· Web view2018/11/17 · Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-50/2016 ir 103MS-51/2016 išvadose konstatuota, kad D. K. ir D. K., atsižvelgiant

VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-18287 2018-11-13 2018-01-03 2018-01-03 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-72-1073/2018Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00107-2010-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.2.1; 2.1.3.6; 2.1.7.4.5; 2.3.2.2.13.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams (už 2010 m. birželio 5 ir 13 dienomis padarytą veiką su L. A.), 225 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams (už 2010 m. birželio 9 d. padarytą veiką su Ž. Š.). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš A. V. konfiskuoti nusikalstamu būdu gauti 501 Eur.

A. V. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2010 m. birželio 5 d. veika su E. J.) išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 31 d. nutartis, kuria nuteistosios A. V. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje V. V. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį dėl dalies veikų (su E. J., P. K.) išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl dalies veikų (su L. A., J. P., R. P., Ž. Š.) byla nutraukta jam mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas); pagal BK 225 straipsnio 4 dalį (veika su R. C.) byla nutraukta dėl senaties (BK 95 straipsnio 1 dalis, BPK 3 straipsnis), L. A. (L. A.) nuteista pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 2 dalį, išteisinta pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, V. G. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, P. K. išteisintas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. A. V. nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, (duomenys neskelbtini) mokytoja, veikdama bendrai su valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, (duomenys neskelbtini) direktoriumi V. V., turinčiu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=873a4630e69c11e8a924e51e3682e4fc

administracinius įgaliojimus bei teisę veikti šios įstaigos vardu, kuriam byla nutraukta dėl mirties, (duomenys neskelbtini), darbo kabinete:

1.1. 2010 m. birželio 5 d., apie 12.30 val., savo naudai iš rusų kalbos mokytojos L. A. tiesiogiai priėmė 2600 Lt (753 Eur) kyšį už neteisėtą veikimą, t. y. už tai, kad, pagal einamas pareigas disponuodami 2010 metų mokyklinių brandos egzaminų kandidatų (moksleivių) darbais ir šių darbų rezultatais, sudarytų išskirtines sąlygas L. A. vadovaujamos klasės trylikai mokinių, kurių asmenybės nenustatytos, neteisėtai, pažeidžiant Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše (patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2391, 2009 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. ISAK-2775 redakcija) nustatytą tvarką, perrašyti lietuvių kalbos mokyklinio egzamino užduočių sprendimo darbus, turint tikslą, kad šie jų darbai būtų įvertinti teigiamai; 2010 m. birželio 13 d., apie 17.07 val., tęsdami nusikalstamą veiką, iš (duomenys neskelbtini) rusų kalbos mokytojos L. A. priėmė 600 Lt (173,77 Eur) kyšį už neteisėtą veikimą, kad, pagal einamas pareigas disponuodami 2010 metų mokyklinių brandos egzaminų kandidatų (moksleivių) darbais ir šių darbų rezultatais, sudarytų išskirtines sąlygas L. A. vadovaujamos klasės trims mokiniams, kurių asmenybės nenustatytos, neteisėtai, pažeidžiant Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše nustatytą tvarką, perrašyti lietuvių kalbos mokyklinio egzamino užduočių sprendimo darbus, turint tikslą, kad šie jų darbai būtų įvertinti teigiamai.

1.2. 2010 m. birželio 9 d., nuo 13.12 val., iš (duomenys neskelbtini) dvyliktos klasės mokinės Ž. Š. tiesiogiai priėmė 400 Lt (115,85 Eur) kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. kad, pagal einamas pareigas disponuodami 2010 metų mokyklinių brandos egzaminų kandidatų (moksleivių) darbais ir šių darbų rezultatais, sudarytų išskirtines sąlygas Ž. Š. neteisėtai, pažeidžiant Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše nustatytą tvarką, perrašyti lietuvių kalbos mokyklinio egzamino užduoties sprendimo darbą ir pataisyti geografijos mokyklinio egzamino užduoties sprendimo darbą, turint tikslą, kad šie jos darbai būtų įvertinti teigiamai.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji A. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1. Kasaciniame skunde nuteistoji A. V. teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie suvaržė jos teisę į gynybą, nes pripažino įrodymais ir tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos (BPK 20 straipsnio 2, 4, 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalis), neteisingai vertino operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos veiklos) metu surinktus duomenis, nepripažino baudžiamojo proceso kasatorei neteisėtu, apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį grindė bendrakaltinamosios ir asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymais, kurie turėjo būti vertinami itin kruopščiai, be to, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, susijusių su kitu nuteistuoju V. V., mirusiu jau po to, kai buvo paduotas jo apeliacinis skundas, kurie pasunkino kasatorės teisę į gynybą ir pablogino jos teisinę padėtį.

2.2. Kasatorės manymu, netinkamas baudžiamojo proceso normų aiškinimas ir taikymas apeliacinės instancijos teisme, apeliantui V. V. mirus po apeliacinio skundo padavimo, prokurorui prašant pakeisti kaltinimą apeliacinės instancijos teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, netinkamas kaltinamasis aktas ir su juo konkuruojantis prokuroro prašymas keisti veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo akto dalies neišsprendimas pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu – esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai apeliacinės instancijos teisme.

2.3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d., po to, kai buvo paduotas apeliacinis skundas, mirus kitam nuteistajam šioje byloje V. V., vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, turėjo bylą nutraukti. Tačiau teismas, nesiaiškindamas, ar yra asmenų, siekiančių tęsti baudžiamąjį procesą mirusįjį reabilituojančiais pagrindais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas), nors to prašė tiek valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skirtas mirusiojo V. V. gynėjas, tiek kasatorės gynėjas (nes ji nuteista kaip veikusi bendrai su mirusiuoju, taip pat nuspręsta iš jos konfiskuoti pinigus, esą bendrininkaujant gautus kaip kyšį), negalėjo preziumuoti, kad tokių asmenų nesama, ir tęsti proceso. Kasatorės, jos atstovo ir mirusio asmens gynėjo prašymų ignoravimas, anot kasatorės, yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, nes jos veikos vertinimas yra neatsiejamas nuo mirusiojo veikų kvalifikavimo. Kasatorės teigimu, tai apsunkino jos gynybą, ypač prokurorui prašant inkriminuoti naujas faktines aplinkybes.

2.4. Kasaciniame skunde taip pat yra keliamas klausimas dėl galimos neprocesinės teismo ir prokuroro komunikacijos, kurios pasekmė, anot kasatorės, buvo teismo sprendimas atnaujinti įrodymų tyrimą. Kasatorė teiginį grindžia tuo, kad priimta nutartis atnaujinti įrodymų tyrimą buvo nemotyvuota, teismas nenurodė nei pagrindo atnaujinti tyrimą, nei apimties, o atnaujinus įrodymų tyrimą, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras pateikė prašymą keisti veikos faktines aplinkybes. Taigi, pats teismas ex officio (pagal pareigas ar tarnybinį statusą, savo iniciatyva) neatliko visiškai jokių veiksmų ir netyrė jokių naujų įrodymų, o tai, kasatorės manymu, galėtų reikšti, kad buvo neprocesinė komunikacija tarp teismo ir prokuroro, kelianti abejonių dėl jų nešališkumo ir leidžianti teigti, kad procesas apeliacinės instancijos teisme

nebuvo sąžiningas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme. Kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadas, kad prokuroro prašymu pakeitus kaltinime nurodytas aplinkybes, t. y. žodžius „egzaminų užduotis“ pakeitus žodžiais „egzaminų užduočių sprendimo darbai“, nebuvo iškreiptos nagrinėjimo teisme ribos, nes nusikaltimo faktinės aplinkybės iš esmės nebuvo keičiamos naujomis, tiesiog patikslinta kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje vartota netiksli formuluotė, dėl kurios, be kita ko, pasisakyta ir apeliaciniame skunde. Kasatorė pažymi, kad ji ir jos gynėjas nuosekliai nuo pat pranešimo apie įtarimą įteikimo teigė, kad ši kaltinimo formuluotė nesuprantama, juo labiau kad pakeisti egzaminų užduotis gali tik specialiai tam įgalioti subjektai (Nacionalinis egzaminų centras) ir tik specialia tvarka, o tai, kasatorės manymu, brandos egzaminui vykstant ar juo labiau įvykus neįmanoma. Tokiais apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais, anot kasatorės, faktiškai pripažinta, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas netinkamai ir nuo jo gintis teisme buvo negalima (tai buvo vienas iš apeliacinio skundo argumentų), bet teismas to tinkamai teisiškai neįvertino. BPK 295 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama atsietai nuo kitų Baudžiamojo proceso kodekso normų, taip, kad apeliantai (vienas iš kurių yra miręs), atnaujinus įrodymų tyrimą, privalėtų gintis nuo naujai reiškiamų kaltinimų, t. y. naujų veikos faktinių aplinkybių, kai bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos buvo apibrėžtos apeliacinių skundų ribomis (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Įrodymų tyrimo atnaujinimas (BPK 295 straipsnio 1 dalis, 324 straipsnio 6 dalis) ir kaltinimo keitimas teisme (BPK 256 straipsnis) yra visiškai skirtingi baudžiamojo proceso institutai. Prokuroro prašymas pakeisti veikos faktines aplinkybes teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, nors pats prokuroras pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, yra apeliacinio nagrinėjimo ribų peržengimas, o tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino, kad pagrindo sunkinti kasatorės teisinę padėtį, nesant prokuroro apeliacinio skundo, nėra, bet, priėmęs kitą prokuroro prašymo dalį, vis tiek jos teisinę padėtį pasunkino. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo dėl kaltinimo dalies V. V., susijusios su P. K., o prokuroras apeliacinio skundo nepadavė, taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo dėl to pasisakyti, bet dėl šios veikos mirusysis V. V. išteisintas apeliacinės instancijos teismo nutartimi, o ne nuosprendžiu, o tai yra BPK 330 straipsnio pažeidimas. Nors ši kaltinimo dalis tiesiogiai nesusijusi su analogiškomis veikomis, už kurias nuteista kasatorė, šis pažeidimas gali reikšti visišką pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, o kartu ir apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumą.

2.5. Kasatorė pažymi, kad iš kaltinamojo akto neaišku, ar jame nurodyti trys yra iš nurodytų trylikos nenustatytų asmenų iš auklėtojos L. A. 12E klasės, kurių labui veikė kasatorė ir V. V., ar tarp jų buvo E. J., dėl veikimo kurio labui kasatorė išteisinta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl L. A. klasės moksleivių parodymų pasisakyta, apklausti buvę L. A. auklėtiniai šias aplinkybes neigė tiek ikiteisminio, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Kasatorė buvo kaltinama ir nuteista kaip tiesiogiai priėmusi kyšį iš L. A., nors nė viename veikų aprašyme nėra nurodyta, kaip ji kyšį paskirstė, kada dalį perdavė kitam kaltinamajam V. V. (jeigu perdavė), kaip buvo kuriamos kaltinime nurodytos „išskirtinės sąlygos“ tiems nenustatytiems auklėtojos L. A. 12E klasės asmenims ir kuo jos pasireiškė. Taip pat kaltinamajame akte nėra aprašyta, kaip kasatorė galėjo paveikti respublikinę egzaminų ir jų vertinimo duomenų sistemą KELTAS. Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai, kad kasatorė pagal einamas pareigas galėjo sukurti išskirtines sąlygas ar disponuoti egzaminų darbais ir rezultatais ir už tai paėmė kyšius, yra šiukštus principo in dubio pro reo pažeidimas.

2.6. Kasatorė mano, kad teismai nukrypo nuo nuoseklios teismų praktikos, uždraudžiančios nusikalstamų veikų tiražavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-57-696/2017), klaidingai vertino operatyvinio tyrimo metu gautus bylos duomenis, pripažindami juos įrodymais, ir kad baudžiamasis procesas dėl jos iš viso negalėjo būti pradėtas. 2010 m. birželio 16 d. Kauno m. apylinkės teismo nutartimi buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. V. tarnybinio kabineto (duomenys neskelbtini), ir jo paties slaptas sekimas, kaip proceso veiksmas, bet byloje yra duomenų, kad iki pradedant ikiteisminį tyrimą buvo atliekami operatyviniai veiksmai dėl V. V.. Pagal kaltinimą V. V. pirmąją nusikalstamą veiką padarė 2010 m. gegužės 27 d. (veika su R. C.), taigi, jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga būtų pradėjusi ikiteisminį tylimą iš karto, kai buvo daroma ši nusikalstama veika, tai baudžiamasis procesas, ikiteisminis tyrimas dėl kasatorės net nebūtų pradėtas. Šie argumentai turi būti vertinami kartu su kaltinimo pozicija ikiteisminio tyrimo metu, kaltinant kasatorę brandos egzaminų rezultatų klastojimu (ankstesnėse proceso stadijose buvo teigiama, kad ji sudarė nenustatytiems asmenims „išskirtines sąlygas perrašyti egzaminų užduotis“, pakeistame kaltinime ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje – sudarė išskirtines sąlygas „perrašyti užduočių sprendimo darbus“). Toks kaltinimas iš viso nebuvo galimas, nebuvo aiškus ir konkretus, o juo labiau nebuvo aišku, ar E. J. (dėl veikimo kurio naudai ji išteisinta) įeina į tuos trylika nenustatytų asmenų, kurių naudai kasatorė esą veikė, ar ne. Be to, Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo įsakymu 2010 m. birželio 18 d. Nr. 35-424 „Dėl lietuvių kalbos (gimtosios) mokyklinio brandos egzamino darbų pervertinimo“ sudaryta lietuvių kalbos (gimtosios) mokyklinio brandos egzamino darbų pervertinimo komisija peržiūrėjo (duomenys neskelbtini) moksleivių darbus (tuo metu jau visi darbų atsakymų vertinimo metu gauti taškai buvo sukelti ir išsiųsti į duomenų

perdavimo sistemą KELTAS) ir 2010 m. birželio 22 d. pateikė pažymą Nr. 35-3-6, kad pažeidimų nenustatyta, bet kaltinimas į tokio tyrimo rezultatus, itin palankius gynybai ir reiškiančius baudžiamojo persekiojimo nepagrįstumą, neatsižvelgė. Kad egzaminavimo tvarka, egzaminų kontrolė ar vertinimo tvarka pažeista nebuvo, patvirtino (duomenys neskelbtini) 2011 m. spalio 13 d. raštas Nr. 4-52, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 14 d. raštas Nr. (A27V124)-R-2543 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad vykdant egzaminus ir vertinant darbus nei (duomenys neskelbtini) vadovai, nei mokytojai nedalyvavo (Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. 35-230 „Dėl valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų centrų skyrimo 2010 metais“), bet teismai šių aplinkybių tinkamai teisiškai nevertino. Teismai be pagrindo tinkamai nepatikrino ir neįvertino STT Kauno valdybos 2010 m. balandžio 26 d. rašto Nr. 3S-07-62 Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui K. Betingiui ir teikimų (Nr. 02-0629KF, 02-0631KF) bei Kauno apygardos teismo nutarčių (Nr. 724, 726), kurių turinys neatskleidžia faktinio operatyvinių veiksmų atlikimo bei tokių veiksmų termino pratęsimo pagrindo, nes duomenys nebuvo išslaptinti. Teismai nevertino, kad ikiteisminio tyrimo metu protokolai buvo surašyti po trijų mėnesių (krata (duomenys neskelbtini) patalpose atlikta 2010 m. rugsėjo 9 d., protokolas surašytas 2010 m. gruodžio 3 d., kompiuteriai apžiūrinėti nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d., o protokolas surašytas tik 2010 m. gruodžio 18 d.), nurodę, kad šie trūkumai nepaneigia protokoluose užfiksuotos informacijos. Kasatorės manymu, duomenys, užfiksuoti pažeidžiant BPK 179 straipsnio 2 dalies reikalavimus, negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, kuriais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

2.7. Kasatorės kaltė teismų sprendimuose buvo grindžiama kitos kaltinamosios byloje L. A. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kitų asmenų (pvz., Ž. Š., R. C. (ankstesnė pavardė – Ž.), R. P., J. P. ir kt.), kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamaisiais, parodymais. Kasatorės manymu, asmuo, kuris yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės toje pačioje byloje, negali būti prilygintas liudytojui. Tokio asmens parodymai visais atvejais turi būti vertinami tik visų baudžiamosios bylos duomenų ir aplinkybių kontekste, bet tai nebuvo padaryta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kaltinamosios L. A., liudytojos R. C., J. P. parodymuose teisme nurodytos aplinkybės dėl pareigūnų apklausos būdo (nurodant, ką sakyti, išsivežant į apklausas iš darbo, sodo) rodo, kad tokia praktika nukrypsta nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų byloje Venskutė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10645/08, 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas), o teismai, vertindami tokių asmenų parodymus, turėjo itin kruopščiai juos tikrinti ir vertinti pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus kriterijus, bet to nepadarė.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į nuteistosios A. V. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta imperatyvi norma, kad baudžiamasis procesas yra negalimas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Šioje byloje Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje svarstė nuteistosios A. V. gynėjo advokato V. Sirvydžio siūlymą kreiptis į V. V. palikimą priėmusius asmenis, siekiant išsiaiškinti, ar yra pagrindas tęsti baudžiamąjį procesą, tačiau teismas nutarė tęsti procesą, nes BPK nenumato jokių suvaržymų nagrinėti apeliacinį skundą apeliantui mirus. Toks sprendimas negali būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas ar siejamas su A. V. padėties pasunkinimu, nes neturėjo jokios įtakos sprendžiant A. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, todėl nuteistoji A. V. galėjo naudotis visomis BPK numatytomis teisėmis, siekiant apklausti liudytojus ar atlikti kitus baudžiamojo proceso veiksmus.

3.2. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo atnaujinti įrodymų tyrimą pagrindas 2017 m. vasario 21 d. nutartyje nurodytas pakankamai konkrečiai – siekiant patikslinti nusikalstamų veikų faktines aplinkybes. Kasatorė teiginių dėl galimos teismo bei prokuroro neoficialios komunikacijos nepagrindžia jokiais duomenimis.

3.3. Šioje byloje prokuroras keitė kaltinimą, nors nebuvo pateikęs apeliacinio skundo, bet, kaip teisingai patvirtino apeliacinės instancijos teismas, buvo tiesiog patikslinta viena aplinkybė, kėlusi neaiškumą proceso dalyviams, – „egzaminų užduotis“ pakeista į „egzaminų užduočių sprendimo darbai“, dėl to kasatorės A. V. teisinė padėtis visiškai nepasikeitė. Be to, teismas prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą kvalifikuojant A. V. veiksmus, susijusius su L. A., kaip atskirus nusikaltimus pagrįstai netenkino, nes tai blogintų nuteistosios padėtį. Akivaizdu, kad teismas laikėsi BPK nuostatų ir kaltinimas buvo keičiamas tik siekiant jį patikslinti. Proceso dalyviams buvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su nauju kaltinimu, o teismo posėdžio metu kasatorė patvirtino, kad supranta, kuo kaltinama; pakeista tik viena formuluotė „užduoties sprendimo darbus“; esmės labai nepakeitė. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo teigti, kad kasatorės teisės buvo pažeistos ar jos gynyba buvo pasunkinta ir kad kaltinamasis aktas surašytas nelogiškai, sudėtingai ir pan.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje aiškiai nurodė, kad BPK nenumato jokios galimybės modifikuoti ar keisti kaltinimą mirusiam asmeniui, dėl to teismas nusprendė nekeisti V. V. kaltinimo ir bylą nutraukti. Teismas, aprašydamas

A. V. nusikalstamas veikas ir jas vertindamas, naudojo teiginius, kurie atskleidžia mirusiojo nusikalstamų veikų padarymą, bet atsižvelgus į tai, kad kasatorė neteisėtus veiksmus atliko bendrininkaudama, V. V. veiksmų aptarimas, nekonstatuojant kaltės, yra būtinas.

3.5. Pagal bylos duomenis, Kauno apygardos teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka atliekant V. V. operatyvinį sekimą nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 28 d. bei sankcionuotas slaptas patekimas į (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. V. tarnybinį kabinetą su pagalbinėmis patalpomis (duomenys neskelbtini), turint tikslą jas apžiūrėti, paimti dokumentus, įmontuoti specialią techniką, ją prižiūrėti ir išmontuoti, t. y. atlikti tarnybinio kabineto Nr. 19 su pagalbinėmis patalpomis vaizdo ir garso kontrolę nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 28 d. 2010 m. birželio 15 d. buvo surašyti keturi protokolai: dėl 2010 m. gegužės 27 d. pinigų paėmimo iš R. Ž., dėl 2010 m. birželio 4 d. pinigų paėmimo iš J. P., dėl 2010 m. birželio 5 d. 2600 Lt (753 Eur) paėmimo iš L. A. ir dėl 2010 m. birželio 8 d. pinigų paėmimo iš R. P. Surašius šiuos protokolus iš karto buvo reaguota ir 2010 m. birželio 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, o operatyvinių priemonių taikymas nutrauktas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas per vėlai. Aplinkybė, kad dalis protokolų dėl vykdant operatyvinį sekimą gautų duomenų buvo surašyti vėliau, t. y. beveik po trijų mėnesių po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, užfiksuotų duomenų teisėtumui bei teisingumui įtakos neturėjo, nes surašant protokolus jau žinomi ir užfiksuoti duomenys kitomis priemonėmis (vaizdo ir garso) buvo tik perkelti į rašytinę formą.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo prašymą dėl likusių duomenų išslaptinimo, bet padarė pagrįstą išvadą, kad tokie duomenys nebuvo išslaptinti siekiant apsaugoti apie nusikalstamą veiką pranešusį subjektą. Išslaptintos informacijos Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui Kęstučiui Betingiui rašytuose teikimuose dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka atliekant operatyvinį sekimą, dėl slapto patekimo į tarnybines patalpas bei vyriausiojo prokuroro Kęstučio Betingio teikime Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui nurodyta, jog pareigūnai surinko operatyvinę informaciją dėl (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. V. kyšininkavimo už neteisėtą veikimą. Akivaizdu, kad tolesnis duomenų išslaptinimas negalėjo būti atliekamas, be to, nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės duomenys apie subjektą, kurio kreipimosi pagrindu buvo pradėtas operatyvinis tyrimas.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį teisingai, taikė BPK nuostatas.3.8. Teismai išsamiai ir nešališkai vertino liudytojų parodymus viso proceso metu ir kitus objektyvius baudžiamosios

bylos duomenis – vaizdo ir garso įrašus, kurių kasatorė neginčija, juos išsamiai aptarė ir padarė pagrįstas išvadas. Nėra pagrindo teigti, kad kasatorės minimų asmenų parodymams buvo suteikta išskirtinė reikšmė ar jie buvo vertinami, nesilaikant įrodymų vertinimo taisyklių.

Nuteistosios A. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme

4. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-303/2017). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, teisėjų kolegija kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

4.1. Įvertinus kasacinio skundo argumentus šiuo aspektu, teigtina, kad teismai įrodymus vertino laikydamiesi bendrųjų vertinimo taisyklių, nepažeisdami įstatymo reikalavimų bei byloje surinktų, patikrintų ir įvertintų įrodymų kontekste. Štai apeliacinės instancijos teismas A. V. apeliacinio skundo teiginius, kad specialiai sudaryta komisija pažeidimų nenustatė ir kandidatų vertinimo balai pakeisti nebuvo, įvertinęs kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, tinkamai pripažino juos nepaneigiančiais nuteistosios A. V. kaltės, nes byloje ištirtais garso įrašais nustatyta, jog A. V. ir V. V. disponavo egzaminų darbų rezultatais ir turėjo galimybę leisti moksleiviams šiuos darbus perrašyti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. V., A. V. ir nuteistosios L. A. pokalbiai patvirtino, jog mokiniams buvo paskirtas laikas darbams perrašyti,

imtasi priemonių, kad šie nesusitiktų, o liudytoja Ž. Š. konkrečiai nurodė (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme), kad jai buvo suteikta galimybė pataisyti geografijos darbą, o lietuvių kalbos mokytoja leido lietuvių kalbą perrašyti. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino nuteistosios L. A., liudytojos Ž. Š. viso proceso metu duotus parodymus, palygino juos su kitais bylos įrodymais ir išsamiai motyvavo, kodėl atmeta kaip nepagrįstus ir nepatikimus A. V. skundo teiginius. Šis teismas teisingai konstatavo, kad būtent dėl to, jog buvo perrašomi ar taisomi mokyklinių brandos egzaminų kandidatų (moksleivių) baigiamieji darbai, specialiai sudaryta komisija ir nenustatė pažeidimų bei nebuvo pakeisti moksleivių darbų įvertinimai.

4.2. Apeliacinės instancijos teismo pagal visas įrodymų vertinimo taisykles įvertinti liudytojos S. G. parodymai (patvirtinantys svarbias bylai aplinkybes, kad mokinio darbo vertinimo taškais duomenys suvedami į sistemą KELTA; už tai atsakinga A. V., būtent ji sukelia duomenis į KELTA ir turi priėjimą prie šios sistemos; lietuvių kalbos vertinimui yra duota dešimt dienų; kitiems dalykams yra duodama mažiau laiko) patvirtino, kad A. V., veikdama su mokyklos direktoriumi, kuris atsakingas už brandos egzaminų organizavimą ir vykdymą mokykloje, turėdama pakankamai laiko ir galimybių, pagal einamas pareigas galėjo sukurti išskirtines sąlygas ar disponuoti egzaminų darbais ir rezultatais, o tai buvo pagrindas paimti kyšius.

4.3. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja teismų įvertintai bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Dėl netinkamo baudžiamojo proceso normų aiškinimo ir taikymo apeliantui mirus

5. Kasatorė ir jos atstovas ginčija baudžiamojo proceso vyksmą mirus apeliantui bei nenustačius ir neįtraukus į procesą asmenų, turinčių teisę siekti tęsti procesą reabilituojančiais pagrindais. Kasatorė savo nuomonę dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto esminio BPK 327 straipsnio 1 dalies pažeidimo grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs nagrinėti bylą toliau mirus kaltinamajam, ir nesant galimybės baudžiamajam procesui vykti, nes nebuvo ieškoma artimųjų asmenų, kurie galėtų prašyti tęsti procesą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą bei pasunkino kasatorei teisę į gynybą.

5.1. Atsakant į klausimą, ar mirus kaltinamajam (nuteistajam) baudžiamasis procesas gali būti tęsiamas, reikia išsiaiškinti tai, koks yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos nuostatos dėl baudžiamojo proceso tęsimo mirus asmeniui santykis su iš Konstitucijos kylančiu nekaltumo prezumpcijos principu, taip pat šią nuostatą įvertinti asmens konstitucinių teisių ir laisvių, BPK paskirties bei konkrečios bylos nagrinėjimo kontekste.

5.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo baigiamuosiuose aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai). Šiuo klausimu proceso ypatumus mirus kaltinamajam (nuteistajam) yra aptarusi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011), kurioje detalizuojama, kad nekaltumo prezumpcijos principas suponuoja, kad vienas baudžiamojo proceso, mirus nuteistajam, tęsimo tikslų – tai galimos teismo klaidos dėl asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką ištaisymas, patikrinus apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą. Taip būtų įgyvendintas teisingumas ir užtikrinta baudžiamojo proceso paskirtis, įtvirtinta BPK 1 straipsnio 1 dalyje: ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, t. y. sudaryti teisines prielaidas teisingumo įgyvendinimui baudžiamojoje byloje. Baudžiamojo proceso tęsimas, siekiant nustatyti pareikštų kaltinimų asmeniui, kuris yra miręs, pagrįstumą, savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Aišku, tokio baudžiamojo proceso metu turi būti paisoma ir nekaltumo prezumpcijos principo tuo aspektu, kad nepriklausomai nuo teismo sprendimo šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Vienokio ar kitokio teismo sprendimo dėl asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumo priėmimas bendriausia prasme reikštų ir teisingumo tokioje byloje įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kartu pažymi, kad byla mirusio asmens atžvilgiu nagrinėtina pagal bendrąsias bylų atitinkamoje instancijoje nagrinėjimo taisykles, vadovaujantis bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į situacijos, kad vienas iš asmenų, kurių byla nagrinėjama, mirė, ypatumus (asmuo negali būti apklaustas ir pan.). Toks procesas turi vykti nepažeidžiant baudžiamojo proceso principų, inter alia (be kita ko), rungtyniškumo, teisės į gynybą, šiuo aspektu turi būti užtikrintos ir mirusio asmens atstovo teisės. Šiame kontekste

pažymėtina, kad toks baudžiamasis procesas nėra mirusio asmens nuteisimo procesas, o tik procesas, per kurį tikrinamas tiek mirusiam asmeniui, tiek kitiems byloje nuteistiems asmenims pareikštų kaltinimų pagrįstumas, taip pateisinant nukentėjusiojo asmens lūkestį, kad teisingai būtų nubaustas būtent tas asmuo, kuris padarė nusikalstamą veiką, kartu ir bendrakaltinamojo (kartu nuteisto) asmens lūkestį dėl sąžiningo, nešališko ir išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo. Baudžiamojo proceso principai suponuoja ir tai, kad tokios baudžiamosios bylos nagrinėjimas turi vykti neperžengiant pareikšto kaltinimo ribų. Teismui pripažinus mirusiam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju teismas turi priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą. Pripažinus, kad miręs asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, ar neįrodžius, kad šis asmuo dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.

5.3. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismo diskrecijai yra priskiriama teisė spręsti dėl baudžiamosios bylos tęsimo mirusio asmens atžvilgiu, dėl artimų asmenų nustatymo būtinybės, jų įtraukimo į bylą ir kitų procesinių klausimų. Procesas, jei teismas nusprendžia jį tęsti, turi vykti pagal bendrąsias bylų atitinkamoje instancijoje nagrinėjimo taisykles, vadovaujantis bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į situacijos, kad vienas iš asmenų, kurių byla nagrinėjama, mirė, ypatumus. Vadovaudamasi aptartais principais, kolegija patikrino apeliacinio proceso eigą ir apeliacinio teismo sprendimus.

5.4. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis V. V. kartu su A. V., kuri pirmosios instancijos teismo pripažinta nusikaltimų bendrininke, padavė apeliacinius skundus. Rengiantis bylą nagrinėti apeliacine tvarka, Kauno apygardos teisme 2016 m. spalio 10 d. gautas V. V. advokatės (duomenys neskelbtini) raštas ir mirties liudijimo kopija, kad V. V. (duomenys neskelbtini) mirė. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktą advokatą mirusio nuteistojo V. V. gynėju ir tęsė bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka taip pat ir pagal nuteistojo paduotą apeliacinį skundą, priėmęs tuo klausimu protokolinę nutartį. Šis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad tenkinti V. V. apeliacinio skundo reikalavimus ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra, kaip nėra ir jokios BPK numatytos galimybės modifikuoti ar keisti kaltinimą mirusiam asmeniui, dėl to, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 327 straipsnio 1 punkte nurodytais pagrindais, nuosprendžio dalį dėl V. V. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už keturias veikas (susijusias su L. A., Ž. Š., J. P. ir R. P.) panaikino ir dėl šios dalies bylą nutraukė V. V. mirus. Taigi toks baudžiamojo proceso vyksmas (eiga), tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą pagal nuteistojo paduotą apeliacinį skundą, jam mirus, užtikrinant šioje situacijoje visas įmanomas procesines teises, sudaro teisines prielaidas įgyvendinti teisingumą baudžiamojoje byloje ir nepažeidžia BPK reikalavimų, juolab negali reikšti baudžiamojo proceso įstatymo garantuotų tuometinės apeliantės A. V. teisių pažeidimo. Aptartas apeliacinio teismo procesas, atvirkščiai, leido teismui nuosekliau ir išsamiau išnagrinėti ir pačios kasatorės apeliacinio skundo argumentus, nes jos nustatytos kyšininkavimo veikos neatsiejamos nuo mirusio asmens padarytų veiksmų vertinimo. Dėl to teismas negalėjo išvengti ir tam tikrų pasisakymų, susijusių su V. V..

5.5. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nebuvo padaryta kasatorės nurodytų esminių BPK 327 straipsnio 1 dalies normų pažeidimų tęsiant procesą apeliantui mirus.

Dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo ir faktinių aplinkybių jame keitimo

6. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad prokuroro prašymas pakeisti veikos faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teisme, kai nebuvo prokuroro skundo, yra apeliacinio nagrinėjimo ribų peržengimas bei kasatorės teisių į tinkamą gynybą, nešališką procesą pažeidimas. Patikrinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo atnaujinti įrodymų tyrimą pagrindą, nustatyta, kad jis suformuluotas pakankamai konkrečiai – siekiant patikslinti kyšininkavimo veikų faktines aplinkybes. Kasatorės teiginiai dėl galimos teismo bei prokuroro neoficialios komunikacijos yra deklaratyvūs ir pagrįsti prielaidomis.

6.1. BPK 256 straipsnio 1 dalyje (aktuali nagrinėjamai bylai 2015 m. birželio 23 d. redakcija) nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

6.2. Atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo išaiškinimą 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, kad aiškinant BPK 255

straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“ pažymėtina, jog tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Faktinių aplinkybių keitimą detalizuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011), kur teigiama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-651/2012).

6.3. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jų kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014). Kita vertus, kai to neprašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, kaltinimo keitimas apeliacinėje instancijoje neturi pasunkinti kaltinamo asmens teisinės padėties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-327-788/2017).

6.4. Aptartų taisyklių bei suformuotos praktikos laikėsi ir apeliacinis teismas, 2017 m. gegužės 31 d. nutartyje konstatavęs, kad prokuroro prašyme pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes „egzaminų užduotis“ į „egzaminų užduočių sprendimo darbai“ padarytas kaltinimo pakeitimas nusikaltimo faktinių aplinkybių iš esmės nekeičia naujomis aplinkybėmis, tiesiog patikslina kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą netikslią formuluotę, taip priimdamas pagrįstą sprendimą nepripažinti jų esminėmis. Kartu apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų BPK numatytų priemonių A. V. teisėms tolesniame procese užtikrinti – su nurodytais kaltinimo pakeitimais apeliantė A. V. ir jos gynėjas advokatas buvo supažindinti, A. V. buvo duota laiko pasiruošti gynybai, suteikta galimybė gintis nuo patikslinto kaltinimo, taip užtikrinant jos teisę į gynybą. A. V. davė parodymus apeliacinės instancijos teisme, kurie iš esmės buvo analogiški jos duotiems pirmosios instancijos teisme. Šie duomenys patvirtina, kad kasatorės teisinė padėtis ir jos gynyba patikslinus kaltinimą iš esmės nepakito ir jos teisės į gynybą, nešališką procesą pažeistos nebuvo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą A. V., veiksmus, susijusius su L. A., kvalifikuojant kaip atskirus kyšininkavimo nusikaltimus, netenkino, nes taip, nesant prokuroro skundo, būtų sunkinama nuteistosios A. V. teisinė padėtis, o tai daryti draudžia baudžiamojo proceso įstatymas.

6.5. Atmestinas ir kasatorės teiginys dėl netinkamo pirminio A. V. kaltinimo, suformuluoto kaltinamajame akte. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-392/2014, 2K-357-489/2017), kad kaltinamasis aktas gali būti pripažintas neatitinkančiu BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų kaltinamojo akto turiniui, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Nuosprendyje ir nutartyje išdėstyti motyvai rodo, kad tokių pažeidimų nė vienas iš teismų nenustatė. Tuo labiau kad ir pati kasatorė, prieš pradedant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, patvirtino, jog supranta, kuo yra kaltinama. Taigi teismų nuosprendžiai ir bylos medžiaga paneigia kasatorės teiginius šiuo aspektu.

Dėl duomenų, surinktų taikant neviešo pobūdžio tyrimo metodus

7. Kasatorė ginčija neviešo pobūdžio tyrimo metodų taikymo teisėtumą jos atžvilgiu ir jų metu gautos informacijos vėlesnį pripažinimą įrodymais bei panaudojimą teismų sprendimų priėmimui.

7.1. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma. Tiriant nusikalstamas veikas ar nusikalstamų veikų požymius turinčias aplinkybes, tam tikrais atvejais iškyla būtinybė taikyti neviešo pobūdžio tyrimo metodus (slaptą sekimą, techninių priemonių panaudojimą, nusikalstamos veikos imitavimą ir kt.), nes dėl tam tikrų veikų latentiškumo, tokias veikas darančių asmenų atsargumo, profesinių žinių, patirties būtų labai sudėtinga ar net neįmanoma surinkti įrodymus ir atskleisti tokias nusikalstamas veikas. Todėl neviešo pobūdžio tyrimo metodų taikymas, jų metu gautų duomenų teisėtumas ir

įrodomoji reikšmė yra pripažįstami ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmeniu.7.2. Neviešo pobūdžio tyrimo metodais paprastai suvaržomos asmens teisės į susižinojimo slaptumą, privataus

gyvenimo neliečiamumą ir kt., todėl jie pripažįstami teisėtais tik tada, jeigu galimybė taikyti šiuos metodus numatyta įstatyme, ir jie taikomi griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų ir tvarkos. Galimybė taikyti neviešo pobūdžio tyrimo metodus numatyta Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme, kuris priimtas 2012 m. spalio 2 d., visas tekstas įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., kaip ir anksčiau, šios bylos proceso metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) atitinkamose nuostatose. Atsižvelgiant į tai, kad OVĮ nuostatos galiojo visą jų taikymo laikotarpį, šios bylos tyrimo metu šio įstatymo nuostatos bus aptariamos atsakant į kasacinio skundo argumentus.

7.3. Baudžiamojo proceso kodekse ir OVĮ 9 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie tam tikrus, šioje normoje išvardytus apysunkius nusikaltimus. Neviešo pobūdžio tyrimo metodai pagal OVĮ nuostatas taikomi, kai ikiteisminis tyrimas dar nėra pradėtas. Nuoseklioje teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas ir duomenimis, gautais taikant neviešo pobūdžio tyrimo metodus, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ (Kriminalinės žvalgybos įstatymo) nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį (kriminalinės žvalgybos) tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2008, 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015, 2K-193-697/2017). Tais atvejais, kai operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-413/2011, 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015).

7.4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) duomenis, įvertinęs juos atskirai ir kitų byloje surinktų, patikrintų ir įvertintų įrodymų (liudytojų parodymų, garso ir vaizdo įrašų, kt.) kontekste, pažeidimų ar naujų aplinkybių, kurios pašalintų A. V. atsakomybę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, nenustatė pagrįstai. Teismas konstatavo, kad iš išslaptintos informacijos matyti, jog Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui Kęstučiui Betingiui rašytuose teikimuose dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka atliekant operatyvinį sekimą, dėl slapto patekimo į tarnybines patalpas bei šio vyriausiojo prokuroro teikime Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui nurodyta, jog pareigūnai surinko operatyvinę informaciją dėl (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. V. kyšininkavimo už neteisėtą veikimą. Pažymėtina, kad OVĮ 9 straipsnyje, nustatančiame operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo faktinius pagrindus, nurodoma, kad tyrimas galėjo būti atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, taip pat ir numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. sausio 1 d.).

7.5. Bylos duomenys paneigia kasatorės teiginį dėl delsimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Kauno apygardos teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka atliekant (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. V. operatyvinį sekimą nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 28 d. bei sankcionuotas slaptas patekimas į direktoriaus V. V. tarnybinį kabinetą su pagalbinėmis patalpomis (duomenys neskelbtini), turint tikslą jas apžiūrėti, paimti dokumentus ir apžiūrėti, įmontuoti specialią techniką, ją prižiūrėti ir išmontuoti, t. y. atlikti tarnybinio kabineto (duomenys neskelbtini) su pagalbinėmis patalpomis vaizdo ir garso kontrolę nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 28 d. Kaip matyti iš byloje esančių operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo protokolų, atliekant šiuos veiksmus, 2010 m. birželio 15 d. buvo surašyti keturi protokolai: dėl 2010 m. gegužės 27 d. pinigų paėmimo iš R. Ž., dėl 2010 m. birželio 4 d. pinigų paėmimo iš J. P.; dėl 2010 m. birželio 5 d. 2600 Lt (753 Eur) paėmimo iš L. A. ir dėl 2010 m. birželio 8 d. pinigų paėmimo iš R. P.. Surašius šiuos protokolus, iš karto, t. y. 2010 m. birželio 16 d., buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir neviešo pobūdžio tyrimo metodų taikymas nutrauktas, surinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą. Nors pradedant taikyti neviešo pobūdžio tyrimo metodus (operatyvinį sekimą) duomenų apie A. V. nusikalstamą veiką pareigūnai neturėjo, šie duomenys buvo gauti sekant V. V., tačiau gavus duomenis apie A. V. veikas, kurios buvo užfiksuotos 2010 m. birželio 5, 9 ir 13 dienomis, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas iš karto, t. y. 2010 m. birželio 16 d.

7.6. Pagrįstai apeliacinio teismo atmestas ir A. V. apeliacinio skundo argumentas, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai teismų pripažinti įrodymais nepagrįstai, dėl netinkamo veiksmų pradžios ir pabaigos laiko fiksavimo bei protokolų surašymo laiko, kadangi šie trūkumai nepaneigia pačiuose protokoluose užfiksuotos informacijos, kuri yra patvirtinta kitais bylos duomenimis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad BPK 179 straipsnio 1 dalies

nuostata, jog „atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai“, nereiškia, kad visi procesiniai dokumentai turi būti surašomi veiksmo atlikimo vietoje ar pareigūnų tarnybiniame automobilyje tą pačią akimirką, kai veiksmas yra atliekamas. Veiksmo atlikimo rezultatai turi būti iš karto procesiniuose dokumentuose užfiksuojami tais atvejais, kai BPK aiškiai nustato, kad veiksme dalyvavusiems asmenims turi būti paliekamas surašomo dokumento nuorašas, ar kai jie supažindinami su užfiksuota informacija, duodant pasirašyti procesinius dokumentus. BPK numatytų neviešo pobūdžio veiksmų atlikimo rezultatų fiksavimui toks reikalavimas nėra taikomas. Protokolai dėl tokių veiksmų atlikimo turi būti surašomi per protingą laiką, bet tai nereiškia, kad savo tapatybės neatskleidžiančius veiksmus ar slaptą sekimą atliekantys pareigūnai veiksmų atlikimo metu iš karto turi rašyti protokolą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016).

7.7. Kasatorė taip pat nepagrįstai teigia, kad operatyvinė (kriminalinės žvalgybos) informacija nebuvo išslaptinta, todėl ji neteisėtai buvo panaudota byloje. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-556/2007), pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 20 punktą tarnybos paslaptį taip pat gali sudaryti operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 9 punktą įslaptintos informacijos rengėjas – paslapčių subjektas, parengęs ir šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinęs informaciją, pagal 12 punktą – įslaptintos informacijos išslaptinimas – duomenims suteiktos slaptumo žymos ir nustatytos apsaugos panaikinimas. Šiuo atveju paslapčių subjektas – specialius valstybės įgaliojimus turintis vidaus reikalų sistemos padalinys, gavęs operatyvinę (žvalgybinę) informaciją, išslaptino ją, nes baudžiamojoje byloje yra pateikti protokolai dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo, kuriuose pateikta išslaptinta informacija.

8. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios A. V. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-18345 2018-11-14 2018-04-04 2018-04-04 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-62-511/2018Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00251-2009-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.2.29.1.1; 1.2.29.1.3(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c10a48f0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

2018 m. balandžio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Prano Kuconio, Vytauto Masioko, Artūro Ridiko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,nukentėjusiajam K. R., jo atstovui advokatui Rolandui Tamašauskui,išteisintojo L. S. gynėjui advokatui Ugniui Čižiūnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus ir nukentėjusiojo K. R. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo išteisinti L. S. ir R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, V. L. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, B. D. (U.), J. I., R. K. (I.) ir J. V. (O.) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BK 95 straipsnio 1 dalies b punktu, baudžiamoji byla B. D. (U.) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), J. I. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 223 straipsnio 1 dalį, R. K. (I.) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), J. V. (O.) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

K. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 23 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo K. R. apeliaciniai skundai atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nuosprendžio dalis, kuria baudžiamoji byla B. D. (U.), J. I., R. K. (I.) ir J. V. (O.) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BK 95 straipsnio 1 dalies b punktas), panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: B. D. (U.), J. I., R. K. (I.) ir J. V. (O.) pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisintos, joms nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo L. S. gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. L. S., R. S., V. L., B. D. (U.), J. I., R. K. (I.) ir J. V. (O.) išteisinti dėl kaltinimų tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. Pakruojo ir Panevėžio rajonuose, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, L. S., kaip nusikalstamų veikų organizatorius, veikdamas bendrininkų grupe su kitu organizatoriumi R. S. ir vykdytojais J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.), J. Š. (miręs) ir J. I., pagal išankstinį susitarimą vykdant kartu su R. S. parengtą planą – savęs neidentifikuojant, per artimus sau asmenis, klastojant dokumentus ir panaudojant suklastotus dokumentus, įgyti didžiąją dalį ŽŪB „R“ (bendrovės kodas duomenys neskelbtini, registruotos (duomenys neskelbtini)) pajų, o šiems asmenims tapus bendrovės nariais, turinčiais balsų daugumą, perimti ŽŪB „R“ valdymą ir neteisėtai užvaldyti ŽŪB „R“ turtą, organizavo didelės vertės turtinės teisės į ŽŪB „R“ turtą įgijimą apgaule ir pasikėsino apgaule įgyti svetimą ŽŪB „R“ priklausantį didelės vertės turtą, t. y., siekdami perimti ŽŪB „R“ valdymą, L. S. su R. S. organizavo fiktyvų ŽŪB „R“ pajaus pirkimą iš

E. T. ir E. L. bendrininkų J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U), J. Š. vardu ir jų perpardavimą J. I., organizavo fiktyvų J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.), J. Š., J. I. priėmimą į bendrovės narius, J. I. išrinkimą bendrovės pirmininke, tuo tikslu organizavo netikrų dokumentų – ŽŪB „R“ pajų pirkimo–pardavimo sutarčių, prašymų priimti į ŽŪB „R“ narius, visuotinio ŽŪB „R“ narių susirinkimo protokolo pagaminimą, t. y.:

2007 m. gruodžio mėn.–2008 m. sausio mėn. laikotarpiu Pakruojo rajone, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, L. S. su R. S. nurodė J. V. (O.) pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2006 m. gruodžio 5 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią J. V. (O.) iš E. T. perka ŽŪB „R“ 125 000 Lt vertės pajų už 45 500 Lt; J. V. (O.) pasirašius ją, taip organizavo netikro dokumento – 2006 m. gruodžio 5 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutarties, pagaminimą, nes 2006 m. gruodžio 5 d. J. V. (. iš E. T. ŽŪB „R“ 125 000 Lt vertės pajaus už 45 500 Lt realiai nepirko; be to, jie nurodė J. V. (O.) pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2006 m. gruodžio 6 d. prašymą priimti ją į ŽŪB „R“ bendrovės narius nuo 2006 m. gruodžio 6 d. ir, J. V. (O.) tokį prašymą pasirašius, organizavo netikro dokumento – 2006 m. gruodžio 6 d. prašymo priimti J. V. (O.) į ŽŪB „R“ bendrovės narius, pagaminimą, nes J. V. (O.) tokio prašymo 2006 m. gruodžio 6 d. nepateikė ir nepasirašė;

tuo pačiu laikotarpiu Pakruojo rajone, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, L. S. su R. S. nurodė R. K. (I.) pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2006 m. gruodžio 5 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią R. K. (I.) iš E. T. perka ŽŪB „R“ 125 000 Lt vertės pajų už 43 750 Lt, ir, R. K. (I.) ją pasirašius, organizavo netikro dokumento – 2006 m. gruodžio 5 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutarties, pagaminimą, nes 2006 m. gruodžio 5 d. R. K. (I.) iš E. T. ŽŪB „R“ 125 000 Lt vertės pajaus už 43 750 Lt realiai nepirko;

be to, jie nurodė R. K. (I.) pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2006 m. gruodžio 6 d. prašymą priimti ją į ŽŪB „R“ bendrovės narius nuo 2006 m. gruodžio 6 d. ir, R. K. (I.) jį pasirašius, organizavo netikro dokumento – 2006 m. gruodžio 6 d. prašymo priimti R. K. (I.) į ŽŪB „R“ bendrovės narius pagaminimą, nes R. K. (I.) tokio prašymo 2006 m. gruodžio 6 d. nepateikė ir nepasirašė;

tuo pačiu laikotarpiu Panevėžyje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, L. S. su R. S. nurodė B. D. (U.) pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2006 m. gruodžio 5 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ji iš E. T. perka ŽŪB „R“ 127 000 Lt vertės pajų už 44 450 Lt, ir, B. D. (U.) ją pasirašius, organizavo netikro dokumento – 2006 m. gruodžio 5 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutarties, pagaminimą, nes 2006 m. gruodžio 5 d. B. D. (U.) iš E. T. ŽŪB „R“ 127 000 Lt vertės pajaus nepirko;

be to, jie nurodė B. D. (U.) pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2006 m. gruodžio 6 d. prašymą priimti ją į ŽŪB „R“ bendrovės narius nuo 2006 m. gruodžio 6 d. ir, B. D. (U.) jį pasirašius, organizavo netikro dokumento – 2006 m. gruodžio 6 d. prašymo priimti B. D. (U.) į ŽŪB „R“ bendrovės narius, pagaminimą, nes B. D. (U.) tokio prašymo 2006 m. gruodžio 6 d. nepateikė ir nepasirašė;

tuo pačiu laikotarpiu Panevėžio rajone, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, L. S. su R. S. per E. T. nurodė L. A. surašyti ir kartu su E. T. pasirašyti ŽŪB „R“ 2008 m. sausio 28 d. visuotinio narių susirinkimo protokolą Nr. 1, kuriame nurodė įtvirtinti tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2008 m. sausio 28 d. vyko visuotinis ŽŪB „R“ narių susirinkimas, kuriame dalyvavo bendrovės nariai E. T., turintis 190 290 Lt pajų, t. y. 14 proc., D. I., turintis 257 670 Lt pajų, t. y. 19 proc., R. K. (I.), turinti 125 000 Lt pajų, t. y. 9 proc., J. V. (O.), turinti 130 000 Lt pajų, t. y. 10 proc., B. D. (U.), turinti 127 000 Lt pajų, t. y. 9 proc. visų bendrovės pajų suteikiamų balsų, ir kurio metu buvo svarstytas J. I. prašymas dėl jos priėmimo į bendrovės narius, bendrovės pirmininko rinkimai, naujų įstatų tvirtinimas, valstybinės žemės pirkimas, taip jie organizavo netikro dokumento pagaminimą, nes toks ŽŪB „R“ visuotinis narių susirinkimas 2008 m. sausio 28 d. realiai nevyko, o protokole užfiksuoti sprendimai nebuvo svarstomi ir priimti;

tuo pačiu laikotarpiu Pakruojo ir Panevėžio rajonuose, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, L. S. su R. S. nurodė:J. V. (O.) su J. I. pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2008 m. sausio 29 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–

pardavimo sutartį, pagal kurią J. V. (O.) J. I. parduoda 125 000 Lt dydžio pajų už 500 000 Lt, o J. I. įsipareigoja J. V. (O.) sumokėti pajaus kainą iki 2008 m. gruodžio 1 d., ir, J. V. (O.) bei J. I. ją pasirašius, organizavo netikro dokumento pagaminimą, nes J. V. (O.) J. I. ŽŪB „R“ pajų 2008 m. sausio 29 d. už 500 000 Lt nepardavė;

R. K. (I.) su J. I. pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2008 m. sausio 29 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią R. K. (I.) J. I. parduoda 125 000 Lt dydžio pajų už 500 000 Lt, o J. I. įsipareigoja jai iki 2008 m. gruodžio 1 d. sumokėti pajaus kainą, ir, R. K. (I.) bei J. I. ją pasirašius, organizavo netikro dokumento pagaminimą, nes R. K. (I.) J. I. ŽŪB „R“ pajaus už 500 000 Lt nepardavė; B. D. (U.) su J. I. pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2008 m. sausio 29 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią B. D. (U.) J. I. parduoda 127 000 Lt dydžio pajų už 500 000 Lt, o J. I. įsipareigoja jai sumokėti pajaus kainą iki 2008 m. spalio 1 d., ir, B. D. (U.) bei J. I. ją pasirašius, organizavo netikro dokumento pagaminimą, nes B. D. (U.) J. I. ŽŪB „R“ pajaus už 500 000 Lt nepardavė;

tuo pačiu laikotarpiu Panevėžio rajone, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, L. S. su R. S. nurodė J. Š. pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2008 m. vasario 7 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią J. Š. iš E. L. perka ŽŪB „R“ 257 669,57 Lt vertės pajų už 350 000 Lt, ir, J. Š. ją pasirašius, organizavo tikro dokumento – 2008 m. vasario 7 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutarties, suklastojimą, nes 2008 m. vasario 7 d. J. Š. iš E. L. ŽŪB „R“ 257 669,57 Lt vertės pajaus už 350 000 Lt nepirko;

po to 2008 m. sausio mėn. Panevėžio rajone, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, jie nurodė J. Š. ir J. I. pasirašyti tyrimo metu nenustatyto asmens surašytą 2008 m. vasario 29 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią J. Š. parduoda 255 669,57 Lt vertės pajų J. I. už 500 000 Lt, o ši įsipareigoja jam iki 2008 m. rugsėjo 1 d. sumokėti pajaus kainą; J. Š. ir J. I. ją pasirašius, organizavo netikro dokumento pagaminimą, nes J. Š. J. I. ŽŪB „R“ pajų už 500 000 Lt nepardavė;

L. S. su R. S., neteisėtai perėmę ŽŪB „R“ valdymą, organizavo netikrų dokumentų – visuotinio narių susirinkimo protokolų, ŽŪB „R“ vardu išrašytų paprastųjų neprotestuotinų vekselių pagaminimą ir panaudojimą, t. y.:

2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. Panevėžio rajone, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, per J. I. nurodė L. A. surašyti ir kartu su J. I. pasirašyti ŽŪB „R“ 2008 m. birželio 2 d. susirinkimo protokolą Nr. 2, kuriame nurodė įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, kad 2008 m. birželio 2 d. vyko visuotinis ŽŪB „R“ narių susirinkimas, kuriame dalyvavo J. I., J. Š. ir jo metu buvo nutarta laiduoti ir pasirašyti paprastuosius neprotestuotinus vekselius už J. I. pirktus ŽŪB „R“ pajus pagal žinomai netikras 2008 m. sausio 29 d., 2008 m. vasario 29 d. pajų pirkimo sutartis su R. K. (I.), J. Š., B. D. (U.) ir J. V. (O.) už 2 000 000 Lt, taip organizavo netikro dokumento pagaminimą, nes toks visuotinis ŽŪB „R“ narių susirinkimas 2008 m. birželio 2 d. nevyko ir ŽŪB „R“ nariai tokio sprendimo nepriėmė;

nurodė J. I. žinomai netikro dokumento – ŽŪB „R“ 2008 m. birželio 2 d. susirinkimo protokolo Nr. 2 – pagrindu 2008 m. birželio 11 d. ŽŪB „R“ vardu išrašyti keturis paprastuosius neprotestuotinus vekselius, pagal kuriuos ŽŪB „R“ be sąlygų įsipareigojo iki 2008 m. birželio 30 d. sumokėti po 500 000 Lt J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.) ir J. Š., ir, J. I. juos išrašius bei pasirašius, pateikė juos R. K. (I.) ir J. V. (O.), taip organizavo netikrų dokumentų pagaminimą ir apgaule panaudojant žinomai netikrus dokumentus padarė didelę žalą ŽŪB „R“, nes savo ir kitų bendrininkų naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į ŽŪB „R“ 2 000 000 Lt vertės turtą;

tęsdami nusikalstamą veiką, L. S. su R. S., siekdami panaikinti tariamą bendrininkės J. I. 2 000 000 Lt įsiskolinimą ŽŪB „R“ už 2008 m. birželio 11 d. išrašytus keturis paprastuosius neprotestuotinus vekselius po 500 000 Lt J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.) ir J. Š., per J. I. nurodė L. A. surašyti ir kartu su J. I. pasirašyti 2008 m. birželio 3 d. ŽŪB „R“ visuotinio bendrovės narių susirinkimo protokolą Nr. 3, kuriame nurodė įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, kad 2008 m. birželio 3 d. vyko visuotinis ŽŪB „R“ narių susirinkimas dalyvaujant J. I., J. V. (O.), kurio metu buvo nutarta ŽŪB „R“ nupirkti iš J. I. ŽŪB „R“ 1 080 887,18 Lt vertės pajų už 2 000 000 Lt, atsiskaityti už pajus, ir, J. I. su A. K. surašius ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartį bei tarpusavio įskaitymo aktą, taip organizavo netikro dokumento pagaminimą, nes toks visuotinis ŽŪB „R“ narių susirinkimas 2008 m. birželio 3 d. nevyko ir ŽŪB „R“ nariai tokio sprendimo nepriėmė, ir taip panaudojant žinomai netikrą dokumentą buvo panaikintas J. I. įsiskolinimas ŽŪB „Ri“, o ŽŪB „R“ liko skolingi R. K. (I.), J. Š., B. D. (U.) ir J. V. (O.) bendrai 2 000 000 Lt;

L. S. ir R. S., neteisėtai įgiję didelės vertės turtinę teisę į ŽŪB „R“ 2 000 000 Lt vertės turtą, tęsdami savo nusikalstamą veiką apgaule įgyti ŽŪB „R“ turtą, organizavo netikrų dokumentų – ŽŪB „R“ vardu išrašytų paprastųjų neprotestuotinų vekselių panaudojimą, t. y.: 2008 m. liepos–rugpjūčio mėn. Panevėžio rajone, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, nurodė R. K. (I.), J. Š., B. D. (U.) ir J. V. (O.) pateikti notarui žinomai netikrus 2008 m. birželio 11 d. ŽŪB „R“ vardu išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais ŽŪB „R“ be sąlygų įsipareigojo iki 2008 m. birželio 30 d. sumokėti jiems po 500 000 Lt; 2008 m. liepos 3 d. J. Š., R. K. (I.), J. V. (O.), o 2008 m. liepos 4 d. ir B. D. (U.) šiuos vekselius pateikė Šiaulių miesto 6-ajam notarų biurui Šiauliuose, Žemaitės g. 41, ir 2008 m. liepos 4 ir 8 d. notaras D. J. išdavė vykdomuosius įrašus R. K. (I.), J. Š., J. V. (O.) ir B. D. (U.), kuriuos šie 2008 m. liepos 9 d. perdavė vykdyti antstoliui M. A., dirbančiam Panevėžyje, Ramygalos g. 50-58; antstolis 2008 m. liepos 10 d. areštavo ŽŪB „R.“ turtą – pasėlius, siekdamas priverstinai juos pardavus patenkinti kreditorių reikalavimus, jie sutarė areštuotus pasėlius parduoti K. R., tačiau, pasėlių pardavimo akto 2008 m. rugpjūčio 20 d. nepatvirtinus Panevėžio miesto apylinkės teismui, ŽŪB „R.“ pasėlių pardavimas K. R. neįvyko, taip apgaule, kartu su bendrininkais pagaminant ir panaudojant žinomai netikrus dokumentus savo ir bendrininkų naudai, pasikėsino įgyti didelės vertės (2 000 000 Lt) svetimą ŽŪB „R.“ turtą ir padaryti ŽŪB „R.“ didelę turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo ir bendrininkų valios, nes Panevėžio miesto apylinkės teismas atsisakė tvirtinti pasėlių pardavimo aktą, o kito areštuotino turto, kurį būtų galima priverstinai parduoti, ŽŪB „R.“ neturėjo;

L. S. ir R. S. 2008 m. liepos–rugsėjo mėn. Pakruojyje, Panevėžyje ir Panevėžio rajone, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdami kaip organizatoriai bei bendrininkų grupė su vykdytojais V. L., J. V. (O.), R. K. (I.) pagal išankstinį

bendrininkų grupės susitarimą, organizavo didelės vertės turtinės teisės į K. R. turtą įgijimą apgaule ir pasikėsino apgaule įgyti svetimą K. R. didelės vertės turtą, t. y.:

2008 m. liepos mėn. Panevėžyje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, L. S. su R. S. pasiūlė K. R. už 1 500 000 Lt pirkti ŽŪB „R“ valdomus pastatus, nuslėpdami nuo jo aplinkybę, kad pastatai priklauso ne jiems ir ne ŽŪB „R“, o AB „Hansa lizingas“ ir kad jie AB „Hansa lizingas“ nėra įgalioti atlikti tokį pardavimą; K. R. sutikus įsigyti pastatus, tačiau neturint lėšų, iš anksto žinodami, kad jie nevykdys savo įsipareigojimų, pasisiūlė jam paskolinti 1 500 000 Lt, melagingai žadėdami pinigus pervesti savaitės laikotarpiu, R. S. suradus tariamą pinigų skolintoją V. L., organizavo žinomai netikrų dokumentų pagaminimą – 2008 m. rugpjū?io 1?d. AB SEB banko Panev??io filialo patalpose Panev??yje, Ukmerg?s?g. 20, dalyvaujant J.?V. (O.) ir R.?K. (I.), pateik? K.?R. pasira?yti R.?K. (I.) sura?yt? 2008?m. rugpj??io 1?d. paskolos sutart?, kurioje buvo nurodyti tikrov?s neatitinkantys duomenys, kad V.?L. suteikia K.?R. 1?500?000?Lt paskol?, bei tos pa?ios dienos paprast?j? veksel? kaip sutarties pried?, kuriuo K.?R. čio 1 d. AB SEB banko Panevėžio filialo patalpose Panevėžyje, Ukmergės g. 20, dalyvaujant J. V. (O.) ir R. K. (I.), pateikė K. R. pasirašyti R. K. (I.) surašytą 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį, kurioje buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad V. L. suteikia K. R. 1 500 000 Lt paskolą, bei tos pačios dienos paprastąjį vekselį kaip sutarties priedą, kuriuo K. R. įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 1 d. be sąlygų sumokėti V. L. 1 500 000 Lt, K. R. pasirašius sutartį ir vekselį bei juos perdavus L. S., taip apgaule pagaminant netikrus dokumentus, padarė didelę žalą K. R., nes savo ir kitų bendrininkų naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės (1 500 000 Lt) jo turtą;

tęsdami šią nusikalstamą veiką, 2008 m. rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, žinodami, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartis yra suklastota ir K. R. 1 500 000 Lt paskola nebuvo suteikta, nurodė J. V. (O.) pateikti V. L. pasirašyti tyrimo metu nenustato asmens surašytą 2008 m. rugsėjo 1 d. pareiškimą, adresuotą K. R., kuriuo jis įteikė K. R. 2008 m. rugjūčio 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį; bei 2008 m. rugsėjo 3 d. pranešimą, adresuotą K. R., kuriuo jis informuojamas apie jo įsipareigojimus, po to per J. V. (O.) nurodė V. L. šiuos dokumentus ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. paprastąjį vekselį su prašymu dėl vykdomojo įrašo pateikti notarui; 2008 m. rugsėjo 4 d. Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaras D. J. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 2168, kurį V. L. vykdymo veiksmams atlikti 2008 m. rugsėjo 8 d. pateikė antstolei V. Ž., dirbusiai Panevėžyje, V. Kudirkos g. 3-1; antstolei priėmus vykdomąjį dokumentą, pradėjus vykdomąją bylą Nr. 113/08/1454 ir 2008 m. rugsėjo 9 d. areštavus K. R. turtą: 34 000 Lt vertės džiovyklą, esančią (duomenys neskelbtini), 212 000 Lt vertės daržovių sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini, 150 000 Lt vertės grūdų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini, bendros 531 530 Lt vertės 36 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini, 580 000 Lt, buvusius pas antstolį M. A., iš viso K. R. turto už 1 507 530 Lt, taip apgaule pasikėsino įgyti didelės vertės (1 500 000 Lt) svetimą K. R. turtą ir padaryti jam didelę turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo ir bendrininkų valios, nes 2008 m. rugsėjo 22 d. Pakruojo rajono apylinkės teismas sustabdė vykdomąją bylą Nr. 113/08/1454.

J. I. baudžiamoji byla pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nutraukta, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras P. Andruškevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį), vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų ir neišnagrinėjo dalies apeliacinio skundo argumentų. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas B. D. (U.), J. I., R. K. (I.) ir J. V. (O.) pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nevertino visų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, klaidingai aiškino jų turinį, todėl padarė neteisingą išvadą, kad pajaus pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo suklastotos, jos atitiko tikrąją šalių valią, o dokumentuose esantys netikslumai (netiksli data) neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes dėl to nebuvo pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės ir neatsirado jiems ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių.

2.3. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 5 d. ir 2008 m. vasario 7 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartyse yra įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nes J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.), J. Š. nepirko ŽŪB „R“ pajų iš E. T. ir E. L., o tik pasirašė L. S. jiems pateiktas sutartis, be to, sutartyse su J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.) buvo sąmoningai nurodyta neteisinga neva įvykusių sandorių data – 2006 m. gruodžio 5 d., nors realiai sutartys buvo pasirašytos 2008 m. pradžioje. Šios aplinkybės ir jas patvirtinantys bylos duomenys buvo nurodyti prokuroro apeliaciniame

skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nevertino. Iš liudytojų E. T., E. L., V. M., O. M. parodymų matyti, kad derybose dėl bendrovės pajų pirkimo dalyvavo L. S. ir R. S., moterys sudarant sandorius nedalyvavo. Kad fiktyvų bendrovės pajų pirkimą organizavo būtent L. S., nurodė išteisintosios R. K. (I.), J. V. (O.), B. D. (U.). Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir L. S., kartu nurodydamas ir tai, kad su E. T. suderėta kaina buvo sumokėta per pusę su R. S., kad, įgijus bendrovę, didžioji dalis pajų, sudarant pirkimo–pardavimo sutartis atgaline data, buvo užrašyti J. V. (O.), R. K. (I.), J. Š., B. D. (U.). Pasak liudytojos O. M., J. I. nurodymu pajų pirkimo–pardavimo sandoris buvo įformintas 2006 m., nors realiai įvyko 2008 m. Kad J. I. žinojo pajų įgijimo aplinkybes, patvirtina išteisintosios R. K. (I.) ir J. V. (O.), kurios nurodė, kad pajų pirkimo–pardavimo sutartys buvo pasirašomos ŽŪB „R“, dalyvaujant L. S. ir J. I.. Taigi bylos įrodymų visuma patvirtina, kad bendrovės pajaus pirkimo–pardavimo sutartys buvo surašytos apsimestinai, jos neatitinka J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.), J. Š. tikrosios valios, t. y. buvo sudaryti tariami sandoriai, neketinant sukurti teisinių padarinių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tariamas sandoris negalioja, o tai reiškia, jog jis yra niekinis ir atskiro sprendimo jį pripažinti negaliojančiu nereikia, tam pakanka kompetentingai nustatyti, kad toks sandoris buvo sudarytas. Taip ir yra patvirtinamas tariamo sandorio negaliojimas. Pats tariamo sandorio sudarymas nėra nusikaltimas, tačiau jo įtvirtinimas dokumente jau reiškia to dokumento suklastojimą, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. BK 300 straipsnyje numatytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404/2013).

2.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad 2006 m. gruodžio 5 d. bendrovės pajų pirkimo–pardavimo sutartyse įrašyta data nesukelia teisiškai reikšmingų padarinių ir kad tai yra tik netikslumas. Tačiau tokia data sutartyse buvo nurodyta sąmoningai, be to, būtent šios datos nurodymas sudarė galimybę J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.) (tiksliau, L. S.), sudarius pajų pardavimo sutartis su J. I., išvengti pajamų mokesčio. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 23 punkto redakciją pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius laikomos neapmokestinamosiomis pajamomis, jeigu vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ne anksčiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos. Jeigu ŽŪB „R“ pajų pirkimo–pardavimo sutartyse būtų nurodyta reali sutarčių pasirašymo data (2008 m. pradžia), J. V. (O.), R. K. (.), B. D. (U.), pagal sutartis tais pačiais metais perleidusios pajus J. I., būtų turėjusios prievolę sumokėti apie 200 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

2.5. Liudytojai E. T., E. L., O. M., išteisintieji R. K. (I.), J. V. (O.), B. D. (U.), taip pat L. S. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad buvo suklastoti ir kiti dokumentai į juos įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis, tai: 2006 m. gruodžio 6 d. prašymai priimti į ŽŪB „R“ bendrovės narius, 2008 m. sausio 29 d., 2008 m. vasario 29 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartys, 2008 m. sausio 28 d., 2008 m. birželio 2 d., 2008 m. birželio 3 d. visuotinio narių susirinkimo protokolai Nr. 1, 2, 3, 2008 m. birželio 11 d. bendrovės vardu išrašyti keturi paprastieji neprotestuotini vekseliai. Iš tikrųjų 2006 m. gruodžio 6 d. J. V. (O.), R. K. (I.) ir B. D. (U.) nepateikė ir negalėjo pateikti prašymų priimti jas į bendrovės narius, pagal sutartis nei jos, nei J. Š. bendrovės pajų iš E. T. ir E. L. nepirko, todėl jų parduoti J. I. negalėjo, protokoluose nurodytu laiku visuotiniai narių susirinkimai nevyko, J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.) nebuvo bendrovės pajininkės ir narės, bendrovės pajų J. I. nepardavė. Tai patvirtina, kad išteisintųjų veikoje yra objektyvieji nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnyje, požymiai. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad visi pirmiau nurodyti dokumentai yra tarpusavyje susiję ir surašyti turint bendrą nusikalstamą sumanymą neteisėtai užvaldyti ŽŪB „R“ turtą ir, pripažinus, kad 2006 m. gruodžio 5 d., 2008 m. vasario 7 d. ŽŪB „R“ pajaus pirkimo–pardavimo sandoriai buvo niekiniai, jų pagrindu išrašyti vėlesni dokumentai dar ir dėl šios priežasties taip pat laikytini neteisėtais ir negaliojančiais, todėl negalinčiais sukelti teisinių padarinių, priešingu atveju būtų paneigtas teisės principas – iš neteisės teisė nekyla.

2.6. Kaltinime nurodytų visų dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas sudarė galimybę bendrininkams apgaule įgyti turtinę teisę į didelės (2 000 000 Lt) vertės ŽŪB „R“ turtą. J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.), J. Š. įgijus teisę į šį turtą tiesioginė žala buvo padaryta ŽŪB „R.“ ir jos pajininkams, nes bendrovės įsigytas savas 2 000 000 Lt pajus sumažino kapitalą, bendrovės skolos padidėjo 2 000 000 Lt – atskirai po 500 000 Lt kreditoriams J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.), J. Š., padidėjo bendrovės nemokumas (2010 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvados Nr. 5-5-83 duomenys). Taigi BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikaltimas laikytinas baigtu. Netiesiogiai žalos patyrė ir ŽŪB „R“ kreditoriai, nes, bendrovei jau esant nemokiai, neva įvykusių pajų pirkimo–pardavimo sandorių užtikrinimas vekseliais J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.), J. Š. suteikė pirmenybę prieš kitus kreditorius, taip buvo pažeistas kreditorių eiliškumas. Be to, išteisintieji ne tik įgijo didelės vertės turtinę teisę į ŽŪB „R“ 2 000 000 Lt vertės turtą, bet ir, pateikę notarui žinomai netikrus 2008 m. birželio 11 d. ŽŪB „R“ vardu išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, pasikėsino įgyti ŽŪB „R“ priklausantį 2 000 000 Lt didelės vertės turtą ir padaryti šiai bendrovei didelę turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kodėl dokumentų suklastojimas, turint tikslą padaryti didelę žalą, tačiau realiai didelės žalos neatsiradus, negali būti kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, nurodytą BK 300 straipsnio 3 dalyje. Iš byloje

nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad paprastieji vekseliai buvo panaudoti kaip apgaulės priemonė kėsinantis į ŽŪB „R“ nuosavybę, o ne į normalią vertybinių popierių apyvartą, siekiant pakenkti valstybės finansų sistemai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-301/2011), todėl apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad vekselis kaip vertybinis popierius negali būti laikomas BK 300 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyku, nes už jo suklastojimą baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 213 straipsnyje, nepagrįstas ir neatitinka teismų praktikos.

2.7. Išteisintųjų įvykdyto sukčiavimo atveju apgaulė pasireiškė tuo, jog klastojant dokumentus ir panaudojant suklastotus dokumentus buvo neteisėtai perimtas ŽŪB „R“ valdymas ir bendrovės turto valdymas, kurį fiktyvių sandorių pagrindu buvo bandyta savo naudai realizuoti, tuo tikslu notarui buvo pateikti suklastoti 2008 m. birželio 11 d. ŽŪB „R“ vardu išrašyti paprastieji neprotestuotini vekseliai, o šių suklastotų dokumentų pagrindu notaro išduoti vykdomieji įrašai buvo perduoti antstoliui vykdymo procesui pradėti. Šios aplinkybės ir jas patvirtinantys pirmiau nurodytų liudytojų ir išteisintųjų parodymai, kita rašytinė medžiaga buvo nurodyti tiek kaltinime, tiek prokuroro apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ir tais atvejais, kai kaltininkas apgaulę naudoja siekdamas suklaidinti ne tik turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, bet ir asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Tokiu atveju apgautasis asmuo ir nukentėjusysis nesutampa (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2010). Šiame konstekste aplinkybių dėl suklastotų dokumentų pateikimo notarui abiejų instancijų teismai iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė.

2.8. Abiejų instancijų teismai padarė nepagrįstą išvada, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir kad naudojant apgaulę niekam nebuvo padaryta žala. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo galimybių apginti savo teisę civilinio proceso priemonėmis sumenkinimą kaip prievolės išvengimo būdą. Tuo klausimu nurodoma teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-293/2002, 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009). Bylos duomenys patvirtina, kad siekiant neteisėtai užvaldyti ŽŪB „R“ buvo suklastoti ir panaudoti pajų pirkimo–pardavimo, bendrovės narių susirinkimų ir kiti dokumentai, todėl be teisėsaugos institucijų pagalbos nebuvo įmanoma identifikuoti su neteisėtu bendrovės pajų perleidimu susijusių asmenų, jų atliktų veiksmų bei sudarytų sandorių tikrojo turinio, tai suvaržė ŽŪB „R“ atstovų, jos pajininkų ir kreditorių galimybę atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Taigi išteisintųjų L. S., B. D. (U.), J. I., R. K. (I.) ir J. V. (O.) atlikti bendri veiksmai atitinka visus sukčiavimo sudėties objektyviuosius požymius, t. y. apgaule svetimo turto ir turtinės teisės įgijimą savo ir kitų naudai (BK 182 straipsnio 2 dalis).

2.9. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo K. R. atžvilgiu, nutartyje iš esmės tik pakartotos pirmosios instancijos teismo išvados, kurios padarytos neįvertinus visų byloje esančių duomenų ir teisme ištirtų įrodymų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. liepos mėn. L. S. ir R. S. pasiūlė K. R. už 1 500 000 Lt pirkti ŽŪB „R“ valdomus pastatus, nuslėpdami nuo jo faktą, kad pastatai priklauso ne ŽŪB „R“, o AB „Hansa lizingas“. K. R. sutikus įsigyti pastatus, tačiau neturint lėšų L. S., iš anksto žinodamas, kad nevykdys savo įsipareigojimų, pasisiūlė paskolinti jam 1 500 000 Lt, melagingai žadėdamas pinigus pervesti savaitės laikotarpiu. Tokias aplinkybes patvirtino nukentėjusysis K. R. ir kaip liudytojas apklaustas jo brolis M. R.. 2008 m. rugpjūčio 1 d. AB SEB banko Panevėžio filialo patalpose L. S. pateikė K. R. pasirašyti 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį, kurioje buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad V. L. suteikia K. R. 1 500 000 Lt paskolą, ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. paprastąjį vekselį, kaip sutarties priedą, kuriuo K. R. įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 1 d. be sąlygų sumokėti V. L. 1 500 000 Lt, sutartį vietoj V. L. pasirašė L. S.. Išteisintieji J. V. (O.), R. K. (I.), L. S. neneigė dalyvavę sudarant šį sandorį, tačiau J. V. (O.) ir R. K. (I.) teigė nežinojusios, kad daroma nusikalstama veika, o L. S. parodė, kad 1 500 000 Lt išrašytas vekselis buvo kaip garantas, kad K. R. atsiskaitys už bendrovės pastatus, kai persirašys lizingą; jis (L. S.) tik atvežė pinigus ir vekselis buvo išrašytas V. L. vardu, nes taip liepė R. S.. Kad tikrasis sumanymas sudarant šią paskolos sutartį buvo ne noras suteikti K. R. paskolą, o apgaule užvaldyti K. R. turtą, prokuroro įsitikinimu, patvirtina vėlesni įvykiai. Nepaisydamas to, kad paskolos K. R. nesuteikė ir kad K. R. nepavyko įsigyti ŽŪB „R“ pasėlių, V. L. pateikė notarui vekselį ir prašymą vykdomajam įrašui gauti. Kad darant šią nusikalstamą veiką kaip bendrininkas dalyvavo ne tik L. S. ir V. L., bet ir R. S., patvirtina jų pačių ir nukentėjusiojo K. R. parodymai. Nukentėjusiojo nuosekliais parodymais apie nusikaltimo aplinkybes netikėti nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti bylos duomenys. Dėl L. S., R. S., V. L. bendrų nusikalstamų veiksmų K. R. buvo padaryta didelė žala, nes buvo apgaule įgyta didelės vertės turtinė teisė į K. R. turtą, be to, vykdomąjį įrašą pateikus antstolei ir pradėjus vykdomąją bylą, buvo areštuotas K. R. turtas, ir priverstinio savo turto pardavimo K. R. išvengė tik todėl, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas sustabdė vykdomąją bylą. Šie L. S., V. L., R. S. bendri veiksmai atitinka visus BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties

objektyviuosius požymius, t. y. apgaule svetimo turto ir turtinės teisės įgijimą savo ir kitų naudai. Apgaulė reiškėsi tuo, kad nuo K. R. buvo nuslėpta aplinkybė, jog pastatai priklauso ne L. S. ir ne ŽŪB „R“, o AB „Hansa lizingas“ ir kad L. S. nėra įgaliotas AB „Hansa lizingas“ atlikti pastatų pardavimo, kad pagal 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį įsipareigojimas K. R. suteikti paskolą nebus vykdomas, nors buvo melagingai žadama pinigus pervesti savaitės laikotarpiu bei nutylint, kad paskolos sutarties priedas 2008 m. rugpjūčio 1 d. paprastasis vekselis, nepaisant nesuteiktos paskolos, bus pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo gavimo. Notarui buvo pateiktas suklastotos 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties pagrindu išrašytas 2008 m. rugpjūčio 1 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis, o šio suklastoto dokumento pagrindu notaro išduotas vykdomasis įrašas buvo perduotas antstoliui vykdymo procesui pradėti. Ši apgaulė buvo esminė ir turėjo lemiamą įtaką K. R. apsisprendimui pasirašyti 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį ir vekselį, po to nusikalstamos veikos bendrininkai įgijo didelės vertės turtinę teisę į K. R. 1 500 000 Lt vertės turtą, o notarui ir antstoliui – priimti atitinkamus sprendimus dėl pateikto vekselio.

2.10. Neišnagrinėjus prokuroro apeliacinio skundo ir nepateikus dėl jo argumentų motyvuotų išvadų buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, be to, teismas, nesiimdamas visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir priimtas teisingas sprendimas, pažeidė BPK 20 straipsnio ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

3. Kasaciniu skundu nukentėjusysis K. R. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šio teismo išvados abstrakčios ir neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių, nes padarytos fragmentiškai vertinant esmines bylos aplinkybes, nevertinant bylos įrodymų visumos.

3.2. Neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tarp L. S., R. S., V. L. ir K. R. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nebuvo atsižvelgta į tai, kad: išteisintieji L. S., R. S. įgijo bendrovės pajus pasinaudodami statytiniais J. V. (O.), R. K. (I.), B. D. (U.); iš bendrovės buvo išgabentas kilnojamasis turtas (žemės ūkio technika, atsargos); bendrovės apskaitoje buvo duomenys apie bendrovės kreditorius ir bendrovės turto įkeitimą; nemokios bendrovės vardu buvo išduoti vekseliai atsiskaityti pagal sandorį, nesusijusį su bendrovės veikla – už J. I. įgyjamus nemokios bendrovės pajus; nemokios bendrovės pajų pardavėjai, vekselių pagrindu įgiję vykdomuosius įrašus ir būdami susipažinę su bendrovės apskaitos duomenimis apie bendrovės nemokumą, kreditorius ir įkeistą turtą, nukreipė išieškojimą į bankui įkeistus bendrovės pasėlius; spartesniam įkeistų pasėlių realizavimui L. S., R. S. apmokėjo antstoliui 460 000 Lt savo lėšomis; L. S., R. S. nukentėjusiajam K. R. siūlė pirkti bendrovės pastatus, nebūdami bendrovės pajininkai, valdymo organų nariai ir žinodami apie bendrovės kreditorius, kurie gali ginčyti bet kokių turtinių teisių perleidimą tuo pagrindu, kad bendrovė buvo nemoki. Bylos aplinkybės patvirtina (tai iš dalies pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), kad išteisintieji, turėdami skirtingus vaidmenis, bendrais veiksmais siekė realizuoti visą likusį likvidų nemokios ŽŪB „R“ turtą, kol bendrovės kreditoriai neinicijavo skolų išieškojimo iš bendrovės turto. Lygiagrečiai išteisintieji L. S., R. S. siūlė pirkti bendrovės naudojamus pastatus K. R., nors faktiškai tai buvo siūlymas įgyti nemokios bendrovės turtines teises pagal nutrauktą lizingo sutartį, kuris negalėjo būti įgyvendintas nepažeidžiant bendrovės kreditorių teisių ir iš esmės neįmanomas, nes, bendrovei visiškai nutraukus veiklą ir prievolių kreditoriams vykdymą, bendrovės kreditoriai ėmėsi priverstinio išieškojimo iš bendrovės turto. Kad išteisintiesiems tokia įvykių eiga buvo iš anksto žinoma, galima spręsti iš to, kaip skubotai jie organizavo ir atliko pajų pirkimo J. I. vardu įforminimą, vykdomųjų įrašų pagal vekselius gavimą, įkeistų pasėlių pardavimą skolininko ŽŪB „R“ pasiūlytam pirkėjui.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų, atskleidžiančių visų išteisintųjų organizuoto sukčiavimo ir dokumentų klastojimo pobūdį, jų suvokimą, kad ŽŪB „R“ turto K. R. negalės įgyti, todėl paskola atsiskaityti už ŽŪB „R“ pastatus jam nebus reikalinga. O pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kad nebuvo atskleista, jog pastatai priklausė lizingo bendrovei, padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad apie tikrąjį ŽŪB „Ri“ pastatų savininką ir apie bendrovės finansinę padėtį nukentėjusiajam turėjo būti žinoma iš turto vertinimo ataskaitos, ir sprendė, kad surašant paskolos sutartį ir vekselį jokia apgaulė prieš jį nebuvo naudojama. Tačiau nukentėjusysis su turto vertinimo ataskaita (kurią galėjo užsakyti ŽŪB „R“ darbuotojai ir nukentėjusiojo pavardę nurodyti formaliai, apie tai jo neinformavę) galėjo susipažinti tik po paprastojo neprotestuotino vekselio pasirašymo, o į UAB „Hansa lizingas“ jis kreipėsi 2008 m. rugpjūčio mėn., tai pirmosios instancijos teisme patvirtino šio banko darbuotojas V. B..

3.4. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad ŽŪB „R“ pasėlių pardavimas iš varžytynių rodo, jog K. R. negalėjo dėl šių pasėlių pirkimo derėtis su išteisintaisiais. Priešingai negu nurodė teismas, pasėliai nebuvo parduodami iš varžytynių, išteisintieji įformino fiktyvų sandorį – nemokios ŽŪB „R“ pajų pirkimą–pardavimą išimtinai tam, kad įgytų vykdomuosius dokumentus (vykdomuosius įrašus pagal vekselius) ir skubiai juos realizuotų, t. y. nelauktų varžytynių

paskelbimo, bet organizuotų pasėlių pardavimą pasiūlytam pirkėjui. Taigi tik su fiktyviu bendrovės pajų pirkimu–pardavimu susiję asmenys galėjo siūlyti nukentėjusiajam pirkti bendrovės pasėlius vykdymo procese, pradėtame pagal apgaule įgytus vykdomuosius dokumentus. Be to, pats teismas, nurodydamas, kad pirkti bendrovės pajus kito – statytinio asmens – vardu savaime nėra nusikaltimas, pripažino, jog faktiniai ŽŪB „R“ pajininkai buvo L. S. ir R. S., o ne su R. S. artimais santykiais susiję statytiniai R. K. (I.), J. V. (O.), B. D. (U.), ir visiškai logiška, kad nukentėjusiajam pirkti pasėlius siūlė būtent L. S., o techninį darbą teikiant prašymus antstoliui, atliekant mokėjimus atliko R. K. (I.) ir J. V. (O.).

3.5. Pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su išteisintųjų veiksmais siekiant užvaldyti likusį nemokios ŽŪB „R“ turtą, yra įrodytos ŽŪB „R“ darbuotojų L. A., R. K. L., O. M., H. K. parodymais, antstoliui vykdomojoje byloje teiktais prašymais. Nukentėjusysis pažymi, kad išteisintųjų veiksmai prieš jį gali būti objektyviai įvertinti tik kryptingo ŽŪB „R“ turto užvaldymo, pralenkiant šiame procese bendrovės kreditorius, kontekste. L. S., V. L. ir R. S. apgaule K. R. pateiktą pasirašyti paprastąjį vekselį pateikė vykdyti, taip realiai įgijo turtinę teisę, kurios atsisakė tik ikiteisminio tyrimo metu visapusiškai surinkus įrodymus, paneigiančius V. L. teises pagal vekselį. Buvo visiškai paneigta išteisintųjų versija, kad išieškojimas pagal 2008 m. rugpjūčio 1 d. paprastąjį vekselį buvo vykdomas siekiant gauti atlyginimą už tai, kad ŽŪB „R“ sudarė galimybę nukentėjusiajam įsigyti lizingo pagrindais bendrovės valdytus pastatus; išteisintieji turtine teise naudojosi siekdami turtinės naudos sau, o ne veikdami ŽŪB „R“ interesais.

3.6. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusysis nurodė, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl argumentų, jog, sprendžiant ŽŪB „R“ turto klausimus, dalyvavo ne tik L. S., R. S., bet ir B. D. (U.), J. I., R. K. (I.), J. V. (O.), kurios pateikė registruoti savo pajų pirkimo sutartis, lankėsi bendrovės administracijos patalpose, bendravo su buhalterijos darbuotojomis, vėliau, siekdamos gauti vykdomuosius įrašus, kreipėsi į notarą, antstolį, kad bendrovės tariama skola būtų išieškota parduodant ŽŪB „R“ pasėlius, siūlė pirkti pasėlius nukentėjusiajam, žinodamos, kad netrukus pasėlių ir kito turto ieškoti pradės bendrovės kreditoriai, nes bendrovės veikla ir prievolių vykdymas visiškai sustojo. Kad R. K. (I.) ir J. V. (O.) vykdė R. S. nurodymus, kad B. D. (U.) ir R. S. sieja artimos giminystės ryšys, patvirtina liudytojo S. K., išteisintųjų L. S., V. L. parodymai. Suklastotus vekselius išteisintosios B. D. (U.), R. K. (I.), J. V. (O.) pateikė notarui, antstoliui, teikė prašymus parduoti pasėlius pasiūlytam pirkėjui, šie veiksmai buvo atliekami vienu metu, organizuotai, nuosekliai siekiant teisinio rezultato. Ši aplinkybė patvirtina, kad išteisintosios veikė esant susitarimui su R. S., techninius veiksmus atliekant J. V. (O.) ir R. K. (I.).

3.7. Savo apeliaciniame skunde nukentėjusysis kėlė ir išteisintųjų parodymų patikimumo klausimą, tačiau dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad išteisintųjų parodymai nebuvo nuoseklūs, jie ne kartą keitėsi (L. S. ir V. L. iš pradžių neigė nesuteikę nukentėjusiajam paskolos, apie tai, kad nukentėjusiajam nebuvo perduoti pinigai, pripažino tik vėliau, o R. K. (I.) ikiteisminiame tyrime savo kaltę pripažino iš dalies), todėl tokiais parodymais, esant jų kaltę patvirtinantiems įrodymams, vadovautis nebuvo pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė motyvų, kodėl vadovaujasi nenuosekliais ir kitiems bylos duomenims prieštaraujančiais L. S., V. L., R. S., J. I. parodymais, o nukentėjusiojo parodymus, kuriuos patvirtina ŽŪB „R.“ buhalterinės apskaitos duomenys, liudytojai V. B., H. K., S. K., atmetė.

3.8. Kaltinamajame akte nurodyti išteisintųjų veiksmai negali būti vertinami kaip išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, nes jais iš esmės buvo sukurtos ir įgytos neegzistuojančios turtinės teisės, kurios buvo paleistos į civilinę apyvartą ir vykdomos panaudojant valstybės prievartą, veiksmus atliekant notarui, antstoliui, teismui, buvo sukelta grėsmė ŽŪB „R“ kreditorių ir kitų asmenų interesams, padaryta turtinė žala K. R. patiriant išlaidas dėl pasėlių nukūlimo. Didelė žala buvo padaryta ir ŽŪB „R“, nes faktiškai nemokiai bendrovei buvo įforminta neegzistuojanti skola, bendrovės pasėliai laiku nebuvo perduoti išieškojimui pagal kreditorių reikalavimus, dėl to kreditoriai buvo priversti kreiptis į teismą, kad nebūtų patvirtintas pasėlių pardavimas pasiūlytam pirkėjui.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas dalinai, nukentėjusiojo K. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

6. Iš prokuroro ir nukentėjusiojo K. R. kasacinių skundų turinio matyti, kad kasatoriai, nesutikdami su L. S., R. S., V. L., B. D. (U.), J. I., R. K. ir J. V. (O.) išteisinimu, be kita ko, ginčija teismų išvadas, išdėstydami nuomonę, kaip turėjo būti įvertinti įrodymai, pateikia savą jų vertinimą. Prokuroro skundo teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo padarytus esminius BPK reikalavimų pažeidimus taip pat grindžiami savu įrodymų vertinimu ir juo vadovaujantis padarytomis savomis išvadomis apie faktines bylos aplinkybes. Tačiau kasaciniuose skunduose pateiktas įrodymų vertinimo interpretavimas, kitokių įvykio aplinkybių nurodymas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl išteisinimo pagal kaltinimus sukčiavimu ŽŪB „R“ atžvilgiu ir dokumentų klastojimo

7. Pagal BK 300 straipsnį dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį.

8. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008).

9. Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-200/2008).

10. Prokuroro kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl pajų pirkimo–pardavimo sutarčių vertinimo kaip suklastotų dokumentų, nes, prokuroro nuomone, jose įtvirtinti tariamieji sandoriai. Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinėje teisėje skiriami tariamieji sandoriai (fiktyvūs) ir apsimestiniai sandoriai. Tariamųjų sandorių atveju sutartis sudaroma tik dėl akių, nesiekiant teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis), apsimestinių sandorių atveju tikroji šalių sutartis sudaroma turint tikslą pridengti kitą sutartį (CK 1.87 straipsnis).

11. Iš bylos matyti, kad L. S. ir R. S., turėdami tikslą nupirkti ŽŪB „R“ pajus, sudarė pajų pirkimo–pardavimo sandorį su šios bendrovės pirmininku E. T., juridiškai ir faktiškai valdžiusiu šią bendrovę. Šie pajų pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti B. D. (U.), R. K. ir J. V. (O.), t. y. statytinių vardu, pajų pirkimo–pardavimo sutartyse juos nurodant pirkėjais, tačiau apie tai žinant ir neprieštaraujant tiek sutartyse nurodytiems pirkėjams, tiek pajų pardavėjams.

12. Sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, kai teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis), laikomas ne tariamuoju, bet apsimestiniu.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei nustatoma, kad dokumente įtvirtintas apsimestinis sandoris, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo tokią veiką pripažinti dokumento suklastojimu, numatytu BK 300 straipsnyje. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo tokį dokumentą panaudojus apyvartoje, taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika turi būti pavojinga, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas baudžiamojo įstatymo požiūriu nėra pavojinga veika, nes ji negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir todėl baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.

14. Pažymėtina, kad apsimestinių sandorių sudarymo pasekmės visų pirma yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, apsimestinio sandorio sudarymo atveju, t. y. jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią.

15. Byloje nustatyta, kad pajų pirkimo–pardavimo sandoriai buvo realūs, kaip ir paskesni kaltinime nurodytuose dokumentuose užfiksuoti juridiniai faktai, susiję su bendrovės veikla – pajininkų priėmimu į bendrovės narius, pajų

perleidimu J. I., UAB „R“ pajų iš J. I. pirkimu ir vekselių išrašymu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad dėl tos priežasties, jog pirminėse pajų pirkimo–pardavimo sutartyse pirkėjais buvo nurodyti ne L. S. ir R. S., o jų statytiniai – B. D. (U.), R. K. ir J. V. (O.), nėra pagrindo šiuos santykius priskirti baudžiamosios teisės sričiai bei kriminalizuoti bendrovėje vykusius procesus. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pajų pirkimu–pardavimu per statytinius būtų pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės, jiems ar valstybei būtų sukelti neigiami teisiškai reikšmingi padariniai. Tačiau iš bylos matyti, kad minėtos pajų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos 2007 m. gruodžio mėn. – 2008 m. sausio mėn. laikotarpiu, nors sutartyse buvo nurodytos jų sudarymo datos 2006 m. gruodžio 5 d. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 23 punkto redakciją pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius laikomos neapmokestinamosiomis pajamomis, jeigu vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ne anksčiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos. Šiuo atveju sutiktina su prokuroro argumentais, kad neteisingų sandorių sudarymo datų rašytinėse sutartyse nurodymas sietinas su galimu pajamų mokesčio išvengimu, pardavus didelės vertės turtą – pajus, juo labiau kad iš bylos matyti, kad L. S. ir R. S. pajus pirko siekdami juos brangiau realizuoti ir taip gauti pelno, nes iš bylos matyti, kad beveik tuo pat metu, kai buvo sudaromi sandoriai dėl pajų pirkimo, jie jau derėjosi dėl pajų pardavimo. Nors nagrinėjamoje byloje išteisintiesiems jokių kaltinimų, susijusių su mokesčių išvengimu, pareikšta nebuvo ir tai nebuvo įrodinėjimo dalykas, tačiau, spręsdami apie veikos pavojingumą, teismai privalėjo atsižvelgti į neigiamų padarinių valstybei grėsmę, kad išteisintiesiems įrašant į dokumentą netikras sandorių datas gali būti išvengta mokesčių sumokėjimo.

16. Byloje nustatyta, kad B. D. (U.), R. K. ir J. V. (O.) pasirašė šias sutartis, todėl jų veikos atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto dokumento suklastojimo požymius. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nepakankamai argumentuodamas priimamą sprendimą dėl šios jų veikos, tačiau konstatavęs, kad pagal BK 95 straipsnio 1 dalies b punktą (2003-04-10 įstatymo Nr. IX -1495 redakcija) suėjusi penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, tinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, bylą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį joms nutraukė, o apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą jas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas B. D. (U.), R. K. ir J. V. (O.) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos nuosprendis panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

17. Iš bylos matyti, kad šios veikos organizavimu buvo kaltinami L. S. ir R. S., tačiau pirmosios instancijos teismas juos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisino, o apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko galioti. Iš to, kaip suformuluotas prokuroro kasacinis skundas, L. S. ir R. S. išteisinimas dėl pajų pirkimo–pardavimo sutarčių suklastojimo neskundžiamas, todėl kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, šioje dalyje neturi galimybės pasisakyti dėl jų veikų teisinio vertinimo.

18. Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

19. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, L. S. ir R. S. per statytinius įgijo ŽŪB „R“ pajus iš E. T., po to perleido R. P., kuris pajus įgijo J. I. vardu. R. P. įgijus pajus, bendrovė 2008 m. vykdė realią veiklą, rūpinosi pasėliais. Tačiau iškilus sunkumams dėl atsiskaitymų bei paaiškėjus turto trūkumui, R. P. ir J. I. sprendimu jos vardu turimi ŽŪB „R“ pajai užskaitos būdu buvo perleisti pačiai bendrovei, o B. D. (U.), R. K., J. V. (O.) ir J. Š. buvo išrašyti ŽŪB „R“ vekseliai, laiduojant atsiskaitymą su L. S. ir R. S. už R. P. įgytus pajus. Bendrovei sutartu laiku neatsiskaičius, B. D. (U.), R. K., J. V. (O.) ir J. Š. šiuos vekselius pateikė notarui ir gavę vykdomąjį užrašą pateikė teismo antstoliui.

20. Byloje teismai nenustatė, jog bent vienu iš minėtų turto įgijimo atvejų buvo panaudota kokia nors apgaulė, siekiant suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o prokuroro kasacinio skundo teiginys apie tokį apgaulės panaudojimą deklaratyvus ir nepagrįstas nei teisiniais argumentais, nei konkrečiais duomenimis, kurių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtų neįvertinę. Tai, kad vekseliai, kurie buvo pateikti notarui, buvo išrašyti ne L. S. ir R. S., o jų statytinių B. D. (U.), R. K., J. V. (O.) vardu, nedaro šių vekselių suklastotų ar atspindinčių melagingą informaciją; juose įtvirtintas realus ŽŪB „R“ įsipareigojimas be sąlygų iki 2008 m. birželio 30 d. sumokėti po 500 000 Lt

J. V. (O.), R. K., B. D. (U.), J. Š., o sprendimas laiduoti ir pasirašyti paprastuosius neprotestuotinus vekselius už J. I. pirktus ŽŪB „R“ pajus buvo priimtas tiek faktinio šios bendrovės savininko R. P., tiek oficialiai pajų savininkės bei šios įmonės vadovės J. I. valia. Todėl spręsti apie apgaulės panaudojimą notaro atžvilgiu teismai neturėjo pagrindo. Nenustačius apgaulės požymio, veika negalėjo būti kvalifikuota nei kaip sukčiavimas, nei kaip pasikėsinimas padaryti šią veiką.

Dėl išteisinimo pagal kaltinimus sukčiavimu K. R. atžvilgiu ir dokumentų klastojimo

21. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad teismų esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-519/2006). Be to, naudojama apgaulė turi būti esminė ir įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį, dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2A-7-9/2013).

22. Pagal teismų praktiką, nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl sukčiavimo, pripažįstama, jog vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2013, 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012 ir kt.).

23. Iš bylos matyti, kad V. L. ir K. R. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią K. R. iš V. L. pasiskolino 1 500 000 Lt. Pagal sutartį K. R. įsipareigojo V. L. pinigus grąžinti iki 2008 m. rugsėjo 1 d. Šios sutarties pagrindu kaip jos priedas buvo išrašytas vekselis pirmiau minimos paskolos grąžinimui užtikrinti. Ši sutartis buvo sudaryta taip įforminant šalių sandorį, pagal kurią K. R. sudaroma galimybė pirkti ŽŪB „R“ pasėlius ir paskolinant tam dalį paskolos sutartyje nurodytų piniginių lėšų bei sudaroma galimybė nusipirkti ŽŪB „R“ naudojamus pastatus. Nepavykus K. R. nusipirkti ŽŪB „R“ pasėlių, nes teismas nepatvirtino turto pardavimo akto, o V. L. pateikus vekselį notarui dėl vykdomojo įrašo gavimo, tarp šalių kilo nesutarimai ir teisminiai ginčai.

24. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad L. S., R. S., V. L., B. D., J. I., R. K. ir J. V. BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos nepadarė, nes byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamieji naudojo apgaulę, siekdami neteisėtai užvaldyti K. R. priklausantį turtą, o tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, šias pirmosios instancijos teismo išvadas dar kartą patvirtino.

25. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo K. R. apeliacinių skundų argumentus dėl apgaulės prieš nukentėjusįjį panaudojimo, kurie iš esmės analogiški išdėstytiems kasaciniuose skunduose, ir remdamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais konstatavo, kad K. R. buvo išanalizavęs ŽŪB „R“ finansinę-turtinę padėtį. Be to, jis su UAB „Korporacija Matininkai“ 2008 m. liepos 29 d. buvo sudaręs sutartį dėl minimos bendrovės turto vertės nustatymo, pagal kurią buvo parengta ŽŪB „R“ turto įvertinimo ataskaita. Vertinimo ataskaitoje buvo nurodyta, kad ŽŪB „R“ pastatų savininkas buvo UAB „Hansa lizingas“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam buvo žinoma bendrovės finansinė situacija, jos savininkai ir apgaulė prieš nukentėjusįjį surašant pirmiau minėtą paskolos sutartį bei vekselį nebuvo naudojama; nėra jokio pagrindo teigti, kad paskolos sutartis buvo suklastota. Sutartį, tokia, kokia ji buvo surašyta, perskaičiusios pasirašė abi sandoryje dalyvavusios šalys; vėliau jos turinys nebuvo pakeistas. Be to pasisakytina, kad K. R. būdamas išsilavinęs žmogus, ūkininkaujantis ir turintis turto valdymo patirties, turėjo visas sąlygas ir galimybę suprasti sudaromos sutarties turinį bei neprotestuotino vekselio pasirašymo teisines pasekmes.

26. Iš bylos taip pat matyti, kad K. R. su išteisintaisiais tarpusavio turtinį ginčą išsprendė civilinės teisės priemonėmis, Šiaulių apygardos teismui priimant 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-97-124/2013.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 23 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria B. D. (U.), J. I., R. K. (I.) ir J. V. (O.) išteisintos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nuosprendį.

Kitas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 23 d. nuosprendžio ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

TEISĖJAI AURELIJUS GUTAUSKAS

ALDONA RAKAUSKIENĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS RIDIKAS

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________


2018-18351 2018-11-14 2018-06-26 2018-06-26 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-225-689/2018Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00571-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.1.4.10.1; 2.1.4.11.5; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1(S)



2018 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nuteistajai L. M. (buvusiai K.),nuteistosios gynėjai advokatei Jurgitai Jablonskienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. (K.)

ir jos gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: L. M. (K.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės mėn. veika prieš D. K.) laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 12 d. veika prieš D. K.) laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 18 d. veika prieš D. K.) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 18 d. veika prieš D. K.) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams; pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cebbfde0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąją dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, išklausyti visą programos kursą per vienerius metus (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 722 straipsnis), nuo 22.00 iki 6.00 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi; priteista iš L. M. (K.) nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą E. K. 800 Eur turėtų išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžiu L. M. (K.) buvo išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl keturių veikų (2015 m. gegužės mėn., birželio 12 d., birželio 18 d., birželio 18 d.), pripažinus, kad ji nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); D. K. ir D. K. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. L. M. (K.) nuteista už tai, kad 2015 m. gegužės mėn. viduryje, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), prie profesinės mokyklos, tyčia vieną kartą ranka sudavė į sprandą savo mažamečiam sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, taip sukėlė jam fizinį skausmą.

2. Be to, ji 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą savo mažamečiam sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, taip sukėlė jam fizinį skausmą.

3. Be to, ji 2015 m birželio 18 d., vakare, tiksliai nenustatytu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiam sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, taip dėl odos nubrozdinimo nugaroje nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

4. Be to, ji 2015 m. birželio 18 d. apie 21.00 val. namuose, (duomenys neskelbtini), tyčia laidu vieną kartą sudavė per kojas savo mažamečiam sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, dėl to šis nugriuvo, taip dėl odos nubrozdinimų kairio dilbio srityje bei poodinių kraujosruvų dešinėje blauzdoje nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra surinkta pakankamai L. M. (K.) kaltės įrodymų, kurie pagrįstų jos veikoje esant BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. M. (K.) nekaltumo neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jos padarytos remiantis išimtinai išteisintosios parodymais, pernelyg sureikšminant mažamečių vaikų D. ir D. K. tėvų tarpusavio nesutarimus, visiškai neatžvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiųjų D. ir D. K., liudytojų E. K., E. J., D. K. parodymus, jų neanalizavo, įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos, nevertino visų kaltinamosios, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

6. Kasaciniu skundu nuteistoji L. M. (K.) ir jos gynėja advokatė J. Jablonskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorės skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys, 140 straipsnio 3 dalis) ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimus. Teismas įrodymų nevertino kaip visumos, prioritetą suteikė nukentėjusiųjų ir jo atstovo parodymams, aprašė tik kaltinimui palankius proceso dalyvių parodymus, ištrauktus iš konteksto, daugeliu atvejų juos konfigūruodamas savaip, ir jais rėmėsi, neteisingai spręsdamas dėl jų pakankamumo, o nuteistąją teisinančių įrodymų

nevertino, juos atmetė, nenurodydamas motyvų, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį neargumentavo, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir kokiais pagrindais išteisintoji pripažinta kalta ir nuteista, nenurodė veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

6.2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus išsamiai ir nešališkai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisiamajame posėdyje ištirti papildomai išreikalauti įrodymai patvirtina, kad L. M. (K.) 2015 m. gegužės mėn. viduryje, birželio 12 d., birželio 18 d. vakare ir birželio 18 d. apie 21.00 val. savo vaikams fizinio skausmo nesukėlė ir nežymiai sveikatos nesutrikdė. Iš Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimo matyti, kad buvo nutraukta kasatorės ir E. K. santuoka, nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta kartu su motina, o E. K. įpareigotas teikti jiems išlaikymą (700 Lt per mėnesį). Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-470-408/2014 medžiagos matyti, kad E. K. buvo nuteistas pagal BK 164 straipsnį, nes piktybiškai nemokėjo vaikų išlaikymui skirtų pinigų (2013 m. rugsėjo 1 d. įsiskolinimas siekė 15 112 Lt (4376,74 Eur). Po to pagal E. K. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 65-At-01276-13 prieš L. M. (K.), kuris vėliau buvo nutrauktas. 2013 m. lapkričio 21 d., dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei, D. K. nurodė, jog mama su tėčiu nuolat pykstasi, mama jo nemuša, tik bara dėl to, kad nevalgo ar jos neklauso, tėčiui pamelavo, kad mama muša su pagaliu, nes labai nori būti pas jį. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-50/2016 ir 103MS-51/2016 išvadose konstatuota, kad D. K. ir D. K., atsižvelgiant į jiems būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo suprasti konkrečias faktines įvykio aplinkybes, jas įsiminti bei vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus; jų parodymai yra realistiški, tačiau neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai – aukšto konfliktiškumo), D. K. ir D. K. duodamus parodymus neišvengiamai veikia konkrečios aplinkybės (parodymų davimo momentu gyveno su tėvu, kuris yra priešiškai nusiteikęs jų motinos atžvilgiu, skirtingos tėvų finansinės galimybės ir kt.). Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys patvirtina, kad 2015 m. birželio 18 d. E. K. rašė L. M. (K.) grasinančio pobūdžio SMS žinutes. Iš civilinės bylos Nr. 2-2159-800/2010 medžiagos matyti, kad pagal E. K. ieškinį buvo priimtas teismo sprendimas nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su E. K., o kasatorė įpareigota vaikams teikti išlaikymą kas mėnesį kiekvienam išmokant po 100 Eur iki jų pilnametystės. Tačiau šios bylos nagrinėjimo metu (2016 m. spalio 24 d.) E. K. įsiskolinimas vaikų išlaikymui sudarė 5600 Lt (1621,87 Eur). Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nenagrinėjo, su jais nesusipažino ir jų nevertino nei atskirai, nei kaip visumos. Šie duomenys yra itin svarbūs sprendžiant, ar liudytojų parodymai yra objektyvūs, ar buvo įvykiai, kuriais kaltinama kasatorė, nes jie akivaizdžiai rodo E. K. motyvus melagingai apkaltinti L. M. (K.), siekiant panaikinti įsiskolinimą ir nemokėti lėšų vaikų išlaikymui, be to, neatmestinas ir asmeninio keršto motyvas, dėl nuteisimo pagal BK 164 straipsnį. Keršto motyvą pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

6.3. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad L. M. (K.) ikiteisminio tyrimo metu pirmiausiai buvo apklausta kaip liudytoja ir tai pripažino BPK pažeidimu, bet neesminiu. Tačiau tai yra esminis BPK pažeidimas. L. M. (K.), būdama apklausta kaip liudytoja apie savo pačios galbūt padarytas nusikalstamas veikas, bet esant pakankamai duomenų pranešti apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir neapklausta kaip įtariamoji (kaip įtariamoji apklausta tik 2015 m. lapkričio 12 d.), prarado galimybę tinkamai ir laiku įgyvendinti savo teises, t. y. žinoti, kuo ji įtariama; duoti parodymus ar tylėti; susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus (BPK 21 straipsnio 4 dalis), dalyvauti vienai ar su gynėju nepilnamečių vaikų apklausose, pateikti jiems klausimus, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas (BPK 184 straipsnio 4 dalis, 186 straipsnio 4 dalis). Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme jos vaikams nebuvo išaiškinta, kad jie, kaip įtariamosios šeimos nariai, gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Tai laikytina esminiais BPK 21 straipsnio 4 dalies, 82 straipsnio 2 dalies, 184 straipsnio 4 dalies, 186 straipsnio 4 dalies pažeidimais, užkirtusiais kelią teisingam bylos išnagrinėjimui.

6.4. L. M. (K.) kaltę dėl 2015 m. gegužės mėn. veikos padarymo apeliacinės instancijos teismas grindė D. K. parodymais, nors šie to niekaip nepatvirtina. Pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad nebuvo mušamas, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad neva buvo suduota ne D., o D., kad suduota per veidą, o ne per sprandą. Tačiau teismas nuosprendyje aprašė tik teisme duotus D. K. parodymus ir jais rėmėsi, teismas nenurodė, kodėl nevertina jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir nepasisakė dėl jų atitikties kaltinime nurodytoms aplinkybėms.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas kasatorės aiškinimus dėl 2015 m. gegužės mėn. tikrųjų įvykio aplinkybių vertino kritiškai kaip gynybinę versiją, tačiau tokio savo sprendimo nemotyvavo, jos parodymai kita bylos medžiaga nepaneigti. Šis teismas ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytus prieštaravimus E. K. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, juos pateisino ir jais rėmėsi, o vertindamas kasatorės parodymus, teigė, kad šie yra priderinti prie surinktos tyrimo medžiagos. Tai rodo apeliacinės instancijos teismo šališkumą.

6.6. Nukentėjusiojo D. K. parodymai apie 2015 m. birželio 12 d. įvykio aplinkybes prieštarauja tarpusavyje ir liudytojo

D. K. nurodytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, kad D. K. papasakojo ikiteisminio tyrimo teisėjui apie 2015 m. birželio 12 d. nusikalstamą veiką, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nenurodė, o iš D. K. parodymų neaišku, apie kurią veiką jis pasakoja. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netikėjo mažamečių parodymais, tačiau pats nurodė, kad jie nevisiškai suvokia, kokios konkrečiai nusikalstamos veikos inkriminuotos jų motinai, jie suvokia tik tai, kad privalo papasakoti apie jų mušimo aplinkybes. Tačiau, vertinant mažamečių parodymus, turi būti atsižvelgta į tai, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Vertinant mažamečių parodymus, turėjo būti atsižvelgta į pirmiau nurodytas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas dėl tikėtino poveikio jiems, be to, vaikai apie 2015 m. birželio 12 d. galbūt įvykusį įvykį nieko ir nepasakojo nei psichologui, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė, vertino ir rėmėsi tik teisme duotais D. ir D. K. parodymais, nenurodydamas, kodėl nevertina jų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų. Taip pat šis teismas rėmėsi E. K. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, nors šie nebuvo nuoseklūs ir prieštaravo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. E. K. parodymai skundžiamame nuosprendyje buvo „pritempti“ prie kaltinimo aplinkybių. Jo nurodytos įvykio aplinkybės nesutampa su kaltinime nurodytomis laiko aplinkybėmis, taip pat ir dėl įvykio liudytojų buvimo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl nevertina ikiteisminio tyrimo metu duotų E. K. parodymų. Vertinant E. K. parodymus svarbu dar ir tai, kad dėl 2015 m. birželio 12 d. įvykio (ir 2015 m. gegužės mėn. įvykio) jis nesikreipė į Vaikų teisių apsaugos tarnybą ar policiją. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje remtasi liudytojo E. J. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas šališkas, neatsižvelgė į tai, kad E. J., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tikslios įvykio datos nenurodė. Iš šio liudytojo nurodomų aplinkybių galima daryti tik prielaidą, kad pasakojama apie 2015 m. gegužės mėn. neva padarytą nusikalstamą veiką, tačiau dėl prieštaringų E., D. ir D. K. parodymų to patvirtinti nėra galimybės, be to, neatitinka nukentėję asmenys. Liudytojas E. J. taip pat nurodė, kad viskas vyko jiems atvažiavus iš darbo Kaune ir sustojus prie namo Vilkijoje, bet negalėjo paaiškinti, kodėl E. K. jo neišleido prie namų, esančių pakeliui į Vilkiją, o vežėsi jį toliau į Vilkiją. Taigi abejotina, ar šis liudytojas apskritai galėjo matyti įvykį, juolab kad teisme apklausiamas D. K. nurodė, kad asmenys autobusiuke įvykio negalėjo matyti. Svarbu ir tai, kad E. J. yra pavaldus E. K. darbuotojas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus vertino kaip norą padėti savo darbų vadovui. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti teiginiai, kad liudytojo E. J. parodymai atitinka vaikų parodymus, rodo apeliacinės instancijos teismo šališkumą. Toliau, prieštaraudamas pats sau, teismas pripažįsta, kad mažamečių liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems.

6.7. L. M. (K.) nuteista už tai, kad 2015 m. birželio 18 d. padarė dvi nusikalstamas veikas, pirmąją prieš D. K., antrąją – prieš D. K. Pirmąją veiką ji buvo kaltinta padariusi 2015 m. birželio 18 d. ryte, tiksliau nenustatytu laiku. Tačiau ji visą laiką nuosekliai teigė, kad šios nusikalstamos veikos nepadarė, nes kaltinime nurodytu laiku vaikai buvo pas tėvą E. K. (išvyko birželio 13 ar 14 d. ir grįžo tik birželio 18 d. vakare). Tačiau apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pakeitė kaltinimo aplinkybes, nurodydamas, kad įvykis vyko vakare, o ne ryte. Nesuteikdamas nuteistajai galimybės gintis nuo pakeisto kaltinimo, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 7 ir 255 straipsnių nuostatų pažeidimus.

6.8. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiojo D. K. nurodomos jo sužalojimo aplinkybės 2015 m. birželio 18 d. iš esmės skiriasi, jos neišsamios, iš jų negalima nustatyti visų požymių, būtinų nusikaltimo sudėčiai konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aprašė, vertino ir rėmėsi tik teisme duotais D. K. parodymais, nenurodydamas, kodėl nevertina jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų.

6.9. D. K., apklaustas teisme dėl prieš jį panaudoto smurto 2015 m. birželio 18 d., nenurodė jokių įvykio aplinkybių, todėl jais remtis apeliacinės instancijos teismas negalėjo. Šis teismas, pripažindamas D. K. parodymus L. M. (K.) kaltės įrodymais, buvo neobjektyvus. D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, painūs, prieštarauja tarpusavyje ir neatitinka kitų liudytojų parodymų. Šių parodymų apeliacinės instancijos teismas neaprašė ir nevertino. D. K. nurodomos D. K. sužalojimo aplinkybės neišsamios, iš jų negalima nustatyti visų požymių, būtinų nusikaltimo sudėčiai konstatuoti. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo D. K. tokių įvykio aplinkybių nenurodė.

6.10. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojas E. K. davė prieštaringus parodymus, juose nurodomos skirtingos priežastys, dėl ko buvo mušami vaikai, skyrėsi D. sumušimo laikas. Be to, E. K. parodymai dėl sužalojimų aplinkybių prieštarauja D. ir D. K. parodymams bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotiems duomenims. Iš E. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad vaikai 2015 m. birželio 19 d. pas jį atėjo ne patys, o E. K. liepimu, nors E. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis buvo nustebęs, ko vaikai atėjo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aprašė tik teisme duotus E. K. parodymus ir jais rėmėsi, nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu duotų jo

parodymų.6.11. L. M. (K.) kaltė dėl šių veikų padarymo taip pat grindžiama O. F. (O. F.) parodymais, kurie, priešingai negu

teigia apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia vaikų susižalojimo galimybės futbolo treniruočių metu, bei D. K. teisme duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ir įvertino tik teisme duotus D. K. parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose apie 2015 m. birželio 18 d. D. K. sužalojimo aplinkybes nieko nepasakyta, neaprašė ir neįvertino.

6.12. Specialisto išvadose Nr. G1719/15(02) ir G1720/15(02) konstatuoti D. K. ir D. K. sužalojimai nepaneigia L. M. (K.) nurodomų aplinkybių. Be to, kreiptasi į specialistą dėl sužalojimų nustatymo praėjus 6 dienoms po įvykio – 2015 m. birželio 23 d., apžiūroje dalyvavo E. K., ir, kaip teisme paaiškino specialistė, įvykio aplinkybės aprašytos pagal jo pasakojimą. Specialisto išvadoje dėl D. K. sužalojimų nustatymo nurodoma dar viena versija, kad 2015 m. birželio 18 d. vakare mama nagais apdraskė D. K. nugarą, stūmė ir šis griūdamas susižalojo kairę ranką ir dešinę koją, buvo mušamas kompiuterio laidu. Nors ši versija skyrėsi nuo kitų, tačiau teismas jos netyrė ir nevertino.

6.13. Grįsdamas L. M. (K.) kaltę dėl veikų padarymo 2015 m. birželio 18 d., apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmiau nurodytomis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-50/2016, 103MS-51/2016 išvadomis. Nors ekspertizės aktų išvadas pateikusios ekspertės R. D. ir A. Š. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad duomenų apie aplinkybes, kurios būtų įteigtos tėvo, nebuvo gauta, savo išvadose konstatavo priešingai – t. y. kad D. K. ir D. K. parodymai neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai – aukšto konfliktiškumo), vaikų duodamus parodymus neišvengiamai veikia konkrečios aplinkybės (parodymų davimo momentu gyveno su tėvu, kuris yra priešiškai nusiteikęs jų motinos atžvilgiu, jų nuomonė atitinka tėvo nuomonę, skirtingos tėvų finansinės galimybės ir kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pastarojo ekspertizės teiginio nuosprendyje nenurodė ir nevertino. Svarbu ir tai, kad atliekant ekspertinį tyrimą D. K. nurodė, kad buvo mušamas kabeliu, šonas buvo nubrozdintas (mama stūmė, jis į sieną atsitrenkė). Tačiau specialisto išvadoje Nr. G1720/15(02) šono nubrozdinimas D. K. nekonstatuotas.

6.14. Liudytojų I. L., V. V., S. K. ir R. K. parodymai iš esmės patvirtina L. M. (K.) parodymus, kad ji jokio smurto prieš vaikus nenaudojo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių jai palankių liudytojų parodymų nevertino, buvo vertinami tik kaltinimui palankūs įrodymai. Visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, turėjo būti aiškinamos L. M. (K.) naudai, tačiau to nebuvo padaryta.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Nuteistosios L. M. (K.) ir jos gynėjos advokatės J. Jablonskienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 55 straipsnio, 82 straipsnio 2 dalies taikymo

8. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, įrodymų nevertino kaip visumos, prioritetą suteikė nukentėjusiųjų ir jo atstovo parodymams, aprašė tik kaltinimui palankius proceso dalyvių parodymus, daugeliu atvejų juos konfigūruodamas savaip neteisingai spręsdamas dėl jų pakankamumo, o nuteistąją teisinančių įrodymų nevertino, juos atmetė, nenurodydamas motyvų. Skunde taip pat nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme vaikams nebuvo išaiškinta, kad jie, kaip įtariamosios šeimos nariai, gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus; taip buvo pažeisti BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 82 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 4 dalyje, 186 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai ir tai sukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylą.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017).

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, padarė išvadą, kad liudytojo

E. K., nukentėjusiųjų D. K. ir D. K. parodymai dėl veikų, kurių padarymu buvo kaltinama L. M. (K.), turi būti vertinami kritiškai, ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasi padarė tokią išvadą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiųjų D. ir D. K., liudytojų E. K., E. J., D. K. parodymus, jų neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nes juos vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos, nevertino visų kaltinamosios, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, negretino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Taigi apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus ir nurodė tokio sprendimo motyvus.

11. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kokie nors duomenys, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, yra gauti neteisėtais būdais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu L. M. (K.) buvo apklausta kaip liudytoja, ir padarė išvadą, jog šie jos parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatytus reikalavimus, todėl neturi įrodomosios reikšmės, tačiau, įvertinęs tai, kad L. M. (K.) ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip įtariamoji, nurodytas pažeidimas nepripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad kiti duomenys, kuriais grindžiamas nuosprendis, gauti neteisėtais būdais.

12. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas kruopščiai vertino mažamečių nukentėjusiųjų D. ir D. K. parodymus. Teismai padarė skirtingas išvadas dėl šių parodymų patikimumo ir nuosprendžiuose išdėstė priimtų sprendimų motyvus. Abu teismai nekreipė dėmesio į tai, kad apklausiant nukentėjusiuosius D. ir D. K. nebuvo užtikrinta jų teisė, numatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje.

13. BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Šia BPK nuostata baudžiamajame procese yra realizuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaudamiesi teisėsaugos institucijų pareigūnai galėtų reikalauti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, o tokio reikalavimo nevykdant – taikyti poveikio priemones. Konstitucijoje įtvirtintas draudimas skirtas valstybės institucijų pareigūnams ir savaime nereglamentuoja apklausiamų asmenų veiksmų, tačiau minėta Konstitucijos nuostata užtikrina jų teisę neduoti parodymų apie save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Tokia apklausiamų asmenų teisė ir yra nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje.

14. Nors įtariamojo ir kaltinamojo šeimos narių ir artimųjų giminaičių teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus yra įtvirtinta BPK skyriuje „Liudytojai, ekspertai ir specialistai“, tačiau, atsižvelgiant į Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą, darytina išvada, kad šią teisę turi ne tik liudytojai, bet ir kiti baudžiamajame procese apklausiami asmenys, nepaisant jų procesinio statuso (nukentėjusieji, įtariamieji, kaltinamieji). BPK 45 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Vadinasi, tuo atveju, jeigu asmuo baudžiamajame procese turi būti apklausiamas apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, jam turi būti išaiškinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, nepaisant to, ar tokia pareiga nurodyta BPK straipsnyje, reglamentuojančiame apklausą tam tikroje baudžiamojo proceso stadijoje, ar nenurodyta.

15. Nukentėjusieji D. ir D. K. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu juos apklausė ikiteisminio tyrimo teisėja, dalyvaujant prokurorei, įgaliotajam atstovui, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei, psichologei. Taigi apklausos metu buvo vykdomi BPK 186 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad L. M. (K.) nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiųjų apklausose, todėl buvo pažeisti BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai ir pažeista jos teisė užduoti klausimus liudytojams. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui; įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Pagal BPK 185 straipsnį nukentėjusysis šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas. Taigi, ikiteisminio tyrimo

teisėjui apklausiant nukentėjusįjį (įskaitant ir nepilnametį), taikomos ir BPK 184 straipsnyje nustatytos taisyklės. L. M. (K.) apie nukentėjusiųjų D. ir D. K. apklausos vietą ir laiką pranešta nebuvo. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų D. ir D. K. apklausos metu (2015 m. rugsėjo 24 d.) L. M. (K.) dar nebuvo įtariamoji; įtariamojo statusą ji įgijo tik 2015 m. lapkričio 12 d. Formaliai galima teigti, kad šioje situacijoje BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti, tačiau, įvertinus nukentėjusiųjų D. ir D. K. apklausos momentui buvusią faktinę situaciją, darytina išvada, kad tam momentui L. M. (K.) buvo vienintelis asmuo, kuris galėjo būti įtariamasis: apie tai, kad L. M. (K.) galėjo smurtauti prieš savo vaikus, nurodoma E. K. pareiškime prokuratūrai, apie tai E. K. parodė ir apklausiamas kaip liudytojas. Taigi nepranešimas L. M. (K.) apie kaltinimo liudytojų – nukentėjusiųjų D. ir D. K. – apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją vertintinas kaip BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas ir įtariamosios teisės dalyvauti apklausoje bei užduoti apklausiamam asmeniui klausimus suvaržymas, tai savo ruožtu sudaro kliūtį ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus nukentėjusiųjų parodymus pripažinti įrodymais. Nagrinėjamu atveju BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas nepripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes nukentėjusieji D. ir D. K. buvo apklausti teisiamajame posėdyje ir taip kaltinamajai L. M. (K.) buvo užtikrinta teisė dalyvauti nukentėjusiųjų apklausoje bei užduoti jiems klausimus.

16. Teisiamajame posėdyje apklausiant nukentėjusiuosius D. ir D. K. dalyvavo psichologė bei vaiko teisių apsaugos specialistė. Nukentėjusieji buvo apklausti specialiame apklausos kambaryje, klausimai jiems buvo užduodami per psichologą. Taigi teisiamajame posėdyje apklausiant nepilnamečius nukentėjusiuosius buvo vykdomi BPK 280 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

17. Nukentėjusieji D. ir D. K. yra nuteistosios L. M. (K.) šeimos nariai – vaikai. Pagal BK 82 straipsnio 2 dalį jie turėjo teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, tačiau nei ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje apklausoje, nei apklausiant nukentėjusiuosius teisiamajame posėdyje nebuvo užtikrintas tinkamas šios teisės realizavimas. Apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusieji D. ir D. K. buvo mažamečiai: D. K. buvo septyneri metai, D. K. – dešimt metų; apklausiant teisiamajame posėdyje – atitinkamai aštuoneri ir vienuolika metų. Būdami tokio amžiaus jie dar negalėjo tinkamai suvokti BK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės turinio ir savarankiškai spręsti, kaip šią teisę realizuoti. Vadinasi, dėl BK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės realizavimo turėjo spręsti jų atstovas.

18. Nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovais pagal įstatymą gali būti tėvai (BPK 53 straipsnio 2 dalis). Jie gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio asmens interesams (BPK 53 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečių nukentėjusiųjų D. ir D. K. motina buvo įtariama ir kaltinama nežymių kūno sužalojimų jiems padarymu, todėl negalėjo būti jų atstove pagal įstatymą ir atstovauti jų interesams baudžiamajame procese. Nukentėjusiųjų tėvai buvo išsiskyrę, gyveno atskirai, konfliktavo tarpusavyje, nukentėjusiųjų tėvas buvo nuteistas už vengimą išlaikyti savo vaikus (BK 164 straipsnis), nukentėjusieji iki byloje nagrinėjamų įvykių gyveno su motina, todėl jų tėvas E. K. taip pat negalėjo tinkamai atstovauti savo vaikų interesams šiame baudžiamajame procese. Taigi turėjo būti sprendžiama dėl tinkamo nepilnamečių nukentėjusiųjų D. ir D. K. interesų atstovavimo baudžiamajame procese, kuriame įtariamoji buvo jų motina.

19. BPK 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu bei teismo nutartimi gali būti atsisakyta leisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese kaip atstovui, jeigu tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams; tokiu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi užtikrinti, kad procese dalyvautų kitas atstovas pagal įstatymą, o kai tokios galimybės nėra, – laikinai, kol bus išspręstas naujo atstovo pagal įstatymą klausimas, paskirti atstovu bet kokį kitą asmenį, galintį tinkamai atstovauti nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo priimtas nutarimas atsisakyti leisti nukentėjusiųjų D. ir D. K. tėvams dalyvauti procese kaip atstovams, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu nukentėjusiųjų D. ir D. K. atstovu pagal įstatymą buvo leista dalyvauti Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei. Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu nukentėjusiųjų D. ir D. K. įgaliotuoju atstovu buvo leista dalyvauti advokato padėjėjui, su kuriuo sutartį sudarė nukentėjusiųjų tėvas. Šie atstovai dalyvavo nukentėjusiųjų apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad prieš apklausas buvo aiškinamasi, kokie yra nepilnamečių nukentėjusiųjų interesai tiriamojoje byloje ir kokia pozicija šioje situacijoje – parodymų davimas ar atsisakymas juos duoti – labiausiai atitiktų nepilnamečių interesus. BPK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovas pagal įstatymą turi teisę dalyvauti atliekant proceso veiksmus, kuriuose dalyvauja jo atstovaujamas asmuo, ir padėti šiam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis. Nepilnamečių nukentėjusiųjų D. ir D. K. apklausos protokolai, jų apklausų garso įrašai, teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina tik faktą, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė, kuriai ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo leista dalyvauti nukentėjusiųjų atstove pagal įstatymą, dalyvavo nukentėjusiųjų apklausose, tačiau byloje nėra duomenų, kad atstovė pagal įstatymą padėjo nukentėjusiesiems pasinaudoti įstatymo suteikta teise neduoti parodymų apie savo šeimos narį arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus.

20. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į veikos, kurios padarymu buvo įtariama ir kaltinama L. M. (K.), pobūdį, nepilnamečių nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo, su kuriuo sutartį sudarė su įtariamąja nesutariantis, su ja konfliktuojantis buvęs sutuoktinis, dalyvavimas taip pat neužtikrina tinkamo nepilnamečių interesų gynimo. BPK 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi pripažįsta, kad įgaliotojo atstovo dalyvavimas būtinas bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai ar dorovei, kai nuo šių veikų nukentėjo nepilnametis, taip pat kitais atvejais, kai be įgaliotojo atstovo pagalbos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami; tokiais atvejais dėl įgaliotojo atstovo dalyvavimo atitinkamai taikomos šio BPK 51 ir 52 straipsnių nuostatos. Nagrinėjamoje byloje buvo susiformavusi BPK 55 straipsnio 4 dalyje apibūdinta situacija: smurtu prieš nepilnamečius buvo įtariama jų motina. Taigi nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo dalyvavimas buvo būtinas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų tėvai tarpusavyje konfliktavo, tokiu atstovu negalėjo būti paskirtas kurio nors iš jų pasirinktas atstovas.

21. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nebuvo įvykdyti BPK 54 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai, apklausiant nukentėjusiuosius D. ir D. K. buvo pažeisti BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai, taigi nukentėjusiųjų parodymai buvo gauti pažeidžiant įstatyme – BPK – nustatytą jų gavimo būdą. Vadinasi, nukentėjusiųjų D. ir D. K. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais. Konstatuotina, kad grindžiant nuosprendį duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai ir šis pažeidimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

22. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų D. K. ir D. K. parodymus vertino kritiškai. Taigi, nors ir kitais motyvais, nei nurodyta šioje nutartyje, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendžio negrindė nukentėjusiųjų parodymais. Konstatavus, kad nukentėjusiųjų D. K. ir D. K. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus pažeidė, yra nepagrįsta, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.


n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį be pakeitimų.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

PRANAS KUCONIS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-192-699/2018(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=91facea0e69c11e8a924e51e3682e4fc

2018 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo klausimą dėl V. M. baudžiamojoje byloje priimant kasacinę nutartį padarytos rašybos klaidos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties Nr. 2K-192-699/2018, priimtos V. M. baudžiamojoje byloje, įžanginėje dalyje padaryta rašybos klaida nurodant, kad teismo posėdyje dalyvavo prokuroras Romualdas Betingis. Turi būti – prokuroras Ramūnas Šileika. Ši rašybos klaida taisytina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 361 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Ištaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartyje Nr. 2K-192-699/2018 padarytą rašybos klaidą: nutarties įžanginėje dalyje nurodyti, kad teismo posėdyje dalyvavo prokuroras Ramūnas Šileika.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS

ARTŪRAS RIDIKAS

ALDONA RAKAUSKIENĖ_______________________


2018-18360 2018-11-14 2018-10-30 2018-10-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-295-719/2018Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00155-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1; 1.2.30.1.2.1; 2.1.7.4.1; 2.2.2.3.1.2(S)



2018 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkės), Armano Abramavičiaus ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. T., S. G. (S. G.), Ž. V. ir A. K. (A. K.) kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. pripažintas kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dd795670e76511e88dd9e201dd8ee4f2

ar mokslą, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba mokytis ir visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ar mokslą, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Ž. V. pripažintas kalta ir nuteista pagal BK 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ar mokslą, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba mokytis ir visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ar mokslą, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. B., O. F., A. F. ir J. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, solidariai iš J. V., A. F., O. F., A. K., S. G., E. B., Ž. V. ir S. T. išieškota

konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų sumą – 66 726 Eur.Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d.

nutartis, kuria S. G., S. T., A. K., J. V. ir A. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. S. T., S. G., Ž. V. ir A. K. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais šioje byloje (J. V., A. F., O. F., E. B.), turėdami tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, iki 2012 m. vasaros, tiksliau nenustatytos datos, organizavo ir vadovavo prostitucijai bei pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos: A. F., A. K., J. V., S. G. viešose vietose bei kitais tiksliau nenustatytais būdais surasdavo merginas ir, joms sutikus, organizavo jų prostituciją Vilniaus mieste, t. y. butuose esančiuose (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytame bute; (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytame bute; (duomenys neskelbtini), tiksliau tyrimo metu nenustatytame bute; (duomenys neskelbtini), tiksliau tyrimo metu nenustatytame bute. J. V., A. F., O. F., A. K., Ž. V., S. T., E. B., S. G. patalpindavo skelbimus apie merginų teikiamas seksualines paslaugas interneto portale http://www.skelbiu.lt ir iš anksto nurodydavo merginoms tikruosius Vilniuje klientams teikiamų seksualinių paslaugų įkainius, t. y. 150 Lt (43,44 Eur) už valandą, už pusvalandį – 100 Lt (28,96 Eur), bei už tokias paslaugas gautų pinigų paskirstymo proporcijas, pagal kurias kiekviena mergina gaudavo pusę uždarbio, vykdė centralizuotą klientų skambučių priėmimą ir užsakymų paskirstymą, informuodami merginas apie kliento atvykimą, surinkdavo iš merginų pinigus – pusę sumos, gautos iš klientų už prostituciją, kuriuos nenustatytomis dalimis pasidalindavo tarpusavyje. Taip O. F., A. F., J. V., A. K., S. T., Ž. V. ir E. B. pelnėsi iš S. L. prostitucijos nuo 2010 m. kovo iki balandžio mėnesio tiksliau nenustatytos datos ir turėjo iš to apie 1400 Lt (405,47 Eur) pelno; iš A. P. prostitucijos nuo 2010 m. pavasario, tiksliau nenustatytos datos, iki 2010 m. rudens, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to apie 30 000 Lt (8688,6 Eur) pelno; iš S. Š. prostitucijos 2010 m. vasarą, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. birželio 17 d., ir turėjo iš to nenustatyto dydžio pelną; iš M. G. prostitucijos nuo 2010 m. vasario iki balandžio mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to apie 30 000 Lt (8688,6 Eur) pelno; iš A. G. (buv. S.) prostitucijos nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, iki 2011 m. rudens, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to apie 135 000 Lt (39 098,7 Eur) pelno, iš M. G.-B. prostitucijos nuo 2010 m. vasaros, tiksliau nenustatytos datos, iki 2012 m. pavasario, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to apie 150 000 Lt (43 443 Eur) pelno, iš O. T. prostitucijos nuo 2010 m. vasario iki kovo mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to nenustatyto

http://www.skelbiu.lt/

dydžio pelną; iš V. Ž. prostitucijos nuo 2010 m. pabaigos, tiksliau nenustatytos datos, iki 2012 m. vasaros, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to apie 432 000 Lt (125 115,85 Eur) pelno; iš O. B. prostitucijos nuo 2011 m. pradžios, tiksliau nenustatytos datos, iki 2011 metų vasaros, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to apie 35 000 Lt (10 136,7 Eur) pelno; iš R. M. prostitucijos nuo 2011 m. balandžio mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, iki 2011 m. rugsėjo mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to apie 36 000 Lt (10 426,32 Eur) pelno, o O. F., A. F., J. V., A. K., S. T., Ž. V. (buv. M.), E. B. ir S. B. pelnėsi iš A. A. prostitucijos nuo 2011 m. kovo mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, iki balandžio mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, ir turėjo iš to nenustatyto dydžio pelną. Iš viso minėti nuteistieji iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą gauti turtinės naudos iš kitų asmenų prostitucijos, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, iki 2012 m. vasaros, tiksliau nenustatytos datos, organizuodami ir vadovaudami prostitucijai, iš S. L., A. P., S. Š., M. G., A. G. (buv. S.), M. G.-B., O. T., V. Ž., O. B., R. M. ir A. A. prostitucijos bendrai gavo apie 849 400 Lt (246 003,24 eurų) pelno.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniais skundais, kurių esminiai argumentai yra identiški, nuteistieji S. T., Ž. V. ir A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o nuteistasis S. G. – panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatoriai S. G. ir Ž. V. skunduose nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 24 ir 25 straipsnius, nenustatė visų objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių, neatskleidė bendrininkavimo turinio, t. y. neidentifikavo, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus ar vaidmenį jie atliko bendrininkų grupėje, nenustatė jų susitarimo ir tyčios veikti bendrai, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismai S. G. veiksmų nedetalizavo, tik nurodė, kad jis rinkdavo pinigus ir talpindavo skelbimus internete. S. G. buvo inkriminuotas vienintelis tęstinės veikos epizodas dėl A. A. prostitucijos, tačiau pirmosios instancijos teismui nusprendus nesivadovauti šios nukentėjusiosios parodymais, neliko nei vieno įrodymų šaltinio, susijusio su kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika. Taip pat nėra jokių duomenų, kad Ž. V. padarė BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad nuteistoji tik trims iš vienuolikos byloje apklaustų merginų, kurios vertėsi prostitucija, teikė kirpėjos paslaugas. Kitų nuteistųjų, išskyrus savo brolį A. F., jo žmoną O. F. ir draugą E. B., Ž. V. nepažinojo ir nebuvo mačiusi. Byloje asmenų susitarimas veikti bendrai jokia forma neužfiksuotas, o nuteistosios suvokimas apie daromą nusikalstamą veiką ir siekiamą bendrą rezultatą neatskleistas, apsiribojant teiginiu, jog ji žinojo apie kitų kaltinamųjų vykdomą veiklą. Apeliacinės instancijos teismas skundo argumentų dėl bendrininkavimo neišnagrinėjo, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

2.2. Kasatoriai S. T., Ž. V. ir A. K. nurodo, kad teismai netinkamai nustatė konfiskuotino turto vertę. Byloje nebuvo vedama jokia oficiali apskaita, iš kurios būtų galima matyti, kokio dydžio pajamos buvo gautos iš kitų asmenų prostitucijos. Neaišku, kaip teismas nustatė tariamai per dieną aptarnautų klientų skaičių, nes merginų parodymai dėl šių aplinkybių buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, skyrėsi ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme nurodomų klientų skaičius, įkainiai ir jų aptarnavimo trukmė. Beveik visos byloje apklaustos merginos tvirtino, kad suskaičiuoti tariamą uždarbį padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tačiau teisme jos negalėjo nurodyti net preliminarios tariamai uždirbtos sumos.

2.3. Taip pat šie kasatoriai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista BPK 192 straipsnyje numatyta asmens parodymo atpažinti atlikimo tvarka, nes asmenys nebuvo parodyti gyvai. Jokie procesiniai pagrindai (pvz., kai to reikia liudytojo asmens saugumui užtikrinti) neegzistavo, todėl asmenų parodymai atpažinti pagal nuotraukas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų ir negali būti laikomi tinkamais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas dėl skundo argumento, susijusiu su asmens parodymų atpažinti tvarka, nepasisakė, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Ž. V. papildomai pažymi, kad atpažinimo iš nuotraukų metu nei ji, nei jos gynėja nedalyvavo, o tai kelia abejonių dėl tokio procesinio veiksmo teisėtumo.

2.4. Kasatoriai S. T., Ž. V., A. K. ir S. G. teigia, kad teismai nesilaikė kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos dėl asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 391 straipsnį, parodymų vertinimo, ir besąlygiškai vadovavosi liudytojo R. J. parodymais. Tokio asmens, kuris aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, parodymai turi būti vertinami itin atsargiai ir pripažįstami įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-153-693/2017). Šis liudytojas, apklaustas pirmosios instancijos teisme, negalėjo įvardyti nei vienos merginos, kuri vertėsi prostitucija, nenurodė nei vieno buto, kuriame buvo verčiamasi prostitucija, teigė, jog jo žinios grįstos tik nuogirdomis. Liudytojos R. J.nurodė vienintelė teiginį – kad J. V.,

A. K. ir S. G. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, o Ž. V. nepažinojo. S. G. buvo inkriminuotas nusikalstamos veikos epizodas, kuris apėmė laikotarpį nuo 2011 m. kovo iki balandžio mėnesio, tačiau liudytojas R. J. apeliacinės instancijos teisme patikslino, kad S. G. matė 2009–2010 m.

2.5. Teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai S. T., Ž. V., A. K. ir S. G. nuteisė pagal BK 307 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas atkartojo ikiteisminiam tyrime ir teisme duotus liudytojų V. Ž., O. B., R. J. parodymus ir nurodė, jog jie dėl nuteistosios S. T. ir Ž. V. veiksmų buvo vienodi (S. T. atvykdavo su kitais kaltinamaisiais paimti pinigų, atsiliepdavo į klientų skambučius ir nukreipdavo šiuos asmenis pas liudytojas, o Ž. V. – priiminėdavo klientų skambučius), tačiau tokia teismo išvada neatitinka byloje esančių duomenų: nei viena iš paminėtų merginų nepatvirtino, kad nuteistosios atliko joms inkriminuotus veiksmus. Liudytojos M. G.-B., A. G., V. Ž. nuteistųjų Ž. V. ir A. K. neatpažino kaip asmenų, kurie pelnėsi iš jų prostitucijos; teisme apklaustos liudytojos O. B. ir V. Ž. negalėjo patvirtinti, jog ikiteisminio tyrimo metu atpažino būtent nuteistąją Ž. V., be to, V. Ž. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neprisimena, nes buvo apsvaigusi nuo narkotikų. Taip pat nėra galimybės patikrinti merginų duotų parodymų, kad nuteistoji Ž. V. priiminėdavo klientų skambučius, nes asmens atpažinimas pagal balsą neatliktas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad minėtos merginos buvo itin pažeidžiamos dėl savo gyvenimo būdo (prostitucija, priklausomybė nuo narkotikų), minėjo apie pareigūnų darytą psichologinį spaudimą, todėl jų parodai negali būti laikomi tinkamais įrodymais byloje.

2.6. Teismui patikslinus S. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (pelnymasis iš A. A. prostitucijos), t. y. jas susiaurinus, buvo pašalinti būtinieji nusikalstamos veikos požymiai, todėl išvada, kad kasatorius padarė BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką yra pagrįsta tik bendro pobūdžio teiginiais, prielaidomis. Pirmosios instancijos teisme A. A. pakeitus savo parodymus, teismas nusprendė jos parodymais nesivadovauti ir patikslino nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius juos suformuluodamas abstrakčiau, apsiribojant aprašymu, jog kasatoriaus pelnymasis iš prostitucijos pasireiškė pelno gavimu ir skelbimų talpinimu. Iš tokio veikos aprašymo neaišku, iš kurio asmens prostitucijos nuteistasis pelnėsi, taip pat nėra aišku, kuris nusikalstamos veikos laikotarpis (epizodas) inkriminuotas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasatorių nurodyti BPK 20, 305, 332 straipsnių pažeidimai yra deklaratyvūs, o vien tik abstraktaus turinio formuluotės, sietinos su netinkamu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad skundžiami teismų sprendimai neatitinka jiems keliamų turinio ir formos reikalavimų. Abiejų instancijų teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, vertino nuteistųjų S. G., Ž. V., S. T., A. K., kitų nuteistųjų ir liudytojų, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, taip pat procesinių prievartos priemonių taikymo metu gautus duomenis, rašytinius įrodymus, juos analizavo tiek atskirai, tiek gretino tarpusavyje. Vien tai, kad teismai nuteistųjų pateiktas versijas atmetė neleidžia teigti, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat įvertinti apeliaciniuose skunduose pateiktus argumentus, BPK 324 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka atliko papildomą įrodymų tyrimą, kuriuo metu dar kartą įvertino kilusius iškilusiais abejones ir motyvuotai atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus.

3.2. Skundų teiginiai apie netinkamai nustatytus bendrininkavimo požymius ir neatskleistą bendrininkavimo turinį (BK 24 straipsnis, 25 straipsnio 2 dalis) nepagrįsti. Žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad kaltinamieji veikė turėdami tarpusavio susitarimą, buvo pasidaliję funkcijomis ir pareigomis, žinojo sritis, už kurias kiekvienas yra atsakingas, o konkrečiai: J. V., A. F. ir A. K. verbavo prostitucija besiverčiančias merginas dirbti kartu su jomis, derino bendro darbo sąlygas, tarėsi dėl tų sąlygų, ieškojo ir nuomojo butus, nustatydavo paslaugų įkainius, pinigų dalijimosi proporcijas ir tuos pinigus periodiškai surinkdavo; E. B. ir S. G. vaidmenys buvo labiau techniniai, jie taip pat atvykdavo surinkti pinigų, talpino skelbimus apie teikiamas seksualines paslaugas interneto puslapiuose ir pan.; Ž. V., S. T., O. F. priimdavo klientų skambučius, į juos atsiliepdavo, derindavo paslaugų pobūdį, trukmę, įvardindavo klientui kainas; Ž. V. rūpinosi merginų išvaizda, dažė ir šukavo plaukus, darė manikiūrą, kaltinamosios kėlė merginoms reikalavimus tiek dėl išvaizdos, tiek dėl tvarkos butuose, prižiūrėjo, kaip tų reikalavimų laikomasi. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo atskleista kaltinamųjų veikimo schema, kuri leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamieji veikė žinodami vienas apie kito veiksmus, juos suderinę ir nors nebuvo gauta duomenų, kokiomis proporcijomis jie tarpusavyje dalijosi iš merginų prostitucijos uždirbtus pinigus, kaltinamųjų atlikti nusikalstami veiksmai pagrįstai ir teisingai kvalifikuoti kaip atlikti bendrininkų grupėje.

3.3. Kasatoriai nepagrįstai abejoja valstybės saugomo liudytojo R. J., kuriam taikytas BK 391 straipsnis, parodymų

patikimumu, nes jis buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės mainais už kaltinimui palankius parodymus. Teismai šio liudytojo parodymus vertino kartu su kitais įrodymais, juos lygino, atsižvelgė į jo procesinio statuso specifiškumą, tačiau šio liudytojo parodymai nebuvo vieninteliai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, savaiminis su teisėsauga bendradarbiauti sutikusių asmenų liudijimų atmetimas kaip nepatikimų ar duotų tik dėl suinteresuotumo tokius parodymus duoti asmenų mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo, eliminuotų galimybę efektyviai kovoti su organizuotais nusikaltimais, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, kas yra kertinė baudžiamojo proceso paskirtis.

3.4. Atmestini skundų teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo metu pažeistų BPK 192 straipsnio nuostatų, nes atpažinimo metu buvo rodomos asmenų nuotraukos. Bendra taisyklė atliekant BPK 192 straipsnyje aprašytus asmens parodymo atpažinti veiksmus yra ta, kad atpažintinas asmuo parodomas gyvai kartu su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną, parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys, o atpažintino asmens nuotraukos kartu su kitomis su tyrimu nesusijusių asmenų nuotraukomis parodymas galimas tik išimtinais atvejais. Tačiau šioje byloje būtent nuotraukų, o ne gyvų asmenų, parodymas liudytojams atpažinti tyrėjų buvo pasirinktas, nes kitoks sprendimas galėjo pakenkti tyrimo eigai (šią aplinkybę teismui patvirtino liudytojais apklausti tyrimą atlikę pareigūnai), tokią praktiką formuoja ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016). Be to, visiems liudytojams parodytos kaltinamųjų nuotraukos atpažinimų metu nei savo kokybe, nei ryškumu neišsiskyrė iš kitų asmenų, nesusijusių su byla, nuotraukų, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo sudaromos lengvesnės sąlygos atpažinti būtent vieną ar kitą asmenį. Dėl šių priežasčių teismai esminių BPK pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu atliekant parodymo atpažinti veiksmus nenustatė ir tokių veiksmų metu gautus duomenis pripažino įrodymais.

3.5. Nors kasatoriai nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskaičiavimais dėl pelnymosi iš prostitucijos uždirbtų pinigų ir turto konfiskavimo, šie argumentai nepagrįsti. Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti tikslūs skaičiavimai, kokio dydžio pajamas iš kitų asmenų prostitucijos gavo kaltinamieji, tačiau teismams jokių abejonių nekilo, kad nuteistieji gavo tokias sumas iš merginų. Siekiant nustatyti gautų pajamų dydį, kurios turi būti konfiskuotos kaip gautos iš neteisėtos veikos, teismas atskaitos tašku pasirinko liudytojų įvardintų sumų vidurkį, toks skaičiavimo būdas pasirinktas siekiant nepasunkinti kaltinamųjų padėties nesant tikslių duomenų apie uždirbtas sumas, nes jokia oficiali apskaita nebuvo vedama.


4. Kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl BK 307 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

5. Iš nuteistųjų S. T., S. G., Ž. V. ir A. K. kasacinių skundų turinio matyti, kad jie neigia padarę jiems inkriminuotą BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, jog jie iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais šioje byloje (J. V., A. F., O. F., E. B.), turėdami tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, nuo 2010 m. kovo mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, iki 2012 m. vasaros, tiksliau nenustatytos datos, organizavo ir vadovavo prostitucijai bei pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos. Kasatorių nuomone, patikimų jų kaltumo įrodymų nėra, nuosprendis iš esmės pagrįstas vienintelio nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 391 straipsniu atleisto liudytojo R. J. parodymais, o liudytojų – prostitucija užsiiminėjusių merginų – parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs. Tokie kasacinių skundų argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

6. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog BK 307 straipsnis kriminalizuoja ne pačią prostituciją, bet prostitucija užsiimančių asmenų išnaudojimą, pelnymąsi iš jų. Pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos reiškia, kad asmuo tam tikro susitarimo su prostitucija užsiimančiu asmeniu pagrindu gauna pajamų (visas pajamas arba dalį). Šis susitarimas gali būti susietas tiek priklausomybės ir prievartos santykiais, tiek ir laisva valia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014,). Tuo tarpu prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant bei kontroliuojant jų darbą ir buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, ginčų tarp jų sprendimais arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, 2K-344-942/2016).

7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šioje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai pagrįstai kasatorių S. T., S. G., Ž. V. ir A. K. kaltę dėl BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių grindė nuosekliais ir išsamiais liudytojų (prostitucija užsiiminėjusių merginų) M. G.-B.,

A. G., V. Ž., O. B. parodymais, taip pat, vadovaujantis BK 391 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo R. J. parodymais, asmens parodymų atpažinti protokolais. Minėti liudytojai byloje davė pakankamai išsamius parodymus apie nusikalstamų veikų darymo mechanizmą, detaliai papasakojo, kaip kaltinamieji surasdavo butus, kuriuose galima verstis prostitucija ir imdavo mokestį, lygų pusei pinigų, gautų už suteiktas seksualines paslaugas, taip pat nurodė kiekvieno iš kaltinamųjų vaidmenį darant nusikalstamas veikas, jų tarpusavio ryšius. Netikėti tokiais minėtų asmenų parodymais teismai neturėjo pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs, sutampantys esminėmis detalėmis. Liudytojos M. G.-B., A. G., V. Ž., O. B. bei liudytojas R. J. (kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 391 straipsniu) asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino nuteistuosius S. T., A. K., Ž. V. (buvusią M.) kaip asmenis, kurie pelnėsi iš merginų prostitucijos. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, ikiteisminio tyrimo metu, atliekant asmenų parodymo atpažinti pagal nuotrauką procesinį veiksmą, nebuvo pažeista BPK 192 straipsnio 6 dalyje nustatyta tokio veiksmo atlikimo tvarka, o apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nepažeidė ir išsamiai bei motyvuotai pasisakė dėl šio procesinio tyrimo veiksmo teisėtumo ir atitikimo baudžiamojo proceso reikalavimams.

7.1. Apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas to asmens parodymas atpažinti. BPK 191–192 straipsniuose numatytos tokio asmens parodymo atpažinti sąlygos. BPK 192 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Ši norma suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2008, 2K-79-489/2017). BPK 192 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios visais atvejais, kai atpažintiną asmenį įmanoma pristatyti šio tyrimo veiksmui atlikti, parodymą atpažinti atlikti gyvai. Išimtiniais atvejais, kai parodymas atpažinti gali būti atliekamas iš nuotraukų, laikytini ir atvejai, kai per ankstyvas galbūt nusikalstamas veikas darančio asmens informavimas apie atliekamus proceso veiksmus galėtų sutrukdyti išsamiai nustatyti reikšmingas tyrimui aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016).

7.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atliekant parodymo atpažinti veiksmus, esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Byloje padaryta logiška išvada, kad parodymo atpažinti gyvai organizavimas vietoj parodymo atpažinti iš nuotraukų buvo neįmanomas dėl ikiteisminio tyrimo taktikos. Iš bylos duomenų matyti, kad buvo laikomasi BPK 192 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką tvarkos ir liudytojai, prieš parodant jiems atpažintinus asmenis su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis, buvo apklausti apie ypatybes, pagal kurias jie atpažįsta atpažintinus asmenis. Liudytojai asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu pakankamai išsamiai apibūdino atpažintinus asmenis, nurodydami, kad asmenis atpažįsta pagal veido bruožus; atliktas procesinis tyrimo veiksmas užfiksuotas protokole, pasirašytas ikiteisminio tyrimo pareigūno ir liudytojo. Taigi nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu gauti duomenys neatitiko BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Tačiau byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015 ir kt.).

9. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiosios: A. A., O. T., A. P. ir R. M., apklausiamos pirmosios instancijos teisme, paneigė savo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus apie tai, kad dirbo kartu su A. F., J. V., O. F., A. K., S. G. ir jiems atiduodavo pusę iš prostitucijos uždirbtų pinigų, bei parodė, jog pinigus, gautus už seksualinių paslaugų teikimą, šiems nuteistiesiems atiduodavo kaip nuomą už butus. Tokį parodymų pakeitimą bylos

nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytojos motyvavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų naudota psichologine prievarta, dėl kurios jos savo apklausos protokolų beveik neskaitė, o parodymus davė būdamos apsvaigę nuo narkotinių medžiagų. Pirmosios instancijos teismas, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisiamojo posėdžio metu perskaitydamas paminėtų nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, jog nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismas vertino kaip duomenis kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Nors tokie parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų paminėtų nukentėjusiųjų parodymų, perskaitytų teisme, vertinimas atitinka BPK reikalavimus ir kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, pagal kurią kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2013, 2K-471/2013, 2K-219-693/2015, 2K-105-699/2016, 2K-79-489/2017). Siekiant įsitikinti nukentėjusiųjų: A. A., O. T., A. P. ir R. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų teisingumu, jų davimo aplinkybėmis, teisme buvo apklausti nukentėjusiųjų apklausas atlikę ikiteisminio tyrimo pareigūnai: J. B., I. F., E. A., kiti proceso dalyviai galėjo jiems užduoti klausimus. Nebuvo nustatyta, jog nukentėjusiųjų apklausos būtų buvę atliktos pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Taigi nagrinėjamoje byloje nuteistųjų kaltė, bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, kitų duomenų visuma, o paminėtų nukentėjusiųjų parodymais buvo tikrinami kiti byloje esantys įrodymai. Nesutikti su tokiomis teismų išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kasatorių nurodomi argumentai dėl nukentėjusiųjų A. A., O. T., A. P. ir R. M. parodymų netinkamo vertinimo jų patikimumo aspektu bei argumentai, kad gynybos versijos (dėl trumpalaikės butų subnuomos) atmestos jų nepaneigus, atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys teismų priimtų sprendimų turiniui ir esmei. Tai, kad S. G. ir kt. nuomojosi butus, kuriuos vėliau pernuomodavo prostitucija užsiiminėjusioms merginoms, nepaneigia, jog merginos mokėjo ne tik nuomą, bet ir atiduodavo dalį pinigų už suteiktas seksualines paslaugas. Nors, kaip nustatyta BPK 301 straipsnio 1 dalyje, prioritetas teikiamas asmens parodymams, duotiems teisme, tai savaime nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės apskritai nėra reikšmingos ir jomis negalima remtis vertinant kitus byloje ištirtus įrodymus. Nukentėjusiųjų A. A., O. T., A. P. ir R. M. parodymų keitimas teisme, kaip pagrįstai pripažino teismai, buvo sąlygotas siekio padėti nuteistiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bijant keršto. Todėl vien tai, kad teismai kitaip nei kasatoriai įvertino bylos duomenis, nereiškia esminių BPK pažeidimų.

10. Kasatoriai teigia, kad teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes, nesilaikydami teismų formuojamos praktikos dėl asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymų vertinimo, apkaltinamąjį nuosprendį grindė šiuo pagrindu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. nepatikimais parodymais. Tokie kasatorių argumentai atmestini.

10.1.BK 391 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad vien asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu nereiškia, kad tokio asmens parodymai negali būti įrodymu, nes BPK nuostatos to nedraudžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2014). Baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymams ir jų vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013). Kartu kasacinės instancijos teismas priimtose nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-153-693/2017 ir kt.).

10.2.Nagrinėjamoje byloje teismai išsamiai analizavo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 1 straipsnį R. J. parodymus (pažymėtina, kad ši baudžiamoji byla buvo išskirta iš didelės apimties bylos dėl nusikalstamo susivienijimo veiklos, kur R. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 391 straipsniu), duotus viso baudžiamojo proceso metu, atsižvelgė į minėto asmens procesinio statuso byloje specifiškumą, įvertino jo parodymų patikimumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais (nukentėjusiųjų parodymais, duomenimis, užfiksuotais parodymų atpažinti protokoluose, kitais byloje ištirtais įrodymais) ir padarė išvadas, kad liudytojo R. J. parodymai yra pagrindas vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Siekdamas visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, susijusias su kiekvieno iš bendrininkų veikla padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, naudodamasis savo teise atnaujino įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė R. J. Šis liudytojas dar kartą patvirtino savo ikiteisminiam tyrime ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus tiek

apie prostituciją organizavusius ir iš jos pelniusius asmenis, kiekvieno iš jų indėlį darant nusikaltimus, tiek apie kiekvieno bendrininko veiksmus, tarpusavio ryšius. Taip pat pažymėtina, kad liudytojo R. J. parodymai, nors ir svarbūs šioje byloje, nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais teismai grindė nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Liudytojo R. J. parodymus patvirtino liudytojų (prostitucija užsiiminėjusių merginų): M. G.-B., A. G., V. Ž., O. B. nuoseklūs ir išsamūs parodymai, iš kurių turinio matyti, kad jos ne tik papasakojo apie gautą uždarbį už seksualinių paslaugų teikimą, bet ir detalizavo kiekvieno bendrininko veiklą, vaidmenų pasiskirstymą. Teismai skundžiamuose sprendimuose įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, priimtuose nuosprendžiuose išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistųjų kaltumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami liudytojo R. J., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymus, laikėsi teismų praktikoje suformuotų reikalavimų ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu ir dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį, byloje nepadaryta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl bendrininkavimo (BK 25 straipsnio 2 dalis)

12. Kasatoriai S. G. ir Ž. V. teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 24 ir 25 straipsnių nuostatas, nenustatė visų būtinų bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, neatskleidė bendrininkavimo turinio. Šie kasatorių teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

13. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

13.1.Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014).

13.2.Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo

subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

14. Pažymėtina, kad skunduose nurodytus esminius argumentus (susijusius su bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimu ir pan.) išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas dėl BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe pagrįstomis bei teisingomis. Taigi nuteistųjų kasatorių bendri veiksmai darant nusikalstamą veiką atitiko BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkų grupės požymius.

15. Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamų teismų sprendimuose nurodytų visų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų jas vertinant, pažymi, kad nustatytos šios esminės bendrininkų grupės darant BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą aplinkybės: A. F., J. V., A. K., S. G., E. B. Vilniaus miesto stotyje asmeniškai arba per kitas prostitucija užsiimančias merginas surasdavo merginų, kurios jau verčiasi prostitucija, jas įkalbėdavo dirbti kartu su jais nuomojamuose butuose, pažadėdami geras darbo sąlygas, apsaugą ir stabilias pajamas, surasdavo ir išnuomodavo butus. Taip šie asmenys prostitucija užsiimančioms merginoms suteikdavo patalpas gyventi ir dirbti, kontroliavo centralizuotą klientų skambučių valdymą. Ž. V., S. T. ir O. F. atsiliepdavo į klientų skambučius, tardavosi su klientais dėl seksualinių santykių pobūdžio, trukmės ir kainos, trumposiomis telefono žinutėmis arba skambučiais apie atvykstančius klientus informuodavo prostitucija besiverčiančias merginas, reikalavo iš jų trumposiomis telefono žinutėmis arba skambučiais atsiskaityti klientui atvykus ir išvykus. Seksualinių paslaugų įkainius ir pinigų pasidalijimą (pusę gautos sumos – merginoms, likusi dalis – jiems), užmokesčio surinkimą, kontroliavo, taip pat reikalavimus dėl išvaizdos ir tvarkos butuose merginoms pateikdavo J. V., A. F., S. G., A. K., O. F., Ž. V., S. T., E. B. Visų nuteistųjų, taip pat ir kasatorių, veikla buvo suderinta, papildė viena kitą ir buvo nukreipta bendram tikslui pasiekti, o kartu – ir būtina jo įgyvendinimui. Nusikalstama veika buvo daroma dvejus metus (nuo 2010 m. iki 2012 m. vasaros), bendrininkų veiksmai buvo suplanuoti, ieškoma merginų, galinčių teikti seksualines paslaugas už užmokestį, nuomojami butai, kurie vėliau pernuomojami merginoms, rūpinamasi prostitucija užsiimančių merginų išvaizda. Taigi tiek kasatorių, tiek kitų nuteistųjų šioje byloje bendrininkavimas darant BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatytas, kaip ir kiekvieno bendrininko kaltė – tiesioginė tyčia, atskleistas jų tyčios turinys; išsamios išvados apie tai išdėstytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, šių išvadų tikrumą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas.

16. Esant šioms aplinkybėms, teismų išvada, kad BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą kasatoriai padarė veikdami bendrininkų grupe, yra teisinga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių veiksmuose nustatyti visi būtinieji tiek inkriminuotos nusikaltimo sudėties, tiek ir bendrininkavimo (veikiant bendrininkų grupe) požymiai.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

17. Kasatoriai S. T., Ž. V. ir A. K. nesutinka su konfiskuotinų sumų dydžiais, teigia, kad iš jų ir kitų nuteistųjų šioje byloje, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 66 726 Eur – yra per didelė. Tokį prašymą kasatoriai argumentuoja tuo, kad nebuvo vedama oficiali apskaita, iš kurios galima matyti, kokios pajamos gautos iš kitų asmenų prostitucijos. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

18. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitokių priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamieji iš nusikalstamos veikos – pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos – gavo pajamų. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti tikslūs skaičiavimai, kokio dydžio pajamos iš kitų asmenų prostitucijos buvo gautos, nes oficiali apskaita nevesta, merginos nurodė skirtingas sumas ir kad pusę už suteiktas seksualines paslaugas gautos sumos atiduodavo kaltinamiesiems. Tikslių skaičiavimų atlikti nebuvo galimybės ir teisme, todėl siekiant nustatyti dydį gautų pajamų, kurios turi būti konfiskuotos kaip gautos iš neteisėtos veiklos, teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų, t. y. prostitucija užsiminėjusių merginų, parodymais, pagal kuriuos nustatytas iš nusikalstamos veiklos gautų pajamų vidurkis. Toks teismo pasirinktas iš prostitucijos gautų pajamų skaičiavimo principas neblogina nuteistųjų padėties. Teismas, nustatęs, kiek klientų per dieną aptarnaudavo nukentėjusioji, kokį užmokestį ji imdavo ir kiek laiko užsiiminėjo prostitucija, nustatė atitinkamas sumas, kurias sudėjęs ir padalijęs iš dirbusių merginų skaičiaus nusprendė iš kaltinamųjų, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, solidariai konfiskuoti 66 726 Eur kaip iš nusikalstamos veikos gautą rezultatą.

20. Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų S. T., S. G., Ž. V. ir A. K. kasacinius skundus atmesti.

TEISĖJAI ALDONA RAKAUSKIENĖ

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________


2018-18283 2018-11-13 2018-10-31 2018-10-31 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-398-469/2018Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00363-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grūstė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grūstė“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Lavėnų socialinės globos namams, trečiasis asmuo viešoji įstaiga „Kretingos maistas“, dėl perkančiosios organizacijos sprendimų bei pirkimo sąlygų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tiekėjų kvalifikacijos – bendrojo mokumo koeficiento – reikalavimo ir ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Grūstė“ (toliau – ir ieškovė) 2017 m. lapkričio 20 d. teismo prašė panaikinti BĮ Lavėnų socialinės globos namų (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimų dalis, kuriose atsakovė nepanaikino pirkimo sąlygų 21 punkto 2 lentelėje „Kvalifikacijos reikalavimai“ eil. Nr. 2 nurodyto reikalavimo: „Tiekėjo bendrojo mokumo koeficiento (nuosavo kapitalo santykis su mokėtinomis sumomis ir įsipareigojimais). Reikšmė – ne mažesnė kaip 1,0“, o vietoj to, nepateikdama absoliučiai jokių argumentų, bendrąjį mokumo koeficientą (toliau – ir BMK) sumažino nuo 1 iki 0,8; atsakovė atmetė ieškovės pretenzijos dalį dėl neaiškių ir dviprasmiškų pasiūlymo vertinimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7964b590e69c11e8a924e51e3682e4fc

kriterijų „Šventinis stalų serviravimas valgyklos salėje bei gyventojų kambariuose“ ir „Maitinimo paslaugų teikimo organizavimo procesas“ ir balsų skyrimo tvarkos apibrėžimo arba šios dalies panaikinimą ir ekonominio naudingumo vertinimo sistemą paliko nepakeistą.

3. Atsakovė 2017 m. lapkričio 7 d. paskelbė ir vykdė viešąjį pirkimą supaprastinto atviro konkurso būdu „Lavėnų socialinės globos namų gyventojų maitinimo paslaugų pirkimas“, pirkimo Nr. 352140, (toliau – ir Konkursas).

4. Konkurso sąlygų 21 punkto 2 lentelės „Kvalifikacijos reikalavimai“ 2 punkte nurodyta, kad tiekėjo bendrojo mokumo koeficiento (nuosavo kapitalo santykis su mokėtinomis sumomis ir įsipareigojimais) reikšmė turi būti ne mažesnė kaip 1,0; 84 ir 86 punktuose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis įvertinamas paslaugų teikimo organizavimo procesas. Ieškovė dėl šių Konkurso sąlygų pateikė pretenziją, kurią atsakovė iš dalies patenkino.

5. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės sprendimu, nurodo, kad ji pasirinko nepagrįstą tiekėjų finansinio ir ekonominio pajėgumo vertinimo kriterijų – BMK su reikšme 0,8, kuris ne tik dirbtinai apribojo tiekėjų konkurenciją, bet ir, tikėtina, buvo suderintas ir pritaikytas vienam atsakovės neskaidriai parinktam tiekėjui. Ieškovė vertina, kad tiekėjų pajėgumą įvykdyti sutartį atsakovė galėjo pasitikrinti kitokiomis, tiekėjų konkurencijos neribojančiomis priemonėmis, todėl atsakovė pažeidė Tiekėjo kvalifikacijos reikalavimų nustatymo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimo tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. S-105 (toliau – ir Metodika), 8 punkto reikalavimus – parinkti tokį kvalifikacijos reikalavimą, kuris geriausiai įrodys tiekėjo galimybes įvykdyti pirkimo sutartį.

6. Ieškovės nuomone, atsakovė pažeidė Metodikos 16.1 punkto nuostatą, nes BMK reikalavimas netaikomas sutartims su tarpiniais mokėjimais. Be to, atsakovės nustatyta BMK reikšmė gerokai viršija maitinimo sektoriuje nustatytą koeficientą, tačiau ji nepagrindė tokio kriterijaus dydžio reikalingumo ir priežastinio ryšio. Konkurso sąlygose vartojamos sąvokos yra išimtinai vertinamojo pobūdžio, todėl atsakovė nepaneigė, kad pasiūlymų vertinimo kriterijai „Šventinis stalų serviravimas valgyklos salėje bei gyventojų namuose“ ir „Maitinimo paslaugų teikimo organizavimo procesas“ ir balų skyrimo tvarka buvo apibrėžti neaiškiai ir dviprasmiškai.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.8. Teismas vertino, kad pirkimo objekto specifiškumas įpareigojo perkančiąją organizaciją atrinkti tik finansiškai

pajėgius įvykdyti prisiimtas prievoles dalyvius, todėl ginčijamas kvalifikacijos reikalavimas dėl ne mažesnio už 0,8 BMK nustatymo nelaikytinas pertekliniu ir ribojančiu konkurenciją.

9. Teismas pažymėjo, kad tam tikrais atvejais viešajame pirkime perkant paslaugas neišvengiamai yra susiduriama su perkamų paslaugų subjektyviu vertinimu. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovės Konkurso nuostatose nėra konkrečiai ir detalizuotai aptartos šventinio stalų serviravimo valgyklos salėje bei gyventojų kambariuose bei maitinimo paslaugų teikimo organizavimo proceso sąlygos, nes tokiu atveju tiekėjai savo pasiūlymuose pirkimų organizatoriui tik pakartotų pirkėjo nurodytas sąlygas ir tvirtintų jų pasiūlymus atitinkančius Konkurso sąlygų reikalavimus, todėl pats viešasis pirkimas prarastų prasmę dėl perkamų paslaugų kokybės, o būtų vertinama tik tiekėjų pasiūlyta kaina. Toks metodas neužtikrintų perkamų paslaugų kokybės, nes mažos kainos pasiūlymas retai būna geros kokybės ir tinkamas.

10. Nurodyta, kad tiekėjai yra savo srities profesionalai, todėl jie turi galimybę ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus dėl pasiūlymų elementų vertinimo balais, prašyti paaiškinti tiekėjui savo sprendimus dėl konkretaus tiekėjo pasiūlymo įvertinimo, nurodyti vertinimo motyvus ir t. t., todėl ieškovės ginčijamos Konkurso sąlygos negali būti pripažįstamos kaip aiškiai pažeidžiančios viešojo pirkimo skaidrumą ir neužtikrinančios tiekėjų pasiūlymo vertinimo objektyvumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principų.

11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Grūstė“ apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija, iš dalies patenkindama ieškovės 2017 m. lapkričio 14 d. pretenziją ir nustatydama 0,8 dydžio BMK, siekė užtikrinti viešosios paslaugos teikimą neįgaliems asmenims, kuris išimtinai susijęs su viešojo intereso tenkinimu ir socialiai pažeidžiamų asmenų grupe, todėl, nustatydama 0,8 dydžio BMK paslaugų tiekėjui atrinkti, perkančioji organizacija neapribojo tiekėjų konkurencijos.

13. Pažymėta, kad atsakovė organizuotame viešajame pirkime siekė įsigyti maitinimo paslaugų teikimą socialiai pažeidžiamiems asmenims – asmenims su negalia, kurie patys dėl savo sveikatos būklės nėra pajėgūs įgyvendinti savo būtiniausių poreikių, todėl net ir trumpalaikis jų maitinimo paslaugų nutrūkimas sukeltų šiems asmenims žalą ir tokiu būdu būtų pažeidžiamas viešasis interesas. Kolegija nurodė, kad Konkurso sąlygose nustatyti minimalūs tiekėjo kvalifikacijos reikalavimai turi atitikti esminį kriterijų – jie turi būti pakankami, kad perkančioji organizacija galėtų būti užtikrinta tiekėjo

pajėgumu įvykdyti pirkimo užduotį. Dėl to perkančioji organizacija ir nustatė Konkurso sąlygose BMK paslaugų teikėjui atrinkti. Vien ta aplinkybė, kad ieškovės BMK yra mažesnis nei Konkurso sąlygose nurodytas, nesudaro pagrindo vertinti, kad šis BMK riboja tiekėjų konkurenciją.

14. Kolegija sprendė, kad UAB „Grant Thornton Baltic“ 2018 m. sausio 21 d. specialisto išvada yra individuali nuomonė apie BMK kriterijų, taikomą viešojo pirkimo procedūroms apskritai, tačiau ši išvada nepatvirtina, kad perkančiosios organizacijos nustatytas BMK kokiu nors būdu riboja tiekėjų konkurenciją ar kitaip pažeidžia Konkurso dalyvaujančių teikėjų interesus, įvertinus ir tai, kad perkančioji organizacija buvo nustačiusi tiekėjams ir kitus kvalifikacijos reikalavimus.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirkimo objekto specifiškumas įpareigojo perkančiąją organizaciją atrinkti tik finansiškai pajėgius vykdyti prisiimtas prievoles dalyvius, todėl ginčijamas kvalifikacijos reikalavimas dėl ne mažesnio už 0,8 BMK nelaikytas pertekliniu.

16. Metodikos 16.1 papunktyje nustatyta, kad BMK reikalavimas naudotinas perkant prekes, paslaugas ar darbus, sudarant didelės vertės ilgalaikes pirkimo sutartis. Šis reikalavimas nenaudotinas, jei pirkimo sutartyje numatytas avansas ir (ar) tarpiniai mokėjimai, kadangi, periodiškai gaunant mokėjimus už prekes, paslaugas ar darbus, tiekėjui yra lengviau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kita vertus, Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 1S-105, kuriuo patvirtinta Metodika, 2 punkte nurodoma, kad Metodika yra rekomendacinė. Dėl to kolegija sprendė, kad Metodikos 16.1 punkte nustatytas atvejis, kai BMK viešuosiuose pirkimuose nenaudotinas, yra tik rekomendacinio pobūdžio ir organizuojant viešuosius pirkimus nėra imperatyviai privalomas.

17. Iš Konkurso sąlygų matyti, kad jų 84.1 punkte nustatytas šventinio stalų serviravimo valgyklos salėje bei gyventojų kambariuose vertinimas bus įvertinamas pagal paslaugų teikėjo pateiktas šventinio stalų serviravimo valgyklos salėje bei gyventojų kambariuose Techninėje specifikacijoje nurodytų švenčių dienomis aprašymą. Konkurso sąlygų 84.5 punkte nustatytas maitinimo paslaugų teikimo organizavimo procesas bus vertinamas pagal paslaugų teikėjo pateikto maitinimo paslaugų teikimo organizavimo proceso aprašo išsamumą, nuoseklumą, sklandumą (84.4.1 punktas), maitinimo paslaugų teikimo organizavimo proceso efektyvumą, nepertraukiamo maitinimo paslaugų teikimo užtikrinimo priemonių efektyvumą (84.4.2 punktas), produktų tiekimo užtikrinimą (84.4.3 punktas), galimybę ruošti ekologiškus patiekalus (84.4.4 punktas), gamybos technologinį procesą (84.4.5 punktas), higienos užtikrinimo priemonių efektyvumą (84.4.6 punktas), patiekalų išdalinimo efektyvumą, išdalinimui ir transportavimui naudojamos įrangos savybes, gyventojų aptarnavimo maitinimo (patiekalų pateikimą valgykloje ir į kambarius ir pan.) metu efektyvumą. Konkurso sąlygų 85 punkte nustatyta, kad tiekėjų pasiūlymai vertinami naudojant vertinimo skalę nuo 0 iki 100, kur 0 žymima, kai vertinama pirkimo objekto savybė neatitinka keliamų reikalavimų arba tokios savybės visai nėra, 100 – jeigu savybė visiškai atitinka keliamus reikalavimus arba yra geriausia, kokia tik gali būti.

18. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė, neperžengdama savo diskrecijos ribų, nustatė pasiūlymų vertinimo kriterijų „Šventinis stalų serviravimas valgyklos salėje bei gyventojų kambariuose“ ir „Maitinimo paslaugų teikimo organizavimo procesas“ taikymo parametrus, atsižvelgdama į savo individualius poreikius, kuriuos nulemia BĮ Lavėnų socialinės globos namuose globojamų asmenų poreikiai, todėl vertinti šiuos kriterijus kaip neaiškius ir dviprasmiškus nebuvo pagrindo.

19. Sutikta su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovės ginčijamų Konkurso sąlygų 84.1 ir 84.5 punktuose nurodyti parametrai sudaro galimybę būtent patiems tiekėjams savo pasiūlymuose pasitelkti patirtį, išradingumą, sugebėjimus, gerą skonį ir t. t., kad jie pirkimui pateiktų estetiškus, įdomius, skoningus, netgi stebinančius pasiūlymus, kurie užtikrintų perkamų paslaugų kokybę ir sudarytų galimybę perkančiajai organizacijai išsirinkti geriausią iš pasiūlytų variantų. Dėl to spręsta, kad Konkurso sąlygų 84.1 ir 84.5 punktuose nurodyti parametrų vertinimo kriterijai yra pakankamai aiškūs, suprantami ir nedviprasmiški.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Grūstė“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Patenkinus ieškinį prašoma ex officio (pagal pareigas) išspręsti atsakovės su trečiuoju asmeniu VšĮ „Kretingos maistas“ sudarytos viešųjų pirkimų sutarties negaliojimo klausimą ir šią sutartį pripažinti negaliojančia arba taikyti alternatyvią sankciją – viešojo pirkimo sutarties trukmės sutrumpinimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Iš VPT direktoriaus 2017 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 1S-105 (Įsakymas) 2 punkto turinio matyti, kad Metodika yra imperatyviai privaloma visais atvejais, išskyrus tuomet, kai atliekami mažos vertės viešieji pirkimai ar mažos vertės pirkimai – šiais atvejais Metodikos taisyklės yra rekomendacinio pobūdžio. Kadangi ginčo Konkurso vertė yra 522 315 Eur (su PVM), arba 431 665,29 Eur (be PVM), tai darytina išvada, kad jis nėra ir negali būti laikomas mažos vertės pirkimu.

20.2. Teisingai aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 47 straipsnio 7 dalį ir Metodikos 16.1 punktą, teismai būtų priėję prie išvados, kad BMK rodiklis Konkurse neturėtų būti taikomas. Nors Konkurso laimėtojas privalo būti finansiškai pajėgus įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau teismai nenagrinėjo, kaip konkrečiai BMK rodiklis galėtų tai užtikrinti. Pagal Metodikos 16.1 punkte nustatytą taisyklę BMK rodiklis nenaudotinas, jei pirkimo sutartyje numatytas avansas ir (ar) tarpiniai mokėjimai, o Konkurso sąlygų 3 priedo „Sutarties projektas“ specialiųjų sąlygų 8.1. punkte nurodyta, kad tiekėjui už suteiktas maitinimo paslaugas kas mėnesį bus mokami tarpiniai mokėjimai.

20.3. Atsakovė, nustatydama Konkurso sąlygų 84.1 ir 84.5 punktuose nurodytų pasiūlymų vertinimo kriterijų taikymo parametrus, nenustatė objektyvių, aiškių ir nedviprasmiškų reikalavimų. Konkurso sąlygų 84.1 ir 84.5 punktuose vartojamos tokios sąvokos, pvz., „efektyvumas“, „išsamumas“, „formalus“, „nepakankamai pagrįstas“, „pernelyg bendras“, „pakankamai atitinka vertinamą parametrą“, „pakankamai pagrįstas“, „subalansuota tematika“, kurios suprantamos ir vertinamos nevienodai, nes suformuluotos ne konkrečiai, o abstrakčiai, detaliau nepaaiškinant jų turinio, nenurodant jų reikšmės bei įtakos balų skyrimui ir bendram ekonominio naudingumo kriterijų vertinimui. Teismai, visiškai nepagrįstai neatsižvelgdami į VPĮ 55 straipsnio 5 dalyje nustatytą taisyklę, pripažino, kad Konkurso sąlygų 84.1 ir 84.5 punktuose nustatyti vertinimo kriterijai atitinka VPĮ nuostatas.

21. Atsakovė BĮ Lavėnų socialinės globos namai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės UAB „Grūstė“ kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Nei Metodikoje, nei VPĮ nenustatytas ribojimas BMK taikyti viešuosiuose pirkimuose dėl ilgalaikės (36 mėn.), nepriklausomai nuo to, ar tai mažos ar didelės vertės pirkimas, maitinimo paslaugų teikimo sutarties. Priešingai, Metodika rekomenduoja vadovautis BMK kaip kvalifikacijos kriterijumi, nes šis finansinio pajėgumo rodiklis leidžia užtikrinti tiekėjo galimybę savo lėšomis vykdyti ilgalaikę sutartį. BMK kriterijaus taikymas Konkurse yra svarbus, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą maitinimo teikimą socialiai jautriai asmenų grupei (neįgaliesiems). Konkretaus dydžio BMK buvo pasirinktas, atsižvelgiant į realią rinkos situaciją, todėl pasirinkta BMK reikšmė niekaip nediskriminuoja tiekėjų.

21.2. Sisteminis Metodikos 16 bei 8 dalių vertinimas atskleidžia, kad pirkimo vykdytojas kvalifikacijos reikalavimus turi teisę nustatyti ir kitokius, nei tiesiogiai įtvirtinti Metodikoje, su sąlyga, jog tokie kvalifikacijos reikalavimai atitinka jų tikslą bei kvalifikacijos reikalavimų nustatymo principus. Metodikos 16.1 punkte vartojamos formuluotės „reikalavimas naudotinas“, „reikalavimas nenaudotinas“ taip pat nurodo šios normos ne imperatyvų, bet rekomendacinį pobūdį. Vien tai, kad, pasibaigus ginčo Konkursui, sudaroma pirkimo sutartis įtvirtino tarpinius (kasmėnesinius) mokėjimus, nesudaro pagrindo laikyti BMK pertekliniu ar neproporcingu kriterijumi.

21.3. Siekdama įsigyti ne tik mažiausios kainos, bet kaip įmanoma geresnės kokybės maitinimo paslaugas ir pasiekti, kad tiekėjai tarpusavyje varžytųsi ne tik mažiausia kaina, bet ir socialiai jautriai perkančiosios organizacijos globotinių grupei svarbiais paslaugų kokybės kriterijais (estetika, maitinimo proceso sklandumu ir kt.), perkančioji organizacija Konkurse nusprendė vertinti pasiūlymų ekonominį naudingumą (kaina ir kokybė). Konkurso sąlygose perkančioji organizacija išviešino pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo subkriterijus, balų pagal kriterijus skyrimo tvarką ir lyginamuosius svorius vertinant bendrą pasiūlymo ekonominį naudingumą.

21.4. Perkančioji organizacija, dar labiau detalizavusi subkriterijus, neturėtų galimybės sulaukti kūrybiškai įdomiausių ir naudingiausių pasiūlymų. Esami kriterijai leidžia tiekėjams konkuruoti ne tik kaina, bet ir siūlomų sprendimų kūrybiškumu, kas atitinka VPĮ reikalavimus. Nepagrįstai nurodoma, kad Konkurso sąlygose įtvirtinti kriterijai yra dviprasmiški ar subjektyvūs, nes iškilusius neaiškumus ieškovė galėjo išsiaiškinti pasinaudodama teise prašyti perkančiosios organizacijos Konkurso dokumentų paaiškinimų.

21.5. Ieškovės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-378/2018 priimta ne tik po ginčo Konkurso paskelbimo ir užbaigimo, bet ir vėliau, negu apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, todėl argumentas, kad teismai nukrypo nuo šios nutarties išaiškinimų, yra neteisingas.

21.6. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė netenkina Konkurso sąlygų 21 punkto 2 lentelės 2 eilutėje įtvirtinto kvalifikacijos reikalavimo, kad tiekėjo BMK reikšmė turi būti ne mažesnė kaip 0,8. Dėl to pripažinus, kad ieškovės reikalavimai dėl BMK kriterijaus panaikinimo yra nepagrįsti, tampa aišku, kad ji bet kuriuo atveju nebegali dalyvauti ginčo Konkurse, vadinasi, nebeturi teisinio suinteresuotumo ginčyti ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus.

21.7. Su kasaciniu skundu ieškovė pateikė du naujus įrodymus, t. y. ginčo Konkurso ataskaitos kopiją ir Telšių r. savivaldybės administracijos pirkimo ataskaitos kopiją, bet šie neturėtų būti kasacinio teismo priimami, vertinami ir pridėti prie bylos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepaaiškino, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau, taip pat neaišku, kaip Telšių r. savivaldybės administracijos pirkimas susijęs su ginču šioje byloje.

22. Trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės UAB „Grūstė“ kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir atsisakyti pridėti prie bylos bei vertinti ieškovės pateiktus naujus įrodymus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Šiuo atveju apskritai neegzistuoja sąlyga, aptariama Metodikos 16.1 punkte, nes mokėjimai Konkurso laimėtojui pagal sutartį bus atliekami kartą per mėnesį, tačiau jie nekvalifikuotini nei kaip avansas, nei kaip tarpiniai mokėjimai Metodikos 16.1 punkto prasme. Iš Konkurso dokumentų 3 priedo „Sutarties projektas“ bendrųjų sąlygų 12 punkto, specialiųjų sąlygų 6 bei 8.1 punkto matyti, kad tiekėjui bus mokama tik visa kaina už jau suteiktas paslaugas. Taigi Pirkimo atveju tiekėjui bus iš dalies kompensuojamos ne patirtos ar nepatirtos išlaidos, bet bus mokama visa kaina už atitinkamą mėnesį realiai suteiktas paslaugas.

22.2. Metodikos 16.1 punktas imperatyviai nedraudžia nustatyti BMK ginčo Konkurse. Metodikos 6 punkte nustatyta, kad pirkimo vykdytojas gali nustatyti šioje Metodikoje neįtvirtintus, tačiau, atsižvelgiant į konkretaus pirkimo specifiką, apimtį, ypatingus pirkimo vykdytojo poreikius, būtinus nustatyti kitokius kvalifikacijos reikalavimus ir (ar) kitokias šioje Metodikoje įtvirtintų kvalifikacijos reikalavimų reikšmes, vadovaudamasis šios Metodikos 8 punkte nustatytais principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

23. Nagrinėjamas ginčas dėl viešojo pirkimo sąlygų susijęs su dviem vertinimo aspektais: tiekėjo bendrojo mokumo koeficiento taikymo teisėtumu ir ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijaus atitiktimi įstatymo reikalavimams. Šie du klausimai teisės aiškinimo ir taikymo aspektu apibrėžia kasacinio teismo nagrinėjimo ribas byloje.

24. Ginčo Konkursui taikytinas nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas (2017 m. gegužės 2 d. Nr. XIII-327). Iki naujojo įstatymo įsigaliojimo suformuota teismų praktika taikytina mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) – atsižvelgiant į naujojo teisinio reglamentavimo santykį su iki tol galiojusiomis teisės aktų nuostatomis.

Dėl tiekėjo bendrojo mokumo koeficiento taikymo teisėtumo

25. Reikalavimai tiekėjų kvalifikaciją nustatančioms pirkimo sąlygoms nustatyti VPĮ 47 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos principinės nuostatos, kuriomis grindžiamas tiekėjų kvalifikacijos kriterijų teisinis reglamentavimas ir kurias turi atitikti konkretaus viešojo pirkimo sąlygos: perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl ji turi teisę skelbime apie pirkimą ar kituose pirkimo dokumentuose nustatyti būtinus kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimus ir šių reikalavimų atitiktį patvirtinančius dokumentus ar informaciją. Perkančiosios organizacijos nustatyti kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos, turi būti proporcingi ir susiję su pirkimo objektu, tikslūs ir aiškūs.

26. Šios nuostatos koreliuoja su ankstesne kasacinio teismo praktika, kurioje nuosekliai pažymima, kad tiekėjų kvalifikacijos kriterijai privalo būti proporcingi pirkimo objektui, nediskriminuoti ūkio subjektų ar kitaip iškreipti sąžiningą jų varžymąsi; tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai turi tikslą – išrinkti tokį tiekėją, kuris būtų pajėgus tinkamai ir laiku įvykdyti sutartį; viešojo pirkimo sąlygos, kurios viršija šį tikslą, kvalifikuotinos kaip neproporcingos ir neteisėtos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-476-378/2017 39–40 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. VPĮ 47 straipsnio 2–6 dalyse nustatyti tiekėjų kvalifikacijos vertinimo kriterijai: 1) teisė verstis atitinkama veikla; 2) finansinis ir ekonominis pajėgumas; 3) techninis ir profesinis pajėgumas, kuriuos perkančioji organizacija turi taikyti, atsižvelgdama į konkretaus pirkimo aplinkybes, be kita ko, vertę, pirkimo objekto pobūdį ir kt.

28. Teisėjų kolegija išaiškina, kad, neatsižvelgiant į tai, jog aptariamose įstatymo normose perkančiajai organizacijai suteikiama tam tikra sprendimo laisvė ir teisė taikyti vieną ar kitą kriterijų, vis dėlto ši pasirinkimo laisvė yra ribojama VPĮ 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principinių nuostatų. Kaip neatitinkantys jų gali būti vertinami tiek per žemi, nepakankami užtikrinti, kad tiekėjas bus pajėgus įvykdyti pirkimą, kvalifikacijos kriterijai, tiek per aukšti, nepagrįstai ribojantys konkurenciją reikalavimai tiekėjų pajėgumui.

29. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kasacinio teismo praktikoje aiškinant buvusios redakcijos VPĮ nuostatas,

nurodyta, jog VPĮ konkrečiai neįtvirtinta, kokius minimalius kvalifikacinius reikalavimus perkančioji organizacija turi nustatyti konkretaus pirkimo atveju – tai, įvertinusi pirkimo pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes, sprendžia pati perkančioji organizacija, tačiau bet kokiu atveju pirkimo sąlygose nustatyti minimalūs reikalavimai tiekėjo kvalifikacijai turi atitikti esminį kriterijų – jie turi būti pakankami tam, kad perkančioji organizacija galėtų būti užtikrinta tiekėjo pajėgumu įvykdyti pirkimo užduotį; dėl perkančiosios organizacijos pareigos nustatyti pirkimo pobūdį atitinkančius tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus ir pagal juos įvertinti tiekėjų kvalifikacijos atitiktį sprendžiama pagal pirkimo sąlygas, VPĮ nuostatas ir kitus pirkimui reikšmingus dokumentus (pvz., rekomendacinio pobūdžio Viešųjų pirkimų tarnybos metodinę medžiagą ir pan.) bei įprastinę atitinkamų reikalavimų taikymo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012).

30. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujos redakcijos VPĮ naujai įtvirtintas tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų nustatymo teisinis reguliavimas, kuris privalo būti taikomas tiek nustatant pirkimo sąlygas, tiek vertinant jų teisėtumą. Kasacinio teismo spręsta, kad atitinkamos VPĮ normos – konkreti viešųjų pirkimų principų išraiška, todėl būtent jos pirmiausia turėtų būti taikytinos sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčą; tinkamas konkrečių VPĮ nuostatų taikymas kartu reiškia ir tinkamą viešųjų pirkimų principų laikymąsi; kai kurios VPĮ normos aiškios, tikslios, iš esmės nepaliekančios taikymo laisvės, t. y. išimties; bendrųjų įstatymo normų – viešųjų pirkimų principų (ar bendrųjų teisės principų) – taikymas, taip pat siekis užtikrinti viešąjį interesą nepateisina praktikos, kuria būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisinio reguliavimo, iškreipta įstatymo leidėjo valia sureguliuoti atitinkamus teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-690/2016 23, 24 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Pagal VPĮ 47 straipsnio 7 dalį tiekėjo kvalifikacijos reikalavimai nustatomi pagal Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintą Tiekėjo kvalifikacijos reikalavimų nustatymo metodiką. Ši įstatymo nuostata įgyvendinta Viešųjų pirkimo tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1S-105. Įsakymo 2 punkte nustatyta, kad juo patvirtinta Metodika turi vadovautis perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, vykdydami nuo 2017 m. liepos 1 d. pradėtus tarptautinius ir supaprastintus pirkimus. Atliekant mažos vertės viešuosius pirkimus ar mažos vertės pirkimus, pradėtus nuo 2017 m. liepos 1 d., Metodika yra rekomendacinė.

32. Įvertinusi aptartų teisės aktų nuostatų turinį, teisėjų kolegija išaiškina, kad Metodika yra privaloma, jos nuostatos imperatyviosios visais tarptautinių ir supaprastintų pirkimų atvejais, todėl juos vykdančios perkančiosios organizacijos neturi teisės savo nuožiūra spręsti dėl Metodikos taisyklių (ne)taikymo, be kita ko, dėl pirkimo objekto specifikos ar pan. aplinkybių. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad Metodikoje vartojamos lingvistiniu požiūriu neįsakomojo pobūdžio frazės („reikalavimas naudotinas“, „reikalavimas nenaudotinas“).

33. VPĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, tikrindama tiekėjo finansinį ir ekonominį pajėgumą, perkančioji organizacija gali atsižvelgti į tam tikrą finansinį santykį, įskaitant turimo turto ir įsipareigojimų santykį. Perkančioji organizacija gali atsižvelgti į tokį santykį, jeigu pirkimo dokumentuose ji nurodė skaidrius, objektyvius ir nediskriminacinius finansinio santykio vertinimo kriterijus ir metodus.

34. Nurodytos įstatymo nuostatos detalizuotos Metodikos 16 punkte. Jos 16.1 papunktyje reglamentuotas vieno iš finansinio santykio rodiklių – bendrojo (pastovaus) mokumo koeficiento, kurį nustačius vertinamas įmonės nuosavo kapitalo ir visų įsipareigojimų (ilgalaikių ir trumpalaikių) santykis, taikymas. Šioje normoje, be kita ko, nustatyta, kad bendrojo (pastovaus) mokumo koeficiento reikalavimas naudotinas perkant prekes, paslaugas ar darbus, sudarant didelės vertės ilgalaikes pirkimo sutartis; šis reikalavimas nenaudotinas, jei pirkimo sutartyje numatytas avansas ir (ar) tarpiniai mokėjimai, kadangi, periodiškai gaunant mokėjimus už prekes, paslaugas ar darbus, tiekėjui yra lengviau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pristatytą reguliavimą, išaiškina, kad tarptautiniuose ir supaprastintuose pirkimuose, kai viešojo pirkimo sutartyje nurodytas avansas ir (ar) tarpiniai mokėjimai tiekėjui, bendrojo mokumo koeficiento reikalavimas tiekėjų kvalifikacijai negali būti taikomas ir pirkimus vykdantys subjektai negali šio reikalavimo nustatyti pirkimo sąlygose.

36. Sprendžiant dėl bendrojo mokumo koeficiento taikymo ginčo Konkurso sąlygose teisėtumo svarbios šios aplinkybės: pirma, Konkursas pagal savo vertę priskirtinas supaprastintiems pirkimams, todėl jį vykdant Metodika yra privaloma ir jos taisyklės – imperatyviosios. Šiame kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime be teisinio pagrindo teigė, jog Metodikos nuostatos yra rekomendacinio pobūdžio (šios nutarties 16 punktas). Antra, viešojo pirkimo sutarties projekte (Konkurso sąlygų 3 priedo „Sutarties projektas“ specialiųjų sąlygų 8.1 punktas) nustatyta sąlyga, kad tiekėjui už suteiktas maitinimo paslaugas kas mėnesį bus mokami tarpiniai mokėjimai.

37. Pristatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pagal Metodikos 16.1 punktą perkančioji

organizacija neturėjo teisės Konkurso sąlygose nustatyti bendrojo mokumo koeficiento reikalavimo tiekėjų kvalifikacijai, todėl Konkurso sąlygų 21 punkte įtvirtintos lentelės „Kvalifikacijos reikalavimai“ 2 punktas pripažintinas neteisėtu, kaip prieštaraujantis teisiniam reguliavimui.

Dėl ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų tinkamumo

38. VPĮ 55 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti principiniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti perkančiosios organizacijos pasirinkti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijai: jie neturi perkančiajai organizacijai suteikti neribotos pasirinkimo laisvės ir turi užtikrinti veiksmingą tiekėjų konkurenciją; pasiūlymų vertinimo kriterijai turi būti suformuluoti taip, kad tiekėjų pasiūlymuose pateiktos informacijos atitiktį nustatytiems pasiūlymų vertinimo kriterijams būtų galima patikrinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pagal aktualų, tiek pagal iki tol galiojusį teisinį reglamentavimą reikalavimai pasiūlymų vertinimo kriterijams Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) jurisprudencijoje ir kasacinio teismo praktikoje aiškinami, be kita ko, kaip išplaukiantys iš bendrųjų viešųjų pirkimų skaidrumo ir vienodo požiūrio principų.

39. Teisingumo Teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad tiek vienodo požiūrio principas, tiek iš jo kylantis skaidrumo įsipareigojimas reikalauja, jog viešojo pirkimo objektas ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo kriterijai būtų aiškiai apibrėžti nuo viešojo pirkimo procedūros pradžios. Ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijai turi būti suformuluoti taip, kad leistų visiems deramai informuotiems ir įprastai rūpestingiems konkurso dalyviams žinoti tikslią jų apimtį, taigi juos aiškinti vienodai. Reikalavimas laikytis lygybės, nediskriminavimo ir skaidrumo principų reiškia, kad sutarties sudarymo kriterijai turi būti objektyvūs, o tai užtikrina, jog pasiūlymų palyginimas ir vertinimas vyks objektyviai, taigi veiksmingos konkurencijos sąlygomis. Taip nebūtų kriterijų, kuriais perkančiajai organizacijai suteikiama besąlyginio pasirinkimo laisvė, atveju. Lygybės, nediskriminavimo ir skaidrumo principai sukelia tuos pačius padarinius, kai kalbama apie sutarties sudarymo kriterijus, kurie taip pat yra esminės viešojo pirkimo sąlygos, nes jie bus lemiami išsirenkant pasiūlymą iš tų, kurie atitinka perkančiosios organizacijos techninėse specifikacijose suformuluotus reikalavimus (Teisingumo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-368/10, 56, 87, 88 punktai).

40. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką dėl perkančiosios organizacijos pareigos laikytis skaidrumo principo, be kita ko, reiškiančio pirkimo sąlygų aiškumą, tikslumą, nedviprasmiškumą, tam, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia. Tai pasiekiama tada, kai pirkimo sąlygų turinys leidžia pakankamai gerai informuotiems ir normaliai rūpestingiems tiekėjams vienodai jas suprasti ir aiškinti, o perkančiajai organizacijai realiai patikrinti, ar tiekėjų pasiūlymai šias atitinka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-378/2018 61 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Kasacinio teismo spręsta, kad, pirkimo sąlygose dėl ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų nenustačius detalios kriterijų vertinimo sistemos, susiklosto situacija, kai konkretaus pasiūlymo vertinimas priklausys nuo subjektyvaus vertintojo požiūrio, perkančiosios organizacijos poreikių ar motyvų, o tai neatitinka VPĮ įtvirtinto skaidrumo imperatyvo, todėl tokios pirkimo sąlygos neteisėtos (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-378/2018 68 punktą).

42. Konkurso sąlygų 84.1 punkte nustatyta, kad pasiūlymas dėl šventinio stalų serviravimo bus vertinamas pagal tiekėjo pateiktą paslaugos aprašymą; 84.5 punkte nustatyta, kad maitinimo paslaugų tiekimo organizavimo procesas bus vertinamas pagal jo aprašo išsamumą, nuoseklumą, sklandumą, tiekimo organizavimo proceso efektyvumą, produktų tiekimo užtikrinimą, galimybę ruošti ekologiškus patiekalus, gamybos technologinį procesą, patiekalų išdalinimo efektyvumą, naudojamos įrangos savybes ir pan.

43. Teisėjų kolegija, kasacinio skundo argumentus ir teismų padarytas išvadas įvertinusi pirmiau nurodytų išaiškinimų kontekste, pripažįsta pagrįstais ieškovės teiginius, kad atsakovės Konkurso sąlygose nustatyti ekonominio naudingumo vertinimo kriterijai neatitinka įstatyme įtvirtintų reikalavimų bei viešųjų pirkimų skaidrumo ir vienodo požiūrio principų. Sutiktina su ieškove, kad šie pasiūlymų vertinimo kriterijai aprašyti vartojant nekonkrečias, neobjektyvias, išskirtinai subjektyvaus vertinamojo pobūdžio sąvokas, todėl detaliau nepaaiškinus jų turinio, nenurodant jų reikšmės bei įtakos balų skyrimui ir bendram ekonominio naudingumo kriterijų vertinimui kyla rizika, kad tiek atskiri tiekėjai, tiek perkančioji organizacija galėjo juos skirtingai suprasti ir vertinti. Dėl šių aplinkybių ginčijamos Konkurso sąlygų 84.1, 84.5 punktų nuostatos pripažįstamos neteisėtomis.

44. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir prieštaraujančiais aptartoms įstatymo ir teismų praktikos nuostatoms bylą nagrinėjusių teismų argumentus, kad dėl perkamų paslaugų specifikos pasiūlymų vertinimo kriterijų suformuluoti konkrečiai ir detaliai nėra galimybės, o tiekėjų pasiūlymų vertinimo objektyvumas ir viešųjų pirkimų principų laikymasis

gali būti užtikrintas tiekėjams pasinaudojus galimybe ginčyti jų pasiūlymų įvertinimą.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką viešojo pirkimo procedūras pripažinus neteisėtomis, turi būti sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių; tais atvejais, kai pagal neteisėtas konkurso sąlygas sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo, nes jis pagal įstatymą dėl sudaryto sandorio laikomas pasibaigusiu; tokiu atveju, byloje nustačius atitinkamas aplinkybes, pirkimo sąlygos pripažįstamos neteisėtomis, pasibaigusio pirkimo procedūros nenutraukiamos, o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-415/2016 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

46. Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos duomenimis, atsakovė su Konkurso laimėtoja VšĮ „Kretingos maistas“ 2017 m. gruodžio 19 d. sudarė viešojo paslaugų pirkimo sutartį. Byloje nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja prielaidas šią viešojo pirkimo sutartį pripažinti neteisėta ab initio (nuo sudarymo momento). Vis dėlto, įvertinusi tai, kad ginčo Konkursu siekiama užtikrinti socialiai jautrios paslaugos – globos namų gyventojų maitinimo teikimą, kuris turi būti tvarus, teisėjų kolegija sprendžia, jog egzistuoja pagrindas dėl viešojo intereso neteisėtai sudarytą sandorį išsaugoti ir skirti alternatyvią sankciją – sutarties terminą sutrumpinti iki 2019 m. birželio 18 d. (VPĮ 106 straipsnis).

47. Visumos aptartų argumentų pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikinami ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ginčijamos Konkurso sąlygos pripažįstamos neteisėtomis ir perkančiosios organizacijos su Konkurso laimėtoja VšĮ „Kretingos maistas“ 2018 m. sudarytos viešojo paslaugų pirkimo sutarties terminas sutrumpinamas.

48. Ieškovė kartu su kasaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus, jos manymu, pagrindžiančius kasacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir jų iš naujo nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nauji įrodymai kasaciniame teisme nepriimami ir nevertinami. Dėl šios priežasties ieškovės pateiktus papildomus dokumentus atsisakoma priimti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

50. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 4436,15 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 788 Eur žyminio mokesčio už ieškinį išlaidas ir 3648,15 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 3005,93 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 788 žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 2217,93 Eur išlaidas už advokato pagalbą.

51. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad kai ieškovė savo interesus gina prieš du procesinius varžovus (paprastai prieš perkančiąją organizaciją ir viešojo pirkimo laimėtoją), nustačius pastarųjų bylos šalių argumentų nepagrįstumą, yra teisinga iš jų lygiomis dalimis priteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60-378/2015). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas tenkinamas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra naikinami ir priimamas naujas procesinis sprendimas, todėl ieškovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 7442,08 Eur, atlyginimas priteisiamas lygiomis dalimis (po 3721,04 Eur) iš atsakovės ir trečiojo asmens.

52. Ieškovė sumokėjo 750 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą, todėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas lygiomis dalimis (po 375 Eur) iš atsakovės ir trečiojo asmens. Nors ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

53. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,27 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2018 m. balandžio 12 d. nutartį.

Priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Grūstė“ ieškinį tenkinti.BĮ Lavėnų socialinės globos namų supaprastinto atviro konkurso „Lavėnų socialinės globos namų gyventojų maitinimo

paslaugų pirkimas“ (pirkimo Nr. 352140) sąlygų 21 punkte įtvirtintos lentelės „Kvalifikacijos reikalavimai“ 2 punktą, 84.1, 84.5 punktus pripažinti neteisėtais.

BĮ Lavėnų socialinės globos namų ir VšĮ „Kretingos maistas“ 2017 m. gruodžio 19 d. sudarytos viešojo paslaugų pirkimo sutarties terminą sutrumpinti iki 2019 m. birželio 18 d.

Priteisti ieškovei UAB „Grūstė“ (j. a. k. 166576122) iš atsakovės BĮ Lavėnų socialinės globos namų (j. a. k. 190794216) 4096,04 (keturis tūkstančius devyniasdešimt šešis Eur 4 ct) ir iš trečiojo asmens VšĮ „Kretingos maistas“ (j. a. k. 164687871) 4096,04 (keturis tūkstančius devyniasdešimt šešis Eur 4 ct) išlaidų už advokato pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose atlyginimo.

Priteisti valstybei iš BĮ Lavėnų socialinės globos namų (j. a. k. 190794216) 6,27 Eur (šešis Eur 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Atsisakyti priimti ieškovės UAB „Grūstė“ pateiktus papildomus įrodymus.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

EGIDIJUS LAUŽIKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________


2018-18290 2018-11-13 2018-11-05 2018-11-05 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-402-403/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07109-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.3.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Algirdo Rugienio, V. S., V. B., A. Š., A. N., R. R., S. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Algirdo Rugienio, V. S., V. B., A. Š., A. N., R. R., S. Ž. ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo, neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8fbe7330e69c11e8a924e51e3682e4fc

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą ir darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai A. R., S. Ž., V. B., A. Š., V. S., A. N., R. R. pateikė ieškinius atsakovei UAB Kuršėnų autobusų parkui dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

3. Ieškovai nurodė, kad dirba vairuotojais-konduktoriais pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną. Atsakovė nepagrįstai nemoka jiems viso priklausančio darbo užmokesčio, t. y. moka tik už faktiškai važiuotą laiką, tačiau nesumoka už laiką (pertraukas) tarp maršrutų.

4. Atsakovė UAB Kuršėnų autobusų parkas nesutiko su pateiktais ieškiniais ir nurodė, kad įmonėje vedama suminė darbo laiko apskaita. Ieškovai dirba slankiaisiais darbo ir poilsio režimo grafikais. Darbo dieną ieškovai vykdavo jiems nustatytais maršrutais, kurių pastovus grafikas sudarytas ir suderintas su Šiaulių rajono savivaldybe. Ieškovų nurodytos tarp kiekvieno maršruto susidarančios pertraukos negali būti vertinamos kaip papildomos ar specialios pertraukos, kurios įskaitomos į darbo laiką ir už jas sumokama. Vairuotojai-konduktoriai pertraukų tarp maršrutų metu neatlieka jiems pavestų darbinių funkcijų, šias pertraukas ieškovai leisdavo savo gyvenamosios vietos ir kitais adresais, kurie darbo grafikuose nėra nurodyti.


5. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinius atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

6. Teismas nustatė, kad ieškovai dirba UAB Kuršėnų autobusų parke vairuotojais-konduktoriais. Ieškovų darbo sutartyse nurodyta, kad nustatoma 8 valandų darbo dienos trukmė, darbas vyksta pagal patvirtintą darbo grafiką. UAB Kuršėnų autobusų parko direktorius 2004 m. sausio 2 d. priėmė įsakymą Nr. 1 dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo vairuotojams-konduktoriams ir kitiems įsakyme nurodytiems darbuotojams. 2006 m. kovo 28 d. priimtas įsakymas dėl darbo laiko apskaitos autobusų vairuotojams-konduktoriams iki išvykimo į reisus iš Kuršėnų autobusų stoties ir reisų užbaigimui į Kuršėnų autobusų stotį, pagal kurį vairuotojams-konduktoriams, be kita ko, pasiruošti darbo pradžiai skirta 20 min., atsiskaityti su kasa, autobusams plauti taip pat skirta 20 min. ir nustatyta, kad šis darbo laikas prieš pradedant ir užbaigiant darbo dienos reisus apmokamas.

7. 2011 m. balandžio 11 d. UAB Kuršėnų autobusų parko darbo tvarkos taisyklių 5.2 punkte įtvirtinta, kad kasdieninė darbo laiko trukmė yra 8 darbo valandos, o esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 valandų per darbo dieną (pamainą). Darbo tvarkos taisyklių 4.11 punkte nurodyta, kad įmonės darbuotojai supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, kitais darbovietėje galiojančiais norminiais aktais, reglamentuojančiais darbą. Atsakovės vadovas 2015 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1-7-16 dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo, jame nurodė nuo 2015 m. liepos 20 d. autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos arba pertraukos tarp maršrutų metu autobusų privalomą stovėjimo vietą – autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (techninės priežiūros ar remonto būtinumui), nustatė autobusų stovėjimo vietą bendrovės teritorijoje. Iš vairuotojų-konduktorių pareiginių nuostatų matyti, kad vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę (2.1 punktas), be kita ko, vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas). 2016 m. ieškovų atstovė Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ atliko UAB Kuršėnų autobusų parko patikrinimą dėl darbo ir kitų įstatymų laikymosi ir nenustatė pažeidimų, susijusių su netinkamu apmokėjimu už darbą. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2016 m. vasario 5 d. priėmė reikalavimą pašalinti nustatytus pažeidimus, tačiau tarp jų nebuvo pažeidimų, susijusių su netinkamu darbo laiko apskaitymu ir darbo užmokesčio mokėjimu. Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimais atmetė ieškovų ieškinius dėl neišmokėtų darbo užmokesčio dalių ir delspinigių priteisimo.

8. Teismas iš viešai prieinamų duomenų (http://www.kursenuap.lt/dokumentai/AP_istatai.pdf; įstatų 8 punktas) nustatė, kad UAB Kuršėnų autobusų parko pagrindinė veikla – keleivių vežimas miesto ir priemiestiniu sausumos transportu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 142 straipsniu (redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos

http://www.kursenuap.lt/dokumentai/AP_istatai.pdf

srityse patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 587) patvirtintu „Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse“ Bendrųjų nuostatų 1.8 punktu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), teismas sprendė, kad tam tikrų darbuotojų kategorijų darbuotojams, dirbantiems ekonominės veiklos srityse (nagrinėjamu atveju kelių transporto), darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų ir bendra pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmė gali viršyti dvi valandas.

9. Teismo vertinimu, ieškovams teigiant, kad pertraukos tarp maršrutų turi būti įtrauktos į faktiškai išdirbą laiką, būtina įvertinti, ar minėtu laiku ieškovai atliko jiems pavestas darbo funkcijas, ar privalėjo būti darbo vietoje ir pan. Visi ieškovai patvirtino, kad jiems buvo žinomi darbo grafikai ir atitinkamai pertraukos tarp maršrutų. Tokios išvados išplaukia ir iš vairuotojų-konduktorių pareiginių nuostatų, pagal kuriuos vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas). Ieškovai buvo supažindinti su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais ir atsakovė jokiais lokaliniais teisės aktais nenustatė jiems pareigos pertraukų tarp maršrutų metu būti darbo vietoje arba transporto priemonėje. 2015 m. liepos 16 d. atsakovės vadovas priėmė įsakymą dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo (žr. šios nutarties 7 punktą). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes.

10. Priešingai, ieškovai patvirtino, kad savo nuožiūra disponavo minėtomis pertraukomis, o atsakovė pateikė GPS įrangos duomenis, parodančius, jog tokių pertraukų metu ieškovai dažnai buvo savo gyvenamosios vietos ar kitais adresais. Teismas atmetė ieškovų teiginius, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie privalėjo remontuoti transporto priemones. Patys ieškovai nurodė, kad suprato savo, kaip vairuotojų-konduktorių, pareigas, žinojo, jog įmonėje dirba kvalifikuoti šaltkalviai, kuriems pagal pareigas buvo pavesta remontuoti transporto priemones. Ieškovai transporto priemones remontuodavo be darbdavės žinios ir nurodymo, t. y. savo nuožiūra, tačiau tokiu atveju, jeigu ieškovai informuodavo darbdavės atstovus, kad pertraukų tarp maršrutų metu ar kitu laiku reikia atlikti transporto priemonių remontą, tai buvo pažymima kelionės lapuose ir už šį laiką ieškovams buvo apmokama. Nepagrįsti ieškovų argumentai dėl transporto priemonių plovimo minėtų pertraukų metu, kadangi atsakovės vadovo 2006 m. kovo 28 d. įsakymu dėl darbo laiko apskaitos autobusų vairuotojams-konduktoriams autobusams plauti skirta 20 min. ir nustatyta, kad šis darbo laikas apmokamas. Ieškovai patvirtino, kad tuo atveju, jei, esant poreikiui, pertrauktų tarp maršrutų metu jie sutikdavo vairuoti transporto priemonę kitu maršrutu, toks laikas buvo įskaitomas į darbo laiką ir buvo tinkamai apskaitomas ir apmokamas.

11. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginio darbo funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką.

12. Teismas, įvertinęs ieškovų darbo įmonėje trukmę (A. R. dirba nuo 2009 m., V. B. įmonėje dirba daugiau nei 30 m.; A. N. – nuo 2004 m.; A. Š. ir R. R. – nuo 2012 m.), aktyvų domėjimąsi mokėjimu už darbą, įvairių reikalavimų darbdavei teikimą, sprendė, kad ieškovai turėjo suprasti, jog jiems mokama už dirbtą laiką atliekant darbdavės pavestas darbo funkcijas, o ne už savo nuožiūra praleistą laiką pertraukų tarp maršrutų metu.

13. Atmetęs pagrindinį ieškovų reikalavimą, teismas laikė nepagrįstu ir ieškovų reikalavimą priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos, taip pat delspinigius už minėtą laikotarpį, kadangi šiuo metu galiojanti DK redakcija nenustato darbdaviui prievolės sumokėti už laiką tarp maršrutų, kurio metu vairuotojai nevykdo jiems pavestų darbo funkcijų.

14. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi juos atmetė, paliko Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

15. Kolegija, atsakydama į ieškovų apeliacinio skundo argumentą dėl suminės darbo laiko apskaitos nenurodymo jų darbo sutartyse ir kad su įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo ieškovai nėra supažindinti pasirašytinai, pažymėjo, jog ieškovai yra susipažinę su UAB Kuršėnų autobusų parko darbo tvarkos taisyklėmis. Darbo tvarkos taisyklėse nustatyta, kad pradėjusiam dirbti darbuotojui parodoma jo darbo vieta, jis supažindinamas su būsimais bendradarbiais, tiesioginiais darbo vadovais, gamybinių ir administracinių patalpų išdėstymu, darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcijomis, darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, kitais darbovietėje galiojančiais norminiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (4.11 punktas). Taisyklėse taip pat nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita – darbo laikas ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas).

16. Ieškovai taip pat buvo supažindinti su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, kurių 1.1.11 punkte nustatyta, kad vairuotojas-konduktorius privalo savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktais, šiais pareiginiais nuostatais, darbo sutartimi, bendrovės direktoriaus įsakymais, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Suminė darbo laiko

apskaita bendrovėje vairuotojams-konduktoriams įvesta nuo 2004 m. sausio 2 d. (žr. šios nutarties 6 punktą). Ieškovai pasirašytinai supažindinti tiek su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, tiek su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kurios nustato pareigą bendrovės darbuotojui vadovautis vidiniais norminiais aktais – taip pat ir direktoriaus įsakymais.

17. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovai žinojo apie vedamą suminę darbo laiko apskaitą. Dirbdami pas atsakovę, ieškovai žinojo, kad dirba vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto patvirtintą grafiką ir kad darbo valandų jiems nėra nustatyta, gavo kiekvieną mėnesį darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis. Taip pat bylos nagrinėjimo metu ieškovai A. R., V. B., A. Š. pripažino, kad žinojo apie įmonėje vedamą suminę darbo laiko apskaitą. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir 2015 m. lapkričio 5 d. įmonės vadovo atsakymas apie suminės darbo laiko apskaitos taikymą.

18. Kolegija laikė nepagrįstu ieškovų argumentą, kad įsakymas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo turėjo būti suderintas su profesine sąjunga, nes suminė darbo laiko apskaita bendrovėje buvo įvesta nuo 2004 m. sausio 2 d. (žr. šios nutarties 6 punktą).

19. Spręsdama klausimą dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovams netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata ir atsakovė negalėjo įskaityti tarp maršrutų susidarančių pertraukų į darbo laiką, pripažindama juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti, pagrįstumo, kolegija nurodė, jog Vyriausybės nutarimas Nr. 587 (aktas neteko galios 2017 m. liepos 1 d.) (žr. šios nutarties 8 punktą) yra specialioji teisės norma, kuri privalo būti taikoma reguliuojant ginčo šalių teisinius santykius (DK 143 straipsnis). Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas DK, tačiau jame darbo ir poilsio laiko sąvokos, apskaita iš esmės liko tos pačios (DK 111–115, 119, 120–121, 122, 139 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio pirmiau nurodytą nutarimą, nuostatos iš esmės atitinka anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą.

20. Ieškovai pertraukų tarp maršrutų metu neatliko pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu. Byloje nėra ginčo, kad ieškovams buvo sumokama už 20 min. prieš pradedant darbą ir jį baigus, šis laikas buvo skirtas pagalbiniams darbams. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovai pertraukų tarp maršrutų metu privalėjo likti autobuse, autobusų stovėjimo vietos nustatytos atsakovės 2015 m. liepos 16 d. įsakymu (žr. šios nutarties 7 punktą), todėl kolegija sprendė, jog pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti vertinamas kaip laikas, kuriuo ieškovai negalėjo laisvai disponuoti.

21. Pagal faktines aplinkybes panašioje civilinėje byloje kasacinis teismas išaiškinęs, kad papildomas mokėjimas už autobuse praleistą laiką jo nevairuojant ir neatliekant pagalbinių darbų nei galiojančiuose įstatymuose, nei šalių darbo sutartyje, nei kolektyvinėje sutartyje nėra nustatytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003). Vairuotojui į darbo laiką įskaitomas ne visas darbo dieną autobuse praleistas laikas, o tik faktiško autobuso vairavimo bei tiesiogiai su autobuso ir keleivių aptarnavimu susijusio darbo atlikimo laikas, o ginčo, kad atsakovė už šį laiką nėra sumokėjusi ieškovams, nėra.

22. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovų teiginį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jie su atsakove buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, visą darbo dieną buvo materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą, todėl neturėjo galimybės palikti autobuso be priežiūros pertraukų tarp maršrutų metu. Atsakovės 2015 m. liepos 16 d. įsakymu nustatyta tiek pietų pertraukų, tiek kitų pertraukų metu autobusų stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui, autobusų stovėjimo vieta bendrovės teritorijoje. Atsakovė lokaliniais norminiais aktais nenustatė, kad vairuotojas-konduktorius tokiais atvejais privalo būti autobuse. Be to, darbuotojai pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsako tik esant tam tikrų sąlygų visumai, darbuotojai nėra materialiai atsakingi darbdavei, jeigu įrodo, kad žala turtui atsirado ne dėl jų kaltės. Ieškovai neginčija, kad pertraukų tarp maršrutų metu vykdavo į namus, taigi ši aplinkybė tik patvirtina, jog pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti įskaitomas į darbo laiką ir už jį negali būti mokamas darbo užmokestis.

23. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva rinko įrodymus, siekdamas teisingai išspręsti bylą, o ne, kaip nurodo ieškovai, siekdamas padėti atsakovei. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padarė atitinkamas išvadas. Atsižvelgdama į tai, kolegija ieškovų argumentus, kad teismas ex officio (pagal pareigas) teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, siekdamas pagrįsti ne ieškovų, o atsakovės poziciją, vertino kaip nepagrįstus.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

24. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai iš bendrovės darbo tvarkos taisyklių žinojo apie suminės darbo laiko apskaitos įvedimą. Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda šalių sudarytos darbo sutarties pagrindu. Ieškovų su atsakove sudarytose darbo sutartyse nėra įtvirtinta, kad jiems bus mokamas darbo užmokestis taikant suminę darbo laiko apskaitą. Su atsakovės direktoriaus įsakymu, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita (žr. šios nutarties 6 punktą), ieškovai nebuvo supažindinti pasirašytinai, todėl apie suminę darbo laiko apskaitą nežinojo ir ji negalėjo būti taikoma. Atsakovės administracijai buvo žinoma, kad nuo 2015 m. gruodžio 4 d. bendrovėje įsteigta profesinė sąjunga „Sandrauga“, tačiau suminės apskaitos įvedimas su ja nebuvo derintas.

24.2. Teismas netinkamai taikė DK 158 straipsnio nuostatas. Atsakovė nenurodė jokių teisės aktų ar bendrovės vidinių dokumentų, kurie pagrįstų, kad UAB Kuršėnų autobusų parko veikloje taikomas Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Vien tai, kad UAB Kuršėnų autobusų parkas yra transporto srityje veikianti įmonė, dar neįrodo, jog jos veiklai taikytinas minėtas nutarimas. Ieškovams dirbant atsakovės nustatytu grafiku, tarp maršrutų susidarydavo ne trumpesnės kaip 45 min. pertraukos, už kurias nebuvo mokamas darbo užmokestis, teigiant, kad tai yra pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Tačiau pagal atsakovės nuo 2011 m. balandžio 11 d. galiojančias darbo tvarkos taisykles, patvirtintas įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 4-11, pertrauka pailsėti ir pavalgyti yra 1 valanda (Darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktas). Ieškovų darbo sutarties 7 punkte nustatyta, kad darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, kurioje įtvirtinta, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis. Taigi DK, aukštesnės galios teisės akte, aiškiai reglamentuota pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

24.3. Teismas pažeidė darbo laiką ir buvimą darbdavio žinioje reglamentuojančias teisės normas. DK 142 straipsnis reglamentuoja, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, iš dalies pakeista 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB, ir ją papildžiusi 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88), taip pat 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 nustato, kad vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę ir kitas darbo laikas. Kitas darbo laikas yra visa veikla, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15), apibrėžta kaip darbo laikas, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų; kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) savo suformuotoje praktikoje byloje C-266/14, konstatavo, kad vairuotojai – tai darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Be to, vykdami šiais maršrutais darbuotojai pavaldūs savo darbdaviui, nes jeigu jis nuspręstų pakeisti klientų sąrašą ar vykimo maršrutus, šie darbuotojai būtų priversti paklusti šiam nurodymui ir vykti kitur pagal naują darbdavio sudarytą maršrutą. Nepagrįsta teismo išvada, kad vairuotojų-konduktorių pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovams tenka autobusų priežiūra ir plovimas, remontas; taip pat ieškovams, esant darbdavės reikalavimui, tekdavo vykti kitu, nei jų darbo grafike nustatytas, maršrutu. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad tam tikrais atvejais ieškovai vykdavo į namus, kadangi darbuotojas net ir priverstinių pertraukų tarp maršrutų metu buvo darbdavės žinioje, darbdavė su tokiu vairuotojų-konduktorių elgesiu sutiko.

24.4. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio nuostatas. Teismas išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (duomenų atitikties tikrovei, darbo laiko režimo – suminės darbo laiko apskaitos) padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų ir nurodytų argumentų, nepasisakydamas dėl jų, padarydamas išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių.

24.5. Teismas netinkamai pasinaudojo jam suteikta ex officio teise ir pareiga rinkti įrodymus (darbo bylose teismui priskirtas aktyvus vaidmuo). Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011) darbo bylose teismas aktyvus darbuotojo, silpnesniosios darbo santykių šalies, naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ex officio teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, siekdamas pagrįsti ne ieškovų, o atsakovės poziciją.

24.6. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2009). Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003 pateiktais išaiškinimais, kurioje esminis ginčas susijęs su darbuotojų siuntimą į tarnybines komandiruotes reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, kas netaikoma

nagrinėjamam ginčui. Teismas netinkamai aiškino bylos aplinkybes, nesivadovavo kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, o rėmėsi praktika, kurioje nagrinėjama situacija iš esmės nėra analogiška.

25. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 24.1 punkte. Ieškovų darbo sutartyse nustatyta, kad jų darbas yra pagal patvirtintą darbo grafiką. Ieškovai pasirašytinai supažindinti su: 1) bendrovės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nustatytas suminės darbo laiko apskaitos įvedimas; 2) vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, kuriuose įtvirtinta jų pareiga vadovautis bendrovės lokaliniais teisės aktais. Ieškovai teismo posėdžio metu patys patvirtino, kad, prieš priimant į darbą, jie buvo supažindinti su bendrovės vidaus teisės aktais, juos skaitė, taip pat neneigė, kad, pasirašydami darbo sutartį, suprato, jog turės dirbti vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką ir kad darbo valandų jiems nėra nustatyta, jos priklauso nuo kiekvieną dieną besikeičiančio darbo grafiko. Kiekvieną mėnesį ieškovai susipažindavo su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jiems būdavo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, jie gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis ir šių aplinkybių ieškovai neginčija. Suminė darbo laiko apskaita bendrovėje įvesta 2004 m. sausio mėnesį ir nebuvo keista. Ieškovų darbo sutartys sudarytos po šio termino, t. y. jau bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai. Todėl daug anksčiau negu sudarytos darbo sutartys priimtas bendrovės direktoriaus įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitą niekaip negalėjo pakeisti ieškovų teisinės padėties darbo santykiuose.

25.2. Jeigu būtų vertinama, kad profesinė sąjunga ar jos padalinys įsteigtas pas atsakovę tik 2015 m. lapkričio 23 d., tai ieškovų teiginiai, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, vertintini kaip nepagrįsti, nes įsakymo priėmimo metu profesinės sąjungos ar jos padalinio net nebuvo. Atsakovės darbuotojams atstovavo darbo taryba (DK 19 straipsnis), t. y. darbuotojų išrinkta atstovė I. S., su ja ir buvo derinami bendrovės administracijos priimami vidiniai teisės aktai.

25.3. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl DK 158 straipsnio 1 dalies taikymo. Kadangi atsakovė yra transporto srityje veikiantis juridinis asmuo, jos darbuotojų darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų (DK 148 straipsnis). Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovai pertraukų tarp reisų metu neatlikdavo jokių jiems pavestų darbinių funkcijų, o jei jos būdavo atliekamos, tai ieškovams už tai buvo mokama. Jokiais lokaliniais teisės aktais ieškovai nebuvo įpareigoti pertraukų tarp reisų metu atlikti kokias nors darbines funkcijas. Ieškovai laisvai galėjo disponuoti savo laiku ir nebuvo priklausomi nuo darbdavės, todėl atsakovė, apskaičiuodama ieškovų faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką (DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ 1.8 punkte nustatyta, kad transporto srityje netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata, todėl ieškovams šio nutarimo nuostatos taikomos pagrįstai.

25.4. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 24.3 punkte. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu darbo laiko klausimais civilinėje byloje C-266/14 buvo suformuota praktika aiškinant Direktyvą 2003/88. ESTT nagrinėjo klausimą, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas. Taigi ESTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės ne tik netapačios, nepanašios, bet ir kardinaliai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas precedentu, taikytinu šioje byloje. Tačiau ESTT šiame sprendime išsamiai išdėstė, kad tam, jog darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, būtinos šios trys sąlygos: 1) darbuotojas turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas; 2) darbuotojas turi būti darbdavio žinioje; 3) darbuotojas turi būti darbo vietoje. Šios sąlygos yra kumuliatyviosios, t. y. jos turi būti visos vienu metu, nors vienos nesant, laikas nėra laikytinas „darbo laiku“. ESST savo sprendime dėl pirmosios sąlygos nurodė, kad nustačius, jog darbuotojų kelionės pas darbdavio nurodytus klientus yra priemonė, būtina, kad darbuotojai galėtų teikti klientams technines paslaugas, turi būti laikoma, kad tai atitinka pirmąją „darbo laiko“ sąvokos sąlygą, t. y. darbuotojai kelionės iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal metu vykdo savo veiklą arba atlieka savo pareigas. Aiškindamas antrąją „darbo laiko“ sąvokos sąlygą, ESTT nurodė, kad tam, jog darbuotoją būtų galima laikyti esančiu darbdavio žinioje, jo padėtis turi būti tokia, kurioje jis teisiškai privalo paklusti savo darbdavio nurodymams ir dirbti jam. Esant situacijai, kai darbuotojai gali laisvai vykti į susitikimus su klientu savo pageidautinu maršrutu, t. y. organizuotis savo kelionės laiką kaip tinkami, šios sąlygos neatitiktų, todėl darbuotojų tokioje kelionėje praleistas laikas nebūtų laikomas „darbo laiku“, už kurį darbdaviui kiltų pareiga sumokėti. Dėl trečiosios „darbo laiko“ sąvokos sąlygos, pagal kurią darbuotojas nagrinėjamu laikotarpiu turi būti darbo vietoje, ESTT priminė, kad jeigu darbuotojas, kuris neturi nuolatinės darbo vietos, atlieka savo pareigas kelionių pas klientus ir iš jų metu, šį darbuotoją kelionės metu reikia laikyti esančiu darbo vietoje. Kadangi kelionės yra būdingos nuolatinės ar įprastos darbo vietos neturinčio darbuotojo statusui, tokių darbuotojų darbo vietos negalima susiaurinti iki fizinio jų buvimo pas darbdavio klientus. Taigi iš nurodytos praktikos išplaukia išvada, kad tik tais

atvejais, kai darbuotojas privalo vykdyti savo darbo funkcijas arba atlikti pareigas, paklusdamas darbdavio nurodymams ir būdamas darbdavio nurodytoje vietoje, laikas laikytinas darbo laiku. Jeigu nors viena iš minėtų sąlygų netenkinama, toks darbuotojo laikas nelaikytinas darbo laiku, už jį pareiga mokėti darbdaviui nekyla. Ieškovai tarp reisų pertraukų metu neatlieka jiems pavestų darbinių funkcijų. Nei darbo sutartyse, nei pareiginiuose nuostatuose ieškovams nėra nustatyta jokių kitų papildomų darbų, kuriuos jie turėtų atlikti pertraukų tarp maršrutų metu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką.

25.5. Nepagrįsta ieškovų nuomonė, kad teismas turėjo būti aktyvus darbuotojo naudai, o nepaisant to, ex officio teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, kad pagrįstų ne ieškovų, o atsakovės poziciją. Kiekviena byla turi būti išspręsta teisingai, todėl niekas negali nurodinėti teismui, kokius įrodymus jis turi priimti, o kokius atmesti. Teismas vertino atsakovės įstatus, kurie pasiekiami iš viešai prieinamų šaltinių.

Teisėjų kolegija



Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo ir poilsio laiką, darbo laiko režimą

26. Būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja Direktyva 2003/88/EB, kuri taikoma minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui bei tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams reglamentuoti (Direktyvos 2003/88/EB 1 straipsnio 1, 2 dalys).

27. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).

28. Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas).

29. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).

30. Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti „darbo vietoje“; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31. Lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip „darbo laiką“ pagal Direktyvą 2003/88/EB yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 63 punktą; 2011 m. kovo 4 d. nutarties Grigore, C 258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32. Kitaip yra tada, kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį jis turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje. Šiuo atveju, nors yra darbdavio žinioje, t. y. turi būti jo pasiekiamas, darbuotojas gali laisviau organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis tik laikas, susijęs su realiu paslaugų teikimu, gali būti laikomas „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galimybė darbuotojams disponuoti savo laiku be didelių suvaržymų ir veikti savo interesais suponuoja, kad šis laikas nekvalifikuotinas kaip darbo laikas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT sprendimo Simap, C 303/98, EU:C:2000:528, 50 punktą).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2003/88/EB 14 straipsnis suteikia galimybę kituose Bendrijos dokumentuose nustatyti konkretesnius darbo laiko organizavimo reikalavimus dėl tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių. Atsižvelgiant į Direktyvos 2002/15/EB sektorinį pobūdį, jos nuostatoms teikiama pirmenybė, palyginti su Direktyva 2003/88/EB.

34. Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis).

35. Pagal Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio d punktą mobilus darbuotojas – tai bet kuris darbuotojas, sudarantis kelionės ekipažą, įskaitant stažuotojus ir mokinius, kuris dirba įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas samdos pagrindais arba už atlygį, arba savo sąskaita. Šios direktyvos 3 straipsnio a punkto 1 papunktis nustato, kad darbo laikas mobiliems darbuotojams – tai laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu mobilus darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, t. y. laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra tokia: i) vairavimas; ii) pakrovimas ir iškrovimas; iii) pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš transporto priemonės; iv) valymas ir techninė priežiūra; v) visi kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti, arba vykdyti teisinius ir kontrolės įpareigojimus, tiesiogiai susijusius su konkrečia atliekama transporto veikla, įskaitant pakrovimo ir iškrovimo stebėseną, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kt. formalumus; laikas, kuriuo jis negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, ypač kai laukiama pakrauti arba iškrauti, kada iš anksto nežinoma to trukmė, t. y. prieš išvykimą arba prieš pat faktinę aptariamo laiko tarpsnio pradžią, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių ir (arba) pagal valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas.

36. Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. DK 142 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).

37. Pagal DK 148 straipsnio nuostatas transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos (rūpybos) įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė.

38. Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 35 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovų keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės

pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 27 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiku. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas-konduktorius turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

40. Atsižvelgiant į ieškovų kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles; darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 147 straipsnio 1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).

41. Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.

42. Pažymėtina, kad, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio Vyriausybės nutarimą Nr. 587, nuostatos taip pat iš esmės atitinka ankstesnį reglamentavimą.

Dėl atsakovės pareigos mokėti darbo užmokestį, atsižvelgiant į ieškovų darbo laiko režimą ir ginčo laikotarpių kaip darbo laiko (ne)kvalifikavimą

43. Nagrinėjamu atveju ieškovai įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, ieškovai neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti šių pertraukų laiku, todėl atsakovė nepagrįstai jiems nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną (žr. šios nutarties 24.2–24.3 punktus).

44. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams darbo užmokesčio, nes ginčo (pertraukų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku (žr. šios nutarties 9–11, 19–20 punktus). Ieškovai, nesutikdami su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad stovėjimų tarp maršrutų metu jie yra priklausomi nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalo vykdyti nurodymus), yra priversti laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi yra darbdavės žinioje.

45. Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams-konduktoriams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) atsakovės patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovai buvo supažindinti, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, be kita ko, nurodyta, kad tokių darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); 3) ieškovų darbo sutartyse nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 4) atsakovės vadovas 2015 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1-7-16 dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo, kuriame nurodė nuo 2015 m. liepos 20 d. autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų

pertraukos arba pertraukos tarp maršrutų metu autobusų privalomą stovėjimo vietą – autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (techninės priežiūros ar remonto būtinumui), nustatė autobusų stovėjimo vietą bendrovės teritorijoje; 5) pagal vairuotojų-konduktorių pareiginius nuostatus vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę (2.1 punktas), be kita ko, vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas); 6) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neprivalėjo būti darbo vietoje, likti autobuse, tokia pareiga atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta; 7) ieškovai neprivalėjo būti pasiekiami (nebudėjo); 8) jie neprivalėjo tvarkyti transporto priemonę, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir už jį apmokama, neatliko kitų pagalbinių darbų; 9) ieškovai neginčija, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie vykdavo į namus.

46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginio darbo funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką (žr. šios nutarties 11 punktą).

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 40–42 punktus). Šios nuostatos ir atsakovės lokaliniai norminiai aktai suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.

48. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant, kuris laikas yra skirtas darbui, kuris – poilsiui ir ar yra taikomas pertraukiamas darbo režimas, atsižvelgtina į tai, ar šalys darbo sutartyje sulygo dėl darbo pagal darbo grafikus, nes juose, minėta, gali būti nustatyta ne tik darbo (pamainos) diena, bet ir darbo bei poilsio laiko kaita per parą.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 45 punkte nurodytas teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad, šalių susitarimu pagal darbo sutarties nuostatas ieškovams įsipareigojus atsakovės įmonėje dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką, įmonėje, atsižvelgiant į jos vykdomos ekonominės veiklos ypatumus, esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, ieškovams faktiškai buvo (yra) taikomas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas.

50. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Pirmiau minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą remdamiesi bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovai neprivalo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams-konduktoriams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovai neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį jiems mokamas darbo užmokestis.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovai gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovų įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jie yra materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę paneigia pirmiau aptarti faktai (dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo), o tai, kad ieškovai su atsakove buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kaip teisingai sprendė teismai, nereiškia, kad vien dėl to ginčo laikotarpiai turi būti įskaityti į darbo laiką.

52. Dėl ieškovų kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga (žr. šios nutarties 24.1 punktą), teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobusų vairuotojams-konduktoriams įvesta 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. Pagal ankstesnį teisinį reguliavimą (žr. įsakymo Nr. 1 priėmimo metu galiojusio DK 149 straipsnio 1 dalį) nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, atskiruose darbuose, kur yra pertraukiamasis

darbo dienos (pamainos) režimas, suminę darbo laiko apskaitą buvo galima įvesti, atsižvelgiant į darbuotojų atstovų nuomonę. Teismai nustatė, kad vidaus teisės aktai (įsakymai, darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikai ir kt.) iki profesinės sąjungos įsisteigimo atsakovės įmonėje buvo derinami su darbuotojų išrinkta atstove.

53. Nors ieškovai teigia, kad jie nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, jie nesupažindinti pasirašytinai, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad ieškovams pradėjus dirbti buvo pateikti susipažinti įmonės vidaus dokumentai, be to, ieškovai ilgą laiką dirba pas atsakovę (žr. šios nutarties 12 punktą), taip pat žinojo, jog dirbs vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto patvirtintą grafiką, kiekvieną mėnesį jie gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis, nekėlė klausimų dėl nustatytos darbo laiko apskaitos.

54. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovai žinojo (jiems negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jiems mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1 teisėtumo ieškovai iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

55. Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes vertinant skundžiamų teismų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.

56. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).


57. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

58. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos (2018 m. spalio 3 d.) nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

59. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.


n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-403-695/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07128-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.3.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=746876d0e69c11e8a924e51e3682e4fc

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių pajamų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą, darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-3921 darbo byloje Nr. APS-116-10986/2017; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės 2262,68 Eur nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2017 m. birželio 21 d. ir nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės 1520,52 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio sumos, apskaičiuotų iki 2017 m. birželio 21 d., ir delspinigius, apskaičiuotus nuo laiku nesumokėtos darbo užmokesčio sumos nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos.

3. Ieškovas ieškinį grindė 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo, 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88/EB), Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir DK) 99, 142, 186 straipsnių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 587) nuostatomis.

4. Ieškovas nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nepagrįstai netenkino jo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir delspinigius (sprendime konstatuota, kad pertraukos tarp važiavimų prilygintinos pertraukoms pailsėti ir pavalgyti DK 158 straipsnio prasme, kurios į darbo laiką neįeina; faktiškai ieškovui buvo taikomas pertraukiamasis darbo laiko režimas, jam neprieštaravo nei ieškovas, nei įmonėje veikianti profesinė sąjunga; pertraukų metu ieškovas neprivalėjo būti darbo vietoje, budėti ar būti pasiruošęs nedelsdamas atlikti darbdavės pavestus darbus, todėl jos nelaikytinos darbo laiku). Ieškovas nuo 2013 m. gruodžio 27 d. atsakovės bendrovėje dirba vairuotoju-konduktoriumi. Nors pagal darbo sutartį ieškovo darbo dienos trukmė yra 8 val. ir pagal nustatytą darbo grafiką ieškovas dirba 8 val. per dieną, tačiau dėl susiformavusios ilgalaikės praktikos vežant keleivius tam tikrais maršrutais tenka dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė nemoka ieškovui viso jam priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną. Ji moka darbo užmokestį tik už faktiškai ieškovo nuvažiuotą laiką nuo UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų stoties iki nustatyto maršruto galutinės stotelės ir už grįžimą maršrutu atgal. Tarp kiekvieno maršruto susidaro ne trumpesnė kaip 45 min. pertrauka. Į darbo laiką įskaitytinas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes juo ieškovas yra savo darbo vietoje, darbdavės žinioje ir vykdo darbo funkcijas. Visas tarp maršrutų nuo autobuso paėmimo

ryte iki jo pridavimo vakare darbdavei laikas, t. y. tiek autobuse, tiek savo nuožiūra kitur praleistas laikas, turi būti laikomas darbo laiku ir atitinkamai apmokėtas. Ieškovui nustatyta vienos valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Nuo 2004 m. atsakovės bendrovėje įvesta suminė darbo laiko apskaita, tačiau ieškovas su 2004 m. sausio 2 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 1 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“ (toliau – Įsakymas) pasirašytinai nesupažindintas, suminės darbo laiko apskaitos įvedimas nesuderintas su profesine sąjunga. Ieškovas, kaip materialiai atsakingas asmuo (2011 m. balandžio 11 d. atsakovės direktoriaus įsakymu patvirtintų darbo tvarkos taisyklių (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 2.5 punktas) tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp maršrutų laiku, visą laiką lieka darbdavės žinioje.


5. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas rėmėsi Darbo kodekso 93, 95 straipsnių nuostatomis, nustatė, kad UAB Kuršėnų autobusų parko autobuso vairuotojams-konduktoriams suminė darbo laiko apskaita įvesta, iki ieškovas buvo priimtas į darbą – 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu, ir, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad nepagrįstas ieškovo teiginys, jog jis nežinojo, kad dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą.

7. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad Įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga. Suminė darbo laiko apskaita įvesta 2004 m. sausio 2 d., kai bendrovėje nebuvo įsteigta darbuotojų profesinė sąjunga. Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko darbuotojų profesinė sąjunga – UAB Kuršėnų autobusų parke įsteigtas 2015 m. lapkričio 23 d. steigiamojo susirinkimo metu. Iki tol darbuotojų interesams atstovavo jų išrinkta atstovė I. S., su ja buvo derinami bendrovės administracijos priimami vidaus teisės aktai (įsakymai, darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikai).

8. Remdamasis DK 144 straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, Vyriausybės nutarimu Nr. 587, pagal kurį dirbant sąraše nurodytus darbus darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti ilgesnė negu aštuonios valandos tik tais atvejais, jeigu darbo ar gamybos pobūdis neleidžia organizuoti darbo nustatant darbo dienos (pamainos) trukmę, neviršijančią aštuonių valandų, atsižvelgdamas į tai, kad į šį sąrašą įtraukti vairuotojai, dirbantys transporto srityje, teismas konstatavo, kad atsakovės bendrovėje įvesta suminė darbo laiko apskaita ieškovui, dirbančiam vairuotoju-konduktoriumi, taikoma teisėtai.

9. Teismas sprendė, kad ieškovo teiginius, jog jis tarp maršrutų yra atsakingas tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, paneigia bylos duomenys bei 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“, iš kurio matyti, kad nuo 2015 m. liepos 20 d. nustatyta autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų autobusų privaloma stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (reikalinga techninė priežiūra ar remontas), autobusų stovėjimo vieta bendrovės teritorijoje. Ieškovas, teismo vertinimu, galėjo laisvai disponuoti laiku tarp maršrutų, tenkinti savo poreikius, ilsėtis ir pan., šiuo laiku jis nebuvo darbdavės žinioje ir nevykdė darbo funkcijų (Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10.4 punktas). Teismas laikė, kad nėra pagrindo teigti, jog laikas, kai asmuo su savimi turi bendrovės lėšas, įskaitytinas į darbo laiką.

10. Transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmę bei jos pradžią, kaip nurodė teismas, taikytini ypatumai, nustatyti Vyriausybės nutarime Nr. 587. Teismas pažymėjo, kad pertraukos tarp maršrutų nelaikytinos nei budėjimu, nes jų metu ieškovas neprivalėjo būti pasiekiamas, nei laiku susitvarkyti, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir apmokamas, nei prastova.

11. Teismas padarė išvadą, kad laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam būti darbo vietoje, nelaikomas darbo laiku ir už jį neturi būti mokama. Ginčo laiko pripažinimas vairuotojo darbo laiku prieštarautų Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo, Direktyvos 2003/88/EB nuostatoms. Neprivalant mokėti darbo užmokesčio, negali būti skaičiuojami ir priteisiami ir delspinigiai.

12. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Kolegija nurodė, kad ieškovas buvo supažindintas su Darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose, be kita ko, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita (5.1, 5.2 punktai). Ieškovo pareiginiuose nuostatuose nurodyta, kad vairuotojas-konduktorius privalo savo veikloje vadovautis, be kita ko, bendrovės direktoriaus įsakymais. Suminė darbo laiko apskaita įvesta 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu. Atsižvelgdama į tai, jog ieškovas bylos

nagrinėjimo metu pripažino, kad kai pradėjo dirbti pas atsakovę, jam buvo duota susipažinti su bendrovėje galiojančiais vidiniais teisės aktais, tačiau jis neatsimena, su kuriais susipažino, kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas, pradėdamas dirbti pas atsakovę, žinojo, kad dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto patvirtintą grafiką ir kad darbo valandos jam nenustatytos, jis kiekvieną mėnesį gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis ir jam nekėlė abejonių nustatyta darbo laiko apskaita, o šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma, jog jam už darbą yra mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą.

14. Ieškovo teiginius, kad Įsakymas turėjo būti suderintas su profesine sąjunga, kolegija laikė nepagrįstais, atsižvelgdama į tai, kad suminė darbo laiko apskaita bendrovėje įvesta nuo 2004 m. sausio 2 d., o darbuotojų profesinė sąjunga bendrovėje įsisteigė tik 2015 m. lapkričio 23 d.

15. Kolegija konstatavo, kad atsakovės, kaip įmonės, užsiimančios transporto veikla, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas turi tam tikrų ypatumų, nustatytų Vyriausybės nutarime Nr. 587, ir, priešingai nei teigia ieškovas, tai yra specialus bei privalomas taikyti (DK 144 straipsnio 2 dalis) teisės aktas, reguliuojantis ginčo teisinius santykius.

16. Remdamasis Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10 punkto nuostatomis, kuriose įtvirtintos darbo vietos, mobilaus darbuotojo, mobilaus darbuotojo darbo laiko, kelių transporto veiklos sąvokos, teismas konstatavo, kad ieškovas laikotarpiu tarp maršrutų neatliko pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu. Bylos duomenys, kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad pertraukų metu ieškovas privalėjo likti autobuse. Pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti vertinamas kaip laikas, kuriuo ieškovas negalėjo laisvai disponuoti, nes atsakovės 2015 m. liepos 16 d. įsakymu „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“ nustatyta autobusų stovėjimo vieta pertraukų metu autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui – bendrovės teritorijoje. Kolegija, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003, padarė išvadą, kad vairuotojui į darbo laiką įskaitomas ne visas darbo dieną autobuse praleistas laikas, o tik faktiško autobuso vairavimo bei tiesiogiai su autobuso ir keleivių aptarnavimu susijusio darbo atlikimo laikas. Už šį laiką atsakovė su ieškovu yra atsiskaičiusi.

17. Kolegija pažymėjo, kad atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta vairuotojo-konduktoriaus pareiga būti autobuse pertraukų tarp maršrutų metu. Pagal šalių 2013 m. gruodžio 30 d. sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį ieškovas nėra materialiai atsakingas, jeigu įrodo, kad žala turtui atsirado ne dėl jo kaltės. Aplinkybė, kad ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu vykdavo į namus, kolegijos vertinimu, patvirtina, jog pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti įskaitomas į darbo laiką ir už jį negali būti mokamas darbo užmokestis.


18. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas žinojo apie suminės darbo laiko apskaitos įvedimą įmonėje iš Darbo tvarkos taisyklių. Ieškovo darbo sutartyje (ar vėlesniuose pakeitimuose) nenurodyta, kad jam mokamas darbo užmokestis apskaičiuojamas taikant suminę darbo laiko apskaitą. Su Įsakymu ieškovas nesupažindintas pasirašytinai, nors pagal susiklosčiusią praktiką darbuotojai visada buvo taip supažindinami. Darbdavio priimami įsakymai ir kiti lokaliniai aktai, keičiantys darbuotojo teisinę padėtį darbo teisiniuose santykiuose, yra neatsiejama darbo sutarties dalis. Kadangi sutarties sąlygos, kilus abejonių, aiškintinos šias sąlygas priėmusios šalies naudai, laikytina, kad ieškovui, kaip vairuotojui-konduktoriui, suminė darbo laiko apskaita nebuvo taikoma.

18.2. Suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga „Sandrauga“ jai įsisteigus (DK 19 straipsnis, 149 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės nutarimas Nr. 587, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2006).

18.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias pertrauką pailsėti ir pavalgyti, dėl to nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytina ne DK 158 straipsnio 1 dalis, o Vyriausybės nutarimas Nr. 587, kaip specialusis teisės aktas. Vien tai, kad atsakovės įmonė veikia transporto srityje, neįrodo, kad savo veikloje ji taiko šį nutarimą. DK aiškiai reglamentuoja pertraukas pailsėti ir pavalgyti ir yra aukštesnės galios teisės aktas nei Vyriausybės nutarimas. Už stovėjimus tarp maršrutų darbo užmokestis nebuvo mokamas teigiant, kad tai yra pertrauka pailsėti ir pavalgyti, nors pagal Darbo tvarkos taisykles (5.4 punktas) tam nustatyta vienos valandos pertrauka. Be to, ieškovo darbo sutarties 7 punkte nustatyta, kad darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, pagal kurią pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė arba darbo sutartis. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovui nustatyta ilgesnė nei vienos valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

Byloje nėra ieškovo ir atsakovės susitarimo dėl daugiau nei vienos ilgalaikės pertraukos per pamainą pailsėti ir pavalgyti. Teismas nepagrįstai neįskaitė pertraukų tarp maršrutų laiko į darbo laiką, pripažindamas juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

18.4. Priverstiniai stovėjimai tarp maršrutų neatitinka ieškovo interesų, įskaitant ir trumpesnius stovėjimus, už kuriuos nemokamas darbo užmokestis, kurie per trumpi, kad ieškovas galėtų visiškai pasitraukti iš darbo vietos ir šį laiką naudoti savo nuožiūra. Darbo grafiko ir maršrutų išdėstymas dirbtinai pailgina darbo pamainos trukmę.

18.5. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimus buvimas darbdavio žinioje, esant darbdavio iškvietimui atvykti į darbą, iš esmės pernelyg suvaržo darbuotojo galimybes užsiimti bet kokia kita asmenine veikla, todėl yra pripažįstamas darbo laiku. Direktyva Nr. 2003/88/EB nustato, kad darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Direktyvoje pateiktos darbo laiko sąvokos pagrindinis kriterijus yra tas, kad darbo metu darbuotojas yra fiziškai darbo vietoje arba, esant poreikiui, yra darbdavio lengvai pasiekiamas, kad nedelsdamas atliktų savo darbo funkcijas. Vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę, ir kitas darbo laikas, t. y. visa veikla, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. Kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. Kadangi ieškovas stovėjimų tarp maršrutų metu yra priklausomas nuo darbdavio (esant reikalavimui privalo vykdyti nurodymus), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai laisvai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, laikytina, kad jis yra darbdavio žinioje (Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10.4.1 punktas). Pertraukos tarp maršrutų susidaro dėl darbdavio darbo organizavimo – ydingo darbo grafikų sudarymo.

18.6. DK 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė, atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbuotojams darbo laiku suteikti papildomas pertraukas pailsėti ir pavalgyti, tačiau jos turi būti įskaitomos į darbo laiką.

18.7. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), įvertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus, išvadą dėl suminės darbo laiko apskaitos padarė neanalizavęs šio klausimo ir įrodinėjimo pareigą turinčiai šaliai nevykdant šios pareigos. Darbo bylose teismas turi būti aktyvus darbuotojo, o ne darbdavio, kaip buvo šiuo atveju, naudai.

19. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi argumentai, iš esmės sutampantys su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad:

19.1. Teismai motyvuotai paneigė ieškovo argumentus dėl jo nežinojimo apie atsakovės bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą kaip pagrindą jos netaikyti ieškovui. Ieškovas suprato (neneigė to), kad turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto nustatytą darbo grafiką ir kad darbo valandos jam nenustatytos bei priklauso nuo kasdien besikeičiančio darbo grafiko. Darbas pagal suminę darbo laiko apskaitą nustatytas Darbo tvarkos taisyklėse, tai pakartota 2015 m. lapkričio 5 d. visuotiniame darbuotojų susirinkime, kuriame dalyvavo ir ieškovas. Ieškovas, kas mėnesį gaudamas darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nereiškė pretenzijų, visą laiką žinojo, kad jam mokama už važiuotą laiką.

19.2. Bendrovės administracijos priimami teisės aktai iki profesinės sąjungos įsteigimo buvo derinami su darbuotojų išrinka atstove (DK 19 straipsnis). O įsteigus profesinę sąjungą atsakingi asmenys, susipažinę su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juos patvirtino, taigi negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą.

19.3. Įmonėse, kuriose vadovaujamasi Vyriausybės nutarimu Nr. 587 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, suminė darbo laiko apskaita taikoma privalomai. Vyriausybės nutarimo Nr. 587 nuostatos ieškovui taikomos pagrįstai (DK 148 straipsnis, nutarimo 1.8 punktas).

19.4. Ieškovas nepagrįstai teikia, kad byloje teismai turėjo taikyti DK 158 straipsnio 1 dalį ir kad pertraukos tarp maršrutų laikytinos papildomomis pertraukomis, kurios turėjo būti įtrauktos į darbo laiką ir už jas turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis. Vyriausybės nutarimas Nr. 587 nenustato maksimalios pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės, todėl atsakovė pagrįstai laiką, kuriuo ieškovas galėjo laisvai disponuoti, pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai dirbtą darbo laiką bei neturi imperatyvios pareigos sumokėti ieškovui darbo užmokestį už šį pertraukų laiką. Šios pertraukos, priešingai nei nurodo ieškovas, nelaikytinos specialiomis ar papildomomis, nes tokių pertraukų nenurodo teisės aktai ir atsakovės vidaus dokumentai.

19.5. Kad darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, turi būti nustatytos sąlygos, tačiau jų šiuo atveju nėra. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikas, vairuotojo praleistas transporto priemonėje jos nevairuojant ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, darbo laiku nelaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003).

19.6. Šalys darbo bylose neatleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos, o teismai šiuo atveju sprendė, kad byloje esančių

įrodymų pakako.

Teisėjų kolegija







23. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).




27. Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2003/88/EB 14 straipsnis suteikia galimybę kituose Bendrijos dokumentuose nustatyti konkretesnius darbo laiko organizavimo reikalavimus dėl tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių. Atsižvelgiant į 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15/EB) sektorinį pobūdį, jos nuostatoms teikiama pirmenybė, palyginti su Direktyva 2003/88/EB.



30. Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai (142 straipsnis). Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).


32. Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 29 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

33. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje ieškovo keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 21 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiką. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

34. Atsižvelgiant į ieškovo kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos,

reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Kodekso 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).

35. Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Darbo kodekso 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.

36. Pažymėtina, kad, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio Vyriausybės nutarimą Nr. 587, nuostatos taip pat iš esmės atitinka ankstesnį reglamentavimą.

Dėl atsakovės pareigos mokėti darbo užmokestį, atsižvelgiant į ieškovo darbo laiko režimą ir ginčo laikotarpių kaip darbo laiko (ne)kvalifikavimą

37. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes yra visos būtinos sąlygos (žr. šios nutarties 22, 24 punktus), ieškovas neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti pertraukų tarp maršrutų laiku. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai jam nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną.

38. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovui darbo užmokesčio, nes ginčo (pertraukų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku. Ieškovas, nesutikdamas su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis yra priklausomas nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalo vykdyti nurodymus), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai laisvai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną jis yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi yra darbdavės žinioje.

39. Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) atsakovės patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, nurodyta, kad tokių darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); darbuotojų darbo laikas nustatomas darbo laiko grafike (5.3 punktas); pertraukos pradžia ir pabaiga nustatoma darbo laiko grafike (5.4 punktas); pertrauka pavalgyti ir pailsėti į darbo laiką neįskaitoma (5.5 punktas); esant suminei darbo laiko apskaitai, privalo būti garantuota DK nustatyta paros bei savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė (5.7 punktas); 3) 2013 m. gruodžio 27 d. darbo sutartyje ieškovui nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 5) 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymu nuo 2015 m. liepos 20 d. nustatyta vairuotojų-konduktorių pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų autobusų privaloma stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui – bendrovės teritorijoje; 6) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas neprivalėjo būti darbo vietoje, likti autobuse, tokia pareiga atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta; 7) ieškovas neprivalėjo būti pasiekiamas (nebudėjo); 8) jis neprivalėjo tvarkyti transporto priemonės, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir už jį sumokama, neatliko kitų pagalbinių darbų; 9) ginčo laikotarpiu ieškovas vykdavo į namus.

40. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas galėjo laisvai disponuoti laiku tarp maršrutų, tenkinti savo

poreikius, ilsėtis ir pan., šiuo laiku jis nebuvo darbdavės žinioje ir nevykdė darbo funkcijų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu. Vien tai, kad asmuo su savimi turi bendrovės lėšas, teismo vertinimu, neteikia pagrindo pripažinti, kad tas laikotarpis įskaitytinas į darbo laiką. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šioms išvadoms.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 34–36 punktai). Šios nuostatos ir atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 5.3 punktas (žr. šios nutarties 39 punktą) suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.


43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 39 punkte nurodytas teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad, šalių susitarimu pagal darbo sutarties nuostatas ieškovui įsipareigojus atsakovės įmonėje dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką, įmonėje, atsižvelgiant į jos vykdomos ekonominės veiklos ypatumus, esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, ieškovui faktiškai buvo (yra) taikomas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas.

44. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą pagal bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovas neprivalo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovas neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį ieškovui mokamas darbo užmokestis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovas gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovo įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jis yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę paneigia pirmiau šioje pastraipoje aptarti faktai (dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo), o tai, kad ieškovas su savimi turi bendrovės lėšas, kaip teisingai sprendė teismai, nereiškia, kad vien dėl to ginčo laikotarpis turi būti įskaitytas į darbo laiką.

45. Dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobuso vairuotojams įvesta 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas 2015 m. lapkričio 23 d. steigiamojo susirinkimo metu. Pagal ankstesnį teisinį reguliavimą (žr. Įsakymo priėmimo metu galiojusio DK 149 straipsnio 1 dalį) nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, atskiruose darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, suminę darbo laiko apskaitą buvo galima įvesti, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę. Teismai nustatė, kad vidaus teisės aktai (įsakymai, darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikai) iki profesinės sąjungos įsisteigimo atsakovės įmonėje buvo derinami su darbuotojų išrinkta atstove, o 2015 m. lapkričio 23 d. įsisteigusios profesinės sąjungos įgalioti atstovai iš esmės yra susipažinę su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija, didžiąją daugumą grafikų yra patvirtinę savo parašais.

46. Nors ieškovas teigia, kad jis nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu jis nesupažindintas, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad kai ieškovas pradėjo dirbti, jam buvo pateikti įmonės vidaus dokumentai susipažinti, be to, ieškovas žinojo, jog dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto patvirtintą grafiką, kiekvieną mėnesį jis gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis, nekėlė klausimų dėl nustatytos darbo laiko apskaitos.

47. Įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo

nesutikti su teismų išvada, jog ieškovas žinojo (jam negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jam mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. Įsakymo teisėtumo ieškovas iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėtus teismų procesinius sprendimus. Teismai tinkamai taikė ginčui išspręsti aktualias teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad atsakovė neturėjo pareigos mokėti ieškovui darbo užmokestį už ginčo laikotarpius (pertraukas tarp maršrutų pagal suderintus darbo grafikus).


49. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų atlyginimo priteisimo klausimo.

50. Kasacinis teismas patyrė 13,14 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš ieškovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,14 Eur (trylika Eur 14 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ALGIS NORKŪNAS






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8c98c930e69c11e8a924e51e3682e4fc


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo, neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ


2. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-3923 darbo byloje Nr. APS-116-10990/2017 ir priteisti jam iš atsakovės UAB Kuršėnų autobusų parko neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas.

3. Ieškovas nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 31 d. dirba vairuotoju-konduktoriumi pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną, tačiau pagal susiformavusią ilgalaikę praktiką vežant keleivius tam tikrais maršrutais ieškovui tenka dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė nepagrįstai nemoka jam viso priklausančio darbo užmokesčio, t. y. moka tik už faktiškai važiuotą laiką, tačiau nesumoka už laiką (stovėjimą, pertraukas) tarp maršrutų, kuris būna ne trumpesnis kaip 45 min.

4. Atsakovė UAB Kuršėnų autobusų parkas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad įmonėje vedama suminė darbo laiko apskaita. Ieškovas dirba slankiaisiais darbo ir poilsio režimo grafikais. Darbo dieną ieškovas vykdavo jam nustatytais maršrutais, kurių pastovus grafikas sudarytas ir suderintas su Šiaulių rajono savivaldybe. Ieškovo nurodytos tarp kiekvieno maršruto susidarančios pertraukos negali būti vertinamos kaip papildomos ar specialios pertraukos, kurios įskaitomos į darbo laiką ir už jas sumokama. Vairuotojai-konduktoriai pertraukų tarp maršrutų metu neatlieka jiems pavestų darbinių funkcijų, šias pertraukas ieškovas leisdavo savo gyvenamosios vietos ir kitais adresais, kurie darbo grafikuose nėra nurodyti.


5. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

6. Teismas nustatė, kad šalys 2009 m. sausio 30 d. sudarė Darbo sutartį Nr. 283, ieškovas buvo priimtas į darbą UAB Kuršėnų autobusų parke dirbti vairuotoju-konduktoriumi, mokant 1,82 Eur minimalų valandinį atlygį ir priedus: dirbant miesto maršrutuose 15,8 proc. nuo surinktų pajamų be PVM; 8,4 proc. nuo priemiesčio maršrutuose surinktų pajamų be PVM; 10,5 proc. nuo maršrute Šiauliai–Kuršėnai surinktų pajamų be PVM ir užsakomaisiais reisais 7 proc. nuo surinktų pajamų be PVM, vežant mokinius 1,82 Eur minimalų valandinį atlyginimą. Darbo sutartyje šalys susitarė, kad ieškovui nustatoma 8 val. darbo dienos trukmė (darbas pagal patvirtintą darbo grafiką). Ieškovas parašu patvirtino, kad sutinka su Darbo sutarties sąlygomis, jam buvo įteiktas Darbo sutarties egzempliorius.

