Areisisumanim?–Gerai.Uždariaudurisirnusekiaukoridoriumipaskuiprincą.– Buvai teisi, – prakalbo jis. – Bijojau tau atskleisti visą save. Tumateimane

vienokį,Kriskitokį, ir taip toliau.Stengiausi įtikti kiekvienai iš jūsų. Jeikalbėsimapietave,manvisadapatikdavoateiti į tavokambarį,pastave.Tarsi įkeltikoją įtavo pasaulį. Ir manyti, kad pasistengęs gaučiau tave visą. Ar taip daryti buvoprasminga?–Išdalies,–atsakiau,mumssukantprielaiptų.–Bettainesąžininga,netginedora.Kartąmansakei,kadmerginųkambariaivis

tiekpriklausomūsųšeimai,nejums.Šiaipartaip,manau,atėjolaikasparodytisavopasauliokertelę,galkaiptikdėljostudvejoji.–Tikrai?Kaisustojomepriedurų,Maksonaslinktelėjo.

–Taimanokambarys.–Šitkaip?– Jį matė tik Kris, parodžiau jai iš ūmios paskatos. Nesigailiu, bet, rodos,

paskubėjau.Jukžinai,koksuždarasmokubūti.–Žinau.Maksonassuėmėdurųrankeną.–Norėjautaušitaiparodyti,manau,atėjolaikas.Niekoypatingo,bettaimano.

Nežiniakodėlnoriu,kadpamatytum.–Gerai.Rodos, princas buvo susidrovėjęs, gal per daug viską sureikšmino, o gal buvo

besigailįs,kadnutarėmanparodytisavokambarį.Giliaiatsikvėpęsjisatvėrėdurisirįleidomanepirmą.Didžiuliskambarysbuvoišmuštastamsausmannepažįstamomedžioplokštėmis.

Tolimajame gale puikavosi platus židinys. Jis tarsi laukė, kol bus užkurtas.Tikriausiai buvo įrengtas tikdėl grožio, varguarnaudojamas, nes rūmuosebuvošilta.Pro truputį praviras duris buvo matyti porcelianinė vonia ant įmantriomis

plytelėmisišklotųgrindų.Princasturėjonemažaiknygų,ostalaspriežidiniolabiaupanėšėjo į pietauti, o ne dirbti skirtą baldą. Spėliojau, kiek kartų jis čia valgėvienas. Netoli durų į balkoną stovėjo stiklinė spinta, pilna tvarkingai sukabintųšaunamųjųginklų.Buvaupamiršusi,kadMaksonasmėgstamedžioti.Labai plati lova irgi buvo iš tamsaus medžio. Man norėjosi ant jos atsisėsti,

įsitikinti,arjitikraitokiapatogi,kokiaatrodo.–Maksonai,šiojelovojegaliišsitektivisafutbolokomanda,–paerzinauprincą.–Išmėgink.Jinetokiapatogi,kaipmanai.Norėjaujampliaukštelėti,betatsigręžusipamačiau,kadjisžaismingainusiteikęs.

Tada pro besišypsantį Maksono veidą pamačiau nuotraukas. Staigiai įkvėpiau,norėdamaaprėptinuostabųvaizdąpriešakis.VisąsienąpaleidurisMaksonasbuvopavertęsdidžiuliukoliažu.Šiobūtųužtekę

apmušti visammano kambariui namie.Nuotraukos buvo suklijuotos bet kaip, bejokiostvarkos,tiesiogdėllinksmumo.Mačiau fotografijas, kurias neabejotinai darė pats princas. Tie vaizdai buvo iš

rūmų,nesdaugiausialaikojispraleisdavočia.Gobelenųfragmentai,lubųraižiniai–norėdamas šitai įamžinti Maksonas turėjo atsigulti ant kilimo – ir daugybė sodovaizdų.Mačiauirkitokiųnuotraukų,galtaibuvovietos,kuriasprincastikėjosiarnetspėjoaplankyti. Išvydauneapsakomomėlynumovandenyną.Darbuvokeletastiltųirpanašusįbegalinioilgumosienąstatinys.Viršvisošiomargumynopamačiaugaldvylikasavoatvaizdų.Tenbuvonuotrauka,

darytapriešmanpatenkantįAtranką,ta,kuriojemudufotografavomėssuMaksonužurnalui. Joje atrodėme laimingi, tarsi žaidžiantys žaidimą. Anksčiau nebuvaumačiusineitosnuotraukos,neistraipsnioapieHeloviną.Prisimenu,kaipMaksonasstovėjo man už nugaros, kol mudu apžiūrėjome mano kostiumo eskizą. Buvauįsigilinusiįpiešinį,oprincasįsmeigęsakisįmane.NestigoirMaksonodarytųAtrankosnuotraukų.Vienojeiš jųbuvauužkluptaiš

netyčių – apsilankius Svendvėjaus karaliui ir karalienei, Maksonas netikėtaišūktelėjo: „Šypsokitės!“ Kitoje sėdėjau ant sofos laukdama Pranešimų laidos irjuokiausisuMarli.TikriausiaiMaksonasslėpėsiužprožektoriųirgaudėakimirkas,kai tiesiog būni savimi. Trečioje buvau užklupta naktį stovinti savo balkone iržiūrintiįmėnulį.Koliažebuvoirkitųmerginųatvaizdų,daugiausiatų,kuriosliko.IšvydauirAną

gamtos fone, ir Marli, slapta besišypsančią kamputyje. Galiausiai pamačiaunaujausius: Kris ir Selestę, pozuojančias Moterų kambaryje, Elisą, apsimestinaiapalpusiąantsofos,irsave,apkabinusiąkaralienęAmberli.–Maksonai,–aikčiojau,–tainuostabu!–Taupatinka?–Esusužavėta.Arfotografavaipats?–Beveik, tikkeliasnuotraukasužsakiau,–princasparodėatvaizdus išžurnalų,

paskui bakstelėjo į kitą vietą: – Šią padariau piečiausioje Hondarugajaus dalyje.Tadaatrodėįdomu,odabartikkelialiūdesį.Nuotraukojebuvomatytikeletaskaminų,dūmijančiųįdangų.– Man patinka tyras oras, dabar prisimenu, kaip baisiai nekęsdavau dūmų

smarvės. O žmonės pasmerkti joje gyventi nuolat. Fotografuodamas galvojau tikapiesave.–Kastaipervieta?–paklausiaurodydamaįilgąplytųsieną.– Naujoji Azija. Kadaise čia ėjo šiaurinė kinų siena. Jie vadino ją Didžiąja.

Girdėjau, kad tai vienas iš pasaulio stebuklų, dabar jau beveik sugriuvęs. Sienadriekiasi beveik per pusę Naujosios Azijos. Tiek žemių anksčiau buvo užgrobękinai.–Niekosau.Maksonassusidėjorankasužnugaros.–Tikėjausi,kadtaupatiks.–Manpatinka,labaipatinka.Norėčiau,kadirmantokįpadarytum.–Tikrai?–Taip.Arbaišmokytum,kaippasidarytipačiai.Nemokutauapsakyti,kaipdažnai

noriuįamžintisavogyvenimofragmentusirišdėstytijuos,kaiptuišdėsteisavuosius.Turiu keletą apdriskusių šeimosnuotraukų ir vienąnaują, sesers kūdikio, bet tai

viskas. Niekada nenorėjau rašyti dienoraščio ar kaip nors kitaip įamžintiprisiminimus...Tavobūdasmanatrodokurkasgeresnis.Koliažasatskleidėmanprincoesybę.Mačiaudaugybępastovumo įrodymų,nes

Maksonas daugiausia laiko leido rūmuose, iš jų išvykdavo retai. Bet buvo irbesikeičiančiųvaizdų.Antjokambariosienųatsiradomerginųnuotraukų,nesmesįsiveržėmeįjopasaulį.Netišvykusiosnepradingdavome.Žingtelėjau arčiau ir paglosčiauMaksonui nugarą. Jis padarė tą patį. Irmudu

valandėlę stovėjome tylėdami, gėrėjomės koliažu. Staiga man dingtelėjo vienamintis,stebėjausi,kodėljigimėtaipvėlai.–Maksonai...–Klausau.–Jeiguviskasbūtųkitaip,jeitunebūtumprincas,kaipužsidirbtumpragyvenimui?

Fotografija?–parodžiauįkoliažą.–Turigalvoje,daryčiaunuotraukas?–Taip.Jamnereikėjonėsvarstyti.– Žinoma. Imčiausi meno ar tiesiog šeimos portretų. Mane žavi reklamos

pasaulis,galbūtieškočiauvietosjame.Fotografijayramanoaistra.Kąčiakalbėti,patimatai.–Taip,matau,–atsakiaušypsodamasi.–Kodėlšitoklausi?–Tiesiog...–pažvelgiaujamįakis.–Tadapriklausytumpenktaikastai.Maksonaslėtaiapmąstėmanožodžiusirgaliausiaišyptelėjo.–Būčiaulaimingas.–Aširgi.StaigaMaksonasryžtingaiatgręžėmaneįsaveirsuėmėužrankų.–Amerika,pasakykmantai.Prašautavęs.Pasakyk,kadmylimane irnoribūti

manvienintelė.–Negaliubūtivienintelė,kolčiayradartrysmerginos.–Negaliuišsiųstijųnamo,kolnebūsiutikrasdėltavojausmų.–Negaliutaupasakyti,konori,nes,kąžinai,galrytojtąpatįdarysisuKris.–KądardarysiusuKris?Jukjauparodžiaujaisavokambarį,sakiautau.–Kalbuneapietai.Tiesiogmėginsiįtikinti,kadjiyra...Princasluktelėjo.–Kas?–sukuždėjojis.–Kadvienintelėjitausvarbi.Kriseinaišprotodėltavęs,patimansakė.Kogero,

josjausmainelikobeatsako.Maksonasatsidusoieškodamastinkamųžodžių.

–Galiutaupasakyti,kadKrismanniekonereiškia.Tumankurkassvarbesnė.–Kaipmantuoįsitikinti,jeiguneišsiuntijosnamo?Princolūpasperkreipėšelmiškasšypsnys.Jisprikišolūpasmanprieausies.–Galiuirkitaipišreikštisavojausmųtikrumą,–sukuždėjo.Sunkiainurijauseilę.Irbijojau,irnorėjauišgirstitolesniusMaksonožodžius.Jis

buvo prisiglaudęs prie manęs, uždėjęs ranką ant strėnų. Kita ranka nubraukėplaukus nuo kaklo. Suvirpėjau, kai pabučiavo į šį, jo kvėpavimas buvo labaigundantis.Rodos,manėmėlinktikeliai.Nepajėgiaujoapkabintiarpajudėti.BetMaksonas

tuo pasirūpino, stumtelėjo mane kelis žingsnius, kol nugara įsirėmiau į sieną, įkoliažą.–Ašnoriutavęs,Amerika,–sumurmėjomanįausį.–Trokštu,kadbūtummano

vienintelė.Viskądėltavęspadarysiu,–jislūpomisperbraukėmanperskruostąirstabtelėjoprie lūpųkampučio. –Padovanosiu tau tai, konėneįtarinorinti.Noriuto...–Maksonasatsikvėpė,–labaitrokštu...Pasigirdogarsusbeldimasįduris.Mėgavausi jo glamonėmis, žodžiais ir kvapu, kol šaižus garsas privertė

atsipeikėti.Abuduatsigręžėmeįduris,betprincasdarspėjopakštelėtimanįlūpas.–Nejudėk.Noriupabaigtimūsųpokalbį,–jisdarsykįatsargiaipabučiavomaneir

atšlijo.Stovėjau gaudydama kvapą. Pamaniau, kad nevertėjo leistis bučiuojamai, kol

Maksonas garsiai neprisipažino mane mylįs. Paskui toptelėjo, kad galimaprisipažintiirkitaip.Užstodamas mane nuo lankytojo princas atidarė duris. Persibraukiau plaukus,

mėgindamasuimtisaveįrankas.–Atsiprašau,JūsųŠviesybe,–kažkastarė.–MesieškomepanelėsAmerikos.Jos

tarnaitėssakė,kadjiturėtųbūtisujumis.Svarsčiau,armano tarnaitėskąnorsnuspėjo,betbuvaudėkinga,kad josman

ištikimos.Maksonassuraukęskaktąpažvelgėįmane,paskuiplačiauatidarėdurisirleido užeiti sargybiniui. Įžengęs į kambarį šis įtariai nužvelgė mane tarsitikrindamas,arnegresiapavojus.Galiausiaiapsiramino,priėjoprieprincoirkažkąsumurmėjojamįausį.Maksonui nusviro pečiai, jis prisidengė ranka akis tarsi negalėdamas patikėti

naujiena.–Arviskasgerai?–paklausiaunenorėdama,kadkentėtųvienas.Princassusikrimtęsatsigręžėįmane.–Nuoširdžiaiužjaučiu,Amerika.Deja,man tenkapranešti šią žinią.Mirė tavo

tėvas.

Valandėlę nesuvokiau jo žodžių prasmės. Kad ir kiek kartojau juos mintyse,prieidavauprietospačiossiaubingosišvados.Paskui kambarys susiūbavo,Maksonaspuolė artyn.Dar pajutau, kaip jismane

apkabinoirneleidoparkristi.

Dvidešimttrečiasskyrius

–…suprantu.Jinorėsaplankytisavošeimą.–Jeiirtaip,taineilgiaukaipdieną.Manjinepatinka,betžmonėseinadėljosiš

proto,kąjaukalbėtiapieitalus.Būtųlabaineparanku,jeigumirtų.Atsimerkiau. Neapsiklojusi gulėjau savo lovoje. Akies kampučiu kambaryje

mačiauMerę.Garsūsbalsaipritilo,suvokiau,jogkalbamasikoridoriujepriepatmanodurų.– Dienos nepakaks. Ji labai mylėjo tėvą, reikia duoti daugiau laiko, – ginčijosi

Maksonas.Pasigirdo,lygkažkaskumščiubūtųtrenkęsįsieną.MudvisuMerepašokome.–Gerai,–iškošėkaralius.–Jigaunaketuriasdienas,betnedaugiau.–Kas,jeigunuspręsnebegrįžti?Norstėvasnežuvonuosukilėliųrankos,jįpakirto

liga,jigalinutartilikti.–Jeigutokiakvaila, juogeriau, lengvaiatsikratysime.Šiaipartaip, ji turiduoti

man atsakymą dėl propagandinių pareiškimų skaitymo. Jei nesutiks, galės liktinamie.–Sakėsutiksianti.Šįvakar,–melavoMaksonas.Iškurgalėjotaižinoti?–Laikasnelaukia.Vostikjigrįš,keliaustiesiaiįstudiją.Noriu,kadperskaitytų

pareiškimus ikiNaujųjųmetų, – nors karalius pasiekė, ko norėjo, jo balsas buvoirzlus.Stojotyla,paskuinedrąsiaiprabiloMaksonas:–Noriukeliautisuja.–Nėvelniotunekeliausi!–surikoKlarksonas.– Tėve, liko tik keturios merginos. Ši gali tapti mano žmona. Negi išleisiu ją

vieną?–Taip!Jeižusji,taiviena.Jeižūsitu–visaikaskita.Liekirūmuose!ŠįkartąkumščiuįsienątrenkėMaksonas.–Ašnedaiktas!Tosmerginos irgi!Noriu,kadpagaliaužiūrėtum įmanekaip į

žmogų.Staigadurysatsivėrė,jisįėjovidun.–Atsiprašau,–tarėsėsdamasisantlovoskrašto.–Nenorėjaupažadintitavęs.–Taitiesa?

–Taip,brangioji.Tavotėvasmirė,–Maksonassielvartinguveidupaėmėmaneužrankos.–Neatlaikėširdis.Atsisėdau ir stipriai apkabinau jį. Princas tvirtai apglėbė mane, leisdamas

išsiverktiantpeties.–Tėti!–raudojau.–Tėti!–Nurimk,brangioji.Viskasbusgerai,–guodėMaksonas.–Rytojrytąparskrisi

namo,kadpalydėtumjįįpaskutinękelionę.–Ašsujuoneatsisveikinau.Aš…–Paklausyk,Amerika.Tėtismylėjotave.Džiaugėsi,kadtautaipgeraisekasi.Jis

anttavęsnepyks.Linktelėjau,Maksonasbuvo teisus.Nuo tada,kai atvykau į rūmus, tėtisnuolat

kartojo,kaipdidžiuojasimanimi.– Dabar turi padaryti štai ką, – tarė princas, šluostydamas ašarotus mano

skruostus.–Pasistenkšiektieknumigti.Rytojparskrisinamoirišbūsisusavošeimaketuriasdienas.Norėjauišprašytidaugiaulaiko,bettėvasnenusileido.–Gerai.– Tavo tarnaitės siuva laidotuvėms suknelę, jos sukraus viską, ko tau prireiks.

Turėsi pasiimti vieną tarnaitę ir keletą sargybinių. Jei jau kalbame apiesargybinius…–Maksonasatsistojo, išvydęsžmogųtarpduryje.–SargybiniLegeri,ačiū,kadatėjote.–Nėraužką,JūsųDidenybe.Atsiprašau,kadesubeuniformos.MaksonaspaspaudėAspenuiranką.–Jūsųaprangamandabarvisainerūpi.Beabejo,žinote,kodėljuspasikviečiau.–Taip,žinau,–Aspenasatsigręžėįmane.–Panele,labaiužjaučiudėlnetekties.–Ačiū,–sumurmėjau.–Suaktyvėjussukilėliams,mumsvisiemslabairūpipanelėsAmerikossaugumas,–

prabilo princas. – Jau pasiuntėme į jos namus kelis vietos sargybinius tvarkaipalaikyti,beto,tenbudiirgeraipasirengęrūmųsargybiniai.Dabar,kaijigrįžta,jųreikėsdaugiau.–Beabejo,JūsųDidenybe.–Arpažįstatetąkraštą?–Labaigerai,pone.–Puiku.Taigi vadovausitebūriui, lydėsiančiampanelęAmeriką.Pats išsirinkite

būrį–šešisaraštuonissargybinius.Aspenaskilstelėjoantakius.– Suprantu, – atsakėMaksonas. – Rūmuose jų gretos praretės, betmažiausiai

trys rūmų sargybiniai, kuriuos anksčiau siuntėme ten, paspruko. Aš noriu, kadpaneleiAmerikainamiebūtųsaugu,galnetsaugiaunegučia.

–Aštuopasirūpinsiu,pone.– Šaunu. Su panele Amerika keliaus ir tarnaitė, ją irgi saugokite, – princas

atsigręžėįmane.–Kuriąpasiimsisusavimi?Gūžtelėjaupečiais,buvosunkususikaupti.VietojmanęsprakalboAspenas:– Jei leisite įsiterpti, Ana yra vyresnioji kambarinė, bet prisimenu, kad Lusė

puikiai sutarė su panelės Amerikos motina ir seserimi. Gal tokiomis liūdnomisaplinkybėmisjomsbūtųmalonuišvystidraugiškąveidą.Linktelėjusipasakiau:–ImsiuLusę.–Labaigerai,–tarėMaksonas.–Sargybini,turitenedauglaiko.Išvykstateanksti

rytą.–Susitvarkysiu,pone.Panele,pasimatysimišryto,–pasakėAspenas.Mačiau,kaipjamsunkulaikytisatstu,irakimirkąbegalotroškau,kadapkabintų

mane.Aspenasgeraipažinojomanotėvą.Manreikėjožmogaus,kurisbuvoartimasvelioniuiirkurisbūtųgedėjęskartusumanim.Aspenuiišėjus,Maksonasvėlatsisėdoantlovos.–Belikoaptartidarvienądalyką,–princasšvelniaisuėmėmanorankas.–Kartais

prislėgta liūdesio elgiesi impulsyviai, – Maksonas pažiūrėjo į mane, matydamapriekaištingą jo žvilgsnį nusišypsojau puse lūpų. – Išvykusi elkis protingai.Noriu,kadrūpintumeissavimi.Nykščiaispatryniaujamdelnus.–Pažadurūpintis.–Ačiū.Muduapgaubėramybė,kartaistaipnutikdavo.Norspasaulisnebebustokskaip

buvęs, tą akimirką, kai Maksonas mane guodė, netekties skausmas šiek tiekpriblėso.Princaspasilenkėarčiau,irmūsųkaktossusilietė.Jisatsikvėpėlygnorėdamaską

nors pasakyti, bet paskui apsigalvojo. Po kelių akimirkų tai pakartojo. Galiausiaiatsitraukė,papurtėgalvąirpakštelėjomanįskruostą.–Būkatsargi.TadaMaksonasišėjo.Likauslegiamasielvarto.

