MANTAS AREIMA

ŽVĖRIES KAILYJE

Knyga iš serijos „Zekas – irgi žmogus“

2011 m.

Apie knygą:

Knyga parašyta remiantis autentišku buvusio kalinio pasakojimu. Vieno jauno žmogaus meilės, nusikaltimo ir savęs ieškojimo istorija, paženklinta spygliuota viela ir grotomis.

M. Areima ©Spausdino UAB „Biznio mašinų kompanija“J. Jasinskio g. 16A, Vilnius

Palaimintas vyras, kuris ištveria išmėginimą, nes, jį išlaikęs, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas pažadėjo jį mylintiems.

(Jokūbo laiškas, Jok 1, 12)

�

I skyrius

Policijos automobilis stabtelėjo prie masyvių, geležinių kalėjimo vartų. Aplink grėsmingą raudonų plytų pastatą driekėsi aukšta, ap-raizgyta spygliuota viela, raudonų plytų tvora, supanti tardymo izo-liatoriaus kiemą. Vartai girgždėdami pakilo į viršų, mašina įvažiavo. Išsigandęs žvelgiau pro automobilio langelį į naujai atsivėrusį pasaulį. Prieš akis išdygo daug mažų, grotuotų langiūkščių.

Ten jie… Stebi… Šalti bejausmiai žvilgsniai…

Žvėrynas… Žvėrys… Įkalinti žvėrys… Visus naujokus išnarsto po kaulelį, suleisdami į šviežią jautrią odą kraugeriškas iltis. Mane irgi patupdys ten, tarp jų. Žiauru…

Už ką?!

Aš juk nekaltas! Kodėl tie sumauti farai mane atvežė į šitą atšiaurią vietą?! Aš tikrai nekaltas! Tikrai! Aš nenoriu į tą prišiktą kalėjimą!

Būkit prakeikti sumauti farai! Maža, mane savaičių savaites tampė-te po areštines…

Nejaugi jie nieko nesuprato?! Aš juk parašiau visa kaip buvo… Juodu ant balto išdėsčiau… Aš jo nežudžiau.

Aš neliečiau to kareivio! Nė pirštu! Turėkit sąžinės!

Taip…

Sąžinė…

Vis dėl to vieną smūgį sudaviau… Spyriau koja… Į galvą. Stipriai spyriau. Nusimušiau pirštą. Apie tai nei žodeliu neužsiminiau. Nuslėpiau ir tiek.

Tas spyris nelėmė nieko! Po smūgio jis dar buvo gyvas.

Jei ne spyris, mano sąžinė būtų kuo ramiausia. Be priekaištų. Juk sąžinė yra žmogiškosios laimės pagrindas. Bet argi kas žino, kodėl aš

�

taip pasielgiau?! Kodėl aš pratrūkau pykčiu?! Kodėl man aptemo protas?!

Niekas šito nežino, išskyrus mane.

– Lipam, – šypsojosi pasipūtęs drūtpilvis, pravėrė automobilio dureles.

Krūptelėjau…

Ko išsiviepei, čiuki?! Linksma, kad mane uždarys su žvėrimis?!

Ėjau nesavomis kojomis. Nejutau žingsnių svarumo. Mano galūnės aptirpo iš baimės, vėl krūptelėjau. Už aptvarų suurzgė agresyvūs ro-tveileriai. Nukratė šiurpas. Tie pasiutę šunys užbliovė kaip reikiant. Iš jų nasrų sklido aiži arija: sudraskyti į gabalus, sudraskyti į gabalus…

Už raudonų sienų, turbūt, ne ką ramesni žvėrys… Žvėrys!

Verčiau jau pas rotveilerius. Nušvistų paprastas ir aiškus rytojus. Ne miglotas. Krimst ir viskas! Po visų kančių…

O ten?! Kas manęs laukia ten, kur pūva gyvi žvėrys?! Jie plėšys, tampys, rys mane po gabalėlį, ilgai, iš lėto…

Sadistai, įvairaus plauko iškrypėliai, grobuoniai…

Pas rotveilerius būtų paprasčiau… Tai tik ciuckiai smaguriai…

Va, iškorė liežuvius… Tik kapt…

Suskaičiavau keturis stebėjimo bokštus užtamsintais langais, neby-liai stūksančius aptvertos teritorijos kampuose.

Stebi, rupūžės…

Ginkluoti nuo galvos iki kojų. Šūdą, pabėgtum…

Suvarpytų kulkomis vietoje. Be gailesčio.

Pasiekėme grotuotą užtvarą. Kol drūtpilvis traškino metaliniu rak-teliu gigantišką spyną, trumpai susipažinau su kiemo architektūra. Akys krypo tai į kairę, tai į dešinę.

Grubiai sulipdytas carinis statinys. Virš stogo, nukloto čerpėmis, kyšo surūdijęs kryžius. Koplytėlė?! Po velnių, ar čia irgi gyvena Dievas?!

�

Baltų plytų griozdiškas mūras geležimi apkaustytais langais. Kas čia per griuvena?! Chruščiovo laikų bendrabutis?!

– Nesidairyti! – perspėjo lydintis faras.

Kvailys! Ką, aš negaliu paskutinį sykį paganyti akių?!

Makabriška spyna pasidavė. Netrukus atsidūriau tardymo izoliato-riaus pastato viduje.

Virptelėjau lyg šalčio nukrėstas.

Mano sumišusi fizionomija dar labiau apsiniaukė, priešaky susiliejo niūrūs pragaišties šešėliai, visa gniuždanti bedvasė nerimastis. Žvilgsnis nusirito drėgnais, siaurais, atgrasiais koridoriais su virtinėmis kamerų. Iš vienos jų trenkė kažkokia sumauta komercinė muzikytė.

Sušiktas popsas! Ką, jis ir čia valdo?!

Iš kampo į kampą lyg vaiduoklis slampinėjo vienišas, paliegęs prižiūrėtojas. Žvangino raktų ryšuliu, bandydamas pagauti slogioje erdvėje klaidžiojančios muzikos ritmą.

Raktai sučinksėjo: činkšt, činkšt, činkšt…

Nužvelgęs mane, susiraukė it rūgštų obuolį kandęs.

Idiotas!

Rūgščiai nutaisęs miną, pasisuko į mus, sudėjo ovaliai lūpas, link-telėjo galvą.

Čia esama šimpanzių?! Kone zoologijos sodas! Po galais, juk ir ten laikomi žvėrys! Tačiau parodai, o ne mirčiai per agoniją.

Tikrai, Dievo čia nėra…

Nuvedė laiptais žemyn. Į rūsį. Patupdė ankštoje, grublėto tinko antisanitarinėje patalpoje be lango.

Sumauta kajutė!

Žemos lubos, gumbuotos sienos, aštrūs pojūčiai…

Nepajėgiau nei atsistoti, nei išsitiesti. Atsirėmiau į sieną, cementi-niai spygliai įsirėžė smaigaliais į nugarą.

�

Adatų kambarys. Arba sumūrytų ežių galerija.

Susirangiau kamputyje atokiau nuo kanalizacijos skylės. Virš jos – išvarvėjęs kranas vandeniui nutekėti.

Miražas dykumoje!

Pradėjo į galvą lysti įkyrios mintys…

Kas toliau?! Kur mane nuves likimas?! Kur?!

Ši kajutė tik trumpas stabtelėjimas prieš galutinę stotelę.

�

II skyrius

Apžiūra praėjo be didesnių nuostolių. Ją vykdė nupiepęs dakta-riūkštis ir jauna, sočių krūtų savininkė. Ji gi seselė. Daktariūkštis savo delnuose vartė mano vyrišką pasididžiavimą.

Dešrą?!

– Sėklidės vietoje, – pakraipė žilą galvą, kostelėjo. – Apyvarpis, pats organas… Be defektų… Mėgėjiškas…

– O tamstos koks? – paklausiau.

– Daktariškas, – šyptelėjo. Suplojo per nuogą užpakalį. – Pasilenkite…

Išaušo jos eilė.

Nėra malonu, kai tau kažkas žiūri į užpakalio skylę.

Visgi, aš mielai paspoksočiau į tą vietą, kur randasi jos pamakštys.

O ji:

– Tokios procedūros…

Nirtau iš gėdos. Nors turėjau ją išrauti su šaknimis, juk esu gyvulys. Beteisis, bevalis, užspeistas į kampą…

Ką sau galvoja ta jauna mergina baltu chalatu?!

Turbūt jai išangės sapnuojasi naktimis. Tamsios, rudos, raukšlėtos analinės angos.

Tas senas, nupiepęs krienas mažų mažiausiai turėjo būt pederastas. Visi iškrypėliai, ne žmonės.

– Apsišlifuosi karantine, ketvirtoje kameroje, vėliau pervesim ki-tur, – paaiškino viršininkas prieš paskirdamas mane į keturvietį narvelį.

10

Kažin į kokį žvėrį aš jam panašus?! Raganosį? Briedį? O gal begemotą?

Šiaip tai aš buivolas. Stambus, plačiakaktis, neišstypęs.

Tik su grandinėmis mane suturėsit, tik su grandinėmis!

Su prižiūrėtoju nucapnojome vingiuojančiais koridoriais. Netrukus pasiekėm man priskirtą kambarį su langeliu apkaustytu geležinėmis grotomis.

Susitvardžiau. Baimė išgaravo kažkur į nebūtį… Jeigu ji išvis tokia buvo…

Atsivėrė girgždančios kameros durys.

Nusiteikiau žaismingai. Atrodžiau ne kitaip: po laiko, praleisto areštinėse, užleidau gaurus it avinas, apžėliau it šernas. Laikė mane kaip laukinį žvėriūkštį: nei nusiprausti, nei nusiskusti. Apkerpėjau, ap-samanojau nuo tinginystės it dykūnas.

Išrodžiau lyg gyvas velnias. Toks ir įdyrinau vidun.

– Padėk Dieve, vyrai! – ilgai nemindžikavęs prie durų, pajudėjau į priekį. Iškart man kelią pastojo kone Arnoldas Švarcnegeris.

Oho vyruti, kokie dideli tavo speniai! Ar jie celiulitiniai?! Kokio dydžio liemenukas tau tiktų?!

Įtempė raumenis.

Po galais, kiek prikimšai į save sušiktų steroidų?! Banginis!

Už jo, ant narų, vartėsi dar du neaiškios kilmės tipai. Tikriausiai, Čiakas Noris ir Van Damas.Vienas, panašus į ateivį iš beždžionių pla-netos, kitas – beveik kyborgas.

– Praeit galima? – pamačiau laisvą gultą antrame lovos aukšte.

– Pirmiausia, pataisyk užuolaidėlės kraštą, – augalotas žmogysta, pademonstravęs savo išpampusius bicepsus, nukreipė mane po kaire nuo durų, prie margu audeklu pridengtos išvietės.

11

– Eik ir pasitaisyk! – atkirtau, nepajudėdamas iš vietos. Sprendėsi mano tolimesnis likimas.

Nė už ką nenusileisiu!

– Raminkis, frajeri! – iš gulto pašoko kyborgas, pasidavė į priekį plačiai dėliodamas kojas.

Tikrai, Van Damas!

– Tau, ką, sunku bachūrams padėt? Gal nori pasakyt, nesinaudosi paraša?

– Gulk į škonkę, – Arnoldas sugrąžino Van Damą į vietą. Trilitrinio stiklainio apimties bicepsai dar labiau išryškėjo. Supratau, jo žodis čia paskutinis.

Sukryžiavo savo mėsingas rankas ant krūtinės, krūptelėjo.

Oho, jis nori mane įbauginti!

Šyptelėjau. Esu irgi nemenkas. Sveriu šimtą kilogramų.

– Praeik, – Arnoldas pasisuko šonu, pažiūrėjo šnairomis, davė lei-dimą. Kiek ramesniu tonu paprašė.

– Būk draugas, a?!Uždaryk langelį, skersvėjis traukia, – sušnirpštė.

– Tau reikia, tu ir užsidaryk! – atšoviau.

Įsakinės čia kažkoks gorila!

– Biški nusileisk nuo bangos, – Arnoldas pats uždarė langiūkštį. – Aš, čia, su tavimi visai normaliai šneku…

– Taip, normaliai… Prigaudinėji kaip lochą… Kas čia, vaikų dar-želis? – kone įsidrąsinau.

– Iš kur atsiradai toks naglas? – sukrutėjo Čiako beždžioniška pas-makrė. Jis atrodė gerietis.

– Tiesiai iš KPZ, matai, gaurus užleidęs, – ant laisvų narų pasitie-siau patalynę. – Akela. Nuo mažens taip šaukia…

– Sveikas atvykęs į žvėryną, Akela! – draugiškas šypsnys iškreipė Arnoldo veidą. – Aš, Laris, pravarde Švarcas…

12

Atspėjau!

– Dievini Arnoldą? – pasiteiravau, kad draugiškas pokalbis nenu-eitų perniek.

– Cha! Arnoldas yra Arnoldas, o aš kultūrizmo čempionas…

– Šaunuolis gi tu…

– Matau, susikalbėsim… Pats sportuoji kiek? Kačialini bicą?

– O, taip! Bicai pas mane tvirti, – nusijuokiau.

– Prieik arčiau, pasimatuosim, – išpūtė plačią krūtinę, sukrizeno. Ištraukė iš po čiužinio kažkokį voką. – Parodysiu tau varžybų nuotrau-kas… Paporinsim apie gyvenimą… Naudokis proga, kol aš čia… Ryt mane iškels į kitą kamerą.

13

III skyrius

Kultūrizmo čempionas pasirodė visai nieko vyrukas. Niekada ne-maniau, kad steroidų prikimštas sportininkas gali turėti humoro jaus-mą. Laris būtent toks: šmaikštus raumenų kalnas. Gana protingas, nežiūrint į tai, kad jis patupdytas už grotų.

– Bicepsas iš priekio, bicepsas iš šono, bicepsas iš užpakalio… – rodydamas nuotraukas, aiškino varžybų pozas. – O čia sąstingis iki apsišikimo…

– Gražiai nuaugęs, – pagyriau. Jis patempė į priekį kaklą, išmetė rėmą. Jo perdėtas žavėjimasis savimi, man sukėlė įtarimų, kad jis gali būti vienas iš narcisizmo aukų. – Kokia viso to prasmė? Tau neteko girdėt, kad kartu su raumenimis auginamas ir ego?

– Kaip kokia?! Juk aš bodybilderis! Supranti? Statybininkas-apdai-lininkas. Kūno dailidė! Tokia mano misija – kurti tobulą kūną. O ego pas mane aukštam lygyje…

– Ar augini muskulus, kad tavęs bijotų?

– Na, tame irgi yra tiesos. Baimė gimdo pagarbą.

– Kodėl tau tai svarbu?

– Todėl, kad aš neeilinė asmenybė. Supranti? Atsiskyręs nuo visuo-menės. Esi girdėjęs ką nors apie nusikalstamą pasaulį?

– Na, taip… Yra ten visokie kriminaliniai autoritetai, šestiorkos…

– Būtent, šešėlinio verslo atstovai. Jei jau čia apsigyvenai, turėtum pagalvoti, kaip įgyti reputaciją kalinių tarpe. Kaip supratau, tu nepri-klausai jokiam sindikatui, nesi joks gangas… O, čia, kalėjime, bandi-tai valdo!

– Girdėjau apie tenykštę hierarchiją… Vierchai, bachūrai… Neįkertu tik vieno, kokia viso to prasmė?!

14

– Suprask, bachūro pasaulis yra nusikaltėlio pasaulis, – Laris papa-sakojo, kokie žvėrys yra žvėriškiausi. – Bachūras, tai banditas. Jo drau-gų ratas – tokie patys banditai. Čia, už grotų, bachūrai yra aukščiausios kastos atstovai. Laisvėje, jie, bandziūgos, gyvenantys iš nusikalstamos veiklos. Norint bachūrauti, privalu laikytis nerašytų kalėjimo įstaty-mų, paniatijų. Jei nebūsi su bachūrais, tapsi atstumtuoju…

– Kvaila…

– Akela, kentuokis su rimtais vyrais, tada atsėdėsi normaliai. Bachūrauti, reiškia kurti nusikaltimo planus ateičiai. Prisijungsi prie chebros, vargo nematysi. Bujosi, karbonadus šlamši, o tave visi gerbs… Aišku, pagarbos reikia užsitarnauti.

Dar voliodamasis areštinėse atsižadėjau kada nors būti nusikaltėliu. Pilnai galėjau tokiu tapti, reikėjo tik susidėti su „sakalinių“ gauja.

Kažkada aš geidžiau vesti nusikalstamą gyvenimo būdą, ieškojau ryšių su kietais vyrukais, net gi užmezgiau su jais kontaktą. „Sakaliniai“ vertėsi vogdami tiek automobilius, tiek iš jų. Jokia čia paslaptis, pats buvau tam pilnai nusiteikęs. Susipažinau su „sakalinių“ lyderiu per tarpininką Bilą.

Tas, tai fruktas! Bilas – tipiškas banditėlis, itin primityvia mąsty-mo logika: ką primušti, ką nugvelbti, ką išpanevaliauti… Nežinau, kokie veiksniai lėmė jo problematiškos asmenybės susiformavimą, tačiau kurį laiką aš su juo šlaisčiausi gatvėmis, nedarydamas jokios įtakos blogiems jo kėslams. Anaiptol, tai jis skatino mane prasikalsti, o aš jam ėmiau ir atskleidžiau kareivio nužudymo aplinkybes. Kas iš to gavosi, puikiai suprantate. Tas pokalbis neišėjo į gerą nei man, nei jam, nei…

Aš, čia, kalėjime, jis – kažkur toli, pataisos darbų kolonijoje atliki-nėja bausmę už apiplėšimą, laukdamas dar vieno teismo už nusikalti-mo slėpimą.

Girdėjau, minta „bachūro“ duona. Maža to, jį ten globoja vie-nas nešpėtnas vyrukas, kuris iš tiesų yra nužudęs žmogų. Jeigu atvirai, tai jis pasiuntė į aną pasaulį savo žmoną. Gana drastiškai: su peiliu rankoje.

1�

Baisi nuodėmė… Manote, jis kenčia?

Tarp praeities ir dabarties blaškosi nebent jo siela, o jis pats koloni-joje užima lyderio poziciją tarpe kitų kalinių. Bachūras. Bendrauja su rimtais vyrais, didelio vargo nemato… Visa, kaip porino Laris.

Kam man visa tai?!

Banditu tapti aš neketinu. Jau pakankamai prigadinau tėvams ner-vų. Kas dar laukia priešaky?!

Mama gyva vien vaistais, tėvas valandomis žilsta… Jųjų sūnus jau be teismo nuteistas: žudikas ir taškas.

Visiems nusispjaut į teisybę. Nes ta teisybė tik mano, sumauto žmogžudžio. Kas jiems iš jos?!

Jeigu aš dar tapčiau ir nusikaltėliu, gaujos nariu ar ne duok Dieve, mafijos smogiku, mano motina iš gėdos sulįstų skradžiai į žemę.

Nebenoriu matyti jos ašarų…

Ne man tas bachūro kelias. Nesuprantu aš jo.

Beje, Rytis areštinėje įtikinėjo priešingai nei Laris.

Rytis – apsigimęs vagišius. Kone kleptomanas. Kitaip ir negalėjo būti: jo motina, nešiodama jį savo įsčiose, irgi vagiliavo. Ar ne ji pati ir nuteisė savo sūnų be teismo visam likusiam gyvenimui?!

Įgimti refleksai savintis svetimus daiktus…

O motina jo atsižadėjo pirmą kartą jam patekus į nepilnamečių pataisos namus. Ten prasidėjo Ryčio nesibaigianti kelionė už grotų. Dabar jis, vagis-recidyvistas. Kone karjeristas! Jo nusikalstama karjera prasidėjo ankstyvoje jaunystėje, net gi vaikystėje, ir nors jam dabar tik vos per dvidešimt, jis jau įgijęs didelės gyvenimiškos patirties laisvės atėmimo vietose. Visi tik ir šneka: jis pasmerktas nusikalstamai veiklai, jo nepakeisi. Gal ir tiesa, kad kuo ilgesnė nusikalstama „karjera“, tuo didesnė socialinės asmenybės degradacija, ir atitinkamai – tuo sunkiau adaptuotis normaliame gyvenime.

Kas dėl to kaltas?! Genai?!

1�

Kai jį įmetė į policijos areštinės rūsį, aš spoksojau į blausią lem-putę lubose. Traukiau į save slogią kameros atmosferą, varvinau nosį. Lemputė vos vos švietė, primindama man besileidžiančią saulę, o su Ryčio apsilankymu, visai užblėso.

Rytis mane pažino ir prietemoje. Net pasigyrė, kad skaitė apie mane spaudoje. Jam nereikėjo pasakoti, už ką aš, čia, patupdytas. Niekuo ne-nustebinsi žmogaus su svariu teistumų bagažu praeityje. Tai jis mane stebino savo atvirumu ir laisvu kalinių žargono valdymu.

– Akela, nepergyvenk! Už grotų ne pragaras… Kurortai! Aš tai ži-nau, nuo malalietkų ilsiuosi…

– Degradavimą cypėje tu vadini poilsiu?!

– Nelygu, su kuo ilsiesi… Atmink, viskas remiasi į finansinę padėtį. Čia viso ko pontas! Ubagai su bachūrais nesikentuoja.

– Ar bachūras negali būti dvasios ubagas?

– Beletristiką atidėkim į šalį. Visa ko esmė – pinigai. Bachūrams privaloma kas mėnesį susimokėti į obščiaką. Remsi privilegijuotą kas-tą – turėsi atmazkę, neremsi – nebachūrausi. Kam tu, ubagas, būsi įdomus?!

– Kaip rašoma Biblijoje, ubagui tiesiausias kelias į dangų… Vadinasi, jis rūpi Dievui…

– Skaičiau ir aš tą melodramą… Dievas pasisakė už neturtą, o pliku užpakaliu pas bachūrus nebent rakum atsistosi…

– Taip sudėtingai?

– Paprasčiau pas atstumtuosius… Tik neišsigąsk to žodžio „gaidys“! Būti gaidžiu nėra taip blogai, kaip žmonės šneka. Atmink, gaidys valdo vištidę! Gaidyne atsirenka lyderiai. Silpnieji nubyra pas vištgaidžius, stiprieji išlieka. Kas dulkina vištas?!

– Gaidys… Bet prie ko čia vištos?

– Nepagauni minties?! Gaidyne nėra otmorozų, niekas spaudi-mo neduoda, neprigaudinėja, nesipontuoja… Visa tai egzistuoja pas bachūrus. Ten neramu… Bachūrus valdo pinigas, didelė dalis jų – iš

1�

nusikalstamo pasaulio. Bachūro akiratis: nusikaltimai, pinigai, kalėji-mai, priklausomumas kokiai nors grupuotei… O gaidžiai, žinai kas yra?

– Vištidės viršininkai…

– O! Pradėjai gaudyti… Patys sau ponai. Juk yra pasakymas: ir gai-dys savame mėšlyne ponas!

– Paprasta kaip du kart du…

– Ten ir sėdi paprasti kaimo vaikiai… Vieni, fiziškai silpnesni, kiti, prigauti ir nuvaryti, pasitaiko ir per prievartą į subinę atkilbasintų… Tikrų pederastų – vienetai. Gaidyne ramu kaip pas Dievą užpečky. Jokių incidentų, jokių konfliktų, net duchų nėra…

– Tai ką ten veikti?

– Ilsėtis ir tiek…

Iš jo pasakojimo supratau, kad pats Rytis – ne bachūras. Net gi, ne banditas. Paprasčiausias kleptomanas, smulkus vagišius. Nevykėlis ir tiek…

Labai gali būti, priklauso atstumtųjų kastai. Kitaip, kodėl jis pos-tringautų apie tuos skiauterėtuosius paukščius?!

Beje, kaip ir kiekvienas žmogus, Rytis turi vieną gerą savybę: nie-kada netempia bendrininko paskui save. Visą kaltę prisiima sau, išsuk-damas kitus nuo belangės.

Kaip nuolatiniam žvėryno lankytojui tai gan žmogiškas faktorius.

Anaiptol, Edis, tas sumautas kalės vaikas, visos kaltės sau neprisiė-mė. Patempė paskui save mane ir Miką. Aš niekuo dėtas, jeigu neuž-skaitysim to spyrio į galvą… Mikas, tuo labiau…

Negaliu tvirtinti šimtu procentų, bet jeigu gerai pamenu, Mikas nesudavė nei vieno smūgio. Jis gynė kareivį nuo Edžio. Bandė apginti…

Tą akimirką man iš vis mažai rūpėjo, kas vyksta šalikelėje. Žiūrėdamas į baltą blyną danguje, kiurksojau prie automobilio vairo ir

1�

mintyse keikiau visą pasaulį už tai, kad mergina, į kurią aš įsikliopinau ligi ausų, į mane nekreipia jokio dėmesio. Argi ne šūdas?!

Mane pakerėjo jos išvaizda…

Retas egzempliorius!

Prasiskleidęs žiedelis, visa magnolija!

Išraiškingos akys, fantastiškos krūtys, garbanotų plaukų žaisminga sruoga, žemuoginės lūpos… Įspūdis neišdildomas… Neužmirštuolė!

Sakyčiau, mano svajonių moteris…

Pamačiau ją diskotekoje, išvedžiau šokiui. Man teko laimė savo del-nais pajausti jos trapią figūrą, net susiglausti su ja nosių galiukais. Bet į namus palydėjo ją kitas. Toks Styvas. Sumautas šmikis!

Priburkavo į ausį, prisimeilino, pasiūlė draugystę… O ji sutiko.

Ir kaip aš turėjau jaustis po to, kai juos abu pamačiau viešoje vietoje glėbesčiuojantis?!

Man pasirodė, kad Styvas ją pabučiavo. Aš vos laikiausi ant kojų… Mano širdis pasruvo krauju.

Aš jautrus žmogus. Net gi labai.

Ir kaip po tokių skaudžių išgyvenimų man galėjo rūpėti kažkoks prisilakęs kareivis, kurį Edis įsitempė į automobilį vien tam, kad papokštautų?!

O taip! Edis – žiaurus pokštininkas!

Jis prisigėręs visada sumodavo pokštauti. Ir pinigų turėdavo, bet visus pro gerklę praleisdavo. Kiekvieną laisvadienį taip prisipokštauda-vo, kad jo asmeninė kronika būdavo nuolat papildoma policijoje.

Dalyvavo gatvės muštynėse…

Mirtinai užspardė benamį šunėką…

Sugėrovui sulaužė žandikaulį…

O štai, prieš daugiau, nei du metus, jis sumanė papramogauti

1�

kelyje. Vairavau jo tėvo automobilį, kurį Edis nušvilpė iš garažo. Kartu su mumis važiavo Mikas.

Buvo sumautas vėlyvas ruduo. Lapkričio vidurys. Šalta, giedra nak-tis, pasidabruota pirmosiomis šalnomis.

Raižydami po užmiestį, viename nedideliame kaimelyje, pastebėjo-me šalikelėje gulinti girtą vyrą. Pavargėlis atrodė apgailėtinai, bet Edis vis tiek jį įsitempė į vidų. Sušildyti…

Atsirado mat humaniškas!

Iš tiesų, jis tą vyruką įkėlė vien tam, kad vėliau išmestų kur nors ki-toje vietoje. Su Miku įsitraukėme į paranoja dvelkiantį Edžio žaidimą. Automobilis – jo, sąlygos – irgi jo.

Po teisybei, man buvo vienodai. Važiuoti bet kur, daryti bet ką, kad tik ištrinti iš atminties Greisę.

Ką Mikas norėjo ištrinti iš atminties, nežinau. Jis jau turėjo savo aguonėlę. Gal jie buvo apsipykę, kad tą vėlų vakarą Mikas praleido su mumis, o ne su ja.

Mes privengėme girto Edžio. Nedavėme jokio pagrindo jam su-bjurti. Žinojome, koks jis nepakaltinamas, kai prisilaka alkoholio. Be to, jis už mus vyresnis ketveriais metais. Jau vyras po ūsu. O tai daug ką reiškia, kai tau tik aštuoniolika…

Edis mus šaukdavo užgauliai. Piemenys, suskiai, malakasosai… Tokie mes jam atrodėme nesubrendę.

Geriau jis tą girtą vaikį, kaip vėliau sužinojome, mūsų vienmetį, būtų išridenęs kur nors pakelėje, į griovį. Bet nutiko tai, dėl ko aš ir pradėjau srėbti prarūgusią balandą kalėjime.

Srebia ir Mikas, ir Edis…

Nuo tos prakeiktos senstelėjusio lapkričio nakties praėjo bemaž trys metai. O man dar vis atrodo, kad tai nutiko vakar…

Naktimis dar vis sapnuojasi jauno vaikio lavonas, kurį žvejas ištrau-kė iš išdavikės upės. Visi laikraščiai rašė…

20

Atkvanklino iš labo ryto seniokas prie upės, užmetė plūdę, ta trukt, jis meškerę kilst – žuveliokas spurda ant vąšelio užkibęs. Iš antro me-timo sužvejojo lavoną. Išsigandęs baisiausiai nulekavo į kaimą žmonių kviesti. Košmaras…

Ir tas košmaras atrodo sapnuosis visą amžinybę.

Tai buvo vidaus tarnybos antrojo pulko kareivis, priėmęs priesaiką ir paleistas trumpalaikių atostogų namo.

21

IV skyrius

Larį iškėlė į kitą kamerą. Vietoj jo įgrūdo plačiapetį skustagalvį. Prisistatė vienos nusikaltėlių grupuotės torpedine galva.

Galima pamanyti, kad šito vyruko makaulėje įmontuotas detonatorius…

Argi ne kvaila?!

O man ta jo galva pasirodė panaši į kopūstą. Baltagūžį.

Kažin ar jis toje savo galvelėje turi bent kruopelytę košės?!

– Ką skaitom? – pamatęs mane įsikniaubusį į laikraštį, pasidomėjo Kopūstas. Kaip ne kaip valgomas.

Spaudą su maistu atvežė mama. Ji tai darydavo reguliariai. Aukojosi dėl manęs kiek galėjo. Tik jos dėka visiškai nepalūžau tupėdamas areštinėse.

Pamenu, motina pavėlavo, atvyko vėliau. Faras jai neleido perduoti man maisto. Įsiutęs ant kojų pakėliau visus rūsio gyventojus. Net gi graužikus. Sujudo visi, suspigo, ėmė šurmuliuoti, kumščiais daužyti kamerų duris. Faras sutriko. Nesuvokdamas kaip mus užtildyti, perė-mė iš motinos krepšį.

– Te, laikyk savo kiešarą, – nepatenkintas faras įbruko lauknešėlį man į rankas.

– Dėkui, gyvuly, kad susipratai, – pykau, nes jo abejingumas pri-vertė motiną išlieti ašaras.

Šilti mamos gaminti maltinukai ištirpo burnoje. Buvau pasiil-gęs jų skonio. Taip pat bulvyčių su krapais, saldžiarūgščiai raugintų agurkų…

Areštinės kameroje su manimi sėdėjo apskretęs valkata. Farai jį įmetė specialiai. Kad prišiktų man į dūšią. Bet valkata buvo savo vieto-

22

je, tik reikėjo priprasti prie jo smarvės. Pavaišinau lauktuvėmis. Valgė rydamas dideliais kąsniais, kone springdamas. Per kelias sekundes su-kišo viską į savo bedantę burną. Prarijo vienu maktelėjimu. Skambiai atsirūgo, nusišypsojo.

– Ačiū, tau, bradiaga, kad pasidalinai maistu su vargšu džiumbru. Senai tokio delikateso burnoj beturėjau…

Kopūstas neatstojo.

– Duok paskaityti!

– Raides pažįsti?

– Che… Susipažinsiu…

Pastvėrė laikraštį, prikišo kuprotą nosį.

– Ei, čia gi apie tave! – patenkintas šūktelėjo. Vėl paniro į blankiai spausdintą tekstą, paglamžė laikraštį.

O jame: šviežias straipsnis apie kareivio nužudymą. Po tekstu sudė-tos nuotraukos. Po manąja, informacinis prierašas: „fotografuojamas įtariamasis prašė būtinai paminėti, kaip jam palengvėjo širdyje, išsipa-sakojus apie padarytą nusikaltimą“.

Negaliu neigti. Prašiau…

Man iš tiesų palengvėjo…

– Chmmm, – sukrutėjo storos Kopūsto lūpos. Apatinė dar ir atvė-po. – Tik paklausykit, ką čia rašo…

– Nieko tokio, kas tave itin domintų.

– Ša! – išsprogdino žalias akis it būtų pradėjęs didelį kietą reika-lą. – Taip… Tu ir dar kažkoks Mikas, geranoriškai prisipažinote krimi-nalistams… Atskleidėte padaryto nusikaltimo motyvus, aplinkybes… Atvedėte į žmogžudystės vietą, smulkiai nupasakojote apie tą naktį… Parodėte, kaip buvo įmestas kareivis į upę…

Jo priekaištai man pasirodė įtartini.

23

– Klausykit, toliau, – Kopūstas citatomis intrigavo Van Damą ir Čiaką. – Prokurorė klausia: „ar kareivis, prieš numetant jį nuo tilto dar buvo gyvas?“ Edis atsako: „o kas dabar žino, mes pulso jam neti-krinom.“ Cha! Geras! Kaip pavaro! Klausykit… „Kodėl nusprendėt kareivį numesti nuo tilto?“ Edis pažėrė: „jis gi buvo visas šlapias, negi tokį mašinoje beveši! Šliopt vandenin ir nuplaukė…“ Cha! Tas Edis malačius!

– Gal jau baigsi skaitinių vakaronę? – man ėmė nepatikti skustagal-vio replikos. – Čirpi kaip žiogas, burbi į vieną kraštą…

– Tau tik patylėti! Susikirtai kaip reikalas, frajeri! Supraskit, jis labai gailisi… Očkarikas, nx…

– Laiko atgal neatsuksi, kas padaryta, tas padaryta.

– Kelerius metus mentai nesugebėjo išsiaiškinti, kas užmočino kareivį, o tu, ožys, laisva valia prisipažinai! Tu gi įdavei savo sėbrą Edį! – nušveitė laikraštį, pažvelgė į mane kraugerišku žvilgsniu. – Oi, stukačius!

– Ožys nikeliuotais ragais! – neatsiliko ir Kyborgas.

– Filtruokit bazarą! Koks aš jums ožys?! – susinervinau.

– Pa natūrie! – užbliovė Kopūstas.

– Dėjau ant tavo nuomonės, skaitove!

– Chata, ar girdit jo bazarą?! – skustagalvis varė toliau. – Jis dėjo ant manęs, torpedinės galvos! Aš juk ne koks pajacas, aš šestiorkom vadovauju… Šitame supistame kalėjime jau penkerius metus ant narų vartausi, o jis… Malakasosas… Susikurvinai, frajeri! Biezpriedielu pakvipo!

– Penkis metus kalėjime? Tiek ilgai? Niekas tiek teismo nelaukia, – įsiterpė Čiakas. – Nebružini? Šitiek laiko kalėjime laikytų nebent ožį, kuris dirba mentams!

– Būk ramus, aš nekaziolinu! Ožys šalia tavęs, – skustagalvis parodė pirštu į mane.

24

– Akela, tu tikrai įdavei draugą? Ar teisybę ten rašo? – Čiakas bandė mane užstoti.

– Nieko aš neįdaviau… – mane išmušė šaltas prakaitas, sudrėko akinių stiklai.

– Kuris čia iš mūsų geranoriškai prisipažino? – nesiliovė skustagal-vis. – Tai ožio darbas!

– Besmegeni, tu! Aš nieko nežudžiau ir nieko neįdaviau! Ne viskas taip yra, kaip tas laikraštis rašo! – sugniaužiau kumščius ketindamas užvožti jam per kopūstą.

– Kaip iš tiesų? – jis piktdžiugiškai šypsojosi.

– Kodėl tau tai parūpo? Visos smulkmenos… Galiu įtarti, kad pats dirbi mentams, – Čiako loginis mąstymas niekais pavertė skustagalvio prielaidas.

– Tu ką įtarinėji? Mane? Bachūrą?! – Kopūstas pakilo nuo kėdės, išpūtė krūtinę, prisiartino prie Čiako.

– Nuimk garą! – Čiakas gulėjo kaip gulėjęs. – Susirink savo vora-tinklius ir čiuožk į vietą!

Kopūstas aprimo. Van Damas jam pasiūlė cigaretę, juodu užsirūkė. Supratau, Van Damas – išvien su juo.

Kameroje tvyrojo įtampa.

Artinosi bemiegė naktis.

Širdis taip daužėsi, rodėsi ims ir iššoks pro gerklę. Panašiai ji daužėsi ir tą lemtingą lapkričio naktį. Tik dar smarkiau…

Sumautas Edis!

Jis brovėsi per brūzgynus į priekį, rodydamas mums kelią. Ragino paskubėti, plūdosi. Aš ir Mikas tempėme leisgyvį kareivį už pažastų. Po Edžio smūgių krušos jis atrodė klaikiai. Veidas nusidažė krauju, krūtinė… Suplyšo marškinėliai, vos laikėsi ant suglebusio kūno…

Edis žiauriai pasidarbavo.

2�

Spardė, tąsė, daužė…

Sutrypė, subjaurojo, išdrabstė…

Kareivis išsinėrė iš švarkelio, nusmuko batai…

Vilkome jį vienomis kojinėmis…

Kūnu bėgiojo pagaugai.

Mikas virpėjo lyg epušės lapas, bet sukandęs dantis stūmėsi į priekį.

Pasiekę upę, paguldėme nelaimėlį ant žemės. Edis vėl ėmėsi darbo…

Skustagalvis naktį atsikėlė nusilengvinti. Pašokau iš košmariško sa-pno. Turbūt nubudau pačiu laiku. Jis tyliai nusikeikė. Tikriausiai keti-no nuveikti kažką daugiau, nei vien sujudinti išvietės užuolaidėlę.

Apsitvarkęs praėjo pro mano ir Čiako gultus. Užsliuogė į savąjį, po kuriuo garsiai švokštė kietai įmigęs Van Damas.

Nesudėjau nei bluosto. Priešaky sklandė košmariški vaizdiniai. Pasąmonė mane sugrąžino į tą vėsią lapkričio naktį…

Upė…

Ledinis vanduo…

Šlapias kūnas…

Ausyse suskambo šmėkliškas Edžio balsas:

– Gatavas! Atidavė galus…

Suakmenėjau. Mikas stovėjo prie kranto kojomis įaugęs į žemę.

Tikėjausi, kad nuplovus kraujus, sugrąžinsime kareivį į vietą. Ten, kur radome. Tačiau Edis perlenkė lazdą. Nugalabijo…

Murkdė, nardino… Per ilgai palaikė vandenyje. Žmogus neberodė jokių gyvybės ženklų.

– Viskas… Nebekvėpuoja, – rūstus Edžio žvilgsnis mus pervė-

2�

rė kiaurai. – Tik negalvokit, kad nusimuilinsit! Jūs, suskiai, mano bendrininkai!

Nutirpo kojos. Paliko taip silpna, kad vos nesusivėmiau.

Edis prikišo atsuktuvo geležtę Mikui prie kaklo, nusitempė jį į upę.

– Nardink! – įsakė.

Mikas įbrido iki kelių, rankomis suėmė plūduriuojantį nepažįsta-mojo kūną.

– Nardink arba kakle padarysiu skylę!

Atsuktuvo geležtė susmigo į mano kaklo odą. Įlindau į ledinį van-denį nenoriai siekti lavono.

– Kišk giliau rankas! – draskėsi Edis. – Nardink!

Atšalau visas galūnes. Suledėjau.

Mikas, išbalęs kaip popierius, pritūpė šalia upės.

Suėmė pasiutiškas drebulys. Sukalenau dantimis lyg spausdinimo mašinėlė.

– Gal dar gyvas?

– Naivuolis… Juk tris kartus skandinom, – Edis ištempė kūną ant kranto. – Čiupkit už kojų, neškit į bagažinę! Vešim ant tilto…

Išblukęs mėnulis nakties tamsoje kabėjo nebyliai, abejingai.

Galėjai girdėti tik upės srovenimą.

Medžių tankmėje kažkas suūbavo. Pelėda?! Gal būt ji ir šmėkštelėjo tankumyne?!

Edis numetė nuo tilto į vandenį krūmo šakelę. Patikrino į kurią pusę teka srovė. Virpėjau, laukiau… Mikas irgi. Šalia mūsų kojų tyso-jo lavonas. Atrodė sustingęs į rastą.

– Neškit čia! – šūktelėjo Edis. Įsitvėrė tilto turėklų. Pilnaties apvaiz-doje jis darėsi panašus į giltinę. Be dalgio.– Greičiau, suskiai! Ar reiks ir jus prigirdyti kaip katinus?!

2�

Atvilkome. Edis čiupo už rankų, mums teko po koją. Išsiūbavome…

Švyst!

Atsikratėme…

Reginys atitiko siaubo filmo scenarijų.

Namo grįžome tylėdami.

Prieš išsiskirstant, Edis prigrasė.

– Užsisiūkit lūpas, suskiai! Užmirškit, kas nutiko! Kreipsitės į po-liciją, užmušiu!

Kvaila… Pats Edis negalėjo užmiršti to, ką padarė. Prisimins iki gyvenimo pabaigos.

2�

V skyrius

Anksti ryte farai išsivedė skustagalvį Kopūstą. Iškėlė ir Čiaką. Likom dviese su Van Damu.

Neilgam.

Po pietų pas mus atgrūdo dar porelę: vieną, panašų į besmegenį, kitą, pajuodusiais paakiais, labai nervingo žvilgsnio tipelį.

Jie man pasirodė atgrasūs. Nesumečiau ką su jais šnekėti. Kompaniją jiems palaikė Kyborgas.

Trijulė lošė kortomis iš pinigų. Apskritai, darė tai, ką už grotų daryti kvailiausia. Pasinėrė į azartinį žaidimą, sklaidėsi kupiūromis, liejo emo-cijas, susičiulbėjo… Viena ausimi nugirdau, kaip Kyborgas puse lūpų užsiminė tiems dviems apie laikraštį. Šnabždėjosi tarpusavy. Naujieji svečiai pradėjo įžūliai dairytis į mano pusę, žvairuoti. Atsiribojau, užsi-skleidžiau savame kiaute, nekreipdamas į juos ypatingo dėmesio.

Gulėdamas lovoje, skaitinėjau nedidelę Naujojo Testamento kny-gelę, kurią kaip apsaugą nuo visokio blogio, įpiršo mama. Ji pasirū-pino, kad aš nors minimaliai lavinčiausi, susipažinčiau su literatūra, pasisemčiau kokių tai žinių.

Tai vadinama erudicija… Ar edukacija?! Koks skirtumas, vis tiek sumautai skamba.

Kitas reikalas, koks nors išminties perlas iš Šventojo Rašto…

„Būkite budrūs, tvirtai stovėkite tikėjime, būkite vyriški, būkite stiprūs.“

Kur kas geriau…

Budrus, tvirtas, stiprus, vyriškas… Nemaža optimizmo dozė!

Arba„nesiduok blogo nugalimas, bet nugalėk blogą geru“

Kaip pirštu į akį!

2�

Ar duoti į snukį blogiukui reikštų nugalėti jį gražia forma?! Velnias žino…

Motina paaiškintų, pedagogė yra pedagogė. Areštinėje jos dėka surijau vieną įdomų romaną. Turėjau su kuo užmušti laiką. Iki tol, gyvenime nebuvau skaitęs knygų, išskyrus vieną vaikystėje, „Žirgelio namai“. Mokyklą palikau po devintos klasės, toks dalykas, kaip knygų graužimas maža terūpėjo. O už grotų pradėjau skaityti su ašaromis akyse…

Pagrindinis romano herojus išgyveno nelaimingą meilę…

Verčiau lapą po lapo.

Tryniau aprasojusius akinius į marškinėlius.

Velnioniškai susisielojau, net dūšią užėmė.

– Kas man darosi?! – klausiau savęs. Buvo graudu kaip reta. Prisipažinsiu, praskydau…

Aš ir pats, kaip tas vargšas kūrinio personažas, išgyvenau panašius jausmus.

Aš – pasimetęs… Pasiklydęs jausmuose…

Juk laisvėje liko mylima moteris!

Dvi moterys!

Myliu Greisę, galvoju ir apie Aną.

Argi aš ne mergišius?!

Visiškai susipainiojau širdies reikaluose. Kurią branginu labiau, ne-žinau… Gal Greisę?!

Dusdamas areštinės požemiuose nulipdžiau jai iš duonos minkš-timo širdelę. Minkiau su meile, įpūsdamas savo kūriniui dvasios. Bet laiškutį motina atnešė ne nuo jos, o nuo Anos. Saugau jį ir branginu kaip bilietą į laisvę.

„Net nežinau nuo ko pradėti… Tavo suėmimas mane labai sukrėtė.

30

Gaila, kad paskutinį sykį išsiskyrėme palytėti neigiamų emocijų. Tiek to, pamirškime tai. Visi laikraščiai tik ir rašo, kad pagaliau sulaikyti kareivio žudikai. Sklinda įvairiausios kalbos. Bet aš netikiu, kad tai tavo darbas. Daugelis palaiko tave ir Miką. Edis jus pakišo. Jam neužtenka drąsos prisiimti visko ant savęs. Žinok, kas nutiktų, aš su tavimi. Gali manimi pasikliauti. Aš tikiu, kad ta neteisybė greitai baigsis. Teismas sudėlios visus taškus. Laikykis, Akela! Kai tave paleis iš teismo salės, aš pirmoji pasitik-siu. Tavo Ana.“

Akyse susikaupė ašaros. Viena išriedėjo, nusirito skruostu.

Kapt…

Nukrito žemyn…

Ištiško ant popieriaus skiautės…

Taškas.

Bandžiau atrašyti. Ėmiau vedžioti juodu šratinuku ant balto lapo.

Ką aš galiu, kai esu uždarytas ir myliu širdimi?!

