Tęsiniai, prasitęsimai – ne tik „Laisvojo mąstymo properšų“, bet ir viso, kas rašyta, mąstyta.

Pavadinimas – iš Sigito Gedos, iš vienos jo frazės.

Žmoguje poezija, jo mirtingoje gyvybėje.

Tęsiniai yra ir kultūrinių veiksmų gyvybingumo ženklai.

Kas gyva, tęsiasi. Pasirodo, leidžia atpažinti.

Ir tą lašą, kuris reiškia vardą.

Vilniaus Lukiškių aikštė yra Sukilimo aikštė, paženklinta 1863 metų sukilimo tragikos, pralieto lietuvių, lenkų, gudų kraujo.

Lašas kraujo yra ir lašas poezijos.

Literatūra – iš to neišsenkančio lašo.

Viktor i ja Daujot ytė

Žmoguje yra ir iki pabaigos lieka lašas tikėjimo, lašas paskutinės vilties, lašas Dievo. Kaip ir poezijos – gal visa viename jos laše.

Užtenka eilėraščio skiautės, kad pasakytum: poezija. Jei prisirenki skiaučių, susiūsi ir skiautinį.

Kas yra kalba, jei ji nėra kūno vietininkė sieloje? Kas yra kalba, jei ji nėra sielos vietininkė kūne?

Metaforose, iš esmės visose perkeltinėse kalbos reikšmėse, slepia-si paradokso šaknis – tai, kas netikėta, neįmanoma, nes nelogiška.

Dainius nėra kriterijus. Tik likimas.

Šiandien reikia, kad atsilieptų vakar. Atsiliepimais, atitikmenimis, sąskambiais laikosi kultūros tradicijos, jų linijos.

Jei esi Gedvilas, Gedminas, Galkantas, Girkantas, Kalbutas, Norvi-las, Montvydas ar Mantvydas, Talmantas, Tolvaišas, Tolminas, Vi-dmantas, tai tas pats, lyg gyventum prigimtinio paveldo sodyboje ar pilyje, pasižadėtum saugoti, kad negriūtų, nebūtų perdengta šiferiu.

Dievas nėra nei esantis, nei nesantis, lieka anapus žmogiškojo bu-vimo ir nebuvimo supratimo.

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos.

Pamatinė lietuvių mįslė – prigimtosios kultūros ir prigimtosios re-ligijos prisiminimas.

Poezijos nėra, jei nėra jos programos, įveikiančios atskiras grammas.

Taip, ir knygas reikia parduoti. Bet rašyti jas reikia ne pardavimui.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros ty-rinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Naujoji profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Lašas poezijos“ – „Laisvojo mąstymo properšų“ tęsinys, anot autorės, „bandant išsilaikyti tik poezijos teritorijoje“.

Properšose atrandamas ir mums parodomas lašas, krislas, sėkla tikrumo, tikėjimo ir pasitikėjimo – ir prigimtimi, ir gamta. Lašas, leidžiantis mums įsibūti, įsigyventi, įsirašyti.

Bandoma atsakyti į klausimą, kas yra poezija ir kas ne, kodėl minties blyks-nis, frazė kartais esti prasmingesnė, atverianti regimą ar tik jaučiamą pa-saulį labiau nei visas kūrinys. Ar tikrai tai, kas yra sena, nebeturi prasmės? Kodėl vis iš naujo „atrandamas“ Maironis, nors XX amžiaus pradžioje jau-nieji rašytojai su juo jau buvo atsisveikinę...

Knyga ir apie prigimtinę kultūrą – kiek tradicijos, kalba, tarmė lemia maty-mą bei mąstymą, apie kūrėjų sąsajas, persipinančius likimus.

Ir apie tai, kodėl viltis būti ir išlikti, įsigyventi rūsčiai kintančiame pasauly-je bus gyva, kol bus žmonių, lemtimi pasirinkusių ginti ir saugoti poezijos stebuklo lašą.

ISBN 978 9986 16 973 4

9 789986 169734

Vlado Braziūno nuotr.

Viktorija D

aujotytė lašas poezijoslašaspoezijos

Viktorija Daujotytė

lašaspoezijos

Viktorija Daujotytė

VILNIUS 2013

4 5

UDK 821.172-4 Da405

© Viktorija Daujotytė, 2013© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013© „Tyto alba“, 2013

ISBN 978-9986-16-973-4

4 5

Jeigu žmogus dar gyvas – jame visados likęs lašas poezijos...

Sigitas Geda

2012 metų gegužės pradžia – Rašytojų klube Gintaro Bleizgio „Sodo“ ir Rimvydo Stankevičiaus „Ryšio su vadaviete“ sutikimas. Gerų poezijos knygų, jau kito poezijos laiko. Su Aidu Marčėnu, kal-bančiu. Su Domantu Razausku, dainuojančiu – ir iš gero poezijos jutimo. Kažkas vyksta, vyksta giliai ir skaudžiai, lyg iš paskutiniųjų, kad poezija – jau kova už aukštesnę būtį, o tie, kurie dabar ir dar rašo eilėraščius, – kareiviai. Aidas ir sako apie jaunesnius poetus, jie – kariai. Ir lyg tarp kitko – po penkiasdešimt metų mes gal jau nebeturėsime savo kalbos, nieko nebereikš Maironis, mes visi bū-sim pralaimėję... Lyg pratęsia savo jau prieš keliolika metų ištartą: „Reikia rašyti eilėraščius...“ Nes... Nes pasaulis baigiasi.