Karolinojebuvošalta,nuovandenynosklidodrėgmė,orasbuvovėsusirapniukęs.Širdiesgilumojetikėjausisniego,betjonebuvo.Pasijutaunesmagiai,kadrūpinuositokiaisniekais.Kalėdos.Pastarąsiaskeliassavaitesviskitaipįsivaizduodavaušiądieną.Spėjau,

kadgalbūtišmestaišrūmųsutiksiujasnamuose.Visašeimasėdėsprieeglutės,visi

busnuliūdę,kadnetapauprincese,betsykiubegalodžiaugsis,kadesamedrauge.Dar įsivaizdavau, kaip išvynioju dovanas po didžiule rūmų kalėdine egle, kertuskanėstus, krečiu pokštus su kitomis merginomis ir Maksonu – varžybos buspamirštosvienaidienai,likstikšventė.Betmannėnedingtelėjo,kadtądienąteksgrįžtinamoirlydėtitėvąįpaskutinę

kelionę.Automobiliuiįsukusįmanogatvę,prienamoišvydauminią.Užuotsėdėjęnamie

susavošeimomis,žmonėsbūriaisstoviniavošaltyje.Supratusi,kadjieviliasiišvystimane, pasijutau prastai. Važiuojant susirinkusieji rodė į mus pirštais, vietosžiniasklaidosatstovaipleškinofotoaparatais.Kai automobilis sustojo prie namo, minia subruzdo, ėmė ploti. Šito niekaip

negalėjau suprasti. Negi jie nežino, kodėl grįžau? Mudvi su Luse žingsniavomesuskeldėjusiu šaligatviu, apsuptos šešių sargybinių. Niekam nepavyko prasibrautiikimūsų.–PaneleAmerika!–pasigirdošūksniai.–Argaliugautiautografą?–riktelėjokažkas,balsuipritarėirkiti.Įsmeigusi akis į priekį drožiau tolyn. Šįkart nejutau pareigos bendrauti su

publika. Pakėlusi akis, ant stogo išvydau kalėdines girliandas. Jas pakabino tėtis.Kasdabarnuims?Aspenas žygiavo būrio priešakyje. Jis pabeldė į duris ir laukė kvietimo užeiti.

Atidarėkitassargybinis.JuodusuAspenupersimetėkeliaisžodžiais,tadabuvomeįleistividun.Koridoriuješitiekaižmoniųbuvoankšta,todėlpatraukėmeįsvetainę.Tuojpatpajutau…tuštumą.Tainebebuvonamai.Dingtelėjo, kad man pasimaišė protas. Žinoma, tai buvo mano namai. Bet

neatpažįstamai pasikeitę. Visi šeimos nariai buvo čia, net Kota. Trūko tik tėčio,todėlviskasiratrodėnetikra.Kenaatsivežėkūdikį,darnebuvaujomačiusi.Tekspratintisprienetekties.Motina buvo su prijuoste, Džeradas su pižama, aš atrodžiau kaip rūmuose: su

šukuosena,safyrųauskaraisirprabangiavakarinesuknia,klostėmiskrintančiaantaukštakulnių.Akimirkątoptelėjo,kadaščianepageidaujama.TadaMeipašoko,pribėgomanęsapkabintiirpravirkoįsikniaubusiįpetį.Aširgi

apkabinau ją.Galkamnors taiatrodėkeista,betdabar turėjaubūtičia,susavošeima.–Amerika,–Kenaatsistojolaikydamakūdikįantrankų,–tunuostabiaiatrodai.–Ačiū,–murmtelėjausutrikusi.Sesuo apkabinomane, o aš dirstelėjau įmiegančią dukterėčią. Estros veidelis

buvo ramus, kas kelias akimirkas ji atgniauždavo ar sugniauždavo kumštukus ir

truputįsukrutėdavo.Mažylėbuvožavi.Aspenasatsikrenkštė.–PoniaSinger,reiškiujumsnuoširdžiąužuojautą.Mamajamblausiaišyptelėjo.–Ačiū.– Atsiprašau, kad esame čia tokiomis liūdnomis aplinkybėmis, bet, panelei

Amerikai grįžus namo, turime itin rūpintis saugumu, – autoritetingai kalbėjoAspenas.–Prašomevisųliktinamie.Aišku,busankštoka,betkeliasdienasgalimapakentėti. Sargybiniai bus apgyvendinti gretimame name, taip lengviau keistis.Stengsimėskiekgalimamažiaupainiotispokojomis.– Džeimsai, Kena, Kota, kai būsite pasiruošę, palydėsime jus namo susirinkti

būtiniausiųdaiktų.Jeigureikialaikosąrašuisudaryti,prašom.Mesprisitaikysim.MatydamatokįAspenąvosnešyptelėjau.Jistaipsubrendo.– Negaliu ilgam palikti savo studijos, – pareiškė Kota. – Turiu skubių darbų.

Reikiaužbaigtikeliskūrinius.Aspenasatsakėmanobroliuikaipprofesionalas:– Visas reikiamasmedžiagas galite atsivežti čia, – Aspenasmostelėjo į studija

paverstąmūsųgaražą.–Keliausimtiekkartų,kiekprireiks.Kotasukryžiavorankasirburbtelėjo:–Tasgaražastikraskylė.– Ką gi, – tvirtai tarė Aspenas. – Rinktis jums. Arba dirbate skylėje, arba

rizikuodamasgyvybeliekatesavobute.Svetainėjeįsiviešpatavonejaukiirtokiomisaplinkybėmisnederantityla.Ryžausi

jąnutraukti.–Mei,tugalėsimiegotisumanimi.KenasuDžeimsuįsikurstavokambaryje.Jielinktelėjo.–Luse,–sukuždėjau,–noriu,kadbūtumgretamūsų.Taugalitektimiegotiant

grindų,betreikia,kadbūtumšalia.Jiatlošėpečius.–Panele,niekurnesitrauksiunuojūsų.–Okurmiegosiuaš?–piktaipaklausėKota.–Sumanim,–pasiūlėDžeradas,nors,rodos,neperdžiugiai.–Niekugyvu!–atšovėKota.–Nemiegosiuantdviaukščiogultosuvaiku.–Kota! –pasitraukiaunuoseserų irLusės. –Galimiegotiant sofos,garažear

medžionamelyje,manvistiek,betjeiguelgsiesiįžūliai,tuojpatišsiųsiutavenamo!Būk dėkingas sargybiniams už tai, kad tave saugos. Ar turiu priminti, kad rytojlaidosimtėvą?Arbaliaujiesirietis,arbagrįžtinamo,–pasisukusiantkulnoišėjauįkoridorių.Nėnesidairydamažinojau,kadLusėsekaįkandinsulagaminėliurankoje.

Atidariusi savokambariodurispalaukiau,kol įėjo ir tarnaitė.KaiLusės sijonainušlamėjoperslenkstį,atsidususiužtrenkiauduris.–Persistengiau?–paklausiau.– Tai buvo nuostabu! – atsakė susižavėjusi mergina. – Panele, jūs jau dabar

elgiatėskaipprincesė.Esatepasirengusieitišiaspareigas.

Dvidešimtketvirtasskyrius

Kita diena prabėgo juodų suknelių ir apkabinimų rūke. Į tėvo laidotuves suėjodaugybėžmonių,kuriųanksčiaunebuvaumačiusi.Svarsčiau,armanotėvasturėjošitiekdraugų,arsmalsuoliaitiesiogsusirinkopaspoksotiįmane.Mišias aukojo vietos dvasininkas, bet saugumo sumetimais šeimos narių buvo

paprašyta nesistoti ir netarti žodžio. Po laidotuvių buvo gedulingos vaišės, tokiųprašmatniųpatysnebūtumeįstengęsurengti.Norsniekasmanniekonesakė,buvautikra,kadSilvijaarkokskitasdvariškispasirūpino,kadlaidotuviųapeigosvyktųkuosklandžiau.Dėlsaugumojosbuvotrumpos, irkaiptikdėltomanpatiko.Norėjauleistitėvuiišeitibegraudžiųašarųirraudų.Aspenas nuolat buvo šalia, už tai jam buvau labai dėkinga.Nė vienu žmogumi

gyvenimetaipnepasitikėjaukaipjuo.–Neverkiaunuotada,kaiišvykauišrūmų,–pasakiau.–Bijojauvisaiištižti.– Sielvartas gali užgriūti netikėtai, – tarė Aspenas. – Aš pats palūžau praėjus

keliomsdienomspo tėvomirties,paskui suvokiau turįs suimti save į rankasvisosšeimos labui. Kartais, kai nutinka kas nors labai svarbaus, norėtųsi pasipasakotitėvui,tadaskausmassugniaužiakrūtinę,irvėlužliejasielvartobanga.–Vadinasi…manoelgesysnormalus?Jisnusišypsojo.–Taip,normalus.–Nepažįstudaugybėssusirinkusiųjų.–Visi jievietiniai.Tikrinomedokumentus.Kaikuriegalatėjopaspoksoti įtave,

bet manau, kad tavo tėvas piešdavo Hampšyro turtuoliams, sykį mačiauprekyvietėje kalbantis su ponais Klipingsu ir Albertu Hamersu. Kartais daug konežinomeapiesavoartimuosius,ypačapietuos,kuriuoslabiausiaimylime.Jutau, kad Aspeno žodžiuose slypi potekstė, kurią reikia perprasti. Kol kas

perprastinegalėjau.–Turimesusitaikytisutuo,–ištarėjis.–Sukuo?Sunuolatiniusiaubu?–Ne, – atsakėpurtydamasgalvą. –Tai, kas atrodėnormalu, iškriko.Visa, kas

turėjoprasmę,pasikeitė.Nelinksmainusijuokiau.

–Nejaugi?–Turimeliautisbijojępokyčių,–Aspenasžvelgėįmanemaldaujančiomisakimis.Nejučiomisėmiausvarstyti,kokiuspokyčiusjisturigalvoje.–Ašpasitiksiupokyčius,bettiknešiandien,–patraukiautolynirapkabinaudar

kelis nepažįstamus žmones stengdamasi suvokti, kad nebegalėsiu pasikalbėti sutėčiuapiesąmyšįsavosieloje.

Polaidotuviųstengėmėsužsimiršti.PoKalėdųeglutevisdargulėjodovanos,nesniekasneturėjonuotaikos jų išdalyti.Džeradasnetgigavo leidimąžaistikamuoliunamie,mama didumą popietės praleido suKena, džiaugdamasi anūke. Kota buvopaniuręs, todėl leidome jam eiti į studiją ir daugiau nebetrukdėme. LabiausiaijaudinausidėlMei.Jiviskartojonorintitapyti,betnegalintiužeitiįstudiją,nestennėratėčio.Ištaikiusi progą nusivedžiau sesutę ir Lusę į savo kambarį, ketinau jas

pralinksminti.Lusėmanlabaipadėjo–sušukavoMeiplaukus,padažėskruostus,otojikikenokutenamateptukošerių.–Manšitaitenkaiškęstikasdien!–linksmaipaaiškinau.Mei tikrai turėjo gabumų šukuoti plaukus, jos menininkės akys buvo

pasirengusiosdirbtisubetkokiumodeliu.Sesutėapsivilkotarnaitėsuniformą,norsšijaibuvoperdidelė,oašmatavauLuseisukneles.Išrinkomevienąmėlynąilgąirdailią,kadtiktų,susegėmenugaroje.–Reikiabatelių!–sušukoMei,ieškodamaderančiosavalynės.–Manopėdosperplačios,–tarėLusė.–Nesąmonė,–nepasidavėMei.Lusėklusniaiatsisėdoantlovos,osesutėmėginoįspraustijoskojąįbatelį.Lusėspėdatikraibuvodidesnėužmanąją,betmerginajuokėsiišMei,išvydusios

keisčiausiusmodelius,apstulbimo,oaškvatojausiišjųabiejų.Taiptriukšmavome,kadsargybinisbūtinaiturėjopasidomėti,kasčiavyksta.PotrijųbeldimųįdurisišgirdauAspenobalsą:–Panele,arviskasgerai?Pribėgauirplačiaiatidariauduris.–SargybiniLegeri,pažvelkiteįmūsųkūrinį,–mostelėjauįLusę,oMeipadėjojai

atsistoti;nuogastarnaitėspėdasuždengėsuknelė.IšvydęsMei su dukslia uniformaAspenas nusijuokė, paskui pažvelgė į išpuoštą

kaipprincesęLusę.–Įspūdingipokyčiai,–tarėplačiaiišsišiepdamas.–Gerai,dabarturimesukeltitauplaukusantpakaušio,–neatlyžoMei.LusėjuokaispakėlėakisįdangųirleidosiMeinutempiamaprieveidrodžio.

–Taitavosumanymas?–tyliaipaklausėAspenas.–Taip,Meiatrodėvisaisutrikusi.Nutariauprablaškyti.–Rodos,mergaitėpralinksmėjo.Lusėirgitrykštadžiaugsmu.–Linksmairjoms,irman.Regis,jeielgsiuosikvailokaiarkasdieniškai,viskasbus

gerai.–Taipirbus.Prireikslaiko,betbus.Linktelėjau. Paskui vėl prisiminiau tėtį, bet nebeverkiau. Tik giliai įkvėpiau ir

kalbėjautoliau:–Neteisinga,kad įAtranką patenkanevisųkastųmerginos.Pažvelk įLusę. Ji

graži, miela ir protinga, – kaip pusė merginų, dalyvavusių Atrankoje, – bet turijaustislaimingabūdamatarnaitėirkeliasvalandasvilkėdamapasiskolintąsuknelę.Taineteisinga.Aspenaspapurtėgalvą.– Per pastaruosius kelismėnesius susipažinau su visomis tavo tarnaitėmis, bet

Lusėypatinga.StaigaprisiminiauAnaiduotąpažadą.–Jeigujauprakalbomapietarnaites,turiutaušįtąpasakyti,–sukuždėjau.Jissukluso.–Ką?–Žinau,kadtainesmagu,betvistiekturiu.Aspenasnurijoseilę.–Gerai.Nedrąsiaipažvelgiaujamįakis.–KąmanaiapieAną?Aspenoišraiškapasidarėkeistoka,tarsivienumetubūtųpajutęsirpalengvėjimą,

irlinksmumą.–ApieAną?–nepatikliaisušnibždėjojis.–Kodėlapieją?–Rodos, tu jaipatinki.Ana tikraišauni, – tariauneatskleisdamasavo tarnaitės

jausmųgelmės,betjągirdama.Aspenaspapurtėgalvą.–Žinau,kadsvarstaigalimybę,kaipmansusiraduskitąmerginą.VisdėltoAnane

manoskonio.Jipernelyg…griežta.Patraukiaupečiais.– Ir aš taipmaniauapieMaksoną,kolgeriaunepažinau.Be to,Anaigyvenime

tekopatirtišiltairšalta.–Nairkas?Luseiirgibuvonesaldu,betpažiūrėkįją,–tarėjis,mostelėdamas

galvaįbesijuokiančiąmerginą.Pamėginauspėti.

–Arjitaupasakojo,kaipatsidūrėrūmuose?Aspenaslinktelėjo.–Mer, juk žinai, kadaš visadanekenčiaukastų.Betniekaipnemaniau, kad su

žmonėmisgalimaelgtiskaipsuvergais.Atsidusau ir pažvelgiau įMei ir Lusę, į vogtas džiaugsmo akimirkas kupiname

sielvartopasaulyje.–Pasirenkišgirstižodžius,kuriųnesitikėjai,–įspėjoAspenas,irašjųlaukdama

pažvelgiauįjį.–Esutikraipatenkintas,kadjudusuMaksonususitikote.Vosnepaspringau,manojuokaspanėšėjoįkosulį.–Žinau,žinau,–tarėjisvartydamasakis,betšypsodamasis.–Jeigunetu,princas

niekadnebūtųėmęsdomėtisžemesnėmiskastomis.Pakeiteijopožiūrįįtai.Mudu kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą. Prisiminiau mūsų pokalbį medžio

namelyje,kaiAspenasraginomanedalyvautiAtrankojevildamasis,kadprasimušiuįgeresnįgyvenimą.Ikišiolnežinojau,armanogyvenimaspagerėjo,–buvoperankstispręsti, – betmintis, kadgal kamnors Ilėjoje palengvėjo…Šitaiman reiškė tiekdaug,kadnegalėjauapsakyti.–Amerika,aštavimididžiuojuosi,–Aspenoakyslakstėnuomanęspriemerginų

priešaisveidrodį.–Tikraididžiuojuosi,–grįždamasįkoridorių,įsavopostą,jisdarpridūrė:–Tavotėtisirgibūtųdidžiavęsis.

Dvidešimtpenktasskyrius

Kitą dieną tęsėsi namų areštas. Kartkarčiais išgirdusi girgždant grindiskryptelėdavaugalvąmanydama,kad išgaražo išeis tėtis,kaipvisada išsitepliojęsdažaisplaukus.NetektįnetokiąskaudžiądarėMeičiulbėjimasirEstrosvaikiškospudroskvapas.Namaibuvopilnižmonių,irmantaipatiko,jaučiausipatogiai.Nusprendžiau, kad Lusei čia nebūtina vilkėti uniformos. Įveikusi nedidelį

priešgyniavimąapvilkaumerginąsenaissavodrabužiais.Jiebuvopermažiman,betper dideli Mei. Mama stengėsi užsimiršti gamindama ir tiekdama valgį, o ašnusprendžiau skandinti savo liūdesį vaikštinėdama po namus. Svarbiausias LusėsužsiėmimasbuvožaistisuMeiirDžeradu,šitaijaiištiespatiko.Paskuivisisusirinkomesvetainėjeirkiekvienassusiradomeveiklos.Ašatsinešiau

knygą, Kota junginėjo televizoriaus kanalus, primindamas man Selestę. Galėjaukirstilažybų,kadkaiptiktaijidabarirdaro.Lusė,Mei irDžeradasantgrindų lošėkortomis, laimėtojasdžiugiai juokdavosi.

Kena sėdėjo ant sofos prisiglaudusi prie Džeimso, mažylė Estra baigė tuštintibuteliuką pieno. Džeimso veide didžiulis nuovargis atrodė sumišęs su begaliniudidžiavimusinuostabiažmonairdukrele.Tarsi beveik niekas nebūtų pasikeitę. Akies krašteliu pamačiau mus stebintį

uniformuotąAspeną.Tadaprisiminiau,kadištiesųviskaspasikeitė.Išgirdau,kaipšniurkščiojamama,eidamakoridoriumi.Kryptelėjusigalvąišvydau

jąjausvetainėjesušūsnimivokų.–Mama,kaipjautiesi?–paklausiau.–Gerai.Tiknegaliupatikėti,kadtėvonebėra,–jinugurkėseilę,stengdamasivėl

nepravirkti.Keista.Daugybękartųabejojaumamosatsidavimutėčiui.Niekadanemačiau jų

akysemeilės kibirkštėlių, kaip esti kitiems sutuoktiniams.NetAspenas,mudviemsusitikinėjantmedžionamelyje irslepiantsavo jausmus,rodėmandaugiaumeilėsneimamatėčiui.Bet dabar pamačiau, kad mamai rūpi ne vien tai, kaip vienai išauginti Mei ir

Džeradąarprasimanytipinigų.Josvyrasmirė,iršitoniekasnegalėjopakeisti.– Kota, ar galėtum trumpam išjungti televizorių? O tu, Luse, širdele, gal

nusivestumMeiirDžeradąįAmerikoskambarį?Turiušįtąaptartisusuaugusiais

vaikais,–tarėjityliai.–Žinoma,ponia,–atsakėLusėiratsigręžėįMeiirDžeradą.–Eime,–pakvietė

vaikus.Mei buvo gal ir nepatenkinta, kad nesužinos, kas čia vyksta, bet nusprendė

nesiožiuoti.Nebuvautikra,arsesutėtaippasielgėdėlgriežtomamosbalso,ar išmeilėsLusei,betvistiekbuvoramiau.Luseisuvaikaisišėjus,mamaatsigręžėįmus.–Žinote,kadšeimojenebuvokalbamaapiesilpnątėvosveikatą.Tėvasnujautė,

kad jamskirtanebedaug, todėlprieškokius trejusmetusėmėrašyti laiškus jumsvisiems,–mamapažvelgėįvokųšūsnį.Pažadėjautėvui,jeikasnorsnutiks,atiduotilaiškusjums.TuriupovienąMeiir

Džeradui,bet,manosupratimu,tuodudarpermaži.Ašneskaičiaulaiškų.Jieskirtijums... Pamaniau, kad atėjo tinkamas laikas juos perskaityti. Šis Kenai, – mamapadavėjamvoką.–Kotai,–brolisatlošėpečiusirpaėmėlaišką,omamapriėjopriemanęs.–IrAmerikai.Dvejojau, ar atplėšti, ar ne. Tai buvo paskutiniai tėvo žodžiai, atsisveikinimas,

kuriomaniaunetekusi. Perbraukiaupirštais savo vardąant voko, vaizduodamasi,kaip tėvas jį išvedžiojo. Raidę i mano varde jis išraitydavo. Nusišypsojauspėliodama, kodėl taip darė, nors, antra vertus, nelabai sukau galvą. Gal tėvasnujautė,kadnusišypsosiu.Paskui įsižiūrėjau atidžiau. Nedidelis vingelis buvo prirašytas vėliau. Rašalas,

kuriuo parašytas mano vardas, atrodė jau bluktelėjęs, o vingis tamsesnis irnaujesnis.Apverčiauvoką.Antspaudasbuvosulaužytasirvėlsulipdytas.DirstelėjauįKenąirKotą,jieabuskaitėsusikaupę.Atrodėlabaisusidomėję,taigi

anksčiauapiešiųlaiškųbuvimąnežinojo.Vadinasi,arbamamamelavoirperskaitėmanąjį,arbatėtispatsbuvojįatplėšęs.Galiausiai nusprendžiau turinti sužinoti, ką jis norėjo man pasakyti. Atsargiai

nulaužiaujausugadintąantspaudąiratplėšiauvoką.Jamebuvolaiškasantišblukusiopopieriausirtrumpažinutėantbalto.Norėjau

perskaityti žinutę,betpabijojau,kadnesuprasiu jos,pirmiauneįsigilinusi į laišką.Išlanksčiaujįirnusinešiaupriesaulėtolango.