Belangėje labai sunku išgyventi meilę. Laisvėje ją matai, tuo ir gy-veni. Prigesus jausmams, gali pulti pas kitą. O, čia, už grotų, nėra pas ką pulti. Nėra!

Laikas tarsi sustojo sunkiai prislėgdamas širdį. Pirmosiomis die-nomis areštinėje neviltis prispaudė lyg betono luitas. Visur regėjau Greisės, Anos paveikslus. Ant suskilinėjusių sienų, nutrupėjusių lubų, netgi blausiai mirksinčioje elektros lemputėje. Užplūdo prisiminimai, paskutinės akimirkos su jomis.

Su Ana susidraugavau, kad užmirščiau Greisę.

Jos visiškai skirtingos.

Ana – žydaitė iš aristokratiškos šeimos. Jaunutė mergaičiukė: juo-daplaukė paauglė vaikiškomis krūtimis. Pirmą kartą ją pamačiau pra-vesdamas diskoteką jos tėvo restorane. Tada man buvo tik šešiolika, o ji – iš vis kūdikis.

31

Vėliau, kai perėjau dirbti į jos tėvo parketo gamyklą, ji kiek ūgtelėjo.

Kai Styvas man iš po nosies nuviliojo Greisę, sužvejojau Aną. Vienu šūviu nušoviau du zuikius. Tada Greisė atkreipė į mane dėmesį: kodėl Akela tamposi su mažvaikėmis?!

Greisė – brandi moteris, kone Edžio metų. Išore labai skiriasi nuo Anos. Nesulyginsi ilgų, tamsių, tiesių plaukų šilko linijos ir šviesių, padūkusiai žaismingų garbanėlių…

Verta grieko bestija! Gera paukštė! Lakštutė…

Ana – naivi mergaitė. Greisė – koketė-viliokė. Ji taip užpavydėjo, pamačiusi mane su Ana, kad per savo draugę pakvietė mane į pasima-tymą, kurį paskyrė Anos tėvo restorane, per jos pačios šventę.

Ak, ta užgauta savimeilė!

Teko suktis iš padėties: muilintis iš Anos gimtadienio, kad slap-čia susitikti su Greise. Sugalvojęs išeitį, pamelavau. Naivi mergaitė, bešvenčianti savo šešioliktąjį gimtadienį, manimi patikėjo.

Sėdėdama jaukioje restorano prieblandoje, Greisė nekantriai laukė. Iš tolo mirksėjo spindinčiomis akutėmis, ryškiais lūpų dažais pasida-žiusi savo putlias grožybes.

Užsakiau geriausio šampano. Galėjau sau leisti. Tvirtai stovėjau ant kojų: po ilgo laiko trūkusio veltėdžiavimo, išsinuomojau mieste ko-mercines patalpas, atidariau virtualių žaidimų kompiuterinę. Sekėsi neblogai. Anai dovanojau pliušinius drambliukus, Greisei nepagailė-jau puikaus putojančio vyno.

– Malonu, kad tu čia, – liežuvio galiuku ji sudrėkino viršutinę lūpą. – Maniau, neateisi…

– Kaip aš galėčiau, Greise?! Man irgi be galo malonu, akys raibs-ta, – sugėriau jos nuodėmingą grožį, nepajėgdamas atitraukti žvilgsnio nuo didelės iškirptės. – Šampano?

Šypsodamiesi, skambiai susidaužėme taurėmis.

– Už mus!

32

– Už paslaptį!

Gazuotiems šampano burbulams sproginėjant smegenyse, bendra-vome sklandžiai, be pauzių. Leidom sąmojus, šmaikščius juokus, ji nepaliaudama kvatojosi. Slydinėjom nuo vienos temos prie kitos, į nieką per daug nesigilindami. Suokiau lyg griežlė, o ji veržėsi į flirtą kaip musė į medų.

– Greise, pameni, kai pirmą kartą susitikome diskotekoje ir aš išve-džiau tave šokiui?

– O, taip… Cha, cha… Tavo rankos tvirtai laikė mano taliją… Išsigandau, kad neperlaužtum pusiau… Chi, chi, chi…

– Aš labai jaudinausi… Suėmiau tave, kad neištirptum mano glė-byje. Juk buvai ledinukė… O dabar… Iš vis ledas!

– Chi, chi, chi… O, tu, ledlaužis, Akela! Prisimenu, kaip mane apibėrei komplimentais… Tu tai moki…

– Turiu įgimtą savybę lydyti moteris. Tu – mano ledainė!

– Chi! Ledlaužis…

–Labiau lituoklis…

– Chi, chi, chi…

– Šiandien nuostabiai atrodai, Greise! Aš sužavėtas!

– Kaip visada… Gal prisimindami senus laikus eikime pašokti? Tokia svajinga muzika!

– Damos kviečia vyrus…

Koks tai buvo šokis! Bambatrynis!

Jos iškilumai nedrąsiai atsirėmė į mano krūtinę. Užkaitau lyg virdulys.

Sudrėko delnai…

Iš lėto jais nuslydau jos klubais žemyn…

Po akimirkos savo delnuose pajutau du standžius moteriško užpa-kaliuko apvalumus.

33

Kilo mintis juos spustelėti… Lengvai…

Susilaikiau.

Širdyje dar vis žiojėjo atviros pavydo žaizdos.

– Styvas? – nejučiomis išsprūdo.

– Ką Styvas?

– Nesupyks?

– Tuščia apie jį kalbos…

– Išsiskyrėt?

– Chmmm… Jis manęs kaip reikiant neužpildo… Nelankstus… Stumk, trauk…

– Vadinasi, plūgas?

– Cha, cha, cha… Na kam tu taip, Akela? Styvas per daug geras… Toks… Liaušiukas…

– Tik dabar supratai, praėjus dvejiems metams?

– Mes ir nebuvome labai artimi… Tiesiog draugai…

– Jeigu tik aš būčiau žinojęs, Greise! Aš juk dėl tavęs visą tą lai-ką, nuo pirmojo šokio diskotekoje, iš proto ėjau… Vietos sau nera-dau… Pragaras man atsivėrė po kojomis, kai judu pastebėjau meiliai burkuojančius…

– Tikrai?! Oho, kaip! Tuomet aš tave norėjau paerzinti, vėliau pama-čiau, kad tu pats nerodai iniciatyvos… Pagalvojau, gal nepatinku…

– Greise, širdele, tu tikrai mano skonio! Jau tada tau pajaučiau kaž-ką daugiau, nei vien susižavėjimą…

– Kodėl nepriėjai? Neužkalbinai?

– Atvirai šnekant, varžiausi… Pasklido kalbos, tu ir Styvas pora… Aš – į depresiją … Maniau, laikas užgydys, bet… Liko širdies kaprizas.

– Aš tau patikau, o tu nieko nedarei! Akela, juk Styvas ne siena!

34

– Suprantu… Dar vaikiškas buvau… Nedrįsau… Be to, kai at-leido iš gamyklos, neturėjau darbo, pajamų… Kuo aš galėjau tave nustebinti?!

– Akela, tu manai, moteris žavi tik pinigai ir materialinės vertybės?! Gali neturėti nieko, bet būti žmogus iš didžiosios raidės. Tavo galvoje švilpavo vėjai, Akela… Tau geriau buvo trankytis su tokiais pašlemė-kais kaip Edis, negu dėti pastangas pavergti patinkančios merginos širdį…

– Gal tu ir teisi…

– Bet tu pavergei kažkurios širdį… Mačiau kaip glėbesčiavaisi su viena parke…

– Ana! Ji tik mano buvusio darbdavio dukra… Na, išties ji nieko mergaitė, bet ji gi dar vaikas… Ji man kaip jaunesnioji sesuo… Tu, mano svajonių mergina, Greise! Trokštu būti tik su tavimi!

– Ar mes galėtume būti pora?! Gal…

– Greise, turiu pasiūlymą…

– Intriguoji?

– Čiupkim dar vieną šampano butelį ir važiuokim į dvaro parką. A? Romantika, ramybė…

– Akela, tavo liežuvėlis pagaląstas, – Greisės švelnūs delnai ištirpo mano mėsingose plaštakose. – Važiuojam, jeigu taip nori…

Prieš mus atsivėrė nuostabus gamtos peizažas: margaspalviai klevai, laibos liepos, pirštuotieji kaštonai… Parko šimtamečiai medžiai mus kvietė į savo užuovėją, modami auksiniais lapeliais. Visa augmenija, lapija alsavo rudeniška gaiva. Netoliese čiurleno sraunus upeliūkštis. Pasak legendos, senovėje, šitame parke ponai suokdavo meilės serena-das savo išrinktosioms, čia ateidavo pirštis, meilintis. Parką būtent taip ir praminė – meilės sala.

Sustojome parko vidury, prie akmeninio aukuro.

Tinkama vieta iššauti šampanui!

3�

Pokšt!

Iš žalsvo, stiklinio kakliuko pasipylė balti purslai…

Vėl pakėlėme taures, persipynėme žvilgsniais ir rankomis.

– Greise, bruderšaftą!

– Už draugystę!

Veidus nudažė raudonis. Sužibo akys.

– Greise, kas tu? Šmėklaitė ar raganikė, kad mane užbūrei?

– O tu gal piemenėlis Trivainėlis iškirstas iš ąžuolo šakos? – ji mei-liai nusišypsojo.

– Greise, iš tiesų tu – mano svaigulingas žavesys. Mano širdis pri-klauso tau…

– Akela, ausys gali ištirpti beklausant tavo žodžių, – Greisė žaviai įraudo.

Medžių tankmėje atsargiai prirėmiau ją prie liepos liemens. Iš lėto artinausi prie jos žemuoginių lūpyčių.

O, tos lūpos! Gašlios, pilnos, šlapios, gyvos…

Mūsų žvilgsniai susiliejo, nosies galiukai susiglaudė…

Greisė ilgesingai atsiduso.

– Akela, – ji jausminga pravėrė putlias grožybes, – važiuojam pas mane, tėvų nėra namie… Šiandien aš visa tavo valioje…

3�

VI skyrius

Mano įtarimai pasitvirtino: nervingas tipas su ratilais paakiuose – grynų gryniausias narkomanas. Tik išsilošęs apvalią pinigų sumelę, tuoj prisišaukė prižiūrėtoją. Tas atidarė langelį duryse, įkišo savo riebų snukį, sumirksėjo siauromis akutėmis.

– Ko triukšmauji?

– Klausyk, šmėkla, reikalas rimtas, reikia kristalo, – narkomanas perdavė farui keletą kupiūrų ir kažkokį slaptą raštelį. – Ksyvą nunešk į penkioliktą kamerą Siricijui ir daryk judesį atgal.

Faras nušvilpė kaip viesulas.

Nepraėjo nei valanda. Narkomanas užsimetė už lūpos dozę. Išsišiepęs vartėsi lovoje, ieškojo prie ko prikibti. Jo draugas Besmegenis gaminosi sau stiprią arbatą. Van Damas nepatenkintas gulėjo nusisu-kęs į sieną. Turbūt pralošė visus turimus šlamančiuosius.

– Akela, gal nori sumest partiją? – sukriokė nuo gulto narkomanas.

– Azartiniais žaidimais nesidomiu.

– Tada paloškim be azarto, šiaip sau, iš nieko!

Gudrus suskis! Bando… Nori prigauti. Žinau, kad lošimas iš nie-ko prilygsta nuosavam užpakaliui. Gyvatė, tikrai neturi ant manęs akies…

– Aš tau pasakiau aiškiai, kortom nelošiu! – atšoviau pakeltu tonu.

– Kortom neloši, nebuchini, nieko nevartoji… Tai ką darai?! Operams be muilo į šikną landžioji? – narkomanas pasirodė besąs pik-tybinis žvėris.

– Niūche, nespręsk pagal save! – pratrūkau. Niekada nepajėgiau

3�

sutramdyti savo karštakošiškumo. – Pizdabolink su mentais per kor-muškės langelį, su manim tau nėra darbo!

– Nespręst pagal save?! Ot užmekeno! – burnodamas pakilo nuo gulto narkomanas. – Čia aš geranoriškai prisipažinau, atskleidžiau mentams visas žmogžudystės aplinkybes, ar tu?!

To ir reikėjo tikėtis. Van Damas paleido liežuvį…

Jaučiau, kad jis manęs nemėgsta nuo pažinties dienos. Baisiai ne-malonus sutvėrimas, perkreipto žvilgsnio ir rūškano veido. Dar prisi-dėjo kvaišalų mėgėjas, Besmegenis.

Likau viena avis tarp trijų išbadėjusių vilkų.

Staukit, lokit, mano kailis storas, nepašiurps!

– Ko tyli, Akela?! – pravėrė plačią burną Besmegenis. – Tavęs klau-sia, ar kaziolinai mentams?

Tuo metu duryse atsilupo langelis: nušvito pabalęs, riebus faro vei-das. Narkomanas iš kart prie jo pripuolė. Paršasnukis sukriuksėjo sau po knysle, kažką įbruko narkomanui į rankas. Tas gniauždamas delne tą gerą, patenkintas sugrįžo į savo vietą. Išsilankstė kažkokią skiautę, greit perbėgo akimis.

– Chata, ką tik gavome šviežią žinią! – piktdžiugiškai nusišypsojęs, išdidžiai pareiškė. – Kaip bebūtų gaila, vis tik kameroje turime ožį!

– Cha! Viskas aišku, – suprunkštė jo draugas obuolgalvis.

– Leisk pabaigti, kretine, – narkomanas perspjovė žodžiais likimo brolį ir vėl sutratėjo lyg kulkosvaidis. – Mano kentas vienoje chatoje su tokiu švansu sėdi. Edžiu. Jis gi Akelos padielnikas. Tiesa, Akela?! Edis mano kentui viską išsipasakojo… Fainas bičas, tas Edis… Cha! Visai penkioliktai kamerai sumuštinukus tepa… Sako, būčiau po šiai dienai laisvėje, bet draugeliai pridavė. Ypač Akela liežuvio už dantų nenulaikė, po makruchos iš kart į mentūrą kaziolinti rovėsi…

– Ė, tai tu, Akela, ožys!– išsprogdino akis Besmegenis.

– Kvailiai! Tas Edis – čmo paskutinis! Papylė jums paplavų, o jūs priėmėt kaip už gryną pinigą, – suskubau atsišaudyti. – Primalė šūdo,

3�

nes norėjo prieš bachūrus pasikelti. O ar pasisakė, kad užvertęs nekaltą žmogelį, mane su draugeliu paskui save patempė?!

– Tik nereikia mums trint glazankių! – sujudo Kyborgas. – Laikraštyje rašė, prisipažinote geranoriškai… Edis davė parodymus tik po jūsų, nes jį mentai prispaudė. Vadinasi, Edį supakavo jūsų dėka. Jūs pirmieji operui nušvietėt kelią…

– Laikraštis – žurnalistų rašliavos. Ar tai pagrindas mane ožiu ap-šaukt?! – bandžiau ištrūkti iš kampo, į kurį mane vis labiau spaudė.

– Nx, mes toleruojame tą ožį?! – išbrinkusius žandus papurtė snie-go žmogus. – Ožys turi būt ožyne! Baltų plytų barakas jam vieta, ne čia, su bachūrais…

– Išvarysim vieną ožį, įmes kitą, – paniekinamai tėškė narkomanas.

– Jūs tikrų tikriausi otmorozai! Man nuo jūsų kalbų jau vemt ver-čia! – užsiliepsnojau emocijomis lyg įžiebtas degtukas. – Užsikirtot, kaip plokštelės, ožys, ožys… Patys jūs ožiai! Tešlagalviai…

– Klausykit, kad užmekeno!

Visi trys, tūžmais veidais, susispietė aplink mane. Kyborgas trūk-čiojo kojomis, narkomanas griežė dantimis, Besmegenis sukiojo rankų riešus.

– Lupsim ožiui kailį, laužysim ragus!

Staiga atsivėrė kameros durys: visu gražumu pasirodė dramblotas faro kūnas. Sukrenkštęs į saują, šūktelėjo.

– Ketvirta kamera į pragulkę! Trys, keturi! Prie sienos lygiuot!

Ant izoliatoriaus stogo, siauroje pasivaikščiojimo patalpoje situacija nepakito. Jaučiau kaip mane varstinėja priešiški žvilgsniai.

Sumautas Edis! Jis ir čia kenkia! Kažin kaip laikosi Mikas?! Gal jam irgi lipdo ožio etiketę?!

Nuo psichologinio spaudimo buvo pradedą tinti smegenys. Gaivus, saulės prisotintas vėjelio dvelksmas į nosies šnerves, trumpam nu-

3�

ramino. Užverčiau apsunkusią galvą į viršų, pro grotuotą tinklą su-žiurau į dangaus žydrynę. Ankstyvojo pavasario saulutė dar šykštėjo šilumos, vos vos skleidė iš aukštybių pirmuosius spindulius. Neliko nieko kito: tik mėgautis dangaus ugnine karalaite. Laisvėje jos nė nepastebėdavau.

Laisvės saulė! Auksaplaukė gražuolė!

Saulelė, šviesiomis kasomis, nedrąsiai glostė mano veidą iš ten, kur tikroji iliuzija. Saulė man priminė Greisę. Tai jos gelsvos garbanos švel-niai kuteno mano skruostus.

Šiandien aš visa tavo valioje…

Ausyse skambėjo paskutiniai jos žodžiai.

Važiavome paslaptingai tylėdami, tačiau vienas kitam negailėdami šypsenų. Supratau, jos tėvų namuose nutiks kažkas tokio, kas pakeis mūsų gyvenimus, mūsų likimus…

Ji nesiliovė į mane spiginusi kerinčiomis akutėmis. Žaismingai sukiojo pirštuku savo seksualią garbanėlę, drėkino lūpas. Supratome vienas kitą be žodžių. Nedrįsome sudrumsti žavesiu prisotintos tylos. Kalbėjomės žvilgsniais, siurbiančiais žvilgsniais,sugerdami lyg kempi-nės kitas kito aistringas viliones.

Traukiau egzotišką dvelksmą nuo Greisės kūno, apsvaigau nuo jos žavesio ir kerų. Akimirką pajutau kažką nenusakomai malonaus. Gal tikrąją gyvenimo pilnatvę?!

Greise, tu stebuklas!

Troškau tuoj pat įsisiurbti į jos gašlumo pritvinkusias lūpas. Net į gėdos lūpas… Ten nešė mane laki fantazija. Į jos guolį, į jos glėbį, į jos kelnaites… Mačiau: ji irgi netveria savame kailyje. Mirkt, mirkt, žibsėjo blakstienomis, gundė šlapiu liežuvėliu susivilgydama lūpytes, šypsojosi rodydama baltų dantukų eilę. Aksominė plaukų sruogelė lyg koks puošnus blizgutis padūkusiai spyruokliavo dailiai pridengdama dalį skruosto.

40

Ak, kokia manieringa koketė! Beprotiškai geidžiu nugrimzti į tavo magišką purpuryną! Pakopinėsiu medaus, bus saldu gyventi…

Nereikėjo būti aiškiaregiu, kad suprasti, kokia pasiutusi naktelė laukia jos lovoje. Prisifantazavęs, stipriau numyniau greičio pedalą. Atrūkom su vėjeliu. Raudoną „Vectrą“ sustabdžiau šalia jos namo.

Greisė pravėrė dureles, iš salono iškėlė savo dailias kojytes, pamojo man piršteliu sekti ją paskui…

Sučirškė sumautas telefonas. Įprastas mobiliojo „Nokia 5100“ skambėjimo tonas „Nokia ringtone“ perskrodė tylą pusiau. Greisė nu-kaukšėjo gundančiai kraipydama riestą užpakaliuką, leidusi suprasti, kad lauks manęs savo bute.

Nenorėdamas atsiliepiau.

– Alio!

– Akela?! Čia Mikas… Iš kito numerio zvaniju, – išgirdau sutrikusį draugo balsą. – Kur tu randiesi?! Atvažiuok pas mane į dirbtuves, blo-gos naujienos…

– Mikai, aš užsiėmęs…

– Neskiesk! Greičiau varyk čionai! Pasklido gandas apie tą naktį, farai jau mina ant kulnų. Prasitarei Bilui, dabar bus… Nerandu sau vietos, reikia kažką daryti… Turiu šį tą numatęs, bet ne telefonu…

41

VII skyrius

Narkomano rankose subaltavo kažkokia piliulė. Ji greit pradingo jo burnoje. Po kelių akimirkų įsispoksojo į mane apsiblaususiomis aki-mis ir ėmė lyg oželis mekenti.

– Meeeeee! Meeeeee! Me-ke-ke!

Prasidėjo muzika!

Narkomano gizeliai, Kyborgas su Besmegeniu, atrišo gerkles skam-biam juokui, kuriuo mažne pastipt galėjo. Narkomanas pasijuto besąs pasaulio bamba. Toliau mane engė, maivėsi ir galvą džiovino. Stengiausi nekreipti didelio dėmesio, stebėjau besišypsančią saulę, meiliai man kutenančią nosį.

Kam reaguoti į pamišėlių kompaniją?!

Saulė – vienintelė, kuri mane sugebėjo sudominti.

Kaip norėčiau ištirpti joje į amžinybę… Akis įsmeigęs į dangų, skendėjau savo mintyse.

Ak, kada aš vėl tave išvysiu, Greise?!

– Akela, kiek gali šildytis prieš saulę? – pabliovęs ožiu, narkomanas atgavo kalbos dovaną. – Nebesišildyk, saulė kaziolų neima!

Man kažkas žnybtelėjo į šoną. Nesupratau.

Gal velnias?!

Akys staiga žybtelėjo pykčiu, širdį užliejo kartuma. Tartum ugnies kas įpylė į gyslas. Čiupau apkvaišusį sutrių už atlapų, taip papurčiau, kad baigėsi visos jo gudrybės. Po to iš visų jėgų tėškiau į pilką betoninę sieną. Jam net kaulai subraškėjo. Susmuko ant grindinio, suinkštė lyg perspirtas šunytis. Neapkenčiau jo baisiai. Man pasirodė, jog jam dar maža. Užsimojau kumščiu iš viršaus… Nespėjau užtvoti per jo minkš-tą makaulę. Toliau viskas vyko sekundžių bėgyje. Besmegenis, sutelkęs

42

visas jėgas, šoko purkšdamas it katinas, nustūmė mane nuo narkoma-no, prirėmė prie grotų. Kyborgas spyrė į šonkaulius. Perlinkau pusiau, užėmė kvapą… Kažkas trenkė į kepenų sritį. Po to pasipylė smūgiai iš kojų. Rankomis užsidengiau galvą… Praleidau šoninį kirtį į smilki-nius. Akyse aptemo…

Ką pirmiausia pamačiau, sunkiai praplėšęs vokus, tai kvailą faro fi-zionomiją. Judino dvigubą pasmakrę, žiaumodamas kramtomą gumą. Jo dvi miniatiūrinės akutės apatiškai žvelgė į mane iš aukšto, tarsi į kokį stimpantį nuo senatvės kuiną.

– Kas nutiko? – paklausė lyg pats nesuprastų.

– Paslydau ant banano žievės, susimūrijau į grotas, – jam paaiški-nau, nors neturėjau ūpo kalbėtis – maudė grobus.

Veikiausiai mano inkstas prarado darbingumą… O gal nutrūko kepenys?!

– Kur tu čia matai banano žievę? – faras apsimetė kvaileliu. Nors jam net nereikėjo apsimetinėti. Turbūt jis buvo darytas pirštu.

– Paklausk tų trijų… Matomai, jie tą žievę suvalgė, kol aš gulėjau be plionkės…

– Valgėt žievę? – faras pasisuko į mano kambariokus.

– Gana pušį gaudyt! Vesk mus į chatą, ten išsiaiškinsim, kas ką valgė, – narkomanas nusispjovė per petį.

Kameroje laukė staigmena. Kol voliojomės ant stogo, įkėlė naujo-ką. Visiškai naivų, visiškai žalią.

Baikščiai dairydamasis į šalis, jis kukliai sėdėjo ant lovos krašto. Prieš save išvydęs keturis neišvaizdžius ateivius, vaikinas krūptelėjo.

– Staigiai kelk savo skylę nuo mano škonkės! – tiesiai į akis jam išrėkė narkomanas. Vaikis lyg kulka pašoko ant kojų ir tirtėdamas tu-pinėjo vietoje.

– Klokis savo matracą, nemindžikavęs! Ant grindinio!

Kameroje buvo tik keturios gulimos vietos, o ant šalto betoninio

43

grindinio galėjai netrukdomai įsitaisyti nebent prie išvietės užuolaidų. Tylus vaikis pasiklojo savo matracą būtent ten. Narkomanas, susižval-gęs su Besmegeniu, tyliai suprunkštė į saują. Van Damas šūktelėjo.

– Iš kur toks būsi, žmogau? Bene iš tundros?

Vaikis kukliai šyptelėjo, nieko neatsakė. Ant jo kaktos galėjai drą-siai išskaityti: tylenis.

– Tavęs klausia, stuobry! – narkomanas prisiartino prie naujoko. – Iš kur atvykai? Už ką užlėkei?

– Ai, vienkiemyje gyvenau, – pralemeno vaikis. – Nuvariau motorinį…

– Che, che, che, che… Motorinį jis mat nuvarė, – sušveplavo Besmegenis. – Kaimietis… Kaip tave vadina? Turi kličkę?

– Kličkę? Taip… Bebenčiukas…

– Cha, cha, cha! Gera kličkė, putiova…

– Ką iš bachūrų pažįsti? Kokiai chebrai priklausai?

– Kokių bochūrų?! Ką aš žinau… Pas močiutę augau, – suglumęs stebėjo tai vieną, tai kitą.

– Eime kortom palošti, – pasiūlė Kyborgas.

– Ai, – numykė.

– Kas per „ai“?! Jei bachūras siūlo, zapadlo atsisakyti!

– Tai, kad aš… Neturiu nei pinigo, nei…

– O kas tau sakė, kad iš pinigų?! Žaidžiam iš nieko! Šiaip sau… Draugiškai…

– Na… Gal… – vaikis pasijuto drąsiau. Juk jį kviečia žaisti!

– Nepradėk! – perspėjau vaikį. – Neturi ko pralošti, nelošk!

– Užsičiaupk, ožy! – kumščiu pagrūmojo narkomanas. – Sėdėk ra-miai, kol tavęs niekas už liežuvio netempia, augink subinėj trynėles, ateis ir tavo eilė…

44

Vaikis manęs nepaklausė. Kvailys. Prisėdo žaisti drauge, įsijautė. Kaip ir reikėjo tikėtis, jie tą vaikį apsuko aplink pirštą. Jis pralošė. Tada ir prasidėjo tikrasis spektaklis.

– Tai, ką, tundra, pralošei?! – išsiviepė patenkintas Kyborgas. – Statyk skylę!

– Ką?! – nesuprato vaikis.

– Sakau, maukis kelnes, Bebenčiuk, drošim tave per šikną!

– Už ką?! Draugiškai žaidėm…

– Dabar draugiškai padrošim! Staigiai maukis kelnes! Ištvatinsim taip, kad pūrai iš subėns byrės…

– Ką?!

– Ko skliaustai ausimis lyg arklys? Tripinėji vietoj it viščiukas…

Mikt, mikt…

Vaikis tik paplykt šoko šalin, atatupstas atsitraukė nuo staliuko, nukrito ant savo matraco. Atsirėmė į sieną, išgąstingai išplėtė akis, ėmė intensyviai dairytis. Nesuprato esąs prigautas. Jis nesuvokė, kodėl prie jo kimbama. Naivus kaimo vaikis. Jis nuoširdžiai patikėjo, kad sulošė draugišką partiją.

– Tu ką, pa natūrie neįkirtai, kad žaidei iš savo užpakalio skylės? Pralošei – ruoškis! Vos tave išvydęs supratau, kas tu per fruktas… Ne veltui pasitiesei adijalus šalia parašos, – prišokęs prie naujoko, narko-manas čiupo jam už kojų. Į pagalbą atskubėjo kiti du jo parankiniai. Bebenčiukas gulėjo ir tirtėjo iš baimės, virpėjo kaip kiškis.

– Ei, nekrėskit kvailysčių! – nusliuogiau nuo gulto.

Pirmasis priešaky pasitaikė Besmegenis – mano kumštis pasveikino jo nosį: tik blinkt snukin, tas kapt ir suvalgė smūgį.

– Tu, ką užstoji, ožy?! Tas mužikas be penkių minučių gaidys! – Besmegenis užriaumojo ne savu balsu parkritęs ant grindinio. Jo buka, trumpa nosis nesulaikė kruvinų snarglių.

4�

– Ak, tu, žertva! Sveikas atvykęs į kojų balių! – Kyborgas sumojo patrypti „kankaną“.

Kol atmušinėjau jo batuotus pagaliukus, narkomanas beveik spė-jo nusmaukti to vaikio kelnes. Kaimietukas visiškai nesipriešino, tik garsiai inkštė. Besmegenis atsitokėjęs, šoko ant manęs. Pasipylė tokia mišrainė: kojos, rankos, keliai, alkūnės… Bubinom vienas kitą be gai-lesčio. Praleidau daug smūgių. Dar prieš prarasdamas sąmonę spėjau pamatyti kaip subaltavo narkomano užpakalis, aukštyn pakilo nuogos vaikio kojos…

Ką darote, gyvuliai?! Jam ne daugiau aštuoniolika metų… Dar ūsai neprasikalę…

Tiek pat buvo ir man, kada išvažiavau pasivažinėti su Edžiu ir Miku lemtingą lapkričio vakarą.

4�

VIII skyrius

Pramerkiau akis…

Galvoje suūžė vėjai, suspengė smegenyse…

Išgirdau kažką panašaus į prislėgtą raudą. Pasirėmiau alkūnėmis ant grindinio, apžvelgiau lanku kamerą: trise, apsėdę staliuką ir garsiai lie-dami emocijas, lošė kortomis. Veidu įsikniaubęs į savo patalus, vaikis pasikūkčiodamas verkė. Verkė – ne tas žodis. Jis inkštė iš skausmo lyg norėdamas prasmegti, sulysti skradžiai į žemę. Rovėsi plaukus nuo gal-vos iš tūžmasties dantimis grieždamas.

Taip, tie žvėrys į jį jau suleido savo iltis. Nekaltas vaikis tapo jų auka. Sočia vakariene.

Išgamos!

– Kas čia dedasi? – durų angoje vėl pasirodė viskuo patenkinta faro fizionomija. – Ko tas driskius žliumbia?

– Vesk jį į gaidyną! – narkomanas trumpam atitrūko nuo žaidi-mo. – Jam čia nebėra vietos…

– Aišku, – prižiūrėtojas net nesumirksėjo. Įbedė akis į mane. – O ko tu ant grindų voliojiesi? Vėl ant banano žievės paslydai?

– Prasitrink veizuolus, aš čia joga užsiiminėju, asanas darau, – mi-kliai pakilau, užsiropščiau ant geležinės lovos.

– Šitą jogą irgi reikia išlominti iš chatos, – burbtelėjo Besmegenis.

– Na, na, raminkitės, – rungu rungu lyg meška įpuškavo į vidų faras. Nužvelgė vaikį apatišku žvilgsniu, paragino. – Ei tu, gana verkš-lenti, susirink daiktus, eik su manim…

Vaikį išsivedė.

Tie išgamos suluošino jam gyvenimą. Ne tik čia, už grotų, bet ir

4�

apskritai. Nuo šiol jis priklausys nuskriaustųjų kastai ir bus visų nieki-namas. Šūdina lemtis, ne kitaip.

Juk jį perspėjau, kad neitų lošti. O jis… Pats pasirinko… Savo li-kimo kalvis.

Situacija pakrypo mano nenaudai. Psichologinio pobūdžio atakos nesiliovė. Tie dvasiškai atbukę primatai spaudė mane į kampą. Laukė dar viena bemiegė naktis.

– Akela, gal nori gražiuoju išsikraustyt į baltų plytų namelį? – nar-komanui nestigo įkyraus sąmojo. – Užmegztum pažintis su ožiais, su-sibičiuliautum su mentais… Rekomendacijos, visa kita… Išėjęs į lais-vę padarytum puikią karjerą policijoje, taptum jos rėmėju… Išbandyk fortūną! Stukačiai mentams oi kaip reikalingi!

– Šūda jis išeis į tą laisvę, – sukrizeno Besmegenis, – už kareivio nu-žudymą gaus iki gyvos galvos. Visą likusį gyvenimą matys tik grotas… Ir mentus… Che, che, che…

– Aha, už šimtas penktą – nuo dešimt iki dvidešimt metų, arba iki gyvos… Jei nebūtų panaikinta mirties bausmė, pastatytų prie sienos. Pykšt, pokšt! – Kyborgui tai pasirodė irgi juokinga.

– Užteks mane gydyti baudžiamojo kodekso straipsniais, – tos jų kalbos man gniaužė kvapą, smaugė. Taip trūko oro, o dar tos idiotiš-kos šnekos…

– Ė, bet tai mes kažkaip ne nuo to galo pradėjom tave gydyt, – nar-komanas suraukė kaktą. – Prapyskės tau niekas taip ir neišrašė! Todėl toks ir naglas…

– Gerai sakai, reikia jam keletą minklių užduot, – Kyborgas ištem-pė kaklą. – Na, Akela, ruoškis… Blogas atsakymas – bankė į galvą. Kas ūžia be vėjo?

– Apžiok kūšį, mažiau ūši, – įsitempiau it styga, pasiruošęs netikė-tam antpuoliui. Bet mano nuostabai, jie pradėjo kvatotis. Raičiodamiesi kone klykė iš džiaugsmo.

4�

– Cha, cha, cha! Gerai čia tave Akela padarė! – Besmegenis sužvigo lyg kumelys.

– Prajuokinai, frajeri, – Kyborgo veide įžvelgiau piktdžiugišką šyps-nį. – Kas nori jam padėti ištaisyti klaidą?

– Tiek to, už tą bajerį, bankę nukelkim vėlesniam laikui, – apsis-narglėjo narkomanas. – Bitė!

– Kas pilnas skylių, o vandenį laiko? – man metė sekančią provokaciją.

– Žinai, jeigu tavo makaulė būtų kaip kempinė, sakyčiau dar pusė bėdos, o dabar ji kiaura, – vis dar laukiau pasipilsiančios smūgių kru-šos, bet trys idiotai, besidedantys gudročiais, vėl prapliupo kvatotis. Atrodė lyg būtų prisiuostę toksinių medžiagų.

– Cha, cha, cha! Kaip pavaro ožlapis! Kempinė!

– Kas juodas nedažytas?

– Eikit naktį pieno lakti!

– Cha, cha, cha! Na ir sekasi tam driežnugariui!

– Šitie jam perlengvi, – numojo ranka Besmegenis. – Aš turiu tokį, į kurį dar niekas neatsakė…

– Ruoškis bankei, frajeriuk! – suplojo delnais narkomanas.

– Kodėl gaidys užsimerkęs gieda? – Besmegenis iškišo liežuvį.

Tai šlykštukas! Turėčiau peilį – nurėžčiau!

– Ar tau reikia margo genelio pasakos? – atšoviau klausimu į klausimą.

– Nereikia, – nesuprato jis.

– Tu sakai, nereikia, ir aš sakau, kad nereikia. Ar tau reikia margo genelio pasakos?

– Tu durnas?!

– Tu sakai, tu durnas, ir aš sakau, kad tu durnas. Ar tau reikia mar-go genelio pasakos?

4�

– Cha, cha, cha! – paleido gerkles Besmegenio sėbrai. Narkomanui iš to juoko, net lūpa nuplyšo.

– Tu į mano atsakyk! – subjuro ovalžandis.

– Tu sakai, į mano atsakyk, ir aš sakau, kad tu į mano atsakyk. Ar tau reikia margo genelio pasakos?

– Kodėl gaidys užsimerkęs gieda? Daugiau nesikartosiu…

– Tu sakai, daugiau nesikartosi, ir aš sakau, kad daugiau nesikarto-siu. Ar tau reikia margo genelio pasakos?

– Tpfiu… Kad tave… – nusišlykštėjo Besmegenis.

– Karoče, ant bazaro nepaimsi! Cha, cha, cha! Lygiosios, – Kyborgas spragtelėjo pirštais.

– Bankes susirinksi, kai mes nuspręsim, – leptelėjo man narkoma-nas. Pasisukęs į savo bičiulį, nusišaipė. – Tai, kodėl gaidys užsimerkęs gieda?

– O todėl, kad neputiovas, blyn…

– Nestumk… Sakyk kaip yra?

– Ar tau reikia margo genio pasakos? – suprunkštė Besmegenis.

– Cha! Tik nepradėk…

– Čia pas mus tik vienas genys iš margaspalvės genio kalvės, – visų žvilgsniai nukrypo į mane. – Cha, cha, cha…

Kretinai! Iš kur tokius gamta traukia?!

Noriu dingti iš to sumauto kalėjimo! Bet kur, tik ne čia… Nors į negyvenamą salą… Kur nėra nei vieno žvėries, nei vieno žmogaus, nei vienos gyvos būtybės… Tik aš… Tik aš ir …

Dievas?! Taip, Dievas ten galėtų būti. Kaip man ištrūkti iš čia, kur jo nėra?!

O jeigu yra?! Nors ką jis čia pametęs… Čia pekla… Gyva velniava…

�0

Tas kvapas… Dvelksmas tarsi iš pragaro… Nykuma… Slogi nyku-ma… Kur kas aštriau… Kur kas giliau…

Trošku… Dusina… Nors imk ir daužyk galvą į sieną…

Pirmomis dienomis areštinėje trankiau.

Užsmaugė vienatvė… Po to, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas pratęsė suėmimą dešimčiai parų, viltis, išeiti į laisvę, geso.

Pelėsių nuėstos sienos…

Nuo rūkalų pajuodusios lubos…

Puvėsių, fekalijų tvaikas…

Slegianti atmosfera…

Liūdesys, ateities baimė…

Visa tai susidėjo į vieną, pavirto ašarų pakalne. Pirmą kartą gyveni-me verkiau pasikūkčiodamas, nesigėdydamas, ašaros kaip pupos riedė-jo per skruostus. Jaučiau jų sūrumą burnoje, ryjau jas, springau jomis. Prisiminiau nerūpestingą vaikystę, tėvą, motiną… Akimirką pasijutau tarsi nekaltas kūdikis. Kažkada visa giminė nešiodavo ant rankų, bu-vau numylėtas vaikas.

Puoliau į isteriją. Įsibėgėjau ir trenkiau galvą į sieną.

Niekada nebūsiu nusikaltėlis! Niekada! Atsižadu blogio ir jo ša-knų! Atsižadu pažinčių su banditais, vagimis, žulikais! Aš – gerietis! Gerietis! Aš – nekaltas! Nekaltas! Nenoriu į kalėjimą! Trokštu būti lais-vas! Laisvas! Išleiskite mane iš čia!

Trenkiau dar kartą… Ir dar… Ir dar… Ir dar…

Tai tik sapnas… Jis greit praeis… Gyvenimas dar nesibaigė…

– Palik tu jį ramybėje! – atsklido prikimęs balsas iš rūsio gilu-mos. – Nesupranti, žmogus išgyvena davkę… Gal mylima mergina liko laisvėje…

– Aš irgi turiu merginą. Palaikau draugą sunkią akimirką… Juk save žaloja, – atšovė užkimėliui Mikas. Jis stengėsi mane padrąsin-

�1

ti. – Akela, privalai galvoti apie geriausią! Nusiramink, viskas išsispręs mūsų naudai! Tai tik sapnas! Jis greit praeis! Gyvenimas dar nesibaigė!

– Vaikeli, joks čia tau sapnas! Atsimerk! – sušuko iš gretimos kameros.

–Jums, salagoms, tai tik pradžia! Viskas tik prasideda… Sėsit, išei-sit, vėl sugrįšit… Priprasit, – įsiterpė dar vienas žinovas.

– Neimkit į galvas, salagos! – prisijungė kitas. – Ir šuo kariamas pripranta. Atsėdėsit savo, išeisit… Po to vėl viskas iš pradžių… Aš pats visą gyvenimą trūnijau sklepuose. Pripratau… Lageryje net geriau nei laisvėje. Kas ta laisvė?! Kas iš jos?! Galvok, kaip pramisti, kaip pinigų prasimanyti… Kalėjime niekas nerūpi… Dirbti nereikia, tik tingėti. Štai, prieš mėnesį grįžau, grūdų maišą nunešiau ir vėl atgalios…

– Neklausykit to puvėsio, vaikeliai! – įsiterpė jau girdėtas trigra-šis. – Jis – kalėjimo kamštis, tokie amžinai sėdi… Jei turit mylimas merginas, katalinkit per arklį joms laiškus! Judesį darykit! Gausit at-sakymus, bus lengviau… Griežtekai, čia, KPZ, dar ne tokias apsukas padaro… Pasiųsk tam savo draugeliui raštelį, kad galvos neskaldytų, sienos neišverstų…

– Kaip?! Ką aš jam parašysiu?! – paklausė Mikas.

– Rašyt visada atsiras ką… Nuramink žmogų, ką nors tokio pa-guodžiančio… Žinok, padeda… Motina su kiešaru lai obuolių atneša, lašinių… Moike įpjauk obuolio žievę, įspausk susuktą raštelį, užmas-kuok sveikais obuoliais, lašinukais ar dar kuo nors ir perduok per pri-žiūrėtoją. Ksyva tuoj pasieks adresatą…

Slegiamas juodų minčių, priguliau ant narų. Nesugebėjau ištarti nė žodžio. Burna – pilna ašarų. Sūrių ašarų… Įsikniaubiau į antklodę… Iš mano esybės gelmių išsiveržė sumauta neviltis.

Galbūt aš palūžau?! Galbūt…

Girdėjau, Edis irgi… Liedamas piktas bejėgiškumo ašaras, arešti-nėje užsinėrė ant kaklo iš drabužių pasigamintą kilpą. Vitimst ir įki-šo galvą į žabangas, bet… Budintysis pamatė laiku. Spėjo nukabinti. Edžiui nepavyko anksčiau laiko išeiti anapilin.

�2

Mikas laikėsi, tvardėsi.

�3

IX skyrius

Ačiū Dievui!

Ryte mane išgabeno į rajono areštinę, sutrumpintai vadinamą KPZ. Formalumai.

Nesudėjau nei bluosto. Iš po nakties atrodžiau varganai: mano apžėlusi, apsiniaukusi fizionomija, dar labiau įrūgo. Bet galėjau pasi-džiaugti nors tuo, kad artimiausią parą neteks matyti atgrasių kalėjimo snukių: didybės manijos apsėsto narkomano, obuolgalvio Besmegenio, sulaukėjusio Kyborgo. Man jie visi įgriso ligi gyvo kaulo. Geriau jau su tikrais žvėrimis, kaip su tokia antžmogių kompanija.

Po tardymo izoliatoriaus, rajono areštinė neatrodė tokia atšiauri, kaip pirmosiomis nelaisvės dienomis.

Gimtas kraštas! Tas jausmas, kad čia esi savas… Jauku, net keista…

Visiškai kitokie jausmai užklupo šaltą vasario rytą, kada farai, mane padabinę antrankiais, išvežė iš namų į prokuratūrą. Šaltį jutau ne tik išorėje, šaltis krėtė ir viduje.

Sėdėjau priešais prokurorę surakintais žandikauliais, iš jaudulio ka-lendamas dantimis ir laukiau ką ji pasakys. Ji neskubėjo. Kažką rašė, tikrino, dėliojo… Už lango smarkiai pustė. Dangus pasidengė balta pūgos paklode. Speigas galandosi nasrus į kiekvieną užkluptą kelyje: šiurpiu gyvatės liežuviu negailestingai čaižė sutiktiesiems veidus, gėlė be gailesčio. Daugelis pasakytų, kad tokiu oru geriausia vartytis šiltuo-se pataluose, tačiau… Artėjo naujas gyvenimo etapas.

Apsukrusis Jovaras pasielgė apgalvotai…

Žaltys!

Apsidraudė, kad nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už sunkaus nusikaltimo slėpimą.

�4

Jovaras – spalvinga asmenybė. Vieniems – atgrasus tipas, su ku-riuo geriau neturėti jokių reikalų, kitiems – kone autoritetas. Vieni jį apibūdina kaip šešėlinio verslo atstovą, kiti – kaip apsukrų biznierių. Man viena aišku: jis visoks. Ir banditiško atspalvio verslininkas, ir aro-gantiškas dabita, ir orių manierų gangsteris, kažkiek primenantis a.a. amerikiečių mafiozą Džoną Gotį, ir beveik krikštatėvis, nesilaikantis dešimties Dievo įsakymų.

Jovaras gyveno bajoriškai, klestėjo ir tuo akivaizdžiai didžiavosi. Pinigai jam suplaukdavo iš įvairių šaltinių, bet daugiausiai pribyrė-davo iš investicijų į naftą. Jis skendėjo prabangoje ir kuo labiau lobo, tuo daugiau geidė. Iš pažiūros, rodėsi jam nieko gyvenime netrūksta, nebent… Laimės?!

Laimę jis suprato savaip: savo ištaigingą trijų bokštų tvirtovę apjuo-sė aukšta mūro tvora, sumontavo filmavimo kameras, paleido kovinius šunis ir saugiai bujojo pertekliuje. Jo net nereikėjo sodinti į kalėjimą, jis pats save įkalino nuosavame.

Jovaras – Miko kaimynas. Juodu dažnai pasišnekučiuodavo. Maža to, sykį iš Miko patėvio medienos dirbtuvių Jovaras išsivežė septynias ąžuolines duris savo dvarvietės vilai papuošti. Staliams į kišenes nukri-to nemažai pinigėlio. Specialus Jovaro užsakymas pastorino ir paties Miko piniginę. Apskritai jam pinigų niekada netrūkdavo. Ypač nuo tada, kada jis pradėjo staliauti medienos dirbtuvėse.