Kas iš tiesų rašo, jaučia, kad poezija saugo, turi atkuriamosios galios. Iš tiesų – vadinasi, iš tikro vidinio poreikio, kartu ir iš sąmo-ningumo kūrybai. Taip, kol gyva poezija, pasaulis turi viltį. Žmogus gyvas, gyvas žmogiškumas, kol lieka nors lašas poezijos. Likutis, nepravalgomas, neprageriamas, nesunaudojamas. Ryšys – ir su va-daviete, jei ir suprantame ją skirtingai.

Poezija perspėja. Poezija stiprina atsakomybę. Kartais ir paaštrindama. Jei bū-

čiau kokios mažos kuopos vadas ir žinočiau, kad iš penkių dar galiu išgelbėti tris, du pats pakločiau. Kad nebūtų pakloti visi, – baugiai

6 7

atviras Gintaras Bleizgys. Sakykim, bet kaip po to gyventi pačiam, po to, kai pakloji.

Nebent būtum vienas iš dviejų paklotų, kad trys liktų gyvi.Bet negalima pasikliauti aritmetika. Nėra čia tiesių linijų. Kaip

nėra ir vienos tiesos. Solidarizuotis tik su tiesos ieškančiu. Bijoti tiesą žinančio, juolab – ją turinčio. Turbūt tai jau bendra mintis. Iš toli, iš giliai, iš Sokrato ar kitų didžiųjų. Ir prisimenama nuolat, kad iš didžiųjų, patikima.

Prisiimti atsakomybę – bet, Dieve, žinojimas, kad stovi prieš atsakomybę, neaprėpiamą, nesuvokiamą, gali pakirsti stačią, nors taip ir nepasilenkusį. Tikintis esu, – tai Rimvydas. Apie re-ligiją klausiu tavęs kaip agnostikas, – Aido balsas. Kas yra poeto agnōstos, jei ne kita tikėjimo pusė, tikėjimo ieškojimo, kartais gi-lesnio ir skaudesnio nei pats tikėjimas. Balsai iš literatūros bend-ruomenės, iš vieno jos lizdo. Ar gerai lizdautis, ar taip neapsiri-bojama. Ar nepatenkama vieni kitų nelaisvėn. Bet juk daugiau ir laisvės – jausti kitą, norėti jam gero. Norėti kitam gero – aukštas jausmas, išbandantis. Atrodo, kad šiuo iš esmės nepoetišku laiku poetų bendruomenės yra būtinos. Aštuntuoju ir devintuoju de-šimtmečiu, kai lietuvių poezija sparčiai modernėjo, kai modernė-jo poetika, svarbesnės buvo tarpusavio įtampos, lyg profesiona-lumo kontrolė. Dabar reikia ir tarpusavio palaikymo: reikia rašyti eilėraščius.

Ir Aidas, ir Rimvydas nuėję sunkų išbandymo kelią; dabar visa-da blaivūs. Brangus yra šis blaivumas, kasdien nepigiai apmokamas. Stasio Stacevičiaus viena knyga vadinasi „Juodoji“ (2005); daugia-prasmė nuoroda ir į juodumą, jau nuo „Juodvarnių žemės“ (1994) persmelkusį tylų kuždesį: negerk, mano juodvarne, negerk...

Daug poezijos, daug jos galimybių pragerta, apsvaiginta, anksti žemei atiduota.

Tikėjimo grįžimas į kūrėjų sąmonę. Maldos, sąmonės prie-globsčio, poreikis. Aukštosios tvarkos; kas yra menas, jei ne aukš-tesnės dvasinės tvarkos signalai. Kūryboje iš esmės yra kažkas re-

6 7

ligiška, kas kyla iš šventumo ilgesio, iš sielos švarumo, iš atgailos reikmės. Nešvariai nieko tikro nepadarysi, nesukursi. Nešvariom rankom tikrai brangių dalykų nepasieksi. Jurgio Baltrušaičio aidė-jimas, lyg pastovaus sąmonės kamertono, kad visa, kas girdima iš žodžių, derėtų: „Ar nemoki melstis, negali, / Mano žemės prote, nebyly“? („Amžių žvaigždynas“)

Cituoti Bibliją saldu, lyg būtum Knygoje, jos priglobtas, sau-gomas. Bet ne visad būtina. Artėti žinant, kad neprieisi. Didieji kultūros tekstai suima, svarbu, kad būtų suimama, sulaikoma, vis iš naujo lipdomos būties formos. Tikėjimas poezijoje tikriausias, kai Dievo vardas netariamas. Tik krūpčioja širdis, kad tai, kas skaudžiai nežinoma, kartais taip arti, lyg justum alsuojant.

Pirminės formos – likimų; ir Gintaro, ir Rimvydo. Ir sunkiau-sią savo likimų dalį jie yra perdavę poezijai. Kariai, patys saugomi eilėraščių, nuolatinės poetinės parengties. Drąsinami eilėraščių. „Žmogus yra silpnas – tą puikiai žino stiprus poetas. Bet be žmo-gaus bei jo silpnybių, poete, nėra poeto bei jo stiprybių, žmogau“, – taip Rimvydo knygą palydi Aidas. Aidas jaunesnių pripažįstamas kaip poezijos redaktorius. Arba kaip galintis pamokyti, jei ir veng-sime aukšto mokytojo vardo. Yra poezijoje ir amato, yra. O už jų visų – Sigitas, Sigitas Geda, tas, kuris susinaikino iš savo paties ga-lių, taip ir nesutikęs, kad gali būti ir silpnas. Protu sutiko, o tuo, kas yra už viso, ką dar galima suprasti, ne. Laiku suvokti, kad nebesi herojus, kad nebe.