7. 2011 m. balandžio 27 d. ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad yra susipažinęs su atsakovės bendrovės Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Vidaus darbo tvarkos taisyklėse nustatyta, kad pradėjusiam dirbti darbuotojui parodoma jo darbo vieta, jis supažindinamas su būsimais bendradarbiais, tiesioginiais darbo vadovais, gamybinių ir administracinių patalpų išdėstymu, darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcijomis, darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, kitais darbovietėje galiojančiais norminiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (4.11 punktas); įmonės darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę. Darbuotojų, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo laikas yra ne

ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); kasdieninė darbo laiko trukmė yra 8 darbo valandos; esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); pertraukos pavalgyti ir pailsėti trukmė 1 val., pradžia 12 val., pabaiga 13 val.; pertraukos pradžia ir pabaiga nustatoma darbo laiko grafike (5.4 punktas); pertrauka pavalgyti ir pailsėti į darbo laiką neįskaitoma (5.5 punktas); įmonės vadovas ar įmonės vadovo įgaliotas asmuo įveda suminę darbo laiko apskaitą įsakymu ir kontroliuoja darbo laiko apskaitos režimą (5.6 punktas).

8. Ieškovas 2009 m. vasario 2 d. pasirašytinai supažindintas su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, kurių 1.1.11 papunktyje nustatyta, kad vairuotojas-konduktorius privalo savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktais, šiais pareiginiais nuostatais, darbo sutartimi, bendrovės direktoriaus įsakymais, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Iš UAB Kuršėnų autobusų parko direktoriaus 2004 m. sausio 2 d. įsakymo „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“ matyti, kad atsakovės bendrovėje nuo 2004 m. sausio 2 d. vairuotojams-konduktoriams įvesta suminė darbo laiko apskaita, kurios apskaitinio laikotarpio trukmė ne ilgesnė kaip 4 mėnesiai. Į bylą pateikti atsiskaitymo lapeliai patvirtina, kad faktinis apskaitinis laikotarpis – vienas mėnuo.

9. Įvertinęs pirmiau nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovui buvo žinoma, jog jo darbo užmokesčiui taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ieškovo teiginius dėl 2004 m. sausio 2 d. įsakymo nesuderinimo su profesine sąjunga atmetė, kadangi profesinė sąjunga bendrovėje įsisteigė tik 2015 m. gruodžio 4 d.

10. Nesutikdamas su ieškovo pateiktais nesumokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimais, teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyto ginčo laikotarpio metu taikoma ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 158 straipsnio 1 dalies nuostata (dėl ne ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios suteikimo), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose patvirtinimo“ (aktas neteko galios 2017 m. liepos 1 d.) (toliau – Nutarimas Nr. 587). Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Nutarimu Nr. 587 patvirtintus tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo ir poilsio laiko ypatumus bendra pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmė tokiems darbuotojams gali viršyti dvi valandas ir jos yra neapmokamos (10 punktas), teismas sprendė, kad ieškovas suteiktų jam pertraukų tarp reisų metu neatliko jam pavestų darbinių funkcijų, laisvai disponavo savo laiku ir nebuvo priklausomas nuo darbdavio. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad atsakovė, apskaičiuodama ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką, o nesant pagrindo mokėti darbo užmokesčio, negali būti skaičiuojami ir priteisiami ir delspinigiai už minėtą laikotarpį.

11. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi juos atmetė, paliko Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą nepakeistą, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

12. Teisėjų kolegija, atsakydama į ieškovo apeliacinio skundo argumentą dėl suminės darbo laiko apskaitos nenurodymo jo darbo sutartyje ir kad su įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo ieškovas nėra supažindintas pasirašytinai, pažymėjo, jog ieškovas yra susipažinęs su UAB Kuršėnų autobusų parko vidaus teisės aktais, be kita ko, ir su darbo tvarkos taisyklėmis. Pats ieškovas pripažino, jog, pasirašydamas darbo sutartį su atsakove, jis suprato, kad turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką ir kad jo darbas priklauso nuo kiekvieną dieną besikeičiančio darbo grafiko. Darbo tvarkos taisyklėse yra nustatyta, kad vairuotojas-konduktorius dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą. Teismo vertinimu, reikšminga tai, kad kiekvieną mėnesį ieškovas buvo supažindintas su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jam būdavo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, darbo užmokestį jis gaudavo pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, tokį ilgą laiko tarpą (nuo 2009 m.) ieškovui nekilo abejonių dėl nustatytos darbo laiko apskaitos, dėl to jis jokių pretenzijų darbdavei nereiškė. Svarbu ir tai, kad, bendrovėje 2015 m. lapkričio 23 d. įsteigus profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinį, 2017 m. birželio 14 d. įgaliojimu atstovauti darbuotojams profesinė sąjunga pavedė pačiam ieškovui, todėl su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija jis buvo susipažinęs ir didžiąją dalį jų patvirtino savo parašais. Įvertinęs tai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas tikrai turėjo suprasti, kaip yra skaičiuojamas ir apmokamas jo dirbtas laikas, ir negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą ir darbo užmokesčio mokėjimo sistemą. Atsižvelgdama į tai, kolegija ieškovo argumentus, kad jis nežinojo, jog dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią jam ir mokamas darbo užmokestis, atmetė.

13. Kolegija laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad įsakymas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo turėjo būti suderintas su profesine sąjunga. Suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje buvo įvesta dar 2004 metais ir nebuvo keista. Ieškovas su darbdave darbo sutartį sudarė 2009 m. sausio 30 d., t. y. bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, todėl daug anksčiau, negu sudaryta darbo sutartis, priimtas įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitą niekaip

negalėjo pakeisti ieškovo teisinės padėties darbo santykiuose, nes jis tuo metu dar pas atsakovę nedirbo. Pažymėtina, kad atsakovės bendrovėje tuo metu nebuvo įsteigtos ir darbuotojų profesinės sąjungos (įsteigta tik 2015 m. lapkričio 23 d.), su kuria bendrovė turėtų derinti suminės darbo laiko apskaitos įvedimo procesą.

14. Spręsdama klausimą dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovui netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata ir atsakovė negalėjo įskaityti tarp maršrutų susidarančių pertraukų į darbo laiką, pripažindama juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti, pagrįstumo, kolegija nurodė, jog ieškovo, kaip bendrovės, užsiimančios transporto veikla, teikiančios keleivių vežimo paslaugas už atlyginimą, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas yra susijęs su tam tikrais ypatumais, kuriuos reguliuoja Nutarimas Nr. 587, parengtas vadovaujantis 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo, taikoma mobiliesiems darbuotojams, dirbantiems Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigtose įmonėse (toliau – Direktyva 2002/15).

15. Pirmiau nurodytu nutarimu patvirtintų „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ 1.8 punkte nustatyta, kad kelių transporto srityje dirbantiems darbuotojams, įskaitant ir atsakovės įmonėje dirbančius vairuotojus-konduktorius, vietiniais susisiekimo maršrutais netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata dėl ne ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios suteikimo. Būtent pagal šią poįstatyminio teisės akto normą transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos trukmę bei jos pradžią taikytini darbo ir poilsio laiko ypatumai, nustatyti Nutarimu Nr. 587, todėl dėl ieškovo pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės, šios pertraukos įskaitymo į darbo laiką, apmokėjimo sąlygų taikytinas minėtas poįstatyminis aktas. Šis nutarimas nenustato maksimalios pertraukos trukmės, todėl darbdavė neturi imperatyvios pareigos mokėti ieškovui darbo užmokesčio už šių pertraukų laiką. Atsižvelgdama į tai, darbdavė, apskaičiuodama ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką.

16. Kolegijos vertinimu, papildomų ir specialių pertraukų, kurios įskaitomos į darbo laiką, suteikimą reglamentuoja DK 159 straipsnis, kurio 4 dalis įtvirtina, kad papildomų ir specialių pertraukų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 160 patvirtintoje Papildomų ir specialiųjų pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkoje aiškiai nustatyta, kad papildomų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė, poilsio vieta šių pertraukų metu turi būti nustatyta kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, darbo sutartyse (tvarkos 3, 17 punktai). Minėtame nutarime išvardytuose ir pas darbdavę esančiuose dokumentuose tokių papildomų ir specialių pertraukų kaip pertraukų tarp maršrutų nėra nurodyta, taigi, tokios pertraukos nėra nustatytos ir už jas negali būti mokama. Atsižvelgdama į nurodytą reglamentavimą, teisėjų kolegija atmetė kaip teisiškai nepagrįstus ieškovo argumentus dėl stovėjimų tarp maršrutų trukmės laikymo papildomomis ir specialiomis pertraukomis ir mokėjimo už jas.

17. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo teiginius, grindžiamus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) suformuota praktika byloje C-266/14, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ieškovas su atsakove buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, visą darbo dieną jis buvo materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, negalėjo visiškai laisvai disponuoti savo laiku, nebuvo visiškai atribotas nuo darbo funkcijų.

18. Kolegija nurodė, kad ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu darbo laiko klausimais civilinėje byloje C-266/14 buvo suformuota praktika aiškinant 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88). ESTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės kardinaliai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, t. y. Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas, todėl, kolegijos vertinimu, dėl minėtų faktinių aplinkybių nepanašumo negali būti laikomas precedentu, taikytinu šioje byloje.

19. Lietuvos teismų praktikoje formuluojama taisyklė, jog laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam būti darbo vietoje, darbo laiku nelaikomas ir už jį neturi būti mokama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003; Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1302-259/2016; kt.).

20. Nei vidaus darbo tvarkos taisyklėse, nei vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose, nei kituose bendrovės lokaliniuose teisės aktuose ieškovas nebuvo įpareigotas pertraukų tarp maršrutų metu būti transporto priemonėje, atlikti kitas su vairavimu nesusijusias darbines funkcijas, būti pasiekiamas iškvietimui pradėti, tęsti vairavimą arba atlikti kitą darbą. Be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad laikotarpiuose tarp maršrutų ieškovas važiuodavo autobusu į namus ar kitais reikalais. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu neatlikdavo jokių jam pavestų darbinių funkcijų. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas nevykdė darbinių funkcijų, galėjo laisvai disponuoti

savo laiku ir tai negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavio žinioje. Kolegijos vertinimu, ieškovo teiginys, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes, prieštarauja atsakovės direktoriaus 2015 m. liepos 16 d. įsakymui Nr. 1-7-16 „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“, todėl kolegija jį atmetė.


21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas iš bendrovės darbo tvarkos taisyklių žinojo apie suminės darbo laiko apskaitos įvedimą. Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda šalių sudarytos darbo sutarties pagrindu. Ieškovo su atsakove sudarytoje darbo sutartyje nėra įtvirtinta, kad jam bus mokamas darbo užmokestis taikant suminę darbo laiko apskaitą. Su atsakovės direktoriaus įsakymu, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, ieškovas nebuvo supažindintas pasirašytinai, todėl apie suminę darbo laiko apskaitą nežinojo ir ji negalėjo būti taikoma. Atsakovės administracijai buvo žinoma, kad nuo 2015 m. gruodžio 4 d. bendrovėje įsteigta profesinė sąjunga „Sandrauga“, tačiau suminės apskaitos įvedimas su ja nebuvo derintas.

21.2. Teismas netinkamai taikė DK 158 straipsnio nuostatas. Atsakovė nenurodė jokių teisės aktų ar bendrovės vidinių dokumentų, kurie pagrįstų, kad UAB Kuršėnų autobusų parko veikloje taikomas Nutarimas Nr. 587. Vien tai, kad UAB Kuršėnų autobusų parkas yra transporto srityje veikianti įmonė, dar neįrodo, jog jos veiklai taikytinas šis nutarimas. Ieškovui dirbant atsakovės nustatytu grafiku, tarp maršrutų susidarydavo ne trumpesni kaip 45 min. stovėjimai, už kuriuos nebuvo mokamas darbo užmokestis, teigiant, kad tai yra pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Tačiau pagal atsakovės nuo 2011 m. balandžio 11 d. galiojančias darbo tvarkos taisykles, patvirtintas įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 4-11, pertrauka pailsėti ir pavalgyti yra 1 valanda (Darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktas). Ieškovo darbo sutarties 7 punkte nustatyta, kad darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, kurioje įtvirtinta, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis. Taigi DK, aukštesnės galios teisės akte, aiškiai reglamentuota pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

21.3. Teismas pažeidė darbo laiką ir buvimą darbdavio žinioje reglamentuojančias teisės normas. DK 142 straipsnis reglamentuoja, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, iš dalies pakeista 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB, ir ją papildžiusi Direktyva 2003/88, taip pat 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 nustato, kad vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę ir kitas darbo laikas. Kitas darbo laikas yra visa veikla, Direktyvoje 2002/15 apibrėžta kaip darbo laikas, išskyrus „vairavimą“, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų; kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. ESTT savo suformuotoje praktikoje byloje C-266/14 konstatavo, kad vairuotojai – tai darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Be to, vykdami šiais maršrutais, darbuotojai pavaldūs savo darbdaviui, nes jeigu jis nuspręstų pakeisti klientų sąrašą ar vykimo maršrutus, šie darbuotojai būtų priversti paklusti šiam nurodymui ir vykti kitur pagal naują darbdavio sudarytą maršrutą. Nepagrįsta teismo išvada, kad vairuotojų-konduktorių pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovui tenka autobusų priežiūra ir plovimas, remontas; taip pat ieškovui, esant darbdavės reikalavimui, tekdavo vykti kitu, nei jo darbo grafike nustatytas, maršrutu. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad tam tikrais atvejais ieškovas vykdavo į namus, kadangi darbuotojas net ir priverstinių stovėjimų tarp maršrutų metu buvo darbdavės žinioje, darbdavė su tokiu vairuotojo-konduktoriaus elgesiu sutiko.

21.4. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio nuostatas. Teismas išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (duomenų atitikties tikrovei, darbo laiko režimo – suminės darbo laiko apskaitos) padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų ir nurodytų argumentų, nepasisakydamas dėl jų, padarydamas išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių.

21.5. Teismas netinkamai pasinaudojo jam suteikta ex officio (pagal pareigas) teise ir pareiga rinkti įrodymus (darbo bylose teismui priskirtas aktyvus vaidmuo). Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011) darbo bylose teismas aktyvus darbuotojo, silpnesniosios darbo

santykių šalies, naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ex officio teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, siekdamas pagrįsti ne ieškovo, o atsakovės poziciją.

21.6. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2009). Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003 pateiktais išaiškinimais, kurioje esminis ginčas susijęs su darbuotojų siuntimą į tarnybines komandiruotes reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, o tai nagrinėjamam ginčui netaikoma. Teismas netinkamai aiškino bylos aplinkybes, nesivadovavo kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, o rėmėsi praktika, kurioje nagrinėjama situacija iš esmės nėra analogiška.

22. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 21.1 punkte. Ieškovo darbo sutartyje nustatyta, kad jo darbas yra pagal patvirtintą darbo grafiką. Ieškovas pasirašytinai supažindintas su: 1) bendrovės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nustatytas suminės darbo laiko apskaitos įvedimas; 2) vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, kuriuose įtvirtinta jo pareiga vadovautis bendrovės lokaliniais teisės aktais. Ieškovas patvirtino, kad, prieš priimant į darbą, jis buvo supažindintas su bendrovės vidaus teisės aktais, juos skaitė, taip pat neneigė, kad, pasirašydamas darbo sutartį, suprato, jog turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką ir kad darbo valandų jam nėra nustatyta, jos priklauso nuo kiekvieną dieną besikeičiančio darbo grafiko. Kiekvieną mėnesį ieškovas susipažindavo su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jam būdavo įteikiamas atsiskaitymo lapelis, jis gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis ir šių aplinkybių ieškovas neginčija. Suminė darbo laiko apskaita bendrovėje įvesta 2004 m. sausio mėnesį ir nebuvo keista. Ieškovo darbo sutartis sudaryta po šio termino, t. y. jau bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai. Todėl daug anksčiau negu sudaryta darbo sutartis priimtas bendrovės direktoriaus įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitą niekaip negalėjo pakeisti ieškovo teisinės padėties darbo santykiuose.

22.2. Jei būtų vertinama, kad profesinė sąjunga ar jos padalinys įsteigtas pas atsakovę tik 2015 m. lapkričio 23 d., tai ieškovo teiginys, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, vertintinas kaip nepagrįstas, nes įsakymo priėmimo metu profesinės sąjungos ar jos padalinio net nebuvo. Atsakovės darbuotojams atstovavo darbo taryba (DK 19 straipsnis), t. y. darbuotojų išrinkta atstovė I. S., su ja ir buvo derinami bendrovės administracijos priimami vidiniai teisės aktai.

22.3. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl DK 158 straipsnio 1 dalies taikymo. Kadangi atsakovė yra transporto srityje veikiantis juridinis asmuo, jos darbuotojų darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų (DK 148 straipsnis). Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas pertraukų tarp reisų metu neatlikdavo jokių jam pavestų darbinių funkcijų. Jokiais lokaliniais teisės aktais ieškovas nebuvo įpareigotas pertraukų tarp reisų metu atlikti kokias nors darbines funkcijas, jis laisvai galėjo disponuoti savo laiku ir nebuvo priklausomas nuo darbdavės, todėl atsakovė, apskaičiuodama ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką (DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nutarimu Nr. 587 patvirtintų „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ 1.8 punkte nustatyta, kad transporto srityje netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata, todėl ieškovui šio nutarimo nuostatos taikomos pagrįstai.

22.4. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 21.3 punkte. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu darbo laiko klausimais civilinėje byloje C-266/14 buvo suformuota praktika aiškinant Direktyvą 2003/88. ESTT nagrinėjo klausimą, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas. Taigi ESTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės ne tik netapačios, nepanašios, bet ir kardinaliai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas precedentu, taikytinu šioje byloje. Tačiau ESTT šiame sprendime išsamiai išdėstė, kad tam, jog darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, būtinos šios trys sąlygos: 1) darbuotojas turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas; 2) darbuotojas turi būti darbdavio žinioje; 3) darbuotojas turi būti darbo vietoje. Šios sąlygos yra kumuliatyviosios, t. y. jos turi būti visos vienu metu, nors vienos nesant, laikas nelaikytinas „darbo laiku“. ESST savo sprendime dėl pirmosios sąlygos nurodė, kad nustačius, jog darbuotojų kelionės pas darbdavio nurodytus klientus yra priemonė, būtina, kad darbuotojai galėtų teikti klientams technines paslaugas, turi būti laikoma, kad tai atitinka pirmąją „darbo laiko“ sąvokos sąlygą, t. y. darbuotojai kelionės iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal metu vykdo savo veiklą arba atlieka savo pareigas. Aiškindamas antrąją „darbo laiko“ sąvokos sąlygą, ESTT nurodė, kad, tam, jog darbuotoją būtų galima laikyti esančiu darbdavio žinioje, jo padėtis turi būti tokia, kurioje jis teisiškai privalo paklusti savo darbdavio nurodymams ir dirbti jam. Esant situacijai, kai darbuotojai gali laisvai vykti į susitikimus su klientu savo pageidautinu maršrutu, t. y. organizuotis savo kelionės laiką kaip tinkami,

šios sąlygos neatitiktų, todėl darbuotojų tokioje kelionėje praleistas laikas nebūtų laikomas „darbo laiku“, už kurį darbdaviui kiltų pareiga sumokėti. Dėl trečiosios „darbo laiko“ sąvokos sąlygos, pagal kurią darbuotojas nagrinėjamu laikotarpiu turi būti darbo vietoje, ESTT priminė, kad jeigu darbuotojas, kuris neturi nuolatinės darbo vietos, atlieka savo pareigas kelionių pas klientus ir iš jų metu, šį darbuotoją kelionės metu reikia laikyti esančiu darbo vietoje. Kadangi kelionės yra būdingos nuolatinės ar įprastos darbo vietos neturinčio darbuotojo statusui, tokių darbuotojų darbo vietos negalima susiaurinti iki fizinio jų buvimo pas darbdavio klientus. Taigi iš nurodytos praktikos išplaukia išvada, kad tik tais atvejais, kai darbuotojas privalo vykdyti savo darbo funkcijas arba atlikti pareigas, paklusdamas darbdavio nurodymams ir būdamas darbdavio nurodytoje vietoje, laikas laikytinas darbo laiku. Jeigu nors viena iš minėtų sąlygų netenkinama – toks darbuotojo laikas nelaikytinas darbo laiku, už jį pareiga mokėti darbdaviui nekyla. Ieškovas pertraukų tarp reisų metu neatlieka jam pavestų darbinių funkcijų. Nei darbo sutartyse, nei pareiginiuose nuostatuose ieškovui nėra nustatyta jokių kitų papildomų darbų, kuriuos jis turėtų atlikti stovėjimo tarp maršrutų laiku. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiamas, kad iškviestas galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, atlikti kitą jam darbdavio nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką.

Teisėjų kolegija









28. Lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip „darbo laiką“ pagal Direktyvą 2003/88/EB yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02,

EU:C:2003:437, 63 punktą; 2011 m. kovo 4 d. nutarties Grigore, C 258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).





33. Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai (142 straipsnis). Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).


35. Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Nutarimas Nr. 587. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 32 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų,

kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

36. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje ieškovo keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 24 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laikas. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

37. Atsižvelgiant į ieškovo kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles; darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 147 straipsnio 1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (DK 147 straipsnio 3 dalis).

38. Nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio Nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.



40. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes ieškovas neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti pertraukų tarp maršrutų metu. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai jam nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną (žr. šios nutarties 21.2–21.3 punktus).

41. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovui darbo užmokesčio, nes ginčo (pertraukų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku (žr. šios nutarties 10, 15 punktus). Ieškovas, nesutikdamas su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis yra priklausomas nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalo vykdyti nurodymus), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus (plauna ir prižiūri autobusą) ir negali visiškai naudotis savo laiku, taigi yra darbdavės žinioje.

42. Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams-konduktoriams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) atsakovės patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, nurodyta, kad tokių darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); kasdieninė darbo laiko trukmė yra 8 darbo valandos; esant

suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); pertraukos pavalgyti ir pailsėti trukmė 1 val., pradžia 12 val., pabaiga 13 val.; pertraukos pradžia ir pabaiga nustatoma darbo laiko grafike (5.4 punktas); pertrauka pavalgyti ir pailsėti į darbo laiką neįskaitoma (5.5 punktas); įmonės vadovas ar įmonės vadovo įgaliotas asmuo įveda suminę darbo laiko apskaitą įsakymu ir kontroliuoja darbo laiko apskaitos režimą (5.6 punktas); 3) 2009 m. sausio 30 d. darbo sutartyje ieškovui nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 4) kiekvieną mėnesį ieškovas buvo susipažindintas su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jam būdavo įteikiami atsiskaitymo lapeliai; 5) darbo užmokestį jis gaudavo pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, tokį ilgą laiko tarpą (nuo 2009 m.) ieškovui nekilo abejonių dėl nustatytos darbo laiko apskaitos, dėl to jokių pretenzijų darbdavei nereiškė; 6) ieškovas neprivalėjo būti pasiekiamas (nebudėjo); 7) laikotarpiais tarp maršrutų ieškovas važiuodavo autobusu į namus ar kitais reikalais.

43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas galėjo laisvai disponuoti laiku tarp maršrutų, tenkinti savo poreikius, ilsėtis ir pan., šiuo laiku jis nebuvo darbdavės žinioje ir nevykdė darbo funkcijų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritaręs šioms išvadoms, pabrėžė, kad, bendrovėje 2015 m. lapkričio 23 d. įsteigus profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinį, 2017 m. birželio 14 d. įgaliojimu atstovauti darbuotojams profesinė sąjunga pavedė pačiam ieškovui, todėl su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija buvo susipažinęs ir didžiąją dalį jų patvirtino savo parašais; taigi ieškovas tikrai turėjo suprasti, kaip yra skaičiuojamas ir apmokamas jo dirbtas laikas, ir negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą ir darbo užmokesčio mokėjimo sistemą (žr. šios nutarties 12 punktą).

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 37–39 punktai). Šios nuostatos ir atsakovės lokaliniai norminiai aktai suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.



47. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Pirmiau minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą, remdamiesi bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovas neprivalo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovas neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.).

48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovas gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas.

49. Dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga (žr. šios nutarties 21.1 punktą), teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobuso vairuotojams-konduktoriams įvesta 2004 m. sausio 2 d. įsakymu, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas tik nuo 2015 m. gruodžio 4 d. (žr. šios nutarties 8–9, 13 punktus).

50. Nors ieškovas teigia, kad jis nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo

sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. įsakymu jis nesupažindintas, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad, ieškovui pradėjus dirbti, buvo pateikti įmonės vidaus dokumentai susipažinti, be to, ieškovas žinojo, jog dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto patvirtintą grafiką, kiekvieną mėnesį jis gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis, nekėlė klausimų dėl nustatytos darbo laiko apskaitos. Šios nutarties 43 punkte minėta, kad, bendrovėje 2015 m. lapkričio 23 d. įsteigus profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinį, 2017 m. birželio 14 d. įgaliojimu atstovauti darbuotojams profesinė sąjunga pavedė pačiam ieškovui, todėl su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija ieškovas buvo susipažinęs ir didžiąją dalį jų patvirtino savo parašais. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas tikrai turėjo suprasti, kaip yra skaičiuojamas ir apmokamas jo dirbtas laikas, ir negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą ir darbo užmokesčio mokėjimo sistemą.

51. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovas žinojo (jam negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jam mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. įsakymo teisėtumo ieškovas iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.





55. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos (2018 m. spalio 8 d.) nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

56. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 9,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).


n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 9,53 Eur (devynis Eur 53 ct) išlaidų, susijusių

su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



ALGIS NORKŪNAS



Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-54-489/2018Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00005-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3; 16.9.6; 21.11.9; 21.11.10(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus (toliau – ir Tauragės apskrities VPK KPS) viršininko K. Lukošiaus 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 85ANN-137300913-17 D. K. pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį nubaustas 300 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams už tai, kad jis 2017 m. gruodžio 17 d. 11.00 val. Tauragėje, Saulės g., vairavo automobilį „Subaru Legacy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis (0,43 prom.), taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus.

2. Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi, patenkinus administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. skundą, Tauragės apskrities VPK KPS viršininko 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 85ANN-137300913-17 pakeistas – D. K. pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminas sutrumpintas iki keturių mėnesių; kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

3. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartimi, patenkinus Tauragės apskrities VPK KPS viršininko apeliacinį skundą, Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis panaikinta ir paliktas galioti Tauragės apskrities VPK KPS viršininko 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimas be pakeitimų.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. prašymas priimtas ir jo administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį be pakeitimų. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Pareigūnų alkotesteriu nustatyta, kad jo neblaivumas – 0,43 prom., neatėmus paklaidos. Gydymo įstaigoje pirmą kartą patikrinus alkotesteriu, nustatytas jo neblaivumas – 0,31 prom., antrą kartą už 6 min. – 0,22 prom. Atlikus biologinės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c61fdc10e76511e88dd9e201dd8ee4f2

terpės (kraujo) tyrimą, buvo nustatytas 0,28 prom. neblaivumas. Pareigūnų alkotesterio rodmenis galėjo iškreipti jo panaudojimo kartų skaičius ir dantų valymo skalavimo skysčio koncentratas, kurį buvo panaudojęs 5–7 min. iki sustabdymo. Jis prašė skirti neblaivumo (girtumo) nustatymo ekspertizę, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-68-648/2017, kurioje nurodyta, kad administracinių teisės pažeidimų, susijusių su transporto priemonės vairavimu neblaiviam, bylose patikrinimo alkotesteriu metu užfiksuoti duomenys nėra vienintelis ir neginčijamas įrodymas; šie duomenys vertintini kartu su kitais bylos įrodymais. Kadangi skiriasi alkotesterio ir medicininių išvadų duomenys, teismai, vadovaudamiesi ANK 567 straipsnio 1 dalimi, privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes, tačiau to nepadarė. Dėl to galimas abiejų instancijų teismų nutarčių panaikinimas.

5.2. Skunde pirmosios instancijos teismui jis suabejojo, ar jo neblaivumas viršijo leistiną ribą, tačiau teisme neprašė jo išteisinti tik dėl to, kad nenorėjo pasirodyti įžūlus, tik prašė sušvelninti paskirtą nuobaudą; tą šis teismas ir padarė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino bylinėjimosi ribas ir netyrė aplinkybių, keliančių abejonių dėl jo neblaivumo, taip pažeisdamas nekaltumo principą.

5.3. Pagal ANK 652 straipsnį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Taigi, teismas nėra saistomas tik apeliacinio skundo dalyko. Teismui neperžengus apeliacinio skundo ribų ir formaliai nurodžius, kad neva nekyla ginčo dėl jo neblaivumo, buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą ir teisėti interesai – jam nebuvo pritaikytos abejonės dėl jo neblaivumo. Tik institucijai pateikus skundą, susidarė situacija, kad neva ginčas dėl neblaivumo nekyla, tačiau jis nekyla proporcingai tiek, kiek jį tenkino pirmosios instancijos teismo nutartis. Jam neskundžiant pirmosios instancijos teismo nutarties, susiaurėjo skundo ribos, tačiau tai nereiškia, kad nėra būtina patikrinti, ar asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, iš tiesų yra kaltas, turi būti nustatytas konkretus ir abejonių nekeliantis neblaivumo laipsnis – ne mažiau kaip 0,41 prom.

5.4. Administracinių nusižengimų bylose, kaip ir baudžiamosiose, nustatoma ne materialioji, o objektyvioji tiesa. Tai reiškia, kad teismas administracinių nusižengimų bylose, priešingai nei civilinėse, turi būti įsitikinęs fakto buvimu šimtu procentų. Tai, kad institucija suinteresuotai suformavo apeliacinio skundo ribas, o teismas ribų neperžengė, yra nepateisinama objektyviosios tiesos nustatymo prasme.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai nurodo, kad ANK 34 straipsnio 5 dalis dėl švelnesnės nuobaudos paskyrimo gali būti taikoma tik ypatingais atvejais. Įstatymų leidėjas šia norma siekė, kad teismas, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo kriterijus bei konkrečią situaciją, turėtų teisę veikti plačiau. Apeliacinės instancijos teismas šią normą nepagrįstai tapatina su Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse įtvirtintu 301 straipsniu, kuris teismų praktikoje beveik nebuvo taikomas. Įstatymų leidėjas ANK 34 straipsnio 5 dalies normos nesieja su išskirtiniais atvejais, joje nurodytos jos taikymo aplinkybės, t. y. atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais.

5.6. Klaipėdos apygardos teismas, nutartimi panaikindamas Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį ir palikdamas galioti Tauragės apskrities VPK KPS viršininko 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimą be pakeitimų, pažeidė procesines teises ir administracinių nusižengimų teisenos principus (teisingo proceso, teisės viršenybės ir kt. principus). ANK nenumato galimybės, išnagrinėjus apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti nutartį, paliekant galioti institucijos nutarimą. Apeliacinės instancijos teismui artimiausia procesinė sprendimo galimybė yra panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje (ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiu atveju, vadovaujantis ANK 653 straipsnio 2 dalimi, teismas turėtų priimti naują nutarimą, tačiau šiuo atveju priėmė nutartį. Apeliacinės instancijos teismas priimti nutartį gali tik dviem atvejais: kai paliekamas apylinkės teismo nutarimas (nutartis) nepakeisti, t. y. apeliacinio skundo netenkinant, ir kai yra pakeičiamas apylinkės teismo nutarimas (nutartis) administracinio nusižengimo byloje ir paskiriama švelnesnė administracinė nuobauda. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas institucijos apeliacinį skundą patenkino, apylinkės teismo nutarties nepakeitė, todėl negalėjo priimti nutarties.

5.7. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad administraciniai pažeidimai iš esmės laikytini baudžiamaisiais Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme. Taigi, administracinių nusižengimų teisė iš esmės yra ta pati baudžiamoji teisė su baudžiamajai teisei būdingais principais. Kadangi teismas priėmė procesinį sprendimą be įstatymo, todėl tai plačiąja prasme pažeidžia pamatinį baudžiamosios teisės principą, kad „nėra bausmės be įstatymo“.

6. Tauragės apskrities VPK KPS viršininkas K. Lukošius atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį be pakeitimų. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. D. K. savo paaiškinime nurodė iš vakaro vartojęs kelis butelius 5 laipsnių stiprumo alaus, o pamiegojęs 5 valandas,

vairavo automobilį ir buvo nustatytas 0,43 prom. neblaivumas. Toks D. K. paaiškinimas yra nenuoširdus, nes nuo dviejų butelių alaus po tiek laiko negalėjo būti nustatyta tokia alkoholio koncentracija. D. K. nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nei skunde nenurodė, kad buvo išskalavęs burną skalavimo skysčiu, tokią versiją pateikė tik prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą. Be to, byloje yra specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 17 d. 12.50 val. paimtame kraujyje yra 0,28 prom. etilo alkoholio. Išvada tik patvirtina, o ne paneigia alkoholio kiekio matuokliu nustatytą rezultatą. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, buvo išsiaiškintos visos nusižengimo aplinkybės ir nebuvo pažeistos nei materialiosios, nei proceso teisės normos.

6.2. ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyta veika yra padaroma tik tyčia, todėl asmuo, pažeisdamas KET 14 punkto imperatyvų reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviam, ir žinodamas, kad už šį pažeidimą numatomas specialiosios teisės atėmimas, privalo suvokti ir numatyti savo elgesio pasekmes, kilsiančias jam, jo artimųjų ratui, taip pat ir kitiems eismo dalyviams. Administracinės nuobaudos tikslas ir yra tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, taip siekiant prevencijos tikslų. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekiant per prevencinių priemonių taikymą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų. Tyčia pažeidus KET 14 punkto reikalavimus, neturėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos.

6.3. D. K., žinodamas, kad reikės važiuoti automobiliu, gėrė alkoholinius gėrimus, toks jo elgesys vertintinas kritiškai, asmuo visiškai negerbia bendrų gyvenimo taisyklių ir itin šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus. Jis automobilį vairavo neblaivus tuo metu, kai eismas buvo intensyvus ir galėjo kilti visai kitokios pasekmės. D. K. anksčiau padarė daugiau kaip 15 administracinių teisės pažeidimų (vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, ir nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti ją; chuliganiškas vairavimas; greičio viršijimas ir kt.). Švelnesnės, nei įstatymo numatyta, administracinės nuobaudos skyrimas šioje byloje prieštarauja ANK 22 straipsnio nuostatoms.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. prašymas atmestinas.

Dėl ANK 422 straipsnio 5 dalies taikymo

8. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis).

9. Pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį administracinę atsakomybę užtraukia transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) vairuotojai. Taigi, ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties būtinasis požymis yra asmens neblaivumas, t. y. pagal šią normą asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, kai bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad vairuodamas transporto priemonę asmuo buvo neblaivus (jam turi būti nustatytas konkretus ir abejonių nekeliantis neblaivumo laipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-12-2013, 2AT-4-2014).

10. Asmens neblaivumo faktas konstatuojamas įrodymų vertinimo, kaip reikšmingų bylos aplinkybių nustatymo, proceso metu. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014).

11. Įvykio vietoje atlikto vairuotojo blaivumo patikrinimo alkotesteriu rezultatai, nesant duomenų apie pažeistą

patikrinimo procedūrą, paprastai geriausiai atspindi asmens būseną vairavimo metu, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tai nėra vienintelis ir neginčijamas įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-12-2013, 2AT-24-2013, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2018). Medicininės apžiūros metu, kuri atliekama praėjus tam tikram laikui po reikšmingo įvykio, nustatytas neblaivumo laipsnis neparodo to neblaivumo laipsnio, kuris buvo prieš tam tikrą laiko tarpą, taigi, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens iniciatyva atlikto kraujo tyrimo rezultatai patys savaime nepaneigia testavimo techninėmis priemonėmis duomenų; jie, kaip minėta, taip pat turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles, kaip ir kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-39-2014). Tačiau dėl įvykio metu užfiksuoto asmens neblaivumo laipsnio neturi kilti jokių abejonių.

12. D. K., vairavusiam transporto priemonę, įvykio vietoje, naudojant alkotesterį, įvertinus jo paklaidą, 2017 m. gruodžio 17 d. 11.13 val. buvo nustatytas 0,41 prom. neblaivumas. Duomenų apie tai, kad alkoholio matuoklis, kuriuo buvo tikrinamas D. K. neblaivumas įvykio vietoje, neatitiko jam keliamų reikalavimų ar kad pareigūnai, atlikę patikrą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintomis Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, nėra. Paprastai pareigūnai patikrinimą atlieka tik alkotesteriu ir tokio patikrinimo rezultatai laikomi objektyviais ir patikimais, jei neįrodoma priešingai. Byloje pateiktas alkotesterio patikros sertifikatas, nurodant galimas paklaidas, alkotesterio numerį, patikros metodiką ir pan. Šis sertifikatas patvirtina, kad alkotesteris, kuriuo buvo tikrintas D. K. neblaivumas, buvo tinkamas naudoti, o sertifikato galiojimo laikas tikrinimo metu pasibaigęs nebuvo (sertifikatas galiojo iki 2018 m. gegužės 10 d.), todėl D. K. tvirtinimas, jog pareigūnų alkotesterio rezultatus galėjo iškreipti jo panaudojimo kartų skaičius, nepagrįstas.

13. Byloje taip pat vertinti kiti įrodymai dėl D. K. neblaivumo laipsnio (medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas, kuriame nurodyta, kad pirminis ir kartotinis tyrimai alkotesteriu atlikti 12.54 val. ir 13.00 val., jų metu rezultatai buvo atitinkamai 0,31 prom. ir 0,22 prom. alkoholio koncentracijos iškvėptame ore, klinikinis D. K. ištyrimas rodo lengvą girtumą; specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 17 d. 12.50 val. paimtame D. K. kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 0,28 prom. etilo alkoholio) ir padaryta pagrįsta išvada, kad nustatytas alkoholio kiekis kraujyje pagal specialisto išvadą, atlikus D. K. kraujo, paimto praėjus 1 val. 37 min. nuo D. K. patikrinimo alkotesteriu įvykio vietoje, tyrimą, nepaneigia pareigūnų atlikto patikrinimo alkotesteriu duomenų, priešingai, įvertinus natūralų alkoholio koncentracijos mažėjimą organizme per tam tikrą laiko tarpą, patvirtina, kad tikrinamas įvykio vietoje D. K. buvo neblaivus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo versija apie panaudotą burnos skalavimo skystį ir jo įtaką pareigūnų alkotesterio rezultatams buvo iškelta tik pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas policijos pareigūnams tvirtino iš vakaro gėręs alaus, administracinio nusižengimo protokole ir policijai priimant nutarimą jis pripažino vairavęs neblaivus ir nuoširdžiai gailėjosi. Taigi, pats pareiškėjas nebuvo nuoseklus dėl jo neblaivumo priežasties, ši jo versija motyvuotai paneigta kitų byloje esančių įrodymų visuma.

14. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl asmens atsakomybės pagal ANK 422 straipsnį, asmens neblaivumo laipsnis svarbus tik toks, koks jis buvo vairavimo metu. Byloje nustatytas konkretus ir abejonių nekeliantis D. K., vairavusio transporto priemonę, neblaivumo laipsnis, kaip to reikalaujama pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, nurodant straipsnio dispozicijoje būtinus nustatyti objektyviuosius administracinio nusižengimo sudėties požymius; institucijai ir teismui pakako byloje esančių įrodymų padaryti pagrįstai ir neabejotinai išvadai dėl D. K. neblaivumo laipsnio. Vadinasi, ekspertizės skyrimas, kaip nurodoma D. K. prašyme, šiuo konkrečiu atveju nebuvo tikslingas, be to, toks imperatyvas įstatyme nesuformuluotas (ANK 569, 587, 640 straipsniai).

15. Teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-68-648/2017, kuria jis grindžia ekspertizės skyrimo tikslingumą, nustatytos faktinės aplinkybės nėra iš esmės panašios (analogiškos) aplinkybėms nagrinėjamoje byloje, todėl šia nutartimi nesivadovautina.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad D. K. kaltė, padarius administracinį nusižengimą, yra tinkamai įrodyta ir šis jo padarytas administracinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį.

Dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo

17. Pagal ANK 34 straipsnio 5 dalį teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pažymėtina, kad administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013).

18. Nagrinėjamoje byloje Tauragės apskrities VPK KPS, priimdama nutarimą D. K. už padarytą administracinį nusižengimą, svarstė nuobaudos švelninimo klausimą, tačiau, įvertinusi padaryto nusižengimo pavojingumą, paties pažeidėjo nurodytas aplinkybes apie jo šeiminę padėtį ir darbinę veiklą, padarė išvadą, kad švelnesnės nuobaudos skyrimas prieštarautų ANK 22 straipsnio, reglamentuojančio administracinės nuobaudos paskirtį, nuostatoms.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs D. K. administracinio nusižengimo pobūdį (neblaivumo laipsnis leistiną 0,4 promilės ribą viršijo nežymiai – 0,01 promilės, neigiamų padarinių nekilo, t. y. nebuvo sugadintas svetimas turtas, nebuvo sužaloti asmenys, nebuvo sukelta avarinė situacija), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (administracinį nusižengimą pripažino, dėl savo poelgio gailėjosi), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, už vairavimą esant neblaiviam baudžiamas pirmą kartą, šis administracinis nusižengimas yra atsitiktinis įvykis jo gyvenime, nuo 2017 m. spalio mėn. vykdo individualią veiklą, dirba vairuotoju ir teikia keleivių vežimo paslaugas, gyvena kartu su E. G. ir augina dukterį, gim. (duomenys neskelbtini), yra vienintelis dirbantis šeimoje, apibūdinamas teigiamai, teisė vairuoti transporto priemones jam yra itin reikšminga ir yra pagrindinis jo šeimos pragyvenimo šaltinis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje, bus pasiekti jam palikus galioti Tauragės apskrities VPK KPS nutarimu paskirtą ANK 422 straipsnio 5 dalies sankcijoje nustatytą nuobaudą – 300 Eur baudą, tačiau pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir sutrumpinus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą trumpesniam negu ANK 422 straipsnio 9 dalyje nustatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo minimalus terminas, t. y. iki keturių mėnesių.

20. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, kad nei apylinkės teismo nustatytos aplinkybės, nei pažeidėjo skunde pirmosios instancijos teismui pateikti bei kiti byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad D. K. galėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos, ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, paliko galioti Tauragės apskrities VPK KPS nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje įvertino pažeidimo pavojingumą – D. K. sėdo prie vairo būdamas neblaivus, taip savo elgesiu sukeldamas pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, jų turtui, sveikatai, netgi gyvybei, ir tik dėl atsitiktinumo jis išvengė rimtesnių savo neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio pasekmių, o į šeimines ir darbinės veiklos aplinkybes buvo pakankamai atsižvelgta, paskiriant jam minimalią nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę. Be to, šis teismas įvertino ir pirmosios instancijos teismo neišsiaiškintas (nors dalis jų buvo nurodyta institucijos, priėmusios nutarimą, atsiliepime į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą) ir nevertintas aplinkybes: tai, kad D. K. praeityje ne kartą pažeidė KET (vairavo, neturėdamas teisės vairuoti, nestojo stabdomas policijos, vairavo neapdraustą ir neįregistruotą transporto priemonę, pavojingai vairavo automobilį, viršijo leistiną greitį 87 km/h, vairavo neprisisegęs saugos diržo); tai reiškia, kad 2017 m. gruodžio 17 d. įvykis nebuvo atsitiktinis jo gyvenime.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų (ne)taikymo D. K., bylos aplinkybes teisingai įvertino ir įstatymą tinkamai pritaikė apeliacinės instancijos teismas. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių švelninti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirtą administracinio poveikio priemonę, visuma.

22. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, reglamentuojantį nuobaudos skyrimo taisykles, ir nukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo analogiškose administracinių nusižengimų bylose.

Dėl ANK 652 straipsnio 1 dalies taikymo (apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų)

23. Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nepasisakęs dėl administracinio nusižengimo sudėties buvimo jo veiksmuose, o tik išnagrinėjęs institucijos apeliacinį skundą, kuriame buvo keliamas vienas klausimas –

dėl administracinės nuobaudos (administracinio poveikio priemonės) individualizavimo, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį ir palikęs galioti institucijos nutarimą, pažeidė ANK 652 straipsnio nuostatas.

24. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas privalo patikrinti, ar veikoje yra administracinio nusižengimo sudėtis, net jeigu nagrinėjamas tik institucijos apeliacinis skundas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-139/2015, e2AT-16-693/2016).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ANK 652 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

26. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Tauragės apskrities VPK apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad ginčo dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 422 straipsnio 5 dalyje, padarymo ir pažeidėjo kaltės nėra; apeliaciniame skunde keliamas pažeidėjui paskirtos administracinės nuobaudos (administracinio poveikio priemonės) individualizavimo klausimas – institucija prašo pažeidėjui netaikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų. Dėl to būtent tik šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nutartyje ir pasisakė.

27. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, turėjo patikrinti, ar tinkamai pritaikytos ANK 422 straipsnio 5 dalies nuostatos, t. y. ar D. K. veiksmuose yra ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis, nes institucija, priėmusi nutarimą D. K., ginčijo apylinkės teismo nutartį ANK 34 straipsnio 5 dalies pagrindu paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, – sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki keturių mėnesių. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Tačiau, vadovaujantis proceso greitumo, tikslingumo, protingumo, ekonomiškumo principais ir atsižvelgiant į šioje nutartyje pirmiau padarytas išvadas dėl tinkamo materialiosios teisės normų taikymo, konstatuotina, kad esminio proceso teisės pažeidimo teismai nepadarė. Todėl nutenkintinas pareiškėjo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo (apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo)

28. Minėta, kad Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi, patenkinus administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. skundą, Tauragės apskrities VPK KPS viršininko 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimas pakeistas – D. K. pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminas sutrumpintas iki keturių mėnesių; kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

29. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs Tauragės apskrities VPK apeliacinį skundą, jį tenkino ir 2018 m. kovo 29 d. nutartimi Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį panaikino ir paliko galioti Tauragės apskrities VPK KPS 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimą be pakeitimų. Šis teismas, priimdamas minėtą nutartį, vadovavosi ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

30. ANK 653 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, apygardos teismas priima vieną iš šių sprendimų: panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje (3 punktas).

31. Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutartimi panaikino apylinkės teismo nutartį, t. y. tokiu apygardos teismo procesiniu dokumentu ir tokį apylinkės teismo priimtą procesinį dokumentą, kuriuo ir kurio teisės naikinti ANK apygardos teismui nesuteikė. Taigi Klaipėdos apygardos teismas pažeidė procesines teises ir administracinių nusižengimų teisenos principus.

32. Gramatiškai aiškinant įstatymo nuostatas, galima sutikti su pareiškėju, kad apygardos teismas neturėjo įgaliojimų, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutartimi panaikinti apylinkės teismo nutarties, nes įstatymo leidėjo šiame punkte aiškiai nurodyta tik galimybė apygardos teismo nutarimu panaikinti apylinkės teismo nutarimą. Šiame punkte, skirtingai nei kituose šios straipsnio dalies punktuose, nėra įvardijama galimybė priimti atitinkamą sprendimą dėl apylinkės teismo nutarties.

33. Tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendimas šiuo pagrindu galėtų būti naikinamas tik nustačius, kad taip padarytas esminis proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtai nutarčiai priimti (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Sprendžiant šį klausimą turi būti atsižvelgiama į ANK nuostatų, reglamentuojančių administracinių nusižengimų bylų teiseną, visumą, o taip pat į teismų praktiką, apygardos teismui priėmus tokį patį sprendimą analogiškoje situacijoje.

34. Pagal ANK 1 straipsnį šio kodekso paskirtis yra teisės priemonėmis ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo administracinių nusižengimų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, skatinti taikų valstybės

ir žmogaus, visuomenės narių sugyvenimą. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą teisme turi teisę dalyvauti institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, atstovas, kuris byloje gina viešąjį interesą (ANK 580 straipsnio 1 dalis). ANK 644 straipsnyje teisė apskųsti apygardos teismui apylinkių teismų nutarimus ir nutartis, priimtus išnagrinėjus administracinių nusižengimų bylas pirmosios instancijos teisme, suteikiama ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, bet ir nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusiai institucijai ar institucijai, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, taip pat nukentėjusiajam (ar jų atstovams). Pagal ANK 652 straipsnį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą; pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios institucijos ar institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, skundas arba nukentėjusiojo skundas. Vertinant ANK nuostatas sistemiškai, tokie įgaliojimai apima ne tik, pavyzdžiui, įgaliojimus panaikinti apylinkės teismo nutarimą, kuriuo administracinio nusižengimo teisena nutraukta, ir paskirti administracinę nuobaudą, bet ir įgaliojimus paskirti griežtesnę nuobaudą, pavyzdžiui, panaikinti apylinkės teismo nutartį, kuria pakeistas institucijos ne teismo tvarka priimtas nutarimas, paskirta švelnesnė nuobauda, ir palikti galioti šį nutarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-693/2018).

35. ANK 653 straipsnyje, apibrėžiančiame apygardos teismo sprendimus dėl apeliacinio skundo, įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra nuoseklus. Šiame straipsnyje nenurodyti teismo įgaliojimai panaikinti apylinkės teismo nutartį ir palikti galioti institucijos ne teismo tvarka priimtą nutarimą. Tačiau formalus nukrypimas nuo šio straipsnio nuostatų, priimant tokį sprendimą, negali būti laikomas esminiu proceso teisės pažeidimu. Priešingu atveju būtų paneigtos pirmiau nurodytos kitos ANK nuostatos, kuriomis, ginant viešąjį interesą ir siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismui suteikiami įgaliojimai patikrinti administracinio nusižengimo byloje priimtos nutarties (nutarimo) teisėtumą, pagrįstumą ir pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį tuo atveju, kai dėl to yra nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios institucijos ar institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, skundas arba nukentėjusiojo skundas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-693/2018). Svarbesnis ir prioritetinis šiuo atveju teisine prasme yra apeliacinės instancijos teismo nutarties, naikinančio apylinkės teismo nutartį, turinys, o ne forma.

36. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, priėmęs nutartį panaikinti apylinkės teismo nutartį ir palikti galioti institucijos ne teismo tvarka priimtą nutarimą be pakeitimų, esminio proceso teisės pažeidimo nepadarė.

37. Darytina bendra išvada, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, vadovaujantis prašyme išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį nepakeistą.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-413-611/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06964-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.3.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=abdfbc80e76511e88dd9e201dd8ee4f2

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ


2. Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-3915; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės šias nesumokėto darbo užmokesčio sumas: nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 281,76 Eur; už 2015 m. – 897,92 Eur; už 2016 m. – 597,12 Eur; už 2017 m. – 487,01 Eur; nuo ieškinio pateikimo dienos 2017 m. birželio 21 d. – iš viso 2263,81 Eur (priskaityta suma) ir nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos; 3) priteisti iš atsakovės ieškovui 1521,28 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio priskaičiuotos sumos (2263,81 Eur) iki 2017 m. birželio 21 d.

3. Paaiškino, jog ieškovas dirba atsakovės bendrovėje vairuotoju-konduktoriumi nuo 2014 m. spalio 13 d. pagal šalių sudarytą darbo sutartį (toliau – ir Darbo sutartis), kuria sutarta, kad ieškovas dirba pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną, tačiau pagal susiformavusią ilgalaikę praktiką vežant keleivius tam tikrais maršrutais ieškovui tenka dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė moka darbo užmokestį ieškovui tik už faktiškai nuvažiuotą laiką nuo Kuršėnų autobusų parko autobusų stoties iki nustatyto maršruto galutinės stotelės ir už grįžimą maršrutu atgal, nesumokėdama viso priklausančio atlyginimo už visą darbo dieną. Tarp kiekvieno maršruto susidaro ne trumpesnė kaip 45 min. pertrauka, už kurią atsakovė nemoka.

4. Pagal atsakovės įmonėje 2011 m. balandžio 11 d. patvirtintas Darbo tvarkos taisykles (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) darbuotojams nustatyta 1 val. pietų pertrauka. Darbo tvarkos taisyklių 5.8 punkte nustatyta, kad specialias pertraukas įmonės vadovas gali suteikti tik pritarus darbuotojų atstovui. Specialių pertraukų direktoriaus įsakymu nustatyta nebuvo. Į darbo laiką, įvertinus, jog pietų pertraukos laikas ieškovui buvo 1 val. per pamainą, įskaitytinas visas kitas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, už jį ieškovui turi būti mokamas darbo užmokestis, nes šiuo darbo laiku ieškovas yra savo darbo vietoje, darbdavės žinioje ir vykdo savo darbines funkcijas. Darbo maršrutus sudaro atsakovė, ieškovo buvimo vieta priverstinių pertraukų metu nekeičia šalių tarpusavio teisinio statuso pagal Darbo sutartį, todėl pertraukos tarp maršrutų turi būti įskaitomos į darbo laiką ir apmokamos. Be to, darbo grafikai nebuvo suderinti su darbuotojų atstovais. Ieškovas buvo materialiai atsakingas tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, todėl jis negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp maršrutų laiku.


5. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo

bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.6. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo žinoma, jog jo darbo užmokesčiui taikoma suminė darbo laiko apskaita.

Nesutikdamas su ieškovo pateiktais nesumokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimais, teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyto ginčo laikotarpio metu taikoma ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 158 straipsnio 1 dalies nuostata (dėl ne ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios suteikimo), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ (neteko galios 2017 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 587). Pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintus tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo ir poilsio laiko ypatumus bendra pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmė tokiems darbuotojams gali viršyti dvi valandas ir jos yra neapmokamos (10 punktas). Ieškovas suteiktų jam pertraukų tarp reisų metu neatliko jam pavestų darbinių funkcijų, laisvai disponavo savo laiku ir nebuvo priklausomas nuo darbdavės. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė, apskaičiuodama ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką, o neprivalant mokėti darbo užmokesčio negali būti skaičiuojami, priteisiami ir delspinigiai už minėtą laikotarpį.

7. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog jis nežinojo, kad dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią jam ir mokamas darbo užmokestis. Šią išvadą kolegija darė atsižvelgdama į tai, jog ieškovas, sudarydamas Darbo sutartį, žinojo, kad dirbs ne standartinę darbo dieną (nuo 8 val. iki 17 val.), o pagal grafiką. Iš pateiktų duomenų apie ieškovo dirbtą laiką, ieškovo dirbtų valandų, viršvalandžių skaičiaus ir darbo užmokesčio suvestinės taip pat buvo matyti, kad ieškovo darbo užmokestis buvo kintantis. Suminė darbo laiko apskaita darbuotojams įvesta 2004 m. sausio 2 d., 2015 m. lapkričio 5 d. vyko visuotinis darbuotojų susirinkimas, kurio metu buvo keliamas klausimas dėl, darbuotojų vertinimu, prastovų apmokėjimo ir įmonės vadovas nurodė, kad vairuotojams apmokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Kolegija akcentavo, jog kiekvieną mėnesį ieškovas buvo supažindintas su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jam buvo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, darbo užmokestį ieškovas gaudavo pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, ilgą laikotarpį ieškovui nekilo abejonių dėl nustatytos darbo laiko apskaitos, dėl to jis jokių pretenzijų darbdavei nereiškė.

9. Kolegija pažymėjo, kad suminė darbo laiko apskaita buvo įvesta 2004 metais ir nebuvo keista. Ieškovas su darbdave darbo sutartį sudarė 2014 m. spalio 13 d., t. y. bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, todėl daug anksčiau, negu sudaryta darbo sutartis, priimtas įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitą negalėjo pakeisti ieškovo teisinės padėties darbo santykiuose, nes jis tuo metu dar pas atsakovę nedirbo. Kolegija ieškovo teiginius, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, vertino kaip nepagrįstus, pažymėjusi, jog bendrovėje tuo metu nebuvo įsteigtos darbuotojų profesinės sąjungos (įsteigta 2015 m. lapkričio 23 d.).

10. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė DK 158 straipsnio l dalies. Minėta išimtis, t. y. įvesta suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje, ieškovui, kaip atsakovės bendrovėje dirbančiam darbuotojui – vairuotojui-konduktoriui, taikoma teisėtai, remiantis Vyriausybės nutarimu Nr. 587 ir DK 144 nuostatomis. Sąrašas darbų, kai darbo laikas gali būti iki dvidešimt keturių valandų per parą, buvo patvirtintas Vyriausybės nutarimu Nr. 587 (DK 144 straipsnis). Dirbant sąraše nurodytus darbus, darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti ilgesnė negu aštuonios valandos tik tais atvejais, jeigu darbo ar gamybos pobūdis neleidžia organizuoti darbo nustatant darbo dienos (pamainos) trukmę, neviršijančią aštuonių valandų. Į minėtą sąrašą įtraukti vairuotojai, dirbantys transporto srityje. Atitinkamai kolegija sprendė, jog DK 158 straipsnio 1 dalies nuostatos transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmę netaikomos, o Vyriausybės nutarime Nr. 587 nenustatyta maksimali pertraukos trukmė, taigi atsakovė neturi imperatyvios pareigos mokėti ieškovui darbo užmokestį už šių pertraukų laiką. Atsakovė, kolegijos vertinimu, apskaičiuodama ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką. Šios pertraukos dėl stovėjimų tarp maršrutų trukmės nelaikytinos papildomomis ir specialiomis pertraukomis (DK 159 straipsnio 4 dalis). Kolegija pabrėžė, jog profesinė sąjunga 2016 m. sausio 25 d. atliko patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą, kuriame nekonstatuota, kad darbo užmokestis apskaičiuojamas ir mokamas netinkamai. Valstybinė darbo inspekcija 2016 m. vasario 5 d. surašė reikalavimą pašalinti nurodytus pažeidimus, tarp jų nėra pažeidimų, susijusių su darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu.

11. Kolegija vertino, jog ieškovas nepagrįstai remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) sprendimu byloje C-266/14. ESTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, nes teismas nagrinėjo, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo

laikas. Lietuvos teismų praktikoje formuluojama taisyklė, jog laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam būti darbo vietoje, darbo laiku nelaikomas ir už jį neturi būti mokama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003; Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1302-259/2016). Kolegija nustatė, kad ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu neatliko tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiamas, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavės nepavestą darbą. Be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad tarp maršrutų ieškovas važiuodavo autobusu į namus ar kitais reikalais. Ieškovo teiginys, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes, prieštaravo atsakovės direktoriaus 2015 m. liepos 16 d. įsakymui Nr. 1-7-16 „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad per pertraukas tarp maršrutų ieškovas nevykdė darbinių funkcijų, galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir tai negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavio žinioje.


12. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas žinojo apie suminės darbo apskaitos įvedimą įmonėje iš Darbo tvarkos taisyklių. Ši išvada yra deklaratyvaus pobūdžio, neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių. Darbo sutartyje nėra įtvirtinta, kad ieškovui bus mokamas darbo užmokestis, apskaičiuojamas taikant suminę darbo apskaitą (DK 95 straipsnis 3 dalis). Be to, ieškovas nėra supažindintas pasirašytinai su įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, nors atsakovės įmonėje susiformavusi ilgalaikė praktika, pagal kurią su įmonės vadovo įsakymais ir kitais lokaliniais teisės aktais darbuotojai yra supažindinami pasirašytinai. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad, kilus abejonių dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos šias sąlygas priėmusios šalies naudai, laikytina, kad ieškovui nebuvo taikoma suminė darbo laiko apskaita nei dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo, nei kitais aspektais.

12.2. Suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga „Sandrauga“ jai įsisteigus, be to, atsakovės elgesys patvirtina, kad ji pripažino profesinės sąjungos „Sandrauga“ veikimą UAB Kuršėnų autobusų parke (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2006).

12.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo atveju taikomas Vyriausybės nutarimas Nr. 587 ir netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalis. Atsakovė nenurodė teisės aktų ar įmonės vidinių dokumentų, kurie pagrįstų, kad UAB Kuršėnų autobusų parko veikloje taikomas Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Pastarasis paminėtas tik įsakyme dėl suminės darbo laiko apskaitos, tačiau su šiuo įsakymu ieškovas pasirašytinai supažindintas nebuvo.

12.4. Pagal Darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktą pertrauka pailsėti ir pavalgyti yra 1 val. Darbo sutarties 7 punkte nustatyta, jog darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, kuri įtvirtina, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis. Visas ieškovo važiavimo laikas tam tikru maršrutu per darbo dieną grafike įtvirtintas grafoje „iš viso“, pietų pertraukos pailsėti ir pavalgyti atskirai nėra nustatytos. Byloje nėra pateikta darbuotojo ir darbdavio susitarimo dėl daugiau nei vienos ilgalaikės pertraukos pailsėti ir pavalgyti per pamainą nustatymo. Ieškovui nėra reikalingos nepagrįstai dažnos ir ilgos tarp maršrutų susidarančios pertraukos. Be to, DK 159 straipsnio 1 dalis nustato galimybę atsižvelgiant į darbo sąlygas darbuotojams darbo laiku suteikti papildomas pertraukas pailsėti, tačiau jos privalo būti įskaitomos į darbo laiką (DK 159 straipsnio 4 dalis), bet ieškovo atveju susidarančių pertraukų taip maršrutų atsakovė neįskaitė į darbo laiką ir jų neapmokėjo.

12.5. Apeliacinės instancijos teismo pateikti argumentai prieštarauja ESTT praktikai (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimas byloje R. Matzak byloje prieš Ville de Nivelle). DK 142 straipsnis reglamentuoja, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, iš dalies pakeista 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB, (toliau – Direktyva 93/104/EB) ir ją papildžiusi 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88), taip pat 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (toliau – Reglamentas Nr. 561/2006) nustato, kad vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę ir kitas

darbo laikas. Kitas darbo laikas yra visa veikla, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15/EB), apibrėžta kaip darbo laikas, išskyrus „vairavimą“, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų; kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. ESTT byloje C-266/14 taip pat konstatavo, kad vairuotojai – darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Be to, vykdami šiais maršrutais darbuotojai yra pavaldūs savo darbdaviui, nes, jeigu jis nuspręstų pakeisti klientų sąrašą ar vykimo maršrutus, šie darbuotojai būtų priversti paklusti šiam nurodymui ir vykti kitur pagal naują darbdavio sudarytą maršrutą. Nagrinėjamu atveju ieškovui, esant darbdavės reikalavimui, tekdavo vykti kitu nei jo darbo grafike nustatytu maršrutu, jis susidarančių tarp maršrutų stovėjimų metu buvo priklausomas nuo darbdavės, priverstas laukti kito maršruto, atliko kitus darbus ir negalėjo visiškai laisvai naudotis savo laiku, todėl laikytina, kad jis nėra visiškai atribojamas nuo darbo funkcijų (Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10.4.1, 10.4.2 punktai).

12.6. Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad tam tikrais atvejais ieškovas vykdavo į namus, kadangi net ir priverstinių stovėjimų tarp maršrutų metu jis yra darbdavės žinioje, darbdavė su tokiu elgesiu sutiko, kadangi darbo drausmės pažeidimo procedūrų dėl vykimo namo stovėjimų tarp maršrutų metu, kurie susidaro ne dėl darbuotojo kaltės, neinicijavo. Teismas neįvertino, kad pateikti ne viso ginčo laikotarpio GPS duomenys apie ieškovo buvimo vietą.

12.7. 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“ nepaneigia ieškovui taikytinos materialinės atsakomybės ar darbdavės ir darbuotojo teisinio statuso. Dirbdamas tam tikru darbdavės sudarytu grafiku ieškovas yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, jis yra darbdavės žinioje.

12.8. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), byloje nevertino įrodymų visumos. Darbo bylose teismas yra aktyvus darbuotojo naudai, kadangi darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, kad pagrįstų ne ieškovo (darbuotojo), o atsakovės poziciją. Teismas nereikalavo iš atsakovės pateikti jos veiklą pagrindžiančių ar kitų bylai reikšmingų papildomų duomenų (įstatų ar pan.).

12.9. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003, nors šioje byloje kilęs ginčas yra susijęs su darbuotojų siuntimą į tarnybines komandiruotes reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu.

13. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismai visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Darbo sutartyje yra nustatyta, kad ieškovas dirba pagal patvirtintą darbo grafiką. Ieškovas pasirašytinai yra susipažinęs su Darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nurodytas suminės darbo laiko apskaitos įvedimas. Tai buvo pakartota ir 2015 m. lapkričio 5 d. atsakovės visuotiniame darbuotojų susirinkime, kuriame dalyvavo ir ieškovas. Ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, jog jis žinojo, kad jam yra mokama už važiuotą laiką. Taigi teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, darė pagrįstą išvadą, kad ieškovo argumentai dėl jo nežinojimo apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą yra nepagrįsti.

13.2. Ieškovo teiginiai, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, nepagrįsti, nes įsakymo priėmimo metu profesinės sąjungos ar jos padalinio nebuvo. Tuo laikotarpiu darbuotojų interesams atstovavo jų išrinktas atstovas – I. S., su ja ir buvo derinami bendrovės administracijos priimami vidiniai teisės aktai (DK 19 straipsnis). Be to, byloje ieškovui atstovauja profesinė sąjunga, kuri neva įsisteigė 2015 m. lapkričio 23 d., tačiau byloje nėra dokumentų, patvirtinančių profesinės sąjungos įsteigimą. Atsakovės darbuotojų atstovais, bendrovėje neva įsteigus profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinį, yra išrinkti K. K. ir R. K., kurie buvo susipažinę su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija, patvirtinę juos savo parašais, todėl galima teigti, kad minėti darbuotojų atstovai negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą ir darbo užmokesčio mokėjimo sistemą.

13.3. Teismai pagrįstai nurodė, kad atsakovės bendrovėje įvesta suminė darbo laiko apskaita ieškovui taikoma teisėtai. Vyriausybės nutarimo Nr. 587 1.8 punkte yra nustatyta, jog transporto srityje netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios ir pertraukos trukmės. Vyriausybės nutarimas Nr. 587 nenustato maksimalios pertraukos trukmės, todėl atsakovė neturi imperatyvios pareigos mokėti ieškovui darbo užmokestį už šį pertraukų laiką.

13.4. Papildomų ir specialių pertraukų, kurios įskaitomos į darbo laiką, suteikimą reglamentuoja DK 159 straipsnis. Minėto straipsnio 4 dalis nurodo, kad papildomų ir specialių pertraukų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 160 patvirtintoje „Papildomų ir specialiųjų pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkoje“ yra nustatyta, kad papildomų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė, poilsio vieta šių pertraukų metu turi būti nustatyta kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, darbo sutartyse. Vyriausybės nutarime išvardytuose atsakovės dokumentuose tokių papildomų ir specialių pertraukų nėra nustatyta.

13.5. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje C-266/14 faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. ESTT nagrinėjo, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas. ESTT vertino, jog tam, kad darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, būtinos šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas; antra, darbuotojas turi būti darbdavio žinioje; trečia, darbuotojas turi būti darbo vietoje. Šios sąlygos yra kumuliatyvios, t. y. jos turi būti visos vienu metu, nors vienos nesant laikas nėra laikytinas „darbo laiku“.

13.6. Ginčo atveju minėtų ESTT sąlygų taip pat nėra nustatyta. Ieškovas vairuotojas-konduktorius pertraukų tarp reisų metu neatlieka pavestų darbinių funkcijų. Darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ieškovui nėra nustatyta kitų papildomų darbų, kuriuos jis turėtų atlikti pertraukų tarp maršrutų metu. Iš byloje esančių įrodymų bei ieškovo teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad vairuotojams-konduktoriams 20 min. iki darbo pradžios buvo skiriama transporto priemonei susitvarkyti ir pasiruošti darbui ir buvo skiriama 20 min. po darbo transporto priemonės vidui išsivalyti; autobuso išorę plaudavo bendrovėje priimtas plovėjas; autobusą remontuodavo taip pat kiti kompetentingi bendrovės darbuotojai. Už minėtus laikotarpius ieškovui buvo sumokama. Jei maršrutų metu iškildavo būtinybė atlikti transporto priemonės remontą, tai būdavo pažymima kelionės lapuose ir už šį laiką ieškovui buvo sumokama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003). Analizuojama situacija neatitinka minėtos ESTT išdėstytos pirmosios sąlygos. Be to, vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose, kituose bendrovės lokaliniuose teisės aktuose ieškovas nebuvo įpareigotas pertraukų tarp maršrutų laiku būti pasiekiamas. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad per pertraukas tarp maršrutų ieškovas važiuodavo autobusu į namus pietauti, išsivalyti autobuso, kitais reikalais. Taigi laikotarpiais tarp maršrutų ieškovas galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir tai pagal minėtą ESTT antrąją sąlygą negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavės žinioje.

13.7. Byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus, rinkti, pateikti įrodymus ir šiuo atveju teismai sprendė, jog byloje esančių įrodymų pakako sprendimui priimti (CPK 178, 414 straipsniai). Teismas, nagrinėdamas bylą, vertino ir atsakovės įstatus, kurie buvo prieinami iš viešų šaltinių ir nebuvo tikslinga jų papildomai reikalauti iš atsakovės.

Teisėjų kolegija







17. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).







24. Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. DK 142 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).

25. Pagal DK 148 straipsnio nuostatas transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos

(rūpybos) įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė.

26. Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 23 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovo keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 15 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiką. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas-konduktorius turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

28. Atsižvelgiant į ieškovo kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles; darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 147 straipsnio 1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).

29. Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.



31. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, ieškovas neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti šiuo laiku, todėl atsakovė nepagrįstai jam nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną (žr. šios nutarties 12.4, 12.5, 12.7 punktus).

32. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovui darbo užmokesčio, nes ginčo (stovėjimų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku (žr. šios nutarties 6, 11 punktus). Ieškovas, nesutikdamas su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis yra priklausomas nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalo vykdyti nurodymus), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi yra darbdavės žinioje.

33. Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams-konduktoriams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) ieškovo darbo sutartyje įtvirtinta, kad ieškovas priimtas dirbti autobuso vairuotoju-konduktoriumi, nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 3) pagal vairuotojų-konduktorių pareiginius nuostatus vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę; 4) nei vidaus darbo tvarkos taisyklėse, nei vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose, nei kituose bendrovės lokaliniuose teisės aktuose ieškovas nebuvo įpareigotas pertraukų tarp maršrutų metu būti transporto priemonėje, atlikti kitas su vairavimu nesusijusias darbines funkcijas, būti pasiekiamas, kad iškviestas galėtų pradėti, tęsti vairavimą; 5) ieškovas neprivalėjo tvarkyti transporto priemonės, nes už laiką, skirtą ruoštis darbui ir jį baigti, buvo sumokama, jis neatliko kitų pagalbinių darbų; 6) ginčo laikotarpiu ieškovas vykdavo į namus ar kitais reikalais; 7) atsakovės vadovas 2015 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1-7-16, kuriame nurodė nuo 2015 m. liepos 20 d. autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos arba pertraukos tarp maršrutų metu, autobusų privalomą stovėjimo vietą – autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (techninės priežiūros ar remonto būtinumui), nustatė autobusų stovėjimo vietą bendrovės teritorijoje.

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu neatliko tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiamas, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavio nepavestą darbą, neturėjo būti nuolat pasiekiamas, kad iškviestas galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką (žr. šios nutarties 6, 11 punktus).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 40–42 punktai). Šios nuostatos ir atsakovės lokaliniai norminiai aktai suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.



38. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Pirmiau minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą remdamiesi bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad per pertraukas tarp maršrutų ieškovas nevykdė darbinių funkcijų, galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir tai negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavės žinioje, ir ieškovo teiginį, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes, paneigia atsakovės direktoriaus 2015 m. liepos 16 d. įsakymas. Šis įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovas

neprivalo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams-konduktoriams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovas neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį jam mokamas darbo užmokestis.

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovas gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovo įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jis yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę paneigia pirmiau aptarti faktai (dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo), be to, teismai nustatė, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas nėra atsakingas ir už lėšų saugojimą, nes yra sudarytos sąlygos jas saugoti stoties seife.

40. Dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga (žr. šios nutarties 12.2 punktą), teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobusų vairuotojams-konduktoriams įvesta 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, tuo metu atsakovės bendrovėje nebuvo įsteigtos darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas 2015 m. lapkričio 23 d. steigiamojo susirinkimo metu. Taigi suminės darbo laiko apskaitos įvedimo laikotarpiu nurodytas profesinės sąjungos padalinys dar nebuvo įsteigtas.

41. Nors ieškovas teigia, kad jis nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, jis nesupažindintas pasirašytinai, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad ieškovas žinojo, jog dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto patvirtintą grafiką, ieškovas gan ilgai dirba pas atsakovę (žr. šios nutarties 6, 8 punktus) ir kiekvieną mėnesį jis gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis, ilgą laiko tarpą ieškovui nekilo abejonių dėl nustatytos darbo laiko apskaitos ir jis darbdavei pretenzijų nereiškė, be to, 2015 m. lapkričio 5 d. visuotinio darbuotojų susirinkimo metu buvo keliamas klausimas dėl, darbuotojų vertinimu, prastovų apmokėjimo ir įmonės vadovas nurodė, kad vairuotojams apmokama pagal suminę darbo laiko apskaitą.

42. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovas žinojo (jam negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jam mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1 teisėtumo ieškovas iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.





46. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

47. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 9,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš ieškovo R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9,54 Eur (devynis Eur, 54 ct) išlaidų, susijusių su



TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS



Civilinė byla Nr. e3K-3-309-313/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21303-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.8; 2.6.10.8; 2.8.1.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DSP Plius“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DSP Plius“ ieškinį atsakovei G. M., dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Magera“, dėl nuostolių atlyginimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuostolių atlyginimą dėl neteisėtai atskleistos komercinės paslapties, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 19 176,07 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; uždrausti atsakovei pačiai ar per trečiuosius asmenis vykdyti sudarytas sutartis su UAB „DSP Plius“ klientais; įpareigoti atsakovę nesudarinėti naujų sutarčių ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fb5bd7c0e82e11e88dd9e201dd8ee4f2

neparduoti prekių UAB „DSP Plius“ klientams pagal prie ieškinio pridėtą sąrašą vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

3. Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2010 m. spalio 20 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovė pradėjo dirbti pardavimų vadybininke. Šalys 2010 m. spalio 20 d. pasirašė priedą Nr. 1 prie darbo sutarties – susitarimą dėl komercinių paslapčių ir darbdavio ekonominių interesų saugojimo dirbant darbuotoju įmonėje ir pasibaigus darbo sutarčiai, kuriame nustatyta, kas yra ieškovės komercinė paslaptis. Ieškovė 2013 m. spalio 2 d. atleido atsakovę iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovės vadovė 2013 m. pabaigoje sužinojo, kad atsakovė važinėja pas ieškovės klientus ir siūlo tokias pat kaip ieškovės prekes įsigyti iš trečiojo asmens UAB „Magera“ už mažesnę kainą. UAB „Magera“ įregistruota Juridinių asmenų registre 2013 m. spalio 3 d., atsakovė buvo viena iš jos steigėjų, turinti 50 proc. UAB „Magera“ akcijų. UAB „Magera“ verčiasi ta pačia ūkine komercine veikla ir veikia toje pačioje rinkoje kaip ir ieškovė (darbo drabužių gamyba ir prekyba, darbinės avalynės, laisvalaikio prekių mažmeninė ir didmeninė prekyba ir kt.). Atsakovė trečiajam asmeniui atskleidė ieškovės komercinę paslaptį apie ieškovės bendradarbiavimo su klientais sąlygas, jų užsakomų prekių poreikį, kiekį, sudėtį, aprašymą, savikainą, taip pat informaciją apie ieškovės tiekėjus. Dėl to ieškovės klientai pirko prekes ne iš ieškovės, o iš trečiojo asmens. Nors trečiasis asmuo šiuo metu nebevykdo jokios veiklos, bet ieškovės prarasti klientai nebegrįžo, o sumažėję ieškovės pardavimai nepadidėjo. Dėl atsakovės veiksmų dalis ieškovės klientų iš viso nebeperka ieškovės prekių, dalis – perka, bet kur kas mažiau.

4. Ieškovė nurodė, kad jos negautos pajamos turi būti skaičiuojamos už trejus metus, t. y. visą ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminą. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., lyginant su laikotarpiu iki komercinės paslapties atskleidimo (nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d.), gavo 37 587,21 Eur mažiau pajamų ir 9145,22 Eur mažiau pelno. Laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d., lyginant su laikotarpiu iki komercinės paslapties atskleidimo, ieškovė gavo 43 446,76 Eur mažiau pajamų ir 10 127,62 Eur mažiau pelno. Laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 27 d., lyginant su laikotarpiu iki komercinės paslapties atskleidimo, ieškovė gaus taip pat apie 10 127,62 Eur mažiau pelno. Ieškovė nurodė, kad mažina reikalavimą 20 proc., todėl jai turėtų priteistas 23 520,37 Eur negautas pelnas. Kadangi trečiasis asmuo įsipareigojo atlyginti 4344,30 Eur nuostolių, todėl ieškovė iš atsakovės reikalauja 19 176,07 Eur nuostolių atlyginimo.


5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 1811,70 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 1811,70 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6. Teismas nurodė, kad atsakovė buvo ieškovės darbuotoja (dirbo pardavimų vadybininke, vėliau – vyriausiąja pardavimų vadybininke). Beveik po trejų metų 2013 m. spalio 2 d. šalių darbo sutartis nutraukta atsakovės prašymu. Kitą dieną, t. y. 2013 m. spalio 3 d., atsakovė ir I. B. įsteigė trečiąjį asmenį UAB „Magera“. Atsakovei priklausė 50 proc. trečiojo asmens akcijų. Jas atsakovė 2014 m. balandžio 15 d. pardavė A. P. ir liko dirbti UAB „Magera“ pardavimų vadove. Ieškovė ir UAB „Magera“ veikia toje pačioje rinkoje – užsiima specialių darbo drabužių prekyba. UAB „Magera“ nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. spalio 2 d. pardavė prekių įvairioms įmonėms, tarp jų – 33 įmonėms, kurioms prekes parduodavo ir ieškovė.

7. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ir UAB „Magera“ 2014 m. gruodžio 12 d. sudarė taikos sutartį, pagal kurią UAB „Magera“ įsipareigojo atlyginti 4344,30 Eur (15 000 Lt) nuostolių. Teismas 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi atsisakė tvirtinti nurodytą sutartį.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyti duomenys apie klientus pripažintini ieškovės komercine paslaptimi. Teismas nustatė, kad UAB „Magera“ sudarė su 33 ieškovės klientais sutartis ir jiems pardavė prekių mažesnėmis kainomis, negu siūlė ieškovė. Teismas sprendė, kad atsakovė atskleidė trečiajam asmeniui UAB „Magera“ ieškovės komercinę paslaptį, o ją savo veikloje panaudojo trečiasis asmuo UAB „Magera“, veikdamas taip pat ir per atsakovę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.116 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis).

9. Ieškovė nurodė, kad negautas pajamas apskaičiavo už trejų metų laikotarpį, atitinkantį trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nuo pažeidimo padarymo dienos – 2013 m. lapkričio 27 d. – iki 2016 m. lapkričio 27 d.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir pareikšti ieškinio reikalavimą savo teisėms ginti. Šio termino negalima taikyti nuostoliams, kurių ieškovė gali patirti ateityje, apskaičiuoti. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti nuostolius pagrįstas tiek,

kiek juo prašoma priteisti iš atsakovės nuostolių nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. atlyginimą. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Magera“ paskutinį kartą 2014 m. rugsėjo 24 d. pardavė prekių ieškovės klientei L. Mirinausko IĮ. Byloje nėra duomenų, kad po nurodytos datos trečiasis asmuo UAB „Magera“ sudarė daugiau sutarčių su ieškovės klientais ir jiems pardavė prekių. Teismas sprendė, jog byloje pateiktų duomenų nepakanka konstatuoti, kad dėl atsakovės ir trečiojo asmens neteisėtai atskleistos ir panaudotos ieškovės komercinės paslapties ieškovė nebegali sudaryti sutarčių su buvusiais klientais ir kad kitiems klientams ieškovė parduoda mažiau prekių. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti nuostolius už laikotarpį po 2014 m. lapkričio 27 d.

11. Teismas pažymėjo, kad patikslintą ieškinį ieškovė pareiškė tik vienai atsakovei – buvusiai darbuotojai G. M., reikalaudama atlyginti nuostolius ieškovės negautų pajamų forma. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., lyginant su laikotarpiu iki komercinės paslapties atskleidimo (nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d.), gavo 37 587,21 Eur mažiau pajamų ir 9145,22 Eur mažiau pelno. Ieškovė reikalauja iš atsakovės pelno skirtumo – 9145,22 Eur. Nurodytas ieškovės negautų pajamų apskaičiavimas netikslus, nes neatsižvelgta į ieškovės įprastines veiklos sąnaudas (amortizacinius atskaitymus, darbo užmokestį ir kt.). Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad šios kategorijos byloje nuostoliai negautų pajamų forma apskaičiuojami taikant grynojo pelno maržą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Nagrinėjamoje byloje ieškovės negautos pajamos turi būti apskaičiuotos pagal ieškovės 2013 metų grynojo pelno maržą (koeficientą), nes šis kriterijus pagrindžia ieškovės pelningumą, buvusį tuomet, kai ieškovė bendradarbiavo su klientais iki jų perviliojimo. Iš ieškovės 2014 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2013 metais ieškovė gavo 2 495 294 Lt (722 687,09 Eur) pardavimo pajamų, o jos grynasis pelnas 2013 metais buvo 120 232 Lt (34821,59 Eur). Ieškovės grynojo pelno marža (grynojo pelningumo koeficientas) 2013 metais buvo 4,82 proc. (120 232 Lt (34 821,59 Eur) : 2 495 294 Lt (722 687,09 Eur)) x 100 proc. = 4,82 proc.). Ieškovė 2014 metais iš perviliotų klientų gavo 37 587,21 Eur mažiau pajamų, lyginant su 2013 metais. Ieškovės 2014 metų grynasis pelnas, kurio ieškovė negavo iš perviliotų klientų, yra 1811,70 Eur (37 587,21 Eur x 4,82 proc. : 100 proc. = 1811,70 Eur). Tai yra ieškovės negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.


13. Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 14 d. nutartį, padidinti ieškovei iš atsakovės priteistą nuostolių atlyginimą iki 19 176,07 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismai, nuostolių atlyginimą priteisdami tik už vienerius metus, o ne už trejus, kaip prašė ieškovė, netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį. Ši teisės norma nustato ne laikotarpį, už kurį subjektas, kurio komercinė paslaptis buvo neteisėtai atskleista, gali prisiteisti nuostolių atlyginimą iš darbuotojo, o pareigą saugoti darbdavio komercines paslaptis ne mažiau kaip vienerius metus, t. y. apibrėžia laikotarpį, iki kada komercinės paslapties atskleidimas bus laikomas darbuotojo neteisėtais veiksmais. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalis savaime nereiškia, jog laikotarpis, už kurį gali būti priteistas žalos atlyginimas, nustačius civilinės atsakomybės sąlygas, yra ribojamas vieneriais metais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015).

13.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalies bei 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovės reikalavimo dėl nuostolių už trejus metus atlyginimo priteisimo teismai netenkino ir dėl to, kad: 1) konkuruojantis subjektas UAB „Magera“, kuriai ieškovės komercinė paslaptis buvo atskleista, pajamas iš pasinaudojimo šia paslaptimi gavo nepilnus vienerius metus; 2) ieškinio senaties termino negalima taikyti nuostoliams, kurių ieškovė gali patirti ateityje, todėl tokių nuostolių atlyginimas negali būti priteistas. Nuostoliai dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo gali būti trejopi: 1) tiesioginiai; 2) netiesioginiai; 3) kito asmens neteisėtai gauta nauda. Pažymėtina, kad laikotarpis, iki kurio pajamas gavo subjektas, kuriam komercinė paslaptis neteisėtai buvo atskleista, nuostolių atlyginimo priteisimo laikotarpio ribojimui gali būti taikomas tik tada, kai reiškiamas ieškinys atlyginti nuostolius, pasireiškusius kaip kito subjekto neteisėtai gauta nauda, o prašant priteisti tiesioginių arba netiesioginių nuostolių atlyginimą, nuostolių priteisimo laikotarpį riboja tik CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas. Be to, CK 6.249 straipsnio 3 dalyje aiškiai kalbama apie galimybę prisiteisti būsimos žalos atlyginimą, remiantis realia jos atsiradimo tikimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-690/2017), todėl teismų argumentai, kad būsimų nuostolių atlyginimas negali būti priteisiamas, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovė ir UAB „Magera“ neteisėtus

veiksmus nutraukė, tačiau nuostolius negautų pajamų forma ieškovė patyrė ir toliau, nes pas UAB „Magera“ išėję klientai po to pas ieškovę nebegrįžo. Atsižvelgdama į tai, ieškovė ir prašė priteisti atlyginti nuostolių už trejų metų laikotarpį, kurį sudarė dveji metai realiai patirtų pardavimų praradimų dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir vieneri metai prognozuojamų pardavimų praradimų.

13.3. Teismai netinkamai apskaičiavo nuostolių dydį. Ieškovė savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo grindė tuo, kad dėl neteisėtai atkleistos komercinės paslapties ieškovė arba iš viso neteko tam tikrų klientų (kurie pradėjo pirkti iš UAB „Magera“), arba iš ieškovės pradėjo pirkti kur kas mažiau. Kadangi ieškovės veikla yra prekyba ir jos sąnaudos šiai veiklai yra praktiškai fiksuotos, o praradus pardavimus nesumažėjo, ieškovė kaip negautas pajamas reikalavo priteisti pajamų, gautų iš konkrečių klientų iki komercinės paslapties atskleidimo bei po to, skirtumą. Iš negautų pajamų ieškovė išskaitė tik prekių savikainą bei papildomai 20 proc. nuo visos gautos sumos, į ką pateko ir 15 proc. pelno mokestis. Teismai tokį ieškovės nuostolių skaičiavimą atmetė ir priteisė nuostolių sumą, apskaičiuotą remiantis vienerių metų ieškovės grynojo pelno marža, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi Nr. 3K-7-6-706/2016, nors nei šioje, nei kitose nutartyse kasacinis teismas neišaiškino, kad šios kategorijos bylose nuostoliai negautų pajamų forma apskaičiuojami taikant grynojo pelno maržą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs tik tokius negautų pajamų priteisimo aspektus, kad, ieškovei siekiant prisiteisti nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą kaip negautas pajamas, ieškovės negautos pajamos turi būti suprantamos kaip (negautas) grynasis pelnas, jis turi būti įrodomas ir laikytinas priteistina žala; negautos pajamos neturi būti suprantamos kaip visa tikėtina gauti iš asmens veiklos suma, neatskaičius sąnaudų; atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas apmokestinamasis pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, dėl ko būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015). Jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų, ieškovė dėl pardavimų prarastiems klientams būtų turėjusi išlaidų tik prekių savikainai (kurias ir atėmė), visos kitos sąnaudos nebūtų padidėjusios, todėl skaičiavimas pagal grynojo pelno maržą neatspindi realių ieškovės praradimų. Be to, ieškovė reikalavo negautų pajamų dėl pardavimų praradimų konkretiems klientams, o grynojo pelno marža yra skaičiuojama nuo visų įmonės veiklos pajamų. Pelno iš skirtingų klientų ieškovė uždirbdavo skirtingai. Pelningumas iš klientų, kurie pradėjo pirkti iš UAB „Magera“, vidutiniškai buvo apie 26,22 proc.

14. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1. Ieškovė neįrodė, kad būtent dėl neteisėtai atskleistos ir panaudotos jos komercinės paslapties nebegali sudaryti sutarčių su buvusiais klientais ar kad kitiems klientams parduoda mažiau prekių ir po 2014 m. lapkričio 27 d. Ieškovė neįrodė, kad UAB „Magera“ buvo vienintelė ieškovės nurodytų klientų tiekėja, nepateikė duomenų apie tai, kad būtų turėjusi su šiais klientais ilgalaikes sutartis, dėl ko ieškovės pajamos būtų buvusios objektyviai prognozuojamos. Kadangi ieškovė neįrodė netiesioginių nuostolių atsiradimo tikimybės po 2014 m. lapkričio 27 d., tai teismai tinkamai taikė teisės normas nepriteisdami nuostolių po 2014 m. lapkričio 27 d. atlyginimo.

14.2. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 suformavo praktiką, kad šios kategorijos bylose nuostoliai negautų pajamų forma apskaičiuojami taikant grynojo pelno maržą, nes, atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, klausimas dėl grynojo pelno maržos taikymo buvo kasacijos objektas. Ieškovė, pateikdama patirtų nuostolių skaičiavimus, į veiklos sąnaudas neįtraukė darbo užmokesčio, mokesčių „Sodrai“, amortizacinių ir kitų realiai patiriamų veikiančios įmonės išlaidų, todėl teismai, nenukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, ieškovės negautas pajamas apskaičiavo remdamiesi grynojo pelno marža.

Teisėjų kolegija



Dėl laikotarpio, už kurį atlyginami nuostoliai, patirti dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo

15. Ginčo teisinių santykių metu atsakomybę už komercinių paslapčių atskleidimą ir (arba) panaudojimą reglamentavo CK 1.116 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 14 d.). Remiantis vėlesnėmis šio straipsnio redakcijomis minėtos normos turinys išdėstytas nurodyto straipsnio 4 dalyje (CK 1.116 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 1 d.). Nagrinėjamai bylai taip pat aktuali Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 8 d.), remiantis ankstesnėmis Konkurencijos įstatymo redakcijomis,

atitinkamai – 16 straipsnio 4 dalis.16. Kasacinio teismo praktika dėl komercinių paslapčių sampratos yra pakankamai išplėtota ir suformuota, pažymint,

kad komercinės paslaptys, kaip pramoninės nuosavybės objektas, yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 35 punktas; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 54 punktas).

17. Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

18. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius: 1) ji turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015; 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015).

19. Plėtojant praktiką dėl pirmiau nurodytų požymių kasacinio teismo pažymėta, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas).

20. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad informacija apie ūkio subjekto klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingai tokios informacijos apsaugai. Tokiu atveju ji gali būti pripažinta komercine paslaptimi ir atitinkamai saugoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 45 punktas).

21. Tokia informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl atskleidus duomenis apie įmonės klientus tretiesiems asmenims nukentėjusiai įmonei gali būti padaroma žalos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015).

22. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovė savo įsteigtai konkuruojančiai UAB „Magera“ atskleidė ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie ieškovės bendradarbiavimo su klientais sąlygas, jų užsakomų prekių poreikį, kiekį, sudėtį, aprašymą, savikainą, galutinę kainą, taip pat informaciją apie ieškovės tiekėjus.

23. Šią informaciją atsakovė žinojo iš ieškovės elektroninės kurjerių sistemos, kurioje yra ieškovės klientų duomenų bazė. Atsakovė, kaip visi ieškovės vadybininkai, naudojosi bendru slaptažodžiu, kurį įvedusi prisijungdavo prie nurodytos elektroninės kurjerių sistemos, informacija apie ieškovės klientus buvo neprieinama tretiesiems asmenims. Vyriausiojo pardavimų vadybininko pareiginės instrukcijos 35.5 punkte nustatyta, kad vyriausiasis pardavimų vadybininkas atsako už komercinių paslapčių išsaugojimą. Įsipareigojimas saugoti komercines paslaptis įtvirtintas ir šalių 2010 m. spalio 20 d. pasirašytame priede Nr. 1 prie darbo sutarties – susitarime dėl komercinių paslapčių ir darbdavio ekonominių interesų saugojimo dirbant darbuotoju įmonėje ir pasibaigus darbo sutarčiai, jame nustatyta, kad ieškovės komercinė paslaptis yra, be kita ko, duomenys apie ieškovės klientus, jų įsipareigojimus ieškovei, finansinę būklę ir kt. Remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis teismai pripažino, kad ieškovė ėmėsi protingų priemonių informacijai apie klientus apsaugoti, o atsakovė, vertinant šias ieškovės pastangas objektyviuoju aspektu, turėjo suvokti, kad šios informacijos be ieškovės leidimo negalima atskleisti tretiesiems asmenims.

24. Teismai pagrįstai sprendė, kad informacija, kuri buvo ieškovės saugoma kaip komercinė paslaptis, atitiko įstatyme įtvirtintus ir teismų praktikoje suformuluotus komercinės paslapties formaliuosius požymius. Ginčo dėl to nagrinėjamoje byloje nėra. Tačiau ieškovė ginčija teismų išvadą dėl laikotarpio, už kurį gali būti priteistas žalos atlyginimas iš darbuotojo,

kuris, pažeisdamas darbo sutartį, atskleidė komercinę paslaptį.25. Minėta, kad, atskleidus įmonės komercinę paslaptį, įmonei gali būti padaroma žalos, todėl ūkio subjektas

suinteresuotas apsaugoti nuo išviešinimo savo verslo veiklai reikšmingą informaciją. Ši teisė pripažįstama ir ginama komercinę (gamybinę) paslaptį reglamentuojančių civilinės teisės nuostatų, įtvirtintų CK 1.116 straipsnyje. Pagrindas kilti darbuotojo, atskleidusio komercinę paslaptį, sutartinei civilinei atsakomybei įtvirtintas šio straipsnio 3 dalyje nustatant, kad darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, turi pareigą atlyginti padarytus nuostolius.

26. Sprendžiant dėl įmonės darbuotojo neteisėtu komercinės paslapties atskleidimu ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo, kartu su CK 1.116 straipsnio 3 dalimi taikytina ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatytas draudimas buvusiam darbuotojui naudoti ankstesnio darbdavio komercines paslaptis, inter alia (be kita ko), nustatant, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).

27. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad joje įtvirtinta taisyklė – draudimo naudoti komercinę paslaptį sudarančią informaciją apimtis laiko atžvilgiu – taikytina: 1) asmenims, turintiems sutartinių santykių su ūkio subjektu; 2) įstatymuose ar sutartyje nesant nustatyto kitokio termino ir (ar) jo skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015).

28. Tam, kad pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).

29. Teismai nustatė šias atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, pasireiškusius tuo, kad atsakovė, kurią su ieškove siejo darbo teisiniai santykiai (atsakovė buvo įsipareigojusi neatskleisti jai žinomos, ieškovės komercinę paslaptį sudarančios, informacijos), iš karto po darbo santykių nutraukimo, pasinaudodama konfidencialia informacija, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, atskleidė komercinę ieškovės paslaptį sudarančią informaciją trečiajam asmeniui; kaltę – atsakovė nebuvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek buvo būtina; žalą, kuri pasireiškė negautų pajamų forma, ieškovei netekus klientų; priežastinį ryšį – ieškovė pajamų negavo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų – pasinaudojimo ieškovės komercinę paslaptį sudarančiais duomenimis apie klientus. Teismai, remdamiesi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nustatę atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, konstatavo, kad atsakovei kyla civilinė atsakomybė ir ji turi atlyginti žalą ieškovei.

30. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad negautos pajamos nagrinėjamoje byloje turi būti skaičiuojamos už trejų metų laikotarpį, atitinkantį trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), t. y. nuo pažeidimo padarymo dienos – 2013 m. lapkričio 27 d. – iki 2016 m. lapkričio 27 d. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir pareikšti ieškinio reikalavimą savo teisėms ginti. Šio termino negalima taikyti nuostoliams, kurių ieškovė gali patirti ateityje, apskaičiuoti.

32. Priešingai nei kasaciniame skunde teigia ieškovė, teismai, priteisdami nuostolių už vienerių metų laikotarpį (nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d.) atlyginimą, nesirėmė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi. Teismai, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, vertino, iki kada komercinę naudą gavo trečiasis asmuo (konkuruojantis subjektas), kuriam komercinė paslaptis buvo neteisėtai atskleista.

33. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta darbuotojų pareiga ne mažiau kaip vienerių metų laikotarpį neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti, t. y. susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Tokios pareigos pažeidimas reiškia neteisėtą veiksmą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).

34. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas įpareigojimas asmenims neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti nepraėjus vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta kitaip, savaime nereiškia, jog laikotarpis, už kurį gali būti priteistas žalos atlyginimas, nustačius civilinės atsakomybės sąlygas, yra ribojamas vieneriais metais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).

35. Plėtodamas nurodytą praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmenų, neteisėtai įgijusių ar atskleidusių komercinę paslaptį, pareiga atlyginti padarytus nuostolius nėra siejama su jokiais terminais. Teisės aktai nukentėjusio asmens teisių gynimo būdų taikymo nesieja su komercinės paslapties apsaugos termino galiojimu. Atsižvelgiant į tai, kad neteisėti veiksmai gali tęstis ilgiau, nei atitinkama informacija turi komercinės paslapties statusą,

kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti, ar ginčo informacija vis dar suteikia atsakovei neteisėtą komercinį pranašumą, o atsakius į šį klausimą teigiamai, spręsti, kaip ištaisyti tokią situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 61, 65, 68 punktai).

36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad ieškovės reikalavimas atlyginti nuostolius pagrįstas tiek, kiek juo prašoma priteisti iš atsakovės nuostolių, patirtų nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., atlyginimą, nurodytą išvadą grindžiant tuo, kad trečiasis asmuo pirmąjį pardavimą įvykdė 2013 m. lapkričio 27 d., o paskutinį kartą pardavė prekių ieškovės klientui 2014 m. pabaigoje (t. y. trečiasis asmuo pajamas iš pasinaudojimo ieškovės komercine paslaptimi gavo nepilnus vienerius metus). Byloje nesant duomenų, kad vėliau trečiasis asmuo sudarė daugiau sutarčių su ieškovės klientais ir jiems pardavė prekių, teismai pagrįstai nustatė, kad atsakovei ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija nebeteikė komercinės naudos, todėl priteisti atlyginti nuostolius iš atsakovės už ilgesnį laikotarpį nėra teisinio pagrindo.

Dėl negautų pajamų, neteisėtai panaudojus komercinę paslaptį, apskaičiavimo būdo ir dydžio

37. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje grynojo pelno marža skaičiuojant ieškovės negautas pajamas buvo pasiremta nepagrįstai, todėl bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė žalos dydį.

38. CK 1.116 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius.

39. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokio pobūdžio bylose gali būti reiškiami reikalavimai dėl: 1) komercinės paslapties sukūrimo, naudojimo, tobulinimo išlaidų (tiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 2) negautų pajamų (netiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 3) nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pirmiausia atskirai įvertinti kiekvieną iš pareikštų reikalavimų – kas atliko neteisėtus veiksmus, kokia žala atsirado, kuo ji pasireiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 93, 94 punktai).

40. Ieškovė, kaip nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų nukentėjęs asmuo, savo pažeistas teises gina reikšdama reikalavimą dėl nuostolių, patirtų negautų pajamų forma, atlyginimo. Ieškovė kasaciniame skunde kelia klausimą dėl nuostolių, priteistinų negautų pajamų forma, apskaičiavimo būdo.

41. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės veikla yra prekyba ir jos sąnaudos šiai veiklai yra praktiškai fiksuotos, o praradus pardavimus nesumažėjo, ieškovė kaip negautas pajamas reikalavo priteisti pajamų, gautų iš konkrečių klientų iki komercinės paslapties atskleidimo bei po to, skirtumą. Iš negautų pajamų ieškovė išskaitė tik prekių savikainą bei papildomai 20 procentų nuo visos gautos sumos, į ką pateko ir pelno mokestis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokį ieškovės nuostolių skaičiavimą atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovės sumą, apskaičiuotą remiantis vienerių metų ieškovės grynojo pelno marža.

42. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, 36 punktas).

43. Žala yra savarankiška civilinės atsakomybės sąlyga, jos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Ūkio subjekto dėl jo komercinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimo patirta žala pasireiškia, be kita ko, negautomis pajamomis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs kriterijus, kokios turėtų būti nustatytos ir įvertintos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį.

44. Pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014).

45. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatę sąlygų civilinei atsakomybei taikyti buvimą, ieškovės patirtos žalos dydį apskaičiavo pagal ieškovės veiklos rodiklius, taikydami grynojo pelno maržą. Toks bylą nagrinėjusių teismų atliktas grynojo pelno skaičiavimo būdas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką. Teismai sprendė, kad ieškovė negavo 1811,70 Eur pajamų, kurias sudaro negautas grynasis pelnas už metų laikotarpį nuo to momento, kai trečiasis asmuo pirmąsyk pardavė prekių buvusiems ieškovės klientams.

46. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kasacinis teismas nėra suformulavęs praktikos, kad bylose dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo vienintelis galimas arba tiksliausias nuostolių negautų pajamų

forma skaičiavimo būdas yra grynojo pelno apskaičiavimas remiantis įmonės grynojo pelno marža.47. Kartu teisėju kolegija pažymi, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Bylose dėl komercinių paslapčių atskleidimo taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 88 punktą).

48. Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovė turėtų įrodyti kitokį negautų pajamų, atsakovei neteisėtai atskleidus komercinę (gamybinę) paslaptį, apskaičiavimo būdą negu pagal grynojo pelno kriterijų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė kitokio negautų pajamų skaičiavimo būdo pateiktais įrodymais nepagrindė. Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad ūkio subjektas, veikiantis pardavimų srityje, negali turėti vien tik išlaidų, susijusių su prekių įsigijimo savikaina ir pelno mokesčiu. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad sąnaudos (ar jų dalis) vykdomai veiklai neturėtų būti išskaitomos iš negautų pajamų, nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo taikyti kitokį nei negautų pajamų apskaičiavimo pagal grynojo pelno kriterijų būdą.

49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog teismai ieškovės patirtos žalos dydį pagrįstai nagrinėjamoje byloje nustatė vadovaudamiesi grynojo pelno kriterijumi, tokia teismų išvada padaryta remiantis byloje pateiktų įrodymų visuma ir atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką.

Dėl CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo (būsima žala) bei kreditoriaus pareigos imtis efektyvių priemonių galimiems nuostoliams mažinti

50. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar įmonė, kurios komercinė paslaptis buvo atskleista, gali prisiteisti nuostolių, kuriuos ji patirs ateityje, atlyginimą. Ieškovės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neatsižvelgė į galimybę ieškovei priteisti būsimos žalos, remiantis realia jos atsiradimo tikimybe, atlyginimą.

51. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015). Nurodytoje normoje nėra įtvirtinto draudimo prisiteisti būsimų nuostolių komercinės paslapties atskleidimo atveju atlyginimą. Vis dėlto turi būti akivaizdu, kad įmonė, kurios komercinė paslaptis buvo atskleista, neišvengiamai patirs nuostolių ateityje.

52. Nagrinėjamoje byloje ieškovė būsimų nuostolių dydį įrodinėja remdamasi prognozuojamais pardavimais, kuriuos būtų vykdžiusi tuo atveju, jei atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, ieškovė teigia, kad jei atsakovė nebūtų atskleidusi jos komercinės paslapties ir nebūtų ja pasinaudojusi, tikėtina, kad ieškovė būtų sėkmingai vykdžiusi prognozuojamus pardavimus prarastiems klientams.

53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodyta CK 6.249 straipsnio 3 dalies normoje, teismas turi remtis realia žalos atsiradimo tikimybe. Būsimi nuostoliai turi būti akivaizdūs ir lengvai įrodomi. Vien tik hipotetinė situacija ir tikimybė, kad ieškovė ir toliau, nepriklausomai nuo ekonominių aplinkybių, pasiūlos ir paklausos svyravimų rinkoje, naujų konkurentų atėjimo į rinką, galimo sąnaudų išaugimo ar sumažėjimo bei kitų verslo rizikų, būtų dar pakankamai ilgą laiką bendradarbiavusi su buvusiais (perviliotais) klientais neatitinka akivaizdumo kriterijaus. Byloje nenustatyta, kad tarp ieškovės ir jos klientų buvo sudarytos ilgalaikio bendradarbiavimo sutartys, todėl nėra pagrindo teigti, kad visi klientai būtų ir toliau naudojęsi ieškovės paslaugomis vienerių metų laikotarpį, už kurį prašoma atlyginti būsimą žalą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad ieškovei neįrodžius, jog ji neišvengiamai būtų gavusi prognozuojamą pelną, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo priteisti būsimos žalos atlyginimą CK 6.249 straipsnio 3 dalies pagrindu.

54. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant būsimų nuostolių atlyginimo klausimą būtina atsižvelgti į proporcingumo, sąžiningumo, civilinių santykių subjektų interesų derinimo principus (CK 1.2 straipsnio 2 dalis, 1.5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neteisėtus veiksmus nutraukė ir daugiau jokių pajamų iš perviliotų klientų negauna, konstatuotina, kad ir pati ieškovė turi pareigą elgtis aktyviai siekdama susigrąžinti prarastus klientus ir

taip sumažinti dėl neįgyvendintų planuojamų pardavimų atsirasiančius nuostolius. Ieškovė nesiėmė jokių veiksmų nuostoliams sumažinti ir siekia jų atlyginimą prisiteisti iš atsakovės. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtų bandžiusi prarastus klientus susigrąžinti, siūlydama jiems palankesnes sąlygas, taikydama atitinkamas nuolaidas ar siekdama atnaujinti santykius kitais būdais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik tikėtinų nuostolių atlyginimo priteisimas iš atsakovės ieškovei nesiimant jokių priemonių galimai kilsiantiems nuostoliams sumažinti neatitiktų pirmiau minėtų civilinių teisinių santykių subjektų interesų derinimo, proporcingumo ir sąžiningumo principų.

55. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo jos naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).


56. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Atsakovė patyrė 600 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktais, atsakovei iš ieškovės priteistinas 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas.

57. Kasacinis teismas patyrė 2,94 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi, teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos nesiekia 3 Eur, šių išlaidų atlyginimas valstybei iš ieškovės nepriteistinas.


n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti atsakovei G. M. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DSP Plius“ (j. a. k.

300636318) 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimo.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________


2018-18343 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-52-895/2018Teisminio proceso Nr. 4-50-3-00278-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 12.44(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b96f6a80e76511e88dd9e201dd8ee4f2


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn nepatraukto asmens D. B., kuriam byla nutraukta, administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimu D. B. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 630 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas BUAB „Ū“ ir Ko, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administratorius, laiku, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., neįvykdė pakartotinio Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir RAAD) 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-22 imtis priemonių, užtikrinančių, kad BUAB „Ū“ ir Ko atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje Utenos r., (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), visos laikomų atliekų talpyklos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingos atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką, t. y. užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai. Tokiais veiksmais D. B. pažeidė 2002 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

2. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 28 d. nutarimu D. B. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje, ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. nutraukė.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. birželio 5 d. nutartimi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUTARIMO ESMĖ

4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas visapusišku byloje surinktų įrodymų įvertinimu. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas kreditoriai, o ne bankroto administratorius sprendžia bankrutuojančios įmonės ūkinius, komercinius bei finansinius klausimus. Bankroto administratorius atlieka išspręstų klausimų vykdymo funkciją. Taigi, šiuo konkrečiu atveju D. B. net neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, kadangi iki to laiko, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., dar nebuvo kreditorių išspręsti ir patvirtinti BUAB „Ū“ ir Ko finansiniai klausimai. Minimi klausimai iš esmės nebuvo išspręsti ir 2016 m. gruodžio 1 d. vykusiame pirmame kreditorių susirinkime. O klausimai, susiję su įmonės teritorijoje esančiomis atliekomis bei jų tvarkymu, buvo detaliai svarstyti antrame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2016 m. gruodžio 13 d. Taigi, D. B. iš tiesų nei 2016 m. spalio 13 d. privalomajame nurodyme Nr. (17-KE)-15, nei 2016 m. lapkričio 9 d. skirtame pakartotiniame nurodyme Nr. (17-KE)-22 nustatytų reikalavimų negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių – lėšų, skirtų bankrutuojančios įmonės teritorijoje laikomoms visoms atliekoms užsandarinti, neturėjimo. Pažymėtina, kad jeigu D. B. būtų pradėjęs savo iniciatyva, be kreditorių žinios, savavališkai disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis tam, kad būtų įvykdytas RAAD nurodyme numatytas reikalavimas, jis būtų pažeidęs ĮBĮ nuostatas bei kreditorių finansinius interesus. Todėl šiuo konkrečiu atveju atsakomybėn traukiamo asmens D. B. atsakomybė pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį negalima.

III. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimas dėl 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo buvo teisėtas, pagrįstas ir teisingas.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bankroto administratoriaus atsakomybės institutą – pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 ir 3 dalis, numatančias imperatyvą vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentais bei formuojama praktika. Taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – rėmėsi neoficialiais įrodymais (pvz., 2016 m. lapkričio 23 d. administratoriaus veiklos ataskaita, kuri kreditorių susirinkime net nepatvirtinta, todėl teismas rėmėsi negaliojančiu dokumentu), o oficialius faktus ir tai liudijančius teismų sprendimus, rašytinius dokumentus, kad administratorius nesikreipė į teismą su pagrindimu dėl administravimo išlaidų sumos padidinimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, nekėlė klausimo ir vėliau kreditorių susirinkimuose dėl aplinkosaugos reikalavimų ar tam reikalingų lėšų – apeliacinės instancijos teismas tiesiog ignoravo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio, 53 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo praktikos dėl bankroto administratoriaus atsakomybės už bankrutuojančią įmonę. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu Nr. e1-111-320/2017 nustatytą faktą, kad bankroto administratorius buvo tinkamas privalomojo nurodymo adresatas ir privalėjo jį vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo bylos dalyko – nors ši byla dėl konkretaus privalomojo nurodymo neįvykdymo ir Utenos rajono apylinkės teismas nagrinėjo tik 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-22 neįvykdymo klausimą – tuo tarpu Panevėžio apygardos teismas nutarime, pažeisdamas proceso taisykles ir teisingumo principą, pasisakė ir dėl 2016 m. spalio 13 d. nurodymo Nr. (17-KE)-15, motyvuodamas, kad ir šis yra nepagrįstas ir negalėjo būti įvykdytas. Nors privalomųjų nurodymų teisėtumas ir pagrįstumas yra ne bendrosios kompetencijos teismo, o administracinio teismo kompetencija. Panevėžio apygardos teismui nepagrįstai pasisakius dėl 2016 m. spalio 13 d. Nr. (17-KE)-15 privalomojo nurodymo ir motyvavus jį buvus nepagrįstą, yra sudaromos prielaidos ir kitiems bankroto administratoriams išvengti atsakomybės už savo neveikimą. Tokia teismų praktika neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir požiūrio į konstitucinę pareigą laikytis įstatymų bei visų asmenų lygybės prieš įstatymą ir teisingumo vykdymo principų.

5.3. Įmonei iškėlus bankroto bylą, pradeda veikti specialus ĮBĮ, kuris turi prioritetą prieš bendrąsias normas. Bankroto administratorius pagal ĮBĮ tampa atsakingas už su jo administruojamu ūkio subjektu susijusių teisės aktų reikalavimų laikymąsi bei pasekmes. D. B., kaip atsakingam už situaciją bankrutuojančioje įmonėje asmeniui, einant bankroto administratoriaus pareigas, 2016 m. lapkričio 6 d. privalomuoju nurodymu Nr. (17-KE)-22 buvo nurodyta imtis priemonių, užtikrinančių, kad BUAB „Ū“ ir Ko atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini) Utenos r., lauke laikomų atliekų talpyklos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingos atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką, t. y. užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenei ir aplinkai. Atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnis nurodo imtis visų galimų priemonių atliekų kiekiui bei neigiamam poveikiui visuomenės sveikatai ir aplinkai mažinti.

5.4. D. B. nesiėmė jokių veiksmų, kad įvykdytų privalomąjį nurodymą. Utenos RAAD, net ir pasibaigus privalomojo nurodymo terminui ir administratoriui neprašant jo pratęsti, laukė, kad galbūt bus imtasi veiksmų dėl privalomojo nurodymo įvykdymo, bet nesulaukus D. B. buvo patrauktas atsakomybėn už privalomojo nurodymo neįvykdymą. Tai akivaizdus D. B. kaltės įrodymas, nes kaltė gali pasireikšti ir neveikimu. D. B. neatliko tiekėjų apklausos, nei pagrindė papildomų administravimo išlaidų poreikį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. B2-3657-567/2016 ir priimant 2016 m. birželio 16 d. nutartį, nesikreipė į teismą su prašymu peržiūrėti išlaidų sąmatą, nekėlė klausimo ir vėliau, 2016 m. gruodžio 1 d. ir 13 d. kreditorių susirinkimuose, neatsižvelgė ir į tai, kad dar iki privalomojo nurodymo davimo 2016 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3657-567/2016 jau buvo panaikintas areštas įmonės turtui pagal kelis turto arešto aktus, kaip trukdęs vykdyti įmonės administratoriaus pareigas, nei kreipėsi į Utenos RAAD su konkrečiais siūlymais problemai spręsti, nei prašė pagalbos ir nesvarstė jokių kitų realių variantų, kad būtų vykdomas nurodymas.

5.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (pvz., 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), kad būtent bankroto administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Panevėžio apygardos teismas neįvertino, kad D. B. nepateikė įrodymų, kad būtų kėlęs privalomųjų nurodymų ar kitokį aplinkosaugos klausimą.

5.6. D. B. turėjo galimybių įvykdyti privalomąjį nurodymą, tereikėjo imtis priemonių. O nespėjus jų įgyvendinti – motyvuotai prašyti departamento pratęsti terminą. Būtent todėl kreditorių susirinkimų protokolai teismų sprendimais panaikinti, grąžinus BUAB „Ū“ ir Ko susirinkimuose spręsti šiuos klausimus, nes būtent D. B. kreditorių susirinkimuose nepasirūpino pagrįsti reikiamų išlaidų privalomųjų nurodymų ir teismų sprendimams vykdyti poreikio. Toks jo neveikimas nepateisinamas. Panevėžio apygardos teismas nesusipažino su BUAB „Ū“ ir Ko veiklavietėje esančia padėtimi, nors buvo pateiktos fotonuotraukos ir vaizdinė medžiaga.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo nutarimą visiškai išteisinti D. B., ignoravo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą Nr. e1-111-320/2017, kuriame pasisakyta būtent apie privalomąjį nurodymą, pripažįstant jį teisėtu bei pagrįstu visa apimtimi – tiek adresato, tiek termino.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi administratoriaus pateikta veiklos ataskaita, kuri yra negaliojanti, nes nebuvo patvirtinta kaip tinkama kreditorių susirinkime. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ne tik dėl byloje nagrinėjamo konkretaus privalomojo nurodymo neįvykdymo, bet ir išplėtė savo tyrimo dalyką bei pasisakė ir dėl kitų privalomųjų nurodymų kaip neva negalimų įvykdyti, nors tų privalomųjų nurodymų vykdymo (neįvykdymo) ir teisėtumo bei pagrįstumo klausimus nagrinėja kiti teismai.

6. Administracinėn atsakomybėn nepatraukto asmens D. B. atstovas advokatas Rimvydas Jasevičius atsiliepimu į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymą prašo netenkinti pareiškėjo prašymo ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarimą palikti nepakeistą. Advokatas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. Panevėžio apygardos teismas tinkamai taikė įstatymus, teisingai aiškino ir taikė teismų praktiką, teisingai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą nutarimą.

6.2. Privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-22 buvo fiziškai neįmanoma įvykdyti per jame nustatytą 14 dienų terminą, tai pagrįstai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis numato bankroto administratoriaus teises, tarp jų ir veikti bankrutuojančios įmonės vardu, valdyti, naudoti jos turtą, disponuoti šiuo turtu ir bankuose esančiomis įmonės lėšomis. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis numato, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) . Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). Privalomojo nurodymo įvykdymo terminu BUAB „Ū“ ir Ko kreditorių susirinkimas administravimo išlaidų sąmatos dar nebuvo patvirtinęs, o ir pinigų įmonė nei kasoje, nei banko sąskaitose neturėjo, todėl bankrutuojanti įmonė neturėjo jokios galimybės įvykdyti Utenos RAAD privalomąjį nurodymą, tai konstatavo apeliacinės instancijos teismas nutarime. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad bankrutavusios įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse šios dalies 2 punkte nurodytas turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka tos pačios apimties ir detalumo, kaip buvo siūloma varžytynių metu (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bankrutuojanti įmonė turto išvis negali pardavinėti. UAB „Ū“ ir Ko dar iki šiol neturi bankrutavusios įmonės statuso, todėl dar negali pardavinėti savo turto. To negalėjo padaryti D. B. ir taip gauti lėšų privalomajam nurodymui įvykdyti, todėl taip greitai bankrutuojanti įmonė pinigų privalomajam nurodymui įvykdyti gauti negalėjo. Privalomojo nurodymo įvykdymas priklausė tik nuo pinigų turėjimo. Privalomasis nurodymas buvo duotas ne D. B., kaip fiziniam asmeniui, o juridiniam asmeniui bankrutuojančiai UAB „Ū“ ir Ko, todėl D. B. savo asmeninėmis lėšomis neturėjo pareigos vykdyti privalomojo nurodymo. 2016 m. lapkričio 9 d. privalomuoju nurodymu Nr. (17-KE)-22 iš bankrutuojančios UAB „Ū“ ir Ko buvo reikalaujama to, ko D. B., vadovaudamasis ĮBĮ, negalėjo padaryti.

6.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartyje byloje Nr. N-756-1283–2010 išaiškinta, kad asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku, jeigu tokių reikalavimų dėl objektyvių priežasčių neįmanoma tinkamai įvykdyti per privalomajame nurodyme nustatytą terminą. Taip pat ir pagal oficialiąją konstitucinę doktriną konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo (lex non cogit ad impossibilia).

6.4. Nepagrįstas Utenos RAAD prašymo teiginys, kad D. B. privalėjo imtis tam tikrų priemonių, kad privalomasis nurodymas būtų bent pradėtas vykdyti. BUAB „Ū“ ir Ko, atstovaujama D. B., apskundė privalomąjį nurodymą, prašydama Panevėžio apygardos administracinio teismo jį panaikinti. Kol vyko skundo nagrinėjimas Panevėžio apygardos administraciniame teisme, Utenos RAAD D. B. administracinėn atsakomybėn netraukė. Esminė bylos aplinkybė yra ta, kad

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimas iki šiol yra neįsiteisėjęs. Nebuvo įsiteisėjęs ir Utenos RAAD surašant administracinio nusižengimo protokolą (2017 m. spalio 27 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad daug privalomųjų nurodymų Utenos RAAD priėmė tik D. B. nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. sausio 29 d. būnant BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratoriumi. Nei įmonės buvusiems vadovams, nei iki D. B. buvusiam bankroto administratoriui, nei po D. B. esamam įmonės bankroto administratoriui Utenos RAAD jokių privalomųjų nurodymų nėra priėmęs, nors tos pačios problemos yra ir dabar.

IV. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymas atmestinas.

8. Kaip minėta, pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą, pagal kurį D. B. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 630 Eur bauda. D. B. buvo nubaustas už tai, kad jis, būdamas BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratorius, laiku, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., neįvykdė pakartotinio Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo imtis priemonių, užtikrinančių, kad BUAB „Ū“ ir Ko atliekų tvarkymo aikštelėje visos laikomų atliekų talpyklos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingos atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką, t. y. užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai.

9. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 28 d. nutarimu D. B. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje, ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. nutraukė.

10. Pasak pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, netinkamai taikė įstatymus, neteisingai aiškino ir taikė teismų praktiką, neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą nutarimą.

11. ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku.

12. Pagal ANK 5 straipsnį administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Taigi kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis – atitinkamai tiesioginę ar netiesioginę tyčią ir lengvabūdiškumą ar nerūpestingumą, kartu netiesiogiai nurodo, kad, kaltinant asmenį padarius ANK pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ANK 7, 8, 9 straipsniai). Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).

13. Taigi tam, kad būtų konstatuota asmens kaltė pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį, nepakanka nustatyti faktą, kad buvo laiku neįvykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai, tačiau taip pat būtina nustatyti, jog pažeidėjas tokius veiksmus atliko esant jo kaltei, t. y. tyčia arba dėl neatsargumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmens kaltę dėl laiku neįvykdytų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų gali šalinti ir tai, kad asmuo neturi (neturėjo) objektyvių galimybių įvykdyti šiuos reikalavimus. Vadinasi, vien tai, kad buvo laiku neįvykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai, dar nereiškia, kad asmens veikoje yra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinio nusižengimo sudėtis. Taikant ANK 317 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo turėjo realią, objektyvią galimybę laiku šiuos reikalavimus įvykdyti.

14. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: 1) pakartotiniame privalomajame nurodyme

nustatytus reikalavimus administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo D. B., kaip BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratorius, privalėjo įvykdyti iki 2016 m. lapkričio 23 d.; 2) 2016 m. lapkričio 23 d. D. B. pateikė bankrutuojančios įmonės UAB „Ū“ ir Ko administratoriaus veiklos ataskaitą; ataskaitoje nurodyta, jog apie bankroto bylos iškėlimą ir pretenzijų pateikimą registruotais laiškais, elektroniniais laiškais informuoti visi žinomi įmonės kreditoriai, valstybinės institucijos, akcininkai; 3) įmonės kreditoriai 2016 m. lapkričio 14 d. raštu informuoti apie pirmąjį kreditorių susirinkimą, vyksiantį 2016 m. gruodžio 1 d.; taip pat informuoti ir apie pakartotinį kreditorių susirinkimą, vyksiantį 2016 m. gruodžio 6 d.; 4) įmonės kreditorių susirinkimas įvyko 2016 m. gruodžio 1 d., t. y. jau po 2016 m. lapkričio 23 d., kai D. B. turėjo įvykdyti RAAD pakartotiniame privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus; 5) šiuo konkrečiu atveju D. B. net neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, kadangi iki to laiko, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., dar nebuvo kreditorių išspręsti ir patvirtinti BUAB „Ū“ ir Ko finansiniai klausimai; 6) minimi klausimai iš esmės nebuvo išspręsti ir 2016 m. gruodžio 1 d. vykusiame pirmame kreditorių susirinkime; 7) klausimai, susiję su įmonės teritorijoje esančiomis atliekomis bei jų tvarkymu, buvo detaliai svarstyti ir jais diskutuota jau antrame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2016 m. gruodžio 13 d.; 8) D. B. 2016 m. lapkričio 9 d. skirtame pakartotiniame nurodyme Nr. (17-KE)22 nustatytų reikalavimų negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių – lėšų, skirtų bankrutuojančios įmonės teritorijoje laikomoms visoms atliekoms užsandarinti, neturėjimo.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme; teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, o remiasi žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Dėl to šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje pareiškėjo teiginius dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytomis atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais.

16. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo priimtą nutarimą, kurio teisėtumas ginčijamas prašyme, konstatuoja, kad šios instancijos teismas laikėsi ANK 569 straipsnio reikalavimų, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir juos analizuodamas bei vertindamas esminių proceso teisės pažeidimų nepadarė.

17. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad D. B. neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, teisingai pripažino, jog D. B. veikoje nėra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties, ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukė pagrįstai. Būtent nagrinėjamoje byloje tai, kad D. B. neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, kartu reiškė ir kaltės jo veikoje nebuvimą. Kaip minėta, administracinė atsakomybė be asmens kaltės yra negalima – asmens kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal bendruosius teisės principus iš asmens negalima reikalauti neįmanomų dalykų.

18. Konstatavus, kad D. B. veikoje nėra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties dėl to, kad jis neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, o tai kartu reiškė ir kaltės jo veikoje nebuvimą, kiti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo įstatymo taikymo neturi esminės reikšmės, todėl paliekami nenagrinėti.

19. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių proceso ar materialiosios teisės pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus prašyme nurodytus argumentus tenkinti jo prašymą, apeliacinės instancijos teismo nutarimas, kuriuo panaikintas Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teisena D. B. nutraukta, paliktinas galioti.


n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

ARTŪRAS RIDIKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


2018-18361 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-53-895/2018Teisminio proceso Nr. 4-50-3-00279-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 12.44(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn nepatraukto asmens D. B., kuriam byla nutraukta, administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarimu D. B. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 900 Eur bauda už tai, kad būdamas BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratorius laiku, t. y. iki 2016 m. gruodžio 12 d., neįvykdė pakartotinio Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir RAAD) 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-21, kuriuo buvo įpareigotas imtis priemonių, kad iš įmonės pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelės teritorijos, patalpų, požeminių talpyklų, esančių Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini), visos sukauptos atliekos būtų perduotos atliekų tvarkytojams, turintiems teisę jas tvarkyti ir užtikrinti aikštelės apsaugą nuo pašalinių asmenų patekimo į ją, iki atliekų tvarkytojams bus perduotos visos atliekos, taip pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2002 m. liepos 1 d. Nr. IX-1005 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

2. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 5 d. nutarimu D. B. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje, ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. nutraukė.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. birželio 12 d. nutartimi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=df1664a0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUTARIMO ESMĖ

4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai nagrinėjo bylos įrodymus, dėl šios priežasties netinkamai juos įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje D. B. veika atitinka ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Utenos RAAD nuo 2016 m. balandžio 29 d. turėjo teisę visas saugomas pavojingąsias atliekas perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės UAB „Ū“ ir Ko, tačiau šia teise iki privalomųjų nurodymų pateikimo administratoriui nesinaudojo. Dar iki privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-13 davimo, priešingai nei teigia Utenos RAAD atstovai, buvo atliekami konkretūs aktyvūs veiksmai, susiję su atliekų perdavimu, – pasirašyta sutartis su UAB „N“ dėl atliekų perėmimo, vėliau reikalaujama UAB „N“ perimti atliekas, šie klausimai keliami teisme. Privalomojo nurodymo įvykdymas esant aptariamoms aplinkybėms buvo objektyviai neįmanomas dėl darbų apimties, specifikos ir akivaizdaus lėšų trūkumo. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog administratorius D. B., veikdamas pagal jam suteiktą kompetenciją, neveikė aktyviai, siekdamas, kad lėšos atliekoms sutvarkyti būtų skirtos. Priešingai, D. B. ėmėsi visų įmanomų priemonių, t. y. siekė, kad minėta sutartis UAB „N“ būtų vykdoma, reikalavo, kad BUAB „Ū“ ir Ko turtas būtų parduotas, susirašinėjo su institucijomis ir atliko kitas administratoriui numatytas pareigas. Tai, kad D. B. nesiėmė priemonių, jog UAB „N“ už sutarties nevykdymą būtų skirta bauda, arba neprašė pratęsti termino privalomajam nurodymui įvykdyti, nepaneigia aplinkybės, kad administratorius savo pareigas atliko tinkamai. UAB „N“ gavo komercinius pasiūlymus parduoti atliekas (pasiūlymai gauti 2017 m. rugsėjo 22 d. ir vėlesnėmis dienomis), kai D. B. jau buvo atstatydintas iš administratoriaus pareigų. D. B., kaip bankroto administratorius, negali būti laikomas asmeniškai atsakingu už bankrutavusios bendrovės veiksmus vykdant veiklą ir už tokios veiklos metu paliktas atliekas. Be to, jis negali būti įpareigojamas savo lėšomis pašalinti bankrutavusios įmonės veiklos metu paliktas atliekas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. B. pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį nubaustas nepagrįstai. D. B. Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-21 per nustatytą terminą neįvykdė dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, todėl konstatuotina, kad D. B. veiksmuose nėra būtinos administracinei atsakomybei kilti sąlygos – kaltės.

III. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarimą. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarimas buvo teisėtas, pagrįstas ir teisingas.5.2. Panevėžio apygardos teismas padarė materialiosios ir procesinės teisės pažeidimą, šiurkščiai pažeidė ANK 653

straipsnį, nes išnagrinėjo tik dalį bylos dalyko, nors sprendimą priėmė dėl visos bylos nutraukimo.5.3. Utenos rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai įvertino bylos dalyką – kaltinimo apimtis atsispindi

2016 m. gruodžio 22 d. Utenos RAAD patikrinimo akte Nr. (17-KD)-92, administracinio nusižengimo protokole ir 2016 m. lapkričio 9 d. privalomajame nurodyme Nr. (17-KE)-21. Apeliacinės instancijos teismas, susikoncentravęs tik ties atliekų sutvarkymo dalimi, pamiršo kitus privalomojo nurodymo reikalavimus, kurių D. B. taip pat neįvykdė, nors turėjo visas galimybes tai padaryti. Vienas iš privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-21 reikalavimų – ėmimasis priemonių BUAB „Ū“ ir Ko teritorijos, kurioje lauke nesaugiai laikomos pavojingos atliekos, saugumui užtikrinti.

5.4. BUAB „Ū“ ir Ko nuosavybės teisėmis priklausančioje teritorijoje privalomojo nurodymo davimo metu buvo laikoma apie 2894,65 t atliekų, tarp jų 2124,68 t pavojingų atliekų, 671,07 t nepavojingų atliekų bei 98,90 t neaiškios kilmės atliekų. BUAB „Ū“ ir Ko buvo faktinė atliekų turėtoja. Lauko teritorija, kurioje sandėliuotos pavojingos ir nepavojingos atliekos, nebuvo saugoma, nors ji visai šalia rajoninio kelio, netoliese miškas, į teritoriją galėjo laisvai patekti laukiniai gyvūnai, pašaliniai asmenys, plastikinių talpyklų, pripildytų pavojingomis ir nepavojingomis atliekomis, turinio išleidimo čiaupai neapsaugoti nuo fizinio poveikio, talpyklos sukrautos trimis aukštais ir apatinės talpyklos gavo per didelę apkrovą, talpyklos išsiplėtusios, nesandarios, dalis pavojingų atliekų netinkamai apsaugotos nuo kritulių, išbirusios. Aikštelėje buvo nustatyta tarša sunkiaisiais metalais ir naftos produktais.

5.5. Privalomasis nurodymas imtis bent kokių teritorijos apsaugos priemonių bankroto administratoriui duotas įvertinus ir tai, kad BUAB „Ū“ ir Ko teritorijoje lauke laikomos pavojingos atliekos degios, pažymėtos Bazelio kodu, išskiriančios kancerogenines medžiagas. 2011 m. buvo kilęs gaisras UAB „Ū“ ir Ko teritorijoje. Būtinų apsaugos nuo patekimo į teritoriją pašaliniams asmenims ar apsaugos nuo gaisro priemonių įdiegimo buvo galima prašyti kreditorių susirinkime, turint sąmatas, ar kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą su motyvuotu pašymu padidinti administravimo išlaidų sąmatą

(Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs tokią bankroto administratoriaus teisę kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). D. B., kreipdamasis į teismą dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, neužsiminė apie lėšų poreikį aplinkosaugos klausimams. Galima buvo kreiptis ir į seniūniją.

5.6. Bankroto administratoriui nevykdžius privalomųjų nurodymų, Utenos RAAD darbuotojai kreipėsi į Utenos rajono seniūniją, ūkininkus, kurie nušienavo žolę apie teritoriją, padarė arimą, kas padėtų gaisro atveju. Utenos RAAD darbuotojai surinko BUAB „Ū“ ir Ko teritorijoje besimėtančias šiukšles, įrengė vaizdo kameras.

5.7. Panevėžio apygardos teismas netinkamai taikė bankroto administratoriaus atsakomybės institutą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, netinkamai vertino įrodymus byloje.

5.8. Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad bankroto administratorius negali būti atsakingas už bankrutavusios bendrovės veiksmus ir paliktas pasekmes. Valstybinės institucijos tokiu atveju turi perimti teisės aktų laikymosi pareigą iš bankrutuojančių įmonių ir, be to, perkeliama našta mokesčių mokėtojams. Valdymo organų įgaliojimų netekimas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą reiškia, kad įmonės valdymą perima įmonės bankroto administratorius (šiuo atveju D. B.), kuriam suteikiama teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) bankroto administratorius valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis įmonės lėšomis, disponuoja; organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus; o bankroto administravimo išlaidas sudaro ne tik atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams ir pan., bet ir atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos; likviduojant bankrutavusią įmonę administratorius disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą.