Staliavimas – pelningas amatas. Miko patėvis neapsiriko investavęs į naujas medžio apdirbimo stakles, rąstų skersavimo aparatą. Miką, vos baigusį devynias klases, išmokė obliumi mosuoti. Pamažu jaunasis stalius įgudo, išsiugdė dailidės talentą. Ilgainiui pasklido rekomenda-cijos apie gabų jaunuolį. Visi Miką pripažino auksinių rankų meistru, darbščiu vyruku, kurio delnuose obliavimo įrankis tarsi atgyja lyg tep-tukas pas gerą tapytoją, o medis klusniai pavirsta kokybišku dirbiniu lyg baltas popieriaus lapas menišku paveikslu. Mediniai langų rėmai, durys, laiptai, nestandartiniai baldai iš ąžuolo, papuošė ne tik Jovaro vilą ar Anos tėvo žydelio restoraną, bet ir daugelio kitų pasiturinčių vietos gyventojų namus ar užeigas. Mikas atkuto, subujojo. Vos su-laukęs pilnametystės nusipirko apynaujį automobilį. Netrukus prie

��

šono atsirado ir graži panelė. Rodėsi gyvenime nieko nestigo apart gulbės pieno. Bet šit, viena nelemta vėlyvo rudens naktis sumaišė visas kortas. Po jos Mikas tarsi suaugo su varstotu. Užsidarydavo dirbtu-vėse ir plušdavo iki užsimiršimo nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Nervai darė savo. Sąžinės draskomas, apie tą naktį papasakojo savo panelei, motinai. Išsiliejo mažumėle, bet sunkus akmuo, užgulęs jo širdį, nepalengvėjo.

Edžio tėvai taip pat sužinojo apie to pasivažinėjimo pasekmes, tik manieji ilgą laiką nieko neįtarė. Nenorėjau jų skaudinti, dar labiau užaštrinti ir taip įtemptus santykius. Tuomet neturėjau nieko: nei dar-bo, nei merginos, nei gyvenimo džiaugsmo. Po kraupiųjų lapkričio nakties įvykių mano psichinė būsena pasiekė kritinę ribą.

Vis daugiau laiko ėmiau praleisti su vietinės reikšmės banditėliu Bilu. Šis palaikė glaudžius ryšius su „sakaliniais“ – mašinvagių gau-ja. Kad jau taip nepasisekė gyvenime, maniau, prisišliesiu prie nusi-kaltėlių, panirsiu į kriminalinį pasaulį. Tik atsitiktinumo dėka viso to išvengiau. Turbūt mane išgelbėjo Dievas. Jis man neleido sulaužy-ti Jo įsakymo „nevok“, bet mano pečius jau slėgė kitas – „nežudyk“. Nežudžiau, o vis tiek slėgė. Taip sekinančiai slėgė, kad sykį prasitariau apie tai Bilui. Atsivėriau, išsipasakojau…

Netrukus Bilas už plėšimą tūpė už grotų. Mitrus vaikinas. O mano gyvenimas nusidažė šviesesnėmis spalvomis: įsteigiau įmonę, atsirado pajamų, prabudo meilė… Ana… Greisė… Kol neužslinko juodas de-besis ir nepratrūko į mano daržą žaibais už praeities nuodėmes.

Šiandien aš visa tavo valioje…

Paskutiniai Greisės žodžiai. Ji manęs laukė tuščiuose tėvų namuose. Ji leido suprasti…

Jos akys…

Žvilgsnis…

Ne laiku paskambino Mikas: meilei stop.

Nuaidėjo gandas apie žmogžudystę. Edis įniršo iki beprotybės. Sumanė pašalinti Bilą, parengė planą. Ir taip buvo aišku, kad kiekvie-

��

no neužtildys, kuris jau sužinojo. Edžio užmojai nuėjo perniek. Bilas, savo laimei, jau sėdėjo už grotų.

O liežuviai plakė toliau…

Teisingai Šventajame Rašte parašyta: „Liežuvis yra ugnis. Visus žvėris ir paukščius žmogus gali sutramdyti, bet liežuvio neįstengia. Jis pilnas mirtinų nuodų.“

Išsigandęs Mikas siūlė kreiptis patarimo pas Jovarą. Atseit, patyręs žmogus, padės. Sakyčiau, prieštaringai vertinama asmenybė. Kam au-toritetas, o kam pavyzdys, kokiu nereikėtų būti.

Tą kart susilaikėm…

Kaip ir tuoj, po tos nakties, kai nusprendėme eiti į policiją prisi-pažinti, iškloti visą tiesą, paliudyti… Sustabdė Miko mama, iškvietė Edžio gimdytojus. Atvažiavo pats Edis su savo tėvu. Prigrasė. Patikino. Nuramino.

Ryžtas išblėso. Nors laikas nuo laiko atgimdavo. Tačiau kažkas iš vidaus sustabdydavo, sulaikydavo. Gal būt jos didenybė baimė?! O gal nerimas?! Abejonės?!

Sumautas reikalas – sąžinės balsas. Ėda.

Po to, kai persigandęs Mikas atskubėjo pas mane, visa pasisuko kitu kampu. Dar nebuvau jo matęs tokio: išbalusio, sutrikusio, besikratan-čio, keistai pridususio…

– Prasidėjo! – ne savu balsu sušuko jis.

– Kas prasidėjo?

– Banditai apstojo!

– Kas tokie?!

– Banditai! Gi tie, sakaliniai… Įriedėjo į kiemą džipas tamsintais langais, iššoko penkiese, skusti, platūs… Prisistatė nuo bachūrų iš ka-lėjimo… Žodis po žodžio, apie nužudytą kareivį užsiminė… Tris štu-kas baksų įsūdė!

– Tai ką?!

��

– Už savaitės atvažiuos pasiimt… Mano raudoną „Vectrą“jau išsivarė…

– Kaip???

– Paprastai… Mašina stovėjo kieme, rakteliai užvedimo spynelė-je… Įgriuvo vienas ir išvairavo, – graudžiai pasakojo, dar graudžiau keikdamasis. – Velniop! Iš kur tris gabalus gausime?!

– Tu ką, durnas?! – neištvėręs riktelėjau. – Neturiu tokių pinigų, jei ir turėčiau neduočiau!

– Jie žino apie žmogžudystę. Čia vis Bilas trigrašio nenulaikė… Man jau ir taip mašiną nuvarė…

– Kodėl atidavei?

– Grasino dirbtuves susprogdinti, draugę pagrobti, brolį užkasti… Jie gi banditai! Ginkluoti!

– Tave pagąsdino, o tu prileidai į kelnes… Net pirštu neprilie-tė… Man galvą daužyk, aš niekam nieko nemokėsiu… Kurių velnių turėčiau?!

– Nors tūkstantį surink, du – aš kaip nors sukrapštysiu…

– Neverta net bandyti… Atidavei mašiną… Durnius!

– Ginklu pasišvaistė… Pats būtum atidavęs… Štuką baksų surink…

– Iš kur aš tau juos pagimdysiu?!

– Negimdyk, o duok…

– Aš tau tuoj duosiu milijoną pinigų, kaip vaistą nuo streso, nespėsi imti…

– Tau atrodo čia juokai?! – Miką nukrėtė drebulys. – Jiems nieko nereiškia kulką į kaktą suvaryt. Po savaitės atvažiuos… Aš vienas nesu-rinksiu tokios sumos…

– Neduosiu nė cento! Lai šaudo, gaudo… Man jau vis vien…

��

– Jeigu neduosi, pats tavo motinos paprašysiu, – Mikas panarino galvą.

– Ne gi tave taip lengva įbaugint?! Mano tėvai apie tą naktį iš vis nieko nežino…

– Jei neduosi pinigų, bus proga sužinoti ir jiems. Norės tau padėti, sumokės…

– Eik! Papasakok! Paprašyk pinigų! – subjuręs pasitraukiau nuo durų. – Eik, eik! Ko stovi?!

Mikas įėjo į vidų. Baimė jam atėmė protą. Jis prarado sveiką nuo-voką: viską nuo pradžios iki galo išklojo mano tėvams.

Motina alpdama stvėrėsi vaistų. Tėvas griebėsi už širdies.

Karti teisybė. O Mikas kaip atspūdino nosį nudelbęs, taip ir iššvygždeno.

Per dvi dienas tėvas pardavė garažą, o pinigus perdavė Mikui. Šis atsiskaitė su banditais. Trys tūkstančiai dolerių lengvai atgulė jų kiše-nėse. Ledai pajudėjo.

��

X skyrius

Mane aplankė mama. Pasiilgau jos. Pasirodžius gimdytojai, vi-sada gailiuosi, kad taip šūdinai gavosi. Turi mane matyti įkalintą… Pasimetusį… Be vilties…

Susiėmė už širdies. Supratau: jai irgi sopa. Sužiuro į mane liūdno-mis akimis. Viltingomis: tikisi, kad greit paleis, atsitiks kažkas tokio… Gal stebuklas?!

Susikaupė ašaros… Viena nuriedėjo skruostu užkabindama lūpų kamputį, nukrito žemyn, ištiško.

– Nesisielok, mama… Pamatysi, viskas bus gerai. Juk žinai, aš ne-kaltas… Nei piršto neprikišau, – kišenėse ieškojau žodžių, rinkau at-sargiai. Neišdrįsau jai prisipažinti, kad spyriau.

– Kaip, tu laikaisi, sūnau? Ką jie iš tavęs daro…

– Man viskas gerai, mama… Paliudysiu teisme ir išleis. Pamatysi… Kaip tėvas?

– Ai, vaikeli… Geria lašiukus nuo širdies… Tik ir šneka apie tave… Tiki… – giliai atsiduso motina. – Meldžiamės, kad tau Dievas padėtų…

– Kalėjime nėra Dievo, mama… O maldos… Turbūt gerai…

– Palikau pas prižiūrėtoją krepšį… Pažįstamas, leido… Ten rasi maisto… Maltiniai švieži… Šiandien gaminau…

– Ačiū, mama.

– Rūbų naujų įdėjau. Nupirkau firminius treningus, tau patiks… Kedus… Prieš teismą, kad gražiau atrodytum…

– Nereikėjo, mama… Žinoma, ačiū… Kam leidai pinigus? Išlaidavai…

– Maža jų… Išsiversim… Dar nupirkau tau skutimosi peiliukų…

�0

– Vienkartinių? Kitokių neleis…

– Taip, vienkartinių. Muilo, dantų pastos…

– Kaip tu pati, mam? Kaip sesuo?

– Dėl mūsų nesirūpink… Mes jau kaip nors… Sesutė sakė, tavęs labai pasiilgo… Parašys laišką…

– Gal neprireiks, mama… Po teismo paleis, vėl būsime kartu… Šeima…

– Šita, vaikeli… – ji dar bandė kažką sakyti, bet prižiūrėtojas para-gino baigti pokalbį.

– Vaikeli, žiūrėk savęs! Laikykis, bučiuoju…

– Neverk, mama… Myliu tave, mamyte! Perduok, kad myliu visus!

Ėmiausi švarinimosi. Plikai nusiskutau galvą. Švariai nubraukiau skruostus – neliko nei šerelio. Kriauklė pasitaikė vargana, nepasipūš-kinsi, bet vis tiek… Geriau negu nieko. Vanduo areštinės rūsiuose – retas egzempliorius.

Mažumėle apsiprausiau. Pasidariau panašus į žmogų.

Nauji treningai puikiai derėjo prie stilingų sportinių batelių.

Atrodau liuks! Viskas bus gerai!

Su meile sušveičiau mamos pagamintą maistą. Tašiau, net ausys krutėjo.

Ak, nėra ko lyginti su kalėjimo koše!

Mamos maistas – skrandžiui vaistas!

Rūgt, rūgt… Taip skaniai jau senai bebuvau atsirūgęs.

Pailsėjau, atsileido nuo įtampos smegenys. Pasinėriau į apmąstymus…

Prižiūrėtojas sakė, ryt mane vėl išveš į tardymo izoliatorių. Jeigu vėl į tą pačią kamerą… Prakeikti nuopisos… Subombarduos mane

�1

žodžiais, vėl galąs savo iltis į mano storą odą… Gyvuliai ar sugedusio proto žmonės?! Būtų mano valia… Kažin, kaip ten sekasi Mikui?!

Po to, kai Mikas už ramybę sumokėjo „sakaliniams“, pašto dėžutėje rado keistą laišką iš kalėjimo. Iš už grotų ir spygliuotų vielų apsireiš-kė pats Bilas. Mikui tai buvo didžiulė staigmena. Perskaitęs laiškelį jis baisiausiai susinervino, puolė į paniką. Atitrinkėjo pas mane lyg perkūnas. Padavė į rankas suglamžytą popieriaus skiautę, prisėdo be žado.

– Kas čia, Mikai?

– Perskaityk, perskaityk… Sužinosi…

Įtariau, kad ten nieko gero…Bet norėdamas suprasti, kur šuo pa-kastas, perskaičiau.

„Zdarova, Mikimauzai,

Turbūt žinai, kad esu uždarytas. Laukiu etapo į zoną. Teismas skyrė keturis metus sustiprinto režimo. Šiaip, viskas normaliai. Iš pradžių buvo šiokių tokių nesklandumų, išsisprendė. Bachūrauju. Zonoje mane žadėjo pasitikti ziemliakas. Nu, tas, kur bobą pripjovė, žinai… Irgi bachūras. Tarpe zekų turi žodį. Tai va… Kol kas tiek. Kol dar neiškeliavau etapu, perduok man į kalėjimą peredačą. Nupirk treningus, kedus. Į zoną noriu atvykt nuliovai apsirengęs. Dar galėtum kokį kompą su pleistaišinu suvai-ruoti. Nuobodybė, nėra kas veikia! Tikiuosi padėsi. Kas žino, gal ateityje ir tau pagalbos prireiks. Niekas iš mūsų neapdraustas nuo zonos.

Laikyk arklius, Bilaz

P.S. treningus pirk XXL dydžio, kedus – 45. Jei pridėsi babkių, neužmiršiu.“

– Na ir ką? Vėl žadi vykdyti visus nurodymus?

– O ką man patarsi daryti? Apstojo iš visų pusių, jidrieni fieni… Kas aš jiems, melžiama karvė?!

– Prigaudinėja tave kaip žąsiną. Pradėjai mokėti, dabar galo ne-bus… Mikai, Mikai…

�2

– Bet… Dėl vieno Bilas teisus… Niekas iš mūsų neapdraustas nuo zonos, – susiėmė už galvos minčių iškamuotas Mikas.

– Niekas neapdraustas, bet ir mokėti niekam nesiruošiu. Gana, jau ir taip tėvus nusmaugei praeitą kartą… Tėvas garažą pardavė…

– Žinai, nieko čia gero nelauk, – Mikas įsižiūrėjo į vieną tašką sie-noje, – man atrodo pats laikas kreiptis patarimo pas Jovarą… Patyręs žmogus, padės…

Nežinau ar Mikas siuntė Bilui sportbačius, bet susitikimą su Jovaru jis suorganizavo greit.

Jovaras mus išklausė patogiai įsitaisęs minkštame odiniame krėsle. Jo ištaigingų rūmų vidus tviskėjo prabanga. Holas, kuriame sėdėjome, buvo pilnai apstatytas odiniais baldais, o sienos nukabinėtos retais an-tikvariniais paveikslais. Turbūt retais…

Įdomu, kas juos nutapė?! Pablas?! Leonardas?! Mikelandželas?! O gal pats namo šeimininkas?! Neee… Jovaras tikrai nepanašus nei į ta-pytoją, nei į kitokį menininką… Nors žmogui į dūšią neįlysi… Kas tiksliai žino, kas jis per velnias?!

– Reikalas rimtas, – sukryžiavo rankas ant krūtinės, įsisupo krės-le. – Žmogžudystė – ne vagystė, sausas iš balos neišlipsi… Jeigu jau apie tai informuoti banditai, greit ir policija sužinos. Gali būt riesta… Jei kabins, visus sykiu, čia be ceremonijų. Ką aš jums galiu patarti?! Bėkit į kalnus! Viską parduokit, skriskit į Ameriką… Apsigyvensit sve-timais vardais, niekam neužkliūsit… Kitos išeities nematau…

– Bet… – Mikas nespėjo tinkamai suregzti sakinio.

– Bet, jeigu jums tas variantas nepriimtinas, be gero advokato neiš-sisuksit, – Jovaras išdidžiai linktelėjo. – Ir tai kainuos ne ką pigiau, nei Amerika… Ir jokių garantijų…

– Ką rekomenduotumėt? – atsargiai paklausė Mikas.

– Ščiūkiną. Jo biuras miesto centre, netoli teismo…

Miko akyse užsižiebė dvi mažytės vilties kibirkštėlės. Sumojau, kad

�3

bėda po vieną nevaikščioja: Jovaro advokatas mūsų dykai negins, o su pinigais striuka.

Ščiūkiną radome jo paties ofise. Pamatęs mus, draugiškai pakvietė prisėsti. Jovaras jį perspėjo iš anksto, nupasakojo reikalo esmę.

– Išsuksiu, – paklaustas, ar galės padėti, trumpai ir aiškiai atšovė savimi pasitikintis teisininkas. – Jūs švarūs! Prie jūsų neprikabinsi nu-sikaltimo įvykdymo. Jūs – liudytojai, nuoširdūs prisipažinimai atvers jums vartus į laisvę…

– O Edis?

– O ką Edis?! Jis atsakys už tai, ką padarė. Privalės atsėdėti už įvyk-dytą nusikaltimą.

Akimirksniu nušvitome. Mikas pralinksmėjo. Tačiau advokatas ne-pasakė svarbiausio. Atsikrenkštęs į saują, jis tęsė toliau.

– Kiekviena pagalba turi savo kainą. Tai jums kainuos… Po dvylika tūkstančių, – padiktavo savo sąlygas advokatas. – Tik atminkit, pini-gus turite surinkti per parą! Nevėluokit!

Dvidešimt keturi tūkstančiai litų! Tai tau! Net banditai ramybę par-duoda už pigiau…

Po paskutinių advokato žodžių mūsų veidai ištįso. Nei aš, nei Mikas tokia suma nedisponavome.

Ar įmanoma tiek surinkti per parą?! Nors verskis per galvą…

Bankai paskolų nedalijo, parduoti nebebuvo ką…

Vėl kreipėmės pas Jovarą.

– Krikštatėvi, susimildamas, paskolinkit mums dvidešimt keturis tūkstančius litų…

– Vaikinai, supraskit mane teisingai, aš nenoriu veltis į tai… – pa-žėrė sudribęs į minkštą fotelį.

Toks buvo jo atsakymas. Galutinis ir neginčijamas.

Šūdas!

�4

Nusivylėme. Jovaras nepanoro mums padėti. Bet tai dar buvo gali-ma suprasti. Tačiau mus pribloškė ne tai, kad Jovaras mums nedavė pi-nigų. Mes didžiai apstulbome sužinoję kitką: Jovaras pavedė Ščiūkinui mus išduoti prokuratūrai.

Krikštatėvis viską sutvarkė taip, kad pats liktų be dėmės. To pase-kmėje, man ir Mikui buvo uždėti antrankiai. Edį supakavo vėliau, po mūsų. Prieš akis jam pakišo mano ir Miko nuoširdžius prisipažinimus, negrabiai surašytus ant baltų popieriaus lapų.

��

XI skyrius

Gavęs baltą popieriaus lapą raštiškam prisipažinimui, nuplėšiau pa-slapties šydą, atskleisdamas šiurpią, dviejų metų senumo istoriją. Byla jau buvo sustabdyta. Atnaujino.

Surašiau viską, kaip buvo, visą tiesą su visomis detalėmis. Išskyrus tai, kad spyriau kareiviui į galvą.

Kaltinau save, kad to nepadariau anksčiau, nors į policijos komisariatą ėjau ne kartą. Vos išvysdavau tą niūrų pastatą, šiurpinančiu pavadinimu, kaip mat pritrūkdavau drąsos praverti jojo duris. Akimirksniu išblėsdavo ryžtas, pasiglemždavo baimė.

Sąžinė niekada nepaliovė graužusi.

Štai atėjo diena: dingti nebebuvo kur. Priešaky šmėstelėjo rūstus pro-kurorės veidas.

– Surašei? – perbėgo akimis per mano rašliavą, krenkštelėjo. – Gerai… Dabar eik namo, ramiai pavalgyk, išsimiegok, o vėliau man užnešk savo pasą.

Nuostaba iškreipė mano akiniuotą fizionomiją.

Nejau paleidžia?! Surašiau ir laisvas?! Chmmm… Aš juk liudytojas… Iš tiesų! Kodėl mane laikyti uždarytą narvelyje?!

Į namus išskubėjau pasišokinėdamas. Atsipalaidavau lyg nuo kupros nusimetęs sunkią naštą.

Teisybė vis dėl to yra!

Ramiai pavalgiau, nusilengvinau… Rodos dariau visa pagal proku-rorės nurodymus. Džiaugiausi laisve kaip niekada gyvenime, apie miegą negalėjo būti nė kalbos. Maža jo, nusprendžiau išsimiegoti naktį. Dar rytas atrodė pilnas nežinomybės, o popietė nušvito aiškia palaima. Net pūga nurimo.

��

Norėdamas kuo greičiau užbaigti formalumus, nuklumpinau tiesiai į prokuratūrą. Su pasu. Prie prokurorės kabineto durų įsitempiau it styga, bet staiga užklupusį nerimą bandžiau nuvyti savitaiga.

Aš ramus. Visiškai ramus. O ko jaudintis?! Aš tik liudytojas žmogžu-dystės byloje. Padėsiu parašą ir ramia sąžine lauksiu teismo šaukimo…

Prokurorė pasitiko mane labiau apsiniaukusiu veidu nei rytą. Jos kak-toje išryškėjo gilios profesinės raukšlės.

Kas nors negerai, ponia?! Pasą juk atnešiau!

– Prisėsk, pilieti, – griežtas prokurorės tonas privertė šiek tiek sudre-binti kinkas. – Prisipažinimas yra, asmens dokumentas yra… Nebeliko jokių kliūčių tave uždaryti keturiasdešimt aštuonioms valandoms.

– Kaip?! – kilstelėjau antakius.

– Rezonansinė byla. Nužudytas šalies kareivis. Nusikaltimas labai sunkus, dar neareštuotas trečias bendrininkas…

– Bendrininkas?! – mano oda šiurptelėjo. – Juk aš liudytojas…

– Teismas nuspręs, – justicijos tarnautoja metė į mane skvarbų žvilgsnį.

– Man reikia advokato, – suvokiau įkliuvęs į sumaniai paspęstas pin-kles.– Iškvieskite Ščiūkiną!

Advokatas prisistatė po dešimties minučių. Pamatęs mane sutrikusį, šyptelėjo, mirktelėjo akį.

– Viskas bus gerai vaikine, – padrąsinamai paplekšnojo man per petį. Jo akys aiškiai sakė ką kitą: na, ką vyruti, apsigalvojai?! Kur tie tavo dvy-lika tūkstančių?!

– Gerbiama prokurore, – peržvelgęs prisipažinimo aktą, prakalbo Ščiūkinas, – šis jaunuolis nuoširdžiai prisipažino, į tai privalu atsižvelgti. Akivaizdu, jis nusikaltimo liudininkas, ne bendrininkas. Tikrasis žmog-žudys vaikšto laisvėje, jį reikia suimti. Šis jaunuolis viso labo nepalankių aplinkybių auka. Jo atžvilgiu nėra nusikaltimo sudėties…

– Tamsta, advokate, nuoširdus prisipažinimas gali turėti įtakos tik

��

teismo sprendimui. Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, visa trijulė – įtaria-mieji. Kol nepaskelbtas teismo nuosprendis – visi kaltinamieji. Kol nebus įrodyta kiekvieno jų kaltė ir nebus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nei vienam iš jų nelipdykime žmogžudžio etiketės.

– Gerbiamoji, iš prisipažinimo akto matosi, kad žudikas vienas – Edis, – advokatas mažumėle pyktelėjo. – Jis kaltas dėl įvykdyto nusikal-timo, jį ir reikia uždaryti!

– Advokate, jūs turbūt pamiršote nekaltumo prezumpcijos princi-pą, – nenusileido prokurorė, – kol teismas, įstatymų nustatyta tvarka, Edžio kaltės neįrodys, jis laikomas nekaltu. Be abejonės, suimsime ir jį. Jeigu bus pakankamai duomenų, jo kaltę įrodysim. O gal jis pats prisi-pažins… Juk vyksta ikiteisminis tyrimas…

– Gerbiama prokurore, leiskite pabaigti, – Ščiūkino veidas nusidažė raudoniu. Kaip burokas. – Šio jaunuolio prisipažinimas ne be įrodymų, tai patvirtina kareivio nužudymo faktas. Va šitas raštiškas vaikino pasa-kojimas, kuriame viskas smulkiai išdėstoma, atskleidžia aplinkybes… Jis prisipažįsta dalyvavęs, bet nusikaltimą padarė ne jis, o Edis. Tai jį priva-lote patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pareikšdami sunkų kaltini-mą – nužudymą. Šitas jaunuolis, kaip vienas pagrindinių liudytojų turi būti paleistas, kad nepakenkti tolimesnei bylos eigai. Juk jis visą tiesą kaip ant delno išklojo!

– Aš negaliu tiesiog imti jo ir paleisti! Tai, ką jis surašė, dar nereiškia kad taip ir buvo, viską turime patikrinti, – kategoriškai atkirto proku-rorė. – Nusikaltimas labai sunkus. Jiems gali būti pareikštas kaltinimas dėl nužudymo iš chuliganiškų paskatų. Už tai numatoma nuo dešimties iki dvidešimties metų, net iki gyvos galvos. Tai ne juokai, advokate! Aš privalau uždaryti jį dėl šventos ramybės.

Išgirdęs, kad man gresia iki gyvos galvos, vos nenualpau. Išmušė šaltas prakaitas, širdis nusėdo kažkur žemai kulnyse. Pro akis, tarsi akimirka, prabėgo visas gyvenimas.

Kažkoks nevykęs prokurorės pokštas! Nejaugi ji šitaip juokauja?! O advokatas?! Ko jis staiga užtilo?!

��

Nusidažęs pomidoro spalva, prarado kalbos dovaną. Žagt… Žagt…Išsižiojo ir paliko bevampsąs.

Dvylika tūkstančių litų už mano laisvę?! Neeeee! Net ir turėdamas tiek, jam nemokėčiau. Ką jis gali toks padaryti?! Pamalti liežuviu, pasi-ginčyti, paprakaituoti… Viskas. Dvylika tūkstančių jo kišenėje, o aš vis tiek keliauju už grotų. Ne! Ščiūkinas čia nepadės. Reikia apsukresnio advokato. Reikia pinigų… Kažin kaip jaučiasi Mikas?! Jį uždarė pirmą. Vargšelis…

Dar tą patį vakarą policijos automobiliai užblokavo miesto centre va-žiuojantį iš darbo Edį. Pareigūnai įtariamąjį išsodino iš transporto prie-monės tik panaudoję fizinę jėgą. Uždėjo antrankius. Kliuvo jam nuo kriminalistų. Tamsiame, apytuščiame kabinete, kur stovėjo viena gre-mėzdiška kėdė ir vienas tarybinis stalas, Edis turėjo atlaikyti daug smū-gių į saulės rezginį, pajausti storos knygos turinio poveikį smegenims, įsikūnyti į drambliuką dujokaukės pagalba, pademonstruoti lankstumą akrobatikos srityje.

Pirmas dvi paras, aš ir Mikas, praleidome vienoje išblaivinimo kame-roje. Keista, kad jie mus patalpino į vieną skylę antrame policijos pastato aukšte. Mes atrodėme kaip du bejėgiai vaikai. Vaikai, įkalinti šlapimu dvokiančiame kambarėlyje, kuriame laikas nuo laiko pagiriomis vaduo-jasi visokie valkatos, bomžai ir nepataisomi girtuokliai. Mes, beje, bu-vome visiškai blaivūs. Ir vaikiškai naivūs. Vaikai, manantys, kad viskas, kas vyksta, tėra blogas sapnas. Vaikai, tikintys stebuklais. Vaikai, kuriems greit sukaks po dvidešimt vienerius. Už grotų?!

Nei aš, nei Mikas negalėjome pagalvoti, kad viena nelemta lapkričio naktis sukels tokias pasekmes ateityje. Tada, kelyje, mes buvome iš vis kūdikiai. Kūdikiai, su gyvaplaukiais ant smakro ir atlapomis širdimis.

– Kodėl mes čia?!

– Areštinė perpildyta, – burbtelėjo faras.

– Kam mus blaivinti?

– Profilaktiškai…

��

Laikas tarsi sustojo. O dar tas šaltis… Pelių myžalo tvaikas… Drėgmė laužė kaulus, suko sąnarius, gėlė kojas.

Išsirengėme iki pusės ir darėme atsispaudimus. Privalėjome reguliariai mankštintis, kad nepavirstumėme į pūlinius. Reguliariai. Maždaug kas pusvalandį. Net naktį.

Kambariuke nebuvo kanalizacijos. Faras atnešė parūdijusį kibirą.

– Te, jums paraša! Kai pripildysite, išnešim…

Užgimė geniali idėja: prikakoti su kaupu!

Taip, atsidūrę net tokiose nepavydėtinose sąlygose, mes bandėme juokauti. Kad nepulti į neviltį, kad nepasiduoti pesimistinėms mintims, kurios kėsinosi į mūsų vaikiškas iliuzijas.

– Esi daręs į kibirą?

– Po balkonu taip, bet į kibirą…

– Įsivaizduok, kad jo turinį neš faras, bus linksma…

– Verta pabandyti…

Tuštintis turėjome iš ko. Vakarais gimdytojos pritempdavo pilnus krepšius maisto, šiltų karbonadų.

Tik šik ir norėk!

Visgi mūsų draugija trūko neilgai. Sužinojusi, kad vienoje patalpoje uždaryti abu bedrabyliai, prokurorė ėmėsi visų priemonių kuo skubiau mus išskirti. Justicijos tarnautoja užkūrė pirtį policininkams, tie iškart mus išmėtė po atskiras kameras. Atsivėrė durys į tamsiuosius areštinės rūsius.

�0

XII skyrius

Vėl kalėjimas… Dieve, ar aš kada nors ištrūksiu iš šio užburto rato?!

Parvežė į tardymo izoliatorių. Prisistačiau būrio viršininkui. Šis nu-žvelgė mane pagarbiai, atkreipdamas ypatingą dėmesį į mano naują apavą – ryškiai baltus sportinius batelius „Adidas“. Mandagiai pasiūlė kėdę.

Turbūt gera nuotaika žmogui. Būna dienų kaip tyčia.

– Prašom sėstis.

– Dėkui. Kad sėsiu tai maža nepasirodys…

– Cha… Šmaikštuolis! Apsipratai kiek?

– Viršininke, čia per amžius neapsiprasi.

– Teks jaunuoli, teks… Gana tau karantine tupėti, kelsim į naują kamerą…

– Kur kelsit?

– Kas per klausimas?! Bachūrą – pas bachūrus! Į kokią kamerą nori?

– Viršininke, aš pagalvojau… Esu kaip ir apsisprendęs…

– Nusiteikęs tolimesnei kelionei?

– Noriu ramiai sėdėt, netrukdomas… Nenorėčiau papult pas bachūrus…

– O tai kur tave vest? Tu dar tik teismo lauki…

– Veskit, kur galėčiau ramiai gyvent. Kaip normalus žmogus, ne kaip banditas. Noriu ilsėtis tyliai, viską nuodugniai apmąstyti… Kur čia pas jus ramus kampelis?! Veskit mane į gaidyną…

�1

– Tu… Tu ką?! Tu ką sau manai?! – viršininkui atsivėpė apatinis žandikaulis. Atrodė panašus į aviganį, kaip jį ir vadino.

– Areštinėje daviau sau įžadą niekada nebūti banditu. Geriau tapsiu atstumtuoju, bet į laisvę grįšiu nesužalotos psichikos. Supraskit, virši-ninke, aš turiu ką mylėti laisvėje. Išėjęs, tikiuosi sukurti šeimą, o ne visą gyvenimą bastytis po kalėjimus…

– Na, žinai, gaidyne tu psichiką sužalosi greičiau… Tu pažiūrėk, kaip tu atrodai! Tvirtas vyras, petingas… Firminiai kedai, treningai! Gaidyne tokių nėra… Ten vien skurdukai… Negi nori susigadinti sau gyvenimą?

– Aš tik noriu vieno – ramiai sėdėti. Nusibodo bukagalviai ir jų debiliškos šnekos! Geriau su gaidžiais, nei su idiotais šustriakais, kurie prigaudinėja ant kiekvieno žodžio, remdamiesi savo kvaila logika ir paniatijomis, – motyvavau savo apsisprendimą. – Kam man taikytis prie pantavykų?! Jeigu tokie bachūrai, tai nenoriu supananašėti, atšalti smegenis… Man nieko nereiškia tos lipdomos etiketės. Bachūras, gai-dys, ožys… Kaip pavadins, taip. Man dzin! Aš žinau, koks aš esu, kitų nuomonė neįdomi. Juk svarbiau, kas tu per žmogus, o ne kokia etiketė ant tavęs priklijuota! Tiesa, viršininke?!

– Per savo trisdešimt darbo metų pirmą kartą matau tokį aviną, kuris savo noru veržtųsi į gaidyną! – pyktelėjo pareigūnas. – Ar žinai, katrie tampa gaidžiais?! Ne tie, kuriuos į užpakalį bado… Tie pyderai. O šiaip gaidžiai, tai ubagai, žmonės be pinigo. Gaidys – tai asmuo suvarytas į finansinę padėtį. O, tu ką, skurdukas?! Tavo kedai vien puse tūkstančio kainuoja! Negaliu aš normalaus bachūro nuvesti pas nuskriaustuosius… Nebent tu…

– Ne pyderas aš, ne pyderas… Pasirinkau tokią lemtį, nes nebeno-riu susidėt su banditais. Man tėvų gaila… Žinau, kad bachūras turi kas mėnesį susimokėt į bendrą kasą. O jei mane nuteis ir išveš į zoną… Ką, aš tėvus reketuosiu?! Mano motina pedagogė, ji to nesupras, ne-pakels… Ji tiki, kad žengsiu doros keliu, ko nors sieksiu gyvenime… Jei susidėsiu su bachūrais, tapsiu žuliku. Prasidės visokios vargankės, kipišai, kai išeisiu į laisvę, pas mane atvažinės visokie rylos, torpedinės

�2

galvos, kiti mordavarotai. Kam man tai?! Nenoriu daugiau tėvų nuvil-ti. Jie rūpinasi, nenusigręžia… Ką, aš jiems nervus gadinsiu?! Tėvas ir taip žilas. Nėra kitos išeities ramiai gyventi, kaip gaidyne.

– Aš negaliu mentovsko biezpriedielo daryt, – pakraipė ūsą būrio viršininkas.

– Nėra čia jokio biezpriedielo. Aš savo noru einu…

– Nesąmonė! – faras trinktelėjo kumščiu į stalą. – Koks tu gaidys, po velnių!

– Noriu ramaus gyvenimo, juk man gresia ilgi nelaisvės metai. Man būtų blogai pas bachūrus, esu šiek tiek prisistūmęs…

– Na, kaip sau nori, – kiek atlėgo Aviganis, – niekas tavęs prievarta į gaidyną nevaro, pats veržiesi… Skaityk, vaikeli, kad savo gyvenimą jau susišikai!

– Aš pats savo likimo kalvis…

– Chmmm… – susimąstė faras. – O gal vis dėl to į ožyną? Po teis-mo pereitum į ūkio aptarnavimo būrį, gyventum atskirai nuo kitų kalinių baltų plytų bendrabutyje, dirbtum ūkio darbus, tvarkytum aplinką… Nereikėtų net į zoną važiuot…

– Kad ne, tamsta, viršininke, – šyptelėjau, – neisiu pas ožius… Nenoriu būt su nikeliuotais ragais…

– O su raudona skiautere norisi būt?! Tau geriau žinot, – pakraipė galvą faras. – Keliausi į gaidžių karantiną, pas nuskriaustuosius, į šim-tas trečią kamerą.

�3

XIII skyrius

Atstumtieji…

Kas jie už grotų?!

Tūlas bachūras pasakytų: gaidžiai.

O kas tie gaidžiai? Kas žmonėms uždėjo plunksnas, skiauteres, pen-tinus ir liepė kūkariekuoti?

Tūlas bachūras pasakytų: jie – nuskriaustieji, jų nevalia laikyti žmonėmis.

O kas juos nuskriaudė? Kaip galima nuskriausti gaidį?

Tūlas bachūras pasakytų: juos drožia per šiknas.

Kaip galima gaidį išdrožti per šikną?

Gaidys tai gali. Naminis gaidys pucina vištas. O kalėjimo gaidys?!

Kas matė, kad naminis paukštis gaidys pucintų kitą gaidį?

Aš ne. Gaidys – naminių paukščių karalius. Jis pucina, o ne jį. Logiška būtų teigti, kad bachūras atlikęs lytinį aktą su kitu kaliniu yra gaidys. O tas išprievartautasis – višta?! Bet višta – gaidžio žmona. O gaidys – ha-remo valdovas. Vienas gaidys patvarko pulką vištų. Tai kas iš tiesų yra gaidys? O ožys?

Naminiai gyvūnai.

O kalinys?

Viso labo žmogus. Ar tikrai žmogus?!

Kiekvienas turi teisę rinktis, nuo kiekvieno vidinių įsitikinimų ir su-pratimo priklauso, kas jis yra iš tikrųjų.

Ar čia mano mintys?!

Jeigu jų neperskaičiau Biblijoje, tada taip.

�4

Kodėl mes visą laiką norime tapatintis su paukščiais, gyvūnais, žvė-rimis?! Keista…

Jei apsikvailinai, būsi asilas. Jei anksti kėlei ryte – vyturys. Jei gar-siai atsirūgai – kiaulė. Jei apsivilkai pareigūno uniformą – šuo. Jei nutu-kai – meškinas. Jei sulysai – sliekas. Jei nemigai per naktį – pelėda. Jei išsigandai – triušis. Jei esi meilus – katinas. Jei gudrauji – lapė. Jei vengi atsakomybės – strutis. Jei užsispyrei – avinas. Jei esi išdidus – erelis. Jei turi daug jėgos – briedis. Jei pataikauji – hiena. Jei mėgdžioji – papūga. Jei esi per daug atviras – ožys. Jei žeminamas – gaidys. Kas dar?

Mes lygiuojamės į gyvūnus, nes nenorime būti žmonėmis. Žmonėmis išlikti mums per sunku. Todėl mes skirstomės į gyvūnų rūšis. Mums pa-prasčiau gyventi su paukščio plunksnomis, su jaučio oda, su žvėries kai-liu. Už grotų – mes visi žvėrys. Aptverti lyg zoologijos sode. Nesvarbu ar mes žinduoliai, ar porakanopiai. Kiekvienas turime savyje ir ožio, ir gaidžio, ir erelio…

Šimtas trečioje kameroje kalėjo beveik visi provincialai. Dauguma – paprasti kaimo vaikiai, aštuoniolikos – dvidešimt dviejų metų. Apsigyvenau ramių žmonių kompanijoje. Visi buvo savo vietose, nie-kas neišsišoko, niekas nesikabinėjo, nei vienas kitas kito netraukė per dantį, net neįgriso. Kiekvienas vedė sau tinkamą gyvenimo būdą: kas žiūrinėdavo televizorių, kas paskaitydavo spaudą, kas lošdavo kortomis, kas žaisdavo domino arba šachmatais. Aš teikiau pirmenybę Šventajam Raštui, kuris su kiekviena diena man atverdavo vis naujo supratimo.

„Nepasidarykite tokie pat, kaip šis pasaulis, bet pasikeiskite proto atnaujinimu…“

Nei akimirkos nepasigailėjau, kad palikau bachūrus. Peržegnojau juos…

„Laiminkite tuos, kurie jus visaip engia, laiminkite ir nekeikite…“

Kažkur išgaravo manyje tūnojusi baimė, dingo nerimas. Pamiršau ką reiškia vaduotis depresija, neužmigti apimtam streso būsenos ar blašky-tis per naktį klaidžiojant košmariškuose sapnuose. Nebekamavo įtampa. Pagaliau pavyko atgauti šiokią tokią dvasinę pusiausvyrą. Pagaliau at-

��

sipalaidavau. Galbūt išgynus negatyvius jutimus lauk, manyje atsirado vietos ramybei?! Visai įmanoma.

Vis dėl to kleptomanas Rytis buvo teisus: renkiesi tarp įtampos ir ramybės, nekreipdamas dėmesio į tai, kokią etiketę tau prilipdys.

Gal ir žiauriai skamba „nuskriaustasis“, bet argi kas nors gali nu-skriausti be tavo valios?!

Manęs nenuskriaudė niekas, aš pats atsiskyriau. Aš – atsiskyrėlis, ne nuskriaustasis.

O mano kambariokai… Kokie jie gaidžiai?!

Tarpusavyje nesikapoja, kaip bachūrai. Kitas kito neprievartauja, kaip tai daro anie.

Kas labiau panašus į gaidį?!

Šimtas trečioje kameroje ramiai sau dieneles stūmė ir vienkiemio vai-kis, kurį išniekino narkomanas su savo šutve. Jis vienintelis, iš mūsų dvylikos kambariokų, buvo patyręs seksualinę prievartą. Likusieji, įskai-tant ir mane – „putiovi“. Reiškia – nesusitepę.

„Putiovas“ gaidys – skamba?!

Galiu drąsiai paneigti prielaidą, kad nuskriaustųjų kastai priklauso tik išprievartauti asmenys. Yra visokių. Net homoseksualų. Pederastų atsiranda visur. Netgi pas bachūrus.

Kas kitas galėtų įvairuoti tos pačios lyties žmogui į užpakalį, jeigu ne gėjūkštis? Tomis paslaugomis naudojasi tik bachūrai. Už cigarečių pakelį ar kūlį arbatos jie sau nusiperka „kekšiną“. Jie randa kaip pasiteisinti: tai ilgo lytinio susilaikymo pasekmės, sekso badas ar staiga užvaldžiusi aistra. Nemanau, kad normalus, sveikas vyras, be jokių psichinių nukry-pimų, sugebėtų atlikti lytinį aktą su kitu vyru. Paprasčiausiai nesuveiktų erekcija. O jeigu suveikia? Vadinasi, brolyti, su tavimi kažkas negerai… Dulkindamas „gaidį“ negali pats nebūti gaidžiu. Sveikas vyras paslapčia pasimasturbuoja, įsivaizduodamas savo moterį, o iškrypėlis kaišioja savo pasididžiavimą kur papuola. Net gi kitam vyrui į analinę angą. Ko ne erelis?! Iškrypimo viršūnė!

��

Iš aštuoniolikos nuskriaustųjų kamerų, vienintelei šimtas trečiai priskyrė koridorių plovimą, įskaitant virtuvės patalpas. Tapę tvarkda-raičiais, sulaukėme papildomų privilegijų: dvigubos porcijos. Dienomis plaudavome grindis, o po darbo į kamerą kibirais tempdavome maistą nuo kurio gręžiodavosi bachūrai. Daugelis jų kalėjimo maisto nevalgė. Suprask – jovalynas. Tokį kišti į skrandį – neprestižas. Kitas reikalas – artimųjų pristatyti lauknešėliai, arba specialūs užsakymai iš maitinimo įstaigų.

Aš, kaip ir kiti mano likimo broliai, kalėjimo maistui nebuvome abe-jingi. Argi gali būt išrankus už grotų?! Ne mamos maltinukai, bet ir ne badas. Kibiras – su bulvių koše, kitas – su guliašu: kameros gyven-tojams išties soti vakarienė. Pasitaikydavo dienų, kada to gero atlikda-vo po keturis pilnus kibirus. Tuomet prasidėdavo apsivalgymo šventė. Paruošdavome šaukštus ir puldavome smaguriauti.

Ko bereikia iki pilnos laimės!

– Akela, šiandien apsirijimo šventė! – nešdamas du kibirus įpuolė patenkintas Vaciukas. Paskui jį – Nierka.

– Vadinasi, rytoj – apsišikimo, – atidėjęs į šalį maldaknygę, tingiai pakilau iš gulto. – Ko pritempėt?

– Bulvių košės su padlyva! – džiaugėsi vyrai.

– Blatniakai kaip visada atsisakė, liko dosniai, – Nierka nusibrau-kė nuo kaktos prakaitą, viduryje kameros pastatęs pora kibirų prie kitų dviejų. Liesas jo kūnas perlinko lyg smilga. – Eina, sau, nusiplūkiau… Vis dėl to nemažas krūvis tie du viedrai!

– Kas reiškia tokiam vyrui! – šyptelėjau.

– Oi, Akela, tau tik špasyt, – Nierka trilinkas nuvirto į lovą. – Tau gal ir nieko nereikštų, o man… Bet aš stropiai atlieku savo pareigą, o tu… Tau iš tikrųjų nugarą skaudą ar simuliuoji? Bent atsimeni, kada paskuti-nį kartą rankose laikei švabrą?

– Nepamenu, ar iš vis laikiau, – linksmai nusikvatojau. – Už tad, kas nedirba, tas valgo!

��

– Jeigu aš laikyčiausi principo, kad darbas ne vilkas, į mišką nepa-bėgs, tai ir jovalas virtuvėje prarūgtų… Kaip tau ta nugara?

– Paskauda ir vėl praeina, visaip būna…

– Radikulitas – aristokratiška liga.

– Man ne radikulitas… Čia nuo karantino laikų… Paslydau ant ba-nano žievės, susitrenkiau…

– Taip, taip, sek toliau pasakas, – kiek atsikvėpė Nierka. – Na, ką einam pašliurpti jovalo, žiūrėk, kiek kriuksių jau apspito…

Giliu samčiu, nugvelbtu iš virtuvės, Nierka pakabino didžiulį košės gumulą. Įdrėbė į dubenį, Vaciukas užpylė glaisto.

– Na, Akela, būk sotus ir bagotas! Skanaus!

– Dėkui, palik pakartoti…

– Sekantis… Svajau, tu jau antrą bliūdą!

– Nezaunyk! Kad ir trečią! Valdiška košė, nieko nekainuoja, – pakišo tuščią indą Svajus, pasikasydamas gilią duobutę smakre. – Mosuok per-dien su švabra, o čia dar kąsnį skaičiuoja… Aš alkanas kaip vilkas! Arklį praryčiau…

– Gerai, gerai, – Nierka pasėmė atsargiai iš vidurio, įkrovė. – Še, lapnok!