Gal taip ir Gintaras Bleizgys? Jo krikščionybė norėtų būti nuo-lanki. Tiesiogiai pasisakydamas Gintaras kartais turi ir agresijos. Ei-lėraščiai agresiją tramdo, akumuliuoja, paverčia kuriančia energija, išvedančia lyg į kitas erdves. Žmonių išgyvenimai, potyriai tokie įvairūs, tokie prieštaringi, kad jokia viena forma jų negali apim-ti. Neįmanoma pasakyti, kas dar krikščioniška ir kas jau ne. Ir iki krikščionybės būta krikščionių. Ir yra krikščionių be privalomųjų ritualų. Gal ir iš to lašo poezijos, kuris vis gyvas Kristaus misterijo-je, nesusigeriantis į dykumų smėlį.

8 9

Negalima to, kas sakoma poeto kitais būdais, tiesiogiai tai-kyti poezijai. Gintaras Bleizgys: „Be mano žinios gyvena mano eilėraštis“; „Esu kitoks negu tada kai šią eilutę rašiau“ („Lietaus fantazija: poezija“).

Literatūros padėtis yra ir Lietuvos padėtis: vis labiau ji panaši į lašą ant įkaitintų akmenų. Arvydas Šliogeris atnaujino šį katastro-finį vaizdinį. Bet atnaujino ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Žalčio sonatos“ suvokimą – kaip lietuvių mitą. Kaip iškalbiausią parabolę.

Galbūt gyvensime gerai, patogiai, bet nebebūsime tie patys. Ir nebebus parašyta knyga, kurią galima pavadinti „Tie patys žodžiai“, kaip kadaise Marcelijaus Martinaičio. Ir Lietuva nebebus panaši į Lietuvą; Kukutis, važiuodamas Žemaičių plentu, nebegalės stebė-tis: „Kaip Lietuva panaši į Lietuvą! / Jos beržai visad panašūs į ber-žus, / kaip ir dangus: / virš Lietuvos visada toks lietuviškas!“ („Ku-kutis važiuoja Žemaičių plentu“) O gal galės, juk vieta neišnyksta, jei tik nėra permalama traktorių, išgręžiojama.

Ir ar gali būti, kad Lietuvoj nebegims tokių unikalios sąmo-nės žmonių kaip Maironis, Čiurlionis, Česlavas Milošas? Kaip Sigitas Geda. Justinas Marcinkevičius ar Marcelijus Martinaitis. Atgimdyti filologijos, – taip apie lietuvius manė Milošas. Galime šia mintimi pasitikėti; nenuleisti akių nuo to, kas susiję su kalba, kalbos kūryba.

Yra priežasčių nerimui dėl literatūros padėties: globaliosios tendencijos unifikuoja, niveliuoja, uždengia žmogiškosios patirties atskirumą, tolina nuo gamtos, išdžiovina pirminės poezijos lašus. Ỹra vertybių gradacija, gęsta estetinis literatūros gyvybingumas, rašymas tampa tuo, kuo sugebantis verčiasi, stengdamasis įtikti nereikliam vartotojui. Formuojasi ideologinių konjunktūrų litera-

8 9

tūra-lektūra. Keičiasi žmogaus sąmonė, vis mažiau iš savęs berei-kalaujama, vis ramiau prisitaikoma, vartojant tai, kas siūloma kon-junktūrų, makropolių, reklamų.

Atrodo, kad literatūroje pirmasis pasidavė romanas. Tam rei-kėjo paneigti, kas padaryta Broniaus Radzevičiaus, unikalaus rašy-tojo, atskirojo. Kad nekliudytų. Palengvėjo, kai iš romano staigiai pasitraukė Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas. Atskiras gailestis dėl Antano Ramono; jo rašyme buvo gilaus liūdesio.

Liūdesys saugo sąmonę.Liūdesys trikdo naudos santykius. Dar teberašo Romualdas Granauskas, dar semia ir iš gyvųjų

gamtos grožio versmių, jomis gaivindamas estetinę pasakojimo gy-vybę.

Kas nebegali pasisemti iš gamtos, nebegali ir iš gyvenimo. Galiausiai ir iš kalbos.Geroj prozoj yra bent lašas poezijos. Danutė Kalinauskaitė, Giedra Radvilavičiūtė, Laura Sintija

Černiauskaitė. Būtinoji užtvara komercinei prozai. Naujajai kon-junktūrai, persivadinančiai vis kitais vardais.

Taip, ir knygas reikia parduoti.Bet rašyti jas reikia ne pardavimui.

Lietuvių savasties kultūra žemdirbiškoji; ilgai semtasi iš žemės galių, iš sunkaus darbo, kurio atvangos tarpuose kaupėsi poezijos lašai, išdainuojami, išpasakojami, išsakomi. Ir ištylimi. Gamtojau-tos, žemėjautos liudijimai. Pirminė, prigimtoji kultūra turėjo savo pasiuntinių, pačių gabiausių, veržliausių, išeidavusių, išvažiuoda-vusių, perimdavusių kitų kultūrų, taip pat ir miesto, patirtį. Tarpi-ninkai. Savosios kultūros galimybių tikrintojai kitomis patirtimis. Simonas Daukantas, pasiekęs Vilniaus universitetą, tą pačią uni-

10 11

versalios kultūros terpę, kuri išaugino ir Adomą Mickevičių. Jur-gis Baltrušaitis, autoritetas moderniajai, netgi aristokratinei rusų XX amžiaus pradžios poezijai, teatrui. Nieko, kas buvo jo, kas buvo prigimty su mažos lūšnos ir galingo Nemuno akcentais, neprarado, neužmiršo. Parašė savo lietuviškąją dalį.

