VOKIETIJA1949 m. gegužės 23 d. Pagrindinis įstatymas buvo iškilmingai paskelbtas Parlamentinės Tarybos, pasirašytas ir kitą dieną įsigaliojo. Taip buvo įkurta Vokietijos Federacinė Respublika. Pagrindinį įstatymą sudaro preambulė, 146 straipsniai, suskirstyti į 14 skirsnių. Preambulės 1 sakinyje teigiama, kad vokiečių Tauta Pagrindinį įstatymą priėmė suvokdama savo atsakomybę Dievui ir žmonėms. Šia nuostata, be kita ko, pabrėžiama, kad Konstitucijos leidėjas nėra absoliutaus Tautos suvereniteto reiškėjas, paneigiamas valdžios suabsoliutinimas bei išryškinama jos ypatinga atsakomybė. Federalinė valstybės forma gali būti pakeista unitarine tik priėmus naują Konstituciją. Vokietijos Federacinę Respubliką sudaro visa valstybė (Federacija) ir valstybės narės (federalinės žemės). Vokietijos federalizmo ypatybė yra ta, kad subjektai – federalinės žemės – yra suverenios valstybės. Federalinėje valstybėje valstybinė valdžia visai valstybei ir jos valstybėms narėms yra padalinta stengiantis išlaikyti pusiausvyrą. Visos federalinės žemės teisiniu požiūriu yra lygios vienos su kitomis arba santykiuose su Federacija.Žmogaus t.pagrindinės teisės yra skirstomos į teises, garantuojančias laisvę (teisė į gyvybę ir fizinę neliečiamybę, laisvo judėjimo laisvę, tikėjimo, sąžinės, religinių ir pasaulietinių pažiūrų laisvę,

lygybę. lygybė prieš įstatymą; draudimas varžyti ar privilegijuoti dėl lyties, socialinės kilmės, tikėjimo, religinių ar politinių pažiūrų, vienodos galimybės eiti valstybines pareigas, galimybę teisiškai ginti pagrindines teises, Taip pat gali būti skiriamos pilietinės ir politinės teisės, garantuojančios teisę į pilietybę , aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę ir kt. Svarbios ir Pagrindinio įstatymo nuostatos, užtikrinančios nuosavybės ir paveldėjimo teisę , ginančios santuoką ir šeimą bei reglamentuojančios švietimo reikalus. Jei viena iš pagrindinių teisių gali būti apribota įstatymu arba įstatymo pagrindu, tai įstatymas turi galioti visiems, o ne pavieniais atvejais. Pareigos: atlikti tam tikrą darbą, svarbiausia pareiga šiuo požiūriu – karo tarnyba, įpareigoja tėvus rūpintis vaikais ir juos auklėti, nuosavybė įpareigoja; ją naudojant turi būti prisidedama prie visuomenės gerovės. Tuo tarpu teisė laisvai ugdyti savo asmenybę įpareigoja kiekvieną nepažeisti kitų asmenų teisių, nenusižengti konstitucinei tvarkai ar moralės normoms.VALDOVASFederalinis prezidentas yra valstybės vadovas ir aukščiausias konstitucinis organas. Jį renka Federalinis susirinkimas. Federalinis susirinkimas – tai speciali institucija, kuri sudaroma tik rengiant federalinio prezidento rinkimus vieną kartą per penkerius metus. Jį sudaro Bundestago nariai ir tiek pat narių, kiek išrenka

federalinių žemių parlamentai pagal proporcinės rinkimų sistemos principus. Federaliniu prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas vokietis, kuris turi teisę rinkti Bundestago narius ir yra sulaukęs 40 metų amžiaus. Pagal Pagrindinio įstatymo 54 straipsnio 6 dalį išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugumą Federalinio susirinkimo balsų. Jei šios daugumos per du rinkimų turus nesurenka nė vienas kandidatas, išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugiausia balsų kitame rinkimų ture. Federalinis prezidentas yra renkamas penkerių metų kadencijai ir turi teisę iš eilės būti perrinktas dar vieną kartą. Federalinis prezidentas, eidamas savo pareigas, negali užimti jokių kitų pareigų. Įgaliojimai: Prie įstatymų leidybos jis prisideda tuo, kad rengia federalinius įstatymus ir juos skelbia, turi teisę sušaukti Bundestagą ir jį paleisti, atstovauja Federacijai tarptautiniuose santykiuose, sudaro sutartis su užsienio valstybėmis, akredituoja ir priima pasiuntinius, dalyvauja formuojant federalinę vyriausybę, siūlo federalinio kanclerio kandidatūrą, federalinio kanclerio siūlymu skiria ir atleidžia federalinius ministrus, turi teisę tvirtinti federalinės vyriausybės reglamentą, turi įgaliojimą skirti ir atleisti federalinius teisėjus, turi malonės teisę. Pabrėžtina, kad visi federalinio prezidento aktai turi būti kontrasignuojami federalinio kanclerio arba

kompetentingo federalinio ministro, išskyrus tam tikrus atvejus. PARLAMENTASBundestagas yra tiesiogiai demokratiniu būdu laisvuose ir lygiuose rinkimuose legitimuota ypatinga konstitucinė institucija, įstatymais nustatanti funkcijas ir įgaliojimus kitiems Federacijos organams, jei jie jau nėra nustatyti Pagrindiniame įstatyme. Bundestagas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, dėl visų jam pateiktų įstatymų projektų jis turi priimti nutarimus, turi svarbių įgaliojimų formuojant federalines institucijas. Pusę Federalinio susirinkimo, kuris renka federalinį prezidentą, sudaro Bundestago nariai, dalyvauja jį atleidžiant apkaltos procese, renka federalinį kanclerį, kurį šių rinkimų pagrindu paskiria federalinis prezidentas, gali turėti įtakos federalinio kanclerio įgaliojimų pabaigai: jei Bundestagas pareiškia federaliniam kancleriui nepasitikėjimą išrinkdamas naują federalinį kanclerį, tai federalinis prezidentas jį turi atleisti, dalyvauja ir formuojant aukščiausias teisminės valdžios institucijas, renka pusę Federalinio Konstitucinio Teismo narių, tvirtina biudžetą. Teisė reikalauti federalinės vyriausybės narių dalyvauti posėdžiuos, interpeliacijos teisė. Bundestagą sudaro 656 deputatai, kurie yra renkami ketveriems metams. Rinkimai visuotiniai, tiesioginiai, laisvi, lygūs ir slapti.