Amerika,mielamanomergaite.Sunkurašytišįlaišką,nestiekdaugturiutaupasakyti.Norsvisussavovaikusmyliuvienodai,taumanoširdyjeskirtaypatingavieta.IrKena,irMeilinkstapriemotinos,Kotayranepriklausomas,irDžeradasjuožavisi,bettuvisadaateinipasmane.Kainusibrozdinikelįaresiskriaudžiama

vyresniųvaikų,kaskartateiniieškotiužtarimo.Manbegalosvarbužinoti,kadbentvienamišvaikųesustipruskaipuola.Betnetjeišitaipmanęsnemylėtum,nerūpestingaiirbesąlygiškai,ašvis

tieknepaprastaitavimididžiuočiausi.Esigabimuzikantė,tavosmuikogarsai,kaigriežiartiesiogdainuojinamie,yranuostabiausi,maloniausiausiaipasaulyjegarsai.Norėčiau,kadkoncertuotumgeresnėsescenose,Amerika.Tunusipelneikurkasdaugiaunegustovėtišešėlyjepernuobodžiusvakarėlius.Puoselėjuviltį,kadtapsivienaišlaimingųjų,išsiveršiišužburtorato.Kotairgituritokiągalimybę.Jistalentingastapytojas.TačiauKotaišsiveržėperjėgą;nesutikras,artuturiįgimtąnorąkovoti.Niekadnelipikitiemspergalvą,kaipbūdingažemesniųkastųatstovams.Darirdėlšitoaštavetaiplabaimyliu.Amerika,tuesigeraširdė.Nustebtum,kiekmažaipasaulyjetokiųžmonių.

Nesakau,kadesitobula.Tautenkakovotisutamtikraisbūdobruožais,tadikitobulybėsdartoli.Visdėltoesimielairtrokštiteisybės.Kartaisreikalaujijosišsavobroliųirseserų,nėakimirkosnedvejoji,norsesijaunesnė.KovojidėlšviesesnėsMeiirDžeradoateities,norsgalėtumnumotiranka.Esigeraširdė,irtikiuosi,kadmataitokiusšiopasauliodalykus,kokiųnematoniekaskitas,netaš.Norėčiautaupapasakoti,kiekviskoesumatęs.Rašydamastokiuslaiškustavobroliamsirseserims,rėmiausiišmintimi.

Mačiaujuose,netmažajameDžerade,bruožus,kurieilgainiuiįsišaknysirpradėsjiemstrukdyti,neleisatlaikytigyvenimosunkumų.Taušitainegresia.Suvokiu,kadnesileisiįmetamaįtokįgyvenimą,kokionenori.Galirklystu,

betsakau:kovok,Amerika.Turbūtnenorėsikovotidėlto,dėlkogrumiasidauguma,–dėlpinigųirpopuliarumo,–betvistiekkovok.Kadirkotrokštum,Amerika,sieksavotiksloišpaskutiniųjų.Jeiįstengsitaipadaryti,nugalėsibaimę,tadakaiptėvasniekodaugiau

negaliuprašyti.Gyvenksavogyvenimą.Būktokialaiminga,kokiatikgali.Pamiršksmulkmenasirkovok.Myliutave,katyte.Taipkarštai,kadnegaliunėapsakyti.Galgalėčiau

nutapyti,betnerasiutokiovoko,kadtilptųdrobė.Netirjineatskleistųtikrųjųmanojausmų.Myliutave,vertinulabiauužtapybą,labiauužmuziką,labiauužžodžius.Tikiuosi,kadvisaitaijausinettada,kainebegalėsiutaupasakyti.Sumeile

Tėtis

Nesutikra,kuriaseilutesskaitydamapravirkau,betpaskutiniusžodžiussunkiai

įžiūrėjau pro ašaras. Labiausiai gailėjausi nebeturinti progos pasakyti tėvui, kadmylėjau jį nė kiek ne mažiau negu jis mane. Valandėlę čia, svetainėje, jutau jonuoširdųpritarimąiršilumą.Apsidairiusi išvydau, kad Kena irgi verkia, vis dar nebaigdama skaityti laiško.

PriėjęspaskutiniuspuslapiusKotaatrodėsutrikęs,skaitėjuosišnaujo.Nusigręžusi išsiėmiau baltą lapelį vildamasi, kad šis nebus toks graudus kaip

laiškas,nesširdisatrodėperpildytajausmų.

Amerika,atsiprašau.Kaibuvometavęsaplankyti,tavokambaryjeradauIlėjosdienoraštį.Nesakeiman,kadjįturi;tiesiogsusiprotėjau.Jeidėljotaukylakokiųnorsrūpesčių,taimanokaltė.Esutikras,kadpaskliskalbosapietai,kasašesuirkodėltaušitaisakau.Nekenčiusavęs,kadišdaviautave,betpatikėk,padariautaivildamasis,kadtavoirvisųkitųateitisbusšviesesnė.ŽiūrėkįŠiaurinęžvaigždę.Jinuolatinėtavovedlė.Tegultiesa,garbėirdorybėlyditavegyvenimokelyje.Sumeile

Šalomas

Valandėlęspoksojauįšiuosžodžius,stengdamasiįmintimįslę.Paskliskalbos?Kasjisbuvoirkamtaipasakojo?Irkąreiškiataseilėraštis?PamažumintyseatgijoAugustožodžiai,kadapiedienoraščiussužinotaneišmano

kalbųPranešimųlaidoje,oiškitošaltinio.Irkadžinomakurkasdaugiau,neižinauaš...Kasašesu...Kamašpasakojau...ŽiūrėkįŠiaurinęžvaigždę...Pažiūrėjusi į tėčio parašą prisiminiau, kaip jis siųsdavo laiškus man į rūmus.

Niekaipnesupratau,kodėljuokingairašoraidęžžodyje„žiūrėk“.Taraidėpanėšėjoįaštuoniakampęžvaigždę–Šiaurinę.Vingelisvirš imanovarde.Ar jis irgi turikokią reikšmę?Ar turikąbendrosu

AugustuirDžordžija?AugustasirDžordžija!Jokompasassuaštuoniomiskryptimis.Džordžijosstriukė

buvo išsiuvinėta ne gėlėmis, o įvairiomis žvaigždėmis. Vaikinas, kurį Kris nuteisėperNuosprendžioceremoniją.Jamantkaklobuvoištatuiruotasnekryžius.Taištaiiškojieatpažindavovienaskitą.ManotėvasbuvoŠiaurinissukilėlis.Man dingojosi, kad aštuoniakampę žvaigždę esumačiusi ir kitur. Gal eidama į

turgų,ogalnetrūmuose.Galmetųmetusmatydavaująvisur?Staiga pakėliau akis. Kambaryje lūkuriavo Aspenas. Jo akyse buvo matyti

klausimų,kuriųjisnegalėjoužduotigarsiai.Mano tėvas buvo sukilėlis. Aptriušusi istorijos knyga, slepiama jo kambaryje,

nepažįstamidraugai, suėję į jo laidotuves...Dukra, varduAmerika. Jei tikbūčiaubuvusidėmesingesnė,būčiautaipastebėjusipriešdaugelįmetų.–Irtaiviskas?–tarėKotaįsižeidęs.–Ką,povelnių,mansuvisušituodaryti?NusigręžusinuoAspenopažvelgiauįbrolį.–Kasnutiko?–paklausėmama.Jiatnešėišvirtuvėsarbatos.–Tėčiolaiškas.Jispaliekamanšįnamą.Kąveiksiusutalūšna?–gniauždamas

rankojelapusatsistojoKota.–Kota,tėvastaiparašėdarprieštauišsikeliant,–susijaudinusipaaiškinoKena.–

Jisstengėsipasirūpintimumis.– Na ką gi, jam nepavyko, tiesa?Mes nuolat buvome alkani. Šis namas tikrai

nebūtųniekopakeitęsmanogyvenime.Viskąpasiekiaupats,–Kotašvystelėjolapusperkambarį,iršienetvarkingaipasklidoantgrindų.PersibraukęspirštaisplaukusKotaatsiduso.–Aršiuosenamuoseesamakokionorsstipresniogėrimo?Aspenai,atneškman

išgerti,–pareikalavomanobrolis,nėnežiūrėdamasįsargybinį.Atsigręžusi Aspeno veide išvydau jausmų maišalynę: susierzinimą, užuojautą,

pasididžiavimą,susitaikymą.Jisnužingsniavoįvirtuvę.–Palūkėk!–liepiau.Aspenassustojo.ĮsiutęsKotapakėlėakis.–Toksjodarbas,Amerika.–Ne,netoks,–atkirtau.–Turbūtpamiršai,kadAspenasdabarpriklausoantrai

kastai.Būtųgeriau,jeigupatsjamatneštumkonorsatsigerti.Nedėlkastos,oužvisątągerą,kurįjisyramumspadaręs.Kotabjauriaiišsiviepė.–Kurgine.ArMaksonasžino?Arprincasžino,kadjududarbendraujate?– jis

tingiaipagrasinomumspirštu.Manoširdisnusiritoįkulnus.– Ir kaip reaguotų princas? Vienamergina buvo nuplakta, ir dauguma žmonių

mano,kad taipermažabausmėuž josnusikaltimą, – stebeilydamas įmuduKotapatenkintasįsisprendėįšonus.Netekau žado. Aspenas irgi tylėjo. Spėliojau, ar ši tylamums padeda, ar mus

žlugdo.Galiausiaiprabilomama:

–Taitiesa?Reikėjopagalvoti,rastiįtikimąpaaiškinimą.Arbabūdąpasipriešinti,nes...taijau

nebebuvotiesa.–Aspenai,eikpažiūrėti,kaiptenLusė,–paprašiau,betKotapaprieštaravo:–Ne,jisliks!Mantrūkokantrybė.–Pasakiau,kadeis!Dabarsėskit!Manobalsas–tokionėpatinebuvaugirdėjusi–visusišgąsdino.Priblokštamama

tuojpatatsisėdo.Aspenasišėjoįkoridorių,tadanenoromisatsisėdoirKota.Stengiausisutelktimintis.–Taip,priešAtrankąašsusitikinėjausuAspenu.Ketinomevisiemspaskelbti,kad

susitaupę šiek tiek pinigų tuoksimės. Mūsų bendravimas nutrūko prieš manišvykstant.PaskuisusipažinausuMaksonu.DabarmanrūpitikMaksonas,irnorsAspenas kaip sargybinis praleidžia su manimi daug laiko, niekas mudviejųnebesieja,–jaunebe,pasitaisiaumintyse.PaskuiatsigręžiauįKotą.– Jei tunorsakimirkąpamanei,kadpasinaudodamasmanopraeitimigalimane

apjuodinti,taiapsigalvok.Kartąklausei,arpasakojauapietaveMaksonui.Jisžino,koksesibestuburisnedėkingaskvailys.Kotasučiaupėlūpas,ketindamasvėlplūstis.Betašnesilioviaukalbėjusi:–Žinok,kadMaksonasmanedievina,–pareiškiauišdidžiai.–Jeimanai,kadtavo

žodiskąnorsreiškiapriešmanąjį,tailabainustebsiapsirikęsirgavęsrykščiųperrankas,jeitikpasiūlysiutavenubausti.Noripamėginti?Svarstydamas šitai Kota suspaudė kumščius. Jeigu aš teisi, ir jo rankos bus

sužalotos,taireikšjokarjerospabaigą.–Gerai,–pasakiau.–Irjeiašišgirsiudarnorsvienąnepagarbųžodįapietėtį,vis

tiekpasiūlysiutavenuplakti.Tauvelniškaipasisekė,kadturėjaitokįmylintįtėvą.Jispalikotaunamą,norstauišvykusgalėjojįatimti,betneatėmė.Visdardėjoviltisįtave,norsmansunkušitaisuprasti.Nurūkautiesiaiįsavokambarįiružtrenkiauduris.Buvaupamiršusi,kadmanęs

laukiaDžeradas,Mei,LusėirAspenas.–TususitikinėjaisuAspenu?–paklausėMei.Žioptelėjau.–Kalbėjaitruputįpergarsiai,–tarėAspenas.Pažvelgiau į Lusę. Jos akyse spindėjo ašaros. Nenorėjau Lusės versti saugoti

svetimą paslaptį, ją tikrai skaudino tokia mintis. Lusė buvo tokia garbinga iratsidavusi, kaip galėjau prašyti ją rinktis tarp manęs ir šeimos, kuriai prisiekėtarnauti?

–Kaigrįšim,viskąpapasakosiuMaksonui,–pasakiauAspenui.–Tikėjausiapgintitaveirapsigintipati,betištikrųjųtikmelavau.JeigušitaižinoKota,galnutuokiairdaugiaužmonių.Verčiauviskąatskleistipačiai.

Dvidešimtšeštasskyrius

Ikivakaropratūnojausavokambaryje.NenorėjaumatytikaltinančioKotosveidoaratsakinėti į mamos klausimus. Blogiausia buvo Lusei. Ji labai nusiminė, kadneatskleidžiau jai tokios paslapties. Neprašiau jos, kad man patarnautų. Rodos,LuseibuvosmagiaupadėtimanomamaiaržaistisuMei.Šiaipartaip,turėjaudaugkąapgalvoti.Nenorėjau,kadtarnaitėsukiotųsišalia.

Mintysekartojau,kąkalbėsiuMaksonui.Mėginaurastigeriausiąbūdąprisipažinti.Ar turėčiau papasakoti, kadmudu su Aspenu bendravome rūmuose? Jei,man taiišklojus,Maksonasimsklausinėti,galverčiauviskąprisipažintipačiai?Išsiblaškydavauprisimindamatėtį,spėliojau,kąjiskalbėjoirnuveikėperdaugelį

metų.Artienepažįstamižmonės,atėjęįlaidotuves,buvosukilėliai?Arjųgalibūtitiekdaug?Ar papasakoti apie tai Maksonui? Ar jis manęs benorės sužinojęs, kad mano

šeimaturėjoryšiųsumaištininkais?Regis,kažkuriišElitomerginųirgisusijusisujais. Kas, jeigu toks ryšysmane pražudys? Tai atrodo neįtikima, juk esame tokieartimiAugustui,betkągaližinoti.Spėliojau,kąveikiaMaksonas.Veikiausiaidirba.Arkaipnorsišsisuko.Jismėgsta

pasivaikščiotiarpasėdėtimanokambaryje.Svarsčiau,arKrisužėmėmanovietą.Užsimerkiaumėgindamasurikiuotimintis.Kaipvisašitaiištverti?Kažkas pasibeldė į duris. Nenutuokiau, ar atėjusysis atneša gerų, ar blogų

naujienų,betpakviečiauužeiti.Į kambarį įėjo Kena. Pirmąkart nuo grįžimo namo išvydau seserį be dukrelės

Estros.–Artauviskasgerai?Papurčiaugalvąirpravirkau.AtsisėdusišaliaantlovosKenaapkabinomane.–Ilgiuositėčio.Jolaiškasbuvotoks...– Suprantu, – atsakė sesuo. – Tėtis mažai kalbėdavo, bet paliko mums tuos

laiškus. Iš dalies džiaugiuosi. Vargu ar būčiau visa tai prisiminusi, jei nebūtųparašęs.– Aha, – gavau atsakymą į klausimą, kurį bijojau užduoti. Niekas daugiau

nežinojo,kadtėtisbuvosukilėlis.–Taigi...tuirAspenas?

–Prisiekiu,viskasbaigta.–Tikiu tavimi.Per televizijąmačiau,kaipžiūri įMaksoną. Iršnairuoji į tąkitą

merginą,įSelestę,–Kenapakėlėakisįdangų.Šyptelėjau.– Selestė apsimeta įsimylėjusi princą, bet akivaizdu, kad tai vaidyba.Ne tokia

tikroviška,kaipjainorėtųsi.Prunkštelėjau.–Pataikeikaippirštuįakį.–Kažinarilgaitrukojūsųdraugystė?TuriugalvojetaveirAspeną.–Dvejusmetus.Ėmėmedraugautitada,kaiištekėjai,oKotaišsikraustėgyventi

kitur.Kartąpersavaitęsusitikdavomemedžionamelyje.Taupėmevestuvėms.–Tujįmylėjai?Kažkodėlnegalėjauiškartatsakyti.Kažkodėlnegalėjaupapasakotiseseriai,kad

tikraimylėjauAspeną.Rodos,dabarmeilė išblėso. Jibuvo,bet laikas iratstumaspadarėsavo.–Tikriausiai.Bettainetaspats...–Netaspats,kasjausmaiMaksonui?–paklausėKena.Papurčiaugalvą.– Viskas taip keista. Ilgą laiką troškau būti tik su Aspenu. Buvau pasirengusi

pereitiįšeštąkastą.Odabar?–Odabarnetrukusgalitaptiprincese?–apsimestinairimtassesersbalsasmane

prajuokino,kvatojausikartusujadėltokiodrastiškopokyčiosavogyvenime.–Ačiūužtokiusžodžius.–Tamirreikalingosseserys.PažvelgusiKenaiįakispamačiau,kadjijaučiasiįskaudinta.–Atleisk,kadnepasakiautoanksčiau.–Sakaidabar.– Tylėjau ne dėl to, kad būčiau nepasitikėjusi. Tiesiog norėjau laikytimūsų su

Aspenu santykius paslaptyje, – tik ištarusi šiuos žodžius suvokiau, jog tai tiesa.BuvauAspenuineabejinga,priemanojausmųprisidėjoirkitiveiksniai,dėlkuriųjisatrodėdarpatrauklesnis:paslaptingumas,skubotiprisilietimaiirmintis,kadsunkiaidirbtiyraprasminga.– Suprantu, Amerika. Tikrai suprantu. Viliuosi, kadnesijautei privalanti laikyti

paslaptį.Tamirreikalingosseserys.Giliai atsidusau, sulig atodūsiu išsisklaidė daugybė rūpesčių. Bent trumpam.

PadėjaugalvąKenaiantpeties,buvogeraramiaiviskąapgalvoti.–Taikaip,arjudusuAspenudarkasnorssieja?Kąjistaujaučia?Atsidusauiratsisėdautiesiai.

– Aspenas mėgina man pasakyti, kad visada mane mylėjo. Žinau turinti jampranešti,jogdabarmyliuMaksoną,bet...–Bet?– Kas, jeiguMaksonas išsirinks kitą?Negaliu paliktiAtrankos nieko nepešusi.

Sakau, kai viskasbaigtųsi, galbūt vėl suartėtume suAspenu, jei jismanytų esanttokiągalimybę.Kenaįsispoksojoįmane.–LaikaiAspenąkaipatsarginįžaidėją?Susiėmiauužgalvos.–Suprantu,suprantu.Atrodobaisiai,tiesa?–Amerika,tutaipnepadarytum.JeitaubentkiekrūpiAspenas,turipasakytijam

tiesą–netikjam,betirMaksonui.Kažkaspasibeldėįduris.–Užeikite.Šiektiek išraudautarpduryje išvydusiAspeną, jamužnugarosprislėgtastovėjo

Lusė.–Turiapsirengtiirsusidėtidaiktus,–pasakėjis.–Kasatsitiko?–susirūpinusiatsistojau.–Težinau,jogMaksonasnori,kadnedelsdamagrįžtumįrūmus.Sutrikusi atsidusau. Tikėjausi praleisti namie dar vieną dieną. Kena vėl mane

apkabinoiršvelniaispustelėjopečius,paskuinuėjoįsvetainę.Aspenaspasišalino.Lusėčiuposavouniformąirnuėjoįvoniąpersirengti.Likusivienaperkračiausavomintis.Kenabuvoteisi.Žinojau,kąjaučiuMaksonui.

Atėjometastam,kammaneraginotėtis,kąvisąlaikpatinorėjaudaryti:atėjolaikaskovoti.Šiužduotisatrodė itinsvarbi, todėlpirmiausia turėjaupasikalbėti suMaksonu.

Kaišisklausimasvienaiparkitaipbusišspręstas,sugalvosiu,kąsakytiAspenui.Viskas vyko lėtai, tad man prireikė laiko suvokti pokyčius. Jau kelias savaites

buvauapsisprendusi,betneatskleidžiausavojausmų.Turėjaupasielgti,kaipdera,irpasakytiMaksonuitiesą.TurėjaupaleistiAspeną.Įkišaurankąįlagaminą,pasiekiaudugnąirradauryšulėlį.Išvyniojaujįirišėmiau

stiklainiuką. Ten buvo ne tik pensas, bet ir apyrankė. Bet dabar tai atrodėnesvarbu.Pastačiaustiklainiukąantpalangės.Tenjisirturėjostovėti.