Klausimas, kurį skauda šiandien. Mūsų lūšnų (ir perkeltine prasme) langai vis dažniau užkalami, jau neregiai. Ką išsivežame, ką galime išsivežti, išlaikyti, sugrąžinti? Kuriuo būdu? Tik vienas atsakymas aiškus: kas išvažiuoja nepersmelktas savosios kultūros, savojo poezijos lašo, tas be kultūros ir liks. Tik kultūra įveda ir į kitą kultūrą. Daug ištuštėjusių žmonių, tik kevalai, be branduolių. Jie nei išvažiuoja, nei grįžta. Plūduriuoja.

Dar sunkiau klausti, kas iš žemdirbių kultūros, kuri tikriausiai baigia savo ciklą (riba, kai žemės nebeliečia rankos), pereina į kitą kultūros ratą, koks yra perėjimo būdas, kelias. Pereinama seniai, pereinama visą laiką, kuris mums yra kaip nors paliudijamas, – nuo Martyno Mažvydo. Kultūra įgyja profesionalumo matmenį universalėdama. Universaliosios krikščionybės formos ir prieštaros būdais palaikė lietuvių prigimtąją kultūrą, kaip rašto kultūrą. Gyvybingiausiai pra-siskverbė, pratekėjo poezijos lašai – pirmiausia iš liaudies dainų, raudų, iš kalbos formulinių išteklių.

Profesionalusis lietuvių menas (poezija, muzika, dailė) yra perėmęs ir vis dar semiasi gyvybės iš prigimtosios kultūros. Tai svarbiausias kelias, kuriuo prigimtoji kultūra tampa universali, ben-dražmogiška.

Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, išverstos į daug kalbų, keistuolis Kukutis, ir kvailas, ir išmintingas iš to paties, atpa-žįstamas kaip savas, kaip universalus paradoksaliųjų tiesų reiškėjas, amžinas trečias brolis.

10 11

Ar teisinga manyti, kad trečio brolio savastyje glūdi gyvas poe-zijos lašas, kažkas, ko negalima apskaičiuoti, pamatuoti nauda.

Ir kas galiausiai lemia sėkmę.

Arvydui Šliogeriui pasisekė naujai pažvelgti į Mikalojaus Konstan-tino Čiurlionio „Žalčio sonatą“. Jam pačiam žvilgsnis į Čiurlionio Žaltį sukėlė nuostabą, pirmiausia atskleidė ją „Bulvės metafizikoje“ (2010). Tarpininkauju tą nuostabą primindama, gal padaugėsės su-vokiančiųjų.

Pasaulinėje kultūroje nesu radęs nieko panašaus į šią Čiurlionio

viziją – paveikslu ar tapiniu jos vadinti nesinori; tai būtent vizija,

savo metafiziniu rangu ir įžvalgos tikslumu prilygstanti tik pačioms

galingiausioms didžiųjų graikų – Herakleito ir Platono – vizijoms, o

detalėmis šias vizijas net pranokstanti. Žiūrėdamas ar prisiminda-

mas „Žalčio sonatą“ vis liūdnai pagalvodavau – kokia gi būtų ga-

lėjusi būti lietuvių kultūra ir egzistencija!; deja, būtų galėjusi, bet

neįvyko.“ Tik baltas mirusio žalčio skeletas, „tarsi vingiuojanti strėlė

skriejantis į „Karalių pasaką“.

Kur tada krypsta to, kuris išvydo ligi šiol neįžvelgtą „Žalčio so-natos“ gelmę, mintis, žvilgsnis?

Į neatsakomus klausimus arba į poeziją:„Iš kur mes ateiname?Kas mes esame?Kur mes išeiname?“Taip užbaigiama „Bulvės metafizika“. Arba: žemės.Metafizika, kurios mąstantis-matantis žmogus negali išvengti.

12 13

Prie nuostabą sukėlusių dalykų grįžtama – taip kultūroje ima veikti nematomi, negirdimi siužetai. Pokalbių knygoje („Pokalbiai apie esmes“, 2013) Arvydas Šliogeris dar aiškiau išsitaria apie nuostabos šaltinį. Čiurlionis jau buvo priėjęs tą briauną, kurią taip aštriai junta ir jis pats. Čiurlionis „pataiko į patį žmogaus likimo šiame pasauly-je branduolį: gyvybės simbolis yra pats žaltys, kaip Žemės vaikas, kaip bekalbės gyvasties krešulys. Mirties simbolis Čiurlioniui yra raštas, mirusi kalba, galimas daiktas, ir lemianti žmogaus likimo šioje Žemėje letalinę kreivę. Aš nežinau, ar pasaulinėje kultūroje dar esama tokio tikslaus žmogaus būklės šioje planetoje pamatymo ir paliudijimo; gal ir yra, tačiau aš jo nežinau.“

Aukščiausia nuostabos pakopa – nuo jos siela gali žengti tik į ritmą, į poeziją. Arba į atodūsį, tylą: „Žalčio likimo brėžiama kreivė beveik idealiai parodo mano paties likimą [...].“

Kultūros vidinis siužetas – iš esmės visada poetinis, nulemtas nuostabos, atitikmenų.

Tikslumas tik iš būtinybės.

Literatūros likimas – ne programų, ne projektų galiose, o atskirųjų rankose. Tų, kurie rašo ir rašys iš paskatų, tik jiems patiems ir žino-mų. Tų, kurie sugebės vertinti, reflektuoti, ginti tai, kas gynybos ir palaikymo verta. Kad išsilaikytų sąžininga kūryba, būtina tam tikra bendruomenė, kuriai tarsi reiktų atsiskaityti.

Pirminio sąmonės kūrybingumo erdvėj ilgiausiai išliks poe-zija. Jos nėra kuo sugundyti – nebus „bestselerė“, negaus didelių honorarų, jokioj mugėj nesutrauks minių. Nes nepriklauso miniai, masei. Bendrauja atskirumu, bijo triukšmo, ieško tylos.

