VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Adomas Leonavičius · 2018 metų rugsėjo mėnesį Vilniuje viešėjęs Prancūzijos karo akademijos Strateginių tyrimų institute Prancūzijoje

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS

POLITOLOGIJOS KATEDRA

Adomas Leonavičius

NUOLATINIO STRUKTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO POVEIKIS ES

BENDRAI SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKAI: BALTIJOS ŠALIŲ

ATVEJIS

Magistro baigiamasis darbas

Šiuolaikinės Europos politikos programa, valstybinis kodas 6211JX055

Politikos mokslų studijų kryptis

Vadovas (-ė) Prof. dr. Arūnas Molis__________________ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė)

Apginta Prof. dr. Šarūnas Liekis_____________ (Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius)

Kaunas, 2019

1

TURINYS

Santrauka............................................................................................................ ..................................2

Summary...............................................................................................................................................3

Santrumpų sąrašas.................................................................................................................................4

Lentelių sąrašas ....................................................................................................................................5

ĮVADAS...............................................................................................................................................6

1. SAUGUMO SAMPRATA TEORINĖJE LITERATŪROJE IR DABARTINIAI SAUGUMO IR

GYNYBOS TEMATIKOS MOKSLINIAI TYRIMAI.......................................................................9

1.1. Bendroji saugumo samprata ir jos teorinė prieiga..........................................................................9

1.2. Dabartiniai saugumo ir gynybos tematikos moksliniai tyrimai....................................................13

1.3. Tyrimo metodologija ...................................................................................................................16

2. EUROPOS SĄJUNGOS SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKA BEI JOS POVEIKIS

BALTIJOS ŠALIMS .........................................................................................................................19

2.1. Europos Sąjungos iniciatyvos saugumo ir gynybos srityje ..........................................................19

2.2. Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas Europos Sąjungos saugumo ir gynybos

kontekste.............................................................................................................................................24

2.3. Baltijos šalių vaidmuo Nuolatiniame struktūriniame bendradarbiavime......................................28

2.4. Interviu apie Europos Sąjungos ir Baltijos šalių saugumą ir gynybą rezultatų

aprašymas...........................................................................................................................................35

2.4.1. Kokybinio interviu uždaviniai, metodologija ir tyrimo eiga...............................................36

2.4.2. Interviu atsakymų rezultatų analizė ...................................................................................38

IŠVADOS...........................................................................................................................................51

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS .....................................................................................54

PRIEDAI ............................................................................................................................................60

1 Priedas. Struktūrizuoto interviu klausimai .......................................................................................60

2 Priedas. Struktūrizuoto interviu respondentų atsakymai ..................................................................61

2

Leonavičius, A. Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo poveikis ES bendrai saugumo ir gynybos

politikai: Baltijos šalių atvejis. Šiuolaikinės Europos politikos magistro baigiamasis darbas/vadovas

Prof. dr. A. Molis; Vytauto Didžiojo universitetas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas,

Politologijos katedra. Kaunas, 2019, p. 77.

SANTRAUKA

Magistro baigiamasis darbas „Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo poveikis ES bendrai

saugumo ir gynybos politikai: Baltijos šalių atvejis“ tiria Europos Sąjungos bendradarbiavimo

galimybes saugumo ir gynybos srityje po Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO)

susitarimo pasirašymo ir analizuoja, kokią naudą iš šio bendradarbiavimo gali turėti Baltijos šalys.

Darbo objektas yra Europos Sąjungos bendros saugumo ir gynybos politikos pokyčiai ir

įgyvendinimo galimybės po Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo priėmimo. Pagrindinis

tyrimo tikslas yra aptarti saugumo ir gynybos sampratą mokslinėje literatūroje ir, išanalizavus

saugumo ir gynybos politikos raidą Europos Sąjungoje, įvertinti Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo (PESCO) galimą įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai ir Baltijos

šalims. Šiam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: 1) atlikti sisteminę saugumo ir gynybos srities

mokslinės literatūros analizę bei pristatyti konstruktyvizmo teorijos esminius aspektus ir jos

galimybes aiškinti tarptautinį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje; 2) apžvelgti Europos

Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą; 3) išanalizuoti Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo (PESCO), kaip dalies Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP),

įgyvendinimo galimybes Europos Sąjungoje ir Baltijos šalyse; 4) atlikti struktūrizuotus interviu su

saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais ekspertais, diplomatais ir, išanalizavus gautus

atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) įtaką bendrai ES saugumo

ir gynybos politikai bei Baltijos šalims.

Sisteminė lyginamoji ES saugumo ir gynybos srities dokumentų analizė ir empirinėje darbo

dalyje atlikto struktūrizuoto interviu rezultatai atskleidžia probleminius PESCO projektų klausimus

ir Baltijos šalių įsipareigojimus bei naudą regionui po PESCO darbotvarkės pasirašymo. Darbe,

nagrinėjant empirinės medžiagos duomenis, nustatytas skirtingas ES valstybių narių požiūris į

karinio kooperavimosi reikalingumą ir bendrai į saugumą ir gynybą.

Šiame darbe bus vertinama, kokius pokyčius gali atnešti Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo darbotvarkės pasirašymas, kokią tai turės įtaką ES karinio bendradarbiavimo

plėtrai ir kokią naudą iš to gali turėti Baltijos valstybės Lietuva, Latvija ir Estija.

Raktiniai žodžiai: Europos Sąjunga, Baltijos šalys, Bendra saugumo ir gynybos politika,

Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas (PESCO), struktūrinis interviu.

3

Leonavičius, A. Influence of Permanent Structured Cooperation on EU Common Security and

Defence Policy: case of the Baltic states. Master‘s Thesis in Contemporary European Politics/

supervisor Prof. dr. A. Molis; Vytautas Magnus University, Faculty of Political Science and

Diplomacy, Department of Political Science. Kaunas, 2019, p. 77.

SUMMARY

The Master‘s thesis „Influence of Permanent Structured Cooperation on EU Common Security

and Defence Policy: case of the Baltic states“ is a research on cooperation possibilities of the

European Union in the security and defence policy following the activation of Permanent Structured

Cooperation (PESCO) and analyses the benefits of this cooperation to the Baltic states.

The object of this research paper is changes and realisation possibilities in the field of EU‘s

security and defence policy following the activation of PESCO. The aim of the research is to

discuss the concept of security and defence in the scientific literature, to analyse the development

of the security and defence policy in the European Union and to evaluate possible influence on the

common security and defence policy for the EU and the Baltic states following the activation of

PESCO.

The objectives for the master‘s thesis. 1) Conduction of a systematic review of the scientific

literature in the field of security and defence, presentation of the main aspects of the constructivism

theory and it‘s possibilities to explain international cooperation in the field of security and defence.

2) Review of the development of the security and defence policy. 3) Analysis of Permanent

Structured Cooperation as a part of the EU‘s security and defence policy (CSDP), analysis of

possible implementation of the PESCO in the EU and particularly in the Baltic states. 4) Conduction

of structured interviews with specialists, experts in political science and diplomats and evaluation

of the influence of PESCO on the common security and defence policy for the Baltic states.

A systematic comparative analysis of the documents of the EU‘s security and defence policy

and the interview results revealed problematic issues of PESCO projects as well as commitments

and benefits of the Baltic states following the establishment of Permanent Structured Cooperation

framework. The observations in empirical research revealed different viewpoints of various Member

States on the necessity of closer cooperation and on the security and defence in general.

This research paper will cover the topic of the changes following the establishment of the

Permanent Structured Cooperation framework and its influence (it may have on EU‘s closer binding

cooperation), as well as the benefits for the Baltic states including Lithuania, Latvia and Estonia.

Key words: European Union, Baltic states, Common Security and Defence Policy, Permanent

Structured Cooperation (PESCO), structured interview.

4

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

ASEAN – Pietryčių Azijos valstybių asociacija

BSGP – Bendroji saugumo ir gynybos politika

BUSP – Bendroji užsienio ir saugumo politika

ES – Europos Sąjunga

ESBO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija

ESGP – Europos saugumo ir gynybos politika

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

JT (JT) – Jungtinių tautų organizacija

MPCC - Karinių operacijų planavimo ir vykdymo centras

NATO – Šiaurės Atlanto sutarties organizacija

OAU – Afrikos Sąjungos organizacija

OPEC – Naftos eksportuotojų organizacija

PESCO – Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas

SGI – Strateginė gynybos iniciatyva

VES – Vakarų Europos Sąjunga

VSO – Varšuvos sutarties organizacijos

5

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 Lentelė. Kategorijos Teigiamas požiūris į ES narių gilesnės karinės integracijos naudą reiškimas

respondentų atsakymuose ..................................................................................................................42

2 Lentelė. Kategorijų apie ES šalių narių požiūrį į ES saugumo ir gynybos situaciją reiškimas


3 Lentelė. Kategorijų apie grėsmių supratimą ES šalyse reiškimas respondentų atsakymuose ..........45

4 Lentelė. Kategorijų apie Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo prioritetus reiškimas


5 Lentelė. Kategorijų apie Baltijos šalių saugumo situaciją reiškimas respondentų atsakymuose ......49

6 Lentelė. Kategorijos Baltijos šalims naudingi tie projektai, kuriuose jos dalyvauja reiškimas


6

ĮVADAS

Temos aktualumas ir naujumas. Stebint paskutinių kelerių metų įvykius Europos Sąjungos

išorėje ir viduje, kyla mintis, kad Europos šalys susiduria su bene didžiausiais iššūkiais per visą ES

istoriją. Įvairios grėsmės Europos kaimynystėje, migracijos krizė, teroristiniai išpuoliai ES viduje,

kibernetinės atakos kuria nesaugumo jausmą Europos gyventojams, todėl vis labiau pradedama

ieškoti būdų, kaip būtų galima užtikrinti žemyno saugumą kuriant bendrą karinę sistemą. Apie

bendrus ES karinius pajėgumus kalbama jau nuo XX a. 6 dešimtmečio, tačiau didesnių veiksmų

nebuvo imtasi. Nors 2007 m. Lisabonos sutartimi, valstybės narės sutarė siekti gilesnės integracijos

saugumo ir gynybos srityje, bet politinės valios imtis konkrečių veiksmų nepakako. Verta paminėti,

kad šioje sutartyje nustatyta, jog įvairūs gynybos klausimai yra sprendžiami nacionaliniu lygmeniu ir

remiantis NATO aljansu. Tuo pačiu, Lisabonos sutartis neužkerta kelio valstybėms narėms

bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje ir priimti sprendimus, kuriais būtų koordinuojama bendra

karinė veikla. Taigi, valstybės narės turi teisę jungtis į kelių ar keliolikos valstybių karinius junginius

ir leisti prisijungti prie jų kitoms valstybėms ateityje.

Nors, kurį laiką Europos Sąjungoje nebuvo didesnių iniciatyvų stiprinti saugumo ir gynybos sritį,

tačiau per paskutiniuosius kelerius metus situacija pasikeitė. Donaldui Trumpui tapus JAV prezidentu

ir jam pradėjus kalbėti apie karinės naštos pasidalijimo reikalingumą tarp NATO narių bei apie

NATO neveiksmingumą, kai kurių Europos valstybių narių vadovai pradėjo skatinti kurti Europos

karinę sąjungą, bendrą infrastruktūrą ir karinę pramonę. Tačiau daugybė kitų Europos Sąjungos šalių

vadovų nepritarė tokiai iniciatyvai ir išsakė kiek kritiškesnį požiūrį į šią sąjungą, matydami JAV

indėlį į NATO, kaip savo saugumo garantą. Tai aprašo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir

politikos mokslų instituto doc. dr. Margarita Šešelgytė. Jos teigimu, Lietuvos saugumo samprata

aiškiai atskiria NATO ir ES darbo pasidalijimą, kur NATO atstovauja saugumo garantą, o Europos

Sąjunga laikoma ekonominio gerovės ir „minkštojo“ saugumo garantu.1

Pasikeitusi Europos saugumo situacija plačiai nagrinėjama ir dabartinėje politinėje spaudoje.

2018 metų rugsėjo mėnesį Vilniuje viešėjęs Prancūzijos karo akademijos Strateginių tyrimų institute

Prancūzijoje dirbantis Europos saugumo tyrėjas Pierr'as Haroche'as duodamas interviu Lietuvos

spaudai teigė, kad „saugumo situacija Senajame žemyne pradėjo keistis jau prieš dešimtmetį dėl

finansų krizės, kai pradėta ieškoti būdų sutaupyti ir nuo to pirmiausia nukentėjo gynybos sritis.“2

1 Šešelgytė M. PeSCO: The Lithuanian Perspective. IRIS: Institut de Relations Internationales de Stratégiques, 2018,

p.2. Rasta: http://www.iris-france.org/wp-content/uploads/2018/09/Ares-29.pdf (Žiūrėta 2018 09 14). 2 Kanapka, Giedrius. „Bendra Europos kariuomenė skęsta miglose“, interviu su Perre‘u Haroche‘u. Lietuvos rytas, nr.

186 (8155), 2018 m. rugsėjo 27 d., p. 7.

http://www.iris-france.org/wp-content/uploads/2018/09/Ares-29.pdf

7

Pasak prancūzų mokslininko, „ilgą laiką Europos saugumu rūpinosi NATO, o ES į šią sferą nesikišo.

Bet dabar galime matyti pokyčių, ES politikai yra vis labiau suinteresuoti savo piliečių gynimu.“3

Pagrindiniai pokyčiai prasidėjo 2017 metais, kai buvo priimtas sprendimas, kuriuo buvo

nustatytas Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas. Tais pačiais metais 25 valstybių narių ministrai

pasirašė bendrą pranešimą dėl koordinuoto bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje. Šiuo

sprendimu išreikštas susirūpinimas besikeičiančia tarptautinio saugumo situacija, kai atsiranda vis

daugiau rizikos šaltinių ir iškyla būtinybė stiprinti Europos Sąjungos saugumą ir gynybą.

Neretai dėl užsienio politikos neveiksmingumo kritikuojama ES turėtų spręsti susidariusias

problemas ir pateikti bendrą atsaką. Įvairios saugumo grėsmės (terorizmas, nevaldoma migracija,

aplinkosauga ir kt.) kelia vis didesnius iššūkius Europos saugumui. Europos Sąjungos vaidmuo

užtikrinant žemyno saugumą turėtų didėti, tačiau kokio vaidmens ES imsis ateityje, nėra aišku. Iki

šiol nėra vienos bendros pozicijos: vieni traktuoja ES kaip savarankišką saugumo srities veikėją, kiti

– akcentuoja ES kaip vieną iš NATO ramsčių. ES ir NATO struktūrų ir funkcijų dubliavimo bei įtakos

klausimai yra aktualūs daugeliui Europos šalių, taip pat ir Baltijos valstybėms, suinteresuotoms savo

saugumo užtikrinimu.

Šio darbo objektas - Europos Sąjungos bendros saugumo ir gynybos politikos pokyčiai ir

įgyvendinimo galimybės po Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo priėmimo.

Darbo tikslas – aptarti saugumo ir gynybos sampratą mokslinėje literatūroje ir, išanalizavus

saugumo ir gynybos politikos raidą Europos Sąjungoje, įvertinti Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo (PESCO) galimą įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai ir Baltijos šalims.

Šiam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

1. Atlikti sisteminę saugumo ir gynybos srities mokslinės literatūros analizę bei pristatyti

konstruktyvizmo teorijos esminius aspektus ir jos galimybes aiškinti tarptautinį bendradarbiavimą

saugumo ir gynybos srityje.

2. Apžvelgti Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą.

3. Išanalizuoti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO), kaip dalies bendros saugumo

ir gynybos politikos (BSGP), įgyvendinimo galimybes Europos Sąjungoje ir Baltijos šalyse.

4. Atlikti struktūrizuotus interviu su saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais

ekspertais, diplomatais ir, išanalizavus gautus atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo (PESCO) įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai bei Baltijos šalims.

Problematika. Šiame darbe aptariama Europos saugumo ir gynybos politikos formavimosi raida,

jos integracijos procesai bei problematika. Itin glaudaus bendradarbiavimo šioje srityje tarp ES šalių

nebuvo, nes pagrindinė saugumo organizacija, vienijanti Europos Sąjungą, yra NATO. Taip pat

3 Kanapka, Giedrius. „Bendra Europos kariuomenė skęsta miglose“, interviu su Perre‘u Haroche‘u. Lietuvos rytas, nr.

186 (8155), 2018 m. rugsėjo 27 d., p. 7.

8

pačioje ES tarp valstybių narių galima matyti skirtingus požiūrius į karinio kooperavimosi

reikalingumą ir JAV dominavimą Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje. Nors 2017 m. buvo

priimtas sprendimas nustatyti Nuolatinį struktūrinį bendradarbiavimą, pasisakymai dėl galimo

dubliavimosi su NATO tik padažnėjo.

Darbo ginamasis teiginys – sėkmingo tolimesnio ES Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

atveju, Baltijos valstybės galės siekti platesnio savo interesų įgyvendinimo ir regiono saugumo

stiprinimo palyginti su BSGP iki PESCO priėmimo.

Siekiant atsakyti į pirmąjį tyrimo klausimą, pirmojoje, teorinėje darbo dalyje bus siekiama

išsiaiškinti saugumo ir saugumo bendruomenės koncepcijas, remiantis konstruktyvizmo teorine

prieiga. Ši tarptautinių santykių analitinė prieiga akcentuoja valstybių gebėjimą kurti kolektyvinę

tapatybę, kai jas jungia bendros vertybės, normos ir kt. PESCO, kaip Europos Sąjungos struktūrinio

bendradarbiavimo sutartis, yra Europos Sąjungos bendro šalių identiteto supratimas.

9

1. SAUGUMO SAMPRATA TEORINĖJE LITERATŪROJE

IR DABARTINIAI SAUGUMO IR GYNYBOS TEMATIKOS

MOKSLINIAI TYRIMAI

Nuolat kintanti saugumo aplinka sukuria būtinybę vis iš naujo apibrėžti saugumo sąvoką. Ši

sąvoka yra plačiai vartojama ir galimos įvairios jos interpretacijos, dėl to būtų klaidinga teigti, kad

egzistuoja vieninga saugumo samprata. Dėl dinamiškos saugumo aplinkos, besikeičiančių santvarkų

ir pokyčių tarptautinėje aplinkoje, saugumo sąvoka skirtingais laikotarpiais yra apibrėžiama

skirtingai, įgyja transformacijas. Šiame darbe bus daugiausiai naudojamasi konstruktyvizmo teorine

prieiga, tačiau siekiant atskleisti platesnį saugumo sąvokos vaizdą, darbo pradžioje pravartu pateikti

bendrąją saugumo sampratą, įsigilinant į įvairias tarptautinių santykių teorijas, ir jų galimybes aiškinti

šią sąvoką. Taigi, siekiant šiek tiek supaprastinti šios sąvokos aiškinimą, naudinga į jį pažvelgti iš

tam tikrų teorijų siūlomo tradicinio (etatistinio) ir žmogiškojo saugumo perspektyvų.

Tarptautiniuose santykiuose, su tam tikromis išlygomis vyrauja trys teorinės perspektyvos:

realizmas, liberalizmas ir konstruktyvizmas. Šios teorijos skirtingai aiškina saugumo sampratą ir yra

atsiradusios siekiant geriau paaiškinti globalioje aplinkoje vykstančius procesus. Saugumo nereikėtų

koncentruoti tik ties nacionalinio saugumo lygmeniu, dėl to atsiradusi konstruktyvizmo teorija

(dažnai laikoma labiau tarptautinių santykių analitine prieiga nei savarankiška teorija), pasiūlė

žmogiškąjį požiūrį į saugumą, o grėsmes kildina iš įvairių valstybių vidaus procesų (individų

sąveikos). Konstruktyvizmas siekia nagrinėti saugumą individo lygmenyje, mažiau sureikšminant

valstybės įtaką.

1.1. Bendroji saugumo samprata ir jos teorinė prieiga

Valstybės saugumas yra esminis klausimas susijęs su jos egzistencija. Dėl to dažnai gali atrodyti,

kad yra susiformavusi absoliuti ar visuotinai priimta saugumo koncepcija. Visgi, saugumas, kaip

socialinė sąvoka, neturi vienintelio tikslaus apibrėžimo, o jos sampratos pokyčius dažniausiai lemia

įvairūs tarptautiniai pasikeitimai (karai, taikos sutartys). Siekiant tiksliai išsiaiškinti saugumo sąvoką,

vertinga pirmiausiai suformuluoti klausimus – saugumas nuo ko (kokie yra numanomi pavojai), ir

saugumas kam (kokia nustatoma vertybė).

Kaip minėta, saugumas, kaip viena pagrindinių tarptautinių santykių disciplinos koncepcijų,

nuolat kito. Vertinant istoriškai pirmiausiai reikėtų pažymėti, kad modernios saugumo sąvokos

pradžia yra laikoma 1648 m. priimta Vestfalijos taikos sutartis. Šia sutartimi buvo įsipareigota gerbti

10

valstybės suverenitetą, pripažinti lygybę tarp valstybių ir nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus.

Šiais nustatytais principais, valstybės pirmą kartą buvo pripažintos kaip pagrindiniai subjektai

tarptautinių santykių sistemoje. Tokiu būdu valstybė tapo pagrindiniu saugumo objektu, o jos

užduotis buvo identifikuoti saugumo grėsmes galinčius sukelti veiksnius ir kartu priimti sprendimus

šias grėsmes eliminuoti. Dr. K. Paulauskas teigia, jog šiuo laikotarpiu vyravo požiūris, kad valstybė,

o dažnu atveju, net ir pats valdovas yra pagrindinis saugumo teikėjas.4

Tolesniems saugumo sampratos pokyčiams įtakos turėjo XVIII a., kai to meto filosofai Jean-

Jacques Rousseau (1762), John Locke (1690) ir Charles de Montesquieu (1716) pristatė sutartį tarp

valstybės ir piliečių, kuria buvo įtvirtintas socialinis kontraktas ir piliečių teisių bei laisvių samprata.

Itin didelę įtaką saugumo sampratai turėjo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo5. Tuo metu

susiformavo tarptautinių santykių disciplina ir tarptautinių santykių aiškinime įsivyravo idealizmo

mokykla. Patyrus Pirmojo pasaulinio karo pasekmes, buvo priimta nuomonė, kad karas, kaip

beprasmis veiksmas, negali tapti racionalia valstybės politikos priemone ir, kad tarptautinė sistema

turėtų išspręsti konfliktus demokratinėmis priemonėmis. Tokį požiūrį atspindėjo JAV prezidento

Woodrow Wilson pareiškimas 1918 metais, kuriuo buvo pasiūlyti Keturiolika punktų, skelbusių apie

naują pasaulio politiką, paremtą laisva prekyba, atvirais susitarimais, demokratija ir apsisprendimo

teise.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo atsirado visiškai nauja saugumo sąvokos prasmė. Realybė

tarptautinių santykių disciplinoje galutinai leido įsitvirtinti realizmo teorinio požiūrio dominavimui.

Šios teorinės mokyklos atstovai teigė, kad pagrindinis tarptautinės sistemos vienetas yra valstybė, ji,

esanti vientisas vienetas ir siekdama kuo labiau išvystyti savo interesus, tarptautinėje sistemoje veikia

racionaliai, didindama savo galią. Svarbiausi klausimai yra susiję su nacionaliniu saugumu, kurio

užtikrinimas priklauso nuo karinės galios plėtojimo.

Po Šaltojo karo pabaigos vėl pakito tarptautinio saugumo aplinka ir buvo pradėta ieškoti

alternatyvių saugumo sampratos aiškinimo būdų. Šiuo, minimu laikotarpiu atsirado kritinės

perspektyvos, o viena jų buvo konstruktyvizmo teorija. Konstruktyvizmo tarptautinių santykių

aiškinimo paradigma yra iš esmės prieštaraujanti iki tol vyravusiems realizmo pamatiniams

principams. Šios teorijos atstovai Emmanuel Adler ir Alexander Wendt siekė praplėsti realizmo

teorijos suformuotą pasaulio modelio suvokimą ir pateikti naujus analizės modelius. Valstybės

saugumas (nacionalinis saugumas) pasirodė nepakankamas ir buvo siekiama valstybės saugumą

pakeisti platesne saugumo samprata, ją papildant įvairiais elementais, tokiais kaip tautos saugumas

(angl. security of people), individų saugumas (angl. security of individuals) ar globalus bei tarptautinis

4 Paulauskas K. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2006. Vilnius: VU

TSPMI, 2007, p. 197. 5 Hollis M., Smith S. Tarptautiniai santykiai: aiškinimas ir supratimas. Vilnius : Tyto alba, 1998, p. 25

11

bendruomeniškumas.6 Konstruktyvistai siekė įtvirtinti platesnį požiūrį į individų saugumo

užtikrinimą. Tai ne tik kariniai veiksniai, kuriuos lemia valstybė, bet ir ekonominė gerovė, aplinkos

apsauga, kultūrinis identitetas, politinės teisės ir kt.

Konstruktyvizmo pradininku laikomas A. Wendt yra atkreipęs dėmesį, kad „anarchija yra tai, kuo

valstybės ją laiko”7, tad analogiškai saugumo supratimas taip pat galėtų būti performuluotas taip:

„saugumas yra tai, kuo mes jį laikome“.8 Nors konstruktyvizmo teorijos šalininkai pripažįsta tam

tikras realistines prielaidas apie tarptautinę politiką, tačiau ją suvokia visiškai skirtingai.

Konstruktyvistinės saugumo studijos remiasi prielaida, kad pagrindinės tarptautinės politikos

struktūros yra socialiai konstruojamos, t. y. tarptautinė sistema, jos anarchinė būsena yra socialiniai

konstruktai, lygiai taip pat socialiai konstruojamas ir saugumas bei grėsmės, kurie jokiu būdu nėra

sistemos rezultatas.

Skaitant mokslinę literatūrą galima pastebėti, kad konstruktyvizmo teoretikai neretai yra linkę

derinti konstruktyvizmo teoriją su kita teorine prieiga, pavyzdžiui, neorealizmu. Šias teorijas

sėkmingai yra susieję Kopenhagos mokslininkai Barry Buzan, Ole Wæver, Jaap de Wilde ir atskleidę

neorealizmo ir konstruktyvizmo sinergijos galimybes saugumo reiškiniams tirti. Jie sukūrė pasaulyje

žinomą Kopenhagos konstruktyvizmo mokyklą, sutelkusią dėmesį į šias pagrindines koncepcijas: 1)

saugumizaciją, 2) sektorius, 3) regioninius saugumo kompleksus. Minėtų autorių teorines nuostatas

atskleidžia 1998 metais publikuotas kolektyvinis mokslo darbas „Security: A New Framework for

Analysis“. Viena iš pagrindinių knygoje aptariamų koncepcijų – saugumizavimas, kuris plačiąja

prasme suprantamas kaip egzistencinė grėsmė, reikalaujanti ieškoti sprendimų ją panaikinti.

Nagrinėdami, kaip tam tikra problema virsta saugumo problema, Barry Buzan, Ole Wæver ir Jaap de

Wilde aptaria saugumizavimo sąvokai opozicinę sąvoką desaugumizavimas, kurios semantinis

turinys nesiejamas su grėsme.