Didumą kelionės lėktuvu repetavau prisipažinimąMaksonui. Aš jo bijojau, betmūsųsantykiaigalėjorutuliotistiktada,kaijissužinostiesą.Žvalgiausi iš patogios savo vietos lėktuvo uodegoje. Aspenas su Luse sėdėjo

priekyje,kitojepusėje,irgyvaišnekučiavosi.Lusėvisdaratrodėnusiminusi,regis,ji davėAspenui tam tikrusnurodymus. Jis tylėdamas ją išklausė,paskui linktelėjopritardamasjossiūlymams.Lusėpersėdoįsavosėdynę,Aspenasatsistojo.Skubiaiatsilošiauvildamasi,kadjisnepastebėjomanęsšnipinėjant.Aspenuiprisiartinus,apsimečiaurimtaiskaitantiknygą.–Pilotaspranešė,kadskristilikoapiepusvalandį,–pasakėmanjis.–Taigerai.Puiku.Aspenaslūkuriavo.–AtleiskužkivirčąsuKota.–Taunėraužkąatsiprašinėti.Kotayrablogiukas.–Ne,yraužką.Prieškeleriusmetusjiserzinomane,kadesuįsimylėjęstave;aš

tai paneigiau, bet manau, kad jis suprato tiesą. Nuo tada atidžiai mus stebėjo.Turėjaubūtikurkasatsargesnis.Turėjaubūti...–Aspenai!–Klausau.–Viskasbusgerai.KetinuatskleistiMaksonui tiesą irprisiimtiatsakomybędėl

mūsųdraugystės.Tupadediišgyventisavošeimai.Jeitaukasnorsnutiktų....–Mer, tu stengiesi laikytimane atokiai nuo viso šito, o aš klausausi kaip koks

stuobrys.Taimanokaltė.–Ne,netavo.Jisgiliaiįkvėpė.–Paklausyk....turiutaušįtąpasakyti.Žinau,bussunku,betnoriu,kadžinotum.

Kaisakiauvisadatavemylėsiąs,nemelavau.Iraš...– Liaukis, – maldavau. Žinojau turinti pasakyti Aspenui tiesą, bet vienu metu

galėjauatliktitikvienąišpažintį.–Dabaršitoneištverčiau.Manopasaulisapsivertėaukštyn kojom, ir ketinu padaryti tai, ko siaubingai bijau. Duok man šiek tiekerdvės.Aspenasneapsidžiaugėtokiusprendimu,betleidomanelgtiskaipnoriu.–Kaippageidausite,manopanele.Jisnuėjosau,oašpasijutaudarblogiau.

Dvidešimtseptintasskyrius

Grįžti į rūmusatrodėvisiškai tikslinga.Nepažįstama tarnaitėpaėmėmanopaltą,Aspenas paaiškino sargybos viršininkui, kad kelionės ataskaitą pateiks iš ryto.Ėmiaukoptilaiptais,betmanesustabdėkitakambarinė.–Panele,arnenoriteužeitiįpriimamąjį?–Prašau?–negimanogrįžimogarbeibuvosurengtaspokylis?–ĮMoterųkambarį,panele.Esutikra,jūstenlaukiama.Tokio paaiškinimomanbuvo permaža, vis dėlto nulipau laiptais ir pasukauuž

kampoįMoterųkambarį.Žingsniuodamapažįstamaiskoridoriaisjaučiausigeriau,negu įsivaizdavau. Be abejonės, vis dar ilgėjausi tėčio, kita vertus, buvo geranematyti daiktų, kurie nuolat man jį primindavo. Būčiau dar labiau džiaugusisgrįžimu,jeiMaksonasbūtųėjęsgreta.Svarsčiau,arnepasikvietusjo,betišgirdauišMoterųkambariosklindantdidžiulį

triukšmą.Šitaimanesuglumino.Ištųgarsųgalėjaispėti,kadtenlaukiapusėIlėjos.Nedrąsiaipravėriauduris.Vos išvydusimanoplaukusTinė –ką ji čiaveikia? –

garsiaisušukopervisąkambarį:–Jičia!Amerikagrįžo!Susirinkusiosmerginosėmėploti,oašvisaisutrikau.Emika,Ešlė,Bariel...Visos

buvočia.VeltuiieškojauakimisMarli,bet,matyt,jinebuvopakviestaįpokylį.PriemanęspribėgoSelestėirtvirtaiapkabino.–Aktukale,žinojau,kadtaipadarysi!–Ką?–paklausiau.Jainespėjusatsakyti, poakimirksniomaneapglėbėKris ir kažką suriko į ausį.

Nuo jos sklido alkoholio kvapas, ji laikė rankoje taurę ir, rodos, neketino liautisgėrusi.–Taibūsimemes!–šaukėji.–RytojMaksonaspaskelbsapiesavosužadėtuves!

Vienaišmūsųtapsprincese!–Esitikra?–AnąvakarąMudvisuElisajauruošėmėsmiegoti,betMaksonaspakvietėvisas

merginas grįžti ir švęsti, tad pasilikome, – patvirtino Selestė. – Elisai sunkususitaikyti.Jukžinai,kokiajosšeima.Elisamanopralaimėsianti.–Otu?–nervindamasipaklausiau.

Selestėpatraukėpečiaisirnusišypsojo.–Na...Nusijuokiauirpoakimirkosgavautauręgėrimo.–UžKrisirAmeriką,ikišiolišsilaikiusiasAtrankoje!–kažkassuriko.Nuo tokių naujienų aš apdujau.Maksonas nusprendė baigtiAtranką ir išsiųsti

merginasnamo.Taisumanė,kolnebuvaurūmuose.Artairodo,kadprincasilgėjosimanęs?Ogaltaireiškia,kadsuvokėgalįspuikiaiišsiverstibemanęs?–Gerk!–raginoSelestė,susidauždamasumanimitaurėmis.Susiverčiaušampaną

iružsikosėjau.Suėmėbaimėbūti išspirtai,prisidėjokeliųpastarųjųdienųstresas,tadalkoholisėmėveiktilabaigreitai,kaipmatapgirtau.Merginosšokoantsofų,josšventė,norsirpralaimėjo.Selestėstovėjokampesu

Ana ir, rodos, atsiprašinėjo jos už bjaurų elgesį. Elisa tyliai įslinko į kambarį,apkabino mane ir vėl dingo. Mane pagavo jaudulys, pasijutau laiminga, norsnežinojau,kuomanpačiaibaigsisAtranka.ApsigręžiauirstaigaišvydauKris.Jidarsykįapkabinomane.–Gerai,pasižadėkime,kadrytoj,kadirkasnutiktų,džiaugsimėsvienadėlkitos,–

pasiūlėji.– Mano galva, tai geras sumanymas! – sušukau perrėkdama triukšmą.

Nusikvatojau ir nudelbiau akis. Per kelias akimirkas labai daug ką supratau.Tatuiruotėantjoskaklostaigaįgijonaująprasmę,taiatrodėkurkassvarbiauneiprieškeletądienų.Giliai įkvėpiau,Krisveidas išdavėsusirūpinimą.Norsšiurkščiaielgtisnederėjo,

išsitempiaująįkoridorių,–Kureiname?–paklausėKris.–Amerika,arnutikokasblogo?Nusivedžiau jąužkampo įmoterų tualetą.Pirmiauapsidairiau,arniekasmūsų

negirdi.–Tuesisukilėlė,–pateikiaukaltinimą.– Ką? – pernelyg greitai paklausė Kris. – Tu pamišusi, – bet paliesdama savo

tatuiruotęjiišsidavė.–Kris,žinau,kąreiškiatažvaigždė,todėlnemeluokman,–ramiaipasakiau.Netrukusjiatsiduso.–Nedarauniekoneteisėto.Nekeliuprotestoakcijų,tiesiogpalaikautuosžmones.– Puiku, – iškošiau. – Kiek tu iš tiesųmyliMaksoną ir kiek tavo pakalikų nori

turėtisavokaralių?ValandėlęKrisieškojotinkamųžodžių.Paskuisukandusidantisnuėjopriedurųir

jasužrakino.– Jei nori žinoti, taip, aš buvau pasiūlyta karaliui kaip galimybė. Turbūt jau

senokaisupratai,kadvisaskonkursastėražaidimas.

Linktelėjau.– Karalius nesuprato, – ir iki šiol nesupranta, – kiek daug šiaurinių sukilėlių

prisidėjo, renkant mane. Vienintelė aš iš visų norinčiųjų patekau į Atranką. Išpradžiųbuvauvisiškaiatsidavusisavoužduočiai.NesupratauMaksono,rodos,irjismanęs netroško. Bet paskui geriau jį pažinau ir rimtai nuliūdau, kad nesidomimanimi. Kai išvyko Marli, o tu praradai įtaką princui, pamačiau jį visai kitoješviesoje.Galimanyti,kadmanečiaatvedėnegarbingimotyvai, ir,kogero,būtumteisi.Betdabarmanobuvimočiapriežastysvisaikitokios.AšpamilauMaksonąirdarpakovosiudėl jo.Mudugalėtumenuveiktidaugdidžiųdarbų.Tad jeiguketinimanešantažuotiarišduoti,verčiaupamiršk.Ašnesitrauksiu.Supratai?Krisdarniekadanebuvokalbėjusišitaipryžtingai.Nežinau,ardėlto,kadaklai

tikėjo savo likimu, ar kad buvo išgėrusi nemažai šampano. Akimirką tapo tokianuožmi,kadnebesumojau,kąjaiatsakyti.Norėjosi iškloti, kadmudu suMaksonu irgi galimenuveikti daugdidžių darbų.

Kadmudujaunuveikėmekurkasdaugiau,neiKrisnumano.Betatrodėnetinkamaslaikasgirtis.Beto,mudvidaugkassiejo.Ašatsidūriaučiadėlsavošeimos.Jiirgiatėjo čia dėl šeimos – tik kitokios. Abi mes atidarėme duris ir pasibeldėmeMaksonuiįširdį.Kokianaudabus,jeiimsimekivirčytis?ManotylėjimąKrispalaikėsutikimutinkamaielgtisirtruputįatsipalaidavo.–Gerai.Dabar,jeituniekoprieš,grįšiuįpobūvį.Nuvėrusi šaltužvilgsniu ji išlėkė iš tualeto irpalikdomaneapimtąprieštaringų

jausmų.Arturėčiauprikąstiliežuvį?Ogalderėtųkamnorspasakyti?Betjuktokspoelgisbūtųniekingas.Atsidususiišėjauištualeto.Daugiaušvęstinebebuvoūpo,todėlužlipaulaiptaisį

savokambarį.NorėjaupamatytiAnąirMerę,betbuvaupatenkinta,kadjųneradau.Nuvirtau

ant lovos ir ėmiau mąstyti. Taigi Kris priklauso sukilėliams. Pasak jos, tainepavojinga,betvistiekspėliojau,kaipyraištiesų.Vadinasi,Džordžijakalbėjoapieją.Kodėlmaniau,kadtaiElisa?ArKrispadėjosukilėliamsįsigautiįrūmus?Arnurodė,kurrastidaiktus,kuriųjie

ieškojo? Rūmuose turėjau paslapčių, bet man niekad nedingtelėjo, kad ir kitosmerginoskąnorsslepia.Reikėjosusiprotėti.Tadkądabargalėjaupasakyti?JeigutarpMaksonoirKristikraiužsimezgėryšys,

bet koks mėginimas ją demaskuoti būtų atrodęs paskutinė beviltiška pastangalaimėti.Netjeigutaibūtųpadėję,nenorėjaušitokiukeliugautiMaksono.Norėjau,kadjisžinotų,jogjįmyliu.Kažkas pabeldė į duris, bet aš nepakviečiau užeiti.Netroškau, kadKris ateitų

aiškintisarkokiakitamerginamėgintųparsitemptiįpobūvį.Visdėltoatsistojauir

patraukiaupriedurų.Už jų išvydauMaksoną su prikimštu voku irmažu ryšuliuku, įvyniotu į dovanų

popierių.Po akimirkos supratau, kadmūsų santykiai nepakito. Rodos, erdvė aplinkmus

stebuklingaiįsielektrino,suvokiau,kaipbaisiaijopasiilgau.–Sveika,–tarėprincasšiektieksutrikęs,tarsinesumodamas,kąpridurti.–Sveikas.Stebeilijomevienasįkitą.–Arnoriužeiti?–pakviečiau.–Hmm...Taip,noriu.Kažkasbuvonetaip.Maksonasatrodėpasikeitęs,rodos,nervinosi.Pasitraukiauįšalį,leisdamajamįeiti.Jisapsižvalgėpokambarį,tarsijamebūtų

kasnorspakitęnuotada,kaipaskutinįkartąmatė.Tadapažiūrėjoįmane.–Kaipjautiesi?Supratau,kadprincasveikiausiaiturigalvojemanotėčiomirtį,irpriminiausau,

kadAtrankospabaigayranevienintelispokytismanopasaulyje.–Gerai.Manvisatrodo,kadtėtisgyvas,ypačdabar,kaiesučia.Rodos,galėčiau

parašytilaišką,irjisgautųjį.Maksonasužjaučiamainusišypsojo.–Kaiplaikositavošeima?Atsidusau.– Mama gniaužia sielvartą savyje, Kena laikosi tvirtai kaip uola. Labiausiai

graužiasiMeiirDžeradas,manneramudėljų.Kotakupinaspagiežos.Tarsiišvisonebūtųmylėjęstėvo;aštonesuprantu,–prisipažinau.–Jukpažinojaimanotėvą,jisbuvotoksmielasžmogus.–Tikraibuvo,–sutikoMaksonas.–Džiaugiuosibent jausu juosusipažinęs.Tu

daugkąpaveldėjaiišjo.–Nejaugi?–Beabejo!–Maksonaspaėmėryšuliukąirvoką,olaisvąjarankaapkabinomane.

Tadanusivedėprielovosiratsisėdogreta.–Pirmiausiapaveldėjaihumorojausmą.Ir atkaklumą. Kai mudu kalbėjomės per šeimų apsilankymą, jis mane taipkamantinėjo,kadnetiškaitau.Betsykiuirjuokavo.Tuirginiekadnepaleidimanęsnuo kabliuko. Be to, paveldėjai jo akis ir nosį. Netgi retkarčiais nušvintančiąoptimistiškąšypseną.Jispadarėmanįspūdį.Visaesybegėriaujožodžius,jiesuteikėmanstiprybės.Irtuojpatdingtelėjo,kad

Maksonasneperpratotėvo.– Noriu tik pasakyti, jog gedėti mirusiųjų yra įprasta, bet gali būti tikra, kad

paveldėjaivisusgeruosiusjobruožus,–padarėišvadąMaksonas.Apkabinaujamkaklą,princaslaisvąjarankaapglėbėmane.–Ačiūtau.–Aštikraitaipmanau.– Žinau, kadmanai. Ačiū. – Atsistojau šalia jo, nusprendžiau pakeisti pokalbio

temą, kol nesusigraudinau. – Ką ten turi? – paklausiau linktelėdama į voką irryšuliuką.– Ak, – akimirką pamąstęs numykė Maksonas. – Tai tau. Pavėluota kalėdinė

dovana.Jispadavėvoką,išsipūtusįnuosulankstytųpopieriauslapų.–Irpatsnegaliupatikėti,kadduodutaušitai.Turėsipalaukti,kolišeisiu,tiktada

skaityti...betgalipasilaikyti.–Gerai,–susidomėjusitariau,kaiprincaspadėjovokąantmanonaktiniostaliuko.–Kitadovananetokiagluminanti,–pasakėžaismingaipaduodamasryšuliuką.–

Atleisk,kadtaipnegražiaiįvyniota.–Visaigražiai,–sumelavaustengdamasinesijuoktiišsusiraukšlėjusiopopieriaus

iratplėšiaupaketėlį.Aptikauįrėmintąnamonuotrauką.Nešiaipnamo,onuostabausstatinio.Jisbuvo

nudažytas šilta geltona spalva, aplink augo vešli žolė. Vos pažvelgus į nuotraukąman kilo noras pasivaikščioti po tą pievą basai. Dviaukščio namo langai atrodėaukšti ir platūs, pievelę supo ūksmingi medžiai. Ant vieno medžio šakos buvopakabintossūpuoklės.Stengiausižiūrėtineįnamą,oįpačiąnuotrauką.Buvautikra,kadšisnedidelis

meno kūrinėlis padarytasMaksono, nors nesupratau, kada jis ištrūko iš rūmų irsuradotokįnamą.–Nuostabinuotrauka,–pripažinau.–Patsfotografavai?–One, –Maksonas juokdamasis papurtėgalvą. –Dovana yranenuotrauka, o

namas.Mėginaususivokti.–Ką?–Maniau, norėsi, kad tavo šeima gyventų šalia. Erdvus namas yra netoli nuo

rūmų.Tavosesuoirnedidelėjosšeimairgigalėsįsikurtiten.–Aš...aš...–spoksojauįprincąlaukdamapaaiškinimo.KaipvisadakantrusMaksonasišdėstė,kąyrasumanęs,norstikėjosi,kadirtaip

supratau.–Tumanliepeivisasišsiųstinamo.Taipirpadariau.Tiesa,turėjaupasiliktidar

vienąmerginą,nestokiostaisyklės,bet...sakei,jeigalėčiauįrodytisavomeilętau...–...taipasirinkaimane?

–Žinoma,tave.Praradau žadą. Visiškai priblokšta, juokiausi, kikenau ir apibėriau Maksoną

bučiniais.Patenkintastokiareakcijaprincasatsakėįvisusbučiniusirjuokėsikartusumanim.–Muduketinamesusituokti?–suklikauirvėlpabučiavaujį.–Taip,ketiname,–Maksonassukrizenoirleidosimanoglamonėjamas.Suvokiau

atsidūrusijamantkelių.Neprisiminiau,kaiptainutiko.Bučiavau jį be perstojo... Galiausiai liovėmės kvatotis. Po kiek laiko šypsenos

išblėso.Žaismingibučiniaivirtokarštesniais.Kaiatsitraukusipažvelgiauprincui įakis,išvydauskvarbų,įdėmųžvilgsnį.Jisprisitraukėmanearčiau,jutau,kaipdaužosijoširdis.Apimtageismonuvilkau

jamšvarką.Maksonaskaipgalėdamasmanpadėjo,betvistieknepaleidoišglėbio.Nusispyriau batelius, jie triukšmingai nukrito ant žemės. Jis pasekė manopavyzdžiu.Paskuinenutraukdamasbučiniopakėlėmane,užnešėantlovosiršvelniaipaguldė

jos viduryje. Princo lūpos slinko mano kaklu, o aš atlaisvinau jam kaklaraištį irnumečiaukažkurpriebatų.–PaneleSinger,jūspažeidžiatedaugybętaisyklių.–Tuesiprincas.Galimantiesiogdovanoti.Maksonas kimiai sukikeno ir bučiniais nubėrė kaklą, ausį, skruostą. Ištraukusi

marškiniusjamiškelniųėmiaugrabaliotisagas.Jispadėjomanatsegtipaskutines,pasikėlėirnušveitėmarškiniusįšalį.Kaipaskutinįkartąmačiaujįbemarškinių,dėlsusiklosčiusiųaplinkybiųneįvertinaukūnogrožio.Betdabar...Manopirštaišvelniaiperbėgojamperpilvą,gėrėjausijotvirtumu.Kaipasiekiau

diržą, čiupau už jo ir prisitraukiau Maksoną artyn. Jis noriai pakluso, jo rankanuslydomanokojairstabtelėjoantšlauniesposuknelėspalankais.GeidžiauMaksonovosneikiišprotėjimo,nekantravausužinoti,arjisirgigeidžia

manęs.Niekonegalvodamaapkabinaujįirsuleidaunagusįnugarą.Princastuojpatliovėsimanebučiuotiiratšlijęspažvelgėįakis.–Kas?–sukuždėjaubijodamasugadintiakimirką.–Artau...tautainešlykštu?–paklausėjisnervingai.–Kąturigalvoje?–Savonugarą.ŽiūrėdamatiesiaiįakispaglosčiauMaksonuiskruostą,norėjauišsklaidytivisasjo

abejones.– Maksonai, kai kurie randai atsidūrė ant tavo nugaros todėl, kad išgelbėjai

mane,iružtaiaštavemyliu.Akimirkąprincasliovėsikvėpavęs.

–Kątupasakei?Nusišypsojau.–Aštavemyliu.–Prašaupakartotidarsykį.Aštiesiog...Suėmiaujoveidąrankomis.–MaksonaiSkrivai,aštavemyliu.Aštavemyliu.–Iraštavemyliu,AmerikaSinger.Myliuvisasavoesybe.Maksonas vėl pabučiavo mane, mano rankos nuslydo jo nugara, bet šįsyk jis

neįsitempė.Pakišorankasmanponugara,jaučiau,kaippirštaigrabinėjasuknelėssagas.–Povelnių,kieksagųturišisdaiktas,–pasiskundėjis.–Žinau!Tai...Princas atsisėdo ir uždėjo rankas man ant suknelės ties krūtine. Paskui vienu

ryžtingujudesiunuplėšėdrabužį,palikdamasmaneviensuapatiniais.Tylėdamas Maksonas rijo mane akimis. Paskui pažvelgė man į veidą.