12 13

Mes neleidžiame eilėraščių, ne, nebeleidžiame poezijos, – pri-vačių leidyklų atsakymai jau kone įprasti. Leidžiama tik kas remia-ma. Valstybės – pirmiausia. Teisinga remti poeziją, remti tai, kas neapsimoka dabar. Kad kada nors apsimokėtų.

Ar tikroji poezija vis labiau užsidarys atskirose erdvėse, kurias pati ir susikurs universitetuose, akademijose. Iš bendraminčių, pri-jaučiančių ir snobų. Taip, turi būti ir žmonių, kuriems poezija yra prestižo reikalas. Lietuvių poezija dar nepriėjo šios uždarumo ri-bos. Rimvydą Stankevičių – ne tik, žinoma, – dar skaito gimnazis-tai. Poezija dainuojama. Jos ratilai dar skleidžiasi.

Dar gali būti visaip.

Ir dar apie kalbą. Dar – žvelgiant nuo tos ribos, kuri prieita Arvydo Šliogerio, kalbos ledlaužio ir meistro, bet ir priešininko. Reta dermė: paklusnumo kalbai (kitaip ji neįsileis, neteiks žodžių, kartais ir visai naujų, kaip malonės ženklo) ir priešinimosi kalbai, jos agresijai prieš bekalbį daiktų pasaulį, rymantį savo tyloje. Tai viena iš Šliogerio filosofinės dramaturgijos įtampų, konfliktų. Įtampa, kuri regima ir fotografijose. Įeiti į pasaulį, į gamtą be kalbos; tik akimis, žvilgsniu, tyru matymu, sustabdyti matymą kadru. Bet ir į žvilgsnį įsiskverbia kalba. Įsiskverbia tą akimirką, kai dar tarsi ir nematai, svarstai, ren-kiesi, bet jau ir matai. Bekalbė nuostaba labai retai, kai kažkas ištinka, lyg atsiveria. Bet bandant suvokti, kas tai, kalba jau dalyvauja.

Kalba įsiskverbia ir į tylą.Žvilgsnyje – matanti kalba. Tyloje – tylinti. Kas yra anapus kalbos? Ir ar anapus kalbos tas pats, kas kalbos

anapus?Kalba neapima viso pasaulio, net jei tik kaip žmogaus pasaulio.

Kaip neapima ir sąmonė, iš esmės sutampanti su kalba. Anapus kal-

14 15

bos yra daiktai, visa, kas savaime nėra kalbu. Kas gali būti kalbina-ma be atsako. Kalbos anapus – kas kalba neišreiškiama, neišsireiš-kia. Dar, bet gal ir jau. Dar neatrasta, bet jau ir prarasta.

Kai kalba gamina tariamus nekalbančiųjų atsakymus, ji daugina netikrumą. Kalboje daugėja galimybių veiksmus keisti žodžiais. Sakyti tai, kuo netiki. Nejausti netikėjimo sunkio, kai sakai ne savo žodžius.

Poetus tas netikėjimo sunkis išbando. Eilėraštis nors akimirką turi sutapti su būsena, būti tikras ir kaip kalbos aktas.

Eilėraštis daromas; iš ko daugiau, jei ne iš žodžių. Rodos, pir-masis tai ištarė Gottfriedas Bennas paskaitoje „Lyrikos problemos“ (1951): „Eilėraštis iš viso gimsta labai retai – jis padaromas.“ Eilė-raščio galia, jei jo žodžiai užmezga ryšį su tuo, kas anapus žodžių, anapus kalbos.

Jei į kalbą perteka tai, ko joje nėra, dar nėra, bet jau pasirodo. Galima sakyti, kad kalba tam, kas nekalbiška, yra ir agresyvi.Visa, kas gyva ir gyvybinga, yra ir agresyvu: prasiskverbti, užimti. Kokia agresyvi žolė.

Lyg ir tęsiasi tai, kas savaime prasidėjo. Grįžimas į tai, kas buvo, yra. Galbūt tai fragmentinio arba laisvojo mąstymo tęsiniai, bandant iš-silaikyti tik poezijos teritorijoje.

Bet neuždara ta teritorija. Iš naujo skaitau Gintarą Beresnevičių, jo eseistikos rinktinę „Vilkų saulutė“ (2003). Didžiausių intelektinių galimybių žmogus buvo Lietuvai duotas, nors labai trumpam: nušvis-ti ir užgesti. Koks stiprus ir poezijos buvimas-dalyvavimas jo būtyje, perskrodžiantis. Jo paties matyme kalbos būdu (arba stiliuje), galbūt ir eiliavimuose, poezijos vertimuose, atskirai – Friedricho Hölderlino).

Žinojo esant gerą lietuvių poeziją, suvokė jos istorijos ypatin-guosius tarpsnius.

14 15

Vis dėlto atsitikęs ypatingas, įstabus įvykis: Lietuva profesionalio-

sios poezijos požiūriu nepaprastai atsilikusi, antrojoje XX a. pusėje

sprogo poetiniu atžvilgiu – nuo Eduardo Mieželaičio (ypač pran-

cūziško gerąja prasme poeto) ir Justino Marcinkevičiaus (dabar

tarsi į pašalį stumiamo, bet tegu stūmėjai prisimena, ką jo eilutės

reiškė aštuntąjį dešimtmetį) iki visiškai antgamtiško poezijos sužy-

dėjimo Gedos, Martinaičio, Patacko, Kajoko, Juškaičio (bijau tęsti –

neužteks vietos) eilėse. Jei kur Dangaus Jeruzalėje rašomos viso pa-

saulio poezijos istorijos, nepaisančios kalbų ir dialektų, Lietuva ten

užima aukštą vietą, manau, paskutiniais dešimtmečiais rungtyniau-

dama su rusais, prancūzais, anglosaksais in corpore.