B. Buzan, O. Wæver, J. de Wilde aprašytoje saugumizavimo teorijoje9 svarsto, kas laikytina

saugumo objektu, ir prieina išvadą, kad saugumo objekto identifikavimą lemia saugumizuojantis

veikėjas (juo gali būti net retų paukščių populiacija, individų grupė ar kt.), dėl kurio iniciatyvų

atsiranda saugumizuojama situacija, kurią visuomenė (auditorija), savo ruožtu, traktuoja kaip

saugumo problemą. Svarstydami saugumo problemos klausimus Kopenhagos teoretikai teigia, kad

objektyvių grėsmių nėra, nes jos socialiai konstruojamos saugumizuojančių veikėjų, į kurių elgseną

reaguoja saugumo veikėjai. Idealiu saugumo veikėju aptariamoje knygoje laikoma valstybė, kuri

6 Wæver O. Security and Desecuritization.// (ed). Lipschutz R. D. On Security. New York: Columbia University Press,

1998. P. 40. 7 Wendt, A. Anarchy is What States Make of It: The Social Construction of Power Politics. International Organization,

1992, Vol. 46, No. 2, p. 391- 425. 8 Smith S. and Acharya A. The Concept of Security before and after September 11. Institute of Defence and Strategic

Studies (IDSS), Working Paper, 2002, No. 23, p. 3. 9 Buzan B., Wæver O., Wilde de J. Security: A New Framework for Analysis. Boulder: Lynne Riener Publisher, 1998, p.

37.

12

istoriškai turi privilegijuotą padėtį ir yra geriausiai pasirengusi įvykdyti saugumo užduotis.

Svarstydami saugumizavimo ir desaugumizavimo klausimus, teoretikai implikuoja mintį, kad

desaugumizavimas yra tinkamiausias būdas saugumo problemoms spręsti. Šią mintį papildo autorių

nuostata, kad saugumo reikšmių neįmanoma objektyviai apibrėžti, nes jos yra subjektyvaus pobūdžio.

Dėl aptartų teorinių įžvalgų, konstruktyvistų saugumizavimo teorija ne kartą buvo sulaukusi

kritikos. Kai kurias kritines įžvalgas apie konstruktyvizmo teoriją galima rasti K. Paulausko 2007

metais publikuotame straipsnyje10. Jo manymu, „šie autoriai [B. Buzan, O. Wæver], kaip ir

konstruktyvizmo mokykla apskritai, dar nėra įveikusi „dvigubos hermeneutikos“ spąstų. <...>

Bėgdami nuo ontologinio, objektyvistinio saugumo apibrėžimo, jie neišvengia a priorinio saugumo

konceptualizavimo, kuris iš esmės atmeta bet kokią kitą saugumo sampratą, kuri gali būti nesusijusi

su egzistencinėmis grėsmėmis.“11

Nepaisant kritikos, konstruktyvizmo teorija išlieka populiari pasaulyje ir dažnai taikoma mokslo

darbuose nagrinėjant įvairius saugumo ir politikos reiškinius. Analizuojant tarptautinių santykių

problemas, svarbiais galima laikyti ne tik objektyvius ekonominius, gynybinio pajėgumo ar kitus

rodiklius, bet ir konstruktyvizmo teorijoje reikšmingais laikomus visuomenės mentalitetą, kultūrą,

vertybes ar net galios vaidmenį.

Konstruktyvizmo teorijoje labai svarbią vietą užima saugumo bendruomenių koncepcija.

Bendruomeninei (kolektyvinei) tapatybei formuotis, kaip buvo minėta, padeda bendros normos,

tarpusavio pasitikėjimas, vertybės ir simboliai.12 Šiame darbe ne kartą minėtas tyrėjas A. Wendt

viename straipsnyje teigia, kad tarptautinę politiką galima aiškinti per identitetus ir interesus. Pasak

mokslininko, identitetai yra interesų pagrindas, o tarptautinių santykių veikėjai neturi iš anksto

numatytų interesų, kurie veiktų nepriklausomai nuo socialinio konteksto. Veikėjų interesus paprastai

lemia konkrečiai susiklosčiusi situacija ir jos vertinimas.13 Kitaip tariant, šie veikėjų interesai yra

santykiniai. Kaip rašo J. Baylis, kritinės teorijos šalininkai, tokie kaip K. Krause ir M. Williams,

saugumo sampratoje sureikšmina individus, bendruomenes ir identitetą bei skiria didelį dėmesį

pastarųjų analizei, o valstybės elgseną laiko antraplaniu dalyku.14

Taigi, kolektyvinio saugumo pagrindas yra dalyvaujančių elementų (pavyzdžiui, valstybių ar

individų) bendrai suvokiami nematerialūs procesai ar reikšmės, kurie daro įtaką valstybių struktūroms

10 Paulauskas, Kęstutis. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2006. Vilnius:

VU TSPMI, 2007, p. 193–215. 11 Paulauskas, Kęstutis. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2006. Vilnius:

VU TSPMI, 2007, p. 207–208. 12 Adler, E., Barnett, M. Security Communities, Cambridge: Cambridge University Press, 1998 13 Wendt A. Anarchy is what States Make of it: The Social Construction of Power Politics. International Organization,

Vol. 46, No. 2 (Spring), 1992, p. 398. 14 Baylis, J. International and Global Security in the Post-Cold war Era. In: Baylis, J. and Smith, S. (eds.) . The

Globalization of World Politics: an Introduction to International relations. New York: Oxford University Press, 2005,

p. 313.

13

ir didesniems kolektyvinio saugumo dariniams. Šie, savo ruožtu, perėmę tam tikras reikšmes ir

vertybes, toliau jas skleidžia ir konsoliduoja tol, kol jos visuotinai prigyja. Šią mintį paremia Emanuel

Adler teigdamas, kad individai ir socialiniai veikėjai suteikia prasmę materialiam pasauliui ir

kognityviai formuoja pasaulį tokį, kokį jį žino, patiria ir supranta15. Kitaip tariant, šalių priklausymas

daugiašalėms organizacijoms ne tik rodo, kad jas vienija bendros vertybės, normos ir kiti nematerialūs

dalykai, tačiau tai padeda toliau gilinti tarpusavio ryšį ir savęs suvokimą bendruomenėje.

Remdamasi konstruktyvizmo teorija, regioninio identiteto problematiką savo daktaro

disertacijoje „Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika“

yra tyrusi dr. Ieva Karpavičiūtė. Disertacijoje teigiama, kad regioninio veikėjo savybės dažniausiai

būna suformuotos sąlyginai stipraus regioninio identiteto pagrindu. Tokiu atveju regionas gali tapti

saugumo bendruomene. Jei regioninis identitetas yra silpnas, regionas neveiks kaip atskiras veikėjas,

saugumo bendruomenės regione nebus ir, pasak I. Karpavičiūtės, kuri remiasi B. Hettne

regioniškumo teorija, toks regionas bus žemesnio regioniškumo lygio16. Taigi, bendros saugumo ir

gynybos politikos formavimasis labai priklauso nuo regioninio saugumo bendruomenės identiteto.

1.2. Dabartiniai saugumo ir gynybos tematikos moksliniai tyrimai

Be šiame magistro darbe naudojamos konstruktyvizmo ir kitų teorijų mokslinės literatūros, taip

pat svarbūs buvo darbai, gynybos ir saugumo ekspertų straipsniai ir įžvalgos, padėję geriau įsigilinti

į ES saugumo ir gynybos tematiką, bei konkrečiai į Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

ypatumus. Pirmiausia reikėtų pažymėti, jog Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO)

susitarimas buvo pasirašytas 2017 m. gruodžio 11 d., todėl apie šį naują reiškinį randama nedaug

mokslinės literatūros. Įvairios mokslininkų, politikos srities apžvalgininkų nuomonės atskleidė, kad

į naujus Bendros saugumo ir gynybos politikos pakitimus yra žvelgiama tiek iš pozityvios pusės, tiek

iš kritinės. Magistro darbe surinkta naujausia literatūra nagrinėjamos temos klausimais atskleidžia šio

darbo neabejotiną naujumą ir aktualumą, surinkta mokslinė literatūra gali būti naudinga tolesniems

panašios tematikos tyrimams.

Saugumo ir gynybos klausimais rašantis Nyderlandų Tarptautinių santykių instituto tyrėjas Dick

Zandee 2018 m. pranešime „Pesco implementation: the next challenge“ pateikė kritišką nuomonę

apie Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo įgyvendinimą. Tyrėjas teigia, jog nors viltys

sėkmingam bendradarbiavimui yra didelės, tačiau net pirmieji 17 PESCO projektų buvo priimti

15 Adler, E. Seizing the Middle Ground: Constructivism in World Politics. European Journal of International

Relations, 3(3) 1997. European Consortium for Political Research: SAGE Publications. p.322. 16 Karpavičiūtė, I. Analysis of Regional Security Dynamics. Internal and External Factors and Their Interplay /

Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika. Daktaro disertacija. Kaunas:

Vytauto Didžiojo universitetas, 2010, p.93.

14

paskubomis ir iki galo neišsprendus kai kurių valdymo ypatumų. Pirmieji PESCO įgyvendinimo

metai atskleidžia, kaip sunku politiškai priimtus sprendimus paversti praktiškai veikiančiais, o

aiškesni tyrimai galėtų būti padaryti tik po kelerių metų.17

Taip pat svarbus yra Saugumo studijų Ciuriche Centro (Šveicarijos) tyrėjo Daniel Keohane

straipsnis „The Paradox of EU Defence Policy“. Šiame straipsnyje autorius teigia, kad dėl Europos

Sąjungos valstybių narių skirtingų požiūrių į gynybą, bendros ES gynybos formavimas yra sunkiai

įmanomas18. Valstybės narės siekia skirtingų tikslų (vienos suinteresuotos teritorine gynyba, kitos –

misijomis už ES sienų). Tokie išsiskiriantys interesai apsunkina bendros ES gynybos idėją.

Bendruomenių Rūmų bibliotekos (angl. House of Commons Library) tyrėja Claire Mills

pranešime „EU defence: the realisation of Permanent Structured Cooperation (PESCO)“ taip pat

pateikia kiek kritišką nuomonę. Autorė pranešime išvardija faktus, susijusius su PESCO atsiradimu

ir jo įgyvendinimu ir aprašo Lisabonos sutartį, kaip PESCO atsiradimo pagrindą, galimybes

įgyvendinti šį naują saugumo ir gynybos politikos susitarimą, priimtus projektus ir kt. Be to, tolesnėje

pranešimo dalyje teigia, kad NATO Generalinis Sekretorius Jens Stoltenberg pasveikino PESCO

įkūrimą tikėdamasis, kad tai padės sustiprinti Europos gynybą, tačiau priminė, jog NATO ir ES siekiai

turėtų būti papildantys vienas kitą. Taip pat autorė atkreipė dėmesį į skirtingus ES šalių interesus ir

kai kurių valstybių narių skeptiškumą naujajai saugumo ir gynybos darbotvarkei. Pranešime

pateikiamas Lenkijos, kuri visą laiką palaiko Europos karinių pajėgumų vystymą, pavyzdys, tačiau,

kaip teigiama, ji palaiko dalyvavimą tik NATO kontekste, o dalyvavimas Nuolatiniame

struktūriniame bendradarbiavime daugiau susijęs su ES karinės integracijos pristabdymu.19

Majamio universiteto dr. Maxime H. A. Larivé, kurio tyrimų objektas yra Europos Sąjunga, kaip

globalaus saugumo veikėjas ir Europos saugumas, 2014 metais išleido knygą „Debating European

Security and Defense Policy: Understanding the Complexity“20. Šioje knygoje, naudojantis

neoliberalizmo, neorealizmo ir konstruktyvizmo teorijomis yra analizuojama ES saugumo ir gynybos

raida ir veiksniai, lėmę jos reikalingumą ES institucijose. Autorius knygoje pateikia minėtų teorijų

privalumus ir trūkumas siekdamas išaiškinti saugumo ir gynybos politikos kompleksiškumą. Jis taip

pat nagrinėja, kokią įtaką integraciniams procesams daro valstybės ir institucijos.

Labai svarbus šaltinis, pateikęs įvairių šalių perspektyvas PESCO atžvilgiu yra Prancūzijos

Tarptautinių ir Strateginių Ryšių Instituto (pranc. Institut de Relations Internationales de

Stratégiques) tinklalapis. Šio internetinio puslapio erdvėje yra prieinami įvairūs tarptautinių santykių

17 Zandee, D. Pesco implementation: the next challenge. Clingendael Netherlands Institute of International Relations,

2018. Rasta: https://www.clingendael.org/sites/default/files/2018-09/PB_Pesco_Sept2018.pdf (Žiūrėta: 2018 12 15). 18 Keohane, D. The Paradox of EU Defence Policy, Center for Security Studies, 2016. Rasta:

https://isnblog.ethz.ch/security/the-paradox-of-eu-defence-policy (Žiūrėta 2018 10 13). 19 Mills, C. EU defence: the realisation of Permanent Structured Cooperation (PESCO), 2018. Rasta:

https://researchbriefings.parliament.uk/ResearchBriefing/Summary/CBP-8149#fullreport (Žiūrėta 2018 12 23). 20 Larivé, M. H. A. Debating European Security and Defense Policy: Understanding the Complexity. Miami: University

of Miami, 2014.

https://www.clingendael.org/sites/default/files/2018-09/PB_Pesco_Sept2018.pdf

https://isnblog.ethz.ch/security/the-paradox-of-eu-defence-policy

https://researchbriefings.parliament.uk/ResearchBriefing/Summary/CBP-8149#fullreport

15

tyrėjų darbai, kuriuose aprašomos ES Bendros saugumo ir gynybos politikos gairės, tyrėjų nuomonės

Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo, gynybos industrijos klausimais ir, kaip minėta, įvairių

šalių (pavyzdžiui Graikijos, Lenkijos, Ispanijos ir kt.) perspektyvos PESCO atžvilgiu. Šis Institutas

pristato ir Lietuvos perspektyvą, kuri yra aprašyta doc. dr. Margaritos Šešelgytės. Autorės teigimu,

NATO ir JAV buvimas regione ir toliau bus Lietuvos saugumo politikos siekis, o ES bus suvokiama

kaip „minkštojo“ saugumo teikėja21.

Lietuvoje saugumo ir gynybos tematikos mokslo darbų per paskutiniuosius dešimt metų buvo

publikuota nemažai, apginta ne viena daktaro disertacija, kuriose nagrinėjami skirtingų šalių arba

regionų saugumo ir gynybos klausimai, pavyzdžiui 2009 metais VDU apgintoje Donato Vainavičiaus

disertacijoje nagrinėjamai saugumo politikos klausimai Pietų Kaukaze22, 2010 metais VDU apgintoje

Ievos Karpavičiūtės daktaro disertacijoje, taikant tarptautinių santykių konstruktyvizmo ir angliškos

mokyklos teorijas, analizuojamas regioninės saugumo analizės modelis23, 2011 metais VDU

apgintoje Seyda Hanbay disertacijoje analizuojama Europos valstybių – NATO narių, kurios nėra

Europos Sąjungos narės, pavyzdžiui, Turkijos, dalyvavimas bendrojoje saugumo ir gynybos

politikoje24, 2012 metais VU apgintoje Karolio Aleksos disertacijoje išsamiai nagrinėtas JAV karinės

transformacijos poveikis Rusijos ir Kinijos saugumo politikai25, 2015 metais VU apgintoje Martyno

Zapolskio daktaro disertacijoje analizuojamas mažųjų NATO šalių naštos pasidalijimo elgesį 2007 –

2012 metais26 ir kt.

Be apgintų daktaro disertacijų, Lietuvoje nemažai publikuota kitų mokslo darbų, kuriuose per

paskutiniuosius dešimt metų buvo nagrinėtos Rusijos hibridinio karo grėsmės ir veikimo

mechanizmai (Laurinavičius 2017), gynybos pramonės įtaka valstybių gynybos politikai ir

ekonomikai (Palavenis 2018), išsamiai rašyta apie Baltijos šalių saugumo ir gynybos klausimus ir su

jais susijusius Rusijos geoenergetikos politikos siekius, Baltijos valstybių didėjantį atsparumą

Maskvos ekonominio ir politinio poveikio priemonėms (Vilpišauskas 2017; Švedas 2017; Molis,

Česnakas, Juozaitis 2018; ir kt.), Lietuvos energetinio saugumo klausimai NATO ir ES narystės

kontekste (Molis, Vaišnoras 2014; ir kt.) bei analizuoti pastaruoju dešimtmečiu aktualūs kiti Europos

saugumo ir gynybos klausimai. Deja, nors Europos Sąjungai itin aktualus Nuolatinio struktūrinio

21 Šešelgytė, M. PeSCO: The Lithuanian Perspective. IRIS: Institut de Relations Internationales de Stratégiques, 2018,

p.9. Rasta: http://www.iris-france.org/wp-content/uploads/2018/09/Ares-29.pdf (Žiūrėta 2018 09 14). 22 Vainavičius, D. Diplomatija ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukaze. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto

Didžiojo universitetas, 2009. 23 Karpavičiūtė, I. Analysis of Regional Security Dynamics. Internal and External Factors and Their Interplay /

Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika. Daktaro disertacija. Kaunas:

Vytauto Didžiojo universitetas, 2010. 24 Hanbay, S. Europos valstybių – NATO narių, kurios nėra ES narės, dalyvavimas bendrojoje saugumo ir gynybos

politikoje: Turkijos atvejis. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 25 Aleksa, K. JAV karinės transformacijos poveikis Rusijos ir Kinijos saugumo politikai. Daktaro disertacija. Vilnius:

Vilniaus universitetas, 2012. 26 Zapolskis, M. Mažųjų NATO šalių naštos pasidalijimo elgesys 2007 –2012 metais. Daktaro disertacija. Vilnius:

Vilniaus universitetas, 2015.


16

bendradarbiavimo susitarimas buvo patvirtintas daugiau nei prieš metus, t. y. 2017 metų gruodžio 11

dieną, tačiau šia Baltijos šalims ir kitoms Europos valstybėms aktualia saugumo ir gynybos tema

mokslo darbų iki šiol stinga.

Apibendrinant teorinėje dalyje aptartus klausimus galima teigti, jog bendroji saugumo sąvoka nuo

modernios jos sampratos pradžios (Vestfalijos taikos sutartis) iki šiandieninės jos sampratos nuėjo

ilgą raidos kelią, o ES saugumo ir gynybos politika, ilgą laiką buvusi stagnacijoje, tapo diskusijų ir

mokslinių tyrimų objektu. Kaip buvo minėta paskutiniame teorinės dalies skyrelyje, mokslinėje

literatūroje, susijusioje su dabartine Europos Sąjungos gynyba ir naujai 2017 metais priimta

Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo sutartimi (PESCO), išryškėja tam tikri opoziciniai

požiūriai: pozityvus ir negatyvus dabartinės ES saugumo ir gynybos politikos vertinimas. Ši mokslinė

diskusija skatina iš naujo peržiūrėti ir išanalizuoti PESCO susitarimus, jų santykį su ankstesniais

saugumo ir gynybos susitarimais, ir įvertinti kintančią Baltijos šalių saugumo situaciją bendrame ES

saugumo ir gynybos kontekste. Atliekant šį tyrimą darbe tikslingai remiamasi konstruktyvizmo

teorine paradigma, kuri geriausiai atspindi tradicinį ir žmogiškąjį požiūrį į saugumą.

1.3. Tyrimo metodologija

Rengiant magistro baigiamąjį darbą buvo pasirinkti keli mokslinės analizės metodai: analitinis

aprašomasis, lyginamasis, struktūrizuoto interviu kokybinio tyrimo metodas. Kiekvieno iš šių metodų

pasirinkimą ir derinimą tarpusavyje lėmė siekis išanalizuoti pasirinktą darbo temą ir įgyvendinti

iškeltą tyrimo tikslą ir uždavinius.

Teorinėje darbo dalyje nagrinėjant fundamentalius ir naujausius teorinius mokslinius darbus apie

Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos integraciją, aptariant saugumo sampratą iš

konstruktyvizmo teorinės perspektyvos, pristatant svarbiausius įvykius ir datas, susijusius su

nagrinėjama tema, taikomas sisteminis mokslinės literatūros analizės ir aprašomasis metodai.

Nuoseklus analitinio metodo taikymas leidžia atskleisti vieningos Europos Sąjungos saugumo ir

gynybos politikos kūrimo ypatumus, jos formavimosi raidą ir pateikti su nagrinėjamais klausimais

susijusias išvadas ir apibendrinimus.

Antrajame magistro darbo skyriuje, t. y. empirinėje darbo dalyje „Europos saugumo ir gynybos

politika bei jos poveikis Baltijos šalims“ derinami keli kokybinės analizės metodai. Atliekant

chronologinę Europos Sąjungos iniciatyvų saugumo ir gynybos srityje analizę (2.1. skyrelis),

naudojami aprašomasis, analitinis ir lyginamasis metodai. Jie leidžia atskleisti ES bendros saugumo

ir gynybos politikos kūrimo ypatumus, raidą, ES valstybių bendradarbiavimo saugumo ir gynybos

srityje dinaminį pobūdį. Taikant minėtus metodus skyriuje analizuojami ir svarbiausi ES Nuolatinio

17

struktūrinio bendradarbiavimo projektai (2.2 skyrelis „Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas

Europos Sąjungos saugumo ir gynybos kontekste“), ir, remiantis konstruktyvizmo teorine

perspektyva, aptariamas ES valstybių vaidmuo, jų bendradarbiavimo tikslai, įsipareigojimai,

galimybės ir kt.

Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektų ir su jais susijusių dokumentų mokslinė

analizė, taikant aprašomąjį, analitinį ir lyginamąjį metodus, padeda holistiškai įvertinti Baltijos šalių

dalyvavimo minėtuose projektuose galimybes ir perspektyvas, atsivėrusias po 2017 m. ES valstybių

susitarimo. Magistro darbo 2.3. skyrelyje „Baltijos šalių vaidmuo Nuolatiniame struktūriniame

bendradarbiavime“ analizuojamas trijų Baltijos šalių atvejis konstruktyvizmo teoriniu aspektu, taip

pat remiamasi su nagrinėjamais klausimais susijusiais moksliniais straipsniais ir informacija iš įvairių

ES sutarčių ir teisės aktų, tokių kaip „Notification On Permanent Structured Cooperation (PESCO)“

ir kt. Analizuojant Baltijos šalių saugumo ir gynybos klausimus, atsižvelgiama į bendrąją visų ES

šalių saugumo ir gynybos politiką, tačiau daugiausia dėmesio skiriama Baltijos šalims, jų

geopolitiniam iškirtinumui ribojantis su Rusija, keliančia grėsmę Baltijos valstybių nacionaliniam

saugumui. Šių trijų valstybių gynybos ir saugumo klausimų tyrime naudojami anksčiau minėti

kokybinės lyginamosios analizės metodai.

Norint atlikti kompleksinę nagrinėjamos temos analizę ir verifikuoti ankstesniuose empirinės

darbo dalies skyreliuose padarytus apibendrinimus, tolesniame empirinės darbo dalies skyrelyje (2.4.

„Interviu apie Europos Sąjungos ir Baltijos šalių saugumą ir gynybą rezultatų aprašymas“) kokybinė

analizė papildoma struktūruoto interviu su saugumo srities specialistais, ekspertais bei diplomatais,

dirbančiais saugumo ir gynybos srityje. Saugumo ir gynybos politikos specialistų ir ekspertų

pasirinkimą lėmė jų moksliniai darbai, profesionalus domėjimasis veikla, susijusia su saugumo ir

gynybos politika.

Interviu metodo pasirinkimas ir jo derinimas su kitais darbe taikomais kokybinės analizės

metodais padeda įgyvendinti iškeltą tyrimo tikslą ir vieną iš darbo uždavinių: atlikti struktūrizuotus

interviu su saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais ekspertais, diplomatais ir,

išanalizavus gautus atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) įtaką

bendrai ES saugumo ir gynybos politikai bei Baltijos šalims. Interviu metu gauti respondentų

nuomonės išaiškinimo atsakymai raštu skyrelyje analizuojami lyginamuoju ir aprašomuoju kokybiniu

metodu taikant atvirąjį kategorizavimą, t. y. identifikuojant svarbiausias kategorijas ir

pasikartojančius šablonus nagrinėjamais klausimais bei vertinant, ar nustatytos kategorijos atspindi

ankstesniuose empirinės analizės skyreliuose gautus tyrimo rezultatus. Gauti respondentų atsakymai

interpretuojami remiantis darbe taikoma konstruktyvizmo teorija.

Ruošiantis taikyti struktūrizuoto interviu metodą ir atlikti lyginamąją nuomonės išaiškinimo

atsakymų analizę, buvo remiamasi kokybinių tyrimų metodologų rekomendacijomis (Bitinas,

18

Rupšienė, Žydžiūnaitė 2008). Iš viso apklausti šeši respondentai: saugumo ir gynybos srities,

politologijos specialistai, mokslo ekspertai ir diplomatai iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo

akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie NATO

(Briuselis), Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Visiems

respondentams buvo išsiųsti elektroniniai laiškai su nurodyta rašomo magistro darbo tema, aprašytu

tyrimo tikslu ir uždaviniais bei prie laiško prisegtu interviu klausimynu.

Atlikus kokybinę lyginamąją visų respondentų interviu atsakymų analizę, nustatytos kategorijos

ir respondentų komentarai leidžia verifikuoti ankstesniuose empirinės darbo dalies 2.2 ir 2.3

skyreliuose padarytus apibendrinimus ir papildyti atliktą ES saugumo ir gynybos srities dokumentų

analizę naujomis įžvalgomis.

Susisteminti ir apibendrinti viso atlikto tyrimo rezultatai pateikiami magistro darbo išvadose.

19

2. EUROPOS SĄJUNGOS SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKA

BEI JOS POVEIKIS BALTIJOS ŠALIMS

Nuo pat Europos Bendrijų steigimo pradžios buvo siekiama Europos Sąjungos karinės

integracijos, tačiau pirmieji mėginimai nebuvo sėkmingi. Tik suformavus Bendrąją saugumo ir

gynybos politiką (BSGP), atsirado tinkamesnės sąlygos eiti spartesnės karinės integracijos kryptimi.

Nors BSGP tapo Europos Sąjungos karinės doktrinos ašimi, tačiau iki šiol nėra galutinai suformuota

ES karinė doktrina, vis stiprinamos karinės pajėgos ir tobulinama saugumo ir gynybos politika. Šiame

skyriuje siekiama aptarti Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą, karinės doktrinos

formavimo ypatumus, Bendrosios saugumo ir gynybos politikos svarbą kuriant Europos Sąjungos

karinę doktriną, kurios dalimi laikytinas Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarimas

(PESCO).