Nenorėdama nutraukti ryšio, atsisėdau ir išsilaisvinau iš suknelės rankovių.Prireikėšiektieklaiko,koljąnusivilkau.TadamudusuMaksonuatsiklaupėmeantlovos,prisispaudžiaupriejopusnuogekrūtineirėmiaulėtaibučiuoti.Norėjau liktisu juopernaktį, ištyrinėtimudviejųnaujaiatrastą jausmą.Rodos,

visaspasaulispranyko... kol išgirdome triukšmąkoridoriuje.Princas įsispoksojo įduris,regis,laukė,kadšiostuojpatatsilapos.Tokioįsitempusio,tokioišsigandusiodarnebuvaumačiusi.–Tainekaralius,–sukuždėjau.–Tikriausiaikokianorsmerginasuklupoeidamaį

kambarį,ogaltarnaitėkąnorsvalo.Viskasgerai.Galiausiai jis giliai atsiduso – nepastebėjau, kad buvo sulaikęs kvėpavimą – ir

aukštielninkas atsigulė ant lovos. Paskui užsidengė ranka akis sykiu suirzęs irišsekęs.–Negaliu,Amerika.Tiknešitaip.– Juk viskas gerai, Maksonai. Čia mudviem saugu, – atsiguliau greta ir

įsikniaubiaujamįpetį.Jispapurtėgalvą.–Būdamassutaviminoriuatsikratytivisųsuvaržymų.Tušitonusipelnei.Dabar

negaliutopadaryti,–princasžvelgėįtolį.–Atleisk.–Viskasgerai,–pasakiaunepajėgdamanuslėptinusivylimo.–Nenusimink.Noriupatirti su tavimi tikrąmedausmėnesį.Nusivežti tave ten,

kur šilta ir nuošalu. Jokių pareigų, jokių kamerų, jokių sargybinių, – Maksonasapsivijo mane rankomis. – Taip bus kur kas geriau. Ir aš tikrai galėsiu tavepalepinti.

Kai išgirdaušiuosžodžius, laukimasnebeatrodėtoksbaisus,betbuvauįpratusipriešgyniauti.–Tunegaliišlepintimanęs,Maksonai.Manniekonereikia.Mudviejųnosysbeveiklietėsi.–Ak,žinau.Nesiruošiudovanotitaudaiktų.Tikriau,–pasitaisėjis,–ketinu,bet

turiugalvojenetai.Noriutavemylėtitaipkarštai,kaipjoksvyrasdarnėramylėjęsmoters,karščiau,negukadanorssvajojaibūtimylima.Pažadutaušitai.Princožodžiuslydėjošvelnūsviltingibučiniai,tokiekaipmūsųpirmasis.Pajutau,

kadjisjauvykdosavopažadą.Sykiuirbijojau,irjaudinausibūtišitaipmylima.–Maksonai...–Klausau.– Ar pasiliksi su manimi nakčiai? – paklausiau. Princas kilstelėjo antakį, o aš

sukikenau.–Pažaduelgtisdorovingai.Tiesiog...arnakvosičia?Dvejodamasprincaspažvelgėįlubas.Galiausiaiapsisprendė.–Nakvosiu.Betankstirytąturėsiuišeiti.–Gerai.–Sutarta.Jisnusimovėkelnes irkojines ir tvarkingaisusidėjodrabužius,kadrytąnebūtų

susiglamžę. Tada įlipo į lovą ir prisiglaudė pilvu man prie nugaros. Vieną rankąpakišomanpokaklu,kitašvelniaiapkabino.Lova rūmuose buvo nuostabi. Pagalvės kaip pūkai, čiužinys prisitaikydavo prie

manokūnoformų.Poantklodeniekadanesušaldavauirnesukaisdavau,onaktiniaiatrodėtokielengvilygpasiūtiišoro.BetniekadanesijaučiautaippuikiaikaipMaksonoglėby.Jismeiliaipabučiavomanužausies.–Saldžiųsapnų,manoAmerika.–Aštavemyliu,–tyliaipasakiau.Princasapkabinomanestiprėliau.–Iraštave.Gulėjauramiainorėdamapasimėgautiakimirkoslaime.NetrukusMaksonasėmė

kvėpuotilėtaiirlygiai.Jisužmigo.Princuibūdavolabaisunkuužmigti.Matyt, jispasijutosaugiai,saugiau,neguįsivaizdavau.Norslabaijaudinausi,ką

pasakysjotėvas,irašpasijutausaugiai.AtsidusauirpažadėjausaurytojpapasakotiMaksonuiapieAspeną.Šitaireikėjo

padarytiikisužadėtuviųceremonijos.Buvautikra,kaddabaržinau,kaipgeriausiaviską jam paaiškinti. O kol kas mėgavausi mažyčiu ramybės tarpsneliu, saugiaiilsėjausimylimovyroglėbyje.

Dvidešimtaštuntasskyrius

Pabudaujausdama,kadMaksonaslaikomaneapkabinęs.Apievidurnaktįgaliausiaipadėjaugalvąjamantkrūtinės,ausyjeatsimušėlėtasjoširdiesplakimas.Netardamasnėžodžioprincaspabučiavomaneįviršugalvįirprisitraukėarčiau.

Negalėjau patikėti, kad tai tikra. Buvau drauge su Maksonu, jis pabudo manolovoje.Šįrytturėtųįteiktimanžiedą...–Galėtumetaipatsibustikiekvienąrytą,–sumurmėjojis.–Skaitaimanomintis,–sukrizenau.Princaspatenkintasatsiduso.–Kaipjautiesi,manobrangioji?–Norėčiauvožtelėtiužtokįkreipinį,–kumštelėjaujamįnuogąpilvą.NusišypsojęsMaksonasužsiropštėantmanęs,paskuiatsisėdo.–Geraijau.Tadkaipįtavekreiptis:manomieloji,manobrangute,manomeile?– Tinka visi kreipiniai, jeigu bus skirti vien man, – atsakiau glostydama jam

krūtinęirpečius.–Okaipmantavevadinti?– Savo karališkuoju sutuoktiniu. Deja, šito reikalauja įstatymas, – glostydamas

maneMaksonasaptikojautriąvietelękakle.–Nereikia!–pasakiaumesdamasiįšalį.Jisįtaiatsakėpergalingašypsena.–Tubijaikutulio!Nekreipdamas dėmesio į mano prieštaravimus princas ėmė bėgioti pirštais po

manokūną,priversdamaskrykštinuožaismingųprisilietimų.Vosporąkartųsucipusilioviausi.Produrisatkišęsginkląįvirtosargybinis.Suklikau ir čiupau paklodę norėdama prisidengti. Taip išsigandau, kad tik po

akimirkos suvokiau, jog į mane žvelgia skvarbios Aspeno akys. Nuo tokiopažeminimoužsiliepsnojoskruostai.Regis, buvo priblokštas ir jis. Nesugebėjo suregzti sakinio, akys lakstė nuo

Maksonovienaisapatiniaispriemanęs,besidangstančiospaklode.Manoapdujimąišblaškėkimusjuokas.Buvau persigandusi, o princas jautėsi visai nerūpestingai. Tiesą sakant, buvo

patenkintasšitaipužkluptas.Kaiprakalbo,jobalsasatrodėšiektiekpasipūtėliškas.–Patikinujus,Legeri,kadAmerikaivisiškaisaugu.

Aspenasatsikrenkštėnebepajėgdamasdaugiaužiūrėtiįmus.–Žinoma,JūsųAukštybe,–nusilenkėirišėjouždarydamasduris.Aimanuodama kritau ant pagalvių. Dingojosi, kad šito neišgyvensiu. Būtinai

reikėjopasakytiAspenuiapiesavojausmus,kaiskridomelėktuvu,jukturėjautokiąprogą.Maksonasapkabinomane.–Nesijaudink.Jukbuvomenenuogi.Taipgalinutiktiirateityje.–Jaučiuosilabaipažeminta,–sudejavau.–Kadbuvaiužkluptalovojesumanim?–princobalsebuvogirdėtinusivylimas.Atsisėdauirpažvelgiauįjį.– Ne! Tai ne dėl tavęs. Tiesiog, mano manymu, mes stokojame privatumo, –

nulenkiaugalvąirėmiaužaistisuišsipešusiuapklotosiūleliu.Maksonasšvelniaipaglostėmanskruostą.–Atleisk.Pakėliau akis į princą, jo balsas buvo labai nuoširdus, negalėjau į tai nekreipti

dėmesio.– Žinau, kad tau bus sunku, bet žmonės nuo šiol stebės mudviejų gyvenimą.

Kelerius pirmuosius metus jie atkakliai kišis į mūsų reikalus. Visi karaliai irkaralienėsturisusilauktivaikų.Kaikuriemstainesudarokeblumų.Manomotinaisunkiai sekėsi pastoti, todėl karalius su karaliene norės būti tikri, kad mudususilauksimįpėdinių.Maksonasnutilo,joakysnuslydonuomanoveidoirįsmigoįdėmelęantlovos.– Nesirūpink, – atsakiau glostydama jam skruostą. – Nepamiršk, kad esu iš

penktoskastos.Manogenaitikraigeri.Viskasbuspuiku.Jisnusišypsojopuselūpų.–Tikraišitotikiuosi.Išdaliesdėlto,kadmūsųpareigasusilauktipalikuonių.Bet

ir todėl, kad...Su tavimi,Amerika,noriugyventi visavertį gyvenimą.Atostogauti,švęsti gimtadienius, našiai dirbti paprastomisdienomis, o savaitgaliais tinginiauti.Noriuišvystisavostalą,išterliotąriešutųsviestu.Noriulaidytislaptus,tikmudviemsuprantamusjuokelius,pyktisirtaikytis.Trokštugyventisutavimi.Staiga kelios paskutinės minutės išgaravo man iš galvos. Stiprėjanti šiluma

krūtinėjeišsklaidėvisakita.–Aširgišitonoriu,–patikinauMaksoną.Jisnusišypsojo.–Kąmanai,jeigupoporosvalandųoficialiaipaskelbčiauapiemūsųsužadėtuves?Gūžtelėjaupečiais.–Rodos,šiaidienainesuniekonumačiusi.Princas parvertė mane ant lovos ir apipylė bučiniais. Troškau būti šitaip

bučiuojama valandų valandas, bet pakako to, kad mudu jau matė Aspenas. Jeitarnaitėsirgišitaipamatys,niekugyvunepajėgsiujųužčiaupti.Maksonas apsirengė, aš užsimečiau chalatą.Gal vėliau šis nutikimaspasirodys

juokingas. Žiūrėdama, kaip princas pridengia randuotą nugarą marškiniais,negalėjaugalvotiapieniekąkitą,viskasatrodėneįtikima.Nenorėjautaptiprincese,betdabarjaučiausibegalolaiminga.Atsisveikindamasprincasdar sykįpabučiavomane, tadaatidarėduris irdingo.

Skirtissujuobuvosunkiau,neitikėjausi.Pasakiausau,kadbeliekapalauktikeletąvalandųirkadtikraivertapakentėti.PriešuždarydamadurisnugirdauMaksonąsukuždant:–Pareigūne,panelėtikisijūsųdiskretiškumo.Atsakymo neišgirdau, bet galėjau įsivaizduoti, kaip niūriai linktelėjo Aspenas.

Stovėjau kambaryje prie durų svarstydama, ką pasakyti ir ar apskritai reikia kąnors sakyti. Laikas slinko, bet suvokiau turinti pasikalbėti su Aspenu. Negalėjaužengti pirmyn ir pasižadėti Maksonui, pirmiau nepasišnekėjusi su Aspenu. Giliaiatsikvėpiauirneramiaipravėriauduris.Jiskryptelėjogalvą,neskoridoriujesklidobalsai. Galiausiai kaltinamai pažvelgė į mane – buvau priblokšta sunkaus jožvilgsnio.–Atleisk,–sukuždėjau.Aspenaspapurtėgalvą.–Žinojau,kadtaineišvengiama,betvistiekbuvaupritrenktas.–Manreikėjoįspėtitave,–tariauišeidamaįkoridorių.–Tainesvarbu.Tiesiognegaliupatikėti,kadmylėjaisisuMaksonu.Uždėjaurankasjamantkrūtinės.–Prisiekiu,Aspenai,nesimylėjau.Otadaperakimirkąviskasžlugo.LaikydamasužrankosKris išužkampo išniroMaksonas. Jis įsispitrėjo įmane,

prisiglaudusią prie Aspeno, tarsi ieškančią, kaip apsiginti. Atsitraukiau, bet perlėtai.Aspenasgrįžtelėjo įMaksonąpasirengęs aiškintis, bet buvo taip apstulbęs,kadnegalėjopralementinėžodžio.Kris žioptelėjo ir kaipmat užsidengė burną ranka. Žiūrėdama į sutrikusias

Maksono akis purčiau galvą, mėginau be žodžių paaiškinti, kad įvykonesusipratimas.Poakimirkosprincassusitvardėiratgavoišorinęramybę.–SutikauKriskoridoriuje.Irėjaučiapaskelbtijumsabiemapiesavopasirinkimą

ikiatvykstantžiniasklaidai.Bet,rodos,dabarteksaptartikąkita.DirstelėjauįKris.Maneguodėtai,kadjosakyseneišvydaupergalėsdžiaugsmo.

Priešingai,rodos,jaibuvogailamanęs.

–Kris,galmalonėtumtyliaigrįžtiįsavokambarį?–paprašėMaksonas.Ji padarė tūpsnį ir nuskubėjo koridoriumi, trokšdama atsidurti kuo toliau nuo

mūsų.GiliaiatsidusęsMaksonasvėlpažvelgėįmus.–Aššitainujaučiau,–tarėjis.–Įtikinėjausave,kadtaitikvaizduotė,juktikrai

būtummanpapasakojusivisą tiesą.Tu turėjaibūti sąžiningasumanim,–princaspakėlėakis įdangų.–Negaliupatikėti,kadnepaklausiauprotobalso.Žinojau tainuopatpirmojomūsųsusitikimo.Kaiptuįjįžiūrėdavai,kokiabūdavaiišsiblaškiusi.Taprakeiktaapyrankė,tažinutėantsienos,visitiekartai,kaimaniautaveturįsirstaigavėlprarasdavau...vistaidėltavęs,–princasatsigręžėįAspeną.– Taimano kaltė, Jūsų Šviesybe, – pamelavo jis. – Aš ją persekiojau. Amerika

aiškiaipasakė,kadjaireikiatikjūsų,betašvistiekneatstojaunuojos.NeatsakęsįAspenoatsiprašinėjimusMaksonaspriėjopriejoirpažvelgėįakis.–Kokstavovardas?Jisnurijoseilę.–Aspenas.–AspenasLegeris,–tęsiamaiištarėprincas.–Dinkmanišakių,kolneišsiunčiau

mirtiįNaująjąAziją.Aspenuiužgniaužėkvapą.–JūsųAukštybe,aš...–NEŠDINKIS!DirstelėjęsįmaneAspenaspasisukoeiti.Stovėjau tyliai ir nekrutėjau, bijojau pažvelgti Maksonui į akis. Kai galiausiai

išdrįsau, jis parodė smakru mano kambario pusėn. Įėjau vidun, o jis atsekė išpaskos. Atsigręžusi išvydau, kaip jis uždaro duris ir persibraukia plaukus ranka.Princasgrįžtelėjoįmane,paskuijoakysnukrypoįnepaklotąlovą.Jisnusijuokėpatssau.–Arseniai?–tyliaipaklausėvisdartvardydamasis.–Arprisimenitąkivirčą...–prabilau.Maksonasmanenutraukė.– Amerika, mes kivirčydavomės nuo pat tos dienos, kai susitikome! Būk

konkretesnė!Manenukratėdrebulys.–PoKrisvakarėlio.Princasišpūtėakis.– Vadinasi, nuo tada, kai Legeris pradėjo eiti tarnybą rūmuose, – sarkastiškai

pasakėprincas.–Atleisk,Maksonai.IšpradžiųgyniauAspeną,opaskuisave.Kaibuvonuplakta

Marli, bijojau tau atskleisti tiesą. Būgštavau, kad prarasiu tave, – maldaujamai

ištariau.–Mane?Prarasimane?–apstulbęsklausėjis.–Tugrįšinamoniekonelaimėjusi,

tapusiaukštesnėskastosnare ir turintivyrą,kurisvisą laikąsekiojopaskui tave!Amerika,taiaššiandienviskonetekau!Nuoprincožodžiųmanužgniaužėkvapą.–Išsiuntimanenamo?Maksonaspažiūrėjoįmanekaipįkvaišą,kadišdrįsautopaklausti.–Kiekkartųdartauleisiusudaužytimanširdį,Amerika?Negimanai,kadaštave

vesiu, padarysiu savo princese, kai šitiek primelavai apie mudviejų santykius?Nenoriukankintisikipatgyvenimopabaigos.Suprask,visošitomanjaugana.Pratrūkauraudoti.–Maksonai,prašaumanatleisti.Viskasnetaip,kaipatrodoiššalies.Prisiekiu.Aš

tavemyliu!Jispriėjopriemanęsžvelgdamastuščiomisakimis.–Išvisųmelų,kuriųmanpripasakojai,šitasžeidžialabiausiai.–Taine....–jožvilgsnisnutildėmane.–Liepktarnaitėmspasistengtiišvisųjėgų.Turiatrodytigražiai.Princas išėjo pro duris nusinešdamasmano ateitį, kurią prieš valandėlę laikiau

rankose. Grįžau į kambarį susiėmusi už paširdžių. Dingojosi, kad širdis plyšta išskausmo.Priėjauprielovosiratsiguliauantšono,nesnebepajėgiaustovėti.Raudojautikėdamasi,kadikiceremonijosskausmasišnyks.Kaipšitai ištversiu?

Žvilgtelėjauįlaikrodį,norėjausužinoti,kiekmanlikolaiko...irišvydaustorąvoką,praėjusįvakarąduotąmanMaksono.Nusprendžiau, kad tai paskutinė žinia iš jo, ir apimta nevilties perlaužiau

antspaudą.

Dvidešimtdevintasskyrius

Gruodžio25d.16.30val.

BrangiAmerika,nuotavoišvykimopraėjoseptyniosvalandos.Dusykbuvaubeeinąsįtavokambarįpaklausti,kaippatikodovanos,betprisimindavau,jogtavęsrūmuosenėra.Taippripratauprietavoartumo,kadkeistanematytitavęsšaliaaržingsniuojančiosrūmųkoridoriais.Porąkartųrengiausipaskambinti,betnenoriupasirodytiegoistas.Nenoriu,kadpasijustumkaipnarve.Prisimenu,kaippirmąjįvakarąrūmuosetutaipsakei.Manau,laikuibėgant,pasijutailaisvesnė,irašnėužkąnevaržysiutoslaisvės.Kolgrįši,turiuimtiskokionorsdarbo.Nusprendžiauatsisėstiirparašytitau,vyliausi,kadšitaippasikalbėsiusu

tavimi.Išdaliestaipasiteisino.Galiuįsivaizduotitavesėdinčiąčia,besišypsančiąišmanosumanymo,galbūtpurtančiągalvą,kadesutokspaikas.Kartaisšitaipdarai,tiesa?Mėgstutokiątavoveidoišraišką.Tuvienintelėelgiesitaip,kadašnebesijaučiubeviltiškas.Šypsaisidėlkeistųmanobūdobruožų,taikstaisisujaisirnenustojibūtimanodrauge.Praėjotikseptyniosvalandos,oaštojauilgiuosi.Spėlioju,kądabarveiki.Turbūtjauperskridaišalį,pasiekeinamusiresi

saugi.Tikiuosi,kadesisaugi.Negaliuįsivaizduoti,kaipdžiaugiasitavęssulaukusišeima.Galiausiaisugrįžomylimaduktė!Vaizduotėjepiešiutavonamus.Pasakojaiman,kadjūsųnamasnedidelis,

kadturinamelįmedyje,kadtavotėtisirsesuotapogaraže.Paskuileidžiumintimsplauktilaisvai.Įsivaizduoju,kaipsėdiapglėbusisesutęarspardaikamuolįsumažuojubroliuku.Aržinai,kadviskąprisimenu?Esisakiusi,kadbroliukasmėgstažaistikamuoliu.Įsivaizduojuįeinąsįtavonamusdraugesutavimi.Manpatiktųpamatyti,

kuružaugai.Norėčiauišvystiaplinkbėgiojantįtavobroliukąarbūtiapkabintastavomamos.Būtųmalonususipažintisutavoartimaisiais,kurienebuvoatvykęįrūmus.Girdėtigirgždantgrindisirtrinksintduris.Norėčiausėdėtisvetainėjeiružuostiišvirtuvėssklindančiuskvapus.Manau,kadtikri

namaituribūtipilnigaminamovalgioaromato.Visiškainiekonedirbčiau.Nesukčiaugalvosdėlkareivių,biudžetoarderybų.Sėdėčiausutavim,fotografuočiauskambinančiąpianinu.Kaipirsakei,abudupriklausytumepenktaikastai.Pietaučiaukartusutavošeima,visikalbėtųvienasperkitą,onekuždėtųsilaukdamisavoeilės.Galbūtmiegočiausvečiųlovojearantsofos.Jeileistum,įsitaisyčiauantgrindųgretatavęs.Retkarčiaisapietaisvajoju–užmigtigretatavęs,kaipnutikoslėptuvėje.