Bundestago įgaliojimų laikas baigiasi susirinkus naujam Bundestagui arba jį paleidus. Bundestago paleidimo teisė Pagrindiniame įstatyme suteikta federaliniam prezidentui dviem atvejais: jei po antro federalinio kanclerio rinkimų turo joks kandidatas nesurenka Bundestago narių balsų daugumos ir jei Federalinio kanclerio prašymas pareikšti jam pasitikėjimą negauna Bundestago narių daugumos. Bundestagas turi autonomišką teisę pats tvarkyti savo reikalus, organizuoti darbą ir kt. Jis pats renka savo organus (pirmininką, jo pavaduotoją, sekretorių) ir sudaro komisijas. Tradiciškai Bundestago pirmininkas yra renkamas iš stipriausios Bundestago frakcijos. Bundestagas turi teisę savo įgaliojimų laikui priimti reglamentą. Tradicinėms parlamento teisėms priklauso Bundestago teisė susirinkti, teisė numatyti sesijų vietą, pabaigą ir posėdžių pradžią. Bundestagas paprastai posėdžiauja viešai, tačiau esant dviejų trečdalių balsų daugumai gali vykti ir uždari posėdžiai. Tam, kad būtų priimtas Bundestago nutarimas, būtina Bundestago balsų dauguma, jei Pagrindiniame įstatyme nėra numatyta kitaip .įtvirtintas laisvo mandato principas. Paminėtinas ir lygaus mandato principas: parlamento nariai formaliai yra vieni kitiems lygūs. Yra numatyta indemniteto teisė, imuniteto teisė. Bundesrato dėka federalinės žemės dalyvauja

leidžiant įstatymus ir valdant Federaciją, taip pat sprendžia Europos Sąjungos reikalus. įstatymų leidyboje jo įtaka yra mažesnė nei Bundestago, jis negali būti laikomas įstatymų leidybos institucijos „antraisiais rūmais“, nes įstatymus priima Bundestagas, Bundesratas juos priimant tik dalyvauja. Bundesratas yra federalinė institucija, turinti teisę savarankiškai tvarkyti savo reikalus, nepriklausoma nuo bet kokios kitų institucijų priežiūros. Jį sudaro federalinių žemių vyriausybių nariai, kuriuos jos skiria ir atšaukia. Kiekviena federalinė žemė gali deleguoti tiek narių, kiek ji turi balsų. Kiekviena federalinė žemė turi mažiausiai 3 balsus, priklausomai nuo tam tikros federalinės žemės gyventojų skaičiaus – nuo 3 iki 6 balsų. Bundesratas, kurį šiuo metu sudaro 69 nariai, yra vadinamas „amžina institucija“. Jos sudėtis pasikeičia ne po Bundestago rinkimų, o pasikeitus federalinių žemių vyriausybėms. jis turi teisę priimti savo reglamentą. Bundesratas vieneriems metams renka savo pirmininką. Bundesratą paprastai šaukia jo pirmininkas. Paprastai posėdžiaujama viešai. Jei Pagrindiniame įstatyme nėra nustatyta kitaip, nutarimai priimami mažiausia balsų dauguma. Bundesrato nariams yra nustatytas bendras balsavimo principas, pagal kurį kiekvienos federalinės žemės balsai gali būti atiduoti tik vieningai ir tik dalyvaujančių narių arba jų

atstovų. Galima sakyti, kad Bundesrato, kitaip nei Bundestago, nariai, turi imperatyvų mandatą. Pirmiausia jis turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Jis taip pat turi teisę reikšti savo nuomonę dėl federalinės vyriausybės įstatymų projektų, kuriuos ji, prieš pateikdama Bundestagui, pirmiausia turi pateikti Bundesratui, o šis gali prieštarauti tokiam pateikimui. daugiau nei pusei įstatymų yra būtinas Bundesrato pritarimas, o tai reiškia, kad jie negali būti priimami be Bundesrato išreikštos valios arba prieš ją. Jeigu tarptautinės sutartys turi būti patvirtintos federaliniais įstatymais, tai Bundesratas taip pat turi pritarti arba dalyvauti. Bundesratas dalyvauja Federacijai vykdant federalinių žemių priežiūrą. leidžiant bendrąsias federalinių žemių valdymo nuostatas, sudarant federalines viduriniosios ir žemutinės grandies valdžios institucijas. Tam tikrais atvejais Bundesratas dalyvauja formuojant aukščiausias federalines institucijas: jis renka pusę Federalinio Konstitucinio Teismo narių, kartu su Bundestagu priima federalinio prezidento priesaiką. Bundesrato pirmininkas vykdo federalinio prezidento įgaliojimus, jei šis negali eiti savo pareigų arba jei pirma laiko baigiasi jo tarnyba. Bundesratas, kaip ir Bundestagas, turi teisę kreiptis į Federalinį Konstitucinį Teismą dėl federalinio prezidento apkaltos.