2.1. Europos Sąjungos iniciatyvos saugumo ir gynybos srityje

Pirmieji Europos Sąjungos bandymai imtis iniciatyvų saugumo ir gynybos srityje prasidėjo nuo

XX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Svarbų žingsnį 1950 metų gegužės 9 dieną žengė Prancūzijos

užsienio reikalų ministras Robert Schuman, padaręs pranešimą, kuris davė pradžią Europos Bendrijų

kūrimui. Netrukus, 1952 metais buvo įsteigta Europos anglies ir plieno bendrija, pasirašyta šešių

Europos valstybių, kartu nutarusių siekti didesnės integracijos. „Ekonominė integracija, kurią

įgyvendiname, ilgainiui tampa neįmanoma be minimalios politinės integracijos.“ – rašė vienas iš

Europos Sąjungos kūrėjų Robert Schuman.27 Jis atkreipė dėmesį į būtinybę siekti Europos gynybos

bendrijos idėjos, ieškoti būdų „vieningai spręsti visus klausimus: ekonomikos, politikos ir karo.“28

Nors 1954 m. rugpjūčio 30 dienos Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos balsavimu buvo atmesta

Europos gynybos bendrijos idėja, tais pačiais metais buvo įkurta Vakarų Europos Sąjunga (VES),

davusi pradžią Europos saugumo ir gynybos politikos vystymui. Deja, VES nesuvaidino didelio

vaidmens, nes jos kuruojamas sritis pamažu perėmė NATO (įkurtas 1949 metais), Europos Sąjunga,

Europos Taryba ir kt. Dėl šių priežasčių „2011 m. birželio 30 d. VES buvo panaikinta.“29

27 Schuman, Robert. Už Europą. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 111. 28 Ten pat, p. 114. 29 Europos Sąjungos teisės abėcėlė. Europos Komisija, 2017, p. 013. Rasta:

https://ec.europa.eu/lithuania/sites/lithuania/files/europos_sajungos_teises_abecele.pdf (Žiūrėta 2018 11 29).

https://ec.europa.eu/lithuania/sites/lithuania/files/europos_sajungos_teises_abecele.pdf

20

Kaip buvo minėta, nuo 1949 metų atsakomybė už Europos saugumą teko NATO, bet Šaltojo karo

metu susiklosčiusi situacija (prasidėjęs karas Vietname; 1983 metais paskelbta Jungtinių Amerikos

Valstijų prezidento R. Reigano Strateginė gynybos iniciatyva (SGI), kurioje buvo numatytas

priešraketinės sistemos sukūrimas ir Vakarų Europos, JAV apsaugojimas nuo grėsmę kėlusių Sovietų

Sąjungos branduolinių raketų; 1950–1953 metais vykęs Korėjos karas; ir kt.) vertė Europą ne tik

pasikliauti NATO, bet ir pačiai pradėti daugiau rūpintis saugumu ir gynyba – tapti NATO ramsčiu.

Pasibaigus Šaltajam karui ir žlugus Sovietų Sąjungai, pasaulyje ėmė keistis saugumo struktūros

ir galių pusiausvyra, mezgėsi tarptautiniai ryšiai su buvusios Varšuvos sutarties organizacijos (VSO,

įkurtos 1955 metais) narėmis, Europoje iškilo nemažai regioninių konfliktų, pavyzdžiui,

Jugoslavijoje. Kaip rašo Margarita Šešelgytė, po Šaltojo karo buvo „pripažįstama, kad saugumo

tvarka turi remtis persidengiančiomis struktūromis: ES, NATO, Vakarų Europos Sąjunga (VES) ir

ESBO. Nedideli vaidmenys, palaikant regiono saugumą, buvo numatyti ir Europos Tarybai ET) bei

Baltijos jūros valstybių tarybai (BJVT).“30

Kiek vėliau, XX a. dešimtajame dešimtmetyje, Europos Sąjungos karinei integracijai naują

impulsą davė keli viršūnių susitikimai ir sutartys: 1) 1992 metais pasirašyta Mastrichto sutartis; 2)

1997 metais pasirašyta Amsterdamo sutartis; 3) 1998 metų neformalus ES viršūnių susitikimas

Austrijoje (Pörtschach); 4) 1998 metais įvykęs ES viršūnių susitikimas Saint-Malo (Prancūzijoje); 5)

1999 metais įvykęs Helsinkio susitikimas.

1992 metais pasirašyta ir nuo 1993 metų lapkričio 1 d. įsigaliojusi Mastrichto sutartis pakeitė

ankstesnes Europos sutartis ir padėjo pagrindus Europos Sąjungai, grįstai trimis ramsčiais: Europos

Bendrijomis, Bendrąja užsienio ir saugumo politika (BUSP) ir bendradarbiavimu teisingumo ir

vidaus reikalų srityse. Minėtu antruoju BUSP ramsčiu buvo siekta „nustatyti ir tarpvyriausybiniais

būdais įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką.“31

1999 metų gegužės 1 d. įsigaliojusi, bet 1997 metų spalio 2 d. pasirašyta Amsterdamo sutartis

pakeitė Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis, tam tikrus su jomis susijusius

aktus ir išreiškė Europos Sąjungos saugumo siekį. Amsterdamo sutartyje rašoma: „Sąjunga nustato

ir įgyvendina visas užsienio ir saugumo politikos sritis apimančią bendrą užsienio ir saugumo

politiką, kurios tikslai yra šie:

- apsaugoti Sąjungos bendrąsias vertybes, svarbiausius interesus, nepriklausomumą ir vientisumą

laikantis Jungtinių Tautų Chartijos principų;

- visokeriopai stiprinti Sąjungos saugumą;

30 Šešelgytė, Margarita. Europos saugumas: nauji iššūkiai ir bendradarbiavimo galimybės. Lietuvos metinė strateginė

apžvalga 2002. Vilnius, 2003, p.137. 31 Mastrichto ir Amsterdamo sutartys. Faktų apie Europos Sąjungą suvestinės. Europos Parlamentas. Rasta:

http://www.europarl.europa.eu/factsheets/lt/sheet/3/mastrichto-ir-amsterdamo-sutartys (Žiūrėta 2018 11 28).

http://www.europarl.europa.eu/factsheets/lt/sheet/3/mastrichto-ir-amsterdamo-sutartys

21

- išlaikyti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartijos principais,

taip pat Helsinkio baigiamojo akto principais ir Paryžiaus chartijos tikslais, įskaitant tuos, kurie

taikomi išorės sienoms;

- skatinti tarptautinį bendradarbiavimą;

- plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę bei pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms

laisvėms.“32

Nors Amsterdamo sutartyje buvo deklaruota, kad „Sąjunga pasitelkia VES savo gynybinio

pobūdžio sprendimams ir veiksmams parengti bei įgyvendinti“33, tačiau svarbesnių veiksmų Europos

Sąjungos saugumo ir gynybos srityje šia sutartimi nepavyko pasiekti.

Tolesnėms Europos Sąjungos saugumo ir gynybos srities iniciatyvoms atsirasti reikšmingu

laikytinas 1998 metais Austrijoje (Pörtschach) įvykęs neformalus ES viršūnių susitikimas, kuris

padėjo pagrindą tais pačiais metais gruodžio 3 ir 4 dienomis, Prancūzijoje įvykusiam Saint-Malo

susitikimui. Šis Saint-Malo susitikimas, kuriam vadovavo Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, laikomas

Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos proveržiu. Susitikimo metu buvo aptartas Europos

saugumui kylantis naujas grėsmių pobūdis ir pasiektas susitarimas turėti Europoje nepriklausomas

karines krizių valdymo pajėgas bei veikti užtikrinant Europos saugumą NATO kontekste ir

nedubliuoti NATO funkcijų. Be to, Saint-Malo susitarimas buvo tarsi atsakas tarptautinei

bendruomenei, išreiškusiai priekaištus Europos Sąjungai, nesugebančiai sustabdyti 1998–1999

metais vykusių Kosovo konfliktų, todėl Jungtinės Karalystės leiboristų vyriausybės sprendimas

tarpininkauti Europos Sąjungai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad būtų atnaujinta NATO karinė

struktūra ir sustabdyti Kosovo konfliktai, buvo itin palankiai vertinamas tarptautinėje bendruomenėje.

Nagrinėdama Europos Sąjungos saugumo ir gynybos klausimus Giovanna Bono mini, kad Saint-

Malo susitikimo metu Jungtinė Karalystė neprieštaravo Prancūzijos reikalavimui suteikti jai Europos

Sąjungos karinio veikėjo vaidmenį, išlaikant svarbiausią ir bendrą visų ES narių tikslą – nesteigti

Europos Sąjungoje nepriklausomų karinių ir politinių struktūrų, galinčių dubliuoti NATO.34 Nors

Europos Sąjungos šalys pasisakė už veikimą pagal NATO susitarimus, tačiau Saint-Malo ES viršūnių

susitikimas atvėrė naują etapą Europos Sąjungos savarankiškumui saugumo ir gynybos srityje didinti.

Naują postūmį Europos Sąjungos saugumo ir gynybos srities iniciatyvoms davė 1999 metų

gruodžio mėnesį įvykęs Europos Sąjungos šalių susitikimas Helsinkyje. Jo metu ES šalys įsipareigojo

dalyvauti humanitarinėse gelbėjimo, taikos palaikymo operacijose, taip pat aktyviai dalyvauti taikos

palaikymo operacijose ir valdant krizes. Be to, „Helsinkyje vykusioje Europos vadovų taryboje buvo

32 Amsterdamo sutartis, iš dalies pakeičianti ir papildanti Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis

ir tam tikrus su jomis susijusius aktus. Lietuvos Respublikos Seimas, dokumento numeris: 11997D, 1997-10-02. Rasta:

http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=29686 (Žiūrėta 2018 11 15) 33 Ten pat. 34 Bono, Giovanna. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol. 11, No. 3, 2004, p.

444.

http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=29686

22

nuspręsta sutelkti 50-60 tūkst. karių ES pajėgų rezervą, kuris per 60 dienų galėtų būti dislokuotas

vykdant ES vadovaujamą karinę operaciją.“35 Nors tai nebuvo bendros ES kariuomenės kūrimo

pradžia, ir ES šalių karinės pajėgos toliau išliko nacionalinėmis pajėgomis, Helsinkio susitikimas tapo

itin reikšmingu įvykiu – buvo žengtas dar vienas žingsnis į Bendrą saugumo ir gynybos politiką

(BSGP).

Nors 1998 metais Europos Sąjunga nebuvo pasirengusi sustabdyti Kosovo konfliktus, tačiau

vienas po kito, kasmet organizuoti ES viršūnių susitikimai, juose nagrinėti ES saugumo ir gynybos

klausimai bei politinė valia dėsningai vedė prie „Europos saugumo ir gynybos strategijos“, aiškiai

rodančios Europos Sąjungos karinės įtakos didėjimą. Europos Sąjungos karinę doktriną analizuojanti

G. Bono tvirtina, kad mokslinėje literatūroje ES saugumo ir gynybos iniciatyvų klausimais ilgesnį

laiką buvo akcentuojamos dvi, kartais ne pačios svarbiausios temos: 1) nagrinėta, kaip Europos

saugumo ir gynybos politikos (ESGP) gali keisti civilinį Europos Sąjungos projektą ir daryti įtaką

šiai sąjungai priklausančių šalių apsisprendimui stiprinti ESGP ir didinti karines pajėgas; 2) taip pat

analizuotas ESGP ir NATO santykis: svarstyta, ar ESGP sustiprina NATO, ar jam prieštarauja.36

Apie ESGP ir BUSP santykį, ir kitus Europos Sąjungos saugumo ir gynybos klausimus rašo

nemažai tyrėjų. Pavyzdžiui, Michael Smith kreipia dėmesį į ESGP dinamiškumą ir jį lemiančius

veiksnius. Į ESGP ir BUSP integraciją tyrėjas žvelgia kaip į kryptingą, vidinių ir išorinių veiksnių

ryšio lemiamą politikos erdvės formavimą.37 Jo nuomone, ESGP ir BUSP integracijoje svarbų

vaidmenį atlieka ne pavieniai, bet kompleksiniai veiksniai, tokie kaip teisėtumo paieška, valstybių

narių prioritetai, stabilumo poreikis.

Analizuojant Europos Sąjungos iniciatyvų saugumo ir gynybos srityse raidą po 1999 metų

Helsinkio susitikimo, pastebėta, kad 2000 metais dar buvo svarstoma dėl Europos Sąjungos reformų,

nagrinėti tolesnės ESGP integracijos klausimai. Pasak G. Bono, Jungtinių Amerikos Valstijų

prezidento George W. Bush ir jo administracijos atėjimas į valdžią bei atsakas į Rugsėjo 11-osios

įvykius sukėlė nemažus Europos Sąjungos šalių narių prieštaravimus dėl ESGP tolesnės

integracijos.38 Nors ir turėdamos skirtingas nuomones, ES šalys narės, kaip teigia G. Bono, sutarė dėl

svarbiausio ESGP siekio – gynybos, kuri turėjo padėti spręsti Europos ir tarptautinio saugumo

problemas. Šiam ESGP siekiui įgyvendinti buvo numatytas ES šalių struktūrinis bendradarbiavimas

(angl. structural co-operation).39

35 Europos saugumo ir gynybos politika. Krašto apsauga. Krašto apsaugos ministerijos informacinis leidinys, nr.

13(142), p. 2. Rasta: file:///D:/VDU/Downloads/krasto%20apsauga_08_13.pdf (Žiūrėta 2018 11 28). 36 Bono G. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol. 11, No. 3, 2004, p. 441. 37 Smith M. The Framing of European Foreign and Security Policy: Towards a Post-Modern Polisy Framework? Journal

of European Public Policy, Vol. 10, No. 4, 2003, p. 556-575. 38 Bono G. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol. 11, No. 3, 2004, p. 444. 39 Bono G. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol. 11, No. 3, 2004, p. 444.

23

2003 metų kovo 20 d. prasidėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamų sąjungininkų ir Irako

karas, išryškino kai kuriuos Europos Sąjungos šalių narių prieštaravimus, kurie atsispindėjo svarstant

Europos Konstitucijos projektą (galutinį susitarimą valstybių ir vyriausybių vadovams pavyko

pasiekti 2004 m. birželio 18 d., o Europos Konstitucija buvo pasirašyta 2004 m. spalio 29 d., Romoje).

2003 metų balandžio mėnesį, kai dar tebebuvo svarstomas Europos Konstitucijos projektas, trys

šalys: Prancūzija, Vokietija ir Belgija – paskelbė didinsiančios bendradarbiavimą saugumo ir gynybos

srityje.40 Šiame politinių įvykių ir Irako karo kontekste Europos Sąjungos šalys ėmėsi iniciatyvų

spartinti ESGP integraciją, ir joms pavyko susitarti dėl reikalingų įgyvendinti priemonių: 1) išplėsti

ESGP taikymo sritis, 2) į priemonių paketą įtraukti kovą su terorizmu, 3) įtraukti struktūrinį

bendradarbiavimą, kuris turėjo sudaryti sąlygas kelių valstybių grupei vyrauti Europos Sąjungos

saugumo ir gynybos srityse, 4) suteikti galimybę ad hoc koalicijai veikti visų Europos Sąjungos šalių

narių vardu saugumo ir gynybos srityse, 5) patikslinti solidarumo sąlygas, 6) sukurti agentūrą,

atsakingą už bendrojo karinio pajėgumo didinimą.41 Aptartos Europos Sąjungos šalių iniciatyvos rodo

ilgalaikį ir nuoseklų ES saugumo ir gynybos struktūrų, mažiau priklausančių nuo NATO, kūrimo ir

stiprinimo siekį.

Kiekvienas iš aptartų Europos Sąjungos viršūnių susitikimų padėjo pagrindą naujoms saugumo ir

gynybos srities iniciatyvoms, iš kurių svarbiausiomis galima laikyti: 1) 1999 metų birželio 3 d., Kelne

vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime priimtą sprendimą pradėti vykdyti Europos saugumo

ir gynybos politiką (ESGP); 2) 2003 metų gruodžio 12 d., Briuselyje vykusiame aukščiausiojo lygio

susitikime priimtą Europos saugumo strategiją; 3) 2004 metais sukurtą Europos gynybos agentūrą,

skirtą padidinti Europos Sąjungos pajėgumą valdant krizes ir sustiprinti ESGP; 4) 2009 metais

įsigaliojus 2007 m. pasirašytai Lisabonos sutarčiai, ESGP pervadinimą Bendrąja saugumo ir gynybos

politika (BSGP); 5) 2013 metais Europos Vadovų Tarybos nustatytus prioritetinius veiksmus

gynybos srityje. 42 Šios Europos Sąjungos iniciatyvos sudarė prielaidas kurti karinę doktriną.

40 Meeting of Heads of State and Government of Germany, France, Luxenbourg and Belgium on European Defense.

European Defense Meeting: Conclusion, Brussels, Egmont Palace, 2003. 41 The European Convention. Draft Treaty Establishing a Constitution for Europe. Brussels. Doc. No. CONV 850/ 03,

Brussels, 2003. Rasta: http://www.whi-berlin.de/documents/draft_english.pdf (Žiūrėta: 2018 12 06). 42 Chronologija. ES bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje. Rasta:

https://www.consilium.europa.eu/lt/policies/defence-security/defence-security-timeline/ (Žiūrėta 2018 11 30).

http://www.whi-berlin.de/documents/draft_english.pdf

https://www.consilium.europa.eu/lt/policies/defence-security/defence-security-timeline/

24

2.2. Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas Europos Sąjungos

saugumo ir gynybos kontekste

Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politika, apie kurios dinamiškumą buvo rašyta

ankstesniame skyrelyje, šiuo metu įgyja naują pobūdį. Naują etapą Europos Sąjungos saugumo ir

gynybos politikoje žymi 2017 metų lapkričio 13 dieną dvidešimt trijų Europos Sąjungos ministrų

pasirašytas bendras dokumentas dėl Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo, dar vadinamas

PESCO trumpiniu. Tų pačių metų gruodžio 11 dieną, Briuselyje dvidešimt penkios ES šalys

patvirtino Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo dokumentą (angl. Permanent Structured

Cooperation, PESCO) Europos Tarybos sprendimu. Šis saugumo ir gynybos politikos srityje svarbus

dokumentas yra Lisabonos sutartyje numatytas instrumentas einant bendro visos ES saugumo

užtikrinimo kryptimi. Kaip nurodoma Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo principuose, tai

ambicingas ir vieningas teisinis Europos pagrindas ES teritorijos ir jos piliečių saugumui ir apsaugai

užtikrinti. Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas skirtas ES valstybių, „kurių kariniai pajėgumai

atitinka aukštesnius kriterijus ir kurios tarpusavyje yra susaistytos didesniais įsipareigojimais“43

saugumo ir gynybos bendradarbiavimui stiprinti. Keturiems iš pirmųjų numatytų septyniolikos (šiuo

metu iš viso jų yra trisdešimt keturi) Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektų vadovauja

Vokietija, kitiems keturiems – Italija, dviem vadovauja Prancūzija, kitiems dviem – Lenkija, vienam

projektui, t. y. ES bendradarbiavimo kibernetinėje gynybos srities projektui vadovaus Lietuva.

Kaip buvo minėta šio darbo teorinėje dalyje ir 2.1 skyrelyje, Europos Sąjunga per paskutiniuosius

dešimt metų ieško būdų ES saugumui ir gynybai stiprinti. Išskirtinai produktyviais būtų galima laikyti

2017 metus, kai Europos Sąjungos saugumo ir gynybos srityje vienas paskui kitą buvo priimti 5

svarbūs susitarimai: 1) pradėjo veikti Europos gynybos fondas (jam numatyti 5,5 milijardai eurų per

metus Europos gynybos pajėgumui didinti), 2) galutinai patvirtintas Nuolatinis struktūrinis

bendradarbiavimas, 3) nustatytas Europos gynybos veiksmų planas, 4) įkurtas Karinių operacijų

planavimo ir vykdymo centras (angl. trumpinys – MPCC), 5) susitarta dėl ES šalių bendrojo karinių

pajėgų ginklavimo.

Nagrinėjant Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarimą konstruktyvizmo teorijos

požiūriu, išryškėja holistinis visos ES išorinių grėsmių suvokimas ir sisteminis požiūris, kaip

apsaugoti demokratines šalių visuomenes nuo galimų hibridinių grėsmių, stabdyti kibernetines atakas

ir kitus saugumo pavojus. Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarimo išskirtinumą, kaip

rašo teisės ir gynybos srities specialistas Frédéric Mauro (2018), sudaro tai, kad šis susitarimas,

skirtingai nuo ankstesniųjų, apima visas susitarimo įgyvendinimui būtinas priemones: finansavimą,

43 Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (PESCO). Rasta:

https://kam.lt/lt/tarptautinis_bendradarbiavimas/europos_sajunga_612/pesco.html (Žiūrėta 2018 11 26).

https://kam.lt/lt/tarptautinis_bendradarbiavimas/europos_sajunga_612/pesco.html

25

veiksmų planą, pasirengimą operacijoms, karinę ginkluotę ir ja aprūpinančią karinę pramonę. Tai

visų Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarimą pasirašiusių šalių bendri tarpvyriausybiniai

įsipareigojimai, kurie turi būti priimti vienbalsiai.

Remiantis šiame darbe taikoma konstruktyvizmo teorine prieiga, išorinių grėsmių konstravimas

ir su juo susijusi saugumo darbotvarkė atspindi kintančią Europos Sąjungos šalių saugumo tapatybę

ir šiai sąjungai priklausančių šalių tam tikrus vidinius politinius, kultūrinius ir socialinius pokyčius,

padariusius įtaką jų saugumo tapatybės kaitai. Remdamasis Laurentu Goetscheliu, Tomas Janeliūnas

teigia, kad „skirtingos Europos šalių užsienio politikos gali būti paaiškinamos skirtingais užsienio ir

saugumo interesais, nulemtais besiskiriančių saugumo tapatybių“ ir šalių elgesio normų, kurios

nurodo, „kokie yra kolektyviniai lūkesčiai tarptautinėje sistemoje ir kokio elgesio iš tam tikros

tapatybės veikėjų tikimasi“.44

Nors saugumo tapatybė bėgant laikui kinta, tačiau kai kurios šalys labiau išreiškia vieną ar kitą

istoriškai susiklosčiusią tradiciją. Šią nuomonę paremia I. Manners ir R. G. Whitman, skiriantys tris

saugumo ir gynybos politikos tradicijas.45 Pirmajai tradicijai priklauso Didžioji Britanija ir

Prancūzija, kurios turi didelę, istoriškai susiklosčiusią dalyvavimo tarptautiniuose saugumo

reikaluose patirtį ir polinkį priimti vienašališkus veiksmus. Antrąją tradiciją atstovauja tokios

didžiosios valstybės, kaip Vokietija, Italija ir tam tikra dalimi Ispanija. Jų išskirtinumą lemia fašistinė

valstybių praeitis, kuri apribojo jų galimybes pokario metu naudoti karines pajėgas vykdant

tarptautinius įsipareigojimus. Trečiajai valstybių tradicijai priklauso Suomija, Airija ir Švedija, po

karo gavusios JT palaikymą ir dalyvavusios taikos palaikymo operacijose bei įgijusios daug patirties.

Minėtos šalys (Suomija, Airija ir Švedija), taip pat ir Austrija išreiškia tam tikrą jų tradicijoje

susiklosčiusį skepticizmą dėl Europos Sąjungos noro aktyviai dalyvauti gynybos procesuose.

Akivaizdu, kad valstybėms, turinčioms skirtingas politines tradicijas, reikia nemažai laiko saugumo

ir gynybos siekiams suvienodinti ir siekti bendrų tikslų įtraukus ir kitas, dar kitokią patirtį turinčias

valstybes.

Nors šiuo metu 25 Europos Sąjungos šalys narės pritaria Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo projektams, tačiau iki šiol stinga išsamesnės Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo konkrečių siekių įgyvendinimo, šalių įsipareigojimų galimybių ir įvairių numatytų

projektų realaus įgyvendinimo analizės. Žvelgiant iš realumo perspektyvos, viena kita abejonė galėtų

kilti dėl skirtingų projektų valdymo efektyvumo. Savo poziciją šiuo klausimu yra išsakęs Frédéric

Mauro (2018). Jis teigia, kad Europos Sąjungos valstybės yra įtraukios, veiksmingos ir gali sutarti

dėl bendrų sprendimų, tačiau politinės valios ne visada pakanka visiems saugumo ir gynybos

44 Janeliūnas, Tomas. Gruzijos saugumo politikos pokyčiai po 2012 metų ir kintanti saugumo tapatybė. Politologija,

2017/1 (85), p. 65. 45 Manners I. Whitman R.G. The Foreign Policies of the European Union Member States. Manchester University Press,

2000.

26

įsipareigojimams įgyvendinti. Eksperto nuomone, Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

sėkmingumui reikalingas kelių šalių veiksmingas avangardas, nes iškilus grėsmei, tikroji Europos

gynyba neprasidės vienu metu pirmaisiais patvirtintais septyniolika ar iš viso priimtais trisdešimt

keturiais projektais, tam reikia iš anksto parengtos lanksčios valdymo sistemos, kuri šiuo metu dar

kelia nemažai klausimų.

Nagrinėjant dabartinį Europos Sąjungos saugumo ir gynybos kontekstą, išryškėja tam tikri nauji

aspektai: per paskutinįjį dešimtmetį ne tik Europoje, bet ir pasaulyje padaugėjo kibernetinių atakų,

peržengiančių suverenių valstybių sienas ir keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui. Atsižvelgusi

į kibernetinių atakų grėsmę pasaulyje vykstantiems politiniams procesams (pavyzdžiui, prezidento

D. Trumpo rinkimams), bet ir galimą poveikį karinių operacijų ar karinių veiksmų vykdymui,

Europos Sąjunga atkreipė dėmesį į naują grėsmių erdvę – kibernetinį karą (angl. network centric

warfare) be anksčiau dėmesio centre buvusių oro, sausumos, vandens ir kosmoso karinių grėsmių.

Analizuojant įvairius Europos Sąjungos dokumentus ir sutartis gynybos ir saugumo srityje,

matyti, kad dar iki Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarimo patvirtinimo 2017 metų

gruodį, Europos Sąjunga iki tol nemažai dėmesio skyrė karinėms pratyboms ir mokymams, kurie

leido palaipsniui įtvirtinti kibernetinės gynybos patirtį ir tinkamiau pasiruošti veiksmingam atsakui.

Kreipdama vis didesnį dėmesį kibernetinei parengčiai, Europos Sąjunga stiprino ir toliau stiprina

bendrąją skaitmeninę rinką ir saugumo ir gynybos sąjungą. Per pastarąjį dešimtmetį buvo sukurta

vieningai veikianti kibernetinių grėsmių valdymo sistema, o 2017 metų rugsėjo 13 d. Europos

Komisija patvirtino „Bendrą Komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas, atgrasymas

ir gynyba: ES kibernetinio saugumo didinimas“ (JOIN (2017) 450 final).46 Šiame dokumente aiškiai

numatoma, kaip didinti Europos Sąjungos kibernetinį saugumą:

1) Stiprinti ES atsparumą kibernetiniams išpuoliams (stiprinti ES tinklų ir informacijos apsaugos

agentūrą (ENISA) (2.1); kurti bendrąją kibernetinio saugumo rinką (2.2); „visapusiškai įgyvendinti

Tinklų ir informacinių sistemų saugumo direktyvą“ (2.3); didinti atsparumą užtikrinant greitą

reagavimą į krizes (2.4); „remiantis valstybių narių ir viešojo bei privačiojo sektorių partnerystės

įdirbiu, stiprinti ES pajėgumą užtikrinti kibernetinį saugumą sukuriant kibernetinio saugumo

kompetencijos centrų tinklą, kurio branduolys būtų Europos kibernetinio saugumo mokslinių tyrimų

ir kompetencijos centras“ (2.5); sukurti stiprią ES kibernetinių gebėjimų bazę (2.6); ugdyti

kibernetinę higieną ir didinti informuotumą (2.7).

2) Sukurti veiksmingas ES kibernetines atgrasymo priemones (nustatyti piktavališkus subjektus

(3.1); stiprinti teisėsaugos atsaką (3.2), didinti viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimą

46 Bendras Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas, atgrasymas ir gynyba: ES kibernetinio saugumo

didinimas“ (JOIN (2017) 450 final), Briuselis, 2017 09 13. Rasta: http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-

12211-2017-INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 11 26).

http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-12211-2017-INIT/lt/pdf


27

kovojant su kibernetiniais nusikaltimais (3.3); stiprinti politinį atsaką (3.4); stiprinti atgrasomąsias

kibernetinio saugomo priemones pasitelkiant valstybių narių gynybos pajėgumus (3.5).

3) Stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą kibernetinio saugumo srityje (stiprinti kibernetinį

saugumą išorės santykiuose (4.1); stiprinti kibernetinio saugumo pajėgumus (4.2); didinti ES ir

NATO bendradarbiavimą (4.3).