Tadabuvojaukuklausytislygaustavokvėpavimo,justitavoartumąirramybę,nebebūtivienišam.Šislaiškaskvailokas,otupuikiaižinai,kaipnemėgstuapsikvailinti.Betvis

tiektaidarau.Dėltavęs.Maksonas

Gruodžio25d.22.35val.

BrangiAmerika,jaumetasgultis,stengiuosiatsipalaiduoti,betnegaliu.Galvojutikapietave.Baisiaibijau,kadkasnorstavęsnenuskriaustų.Žinau,manbūtųpranešta,jeitaukasnorsnutiktų,betjaučiuosiapimtassavotiškosparanojos.Kaskart,kaiateinatarnassupranešimu,manoširdisakimirkąstabteli.Baiminuosiblogiausio:kadpradingai.Kadnebegrįši.Labainoriu,kadbūtumčia.Tiesiogtrokštupamatytitave.Tuniekadaneperskaitysišiųlaiškų.Juoseašlabainusižeminu.Noriu,kadgrįžtumnamo.Visgalvojuapietavošypsenąirbūgštauju

daugiaujosnepamatysiąs.Amerika,viliuosi,kadgrįšipasmane.LinksmųKalėdų.

Maksonas

Gruodžio26d.10.00val.

BrangiAmerika,tikrasstebuklas,kadišmiegojauvisąnaktį.Galiausiaipabudęsįtikinausave,jognuogąstaujubereikalo.Prisiekiau,kadšiandiensusitelksiuįdarbąirliausiuosinerimautidėltavęs.Papusryčiavauirturėjaudaugybęsusitikimų,paskuimaneužplūdomintys

apietave.Pasiskundžiausergąsirpasislėpiausavokambaryjeparašytitaulaiško.Tikiuosipasijusti,tarsibūtumšalia.Esudidelissavanaudis.Šiandientupalaidositėtį,oaštesvajoju,kaip

susigrąžinustave.Žiūrėdamasįrašaluišvedžiotasraidesjaučiuosilygtikrasmulkis.Tuesiten,kurirturibūti.Turbūtjauminėjau,kadesutikras,joglabaipadedisavošeimai.Nuotada,kaisusipažinome,tapaidaugstipresnė–nesakiautaušito,nors

turėjaupasakyti.Nesutokspasipūtęsirnetikiu,kadšitaisusijęsumanim,betkonkursaspakeitėtave.Irmane.Išpatpradžiųtaunestigodrąsos,vėliaujospagausėjo,jisavotiškainusigludino.Anksčiauįsivaizdavautavekaipmerginąsupilnukrepšiuakmenų,pasirengusiąsviestijuosįkiekvienąpriešą,pastosiantįkelią.Dabartupatitapaikaipakmuo.Esitvirtairryžtinga.Lažinuosi,kadtavonamiškiaišitaimato.Turėjautautaipasakyti.Viliuosi,kadgreitaigrįši–tadataipirpadarysiu.

Maksonas

Grauodžio26d.19.40val.

BrangiAmerika,prisimenumūsųpirmąjįbučinį.Tikriausiaireikėtųkalbėtiapiepirmuosiusbučinius.Geriausiaiprisimenuantrąjį,tą,kuriopatitroškai.Arkadanorstausakiau,kaipjaučiausitąnaktį?Žinoma,taibuvonepirmasisbučinysmanogyvenime,betpirmasissutavimi.Esumatęspasaulio,Amerika,galiunukeliautiįatokiausiusplanetoskampelius.Betdarnebuvaupatyręstokionuostabausirsykiuskausmingodalykokaiptasbučinys.Norėjaupagautijįtinkleliuarįdėtiįknygą.Troškaujįišsaugoti,kadgalėčiaupasidalytisupasauliu,pasakytivisatai:štaiįkątaipanašu;taippasijuntikrisdamas.Šielaiškaiatrodotokietrikdantys.Sudeginsiujuosikitaugrįžtantnamo.

Maksonas

Gruodžio27d.vidurdienis

Amerika,turiupapasakotitaipats,antraipvistiekišgirsiištarnaitės.Galvojuapietavoįpročius.Kartaisvaikščiodamaporūmustuniūniuojiardainuoji.Sykiais,kaiateinuįtavokambarį,darkoridoriujeišgirstumelodijas,kuriassaugai

širdyje.Bejųrūmaiatrodotušti.Ilgiuosiirtavokvapo.Pasiilgstutavokvepalųaromato,pasklindančionuo

plaukų,kaipurtaigalvąirjuokiesi,dvelkiančionuotavoodos,kaivaikštinėjamesode.Nuojoaštarsiapsvaigstu.Taiginuėjauįtavokambarįirpasipurškiaunosinętavokvepalais.Darvienpaikaišmonė,padedantivaizduotis,kadesičia.Merėužklupomaneišeinantįiškambario.Nenutuokiu,kojaitenreikėjo,juktavęsnėra;išvydusimanesukliko,irkaipmatatbėgosargybinis.Pamanė,kadnutikokasnorsblogo.Jistvirtailaikėginklą,akyslaidėžaibus.Vosnebuvauužpultas.Dėlto,kadpasiilgautavokvapo.

Gruodžio27d.23.00val.

ManobrangiojiAmerika,nesurašęsmeilėslaiškų,tadatleisk,jeišistaupasirodysnevykęs...Paprasčiausiabūtųpasakyti,kadaštavemyliu.Bet,tiesąsakant,jaučiutau

kurkasdaugiau.Aštavęsgeidžiu,Amerika.Mantavęsreikia.Slepiusavojausmusnuotavęsišbaimės.Būgštauju,jeiatskleisiujuovisus

iškarto,šitaitaveimsslėgti,irpabėgsi.Nuogąstauju,kadkuriojenorstavoširdieskertelėjeesamameilėskitamvyrui,irtameilėniekadaneužges.Bijauvėlpadarytiklaidą,tokiądidžiulę,kadužsisklęsisavopasaulyje.Jokiosmokytojopastabos,tėvoplakimas,jokiaatskirtisjaunystėjeneįskaudinomanęstaipkaiptavoatsiribojimas.Neduodaramybėsmintis,kadjisgalivėlpasireikštiirsugniuždytimane.

Todėlpasiliekuteisęrinktis.Būgštauju,kadjosatsisakęsišvysiutavesunertomisantkrūtinėsrankomis.Pasakysi,kadbūsimangeradraugė,betnepartnerė,nekaralienė,nežmona.Labiausiaiužviskąpasaulyjetrokštu,kadtaptummanožmona.Aštave

myliu.Ilgąlaikąbijojaušitaipripažinti,betdabaresutuotikras.Manelabainuliūdinotavotėvomirtis,sielvartas,kurįtautenkapatirti,ir

tuštuma,kuriatsivėrėtauišvykus.Betdžiaugiuosi,kadpamatysisavošeimą.Nežinau,kieklaikomanbūtųreikėjęapsispręsti,jeigunebūčiaupatyręs,kąreiškiabūtibetavęs.Dabaresuvisiškaitikras,kadnegaliubetavęsgyventi.Norėčiaubūtimenininkaskaiptu,kadgalėčiaurastibūdąpasakytitau,kokiamanesibrangi.Amerika,manomeile,tutarsibesiskverbiantipromedžiųšakassaulėsšviesa.Tuesijuokas,nugalintisliūdesį.Švelnusvėjeliskarštądieną.Tuišsklaidaisutrikimomigląirsuteikiaiškumo.Tunesivisaspasaulis,betdaraijįgeresnį.Betavęsaštikegzistuočiau,ir

tiek.Sakei,kad,norintviskąsutvarkyti,vienamišmūsųteksatliktididelįšuolį

siekiantpasitikėjimo.Rodos,supratau,kadteksperšoktitarpeklį,irviliuosi,joglauksimanęskitojejopusėje.Myliutave,Amerika.Amžinaitavo

Maksonas

Trisdešimtasskyrius

Didysiskambarysbuvosausakimšas.Bentvienąkartąsvarbiausiejiasmenysbuvone karalius ir karalienė, o Maksonas. Ant neaukštos pakylos stovėjo išraižytasstalas. Prie jo susėdome trise: princas, Kris ir aš. Sėdėjimo tvarka man atrodėapgaulinga.BuvauMaksonui išdešinės.Visadamaniau,kadsėdėti išdešinėsyragerai,kadtaigarbingavieta.PrincaskalbėjositiksuKris.Tarsibūčiaunežinojusi,kasmanęslaukia.Dairydamasi po kambarį mėginau apsimesti laiminga. Jis buvo pilnas žmonių.

KampestovėjoGavrilasirpasakojopriešaiskamerą,kasnutiko.Ešlėnusišypsojoirpamojavoman,Anapamerkėakį.Linktelėjaujoms,išjaudulio

negalėdama pratarti nė žodžio. Kambario gilumoje prie atskiro stalo sėdėjoAugustas, Džordžija ir keletas Šiaurės sukilėlių, apsivilkusių ganėtinai švariaisdrabužiais. Be abejonės, Maksonas norėjo, kad jie pamatytų jo išrinktąją. Nėnenutuokė,kadjoišrinktojipriklausojiems.Sukilėliai neramiai žvalgėsi po kambarį tarsi bijodami, kad bet kurią akimirką

apsaugininkaigalijuosatpažintiirpulti.Sargybiniaiatrodėišsiblaškęirnekreipėįjuosdėmesio.Tiesąsakant,pirmąkartąpamačiaukariustokiusatsipalaidavusius,jųakysklydinėjopokambarį,irtikkelibuvolabaisusirūpinę.Porabuvonesiskutęir atrodė išties netvarkingai. Nustebau, nesMaksono sužadėtuvės buvo svarbusįvykis.Galsargybiniaitiesioglabaiskubėjo?Mano akys nukrypo į karalienę Amberli. Ji šnekučiavosi su seseria Adele ir

būreliujosvaikų.Karalienėšvytėjo.Jilabaiilgailaukėšiosdienos.AmberlimylėsKriskaipsavodukrą.Pajutaudidžiulįpavydą.Pasigręžiau ir nužvelgiau Atrankos merginų veidus. Šįsyk mano akys įsmigo į

Selestę. Jos akyse perskaičiau aiškų klausimą: ko nerimauji? Vos vos papurčiaugalvąduodama jai žinoti, kadpralaimėjau. Jimanšyptelėjo ir vien lūpomis ištarė„viskasbusgerai“.Linktelėjaumėgindamapatikėti.KvatodamasiiškažkienopokštoSelestėnusigręžė,oašgaliausiaipažvelgiauįdešinę,įveidąsargybinio,stovinčioarčiausiaimūsųstalo.Aspenas irgi atrodė išsiblaškęs. Jis žvalgėsi po kambarį kaip dauguma

uniformuotųvyrų, regis, stengdamasiskąnorssuprasti.Tarsimintysedėliodamasdėlionę.Troškau,kadpažvelgtųįmane,galbūtbežodžiųpasakytų,kasjį jaudina,

betjoakysklydinėjokitur.–Stengiesisusitartidėlvėlesniosusitikimo?–paklausėMaksonas,irašstaigiai

atlošiaugalvą.–Ne,žinoma,ne.–Galų gale tai nesvarbu. Šią popietę atvažiuos Kris šeima, tada bus surengta

kuklišventė,otaviškiaigalėsvežtistavenamo.Jienenorės,kadpralaimėjusiliktumviena.Galiprikrėstikvailysčių.Princaskalbėjošaltaiirsantūriai.VisainepriminėtikrojoMaksono.–Jeinori,pasilaikyknamą.Užjįjausumokėta.Norėčiauatgautisavolaiškus.–Ašjuosperskaičiau,–sukuždėjau.–Jienuostabūs.Maksonassuirzo,tarsibūčiauišjošaipiusis.–Neįsivaizduoju,kąsaumaniaujuosrašydamas.–Prašautaipnekalbėti.Būkgeras.Aštavemyliu,–manoveidaspersikreipė.–Nedrįsk šitaip elgtis, – pro sukąstus dantis iškošė Maksonas. – Prisiklijuok

šypsenąirišlaikykikipaskutinėsakimirkos.Nurijauašarasirblankiaišyptelėjau.– Šitaip geriau. Kol nepaliksi kambario, turi taip ir atrodyti, supratai? –

linktelėjau,irMaksonaspažvelgėmanįakis.–Būsiupatenkintas,kaiišnyksi.Išspjovus paskutinius žodžius princo veidą vėl nušvietė šypsena, jis atsigręžė į

Kris.Trumpamnudūriauakisįskreitą,stengiausilygiaikvėpuotiirnutaisytinarsųveidą.Pakėlusiakisnedrįsautiesiaiįkąnorspažvelgti.TurbūtMaksonasnesuteiksman

galimybės išsakyti paskutinį norą. Tad sutelkiau žvilgsnį į kambario sienas. Tadapastebėjau,kaddaugumasargybinių,tarsigavękažkokįženklą,pasitraukėnuojų.Paskuiiškišeniųišsitraukėraudonosmedžiagosraiščiusirapsivyniojojaisgalvas.Visiškai priblokšta pamačiau, kaip raudonraištis sargybinis užėjo Selestei už

nugarosirpaleidokulkąjaiįpakaušį.Tuopatmetuorąperskrodėklyksmai,nuaidėjošūviai.Kambarįužtvindėkimios

sužeistųjų dejonės, velkamų kėdžių brūžavimas. Žmonės trankėsi į sienas, kilopanika,visistengėsikuogreičiaupabėgti,betnevikriaijudėjosuaukštakulniaisirkostiumais.Šaudydamisukilėliaišaukė,dėltokilodardidesnėsumaištis.Spoksojausustingusi,perakimirką išvydaudaugiaumirčių,neigalėjau įsivaizduoti.Dairiausikaraliaus ir karalienės, bet šie buvo dingę.Mane pagavo baimė – nežinojau, arjiemspavykopabėgti, ar jiepakliuvo sukilėliams įnagus.ŽvalgiausiAdelės ir josvaikų.Jųniekurnebuvomatyti,taiatrodėdarblogiauneipamestiišakiųkaraliųsukaraliene.ŠaliamanęsMaksonasmėginonuramintiKris.–Gulkantgrindų,–paliepėjai.–Viskasbusgerai.

PažvelgiaudešinėnieškodamaAspenoirapstulbau.Jisbuvopriklaupęsantkelioirprisitaikęsšaudėįminią.Rinkdamasistaikinįturėjonesuklysti.Akies kampučiu išvydau raudoną blyksnį. Staiga prieš mus išdygo sukilėlis,

persirengęssargybiniu.Kaišitaisupratau,viskasstojoįvietas.Anamanpasakojo,kad sykį buvo taip nutikę, kai sukilėliai gavo sargybinių uniformas ir prasmuko įrūmus.Betkaipjiemstaipavykošįkart?Kris dar kartą surikus, man dingtelėjo, kad sargybiniai, išsiųsti saugoti mūsų

namiškių,niekurnepabėgo,nepalikosavopostų.Jiebuvonužudyti irpakasti,o jųdrabužiaipavogti.Dabarjaisvilkėjosukilėliai.Šissuvokimasnėmažnepaguodė.Supratau,kadnorėdamaišgyventituriubėgti.MaksonassuKrisirgi.Nustėrau,

kai grėsmingas sukilėlis pakėlė ginklą ir nusitaikė tiesiai į Maksoną. Žiūrėjau įprincą,ojisįmane.Troškauprašnekti.Vėlatsigręžiauįginkluotąvyrą.Sukilėlio veidas nušvito. Jis nutarė pasilinksminti ir įskaudinti Maksoną, todėl

kryptelėjoginkląkairėnirnusitaikėtiesiaiįmane.Nėneketinauklykti.Išsiaubonegalėjaupajudėti,betmanpriešakisšmėkštelėjo

Maksonošvarkas–jisšokopriemanęs.Kritau ant žemės, tik ne ton pusėn, į kurią būčiau turėjusi kristi. Maksonas

prašvilpėproakisužstodamasmane.PargriuvusiėmiaudairytisAspeno.Jispribėgopriestalo,pastūmėmanokėdę,iršiužvirtoantmanęs.–Pataikiauįjį!–kažkassuriko.–Ieškokitkaraliaus!Išgirdau kelis džiaugsmingus šūksnius. Ir klyksmus. Daugybę klyksmų.

Išsivadavusiišstinguliokurtaunuoįvairiausiųgarsų.Antgrindųtriukšmingaivirtokėdės, griuvo kūnai. Sargybiniai šūkalojo įsakymus. Aidėjo šūviai, jų triukšmasužgulėmanausis.Užvirėtikraspragaras.–Artunesužeista?–paklausėAspenasperpačiąsumaištį.Rodos,papurčiaugalvą.–Nekrutėk.Žiūrėjau, kaip Aspenas atsistojęs sustingo ir nusitaikė. Jis šovė keletą kartų

sutelkęsžvilgsnį,atsipalaidavusiukūnu. Iš šaudymokampospėjau,kadpriemūsųmėginaprisikastidardaugiausukilėlių,betjiemstainepavyko.GreitaiapsižvalgęsAspenasvėlatsigulėantgrindų.–Ketinuišvestijąiščia,kolsukilėliainenukovė.Aspenas prišliaužė prie manęs ir čiupo Kris, ši užsidengusi ausis baisiausiai

raudojo.Aspenaskilstelėjo jąužsmakro irskėlėantausį.Krissustingo tylėdama,betišklausėAspenonurodymųirdangstydamasigalvąpatraukėiškambario.Pamažutriukšmasrimo.Tikriausiaižmonėsišėjoarbuvojaumirę.Paskuipastebėjauišpostaltiesėskyšantkoją.ODieve!Maksonas!

Palindusipostaluradaujįsunkiaikvėpuojantį,antmarškiniųplitodidelėraudonadėmė.Žaizdabuvožemiaukairiopetiesiratrodėlabairimta.– Ak, Maksonai, – pravirkau. Nežinodama, ką daryti, suvyniojau suknelės

palankusirprispaudžiaupriežaizdos.Princassilpnaikrūptelėjo.–Atleiskman.Jisištiesėrankąiruždėjoantmanosios.–Ne,taitumanatleisk,–pasakė.–Vosnesužlugdžiaumumsabiemgyvenimo.–Dabarnekalbėkapietai.Tiesiogsuimksaveįrankas,gerai?–Amerika,pažvelkįmane.KeliskartsumirksėjusipažiūrėjauMaksonuiįakis.Norsirkamuojamasskausmo,

jismannusišypsojo.–Sudaužykmanširdį.Sudaužyk tūkstantįkartų, jei tau taippatinka. Ji vis tiek

priklausystau.–Tyliau,–raminausužeistąjį.–Mylėsiutaveikipaskutinioatodūsio.Kiekvienasmanoširdiestvinksnisskirtas

tau.Mirdamasnoriu,kadtaižinotum.–Tunemirsi,–springauašaromis.Princas ištraukė savo ranką išmanosios ir paglostėman plaukus. Prisilietimas

buvošvelnus,betjoužtekosuprasti,koesuprašoma.Pasilenkiaujopabučiuoti.Įtąbučinįsudėjauvisųankstesniųbučiniųpatirtį,netikrumąirviltį.–Nepasiduok,Maksonai.Aštavemyliuirmeldžiunepasiduoti.Princastrūksmingaiįkvėpėoro.Tada po stalu palindo Aspenas. Ne iškart suvokiau, kad tai jis, ir suklykiau iš

baimės.– Jūsų Aukštybe, Kris yra slėptuvėje, – dalykiškai pranešė sargybinis. – Dabar

jūsųeilė.Argalitatsistoti?Maksonaspapurtėgalvą.–Tiktuščiaišvaistytumelaiką.Nuveskją.–Bet,JūsųAukštybe...–Taiįsakymas,–tarėprincaskaipįstengdamasvaldingiau.Akimirkąjuodužiūrėjovienaskitamįakis.–Klausau,pone.–Ne,ašniekurneisiu!–užsispyriau.–Eisi,–pavargusiubalsupasakėMaksonas.–Eime,Mer.Turimepaskubėti.–Ašniekurneisiu!TarsistaigapasveikęsMaksonaskilstelėjoirsugriebėAspenąužatlapų.–Jiturigyventi.Arsuprantimane?Kadirkiektaikainuotų,jiturigyventi.Aspenaslinktelėjoirstipriaisugriebėmaneužrankos.