VYRIAUSYBĖSusideda iš federalinio kanclerio ir federalinių ministrų. įtvirtinta federalinio kanclerio teisė nustatyti politikos kryptis. Be to, federalinis kancleris turi teisę nustatyti federalinių ministrų skaičių, jų veiklos sritis, sušaukti Bundestagą, o paskelbus gynybos padėtį vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. Federalinį kanclerį federalinio prezidento siūlymu renka Bundestagas. federalinio kanclerio, o kartu ir visos federalinės vyriausybės įgaliojimai baigiasi susirinkus naujai išrinktam Bundestagui. Federalinė vyriausybė per visą savo įgaliojimų laikotarpį privalo turėti nuolatinį Bundestago pasitikėjimą, tačiau tiesioginis nepasitikėjimas gali būti pareikštas tik federaliniam kancleriui, o ne visai federalinei vyriausybei ar atskiriems federaliniams ministrams. Federalinis kancleris gali ir savo iniciatyva kelti pasitikėjimo klausimą. Federalinius ministrus federalinio kanclerio siūlymu skiria ir atleidžia federalinis prezidentas. federalinių ministrų įgaliojimai baigiasi, kai federalinis kancleris nustoja eiti savo pareigas. Įgaliojimai: sprendžia svarbiausius vidaus ir užsienio politikos, ekonominius, finansinius, socialinius, karinius ir kitus klausimus, yra svarbus įstatymų leidybos proceso subjektas, nes apie pusę Bundestage svarstomų įstatymų projektų pateikia federalinė vyriausybė.TEISMAI:

Teismų sistemą sudaro Federalinis Konstitucinis Teismas, Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Federalinis administracinis teismas, Federalinis finansų teismas, Federalinis darbo teismas ir Federalinis socialinis teismas. Dar gali būti įsteigtas federalinis teismas, skirtas verslo teisės apsaugai, taip pat kariniai tribunolai bei federaliniai teismai drausminėms byloms ir skundams nagrinėti. Personalinę aukščiausiųjų teismų sudėtį nustato už atitinkamą sritį atsakingas federalinis ministras kartu su teisėjų rinkimo komisija, kurią sudaro už atitinkamas sritis atsakingi federalinių žemių ministrai ir toks pat Bundestago išrinktų narių skaičius. Teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Tai reiškia, kad teisėjai yra laisvi nuo bet kokių nurodymų, įtvirtintas jų nepakeičiamumas ir draudimas juos bet kuriuo metu atleisti, perkelti arba atstatydinti. Yra garantuojama teisė kreiptis į teisėtą teisėją: teisėtas teisėjas yra tas, kurio kompetencija, neatsižvelgiant į konkrečius atvejus, yra nustatyta įstatymu tam tikrai sričiai, įtvirtinta teisė būti išklausytam, reglamentuoja ir tokius svarbius bei visuotinai pripažintus principus kaip draudimą baudžiamiesiems įstatymas galioti atgaline data ir draudimą bausti už tą pačią veiką kelis kartus.Federalinis Konstitucinis Teismas – aukščiausia teisminės valdžios institucija. Jį sudaro federaliniai teisėjai ir kiti

nariai. Pusę šių narių renka Bundestagas, pusę – Bundesratas. Jie negali priklausyti Bundestagui, Bundesratui, federalinei vyriausybei ar atitinkamoms federalinių žemių institucijoms. Teismą sudaro 16 narių, tarp kurių yra pirmininkas ir jo pavaduotojas. Teisėjai pasiskirsto į dvejus rūmus arba senatus, turinčius po aštuonis narius. Kiekvienam senatui nustatyta tam tikra kompetencija. Teisėjų įgaliojimų laikas – dvylika metų, pareigas jie gali eiti iki 68 metų amžiaus ir yra renkami tik vienai kadencijai. Įgaliojimai: nagrinėti aukščiausių Federacijos institucijų ginčus nesutariant dėl Pagrindinio įstatymo nuostatų taikymo tam tikru atveju, spręsti, ar teisės normos atitinka aukštesnės galios teisės normas, į jį kreiptis turi teisę kreiptis tik teismai, tačiau tik dėl tokių įstatymų, kurie buvo priimti įsigaliojus Pagrindiniam įstatymui arba dėl tokių, kurie galiojo ir iki Pagrindinio įstatymo įsigaliojimo, tačiau jų galiojimas įstatymų leidėjo valia buvo pratęstas. Taip pat nagrinėja ginčus, kilusius dėl federalinių santykių: dėl Federacijos ir federalinių žemių teisių ir pareigų, taip pat kitus (tik konstitucinius) Federacijos ir federalinių žemių ginčus, kiekvienas asmuo, manantis, jog viešosios valdžios institucijos pažeidė vieną iš pagrindinių jo teisių arba vieną iš teisių gali paduoti konstitucinį skundą skundą gali teikti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai

asmenys, kurie dėl savo specifinės prigimties gali būti konstitucinių teisių ir laisvių subjektai. Šis Teismas taip pat yra rinkimų teismas, tačiau rinkimų ginčus nagrinėja tik apeliacine tvarka.

ISPANIJA:Konstituciją sudaro preambulė, pagrindinė dalis (įvadinė dalis ir 10 skyrių), susidedanti iš 169 straipsnių; papildomi, pereinamieji, naikinamieji ir baigiamieji nuostatai, turintys atskirą numeraciją. Konstitucijos 1 straipsnyje pažymima, kad Ispanija yra teisinė, demokratinė ir socialinė valstybė, kurioje didžiausios vertybės yra teisingumas, lygybė ir politinis pliuralizmas. Valstybės valdymo forma – parlamentinė monarchija. Pagal keitimo tvarką Ispanijos Konstitucija priskiriama prie griežtų konstitucijų. Draudžiama keisti Konstitucijos nuostatas karo, nepaprastosios ir pavojaus valstybei padėties metu. Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisę turi Kongresas, Senatas ir vyriausybė.ŽMOG. T:Visi Ispanijos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą ir negali būti diskriminuojami dėl kilmės, rasės, lyties, tikėjimo, pažiūrų ar kitais asmeniniais ir socialiniais pagrindais. Įtvirtintos dvi principinės nuostatos pilietybės klausimais: 1) Ispanijos piliečiams pagal kilmę pilietybė negali būti atimta. Ispanijos valstybė