– O mazuto?! – pavargusios Svajo akys nukrypo į kibirą su guliašu. Žvilgsniu iškaulijo.

– Šliūkštelsim ir putros, – Vaciukas panardino samtį, iškėlė, prikišo kumpą nosį. – Kvepia moterimi!

– Cha, moters kvapą su guliašo sulygino! Vaciuko uoslė pagedo!

– Nepagedo… Užuodžiu moterį, kuri tą jovalą gamino… Žiūrėk samtin, matai plauką?

– Vaje, koks susivijęs!

– Čia gi Stefutės! Tos storulės! Ji cheminį šią savaitę susidėjo…

��

– Cha, cha, cha… Ar tik nebus tas plaukelis iš tos vietos, kur nei cheminio dėti nereikia?!

– Užteks balbatuot, užliek tos pliurzės, aš ėsti noriu…

– Te, šliurpk, kad ausys lapsėtų! Su visais Stefutės pagardais!

– Tą kūšplaukį aš susižvejosiu, rytoj iš Stefos paprašysiu radybų!

– Cha, cha! Kad tik čerpaku negautum per galvą!

– Sekantis!

– Šiandien prastūmiau ksyvą į bachūrų chatą, – pasigyrė Eridanas – gana įmantraus vardo savininkas, plačiomis akimis ir didelėmis, atlėpu-siomis ausimis. Aptakus it paršas. – Gavau gerų juodų arbatžolių.

– Virinkim vandenį, bus čefyro!

– Nėra skubos… Rytoj ves į pirtį, tada pasitaisysime…

– Na, va, o aš jau maniau prasidės šėlionės.

– Neburbuliuok…

– Eridanai, ką gali padaryti tuoj, niekad nesakyk rytoj, – sušlamš-tęs vieną porciją, atsistojau sekančios. Už manęs lūkuriavo dar keli atsirūgę.

– Kaip guliašas, Akela?

– Kaip visada, gerai ir tas pagromuliuot. Prikirtau kaip žirgas avižų. Pakartosiu, griūsiu į škonkę pakimarint…

– Vėl įniksi į savo Bibliją?

– Dievo žodis – gyvenimo duona. Tik Šventajame Rašte galima su-rasti tiesą.

– Cha! Nėra tiesos ir teisaus nei vieno, – Nierka apvožė mano dube-nėlyje samtį košės.

– Nierka, tiesa yra… Dievas myli linksmą davėją.

– Kas dar norit? – suriko patenkintas Nierka.

��

– Duok man! Ir man! – išsirikiavo eilė su dubenimis ir šaukštais. Nierka samčiu sėmė iš kibiro, dalijo negailėdamas.

– Ei, Vaciokai, nardink giliau čerpaką! Žiūrėk, kaip Nierka prikrato gausiai!

– Gerai, gerai! Užteks visiems… Ruoškit myskes!

– A ta ta ta! Gera padlyva! Riebalo yra, – pilna burna sučiauškėjo Seilius. – Tik valgyk ir norėk… Norėk ir valgyk…

Visi prikirtę raičiojosi sotūs.

– Einu nusnausti, vėliau gal filmą rodys, reiks pažiūrėt per „Šilelį“.

– Akela, ką tu ten su ta vilko akimi! Einoras dvd pajungs, visą naktį siaubiakus dės… Nekantraujame…

– Ką gero jis turi?

– „Baubą“, „Fredį Kriugerį“…

– Aha, po to sapnuosim košmarus…

– Sapnas, koks jis bebūtų, yra relaksas…

– Tik ne košmaras.

– Geriau susapnuoti košmarą, nei jame gyventi…

– O dabar koks tavo gyvenimas?

– Mano gyvenimas – lafa!

Keistas dalykas, bet nelaisvė man sužadino norą kurti. Prabusdavo užsislėpęs talentas ar įkaisdavo meniška spiralė?! O gal paprasčiausiai aš jautrios sielos žmogus?! Ramybės valandėlę mintys imdavo suktis eilėmis…

Traukiant iš pasąmonės gelmių žodžius, galva aptirpsta lyg naktis nu-šviesta pilnaties disko, o antakiai ima dieviškai trūkčioti. Teisus, pasakęs, kad menas išlaisvina žmogų…

Kaip antai:tarp kranto linijos…

�0

Skrandyje telkšo mutinys,

Šlapios kojos pradžius…

Plokščią akmenėlį švyst –

Nukirtau tris gaidžius.

�1

XIV skyrius

Aplankė tėvai. Trumpam pasimatėme. Atvežė muzikinį centrą, spalvotą televizorių, maisto. Jie sureagavo keistai, kad aš gyvenu nu-skriaustųjų korpuse. Tėvas nepratarė nei žodžio. Motina ėmė jaudintis. Jų vaizduotės jiems piešė baisius, nesuprantamus paveikslus.

Paaiškinau, kad nusiramintų.

– Mama, tėti, aš tyliai ir ramiai leidžiu laiką lyg savo namuose su šeimyniškiais…

– Kas tau nutiko, sūnau? Ką jie tau padarė?

– Mama, nieko man nenutiko… Nepritapau prie banditų ir tiek. Neketinu jiems kas mėnesį mokėti į bendrą kasą, nenoriu laikytis blat-nųjų paniatijų, gyventi pagal jų taisykles…

– Kai mums policininkas pasakė, kad tu nuskriaustasis… – tėvas susiėmė už širdies, giliai įkvėpė.

– Būk ramus, tėti… Ar turi jaudintis dėl kažkokio kvailo pavadi-nimo? Gaidys – tai etiketė. Viskas. Nei aš gėjus, nei mane kas tokį padarė… Tu ramus, tėvai?

– Dabar ramus…

– Nuskriaustieji… Juokinga! Dėl to, kad biedni ir teisingi?! Gyvenu su paprastais žmonėmis. Nei jie pasikėlę, nei pinigų sugadinti… Čia laikas neprailgsta, tiesiog sprogsta ore. Laikausi puikiai, kaip caraitis, sotus, sveikas… Nieko nestokoju. Dienos bėga nepastebimai, mono-toniškai, tarsi užburtame rate, naktimis verda gyvenimas, žiūrim fil-mus… Laikas tirpsta kasdienybėje, be intrigų, be incidentų, tas pats per tą patį, tuo pačiu laiku…

– Sūnau, lašinių paltyje rasi šiek tiek pinigų, gal prireiks… Ir dar raštelį. Perdavė Miko mama… Tau nuo Miko… Sakė, aplankė jį pra-eitą savaitę, čia kalėjime, vežė maisto…

�2

– Kaip įsigudrinot paslėpti lašiniuose?

– Prapjovėm, užsiuvom ir tiek… Nieko nesimato, – gailiai sužiuro motina. – Kaip šiaip čia? Tie tavo kambariokai iš padorių šeimų?

– Yra visokių, kurių niekas nelanko… Draugiškai dalija-mės… Dauguma susilaukia maisto davinių iš artimųjų… Viskas normaliai…

– Greit teismas, – atsiduso tėvas, – apsitarėme su Miko mama, nu-samdėme jums gerą advokatą iš sostinės. Turime vilties… Dabar susi-rišime per advokatą.

– Samdėte?! Iš kur pinigų gavote? Kam reikėjo?

– Pardavėm automobilį, sodą… Svarbu, kad jus ištrauktų, juk iki gyvos gresia… Per pusę dėjomės su Miko motina.

– Kiek užsiprašė?

– Po dešimt tūkstančių. Kiek supratome, Edį gins valstybinis. Reikia, kad jis prisiimtų visą kaltę sau.

– Velniava! Kam tokius pinigus metėte? Ubagais išeisite… Aš nuo bachūrų pabėgau, kad tik mokėti nereikėtų, kad iš jūsų pinigų nebe-tempčiau, o jūs paskutines kelnes pagatavi parduoti…

– Vaikeli, nesvarbu tie pinigai… Advokatas tikrai geras, patyręs to-kiose bylose, žadėjo ištraukti… Viskas tavo labui sūnau, mes pergyve-name… Tu ir Mikas turėtumėt gauti lygtinai…

– Kaip Dievas duos…

�3

XV skyrius

Iš lašinių išsiėmiau popieriaus skiautę, sulankstytą į celofaninį mai-šelį. Išvyniojęs radau laiškutį nuo Miko ir keletą tėvų įdėtų šimtinių.

Sugalvok man taip… Į lašinius… Pinigai, aišku, pravers… Kam jie nereikalingi?! Sueis geresniam maistui, šiaip, higienos reikmėms…

Nuo visų atsiribojęs, nukritau į gultą. Akimis pradėjau vedžioti kreiva ranka užrašytus Miko žodžius.

Turbūt rašė paskubomis… O gal per daug susijaudinęs?!

„Sveikas,

Praėjo nemažai laiko. Bemaž aštuoni mėnesiai tame susmirdusia-me kalėjime. Dabar jau laikausi normaliai. Buvo visko… Atėmė daug nervų.

Tarp savęs ir kitų sakamernikų reikėjo nuolat gesinti konfliktus dėl Edžio paleisto paražniako. Atsibodo visiems įrodinėt tą patį per tą patį: mentams nedirbu, nesu Edžiui joks padielnikas… Juk ne aš užverčiau tą nelaimingą kareivį! Pats padėjo žmogelį į pavėsį, mus įtraukė į šitą nešvarų reikalą. Žertva! Jau sėdėdamas karantine paleido kalbas, kad mes prisipažinom. Atseit jį už grotų įkišom. Suokė visiems bachūrams tą pačią giesmę: mes dėjom raskolą mentams, mes stukačiai… Privirė jis čia košės! Oi, privirė!

Man teko nekartą susimušti, kad atsakyčiau už bazarą. Vėliau į chatą įmetė kitus žmones, kai senus iškėlė. Pasitaikė normali chebra, paliko ra-mybėje. Ir dabar kartu bachūraujam. Na, šiek tiek juos pašildau iš laisvės. Buvo prisikabinę dėl to, kad priklausiau savanoriams. Atseit kareivio uni-forma tas pats kaip mento. Išlipau sausas. Kai bachūrai pinigus pamato, iš laimės apsišika. Motina kiešarą pristato reguliariai, pasidalinu dosniai. Žinai, reikia. Užsispausi, tai užtratins. Norint bachūraut, nevalia už-trumpint fanieros. Pinigai daro žmones sukalbamesnius. Gerai, kad tėvai atsiunčia babkių, jaučiu paramą.

�4

Kaip tu laikaisi? Girdėjau į gaidyną nusirovei… Nesupratau tavęs. Neatlaikei spaudimo ar ką? Gal faniera trumpa? Edis irgi su bachūrais sėdi, susimoka kiek reikia. Jis babkėm irgi neapšalęs, bet vis tiek išsilaiko. Kas tau nutiko?! Mane pribloškė, kai sužinojau, kad tūpei pas gaidžius. Liūdna…

Žinai, bandžiau visus variantus. Pasiunčiau Edžiui maliavą, kad ap-siimtų viską ant savęs. Užtrombino. Šūda jis tau apsiims!

Turbūt jau žinai, kad kietas advokatas mus gins? Tikrai krūtas tei-sininkas, iš Lietuvos šustriausių advokatų penketuko! Na, pamokėt jam reiks, bet rezultatą žadėjo geriausią. Idealiausias variantas: Edis viską apsiima ant savęs. Bet jis, žertvelė, tyli, galbūt teisme varys ant mūsų. Manau, advokatui pavyks įrodyti, kad mes nei prie ko. Čia nesąmonė, kad gautume iki gyvos galvos. Turėtumėme praslysti lygtinai, o Edis, be abejo, sės.

Tai va, tokios tokelės… Dar viena naujiena… Dabar su manimi ka-meroje sėdi Bilas. Pagauni? Iš pradžių aš irgi nepatikėjau. Guliu škonkėje, į chatą įmetė naują pasažyrą. Girdžiu, zdarova, sako, linkėjimai iš zonos. Gi žiūriu, Bilas išsišiepęs stovi. Iš zonos etapu atvežė. Dėl mūsų teismo. Patraukė jį bylon, kad slėpė nusikaltimą, reketą per „sakalinius“ užsakė. Aišku, jis tik šypsosi, sako, legendos visokios sklando. Normaliai sutikom, pasiūlėm čefyro pabūchinti po kelionės. Bilas negi atsisakys. Palažniakas su ribiatom taikos pypkę surūkyt. Pas mus toks dochlas diedas sėdi, tai ant čefyro jis profas. Pataiso tolka tak, visi palubėmis skraido. Aš tai čefyro nelabai, tik iš reikalo. Tablečių primeta į jį, po to mutina juodai…

Klausiau Bilo, kaip ten zonoj. Sako, pusę velnio. Gyvena su tokiu Vladu trečioj bachūrų lokalkėj. Atseit sportuoja, valgo, kačialinasi… Laiką už-mušinėja ir tiek. Klausė apie tave… Negi aš jam meluosiu. Anksčiau ar vėliau būtų sužinojęs. Anot jo, susikurvinai. Paaiškinau, kad Edis ant mūsų papylė paplavų, ožiais apšaukė. Bilas pažadėjo: atvyks Edis į zoną, atsiims savo. Piktas ant Edžio… Iš kažkur sužinojo, kad Edis jį ketino užverst.

Tai va, jeigu Edis neprisiims visko sau, šūdas gausis. Aš dar kartą pa-

��

bandysiu su tuo paplavoku susirišti per arklį. Gal jam pinigų pasiūlyt, kad jis pasirašytų?! Matysim…

Laikykis, susitiksim teisme.

Keista, kad Bilą kartu teis… Na, bus linksmiau.

Iki! M.M.“

Bus linksmiau…

Argi begali būti linksmiau?!

Keisti Miko žodžiai…

Sėdi su banditais, mąsto kaip banditas, kalba banditiškai aiš-kiai – grynu žargonu. Tapo blatnas?! Vis gi nemažai laiko praslinko. Kalėjimas keičia žmones…Nors šiaip jis guvaus ir buklaus proto žmo-gus. Ras kaip prasisukti…

Jam liūdna, kad aš pas atstumtuosius. Cha!

Niekas nežino dėl ko aš čia, niekas nenutuokia, kokiu pagrindu aš čia.

Taip jau yra kalėjime. Nei vienas iki galo nėra atviras, nei vienu ne-gali pasitikėti. Tik savimi. Kaip kažkada yra pasakęs toks vyrukas, var-du Vincas, kalėjęs už televizoriaus vagystę: gyvenimas už grotų papras-tas – kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Taikli patarlė. Velniškai taikli!

Už spygliuota viela apraizgytos tvoros likimo kalvis mums nukala skirtingus naštos kryžius. Bet argi likimo kalviai ne mes patys?!

Jeigu prieš tris metus, vieną vėlų lapkričio vakarą nebūčiau sutikęs sėsti už vairo, kiek daug visko nebūtų nutikę… Tą patį galiu pasakyti ir apie Edį. Jeigu jis nebūtų išvaręs iš garažo tėvo automobilio… O Mikas? Jeigu jis būtų išėjęs pas savo merginą…

Daug „jeigu“…

O jeigu kareivis atostogų būtų grįžęs viena diena vėliau?

Apskritai, kodėl jam reikėjo tiek prisigerti? Užmigti šalikelėje…

��

Kur buvo jo draugai? Gal jis irgi turėjo merginą? Kodėl jis buvo ne su ja? Kodėl? Kodėl?

Daug „kodėl“….

Ar tikrai nužudytasis nėra neatsakingas už savo nužudymą?! Gal jis pats pasirinko tokią dalią? Gal tai jo karma? Gal būt jis pasirinko tokią mirtį, o mus, kaip pagalbininkus, kad jam padėtumėm? Reiškia, aukų nėra? Tikrai nėra?!

O gal aukos mes? Aš, Mikas, Edis?

Negailestingas Dievo rykštės kirtis. Negailestingas jam, negailestin-gas mums…

Vis gi be mūsų valios to nebūtų įvykę. Kareivis valingai padaugi-no alkoholio. Edis valingai jį sumušė. Aš ir Mikas valingai talkinome Edžiui atsikratant lavono.

O jeigu mes būtume nei vienas nedarę to, ką jau padarėme? Valingai…

Pasirinkimas…

Kiekvienas renkamės valingai.

Aš pasirinkau atsiskyrėlio dalią. Ar ta dalia mane slegia? Priklauso nuo to, kaip aš į tai reaguoju.

Ar slegia?

Turbūt, ne.

Tikrai?

Beveik esu tuo tikras.

Pilnai tuo įsitikinau, kai vieną dieną mama per advokatą man per-davė gana storą knygą – lietuvių tautosakos rinkinuką. Labai nuste-bau: kame šaknys, kad turėčiau skaityti šią nuobodybę?!

Vis gi, gimdytoja žinojo, ką daro. Pedagogė yra pedagogė. Su tikslu ji man įbruko šį skaitalą. Atkreipiau dėmesį į skirtukais pažymėtus skyrius. Tai ką suvirškinau, paglostė mano savimeilę.

��

Pasirodo, gaidys – tai kovos, vilties, jaunystės ir tyrumo simbolis. Dar daugiau: šventas paukštis, kovojantis prieš tamsos jėgas!

Ar gi senovės lietuviai būtų galėję pagalvoti, kad tokie sutvėrimai, kaip ožys ir gaidys, laikyti kone šventais, ateity taps keiksmažodžių ekvivalentu?!

Šie raštai mane privertė pažvelgti kitomis akimis ir kur kas giliau. Gaidys – išdidus, kovingas paukštis, kuriame slypi nesuskaičiuojami talentai. Beje, kas ant jo puola, tuoj pajunta aštrų snapą ir nagus, o kas susibičiuliauja, įsitikina, kad peštukas gali būti be galo patikimas. Neveltui pragydęs gaidys išvaiko naktį, tamsą ir blogybes.

Manot su ožiu kitaip?!

Pagonys lietuviai jį laikė vaisingumo simboliu ir per rudens lygia-dienio šventę tradiciškai paaukodavo dievui Žemininkui, atsidėkoda-mi jam už derlių.

Deja, nieko lietuvių tautosakoje neradau apie bachūrus… Nors…

Ar tik nebuvo jie tie velniai, mėgtsą pasirodyti kokio nors gyvulio pavidalu ar ganę jų kaimenes?!

Su gaidžiais prigulęs,

Gaidmigį sudėjęs,

Gaideliams ryliuojant

Gaidašiuriu kėliaus.

Mėnulis sudilo,

Sušvytravo aušra,

Gaidinio buljono

Prilesiau gaidžio ašarą.

Valgiau kaip gaidys,

Dirbau kaip arklys,

Kiaušiny nesėdėjęs,

��

Gaidžiu negiedosi.

Gaidukus išroviau,

Pas poną vergavau,

Lyg gaidininkas

Kaip varpas trūbijau.

Gaidukų nepardaviau,

Plūdosi ponas,

Gaidžio koja iškeikė,

Įbruko gaidelį, šėtonas.

Pailsau, nukritau

Ant gaidžio dalgės,

Mėgavausi ajero spurgeliais

Iki gaidužės.

Gaidmorkis užklupo,

Eisena gaidiška birbino,

Užprovytą vamzdį atsuko,

Gaidį atlaužė, padirgino…

Nugnybė gaidaitį, varškę išspaudė…

��

XVI skyrius

Į šimtas trečią kamerą įmetė senstelėjusį, nuskurusį valkatėlę. Atrodė lyg velnias: veidas nuožmus ir bjaurus, išvagotas giliomis raukšlėmis, tamsus, paburkęs; nosis – kreiva, siauromis šnervėmis, pamėlusi; pa-akiai – pajuodę, išbrinkę, traiškanoti; barzda – per amžius neakėta, šiurpsojo it dratinė; žandenos – nukarę it buldogui; lūpos – sukirmiję, kietai sučiauptos; plaukai – lyg stagarai – susivėlę, lipnūs, degutuoti, susiraitę kaip gyvatės. Pats apiplyšęs, pradvisęs, sulamdytas, maknotas. Mūvėjo tamsiais, nunešiotais sportbačiais, vilkėjo apirusiu, juodu ner-tiniu, plačiomis lopytomis kelnėmis. Po viena pažastimi laikė susuktą matracą, po kita – skylėtą šimtasiūlę. Ant kairiojo peties kabėjo karei-viška kuprinė, po nosimi – pridžiuvęs snarglys. Tikras baidyklė!

Kažkas riktelėjo:

– Tai bent gaidžiasnukis!

Sujudo visi kameros gyventojai. Kilo nedidelis sambrūzdis: ką čia veikia tas apsidergęs senis?!

Išties, gal niekas per daug į jį nebūtų kreipęs dėmesio, jei ne paskli-dęs myžalo dvokas. Aitrus šlapimas susimaišęs su skystu šūdu. Myžalo ir išmatų raugas.

Vos tik įgriuvo į kamerą, tuoj susirangė prie išvietės. Ten pat pasi-klojo ir matracą. Atsisėdo, atsirėmė į sieną, išsipūtė sau į delną gličias išskyras ir ėmė blusinėtis. Kasėsi kur papuola, kuitėsi po kūną, rodėsi ne žmogus, o pilnas utėlių maišas.

– Kas tas bomžas? – išplėtė plačias akis Eridanas, pasikrapštęs atlė-pusią ausį.

– Liūdnojo vaizdo riteris.

– Per gražiai pasakyta… Čia ypatingai liūdnojo…. Niekada nesu tokio regėjęs, net laisvėje.

�0

– Tas sutrius ko gero nupuolęs taip žemai, kad turbūt žemiau nebė-ra kur… Degradas, pfiuu…Paplavūnas!

– Kodėl jį įkėlė būtent pas mus, ką, maža nuskriaustųjų kamerų?!

Pradėję niurzgėti, burnoti, galiausiai apsiraminome. Kas mums tas senis?! Nei mes jo klausėme, iš kur jis atsirado, nei jis pats rodė didelio noro su mumis šnekėtis. Atsikrenkštė, nusispjovė, išsitraukė iš karei-viško krepšio kažkokį gniužulą, susigrūdo į bedantę burną, sučepsėjo. Pasisotinęs, susivijo į šimtasiūlę, ištiesė rachito sužalotas kojas palei sie-ną, karkalais sumarmaliavo, užknarkė. Kai kietai įmigo, atrodė ir dvo-kas išgaravo. O gal mūsų visų uoslės spėjo prie naujo kvapo priprasti? Nebekreipėme į jį dėmesio, kiekvienas užsiėmėme savais reikalais.

Įdėmiai įsiskaičiau į Šventojo Rašto žodžius:

„Esi nepateisinamas, žmogau, kas bebūtum, kuris teisi, nes kuriame dalyke teisi kitą, save pasmerki…“

„Mylėk savo artimą ir kiekvieną žmogų, kaip save patį.“

Mane užplūdo prieštaringos mintys. Kad ir kaip stengiausi, negalė-jau suprasti vieno: kokio velnio man reikėtų mylėti tą supuvusį senį?! Koks jis man artimas?!

Ir vėl aš smerkiu! Kodėl man turi būti mieli tie, kurie man iš vis nepatinka?! Kaip aš galėčiau pamilti narkomaną, kitą atgrasų asmenį, kad ir tą senį?!

Paaiškėjo viena: smerkti ir teisti kur kas lengviau, nei mylėti.

Bet gal būt taip darydamas aš nemyliu savęs?!

O jeigu nemyliu savęs, kaip galiu mylėti kitą, savo artimą?!

„Visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą…“

Argi?!

Na, iš tiesų, gimstame visi lygūs… Tas senis atėjęs į šį pasaulį nau-jagimiu, kažkada buvo toks pat tyras kūdikis kaip ir aš. Kaip mes visi. Narkomanas vystykluose irgi krykštavo angelišku balsu. Tiesa: visi

�1

mes drėbti iš to paties molio. Net gi Dievas kažkada buvo žmogus. Chmmm…

Mintis aiškėja… Jeigu Dievas buvo žmogus, o mes sukurti pagal Dievo paveikslą, vadinasi kiekvienas iš mūsų turime dieviško pagrindo. Jei Dievas buvo žmogus ir darė žemėje stebuklus, reiškia, jis norėjo pa-rodyti visam pasauliui, kokią galią turi žmogus. Ką gali vienas žmogus, tą gali ir kitas. Ar tikrai mes stebukladariai?! Dievai?! Aš – Dievas?!

Nušvito aiškumas –

Aš esu Dievas.

Aš turiu dvasią,

Taip, aš esu.

Sugavau drugį

Nulėkęs į pievas,

Sparnais suplazdėjo –

Taip, Dievas tu.

Nuskyniau rugiagėlę,

Žiedadulkes išplūkė vėjas,

Kūrėjo vaizduotė laki,

Aš kūrėjas.

Įvyko stebuklas –

Aš visagalis.

Kur mano galybė?

Dievas many…

Neeeee… Narkomanas?! Neeeee… Tas senis tuo labiau… Bet… Galbūt todėl mes nemokame daryti stebuklų, kad savęs nemylim?! Jei mylėtumėme save, mylėtumėme ir savo artimą,o jeigu mylėtumėme artimą, niekada jo neteistumėme ir nesmerktumėme. Ar tai jau savai-

�2

me ne stebuklas?! Jeigu taip būtų, nereikėtų nei kalėjimų, nei bausmių, nei policijos… Pasaulis pražystų į vieningą gėrį! Stebuklas!

Beje, nereikėtų nieko nemėgti… O dabar… Ką turime dabar?! Kaip gali mylėti žmogų, kuris nė iš tolo nepanašus į savo kūrėjo atvaizdą?! Dievo paveikslas… Chmmm… Mylėk ir neteisk…

„Mylėk savo priešus…“

Priešai… Kas jie? Tai nemėgiami žmonės. Kaip tokius mylėti?! O galbūt mylėti tai nereiškia mėgti?!

Naktį pasijutau neįprastai sumautai. Nei iš šio, nei iš to pradėjo niežėti kūną, ypač po bamba. Pasikasiau, pasidraskiau… Paslėpsniai tiesiog užkaito. Galiausiai nagais nuariau visą glaudžių turinį.

– Kas čia yra, po velnių?! – pajutau kaip kažkas erzinančiai ropinėja mano lytiniais organais, juose ir aplink juos. Kažkieno čiuptuvai įky-riai kutinėjo mano jautriausią kūno vietelę.Pasimoviau kelnes, pasisu-kau į lemputės šviesą… Apakau nuo reginio.

– Šaize!!! Pakirkšnutės! Pilnas kūšis!

– Ko rėki, Akela?

– Mandavoškės! Apsižiūrėkit!

Išsibudino iš miego, sujudo visa kamera. Vienas senis sau ramiai pūtė į ūsą.

– Eina sau! Nu nx! – suspigo keletas.

– Ot kurva! Čia nuo to džumbro!

– Ir pas tave? – vienas per kitą pasklido išgąstingi balsai. – Tau irgi?

– Suknistas parašnikas! Visas klynas nusagstytas…

Pripuolėm prie gulinčio senio. Eridanas jam spyrė į pasturgalį.

– Kelkis, paplavoke! Vabalais mus užleidai, pats drybsai išpompęs!

– Ką?! Kur?! – pašoko senis iš sapno.

�3

– Kelkis, utele! Zarazą užnešei! – Svajus pasikasė kojas į senio grobus.

– Ko norit iš manęs?! Ko apstojote kaip šunes? – burnojo nepatenkintas.

– Ak, tu, padla, parazitais mus užkrėtei, dar lazdavosies! Blusos po visą kamerą laksto, utėlės sienom ropoja… Čiuožk nx iš čia, prasmir-dęs valkata!

– Pareigūne! Pareigūne! – senis pripuolė prie durų, ėmė jas daužy-ti. – Pareigūne! Muša! Mane muša!

– Lominkis iš chatos, dvasna! – paspyrė koja link išėjimo senio mantą Seilius. – Susirink savo utėlėtą baūlą ir virink lauk į gyvatyną!

Senį išsivedė prižiūrėtojas. Daugiau mes jo nebematėme.

Visi lyg susitarę pradėjome gremžti savo gaktas. Kuitėmės ligi pa-ryčių. Nusigrandėm švariai, apsidraskėm, išpurtėm patalus, iššveitėm grindis… Rodėsi, tų voragyvių pilna visur, apsčiai. Senis ant mūsų užsiundė kone armijas. Turbūt jis mumyse įžvelgė priešus, kurių net nemanė mylėti.

�4

XVII skyrius

Ginkluotas konvojus atlydėjo į teismo salę. Surakintas antrankiais, prilaikomas pareigūnų iš šonų, švininėmis kojomis keliavau į teisia-mųjų suolą. Su manimi dar trys – Mikas, Edis ir Bilas. Šalia posėdžių salės žvilgsniais susitikome su keliais kraštiečiais iš laisvės. Atvažiavo pasižiūrėti kaip mus giljotinuos. Šypsniai veiduose, nežymūs galvų linkčiojimai…

Jiems tai kas, atrakcija. Neduok Dieve, jiems tektų atsidurti mūsų vietoje.

Bilas leptelėjo.

– Sveiki, škacai! Bigūnai, kada užsuksi pas mus į svečius?

– Laukiam nesulaukiam, – pašmaikštavo Mikas.

Atsidarė teismo salės durys. Įžengėme…

Pirmiausia, ką pamačiau, tai liūdnų fizionomijų senolius, susėdusius priekyje. Tarpe jų, sunkiai dūsavo iškankinto veido pusamžė moteriš-kė. Pervėrė mus neapykantos kupinu žvilgsniu lyg mestų prakeiksmą. Žilas vyras prie jos šono atidžiai mus nužiūrinėjo. Nudelbiau blakstie-nas žemyn. Sąžinė pabudino seniai prigesusių įvykių atgarsius.

– Jie dar šaiposi… – pasišluostė nosine pavargusias akis, stipriai įsikibo į žilo vyro parankę.

Turbūt pamatė išsiviepusį Bilo snukelį. Ar jis kada nors būna rimtas?!

– Aš niekada neatleisiu savo sūnaus žudikams! Niekada! Supūkit kalėjime, prasmekit pragaran!

Nusėdome teisiamųjų suolą. Kietą, sustingusį, buką…

Brrrr!

��

Nežinia kodėl mane pradėjo krėsti šaltis. Tvyrojo įtampa. Plačiai atsivėrė akys: pilnos baimės, nežinomybės…

Aukos artimieji skrodė mus kiaurai, pašnibždomis siuntinėdami mums prakeiksmus. Tylėjome nuleidę galvas. Edis griežė dantimis Šopeno laidotuvių maršą. Mikas pritardamas marmaliavo po nosimi lyg pūstu dūdą. Gal meldėsi, gal šiaip būrė lūpomis. Mano mintys mane nešė Dievo link. Akyse kaupėsi beviltiškumo ašaros. Užspaudžiau jas, nedrįsdamas jų parodyti.

O, Dieve, greičiau viskas pasibaigtų… Juk sakei, palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės…

Vienintelis Bilas sugebėjo išlikti atsipalaidavęs: be paliovos šypsojo-si, dairėsi. Pasilabino su motina, sėdinčia dviem eilėm atgal, apsikeitė keliais žodžiais. Užmatęs Bigūną su svita, galvas kyšančius sausakim-šos salės gale, nutaisė ironišką veido grimasą, iškėlė rankas, sukrizeno. Lyg ne teismo lauktų, o būtų atvežtas į Cicino koncertą. Dėl nieko nesisielojo.

– Ir žmogžudžių draugai išdrįso pasirodyti, – atsisukusi atgal su-vaitojo moteris. – Atėjo, kad pasityčiotų iš mūsų nelaimės… Jėzau, Jėzau…

– Nusiramink… – žilagalvis priglaudė moterį arčiau savęs, apsika-bino lyg norėdamas apsaugoti nuo menamo priešo.

– Jaučiuosi tarsi antrą kartą laidočiau sūnų, – balta skepetaite nusi-šluostė sudrėkusias akis. – Neatleisiu… Niekada neatleisiu…

Net kalėjime nebuvo taip sunku, kaip šičia…

Sąžinė draskė visas širdies kertes…

Tie veriantys žvilgsniai, raudos iš sielvarto, piktavališkos žodžių pynės…

Žmogžudžiai…

Neatleisiu…

Jėzau, Jėzau…

��

Jėzus Kristus mokė atleisti savo priešams. O mes net ne priešai… Nieko nepadariau tokio… Ar troškau jūsų sūnaus mirties?! Žinoma, ne! Dėl manęs, jis galėjo gyventi šimtą metų… Suprantama, jo jau neprikelsi. O norėčiau… Norėčiau atitaisyti tą klaidą…

Mano gyvenimas buvo kaip šūdų krūva. Apskritas nulis. Šlaisčiausi be darbo gatvėmis, o namuose nuolat girdėdavau iš tėvų priekaištus. Tu šioks, tu anoks: nesimokai, nedirbi, veltėdžiauji… Sūnus palaidū-nas! Nevykėlis! Nieko nebaigęs!

Nervai… Nervai… Nervai… Bet kam jie gali nutrūkti…

Greisė… Ji mane tiesiog ignoravo…

Tas spyris į galvą – susikaupusių neigiamų emocijų iškrova…

Greise, Greise… Kaip tu laikais?! O, tu, Ana?! Gal jūs čia, salėje?! Vargu… Čia jūsų nėra…

Aš buvau blaivas… Aš apskritai negeriu… Retkarčiais… Dėl faso-no… Su alkoholiu man ne pakeliui… Juk jis nuodas!

Aš net nerūkau… Sveikuolis… Kažkas sakė, tabako dūmuose yra apie du šimtus nuodingų komponentų. Kokio velnio jį turėčiau vartoti?!

Edis traukia kaip kaminas.

Kas pateisins Edžio agresiją?! Alkoholis?!

Jeigu jis būtų buvęs blaivas, jis to nebūtų padaręs. Jis net nebūtų įkėlęs to kareivio į automobilį…

Alkoholis…

Edis, apkvaitęs nuo to nuodo, sunaikino žmogų. Teiskime ne jį, o alkoholį… Tuos, kurie jį gamina, tuos, kurie leidžia jį vartoti, tuos, kurie jį platina… Alkoholis – masinio naikinimo ginklas! Tik per jį žuvo jaunas vyras. Pats pakirstas alkoholio. Kitas jaunas vyras dabar laukia teismo…

O aš buvau blaivas ir vis tiek įklimpau. O Mikas? Ką jis padarė?! Kokia jam iš to pamoka?!

��

Jo mergina liudys teisme. Aišku, neigs viską, kam jei papildomos problemos.

– Stot, teismas eina! – garsiai suriko teismo pranešėjas, nutraukda-mas mano padrikus minčių vingius.

Teisėjas oriai įėjo į salę. Šoktelėjau iš vietos it spyruoklė.

Po galais, kur tas mūsų gudrusis advokatas?! A, štai jis! Kažką apta-rinėja su prokuroru…

Kietas advokatas… Už dvidešimt tūkstančių gabalų! Lobsta, vel-nias, iš kitų nelaimių. Kažin ar duos naudos? Mikas tiki perdėtai.

Tų advokatų… Mūsų… Edžio… Bilo… Jų valstybiniai. Ką jie gali?!

Procesas prasidėjo.

Teisėjas, nutaisęs griežtą miną, paskelbė teismo sudėtį. Teismo se-kretorius greitakalbe perskaitė kaltinamąją išvadą.

„Neteisk ir nebūsi teisiamas, nesmerk ir nebūsi smerkiamas, atleisk ir tau bus atleista…“

Iškvietė liudytojus.

Miko širdies dama liudijo pirmoji. Prisiekė teismui liudyti tiesą ir tik tiesą. Pasisakė nieko nežinojusi. Pamelavo.

Katras liudytų prieš savo gyvenimo meilę?!

Girdėjau kaip tuo metu daužėsi Miko širdis. Jis taip ilgai nematė savo merginos.

Po advokato Ščiūkino kalbos prie tribūnos stojo arogantiškasis Jovaras.

– Atsakykite, gerbiamasis, kodėl abu vaikinai kreipėsi patarimo būtent į jus? Ar tamsta jiems autoritetas? – klausimais tuoj apibėrė teisėjas.

– Mikas gyvena mano kaimynystėje… Čia jų reikėtų paklausti, ko-dėl į mane kreipėsi ir kuo jie mane laiko, – išdidžiai atšovė Jovaras.

��

– O kas, tamsta, toks būsite, leiskite pasiteirauti? Kuo užsiimate? – gudrios teisėjo akutės nužvelgė Jovarą nuo galvos ligi kojų.

– Ką sakei? – Jovaras apsimetė nenugirdęs.

Jis tikrai apsimetė. Supratau iš jo kreivos šypsenėlės.

– Klausiu, kuo dirbate? – tokia atšiauri liudytojo povyza pribloškė net patį Temidės tarną.

– Bedarbis aš, – užtikrintai atsakė Jovaras.

Dalis salės nuvilnijo juoku. Šyptelėjau.

– Prašyčiau tylos! – griežtai subarė teisėjas. – Liudytojui sunku susikaupti…

Suknistas Jovaras! Apsimeta krūtas…

Ne be jo įgeidžių vieną šaltą žiemos rytą mes atsidūrėme prokurorės kabinete.

Ščiūkinas… Užsiprašė po dvylika tūkstančių! Gudrus žaltys. Dėjosi kone kietesnis už sostinės advokatą.

Kažin, ką pastarasis taip meiliai suokė prokurorui?! Siūlė kyšį? O teisėjui? Visi jie ima, tik duok… Tada, kodėl mes vis dar čia?

Kai aš ir Mikas paeiliui papasakojome apie tą naktį, teisėjas dar labiau subjuro.

Ko jis susiraukė? Jam nepatinka tiesa?

Mūsų kalbos jam įspūdžio tikrai nepaliko. Be to, aukos artimieji sukėlė nemažą sąmyšį.

– Sakot, abu buvot blaivūs, o Edis girtas… – tamsūs teisėjo akių obuoliai keistai išvirto iš akiduobių. – Kaip čia išeina, kad jūs, abu blaivūs nesustabdėt girto draugo? Mikai, juk minėjai, kad akimirką jį suturėjai?

– Taip… Išlipau iš automobilio, nustūmiau Edį į šalį… Bet greit jis vėl pripuolė prie aukos, užšoko visu svoriu jam ant nugaros, pra-dėjo trypti… Išsigandau, norėjau pulti Edį, neišdrįsau… Jis buvo gir-

��

tas, piktas, agresyvus… Aš nieko negalėjau padaryti. Nieko… Net gi abu mes nebūtumėm pajėgę sustabdyti įsisiautėjusio Edžio. Mes jo bijojome…

– Prašyčiau visų trijų atsistoti, – teisėjas pasitvarkė savo mantiją.

Mums pakilus, jo veidą iškreipė piktoka šypsena.

– Jūs tik pažiūrėkite į save! Man nesuprantama, kaip jūs abu galėjote bijoti Edžio? Stambūs, petingi vyrai, svoriu ir ūgiu akivaizdžiai lenkia-te Edį. Žvelgiant iš šono, galėtum pamanyti, kad ne jūs jo, o Edis jūsų turėjo bijoti. Be to, kaip teigiate, buvote blaivūs, o Edis – girtas…

– Tamsta, teisėjau, tai įvyko kone prieš tris metus, tada mes buvo-me vos sulaukę pilnametystės, o Edis – keturiais metais už mus vyres-nis, – suskubau jam paaiškinti suprantamai. – Dabar mes atrodome kitaip, o tada buvome neaukšti, kūdi aštuoniolikmečiai…

Vėliau įsiterpė mūsų advokatas. Jo logika nei kiek nesiskyrė nuo manosios.

Po galais, už ką mes jam mokam tokius pinigus?! Kad atkartotų mūsų išsakytas mintis?!

– Edi, pasakyk, už ką spardei kareivį? Kuo jis tau prasikalto? – teisė-jo veidas apsiniaukė, akys susiaurėjo. Išmušė Edžio valanda.

– Nieko aš jo nespardžiau… Mes visi jį daužėme, už tai kad privė-mė automobilio salone…

– Kas pirmasis sudavė aukai?

– Vienas smogė į veidą, kitas spyrė iš kojos į galvą… Daužėme visi trys pasikeisdami, – Edis pasakojo savo versiją.

– Kaltinamasis Edi, pasitikslinimui norėčiau paklausti, kuo ir kur sudavėte aukai jūs?

– Kelis smūgius delnu per veidą, – nesikrimsdamas atsakė Edis.

– Pirminiuose parodymuose rašote, kad sudavėte per veidą kumš-čiu, o dabar sakote, kad delnu…

100

– Tamsta, teisėjau, bet tas delnas buvo sugniaužtas, – patikslino Edis. Tai nuskambėjo kiek ironiškai.

Teisėjas atsilošė krėsle.

Po Edžio pasisakymo, salėje užvirė aistros. Aukos artimieji vienas per kitą ėmė replikuoti, vis garsiau išreikšdami savo nepasitenkinimus.

– Čia ne teismas, o pasityčiojimas!

– Žmogžudys šaiposi iš mūsų!

Iškankinto veido moteris nepaliaudama liejo ašaras. Susiginčijo mūsų visų tėvai. Ypač motinos.

Miko mama kaltino Edį, jo tėvą, kad šis padėjęs sūnui nuslėpti įkalčius.

– Tėvas ne geresnis! Kodėl nepasakote, kad iš kart po žmogžudystės sudeginot automobilio padangas, pakeitėt jas naujomis… Koks tėvas, toks ir sūnus!

– Jūs tik ir norite visą kaltę suversti mūsų sūnui, – netylėjo ir Edžio gimdytoja, – patys prisipažinkite, kaip siuntinėjote jam laiškus, darėte psichologinį spaudimą, kad jis prisiimtų visą nusikaltimą sau. Siūlėt už tai pinigus!

Kiekviena motina stojo už savo vaiką. Kiekviena kaip įmanydama gynė savo atžalą. Kiekvienai motinai savo vaikas teisiausias. Nei viena negalėjo patikėti tuo, kuo jų sūnus kaltinamas.

O aukos motina verkė savojo.

Jo tai jau nebėra…

O mes tai esame…

Kiekvienai gimdytojai savas skausmas…

Teismas prailgo. Emocijų protrūkiai, teisėjo tildymai, prokuroro kaltinimai, advokatų manieringos šnekos…

Verčiau jau be teismo įkalintų keleriems metams, nei iš vis dalyvau-ti tokiame teisme.

101

Atveriamos senos žaizdos, pilama šviežia druska.

„Taip ir jūs iš išorės atrodote teisūs, bet viduje esate pilni veidmainystės ir įstatymo laužymo…“

Dieve, Dieve, niekada nemaniau, kad šitiek reiks iškęsti… Geriau jau mirti ir tegul teisia Viešpats!

Į visus teisėjo užduotus klausimus atsakinėjau nuolankiai. Stengiausi atrodyti perdėtai mandagus, pagarbiai elgiausi teisėjo atžvil-giu. Apskritai, aš ir Mikas, stovėjome panarinę smakrus lyg pričiupti kiemo berniūkščiai neteisėtai nuskynę po obuolį iš kaimyno sodo, ir gailiomis akimis nebyliai prašėme teisėjo malonės.

Sunku būti nuolankiam…

Teko pergalėti save, kad širdingai atsiverti Temidės tarnui.

Edis taip ir neprisipažino buvęs girtas: pora alaus butelių, pora alaus butelių…

Advokatai pasakė baigiamąsias kalbas.

Mūsiškis prašė perkvalifikuoti straipsnius – iš šimtas penkto į šim-tas ketvirtą, kad neliktų sunkinančių aplinkybių. Gan gražiai suokė apie mane ir Miką: niekada neprasilenkę su įstatymais, nepatekę į po-licijos akiratį, veiklūs žmonės – verslininkai… Edį apibūdino tik iš neigiamos pusės.

Lakštingala negali nečiulbėti!

Mano kompiuterinis verslas žuvo iš kart po to, kai man uždėjo antrankius. Mikas dėl dirbtuvių galėjo būti ramus: verslu pasirūpins jo patėvis.

Advokatai darė savo. Deja…

Prokuroras urzgė it suerzintas šuo, iš kurio gviešiasi atimti kaulą. Nepatikėjęs nei vienu mūsų žodžiu, nei „kultinio“ advokato kalbomis, labiau paveiktas aukos motinos ašarų, nei mūsų nuolankumo, jis už-prašė man ir Mikui skirti po šešiolika nelaisvės metų. Po jo vienareikš-miškų siūlymų, nutrūko visos vilties gijos. Mūsų gležnos širdys pasru-

102

vo krauju. Ypač Miko. Jis buvo garantuotas devyniasdešimt devyniais procentais, kad išeis iš teismo salės. Veltui…

Edis pažvairavo į mus, išsiviepė. Tam turėjo pagrindo: jį gynė valstybinis, nemokamas advokatas, o prokuroras jam užprašė tik penkiolika.

Likimo ironija…

Tikrasis kaltininkas susilaukė didesnio palankumo iš valstybinio kaltintojo. Gal dėl to, kad jis elgėsi natūraliai. Atsakinėjo tiesiai, per daug nesibaimindamas, nerinkdamas žodžių. O mes…Bliovėm ėriu-kais, vis tiek prisiuvo vilkų kailius.

Teisėjui grįžus iš pasitarimo kambario, pagarbiai sustojome.

Nuosprendžio klausiausi nekvėpuodamas. Jaučiau: Mikas virpa iš jaudulio. Virpėjau ir aš. Teisėjui kostelėjus, apmiriau iš baimės. Tik Bilas šypsojosi: jo neteisia už žmogžudystę.

– Teismas nutarė, jog visų trijų kaltinamųjų kaltė vienoda. Pritaikius šimtas ketvirtą baudžiamojo kodekso straipsnį, vietoj šimtas penkto, už tyčinį nužudymą, laisvės atėmimą nuo dešimties iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos pakeičia laisvės atėmimas nuo penkerių iki dvylikos metų. Lietuvos respublikos vardu skiriu visiems trims teisia-miesiems E.E., M.M., A.A. po vienuolika metų laisvės atėmimo kalint sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Konfiskuojama po penk-tadalį visų trijų nuteistųjų turto…

Negaliu patikėti savo ausimis! Ką aš girdžiu?! Vienuolika metų?! Man turbūt pasigirdo? Ar ne, Mikai?!