–Nereikia!–rėkiau.–Maksonai,prašautavęs!–Būklaiminga,–sugargėjis,darkartąspustelėdamasmanranką;ėmiauklykti,

betAspenasnusitempėmane.Kaipasiekėmeduris,jisprispaudėmanepriesienos.–Užsičiaupk!Išgirssukilėliai.Kuogreičiaunuvesiutaveįslėptuvę,tuogreičiau

sugrįšiugelbėtiprinco.Daryk,kąliepiu.Arsupratai?Linktelėjau.– Gerai, eik pasilenkusi ir kuo tyliau, – tarė Aspenas, išsitraukdamas ginklą ir

vilkdamasmaneįkoridorių.Muduapsižvalgėme.Tolimajamekoridoriausgaleišvydomežmogų,bėgantįįkitą

pusęnuomūsų. Jamdingus išakių,pajudėjome.Pasukęužkamposuklupomeantgulinčio sargybinio. Aspenas patikrino jo pulsą ir papurtė galvą. Tada čiupožuvusiojoginkląiratkišoman.–Kąmansujuodaryti?–sukuždėjauapimtasiaubo.–Šaudyti.Betpirma turi įsitikinti, arprieš tavedraugas,arpriešas.Čia tvyro

sąmyšis.Keliasįtemptasminutespaslapčiaslinkomekoridoriaisirtikrinomeslėptuves.Jos

buvo jau užimtos ir užrakintos. Supratau, kad aršiausios kautynės vykstaviršutiniuose aukštuose ir lauke, šūvius ir klyksmus sugėrė rūmų sienos.Kaskartišgirdękokįnorsgarsąstabtelėdavome.Aspenasdirstelėjoužkampo.–Čiakoridoriusbaigiasi,todėlbūkbudri.Linktelėjau.Mudugreitaipriėjomekoridoriausgalą.Pirmiausiamankritoįakis

pro langą skaisčiai šviečianti saulė. Nejaugi dangus nežino, kad pasaulis griūva?Kaipšiandiengališviestisaulė?–Labaiprašau,labaiprašau,–kuždėjoAspenas,rakindamasslėptuvę.Laimė,ši

buvo neužimta. – Puiku, – atsiduso jis, atidarydamas duris ir užstodamas pusękoridoriaus.–Aspenai,ašnenoriuliktičia.–Reikialikti.Tauturibūtisaugu,nesrūpidaugeliuižmonių.Beto,noriu,kaddar

šįtąpadarytumdėlmanęs.–Ką?Aspenaspasimuistė.–Jeimankasnorsnutiktų...Noriu,kadpasakytum...Perjopetįpamačiaušmėstelintraudonąraištįkoridoriausgale.Pakėliauginklą,

nusitaikiauirproAspenąšoviauįatbėgantįsukilėlį.PoakimirkosAspenasįstūmėmaneįslėptuvęiružtrenkėduris,palikdamasvienątamsoje.

Trisdešimtpirmasskyrius

Nenutuokiau, kiek ilgai sėdėjau slėptuvėje. Klausiausi, kas vyksta durų, nors irsupratau,kadtaibeprasmiška.KaiprieškeliassavaitesmudusuMaksonubuvomeužrakinti slėptuvėje, produris neprasiskverbėnė vienas išorinio pasaulio garsas.Tąsykrūmaibuvolabainuniokoti.Vis dėlto turėjau vilties. Gal Aspenas nesužeistas ir bet kurią akimirką gali

atrakintiduris.Jistikraituribūtigyvas.Tikrai.Aspenasyratikraskovotojas,visadtoks buvo. Nuo mažumės atkakliai priešinosi badui ir skurdui. Pasimirus tėvui,Aspenasišlaikėšeimą.AšbuvauatrinktadalyvautiAtrankoje,Aspenaspašauktasįrūmųsargybinius,betvis tieknepraradovilties.Palygintisu tuo,kulka jamniekonereiškia.AspenoLegerionepakirsjokiakulka.Prispaudusi ausį prie durųmeldžiausi, kad išgirsčiau žodį, kvėpavimą ar kitokį

bruzdesį. Kaip galėdama stengiausi išgirsti sužeisto Maksono kvėpavimą,užsidengusi akis delnais prašiau Dievo palikti jį gyvą. Be abejonės, visi rūmuoseieškojo princo ir jo tėvų, visus juos derėjo gelbėti pirmuosius. Sargybiniai niekugyvuneturėjoleistiMaksonuižūti.Ogalšiviltisbuvoapgaulinga?Princasatrodėtoksišbalęs,jorankospaspaudimastokssilpnas.Būklaiminga.Maksonasmylėjomane.Tikraimylėjo.Ašjįirgi.Nepaisantviso,kasmusskyrė:

kastų,klaidų,mūsųnepalaikančiopasaulio,mumsbuvoskirtabūtidrauge.Turėjau būti greta Maksono. Ypač dabar, jam merdint. Nebegalėjau tūnoti

slėptuvėje.Atsistojau ir ėmiau grabalioti sienas, ieškodama šviesos jungiklio. Kol suradau,

keliskartatsitrenkiauįplieninesduris.Uždegusišviesąapžvelgiauslėptuvę.Jibuvomažesnėužkitas,kuriosemantekoglaustis.Čiabuvokriauklė,betstigoklozeto,tik kibiras kampe. Pasienyje šalia durų stovėjo suoliukas, prie galinės sienos –lentynasumaistopaketaisirantklodėmis.Antgrindųtarsilaukdamasmanęsgulėjošautuvas.Abejojau, ar tai padės, bet turėjau pamėginti. Pasistačiau suolelį slėptuvės

viduryje ir parverčiau ant šono plokštuma į duris. Užsiglaudžiau už jo, norėjauįsitikinti, koks šio baldo aukštis. Suvokiau, kad tai prasta priedanga. Reikėjo

pasitenkintiirtokia.Stodamasi užmyniau puošnios suknelės palankus. Suirzusi ėmiau apžiūrinėti

lentynas. Plonas peilis tikriausiai buvo skirtas skardinėms atidarinėti ir maistuismulkinti, bet puikiai tiko suknelei patrumpinti. Nelygiai nupjoviau drabužį tieskeliais. Iš nupjauto audinio pasidariau diržą ir susijuosiau, kad dėl viso piktoturėčiaukuružsikištipeilį.Priesuoliukoprikroviauapklotų,baiminausi,kadkulkosgaliatšokti.Žvalgiausi

pokambarį ieškodama,kądargalėčiaupanaudoti šiam tikslui,betdaugiauniekonebeaptikau.Susirangiauužsuoliuko,nusitaikiauįspyną,giliaiįkvėpiauiršoviau.Mažoje erdvėje nuaidėjo kurtinamas trenksmas ir labai mane išgąsdino, nors

tikėjausi jo. Įsitikinusi, kad kulkos nešvilpia rikošetu, nuėjau patikrinti durų. Viršspynos išvydau nedidelį įdubimą, buvomatyti keli sluoksniai metalo. Nusiminiau,kadnepavykopataikytiįpačiąspyną,betvisdėltošįtąnuveikiau.Jeišausiuįspynądarkeliskartus,galpavyksištrūkti.Užsiglaudusiužsuoliukopabandžiaupykštelėtidarkartą.Suvarpiauvisasduris,

betniekaipnepataikiauįspyną.Apimtaneviltiespokuriolaikoatsistojau–vyliausipataikyti stovėdama. Laimėjau tik tiek, kad rankas supjaustė nuo durų atskilusiometalogabalėliai.Išgirdusi spragtelėjimą suvokiau išnaudojusi visus šovinius, bet neišsilaisvinusi.

Numečiaušautuvąirpasileidaupriedurų.Trenkiausiįjasvisukūnu.–Pasiduokit!–rėkiaudaužydamaduris.–Atsidarykit!Klykdamatrankiaujaskumščiais,betniekonelaimėjau.–Ne,ne,ne!Ašturiuiščiaištrūkti!Durys stovėjo kaip stovėjusios, atrodė tylios ir griežtos, tarsi savo ramumu

šaipytųsiišmanoblaškymosi.Susmukau ant grindų ir apsiverkiau, galiausiai supratusi, kad nieko negaliu

padaryti.GalbūtAspenasnegyvasguli visai čia pat, oMaksonas... tikriausiai jaumiręs.Prisitraukiaukeliuspriekrūtinėsiratlošiaugalvąįduris.– Jeigu tu gyvas,Maksonai, – sukuždėjau, – leisiuosi vadinama tavo brangiąja.

Pažaduneprieštarauti.Belikolaukti.

Retkarčiais mėgindavau suvokti, kiek valandų, bet nebuvo kaip sužinoti, arneklystu.Lėtaislenkantislaikasvarėišproto.Darniekadnesijaučiautokiabejėgė,nerimasmanežudė.Rodos, praėjo visa amžinybė, kol išgirdau spragtelint užraktą. Kažkas ėjo pas

mane.Neturėjausupratimo,kas,draugasarpriešas,todėlpakėliautuščiąginkląirnusitaikiauįduris.Bentjauišgąsdinsiuatėjūną.Durysgirgždėdamosprasivėrė,prokoridoriauslangąįslėptuvęplūstelėjošviesa.Vadinasi,darnevakaras?Ogal jaukitadiena?Prisimerkusinuošviesosvistieknepaleidaušautuvoišrankų.–Nešaukit,paneleAmerika!–paprašėsargybinis.–Jumsniekasnegresia!–Iškurmanžinoti?Iškuržinoti,kadnesivienasišsukilėlių?Sargybinispažvelgėįkoridoriųirpamatėartinantispažįstamąsiluetą.Įšviesos

ruožą įžengė Augustas ir Gavrilas. Pastarojo kostiumas buvo sudraskytas, betkruvinameatlapeišdidžiaipuikavosisegė–tikdabarsuvokiau,kadjinepaprastaipanašiįŠiaurinęžvaigždę.Nenuostabu,kadŠiauriniaisukilėliaitiekdaugžinojo.–Viskasbaigta,Amerika.Mesnugalėjom,–patvirtinoAugustas.Palengvėjusiaširdimiatsidusauirnumečiaušautuvąantžemės.–KurMaksonas?Ar jis gyvas?ArKris sveika? – apibėriauklausimaisGavrilą,

tadasutelkiaudėmesį įAugustą.–Manečiaatvedėvienassargybinis.JopavardėLegeris. Gal kartais matėte jį? – žodžiai veržte veržėsi iš burnos, kalbėjau taipgreitai,kadbuvosunkusuprasti.Pasijutaukeistaiapsvaigusi.– Veikiausiai ją ištiko šokas. Kuo greičiau vesk į ligoninės priestatą, – įsakė

Gavrilas,irsargybinislengvaipakėlėmaneantrankų.– Maksonas... – neatlyžau. Bet atsakymo neišgirdau. O gal jo nesulaukusi

praradausąmonę.Nebeprisimenu.

Pabudauantsulankstomosioslovos.Gėlėsubraižytasrankas.Pakėliauvienąišjųprie akių ir apžiūrėjau. Paviršinės žaizdos buvo išvalytos, gilesnės aptvarstytos.Viskasatrodėgerai.Atsisėdauirapsidairiusisuvokiauesantinedideliamekabinete.Apžvelgiaustalą,

ant sienos iškabintus diplomus – jie priklausė daktarui Ašlarui. Negalėjau čiapasilikti.Rūpėjodaugkąišsiaiškinti.Atidariusi duris supratau, kodėl buvau paguldyta daktaro kabinete. Ligoninės

sparnasbuvoperpildytas.Nesunkiai sužeistiejigulėjo lovosepodu,kiti tarp lovųant grindų. Sunkiausiai sužeisti buvo paguldyti patalpos gilumoje. Tegu irsausakimšameligoninėssparnebuvoramu.Apžiūrinėjauligonius,ieškodamapažįstamųveidų.Galverčiaujųnepamatyti?Ką

taigalėtųreikšti–geraarbloga?TjuzdeisuEmikaapsikabinusiosgulėjovienoje lovoje ir tyliaikūkčiojo. Išvydau

kelias išmatymopažįstamaskambarines.Maneinantprošalį, jos linktelėjo,tarsibūčiaušitonusipelniusi.

Žingsniuodama vis tolyn ėmiau netekti viltis. Tarp sužeistųjųMaksono nebuvomatyti. Jei jis būtų gulėjęs čia, būtų buvęs apsuptas pulko žmonių, pasirengusiųįvykdyti kiekvieną jo norą. Tiesa, aš buvau paguldyta atskirame kabinete. GalMaksonasirgi?Pamačiausargybinįabejinguranduotuveidu.–Arprincaskurnorsčia?–tyliaipaklausiau.Jispalengvapapurtėgalvą.–Ak!Įsmigusi kulka ir sudaužyta širdis – du visiškai skirtingi sužalojimai. Bet aš

jaučiausi kraujuojanti taip pat, kaip pirmiau kraujavo Maksonas. Jokios siūlėsnepagydysšiosžaizdos;šisskausmasniekadosnesiliaus.Neklykiau,betdingojosi,kadklykiamanosiela.Išakiųbiroašaros.Josnenuplovė

gėlos,betprilygopažadui.Maksonai,niekastavęsnepakeis.Ašužantspaudavaumūsųmeilę.–Mer?Atsigręžusiišvydausutvarstytąvyrą.Jisgulėjobeveikpačiamepriestatogale.Tai

buvoAspenas.Mano kvėpavimas patankėjo, netvirtais žingsniais patraukiau prie jo. Aspenui

buvo aptvarstyta galva, pro tvarstį sunkėsi kraujas. Jis buvo nuogas iki pusės,krūtinėkeliosevietosenubrozdinta,betlabiausiainukentėjusikoja.Šibuvostoraiapmuturiuota tvarsčiu,antžaizdosšlaunyjenegrabiaiužklijuotidarkeli tvarsčiai.Aspenas mūvėjo tik šortus, kitą koją dengė paklodė, todėl aiškiai mačiau, kaipsunkiaijissužeistas.–Kastaunutiko?–sukuždėjau.– Nenorėčiau atgaivinti smulkmenų. Ilgai kovojau, nušoviau kokius šešis ar

septynis sukilėlius, bet vienas pataikėman į koją. Daktaras sako, kad tikriausiaigalėsiuvaikščiotipasiramsčiuodamaslazda.Bentjaulikaugyvas.Ašaros tyliai riedėjo man per skruostus. Nieko negalėjau padaryti, jaučiausi

dėkinga,betpramaišiuisubaimeirneviltimi.–Mer,tuišgelbėjaimangyvybę.AtitraukiauakisnuoAspenokojosirpažvelgiaujamįveidą.–Tavošūvisišgąsdinosukilėlį,irašspėjauiššauti.Jeinebūtumtaippadariusi,jis

būtųpylęsmanįnugarą,irviskasbūtųbuvębaigta.Ačiūtau.Nusišluosčiauakis.–Taituišgelbėjaimangyvybę.Visadagelbsti.Atėjometaspradėtigrąžintiskolą.Aspenasnusišypsojo.–Manetraukiapriedidvyriškųžygių,tiesa?–Tuvisadtroškaibūtikienonorsriteristviskančiaisšarvais,–palingavaugalvą

prisimindamavisatai,kąAspenasbuvopadaręsdėlmylimųžmonių.–Paklausykmanęs,Mer.Kaipasakiauvisadtavemylėsiąs,taiirturėjaugalvoje.

Jei būtume likę Karolinoje, būtume susituokę ir laimingai gyvenę. Skurdžiai, betlaimingai,–jisliūdnaišyptelėjo.–BetmudunelikomeKarolinoje.Tupasikeitei.Aširgi.Buvaiteisisakydama,kadturėčiausuteiktiprogąkuriainorskitai.Nebūčiaudėl to taip jaudinęsis, jeinevisi šie įvykiai.Mer, taveginti liepiamanoprigimtis.Prireikėdauglaikosuvokti,kadtutonebenori.Kaitaiatskleidžiau,supratauirginebenorįskovotidėltavęs.ApstulbusispoksojauįAspeną.– Tau visad priklausys gabalėlis mano širdies, Mer, bet aš daugiau tavęs

nebemyliu.Kartais dingteli, kad vis dar esu tau reikalingas ir kad tau rūpiu, betnežinau, ar tai tiesa.Nusipelnei gyventi geriau nei sumanimi, antraip jausčiausiįsipareigojęs.Atsidusau.–Irtunusipelneidaugiauneibūtimanoatsarginiužaidėju.Aspenaspadavėmanranką,paėmiaują.–Nepykantmanęs,–pasakėjis.–Nepykstu.Džiugužinoti,kadirtunepykstiantmanęs.Norsjisiržuvo,vistiekjį

myliu.Aspenassuraukėkaktą.–Kasžuvo?–Maksonas,–sukuždėjau,akimspritvinkusašarų.Stojotyla.–Maksonasgyvas.–Ką?Bettassargybinissakė,kadjočianėra,ir...–Žinoma,nėra.Jisyrakaralius.Slaugomassavokambaryje.PripuoliauapkabintiAspeno,nuomanoprisilietimojissudejavo,betbuvautokia

laiminga, kad visai pamiršau atsargumą. Paskui laimingos ir liūdnos žinios tarsisusipynė.Lėtaiatsitraukiau.–KaraliusKlarksonasžuvo?Aspenaslinktelėjo.–Karalienėirgi.– Negali būti! – sudrebėjau vėl apsipildama ašaromis. Juk sakė, kad galėsiu

vadintijąmama.KaipMaksonasišgyvenstokiąnetektį?– Tiesą sakant, jei ne Šiauriniai sukilėliai, tikriausiai būtų žuvęs ir princas. Jie

atskubėjopačiulaiku.–Tikrai?

Aspenoakysemačiaunuostabąirdėkingumą.–Būtųgeraipasimokytiišjų.Sukilėliaikaunasikitaip.Žino,kądaryti.Didžiajame

kambaryje atpažinauAugustą ir Džordžiją. Lauke jie turėjo pastiprinimą. Kai tiksuvokė,kadkažkasnetaip,kaipmatatsidūrėrūmuose.Nenutuokiu,iškurŠiauriniaisukilėliaigavoginklų,betjeigunejie,mesvisibūtumežuvę.SunkubuvoįsisąmonintiAspenožodžius.Manvisdarieškanttrūkstamųdėlionės

gabalėlių,atsidarėdurys,irperligoninėssparnąnusiritotylusmurmesys.Išvydomesusijaudinusią merginą besidairančią po patalpą. Jos suknelė buvo suplėšyta,išsidraikęplaukaikritoantveido,betaškaipmatjąatpažinau.PralenkdamasmaneAspenasatsisėdoiršūktelėjo:–Luse!Žinojau, kad nuo tokio judesio jam turėjo suskausti, bet balse nebuvo girdėti

kančios.– Aspenai! – aiktelėjo ji ir pasileido per patalpą, net peršokdama kai kuriuos

ligonius.Merginapuolėsargybiniuiįglėbįirnusėjoveidąbučiniais.Manapkabinus,Aspenasskaudžiaisuvaitojo,odabaratrodėtiesioglaimingas.–Kurbuvaiprapuolusi?–reikliaipaklausėjis.– Ketvirtame aukšte. Esu ką tik išlaisvinta, atskubėjau kuo greičiausiai. Kas

atsitiko? – paprastai Lusė labai bijodavo sukilėlių puolimų, bet dabar buvosusitelkusitikįAspeną,tikįjįžiūrėjo.–Manviskasgerai.Okaiptu?Galpasirodykdaktarui?–jisapsidairėieškodamas

pagalbos.–Ne,neturiunėmenkiausio įbrėžimo, –patikinoLusė. –Tiesiog jaudinausidėl

tavęs.AspenassudidžiuliuatsidavimupažvelgėLuseiįakis.–Dabar,kaitučia,viskasgerai.Atsargiai,kadnekliudytųtvarsčių, jiglostė jamveidą.Aspenasuždėjorankąjai

antsprando,švelniaiprisitraukėirkarštaipabučiavo.Lusei kaip niekam kitam reikėjo riterio, ir niekas geriau už Aspeną nebūtų

sugebėjęsjosapginti.Juodumatė tik vienas kitą ir nepastebėjo, kaip pasišalinau. Patraukiau ieškoti

žmogaus,kurįištiesnorėjaupamatyti.

Trisdešimtantrasskyrius

Išėjusiišligoninėspriestatopirmiausiapažvelgiauįrūmus.Jiesmarkiainukentėjo.Išdaužytųlangųšukėstviskėjosaulėje.Sugadintipaveikslai,išsprogdintossienosirgrėsmingosraudonosdėmėsantkilimųpriminėman,kaipartimirtiesbuvomemesvisi.Kopiau laiptais vengdama sutiktųjų žvilgsnių. Iš antro aukšto lipdama į trečią

pamačiauauskarąantgrindų.Nejučiaėmiauspėlioti,arjosavininkėdargyva.Atsidūriau laiptų aikštelėje, eidama prie Maksono kambario išvydau daugybę

sargybinių. Taip ir turėjo būti. Galbūt galėčiau jį pašaukti. Galbūt jis lieptųsargybiniamspraleistimane...kaipanąvakarą,kaisusitikomepirmąkartą.Maksono kambario durys buvo atviros, žmonės zujo pirmyn atgal, atnešdami

popierius ir išnešdami lėkštes. Šalia durų buvo išsirikiavę šeši sargybiniai,veikiausiai jie manęs neįleis. Kai prisiartinau, vienas sargybinis pastebėjomane.Žiūrėjoprisimerkęs,tarsinorėdamasdarkartąįsitikinti,kadesutapatiAmerika.Paskuimanepažinoirgretastovintissargybinis,tadajuoduvienaspokitožemaiirpagarbiainusilenkė.Sargybinispriepatdurųmostelėjoranka.–Manopanele,Maksonaslaukiajūsų.Stengiausipateisintisargybiniųreiškiamąpagarbą.Eidamaatlošiaupečius,nors

apdraskytosrankosirnukirptasuknelėtikrainegerinomanoįvaizdžio.–Ačiū,–padėkojaunežymiailinktelėdama.Manįžengus,prošalįnuskubėjokambarinė.Maksonasgulėjolovoje,proplonus

medvilnėsmarškinėliusgalėjaimatytisutvarstytąkairękrūtinėspusę.Kairėrankabuvoparišta,dešinejislaikėdokumentą,kažkąaiškinantpatarėjui.Norsirpusnuogis,susivėlusiaisplaukais,Maksonasatrodėvisaineblogai.Irvis

dėlto buvo gerokai pasikeitęs. Galbūt sėdėjo kiek tiesiau? Gal veidas pasidarėrimtesnis?Maksonasbuvotikraskaralius.– Jūsų Didenybe, – atsidusau darydama gilų tūpsnį. Atsitiesdama išvydau

kibirkštėlesjoakyse.–Stavrosai,palikpopieriusčia.Prašauvisųišeitiiškambario.Turiupasišnekėti

supanele.