gali sudaryti su Lotynų Amerikos valstybėmis ir kitomis valstybėmis, turėjusiomis ar turinčioms su Ispanija ypatingus ryšius, sutartis dėl dvigubos pilietybės. Teisė į gyvybę; teisė į asmens neliečiamumą; teisė į asmens laisvės apsaugą; ideologijos, tikėjimo, minties laisvė; judėjimo laisvė, teisė į teisminę teisių apsaugą ir procesines garantijas; teisė į asmens garbę ir orumą, teisė į asmens ir šeimyninę paslaptį; teisė į būsto neliečiamumą; teisė į susirašinėjimo slaptumą; politinės teisės: teisė dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai arba per išrinktus atstovus; teisė dirbti valstybės tarnyboje; taikių susirinkimų ir asociacijų laisvė; nuosavybės teisė ir jos neliečiamumas; teisė į darbą; teisė laisvai pasirinkti profesiją; teisė į vienodus mokesčius; teisė į socialines garantijas; teisė streikuoti; teisė į mokslą ir laisvą mokymą ir kt, garantuoja religijos ir tikėjimo laisvę.Pareigos: ginti Ispaniją, mokėti mokesčius, dirbti.Trys pagrindiniai žmogaus teisių gynimo būdai: teisminė gynyba, teisė kreiptis į Konstitucinį Tribunolą; teisė kreiptis į ombudsmeną – žmonių gynėją. Žmonių gynėjas – speciali Konstitucijoje įtvirtinta institucija, „aukščiausias Generalinių Kortesų įgaliotinis“ žmogaus teisėmis ginti ir administracijos veiklai kontroliuoti. Įvedus karo arba nepaprastąją padėtį gali būti ribojamos kai

kurios konstitucinės teisės: teisė į asmens laisvės neliečiamumą ir saugumą, teisė į būsto neliečiamumą, teisė į susirašinėjimų, telefoninių pokalbių ir kitokių susižinojimų slaptumą, judėjimo laisvė, minties laisvė, spaudos laisvė, susirinkimų laisvė, teisė streikuoti, teisė į konfliktą darbe.KARALIUS:Ispanija – parlamentinė monarchija. Pagal Ispanijos Konstituciją karaliaus sosto paveldėtojai yra Burbonų dinastijos palikuonys. Kai išnyksta visos karališkosios dinastijos atšakos, klausimą dėl sosto paveldėjimo sprendžia Generaliniai Kortesai, vadovaudamiesi Ispanijos interesais. Jei karalius yra nepilnametis, regentas nuo sosto paveldėjimo dienos iki jo pilnametystės yra karaliaus motina arba tėvas, jų nesant, – antrasis pagal eilę karaliaus įpėdinis. Įgaliojimai: (skiria diplomatinius atstovus užsienio valstybėse; akredituoja užsienio valstybių diplomatinius atstovus, pasirašo ir skelbia įstatymus; šaukia ir paleidžia Generalinius Kortesus, tačiau negali šaukti neeilinės sesijos. Karalius neturi įstatymų iniciatyvos ir veto teisės. Karalius pasirašo Generalinių Kortesų priimtus įstatymus per 15 dienų ir nedelsiant turi juos paskelbti. Kita vertus, be karaliaus parašo įstatymai neįsigalioja, numato karaliui teisę šaukti referendumą. Šaukti referendumą karaliui siūlo vyriausybė, gavusi išankstinį Kongreso

sutikimą, skelbia rinkimus, šaukia referendumus, siūlo Kongresui ministro pirmininko kandidatūrą ir formaliai jį skiria; ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia vyriausybės narius, valstybės vardu pasirašo tarptautines sutartis, yra aukščiausias kariuomenės vadas; gavęs išankstinį parlamento sutikimą skelbia karą ir taiką, skiria valstybinius apdovanojimus; teikia malonę nuteistiesiems.PARLAMENTAS:Generaliniai Kortesai: įgyvendina įstatymų leidžiamąją valdžią, tvirtina valstybės biudžetą, kontroliuoja vyriausybės veiklą ir atlieka kitas Konstitucijos numatytas funkcijas. Yra dvejų rūmų. Žemieji rūmai – Deputatų Kongresas, Aukštieji rūmai – Senatas. Kongresas atstovauja visai Ispanijos tautai, tuo tarpu Senatas – nacionaliniams regionams. Kongreso narių skaičius – 350. Deputatai renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu pagal proporcinę rinkimų sistemą. Kongresui atstovauja 50 Ispanijos provincijų ir du Šiaurės Afrikos inklavai (miestai Seuta ir Melilija). Senatą sudaro 259 nariai. Senatoriai renkami ketveriems metams. Didžioji jų dalis renkama tiesiogiai pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, kita dalis – netiesiogiai. Generalinių Kortesų nariai turi laisvo mandato statusą. Jiems garantuojamas parlamentinis imunitetas. Konstitucija įtvirtina ir

parlamento nario indemnitetą: senatoriai ir deputatai neatsako už savo kalbas parlamente ir už tai, kaip balsavo. Kongresas tvirtina ministro pirmininko kandidatūrą, turi teisę pareikšti nepasitikėjimą ministru pirmininku arba ministrais, gali patvirtinti arba atmesti Senato vetuotus įstatymų projektus arba jų pataisas. Kongresas gali patvirtinti arba atmesti Vyriausybės priimtus įstatymų galią turinčius dekretus, jo sutikimas reikalingas skelbiant karo ar nepaprastąją padėtį, norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn ministrą pirmininką arba ministrus.. Pagrindinė Senato veiklos sritis yra susijusi su regioninės politikos klausimais. Kiti Senato įgaliojimai yra susiję su bendrųjų parlamento funkcijų įgyvendinimu. Generalinių Kortesų ir jų rūmų veiklą bei struktūrą nustato vidaus reglamentai. Senatas ir Kongresas kadencijos laikui renka savo vadovus: pirmininką, valdybą, seniūnų tarybą. Vienas iš Ispanijos parlamento struktūros ypatumų yra tas, kad tiek Senate, tiek Kongrese veikia Konstitucijoje numatyta nuolatinė institucija – deputacija. Deputacija yra sudaroma iš parlamentinių frakcijų atstovų. Deputacijoje turi būti ne mažiau kaip 21 narys. Jai vadovauja parlamento rūmų pirmininkas. Ši institucija turi užtikrinti parlamento rūmų veiklos nepertraukiamumą ir vykdo parlamento rūmų funkcijas