Miko veidą nuliejo blanki, numirėliška melsvuma. Įsitempęs stovė-jo ir žiūrėjo į vieną tašką. Net nemirksėjo.

Edžio akys apsiblausė, oda papilkėjo…

Mano galvoje sukosi klaikios, smaugiančios mintys. Niekaip neį-stengiau iš jų išsivaduoti. Stebėjau supanikavusią motiną, rydamas su seilėmis kankinantį skausmą. Negelbėjo nei nuoširdūs prisipažinimai, nei artimųjų maldavimai, nei prestižinis advokatas… Tiesa: jo dėka

103

šimtas penktą straipsnį perkvalifikavo į lengvesnį, šimtas ketvirtąjį. Palyginus su grėsme kalėti iki gyvos galvos, išklausę tokį nuosprendį, turėjome lengvai atsikvėpti. Vis ne šešiolika metų, o…

Ar įmanoma atsikvėpti, sukaustytam nerimastingos baimės?!

Ketinau išrėkti teisėjui: įvyko teisminė klaida! Bet nepajėgiau ištar-ti nei žodžio. Akys apsitraukė migla, sumišo protas… Baimė, baimė, baimė… Baimė dėl ateities…

Kodėl? Už ką? Aš nekaltas!!!

Bilas irgi neišvengė teismo nuosprendžio. Jį pripažino kaltu slėpusį sunkų nusikaltimą ir nuteisė kalėti pusantrų metų. Turto prievarta-vimo atvejo neįrodė. Iš esmės Bilui nepasikeitė niekas: nauja bausmė paskendo ankstesniame nuosprendyje už plėšimą. Jam tai buvo dar vienas egzaminas, kurio neišlaikius, neatsivėrė vartai į laisvę.

Ginkluotas konvojus lydėjo mus iš teismo salės. Paskutinį kartą pa-žvelgiau į mamą… Mūsų žvilgsniai susitiko. Tos akys… Tuščios, užge-susios, be jokių vilties ugnelių…

Abejingai nugramzdinau savyje skausmą.

Sudiev laisve!

104

XVIII skyrius

Etapo laukiau mažoje kalėjimo patalpėlėje, kitaip vadinama „bok-siku“. Jaučiausi lyg paukštukas narvelyje. Nei sparnų išskleist, nei pa-kilt į dangų. Rymojau ant vienos iš savo keturių pilnų, išsipūtusių nuo įvairių daiktų, kuprinių, rankose laikydamas asmeninę duomenų papkę su prierašu „Nuskriaustasis“.

Ir kas pasakys, kad pareigūnai nežaidžia kalinių žaidimų? Banditai primeta jiems savo valią, ne farai banditams. Vieni klijuoja etiketes, kiti deda štampus. Tu – gaidys.

Skaičiavau kiek kokių daiktų prisikaupė kalėjime per aštuonis gy-venimo jame mėnesius.

– Nieko sau, keturi baūlai! – nusistebėjo vienas. – Iš kur tiek šmut-kių prikaupei?

– Skudurų ne taip daug… Televizorius, muzikinis centras, šiaip vi-sokio kūšo…

– Gal maklius prasukam? – nusišypsojo storalūpis . – Turiu neblo-gą šimtasiūlę…

– Pasilaikyk sau, zonoje pravers…

– Taigi, laukia ilgi metai… Kiek tau užprašė?

– Vienuolika… Galiu pasidžiaugti nebent tuo, kad pritaikė amnes-tijos įstatymą, naujas tūkstantmetis…

– Daug nusignybo?

– Pusantrų… Keliausiu į komandiruotę devyniems su puse metų… Likimas…

– Beveik dešimt… Ką veikt tiek laiko?!

– Tupėti ant laktos ir kiaušinius dėti, – paironizavau. – Arba purpt užlėkti ant tvoros ir giedoti…

10�

– Chi! Kiaušinius… O ką advokatas? Į aukštesnę instanciją nedavė?

– Advokatas nusinešė nemažus pinigus, nuvarė tėvus į bankrotą… Skundų nerašėm… Nei apeliacinio, nei kasacinio… Kišk vėl pinigus, o naudos iš to…

– Nėr rezono… O advokatą – į muilą.

– Taigi… Finita lia comedia.

Po piet nugabeno į geležinkelio stotį. Pagal kastas išskirstė po vago-nus. Kaip žvėriukus.

Laukiniai – plėšrieji.

Naminiai – raguotieji.

Snapai…

Šiaip ne taip pavilkau savo gausią mantą. Du krepšius – viena ran-ka, du – kita. Lyg koks čigonų baronas. Patogiai įsitaisiau su visu ba-gažu vagono kamputyje. Užkaleno geležinkelio bėgiai.

– Karieta pajudėjo! Estafetė prasidėjo! – džiaugsmingai suriko storalūpis.

– Gal kas turit cigaretę? – apsižvalgė nulėpausis. – Kareiviai prašmonavo,bloką nunešė…

– Per kratą man moikę nukosėjo, gavau malkų, – prisipažino strazdanius.

– Ei, gal geriau pakentėk su nikotinu iki zonos, tie reksai vėl kan-džiotis pradės… Kam pontas gaut iš automato buožės per šnobelį?!

– Kirvis…

Vakarop pasiekėm zoną. Visus išlaipino lauk. Išsirikiavom.

Grobuonių būrys.

Skeltakanopių.

Plunksnuotųjų.

Suskaičiavo, dar kartą iškratė.

10�

Pavasaris! Gaivuma pakuteno nosį. Laisvės užuomazgos…

Aš juk gimęs pavasarį! Jautis. Tvirtai stoviu ant žemės. Taip tvirtai, kad sunku pajudėti iš vietos apsikrovus keturiais dideliais krepšiais.

Oras… Tyras… Bet arti pavojaus kvapas. Labai arti…

Ar lauksi manęs, Greise?! O, tu, Ana?! Žadėjai pasitikti prie teismo salės. Gaila, nepaleido. Matei mane supančiotą grandinėmis?! Aš tavęs nepastebėjau… Atleisk…

Ir tu, Greise…

Vorele pajudėjome į karantiną. Kaip kupranugariai. Ant manęs ge-rai matėsi, kad aš nešulinis. Krypavau į šonus, palengva stumdamasis į priekį.

Iš kurortų – į sanatoriją.

Ko ne puikus gyvenimas?!

– Ut, žiūrėkit, koks atsiridena! Troleibusas, brač, – sušuko vienas iš plėšrūnų tarpo, pervėręs pilkų šaltų akių žvilgsniu. – Jau tiek atsėdė-jau, dar nemačiau, kad nuskriaustasis būtų tiek užgyvenęs…

– Aha… Čia tai gaidys atvažiavo! – nusistebėjo kitas, nebejaunas, blizgančia plike. – Su savim atsitempė visą savo gyvenimą! Žėdnas gai-dys, mislija, kad anas labai bagotas!

– Ko jis čia užgyveno tiek?! Slanynos iš kaimo?! – kresnas tipas už-vertė į viršų buką smakrą, sūraukė erelišką nosį. – Kašalotas, blyn…

– Chebra, per visą istoriją tokio biezpriedielo neregėjom: atvažiuoja gaidys su maišu gėrybių kaip šūstras bachūras!

– Cha, cha, cha!!!

Jums linksma?! Juokitės! Velniai jūsų nematė…

Stovi atvėpę žabtus, ambalai… Vienas alkanas, kitas susižavėjęs…

Jūsų tiesa – tokio gaidžio dar nematėte! Geriau traukitės iš kelio, dar netyčia prisiliesiu!

10�

Prasibroviau su visom kuprinėm pro bachūrų būrelį. Tie greit pa-sitraukė į šoną.

Ū-ū-ū!!! Bijot, varliakojai!

– Atsargiai, Vovka, kad neapspjautų! Sulapatavo voratinkliais, dar aptėkš…

– Tu matai, koks šūstras! Praėjo kaip pro tuščią vietą… Visi bachū-rai su tašikėm, o gaidys su keturiais baūlais! Nieko sau laikai atėjo… Gaidžiai, nx, mandravoja…

– Ot, vaizdeliai! Inteligentas, blyn… Akiniai… Stilius… Chebryte, gal jis tikrai normalus, tik apsimetęs?!

– Žėk, kaip iškėlęs snapą, visas pentinuotas! Sparnais tik vasnoja…

– Ale turi skonį… Nuliovi treningai, prikolni kedukai… Lyg iš vierchatūros…

– Jau greičiau iš pasakos „Kaip gaidys pono dvarą griovė“.

– Cha, cha, cha!!! Pantavotas gaidys…

Akimis perbėgau didelę aptvertą teritoriją.

Pastatai, barakai, pašiūrės…

Aplink tvoros, spygliuota viela…

Už jų – medžiai, miškas, tankymė… Neišbrendami liūnai, girios… Bruzgynai, kadagynai…

Papuoliau kone į tundrą.Ištrūkau iš žvėryno gniaužtų, kad atsidur-čiau dar didesniame žvėryne. Man, naujokui, vartus atkėlė didžiausia Pabaltyjyje sustiprinto režimo kolonija. Zona su savo žvėrimis, žvėriš-kais įstatymais, žvėriškom nuomonėm…

10�

XIX skyrius

Pačioje zonoje egzistavo mažesnės zonos, dalijančios kolonijos te-ritoriją pusiau. Viena iš jų – darbo zona: sudaryta iš keletos cechų, dvigubai didesnė nei gyvenamoji. Gyvenamojoje: centre, aplink me-džių parkelį, driekėsi platus pasivaikščiojimo takas. Šalia ramybe alsa-vo gamtos dalelė – parkas. Greta įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės. Visa tai atrodė kaip kolonijos puošmenos.

O, ką? Krepšinis už grotų – irgi krepšinis.

Sužinojau, kad čia bausmę atlieka du garsūs krepšininkai, broliai.

Savotiškas talismanas krepšinio gerbėjams. Cha! Dykai gaus au-tografų! Gaila, kad man krepšinis – ne mėgstamiausia sporto šaka. Sirgalius aš neprastas, bet pats žaidimas…

Nelabai įdomu: lakstyti su kamuoliu pirmyn-atgal.

Labiau prie širdies – rytų kovos menai. Ankstyvojoje jaunystėje su-domino tėvas. Jis pats mokėsi šotokan karate stiliaus pas tos srities meistrą Valdemarą.

Kai mūsų šeima atsikraustė į naują gyvenamąją vietą, dar buvau pyplys. Naujame kieme manęs, naujokėlio, nemėgo. Vaikai – įžūlūs žvėriukai. Užgauliodavo, erzindavo…

– Keturaki, išlysk į lauką!

– Akiniuočiau, tavo stiklų valytuvai sugedo!

– Špiki…

– Žvairy…

– Akinuk…

Kol galiausiai prilipo Akela.

10�

Bet iki tol, ilgą laiką jaučiausi atstumtas. Lyg raupsuotasis. Vien dėl to, kad vienintelis kieme nešiojau du įrėmintus stikliukus.

Vienmečiai kaimynai, Neriukas ir Sasnauskiukas, prie manęs kib-davo nuolat. Kai eilinį kartą gavau mėlynę po akimi ir pamatė tėvas, baisiai supyko. Žinoma, ant manęs. Pasakė griežtai:

– Užteks tau vieną kartą būti kiemo pastumdėliu ir patyčių objek-tu! Tu vyras ar ne vyras?! Nebūk ištižėlis, būk drąsus, mokėk už save pastovėti!

Visą mėnesį jis mane mokė įvairių smūgiavimo kombinacijų. Suliejo į vieną du stilius: karate ir boksą. Kas iš to gavosi?! O gi kasdie-ninių treniruočių dėka pavyko išsikovoti vietą po saule.

Neriuką nokautavau pirmąjį. Atėjo eilė ir Sasnauskiukui. Ir kitiems. Pabūgo net gerokai už mane vyresni. Įpratau kovoti nuolat. Kieme, mokykloje, gatvėje…

Visiems užkliūdavo viena – mano akiniai. O aš visus konfliktus išspręsdavau muštynėmis. Nors pirmas niekada nepradėdavau.

Pamažu apsipratau naujojoje aplinkoje. Mane pradėjo gerbti.

Gyvenamąją zoną sudarė penkios lokalinės zonos. Kiekviena loka-linė zona turėjo savo sekcijas – patalpas, kurių viena talpina apie tris-dešimt žmonių.

Kaliniai miegodavo dviejų aukštų lovose, išsidėsčiusiose eilėmis iš abiejų sekcijos pusių. Beveik, kaip kareivinėse.

Kiekviena lokalinė zona kitaip pavadinta.

Pirmoji – pati mažiausia, bet prestižiškiausia. Jiems.

Kodėl?!

Nes joje nuo seno karaliavo visų žvėrių karaliai liūtai – banditų lyderiai, nusikalstamo pasaulio autoritetai. Juos čia vadino „vierchais“. Tokia etiketę nešioti – garbė. Jiems.

Jei kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu, tai kiekvienas rimtas

110

zekas – „vierchu“. Kiekviena kasta turi savus lyderius. Kiekvienas ly-deris – savus vergus.

Pirmoji lokalinė zona po savo stogu glaudė ne tik žvėrių karalius, bet ir žvėrių aukas. Čia įsikūrė viena nuskriaustųjų sekcija, kurioje jų gyveno netoli trisdešimties. Kolonijoje nebuvo atskiros atstumtųjų lokalinės zonos. Snapai išsibarstė visur tolygiai.

Antroji lokalinė zona atrodė kiek didesnė už pirmąją. Snapų čia sutalpino taip pat dvigubai daugiau, nei pirmojoje. Nuskriaustieji čia pasiskirstė per dvi sekcijas.

Trečiojoje – pačioje didžiausioje „bachūrų“ gyvenvietėje, įsikurdi-no keturios sekcijos nuskriaustųjų. Šimtas dvidešimt žmonių.

Toks būrys lengvai snapais užkapotų vietos išrinktuosius. Bet sna-pai – netrokštantys kraujo.

Po kolonijos karantino, kuriame išgyvenau kur kas gilesnę depresi-ją, nei pirmomis dienomis areštinėje, įsikūriau ketvirtojoje lokalinėje zonoje. Ji irgi turėjo savo pavadinimą – „Ožių lokalkė“.

Jos teritorijoje taip pat egzistavo nuskriaustųjų sekcija, kurioje atsidūriau visiškai neatsitiktinai: į ketvirtą lokalinę zoną mane pa-vadino vienmečiai kraštiečiai. Kiešukas,ir Puskepaliukas. Pirmasis atsidūrė čia, nuteistas už vagystes iš automobilių, antrasis – už turto prievartavimą.

Reketininkas Puskepaliukas. Skamba itin juokingai!

Vagiukas Kiešukas. Ne itin, bet pakankamai.

Su jais praleisdavau didžiąją dalį laisvalaikio. Laisvalaikį mes skai-tėme, kaip laisvą laiką nuo valgymo ir miego. Vaikštinėdavome po ketvirtosios lokalinės kiemą ir diskutuodavome įvairiomis temomis. Bendrauti buvo tiek pat svarbu kiek kvėpuoti: malant liežuviu nejaus-davome kaip prabėgdavo laikas. O laikas čia – lyg Dievo rykštė.

– Kaip, tu, Akela, apsipratai? – eilinio pasivaikščiojimo metu, drau-giškai pasiteiravo Kiešukas.

– Beveik…

111

– Turėtum džiaugtis, patekai į pačią šūstriausią gaidyno kamerą! Tokios per visą zoną nerasi…

– Šimtas šešiasdešimt trečia – prabangi chata, – pritarė Puskepaliukas.

– Aš ir nesiskundžiu, dėkui už rekomendacijas. Remontas ten iš ties nuliovas, retas kuris taip laisvėje gyvena. Bet…

– Kas bet, Akela?

– Gyventi vienoje patalpoje su gaidžių vierchais nėra taip papras-ta. Čia jie suka savo biznį, kontroliuoja kitus, mane jaukinasi, bando įtraukti į tą sušiktą narkotikų reikalą… O aš… Noriu ramiai atsėdėti. Supraskit, su jais, vienodai kaip su banditais.

– Akela, kad tu žinotum, kiek man reikėjo suokti, kol tave pas juos įtryniau…

– Kieša, suprantu…

– Akela, nevyk Dievo į medį! Kitaip kalbėtum, jei būtum patekęs pas bachūrus, – mažumėle papriekaištavo Puskepaliukas. – Jie gaidžius laiko atskiruose kampuose tik tam, kad šie plautų parašas, tvarkytų aplinką, šluotų kiemus… Otmorozai tau liežuviais smegenis išgrežio-tų, juk žinai kaip jie gaidžių nekenčia. Ne taip pasižiūrėsi – lups į kra-mę… Suspardys… Laikai dabar baisūs…

– Na, buvo ir blogesnių laikų, – įsiterpė Kiešukas, – kiek senai čia nuskriaustieji medžiuose miegodavo… Kaip obuoliai ant šakų pakib-davo, o bachūrai juos nupurtydavo…

– Negi neatsirado nei vieno atsiskyrėlio, kuris pasipriešintų? – man iškilo klausimas.

– Visko būna… Yra tokių gaidžių, kuriuos bachūrai ratu apei-na. Pasportavę, užsikačialinę, du metrai ūgis, du – plotis… Tokiems bijo blogą žodį pasakyti. Bet dauguma kultūristų ramūs, veda uždarą gyvenimo būdą, niekur nesikiša ir jiems nusispjaut į visas bachūrų taisykles.

– Kad tos paniatkės būtų kaip paniatkės, – išsiviepė Puskepaliukas. –

112

Prisigalvoja įvairiausių durnysčių. Padliankės daugiausia iš malaliet-kų atkeliavusios, į jas rimti vyrai nekreipia dėmesio. Pasipaistymas ir tiek. Vat, Rusijos kalėjimuose, viskas kitaip. Ten tvarka yra, zakonas, o čia… Sistema iškrypusi…

– Teisingai sakai, pas mus viskas apsivertė aukštyn kojom, – išsi-traukė iš už ausies cigaretę Kiešukas, užsirūkė. – Rusijos kalėjimai yra pavyzdys mūsų kalėjimams. Sovietiniais laikais iš rusų mes perėmėm teisingas kalėjimo paniatijas, žargoną… O dabar kas? Visi žiūri kaip greičiau į laisvę ištrūkti, niekas nebesilaiko nerašytų įstatymų, tikrosios paniatkės išnyko, liko tik mūsų bukagalvių otmorozų nesveikos sapa-lionės, už kurias Rusijos kalėjimuose jiems galvas nuo pečių nuimtų. Kokie čia pas mus bachūrai?! Jie tik vaidina krūtus, o viduje jie nieko neturi, tuščia pas juos…

– Pakazucha…

– Būtent! Primeskit, girdėjau vienas „vor v zakonie“ iš Rusijos pa-puolė pas mus į kalėjimą, tai mūsiškiai otmorozai jį nuleido. Kur čia logika? Tokius biezpriedielus daryt! Rusų zekai sužinojo, labai perpyko. Dabar lietuviui į Rusijos kalėjimus geriau nepakliūti. Ir taip Rusijos kaliniai mūsų kalėjimus, kolonijas vadina bendrai – raudona zona, dabar – iš vis dantis griežia. Kur matyta, už nieką pagaidinti Rusijos autoritetą, kuris ten vienas visą zoną valdo?!

– Besmegeniai! Apsčiai prisižiūrėjau tokių kalėjime. Kokie jie bachūrai?! Jeigu išdulkina kitą per užpakalį, tai pyderai, ne bachūrai! O, tas kurį išdulkino, kuo kaltas? Nuleidžia į gaidžius, nors per nevalią padaro. Gaidžiai nebent tie, kurie žagina, o ne tie, prieš kuriuos pa-naudotas prievartinis pederastijos aktas.

– Oi, Akela, teisybės čia nerasi… Kur bepažvelgsi – logikos jokios. Pas mus tik etiketės klijuojamos, jokios prasmės. Suprantu, kodėl nu-ėjai į gaidyną… Iš dalies… O aš? Galvoji kitaip buvo? Neatlaikiau otmorozų spaudimo tardymo izoliatoriuje. Kur dingsi? Pasitraukiau į ožyną savavališkai. Bachūrai dabar buria, kad aš ant mentų dirbu… Nei aš tiems farams talkinau, nei talkinsiu, kas kad ant manęs prikli-juota „ožio“ etiketė.

113

– Žiauriausi ir kvailiausi įstatymai yra nepilnamečių kolonijose, – nutaisęs rūgščią miną, užsirūkė Puskepaliukas. – Sėdėjau ten su bro-liu, tai… Pabėgau į ožyną ramia dūšia. Daug ramiau, nei su bachūrais. Bachūryne retas išlieka sveiko proto. Ta prasme, jie tampa specifinio mąstymo aukomis. Išpuiksta, susireikšmina, nužmogėja… Pažiūrėkit, kiek jų yra ir kiek mūsų. Mes, tuos vadinamus bachūrus, kepurėmis užmėtytumėm… Mūsų lokalinėje zonoje kali penki šimtai ožių ir puse tiek gaidžių, penktoji lokalkė – irgi ožynas: muchamorai, ložkamoini-kai… O kiek bachūrų? Vienetai. Pirmos trys nedidelės lokalkės. Bet kažkodėl, čia, ožyne, mes, ožiai su gaidžiais sugyvename draugiškai, kartu keliame balius, apsikabinę buchinam čefyrą, nesureikšmindami etikečių pavadinimų. O bachūrams, atseit, zapadlo su mumis kentuo-tis. Tačiau visas zonos kaifas tik per ožyną vaikščioja. Čia net trys rimti narkodyleriai sėdi. Dielas su mumis sukti bachūrams tai ne v padlu, o arbatą gerti jau neeee…

– Kas liečia pinigus, tai bachūrai net ožį ar gaidį pasiryžę ant rankų nešioti, jei iš jo naudos sulauks. Šaibos, šaibos, šaibos… Grynas pinigų kultas! Kas prie babkių, tas gerai atsėdi, krūtas, tokiems net smegenų nereikia. Rimtesni zekai juos kaip žąsinus tampo, melžia, ir tiems, ir tiems gerai…

– Šalia valgyklos kažkoks atskiras korpusas yra. Kas ten kali? – pa-sidomėjau. Pakreipiau temą šiek tiek kitu kampu, kad tuodu ataušinti nuo emocinių iškrovų.

– Šalia valgyklos yra pasimatymų kambariai, – paaiškino Kieša. – Tiesa, už jų – penktoji „muchamorų“ lokalkė: jos gyventojai prie maisto dirba, o toliau… Nuteistieji iki gyvos galvos… „Ola“…

– Kas ta „Ola“?

– Ten kali recidyvistai, kalėjimų kamščiai…

– Kitaip sakant, žvėrys, sergantys pasiutlige, – kažkodėl mintyse įsivaizdavau pasiutusią lapę.

114

XX skyrius

Gyvenimas tekėjo sena vaga. Žiema lenkėsi vasarai, vasara – žie-mai. Tik vasarą į valgyklą kinkuodavau strapaliodamas saulės įkaitintu takučiu basomis pėdomis, o žiemą brisdavau per sniego vėpūtinius, kepurnodamas su čebatais ir dantimis iš šalčio kalendamas. Per kie-kvienas šventas Kalėdas užgimdavo Kristus trapiu kūdikiu, bet tas tra-pumas neprasiskverbdavo per storas kalėjimo sienas.

Prieš šventas gruodžio šventes visada išsiųsdavau namiškiams laiš-kutį, ir nutik tu man taip, kad visada jie laiškutį gaudavo Kūčių dieną. Nemėgdavau išsiplėsti ilgais pasakojimais, baltame popieriaus lape ar-timieji rasdavo tik trumpą ketureilį ar palinkėjimą, man paties Dievo padiktuotą į ausį.

Kad visada jūsų širdyse būtų Kalėdos,

Kai dovanojate save kitiems

Ir kai išvyniojate kito dovaną

Skirtą visiems.

Kalėdų šviesa telydi Jus į Velykų šviesą. Sudiev…

Plunksna. Taip vadinu šratinuko šerdelę. Ir kupina dvasios širdis…

Kirvio ašmenys malkas skečia,

Krosnis spjaudos ugnim nuo jų,

Širdyje man nerimas galandas,

Ar padės po eglute kas dovanų?!

Prie kamino barzdą prirakino.

Kalėdų senis ar kaminkretys?

Prišalo pakala prie pečiaus galo.

11�

Na, ir pajodžarga tas pečkurys!

Krosnyje traškesys, bildesys…

Užkūrė pragarą velniai,

Už apšerkšnijusio lango -

Du pakinkyti elniai.

Kirvio yr du galu,

Pentim – bumt, kitu – kertu.

Asla nuriedėjo juodas bumbuliukas.

Bėda nevaikšto po vieną, -

Užstrigo briedis plačiaragis kamine.

Dovana tau, – persižegnojo senis šaltis, -

Kumpeliai šventėms tiks ar ne?

Gaižūs batviniai net gomurį žioja,

Aguonos grūdeliai ant kalėdaičių…

Šalaputris linksmai kučiavoja,

Kisielius jį nuteikia šmaikščiai.

Eglutė suspindo nuoga

Ant vaišių stalo.

Šventinį vakarą džiugina mus,

Blizga be galo.

Suvyto, pašiurpo nesulaukusi Naujųjų,

Tokia jos dalia,

Užkvipo žaliom devyneriom,

Liūdėt nevalia.

Su kiekvienu nauju gimtadieniu, kurį paminėdavau su Biblija ran-kose, slėpiningoje ir klastingoje aplinkoje, užklupdavo naujos abejonės

11�

ir tas pats ramybės neduodantis klausimas: kas aš esu ir kodėl aš vis dar čia? Laikas bėgo, o viskas tekėjo sena vaga. Šlykštu nežinoti atsakymo. Nepažinti savęs. Bet tam ir buvo duotas man Dievo žodis – visų atsa-kymų rinkinys. Kas ieško, tas randa. Turbūt…

Žmogus be jokių rūpesčių,

Jam nei vaikai, nei žmona,

Niekas galvos jam nesuka,

Todėl, kad vienas yra.

Koks gali būti jam rūpestis,

Jei mato saulę danguj,

Naktį žvaigždes skaičiuoja

Ir šildo sielą viduj.

Tik kartą įpuolė į rūpestį,

Galvos plaukai jau žili,

O štai barzdos – juodai žibantys,

Todėl, kad galvos vyresni.

Senas, kaip kelmas apžėlęs,

Klumpina keliu žmogus,

Kažkada buvo mitrus vaikėzas,

Žydįs kaip jurginas gražus.

Ne visada mane lydėdavo įkvėpimas. Tiesą sakant, įkvėpimo mūza aplankydavo itin retai. Minčių tėkmę dažnai sustabdydavo rūs-ti kasdienybės užtvanka. Kartais savigrauža, kartais abejonės, kartais nerimas…

Mintys pralaužia ego,

11�

Čiurlena anapus proto,

Apnuogina kenčiančią sielą,

Išverčia kūną iš koto.

Prabunda visatos valdovas,

Suvokia turįs tobuliausia,

Dulkė telieka dulke,

Išlieja malonę švenčiausią.

Mintys nusėda ramybėje,

Palaimos viršūnės harmonijoj,

Meilės pritvinsta upės,

Dvasia įkvėpimo agonijoj.

Monotoniška rutina varė į neviltį. Pradėjau sportuoti.

Štanginėje laikas prabėgdavo itin greitai. Bokso kriaušė, hanteliai, skersinis… Stengiausi būti kuo daugiau užimtas, kad negalvoti apie laisvę. Susidomėjau įvairia literatūra, ypač psichologija, bet pirmenybę teikiau Šventajam Raštui. Įpratau paskaitynėti prieš miegą, kad nu-teiktų ramiam poilsiui.

„Nebūkite susirūpinę savo gyvybe – tuo, ką valgysite, nė savo kūnu – tuo, ką vilkėsite, nes gyvybė svarbesnė už valgį, o kūnas – už apdarą. Pamąstykite apie varnus! Jie nei sėja, nei pjauna; jie neturi sandėlio, nė klojimo, tačiau Dievas juos pamaitina. Kaip daug jūs vertesni už paukščius!“

Už paukščius mes vertesni. Tačiau ne už grotų. Čia mes – irgi paukščiai…

Tėvai, artimieji manęs neužmiršo: kartas nuo karto aplankydavo, atveždavo naminio maisto.

Lesalo…

11�

O buvę draugai nusisuko. Pasklidus kalboms, kad nešioju „gaidžio“ etiketę, jiems nebeliko ūpo su manimi bičiuliautis ar kitaip palaiky-ti kontakto. Suprask, neprestižas. Už tad čia, kolonijoje, eiliniai nu-skriaustieji manė, kad man didelis prestižas gyventi vienoje kameroje su atstumtųjų vierchais – snapų snapais.

Jie turėjo įtakos visoje zonoje. Visus tris bendrabylius nuteisė po dešimt metų už tai, kad pakišo po velėna prokuroro giminaitį. Šiaip jie gyvenime buvo smulkūs vagišiai, asocialių tėvų vaikai. Probleminiai vaikai: nuo mažens valkatavo, vaginėjo. Sykį perlenkė lazdą, gatvėje apiplėšė praeivį. Žmogus krito, smarkiai susitrenkė galvą, mirė. Tada trijulė suprato, kad ne ant to užsirovė.

Keršydamas už giminaitį, prokuroras sudėliojo likimus savaip: kalė-jime visus tris priskyrė nuskriaustųjų kastai. Tris septyniolikmečius per nevalią pažemino: farų įtakoti bendrakamerininkai juos ištarabanijo iš bendros nepilnamečių tardymo izoliatoriaus kameros į „gaidyną“.Plumptelėjo tryse tiesiai į atmatų duobę, tačiau išsikapstė.

Trijulė parodė, kad yra ne iš kelmo spirti. Tik atvykę į zoną, tapo autoritetais nuskriaustųjų tarpe. Gal būtų tokiais tapę ir banditų tar-pe, tačiau kažkas sumaniai kiekvienam priklijavo „gaidžio“ etiketes.Bet kaip sakoma: vierchas ir gaidyne vierchas.

Jie greit atrado laisvą nišą iš kurios galėjo lobti. Po visą zoną išve-džiojo kanalus, pasitelkė ryšius ir ėmė prekiauti narkotikais. Netruko subujoti – kitam tik pasvajoti. Prakuto bajoriškai: gyveno kaip lordai, valgė tik restorano maistą. Bet apetitas nemažėjo – augo kaip ant mie-lių. Kaip bebūtų, narkotikai yra pelningas biznis, ypač už grotų.

Su dviem iš jų sutariau neblogai, bet su trečiuoju, atgrasiu tipu, man nesisekė draugiškai gyventi. Jis mane kasdien vis labiau nervinda-vo – tikras murmeklis. Nė jis nejuto man jokios simpatijos. Anaiptol, buvo priešiškai nusiteikęs. Nuolat tvardytis sunkiai pavykdavo: apsi-šaudydavome žodžiais, piktais žvilgsniais. Jaučiau: įsivyravusi įtampa tuoj sprogs, plyš…

– Akela, o tu, žiūriu atsigavęs… Kai pirmą kartą tave išvydau, at-rodei toks apgailėtinas, sugniuždytas, – užkalbino pagrindinis jų lyde-

11�

ris, liesokas, bet guvus vyriškis, vanago nosimi. Jis visada pradėdavo iš tolo, pamažu pereidamas prie reikalo esmės.

– Gyvenimas juda į priekį… Noriu ar nenoriu, vis tiek turiu adap-tuotis, susiimti už kiaušų…

– Joooo… Girdėjau, karantine išgyvenai gilią davkę, – į pokalbį įsijungė kitas, lanku suaugusių juodų, vešlių antakių, savininkas. – Suprantama, iš kart po teismo buvo sunku susivokti, bet dabar…

– Po teismo viskuo nusivyliau… Prieš akis atsivėrė tiek metų nelais-vės… Pasijutau toks nereikalingas… Lyg koks raupsuotasis. Našta – tėvams, atstumtasis – draugams… Užplaukus depresūchai, kilo mintis pasikabinti…

– Eik jau?! Pritrūkai drąsos tai įgyvendinti? – nepraleido progos manęs patraukti per dantį tas, kurio nemėgau – apvalžandis. Tiek vi-dumi, tiek išore jis man priminė Besmegenį iš kalėjimo laikų. Gal būt jo giminaitis? Koks nors pusbrolis?

– Leisk žmogui išsipasakoti, – Antakis atrodė draugiškesnis.

– Tiek to… Pakaruokliu save įsivaizdavau nesunkiai, bet ranka ne-kilo. Prieš teismą vyliausi, kad likimas susiklostys palankiau… Kur tau! Negelbėjo nei kalbėjimas atviromis kortomis, nei kultinis advo-katas, nei… Žodžiu, buvo sunku. Nuo visiškos beprotybės, kaip ne-keista, išgelbėjo krepšinis, – šyptelėjau, – išsklaidė juodus debesis virš galvos…Geros varžybos vyko. Žaidė mūsiškiai su svajonių komanda. Visas karantinas užtrimitavo…

– Pamenu, pamenu, – nudžiugo Antakis. – Įpusėjus rungty-nėms, pirmą kartą istorijoje, dviem taškais nukrovėm amerikiečiams! Subaldzielino visi. Atrodė, visos kastos susivienijo. Skandavo visa zona…

– Masinė nuotaika pramušė ir mano užspaustas smegenis. O da-bar – visai gerai. Turiu užsiėmimą, sportuoju…

– Koks stilius labiausiai prie širdies?

120

– Rytų kovos menai. Patinka karate, bushido, bokso kombinacijos, sumo imtynės…

– Cha! O tu panašus į japoną, – sukrizeno Besmegenio pusbrolis.

– Jakudza! – suplojo delnais Vanagas.

– O ką? Kovinis sportas man prie širdies, profilaktiškai pakilnoju ir štangas…

– Jakudza!

– Prie ko čia jakudza?

– Taigi, jakudzos kilę iš samurajų, jų moto – rytų kovos menai. Kung-fu, karate, visa kita… Pagal jakudzų paniatkes, svarbiausia stoti į kovą prieš stipresnį už save ir ginti silpnesnį. Tipo, apgint savo garbę, ir panašiai…

– Teisinga galvosena, žmogiška, – pritariau.

– Ir tu kaip jakudza! Nei alkoholio vartoji, nei kvaišalų, nerūkai, nedarai į skylę, – pašiepiančiai nusikvatojo Besmegenio pusbrolis.

– Aš save gerbiu. Kokio velnio turėčiau save nuodyti?! Kam už gro-tų turėčiau daryti į skylę, jau geriau į saują. Mano manymu, reikia mokytis įveikti skausmą, o ne malšinti jį malonumais.

– Tai bent pasakė! Jakudza! – vėl paplojo Vanagas.

– Sakai, save gerbi… Tada, kodėl kalėjime nusirovei į gaidyną? – Besmegenio pusbrolis pradėjo ieškoti kabliukų.

– Tu pats atsakei sau į klausimą, – atšoviau.

– Nesupratau?! Pavyzdžiui, mes, atsidūrėme gaidyne per prievartą, mus užsakė prokuroras, o tu… Tu savo noru pasigaidinai!

– Kiek gaidžių, tiek etikečių, – bandžiau nereaguoti į provokacijas, nors širdyje dūkte dūkau.

– Akela teisus, to nereikia sureikšminti, – pritaręs, pokalbį kita linkme pakreipė Vanagas. – Žinai, Akela, tau dar daug sroko tempti,

121

pagalvok apie ateitį. Mes jau savo baigiam atsėdėti, kiek čia mums beliko… Išeisim, reiks naujo vado. Ką mąstai, Akela?

– Aš į vierchus nepretenduoju.

– Akela, tu nepagauni kampo, – lyderis varė toliau, – tau niekas ne-liepia vadovauti paradui, tau siūloma perspektyvi veikla. Stumdytum kristalą, gyventum kaip karalius. Valgytum, ką panorėjęs, sportuotum ne sausai… Ką, tau zapadlo su mumis dielas sukti?

– Jūsų dielos – jūsų reikalas. Neketinu kišti rankų į šūdą. Tarp kit-ko, žinot, kodėl rytuose nėra narkomanijos? Kinijoje už narkotikų pla-tinimą baudžiama vieša mirties bausme.

– Che! Tu vis apie savo rytus… Jakudza! Narkomanijos nesustab-dysi, kad ir kaip panorėtum. Nepadės nei kartuvės, nei sušaudymas… Netgi mūsų šalies valdžia stengiasi legalizuoti narkotikų vartojimą… Kaip manai, kam jie laiko čigonų taborą? Tai milžiniški pinigai! Iš narkotikų verslo tunka kas antras valdžios lochas, prisidėjęs prie šio biznio palaiminimo.

– Užtektų išrinkti į valdžią tikrus šalies patriotus, tokius kaip Gervaldas, tuoj išvalytų šalį nuo korumpuotų lochų ir narkomanų… Nusispjautų į visas žmogaus teises, į romų gyvenvietę pasiųstų gin-kluotas pajėgas – iš čigonų taboro neliktų nė šiškos. Visus narkotikų platintojus, vartotojus ir kitus velnius sukištų į cypę. Sustabdyti nar-komaniją įmanoma tik vienu būdu – sunaikinant jos priežastis. Arba narkomanija sunaikins žmoniją…

– Ką tu šneki?! Sunaikinti čigonų taborą įmanoma, bet ne Kolumbijos narkomafiją! Ten pagamina tonas kokaino, sukasi mili-jardai baksų pelno… Bent žinai, kokia didmeninė kokaino kilogra-mo kaina? Penkiasdešimt tūkstančių dolerių! O heroino? Aukščiausios kokybės – net šimtas tūkstančių baksų! Kokios šaibos vartosi! Tavo Gervaldas bejėgis prieš tokią narkomafijos imperiją. Niekas nepajė-gus sustabdyti milžiniškos narkotikų lavinos, iš kur ji šlietųsi, ar iš Kolumbijos, ar iš Afganistano, ar iš Turkijos… Narkotikai, tai pra-monė, narkotikai, tai rinka, narkotikai tai turtus nešantis amatas, įsi-kirsk tai sau į galvą! Niekas neverčia jų vartoti, žmonės patys prašo…

122

Reikalauja gramo, dozės, durnikių… Čia, zonoje, žinai iš ko suside-da dozė? Penkiasdešimt procentų kreidos, penkiasdešimt – amfos. Jei trūksta amfos, tinka ir skalbimo milteliai. Visoks šūdas praeina… Pradžiai, duodi už dyką, vėliau patys ant kelių puola, maldauja par-duoti… Primeti, kaip lengva suktis?! Konkrečios babkės!

– Aišku, visada atsiras kvailių, kurie vartos. Mano įsitikinimai man neleidžia įsivelti į narkotikų biznį. Aš geriau graušiu sausą plu-tą, bet kitiems nuodo nepardavinėsiu. Aš kategoriškai nusistatęs prieš narkotikus!

– Tu mums kentas ar ne kentas? Mes tave į savo ratą įsileidome, po sparnu priglaudėme, o tu čia mums savo sušiktą moralinį kodeksą kiši! – krutindamas savo ovalius žandus užsiputojo Besmegenio pus-brolis. – Tavo įsitikinimai tau leido skiauterę ant galvos užsidėti, bet neleidžia rimtos vargankės sukti. Kaip čia yra?! Tu mums žopą atsuki, veikėjau! Kad tau koks Bolo Jangas į šikną pabaksnotų!

– Papūsk tu man į uodegą, žąsine! – nesuvaldžiau emocijų antplūdžio.

– Ei, ei, ei! Filtruokit bazarą! – kiti du šoko gesinti įsiplieskiančio konflikto.

– Čia, Akela, žertva, niūchą prapiso! – pašaipūnas užaštrino padėtį. Jo burna visada būdavo pilna driežų ir gyvačių.

– Eik tu nx!

Pašaipūno akys išsprogo. Pervėrė mane įsiutusio žvėries žvilgsniu ir įtūžęs puolė mosuodamas kumščiais. Blokavau jo pirmuosius smū-gius, į darbą paleidau savo rankas.

Pokšt!

Taukšt!

Pliaukšt!

Užkabinau pasipūtėliui per kumpą nosį. Tas dusdamas telekšt nu-krito ant grindinio, šalia mano kojų.

Trinkt!

123

Blinkt!

Cvinkt!

Smakru nubraukė mano kelio girnelę.

Iš visų jėgų vožiau jam per makaulę „bokalą“. Tą akimirką man iš padilbų kažkas smogė į galvą. Po kelinto trinktelėjimo išsitiesiau ir aš. Tuomet pajutau kaip man į smilkinį sulenda guminis sportbačio galas.

Tamsa…

Blėstanti tamsa…

Šviesa tunelio gale…

Ryškėja…

Ryškėja…

Moters veidas…

Mielas, besišypsantis…

Labas! Kaip gyveni, Greise?!

124

XXI skyrius

Varčiausi ant matraco sopančiais šonkauliais įsiguštęs mygį. Tiksliai nepamenu kiek. Gal savaitę, gal ilgiau…

Tebemaudė galvą. Sunkiai atsikėliau nueiti ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Mėlynes beveik išsigydžiau, bet ausyse dar zvimbė. Snapų va-dukai mane aplamdė kaip reikiant.

Besmegenio pusbrolis irgi neatrodė sveikas. Gulinėjo lovoje ant kaktos užsimetęs šaltą kompresą.

Bus jam dantis šiepti!

– Na, Akela, išsilaižei žaizdas? – pasiteiravo Antakis, kaip maniau draugiškiausias. Klydau. Jis mane ir sulupo kojomis. Vanagas tik pritarė.

– Mano žaizdos, mano problemos, – atkirtau neturėdamas didelio noro bendrauti.

– Dar vis širsti?

– Nesu širšalas…

– Matau, nesi, ilgą laiką tylėjai it kurčnebylis, pagaliau pravėrei burną…

– Žandikaulis tik šiandien atsileido…

– Galėjo būti ir blogiau! Kokio velnio tą kart nusigrybavai?! Mes su tavimi dar švelniai apsiėjome…

– Nereikėjo kištis. Kas įvyko, tai mano ir to pasipūtėlio reikalas…

– Kas čia pasipūtėlis?! Kas čia toks erelis?! – Besmegenio pusbrolis sunkiai pakilo iš patalo, nuleido kreivas kojas ant grindinio, įsispyrė į šliures.

12�

– Su tavimi – atskira šneka, – leptelėjau. Išties troškau jam perkąsti gerklę.

– Kas tau nepatinka? Ko tu čia banguoji? Kraustykis į gaidžių sekci-ją pas bachūrus! Pasiųstum ten ką nors, štyrių į maumenį suvarytų!

– Užteks pizdabolinti! – įsikišo Vanagas. – O, tau, Akela, pata-rimas – kramtyk ką šneki! Mes – šios sekcijos vierchai, mūsų balsas lemiamas prasižengimo atveju. Su savo athodnu bazaru užlėkei ant biezpriedielo. Turėjome pilną teisę tave nuleisti į pyderus. Reikėjo tik įsakyti Samiecui patvarkyti tave per bezdalą. Dabar gulėtum pas šlia-pas. Kitą kartą taip ir bus, jeigu kelsi kipišą tarp savų. Atmink, Akela, čia nieko nėra švento!

– Tik nereikia manęs gąsdinti! – šlubuodamas viena koja palengva nusiyriau iki kriauklės. Atsukau šalto vandens čiaupą, pakišau po srove galvą.

O o o!!! Tikra atgaiva!

– Aš dabar susirišiu su laisve, tyliau, – iš slėptuvės išsitraukė mo-bilųjį telefoną Vanagas. Patogiai įsitaisė odiniame krėsle, įsidėjo SIM kortelę, įniko į telefono meniu.

– Ko ne gyvenimas! – patenkintas spaudė mygtukus. – Čia mobi-liakų gali turėti nors šimtą, niekas nekaziolina, nors gyvename ožių lokalinėje zonoje…

– Mentai du kartus buvo išnešę, – patikslino Antakis.

– Che! Du kartus per penkerius metus! – nusijuokė lyderis. – Pas bachūrus kiekvieną dieną šmonus daro, visus telefonus išneša. Farai ateina, mastyrkes atsidaro, pasiima… Keista?! Juk ten ožių nėra!

– Tie bachūrai – patys ožiai, – ironiškai išsiviepė Besmegenio gi-minaitis. – Prie akių tapšnojasi, už kampo – vienas kitą priduoda. Geniai, blyn!

– Tššš! – priglaudė rodomąjį pirštą prie lūpų lyderis. Suprask, turi būti tyla. – Alio! Alio! Liova? Zdarova, Liova! Pažinai? Na, aišku, tas pats, iš zonos…

12�

– Ei, Jakudza, tyliau turškis, negirdi kad telefonu bazarina! – pašai-pūnas sumanė mane drausminti. – Tu, ką, kurčias? Užsuk čiaupą!

– Akela, tyliau! – neatsiliko ir Antakis.

– Na, ar ne padla?! Sakyk tyliau, jis vis tiek savo daro, – Besmegenio pusbrolis demonstratyviai išreiškė savo nepasitenkinimą.

Užsukau čiaupą, atsigręžiau į jį.

– Ko, tu, diorginies, kloune?Į ragus nori? Tuoj kaip duosiu nė kaulų nebesurinksi! – baubte subaubiau nervingai gniauždamas kumščius.

– Užgnylinai mane, gaidy! – pastvėrė kėdę. – Tuoj tau žandikaulį sutrupinsiu! Tu man iš parašos garnyrą srėbsi!

– Pareik ant švenčių, raganosi! – pajudėjau link jo, įtempęs gys-las. – Drošiu tau ragą, suski!

Kėdė skrido į mane. Spėjau pasilenkti. Atsitrenkė į sieną – išsižer-gė. Pašokau į orą, nukreipdamas sveikąją koją į pašaipūno krūtinę. Pataikiau į saulės rezginį. Sniego žmogus kone išleido dvasią, perlinko pusiau.