„Teisuolių pasaulis“

Buvo išgyvenęs Hölderlino stebuklą – atradimą. Netikėjo jo pamišimu, į tai kreipė savo „Pabaigos žodį. Hölderlinas ir dievai“. Bokšte – tik pasislėpęs žmogus – nuo savęs ir kitų, kad matytų, kad susitiktų su dievais. Poetas, jautęs amžinojo buvimo laiką.

Kelionė į Tiubingeną, ėjimas per miestą: „Žinoma, ieškau Höl-derlinturm.“ Vidinio dialogo radimasis.

Nebūtina važiuoti į Tübingeną, kad susitiktum mane, sako kažkas.

Neįsivaizduoji, kiek tas bokštas man įgrisęs. Pats žinau, sakau, įsi-

leisdamas į tą maišalynę, kur antrojo savęs negaliu atskirti nuo vi-

zitatorių [...].

Klausyk, naudojuos proga. Ar buvai išprotėjęs, ar ne? Jis nepa-

sinaudoja proga sarkazmui. Kas yra išprotėjęs? – sako jis. Buvau

laisvas, savimi. Nėra nei išprotėjimo, nei sveiko proto, yra galimybė

laisvei, aš buvau laisvas. [...]

Tai jau už žmogaus ribų, sakau. Ne, ne už žmogaus, sako H.

Tiesiog reikia atmesti ribas, ženklus, sutartis, žodžius. O paskui vėl

sugrįžti prie žodžių. Reikia sunaikinti savyje žmogų kaip konvenci-

ją – visi jūs konvenciški – ir išlaisvėti.

„Tübingenas. Rudens pasaka“

16 17

Taip, konvenciški, sudaryti pagal laiko, aplinkos reikalavimus. Kūryba – išėjimas, rečiau – išsiveržimas iš konvencijų. Hölderlino poezijoje Beresnevičius buvo radęs tai, kas jam pa-

čiam labai rūpėjo: galutines realybes (jei tos realybės mums nebėra realios, nereiškia, kad poetui jos tebuvo tik žodžiai), dievus, Dievą, šventumą, meilę.

Daug ką reiškia pažinti didybę, bet daug kas dar lieka; Kas taip mylėjo, tam kelias tiktai pas dievus.„Menono raudos Diotimai“; vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Dar sykį Sigitas Geda, labai seniai, dar anuo metu, kai sudarinėjo kritikos knygą „Ežys ir Grigo ratai“ (1989): „Jeigu žmogus dar gy-vas – jame visados likęs lašas poezijos...“ Bendresnis kontekstas – fragmentas, rašytas prie jūros, ieškant galimybės pasivaikščioti po kopas su žmogum, galėti kalbėtis.

Kalbėtis su juo apie bet ką, kad tik nereikėtų kęsti įtemptos tylos

spengimo. Kad mūsų sielos bent kiek susiliestų. Tam reikalui gali-

ma sakyti bet ką. Gali būti tariamos tik žodžių nuotrupos, sakinių

fragmentai, gali būti užuominų, nutylėjimų, pauzių, karščiavimosi,

skubros, minčių ir aistrų kibirkščiavimo. Jeigu žmogus dar gyvas –

jame visados likęs lašas poezijos...

„Devyni atvirlaiškiai“

Lašas poezijos – kaip kraujo.Jono Aisčio atošauka: iš 1948-ųjų; apie vieną kraujo lašą. Vienas kraujo lašas – absoliuti gyvybės metafora.Kiek sunkio joje, kiek neatsakomo. Galbūt iš tiesų – lašas poezijos? Gal taip galėtų vadintis knyga?

16 17

Karlo Rannerio tekstas per radiją tarsi palietė lašo mąstymą. Žmo-guje yra ir iki pabaigos lieka lašas tikėjimo, lašas paskutinės vilties, lašas Dievo. Kaip ir poezijos – gal visa viename jos laše. Tas paskuti-nis gyvasties lašas nurodo į kažką, kas yra anapus žmogaus, anapus atskirų jo galimybių. Transcendentinė sielos galimybė, kuri apsine-ša, žmogus gyvena savęs užmarštyje (ir pagal Martiną Heidegge-rį), bet gali patirti impulsų, kurie tarsi grąžina sąmonę į atminties kelią, į patirties takus. Tai ir yra vadinamieji nušvitimai, atsivėrimai, properšos, ekstazės, estezės. Kūrėjas turi būti nors kartą tos malonės palytėtas, kad žinotų ją esant.

Lavinti pasaulio patyrimo gebėjimus, matymą, girdėjimą, su-vokimą.

Fenomenologinio santykio ištakos – neleisti sąmonei apsinešti, išlaikyti ją budrią, imlią, nenuskurdinti gyvenimo, jo linijų, spalvų.

Prisiminti. Priminti. Sugrįžti. Susigrąžinti.

Iš pokalbio: nežinau pati, kodėl mano eilėraščiai tik iš praeities, nieko apie šiandien, dabar.

Bet juk viskas iš šiandien, dabar. Iš dabar, ką atsimeni, ką matai. Matai dabar akimis. Dabar žodžiais. Susigrąžini į dabar. Dabar esi ten. Esi taip, kaip tada nebuvai. Buvai, kad būtum dabar.

Kiekvienas poetas savo kūryba mėgina sulydyti praeitį ir ateitį, kad išryškėtų tai, ką jis mato dabartyje, – maždaug taip Gintaras Beresnevičius pradėjo baigiamąjį žodį Friedricho Hölderlino ver-timų knygai (1995).

Ir ne tai, kad kaip nors pabrėžtai mėgina, lyg vykdytų kokią prog- ramą – tiesiog nėra kitos krypties, nors keliai keliukai ir skirtingi.