tarp sesijų, paleidus parlamentą, pasibaigus parlamento įgaliojimų laikui. Generaliniai Kortesai šaukia sesijas. Kasmet rengiamos dvi sesijos: nuo rugsėjo iki gruodžio ir nuo vasario iki birželio. Neeilinės sesijos gali būti šaukiamos Vyriausybės, nuolatinių deputacijų arba ne mažiau kaip pusės deputatų arba senatorių iniciatyva. Senatas ir Kongresas rengia bendrus posėdžius, kai sprendžiami sosto paveldėjimo, nušalinimo nuo sosto, regento, globėjo skyrimo klausimai, priimama karaliaus, regento ar globėjo priesaika, duodamas sutikimas karaliui paskelbti karą ar sudaryti taiką, duodamas sutikimas sudaryti tarptautines sutartis. Bendriems posėdžiams pirmininkauja Kongreso pirmininkas. Generalinių Kortesų sprendimai dėl sutikimo sudaryti tarptautines sutartis, dėl sutikimo leisti autonominėms bendrijoms sudaryti susitarimus dėl tarpusavio bendradarbiavimo, dėl valstybės biudžeto teritorijų finansavimo fondo lėšų paskirstymo autonominėms bendrijoms ir provincijoms priimami Senato ir Kongreso narių balsų dauguma.VYRIAUSYBĖVyriausybė įgyvendina valstybės vidaus ir užsienio politiką, tvarko civilinius ir karinius reikalus, garantuoja valstybės saugumą. Vyriausybę sudaro ministras pirmininkas, jo

pavaduotojai, ministrai ir kiti nariai, kuriuos numato įstatymas. Pagrindinį vaidmenį vyriausybėje atlieka Ministrų Taryba, kurią sudaro ministras pirmininkas, jo pavaduotojai ir ministrai. ministro pirmininko skyrimo klausimas gali būti sprendžiamas keliais atvejais: po naujų Kongreso rinkimų; kai pareiškiamas nepasitikėjimas vyriausybe; kai miršta arba atsistatydina ministras pirmininkas. Formaliai ministrą pirmininką skiria karalius, tačiau jis turi turėti Kongreso pasitikėjimą. Kandidatas turi pateikti Kongresui vyriausybės, kurią jis ketina suformuoti, programą ir gauti Kongreso pasitikėjimą (absoliučios Kongreso narių daugumos). Vyriausybė yra solidariai atsakinga Deputatų Kongresui. Pati griežčiausia parlamentinės kontrolės forma – nepasitikėjimas vyriausybe. Inicijuoti šią parlamentinę procedūrą gali dešimtadalis Kongreso narių: jie turi pateikti Kongresui nutarimą dėl nepasitikėjimo. Kongresui priėmus nutarimą dėl nepasitikėjimo, vyriausybė atsistatydina. Ji priima dekretus, Konstitucijoje numatytais atvejais turi teisę leisti įstatymų galią turinčius dekretus ir deleguotus įstatymus. Vyriausybė turi įstatymų iniciatyvos teisę. Jai priklauso išimtinė teisė (ir pareiga) rengti valstybės biudžeto įstatymo projektą ir teikti jį Generaliniams Kortesams svarstyti. Prie vyriausybės veikia įvairios patariamosios institucijos.

Pagal Konstituciją aukščiausioji vyriausybės patariamoji institucija yra Valstybės Taryba. numato valstybės valdymo ir teisėsaugos institucijų veiklos teisėtumo teisminę kontrolę. Ministras pirmininkas ir kiti vyriausybės nariai, padarę nusikaltimus, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Be Kongreso sutikimo vyriausybės nariai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik už valstybės išdavimą ir nusikaltimus valstybės saugumui.TEISMAITeisminę valdžią įgyvendina teismai, kuriuos sudaro teisėjai ir magistratai. Teismas priima sprendimus karaliaus vardu. Vykdydami teisingumą teismai yra nepriklausomi, nekeičiami ir klauso tik įstatymo. Aukščiausioji valstybės teisminė institucija – Ispanijos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjantis visų kategorijų bylas, išskyrus bylas, susijusias su konstitucinėmis žmogaus teisių garantijomis. Teismų veiklą administruoja ir kontroliuoja Generalinė teismų taryba. Teisingumo funkcijai vykdyti Ispanijos teritorija yra suskirstyta į municipalitetus, teismines apygardas, provincijas, autonomines bendrijas. municipalitetuose veikia municipaliniai teismai ir taikos t. Teisminėse apygardose veikia pirmosios instancijos t, baudžiamieji t, darbo t, nepilnamečių t, administraciniai t, laisvės atėmimo vietų priežiūros t. Provincijose veikia

provincijų t. Kiekvienoje autonominėje bendrijoje yra regiono aukščiausiasis teismas Dviejų teismų – Aukščiausiojo Teismo ir Aukštesniojo nacionalinio teismo – jurisdikcija apima visos šalies teritoriją. žemesniųjų teismų sprendimus galima apskųsti aukštesniesiems teismams. Teismų veiklai administruoti ir kontroliuoti Konstitucija numato specialią instituciją – Generalinę teismų tarybą. Jos narius skiria karalius penkeriems metams. Tarybą sudaro 20 narių ir pirmininkas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Aukščiausiojo Teismo pirmininką skiria karalius Generalinės teismų tarybos teikimu. Pagal konstituciją 12 kandidatų į tarybos narius siūlo teisėjai ir magistratai, 8 – Senatas ir Kongresas (po 4 nuo kiekvienų rūmų, trijų penktadalių senatorių ir deputatų balsų dauguma). Galiojantis teismų įstatymas nustato, kad visus 20 narių siūlo Generaliniai Kortesai (po 10 nuo kiekvienų rūmų). 12 Tarybos narių turi būti teisėjai ir magistratai, 8 – advokatai ir aukštos kvalifikacijos teisininkai, turintys ne mažesnę kaip 15 metų teisinio darbo stažą. Generalinė teismų taryba sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų paskyrimu ir atleidimu iš pareigų, rengia teisėjų etikos taisykles.