– Liova, pas mus chatoj biezpriedielas, vėliau pasuksiu, – nušveitęs telefoną, prie manęs prišoko Vanagas. Man iš dešinės atsidūrė Antakis. Sugriebė abu už rankų, užlaužė. Kažkuris capt už sprando, prispaudė prie žemės, net kaklas subraškėjo.

– Akela, vėl vėjus keli?! Nori sulyst į unitazą?

– Kas čia pirmas pradėjo, jei ne jūsų gnyda…

– Nevelk žodžio! – sušvokštė į ausį, net dantys grikštelėjo.

– Aaaaa! Skauda! Nenarinkit rankų! Bepročiai!

– Kentėk, Jakudza, kentėk! Išmok įveikti skausmą! Pakviesim Samiecą, pašvilps tau į drevę!

– Švilpkit vienas kitam į krosnis, pečkūriai jūs! Aaaaa! Atsargiau, gnydos! – kraujas mušė man į veidą.

12�

Besmegenio pusbrolis atgavo kvapą. Giliai dūsaudamas prisiartino prie manęs, sužaibavo. Kaip kirto iš peties sugniaužtu delnu į papilvę.

– Še tau, gaidy! – užlupo dar kartą. – Turėk, mimoza!

– Čiulpk kankorėžį, dirigente! – prarėkiau gargaliuodamas.

– Tau chana! – trenkė į pasmakrę.

Dar kartą, ir dar, ir dar…

– Paleiskit rankas! – rėkiau trūkčiodamas į šalis. – Paleiskit, pažiū-rėsim kam chana!

– Pakentėk, Jakudza, tuoj ateis ambalas, aktyvus pederastas, įvai-ruos savo kulkosvaidį tau į šikną… Kentėk, mimoza, kentėk! Mokykis per kančias pajusti malonumą!

– Paleiskit, išsigimėliai! Vėplys su iltimis jums orkaites draskys, ne man…

Besmegenio giminaitis dingo už kameros durų. Supratau: išbėgo atsivesti etatinio gaidžių dulkintojo.

– Turi vazelino? Bus maloniau, – šaipėsi Antakis.

– Tegu kenčia natūraliai! Patepsi vazelinu, dar patiks, – tyčiojosi Vanagas.

Kvatodamiesi abu atsipalaidavo. Pasimuistęs, ištrūkau iš jų gniauž-tų. Negaišau nė sekundės. Lyderiui drožiau iš visos sveikatos per ma-kaulę. Susvirduliavo, atsirėmė į sieną, susiėmė rankomis už galvos. Antakiui alkūne sugurinau nosį. Nusibraukė kraujus, ištiesė delnus į priekį: gana!

– Na, ką, iškrypėliai, kuriam dar maža?! Tau?! Ar tau?!

Tuo tarpu tarpduryje išdygo Besmegenio antrininkas. Už jo stovėjo begemoto išvaizdos tipas. Plačia burna, riebaus kūno ir snukio. Beveik žmogėdra.

Pašaipūnas mažumėle sutriko, įraudo. Žmogėdra viena didele aki-mi sumirksėjo, kitą voku užklijavęs. Turbūt nesusigaudė, kas vyksta. Te špygą po nosim!

12�

– Ko spoksai, dūchas?! Špygą tu gausi, ne mano skylę! Žarink savo sutenerį, kol šiltas! Ar lauksi kol atauš?!

Kiklopas apsisuko ir išbyzino. Pabūgo?! Jis, velnias, nebuvo toks baisus, kaip atrodė.

Besmegenio pusbrolis skėstelėjo rankomis iš susijaudinimo trepsė-damas vienoje vietoje.

– Ereli, tu, ereli, išsitrauk iš šiknos sūrelį! – atsistojęs į kovinę padė-tį, pervėriau jį drumstu žvilgsniu.

– Raminkis, Akela! Spakainiai! – Vanagas suskubo atsistoti tarp manęs ir pašaipūno. – Baigiam tą cirką! Gana jau… Akela, nusigryba-vai konkrečiai… Atsipalaiduok, tavęs niekas nelies… Šiandien…

– Jam skūrą nudirt už tokius bajerius! – stačiokas pasijuto kur kas drąsiau.

– Palauk, – užtildė jį Vanagas. – Nuo šiol, Akela, tu nebe mūsų kentas. Ieškokis kitos užuovėjos. Už šitą biezpriedielą turėsi susimokė-ti. Štuka penki šimtai baksų. Supratai? Pinigams surinkti duodam sa-vaitę. Užtempsi gumą, įsakysim tave nuleisti į pyderus. Rimtai. Užlauš visi sekcijos gaidžiai, nepasišakosi. Nieko nėra švento, Akela, nieko! Supratai? Susirink savo manatkes ir pirdolink į kitą chatą! Laisvas!

12�

XXII skyrius

Apsistojau tame pačiame korpuse, tik kitame kambaryje. Iš pažiū-ros kambariokai atrodė ramūs, bet rizikuoti negalėjau. Bet kuris, gavęs snapų vadukų leidimą, per naktį mane galėjo sulesti gyvą. Užgesus lempoms, įtampa pasiekė kritinę ribą. Nusprendžiau miegoti atmerk-tomis akimis bet kurią akimirką pasiruošęs gintis.

Su kiekviena valanda jėgos seko. Snaudulys rietė į nagą.

Tamsu nors į akį durk… Tylu kaip kape… Net aysyse spengia nuo tos tylos.

Tik rytą supratau, kad išvengti miego nepavyko. Nuolankiai ramūs kambariokai atrodė per daug įtartini. Jie turbūt nusprendė, kad aš jau pasmerktas.

Iš dalies jie teisūs – neturiu kišenėse nei sudilusio cento, o tokią baudą užkrovė. Vien todėl, kad nenusileidau ir laikiausi savo nuomo-nės. Snapų karaliai – pusiau paukščiai, pusiau žvėrys. Erelio galvomis, liūto kailiais.

Nors dar maudė šoną, ryžausi aplankyti treniruoklių salę. Juk visą savaitę nebuvau.

Pravėdinsiu sujauktas smegenis…

Pakeliui į „štanginę“ sutikau Kiešą ir Puskepaliuką. Mane išvydę, jie bemaž apsidžiaugė.

– O, Akela! Kur buvai dingęs, po velnių? Čia, šneka, kad tarp tavęs ir jūsų vierchų kipišas gavosi?

– Ai… Taip jau išėjo, kad tie vierchai man norėjo primesti savo valią…

– O tu, kaip visada nenusileidai, – priekaištingai tarstelėjo Kieša.

– Aš jau toks… Ant manęs tegul savo šunų nekaria… Nusispjaut

130

man ant jų… Geriau sakykit, kas naujo? Kaip laikotės? Atitrūkau nuo realybės, visą savaitę prasivarčiau škonkėje, net į valgyklą nėjau…

– Tai ką valgei? Badavai?

– Mitau iš mamos sukrauto kiešaro, bet ir tas išseko… Nuo šian-dien vėl teks tenkintis zonos pradvisusia balanda…

– A, tai, tu, dar nežinai… Čia prieš kelias dienas valgykloje savi muchamorais įsidarbino…

– Kas tokie?

– Taigi Bagirą su Zilu nuteisė už plėšimą. Abu bendrabyliai, kartu į zoną etapavo, – patikslino Puskepaliukas.

– Sakot, prie puodų?

– O kas čia keisto? Zilas kalėjime neatlaikė bachūrų spaudimo, savanoriškai pasitraukė į ožyną, o Bagirą per prievartą išlomino pas ožius…

– Bagira berods sportininkas…

– Sportininkas, bet kariuomenėje tarnavęs. Bachūrai visus unifor-muotuosius prilygina ožiams. Būk tu kietas, koks tu nori, vienas lauke ne karys. Pakrovė malkų ir išgujo iš bachūrų tarpo. Su Zilu apsitarė, įsirašė pas muchamorus. Dabar sriubas verda… Šilta vietelė, ramia-kas… Penktoje lokalkėje gyvena. Valgykloje pats pamatysi. Bagira – geras žmogus, mums, kraštiečiams, gilesniu čiarpaku pakabina guliašo, sriubos pripila virš leistinos normos, – patenkintas pasakojo Kieša. – Žinai, šiandien į lagerį lavkė atvažiuoja? Reiks apsipirkti…

– Kad aš babkių neturiu, – numykiau. Reikia gauti nors kelias-dešimt litų. Užsipirkt kaloringesnio maisto, nes sausas nepasportuo-si. – Kedų gal kam?

– Kokių dar?

– Va, šitų, – parodžiau kojų apavą. – Parduodu…

– Ot, kailis! – sukrizeno Puskepaliukas. – O pats su kuo vaikščiosi?

131

– Rasiu, – atšoviau. Sotesnis maistas svarbiau nei apavas. Vien zo-nos guliašo, kuriame plaukioja tik kelios mėsos užuomazgos, neuž-tenka, kad štangą pakeltum. Parduosiu kedus, kaip nors ištempsiu. Sekantį mėnesį mama vėl sukraus tašę naminio maisto. – Tai kaip, imat? Geri čebatai, firminiai… Motina juos prieš teismą nupirko…

– Kiek šauki? – susidomėjo Kieša.

– Šimtas.

– Baik tu, – numojo ranka Kieša. – Pusę tiek gausi ir būk ramus, čia zona… Kokia išmiera? Ūgiu mes beveik lygūs…

– Pasimatuok, – nusiavęs padaviau. Kieša greit užsimovė vieną, tiko. Ir patiko.

– Duok antrą…

Kedus nupirko už penkiasdešimt. Šis tas. Popierėlius iškeičiau į kelius indelius šprotų, batoną, riešutų saujelę… Vietoj vitaminų, sportui.

Į valgyklą šlepsėjau kone basas. Mes, snapai, kaip visada ėjome pa-skutiniai. Pagal grafiką. Pirmieji – privilegijuotieji žvėrys, antri – po-rakanopiai, po jų – mes. Lijo. Per balas nucapnojau nuogas kojas paslėpęs nudremštose šliurėse. Visgi likau be batų. Bet atsakančiai nu-siteikęs sportui.

Kieša su Puskepaliuku nemelavo. Bagira sureagavo draugiškai. Pripylė daugiau sriubos, įdrėbė su kaupu košės. Pastebėjo mano kiau-ras, permirkusias šlepetes.

– Ziemleke, neturi batų? Vakarop užsuk į penktąją lokalkę, atiduo-siu sportbačius. Nebenauji, bet vis su padais…

Likau maloniai nustebintas. Šitame Dievo užmirštame žvėryne at-siranda net gi tokių humaniškų poelgių, kaip duoti be atlygio. Žvėrys irgi geba būti altruistais. O žmonės?!

Vakare į sporto salę nužirgliojau mūvėdamas sportiniais bateliais.

Baika, tokie. Kaip tik man ant kojos.

132

Profilaktiškai pakilnojęs štangeles, ilgam užgožiau bokso kriaušę.

Bumt!

Bum-bum-bumt!

Timpt-timpt!

Šmaukšt-pliaukšt!

Liejau prakaitą atidirbdamas kombinacijas rankomis. Smūgiuodamas į maišą, įsivaizdavau kažkokį menamą priešą. Gal būt tai snapų vadukų pakalikas pašaipūnas. Gal būt narkomanas iš izolia-toriaus. Besmegenis…

Buuuuuumt!

Įsisiūbavo boksuojama kriaušė.

Švyyyyyyst!

Atidirbau ranka „kablį“.

Kas treniruojasi ant brezentinio maišo, kas ant gyvų žmonių. Bilas, tas pramuštgalvis, šoninį smūgį koja, „mavaši“, atidirbo daužydamas paliegėlius alchašėlius. Kai jau ėmė labai pasitikėti savimi, perėjo prie sunkesnio svorio kategorijų – drūtpilvių alaus mėgėjų. Netruko įsi-tikinti, kad visų galvos vienodos. Pajungė į tą veiklą Puskepaliuko brolį Kepalą. Šiems užgimė planas. Nusprendė, kad šiaip, dėl atrak-cijos žmogėnų spardyti neapsimoka, geriau iškirsti su tikslu apiplėšti. Planas buvo paprastas: Kepalas užkalbina kokį linksmuolį, ištrūkusį iš restorano, paprašo užsirūkyti, o tuo tarpu Bilas kabaldakšt bato kel-timi į smilkinį – auka guli. Lengvi pinigai sužadino abiems apetitą. Veikė, plėšė, kol sykį įkliuvo. Bilas atsidūrė už grotų, o Kepalas pabėgo į Vokietiją. Sprinteris! Iki šiol nepagavo.

– Sveikas, – į sporto salę atsibrazdino liesas vaikinukas.

Kažkur matytas…

– Sportuoji? – kuklindamasis paklausė.

– Sportuoju. Tai vienintelis būdas pabėgti nuo rutinos, – pagaliau

133

aš jį prisiminiau. Tas pats kaimo vaikis, kurį izoliatoriuje paniekino narkomanas su savo draugeliais. – Kaip tu laikaisi, Bebenčiuk?

– Normaliai, – atsiduso, – praeitą kartą pamiršau tau padėko-ti… Nors buvo kada, kalėjime vienoje kameroje gyvenom, bet… Supranti… Atsigavau rodos ką tik… Dėkui tau už tai, kad mane ban-dei užginti tada… Pats nukentėjai… Gaila, kad tuomet nepaklausiau tavo patarimo…

– Niekada nesigręžiok atgal. Kas buvo, pražuvo. Istorija visa tai, praeitis, kurios nevertėtų prisiminti. Paleisk praeitį lyg balioną į orą, – nebenorėjau plėtoti senų temų, dar nemalonių. Pabandžiau tam vaikiui įkvėpti nors kruopelytę optimizmo. – Žiūrėk į priekį… Kuo dabar gyvas? Turi veiklos? Nepūdyk veltui laiko, ateitis nedovanos. Gyvenimas tęsiasi, o tai svarbiausia. Bandei sportuoti?

– Norėčiau, tik nežinau nuo ko pradėti… Masės pas mane nėra… Maistas čia tik šiaip… Močiutė pasimirė… Nebėra kas remia…

– Užjaučiu dėl močiutės. Praradimas – natūralus dalykas. Sielvartą įveiks laikas. Tavo močiute gyva, ji tik nusimetė fizinio kūno naštą pereidama iš fizinio pasaulio į dvasinį. Tokia Dievo valia, mes visi kada nors tenai iškeliausime ir susitiksime su artimaisiais.Nenuleisk rankų, susiimk už kiaušų, būk vyras! Su maistu aišku kūda, bet tikslo gali siekti ir tuščiu skrandžiu. Tik štangas sunkiau bus kelti…

– Norėčiau būt stiprus ir didelis… Bet reikia žinoti, ką daryti…

– Nešvaistyk laiko veltui galvodamas ką reikia daryti, o daryk, ką verta daryti. Tai reikalauja daug laiko ir pastangų. Stiprus ir di-delis netapsi per naktį. Užsibrėžk tikslą ir siek jo. Susidaryk pratimų programą.

– Gal galėtum patarti? Nesu rankose štangos laikęs…

– Bet šakes tai laikei? Niekuo nesiskiria nuo štangos. Esmė ta pati – darbuotis. Programą sudaro pagrindiniai pratimai. Nori kietų rankų? Lenk štangą. Nori plačios krūtinės? Stumk štangą. Nori masyvių pe-čių? Spausk štangą į viršų. Nori sustambėti? Plėšk štangą nuo žemės.

134

Nori lankstaus kūno? Boksuok kriaušę. Jei nenori vaikščioti ant paga-liukų, daryk pritūpimus su štanga…

– Tai šūdas! O kaip tai padaryti realiai? – vaikis susiėmė už galvos.

– Eime, parodysiu, – nusivedžiau jį atokiau. – Pirmiausia – apšili-mas. Pradėsim nuo atsispaudimų. Gulk į poziciją!

– Kiek man jų padaryti? – vaikis pasiruošė pratimui.

– Pradžiai užteks trisdešimties. Varyk!

– Eina, – surikęs, ėmė kilnotis aukštyn žemyn.

– Devyni, dešimt… Greičiau pavaryk! Viens du, viens du… Ar reiks padėti karštą blyną?

– Uchhh… Viskas, – išstenėjęs vos dvidešimt, tankiai alsuoda-mas, visas suplūkęs atsistojo ant kojų. – Daugiau nebegaliu… Jėgos neleidžia…

– Tai kaip tu štangas pakilnosi? Dar apšilimo nebaigėm… Sunku bus tave ant galūnių pastatyt, kojos – vieni stibinkauliai, rankos kaip šniūrai… Nu gyva armatūra… Toks nusistekenęs, be jokio vikrumo…Eime ant turniko prisitraukimų…

– Gal kelis įstengsiu… Nuo bulbienės skystai jaučiuosi… Kad taip mėsos, lašinių…

– Artimųjų iš vis neturi?

– Tik močiutė buvo…

– Kai man motina atsiųs kiešarą, pavaišinsiu lašiniais, kumpiu… Šiaip atmink, kad gerus rezultatus duoda tinkama mityba. Svarbiausia, kad būtų kuo daugiau baltymų ir angliavandenių. Kiaušiniai, žuvis, vištiena… Ryžiai, grikiai, dribsniai… Čia, už grotų, aišku, pasirinki-mas mažas…

– O bulvės tinka?

– Jei nori priaugti svorio, tinka ir bulvės. O man reikia numesti, aš turiu sudeginti daugiau kalorijų nei suvalgau…

13�

– Na, tai ką, pradėsim? – vaikis rankomis įsitvėrė skersinio.

– Varyk!

13�

XXIII skyrius

Bebenčiukui sudariau treniruočių programą. Parodžiau komplek-tą naudingų pratimų, kelias smūgiavimo kombinacijas. Vaikis entu-ziastingai užsidegė sportuoti. Ketinau nors kiek jam padėti atsitiesti. Gyvenimas jo nelepino: pragaištinga pradžia kalėjime, brangaus žmo-gaus netektis… Geradūšis vaikis… Taip ir kilo noras paklausti: kam vogei tą sumautą motorinį? Nesusilaikiau.

– Esi lyg ir gerietis. Kas tave paskatino savintis svetimą daiktą?

– Tu, čia, apie motorinį? Ech… Kaip ir dažnas, svajojau turėti vis-ką, ko tik širdis geidžia… O čia pasitaikė proga… Nuliovas daiktas… Maniau, pasijausiu reikšmingu, turtingu… Dabar supratau, kvaila… Bet vis vien norisi būti turtingu…

– Vieni dedasi turtingais, bet pas juos tuščia, kiti dedasi vargšais, bet turi dideles širdis. Kaupk dvasinius milijonus…

– Man pradeda patikti tavo pamokslai… Iš kur semiesi išminties?

– Yra tokia knygelė… Biblija…

– Šventasis raštas… Močiutė jo nepaleisdavo iš rankų. Tik jos ne-tekęs supratau, ką praradau iš tikrųjų. Ji visada kartodavo: pasitikėk Dievu vaikeli, pasitikėk Dievu… Būna, vakarais širdis verkia, o viduje toks sielvartas… Nepakeliama…

– Sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O vil-tis niekada neapgauna. Tavo močiutė buvo teisi… Prieš iškeliaudama anapus, paliko tau viltį. Pasitikėk Dievu…

– Ir kodėl tu netapai kunigu? Gebi paguosti… Kaip tai vadinama?

– Dvasinė ekologija… Taip jau gavosi, kad tapau žmogžudžiu, ne kunigu…

13�

– Bet niekada nevėlu… Netikiu, kad ką nors galėtum nužudyti… Taip tyčia…

– Tu netiki… Aš irgi netikiu… Teisėjas patikėjo…

– Nabašnikas!

– Varginga siela… Šiaudadūšis… Žinai, gyvename lyg maži gėlyčių daigeliai darželyje, kur veši piktžolės…

– Taiklu…

– Lyg lelijos tarp erškėčių. Ir kuo daugiau mus bado, tuo skaniau mes kvepiame…

– Močiutė sakydavo… Kad ir kokioje klastingoje aplinkoje begy-ventum, širdyje lai žydi amžinos pavasario gėlės. Dievas mus mėgina grūdindamas mūsų tobulumą.

– Taigi, gyvenimas – nuolatinė kova.

– Man nuolat kyla klausimų apie gyvenimo prasmę…

– Bebenčiuk, man irgi… Skaitydamas Bibliją supratau, kad aš – dvasinė būtybė, o visas gyvenimas – pažinimas, kas aš. Kai tavo mintys bus visos į Dievą, išleisi gerumo ežerą iš savo širdies kalėjimo. Pajusi dievišką tylą… Taip aš suprantu gyvenimo prasmę.

– Esi kada nors ilsėjęsis ąžuolo pavėsyje, šalia upės, kur vandenys sruvena per akmenis?

– Neteko… O tu?

– Man irgi… Kaip pagalvoji, kiek daug mes praradome…

13�

XXIV skyrius

Prabėgo lyg akimirka dar viena savaitė. Galvoje tyvuliavo miglota dargana. Nors snapų vadukai tykojo savo grobio, jaučiausi visiškai ra-mus. Kaip bebūtų keista. Kišenėse švilpavo vėjai, o aš apsiginklavau šaltu abejingumu.

Vaikštinėdamas po gyvenamosios zonos kiemą, ant suolelio pama-čiau sėdintį susirūpinusį Puskepaliuką. Įbedęs žvilgsnį į žemę, jis kažką nejudėdamas mąstė. Jaučiau, kad jo pečiai prislėgti netikėtai užklupu-sių rūpesčių. Įžvelgiau jo veide sielvartą.

– Sveikas, kaip jautiesi?

– A, Akela, – pakėlė apsunkusias akis, – šūdinai jaučiuosi, šūdi-nai… Liūdną žinią gavau.

– Kas nutiko?

– Brolį sugavo, – nusikeikė Puskepaliukas. – Tai kvailas daiktas!

– Durnam daiktui ir pautai zvanas. Anksčiau ar vėliau turėjo tai nutikti. Nuo likimo nepabėgsi…

– Kad sugavo, ne tragedija, – Puskepaliukas nusispjovė per kairį petį. – Išnešė mieles iš tėvynės, su Baravyko chebra į Vokietiją nusi-dangino… Sakė, vogs, plėš, žudys, bet iš ten negrįš… Supakavo ir į kaliūzę…

– Nužudė ką nors?

– Neeee… Kvailai įkliuvo… Žioplys! Vogė kažką iš marketo… Interpolas deportavo…

– Nieko nepakeisi. Dar prisidėjo byla su Bilu, turbūt nemažai gaus…

– Ne tame esmė, – numojo ranka Puskepaliukas. Atsiduso iš nevil-ties. – Mane žinia pasiekė, kad brolis kalėjime į gaidyną nusirovė…

13�

– Tave tai slegia? Aš ir pats kadaise taip pasielgiau. Gyvenu kaip matai…

– Tavo atvejį aš žinau. Mano brolis nepilnamečių kolonijoje su bachūrų vierchais kentavosi, šūstras buvo. Nesuprantu, kodėl dabar jis turėjo nusiristi į žemiausią kastą. Gal biezpriedielų kokių prisistūmė?! Jis gi žodžių kišenėje neieško, nerenka, ką sako… Krito brolis…

– Aukščiau kėlęs, žemai pulsi, – pridūriau, – na, etiketę kitą prikli-javo… Kas čia tokio? Tikiu, kad tavo brolis išliko toks, koks ir yra. Gal jis iš principo iš bachūrų tarpo pasitraukė?! Atsibodo gyvent su vilkais, užsimanė ramybės…

– Malalietkose jis su rykliais gyveno, niekam neleisdavo ant kupros joti, prasimušė iki vierchų… Užsigrūdino…

– Nustok sielotis, – patapšnojau Puskepaliukui per petį, – yra, kaip yra…

– Iš tiesų… – Puskepaliukas įsispoksojo į tolį. – Žiūrėk, ten, ne tavęs ateina? Trise atrodo, tie patys…

Pasitrynęs akinių stiklus į treningų rankovę, atidžiai įsižiūrėjau. Plačiai žargliodami kojomis link mūsų artinosi aršiai nusiteikę snapų vadukai.

Kad juos kur! Išaušo baudos sumokėjimo metas.

– Čia pas mane. Tau geriau į tai nesivelti…

– Tai aš jau gal ir eisiu, matau čia nebus dorybės, – Puskepaliukas mikliai striktelėjo nuo suolelio ir nudūlino į šalį. Tiesą sakant, nubėgo kaip pridegtas.

Vos Puskepaliukas dingo iš horizonto, snapų vadukai, nedraugiškai pasišiaušę, išsirikiavo priešais mane. Nusiėmiau akinius. Pasidėjau ant suolo. Iš lėto pakilau sugniaužęs kumščius.

– Sveikas, Jakudza, atėjom nalogo. Surinkai fanierą? – jų lyderis išpūtė krūtinę.

– Fanierą?! Pažiūrėkit į mane – esu biednas kaip kelnių lopas, nor-

140

maliai pavalgyt ko neturiu… Jei norit, galiu nusimaut paskutinius triusikus, bet ar imsit? – skėstelėjau rankomis.

– Triusikus sau pasilaikyk! Turėsi kuo šikną užsikimšti, kad šūdai nevarvėtų, – pašaipūnas išliko savame stiliuje.

– Užčiaupk žabtus, gnyda! – pakėliau aukščiau kumščius. Taip knietėjo jam vožti per marmūzę.

– Nusprendei nemokėti? – sukruto lyderis.

– Sprendžiat jūs, o man viskas dzin!

– Letenas nuleisk, špikliorius gali užsidėti, niekas tavęs nepuola, – kiek ramesniu tonu prašneko lyderis. Bet tuoj pagrasino. – Jeigu iki rytojaus vakaro nesulauksim babkių, ruošk užpakalį ir daug vazelino. Mano žodis paskutinis. Viskas, bazaras baigtas.

Snapai pasišalino. Paskutiniai žodžiai nuskambėjo itin įtikinamai.

Kas bus, jeigu vadukai suagituos visą gaidžių sekciją prieš mane vieną?! Prieš visus aš neatsilaikysiu. Uodega dega…

Mirti dar nesinorėjo. Nuėjau pasitarti su Kieša. Jis gi mane naujo-kėlį ir įtrynė į snapų vadukų irštvą. Papasakojau jam viską trumpai ir aiškiai. Kuo ramiausiai išklausė. Tik vėliau šiek tiek susierzino.

– Negerai čia gavosi, jei jie pasakė kad taip bus, reiškia savo suma-nymus įgyvendins. Ne vieną jiems neįtikusį jau nuleido į šliapas. Pas mus lokalkėje niekas nenori su jais pyktis. Jie turi svarią įtaką nar-kotikų platinimo srityje. Mūsų vierchai tikrai nekonfliktuos su jūsų vierchais. Vienoje lokalkėje gyvenam, tas pats biznis sieja… Gaidžių vierchų įsakymą galėtų atšaukti tik bachūrų vierchai. Bet koks rezonas jiems ginti tave, nesupyk, gaidį?!

– Ką siūlai?

– Nežinau… Reikėjo tau su jais kipišuotis?! Oi, Akela… Gauk tuos pinigus ir paliks ramybėje…

– Ką, tu, šneki?! Iš kur aš gausiu iki rytojaus pusantro tūkstančio baksų?! Jeigu turėčiau tiek, vis vien nemokėčiau, man principai to da-

141

ryti neleidžia. Išėjau iš bachūrų, kad jiems nemokėčiau, dabar turiu gaidžiams pinigus sunešti… To nebus!

– Tuomet nebežinau, kaip tau padėti. Vartykis pats…

– Teks pulti mirčiai į nasrus…

– Akela, – rimtai pyktelėjo Kieša, – į kapus visada spėsi, žiūrėk kaip išgyventi! Bandyk ieškoti atmazkės per bachūrus, gal kas padės… Bilas, Mikas toje pačioje zonoje sėdi. Kreipkis į juos.

Likimo ironija. Nuo snapų, kurių draugiją pasirinkau savo noru, privalėjau ieškoti užtarimo pas tuos, nuo kurių išsižadėjau. Sako, var-nas varnui akies nekerta. Jei nesutampa interesai, dar ir kaip kerta. Pasiruošę kone užkapoti negyvai.

Surašęs trumpą raštelį Mikui, padaviau Kiešai. Šis laiškutį pristatė į antrąją „bachūrų“ lokalinę gyvenamąją zoną tiesiai Mikui į rankas.

„Sveikas, Mikai,

Nemažai laiko praėjo. Nuo teismo taip ir nesimatėm. Tikiuosi tau viskas gerai. Duok Dieve, greičiau išvystum laisvę… O man lemtis pa-kišo kiaulę. Prisižaidžiau su gaidžių vierchais. Jie man norėjo primesti savo valią, užvažiavo atsakančiai, pasipriešinau, pasiunčiau į visas ketu-rias puses… Uždėjo baudą, terminas jau suėjo, daro spaudimą. Pinigų pas mane nėra. Jei ir turėčiau reikiamą sumą, nemokėčiau. Tu gi mane žinai… Nesijaučiu nei kaltas, nei kam nors skolingas. Tik vienas daly-kas – man laiko duota iki rytojaus vakaro. Nenusileisiu, kovosiu iki galo. Jeigu kas netikėto man nutiktų, tu žinai kaip yra iš tikrųjų. Artimieji lai sužino tiesą. Būk laimingas. Su Diev, Akela.“

Nieko nesitikiu. Tik viliuosi, kad jei man nutiktų blogiausia, Mikas žinos teisybę ir ją perduos mano tėvams. Galbūt tai paskutinės mano gyvenimo valandos. Laikas tiksi.

Tik… Tak…

Tik… Tak…

Tik… Tak…

142

XXV skyrius

Miegojau neramiai. Visą naktį sapnavau košmarus. Mane puolė, gaudė, žudė… Bet ryte atsikėliau sveikas. Prieš akis laukė permainin-gas vakaras, svarsčiau kaip spręsis mano likimas.

Gal tai paskutinė diena žvėryne?! Kad ir ką jie man padarytų, mano tikrojo „aš“ vis tiek nesunaikins. Galiu netekti gyvybės, kūno, bet dva-sia aš liksiu gyvas – amžiams!

Vėliau man Kieša atnešė laišką – atsakymą nuo Miko. Apstulbau, kad jis ryžosi man parašyti. Visgi drąsus poelgis būnant privilegijuo-tam. Mikas čia priklauso plėšrūnams. Vilkams, liūtams… Prisimenu aš jį, „gerietį“ – romų it stumbrą. Kažin ar taip pat pasikeitė jo mąsty-mas kaip ir gyvenimo būdas?!

„Zdarova, Aki,

Laikas tirpsta kaip pernykštis sniegas. Tas į naudą mums. Perskaitęs tavo žinutę, šiek tiek sunerimau. Blyn, kas ten vyksta tarp jūsų gaidžių? Pas mus bachūrus daug ramiau… Nesakau, kad tavo bėdos man vis vien. Pasitariau su vierchu Pauliuku iš pirmosios bachūrų lokalkės. Aš su juo kentuojuosi. Turi žodį čia, zonoje, kam būtų vierchas. Sėdo už trotilą. Taigi, paprašiau jo pagalbos tavo atžvilgiu. Jis surašė ksyvą gaidžių vier-chams. Nuo šiol gali būti ramus, jie gavo įsakymą tavęs neliesti. Baudą anuliavome. Atsidėkodamas sukalbėk už Pauliuką poterius. Jis greit išeis į laisvę.

Gyvenu normaliai, antrojoje bachūrų lokalkėje. Sportuojam, prie zo-nos jovalo beveik neprisiliečiam. Tėvai šildo iš laisvės. Užtenka ir kalo-ringesniam maistui, ir vitaminams, ir „retabolinui“ – šis preparatas ge-rai pučia raumenis. Su kentais užsipompavome stiklainio apimties bicus. Mūsų sekcijos kačiokai visi kaip banginiai atrodo. Man naują kličkę įtai-sė – Konanas Barbaras.

Iš pradžių mentai siūlė eiti į rabočkę, baldų gaminimo cechą. Savaime

143

aišku, atsisakiau, bachūrams dirbti zapadlo, darbo zonoje tik ožiai pluša. Mentams iš jų – grynas pontas: pigi darbo jėga, baldai kokybiški. Bet kam pontas vadintis ožiu?!

Taigi, dieneles leidžiame štanginėje, čia ir Bilas kriaušę lamdo. Jis anksčiau gyveno trečiojoje bachūrų lokalkėje, bet kai jo kentas išėjo į lais-vę, Bilas perėjo pas mane, į antrąją. Edis trečiojoje laikosi. Kimarina ti-chariom. Kas mėnesį įneša tam tikrą sumą į bendrą bachūrų kasą, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tokia prievolė. Atseikėt į obščiaką – palažniakas.

Čia neseniai šventėme vieno kento išėjimą į laisvę. Arklys už babkes atvilko degtinės, geresnio maisto. Pakvietėm į tūsą Edį. Su Bilu surengėm jam kojų balių. Suspardėm kaip obuolį. Kad būtum matęs, kokie fejerver-kai vyko! Edis lyg aitvaras skraidė po visą sekciją. Atjungėme be fazės. Tik vėliau, nutaikęs progą, Edis rovėsi iš chatos į vachtą. Užsimastyrino po stalu. Bet jis ir taip atsiėmė savo su kaupu. Mūsų vierchas Edžiui nalogą įsūdė už tai, kad girtas apsišlapino. Skambino tėvams, tie pervedė jam štuką baksų. Tokios tokelės…

Tikiuosi, neaugini riebalo, sportuoji… Pažvelgus iš kito kampo, tas mūsų lageris – tikra sporto sanatorija. Kas netingi, užsiaugina kietus bi-cepsus, kas netūpas – ir pinigo pasidaro. Čia kito pasirinkimo nėra: arba anaboliniai steroidai, arba narkotikai. Kiek daug normalių bachūrų iš mūsų tarpo jau susikurvino per kaifą. Savo akimis mačiau… Vieną die-ną kultūristas, kitą, žiūrėk, jau sėda ant adatos. Prasiniūchina, prisida-ro skolų… Kad nenusmuktų pas nuskriaustuosius, nugrybauja į ožyną. Kiekvienas pats savo likimo kalvis, kaip pasikloja, taip išsimiega.

Ko nekenčiu, tai stukačių, išdavikų. Tie tai tikri niekšai, jiems ant kaktos parašyta – puvėsis, bailys, nežmogus. Bejėgiai jie, silpnavaliai, gy-vena nuodingos gyvatės gyvenimą. Veidmainiai… Pas mus tokių irgi yra. Aišku, iš bachūrų tarpo. Juk ožiai su mumis nesėdi. Bet tikrieji ožiai ir yra buvę bachūrai. Susikurvinę bachūrai. Ypač narkomanai. Niūchais lengva manipuliuot, tokie dėl dozės ir motiną parduotų…

Iki šiol nesuprantu, kodėl nusirovei į gaidyną?! Juk ten bazuojasi sa-vigarbą praradę liaušiai, visokie pedikai… Kita vertus, geriau putiovas gaidys, nei susikurvinęs bachūras.

144

Naujienos iš laisvės… Kai mus uždarė, į gimtinę iš lagerio grįžo Rūra. Šneka, ant bangos pasikėlė, visas blatnas… Iš zonos grįžo pasiryškinęs, kūną nakolkėm nusisagstęs, atseit krūtas. Subūrė vietinių šaiką, apsistatė šestiorkėm, kristalą stumdo… Jau keleri metai mieste tvarką daro. Erelis! Patikimi šaltiniai sakė, kad Rūra kalėjimo labirintais nuklydo į ožyną. Už kokius nuopelnus, neaišku. Visų nesupaisysi, kas dirba ant mentų, kas ne. Žodžiu, zonoje Rūra pasikėlė į ožių vierchus, su šūstrais ožiais gyveno, narkotikus stumdė. Sroką atsėdėjo kaip inkstas taukuose, nieko nestoko-jo… Nebent gulbės pieno maisto racione, ir daugiau svorių ant štangos sporto salėje po eilinės steroidų injekcijos. Susikūrė šustriako įvaizdį, išėjęs į laisvę – tęsia karjerą. Iš kart pasikėlė ant šaibų, apsikarstė auksinėm cepūrom, nuliejo nuliovą tačką… Sportinę, blyn… Mergos pulkais ver-žiasi, kad pavežiotų… Rūra apsistojo ties blondine. Nieko plekšnė, figūrą prilaiko. Karoče, Rūra lobsta nebaudžiamas ir plečia savo įtaką be konku-rencijos. Autoritetas pienburniams. Čia Bilas labai širsta, kad ožys miestą valdo. Bachūrai nepatenkinti, susisiekė su „sakaliniais“, sakė nuskausmins Rūrą. Kirs per skaudžiausią vietą… Gana vaizduoti mafiozą.

Tiesa, Bilui greit atsivers vartai į laisvę. Atkuto čia, zonoje… Melskimės, kad ir mums greičiau laikas prabėgtų už grotų. Laisvėje panos laukia, gamta, vynas… Uchhh, kaip pasiilgau!

Laikyk frontą ir nepapulk daugiau į tokias šūdinas situacijas. Girdėjau jūsų vadukai ne už ilgo paliks lagerį, galėsi grįžti į savo buvusią chatą ir imti vierchą. Būk! M.M.“

Džiugu, kad Mikas manęs neužmiršo. Nors ir persisunkęs tuo „ze-kišku“ žargonizmu, jaučiu, kad giliai esybėje jis liko „gerietis“. Konanas Barbaras! Kur tau! Kas galėjo pagalvoti, kad Mikas imsis štangos… Surašė jis čia man visą litaniją… Dėkui Mikui.

Snapų vadukai nuo manęs atstojo. Vienintelis Besmegenio pusbro-lis nenurimo. Jis nuteikė prieš mane visą nuskriaustųjų sekciją, ypač narkomanus. Tie amžini tarakonai į mane ėmė bjauriai skersuoti, mė-tyti piktus žvilgsnius. Akivaizdžiai pataikavo pašaipūnui, mat priklau-sė nuo jo gero. Už vieną kitą dozę dykai, tam stačiokui jie atlikinėda-vo įvairias paslaugas. Narkomanai – baisūs žmonės, nežinai ko iš jų tikėtis. Jie net patys sau priešai. Jiems nieko šiame pasaulyje nereikia,

14�

išskyrus dozės kvaišalų. Žodis „ligoniai“ – per lengvas apibūdinimas. Jie – šakalai, hienos, pasiutusios lapės… Kažin ar rastum pas juos nors mažą kruopelytę žmogiškumo. Viskas, kas žmogiška, pas narkomanus seniai pražudyta.

14�

XXVI skyrius

Snapų vadukams atsivėrė vartai į laisvę. Dešimtmetį bujoję čia, jie išsikraustė su visam palikdami prestižinę kamerą ir laisvą „viercho“ etatą. Nebeliko atstumtųjų patronų, ketvirtosios lokalinės zonos „nar-kodylerių“, pašaipūno ir jo sumauto kvapo. Tačiau niekur nedingo jų pakalikai, jų narkotikų biznio produkto vartotojai bei puoselėto-jai. Būtų keista manyti, kad iškeliavus pardavėjams, išnyks ir prekė. Narkotikai iš kalėjimų neišnyks niekada. Jų biznio teikiamu gerbūviu suinteresuoti ne tik kaliniai, bet ir pareigūnai. Kas kitas, jei ne farai iš laisvės pristato narkotikus į koloniją. Pinigai yra pinigai. Didžiuliai pinigai.

Persikrausčiau atgal į prestižinę, 163 kamerą – buvusį snapų patro-nų štabą. Sostas liko – reikėjo naujo vado. Dauguma nuskriaustųjų mane laikė savotišku autoritetu. Juk aš vienintelis išdrįsau pasipriešinti snapų vadukams. Nešokinėjau pagal jų dūdelę. Svarbų įspūdį padarė tas, kad mane, pasmerktąjį, užstojo bachūrų vierchai. Aišku, čia pasi-stengė Mikas. Ne vienas atstumtųjų užsinorėjo matyti mane buvusių snapų patronų vietoje. Nemaža dalis jų pritarė mano principingam požiūriui į narkotikus: kvaišalams – ne! Tačiau ar tam galėjo pritarti narkomanai?! Jie visu būriu agitavo prieš mane ir į lyderio pozicijas stūmė savo išrinktąjį tarakonų karalių Bašibuzuką. Likusius tuščius gultus 163-ioje kameroje užpildė būtent jie – tarakonai. Ką reiškia gy-venti kartu su narkomanu, aš patyriau sėdėdamas kalėjimo karantine. O čia jų apsigyveno visa šutvė. Tarakonų galva – Bašibuzukas, tamsaus gymio turkų kilmės žemaklynis stuobrys, nuteistas už ginkluotą api-plėšimą ir žmogžudystę, negalėjo pakęsti mano buvimo vienoje patal-poje, stengėsi nuolat įkąsti, įsiėsti ligi gyvo kaulo.

– Jakudza, man atrodo tu įšokai ne į savo vėžes, – Bašibuzukas tik trėkšt dubenį ant stalo, net mėsa ištiško. Šnypšdamas skambiai atsi-rūgo, pakilo kartu su visa savo knypava, nusišluostė riebius pirštus į skverną, mat valgė rūkytą kumpį.

14�

– Aš visada savo vietoje, – atkirtau jam, – jeigu žmonės nori kara-liaus soste matyti mane, aš jų nenuvilsiu…

– Kokie tie žmonės? Gaidžiai netašyti! Koks tu lyderis? Tu net am-fetamino nesi ragavęs!

– Čia, už grotų mes visi gaidžiai, – dūriau pirštu jam į krūtinę. – Net gi, tu, frajeriuk!

– Che… Dediesi dirigentu?! Manai, išsimarginai japoniškomis na-kolkėmis visą kūną, tai esi nepalaužiamasis Bolas Jangas? Kaip, tu, imsi čia vierchą? Rankomis ir kojomis? Per tave net narkotikai nevaikšto, be pinigų tu niekas, apskritas nulis! Tie tavo pasekėjai štangistai manai pramuš tau kelią? Jakudza, siūlau geruoju apleisti tau šią chatą ir pasi-traukti į nuošalę. Iš kalėjimo etapu greit atvažiuos mano kentas, turiu jam parūpinti šioje kameroje laisvą škonkę…

– Dėjau skersą ant to tavo kento! Mano škonkė yra mano škonkė! Kuriam nepatinka?! – iškėliau aukštyn sugniaužtus kumščius.

– Tu, turbūt išprotėjai, Jakudza?! – pasišiaušė iš pykčio trys Bašibuzuko pagalbininkai ir tūžmingais veidais artinosi link manęs. Pats tarakonų karalius dairėsi ko nugriebti. Po ranka pasitaikė me-talinis puodelis. – Kur tie tavo paliegę štangistai, Jakudza? Kodėl jie neatskuba tau į pagalbą? Vienas mūsų neįveiksi…

– Pulkit visi, mažiau gausit!

– Gaila, Jakudza, vierchai nespėjo tau išangės išvaksuoti… Būtum kur kas protingesnis, – tai taręs, Bašibuzukas užsimojo metaliniu puo-deliu, bet tikslo nepasiekė. Pasilenkdamas, išvengiau smūgio.

– Tuoj aš tave užpampinsiu, gaidy!

Bašibuzukas nespėjo mirktelėti, kaip šoniniu rankos „kabliu“ kirtau jam į galvą. Tarakonų karalius net neaiktelėjęs susmuko ant grindinio. Nugriuvęs pagulėjo kol perkentė sopą, susirangė. Iš kart šoko kitas – aukštielninkas išvirto. Lyg žaltys aplink kojas susivyniojo. Trečias iš alkūnės gavo į sprandą, net kibirkštys iš akių jam pasipylė. O ketvir-tasis pasirodė pats apsukriausias – kol terliojausi su jo draugeliais, jis į kamerą atsivedė tarakonų būrį. Ant manęs sušoko visa ruja. Kol išsilai-

14�

kiau ant kojų, tol mosavau rankomis, bet vos tik suklupau ir perkritau ant grindų, tarakonai man ėmė kailį skalbti. Kas su rankom, kas su kojom… Spardė, pliekė, maitojo… Lesė it lesalą, kapojo snapais gyvą. Vos netekau jėgų gintis, pastvėrė kėdes ir…

…saulutė iš giedro dangaus ugniniais spindulėliais šukuoja grums-tuotą žemės paviršių, o pietvakarių vėjelis neleidžia įsiliepsnoti visa degi-nančiai kaitrai. Gegužės pradžia, o toks karštis! Tik vėjuotos plėvespar-nės gūsio bangos gaivina ištroškusias pievas, nusidriekusias geltonomis pienėmis ir laibakaklėmis žaliamarškinėmis viksvomis. Lietaus! Norim lietaus! Gamta tyli… Aukštai snūduriuodami žydri pūkiniai debesėliai tingiai kabo ore. Perkūne, kur tavo įsakmus balsas?! Kur griausmas?! Norim lietaus! Perkūnas neduoda valios žaibams, o debesys nedrįsta užgožti visą reginčios skaisčiosios saulės. Žygiuoju gimto kaimo vieš-keliu, braukiu prakaitą nuo plačios, vėjo nugairintos kaktos. Sunkūs pusiau auliniai batai nuo pasidengusio dulkių sluoksnio atrodo dar labiau pasunkėjo. Krepšys lenkia kairį petį, juodas švarkelis prilimpa prie šlapios nugaros… Tai niekis, svarbiausia, jaučiu gimtinę po savo kojomis. Uoslę maloniai glosto pavasarinės augmenijos įvairovė. Noris pasinerti į ją, susilieti su žeme, įspausti gilyn dūšią… Įtraukiu į krūtinę pievų aromato, užuodžiu džiūstančio šieno kvapą, netoliese, laukuo-se girdėti mūkiančios žalmargės sveikinimas. Mūūū… Rupšnoja žolę, vapa… Širdis daužosi iš laimės. Laisvė! Prūdo vandenys tyvuliuoja, meldais kvepiantis, antytės plūduriuoja, kreksi. Lūpomis sukinėdamas sudžiuvusios viksvos stiebą pasiekiu gimtąjį sodžių. Iš pasąmonės gel-mių prasiliejo senos dainos melodija…

„Dar menu peizažą tolimą,

Rodo kelią tartum švyturiai,

Moja grįžtančiam namolio man

Sodžiaus jovarai…“

Ranka nedrąsiai prisiliečia prie surūdijusios sklendės, sutraška seni mediniai varteliai, padvelkia namų šiluma ir kepamo pyrago kvapas. Švelniu kailiu apvija kojas katinas Rainis, murkdamas aukštai kelia papustą uodegą ir tyliai nukicena į šalį. Iš būdos lėtai išsirango senas

14�

sargas Meškis. Mieguistai nusižiovauja, suuodžia ore jam pažįstamą kvapą. Ar vis dar pažįstamą?! Amsi, pasitinka senai matytą šeimos žmogų. Tvarte čiukiai šoka lambadą, cibė mekena, nori į karklyną… Štai ir medinė gryčiukė. Peržengęs aukštą priemenės slenkstį, kama-raitėje akis į akį sutinku motiną. Ji iš rankų paleidžia serbentų uogie-nę, aiktelėja ir širdingai nudžiugusi puola į glėbį. Labas, mama! Ačiū, Dievui, gyvas, – suvirpa jos sudžiuvusios lūpos. Akyse pasirodo baltos ašaros. Tokios ryškiai baltos, ryškiai…

Nubudau apšviestas ryškių saulės spindulių. Aplink – akla baltu-ma. Ne visai… Baltuma su pilkumos atspalviu. Tolyn nuplasnojo pil-kaplunksnis paukštelis.