5.9. Atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnis reikalauja imtis visų galimų priemonių atliekų kiekiui bei neigiamam poveikiui visuomenės sveikatai ir aplinkai mažinti. Atliekos turi būti laikomos taip, kad neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai. O atliekų laikymo priemonės, įrenginiai ir vietos, atsižvelgiant į juose laikomų atliekų savybes, turi atitikti teisės aktų nustatytus aplinkos apsaugos, priešgaisrinės apsaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus.

5.10. D. B. neatliko tiekėjų apklausos, nepagrindė papildomų administravimo išlaidų poreikio Vilniaus apygardos teismui priimant 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį, neužsiminė kreditorių susirinkimuose apie privalomuosius nurodymus, neatsižvelgė į tai, kad iki privalomojo nurodymo davimo 2016 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi jau buvo panaikintas areštas įmonės turtui pagal kelis turto arešto aktus, kaip trukdęs vykdyti įmonės administratoriaus pareigas, nei kreipėsi į Utenos RAAD su konkrečiais siūlymais, kad būtų vykdomas nurodymas.

5.11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), kad būtent bankroto administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą.

5.12. D. B. ėmėsi tik vieno veiksmo – po to, kai baigėsi privalomųjų nurodymų terminai, 2017 m. sausio 9 d. pranešė UAB „N“, kad sutartį nutraukia. O juk D. B. nuo pat tapimo administratoriumi turėjo visas galimybes pagal viešai skelbiamus duomenis atliekų tvarkytojų valstybės registre matyti, kad UAB „N“ negali atlikti atliekų naudojimo ir šalinimo veiklų. BUAB „Ū“ ir Ko pagal Atliekų tvarkymo taisykles ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą turėjo atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei pagal sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (arba) šalinimo. Nei BUAB „Ū“ ir Ko, nei UAB „N“ sutarčių su atliekų tvarkytoja nėra sudariusi.

5.13. Panevėžio apygardos teismo nurodomi neva D. B. aktyvūs veiksmai (susirašinėjimas su Aplinkos ministerija ir Generaline prokuratūra) buvo skundžiamojo pobūdžio, kad Utenos RAAD netvarko atliekų. Būtent dėl to Utenos RAAD kreipėsi dėl lėšų skyrimo iš valstybės biudžeto, kad būtų pradėtos tvarkyti atliekos ir apsaugoma teritorija. Tačiau tai, kad Utenos RAAD ėmėsi priemonių situacijai likviduoti, neatleido administratoriaus D. B. nuo pareigų. Nepagrįstas Panevėžio apygardos teismo motyvas, kad D. B. neturėjo galimybės įvykdyti privalomąjį nurodymą neturėdamas lėšų, nes jis galėjo kreiptis į UAB „N“ dėl netesybų (dėl 150 000 Eur dydžio baudos pagal sutarties 5.2 ir 1.6 punktus, kad sutartis turėjo būti pradėta vykdyti nedelsiant, išmokėjimo). Privalomasis nurodymas bankroto administratoriui duotas pagrįstai ir jis buvo tinkamas nurodymo adresatas.

5.14. Panevėžio apygardos teismas netinkamai taikė lex non cogit ad impossiblia principą, kad D. B., kaip bankroto administratorius, dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės privalomąjį nurodymą įvykdyti, nes teismas pamiršo, kad privalomuoju nurodymu reikalavimai kelti ne tik dėl atliekų sutvarkymo, bet ir kiti, kurių visiškai neanalizavo, todėl neturėjo teisinio pagrindo nutraukti bylos teiseną dėl D. B. patraukimo atsakomybėn už privalomojo nurodymo, susidedančio iš kelių sudedamųjų dalių, reikalavimų nevykdymą.

5.15. Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į galimybes, kurias galėjo taikyti bankroto administratorius, kad būtų

galima privalomąjį nurodymą įvykdyti arba pradėti vykdyti, o nespėjus – prašyti pratęsti terminus.5.16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis

susijusiais klausimais tenka būtent administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo, – administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros išlaidos atitinka administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra (bus) ir kad jos būtinos, reikalingos bei neišvengiamos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. D. B. ne tik kreditorių surinkimuose to neįrodinėjo, bet nė vieno kreditorių susirinkimo neskundė, tai padarė Utenos RAAD, dėl to teismas įpareigojo susirinkimus vykdyti iš naujo dėl atliekų ir kitų aplinkosaugos klausimų išsprendimo.

5.17. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad administratoriaus pateikta veiklos ataskaita nebuvo patvirtinta kreditorių susirinkimuose.

5.18. Nė vienas Lietuvos Respublikos pilietis ar ūkio subjektas negali būti išskiriamas iš kitų, leidžiant įstatymų nesilaikyti, – galioja konstitucinė visų subjektų priedermė laikytis įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis) ir saugoti aplinką nuo bet kokio neigiamo poveikio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalis), taip pat priežiūros, kad nebūtų daroma žala ir pažeidinėjami įstatymai, principas, tiesiogiai išplaukiantis iš Departamento nuostatų, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio. Įmonės bankrotas nereiškia, kad bankroto administratorius atleidžiamas nuo įstatymų laikymosi užtikrinimo ir privalomųjų įpareigojimų vykdymo jo administruojamoje bendrovėje.

6. Administracinėn atsakomybėn nepatraukto asmens D. B. atstovas advokatas Rimvydas Jasevičius atsiliepimu į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymą prašo netenkinti pareiškėjo prašymo ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarimą palikti nepakeistą. Advokatas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. Privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-21 buvo fiziškai neįmanoma įvykdyti per jame nustatytą vieno mėnesio terminą, tai konstatavo ir Panevėžio apygardos teismas.

6.2. Dar 2015 m. Utenos RAAD kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prevenciniu ieškiniu dėl UAB „Ū“ ir Ko įpareigojimo per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas (duomenys neskelbtini) Utenos r., saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu Utenos RAAD ieškinį patenkino. Teismas uždraudė atsakovei UAB „Ū“ ir Ko laikyti pavojingąsias atliekas atsakovo eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini) Utenos r., ir pastatuose. Įpareigojo atsakovę UAB „Ū“ ir Ko per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas (duomenys neskelbtini), Utenos r., saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimo atsakovas neįvykdys, įpareigoti ieškovą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD savo lėšomis visas (duomenys neskelbtini), Utenos r., saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas lėšas išieškant iš atsakovės UAB „Ū“ ir Ko. Teismas įpareigojo atsakovę UAB „Ū“ ir Ko pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią galiojančiame atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų.

6.3. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-343-258/2016 nutarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies. Uždraudė atsakovei UAB „Ū“ ir Ko laikyti pavojingąsias atliekas atsakovo eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini), Utenos r., ir pastatuose. Įpareigojo atsakovę UAB „Ū“ ir Ko per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas (duomenys neskelbtini), Utenos r., saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams. UAB „Ū“ ir Ko neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD turi teisę visas (duomenys neskelbtini), Utenos r., saugomas pavojingąsias atliekas perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės UAB „Ū“ ir Ko. Civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę UAB „Ū“ ir Ko pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią galiojančiame atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų, nutraukė.

6.4. Dar iki kol D. B. buvo paskirtas BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratoriumi, nei UAB „Ū“ ir Ko, nei Utenos RAAD neįvykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, nes nei bendrovė, nei Utenos RAAD tokių lėšų neturėjo. UAB „Ū“ ir Ko

iškėlus bankroto bylą, pinigų įmonėje neatsirado. Utenos RAAD, užuot sprendęs pavojingų atliekų sutvarkymo problemą ar atidavęs antstoliui vykdyti įsiteisėjusį sprendimą, 2016 m. išdavė privalomuosius nurodymus Nr. (17-KE)-13 ir pakartotinį Nr. (17-KE)-21, kuriuos D. B. per mėnesį turėjo įvykdyti, o to nepadaręs buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.

6.5. Būdamas BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratorius, D. B. kreipėsi į įvairias institucijas dėl bendrovėje susidariusios ekstremalios situacijos. Tokios problemos per privalomajame nurodyme nustatytą laiką nebuvo įmanoma išspręsti. Pats Utenos RAAD yra nustatęs, kad BUAB „Ū“ ir Ko esančioms atliekoms visiškai sutvarkyti gali reikėti daugiau nei 7 mln. Eur (b. l. 124). Utenos RAAD yra gavęs 526 970 Eur finansavimą BUAB „Ū“ ir Ko atliekoms sutvarkyti. Tai patvirtina, kad privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-21 BUAB „Ū“ ir Ko negalėjo įvykdyti, nes neturėjo tam lėšų. Bankroto administratorius savo pareigas vykdo administruojamos įmonės lėšomis. UAB „Ū“ ir Ko iki šiol neturi bankrutavusios įmonės statuso, todėl negali pardavinėti savo turto, todėl pinigų privalomajam nurodymui įvykdyti gauti negalėjo. Privalomasis nurodymas buvo duotas juridiniam asmeniui BUAB „Ū“ ir Ko, todėl D. B. savo asmeninėmis lėšomis neturėjo pareigos vykdyti privalomojo nurodymo.

6.6. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis numato, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). Privalomojo nurodymo įvykdymo terminu BUAB „Ū“ ir Ko kreditorių susirinkimas administravimo išlaidų sąmatos dar nebuvo patvirtinęs, pinigų įmonė neturėjo, todėl bankrutuojanti įmonė neturėjo jokios galimybės įvykdyti Utenos RAAD privalomąjį nurodymą.

6.7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartyje byloje Nr. N-756-1283–2010 išaiškinta, kad asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku, jeigu tokių reikalavimų dėl objektyvių priežasčių neįmanoma tinkamai įvykdyti per privalomajame nurodyme nustatytą terminą. Taip pat ir pagal oficialiąją konstitucinę doktriną konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo (lex non cogit ad impossibilia).

6.8. BUAB „Ū“ ir Ko, atstovaujama D. B., apskundė privalomąjį nurodymą, prašydama Panevėžio apygardos administracinio teismo jį panaikinti. Kol vyko teisminis ginčas, Utenos RAAD pratęsė įstatymo nustatytą šešių mėnesių nuobaudos skyrimo terminą. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimas iki šiol neįsiteisėjęs. Nuo 2017 m. sausio 31 d. įmonės bankroto administratoriumi D. B. jau nebebuvo ir nebeturėjo teisės ko nors imtis. Utenos RAAD privalomuosius nurodymus priėmė tik D. B. būnant BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratoriumi. Nei įmonės buvusiems vadovams, nei iki D. B. buvusiam bankroto administratoriui, nei po D. B. esamam įmonės bankroto administratoriui Utenos RAAD jokių privalomųjų nurodymų nėra priėmęs, nors tos pačios problemos jau buvo 2014 m., yra ir dabar.

6.9. Panevėžio apygardos teismas tinkamai taikė įstatymus, teisingai aiškino, taikė teismų praktiką ir teisingai įvertino bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą nutarimą.

IV. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymas atmestinas.

8. Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarimą, pagal kurį D. B. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 900 Eur bauda už tai, kad būdamas BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratorius laiku, t. y. iki 2016 m. gruodžio 12 d., neįvykdė pakartotinio Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir RAAD) 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-21, kuriuo buvo įpareigotas imtis priemonių, kad iš įmonės pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelės teritorijos, patalpų, požeminių talpyklų, esančių Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini), visos sukauptos atliekos būtų perduotos atliekų tvarkytojams, turintiems teisę jas tvarkyti ir užtikrinti aikštelės apsaugą nuo pašalinių asmenų patekimo į ją, iki atliekų tvarkytojams bus perduotos visos atliekos.

9. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 5 d. nutarimu D. B. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje, ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. nutraukė.

10. Pasak pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, netinkamai taikė įstatymus, neteisingai aiškino ir taikė teismų praktiką, neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą nutarimą.

11. ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku.

12. Pagal ANK 5 straipsnį administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Taigi kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis – atitinkamai tiesioginę ar netiesioginę tyčią ir lengvabūdiškumą ar nerūpestingumą, kartu netiesiogiai nurodo, kad, kaltinant asmenį padarius ANK pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ANK 7, 8, 9 straipsniai). Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).

13. Taigi tam, kad būtų konstatuota asmens kaltė pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį, nepakanka nustatyti faktą, kad buvo laiku neįvykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai, tačiau taip pat būtina nustatyti, jog pažeidėjas tokius veiksmus atliko esant jo kaltei, t. y. tyčia arba dėl neatsargumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmens kaltę dėl laiku neįvykdytų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų gali šalinti ir tai, kad asmuo neturi (neturėjo) objektyvių galimybių įvykdyti šių reikalavimų. Vadinasi, vien tai, kad buvo laiku neįvykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai, dar nereiškia, kad asmens veikoje yra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinio nusižengimo sudėtis. Taikant ANK 317 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo turėjo realią, objektyvią galimybę laiku šiuos reikalavimus įvykdyti.

14. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: 1) iki privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-21 davimo, priešingai nei teigia Utenos RAAD atstovai, buvo atliekami konkretūs aktyvūs veiksmai, susiję su atliekų perdavimu, – pasirašyta sutartis su UAB „N“ dėl atliekų perėmimo, vėliau reikalaujama UAB „N“ perimti atliekas, šie klausimai keliami teisme; 2) kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 1 (kuris buvo panaikintas dėl to, kad nebuvo numatytos lėšos atliekoms tvarkyti) patvirtina, kad šio kreditorių susirinkimo metu nebuvo išspręstas klausimas dėl bankrutuojančios bendrovės turto, taip pat buvo keliami klausimai ir dėl su UAB „N“ pasirašytos sutarties dėl atliekų perėmimo ir jos nevykdymo priežasčių; 3) nenustatyta, kad įmonės administratorius D. B., veikdamas pagal jam suteiktą kompetenciją, neveikė aktyviai, siekdamas, kad lėšos atliekoms sutvarkyti būtų skirtos; priešingai, D. B. ėmėsi visų įmanomų priemonių, t. y. siekė, kad minėta sutartis UAB „N“ būtų vykdoma, reikalavo, kad BUAB „Ū“ ir Ko turtas būtų parduotas, susirašinėjo su institucijomis ir atliko kitas administratoriui numatytas pareigas; 4) D. B. Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-21 per nustatytą terminą neįvykdė dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, t. y. dėl darbų apimties, specifikos ir akivaizdaus lėšų trūkumo (Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas nurodė, jog minimų atliekų sutvarkymo laikotarpis yra 2017–2020 metai, jų sutvarkymo darbų vertė apie 7 milijonai Eur). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, pasisakydamas dėl objektyvaus negalimumo įvykdyti privalomojo nurodymo, šiame nurodyme esančius reikalavimus ir galimybę juos įvykdyti įvertino visa apimtimi. Antai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. B. 2016 m. lapkričio 9 d. pakartotiniame privalomajame nurodyme Nr. (17-KE)21 nustatytų veiksmų: imtis priemonių ir užtikrinti, kad iš įmonės pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelės teritorijos, patalpų, požeminių talpyklų, visos atliekos būtų perduotos atliekų tvarkytojams, turintiems teisę jas tvarkyti; iki jos bus perduotos – užtikrinti aikštelės apsaugą nuo pašalinių asmenų patekimo į ją, o vykdant atliekų perdavimo darbus – užtikrinti, kad neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai; išvežus atliekas – išvalyti, sutvarkyti, nukenksminti buvusias pavojingų atliekų laikymo vietas, ar neturint lėšų imtis tam tikrų priemonių įvykdyti Utenos RAAD privalomąjį nurodymą, negalėjo įvykdyti

per nustatytą vieno mėnesio terminą dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.15. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad tai, jog D. B. nesiėmė priemonių, jog UAB „N“ už sutarties

nevykdymą būtų skirta bauda, arba neprašė pratęsti termino privalomajam nurodymui įvykdyti, nepaneigia aplinkybės, kad administratorius savo pareigas atliko tinkamai.

16. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme; teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, o remiasi žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Dėl to šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje pareiškėjo teiginius dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytomis atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais.

17. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo priimtą nutarimą, kurios teisėtumas ginčijamas prašyme, konstatuoja, kad šios instancijos teismas laikėsi ANK 569 straipsnio reikalavimų, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir juos analizuodamas bei vertindamas esminių proceso teisės pažeidimų nepadarė.

18. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad D. B. neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, teisingai pripažino, jog D. B. veikoje nėra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties, ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukė pagrįstai. Būtent nagrinėjamoje byloje tai, kad D. B. neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, kartu reiškė ir kaltės jo veikoje nebuvimą. Kaip minėta, administracinė atsakomybė be asmens kaltės yra negalima – asmens kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal bendruosius teisės principus iš asmens negalima reikalauti neįmanomų dalykų.

19. Konstatavus, kad D. B. veikoje nėra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties dėl to, kad jis neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, o tai kartu reiškė ir kaltės jo veikoje nebuvimą, kiti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo įstatymo taikymo neturi esminės reikšmės, todėl paliekami nenagrinėti.

20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių proceso ar materialiosios teisės pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus prašyme nurodytus argumentus tenkinti jo prašymą, apeliacinės instancijos teismo nutarimas, kuriuo panaikintas Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teisena D. B. nutraukta, paliktinas galioti.


n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarimą palikti nepakeistą.


ARTŪRAS RIDIKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d08d8990e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Baudžiamoji byla Nr. 2K-296-942/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50684-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.9; 1.1.8.8; 1.1.10.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 1 dalį ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė T. T. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 8 d. nutartis, kuria nuteistojo T. T. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. T. T. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio 20 d. 20.00–00.00 val. bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su O. Z., su kuria jis gyveno neįregistravęs santuokos, žemino ir kankino nukentėjusiąją. T. T. rankomis ir keliu spaudė nukentėjusiajai kaklą, rankomis suėmė jai nosį, taip ribodamas galimybę jai kvėpuoti, demonstruodamas peilį, pridėjęs jį prie nukentėjusiosios kaklo, braukydamas juo per nukentėjusiosios kojas ir rankas ir žadėdamas ją supjaustyti, o kūno dalis sudėti į maišus ir išmesti miške, grasino ją sužaloti ir nužudyti, spjaudė nukentėjusiajai į veidą ir, laikydamas O. Z. už plaukų bei filmuodamas savo mobiliojo ryšio telefonu, liepė jai sakyti, kad ji yra kekšė, šypsotis į kamerą, grasino tą įrašą paviešinti. T. T. atlikdamas pirmiau nurodytus veiksmus taip pat rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 24 smūgius nukentėjusiajai į veidą, galvą, rankas, kojas, sėdmenis ir nugarą, taip padarė nukentėjusiajai kraujosruvą dešiniajame ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas veide, dešiniame petyje, žaste, alkūnėje, dilbyje ir rieše, kairiame žaste ir plaštakoje, abiejose šlaunyse ir blauzdose, odos nubrozdinimus nosyje ir dešinėje šlaunyje. T. T. taip kankindamas nukentėjusiąją O. Z. jai sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

2. T. T. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, pirmiau nurodytos nusikalstamos veikos padarymo metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, seksualiai prievartavo nukentėjusiąją O. Z. prieš jos valią, t. y., turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas prieš tai jo paties smurtiniais veiksmais, veikdamas prieš nukentėjusiosios valią, pargriovė ją ant pilvo ir nuplėšęs jos kelnes bei kelnaites įkišo savo varpą nukentėjusiajai į tiesiąją žarną bei taip tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, o po to, sugriebęs ir laikydamas nukentėjusiąją už plaukų, įkišo savo varpą jai į burną ir taip toliau tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu.


3. Kasaciniu skundu nuteistasis T. T. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti: jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės pripažinimo jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe; taikyti BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas ir jam pagal BK 150 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki trejų metų atitinkamai sumažinant iki trejų metų laisvės atėmimo ir jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę; taikyti BK 75 straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi 2015 m. kovo 23 d. – 2017 m. spalio 5 d.) ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti nustatant atitinkamus įpareigojimus ir draudimus. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų trūkumai, susiję su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų neteisingu aiškinimu ir taikymu, turėjo lemiamą reikšmę parenkant jam neteisingą ir neadekvačią bausmę už jo padarytus veiksmus ir taip paskiriant per griežtą bausmę.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, iškreipė baudžiamojoje byloje esančių duomenų reikšmę, neteisingai interpretavo kasacinės instancijos teismo praktiką taikant BK 59, 60 straipsnių nuostatas. Neteisingas BK 59, 60 straipsnio nuostatų ir jų nuostatų sąveikos įvertinimas nulėmė baudžiamojo įstatymo pažeidimus, turinčius reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.

3.3. BK 61 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškiai parodo įstatymo leidėjo valią susieti kaltinamam asmeniui skiriamos bausmės parinkimą ir dydžio nustatymą su jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimu. Šiame kontekste ypač atkreiptinas dėmesys į BK 61 straipsnio 4 dalyje suformuluotą imperatyvą, tiesiogiai draudžiantį teismui skirti asmeniui bausmę, didesnę už įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, jei yra šio asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pabrėžtina, kad teisingos bausmės paskyrimas, individualizuojant bausmę atsižvelgiant į kaltininko asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, yra vienas pagrindinių teisingo baudžiamojo įstatymo elementų, suponuojantis teisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

3.4. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes, paaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryta nusikalstama veika. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: 2016 m. spalio 27 d. nukentėjusioji O. Z. kreipėsi į policiją dėl to, kad jis ją sumušė; tą pačią dieną apklausta nukentėjusioji nurodė neturinti jam pretenzijų dėl lytinių santykių; 2016 m. lapkričio 21 d. jam buvo pareikštas įtarimas dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo; apklausiamas kaip įtariamasis jis savo kaltę visiškai pripažino, gailėjosi, norėjo susitaikyti su nukentėjusiąja ir atlyginti jai padarytą žalą; minėtos apklausos metu apie priverstinius lytinius santykius su nukentėjusiąja jis nebuvo apklausiamas; 2017 m. kovo 10 d. nukentėjusioji paprašė ikiteisminį tyrimą tęsti ir dėl seksualinio prievartavimo ir neteisėto laisvės atėmimo; 2017 m. balandžio 11 d. jam buvo pareikštas įtarimas dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymo; apklausiamas kaip įtariamasis dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymo jis savo kaltę visiškai pripažino ir parodė, kad su O. Z. buvo priverstiniai oraliniai santykiai, tai darė iš pykčio, norėdamas ją pažeminti, dėl priverstinių analinių santykių neatsimena, priverstinius santykius jis filmavo mobiliojo ryšio telefonu; 2017 m. birželio 20 d. teisiamojo posėdžio metu jis savo kaltę visiškai pripažino ir parodė, kad nusikalstamas veikas padarė dėl girtumo, supratęs, kad alkoholis jam kiša koją gyvenime, jis užsikodavo, dėl to, ką padarė, labai gailisi ir atsiprašo nukentėjusiosios, taip pat jog nukentėjusiajai galėjo suduoti 24 smūgius, dėl analinio prievartavimo neatsimena, bet taip galėjo būti, ne viską atsimena dėl alkoholio ir pykčio, su civiliniu ieškiniu sutinka, tačiau palieka šį klausimą spręsti teismo nuožiūra, o į teisėjos klausimą atsakė, kad sutinka su viskuo, gailisi; 2017 m. rugsėjo 28 d. teisiamojo posėdžio metu tardamas paskutinį žodį jis nurodė, kad su jam inkriminuotais kaltinimais visiškai sutinka, labai gailisi, nukentėjusiosios atsiprašė, supranta, jog reikia atlyginti žalą, ir prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

3.5. Pirmosios instancijos teismas vertindamas pirmiau nurodytas aplinkybes nurodė, kad „šioje byloje prieš pirminę įtariamojo apklausą kaltinamajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą tik dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y. jis netapo įtariamuoju dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Duodamas parodymus po pranešimo apie įtarimą įteikimo kaltinamasis nurodė 2016 m. spalio 20 d. santykiavęs su nukentėjusiąja abipusiu sutikimu (t. 1, b. l. 83–84). Tik duodamas parodymus 2016 m. balandžio 11 d., t. y. po to, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, jog būtų galima pareikšti įtarimą ir dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, kaltinamasis pripažino priverstinius oralinius santykius (t. 1, b. l. 88). Toks parodymų keitimas atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu prieš jį surinktus duomenis sudaro pagrindą teismui konstatuoti, jog nėra pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto numatytos lengvinančios aplinkybės. Teismas taip pat pažymi, jog kaltinamasis teigia, kad po 2016 m. spalio 20 d. įvykio jis bandė padėti nukentėjusiajai ją slaugydamas, kitaip rūpindamasis. Tačiau teismas tokius jo teiginius vertina kaip gynybinę versiją, kadangi jokių kitų duomenų, be jo paties paaiškinimų, patvirtinančių šias

aplinkybes, byloje nėra. Atvirkščiai, nukentėjusioji teigia, jog kaltinamasis jai neleido vykti iš karto pas medikus, tai patvirtina ir byloje esantys medicininiai duomenys – nukentėjusioji apžiūrėta 2016 m. spalio 21 d., t. y. kitą dieną (t. 2, b. l. 4–7). Todėl teismas neįžvelgia pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės“.

3.6. Jo vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai neatitinka kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos sprendžiant, ar asmens veiksmuose yra aptariama lengvinanti aplinkybė, pagal kurią visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010).

3.7. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino visas esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. kad mušė nukentėjusiąją ir turėjo su ja oralinių lytinių santykių ir galbūt analinių lytinių santykių, kurių gali neatsiminti dėl girtumo, savo parodymų nekeitė, visada stengėsi atsakyti į visus jam užduodamus klausimus, neneigė nusikalstamų veikų fakto ir jų esminių bruožų. Taigi akivaizdu, kad tokie jo parodymai visiškai atitinka kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo ir pripažinimo. Šiuo aspektu ypatingas abejones kelia pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais teismas grindė savo išvadą dėl aptariamos lengvinančios aplinkybės nebuvimo, nurodydamas, kad jis nevisiškai pripažįsta savo kaltę, nes neprisimena analinių lytinių santykių fakto. Jo nuomone, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nekorektiški teisės požiūriu ir neatitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimų, jais iškreipiamos ir pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo nuostatos, nes reikalaujama iš asmens paaiškinti apie įvykio detales, kurių jis neprisimena, o faktą, kad asmuo šių įvykių neatsimena, naudoja prieš jį patį. Tokia teismo pozicija, kurią galima vertinti kaip precedento galią turinčią išvadą, iš esmės verčia asmenį, kuris savo valia, noriai prisipažįsta dėl nusikaltimo padarymo, tačiau neprisimena visų nusikaltimo padarymo aplinkybių, fantazuoti ir duoti teismui parodymus apie įvykius, kurių jis neprisimena, tačiau atitinkančius kaltinimo formuluotes, kadangi priešingu atveju teismas vertins, kad toks asmuo nepripažįsta savo kaltės.

3.8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šio pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo ne tik kad neištaisė, bet, atmesdamas jo apeliacinį skundą, dar ir pateikė kasacinės instancijos teismo nustatytiems aptariamo baudžiamojo įstatymo taikymo taisyklių reikalavimams prieštaraujančius argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad „iš bylos matyti, kad T. T. parodymai iš esmės neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Kaip matyti iš įtariamojo apklausos 2016 m. lapkričio 21 d. protokolo (t. 1, b. 1. 83–84), perskaityto apeliacinės instancijos teisme, T. T., kuriam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nukentėjusiajai O. Z. panaudoto smurto, kad jis sudavė ne mažiau 5 smūgių į veido, galvos, rankų, kojų ir nugaros sritis, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, nesunkiai sutrikdė O. Z. sveikatą, paaiškino, jog sudavė O. Z. kelis smūgius dešinės rankos delnu, į kurias vietas sudavė, neprisimena, kiek tiksliai smūgių sudavė, neprisimena. Tardamas paskutinį žodį apeliantas nurodė, kad pilnai sutinka su savo nusikaltimu, labai gailisi, atsiprašo, supranta, kad reikės atlyginti žalą, labai gailisi dėl to, ką padarė (t. 2, b. 1. 107). Apeliaciniame skunde, analogiškai, apeliantas kritikuoja teismo nuosprendį, tačiau nenurodo jokių savo veikos padarymo aplinkybių – tik dar kartą pareiškia, kad visiškai pripažįsta padaręs nusikalstamas veikas, gailisi, pripažįsta, kad buvo priverstiniai analiniai santykiai su nukentėjusiąja, jos atsiprašo“. Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog jis apeliaciniame skunde neaprašė savo veiksmų, kuriuos jis pripažįsta, neatitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir iš esmės pažeidžia jo teisę į gynybą ir į teisingą bylos išnagrinėjimą, nes viso baudžiamosios bylos proceso metu jis savo kaltę pripažino, kelis kartus buvo apklaustas ir davė išsamius ir teisingus parodymus.

3.9. Teismai taip pat netinkamai įvertino sunkinančios atsakomybės buvimą jo veiksmuose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „analizuojant sunkinančias aplinkybes, teismas pažymi, jog tiek paties kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios parodymuose pripažįstama, kad kaltinamasis nusikaltimų padarymo metu, t. y. 2016 m. spalio 20 d., buvo neblaivus ir kad tai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Teismas pažymi, jog kitų duomenų – alkotesterio duomenų, specialisto išvadų ar pan., kurie galėtų patvirtinti kaltinamojo neblaivumą, byloje nėra. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, todėl apsvaigimas nuo alkoholio įrodinėjamas pagal bylos duomenų pripažinimo įrodymais taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2009). Atsižvelgiant į tai, jog byloje esantys kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymai gauti laikantis teisėtumo, sąsajumo ir leistinumo kriterijų, būdingų duomenų pripažinimui įrodymais, teismas laiko įrodyta, jog byloje egzistuoja kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)“.

3.10. Jis neneigia, kad buvo išgėręs, tačiau toks teismo argumentas ir jo panaudojimas nagrinėjamos bylos aspektu taip pat galimai pažeidžia jo teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą, nes iš pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų akivaizdu, kad tais atvejais, kai jo parodymai apie įvykius teismui yra priimtini, teismas juos vertina kaip patikimus ir jo parodymai vėlgi panaudojami prieš jį pripažįstant, kad jie patvirtina jo girtumą, nors tuo pačiu nuosprendžiu vertinami kaip nepatikimi kaltės pripažinimo kontekste.

3.11. Sutiktina, kad asmens apsvaigimas gali būti nustatomas ir neatlikus fiziologinių asmens tyrimų, tačiau iš BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas gali būti konstatuotas tik tada, kai apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Tuo tarpu jis negali tiksliai pasakyti, kokio laipsnio buvo jo apsvaigimas nusikalstamų veikų padarymo metu, taip pat jis negali teigti, kad būtent girtumas turėjo įtakos jo veiksmams, nes jiems įtakos turėjo jo įsitikinimas, kad nukentėjusioji yra jam neištikima, taigi šiuos veiksmus jis galbūt būtų padaręs ir nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

3.12. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su galimu jo neblaivumo poveikiu jo veiksmams, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nustatančius teismo pareigą teisingai išnagrinėti bylą ir įvertinti visus apeliacinio skundo argumentus bei į juos atsakyti. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad „teismas visiškai nepasisakė, ar blaivumas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, kada T. T. kilo mintis sumušti ir seksualiai prievartauti O. Z. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą, nes apsisprendimas jau padarytas. Nusikaltimo motyvai būna jau susiformavę ir asmens apsvaigimo nustatymas šioje situacijoje negali būti pripažįstama kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir sunkinti asmens teisinę padėtį (2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2009). Tik paties apelianto prisipažinimas padėjo nustatyti teismui faktą dėl girtumo“. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad „apeliaciniame skunde teigiama, kad apelianto girtumas veikos padarymo metu nustatytas tik jo paties parodymais, pirmos instancijos teismas nesiaiškino, ar girtumas turėjo įtakos veikos padarymui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais teiginiais, nes asmens girtumas gali būti nustatomas ne vien alkotesterio parodymais, tiek tyrimo metu, tiek teisme apeliantas aiškino, jog prieš veikos padarymą jis gėrė alkoholį (buvo išgėręs alaus, po to su Olga išgėrė 0,7 1 talpos romo butelį – t. l, b. 1. 84). Pirmosios instancijos teisme jis nurodė – tuo metu, kadangi buvo labai girtas, labai didelis įniršis suėmė, tai buvo padaryta dėl alkoholio (t. l, b. 1. 171); buvo paimta 0,7 1 romo, iš pradžių gėrė dviese, o paskui atvyko draugas Deividas, pabaigė su juo (t. l, b. 1. 172). Tai yra pats apeliantas siejo veikos padarymą su pavartoto alkoholio įtaka, savo apsvaigimu“. Kitų argumentų, susijusių su jo neblaivumu ir šios jo apeliacinio skundo dalies atmetimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra.

3.13. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai svarstė galimybę taikyti jam BK 75 straipsnio, galiojusio nusikalstamų veikų padarymo metu, nuostatas, tačiau konstatavo, kad, paskyrus jam didesnę nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, nėra įstatymu įtvirtinto pagrindo spręsti dėl BK 75 straipsnio taikymo klausimo. Taigi galimybė taikyti BK 75 straipsnį liko neįvertinta vien dėl formalaus pagrindo, kuris, kaip minėta, baudžiamojoje byloje buvo nustatytas neteisingai.

3.14. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad jis: anksčiau buvo teistas, tačiau niekada neatliko laisvės atėmimo bausmės; anksčiau paskirtas bausmes įvykdė (sumokėjo baudą) ir dalyvavo jam paskirtoje smurtinį elgesį keičiančioje programoje; po nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo nėra padaręs kitų teisės pažeidimų, siekė susitaikyti su nukentėjusiąja ir pradėti naują gyvenimo etapą.

3.15. Jo nuomone, teisingai nustačius jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, o sunkinančios nebuvimą ir paskyrus bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, atsiranda pagrindas vertinti, ar negalima jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Jo nuoširdus prisipažinimas, gailėjimasis, siekis keisti savo gyvenimą ir dabartinis požiūris į gyvenimą, tvirtas apsisprendimas nedaryti naujų nusikalstamų veikų leidžia taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas.

3.16. Teismai galėjo ir turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybes buvimą ir sunkinančios nebuvimą, o šios aplinkybės turėjo lemiamą reikšmę paskiriant jam bausmę. Akivaizdu, kad jei jam būtų buvęs pripažintas jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas, teismai būtų turėję atsižvelgti į BK 61 straipsnio nuostatas ir skirti jam

bausmę, mažesnę arba artimą bausmės, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalies sankcijoje, vidurkiui. Taigi, jei jam baudžiamasis įstatymas būtų buvęs pritaikytas teisingai ir tinkamai, jam turėjo ir galėjo būti paskirta bausmė, mažesnė nei ketveri metai laisvės atėmimo, o tai savo ruožtu suponuotų teismų pareigą svarstyti BK 75 straipsnio taikymą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. T. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad T. T., 2016 m. lapkričio 21 d. apklausiamas kaip įtariamasis dėl fizinį skausmo nukentėjusiajai O. Z. sukėlimo ir nesunkaus jos sveikatos sutrikdymo, paaiškino, kad jis nukentėjusiajai sudavė kelis smūgius dešinės rankos delnu, į kurias vietas ir kiek tiksliai smūgių sudavė, neprisimena, kad lytiniai santykiai tarp jų buvo abipusiu sutarimu. Tik duodamas parodymus 2017 m. balandžio 11 d., t. y. po to, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, kad būtų galima pareikšti įtarimą ir dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, nuteistasis pripažino priverstinius oralinius santykius. Taigi toks parodymų kitimas atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu prieš jį surinktus duomenis pagrįstai leido teismui konstatuoti, kad nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Kartu pažymėtina, kad kasatorius, formaliai teigdamas, jog prisipažįsta padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nepadėjo teismui nustatyti tiesos baudžiamojoje byloje. Dėl to, esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus parodymai negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to.

4.2. Kasatoriaus teiginys, kad teismas, nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažindamas tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos joms padaryti, nesiaiškino, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti, yra nepagrįstas.

4.3. Kasatorius neneigia, kad nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tik nurodo, kad pats negali konstatuoti, jog būtent jo girtumas turėjo įtakos jo veiksmams, nes jo veiksmams įtakos turėjo jo įsitikinimas, jog nukentėjusioji jam neištikima, todėl šiuos veiksmus jis galbūt būtų atlikęs ir būdamas blaivus. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, pats nuteistasis pripažino, kad prieš padarydamas nusikalstamas veikas jis gėrė alkoholį (buvo išgėręs alaus, po to su nukentėjusiąja išgėrė 0,7 1 romo butelį). Pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad kadangi buvo labai girtas, jį suėmė labai didelis įniršis, tai buvo padaryta dėl alkoholio, kad buvo paimtas 0,7 l butelis romo, iš pradžių gėrė dviese, o paskui atvyko draugas Deividas, pabaigė su juo. Taigi pats kasatorius nusikalstamų veikų padarymą siejo su pavartotu alkoholiu, savo apsvaigimu. Be to, ir smurtinis padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, vertinant visas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes, leidžia teigti, kad kasatorius nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos joms padaryti. Priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kodėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę, ir argumentavo, kodėl jo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti.

4.4. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, veikų stadiją, kaltės formą ir rūšį (padarė tyčinius, baigtus nusikaltimus, iš kurių vienas nesunkus, o kitas sunkus, abu nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis (dirba, teistas, teistumas neišnykęs, charakterizuojamas teigiamai). Įvertinęs nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, teismas nuteistajam tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai jam už BK 140 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę už šių BK straipsnių sankcijose nustatytą laisvės atėmimo bausmių vidurkį.

4.5. BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

4.6. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę kasatoriui, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bausmės paskyrimą, argumentavo, kodėl jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat nurodė, kodėl nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiems pirmosios instancijos teismo argumentams pritarė. Iš tiesų, kasatoriui už nusikaltimus, iš kurių vienas sunkus, paskirta didesnė nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, be to, anksčiau skirta švelnesnė bausmė neturėjo teigiamo poveikio, todėl tai neleidžia taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

4.7. Pažymėtina, kad nėra pagrindo kasatoriui taikyti ir BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes yra tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ir, kaip minėta, nėra pagrindo pripažinti, kad jis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą.


5. Nuteistojo T. T. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

6. Kasatorius, prašydamas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teigia, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino visas esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. kad mušė nukentėjusiąją ir turėjo su ja oralinių lytinių santykių ir galbūt analinių lytinių santykių, kurių gali neatsiminti dėl girtumo, savo parodymų nekeitė, visada stengėsi atsakyti į visus jam užduodamus klausimus, neneigė nusikalstamų veikų fakto ir jų esminių bruožų, o nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme išreiškė nuoširdų gailestį dėl to, ką padarė.

7. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vadinasi, pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota.

8. Nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste taip pat pabrėžtina, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2011, 2K-412/2014). Tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

9. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: T. T. iš pradžių baudžiamojoje byloje buvo pareikštas įtarimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus nukentėjusiosios O. Z. sveikatos sutrikdymo; duodamas parodymus dėl pirmiau nurodyto įtarimo, T. T. nurodė, kad prisipažįsta visiškai kaltu, ir parodė sudavęs O. Z. kelis smūgius dešinės rankos delnu, į kurias vietas ir kiek tiksliai smūgių sudavė, neprisimena, spyręs koja į sėdmenis, tačiau nežinąs, vieną ar du kartus, labai besigailintis dėl to, ką padarė, taip pat nurodė santykiavęs su nukentėjusiąja abipusiu sutikimu; po to, kai ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų, jog būtų galima pareikšti T. T. įtarimą ir dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, jam buvo pareikšti įtarimai dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje padarytų nusikaltimų, jis visiškai prisipažino kaltu, sutiko su anksčiau duotais savo parodymais, nurodė buvus priverstinius oralinius santykius, o dėl analinių santykių parodė neprisimenąs, ar jie buvo; teisiamajame posėdyje T. T. parodė, kad labai gailisi dėl to, ką padarė, pripažino mušęs nukentėjusiąją, sutiko su kaltinimu dėl prievartinio santykiavimo oraliniu būdu, o

dėl santykiavimo analiniu būdu nurodė neprisimenąs, ar taip buvo; tardamas paskutinį žodį teisiamajame posėdyje nuteistasis nurodė visiškai sutinkantis su jam inkriminuotu nusikaltimu, labai atsiprašo ir gailisi dėl to, ką padarė, supranta, kad reikės atlyginti žalą; apeliaciniame skunde jis nedėstė savo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ir tik nurodė, kad visiškai pripažįsta padaręs nusikalstamas veikas, gailisi, pripažįsta, kad buvo priverstiniai analiniai santykiai su nukentėjusiąja, jos atsiprašo; apeliacinės instancijos teisme T. T. nurodė savo apeliacinį skundą palaikantis, su kaltinimu ir civiliniu ieškiniu sutinkantis, norintis atlyginti žalą nukentėjusiajai ir prašė jam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis nukentėjusiąja po įvykio realiai nesirūpino ir nesistengė jai padėti. Taigi kasatorius iš esmės tik formaliai teigė prisipažįstantis padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nepadėjo teismui nustatyti tiesos baudžiamojoje byloje. Dėl to jo parodymai negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to, ką padarė, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

10. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriui pagrįstai nebuvo taikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo

11. Kasatorius teigia, kad teismai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę. Pasak kasatoriaus, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas gali būti konstatuotas tik tada, kai apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Tuo tarpu jis negali tiksliai pasakyti, kokio laipsnio buvo jo apsvaigimas nusikalstamų veikų padarymo metu, taip pat jis negali teigti, kad būtent girtumas turėjo įtakos jo veiksmams, nes jiems įtakos turėjo jo įsitikinimas, kad nukentėjusioji yra jam neištikima, taigi šiuos veiksmus jis galbūt būtų padaręs ir nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

12. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, 2K-504/2013, 2K-492/2014). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014).

13. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nuteistasis iš anksto būtų planavęs prieš nukentėjusiąją naudoti fizinį smurtą, seksualiai prievartauti ir tam būtų ruošęsis, – jo veiksmai buvo spontaniški (iš pradžių jis gėrė vienas, po to su nukentėjusiąja ir tik tuo metu, jiems įsikalbėjus apie tarpusavio santykius, nukentėjusiosios galimą neištikimybę, kilo konfliktas) ir tam įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamų veikų padarymo metu. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nurodė, kad veikas padarė, nes buvo piktas ir išgėręs, norėjo pažeminti nukentėjusiąją, kadangi buvo labai girtas, jį apėmė labai didelis įniršis, veikos buvo padarytos dėl alkoholio, jis suprato, kad alkoholis jam kiša koją, o apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad taip pasielgė dėl girtumo ir pykčio. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje esančių ištirtų ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintų įrodymų visuma, teisingai nustatė, kad nuteistasis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir kad tai turėjo įtakos šių veikų padarymui, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjęs, jog pats nuteistasis veikų padarymą siejo su pavartoto alkoholio įtaka, savo apsvaigimu, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada motyvuotai sutiko.

14. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos šioje baudžiamojoje byloje pritaikytos tinkamai.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 61 straipsnio 4 dalies, 75 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

15. Kasatorius teigia, kad jei teismai būtų pripažinę buvus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir panaikinę jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, jie būtų turėję atsižvelgti į BK 61 straipsnio nuostatas ir skirti jam bausmę, mažesnę arba artimą bausmės, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalies sankcijoje, vidurkiui. Vadinasi, jei jam baudžiamasis įstatymas būtų buvęs pritaikytas teisingai ir tinkamai, jam turėjo ir galėjo būti paskirta bausmė, mažesnė nei ketveri metai laisvės atėmimo, o tai savo ruožtu suponuotų teismų pareigą svarstyti BK 75 straipsnio taikymą. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje byloje yra netinkamai taikytos BK 61 straipsnio 4 dalies, 75 straipsnio 1 dalies nuostatos.

16. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad joje nustatyta viena, BK 60 straipsnio 1 dalyje nurodyta, nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o jo atsakomybę švelninančių aplinkybių nenustatyta. Šioje nutartyje konstatuota, kad teismai BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę pagrįstai pripažino kasatoriaus atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tuo tarpu pagal BK 61 straipsnio 4 dalį teismas kaltininkui ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę gali skirti tik tuo atveju, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, t. y. kai yra šių sąlygų visuma. Taigi esant tokiai situacijai nėra teisinio pagrindo svarstyti klausimo dėl BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo, nes nėra pirmiau minėtų, BK 61 straipsnio 4 dalyje nurodytų, sąlygų visumos.

17. Kasatoriaus argumentų dėl BK 75 straipsnio taikymo kontekste pažymėtina tai, kad pagal BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. redakciją, galiojusią jo nusikalstamų veikų padarymo metu, teismas galėjo atidėti paskirtos bausmės vykdymą tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), ir tik tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje kasatoriui, tinkamai pritaikius baudžiamojo įstatymo nuostatas, turinčias reikšmės bausmei skirti, galutinė subendrinta bausmė už vieną tyčinį nesunkų ir vieną tyčinį sunkų nusikaltimą yra paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę kasatoriui, argumentavo, kodėl jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat nurodė, kodėl nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai šiems pirmosios instancijos teismo argumentams pritarė. Be to, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, anksčiau nuteistajam paskirta švelnesnė bausmė neturėjo teigiamo poveikio, nepakeitė jo elgesio pozityvia linkme, nusikalstamų veikų (smurtinių) darymas yra įprastinė jo gyvenimo būdo dalis (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu jis jau buvo įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, buvo nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sukėlė skausmą savo sugyventinei, su kuria turi bendrą vaiką).

18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog šioje baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pritaikytos BK 61 straipsnio 4 dalies, 75 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi

19. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su galimu jo neblaivumo poveikiu jo veiksmams, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nustatančius teismo pareigą teisingai išnagrinėti bylą ir įvertinti visus apeliacinio skundo argumentus bei į juos atsakyti. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

20. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio

apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kartu nagrinėjamų nuteistojo kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme.

21. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistąjį, perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, Vilniaus teismo medicinos tarnybos eksperto R. Laurinavičiaus pranešimą, specialisto išvadą Nr. G 3282/2016 (01), peržiūrėjo baudžiamojoje byloje esantį vaizdo įrašą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2018 m. kovo 8 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo T. T. apeliacinio skundo esminių argumentų, tarp jų ir dėl nuteistojo apsvaigimo nuo alkoholio įtakos nusikalstamų veikų padarymui, ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo T. T. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų nepažeidė.


n u t a r i a :

Nuteistojo T. T. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS


AURELIJUS GUTAUSKAS_______________________


2018-18350 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-281-942/2018Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00320-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.8; 1.1.8.11; 1.2.21.1.1; 1.2.21.1.3; 1.2.23.2.2.2; 2.1.7.3; 2.1.7.5; 2.4.2.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,nuteistajam R. Š. (R. Š.), jo gynėjui advokatui Romanui Mikulskui,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cc708740e76511e88dd9e201dd8ee4f2

nuteistajam A. M., jo gynėjai advokatei Renatai Janušytei,nuteistajam R. M., jo gynėjai advokatei Renatai Janušytei,nuteistojo Ž. A. gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,vertėjai Joanai Rudzianec,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. A., R. Š.,

nuteistųjų A. M., R. M. ir jų gynėjos Renatos Janušytės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutarties dalių, susijusių su Ž. A., R. Š., A. M., R. M. nuteisimu.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu:

Ž. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį dešimčiai metų trims mėnesiams.

R. Š. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį keturiolikai metų, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė R. Š. paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, paskirtą subendrintą bausmę iš dalies sudėjus su Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžiu R. Š. paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų šešiems mėnesiams.

A. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ketveriems metams, 260 straipsnio 3 dalį dešimčiai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, A. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

R. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį penkeriems metams, 260 straipsnio 3 dalį vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, paskirtą subendrintą bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendžiu R. M. paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų ir 250 MGL (9415 Eur) bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutartimi nuteistųjų Ž. A., R. Š., A. M. ir R. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Pirmosios instancijos nuosprendžiu taip pat nuteisti A. K., A. S. (A. S.), G. Š., V. S., V. A. (V. A.), išteisinti M. B., A. G. (A. G.), I. G. (I. G.), o A. V. baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. M. ir jo gynėjos, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. M. ir jo gynėjos, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo Ž. A. gynėjo, prašiusio jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Ž. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 6 d. apie 16.00 val. iš slėptuvės, esančios Vilniuje, prie Naujininkų sentikių kapinių, netoli Tyzenhauzų g. namo Nr. 16, paimdamas 359,521 g psichotropinės medžiagos 4-metiletilkatinono, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir gabeno ją automobiliu „Mini Cooper“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tol, kol apie 16.35 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

2. R. Š. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad organizavo nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo jo veikloje, o A. M. ir R. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – už tai, kad dalyvavo šio nusikalstamo susivienijimo veikloje.

2.1. R. Š., pravarde R., 2010 metų vasarą, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose, organizavo Vilniaus mieste veikusį nusikalstamą susivienijimą, skirtą BK 260 straipsnyje nurodytiems sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti, t. y. įvairioms psichotropinėms ir narkotinėms medžiagoms neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir platinti, ir jam vadovavo iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. R. Š. į šio nusikalstamo susivienijimo veiklą tiek tiesiogiai pats, tiek per jau įtrauktus susivienijimo narius palaipsniui įtraukė: ne vėliau kaip 2010 metų rugpjūtį A. K., pravarde I., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleistą L. P.,

pravarde L., G. Š., ne vėliau kaip 2011 metų sausį–vasarį A. M., R. M., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391

straipsnį atleistą E. B., A. S., pravarde M., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleistą D. A., A. G., 2011 metų kovą V. S., pravarde C., A. V., 2011 metų kovą – balandį V. A., nurodydamas jiems dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje, daryti nusikaltimus – neteisėtai disponuoti įvairiomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, jas perduoti vieni kitiems pagal nustatytą platinimo schemą, padalyti šias medžiagas mažesniais kiekiais ir sistemingai jas platinti tiesiogiai ar per specialiai tam parinktus trečiuosius asmenis.

2.2. R. Š. nuo 2010 metų vasaros iki ne vėliau kaip 2011 m. rugpjūčio 30 d., vadovaudamas nusikalstamam susivienijimui, paskirstė nusikalstamo susivienijimo nariams vaidmenis ir užduotis: nusikalstamo susivienijimo nariams A. M. ir R. M. nurodė organizuoti narkotinės medžiagos heroino tiekimą nusikalstamo susivienijimo nariams paliekant šią narkotinę medžiagą specialiai tam parinktose vietose, L. P. – užmegzti ryšius su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, kad būtų užtikrintas psichotropinių medžiagų tiekimas, A. K., L. P., A. S.– surasti jų disponuojamoms narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms gabenti, laikyti ir parduoti tinkamus asmenis, kurie jas gabentų iš vienų slėptuvių į kitas, saugotų, jų nurodymu dalytų mažesniais kiekiais, tiek patys tiesiogiai, tiek per savo surastus asmenis prekiautų jomis, taip pat kontroliuoti šių asmenų vykdomą narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekybą ir atsiskaitymą laiku už jų pardavimą, perduoti jiems mobiliojo ryšio telefonus ir SIM korteles tarpusavio ryšiui su nusikalstamo susivienijimo nariais palaikyti, surinkti iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo gautas lėšas ir perduoti jas G. Š., G. Š. – surinkti iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo gautas lėšas, jas apskaityti ir saugoti.

2.3. Vykdydami R. Š. nurodymus ir paskirstytus nusikalstamo susivienijimo narių vaidmenis, V. S. šio susivienijimo veikloje dalyvavo iki 2011 m. kovo 27 d., A. V. – iki 2011 m. gegužės 3 d., A. S., D. A. ir L. P. – iki 2011 m. birželio 13 d., E. B. – iki 2011 m. liepos 11 d., A. K. ir V. A.– iki 2011 m. liepos 21 d., A. M., R. M. ir G. Š. – iki 2011 m. rugpjūčio 30 d.

2.4. R. M. koordinavo A. M. veiklą, perduodamas jam organizatoriaus nurodymus dėl nusikalstamo susivienijimo nariams paliekamos narkotinės medžiagos – heroino, A. M., vykdydamas šiuos nurodymus, palikdavo iš anksto sutartus narkotinės medžiagos heroino kiekius specialiai parinktose vietose Trakų rajone ir šias vietas parodydavo kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, o A. K., L. P. ir A. S. paskirstydavo nusikalstamo susivienijimo nariams toliau platinti įvairias narkotines ir psichotropines medžiagas – heroiną, kanapes, metamfetaminą, PMMA.

2.5. A. K. į nusikalstamo susivienijimo veiklą įtraukė E. B., kuris jo, o vėliau ir L. P. bei A. S. nurodymu Vilniaus mieste platino narkotinę medžiagą heroiną, A. S. – D. A., V. A., kurie jo nurodymu Vilniaus mieste platino heroiną, L. P. – V. S., kuris jo nurodymu pergabeno heroiną ir amfetaminą iš vienų slėpimo vietų į kitas slėpimo ir saugojimo vietas, saugojo jas, dalijo mažesniais kiekiais ir perduodavo toliau platinti kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, palikdamas jas iš anksto numatytose vietose, o D. A. į prekybą narkotinėmis medžiagomis – A. V., kuris Vilniaus mieste platino iš nusikalstamo susivienijimo narių gautas narkotines medžiagas. G. Š. priimdavo iš A. K., L. P. ir A. S. lėšas, gautas realizavus narkotines ir psichotropines medžiagas, ir tvarkė jų apskaitą. A. K., A. S. ir L. P., siekdami užtikrinti netrukdomą nusikalstamo susivienijimo veiklą, vykdydami organizatoriaus R. Š. nurodymus, be to, naudojo fizinę ir psichinę prievartą prieš kitus nusikalstamo susivienijimo narius, vengiančius atsiskaityti už parduotas narkotines medžiagas ar nevykdančius jų nurodymų: A. K., A. S. ir L. P. prieš E. B., A. K. taip pat ir prieš V. A., o A. S. – prieš D. A.

3. R. Š. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu 2011 metų balandį – rugpjū?io 30?d., duodamas nurodymus nusikalstamo susivienijimo nariams nuolat neteis?tai ?gyti, laikyti, gabenti ir realizuoti narkotines ir psichotropines med?iagas, o A.?M. ir R.?M. pagal BK 260 straipsnio 3 dal??? u? tai, kad, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, neteis?tai disponavo labai dideliu narkotini? med?iag? kiekiu.

3.1. L.?P., vykdydamas organizatoriaus R.??. nurodymus, 2011 met? baland?io viduryje Elektr?n? sav., prie Verpi?ki? e?ero esan?iame mi?ko masyve, i? asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas i?skirtas ? atskir?, u? 4000?Lt (1158,48 Eur) neteis?tai ?gijo ne ma?iau kaip 14,431 g psichotropin?s med?iagos metamfetamino. T?sdamas savo nusikalstam? veik?, L.?P. t? pa?i? dien? Trakuose, Semeli?ki??g. ?alikel?je, i? A.?M. neteis?tai ?gijo ne ma?iau kaip 2,98 g narkotin?s med?iagos heroino. L.?P. ?ias med?iagas toliau saugoti ir gabenti perdav? V.?S., pastarasis jas neteis?tai atgabeno ? Vilni? ir dal? j??? 12,654 g metamfetamino ir 1,947 g heroino?? iki 2011?m. baland?io 27?d. laik? savo namuose (čio 30 d., duodamas nurodymus nusikalstamo susivienijimo nariams nuolat neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir realizuoti narkotines ir psichotropines medžiagas, o A. M. ir R. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – už tai, kad, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu.

3.1. L. P., vykdydamas organizatoriaus R. Š. nurodymus, 2011 metų balandžio viduryje Elektrėnų sav., prie Verpiškių ežero esančiame miško masyve, iš asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, už 4000 Lt (1158,48 Eur) neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 14,431 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką,

L. P. tą pačią dieną Trakuose, Semeliškių g. šalikelėje, iš A. M. neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 2,98 g narkotinės medžiagos heroino. L. P. šias medžiagas toliau saugoti ir gabenti perdavė V. S., pastarasis jas neteisėtai atgabeno į Vilnių ir dalį jų – 12,654 g metamfetamino ir 1,947 g heroino – iki 2011 m. balandžio 27 d. laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), kur jos buvo rastos ir paimtos kratos metu, o kitą dalį – 1,777 g metamfetamino ir 1,033 g heroino – gabeno Vilniaus mieste, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų prie Vilniuje Taikos g. esančio namo Nr. 79. L. P., toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas organizatoriaus R. Š. nurodymus, 2011 m. balandžio 26 d. už Vilniaus r., Rastinėnų gyvenvietės esančiame miške, iš asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, už 3000 Lt (868,86 Eur) neteisėtai įgijo 25,535 g psichotropinės medžiagos PMMA, ją toliau saugoti ir gabenti perdavė V. S., pastarasis šią medžiagą atgabeno į Vilnių ir iki 2011 m. balandžio 27 d. ją laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), o 2011 m. balandžio 27 d. ją gabeno Vilniuje, kol policijos pareigūnų buvo sulaikytas prie Taikos g. esančio namo Nr. 79.

3.2. A. S., vykdydamas organizatoriaus R. Š. nurodymus, ne vėliau kaip 2011 m. gegužės 3 d. Vilniuje D. A. perdavė toliau platinti ne mažiau kaip 0,182 g narkotinės medžiagos heroino, o šis ją už 140 Lt (40,55 Eur) 2011 m. gegužės 3 d. namo, esančio Vilniuje, L. Asanavičiūtės g. 46, laiptinėje pardavė A. V.

3.3. A. K., vykdydamas organizatoriaus R. Š. nurodymus, ne vėliau kaip 2011 m. birželio 15 d. Vilniuje, prie Pušų tako esančiame miške, E. B. perdavė toliau platinti ne mažiau kaip 0,013 g narkotinės medžiagos heroino, pastarasis šią narkotinę medžiagą už 50 Lt (14,48 Eur) 2011 m. birželio 15 d. apie 13.53 val. prie Vilniuje Ateities g. esančio namo Nr. 17 pardavė liudytojui Nr. 9, atlikusiam nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas organizatoriaus R. Š. nurodymus, A. K. Vilniuje, prie Pušų tako esančiame miške, E. B. perdavė toliau platinti ne mažiau kaip 0,189 g narkotinės medžiagos heroino, pastarasis, turėdamas tikslą platinti šią narkotinę medžiagą, dalį jos – 0,141 g – iki 2011 m. liepos 11 d. neteisėtai laikė su savimi, o kitą dalį – 0,048 g – neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), kol ji buvo rasta ir paimta kratos metu. A. K., toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas organizatoriaus R. Š. nurodymus, 2011 m. liepos 11 d. palikdamas ne mažiau kaip 4,389 g narkotinės medžiagos heroino iš anksto sutartoje vietoje Vilniuje, prie Pušų tako esančiame miške, perdavė ją toliau platinti E. B., atlikusiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

3.4. A. M., vykdydamas organizatoriaus R. Š. nurodymus, turėdamas tikslą platinti, 2011 metų balandį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2011 m. balandžio 27 d., iš anksto parinktoje prie Trakų esančioje slėptuvėje palikdamas ne mažiau kaip 2,98 g narkotinės medžiagos heroino, perdavė ją toliau platinti L. P. ir V. S., šie ją paėmė ir atgabeno į Vilnių, kur V. S. dalį jos – 1,947 g – iki 2011 m. balandžio 27 d. laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), kol ji buvo rasta ir paimta kratos metu, o kitą dalį – 1,033 g – gabeno Vilniuje, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų prie Taikos g. esančio namo Nr. 79. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą platinti ne mažiau kaip 17,611 g narkotinės medžiagos heroino, A. M. susitarė su nusikalstamo susivienijimo nariu R. M., kad dalį šios bendrai disponuojamos narkotinės medžiagos – 6,525g – paliks iš anksto sutartoje vietoje, esančioje kelio Trakai–Semeliškės 5 km šalikelėje. Vykdydamas šį susitarimą, A. M. 2011 m. rugpjūčio 30 d. minėtą narkotinės medžiagos kiekį paliko nurodytoje vietoje, o kitą jos dalį – 11,086 g – iki 2011 m. rugpjū?io 31?d. neteis?tai laik? savo gyvenamojoje vietoje (čio 31 d. neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), kol ji buvo rasta ir paimta kratos metu.

3.5. V. S. 2011 metų balandžio viduryje Elektrėnų sav., prie Verpiškių ežero esančiame miško masyve, L. P., vykdančiam organizatoriaus R. Š. nurodymus, iš asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, už 4000 Lt (1158,48 Eur) neteisėtai įgijus ne mažiau kaip 14,431 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir tą pačią dieną Trakuose, Semeliškių g. šalikelėje, iš A. M. neteisėtai įgijus ne mažiau kaip 2,98 g narkotinės medžiagos heroino bei šias narkotines ir psichotropines medžiagas perdavus V. S. toliau saugoti ir gabenti, šias medžiagas įgijo ir, vykdydamas L. P. nurodymus, jas neteisėtai atgabeno į Vilnių, kur dalį jų – 12,654 g metamfetamino ir 1,947 g heroino – iki 2011 m. balandžio 27 d. laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), kol jos buvo rastos ir paimtos kratos metu, o kitą dalį – 1,777 g metamfetamino ir 1,033 g heroino – gabeno Vilniuje, kol policijos pareigūnų buvo sulaikytas prie Taikos g. esančio namo Nr. 79. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. S., L. P., vykdančiam organizatoriaus R. Š. nurodymus, 2011 m. balandžio 26 d. Vilniaus r., už Rastinėnų gyvenvietės esančiame miške, iš asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, už 3000 Lt (868,86 Eur) neteisėtai įgijus 25,535 g psichotropinės medžiagos PMMA ir šią psichotropinę medžiagą perdavus V. S. toliau saugoti ir gabenti, šią medžiagą įgijo bei, vykdydamas L. P. nurodymus, ją atgabeno į Vilnių ir iki 2011 m. balandžio 27 d. laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), o 2011 m. balandžio 27 d. ją gabeno Vilniuje, kol policijos pareigūnų buvo sulaikytas prie Taikos g. esančio namo Nr. 79. Be to, V. S. 2011 m. balandžio 27 d. neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, su savimi laikė nedidelį kiekį – 0,106 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, kurios buvo rastos ir 2011 m. balandžio 27 d. 12.00 val. paimtos įvykio vietos, esančios Vilniuje, Taikos g. 79, apžiūros metu.

3.6. V. A., dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, 2011 m. gegužės 30 d. apie 22.00 val. Vilniuje, Tarpukalnio g., I. G. perdavė ne mažiau kaip 0,006 g narkotinės medžiagos heroino, o pastarasis, tokiu būdu įgijęs šią

narkotinę medžiagą, ją laikė iki 2011 m. gegužės 31 d. 12.00 val., kol Vilniuje, prie Aušros Vartų g. esančio namo Nr. 6, buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. A. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Teismai jo baudžiamojoje byloje nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes dešimties metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, o jį charakterizuojantys duomenys ir nepateisinamai ilgas bylos procesas leidžia daryti išvadą, „kad tai yra išimtinė situacija, kuriai esant yra taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis“.

4.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad jis praeityje neteistas, dirba, charakterizuojamas tik teigiamai, per 14 metų, kol dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnu, buvo ne kartą skatintas už pavyzdingą tarnybą. Nutartyje taip pat nurodyta, kad nėra pagrindo sutikti su jo apeliacinio skundo argumentais, jog bausmė jam turėtų būti švelninama dėl pernelyg ilgo bylos proceso. Toliau nutartyje netiesiogiai pripažįstama, kad septynerių metų bylos proceso trukmė yra per ilga, tačiau ji pateisinama aukšto organizuotumo ir konspiracijos nusikalstamo susivienijimo, susidedančio iš daug narių, tyrimo laiko sąnaudomis, ilgai trunkančiomis ekspertizėmis ir pan. Pažymėtina, kad jam nebuvo inkriminuotas nusikaltimo padarymas dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje, ikiteisminio tyrimo metu su juo atliktų procesinių veiksmų apimtis itin maža, nereikalaujanti didelių laiko sąnaudų. Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme jis buvo trumpai apklaustas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodo, o visa kita bylos dalis buvo visiškai nesusijusi su jam pareikštu nedidelės apimties kaltinimu. Taigi skundžiamoje nutartyje ilgą šios bylos baudžiamojo proceso trukmę pateisinantys veiksniai laikytini niekaip nepriklausančiais nuo jo valios.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes baudžiamosios bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde, ir nutarties aprašomojoje dalyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje daugiausiai dėmesio skirta pirmosios instancijos teismo išvadų perrašinėjimui, tik formaliai konstatuojant, kad jos yra teisingos ir pagrįstos, visiškai neatsakant į jo apeliacinio skundo esminius argumentus. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo nuodugniai ištirti jo skundo motyvus, juos palyginti su baudžiamosios bylos medžiaga, o po to visus juos aptarti nutartyje ir arba motyvuotai atmesti, arba pagrįsti, tačiau to nepadarė.

4.4. Jis savo apeliaciniame skunde akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nusikalstamą veiką kvalifikavo neatskleidęs subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės – tyčios turinio, taip pat pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendro suvokimo gabenant didelį kiekį narkotinių medžiagų yra neteisinga, padaryta išsamiai neištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde argumentuotai ir išsamiai pagrindė savo poziciją, kodėl pagal bylos aplinkybes negalima spręsti, kad jis bent bendrais bruožais žinojo, kokią psichotropinę medžiagą gabeno, taip pat motyvuotai nurodė, kodėl inkriminuoto nusikaltimo metu neturėjo galimybių suvokti, jog jo žinioje yra būtent psichotropinė medžiaga 4-metiletilkatinonas, kurio grynasis kiekis sudaro 359,521 g. Šie motyvai būtent ir sudarė jo apeliacinio skundo argumentacijos esmės dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų pasisakė tik vienu sakiniu, kad „nuteistojo Ž. A. ikiteisminio metu duotus parodymus įvertinus kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog Ž. A. suvokė, kad iš slėptuvės paimtuose paketuose, apvyniotuose izoliacine juosta, kuriuos jis automobiliu gabeno iš vienos vietos į kitą, yra psichotropinės medžiagos, o pagal paketo dydį neabejotinai suprato, kad gabena labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų“. Pažymėtina, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada dėl labai didelio kiekio suvokimo daugiau nėra pagrįsta kokiais nors konkrečiais bylos duomenimis. Negalima sutikti su tuo, kad iš jo automobilio paimtas aptariamas paketas buvo didelis. Kita vertus, paketo dydis negali būti laikomas esminiu kriterijumi sprendžiant apie bendrą gabenamos psichotropinės medžiagos kiekio suvokimą, neįrodžius kaltininko bendro suvokimo apie nusikaltimo dalyką, t. y. prieš šešerius metus Lietuvoje dar itin retai pasitaikantį 4-metiletilkatinoną.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jo panaikinti ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, baudžiamąją bylą jam nutraukti arba apeliacinės instancijos nutartį dėl jo panaikinti ir baudžiamosios bylą dalį dėl jo perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Jo baudžiamojoje byloje yra netinkamai pritaikytos ir materialiosios (BK 249 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies), ir proceso (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio) teisės normos. Teismai netinkamai ištyrė ir įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepašalino joje iškilusių abejonių, nenustatė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių, bendro veikos funkcionavimo mechanizmo, neįvertino to, kad jis visu tariamu nusikalstamo

susivienijimo egzistavimo laikotarpiu atlikinėjo bausmę ir buvo įkalinimo įstaigoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo neištaisė, į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, teisinius argumentus neatsakė ir apsiribojo tik duomenimis, sudarančiais prielaidas pagrįsti jo kaltę.

5.2. Pagal BK 249 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas organizavo nusikalstamą susivienijimą arba šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą arba šiems nusikalstamiems susivienijimams vadovavo. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (BK 25 straipsnio 4 dalis). Taigi aptariant jo kaltės klausimą turėjo būti nustatytas ne tik jo priklausymas tariamam nusikalstamam susivienijimui ir jo asmeninis suvokimas apie šį priklausymą, bet ir jo išskirtinis statusas, vaidmuo, aplinkybės, patvirtinančios, kad jis buvo ne įprastas dalyvis (vykdytojas), o vadas ir organizatorius, t. y. kad nusikalstamų veikų darymas iš esmės priklausė nuo jo vieno veiksmų – vadovavimo tokioms veikoms, jų organizavimo. Baudžiamojoje byloje kiti asmenys nebuvo identifikuoti kaip organizatoriai ar vadovai ir už tai nuteisti, o tai leidžia teigti, kad be jo nusikalstamos veikos nebūtų buvusios įvykdytos. Duomenų, leidžiančių taip teigti, nebuvo surinkta.

5.3. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 249 straipsnį būtina nustatyti pagrindinius BK 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamo susivienijimo požymius – jo narių pastovius tarpusavio ryšius, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymą. Nusikalstamo susivienijimo narių pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas teismų praktikoje suprantami kaip šių asmenų ilgalaikis susitelkimas tam, kad bendromis, suderintomis pastangomis būtų lengviau įgyvendinama susivienijimo numatyta nusikalstama veika – sunkių ar labai sunkių nusikaltimų darymas. Pagal teismų praktiką, vertinant bylos duomenis pagal šį požymį, atkreipiamas dėmesys į susivienijimo organizacinę hierarchiją, vidinės drausmės buvimą, dalyvių specializaciją, veiklos planavimą, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolę, bendras lėšas, jų paskirtį ir panaudojimą, ryšių, transporto priemonių turėjimą, konspiracinius bendravimo būdus ir pan. Atsižvelgiant į konkrečios bylos ypatybes, šiam požymiui konstatuoti gali būti reikšmingos ir kitos aplinkybės. Nenustačius vienos ar kelių paminėtų aplinkybių, jeigu jos konkrečioje byloje nėra esminės, požymiui konstatuoti gali būti pakankama ir kitų aplinkybių visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2009). Taigi iš esmės tokie požymiai, kaip grupės hierarchinė struktūra, stabilumas, vadovavimas, veiklos planavimas, pelno siekimas, drausmės ir subordinacijos palaikymas bauginimu ar kitokiais būdais, periodiškas susirinkimų rengimas, ryšių ir kitų techninių priemonių naudojimas nusikalstamai veiklai, nusikalstamos veiklos specializacija, gerai organizuotų nusikaltimų planavimas ir vykdymas, detalus pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolė, konspiracinis bendravimas, disponavimas bendromis lėšomis ir jų panaudojimas rengiant nusikaltimus, tam tikros materialinės bazės, skirtos nusikaltimams daryti, bendrų lėšų, gautų iš nusikalstamos veiklos, turėjimas, kurios nors nusikalstamos srities monopolizavimas tam tikroje teritorijoje ir panašiai, yra nusikalstamo susivienijimo požymio – pastovių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymo – pasireiškimo formos, kurias konkrečiu atveju nustato teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-139/2015).

5.4. Nusikalstamo susivienijimo narių pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas yra labai svarbus nusikalstamo susivienijimo ir organizuotos grupės atribojimo kriterijus. Teismų praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad sprendžiant tokį klausimą svarbu įvertinti požymių visumą. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pasisakyta, kad apie baudžiamajame įstatyme nurodytų nusikalstamo susivienijimo požymių buvimą sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes; kad nusikalstamam susivienijimui būdingas itin aukštas organizuotumo lygis ir tai yra vertinimo dalykas, kurį nulemia konkrečios bylos ypatybės, joje nustatytų aplinkybių visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57/2013).

5.5. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai tokių požymių savarankiško pasireiškimo konkrečiuose jo veiksmuose netyrė ir savarankiškais duomenimis jų nepatvirtino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad „aukščiau aptarti faktiniai duomenys rodo tiek formaliuosius BK 25 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikalstamos susivienijimo požymius (trys ir daugiau asmenų; susitarimas vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti; pastovūs grupės tarpusavio ryšiai, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas), tiek ir neformaliuosius požymius, leidžiančius daryti išvadą apie šios bendrininkavimo formos (nusikalstamo susivienijimo) buvimą (vadovavimas, veikos planavimas, pelno siekimas, drausmės, ryšio technikos, palengvinančios nusikaltimų padarymą, įgijimas ir kt.)“, tačiau teismas šias aplinkybes nurodė ne dėl to, kad jas objektyviai būtų nustatęs, bet tiesiog formaliai perrašydamas teismų praktikoje pateikiamus išaiškinimus. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus, vadovo buvimas, vaidmenų pasiskirstymas turi būti aiškūs. Tuo tarpu nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei apeliacinės

instancijos teismo nutartyje aiškiai nenurodyta, kodėl teismai tariamo nusikalstamo susivienijimo organizatoriumi įvardija būtent jį.

5.6. Toks pirmosios instancijos teismo pateiktas ir apeliacinės instancijos teismo pateisintas konkrečių veikos požymių ir asmenų veiksmų vertinimas negali būti laikomas objektyviu ir teisingu, atitinkančiu precedento reikšmę ir jo taikymo taisykles.

5.7. Teismai baudžiamojoje byloje patikimai ir neginčijamai nenustatė konkretaus tariamo nusikalstamo susivienijimo veikimo mechanizmo. Neaiškaus turinio telefoninių pokalbių buvimas, objektyviai (nesant fonoskopinės ekspertizės) nepatvirtinus, kad tokiuose pokalbiuose užfiksuoti balsai priklauso atitinkamiems asmenims (atitinkamai tuose pokalbiuose, kuriuose tariamai fiksuoti jo ir kitų asmenų pokalbiai, nenustačius, jog ten iš tikrųjų kalba jis), negalėjo būti laikomas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas, kitu reikšmingu tokios veikos padarymo įrodymu, patvirtinančiu BK 249 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių turinį, laikydamas L. P. parodymus, visiškai nevertino apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl jų patikimumo ir nepašalino su tuo susijusių abejonių. Kokių nors kitų objektyvių jo kaltės įrodymų baudžiamojoje byloje nėra. Esant tokiai situacijai, buvo galima tik viena išvada, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių jo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Dėl to jis turėjo būti išteisintas. Kartu pažymėtina, kad L. P. negalėjo nurodyti, kuris konkrečiai – jis ar M. B. – duodavo nurodymus iš pataisos namų. Taigi grindžiant jo kaltę nebuvo galima vadovautis L. P. parodymais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje patikimai nebuvo nustatytas ir faktas dėl naudojimosi mobiliojo ryšio telefonu, kuris buvo priskirtas būtent jam ir M. B. Vieša paslaptis, kad į įkalinimo įstaigas patekę mobiliojo ryšio telefonai yra labai paklausūs ir jais dažniausiai vienu metu bendrai naudojasi daug nuteistųjų. Konkretus mobiliojo ryšio telefonas su jame esančia SIM kortele ir jo naudojimuisi priskirtu telefono numeriu nei ikiteisminio tyrimo metu, nei kada nors vėliau pas jį nebuvo rastas.

5.8. Taigi nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir vadovavimo požymiai jam iš esmės buvo priskirti tik remiantis prielaidų lygio hipotezėmis, kurios teismų sąmonėje galbūt susiformavo dėl nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto L. P. duotų parodymų klaidinančio pobūdžio. Darant išvadas, kad jis būdamas įkalinimo įstaigoje sugebėjo telefonu organizuoti nusikalstamo susivienijimo veiklą ir šiam susivienijimui vadovauti, turėjo būti pateikti svarūs įrodymai, kad tokiu būdu jis kontaktavo su nusikalstamo susivienijimo nariais, kad šie jam buvo tikrai pavaldūs, kad jis turėjo kažkokį autoritetą jiems. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad kiti darant nusikalstamas veikas dalyvavę asmenys dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo suinteresuoti paklusti tariamiems jo nurodymams, taip pat tai, ką konkrečiai dėl to kiekvienas iš jų gavo, kokį rezultatą iš to gavo jis. Esant pirmiau minėtoms aplinkybėms mažai tikėtina, kad laisvėje esantys asmenys, darydami nusikalstamas veikas, paklustų laisvės atėmimo bausmę atliekančiam ir niekuo prie jų darymo neprisidedančiam asmeniui ar dalytųsi su juo nusikalstamos veikos rezultatą. Dėl to manytina, kad esant nustatytiems atsitiktinai sutampantiems su nusikalstamų veikų darymo laikotarpiu pokalbiams tarp jo ir kitų baudžiamojoje byloje figūruojančių jo pažįstamų asmenų, nenustačius konkretaus nusikalstamų veikų padarymo mechanizmo ir asmenų, atsakingų už jo sukūrimą, organizatoriaus ir vykdytojo vaidmuo jam buvo priskirtas tiesiog savaime.

5.9. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl M. B., išvadas, kad nusikalstamo susivienijimo organizatoriumi buvo jis (kasatorius), grindė tuo, kad, pagal A. M. ir L. P. parodymus, nurodymus iš pataisos namų duodavo jis ir M. B., tačiau šiam išėjus į laisvę toliau telefonu bendravo jis (kasatorius). Jo nuomone, tokio pobūdžio išvados, kaip neva pagrindžiančios nusikalstamo susivienijimo organizavimą ir vadovavimą jam, yra niekinės ir nieko nepatvirtina. Pirma, jokiais patikimais įrodymais nebuvo patvirtinta, kad telefonu bendravo būtent jis (tokiu būdu patvirtinant ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų asmenų parodymus), antra, būtent L. P. nurodė, kad M. B. išėjus į laisvę jis su juo tiesiogiai bendravo ir perdavinėjo jam pinigus.

5.10. L. P., E. B., D. A., kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnio pagrindu kaip asmenims, padėjusiems išaiškinti nusikalstamo susivienijimo veikas, parodymai negalėjo būti laikomi objektyviais ir vienareikšmiais jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodymais, nes nei L. P., nei E. B. ar D. A. nepatvirtino buvus susitarimą dėl nusikalstamo susivienijimo subūrimo ir organizavimo, taip pat buvus asmeninį suvokimą dėl buvimo tokio susivienijimo nariu. L. P. tiek dėl jo, tiek ir dėl išteisintojo M. B. davė vienodus parodymus, kad jie neva buvo pagrindiniai, su jais abiem buvo bendrauta telefonu numeriu, pavadintu „Lageris“, tačiau teismas nepaaiškino, kodėl, spręsdamas M. B. kaltės klausimą, šiais parodymais nesivadovauja, o spręsdamas jo kaltės klausimą, jais vadovaujasi. E. B. ir D. A. iš viso nenurodė, kad būtų jį pažinoję, bendravę ar vykdę (ar tik jo nurodymu vykdę) nusikalstamas veikas, kokiu nors būdu buvę jo kontroliuojami, tiesiogiai jam ar per kitus asmenis atsiskaitinėję dėl konkrečių lėšų (piniginių sumų) darant nusikalstamas veikas gavimo ir (ar) pan. Kitų, jų parodymus patvirtinančių, duomenų nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu surinkta nebuvo.

5.11. Nusikalstamo susivienijimo subūrimą ir tokios struktūros funkcionavimą teismai grindė ir kitais baudžiamojoje

byloje esančiais įrodymais – asmens parodymo atpažinti protokolais ir parodymų patikrinimu vietoje, tačiau jie taip pat negalėjo būti laikomi tinkamais ir pakankamais, kokius nors savarankiškus BK 249 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius atitinkančiais ir juos patvirtinančiais įrodymais. L. P. jį atpažino dėl to, kad kartu su juo atliko bausmę ir buvo pažįstami, o ne dėl to, kad kartu būtų darę kokias nors nusikalstamas veikas. Parodymų patikrinimo vietoje atvejai, kai buvo nurodytos konkrečios vietos, kuriose buvo paimamos narkotinės medžiagos, įrodymu, neva patvirtinančiu jo kaltę, taip pat negalėjo būti laikomi, nes akivaizdu, kad L. P., kaip tiesiogiai dalyvavusiam darant nusikalstamas veikas, buvo žinomos ir atitinkamos jų vietos. Tuo tarpu jokiais duomenimis nepatvirtinta, kad apie tas vietas buvo žinoma ir jam (kasatoriui), kad tokios vietos buvo su juo suderintos ar jo paties nurodytos ir parinktos nusikalstamoms veikoms daryti. Taigi šios teismo išvados yra niekinės BK 249 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo inkriminavimo jam prasme.

5.12. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje ir nurodė, kad neva parodymų atpažinimo protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo duomenys patvirtina tai, kad jis organizavo nusikalstamą susivienijimą, skirtą sunkiems nusikaltimams daryti, ir vadovavo jam, o kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti asmenys buvo jo suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariai, dalyvavę tokio susivienijimo veikloje, tokia išvada buvo nurodyta tik formaliai. Nė vienas iš pirmiau nurodytų duomenų tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepatvirtina. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje aptardamas tariamą nusikalstamos veikos mechanizmą, tik abstrakčiai visur teigia, jog „išanalizavus byloje surinktus įrodymus“, nenurodydamas, kurie iš jų ir kaip konkrečiai neva patvirtina jo konkrečius veiksmus organizuojant nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovaujant. Minėta, kad organizatoriaus ir vadovo vaidmuo turi pasireikšti aiškiai ir tiksliai, tuo tarpu jo baudžiamojoje byloje šiuo klausimu yra daugiau abejonių nei pagrįsto įsitikinimo, o išvados yra grindžiamos prielaidomis. Šiuo atveju nepakako duomenų ne tik pripažinti jį organizavus nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavus, bet ir apskritai pripažinti jį dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje kaip bendravykdžiui. Kad jokie savarankiški nusikalstamų veikų (neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis) požymiai nebuvo nustatyti jo veiksmuose, patvirtina ir tai, kad BK 260 straipsnio 3 dalis jam inkriminuota remiantis tik bendra taisykle, kad nusikalstamo susivienijimo organizatoriumi ir vadovu pripažintas asmuo kartu atsako su kitais dėl jų padarytų veikų įvykdymo. Kartu pažymėtina, kad akivaizdu, jog, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jis neturėjo objektyvios galimybės padaryti jam inkriminuotą veiką.

5.13. Teikiant apeliacinį skundą jame buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino asmenų, įtariamų padarius BK 249 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, tarpusavio ryšių ir sąsajų: nenustatė, ar tokie asmenys yra pažįstami, kaip intensyviai (jeigu apskritai) tarpusavyje bendravo ir taip derino nusikalstamų veikų darymo detales, kokio tikslo kartu siekė, ar darydami nusikalstamas veikas jie gavo kokią nors bendrą naudą ir kaip ją pasidalijo. Baudžiamojoje byloje nenustatyta ne tik tai, kad jis būtų gavęs kokią nors naudą, bet ir apskritai jokios naudos gavimas. Taigi, esant duomenų, kad galbūt kiti asmenys disponavo narkotinėmis medžiagomis, liko nepaneigta tai, jog tokie asmenys (pripažinę kaltę nurodė priklausantys grupuotei, o ne susivienijimui) veikė kiekvienas savo interesais (dėl finansinės naudos), o ne siekdami bendrų tikslų. Be to, teismai nevertino nusikalstamą susivienijimą ir organizuotą grupę skiriančių ir juos siejančių požymių visumos, jų neatribojo tarpusavyje.

5.14. Baudžiamojoje byloje nepasisakyta liko ir dėl BK 249 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties būtino požymio – tiesioginės tyčios – jo veiksmuose buvimo. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas šiuo klausimu tik nurodė, kad teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, kad nusikalstamo susivienijimo požymiai byloje nustatyti, o apeliacinės instancijos teismas su tuo susijusių, apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų netyrė ir į juos neatsakė.

5.15. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad, nesant pakankamai duomenų pripažinti jį kaltu padarius BK 249 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo ir pripažinti jį kaltu padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Nepripažinus jo kaltu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį ir pripažinus jį BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo bendravykdžiu, turėjo būti nustatyti savarankiški tokios nusikalstamos veikos sudėties požymiai jo veiksmuose, tačiau tai padaryta nebuvo. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį būtina atskleisti ir kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, kad jis bent bendrais bruožais suvokė, koks yra grynosios narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis, taip pat tai, kad asmuo suvokė, jog atitinkama medžiaga yra narkotinė, kokio – silpno ar stipraus – ji poveikio, pobūdžio, ar tai galbūt tik narkotinės medžiagos sudėtinė dalis – prekursorius, nustatyti, kokią konkrečią tyčią asmuo turėjo, t. y. kokį konkretų narkotinės medžiagos kiekį siekė įgyti. Šios aplinkybės baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos ir vertintos, nes, kaip minėta, BK 260 straipsnio 3 dalis jam buvo inkriminuota formaliai, vertinant pagal kitų tariamame nusikalstamame susivienijime dalyvavusių ir atitinkamai už šios nusikalstamos veikos padarymą kaltais pripažintų asmenų atliktus veiksmus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pripažinus, jog pakankamų duomenų jo kaltei pagal BK 249 straipsnio 3 dalį pagrįsti baudžiamojoje byloje nėra, negalimas taptų ir BK 260 straipsnio

3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos inkriminavimas, nes savarankiškų šios veikos požymių (aplinkybių, kurios patvirtintų, kad jis būtų žinojęs, kokius konkrečius veiksmus atlieka kiekvienas iš nuteistųjų, kokius konkrečių narkotinių medžiagų kiekius, iš ko šias medžiagas įgyja ir kam parduoda) jo veiksmuose nebuvo nustatyta. Be to, pažymėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog visi nuteistieji būtų disponavę labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, todėl yra neaišku, kokiu pagrindu jam buvo inkriminuotas sunkiausią atsakomybę nustatantis BK straipsnis. Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų kontroliavęs veiklą būtent tų asmenų, kurie, kaip nustatyta, disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, ir kad tokie veiksmai buvo tarpusavyje suderinti, t. y. kad šiuos veiksmus apėmė ir jo tyčia. Priešingu atveju, konstatavus, kad egzistavo nusikalstamas susivienijimas, kiekvienas jo narys, nepriklausomai nuo konkretaus disponuoto narkotikų kiekio, turėtų atsakyti pagal sunkiausią atsakomybę už disponavimą didžiausiu tokių medžiagų kiekiu nustatantį BK straipsnį, nors yra akivaizdu, jog kiekvienas atvejis buvo vertinamas individualiai.

5.16. Apeliaciniame skunde baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu buvo keliamos abejonės dėl reikšmingiausiais laikytų įrodymų – dėl nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų asmenų (L. P., E. B., D. A.) parodymų objektyvumo, teisėtumo – atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į šiuos skundo argumentus nurodė, kad nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai vertinami bendra tvarka ir kad toks įrodymų šaltinis (būtent nurodytų asmenų parodymai) gali būti pripažįstamas patikimu ir pakankamu kaltei pagrįsti, jei jį patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Šios baudžiamosios bylos kontekste minėta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto L. P. kaip liudytojo duotus parodymus dėl vieno iš kaltinamųjų M. B. teismas vertino kaip nepakankamus M. B. kaltei pagrįsti, tuo tarpu iš esmės tapačius M. B. parodymus dėl jo (kasatoriaus) jau laikė pakankamais ir jais vadovavosi nurodydamas, kad juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai – parodymų atpažinti ir patikrinimo vietoje protokolai, dėl kurių įrodomosios reikšmės jau buvo minėta pirmiau. Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į jo argumentus, susijusius su abejonėmis, kylančiomis dėl tokios situacijos, nutartyje tik nurodė, kad kiekvieno asmens kaltės klausimas byloje buvo sprendžiamas individualiai, teismui įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, todėl kitų išteisinimas šioje byloje savaime nesudaro pagrindo teigti, kad toks pats sprendimas turėjo būti priimtas ir dėl jo. Kitų jo kaltės įrodymų, išskyrus nurodytus, baudžiamojoje byloje nėra. Duomenys, kuriais grindžiamas kitų nuteistųjų bendravimas, nusikalstamų veikų darymo aplinkybės, su juo nebuvo susiję, jų tarpusavio ryšys byloje nebuvo įrodytas ar nustatytas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, esminiais įrodymais laikydami nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų asmenų parodymus ir jais grįsdami jo kaltę, nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų dėl tokių asmenų parodymų vertinimo, nors tokią praktiką savo sprendimuose formaliai ir nurodė (žr., pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-276-976/2015, 2K-7-2-699/2016, 2K-7-304-976/2016). Teismai neatsižvelgė į įstatymo reikalavimus šio pobūdžio duomenis vertinti atsakingiau, visapusiškiau, skiriant didesnį dėmesį jų patikimumui. Teismai išsamiai neišanalizavo atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį asmenų parodymų, duotų viso baudžiamojo proceso metu, neatsižvelgė į šių asmenų procesinio statuso byloje specifiškumą, neįvertino jų parodymų patikimumo ir nelygino su kitais byloje ištirtais įrodymais, todėl padarė neteisėtą ir neteisingą išvadą, kad yra pagrindas jais vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Teismai skundžiamuose nuosprendžiuose nevertino byloje esančių įrodymų taip, kaip to reikalauja įstatymas, t. y. tiek atskirai, tiek ir jų visumos, byloje esančių duomenų nesusiejo į vientisą loginę grandinę, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymams akivaizdžiai teikė išskirtinį dėmesį ir reikšmę. Taigi baudžiamojoje byloje ne tik nebuvo pašalinti prieštaravimai, bet ir nebuvo atsakyta į apeliacinio skundo argumentus, pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

5.17. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, jog, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

5.18. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas jo pakartotinio prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą iš esmės net nenagrinėjo, nors yra pagrindas manyti, kad „nesudarius galimybės pašalinti abejonių dėl ydingo baudžiamojo proceso teisinio reguliavimo, susijusio su nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų asmenų parodymų vertinimu, byloje apskritai nebuvo įvertinta ir atsakyta į klausimą, ar asmenų, kurių parodymais teismas rėmėsi kaip esminiais nuteistųjų kaltės įrodymais, pastaruosius nuo baudžiamosios atsakomybės atleidus

ikiteisminio tyrimo pareigūnui – prokurorui, apskritai buvo galima remtis kaip teisėtu įrodymu“. Pažymėtina, kad teismų praktikoje detalių šio klausimo išaiškinimų nėra, o apeliaciniame skunde visi su tuo susiję argumentai buvo aiškiai ir motyvuotai išdėstyti, nors nemotyvuotai atmesti.

6. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. ir jo gynėja advokatė R. Janušytė prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl nuteistojo A. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį panaikinti ir nuteistąjį A. M. dėl šio kaltinimo išteisinti, o už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą paskirti jam švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriai skunde nurodo:

6.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami A. M. kaltu padarius BK 249 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, neišanalizavo šio nusikaltimo sudėties požymių, todėl jį pagal šį BK straipsnį pripažino kaltu nepagrįstai ir formaliai. A. M. veiksmai neatitiko nusikalstamam susivienijimui būdingų požymių – pastovaus ir funkcionalaus dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, taip pat jo veiksmuose nebuvo subjektyvaus dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje sudėties požymio – tiesioginės tyčios.

6.2. Esminiai nusikalstamo susivienijo požymiai yra pastovus ir funkcionalus dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje. Nenustačius šių požymių nėra pagrindo konstatuoti asmens dalyvavimo nusikalstamame susivienijime.

6.3. Pastovus dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje suprantamas kaip nuolatinis bet kokių funkcijų, užtikrinančių nusikalstamo susivienijimo tikslų pasiekimą, atlikimas. Dalyvavimas gali pasireikšti tiek konkrečių nusikaltimų darymu arba rengimu, tiek ir kitokia veikla grupės naudai, kuri leidžia identifikuoti asmenį kaip nusikalstamo susivienijimo narį.

6.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nurodė, kad tai, jog A. M. ir jo sūnus nuteistasis R. M. kalbėjosi ne apie automobilio detales ar kurą, o apie narkotines medžiagas, patvirtina telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos kontrolės ir operatyvinio sekimo metu užfiksuoti duomenys, apžiūros protokolai, paties A. M. parodymai, kad 2011 metų pavasarį jam buvo pasiūlytas darbas palikinėti sutartose vietose paketus su narkotikais. Pažymėtina, kad A. M. su sūnumi R. M. nei susitikimų įkalinimo įstaigoje metu, nei pokalbių telefonu metu nekalbėjo apie narkotines ar psichotropines medžiagas. Dėl ribojamo bendravimo su artimaisiais A. M. su sūnumi R. M. įkalinimo įstaigoje matėsi tik vieną kartą. Nuteistasis R. M. 2014 m. gegužės 16 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino (ir šios pozicijos nuosekliai laikėsi), kad jo ir tėvo pokalbiai buvo išimtinai buitinio pobūdžio – daugiausia buvo kalbėta apie jo (nuteistojo R. M.) sutuoktinei priklausančio automobilio, kuris buvo apgadintas per eismo įvykį, remontą. A. M. rūpinosi šio automobilio remontu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis R. M. telefonu iš pataisos namų bendravo su visais šeimos nariais: su žmona A. R., vaikais, tėvu, seneliu J. M. (J. M.).

6.5. Pabrėžtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pas A. M. nebuvo rastas nė vienas iš mobiliojo ryšio telefono numerių, su kurių abonentais neva buvo kalbėta apie „5 kilometrą“. Tiek A. M., tiek R. M. viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, kad A. M. dėl sunkios materialinės padėties ketino išvykti dirbti į Ispaniją ir jam buvo reikalingi pinigai kelionei, dėl to jis perpardavinėjo benziną, o „5 kilometre“ turėjo susitikti su asmenimis, norėjusiais jo įsigyti. Iš transporto priemonės „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo A. M. kelio Trakai–Semeliškės 5 kilometre, registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad jos eksploatacijai naudojamas benzinas. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. M. parodymus apie pokalbius su tėvu dėl automobilio detalių, skirtų jo sutuoktinei priklausančio automobilio remontui, ir apie 5 kilometrą dėl kuro pardavimo, A. M. planuojant išvykti gyventi į Ispaniją ir išpardavinėjant turtą, nepagrįstai įvertino kaip jo gynybinę poziciją, taip kartu siekiant sušvelninti ir A. M. teisinę padėtį.

6.6. Tai, kad A. M. veiksmuose nebuvo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje požymio, patvirtina liudytojas L. P., kuris teisiamajame posėdyje nors ir nurodė, jog A. M. tiekė narkotines medžiagas kitiems grupės nariams per savo sūnų R. M., be kita ko, koordinavusį jo veiklą, tačiau negalėjo paaiškinti, kokia schema vyko narkotinių medžiagų parūpinimas, liudytojas A. M., kuris teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti, iš kokių asmenų A. M. gavo narkotines medžiagas, ir nors liudytojas A. M. parodė, kad A. M. grupės nariams narkotines medžiagas tiekė koordinuojamas savo sūnaus R. M., tačiau negalėjo pateikti tai patvirtinančių objektyvių įrodymų ar neginčijamų argumentų, kuriais rėmėsi. Kartu pažymėtina, kad liudytojas L. P. nurodė skirtingas susipažinimo su A. M. aplinkybes: iš pradžių nurodė, jog jį su A. M. supažindino A. K. Lazdynų mikrorajone Vilniuje, o vėliau jau teigė, jog jie susipažino Trakuose. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių parodymų neįvertino kritiškai ir nenurodė, kodėl juos atmeta.

6.7. Be to, pažymėtina, kad atsitiktinis asmens prisijungimas prie nusikalstamo susivienijimo daromos konkrečios veikos, atskiras jo veiksmas susivienijimo naudai teismų praktikoje paprastai nėra laikomas pakankamu išvadai apie šio asmens pastovius ryšius su nusikalstamo susivienijimo nariais. A. M. 2014 m. gegužės 16 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad paketus sutartose vietose palikdavo 1–2 kartus per savaitę, iš viso apie 10 kartų, t. y. atliko pavienius

nusikalstamus veiksmus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad A. M. iki 2011 metų balandžio–gegužės mėnesio iš vienos slėptuvės į kitą perdavinėjo narkotines medžiagas ir pinigus, iš viso ne mažiau kaip 25 kartus. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose dėl šios aplinkybės nepasisakė ir prieštaravimų nepašalino.

6.8. Funkcionalus dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje suprantamas kaip asmens veikimas ar įsipareigojimas veikti nusikalstamo susivienijimo interesais ne stichiškai, o turint tam tikrą vaidmenį (vadovaujamąjį ar vykdomąjį) arba užduotį; galimi tiek pastovūs, tiek besikeičiantys vaidmenys ir užduotys.

6.9. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių vaidmenų ar užduočių nusikalstamame susivienijime pasiskirstymą; A. M. niekas nepaskyrė tam tikro vaidmens, ir jis pats savęs niekada neidentifikavo kaip asmens, atliekančio vykdomąjį ar vadovaujamąjį vaidmenį nusikalstamo susivienijimo veikloje, – tik paprašytas jis kelis kartus nuvežė ir paliko paketus nurodytose vietose, tačiau jokių užduočių neatliko, vaidmenų neprisiėmė. Vienintelis L. P. nurodė save identifikavęs kaip nusikalstamo susivienijimo narį, tačiau jis neturi teisinio išsilavinimo, dėl to savaime savęs priskyrimas vienam ar kitam vaidmeniui yra nereikšmingas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių išvadas apie nusikalstamo susivienijimo struktūrą kaip vieną esminių nusikalstamo susivienijimo požymių.

6.10. Kartu pažymėtina, kad inkriminuojant BK 249 straipsnio 1 dalį turi būti nustatyta ir įrodyta, jog nusikalstamo susivienijimo veiklos dalyvis suvokia, kad jis dalyvauja nusikalstamo susivienijimo veikloje kaip jos narys, ir nori taip veikti. Sprendžiant, ar asmuo suvokė esąs susivienijimo narys, atkreiptinas dėmesys į tai, ar jis turėjo naudos iš susivienijimo daromų nusikaltimų, dalyvavo grupės susirinkimuose, sprendė bendrus klausimus, palaikė pastovius ryšius su kitais susivienijimo nariais, laikėsi grupėje nustatytos tvarkos, įnešdavo pinigus į bendrą „fondą“, naudojosi grupės finansine ir kitokia pagalba įvairiose situacijose, praleisdavo su kitais susivienijimo nariais laisvalaikį ir pan. Tuo tarpu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepagrindė tiesioginės tyčios buvimo A. M. veiksmuose.

6.11. Kad A. M. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios dalyvaujant nusikalstamame susivienijime, patvirtina tai, kad: 2011 metų pavasarį pasiūlius darbą palikinėti paketus nurodytose vietose, A. M. nesiteiravo asmens, vardu S., dėl jo turinio; A. M. neturėjo ryšių su kitais baudžiamojoje byloje nuteistais asmenimis; viso baudžiamosios bylos proceso metu A. M. tvirtino, jog A. G., V. S., V. A. nepažįsta; nuteistoji G. Š. 2014 m. gegužės 16 d. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. M. matė tik vieną kartą, kai jis jai atvežė daiktus, norėdamas juos perduoti; baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie bendrus grupuotės narių susitikimus ar susirinkimus, kurių metu neva buvo derinami nusikalstami veiksmai, – liudytojas L. P. 2013 m. lapkričio 12 d. teisiamojo posėdžio metu parodė neprisimenantis, kad tokie susitikimai būtų vykę. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra neginčijamų duomenų apie pinigų įnešimą į bendrą „fondą“ ir naudojimąsi grupės finansine ir kitokia pagalba įvairiose situacijose. A. M. nuosekliai teigė, kad pinigų iš L. P. ar kitų asmenų nėra gavęs. Vienintelis liudytojas L. P., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, kalbėjo apie „bendrą kasą“, tačiau šie jo parodymai nenuoseklūs, iš jų neaišku, iš kokių lėšų bendras „fondas“ buvo kaupiamas ir kaip dalijamas. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nepasisakė dėl A. M. į bylą pateiktos asmeninės banko sąskaitos išrašo kaip įrodymo, pagrindžiančio pirmiau nurodytus argumentus.

6.12. A. M. yra nuteistas vadovaujantis deklaratyviais teiginiais, prielaidomis, nesant tiesioginių ir jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Telefoninių pokalbių išklotinės tiesiogiai neatskleidžia, kad buvo kalbėta apie narkotines medžiagas, – pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė savo iniciatyva. Be to, abejonių dėl skundžiamų teismų sprendimų pagrįstumo kelia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. B. nusikalstamus veiksmus, konstatavo, kad L. P. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatvirtina, jog M. B. įvykdė inkriminuotus nusikaltimus, todėl jį išteisino. Tuo tarpu, vertindamas A. M. inkriminuotas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas patikėjo L. P. parodymais ir jais grindė A. M. kaltę.

6.13. Baudžiamojoje byloje nebuvo laikytasi ir BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo reikalavimų, t. y. teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir rėmėsi nepatikimais liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymų patikimumą, neatsižvelgė į liudytojų asmenybes ir jų suinteresuotumą bylos baigtimi.

6.14. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojo L. P. baudžiamosios bylos proceso metu duoti parodymai yra patikimi. Minėta, kad nors liudytojas L. P., apklausiamas teisiamajame posėdyje, ir nurodė, jog A. M. tiekė narkotines medžiagas kitiems grupės nariams per savo sūnų R. M., kuris, be kita ko, koordinavo ir jo veiklą, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kokia buvo narkotinių medžiagų parūpinimo schema; be to, nurodė skirtingas susipažinimo su A. M. aplinkybes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių liudytojo L. P. parodymų neįvertino kritiškai ir nenurodė, kodėl juos atmeta.

6.15. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nuteistojo V. S. baudžiamosios bylos proceso metu duoti parodymai yra patikimi. Pažymėtina, kad V. S. buvo bendrakaltinamasis, todėl jo, kaip ir liudytojo L. P., parodymus turėjo patvirtinti kiti įrodymai, gauti iš kitų šaltinių. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrakaltinamieji

dėl melagingų parodymų davimo nebuvo prisiekę. Pažymėtina, kad vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų, nes jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (EŽTT 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nepatikrino nurodytų asmenų parodymų patikimumo.

6.16. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo ikiteisminio tyrimo metu išreikšto prisipažinimo, kad jis savo namuose laikė narkotines medžiagas, ir 2014 m. gegužės 16 d. teisiamojo posėdžio metu išreikšto gailesčio dėl padarytų nusikalstamų veiksmų nurodant padarius išvadas dėl savo elgesio, taip pat to, kad jis ikiteisminio tyrimo metu bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką – parodymų patikrinimo vietoje jis nurodė vietas, kuriose paimdavo ir palikdavo narkotines medžiagas ir pinigus. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko esminių nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas, nors ir neigiant kitas neesmines aplinkybes, laikomas taip pat jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga). Taigi šiuo atveju buvo (ir yra) visos BK 61 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos skirti A. M. ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

6.17. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad ta aplinkybė, jog A. M. anksčiau buvo teistas, nors teistumas už šį nusikaltimą ir yra išnykęs, vertinant naujai padaryto nusikaltimo kontekste, jį charakterizuoja neigiamai, taip iš esmės paneigdamas teistumo išnykimo instituto esmę (t. y. tai, kad teistumui išnykus asmuo tampa nebepavojingas visuomenei).

6.18. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ir tai, kad aplinkybės, jog A. M. tėvas sunkiai serga ir jam reikalinga priežiūra, nėra pagrindo vertinti kaip turinčios įtakos bausmei skirti. A. M. baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad jo tėvui yra diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija, sąmonės netekimo epizodai. Dėl sunkios tėvo sveikatos būklės jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Pažymėtina, kad A. M. yra vienturtis sūnus – kitų artimųjų, galinčių prižiūrėti tėvą, nėra. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik A. M. iniciatyva ir lėšomis iki šiol rūpinamasi senyvu tėvu. Teismui nepagrįstai atsisakius šią aplinkybę laikyti reikšminga ir turinčia įtakos bausmei skirti, yra sudarytos sąlygos neproporcingai pažeisti garbaus amžiaus pensininko jo tėvo teises ir teisėtus interesus, nes A. M. atliekant jam paskirtą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę nebus pasirūpinta sergančiu tėvu.

6.19. Skiriant A. M. bausmę yra svarbu ir tai, kad jam yra diagnozuota pirminė arterinė hipertenzija, hipertenzinė kardiopatija (kairiojo skilvelio hipertenzija), dažnos hipertenzinės krizės (labai didelės rizikos grupė), antro tipo cukraligė, dislipidemija, apatinių galūnių obliteruojanti aterosklerozė, abipusė femoralinių arterijų okliuzija, lėtinė kojų išemija, 2A stadija (VšĮ Centro poliklinikos 2016 m. birželio 15 d. išduotas medicinos dokumentų išrašas (siuntimas buvo pateiktas apeliacinės instancijos teismo posėdyje). Dėl šių A. M. diagnozuotų lėtinių ir lėtai progresuojančių ligų jam reikalingas pastovus gydymas, gydytojų specialistų kontrolė. Jam atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje, nebus sudarytos sąlygos tinkamai pasirūpinti sveikatos būkle, vartoti visus medikų nurodytus medikamentus.

6.20. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, A. M. charakterizuojančius duomenis ir skundžiamame nuosprendyje plačiau nepakomentavęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų netaikymo argumentų, jam paskyrė netinkamą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, be pirmiau nurodytų aplinkybių, neatsižvelgė ir į tai, kad nuo nusikalstamų veikų atlikimo praėjo kone šešeri metai ir per tą laiką nebuvo nustatyta, kad A. M. būtų padaręs kokius nors kitus teisės pažeidimus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai G. Š., pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad ji padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, anksčiau nebuvo teista, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, yra dirbanti, charakterizuojama teigiamai, neregistruota priklausomybės ligų centre ir neįtraukta į psichiatrinę įskaitą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas tapačias aplinkybes įvertino skirtingai, nes baudžiamojoje byloje nenustatyta nei nuteistosios G. Š., nei A. M. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, dėl išnykusio teistumo A. M. laikomas nebepavojingas visuomenei, nėra charakterizuojamas neigiamai, nėra registruotas priklausomybės ligų centre ir įtrauktas į psichiatrinę įskaitą. Be to, A. M. dar ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs vieną labai sunkų, BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą, nusikaltimą, o dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje (BK 249

straipsnio 1 dalis) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu nepagrįstai. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės esant tapačioms aplinkybėms skirtingai įvertino dviejų nuteistųjų pavojingumą ir dėl to nepagrįstai A. M. netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

6.21. Šių argumentų kontekste reikšminga ir tai, kad A. M. tik įkalbėtas asmens, vardu S., ir pastūmėtas itin sunkios finansinės padėties bei norėdamas užsidirbti kelionei į užsienį ėmėsi palikinėti paketus su narkotinėmis medžiagomis. Paketus su narkotinėmis medžiagomis paliko iš viso apie 10 kartų. Jis neveikė versliškai, nelaikė savęs nusikalstamo susivienijimo nariu. Be to, kaip minėta, A. M. diagnozuoti rimti sveikatos sutrikimai, dėl to jam reikalinga nuolatinė medikų priežiūra, jis taip pat rūpinasi senyvo amžiaus sunkiai sergančiu tėvu ir užtikrina jo priežiūrą. Visos šios aplinkybės rodo, kad A. M. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo pavojingumas. Pirmiau nurodytos aplinkybės neabejotinai leidžia konstatuoti, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. M. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taigi, atsižvelgiant į A. M. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, teigtina, kad šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, dėl kurių tikslinga A. M. paskirti švelnesnę bausmę, nei yra numatyta BK 249 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 3 dalies sankcijose. Baudžiamosios atsakomybės paskirtį atitiktų, bendrosios ir specialiosios prevencijos įgyvendinimą užtikrintų ir humaniškumo principą įgyvendintų su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

7. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. ir jo gynėja advokatė R. Janušytė prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl nuteistojo R. M. panaikinti ir jį išteisinti arba pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus pakeisti ir už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą paskirti jam švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriai skunde nurodo:

7.1. Teismai baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino netinkamai ir nevisapusiškai, nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, dėl to padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

7.2. R. M. kaltė dėl BK 249 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymo iš esmės grindžiama nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleisto L. P., ikiteisminio tyrimo pareigūno A. M., apklaustų kaip liudytojų, parodymais, susirašinėjimu iš mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. rugpjūčio 30 d. R. M. ir A. M. pokalbiu telefonu. Kitų duomenų, patvirtinančių R. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, kuriais būtų grindžiamas jam priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, nėra.

7.3. Vertinant liudytojo L. P. parodymus, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į jo procesinį statusą ir suinteresuotumą proceso baigtimi. Būtina įvertinti tai, kad šis liudytojas pats buvo įtariamas dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo veikloje ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį kaip „padėjęs atskleisti“ šio nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas. Be abejo, vien tik tai, kad buvęs įtariamasis bendradarbiauja su kaltinimo šalimi ir duoda kaltinimo poziciją grindžiančius ir kitus kaltinamuosius kaltinančius parodymus, savaime dar nereiškia, kad tokio asmens parodymai yra nepatikimi, tačiau tokia situacija įpareigoja teismą tokio asmens parodymus tikrinti itin atidžiai ir kruopščiai, kadangi tokių asmenų savarankiškumas visada kelia pagrįstų abejonių. Bendradarbiaujančio su teisėsaugos institucijomis asmens parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, bet vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys; patikimais įrodymais tokiu atveju galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės reikalavimai suponuoja pareigą teismui, vertinant tokio nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto buvusio įtariamojo parodymus, ne tik atsižvelgti į jo procesinį statusą, tačiau ir juos vertinti itin preciziškai, pašalinant bet kokius, net ir mažiausius, prieštaravimus ir abejones, o to nepadarius, jas vertinti kaltinamojo naudai. Kartu pažymėtina, kad nors teismas skundžiamame nuosprendyje, pasisakydamas dėl šio ir kitų nuo baudžiamosios atsakomybės minėtu pagrindu atleistų liudytojų parodymų patikimumo, ir nurodė, kad jais remiasi tik tiek, kiek juos pagrindžia ir kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai, tačiau vertinant kitų įrodymų, kuriais grindžiama R. M. kaltė, savarankiškumą ir įrodomąją reikšmę matyti, kad toks teismo argumentas yra formalus, nes tik L. P. parodymų pagrindu kiti įrodymai (tokie kaip susirašinėjimas SMS žinutėmis) apskritai laikyti įrodančiais R. M. kaltę.

7.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, grįsdami R. M. kaltę L. P. parodymais, neatsižvelgė į jo parodymų nenuoseklumą ir nepašalino kylančių abejonių, t. y. neįvertino jų patikimumo ir turinio įrodomosios reikšmės. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino šio liudytojo parodymus, suteikdami jiems išskirtinę įrodomąją reikšmę.

7.5. Kaip matyti iš kasaciniame skunde cituojamų liudytojo L. P. parodymų, kuriais grindžiamas ir apkaltinamasis teismo nuosprendis, L. P., duodamas parodymus apie labai sunkaus, BK 249 straipsnio 1 dalyje nurodyto, nusikaltimo padarymą, savo dalyvavimą tariamo nusikalstamo susivienijimo veikloje, jam pavedamas užduotis, gautus nurodymus, susivienijimo narių tarpusavio komunikaciją, nurodė, kad nurodymus jam davė M. B. ir R. Š., kuriems jis ir atsiskaitydavo,

ir tik vienoje savo parodymų vietoje jis parodė, kad „Lageris“, su kuriuo jis turėdavo derinti savo veiksmus ir už juos atsiskaityti, buvo ne tik M. B., R. Š., bet ir jis. Taigi net ir šis liudytojas daugiau nenurodė, kad R. M. būtų davęs jam kokius nors nurodymus, kad jis būtų su juo derinęs kokius nors savo nusikalstamus veiksmus. Priešingai, L. P. dėl bendravimo su kitu kaltinamuoju – R. M. tėvu A. M., kuris neva veikė pagal R. M. nurodymus, parodė, kad juos supažindino visai kiti asmenys, kad R. M. nekontroliavo ir nekoordinavo jo bendravimo su A. M. ar tuo labiau kitais asmenimis. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu L. P., duodamas parodymus apie tariamo nusikalstamo susivienijimo hierarchinę struktūrą, nurodydamas, kuris narys po ko eina ir kas yra „virš“ jo, nenurodė nei R. M. užimamos padėties, nei svarbos jo aptariamo nusikalstamo susivienijimo veikloje.

7.6. Minėta, kad tik vienoje parodymų vietoje, nurodydamas, kas yra „Lageris“, L. P. kalba apie tai, kad tai ne tik M. B. ir R. Š., bet ir R. M., tačiau tokie jo parodymai, vertinant kitų jo nurodomų aplinkybių kontekste, akivaizdu, yra ne tik nenuoseklūs, bet ir paneigti jo paties. L. P. nurodė, kad įkalinimo įstaigoje („Lageryje“) visus nurodymus jam davė tik M. B. ir R. Š., jie jam pasakojo apie savo planus laisvėje neva užsiimti narkotikų platinimu. Duodamas parodymus apie tai, kas naudojosi telefonu, kuriuo jam iš „Lagerio“ buvo siunčiami nurodymai, L. P. parodė, kad tuo telefonu naudotis galėjo tik M. B. arba R. Š. Taigi iš L. P. parodymų neaišku nei kaip pasireiškė R. M. dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje, nei kokį vaidmenį jis šioje veikloje užėmė, jei jis, būdamas įkalinimo įstaigoje, nei L. P. taip pat būnant joje, nei jam išėjus iš jos nedavė jokių nurodymų, užduočių, nesupažindino su kokiais nors asmenimis, neaptarinėjo jokių planų ir net, pagal jo paties parodymus, neturėjo jokios galimybės naudotis mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo su juo, jam jau būnant laisvėje, bendravo „Lageris“. Dėl to akivaizdu, kad, net ir neatsižvelgiant į šio liudytojo procesinę padėtį, jo duodamų parodymų akivaizdų „derinimą“ prie žinomų bylos aplinkybių, ir net griežtai nevertinant jo parodymų turinio nenuoseklumo, jo nurodytos aplinkybės neįrodo jokių konkrečių R. M. atliktų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip labai sunkaus nusikaltimo padarymas, t. y. dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje.

7.7. L. P. parodymai yra ir vienas esminių įrodymų šaltinių, kuriais grindžiama R. M. kaltė dėl disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos heroino. Pažymėtina, kad ir ši jo parodymų dalis kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo.

7.8. Vertinant šią L. P. parodymų dalį vienas esminių momentų, į kuriuos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė, yra veikos padarymo laikas. Pagal kaltinimą ir R. M., ir A. M. buvo kaltinami ir skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už tai, kad nuo 2010 metų vasaros, tiksliau nenustatytu laiku, vykdydami R. Š. nurodymus ir paskirstytus nusikalstamo susivienijimo narių vaidmenis, iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. dalyvavo šio susivienijimo veikloje. Ne mažiau svarbus ir L. P. išėjimo iš įkalinimo įstaigos laikas – 2010 m. rugpjūčio 3 d., kitaip tariant, 2010 metų vasara. Taigi šis kaltinimo liudytojas nurodo, kad būdamas įkalinimo įstaigoje girdėjo, kaip R. M. neva duodavo nurodymus savo tėvui A. M. dėl narkotinės medžiagos heroino, derindavo su juo šios narkotinės medžiagos tiekimo klausimus.

7.9. Teismas nurodo neturintis pagrindo abejoti pirmiau nurodytais liudytojo L. P. parodymais, tačiau, be jau minėtų niuansų, susijusių su jo kaip buvusio bendraįtariamojo, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis, statuso, yra dar mažiausiai dvi aplinkybės, sudarančios pagrįstą pagrindą abejoti jo parodymų patikimumu. Pirma, byloje nėra duomenų, kad L. P. iš tiesų girdėjo R. M. pokalbius su A. M., kurių metu jie neva derino narkotinės medžiagos tiekimo ar platinimo detales, koks buvo konkretus šių pokalbių turinys, jų laikas. L. P. nedetalizavo, ar tie pokalbiai vykdavo girdint kitiems asmenims ar pašaliniams nedalyvaujant, ar jie vykdavo atviru ar užmaskuotu tekstu, koks buvo jų turinys, kiek tokių pokalbių jis girdėjo ir kaip dažnai jie vykdavo. Neaišku, kokius konkrečius epizodus jis neva girdėjo, be to, jis nenurodė jokių detalių, kurios galėtų konkretizuoti jo parodymus ir leistų susieti juos su konkrečiais nusikalstamų veikų epizodais. Taigi byloje liko neaišku ne tik tai, kokiomis aplinkybėmis L. P. šiuos pokalbius girdėjo, jų turinys, kitos detalės, svarbios pripažįstant asmenį kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo tokio įrodymo pagrindu, bet ir tai, kokias konkrečias R. M. inkriminuoto BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo įrodinėtinas aplinkybes minėti L. P. parodymai pagrindžia. Antra, atsižvelgiant į tai, kad tariamo nusikalstamo susivienijimo veikla prasidėjo 2010 metų vasarą, o L. P. iš įkalinimo įstaigos išėjo, kaip minėta, 2010 m. rugpjūčio 3 d., lieka neaišku, ar jis apskritai turėjo bent teorinę galimybę girdėti R. M. pokalbius su A. M., kuriuose neva buvo derinami heroino tiekimo ir platinimo klausimai. Vis dėlto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams tai nesukėlė abejonių ir nesukliudė L. P. parodymų vertinti kaip patikimų ir jais grįsti R. M. kaltę. Teismai nurodo, kad L. P. parodymus patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys, todėl nėra pagrindo jais netikėti, tačiau, kaip matyti, dėl disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos šių parodymų nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Net ir teismų pripažintas įrodymas – pokalbis telefonu su A. M. – patvirtina tik R. M. bendravimą su A. M. 2011 m. rugpjūčio 30 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po L. P. išėjimo iš įkalinimo įstaigos.

7.10. Taigi pirmiau nurodytos aplinkybės ne tik sudaro pagrindą abejoti L. P. parodymų dėl R. M. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą patikimumu, bet ir apskritai paneigia jo versiją dėl R. M. veiksmų derinant

narkotinės medžiagos tiekimo klausimus su A. M..7.11. Teismai R. M. kaltę grindė ir kaip liudytojo apklausto ikiteisminio tyrimo pareigūno A. M. parodymais. Kaip

matyti iš kasaciniame skunde cituojamų A. M. parodymų, jis, būdamas asmuo, atlikęs ikiteisminį tyrimą ir kriminalinės žvalgybos veiksmus, vis dėlto, be „savo nuomonės“ ir „asmenų, kurie sutiko bendradarbiauti“, t. y. to paties liudytojo L. P., parodymų, nenurodė jokių savarankiškų, patikimų duomenų, kuriais būtų galima grįsti R. M. kaltę.

7.12. Pažymėtina, kad nors liudytojas A. M., duodamas parodymus, ir nurodė, kad A. M. veikė „sūnaus“ nurodymu, baudžiamojoje byloje esantys duomenys, be aptartų L. P. parodymų, šio jo teiginio nepatvirtina. Be to, A. M. mini R. M. pokalbį apie transporto priemonę su tėvu, kurį įvardija kaip užšifruotą, ir teigia, kad jame buvo derinamas narkotinės medžiagos heroino tiekimo klausimas. Net ir manant, kad šiame pokalbyje iš tiesų buvo kalbama apie narkotines medžiagas, pažymėtina, kad, be jo, kaip minėta, nėra jokių duomenų, patvirtinančių R. M. disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos ar jo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje faktą. Liudytojo A. M. parodymuose, be jo prielaidų, grįstų ne konkrečiais faktiniais duomenimis, o L. P. parodymais, jo spėjimais apie sekto mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojus, nėra jokių konkrečių faktų, kurie, vertinant juos byloje esančių įrodymų kontekste, pagrįstų R. M. kaltę. Maža to, nors nuosprendyje nurodyta, kad šio liudytojo parodymai patvirtina R. M. kaltę dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, be jau minėtų prielaidų, kad jis duodavo nurodymus savo tėvui A. M., A. M., duodamas parodymus apie tariamo nusikalstamo susivienijimo narius, hierarchiją, nieko neparodė apie kokius nors R. M. atliktus veiksmus, jo konkretų atliekamų kriminalinės žvalgybos veiksmų metu užfiksuotą elgesį, kuris duotų pagrindą spręsti klausimą apie jo dalyvavimą tokio lygmens nusikalstamame darinyje kaip nusikalstamas susivienijimas ar kitų nusikalstamų veikų atlikimą. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors A. M. ir nurodė, jog mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini) naudojosi ir R. M., ir R. Š., tačiau atsakydamas į klausimus teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad šis numeris priklausė R. Š. Taigi taip ir liko neaišku, kas naudojosi nurodytu mobiliojo ryšio telefonu, kaip priemone perduoti nurodymus laisvėje esantiems tariamo nusikalstamo susivienijimo nariams.

7.13. Teismai R. M. kaltę padarius BK 249 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimus grindė ir susirašinėjimu iš mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir R. M. ir A. M. 2011 m. rugpjūčio 30 d. pokalbiu telefonu.

7.14. Pirmiausia pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje ištirtais ir pirmiau aptartais įrodymais nebuvo neginčijamai nustatyta, kad R. M. apskritai naudojosi nurodytu telefono numeriu ar tuo labiau kad rašė iš jo kokias nors SMS žinutes. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nurodytu telefono numeriu galbūt naudojosi R. Š. ir M. B. Jokie baudžiamojoje byloje esantys duomenys ne tik kad nesudaro pagrindo teigti, jog R. M. naudojosi šiuo telefono numeriu, bet ir neleidžia apskritai identifikuoti konkrečių asmenų, rašiusių SMS žinutes su nurodymais dėl narkotinių medžiagų tiekimo. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nei L. P., nei kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikęs pareigūnas A. M., duodami parodymus apie tariamo nusikalstamo susivienijimo veikimo schemą, nenurodė, kad iš minėto telefono numerio R. M. būtų kam nors siuntęs kokius nors nurodymus. L. P. apskritai nurodė, kad šiuo telefono numeriu galėjo naudotis tik R. Š. ir M. B.. Be šių liudytojų parodymų, nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų daryti pagrįstas išvadas apie konkrečius asmenis, rašiusius SMS žinutes. Taigi teismo išvados apie tai, kad nurodytu telefono numeriu naudojosi R. M., kad jis siuntė kokias nors SMS žinutes, neturi jokio faktinio pagrindo, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai ir yra ne kas kita kaip prielaidos, kuriomis teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

7.15. Vienu iš įrodymų, pagrindžiančių R. M. kaltę tiek dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, tiek dėl disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, teismai laikė R. M. ir A. M. 2011 m. rugpjūčio 30 d. pokalbį telefonu, kurio metu buvo kalbamasi apie automobilį ir kurą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šio pokalbio metu užšifruotai buvo kalbama apie narkotinės medžiagos tiekimo aplinkybes. Tai, anot teismo, patvirtina ir paties A. M. parodymai apie vietą, kuri, jam sutikus užsiimti narkotinių medžiagų pristatymu, jo teigimu, jam buvo parodyta kaip narkotinės medžiagos palikimo vieta. Tačiau A. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad su R. M. niekada nederino jokių aplinkybių, susijusių su narkotinėmis medžiagomis. R. M. taip pat davė nuoseklius parodymus apie tai, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. pokalbis buvo apie automobilį; baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai šios versijos nepaneigė. Kita vertus, net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, vien ši aplinkybė nėra pakankamas įrodymas konstatuoti asmens kaltę įvykdžius labai sunkų nusikaltimą ir, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodo teismas, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad A. M. narkotine medžiaga disponavo veikdamas pagal R. M. nurodymus. Dėl to nesant kitų įrodymų, pakankamų bent minimaliai pagrįstai išvadai dėl R. M. kaltės disponuojant labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, teismo išvados yra ne kas kita, kaip netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo nulemtos prielaidos.

7.16. Net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis, akivaizdu, kad jos neatitinka baudžiamojo įstatymo ir teismų praktikoje suformuluotų

kriterijų, leidžiančių nustatyti pačią pavojingiausią bendrininkavimo formą – nusikalstamą susivienijimą.7.17. Pažymėtina, kad, vadovaujantis vien BK 25 straipsnio 4 dalyje išvardytais formaliais nusikalstamo susivienijimo

požymiais, iš principo yra neįmanoma atriboti nusikalstamo susivienijimo nuo panašios bendrininkavimo formos – organizuotos grupės, todėl ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūra beveik visais atvejais, kai nusikaltimą padaro trys ir daugiau asmenų, kuriuos sieja kokie nors ryšiai ir pasirengimas daryti nusikaltimą, nueina lengviausiu keliu – visiems inkriminuoja dalyvavimą nusikalstamame susivienijime. Teisiškai teisingai nustatyti bendrininkavimo formą – nusikalstamą susivienijimą – galima tik kompleksiškai analizuojant BK 25 straipsnio 4 dalies ir 249 straipsnio nuostatas. Nusikalstamas susivienijimas yra išskirtinė bendrininkavimo forma, nes vien jau dalyvavimas tokiame susivienijime, net ir nepadarius jokio savarankiško nusikaltimo, yra labai sunkus nusikaltimas. Dėl to tam, kad būtų galima konstatuoti šią bendrininkavimo formą, būtina nustatyti, kad bendrininkai, siekdami padaryti vieną ar kelis nusikaltimus, yra subūrę tokio organizuotumo lygmens nusikalstamą grupę, jog vien dalyvavimas šios grupės veikloje, vien savo pajėgų pajungimas bendram nusikalstamam tikslui yra toks pavojingas ir žalingas visuomenei, kad vien už prisijungimą prie tokios grupės galima skirti laisvės atėmimą iki penkiolikos metų.

7.18. Vienas iš pagrindinių požymių, leidžiančių objektyviai atriboti atskiras nusikalstamas veikas ir jas suklasifikuoti į tam tikras grupes, yra nusikalstamos veikos. Kiekvieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo, kad valstybė nustato vertingiausius teisinius gėrius, kuriems suteikia didžiausią apsaugą baudžiamosios teisės normomis. BK 249 straipsnis yra įtvirtintas BK XXXV skyriuje „Nusikaltimai visuomenės saugumui“. Šiame skyriuje įtvirtintų nusikaltimų rūšinis objektas – visuomenės saugumas, kuris suprantamas kaip bendras poreikis gyventi saugioje visuomeninėje aplinkoje, kurioje užtikrinama apsauga nuo pavojų žmogaus gyvybei, sveikatai ir turtui. Grėsmė visuomenės saugumui paprastai siejama su pavojumi ne konkrečiam individui, bet didelei, neapibrėžtai žmonių grupei. Bet kuri nusikalstama veika, net ir baudžiamasis nusižengimas, padaro žalą atskiro asmens, o kartu ir visuomenės nario saugumui, tačiau tik išskirtinės veikos sukelia pavojų didelei visuomenės daliai. Būtent tokios išskirtinės veikos ir yra įtvirtintos BK XXXV skyriuje. Pažymėtina, kad šiame BK skyriuje yra išvardytos tik tokios veikos, nuo kurių gali nukentėti neapibrėžtas visuomenės narių ratas. Dėl to ir nusikalstamas susivienijimas turi būti tokio lygmens nusikalstama grupė, kurios vien egzistavimas tiesiogiai kelia grėsmę visuomenės ir valstybės funkcionavimui, kurio aukomis gali tapti bet kuris neapibrėžtas visuomenės narys.

7.19. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad nustatant nusikalstamo susivienijimo buvimą negalima remtis vien tik formaliaisiais BK išvardytais požymiais, būtina analizuoti ir daug neformaliųjų požymių ir tik išsamios analizės pagrindu vertinti, ar konkreti nusikalstama grupė yra pasiekusi išimtinį pavojingumo visuomenei lygmenį. Vieni iš svarbiausių neformaliųjų požymių yra hierarchinė struktūra, stabilumas, vadovavimas, veiklos planavimas, drausmės ir subordinacijos palaikymas bauginimu ar bausmėmis, periodiškas susirinkimų rengimas, disponavimas bendromis lėšomis ir jų naudojimas naujiems nusikaltimams daryti ir pan. Tarptautiniai teisės aktai įpareigoja valstybes kriminalizuoti pavojingiausią bendrininkavimo formą, tačiau juose keliami papildomi būtini nusikalstamo susivienijimo požymiai, kurie nėra įtraukti į mūsų BK 25 straipsnio 4 dalies nuostatas, pvz., Europos Sąjungos Tarybos 2008 m. spalio 24 d. pagrindų sprendime 2008/841/TVR „Dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu“ nurodyta, kad turi būti baudžiamas tik struktūrą turintis susivienijimas.

7.20. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad iš viso buvo koks nors vientisas ir pastovus asmenų junginys, kuris būtų buvęs suburtas būtent nusikalstamų veikų darymo tikslams. Nė vienas iš kaltinamųjų ar liudytojų (išskyrus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleistus L. P., E. B., D. A., kurių parodymų įrodomoji reikšmė abejotina) nenurodė buvus kokį nors nusikalstamą junginį. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad didžioji dalis kaltinamųjų, tarp jų ir dalis su teisėsauga bendradarbiavusių asmenų, apskritai vieni kitų nepažinojo, baudžiamojoje byloje nenustatyti jų tarpusavio ryšiai ir tuo labiau pastovumas ar hierarchija. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir R. M. ryšių su laisvėje buvusiais asmenimis, kurie nuosprendyje įvardijami kaip nusikalstamo susivienijimo nariai, išskyrus R. M. tėvą. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. M. nepažinojo nė vieno iš kaltinamųjų, išskyrus savo tėvą ir asmenis, su kuriais atliko laisvės atėmimo bausmę, t. y. R. Š., M. B. ir L. P.. Dauguma teisme apklaustų asmenų taip pat nepažinojo vieni kitų, arba jei ir žinojo vieni kitus, tai jų nesiejo jokie tarpusavio ryšiai. Taigi iš nustatytų faktinių aplinkybių negalima ne tik daryti išvados, kad baudžiamojoje byloje kaltinami asmenys bendrininkavo, darydami nusikalstamas veikas, bet ir konstatuoti buvus tokią pavojingą bendrininkavimo formą – nusikalstamą susivienijimą.

7.21. Nors skundžiamame nuosprendyje ir konstatuota, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos buvo renkamos į vieną kasą ir jas rinko, vedė apskaitą, R. Š. nurodymu paskirstydavo G. Š., tačiau baudžiamojoje byloje, be L. P. parodymų apie tai, kad jį sulaikius jam buvo pasamdytas gynėjas, kurio jis atsisakė, nėra duomenų, kad kaltinamieji iš tiesų būtų turėję kokį nors bendrą piniginį fondą, kad bendroms nusikalstamoms reikmėms naudotų nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus, pvz., kad už bendras lėšas būtų perkamos transporto priemonės, ryšio priemonės, įrankiai, narkotinės medžiagos, kad bendromis lėšomis būtų remiami teisėsaugos sulaikyti grupės nariai ir pan. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats L. P.,

pasakodamas apie bendrą kasą, vis dėlto nurodė, kad jis savo uždarbio dalies į ją neduodavo. Taigi lieka neaišku, kas apskritai duodavo pinigus į neva buvusią bendrą kasą ir kokiu būdu tai vykdavo. Net ir tuo atveju, jeigu R. Š. motina jo nurodymu vedė kokių nors lėšų apskaitą, iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis buvo konstatuota, kad jos tvarkomi pinigai yra laikytini bendra kasa BK 249 straipsnio prasme.