GRAIKIJAValstybės valdymo forma yra parlamentinė

respublika. Suverenitetas priklauso Tautai. Valstybės valdžia kyla iš Tautos ir gyvuoja dėl Tautos. Suverenią galią Tauta vykdo konstitucijos nustatyta tvarka.Konstitucijoje yra 120 straipsnių, suskirstytų į skirsnius, skyrius ir dalis. Konstituciją sudaro pagrindinė dalis (I–III dalys, apimančios 1–105 straipsnius) ir specialieji, pereinamieji bei baigiamieji nuostatai (IV dalis, 106–120 straipsniai).a Konstitucija neturi preambulės. Draudžiama keisti konstitucijos nuostatas, nustatančias Graikijos valstybės valdymo formą. Teismai priima sprendimus Graikijos Tautos vardu (26 str.). Tai –konstitucinė nuostata, kurią draudžiama keisti. Konstitucija skelbia, kad įstatymų leidžiamąją valdžią vykdo parlamentas ir Respublikos prezidentas, vykdomąją valdžią – Respublikos prezidentas ir vyriausybė, teisminę valdžią – teismai.ŽMOGAUS T:Graikijos konstitucijos specialiuosiuose nuostatuose reglamentuojami kai kurie socialinės ekonominės sistemos aspektai, nustatoma valstybės pareiga globoti graikus, gyvenančius kitose valstybėse, rūpintis kitose valstybėse dirbančių graikų švietimu, socialiniu ir profesiniu ugdymu. pagarba konstitucijai ir nuo jos neatskiriamiems įstatymams, ištikimybė Tėvynei ir Demokratijai yra kiekvieno graiko pareiga. Žmogaus laisvė neliečiama.

Niekas negali būti persekiojamas, sulaikytas, įkalintas ar jo laisvė atimta kitaip, kaip nustato įstatymas. Kiekvienas turi teisę laisvai ugdyti savo asmenybę ir dalyvauti šalies socialiniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime. Įgyvendindamas šias teises žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nepažeisti konstitucijos ir moralės nuostatų.VALDOVASPrezidentas „reguliuoja visų valstybės institucijų veiklą“ , kartu su parlamentu vykdo įstatymų leidžiamąją, kartu su vyriausybe – vykdomąją valdžią. Respublikos prezidentą renka parlamentas penkerių metų kadencijai. Tas pats asmuo renkamas ne daugiau kaip du kartus. Respublikos prezidentu gali būti renkamas Graikijos pilietis, turintis Graikijos pilietybę ne mažiau kaip penkerius metus, esantis graikų kilmės pagal tėvą arba motiną, turintis ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir rinkimų teisę. Prezidentą renka parlamentas specialiame posėdyje atviru balsavimu. . Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos prezidento vietą, už kurį balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai visų parlamento narių (200 balsų). Jeigu už kandidatą balsuoja mažiau parlamentarų, po penkių dienų rengiami pakartotiniai rinkimai. Jeigu ir šio balsavimo metu kandidatas nesurenka dviejų trečdalių parlamentarų balsų, po penkių dienų vėl rengiami pakartotiniai rinkimai.

Kandidatas laikomas išrinktu, jeigu už jį balsuoja ne mažiau kaip trys penktadaliai visų parlamentarų (180 balsų). Jeigu trečiojo balsavimo metu nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, parlamentas per dešimt dienų nuo šio balsavimo dienos paleidžiamas ir skelbiami nauji rinkimai. Naujai išrinktas parlamentas nedelsdamas atviru balsavimu turi išrinkti šalies prezidentą. kandidatui reikia surinkti tris penktadalius visų parlamento narių balsų. Jeigu kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po penkių dienų rengiamas pakartotinis balsavimas. Išrinktu laikomas kandidatas, už kurį balsavo absoliuti parlamentarų dauguma. Jeigu nesurenkamas reikiamas balsų skaičius, po penkių dienų skelbiami pakartotiniai rinkimai, po kurių iš dviejų kandidatų, surinkusių daugiausiai balsų, Respublikos prezidentu išrenkamas kandidatas, surinkęs daugiau balsų. Įgaliojimai: leidžia teisės aktus- dekretus, atstovauja Graikijos valstybei tarptautiniuose santykiuose, skelbia karą, sudaro taikos sutartis, susitarimus dėl aljanso, ekonominio bendradarbiavimo ir dalyvavimo tarptautinėse organizacijose ar sąjungose ir apie tai skelbia parlamentui, pateikdamas reikiamus paaiškinimus, jeigu tai atitinka valstybės interesus ir jos saugumą, skiria ministrą pirmininką, ministro pirmininko teikimu

skiria ir atleidžia kitus vyriausybės narius ir ministrų pavaduotojus, pasirašo ir skelbia parlamento priimtus įstatymus, turi įstatymų suspensyvinio veto teisę. PARLAMENTASNacionalinė Bulė. leidžia įstatymus, vykdo parlamentinę vyriausybės kontrolę, tvirtina valstybės biudžetą, turi kitų konstitucijoje numatytų įgaliojimų: renka Respublikos prezidentą, ratifikuoja tarptautines sutartis, organizuoja apkaltą Respublikos prezidentui, vyriausybės nariams ir kt. Yra vienerių rūmų, turi sudaryti ne mažiau kaip 200 ir ne daugiau kaip 300 narių. Deputatai renkami ketveriems metams, remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Aktyviąją rinkimų teisę turi Graikijos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra 18 metų. ilinius parlamento rinkimus skelbia Respublikos prezidentas ne vėliau kaip 30 dienų iki kadencijos pabaigos. Pirmasis parlamento posėdis turi būti sušauktas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo parlamento išrinkimo dienos. Respublikos prezidento dekretą dėl parlamento rinkimų ir sušaukimo turi pasirašyti visi Ministrų kabineto nariai. Parlamento nariu gali būti renkamas Graikijos pilietis, kuris turi rinkimų teisę ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų. Kandidatais į parlamento narius negali būti keliami etatiniai valstybės pareigūnai ir tarnautojai, kiti viešojo sektoriaus darbuotojai,