Baltos sienos, balti geležinių lovų rėmai, žmonės baltais chalatais… Pabandžiau krustelėti – nejaučiau nugaros. Gulėjau paslikas, it prikal-tas prie gulto.

Po velnių, kas man?! Kaip aš čia patekau?! Ką, aš paralyžiuotas?!

Pajudinau kairės kojos pirštus – yra.Jie yra! Po to – dešinės…

Kojas jaučiu, o nugara – apšalus…

Apsidairiau dar kartą. Priešaky kažkoks sanitaras keitė antelę su-kriošusiam seniokui.

– Aūūū! Jūs galit pasakyti kas man nutiko?

– O, jūs… Jau atsipeikėjote! Tuoj iškviesiu daktarą… Tamsta ilgai pragulėjot be sąmonės, jums pažeistas stuburas, – sanitaras strimgal-viais išskubėjo iš palatos.

Pabandžiau atsikelti – nuvėrė užpakalinę kūno dalį. Diegliai perbė-go visa nugara. Susmukau į patalus išpiltas šalto prakaito.

– Kas taip tave, a? – sukrenkštė seniokas. – Tau paskirtas gulimas režimas… Daktarai šnekėjo, pasislinko stuburo slankstelis. Smegenys sukrėstos… Pačiu laiku patekai į medpunktą, mano mielas… Džiaukis, kad visai neužmušė…

1�0

XXVII skyrius

Praėjo nemažai laiko, kol apgijo pažeistas stuburo slankstelis. Tarakonai mane užkapojo kėdėmis, tol rantė, kol pailso. Bašibuzukas perėmė valdžią. Dar gulėdamas ligoninėje sužinojau, kad naujasis sna-pų vadukas taip įsisiautėjo, jog tiems, kurie nevartoja narkotikų, su-leisdavo švirkštu per prievartą. Sekančią dieną naujoji narkomanijos auka ateidavo pati maldauti dozės iš Bašibuzuko. Daugelis įklimpo į skolas, o neturėdami kaip jų atiduoti – tapdavo seksualinio išnaudo-jimo objektais.

Mūsų gimtajai šaliai įstojus į Europos sąjungą, Bašibuzukui ir jo tarakonams atsivėrė visi keliai į Romą. Apskritai visiems, kas vertėsi narkotikų platinimu. Įkalinimo įstaiga nepastebimai įgavo europie-tiškos kultūros. Pinigų kultas išstūmė jėgos kultą. „Zekų“ visuomenė išaukštino šlamantį popierėlį labiau nei stipriąsias žmogaus savybes, tokias kaip drąsa, stiprybė, teisingumas, protas.

Vergai, vadinami „dūchais“, už pinigus ėmė keltis į „bachūrų“ kas-tą. Vadinami „ožiai“ įsiviešpatavo visoje zonoje.

„Naujieji“ snapukai kolonijoje įsteigė naują luomą, papildydami nuteistųjų kastas didesniu asortimentu. Atsirado daugiau „gyvūnų“, daugiau etikečių.

Kaliniai, nepriklausantys nusikaltėlių pasauliui, nesidomintys jų gyvenimo būdu, atsitvėrė nuo kitų atskiroje sekcijoje. Juos pavadi-no „drambliais“. Atseit nepiktybiniai, romūs, uždari, lėti, žoleėdžiai. Jiems to ir užteko, kad jų nevadina gaidžiais, dramblys – solidžiau skamba. Bet…Jeigu ne bachūras, tai vis tiek raupsuotasis, atstumta-sis. Tereiktų susivienyti visiems atstumtiesiems, privilegijuotus vienu įkvėpimu užspeistų į kampą. Ką tuomet vadintų atstumtaisiais?! Deja, kaip ir laisvėje, vienybė už grotų mažai ką jaudina. Kiekvienas mato tik savo nosies galą.

1�1

Paskelbus visuotinę amnestiją, daug kalinių išleido į laisvę. Opa, opa – kas trečias „zekelis“ iškeliavo į Europą. Praslydo. Nebeliko kam vadovauti trečiajai „bachūrų“ lokalinei zonai. Miko draugas, autori-tetas Pauliukas, prieš palikdamas koloniją, Miką paskyrė trečiosios lokalinės zonos prižiūrėtoju. Mane, vos ištrūkusį iš ligoninės, Mikas pasivadino į savo prižiūrimą lokalinę zoną. Persikrausčiau ten į snapų sekciją. Čia Mikas man sudarė visas sąlygas gyventi saugiai.

Mano gyvenimas iš tiesų tapo nepalyginamai ramesnis. Abu su Miku pradėjome lankyti zonos mokyklą. Užsirašėme į dešimtą klasę.

Keista, kaip pagalvoji, kad privilegijuotasis su raupsuotuoju sėdi viename suole. Klasiokai iš skirtingų luomų! Ačiū Dievui, Mikas to nesureikšmino. Jis manęs nei vengė, nei išsižadėjo.

Apsikroviau knygomis, kryžiažodžiais: mankšta galvai. Perskaitęs ne vieną dešimtį psichologinių-filosofinių knygų, išanalizavęs tuziną mąstytojų raštų, palengva ėmiau suvokti, kas aš esu.

Tikrai ne žvėris, ne koks kitas gyvūnas ar paukštis, net ne žmo-gus. Esu dvasinė būtybė, apdovanotas kūrybine Dievo galia. Kaip ir kiekvienas iš mūsų. Jeigu aš dvasinė būtybė, tai ko vertas mano kū-nas? Mano gyvenimas? Argi tik paniekinamos etiketės kalinių tarpe?! Argi mano gyvenimas nėra toji kūryba kaip išgyventi už grotų?! Dievas mane bando. Ir kuo labiau jis mane bando, tuo didesnis menininkas aš tampu. Argi išgyventi už grotų nėra menas?!

Apgijus stuburui, susidariau treniruočių grafiką ir vėl į rankas čiu-pau hantelius bei štangą. Sportavau intensyviai, atsakančiai liejau pra-kaitą. Pavyko atsikratyti viršsvorio. Sunykau iki 85 kilogramų.

Valios nepritrūko ir kietasprandžiui Mikui. Savo plieniniais mus-kulais jis pateisino lyderio statusą. Nei vienas jam neprilygo. Barbaro įvaizdis – pagrindinis kriterijus, verčiantis kitus tau pataikauti. O Mikas gi atsipenėjo it meitelis, sprandan įaugo, rankos paliko drūtos kaip avino kulšys.

1�2

– Konanai, kiek masės priaugai pradėjęs vartoti metaną? – pasitei-ravo ilgšis.

– Aš vartoju retaboliną, – Mikas užsidėjo daugiau svorių ant štan-gos. – Per pusmetį priaugau penkiolika kilogramų gryno raumens…

– Šaize! Gal man reiktų irgi pabandyti?!

– Neturi kitokio šanso, – Mikas jį nužvelgė nuo galvos iki kojų, – tavo kaulai ilgi, pečiai siauri…

– Bet gi chemija…

– O kur dabar jos nėra, tos chemijos?! Visur privaryta – į maistą, į gėrimus, į vitaminus… Pilna visokių E, konservantų, saldiklių, daži-klių… Kur rasi natūralų produktą?

– Yra ekologiškų, bet su tokiais kažin ar masę užauginsi, – nusijuo-kė stambių grobų neūžauga.– Pažiūrėk į Konaną, jis tikrai gerai atrodo ne nuo javainių…

– Konanas tai krūtas, aš irgi norėčiau būti taip sudėtas, – ilgšis pa-dėjo prilaikyti Mikui štangą.

– Vien norėti neužtenka, reikia ir veiksmo, – Mikas tvirtai įsikibo į šaltą geležį, pasimugino vietoje. – Netraukęs norago, nekepsi pyra-go… Ar kaip ten…

– Imk pavyzdį iš Konano, – pasiūlė ilgšiui neūžauga. – Daugiausia išstumia tik jis!

– Jam priklauso, – šyptelėjo drimba užgulęs masyvias stakles. – Jis mūsų lokalkės vierchas! Taip, Konanai?

– Gana jums aušint burnas, – atsišaukė Mikas, – kačialinkitės kaip vyrai, o ne taukškit kaip bobos!

1�3

XXVIII skyrius

Su Miku susitikome kaip įprastai zonos mokykloje. Galėjome ne-varžomai bendrauti. Ilgainiui tapo normalu skirtingų kastų atstovams persimesti vienu kitu žodeliu, ypač jei tai liečia svarbų reikalą.

– Na, kaip tu, apsipratai? Kaip tavo nugara? – draugiškai pasiteiravo.

– Dėkui, viskas gerai. Dar jaučiu šiokius tokius dieglius, bet paken-čiama, sportuojant praeina… Kas naujo?

– Šita, šiandien braukšt vienas kentas puotą ištaisė… Gimtadienis! Yra šnapso, ikrų… Jei norėsi, užsuk, mažumėle pasipuoši…

– Ką aš ten…

– Ko tu bijai? Niekas tavęs nelies, aš atsakau už bazarą…

– Matysim… Edį kvietei?

– Po to karto, kai su Bilu jį ataudėm, jis apsiramino. Su manimi nelabai… Bachūrai iš jo sekcijos šnekėjo, kad Edis paliko ramus kaip ėriukas. Persiauklėjo. Dabar rimtas, tvarkingas, mielas it katinas. Net vodkės išgėręs nesipučia. Savo vietoje…

– Hmmm… Sunku patikėti… Gal žmogui sąžinė suniežėjo?

– Kalėjimas keičia žmones, gerai kad į gerąją pusę. Sako, dabar Edis parūkęs net nuorūkas iš po savęs susirenka, tapo itin pedantiškas.

– Nors vienas atsivertė į žmogų. Kažin kokią pamoką davė lageris Bilui?!

– Šitam nieko nėra švento. Zona jį išlepino. Paskambina karts nuo karto iš laisvės – raganėja kaip visada. Apribojimų nesilaiko, bus jis tau namuose nuo dešimtos vakaro iki šeštos ryto, kai pats nuotykių įkarštis. Ėmėsi seno amato, uliavoja be tikslo… Nelinkiu jam blogo, bet taip gyvendamas vėl tūps į kūtę.

1�4

– Taigi, dabar laisvėje permainų metas, atsidarė sienos į aukso kasyklas…

– Šneka, kad mūsų banditai išsibarstė po platųjį pasaulį, kas į Angliją, kas į Ispaniją… Ankšta Lietuvoje pasidarė. O ten, už jūrų marių, bandziūgom kone rojus – reketuoja emigrantus, vagia, ple-šia… Bausmės ten daug mažesnės. Už tad tėvynėje ramiau – nutekėjo žulikai. Rūra pabėgo į britų salą, nuskausmino jį Bilas su „sakaliniais“. Paskambina man, tai vienas, tai kitas, apsako naujienas. Klausyk, gal tu nori su kuo nors iš laisvės susisiekt? Pas mus yra telefonas, pilna korta, galėsi bazarinti kiek širdis geidžia…

– Būtų neblogai, – linktelėjau. Akyse tuoj iškilo žavus Greisės pa-veikslas. Neišdilo mano atmintyje net po šitiek metų.

Genamas troškimo išgirsti seniai girdėto Greisės balso, vėlai vakare atsidūriau prie „bachūrų“ štabo. Jau iš tolo ausys sugaudė kažką visa gerkle skanduojant:

– Ant kalno mūrai, joja bachūrai, ant kalno mūrai joja bachūrai! Joja, joja bachūriukai, o jiems kelią valo dūchai! Kelią nuvalooo! Žirgus pagirdooo!

Šurmuliavo visa sekcija, apgirtę balsai riaumojo, turavojo, kėlė didelį klegesį. Vos pasirodžiau tarpduryje, Mikas pamojo savęs link. Patalpoje maišėsi ne viena dešimtis žmonių įkaušusiais veidais. Gerai apsižvalgęs, supratau, kad čia trinasi ne vien privilegijuotieji. Atpažinau pora snukių iš kitų lokalinių zonų, netoli išvietės gūžėsi kamputyje keletas homoseksualistų. Sekcijoje tvyrojo tokia painiava, kad į mane, apart Miko, niekas kitas neatkreipė ypatingo dėmesio.

– Akela, darysi gramą? – pasiūlė linksmai nusiteikęs Mikas. Pasivedė į šalį.

– Et, man nesvarbu, – numojau ranka. Daug metų neragavau deg-tinės ir kitų svaigiųjų gėrimų. Man ir nerūpėjo.

– Nors vieną škliankę, pakabinsi saują ikrų… – dosniai nuskambė-jo iš Miko lūpų.

– Dėkui, Mikai, bet nuo puodelio šnapso galiu užversti kojas…

1��

– Akela, nesilaužyk!

– Gerai, pilk šimtgramį, – nenorėjau jo įžeisti. Tokius žmones kaip Mikas, už grotų reikia tausoti. Jis vienintelis man išliko draugu.

Akimirksniu apsvaigau. Degtinė smarkiai supurtė. Bet keli šaukštai raudonųjų lašišos ikrų užgesino šleikštulį burnoje. Mikas nusišypsojo. Jo žandai jau buvo gerokai įraudę.

– Žinai, Mikai, visas alkoholis – langų skystis.

– Įžeidinėji? Ką tik išgėrei tris kart auksu distiliuotos…

– Muilo putos visa tai. Žinai, iš ko gaminamas spiritas?

– Iš javų…

– Nebūk naivus. Iš mėšlo…

– Juokauji? Iš kur traukei?

– Pastaruoju metu teko daug skaityti…

– Ir nori sakyt, protingas patapai? Iš kur gauni tos filosofijos?

– Mama pedagogė, prisiunčia nemažai literatūros. Žinai, moks-lininkai nustatė, kad visas alkoholis – nuodai, skiriasi tik buteliukų išvaizda ir kaina.

– Tavo kažkokios pasenusios žinios. Aš skaičiau kiek kitokias moks-lininkų išvadas, kad alkoholis nedideliais kiekiais stiprina širdies rau-menį, valo kraujagysles… Saikingai geriantys ilgiau gyvena…

– Mitai! Tokias išvadas pateikia mokslininkai, kuriuos finansuoja būtent alkoholio pramonės magnatai. Iš tikrųjų viskas atvirkščiai… Daugiausia žmonių miršta nuo insulto arba infarkto. Pelių tyrimai rodo. Nori būt pele?

– Ką tu man nori tuo pasakyti? Kad keltume vakarėlius be svaigalų ir tabako?

– O, tai idėja! Žinai, saikingai geriantys ir yra potencialūs alko-holikai, o skystis langams – degradacija. Nėra nei vieno prabangaus gėrimo. Žinai, kiek brendyje brendžio? 20%, visa kita – mėšlas. O

1��

vyne vyno? Tik 2%. Likę 98% – vanduo, skystis langams, dažikliai ir skonio stiprikliai. Tas pats su alumi, visu kitu dumblu…

– Užlenkei… Man nuo tris kart auksu distiliuotos nebūna pagirių…

– Mikai, pagirios, tai Dievo ženklas, kad iš vakaro neturėjai proto. Yra pagirios ar ne – neuronų kapinės plečiasi. Taip Dievas baudžia už girtuoklystę – atimdamas lopinėlį proto.

– Akela, man atrodo tu persiskaitei tų maldaknygių. Būtum laisvė-je, manyčiau papuolei į sektą…

– Biblija man padeda keisti požiūrį. Bandau mąstyti pagal Dievo mintį…

– Šventvagiška, bičiuli, netempk į nuodėmę!

– Gerai… Matau, keisti tavo požiūrį, tas pats, kad akmenį pra-kalbinti. Tiek to… Mikai, žadėjai paskolint mobiliaką, norėčiau paskambint…

– Kam skambinsi? Mergiotėm? – mirktelėjo akį. Išsitraukė iš vi-dinės džinsinio švarkelio kišenės nedidelį aparatą, padavė. – Šnekėk į valias! Čia be bazaro!

Tuo tarpu prie stalo susiginčijo du neblaivūs šmikiai. Mikas surau-kė antakius, persimainė. Mūsų žvilgsniai nukrypo į keikūnų pusę.

– Aš tau sakau, šita kiauruškė! Prieš sėsdamas, aš ją nekartą kupri-nau! – dūrė pirštu į nuotrauką kažkoks pusgalvis, kurioje puikavosi patrauklios išvaizdos šviesiaplaukė mergina.

– Nestumk, galvijau! Ji mano merga, karoče… – taškydamasis sei-lėmis užsiputojo drigantas, nuotrauką greit paslėpęs treninginių kel-nių kišenėje.

– Ko aš kaltas, kad tavo merga šliundra! – šokosi pusgalvis.

– Filtruok bazarą, pizduk! – kumščiais stalo paviršių sudrebino drigantas.

– Ei, bičas, tu ką, iš medžio iškritęs? Kol tu čia naruose vartaisi,

1��

ji žarinasi su kuo panori… Manai tokios didžpapės blondinės, kaip ji, laukia keliukus suglaudusios?! Kaišo į jos krosnį savo pakuras kas netingi, net gi aš savo špingalietą į ją buvau sumerkęs… Stačiai perok-sidinė kekšė!

Įsižeidęs drigantas kad davė anam į ragus, net blakstienos užsiraitė, plaukai uždulkėjo. Tuoj sekė ir antras smūgis – sugūrino snukį.

– Gera blizgė perėjo! – už stalo sukuštėjo auksaplaukis Rudis. – Pakartot!

Pusgalvis, nusibraukęs snarglius, puolė varžovui į atlapus. Bet smarkiai apsigavo. Aršuolis greičiau suspėjo – trenkė riebų smūgį į pa-širdžius. Pusgalvis vos sugaudė orą.

– Matėt? Kai čiuchanas! – chebros emocijos liejosi per kraštus.

– Dar nori, žertva?! – neatlėgo įskaudinta driganto širdis.

Susistumdė, apsikumščiavo, susibakino…

– Rūkyk… – atgavęs kvapą, pralemeno pusgalvis.

– Pridek! – atšovė kitas škacas.

Mikas neištvėrė. Supykęs, suurzgė kaip lokys. Spyrė vienam šmi-kiui į užpakalį, liūto balsu užstaugė.

– Tuoj jūs man vienas kitą rūkysit! Kas čia per biezpriedielai vyks-ta?! Gana cirkus krėst! Dar bent vienas išsišokimas, gausit baudos taš-kų! Vienas, durnelis, nuotrauką rodo, kitas durnelis, liežuviu mala… Susikiškit savo provokacijas į užpakalius! Kento gimtadienį švenčiam, ne tragedijas vaidinam!

– Teisingai vierchas sako, – pakilo nuo kėdės baliaus kaltininkas Kaminas, augumo su lig stulpu. Mostelėjo ranka link išvietės. – Va, šliapos savo pasirodymo laukia, nesulaukia o jūs čia vienas kitam sme-genis krušat!

– Na, žindukliai, ateikit čia! – paragino auksaplaukis. – Neškit čion savo bezdalus!

1��

Mergaitiškų bruožų vaikinukas atsiklaupė prieš Rudį ant kelių. Tas, nusismaukęs triusikėlius, susidėjo rankas ant juosmens.

– Skanauk mano rabarbarą! – pasisukęs į visus, nusišaipė.

Prieš beūsį vaikinuko veidą išdygo šratais pagrąžinta burbuolė. Po kelių švelnių delno judesių, burbuolės galas pradingo vaikinuko bur-noje. Į gerklę įmurkdė, įlamino. Ružavai padažytos lūpos ėmė ritmin-gai judėti.

– Užkūrei motorolerį? – nusižvengė privilegijuotieji lyg banda ar-klių. – Žiūrėk, kad guoliai neišdiltų!

– Ko čia kriokiat? – išsiviepė maloniai sujaudintas auksaplaukis. – Čiupkit kitą, be darbo drybso! Vaksuokit!

Pusgalvis, turbūt norėdamas atgauti savo orumą draugų rate, pasi-vadino sekantį. Užlenkęs ant stalo, staigiu judesiu nusmaukė jam kel-nes ir paspjaudęs ant nuogumos, visu gražumu užgulė geismo objektą. Įlervojo slibiną į olą. Pasimuistė, pasitampė, užkirto porą kartų, pasi-terliojo ir besirangydamas įsakmiu balsu sukomandavo.

– Keičiam pozą, gaidį! Būsi raitelis!

Vyriška kompanija įsismagino. Likusieji nekantraudami lūkuriavo eilėje.

Suprantama, vyrai ilgą laiką neturėjo moterų. Ištroško sekso. Įsiaudrino. Bet kad santykiauti su gėjais…

Koktus vaizdas suerzino. Pasiėmęs iš Miko telefoną jau norėjau drožti lauk, bet jis mane sustabdė.

– Akela, kur gi tu? Nestosi į eilutę?

– Tu, ką, Mikai, išprotėjai?!

– Iš bado ir šuo katę bado…

– Na, Mikai, žinai… Tu irgi toks, kaip visi?

– Pajuokavau, – kreiva šypsena iškreipė Miko veidą. – Kuo, tu, mane laikai?!

1��

– Jau pagalvojau… Šlykštus reikalas… Nesuprantu, kaip taip… Iškėlė čia jomarką, čiela bakchanalija…

– Atsibusk, Akela, – Mikas vėl šyptelėjo. – Čia jų duona… Pyderai taip užsidirba pragyvenimui. Va, tiems, po bloką cigarečių pažadėjo… Jubiliatas stato…

Mikas mane išlydėjo iš sekcijos. Dar gerą kelio galą mano ausis raižė traškios seksomanų kalbos.

– Tas morkagraužys klasiškai čiulpia! – emocingai šūkčiojo.

– Jo, geriau už mergą!

– Dink, barsuke! Valink iš čia…

– O kaip tas, akrobatas?

– Tas tai raitelis puikus! Savo amato asas!

– Baigei?

– Pristūmiau į vidurius… Che, che…

– Durnas! Reikėjo leist į šoną…

– Paduokit jam dantų šepetuką!

– Prikibo kažkokia raudona skurytė… Jis ką, pomidorus valgė?!

– Ei, tu, lepši, še, gerai išsišveisk!

– Cha, cha, cha… Su visu koteliu sulindo… Geras pendelis!

– Suk, suk ratelį, įsisavink dantų pastą!

– Ar girdėjai, blyn?! Kad pasišalintų ėduonis!

– Skaityk, cigarečių pakelį jau užsidirbai… Chi, chi, chi, chi, chi…

Netikėtai suskambo Miko telefonas. Buvom išsiskirstą, tad greit perdaviau aparatą jo savininkui. Mikas atsiliepė, džiugiai pasisveikino, bet nepraėjus nei minutei nuo pokalbio pradžios, susierzino. Paėjėjau atokiau, laukdamas savo eilės susisiekti su laisve. Kas dedasi Miko gal-voje, nesunkiai nuspėjau.

1�0

– Tu čia man legendų nepasakok! – niršo Mikas. – Sakyk, ką kon-krečiai matei? Savo akimis matei? Ko užbuksavai? Netrink! Koks ka-dras?! Gana pušį gaudyt! Jeigu bružini, tada… Sakai, pradėjo tūsin-tis… Aha… Aha… Kas tas lochas? Nevarai paražniako? Šūdas! Na, žiūrėk… Kontaktus turi? Pasiųsk žinelę… Na, blyn, aš jam išmušiu iš vaikiškos galvelės erotines fantazijas!

Baigęs pokalbį, Mikas išraudo iš įsiūčio. Vos netrenkė telefono į sieną. Susiturėjo. Nervingai, drebančiais pirštais pradėjo spaudinėti telefono mygtukus.

– Mikai, kas nors blogai? – su užuojauta pažvelgiau į jo susirūpi-nusį veidą.

– Ai, nafik! Pranešė, kad merga juda… Devyni metai jai, mat per didelis laiko tarpas! Atsidavė, mat gyvenimo pilnatvei… Aš ją vis tiek, kaip lakštutę į narvelį patupdysiu. Visiem locham galvos kris!

Juodi debesys susibūrė virš Miko galvos ir žaibais sulindo į dušią. Jam aptemo protas. Surinkęs telefone kažkieno numerį, aparatą pri-kišo sau prie ausies. Kažkas atsiliepė ir Mikas jį kaip mat užsipuolė. Pirmiausia paleido keiksmažodžių pynes.

– Klausyk, kauše, čia jos draugas iš zonos skambina… Palik ją ra-mybėje, kitaip turėsi didelių problemų! Bachūrai iš zonos tavimi pasi-rūpins, atpis į šikną, jei neatstosi… Tu, man miglos nepūsk, lochas… Aš paskutinį kartą tave įspėju…

Mikas trenkė telefoną į žemę. Tas pabiro į šipulius. Dangteliai nu-lakstė į šalis, sudužo ekranas.

– Jofana! Tas kaušas padėjo ragelį! – iš visų jėgų Mikas spyrė koja į tai, kas liko iš telefono. – Aš dar jam priminsiu apie save! Jis prieš mane keliais šliaužios!

– Mikai, nusiramink, sureguliuok savo emocijų lygį! – liūdnai su-žiurau į aparato likučius, išsibarsčiusius po mano kojomis.

– Tiek to… Neimk į galvą, Akela, atnešiu tau kitą telefoną, galėsi skambint…

1�1

XXIX skyrius

Užsidariau tamsiame sandėliuke nuo pašalinių akių ir ausų. Čia, tvarkantys aplinką snapai laiko savo darbo įrankius. Kur kitur galė-jau ramiai pašnekėti su Greise, jei ne šitoje atokioje „kaptiorkėje“. Surinkau Greisės telefono numerį.

Signalas geras… Kviečia…

Nejučiomis sudrebėjo ranka, laikanti telefoną, į kojas įsimetė silpnumas.

Ar pakels ragelį? Ar pažins? Ar teiksis bendrauti? Greise, Greise… Po šitiek metų… Dar ir dabar mano ausyse skamba tavieji žodžiai… Šiandien aš visa tavo…

Pagaliau! Išgirdau prikimusį moters balselį: alio, alio…

– Labas vakaras, gal galėčiau šnekėtis su Greise? – mano balsas su-virpėjo lyg gitaros styga.

– Čia aš, chmmm, kas skambina?

– Greise?! – sekundėlei iš susijaudinimo netekau žado. Kaip aš ga-lėjau jos nepažinti?!

– Alio! Taip, čia aš, kalbėkite…

– Labas, Greise… Čia Akela skambina iš zonos…

– T-t-t-uuu??? – jutau, kaip ji suakmenėjo. – Bettt… Chmmm… Čia rimtai tu?

– Aš, Greise… Tas pats niekdarys… Tiek metų kankinausi, kur-piau tau atsiprašymo laiškus, bet išsiųsti jų vis tiek neišdrįsau. Pasitaikė galimybė paskambinti… Ar atrasi laiko, Greise? Kaip gyveni?

– Na, tu ir pavarai… Paskambini man lyg niekur nieko beveik po penkerių metų ir ramiu balsu klausi, kaip aš gyvenu???

1�2

– Taip išėjo, Greise… Tu gerai jautiesi? Tavo balsas ko tai priki-męs… Bet toks jis dar seksualesnis…

– Vakar peršalau… Nieko baisaus… Gyvenu ir tiek…

– Malonu tave vėl girdėti…

– Akela… Akela… Mano mielas, Akela… O pats kaip ten laikaisi?

– Bandau išgyventi… Greise, atleisk, kad tąkart pas tave taip ir neatėjau…

– Neatėjai… O aš kaip kvailelė laukiau… Užkaičiau kavos, pa-dengiau stalą, paruošiau dvi krištolines taures šampanui, uždegiau dvi raudonas žvakutes… Sušikta romantikė! Aš tikėjausi, kad tu tuoj tuoj pasirodysi… Apsikabinau rankomis kelius ir laukiau… Laukiau ligi ryto… Kokia aš buvau kvaiša!

– Tu ne kvaiša, Greise, čia aš kvailys… Įkerėplinau į mėšlą ligi kaklo…

– Sukūriau jaukią atmosferą, pakedenau vonioje plaukus, blizgesiu pasibraukiau lūpas, užsivilkau erotišką suknelę, apšlaksčiau ją viliojan-čiais kvepalais ir laukiau… Jo… O jis atsiliepė po penkerių metų ir sako atleisk… Cha-cha-cha…

– Tu dar vis pyksti?

– Juokauji, Akela?!

– Tada susiklostė nepalankios aplinkybės, po to mus suėmė…

– Aš viską žinau, Akela… Negalėjau patikėti…

– Kuo? Kad suėmė ar kad neatėjau?

– Ir tuo, ir tuo. Iš pradžių aš baisiai pykau, vėliau pyktis išsiliejo į ašaras, o kai tave pasodino, suvokiau kad mes niekada negalėsime būti kartu…

– Turbūt prisiklausei įvairiausių kalbų…

1�3

– Per tiek laiko čia daug istorijų prikūrė… O gal ir ne, aš nesigilinau…

– Ką galvoji apie mane, Greise?

– O ką turėčiau?

– Velniai nematė, Greise… Gal mane vadina žmogžudžiu, gal ant manęs prilipdyta negarbinga etiketė, gal aš nuteistas daugeliui metų, bet dar nesu supuvęs iš vidaus. Aš gyvas, Greise, nes žinau, kad sėdžiu už dyką. Tu mano viltis, Greise… Šitas jausmas man padeda išgyventi nelaisvėje. Kasdien galvoju apie tave. Mėgaujuosi prisiminimais… Tik pasėdėjęs už grotų supratau, ką reiškia gyvenimas, ką reiškia mylėti iš tikrųjų. Žinai, kas nebuvo kalėjime, tas nemoka mylėti. Tik uždarytas dvokiančioje kameroje, gulėdamas geležinėje lovoje susimąstai, kas yra kas.

– Ką tu tuo nori pasakyti, Akela?

– Aš vis dar myliu tave, Greise…

– Malonu girdėti, Akela… Bet tu juk negalvoji, kad nuo to karto aš tavęs laukiau visus penkerius metus?

– Negalvoju… Manęs niekas nelaukia, nebent motina… Vieniems aš žmogžudys, kitiems… Tegul šneka, ką nori… Žmonės nieko ne-žino… Bet aš gyvas, nes manyje gyvena meilė. Ta meilė skirta tau, Greise!

1�4

XXX skyrius

Po pokalbio su Greise negalėjau užmigti pusę nakties. Manoji siela kaip viesulas veržėsi į laisvę. Išgirdęs jos balsą, panorau išvysti ir ją pačią.

Kai gerai pagalvoji, baisu, ką aš praradau anuomet pas ją nenuei-damas. Ji ruošėsi, taisėsi… Ar tokia proga man dar pasitaikys kada nors gyvenime?! Man dabar jos kaip niekad reikia! Aš trokštu Greisės, trokštu laisvės, trokštu meilės…

…jos kūnu banguoja maloni šiluma, nugara bėginėja švelniapūkiai šiurpuliukai. Saldus bučinys nukelia į nematomą erdvę, į pasimatymų vietą. Šalia trijų baltakamienių beržų, prie paslaptingojo akmens. Šilto vėjelio glostomi ima smarkiau šlamėti žalsvi lapeliai. Apipylu ją švel-niais bučiniais. Liežuviai raitosi lyg unguriai. Mano lūpos slenka jos ka-klu žemyn… Ji virpa… Bučiniai klaidžioja po visą kūną. Liežuvis švel-niai sukioja viražus ant jos pašiurpusios odos. Pasiekia iškilią krūtinę, mėgaujasi standžiais speneliais… Mūsų patalai – samanota žemė. Trys ilgaamžiai beržai tarsi alsuojančios meilės liudininkai lengvai mojuoja šakelėmis lyg pritardami šiam gamtiškajam susiliejimui. Apsvaigome nuo pienių eliksyro, ištirpome vešlioje žolėje… Paskendome meilės glamonėse… Nuogus kūnų paviršius glosto vėjelis. Banguoja aplink nešienautos pievos. Besileidžianti saulutė pro medžių šakų raizgalynę nuogumą palytėjo blėstančia šiluma. Artinasi vakaro vėsa, žadėdama dar vieną paslaptingą tamsią naktį…

Greise, aš tave myliu! Myyyyyyyyyyyyyyyyyyyliu!

Greisei pažadėjau rašyti laiškus. Gal jais pabudinsiu jos sustingu-sia širdį?! Geidžiu jos, noriu, trokštu… Už vieną naktį su ja galėčiau paaukoti velniui sielą. Gal ne sielą… Siela – tai aš pats. Negaliu pa-aukoti savęs viso. Kas beliks Greisei?! Ką aš galėčiau paaukoti velniui? Gal kūną? Jo dalį? Bet kaip tuomet be kūno praleisti naktį su mylima mergina?! Kūno neaukosiu. Gal geriau protą? Kam jis reikalingas, kai

1��

vadovaujiesi tik jausmais?! Kad ir ką aš beaukočiau, būdamas nelaisvė-je niekaip negalėčiau pasiekti Greisės. Vadinasi, laisvė – svarbiausia. Ji svarbiau net už meilę?! Velniop, aukoju šėtonui savo protą, kad ištrūk-čiau iš kalėjimo! Ateinu, Greise, aš ateinu!

Nebetoli ir iki Greisės… Naktį su ja praleisiu be proto, bet su jausmais. Atleisk man Dieve, kad šiame gyvenime labiausiai trokštu Greisės. Myliu ją, todėl ir noriu būti su ja. Šalia jos… Vardan jos… Joje…

Vos nubudęs, stvėriausi rašiklio ir balto popieriaus lapo.

Greise, aš atskubu pas tave jausmingais žodžiais! Kol kas tik žo-džiais… Meilės žodžiais… Poetiškais žodžiais…

Jos atodūsiai

Lyg vandens čiurlenimas

Iš aklų gelmių

Vėjelio šėlsmas

Šviesių bangelių linijomis

Momeninėj srity

Srovė žemyn

Nuolaidžios kaktos oda

Tekėjimas slėpiniais

Gurkšnis po gurkšnio

Geriu ją gyvą

Kad sutraukčiau jos kvapą

Pasakos grožį

Skonio įvairovę

Siauras ražienų lankas

1��

Virš kairiojo voko

Vešlūs meldai

Ovali plyšinė

Žydruma, melsvuma

Uždanga

Tankūs atodūsiai

Tėkmės greitis

Akmenėlis

Šlapias

Dailus nosies sparnelis

Smėlio smiltys

Drėkinimo kanalai

Sūrūs, karčiai sūrūs

Raudonio pritvinkę skruostai

Glotnios salelės, lygios

Tampriai prigludusios ausys

Vijos kremzlinės

Kriauklelės

Apynių skonis

Aimana

Rasiu-nerasiu perlo

Lezgelis su skylute

Auksinė gėlytė

Žalsvas karolis

Brangakmeniu kvepia

1��

Lūpos storos

Ištirpo ledynai

Gyvos uogos

Saldžiarūgštės

Skambtelėjo lyg taurelėmis

Susitiko dantukai

Kutena

Serbentų uogienė

Potvynis seilių

Tįsta žemyn

Nusklembtu smakru

Šoninis kaklo paviršius

Viražai

Pasažai

Žuvų migracijos kelias

Vaiski dejonė nugrimzdo

Paraktikaulinėje duobutėje

Nebejaučiam plauktų

Nebejaučiam kojų?!

Kilpelė išplukdė sagelę

Pasidavė perpetėliai

Dubenėliai subliuško

Pliumptelėjo rutuliukai

Akmeniniai speneliai

Įšalo poveikis

1��

Atodūsyje dejonė

Neriu į tvenkinio augmeniją

Pažasties duobę

Gerulė

Pasiduodu srovei

Giluminis kvėpavimas

Gaivus reiškinys

Lyg pasivaikščiojimas pakrante

Ankstų rytą

Krūtinės ląstos stagnacija

Išėjimo kanalai

Suformuoti ledynų

Kieti lyg gipsiniai

Tirpsta

Iš vaško

Rasoja, tirpsta

Riedančios ašaros į

Slidžias tarpukalnių įdubas

Upės vaga

Teka į visatos griovelį

Pasaulio bambą

Pilvo raibuliais

Templė

Figūrinės siūlės

Segtukai, kabės, spaustukai

1��

Vagos atšaka

Kelnaičių įduras

Užmestas tinklas

Akytosios kojinės siūlė

Irsta

Reljefu žemyn

Aimana ištirpsta

V formos slėnyje

Atsiveria kanjonas

Paslapties šešėlių slėpiniais

Gūbrelis

Kranteliai

Žiomenys

Vandens lelijų takas

Plūduriuoju

Didžiosios

Mažosios

Skęstu

Sultingas ąsotėlis

Vyšnios uoga

Saldu

Vyšnia meduje

Varpelis

Dzin-dzilin

Kas ten?

1�0

Upėtakis

-----------

Gelmė prarijo

Kelionė tęsiasi

Pagaliau aš liečiu tave savaisiais žodžiais, jaučiu tavo švelnių rankų gležnumą, matau tavojo veidelio skaistumą, akelių spindėjimą, žvelgda-mas meilės prisotintomis raidėmis iš šio laiškučio.

Greise, džiaugsme mano, aš dabar regiu akyse tavo žavų paveikslą! Mano širdyje įsikūrė džiūgaujanti meilė tau, tau vienintelei mano gyve-nimo saulei! Taip, tu mano saulutė, aš tik spindulėlis, bet laimingas tave turėdamas, koks aš laimingas!

Niekada negeidžiau kitos, niekada nenustojau degti meile tau, niekada netroškau sugerdamas gaivų žvilgsnį lyg šaltinio vandenį iš tavo pritren-kiančio žavesio. Pamilau tavo grožį ir nugrimzdau meilės jūroje. Aistros bangomis išsiliejau į tavosios širdelės kertes, pripildydamas jas tikra, šviesia, tyra meile. Kaip žiedas myli kvapą, mėnuo – naktį, laužas – liepsną…

Be meilės tau, čia už grotų, tapčiau antžmogiu, bet mano širdis pilna meilės, gero jausmo. Mylėdamas aš niekada nepavirsiu į blogį, nes blogis nemoka mylėti. Patikėk manimi, tai ne laikinas geismas, tai amžina mei-lė – juk vienintelę tave tiek metų myliu…

Greise, klaupiuosi prieš tave ant kelių, imu tavo trapų delną į sa-vuosius ir širdingai maldauju tavosios rankos. Greise, būk mano žmona! Susituokime!

Gyvenkime kaip vyras ir žmona, čia sutuoktiniams suteikia ilgalaikius pasimatymus, susitiksime ne rečiau kaip kartą per mėnesį, pasimatymus praleisime kaip šeima, kaip vienas kūnas, čia visos sąlygos tam sudarytos – uždara patalpa, pritaikyta miegui ir poilsiui, higienos palaikymui… Kai dažniau matysime vienas kitą, laikas nejučia prabėgs, o jei susilauksime vaikelio, mane greičiausiai atleis nuo likusios bausmės.

Greise, santuoka ir už grotų santuoka. Ceremonija paprasta, surašys mus ir … Po to, matysimės, kiek panorėsime. Mūsų dienos, mūsų naktys!

1�1

Greise, aš tave myliu ir mylėsiu per amžius. Susituokime, mažyte, ir po tavo kojomis paklosiu visą pasaulį!

Bučiuoju,

Tave mylintis A.A

Po laiško išsiuntimo praėjo trys mėnesiai, tačiau atsakymo negavau jokio. Kiek kartų skambinau – tiek kartų niekas neatsiliepė arba neti-kėtai nutrūkdavo ryšys. Gal per greit ją užspaudžiau?! Gal ji išsigando?! Gal…

Ši tyla mane varo į neviltį. Ši tyla – pati baisiausia tyla visoje žemė-je. Geriau bet koks atsakymas, nei jokio… Aš noriu išgirsti jos balsą! Po velnių, leiskite man su ja pasikalbėti! Greise, atsiliepk! Greise, ne-žudyk manęs savo tylėjimu! Neleisk mano meilei pavirsti į pelenus! Be meilės aš išprotėsiu!

Man turėjo sektis kortose, bet aš nelošiau. Mikas lošė, bet jam nesi-sekė. Už tad nuskilo meilėje. Sutuoktuvės už grotų apvainikavo Miko ir jo išrinktosios širdis. Jis susigrąžino savo meilę, kaip sako, nagan paėmė. Ramiai, nei nugaros jai vanodamas, nei kitaip skalambinda-mas. Jiedu sugebėjo atkurti glaudžius, intymius savitarpio ryšius, ko-kius turėjo iki Mikui patenkant į kalėjimą. Sutuoktuvių dieną zonos viršininkas lyg kunigas paskelbė juos vyru ir žmona. Nors oficiali ce-remonija praėjo simboliškai, jaunieji atrodė įspūdingai. Mikas vilkė-jo juodu stilingu smokingu, pasidabino ryškia varlyte, o jaunoji išties priminė gulbę. Šampano taurių skambesys sutvirtino judviejų laimę. Vedęs Mikas paįvairino buvimą už grotų šeimyniniais malonumais. Ech, mažuliai pupuliai!

Mikas pajuto gyvenimo pilnatvę su visais jo malonumais ir palai-ma. Nors visa tai – tik pasaulio nuodai, tačiau aš jam labai pavydėjau. Pavydėjau gerąja prasme.

1�2

XXXI skyrius

Zonos mokykloje baigėsi pamokos. Ne itin man jos rūpėjo. Visos mintys sukosi vien apie Greisę. Pastarosiomis dienomis smegenys iš-tino ne nuo literatūrinių skaitinių, o nuo psichinės perkrovos. Tyla iš Greisės pusės mane ėdė. Graužė iš vidaus lyg koks kirminas. Nieko su savimi negalėjau padaryti. Praeitą naktį netgi buvau sumanęs pa-bėgti iš kolonijos. Laužiau galvą, rezgiau planą, bet pritrūkau ryžto. Nepajėgiau ramiai mąstyti. Kraujas užvirė gyslose, jausmai sukunku-liavo, rodėsi iš ties netenku proto.

Mikas gražiai žiūrėjosi. Tapo toks optimistiškas. Šypsena veide, ne-išsenkama energija, skrajojo lyg ant sparnų. Kai meilėje gerai, tada viskas gerai.

– Akela, ko toks susikrimtęs? – Mikas alkūne bakstelėjo į šoną. Nusijuokė. – Pakelk akis į dangų, pažiūrėk koks stebuklas virš mūsų galvų!

– Aš džiaugiuosi, kad tau viskas gerai, Mikai… Turi žmoną, mylite vienas kitą…

– O tau ko blogai? – išplėtė akis Mikas. – Nevyk Dievo į medį!

– Man trūksta atsako… Nežinau, kažkas su manimi darosi… Supranti, aš myliu moterį, o ji tyli… Neduoda apie save žinoti…

– O, varge, Akela! Aš puikiai suprantu tave, pats išgyvenau panašią dramą. Dar visai neseniai rodos buvau praradęs viltį, slydo pagrindas iš po kojų… Visokių šnekų prisiklausiau… Man raportavo iš laisvės. Bet žinai, aš taip ir nepatikėjau nei vienu gandu. Nusispjoviau į visas apkalbas ir pasikviečiau savo uogą nuoširdžiam pokalbiui. Ir ką… Ji atvyko… Mes supratome vienas kitą be žodžių. Pradėjom nuo dabar-ties, čia ir dabar… Supranti? Viskas išsisprendė… Dabar mes šeima.

– Kaip man ją pasikviesti, jei ji neatsiliepia? Tyli… Ta tyla mane žiauriai nervina…

1�3

– O jus sieja kas nors artimo? Supranti, apie ką aš… Ar tu į ją įsi-kliopinai iš paveiksliuko?

– Sieja… Viena graži, įsimintina diena laisvėje…

– Tik tiek? O naktis?

– Dėl nakties aš pats kaltas…

– O, vadinasi ne be pagrindo tyli… Bandyk ją pakeisti kuria nors kita… Kartais tai padeda…

– Mikai, o tu davei mintį! – staiga prisiminiau Aną.

Kiek jai dabar? Ji jau tikrai subrendusi mergička, nebe naivi šešio-likmetė. Ana…

– Turi telefoną?

– Į mokyklą nesinešioju, nueisim iki chatos, paduosiu…

Aną pagavau tik vėlai vakare. Apie dvyliktą valandą nakties. Keista, kad ji atsiliepė būtent tokiu vėlyvu metu. Dar keisčiau, kad ji mane pažino iš karto, vos tik su ja pasisveikinau. Ji net apsidžiaugė.

– Akela, tu man šiandien ištaisei siurprizą! Po tiek metų tylos! Kiek jau laiko praėjo? Ketveri? Penkeri metai?