Analizuojant Europos Sąjungos saugumo ir gynybos srities dokumentus, matyti, kad aptariamo

2017 metų rugsėjo 13 dienos „Bendro Komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas,

atgrasymas ir gynyba: ES kibernetinio saugumo didinimas“ įgyvendinimo galimybes didina 2018

metų kovo 9 dienos Komisijos sprendimas dėl darbo programos 2018 m. priėmimo ir „Parengiamųjų

veiksmų gynybos tyrimams“ finansavimo bei vieneto įkainio naudojimo patvirtinimo

parengiamuosiuose veiksmuose (C(2018) 1383 final).47 Pastarojo dokumento 2 straipsnyje

nurodoma, kad 2018 metais „Parengiamųjų veiksmų gynybos tyrimų“ planui įgyvendinti bus

skiriama 40 millijonų eurų, tuo tarpu 2017 metais tam pačiam tikslui buvo skirti 25 milijonai eurų.

Didėjantis finansavimas moksliniams gynybos tyrimams ir jų rezultatų siejimas su bendrąja ES

kibernetinio saugumo didinimo platforma (JOIN (2017) 450 final) rodo kompleksinį Europos

Sąjungos požiūrį į keliamas kibernetinio saugumo grėsmes ir jų valdymą. Šioje srityje svarbus

vaidmuo tenka valstybėms, turinčioms didelį įdirbį informacinių technologijų valdymo srityje.

„Mums reikia atsparios Europos, kuri galėtų veiksmingai apsaugoti savo piliečius numatydama

galimus kibernetinius incidentus, savo struktūromis ir elgesiu užtikrindama veiksmingą apsaugą,

gebėdama greitai atsigauti nuo kibernetinių išpuolių ir atgrasydama už juos atsakingus subjektus.“ –

rašoma 2018 metų „Bendrame Komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas, atgrasymas

ir gynyba: ES kibernetinio saugumo didinimas“. Šis siekis įgyja konkrečius galimus realizacijos

etapus Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektuose48, kurie apima skirtingų sričių projektų

grupes ir juose dalyvaujančias valstybes.

47 „COMMISSION DECISION of 9.3.2018 on the adoption of the work programme for 2018 and on the financing of

the 'Preparatory action on Defence research', and authorising the use of unit costs under the preparatory action“

(C(2018) 1383 final), Brussels, 9.3.2018. Rasta:

file:///D:/VDU/Downloads/C_2018_1383_F1_COMMISSION_DECISION_ANNEXES_EN.PDF (Žiūrėta 2018 09

22). 48 Permanent Structured Cooperation (PESCO) updated list of PESCO projects - Overview - 19 November 2018.

Prieiga per internetą: https://www.consilium.europa.eu/media/37028/table-pesco-projects.pdf

https://www.consilium.europa.eu/media/37028/table-pesco-projects.pdf

28

2.3. Baltijos šalių vaidmuo Nuolatiniame struktūriniame bendradarbiavime

Prieš metus patvirtintame Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarime (angl. trumpinys

PESCO), kartu su kitomis ES valstybėmis, dalyvauja ir Baltijos šalys. Suprantama, kad istoriškai

susiklosčiusių trijų mažųjų valstybių įtaka geopolitinėje sistemoje yra ribota, tačiau žvelgiant iš

holistinės susitarimo perspektyvos, Baltijos šalių dalyvavimas ES vieningoje saugumo ir gynybos

sistemoje leidžia siekti bendrų ES saugumo ir gynybos užtikrinimo tikslų ir kartu Baltijos šalių

saugumo užtikrinimo. Per pastaruosius dešimt metų (ypač nuo 2008 metų, kai penktadalį Gruzijos

teritorijos ir 2014 metais Krymą okupavo Rusija) Baltijos šalių, kaip mažųjų valstybių, saugumo

tapatybė saugumo grėsmių iš Rusijos akivaizdoje, patyrė tam tikrą kaitą. Tarptautinės aplinkos

saugumo pavojų kontekste kintanti Baltijos šalių vidinė saugumo tapatybė savo ruožtu keitė šių šalių

elgesį ir saugumo darbotvarkę.

Nors ES saugumo ir gynybos politika, ypač Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

susitarimas, holistiškai sieja visos ES saugumo ir gynybos politiką kaip vieningą ir nedalomą visumą

ir nesuteikia išskirtinio dėmesio kuriai nors vienai šaliai ar šalių grupei, tačiau Baltijos šalių,

besiribojančių su Rusija, atvejis vis tiek laikytinas išskirtiniu. Remdamasis John Herbst mokslinėmis

įžvalgomis49, R. Žilinskas teigia, kad didžiausias pavojus „kyla su Rusija besiribojančioms ir į jos

geopolitinių interesų lauką patenkančioms valstybėms. Rusijos taikoma strategija apima tiek

konvencinio, tiek nekonvencinio karo principų ir metodų, kurių selektyvus ar bendras naudojimas

kelia grėsmę atskirų valstybių nacionaliniam saugumui, taikymą.“50 Cituotas autorius pripažįsta, kad

„Rusija siekia identifikuoti ir tinkamu momentu išnaudoti oponento silpnumą ir pažeidžiamumą. Šios

valstybės strategijos gebėjimas į pirmą planą iškelti nekarinio pobūdžio (diplomatinio informacinio,

ekonominio, socialinio) priemones lėmė naujų debatų ir naratyvų formavimąsi tarptautinių santykių,

karo ir konfliktų studijų, užsienio ir saugumo politikos bei viešojo valdymo tyrimų diskurse.“51 Jei

prieš kelis dešimtmečius valstybių saugumas buvo traktuojamas tik kaip karinė problema, kurią galėjo

išspręsti konkrečios šalies ginkluotosios pajėgos, tai dabar laikomasi nuomonės, kad nacionaliniam

saugumui gali daryti įtaką ne tik karinės grėsmės, bet ir šalies ekonominė, demografinė, socialinė ar

net ekologinė būklė. Pasikeitusi geopolitinė situacija ir Baltijos šalims kylančių naujų grėsmių

pobūdis lemia didelį valstybių pažeidžiamumą.

49 Herbst J., ,,Assessing and Addressing Russian Revanchism“, PRISM, 6 (2), 2016, p. 164-181. 50 Žilinskas, Remigijus. Valstybės atsparumas išorinėms hibridinio pobūdžio grėsmėms: hipotetinis modelis. Politologija,

2017/3 (87), p. 50. 51 Žilinskas, Remigijus. Valstybės atsparumas išorinėms hibridinio pobūdžio grėsmėms: hipotetinis modelis.

Politologija, 2017/3 (87), p. 77.

29

Šiuo požiūriu analizuojant Baltijos šalių situaciją, galima teigti, kad šių šalių tam tikrų sektorių

(ypač energetikos, transporto, kitų ekonominių ryšių) priklausomybė nuo Rusijos, daro šalies

objektus itin pažeidžiamus fizinės ar kibernetinės atakos atveju. Vertinant Baltijos šalių saugumo

situaciją konstruktyvistinės teorijos požiūriu, akivaizdu, kad saugumizuojantys veikėjai užima

svarbiausią poziciją ir identifikuoja įtakos veikėjus, tikslinius saugumo objektus, kitaip tariant,

saugumizuojantys veikėjai nustato grėsmės šaltinį ir objektą, į kurį jis nukreiptas. Šiuo atveju,

saugumizuojantys veikėjai aiškiai įvardija saugumo problemas, sukeliamas įtakos veikėjų, lemiančių

Baltijos šalių geoenergetinį priklausymą nuo Rusijos dujų, elektros, naftos monopolinio tiekėjo,

keliančio potencialią grėsmę aptariamų šalių energetiniam saugumui. Apie Baltijos šalių ekonominį

susietumą su Rusija yra rašę mokslininkai A. Molis, G. Česnakas ir J. Juozaitis straipsnyje „Rusijos

geoenergetika ir Baltijos šalių atsakas: integracijos ir bendradarbiavimo iniciatyvų reikšmė“ (2018),

kuriame teigiama, kad „Baltijos šalių infrastruktūrinė dujų, elektros bei naftos priklausomybė nuo

Rusijos dar ketvirtį amžiaus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo sąlygojo ir technologinę priklausomybę,

taip pat – mokslininkų, verslo ir politikos atstovų ryšius, kurie papildomai stiprino Maskvos

geoenergetinio spaudimo priemones Baltijos jūros regione“52 ir vienaip ar kitaip vertė vykdyti

Maskvai palankią politiką. Žvelgiant iš konstruktyvizmo teorijos perspektyvos, šie saugumizuojantys

ir aiškiai pragmatiniai ryšiai kelia grėsmę Baltijos šalių energetiniam ir politiniam saugumui ir lemia

šių šalių išskirtinumą ES šalių atžvilgiu: didesnę išorinę grėsmę šalių saugumui ir norą dalyvauti

bendruose Europos Sąjungos gynybos ir saugomo projektuose, aktyviai veikti Rusijos atgrasymo

projektuose.

Esančios vienodoje geopolitinėje ir geoenergetinėje situacijoje, trys Baltijos šalys iki šiol stokoja

ekonominių galimybių ir politinės valios atsitraukti nuo Rusijos ir integruotis į Vakarų Europos

energetikos sistemas. Be to, kiekvienos iš jų pozicija šiais klausimais yra kiek skirtinga. „Stengdamasi

visais būdais siųsti Maskvai signalą dėl Astravo AE statybos nepriimtinumo, Lietuva nesulaukia net

adekvataus kitų Baltijos valstybių palaikymo. Baltijos šalių priklausymą IPS/UPS sistemai Rusija

galėtų nesunkiai išnaudoti politiniais tikslais jau po kelerių metų, tačiau Baltijos šalys niekaip

nepadeda taško derybose dėl palankiausios sinchronizacijos krypties. Nėra ir bendro ilgalaikio

sprendimo dėl alternatyvaus gamtinių dujų importo į Baltijos šalis.“53 Taigi, susietos ekonominiais

ryšiais su kaimynine Rusija, Baltijos šalys, skirtingai nei kitos ES šalys, patiria didesnę

nedemokratinės Rusijos ekonominę ir politinę įtaką bei grėsmę nacionaliniam saugumui.

52 Molis, Arūnas, Česnakas, Giedrius, Juozaitis, Justinas. Rusijos geoenergetika ir Baltijos šalių atsakas: integracijos ir

bendradarbiavimo iniciatyvų reikšmė. Politologija, 2018/3 (91), p. 40. 53 Molis, Arūnas, Česnakas, Giedrius, Juozaitis, Justinas. Rusijos geoenergetika ir Baltijos šalių atsakas: integracijos ir

bendradarbiavimo iniciatyvų reikšmė. Politologija, 2018/3 (91), p. 41.

30

Baltijos šalyse ilgesnį laiką vyravo požiūris į naująsias ES bendros saugumo ir gynybos politikos

iniciatyvas žvelgti atsargiai ir nepriimti skubotų sprendimų. Pastaraisiais metais, didžioji Rytų

Europos valstybių dalis buvo giliai įsitraukusi įgyvendinant sprendimus priimtus NATO suvažiavime

2014 m. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl valstybės nebuvo aktyviai įsitraukusios į ES globalios

strategijos formavimą ir kūrimą. Baltijos valstybės baiminosi, jog ES bendros saugumo ir gynybos

politikos vystymas gali susilpninti NATO ir transatlantinius ryšius, tačiau jos vis tiek išreiškė

palaikymą saugumo ir gynybos politikos vystymui, nes šių valstybių tikslas yra išlikti ir pagrindine

ES integracijos dalimi. Galima būtų teigti, kad Baltijos šalys atsidūrė keblioje situacijoje. Po

Jungtinės Karalystės sprendimo išstoti iš ES, Baltijos valstybės nebegali pasikliauti jos parama

vetuojant naująsias ES bendros saugumo ir gynybos politikos iniciatyvas ir tuo pačiu valstybės

nenorėjo prieštarauti didžiosioms ES valstybėms (Prancūzijai ir Vokietijai), kurios taip pat yra ir

stiprios Baltijos valstybių ir NATO aljanso sąjungininkės. Taigi, Baltijos valstybės išreiškė paramą

stiprinant ES gynybos bendradarbiavimą, su sąlyga, jog tai didintų ES valstybių narių gynybos

išlaidas, stiprintų kariuomenės pajėgumus, o tai nepersidengtų su NATO struktūromis.

Dėl jaučiamos grėsmės iš Rusijos, siekdamos išlaikyti transatlantinius ryšius ir išvengti „dviejų

greičių“ ES, Baltijos valstybės atsargiai žiūrėjo į šios integracinės politikos tolimesnį kūrimą. Tačiau

nauji iššūkiai ir saugumo grėsmės turėjo įtakos valstybių apsisprendimui prisidėti prie Nuolatinio

struktūrinio bendradarbiavimo susitarimo iniciatyvos. Taigi, Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių

interesams, iš esmės įtaką darė didžiųjų valstybių aktyvus saugumo ir gynybos politikos palaikymas,

kurios siekė, jog būtų sukurta didesnė integracija ir užtikrinamas valstybių narių tarpusavio

bendradarbiavimas gynybos srityje.

Rusijai vykdant agresyvią politiką, kyla grėsmė Baltijos šalių saugumui. Tam įtakos turi ir

bendros ES saugumo ir gynybos strategijos nebuvimas. ES ir Rusijos taip vadinama „dramblio ir

meškos“ partnerystė verčia Baltijos šalis desperatiškai ieškoti kitų būdų, kaip užtikrinti saugumą.

Kyla klausimas, ar šis būdas - tai gilesnė integracija per Nuolatinį struktūrinį bendradarbiavimą

(PESCO)? Tiesa ta, kad Baltijos šalys, manančios, kad grėsmės valstybių narių saugumui yra Aljanso

reikalas, intensyviai siekia NATO įsitraukimo į saugumą ir gynybą, tikėdamos, kad NATO, kaip

gynybinis aljansas, užtikrinantis „kolektyvinę paramą“, gali tapti jų saugumo garantu. Tolesnė

Europos Sąjungos gynyba ir saugumas priklausys nuo ES strateginės koncepcijos, kurios atnaujinimą

skatina nauji šio amžiaus iššūkiai. Tuo pačiu ir tolesnė Baltijos šalių gynyba ir saugumas priklausys

nuo sugebėjimo prisitaikyti pagal kintančią tarptautinio saugumo aplinką.

Nagrinėjant ES saugumo ir gynybos dokumentus galima matyti tam tikrus pokyčius ir prioritetus

gynybos srityje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2017 metais Liepojoje (Latvijoje) visų trijų šalių

gynybos ministrai sutarė, kad toliau bus gilinamas prisitaikymas prie NATO, ES saugumo iniciatyvų

31

įdiegimas ir artimas bendradarbiavimas su sąjungininkais, siekiant užtikrinti saugesnį regioną.54

Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teigė, kad 2017 metai buvo išskirtiniai dėl

pokyčių saugumo situacijoje. Anot jo, vienas iš 2016 m. Varšuvos suvažiavimo sprendimų –

padidintas NATO karinių pajėgų buvimas Baltijos šalyse – buvo sėkmingai įvykdytas. Buvo pradėtos

naujos ir svarbios iniciatyvos, kuriomis didinamas ES saugumas ir NATO-ES bendradarbiavimas. Tų

pačių saugumo grėsmių nustatymai tarp skirtingų šalių leidžia sustiprinti NATO (ir tuo pačiu ES)

rytinę sieną ir Baltijos šalių teritorinį nedalomumą. Dėl to, ministras nurodo, kad tolimesnė Baltijos

šalių užduotis yra užtikrinti, kad pradėtos saugumo iniciatyvos būtų tęsiamos toliau su NATO

sąjungininkų palaikymu.

Nors ir turėdamos ribotą įtaką geopolitinėje sistemoje dėl savo mažumo, Baltijos valstybės, dar

iki Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo pasirašymo, aktyviai dalyvavo aukščiausio lygio

Europos Sąjungos viršūnių susitikimuose skaitmeniniais klausimais ir kibernetinių grėsmių valdymo

klausimais. Vienas iš tokių susitikimų įvyko 2017 metų rugsėjo 29 d., kai Estijai vadovaujant Tarybai,

į Taline organizuotą aukščiausio lygio susitikimą skaitmeniniais klausimais buvo susirinkę ES

vadovai aptarti tolesnių veiksmų, kaip įgyvendinti ES bendrosios rinkos strategijoje numatytus

prioritetus. Šio susitikimo skaitmeniniais klausimais tikslas – „tapti platforma, kurioje bus pradėtos

aukšto lygio diskusijos dėl skaitmeninių inovacijų planų, kad Europa galėtų pirmauti vykstant

technologiniams pokyčiams ir ateityje būti skaitmenine lydere visame pasaulyje“.55 Likus kiek

daugiau nei dviem savaitėm iki aptariamo susitikimo Taline, 2017 metų rugsėjo 13 dienos Europos

Komisijos „Bendrame Komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas, atgrasymas ir

gynyba: ES kibernetinio saugumo didinimas“ išvadose buvo paminėta, kad Talino „aukščiausiojo

lygio susitikimas skaitmeniniais klausimais bus proga parodyti, jog visi esame pasiryžę imtis

priemonių, kad ES, kaip skaitmeninei visuomenei, kibernetinis saugumas taptų vienu pagrindinių

klausimų. Siekdama įgyvendinti šį bendrą įsipareigojimą, Komisija ragina valstybes nares pateikti

įsipareigojimų dėl to, kokių veiksmų jos ketina imtis tose srityse, kuriose pagrindinė atsakomybė

tenka joms“.56

Analizuojant Europos Sąjungos Tarybos pranešimą „Kibernetinis saugumas 2.0. Tolesnė veikla,

susijusi su Europos Vadovų Tarybos susitikimu ir Talino aukščiausio lygio susitikimu skaitmeniniais

54Baltic Defence Ministers Agreed on Defence Policy Priorities for Next Year. Rasta: http://www.defense-

aerospace.com/articles-view/release/3/189081/baltic-defence-ministers-set-2018-defence-policy-priorities.html (Žiūrėta

2018 12 16). 55 Talino aukščiausio lygio susitikimas skaitmeniniais klausimais, 2017 09 29. Rasta:

https://www.consilium.europa.eu/lt/meetings/council/2017/09/29/ (Žiūrėta 2018 11 30). 56 Bendras Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas, atgrasymas ir gynyba: ES kibernetinio saugumo

didinimas (JOIN (2017) 450 final), Briuselis, 2017 09 13. Rasta: http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-

12211-2017-INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 11 26).

http://www.defense-aerospace.com/articles-view/release/3/189081/baltic-defence-ministers-set-2018-defence-policy-priorities.html


https://www.consilium.europa.eu/lt/meetings/council/2017/09/29/



32

klausimais“(13475/17)57, matyti, kad Taline vykusiame susitikime Europos Sąjungos Vadovų

Tarybai „patikimas ir veiksmingas kibernetinis saugumas atrodė akivaizdžiai susijęs su mūsų

bendrąja skaitmenine rinka“. Lyginamoji 2017 ir 2018 metų kibernetinio saugumo ir gynybos srities

ES dokumentų analizė (2018 m. spalio 18 d. Europos Vadovų Tarybos išvados (EUCO 13/18)58; 2018

m. spalio 10 d. „Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai:

Šešioliktoji pažangos, padarytos kuriant tikrą veiksmingą saugumo sąjungą, ataskaitą (COM (2018)

690 final“)59; ir kt.) leidžia teigti, kad Europos Sąjunga vieningai siekia sutelkti kibernetinio saugumo

technologijų išteklius ir žinias, kad būtų užtikrintas ES kibernetinis saugumas.

Baltijos šalių iniciatyvos skaitmeniniais ir kibernetinio saugumo klausimais nėra atsitiktinės. Per

paskutiniuosius penkerius metus vykdytos įvairios apklausos ir naujųjų skaitmeninių technologijų

diegimo Baltijos šalyse tyrimai rodo, kad „Baltijos šalių organizacijos ypač efektyviai investuoja į

IT. Net 21 proc. IT biudžetų skiriama verslo pokyčiams įgyvendinti, tai 1,5 karto daugiau nei

pasaulinis vidurkis (14 proc., pagal „Gartner“ 2012 m. duomenis). Taip pat didesnė nei pasaulio

vidurkis yra IT biudžeto dalis, skiriama augimui užtikrinti – 27 proc. (pasaulio vidurkis – 20 proc.).

IT biudžetus kitais metais planuoja didinti daugiau nei trečdalis organizacijų – planuojama didinti

išlaidas personalui, programoms ir techninei įrangai.“60 Remiantis 2018 metų gegužės 9 d. „Verslo

žinių“ duomenimis, iš trijų Baltijos valstybių „pagal interneto vardų skaičių, tenkantį tūkstančiui

gyventojų, pirmauja Estija. Vidutiniškai 87 iš 1.000 Estijos gyventojų turi savo domeną. Lietuvoje

šis rodiklis siekia 66, o Latvijoje – 63.“61

Pasinaudodamos savo įdirbiu naujųjų skaitmeninių technologijų srityje, Baltijos valstybės ėmėsi

iniciatyvos aktyviai dalyvauti kuriant Europos Sąjungos greitojo reagavimo į kibernetines atakas

grupes. „Stiprindami kibernetinius pajėgumus Europoje turime išnaudoti naująsias gynybos

iniciatyvas – PESCO ir Europos gynybos fondą“, – teigė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos

ministras Raimundas Karoblis.62

57 Kibernetinis saugumas 2.0. Tolesnė veikla, susijusi su Europos Vadovų Tarybos susitikimu ir Talino aukščiausio

lygio susitikimu skaitmeniniais klausimais (13475/17), Europos Sąjungos Taryba, 2017 10 19. Rasta:

http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-13475-2017-INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 11 30). 58 Europos Vadovų Tarybos 2018 m. spalio 18 d. susitikimo išvados (EUCO 13/18). Briuselis, 2018 10 18. Rasta:

https://www.consilium.europa.eu/media/36790/18-euco-final-conclusions-lt.pdf (Žiūrėta 2018 11 29). 59 Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai: Šešioliktoji pažangos, padarytos

kuriant tikrą veiksmingą saugumo sąjungą, ataskaitą (COM (2018) 690 final). Briuselis, 2018 10 15. Rasta:

http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-13094-2018-INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 12 01). 60 Mockus, Aras. Baltijos valstybėse auga investicijos į informacines technologijas. Lietuvos žinios, 2013 10 07. Rasta:

https://www.lzinios.lt/Ekonomika/baltijos-valstybese-auga-investicijos-i-informacines-technologijas/164768 (Žiūrėta

2018 10 29). 61 Degutis, Gintautas. Baltijos šalyse daugėja interneto puslapių ir auga elektroninių paslaugų vartojimas. Verslo žinios,

2018 05 09. Rasta: https://www.vz.lt/informacines-technologijos-telekomunikacijos/2018/05/09/baltijos-salyse-daugeja-

interneto-puslapiu-ir-auga-elektroniniu-paslaugu-vartojimas (Žiūrėta 2018 10 30). 62 Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (PESCO). Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija. Rasta:

https://kam.lt/lt/tarptautinis_bendradarbiavimas/europos_sajunga_612/pesco.html (Žiūrėta 2018 11 05)


https://www.consilium.europa.eu/media/36790/18-euco-final-conclusions-lt.pdf


https://www.lzinios.lt/Ekonomika/baltijos-valstybese-auga-investicijos-i-informacines-technologijas/164768

https://www.vz.lt/informacines-technologijos-telekomunikacijos/2018/05/09/baltijos-salyse-daugeja-interneto-puslapiu-ir-auga-elektroniniu-paslaugu-vartojimas

https://www.vz.lt/informacines-technologijos-telekomunikacijos/2018/05/09/baltijos-salyse-daugeja-interneto-puslapiu-ir-auga-elektroniniu-paslaugu-vartojimas


33

Įsitraukusios į Europos Sąjungos bendrus saugumo ir gynybos projektus (nuo 2017 metų – į

Nuolatinį struktūrinį bendradarbiavimą) ir išnaudodamos sukauptas patirtis Baltijos šalys ėmėsi

aktyvios pozicijos užtikrinant visos Europos Sąjungos saugumą. Remiantis Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo (PESCO) 2018 metų lapkričio 19 d. atnaujintais vykdomų projektų duomenimis

(angl. Permanent Structured Cooperation (PESCO) updated list of PESCO projects - Overview - 19

November 2018)63 ir kitais su projektais susijusiais, žemiau esančiame paragrafe nurodytais šaltiniais,

galima teigti, kad visos trys Baltijos šalys dalyvauja keturiuose projektuose, kurie įeina į keturių

skirtingų sričių projektų grupes: 1) Sausumos, struktūros, sistemos projektų grupę (angl. LAND,

FORMATIONS, SYSTEMS), 2) Jūrų srities projektų grupę (angl. MARITIME), 3) Kibernetikos srities

projektų grupę (angl. CYBER, C4ISR), 4) Įgalinančioje jungtinės veiklos srities projektų grupę (angl.

ENABLING, JOINT). Iš visų numatytų projektų sričių, Baltijos šalys kol kas nedalyvauja Oro, sistemų

(angl. AIR, SYSTEMS), Kosmoso (angl. SPACE) ir Mokymo, pajėgumų plėtojimo (angl. TRAINING,

FACILITIES) srities projektų grupėje.

Žvelgiant į Baltijos šalių dalyvavimą Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektuose iš

kiekybinės perspektyvos, matyti, kad Estija ir Latvija dalyvauja trijuose skirtinguose projektuose, o

Lietuva – dviejuose. Estija dalyvauja:

1. 2018 m. lapkričio 19 d. priimtame „Integruotos, be operatoriaus veikiančios antžeminės

sistemos“ (angl. Integrated Unmanned Ground System (UGS)) projekte.64

2. 2018 m. kovo 6 d. priimtame „Greitojo reagavimo į kibernetinius incidentus komandos ir

savitarpio pagalbos kibernetinio saugumo srityje“ (angl. Cyber Rapid Response Teams and

Mutual Assistance in Cyber Security) projekte.65

3. 2018 m. kovo 6 d. priimtame „Karinio mobilumo“ (angl. Military Mobility) projekte.66

Latvija dalyvauja šiuose Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektuose:

1. 2018 m. lapkričio 19 d. priimtame „Integruotos, be operatoriaus veikiančios antžeminės

sistemos“ (angl. Integrated Unmanned Ground System (UGS)) projekte.

2. 2018 m. kovo 6 d. priimtame „Jūrų (pusiau)autonomimės apsaugos nuo minų sistemos (MAS

MCM) (angl. Maritime (semi-) Autonomous Systems for Mine Countermeasures (MAS

MCM)) projekte.67

63 Permanent Structured Cooperation (PESCO) updated list of PESCO projects - Overview - 19 November 2018. Rasta:

https://www.consilium.europa.eu/media/37028/table-pesco-projects.pdf (Žiūrėta 2018 11 30). 64Integrated Unmanned Ground System (UGS). PESCO Projects. Rasta: https://pesco.europa.eu/project/integrated-

unmanned-ground-system-ugs/ (Žiūrėta 2018 12 14). 65 Cyber Rapid Response Teams and Mutual Assistance in Cyber Security. PESCO Projects. Rasta:

https://pesco.europa.eu/project/cyber-rapid-response-teams-and-mutual-assistance-in-cyber-security/ (Žiūrėta 2018 12

14). 66 Military Mobility. PESCO Projects. Rasta: https://pesco.europa.eu/project/military-mobility/ (Žiūrėta 2018 12 14). 67 Maritime (semi-) Autonomous Systems for Mine Countermeasures (MAS MCM). PESCO Projects. Rasta:

https://pesco.europa.eu/project/maritime-semi-autonomous-systems-for-mine-countermeasures/ (Žiūrėta 2018 12 15).


https://pesco.europa.eu/project/integrated-unmanned-ground-system-ugs/


https://pesco.europa.eu/project/cyber-rapid-response-teams-and-mutual-assistance-in-cyber-security/

https://pesco.europa.eu/project/military-mobility/

https://pesco.europa.eu/project/maritime-semi-autonomous-systems-for-mine-countermeasures/

34

3. 2018 m. kovo 6 d. priimtame „Karinio mobilumo“ (angl. Military Mobility) projekte.