krašto apsaugos sistemos karininkai, saugumo tarnybų darbuotojai. Konstitucija įtvirtina ir parlamento nario indemnitetą: deputatai negali būti persekiojami už savo nuomonę ar kalbas.Parlamentas priima dviejų rūšių įstatymus: specialiuosius (bilius) ir paprastuosius. Įstatymų iniciatyvos teisė priklauso parlamentui ir vyriausybei. Paprastieji įstatymai priimami posėdyje dalyvaujančių deputatų dauguma, bet ne mažesne kaip viena ketvirtąja visų parlamento narių, išskyrus įstatymus, kuriems priimti konstitucija ir parlamento reglamentas reikalauja kvalifikuotos parlamento narių daugumos.VYRIAUSYBĖVyriausybės funkcijas vykdo Ministrų kabinetas, kurį sudaro ministras pirmininkas ir ministrai. Ministrą pirmininką, ministro pirmininko teikimu ministrus skiria Respublikos prezidentas . Vyriausybės nariais gali būti skiriami tik tokie asmenys, kurie atitinka parlamento nariui keliamus reikalavimus. Vyriausybė, vadovaudamasi konstitucija ir įstatymais, formuoja ir įgyvendina bendrąją šalies politiką. Ministras pirmininkas vadovauja vyriausybės veiklai ir užtikrina jos vienybę. Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus. Vyriausybė turi gauti parlamento pasitikėjimo votumą per penkiolika dienų nuo ministro pirmininko priesaikos. Tik

parlamentas turi teisę pradėti apkaltos procesą esamos ir buvusios vyriausybės nariams ar ministrų pavaduotojams.TEISMAITeisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik konstitucijos ir įstatymų. Graikijos teismų sistemą sudaro administraciniai, civiliniai ir kriminaliniai teismai, kurių veiklą reglamentuoja įstatymas.Administraciniai teismai nagrinėja administracinius ginčus, išskyrus tuos, kurie priskiriami audito teismams. Valstybės taryba (Aukščiausiasis administracinis teismas) yra kasacinė administracinių bylų nagrinėjimo instancija, turinti teisę peržiūrėti žemesniųjų administracinių teismų sprendimus ir priimti galutinį sprendimą.Teisėjus ir prokurorus skiria Respublikos prezidentas. Teisėjus ir prokurorus galima atleisti iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka ir tik esant konstitucijoje nustatytiems pagrindams: kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai; dėl šiurkštaus teisėjų drausmės pažeidimo; sveikatos būklės arba kai savo poelgiu pažemina teisėjo ar prokuroro vardą.Teisėjų ir prokurorų, turinčių ne aukštesnį kaip apeliacinio teismo prokuroro ir jam prilygintų pareigūnų rangą, įgaliojimai nutrūksta jiems sulaukus 65 metų; aukštesnio rango pareigūnų – 67 metų.Nuolatinių teisėjų veiklos priežiūrą įstatymo nustatyta tvarka vykdo aukštesniojo rango teisėjai, Areopago (Graikijos aukščiausiojo

civilinio ir kriminalinio teismo) prokuroras ir jo pavaduotojas; prokurorų veiklos priežiūrą – Areopago nariai ir aukštesniojo rango prokurorai.Audito rūmai prižiūri, kaip panaudojamos valstybės, vietos valdžios ir kitų juridinio asmens statusą turinčių viešojo pobūdžio institucijų, numatytų įstatyme, lėšos; nagrinėja bylas dėl šioms institucijoms padarytos žalos; teikia parlamentui ataskaitas dėl biudžeto vykdymo, išvadas dėl pensijų įstatymų; nagrinėja ginčus dėl pensijų ir kt.Aukščiausiasis specialusis teismas - kontroliuoja ir atlieka teisminį tyrimą dėl parlamento rinkimų teisės pažeidimų; tikrina, ar nebuvo pažeisti įstatymai organizuojant referendumą, taip pat jo rezultatus; sprendžia, ar parlamento nariai nepažeidžia pareigų suderinimo principo; priima sprendimus dėl parlamento narių nušalinimo nuo pareigų; sprendžia ginčus dėl kompetencijos paskirstymo tarp teismų; sprendžia, ar parlamento priimtų įstatymų turinys ir atskiros įstatymo nuostatos neprieštarauja konstitucijai, kai jų pagrindu buvo priimti Areopago, Valstybės tarybos ar Audito rūmų sprendimai; Valstybės teisės taryba - apima įgaliojimus, susijusius su teisine parama valstybei, valstybės atstovavimu sprendžiant ginčus, susijusius su skundais prieš valstybę, ir jų nagrinėjimu

ITALIJAKonstitucijoje skelbiama, kad suverenitetas priklauso Tautai. Visi piliečiai turi teisę kreiptis į parlamentą su peticijomis reikalaudami priimti atitinkamus įstatymus ir išdėstyti visuomeninius poreikius. ŽMOGAUS T.Konstitucinėje sistemoje įtvirtinta ir Tautos įstatymų leidimo iniciatyvos teisė: ne mažiau kaip 50 tūkst. rinkėjų gali pateikti parlamentui pastraipsniui parengtą įstatymo projektą.nustatyta tokia visuomenės ekonominė sistema, kuri pagrįsta įvairiomis nuosavybės formomis ir labai riboja privatinę nuosavybę. Konstitucijoje nėra normų, kuriose nuosavybė būtų skelbiama šventa ir neliečiama.PARLAMENTASSudaro dveji rūmai – Deputatų rūmai ir Senatas, kurių kadencijos trukmė 5m. Deputatu gali būti renkamas 25 metų rinkėjas, o senatoriumi – 40 metų. Į Deputatų rūmus renkama 630 narių. Senatą sudaro 315 renkamų senatorių, kurių trys ketvirtadaliai renkami pagal mažoritarinę santykinės daugumos sistemą vienmandatėse apygardose, o ketvirtadalis – pagal proporcinę sistemąFunkcijos: įstatymų leidimas; valstybės biudžeto priėmimas ir jo vykdymo kontrolė;vyriausybės veiklos politinė kontrolė; valstybės institucijų sudarymas, sprendžia klausimus dėl karo padėties įvedimo, tarptautinių sutarčių ratifikavimo, visiškos ar dalinės amnestijos paskelbimo.