18 19

Kur slypi tas lašas poezijos? Kur bandyta jo ieškoti? XX amžiuje metafizikos horizontuose poezijos įkurdinimo

žemėje pastangos ryškiausiai matyti iš Martino Heideggerio. Di-delis jo poveikis ir lietuviškiems mąstymams.

Mažai tereflektuojamas Vincas Vyčinas, XX amžiaus antrosios pusės lietuvių išeivijos filosofas, lyg įrėmintas Heideggerio, bet ir savitas savosios patirties, jos lietuviškųjų sandų skleidėjas. „Dievų ieškojimas“ (1972) – pamatinis veikalas, pradedamas pasiteisi-nimu, kad neatitinka griežtų mokslinių tradicijų ar taisyklių; taip esą todėl, kad mąstymas esąs pirmapradis, pirmapradės laikyse-nos. „Pirmapradė laikysena yra mitinė ir dėl to neišvengiamai iki-mokslinė arba netgi ikifilosofinė“, – sakoma knygos „Pratarmėje“ („Raštai“, III t., 2009). Neneigiamas nei mokslas, nei moksliškesnė filosofija. Stiprinama pirminės patirties, pirmapradės laikysenos duotis, lyg tolesnių (ir mokslinių, ir filosofinių) žingsnių galimybė. Galimybė, kuri visada skleidžiasi nežinomybės horizonte. Laikyse-na, suvokianti save kaip mitinę, yra ir poetinė, reiškiasi kaip poeti-nė, ieškanti metaforų, jas atpažįstanti ir kurianti.

Vyčinas dievų ieškojimą fokusuoja į gyvenimą-kur. Gyvenimo-kur modelis randamas vaikystės Lietuvoje. Senelis iš motinos pusės išliko kaip gyvenimo mokytojas. Žmogus, tvirtai stovėjęs ant žemės, pažinęs augalus, ypač medžius, jų gydomąsias galias, elgęsis su visais atsargiai, kad niekam netaptų priešu. Mokėjęs padaryti visus daiktus, kurie jam buvo reikalingi. Žinojęs, ko žmogui reikia, kas būtina. Vyčinas liudijo, kad dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo autentiškos laikysenos, išmintingų žmonių, gyvenimo vadovų, tarsi perėmusių labai seną tradiciją. „Senovės Lietuvos laikais tokie kaip mano senelis buvo vadinami „kriviais“ – vyriausiaisiais žyniais. Jis buvo žynys ir vadovas, bet žmonių nevaldė, jie klausė jo savo noru.“ Senoji lietuvių sodyba – akivaizdžiausias gyvenimas-kur. Pirminės žmogiškosios kūrybos

18 19

vieta, įkurta ir sukurta vieta, vienin sutelkianti žmones, gyvūnus, medžius.

Ar įmanoma šį kūrybinį aktą pakartoti, sodybos pirmavaizdį atkurti?

Amerikoje, nuošalioje vietoje, ant Nečako upės kranto, Vyči-nas bando įkurti lietuvišką Medeinės kaimelį, kad būtų išsaugota tai, ką buvo patyręs savo senelio sodyboje. Bet niekas tos idėjos nepalaikė. Knyga „Dievų ieškojimas“ turėjo kompensuoti nepa-sisekusį sumanymą rasti vietą senajai lietuvių žemdirbių kultūrai. Vietą, kur savaime skleistųsi poetinis gyvenimas, iš santykių, sąry-šių tarp gyvybės ir negyvybės pavidalų bei formų rastųsi pirminės metaforos.

Dievų ieškojimas gali būti suvoktas ir kaip poezijos ieškoji-mas gyvenime, to lašo, kuris viską įprasmintų, susietų kasdienybę ir aukštąją nežinomybę. Pirmapradė poezija glūdi gamtoje, nesu-vokiamai kūrybingoje, žaismingoje, gražioje ir žiaurioje. Žmonės pasiilgsta nuošalių vietų, trobelių, lyg kokio senovinio gyvenimo būdo. Tai kažkuo patrauklu, poetiška. Tai, ko žmogus ilgisi.

Poezijos lašas yra ir prasmės lašas.

Kaip daug Lietuva yra skolinga Adomui Mickevičiui. Genijui, iškėlusiam aukštąjį metafizinį Lietuvos lemties skliautą. Po tuo skliautu kūrėsi lietuvių poezija – iki himno, iki jo pradžios.

Tai, ką Mickevičius 1843 m. kovo 24 dieną Collège de France paskaitoje kalbėjo apie lietuvių tautą, prilygsta stipriausiai tautos gyvybinių galių manifestacijai. Ir karinių, gynybinių, ir kultūrinių. Lietuviai giliau ir jautriau išgyvena gamtos gyvastingumą. Ypač gerbia, myli gėles. „Kiekvienoms religinėms apeigoms, kiekvienai šeimos šventei skirtos gėlės. Yra padavimų ir dainų, kur atsispin-di gėlių kilmė bei jų reikšmė.“ Lietuvių liaudies dainų rinkiniuose

20 21

nėra vulgarių ar pernelyg laisvų tekstų. Kalba turi kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, vulgarius posakius perima iš slavų.

Bet lietuvių kunigaikščių istorija – išdavysčių ir žudynių.Gilumo, jautrumo ir žiaurumo, negailestingumo jungtis. Galbūt, gal iš tiesų senos, istorinės lietuvių tautos lemtyje glū-

di nesuderinami pradai. Ir ar nėra taip, kad ta įtampa pasiekia tragišką pakopą talentin-

giausių jos žmonių likimuose.