Kaip buvo minėta, Lietuva dalyvauja dviejuose Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

projektuose:

1. 2018 m. kovo 6 d. priimtame „Greitojo reagavimo į kibernetinius incidentus komandos ir

savitarpio pagalbos kibernetinio saugumo srityje“ (angl. Cyber Rapid Response Teams and

Mutual Assistance in Cyber Security) projekte.

2. 2018 m. kovo 6 d. priimtame „Karinio mobilumo“ (angl. Military Mobility) projekte.

Iš visų išvardintų projektų, kuriuose dalyvauja Baltijos šalys, dviem projektams vadovauja Estija

ir Lietuva. Estijos vadovaujamo projekto „Integruota, be operatoriaus veikianti antžeminė sistema“

tikslas yra sukurti antžemines transporto priemones su autonomiškai veikiančia kontrolės sistema,

kibernetinės gynybos sprendimais ir integruotu sensorių tinklu. Ši sistema sugebės prisitaikyti prie

situacijos karo lauke ir padidins veiksmingumo lygį atliekant manevrus ir transportuojant karius.68

Kaip rašoma Estijos Gynybos ministerijos (est. Kaitseministeerium) internetiniame puslapyje, šiems

kariniams pajėgumams vystyti bus skiriamos lėšos iš projekte dalyvaujančių valstybių narių ir

Europos gynybos fondo (30–40 mln. eurų). Projektas bus pradėtas vystyti 2019 metų pirmojoje pusėje

ir apims tiek tyrimus, tiek karinių pajėgumų plėtrą, padėsiančius užtikrinti ginkluotės tobulinimą ir

integraciją karinėje srityje. Estijos Gynybos ministras Jüri Luik teigia, kad su PESCO sukūrimu, ES

valstybės narės perkelia bendradarbiavimą gynybos srityje į visai kitą lygį. Valstybės narės žengė

svarbų žingsnį integruotesnės Europos link ir šių valstybių bendradarbiavimo rezultatai padės

užtikrinti saugesnę Europą jos piliečiams ir sustiprinti Europos Sąjungą kaip NATO ramstį.

Lietuvos vadovaujamas „Greitojo reagavimo į kibernetinius incidentus komandos ir savitarpio

pagalbos kibernetinio saugumo srityje“ projektas, kaip nurodoma šio projekto apraše69, leis

valstybėms narėms padėti viena kitai užtikrinti aukštesnį kibernetinio atsparumo lygį ir kolektyviai

atsakyti į kibernetinius incidentus. Šios komandos galės būti naudojamos padėti kitoms valstybėms

narėms ir ES institucijoms, bendros saugumo ir gynybos politikos (BUSP) operacijoms ir šalims

partnerėms. Komandos turės suvienodintą įrankių komplektą, specialiai sukurtą aptikti, atpažinti

kibernetines grėsmes ir, kiek įmanoma, sumažinti jų žalą. Šio projekto tikslas yra integruoti valstybių

narių patirtis kibernetinės gynybos srityje.

Vadovaudamos minėtiems Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektams, Lietuva ir

Estija aktyviai prisideda prie bendrojo Europos Sąjungos saugumo ir gynybos stiprinimo.

68 Estonia looking to develop unmanned land systems within the framework of European defence cooperation, 2 August

2018. Rasta: http://www.kaitseministeerium.ee/en/news/estonia-looking-develop-unmanned-land-systems-within-

framework-european-defence-cooperation. (Žiūrėta 2018 12 18). 69 Permanent Structured Cooperation (PESCO) updated list of PESCO projects - Overview - 19 November 2018. Rasta:

https://www.consilium.europa.eu/media/37028/table-pesco-projects.pdf (Žiūrėta 2018 11 30).

http://www.kaitseministeerium.ee/en/news/estonia-looking-develop-unmanned-land-systems-within-framework-european-defence-cooperation



35

Besiribodamos su Rusija ir į jos geopolitinių interesų sritį patenkančios trys Baltijos regiono valstybės

jaučia didesnes saugumo grėsmes, kurios, žvelgiant iš konstruktyvizmo teorinės perspektyvos, negali

neveikti ir šių šalių vertybių bei regiono saugumo tapatybės. Vis dažniau patirdamos išorines

kibernetines atakas iš Rusijos70, Baltijos šalys negali nekreipti dėmesio į augantį šių atakų skaičių

(per 2017 metus Lietuvoje buvo užfiksuoti 55 tūkstančiai kibernetinių atakų, kurių buvo

„dešimtadaliu daugiau nei 2016 metais“, be to, „trečdalis šių Rusijos išpuolių buvo nukreipti prieš

strateginį mūsų šalies energetikos sektorių“71), todėl Estija, Latvija ir Lietuva reguliariai didina

kibernetinių incidentų valdymo pajėgumus ir yra pasirengusios padėti kitoms ES valstybėms

kolektyviai atsakyti į kibernetinius incidentus. Baltijos regioninio saugumo siekis ir trijų Baltijos

valstybių dalyvavimas Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektuose ir dviejų projektų

valdyme (Lietuvos ir Estijos atvejis) neprieštarauja vienas kitam ir rodo vieningą, holistiškai

suvokiamą ES saugumo ir gynybos siekį. Dalyvavimas Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

projektuose atveria Baltijos valstybėms galimybes stiprinti savo patirtį ir karinius pajėgumus, diegti

pažangias technologijas, naujausius mokslo laimėjimus ir aktyviai prisidėti prie bendro Europos

Sąjungos saugumo ir gynybos užtikrinimo.

2.4. Interviu apie Europos Sąjungos ir Baltijos šalių saugumą ir gynybą

rezultatų aprašymas

Norint atlikti kompleksinę nagrinėjamos temos analizę ir verifikuoti ankstesniuose empirinės

darbo dalies skyreliuose padarytus apibendrinimus ir įžvalgas, šiame skyrelyje kokybinė analizė

papildoma struktūruoto interviu su Lietuvos mokslo institucijų ir LR nuolatinėje atstovybėje prie

NATO dirbančiais saugumo ir gynybos srities specialistais, ekspertais bei diplomatais. Respondentų

pasirinkimą lėmė jų mokslinių tyrimų tematikos panašumas šio magistro baigiamojo darbo temai ir

respondentų veiklos pobūdis, susijęs su saugumo ir gynybos klausimais.

70 Levickytė, Paulina. L. Linkevičius: Baltijos šalys – Rusijos kibernetinių atakų taikiniai. Diena.lt, 2018 10 26. Rasta:

http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/l-linkevicius-baltijos-salys-rusijos-kibernetiniu-ataku-taikiniai-886549.

(Žiūrėta 2018 11 30). 71 D. Grybauskaitė: kibernetinės atakos tapo sudėtine Rusijos agresijos dalimi. Ekspertai.eu, 2018 10 18. Rasta:

http://www.ekspertai.eu/dgrybauskaitekibernetines-atakos-tapo-sudetine-rusijos-agresijos-dalimi96775/ (Žiūrėta 2018

11 30).

http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/l-linkevicius-baltijos-salys-rusijos-kibernetiniu-ataku-taikiniai-886549

http://www.ekspertai.eu/dgrybauskaitekibernetines-atakos-tapo-sudetine-rusijos-agresijos-dalimi96775/

36

2.4.1. Kokybinio interviu uždaviniai, metodologija ir tyrimo eiga

Interviu metodo pasirinkimas ir jo derinimas su kitais darbe taikomais kokybinės analizės

metodais padeda įgyvendinti iškeltą tyrimo tikslą (žr. įvade) ir vieną iš darbo uždavinių: atlikti

struktūrizuotus interviu su saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais ekspertais,

diplomatais ir, išanalizavus gautus atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

(PESCO) įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai bei Baltijos šalims. Kokybinių tyrimo

metodų taikymas, kaip teigia Kęstutis Kardelis (2017), laikytinas sistemingu situacijos ar individų

grupės tyrimu, siekiant išsiaiškinti tiriamuosius reiškinius ir pateikti jų interpretacinį paaiškinimą.

Numatytam atlikti kokybiniam tyrimui išplėsti tikslingai buvo pasirinktas struktūrizuoto interviu

metodas su iš anksto numatytais klausimais.

Rengiant interviu raštu klausimyną, iš keturių K. Kardelio minimų interviu klausimų

formulavimo būdų (2017) buvo pasirinktas nuomonės išaiškinimo klausimų, susijusių su nagrinėjama

tema, formulavimo būdas, pavyzdžiui, atliekamame interviu pateiktas klausimas: Nuo 2007 m.

Lisabonos sutarties pasirašymo, nuolat keliamas klausimas dėl glaudesnio bendradarbiavimo

saugumo ir gynybos politikos srityje tarp Europos Sąjungos šalių. Kaip manote, ar ES narėms

naudinga gilesnė karinė integracija? Formuluojant šio pobūdžio klausimus, iš anksto buvo nuspręsta,

kuriuos darbe nagrinėjamus klausimus tikslinga išplėsti respondentų nuomonės tyrimu. Iš viso buvo

suformuluoti šeši tiksliniai klausimai.

Paruošus klausimus, kiekvienam iš respondentų buvo išsiųsti el. laiškai su paaiškinimu, kokia

tema rašomas magistro baigiamasis darbas, koks yra darbo tikslas ir uždaviniai, kokiu tikslu renkama

interviu informacija ir kam ji bus panaudota. 2018 metų lapkričio 25 d. – gruodžio 21 d. atliktame

interviu dalyvavo šeši saugumo ir gynybos srities, politologijos specialistai, ekspertai iš Generolo

Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir

diplomatijos fakulteto, Vilniaus universiteto TSPMI ir LR nuolatinės atstovybės prie NATO

(Briuselis). Renkantis empiriniam tyrimui respondentus buvo naudojamas tikslinis grupės

formavimas – vienas iš netikimybinių tiriamųjų grupių pasirinkimo būdų (Kardelis 2017).

Suformuotą tikslinę grupę sudarė asmenys, atitinkantys numatytą empirinio tyrimo tikslą, atliekantys

politologijos, saugumo ir gynybos srities mokslinius tyrimus ir galintys pateikti išsamius atsakymus

į interviu klausimus. Sudarant struktūrizuoto interviu imtį, buvo nuspręsta apklausti šešis

respondentus, atsižvelgus į kokybinių tyrimų metodologijos specialistų (Bitinas, Rupšienė,

Žydžiūnaitė 2008) rekomendacijas ir interviu metodo taikymui siūlomų apklausti respondentų imties

dydį: nuo 5 iki 30 asmenų. Turint omenyje tai, kad kokybinio tyrimo rezultatai daugiau siejami ne su

37

imties dydžiu, o su surinktų duomenų (interviu atsakymų) informatyvumu, todėl šiame tyrime

nuspręsta sudaryti tikslinę respondentų grupę – remtis šešių respondentų apklausos duomenimis, ir

didesnį dėmesį skirti interviu klausimyno parengimui, kad būtų galima gauti reprezentatyvius

atsakymų duomenis. Tyrimui atlikti buvo pasirinkti į interviu klausimus kompetentingai galintys

atsakyti respondentai: 1) Martynas Zapolskis, Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie

NATO (Briuselis) Gynybos patarėjos pavaduotojas, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir

politikos mokslų instituto socialinių mokslų, politikos mokslų daktaras (R1); 2) Giedrius Česnakas,

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Studijų ir mokslo valdymo grupės docentas,

socialinių mokslų, politikos mokslų daktaras (R2); 3) Giedrė Pranaitytė, Vytauto Didžiojo

universiteto socialinių mokslų, politikos mokslų daktarė (R3); 4) Mindaugas Jurkynas, Generolo Jono

Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros ir Vytauto Didžiojo universiteto

Regionistikos katedros profesorius, socialinių mokslų, politikos mokslų daktaras (R4); 5) Vytautas

Isoda, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas, socialinių mokslų, politikos

mokslų daktaras (R5); 5) vardo ir pavardės prašęs neskelbti (N/A) Vytauto Didžiojo universiteto

socialinių mokslų, politikos mokslų daktaras (R6). Respondentų priklausymas skirtingoms

institucijoms leido gauti įvairesnę ir objektyvesnę informaciją.

Interviu dalyvavę respondentai sutiko su jų atsakymų naudojimu tiriamaisiais tikslais ir sutiko

įrašyti į klausimyną savo vardą, pavardę ir pareigas, išskyrus R6 respondentą. Du iš apklaustųjų

respondentų paprašė pateikti papildomos informacijos apie tai, kokiais metodais bus apdorojami

surinkti interviu duomenys. Jiems buvo išsiųsta visa reikalinga informacija. Pateikiant klausimus

respondentams buvo prašoma laisvai formuluoti atvirus atsakymus, kuriuose nebuvo ribojamas

atsakymo turinys ir forma. Į klausimus respondentai galėjo pateikti atvirus atsakymus, leidžiančius

atskleisti apklausiamojo žinias, požiūrį į nagrinėjamą klausimą ir situacijos vertinimą.

Analizuojant gautus interviu atsakymus, pirmiausia buvo taikytas atvirasis kodavimas –

informacijos dalinimas į segmentus, iš kurių identifikuojamos svarbiausios atsakymų kategorijos

(pasikartojantys šablonai). Nustatytos kategorijos buvo nagrinėjamos lyginamuoju ir aprašomuoju

kokybinės analizės metodu ir vertinama, ar šios kategorijos atspindi ankstesniuose empirinės analizės

skyreliuose gautus tyrimo rezultatus. Respondentų atsakymai ir nustatytos kategorijos interpretuotos

remiantis darbe taikoma konstruktyvizmo teorine prieiga.

38

2.4.2. Interviu atsakymų rezultatų analizė

Taikant struktūrizuoto interviu metodą, kiekvienam respondentui buvo pateikti tie patys šeši

nuomonės išaiškinimo klausimai, siekiant išsiaiškinti respondentų požiūrį į Europos Sąjungos

valstybių Nuolatinio strateginio bendradarbiavimo susitarimą ir Baltijos šalių vaidmenį Nuolatinio

struktūrinio bendradarbiavimo projektuose, šių šalių saugumo ir gynybos politiką bei galimas ateities

perspektyvas.

Keturi pirmieji nuomonės išaiškinimo klausimai daugiau siejosi su bendruoju ES gynybos ir

saugumo kontekstu: pasikeitusia saugumo ir gynybos situacija Europos Sąjungoje, Europos Sąjungos

šalių gilesnės karinės integracijos ir bendradarbiavimo saugumo ir gynybos politikos srityje

vertinimu, grėsmių Europos Sąjungos saugumui įvardijimu ir vertinimu, Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo (PESCO) veikimo prioritetų aptarimu ir mažiau efektyvių saugumo ir gynybos

sektorių nustatymu (žr. 1 priedą).

Paskutinieji du nuomonės išaiškinimo klausimai (5 ir 6) siejosi su dabartinės Baltijos šalių

saugumo situacijos, šioms šalims kylančių grėsmių ir dalyvavimo Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo projektuose įvertinimu. Aptariami penktas ir šeštas klausimai buvo pateikti

respondentams norint verifikuoti 2.3. darbo skyrelyje („Baltijos šalių vaidmuo Nuolatiniame

struktūriniame bendradarbiavime“) gautus ES saugumo ir gynybos dokumentų analizės rezultatus.

Kiekvienas iš pateiktų klausimų implikavo bendresnius kodus, kuriuos galima nusakyti kursyvu

pažymėtais raktiniais žodžiais: a) 1 klausimas implikavo karinės integracijos naudos Europos

Sąjungos šalims analizę, b) 2 klausimas labiau siejosi su požiūrio į pakitusią saugumo ir gynybos

situaciją Europos Sąjungoje atskleidimu, c) 3 klausimu norėta sužinoti, kokios grėsmės kyla Europos

Sąjungos saugumui ir kaip respondentai jas vertina, d) 4 klausimas implikavo Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo (PESCO) prioritetų ir saugumo ir gynybos sektorių efektyvumo aptarimą, e) 5

klausimas siejosi su dėmesio Baltijos šalims skyrimu bendroje Europos Sąjungos saugumo politikoje,

f) 6 klausimas implikavo Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektų naudos Baltijos šalims

nuomonės išsakymą.

Nagrinėjant struktūrizuoto interviu atsakymus kokybiniu metodu, visų simboliais koduotų

respondentų (R1, R2, R3, R4, R5) atsakymai į tą patį klausimą buvo palyginti vienas su kitu, po to

kiekvieno respondento atsakymui buvo taikytas atvirasis kodavimas, kurio metu identifikuotos

svarbiausios atsakymų kategorijos, atskleidžiančios respondentų pateiktą interpretaciją nagrinėjamais

klausimais.

39

Išanalizavus visus gautus atsakymus į pirmą klausimą, buvo identifikuota penkių iš šešių

respondentų išreikšta kategorija – Teigiamas požiūris į ES narių gilesnės karinės integracijos naudą.

Atspindėdami šią kategoriją respondentai išryškino skirtingas ypatybes (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Kategorijos Teigiamas požiūris į ES narių gilesnės karinės integracijos naudą reiškimas

respondentų atsakymuose72

Eil.

Nr.

Respondento atsakymo ištrauka Respondentas (-ai)

1. „ES saugumo ir gynybos politikos stiprinimas neabejotinai

yra svarbus, tačiau požiūris į gilesnę karinę integraciją labai

skiriasi priklausomai nuo atskirų šalių situacijos.“

R1

2. „Europos Sąjungos valstybėms gilesnė karinė integracija yra

neišvengiama, jeigu norima padidinti savo gynybos pajėgumus,

sumažinti dubliavimą ir sukurti multiplikavimo efektą.“

R2

3. <...> „intensyvesnis ir gilesnis bendradarbiavimas tarp ES

valstybių būtų naudingas, tačiau itin daug dalykų priklausomi ir

nuo platesnio geopolitinio konteksto.“

R3

4. „Reiktų, jei ji papildytų NATO, bet nedubliuotų ar silpnintų.“ R4

5. <...> „jeigu integracija (finansinių resursų ir technologinio-

pramoninio potencialo apjungimas) padės tai pasiekti – puiku;

jeigu visos ir kiekviena iš jų yra pajėgios pakelti savo karines

pajėgas į naują kiekybinį ir kokybinį lygmenį nacionalinėmis

pastangomis – irgi puiku.“

R5

Šaltinis: sudaryta autoriaus.

Atliekant lyginamąją aprašomos kategorijos Teigiamas požiūris į ES narių gilesnės karinės

integracijos naudą patikslinimų analizę pastebėta, kad dauguma respondentų iš principo pritaria ES

karinės integracijos idėjai, laiko ją neišvengiama, neabejotinai svarbia, tačiau nurodo ir pastebimus

trūkumus:

(1) <...> „integracija privalo būti selektyvi, nes vieningos Europos Sąjungos kariuomenės

idėjos kol kas tikrai yra nepasvertos atsižvelgiant į egzistuojantį identitetą, grėsmių

suvokimo skirtumus ir tam tikrą nepasitikėjimą. Didžiausiomis problemomis tampa net

bendravimas tarp skirtingų ES valstybių karių ir ginkluotės skirtumai.“ (R2)

(2) <...> „oficialūs ar neoficialūs siekiai kurti alternatyvą NATO yra labai pavojingi ir

skaldantys transatlantinę vienybę. <...> ES vieninga kariuomenė galėtų egzistuoti tik kaip

tam tikras papildymas ir palaikymas NATO misijoms, veikiantis regioniniu lygiu.“ (R3)

Vienas iš respondentų (R6) išreiškia skeptišką požiūrį į gilesnės ES narių karinės integracijos

galimybes ir nurodo svarbiausias priežastis, kodėl ši integracija yra mažai tikėtina:

1. Bendros ES gynybos tradicijos nebuvimas.

72 Šioje ir kitose lentelėse pajuodinta magistro baigiamojo darbo autoriaus.

40

2. Pernelyg skirtingi šalių gynybos interesai, gynybos prioritetai.

3. Politinės valios stoka (valios plėtoti bendrą ES gynybos politiką).

4. Galimos implikacijos ES biudžetui (papildomos išlaidos).

5. Santykio su NATO gynybos politika ir Transatlantinio saito klausimas.

6. Techniniai klausimai, administracinių pajėgumų nebuvimas (kaip kur formuoti centrines

vadavietes, koks būtų pavaldumas, kaip vyktų karinis planavimas ir pan.).

Šių tyrimui svarbių įžvalgų nebuvo galima pastebėti analizuojant ir lyginant (2.2 skyrelyje

„Europos Sąjungos Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektai“) oficialius Europos

Sąjungos dokumentus ir sutartis gynybos ir saugumo srityje. Nors 2.2 skyrelyje buvo minėta, kad iki

šiol stinga išsamesnės Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo konkrečių siekių įgyvendinimo, ES

šalių įsipareigojimų galimybių ir įvairių numatytų projektų realaus įgyvendinimo analizės, tačiau

struktūrizuoto interviu atsakymų analizė atskleidė iki šiol darbe neminėtas ES saugumo ir gynybos

politikos spragas. Be to, kai kurie respondentai siūlė minėtų problemų galimus sprendimo būdus.

Pateiksime vieną iš R2 respondento pasiūlytų sprendimo būdų, kaip didinti ES narėms karinę

integraciją:

(3) „Pirmiausia, kas turi būti užtikrinama – karinis Šengenas, ginkluotės suvienodinimas

(siekiant, kad būtų sumažintas skirtingų ginkluotės variantų skaičius ir užtikrinta, kad

valstybės galėtu aprūpinti valstybes partneres amunicija esant poreikiui neįsigyjant naujų

ginklų ar amunicijos), taip pat intensyvesnės bendros karinės misijos, kurios leistų

pašalinti daugybę mažų problemų praktinėje srityje, kurios trukdo bendradarbiavimui.“

(R2)

Analizuojant antrojo nuomonės išaiškinimo klausimo respondentų atsakymus apie požiūrio į

saugumo ir gynybos situaciją Europos Sąjungoje pasikeitimą, nustatytos dvi opozicinės kategorijos:

Pasikeitęs ES šalių narių požiūris į ES saugumo ir gynybos situaciją ir Nepasikeitęs ES šalių narių

požiūris į ES saugumo ir gynybos situaciją (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Kategorijų apie ES šalių narių požiūrį į ES saugumo ir gynybos situaciją reiškimas

respondentų atsakymuose

Eil.

Nr.

Kategorijos ir respondentų atsakymų ištraukos Respondentas (-ai)

Pasikeitęs ES šalių narių požiūris į ES saugumo ir gynybos situaciją

1. „<...> nors požiūris yra pasikeitęs, <...> bet nėra

praktinių ir politinių prielaidų realiam situacijos

pasikeitimui.“

R1

41

2. „Yra. Prancūzija nori daugiau Europinio

dėmens.“

R4

Nepasikeitęs ES šalių narių požiūris į ES saugumo ir gynybos situaciją

1. <...> „požiūris nelabai keičiasi ir tam yra

objektyvių priežasčių.“

R2

2. „Deja, tenka konstatuoti, kad ES valstybių narių

politinis elitas niekaip neišmoksta skaudžių

istorijos pamokų.“

R3

3. <...> „po Donaldo Trumpo išrinkimo JAV

prezidentu galime įžvelgti kiek palankesnį

„atlantistinių“ ES valstybių narių (tame tarpe ir

Baltijos šalių) požiūrį į karinę integraciją ES

rėmuose, tačiau kardinaliai požiūris nesikeitė.“

R5


Respondentų atsakymų citatos (žr. 2 lentelėje ir darbo priede) rodo skirtingą respondentų

nuomonę nagrinėjamu klausimu: du respondentai (R1, R4) teigia, kad ES šalių narių požiūris į ES

saugumo ir gynybos situaciją yra pasikeitęs, trys (R2, R3, R5) nurodo, kad požiūris nesikeitė arba

beveik nesikeitė, o vienas respondentas (R6) susilaiko teigdamas, kad požiūris gali būti įvairus,

priklausomai nuo ES valstybės narės. Nors 2.2. darbo skyrelyje buvo rašyta apie kintančią Europos

Sąjungos šalių saugumo tapatybę ir šiai sąjungai priklausančių šalių tam tikrus vidinius politinius,

kultūrinius ir socialinius pokyčius, padariusius nemažą įtaką jų saugumo tapatybės kaitai ir šalių

elgsenai tarptautinėje sistemoje, tačiau didesnės dalies respondentų (R2, R3, R5) atsakymai atskleidė

visai priešingą nuomonę. Kategoriją Nepasikeitęs ES šalių narių požiūris į ES saugumo ir gynybos

situaciją reiškiantys respondentai nurodo savo argumentus ir galimas pasekmes:

(4) „Kariuomenės suvokiamos kaip nacionalinio suvereniteto dalis ir niekas nenori šio

suvereniteto patikėti viršvalstybinėms institucijoms ar kitoms valstybėms.“ (R2)

(5) „Dabar ES lygiu vadovaujamasi principu „gal kaip nors išgyvensime“. Tai – itin

trumparegiška ir neišmintinga. Manyčiau, kad būtent toks politinis aklumas skatina

palankumą izoliacijai Vengrijoje ir Lenkijoje, politinius neramumus Italijoje ir

Prancūzijoje.“ (R3)

Nors kiek daugiau nei prieš metus buvo pritarta ES šalių Nuolatiniam struktūriniam

bendradarbiavimui, turėjusiam pakeisti kolektyvinius šalių saugumo ir gynybos lūkesčius

tarptautiniame kontekste, tačiau, kaip rodo respondentų apklausos duomenys ir šių duomenų

interpretavimas konstruktyvizmo teorijos požiūriu, kai kurių veikėjų – Europos Sąjungos šalių narių,

vertybių sistema ir elgsena gali būti konstatuojamos kaip menkai pakitusios.

42

Valstybių elgsenai, vertybių sistemai ir, pagaliau, saugumo tapatybės kitimui nemažą įtaką daro

vidinės ir išorinės grėsmės. Kas galėtų būti laikoma dabartine grėsme Europos Sąjungos saugumui ir,

ar ES šalyse vienodai suvokiama grėsmė, rodo struktūrizuoto interviu 3 klausimo atsakymai.

Išnagrinėjus visų interviu dalyvių atsakymus į 3 klausimą, paaiškėjo dvi opozicinės kategorijos: Nėra

vieningo ES grėsmių supratimo (ją parėmė keturi iš šešių respondentų) ir Yra vieningas ES šalių

grėsmių supratimas (pasisakė du respondentai). Šias dvi kategorijas respondentai reiškė labiau

akcentuodami tam tikrus požymius (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Kategorijų apie grėsmių supratimą ES šalyse reiškimas respondentų atsakymuose

Eil. Nr. Kategorijos ir respondentų atsakymų ištraukos Respondentas (-ai)

Nėra vieningo ES grėsmių supratimo

1. „ES šalių grėsmių supratimas ir saugumo politikos

interesai esmingai skiriasi, priklausomai nuo jų

geografinės padėties, istorinės patirties, ekonominių

interesų, politinio elito ir daugybės kitų veiksnių.“

R1

2. „Bendros nuomonės nėra ir negali būti, todėl, kad

nėra bendro grėsmių suvokimo identiteto ES.“

R2

3. <...> „bendros ES valstybių pozicijos dėl grėsmių

saugumui nėra.“

R3

4. „Vargu. ES yra per plati geografiškai ir pernelyg

„marga“ istorinių ir kultūrinių patirčių požiūriu, kad

galutinai sutartų dėl bendrų grėsmių.“

R5

Yra vieningas ES šalių grėsmių supratimas

1. „Daugiausia suprantama, kad Rusija kelia grėsmę.