7.22. Pabrėžtina, kad norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn yra būtina nustatyti ne tik formalius baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, bet ir subjektyviuosius požymius, tarp jų ir kaltę. Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje padaromas tik tiesiogine tyčia. Susivienijimo veiklos dalyvio tyčia suponuoja suvokimą, kad jis kaip nusikalstamo susivienijimo narys dalyvauja jo veikloje, ir norą taip veikti. Dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje suvokimas apima žinojimą apie priklausomumą nusikalstamai struktūrai, susidedančiai iš trijų ir daugiau narių, nusikalstamos veiklos nuolatinį, o ne atsitiktinį pobūdį, taip pat apie susitarimą daryti nusikalstamas veikas (bent vieną veiką), kurios priskiriamos prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Jeigu asmuo, objektyviai veikdamas nusikalstamo susivienijimo interesais, nesuvokia savęs kaip susivienijimo nario, būtinos šiam nusikaltimui tyčinės kaltės nėra. Sprendžiant, ar asmuo suvokė save kaip susivienijimo narį, atkreiptinas dėmesys į tai, ar jis turėjo naudos iš susivienijimo daromu nusikaltimu, ar dalyvavo grupės susirinkimuose, sprendė bendrus klausimus, palaikė nuolatinius ryšius su kitais susivienijimo nariais, laikėsi grupėje nustatytos tvarkos, įnešdavo pinigus į bendrą „fondą“, naudojosi grupės finansine ir kitokia pagalba įvairiomis situacijomis, leisdavo su kitais susivienijimo nariais laisvalaikį ir pan.

7.23. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje, be abstrakčių spėjimų apie R. M. tariamą naudojimąsi „Lagerio“ mobiliuoju telefonu, nenuoseklių ir neišsamių L. P. parodymų, nėra objektyvių duomenų, kad jis apskritai būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog jis sieja save su tam tikra nusikalstama organizacija ar kokiais nors jo nariais. Be bausmės atlikimo su kitais kaltinamaisiais ir giminystės ryšių su A. M., jokios sąsajos su kaltinime nurodytais asmenimis R. M. nesieja. Teismas, kaip matyti, subjektyviojo padarytos nusikalstamos veikos požymio tiesioginės tyčios nenustatinėjo, nuosprendyje nenurodė, kokie konkretūs R. M. veiksmai teismui leido padaryti išvadą, kad kasatorius laikė save nusikalstamo susivienijimo nariu, kokie veiksmai įrodo jo dalyvavimo nusikalstamame susivienijime kaltę, – teismas tiesiog preziumavo šį būtinąjį BK 249 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymį.

7.24. Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje suprantamas kaip nuolatinis bet kokių funkcijų, užtikrinančių nusikalstamo susivienijimo tikslų pasiekimą, atlikimas. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje, be prielaidų apie R. M. kontroliuojamus A. M. veiksmus, nenustatyta, kad jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus, nukreiptus nusikalstamo susivienijimo tikslams pasiekti, taip pat tai, kad jis turėjo kokias nors nuolatines funkcijas, konkretų vaidmenį. Pažymėtina, kad nė vienas baudžiamojoje byloje apklaustas asmuo neparodė, kad R. M. asmeniškai ar per kitus asmenis būtų perdavęs kokius nors nurodymus ar informaciją. Net ir kaltinimo liudytojai L. P. su A. M., kurių parodymais teismas grindė nuosprendį, detalizuodami nusikalstamo susivienijimo veikimo ir jų narių hierarchinę schemą, nenurodė konkretaus R. M., kaip nusikalstamo susivienijimo nario, vaidmens. Be pareigūnių spėlionių, kad SMS žinutes iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) rašė ir R. M., ir interpretacijų, kad pokalbio apie automobilį su A. M. metu, teismo nuomone, R. M. davė nurodymus dėl narkotinių medžiagų gabenimo, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie R. M. tariamą dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, o skundžiamame nuosprendyje net nebandoma aprašyti, kokie jo veiksmai sudaro pagrindą spręsti apie jo dalyvavimą nusikalstamame susivienijime.

7.25. Taigi objektyviais ir leistinais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nenustatyta, kad iš viso buvo nusikalstamas susivienijimas, nėra nustatyti būtinieji šios bendrininkavimo formos požymiai, neįrodyta, kad kokie nors asmenys būtų organizavę tokį nusikalstamą junginį, jam vadovavę ar dalyvavę jo veikloje. Baudžiamojoje byloje taip pat neįrodyta R. M. tiesioginė tyčia dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje, kad jis ar kiti asmenys būtų save laikę priklausančiais kokiai nors nusikalstamai struktūrai. Dėl to konstatuotina, kad R. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai.

7.26. Dėl R. M. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pirmiausia pažymėtina, kad inkriminuojant neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, be kita ko, turi būti nustatyta, kad kaltininko veikimas (neveikimas) atitinka bent vieną iš BK 260 straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų: narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą. Reikalavimas įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį draudžia padarytas veikas preziumuoti, įrodinėti ne savarankiškai, o išvesti iš kitų BK 259 ir 260 straipsniuose kaip alternatyvos nurodytų ir byloje neginčytinai įrodytų veikų. Taigi inkriminuojant bet kurią iš BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veikų turi būti nustatytos tokių veikų padarymo aplinkybės, kurios turi būti pagrįstos įstatymų nustatyta tvarka byloje gautais, teismo posėdyje ištirtais ir patikrintais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2011). Tuo tarpu šioje

baudžiamojoje byloje teismas nuosprendyje nenurodo net esminių narkotinės medžiagos heroino įgijimo, laikymo aplinkybių: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo heroiną, kas patvirtina, kad A. M. visą laiką buvo kontroliuojamas R. M., kur heroinas buvo laikomas iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir pan. Tai patvirtina ir teismo nuosprendžio dalis, kurioje teismas konstatavo, kad kaltinimai A. M., kuris, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, neva veikė pagal R. M. nurodymus, įgijus ne mažiau kaip 17,611 g heroino nepasitvirtino. Vadinasi, teismas, konstatuodamas, kad R. M., veikdamas kartu su A. M., disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos heroino kiekiu, nenustatęs jo įgijimo aplinkybių, pašalino šią aplinkybę iš kaltinimo R. M. tėvui, tačiau jį dėl šio alternatyvaus BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymio pripažino kaltu. Taigi R. M. kaltė dėl narkotinės medžiagos įgijimo tiesiog preziumuojama remiantis A. M. heroino laikymo faktu. Kartu atitinkamai negalima sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nenurodė esminių narkotinės medžiagos heroino įgijimo, laikymo aplinkybių, kadangi tokie veiksmai R. M. nebuvo inkriminuoti ir jis už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą bei laikymą nuteistas nebuvo.

7.27. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. M. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą penkiolikai metų, atsižvelgė į tai, kad jis padarė du labai sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 6 dalis), anksčiau teistas, nusikalstamas veikas padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į jo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje trukmę.

7.28. Pažymėtina, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. EŽTT procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo kaltinimo Konvencijos 6 straipsnio prasme pareiškimo asmeniui, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo (2000 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55479/00). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė pareiškėjui. Asmuo, kuriam pranešama apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Graustys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, 2000 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55479/00, 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Girdauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 70661/01). Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio l dalyje.

7.29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

7.30. Pažymėtina, kad šios bylos ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo pernelyg užtrukęs, taip pat nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme buvo nepagrįstai ilgas.

7.31. Nors skundžiamoje nutartyje ir konstatuota, kad baudžiamojoje byloje buvo būtina atlikti daugybę ikiteisminio tyrimo veiksmų, imtis didelių laiko sąnaudų ir aukšto lygio konspiracijos reikalaujančių operatyvinių veiksmų, taip pat atsižvelgtina į tai, kad sulaikius asmenis su narkotinėmis medžiagomis buvo atliekamos pakankamai ilgą laiką trunkančios ekspertizės, tačiau byloje nebuvo atlikta ikiteisminio tyrimo veiksmų, kuriems pasiruošti ir atlikti reikėtų imtis tokių didelių laiko sąnaudų, – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2011 metais, o ikiteisminio tyrimo veiksmai byloje nebuvo atliekami nuo 2013 metų. Būtent tai leidžia daryti išvadą, kad byla buvo vilkinama be pagrindo. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad narkotinių medžiagų ekspertizės yra atliekamos per pakankamai trumpą laiko tarpą, todėl tai taip pat negali pateisinti septynerius metus trukusio baudžiamojo proceso.

7.32. Be to, pirmosios instancijos teismas 2016 m. liepos 4 d. R. M. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, R. M., nepraleisdamas dvidešimties dienų termino, padavė apeliacinį skundą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta tik 2018 m. vasario 19 d. Taigi apeliacinis procesas truko net vienerius metus septynis mėnesius ir buvo nepagrįstai ilgas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo iš naujo neatliko, apeliacinį skundą atmetė iš esmės vadovaudamasis analogiškais skundžiamo nuosprendžio motyvais. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką į proceso trukmę įskaičiuojamas laikas nuo proceso pradžios iki galutinio sprendimo priėmimo, o įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą gali lemti ir procesiniai delsimai aukštesnės instancijos teisme (2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Petrenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 30112/04; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012).

7.33. Taigi teismai nepagrįstai R. M. netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir dėl pernelyg ilgai trukusio proceso nemažino jam skiriamos bausmės.


8. Nuteistųjų Ž. A., R. Š., nuteistojo A. M. ir jo gynėjos advokatės R. Janušytės kasaciniai skundai atmestini, o nuteistojo R. M. ir jo gynėjos advokatės R. Janušytės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo R. Š., nuteistųjų A. M., R. M. ir jų gynėjos kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

10. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo R. Š., nuteistųjų A. M., R. M. ir jų gynėjos advokatės R. Janušytės kasaciniai skundai iš esmės paduoti atitinkamai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio 4 dalies, 249 straipsnio 1, 3 dalių, 260 straipsnio 3 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų laikymosi. Vadinasi, jų kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus.

11. Kita vertus, kasatoriai skunduose dėsto baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų turinį, savo nuomonę dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis, dėsto savąją įvykių versiją ir atitinkamai teigia, kad: pirmosios instancijos teismo pateiktas ir apeliacinės instancijos teismo pateisintas konkrečių veikos požymių ir asmenų veiksmų vertinimas negali būti laikomas objektyviu ir teisingu, atitinkančiu precedento reikšmę ir jo taikymo taisykles; neaiškaus turinio telefoninių pokalbių buvimas, objektyviai (nesant fonoskopinės ekspertizės) nepatvirtinus, kad tokiuose pokalbiuose užfiksuoti balsai priklauso atitinkamiems asmenims (atitinkamai tuose pokalbiuose, kuriuose tariamai fiksuoti jo ir kitų asmenų pokalbiai, nenustačius, jog ten iš tikrųjų kalba jis), negalėjo būti laikomas R. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodymu; L. P. negalėjo nurodyti, kuris konkrečiai – R. Š. ar M. B. – duodavo nurodymus iš pataisos namų, todėl grindžiant R. Š. kaltę nebuvo galima vadovautis L. P. parodymais; baudžiamojoje byloje patikimai nebuvo nustatytas ir faktas dėl naudojimosi mobiliojo ryšio telefonu, kuris buvo priskirtas būtent jam ir M. B.; nei L. P., nei E. B. ar D. A. nepatvirtino buvus susitarimą dėl nusikalstamo susivienijimo subūrimo ir organizavimo, taip pat buvus asmeninį suvokimą dėl buvimo tokio susivienijimo nariu; nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje ir nurodė, kad neva parodymų atpažinimo protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo duomenys patvirtina tai, kad R. Š. organizavo nusikalstamą susivienijimą, skirtą sunkiems nusikaltimams daryti, ir vadovavo jam, o kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti asmenys buvo jo suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariai, dalyvavę tokio susivienijimo veikloje, tokia išvada buvo nurodyta tik formaliai; nė vienas iš pirmiau nurodytų duomenų tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepatvirtina; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nurodė, kad tai, jog A. M. ir jo sūnus nuteistasis R. M. kalbėjosi ne apie automobilio detales ar kurą, o apie narkotines medžiagas, patvirtina telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos kontrolės ir operatyvinio sekimo metu užfiksuoti duomenys,

apžiūros protokolai, paties A. M. parodymai, kad 2011 metų pavasarį jam buvo pasiūlytas darbas palikinėti sutartose vietose paketus su narkotikais; A. M. su sūnumi R. M. nei susitikimų įkalinimo įstaigoje metu, nei pokalbių telefonu metu nekalbėjo apie narkotines ar psichotropines medžiagas; dėl ribojamo bendravimo su artimaisiais A. M. su sūnumi R. M. įkalinimo įstaigoje matėsi tik vieną kartą; nuteistasis R. M. 2014 m. gegužės 16 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino (ir šios pozicijos nuosekliai laikėsi), kad jo ir tėvo pokalbiai buvo išimtinai buitinio pobūdžio – daugiausia buvo kalbėta apie jo (nuteistojo R. M.) sutuoktinei priklausančio automobilio, kuris per eismo įvykį buvo apgadintas, remontą; A. M. rūpinosi šio automobilio remontu; nuteistasis R. M. telefonu iš pataisos namų bendravo su visais šeimos nariais: su žmona A. R., vaikais, tėvu, seneliu J. M.; tiek A. M., tiek R. M. viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, kad A. M. dėl sunkios materialinės padėties ketino išvykti dirbti į Ispaniją ir jam buvo reikalingi pinigai kelionei, dėl to jis perpardavinėjo benziną, o „5 kilometre“ turėjo susitikti su asmenimis, norėjusiais jo įsigyti; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad A. M. iki 2011 metų balandžio–gegužės mėnesio iš vienos slėptuvės į kitą perdavinėjo narkotines medžiagas ir pinigus, iš viso ne mažiau kaip 25 kartus; A. M. nuosekliai teigė, kad pinigų iš L. P. ar kitų asmenų nėra gavęs; vienintelis liudytojas L. P., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, kalbėjo apie „bendrą kasą“, tačiau šie jo parodymai nenuoseklūs, iš jų neaišku, iš kokių lėšų bendras „fondas“ buvo kaupiamas ir kaip dalijamas; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nepasisakė dėl A. M. į bylą pateikto asmeninės banko sąskaitos išrašo, kaip įrodymo, pagrindžiančio pirmiau nurodytus argumentus; nors liudytojas L. P., apklausiamas teisiamajame posėdyje, ir nurodė, jog A. M. tiekė narkotines medžiagas kitiems grupės nariams per savo sūnų R. M., kuris, be kita ko, koordinavo ir jo veiklą, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kokia buvo narkotinių medžiagų parūpinimo schema, taip pat nurodė skirtingas susipažinimo su A. M. aplinkybes; pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nuteistojo V. S. baudžiamosios bylos proceso metu duoti parodymai yra patikimi; telefoninių pokalbių išklotinės tiesiogiai neatskleidžia, kad buvo kalbėta apie narkotines medžiagas, – pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė savo iniciatyva; nors teismas skundžiamame nuosprendyje, pasisakydamas dėl L. P. ir kitų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu atleistų liudytojų parodymų patikimumo, ir nurodė, kad jais remiasi tik tiek, kiek juos pagrindžia ir kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai, tačiau vertinant kitų įrodymų, kuriais grindžiama R. M. kaltė, savarankiškumą ir įrodomąją reikšmę matyti, kad toks teismo argumentas yra formalus, nes tik L. P. parodymų pagrindu kiti įrodymai (tokie kaip susirašinėjimas SMS žinutėmis) apskritai laikyti įrodančiais R. M. kaltę; L. P., duodamas parodymus apie labai sunkaus, BK 249 straipsnio 1 dalyje nurodyto, nusikaltimo padarymą, savo dalyvavimą tariamo nusikalstamo susivienijimo veikloje, jam pavedamas užduotis, gautus nurodymus, susivienijimo narių tarpusavio komunikaciją, patvirtino, kad nurodymus jam davė M. B. ir R. Š., kuriems jis ir atsiskaitydavo, ir tik vienoje savo parodymų vietoje jis parodė, kad „Lageris“, su kuriuo jis turėdavo derinti savo veiksmus ir už juos atsiskaityti, buvo ne tik M. B., R. Š., bet ir R. M.; net ir neatsižvelgiant į L. P. procesinę padėtį, jo duodamų parodymų akivaizdų „derinimą“ prie žinomų bylos aplinkybių, ir net griežtai nevertinant jo parodymų turinio nenuoseklumo, jo nurodytos aplinkybės neįrodo jokių konkrečių R. M. atliktų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip labai sunkaus nusikaltimo padarymas, t. y. dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje; teismai nurodo, kad L. P. parodymus patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys, todėl nėra pagrindo jais netikėti, tačiau, kaip matyti, dėl disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos šių parodymų nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai; net ir teismų pripažintas įrodymas – pokalbis telefonu su A. M. – patvirtina tik R. M. bendravimą su A. M. 2011 m. rugpjūčio 30 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po L. P. išėjimo iš įkalinimo įstaigos; liudytojas A. M., būdamas asmuo, atlikęs ikiteisminį tyrimą ir kriminalinės žvalgybos veiksmus, vis dėlto, be „savo nuomonės“ ir „asmenų, kurie sutiko bendradarbiauti“, t. y. to paties liudytojo L. P., parodymų, nenurodė jokių savarankiškų, patikimų duomenų, kuriais būtų galima grįsti R. M. kaltę; iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nurodytu telefono numeriu (duomenys neskelbtini) galbūt naudojosi R. Š. ir M. B.; jokie baudžiamojoje byloje esantys duomenys ne tik kad nesudaro pagrindo teigti, jog R. M. naudojosi šiuo telefono numeriu, bet ir neleidžia apskritai identifikuoti konkrečių asmenų, rašiusių SMS žinutes su nurodymais dėl narkotinių medžiagų tiekimo; nė vienas iš kaltinamųjų ar liudytojų (išskyrus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleistus L. P., E. B., D. A., kurių parodymų įrodomoji reikšmė abejotina) nenurodė buvus kokį nors nusikalstamą junginį ir pan.

12. Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų laikymusi.

13. Nuteistasis R. Š. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo pakartotinio prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą iš esmės net nenagrinėjo, nors yra pagrindas manyti, kad „nesudarius galimybės pašalinti abejonių dėl ydingo baudžiamojo proceso teisinio reguliavimo, susijusio su nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų

asmenų parodymų vertinimu, byloje apskritai nebuvo įvertinta ir atsakyta į klausimą, ar asmenų, kurių parodymais teismais rėmėsi kaip esminiais nuteistųjų kaltės įrodymais, pastaruosius nuo baudžiamosios atsakomybės atleidus ikiteisminio tyrimo pareigūnui – prokurorui, apskritai buvo galima remtis kaip teisėtu įrodymu“; kad teismų praktikoje detalių šio klausimo išaiškinimų nėra, o apeliaciniame skunde visi su tuo susiję argumentai buvo aiškiai ir motyvuotai išdėstyti, nors nemotyvuotai atmesti. Pažymėtina, kad šie nuteistojo R. Š. teiginiai yra deklaratyvūs, nes nenurodomi baudžiamojo proceso įstatymo straipsniai, jų dalys, kurie, kasatorių nuomone, buvo pažeisti, ir iš esmės yra teisiškai neargumentuoti BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, minėti nuteistojo R. Š. teiginiai vertintini kaip nesudarantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir yra paliekami nenagrinėti.

Dėl nuteistojo R. Š. ir nuteistųjų A. M. ir R. M. bei jų gynėjos kasacinių skundų argumentų dėl atitinkamai BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų laikymosi

14. Nuteistasis R. Š. teigia, kad teismai skundžiamuose nuosprendžiuose nevertino byloje esančių įrodymų taip, kaip to reikalauja įstatymas, t. y. tiek atskirai, tiek jų visumos, byloje esančių duomenų nesusiejo į vientisą loginę grandinę, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymams akivaizdžiai teikė išskirtinį dėmesį ir reikšmę. Taigi baudžiamojoje byloje ne tik nebuvo pašalinti prieštaravimai, bet ir buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

15. Nuteistasis A. M. ir jo gynėja kasaciniame skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje nebuvo laikytasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo, t. y. teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir rėmėsi nepatikimais liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymų patikimumą, neatsižvelgė į liudytojų asmenybes ir jų suinteresuotumą bylos baigtimi. O nuteistasis R. M. ir jo gynėja teigia, kad teismai baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino netinkamai ir nevisapusiškai, nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, dėl to padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, taip pat ginčija įrodymų, kuriais grindžiama jo kaltė, patikimumą. Taigi nuteistasis A. M. ir jo gynėja, nors kasaciniame skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas, o nuteistasis R. M. ir jo gynėja – kad, be BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, buvo pažeistos ir šio BPK straipsnio 4 dalies nuostatos.

16. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

17. Nagrinėjamų kasatorių skundų argumentų kontekste taip pat pažymėtina, kad vien asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu nereiškia, kad tokio asmens parodymai negali būti įrodymas, nes BPK nuostatos to nedraudžia. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymams ir jų vertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-32-699/2018), tačiau, kaip ne kartą yra pažymėjęs kasacinės instancijos teismas, teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai

ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2008, 2K-153-693/2017, 2K-31-511/2018, 2K-32-699/2018).

18. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Pirmosios instancijos teismas apklausė visus kaltinamuosius, liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat liudytojus L. P., D. A., E. B., E. D., D. K., S. S., R. S. (R. S.), prokurorą A. Alimą, tyrėjus A. M., O. R. ir J. K., balsu perskaitė nuteistojo A. M. ir buvusio kaltinamojo A. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nuteistojo V. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, nuteistojo V. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat liudytojų L. P., D. A., E. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, išklausė telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu darytus garso įrašus, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistuosius teisinančius, ir nuteistuosius kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – juos teisinančius – įrodymus.

19. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją D. K.. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma nuteistųjų R. Š., A. M. ir R. M. apeliaciniuose skunduose, 2018 m. vasario 19 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų ir nurodė motyvus, kodėl jų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jų pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Kartu nagrinėjamų kasatorių skundų argumentų kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, tarp jų ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleistų asmenų, kaip liudytojų, tyrėjo A. M. duotus parodymus, pagrįstai konstatavo, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleisti asmenys, apklausiami kaip liudytojai apie nusikalstamos grupuotės daromus nusikaltimus ir kitas svarbias aplinkybes, nuosekliai paaiškino apie jų pačių vaidmenį daromuose nusikaltimuose, konkrečiai jiems priskirtas funkcijas bei užduotis, kiekvieno iš jų atliktus veiksmus, santykius su nusikalstamo susivienijimo vadovais bei kitais nariais; esminių prieštaravimų juose nėra, šių asmenų parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, o liudytojo A. M. parodymai apie esmines bylos aplinkybes atitinka L. P., E. B., D. A., V. S., V. A. parodymus, juos patvirtina ir byloje esantys telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant operatyvinius bei ikiteisminio tyrimo veiksmus protokoluose užfiksuoti faktiniai duomenys.

20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pripažįstant nuteistuosius R. Š., A. M. ir R. M. kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl nuteistojo R. Š. ir nuteistųjų A. M. ir R. M. bei jų gynėjos kasacinių skundų argumentų dėl atitinkamai BK 249 straipsnio 3 dalies ir 249 straipsnio 1 dalies taikymo

21. Nuteistasis R. Š. teigia, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 249 straipsnį būtina nustatyti pagrindinius BK 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamo susivienijimo požymius – jo narių pastovius tarpusavio ryšius, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymą, taip pat pasisakyti dėl tiesioginės tyčios buvimo jo veiksmuose, išskirtinio jo statuso ir vaidmens, aplinkybių, patvirtinančių jį buvus ne įprastu nusikalstamo susivienijimo dalyviu, o organizatoriumi ir vadu, tačiau tai padaryta nebuvo. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 249 straipsnio 3 dalies nuostatas.

22. Nuteistasis A. M. ir jo gynėja nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami A. M. kaltu padarius BK 249 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, neišanalizavo šio nusikaltimo sudėties požymių, todėl jį pagal šį BK straipsnį pripažino kaltu nepagrįstai ir formaliai. A. M. veiksmai neatitiko nusikalstamam susivienijimui būdingų požymių – pastovaus ir funkcionalaus dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, taip pat jo veiksmuose nebuvo subjektyvaus dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje sudėties požymio – tiesioginės tyčios. O nuteistasis R. M. ir jo gynėja teigia, kad R. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes nenustatyti būtinieji šios bendrininkavimo formos požymiai, neįrodyta, kad kokie nors asmenys būtų organizavę tokį nusikalstamą junginį, jam vadovavę ar dalyvavę jo veikloje, taip pat nenustatyta R. M. tiesioginė tyčia dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje,

kad jis ar kiti asmenys būtų save laikę priklausančiais kokiai nors nusikalstamai struktūrai.23. Minėta, kad R. Š. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį nuteistas už nusikalstamo susivienijimo organizavimą ir

vadovavimą jam bei dalyvavimą jo veikloje, o A. M. ir R. M. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – už dalyvavimą šio nusikalstamo susivienijimo veikloje.

24. Pagal BK 249 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o pagal šio BK straipsnio 3 dalį – ir tas, kas organizavo nusikalstamą susivienijimą ar jam vadovavo.

25. Pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusią BK 25 straipsnio 4 dalies 2003 m. balandžio 10 d. redakciją nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (BK 25 straipsnio 4 dalis).

26. Pažymėtina, kad BK 249 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia tampantis tokios grupės, sukurtos (ar kuriamos) turint tikslą daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (arba nusikaltimus), nariu ir nori taip veikti. Dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje suvokimas apima žinojimą apie priklausomumą nusikalstamai struktūrai, susidedančiai iš trijų ar daugiau narių, nusikalstamos veikos nuolatinį pobūdį, taip pat apie susitarimą daryti nusikalstamas veikas (ar bent vieną nusikalstamą veiką), kurios priskiriamos prie sunkių ar labai sunkių (o nuo 2013 m. liepos 13 d. ir apysunkių) nusikaltimų. Sprendžiant, ar asmuo suvokė save kaip susivienijimo narį, atkreiptinas dėmesys į tai, ar jis turėjo naudos iš susivienijimo daromų nusikaltimų, ar dalyvavo grupės susirinkimuose, sprendė bendrus klausimus, palaikė pastovius ryšius su kitais susivienijimo nariais, laikėsi grupėje nustatytos tvarkos, įnešdavo pinigus į „bendrą“ fondą, naudojosi grupės finansine ar kitokia pagalba įvairioms situacijomis, leisdavo su kitais nariais laisvalaikį ir pan.

27. Nusikalstamam susivienijimui būtini jo narių pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas teismų praktikoje suprantami kaip šių asmenų ilgalaikis susitelkimas tam, kad bendromis, suderintomis pastangomis būtų lengviau įgyvendinama susivienijimo numatyta nusikalstama veika – sunkių ar labai sunkių (o nuo 2013 m. liepos 13 d. ir apysunkių) nusikaltimų darymas (kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-699/2017, 2K-31-511/2018). Nusikalstamam susivienijimui būdinga ne tik išankstinis trijų ar daugiau asmenų susitarimas, aiškus organizatoriaus – vadovo ar vadovų buvimas, vaidmenų pasiskirstymas, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai, bet ir ilgalaikiai, pastovūs, labai glaudūs, tvirti konspiraciniai tarpusavio ryšiai. Pastovumas reiškia, kad kaltininkas prisijungė prie grupės veiklos ne vienam kartui, atlieka ar įsipareigoja atlikti tam tikras funkcijas nuolat arba ilgesnį laiką, jo dalyvavimas nėra atsitiktinis. Pastovių ryšių požymis nereiškia, kad visi nusikalstamo susivienijimo nariai turi dalyvauti kiekviename nusikaltime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2008, 2K-148/2014). Taigi iš esmės tokie požymiai, kaip grupės hierarchinė struktūra, stabilumas, vadovavimas, veiklos planavimas, pelno siekimas, drausmės ir subordinacijos palaikymas bauginimu ar kitokiais būdais, periodiškas susirinkimų rengimas, ryšių ir kitų techninių priemonių naudojimas nusikalstamai veiklai, nusikalstamos veiklos specializacija, gerai organizuotų nusikaltimų planavimas ir vykdymas, detalus pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolė, konspiracinis bendravimas, disponavimas bendromis lėšomis ir jų panaudojimas rengiant nusikaltimus, tam tikros materialinės bazės, skirtos nusikaltimams daryti, bendrų lėšų, gautų iš nusikalstamos veiklos, turėjimas, kurios nors nusikalstamos srities monopolizavimas tam tikroje teritorijoje ir panašiai, yra nusikalstamo susivienijimo požymio – pastovių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymo – pasireiškimo formos, kurias konkrečiu atveju nustato teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-139/2015, 2K-209-699/2017, 2K-31-511/2018). Pažymėtina, kad minėti ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas yra labai svarbus nusikalstamo susivienijimo ir organizuotos grupės atribojimo kriterijus, tačiau ne vienintelis, todėl teismų praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad, sprendžiant šį klausimą, svarbu įvertinti požymių visumą. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pasisakyta, kad apie baudžiamajame įstatyme nurodytų nusikalstamo susivienijimo požymių buvimą sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, kad nusikalstamam susivienijimui būdingas aukštas organizuotumo lygis ir tai yra vertinimo dalykas, kurį nulemia konkrečios bylos ypatybės, joje nustatytų aplinkybių visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57/2013, 2K-209-699/2017).

28. Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje teismų praktikoje suprantamas kaip nuolatinis bet kokių funkcijų, užtikrinančių nusikalstamo susivienijimo tikslų pasiekimą, atlikimas. Dalyvavimas gali pasireikšti tiek konkrečių nusikaltimų darymu arba rengimu, tiek ir kitokia veikla grupės naudai, kuri leidžia identifikuoti asmenį kaip nusikalstamo susivienijimo narį (susivienijimo apsauga, jo dalyviams teikiamas prieglobstis, rūpinimasis susivienijimo ginklais, transportu, turtu, lėšomis, informuotumu ir kt.), todėl dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje gali būti kaltinamas ir toks susivienijimo narys, kuris nėra padaręs atskiro nusikaltimo. Nusikalstamo susivienijimo organizavimas (kūrimas) gali pasireikšti veiksmais, kuriais parenkami, verbuojami, telkiami bendrai nusikalstamai veiklai susivienijimo dalyviai,

atliekamas vaidmenų susivienijimo dalyviams skirstymas ir pan., o vadovavimas nusikalstamam susivienijimui – kaip susivienijimo dalyvių ryšių koordinavimas, vidaus elgesio taisyklių nustatymas, drausmės palaikymas, nusikalstamos veikos planų rengimas, ginklų, sprogstamųjų medžiagų, transporto, ryšio ar kitokių techninių priemonių įgijimo, saugojimo, priežiūros, skirstymo valdymas ir pan. Vadovavimu pripažįstami ir kitokie veiksmai, kuriais palaikomas nusikalstamo susivienijimo gyvybingumas, konkrečių nusikaltimų rengimas, jų darymo kontrolė, individualių užduočių susivienijimo nariams skyrimas, ginčų sprendimas, disponavimas ginklais, lėšomis ir kitokiomis nusikalstamo susivienijimo turimomis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-209-699/2017, 2K-31-511/2018).

29. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: R. Š. 2010 metų vasarą, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose, organizavo Vilniaus mieste veikusį nusikalstamą susivienijimą, skirtą BK 260 straipsnyje nurodytiems sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti, t. y. įvairioms narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir platinti (be kita ko, jų dideliems ir labai dideliems kiekiams), ir į šio nusikalstamo susivienijimo veiklą tiek pats tiesiogiai, tiek per jau įtrauktus kitus nusikalstamo susivienijimo narius palaipsniui įtraukė A. K., L. P., G. Š., A. M., R. M., E. B., A. S., D. A., A. G., V. S., A. V., V. A., kuriems vadovavo nurodydamas dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje, daryti nusikaltimus – neteisėtai disponuoti įvairiomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, jas perduoti vieni kitiems pagal nustatytą platinimo schemą, padalyti šias medžiagas mažesniais kiekiais ir sistemingai jas platinti tiesiogiai ar per specialiai tam parinktus trečiuosius asmenis; R. Š. nuo 2010 metų vasaros iki ne vėliau kaip 2011 m. rugpjūčio 30 d., vadovaudamas nusikalstamam susivienijimui, paskirstė nusikalstamo susivienijimo nariams vaidmenis ir užduotis: nusikalstamo susivienijimo nariams A. M. ir R. M. nurodė organizuoti narkotinės medžiagos heroino tiekimą nusikalstamo susivienijimo nariams paliekant šią narkotinę medžiagą specialiai tam parinktose vietose, L. P. – užmegzti ryšius su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, kad būtų užtikrintas psichotropinių medžiagų tiekimas, A. K., L. P., A. S. – surasti jų disponuojamoms narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms gabenti, laikyti ir parduoti tinkamus asmenis, kurie jas gabentų iš vienų slėptuvių į kitas, saugotų, jų nurodymu dalytų mažesniais kiekiais, tiek tiesiogiai patys, tiek per savo surastus asmenis prekiautų jomis, taip pat kontroliuoti šių asmenų vykdomą narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekybą ir atsiskaitymą laiku už jų pardavimą, perduoti jiems mobiliojo ryšio telefonus ir SIM korteles tarpusavio ryšiui su nusikalstamo susivienijimo nariais palaikyti, surinkti iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo gautas lėšas ir perduoti jas G. Š., G. Š. – surinkti iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo gautas lėšas, jas apskaityti ir saugoti; nusikalstamo susivienijimo nariai šiuos R. Š. nurodymus vykdė. Taigi R. Š., kaip nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus ir vadovo, vaidmuo, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pasireiškė tuo, kad jis pats ir per savo patikėtinius sutelkė susivienijimo narius bendroms nusikalstamoms veikoms daryti, paskirstė vaidmenis ir užduotis nusikalstamo susivienijimo nariams. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, R. Š. koordinavo nusikalstamo susivienijimo narių veiklą – nusikalstamo susivienijimo nariai kiekvieną dieną turėjo jam asmeniškai parašyti tikslią ataskaitą, kiek ir už kokią sumą pardavė narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jis buvo nustatęs vidines elgesio taisykles nusikalstamo susivienijimo nariams – reikalavo, kad nusikalstamo susivienijimo nariai tarpusavyje ir su juo bendrautų tik koduotomis SMS žinutėmis, ir tam sukūrė atitinkamą kodų sistemą, pagal kurią susivienijimo nariai suprasdavo, apie kokią narkotinę medžiagą, jos kiekį ir buvimo vietą kalbama.

30. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: R. Š. suburtas ir vadovaujamas nusikalstamas susivienijimas veikė gana stabiliai visą nusikalstamo susivienijimo egzistavimo laikotarpį (nuo 2010 metų vasaros iki 2011 m. rugpjūčio 30 d.); policijos pareigūnų sulaikytus asmenis greitai pakeisdavo kiti asmenys, todėl nusikalstamos veikos – narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimas – nenutrūkstamai būdavo daromos kitų nusikalstamo susivienijimo narių; nusikalstamo susivienijimo nariai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kiekvienas narys turėjo jam konkrečiai pavestą funkciją (minėta, kad R. Š. organizavo ir vadovavo nusikalstamam susivienijimui, kurio specializacija buvo verstis narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekyba (be kita ko, didelių ir labai didelių kiekių), L. P., A. K., A. S. buvo atsakingi už tai, kad kuo daugiau naujų narių narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms platinti būtų įtraukta į nusikalstamo susivienijimo veiklą, tiesiogiai koordinavo žemesnės grandies nusikalstamo susivienijimo narių – V. S., V. A., D. A. veiklą, ragindami juos parduoti kuo daugiau narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir surinkti kuo daugiau pinigų, taip pat vykdė nepaklusniųjų nusikalstamo susivienijimo narių fizinį ir psichologinį smurtą, taip palaikydami drausmę ir subordinaciją nusikalstamo susivienijimo viduje, R. M. ir A. M. rūpindavosi narkotinės medžiagos heroino parūpinimu nusikalstamo susivienijimo nariams, o G. Š. buvo atsakinga už nusikalstamo susivienijimo kasą, surinkdavo už narkotines medžiagas gautus ir jai L. P., A. S. arba A. K. atneštus pinigus, tvarkė jų apskaitą ir apie tai informavo savo sūnų R. Š.; nusikalstamo susivienijimo nariai dažnai bendraudavo tarpusavyje; dėl reikalų, susijusių su narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtu disponavimu, bendraudavo mobiliojo ryšio telefonais, konspiracinio turinio SMS žinutėmis, taip pat „Skype“ programa, kurios teisėsaugos pareigūnai negali kontroliuoti; didesnių kiekių narkotinių ir psichotropinių medžiagų nusikalstamo

susivienijimo nariai iš rankų į rankas neperdavinėjo – būdavo įrengiamos slėptuvės, kuriose būdavo paliekamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos ir kurias jie vieni kitiems parodydavo; suimtiems nusikalstamo susivienijimo nariams būdavo samdomi gynėjai, už kurių suteiktas teisines paslaugas būdavo apmokama iš bendros nusikalstamo susivienijimo kasos.

31. Taigi, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyti tiek baudžiamajame įstatyme nurodyti nusikalstamo susivienijimo būtini požymiai – tikslas daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, trijų ir daugiau asmenų susivienijimas šiam tikslui, pastovūs tarpusavio ryšiai bei užduočių ir vaidmenų pasiskirstymas, tiek ir kitos, teismų praktikoje išsikristalizavusios, įstatyme nurodytų nusikalstamo susivienijimo požymių pasireiškimo formos – nusikalstamo susivienijimo griežta hierarchinė struktūra, stabilumas, vadovavimas, veiklos planavimas, nusikalstamo susivienijimo narių pastovus bendravimas ir bendradarbiavimas siekiant bendrų nusikalstamų tikslų, pelno siekimas, vidinės drausmės ir subordinacijos palaikymas, ryšių ir kitų techninių priemonių naudojimas nusikalstamai veiklai, nusikalstamos veiklos specializacija, konspiracinis bendravimas, bendros kasos buvimas, pagalbos suimtiems nusikalstamo susivienijimo nariams suteikimas. Įvertinus kiekvieno iš nusikalstamo susivienijimo nario vaidmenį ir atliktas funkcijas, kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, darytina išvada, kad nuteistieji A. M. ir R. M. suvokė esantys aukšto organizuotumo lygio nusikalstamos grupuotės, sukurtos turint tikslą daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nariai ir norėjo taip veikti; R. Š., A. M. ir R. M. veikla buvo susijusi priežastiniu ryšiu su pavojingais padariniais, kurie yra bendro jungtinio dalyvavimo darant sunkius ir labai sunkius nusikaltimus rezultatas. Kartu nagrinėjamų kasacinių skundų argumentų kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl šių požymių nėra nuosekliai ir aiškiai pasisakyta, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl jų yra išdėstyti išsamūs ir motyvuoti argumentai.

32. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam R. Š. ir nuteistiesiems A. M. ir R. M. atitinkamai BK 249 straipsnio 3 dalies, 249 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

Dėl nuteistojo R. Š. ir nuteistojo R. M. bei jo gynėjos kasacinių skundų argumentų dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

33. Nuteistasis R. Š. teigia, kad kadangi jis pagal BK 249 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu nepagrįstai, tai nėra pagrindo jį pripažinti kaltu ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes jo veiksmuose nebuvo nustatyti savarankiški šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

34. Nagrinėjamų nuteistojo R. Š. argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal BK 26 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, kuriose yra įtvirtintas bendrininkų baudžiamosios atsakomybės, jos pagrindų ir ribų santykis, ryšys su vykdytojo atsakomybe, vykdytojo vaidmens pobūdis bendroje nusikalstamoje veikoje, kitų bendrininkų veiksmų (neveikimo) ryšys su vykdytojo veika, jos padariniais, bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai ir kiti objektyvieji bei subjektyvieji bendrininkavimo požymiai suponuoja tokį patį visų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindą ir visų bendrininkų veiksmų kvalifikavimą pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, kuriame numatyta atsakomybė už vykdytojo padarytą veiką. Dėl to organizatorius, kaip ir kurstytojas ar padėjėjas, atsako pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir atitinkamai BK 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį (BK 26 straipsnio 4 dalis).

35. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, R. Š. yra pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį kaip nusikalstamo susivienijimo, skirto BK 260 straipsnyje nurodytiems sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti, t. y. įvairioms psichotropinėms ir narkotinėms medžiagoms (be kita ko, jų dideliems ir labai dideliems kiekiams) neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir platinti, organizatorius ir vadovas, kuris tiek pats tiesiogiai, tiek per jau įtrauktus kitus nusikalstamo susivienijimo narius į nusikalstamo susivienijimo veiklą palaipsniui įtraukė A. K., L. P., G. Š., A. M., R. M., E. B., A. S., D. A., A. G., V. S., A. V., V. A., kuriems jis paskirstė vaidmenis ir užduotis ir vadovavo nurodydamas dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje, daryti nusikaltimus – neteisėtai disponuoti įvairiomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, jas perduoti vieni kitiems pagal nustatytą platinimo schemą, padalyti šias medžiagas mažesniais kiekiais ir sistemingai jas platinti tiesiogiai ar per specialiai tam parinktus trečiuosius asmenis. O pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį jis nuteistas už tai, kad, dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu duodamas nurodymus nusikalstamo susivienijimo nariams nuolat neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir realizuoti narkotines ir psichotropines medžiagas, t. y. jis nuteistas kaip šios nusikalstamos veikos organizatorius už kitų nusikalstamo susivienijimo narių padarytus nusikaltimus. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad nusikalstamo susivienijimo nariai vykdė R. Š. nurodymus, iš esmės nė viena nusikalstama veika, susijusi su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nebuvo daroma be R. Š. žinios, nusikalstamo susivienijimo nariai jam asmeniškai turėjo parašyti tikslią ataskaitą, kokį kiekį ir už kokią sumą pardavė narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

36. Taigi esant baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kuriai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, kad „nors R. Š. tiesiogiai nedalyvavo padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau šias veikas padarė kiti asmenys, veikdami R. Š. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo veikloje, todėl R. Š. atsako už jų padarytas nusikalstamas veikas“. Kartu nagrinėjamų nuteistojo R. Š. kasacinio skundo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, ne visi nusikalstamo susivienijimo nariai šioje baudžiamojoje byloje pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – dalis jų pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kiti – pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taigi R. Š., kaip nusikalstamo susivienijimo organizatorius, vadovaujantis BK 26 straipsnio 4 dalies nuostatomis, turėtų atsakyti ne tik pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bet ir pagal BK 260 straipsnio 1, 2 dalis. Kadangi, ištaisius šį pažeidimą, būtų pabloginta nuteistojo padėtis, o dėl to nebuvo paduotas nei apeliacinis skundas, nei yra paduotas kasacinis skundas, šio pažeidimo negalėjo ištaisyti nei apeliacinės instancijos teismas, nei tai padaryti gali kasacinės instancijos teismas, nes tai daryti draudžia baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys, 376 straipsnio 3 dalis).

37. Nuteistasis R. M. ir jo gynėja nurodo, kad inkriminuojant neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, be kita ko, turi būti nustatyta, kad kaltininko veikimas (neveikimas) atitinka bent vieną iš BK 260 straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų: narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje konstatuodamas, kad R. M., veikdamas kartu su A. M., disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos heroino kiekiu, nenustatęs jo įgijimo aplinkybių, teismas pašalino šią aplinkybę iš kaltinimo R. M. tėvui A. M., tačiau jį dėl šio alternatyvaus BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymio pripažino kaltu. Taigi R. M. kaltė dėl narkotinės medžiagos įgijimo tiesiog preziumuojama remiantis A. M. heroino laikymo faktu.

38. Šių nuteistojo R. M. ir jo gynėjos argumentų kontekste pirmiausia pabrėžtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-162-976/2018). Minėta, kad R. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jo tėvas A. M., būdamas, kaip ir R. M., to paties nusikalstamo susivienijimo narys, turėdamas tikslą platinti ne mažiau kaip 17,611 g narkotinės medžiagos heroino, susitarė su R. M., kad dalį šios bendrai disponuojamos narkotinės medžiagos – 6,525 g – paliks iš anksto sutartoje vietoje, esančioje kelio Trakai–Semeliškės 5 km šalikelėje. Vykdydamas šį susitarimą, A. M. 2011 m. rugpjūčio 30 d. nurodytą narkotinės medžiagos kiekį paliko nurodytoje vietoje, o kitą jos dalį – 11,086 g – iki 2011 m. rugpjū?io 31?d. neteis?tai laik? savo gyvenamojoje vietoje (čio 31 d. neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), kol ji buvo rasta ir paimta kratos metu. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, jog A. M. būtent R. M. nurodymu neteisėtai disponavo narkotine medžiaga, kuri buvo rasta ir paimta įvykio vietos apžiūros bei kratos metu A. M. gyvenamojoje vietoje. Taigi esant baudžiamojoje byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms R. M., kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus atliko realizuodamas nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, kaip ir jo tėvas A. M., kuriam, kaip matyti, nebuvo inkriminuotas narkotinės medžiagos heroino įgijimas. Kartu nagrinėjamų kasatorių argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog nuteistojo R. M. veiksmai padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, jos padarymo aplinkybės yra atskleisti aprašant nuteistojo A. M. veiką, nes nuteistasis R. M., vykdydamas nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus ir vadovo R. Š. nurodymus, A. M. koordinavo, tarpusavyje derino ir jam nurodė, kur tas medžiagas laikyti, gabenti, palikti, o A. M. šiuos R. M. nurodymus vykdė.

39. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistiesiems R. Š. ir R. M. BK 260 straipsnio 3 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

Dėl nuteistojo A. M. ir jo gynėjos kasacinio skundo argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo

40. Nuteistasis A. M. ir jo gynėja teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo ikiteisminio tyrimo metu išreikšto prisipažinimo, kad jis savo namuose laikė narkotines medžiagas, ir 2014 m. gegužės 16 d. teisiamojo posėdžio metu išreikšto gailesčio dėl padarytų nusikalstamų veiksmų nurodant padarius išvadas dėl savo elgesio, taip pat to, kad jis ikiteisminio tyrimo metu bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką – parodymų patikrinimo vietoje jis nurodė vietas, kuriose paimdavo ir palikdavo narkotines medžiagas ir pinigus. Kasatorių nuomone, šiuo atveju buvo (ir yra) visos BK 61

straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos skirti A. M. ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Taigi kasatoriai, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 61 straipsnio 4 dalies nuostatas.

41. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vadinasi, pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota.

42. Nagrinėjamų kasatorių skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017), o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

43. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis A. M. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme kaltu prisipažino iš dalies, teigdamas, kad asmenų, kurių jis įvardyti negali, prašymu palikinėdavo narkotines medžiagas iš anksto sutartoje vietoje kitiems asmenims, taip pat iš tokių vietų paimdavo už narkotines medžiagas paliekamus pinigus, o dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje neigė, taip stengdamasis sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį ir norėdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Vadinasi, nuteistasis A. M. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Dėl to jo prisipažinimas iš dalies pagrįstai nebuvo pripažintas prisipažinimu padarius jam inkriminuojamas veikas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

44. Taigi šiuo atveju nėra vienos iš sąlygų (kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką), būtinos norint konstatuoti buvus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Todėl, nepaisant to, kad nuteistasis parodymų patikrinimo vietoje nurodė vietas, kuriose paimdavo ir palikdavo narkotines medžiagas ir pinigus, ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gailėjosi dėl savo veiksmų, kritiškai vertino savo elgesį, nuteistajam A. M. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos buvo netaikytos pagrįstai. Pažymėtina, kad konstatavus, kad šiuo atveju nebuvo savanoriško nuteistojo prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas, nuteistajam nebuvo (ir nėra) galimybės taikyti ir BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias teismas kaltininkui ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę gali skirti tik tuo atveju, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, t. y. tik tuo atveju, jei yra šių sąlygų visuma. Kartu nagrinėjamų kasatorių skundų argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistajam A. M. už jo padarytus BK 249 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytus tyčinius labai sunkius nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimas šių BK straipsnių sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmių minimumui.

Dėl nuteistojo A. M. ir jo gynėjos kasacinio skundo argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

45. Nuteistasis A. M. ir jo gynėja nurodo, kad teismai nepagrįstai A. M. netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes, atsižvelgiant į A. M. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, teigtina, jog yra nustatytos išimtinės aplinkybės, dėl kurių tikslinga A. M. paskirti švelnesnę bausmę, nei yra numatyta BK 249 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 3 dalies sankcijose, t. y. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

46. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys).

47. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2007, 2K-226/2010, 2K-19/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Taigi remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius ypatingas aplinkybes, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018).

48. Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas pastūmėtų prie išvados, kad net minimalios įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbu vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

49. Tokių aplinkybių dėl nuteistojo A. M. baudžiamojoje byloje nenustatyta. Kartu nagrinėjamų kasatorių skundų argumentų kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje į asmens sveikatos būklę, šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, ir kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2011, 2K-150/2014, 2K-419-746/2015). Dėl to tai, kad nuteistojo tėvas yra senyvo amžiaus, serga ir jam reikalinga priežiūra, kad pats nuteistasis turi sveikatos problemų (pažymėtina, kad ligos, kuriomis serga nuteistasis, nėra sunkios nepagydomos ligos, dėl kurių jie negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės), po nusikalstamų veikų padarymo nėra padaręs teisės pažeidimų, negali būti laikoma tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Be to, nagrinėjamų kasatorių skundų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek kaltės, tiek ir bausmės parinkimo ir skyrimo klausimą teismas sprendžia individualiai dėl kiekvieno asmens, todėl, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tai, jog pirmosios instancijos teismas G. Š. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šios nuostatos turi būti taikomos ir A. M.

50. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nuteistajam A. M. nebuvo taikytos pagrįstai. Kartu nagrinėjamų kasatorių skundo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, nuteistajam A. M. už jo padarytus BK 249 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytus tyčinius labai sunkius nusikaltimus teismai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimas šių BK straipsnių sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmių minimumui.

Dėl nuteistojo Ž. A. ir nuteistojo R. M. bei jo gynėjos kasacinių skundų argumentų dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

51. Nuteistasis Ž. A. nurodo, kad teismai jo baudžiamojoje byloje nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes dešimties metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, o jį charakterizuojantys duomenys ir nepateisinamai ilgas bylos procesas leidžia daryti išvadą, „kad tai yra išimtinė situacija, kuriai esant yra taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis“. O nuteistasis R. M. ir jo gynėja teigia, kad šios baudžiamosios bylos ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo pernelyg užtrukęs, taip pat nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme buvo nepagrįstai ilgas. Dėl to, jų nuomone, teismai nepagrįstai R. M. netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir dėl pernelyg ilgai trukusio proceso nemažino jam skiriamos bausmės. Taigi kasatoriai iš esmės teigia, kad dėl, jų nuomone, pernelyg ilgai trukusio baudžiamojo proceso nuteistiesiems Ž. A. ir R. M. turėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jiems skiriama švelnesnė bausmė.

52. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-150/2014, 2K-281-746/2016, 2K-107-489/2017). Pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017, 2K-107-489/2017). Kartu nagrinėjamų kasacinių skundų argumentų kontekste pažymėtina ir tai, kad tiek pagal EŽTT, tiek pagal nacionalinių teismų praktiką ilga proceso trukmė išskirtiniais atvejais vis dėlto gali būti pateisinama (2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lenkiją, peticijos Nr. 7708/12, par. 41; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-677/2015, 2K-358/2011, 2K-31-511/2018).

53. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad procesas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje trunka septynerius metus: nuteistiesiems įvairios procesinės prievartos priemonės buvo taikomos nuo 2011 metų; 2012 m. lapkričio 19 d. ikiteisminis tyrimas dėl šios baudžiamosios bylos buvo išskirtas iš kito – 2011 metais pradėto – ikiteisminio tyrimo; 2013 m. sausio 2 d. surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla 2013 m. sausio 3 d. perduota nagrinėti teisme; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti 2013 m. vasario 5 d. teisiamajame posėdyje; pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2016 m. liepos 4 d. (t. y. proceso trukmė nuo baudžiamosios bylos paskyrimo nagrinėti teisiamajame posėdyje iki nuosprendžio priėmimo treji metai ir beveik penki mėnesiai); apskundus pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, byla buvo paskirta nagrinėti 2016 m. gruodžio 15 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje; apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta 2018 m. vasario 19 d. (t. y. proceso trukmė nuo paskyrimo baudžiamąją bylą nagrinėti apeliaciniame posėdyje iki nutarties priėmimo vieneri metai du mėnesiai keturios

dienos). Tokia baudžiamojo proceso trukmė pati savaime laikytina ilga. Kita vertus, vertinant proceso trukmę šioje baudžiamojoje byloje, reikėtų atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji byla yra sudėtinga ir didelės apimties: buvo tiriama didžiausio organizuotumo lygio bendrininkavimo forma – nusikalstamo susivienijimo – ir su jo veikla susijusių asmenų padaryti nusikaltimai; nusikalstamo susivienijimo, kurio nariai neteisėtai disponavo, be kita ko, dideliais ir labai dideliais narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiais, turėdami tikslą jas platinti, veikla buvo gerai konspiruota, reikėjo atskleisti sudėtingus šio susivienijimo narių tarpusavio ryšius, sąveiką ir susivienijimo narių atskirus padarytus nusikaltimus; bylos apimtis didelė – 30 tomų; buvo kaltinama ir teisiama 13 asmenų, kurių dalis, be kita ko, nemoka lietuvių kalbos, todėl, siekiant užtikrinti nuteistųjų teises, procesiniai dokumentai buvo verčiami į jiems suprantamą kalbą; pirmosios instancijos teisme buvo atliekamas didelės apimties įrodymų tyrimas; apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgus į proceso dalyvių prašymus, buvo nutarta atlikti ikiteisminį tyrimą ir į apklausą teismo posėdyje kviesti liudytoją D. K.

54. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tiriant gerai organizuoto, daug narių turinčio nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas, buvo būtina atlikti daug ikiteisminio tyrimo veiksmų, imtis daug laiko ir aukšto lygio konspiracijos reikalaujančių operatyvinių veiksmų, atlikti ne vieną pakankamai ilgą laiką trunkančią narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizę. Kartu pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog nepateisinamų, nepagrįstų delsimų teismams organizuojant baudžiamąjį procesą nebuvo, baudžiamosios bylos proceso teisme metu pertraukos buvo daromos ar bylos nagrinėjimas buvo atidedamas iš esmės dėl to, kad dėl įvairių priežasčių į posėdžius neatvykdavo nuteistieji arba jų gynėjai, taip pat dėl nuteistųjų gynėjų užimtumo. Vadinasi, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, „įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, darytina išvada, jog šiuo atveju ilgą baudžiamojo proceso trukmę iš esmės lėmė baudžiamosios bylos apimtis bei sudėtingumas, todėl šios baudžiamosios bylos laikas (septyneri metai) vertintinas kaip adekvatus ir pateisinamas tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės prasme“.

55. Taigi, baudžiamojoje byloje nenustačius nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu ir atsižvelgus į didelę bylos apimtį, nusikalstamų veikų sudėtingumą, nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, ir atitinkamai dėl to pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas švelninti nuteistiesiems Ž. A. ir R. M. paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Kartu nagrinėjamų kasatorių skundų kontekste pažymėtina, kad nuteistajam Ž. A. ir R. M. už jų padarytus BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytus tyčinius labai sunkius nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės, artimos šio BK straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui, o nuteistajam R. M. už jo padarytą BK 249 straipsnio 1 dalyje nurodytą tyčinį labai sunkų nusikaltimą – laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei šio BK straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Dėl kasacinės instancijos teismo priedermės ir BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų laikymosi skiriant galutinę subendrintą bausmę nuteistajam R. M.

56. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai, inter alia (be kita ko), yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).

57. Iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti dėl, be kita ko, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant baudžiamąją bylą pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą (BPK 376 straipsnio 3 dalis) kyla kasacinės instancijos teismo pareiga patikrinti ir BK bendrosios dalies normų taikymo tinkamumą nepaisant to, ar dėl to buvo paduotas kasacinis skundas. Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra

saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.58. Minėta, kad, už R. M. padarytus BK 249 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimus

paskirtą subendrintą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, iš dalies sudėjus (BK 64 straipsnio 3 dalis) su Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų ir 250 MGL (9415 Eur) bauda. Tuo tarpu iš Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendžio matyti, kad juo R. M. yra pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ketveriems metams šešiems mėnesiams, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios subendrintos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjus Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 (turėtų būti – 30) d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas trylikai metų ir 230 MGL dydžio bauda. Ši nuosprendžio dalis, išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, keista nebuvo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje BK 64 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes padarė klaidą ir, teisingai subendrinęs nuteistajam R. M. paskirtas laisvės atėmimo bausmes, nepagrįstai jam paskyrė 250, o ne 230 MGL dydžio baudą.

59. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje skirdamas galutinę subendrintą bausmę nuteistajam R. M., netinkamai taikė BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, šios pirmosios instancijos klaidos neištaisė. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai keistini ir, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiu nuteistajam R. M. paskirtą subendrintą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausme, R. M. skirtina galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų ir 230 MGL bauda.

Dėl nuteistojo Ž. A. kasacinio skundo argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

60. Nuteistasis Ž. A. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes baudžiamosios bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, ir nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl jo apeliacinio skundo.

61. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kartu nagrinėjamų nuteistojo kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ar atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme.

62. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2018 m. vasario 19 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo Ž. A. apeliacinio skundo esminių argumentų ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendis dėl jo pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

63. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistųjų Ž. A., R. Š., nuteistojo A. M. ir jo gynėjos Renatos Janušytės kasacinius skundus atmesti.Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį ir Lietuvos

apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutartį dėl nuteistojo R. M. pakeisti.Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutarties dalis, kuriomis, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiu nuteistajam R. M. paskirtą subendrintą bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų ir 250 MGL (9415 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiu nuteistajam R. M. paskirtą subendrintą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausme, galutinę subendrintą bausmę R. M. paskirti laisvės atėmimą penkiolikai metų ir 230 MGL baudą.

Kitas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutarties dalis dėl nuteistojo R. M. palikti galioti be pakeitimų.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

DALIA BAJERČIŪTĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-317-719/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16046-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.2.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 96 valandas per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 722 straipsniu, V. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šią programą per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e79c3f50e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 21 d. nutartis, kuria nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. V. G. nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 2 d. apie 10 val. bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė kaire ranka smūgį į veidą savo šeimos nariui – sutuoktinei J. G., taip mušdamas sukėlė jai fizinį skausmą.


2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba, pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nors šios nusikalstamos veikos sudėtis materiali, jokie padariniai – nei fizinio skausmo sukėlimas, nei nežymus sveikatos sutrikdymas ar trumpas susargdinimas nukentėjusiajai nebuvo nustatyti. Jokių matomų fizinio kontakto žymių (mėlynių, nubrozdinimų) nebuvo ir nukentėjusioji į jokią gydymo įstaigą dėl pagalbos suteikimo nesikreipė. Byloje taip pat neįrodytas nukentėjusiosios mušimo, tyčinio smurtavimo prieš ją faktas. Taigi teismų išvada, kad jis tyčia sudavė smūgį nukentėjusiajai į veidą, taip sukėlė jai fizinį skausmą, prieštarauja byloje surinktų duomenų visumai.

2.2. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, nes išsamiai neišnagrinėjo ir neįvertino visų bylos aplinkybių, t. y. ignoravo tarp sutuoktinių kilusio eilinio buitinio konflikto pobūdį, ginčo šalių statusą, tarpusavio santykį, neatsižvelgė į tai, kad konfliktą išprovokavo pati nukentėjusioji, ir be jos parodymų bei jais pagrįstų kitų įrodymų nesurinko jokių objektyvių nuteistojo kaltės įrodymų, nuteistąjį kaltinančius įrodymus suabsoliutino, o visus prieštaravimus bei abejones vertino jo nenaudai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neatsakė į apeliacinio skundo argumentus.

2.3. Kasatoriaus veika nesiekė tokio pavojingumo, kuris užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė taikyti BK 37 straipsnį ir nuteistojo veiką pripažinti mažareikšme. Teismas formaliai aiškino, kad veika, kuria siekiama asmeniui sukelti fizinį skausmą, visais atvejais yra pavojinga ir baustina, tačiau nevertino konkrečių veiksmų ir kilusių pasekmių santykio, taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pasak kasatoriaus, kaltininko neprisipažinimas, veikos padarymas matant nepilnamečiams vaikams nesudaro pagrindo veikos nepripažinti mažareikšme ir netaikyti BK 37 straipsnio. Net konstatavus kasatoriaus kaltę ir pripažinus veikos padarinius – sukeltą fizinį skausmą, kilusi žala yra mažareikšmė. Nukentėjusiosios teiginiai, kad nuteistajam jokių pretenzijų neturi, patvirtina, kad pati nukentėjusioji susiklosčiusią situaciją vertina kaip nereikšmingą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Teismai BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas ginčijamas aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariui nustatė ir išvadas dėl nuteistojo kaltės sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajai pagrindė byloje surinktais ir išsamiai ištirtais įrodymais. Teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, išdėstė apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

3.2. Teismai, remdamiesi bylos duomenimis – nukentėjusiosios reakcija, pagalbos ieškojimu, fiziologiniais požymiais (po smūgio paraudusi veido dalis), kuriuos patvirtino liudytojai policijos pareigūnai, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas aptarė visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmetė, atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nenustatytos sąlygos atleisti V. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį, nes jis nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, davė parodymus, kuriuos paneigia

objektyvūs bylos duomenys. Be to, nusikalstama veika padaryta dviejų mažamečių vaikų akivaizdoje prieš jų mamą, o pagal teismų praktiką veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti žalą asmens sveikatai, paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis.


4. Nuteistojo V. G. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti padariniai.

6. Nagrinėjamoje byloje V. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė sutuoktinei J. G. vieną iš alternatyvių šiame straipsnyje nustatytų padarinių – fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus – paties kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų policijos pareigūnų parodymus, tarnybinius pranešimus, apžiūros protokolą, kuriame užfiksuotas pranešimo Bendrajam pagalbos centrui turinys, konstatavo, kad byloje visiškai įrodyta, jog V. G. tyčia sudavė smūgį savo sutuoktinei į veidą, taip sukėlė jai fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies atlikęs įrodymų tyrimą – išklausęs iš Bendrojo pagalbos centro gautą pokalbio garso įrašą, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatorius su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, teigdamas, kad jo veikoje nenustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

7. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nurodytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

8. Byloje teismai nustatė, kad konflikto tarp sutuoktinių V. G. ir J. G. metu nuteistasis tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai į veidą. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, tokios faktinės aplinkybės nustatytos šiais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: pranešimu Bendrajam pagalbos centrui, kuriame nukentėjusioji nurodė, kad vyras stipriai trenkė į veidą; nukentėjusiosios parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kad vyras kaire ranka sudavė vieną kartą į dešinį skruostą; liudytojų policijos pareigūnų parodymais, kad nukentėjusioji įvykio vietoje paaiškino, jog vyras jai delnu sudavė į veidą, ir kad pats V. G. pripažino atlikęs nurodytą veiksmą; policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais; iš dalies paties V. G. parodymais, kad gestikuliuodamas rankomis kliudė žmonos veidą.

9. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

10. Teismai, darydami išvadą, kad V. G., mušdamas nukentėjusiąją, sukėlė jai fizinį skausmą, iš esmės rėmėsi nukentėjusios pranešimu Bendrajam pagalbos centrui, kuriame ji nurodė, jog vyro smūgis į veidą buvo stiprus; nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad dėl vyro smūgio ji juto fizinį skausmą; kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų parodymais, kad bendraujant su nukentėjusiąja matėsi paraudęs jos dešinės pusės žandas. Tačiau šiuo atveju vien tik šių įrodymų, ypač atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą, nepakanka fizinio skausmo sukėlimo faktui neabejotinai konstatuoti. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog dėl V. G. veiksmų

nukentėjusiajai būtų buvę padaryti kokie nors sužalojimai. Nors tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodytas sužalojimo kodas (įdrėskimas), jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusiajai būtų padarytas koks nors sužalojimas. Per apklausą ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad po vyro smūgio nei mėlynės, nei nubrozdinimų nebuvo, buvo tik paraudęs skruostas; dėl sužalojimo į medikus ji nesikreipė ir neketino kreiptis; daugiau buvo šokiruota dėl tokio vyro poelgio; dėl įvykusio ginčo labiau patyrė emocinį šoką. Apklausiama teisme nukentėjusioji parodė, kad konflikto metu pajuto vyro rankos prisilietimą prie veido, tai jai nepatiko, buvo nemalonu, tuo momentu ji patyrė emocinį šoką ir jai atrodė, kad vyras ją nuskriaudė. Tačiau apie jai sukeltą skausmą ar kitas fizines kančias nukentėjusioji teismui neužsiminė ir ikiteisminio tyrimo metu savo duotų parodymų, kad po vyro smūgio į veidą juto fizinį skausmą, iš esmės nepatvirtino. Liudytojai policijos pareigūnai A. T. (A. T.), V. O. (V. O.), S. S. (S. S.) parodė, kad nukentėjusioji verkė, buvo susijaudinusi, matėsi paraudęs žandas, tačiau greitosios medicinos pagalbos ji atsisakė; kad nuteistasis pripažino konflikto metu nestipriai sudavęs žmonai į veidą, taip norėdamas ją nuraminti. Atkreiptinas dėmesys, kad S. S. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ant nukentėjusiosios jokių sužalojimų nesimatė, o įvykio dieną rašytame pareiškime nukentėjusioji nurodė, jog jos vyras prieš ją jokio fizinio smurto nenaudojo. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, nesurinkus byloje neginčytinų fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo įrodymų, teismai padarė nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarinių įrodytumo.

11. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo, laikytina, kad V. G. veiksmuose neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymis – fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas ar trumpas susargdinimas. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas V. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

13. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikintini ir byla V. G. dėl veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nutrauktina.

14. Kadangi baudžiamoji byla V. G. yra nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kasacinio skundo argumentai dėl veikos pripažinimo mažareikšme ir BK 37 straipsnio nuostatų V. G. taikymo paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V. G. nutraukti.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS


ARTŪRAS RIDIKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-314-693/2018Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00054-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.1.4.4.5; 1.2.14.6.2.1; 1.2.29.1.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir O. N. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 300 straipsnio 1 dalį 5649 Eur (150 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams su 5649 Eur (150 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirta 12 740 Lt (3689 Eur) (98 MGL) bauda, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 451,92 Eur (12 MGL) bauda ir Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 1506,40 Eur (40 MGL) bauda ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 11 298 Eur (300 MGL) bauda. Į baudą įskaitytos pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. baudžiamąjį įsakymą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą sumokėtos baudos. Baudą įpareigota sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 941,50 Eur (25 MGL) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. B. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo UAB „R.“ 49 729,56 Lt (14 402,68 Eur) vertės turto pasisavinimu nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

O. N. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 3766 Eur (100 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 3766 Eur (100 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta 31 paros arešto bausme ir 1040 Lt (301 Eur) (8 MGL) bauda ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams 31 dienai ir 4067,28 Eur (108 MGL) bauda. Į baudą įskaitytos pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a6f8b370e76511e88dd9e201dd8ee4f2

3 d. nuosprendį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. baudžiamąjį įsakymą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą sumokėtos baudos. Į laisvės atėmimo bausmę įskaitytas pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendį atliktos arešto bausmės laikas, prilyginant vieną laisvės atėmimo dieną vienai arešto parai. Baudą įpareigota sumokėti į VMI sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 376,60 Eur (10 MGL) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalis, kuria O. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamoji byla dėl šio nusikaltimo nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta 31 paros arešto bausme ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 1040 Lt (301,28 Eur) (8 MGL) bauda bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams 31 dienai ir 301,28 Eur (8 MGL) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendį atliktos arešto bausmės laikas, prilyginant vieną laisvės atėmimo dieną vienai arešto parai, taip pat pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamąjį įsakymą sumokėta bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 376,60 Eur (10 MGL) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Ištaisyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta O. N. nusikalstamos veikos padarymo data, nustatant, kad O. N., turėdamas galimybę disponuoti UAB „Š.“ turtu – pinigais, esančiais bendrovės banko sąskaitoje, pasinaudodamas jam patikėtu bendrovės slaptažodžių kodų generatoriumi, 2008 m. rugsėjo 12 d. dviem mokėjimo pavedimais iš UAB „R.“ į UAB „Š.“ sąskaitą gautus 32 000 Lt (9267,84 Eur) ir 40 710 Lt (11 790,43 Eur) tą pačią dieną, t. y. 2008 m. rugsėjo 12 d., internetu dviem mokėjimo pavedimais – 29 820 Lt (8636,47 Eur) ir 40 700 Lt (11 787,53 Eur) – pervedė į UAB „Š.“ administratorės L. P. asmeninę sąskaitą banke, iš viso 70 520 Lt (20 424 Eur).

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. R. B. ir O. N. nuteisti už tai, kad R. B., padedamas O. N., suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus pasisavinant R. B. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: R. B., nuo 2006 m. sausio 11 d. būdamas UAB „R.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, einamų pareigų pagrindu turėdamas galimybę disponuoti šios bendrovės pinigais ir kitu turtu, veikdamas grupe iš anksto susitaręs su O. N., nuo 2007 m. iki 2008 m. lapkričio 30 d. ėjusiu UAB „Š.“, registruotos (duomenys neskelbtini), projektų vadovo pareigas, turint tikslą panaikinti atsiradusią turtinę prievolę, t. y. grąžinti 2008 m. rugsėjo 5 d. UAB „R.“ suteiktą UAB „Š.“ 8000 Lt (2316,96 Eur) skolą bei padėti R. B. pasisavinti UAB „R.“ pinigus, nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d., O. N. pasinaudojus pasitikėjimu ir įtraukus į nusikalstamą veiką nieko nežinančią UAB „Š.“ administratorę L. P., kuri jo nurodymu ir pagal jo pateiktus duomenis 2008 m. rugsėjo 3–17 dienomis nenustatytoje vietoje suklastojo tikrus dokumentus, t. y. 2008 m. rugsėjo 3 d. 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos ir 2008 m. rugsėjo 17 d. – 40 710 Lt (11 790,43 Eur) sumos sąskaitą faktūrą, įrašydama duomenis apie UAB „Š.“ tariamai suteiktas reklamos paslaugas UAB „R.“, patvirtino savo parašu ir šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „R.“ direktoriui R. B., o šis juos patvirtino savo parašu ir panaudojo, įtraukdamas į UAB „Š.“ buhalterinę apskaitą. R. B. iš UAB „R.“ sąskaitos banke į UAB „Š.“ sąskaitą banke pervedė trimis banko mokėjimo pavedimais (2008 m. rugsėjo 5 d. – 8000 Lt (2316,96 Eur), 2008 m. rugsėjo 12 d. – 32 000 Lt (9267,84 Eur) ir 40 710 Lt

(11 790,43 Eur)) iš viso 80 710 Lt (23 375,23 Eur). O. N., turėdamas galimybę disponuoti UAB „Š.“ turtu – pinigais bendrovės banko sąskaitoje, pasinaudodamas jam patikėtu bendrovės slaptažodžių kodų generatoriumi, 2008 m. rugsėjo 12 d. dviem mokėjimo pavedimais iš UAB „R.“ į UAB „Š.“ sąskaitą gavus 32 000 Lt (9267,84 Eur) ir 40 710 Lt (11 790,43 Eur), tą pačią dieną internetu pervedė dviem mokėjimo pavedimais (29 820 Lt (8636,47 Eur) ir 40 700 Lt (11 787,53 Eur)) iš viso 70 520 Lt (20 424 Eur) į L. P. asmeninę sąskaitą banke. L. P. žinodama, kad UAB „Š.“ direktoriaus M. J. leidimu O. N. suteikta teisė ir galimybė elektroniniu būdu prisijungti prie bendrovės sąskaitos banke ir žodiniu jo nurodymu atlikti mokėjimo pavedimus, O. N. prašymu 2008 m. rugsėjo 12 d. banko filiale (duomenys neskelbtini), raštu padidino grynųjų pinigų paėmimo iš kortelės per parą limitą ir paskolino O. N. savo asmeninę banko mokėjimo kortelę su PIN kodu, kad jis galėtų išgryninti pervestus pinigus. 2008 m. rugsėjo 12 d. apie 20 val. R. B. ir O. N. bankomate (duomenys neskelbtini), išsigrynino 70 500 Lt (20 418,21 Eur), iš jų apie 66 000 Lt (19 114,92 Eur) – 67 000 Lt (19 404,54 Eur), tiksliau nenustatytą pinigų sumą, R. B. pasiliko sau ir jais disponavo savo nuožiūra, likę pinigai buvo panaudoti O. N. ir kitų asmenų naudai.

2. R. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 2 d. būdamas UAB „R.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius ir kasininkas, einamų pareigų pagrindu turėdamas teisę ir galimybę disponuoti šios bendrovės grynaisiais pinigais kasoje ir banko sąskaitoje, turėdamas tikslą pasisavinti didelės vertės svetimas šiai bendrovei priklausančias lėšas, nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. susigrąžindamas daugiau lėšų, nei buvo suteikęs bendrovei trumpalaikių paskolų, pasisavino jo žinioje buvusį didelės – 49 729,56 Lt (14 402,68 Eur) – vertės UAB „R.“ turtą.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (už 70 500 Lt (20 418,21 Eur) vertės UAB „R.“ turto pasisavinimą) yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Šios nusikalstamos veikos padarymą paneigiančios faktinės ir teisinės aplinkybės, jų visuma ir nuorodos į konkrečią teismų praktiką buvo esminiai nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentai, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmetė skundą nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma, nepakankamai įsigilino į argumentus dėl turto pasisavinimo nusikaltimo sudėtį paneigiančių aplinkybių, dalies apeliacinio skundo argumentų pabrėžtinai net nenagrinėjo, netyrė nurodytų įrodymų, taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

3.2. Teismai, pripažinę kasatorių R. B. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad jis veikė kartu O. N., kurio veiksmus kvalifikavo kaip nusikalstamos veikos bendrininko (padėjėjo) pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, taigi sprendimuose privalėjo patikimais įrodymais nustatyti ir motyvuoti visus būtinus tiek BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, tiek bendrininkavimo požymius.

3.3. Vien R. B. nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl oficialių dokumentų suklastojimo ir panaudojimo, nors šie dokumentai buvo formaliu pagrindu UAB „R.“ lėšas pervesti UAB „Š.“, savaime nereiškia UAB „R.“ direktoriaus kaltės dėl šių lėšų pasisavinimo ir negali būti pagrindas jį nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

3.4. Kvalifikuojant veiką kaip turto pasisavinimą, būtina nustatyti, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą paverčia savo turtu, kitaip tariant, elgiasi su juo kaip su nuosavu ir padaro žalą turto savininkui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012). Žala turto savininkui (įmonei) šiuo atveju gali būti padaroma tik tuo atveju, jei minėtos kaltinime nurodytos UAB „Š.“ pervestos ir vėliau išgrynintos lėšos buvo panaudotos ne UAB „R.“ reikmėms. Teismai nepaneigė nuoseklių kasatoriaus parodymų, kad pinigai buvo panaudoti jo vadovaujamos bendrovės reikmėms, todėl jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios pasisavinti bendrovės turtą. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir teisingai pacitavęs teismų praktiką, kad tais atvejais, kai gynybos argumentų apie tai, kad lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, tai kaltinimo dėl turto pasisavinimo savaime nepaneigia, vis dėlto pats, ignoruodamas konstitucinę pareigą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nesiėmė jokių proceso veiksmų tokiems gynybos argumentams patvirtinti arba paneigti. Šioje byloje nei UAB „R.“, nei UAB „Š.“, nei Valstybinė mokesčių inspekcija civilinio ieškinio nepareiškė, nors nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki

pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau nei penkeri metai. Vadinasi, šie juridiniai asmenys (tarp jų ir valstybė) laikėsi nuoseklios pozicijos, jog žala jiems nepadaryta. Be to, bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad tariamai nukentėjusi UAB „R.“ liko ir yra skolinga R. B. Taigi, kasatoriaus veiksmuose nėra būtino inkriminuoto nusikaltimo objektyviojo požymio – pavojingų padarinių (žalos jo vadovautam juridiniam asmeniui).

3.5. Esminę reikšmę kasatoriaus veikos kvalifikavimui šiuo atveju turi inkriminuojamos veikos padarymo laikotarpis, kuris sutampa su kitos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, laikotarpiu (pagal pareikštą kaltinimą nuo 2006 m. birželio 11 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.). Šis kaltinimas buvo grindžiamas tuo, kad R. B. iš įmonės „R.“ neva neteisėtai susigrąžino daugiau lėšų, negu suteikė trumpalaikių paskolų. Teisme šios kaltinime nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, ištyrus naujus buhalterinius UAB „R.“ dokumentus ir jų pagrindu specialistui davus iš esmės skirtingą nei ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvadą, pagal kurią UAB „R.“ skola R. B. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 2548,27 Lt (738,03 Eur). Apeliaciniame skunde buvo ginčijama ir ši specialisto išvada (kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas), teigiant, kad bendrovės skola R. B. 2008 m. gruodžio 31 d. buvo dar didesnė. Bet kuriuo atveju teismo išvada apie įmonės „R.“ skolos dydį kasatoriui eliminuoja būtinąjį BK 183 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymį – žalą abiejų kaltinimų, kuriuose aprašytos veikos laikotarpiai sutampa (tiksliau, veikos, dėl kurios jis išteisintas, laikotarpis apima veikos, už kurią jis nuteistas, laikotarpį), požiūriu. Paaiškėjus iš esmės naujoms aplinkybėms dėl pareikšto kaltinimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į inkriminuojamų R. B. veikų specifiką bei į tai, kad jis abiem atvejais buvo kaltinamas tuo pačiu metu, labai panašiu būdu (pagal suklastotus buhalterinius dokumentus) pasisavinęs UAB „R.“ lėšas, turėjo išsamiai argumentuoti ir kaltinimo dėl turto pasisavinimo nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d. aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). To nepadarius, nuosprendyje liko nepašalinti prieštaravimai dėl R. B. veiksmų padarinių ir kartu būtinojo turto pasisavinimo nusikaltimo sudėties požymio – žalos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo R. B. skundo argumentų dėl UAB „R.“ sąnaudų, neatkreipė dėmesio, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo situacija radikaliai pasikeitė. Išteisinus kasatorių dėl dalies UAB „R.“ turto pasisavinimo, nustačius, kad pati įmonė inkriminuojamu laikotarpiu liko skolinga jam, nebeaišku, už kokį įmonės turto iššvaistymą kasatorius liko nuteistas. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas privalo svarstyti iš naujo, prireikus paskirdamas naują specialisto išvadą arba buhalterinę ekspertizę.

3.6. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad kasatoriaus R. B. veiksmuose nustatyti visi būtini BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai.

3.7. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus teisę į teisingą teismą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje, užtikrino tik iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas ją pažeidė ir apskritai pabrėžtinai ignoravo, vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis O. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Nuosprendžiai dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (už padėjimą pasisavinti 70 500 Lt (20 418,21 Eur) vertės UAB „R.“ turtą) yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies) pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti bylos dalį dėl BK 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, formaliai atitinka įstatymo nuostatas, bet turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis ir apeliaciniu skundu to buvo prašoma, nes tik toks sprendimas atitiktų faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu. Teismų nuosprendžiuose nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, aplinkybės suformuluotos taip, kad veikos kvalifikavimui svarbūs bendrininkavimo (BK 24 straipsnis) ir nusikaltimo padarymo per tarpininką institutai (BK 24 straipsnio 3 dalis) atskleisti neišsamiai.

4.2. Pagal kaltinime padėjus pasisavinti didelės vertės svetimą turtą nurodytas ir nuosprendžiuose nustatytas veikos padarymo aplinkybes, pats kasatorius O. N. jokių objektyvių veiksmų klastojant dokumentus (sąskaitas faktūras), kurie buvo pagrindas UAB „R.“ pervesti pinigus į UAB „Š.“ sąskaitą ir būtina turto pasisavinimo nusikaltimo sudėčiai aplinkybė, neatliko. Dėl veikos, kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas rodo, kad sąskaitas faktūras kasatoriaus O. N. nurodymu suklastojo nieko apie nusikalstamą veiką nežinanti

L. P. Tokia situacija atitinka nusikaltimo padarymo per tarpininką institutą, bet tokiu atveju kasatoriaus veiksmai vertintini ne kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis), o kaip vykdytojo (BK 24 straipsnio 3 dalis). Bylos nagrinėjimo metu kasatorius O. N. kategoriškai neigė klastojęs minėtas sąskaitas faktūras, faktiškai ir abiejų instancijų teismai pripažino, kad tai padarė L. P. Aplinkybė, kad jai buvo žinomas tariamas sąskaitų faktūrų klastojimo tikslas (pasisavinti UAB „R.“ turtą), neįrodyta, tačiau neabejotinai įrodyta, kad ji minėtose sąskaitose faktūrose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie neva suteiktas reklamos paslaugas bei pati šiuos dokumentus perdavė R. B. Taigi, tiek iš šių aplinkybių, tiek iš O. N. veikos kaip padėjėjo kvalifikavimo matyti, kad bylos faktinės aplinkybės tirtos aiškiai neišsamiai, teismams nesitikslinant L. P. vaidmens ir jos tyčios suvokimo klastojant oficialius dokumentus, dėl to kasatoriaus veikos kvalifikavimas kaip padėjėjo neatitinka net pačių teismų nuosprendžiuose konstatuotų faktinių aplinkybių. Apie tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, buvo nurodyta O. N. apeliaciniame skunde, bet apeliacinės instancijos teismas tik ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio akivaizdžias rašybos klaidas, o esminių skundo argumentų dėl nekaltumo prezumpcijos ir teisės į gynybą pažeidimų iš esmės neanalizavo. Dokumentų klastojimo veika nėra savarankiška, tai kartu ir esminė turto pasisavinimo aplinkybė, o apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad šios veikos nebūtų padarytos, jei O. N. nebūtų atlikęs padėjėjo veiksmų, pirmiau nurodytų argumentų nepaneigia, šios aplinkybės turėtų būti tiriamos iš naujo, o formalus bylos nutraukimas BK 95 straipsnio pagrindu šiuo konkrečiu atveju nereiškia įvykdyto teisingumo.

4.3. Teismų nuosprendžiuose nustatyta aplinkybė, kad O. N. atidavė R. B. bankomate išgrynintus apie 66 000 Lt (19 114,92 Eur) – 67 000 Lt (19 404,54 Eur), o likusius panaudojo savo ir kitų asmenų naudai, teikia pagrindo abejoti kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo kaip padėjimo pasisavinti didelės vertės svetimą turtą teisingumu. Byloje teismų ištirtais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad kasatorius O. N. į asmeninę L. P. sąskaitą pervedė 70 500 Lt (20 418,21 Eur), jie buvo išgryninti, taigi pagal teismų nustatytas aplinkybes O. N. gavo daugiausia 4500 Lt (1303,29 Eur), tai net nepadengia 8000 Lt (2316,96 Eur) skolos. Netgi pripažinus, kad šias lėšas jis įgijo neteisėtai, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes įgytas turtas nesiekia didelės vertės. Neaišku, ar ši aplinkybė apskritai teisiškai teismų sprendimuose įvertinta, koks teisinis (baudžiamasis ar civilinis) santykis O. N. sieja su minėtomis įgytomis lėšomis. Be to, teismų nuosprendžiuose neatskleisti nei O. N. bendrininkavimo (BK 24, 25 straipsniai) pasisavinant svetimą turtą požymiai, nei paties turto pasisavinimo nusikaltimo sudėtis. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas dėl veikos apimties, o šiuo atveju kasatorius O. N., leisdamas R. B. išgryninti į L. P. sąskaitą pervestas lėšas, nesuprato ir negalėjo suprasti, kad šis jas gali pasisavinti. Kasatorius buvo įsitikinęs, kad lėšos bus naudojamos įmonės reikmėms, kaip jam nuolat teigė ir nurodė teisme R. B. BK 183 straipsnyje nurodyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis). Pagal teismų praktiką, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. Nurodytos aplinkybės, kartu ir kasatoriaus O. N. parodymai rodo, kad jis neturėjo jokio ketinimo veikti nusikalstamai. Byloje ištirtais įrodymais nustatytos ir teismų nuosprendžiuose patvirtintos išvados apie tai, kad O. N. veikė pasitikėdamas kito nuteistojo paaiškinimu apie jo turimų lėšų panaudojimą įmonės darbuotojų darbo užmokesčiui ir kitoms reikmėms. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjo, kad jokia žala įmonei „R.“ nebuvo padaryta, paskyrus naują užduotį specialistams gautoje 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad įmonės „R.“ skola R. B. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 2548,27 Lt (738,03 Eur). Turto pasisavinimo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, taigi, nesant žalos įmonei, negalima teigti, kad R. B. jos turtą pasisavino neteisėtai ar kad apskritai jį pasisavino. Kadangi bendrininko veiksmų kvalifikavimas priklauso nuo vykdytojo, R. B. nepadarius veikos, išteisintas turėtų būti ir kasatorius O. N. Teismų išvados dėl kasatoriaus O. N. suvokimo ir kaltės dėl turto pasisavinimo, L. P. nesuvokimo klastojus dokumentus iš esmės deklaratyvios, nepagrįstos patikimais įrodymais, o aplinkybės dėl pareikštų kaltinimų turi būti iš naujo išsiaiškintos apeliacinės instancijos teisme, atliekant išsamų įrodymų tyrimą.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų O. N. ir R. B. kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

5.1. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko parodymai, jog bendrovės lėšos buvo paimtos ir naudotos jos reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš bendrovės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183

straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su bendrovės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos bendrovės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Be to, nuteistasis R. B. teigia ir kad gautas lėšas panaudojo savo įmonės reikmėms, ir kad gauti pinigai turi būti pripažįstami kaip įmonės skolų jam grąžinimas. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas tokią poziciją teisingai konstatavo, kad grynųjų pinigų grąžinimo atvejai pagal atskirus pinigų grąžinimo kvitus dengiant bendrovės skolą nėra susiję su nagrinėjamu UAB „R.“ 70 500 Lt (20 418,21 Eur) pasisavinimu. Tai, kad nebuvo pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, savaime nereiškia, jog lėšos nebuvo paimtos, užvaldytos ir panaudotos savo reikmėms tenkinti. Veikos padariniai negali būti saistomi tik su ieškinio pateikimu byloje. Todėl ir nuteistojo R. B. pozicija, kad įmonės skolos jam dydis neva eliminuoja nusikaltimo sudėties požymį – žalą inkriminuotos veikos laikotarpiu, o paskolintų pinigų susigrąžinimo negalima laikyti turto pasisavinimu, yra klaidinga. Teismai, nustatydami objektyviuosius požymius ir veiką įvardindami turto pasisavinimu, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai atsakyta į esminius nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentus, taip pat ir dėl byloje pateiktos 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvados. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog specialistų nustatyti skoliniai įsipareigojimai nėra susiję su inkriminuotu bendrovės lėšų pasisavinimu. Pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, taip pat nurodė ir motyvus, kodėl atmetė nuteistojo R. B. parodymus. Todėl teismų sprendimai atitinka jiems keliamus procesinius reikalavimus.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įžvelgė pirmosios instancijos teismo klaidą skaičiuojant senaties termino trukmę (BK 95 straipsnis) ir procesą dėl O. N. nutraukė. Pagal nustatytas byloje aplinkybes kasatorius O. N. davė nurodymus apie nusikalstamą sumanymą nežinančiai L. P. į tikrus dokumentus – sąskaitas faktūras įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, o ši nurodymus vykdė, todėl tokiais veiksmais prisidėjo prie dokumentų klastojimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo O. N. veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių, todėl teisingai nutraukė procesą, o ne priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus O. N. teiginys, kad jo veiksmai galėtų būti vertinami tik pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Byloje objektyviai nustatyta, kad su O. N. pagalba R. B. išgrynino 70 500 Lt (20 418,21 Eur) bendrovės „R.“ lėšų. Pagalba pasireiškė tuo, kad O. N. pervedė pinigus į L. P. sąskaitą, gavo iš jos banko kortelę pinigams paimti, kortelę perdavė R. B., be to, nurodė L. P. padidinti išgryninamų pinigų limitą. Tokiais veiksmais O. N. ne pats pasisavino lėšas, o padėjo R. B. išgryninti ir užvaldyti didelės vertės bendrovės lėšas. Tokios aplinkybės atskleidžia bendrininkavimo mechanizmą, o jų pagrindu teismai O. N. vaidmenį teisingai įvertino kaip padėjėjo, o ne vykdytojo. Todėl kasatoriaus teiginys, kad nuosprendžiuose neatskleisti bendrininkavimo pasisavinant svetimą turtą požymiai, neteisingi. Kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad O. N. žinojo, jog aptarti veiksmai buvo atlikti, siekiant pasisavinti svetimą UAB „R.“ priklausantį didelės vertės turtą. O. N. neabejotinai suprato, kad savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo tikslo – dokumentų suklastojimo ir svetimo turto pasisavinimo. O. N. veiksmai, vertinant kartu su kitais ištirtais įrodymais, atskleidžia jo kaltės turinį ir parodo, kad jis šiuos veiksmus atliko pagal susitarimą padėti R. B. suklastoti dokumentus ir pasisavinti svetimą didelės vertės turtą. Dėl žalos klausimo, jau aptarto atsiliepime pasisakant dėl R. B. skundo, paminėtina, kad padarinių atsiradimą atspindi ne turto šeimininko valia reikšti ar nereikšti turtines pretenzijas kaltininkui, o tyrimu nustatyti faktai. Šiuo konkrečiu atveju pinigai buvo paimti ir panaudoti ne įmonės reikmėms, todėl įmonė neabejotinai patyrė nuostolį. Tai reiškia, kad dėl neteisėtos veikos atsirado atitinkami padariniai. Nuteistojo O. N. apeliacinio skundo argumentai tiek baudžiamojo įstatymo, tiek ir procesinių normų taikymo aspektu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti ir motyvuotai aptarti.


6. Nuteistųjų kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo

nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistojo R. B. kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (jog pasisavinti pinigai panaudoti ne UAB „R.“ reikmėms), atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, paliekami nenagrinėti.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

8. R. B. ir O. N. kasaciniuose skunduose teigia, kad žemesnės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatsakė į jų skundų esminius argumentus. Šie kasatorių skundų argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

11. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o jų skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

12. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. B. ir O. N. kaltės klausimą dėl kiekvienos inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek kasatorius teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties R. B. ir O. N. parodymus, liudytojų T. M., I. S., A. S., A. A., M. S., R. K., E. T., V. G. (V. G.) parodymus, specialistų išvadas ir kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų R. B. ir O. N. kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat aptartos jų keltos gynybos versijos ir jos motyvuotai atmestos.

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, konstatavo, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Šios instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. B. kaltės pasisavinus UAB „R.“ turtą, motyvuotai paneigė jo versiją (remdamasis ir kasacinės instancijos teismo suformuota teismų praktika), kad pasisavinti bendrovės pinigai buvo panaudoti jos naudai, t. y. naudojami kaip neoficialus darbo užmokestis darbuotojams bei kitoms reikmėms. Į nuteistųjų apeliacinių skundų esminius argumentus (dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, O. N. nesuvokimo, kad išgrynintos lėšos bus pasisavintos, baudžiamojo įstatymo taikymo) motyvuotai atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog specialistų nustatyti UAB „R.“ skoliniai įsipareigojimai R. B.

nėra susiję su inkriminuotu laikotarpiu, kai buvo pasisavintos bendrovės lėšos. Šis teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą ir O. N. baudžiamąją bylą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukė. Kasaciniuose skunduose nenurodoma, į kokius konkrečius esminius apeliacinių skundų argumentus neatsakyta, o iš skundų turinio išplaukia, kad kasatoriai nesutinka su įrodymų vertinimu ir padarytomis teismo išvadomis, o tai, kaip jau minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

14. Konstatuotina, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos R. B. ir O. N. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, priimti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, todėl darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo

15. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino didelės vertės jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs turtas ar turtinė teisė. Esminis turto pasisavinimo (kaip ir iššvaistymo) požymis, skiriantis šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms, yra tas, kad kaltininkas svetimam turtui (turtinėms teisėms) turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, kylančius iš pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ir pan. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Taigi sprendžiant klausimą, ar bendrovės vadovas, disponuodamas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu jį paimant iš turto savininko (bendrovės), elgėsi nusikalstamai, būtina nustatyti, ar jis nepažeidė jam nustatytų įgaliojimų. Būtinasis turto pasisavinimo požymis – turtinė žala; jos dydžio nustatymas turi reikšmę veikos kvalifikavimui. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012).

16. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose ir pan.), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas, neteisėtai disponuodamas jos lėšomis, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog kaltininko parodymai, kad įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

17. Teismai nuosprendžiuose nurodytomis aplinkybėmis nustatė, kad R. B., padedamas O. N., suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus pasisavinant R. B. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, būtent: R. B., būdamas UAB „R.“ direktorius, veikdamas grupe su O. N., įvykio metu ėjusiu UAB „Š.“ projektų vadovo pareigas, siekdamas grąžinti 2008 m. rugsėjo 5 d. UAB „R.“ suteiktą UAB „Š.“ 8000 Lt (2316,96 Eur) skolą bei padėti R. B. pasisavinti UAB „R.“ pinigus, nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d., O. N. pasinaudojus pasitikėjimu ir įtraukus į nusikalstamą veiką nieko nežinančią UAB „Š.“ administratorę L. P., kuri jo nurodymu ir pagal jo pateiktus

duomenis suklastojo tikrus dokumentus, t. y. 2008 m. rugsėjo 3 d. 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos ir 2008 m. rugsėjo 17 d. – 40 710 Lt (11 790,43 Eur) sumos sąskaitą faktūrą, įrašydama duomenis apie UAB „Š.“ tariamai suteiktas reklamos paslaugas UAB „R.“, patvirtino savo parašu ir šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „R.“ direktoriui R. B., o šis juos patvirtino savo parašu ir panaudojo, įtraukdamas į UAB „R.“ buhalterinę apskaitą. R. B. iš UAB „R.“ sąskaitos banke į UAB „Š.“ sąskaitą banke pervedė trimis banko mokėjimo pavedimais iš viso 80 710 Lt (23 375,23 Eur). O. N. 2008 m. rugsėjo 12 d. dviem mokėjimo pavedimais iš UAB „R.“ gautų pinigų iš viso 70 520 Lt (20 424 Eur) pervedė į L. P. asmeninę sąskaitą banke, o pastaroji O. N. prašymu 2008 m. rugsėjo 12 d. banko filiale raštu padidino grynųjų pinigų paėmimo iš kortelės per parą limitą ir paskolino O. N. savo asmeninę banko mokėjimo kortelę su PIN kodu, ir tos pačios dienos vakarą O. N. su R. B. bankomate išsigrynino 70 500 Lt (20 418,21 Eur), iš jų apie 66 000 Lt (19 114,92 Eur) – 67 000 Lt (19 404,54 Eur) R. B. pasiliko savo reikmėms, o likę pinigai atiteko O. N.

18. UAB „R.“ didelės vertės pinigų pasisavinimo būdas – suklastotų tikrų dokumentų pagrindu dėl neva šiai bendrovei suteiktų reklamos paslaugų pinigai pervedami į kitą bendrovę, didžioji dalis jų išgryninama ir bendrininkų pasidalijama. UAB „R.“ į UAB „Š.“ sąskaitą neteisėtai pervedė 80 710 Lt (23 375,23 Eur), iš šios sumos išgryninti 70 500 Lt (20 418,21 Eur) buvo pasisavinti, iš jų apie 67 000 Lt (19 404,54 Eur) atiteko R. B., o likę pinigai – O. N. Net ir pripažinus, kad kasatorius R. B. gautus pinigus – 67 000 Lt (19 404,54 Eur), panaudojo bendrovės reikmėms, akivaizdu, kad bendrovei padaryta 13 710 Lt (3970,69 Eur) žala (UAB „Š.“ dalį – 10 210 Lt (2957,02 Eur) neteisėtai gautų pinigų panaudojo savo reikmėms, o 3500 Lt (1013,67 Eur) atiteko O. N.). Tačiau teismai nustatė, kad pinigai nebuvo naudojami bendrovės reikmėms. Ta aplinkybė, kad UAB „R.“ nepareiškė civilinio ieškinio byloje, nepaneigia žalos padarymo fakto bendrovei.

19. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 1 dalis – R. B. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

20. Kasatorius O. N. ginčija veikos kvalifikavimą teigdamas, kad: 1) jis nėra bendrininkas, nes neatskleista jo tyčia veikti bendrai su R. B. pasisavinant bendrovės lėšas; 2) nustatyta, kad sąskaitas faktūras O. N. nurodymu suklastojo nieko apie nusikalstamą veiką nežinanti L. P., todėl jo veiksmai atitiktų vykdytojo, o ne padėjėjo veiksmus; 3) jam atiteko daugiausia 4500 Lt (1303,29 Eur), todėl tokia veika atitiktų BK 183 straipsnio 1 dalį.

21. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009).

22. Pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes nuteistasis O. N. suvokė, jog veikia su R. B. kaip bendrininkai, nes buvo jam skolingas, abu aptarė nusikalstamos veikos padarymo būdą ir O. N. nurodė L. P. (jai to nesuvokiant) suklastoti sąskaitas faktūras, pagal jas neteisėtai buvo pervesti kitos bendrovės pinigai, kuriuos O. N. iš savo bendrovės sąskaitos pervedė į L. P. asmeninę sąskaitą, pasiskolino jos banko kortelę ir kartu su R. B. išgrynino 70 500 Lt (20 418,21 Eur) bei juos pasidalino. Taigi objektyvieji šios veikos požymiai patvirtina, kad O. N. suvokė, jog veikia su R. B. kaip bendrininkai, žinojo ir suprato, kad klastodami dokumentus neteisėtai kėsinasi į tą patį dalyką – bendrovės didelės vertės pinigus, juos išgrynindami kartu siekė bendro rezultato – juos pasisavinti. Ta aplinkybė, kokiomis proporcijomis pasidalinami pasisavinti pinigai, neturi reikšmės kiekvieno bendrininko veiksmų kvalifikavimui, nes veikos kvalifikavimą lemia pasisavintų pinigų bendra suma. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl bendrininkavimo požymių, būtent dėl susitarimo bendrai veikti, tyčios ir abiejų nuteistųjų veiksmų bendrumo.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad O. N. veika pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, tinkamai pritaikius BK specialiosios dalies normas. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą ir O. N. baudžiamąją bylą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukė.

24. Dėl BK bendrosios dalies normų taikymo atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis,

saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Baudžiamasis įstatymas pateikia išsamų padėjimo daryti nusikalstamą veiką būdų sąrašą. Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatumas yra tas, kad jis tiesiogiai nedalyvauja darant nusikalstamą veiką, t. y. savo veika neįgyvendina nusikaltimo objektyviųjų požymių (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) arba bent jų dalies. Padėjėjas atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui padaryti nusikalstamą veiką.

25. Nagrinėjamoje byloje O. N. minėti neteisėti veiksmai veikiant su R. B., kvalifikuoti kaip padėjimas R. B. pasisavinti bendrovės pinigus, iš tiesų labiau atitiktų veiksmus, būdingus nusikalstamos veikos bendravykdytojui. Tačiau toks veikos kvalifikavimas, esant vien nuteistojo kasaciniam skundui, šiuo atveju negalimas, nes pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį ir neatitiktų BPK 376 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016).

26. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad, atsižvelgiant į O. N. kasacinio skundo ribas bei žemesnės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytas faktines aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas iš esmės tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti nuosprendžius ir bylos dalį kasatoriui nutraukti.


n u t a r i a :

Nuteistųjų R. B. ir O. N. kasacinius skundus atmesti.



VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


2018-18353 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-422-915/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01406-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.2; 3.4.3.11 (S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ bankroto byloje pagal ieškovo G. K. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, tretieji asmenys Danijos bendrovė „Froslev Trae A/S“, A. R., akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Rekovera“, akcinė bendrovė „Luminor

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d244af70e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Bank“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimą (ĮBĮ 36 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas G. K. teismo prašė pripažinti negaliojančiu bankrutuojančios UAB „GKF“ 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto protokole Nr. 2 darbotvarkės antruoju klausimu priimtą nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta bankroto administratorės veiklos ataskaita; pripažinti negaliojančia 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto protokole Nr. 2 darbotvarkės trečiuoju klausimu priimtą nutarimo dalį, kuria nutarta išskaičiuoti iš AB „Luminor Bank“ ir AB SEB banko nusirašytų lėšų pagal Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – FUSĮ) nuostatas proporcingai tenkančią apmokėti bankroto administravimo išlaidų sąmatos dalį.

3. Ieškovas nurodė, kad bankrutuojančios UAB „GKF“ kreditorių komitetas 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu nepagrįstai patvirtino administratorės veiklos ataskaitą, nes administratorė ataskaitoje pateikė tik išlaidų paskirstymo faktą, joje nėra jokių duomenų, kuriais būtų patvirtinamas administravimo išlaidų dydis, momentas, kuriuo atitinkamos išlaidos susidarė, nėra paaiškinimo, kokiu būdu susidariusios išlaidos nurašytos iš kiekvienam kreditoriui skiriamų išmokėti lėšų, taip pat administratorė nepagrįstai iš lėšų, gautų už 2017 m. balandžio 28 d. varžytynėse parduotą kreditorei AB „Luminor Bank“ įkeistą turtą, išskaitė administravimo išlaidoms mokėtiną sumą, kurią apskaičiavo ne turto pardavimo momentu, o 2017 m. birželio 30 d.

4. Ieškovo nuomone, iš lėšų, AB DNB banko ir AB SEB banko nusirašytų pagal FUSĮ, negalėjo būti išskaičiuojamos jokios administravimo išlaidos, šias lėšas bankai nusirašė pagrįstai, į jas kiti kreditoriai bei bankroto administratorė neturi teisių, nes joms netaikomos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos.


5. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi skundą tenkino, panaikino 2017 m. lapkričio 15 d. posėdyje BUAB „GKF“ kreditorių komiteto priimtus nutarimus antruoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais.

6. Teismas nurodė, kad administratorės veiklos laikotarpiu nuo bankroto bylos UAB „GKF“ iškėlimo iki 2017 m. gegužės 23 d. ataskaitą patvirtino 2017 m. gegužės 23 d. vykęs kreditorių susirinkimas. Antrąją savo veiklos ataskaitą bankrutuojančios UAB „GKF“ administratorė teikė tvirtinti kreditorių komiteto 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdžiui, tačiau kreditorių komitetas jos nepatvirtino. Administratorė 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto posėdžiui vėl pateikė tvirtinti savo veiklos antrąją ataskaitą, nurodydama, kad tai yra ataskaita apie jos veiklą nuo 2017 m. gegužės 23 d., kurią kreditorių komitetas patvirtino.

7. Kadangi esminiai atsakovės skundo argumentai yra susiję su administratorės ataskaitos 3-iajame skyriuje „bankrutuojančios UAB „GKF“ administravimo išlaidos“ pateiktais duomenimis, tai teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, sprendė, kad administratorė nenurodė, kuriuo metu atitinkamos išlaidos susidarė, nepaaiškino, kokiu būdu susidariusios išlaidos nurašytos iš kiekvienam kreditoriui skiriamų išmokėti lėšų, nepateikė duomenų apie pačių administravimo išlaidų susidarymą. Dėl to nepateikus šių duomenų bankroto administratorės veiklos ataskaita yra parengta ydingai, dėl informacijos stokos joje neatspindi administravimo išlaidų naudojimo ir skaičiavimo pagrįstumas.

8. Teismas nustatė, kad, antrąją bankroto administratorės veiklos ataskaitą svarstant 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdyje, trys kreditorių komiteto nariai balsavo „prieš“, prašydami detalizuoti patalpų šildymo išlaidas, informaciją apie bankrutuojančios UAB „GKF“ samdomus darbuotojus, konkrečias išlaidas, patiriamas kiekvieną atskirą mėnesį nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Teismas sprendė, kad administratorės antrojoje ataskaitoje, pateiktoje tvirtinti 2017 m. lapkričio 15 d. dienos kreditorių komiteto posėdžiui, tokios informacijos nėra, todėl administratorės ataskaita laikyta be reikšmingos aktualios informacijos, kurią kreditoriai reikalavo pateikti. Teismas vertino, kad kreditorių komiteto nariai, 2017 m. lapkričio 15 d. balsavę už ataskaitos patvirtinimą, nesigilino į ataskaitoje pateiktus aptariamus duomenis ir buvo nenuoseklūs, nes nepareikalavo iš administratorės ataskaitoje nurodyti jų reikalautus duomenis, dėl kurių nepateikimo jie nepatvirtino antrosios 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdžiui pateiktos administratorės veikos ataskaitos.

9. Teismas konstatavo, kad kreditorių komitetas 2017 m. lapkričio 15 d. negalėjo patvirtinti antrosios administratorės

veiklos ataskaitos ir dėl joje neteisingai skaičiuojamų administravimo lėšų, kurias, administratorės teigimu, privalo dengti kreditoriai, nusirašę bankrutuojančios įmonės lėšas iš bankų sąskaitų pagal FUSĮ nuostatas. Teismas sprendė, kad kreditorės akcinės bendrovės „Luminor Bank“ ir SEB bankas, vadovaudamosi šiuo įstatymu, turėjo teisę net ir iškėlus bankroto bylą nusirašyti lėšas iš bankrutuojančios UAB „GKF“ sąskaitų, kuriose buvo nustatytos specialios sąlygos, tą jos faktiškai ir padarė.

10. Teismas pažymėjo, kad kreditoriui, patenkinus jo reikalavimus pagal FUSĮ, nekyla pareiga nuo tokių sumų mokėti administravimo išlaidas. Tokios sumos bankroto bylos iškėlimo metu būna bankrutuojančios įmonės sąskaitose, jos nėra gaunamos bankroto proceso metu (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), administravimo išlaidos, tokias sumas nusirašant iškart po bankroto bylos iškėlimo, dar nebūna patirtos.

11. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės BUAB „GKF“ apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovės BUAB „GKF“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju BUAB „GKF“ administravimo išlaidų sąmata buvo patvirtinta 2017 m. gegužės 23 d. vykusiame kreditorių susirinkime. Taigi BUAB „GKF“ 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu laikytas iš esmės administravimo išlaidų sąmatos keitimu (pildymu).

13. Įvertinęs tai, kad teismo nutartis, priimta išsprendus ginčą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, remiantis ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalimi, yra galutinė ir neskundžiama, teismas sprendė, jog atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas suinteresuoto asmens skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo (pakeitimo) panaikinimo, turėjo būti atsisakyta priimti. Kadangi aplinkybė dėl apeliacinio proceso negalimumo paaiškėjo pradėjus apeliacinį procesą, šis procesas nutrauktas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).

14. Teismas sprendė, kad BUAB „GKF“ 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto nutarimas antruoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais yra iš esmės susiję, nes tiek bankroto administratorės ataskaitoje buvo nurodyta, jog iš FUSĮ pagrindu nusirašytų lėšų administravimo išlaidos išskaičiuojamos, tiek priimtas dar ir atskiras nutarimas šiuo klausimu (trečiuoju klausimu). Esminiai atsakovės skundo argumentai, kuriuos nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, buvo susiję su administratorės ataskaitos 3 skyriuje „bankrutuojančios UAB „GKF“ administravimo išlaidos“ pateiktais duomenimis. Dėl to esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas vertinti pirmosios instancijos teismo išspręsto klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos, konstatavo, jog neturi pagrindo pasisakyti ir dėl kitos nutarties dalies pagrįstumo.


15. Kasaciniu skundu atsakovė BUAB „GKF“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. ir Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis, priimti naują sprendimą ir ieškovo skundą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutraukė apeliacinį procesą ir tokiu būdu atsakovė neteko teisės pirmosios instancijos teismo sprendimą peržiūrėti apeliacine tvarka

15.2. Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų „už“ balsavo komerciniai bankai AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas, taigi abi šios kreditorės išreiškė valią ir sutiko, kad iš joms priklausančių lėšų būtų išskaičiuotos administravimo išlaidos. Netinkamai aiškintos FUSĮ nuostatos ir spręsta, kad ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis taikoma ir administravimo išlaidoms. AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas FUSĮ pagrindu gali nusirašyti (atgauti) banko sąskaitose esančias lėšas supaprastinta tvarka, t. y. be atskiro perspėjimo ir papildomų administracinių priemonių, tačiau po bankroto bylos iškėlimo tokios lėšos vis tiek priskirtinos bankrutuojančios įmonės lėšoms (ĮBĮ 36 straipsnis), šios kredito įstaigos dalyvauja bankroto byloje kaip kreditorės ir nuo administravimo išlaidų dengimo pareigos jos nėra atleistos. Net ir aiškinant, kad šiuo atveju netaikytos FUSĮ nuostatos, vis tiek turi būti taikomos ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių nuostatos – įkaito turėtojui lėšos pervedamos tik atskaičius už administravimą tenkančią išlaidų dalį. Teismų praktikoje nurodomi tokie kreditorių nutarimų panaikinimo pagrindai: esminiai procedūriniai pažeidimai, galėję lemti neteisėtų nutarimų priėmimą; priimtas nutarimas prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų nuostatoms; priimtas nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012). Pirmosios instancijos teismo nutartyje nenurodytas nė vienas iš minėtų pagrindų – nenustatyti procedūriniai pažeidimai, taip pat neminima, kokias imperatyviąsias įstatymų nuostatas pažeidžia priimti nutarimai, o administravimo išlaidų išskaičiavimas iš FUSĮ ir (ar) ĮBĮ 34 straipsnio pagrindu nusirašytų lėšų ne tik nepažeidžia CK

1.5 straipsnyje įtvirtintų principų, bet ir juos atitinka, taip pat užtikrina kreditorių lygiateisiškumą dengiant administravimo išlaidas.

15.3. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl trečiojo darbotvarkės klausimo grindė ne įrodymais, bet prielaidomis, nes kreditorių komiteto 2017 m. lapkričio 15 d. susirinkimui pateikta veiklos ataskaita kaip tik administratoriaus iniciatyva buvo praplėsta reikšminga informacija apie FUSĮ ir administravimo išlaidas (be iki to atskiriems kreditoriams papildomai pateiktos informacijos). Teismas iš esmės formaliai tenkino reikalavimą panaikinti nutarimą patvirtinti ataskaitą dėl kreditoriams nepateiktos papildomos informacijos, nors pageidaujantiems ją gauti prašoma informacija 2017 m. spalio 26 d. buvo pateikta, dar kartą su šia informacija kreditorių komiteto nariai turėjo galimybe susipažinti ir nagrinėjant bylą iš esmės. Keturi iš penkių kreditorių komiteto narių yra komerciniai bankai arba įmonės, atstovaujamos kvalifikuotų teisininkų, todėl teismas nepagrįstai teigė, kad jie galėjo neįsigilinti į jiems pateiktą informaciją ar būti nenuoseklūs.

15.4. Nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimų pagal analogiją gali būti taikoma CK 2.82 straipsnio 4 dalis.

16. Atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija



Dėl šios bylos nagrinėjimo ribų

17. Pirmosios instancijos teismas byloje sprendė esminį materialiosios teisės klausimą, susijusį su tuo, ar bankrutuojančios įmonės kreditoriai, kurie yra finansinio užstato gavėjai ir kurie patenkino savo reikalavimą realizuojant finansinį užstatą, privalo dengti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas, proporcingas savo patenkinto reikalavimo daliai. Spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas panaikino dalį BUAB „GKF“ kreditorių komiteto 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo, kuriuo, be kita ko, nutarta „patvirtinti Luminor Bank AB ir AB SEB bankas kreditorinių reikalavimų dengimą iš bankams įkeistose UAB „GKF“ sąskaitose buvusių/esančių lėšų, atitinkamai išskaičiuojant proporcingai tenkančią apmokėti bankroto administravimo išlaidų sąmatos dalį“. Apeliacinės instancijos teismas laikė šią nutartį neskundžiama ir nutraukė apeliacinį procesą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad toks kreditorių komiteto nutarimas, kurį iš dalies panaikino pirmosios instancijos teismas, laikytinas administravimo išlaidų sąmatos keitimu, o teismo nutartis, priimta išsprendus ginčą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, yra galutinė ir neskundžiama.

18. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad finansinio užstato gavėjas privalo prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų dengimo, taigi iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais. Taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą ir nepasisakydamas dėl bylos esmės, pažeidė teisę į apeliaciją.

19. CPK 353 straipsnyje reglamentuojamos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribos: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasacijos dalyką šioje byloje sudaro tik argumentai dėl to, ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutraukė apeliacinį procesą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas administravimo išlaidų dengimo šaltinio klausimas. Apeliacinės instancijos teismui nesprendus pirmosios instancijos teismo spręsto materialinio teisinio klausimo, kasacinio skundo argumentai, susiję su finansinio užstato gavėjo pareiga prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo, nesudaro kasacijos dalyko ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų dengimo iš finansinio užstato, skundžiamumo apeliacine tvarka

20. Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Tuo atveju, jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą,

išsprendęs ginčą, ją patvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis).

21. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, išnagrinėjęs ginčą ir tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi atsižvelgti į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Taigi teismo diskrecija nustatant administravimo išlaidų dydį yra ribota. Būtent dėl šios priežasties ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismo nutartis, kuria patvirtinama administravimo išlaidų sąmata, yra galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017, 21 punktas). Atsižvelgdamas į tai, kad tvirtinama viso įmonės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata, į tai, kad jos dydis nustatomas atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius, kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasideda administravimo išlaidų sąmatą pirmą kartą tvirtinant kreditorių susirinkime, šiam įgyvendinant ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte nustatytą kompetenciją. Vėlesni administravimo išlaidų sąmatos keitimai nėra savarankiškos procedūros, o administravimo išlaidų sąmatos procedūros sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017, 27 punktas).

22. ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas administravimo išlaidų tvirtinimo modelis yra orientuotas į kreditorių autonomiją (administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas), kuri grindžiama objektyviais kriterijais (atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius) ir veiksminga teismo kontrole sprendžiant ginčus dėl administravimo išlaidų sąmatos dydžio (tuo atveju, jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, išsprendęs ginčą, ją patvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius). Kaip matyti tiek iš ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies formuluotės, tiek iš ją taikant pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų 21 nutarties punkte nurodytoje nutartyje, apeliacijos ribojimas yra susietas tik su nutartimi, kuria teismas, išnagrinėjęs administratoriaus ir (ar) kreditorių ginčą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimų, išsprendžia šį ginčą ir pats patvirtina sąmatą pagal Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Šis ribojimas negali būti aiškinamas plačiai ir tokiu būdu, kad paneigtų veiksmingos apeliacijos galimybę kitais klausimais, kurie nors ir susiję su administravimo išlaidomis, tačiau nepatenka į teismo atliekamą administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo sritį.

23. Įstatymas reglamentuoja bankroto administravimo išlaidų tenkinimo eiliškumą ir šių išlaidų apmokėjimo šaltinius. Pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Bankroto administravimo išlaidų sąmatoje paprastai konkretūs administravimo išlaidų apmokėjimo šaltiniai nėra aptariami, nes tvirtinant sąmatą dar nėra aišku, kokios lėšos ir iš kokių šaltinių bus gautos. Be to, nors administravimo išlaidų sąmata ir turi remtis prognozėmis apie gautinas lėšas (negalima suplanuoti išleisti lėšas, kartu neplanuojant jas gauti), konkrečių šaltinių įvardijimas nėra būtinas, nes administravimo išlaidų dengimo šaltiniai yra įvardyti įstatyme.

24. Nagrinėjamoje byloje BUAB „GKF“ kreditorių susirinkimas 2017 m. gegužės 23 d. nutarimu patvirtino bendrovės administravimo išlaidų sąmatą. Šioje sąmatoje nėra užsimenama apie administravimo išlaidų dengimo šaltinius; nėra aptariama ir tai, ar prie išlaidų dengimo prisidės kreditoriai – finansinio užstato gavėjai.

25. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi sprendė, kad finansinio užstato gavėjai neprivalo prisidėti prie bankroto administravimo išlaidų dengimo, todėl iš dalies panaikino kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo buvo nutarta priešingai. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos nutartį interpretavo kaip dokumentą, kuria keičiama BUAB „GKF“ kreditorių susirinkimo 2017 m. gegužės 23 d. nutarimu patvirtinta bendrovės administravimo išlaidų sąmata. Kasacinis teismas su tokiu vertinimu nesutinka ir sprendžia, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartimi nebuvo sprendžiamas nei administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimas, nei šios sąmatos keitimo klausimas, todėl ši nutartis nepatenka į ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį. Priešingai, nutartimi buvo sprendžiamas savarankiškas materialinis teisinis klausimas, susijęs su administravimo išlaidų dengimo šaltiniais, šiuo atveju – finansinio užstato gavėjo pareiga prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo. Kadangi įstatymuose ribojimų skųsti tokio pobūdžio nutartis apeliacine tvarka nėra, byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti suteikta veiksmingos apeliacijos galimybė.

26. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai vertindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimą (ĮBĮ 36 straipsnis), todėl, atsižvelgiant į nutarties 22, 25 punktų išvadas, naikintina visa apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio

1 dalies 5 punktas).

Dėl trečiojo asmens AB „Luminor Bank“ pakeitimo jo teisių perėmėju

27. Remiantis CPK 48 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (inter alia (be kita ko), reikalavimo perleidimas), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Pagal šio straipsnio 2 dalį teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas. Procesinių teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese (CPK 48 straipsnio 3 dalis).

28. AB „Luminor Bank“ pateikė įrodymus, kad ji su Danijos bendrove „Froslev Trae A/S“ 2018 m. liepos 10 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 507, pagal kurią visos AB „Luminor Bank“ reikalavimo teisės į skolininkę BUAB „GKF“ yra perleistos naujajai kreditorei Danijos bendrovei „Froslev Trae A/S“. Pastaroji nagrinėjamoje byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo.

29. Prašymas trečiąjį asmenį AB „Luminor Bank“ pakeisti jo teisių perėmėja Danijos bendrove „Froslev Trae A/S“ pranešime kasaciniam teismui nepateiktas, tačiau proceso teisės normos nustato teismo pareigą savo iniciatyva imtis veiksmų tinkamai išspręsti šalies ir jos teisių perėmėjo procesinės padėties klausimus (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas, gavęs informaciją ir įrodymų, pagrindžiančių įvykusį materialiųjų teisių perėmimą, privalo svarstyti procesinių teisių perėmimo klausimą nepriklausomai nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios, nes perimant materialiąsias civilines subjektines teises perimamos atitinkamos procesinės teisės ir pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2014).

30. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 28 punkte nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti trečiąjį asmenį AB „Luminor Bank“ jo teisių perėmėja – Danijos bendrove „Froslev Trae A/S“ (CPK 48 straipsnis).


31. Kasacinis teismas patyrė 15,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.Pakeisti trečiąjį asmenį AB „Luminor Bank“ jo teisių perėmėja Danijos bendrove „Froslev Trae A/S“.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


RIMVYDAS NORKUS

VINCAS VERSECKAS_______________________


2018-18364 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-384-684/2018

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e4417b90e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00620-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.6; 3.1.1.2.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. K., V. V., V. Š. ir V. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. N. V. ieškinį atsakovams D. K., V. V., V. Š., V. Š. ir Vilniaus rajono 3-iojo notarų biuro notarui Tomui Petrui Vėlyviui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisminės gynybos taikymo pažeistoms teisėms apginti sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama pripažinti negaliojančia 2013 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovai V. Š. ir V. Š. (toliau – ir dovanotojai) padovanojo atsakovams D. K. ir V. V. (toliau – ir apdovanotieji) poilsio pastatą, esantį duomenys neskelbtini, poilsio pastatą, esantį duomenys neskelbtini, poilsio pastatą, esantį duomenys neskelbtini, ir virtuvę, esančią duomenys neskelbtini (toliau – ir ginčo pastatai).

3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis duomenys neskelbtini. Ieškovė įsigijo šį sklypą pagal 2013 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovei priklausančiame žemės sklype yra ginčo pastatai. Ieškovės teigimu, 2013 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 ir 6.396 straipsnių nuostatoms, nes šia sutartimi neaptartas žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatai, klausimas. Toks sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.78 straipsnis, 1.80 straipsnio 1 dalis).


4. Palangos miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu atmetė ieškinį.5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį nekilnojamąjį daiktą, esantį kito

asmens žemės sklype, leidžiama parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo. Žemės sklypo savininko sutikimas parduodant nekilnojamąjį daiktą, esantį žemės sklype, reikalingas tik tuo atveju, kai nekilnojamojo daikto pardavimas prieštarautų įstatymų ir (ar) nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Be to, teismas konstatavo, kad CK 6.394 straipsnio nuostatos apskritai negali būti taikomos, nes šios bylos procese yra ginčijama nekilnojamųjų daiktų dovanojimo, o ne pirkimo–pardavimo sutartis.

6. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijama dovanojimo sutartis prieštarauja CK 6.396 straipsnio 1 daliai. Dovanojimo sutartyje aiškiai apibrėžti ir individualizuoti jos objektai, o žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatai, neaptarimas nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiu dovanojimo sandorį. Teismas pažymėjo, kad dovanotojų teisė disponuoti savo nekilnojamaisiais daiktais sandorio sudarymo momentu nebuvo apribota įstatymu ar teismo sprendimu, jie neprivalėjo gauti ieškovės sutikimo ar pranešti jai apie šį perleidimą.

7. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijama dovanojimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms.

8. Teismas, be kita ko, nurodė, kad notaro veiksmų teisėtumo patikrinimas nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko, papildomai pažymėjo, kad ieškinys tiek, kiek jis pareikštas notarui, turi būti atmestas kaip pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti pagal tokį ieškinį.

9. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 1 d. sprendimu panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartį ir taikė restituciją – grąžino ginčo pastatus dovanotojų nuosavybėn; atmetė kitą ieškinio (pareikšto notarui Tomui Petrui Vėlyviui) dalį.

10. Kolegija pažymėjo, kad dovanojimo sutartyje nėra jokių duomenų apie žemės sklypą, kuris priklauso kitam asmeniui, todėl svarstytina, ar tokia sutartis nėra niekinis sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis, 6.394 straipsnio 2, 3 dalys, 6.396 straipsnio 1 dalis).

11. Kolegija nurodė, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalis nedraudžia įsigyti nekilnojamojo daikto be žemės sklypo, kuriame jis yra, be to, pagal šią materialiosios teisės normą nereikalaujama specialaus teisių į žemės sklypą įforminimo nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje, tačiau tais atvejais, kai pastatas ir žemės sklypas priklauso skirtingiems asmenims, žemės sklypas, kaip suformuotas nekilnojamojo turto objektas, turi būti identifikuotas ir aptartas pastato pirkimo–pardavimo sutartyje (CK 6.396 straipsnis).

12. CK 6.394 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad naudojimosi žemės sklypu teisė turi būti aptarta nekilnojamojo daikto, esančio žemės sklype, pirkimo–pardavimo sutartyje. Kolegijos vertinimu, sisteminis CK 6.394 ir 6.396 straipsnių nuostatų aiškinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pastatų pardavimo ir nuosavybės teisės į pastatus perleidimo sutarčių sąlygos turi būti tokios, kad pagal jas būtų galima aiškiai nustatyti pastato perleidėjo teisių į žemės sklypą apimtį ir turinį esant situacijoms, kai perleidžiamo pastato savininkas ir žemės sklypo savininkas yra skirtingi asmenys, t. y. žemės sklypo savininkas turi būti identifikuotas ir nurodytas tokiuose sandoriuose. Kolegija šiame kontekste papildomai akcentavo, kad žemės sklypo savininkas turi žinoti pastatų, kurie yra jo žemės sklype, savininką.

13. Kolegija pažymėjo, kad CK nuostatos, reglamentuojančios dovanojimo sutartį, nenurodo, kaip turi būti sprendžiamas teisių į žemės sklypo dalį, kurią užima dovanojamas daiktas ir kuri būtina naudoti jį pagal paskirtį, klausimas, todėl taikytini panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija) (CK 1.8 straipsnio 1 dalis).

14. Kolegija nurodė, kad ginčo dovanojimo sutartyje nebuvo aptartos apdovanotųjų teisės į žemės sklypą, t. y. buvo nutylėta apie ieškovės nuosavybės teisę į žemės sklypą, todėl tokia sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms – CK 6.394 straipsnio 2 daliai ir 6.396 straipsniui.

15. Kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pripažino negaliojančia 2013 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartį ir taikė restituciją – grąžino ginčo pastatus dovanotojų nuosavybėn.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Atsakovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d. sprendimą ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.394 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.396 straipsnio nuostatas. Įstatyme neįtvirtinta pirkimo–pardavimo sutarties šalių pareiga aptarti pirkėjo teises į žemės sklypą, kai pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra nekilnojamasis daiktas, savininkas. Tokios pareigos nebuvimas paaiškintinas keliais aspektais: pirma, CK 6.394 straipsnio 3 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas; antra, reikalavimas aptarti pirkėjo teises į žemės sklypą būtų savitikslis, nes bet kuriuo atveju pirkėjas negali įgyti daugiau ar mažiau teisių, negu turėjo pardavėjas. Vadinasi, pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra įsigyjamas nekilnojamasis daiktas, neaptarimas negali lemti sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas CK 6.394 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.396 straipsnio nuostatų aiškinimas pagrįstas, be kita ko, tuo argumentu, kad žemės sklypo savininkas turi žinoti apie nekilnojamojo daikto, esančio žemės sklype, savininko pasikeitimą. Šis apeliacinės instancijos teismo argumentas yra nepagrįstas. Pirma, pats teismas pripažino, jog žemės sklypo savininko sutikimas nėra būtinas perleidžiant nekilnojamąjį daiktą, esantį žemės sklype. Pažymėtina, kad nėra teisės normų, kurios nustatytų, kad žemės sklypo savininkas turi būti kokia nors forma informuojamas apie planuojamą nekilnojamojo daikto, esančio jam priklausančiame žemės sklype, perleidimą. Be to, žemės sklypo savininkas, net ir žinodamas apie vyksiantį ar jau įvykusį nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį, negali daryti jokios įtakos tokiam sandoriui. Antra, žemės sklypo savininko išviešinimas nekilnojamojo daikto

perleidimo sandoryje neužtikrins jo galimybės sužinoti apie vykstantį nekilnojamojo daikto perleidimą, nes jis nėra tokio sandorio šalis.

16.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio ir CK 6.227 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovė, remdamasi šiomis teisės normomis, turėjo pagrįsti ne tik ginčijamos dovanojimo sutarties prieštaravimą imperatyviosioms įstatymų normoms, bet ir savo teisių pažeidimą šio sandorio sudarymu. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad, priešingai negu įrodinėjo ieškovė, jos sutikimas nebuvo reikalingas dėl ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo. Ieškovė neturėjo jokios pirmenybės teisės įsigyti ginčo pastatus. Dovanojimo sutartis nepažeidė ieškovės teisių ir teisėtų interesų, ji nėra įgaliota ginti viešąjį interesą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas kaip pareikštas netinkamo ieškovo.

17. Ieškovė nepateikė atsiliepimo į atsakovų kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija



Dėl teisminės gynybos taikymo pažeistoms teisėms apginti sąlygų

18. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra konstitucinė teisė, expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) išplaukianti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiamas šios konstitucinės teisės absoliutumas ir universalumas (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimą).

19. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra reglamentuota ir civilinio proceso įstatymo lygmeniu – CPK 5 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias nuostatas, pažymėta, kad suinteresuotumas – savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-378/2018, 38 punktas).

20. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia ginčo pastatų, esančių jai priklausančiame žemės sklype, dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų. Formuluojant faktinį ieškinio pagrindą, t. y. atskleidžiant faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, nurodyta, kad ginčijamas dovanojimo sandoris prieštarauja ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, interesams, nes ji nežinojo apie šį sandorį, sandoris sudarytas be jos sutikimo, jame neaptartas žemės, kurioje yra ginčo pastatai, klausimas, be to, kad, sudarius ginčijamą sandorį, buvo pažeista ieškovės teisė nekliudomai disponuoti savo žemės sklypu.

21. Pagal CK 6.227 straipsnio 1 dalį teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Pažymėtina, kad ši materialiosios teisės norma papildomai pagrindžia, kad teisminė gynyba (pripažįstant sutartį negaliojančia) gali būti taikoma tik tokiam asmeniui, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar pažeidžiamas (ginčijama sutartimi). CK 6.227 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas ex officio (savo iniciatyva) gali konstatuoti absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes, tačiau šios normos taikymo aspektu būtina akcentuoti, kad tokios galimybės įgyvendinimas nėra savitikslis – pirmiau įvardyti veiksmai gali būti atlikti teismo iniciatyva tik tada, jeigu jų atlikimas yra būtinas, siekiant apginti asmens pažeistą subjektinę teisę ar viešąjį interesą, ir gali sukelti atitinkamas materialiąsias teisines pasekmes (apginti pažeistąją teisę).

22. CK 6.394 straipsnis reglamentuoja teisių į žemės sklypą sudarant pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto, kuriuo yra užstatytas žemės sklypas, pirkimo–pardavimo sutartį klausimus. Pažymėtina, kad, nors, ką nustatė bylą nagrinėję teismai, tarp atsakovų 2013 m. rugpjūčio 30 d. buvo sudaryta ginčo pastatų, esančių ieškovei priklausančiame žemės sklype, dovanojimo sutartis, CK 6.394 straipsnio nuostatos taikytinos pagal įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnio 1

dalis).23. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–

pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri yra būtina jam naudoti pagal paskirtį. Šio straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta, kad, jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką nustato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o, jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

24. Kaip minėta, ginčo pastatų dovanotojai nėra žemės sklypo, kuriame yra šie pastatai, savininkai, vadinasi, apdovanotųjų teisių į žemės sklypą klausimui išspręsti yra reikšmingos CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias pirkėjas (apdovanotasis) įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas (dovanotojas), t. y. pirkėjas (apdovanotasis) negali įgyti daugiau teisių, negu turėjo pats pardavėjas (dovanotojas), vadinasi, žemės sklypo savininko teisių ir pareigų turinys savaime nepasikeičia, perleidus pastatus, kuriais yra užstatytas jo žemės sklypas (t. y. pasikeitus pastatų savininkui). Teisėjų kolegija, remdamasi šiais argumentais, sprendžia, kad pirkėjo (apdovanotojo) teisių į žemės sklypą neaptarimas sudarant nekilnojamųjų daiktų, esančių kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, pirkimo–pardavimo (dovanojimo) sutartį pats savaime nesukuria žemės sklypo savininkui vieno ar kito materialiojo teisinio efekto (t. y. nesukuria, nepanaikina ir nepakeičia subjektinių teisių ir (ar) pareigų).

25. Šios nutarties 20 punkte atskleista, kokios faktinės aplinkybės buvo nurodytos ieškinio reikalavimui dėl ginčo pastatų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė nepagrindė (neįrodė), kaip ginčo pastatų dovanojimo sandorio sudarymas (be jos sutikimo ir neaptarus apdovanotųjų teisių į ieškovės žemės sklypą) paveikė (pažeidė) jos, kaip žemės sklypo savininkės, materialiąsias teises ir pareigas, kokius materialiuosius teisinius padarinius jai sukels (sukeltų) ginčo pastatų dovanojimo sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas, t. y. ginčo pastatų grąžinimas dovanotojų nuosavybėn. Apibendrinant šiuos argumentus, nurodytina, kad ieškovė nepagrindė sąlygų, kurios būtinos teisminei gynybai jos reikalaujamu būdu taikyti, t. y. neįrodė, kad turi tam tikrą materialiąją subjektinę teisę (ar teisėtą interesą), susijusią su ginčo dalyku, kad teisė yra pažeista ir kad reikalaujamas taikyti teisių gynimo būdas sukels atitinkamas materialiąsias teisines pasekmes.

26. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad ieškovė neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčyti dovanojimo sandorį. Kaip pirmiau atskleista, tokio suinteresuotumo neturėjimas per se (pats savaime) sudaro pagrindą atmesti ieškinį.

27. Kasacinis teismas, apibendrindamas šios nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo patenkino ieškovės reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu pagrįstai atmetė ieškinį, todėl teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

28. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti.


29. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios šiame teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

30. Pažymėtina, kad ieškovė pralaimėjo bylą, vadinasi, atsakovai turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

31. Atsakovai V. V. ir D. K. patyrė po 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, priteisia šiems atsakovams iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimus.

32. Atsakovai kasaciniame teisme patyrė 41 Eur bylinėjimosi – žyminio mokesčio – išlaidas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad žyminį mokestį sumokėjo atsakovas V. V., todėl, patenkinus kasacinį skundą, atsakovui priteisiamas iš

ieškovės 41 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas.33. Kasaciniame teisme susidarė 6,99 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Pareiga

padengti šias išlaidas tenka ieškovei, todėl valstybei priteisiamas iš ieškovės šių išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą.

Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos teisme:priteisti V. V. (a. k. duomenys neskelbtini) iš I. N. V. (a. k. duomenys neskelbtini) 400 (keturių šimtų) Eur bylinėjimosi

išlaidų atlyginimą ir 41 (keturiasdešimt vieno) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą;priteisti D. K. (a. k. duomenys neskelbtini) iš I. N. V. 400 (keturių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Priteisti valstybei iš I. N. V. 6,99 Eur (šešių Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

įteikimu, atlyginimą. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



VIRGILIJUS GRABINSKAS

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ_______________________


2018-18449 2018-11-15 2018-11-06 2018-11-06 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-285-976/2018Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00305-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.7; 2.1.7.1; 1.1.1.5.3; 1.2.19.4.2.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,nuteistosios V. K. ir išteisintojo E. K. gynėjui advokatui Vytautui Bučiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės

prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio ir nuteistosios V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e5f309d0e82e11e88dd9e201dd8ee4f2

gegužės 26 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu V. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 227 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) bauda, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui – neišvykti už gyvenamos vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms. V. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 288 straipsnį, 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) (epizodas su V. P.) išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.

E. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) laisvės atėmimu trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui – neišvykti už gyvenamos vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms. E. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 288 straipsnį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) (epizodas su V. P.) išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 2 dalį bei E. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

V. K. pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 2 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. E. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Taip pat šiuo nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį ir ši bylos dalis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pakeista Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir bausmių subendrinimo ir V. K., pripažintai kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, ir jai paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda, įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per vienerius metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

V. K. BK 63 ir 75 straipsnių taikymas panaikintas.Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios V. K. skundą tenkinti iš dalies, nuteistosios V. K. ir išteisintojo E. K. gynėjo advokato, prašiusio nuteistosios V. K. kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. V. K. nuteista už tai, kad ji, dirbdama Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja, pažeisdama Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, kuri nustato jai prievolę laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, laikytis teisėjų etikos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 2 ir 4 punktai), nustatančių teisėjo prievolę nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems, naudojantis savo tarnybine padėtimi, laikytis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 ir 13 straipsnių reikalavimų, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nenaudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekiant

paveikti kitų asmenų sprendimą, 2011 m. balandžio 20 d., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos, telefonu paskambino Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjai R. A. ir prašė neskirti jos sūnui E. K. kardomosios priemonės – suėmimo, kurio klausimą sprendė ši teisėja; taip V. K. pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir kartu padarė didelę žalą valstybei.

2. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu V. K., E. K. ir Ž. A. buvo nuteisti už tai, kad V. K., būdama Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja, pažeisdama Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, kuri nustato prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, ir E. K., veikdami bendrai, siekdami paveikti kitų asmenų sprendimą ir padėti K. J., kad pastarasis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A-3260-441/2010 išvengtų atsakomybės už du pažeidimus ir būtų nubaustas mažesne nuobauda, sukurstė (palenkė) Ž. A., dirbusį Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėju, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, o V. K., be to, duodama jam patarimus, kaip išspręsti administracinio teisės pažeidimo bylą, padėjo piktnaudžiauti; dėl to Ž. A., dirbdamas teisėju, pažeisdamas Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, kuri nustato prievolę laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi priimdamas sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje dėl K. J. Tokiais nuteistųjų veiksmais buvo pažemintas teisėjo vardas, pakenkta teismo autoritetui ir kartu padaryta didelė žala valstybei.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalis dėl Ž. A. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

4. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 2 dalį bei E. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. K. pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 2 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; E. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

5. Taip pat Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu V. K. nuteista už tai, kad 2010 m. lapkričio 25 d. apie 12.15 val. kavinėje „K“, esančioje (duomenys neskelbtini), už pageidaujamą sprendimą, kad V. K. civilinė byla būtų paskirta pageidaujamam teisėjui, bylų skirstymą vykdančiam Telšių rajono apylinkės teismo pirmininkui R. Ž. davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį – alkoholinio gėrimo „Red Label“ butelį.

6. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).


7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų V. K. ir E. K. apeliacinius skundus, nuteistosios V. K. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, nuteistojo E. K. apeliacinį skundą tenkino.

7.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad dalis duomenų byloje surinkta pažeidus BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl jie negali būti pripažinti įrodymais, konstatavo, kad byloje nesurinkta kitų įrodymų, pagrindžiančių V. K. ir E. K. kaltę, todėl V. K. išteisino dėl BK 24 straipsnio 5, 6 dalyse ir 228 straipsnio 2 dalyje, o E. K. – dėl BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

7.3. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad dėl BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl V. K. šią bylos dalį nutraukė.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. K. paskirtos bausmės ir bausmių subendrinimo.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

8. Kasaciniu skundu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Ivanauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu padarytais pakeitimais. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes, atsisakius pripažinti įrodymais byloje surinktus duomenis taikant netinkamai šioje byloje suformuotą teismų praktiką, buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio nuostatos, nes pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, dėl to nusikalstamą veiką padarę asmenys išvengė baudžiamosios atsakomybės.

8.2. Apeliacinės instancijos teismas savo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendyje nurodė, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų Nr. S6-10-375, S6-10-376, S6-10-377, S6-10-378, S6-10-379, S6-10-380, S6-10-381, S6-10-382, S6-10-387, S6-10-389, S6-10-390, S6-10-394, S6-10-396, S6-10-397 nelaikant įrodymais byloje nėra jokių kitų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių tai, kad V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5, 6 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje, ir kad E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad duomenys, gauti kontroliuojant pokalbius V. K. tarnybiniame kabinete, negali būti laikomi gauti teisėtu būdu, nes Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2010 m. spalio 12 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kad buvo duotas leidimas įrengti V. K. tarnybiniame kabinete slaptą garso ir vaizdo įrašymo įrangą. Kaip pažymi teismas, iš Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2010 m. spalio 12 d. nutarties dėl leidimo slaptai patekti į tarnybines patalpas rezoliucinės dalies matyti, jog buvo apsiribota tik leidimu įeiti į tarnybines patalpas, o dėl leidimo įrengti technines priemones specialia tvarka nepasisakyta, tai reiškia, kad aptariama nutartimi duotas leidimas tik slaptai patekti ir apžiūrėti tarnybines patalpas, o ne atlikti kokius nors kitus veiksmus.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 23 d. nutarties išvadas, kad duomenys, gauti kontroliuojant pokalbius teisėjos V. K. kabinete, nesinaudojant telekomunikacijų tinklų operatorių paslaugomis, negali būti pripažinti įrodymais ir kad 2010 m. spalio 12 d. teismo nutartyse nebuvo duotas leidimas klausytis pokalbių V. K. darbo kabinete esančiu laidiniu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini).

8.4. Apeliacinio proceso metu vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nurodymus dėl operatyvinių veiksmų ir priemonių (kriminalinės žvalgybos) teisėtumo, operatyvinio tyrimo veiksmų trukmės buvo atliktas įrodymų tyrimas, jo metu buvo gauti ir ištirti nauji duomenys, susiję su operatyvinio tyrimo trukme ir operatyvinių veiksmų realizavimu, kurie pripažinti įrodymais. Nors apeliacinės instancijos teismas prokuroro prašymą dėl naujų įrodymų tyrimo tenkino iš dalies, tačiau, išreikalavus papildomus dokumentus ir kaip liudytojus apklausus tik D. B. ir S. S., buvo gauti duomenys, kurių nebuvo byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priimant 2016 m. vasario 23 d. nutartį ir kurie turi didelę reikšmę vertinant duomenų, surinktų naudojant operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus ir priemones, pripažinimą įrodymais byloje, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl analogiškai gautų duomenų pripažinimo įrodymais kitose baudžiamosiose bylose, turėtų būti peržiūrėtos šioje byloje teismų padarytos išvados, kurios buvo priimtos neturint byloje visų reikiamų duomenų teisingoms išvadoms padaryti.

8.5. Apeliacinio proceso metu kaip liudytojus apklausus Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) pareigūnus D. B. ir S. S. nustatyta, kad slapti operatyviniai veiksmai V. K. buvo sankcionuoti pagal tuo metu galiojusius Lietuvos įstatymus ir teismų praktiką bei realizuoti griežtai pagal sankcijų ribas, nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Teismo buvo paprašyta leidimo slapta patekti į teismo patalpas, nes norint patekti į V. K. darbo kabinetą reikia pereiti ir kitas teismo patalpas. Patekimas į V. K. darbo kabinetą ir techninių priemonių įrengimas bei naudojimas jos kabinete buvo atliktas griežtai pagal nustatytą vidinę tvarką ir pagal iš anksto paruošiamas užduotis. Jei V. K. naudojamas laidinio telefono abonentinis numeris būtų kontroliuojamas pasinaudojant operatorių paslaugomis, tokiu atveju būtų pažeistos daugelio su tiriamomis nusikalstamomis veikomis nesusijusių asmenų teisės, nes jų pokalbiai būtų klausomi vien dėl to, kad visų teismo darbuotojų laidinių telefonų abonentai jungiami per tą pačią vietinę telefoninio ryšio stotelę. V. K. atžvilgiu vykdydami slaptus operatyvinius veiksmus, STT pareigūnai ėmėsi visų priemonių tam, kad nebūtų sukurtos sąlygos kištis į kitų teismo darbuotojų privatų gyvenimą. Operatyviniai veiksmai buvo sankcionuoti atskiromis nutartimis, nes pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (toliau – OVĮ) jie buvo reglamentuoti skirtinguose įstatymo

straipsniuose. Tai, kad vienos iš teismo 2010 m. spalio 12 d. nutarčių rezoliucinėje dalyje praleisti žodžiai dėl leidimo naudoti technines priemones specialia tvarka, vertino kaip techninę klaidą, į kurią tuo metu net neatkreipė dėmesio, nes pačioje nutartyje teismas konstatavo, jog prokuroro teikimas visiškai tenkintinas.

8.6. Darytina išvada, kad duomenys, gauti kontroliuojant pokalbius V. K. kabinete, kartu ir laidiniu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), gali būti pripažinti įrodymais, nes Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas sankcionavo slaptą patekimą į negyvenamąsias patalpas – Šiaulių miesto apylinkės teismo tarnybines patalpas, esančias Šiauliuose, Vilniaus g. 247, kuriose dirba V. K., šių patalpų apžiūrą, techninių priemonių naudojimą specialia tvarka, telekomunikacijų tinklais V. K. telefono abonentais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) perduodamos bei jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, ne viena nutartimi, o dviem nutartimis pagal galiojančią teismų praktiką ir OVĮ nuostatas. Pažymėtina, kad abiejose nutartyse Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas nurodė, kad prokuroro teikimus tenkina visiškai, vadinasi, ir techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka. Tai, kad nutarties rezoliucinėje dalyje nebuvo įrašyti žodžiai „techninių priemonių naudojimas specialia tvarka“, nedaro techninių priemonių įrengimo ir naudojimo neteisėtų, nes pagal teismų praktiką turi būti vertinamas visas nutarties turinys ir sprendimo esmė. Šių operatyvinių veiksmų teisėtumą patvirtina ir jų teisingas realizavimas, užtikrinant asmenų teises ir teisėtus interesus.

8.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš paskutinių nutarčių baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018 konstatavo, kad, sprendžiant slaptos garso ir vaizdo įrašymo aparatūros įrengimo patalpoje teisėtumo klausimą, reikia atsižvelgti į tai, kad nors teismo nutartyje, kuria buvo sankcionuotas slaptas patekimas į negyvenamąsias patalpas, šių patalpų apžiūra bei techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, yra kalbama apie vaizdo ir garso įrašymo priemonių naudojimą, o ne įrengimą, tačiau iš to, kad šia nutartimi taip pat duotas leidimas slaptai patekti į šias patalpas, natūraliai išplaukia išvada, kad minėtų priemonių naudojimas apima ir jų įrengimą.

8.8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartyje padarė išvadas, byloje nesant pakankamai duomenų nagrinėjamu klausimu, pritaikydamas naujai priimtų įstatymų griežtesnius reikalavimus ir jų nuostatų taikymą teisėtiems teismų sprendimams, kurie priimti remiantis anksčiau galiojusiais įstatymais ir teismų praktika, taip suformuodamas teismų praktiką, kuri kelia abejonių dėl teisingumo principo įgyvendinimo, ir sudarydamas galimybę nusikalstamą veiką padariusiems asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės.

8.9. Lietuvos apeliacinis teismas, nepripažinęs įrodymais operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų – Nr. S6-10-375, S6-10-376, S6-10-377, S6-10-378, S6-10-379, S6-10-380, S6-10-381, S6-10-382, S6-10-387, S6-10-389, S6-10-390, S6-10-394, S6-10-396, S6-10-397, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Pripažinus, kad duomenys, gauti kontroliuojant pokalbius teisėjos V. K. kabinete ir nesinaudojant telekomunikacijų tinklų operatorių paslaugomis, gali būti pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje, turėtų būti peržiūrėtas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 23 d. sprendimas nutraukti bylos dalį dėl Ž. A. (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9. Kasaciniu skundu nuteistoji V. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžių dalis dėl jos pripažinimo kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl R. A.) ir naujos bausmės – 200 MGL baudos paskyrimo ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

9.1. Apeliacinės instancijos teismas, interpretuodamas 2011 m. balandžio 20 d. V. K. skambučio teisėjai R. A. turinį, V. K. priskirdamas dar vieną jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtintą skambutį teisėjai R. A. ir pagal tai darydamas išvadą apie domėjimąsi sūnaus byla, siekimą, jog sūnui būtų priimtas palankus sprendimas, t. y. nepaskirtas suėmimas, nuosprendį grindė prielaidomis, o ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas dėl neatidumo pokalbių su šiais asmenimis ištraukas nuosprendyje nurodė taip, kad jas būtų galima susieti su kaltinimu, nors byloje esantys iššifruoti pokalbiai tokie nėra. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-440-976/2015). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese. Net jei šioje situacijoje ir galima įžiūrėti motinos jausmų iškėlimą aukščiau teisėjos statuso, tai nėra tokio

pavojingumo laipsnio, kad būtų vertinama kaip nusikaltimas. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-98/2014).

9.2. BK 228 straipsnis numato atsakomybę tiek už turtinės, tiek ir už neturtinės žalos padarymą. Tačiau įstatyme aiškiai apibrėžta, kad žala, nesvarbu, ar ji turtinė, ar neturtinė, turi būti didelė. Visais atvejais didelė žala turi būti įrodyta ir motyvuota teismų sprendimuose, nes didelė žala yra vienas iš būtinųjų piktnaudžiavimo nusikaltimo požymių, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų teisės pažeidimų. Pagal didelės žalos požymį piktnaudžiavimo nusikaltimas atribojamas nuo drausminio nusižengimo. Didelės žalos požymis yra vertinamasis. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą, pareigūno padarytos nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijos autoritetui, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-100/2014). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, jų darbo sutrikdymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013). 2011 m. balandžio 20 d. V. K. skambutis teisėjai R. A. truko vieną minutę, kitų fizinių, juridinių asmenų interesai ir teisės nebuvo pažeisti, šis įvykis atgarsio (rezonanso) visuomenėje nesukėlė, jis nelėmė neteisingų sprendimų E. K. baudžiamojoje byloje priėmimo ar kitokių neigiamų padarinių, todėl nėra pagrindo spręsti dėl didelės žalos padarymo. Atsižvelgiant į tai, V. K. veiksmus vertinti kaip atitinkančius BK 228 straipsnio 2 dalies požymius nėra teisinio pagrindo.

9.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu pakeista Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo epizode dėl teisėjos R. A., ir V. K. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė devyniems mėnesiams. Šią bausmę subendrinus su kitomis bausmėmis, buvo paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendis, kuriuo buvo pakeistas Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendis, įsiteisėjo jo paskelbimo dieną. Įsiteisėjęs nuosprendis buvo nedelsiant perduotas vykdyti Šiaulių apygardos probacijos tarnybos probacijos skyriui ir pradėtas vykdyti (duomenys apie nuosprendžio perdavimą vykdyti neabejotinai yra baudžiamojoje byloje). Nuteistoji V. K. į Šiaulių apygardos probacijos tarnybos registrą buvo įtraukta 2015 m. birželio 22 d. ir išregistruota 2016 m. birželio 9 d., pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui, o tai reiškia, kad nuteistoji V. K. 2015 m. birželio 8 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę už nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo pripažinta kalta, įskaitant ir epizodą dėl teisėjos R. A., atliko 2016 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. paskirtos bausmės ir paskyrė naują bausmę – 200 MGL (7532 Eur) dydžio baudą, įpareigojat ją sumokėti į valstybės biudžetą per vienerius metus nuo 2018 m. vasario 23 d.

9.4. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas neturi būti antrą kartą persekiojamas ir baudžiamas tos pačios valstybės už nusikaltimą, už kurį jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį, šio itin svarbaus fakto neįvertino ir bausmę atlikusiai V. K. už tą pačią nusikalstamą veiką (epizodas dėl teisėjos R. A.) skyrė naują bausmę – 200 MGL baudą, taip už tą pačią veiką paskirdamas antrą bausmę.


10. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Ivanausko ir nuteistosios V. K. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų, surinktų neviešo pobūdžio tyrimo veiksmais, leistinumo

11. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad byloje, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, buvo nepripažinti įrodymais duomenys, gauti taikant Operatyvinės veiklos įstatymo 10 ir 11 straipsnius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, laikėsi šioje byloje kasacinės instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje suformuotos pozicijos, jog V. K. tarnybiniame kabinete įrengus specialią techniką gauti duomenys yra nepripažįstami įrodymais. Todėl prokuroras taip pat teikia prašymą perduoti bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai, kuri spręstų, ar yra pagrindas keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartyje suformuotas taisykles dėl įrodymų leistinumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras, teikdamas tokį prašymą, nenurodo skunde minimų naujai priimtų įstatymų, reikšmingų bylai, taip pat ankstesnės ir naujos kasacinės instancijos teismo ar kitų (be kita ko, ir tarptautinių) teismų jurisprudencijos, kuri pagrįstų poreikį keisti ginčijamas teisines taisykles (skunde nurodama tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018), tačiau savo skunde remiasi šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gautais papildomais duomenimis, kuriais nedisponavo kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija.

12. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo faktinio pagrindo, nes visi bylą nagrinėję teismai pripažino, kad faktinis pagrindas tiek pradėti operatyvinį tyrimą, tiek atlikti konkrečius operatyvinio tyrimo veiksmus byloje nustatytas. Taip pat nėra ginčo, kad teisinis pagrindas, t. y. teismo nutartys, leidžiančios atlikti tam tikrus operatyvinius veiksmus, taip pat yra. Pagrindinis skunde keliamas klausimas yra toks: kiek teismo nutartyje, kuria tenkinamas prokuroro prašymas atlikti slaptus tyrimo veiksmus, būtina sutikslinti gana abstrakčias Operatyvinės veiklos įstatymo formuluotes: „slaptas patekimas į patalpą“ (veiksmų atlikimo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnis, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnis) ir „kitokio susižinojimo kontrolė“ (veiksmų atlikimo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnis, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 11 straipsnis), kad teismai, nagrinėjantys bylą, pripažintų duomenis, gautus tam tikrose patalpose įrengus garso ir vaizdo fiksavimo techniką, leistinais.

13. Konstitucinė asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą nėra absoliuti. Tais atvejais, kai asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

14. Tačiau Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

15. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad kiekvienas žmogus negali patirti jokių kitokių apribojimų, kaip tik įstatymo numatytųjų. Visuotinai pripažinta, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos esant būtinybei ir tik įstatymu nustačius tvarką bei ribas. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių bei laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt. (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m.

gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).16. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą gali būti apribojama operatyvinio tyrimo (kriminalinės

žvalgybos) metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, taip pat taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, numatytas BPK. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, taip pat ne kartą konstatuota, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialiai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumą apribojimą. Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą bet kokiai slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės (pvz., 2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją bei žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00, su tolesnėmis nuorodomis; 2011 m. sausio 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Aydoğdu prieš Turkiją, peticijos Nr. 25745/07; 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Lachowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 9208/05) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015).

17. Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir numatytos OVĮ (Kriminalinės žvalgybos įstatymo), kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų. Pabrėžtina, kad valstybės institucijos (pareigūnai) bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tais būdais, kurie tiesiogiai numatyti įstatymuose, – kitu atveju jie pripažįstami neteisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-338-511/2017).

18. Pagrindinė prielaida tinkamai įvertinti slaptų tyrimo veiksmų metu gautų duomenų leistinumą, taip pat ir patikimumą, yra bylą nagrinėjančiam teismui, taip pat ir kitiems proceso dalyviams, aiškus faktinis ir teisinis tokių veiksmų atlikimo pagrindas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje byla po bylos formuojami reikalavimai, susiję su faktiniu ir teisiniu slaptų tyrimo veiksmų pagrindais: sankcionavimo forma ir turiniu, taip pat jų realizavimo proporcingumu, trukme, ikiteisminio tyrimo pradėjimo laiku ir kt.

19. Kasacinės instancijos teismas nurodo, kad jei dalis reikšmingos baudžiamajam procesui informacijos yra surenkama vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu (Kriminalinės žvalgybos įstatymu), tai iš baudžiamosios bylos medžiagos turi būti aišku, kokie Operatyvinės veiklos įstatyme (Kriminalinės žvalgybos įstatyme) numatyti veiksmai buvo atlikti, taip pat turi būti galimybė patikrinti, ar renkant informaciją buvo laikytasi Operatyvinės veiklos įstatyme (Kriminalinės žvalgybos įstatyme) nustatytų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-507/2017). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad nutarties dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodyta sankcionuojamų operatyvinių veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius veiksmus. Netoleruotina, kai teismas nutarties rezoliucinėje dalyje tik perrašo prokuroro teikimo rezoliucinę dalį ir atitinkamą Operatyvinės veiklos ar Kriminalinės žvalgybos įstatymų straipsnį, nenurodydamas, kokie konkretūs veiksmai, priemonės ir kokia apimtimi gali būti vykdomi prieš asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-696/2016, 2K-57-696/2017). Leidimas atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), būtent, būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-976/2017).

20. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad toks reikalavimas negali būti suprantamas kaip perteklinių duomenų nurodymas teismo nutartyse. Teismo sprendimuose turi būti nurodyti duomenys, kurie būtini teisiniam ir faktiniam operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų ar neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių (slaptų tyrimo veiksmų) pagrindui įvertinti; taip pat būtini teismo sprendimu leidžiamoms atlikti veiksmų apimtims (riboms) nustatyti: t. y. susiję su slaptai kontroliuojamo susižinojimo objektu (asmeniu, asmenimis), vieta, laiku (terminu) ir būdu (garso, vaizdo, kitoks kontroliavimas). Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788-2018 (ja remiamasi ir prokuroro skunde) nurodoma, kad nors teismo nutartyje, kuria buvo leista vykdyti slaptus tyrimo veiksmus, kalbama apie vaizdo ir garso įrašymo priemonių naudojimą, o ne jų įrengimą, tačiau iš to, kad šia nutartimi taip pat duotas leidimas slaptai patekti į šias patalpas, natūraliai išplaukia išvada, kad minėtų priemonių naudojimas apima ir jų įrengimą.).

21. Tokia kasacinės instancijos teismo praktika leidžia teigti, kad teisiškai pagrįsto poreikio koreguoti ją, atsisakant reikalavimo ribojant žmogaus teisę į privatų gyvenimą (taip pat ir į susižinojimo slaptumą) teismo nutartimis tiksliai apibrėžti tokio ribojimo apimtis, nėra. Kaip jau minėta, ir prokuroras nenurodo konkrečių teisinių argumentų, kuriais būtų

grindžiamas tokios praktikos keitimas (koregavimas). Todėl prokuroro prašymas perduoti bylą nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai netenkinamas.

22. Toliau bus analizuojama, ar nagrinėjamoje byloje priimtos teismo nutartys, kuriomis buvo leista atlikti operatyvinius veiksmus, atitinka teisinio aiškumo ir nuspėjamumo kriterijus, kurie taikomi tiek įstatymui, kurio pagrindu gali būti ribojamos žmogaus teisės, tiek teismo sprendimui, kuriuo leidžiama riboti konkretaus žmogaus teisę į privatų gyvenimą.

23. Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punkte nurodyta, jog „Techninių priemonių naudojimas specialia tvarka – motyvuota teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pažymėtina, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 22 punktas, apibrėžiantis tą pačią sąvoką, išdėstytas taip: „Techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – motyvuota teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas kriminalinėje žvalgyboje, kontroliuojant ar fiksuojant <…> asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.“ Taigi reguliavimas, skirtingai nei nurodo prokuroras, šiuo aspektu nesikeitė.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia įstatymo formuluotė yra pakankamai talpi ir praktiškai konkrečiu atveju (konkrečioje byloje) gali reikšti labai skirtingą žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimą: kaip matyti iš teismų praktikos, remiantis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsniu (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsniu), gali būti leista fotografuoti, daryti garso įrašą, daryti vaizdo įrašą, fiziškai sekti asmenį, derinti tokios kontrolės būdus. Įstatymų leidėjas išskiria tik vieną susižinojimo formos – t. y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio – kontrolės mechanizmą (Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punktas ir 10 straipsnis, Kriminalinės žvalgybos 2 straipsnio 22 punktas ir 10 straipsnis, BPK 154 straipsnis).

25. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad iš Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutarties dėl leidimo slaptai patekti į tarnybines patalpas rezoliucinės dalies matyti, jog buvo apsiribota tik leidimu įeiti į tarnybines patalpas, o dėl leidimo įrengti technines priemones specialia tvarka nepasisakyta. Tai reiškia, kad aptariama nutartimi duotas leidimas tik slaptai patekti į tarnybines patalpas ir jas apžiūrėti, o ne atlikti kokius nors kitus veiksmus. Taigi nesant duomenų, jog nagrinėjamoje byloje buvo duotas leidimas V. K. darbo kabinete įrengti technines priemones, konkrečiai vaizdo ir garso įrašymo įrangą, visi duomenys, gauti byloje panaudojus vaizdo ir garso įrašymo įrangą V. K. darbo kabinete, negali būti laikomi duomenimis, gautais teisėtu būdu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad duomenys, gauti naudojant šią techniką ir užfiksuoti atitinkamuose operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, nėra įrodymai BPK 20 straipsnio prasme. Šiame nuosprendyje taip pat padaryta išvada, jog V. K. veiksmų fiksavimas kavinėje taip pat buvo neteisėtas, nes iš 2010 m. spalio 12 d. teismo nutarties, kuria buvo sankcionuota V. K. kitokio susižinojimo kontrolė, rezoliucinės dalies matyti, jog nėra nurodytas leidimas naudoti technines priemones specialia tvarka.

26. Kaip matyti iš kasacinio skundo argumentų, prokuroras teigia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartyje sankcionuotas slaptas patekimas į teismo patalpas, kuriose dirbo V. K., aiškinant jį kartu su kitoje Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartyje sankcionuota kitokio V. K. susižinojimo kontrole, reiškia ir specialių priemonių jos tarnybiniame kabinete įrengimą. Kaip papildomas argumentas, pagrindžiantis įrodymus, gautus nuteistosios darbo kabinete įrengus specialias technikos priemones – garso ir vaizdo įrašymo techniką, ir techniką, kuria buvo fiksuojama informacija, perduodama stacionariu (laidiniu) telefono aparatu, nurodoma ir tai, kad tokio pobūdžio teismo nutartis vykdantys pareigūnai griežtai laikosi vidinės tvarkos ir dirba pagal iš anksto paruošiamas užduotis.

27. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie prokuroro argumentai nepaneigia pirmiau nutartyje išdėstytų reikalavimų, formuojamų kasacinės instancijos teismo praktikoje, kuri savo ruožtu grindžiama Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudencija.

28. Nagrinėjamoje byloje iš tiesų yra dvi 2010 m. spalio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartys, kuriomis sankcionuojami OVĮ 10 ir 11 straipsnyje numatyti operatyviniai veiksmai, ir vėlesnės nutartys, kuriomis jų taikymas yra pratęsiamas. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nutarta „sankcionuoti telekomunikacijų tinklais, telefono abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), V. K. perduodamos ir jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d.“ (1 t., b. l. 37–38). Kitos Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutarties rezoliucijoje nurodoma: „<…> sankcionuoti slaptą patekimą į negyvenamąsias patalpas – Šiaulių miesto apylinkės teismo

tarnybines patalpas, kuriose dirba V. K., esančias Šiauliuose, Vilniaus g. 247, bei šių patalpų apžiūrą nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d.“ (1 t., b. l. 40–41).

29. Prokuroro argumentas, kad pagal teismų praktiką turi būti vertinamas visas nutarties turinys ir sprendimo esmė, yra pagrįstas. Tačiau tai nereiškia, kad teismo nutarties rezoliucinė dalis gali būti tokio abstraktumo ar netgi netikslumo, kad iš esmės slaptus tyrimo veiksmus realizuojantys pareigūnai, laikydamiesi vidaus tvarkos, turėtų spręsti dėl konkrečių slaptų tyrimo veiksmų apimties, kas iš esmės reikštų ir teisės į privataus gyvenimo ribojimo apimtis. Ginčijamos nutarties rezoliucija yra suformuluota taip: „<…> sankcionuoti telekomunikacijų tinklais, telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), V. K. perduodamos ir jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, V. K. kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma.“ Ja buvo tenkinamas prokuroro teikimas, kuriuo prašomų atlikti veiksmų apimtis nutarties tekste išdėstoma taip: „<…> technines priemones specialia tvarka numatoma naudoti kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais, V. K. naudojamais abonentais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), perduodamą informaciją bei kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma.“ Nagrinėjamoje byloje pagal aptartas teismo nutartis, kaip jau minėta, buvo gauti duomenys, darant garso ir vaizdo įrašus tarnybiniame kabinete, taip pat įrašant pokalbius stacionariu telefonu, esančiu šiame kabinete, ir slaptai sekant ir fiksuojant V. K. veiksmus susitikimo, vykusio mieste, metu. Taigi, tokia situacija, kai slaptus tyrimo veiksmus realizuojantys pareigūnai, kaip nurodė STT pareigūnai D. B. ir S. S., apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atlieka juos ne laikydamiesi teismo nutartyje nurodytų privataus gyvenimo ribojimo apimčių, o pagal nustatytą institucijos vidinę tvarką ir pagal iš anksto paruošiamas užduotis, negali būti pripažinta kaip atitinkanti pirmiau išdėstytus griežtus privataus gyvenimo ribojimo reikalavimus.

30. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje būtent teismas, tenkindamas atskirus prokuroro teikimus ir viena nutartimi sankcionuodamas slaptą patekimą į tarnybines patalpas, o kita – kitokio V. K. susižinojimo kontrolę, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, turėjo konkretizuoti tokio susižinojimo kontrolės būdus, apimtis, ribas. Prokuroro argumentas, kad operatyvinių veiksmų teisėtumą patvirtina ir jų teisingas realizavimas, būtent, tai, kad užtikrinant pokalbių stacionariu telefonu fiksavimą buvo nesinaudota telekomunikacinių paslaugų teikėjo galimybėmis ir taip apsaugotas kitų teismo darbuotojų privatumas, negali paneigti tokių duomenų gavimo tvarkos pažeidimo.

31. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jog duomenys, gauti darant vaizdo ir garso įrašą V. K. tarnybiniame kabinete, taip pat fiksuojant jos veiksmus kavinėje, negali būti laikomi gautais teisėtu būdu. Todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, pripažįstant duomenis įrodymais, nebuvo padaryta.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos didelės žalos

32. Kasatorė V. K. skunde nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio 2 dalį. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad V. K. veiksmai nesukėlė didelės žalos, todėl jos veiksmus vertinti kaip atitinkančius BK 228 straipsnio 2 dalies požymius nėra teisinio pagrindo. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas įrodymų, pagrindžiančių nusikalstamą veiką, pakankamumas, prašoma kitaip vertinti faktines aplinkybes, nei vertino abiejų instancijų teismai. Tačiau kasacinės instancijos teismas naujų (kitokių) faktinių aplinkybių nenustato, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais neigiamas veikos įrodytumas, nenagrinėjami.

33. Būtinasis piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymis yra didelės žalos padarymas valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pagal šį požymį atribojamas piktnaudžiavimas kaip nusikalstama veika nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-100/2014). Kasacinės instancijos teismo nutartyse nurodoma, kad neturtinio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui, ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, jei sumenkinamas valstybės ar kitų institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas.

Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013, 2K-100/2014, 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016). Pažymėtina, kad didelės neturtinės žalos padarymas valstybei gali būti grindžiamas skirtingais argumentais nei tokios žalos padarymas, pavyzdžiui, fiziniam asmeniui. Didelė žala valstybei gali būti padaroma ir veiksmais, kurie trunka labai trumpai, kuriais nepažeidžiamos fizinių asmenų teisės ir laisvės, kurie nėra plačiai nušviečiami žiniasklaidos priemonėse (nesukelia rezonanso visuomenėje), tačiau lemia valdžios įstaigoms priskirtų funkcijų neatlikimą, kenkiantį valstybės valdymo tvarkai, jos ekonomikai ir finansų sistemai, kurie pažeidžia verslo tvarką, viešuosius interesus ir pan. Didelės žalos požymis paprastai turi būti konstatuojamas tais atvejais, kai piktnaudžiaujant tarnyba kitiems asmenims yra sudaromos sąlygos daryti teisės pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-640-507/2015).

34. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių, byloje nustatyta, kad V. K., būdama Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama asmeninės naudos, ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė, t. y. ji paskambino Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjai R. A. ir telefoninio pokalbio metu užuominomis prašė neskirti jos sūnui E. K. kardomosios priemonės suėmimo. Vertindami tokią veiką, teismai pripažino, kad V. K., pažeidusi kaltinime nurodytas įstatymų nuostatas bei vertybes, padarė didelę žalą ne tik visos teismų sistemos apskritai ir Šiaulių miesto apylinkės teismo kaip institucijos konkrečiai prestižui bei autoritetui, bet ir valstybei, nes apie visų teisėjų elgesio atitiktį valstybės deklaruojamoms vertybėms visuomenė neretai sprendžia pagal atskirų teisėjų elgesį. Nuosprendžiuose taip pat buvo aptartas ir pagrįstas priežastinis ryšys tarp kasatorės nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) ir nustatytų padarinių – didelės žalos.

35. Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2011 m. balandžio 20 d. V. K. skambutis teisėjai R. A. truko vieną minutę, kitų fizinių, juridinių asmenų interesai ir teisės nebuvo pažeisti, šis įvykis atgarsio (rezonanso) visuomenėje nesukėlė, jis nelėmė neteisingų sprendimų E. K. baudžiamojoje byloje priėmimo ar kitokių neigiamų padarinių, todėl nėra pagrindo spręsti dėl didelės žalos padarymo. Atitinkamai kasatorė prašo tokią veiką vertinti kaip nesiekiančią tokio pavojingumo, kurio reikalauja baudžiamasis įstatymas.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – didelės neturtinės žalos – aiškinimo praktiką ir šioje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad V. K. veika padarė didelę neturtinę žalą valstybei, todėl negali būti pripažinta tarnybiniu ar drausminiu nusižengimu.

37. V. K., būdama teisėja ir sužinojusi, kad teisme bus sprendžiamas kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimo jos sūnui klausimas, pasinaudojo pažintimi su teisėja R. A., telefoninio pokalbio metu užuominomis paprašydama neskirti jam suėmimo, t. y. nesunkinti jo teisinės padėties. Sprendžiant, ar tokia veika sukėlė didelę žalą valstybei, pažymėtina, kad, visų pirma, V. K. padarė veiką eidama teisėjo pareigas. Pagal Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, teisėjas privalo laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Taigi prašymas, kad kita teisėja neskirtų suėmimo kasatorės sūnui, kurį kasatorė bando pateisinti motinos rūpesčiu, nedera su įpareigojimu kiekvienam teisėjui nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems, naudojantis savo tarnybine padėtimi (Teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 2 ir 4 punktai); vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; nenaudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2, 3 punktai ir 13 straipsnio 1 dalis). Antra, reikšminga ir tai, kad V. K. savo veiksmais siekė paveikti baudžiamojo proceso, kuriame buvo sprendžiamas jos sūnaus kardomosios priemonės skyrimo klausimas, eigą. Taigi, net ir nustačius, kad kardomoji priemonė – suėmimas – buvo paskirta, nepaisant kasatorės prašymo, tai nepaneigia kasatorės veika padarytos didelės neturtinės žalos. Tai, kad prašymas buvo išsakytas per trumpą laiką, nekeičia jo turinio ir prasmės. Trečia, neteisėtas kasatorės prašymas buvo skirtas kitai teisėjai, kuri taip pat įpareigota laikytis ne tik BPK reikalavimų (nagrinėjant prašymą dėl suėmimo), tačiau ir teisėjų etikos reikalavimų. Ketvirta, nors visuomenės ir (ar) žiniasklaidos susidomėjimas pats savaime gali būti nepakankamas pagrindas konstatuoti didelę žalą piktnaudžiavimo atveju, tačiau nagrinėjamos bylos atveju toks susidomėjimas kasatorės byla yra susijęs ir su V. K. eitomis teisėjo pareigomis, o jos naudojimasis tarnybine padėtimi siekiant palankaus procesinio sprendimo savo šeimos nariui neabejotinai mažina visuomenės pasitikėjimą ne tik asmeniškai jos, kaip teisėjos, tačiau ir kitų teisėjų veiklos (tiek sprendžiant asmeninio pobūdžio klausimus, tiek vykdant profesines pareigas) objektyvumu, skaidrumu, sąžiningumu, taip pat sukelia didelių abejonių visa teismų sistema. Įvertinus teisminės valdžios vietą valstybėje, tai, kad tik teismai, vykdydami teisingumą, užtikrina pažeistų asmens teisių teisminę gynybą, darytina išvada, kad teisėjo piktnaudžiavimas tarnyba asmeninei naudai gauti padaro didelę žalą valstybei. Šie motyvai buvo išsamiai

aptarti žemesnių instancijų teismų, sprendžiant dėl didelės žalos požymio.38. Taigi, V. K. eitos pareigos, jos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, pažeistų teisės aktų reikalavimų

pobūdis, asmeninės naudos siekimas, taip pat kitos byloje nustatytos aplinkybės abiejų teismų pagrįstai buvo įvertinti kaip pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nuteistoji, siekdama asmeninės naudos, pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir taip padarė didelę žalą valstybei.

39. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, pripažindami V. K. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl dvigubo baudimo

40. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendis, V. K. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamos vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 23 d. panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendį V. K. atžvilgiu ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį, taip pat ir jo dalį dėl V. K. paskirtos bausmės ir paskyrė naują bausmę – 200 MGL (7532 Eur) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti į valstybės biudžetą per vienerius metus nuo 2018 m. vasario 23 d.

41. Kasaciniame skunde V. K. nurodo, kad ji nagrinėjamoje byloje yra nubausta du kartus, nes, jai atlikus paskirtą bausmę, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu buvo paskirta antra bausmė. Taigi byloje keliamas klausimas, ar situacija, kai iki bylos nagrinėjimo iš naujo apeliacinės instancijos teisme kasacinės instancijos teismo panaikintu nuosprendžiu paskirta bausmė jau yra atlikta (bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis yra pasibaigęs), laikytina dvigubu baudimu.

42. Teisė nebūti du kartus persekiojamam baudžiamąja tvarka, teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą (nusikalstamą veiką) įtvirtinta tiek nacionalinės teisės aktuose: Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, tiek tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės aktuose: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje, kt.

43. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas reiškia ne tik reikalavimą laikytis formalios procedūros pradedant, vykdant, taip pat atnaujinant baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos, bet ir draudimą vykdyti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamą veiką remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin v. Russia, peticijos Nr. 14939/03). Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin v. Russia, peticijos Nr. 14939/03, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009, 2K-570/2010, 2K-121-677/2015, 2K-171-1073/2018).

44. Visų pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje vyko vienas baudžiamasis procesas dėl tos pačios V. K. veikos. Pirmą kartą išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo V. K. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą vieneriems metams, ta pati byla buvo iš naujo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad, kasacinės instancijos teismui panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį dėl V. K., nebebuvo jokio teisinio pagrindo vykdyti nuosprendžio, kasatorė savo iniciatyva nebeturėjo toliau vykdyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, nes teismo nuosprendžio dalis, kuria buvo paskirta bausmė, irgi buvo panaikinta. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų, taip pat ir kasatorės apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė. Padaręs išvadą, kad V. K. pagrįstai nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir įvertinęs bausmei paskirti reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas paskyrė bausmę už šį nusikaltimą – 200 MGL baudą.

45. Tačiau 2018 m. gegužės 18 d. kartu su kasaciniu skundu V. K. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė 2018 m. kovo 30 d. Šiaulių probacijos tarnybos probacijos skyriaus raštą Nr. Š5-4614, kuriame nurodyta, kad V. K., nuteista Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, kuriuo pakeistas Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 8 d. nuosprendis, į Šiaulių apygardos probacijos tarnybos registrą įtraukta 2015 m. birželio 22 d. ir išregistruota 2016 m.

birželio 9 d., pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui. Ši informacija, kaip matyti iš bylos, nebuvo žinoma apeliacinės instancijos teismui, kuris iš naujo nagrinėjo baudžiamąją bylą nuo 2016 m. birželio 9 d. (pirmas teismo posėdis) iki 2017 m. vasario 23 d., kai buvo paskelbtas nuosprendis, kuriuo, kaip jau minėta, V. K. už nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, buvo paskirta nauja bausmė – bauda.

46. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. vasario 23 d. nuosprendyje motyvuotai nurodė, kokias bausmės rūšies parinkimui ir jos dydžiui reikšmingas aplinkybes vertina. Tačiau aplinkybė, kad faktiškai nuteistoji ir po Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jai buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir numatytos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos, panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 23 d. nutartimi) vykdė jai paskirtus įpareigojimus, nebuvo žinoma teismui, taigi nebuvo ir vertinta.

47. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė – faktiškai pasibaigęs laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpis, per kurį buvo vykdyti kasatorei paskirti įpareigojimai, – yra teisiškai reikšminga parenkant ir paskiriant bausmę. Tai turėjo būti įvertinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu skiriant bausmę. Taigi, sprendžiant dėl bylos nagrinėjimo metu kasacinės instancijos teisme paaiškėjusios aplinkybės reikšmės kasatorei paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui, svarbu tai, jog, viena vertus, faktiškai V. K. tęsė įpareigojimų (paskirtų atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą) vykdymą iki bausmės vykdymo atidėjimo termino pasibaigimo, o valstybės institucijos šių įpareigojimų vykdymo nenutraukė, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus nuosprendžio dalį, pagal kurią jie buvo vykdomi; kita vertus, kasatorė, pati būdama teisininkė ir suvokdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos nusikalstamų veikų ir bausmės teisinę reikšmę, nesikreipė dėl tolesnio įpareigojimų vykdymo į kompetentingas institucijas (probacijos tarnybą), nesiskundė dėl to nei teismams (be kita ko, ir apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjusiam kasatorės bylą iš naujo), nei kitoms institucijoms; nurodžiusi šią aplinkybę kasaciniame skunde, nedetalizavo ir nepagrindė, ar įpareigojimų vykdymas apribojo jos teises ir kaip jas apribojo, be kita ko, ar bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu ji buvo pateikusi prašymų leisti išvykti daugiau nei septynioms paroms, jei taip – ar jie buvo tenkinti. Kartu pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu skiriant bausmę buvo taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir kasatorei paskirta bauda, t. y. švelnesnė nei BK 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyta bausmė. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog, netgi paaiškėjus aptariamai aplinkybei, kuri nebuvo žinoma apeliacinės instancijos teismui, ir vertinant ją kaip reikšmingą parenkant bausmę, šio teismo paskirta bausmė – 200 MGL bauda – laikytina teisinga ir atitinkančia bausmės paskirtį.

48. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje dvigubo baudimo uždraudimo principas nepažeistas, o nuteistajai V. K. paskirta bausmė ir jos dydis laikytini tinkamai individualizuotais ir atitinkančiais bausmės paskirtį.

49. Apibendrinus visa, kas išdėstyta, ir nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmetami, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažįstami teisėtais.


n u t a r i a :

Atmesti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko ir nuteistosios V. K. kasacinius skundus.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1e085690e82f11e88dd9e201dd8ee4f2

Baudžiamoji byla Nr. 2K-320-693/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31844-2017-3Procesinio sprendimo kategorija1.2.25.4.2.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. ir jo

gynėjo advokato Vaclovo Šerlinsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu P. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 4 dalį nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5, 8 ir 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 4 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams.

P. Š. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš P. Š. priteista Valstybinei ligonių kasai 4168,85 Eur žalai atlyginti.Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškota iš P. Š. konfiskuotino turto – „Opel Vectra Station“ (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma – 2670 Eur.Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu Šilutės

rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalis dėl P. Š. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį panaikinta. P. Š. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį areštu 45 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta bausmė subendrinta, ją apimant griežtesne pagal BK 281 straipsnio 4 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 641

straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. P. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį už tai, kad pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims,

būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2017 m. birželio 25 d. apie 17.18 val. Šilutės r., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Opel Vectra Station“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pažeisdamas KET 9 ir 127 punktų reikalavimus elgtis atsargiai ir pasirinkti tinkamą greitį pagal esamas sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies, atsitrenkęs į griovio kraštą automobilis vertėsi. Eismo įvykio metu kartu važiavusiems keleiviams Z. B. buvo sunkiai, V. D. nesunkiai, o A. D. ir M. D. nežymiai sutrikdyta sveikata.

2. P. Š. taip pat buvo kaltinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas (iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, kad pažeidė KET 14 punkto reikalavimus) pagal BK 281 straipsnio 7 dalį dėl to, kad minėto eismo įvykio metu vairavo automobilį, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės (kraujyje nustatyta mažiausia etilo alkoholio koncentracija 2,37 promilės) alkoholio.


3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių ir P. Š. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisintas nepagrįstai. Nagrinėjamoje byloje P. Š. veiksmai, kurie pasireiškia transporto priemonės vairavimu būnant neblaiviam, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, sudėties požymius. Tęsdamas neteisėtus veiksmus, P. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 127 punktus, dėl to kilo eismo įvykis. Dėl kilusio eismo įvykio atsirado teisiniai padariniai – sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. P. Š. Kelių eismo taisyklių pažeidimą padarė vairuodamas kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šie jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymius. BK 281 straipsnio 4 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis neapima vairavimo (kaip proceso, vyksmo) apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Pagal BK 281 straipsnio 4 dalį kaltininkas atsako tik už baudžiamojo įstatymo uždraustos būsenos vairavimo sukeltus pažeidimus. P. Š. veiksmuose yra ideali nusikalstamų veikų, numatytų BK 281 straipsnio 4 ir 7 dalyse, sutaptis. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl P. Š. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį panaikino. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad BK 281 straipsnio 4 dalies prasme kaltininkas atsako už kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio kilo teisiškai reikšmingi padariniai. Atlikdamas BK 281 straipsnio 7 dalyje uždraustus veiksmus, kaltininkas tiesiogiai pažeidžia tas teisines vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina baudžiamasis įstatymas, o ne pažeidžia kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, kurios numatytos įstatymo įgyvendinamajame teisės akte. Dėl to iš kaltinimo kaip perteklinę pašalino aplinkybę, kad tokiais veiksmais P. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis P. Š. ir jo gynėjas advokatas V. Šerlinskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. BK 281 straipsnio pakeitimai (2016 m. kovo 25 d. įstatymo redakcija) įsigaliojo ir už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Teismų praktika dar nėra suformuota, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tokiais atvejais, kai asmeniui, kaltinamam pagal BK 281 straipsnio 4 dalį (kai asmuo buvo neblaivus daugiau nei 1,5 promilės), už tuos pačius veiksmus papildomai inkriminuojama ir BK 281 straipsnio 7 dalis, yra perteklinis kaltinimas ir netgi pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą principą, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

4.2. Tiek BK 281 straipsnio 4 dalyje, tiek BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų nusikaltimų būtinas sudėties požymis – vairavimas kelių transporto priemonės apsvaigus nuo alkoholio. Pagal BK 281 straipsnio 4 dalį asmuo neblaiviu laikomas, kai jo kraujyje yra 0,41 promilės ir daugiau alkoholio, o pagal BK 281 straipsnio 7 dalį baudžiama, kai asmens kraujyje yra daugiau nei 1,5 promilės alkoholio. Kadangi BK 281 straipsnio 4 dalyje yra numatytas neblaivumo intervalas nuo (arba lygu) 0,41 promilės ir daugiau alkoholio, bet nereglamentuojant, iki kiek promilių, tai laikytina iki „begalybės“, pagrįstai darytina išvada, jog 1,5 promilės alkoholio patenka į nebaigtinį promilių sąrašą. Taigi, P. Š. veiksmai – vairavimas transporto priemonės esant neblaiviam, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės (P. Š. nustatyta 2,37 promilės), atitinka BK 281 straipsnio 4 dalyje nurodytus būtinus nusikaltimo sudėties požymius: 1) vairavimas transporto priemonės, 2) vairavimas transporto priemonės neblaiviam ir kt. Analogiškai šie du požymiai atitinka ir BK 281 straipsnio 7 dalyje

nurodyto nusikaltimo sudėtį. Be to, KET 14 punkte numatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Taigi, tiek jei asmuo pripažįstamas kaltu pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, tiek pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, jis turi būti pažeidęs KET 14 punkte nustatytą įpareigojimą.

4.3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad P. Š. veiksmų kvalifikavimas papildomai pagal BK 281 straipsnio 7 dalį dėl to, kad jis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio, yra perteklinis, ir dėl šios kaltinimo dalies P. Š. teisingai išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad BK 281 straipsnio 4 dalyje nurodyto nusikaltimo būtinas kvalifikuojantis požymis yra tai, kad asmuo veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir kad įstatymų leidėjas nenumatė, kad šis kvalifikuojantis požymis būtų apibrėžtas kaip mažesnis apsvaigimas nei 1,5 promilės alkoholio.

4.4. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad P. Š. pripažintinas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, nes BK 281 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė ne už patį vairavimą transporto priemonės, būnant šios normos uždraustos būsenos, o už tai, kad jis vairuodamas transporto priemonę būdamas tokios baudžiamojo įstatymo uždraustos būsenos padarė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, dėl to įvykio eismo įvykis, sukėlęs teisinius padarinius. BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos normos turinio analizė leidžia teigti, kad kaltininko veika pasireiškia vairavimu kelių transporto priemonės, kai kaltininkas šiuos veiksmus atlieka būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Kaltininkas, atlikdamas BK 281 straipsnio 7 dalyje uždraustus veiksmus, tiesiogiai pažeidžia tas teisines vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina baudžiamasis įstatymas, o ne pažeidžia kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, kurios numatytos įstatymo įgyvendinamajame teisės akte. Tačiau net BK 281 straipsnio pavadinime nurodyta, kad jis reglamentuoja atsakomybę už Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai yra sukonkretinti KET ir tiek BK 281 straipsnio 4 dalyje, tiek BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytas vienas iš nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių, kad nusikalstama veika padaroma asmeniui esant neblaiviam, t. y. pažeidžiant KET 14 punkto reikalavimus. Tačiau papildomi padariniai, nusikaltimą padarant neblaiviam (BK 281 straipsnio 3 ir 4 dalys), yra eismo įvykio sukėlimas, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, bet ne dėl neblaivumo, o dėl KET pažeidimo (KET 9 ir 127 punktai).

4.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad eismo įvykis kilo būtent dėl KET 9 ir 127 punktų o ne KET 14 punkto pažeidimo, bet P. Š., darydamas nusikalstamą veiką, t. y. pažeisdamas KET 9 ir 127 punktus, buvo ir neblaivus (2,37 promilės), t. y. daugiau nei 0,41 promilės ir daugiau negu 1,5 promilės (KET 14 punkto pažeidimas), dėl to jam ir buvo inkriminuota BK 281 straipsnio 4 dalis, nes visi jo padaryti KET pažeidimai atitinka BK 281 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą. Todėl papildomai už tą pačią veiką, vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam (KET 14 punktas), nuteisti P. Š. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nebuvo jokio teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis P. Š. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį priimtas netinkamai pritaikant baudžiamojo įstatymo nuostatas ir tuo pagrindu netinkamai paskirta bausmė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to turėtų būti panaikintas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.


5. Nuteistojo P. Š. ir jo gynėjo advokato V. Šerlinsko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 281 straipsnio taikymo

6. Byloje nustatyta, kad P. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia etilo alkoholio koncentracija 2,37 promilės), pažeisdamas KET 9 ir 127 punktus, reikalaujančius elgtis atsargiai ir pasirinkti tinkamą greitį pagal esamas sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies, automobilis, atsitrenkęs į griovio kraštą, vertėsi. Eismo įvykio metu keleiviams buvo padaryti įvairaus masto sveikatos sutrikdymai: Z. B. sunkiai sutrikdyta sveikata, V. D. nesunkiai sutrikdyta sveikata, o A. D. ir M. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. Š. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas panaikino nuosprendžio dalį dėl P. Š. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir jį pagal šią BK 281 straipsnio dalį nuteisė. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra priimtas netinkamai pritaikius baudžiamojo įstatymo nuostatas ir tuo pagrindu

netinkamai paskirta bausmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatorių argumentai yra pagrįsti.7. Baudžiamoji atsakomybė už Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių

pažeidimus BK 281 straipsnyje diferencijuojama atsižvelgiant į du kriterijus: 1) sukeltų padarinių sunkumą ir 2) kaltininko fiziologinę būseną (ar veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų). Taigi įstatymų leidėjas šios nusikalstamos veikos kvalifikuojančius požymius susiejo ne tik su atitinkamo masto kilusiais padariniais, bet ir su nusikalstamos veikos subjekto būsena. Šių požymių derinimas tarpusavyje leidžia BK 281 straipsnyje nustatyti skirtingas, padaryto Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo pavojingumą atitinkančias sankcijas.

8. Pagal BK 281 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Minėtai nusikalstamai veikai konstatuoti yra reikšminga šių požymių visuma: 1) veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas); 2) padariniai (eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata); 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių; 4) nusikalstamos veikos subjekto būsena – apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu tai, kad Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą, kvalifikuojamas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, tokia veika, padaryta apsvaigusio nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų subjekto, laikoma pavojingesne ir kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 4 dalį. Atitinkamai yra diferencijuotos ir už šias nusikalstamas veikas galimos skirti sankcijos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje ginčo dėl to, ar P. Š. transporto priemonę vairavo neblaivus, nėra, kasaciniame skunde taip pat nėra ginčijami kiti BK 281 straipsnio 4 dalyje numatyti sudėties požymiai. Pagrindinis spręstinas klausimas – ar P. Š. veiksmai vairuojant transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio (nustatyta 2,37 promilės) papildomai kvalifikuotini pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

9. 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1871 (įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d.) BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, pati nusikalstama veika gali būti padaroma tik specialaus subjekto – asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, ir tik tyčine kaltės forma. Tokios nuostatos įtvirtinimas baudžiamajame įstatyme reiškia, kad yra netoleruojamas apsvaigusio nuo alkoholio asmens (kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio) dalyvavimas eisme – tokia veika pati savaime pripažįstama nusikalstama. Atsižvelgdama į minėtos nusikalstamos veikos konstrukciją ir sudėties požymius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltininko veika pagal BK 281 straipsnio 7 dalį kvalifikuojama tik tais atvejais, kai kelių transporto vairavimo apsvaigus nuo alkoholio požymis nėra įtrauktas į kitų BK 281 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtį.

10. Minėta, kad kvalifikuojant padarytą veiką pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, be kitų požymių, turi būti nustatyta, kad asmuo, vairavęs kelių transporto priemonę, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Šie požymiai yra realizuojami, kai kaltininkas kelių transporto priemonę vairuoja nurodytos būsenos. Tokie veiksmai laikytini šiurkščiu KET pažeidimu (KET 14 punktas). Taigi kelių transporto priemonės vairavimo apsvaigus nuo alkoholio požymis yra įtrauktas į nusikalstamos veikos sudėtį, jo konstatavimas yra tiesiogiai susijęs su baudžiamojo įstatymo taikymu ir nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 4 dalį. Apsvaigimo nuo alkoholio požymį atskleidžia BK 281 straipsnio 9 dalis, pagal kurią asmuo tokios būklės yra laikomas, kai jo kraujyje yra 0,41 promilės ir daugiau alkoholio arba kai jis vengia neblaivumo patikrinimo arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Kadangi įstatymų leidėjas yra nustatęs tik minimalią alkoholio kiekio koncentracijos kraujyje ribą, todėl BK 281 straipsnio 4 dalyje numatytas požymis – kaltininko apsvaigimas nuo alkoholio – konstatuotinas ir tuomet, kai asmens kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Nors alkoholio kiekis kraujyje (jei nustatyta 0,41 promilės ir daugiau alkoholio) padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 281 straipsnio 4 dalį įtakos neturi, tačiau į jį gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio kaltininkui individualizuojant bausmę (BK 54 straipsnis). Šiuo aspektu aktualu ir tai, kad tiek BK 281 straipsnio 4 dalyje, tiek BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo atveju yra pažeidžiamas KET 14 punkto reikalavimas, draudžiantis vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Šiurkščiausių tokio KET pažeidimo atvejų kriminalizavimas BK 281 straipsnio 7 dalyje (kai kaltininko kraujyje yra nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio) nesuponuoja išvados, kad tokia nusikalstama veika visais atvejais pagal sutaptį turi būti inkriminuojama su kitomis BK 281 straipsnyje numatytomis nusikalstamomis veikomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes P. Š. veiksmai, kai jis vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio (2,37 promilės), atskirai pagal BK 281

straipsnio 7 dalį nekvalifikuojami. Jo padaryta veika atitinka BK 281 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje baudžiamąjį įstatymą tinkamai pritaikė pirmosios instancijos teismas, P. Š. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad P. Š. veiksmų kvalifikavimas ir pagal BK 281 straipsnio 7 dalį dėl to, kad jis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio, yra perteklinis. Tačiau šis teismas, nurodydamas teisingus veikos kvalifikavimo motyvus, priėmė sprendimą P. Š. išteisinti pagal BK 281 straipsnio 7 dalį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad P. Š. nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri iš BK 281 straipsnio 4 ir 7 dalies perkvalifikuota į BK 281 straipsnio 4 dalį, nuosprendžio dalis dėl P. Š. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį naikintina.


n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendį su pakeitimais:

panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria P. Š. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.



VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


2018-18468 2018-11-15 2018-11-06 2018-11-06 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-278-788/2018Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00473-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.23.2.2.2; 1.2.23.7; 2.1.7.4; 2.3.2.2.13; 2.4.2.2; 2.8.10(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. ir nuteistojo R. P. gynėjos advokatės Audros Betos Rekštienės kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=07e909e0e82f11e88dd9e201dd8ee4f2

kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, 265 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų, šią bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2016 m. kovo 8 d. laikas.

R. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 265 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų, šią bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2016 m. kovo 8 d. laikas.

R. Š. ir R. P. išteisinti pagal BK 262 straipsnį kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendis pakeistas ir panaikinta jo dalis, kuria R. P. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. P. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. nutartimi panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžiu Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas. Iš dalies patenkinus nuteistojo R. Š. ir nuteistojo R. P. gynėjos advokatės Audros Betos Rekštienės apeliacinius skundus, Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendis pakeistas:

R. P. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. R. P., nuteistam pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė sušvelninta iki trijų mėnesių laisvės atėmimo.

Panaikinta Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo R. P. ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su šiuo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta ir Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžiu pagal BK 265 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

R. Š. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Panaikinta Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžiu pagal BK 265 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Pašalintos iš Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybės, kad „R. P. ir R. Š., veikdami bendrininkų grupe, nuo tiksliai nenustatytos dienos, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. birželio pradžios, pažeisdami nustatytą tvarką, turėdami tikslą neteisėtai laikyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, bendrais veiksmais iki 2014 m. spalio 9 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), specialiai įrengtoje patalpoje, taip pat gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), specialiai įrengtoje antrojo aukšto patalpoje, neteisėtai užauginę didelį kiekį – 389 vnt. kanapių augalų, turinčių savo sudėtyje daugiau kaip 0,2 procento tetrahidrokanabinolio, gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini),

specialiai įrengtoje patalpoje neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 7 015,054 g – narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių)“.

Panaikinta Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalis, kurioje nurodyta, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui sunaikintini daiktiniai įrodymai, pažymėti Nr. 27, 29 ir 30: kompaktinės plokštelės Nr. 20-2/7-LOK-1184 (2014 m.), Nr. 20-2/7-LOK-1183 (2014 m.), Nr. 20-2/7-LOK-1185 (2014 m.), kuriose užfiksuoti R. P. ir R. Š. pokalbiai mobiliojo ryšio telefonu, susirašinėjimas SMS pranešimais (perduodamos kartu su byla); kompaktinė plokštelė su kratos vaizdo įrašu (duomenys neskelbtini) (perduodama kartu su byla); kompaktinė plokštelė su įvykio vietos apžiūros vaizdo įrašu (duomenys neskelbtini) (perduodama kartu su byla), ir šiuos daiktinius įrodymus palikti saugoti prie bylos.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Nagrinėjamoje byloje:1.1. R. P. ir R. Š. nuteisti pagal BK 265 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad,

veikdami bendrininkų grupe, nuo tiksliai nenustatytos dienos, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. birželio mėn. pradžios, pažeisdami nustatytą tvarką, turėdami tikslą neteisėtai pagaminti ir platinti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), specialiai įrengtose patalpose neteisėtai augino didelį kiekį – 389 vnt. kanapių augalų, turinčių savo sudėtyje daugiau kaip 0,2 procento tetrahidrokanabinolio, bei iš neteisėtai užaugintų kanapių pradėjo gaminti labai didelį kiekį – 7015,054 g – narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), t. y. šiuos augalus nuskynė ir pradėjo džiovinti iki 2014 m. spalio 9 d., kai gaminamos narkotinės medžiagos buvo rastos gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir paimtos policijos pareigūnų;

1.2. R. P. taip pat nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo nenustatytos dienos savo bute (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, laikė Vokietijos pramoninės gamybos 380-o kalibro penkiašūvį lygiavamzdį revolverį „ME 38 Compact G“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 380-o kalibro centrinio įskėlimo šoviniais, užtaisytais guminėmis grankulkėmis, priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir 3 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro garsinių šovinių, priskiriamų C kategorijos ginklams skirtiems šaudmenims, kuriuos 2014 m. spalio 9 d. rado ir paėmė policijos pareigūnai;

1.3. R. P. taip pat nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo tiksliai nenustatytos dienos savo bute (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo platinti, laikė 0,172 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurias 2014 m. spalio 9 d. rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalį dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 3 dalies taikymo ir šią bylos dalį nutraukti, o kitą nuosprendžio dalį pakeisti bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti, ar BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės, skiriamos už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotine medžiaga – kanapėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; valstybės taikomos priemonės, taip pat ir bausmės už nusikalstamas veikas, turi būti adekvačios siekiamam tikslui ir nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Kitose Europos Sąjungos valstybėse laikomasi liberalaus požiūrio į kanapes, jas leidžiama vartoti medicinos ir rekreaciniais tikslais, o Lietuvoje už nusikalstamas veikas, susijusias su kanapėmis (jų labai dideliu kiekiu), numatytos laisvės atėmimo bausmės nuo dešimties metų, taip ignoruojami Konstitucijoje ir BK esantys prigimtinio teisingumo, bausmių adekvatumo už padarytą nusikalstamą veiką, pavojingumo ir kt. principai. Šiuo metu esantis bausmių teisinis reguliavimas, kai bausmė už labai didelį kanapių kiekį yra griežtesnė nei už nusikaltimus žmogaus gyvybei (BK 130, 131, 162 straipsniai) ir valstybei (BK 118 straipsnis), neatitinka Konstitucijoje įtvirtintų prigimtinių teisingumo ir

bausmių proporcingumo už nusikalstamą veiką principų. Skundžiamuose nuosprendžiuose nieko nepasisakyta dėl kasatoriaus analogiškų prašymų (kreiptis į Konstitucinį Teismą), kuriuos jis buvo pateikęs tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Be to, buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nes, baigus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme ir prieš surašant apeliacinį skundą, jam nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 313 straipsnio 6 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b punktas).

2.2. Pagal suformuotą teismų praktiką kanapių augalų džiovinimas yra gaminimo procesas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185/2010). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteisimą grindė aplinkybe, kad „nukirpti kanapių augalai buvo sukabinti džiovinimui“, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šie augalai „guli paskleisti ant žemės džiovinimui“. Tokios teismų išvados yra neteisingos, padarytos neatsižvelgus į aplinkybes, užfiksuotas įvykio vietos vaizdo įraše, t. y. kad grindys išklotos plytelėmis, o kanapių augalai buvo sumesti į vieną krūvą. Be to, jis buvo sulaikytas dar tik bekerpantis šiuos kanapių augalus, t. y. dar ne visi augalai buvo nukirpti, o 56 vnt. nukirptų augalų sumesti į vieną krūvą, tačiau nė vienas augalas nebuvo pakabintas ar paskleistas ant grindų džiovinti. Nagrinėjamoje byloje nebuvo neginčijamai nustatyta, jog kanapių augalai buvo džiovinami, ir tai kartu reiškia, kad dar nebuvo jokio narkotinių medžiagų gaminimo proceso, o teismų sprendimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, turi būti panaikinti.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir šališkai atmetė kasatoriaus prašymą skirti naują narkotinių medžiagų ekspertizę, kad būtų nustatytas narkotinių medžiagų svoris ir veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio (THC) – koncentracija augalų kotuose. Nors pirmasis apeliacinės instancijos teismas į bendrą medžiagų svorį neįtraukė dar augančių augalų ir nustatė tik 4043,004 g svorį, o prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė iš šios masės pašalinti dar ir šiukšlių svorį bei nustatyti, kad buvo tik 3541,004 g, tačiau antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į šias aplinkybes ir nustatė iš viso 7015,045 g svorį. Skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai augančių kanapių augalų svorį bei šių augalų liekanas įskaičiavo į visą bandomos gaminti narkotinės medžiagos svorį, nes tų pačių augančių kanapių svoris buvo įskaičiuotas į nusikalstamos veikos, numatytos BK 265 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, taip jis (R. Š.) buvo nuteistas du kartus už tą patį nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje turi būti atlikta nauja ekspertizė, siekiant nustatyti kanapių kotuose esančios veikliosios medžiagos THC koncentraciją ir tikslų šios narkotinės medžiagos svorį. Juolab kad nagrinėjamoje byloje į visą svorį nepagrįstai įskaičiuoti ne tik kanapių kotai, bet ir kanapių lapai.

2.4. Jungtinių Tautų 1961 m. Bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijoje, kaip ir BK 265 straipsnio komentare, kanapės yra nurodomos kaip augalo galvutės su žiedais arba vaisiais ir prie narkotinių medžiagų nėra priskiriami kanapių lapai, stiebai (kotai) ir šaknys. Kanapių kotai šių medžiagų vartojimo praktikoje yra nenaudojami, o lapai naudojami tik kanapių dervai gaminti. Todėl ir nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai vadovavosi Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (toliau – Rekomendacijos), į kurias nepagrįstai įtrauktas visas kanapių augalas ir taip nepagrįstai išplėsta narkotinės medžiagos sąvoka, o teismai kartu plečiamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamoje byloje minėtos Jungtinių Tautų konvencijos nuostatos turi būti taikomos tiesiogiai, nes du teisės aktai – BK 265 straipsnio komentaras ir Rekomendacijos – skirtingai vertina kanapę kaip narkotinę medžiagą, ir teismai, vadovaudamiesi tokiais prieštaringais teisės aktais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.5. Neteisinga teismų išvada dėl nusikalstamos veikos padarymo bendrininkų grupe ir kad ši aplinkybė pripažintina jo atsakomybę sunkiančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada padaryta remiantis vien tik faktu, kad R. P. buvo sulaikytas kasatoriaus namuose, tačiau byloje nenustatytas jų (kasatoriaus ir R. P.) susitarimas daryti nusikalstamą veiką, pasiskirstymas vaidmenimis bei kokiais veiksmais buvo realizuoti veikos objektyvieji požymiai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kas kanapes sodino, laistė, pylė trąšas, puoselėjo jų augimą, kas konkrečiai kanapes kirpo ir kiek nukirpo, kokiais veiksmais atliko auginimą, gaminimą. Byloje neginčijamai nustatytas faktas, jog tai jis augino kanapes, nepatvirtina duomenų, jog ir R. P. jas augino. Kartu kasatorius nurodo priežastį, dėl kurios R. P. automobilyje buvo rasti kanapių mikrodalelių pėdsakai (šiuo automobiliu kartu važiavo ir kasatorius), o kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų parodymai apie R. P. drabužius (neva jie buvo aplipę kanapėmis) paneigti specialisto išvada. Be to, šiam tyrimui buvo nusiųsti kasatoriaus, bet ne R. P. drabužiai.

2.6. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai atmetė kasatoriaus nuoseklius parodymus, kuriuose jis prisipažino, kad buvo sulaikytas bekerpantis kanapes bei šį nusikaltimą įvykdė vienas, ir kurie turėtų būti vertinami kaip aplinkybė, lengvinanti jo baudžiamąją atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat nepagrįstai nepripažinta ir kita kasatoriaus atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamas veikas padarė dėl sunkios turtinės padėties. Aptardamas savo turtinę padėtį, šeimos aplinkybes, kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo BK 62 straipsnio 2 dalies

nuostatomis ir nepaskyrė švelnesnės, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmės. Be to, nepagrįstai atmestas ir kitas kasatoriaus prašymas jam taikyti BK 641 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai, atmesdami prašymus ir neteisingai vertindami byloje surinktus įrodymus, nepašalindami juose esančių prieštaravimų, nesiremdami įrodymų visuma, netirdami ir nevertindami aplinkybių, turinčių esminę reikšmę kasatoriaus veikai kvalifikuoti, padarė ir esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, o apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs nagrinėjamos bylos tiek, kiek buvo prašoma kasatoriaus apeliaciniame skunde, pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėja advokatė A.B. Rekštienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžius ir bylą nuteistajam R. P. nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 253 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 265 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, ir BK bendrosios dalies normas dėl bausmių skyrimo. Teismai neteisingai pripažino, kad nuteistojo R. P. veiksmuose yra nurodytų nusikalstamų veikų sudėtis, o nusikalstamos veikos, numatytos BK 265 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarytos bendrininkų grupe, ir tai pripažino R. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo kasatorės ginamojo apeliacinio skundo dalies dėl BK 259 straipsnio 1 dalies taikymo ir taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Be to, teismai neištyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nuteistojo R. P. veikoms kvalifikuoti, ir taip padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

3.2. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad, prokurorui kasacine tvarka neskundus apeliacinės instancijos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalies dėl R. P. išteisinimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka vadovaujamasi BPK 320 straipsnio 4 dalyje ir 386 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu principu non reformatio in peius (draudžiama keisti kaltinimą į blogąją pusę) ir nebuvo tikrinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas dėl R. P. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismas minėtą apeliacinės instancijos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį panaikino visa apimtimi ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (BPK 386 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą bendra apeliacine tvarka, privalėjo šią bylą patikrinti tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs nuteistojo R. P. skundo dalies dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ir šią dalį palikęs galioti, padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, kuriuo buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo R. P. teisės.

3.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir kitą baudžiamąjį įstatymą – BK 253 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien ginklo suradimas pas asmenį, neturint jam būtino leidimo, nesudaro pagrindo teigti, jog tokie asmens veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ir būtina nustatyti tokio asmens kaltę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-677/2015, 2K-4-895/2017). Nuteistasis R. P. pripažino laikęs ginklą, tačiau jis yra valstybės saugomas liudytojas ir nežinojo, kad tokiam ginklui yra būtinas leidimas, o skundžiamuose teismų sprendimuose tyčios turinys nuteistojo R. P. veiksmuose nėra atskleistas. R. P. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra būtinojo tiesioginės tyčios požymio (BK 2 straipsnio 4 dalis, 15 straipsnio 2 dalis).

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo R. P. veikas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, kaip kanapių auginimą ir pasikėsinimą gaminti labai didelį narkotinių medžiagų kiekį (7015,054 g), netinkamai pritaikė šiuos baudžiamuosius įstatymus, neištaisė ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų, nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

3.5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2015 m. vasario 18 d. specialisto išvadą Nr. 140-(5314)-IS1-1072 ir įvykio vietos (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio 9 d. apžiūros protokolą, nesilaikė įrodymų visumos vertinimo taisyklės ir padarė klaidingą išvadą dėl nuskintų ir pradėtų džiovinti kanapių antžeminių dalių masės, t. y. nepagrįstai nustatė, kad minėtų medžiagų masė yra 7015,054 g. Iš šioje įvykio vietoje rastų ir paimtų medžiagų masės matyti, kad: 1) augalų lapai (kuriuos R. Š. pašalino nuo augalų kaip nenaudojamus) skirti sunaikinti; 2) žali augalų stiebai ir lapai, kurie yra susimaišę su žemėmis ir įvairių daiktų liekanomis, nesudaro BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos dalyko; 3) augantys kanapių augalai (111 vnt.) sudaro kitos nusikalstamos veikos, t. y. BK 265 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, dalyką, todėl šių augalų svoris nepagrįstai priskirtas nusikalstamai veikai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Kartu tai reiškia, kad BK 260 straipsnyje numatytos veikos dalyką sudaro 17,004 g sausos pagamintos narkotinės medžiagos ir 2677 g pradėtos gaminti narkotinės medžiagos ir šių medžiagų bendra masė – 2694,004 g, kuri tik 194,004 g viršija labai didelio kiekio ribą (2500 g). Tokia aplinkybė yra labai svarbi nustatant nuteistojo R. P. tiesioginę tyčią, nes turi būti įvertinta, ar šis

nuteistasis galėjo suvokti, kad gamina labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog visi kanapių augalai, rasti įvykio vietoje, buvo pašalinti iš augimvietės ir nuteistieji nuskynė bei džiovino 7015,054 g kanapių, padarė įrodymų vertinimo ir fakto klaidų dėl pašalintų iš augimvietės ir džiovinamų kanapių antžeminių dalių masės.

3.6. Kanapių augalų auginimo priskyrimas narkotinių medžiagų gaminimo sudėčiai iškreipia įstatymų leidėjo valią dėl BK 260 ir 265 straipsnių esmės, neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų, suformuotos teismų praktikos ir teisės doktrinos. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl narkotinių medžiagų gaminimo ir auginimo inkriminavimo bei šių veikų atribojimo, pagrįstai vadovavosi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185/2010. Be to, šis teismas pagrįstai pašalino kaip perteklinį iš nuteistiesiems pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį dėl gaminimui inkriminuotų auginamų kanapių, kurias pareigūnai suradę nupjovė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog nukirptos kanapės sudaro BK 260 straipsnio sudėtį, o augančios – 265 straipsnio sudėtį, ir prokuroras tokios išvados savo apeliaciniame skunde neginčijo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai iš dalies auginamų kanapių yra pradedamas gamybos procesas, tokia veika yra kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnį ir jo atitinkamą dalį kaip baigtas nusikaltimas, o ne kaip pasikėsinimas, o už kanapių auginimą yra inkriminuojamas BK 265 straipsnis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-596/2011, 2K-554/2013, 2K-521/2014, 2K-452-788/2016). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311-222/2017, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos, t. y. minėtoje nutartyje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, visi gaminimui inkriminuoti augalai buvo brandūs ir tyčia gaminti iš jų narkotines medžiagas buvo kryptinga. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nuteistųjų veiksmuose yra BK 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos požymiai, pagrįsta prielaidomis, nes byloje nėra nustatyta, kiek narkotinės medžiagos būtų pagaminta, kiek augalų būtų užauginta iki brandos, neatsižvelgta į tai, kad didžioji dalis augintų augalų pagal savo botanines savybes nebuvo subrendę gamybai, ir nenustatyta nuteistųjų tyčia gaminti narkotines medžiagas iš nesubrendusių augalų. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas nepranešė posėdyje nuteistiesiems ir gynybai apie galimybę perkvalifikuoti veiką, todėl jiems nebuvo galimybės teikti paaiškinimų, užduoti klausimų, teikti prašymų (atlikti botaninę ekspertizę dėl auginamų augalų brandos), naudotis kitomis procesinėmis gynybos galimybėmis gintis nuo kaltinimo dėl pasikėsinimo gaminti labai didelį kiekį (7015,054 g) narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių). Be to, įvykio vietoje buvo rasta ir 17 vnt. sausų žiedynų, bendros 17,004 g masės, juos apeliacinės instancijos teismas įskaičiavo į BK 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos sudėtį. Nors šie sausi žiedynai yra jau pagaminta narkotinė medžiaga, atitinkanti BK 260 straipsnio dispoziciją, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, jog ši narkotinė medžiaga dar nebuvo pagaminta.

3.7. Pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų, t. y. 2015 m. vasario 18 d. specialisto išvados Nr. 140-(5314)-IS1-1072 (dėl medžiagų masės) ir įvykio vietoje paimtų bei rastų žirklių, ant kurių buvo rasti R. P. pirštų atspaudai, vertinimo klaidų, ir dėl to jos ginamasis buvo neteisingai nuteistas dėl narkotinių medžiagų gaminimo. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į nuteistojo R. P. apeliacinio skundo argumentus dėl jo pirštų atspaudų ant žirklių, taip apeliacinio skundo dalis dėl vienos iš esminių aplinkybių, teismui ja remiantis dėl labai didelio narkotinių medžiagų gaminimo, liko neišnagrinėta. Be to, teismų išvada dėl R. P. dalyvavimo įvykio metu R. Š. galimai gaminant narkotines medžiagas paneigta 2015 m. kovo 30 d. specialisto išvada Nr. 140-(5407)-IS1-2159, kurioje nurodyta, jog sulaikymo metu ant R. P. avėtos avalynės padų ir išorinių paviršių nerasta kanapių (antžeminių dalių) ar kanapių dervos, ar jų pėdsakų. Kartu ši išvada reiškia, kad R. P. įvykio metu į draudžiamų augalų augyklą, kurioje vyko narkotinių medžiagų kirpimas, nebuvo patekęs. Be to, apeliacinės instancijos teismas parodė išankstinį nusistatymą dėl įrodymų vertinimo, nes nepagrįstai nevertino gynybos argumentų dėl kanapių mikrodalelių patekimo ant nuteistojo R. P. rankų (kai šios mikrodalelės pasklido įvykio vietos (gyvenamojo namo) aplinkoje, jos galėjo nusėsti ir ant R. P. rankų) ir kad sulaikymo metu jis buvo persirengęs brolio R. Š. drabužiais, su kuriais pastarasis atlikdavęs auginamų kanapių augalų priežiūros darbus.

3.8. Byloje liko neįvertinta ir neaptarta cheminio tyrimo specialisto 2014 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. 140-(5313)-IS1-5877, kurioje nurodyta, jog atliekant objektų, paimtų kratos metu iš ūkinio pastato ((duomenys neskelbtini)), tyrimą bendroje masėje buvo ištirtas neaiškios kilmės ir turinio objektas – paketo Nr. 0007188 – kurio pareigūnai iš draudžiamų augalų augyklos neišėmė ir tyrimui neperdavė. Tokia aplinkybė patvirtina, kad teismai, neturėdami būtino leistino įrodymo veikliosios medžiagos – delta-9-tetrahidrokanabinolio – kiekiui augintuose augaluose nustatyti, nepagrįstai sprendė, jog negyvenamosiose patalpose abu nuteistieji augino kanapes. Minėta aplinkybė yra tiesiogiai susijusi su R. P. inkriminuotų veikų sudėčių požymiais ir buvo nurodyta gynėjos teisiamojo posėdžio metu, t. y. teismui pateikta tinkamu būdu, todėl apeliacinės instancijos teismas ją privalėjo vertinti ir tik įvertinęs spręsti dėl jos pagrįstumo ir reikšmės veikų įrodymui. Tačiau, to nepadarius, nuteistojo R. P. apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, nepašalino abejonių dėl byloje esančių įrodymų

įrodomosios galios, jų leistinumo ir sąsajumo.3.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją galią skyrė liudytojų policijos pareigūnų A. O., R. V.

ir A. U. parodymams, juos vertino atsietai nuo byloje surinktų įrodymų viseto. Apeliacinės instancijos teismas, neįsigilinęs į šių liudytojų parodymų turinį, nepagrįstai juos pripažino nuosekliais, kaip papildančiais specialistų išvadas, kitus bylos rašytinius įrodymus, ir atmetė nuteistojo R. P. ir liudytojo E. G. parodymus, kaip nepasitvirtinusius. Liudytojo E. G. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, nors jo apklausos ir buvo atliktos pažeidžiant BPK 50 straipsnio 1 dalies, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų nuostatas, o minėtų pareigūnų parodymai yra nepatikimi, nes sugretinus juos su byloje esančiais rašytiniais dokumentais, vaizdo medžiaga matyti, jog šie liudytojai dėl esminių bylos aplinkybių teikė objektyvių bylos duomenų neatitinkančius parodymus, t. y. jie prieštarauja 2015 m. kovo 30 d. specialisto išvadai Nr. 140-(5407)-IS1-2159 ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2017 m. spalio 18 d. raštui „Dėl informacijos suteikimo“. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad sulaikymo metu R. P. drabužiai nebuvo aplipę kanapių lapais ir žiedais, o paimtuose mėginiuose nuo jo rankų nebuvo nei kanapių dervos, nei kanapių antžeminių dalių, t. y. pėdsakų buvo itin mažas kiekis, todėl specialistei nebuvo galimybės identifikuoti, ar pėdsakai priklauso narkotinėms kanapėms ar kanapių dervai. Taip pat šie parodymai (kad dalis kanapių buvo nuskinta ir pakabinta džiovinti) neatitinka įvykio vietos apžiūros protokole, fotonuotraukose ir vaizdo medžiagoje užfiksuotų duomenų, patvirtinančių, kad nuskinti augalai buvo vienoje krūvoje.

3.10. Liudytojo A. O. parodymai apie nuteistojo R. P. sulaikymo vietą ir momentą yra nenuoseklūs. Nuteistojo parodymus, kad jis nelipo iš slaptos angos, vedančios iš kanapių augimvietės, patvirtina liudytojo A. U. parodymai ir pirmiau minėta specialisto išvada Nr. 140-(5407)-IS1-2159. Nuteistojo rankų atspaudų nerasta ant žirklių, rastų augyklose, o ant išlipimo angos rastas ne R. P., bet kito nuteistojo R. Š. delno pėdsakas (2015 m. sausio 9 d. specialisto išvada Nr. 140-(5409)-IS1-70). Paties A. O. ir kitų liudytojų A. M., E. G. parodymai, informacija iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus patvirtina, kad liudytojas A. O. yra priešiškai nusiteikęs prieš nuteistąjį R. P. ir besąlygiškai siekia jo apkaltinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai nepatvirtina, jog R. P. turėjo tiesioginį kontaktą su įvykio vietoje kerpamais ir ruošiamais džiovinti augalais. Teismas, neturėdamas specialių žinių, nepagrįstai sprendė, kad kanapių (antžeminių dalių) ar kanapių dervos pėdsakai ant nuteistojo R. P. rankų ir sulaikymo metu vilkėtų drabužių bei batų vidinių paviršių galėjo patekti tik vieninteliu būdu, t. y. šalinant iš augimvietės kanapių augalus ir ruošiant juos džiovinti. Cheminio tyrimo specialisto 2014 m. spalio 27 d. išvada Nr. 140-(5406)-IS1-5463, kurioje nurodyta, kad ant plastikinės plokštelės priklijuotų lipnių juostų, kuriomis paimtos mikrodalelės nuo R. P. plaštakų, rasti narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) ar kanapių dervos pėdsakai, nepatvirtina teismo išvados, kad kasatorės ginamasis disponavo ar kėsinosi disponuoti narkotinėmis medžiagomis. Šios mikrodalelės ant R. P. plaštakų galėjo patekti įvairiais kitais būdais, pvz., nuo vilkėtų R. Š. drabužių ar veikdamos pagal bendruosius molekulinės fizikos dėsnius. Juolab kad nuteistasis R. Š. patvirtino R. P. parodymus, kad sulaikymo metu jis dėvėjo brolio R. Š. darbinę aprangą, su kuria R. Š. yra dirbęs prie auginamų kanapių.

3.11. Teismas, kvalifikuodamas R. P. veiką pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, turėjo neginčijamai nustatyti, jog įvykio metu rasti ir paimti objektai yra į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtraukti augalai, kurių veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio (THC) – kiekis neviršija 0,2 procento. Teismas nepagrįstai pripažino įrodymu 2014 m. lapkričio 12 d. cheminio tyrimo specialisto išvadą Nr. 140-(5313)-IS1-5877, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino šios išvados sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo, nesiaiškino, kokią įtaką galutiniam tyrimo rezultatui turėjo bendroje masėje ištirtas neaiškios kilmės ir turinio objektas (paketo Nr. 0007188), kurio, kaip minėta, pareigūnai iš draudžiamų augalų augyklos neišėmė ir tyrimui neperdavė. Todėl teismų išvada, kad minėtoje augykloje buvo auginami draudžiami augalai, yra nepagrįsta, nes nėra nusikalstamos veikos dalyko. Be to, BK 265 straipsnio 1 dalį atitinkantys augalai buvo aptikti ne nuteistojo, bet J. Š. gyvenamajame name. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aktyvius R. P. veiksmus, kad pastarasis kokiu nors būdu prisidėjo prie R. Š. auginamų narkotinių kanapių sėjimo, auginimo ar augyklos įrengimo. Tai, kad ant nuteistojo R. P. drabužių ir rankų sulaikymo metu buvo rasti kanapių (antžeminių dalių) ar kanapių dervos pėdsakai, nepatvirtina aplinkybės, kad nuteistasis sodino ar kurį laiką augino kanapes. Be to, byloje nėra įrodymų apie užfiksuotus aktyvius R. P. veiksmus, atitinkančius veikos pagal BK 265 straipsnio 1 dalį objektyviuosius požymius ir patvirtinančius buvusį abiejų nuteistųjų susitarimą iš išaugintų kanapių gaminti narkotines medžiagas.

3.12. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. P. kaltę dar patvirtina ir: 1) jo domėjimasis narkotinėmis medžiagomis (kratos metu jo bute rasto kompiuterio standžiajame diske esanti informacija apie kanapių auginimą), 2) automobilyje „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) rastose mikrodalelėse esantys narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) ar kanapių dervos pėdsakai, 3) jo rankų pirštų trys pėdsakai, rasti augykloje ant polietilenu aptrauktų lovelių, kuriuose buvo auginami draudžiami augalai. Byloje esantis Lietuvos kriminalinės policijos biuro specialiųjų užduočių 1-osios valdybos 2015 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 38-S-6097 „Dėl informacijos pateikimo“

patvirtina R. P. nuoseklius paaiškinimus dėl jo kompiuteryje esančios informacijos kilmės ir būtinumo nuteistajam tokius duomenis žinoti dėl imituojamų nusikalstamų veiksmų (taikytų kitoje baudžiamojoje byloje). Teismai privalėjo šiuos paaiškinimus vertinti kartu su kitais byloje esančiais duomenimis ir nuosprendyje nurodyti išsamius motyvus, ir neapsiriboti tik nurodymu, jog tai kaltinamojo gynybinė pozicija. Taip pat kasatorė nurodo minėto automobilio vietas, kuriose nebuvo surastos minėtos mikrodalelės, ir plačiai aptaria aplinkybes, dėl kurių minėtame automobilyje galėjo atsirasti šios mikrodalelės (kartu važiavo ir R. Š.). Byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog R. P. veikė bendrininkų grupe su R. Š.. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė visoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, pats neatlikdamas išsamesnės įrodymų analizės, išsamiai nepatikrino R. P. gynybos argumentų, nešalino prieštaravimų tarp bylos duomenų, kuriuos laikė patikimais ir atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse keliamus reikalavimus.

3.13. Teismai nepagrįstai nustatė nuteistojo R. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), skundžiamuose nuosprendžiuose nenurodė argumentų, kuriais remdamiesi padarė išvadą dėl bendrininkų grupės, nenustatė, kur, kada ir kokią nusikalstamą veiką abu nuteistieji susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais R. P. realizavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, taip pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į R. P. apeliacinio skundo argumentus dėl bendrininkavimo, tik apsiribojo teiginiu, kad abu nuteistieji realizavo jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius. Ši nuteistojo apeliacinio skundo dalis dėl bendrininkavimo nebuvo nagrinėjama ir taip padarytas BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Be to, teismai nepagrįstai neatsižvelgė į abiejų nuteistųjų paaiškinimus, kad juos siejo tik šeiminiai santykiai – abu nuteistieji yra broliai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tarp šių asmenų buvo ar galėjo būti išankstinis ar vėlesnis susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Tai, kad nuteistuosius sieja minėti santykiai ir R. P. atvykdavo į savo motinos namus jos aplankyti (jai padėti), jokiu būdu negali būti traktuojama kaip kelių asmenų nusikalstamos veikos bendrumas. Juolab kad toks nepagrįstas bendrininkavimo pripažinimas nulėmė R. P. griežtesnės, netinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą. Todėl teismai, pažeisdami BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, nuteistajam paskyrė neteisingą bausmę, nepagrįstai neatsižvelgdami į Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartyje užfiksuotą informaciją, psichologinės tarnybos pateiktą išvadą ir jo elgesį lygtinio paleidimo metu.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis atsiliepimu į nuteistojo R. Š. ir nuteistojo R. P. gynėjos advokatės A. B. Rekštienės kasacinį skundą prašo nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo R. P. gynėjos advokatės A. B. Rekštienės kasacinį skundą tenkinti iš dalies. Prokuroras nurodo:

4.1. Nuteistojo R. P. gynėjos advokatės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendį, t. y. panaikinant šio nuosprendžio dalį dėl R. P. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukiant. Kita Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalis ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendis paliktini nepakeisti.

4.2. Nuteistojo R. Š. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytų bausmių už neteisėtą disponavimą narkotine medžiaga – kanapėmis, atitikties šios veikos pavojingumui ir prieštaravimo teisingumo principui atmestinas kaip perteklinis. Aptardamas Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies, BPK 381 straipsnio 3 dalies nuostatas, prokuroras teigia, kad nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių dėl minėto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytų bausmių dydžių atitikties teisingumo principui. Priešingai nei teigia kasatorius, už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų atitinka šio nusikaltimo pavojingumą, kuris gali sukelti neigiamus padarinius ne tik pavienio asmens sveikatai, bet pakankamai didelei visuomenės daliai, taip pat sudaryti palankias sąlygas ir kitų nusikalstamų veikų realizavimui. Be to, tais atvejais, kai konkrečios bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra netikslinga skirti šios normos sankcijoje numatyto dydžio ar rūšies bausmę, BK yra numatytos priemonės, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatos, kurių pagrindu gali būti paskirta švelnesnė bausmė. Kartu tai reiškia, kad BK bendrojoje ir specialiojoje dalyse yra pakankamas kiekis bausmės skyrimo procese teisingumo principą užtikrinančių priemonių.

4.3. Kasacinių skundų argumentai dėl BPK 369 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų rodo nuteistųjų gynybos siekį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtus įrodymus vertinti iš naujo ir nustatyti naujas, paremtas savita įvykių interpretacija, nuteistiesiems palankias faktines aplinkybes. Abiejuose kasaciniuose skunduose dalis išdėstytų argumentų iš esmės yra susijusi su byloje surinktų ir įrodymais pripažintų duomenų vertinimu, t. y. nesutinkama su liudytojų A. O., R. V. ir A. U. parodymais, specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros metu nustatytų faktų vertinimu. Skunduose nepateikiama jokių konkrečių, įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimus patvirtinančių argumentų, bet pateikiama nuteistųjų

interesus atitinkanti faktinių aplinkybių interpretacija ir byloje surinktų įrodymų vertinimo versija.4.4. Kasatoriaus R. Š. teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė jo atžvilgiu atlikti sutrumpintą

įrodymų tyrimą, yra nepagrįstas, šio teismo tinkamai įvertintas ir motyvuotai paneigtas. Nagrinėjamoje byloje nėra visų sutrumpintam įrodymų tyrimui taikytinų būtinų sąlygų (viena iš dviem nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų yra priskirtina labai sunkaus nusikaltimo kategorijai, vienas iš nuteistųjų (R. P.) nepripažino padaręs jam inkriminuotų nusikaltimų ir neišreiškė noro atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą), todėl BPK 273 straipsnio nuostatos negali būti taikomos.

4.5. Nepagrįstas yra ir nuteistojo R. Š. kasacinio skundo teiginys, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nepripažino jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis nusikalto dėl sunkios turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas analogiškus kasaciniam skundui nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad R. Š. asmenybė ir jo turtinė padėtis nesuteikia pagrindo jo baudžiamąją atsakomybę švelninti, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis. Vien tai, kad pastarasis neturėjo darbo ir negalėjo jo rasti, nėra pagrindas pripažinti, jog jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas buvo nulemtas šios baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog R. Š. turėtas lėšas naudojo nusikalstamos veikos realizavimo mechanizmui įgyvendinti, t. y. pirko įrangą, skirtą kanapių augalams auginti, už 1500 Lt nuomojo šiam procesui būtinas patalpas, jose savomis lėšomis įrengė duris, o už sunaudotą elektros energiją 2014 metų birželio–rugsėjo mėn. buvo sumokėta 1776,02 Lt.

4.6. Atsiliepime pažymima, kad nuteistojo R. P. gynėjos argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 253 straipsnio 1 dalies – taikymo neturėtų būti nagrinėjami, nes šio nuteistojo apeliaciniame skunde toks klausimas nebuvo keliamas. Apeliacinės instancijos teisme pateiktas argumentas dėl nepagrįstai griežtos bausmės paskyrimo pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą neatitinka BK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

4.7. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinis teismas teisingai konstatavo, kad prie narkotinių medžiagų gamybos proceso yra priskirtinos ir nuteistųjų augintos kanapės, nes būtent su šiuo nusikalstamos veikos dalyku buvo atliekami veiksmai, skirti iš jų tinkamoms vartoti narkotinėms medžiagoms pagaminti. Pats gaminimas yra suvokiamas kaip procesas, kurio metu siekiama bet kokiu būdu išgauti iš augalo (kanapių) tinkamas svaigintis medžiagas, jis apima augalų nupjovimą, rūšiavimą, smulkinimą, taip pat džiovinimą. Tais atvejais, kai asmuo, turėdamas tikslą platinti, gamina narkotines ar psichotropines medžiagas iš savo užaugintų kanapių, jo veika kvalifikuojama kaip realioji neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (šiuo atveju labai dideliu jų kiekiu) turint tikslą jas platinti ir neteisėto kanapių auginimo sutaptis.

4.8. Byloje nustatyta, kad nuteistieji, turėdami tikslą platinti, augino 389 vnt. kanapių. Dalis augalų buvo pašalinti ir išdžiovinti, dalis pašalinti iš augimvietės ir paskleisti, bet dar neišdžiovinti ir nesusmulkinti. Kita jų dalis augo ir nebuvo pašalinta iš augimvietės, nes nuteistuosius užklupo policijos pareigūnai. Antžeminės kanapių dalys, įskaitant visą antžeminę kanapės augalo dalį, yra numatytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu patvirtintame narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąraše, galiojusiame nusikalstamos veikos padarymo metu. Kartu tai reiškia, kad kasatorių argumentai dėl netinkamo veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį yra nepagrįsti, todėl atmestini.

4.9. Nepagrįsti yra kasacinių skundų argumentai ir dėl nustatytos bendrininkų grupės ir kad tokia aplinkybė pripažinta abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai paneigė. Be to, byloje neginčytinai nustatyta, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 265 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius realizavo abu nuteistieji. Vien tai, kad nuteistieji neigia buvus susitarimą daryti nusikalstamas veikas, nesuteikia pagrindo teigti, jog jų veiksmai nepasižymėjo bendrininkavimo požymiais. Nagrinėjamos bylos duomenų visuma – nuteistojo R. P. sulaikymo vieta ir aplinkybės (sulaikytas belipantis iš slaptos kanapių auginimo patalpos ir jo drabužiai bei rankos buvo aplipę kanapių dalimis); liudytojų A. O., A. U., R. V. parodymai; 2014 m. spalio 9 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolas ir 2014 m. spalio 27 d. specialisto išvada Nr. 140-(5406)-IS1-5463 (ant R. P. plaštakų rasti narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) ar kanapių dervos pėdsakai); jo automobilyje rasti narkotinių medžiagų – kanapių pėdsakai, o kompiuteryje – informacija apie kanapių auginimą; procesinių prievartos priemonių metu gauta informacija, klausantis R. P. mobiliojo ryšio telefono 2014 m. spalio 9 d. 08.49 val. fiksuotas pokalbis; įvykio vietoje ((duomenys neskelbtini)) rasta daug kanapėms auginti skirtų įrenginių, kurių, atsižvelgiant į gabaritus ir svorį, vienas asmuo sunešti ir sukonstruoti patalpų antrajame aukšte negalėtų; nuteistojo R. Š. 2014 m. gruodžio 22 d. apklausoje nurodytos aplinkybės apie tai, kad R. P. patalpose ((duomenys neskelbtini)) padėjo pakabinti oro filtrą, iškrauti padėklus – stelažus; 2014 m. spalio 9 d. įvykio vietos ((duomenys neskelbtini)) apžiūros metu kanapių auginimo patalpoje ant lovelių rasti R. P. dešinės ir kairės rankų pirštų pėdsakai; įvykio dieną kratos, atliktos buvusioje R. P. gyvenamojoje vietoje (kurioje gyvena buvusi sutuoktinė ir vaikai, (duomenys neskelbtini)), metu rasti

įvairūs objektai, kuriuose buvo narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), atitinkamų svorių ir koncentracijos (specialistų 2014 m. gruodžio 16 d. išvada Nr. 140-(5312)-IS1-6685 ir 2014 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. 140-(5392)-ISl-5891); trys raktai, kuriais galima atrakinti (duomenys neskelbtini) lauko durų spyną (įvykio vietos papildomo tyrimo 2015 m. sausio 6 d. protokolas, trasologinio tyrimo specialisto 2015 m. sausio 20 d. išvada Nr. 20-IS1-95; liudytojo A. P. parodymai) – vienareikšmiškai patvirtina, kad abu nuteistieji buvo susitarę ir bendrai vykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 265 straipsnio 1 dalyje.

4.10. Nepagrįsti ir nuteistojo R. P. gynėjos teiginiai dėl per griežtos bausmės paskyrimo. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014, tinkamai individualizavo nuteistajam R. P. skirtinos bausmės rūšį bei dydį (įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis). Teismas tinkamai įvertino šių duomenų visumą ir nuteistajam motyvuotai paskyrė galutinę proporcingą, adekvačią nusikalstamų veikų pavojingumui bei nuteistojo asmenybei laisvės atėmimo bausmę, dydžiu artimą sankcijoje numatytam minimaliam bausmės dydžiui. Tai, kad ši bausmė neatitiko nuteistojo ir gynybos nuomonės bei pateikto subjektyvaus faktinių aplinkybių vertinimo, nesuteikia pagrindo teigti, jog šiam nuteistajam paskirta bausmė buvo ydinga ir neatitinkanti tiek BK bendrosios dalies normų, tiek dėl bausmės skyrimo formuojamos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, teisėtumo ir pagrįstumo kontekste patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus, motyvuotai pasisakė dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 3 dalies bei 265 straipsnio 1 dalies taikymo būtinumo ir tinkamai pritaikė bausmės institutą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas.

4.11. Nuteistojo R. P. gynėjos argumentai dėl pažeistų BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų (nes apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas BK 259 straipsnio 1 dalies taikymas) yra pagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartimi buvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendis visa apimtimi ir byla perduota nagrinėti apeliacine tvarka. Kartu tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas buvo įpareigotas pakartotinai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Vienas iš nuteistojo R. P. apeliacinio skundo argumentų buvo ir dėl BK 259 straipsnio 1 dalies nepagrįsto taikymo. Nors apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, teisingai vadovavosi non reformatio in peius principu, tačiau šis teismas nepagrįstai šiuos vertinimo kriterijus taikė ir nuteistojo R. P. apeliacinio skundo daliai, kurioje buvo ginčijamas BK 259 straipsnio 1 dalies taikymo teisėtumas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl aptariamos nusikalstamos veikos pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo panaikinta ir dėl šios nusikalstamos veikos nuteistasis R. P. buvo išteisintas. Todėl antrą kartą kasacine tvarka skundžiamame apeliacinio teismo nuosprendyje buvo privalu aptarti šią nuteistojo apeliacinio skundo dalį bei priimti sprendimą, kuris nebūtų griežtesnis, nei panaikintu nuosprendžiu paskirtas. Įvykio dieną kratos metu R. P. bute buvo rasti bei paimti įvairūs objektai ir atlikus rastos medžiagos mišinio tyrimą nustatyta, kad šio mišinio sudėtyje yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė 0,172 g (THC koncentracija yra 7,23 proc.). Prokuroras aptaria BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalių bei įvykio metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 straipsnio 1 dalies nuostatas ir teigia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į rastų minėtų narkotinių medžiagų kiekį (29 kartus mažesnis už nustatytą Rekomendacijose) ir teismų praktikos nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012), tokia R. P. veika užtraukia ne baudžiamąją, bet galimai administracinę atsakomybę pagal ATPK 44 straipsnį. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį turi būti nutraukta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas iš dalies nepatikrino skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tačiau toks pažeidimas negali būti vertinamas kaip esminis (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir keisti skundžiamą apeliacinio teismo nuosprendį dėl nurodyto pažeidimo nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo R. P. buvo panaikinta ir bausmės subendrintos iš naujo, tačiau, bendrinant bausmes, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė nebuvo bendrinama.


5. Nuteistojo R. Š. ir nuteistojo R. P. gynėjos advokatės A. B. Rekštienės kasacinius skundus tenkinti iš dalies.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

6. Vienas iš nuteistojo R. Š. kasacinio skundo argumentų yra prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar baudžiamajame įstatyme nustatyta labai griežta laisvės atėmimo bausmė už nusikalstamas veikas, numatytas BK 260

straipsnio 3 dalyje ir susijusias su neteisėtu labai didelio kanapių kiekio disponavimu, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintoms teisingos bausmės nuostatoms. Kasatoriaus nuomone, šiuo metu esantis bausmių teisinis reguliavimas, kai bausmė už labai didelį kanapių kiekį yra griežtesnė nei už nusikaltimus žmogaus gyvybei (BK 130, 131, 162 straipsniai) ir valstybei (BK 118 straipsnis), neatitinka Konstitucijoje įtvirtintų prigimtinių teisingumo ir bausmių proporcingumo už atitinkamą nusikalstamą veiką principų.

7. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinėje jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (be kita ko), Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui (bet ne kuriam nors iš proceso dalyvių ar dalyviams) kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (BPK 381 straipsnio 3 dalis); ir atvirkščiai – teismas negali atidėti (stabdyti) bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų (teisės aktų) atitiktimi Konstitucijai. Vieno teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą nesukuria pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą kitiems panašias bylas nagrinėjantiems teismams. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą kiekvienoje byloje sprendžiamas atskirai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-507/2017).

8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo R. Š. prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kasaciniame skunde išdėstytus tokio prašymo argumentus, konstatuoja, kad šie argumentai nesuteikia pagrindo abejoti, kad BK bendrojoje dalyje įtvirtintas teisinis bausmių, nustatytų už nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, reguliavimas galėtų prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies ar kitų straipsnių nuostatoms kasatoriaus nurodomu aspektu. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo priimtoje protokolinėje nutartyje padaryta išvada, kad aptariamas R. Š. prašymas negali būti tenkinamas, nes tik nuteistojo nuomonė, kad įstatymo sankcijoje numatyta griežta bausmė savaime prieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame įstatyme yra nustatyta, kad tais atvejais, kai konkrečios bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra netikslinga skirti šios normos sankcijoje numatyto dydžio ar rūšies bausmę, teismas turi diskreciją pasinaudoti esamomis teisinėmis priemonėmis, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatomis, kurių pagrindu kaltininkui gali būti paskirta švelnesnė bausmė. Kartu tai reiškia, kad BK tiek bendrojoje, tiek specialiojoje dalyse yra pakankamas kiekis bausmės skyrimo procese teisingumo principą užtikrinančių priemonių. Priešingai nei teigia kasatorius, baudžiamajame įstatyme įtvirtintas teisinis bausmių skyrimo ir taikymo reguliavimas už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų (kanapių) nepažeidžia teisingumo principo nuostatų ir nesudaro prielaidų manyti, jog teisingumas nagrinėjamoje byloje negali būti įvykdytas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato, tik patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Dėl to nuteistojo R. Š. ir nuteistojo R. P. gynėjos kasacinių skundų teiginiai, kuriais ginčijamos žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kritikuojamas atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, siūloma kitaip juos vertinti ir, atsižvelgus į atskirus bylos duomenis, daryti kitokias išvadas, negu padarė abiejų instancijų teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

10. Taip pat paliekami nenagrinėti nuteistojo R. Š. kasacinio skundo teiginiai dėl jo nuteisimo du kartus už tą patį nusikaltimą, nes tokie skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir neatitinka jiems keliamų BPK 367 straipsnio 3 dalyje bei 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Nenagrinėtinas ir nuteistojo R. P. gynėjos advokatės kasacinio skundo vienas iš argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 253 straipsnio 1 dalies – taikymo. Pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad R. P. veikoje nėra nusikalstamos veikos,

numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumos, nebuvo nurodytas nuteistojo R. P. apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir priimtame nuosprendyje nepasisakė.

Dėl įrodymų vertinimo

11. Kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas R. P. ir R. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 265 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir jų bendrininkavimo jas padarant įrodytumas, nepagrįsti.

12. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) dėl R. P. ir R. Š. pripažinimo kaltais dėl kanapių auginimo ir disponavimo narkotinėmis medžiagomis (kanapių antžeminėmis dalimis), neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.), t. y. kad teismai vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes, padarė esmines klaidas dėl įrodymų turinio ir pan. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo tiek R. P. ir R. Š. kaltinančius įrodymus, tiek ir gynybos pabrėžiamas aplinkybes ir versijas. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos motyvuotos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų R. P. bei R. Š. kaltumą, taip pat aptartos nuteistųjų gynybos versijos (kad tik vienas R. Š. padarė nusikalstamas veikas ir jas padarant nedalyvavo R. P., dėl liudytojo E. G. parodymuose nurodytų aplinkybių ir kt.). Į gynybos išsakytus argumentus dėl įrodymų vertinimo motyvuotai atsakyta.

13. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų A. O., R. V. ir A. U. parodymus vertino kaip patikimus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai apklausti šie liudytojai, be kita ko, parodė tiek apie nuteistųjų sulaikymo aplinkybes įvykio vietoje ((duomenys neskelbtini)), kratų metu rastus ir paimtus įvairius tyrimui reikšmingus objektus, tiek apie auginamas kanapes šiame ir kaimynystėje esančiame ((duomenys neskelbtini)) name. Minėtų liudytojų parodymai buvo vertinami kartu su kitais bylos įrodymais (pačių nuteistųjų R. Š. ir R. P., liudytojų E. V., D. U. parodymais, įvykio vietų tyrimo ir kratų protokoluose bei vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga) ir tai leido teismui padaryti teisiškai reikšmingas išvadas dėl abiejų nuteistųjų R. Š. ir R. P. dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistojo R. P. teisme pareikšta ir kasaciniame skunde pakartota gynybinė pozicija (kad jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė, nes kanapes augino tik vienas R. Š.) nepaneigia minėtų teismo išvadų. Kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistųjų ir minėtų liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Nekelia abejonių ir byloje esančių specialistų išvados. Nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje pažeistos BPK nuostatos, reglamentuojančios objektų tyrimo, ekspertizių skyrimo ar atlikimo tvarką.

14. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo (beje, kurių didžioji dalis yra analogiški kasacinio skundo argumentams) išsamiai atsakyta ir motyvuotai nurodyta, kodėl jais nesivadovaujama. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė kasaciniuose skunduose minimus liudytojus (policijos pareigūnus) A. O., R. V. ir A. U.. Teismas nustatė, kad šių liudytojų duoti parodymai yra nuoseklūs ir detalūs, o duomenų, leidžiančių manyti, kad jie (ar kiti byloje apklausti liudytojai) turėtų tikslą apkalbėti nuteistuosius, byloje nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apklausiant šiuos liudytojus, abu nuteistieji ir nuteistojo R. P. gynėja (kasatorė) buvo itin aktyvūs, uždavė klausimus kaip liudytojams apklaustiems policijos pareigūnams, pastarieji tiek į šiuos klausimus, tiek ir į kitų proceso dalyvių (prokuroro) klausimus išsamiai atsakė. Apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi išsprendė klausimą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo ir priimtame nuosprendyje tiek kasatorių akcentuojamas specialistų išvadas, tiek minėtų liudytojų parodymus vertino kartu su visais byloje surinktais duomenimis, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad teismo išvados neatitiko nuteistųjų ir jų gynėjų pozicijos, nesuteikia pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo, ekspertizių skyrimo ar nuosprendžio surašymo reikalavimų pažeidimą.

Dėl bendrininkavimo

15. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose

bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-309-976/2015, 2K-417-693/2015 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, tačiau susitarimo esmė ir ribos bendrininkams turi būti žinomos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad jie kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-269-648/2017 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-223-696/2017).

16. Abiejų kasatorių argumentai, kad kanapes augino tik R. Š. ir kad teismai nepagrįstai pripažino R. P. jo bendrininku, neatitinka bylos duomenų. Pritartina teismų argumentams, pagrindžiantiems išvadą, kad tai darė ne tik R. Š., bet ir R. P.. Nekelia abejonių, kad tokiai išvadai pagrįsti byloje pakanka įrodymų. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad bendrininkavimas nustatytas vien tik pagal nuteistųjų giminystės ryšį. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bendrininkavimo faktą, vertino tai, kad R. P. buvo sulaikytas kanapių auginimo ir laikymo vietoje, sulaikymo metu buvo aplipęs kanapių žiedais ir lapais, nuo jo sklido stiprus kanapių kvapas, rankos buvo padengtos žaliu glitimu. Ant žirklių, paimtų įvykio vietoje tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), buvo rasta R. P. pirštų atspaudų, ant sportinių kelnių, marškinėlių ir sportinių batelių, paimtų iš R. P., paviršių rasti kanapių pėdsakai. Bute, kuriame gyveno R. P., rasta kanapių sėklos ir kanapių antžeminių dalių. Kanapių pėdsakų rasta ir automobilyje, kuriuo naudojosi R. P.. Esant tokiam įrodymų, patvirtinančių R. P. dalyvavimą kanapių auginimo ir gaminimo veikloje, kiekiui, teismai pagrįstai atmetė nuteistųjų teiginius, kad R. Š. veikė vienas. Taigi teismai pagrįstai nustatė bendrininkavimo faktą ir pripažino abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Dėl narkotinių medžiagų kiekio

17. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad surastų nuskintų kanapių augalų (antžeminių dalių) kiekis yra 7015,054 g. Pirmą kartą išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka buvo nustatyta, kad į šį kiekį buvo nepagrįstai įskaičiuotas tam tikras kiekis augalų, kurių nuteistieji dar nebuvo nuskynę, t. y. šie augalai buvo rasti dar augantys ir nuskinti ne nuteistųjų, bet teisėsaugos pareigūnų. Tai nustačius inkriminuojamų narkotinių medžiagų svoris buvo sumažintas iki 4043,004 g. Pabrėžtina ir tai, kad, pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras pateikė naują šioje byloje narkotinei medžiagai priskirtinų antžeminių kanapių dalių svorio skaičiavimą. Remiantis prokuroro pozicija, išsakyta šios instancijos teisme, pašalinus visas abejones, nuteistiesiems gali būti inkriminuojama tik 3531,004 g laikytų narkotinių medžiagų (11 t., b. l. 88–90). Savo skaičiavimus sumažinant narkotinių medžiagų svorį prokuroras motyvavo tuo, kad nuteistiesiems neturėtų būti inkriminuojami žali augalai su šaknimis ir dalis rastų augalų bei žalių lapų, dėl kurių kilo abejonių, jog juos nuteistieji pašalino iš augimo vietos. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka antrą kartą, nepaneigus šių skaičiavimų, vėl buvo patvirtintas pirmosios instancijos teismo nustatytas kanapių kiekis, t. y. 7015,054 g. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių minėtą prokuroro poziciją galima būtų pripažinti klaidinga, be to, vadovaujantis teisingo baudžiamojo proceso nuostatomis, valstybės kaltintojo teisme išsakyta pozicija, kuri vienaip ar kitaip švelnina teisiamųjų teisinę padėtį, negali būti teismo ignoruojama ir jai atmesti turi būti svarių argumentų. Atsižvelgiant į tai, teismų nuosprendžių dalis dėl byloje rastų ir nuteistiesiems inkriminuotų narkotinių medžiagų (kanapių antžeminių dalių) kiekio keistina, nustatant, kad šis kiekis yra 3531,004 g. Kita vertus, sumažintas narkotinių medžiagų kiekis vis vien pripažintinas labai dideliu, nes viršija Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą labai didelio kanapių antžeminių dalių kiekio kriterijų, t. y. 2500 g. Taigi dėl sumažinto inkriminuotino narkotinių medžiagų kiekio padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas (BK 260 straipsnio 3 dalis) nesikeičia.

Dėl BK 265 straipsnio 1 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies taikymo

18. Kasaciniuose skunduose iš esmės pripažįstama, kad byloje nustatyti faktai atitinka didelio kiekio kanapių auginimo nusikaltimo sudėtį (BK 265 straipsnio 1 dalis), tačiau argumentuojama, kad tokie veiksmai nekvalifikuotini kaip disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų (BK 260 straipsnis). Tokie teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.

19. Byloje nustatyti faktai (kai kanapių auginimo vietoje rastas labai didelis jau nuskintų kanapių augalų kiekis) teismų

praktikoje kvalifikuojami kaip kanapių auginimo (BK 265 straipsnio 1 dalis) ir baigto BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo (gaminimo ir laikymo) sutaptis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185/2010, 2K-554/2013, 2K-521/2014, 2K-452-788/2016, 2K-237-689/2018). Tokį kvalifikavimą lemia tai, kad atitinkamais tikslais atliktas kanapių augalų nupjovimas ir ruošimas jas džiovinti jau laikomas pradėjimu gaminti narkotines medžiagas, be to, patys nupjauti kanapių augalai (antžeminės dalys) Lietuvos Respublikos teisės aktų priskiriami narkotinėms medžiagoms, vadinasi, atitinka ir neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis (BK 259, 260 straipsniai) dalyko požymius. Kasatorių argumentai, kad rasti nuskinti augalai dar nebuvo džiovinami, vadinasi, narkotinės medžiagos nebuvo gaminamos ir laikomos, nepagrindžia išvados dėl netinkamo BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo.

20. Pozicija dėl nuskintų augalų neatitikties narkotinių medžiagų sampratai R. Š. kasaciniame skunde grindžiama tuo, kad kanapių koteliai pagal Jungtinių Tautų Organizacijos 1961 metų Bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją (toliau – Konvencija) nepripažįstami narkotine medžiaga. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konvencijos (pataisytos pagal 1972 metų atitinkamą protokolą) IV sąrašą prie narkotinių medžiagų priskiriamos kanapės. Šios Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies b punkte yra nurodyta, kad kanapėmis pripažįstamos kanapės augalo galvutės su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu, kaip jos būtų įvardytos. Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintame narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąraše (pagal Konvencijos IV sąrašą) prie narkotinių medžiagų priskiriamos kanapių antžeminės dalys (Cannabis plant). Būtent antžeminės kanapių dalys nuteistiesiems ir yra inkriminuotos. Tai, kad pagal šį įsakymą narkotine medžiaga buvo laikoma visa antžeminė kanapės augalo dalis, neprieštarauja pirmiau nurodytos Konvencijos nuostatoms, nes griežtesnio reglamentavimo atskirų narkotinių medžiagų, nei numatytas bazinis standartas, Konvencija nedraudžia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452-788/2016, 2K-316-511/2017, 2K-237-689/2018). Taigi R. Š. kasacinio skundo teiginiai, kad byloje rasti kanapių augalai nepagrįstai identifikuoti kaip narkotinės medžiagos, atmestini.

21. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad specialiai įrengtose patalpose narkotinėms kanapėms auginti R. Š. ir R. P. augino didelį kiekį (389 vnt.) narkotinių kanapių augalų, dalį kanapių augalų pašalino iš augimvietės ir paskleidė, tačiau dar neišdžiovino ir nesusmulkino, kita dalis dar augo. Nuskinti augalai specialistų identifikuoti kaip narkotinės medžiagos (kanapių antžeminės dalys), turinčios savo sudėtyje daugiau kaip 0,2 procento tetrahidrokanabinolio, nustatytas bendras išdžiovintos masės labai didelis kiekis (patikslinus – 3531,004 g). Taigi tiek BK 265 straipsnio 1 dalis, tiek BK 260 straipsnio 3 dalis nuteistiesiems inkriminuotos pagrįstai.

Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš baigto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, į pasikėsinimą

22. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad aptiktos narkotinės medžiagos (nuskinti kanapių augalai) nuteistųjų dar nebuvo pagamintos, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo padarytą veiką kaip narkotinių medžiagų pagaminimą ir laikymą, todėl perkvalifikavo nusikalstamą veiką iš baigto nusikaltimo į pasikėsinimą gaminti labai didelį narkotinių medžiagų kiekį (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 260 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo R. P. gynėja kasaciniame skunde nurodo, kad, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepranešus gynybai apie galimybę perkvalifikuoti veiką, buvo suvaržytos galimybės gintis nuo tokio pakeisto kaltinimo.

23. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016). Vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kita vertus, tokiu atveju apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Svarbu ir tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Kaltinimo keitimas į blogąją pusę nesilaikant minėtų reikalavimų kasacinėje praktikoje laikytinas esminiu BPK pažeidimu.

24. Lietuvos teismų praktikoje taip pat ne kartą yra pasisakyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas keičiamas ir kaltinimo apimtis nėra vien tik siaurinama, jam turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimui priimti reikšmingų faktinių aplinkybių

(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-228/2008, 2K-P-36/2010, 2K-7-330/2011, 2K-551/2011, 2K-614/2011, 2K-651/2012 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė ne faktines kaltinimo aplinkybes, bet jų teisinį vertinimą, t. y. pašalino iš kaltinimo narkotinių medžiagų laikymo požymį (susiaurino kaltinimą), o pagaminimo veiką perkvalifikavo į pasikėsinimą gaminti. Šie pakeitimai yra palankūs nuteistiesiems ir jų teisinės padėties nepablogino. Kita vertus, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas buvo padarytas neįspėjus gynybos iš anksto. Tokiais atvejais tokio pažeidimo pripažinimas esminiu, t. y. suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, priklauso nuo to, ar gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo galėtų būti kitokia, ar gynyba turėjo galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-7-304-976/2016).

26. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies a punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o b punkte – teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimuose bylose dėl gynybos teisių pažeidimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo kontekste nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz., 1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94; 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49093/99; 2018 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Drassich prieš Italiją (Nr. 2), peticijos Nr. 65173/09). EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija turi būti išsami. Analizuojamos Konvencijos nuostatos apimtis konkrečiu atveju turi būti įvertinta atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose visiškos, išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti. Be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra tarpusavyje susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti savo gynybai. Taikydamas nurodytus principus konkrečiose jam pateiktose situacijose, EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo. Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi būtent kaltinimo pakeitimo poveikis galimybėms gintis – t. y. ar, bendriausia prasme, gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Seliverstov prieš Rusiją, peticijos Nr. 19692/02).

27. Išnagrinėjusi R. P. gynėjos kasacinio skundo argumentą dėl procesinio pažeidimo perkvalifikuojant nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos neįvykdymas, t. y. nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę, esant konkrečiai šioje byloje susidariusiai procesinei situacijai, iš esmės nesuvaržė kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie kaltinami, ir jų galimybės veiksmingai gintis nuo kaltinimo, taigi nepažeidė teisingo proceso nuostatų. Tokią išvadą teisėjų kolegija pagrindžia šiais argumentais:

27.1. Pirma, sprendimas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką buvo nulemtas pačių nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose ir teismo posėdyje išsakytų argumentų, kad veika atskleista dar nepradėjus gaminti narkotines medžiagas.

27.2. Antra, pagal kaltinamąjį aktą nuteistieji buvo kaltinami ne tik baigtu nusikaltimu, numatytu BK 260 straipsnio 3 dalyje, bet ir pasikėsinimu jį padaryti, tačiau pirmosios instancijos teismas pašalino šį kaltinimą kaip perteklinį. Taigi toks nusikalstamos veikos kvalifikavimas nebuvo gynybai visiškai netikėtas.

27.3. Trečia, savo nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktu nusikalstamos veikos kvalifikavimu nuteistieji ir jų gynėjai turėjo galimybę ginčyti kasaciniuose skunduose, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo priimti ir perduoti nagrinėti kasacine tvarka.

27.4. Ketvirta, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas buvo susijęs tik su jos padarymo stadijos patikslinimu, o ne BK straipsnio ir jo dalies, pagal kurią buvo kaltinami kaltinamieji, pakeitimu. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltinamųjų gynyba šioje byloje iš esmės būtų buvusi kitokia, jeigu jiems būtų tekę apeliacinės instancijos teisme gintis nuo kaltinimo pasikėsinimu gaminti narkotines medžiagas.

27.5. Penkta, kasaciniuose skunduose apskritai ginčijamas BK 260 straipsnio 3 dalies taikymas, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.

28. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptartas procesinis pažeidimas nėra

esminis, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

29. Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įgyvendindama vienodos teismų praktikos formavimo tikslus, pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes R. Š. ir R. P. nusikalstama veika apeliacinės instancijos teismo perkvalifikuota iš baigto nusikaltimo į pasikėsinimą nepagrįstai. Pirmiau jau minėta, kad byloje nustatyti faktai (kai kanapių auginimo vietoje rastas labai didelis jau nuskintų kanapių augalų kiekis) teismų praktikoje kvalifikuojami kaip kanapių auginimo (BK 265 straipsnio 1 dalis) ir baigto BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo (gaminimo ir laikymo) sutaptis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185/2010, 2K-554/2013, 2K-521/2014, 2K-452-788/2016, 2K-237-689/2018). Pagal nustatytas bylos aplinkybes gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), specialiai įrengtoje patalpoje rasta labai didelis kanapių augalų, kurie identifikuoti kaip narkotinės medžiagos, kiekis. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas pašalinti iš kaltinimo šių narkotinių medžiagų laikymo aplinkybę ir kvalifikuoti nusikalstamą veiką kaip pasikėsinimą gaminti narkotines medžiagas neatitinka aktualios teismų praktikos. Be to, šios instancijos teismo nuosprendyje yra argumentavimo prieštaravimų: viena vertus, daroma išvada, kad iš dalies auginamų kanapių narkotinės medžiagos nebuvo pradėtos gaminti, kita vertus, teigiama, kad vyko jų gamybos procesas. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš baigto nusikaltimo į pasikėsinimą nebuvo būtinas ir nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama kaip baigtas labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gaminimas ir laikymas. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo nusikalstama veika būtų perkvalifikuota atgal į baigtą nusikaltimą, pablogintų nuteistųjų teisinę padėtį, o kasacinio skundo, kuriame būtų prašoma tai padaryti, nepaduota, todėl nėra ir teisinio pagrindo atitinkamai keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įtvirtintas nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas, nors ir nėra visiškai tikslus, nenutolsta nuo pirminio kaltinimo esmės ir neiškreipia bendro bylos turinio, todėl gali būti paliktas galioti.

Dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies ir 386 straipsnio 3 dalies reikalavimų

30. Nuteistojo R. P. gynėjos kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, neišnagrinėjo nuteistojo R. P. apeliacinio skundo argumentų dėl jo nepagrįsto nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, yra pagrįsti.

31. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžiu R. P. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu dėl šios veikos R. P. buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas kasacine tvarka nebuvo apskųstas. Kasacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. Š. ir nuteistojo R. P. gynėjos kasacinius skundus ir būtent pagal šiuos skundus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo išnagrinėjusi bylą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliacinės instancijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžiu išsprendė klausimus dėl nuteistųjų padarytų veikų kvalifikavimo ir bausmių skyrimo pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, tačiau visiškai nepasisakė dėl nuteistojo R. P. apeliacinio skundo argumentų dėl neteisingo BK 259 straipsnio 1 dalies taikymo ir šio klausimo neišsprendė, taigi formaliai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. P. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Konstatuotina, kad taip buvo pažeistas non reformatio in peius principas, įtvirtintas BPK 320 straipsnio 4 dalyje bei 386 straipsnio 3 dalyje ir draudžiantis teismui, nesant atitinkamo prašymo, bloginti kaltinamojo teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Viena tokių teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Svarbi veiksmingo šios teisės įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti neapskųstą sprendimą į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokių neigiamų padarinių – asmens padėtis negali būti pabloginama. Šio principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose, kai procesas tęsiasi paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015).

32. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir formaliai paliko galioti R. P. nuteisimą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau, iš naujo bendrindamas R. P. paskirtas bausmes, pagal šį BK straipsnį pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės nebendrino, taigi galutinei bausmei minėtas non reformatio in peius principo pažeidimas įtakos neturėjo. Dėl to kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, taisydama padarytą procesinį pažeidimą (BPK 320 straipsnio

4 dalis, 386 straipsnio 3 dalis), laiko pakankamu sprendimą panaikinti teismų nuosprendžių dalį dėl R. P. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti.

Dėl paskirtų bausmių

33. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis), arba esant visoms BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, teismas turi teisę (bet ne pareigą) paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę. Kasaciniuose skunde pateikti argumentai nepagrindžia išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems bausmes už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinių medžiagų auginimu ir gaminimu, nesilaikė įstatymo nustatytų reikalavimų, nesivadovavo teisingumo principu ir paskyrė pernelyg griežtas bausmes. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių nuteistųjų asmenybių ir jų padarytų nusikalstamų veikų mažesnį pavojingumą ir realų pagrindą skirti švelnesnes bausmes, negu nustatyta inkriminuotų BK straipsnių sankcijose. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, abiejų instancijų teismai teisingai ir tinkamai aiškino bei įvertino tiek bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), tiek BK 54 straipsnio 2, 3 dalių ir 61 straipsnio nuostatas ir paskyrė įstatymo reikalavimus atitinkančias bausmes.

34. Kasatoriaus R. Š. teiginys, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą taikyti jam sutrumpintą įrodymų tyrimą ir pagal BK 64(1) straipsnio 1 dalį trečdaliu sumažinti bausmę, deklaratyvus. Nagrinėjamoje byloje nebuvo visų būtinų sąlygų taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, nes vienas iš nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų yra labai sunkus, be to, vienas iš bendrininkų (R. P.) nepripažino savo kaltės, taigi, remiantis BPK 273 straipsnio nuostatomis, toks nuteistojo prašymas negalėjo būti tenkinamas.

35. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal abiejų kasatorių skunduose nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog skiriant bausmes nuteistiesiems R. Š. ir R. P. nesilaikyta įstatymo reikalavimų.

Dėl nusikalstamos veikos aprašymo patikslinimo

36. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašant R. P. ir R. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 265 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad 389 vnt. kanapių augalų jie augino specialiai įrengtose patalpose, esančiose dviejuose gyvenamuosiuose namuose ((duomenys neskelbtini)). Tačiau kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje (57 punkte) naujai aprašant BK 265 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybes klaidingai nurodyta tik viena kanapių augalų auginimo vieta, t. y. gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad tai techninio pobūdžio klaida. Todėl šis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio punktas patikslintinas, nurodant ir kitą kanapių augalų auginimo vietą, t. y. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).


n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžius pakeisti.

Panaikinti šių teismų nuosprendžių dalis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nustatyti, kad R. Š. ir R. P. pradėtų gaminti narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), kurios 2014 m. spalio 9 d. rastos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), labai didelis kiekis yra 3531,004 g.

Patikslinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio nustatomosios dalies 57 punkte nurodytą BK 265 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo vietą, t. y. kad R. P. ir R. Š. didelį kiekį – 389 vnt. – kanapių augalų neteisėtai augino gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), specialiai įrengtose patalpose.

Kitą Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.


ARTŪRAS PAŽARSKIS

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________


2018-18458 2018-11-15 2018-11-06 2018-11-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-388-248/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10966-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2.; 3.3.1.19.4 (S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tingas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tingas“, trečiasis asmuo V. G., dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija


1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Tingas“ 28 962 Eur skolą, 10 426,32 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2004 m. rugsėjo 21 d. sudarė finansinės paramos sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovei suteikė 100 000 Lt (28 962 Eur) paramą, ši iki 2004 m. gruodžio 31 d. turėjo būti grąžinta. Ieškovė 2004 m. rugsėjo 22 d. pagal mokėjimo nurodymą Nr. 1523 pervedė atsakovei 100 000 Lt (28 962 Eur). Mokėjimo nurodymo paskirtyje buvo nurodyta, kad tai mokėjimas pagal 2004 m. rugsėjo 21 d. finansinės paramos sutartį.

4. Kadangi ieškovė neturėjo pačios sutarties, pagal kurią buvo pervesti pinigai, o asociacijos buhalterinėje apskaitoje šie pinigai buvo apskaityti ir negrąžinti, todėl 2012 m. balandžio 10 d. ieškovė pateikė atsakovei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kad atsakovės skola ieškovei yra 100 000 Lt (28 962 Eur). Atsakovė 2012 m. balandžio 23 d. paprašė informuoti, nuo kada ir kokiu pagrindu susidarė skola, bei pateikti tai įrodančių dokumentų kopijas. Ieškovė 2012 m. gegužės 28 d. informavo atsakovę, kad pagal 2004 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo nurodymą jai buvo pervesta 100 000 Lt (28 962 Eur) suma, ir pareikalavo, kad atsakovė pateiktų dokumentus, nurodančius lėšų gavimo pagrįstumą. Atsakovė nurodė, jog neturi jokių su ieškovei suteikta finansine parama susijusių dokumentų, bei tai, kad ieškovės pervesta 100 000 Lt (28 962 Eur) suma yra ne paskola, o finansinė parama, kuri yra negrąžinama. Ieškovės atstovas paaiškino, kad sutartį reikia

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f5d72f20e82e11e88dd9e201dd8ee4f2

vertinti kaip paskolos sutartį, kadangi atsakovė niekada nebuvo ir nėra paramos gavėja, todėl parama jai negalėjo būti teikiama, be to, pervesta suma nebuvo deklaruota kaip ieškovės suteikta parama. Ieškovei atstovaujanti skolų išieškojimo UAB „Skolų valdymo konsultacijos“ 2016 m. vasario 24 d. pateikė atsakovei įspėjimą, kuriuo pareikalavo sumokėti ieškovei 28 962 Eur skolą bei delspinigius. Nors įspėjimas atsakovei paštu buvo įteiktas 2016 m. vasario 29 d., tačiau atsakovė skolos negrąžino iki šiol. Ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, tačiau nustačius, jog jis vis dėlto praleistas, prašo ieškinio senaties terminą atnaujinti.


5. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 28 962 Eur skolą, 5212,80 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad prie civilinės bylos pridėtame garso įraše, kuriame atsakovės akcininkas K. Š. kalbasi su skolų išieškojimo bendrovės atstovu, K. Š. jokių prieštaravimų dėl finansinės paramos sutarties turinio ar formos nereiškė, nenurodė, kad ji yra suklastota, o tikroji sutartis buvo visai kitokia. Atvirkščiai, šiame pokalbyje jis patvirtino, jog buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią pinigai turėjo būti grąžinti. Kadangi K. Š. savo paaiškinimus pakeitė tik bylos nagrinėjimo metu, teismas konstatavo, jog tai yra gynybinės pozicijos pakeitimas siekiant atsakovei palankaus sprendimo. Teismas nurodė, kad atsakovė, keldama abejones dėl garso įrašo kaip įrodymo tinkamumo, nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti šios sutarties turiniu, todėl finansinės paramos sutarties kopija byloje buvo laikyta tinkamu įrodymu.

7. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties pradžia, atsižvelgiant į tai, kad asociacijos generalinis sekretorius V. G. 2004 m. pats suteikė šią pinigų sumą UAB „Tingas“ ir pats dėl teismui nežinomų priežasčių, galimai būdamas suinteresuotas, visą savo vadovavimo laikotarpį nekėlė šios sumos grąžinimo klausimo, skaičiuotina nuo 2012 m. gegužės 28 d., t. y. kai naujas generalinis sekretorius V. A., suvokęs galimai pažeistas asociacijos teises, kreipėsi į UAB „Tingas“ prašydamas informuoti, kokiu pagrindu buvo pervesti ginčo pinigai. Kadangi atsakovė tikrųjų faktinių aplinkybių neatskleidė, o pasikeitus asociacijos valdymo organams, finansinės paramos sutarties kopiją ieškovė surado tik 2015 m., ieškinys teisme gautas 2016 m. gegužės 30 d., todėl teismas konstatavo, jog 10 metų bendrasis ieškinio terminas nėra praleistas.

8. Teismas nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta finansinės paramos sutartis tokio turinio, kokio sutarties kopija yra pateikta byloje, todėl konstatavo, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Ieškovė byloje įrodė, kad 28 962 Eur suma mokėjimo nurodymu atsakovei UAB „Tingas“ 2004 m. rugsėjo 22 d. buvo pervesta ir iki šiol nėra grąžinta. Tai patvirtina buvusios asociacijos vyr. buhalterės E. J. rašytinis paaiškinimas ir 2017 m. kovo 1 d. ieškovės pažyma, jog buhalterinėje apskaitoje minėtas avansinis mokėjimas nuo 2004 metų iki šiol yra užregistruotas kaip išankstinis mokėjimas. Atsakovė teigė, kad paskolą grąžino, t. y. per du kartus – 2004 m. pabaigoje ir 2005 m. balandžio mėnesį – grąžino po 50 000 Lt (14 481 Eur) grynaisiais pinigais į ieškovės kasą, tačiau tai patvirtinantys kasos pajamų orderiai 2016 m. jau yra sunaikinti, pasibaigus 10 metų saugojimo terminui, todėl šio fakto ji įrodyti negali. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog pinigai ieškovei buvo grąžinti.

9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Tingas“ apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 9 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Kolegija sprendė, kad atsakovės argumentai, jog 28 962 Eur suma yra avansinis mokėjimas, už kurį UAB „Tingas“ turėjo įsigyti nekilnojamąjį turtą – patalpas, kurias būtų suteikusi ieškovei naudotis, atmestini kaip neįrodyti, nes atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad, gavusi vadinamąją avansinę įmoką, nupirko nekilnojamąjį turtą ir teikė ieškovei kokias nors patalpas ar paslaugas.

11. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip paskolą. Remiantis šalių atstovų paaiškinimų visuma ir kitais byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad atsakovei buvo išmokėta 100 000 Lt (28 962 Eur), atsakovė juos gavo, tai įvyko 2004 m. rugsėjo mėnesį, pinigai buvo išmokėti kaip paskola. Net ir nesant nei sutarties originalo, nei kopijos, sandorio esmė ir sąlygos, kolegijos vertinimu, byloje yra nustatytos. Atsižvelgus į byloje esančius įrodymus, spręsta, kad atsakovė neįrodė, jog paskolintos lėšos yra grąžintos.

12. Kolegija nustatė, kad kol V. G. ir K. Š. dalyvavo valdant asociaciją „Linava“, UAB „Tingas“ atlikto mokėjimo klausimas nebuvo viešinamas ir V. G. nesiėmė jokių priemonių dėl šių lėšų sugrąžinimo ieškovei, priešingai, buvo sunaikintas ar paslėptas ginčo lėšų suteikimo sutarties originalas. Iš byloje pateiktų teismų sprendimų matyti, jog 2012–

2014 metais asmenys, kurie buvo ieškovės valdymo organai, taip pat vengė atskleisti informaciją apie ją ir jos veiklą, todėl ieškovės nariai buvo priversti kreiptis į teismą su ieškiniais dėl įpareigojimo pateikti informaciją. Situacija pasikeitė tik išrinkus naujos sudėties ieškovės prezidiumą, nuo 2015 m. birželio 10 d. prezidentu išrinktas E. M., o nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. generaliniu sekretoriumi – V. M. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tik 2012 m. gegužės 28 d. naujam ieškovės generaliniam sekretoriui surašius raštą atsakovei dėl lėšų grąžinimo atsirado pagrindas konstatuoti sužinojimą apie pažeistas ieškovės teises ir nuo tos dienos skaičiuoti ieškinio senaties terminą. Ieškinys byloje pareikštas 2016 m. gegužės 30 d., todėl konstatuota, kad bendrasis ieškinio senaties terminas nepraleistas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalis).


13. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Tingas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 9 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, jog šalys buvo sudariusios ne paskolos, o visiškai kitokį sandorį, kuriuo UAB „Tingas“ įsipareigojo suteikti paslaugas ir atliktas pinigų pervedimas buvo avansinis mokėjimas bei vienintelė priežastis, dėl kurios ieškovė gali neturėti sutarties originalo – jeigu pagal šią sutartį buvo visiškai atsiskaityta ir dėl to ji buvo sunaikinta, kaip tai paaiškino ir liudytojas K. Š. Byloje ieškovė negalėjo patvirtinti, ar jos pateikta sutarties kopija atitinka originalą, nes ieškovės atstovas nuosekliai viso proceso pirmosios instancijos metu teigė, kad sutarties originalo ieškovės atstovai apskritai nėra matę.

13.2. Ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą, o teismai, konstatuodami, jog ieškinio senaties termino pradžia šiuo konkrečiu atveju skaičiuotina nuo 2012 m. gegužės 28 d., pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, netinkamai nustatė ieškovės sužinojimo apie savo esą pažeistos teisės momentą. Kadangi pati ieškovė pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose nurodė, kad UAB „Tingas“ akcininkas K. Š. ieškovės prezidiumo nariu buvo iki 2010 m. lapkričio 24 d., o dešimties metų ieškinio senaties terminas reikalavimams, keliamiems 2004 m. rugsėjo 21 d. sutarties bei 2004 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo nurodymo Nr. 1523 pagrindu, suėjo 2014 m. rugsėjo mėnesį, tai ieškinys galėjo būti reiškiamas per beveik ketverius metus. Nurodoma, kad ieškovės naujo prezidiumo ir generalinio sekretoriaus išrinkimas nedaro jokios įtakos ieškinio senaties termino eigai. Šiuo atveju pareikštas reikalavimas ginti ne administracijos vadovo, kaip fizinio asmens, bet juridinio asmens pažeistą teisę. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad 100 000 Lt (28 962 Eur) lėšų pervedimas atsakovei UAB „Tingas“ buvo įtrauktas į ieškovės apskaitą šio pavedimo įvykdymo dieną – 2004 m. rugsėjo 22 d. Vadovaudamasi savo apskaitos duomenimis, ieškovė 2012 m. balandžio 10 d. pranešime Nr. 41-495, adresuotame atsakovei, pateikė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad 2012 m. balandžio 5 d. atsakovės UAB „Tingas“ skola ieškovei sudarė 28 962 Eur, t. y. ieškovė žinojo ir visą laiką fiksavo savo apskaitoje atsakovės ginčo skolą. Tuo metu, kai ieškovė kartu su 2012 m. balandžio 10 d. pranešimu Nr. 41-495 pateikė atsakovei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą su jame nurodyta tariama atsakovės UAB „Tingas“ skola ieškovei, iki ieškinio senaties termino pabaigos buvo likę daugiau nei dveji metai. Taigi ieškovė turėjo visas galimybes pareikšti šį ieškinį nepraleidusi ieškinio senaties termino, tačiau to nepadarė.

13.3. Teismai tendencingai, išskirtinai ieškovės naudai interpretavo byloje surinktus įrodymus, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą, nes pirmosios instancijos teismas leido ieškovei nepateikti į šią bylą ieškovės skolininkų sąrašo, taip pat ieškovės teisėsaugos institucijoms rašytų pareiškimų dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo trečiojo asmens V. G. atžvilgiu.

13.4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013 suformuota praktika, nes paminėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013 esantys išaiškinimai galėtų būti taikomi ne atsakovei šioje byloje, o trečiajam asmeniui, jeigu ieškovė keltų jam bylą dėl žalos atlyginimo.

14. Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės UAB „Tingas“ kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė kiekvieno atsakovės apeliacinio skundo argumento, nereiškia, jog skundas buvo netinkamai išnagrinėtas. Vien tai, kad byloje yra tik finansinės paramos sutarties kopija, savaime nereiškia, jog šia sutartimi kaip įrodymu negalima vadovautis, o atsakovė nenurodė jokių pagrįstų

argumentų, kurie įrodytų, kad teismai, remdamiesi šios sutarties kopija, padarė proceso teisės normų pažeidimų. Be to, finansinės paramos sutarties kopijoje yra šalių atstovų parašai ir antspaudai. Sutarties pavadinimas ir data atitinka pagal šią sutartį atlikto mokėjimo paskirtyje nurodytą sutarties pavadinimą ir datą, taip pat V. G. teismo posėdyje pripažino, kad būtent tokia sutartis ir buvo sudaryta. Byloje pateiktame garso įraše K. Š. taip pat nereiškė jokio prieštaravimo dėl finansinės paramos sutarties turinio. Išskyrus atsakovės direktorės V. S. ir akcininko K. Š. paaiškinimus, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų jų versiją, kad šalių sudaryta sutartis buvo kitokio turinio. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad ji turėjo grąžinti ginčo lėšas.

14.2. Atsakovė, ginčydama teismų nustatytas aplinkybes ir teikdama savo faktinių aplinkybių versijas, kelia fakto klausimus, kurie kasacine tvarka nenagrinėtini. Nebuvo pažeistas rungimosi principas atmetant atsakovės prašymus dėl atitinkamų įrodymų išreikalavimo. Atsakovės prašymas išreikalauti ikiteisminio tyrimo duomenis pagrįstai buvo atmestas, nes ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini. Ieškovė skolininkų sąrašų neturi, todėl pagrįstai buvo atmestas prašymas dėl tokių sąrašų išreikalavimo.

14.3. Teismai tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad šioje konkrečioje byloje ieškinio senaties pradžiai turi reikšmės ieškovės generalinio sekretoriaus pasikeitimas. Nagrinėjamu atveju ginčo mokėjimas atliktas 2004 m. rugsėjo 22 d., o jo paskirtyje nurodyta, kad tai mokėjimas pagal 2004 m. rugsėjo 21 d. paramos sutartį. Dėl to, nežinant aplinkybių, kurios paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu, atrodytų, jog atsakovei pervesta finansinė parama, kuri yra negrąžinama. Nuo 1991 m. iki 2010 m. lapkričio 29 d. ieškovės generaliniu sekretoriumi nepertraukiamai buvo V. G., kuriam vadovaujant buvo atliktas mokėjimas, ir per visą jo vadovavimo laikotarpį mokėjimo klausimas nebuvo viešinamas. Atsakovės akcininkas yra K. Š., kuris nuo 2002 m. iki 2010 m. lapkričio 24 d. ėjo prezidiumo nario pareigas, ir pinigai jo įmonei buvo pervesti būtent pasinaudojant jo ryšiais ir einamomis pareigomis. V. G., atšauktas iš ieškovės generalinio sekretoriaus pareigų, paskirtam naujam generaliniam sekretoriui neperdavė finansinės paramos sutarties su atsakove ir neatskleidė šios sutarties sudarymo aplinkybių, todėl nebuvo galima suvokti ieškovės teisių pažeidimo. 2015 m. birželio 10 d. ieškovės prezidentu buvo išrinktas E. M., o 2015 m. rugsėjo 7 d. generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas V. M. Jų iniciatyva buvo pradėti tikrinti buvusių ieškovės valdymo organų sudaryti sandoriai ir reiškiami ieškiniai, kuriais siekiama apginti ieškovės pažeistas teises. Būtent atliekant sandorių patikrinimą pavyko rasti su atsakove sudarytos finansinės paramos sutarties kopiją ir tada paaiškėjo, kad atsakovei pervesta ginčo suma buvo ne negrąžinama finansinė parama, o paskola. Juridinis asmuo neturi realios galimybės apie savo pažeistas teises sužinoti neteisėto mokėjimo atlikimo metu ir ginti savo pažeistas teises per asmens, kuriam vadovaujant buvo atliktas mokėjimas, vadovavimo juridiniam asmeniui laikotarpį. Dėl to ieškinio senaties termino eiga turėtų būti pradedama skaičiuoti ne anksčiau kaip nuo tos dienos, kai naujai paskirtas juridinio asmens vadovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ieškovės pažeistas teises. Jeigu kasacinis teismas nuspręstų, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir ieškinio senaties terminas buvo praleistas, apeliacinės instancijos teismui turėtų būti grąžinamas spręsti klausimas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija



Dėl ieškinio senaties taikymo

15. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis).

16. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio

neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką).

18. Taigi teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016 35 punktą; ir kt.).

20. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).

21. Nutarties 20 punkte aptarta taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino pradžia. Kai įstatymai ieškinio senaties termino pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010; 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 46 punktas).

22. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia nustatytina pagal subjektyvųjį momentą, t. y. nuo tada, kai naujasis įmonės vadovas suvokė apie pažeistas įmonės teises – kad atsakovei yra išmokėtos ir šios negrąžintos lėšos.

23. Šiuo atveju ginčas tarp šalių kilęs dėl sutartinės prievolės vykdymo. 2004 m. rugsėjo 21 d. sutartyje nustatytas gautų pinigų grąžinimo terminas – iki 2004 m. gruodžio 31 d. Pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalį, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Būtent ši teisės norma taikytina, šiuo atveju nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Taigi, ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl pinigų grąžinimo reikšti prasidėjo 2005 m. sausio 1 d. Ieškovė, kreipdamasi į teismą 2016 m. gegužės 30 d., 10 metų ieškinio senaties terminą praleido.

24. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino pradžią, ne tik taikė ne tą materialiosios teisės normą, bet ir be pagrindo rėmėsi 2013 m. spalio 11 d. kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013.

25. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių

faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012; kt.).

26. Byloje, kuria rėmėsi teismai, ieškinio senaties termino pradžia nustatyta esant kitoms aplinkybėms nei nagrinėjamoje byloje: toje byloje buvo nagrinėjamas reikalavimas atlyginti žalą, ieškinys pareikštas įmonės vadovei, dėl kurios netinkamo pareigų vykdymo ir atsirado žala; nagrinėjamoje byloje ieškinys reiškiamas kitam juridiniam asmeniui dėl sutartinės prievolės nevykdymo. Paminėtina, kad nutartyje Nr. 3K-3-427/2013 nurodyta bendra teismų praktikos tendencija, kad tiek juridiniam asmeniui, kaip sandorių šaliai, tiek juridinio asmens organams apie įmonės sudaromus sandorius paprastai tampa žinoma nuo jų sudarymo momento; remiantis CK 2.81 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens organai ne tik vadovauja juridinio asmens veiklai, bet ir yra atsakingi už juridinio asmens teisių gynimą; juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme, ir pažymėta, kad kitoks sužinojimo momentas toje byloje nustatomas konkrečių, būtent toje byloje susiklosčiusių, aplinkybių kontekste ir taikant teisingumo principą.

27. Teismo praktikos, kai senaties termino pradžia nustatyta aplinkybių, būdingų tik tai konkrečiai bylai, kontekste, plėtimas ir pritaikymas kitiems atvejams, senaties termino pradžią skaičiuojant nuo tada, kai apie pažeistą juridinio asmens teisę sužinojo jo naujasis vadovas, sukurtų situaciją, kai, pasikeitus įmonės vadovui, atsirastų galimybė ginti teises, pažeistas prieš daugelį metų. Taip būtų paneigta ieškinio senaties instituto paskirtis, galimai neužtikrinta priešingų šalių interesų pusiausvyra ir teisinių santykių stabilumas (nutarties 17 punktas).

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad gi nčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas, kaip ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas, yra fakto klausimas, kurį, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

30. Šioje byloje atsakovei nuo pareikšto ieškinio ginantis, be kita ko, ir ieškinio senatimi, ieškovė pateikė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nurodydama jame praleidimo priežastis. Teismai, konstatavę, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, šio prašymo nesvarstė, tačiau prašyme nurodytas priežastis (paskola suteikta dėl paskolos gavėjo akcininko K. Š. einamų pareigų asociacijoje (prezidiumo narys); asociacijos generalinis sekretorius V. G., pasirašęs sutartį asociacijos vardu, nebuvo suinteresuotas suteiktų pinigų susigrąžinimu, kol K. Š. dalyvavo valdant įmonę, nesiėmė priemonių pinigams susigrąžinti, neperdavė su tuo susijusių dokumentų naujai vadovybei, neteikė prašomos informacijos, su dabartine asociacijos vadovybe nebendradarbiavo, tokios informacijos neteikė ir atsakovė, kas apsunkino ieškovei galimybę išsiaiškinti su atliktu mokėjimu susijusias aplinkybes) vertino ir jų pagrindu sprendė, kada ieškovei tapo žinoma apie pažeistą savo teisę. Dėl to laikytina, kad faktinės aplinkybės, trukdžiusios ieškovei laiku pareikšti ieškinį, yra nustatytos, o teismų atliktas jų vertinimas suponuoja išvadą, kad senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Dėl apeliacijos ribų, teismo pareigos motyvuoti sprendimą ir kitų proceso teisės klausimų

31. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, apibrėžiantį bylos nagrinėjimo ribas, kadangi pasisakė ne dėl visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

32. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Kasacinis teismas ne kartą yra

išaiškinęs, kad apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013) kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu.

33. Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nustatyta CPK 331 straipsnio 1, 4 dalyse. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą reiškia jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

34. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, serija A. Nr. 288, p. 20, par. 61).

35. Jei sprendimas (nutartis) be motyvų, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 340 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

36. Taigi, teismų praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui. Todėl ir nagrinėjamoje byloje atsakovės motyvai dėl nepakankamo nutarties motyvavimo bus tikrinami teismų praktikos suformuotų taisyklių kontekste.

37. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad tarp šalių buvo sudaryta kitokio turinio sutartis nei ta, kurios kopija pateikta į bylą.

38. Kasacinio teismo pasisakyta, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 41 punktą). Taigi, dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų.

39. Nagrinėjamu atveju teismas nurodė įrodymus, patvirtinančius paskolos teisinius santykius, bei konstatavo, kad jie yra pakankami ir nesant sutarties originalo. Taip pat lakoniškai aptarti ir liudytojų parodymai bei atsakovės pozicija tiek teisme, tiek iki ginčui patenkant į teismą. Pažymėtina, kad detaliau šie įrodymai aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime, akcentuotas jų prieštaringumas bei nenuoseklumas ir pažymėta, kad versiją apie kitokio turinio sutarties buvimą atsakovė iškėlė tik nagrinėjant bylą teisme.

40. Sutiktina su atsakove, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į argumentus apie tai, kad atsakovei ieškovės pervesti pinigai į buhalterinę apskaitą buvo įtraukti kaip avansinis mokėjimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apskaitos dokumentai, be pagrindinės savo funkcijos – patvirtinti ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį, gali būti vienas iš įrodymų, patvirtinančių sutartinių santykių egzistavimą, tačiau sutartinių santykių kvalifikavimą lemia ne pagal juos mokamų pinigų apskaita buhalteriniuose dokumentuose, o sutarties šalių teisių ir pareigų pobūdis ir apimtis, dėl kurių susitarta sutartyje. Paminėtina, kad buvusi ieškovės vyr. buhalterė paaiškinime nurodė, jog lėšas kaip avansinį mokėjimą apskaitė dėl to, kad nepakako dokumentų joms kaip paramos suteikimui apskaityti. Atsakovė, teigdama, kad sutartis buvo sudaryta dėl paslaugų suteikimo, nenurodė, dėl kokių konkrečių paslaugų, už kurias, pasak atsakovės, buvo sumokėtas avansas, teikimo buvo susitarta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų apie buhalterinę apskaitą aptarimas nebūtų lėmęs kitokios teismo išvados dėl sutartinių santykių kvalifikavimo, todėl jų neaptarimas nutartyje nelaikytinas tokiu proceso normų pažeidimu, kuris gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1

punktą.41. Kiti kasaciniame skunde nurodomi kaip apeliacinės instancijos teismo neaptarti apeliacinio skundo argumentai (kad

ieškovė nepateikė informacijos apie kitus skolininkus, apie pradėtus ikiteisminius tyrimus ir pan.) nėra reikšmingi sprendžiant šioje byloje nagrinėjamą ginčą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė.

42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas iš esmės neprieštarauja CPK 331 straipsnio 4 daliai, kasacinio teismo formuojamai praktikai, todėl kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties nemotyvavimo kaip pagrindo panaikinti procesinį sprendimą yra nepagrįsti. Tai, kad ieškovė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimą nemotyvuotu ir konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo procesinio sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

43. Kasacinio skundo argumentai dėl rungimosi, dispozityvumo, asmenų lygybės įstatymui ir teismui principų pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio, nulemti atsakovės nesutikimo su teismų išvadomis ir ginčo išsprendimo jos nenaudai, nėra pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, leidžiančiomis konstatuoti tokio pažeidimo buvimą.

Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos

44. Kasacinį skundą grindžiant nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 punktas), būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

45. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Praktika formuojama nagrinėjant konkrečias bylas, per jose priimamas nutartis (plenarinės sesijos nutarimus). Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties atitikties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime, nurodomame atsakovės, suformuluotoms taisyklėms.

46. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma kasacinio teismo praktika, susijusi su ieškinio senaties termino pradžios nustatymu pagal subjektyvųjį momentą (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistą teisę), kurios, atsakovės manymu, apeliacinės instancijos teismas nepaisė. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškinio senaties termino pradžia šiuo atveju skaičiuotina pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalies taisykles, ši praktika neaktuali, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisako. Dėl netinkamo rėmimosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013 šioje nutartyje jau pasisakyta (24–27 punktai), kolegija išdėstytų argumentų nekartoja.


47. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisant padarytų materialiosios teisės dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taikymo klaidų, tenkindamas ieškovės ieškinį, šalių ginčą išsprendė teisingai. Dėl to skundžiama nutartis paliekama galioti iš esmės nepakeista, ją papildant nuostata, kad ieškinio senaties terminas atnaujinamas.


48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

49. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 1306,80 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad ieškovės prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.

50. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 7,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ (j. a. k. 121053434) iš UAB „Tingas“

(j. a. k.133822958) 1306,80 (vieną tūkstantį tris šimtus šešis Eur 80 ct) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Tingas“ (j. a. k.133822958) 7,82 Eur (septynis Eur 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



VIRGILIJUS GRABINSKAS

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ_______________________


2018-18480 2018-11-15 2018-11-07 2018-11-07 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-408-687/2018Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01052-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1;3.2.4.11; 3.3.1.19.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo medžiotojų būrelio „Ąžuolai“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo medžiotojų būrelio „Ąžuolai“ ieškinį atsakovui S. L. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo G. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties teisinius padarinius, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei teismo pareigą motyvuoti procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 797 Eur skolos, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, 5 procentų dydžio metines

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=20800d50e82f11e88dd9e201dd8ee4f2

palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.3. Nurodė, kad gavo atsakovo prašymą suteikti jam 797 Eur beprocentę paskolą, 2015 m. sausio 6 d. šis prašymas

medžiotojų būrelio „Ąžuolai“ visuotinio narių susirinkimo metu buvo tenkintas. Paskolą atsakovas turėjo grąžinti iki 2015 m. gegužės 1 d., tačiau to nepadarė, todėl medžiotojų būrelio „Ąžuolai“ 2015 m. gegužės 4 d. visuotinio narių susirinkimo metu buvo nuspręsta atsakovą pašalinti iš medžiotojų būrelio „Ąžuolai“ narių.

4. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų faktą apie atsakovui suteiktą paskolą. Paskolinimo faktas, kai skolintojas yra juridinis asmuo, turėjo būti užfiksuotas juridinio asmens finansiniuose buhalteriniuose dokumentuose, tačiau tokių dokumentų ieškovas nepateikė. Ieškovas apskritai negalėjo atsakovui suteikti paskolos, nes taip būtų atlikęs veiksmus, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams bei principams. Vieninteliai ginčo šalis sieję santykiai buvo medžiotojų būrelio nario mokestis.


5. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 797 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 879,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad ieškovas įrodė ieškinį. Atsakovas 2015 m. sausio 6 d. dalyvavo medžiotojų būrelio susirinkime, pasirašė protokole, kuriuo nutarta jam suteikti paskolą. Tai patvirtino rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai. Teismas sprendė, kad atsakovas suprato, jog privalėjo iki 2015 m. gegužės 1 d. grąžinti paskolą arba kitu atveju bus pašalintas iš būrelio narių, taip pat jam buvo žinoma apie tai, kad jis buvo pašalintas iš būrelio narių kaip negrąžinęs paskolos.

7. Teismas atsakovo parodymus ir įrodymus pripažino prieštaringais, motyvuodamas tuo, kad atsakovas, neigdamas pinigų gavimo faktą, vieną kartą, pateikdamas atsakymą į pretenziją, aiškino, kad jam paskola nebuvo suteikta, o tik atidėtas nario mokesčio sumokėjimas, vėliau teisme paaiškino, kad jam paskola nebuvo suteikta, tik tokiu būdu jam buvo daromas spaudimas susirasti pinigų ir dalyvauti išvykoje į Lenkijoje vyksiančią fazanų medžioklę. Atsakovas nurodė, kad jis negalėjo važiuoti į fazanų medžioklę, nes neturėjo pinigų, o kitą kartą aiškino, jog jam nereikėjo skolintis pinigų, nes jis turėjo užsidirbęs jų plaukiodamas laive. Be to, atsakovas, įrodinėdamas aplinkybes, kad jis pinigų perdavimo momentu, t. y. 2015 m. sausio 14 d. apie 18 val., negalėjo būti (duomenys neskelbtini), nes buvo susirgusi jo žmona (duomenys neskelbtini), taip pat pateikė, teismo vertinimu, prieštaringus aiškinimus. Teismas nepatikimu įrodymu pripažino medicininį pažymėjimą, išduotą 2017 m. rugsėjo 15 d. gydytojos G. B., kad atsakovas (duomenys neskelbtini) buvo kartu su žmona, kai ši 2015 m. sausio 14 d. 14–18 val. dėl ūmaus galvos skausmo kreipėsi į UAB „Pagalba ligoniui“ ir jai buvo suteiktas medicininis gydymas. Teismas rėmėsi gydytojos G. B. atsiųstu elektroniniu laišku, kad tą dieną ji nuo 13 valandos dirbo (duomenys neskelbtini), taigi negalėjo 14–18 val. gydyti atsakovo žmonos. Tai, kad pinigai atsakovui buvo perduoti 2015 m. sausio 14 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), aikštelėje prie vaistinės, patvirtino trečiasis asmuo G. K., liudytojai E. B., T. J., kurie apie pinigų perdavimą sužinojo iš G. K.

8. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 20 d. sprendimu Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo, kaip asociacijos, teisnumą riboja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, kurio 16 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad asociacijai draudžiama suteikti paskolas, todėl ieškovo sprendimas suteikti atsakovui paskolą prieštaravo medžiotojų būrelio veiklos tikslams ir Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktui.

10. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo rašytinių įrodymų, kad atsakovas kreipėsi į medžiotojų būrelį dėl paskolos jam suteikimo, byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme; ieškovas paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėjo 2015 m. sausio 6 d. susirinkimo protokolu, tačiau teismas, spręsdamas, ar egzistavo ieškovo nurodomas sandoris, šį įrodymą vertino tik kaip rašytinį. Tačiau pats sprendimas suteikti atsakovui paskolą prieštaravo medžiotojų būrelio veiklos tikslams ir Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktui, pinigų perdavimo faktas protokole ar 2015 m. sausio 14 d. grynųjų pinigų panaudojimo akte taip pat neužfiksuotas. Byloje taip pat nebuvo įrodymų, patvirtinančių atsakovo valią skolintis pinigus, ar įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą atsakovui.

11. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, jog ieškovas pagrindė savo reikalavimą.


12. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliacinės instancijos teismas tenkino apeliacinį skundą, kuris buvo pasirašytas tik atsakovo, o jo atstovės – advokatės L. Palujanskaitės – pasirašytas nebuvo, nors akivaizdu, kad skundą surašė pastaroji, skunde taip pat nurodyti duomenys, kad byla apeliacinės instancijos teisme bus vedama per šią atstovę. Tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 ir 311 straipsniai, 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas.

12.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neargumentavo priimto sprendimo, neatsižvelgė į ieškovo argumentus, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškinys buvo paduotas dėl skolos priteisimo, tai teismas turėjo nustatyti, ar tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas tyrė, ar paskolos suteikimas prieštaravo Asociacijų įstatymui ir medžiotojų būrelio veiklos tikslams, t. y. vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 2 dalimi. Ieškovas, reikšdamas ieškinį, neginčijo 2015 m. sausio 6 d. sudaryto bei savo paties pasirašyto visuotinio narių susirinkimo protokolo kaip sandorio, prieštaraujančio įmonės veiklos tikslams.

12.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnį), tinkamai nenustatė tarp šalių kilusio teisinio santykio.

13. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliacinės instancijos teismui iki bylos nagrinėjimo pradžios buvo pateiktas apeliacinis skundas, atitinkantis jo formai keliamus reikalavimus, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo priimti nutartį dėl trūkumų šalinimo; apeliacinis skundas atitiko jo formai keliamus reikalavimus. Atsakovui viso teismo proceso metu atstovavo advokatė L. Palujanskaitė, tai patvirtino byloje esanti 2016 m. rugpjūčio 23 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 1608/2401 TP FA LP; taip pat ir aplinkybė, jog už parengtą apeliacinį skundą atsakovas su advokate atsiskaitė 2017 m. gruodžio 21 d. pagal pastarosios 2017 m. lapkričio 4 d. sąskaitą.

13.2. Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nuoseklus, pagrįstas suformuotomis teismų praktikos taisyklėmis tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl paskolos teisinių santykių identifikavimo, tiek dėl asociacijos civilinio veiksnumo galimybės sudaryti sandorius, kurie prieštarauja įstatymo nuostatoms bei jo veiklos tikslams.

13.3. Kasaciniame skunde konkrečiai nenurodyta, kokias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė apeliacinės instancijos teismas ar nuo kokios konkrečios teisės taikymo ir aiškinimo praktikos jis nukrypo. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo asociacijos teisę sudaryti paskolos sutartį, atitinkamai ir teisę ieškiniu reikšti reikalavimus dėl tokios teisės įgyvendinimo.

Teisėjų kolegija



Dėl teisės į apeliaciją įgyvendinimo per netinkamą atstovą teisinių padarinių

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl apeliacinio skundo priėmimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo yra grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje yra akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Jos esmė yra tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; nepripažįstama tinkamu, užtikrinančiu asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą toks procesinių normų, užtikrinančių šią asmens teisę, aiškinimas, kada procesines teises reglamentuojančių teisės normų taikymas formalizuojamas ir asmens teisė neužtikrinama; kartu

pripažįstama, kad nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, tačiau bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai pasunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010).

15. Pagal CPK 305 straipsnį apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Apeliacinį skundą surašo advokatas (CPK 306 straipsnio 3 dalis).

16. Vienas iš teisės į tinkamą procesą principo aspektų – galimybė vesti bylą per atstovą (CPK 51 straipsnis). Jei tokia procesinė teisė įgyvendinama netinkamai, įstatymas nustato galimybę pašalinti su teisės į tinkamą atstovavimą įgyvendinimu susijusius trūkumus, pvz., tuo atveju, kai, teismo nuomone, byloje dalyvaujantis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių, teismas gali jam pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu byloje (CPK 161 straipsnis), kai byloje dalyvaujančio asmens vardu procesinį dokumentą pasirašo asmuo, neturintis įgaliojimų atstovauti teisme (negalintis būti atstovu pagal pavedimą), taikomas procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad dėl procesinės aplinkybės – apeliacinio skundo trūkumo (kai skundą dalyvaujančio byloje asmens (apeliacinio skundo subjekto) vardu pasirašo tinkamai neįgaliotas asmuo) – apeliacinio proceso iniciatyvos teisę turinčiam subjektui negali būti varžoma teisė į apeliaciją. Dėl to apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, susijęs su netinkamu atstovavimu, kartu nesuvaržant apeliacijos subjekto teisės į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje. Tokią teismų praktiką kasacinis teismas formuoja aiškindamas ir taikydamas proceso teisės normas, reglamentuojančias teisės į apeliaciją įgyvendinimą tokiais atvejais, kada paduodant apeliacinį skundą netinkamai įgyvendinama atstovavimo teisė – tai padaryti siekia tokios teisės neturintis subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2010; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2011; 2012 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2012; kt.). Tokios praktikos privalu laikytis ir tuo atveju, kai apeliacinį skundą byloje dalyvaujančio asmens vardu pateikia asmuo, neturintis teisės jam atstovauti pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 dalis). Taigi kasacinio teismo praktika dėl galimybių sudaryti sąlygas byloje dalyvaujančiam asmeniui būti tinkamai atstovaujamam yra suformuota, pabrėžiant, kad net ir tokiu atveju, jeigu dalyvaujančio asmens vardu procesinį dokumentą pasirašo asmuo, neturintis įgaliojimų atstovauti teisme (negalintis būti atstovu pagal pavedimą), taikomas procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-708/2013).

17. Nagrinėjamoje byloje atsakovo apeliacinis skundas buvo pateiktas dviem egzemplioriais: vienas egzempliorius buvo pasirašytas atsakovo, kitas – ir jo advokatės. Jeigu dėl atstovavimo teisėtumo kyla neaiškumų ar abejonių, tai yra pagrindas vertinti atstovavimo sutarties turinį bei atstovo įgaliojimų apimtį. Nagrinėjamoje byloje atsakovo advokatė atstovavo atsakovui nuo pirmosios instancijos teismo posėdžio pradžios iki proceso kasaciniame teisme pabaigos (1 t., b. l. 30 ir 65). Apeliacinis skundas, pasirašytas atsakovo advokatės, buvo teismui pateiktas iki teismo posėdžio apeliaciniame teisme pradžios, t. y. 2017 m. lapkričio 30 d. Teisinių paslaugų sutartis, suteikusi teisę advokatei L. Palujanskaitei atstovauti atsakovui S. L., buvo sudaryta 2016 m. rugpjūčio 23 d., nurodant, kad advokatė turi įgaliojimus ne tik atstovauti klientui pirmosios instancijos teisme, bet ir surašyti apeliacinį skundą (1 t., b. l. 41). Teikiant atsiliepimą į kasacinį skundą, teisinių paslaugų sutartis buvo papildyta, nurodant, kad advokatė gali surašyti ir atsiliepimą į kasacinį skundą, kitos sutarties dalys paliktos nepakeistos (3 t., b. 112).

18. Ieškovas kasaciniame skunde teigė, kad atsakovo apeliacinį skundą padavė asmuo, neturintis teisės jo paduoti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju su apeliaciniu skundu į aukštesnės instancijos teismą kreipėsi atsakovas – dalyvaujantis byloje asmuo, t. y. apeliacinio skundo subjektas (CPK 305 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinio skundo subjektas yra dalyvaujantys byloje asmenys, o ne skundą pasirašęs asmuo. Dėl to apeliacinio proceso iniciatyvos teisę turinčiam subjektui negali būti varžoma teisė į apeliaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2012). Kai iš pridėtų ar byloje esančių įrodymų matyti, jog atstovas neturi tinkamų įgaliojimų, turi būti konstatuojamas atstovavimo trūkumas, ir tai sudaro pagrindą trūkumus taisyti (CPK 316 straipsnis). Nagrinėjamu atveju gavus apeliacinį skundą, pasirašytą tik atsakovo, pagal CPK 316 straipsnį skundą padavusiam asmeniui turėjo būti nustatytas terminas trūkumams pašalinti, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 17 punkte išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad byloje buvo pateiktas tinkamai atsakovo advokatės pasirašytas procesinis dokumentas, ieškovo kasacinio skundo argumentą dėl CPK 306 straipsnio 3 dalies pažeidimo pripažįsta nepagrįstu.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties teisinius padarinius, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

19. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., „pinigus gavau“, „ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).

22. Taigi, net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiais žodžiais tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas).

23. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 31 punktą).

24. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl paskolos dalyko – pinigų perdavimo fakto, nes byloje nėra konkretaus dokumento, įvardyto kaip paskolos sutartis, kuriame būtų užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, byloje pateikti netiesioginiai įrodymai, ieškovo teigimu, leidžiantys daryti išvadą, kad paskolos suma atsakovui buvo perduota. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paskola atsakovui buvo suteikta, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nepaisant to, jog byloje nebuvo įrodytas pinigų perdavimas atsakovui, medžiotojų būrelis kaip asociacija pagal Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktą iš viso neturėjo teisės suteikti paskolą.

25. Kasacinis teismas, aiškindamas nagrinėjamai bylai aktualias materialiosios teisės normas, yra pažymėjęs, kad

paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tačiau tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

26. Tam, kad tarp šalių paskolos sutartis būtų laikoma sudaryta ir sutartį pasirašiusioms šalims atsirastų tam tikros teisės ir pareigos, turi būti įvykusi esminė sąlyga – pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas (CK 6.870 straipsnis), o sutarties turinys turi patvirtinti tokį faktą egzistuojant.

27. Tais atvejais, kai sutarties turinys nepatvirtina, kad paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui, pareiga įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, o šis faktas, inter alia (be kita ko), gali būti nustatomas ir konstatavus nutarties 22 punkte nurodytų aplinkybių egzistavimą. Pažymėtina, kad vien rašytinės formos paskolos sutarties buvimas savaime nereiškia paskolos dalyko perdavimo fakto, jeigu sutarties turinys bei kitos reikšmingos aplinkybės šio fakto nepatvirtina.

28. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes, kad byloje nebuvo rašytinių įrodymų, jog atsakovas būtų kreipęsis į medžiotojų būrelį dėl paskolos jam suteikimo. Ieškovo įsitikinimu, paskolos suteikimą patvirtino atsakovo dalyvavimas 2015 m. sausio 6 d. susirinkime ir protokolo pasirašymas, o pinigų perdavimą patvirtino medžiotojų būrelio primininko G. K. parašytas grynųjų pinigų panaudojimo aktas, kuriame nurodyta, kad 2015 m. sausio 14 d. atsakovui S. L. 797 Eur buvo perduoti kaip paskola. Atsakovas nurodė, kad jis pinigų paskolinti neprašė, pinigų negavo, o 2015 m. sausio 14 d. iš viso nebuvo (duomenys neskelbtini). Kadangi šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai 2015 m. sausio 6 d. susirinkimo protokolą vertino kaip rašytinį įrodymą kartu su kitais byloje pateiktas duomenimis.

29. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2012; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2014; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-652-916/2015; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-313/2016, 13 punktas). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis; kitaip negu bylą nagrinėję teismai vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247-916/2018, 25 punktas).

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).

31. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, pažymėtina, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. dėl esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018, 35 punktas).32. Išvadą, kad paskolos dalykas buvo perduotas, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visuotinio

medžiotojų būrelio narių susirinkimo 2015 m. sausio 6 d. protokolu ir 2015 m. sausio 14 d. grynųjų pinigų panaudojimo aktu, t. y. asociacijos (medžiotojų būrelio) finansiniais ir organizaciniais dokumentais, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką finansinės atskaitomybės dokumentai savaime neatspindi konkrečių sandorių ar konkretaus asmens įsipareigojimų įmonei, kurių egzistavimas paprastai įrodomas pirminiais arba, jų nesant, patikimais suvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 10 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 41 punktas).

33. Nors nagrinėjamoje byloje ieškovas paskolos teisinių santykių egzistavimą įrodinėjo 2015 m. sausio 14 d. grynųjų pinigų panaudojimo aktu, tačiau kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl panašias finansines operacijas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo, yra nurodęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu; savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 26–27 punktus).

34. Byloje nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą atsakovui, pirmosios instancijos teismas ieškinį pripažino įrodytu remdamasis netiesioginiais liudytojų parodymais, tačiau, kaip byloje iš liudytojų parodymų nustatyta, pinigų perdavimo fakto nė vienas liudytojas negalėjo patvirtinti, liudytojai patvirtino tik dalyvavę 2015 m. sausio 6 d. medžiotojų būrelio susirinkime, kurio metu buvo svarstyta ir nutarta suteikti atsakovui paskolą, tačiau pinigų perdavimo atsakovui fakto nė vienas liudytojas negalėjo patvirtinti matęs. Tokius liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs vertinti kaip įrodymus tik tokiu atveju, jeigu jie būtų patvirtinę pinigų perdavimo faktą arba iš liudytojų parodymų būtų buvę galima daryti prielaidą apie pinigų perdavimo atsakovui faktą, tačiau tokio fakto byloje nebuvo patvirtinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-219/2018 29 punktą).

35. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teismų praktikai atitinkančias išvadas dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių neegzistavimo, pagrįstai medžiotojų būrelio organizacinių ir finansinių dokumentų nevertino kaip tiesioginių įrodymų jų pakankamumo aspektu, paskolos dalyko perdavimo fakto įrodinėjimo naštą teisėtai perkėlė ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo, kaip asociacijos, teisnumą riboja Asociacijų įstatymas, kurio 16 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad asociacijai draudžiama suteikti paskolas, negali būti pripažinta neteisinga vien tuo pagrindu, kad tai yra vienas iš apeliacinės instancijos teismo argumentų, kodėl buvo priimtas sprendimas atmesti ieškinį. Jeigu byloje būtų įrodytas paskolos suteikimo atsakovui faktas, tokį įstatymui prieštaraujantį asociacijos sprendimą galima būtų ginčyti kitais CK įtvirtintais sandorio negaliojimo pagrindais. Vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė vadovaudamasis ir Asociacijų įstatymu, nėra pagrindas pripažinti, jog nebuvo įvertintos visos bylos aplinkybės, susijusios su paskolos teisinių santykių egzistavimu.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą

36. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

37. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

38. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m.

balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu

sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

40. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

41. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnį, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepateikė apeliacinio skundo tenkinimo argumentų, netyrė ir nevertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, pažeidė pareigą ištirti visus byloje esančius įrodymus.

42. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose. Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

43. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, yra nurodęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

44. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinį ir atsižvelgdama į bylos duomenų visumą, nekonstatuoja įrodymų tyrimą ir (ar) vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus. Ieškovas kasaciniame skunde tiesiog nurodo kitokį įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimą, tačiau nepateikia tiesioginių ir neginčijamų įrodymų dėl pinigų perdavimo atsakovui fakto buvimo, ieškovo pateiktuose teismui dokumentuose neatsispindi informacija apie skolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, priešingai, byloje nesant kitų įrodymų, net ir liudytojų parodymais neįrodyta, kad pinigai buvo perduoti atsakovui. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik medžiotojų būrelio kaip asociacijos kompetenciją teikti paskolas fiziniam asmeniui pagal Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tačiau taip pat tyrė ir vertino įrodymus, susijusius su CK 6.871 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir taikymu.

45. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis (sprendimas) nėra naikinami vien dėl to, kad motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktą; 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2018 43 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad teismas, remdamasis byloje esančiais ištirtais ir įvertintais įrodymais, nustatė faktines bylos aplinkybes, argumentavo savo išvadas, todėl

ieškovo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, yra teisiškai nepagrįsti.

47. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo


49. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

50. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas S. L. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis sumokėjo 600 Eur už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, ji priteistina atsakovui iš ieškovo.

51. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 9,03 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti atsakovui S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo medžiotojų būrelio „Ąžuolai“ (j. a. k. 302547035) 600

(šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.Priteisti iš ieškovo medžiotojų būrelio „Ąžuolai“ (j. a. k. 302547035) valstybės naudai 9,03 Eur (devynis Eur 3 ct)

išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


2018-18453 2018-11-15 2018-11-07 2018-11-07 -


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ed39fbe0e82e11e88dd9e201dd8ee4f2




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių pajamų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą, darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-3914 darbo byloje Nr. APS-116-10970/2017 ir priteisti jam iš atsakovės neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas.

3. Ieškovas ieškinį grindė 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo, 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88/EB), Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir DK) 99, 142, 186 straipsnių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 587) nuostatomis.

4. Ieškovas nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nepagrįstai netenkino jo reikalavimų (sprendime konstatuota, kad pertraukos tarp važiavimų prilygintinos pertraukoms pailsėti ir pavalgyti DK 158 straipsnio prasme, kurios į darbo laiką neįeina; faktiškai ieškovui buvo taikomas pertraukiamasis darbo laiko režimas, jam neprieštaravo nei ieškovas, nei įmonėje veikianti profesinė sąjunga; pertraukų metu ieškovas neprivalėjo būti darbo vietoje, budėti ar būti pasiruošęs nedelsdamas atlikti darbdavės pavestus darbus, todėl jos nelaikytinos darbo laiku). Ieškovas dirbo vairuotoju-konduktoriumi atsakovės bendrovėje nuo 2007 m. liepos 17 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. Darbo sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovas dirba pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną, tačiau pagal susiformavusią ilgalaikę praktiką vežant keleivius tam tikrais maršrutais jam teko dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė nemokėjo ieškovui viso jam priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną. Ji mokėjo darbo užmokestį tik už faktiškai ieškovo nuvažiuotą laiką nuo UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų stoties iki nustatyto maršruto galutinės stotelės ir už grįžimą maršrutu atgal. Tarp kiekvieno maršruto susidarė ne trumpesnė kaip 45 min. pertrauka. Į darbo laiką įskaitytinas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes juo ieškovas buvo savo darbo vietoje, atliko pareigas pagal darbo sutartį ir buvo pavaldus darbdavei. Ieškovui buvo nustatyta vienos valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti (2011 m. balandžio 11 d. atsakovės direktoriaus įsakymu patvirtintų darbo tvarkos taisyklių (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 5.4 punktas), ieškovas nesupažindintas su sumine darbo laiko apskaita, atsakovės bendrovėje įvesta 2004 m. sausio 2 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 1 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“ (toliau – Įsakymas), todėl laikytina, kad visas kitas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas yra darbo laikas, už kurį turi būti sumokėta. Vairuotojų-konduktorių darbo grafikai su darbuotojų atstovais nebuvo derinami. Ieškovas, kaip materialiai atsakingas asmuo (Darbo tvarkos taisyklių 12.5 punktas)

tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp maršrutų laiku.


5. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas rėmėsi Darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 93, 95, 142, 143 straipsnių, Vyriausybės nutarimo Nr. 587 1.8 punkto nuostatomis. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad būtina įvertinti, ar pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas atliko jam pavestas darbo funkcijas. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo žinomi darbo grafikai, pertraukos tarp maršrutų, jis buvo susipažinęs su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, nepaneigė, kad jam nebuvo nustatyta pareiga ginčo pertraukų metu būti darbo vietoje arba transporto priemonėje, jis tuo laiku galėjo disponuoti savo nuožiūra. Nors ieškovas nurodė, kad pertraukų tarp maršrutų metu dažnai būdavo transporto priemonėje, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymu „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“ nustatyta pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų autobusų privaloma stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (reikalinga techninė priežiūra ar remontas), autobusų stovėjimo vieta bendrovės teritorijoje, sprendė, kad tai buvo ieškovo pasirinkimas, o ne darbdavės nurodymas. Įvertinęs bylos duomenis teismas nenustatė, kad ieškovas būtų turėjęs pareigą pertraukų tarp maršrutų metu remontuoti transporto priemonę ar ją valyti, nes šios pareigos buvo pavestos kitiems asmenims, tokių pareigų ieškovo pareiginiuose nuostatuose nenustatyta. Teismas konstatavo, kad ieškovas neatliko savo tiesioginių darbo funkcijų, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, nebuvo darbdavės įpareigotas būti nuolat pasiekiamas, laisvai galėjo disponuoti pertraukų tarp maršrutų laiku, todėl negalėjo tikėtis, kad šis laikas bus įskaitytas į darbo laiką.

7. Teismas sprendė, kad ieškovas žinojo apie darbo grafikus, maršrutus, grafikai buvo su juo derinami, jis gaudavo atsiskaitymo lapelius, todėl turėjo suprasti, kaip yra apskaičiuojamas darbo laikas ir mokama už jį. Ieškovui, kaip profesinės sąjungos atstovui įmonėje, suminės darbo laiko apskaitos taikymo tvarka buvo žinoma, tačiau galėjo būti nežinomas šios apskaitos įvardijimas.

8. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad jis nežinojo, jog dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią jam ir buvo mokama. Šią išvadą kolegija padarė įvertinusi nustatytas aplinkybes, kad: autobusų vairuotojams-konduktoriams suminė darbo laiko apskaita Įsakymu buvo įvesta iki ieškovo priėmimo į darbą UAB Kuršėnų autobusų parke; prieš pradėdamas dirbti pas atsakovę, ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad vairuotojas-konduktorius dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, įsakymais; ieškovas pripažino, jog pasirašydamas darbo sutartį su atsakove jis suprato, kad turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką ir kad jo darbas priklauso nuo kiekvieną dieną besikeičiančio darbo grafiko; kiekvieną mėnesį ieškovas buvo supažindinamas su darbo grafikais, jam būdavo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, darbo užmokestį ieškovas gaudavo pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis; bendrovėje įsteigus profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinį, ieškovas nuo 2015 m. lapkričio 23 d. išrinktas pirmininko pavaduotoju, todėl su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija buvo susipažinęs ir tai patvirtino savo parašais.

10. Kadangi suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje buvo įvesta 2004 m. ir nebuvo keista, o darbo sutartį su atsakove ieškovas sudarė 2007 m., kolegija sprendė, kad Įsakymas negalėjo pakeisti ieškovo teisinės padėties darbo santykiuose.

11. Ieškovo teiginius, kad Įsakymas nederintas su profesine sąjunga, kolegija vertino kaip nepagrįstus, atsižvelgdama į profesinės sąjungos įsisteigimo bendrovėje datą (2015 m. lapkričio 23 d.).

12. Kolegija, remdamasi DK 144 straipsnio, Vyriausybės nutarimo Nr. 587 nuostatomis, konstatavo, kad ieškovui – atsakovės darbuotojui – suminė darbo laiko apskaita taikoma teisėtai. Atsakovės, kaip įmonės, užsiimančios transporto veikla, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas turi tam tikrų ypatumų. DK 158 straipsnio 1 dalies nuostatos transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmę netaikomos, o Vyriausybės nutarime Nr. 587 nenustatyta maksimali pertraukos trukmė, taigi atsakovė neturi imperatyvios pareigos mokėti ieškovui darbo užmokestį už šių pertraukų laiką (nutarimo 1.8 punktas). Atsakovė, kolegijos vertinimu, pagrįstai pertraukų tarp maršrutų laiką pripažino pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į darbo laiką. Kolegija pažymėjo, kad šios pertraukos nelaikytinos papildomomis ar specialiomis (DK 159 straipsnis).

13. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-

1127/2003, pagal kuriuos laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam būti darbo vietoje, darbo laiku nelaikomas ir už jį neturi būti mokama. Pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas, kaip nustatė kolegija, neatliko savo tiesioginių darbo funkcijų, šiuo laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti darbo vietoje ar transporto priemonėje, būti nuolat pasiekiamas, vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavės nepavestą darbą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai savo argumentus dėl buvimo darbdavės žinioje, priklausomumo nuo jos, negalėjimo laisvai disponuoti savo laiku grindė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimais 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendime civilinėje byloje C-266/14, nes tos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.


14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 20 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas žinojo apie suminės darbo laiko apskaitos įvedimą įmonėje iš Darbo tvarkos taisyklių. Ieškovo darbo sutartyje (ar vėlesniuose pakeitimuose) nenurodyta, kad jam mokamas darbo užmokestis, apskaičiuojamas taikant suminę darbo laiko apskaitą. Su Įsakymu ieškovas nesupažindintas pasirašytinai, nors pagal susiklosčiusią praktiką darbuotojai visada buvo taip supažindinami. Darbdavio priimami įsakymai ir kiti lokaliniai aktai, keičiantys darbuotojo teisinę padėtį darbo teisiniuose santykiuose, yra neatsiejama darbo sutarties dalis. Kadangi sutarties sąlygos, kilus abejonių, aiškintinos šias sąlygas priėmusios šalies naudai, laikytina, kad ieškovui, kaip vairuotojui-konduktoriui, suminė darbo laiko apskaita nebuvo taikoma, nes Darbo sutartyje tai aiškiai nenustatyta, o su Įsakymu ieškovas nesupažindintas.

14.2. Suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga „Sandrauga“ jai įsisteigus (DK 19 straipsnis, 149 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės nutarimas Nr. 587, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2006).

14.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias pertrauką pailsėti ir pavalgyti, dėl to nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytinas ne DK 158 straipsnio 1 dalis, o Vyriausybės nutarimas Nr. 587, kaip specialusis teisės aktas. Vien tai, kad atsakovės įmonė veikia transporto srityje, neįrodo, kad savo veikloje ji taiko šį nutarimą. DK aiškiai reglamentuoja pertraukas pailsėti ir pavalgyti ir yra aukštesnės galios teisės aktas nei Vyriausybės nutarimas. Už pertraukas tarp maršrutų darbo užmokestis nebuvo mokamas teigiant, kad tai yra pertrauka pailsėti ir pavalgyti, nors pagal Darbo tvarkos taisykles (5.4 punktas) tam nustatyta vienos valandos pertrauka. Be to, ieškovo darbo sutarties 7 punkte nustatyta, kad darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, pagal kurią pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė arba darbo sutartis. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovui nustatyta ilgesnė nei vienos valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Byloje nėra ieškovo ir atsakovės susitarimo dėl daugiau nei vienos ilgalaikės pertraukos per pamainą pailsėti ir pavalgyti. Teismas nepagrįstai neįskaitė pertraukų tarp maršrutų laiko į darbo laiką, pripažindamas juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

14.4. Priverstinės pertraukos tarp maršrutų neatitinka ieškovo interesų, įskaitant ir trumpesnes pertraukas, už kurias nemokamas darbo užmokestis, kurios per trumpos, kad ieškovas galėtų visiškai pasitraukti iš darbo vietos ir šį laiką naudoti savo nuožiūra. Darbo grafiko ir maršrutų išdėstymas dirbtinai pailgina darbo pamainos trukmę.

14.5. Pagal Teisingumo Teismo išaiškinimus buvimas darbdavio žinioje, esant darbdavio iškvietimui atvykti į darbą, iš esmės pernelyg suvaržo darbuotojo galimybes užsiimti bet kokia kita asmenine veikla, todėl yra pripažįstamas darbo laiku; vairuotojai – tai darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Direktyva 2003/88/EB nustato, kad darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę, ir kitas darbo laikas, t. y. visa veikla, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. Kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. Kadangi ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu yra priklausomas nuo darbdavio (esant reikalavimui privalo paklusti nurodymams), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai laisvai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, laikytina, kad jis yra darbdavio žinioje (Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10.4.2 punktas).

14.6. DK 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė, atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbuotojams darbo laiku suteikti papildomas pertraukas pailsėti ir pavalgyti, tačiau jos turi būti įskaitomos į darbo laiką. Dėl ieškovo darbo pobūdžio nėra poreikio turėti tokio dažnumo ir ilgio pertraukas.

14.7. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), įvertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus, išvadą dėl suminės darbo laiko apskaitos padarė neanalizavęs šio klausimo ir įrodinėjimo pareigą turinčiai šaliai nevykdant šios pareigos. Darbo bylose teismas turi būti aktyvus darbuotojo, o ne darbdavio, kaip buvo šiuo atveju, naudai. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais, kasacinio teismo pateiktais 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003.

15. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi argumentai iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad:

15.1. Teismai motyvuotai paneigė ieškovo argumentus dėl jo nežinojimo apie atsakovės bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą, kaip pagrindą jos netaikyti ieškovui. Ieškovas suprato (neneigė to), kad turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto nustatytą darbo grafiką ir kad darbo valandos jam nenustatytos bei priklauso nuo kasdien besikeičiančio darbo grafiko. Darbas pagal suminę darbo laiko apskaitą nustatytas Darbo tvarkos taisyklėse, tai pakartota 2015 m. lapkričio 5 d. visuotiniame darbuotojų susirinkime, kuriame dalyvavo ir ieškovas. Ieškovas, kas mėnesį gaudamas darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, nereiškė pretenzijų, visą laiką žinojo, kad jam mokama už važiuotą laiką.

15.2. Bendrovės administracijos priimami teisės aktai iki profesinės sąjungos įsteigimo buvo derinami su darbuotojų išrinka atstove (DK 19 straipsnis). O įsteigus profesinę sąjungą ieškovas nuo 2015 m. lapkričio 23 d. yra išrinktas jos pirmininko pavaduotoju. Jis buvo susipažinęs su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juos patvirtino savo parašais. Būdamas profesinės sąjungos komiteto narys, įgaliotas atstovauti profesinės sąjungos padalinio interesams, derinti ir pasirašyti darbo grafikus, atstovauti narių interesams ekonominiais, socialiniais ir darbo klausimais, savo veikloje susidurdamas su bendrovėje taikoma vidaus dokumentų apskaitos ir panaudojimo tvarka, ieškovas negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą.

15.3. Įmonėse, kuriose vadovaujamasi Vyriausybės nutarimu Nr. 587 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, suminė darbo laiko apskaita taikoma privalomai. Vyriausybės nutarimo Nr. 587 nuostatos ieškovui taikomos pagrįstai (Darbo kodekso 148 straipsnis, nutarimo 1.8 punktas).

15.4. Ieškovas nepagrįstai teikia, kad byloje teismai turėjo taikyti DK 158 straipsnio 1 dalį ir kad pertraukos tarp maršrutų laikytinos papildomomis pertraukomis, kurios turėjo būti įtrauktos į darbo laiką ir už jas turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis. Vyriausybės nutarimas Nr. 587 neįtvirtina maksimalios pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės, todėl atsakovė pagrįstai laiką, kuriuo ieškovas galėjo laisvai disponuoti, pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai dirbtą darbo laiką bei neturi imperatyvios pareigos sumokėti ieškovui darbo užmokestį už šį pertraukų laiką. Šios pertraukos, priešingai nei nurodo ieškovas, nelaikytinos specialiomis ar papildomomis, nes tokių pertraukų neįtvirtina teisės aktai ir atsakovės vidaus dokumentai.

15.5. Kad darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, turi būti nustatytos sąlygos, tačiau jų šiuo atveju nėra. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikas, vairuotojo praleistas transporto priemonėje jos nevairuojant ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, darbo laiku nelaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003).

15.6. Šalys darbo bylose neatleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos, o teismai šiuo atveju sprendė, kad byloje esančių įrodymų pakako.

Teisėjų kolegija





17. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko

organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).






23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2003/88/EB 14 straipsnis suteikia galimybę kituose Bendrijos dokumentuose nustatyti konkretesnius darbo laiko organizavimo reikalavimus dėl tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių. Atsižvelgiant į 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15/EB) sektorinį pobūdį, jos nuostatoms teikiama pirmenybė, palyginti su Direktyva 2003/88/EB.


25. Pagal Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio d punktą mobilus darbuotojas – tai bet kuris darbuotojas, sudarantis kelionės ekipažą, įskaitant stažuotojus ir mokinius, kuris dirba įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas samdos pagrindais arba už atlygį, arba savo sąskaita. Šios direktyvos 3 straipsnio a punkto 1 papunktis nustato, kad darbo laikas mobiliems darbuotojams – tai laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu mobilus darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, t. y. laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra tokia: i) vairavimas; ii) pakrovimas ir iškrovimas; iii) pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš transporto priemonės; iv) valymas ir techninė priežiūra; v) visi kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti, arba vykdyti teisinius ir kontrolės įpareigojimus, tiesiogiai susijusius su konkrečia atliekama transporto veikla, įskaitant pakrovimo ir iškrovimo stebėseną, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kt. formalumus; laikas, kuriuo jis negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, ypač kai laukiama pakrauti arba iškrauti, kada iš anksto nežinoma to trukmė, t. y. prieš išvykimą arba prieš pat faktinę aptariamo laiko tarpsnio pradžią, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas

socialinių partnerių ir (arba) pagal valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas.26. Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. Lietuvos

Respublikos darbo kodekse (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai (142 straipsnis). Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).


28. Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 25 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

29. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje ieškovo keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 17 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiką. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

30. Atsižvelgiant į ieškovo kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Kodekso 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).

31. Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Darbo kodekso 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.

Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.

32. Pažymėtina, kad, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio Vyriausybės nutarimą Nr. 587, nuostatos taip pat iš esmės atitinka ankstesnį reglamentavimą.


33. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes yra visos būtinos sąlygos (žr. šios nutarties 18, 20 punktus), ieškovas neturėjo galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti pertraukų tarp maršrutų laiku. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai jam nemokėjo priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną.

34. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalėjo mokėti ieškovui darbo užmokesčio, nes ginčo (pertraukų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku. Ieškovas, nesutikdamas su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis buvo priklausomas nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalėjo vykdyti nurodymus), buvo priverstas laukti kito maršruto, atliko kitus darbus ir negalėjo visiškai laisvai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną jis buvo materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi buvo darbdavės žinioje.

35. Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) atsakovės patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, nurodyta, kad tokių darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); darbuotojų darbo laikas nustatomas darbo laiko grafike (5.3 punktas); pertraukos pradžia ir pabaiga nustatoma darbo laiko grafike (5.4 punktas); pertrauka pavalgyti ir pailsėti į darbo laiką neįskaitoma (5.5 punktas); 3) 2007 m. liepos 17 d. darbo sutartyje ieškovui nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 5) 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymu nuo 2015 m. liepos 20 d. nustatyta vairuotojų-konduktorių pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų autobusų privaloma stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui – bendrovės teritorijoje; 6) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas neprivalėjo būti darbo vietoje, likti autobuse, tokia pareiga atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta; 7) ieškovas neprivalėjo būti pasiekiamas (nebudėjo); 8) jis neprivalėjo tvarkyti transporto priemonės, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir už jį sumokama, neprivalėjo atlikti kitų, darbdavės nepavestų (su ja nesuderintų), darbų; remontuoti transporto priemones, plauti jų išorę buvo pavesta kitiems darbuotojams; 9) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas vykdavo į namus.

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas galėjo laisvai disponuoti laiku tarp maršrutų, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks ginčo pertraukas į faktinį darbo laiką. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šioms išvadoms, papildomai nurodė, kad ginčo pertraukų metu ieškovas darbo funkcijų nevykdė, nebuvo darbdavės žinioje.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 30-32 punktai). Šios nuostatos ir atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 5.3 punktas (žr. šios nutarties 35 punktą) suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.


39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 35 punkte nurodytas teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad, šalių susitarimu pagal darbo sutarties nuostatas ieškovui įsipareigojus atsakovės įmonėje dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką, įmonėje, atsižvelgiant į jos vykdomos ekonominės veiklos ypatumus, esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, ieškovui faktiškai buvo taikomas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas.

40. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą pagal bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovas neprivalėjo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovas neprivalėjo vykdyti tiesioginių darbo funkcijų, jokių papildomų su darbu susijusių funkcijų, šioms funkcijoms (sutvarkyti transporto priemonę prieš darbą ir išvalyti ją po darbo) vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis, o transporto priemonės remonto, plovimo darbai buvo pavesti kitiems bendrovės darbuotojams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovas galėjo disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturėjo pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovo įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jis yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę ir bendrovės lėšas paneigia pirmiau šioje pastraipoje aptarti faktai dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo.

41. Dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobuso vairuotojams įvesta 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas 2015 m. lapkričio 23 d. steigiamojo susirinkimo metu. Teismai nustatė, kad ieškovas 2015 m. lapkričio 23 d. buvo išrinktas įsisteigusios profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoju, jam buvo žinomi (su juo derinti) darbo grafikai, jų sudarymo principai, juose išdėstyta informacija. Tai ieškovas patvirtino savo parašais.

42. Nors ieškovas teigia, kad jis nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu jis nesupažindintas, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad kai ieškovas pradėjo dirbti, jam buvo pateikti įmonės vidaus dokumentai susipažinti, be to, ieškovas žinojo (suprato), jog dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto sudarytą grafiką, kiekvieną mėnesį jis buvo supažindinamas su darbo grafikais, gaudavo atsiskaitymo lapelius, darbo užmokestis jam buvo mokamas pagal darbo laiko apskaitos duomenis, ieškovas nereiškė pretenzijų dėl nustatytos darbo laiko apskaitos.

43. Įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovas žinojo (jam negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jam mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. Įsakymo teisėtumo ieškovas iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

44. Atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėtus teismų procesinius sprendimus.


45. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų atlyginimo priteisimo klausimo.

46. Kasacinis teismas patyrė 6,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš ieškovo K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,12 Eur (šešis Eur 12 ct) išlaidų, susijusių su




ALGIS NORKŪNAS



Civilinė byla Nr. e3K-3-407-916/2018Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05300-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.6; 2.1.1.3.7; 2.6.8.11.1; 2.6.16.8; 3.2.4.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio viešbučiai“ ir bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo įsakymo panaikinimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Agrosales“, uždaroji akcinė bendrovė „Bauservis“, uždaroji akcinė bendrovė „Nametas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovės prašė pripažinti neteisėtu ab initio (nuo pradžių) vienašalį 2000 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=12a6fa40e82f11e88dd9e201dd8ee4f2

nuomos sutarties (su visais galiojančiais pakeitimais, priedais bei papildomais susitarimais) nutraukimą ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 13VĮ 672 (14.13.2).

3. Ieškovės nurodė, kad ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ 2007 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo pastatą – degalinę ir kitus statinius (inžinerinius) – kiemo aikštelę bei žemės sklypo dalies nuomos teises, kylančias iš 2000 m. gegužės 15 d. nuomos sutarties; šiam pirkimui iš dalies finansuoti sudarė kredito sutartį su ieškove AB banku „Snoras“, kuriai įkeitė įsigytas nuomos teises. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. balandžio 14 d. įsakymu buvo pakeistas žemės sklypo dalies naudojimo būdas (pobūdis) ir 2008 m. balandžio 21 d. susitarimu pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas (pobūdis) iš „komercinei veiklai (degalinės eksploatavimui)“ į „gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“. Pakeitus nuomos sutarties sąlygas, ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir toliau aktyviai siekė įvykdyti nuomos sutartimi ir ją iš dalies pakeičiančiu susitarimu nustatytas žemėnaudos sąlygas, tačiau 2008 metų pabaigoje ji susidūrė su pasauline finansų (ekonomine) krize, nuo 2009 m. gegužės 12 d. nuomos teisės buvo areštuotos pagrindinės kreditorės – ieškovės AB banko „Snoras“ prašymu, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi ieškovei UAB „Pajūrio viešbučiai“ iškelta bankroto byla.

4. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnyje bei kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, gavusi valstybinės žemės patikėtinės, t. y. atsakovės, 2016 m. vasario 22 d. sutikimą perleisti nuomos teises, ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ 2016 m. birželio 30 d. pardavė statinius bei nuomos teises tretiesiems asmenims. Atsakovė atsisakė pakeisti nuomos sutartį kaip naujus žemės sklypo dalies nuomininkus įrašydama pirkėjus, 2016 m. gruodžio 29 d. prieš terminą nutraukė nuomos sutartį.

5. Ieškovės nurodė, kad priimant ginčijamą įsakymą neįvertinta faktinė aplinkybė, jog laikiną žemės sklypo nenaudojimą, t. y. pradėto mažaaukščių gyvenamųjų namų projektavimo ir statybos sustabdymą, lėmė objektyvios priežastys, nuomos teisės buvo perleistos tretiesiems asmenims teisės aktų nustatyta tvarka gavus atsakovės sutikimą, ginčijamas įsakymas buvo priimtas jau tada, kai nuomos teisės buvo perėjusios tretiesiems asmenims, neatsižvelgiant į tai, ar trečiųjų asmenų veiksmai (neveikimas) leidžia pagrįstai tikėtis tolesnio tinkamo nuomos sutarties vykdymo. Situacija neatitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 2 dalyje įvardytų požymių, todėl, nesant esminio sutarties pažeidimo, atsakovė negalėjo vienašališkai nutraukti nuomos sutarties, be to, ieškovė BUAB „Pajūrio viešbučiai“ nebuvo tinkamai įspėta apie numatomą nuomos sutarties nutraukimą, nuo 2016 m. liepos 20 d. ji nebėra nuomos sutarties šalis, taigi ginčijamu įsakymu nuspręsta nutraukti nuomos sutartį su netinkamu asmeniu. Ieškovės akcentavo, kad, atsakovei nepagrįstai nutraukus nuomos sutartį, būtų pažeisti ir ieškovės UAB „Pajūrio viešbučiai“ visų kreditorių, įskaitant AB banko „Snoras“, kuri taip pat yra bankrutuojanti įmonė, teisėti interesai, nes būtų užkertama galimybė bankrutuojančios įmonės kreditoriams gauti bent dalį savo reikalavimų patenkinimo.


6. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino.7. Teismas nustatė, kad:7.1. 0,4558 ha bendro ploto ginčo žemės sklypas, unikalus Nr. 2101-0002-0523, esantis Klaipėdoje, Kretingos g. 179A,

nuo 2000 m. birželio 29 d. nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; viešame registre nustatyta žemės sklypo tikslinė paskirtis – kita;

7.2. 2000 m. gegužės 15 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, kuria AB „Lietuvos kuras“ buvo išnuomota 0,4291 ha ploto ginčo žemės sklypo dalis 97 metų laikotarpiui; sutartyje nurodyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis ir veiklos būdas – kitos paskirties žemė komercinei veiklai (degalinei eksploatuoti);

7.3. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, UAB „Res Novella“ ir UAB „AA1“ 2006 m. gruodžio 22 d. sudarė detaliojo teritorijų planavimo sutartį, kurios objektas – ginčo žemės sklypas ir jo gretimybės, planavimo tikslas – žemės sklypo naudojimo ir tvarkymo režimo reikalavimų patikslinimas ir pakeitimas, nustatant degalinės vietoje mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą, susisiekimo komunikacijų įrengimo ir inžinerinių tinklų klojimo klausimų sprendimas, naujų sklypų laisvoje valstybinėje žemėje suformavimas, įtvirtinant reikalavimus jų užstatymui;

7.4. 2007 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Res Novella“ pardavė sau priklausančią degalinę, jos priklausinį – kiemo aikštelę bei kilnojamąjį turtą – degalinės rezervuarus, esančius ginčo sklype, ieškovei UAB „Pajūrio viešbučiai“;

7.5. 2007 m. liepos 18 d. kredito sutartimi ieškovė AB bankas „Snoras“ suteikė ieškovei UAB „Pajūrio viešbučiai“ kreditą nurodytiems pastatams įsigyti, reikalavimų įvykdymui užtikrinti UAB „Pajūrio viešbučiai“ įkeitė bankui nuomos teisę pagal 2000 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį;

7.6. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. AD1-444 patvirtintas ginčo žemės sklypo detalusis planas;

7.7. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. balandžio 14 d. įsakymu pakeistos ginčo žemės sklypo ribos ir kadastro duomenys pagal detalųjį planą, Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyrius įpareigotas pasirašyti papildomą susitarimą dėl 2000 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo;

7.8. Klaipėdos apskrities viršininkas ir UAB „Pajūrio viešbučiai“ 2008 m. balandžio 21 d. pasirašė susitarimą, pagal kurį išnuomota 0,4547 ha žemės sklypo dalis, kurios tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas ir pobūdis – gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos;

7.9. 2007 m. balandžio 23 d. UAB „Pajūrio viešbučiai“ sudarė ginčo sklypo detaliojo plano ir gyvenamųjų namų jame projektavimo darbų rangos sutartį, buvo atliekami projektavimo darbai;

7.10. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2008 m. vasario 29 d. išdavė UAB „Pajūrio viešbučiai“ leidimą nugriauti statinį – degalinę, leidimas galiojo iki 2011 m. vasario 29 d.;

7.11. Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi nutarta areštuoti ir įpareigoti UAB „Pajūrio viešbučiai“ perduoti kreditorei AB bankui „Snoras“ nuomos teisę į ginčo žemės sklypo dalį;

7.12. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Pajūrio viešbučiai“;7.13. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius 2016 m. vasario

22 d. raštu, išnagrinėjęs UAB „Pajūrio viešbučiai“ prašymą dėl valstybinės žemės sklypo nuomos teisės perleidimo, informavo, kad naujasis nekilnojamojo daikto pirkėjas įgis teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas;

7.14. BUAB „Pajūrio viešbučiai“, ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka bei gavusi valstybinės žemės patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. vasario 22 d. sutikimą, pardavė statinius bei nuomos teises į ginčo žemės sklypo dalį tretiesiems asmenims, pasirašydama 2016 m. birželio 30 d. turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartį ir 2016 m. liepos 20 d. turto perdavimo–priėmimo aktą;

7.15. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugpjūčio 25 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriuo nustatyta, kad 0,4547 ha ginčo žemės sklypo dalyje faktiškai nėra pastato – degalinės ar kitų statinių;

7.16. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu buvo nuspręsta vienašališkai nutraukti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį ir 2008 m. balandžio 21 d. susitarimą dėl jos dalinio pakeitimo; nutraukimo pagrindas – CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.12 papunktis, 2016 m. rugpjūčio 25 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas bei ta aplinkybė, kad BUAB „Pajūrio viešbučiai“ ilgą laiką nenaudojo išnuomotos žemės sklypo dalies pagal paskirtį ir neketino to daryti ateityje.

8. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“, įgijusi valstybinės žemės nuomos teisę, ėmėsi aktyvių veiksmų tam, kad pradėtų naudoti išnuomotą valstybinę žemę pagal paskirtį – buvo pradėti projektavimo darbai, gavus leidimą, nugriauta degalinė. Tokie veiksmai vertintini kaip tęstiniai veiksmai, siekiant tinkamai įgyvendinti pareigą naudoti žemės sklypą pagal paskirtį. Tačiau vėliau buvo areštuotos ieškovės UAB „Pajūrio viešbučiai“ nuomos teisės, todėl ji nebeturėjo galimybės šias nuomos teises perleisti kitiems asmenims, kurie turėtų finansinių galimybių naudoti žemės sklypą pagal paskirtį ir pradėti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą; iškėlus bankroto bylą jai pradėjo galioti ĮBĮ nustatyti apribojimai vykdyti veiklą, perleisti turtą ir pan. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog valstybinės žemės sklypas ilgą laiką nebuvo naudojamas pagal savo paskirtį dėl objektyvių priežasčių.

9. Vien tai, kad tretieji asmenys įsigijo pastatus, esančius ginčo žemės sklype, bei nuomos teisę, patvirtina, kad ateityje bus atliekami veiksmai, susiję su žemės naudojimu. Jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad ginčo žemės sklypo dalis nebus naudojama ateityje pagal paskirtį, byloje nepateikta.

10. Atsakovė, prieš tai davusi sutikimą perleisti nuomos teises, nutraukė valstybinės žemės nuomos sutartį tik po to, kai buvo sudaryta 2016 m. birželio 30 d. turto perleidimo sutartis su naujaisiais pirkėjais bei už įsigytą turtą pervesti pinigai. Tokiais atsakovės veiksmais buvo pažeisti sąžiningų trečiųjų asmenų teisės ir interesai, taip pat teisėtų lūkesčių principas.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovė neturėjo pagrindo nebesitikėti gauti to, ką pagal nuomos sutartį pagrįstai tikėjosi gauti. Be to, byloje nenustatyta, kad dėl to, jog ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ tam tikrą laiko tarpą nenaudojo išnuomotos žemės sklypo dalies pagal paskirtį, atsakovei atsirado neigiamų padarinių ar žalos. Pažymėtina, kad nuo nuomos sutarties sudarymo 2000 m. gegužės 15 d. bei pasirašius 2008 m. balandžio 21 d. susitarimą dėl minėtos nuomos sutarties pakeitimo pirmą kartą žemės naudojimo

patikrinimas buvo atliktas tik 2016 m. rugpjūčio 25 d., t. y. jau perleidus nuomos teisę tretiesiems asmenims. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovė nepadarė esminio sutarties pažeidimo, kuris galėtų būti pagrindas vienašališkai nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį vadovaujantis CK 6.217 bei 6.564 straipsnių nuostatomis.

12. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

13. Kolegija pažymėjo, kad, ištyrus byloje esančius įrodymus, nustatyta, jog ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“, įsigijusi pastatus ir įgijusi žemės sklypo dalies nuomos teises, atliko veiksmus, skirtus žemės sklypo dalyje suplanuotam gyvenamųjų pastatų statybos projektui plėtoti. Buvo atlikta teritorijų planavimo procedūra, pagal 2008 m. kovo 15 d. patvirtintą detalųjį planą pakeistos žemės sklypo ribos ir kadastro duomenys, ieškovė atliko aktyvius veiksmus dėl gyvenamųjų namų projektavimo, ieškovei vykdant šį projektą, buvo išduotas leidimas nugriauti degalinę; šis pastatas nugriautas. Pažymėtina, kad 2000 m. gegužės 15 d. sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis ir veiklos būdas buvo nurodyti kaip kitos paskirties žemė komercinei veiklai (degalinei eksploatuoti). Tačiau Klaipėdos apskrities viršininko ir UAB „Pajūrio viešbučiai“ 2008 m. balandžio 21 d. pasirašytame susitarime dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo numatyta išnuomojamo žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, 0,4547 ha žemės sklypo dalies naudojimo būdas ir pobūdis – gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad tokie duomenys apie nustatytą žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį įregistruoti ir viešame registre. Minėti duomenys patvirtina ieškovės UAB „Pajūrio viešbučiai“ argumentus, kad pastato – degalinės nugriovimas buvo tęstinės įmonės veiklos išsinuomotame žemės sklype dalis. Tokie veiksmai atitiko pakeistas valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygas dėl žemės sklypo dalies naudojimo būdo ir pobūdžio. Šie veiksmai pripažintini atitinkančiais UAB „Pajūrio viešbučiai“ siekį žemės sklypo dalį naudoti pagal jos paskirtį.

14. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad bylos duomenys sudaro pagrindą pripažinti įrodyta aplinkybę, jog išsinuomoto valstybinės žemės sklypo pagal jo paskirtį ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ ilgą laiką nenaudojo dėl objektyvių priežasčių. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės UAB „Pajūrio viešbučiai“ skolos kreditoriams susidarė dar 2008 m. Ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ ėmėsi veiksmų nekilnojamojo turto statybos projektui plėtoti, tačiau susidūrė su projekto tęsimą ribojančiomis kliūtimis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ieškovių nurodytas aplinkybes dėl taikyto valstybinės žemės sklypo nuomos teisės arešto, taip pat aplinkybes dėl vėliau, ieškovei UAB „Pajūrio viešbučiai“ iškėlus bankroto bylą, jai kilusių ĮBĮ nustatytų apribojimų, ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą išvadą, kad ieškovės galimybė disponuoti nuomos teise ir vykdyti veiklą buvo apribota dėl objektyvių priežasčių.

15. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis – gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos – iš esmės susijęs su visuma kryptingų ilgalaikio pobūdžio veiksmų, jiems atlikti objektyviai reikalingas tam tikras laikotarpis. Taigi buvo vykdomas ilgalaikis, tęstinio pobūdžio projektas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“, atlikusi dalį anksčiau nurodytų teritorijų planavimo, projektavimo ir statybos (griovimo) darbų veiksmų, susijusių su tikslu įgyvendinti gyvenamųjų namų statybą ginčo žemės sklype, dėl objektyvių priežasčių (taikytų veiklos ir turimų teisių apribojimų) 2009–2016 m. laikotarpiu negalėjo valstybinės žemės sklypo naudoti pagal paskirtį, o jos galimybė perleisti nuomos teises kitiems asmenims taip pat buvo apribota. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad, atsižvelgiant į UAB „Pajūrio viešbučiai“ kreditorių susirinkimo 2016 m. gegužės 12 d. priimtą nutarimą dėl ginčo žemės sklype registruotų objektų (degalinės ir kiemo aikštelės) pardavimo kartu su įkeista nuomos teise, 2016 m. birželio 30 d. sudaryta turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartis. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad minėtu sandoriu nesiekta toliau vykdyti tęstinio nekilnojamojo turto objektų statybos projekto, atliekant veiksmus, susijusius su valstybinės žemės naudojimu pagal jos paskirtį ir nustatytą naudojimo būdą bei pobūdį.

16. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl ieškovės UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir naujųjų pirkėjų teisėto ir pagrįsto lūkesčio nuomos sutarties pagrindu naudoti valstybinę žemę ir tęsti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo projekto vykdymą; bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti esminį valstybinės žemės nuomos sutarties pažeidimą ir taikyti CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, leidžiančią atsakovei nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 21 d. nutartį bei Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –

ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:17.1. 2016 m. kovo 30 d. turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartimi buvo perleistas pastatas – degalinė, kuris

faktiškai neegzistuoja, nes yra nugriautas, nors iš Nekilnojamojo turto registro neišregistruotas. Atsakovės nuomone, buvo sudarytas apsimestinis sandoris. Valstybinės žemės nuomos teisės perleidimo sandorio, neperleidžiant statinių, negalima sudaryti, toks sandoris prieštarautų teisės aktams. CK 4.224 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad įkeitimas pasibaigia, pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui. Nagrinėjamu atveju nuomos teisė pasibaigė dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo netinkamai vykdant sutarties sąlygas. Valstybė nėra ir negali būti atsakinga už UAB „Pajūrio viešbučiai“ veiksmus, kuriais buvo pažeistos valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygos. Jeigu asmuo, ne aukciono tvarka išsinuomojęs valstybinės žemės sklypą, netenka nuosavybės teisės į pastatus arba šių pastatų kiekis sumažėja tiek, kad išnuomoto dydžio sklypas tampa nebereikalingas ūkinei veiklai plėtoti, t. y. nebelieka faktinio jo naudojimo su pastatais susijusioms reikmėms, yra pagrindas pripažinti, jog toks asmuo žemės sklypą naudoja ne pagal tikslinę naudojimo paskirtį, ir tai yra savarankiškas pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008; 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018). Akcentuotina, kad aplinkybė, jog statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pati savaime nereiškia, kad statinys yra naudojamas. Pagal galiojančius teisės aktus žemės sklypo nuoma be aukciono siejama su konkrečios paskirties statinio naudojimu vykdant tam tikrą veiklą ir eksploatuojant jį pagal esamą (tiesioginę) paskirtį. Taigi svarbus yra ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai, t. y. ar žemės sklype yra vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu. Nustačius, kad statinys yra apleistas, apgriuvęs ir neprižiūrimas, kad iš buvusio statinio yra likę tik pamatai ar pan., būtų akivaizdu, kad toks statinys nėra naudojamas. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

17.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), nes išvadas padarė nevertindami visų į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų argumentų, jų išvados neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, todėl buvo priimti nepagrįsti ir neteisėti sprendimai, kurie turi būti panaikinti.

18. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; priteisti iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1. Ieškovės atlikti veiksmai – iki detaliojo plano patvirtinimo, įsakymo priėmimo bei susitarimo sudarymo žemės sklype buvusio statinio – degalinės nugriovimas, siekiant vietoj šio statinio suprojektuoti ir pastatyti mažaaukščius gyvenamuosius pastatus, – ir yra tie veiksmai (veikla), kuriuos vykdyti ieškovę įpareigojo naujasis žemės sklypo naudojimo būdas (pobūdis) bei susitarimu pakeistos nuomos sutarties sąlygos, todėl atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti pripažįstamas teisėtu pagrindu vienašališkai nutraukti nuomos sutartį.

18.2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien to fakto, jog nuomininkas ilgą laiką nenaudoja išsinuomoto valstybinės žemės sklypo pagal jo paskirtį, nepakanka tam, kad nuomotojas galėtų pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktą nutraukti ginčo žemės sklypo nuomos sutartį prieš terminą, taip pat būtina nustatyti, kad nuomininkas tai darė be objektyvių priežasčių. Nustačius, kad valstybinės žemės sklypas nebuvo naudojamas dėl objektyvių priežasčių, valstybinės žemės nuomos sutartis negali būti teisėtai nutraukiama. Ieškovė, nuo pat nuomos teisių įgijimo 2007 m. dvejus metus sąžiningai vykdžiusi nuomos sutartį (jos pakeitimus) ir pradėjusi vykdyti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos procesą žemės sklype, nesugebėjo užbaigti šio proceso, kurio metu vietoj žemės sklype buvusių statinių (degalinės ir kiemo aikštelės) turėjo atsirasti mažaaukščiai gyvenamieji namai, dėl objektyvių priežasčių – nuo 2009 m. pradžios taikytų disponavimo ieškovės turtu apribojimų (turto areštų), o nuo 2012 m. (iškėlus ieškovei bankroto bylą) – dėl ĮBĮ nustatytų įmonės veiklos vykdymo ribojimų.

18.3. Pažymėtina, kad šioje byloje vertintos faktinės situacijos niekaip negalima tapatinti su atsakovės kasaciniame skunde minimoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018, užbaigtoje kasacinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi, nagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis, nes šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

18.4. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju objektyvių priežasčių nulemtas laikinas žemės sklypo nenaudojimas nustatytai ūkinei veiklai – nebaigtas mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos procesas ir nepradėta jų eksploatacija – negali būti vertinamas kaip esminis nuomos sutarties pažeidimas. Sudarant nuomos sutartį ir (ar) ją pakeičiantį susitarimą ieškovė nenumatė ir negalėjo numatyti šiuo metu susiklosčiusio nuomos sutarties vykdymo uždelsimo (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Laikiną nuomos sutarties nevykdymą lėmė nuo ieškovės valios nepriklausančios aplinkybės, o ne jos tyčia ar didelis neatsargumas (CK 6.217 straipsnio 2 dalies

3 punktas). Nėra jokio objektyvaus pagrindo žemės sklypo nuomotojai nesitikėti, kad nuomos sutartis nebus įvykdyta ateityje (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsakovės įsakymas vienašališkai nutraukti nuomos sutartį buvo priimtas jau tuomet, kai nuomos teisės, vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 3 dalies norma bei kasacinio teismo suformuota šios normos aiškinimo ir taikymo praktika, nuo 2016 m. liepos 20 d. buvo perėjusios pirkėjams, todėl priimant šį ginčijamą įsakymą visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, ar pirkėjų veiksmai (neveikimas) leidžia pagrįstai tikėtis tolesnio tinkamo nuomos sutarties (ne)vykdymo. Ieškovė ir jos kreditoriai patirtų labai didelių nuostolių, jeigu nuomos sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

18.5. Perleisdama nuomos teises ieškovė siekė atgauti bent dalį į tinkamą nuomos sutarties vykdymą investuotų lėšų bei gautomis įplaukomis patenkinti savo kreditorių reikalavimus, kurių apsauga yra įstatymo ginamas viešasis interesas, todėl, pripažinus negaliojančiomis (pasibaigusiomis) nuomos teises, ieškovė prarastų galimybę atgauti šias investuotas lėšas, kurios, ginant viešąjį interesą, privalo būti panaudotos ieškovės kreditorių reikalavimams tenkinti. Pagrindinis ir didžiausią naudą iš nuomos teisių perleidimo galintis turėti ieškovės kreditorius yra bankas, kuris taip pat yra bankrutavęs, taigi, nuomos sutarties nutraukimas ir galimybės iš nuomos teisių tenkinti bent dalį kreditorių finansinių reikalavimų praradimas pažeistų ir viešąjį banko kreditorių interesą.

18.6. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei tarptautinių ir nacionalinių teismų suformuota praktika, tokios situacijos, kai valstybės institucijos be jokio teisinio ar faktinio pagrindo (jokios faktinės aplinkybės ar teisinis reguliavimas per minėtą laikotarpį nepasikeitė) iš esmės keičia savo vos prieš kelis mėnesius priimtus sprendimus, neturėtų būti toleruojamos, o priimant sprendimus turi būti įvertinamos visos esamų sprendimų pakeitimų neigiamos pasekmės, nepamirštant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytos taisyklės, kad bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita. Atsakovė visą nuomos sutarties galiojimo laiką ne tik toleravo esamą situaciją žemės sklype, bet ir prieš ieškovei perleidžiant statinius bei žemės sklypo nuomos teises buvo patvirtinusi ieškovės turimų nuomos teisių galiojimą 2016 m. vasario 22 d. sutikime. Tokiais savo veiksmais atsakovė sukūrė tiek ieškovei, tiek tretiesiems asmenims teisėtus lūkesčius, kad nuomos teisių perleidimo sandoris yra teisėtas bei sukurs atitinkamas teises.

19. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė AB bankas „Snoras“ prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; priteisti iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1. Atsakovė kasaciniame skunde nenurodo, kaip konkrečiai, jos vertinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Šioje byloje nėra ginčo, kad ne tik nuomininko aktyvūs veiksmai, bet ir žemės sklypo nenaudojimo aplinkybė gali sudaryti pagrindą nutraukti žemės nuomos sutartį. Tačiau šioje byloje esminis nesutarimas kilo sprendžiant klausimą, ar tam, kad nuomotojas galėtų pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktą nutraukti žemės sklypo nuomos sutartį prieš terminą, pakanka vien to fakto, kad nuomininkas ilgą laiką (keletą metų) nenaudoja išsinuomoto valstybinės žemės sklypo, ar būtina papildomai nustatyti ir tai, kad nuomininkas tai darė be objektyvių priežasčių. Teismai, priešingai nei atsakovė, teisingai aiškindami ir taikydami CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktą, analizavo ir vertino priežastis, dėl kurių statybos projekto plėtros darbai buvo sustabdyti ir ilgą laiką nebuvo atnaujinti. Ar nustatytos priežastys objektyvios, yra fakto klausimas. Tačiau teismų pateiktas aiškinimas, kad pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybinės žemės nuomos sutartis gali būti vienašališkai nuomotojo nutraukta dėl žemės sklypo nenaudojimo (pasyvaus nuomininko elgesio), tik jei nėra nustatyta objektyvių tokio nenaudojimo priežasčių, yra visiškai teisingas ir pagrįstas, atitinka kasacinio teismo suformuotą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką.

19.2. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Vien tai, kad atsakovė nesutinka su teismų išvada, kad žemės sklypo ilgo nenaudojimo priežastys buvo objektyvios, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Teisėjų kolegija



Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos sutarties vienašališką nutraukimą nuomotojo iniciatyva, kai žemės sklypas nenaudojamas pagal paskirtį ir nuomojamame žemės sklype nėra statinių, aiškinimo ir taikymo

20. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą reglamentuoja Žemės įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata žemės santykius reguliuoti taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

21. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad valstybės žemės perleidimo santykių reglamentavimo įstatymu tikslas – užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, kad tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą prieš privatų tiek žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų požiūriu. Šis reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011). Toks pats aiškinimas taikytinas ir valstybinės žemės nuomos santykių reglamentavimui.

22. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą prioritetinis valstybinės žemės nuomos būdas – aukcionas, kai žemė išnuomojama asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą (CK 6.551 straipsnio 1 dalis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalis). Ne aukciono būdu valstybinė žemė nuomojama tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Ši nuostata pakartota ir detalizuota Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte, nurodant, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Taigi, pastatų ir įrenginių savininkai (nuomotojai) turi įstatyme garantuotą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą žemės sklypą.

23. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šias teisės normas pažymėta, kad pagrindas įgyvendinti teisę nuomoti valstybinę žemę ne aukciono tvarka yra teisėtas šioje žemėje esančių statinių, įrenginių valdymas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad būtina sąlyga valstybiniam žemės sklypui išnuomoti ne aukciono tvarka yra ta, jog valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui ar įrenginiui eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį, kitaip tariant, ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šiam pastatui eksploatuoti reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę. Savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008; 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013; 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013; kt.). Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodant, kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams (valstybei ir fiziniam arba juridiniam asmeniui) gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, būtent – fizinio arba juridinio asmens teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą ir valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui išnuomoti arba parduoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-317-492/2017; 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-545-261/2018). Taigi valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis yra sudaryti sąlygas pastatų savininkams – nuomininkams – užtikrinti tinkamą jų valdomų statinių ar įrenginių eksploatavimą.

24. Nutarties 22–23 punktuose nurodytiems teisinio reguliavimo tikslams pasiekti būtina ne tik laikytis imperatyvių žemės perleidimo ar nuomos sutarčių sudarymo reikalavimų, bet ir tinkamai vykdyti šias sutartis, o nustačius netinkamą vykdymą, taikyti atitinkamus padarinius, be kitų – ir sutarčių nutraukimą.

25. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutarties šalių teisė vienašališkai nutraukti sutartį nepažeidžia sutarties laisvės principo, jeigu šalis šią teisę įgyvendina teisės normose ar sutartyje nustatyta tokios teisės įgyvendinimo tvarka ir sąlygomis. Teismai, nagrinėdami ginčą dėl sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo, turi atsižvelgti į tai, kad sutarties šalys gali naudotis šia teise kaip savigynos priemone nuo kitos šalies veikimo ar neveikimo, kuris pagal savo pobūdį iš esmės pažeidžia jų susitarimą ir sukelia tokius padarinius nukentėjusiai šaliai, kad sutarties nutraukimas yra adekvatus veiksmas, siekiant nutraukti tokius veiksmus ir išvengti dar didesnių padarinių atsiradimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015).

26. Pagal bendrąją taisyklę sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip šalys susitarė, taip pat šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Iš CK 6.545 straipsnio 1 dalyje pateiktos žemės nuomos sutarties sąvokos matyti, kad viena iš esminių šios sutarties sąlygų yra tai, jog nuomininkas sutartyje nurodytą žemės sklypą privalo valdyti ir naudoti pagal šio žemės sklypo paskirtį ir naudojimo sąlygas.

27. Jei žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, nuomotojo reikalavimu žemės nuomos sutartis gali būti nutraukiama prieš terminą (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti du alternatyvūs pagrindai, kuriems esant sutartis pripažįstama pažeista, – žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį arba ne pagal tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Taigi sutarties pažeidimu laikytinas šio daikto nenaudojimas sutartyje nustatytu būdu ar netinkamas jo naudojimas arba naudojimas ne pagal nustatytą žemės naudojimo paskirtį. Nenaudojimu laikomas toks ekonominio efektyvumo nesukuriantis elgesys su daiktu, kai jo naudingosios savybės nėra eksploatuojamos. Netinkamas naudojimas pagal teisinius padarinius taip pat gali būti vertinamas kaip visiškas nenaudojimas tada, kai žemės naudojimo laipsnis yra menkas, palyginti su tuo, kurio tikimasi pagal sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2012; 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013).

28. Nagrinėjamu atveju aktualūs ir išaiškinimai, kuriuose kasacinis teismas, sistemiškai aiškindamas Žemės įstatymo 9 straipsnį, CK 6.551 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype yra būtina tokios valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo sąlyga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015). Vadinasi, tais atvejais, kai valstybinės žemės sklypas išnuomotas jame esantiems statiniams eksploatuoti, šių statinių išnykimas reiškia, kad nebeliko teisėto lengvatinės valstybinės žemės nuomos pagrindo, nes žemės sklypas nebegali būti reikalingas nesančiam statiniui eksploatuoti. Tai sudaro pagrindą žemės nuomos sutartį nutraukti prieš terminą.

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos sutartimi ieškovei žemės sklypas buvo išnuomotas komercinei veiklai jame esančiam pastatui – degalinei eksploatuoti. Atsakovė šios sutarties teisėtumo neginčija, vadinasi, pripažįsta, kad ji buvo sudaryta, laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y. kad žemės sklype esantys statiniai galėjo būti naudojami pagal paskirtį ir tokiam naudojimui buvo reikalingas žemės sklypas. Byloje taip pat nustatyta, kad šiuo metu degalinės ginčo sklype nėra, ji nugriauta. Taigi, kaip ir nurodo atsakovė, išnyko pagrindas nuomoti žemės sklypą lengvatine tvarka, buvęs sudarant nuomos sutartį. Vis dėlto nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti nutarties 27 punkte nurodytus padarinius, t. y. nutraukti žemės nuomos sutartį, būtina sistemiškai įvertinti sutarties nuostatas. Susitarimo Nr. N21/2008–0027 dėl valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N21/2000-0062, sudarytos 2000 m. gegužės 15 d., dalinio pakeitimo 1.2 punkte nurodyta, kad išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės sklypo dalies būdas ir pobūdis – gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, kitos dalies – komercinės paskirties objektų teritorija, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Tokia nuostata reiškia, kad išnuomotame sklype nuomininkei suteikiama statybos teisė. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius 2016 m. vasario 22 d. raštu, išnagrinėjęs UAB „Pajūrio viešbučiai“ prašymą dėl valstybinės žemės sklypo nuomos teisės perleidimo, informavo, kad naujasis nekilnojamojo daikto pirkėjas įgis teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas.

30. Šiame kontekste paminėtina kasacinio teismo praktika, kad tam tikrais atvejais nuo nuomos sutarties sudarymo iki jos pradėjimo vykdyti objektyviai turi praeiti tam tikras laikotarpis, priklausantis nuo sudarytoje žemės nuomos sutartyje nurodytos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties. Tai gali būti susiję su žemės sklypo detaliojo plano, statybos darbų projekto rengimu, leidimų statyti ir užsiimti atitinkama veikla išdavimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2010). Kita vertus, nepateisinamai ilgas tokių būtinų veiksmų neatlikimas ir nepradėjimas išnuomoto žemės sklypo naudoti pagal paskirtį gali lemti nuomos sutarties nutraukimą prieš terminą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra precedentų, kai pripažinta, kad tai, jog nuomotojas nevykdo išsinuomotame sklype jokios komercinės ūkinės veiklos šešerius metus, yra pakankamas pagrindas nutraukti žemės sklypo nuomos sutartį prieš terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2008).

31. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad po sutarties sudarymo žemės sklypas ilgą laiką nebuvo naudojamas tam tikslui, kuriam buvo išnuomotas (jame esantiems statiniams eksploatuoti), ir jame nepradėti jokie statybos darbai. Tačiau tuo metu atsakovė viešojo intereso kuo efektyviau naudoti valstybės turtą negynė, sklypo naudojimo aplinkybių nekontroliavo ir pažeidimų nefiksavo. Bylą nagrinėjusių teismų yra nustatytos tokios reikšmingos ankstesnę ir dabartinę sklypo būklę ir naudojimą apibūdinančios aplinkybės: ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“, įgijusi valstybinės

žemės nuomos teisę, ėmėsi aktyvių tęstinių veiksmų tam, kad pradėtų naudoti išnuomotą valstybinę žemę pagal paskirtį – buvo pradėti projektavimo darbai, gavus leidimą, nugriauta degalinė. Areštuotos ieškovės UAB „Pajūrio viešbučiai“ nuomos teisės, jos galimybės turimas nuomos teises perleisti kitiems asmenims, kurie turėtų finansinių galimybių naudoti žemės sklypą pagal paskirtį ir pradėti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą, taip pat perleisti nuomos teisę kitiems asmenims, kurie galėtų operatyviau siekti nuomos sutartyje nurodytų tikslų, buvo apribotos; iškėlus bankroto bylą ieškovei pradėti taikyti ĮBĮ nustatyti apribojimai vykdyti veiklą, perleisti turtą ir pan. Teismų vertinimu, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog valstybinės žemės sklypas ilgą laiką nebuvo naudojamas pagal savo paskirtį dėl objektyvių priežasčių. Taip pat atsakovė nenurodė argumentų, kad dėl tokių aplinkybių nuomotojai atsirado neigiamų padarinių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šiuo teismų vertinimu.

32. Nustatytos aplinkybės rodo, kad ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ atliko paruošiamuosius naujų statinių statybos darbus, prieš parduodama nuomos teisę tretiesiems asmenims, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrių dėl nuomos teisės perleidimo. Iš šios institucijos buvo gautas atsakymas, kad naujasis nekilnojamojo daikto pirkėjas įgis teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir nekilnojamojo turto pardavėjas. Atsakovė neteikia argumentų dėl to, kad trečiųjų asmenų planuojamos statybos neatitinka sutarties ar teisės aktų reikalavimų. Visi nurodyti darbai ir veiksmai atlikti iki atsakovės atlikto žemės naudojimo patikrinimo, akto surašymo ir ieškovės įspėjimo apie sutarties nutraukimą.

33. Atsakovė teigia, kad teismai nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose, susijusiose su valstybinės žemės nuomos teisiniais santykiais. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Vadinasi, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 26 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 31 punktas).

34. Kasaciniame skunde nurodytų bylų (šios nutarties 17.1 punktas) faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018 Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsisakė sudaryti su ieškove valstybinės žemės nuomos sutartį ne aukciono būdu ir kasacinis teismas pripažino, kad nebuvo pagrindo sudaryti tokią sutartį; civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008 spręsta dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygos, kuria nuomininkas įpareigojamas likviduoti jam nuosavybės teise priklausančius išsinuomotame sklype esančius statinius, panaikinimo ir dėl įpareigojimo nuomotoją sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį naujam nuomos terminui; civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007 ieškovas prašė įpareigoti atsakovą sudaryti su juo valstybinės žemės nuomos sutartį ir nutraukti dėl šio sklypo sudarytas nuomos bei subnuomos sutartis; civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008 kasacinis teismas konstatavo, kad valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta dėl to, kad nuomininkas neteko nuosavybės teisės į pastatus, dėl kurių eksploatavimo jis įgijo nuomos teisę, naudojo žemės sklypą ne pagal žemės tikslinę naudojimo paskirtį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai sprendžia, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovė nutraukė žemės nuomos sutartį, kuria nuomininkė (ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“) ir nuomotoja (atsakovė), be kitų sąlygų, sutarė, kad išsinuomotoje žemėje nuomininkė statys mažaaukščius namus. Atsakovė neginčija šios sutarties sąlygų ir nėra pagrindo spręsti, kad ji laiko jas neteisėtomis ir (ar) neatspindinčiomis jos interesų. Taip pat minėta, kad šioje byloje atsakovė neįrodinėja, kad ieškovės UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir atsakovės sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytas žemės nuomos tikslas prieštarauja žemės naudojimo paskirčiai, nustatytai Žemės įstatyme, t. y. nurodytai teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos. Tuo tarpu nuomininkė įrodė, kad nebuvo teisinio pagrindo nutraukti nuomos sutarties. Todėl kasacinio skundo teiginiai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kai ši suformuota nurodytose bylose, neturinčiose esminio panašumo su nagrinėjama byla, yra nepagrįsti.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms pagrįsta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju žemės nuomos sutarties nutraukimas po to, kai nuomininkė perleido nuomos teisę tretiesiems asmenims, kurie siekia, kad žemės sklypas būtų naudojamas pagal paskirtį ir sutarties nuostatas (teismai konstatavo, kad atsakovė neturėjo pagrindo nesitikėti gauti to, ką pagal nuomos sutartį pagrįstai tikėjosi gauti), neatitiktų sąžiningų trečiųjų asmenų, ieškovės ir jos kreditorių bankroto byloje teisėtų lūkesčių ir būtų neproporcinga poveikio priemonė už buvusį pažeidimą, kurį pati nuomininkė siekia pašalinti.

Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo

36. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau nenurodo, kokių konkrečių įrodymų ar faktinių bylos aplinkybių neįvertino bylą nagrinėję teismai ar į kokius atsakovės argumentus neatsižvelgė, dėl jų nepasisakė.

37. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

38. Kasacinio teismo praktika aiškinant pirmiau nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

39. Bylą nagrinėję teismai ištyrė pateiktus įrodymus, susijusius su valstybinės žemės nuomos sutarties vykdymu ir sutarties nutraukimo pagrįstumu, remdamiesi jų visetu nustatė, kad ginčo sklype nebuvo statinių, dėl kurių eksploatavimo lengvatine tvarka buvo išnuomotas žemės sklypas, tačiau ieškinį tenkino, įvertinę valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygas ir nustatę kitas, pirmiau išvardytas bylai reikšmingas aplinkybes, teikiančias pagrindą netaikyti nuomininkei griežčiausios priemonės – nuomos sutarties nutraukimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiu teismų vertinimu, kuris iš esmės atitinka įrodymų vertinimo taisykles, ir konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.


40. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, dėl to ši paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


41. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, ieškovėms priteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą rengiant atsiliepimus į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis).

42. Ieškovė UAB „Pajūrio viešbučiai“ patyrė 2420 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., toliau – Rekomendacijos), 7 ir 8.14 punktais, šiai ieškovei iš atsakovės priteistinas 1521,84 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas.

43. Ieškovė AB bankas „Snoras“ pateikė dokumentus, patvirtinančius 2728,55 Eur išlaidas advokato pagalbai analizuojant kasacinį skundą, parengiant atsiliepimą į jį ir prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 7, 8.14, 8.17 punktais, šiai ieškovei iš atsakovės priteistinas 1611,36 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas.

44. Kasaciniame teisme patirta 15,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti bankrutavusiai UAB „Pajūrio viešbučiai“ (j. a. k. 110070197) iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos (j. a. k. 188704927) 1521,84 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt vieną Eur 84 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti bankrutavusiai AB bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 1611,36 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus vienuolika Eur 36 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 15,35 Eur (penkiolika Eur 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJOS ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-396-313/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00180-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.5; 2.9(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos „Aviabaltika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei aviacijos kompanijai „Aviabaltika“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=05eec080e82f11e88dd9e201dd8ee4f2

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių finansinio įkaito gavėjo (banko) teisę patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau iškėlus bankroto bylą įkaito gavėjui, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė (toliau – ir bankas) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės pagal šalių 2011 m. rugsėjo 26 d. sudarytą kredito sutartį 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likutį, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 8931 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas bei 3252,33 Eur (3600 JAV dol.) baudą už įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdymą. Taip pat prašė priteisti iš atsakovės 110 343,94 Eur (122 139,71 JAV dol.) skolos pagal garantijų išdavimo sutartis bei 19 089,50 Eur (21 130,17 JAV dol.) delspinigių už laiku nesumokėtą skolą pagal padengtas garantijas bei 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2011 m. rugsėjo 26 d. sudarė kredito sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 1 800 000 JAV dolerių kreditas. 2013 m. vasario 23 d. trišalės sutarties, kurią sudarė ieškovė, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, pagrindu atsakovei suteiktas kreditas buvo padalytas ir AB Šiaulių bankui buvo perduotos reikalavimo teisės ir kitos teisės į 1 064 885,98 JAV dol. kredito dalį, o ieškovei liko 132 114,02 JAV dol. kredito dalis. Iki ieškinio padavimo dienos dalis įsipareigojimų pagal kredito sutartį buvo padengta atsakovės lėšomis, kurios buvo banke, o likusi dalis neįvykdytų įsipareigojimų sudaro ieškovės reikalavimą. Paskutinė suma iki draudžiamos 100 000 Eur sumos buvo įskaityta 2014 m. kovo 12 d., padengiant dalį sumos, kurią atsakovė privalėjo sumokėti pagal vieną iš ginčo garantijų, laikydamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsnio taisyklių. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi buvo patvirtintas atsakovės 1 141 655,78 Eur finansinis reikalavimas ieškovei, kur taip pat buvo pripažinta, kad dengimai, įskaitymai ir perkėlimai buvo atlikti pagrįstai, ir atsakovė šios nutarties neskundė.


4. Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 209 027,94 JAV dol. (188 840,85 Eur) skolos, palūkanų ir delspinigių (51 255,65 JAV dol. (46 305,58 Eur) kredito likutį, 4616,69 JAV dol. (4170,83 Eur) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 9885,72 JAV dol. (8931 Eur) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas; 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių), 6 proc. metinių procesinių palūkanų.

5. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014 ieškovei AB Ūkio bankui iškėlė bankroto bylą. Atsakovė yra ieškovės kreditorė, kurios 1 141 655,78 Eur (3 941 909,09 Lt) finansinis reikalavimas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi. Dėl papildomo 340 188,02 Lt (98 525,26 Eur) dalies finansinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo sprendžiama Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-448-254/2015, kurioje kreditorės prašymas padidinti jos finansinį reikalavimą 340 188,02 Lt (98 525,26 Eur) buvo atmestas ir nutartis yra įsiteisėjusi.

6. Po paskelbto banko veiklos moratoriumo ir kredito padalijimo ieškovei liko 132 114,02 JAV dol. kredito likutis. Ieškovė nenutraukė kredito sutarties ir nereikalavo iš atsakovės grąžinti iš karto visą likusią kredito dalį, todėl, teismo vertinimu, pirmąją įmoką po kredito padalijimo atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 2013 m. balandžio 3 d., o paskutinę – 2014 m. rugpjū?io 3?d. D?l ie?kov?s iniciatyva atlikt? vidini? banko operacij?, kurias reglamentuoja Lietuvos Respublikos bank? ?statymo 85 straipsnio 4 dalies nuostatos (redakcija, galiojusi nuo 2012?m. sausio 1?d. iki 2014?m. rugpj??io 2?d.), atsakov?s negr??into kredito likutis suma??jo iki 51 255,65 JAV dol. (46?305,58 Eur). Teismo vertinimu, ie?kov? ?skaitymus atliko laikydamasi CK 6.55 straipsnio ir kredito sutarties nuostat?. Teismas padar? i?vad?, kad atsakov? negr??ino ie?kovei jos ie?kiniu reikalaujamo 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito liku?io, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) pal?kan? u? negr??int? kredito likut? ir turi pareig? sumok?ti 8931,00 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigi? u? laiku negr??int? kredit? ir pal?kanas.

čio 3 d. Dėl ieškovės iniciatyva atliktų vidinių banko operacijų, kurias reglamentuoja Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies nuostatos (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d.), atsakovės negrąžinto kredito likutis sumažėjo iki 51 255,65 JAV dol. (46 305,58 Eur). Teismo vertinimu, ieškovė įskaitymus atliko laikydamasi CK 6.55 straipsnio ir kredito sutarties nuostatų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė negrąžino ieškovei jos ieškiniu reikalaujamo 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likučio, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį ir turi pareigą sumokėti 8931,00 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas.

7. Teismas nustatė, kad ieškovė 70 561,05 Eur (78 104,03 JAV dol.) reikalavimą reiškia dėl atsakovės skolos likučio, ieškovei padengiant garantiją Nr. 2300811170340, o 39 782,89 Eur (44 035,68 JAV dol.) reikalavimą – dėl atsakovės

skolos, ieškovei padengiant garantiją Nr. 2300812170166. Išdavus ginčo garantijas, ieškovė ir „Commerzbank AG“ sudarė priešpriešinių garantijų sutartis ir ieškovė deponavo (įkeitė) šio banko išduotų garantijų dydžio lėšas. „Commerzbank AG“, atsakovės kontrahentui pareikalavus, įvykdė savo įsipareigojimus ir iš ieškovės deponuotų pagal garantijas lėšų 2014 m. kovo 12 d. nurašė 112 145,80 JAV dol., o 2014 m. birželio 3 d. – 44 035,68 JAV dol. Dalis atsakovės skolos ieškovei pagal pirmąją garantiją banke esančiomis atsakovės lėšomis, neviršijančiomis maksimalios draustinos sumos (100 000 Eur), buvo padengta, o likusi nuo ieškovės deponuotų „Commerzbank AG“ pagal išduotas garantijas nurašytų lėšų dalis (112 145,80 – 34 041,77 = 78 104,03 JAV dol.) sudaro ieškovės 70 561,05 Eur ieškinio reikalavimą pagal pirmąją garantiją. Pagal antrąją ginčo garantiją atsakovė savo skolos ieškovei nepadengė.

8. Teismas pažymėjo, kad garantijų išdavimo sutartyse šalys nenurodė, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudaro (Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – ir FUSĮ) 2 straipsnio 8, 9 dalys), todėl nesutiko su atsakove, kad finansinis užstatas buvo perduotas ieškovei, neperduodant jo banko nuosavybėn (FUSĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju buvo atidaryta banko sąskaita, nenustatant išimties bankui disponuoti joje esančiomis lėšomis, tai teismas konstatavo, kad, bankui iškėlus bankroto bylą, ieškovės disponavimo teisė finansiniu užstatu buvo apribota Bankų įstatymo 85 straipsnyje, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintais draudimais. Teismas sprendė, kad, atsakovei neįvykdžius prievolių pagal garantijų išdavimo sutartis, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės 19 089,50 Eur (21 130,17 JAV dol.) delspinigių yra pagrįstas.

9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Kolegija nesutiko su atsakovės teiginiu, kad, atlikdama dengimus ir įskaitymus, ieškovė pirmiausia privalėjo atlikti įskaitymus pagal kredito sutartį, o tik po to – pagal garantijų išdavimo sutartis. Kolegija pažymėjo, kad nėra duomenų, jog po kredito padalijimo atsakovė būtų atlikusi mokėjimus pagal kredito sutartį. Šalys per 2009–2013 metus sudarė penkiolika sutarčių dėl garantijų išdavimo, o dėl atliekamų įskaitymų, lėšų nurašymų atsakovė pretenzijų nereiškė. Kolegija nurodė, kad ieškovė pareigos atlikti įskaitymus pagal Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalį neturėjo, nes tai buvo jos teisė. Taigi, atsakovei nevykdant mokėjimų pagal kredito sutartį, ieškovė neturėjo pareigos atlikti įskaitymus pirmiausiai būtent pagal šią sutartį. Kadangi negrąžintas kredito likutis sudarė 51 255,65 JAV dol. (45 756,77 JAV dol. kredito dalis ir 4616,69 JAV dol. palūkanos), ši suma pagrįstai buvo priteista ieškovei iš atsakovės.

11. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 9885,72 JAV dol. delspinigių už pradelstas mokėti kredito įmokas ir mokėjimo palūkanas (kredito sutarties specialiosios dalies 1.3 ir 1.4 punktai). Kolegija pažymėjo, kad delspinigiai priteisiami tik už 6 mėnesius, o skola negrąžinta ilgiau nei 2 metus, per kuriuos kreditorė negalėjo naudotis paskolintomis lėšomis, be to, šalys yra verslininkės ir laisvai galėjo susitarti dėl delspinigių dydžio, todėl 0,1 proc. delspinigiai nelaikytini per dideliais.

12. Kolegija nurodė, kad, atsakovei perdavus tam tikrą sumą grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomąją sąskaitą, susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų sumą. Dėl šios priežasties atsakovė, įkeisdama banko sąskaitose esančias lėšas kaip finansinį užstatą, įkeitė reikalavimo teisę išmokėti lėšas iš sąskaitos, neperduodama į ją nuosavybės teisės bankui. Esant priverstinio vykdymo įvykiui, užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime nustatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti, pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus (FUSĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

13. Garantijos išdavimo sutarčių 6.3–6.5 punktų nuostatos leidžia šalių santykius kvalifikuoti kaip finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės perdavimo, kur finansinis užstatas – pinigai – suprantamas kaip reikalavimo teisė į sąskaitoje esančius pinigus. Todėl, ieškovei iškėlus bankroto bylą, jos prievoliniai įsipareigojimai grąžinti atsakovės banko sąskaitose esančias lėšas turi būti įgyvendinami ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka. Todėl atsakovė prarado nuosavybės teisę į lėšas, pervestas į banke esančią banko sąskaitą, tačiau įgijo reikalavimo teisę. Tai, kad atsakovė prarado nuosavybės teisę į lėšas, o įgijo reikalavimo teisę, papildomai patvirtina ir šios byloje nustatytos aplinkybės: 1) už vienoje banko sąskaitoje esančias lėšas atsakovei buvo mokamos palūkanos; 2) banke esančios sąskaitos, dėl kurių vyksta ginčas, šalių dokumentuose nebuvo nurodomos kaip depozitinės; 3) nurodytomis lėšomis faktiškai disponavo bankas, derindamas veiksmus su ieškove. Atsižvelgdama į tai, kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė FUSĮ normas, reglamentuojančias finansinio užtikrinimo susitarimų sudarymą, ir dėl to nepagrįstai kvalifikavo šalių santykius ne kaip finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės perdavimo, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kuriuo konstatuota, jog atsakovė neteko nuosavybės teisės į bankui perduotas lėšas ir kad vietoj to ji turi

prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų sumą. Kadangi nagrinėjamu atveju bankas bankrutavo, savo teises atsakovė gali įgyvendinti ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 18 d. nutartimi buvo patvirtintas 1 141 655,78 Eur dydžio atsakovės finansinis reikalavimas ieškovei, taigi, atsakovė pasinaudojo prievolinėmis savo teisių gynimo priemonėmis, todėl daiktinės teisės priemonės negali būti taikytos. Dėl šių priežasčių kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti 122 139,71 JAV dol. skolos pagal garantijų išdavimo sutartis ir su jomis susijusius delspinigius.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) prejudicinio sprendimo, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis dėl (i) 143 269,88 JAV dol. skolos ir palūkanų pagal garantijų išdavimo sutartis bei (ii) 58 169,05 JAV dol. skolos, palūkanų ir delspinigių pagal kredito sutartį priteisimo iš atsakovės, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismai pažeidė FUSĮ 9 straipsnio 3, 8 dalis ir Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 6 d. direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – ir Direktyva 2002/47) 4 straipsnio 1, 5 dalis, nes šiose nuostatose įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo. Taigi, net ir iškėlus užstato gavėjui (kreditoriui) bankroto bylą bei įvykus finansinio įsipareigojimo priverstinio įvykdymo įvykiui, užstato gavėjas (kreditorius) finansinio užstato jo davėjui nebegrąžina, o FUSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti finansinio užstato realizavimo būdai, atsižvelgiant į šalių sudarytą susitarimą, nepasikeičia.

14.2. Nors nei FUSĮ, nei Direktyva 2002/47 tiesiogiai konkrečiai nenustato, kokia tvarka užstato gavėjas turi išieškoti finansinį užstatą esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. ar užstato gavėjas gali nesinaudoti finansiniu užstatu ir nukreipti išieškojimą į kitą turtą, tačiau, remiantis Direktyvos 2002/47 tikslais (5–13 punktai), Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1, 5 dalimis, FUSĮ 9 straipsnio 7, 8 dalimis, darytina išvada, kad finansinio užstato gavėjas turi pareigą pirmiausia nukreipti išieškojimą į finansinį užstatą. Priešingu atveju susidarytų nesąžininga situacija, kad finansinio užstato gavėjas turi finansinį užstatą ir prievolė jį grąžinti užstato davėjui yra pasibaigusi (FUSĮ 9 straipsnio 7 dalis), tačiau užstato gavėjas finansinio užstato nerealizuoja, bet skaičiuoja netesybas ir reikalauja iš finansinio užstato davėjo dar kartą sumokėti finansiniam užstatui lygią sumą.

14.3. Jeigu teismui kyla abejonių dėl Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1, 5 dalių aiškinimo, atsakovė prašo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, užduodant tokius klausimus: a) ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1, 5 dalies nuostatos gali būti aiškinamos ir interpretuojamos, kaip leidžiančios finansinio užstato gavėjui, įvykus priverstiniam finansinio įsipareigojimo vykdymo įvykiui, nerealizuoti finansinio užstato, bet rinktis kitą reikalavimo patenkinimo būdą? b) ar finansinio užstato gavėjui pradėta nemokumo procedūra gali pakeisti finansinio užstato realizavimo tvarką ir būdus, nustatytus Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 dalyje?

14.4. Pažymėtina, kad FUSĮ ir Direktyva 2002/47 akcentuoja susitarimo dėl finansinio įkaito vykdymą jame nustatytomis sąlygomis (Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis, FUSĮ 9 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys garantijų išdavimo sutartimis nustatė, kad, įvykus finansinio įsipareigojimo priverstinio vykdymo įvykiui (bankui išmokėjus garantijos sumą atsakovės kontrahentams), bankas nusirašo lėšas su sukauptomis palūkanos (jei tokių yra) iš garantijos padengimo sąskaitos ir panaudoja jas, kad patenkintų regreso tvarka bankui perėjusį reikalavimą (garantijų išdavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 6.6 punktas). Garantijų išdavimo sutarčių 4.3 punkte atsakovė sutiko, kad, jai neįvykdžius sutartyje nurodytų įsipareigojimų, bankas nukreiptų išieškojimą į finansinį užstatą.

14.5. FUSĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimams mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatos. Pagal CK 4.204 straipsnio nuostatas galimas turtinių teisių įkeitimas. Nagrinėjamu šalys susitarė ne tik dėl sąskaitose esančių lėšų, bet ir reikalavimo grąžinti šias lėšas, įkeitimo. Taigi, vadovaujantis CK 4.220 straipsnio 1 dalimi, kai įkeitimo objektas yra turtinė teisė (reikalavimas į lėšas, esančias sąskaitose), jis realizuojamas perleidžiant kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus. Taigi, bankui perėmus reikalavimą į lėšas, esančias garantijos padengimo sąskaitose, atsakovės prievolė bankui pasibaigia CK 6.126 straipsnio 1 dalies pagrindu.

14.6. Vien tai, kad ieškovės bankroto byloje yra patvirtintas atsakovės finansinis reikalavimas, į kurį įeina ir finansinio užstato suma, nereiškia, kad bankas neturi perimti finansinio užstato, nes teismui pripažinus, kad finansinį užstatą privalo

realizuoti pats užstato gavėjas (bankas), atsakovės finansinis reikalavimas bankui galėtų būti panaikintas.14.7. Perdavusi dalį kredito kitam bankui, ieškovė nukrypo nuo kredito sutarties nuostatų ir vienašališkai pakeitė

Kredito sutarties vykdymą, 132 114,02 JAV dol. kredito likutį vietoj vieno mokėjimo išskaidydama į šešias dalis (mokėjimus). Bankų įstatymo 761 straipsnis negali pakeisti šalių sudarytų sutarčių sąlygų, nustatančių sutarčių vykdymo tvarką, todėl toks ieškovės elgesys laikytinas CK 6.189 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Taigi, ieškovė turėjo pareigą atlikti iškart visos įmanomos padengti sumos (panaudodama atsakovės sąskaitose esančias lėšas), o ne vienašališkai išskaidytų kredito mokėjimo dalių, įskaitymus. Tokiu atveju atsakovės skola ieškovei būtų tik 6098,88 JAV dol., todėl delspinigiai ir palūkanos taip pat būtų skaičiuojami nuo šios sumos ir būtų daug mažesni (392,34 JAV dol. palūkanų ir 1097,79 JAV dol. delspinigių). Atsakovė neginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl 6098,88 JAV dol. skolos, 392,34 JAV dol. palūkanų ir 1097,79 JAV dol. delspinigių, t. y. pripažįsta, kad pagal Kredito sutartį iš jos priteistina 7589,01 JAV dol.

15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą ir prašymą kreiptis prejudicinio sprendimo atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Ieškovė neturi pareigos nukreipti išieškojimo į finansinį užstatą, nes kai yra pažeidžiami kreditoriaus teisėti interesai, kreditorius yra laisvas pasirinkti, kokiu būdu jis įgyvendins savo teises: nukreipdamas reikalavimą į skolininką, laiduotoją, nukreipdamas išieškojimą į kreditoriui įkeistą turtą ar pareikšdamas reikalavimą teisme dėl jam priklausančių sumų priteisimo iš skolininko. Nagrinėjamu atveju ieškovė turi reikalavimą atsakovei, kylantį iš garantijų išdavimo sutarčių, kurių 6.3 punkte nustatyta, kad, ieškovei įgijus atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, šios prievolės įvykdymas yra užtikrinamas atsakovės garantijos padengimo sąskaitoje esančių lėšų ir reikalavimo teisės bankui grąžinti šias lėšas įkeitimu, t. y. ieškovei yra suteikiama teisė perimti šioje sąskaitoje esančias lėšas.

15.2. Atsakovės pozicija, kad FUSĮ 9 straipsnio 3 dalis bei Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis reiškia, jog, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, finansinio užstato gavėjas privalo visų pirma išieškoti iš finansinio užstato, yra nepagrįsta. Jau vien lingvistiškai aiškinant FUSĮ nuostatas aišku, kad finansinio užstato realizavimas yra jo gavėjo teisė, bet ne pareiga, tokia pati išvada darytina ir iš Direktyvos 2002/47 nuostatų.

15.3. Atsakovė teigia, kad šalys susitarė (garantijų išdavimo sutarčių 6.6 ir 4.3 punktai), jog, įvykus finansinio įsipareigojimo priverstinio vykdymo įvykiui, bankas nusirašo lėšas su sukauptomis palūkanomis. Toks aiškinimas yra netikslus, nes Garantijų išdavimo sutarčių 6.6 punkte šalys susitarė, kad bankas turi teisę nurašyti lėšas su sukauptomis palūkanomis, jei tokių yra, iš garantijos padengimo sąskaitos ir panaudoti jas sumokėti pagal reikalavimą arba, sumokėjęs iš nuosavų lėšų, patenkinti regreso tvarka jam perėjusį reikalavimą klientui, išskaitydamas savo prievolę grąžinti klientui lėšas, esančias garantijos padengimo sąskaitoje. Garantijų išdavimo sutarčių 6.5 punkte šalys susitarė, kad bankas turi teisę patenkinti savo reikalavimus iš garantijos padengimo sąskaitoje įkeistų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Garantijų išdavimo sutarčių 4.3 punkte atsakovė sutiko dėl lėšų nurašymo sutarties 6 skyriuje nurodytais atvejais, tačiau toks sutikimas negali būti laikomas įpareigojimu bankui. Net ir pateikęs finansinį užstatą skolininkas turi vykdyti prievolę iš laisvų lėšų. Tinkamai įvykdžius įsipareigojimą finansinis užstatas yra atlaisvinamas ir be apsunkinimų grįžta į skolininko turto masę (FUSĮ 8 straipsnio 3 dalis, CK straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15.4. FUSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, esant priverstinio vykdymo įvykiui, užstato turėtojas finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime nustatytas sąlygas, pinigų atveju turi teisę įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus. CK 4.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko sąskaitoje, kreditorius įgyja teisę tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą nuo teisės nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą atsiradimo momento. Tačiau nagrinėjamu atveju toks finansinio užstato realizavimas nėra įmanomas, nes nuo bankroto bylos iškėlimo momento banke saugomoms lėšoms yra taikomas specifinis teisinis režimas.

15.5. Atsakovė, įkeisdama banko sąskaitose esančias lėšas kaip finansinį užstatą, įkeitė reikalavimo teisę išmokėti lėšas iš sąskaitos, neperduodama į ją nuosavybės teisės bankui, todėl susiklostė prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai: pinigai, kaip tokie, pateko į bendrą banko turto masę, o atsakovė įgijo teisę reikalauti, kad bankas šiuos pinigus grąžintų. Atsakovės į sąskaitą įmokėtoms lėšoms tapus banko turtu ir bankui iškėlus bankroto bylą, šios lėšos yra priskiriamos prie banko turto masės, o banko klientai tampa jo kreditoriais, turinčiais į banką kreditoriaus reikalavimą. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nė vienas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodoma, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, atsakovės banke padėtos lėšos yra bendroje banko turto masėje ir jos bus paskirstomos visiems banko kreditoriams įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ieškovės ir atsakovės finansinio užstato susitarimas reiškia ieškovės pirmenybės teisę prieš kitus atsakovės kreditorius, tačiau ne prieš pačios ieškovės kreditorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2015 m. lapkričio

16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-706/2015) yra nurodęs, kad jei indėlininkas indėlį papildomai įkeistų kaip finansinį užstatą, jam būtų taikomas imunitetas nuo banko bankroto procedūrų ir jis atgautų visas pagal indėlio sutartį padėtas lėšas. Kitoje byloje teismas, spręsdamas dėl finansinio užstato davėjo teisės susigrąžinti įkeistas lėšas užstato gavėjo (banko) bankroto bylos atveju, konstatavo, kad finansinio užtikrinimo susitarimo pagrindu į terminuotojo indėlio sąskaitą banke pervestos lėšos, susitarime nesant aiškiai išreikšto draudimo bankui jomis disponuoti, turi būti įtrauktos į bankrutuojančio banko turto masę, todėl užstato davėjo reikalavimai tenkintini ĮBĮ nustatyta tvarka.

15.6. Kadangi finansinį užstatą sudaro atsakovės reikalavimo teisė į ieškovę (banką), tai net ir tuo atveju, jei finansinio užstato realizavimas būtų įmanomas bankui perimant iš atsakovės jos reikalavimo teisę, toks aiškinimas reikštų, kad bankas (kreditorius) vietoj jo reikalavimo įvykdymo visų pirma perimtų reikalavimo teisę į save patį, t. y. į bankrutuojantį banką, ir jam tektų stoti į kreditorių eilę bankroto procese bei tikėtis bent dalies reikalavimo patenkinimo gaunant lėšas iš savo paties turto masės, kurios vėliau vėl būtų naudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti.

15.7. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad kredito sutarties sąlygos buvo pakeistos. Kredito sutartimi buvo nustatyta, kad atsakovė kiekvieną mėnesį sumoka (grąžina) 201 000 JAV dol. Kadangi kreditas buvo padalytas dviem bankams, atitinkamai proporcingai kiekvienam iš bankų tenkančiam reikalavimui buvo išskaidytos ir mokėtinos kredito įmokos tam, kad bendra atsakovės mokama mėnesinė suma nepasikeistų. Tai, kad bankui mokėtina įmoka buvo sumažinta, reiškia ne Kredito sutarties sąlygų pakeitimą, o atvirkščiai, Kredito sutartimi nustatytų įmokų dydžio išlaikymą, šią įmoką atitinkamai paskirstant bankui ir dalį reikalavimo įgijusiam AB Šiaulių bankui. Taip pat pažymėtina, kad įskaitymų pagrįstumo klausimas jau buvo nagrinėtas tvirtinant atsakovės finansinį reikalavimą bankroto byloje ir yra išspręstas įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-448-254/2015.

15.8. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė yra skolinga ieškovei nepriklausomai nuo to, kuriai skolai (pagal garantijų ar kredito sutartis) padengti būtų buvęs nukreiptas įskaitymas, todėl skola bet kokiu atveju yra priteistina ieškovei iš atsakovės.