VALDOVASRenka parlamentas. Parlamento rinkiminiame posėdyje dalyvauja po tris delegatus nuo kiekvienos Italijos srities, taip pat vienas delegatas nuo Valle d’Aosta srities. . Respublikos prezidentas renkamas slaptu balsavimu. Už Respublikos prezidento išrinkimą turi balsuoti ne mažiau kaip du trečdaliai susirinkimo narių. Jeigu pirmajame rinkimų rate Respublikos prezidentas neišrenkamas, organizuojamas antrasis balsavimas. Jeigu ir per antrąjį balsavimą kandidatas negauna dviejų trečdalių balsų, balsuojama trečią kartą ir reikalaujama absoliučios balsų daugumos. Italijos Respublikos prezidentu gali būti renkamas Italijos Respublikos pilietis, kuriam rinkimų dieną sukako 50 metų. Toks asmuo turi turėti visas pilietines ir politines teises. Papildomai nustatoma, kad Respublikos prezidento pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis. Respublikos prezidento kadencija – septyneri metai. Respublikos prezidento kadencijų skaičius neribojamas. Respublikos prezidentas, prieš pradėdamas vykdyti savo funkcijas, parlamento rūmų bendrame posėdyje prisiekia ištikimai tarnauti Respublikai ir laikytis Konstitucijos. Įgaliojimai: promulguoja parlamento priimtus įstatymus, leidžia dekretus, turinčius įstatymo galią, taip pat priima reglamentus, skiria Ministrų Tarybos pirmininką, yra karinių pajėgų vadas, skiria

trečdalį Konstitucinio Teismo teisėjų, gali teikti malonę. Kai Respublikos prezidentas negali vykdyti savo funkcijų, jas įgyvendina Senato rūmų pirmininkas.VYRIAUSYBĖSudaro Ministrų Tarybos pirmininkas ir ministraiMinistrų Tarybos pirmininkas vadovauja vyriausybės politikai, užtikrina bendro politinio ir administracinio kurso įgyvendinimą, koordinuoja ir nukreipia ministrų veiklą, formaliai dalyvaujant Respublikos prezidentui, skiria ministrus ir ministrų pavaduotojus, kitus aukščiausius valstybės pareigūnus, reiškia įstatymų leidimo iniciatyvas bei užtikrina vyriausybės interesų įgyvendinimą įstatymų leidimo procese, bendradarbiauja su sričių vadovais, priima sprendimus dėl pasitikėjimo vyriausybe klausimo inicijavimo parlamente.Valstybės Taryba yra konsultacinis organas teisinėje ir administracinėje srityse, taip pat teisėtumą užtikrinanti institucija administracinėje srityje. Valstybės Taryba teikia išvadas dėl teisės aktų projektų, dėl kurių į Valstybės Tarybą kreipiasi vyriausybė arba ministrai.TEISMASTeisingumas įgyvendinamas liaudies vardu, o teismai vadovaujasi tik įstatymu. Teismų sistemą sudaro:1) bendrosios jurisdikcijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Šios grupės teismams priklauso taikos teisėjai, nepilnamečių bylų teismai,

viešojo vandens naudojimo tribunolai ir prisiekusiųjų (assizų) teismai; šioje grandyje veikia taikos teisėjai (konsiliatoriai). Taikos teisėjais negali būti asmenys, einantys pareigas teisminėje sistemoje, advokatai, valstybės saugumo pareigūnai ir agentai. Taikos teisėjais gali būti skiriami asmenys, nuolat gyvenantys atitinkamos komunos teritorijoje, sulaukę 25 metų amžiaus ir galintys „autoritetingai, oriai ir nepriklausomai“ įgyvendinti teisėjo funkcijas. Taikos teisėjo darbas neapmokamas ir yra laikomas ypač garbinga visuomenine pareiga.2) administraciniai teismai; 3) kariniai tribunolai. Kasacinis teismas apibūdinamas kaip aukščiausia teisingumo institucija. Jis yra kasacinė instancija bylose, kuriose sprendimus yra priėmę apeliaciniai teismai. Pagrindinės jo funkcijos: užtikrinti įstatymų tikslų taikymą ir vienodą jų aiškinimą bei nacionalinės objektyviosios teisės vientisumą; užtikrinti įvairių jurisdikcijų teismų kompetencijos laikymąsi; spręsti kompetencijos ir funkcijų kolizijas; įgyvendinti kitus numatytus įstatymų įgaliojimus. Teismo būstinė yra Romoje, o jo jurisdikcija įgyvendinama visoje valstybės teritorijoje. Aukščiausioji magistratūros taryba. Magistratūros aukščiausiajai tarybai pirmininkauja Respublikos prezidentas. Funkcijos:

priima į magistratūrą; skiria asmenis į teismo institucijų pareigas; sprendžia magistratų perkėlimo į kitą darbą ir jų karjeros klausimus; skiria į pareigas ir atšaukia garbės vicepretorius, taikos teisėjus ir jų pavaduotojus; skiria drausmines nuobaudas magistratams; teikia Respublikos prezidentui skirti kasacijos magistratais nusipelniusius teisės profesorius ir advokatus; sprendžia teismų finansinio aprūpinimo klausimus. Konstitucinis Teismassudaro 15 teisėjų, kuriuos po trečdalį skiria Respublikos prezidentas, parlamentas bendrame rūmų posėdyje, taip pat bendrųjų ir administracinių teismų aukščiausiosios magistratūros. Įgaliojimai: ginčai dėl įstatymų, taip pat dėl valstybės ir sričių aktų, turinčių įstatymo galią, konstitucingumo; ginčai dėl kompetencijos tarp įvairių valstybės valdžių institucijų, tarp valstybės institucijų ir sričių ir tarp sričių; kaltinimų, kurie pagal Konstituciją reiškiami Respublikos prezidentui, nagrinėjimas.