Yra sankcijos. Ir vis labiau įvardinama Kinija.“

R4

2. „Manau ES Saugumo strategija geriausiai apibrėžia

bendrai ES šalių suvokiamas grėsmes saugumui.“

R6


Atsižvelgus į daugumos respondentų pateiktus atsakymus ir teorinėje darbo dalyje nagrinėtos

mokslinės literatūros teiginius (Ertrük 2017; ir kt.) aptariamu klausimu, būtų galima labiau paremti

labiau išreikštą kategoriją – Nėra vieningo ES grėsmių supratimo. Tai patvirtina ir daugumos

respondentų argumentai. Pateiksime vieną iš jų:

(6) „Viena vertus, ES yra sutarusi dėl tam tikrų bazinių strateginių dokumentų, kuriuos yra

įvardijami bendri iššūkiai ES saugumui. Kita vertus, šis bendras vardiklis neatspindi

realios nuomonių įvairovės, todėl kiekvieną kartą svarstant įvairias praktines BSGP

43

iniciatyvas šalių sutarimą pasiekti gana sunku, beveik visada išsiskiria skirtinguose

geografiniuose flanguose esančių šalių interesai.“ (R1)

Visiškai priešinga R4 ir R6 respondentų nuomonė (Yra vieningas ES šalių grėsmių supratimas)

labiau atspindi holistinį žvilgsnį į bendras Europos Sąjungos grėsmes, išsakytas 2016 metasi priimtoje

ES Saugumo strategijoje.73

Ketvirtuoju struktūrizuoto interviu klausimu buvo siekiama išsiaiškinti Europos Sąjungos

Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo veikimo prioritetus ir saugumo ir gynybos sektorių

efektyvumą. Išnagrinėjus atvirus respondentų atsakymus į pateikto klausimo pirmą dalį apie veikimo

prioritetus (Kokie turėtų būti pagrindiniai Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) veikimo

prioritetai?), išryškėjo dvi viena kitą papildančios kategorijos – ES šalių karinio pajėgumo didinimas

ir Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo valdymo gerinimas, kurias respondentai konkretizavo

savo atsakymuose (žr. 4 lentelėje).

4 lentelė. Kategorijų apie Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo prioritetus reiškimas respondentų

atsakymuose

Eil. Nr. Kategorijos ir respondentų nurodyti

Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo siekiai

Respondentas (-ai)

ES šalių karinio pajėgumo didinimas

1. Sukurti karinį Šengeną R2

2. Geriau išnaudoti specifinius nišinius ES pajėgumus R1

3. Stiprinti kibernetikos sritį R2, R4, R6

4. Didinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

gynybos biudžetus

R3

5. Siekti didesnės karinio tranzito sausuma pažangos R5

6. Gerinti kolektyvinę ES valstybių narių jūros zonos

stebėseną

R5

7. Didinti ES ginkluotės pajėgumą R2, R3

Didinti karinį mobilumą R6

Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo valdymo gerinimas

1. Kurti pridėtinę vertę nedubliuojant NATO

struktūrų ir funkcijų

R1

73 A Global Strategy for the European Union‘s Foreign And Security Policy. Rasta:

https://europa.eu/globalstrategy/sites/globalstrategy/files/regions/files/eugs_review_web_0.pdf (Žiūrėta 2018 12 23).

https://europa.eu/globalstrategy/sites/globalstrategy/files/regions/files/eugs_review_web_0.pdf

44

2. Užtikrinti sinchronišką ir maksimalų ES šalių

pajėgumo vystymo efektyvumą

R1, R3

3. Efektyviau išnaudoti sukauptą karinę ekspertizę R1


Atsakydami į aptariamą ketvirtą interviu klausimą, respondentai ne tik nurodė tolesnius

Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo siekius, bet ir mažiausiai efektyvius sektorius ir trūkumus:

1. Menkas Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo koordinavimas ir „išskaidytos“ bendrų

pajėgumų plėtros iniciatyvos (R1),

(7) „ES šalys neišvengiamai kooperuojasi įvairiose srityse, yra daug nekoordinuojamų ir

“išskaidytų” bendrų pajėgumų plėtros iniciatyvų“ <...> (R1)

2. Nepatikimumas dėl daugelyje Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektų dalyvaujančių

šalių, neįstengiančių suvaldyti savo biudžeto šalies viduje (R2):

(8) „Man keista čia matyti kai kurias valstybes, kurios tikrai prastai tvarkosi su savo

biudžetais ir šiaip nepasižymi patikimumu, tačiau dalyvauja itin gausiame PESCO

projektų skaičiuje. Tai buvo galima matyti jau praeityje kitose ES iniciatyvose, dėl

atsinaujinančios energetikos ar tam tikrų ūkio sričių vystymo, kai proveržiai būdavo

laikini – tol, kol tęsdavosi ES subsidijavimas.“ (R2)

3. Nederinami gynybiniai veiksmai su NATO ir NATO struktūrų ir funkcijų dubliavimas (R1, R3):

(9) <...> „būtina prisiminti būtinybę derinti Europos gynybinius veiksmus su NATO

prioritetais, vengti nereikalingo NATO funkcijų dubliavimo ir atsiskyrimo nuo NATO

pagundos bei nenaudoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms priešiškos populistinės

retorikos viešojoje erdvėje. Be to, tos NATO narės, kurios nepriklauso ES, turėtų būti

laikomos visiškai pilnavertėmis partnerėmis.“ (R3)

4. Menka integracija karinėje pramonėje vystant naują ginkluotę dėl šioje pramonėje stipriai

veikiančio privataus verslo interesų (R5):

(10) „Integracija karinėje pramonėje vystant naują ginkluotę galbūt ir būtų naudinga, bet

jos nepavyks pasiekti, nes karinėje pramonėje stipriai veikia privataus verslo interesai, o

verslas, kaip žinia, linkęs konkuruoti (maža to, pvz., Prancūzijos karo pramonėje vyrauja

nacionalinis kapitalas, taigi tokį verslą iš dalies gali „pakuruoti“ vyriausybė, tuo tarpu,

pvz., Švedijos karo pramonė priklauso JAV kompanijoms ir nėra suinteresuota bendrais

projektais su europinėmis kompanijomis) (R5)

Apibendrinant išvardintus mažiausiai efektyvius Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo

sektorius, aiškiai matyti respondentų nurodoma šio bendradarbiavimo valdymo efektyvumo stoka,

apie kurią buvo rašyta 2.2. skyrelyje „Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas Europos Sąjungos

45

saugumo ir gynybos kontekste“. Skyrelyje buvo remtasi saugumo eksperto Frédéric Mauro 2018

metais išsakyta pozicija dėl Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) lanksčios valdymo

sistemos trūkumo. Respondentų atvirų atsakymų analizė patvirtino 2.2 skyrelyje išsakytą abejonę.

Respondentams penktasis ir šeštasis klausimai buvo pateikti, siekiant išsiaiškinti, ar Europos

Sąjungoje yra pakankamai skiriama dėmesio Baltijos šalių saugumui ir ar Baltijos šalys pačios deda

pastangas atkreipti dėmesį į joms aktualias problemas, susijusias su saugumu. Taip pat, turint

omenyje, kad nors iš pradžių būdamos pakankamai skeptiškos gilesnės ES integracijos požiūriu, visgi

prisijungė prie PESCO darbotvarkės, o Estija ir Lietuva net ėmėsi vadovauti dviem projektams. Taigi,

kyla klausimai, kokios naudos gali turėti Baltijos šalys iš šios naujos BSGP dalies ir kaip

interpretuojamos Baltijos regiono bendrų grėsmių problemos.

Siekiant atskleisti šiame darbe rūpimą klausimą, ar Europos Sąjungoje pakankamai dėmesio yra

skiriama Baltijos šalių saugumo situacijai, labai svarbu yra turėti omenyje istorinį faktorių ir Baltijos

šalių bei Rusijos santykius. Kadangi, kaip parodė gauti respondentų atsakymai, Europos Sąjungoje

nėra vieningo gynybos identiteto ir vieningo supratimo apie saugumo problemas, suprantama, kad

Baltijos šalims rūpimus klausimus labiausiai supranta artimos kaimyninės valstybės. Šiaurės šalys ir

Lenkija labiausiai palaiko Baltijos valstybių pozicijas bei padeda kurti saugumo iniciatyvas.

Analizuojant interviu rezultatus, išryškėjo kelios kategorijos: 1) ES skiria nepakankamai dėmesio

Baltijos šalims ir ES skiria pakankamai dėmesio Baltijos šalims; 2) Baltijos šalių situaciją geriau

supranta atskiros ES valstybės narės, 3) Baltijos valstybės geba atkreipti dėmesį į joms rūpimus

klausimus.

5 lentelė. Kategorijų apie Baltijos šalių saugumo situaciją reiškimas respondentų atsakymuose

Eil.

Nr.

Kategorijos ir respondentų pateikti atsakymai Respondentas (-ai)

ES skiria nepakankamai dėmesio Baltijos šalims / ES skiria pakankamai dėmesio Baltijos šalims

1. „Negalima sakyti, kad ES kaip tokia skiria didelį dėmesį

Baltijos šalių saugumui, veikiau atskiros valstybės narės per

NATO skiria dėmesį.“

R2

2. „Baltijos valstybių saugumui nebuvo skiriama pakankamai

dėmesio“ <...>.

R3

3. <...> „atrodo, jog visada galėtų labiau atkreipti dėmesį į mūsų

problemas, vertinant <...> manau, kad taip.“

R5

4. <...> „viskas gerai su Baltijos šalių saugumu. ES gynybos

iniciatyvos turi papildyti NATO, o ne dubliuoti Aljanso vykdomas

funkcijas.“

R6, R4

Baltijos šalių situaciją geriau supranta atskiros ES valstybės narės

46

1.

<...> „atskiros ES valstybės narės (ypač iš Šiaurės ir Vidurio ir

Rytų Europos) mūsų situaciją supranta ir į mūsų poziciją

įsiklauso“

R5

2. <...> „galima matyti, kad yra daugybė saugumo ir užsienio politikos

suvokimo skirtumų tarp skirtingų ES valstybių. Ganėtinai

skirtingos nuomonės dėl saugumo ir užsienio politikos yra tarp

Baltijos šalių ir Ispanijos bei Italijos.“

R2

Baltijos valstybės geba atkreipti dėmesį į joms rūpimus klausimus

1. „Be abejo, Baltijos šalys labai aktyviai veikia ES“ R1, R4

2. <...> „Baltijos šalys yra tikrai aktyvios akcentuodamos savo

saugumo poreikius ir problemas.“

R2

3. <...> „Baltijos valstybės turėtų būti aktyvesnės, kad kuo dažniau

atkreiptų dėmesį į savo saugumo problemas tarptautiniu lygiu.“

R3

4. „Nors žiūrint iš „savo kiemo“ atrodo, jog visada galėtų labiau

atkreipti dėmesį į mūsų problemas, vertinant blaiviai (t. y.

atsižvelgiant į mūsų dydį ir politinį svorį), manau, kad taip.“

R5


Atsakydami į aptariamą penktą klausimą, respondentai pateikė komentarus:

(11) „Negalima sakyti, kad ES kaip tokia skiria didelį dėmesį Baltijos šalių saugumui, veikiau

atskiros valstybės narės per NATO skiria dėmesį.“ (R2)

(12) „Baltijos valstybių saugumui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio ir Rusijos

Federacijos kariniai veiksmai Ukrainoje tapo tam tikru „perspėjimo skambučiu“ tiek Europos

politikams, tiek Lietuvos politiniams veikėjams.“ (R3)

(13) „Nors žiūrint iš „savo kiemo“ atrodo, jog visada galėtų labiau atkreipti dėmesį į mūsų

problemas, vertinant blaiviai (t. y. atsižvelgiant į mūsų dydį ir politinį svorį), manau, kad taip.“

(R5)

Apibendrinant, gautus respondentų atsakymus galima būtų teigti, kad dviejų opozicinių

kategorijų ES skiria nepakankamai dėmesio Baltijos šalims ir ES skiria pakankamai dėmesio Baltijos

šalims atžvilgiu apklaustųjų nuomonės buvo nevienodos: trys respondentai (R2, R3, R5) nurodė, kad

ES skiria nepakankamai dėmesio Baltijos šalių saugumui, du atsakė, kad skiriama pakankamai

dėmesio (R6, R4) ir vienas (R1) šio aspekto neaptarė. Taip pat buvo išreikšta nuomonė, kad

pakankamo dėmesio Baltijos valstybėms iš ES nebuvo, tačiau Rusijos agresija, ES išryškino didesnio

saugumo reikalingumą. Anot vieno iš respondentų (R5), svarbu, kad nevyktų NATO dubliavimosi ir

būtų išlaikyti stiprūs transatlantiniai ryšiai, „ tol kol to nėra – viskas gerai su Baltijos šalių saugumu“.

Pastebėta, kad atsakymuose į penktą klausimą du kartus buvo paminėta, jog svarbiausia yra

atkreipti dėmesį ne į visos ES dėmesį Baltijos šalių saugumui, o į tam tikrų valstybių, turinčių panašų

saugumo ir užsienio politikos suvokimą: „atskiros ES valstybės narės (ypač iš Šiaurės ir Vidurio ir

Rytų Europos) mūsų situaciją supranta ir į mūsų poziciją įsiklauso (pvz., derantis dėl sankcijų Rusijai

47

režimo ir kai kurių kitų klausimų“ (R5). Šie atsakymai išreiškė papildomą kategoriją – Baltijos šalių

situaciją geriau supranta atskiros ES valstybės narės.

Taigi, galima pastebėti, kad respondentai kalbėdami apie ES dėmesį Baltijos valstybėms yra

labiau linkę išskirti atskiras valstybes, nei kalbėti apie vieningą ES požiūrį. Taip pat akcentuojamas

bendras NATO aljansas ir jo valstybių narių požiūris.

Kita to paties klausimo dalimi buvo siekiama išsiaiškinti, ar Baltijos šalys pačios deda

pakankamai pastangų atkreipti dėmesį į joms aktualias problemas, susijusias su saugumu. Pirmasis ir

antrasis respondentai į šį klausimą atsakė teigiamai:

(14) „Be abejo, Baltijos šalys labai aktyviai veikia ES, siekdamos įgyvendinti savo saugumo

ir gynybos politikos interesus, pradedant strateginių dokumentų rengimu ir baigiant konkrečių

iniciatyvų įgyvendinimų bei jų finansavimu.“ (R1);

(15) „Manau, kad Baltijos šalys yra tikrai aktyvios akcentuodamos savo saugumo poreikius

ir problemas, tačiau galima matyti, kad yra daugybė saugumo ir užsienio politikos suvokimo

skirtumų tarp skirtingų ES valstybių“ (R2).

Vienas respondentas iš esmės pritaria aktyviai Baltijos šalių pozicijai, tačiau mini, kad, „Baltijos

valstybės turėtų būti aktyvesnės, kad kuo dažniau atkreiptų dėmesį į savo saugumo problemas

tarptautiniu lygiu“ (R3). Šiame atsakyme minimi tam tikri nacionaliniai Lietuvoje vykstantys

procesai (vengimas tarnauti kariuomenėje, Rusijos propaganda), su kuriais reikėtų tvarkytis

pirmiausiai šalies viduje. Nors pateikiami pavyzdžiai yra susiję su Lietuvos įvykiais, tam tikros

bendros tendencijos yra pastebimos visose Baltijos šalyse.

Penki šeštadaliai respondentų (R1, R2, R3, R4, R5) išreiškė nuomonę, kad Baltijos šalys

pakankamai aktyviai veikia siekdamos atkreipti dėmesį į savo saugumo ir gynybos problemas ir imasi

iniciatyvų PESCO projektuose (Lietuva ir Estija ėmėsi lyderystės dviejuose iš 34 projektų). Visa tai

rodo, kad šalys ne tik rūpinasi savo saugumu, bet ir siekia prisiimti atsakomybę už visos Europos

Sąjungos saugumą. Remiantis atsakymais galima būtų išskirti požiūrį, kad labiausiai rūpimus

klausimus dėl Baltijos šalių saugumo supranta atskiros valstybės, o tikėtis vieningo požiūrio

nereikėtų, kadangi veikia įvairūs ekonominiai ir kiti interesai.

Išanalizavus interviu šešto klausimo apie Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo naudą

Baltijos šalims atsakymus, buvo identifikuota kategorija – Baltijos šalims naudingi tie projektai,

kuriuose jos dalyvauja. Atspindėdami šią kategoriją, respondentai išryškino tam tikras ypatybes (žr.

6 lentelę).

48

6 lentelė. Kategorijos Baltijos šalims naudingi tie projektai, kuriuose jos dalyvauja reiškimas

respondentų atsakymuose.

Eil.

Nr.

Respondento atsakymo ištrauka Respondentas (-ai)

1. „Daugiausia naudos Baltijos šalys gali turėti būtent iš

tų projektų, kuriuose dalyvauja“.

R1

2. „Didžiausia nauda neabejotinai iš karinio mobilumo.

Kibernetinio saugumo elementų svarba gynybos

srityje tik augs“ <...>

R2

3. „Kibernetinio saugumo didinimas yra aiškus ir

reikalingas prioritetas. Labai svarbu didinti finansavimą

gynybai, diegti vienodus ginkluotės standartus,

užtikrinti greitą karinį mobilumą“ <...>

R3

4. „Ten, kur realiai didinamas mūsų saugumas.“ R4

5. „Manau, kad Baltijos šalys būtent ir prisijungė prie tų

2-3 projektų, iš kurių turės daugiausiai tiesioginės

naudos.“

R5

6. „Lietuvai prioritetinės yra kibernetinis saugumas ir

karinis mobilumas, Lietuva čia imasi iniciatyvos.

Mano akimis karinis mobilumas yra gyvybiškai

svarbus.“

R6


Analizuojant atsakymus nagrinėjamu klausimu pastebėtina, kad dauguma respondentų į klausimą

„Iš kurių pateiktų PESCO projektų, Baltijos šalys galėtų turėti daugiausiai naudos?“ atsakė, kad

daugiausia naudos šios šalys turės iš projektų, kuriuose pačios dalyvauja. Respondentai atskirai

paminėjo kibernetinio saugumo ir karinio mobilumo projektus:

(16) „Daugiausia naudos Baltijos šalys gali turėti būtent iš tų projektų, kuriuose dalyvauja.

Kibernetiniai pajėgumai neabejotinai yra ta augančios svarbos sritis, kurioje ES turi ypatingą

vaidmenį ir resursus. Tuo tarpu karinio mobilumo iniciatyva, iš Lietuvos interesų

perspektyvos, turėtų leisti panaudoti ES resursus užtikrinant kariniam mobilumui reikalingos

infrastruktūros finansavimą.“ (R1)

(17) „Didžiausia nauda neabejotinai iš karinio mobilumo. Kibernetinio saugumo elementų

svarba gynybos srityje tik augs, todėl čia Lietuva labai puikiai strategiškai nusprendė

investuoti į ilgalaikius rezultatus.“ (R2)

(18) „Kibernetinio saugumo didinimas yra aiškus ir reikalingas prioritetas. Labai svarbu

didinti finansavimą gynybai, diegti vienodus ginkluotės standartus, užtikrinti greitą karinį

49

mobilumą, efektyviai naudoti lėšas gynybai. Esminiai dalykai Lietuvai – aktyvūs kariuomenės

ryšiai su visuomene, nuolatinė kova su priešiška propaganda.“ (R3)

Kaip rodo 6 lentelėje pateiktos kategorijos Baltijos šalims naudingi tie projektai, kuriuose jos

dalyvauja respondentų atsakymai, dauguma respondentų akcentuoja kibernetinio saugumo ir karinio

mobilumo projektus. Ankstesnėje darbo dalyje aprašyti šie PESCO projektai ir Baltijos šalių

prisijungimas, taip pat ir vadovavimas keliems projektams turėtų kurti glaudesnį ryšį tarp valstybių

narių ir padėti geriau suprasti viena kitai kylančius saugumo iššūkius. LR Krašto apsaugos

viceministras E. Kerza teigia: „Lietuva ne tik įgyvendina nacionalinių kibernetinių pajėgumų

konsolidaciją, tačiau ir investuoja į tarptautinį bendradarbiavimą, ypač į kuriamas ES kibernetines

greitojo reagavimo pajėgas. Džiaugiamės, kad mūsų vadovaujamame projekte jau dalyvauja beveik

pusė ES valstybių narių, kitos taip pat svarsto prisijungti“74. Toks aktyvus šalių dalyvavimas šiame

projekte ne tik stiprins ES kibernetini saugumo padėtį, tačiau ir stiprins Lietuvos pozicijas tarptautinio

bendradarbiavimo kontekste.

Atsakydami į šeštąjį klausimą, respondentai taip pat išsakė savo pastebėjimus ir rekomendacijas.

Jie tarpusavyje skiriasi, nes vienas respondentas išsakė skeptiškesnį požiūrį kitų projektų

reikalingumu: „Lietuva labai puikiai strategiškai nusprendė investuoti į ilgalaikius rezultatus. Dėl kitų

projektų esų gana skeptiškas.“ (R2), tačiau kiti atkreipė dėmesį į sritis, kuriose Baltijos valstybės

galėtų turėti naudos:

(19) „Vis dėlto rekomenduočiau Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims neužmiršti tų sričių, kurios

tiesiogiai neprisideda prie jų saugumo stiprinimo, bet padeda išlaikyti jų, kaip politinių žaidėjų

statusą ir suteikti daugiau svorio vidinėse ES derybose; pvz., Lietuva galėtų nesunkiai

prisijungti prie EU Training Mission Competence Centre, kadangi jos kariuomenės

instruktoriai turi neblogos mokymų Irake, Malyje ir kt. patirties.“ (R5)

Kitas PESCO projektas, apie kurį kalbėjo interviu respondentai yra karinio mobilumo didinimas.

Prie šio projekto prisijungė visos PESCO dalyvaujančios šalys. Suprantama, kad karinis Šengenas

yra svarbus Europos Sąjungai, ypač tai turėtų būti aktualu Baltijos valstybėms, esančioms rytinėje ES

dalyje ir besiribojančioms su Rusija ir Baltarusija. Paminėtina tai, kad respondentai savo atsakymuose

neretai minėjo Lietuvai svarbius projektus ir aktualius saugumo ir gynybos klausimus, tačiau vertėtų

atkreipti dėmesį į tai, kad dėl geopolitinės situacijos, gyventojų skaičiaus, teritorijų dydžio ir kitų

sumetimų, Baltijos šalys turi tuos pačius saugumo iššūkius ir kartu panašiai juos sprendžia.

Atlikus kokybinę lyginamąją viso interviu atsakymų analizę, galima teigti, kad respondentų

nuomonės išaiškinimo atsakymai patvirtino ir papildė ankstesniuose darbo skyreliuose pateiktas

74 Viceministras E. Kerza su Europos Komisijos atstovu aptarė iniciatyvas kibernetinio saugumo srityje ir rinkimų

saugumo užtikrinimą. Rasta:

https://kam.lt/lt/naujienos_874/aktualijos_875/viceministras_e._kerza_su_europos_komisijos_atstovu_aptare_iniciatyva

s_kibernetinio_saugumo_srityje_ir_rinkimu_saugumo_uztikrinima.html?pbck=0 (Žiūrėta: 2018 12 22).

https://kam.lt/lt/naujienos_874/aktualijos_875/viceministras_e._kerza_su_europos_komisijos_atstovu_aptare_iniciatyvas_kibernetinio_saugumo_srityje_ir_rinkimu_saugumo_uztikrinima.html?pbck=0


50

įžvalgas, ir taip pat atskleidė kritišką respondentų požiūrį į nagrinėjamais klausimais ir tam tikras

naudingas rekomendacijas, kurios nebuvo pastebėtos analizuojant ir lyginant oficialius Europos

Sąjungos saugumo ir gynybos srities dokumentus. Apibendrinti respondentų atsakymai pateikti darbo

išvadose.

51

IŠVADOS

Šiame darbe buvo iškeltas tikslas – aptarti saugumo ir gynybos sampratą mokslinėje literatūroje

ir, išanalizavus saugumo ir gynybos politikos raidą Europos Sąjungoje, įvertinti Nuolatinio

struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) galimą įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai ir

Baltijos šalims. Siekiant užsibrėžto tikslo buvo įgyvendinti tyrimo pradžioje numatyti uždaviniai,

kurių rezultatai leidžia daryti šias išvadas:

1. Atlikus sisteminę saugumo ir gynybos srities mokslinės literatūros analizę, išryškėjo įvairios

teorinės prieigos ES saugumo ir gynybos problemoms analizuoti. Įvertinus konstruktyvizmo

teorinę paradigmą ir šios teorijos galimas sąsajas su neorealizmu, šiame magistro darbe

nuspręsta remtis konstruktyvizmo teorine prieiga, geriausiai atspindinčia šiuolaikinį kintantį ir

žmogiškąjį požiūrį į saugumą ir kreipiančia dėmesį į saugumizuojančius veikėjus, kuriuos

nustačius, galima tiksliau įvertinti Europos Sąjungos, ypač Baltijos šalių, geopolitinį kontekstą

bei regioninio saugumo identiteto dinamiką.

2. Apžvelgus Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą ir įvairias iniciatyvas (Vakarų

Europos Sąjungą, Amsterdamo, Lisabonos sutartis, BSGP ir kt.), pastebėtas ES ilgalaikis siekis

didinti šalių integraciją saugumo ir gynybos srityje, stiprinti institucinę ir praktinę bazę kuriant

bendrą ES karinę doktriną.

3. Atsižvelgus į pasikeitusią saugumo situaciją Europoje ir pasaulyje per paskutinįjį dešimtmetį,

savalaikiu galima laikyti 2017 metais dvidešimt penkių Europos Sąjungos šalių pasirašytą

bendrą dokumentą dėl Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO). Šis susitarimas, kaip

leidžia teigti su juo susijusių oficialių ES dokumentų lyginamosios analizės rezultatai, skirtingai

nuo ankstesniųjų, apima visas susitarimo įgyvendinimui būtinas priemones (finansavimą,

veiksmų planą, pasirengimą operacijoms, karinę ginkluotę ir ja aprūpinančią karinę pramonę) ir

atspindi holistinį ES grėsmių suvokimą bei numato projektus, kuriuose dalyvaudamos šalys

įsipareigoja didinti tarpusavio bendradarbiavimą, saugoti demokratines visuomenes nuo galimų

hibridinių grėsmių, kibernetinių atakų ir kitų saugumo pavojų.

4. Išnagrinėjus ES saugumo ir gynybos srities dokumentus bei dabartines Baltijos šalių iniciatyvas,

galima konstatuoti tam tikrą saugumo ir gynybos prioritetų pasikeitimą Lietuvoje, Latvijoje ir

Estijoje. Pakitusi geopolitinė situacija ir iš tarptautinės aplinkos kylančių naujų grėsmių pobūdis

lėmė aiškesnį Baltijos šalių pažeidžiamumo suvokimą ir saugumo tapatybės kaitą. Mėgindamos

užtikrinti nacionalinį saugumą ir prisidėti prie bendros Europos Sąjungos saugumo ir gynybos,

Baltijos šalys, įvertinusios saugumizuojančius ryšius su Rusija, ėmėsi aktyvaus vaidmens

Europos Sąjungos Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektuose: Estija ir Latvija

dalyvauja trijuose skirtinguose projektuose, Lietuva – dviejuose. Be to, Estija vadovauja vienam

52

iš projektų „Integruota, be operatoriaus veikianti antžeminė sistema“, o Lietuva – „Greitojo

reagavimo į kibernetinius incidentus komandos ir savitarpio pagalbos kibernetinio saugumo

srityje“ projektui.