Patarnautojai nusilenkė ir patraukė į koridorių. Stavrosas rūpestingai padėjopopieriusantnaktiniostaliuko ireidamasprošalįmirktelėjoman.Luktelėjau,kolužsidarėdurys,iržengiaupirmyn.Troškaupribėgtipriejo,pultiįglėbįirliktitenamžinai.Visdėltoėjaupalengva,

svarstydama,arMaksonasnesigailipaskutiniųsavožodžių.–Labaiužjaučiudėltėvųnetekties.–Visdarnegaliutuopatikėti,–tarėjis,kviesdamasprisėstiantlovos.–Visdar

manau,kadtėtissavokabinete,mamapirmameaukšte.Betkuriąakimirkąvienasjųįžengsčiairskirsmankokiąnorsužduotį.–Puikiaitavesuprantu.Maksonasliūdnainusišypsojo.–Aišku, supranti, – jisuždėjo rankąantmanosios.Palaukiau taigeruženklu ir

stipriauspustelėjaujamplaštaką.–Motinastengėsiišgelbėtitėvą.Sargybinismanpasakojo,kadtasaiatsidūrėsukilėliotaikiklyje,betmamajįužstojo.Jižuvopirma,iškart po jos ir tėvas, – Maksonas palingavo galvą. – Mama visada buvonesavanaudė.Ikipaskutinioatodūsio.–Neturėtumstebėtis.Esilabaipanašusįją.Maksonasnusivaipė.–Ašniekadanebūsiutoksgeraskaipji.Begaloilgėsiuosmamos.Paglosčiau jam ranką. Amberli buvo ne mano motina, bet man atrodė, kad

ilgėsiuosijosnemažiauužMaksoną.–Bentjautulikaigyva,–tarėjis,vengdamasmanoakių.–Norstokiapaguoda.Stojoilgokatyla,nežinojau,kaipjąnutraukti.Arturėčiauprimintijožodžius?Ar

paklaustiapieKris?ArMaksonasišvisnorigalvotiapietai?–Turiutaušįtąparodyti,–netikėtaipareiškėjis.–Galbūtpasirodysšiurkštoka,

betvistiekturėtųpatikti.Atidarykšitąstalčių,–paliepė.–Rasikaikąviršuje.Atidariaunaktiniostaliukostalčiųirišvydaušūsnįspausdintųpopierių.Klausiamai

pažvelgiauįMaksoną,betšislinktelėjoragindamasskaityti.Paklusaustengdamasisuprasti,kasrašoma.Pirmąpastraipąperskaičiaunetdu

kartus,vismaniau,kadkąnorsnetaipsupratau.–Nejaugitu...tuketinipanaikintikastas?–paklausiauMaksono.– Toks mano sumanymas, – šypsodamasis atsakė jis. – Gal džiūgauti dar per

anksti. Tai užduočiai įgyvendinti prireiks daug laiko, betmanau, kad verta imtis.Pažiūrėk,–tarėversdamasdidžiuliodokumentopuslapiusirbedėpirštuįvienąpa‐straipą.–Noriupradėtiišapačios.Pirmiausiaketinupanaikintiaštuntąkastą.Teksatliktidaugybępokyčių;manrodos,kadpotamtikrųpastangųaštuntakastagalėtųsusilietisuseptinta.Vėliaueitųsisunkiau.Visdėltoturibūtibūdasatsikratytišiossuskaičiaissusijusiosgėdos,toksmanotikslas.

Maneapėmėpagarbibaimė.Pažinojautiktokįpasaulį,kurkastabuvoprilipusipriežmogauskaipdrabužis.Odabarlaikiaurankosedokumentą,iršistvirtino,kadnematomosribostarpžmoniųgaliausiaibusištrintos.Maksonaspaglostėmanranką.–Noriu,kadžinotum,jogtaitavodarbas.Nuopattosdienos,kaipašaukeimane

koridoriuje ir papasakojai, kokia būdavai alkana, stengiausi ištaisyti padėtį. Štaikodėltaipnuliūdaupotavopareiškimoperteleviziją;tąpatįgalėjaupasiektityliai.Bet jeigu nebūčiau susipažinęs su tavimi, man tikrai nebūtų atėję į galvą, kaippagerintižmoniųgyvenimą.Įkvėpiauoroirvėlįsigilinauįdokumentus.Prisiminiausavogyvenimometus,jie

bėgolabaigreitai.Niekadnesitikėjaudaugiau,tiktaptigarsiapokyliųdainininkeirgal vieną dieną ištekėti. Svarsčiau, ką Maksono apsisprendimas reikš Ilėjosžmonėms,kaibūsiugretajo.Sykiukuklinausiirdidžiavausi.– Esama dar šio to, –Maksonas sudvejojo, o aš negalėjau atitraukti akių nuo

dokumento.Staiga ant popierių šūsnies jis padėjo atvirą dėžutę. Joje spindėjo žiedas,

nutviekstasprolangąsklindančiųsaulėsspindulių.– Miegojau pasidėjęs tą prakeiktą daiktą po pagalve, – pasakė apsimestinai

suirzęs.Netardama nė žodžio pažvelgiau į jį, nes nepajėgiau nieko pralementi. Buvau

tikra,kadMaksonasgaliperskaitytiklausimąmanoakyse,betjispaklausėkokito.–Arpatinka?Žiedasbuvonupintasišplonųauksiniųgijų,jossudarėapskritimą,kurioviduryje

puikavosi du brangakmeniai – žalias ir ryškiai raudonas. Papuošalas panėšėjo įkarūną.Ryškiairaudonasbuvomanoakmuo,ožaliasis–Maksono.Akmenysryškiaižaižaravosaulėsšviesojeiratrodėneatskiriamikaipmudu.Keliskartbergždžiaimėginauprabilti.Teišgalėjaušypsotis,rytiašarasirlinkčioti.Maksonasatsikrenkštė.–Dusykmėginautaipadarytiplačiumostu,betįspūdingaipralaimėjau.Dabarnet

negaliu priklaupti ant kelio. Tikiuosi, neprieštarausi, jei kalbėsiu su tavimipaprastai.Linktelėjauvisdarnesumodama,kąsakyti.Maksonasnurijoseilęirgūžtelėjosveikuojupetimi.–Aštavemyliu,–tiesmukaiištarėjis.–Jauseniaiturėjauprisipažinti.Galbūttaip

būtumeišvengędaugybėskvailųklaidų.Kitavertus,–šypsodamasispridūrė,–visostoskliūtystikpaskatinokarščiaupamiltitave.Akiųkampučiuosemansusitvenkėašarosirsudrėkinoblakstienas.– Kalbėjau tiesą. Gali sudaužyti man širdį. Kaip jau žinai, verčiau mirsiu, nei

matysiu tavekenčiant.Kaipašautaskritauantgrindų irmaniau,kadatėjogalas,visosmanomintyssukositikapietave.Maksonas buvo priverstas nutilti. Vėl nurijo seilę, dingojosi, kad tuoj pat

apsiverkskaipiraš.Kiekpalūkėjęskalbėjotoliau:– Per tas kelias akimirkas apraudojau visa, ko netekau. Kad neišvysiu tavęs,

einančios prie altoriaus susitikti su manimi, nematysiu tavo bruožų mūsų vaikųveideliuose, kaip neišvysiu sidabrinių sruogų tavo plaukuose. Kartu stengiausipažvelgti į viską iš kitos pusės. Mano mirtis išgelbės tau gyvybę, – Maksonaspatraukėsveikąjįpetį,–kasgitai,jeinegėris?Praradausavitvardąirapsipyliauašaromis.Kaipikišiosakimirkosgalėjaumanyti

žinanti, ką reiškia meilė? Širdyje liepsnojantis jausmas atrodė su niekuonepalyginamas,jissušildėkiekvienąmanokūnolopinėlį.–Amerika, –švelniaikreipėsiMaksonas,oašnusišluosčiauakis irpažvelgiau į

jį.–Mataipriešaissavekaralių,betsuprask,kadtaineįsakymas.Taiprašymasirmaldavimas.Meldžiutavepadarytimanelaimingiausiupasaulyjevyru.Suteikmangarbęirtapkmanožmona.Negalėjau apsakyti, kaip labai šito troškau. Netekau amo, bet atsakė mano

kūnas. ĮsitaisiauMaksonoglėbyje,stipriai jįapkabinau,būdamatikra,kadniekasmudviejų nebeišskirs. Kai karalius mane pabučiavo, viskas stojo į vietas. Radauvisa, ko kadaise troškau, – netgi tai, apie ką nesvajojau, – čia, jo glėbyje. JeiguMaksonasmanevesirpalaikys,tariausau,taigalėsiususiremtisuvisupasauliu.Netrukusbaigėmebučiuotis,irMaksonasatšlijo,kadpažvelgtųmanįakis.Išjo

veidoperskaičiau,kadesunamie.Tadagaliausiaiatgavaubalsą.–Sutinku.

Epilogas

Stengiausi nedrebėti, nors man nesisekė. Taip būtų buvę kiekvienai merginai.Svarbidiena,prabangisuknelėirnesuskaičiuojamadaugybėįsmeigtųįmaneakių.Mėginaubūtidrąsiirvisdėltovirpėjau.Žinojau, kad durims atsidarius išvysiu laukiantį Maksoną. Kol aplink vyko

paskutinėsruošosbruzdesys,laikiausitosmintiesirmėginauatsipalaiduoti.–Ak,taimūsųmelodija,–pasakėmama,išgirdusi,kadmuzikapasikeitė.Silvija pakvietė mano šeimą. Džeimsas su Kena atrodė pasiruošę. Džeradas

lakstė aplink, jau spėjęs suglamžyti kostiumą,Mei beviltiškai bandė jį nuraminti,kadjisnorskeliasakimirkaspastovėtųvietoje.NorsDžeradokostiumasapsilamdė,manonamiškiaišiandienatrodėtiesiogkarališkai.Labaidžiaugiausi,kadmylimižmonėsyrasumanimi,širdįspaudėtikdėl tėčio.

Vis dėlto jį jutau. Girdėjau kuždant, kaip labai mane myli, kaip didžiuojasi, kadgražiai atrodau. Pažinojau jį taip gerai, kad įsivaizdavau, kokius žodžius būtųšiandienmansakęs;vyliausiišlaikytišitąryšį,stengtis,kadjisniekadanenutrūktų.Taippasinėrusiįsvajonesnepastebėjau,kaipprisėlinoMei.– Amerika, tu atrodai nuostabiai, – tarė ji ir pasistiebusi palietė įmantriai

išsiuvinėtąaukštąmanosuknelėsapykaklę.–Merėpranokopatisave,tiesa?–paklausiaugrožėdamasisuknele.Iš trijų kambarinių tik ji liko sumanimi. Dulkėms išsisklaidžius, aptikome, kad

prapuolėkurkasdaugiaužmonių,neimanėme.Lusėišgyvenoantpuolį iratsisakėtarnybos,Anatiesiogdingo.Darvienatuščiavieta,kuriąreikėsužpildyti.–Dievulėliau, Amerika, tu visa tirti, –Mei čiupo už rankų irmėgino nuraminti

mane,juokdamasiišmanobaiminimosi.–Žinau,betniekonegaliupadaryti.–Marli,–pakvietėMei,–ateikirpadėkmannuramintiAmeriką.Prisiartinovienintelėmanopamergė,josakyskaipvisadašvytėjo;apsuptadviejų

artimųžmoniųtikraipajutauslopstantįtampą.–Nesijaudink,Amerika,esutikra,kadMaksonaspasirodys,–erzinoMarli.Meinusikvatojo,oaškumštelėjaujomsabiem.– Nesijaudinu, kad Maksonas apsigalvos! Baiminuosi eidama suklupti ar

neteisingaiištartijovardą.Sugebukeltisumaištį,–pasiskundžiau.Marlipriglaudėkaktąpriemanosios.–Šiandiennebusjokiossumaišties.–Mei!–sušnypštėmama.–Turiueiti,nesmamanetenkakantrybės.Pasimatysimeperceremoniją,–Mei

atsargiaipakštelėjoman į skruostą, stengdamasineišteplioti lūpųdažais, ir išėjo.Užgrojomuzika,namiškiaiapsigręžėirnužingsniavopriealtoriauslauktimanęs.Marliatsitraukėperžingsnį.–Dabarmanoeilė?–Taip.Šisspalvataulabaitinka.RodydamasuknelęMarliįsisprendėįšonus.–JūsųDidenybe,turitepuikųskonį.Giliaiįkvėpiau.–Dar niekasmanęs taip nevadino. Viešpatėliau, po ceremonijos visi ims šitaip

kreiptis,–mėginaupriprastipriešiųžodžių.Karūnavimasyravedybųceremonijosdalis. Iš pradžių turėsiu prisiektiMaksonui, paskui Ilėjai. Iš pradžių žiedai, tadakarūnos.–Tiknepradėkvėlnervintis!–paliepėMarli.–Stengiuosi!Turiugalvoje,žinau,kasmanęs laukia–šiek tiekperdaug įvykių

vienaidienai.–Cha!–pareiškėMarli,pasikeitusmuzikai.–Taipalaukvakaro.–Marli!Nespėjussubartidraugės, jimirktelėjo irsprukotolyn, irmanbelikosukikenti.

Buvau tokia patenkinta, kadMarli grįžo į mano gyvenimą. Oficialiai padariau jąsavo patarnautoja, Maksonas tokias pareigas skyrė Karteriui. Šitaip aiškiaiparodėmetautai,kadvaldantnaujajamkaraliuibusdideliųpokyčių.Buvaulaiminga,nesmačiau,kiekdaugžmoniųtampritaria.Lūkuriuodamaklausiausimuzikos.Žinojau,kadnetrukusnuskambės tamtikros

natosirturėsiupaskutinęprogąpasitaisytisuknelę.Drabužis buvo nuostabus. Baltas sijonas platėjo nuo klubų ir bangomis krito

žemyn. Trumpos nėrinių rankovės siekė aukštą apykaklę, su ja atrodžiau tikraprincesė.Antsuknelėsdarvilkėjauberankovįapsiaustą,besidriekiantįžememanužnugaros.Perpriėmimąašjįnusivilksiu,nesvisąvakarąšoksiusuvyru.–Mer,arpasirengusi?AtsigręžiauįAspeną.–Taip,pasirengusi.Jispasiūlėįsikibtiįparankę,taipirpadariau.–Pasakiškaiatrodai,–tarėAspenas.

– Tu irgi visai gražiai pasipuošei, – atšoviau.Nors ir šypsojausi, supratau, kadAspenasmatomanonerimą.– Nėra ko jaudintis, – ramino jis mane. Pasitikinti šypsena privertė tikėti jo

žodžiais,taipbūdavovisada.Giliaiatsidusauirlinktelėjau.–Tiesa.Tikneleiskmanpargriūti,gerai?–Nesikrimsk.Jeinetvirtaižengsi,paskolinsiutaušitai,–Aspenasparodėįtamsiai

mėlyną lazdą, pritaikytąprie uniformos. Tokiamintis prajuokinomane. –Eime, –paraginojis,išvydęsnuoširdžiąmanošypseną.–JūsųDidenybe,jaulaikas,–priminėSilvija.Jostonasbuvopagarbus.Linktelėjaujai,irmudusuAspenupatraukėmepriedurų.–Išverskjuosiškotosavogrožiu,–tarėjis,paskuimuzikaužgrojogarsiau,irmes

pasirodėmesvečiams.Visa baimė išgaravo.Nors stengėmės sudaryti trumpą svečių sąrašą, bažnyčia

buvo sausakimša, šimtai žmonių troškopalydėtimaneprie altoriaus.Sveikindamimanejievisiatsistojo,todėlnegalėjaumatytiMaksono.Man tiesiog reikėjo išvysti jo veidą. Jei tik rasiu tas ramias akis, žinosiu viską

ištversianti.Stengdamasi atrodyti rami šypsojausi, grakščiai linkčiojau svečiams, dėkodama

užatėjimą.BetAspenasviskąsuprato.–Laikykis,Mer.Pažvelgiauįjį,manpadėjodrąsusjožvilgsnis.Patraukėmepirmyn.Tai nebuvo pats grakščiausias ėjimas prie altoriaus. Ir ne pats greičiausias.

Aspenokojabuvo taipsužalota,kad įpriekįyrėmėsvisaipamažu.Betkokiokitovyrogalėjauprašytinuvedamapriealtoriaus?Arbūčiaugalėjusiprašytikienonorskito?Aspenasužėmėlabaisvarbiąvietąmanogyvenime.Nekaipmanovaikinas,nekaipdraugas,okaipmanošeimosnarys.Maniau,kadatsisakys,baiminausi,kad įsižeis.TačiauAspenaspasakė,kad jam

taibusdidelėgarbė,irapkabinomane.Toksjaujisbuvo–atsidavęsirsąžiningasikipatgalo.Galiausiai minioje išvydau pažįstamus veidus. Lusė sėdėjo greta savo tėvo.

Didžiuodamasijiplačiainusišypsojo,norsištiesųnegalėjoatplėštiakiųnuoAspeno.Eidamas pro Lusę šis atlošė pečius. Žinojau, kad greitai ateis jos eilė tekėti,nekantriaišitolaukiau.Aspenasišsirinkopuikiąmerginą.GretaLusėskeliasartimiausiaseilesbuvoužėmusioskitosAtrankojedalyvės.Jos

tikraidrąsiaipasielgė,nesčiakaikotrūko.Visosšypsojosi,netgiKris,norsjosakysbuvoliūdnos.BūčiauneapsakomaitroškusipamatytitarpjųSelestę.Įsivaizdavau,

kaipjibūtųpakėlusiakisįdangų,paskuimirktelėjusiariškrėtusikokįnorspokštą,suskėlusipasipūtėlišką,betneįžeidųsąmojį.Tikrailabaijosilgėjausi.Manstigo irkaralienėsAmberli.Galėjau tik įsivaizduoti,kokia laiminga jibūtų

buvusi šiandien, galiausiai įgijusi dukrą. Man atrodė, kad ištekėjusi užMaksonobūčiaumylėjusijąkaipmotiną.Neabejoju,jogtaipirbūtųbuvę.Tada išvydaumamą irMei. Josbuvo stipriai apsikabinusios tarsi palaikydamos

vienakitą.Žmonėsaplinkjasšypsojosi.Manoširdįužplūdoneapsakomameilė.Užsižiūrėjusiįsvečiųveidustaipišsiblaškiau,kadužsimiršauatsidūrusipriepat

altoriaus.Žingtelėjaudaržingsnį...irpamačiaujį.Pasaulisaplinkmusišnyko.Jokiųkamerų,jokiųfotoaparatųblyksčių.Tikmudu.TikmudusuMaksonu.Jis buvo užsidėjęs karūną, vilkėjo kostiumą su mėlyna juosta, nusagstyta

medaliais.Prisiminiau,kąsakiau,kaitokįjįpamačiaupirmąsykį.Kadtiktųkabėtišaliakandeliabrų.Nusišypsojauprisimindamailgąkelionę,atvedusiąmusčia,priealtoriaus.PaskutiniaiAspenožingsniaibuvolėti,bettvirti.Kaipasiekėmetikslą,atsigręžiau

į jį. Aspenas dar kartą man nusišypsojo, ir aš pakštelėjau jam į skruostą,atsisveikindama su praeitimi. Trumpai žvelgėme vienas į kitą, paskui jis paėmėmanorankąirpadavėMaksonui,opatspasitraukė.Vyraiapsikeitėpagarbiaisžvilgsniais.Vargu,arkadanorssuprasiu,kastarp jų

vyko,betšiakimirkabuvotaikinga.Aspenasžingtelėjoatgal,oašpirmyn–užimtivietos,apiekuriągalėjautiksvajoti.Prasidėjusceremonijai,mudusuMaksonuatsistojomearčiauvienaskito.–Sveika,manobrangioji,–sukuždėjojis.–Nepradėk,–įspėjauatsakydama,irabudunusišypsojome.Maksonaslaikėmanorankas,tarsitikjosšioježemėjebūtųgalėjusiosjįsulaikyti.

Susitelkusiįtairengiausiištartipriesaiką,pažadus,kuriųniekadanesulaužysiu.Šidienabuvostebuklinga.Dabar jau žinojau, kad tai ne pasaka. Suvokiau, kad mudu patirsime sunkių

gyvenimotarpsnių,gluminančiųakimirkų.Kadnevisadaįvykiaiklostysis,kaipmesnorime,irtadaturėsimeprisiminti,kadpatystaipasirinkome.Neviskągaliatliktitobulai.Taineatrodėkaiplaimingapasakospabaiga.Taibuvokurkasdaugiau.