Vincas Vyčinas, ieškojęs dievų arba poezijos, bent vieno jos lašo; kad pajustum jį, reikia atitikmens tarp savo būsenų ir to, ką matai. Vandenų, dangaus, medžių. Ir Amerikoje, ant Nečako upės kranto.

Arba Sibire, ant Angaros kranto. Onos Litvinaitės-Narbutienės, muzikologės, aštuoniolikos

metų ištremtos, viena iš nuostatų: pramokti buriatiškai, kad su-prastum pasaulį, į kurį patekai. Panašiu laiku ir Liūnė Sutema JAV savo eilėraščių knygą pavadina „Nebėra nieko svetimo“ (1962). Bandyti įveikti svetimybę, bet ir jausti savojo pasaulio ilgesį. Grožis yra, pasirodo, gera jį matyti, jausti, bet ir suvokti, kad ilgiesi ne to.

Iš 1949 metų Onos laiško:

Kai dar būdama kolchoze kartais toli važiuodavau, žiūrėdama į kelią

įsivaizduodavau, kad štai užvažiuosim ant kalnelio, ten stovės senas

medinis kryžius, kabės koks nuvytęs vainikas, o toliau matysis kai-

mas, bažnyčia, koks apleistas dvaras. [...] Bet – užvažiavus ant kalno

bus kitas kalnas, o ten matysis buriatų jurtos.

Lašas savumo arba išgyvenamo poetinio jausmo – iš įsivaiz-davimo. Ir staigaus nutrūkimo – „o ten matysis buriatų jurtos“. Bet įsivaizdavimas jau yra palikęs savo pėdsaką.

Tęsiniai, prasitęsimai – ne tik „Laisvojo mąstymo properšų“, bet ir viso, kas rašyta, mąstyta.

Pavadinimas – iš Sigito Gedos, iš vienos jo frazės.

Žmoguje poezija, jo mirtingoje gyvybėje.

Tęsiniai yra ir kultūrinių veiksmų gyvybingumo ženklai.

Kas gyva, tęsiasi. Pasirodo, leidžia atpažinti.

Ir tą lašą, kuris reiškia vardą.

Vilniaus Lukiškių aikštė yra Sukilimo aikštė, paženklinta 1863 metų sukilimo tragikos, pralieto lietuvių, lenkų, gudų kraujo.

Lašas kraujo yra ir lašas poezijos.

Literatūra – iš to neišsenkančio lašo.

Viktor i ja Daujot ytė

Žmoguje yra ir iki pabaigos lieka lašas tikėjimo, lašas paskutinės vilties, lašas Dievo. Kaip ir poezijos – gal visa viename jos laše.

Užtenka eilėraščio skiautės, kad pasakytum: poezija. Jei prisirenki skiaučių, susiūsi ir skiautinį.

Kas yra kalba, jei ji nėra kūno vietininkė sieloje? Kas yra kalba, jei ji nėra sielos vietininkė kūne?

Metaforose, iš esmės visose perkeltinėse kalbos reikšmėse, slepia-si paradokso šaknis – tai, kas netikėta, neįmanoma, nes nelogiška.

Dainius nėra kriterijus. Tik likimas.

Šiandien reikia, kad atsilieptų vakar. Atsiliepimais, atitikmenimis, sąskambiais laikosi kultūros tradicijos, jų linijos.

Jei esi Gedvilas, Gedminas, Galkantas, Girkantas, Kalbutas, Norvi-las, Montvydas ar Mantvydas, Talmantas, Tolvaišas, Tolminas, Vi-dmantas, tai tas pats, lyg gyventum prigimtinio paveldo sodyboje ar pilyje, pasižadėtum saugoti, kad negriūtų, nebūtų perdengta šiferiu.

Dievas nėra nei esantis, nei nesantis, lieka anapus žmogiškojo bu-vimo ir nebuvimo supratimo.

Nėra ribos tarp eilėraščio ir žmogaus. Jungtis – lašas poezijos.

Pamatinė lietuvių mįslė – prigimtosios kultūros ir prigimtosios re-ligijos prisiminimas.

Poezijos nėra, jei nėra jos programos, įveikiančios atskiras grammas.

Taip, ir knygas reikia parduoti. Bet rašyti jas reikia ne pardavimui.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros ty-rinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Naujoji profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Lašas poezijos“ – „Laisvojo mąstymo properšų“ tęsinys, anot autorės, „bandant išsilaikyti tik poezijos teritorijoje“.

Properšose atrandamas ir mums parodomas lašas, krislas, sėkla tikrumo, tikėjimo ir pasitikėjimo – ir prigimtimi, ir gamta. Lašas, leidžiantis mums įsibūti, įsigyventi, įsirašyti.

Bandoma atsakyti į klausimą, kas yra poezija ir kas ne, kodėl minties blyks-nis, frazė kartais esti prasmingesnė, atverianti regimą ar tik jaučiamą pa-saulį labiau nei visas kūrinys. Ar tikrai tai, kas yra sena, nebeturi prasmės? Kodėl vis iš naujo „atrandamas“ Maironis, nors XX amžiaus pradžioje jau-nieji rašytojai su juo jau buvo atsisveikinę...

Knyga ir apie prigimtinę kultūrą – kiek tradicijos, kalba, tarmė lemia maty-mą bei mąstymą, apie kūrėjų sąsajas, persipinančius likimus.

Ir apie tai, kodėl viltis būti ir išlikti, įsigyventi rūsčiai kintančiame pasauly-je bus gyva, kol bus žmonių, lemtimi pasirinkusių ginti ir saugoti poezijos stebuklo lašą.

ISBN 978 9986 16 973 4

9 789986 169734

Vlado Braziūno nuotr.

Viktorija D

aujotytė lašas poezijos

lašaspoezijos

Viktorija Daujotytė