5. Siekiant gauti įvairiapusiškesnius nagrinėjamos temos rezultatus ir verifikuoti ES saugumo ir

gynybos srities dokumentų analizės duomenis, buvo išplėstas kokybinis tyrimas struktūrizuoto

interviu nuomonės išaiškinimo atsakymų analize. Įvertinus šešių interviu dalyvavusių

respondentų atsakymus apie kintantį Europos Sąjungos saugumą, galimas grėsmes, Nuolatinio

struktūrinio bendradarbiavimo efektyvumą, šio bendradarbiavimo naudą Baltijos šalims, buvo

gauti šie rezultatai:

5.1. Vertindami dabartinę Europos Sąjungos saugumo ir gynybos situaciją, Nuolatinio

struktūrinio bendradarbiavimo naudą ES valstybėms, saugumo ir gynybos prioritetus, atskirų

sektorių efektyvumą, respondentai atsakymuose į 1–4 klausimus išreiškė šias svarbiausias

kategorijas: a) Teigiamą požiūrį į ES narių gilesnės karinės integracijos naudą, b) dvi opozicines

kategorijas: Pasikeitęs ES šalių narių požiūris į ES saugumo ir gynybos situaciją ir Nepasikeitęs

ES šalių narių požiūris į ES saugumo ir gynybos situaciją, c) dvi opozicines kategorijas: Nėra

vieningo ES grėsmių supratimo ir Yra vieningas ES šalių grėsmių supratimas, d) dvi viena kitą

papildančias kategorijas – ES šalių karinio pajėgumo didinimas ir Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo valdymo gerinimas. Šių kategorijų išskyrimas rodo, kad dauguma

respondentai iš principo pritaria ES karinės integracijos idėjai, laiko ją neišvengiama,

neabejotinai svarbia, pasisako už karinio pajėgumo didinimą, Nuolatinio struktūrinio

bendradarbiavimo valdymo gerinimą, tačiau vertindami kintančią Europos Sąjungos šalių

saugumo tapatybę ir galimas grėsmes, respondentai daugiau žvelgia iš savo valstybei naudos,

pragmatinio požiūrio perspektyvos, o ne laikydamiesi holistinio požiūrio į visos Europos

Sąjungos šalių saugumo ir gynybos situaciją, kurią deklaruoja oficialūs ES saugumo ir gynybos

dokumentai.

5.2. Respondentų atsakymų analizė atskleidė jų kritinį požiūrį į kai kuriuos Nuolatinio

struktūrinio bendradarbiavimo siekius ir įvardijo mažiausiai efektyvius šio bendradarbiavimo

sektorius ir trūkumus: a) menką Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo koordinavimą ir

„išskaidytas“ bendrų pajėgumų plėtros iniciatyvas; b) nepatikimumą dėl daugelyje Nuolatinio

struktūrinio bendradarbiavimo projektų dalyvaujančių šalių, neįstengiančių suvaldyti savo

biudžeto šalies viduje; c) nederinimą gynybinių veiksmų su NATO ir NATO struktūrų ir

funkcijų dubliavimą; d) menką integraciją karinėje pramonėje vystant naują ginkluotę dėl šioje

pramonėje stipriai veikiančio privataus verslo interesų. Respondentų išsakyti Nuolatinio

struktūrinio bendradarbiavimo trūkumai galėtų būti naudingi kaip ekspertinės rekomendacijos.

Jas būtų galima tikslinti išplėtus tyrimą.

53

5.3. Siekiant išsiaiškinti, ar Europos Sąjungoje yra pakankamai skiriama dėmesio Baltijos

šalių saugumui, ir ar Baltijos šalys pačios deda pastangas atkreipti dėmesį į joms aktualias

saugumo ir gynybos problemas, buvo išnagrinėti respondentų atsakymai į 5 ir 6 struktūrizuoto

interviu klausimus. Išanalizavus nuomonės išaiškinimo atsakymus, išryškėjo svarbiausios

kategorijos: 1) ES skiria nepakankamai dėmesio Baltijos šalims, 2) ES skiria pakankamai

dėmesio Baltijos šalims, 3) Baltijos šalių situaciją geriau supranta atskiros ES valstybės narės,

4) Baltijos valstybės geba atkreipti dėmesį į joms rūpimus klausimus, 5) Baltijos šalims naudingi

tie projektai, kuriuose jos dalyvauja. Su pirmomis trimis kategorijomis susijusių atsakymų

lyginamoji analizė parodė, kad Europos Sąjungoje stinga vieningo gynybos identiteto, vieningo

supratimo apie saugumo problemas, dėmesio atskirų ES regionų saugumo situacijos

išskirtinumui, todėl kiek didesnė dalis respondentų išreiškė kategoriją ES skiria nepakankamai

dėmesio Baltijos šalims ir atsakymuose minėjo, kad Baltijos šalių saugumui ir gynybai aktualius

klausimus geriau supranta kaimyninės valstybės.

5.4. Nagrinėjant Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo naudą Baltijos šalims ir šių šalių

gebėjimą atkreipti visos Europos Sąjungos dėmesį į joms rūpimus saugumo ir gynybos

klausimus, išryškėjo pagrindinė kategorija Baltijos valstybės geba atkreipti dėmesį į joms

rūpimus klausimus. Šią kategoriją išsakė penki šeštadaliai respondentų. Baltijos šalių gebėjimą

atkreipti dėmesį į rūpimus saugumo ir gynybos klausimus respondentai motyvavo aktyviu šių

šalių dalyvavimu Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektuose, Estijos ir Lietuvos

vadovavimu dviem iš numatytų ES projektų. Su aptariama kategorija glaudžiai siejasi ir kita,

visų respondentų išsakyta bendra kategorija – Baltijos šalims naudingi tie projektai, kuriuose

jos dalyvauja. Detalizuodami naudą Baltijos šalims, respondentai akcentavo kibernetinio

saugumo ir karinio mobilumo projektus ir tai, kad glaudesnis ryšys su kitomis valstybėmis padės

geriau suprasti viena kitai kylančius dabartinius saugumo iššūkius.

6. Lyginamoji Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarimo ir kitų Europos Sąjungos

saugumo ir gynybos srities sutarčių, dokumentų analizė ir struktūrinio interviu respondentų

atsakymų tyrimo rezultatai sudarė prielaidas patvirtinti iškeltą ginamąjį teiginį, kad sėkmingo

tolesnio Europos Sąjungos Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo atveju, Baltijos valstybės

galės siekti platesnio savo interesų įgyvendinimo ir regiono saugumo stiprinimo palyginti su

BSGP iki Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo nustatymo.

54

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. LITERATŪRA

Monografijos ir knygos:

1. Adler E., Barnett M. Security Communities. New York: Cambridge University Press, 1998.

2. Bitinas, B., Rupšienė, L., Žydžiūnaitė, V. Kokybinių tyrimų metodologija. Vilnius: Socialinių

mokslų kolegija, 2008.

3. Buzan B., Wæver O., Wilde de J. Security: A New Framework for Analysis. Boulder: Lynne

Riener Publisher, 1998.

4. Hollis M., Smith S. Tarptautiniai santykiai: aiškinimas ir supratimas. Vilnius : Tyto alba, 1998,

p. 25

5. Kardelis, Kęstutis. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. 3-asis leidimas. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos centras, 2017.

6. Laurinavičius, Marius. Weaponizing Kleptocracy: Putin's Hybrid Warfare. Washington: Hudson

Institute, 2017.

7. Manners I. Whitman R.G. The Foreign Policies of the European Union Member States.

Manchester University Press, 2000.

8. Larivé, Maxime H. A. Debating European Security and Defense Policy: Understanding the

Complexity. Miami: University of Miami, 2014.

9. Schuman, Robert. Už Europą. Vilnius: Eugrimas, 2002.

Moksliniai straipsniai

10. Adler, E. Seizing the Middle Ground: Constructivism in World Politics. European Journal of

International Relations, vol. 3(3), 1997, p. 319–363.

11. Baylis, J. International and Global Security in the Post-Cold war Era. In: Baylis, J. and Smith, S.

(eds.). The Globalization of World Politics: an Introduction to International relations. New York:

Oxford University Press, 2005.

12. Bono Giovanna. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol.

11, No. 3, 2004, p. 439–456.

13. Goetschel, Laurent. „The Foreign and Security Policy Interests of Small States in Today‘s

Europe“. In: Goetschel Laurent (ed.), Small States Inside and Outside the European Union.

Boston: Kluwer Academic Publishers, p. 13–31.

14. Herbst J., Assessing and Addressing Russian Revanchism. PRISM, 6 (2), 2016, p. 164–181.

55

15. Janeliūnas, Tomas. Gruzijos saugumo politikos pokyčiai po 2012 metų ir kintanti saugumo

tapatybė. Politologija, 2017/1 (85), p.56–101.

16. Molis, Arūnas, Vaišnoras, Tomas. Energy security through membership in NATO and the EU:

interests and achievements of Lithuania. Lithuanian foreign policy review. Vilnius: Foreign

policy research center. 2014, nr. 32, p. 13–32.

17. Molis, Arūnas, Česnakas, Giedrius, Juozaitis, Justinas. Rusijos geoenergetika ir Baltijos šalių

atsakas: integracijos ir bendradarbiavimo iniciatyvų reikšmė. Politologija, 2018/3 (91), p. 3–47.

18. Palavenis, Donatas. Gynybos pramonės įtaka valstybių gynybos politikai ir ekonomikai.

Politologija, 2018, 3(91), p. 199–206.

19. Paulauskas K. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga

2006. Vilnius: VU TSPMI, 2007, p. 193–215.

20. Sinkevičius E. Europos saugumo ir gynybos politika.//(sud.) Vitkus G. Europos Sąjunga:

enciklopedinis žodynas. Vilnius: Eugrimas, 2002.

21. Smith M. The Framing of European Foreign and Security Policy: Towards a Post-Modern Polisy

Framework? Journal of European Public Policy, Vol. 10, No. 4, 2003, p. 556-575.

22. Smith S., Acharya A. The Concept of Security Before and After September 11. Institute of

Defence and Strategic Studies, Working Paper Nr. 23., 2002.

23. Šešelgytė, Margarita. Europos saugumas: nauji iššūkiai ir bendradarbiavimo galimybės.

Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2002. Vilnius, 2003, p. 127–154.

24. Šešelgytė, Margarita. PeSCO: The Lithuanian Perspective. IRIS: Institut de Relations

Internationales de Stratégiques, 2018. Rasta: http://www.iris-france.org/wp-

content/uploads/2018/09/Ares-29.pdf (Žiūrėta 2018 09 14).

25. Švedas, Romas. ES energetinės salos požymiai, grėsmės ir šios problemos sprendimo būdai:

Lietuvos atvejo analizė. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 15, 2017, p. 183–212.

26. Tardy T. French Policy Towards Peace Support Operations. International Peacekeeping, Vol. 6.,

No. 1, 1999, p. 55-78.

27. Vilpišauskas, Ramūnas. The Evolving Agenda of Energy Security in the Baltic Sea Region:

Persistent Divergences in the Perception of Threats and State-Market Relationship. Security in

the Baltic Sea Region: Realities and Prospects, 2017, p. 187–199.

28. Vitkus G. Dabartinis Europos Sąjungos ekonominės ir politinės integracijos etapas – kaip spręsti

„sendaikčio“ dilemą? Politologija 2009/ 3 (55), p. 3–29.

29. Wæver O. Security and Desecuritization.// (ed). Lipschutz R. D. On Security. New York:

Columbia University Press, 1998.

30. Wendt A. Anarchy is what States Make of it: the Social Construction of Power Politics.

International Organization, Vol. 46, No. 2, 1992, p. 391–425.



56

31. Zandee, Dick. Pesco implementation: the next challenge, Clingendael Netherlands Institute of

International Relations, 2018. Rasta: https://www.clingendael.org/sites/default/files/2018-

09/PB_Pesco_Sept2018.pdf (Žiūrėta: 2018 12 15).

32. Žilinskas, Remigijus. Valstybės atsparumas išorinėms hibridinio pobūdžio grėsmėms: hipotetinis

modelis. Politologija, 2017/3 (87), p. 45–87.

33. Žulys A. Europos saugumo ir gynybos politika (ESGP). Skaitiniai apie nacionalinį ir tarptautinį

saugumą. II dalis. Atlanto sutarties Lietuvos bendrija. Vilnius: Ogamas, 2001.

Daktaro disertacijos:

34. Karpavičiūtė, Ieva. Analysis of Regional Security Dynamics. Internal and External Factors and

Their Interplay / Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų

sąveika. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2010.

35. Zapolskis, Martynas. Mažųjų NATO šalių naštos pasidalijimo elgesys 2007 –2012 metais.

Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2015.

2. ŠALTINIAI

Valstybinių institucijų internetinės svetainės:

36. Estonia looking to develop unmanned land systems within the framework of European defence

cooperation, 2 August 2018. Rasta: http://www.kaitseministeerium.ee/en/news/estonia-looking-

develop-unmanned-land-systems-within-framework-european-defence-cooperation. (Žiūrėta

2018 12 18).

37. Keohane, Daniel. „The Paradox of EU Defence Policy", Center for security studies, Zurich, 2016.

Rasta: https://isnblog.ethz.ch/security/the-paradox-of-eu-defence-policy (Žiūrėta 2018 10 13).

38. Mills, Claire. EU defence: the realisation of Permanent Structured Cooperation (PESCO). 2018.

Rasta: https://researchbriefings.parliament.uk/ResearchBriefing/Summary/CBP-8149#fullreport

(Žiūrėta 2018 12 23).

39. Viceministras E. Kerza su Europos Komisijos atstovu aptarė iniciatyvas kibernetinio saugumo

srityje ir rinkimų saugumo užtikrinimą. Rasta:

https://kam.lt/lt/naujienos_874/aktualijos_875/viceministras_e._kerza_su_europos_komisijos_at

stovu_aptare_iniciatyvas_kibernetinio_saugumo_srityje_ir_rinkimu_saugumo_uztikrinima.html

?pbck=0 (Žiūrėta: 2018 12 22).





https://isnblog.ethz.ch/security/the-paradox-of-eu-defence-policy

https://researchbriefings.parliament.uk/ResearchBriefing/Summary/CBP-8149#fullreport




57

Dokumentai ir teisės aktai:

40. Amsterdamo sutartis, iš dalies pakeičianti ir papildanti Europos Sąjungos sutartį, Europos

Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius aktus. Lietuvos Respublikos Seimas,

dokumento numeris: 11997D, 1997-10-02. Rasta:

http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=29686 (Žiūrėta 2018 11 15)

41. A Global Strategy for the European Union‘s Foreign And Security Policy. Rasta:


(Žiūrėta 2018 12 23).

42. Baltic Defence Ministers Agreed on Defence Policy Priorities for Next Year. Rasta:

http://www.defense-aerospace.com/articles-view/release/3/189081/baltic-defence-ministers-set-

2018-defence-policy-priorities.html (Žiūrėta 2018 12 16).

43. Bendras Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas, atgrasymas ir gynyba: ES

kibernetinio saugumo didinimas“ (JOIN (2017) 450 final), Briuselis, 2017 09 13. Rasta:

http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-12211-2017-INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 11 26).

44. Chronologija. ES bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje. Rasta:

https://www.consilium.europa.eu/lt/policies/defence-security/defence-security-timeline/ (Žiūrėta

2018 11 30).

45. Cyber Rapid Response Teams and Mutual Assistance in Cyber Security. PESCO Projects. Rasta:

https://pesco.europa.eu/project/cyber-rapid-response-teams-and-mutual-assistance-in-cyber-

security/ (Žiūrėta 2018 12 14).

46. COMMISSION DECISION of 9.3.2018 on the adoption of the work programme for 2018 and on

the financing of the 'Preparatory action on Defence research', and authorising the use of unit costs

under the preparatory action“ (C(2018) 1383 final), Brussels, 9.3.2018. Rasta:

file:///D:/VDU/Downloads/C_2018_1383_F1_COMMISSION_DECISION_ANNEXES_EN.P

DF (Žiūrėta 2018 09 22).

47. Europos Sąjungos teisės abėcėlė. Europos Komisija, 2017, p. 013. Rasta:

https://ec.europa.eu/lithuania/sites/lithuania/files/europos_sajungos_teises_abecele.pdf (Žiūrėta

2018 11 29).

48. Europos Vadovų Tarybos 2018 m. spalio 18 d. susitikimo išvados (EUCO 13/18). Briuselis, 2018

10 18. Rasta: https://www.consilium.europa.eu/media/36790/18-euco-final-conclusions-lt.pdf

(Žiūrėta 2018 11 29).

49. Integrated Unmanned Ground System (UGS). PESCO Projects. Rasta:

https://pesco.europa.eu/project/integrated-unmanned-ground-system-ugs/ (Žiūrėta 2018 12 14).

50. Kibernetinis saugumas 2.0. Tolesnė veikla, susijusi su Europos Vadovų Tarybos susitikimu ir

Talino aukščiausio lygio susitikimu skaitmeniniais klausimais (13475/17), Europos Sąjungos

http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=29686





https://www.consilium.europa.eu/lt/policies/defence-security/defence-security-timeline/



https://ec.europa.eu/lithuania/sites/lithuania/files/europos_sajungos_teises_abecele.pdf

https://www.consilium.europa.eu/media/36790/18-euco-final-conclusions-lt.pdf


58

Taryba, 2017 10 19. Rasta: http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-13475-2017-

INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 11 30).

51. Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai: Šešioliktoji

pažangos, padarytos kuriant tikrą veiksmingą saugumo sąjungą, ataskaitą (COM (2018) 690

final). Briuselis, 2018 10 15. Rasta: http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-13094-

2018-INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 12 01).

52. Mastrichto ir Amsterdamo sutartys. Faktų apie Europos Sąjungą suvestinės. Europos

Parlamentas. Rasta: http://www.europarl.europa.eu/factsheets/lt/sheet/3/mastrichto-ir-

amsterdamo-sutartys (Žiūrėta 2018 11 28).

53. Maritime (semi-) Autonomous Systems for Mine Countermeasures (MAS MCM). PESCO

Projects. Rasta: https://pesco.europa.eu/project/maritime-semi-autonomous-systems-for-mine-

countermeasures/ (Žiūrėta 2018 12 15).

54. Meeting of Heads of State and Government of Germany, France, Luxenbourg and Belgium on

European Defense. European Defense Meeting: Conclusion, Brussels, Egmont Palace, 2003.

55. Military Mobility. PESCO Projects. Rasta: https://pesco.europa.eu/project/military-mobility/

(Žiūrėta 2018 12 14).

56. Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (PESCO). Rasta:

https://kam.lt/lt/tarptautinis_bendradarbiavimas/europos_sajunga_612/pesco.html (Žiūrėta 2018

11 26).

57. Permanent Structured Cooperation (PESCO) updated list of PESCO projects - Overview - 19

November 2018. Rasta: https://www.consilium.europa.eu/media/37028/table-pesco-projects.pdf

(Žiūrėta 2018 11 30).

58. Talino aukščiausio lygio susitikimas skaitmeniniais klausimais, 2017 09 29. Rasta:

https://www.consilium.europa.eu/lt/meetings/council/2017/09/29/ (Žiūrėta 2018 11 30).

59. The European Convention. Draft Treaty Establishing a Constitution for Europe. Brussels. Doc.

No. CONV 850/ 03, Brussels, 2003. Rasta: http://www.whi-

berlin.de/documents/draft_english.pdf (Žiūrėta: 2018 12 06).

Elektroninė žiniasklaida:

60. D. Grybauskaitė: kibernetinės atakos tapo sudėtine Rusijos agresijos dalimi. Ekspertai.eu, 2018

10 18. Rasta: http://www.ekspertai.eu/dgrybauskaitekibernetines-atakos-tapo-sudetine-rusijos-

agresijos-dalimi96775/ (Žiūrėta 2018 11 30).









https://pesco.europa.eu/project/military-mobility/



https://www.consilium.europa.eu/lt/meetings/council/2017/09/29/





59

61. Europos saugumo ir gynybos politika. Krašto apsauga. Krašto apsaugos ministerijos

informacinis leidinys, nr. 13(142), p. 2. Rasta:

file:///D:/VDU/Downloads/krasto%20apsauga_08_13.pdf (Žiūrėta 2018 11 28).

62. Kanapka, Giedrius. Saugumo ekspertas įspėjo: bendra Europos kariuomenė skęsta miglose.

Interviu su Perre‘u Haroche‘u. Lietuvos rytas, nr. 186 (8155), 2018 m. rugsėjo 27 d., p. 7.

Rasta:https://www.lrytas.lt/pasaulis/rytai-vakarai/2018/09/27/news/saugumo-ekspertas-ispejo-

bendra-europos-sajungos-kariuomene-skesta-migloje-7701020/ (Žiūrėta 2018 09 30).

63. Levickytė, Paulina. L. Linkevičius: Baltijos šalys – Rusijos kibernetinių atakų taikiniai. Diena.lt,

2018 10 26. Rasta: http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/l-linkevicius-baltijos-salys-

rusijos-kibernetiniu-ataku-taikiniai-886549. (Žiūrėta 2018 11 30).

64. Mauro, Frédéric. La Coopération structurée permanente une bonne vieille idée qui mérite le

détour ? Bruxelles 2, 2018. Rasta : https://www.bruxelles2.eu/2018/02/17/la-pesco-une-bonne-

vieille-idee/ (Žiūrėta 2018 11 20).

Interviu:

65. Interviu su Martynu Zapolskiu, Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie NATO

(Briuselis) Gynybos patarėjos pavaduotoju, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir

politikos mokslų instituto socialinių mokslų, politikos mokslų daktaru.

66. Interviu su Giedriumi Česnaku, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Studijų ir

mokslo valdymo grupės docentu, socialinių mokslų, politikos mokslų daktaru.

67. Interviu su Giedre Pranaityte, Vytauto Didžiojo universiteto Frankofonijos šalių centro

koordinatore, kultūrinės diplomatijos eksperte, socialinių mokslų, politikos mokslų daktare.

68. Interviu su Mindaugu Jurkynu, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos

mokslų katedros ir Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros profesoriumi,

socialinių mokslų, politikos mokslų daktaru.

69. Interviu su Vytautu Isoda, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų

katedros docentu, socialinių mokslų, politikos mokslų daktaru.

70. Interviu su N/A, Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų, politikos mokslų daktaru.

https://www.lrytas.lt/pasaulis/rytai-vakarai/2018/09/27/news/saugumo-ekspertas-ispejo-bendra-europos-sajungos-kariuomene-skesta-migloje-7701020/

https://www.lrytas.lt/pasaulis/rytai-vakarai/2018/09/27/news/saugumo-ekspertas-ispejo-bendra-europos-sajungos-kariuomene-skesta-migloje-7701020/



https://www.bruxelles2.eu/2018/02/17/la-pesco-une-bonne-vieille-idee/

https://www.bruxelles2.eu/2018/02/17/la-pesco-une-bonne-vieille-idee/

60

PRIEDAI

1 PRIEDAS. STRUKTŪRIZUOTO INTERVIU KLAUSIMAI

Eil.

Nr.

Struktūrizuoto interviu klausimai

1. Nuo 2007 m. Lisabonos sutarties pasirašymo, nuolat keliamas klausimas dėl glaudesnio

bendradarbiavimo saugumo ir gynybos politikos srityje tarp Europos Sąjungos šalių. Kaip

manote, ar ES narėms naudinga gilesnė karinė integracija?

2. Turint omenyje pakitusią saugumo ir gynybos situaciją Europos Sąjungoje, kaip manote, ar

požiūris į šią sritį yra pasikeitęs ES valstybėse narėse?

3. Iš viešosios erdvės galima matyti įvairių teiginių, kas yra laikoma ES grėsme saugumui, t.

y. nuo kibernetinių atakų, teroristinių išpuolių, Rusijos karinių veiksmų prie ES sienų ar net

JAV (Prancūzijos prezidentas E. Macronas viename interviu išsakė mintį, kad jo šalis turi

saugotis ne tik Kinijos ar Rusijos, bet ir JAV). Ar tarp ES valstybių narių yra bendra

nuomonė, kas turėtų būti laikoma grėsme Europos Sąjungos saugumui?

4. Kokie turėtų būti pagrindiniai Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) veikimo

prioritetai? Jūsų nuomone, kurie saugumo ir gynybos sektoriai yra mažiausiai efektyvūs ir

kuriems turėtų būti skirta daugiausiai dėmesio?

5. Ar Europos Sąjungoje yra pakankamai skiriama dėmesio Baltijos šalių saugumui? Ir ar

Baltijos šalys pačios įdeda pakankamai jėgų siekdamos atkreipti dėmesį į joms aktualias

problemas, susijusias su saugumu?

6. Jau žinome apie Baltijos šalių prisijungimą prie tam tikrų PESCO projektų, pvz. karinio

mobilumo, kibernetinių pajėgumų vystymo srityse (pastarojoje srityje Lietuva ėmėsi

lyderystės Europoje) ir kt. Iš kurių pateiktų PESCO projektų, Baltijos šalys galėtų turėti

daugiausiai naudos?

61

2 PRIEDAS. STRUKTŪRIZUOTO INTERVIU RESPONDENTŲ

ATSAKYMAI

1 Interviu atsakymai

Martynas Zapolskis, Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie NATO Gynybos

patarėjos pavaduotojas, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų

instituto socialinių mokslų, politikos mokslų daktaras.

VARDAS, PAVARDĖ, PAREIGOS


bendradarbiavimo saugumo ir gynybos politikos srityje tarp Europos Sąjungos šalių.

Kaip manote, ar ES narėms naudinga gilesnė karinė integracija?

- ES narių interesai šiuo klausimu fundamentaliai skiriasi, todėl apibendrintai į klausimą

atsakyti labai sunku. Vienoms valstybėms, turinčioms stiprią gynybos pramonę, didesnė karinė

integracija yra tik pragmatinis įrankis. Kitoms svarbesni politiniai aspektai - JAV vaidmens

Europoje išlaikymas ir santykis su NATO. Trečios apskritai yra neutralios ir skeptiškai žiūri į

karinius klausimus ES darbotvarkėje. ES saugumo ir gynybos politikos stiprinimas neabejotinai

yra svarbus, tačiau požiūris į gilesnę karinę integraciją labai skiriasi priklausomai nuo atskirų

šalių situacijos. Be to, daug kas priklauso nuo termino “karinė integracija” apibrėžimo, jis gali

būti labai skirtingai suprantamas skirtingose ES šalių sostinėse.

2. Turint omenyje pakitusią saugumo ir gynybos situaciją Europos Sąjungoje, kaip

manote, ar požiūris į šią sritį yra pasikeitęs ES valstybėse narėse?

- Pasikeitusi saugumo situacija (Rusijos agresija Ukrainoje) ir kitos politinės aplinkybės (UK

išstojimas iš ES) neabejotinai padidino ES saugumo ir gynybos politikos svorį ir suteikė

papildomą stimulą ją stiprinti. Tačiau tarp ES šalių išlieka fundamentalių prieštaravimų, kiek ir

kaip būtų galima stiprinti šią sritį. Absoliuti dauguma ES šalių neskiria reikiamų lėšų gynybos

finansavimui, ES neturi integruotos karinės struktūros, didelė dalis ES šalių nemato ES kaip

saugumo garanto ir labiau remiasi NATO. Todėl nors požiūris yra pasikeitęs (sustiprėjęs

62

suvokimas, kad reikia stiprinti ES rolę, prisiimant daugiau atsakomybės), nėra praktinių ir

politinių prielaidų realiam situacijos pasikeitimui.