– Daug vandens nutekėjo, Anuška… Atleisk, kad nerašiau, kad neskambinau… Tik dabar, galim sakyt, atsistojau tvirčiau ant kojų. Prieš tai kalėjimas, teismai, etapai… Sunki pradžia zonoje… Kol adaptavausi…

– Suprantama, Akela. Daug kalbų girdėjau… Visokiausių… Net pati neatsirinkau, kas teisybė, kas ne… Atleisk, kad nedalyvavau teis-me. Juk žadėjau… Bet kaip tyčia susirgau, atguliau į lovą. Meldžiausi už tave. Kai laikraštyje perskaičiau, kiek jums skyrė kalėti, vos neapakau…

– Toks likimas, Anuška. Su viskuo seniai susitaikiau, jau pusę laiko, galim sakyt, atsėdėjau…

– Nedrįstu klausti kaip tau ten… Žinau, nelengva…

1�4

– Kada nors aš tau apie tai viską papasakosiu. Kaip tu begyveni, Ana? Turbūt jau studijuoji?

– Taip, jau ketvirtame kurse…

– Kas būsi užaugusi, Ana?

– Cha… Tu gi žinai, Akela, mano troškimai nepasikeitė…

– Teisininkė?

– Sąžininga teisininkė, – ji atsakė labai rimtu tonu.

– Prisimenu tavo svajonę, Anuška… Baudžiamųjų bylų teisėja…

– Svajonė niekur nedingo, žengiu užsibrėžto tikslo link…

– Šaunuolė, Anuška, džiaugiuosi už tave. Tik bijau, kad po kokių dešimties metų netaptum vriedna boba. Viena iš tuščiagarbių aukš-tuomenės damų…

– Kodėl taip manai?

– Visos teisėjos yra vriednos bobos, žiūrinčios į eilinį žmogų iš aukšto, paniekinamai, atseit jos pasaulio bambos…

– Tokiom negalima leisti teisėjauti, aš tokia nebūsiu. Akela, esu žmogiška, manau tokia ir išliksiu…

– Pinigai nesugadins? Neišpuiksi dėl prestižinių pareigų?

– Tau teko tokią pažinti asmeniškai, kad taip kalbi?

– Apsidairyk aplinkui, toli ieškoti nereikia, manai mūsų rajono teisme kitokios? Senos sovietinių laikų pindos, vaidina griežtas, bet elgiasi visai ne pagal teisėjų etiketą. Žodis „teisėjai“ man asocijuojasi su veidmainiškumu, tuštuma, bedvasiškumu, korupcija, pavojumi…

– Suprantama, žinant tavąjį atvejį, tavo požiūris į įstatymo tarnus negali būti kitoks…

– Dieve, Anuška, nelinksniuokime vien mano atvejo, kiek daug be manęs nekaltai uždarytų… Arba už kokį mažmožį… Kodėl nesėdi tie, kas vagia milijonus ir žudo žmones iš reikalo? Nesėdi, nes paperka teisėjus… Kokie jie įstatymo tarnai?!

1��

– Vienaip ar kitaip priklauso visuomenės elitui…

– Geriau sakyk, mėgdžioja visuomenės elitą, bet iš esmės jam ne-priklauso, nes jų dvasinė kultūra bevertė. Rastum čia zekų daug huma-niškesnių, nei teisėjų…

– Zekai, Akela, nesupyk, bet jie asocialūs asmenys, be išsilavinimo, be…

– Už tad paprasti, be kaukių… Išsimokslinimas tėra išorinis žvil-gesys. Būtent tuo ir didžiuojasi teisėjai, prabanga jiems reikalinga tik garbės troškimui numalšinti. Pažįsti nors vieną nuoširdų teisėją?

– Aš būsiu nuoširdi…

– Sugadins tave, Anuška… Sugadins pinigai ir kodeksai. Įlysi į tą peklą, nebemokėsi mėgautis laime, neįvertinsi dvasinės veiklos džiaugsmo, prarasi giliamintiškumą. Įgysi tik išviršinį, teisėjams bū-dingą aukštų materijų leksikoną, kurį vartosi net neįsigilinusi į žodžių paskirties reikšmę. Tu, manai, tapsi rafinuota inteligentė, gebanti spal-vingai pakalbėti? Pražudysi savo dvasines vertybes, Anuška, apsigau-busi mantija, užsidėsi kaukę…

– Akela, gal tu kartais ten studijuoji psichologiją?

– Tiek metų prasitrynęs zonoje, jau permatau žmones kiaurai. Nereikia nei psichologijos diplomo. Čia gyvenimo mokslus išėjau. Iš patirties kalbu, suprantu kitą iš pusės lūpų. Aš gi nieko nebaigęs. Jei užskaitysi tai, kaip švietimo įstaigą, tai nebent Zonos Akademiją. Suprantama, skaitau knygas, lavinuosi individualiai… Ateina laikas subręsti ir sąmoningai įvertinti gyvenimą su visais jo džiaugsmais ir negandomis. Ant savo kailio patyriau, kad nusikaltėlis – ne vien pikta-darys, bet ir nepalankių aplinkybių auka. Tikro nusikaltėlio negalima pataisyti, nebent sunaikinti.

– Taip, Akela, nusikalstamumas egzistuos, kol egzistuos žmoni-ja. Tik nuo mūsų pačių priklauso ar mes būsime dorovingi ar ydingi žmonės. Pagrindinė nusikaltimų priežastis – tai sugadintas žmonių skonis…

– Skonis? Bet žmogui būdinga laisva valia iš prigimties!

1��

– Tai ir daro jį potencialiu nuodėmių šaltiniu.

– Chmmm… Vadinasi, aš – vaikščiojanti nuodėmė?

– Kodėl tik tu?! Kiekvienas, vedamas aistrų, užtemdančių protą, faktiškai yra potencialus nusikaltėlis. Pavyzdžiui, iš tavo pasisakymų apie teisėjus, galiu daryti išvadą, kad tu priešiškai nusiteikęs teisėsau-gos institucijų atžvilgiu, vadinasi…

– Vadinasi, teisėjai yra blogis! Kažin, čia rastum nors vieną kitaip manantį…

– Kodėl tu taip manai, juk jie – įstatymo tarnai?

– Jie – tarnai? Korupcijos aparatas! Kokie dar įstatymai, Anuška…

– Kai masinėje sąmonėje įsitvirtina nuostata, jog įstatymas – tai fikcija, tada ima plisti nusikalstamumas.

– Pažėrei lyg iš vadovėlio… O kaip man buvo… Gavau dešimt metų už dyką! Iki grabo lentos būsiu paženklintas kaip žmogžudys… Todėl, kad kažkoks teisėjas taip nusprendė… Kita vertus, žiauri baus-mė žmogžudžiui nesugrąžins gyvybės aukai. Šitas blogis neišvengiamai sukels žalingus padarinius.

– Man šiurpiai malonu su tavim bendrauti. Šiurpu, nes skambini iš kalėjimo, o malonu, nes esi atviras, nuoširdus ir nenuobodus, – Ana pakreipė kalbą kiek kita linkme.

– Turiu karštą širdį ir menišką sielą. Menas – platus kaip gyveni-mas, o teisininkas – siauras, kaip griežtai suvaržyta norma. O aš, žmo-gus, laužantis normas…

– Žaviuosi tavimi!

– Žinai, kažkas yra pasakęs teisingus žodžius… Vagį kartais galima suprasti ir jam atleisti, žmogžudžiui negalima atleisti, bet kartais gali-ma jį suprasti, bet niekingo pasipūtusio teisėjo negalima nei suprasti, nei jam atleisti.

– Bet Kristus mokė atleisti visiems…

1��

– Ech, užsivedžiau aš čia… Atleisk man, Anuška, nepyk… Vis dėl to Kristus buvo teisus…

– Viskas gerai, Akela. Pykau ant tavęs tik vieną kartą gyvenime, kai pabėgai iš mano gimtadienio, kad susitiktum su ta merga, na tu geriau žinai kas ji… Ir dar mano tėvų restorane! Brolis jus matė, viską papasakojo… Tada baisiai pykau…

– Negražiai gavosi. Atleisk…

– O su ta merga dar palaikai ryšį?

– Geriau papasakok apie save, Anuška. Kaip tau sekasi asmeninia-me gyvenime? Nepatikėčiau, kad tokia simpatiška panelė, kaip tu, būtų vieniša…

– Atspėjai, Akela… Turiu širdies draugą… Tikiuosi tavęs tai nežeidžia?

– Ne, ką tu… Linkiu jums kuo geriausios kloties, būkit laimin-gi, – kažkas viduje privertė atsidusti. Pasąmonėje tikėjausi, kad Ana vieniša. Iš tiesų, tas jos prisipažinimas šiek tiek man užgavo širdį. Bet geriau karti tiesa, nei tyla ar saldus melas. Dar viena netektis. Širdy paliko kartu ir tuščia.

– Ačiū, drauguži, – ji dar labiau pralinksmėjo. – Man džiugu, kad tu mane supranti…

– O kas jis, tas tavo išrinktasis? Nesupyks, kad mes čia tiek ilgai pliurpiam?

– Nesupyks, jis nepiktybinis. Kūlverstukas mano, dabar guli prie šono… Chi, chi, chi…

– Jis šalia tavęs? – nusistebėjau.

– Taip, miega rubuilis…

– Girdžiu kažką knarkiant, matyt tai taviškis, kakalis šiltas…

– Taip, knarkia… Chi, chi…

– Aš jį pažįstu?

1��

– Pažįsti, vietinis, aludario sūnus…

– A, šitas veršis! Tikiuosi, tau geras?

– Nesiskundžiu…

– O jeigu kas blogai, tai pasiskųsk, duosiu tam pižonui atsirūgti!

– Nesijaudink, Akela, jis man švelnus…

– Tada gerai… Lai miega teliukas. Ech, Anuška, kaip norėčiau da-bar pasivaikščioti seniai pramintais gimtinės takais ir takeliais! Kiek juose išbarstyta sentimentų…

– Pabėk iš kalėjimo, – ji vaikiškai nusijuokė.

– Negaliu… Jei pabėgčiau, būčiau bailys…

– Nesupratau…

– Žinai, koks skirtumas tarp herojaus ir bailio?

– Ne…

– Jausmai pas abu vienodi, bet tai, ką jie daro, skiria juos vieną nuo kito. Herojus bijo nemažiau ir nedaugiau už bailį. Bet bailys pabėga, o herojus bijo, bet jis turi savyje discipliną, jis priverčia save padaryti tai, ko nepadaro bailys. Kitaip sakant, tai, ką daro herojus, paverčia jį herojumi, o tai, ko nedaro kitas, paverčia jį bailiu. Jei būčiau buvęs bailys, būčiau bijojęs žengti ryžtingo žingsnio kalėjime. Mečiau iššūkį pats sau, pasitraukiau pas tuos, kurie engiami, kad būdamas ant že-miausiojo laiptelio drąsiai žvelgčiau į akis esančiam ant aukščiausiojo. Įrodžiau pats sau, kad etiketė, kurią ant manęs prilipdė, pati savaime nereiškia nieko, jeigu jos nesureikšmini. Visa lemia požiūris į tai. Kodėl aš turiu gyventi pagal kažkieno valią, jei noriu gyventi savaip ir taip, kaip man patinka? Aš žinau, kas aš esu. Žvėrys manęs dar nesuėdė…

– Tu herojus, Akela, tiek iškęsti kiek iškentei tu, ne kiekvieno valioje…

– Todėl, kad viskas – Dievo valioje…

– Sutinku, kai Dievas pirmoje vietoje, tada viskas savo vietoje…

1��

– Pradėjom nuo teisėjų, perėjom prie Dievo…

– Dievas irgi teisėjas. Žinai, yra daug dalykų, kuriuos sunku iškęsti, bet visada guodžia viena – galėjo būti dar blogiau. Manau, pagrindinis žmogaus teisėjas yra jo sąžinė – Dievo balsas viduje, – nusišypsojo ji.

Pažinau tą šypseną iš tolo. Net nematydamas jos, regėjau tą nuo-širdžią, naivios mergaitės šypseną. Mergaitės, kuri galėjo būto mano, bet niekada nebuvo.

1�0

XXXII skyrius

Su Ana prašnekėjom iki paryčių. Seniai taip atvirai su kuo nors bendravau. Ana… Ji išliko tokia pat naivi mergaitė. Turbūt sukly-dau. Tikriausiai nebe mergaitė, jei vienuose pataluose guli su vyru. Bet naivi, vaikiškai nuoširdi. Jeigu ateityje ji taps teisėja, pamatys, kad gyvenimas daug žiauresnis, nei atrodo iš pirmojo žvilgsnio. Iš tie-sų, pats gyvenimas, tai gražus, bet žmonės gyvena vilkų sąlygomis. Žmogus žmogui vilkas. Toks paskučiausio laikmečio žmonių būdas. Net Biblijoje parašyta:

„Žinok, kad paskutinėmis dienomis prasidės sunkūs laikai, nes žmo-nės bus savimylos, godūs pinigų, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nepagarbūs, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, žiaurūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, karštagalviai, pasipūtę, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys pamaldumo išvaizdą, bet paneigiantys jo galią.“

Argi už grotų ne tas pats? Visur tie patys nerašyti įstatymai, tik už grotų teritorija mažesnė. Čia sunkiau išlikti, ten – lengviau apsimesti. Gyventi laisvėje su kauke tas pats, kas nuosavame kalėjime. Ar kalė-jime gali jaustis laisvas?! Bet kokiame kalėjime gali jaustis laisvas, jei gyveni savo valia, neapsimetinėji, esi toks, koks esi. Argi galima įka-linti sielą?! Tik nuosavame kalėjime. Čia, zonoje, mano sielos niekas nepajėgus įkalinti. Jei aš atsikratyčiau kūno, manęs nesulaikytų jokia tvora, grotos ar vartai. Išplasnočiau angelo sparnais į plačiąsias erdves. Bet kas žemėje aš būčiau be kūno?! Laisvas nematomasis. Vadinasi, kūnas – savotiškas kalėjimas sielai.

Aš noriu ištrūkt, noriu ištrūkt, noriu ištrūkt…

Panirk giliai į erdvę stebuklingą,

Dvasia pranyk…

Išsivaduok iš viso, kas reikšminga,

1�1

Visai išnyk…

Atgimk tada, kai teka saulė,

Su spinduliais…

Manai, kad priklausai dar šiam pasauliui?

Tai praeis…

Mikui nunešiau telefoną. Jis nužvelgė mane įtariai.

– Tau viskas gerai? – paklausė.

– Jei sakyčiau, kad viskas gerai, turbūt meluočiau…

– Nepavyko?

– Iš dalies…

– Nesikrimsk, ateis ir į tavo kiemą šventė, – paguodė. Persimainė visas. Šypsena išplėtė veidą. – Žinai, vakar aš irgi bazarinau su gimti-nės šaukliais… Pas mus tų telefonų nors vežimu vežk…

– Turi kokių naujienų?

– Bilas išvažiavo į griežtojo režimo pataisos darbų koloniją.

– Eik tu, rimtai?!

– Sakiau, kad prisidirbs…

– Nesunku buvo atspėti. Ką šį kartą prasuko?

– Su Prarabu vištas vogė… Cha, cha, cha, cha!!!

– Nieko sau vargankė, – mane irgi suėmė juokas.

– Jau geriau būtų emigravęs į Angliją… Kaip Rūra…

– Gal Bilas patriotas, – abu smagiai nusijuokėm. – Kiek Bilas gavo?

– Keletą metelių. Iš pradžių sukosi rimčiau, su „sakaliniais“ trynė-si… „Sakalinių“ lyderį apkaltino turto prievartavimu, cypės išvengė

1�2

tik per Marytės plauką. Vėliau Bilo nuoroda nuginklavo Rūrą, paleido nuogą į užsienį…

– Chebra, blyn, vieni kitus smaugia… Bilui vėl sanatorija…

– Griežtam jį Tuja pasitiko. Jis ten jau kurį laiką chaplina…

– Tuja, tai rimtas. Aš jį dar iš vaikystės pamenu, važinėdavosi toks miniuku su „Malboro“ cigarete dantyse…

– Užaugo kalėjimuose su banditais kentuodamasis, prasimušė iki vierchų. Vilku gimęs į mišką žiūri. Kažin ar tokie nors kartais susisie-loja dėl kalėjimais išbarstyto gyvenimo?!

– Jeigu sielą turi, vadinasi susisieloja. Kam nesvarbu laisvė?! Laisvė – visų pirmiausia…

– Gerai, Akela, jeigu apie laisvę prakalbom, sakyk, kas tau iš tos laisvės? – drėbtelėjo nei iš šio, nei iš to.

– Kas man iš jos? – kreivai pažiūrėjau į Miką.

– Taip, kas tau iš jos, jei nieko ten nepalikai? – paklausė gūdžiu balsu.

– Nesupratau tavęs, Mikai… Tau stačiai kipšas širdį kutena… Tu ką, juokauji?

– Ne, tik klausiu. Man įdomu, ką mąsto žmogus, kuris nieko ne-turi. Tarkim aš, turiu šeimą, žmoną, laisvėje man yra kas veikti, vaikus daryti, staliauti, medienos dirbtuvės manęs jau senokai bematė… O ką tu turi? Nei moters, nei biznio, grįši su niekingu antspaudu visam gyvenimui, kaip motinai į akis pasižiūrėsi? – jo paties akys žybtelėjo ironijos liepsnele.

– Tau lengva kalbėti, Mikai, tu gi vierchas, bachūras, žvėris! – Miko žodžiai skaudžiai man sudavė per širdį. – Tu niekada nejutai jokių ne-priteklių, tiesiog esi žmogus be rūpesčių… Tau viskas paklota prieš nosį, tave remia iš laisvės, patėvis staliauti išmokino, nors tu dabar uždarytas, verslas ir toliau bujoja, yra kam pašefuoti… Bepigu iš sveti-mo kailio platų diržą rėžti. Taip, tu vedei, duok Dieve tau šeimyninės laimės! Bet ar tu jos nesugriausi, jei tau išsivystys dvasinis nepakan-

1�3

kamumas? Taip, gal aš ir neturiu materialinių gėrybių, mano tėvai ne biznieriai, mergos už manęs neteka, bet turiu man duotą gyvenimą, kuris man duoda savotišką patirtį. Ar vardan jo aš nevertas laisvės?

– Ką gi jis tau davė tas tavo gyvenimas? Gėdą, kurios nepajėgsi nu-trinti nuo savo kaktos? Neprestižas, – vis tamsiau niaukėsi jo veidas.

– O, tu žinai kas yra tikrasis prestižas? Žmogiškumas, o ne dvasios tuštybė. Vierchai, bachūrai, manai tai garbė? Ciniški žaidimai visa tai, pigi butaforija… Dievo akyse visi lygūs.

– Šustravoji? – sužvairakiavo.

– Ne, Mikai, tik rėžiu į akis, ką galvoju. Sakau taip, kaip manau, man patinka tiesiai šviesiai, man patinka teisybė…

– Sušikta ta tavo teisybė, Akela, sušikta… Galiu tau palinkėt tik meilės, šansų ir finansų, – tirštai atsikrenkštė ir nusispjovė žemėn.

– Kodėl taip prakalbai, Mikai? Gal tave bachūrai per dantis traukia, kad su gaidžiu bendrauji? Jei jauti diskomfortą, sakyk, aš tau į akis nebelysiu…

Mikas nudaigojo žvilgsnį ir išdemžė velniop. Koks biesas jam už liežuvio patempė ar įžnybė?! Nesupratau aš jo iki galo. Kažin ar jis pats save suprato?!

1�4

XXXIII skyrius

Atėjau į pasimatymų kambarį susitikti su motina. Tik išvydęs ją, vos neišvirtau iš koto. Man taip paliko silpna… Taip susopo krūtinę… Manęs vos neištiko infarktas. Atsargiai įriausi į priekį prie stalelio, kur sėdėjo ji. Kojos linko per kelius, širdis šokinėjo iš džiaugsmo, ašaros kaupėsi akyse… Neketinau jų stabdyti. Ne! Mano akys drėko iš lai-mės. Jos suspindėjo!

O, Dieve, ką aš matau! Nejaugi mano akys manęs neapgauna?! Gal man prasidėjo paranoja ar haliucinacijos?! Jei būčiau narkomanas, ma-nyčiau, regiu miražą… Bet aš nei tarčiokas, nei alkoholikas, vadinasi aš matau realiai, neiškreiptą vaizdą…

Dieve, tu tikrai siunti stebuklus! Greisė! Ji atvažiavo kartu su mano motina!

Iš nuostabos praradau pusiausvyrą. Linguodamas į šonus priartėjau prie jos, švelniai paėmiau jai už rankų…

– Greise… – pats nepažinau savo balso. Man virpėjo liežuvis. Visas kūnas nuėjo pagaugais.

– Labas, – ji nedrąsiai pravėrė lūpas. – Staigmena…

Apsikabinau savo gimdytoją. Apsikeitėm šiltais bučiniais į skruostus.

– Mama, tu kaip visada šauni! Tu, man atvežei tokią dovaną! Jėzau Marija!

– Sūnau, aš tau privežiau daug dovanų, – ji pasiskubino traukti iš maišelio kvepiančius pyragaičius. Susėdome aplink stalelį ratu, mėga-vomės arbata.

– Dar šilti, – pasidžiaugiau godžiai krimsnodamas mamos lauktu-ves. Negalėjau nuleisti akių nuo Greisės: ji taip seksualiai kramto!

1��

– Pati kepiau, anksti ryte, žinau, kad tavo mėgstamiausi, – padova-nojo man širdingą šypsnį mama. Greisė irgi.

– Netekau žado… Iš laimės, – su dideliu apetitu rijau Greisę akimis, kaip pyragėlius dantimis. – Kaip kelionė? Kaip šeima? Kas naujo?

– Linkėjimai nuo tėvo, sesers… Visi be galo tavęs pasiilgo… Žiūrėk, ką dar tau atvežiau, – mama vėl įniko į gėrybių maišelį.

Giliomis it veršiuko akimis įsispoksojau į savo gyvenimo meilę. Rijau jos žavesį ir svaigau nuo jos grožio. Po tiek metų ji atrodė man tarsi pasakų fėja. Pagaliau patikėjau stebuklais.

Kurį laiką šnekučiavomės trise. Vaišinomės mamos gardėsiais. Gimdytoja apsakė šeimos naujienas, įspūdžius. Vėliau ji paliko mus vienus du.

– Burkuokit balandėliai, einu apsižvalgyti…

Giliu žvilgsniu tyrinėdamas nuostabų Greisės veidą, ilgesingai dū-savau. Glotni oda, išraiškingos, žvitrios akutės, daili nosytė, geidulin-gos lūpos, aukso garbanėlės, koketiškai kabančios ant grakščių petu-kų… Nustėrau iš nuostabos ir jaudulio.

– Galiu prie tavęs prisiglausti?

– Žinoma, – ji paslaptingai nuleido akis, nervingai glamžydama trumpo sijonėlio kraštą. – Ilgai nesimatėm…

– Pagaliau… – atsargiai prigludau prie Greisės krūtinės, įkvėpda-mas gaivinančio moters kvapo. Atsirėmiau minkštai veidu į jos gro-žybes, kukliai pasislėpusias už margaspalvės bliuzelės. Apsikabinome. Tylomis išbuvome kone amžinybę. Taip norėjosi, kad sustotų laikas. Mano širdį užliejo džiaugsmo banga, suvirpinusi giluminę jausmų stygą.

Dabar galite mus užšaldyti!

– Kas pagaliau? – ji nutraukė jaukią širdies tylą.

– Pagaliau aš tave pamačiau realybėje, o regėdavau tik sapnuose… Atsiprašau už tą naktį, džiaugsme, turėjo būti viskas kitaip, – nenorė-jau nuo jos atsiplėšti, bet kad matyčiau tas svajingas akis, mažumėle

1��

atsitraukiau atgal. Tebelaikydamas jos gležnus delniukus savuosiuose, siunčiau jai meilės žodžius tiesiai į širdį.

– Tu dar gražesnė, nei paskutinį kartą mačiau. Tu, deivė, Greise!

Ji prikando apatinę lūpą, veidelis nusidažė lengvu raudoniu.

– Tu irgi nebe toks… Ta prasme, pasitaisęs, stuomeningas… Sportuoji?

– Taip… Sportuojant laikas greičiau eina, ir šiaip ugdau valią…

– Šaunuolis, – Greisė nedrąsiai nusišypsojo, parodydama baltų dai-lių dantukų eilę.

– Stengiuosi neprarasti formos… Viskas dėl tavęs, Greise, net kū-nas suformuotas tau! Nenustojau tavęs mylėti nei sekundei… Tu mano akių šviesa, tu mano širdies balsas… Myliu tave beprotiškai, Greise… Myliu kaip gyvenimą, – grožėjausi savo svajonių moterimi.

– Akela, tu, kaip visada žavingas, moki įtikti merginai… – Greisės skruostai gyvybingai įraudo. – Skaičiau tavo laišką gal tūkstantį kar-tų… Toks netikėtas, toks neįprastas... Tas laiškas toks gyvas… Poezijos šedevras… Pasipiršti iš kalėjimo… Neskubėjau tau duoti atsakymo…

Išvydęs ašaras jos akyse, ėmiau glostyti jos banguotus plaukus. Tai mane sujaudino iki pat kaulų smegenų. Nenorėjau jos išgąsdinti. Tuo labiau prarasti… Nuogąstavau, kad atsakymas gali būti neigiamas.

– Greise, tylėk mieloji, neatverk lūpų, neskubėk… Apsiprask su ta mintimi… Mums visas gyvenimas prieš akis. Noriu, kad būtum laiminga, kad imtum iš gyvenimo visą, ką jis duoda. Kada nors aš išei-siu. Gyvenimas pilnas stebuklų! Pasitikėk manimi, atsiremk į mane ir nepamiršk, kad aš tave labai, labai myliu…

Palaimingas jos žvilgsnis persmelkė mano karštą širdį, papuoš-damas mano gyvenimą neužmirštamomis džiaugsmo akimirko-mis. Priglaudžiau jos ranką prie savųjų lūpų… Švelniai, švelniai, švelniai…

Ji tikrai neišsigąs… Ji supras… Ji panorės… Gal jau dabar nori…

– Šiurpuliukai bėginėja visu mano kūnu, – ji tyliai sukikeno.

1��

Gerai… Šiurpuliukai yra gerai. Tai teigiamas atsakas. Tai širdies vir-pesys. Tai sielos šauksmas.Ji – mano moteris. Dabar jau mano. Mano iki galo. Per amžius…

1��

XXXIV skyrius

Diena su Greise atrodė labiausiai įsimintina per visą kalėjimo laiką. Kai ji su mano motina išvyko, pasijutau toks prislėgtas, toks vienišas, bet su milžinišku vilties rezervu. Vien ką reiškė jos atvykimas aplankyti manęs. Didelis žingsnis iš jos pusės.

Manau, ji sutiks…

Jos spindinčios akys jau atsakė. Įžvelgiau jose aistrą, meilės dvelks-mą, įžvelgiau labai artimą man žmogų. Ji tikrai man neabejinga, jos kūnas kalbėjo be žodžių, aš tai supratau. Prieš atsisveikinant ji netgi mane pabučiavo. Tas bučinys buvo daugiau nei draugiškas. Aš iki šiol jaučiu jos liežuvėlio skonį. Aš jaučiu ją visą. Netgi iškilios krūtinės romų bangavimą, garbanų aromatą, moters kvapą… Jos kvapą…

Jausmas toks, kad ji vis dar šalia. Aš ją regiu, matau kiekvieną jos veido krislelį, ją visą, nuo galvos iki kojų. Man taip maga paliesti jos krūtų iškilumus, paglostyti jos plaukus, pirštais jutėti jos švelnią odą. Man maga su ja susilieti į vienumą. Jausdamas ją, jaučiu išsilaisvinimą. Manęs čia tikrai neturėtų būti. Savo jau atsėdėjau. Atsiėmiau už tą pra-keiktą spyrį, atsiėmiau su kaupu… Man būtinai reikia iš čia ištrūkti, manęs laukia jos – laisvė ir meilė. Greise, tu mano laisvė ir meilė! Aš visas jūsų!

Gera paukštė

Spūdina keliu nuliūdusi šmėklaitė,

Gal ji laumė, o gal raganikė?

Capu, capu, capt! Labas, mergaite!

Plas, plas, plas ir nuvasnojo it gervikė.

Tik paplykt atšokau žingsnių dešimt,

Pamaniau: nebūta čia dorybės,

1��

Minčių ima šimtas penkiasdešimt,

Žiūriu, rankoje plunksna tos keistenybės.

Purpt ir nulėkė sulapatavus,

Tai sumanė sau pamandravoti,

Kokią paukštę aš buvau pastvėręs?!

Pjautinai įsigeidžiau ją sumedžioti.

Greisė pažadėjo parašyti laišką. Per artimiausią mėnesį. Gyvenau vien laukimu. Laikas tiesiog nyko akyse. Nejutau kojų, nejutau pėdų, skrajojau lyg ant sparnų melsdamasis, kad greičiau iš čia ištrūkti. Mokykloje nebegirdėjau, ką sako mokytojai, nebesiklausiau, ką aplink tauškia kiti. Mikas tapo nebylys mano atžvilgiu, bet aš į tai nekreipiau dėmesio, mano ausyse skambėjo vien Greisės žodžiai. Skambėjo vieno-da gaida, tartum mantra: aš visa tavo, aš visa tavo, tavo, tavo, tavo…

Beveik mėnesį nuo netikėto susitikimo gyvenau lyg padangių paukštis, mano kojos nelietė žemės. Nors žadėto laiško nesulaukiau.

Vieną rytą, iš po nakties, kada sapnavau ją, o ją aš dažnai sapnuoda-vau, atsikėlęs neištvėriau užplūdusių emocijų. Man taip reikėjo išgirsti jos balsą, kad šis troškimas įsismelkė į mano sielos gelmes nelyginant karštligė. Poreikis pasirodė toks stiprus, toks slegiantis, toks kankinan-tis, toks varantis iš proto…

Greise, ateinu pas tave!

Nepajutau kaip atsidūriau prie kortelinio telefono aparato. Jų eilė kabėjo ant sienos šalia pasimatymų kambario. Senai nešiojausi savo marškinių kišenėje naują telefoninę kortelę, pilną kreditų. Pasitaikė proga ja pasinaudoti. Paskubomis surinkau jos mobilaus telefono numerį.

Signalas geras. Kviečia… Greise, greičiau atsiliepk! Man trūksta oro!

– Nu?! – atsiliepė įžūlus vyriškas balsas.

1�0

– Norėčiau kalbėti su Greise… Čia pataikiau?

– Kas toks būsi? – vyriškas balsas dar labiau suįžūlėjo.

– Draugas…

Kažką nerišlaus, piktai suburbuliavęs, nepažįstamasis pakvietė ją. Mano Greisę?!

– Klausau, čia Greisė, – prisistatė šaltai, be jokios ankstesnės šilu-mos, kurią skleidė viešnagės metu.

– Labas, saulute, kaip begyveni? – meiliai pasisveikinau.

– Gyvenu ir tiek, – nukirto abejingu balsu.

– Greise, čia aš, Akela!

– Žinau kas tu… Ko skambini? – iš jos lūpų tai nuskambėjo taip tuščiai, be intonacijos, be išraiškos, be…

– Kaip jautiesi? Tau sunku? Išsipasakok… – sunerimau.

– Akela, viskas man gerai, nėra ką pasakoti…

– Nenori šnekėtis? Aš nelaiku?

– Akela, mes galime bendrauti, bet… Niekas nuo to nepasikeis…

– Kas nepasikeis? Greise, gal tave glumina, kad aš skambinu iš zonos?

– Ne, Akela…

– Tai kas ne taip?

– Akela, tu geras žmogus… Įdomus, romantiškas… Aš kartą pagalvojau…

– Gal jau turi atsakymą? Apsisprendei?

– Akela… Aš susiradau draugą… Prieš kelias dienas persikėliau gy-venti pas jį…

– Draugą??? – vilties rezervas akimirksniu išseko. Aš nenorėjau ti-kėti tuo, ką girdžiu.

1�1

– Taip, Akela. Tu teisingai mane supratai…

Dar stengiausi kažką pasakyti, bet liežuvis tarsi sustingo, žandi-kauliai susirakino, ėmė virpčioti apatinė lūpa, nepajėgiau ištarti nei žodžio. Neprisimenu, kaip grįžau į kamerą, tik tiek, kad ėjau tako per ašaras nematydamas. Mintyse buvau toli nuo realybės. Pajutau žudan-tį skausmą giliai širdyje. Siela nerimastingai blaškėsi laisvės saulėlydy-je. Negalėjau sumerkti akių, iki pat ryto kankinausi nuo nepakeliamos dvasinės įtampos. Iš gultų pakilau nesudėjęs nei bluosto. Visą dieną praleidau lyg lunatikas, supančiotas nakties košmarų. Slampinėjau iš kampo į kampą kaip paklydusi siela klaidžiais tamsos labirintais. Aplinkiniai ėmė įtartinai varstyti žvilgsniais, pusbalsiu šnibždėtis tarpusavyje.

– Šitam stogą rauna… – ausis pasiekdavo neaiškios apkalbos.

– Bastosi be tikslo kaip zombis… Iš kampo į kampą, iš kertės į kertę…

Iš tiesų, vaikščiojau tarsi nesavomis kojomis, liečiau tarsi nesavomis rankomis. Ir eilę dienų be perstojo. Naktimis neužmigdavau, rytais pakildavau ištinusiomis smegenimis. Nėjau nei į valgyklą, nei į moky-klą, norėjau būti vienumoje, nekenčiau nei vieno aplinkui.

Aš – sugniuždytas.

1�2

XXXV skyrius

Gyvenimas pasidarė toks nemielas: rodos imk ir pasikark. Dienos – tarsi bandymas pabėgti nuo įkaitusio savęs į nakties pavėsį. Naktys – dienos košmarų atspindžiai pragaro bedugnėje. Visa – praraja…

…stiprūs pirštai įsirėžė giliai į jos dailią odą. Ji palinko į priekį. Grubus, juodbruvas vyras įspraudė į jos gauruotą skylutę savo baslį. Ji išrietė stangrų užpakaliuką, išsilenkė lyg katė. Eržilas įsismagino. Paslėpsniai ritmingai plakėsi į užpakalinę moters kūno dalį. Šnai, šnai, šnai, šnai… Ji užsivedė, aimanos nuskambėjo per visą patalpą. Krito į prarają. Eržilas perstumė savo baslį į sudrėkusį analinį kanalą. Sugrūdo giliai, be gailesčio. Apsikabino ją per pilvuką ir vėl pradėjo judėti. Ji rėkė, inkštė… Blaškėsi į visas puses, dantimis sukandusi baltos pa-klodės kraštą. Eržilas skverbėsi į ją vis gilyn ir gilyn. Rodėsi iškiš savo instrumentą jos žarnynu pro skrandį į burną. Dailiais skruostais tekėjo upeliai. Sūrios ašaros. Didelės kaip pupos. Ji griežė dantimis, cypė iš skausmo. Eržilas sugriebė į saują jos banguotų plaukų kuokštą ir ap-sivijęs kasą aplink ranką stipriai patraukė savęs link. Užlaužė galvą į viršų. Ji vėl pratrūko rėkimu. Eržilo nugara žliaugė prakaito vandenys. Ištraukęs pulsuojantį kotą, prilenkė jos galvą prie tarpkojo. Ji dūso, springo, jai gausiai liejosi seilės…

O, ne! Greise, neeeeeeeee! Greiseeeeee! Neeeeeeee! Neeeeeeee! Neeeeeeee!

Visas šlapias pašokau iš patalo. Trumpo, košmariško bluosto pa-veiktas sunkiai orientavausi aplinkoje: kur aš?!

Galvoje vėl užvirė klausimų atakos.

Vėl jie…

Ar man verta gyventi?! Vardan ko?! Dėl savęs?! O kas aš toks?! Kas aš?! Koks mano vardas?! Cha!!! Aš turiu vardą?! Kokio velnio man nie-

1�3

kas neįdėjo vardo?! Negi aš niekas?! O gal tai ir yra mano vardas?! Niekas!!! Cha, cha, cha!!! Sveiki, mano vardas Niekas! Cha, cha, cha!!!

– Akela, tau viskas gerai?

– Tu manęs klausi? Kur tu matai Akelą?

– Tu Akela… Argi ne toks tavo vardas?

– Aš nepažįstu jokio Akelos… Cha, cha, cha!!!

– Akela, neblūdyk! Eik išsimiegok, pažiūrėk į save kaip atrodai…

– Cha, cha, cha!!!

Jie mane nori praryti… Jiems nepavyks! Aš galiu apsiginti! Apginsiu ir ją… Greisė mano.

– Ką ten darai? Ką turi rankoje? Akela, tu durnas?! Kam tau peilis?! Kas tau, stogas nučiuožė?! Akela!

– Aš žinau, kas dėl visko kaltas! Aš žinau, kas kaltas! Aš jam parodysiu!

– Ei, chebra, atsargiai, jis turi peilį! – sujudo visa nuskriaustųjų sekcija.

– Akela, mesk peilį! Kur tu eini?!

– Einu žudyti!

Aš laikau peilį?! Iš kur jis?! Gerai… Svarbu, kad ne plikomis ranko-mis. Aš žinau, kas dėl visko kaltas! Aš žinau! Aš visada žinojau…

– Kas Akelai? Matėt? – sunerimo kambariokai.

– Pasičiupo peilį ir nuėjo į bachūrų chatą… Žvilgsnis jo… Kaip bepročio! Manęs vos nepaštyrino…

– Iš kur jis traukė tą peilį?

– Ką aš žinau?! Visą savaitę, kaip priplaukęs… Murma nesupranta-mus dalykus… Išsivartė iš sekcijos, kažką niurnėdamas…

– Lekiam pas bachūrus, reikia jį sulaikyti! Per vieną idiotą, bachūrai atsigaus ant mūsų visų…

1�4

Peilis! Cha, cha, cha!!! Aš žinau, kas kaltas! Sušikta bachūrų sekcija! Kur jis?!

– Ko žiūrit, maitvanagiai?! Kur jis?! Kur tas sušiktas mėšlo gabalas?! Išrėšiu jam rėžį iš nugaros!

– Kas tau, Akela?! Ko čia atsirovei?

– Ateik čia! Nupjausiu tau galvą, šėtone!

– Ką tas gaidys čia gieda?! Atsargiai, Mikai, jis turi peilį!

– Mikai, versk jį žemėn!

– Peilį, atimkit peilį! – sulėkė bachūrai į krūvą.

– Ak, tu lerva! Gaidy! Užmočinkim tą gaidį!

– Kur peilis?!

– Jofana! Miką nori padėt į vietą!

– Še tau, gaidy! Še, tau! Užmušiu! Še tau !

– Na! Na! Šūdpalaikis! Na, šiukšle! Na! Na! Na!

– Užteks, palikit jį ramybėje!

– Mikai, juk jis ant tavęs užšoko, tau galvą bandė nupjaut…

– Sakau, gana, užteks jį spardyt, išneškit iš chatos lauk!

– Mikai, blyn, aš tavęs nesuprantu! Paleisim vieną gaidį, tai jie išvis ant galvos pradės šikt! Kur matyta, kad gaidys bachūrą štyrintų?! Tu, gi, vierchas, Mikai! Įsakyk jį užmušt, staigiai patvarkysim…

– Paleiskit jį! Nematot, kad jam čerpės nubyrėjo… Dėl mergos jis čia nučiuožė… Išmeskit lauk ir palikit jį ramybėje…

– Na, Mikai, kaip žinai…

Kur aš?! Kas aš?! Peilis… Kur peilis?! Grąžinkit man peilį, gyvūliai! Aš žinau, kas dėl to kaltas! Žinau, kas kaltas! Jie! Jie kalti! Tai jie!

1��

– Matei, grįžo… Gyvas, – nepatikėjo nuskriaustųjų sekcijos gyventojai.

– Bachūrai subaladojo ir išmetė… Dar gerai jam baigėsi…

– Kažin ar čia pabaiga… Jis ir toliau raganėja…

Aš žinau, kas dėl to kaltas! Žinau, kas kaltas!

– Akela! Raminkis, veikėjau!

– Atsargiai! Kur jis bėga?

– Chebra, suturėkit jį!

– Pats turėk! Užmuš, debilas…

– Žiūrėkit, ką jis daro! Atsargiai! Varom lauk!

– Nu, nafik! Išdaužė visus gaidyno langus…

– Neteko protelio… Žiūrėk!

– Užėjo vyrui blūdas, prapliūpo pykčiu…

– Jam visai varžtai atsisuko?!

– Įsibėgėjo ir galva į sieną… Apsėdo jį velnias… Rodos protą atėmė…

– Geriau tegul pats… Nebėra jam čia gyvenimo…

– Žiūrėkit, mentai prisistatė!

– Oho, kiek! Jie ką, king-kongą medžioja?!

– Jakudzą Bolo Jangą…

– Dabar klius tam Jakudzai…

– Kažin kam labiau…

Kas aš?! Kur aš?! Cha, cha, cha!!! Ko jie nori?! Ką jūs sakot?! Ko staugiat, šunys?! Tuoj aš jums didesnių akmenų parūpinsiu… Ateikit, ciuckiai! Paimkit mane! Draskykit dantimis! Cha, cha, cha!!! Kliuvo?! Dar norit?! Žinosit! Tai jūs! Jūs dėl visko kalti! Jūs kalti! Naaaaaaaa!!!

– Viršūnė! Matei?

1��

– Va, čia tai geras, vienam farui galvą prakirto… Žiūrėkit, toliau varo!

– Iš kur jis tų akmenų parovė? Cha, cha… Matei? Tiesiai į dantis!

– Suskiai tie farai… Penkiese vieno nepaima… Oba! Čia geras į kaktą skrido!

– Pastiprinimą kviečia…

– Dabar jam krantai… Suplos jį…

Atūžė, atkaukė pulkas kareivėlių. Ginkluotų guminėmis lazdomis ir šaunamaisiais ginklais.

– Stebėkit, stebėkit! Chebra, vaizdai! Kareiviai ateina…

– Vis dėl to tas Akela žmogus…

– Farus gerai aplamdė, ką?!

– Ima…

– Oi, blyn… Skausmingas perėjo…

– Šakės!

– Surietė… Viskas…

– Palaukit, dar kiek malkų pakraus nusivedę…

– Surišo, kaip žvėrį…

– Kažin ar jį dar išvysime gyvą?

– Akela nemirtingas…

Kas aš?! Nežinau… Koks mano vardas?! Nežinau… Kas aš?! Nežinau nieko… Kas aš?! Nesuprantu… Kas aš?! Žvėris?! Žvėrių karalius!

– Kaip ten baigėsi Akelai?

– Šneka, išgabeno į Lukiškių ligoninę…

– Ko ten?

– Į durnių skyrių…

– Oooo! Vadinasi, gyvas… Atsilaikė…

1��

– Liko, bet kažin ar iš ten gyvas išeis. Nuvažiavo jam stogas su vi-sam. Turbūt pats velnias protą atėmė…

– Keista, o Bibliją skaitė, Dievą citavo… Sakai, gyvas neišeis?

– Vienam mano kentui panašiai buvo stogas nučiuožęs. Paguldė į durnių skyrių – iš lovos daugiau nepakilo. Vien ant vaistų… Varo ir varo po skūra. Pumpuoja chemijos dozes. Žmogus miega be atvan-gos, protas nyksta… Prasimerkia tik pora kartų per dieną – pavalgyt ir nusilengvint į antelę. Gydytojų komisija nustatė, kad labai pažei-džiamas, pripažino ypatingą nervinį jautrumą. Atleido nuo likusios bausmės. Išplovė smegenis, po to perkėlė į psichiatrinę ligoninę. Štai kaip… O jis taip norėjo ištrūkti iš kalėjimo… Ištrūko, kad patektų į durnyną…

– Mirė ten?

– Kur ten?

– Na, durnyne…

– Ne, jam pasisekė, jeigu tai galima pavadinti sėkme. Išfiltravo protą, perkrovė smegenis. Vien ant vaistų gyveno. Miegojo ir miego-jo, kaip sapnų karalystėje. Na, po metų kitų išleido, bet vis vien liko upėtakis.

– Žiauru…

– Beprotybė…

Nykiai šiurenant lietui, atslinko tamsus, darganotas lapkričio vaka-ras. Horizonte nusidriekė gūdaus rudens ūkanos. Atėjusios iš dvasių pasaulio kapuose ėmė klaidžioti vėlės. Šokinėjančios žvakių liepsnos kvietė gyvuosius susitaikyti su mirusiaisiais.

Laikas akimirkai sustojo…

…čia pat, kimiu balsu nesuprantamus žodžius į ausį pakuždėjo juodasis angelas. Šalia alsavo mirties šešėlis…

Nori laisvės?

Memento mori.

1��

Aš regėjau iš jūros išlipantį žvėrį, turintį dešimt ragų ir septynias gal-vas, ant savo ragų – dešimt karūnų, o ant savo galvų – piktžodžiavimo vardus. Žvėris, kurį regėjau, buvo panašus į leopardą. Jo kojos buvo kaip lokio kojos, o jo nasrai – kaip liūto nasrai. Slibinas jam davė savo galią, savo sostą ir didelę valdžią. Regėjau vieną jo galvą lyg mirtinai sužeistą, bet jos mirtinoji žaizda pagijo, ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį. Žmonės kniūpsti pagarbino slibiną, nes jis buvo davęs valdžią žvė-riui, ir pagarbino žvėrį, sakydami: „KAS LYGUS SU ŽVĖRIU IR KAS GALI KARIAUTI SU JUO?“

(Apreiškimas Jonui, Apr 13, 1-4)

******************************

PIRMOS DALIES PABAIGA

Bibliografija (M.Areima):

• „Nostalgija“ (2007m.);

• „Patriotas“ (2009m.);

• „Zekas – irgi žmogus. Vilkas“ (2008m.);

• „Zekas – irgi žmogus. Banditas“ (2009m.);

• „Kiekvienam lietuviui Patriotiška giesmė“ (2011m.);

• „Žvėries kailyje“ (2011m.).