3. Iš viešosios erdvės galima matyti įvairių teiginių, kas yra laikoma ES grėsme saugumui,

t.y. nuo kibernetinių atakų, teroristinių išpuolių, Rusijos karinių veiksmų prie ES sienų

ar net JAV (Prancūzijos prezidentas E. Macronas viename interviu išsakė mintį, kad jo

šalis turi saugotis ne tik Kinijos ar Rusijos, bet ir JAV). Ar tarp ES valstybių narių yra

bendra nuomonė, kas turėtų būti laikoma grėsme Europos Sąjungos saugumui?

- ES šalių grėsmių supratimas ir saugumo politikos interesai esmingai skiriasi, priklausomai

nuo jų geografinės padėties, istorinės patirties, ekonominių interesų, politinio elito ir daugybės

kitų veiksnių. Viena vertus, ES yra sutarusi dėl tam tikrų bazinių strateginių dokumentų, kuriuos

yra įvardijami bendri iššūkiai ES saugumui. Kita vertus, šis bendras vardiklis neatspindi realios

nuomonių įvairovės, todėl kiekvieną kartą svarstant įvairias praktines BSGP iniciatyvas šalių

sutarimą pasiekti gana sunku, beveik visada išsiskiria skirtinguose geografiniuose flanguose

esančių šalių interesai.

4. Kokie turėtų būti pagrindiniai Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO)

veikimo prioritetai? Jūsų nuomone, kurie saugumo ir gynybos sektoriai yra mažiausiai

efektyvūs ir kuriems turėtų būti skirta daugiausiai dėmesio?

- PESCO turėtų orientuotis į pridėtinės vertės kūrimą, nedubliuojant NATO struktūrų ir

funkcijų. PESCO turėtų prisidėti užtikrinant, kad ES šalių pajėgumai būtų vystomi

sinchroniškai, užtikrinant maksimalų efektyvumą. ES šalys neišvengiamai kooperuojasi

įvairiose srityse, yra daug nekoordinuojamų ir “išskaidytų” bendrų pajėgumų plėtros iniciatyvų,

PESCO turėtų prisidėti užtikrinant geresnę sąveiką ir efektyvesnį resursų panaudojimą, taip pat

didesnį vaidmenį tose srityse, kuriose būtent ES turi specifinių nišinių pajėgumų ir ekspertizės.


Baltijos šalys pačios įdeda pakankamai jėgų siekdamos atkreipti dėmesį į joms

aktualias problemas, susijusias su saugumu?

63

- Be abejo, Baltijos šalys labai aktyviai veikia ES, siekdamos įgyvendinti savo saugumo ir

gynybos politikos interesus, pradedant strateginių dokumentų rengimu ir baigiant konkrečių

iniciatyvų įgyvendinimų bei jų finansavimu.




daugiausiai naudos?

- Daugiausia naudos Baltijos šalys gali turėti būtent iš tų projektų, kuriuose dalyvauja.

Kibernetiniai pajėgumai neabejotinai yra ta augančios svarbos sritis, kurioje ES turi ypatingą

vaidmenį ir resursus. Tuo tarpu karinio mobilumo inciatyva, iš Lietuvos interesų perspektyvos,

turėtų leisti panaudoti ES resursus užtikrinant kariniam mobilumui reikalingos infrastruktūros

finansavimą. Tai turėtų apimti pastiprinimui ir greitam pajėgų permetimui į Baltijos regioną

reikalingą infrastruktūrą, atsižvelgiant į NATO ir JAV reikalavimus.

64


Giedrius Česnakas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Studijų ir mokslo valdymo

grupės docentas, socialinių mokslų, politikos mokslų daktaras.





Europos Sąjungos valstybėms gilesnė karinė integracija yra neišvengiama, jeigu norima padidinti

savo gynybos pajėgumus, sumažinti dubliavimą ir sukurti multiplikavimo efektą. Drauge integracija

privalo būti selektyvi, nes vieningos Europos Sąjungos kariuomenės idėjos kol kas tikrai yra

nepasvertos atsižvelgiant į egzistuojantį identitetą, grėsmių suvokimo skirtumus ir tam tikrą

nepasitikėjimą. Didžiausiomis problemomis tampa net bendravimas tarp skirtingų ES valstybių karių

ir ginkluotės skirtumai. Pirmiausia, kas turi būti užtikrinama – karinis Šengenas, ginkluotės

suvienodinimas (siekiant, kad būtų sumažintas skirtingų ginkluotės variantų skaičius ir užtikrinta, kad

valstybės galėtu aprūpinti valstybes partneres amunicija esant poreikui neįsigyjant naujų ginklų ar

amunicijos), taip pat intensyvesnės bendro karinės misijos, kurios leistų pašalinti daugybę mažų

problemų praktinėje srityje, kurios trukdo bendradarbiavimui.



Manyčiau, kad požiūris nelabai keičiasi ir tam yra objektyvių priežasčių. Kariuomenės suvokiamos

kaip nacionalinio suvereniteto dalis ir niekas nenori šio suvereniteto patikėti viršvalstybinėms

institucijoms ar kitoms valstybėms. Galiausiai, didžioji ES valstybių narių dalis yra ir NATO narės,

todėl yra tam tikrų baimių, kad ES kariuomenės iniciatyvos pradės dubliuoti NATO, o JAV dėmesio

išlaikymas Europos gynybai per NATO yra svarbus strateginis sprendimas.

3. Iš viešosios erdvės galima matyti įvairių teiginių, kas yra laikoma ES grėsme saugumui, t.y.

nuo kibernetinių atakų, teroristinių išpuolių, Rusijos karinių veiksmų prie ES sienų ar net JAV

(Prancūzijos prezidentas E. Macronas viename interviu išsakė mintį, kad jo šalis turi saugotis

ne tik Kinijos ar Rusijos, bet ir JAV). Ar tarp ES valstybių narių yra bendra nuomonė, kas

turėtų būti laikoma grėsme Europos Sąjungos saugumui?

Bendros nuomonės nėra ir negali būti, todėl, kad nėra bendro grėsmių suvokimo identiteto ES.

Kiekviena valstybė akcentuoja tai kas atrodo grėsmingiausia jai. Natūralu, kad dėl to atsiranda ES

65

Rytinių ir Pietinių valstybių skirtumai. Čia reikia daugiau solidarumo ir dar ilgų bendradarbiavimo

dešimtmečių, kad apie grėsmes būtų pradėta mąstyti panašiai.




Aplamai PESCO vertinčiau kai daugiau biurokratinę idėją, o ne realų karinių pajėgumų integravimą.

Man keista čia matyti kai kurias valstybes, kurios tikrai prastai tvarkosi su savo biudžetais ir šiaip

nepasižymi patikimumu, tačiau dalyvauja itin gausiame PESCO projektų skaičiuje. Tai buvo galima

matyti jau praeityje kitose ES iniciatyvose, dėl atsinaujinančios energetikos ar tam tikrų ūkio sričių

vystymo kai proveržiai būdavo laikini – tol kol tęsdavosi ES subsidijavimas. Svarbiausias PESCO

uždavinys yra sukurti karinį Šengeną. O bendradarbiavimas vystant technologijas ir ginkluotę yra

efektyvus tik tuomet kai verslo kompanijos pačios sutaria, kartais valstybių paskatintos, dirbti drauge.

Bendrai vertinat didžiulis tarptautinis dėmesys tenka kibernetikos sričiai, čia bendradarbiavimas

tikrai gali būti perspektyvus.




Negalima sakyti, kad ES kaip tokia skiria didelį dėmesį Baltijos šalių saugumui, veikiau atskiros

valstybės narės per NATO skiria dėmesį.

Manau, kad Baltijos šalys yra tikrai aktyvios akcentuodamos savo saugumo poreikius ir problemas,

tačiau galima matyti, kad yra daugybė saugumo ir užsienio politikos suvokimo skirtumų tarp skirtingų

ES valstybių. Ganėtinai skirtingos nuomonės dėl saugumo ir užsienio politikos yra tarp Baltijos šalių

ir Ispanijos bei Italijos.




daugiausiai naudos?

Didžiausia nauda neabejotinai iš karinio mobilumo. Kibernetinio saugumo elementų svarba gynybos

srityje tik augs, todėl čia Lietuva labai puikiai strategiškai nusprendė investuoti į ilgalaikius

rezultatus. Dėl kitų projektų esų gana skeptiškas.

66


Giedrė Pranaitytė, Vytauto Didžiojo universiteto Frankofonijos šalių centro koordinatorė,

kultūrinės diplomatijos ekspertė, socialinių mokslų, politikos mokslų daktarė.





Manyčiau, kad intensyvesnis ir gilesnis bendradarbiavimas tarp ES valstybių būtų naudingas, tačiau

itin daug dalykų priklausomi ir nuo platesnio geopolitinio konteksto. Neseniai Prancūzijos

prezidentas Emanuelis Makronas netgi viešai iškėlė idėją, kad europiečiams reikia kurti ES vieningą

kariuomenę ir bendrą gynybos fondą. Viena vertus, tai patraukli idėja, turint omenyje agresyvius

Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje, šliaužiančios okupacijos fenomeną

Sakartvele, teroro aktus Europos miestuose. Akivaizdu, kad tokių egzistencinių pavojų akivaizdoje

europiečiams privalu susitelkti. Kita vertus, ES kol kas neturi nei karinių ar žvalgybinių pajėgumų,

nei politinės valios kurti NATO alternatyvą, nors tokių perdėtų ambicijų, atrodo, jau esama. Mano

nuomone, oficialūs ar neoficialūs siekiai kurti alternatyvą NATO yra labai pavojingi ir skaldantys

transatlantinę vienybę. Lietuvai tokios tendencijos itin grėsmingos, turint omenyje, kad šiuo metu

būtent JAV yra mūsų valstybės saugumo garantas. Esu įsitikinusi, kad ES vieninga kariuomenė galėtų

egzistuoti tik kaip tam tikras papildymas ir palaikymas NATO misijoms, veikiantis regioniniu lygiu.

Visgi, reikia prisiminti, kad dabar dauguma NATO priklausančių Europos valstybių vis dar negeba

gynybos poreikiams skirti bent 2 proc. BVP. Taigi, tokiame sudėtingame kontekste ES vieningos

kariuomenės kūrimo idėją laikyčiau tik hipotetine vizija.



Deja, tenka konstatuoti, kad ES valstybių narių politinis elitas niekaip neišmoksta skaudžių istorijos

pamokų. Pavyzdžiui, Italijoje ir Prancūzijoje vis dar egzistuoja tam tikras politinis aklumas, nes

nenorima suvokti, kad kleptokratinio V. Putino režimo keliama grėsmė tarptautinei bendruomenei vis

auga. Neįvertinamas ir nekontroliuojamos imigracijos pavojus Europai. Dabar ES lygiu

vadovaujamasi principu „gal kaip nors išgyvensime“. Tai – itin trumparegiška ir neišmintinga.

Manyčiau, kad būtent toks politinis aklumas skatina palankumą izoliacijai Vengrijoje ir Lenkijoje,

politinius neramumus Italijoje ir Prancūzijoje.

67


nuo kibernetinių atakų, teroristinių išpuolių, Rusijos karinių veiksmų prie ES sienų ar net

JAV (Prancūzijos prezidentas E. Macronas viename interviu išsakė mintį, kad jo šalis turi

saugotis ne tik Kinijos ar Rusijos, bet ir JAV). Ar tarp ES valstybių narių yra bendra


Akivaizdu, kad bendros ES valstybių pozicijos dėl grėsmių saugumui nėra. Viduržemio jūros regiono

valstybės pirmenybę teikia migrantų keliamoms problemoms ir kariniams veiksmams Sirijos

teritorijoje, o rytinė ES dalis – Rusijos Federacijos agresyviai užsienio politikai. Ši takoskyra yra

labai aiški. E. Makrono teiginiai dėl JAV kaip potencialaus priešininko yra populistiniai ir sąlygojami

tradicinio Prancūzijos priešiškumo JAV. Dialogas ir nuolatinė komunikacija yra vienintelė išeitis,

tačiau tam reikia laiko, kantrybės ir intensyvių diplomatinių pastangų.




Manau, kad PESCO turėtų imtis aktyvaus vaidmens skatindama ES valstybes didinti gynybos

biudžetus, gerinti bendrų veiksmų koordinavimą gynybos ir ginklų sistemų vystymo srityse,

tačiau čia būtina prisiminti būtinybę derinti Europos gynybinius veiksmus su NATO prioritetais,

vengti nereikalingo NATO funkcijų dubliavimo ir atsiskyrimo nuo NATO pagundos bei

nenaudoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms priešiškos populistinės retorikos viešojoje erdvėje.

Be to, tos NATO narės, kurios nepriklauso ES, turėtų būti laikomos visiškai pilnavertėmis

partnerėmis.




Baltijos valstybių saugumui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio ir Rusijos Federacijos kariniai

veiksmai Ukrainoje tapo tam tikru „perspėjimo skambučiu“ tiek Europos politikams, tiek Lietuvos

politiniams veikėjams. Reikia atvirai pripažinti, kad ilgus metus Lietuvos kariuomenė buvo

skurdinama finansiškai ir žlugdoma moraliai. Tai – gėdinga ir apverktina tendencija. Visgi, Rusijos

Federacijos keliama grėsmė privertė mūsų politinius lyderius atsipeikėti ir atsibusti iš juos apėmusio

letargo miego. Akivaizdu, kad Baltijos valstybės turėtų būti aktyvesnės, kad kuo dažniau atkreiptų

dėmesį į savo saugumo problemas tarptautiniu lygiu. Jei kalbėsime apie požiūrį į Lietuvos

kariuomenę, reikėtų siekti, kad kiekvienas jaunuolis ir jaunuolė laikytų garbe tarnauti joje. Izraelio

68

ginkluotųjų pajėgų modelis ir ypač visuotinė privalomoji tarnyba joje yra sektinas pavyzdys Lietuvai.

Vengimas tarnauti kariuomenėje, skundai dėl vos devynerių mėnesių trukmės privalomos karinės

tarnybos ar „verktinių“ fenomenas yra visiškai nepriimtini dalykai, kuriuos dera išgyvendinti. Antras

svarbus dalykas yra Rusijos Federacijos mėginimai pasitelkti propagandą juodinant Adolfo

Ramanausko – Vanago asmenybę ir partizaninį karą Lietuvoje ar naudojimasis vietiniais „naudingais

idiotais“ menkinant Lietuvos valstybę. Turime aktyviai kovoti su šiais dalykais kiekvieną dieną, nes

tai itin svariai prisideda prie Lietuvos saugumo užtikrinimo.




daugiausiai naudos?

Kibernetinio saugumo didinimas yra aiškus ir reikalingas prioritetas. Labai svarbu didinti

finansavimą gynybai, diegti vienodus ginkluotės standartus, užtikrinti greitą karinį mobilumą,

efektyviai naudoti lėšas gynybai. Esminiai dalykai Lietuvai – aktyvūs kariuomenės ryšiai su

visuomene, nuolatinė kova su priešiška propaganda.

69


Mindaugas Jurkynas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų

katedros ir Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros profesorius, socialinių mokslų,

politikos mokslų daktaras.





Reiktų, jei ji papildytų NATO, bet nedubliuotų ar silpnintų.



Yra. Prancūzija nori daugiau Europinio dėmens.






Daugiausia suprantama, kad Rusija kelia grėsmę. Yra sankcijos. Ir vis labiau įvardinama Kinija.




Nesidomėjau.

Neanalizavau. Spėju, kad kibernetinio ir informacinio saugumo.




Taip

Taip

70




daugiausiai naudos?

Ten, kur realiai didinamas mūsų saugumas.

71


Vytautas Isoda, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros

docentas, socialinių mokslų, politikos mokslų daktaras.





ES narėms visų pirma reikalingi didesni ir aukštesnio technologinio lygio kariniai pajėgumai;

jeigu integracija (finansinių resursų ir technologinio-pramoninio potencialo apjungimas)

padės tai pasiekti – puiku; jeigu visos ir kiekviena iš jų yra pajėgios pakelti savo karines

pajėgas į naują kiekybinį ir kokybinį lygmenį nacionalinėmis pastangomis – irgi puiku. Čia

atsiremiame į vertybinius klausimus „nacionalinės nepriklausomybės ir nacionalinio

pasididžiavimo išlaikymas versus išmanus ir efektyvus resursų panaudojimas“. Jeigu

kalbėdami apie „integraciją“ omeny turite tolimą nacionalinių karinių pajėgų sujungimo į

viršnacionalinę “Europos kariuomenę” perspektyvą, tai šiandien tokia “integracija”

prieštarauja daugumos ES narių nacionaliui interesui; jeigu kalbame apie kuklesne

“integraciją”, pvz., karinio tranzito palengvinimą, jis atitiktų daugumos intetresą.



Mano akimis – labai nežymiai. Nebent kažko nepastebėjau. Tokios valstybės kaip Prancūzija

jau kone kelis dešimtmečius propaguoja gilesnę ES integraciją gynybos srityje ir didesnę

nepriklausomybę nuo JAV; valstybės, tokios kaip Lenkija, kurios JAV visada laikė pagrindine

partnere, o NATO – iš esmės vieninteliu saugumo garantu, ir šiandien laikosi tokios pozicijos;

tiesa, po Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu galime įžvelgti kiek palankesnį

„atlantistinių“ ES valstybių narių (tame tarpe ir Baltijos šalių) požiūrį į karinę integraciją

ES rėmuose, tačiau kardinaliai požiūris nesikeitė.




72



Vargu. ES yra per plati geografiškai ir pernelyg „marga“ istorinių ir kultūrinių patirčių

požiūriu, kad galutinai sutartų dėl bendrų grėsmių. Vis dėlto tarp ES narių yra (ar

potencialiai gali būti) tam tikras nerašytas solidarumas „padėk man atremti mano grėsmes,

o aš padėsiu tau kovoti su tavosiomis“; bent jau šia linkme Briuselyje yra dirbama ir, kiek

teko bendrauti su įvarių šalių atstovais, karts nuo karto šį solidarumą pavyksta pasiekti. Tai

teikia vilčių.




Kiekviena valstybė narė juos mato skirtingai. Aš galbūt išskirčiau sritis, kuriose pažangą

galima būtų lengviausiai pasiekti ir kuriose gilesnė integracija būtų visos, arba beveik visoms

valstybėms narėms visapusiškai naudinga: tai karinis tranzitas sausuma ir kolektyvinė ES

valstybių narių jūros zonos stebėsena (ateityje galima būtų dar pridėti ir kolektyvinę oro

erdvės stebėseną). Integracija karinėje pramonėje vystant naują ginkluotę galbūt ir būtų

naudinga, bet jos nepavyks pasiekti, nes karinėje pramonėje stipriai veikia privataus verslo

interesai, o verslas, kaip žinia, linkęs konkuruoti (maža to, pvz., Prancūzijos karo pramonėje

vyrauja nacionalinis kapitalas, taigi tokį verslą iš dalies gali „pakuruoti“ vyriausybė, tuo

tarpu, pvz., Švedijos karo pramonė priklauso JAV kompanijoms ir nėra suinteresuota

bendrais projektais su europinėmis kompanijomis)




Nors žiūrint iš „savo kiemo“ atrodo, jog visada galėtų labiau atkreipti dėmesį į mūsų

problemas, vertinant blaiviai (t. y. atsižvelgiant į mūsų dydį ir politinį svorį), manau, kad taip.

Reikėtų suprasti, jog Baltijos šalys kelia „kietojo“ saugumo problemas, prieš kurias ES, kaip

organizacija, neturi daug „priešnuodžių“; tačiau atskiros ES valstybės narės (ypač iš Šiaurės

ir Vidurio ir Rytų Europos) mūsų situaciją supranta ir į mūsų poziciją įsiklauso (pvz., derantis

dėl sankcijų Rusijai režimo ir kai kurių kitų klausimų); reikėtų suprasti, jog savųjų gyvybinių

73

interesų kitos valstybės narės dėl Baltijos šalių saugumo neaukos, todėl, pvz., dėl Nord-

Stream 2 projekto nubraukti ir pamiršti visa kita, ką Vokietija daro dėl Baltijos šalių.




daugiausiai naudos?

Manau, kad Baltijos šalys būtent ir prisijungė prie tų 2-3 projektų, iš kurių turės daugiausiai

tiesioginės naudos. Vis dėlto nerekomenduočiau Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims neužmiršti

tų sričių, kurios tiesiogiai neprisideda prie jų saugumo stiprinimo, bet padeda išlaikyti jų,

kaip politinių žaidėjų statusą ir suteikti daugiau svorio vidinėse ES derybose; pvz., Lietuva

galėtų nesunkiai prisijungti prie EU Training Mission Competence Centre, kadangi jos

kariuomenės instruktoriai turi neblogos mokymų Irake, Malyje ir kt. patirties.

74


N/A, Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų, politikos mokslų daktaras.





„Ar ES narėms naudinga gilesnė karinė integracija?“ – čia pats klausimas suponuoja atsakymą. ES

narės yra labai skirtingos, skirtingi motyvai, interesai, užsienio politikos tradicijos, tad tikrai vieningo

visoms ES narėms matymo ar recepto nėra ir niekada nebus. ES bendros gynybos politikos idėjas

periodiškai bando atgaivinti, tačiau tai dažniausiai lieka tik politiniai/retoriniai bandymai, prie

realių/konkrečių sistemingų veiksmų paprastai nepereinama. Tuo remiantis galima teigti, kad yra

didelė tikimybė, jog ir šį kartą tai liks tik simbolišku pabandymu. O tai susiję su labai skirtingais

gynybos politikos suvokimais ir prioritetais bei „netikėjimu“ arba labai atsargiu tikėjimu ES gynybos

politika.

Teoriškai būtų galbūt ir gerai, jei Europos Sąjunga pradėtų plėtoti kiek reikšmingesnę gynybos

politiką ir prisiimtų tam tikrus įsipareigojimus gynybos srityje, tačiau tokios praktiškos patirties ES

neturi ir vargu ar gali turėti, kitas klausimas kaip karinę integraciją mato skirtingos ES šalys? Ir kiek

ji yra įmanoma? Akivaizdu, kad vieningo matymo čia pasiekti sunkiai pavyktų. Be to, ką reiškia

karinė integracija? Jei tai tam tikri susitarimai, kurie pagelbėtų karinių pajėgų judėjimui,

infrastruktūros plėtrai, bendriems įsigijimams ir pan. visa tai būtų sveikintina. Taip pat būtų

sveikintina, kad tokio pobūdžio iniciatyvos padėtų paskatinti ES šalis (ypač Pietines) didinti gynybos

išlaidas, kad šios būtų adekvačios gynybos pajėgų išlaikymo ir modernizavimo poreikiams.

Tačiau apie kažkokį bendrą ES gynybos planavimą kalbos čia tikriausiai nevyksta ir abejotina ar

vyks.

Tad, 6 esminiai aspektai dėl ko būčiau gana skeptiška dėl sėkmingos ES vieningos gynybos politikos:

7. Bendros ES gynybos tradicijos nebuvimas

8. Pernelyg skirtingi šalių gynybos interesai, gynybos prioritetai

9. Politinės valios stoka (valios plėtoti bendrą ES gynybos politiką)

10. Galimos implikacijos ES biudžetui (papildomos išlaidos)

11. Santykio su NATO gynybos politika ir Transatlantinio saito klausimas

12. Techniniai klausimai, administracinių pajėgumų nebuvimas (kaip kur formuoti centrines

vadavietes, koks būtų pavaldumas, kaip vyktų karinis planavimas ir pan.)

75

ES šalių interesai gynybos srityje yra pernelyg skirtingi ir jie tikrai anksčiau ar vėliau susikirs.

Įdomus aspektas neutralios ES šalys ir jų pozicija dėl karinės integracijos?

2. Turint omenyje pakitusią saugumo ir gynybos situaciją Europos Sąjungoje, kaip manote,

ar požiūris į šią sritį yra pasikeitęs ES valstybėse narėse?

Nežinau dėl požiūrio – čia reikia atskiro visuomenės nuomonės tyrimo visose ES šalyse.

Tikriausiai įvairiai.

3. Iš viešosios erdvės galima matyti įvairių teiginių, kas yra laikoma ES grėsme saugumui,

t.y. nuo kibernetinių atakų, teroristinių išpuolių, Rusijos karinių veiksmų prie ES sienų ar

net JAV (Prancūzijos prezidentas E. Macronas viename interviu išsakė mintį, kad jo šalis

turi saugotis ne tik Kinijos ar Rusijos, bet ir JAV). Ar tarp ES valstybių narių yra bendra


Manau ES Saugumo strategija geriausiai apibrėžia bendrai ES šalių suvokiamas grėsmes saugumui

(nes tai yra bendrai sutartas dokumentas) -tai pagrindinis dokumentas, kuris apibrėžia pagrindines

grėsmes saugumui bei įvertina (bendrai) saugumo aplinką. Taip pat nurodo ES veiksmus,

reaguojant į saugumo aplinką ir grėsmes.


4. Kokie turėtų būti pagrindiniai Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO)

veikimo prioritetai? Jūsų nuomone, kurie saugumo ir gynybos sektoriai yra mažiausiai

efektyvūs ir kuriems turėtų būti skirta daugiausiai dėmesio?

Nesu šios srities specialistė, apie PESCO nieko nežinau.

Bendras pastebėjimas - Pesco yra projektų rinkinys, o ne darni gynybos iniciatyvų visuma. Tad, yra

rizika, kad visa tai ir liks kažkokių sporadiškų projektų rinkiniu.

Lietuvai prioritetinės yra kibernetinis saugumas ir karinis mobilumas, Lietuva čia imasi iniciatyvos.

Mano akimis karinis mobilumas yra gyvybiškai svarbus. Bet kokiu atveju iš tų projektų

įgyvendinimo matysis kiek politinės valios yra juos įgyvendinti.


76

Visi tie projektai turi potencialo, jei bus įgyvendinti ir didins bendrą saugumą.

https://www.consilium.europa.eu/media/37315/table-pesco-projects-updated.pdf

5. Ar Europos Sąjungoje yra pakankamai skiriama dėmesio Baltijos šalių saugumui? Ir

ar Baltijos šalys pačios įdeda pakankamai jėgų siekdamos atkreipti dėmesį į joms

aktualias problemas, susijusias su saugumu?

Svarbu, kad ES nesilpnintų transatlantinio ryšio, tol kol to nėra – viskas gerai su Baltijos šalių

saugumu. ES gynybos iniciatyvos turi papildyti NATO, o ne dubliuoti Aljanso vykdomas funkcijas.

Apskritai kalbant apie visą ES saugumą (ne tik apie Baltijos šalis): ES pati apsiginti stambaus masto

karo atveju realios galimybės nelabai turi, tad galvoti apie gynybą reikia, taip pat reikia stiprinti karinį

suderinamumą, gerinti logistiką, didinti karines išlaidas ir pan., tačiau tuo pačiu reikėtų, kad tos ES

iniciatyvos derėtų su NATO gynybos ir atgrasymo politika. Tai turi būti darni gynybos sistema, o ne

kokio nenusisekusio veiksmo imitacija.




daugiausiai naudos?

Žr. atsakymas Nr.4.

https://www.consilium.europa.eu/media/37315/table-pesco-projects-updated.pdf

Documents

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Adomas Leonavičius · 2018 metų rugsėjo mėnesį Vilniuje viešėjęs Prancūzijos karo akademijos Strateginių tyrimų institute Prancūzijoje