15.9. Ieškovės vertinimu, byloje nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, nes, pirma, kreditoriaus galimybė rinktis, kokiu būdu įgyvendinti savo reikalavimą, t. y. nukreipti išieškojimą į finansinį užstatą ar patenkinti reikalavimą kitu būdu, yra akivaizdi; tiek FUSĮ, tiek Direktyvoje 2002/47 finansinio užstato realizavimas yra įvardijamas kaip kreditoriaus teisė, o ne pareiga. Atsakymas į antrąjį atsakovės klausimą neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes banko nemokumas iš esmės nepakeitė finansinio užstato tvarkos ir būdų – finansinis užstatas buvo ir liko atsakovės reikalavimo teisė į banką. Pakito tik tai, kad banko bankroto atveju reikalavimo teisės įgyvendinimas tapo praktiškai neįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą pateikė tik kasaciniame teisme, todėl tai laikytina bylos vilkinimu.

IV. KREIPIMOSI Į EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMĄ PREJUDICINIO SPRENDIMO IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO PREJUDICINIO SPRENDIMO ESMĖ IR DALYVAUJANČIŲ

BYLOJE ASMENŲ RAŠYTINIAI PAAIŠKINIMAI

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 24 d. nutartimi buvo kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo. Į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreiptasi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

16.1. Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu finansinis įkaitas nepatenka į įkaito gavėjo (bankrutuojančio banko) bankroto turto masę? Kitaip tariant, ar valstybės narės įpareigotos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad įkaito gavėjas (bankas) galėtų de facto (faktiškai) patenkinti savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teise į jas), nepaisant to, kad priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau pradėjus įkaito gavėjo (banko) likvidavimo procedūrą?

16.2. Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys sistemiškai turi būti aiškinamos kaip suteikiančios įkaito davėjui teisę reikalauti, kad įkaito gavėjas (bankas) savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teisėmis į jas), pirmiausiai tenkintų iš finansinio įkaito, ir nustatančios atitinkamą finansinio įkaito gavėjo pareigą tokį reikalavimą vykdyti nepaisant pradėtos jo likvidavimo procedūros?

16.3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra neigiamas, o įkaito davėjas patenkina įkaito gavėjo finansiniu įkaitu užtikrintą reikalavimą iš kito savo turto, ar Direktyvos 2002/47 nuostatos, ypač 4 ir 8 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad įkaito davėjui taip pat turėtų būti taikoma vienodo požiūrio į įkaito gavėjo (banko) kreditorius bankroto procese išimtis ir suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius bankroto procese atgauti finansinį įkaitą?

17. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. liepos 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-107/17, kuriuo nusprendė:

17.1. 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, iš dalies pakeistos 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/44/EB (toliau – Direktyva 2009/44), 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui patenkinti savo reikalavimą, kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jam jau iškėlus bankroto bylą.

17.2. Direktyvos 2002/47, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/44, 4 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime nustatytų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. liepos 27 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi byloje dalyvaujantiems asmenims pasiūlė pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. prejudicinio sprendimo byloje C-107/17 reikšmės šiai bylai.

19. Atsakovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. prejudicinio sprendimo byloje C-107/17 32–37 punktais, šioje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į šalių sudarytų sutarčių nuostatas, bankas turi pareigą patenkinti savo reikalavimus iš jam pateikto finansinio užstato. Bankas neabejotinai gali realizuoti finansinį užstatą nepaisant jam iškeltos bankroto bylos (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. prejudicinio sprendimo byloje C-107/17 23–30 punktus).

20. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys teismo nustatytu terminu rašytinių paaiškinimų dėl minėto ESTT prejudicinio sprendimo reikšmės šiai bylai nepateikė.

Teisėjų kolegija


V. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl finansinio įkaito gavėjo (banko) teisės patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau iškėlus bankroto bylą įkaito gavėjui

21. Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas dėl Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo, įgyvendinančio 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/47/EB dėl finansinio įkaito, normų, reglamentuojančių tokio susitarimo vykdymą iš banko sąskaitoje esančio finansinio įkaito, banko bankroto atveju, t. y. ar bankas, kurio naudai įkeistos skolininko tame pačiame banke esančios lėšos, skirtos šio banko išduotai garantijai užtikrinti, gali (turi pareigą) nukreipti išieškojimą į šias lėšas po to, kai pagrindinė prievolė neįvykdoma bei iškeliama šio banko bankroto byla.

22. Įkaito teikimo vertybiniais popieriais bei pinigais tvarka, tiek įkaito davėjui paliekant teisę į įkeistą turtą, tiek perduodant nuosavybės teises, Europos Sąjungoje reglamentuota Direktyvoje 2002/47, kuria, be kita ko, siekiama finansinės rinkos integracijos ir efektyvumo, finansinės sistemos stabilumo, tuo pačiu remiant laisvę teikti paslaugas bei laisvą kapitalo judėjimą vieningoje finansinių paslaugų rinkoje (Direktyvos 2002/47 3 konstatuojamoji dalis).

23. Direktyvos 2002/47 tikslai, kaip matyti iš jos 5, 9, 10 ir 17 konstatuojamųjų dalių, yra apriboti administracinius formalumus, su kuriais turi susidurti į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiais finansiniais įkaitais besinaudojančios šalys, sustiprinti šio įkaito teisinį saugumą nustatant, kad įkaitui netaikomos tam tikros nacionalinės teisės nuostatos bankroto srityje, ir nustatyti greitą ir neformalistinę vykdymo tvarką, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti blogos įtakos poveikį tuo atveju, kai viena sandorio šalis nevykdo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito (ESTT 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas „Private Equity Insurance Group“ SIA prieš „Swedbank“ AS, C-156/15, 22 punktas).

24. Direktyvos 2002/47 4 straipsnio („Susitarimo dėl finansinio įkaito vykdymas“) 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad, kilus vykdymo įvykiui, įkaito gavėjas galės realizuoti bet kokį finansinį įkaitą, pateiktą pagal sutartį, ir, priklausomai nuo sutartų sąlygų, įgyvendinti susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo,

pinigus įskaitant ar panaudojant juos apmokėti skoloms, kylančioms iš atitinkamų finansinių įsipareigojimų (b punktas).25. Pagal Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalį, valstybės narės turi užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito

gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo.

26. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Lietuvoje Direktyvą 2002/47 įgyvendina, inter alia (be kita ko), FUSĮ nuostatos.

27. Kaip to reikalauja Direktyva 2002/47, pagal FUSĮ galimos dvi finansinio užtikrinimo rūšys – perduodant nuosavybės teisę užstato gavėjui ir neperduodant nuosavybės teisės užstato gavėjui (FUSĮ 2 straipsnio 8 ir 9 dalys). Pagal FUSĮ 3 straipsnio 4 dalį, finansiniam susitarimui neperduodant nuosavybės teisės mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XII skyriaus („Įkeitimas“) nuostatos, o perduodant nuosavybės teisę, kai finansinis užstatas yra pateikiami kredito reikalavimai, – CK šeštosios knygos VI skyriaus („Reikalavimo perleidimas“) nuostatos. Taigi finansiniam susitarimui neperduodant nuosavybės teisės taikomos daiktines teises reglamentuojančios normos, o įkeitimo objektu pagal CK 4.204 straipsnio 1 dalį gali būti ir turtinės teisės. Pagal garantijų išdavimo sutarčių nuostatas bankui buvo įkeistos tiek sąskaitoje esančios lėšos, tiek ir reikalavimo teisė į jas. Byloje nustatyta, kad finansinis susitarimas buvo įkeisti lėšas be nuosavybės teisės perdavimo.

28. FUSĮ 9 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad pagal finansinio užtikrinimo susitarimą užstato gavėjas (kreditorius) turi teisę, skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų užtikrinamųjų finansinių įsipareigojimų, savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius.

29. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, finansinio įsipareigojimo priverstinio vykdymo įvykio atveju užstato gavėjas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimą, atsižvelgdamas į šiame susitarime nustatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti šiais būdais: <…> 2) pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti užtikrinamuosius finansinius įsipareigojimus.

30. FUSĮ 9 straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad finansinio užtikrinimo susitarimas įsigalioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato gavėjo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo.

31. Kasaciniam teismui nagrinėjamoje byloje kreipusis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant išaiškinti Direktyvos 2002/47 nuostatas, šis teismas 2018 m. liepos 25 d. sprendime (toliau – ir ESTT sprendimas) pateikė išaiškinimus dėl Direktyvos 2002/47 nuostatų (žr. šios nutarties 17 punktą). Teismas išaiškino, kad iš Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalies matyti, jog valstybės narės turi įtvirtinti teisinį pagrindą, pagal kurį susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo. Šioje nuostatoje aiškiai nurodytos dvi sutarties šalys, nedarant jokio skirtumo (kiek tai susiję su jos vykdymu), ar toks procesas pradėtas prieš vieną ar prieš kitą šalį (ESTT sprendimo 23 punktas).

32. Dėl Direktyvos 2002/47 bendros struktūros ir tikslų ESTT nurodė, kad pagal jos 3 konstatuojamąją dalį ja siekiama, inter alia, sustiprinti šių įkaitų teisinį saugumą nustatant, kad jiems netaikomos tam tikros nacionalinės teisės nuostatos bankroto srityje, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti neigiamos įtakos poveikį tuo atveju, kai viena sandorio šalis nevykdo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito (ten pat, 24 punktas).

33. Atsižvelgiant į minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjas turi galėti realizuoti pateiktą finansinį įkaitą šioje dalyje aprašytais būdais, ESTT nusprendė, kad pagal šią tvarką šiam finansiniam įkaitui suteikiama lengvata, palyginti su kitomis įkaito rūšimis, kurios nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

34. ESTT nurodė, kad Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalies aiškinimas, kad susitarimas dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, taptų neveiksmingas dėl įkaito gavėjui iškeltos bankroto bylos, pastarajam neleidžiant veiksmingai patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito ir įpareigojant įkaito davėją faktiškai antrą kartą sumokėti minėto įkaito sumą, prieštarautų tiek šio straipsnio tekstui, tiek Direktyvos 2002/47 tikslams (ESTT sprendimo 28 punktas).

35. Pasisakydamas dėl banko pareigos tenkinti reikalavimą iš finansinio įkaito buvimo ar nebuvimo, ESTT padarė išvadą, kad Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys aiškintinos taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime įtvirtintų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalimis siekiama, kad susitarimas dėl finansinio įkaito būtų vykdomas teikiant pirmenybę tarp šalių sutartoms sąlygoms, tačiau laikantis ESTT sprendimo 24 punkte nurodytų šios direktyvos tikslų.

36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė BAB Ūkio bankas ir atsakovė UAB „Aviabaltika“ sudarė garantijų sutartis, kuriose, inter alia, nustatyta, kad atsakovė suteikia teisę ieškovei nurašyti iš banke esančių sąskaitų garantijos sumą ir ją pervesti į garantijos padengimo sąskaitą ir įkeičia banko naudai šioje sąskaitoje esančias lėšas bei būsimas įplaukas, taip pat

reikalavimo į šias lėšas teises. Kadangi šios lėšos atiduotos bankui, susitarimas dėl įkeitimo sudaromas vadovaujantis CK 4.209 straipsnio 1 dalimi. Garantijos sąskaitoje esanti suma laikoma finansiniu užstatu pagal FUSĮ (garantijos išdavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 4.3 ir 6.3 punktai).

37. Atsakovė siekė, kad būtų išduotos garantijos jos įsipareigojimams Indijos vyriausybei vykdyti. Priešpriešinę garantiją išdavęs bankas buvo Vokietijos bankas „Commerzbank AG“, kuriam garantijos vykdymą savo lėšomis užtikrino ieškovė.

38. Atsakovei neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų Indijos vyriausybei, pastarajai garantuotas sumas išmokėjo „Commerzbank AG“ ir atitinkamai nurašė minėtas sumas iš pas jį esančios ieškovės banko sąskaitos. Ieškovė, kaip ji pati teigia, negalėjo nurašyti iš atsakovės garantijos sąskaitoje esančių lėšų (atlikti įskaitymo), nes jau buvo paskelbtas ieškovės bankrotas ir minėtoje sąskaitoje esančios lėšos, vadovaujantis Lietuvoje galiojančiu banko sąskaitos reguliavimu, Bankų įstatymo ir ĮBĮ nuostatomis, buvo patekusios į ieškovės turto masę, skirtą visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Todėl ieškovė siekia, kad atsakovė sumokėtų jai sumas, kurias ši yra skolinga, t. y. kurios yra nurašytos iš ieškovės sąskaitos „Commerzbank AG“ ir įskaitymu nepadengtos draudimo suma, išmokėta už atsakovės pas ieškovę turėtas lėšas sąskaitose.

39. Atsakovė su ieškovės teiginiais nesutinka ir nurodo, kad pagal FUSĮ ji buvo sudariusi finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisių perdavimo ir kad pagal FUSĮ 9 straipsnio 2 dalį užstato gavėjas turi teisę, skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų finansinių įsipareigojimų, savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius. Užstato gavėjas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal susitarimą neperduodant nuosavybės teisės, atsižvelgdamas į susitarime nustatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti, pinigų atveju – įskaityti ar kitaip padengti užtikrinamuosius įsipareigojimus. Atsakovės nuomone, ši nuostata imperatyviai nurodo, kad pirmiausiai užtikrinantieji įsipareigojimai turi būti vykdomi iš finansinio užstato. Atsakovė taip pat pažymi, kad finansinio užtikrinimo susitarimas galioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato gavėjo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo (FUSĮ 9 straipsnio 8 dalis). Tai, anot atsakovės, rodo, kad finansiniu užstatu esančio turto režimas nepasikeičia net ir esant užstato gavėjo bankrotui. Priešingas aiškinimas nagrinėjamoje byloje faktiškai lemtų, kad atsakovė už savo finansinius įsipareigojimus turi sumokėti du kartus: 1) pateikdama lėšas į garantijos sąskaitą; 2) ieškovei bankrutavus, kai atsakovės sutartiniai įsipareigojimai nėra įvykdyti, dar kartą įmokėti lėšas įsipareigojimams padengti.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pažymi, kad iš Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 dalies b punkto, 4 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų atitinkamai FUSĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei 9 straipsnio 8 dalies nuostatomis, išplaukia, kad finansinio užtikrinimo susitarimai įsigalioja juose nustatytais terminais, nepaisant pradėtų nemokumo procedūrų, pinigų atveju apimant įskaitymo galimybę.

41. Šių nuostatų santykis su banko bankroto procedūras reglamentuojančiomis teisės normomis atskleidžiamas kituose teisės aktuose. Bankų įstatymo 83 straipsnyje, reglamentuojančiame bankų bankroto procedūras, įtvirtinta, kad bankų bankroto procedūras reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis įstatymas, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymas ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip.

42. ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. spalio 1 d.) 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

43. Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuota, kad, teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka.

44. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo.

45. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui.

46. Iš šios nutarties 41–45 punktuose nurodytų teisės normų matyti, kad tiek ĮBĮ, tiek Bankų įstatymas, reglamentuojantis, inter alia, tam tikrus banko bankroto procedūros aspektus, suteikia FUSĮ nuostatoms prioritetą prieš jau minėtus teisės aktus. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad į banko sąskaitą įneštų lėšų teisinį režimą bei jų statusą bankroto atveju reglamentuojančios normos laikytinos lex generalis (bendroji norma), o FUSĮ

įtvirtintas finansinio įkaito teisinis režimas, ypač tiesiogiai įtvirtinta teisė atlikti įskaitymą, – lex specialis (specialioji norma). Šiuo atveju FUSĮ 9 straipsnio 8 dalis yra „kitu įstatymu nustatytas atvejis, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo“, kaip tai suprantama pagal Bankų įstatymą.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš ESTT sprendime pateiktų išaiškinimų išplaukia, kad šis teismas finansinį užtikrinimą taip pat laiko specialiu instrumentu, kurio teisinis reglamentavimas, be kita ko, nustatytas atsižvelgiant į finansinės rinkos integraciją ir efektyvumą, taip pat Europos Sąjungos finansinės sistemos stabilumą. ESTT, pateikdamas išaiškinimus dėl išieškojimo nukreipimo tvarkos, pirmiausia akcentavo poreikį vertinti šalių sudarytos sutarties nuostatų turinį (ESTT sprendimo 34–35 punktai) – įvertinti, ar sutartyje aptarta išieškojimo nukreipimo tvarka.

48. Kadangi ginčo sutarties tekste minėtas klausimas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra aptartas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi ESTT sprendimo 36 punkte pateiktu išaiškinimu, kad, nesant šį klausimą reglamentuojančių sutarties sąlygų, įkaito gavėjas savo reikalavimą turi patenkinti visų pirma iš tuo tikslu pateikto įkaito, prieš jį nukreipdamas į įkaito davėjo kitą turtą.

49. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės skolos ieškovei padengiant garantiją turi būti dengiamos iš finansinio užtikrinimo lėšų, nepaisant banko bankroto, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių priteisimo ieškovei iš atsakovės naikintina ir ieškinio reikalavimai dėl 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių priteisimo atmestini.

50. Tam, kad būtų galima išspręsti ieškinio reikalavimą dėl 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likučio, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 8931 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas priteisimo, būtina nustatyti faktines aplinkybes, kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos kreditui padengti iš indėlių draudimo išmokos sumos, atsižvelgiant į tai, kad skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas turėjo būti dengiamos iš finansinio užtikrinimo lėšų. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


51. Kadangi dalis bylos perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą dėl 3252,33 Eur (3600 JAV dol.) baudos už įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdymą priteisimo.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis priteisti ieškovei iš atsakovės 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus dėl 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių priteisimo atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis priteisti 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likutį, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 8931 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas, priteisti bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.



GRAŽINA DAVIDONIENĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-409-1075/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24006-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.3; 3.3.1.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. D. ir E. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. D. ir E. D. ieškinius atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl sutarties pripažinimo nesudaryta ir įpareigojimo atlikti veiksmus, išvadą teikiančios institucijos – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo padavimo, priėmimo ir trūkumų šalinimo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas L. D. prašė: 1) pripažinti, kad buto (duomenys neskelbtini), šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis nebuvo su atsakove sudaryta iki 2013 m. gegužės 31 d.; 2) įpareigoti atsakovę atlikti šilumos, skirtos bendro naudojimo reikmėms, perskaičiavimą nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., į šilumos paskirstymą įtraukiant visas asmeninio naudojimo nešildomas patalpas.

3. Ieškovas E. D. prašė: 1) pripažinti, kad jis, 2013 m. gegužės 31 d. įsigydamas butą (duomenys neskelbtini), su vietiniu šildymu nuo 2013 m. gegužės 31 d. perėmė buvusio buto savininko L. D. sutartį su atsakove dėl namo bendrų patalpų centralizuoto šildymo, bet nuo 2013 m. gegužės 31 d. neperėmė ir nėra perėmęs ir (arba) sudaręs šio buto centralizuoto šildymo sutarties su atsakove dėl buto šildymo, nes buvęs buto savininkas tokios sutarties neturėjo; 2) įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos perskaičiavimą nuo 2014 metų šildymo sezono pradžios iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, į šilumos paskirstymą įtraukiant visas asmeninio naudojimo nešildomas patalpas pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnį bei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinto proporcingumo principo reikalavimus.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.5. Ieškovai, nesutikdami su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimu, padavė apeliacinį

skundą. Šis skundas teisme buvo gautas 2017 m. lapkričio 13 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e1f01f30e82e11e88dd9e201dd8ee4f2


6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų apeliacinį skundą ir grąžino jį padavusiems asmenims.

7. Teismas nurodė, kad apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo galėjo būti paduotas iki 2017 m. lapkričio 9 d. imtinai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 307 straipsnio 1 dalis). Ieškovai apeliacinį skundą teismui pateikė per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP) tik 2017 m. lapkričio 13 d., t. y. praleidę apeliacinio skundo padavimo terminą. Kadangi ieškovai šio termino atnaujinti neprašė ir nenurodė termino praleidimo priežasčių, teismas sprendė, kad apeliacinio skundo padavimo termino praleidimas sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškovų apeliacinį skundą ir jį jiems grąžinti.

8. Teismas nustatė, kad apeliacinį skundą ieškovų vardu padavė ir pasirašė elektroniniu parašu asociacijų „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ ir „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovas P. M.. Teismas nurodė, kad jei atstovavimas teisme nekyla iš asociacijos ir jos narių veiklos ir su šia veikla susijusių aiškių pagrindinių tikslų, tai asociacija negali būti laikoma tinkama atstove, turinčia teisę atstovauti savo nariams pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą ši aplinkybė (asociacija negali būti laikoma tinkama atstove) ieškovams ir P. M. ne kartą buvo išaiškinta. Be to, byloje kaip ieškovų atstovė dalyvavo ir advokatė L. G.. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad apeliacinis skundas, pasirašytas P. M. elektroniniu parašu, paduotas netinkamo atstovo.

9. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovų atskirąjį skundą, 2018 m. vasario 12 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį nepakeistą.

10. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad ieškovai apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo padavė 2017 m. lapkričio 10 d., o ne 2017 m. lapkričio 13 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Kadangi paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti buvo 2017 m. lapkričio 9 d., teismas padarė išvadą, kad ieškovai viena diena praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti. Teismas, atsižvelgdamas į termino praleidimo trukmę, sprendė, kad toks termino praleidimas neturėtų būti vertinamas kaip reikšmingas ir sudarantis pagrindą atsisakyti priimti apeliacinį skundą, nors šiuo atveju ieškovai ir neprašė termino atnaujinti bei nenurodė termino praleidimo priežasčių (CPK 75 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 1, 2 dalys).

11. Spręsdamas dėl asociacijų galimybės būti ieškovų atstovėmis teisme, teismas rėmėsi CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktu, šios teisės normos kasacinio teismo formuojama aiškinimo ir taikymo praktika, be kita ko, kasacinio teismo išaiškinimais, kad asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ nėra tinkama atstovė, nes nėra aišku, kokia jos vykdoma veikla, o jos tikslai yra be galo platūs, be to, atstovavimas teisme nėra ir negali būti pagrindinis asociacijos veiklos tikslas, taip pat atsižvelgė į tai, jog asociacijos „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ tikslai taip pat yra labai platūs, jais iš esmės siekiama atstovauti nariams teismuose ir neteisminėse institucijose.

12. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tiek asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“, tiek asociacija „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ buvo netinkamos atstovės teikiant apeliacinį skundą, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apeliacinį skundą.

13. Teismas, remdamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atmetė ieškovų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog apeliacinis skundas paduotas netinkamo atstovo, turėjo nustatyti apeliacinio skundo trūkumus, o ne atsisakyti jį priimti. Teismas pažymėjo, kad ieškovams nebuvo užkirsta galimybė pateikti apeliacinį skundą be trūkumų.

14. Remdamasis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad teismui nekilo abejonių dėl ginčo proceso teisės normų konstitucingumo, teismas netenkino ieškovų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.


15. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir perduoti klausimą dėl ieškovų apeliacinio skundo priėmimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti apeliacinį skundą dėl praleisto skundo padavimo termino, tačiau nustatęs apeliacinio skundo trūkumą – skundas pasirašytas neįgalioto asmens, jį padavė asmuo, neturintis teisės jo paduoti, – nepagrįstai nenustatė jokio termino šiam trūkumui pašalinti. Taip teismas nepagrįstai ir neproporcingai apribojo ieškovų teisę į teisminę gynybą.

15.2. Kadangi apeliacinio skundo subjektai yra dalyvaujantys byloje asmenys, o ne skundą pasirašęs asmuo, tai apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu galėjo būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, susijęs su netinkamu atstovavimu, priešinga teismų išvada nepagrįstai ir neproporcingai suvaržo ieškovų teises į bylos nagrinėjimą

apeliacinėje instancijoje ir yra padaryta nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2011; 2012 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2013).

16. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis nepakeistas, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ neabejotinai buvo netinkama atstovė teikiant apeliacinį skundą ir kitus procesinius dokumentus, todėl teismai pagrįstai atsisakė priimti ieškovų apeliacinį skundą. Ši aplinkybė ieškovams neabejotinai buvo žinoma jau nuo 2017 m. kovo 6 d., kai pirmosios instancijos teismas ieškovams pasiūlė pasirūpinti tinkamu savo interesų atstovavimu teisme. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, laikėsi CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimų ir nuosekliai formuojamos naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl teisėtai ir pagrįstai pripažino netinkamą ieškovų atstovavimą.

16.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Nei teisės aktai, nei susiformavusi teismų praktika netinkamo atstovavimo atveju neįpareigoja nustatyti termino trūkumams pašalinti. Ieškovams nebuvo užkirsta galimybė pateikti apeliacinį skundą be trūkumų, todėl skundžiama nutartis ir joje išdėstyti teismo argumentai nelaikytini proceso šalies (ieškovų) teisių į apeliaciją varžymu (CPK 315 straipsnio 3 dalis).

16.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, nurodė, kad termino praleidimas esą neturėtų būti vertinamas kaip reikšmingas ir sudarantis pagrindą atsisakyti priimti apeliacinį skundą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų pateikę prašymą atnaujinti terminą ar nurodę termino praleidimo priežastis. Todėl ieškovų procesinė subjektinė teisė pateikti apeliacinį skundą šioje byloje buvo pasibaigusi, t. y. byloje ieškovams taikytinas CPK 75 straipsnis, nustatantis, jog teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus terminui, privalėjo būti grąžinami juos padavusiems asmenims (šiuo atveju – ieškovams).

Teisėjų kolegija



Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo padavimą, priėmimą ir trūkumų šalinimą, aiškinimo ir taikymo

17. CPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus CPK nustatytus atvejus. Remiantis CPK 305 straipsniu, apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys.

18. Apeliacinio skundo turinį reglamentuoja CPK 306 straipsnis. Pagal šio straipsnio 3 dalį, apeliacinį skundą surašo advokatas; juridinio asmens apeliacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą; jeigu apeliantas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats; be to, apeliacinį skundą gali surašyti CPK 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys; apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo.

19. CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose dėl teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi. Šiuo atveju bylą teisme veda atitinkamo juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai).

20. CPK 315 straipsnyje įtvirtinta apeliacinio skundo priėmimo tvarka. Remiantis šio straipsnio 2 dalies 2 punktu apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda neveiksnus tam tikroje srityje asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Teismo atsisakymas priimti apeliacinį skundą CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais nekliudo nepažeidžiant apeliacinio skundo padavimo termino vėl kreiptis su apeliaciniu skundu, jeigu apeliacinio skundo trūkumai yra pašalinti (CPK 315 straipsnio 3 dalis).

21. Pagal CPK 316 straipsnį, jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose

nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (1 dalis); jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną; priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (2 dalis); apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, privalėjo dalyvaujančiam byloje asmeniui paskirti terminą šio procesinio dokumento trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti (3 dalis).

22. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo ieškovų vardu per EPP pateikė ir elektroniniu parašu pasirašė asociacijų „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ bei „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovas P. M..

23. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę tiek asociacijos „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“, tiek asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ įstatus ir juose nurodytus asociacijų tikslus, padarė išvadą, kad šios asociacijos negali būti tinkamos ieškovų atstovės, nes nėra aišku, kokia yra asociacijų vykdoma veikla, jų tikslai yra labai platūs, kilęs ginčas nesusijęs su asociacijos veikla, o atstovavimas teisme nėra ir negali būti pagrindinis asociacijos veiklos tikslas. Ši teismų išvada, kad asociacijos „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ ir „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ nagrinėjamu atveju nėra tinkamos ieškovų atstovės, kasaciniu skundu neginčijama.

24. Teismai, padarę šios nutarties 23 punkte nurodytą išvadą, sprendė, kad apeliacinis skundas paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti, todėl, remdamiesi CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė šį skundą priimti ir grąžino jį padavusiems asmenims.

25. Ieškovai, nesutikdami su skundžiamomis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutartimis, kuriomis jų apeliacinį skundą buvo atsisakyta priimti, kasaciniame skunde teigia, kad teismai, nustatę, jog skundas paduotas netinkamo atstovo (neįgalioto asmens), privalėjo taikyti apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutą, nes būtent ieškovai, o ne minėtos asociacijos, yra apeliacinio skundo subjektai.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog asociacija ar kitas viešasis juridinis asmuo galėtų savo nariams atstovauti teisme pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą, tokio asmens įstatuose nustatyta teisė atstovauti savo nariams turi būti vienas iš asociacijos ar kito viešojo juridinio asmens veiklos tikslų, t. y. kaip pagalbinis tikslas siekiant pagrindinių asociacijos ar viešojo juridinio asmens veiklos tikslų. Galimybė tokiai asociacijai ar kitam viešajam juridiniam asmeniui atstovauti savo nariams teisme siejama su asociacijos ar kito viešojo juridinio asmens pagrindinių tikslų, kuriems jie įsteigti, įgyvendinimu, ir tik tiek, kiek tai susiję su šių pagrindinių tikslų įgyvendinimu. Asociacija ar kitas viešasis juridinis asmuo, kurių vienintelis veiklos tikslas yra savo narių konsultavimas ir jų interesų atstovavimas teisme ginant bet kokius jų interesus, negali būti laikomi tinkamais atstovais, turinčiais teisę atstovauti savo nariams pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes atstovavimas teisme nėra skirtas kitiems asociacijos tikslams pasiekti. Tuo atveju, kai atstovavimas teisme nekyla iš asociacijos ir jos narių veiklos ir su šia veikla susijusių aiškių pagrindinių tikslų, tai asociacija negali būti laikoma tinkama atstove, turinčia teisę atstovauti savo nariams pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą teisme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas dėl asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ ir jos atstovo P. M. galimybės būti tinkamais fizinių asmenų atstovais pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kai asmenų atstovavimas teisme kyla ne iš jų veiklos, koordinuojamos asociacijos, jau buvo spręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. protokolinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 (senas bylos Nr. 3K-7-391-916/2016); 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016 43, 44 punktus). Abiem nurodytais atvejais pripažinta, kad asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ nėra tinkama fizinių asmenų atstovė pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

28. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 26, 27 punktuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamas ginčas nėra susijęs su ieškovų veikla, koordinuojama asociacijų „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ bei „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju minėtos asociacijos, taip pat ir jų atstovas P. M., nėra tinkamos ieškovų atstovės pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Kadangi nurodytos asociacijos negali būti ieškovų atstovės, tai jos (jų atstovas), remiantis CPK 306 straipsnio 3 dalimi, taip pat negalėjo ieškovų vardu paduoti ir pasirašyti apeliacinio skundo (žr. šios nutarties 18 punktą).

29. Nustačius, kad ieškovų vardu apeliacinį skundą pasirašė ir padavė netinkamos atstovės, turi būti sprendžiamas klausimas dėl to, kokie tokiu atveju atsiranda teisiniai padariniai, ar toks apeliacinis skundas turi būti teismų atsisakomas priimti pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktą, ar, kaip teigia ieškovai kasaciniame skunde, turi būti taikomas apeliacinio skundo trūkumų šalinimas pagal CPK 316 straipsnio 1 dalį.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo subjektai yra dalyvaujantys byloje asmenys (šiuo atveju ieškovai), o ne skundą pasirašę asmenys (CPK 305 straipsnis). Taigi nagrinėjamu atveju susidarė tokia teisinė situacija, kai ieškovai turi teisę inicijuoti apeliacinį procesą, tačiau į aukštesnės instancijos teismą su apeliaciniu skundu jų vardu kreipėsi (skundą padavė per EPP ir jį elektroniniu parašu pasirašė) atstovė, neturinti teisės jiems atstovauti teisme pagal pavedimą.

31. Kasacinio teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinį procesą, yra išaiškinta, kad CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikomas ir šiuo pagrindu atsisakoma priimti apeliacinį skundą arba pradėtas apeliacinis procesas nutraukiamas tik tuo atveju, jeigu apeliacinį skundą paduoda asmuo, neturintis teisės inicijuoti apeliacinio proceso. Dėl procesinės aplinkybės – apeliacinio skundo trūkumo (kai skundą dalyvaujančio byloje asmens (apeliacinio (atskirojo) skundo subjekto) vardu pasirašo tinkamai neįgaliotas asmuo) – apeliacinio proceso iniciatyvos teisę turinčiam subjektui negali būti varžoma teisė į apeliaciją. Dėl to apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, susijęs su netinkamu atstovavimu, kartu nesuvaržant apeliacijos subjekto teisės į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje. Kai byloje dalyvaujantis asmuo remiantis CPK nuostatomis turi teisę paduoti apeliacinį skundą, tačiau skundą pasirašo ir paduoda tokio asmens atstovas, kuris negali atstovauti tam asmeniui teisme (tos instancijos teisme), taikomas apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 316 straipsnis), o prasidėjęs apeliacinis procesas negali būti nutraukiamas vien dėl atstovavimo trūkumų. Tokios praktikos privalu laikytis ir tuo atveju, kai apeliacinį skundą byloje dalyvaujančio asmens vardu pateikia asmuo, neturintis teisės jam atstovauti pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-360/2011; 2012 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2013; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-708/2013; 2015 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-461-611/2015; kt.).

32. Vadovaudamasi nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad ieškovų vardu apeliacinį skundą pasirašė asmuo, neturintis teisės jiems atstovauti teisme pagal pavedimą, privalėjo nustatyti ieškovams terminą nurodytam apeliacinio skundo trūkumui (netinkamo atstovavimo) pašalinti (CPK 316 straipsnio 1, 3 dalys), o ne tokį skundą atsisakyti priimti CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Tik ieškovams šio skundo trūkumo teismo nustatytu terminu ir tvarka tinkamai nepašalinus, apeliacinis skundas galėjo būti laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovams (CPK 316 straipsnio 2 dalis).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog asociacijų „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ ir „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ atstovui P. M. buvo žinoma, kad šios asociacijos neturi teisės atstovauti ieškovams teisme pagal pavedimą (Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. nutartimi pripažino, jog asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ nėra tinkama ieškovų atstovė šioje byloje, ir pasiūlė ieškovams pasirūpinti tinkamu savo interesų atstovavimu teisme), nereiškia, jog ji buvo žinoma ir tinkamai išaiškinta ir ieškovams, kurie nagrinėjimo ginčo atveju laikytini vartotojais (ginčas byloje kilo dėl šilumos tiekimo ir vartojimo sutarčių (ne)sudarymo). Tokiu atveju teismas turėtų būti aktyvus ir imtis visų CPK leidžiamų priemonių, kad vartotojas galėtų apginti savo teises teisme, pvz., savo iniciatyva pasiūlyti ieškovui (vartotojui) pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 161 straipsnis), tinkamai išaiškinti netinkamo atstovavimo pasekmes vartotojui, spręsti klausimą, esant tam teisiniam pagrindui, dėl baudos asociacijai (jos atstovui) skyrimo dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis) ir kt. Ieškovai, kaip vartotojai, neturi nukentėti dėl netinkamo asociacijos atstovavimo, jiems negali būti varžoma teisė į apeliaciją dėl asociacijos veiksmų galbūt piktnaudžiaujant savo teisėmis.

34. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę apeliacinio skundo trūkumą (skundą dalyvaujančio byloje asmens (apeliacinio skundo subjekto) vardu padavė ir pasirašė asmuo, neturintis teisės šiam subjektui atstovauti teisme pagal pavedimą), tačiau netinkamai jį kvalifikavę ir atsisakę tuo pagrindu skundą priimti, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinio skundo priėmimą ir trūkumų šalinimą, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Dėl šios priežasties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys naikintinos ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis), nes procesinių dokumentų atitikties turinio ir formos reikalavimams patikrinimas yra fakto klausimas ir šiuo atveju nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė neskundė apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovams buvo atnaujintas terminas apeliaciniam skundui paduoti. Kadangi apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo klausimas jau yra išspręstas, ši aplinkybė (termino praleidimas) nesudaro kliūties priimti ieškovų apeliacinį skundą, jeigu teismo nustatytu terminu ir tvarka bus pašalintas šioje nutartyje konstatuotas, taip pat galbūt kitoks pirmosios instancijos teismo nustatytas, apeliacinio skundo trūkumas.


36. Kasaciniam teismui nusprendus, kad apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduotinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti ieškovų L. D. ir E. D. apeliacinio skundo priėmimo klausimą iš naujo spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS



2018-18477 2018-11-15 2017-02-10 2017-02-10 -

Administracinė byla Nr. A-184-492/2017Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00845-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3; 22.6; 52.1.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. vasario 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui R. P., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras (toliau ‒ ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas


viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. P. (toliau ‒ ir atsakovas) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau ‒ ir VRM) 61 805,21 Eur (213 401,02 Lt) nuostoliams atlyginti.

2. Pagrįsdamas savo reikalavimą prokuroras nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė), atlikusi VRM 2011 metų valstybinį finansinį auditą, konstatavo, kad VRM ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas) panaudojo valstybės biudžeto lėšas neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu grąžinto darbuotojo O. Š. darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas ir neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas atleistos darbuotojos išeitinei išmokai apmokėti. Atsižvelgdama į tai, Valstybės kontrolė kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra), kad būtų ginamas viešasis interesas. Nagrinėjant pareiškimą nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo pakeistas vidaus reikalų ministro R. P. priimtas 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253, kuriuo O. Š. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir jam skirtas papeikimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikintas vidaus reikalų ministro R. P. priimtas 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 (toliau ‒ ir Įsakymas), kuriuo O. Š. skirta tarnybinė nuobauda ir jis atleistas iš einamų pareigų. Panaikinus Įsakymą kaip neteisėtą, O. Š. buvo grąžintas į eitas pareigas, priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas. Dėl neteisėtų vidaus reikalų ministro įsakymų VRM atsirado nuostolių, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl materialinės atsakomybės už valstybei padarytą žalą taikymo R. P., kuris, kaip politikas, darbo teisiniais santykiais buvo susijęs su valstybe ir VRM. Kadangi spręstinas klausimas dėl žalos, padarytos netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, R. P. veiksmai nagrinėjamu atveju vertinti remiantis darbo teisės normomis. Materialinė darbuotojo atsakomybė atsiranda esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ‒ ir DK) 246 straipsnyje nustatytiems pagrindams, t. y. neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtos veikos ir žalos, pažeidėjo kaltei, tarp pažeidėjo ir nukentėjusios šalies egzistuoja darbo teisiniai santykiai, o žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Neteisėti vidaus reikalų ministro R. P. veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose. Iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių ir išvadų matyti, kad R. P., priimdamas 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 1TE-253 ir skirdamas O. Š. griežčiausią tarnybinę nuobaudą, turėjo ir galėjo suprasti, kad ji nėra proporcinga padarytiems pažeidimams, nes net tarnybinio tyrimo komisijos išvadose buvo siūloma O. Š. skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Be to, spręsdamas dėl siūlomos taikyti nuobaudos rūšies keitimo, šį savo sprendimą atsakovas turėjo motyvuoti ir pagrįsti. Vadinasi, atsakovas turėjo ir galėjo žinoti, kad nėra pagrindo Įsakymu O. Š. skirti pačią griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Atsakovo siekis bet kokia kaina ir rizika atleisti O. Š. iš pareigų yra akivaizdus, nes per pusę metų jo atžvilgiu buvo pradėti 7 tarnybiniai patikrinimai. Buvusio ministro veiksmai vertintini kaip tyčiniai ir sukėlę turtinę žalą VRM. Turtinę žalą sudaro dėl neteisėto atleidimo O. Š. išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, Valstybės tarnybos departamento direktorės pareigas vietoj O. Š. laikinai ėjusiai L. T. išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, O. Š. išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, teismo sprendimu priteistas 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas ir 139,02 Eur (480 Lt) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pagal DK 255 straipsnio 1 dalį, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Pareiškėjo teigimu, R. P. veiksmai buvo tyčiniai ir sąmoningi, todėl atsakovas turėtų atlyginti visus VRM patirtus nuostolius.

3. Atsakovas R. P. atsiliepime į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą prašė jį atmesti.4. Atsakovas pažymėjo, kad O. Š. atleidimas iš pareigų nesukėlė jokių nuostolių, nes į jo pareigas buvo priimtas kitas

pareigas Valstybės tarnybos departamente ėjęs asmuo. Be to, jam einant pareigas būtų mokamas darbo užmokestis. Įtakos nuostolių dydžiui turėjo per ilgai trukę teisminiai procesai. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nėra konstatuoti jo neteisėti veiksmai. Visi O. Š. atžvilgiu atlikti tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti esant objektyviems pagrindams ir vykdant ministro funkcijas, susijusias su pavaldžių įstaigų priežiūra ir kontrole. Nors 2003–2008 metais O. Š. tarnybinių funkcijų atlikimas buvo vertinamas gerai, 2009 metų jo veikla neatitiko įstaigos vadovui keliamų reikalavimų.

5. Atsakovas paaiškino, kad jo veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų materialinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Veikdamas Lietuvos Respublikos vardu atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas, veikė sąžiningai ir protingai, prieš priimdamas įsakymus dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, surinko visą reikiamą informaciją, konsultavosi su teisės specialistais, nuobaudą paskyrė nepraleisdamas nustatytų terminų. Taip pat nurodė, kad pareiškimas negali būti tenkinamas, nes paduotas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į pareiškimą palaikė pareiškime išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškimą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. P. Vidaus reikalų ministerijai 15 907,28 Eur turtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo R. P. – buvusio ministro – materialinės atsakomybės už VRM patirtą žalą, pasireiškusią tuo, kad jai pavaldi įstaiga – Valstybės tarnybos departamentas – valstybės biudžeto lėšas panaudojo neteisėtai atleisto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas iš jų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

10. Bylos duomenys patvirtino, kad Valstybės kontrolė atliko VRM 2011 metų finansinį (teisėtumo) valstybinį auditą ir 2012 m. liepos 19 d. audito ataskaitoje Nr. FA-P-40-3-51 konstatavo, inter alia, kad VRM ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas panaudojo 174,8 tūkst. Lt programos „Vidaus reikalų ministrui pavestų valdymo sričių valstybės politikos formavimas, įgyvendinimo koordinavimas ir kontrolė“ ir 33,7 tūkst. Lt programos „Valstybės tarnybos politikos įgyvendinimas ir valdymo tobulinimas“ lėšų neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu į pareigas grąžinto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai ir dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo iš einamų pareigų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

11. Teismas aiškino, kad valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką bei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau ‒ ir VTĮ) 32 ir 33 straipsnių nuostatos. Pagal VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 1 punktą, šis įstatymas valstybės politikams, t. y. ir ministrams (2 str. 11 d.), netaikomas. Ministrų kompetenciją, atsakomybę ir atskaitomybę bei skyrimo tvarką reglamentuoja Vyriausybės įstatymas, tačiau jame nėra nuostatų, nustatančių ministro atsakomybę už neteisėtus veiksmus, atliekant įstatymo jam pavestas funkcijas, t. y. nėra nustatyta materialinė ministro atsakomybė. Tačiau atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus, kad galimai neteisėti veiksmai, iš kurių kildinamas reikalavimas atlyginti žalą, buvo padaryti ministerijos vadovui vykdant vidaus administravimo funkcijas, konstatuotina, kad kilusiam ginčui spręsti taikytinos panašius teisinius santykius reglamentuojančios VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų materialinę atsakomybę, ir DK 246 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios materialinės atsakomybės taikymo sąlygas. Pažymėta, kad specialioji teisėjų kolegija, spręsdama bylos rūšinio teismingumo klausimą, 2014 m. gegužės 6 d. nutartyje nurodė, kad byla teisminga administraciniam teismui, nes atsakovas į pareigas paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, todėl ginčui spręsti taikytinos VTĮ 33 straipsnio nuostatos.

12. Teismas darė išvadą, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuose nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę, jau buvo konstatuota, kad vidaus reikalų ministras, skirdamas Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. tarnybines nuobaudas, pažeidė VTĮ 29 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas. Vadinasi, viena iš būtinų sąlygų materialinei R. P. atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, yra nustatyti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, todėl iš naujo neįrodinėtini.

13. Byloje esantys duomenys tvirtino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą O. Š. 2011 m. spalio 4 d. buvo sumokėta 29 210,56 Eur (100 858,21 Lt) darbo užmokesčio, o 2011 m. spalio 13 d. – 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, nuo apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėta 5 765,25 Eur (19 906,26 Lt) gyventojų pajamų mokesčio ir 1 153,04 Eur (3 981,23 Lt), 2 306,08 Eur (7 962,45 Lt) bei 11 907,14 Eur (41 112,97 Lt) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įmokų, o atleidimo metu – 3 996,76 Eur (13 800 Lt) kompensacija už nepanaudotas atostogas. Dėl O. Š. grąžinimo į pareigas atleistai Valstybės tarnybos departamento direktorei buvo išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 5 697,65 Eur (19 672,86 Lt). Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, teismas konstatavo, kad šios VRM išmokėtos sumos yra VRM dėl neteisėtų jos vadovo veiksmų patirta tiesioginė materialinė žala. Byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtino, kad tarp neteisėtų veiksmų ir VRM patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, t. y. nurodytų piniginių sumų išmokėjimą tiesiogiai lėmė priimti neteisėti įsakymai.

14. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, kad O. Š. išmokėtos sumos negali būti pripažintos

tiesioginiais nuostoliais, nes nurodytos sumos jam einant Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas vis tiek būtų išmokėtos.

15. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose pateiktą motyvaciją, teismas su Generalinės prokuratūros argumentais, kad neteisėti R. P. veiksmai buvo padaryti esant netiesioginei tyčiai, nesutiko ir manė, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo tyčiniai. Priešingai, teismas pažymėjo, kad nors vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253 buvo pakeistas, o 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-253 panaikintas, administracines bylas išnagrinėję teismai pripažino, kad O. Š. padarė jam inkriminuotus tarnybinius nusižengimus. Vidaus reikalų ministro įsakymų neteisėtumas buvo konstatuotas dėl to, kad buvo pažeistos VTĮ 29 straipsnio nuostatos ir O. Š. skirtos neproporcingos – per griežtos – tarnybinės nuobaudos. Teismai pažymėjo, kad vidaus reikalų ministras turėjo įvertinti padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir sunkumą bei skirti adekvačias tarnybines nuobaudas.

16. Teismas konstatavo, kad neteisėtų įsakymų priėmimą lėmė ne tyčiniai atsakovo veiksmai, bet neapdairus ir nerūpestingas elgesys, t. y. neatsargumas. Skirdamas O. Š. tarnybines nuobaudas, atsakovas turėjo ir galėjo suprasti, kad tarnybinė nuobauda nėra proporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui ir sunkumui, yra neadekvati, todėl neteisėta. Taip pat teismas teigė, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinosios sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei taikyti, tačiau kadangi nėra pagrindo neribotai materialinei atsakomybei taikyti, t. y. tyčios, priteistinos sumos dydis pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas turi būti ribojamas 6 vidutiniais darbo užmokesčiais.

17. Teismas išaiškino, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kada VRM išmokėjo O. Š. ir dėl jo grąžinimo į pareigas atleistai darbuotojai priklausančias pinigų sumas, t. y. anksčiausiai nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. Pareiškimas Klaipėdos apygardos teisme gautas 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

18. Teismas nustatė, jog R. P. tuo metu nebuvo vidaus reikalų ministras, todėl teismas, apskaičiuodamas iš jo priteistinos žalos dydį, rėmėsi VRM 2012 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 7PŽ-248 nurodytais duomenimis apie R. P. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį tą dieną, kai jis nustojo eiti pareigas. Šioje pažymoje buvo nurodyta, kad vidutinis mėnesinis atsakovo darbo užmokestis buvo 2 651,21 Eur (9 154,11 Lt), tai teismas VRM priteisė 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą ‒ 15 907,28 Eur (54 924,66 Lt).

III.

19. Atsakovas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują ‒ atmesti Generalinės prokuratūros prašymą dėl žalos priteisimo.

20. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi VTĮ ir DK normomis pagal analogiją, kaip reguliuojančiomis panašų santykį. Nagrinėjamu atveju teisės spragos nėra ir todėl taikyti įstatymo (ar teisės) analogiją nėra pagrindo. Atsakovo teigimu, teisinį santykį tarp pareiškėjo ir atsakovo reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ‒ ir CK) II knygos 2 dalies normos. Atsakovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Atsakovas veikė kaip juridinio asmens (Lietuvos Respublikos) organas, taigi atsakovas privalėjo elgtis pagal fiduciarines pareigas, t. y. šiuo atveju vykdyti fiduciarines sąžiningumo ir protingumo pareigas, o tai reiškia elgtis rūpestingai. Rūpestingo elgesio standartas reiškia, kad asmuo prieš priimdamas sprendimą surenka reikiamą informaciją, jei reikia ‒ pasitelkia ekspertus ir priima sprendimą. Tai, kad kitas teisinis santykis (atleidimo) pripažįstamas teismo neteisėtu, nereiškia, kad asmuo pažeidžia rūpestingo elgesio standartą.

21. Atsakovo veiksmai taip pat negali būti laikomi neteisėtais, nes jis naudojosi jam Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo suteikta teise (ir pareiga) priimti sprendimus vadovaujantis savo įsitikinimais ir vertinimais (diskrecijos teisė), įskaitant įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti bei atleisti juos iš darbo. Atsakovo pareigų apimtis naudojantis diskrecijos teise buvo laikytis nustatytų procedūrų ir šių pareigų atsakovas laikėsi tinkamai. Sprendimas priimtas sprendžiant kompleksinį, vertinamojo pobūdžio klausimą, dėl kurio vertinimo išsiskyrė ir teismų pozicijos.

22. Atsakovo teigimu, jo veiksmuose nėra nei civilinės atsakomybės, nei materialinės atsakomybės atsiradimui būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų ir kaltės. Jis nesiekė tyčia padaryti Lietuvos Respublikai žalos (tyčios kaltės forma). Atsakovas nesielgė neapdairiai, nerūpestingai, neatidžiai (neatsargumo kaltės forma), nes jis neveikė ultra vires, įsakymai dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo buvo priimti laikantis tarnybinių patikrinimo atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų ir nustatytos tvarkos ir terminų, atsakovas veiksmus suderino su teisininkais ir personalo skyriaus darbuotojais ir gavo jų pritarimą (įsakymo vizos).

23. Net ir sutinkant, jog pagal įstatymo analogiją gali būti taikomos VTĮ bei DK nuostatos (nors VTĮ tiesiogiai

nurodoma, kad jis netaikytinas valstybės politikams, taigi pagal analogiją apskritai negalėtų būti taikomas), kuriomis remdamasis teismas tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies, atsakovas nesutinka, jog jo veiksmuose yra sąlygos, būtinos materialinei ar valstybės tarnautojų materialinei atsakomybei atsirasti: jis neatliko neteisėtų veiksmų, jo veiksmuose nenustatytas pakankamas kaltės laipsnis. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad VTĮ tiesiogiai nurodoma, kad jis netaikytinas valstybės politikams, taigi pagal analogiją apskritai negali būti taikomas, net ir darant nepagrįstą prielaidą, kad atsakovo veiksmuose buvo kaltė, taikytinas ne VTĮ įtvirtintas 6, o DK numatytas 3 vidutinio darbo užmokesčio apribojimas.

24. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

25. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija ‒ ginčo santykį reglamentuojančio įstatymo nebuvimas, kuri atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ‒ ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią teismui taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, kad teisės spragos ginčo atveju nėra, pripažintini nepagrįstais. Atsakovo nuomonė dėl CK II knygos normų taikymo taip pat negali būti laikoma teisinga, nes jo nurodytos nuostatos nereglamentuoja vadovo atsakomybės už veiksmus, padarytus veikiant juridinio asmens vidiniuose santykiuose su darbuotojais, šiuo atveju valstybės tarnautojais. Atsakovo nurodyta CK norma, t. y. 2.87 straipsnio 1 dalis yra bendro pobūdžio deklaratyvi norma, nustatanti juridinio asmens valdymo organo nario pareigą veikti sąžiningai ir protingai kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad CK II knygos 2 dalyje nėra kalbama apie žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimą, todėl, net ir sutinkant su atsakovo nuomone, kad teismas pagal analogiją turėjo taikyti CK normas, taikytinos šio kodekso 6 knygos normos, kuriose nustatytas žalos atlyginimo mechanizmas, pagrindai, sąlygos ir tvarka.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant ginčo santykio teisinio kvalifikavimo (materialinė atsakomybė pagal VTĮ ar pagal DK), valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei taikyti iš esmės būtina nustatyti tas pačias sąlygas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo įrodytos visos materialinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos ir iš atsakovo pagrįstai buvo priteista pinigų suma, kurią pastarasis turi atlyginti valstybei.

27. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. lapkričio 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, galima spręsti, kad atsakovo veiksmai, iš kurių kildinama žala, buvo atlikti veikiant ministerijos vidiniuose santykiuose, t. y. žala padaryta vykdant vidaus administravimo funkcijas ‒ užtikrinant ministerijos funkcionavimą (Vyriausybės įstatymo 26 str. 3 d. 14 p.,), o ne valstybės politikos įgyvendinimą, todėl pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad labiausiai panašumo kriterijų turinčiu teisės aktu ginčo atveju laikytinas VTĮ ir jo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojo materialinę atsakomybę.

28. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, jog teismas neturėjo vadovautis teismų sprendimais kitose bylose ir laikyti jų precedentais šioje byloje, nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad neteisėti veiksmai, būtinoji žalai atlyginti sąlyga, nagrinėjamu atveju yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nutartimis. Faktinės bylų aplinkybės patvirtina, kad O. Š. iš Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigų atleistas neteisėtai, tai yra pažeidžiant VTĮ 29 straipsnio 2 dalies reikalavimą skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Valstybės kontrolės nuomone, teismas pagrįstai priteisė 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą iš atsakovo, kadangi pastarasis, neatsižvelgdamas į komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti siūlymus skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą, skyrė pačią griežčiausią. Tokiu būdu atsakovas veikė neatsakingai, nors turėjo ir galėjo įvertinti savo priimamų sprendimų riziką. Nepaisydamas specialistų / ekspertų išvadų, priėmė nemotyvuotą, vienašališką sprendimą, prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms (VTĮ 29 str. 2 ir 4 d.). Neturtinė žala kildinama iš neteisėtų atsakovo veiksmų priimant sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos. Teismas vertindamas, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas yra nustatytas, ir atsižvelgdamas į visas pateiktas aplinkybes pagrįstai priteisė atlyginti neturtinę žalą. VRM neteisėtai atleisto darbuotojo neturtinei žalai sumokėti panaudojo valstybės biudžeto lėšas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų kilo žala valstybės biudžetui, kurio racionaliu naudojimu suinteresuota visa visuomenė, išieškant žalą iš kaltų asmenų, pagrįstai buvo taikomos viešojo intereso gynimo priemonės ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai taikė materialinę atsakomybę atsakovui R. P..

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Prieš nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo pažymėtina, kad byla pagal apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai šiame baigiamajame teismo akte remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl reikalavimo atsakovui R. P. – buvusiam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui – atlyginti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtą žalą, kilusią dėl atsakovo priimtų įsakymų ir pasireiškusią tuo, kad Vidaus reikalų ministerijai pavaldi įstaiga – Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas) – valstybės biudžeto lėšas panaudojo neteisėtai atleisto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas iš jų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą priteisti iš R. P. Vidaus reikalų ministerijai 61 805,21 Eur nuostoliams atlyginti tenkino iš dalies ir konstatavo, jog veiksmai, iš kurių kildinama prašoma atlyginti žala, atsakovo buvo atlikti veikiant vidaus administravimo srityje, dėl to teismas pagal įstatymo analogiją ginčui taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas bei priteisė Vidaus reikalų ministerijai 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą (15 907,28 Eur) iš atsakovo R. P. turtinei žalai atlyginti.

35. Atsakovas R. P. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso normomis, kadangi teisinius santykius tarp Lietuvos Respublikos ir atsakovo reguliuoja Civilinio kodekso II knygos 2 dalies normos.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijos patirtą žalą kildina iš atsakovo R. P., ėjusio vidaus reikalų ministro pareigas, įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintų neteisėtais 2009 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 1TE-58, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1TE-58, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011 vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 panaikintas, O. Š. grąžintas į jo buvusias pareigas, iš Vidaus reikalų ministerijos O. Š. priteistas negautas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Byloje esantys duomenys patvirtina atitinkamų sumų O. Š. išmokėjimą. Be to, dėl O. Š. grąžinimo į pareigas atleistai Valstybės tarnybos departamento direktorei buvo išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Taigi iš atsakovo (buvusio vidaus reikalų ministro) reikalaujama atlyginti Vidaus reiklų ministerijos patirtą žalą dėl vidaus reikalų ministro įsakymų, kuriuos jis priėmė taikydamas tarnybinę atsakomybę (skirdamas tarnybines nuobaudas) Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos (Valstybės tarnybos departamento) direktoriui.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovo kompetencija įgyvendinant tarnybinę atsakomybę (skiriant tarnybines nuobaudas) priskirtina prie viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vidaus administravimo. Vidaus administravimas – tai veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 3 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 2 d. (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1174 redakcija). Aiškindamas vidaus administravimo sąvoką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vidaus administravimas visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos,

tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai (2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-1/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 11, 2007).

38. Materialinės atsakomybės sąlygos ir žalos atlyginimo tvarka, taip pat valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį valstybės tarnautoją yra įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo VII skyriuje „Valstybės tarnautojų skatinimas ir atsakomybė“ (32 ir 33 str.). Tačiau Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) imperatyviai numatyta, jog Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas valstybės politikams. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta, jog valstybės politikai – tai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 2 straipsnio 1 dalyje taip pat pateikta valstybės politikų sąvoka – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti į Seimo nario, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento nario, savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės mero pareigas ar paskirti į Vyriausybės nario, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Nagrinėjamu atveju atliekant vidaus administravimo veiklą padarytą materialinę žalą siekiama prisiteisti iš ministro, kuris turi valstybės politiko statusą. Taigi ministras turi valstybės politiko statusą, o Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkto norma suponuoja, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai, reglamentuojantys materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką, taip pat valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją, ministrui netaikytini. Taigi tai, kad nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatymas ginčui netaikytinas, yra expressis verbis įtvirtinta įstatyme (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 1 p.), todėl teismas šiuo atveju negali teisės spragos užpildyti ad hoc ir taikant teisę.

39. Pažymėtina, kad ministrų kompetenciją, atsakomybę ir atskaitomybę bei skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas. Ministrų statusas yra aptartas Vyriausybės įstatymo 26 straipsnyje, kuriame numatyta, jog ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis (26 str. 1 d.) (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2007 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. X-1182). Ministrų kompetencija detaliai reglamentuojama Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, padarytais 2009 m. kovo 10 įstatymu Nr. XI-185), kurioje, inter alia, numatyta, jog ministras įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų ministerijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, juos skatina, skiria jiems tarnybines ar drausmines nuobaudas ir pašalpas arba šias funkcijas gali pavesti vykdyti ministerijos kancleriui (13 p.); įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų įstaigų prie ministerijos vadovus, juos skatina ir skiria jiems tarnybines ar drausmines nuobaudas ir pašalpas, jei įstatymai nenustato kitaip (14 p.). Tačiau Vyriausybės įstatyme nėra aptarta ministro materialinė atsakomybė už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ar netinkamą jo kompetencijai priskirtų pareigų atlikimą (neatlikimą), t. y. Vyriausybės įstatyme neįtvirtinta ministrų materialinė atsakomybė už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Vyriausybės, inter alia ministrų, atsakomybė ir atskaitomybė detaliau aptarta Vyriausybės įstatymo 5 straipsnyje. Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija) numatyta, kad ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Tačiau Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, kurioje yra detalizuojama ministrų atsakomybė, taip pat nėra numatyta materialinė ministrų atsakomybė už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Materialinė ministrų atsakomybė taip pat nenumatyta Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojama ministrų atsakomybė už jiems pavestas valdymo sritis.

40. Analizuojant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl politinio ministro statuso ir jo atsakomybės atliekant ministerijos valdymą, matyti, kad Konstitucijos 93 straipsnyje numatyta, jog pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas. Konstitucijoje, kaip ir Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, nurodyta jog ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui (Konstitucijos 96 str. 2 d.). Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Ministro atsakomybė už ministerijos veiklą nustatyta ir Vyriausybės įstatyme: antai jo 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad ministras yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais; šios dalies 2 punkte nustatyta, kad ministras užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų vykdymą. Ministro atsakomybė nustatyta ir kituose šio straipsnio punktuose

(Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas).41. Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos

kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatos „ministras vadovauja ministerijai“ turinį sudaro šie elementai: ministras turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti juos į darbą bei atleisti iš darbo; ministras turi teisę organizuoti ministerijos darbuotojų darbą, kad būtų vykdomos įstatymais ir kitais teisės aktais ministerijai nustatytos funkcijos; ministras turi teisę duoti visiems ministerijos darbuotojams privalomus vykdyti nurodymus; ministras turi teisę taikyti drausminio poveikio priemones visiems ministerijos darbuotojams, kurie nevykdo savo pareigų ar ministro nurodymų arba netinkamai juos vykdo, taip pat skatinti visus ministerijos darbuotojus (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje numatyti įgaliojimai vadovauti ministerijai suponuoja asmeninę ministro atsakomybę už visą ministerijos veiklą ir už tai, kad ministerijos darbuotojai tinkamai atliktų savo pareigas (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ministras, pagal Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį turėdamas įgaliojimus vadovauti ministerijai, kartu yra atsakingas už visos ministerijos veiklą, už tai, kad būtų vykdomi įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai. Vadinasi, ministras taip pat yra atsakingas už ūkinę ir finansinę ministerijos veiklą nepriklausomai nuo šios veiklos pobūdžio (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

42. Įvertinus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl politinio ministro statuso ir asmeninės jo atsakomybės atliekant ministerijos valdymą, galima teigti, jog ministras yra asmeniškai atsakingas už ministerijos vidaus administravimą. Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo praktikos, Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta ministro kompetencija vadovauti ministerijai suponuoja ministro asmeninę atsakomybę už ministerijos veiklą. Iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleistos ir Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos ministro kompetencijos matyti, jog jis turi plačius įgaliojimus politiniame valstybės valdyme, tačiau taip pat ir ministerijos vidaus administravimo srityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra vedama takoskyra tarp politinės ministro atsakomybės Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesioginio pavaldumo Ministrui Pirmininkui, bei asmeninės atsakomybės atliekant ministerijos (viešojo administravimo subjekto) vidaus administravimą, įskaitant ūkinį ir finansinį jos valdymą. Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ir valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų veikloje, be joms pavestų valstybės funkcijų vykdymo, esama ir kitokios veiklos, inter alia susijusios su vidinio administravimo funkcijų vykdymu (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsižvelgiant į išskiriamą ministro asmeninę atsakomybę atliekant ministerijos (viešojo administravimo subjekto) vidaus administravimą, turi būti teisiškai sureguliuota ir materialinė ministro atsakomybė už atliekant tokį vidaus administravimą padarytą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstitucinis ministro statusas bei Konstitucijos jam pavesti įgaliojimai, inter alia vadovauti ministerijai ir atlikti vidaus administravimo funkcijas, implikuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatyme aiškiai ir konkrečiai apibrėžti teisinius santykius dėl materialinės ministro atsakomybės už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, ir tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent Vyriausybės įstatyme, reglamentuojančiame ministrų kompetenciją, atsakomybę ir atskaitomybę.

43. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, jog tam, kad Vyriausybė galėtų nekliudomai vykdyti Konstitucijos ir įstatymų jai pavestas pareigas, Konstitucijoje yra įtvirtintas Ministro Pirmininko ir ministrų imunitetas. Konstitucijos 100 straipsnyje nustatyta, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Tokios pat Ministro Pirmininko ir ministrų neliečiamumo garantijos įtvirtintos ir Vyriausybės įstatymo 12 straipsnyje. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog <…> Vyriausybės nariams <…> tam, kad galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra nustatytas ypatingas teisinis statusas, inter alia yra expressis verbis įtvirtinti imunitetai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas). Taigi, kaip matyti, imuniteto įtvirtinimas yra siejamas su valstybės valdžios, o ne vidaus administravimo funkcijų įgyvendinimu.

44. Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada), pagal kurį valstybės institucijos ir pareigūnai turi tinkamai įgyvendinti jiems pagal Konstituciją ir įstatymus suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarimas). Demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, valdžios galias riboja Konstitucija

(Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada). Konstitucinis reikalavimas, kad Lietuvos valstybės valdžia būtų organizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, yra neatsiejamas nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Demokratinių valdžios institutų prigimtis yra tokia, kad visi asmenys, kurie įgyvendina politinę žmonių valią, yra įvairiomis formomis kontroliuojami, kad ši valia nebūtų iškreipta (Konstitucinio Teismo 1996 m. gegužės 29 d. sprendimas).

45. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės institucijų ir pareigūnų veiklos teisinio reguliavimo srityje teisinės valstybės principai įgyvendinami, be kita ko, derinant pasitikėjimą valstybės pareigūnais su jų veiklos vieša kontrole bei atsakomybe visuomenei; teisinėje sistemoje turi būti įtvirtinta galimybė atleisti iš pareigų valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią; valdžios atsakomybė visuomenei – teisinės valstybės principas, kuris konstituciškai įtvirtinamas nustatant, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus valdyti savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).

46. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai). Taip pat svarbu pastebėti, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų supriešinimo, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija, kuomet Vyriausybės įstatyme nėra numatyta materialinė ministrų atsakomybės už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, nėra suderinama su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu principu valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat konstituciniais atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principais.

48. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad šio konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

49. Tokia situacija, kuomet ministras, kaip viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovas nėra materialiai atsakingas už savo veiksmus, atliktus vidaus administravimo srityje, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, kai tokiu pat atveju kitas viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovas, kuris yra ne ministras, tačiau atlieka tokias pat funkcijas įstaigos vidaus administravime, inter alia skiria tarnybines nuobaudas, ir pagal Valstybės tarnybos įstatymą gali būti traukiamas materialinėn atsakomybėn (Valstybės tarnybos įstatymo 28 str.), nesiderina su konstituciniu lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 straipsnyje. Ministras, kaip įstaigos vadovas, vykdydamas įstaigos vidaus administravimą, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, atsiduria geresnėje padėtyje nei toks viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovas, atliekantis vidaus administravimą, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, kuris nėra ministras. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp ministro, kaip viešojo administravimo subjekto vadovo, atliekančio ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriančio tarnybines nuobaudas, ir tarp viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovo, atliekančio įstaigos vidaus administravimą, kuris nėra ministras, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas materialinės atsakomybės aspektu būtų objektyviai pateisinamas.

50. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad formalios visų asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai; minėtas principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (2015 m. gegužės 14 d. nutarimas).

51. Teisėjų kolegijai taip pat kyla klausimas, ar tokia situacija, pagal kurią ministras nėra materialiai atsakingas už savo veiksmus, atliktus vidaus administravimo srityje, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neprieštarauja konstituciniam žalos atlyginimo principui, numatytam Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje.

52. Saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas, 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Įtvirtinant konstitucinį žalos atlyginimo principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

53. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje netoleruojamas toks teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

54. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę valstybės sampratą, savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, valdžia apima visą valstybės teritoriją, jos paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); valstybė, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais (2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pastebėtina, jog valstybės lėšos, kiti ištekliai turi būti naudojami skaidriai, dėl to visa visuomenė yra suinteresuota, kad valstybės biudžeto lėšos nebūtų naudojamos nepagrįstai ir kad valstybei padaryta žala būtų atlyginta.

55. Taigi negali susidaryti tokia situacija, kuomet asmuo neatsako už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ar netinkamą priskirtų pareigų atlikimą / neatlikimą, o Vyriausybės įstatyme nenumačius materialinės ministrų atsakomybės už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą nesudaromos reikiamos teisinės prielaidos reikalauti ir gauti valstybės institucijai ir valstybei iš ministro teisingą anksčiau aptartą žalos atlyginimą.

56. Vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Vyriausybės įstatymas, taip pat jo 5 straipsnio 3 dalis ir 26 straipsnio 1 dalis tiek, kiek juose nėra eksplicitiškai numatyta materialinė ministro atsakomybė už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir

savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams.

V.

57. Kita vertus, atsakovas įsakymus, sukėlusius materialinio pobūdžio teisines pasekmes, priėmė vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymu. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Taigi tokia situacija, kai vidaus reikalų ministras skiria tarnybines nuobaudas įstaigos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovui, atitinka valstybės tarnyboje susiklostančius teisinius santykius. Pavyzdžiui, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui suteiktą kompetenciją, teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką į pareigas priima ir iš pareigų atleidžia Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 21 str. 3 d.), atitinkamai pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 5 dalį, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas yra kompetentingas skirti teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkui tarnybinę nuobaudą. Kaip jau minėta anksčiau, iš Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies išplaukia, jog ministras turi plačius įgaliojimus viešojo administravimo subjekto (ministerijos) vidaus administravime, todėl byloje susiklosčiusiu atveju, skirdamas įstaigos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovui (Valstybės tarnybos departamento direktoriui) tarnybines nuobaudas, vidaus reikalų ministras veikė ne kaip valstybės politikas, vykdantis / įgyvendinantis valstybinį valdymą, o kaip viešojo administravimo subjekto (ministerijos) vadovas, atlikdamas vidaus administravimą (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnį skirdamas tarnybines nuobaudas).

58. Pastebėtina, jog teisinį reguliavimą dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės detalizuoja Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis (įsakymų, iš kurio kildinama Vidaus reikalų ministerijos patirta žala, priėmimo metu galiojusi 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), kurio 1 dalis nustato, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, o 2 dalis numato, kad valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje yra reglamentuojama valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį valstybės tarnautoją. Taigi būtent Valstybės tarnybos 32 straipsnyje, inter alia 2 dalyje yra numatyta valstybės tarnautojų atsakomybė už žalą, padarytą atliekant vidaus administravimo veiklą, o Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje numatyta valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos regreso teisė reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo žalos atlyginimo.

59. Kaip atlikti vidaus administravimo srityje ir patenkantys į Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kvalifikuoti šie valstybės tarnautojų veiksmai: valstybės tarnautojos – personalo skyriaus vyriausiosios specialistės – veiksmai atliekant pareigybės funkcijas, susijusias su įsakymų dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos projektų rengimu (netinkamai taikant teisės aktus išeitinių kompensacijų skaičiavimo srityje) (2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1102/2011); Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus veiksmai atleidus valstybės tarnautoją iš eitų pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu – kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė (išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015); 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1297/2009 teisėjų kolegija sprendė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė, išmokėjusi kompensaciją trečiajam suinteresuotam asmeniui G. B., kuris buvo sužalotas atsakovo, įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į atsakovą dėl išmokėtos kompensacijos dydžio, nes tokia atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta inter alia Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje.

60. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) imperatyviai numačius, jog Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas valstybės politikams, Valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatos ministrui netaikytinos.

61. Atsižvelgiant į anksčiau teisėjų kolegijos išdėstytus argumentus ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto principo valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucinių atsakingo

valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principų, teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar toks Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį apribojama galimybė ministrams taikyti materialinę atsakomybę už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą ir valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, atlyginusiai ministro vidaus administravimo srityje, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, padarytą žalą, apribojama galimybė iš ministro taikant regreso teisę reikalauti atlyginti tokią žalą, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams.

62. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jei įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims, nesilaikantiems teisės aktų nustatytų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas, 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

63. Kaip jau minėta anksčiau, negali susidaryti tokia situacija, kuomet asmuo neatsako už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ar netinkamą priskirtų pareigų atlikimą / neatlikimą, o Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nesudaro reikiamų teisinių prielaidų reikalauti iš ministro teisingo atlyginimo už neteisėta kalta veika valstybės institucijai atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, padarytą tiesioginę materialinę žalą.

64. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija, kuomet pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintą reguliavimą ministrui materialinė atsakomybė už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą netaikoma, o tokiu pat atveju viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovui, kuris yra ne ministras, tačiau atlieka tokias pat funkcijas įstaigos vidaus administravime, inter alia skiria tarnybines nuobaudas, ir tokiam įstaigos vadovui materialinė atsakomybė už atliekant įstaigos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės institucijai padarytą tiesioginę materialinę žalą, yra taikoma, nesiderina su konstituciniu lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 straipsnyje. Pagal minėtą reguliavimą ministras, kaip įstaigos vadovas, vykdydamas įstaigos vidaus administravimą, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, atsiduria geresnėje padėtyje nei toks įstaigos vadovas, atliekantis vidaus administravimą, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, kuris nėra ministras.

65. Valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus (1 str.). Valstybės tarnybos įstatymas yra pagrindinis teisės aktas, taikomas atliekant vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, be to, šio įstatymo 4 straipsnyje yra detaliai aptariamas Valstybės tarnybos įstatymo taikymas. Atsižvelgdama į ministrui suteikiamus įgaliojimus ministerijos vidaus administravimo srityje, teisėjų kolegija vertina, jog Valstybės tarnybos įstatyme turėtų būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžiami teisiniai santykiai dėl ministro materialinės atsakomybės vidaus administravimo srityje, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, nurodant, jog jam taikomi Valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai.

66. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, inter alia jo 5 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalis (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2007 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. X-1182) tiek, kiek juose eksplicitiškai nenumatyta materialinė ministro atsakomybė už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams; taip pat, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) tiek, kiek jame nenustatyta sąlyga, jog ministrams taikomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai, įtvirtinantys materialinę atsakomybę už tiesioginę materialinę žalą, padarytą valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 9 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 99

straipsnio 3 punktu, 133 straipsniu,

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:1) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, inter alia jo 5 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalis (1998 m.

balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2007 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. X-1182) tiek, kiek juose eksplicitiškai nenumatyta materialinė ministro atsakomybė už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams;

2) ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) tiek, kiek jame nenustatyta sąlyga, jog ministrams taikomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai, įtvirtinantys materialinę atsakomybę už tiesioginę materialinę žalą, padarytą valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams.

Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


2018-18476 2018-11-15 2018-06-13 2018-06-13 -

Administracinė byla Nr. A-2995-492/2018Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00845-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3; 22.6; 51.5(S)


NUTARTIS

2018 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui R. P., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl žalos atlyginimo.


Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras (toliau ‒ ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. P. (toliau ‒ ir atsakovas) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau ‒ ir VRM) 61 805,21 Eur (213 401,02 Lt) nuostoliams atlyginti.

2. Pagrįsdamas savo reikalavimą prokuroras nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė), atlikusi VRM 2011 metų valstybinį finansinį auditą, konstatavo, kad VRM ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas panaudojo valstybės biudžeto lėšas neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu grąžinto darbuotojo O. Š. darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas ir neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas atleistos darbuotojos išeitinei išmokai apmokėti. Atsižvelgdama į tai, Valstybės kontrolė kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra), kad būtų ginamas viešasis interesas. Nagrinėjant pareiškimą nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo pakeistas vidaus reikalų ministro R. P. priimtas 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253, kuriuo O. Š. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir jam skirtas papeikimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikintas vidaus reikalų ministro R. P. priimtas 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 (toliau ‒ ir Įsakymas), kuriuo O. Š. skirta tarnybinė nuobauda ir jis atleistas iš einamų pareigų. Panaikinus Įsakymą kaip neteisėtą, O. Š. buvo grąžintas į eitas pareigas, priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas. Dėl neteisėtų vidaus reikalų ministro įsakymų VRM atsirado nuostolių, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl materialinės atsakomybės už valstybei padarytą žalą taikymo R. P., kuris, kaip politikas, darbo teisiniais santykiais buvo susijęs su valstybe ir VRM. Kadangi spręstinas klausimas dėl žalos, padarytos netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, R. P. veiksmai nagrinėjamu atveju vertinti remiantis darbo teisės normomis. Materialinė darbuotojo atsakomybė atsiranda esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ‒ ir DK) 246 straipsnyje nustatytiems pagrindams, t. y. neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtos veikos ir žalos, pažeidėjo kaltei, tarp pažeidėjo ir nukentėjusios šalies egzistuoja darbo teisiniai santykiai, o žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Neteisėti vidaus reikalų ministro R. P. veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose. Iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių ir išvadų matyti, kad R. P. priimdamas 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 1TE-253 ir skirdamas O. Š. griežčiausią tarnybinę nuobaudą turėjo ir galėjo suprasti, kad ji nėra proporcinga padarytiems pažeidimams, nes net tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (toliau – ir komisija) išvadose buvo siūloma O. Š. skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Be to, spręsdamas dėl siūlomos taikyti nuobaudos rūšies keitimo, šį savo sprendimą atsakovas turėjo motyvuoti ir pagrįsti. Vadinasi, atsakovas turėjo ir galėjo žinoti, kad nėra pagrindo Įsakymu O. Š. skirti pačią griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Atsakovo siekis bet kokia kaina ir rizika atleisti O. Š. iš pareigų yra akivaizdus, nes per pusę metų jo atžvilgiu buvo pradėti 7 tarnybiniai patikrinimai. Buvusio ministro veiksmai vertintini kaip tyčiniai ir sukėlę turtinę žalą VRM. Turtinę žalą sudaro dėl neteisėto atleidimo O. Š. išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, Valstybės tarnybos departamento direktorės pareigas vietoj O. Š. laikinai ėjusiai L. T. išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, O. Š. išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, teismo sprendimu priteistas 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas ir 139,02 Eur (480 Lt) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pagal DK 255 straipsnio 1 dalį, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Pareiškėjo teigimu, R. P. veiksmai buvo tyčiniai ir sąmoningi, todėl atsakovas turėtų atlyginti visus VRM patirtus nuostolius.

3. Atsakovas R. P. atsiliepime į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą prašė jį atmesti.4. Atsakovas pažymėjo, kad O. Š. atleidimas iš pareigų nesukėlė jokių nuostolių, nes į jo pareigas buvo priimtas kitas

pareigas Valstybės tarnybos departamente ėjęs asmuo. Be to, jam einant pareigas būtų mokamas darbo užmokestis. Įtakos nuostolių dydžiui turėjo per ilgai trukę teisminiai procesai. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nėra konstatuoti jo neteisėti veiksmai. Visi O. Š. atžvilgiu atlikti tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti esant objektyviems pagrindams ir vykdant ministro funkcijas, susijusias su pavaldžių įstaigų priežiūra ir kontrole. Nors 2003–2008 metais O. Š. tarnybinių funkcijų atlikimas buvo vertinamas gerai, 2009 metų jo veikla neatitiko įstaigos vadovui keliamų reikalavimų.

5. Atsakovas paaiškino, kad jo veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų materialinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Veikdamas Lietuvos Respublikos vardu atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas, veikė sąžiningai ir protingai, prieš priimdamas įsakymus dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, surinko visą reikiamą informaciją, konsultavosi su teisės specialistais, nuobaudą paskyrė nepraleisdamas nustatytų terminų. Taip pat nurodė, kad pareiškimas negali būti tenkinamas, nes paduotas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į pareiškimą palaikė pareiškime išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškimą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. P. Vidaus reikalų ministerijai 15 907,28 Eur turtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo R. P. – buvusio ministro – materialinės atsakomybės už VRM patirtą žalą, pasireiškusią tuo, kad jai pavaldi įstaiga – Valstybės tarnybos departamentas – valstybės biudžeto lėšas panaudojo neteisėtai atleisto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas iš jų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

10. Bylos duomenys patvirtino, kad Valstybės kontrolė atliko VRM 2011 metų finansinį (teisėtumo) valstybinį auditą ir 2012 m. liepos 19 d. audito ataskaitoje Nr. FA-P-40-3-51 konstatavo, inter alia, kad VRM ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas panaudojo 174,8 tūkst. Lt programos „Vidaus reikalų ministrui pavestų valdymo sričių valstybės politikos formavimas, įgyvendinimo koordinavimas ir kontrolė“ ir 33,7 tūkst. Lt programos „Valstybės tarnybos politikos įgyvendinimas ir valdymo tobulinimas“ lėšų neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu į pareigas grąžinto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai ir dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo iš einamų pareigų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

11. Teismas aiškino, kad valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką bei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau ‒ ir VTĮ) 32 ir 33 straipsnių nuostatos. Pagal VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 1 punktą, šis įstatymas valstybės politikams, t. y. ir ministrams (2 str. 11 d.), netaikomas. Ministrų kompetenciją, atsakomybę ir atskaitomybę bei skyrimo tvarką reglamentuoja Vyriausybės įstatymas, tačiau jame nėra nuostatų, nustatančių ministro atsakomybę už neteisėtus veiksmus, atliekant įstatymo jam pavestas funkcijas, t. y. nėra nustatyta materialinė ministro atsakomybė. Tačiau atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus, kad galimai neteisėti veiksmai, iš kurių kildinamas reikalavimas atlyginti žalą, buvo padaryti ministerijos vadovui vykdant vidaus administravimo funkcijas, konstatuota, kad kilusiam ginčui spręsti taikytinos panašius teisinius santykius reglamentuojančios VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų materialinę atsakomybę, ir DK 246 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios materialinės atsakomybės taikymo sąlygas. Pažymėta, kad specialioji teisėjų kolegija, spręsdama bylos rūšinio teismingumo klausimą, 2014 m. gegužės 6 d. nutartyje nurodė, kad byla teisminga administraciniam teismui, nes atsakovas į pareigas paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, todėl ginčui spręsti taikytinos VTĮ 33 straipsnio nuostatos.

12. Teismas darė išvadą, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuose nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę, jau buvo konstatuota, kad vidaus reikalų ministras, skirdamas Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. tarnybines nuobaudas, pažeidė VTĮ 29 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas. Vadinasi, viena iš būtinų sąlygų materialinei R. P. atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, yra nustatyti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, todėl iš naujo neįrodinėtini.

13. Byloje esantys duomenys tvirtino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą O. Š. 2011 m. spalio 4 d. buvo sumokėta 29 210,56 Eur (100 858,21 Lt) darbo užmokesčio, o 2011 m. spalio 13 d. – 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, nuo apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėta 5 765,25 Eur (19 906,26 Lt) gyventojų pajamų mokesčio ir 1 153,04 Eur (3 981,23 Lt), 2 306,08 Eur (7 962,45 Lt) bei 11 907,14 Eur (41 112,97 Lt) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įmokų, o atleidimo metu – 3 996,76 Eur (13 800 Lt) kompensacija už nepanaudotas atostogas. Dėl O. Š. grąžinimo į

pareigas atleistai Valstybės tarnybos departamento direktorei buvo išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 5 697,65 Eur (19 672,86 Lt). Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, teismas konstatavo, kad šios VRM išmokėtos sumos yra VRM dėl neteisėtų jos vadovo veiksmų patirta tiesioginė materialinė žala. Byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtino, kad tarp neteisėtų veiksmų ir VRM patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, t. y. nurodytų piniginių sumų išmokėjimą tiesiogiai lėmė priimti neteisėti įsakymai.

14. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, kad O. Š. išmokėtos sumos negali būti pripažintos tiesioginiais nuostoliais, nes nurodytos sumos jam einant Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas vis tiek būtų išmokėtos.

15. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose pateiktą motyvaciją, teismas su Generalinės prokuratūros argumentais, kad neteisėti R. P. veiksmai buvo padaryti esant netiesioginei tyčiai, nesutiko ir manė, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo tyčiniai. Priešingai, teismas pažymėjo, kad nors vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253 buvo pakeistas, o 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-253 panaikintas, administracines bylas išnagrinėję teismai pripažino, kad O. Š. padarė jam inkriminuotus tarnybinius nusižengimus. Vidaus reikalų ministro įsakymų neteisėtumas buvo konstatuotas dėl to, kad buvo pažeistos VTĮ 29 straipsnio nuostatos ir O. Š. skirtos neproporcingos – per griežtos – tarnybinės nuobaudos. Teismai pažymėjo, kad vidaus reikalų ministras turėjo įvertinti padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir sunkumą bei skirti adekvačias tarnybines nuobaudas.

16. Teismas konstatavo, kad neteisėtų įsakymų priėmimą lėmė ne tyčiniai atsakovo veiksmai, bet neapdairus ir nerūpestingas elgesys, t. y. neatsargumas. Skirdamas O. Š. tarnybines nuobaudas, atsakovas turėjo ir galėjo suprasti, kad tarnybinė nuobauda nėra proporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui ir sunkumui, yra neadekvati, todėl neteisėta. Nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinosios sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei taikyti, tačiau kadangi nėra pagrindo neribotai materialinei atsakomybei taikyti, t. y. tyčios, priteistinos sumos dydis pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas turi būti ribojamas 6 vidutiniais darbo užmokesčiais.

17. Teismas išaiškino, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kada VRM išmokėjo O. Š. ir dėl jo grąžinimo į pareigas atleistai darbuotojai priklausančias pinigų sumas, t. y. anksčiausiai nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. Pareiškimas Klaipėdos apygardos teisme gautas 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

18. Teismas nustatė, jog R. P. tuo metu nebuvo vidaus reikalų ministras, todėl teismas, apskaičiuodamas iš jo priteistinos žalos dydį, rėmėsi VRM 2012 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 7PŽ-248 nurodytais duomenimis apie R. P. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį tą dieną, kai jis nustojo eiti pareigas. Šioje pažymoje buvo nurodyta, kad vidutinis mėnesinis atsakovo darbo užmokestis buvo 2 651,21 Eur (9 154,11 Lt), dėl to teismas VRM priteisė 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą ‒ 15 907,28 Eur (54 924,66 Lt).

III.

19. Atsakovas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują ‒ atmesti Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl žalos priteisimo.

20. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi VTĮ ir DK normomis pagal analogiją, kaip reguliuojančiomis panašų santykį. Nagrinėjamu atveju teisės spragos nėra ir todėl taikyti įstatymo (ar teisės) analogiją nėra pagrindo. Atsakovo teigimu, teisinį santykį tarp pareiškėjo ir atsakovo reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ‒ ir CK) II knygos 2 dalies normos. Atsakovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Atsakovas veikė kaip juridinio asmens (Lietuvos Respublikos) organas, taigi atsakovas privalėjo elgtis pagal fiduciarines pareigas, t. y. šiuo atveju vykdyti fiduciarines sąžiningumo ir protingumo pareigas, o tai reiškia elgtis rūpestingai. Rūpestingo elgesio standartas reiškia, kad asmuo prieš priimdamas sprendimą surenka reikiamą informaciją, jei reikia, pasitelkia ekspertus ir priima sprendimą. Tai, kad kitas teisinis santykis (atleidimo) pripažįstamas teismo neteisėtu, nereiškia, kad asmuo pažeidžia rūpestingo elgesio standartą.

21. Atsakovo veiksmai taip pat negali būti laikomi neteisėtais, nes jis naudojosi jam Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo suteikta teise (ir pareiga) priimti sprendimus vadovaujantis savo įsitikinimais ir vertinimais (diskrecijos teisė), įskaitant įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti bei atleisti juos iš darbo. Atsakovo pareigų apimtis naudojantis diskrecijos teise buvo laikytis nustatytų procedūrų ir šių pareigų atsakovas laikėsi tinkamai. Sprendimas priimtas sprendžiant kompleksinį, vertinamojo pobūdžio klausimą, dėl kurio vertinimo išsiskyrė ir teismų pozicijos.

22. Atsakovo teigimu, jo veiksmuose nėra nei civilinės atsakomybės, nei materialinės atsakomybės atsiradimui būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų ir kaltės. Jis nesiekė tyčia padaryti Lietuvos Respublikai žalos (tyčios kaltės forma). Atsakovas nesielgė neapdairiai, nerūpestingai, neatidžiai (neatsargumo kaltės forma), nes jis neveikė ultra vires, įsakymai dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo buvo priimti laikantis tarnybinių patikrinimo atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų ir nustatytos tvarkos ir terminų, atsakovas veiksmus suderino su teisininkais ir personalo skyriaus darbuotojais ir gavo jų pritarimą (įsakymo vizos).

23. Net ir sutinkant, jog pagal įstatymo analogiją gali būti taikomos VTĮ bei DK nuostatos (nors VTĮ tiesiogiai nurodoma, kad jis netaikytinas valstybės politikams, taigi pagal analogiją apskritai negalėtų būti taikomas), kuriomis remdamasis teismas tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies, atsakovas nesutinka, jog jo veiksmuose yra sąlygos, būtinos materialinei ar valstybės tarnautojų materialinei atsakomybei atsirasti: jis neatliko neteisėtų veiksmų, jo veiksmuose nenustatytas pakankamas kaltės laipsnis. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad VTĮ tiesiogiai nurodoma, jog jis netaikytinas valstybės politikams, taigi pagal analogiją apskritai negali būti taikomas, net ir darant nepagrįstą prielaidą, kad atsakovo veiksmuose buvo kaltė, taikytinas ne VTĮ įtvirtintas 6, o DK numatytas 3 vidutinio darbo užmokesčio apribojimas.

24. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

25. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija ‒ ginčo santykį reglamentuojančio įstatymo nebuvimas, kuri atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ‒ ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią teismui taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, kad teisės spragos ginčo atveju nėra, pripažintini nepagrįstais. Atsakovo nuomonė dėl CK II knygos normų taikymo taip pat negali būti laikoma teisinga, nes jo nurodytos nuostatos nereglamentuoja vadovo atsakomybės už veiksmus, padarytus veikiant juridinio asmens vidiniuose santykiuose su darbuotojais, šiuo atveju valstybės tarnautojais. Atsakovo nurodyta CK norma, t. y. 2.87 straipsnio 1 dalis yra bendro pobūdžio deklaratyvi norma, nustatanti juridinio asmens valdymo organo nario pareigą veikti sąžiningai ir protingai kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad CK II knygos 2 dalyje nėra kalbama apie žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimą, todėl, net ir sutinkant su atsakovo nuomone, kad teismas pagal analogiją turėjo taikyti CK normas, taikytinos šio kodekso 6 knygos normos, kuriose nustatytas žalos atlyginimo mechanizmas, pagrindai, sąlygos ir tvarka.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant ginčo santykio teisinio kvalifikavimo (materialinė atsakomybė pagal VTĮ ar pagal DK), valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei taikyti iš esmės būtina nustatyti tas pačias sąlygas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo įrodytos visos materialinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos ir iš atsakovo pagrįstai buvo priteista pinigų suma, kurią pastarasis turi atlyginti valstybei.

27. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. lapkričio 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, galima spręsti, kad atsakovo veiksmai, iš kurių kildinama žala, buvo atlikti veikiant ministerijos vidiniuose santykiuose, t. y. žala padaryta vykdant vidaus administravimo funkcijas ‒ užtikrinant ministerijos funkcionavimą (Vyriausybės įstatymo 26 str. 3 d. 14 p.,), o ne valstybės politikos įgyvendinimą, todėl pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad labiausiai panašumo kriterijų atitinkančiu teisės aktu ginčo atveju laikytinas VTĮ ir jo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojo materialinę atsakomybę.

28. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, jog teismas neturėjo vadovautis teismų sprendimais kitose bylose ir laikyti jų precedentais šioje byloje, nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad neteisėti veiksmai, būtinoji žalai atlyginti sąlyga, nagrinėjamu atveju yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nutartimis. Faktinės bylų aplinkybės patvirtina, kad O. Š. iš Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigų atleistas neteisėtai, t. y. pažeidžiant VTĮ 29 straipsnio 2 dalies reikalavimą skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Valstybės kontrolės nuomone, teismas pagrįstai priteisė 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą iš atsakovo, kadangi pastarasis, neatsižvelgdamas į komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti siūlymus skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą, skyrė pačią griežčiausią. Tokiu būdu atsakovas veikė neatsakingai, nors turėjo ir galėjo įvertinti savo priimamų sprendimų riziką. Nepaisydamas specialistų / ekspertų išvadų, priėmė nemotyvuotą, vienašališką sprendimą, prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms (VTĮ 29 str. 2 ir 4 d.). Neturtinė žala kildinama iš neteisėtų atsakovo veiksmų priimant sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos. Teismas vertindamas, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas yra nustatytas, ir atsižvelgdamas į visas pateiktas aplinkybes pagrįstai priteisė atlyginti neturtinę žalą. VRM neteisėtai atleisto darbuotojo neturtinei žalai sumokėti panaudojo valstybės biudžeto lėšas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl neteisėtų atsakovo

veiksmų kilo žala valstybės biudžetui, kurio racionaliu naudojimu suinteresuota visa visuomenė, išieškant žalą iš kaltų asmenų, pagrįstai buvo taikomos viešojo intereso gynimo priemonės ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai taikė materialinę atsakomybę atsakovui R. P..

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Išplėstinė teisėjų kolegija


IV.

32. Byla pagal apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl reikalavimo atsakovui R. P., buvusiam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui, atlyginti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtą žalą, pasireiškusią tuo, kad Vidaus reikalų ministerijai pavaldi įstaiga – Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – valstybės biudžeto lėšas panaudojo neteisėtai atleisto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas iš jų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą priteisti iš R. P. Vidaus reikalų ministerijai 61 805,21 Eur nuostoliams atlyginti tenkino iš dalies ir konstatavo, jog veiksmai, iš kurių kildinama prašoma atlyginti žala, atsakovo buvo atlikti veikiant vidaus administravimo srityje, dėl to pagal įstatymo analogiją ginčui taikė Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas bei priteisė Vidaus reikalų ministerijai 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą (15 907,28 Eur) iš atsakovo R. P. turtinei žalai atlyginti.

35. Atsakovas R. P. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso normomis, kadangi teisinius santykius tarp Lietuvos Respublikos ir atsakovo reguliuoja Civilinio kodekso II knygos 2 dalies normos.

36. Pareiškėjas prokuroras, gindamas viešąjį interesą, Vidaus reikalų ministerijos patirtą žalą kildina iš atsakovo R. P., ėjusio vidaus reikalų ministro pareigas, įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintų neteisėtais 2009 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 1TE-58, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirta tarnybinė nuobauda (griežtas papeikimas), ir 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1TE-58, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirtos tarnybinės nuobaudos (griežtas papeikimas ir atleidimas iš pareigų), sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių. Taigi iš atsakovo (buvusio vidaus reikalų ministro) iš esmės reikalaujama atlyginti Vidaus reiklų ministerijos patirtą žalą dėl neteisėtais pripažintų įsakymų, kuriuos R. P. priėmė taikydamas tarnybinę atsakomybę (skirdamas tarnybines nuobaudas) Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos (Valstybės tarnybos departamento) direktoriui.

37. Byloje kilus konstitucingumo klausimui dėl ministro atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus įstaigos prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, atlyginimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 8 d. nutarimu išnagrinėjo šiai bylai aktualų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi ir pateikė byloje sprendžiamam klausimui reikšmingus išaiškinimus.

38. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, jeigu valstybės pareigūnai, inter alia ministrai, netinkamai įgyvendindami jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaro materialinę ir (arba) moralinę žalą asmenims, tokie jų veiksmai negali būti tapatinami su pačios valstybės (jos institucijų) veikimu (neveikimu), žalą padarę valstybės pareigūnai, inter alia ministrai, turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala. Pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 3 dalį, 30 straipsnio 2 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, užtikrinant tinkamą visos visuomenės interesų paisymą, turi būti sudarytos prielaidos valstybei, įvykdžiusiai (per savo institucijas) konstitucinę pareigą atlyginti asmeniui jos institucijų, pareigūnų, inter alia ministrų, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą materialinę ir (arba) moralinę žalą, gauti dėl to savo patirtų (visų ar

dalies) praradimų atlyginimą iš Konstitucijos ir įstatymų jiems suteiktus įgaliojimus netinkamai įgyvendinusių valstybės pareigūnų, inter alia ministrų.

39. Konstitucinis Teismas išaiškino, jog, atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, valstybei vykdant savo pareigą atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ministro veiksmų, atliktų įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, taikytinos CK nuostatos, inter alia CK 6.280 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybė, įvykdžiusi minėtą pareigą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį – ministrą. Valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarka detalizuojama Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatyme (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas); pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2005 m. spalio 18 d. redakcija) valstybė, atlyginusi ministro neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, padarytą žalą, įgytą regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę įgyvendina ta tvarka, kuri nustatyta valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisei į žalą padariusį valdžios institucijų pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą darbuotoją įgyvendinti; šios taisyklės taikomos, jeigu kiti įstatymai, reglamentuojantys ministrų veiklą, nenustato kitaip. Pagal Konstituciją privalomas nustatyti teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinta valstybės, atlyginusios ministro neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, asmeniui padarytą žalą, teisė gauti dėl to savo patirtų praradimų (visų ar dalies) atlyginimą iš Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus netinkamai įgyvendinusio asmens – ministro, taip pat kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei įgyvendinti minėtą savo teisę ir būtų nustatytos jos įgyvendinimo sąlygos, yra įtvirtintas Žalos atlyginimo įstatyme (Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarimas).

40. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl buvusio vidaus reikalų ministro atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus įstaigos prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, atlyginimo yra taikytinos civilinės atsakomybės sąlygos, o pirmosios instancijos teismas kilusiam ginčui spręsti taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias valstybės tarnautojų materialinę atsakomybę, ir Darbo kodekso 246 straipsnio nuostatas, reglamentuojančios materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, pritaikė netinkamas materialinės teisės normas.

41. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju proceso šalys nepateikė motyvuoto prašymo nagrinėti bylą (apeliacinį skundą) žodinio proceso tvarka, todėl byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

42. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, inter alia tai, jog jame buvo pasisakyta dėl iš esmės kitokių nei pirmosios instancijos teismas pritaikė ministro atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus įstaigos prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, atlyginimo pagrindų taikymo, taip pat atsižvelgdama į tai, jog byloje turėtų būti papildomai nagrinėjamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, nutaria, kad tam, jog būtų išnagrinėti šie argumentai, visapusiškai išsiaiškintos ir nustatytos aplinkybės, yra pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (ABTĮ 137 str.).

43. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į keliamo ginčo pobūdį ir atsakovo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymas įpareigoja teisėjus, nagrinėjant administracines bylas, aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tam, jog būtų išnagrinėti apeliacinio skundo reikalavimai bei argumentai, kurių pagrindu prašoma patenkinti šiuos reikalavimus, būtina papildomai aiškintis teisiškai reikšmingas aplinkybes, išklausyti žodinius proceso šalių paaiškinimus, kurie padėtų aiškiau ir tiksliau suprasti reikalavimų apimtį ir aplinkybes. Be to, tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-139/2012, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3051-624/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-93-858/2017).

44. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, atsakovui R. P., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei siūlytina pateikti papildomus paaiškinimus dėl Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarime išdėstytų

teisinių pagrindų dėl ministro atsakomybės taikymo.45. Atsižvelgdama į ankščiau išdėstytus argumentus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, teismo pareigą vykdyti

teisingumą ir priimti bei paskelbti vientisą baigiamąjį teismo aktą, išplėstinė teisėjų kolegija bylos nagrinėjimą atnaujina ir jį atideda bei skiria bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka 2018 m. spalio 4 d. 10.00 val.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 80 straipsniu, 81 straipsniu, 82 straipsnio 9 dalimi, 133 straipsniu, 137 straipsniu, išplėstinė teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir atidėti bylos nagrinėjimą.Bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka 2018 m. spalio 4 d. 10.00 val.Nutarties nuorašą išsiųsti administracinės bylos proceso šalims.Pasiūlyti administracinės bylos proceso šalims pareiškėjui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorui,

ginančiam viešąjį interesą, atsakovui R. P., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei pateikti papildomus paaiškinimus.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



2018-18440 2018-11-15 2018-09-26 2018-09-26 -

Administracinė byla Nr. A-890-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01980-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3(S)



2018 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. J. (A. P. teisių perėmėja) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P., atstovaujamos rūpintojos V. J., skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šilalės skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cba15e10e82e11e88dd9e201dd8ee4f2

ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. P., atstovaujama rūpintojos V. J., (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šilalės skyriaus (toliau – ir VSDFV Šilalės skyrius, atsakovas) 2016 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. PE-SP1-1972 „Dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta pareiškėjai A. P. 217,32 Lt valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją skirti nuo 2014 m. lapkričio 5 d.; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5090 ir atsakovą VSDFV Šilalės skyrių įpareigoti pareiškėjai A. P. valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją mokėti nuo 2008 m. gegužės 18 d.

1.1. Pareiškėja paaiškino, jog VSDFV Šilalės skyrius 2016 m. birželio 6 d. Sprendimu Nr. PE-SP1-1972 „Dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ pakeitimo“ pakeitė 2016 m. balandžio 21 d. VSDFV Šilalės skyriaus sprendimo Nr. PE-SD1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ antrą pastraipą ir nusprendė pareiškėjai skirti 217,32 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki gyvos galvos. VSDFV Šilalės skyriaus 2016 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. PE-SP1-1972 pareiškėja apskundė Fondo valdybai, kuri 2016 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-5090 skundo netenkinti.

1.2. Nurodė, kad pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini) S. P. ir M. M.-P. šeimoje. Gimimo įraše nurodyta, kad A. P. „serga dvasine liga, mokyklos nelankė“. Pareiškėja nuo vaikystės sirgo (duomenys neskelbtini), nelankė mokyklos, jai buvo reikalinga nuolatinė priežiūra ir globa. Kol tėvai buvo gyvi, ja rūpinosi jie. Kai ji gimė ir augo, asmenų neįgalumas nebuvo nustatinėjamas, vėliau ja nebuvo kam pasirūpinti, todėl pirmą kartą neįgalumas jai buvo nustatytas 1968 m. balandžio 9 d. Pareiškėjai buvo nustatyta II invalidumo grupė neterminuotai su diagnoze „(duomenys neskelbtini)“, priežastis „iš vaikystės“. 1997 m. birželio 4 d. Klaipėdos psichiatrinė medicininė ekspertizės komisija pareiškėjai nustatė I invalidumo grupę su reikalinga pastovia kito asmens slauga, priežiūra neterminuotam laikui, diagnozė „(duomenys neskelbtini)“, priežastis „iš vaikystės“.

1.3. Teigė, jog pareiškėja pirmą kartą dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo kreipėsi 2009 m. gegužės 18 d., tačiau ji nebuvo paskirta, konstatavus, kad pareiškėjai esant nepilnametei nebuvo nustatytas invalidumas. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja yra neįgali nuo gimimo. Kadangi pirmą kartą dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo pareiškėja kreipėsi 2009 m. gegužės 18 d. ir tokią teisę turėjo, pareiškėjos vertinimu, valstybinio socialinio draudimo našlaitės pensija jai turi būti mokama nuo 2008 m. gegužės 18 d.

2. Atsakovas VSDFV Šilalės skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.2.1. Teigė, kad 2009 m. gegužės 18 d. pareiškėja kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės skyrių (toliau – VSDFV Tauragės skyrius) su prašymu skirti jai valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją. Įvertinus su prašymu pateiktą Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartį, kuria pareiškėjos rūpintoja paskirta V. J., taip pat Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus (toliau – ir NDNT Klaipėdos skyrius) 2009 m. kovo 31 d. raštą Nr. R-(2.3.11)-76, kuriame nurodyta, kad A. P. invalidumas iš vaikystės pirmą kartą buvo nustatytas 1968 m. balandžio 9 d., 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (4.4) S-103-2081–7382 pareiškėjai atsisakė skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 38 straipsnio 1 dalimi.

2.2. Įvertinęs tai, kad paskutinis dokumentas, reikalingas sprendimui dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo, VSDFV Šilalės skyriui buvo pateiktas 2015 m. lapkričio 5 d., atsakovas sprendė, jog VSDFV Šilalės skyrius 2016 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. PE-SP1-1972 „Dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2015 m. balandžio 21 sprendimo Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ pakeitimo“ pagrįstai pareiškėjai valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją paskyrė nuo 2014 m. lapkričio 5 d., t. y. už 12 mėnesių nuo kreipimosi dėl

valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos ir visų reikalingų dokumentų pateikimo dienos.3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.3.1. Nurodė, jog tik įvertinusi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą, Fondo valdyba 2016 m.

balandžio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2270 nustatė, kad tai sudaro pagrindą vertinti, jog A. P. atitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir įpareigojo VSDFV Šilalės skyrių iš naujo spręsti dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos pareiškėjai skyrimo. VSDFV Šilalės skyrius, vykdydamas Fondo valdybos įpareigojimą, 2016 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. PE-SP1-1972 „Dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ pakeitimo“ pakeitė VSDFV Šilalės skyriaus 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ ir valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją pareiškėjai paskyrė nuo 2014 m. lapkričio 5 d.

3.2. Pažymėjo, kad valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija pareiškėjai negali būti paskirta nuo pirmojo jos prašymo pateikimo dienos, t. y. nuo 2009 m. gegužės 18 d., nes prie jo nebuvo pridėti dokumentai, įrodantys, kad pareiškėja neįgali buvo pripažinta iki 18 metų arba pripažinta neįgali iš vaikystės iki 24 metų.

II.

4. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad 2009 m. gegužės 18 d. pareiškėja A. P., atstovaujama rūpintojos V. J., kreipėsi į VSDFV Tauragės skyrių su prašymu skirti jai valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją. VSDFV Tauragės skyriaus 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (4.4) (S)-103-2081–9882 „Dėl našlių ir našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ prašymas nebuvo tenkintas, konstatavus, jog pareiškėja teisės į valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją neturi, nes pirmą kartą invalidumas jai nustatytas 1968 m. balandžio 9 d., t. y. sulaukus 38 metų (b. l. 40, 41, 45). Pareiškėja, atstovaujama rūpintojos, 2015 m. lapkričio 5 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV Šilalės skyrių su prašymu skirti jai valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją (b. l. 46-48). VSDFV Šilalės skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ (b. l. 49) buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 65,03 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki gyvos galvos. VSDFV Šilalės skyriaus 2016 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. PE-SP1-1972 „Dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ pakeitimo“ (b. l. 50) VSDFV Šilalės skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ buvo pakeistas ir nuspręsta pareiškėjai skirti 217,32 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki gyvos galvos. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėjos atstovė su skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama nustatyti, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją pareiškėja įgijo nuo 2008 m. gegužės 18 d. Fondo valdybos 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5090 pareiškėjos atstovės skundas nebuvo tenkintas.

6. Atsižvelgęs į Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 58.9, 67 punktų (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. kovo 26 d.) nuostatas, teismas vertino, kad nors NDNT Klaipėdos skyriaus 2009 m. kovo 31 d. rašte Nr. R-(2.3.11)-76 (b. l. 42) nurodyta, kad pirmą kartą II invalidumo grupė neterminuotai pareiškėjai Tauragės gydytojų darbinės ekspertizės komisijos buvo nustatyta 1968 m. balandžio 9 d., iš į bylą pateikto Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo (b. l. 20-22) matyti, kad valstybinės socialinio draudimo našlaitės pensijos paskyrimo tikslas buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. P. buvo invalidė (neįgali) ir nedarbinga nuo gimimo (duomenys neskelbtini). Kadangi faktas, jog pareiškėja buvo invalidė (neįgali) ir nedarbinga nuo gimimo – (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu, laikytina, jog pagrindas, kad ji atitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas valstybinei socialinio draudimo našlaičių pensijai gauti, atsirado po nurodyto teismo sprendimo priėmimo.

7. Teismas iš VSDFV Šilalės skyriaus 2016 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. PE-SP1-1972 „Dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2015 m. balandžio 21 sprendimo Nr. PE-SP1-1394 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo A. P.“ pakeitimo“ turinio nustatė, jog valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija pareiškėjai paskirta nuo 2014 m. lapkričio 5 d., t. y. už 12 mėnesių iki pareiškėjos pakartotinio prašymo ir dokumentų pateikimo dienos, todėl teismas padarė išvadą, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjos reikalavimas VSDFV Šilalės skyrių įpareigoti pareiškėjai valstybinę socialinio

draudimo našlaičių pensiją mokėti nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. laikytinas išvestiniu, todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2016 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. PE-SP1-1972 panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas.

III.

9. Pareiškėja A. P. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į faktines aplinkybes, kurios šioje byloje yra svarbiausios, taip pat nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais.

9.2. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad teisė į našlaičių pensiją atsirado nuo tada, kai Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Dėl našlaitės pensijos paskyrimo pareiškėja kreipėsi 2009 m. gegužės 18 d., ji nuo vaikystės buvo neįgali ir nedarbinga, jos mama buvo mirusi, todėl teisė gauti našlaičių pensiją atsirado nuo 2008 m. gegužės 18 d., t. y. dvylika mėnesių iki pirmojo kreipimosi dienos.

9.3. Teismas neatkreipė dėmesio, kad kreipdamasi dėl pensijos pareiškėja nepateikė darbingumo lygio pažymos (Nuostatų 58.9 p.), nes jos neturėjo, o neįgalumo faktas buvo nustatytas Klaipėdos apygardos teismo sprendimu, kuriame nurodoma, kad pareiškėja yra neįgali nuo savo gimimo.

10. Atsakovas VSDFV Šilalės skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pareiškėja, kreipdamasi su 2009 m. gegužės 18 d. prašymu skirti pensiją, nepateikė dokumentų, kad ji buvo pripažinta neįgali, todėl VSDFV Tauragės skyrius pareiškėjos prašymo netenkino. Šis aktas skundžiamas nebuvo.

10.2. Pareiškėjai 2015 m. lapkričio 5 d. kreipiantis pakartotinai, buvo pateiktas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. P. buvo neįgali ir nedarbinga nuo gimimo, todėl jai paskirta našlaičių pensija nuo 2014 m. lapkričio 5 d., t. y. už dvylika mėnesių nuo kreipimosi dėl pensijos ir visų reikalingų dokumentų gavimo dienos.

10.3. Pareiškėjai 2015 m. balandžio 16 d. kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, galiojo naujos redakcijos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis. Tačiau pareiškėja, prašydama įpareigoti VSDFV Šilalės skyrių našlaičių pensiją skaičiuoti nuo 2008 m. gegužės 18 d., neatsižvelgia į tai, jog tuo metu galiojusi Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis nustatė besąlyginį reikalavimą – asmens pripažinimo neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų sukakties, ir pareiškėja šio reikalavimo neatitiko.

10.4. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalį teisingumo ir protingumo kriterijai taikomi tuo atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį bei įstatymo, reglamentuojančio panašius santykius, tačiau šiuo atveju įstatymų leidėjas yra nustatęs aiškius reikalavimus teisei į našlaičių pensiją įgyti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje nėra ginčo dėl to, kad 2009 m. gegužės 18 d. pareiškėja A. P. kreipėsi į VSDFV Tauragės skyrių su prašymu skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją. VSDFV Tauragės skyriaus 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu prašymas buvo netenkintas, konstatavus, jog pareiškėja teisės į valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją neturi, nes pirmą kartą invalidumas jai nustatytas 1968 m. balandžio 9 d., t. y. sulaukus 38 metų. Pareiškėja neskundė šio sprendimo Fondo valdybai.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje nėra ginčo dėl to, kad 2015 m. lapkričio 5 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į VSDFV Šilalės skyrių su prašymu skirti jai valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją. Kartu su prašymu

pareiškėja pateikė Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1611-253/2015, kuriuo nuspręsta našlaitės pensijos paskyrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P. buvo invalidė (neįgali) ir nedarbinga nuo gimimo (duomenys neskelbtini).

14. VSDFV Šilalės skyriaus 2016 m. birželio 6 d. sprendimu nuspręsta A. P. skirti 217,32 Lt valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki gyvos galvos. Fondo valdyba 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimu, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, konstatavo, kad VSDFV Šilalės skyriaus 2016 m. birželio 6 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

15. Pareiškėja nesutinka su skundžiamais administraciniais sprendimais ta apimtimi, kiek jai valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija paskirta už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos, būtent pareiškėja mano, kad šis skaičiavimas turėjo būti taikomas nuo pareiškėjos pirmojo kreipimosi dienos – nuo 2009 m. gegužės 18 d., o ne nuo pareiškėjos antrojo kreipimosi dienos – nuo 2015 m. lapkričio 5 d. Pareiškėja iš esmės neginčija skundžiamų administracinių sprendimų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, tačiau mano, kad sprendimai turėtų būti pakeisti remiantis protingumo ir teisingumo principais.

V.

16. Pensijų įstatymo 38 straipsnio (keisto 2016 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. X-979 nuo 2007 m. sausio 1 d.) 1 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-528 dalies redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

17. Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos.

18. Nuostatų (2005 m. liepos 8 d. redakcija) 67 punkte buvo nustatyta, kad kreipimosi dėl pensijos data laikoma diena, kurią priimtas prašymas su visais reikiamais dokumentais. Jeigu prašymas skirti pensiją su visais reikiamais dokumentais siunčiamas paštu, kreipimosi dėl pensijos data laikoma prašymo išsiuntimo diena, pažymėta vietos pašto spaude. Jeigu prie prašymo pridėti ne visi reikiami dokumentai, socialinio draudimo skyrius per 5 darbo dienas praneša pareiškėjui, kokie dokumentai turi būti pateikti papildomai.

19. Pareiškėjos kreipimosi į VSDFV Tauragės skyrių su prašymu skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją metu galioję teisės aktų reikalavimai įtvirtino asmens teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos. Taigi Pensijų įstatymas įtvirtino bendrą taisyklę, t. y. teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, Pensijų įstatymas taip pat įtvirtino taisyklę, kad pensija skiriama ir mokama asmeniui pateikus prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Pensijų įstatymas įtvirtino taip pat minėtos bendros taisyklės išimtį tais atvejais, kai asmuo tinkamai neįgyvendino savo teisės kreiptis dėl pensijos nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos ir nepateikė nustatyta tvarka prašymo kompetentingai institucijai, būtent nustatė asmens teisę gauti pensiją (kreiptis dėl pensijos gavimo) ir vėliau negu pagal įstatymą atsiranda teisė dėl pensijos, t. y. nustatė asmens teisę gauti pensiją ir už atgalinį laikotarpį, bet ne ilgiau negu už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo.

20. Minėta, kad Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis įtvirtino taisyklę, kad pensija skiriama ir mokama, asmeniui pateikus prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui kartu su pensijai skirti reikalingais dokumentais. Ši taisyklė buvo įgyvendinta ir Nuostatų 67 punkte. Taigi tam, kad būtų priimtas administracinis sprendimas dėl pensijos skyrimo, asmuo, besikreipiantis dėl pensijos, privalo tinkamai atlikti jam teisės aktuose nustatytą pareigą, t. y. pateikti prašymą ir pensijai skirti reikalingus dokumentus. Asmens teisė gauti pensiją nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos buvo garantuojama ir šios teisės apimtis nepasikeisdavo, jeigu asmuo savo pareigas (pateikti prašymą su dokumentais) realizuodavo ne vėliau negu per 12 mėnesių nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Daugiau garantijų, negu yra minėta, teisės aktai neįtvirtino. Be to, teisės aktai įtvirtino minėtą taisyklę kaip išimtį dėl teisės gauti pensiją už atgalinį laikotarpį (t. y. už laikotarpį iki prašymo pateikimo), o teisės normos, nustatančios išimtis, turi būti aiškinamos siaurai.

21. Viešojo administravimo subjektas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2015 m. lapkričio 5 d. prašymą, remdamasis Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, teisingai taikė šią normą ir skyrė pareiškėjai pensiją nuo 2014 m. lapkričio 5 d. Teismas,

nagrinėdamas klausimą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo ir nustatęs, kad viešojo administravimo subjektas laikėsi imperatyvių įstatymo reikalavimų, neturi pagrindo naikinti teisėto sprendimo, remdamasis teisės principais – teisingumo ir protingumo. Be to, nėra pagrindo manyti, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs minėtus reikalavimus dėl ribojimo skirti pensiją už atgalinį laikotarpį ir nustatydamas terminą, ribojantį šį laikotarpį, neatsižvelgė į minėtus teisingumo ir protingumo principus, t. y. įstatymų leidėjas įgyvendino šiuos principus minėtose taisyklėse.

22. Nepagrįsti yra pareiškėjos procesinių dokumentų argumentai, kad pareiškėjos 2015 m. lapkričio 5 d. prašymo nagrinėjimas turėjo būti siejamas su 2009 m. gegužės 18 d. paduotu prašymu ir pensija turėtų būti paskirta nuo 2008 metų. Minėta, kad 2009 metais pareiškėjos paduotas prašymas buvo išnagrinėtas ir buvo priimtas administracinis sprendimas, kurio pareiškėja neskundė teisės aktų nustatyta tvarka – Fondo valdybai, vėliau – teismui. Taigi dėl 2009 metais pareiškėjos paduoto prašymo ir 2015 metais paduoto prašymo turėjo būti ir buvo priimti atskiri administraciniai sprendimai, todėl viešojo administravimo subjektas, nagrinėjęs pareiškėjos atskirus prašymus teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti šių prašymų kartu arba atlikti kitus veiksmus, kurie nėra nustatyti teisės aktuose, kitaip būtų pažeistas teisėtumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje.

23. Nepagrįsti yra pareiškėjos procesinių dokumentų argumentai, kad sprendžiant klausimą dėl pensijos skyrimo ir laikotarpio iki prašymo padavimo nustatymo prejudicinę reikšmę viešojo administravimo subjektui ar teismui turėjo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1611-253/2015, kuriuo nuspręsta našlaitės pensijos paskyrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P. buvo invalidė (neįgali) ir nedarbinga nuo gimimo (duomenys neskelbtini). Šis teismo sprendimas yra dokumentas, kurio pagrindu yra priimtas administracinis sprendimas, t. y. teismo sprendimo, kaip privalomo visoms institucijoms dokumento, pagrindu pareiškėjai pripažinta teisė gauti pensiją. Taigi teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra įvykdytas kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šiuo sprendimu remtis kaip dokumentu, kuriame nustatyti neįrodinėtini prejudiciniai faktai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnį. Minėtame teismo sprendime nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjamas įstatyme įsakmiai sureguliuotas klausimas dėl pensijos skyrimo ir laikotarpio iki prašymo skirti pensiją padavimo nustatymo, todėl sprendimas neturi reikšmės šioje byloje nagrinėjamam ginčijamam klausimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. J. (A. P. teisių perėmėja) apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


2018-18284 2018-11-13 2018-10-30 2018-10-30 -

Administracinė byla Nr. A-1544-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02916-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7d1d02a0e69c11e8a924e51e3682e4fc



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. birželio 8 d. jam nepagrįstai buvo paskirtas papeikimas už tai, kad jis 2016 m. birželio 2 d. nemiegojo. Jo elgesys nekėlė jokios grėsmės nei aplinkiniams, nei esamai tvarkai. Nutarimą skirti nuobaudą apskundė, tačiau buvo įkalbėtas skundą atsiimti. 2016 m. rugpjūčio 26 d., esant panašioms aplinkybėms, vėl buvo paskirta drausminė nuobauda už tai, kad jis nemiegojo. Antros nuobaudos paskyrimą taip pat apskundė, tačiau vėl buvo pareigūnų įkalbėtas skundą atsiimti. Taigi pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas psichologinis smurtas, viršijant įstatymo nustatytus įgaliojimus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją. Dėl psichologinio smurto patyrė dvasinį sukrėtimą, stresą, buvo diskriminuojamas dėl teisinės padėties.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė atsiliepimą (b. l. 34–37), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad Šiaulių TI direktorius 2016 m. birželio 8 d. nutarimu „Dėl suimtojo nubaudimo“, atsižvelgdamas į tai, kad suimtasis I. B. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – 00.02 val. nemiegojo, sėdėdamas prie stalo kalbėjosi su kitais asmenimis, esančiais kameroje Nr. 89, į pareigūno reikalavimus laikytis įstaigoje nustatytos tvarkos ir eiti miegoti nereagavo, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą, skyrė papeikimą. Paskirtą nuobaudą pareiškėjas turėjo teisę skųsti nustatyta tvarka, tačiau neskundė. Šiaulių TI direktorius 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu „Dėl suimtojo nubaudimo“, atsižvelgdamas į tai, kad suimtasis I. B. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – 23.20 val. nemiegojo, sėdėjo prie stalo ir rūkė, nevykdė pareigūnų reikalavimų nepažeidinėti nustatytos tvarkos, taip pat į tai, kad drausmine tvarka jau buvo baustas, skyrė teisės apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje atėmimą vienam mėnesiui. Šios nuobaudos pareiškėjas taip pat neskundė. Kadangi administracinis ginčas dėl Šiaulių TI nutarimų, kuriais paskirtos drausminės nuobaudos, nėra išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, jis negali būti nagrinėjamas teisme. I. B. nuobaudos paskirtos nepraleidus Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnyje nustatyto termino ir nuobaudų skyrimo tvarkos, todėl atsakovas darė išvadą, kad nuobaudos už suėmimo vykdymo režimo pažeidimus pareiškėjui paskirtos teisėtai ir pagrįstai.

5. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo I. B. skundą dėl neturtinės žalos

atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią

kildino iš to, kad Šiaulių TI jam buvo paskirtos nuobaudos už suėmimo vykdymo režimo pažeidimus.8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1

dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 32 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 34 straipsniu, 36 straipsniu, 49 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės; redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 5 d., ir nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 127, 129 ir 130 punktais ir pažymėjo, kad byloje esančių dokumentų pagrindu nustatyta, jog 2016 m. birželio 2 d. Šiaulių TI 4 pamainos korpuso vyresnysis R. B. surašė tarnybinį pranešimą tardymo izoliatoriaus direktoriui dėl to, kad suimtasis I. B., laikomas 89 kameroje, 2016 m. birželio 2 d. padarė drausmės pažeidimą – 00.02 val. nemiegojo, sėdėjo prie stalo, kalbėjosi su kitais asmenimis, esančiais kameroje, į reikalavimus laikytis įstaigoje nustatytos tvarkos ir eiti miegoti nereagavo, t. y. pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę, patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-58 (b. l. 10). 2016 m. birželio 2 d. I. B. surašė pasiaiškinimą Šiaulių TI direktoriui (b. l. 11), kuriame nurodė, kad birželio 2 d. 00.02 val. nemiegojo, sėdėjo prie stalo ir šnekėjosi su kitais kameroje buvusiais kaliniais, kurie irgi nemiegojo, šnekėjosi tyliai, kad nedrumstų kitų nuteistųjų poilsio. Pasiaiškinime I. B. pažymėjo, kad jaučiasi kaltas, nes kol kas nėra įpratęs būti migdomas priverstine tvarka ir verčiamas gulėti, kai nesinori miego. 2016 m. birželio 8 d. Šiaulių TI direktoriaus nutarimu Nr. 25/04-912 „Dėl suimtojo nubaudimo“ (b. l. 12) už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą suimtajam I. B. paskirtas papeikimas, atsižvelgus į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą ir į tai, kad drausmine tvarka nebaustas. Šio nutarimo kopija suimtajam I. B. įteikta 2016 m. birželio 15 d., tai suimtasis patvirtino savo parašu.

9. 2016 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių TI 4 pamainos korpuso vyresnysis M. M. surašė tarnybinį pranešimą dėl to, kad suimtasis I. B. kameroje Nr. 32 padarė drausmės pažeidimą – 23.20 val. sėdėjo prie stalo ir rūkė, į reikalavimus eiti miegoti nereagavo, atsikalbinėjo, pareiškė, kad rašys skundą, tuo pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę (b. l. 13). I. B. 2016 m. rugpjūčio 22 d. pasiaiškinime (b. l. 14) nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 20 d. 23.20 val. atsidarė kameros durys, pareigūnas pareikalavo eiti miegoti, jis pareigūnui paaiškino, jog priverstinai šis taisyklių punktas nevykdomas, jei bus verčiamas miegoti, kreipsis su skundu į Šiaulių TI administraciją; tuo metu rūkė atsisėdęs prie stalo, konflikto nebuvo. Šiaulių TI direktorius 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 25/04-1219 (b. l. 15), atsižvelgdamas į tai, kad suimtasis I. B. kameroje Nr. 32 2016 m. rugpjūčio 20 d. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, nutarė suimtajam I. B. skirti teisės apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) atėmimą vienam mėnesiui, atsižvelgus į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą ir į tai, kad drausmine tvarka baustas. Šio nutarimo kopija suimtajam I. B. įteikta 2016 m. rugpjūčio 29 d., tai suimtasis patvirtino savo parašu.

10. Teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytos suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonės, be kita ko, ir tardymo izoliatorių vidaus tvarka bei dienotvarkė; suimtųjų dienotvarkėje privalo būti numatytas darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi, socialinėms ir psichologinėms programoms skirtas laikas. Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę Šiaulių TI direktorius yra patvirtinęs 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-58, dienotvarkėje nustatytas suimtiesiems, nuteistiesiems skirtas darbo ir poilsio laikas, nepertraukiamas miegas nuo 22.00 val. iki 06.00 val. Pareiškėjas neginčijo, kad nemiegojo 00.02 val. 2016 m. birželio 2 d. ir 23.20 val. 2016 m. rugpjūčio 20 d., sėdėjo ir rūkė, kalbėjosi su kitais kameroje esančiais asmenimis, taigi nemiegodamas nustatytu laiku nesilaikė dienotvarkės ir tuo padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimus, už kuriuos jam pagrįstai paskirtos nuobaudos. Nuobaudos, kurios buvo paskirtos pareiškėjui, numatytos Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnyje, jos skirtos laikantis nustatytos tvarkos ir terminų, atsižvelgus į pažeidimų padarymo aplinkybes, turimų nuobaudų kiekį ir pobūdį, suimtojo rašytinius pasiaiškinimus dėl pažeidimo. Pareiškėjas paskirtų nuobaudų įstatymo nustatyta tvarka neskundė, taip pat nustatyta tvarka neskundė ir pareigūnų veiksmų (b. l. 9), nurodė, kad buvo įkalbėtas atsiimti skundus, tačiau šie pareiškėjo teiginiai neįrodyti. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI pareigūnai, skirdami pareiškėjui nuobaudas, veikė pažeisdami teisės aktus, reglamentuojančius nuobaudų už suėmimo vykdymo režimo pažeidimus skyrimo tvarką, ar neįvykdė jiems priskirtų funkcijų, t. y. neturi pagrindo nustatyti neteisėtus pareigūnų veiksmus.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, teismas laikė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III.

12. Pareiškėjas I. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad skundė ne jam paskirtas drausmines nuobaudas, bet pareigūnų naudotą psichologinį smurtą. Mano, jog įstaigos direktoriaus patvirtintos dienotvarkės reikalavimai yra tik rekomendaciniai ir negali būti vykdomi priverstinai, naudojant psichologinį ar kitokį smurtą. Mano, jog drausminės nuobaudos skyrimas už neva drausmės pažeidimą prieštarauja Europos Tarybos Ministrų Komiteto patvirtintoms Europos kalinimo taisyklėms. Reikalavimas eiti miegoti ir nuobaudos už jo nevykdymą skyrimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, tarptautiniams įsipareigojimams. Naudojant psichologinį smurtą, tyčia didinamos pareiškėjo kančios, jo poveikį jaučia ir kiti kalinami asmenys.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 53–54) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsiliepime pažymi, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu nustatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis. Įstatyme nustatytų pareigūnų nurodymų nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti nuteistajam Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnyje numatytas nuobaudas. Analogiškos taisyklės saisto suėmimą vykdančias institucijas. Pareiškėjui nuobaudos paskirtos nepraleidus Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnyje numatyto nuobaudų skyrimo termino ir nuobaudų skyrimo suimtiesiems tvarkos, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, įvertinus paties suimtojo rašytiniuose pasiaiškinimuose nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo I. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.18. Nustatyta, kad Šiaulių TI direktorius 2016 m. birželio 8 d. nutarimu „Dėl suimtojo nubaudimo“, atsižvelgdamas į

tai, kad suimtasis I. B. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – 00.02 val. nemiegojo, sėdėdamas prie stalo kalbėjosi su kitais asmenimis, esančiais kameroje Nr. 89, nevykdė pareigūnų reikalavimų nepažeidinėti nustatytos tvarkos, skyrė papeikimą. Šiaulių TI direktorius 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu „Dėl suimtojo nubaudimo“, atsižvelgdamas į tai, kad suimtasis I. B. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – 23.20 val. nemiegojo, sėdėjo prie stalo ir rūkė, nevykdė pareigūnų reikalavimų nepažeidinėti nustatytos tvarkos, taip pat į tai, kad drausmine tvarka jau buvo baustas, skyrė teisės apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje atėmimą vienam mėnesiui. Pareiškėjas nurodė, kad abi nuobaudas apskundė, tačiau prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas ir abiem atvejais buvo pareigūnų įkalbėtas skundą atsiimti.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių TI nutarimai, kuriais pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos, nebuvo apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Tiek iš pareiškėjo skundo, tiek iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina ne tik iš pačių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir iš to, kad prieš jį Šiaulių TI pareigūnai naudojo psichologinį smurtą.

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjui paskirtų nuobaudų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau dėl galimai taikyto psichologinio smurto prieš pareiškėją nepasisakė, konstatavęs tik tai, jog pareiškėjas teiginių dėl skundų atsiėmimo neįrodė. Tuo tarpu būtent galimas psichologinio smurto prieš pareiškėją panaudojimas ir buvo esminis aspektas nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas su tuo susijusių aplinkybių nesiaiškino ir nenustatinėjo.

21. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Be to, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.).

22. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų

aplinkybių, kurios sudaro pareiškėjo skundo pagrindą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikintinas.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nes būtina rinkti papildomus įrodymus, jais remiantis nustatyti aplinkybes, susijusias su galimu psichologinio smurto prieš pareiškėją naudojimu, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos

administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS



2018-18285 2018-11-13 2018-10-30 2018-10-30 -

Administracinė byla Nr. A-1534-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03203-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=808d4a30e69c11e8a924e51e3682e4fc

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 62-408; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2S-2988; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 62-408 jam buvo skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Nuobauda skirta dėl kilusio konflikto su pareigūnais 2016 m. birželio 11 d. atliekant rytinį patikrinimą, kada buvo paimtos virvutės, skirtos džiauti rūbams. Konflikto metu pareiškėjui buvo sužalota sveikata kai kameros durimis buvo prispaustas rankos pirštas bei koja. Pareiškėjas nurodė, kad buvo išėjęs iš kameros su identifikavimo kortele, teisės aktai neapibrėžia, kur tiksliai reikia nešioti identifikavimo kortelę, todėl pažeidimo nepadarė. Dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos bei patirtų sužalojimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė orumo pažeminimu, dvasinėmis kančiomis, nepilnavertiškumo jausmu.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44–47) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 62-408 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) už bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą. 2016 m. birželio 11 d. pareiškėjas, būdamas kameroje Nr. 222, šios kameros techninės būklės patikrinimo metu į koridorių išėjo be prisegtos identifikavimo kortelės. Atliekant kameros techninės būklės apžiūrą, posto prižiūrėtoja pastebėjo prie lango grotų pririštas virves, nukreiptas į gretutinės kameras. Virvės buvo nuplėštos nuo grotų ir išneštos į koridorių. Pareiškėjas dėl to reiškė nepasitenkinimą, grasino negrįžti į kamerą, kol jam nebus atiduotos virvės bei nevykdė prižiūrėtojos reikalavimų nusiraminti. Prižiūrėtojai paaiškinus, kad paimtos virvės nėra įtrauktos į nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, pareiškėjas ir toliau piktybiškai nevykdė teisėtų reikalavimų nusiraminti bei trukdė uždaryti kameros duris. Pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73.1 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 62-408 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ yra priimtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovas prašė iš pareiškėjo priteisti patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (0,48 Eur).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–19) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

6. Paaiškino, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K pataisos pareigūno nurodymu, turėjo jį įvykdyti – nusiraminti, grįžti į kamerą ir netrukdyti pataisos pareigūnui uždaryti kameros duris, o po to apskųsti jį BVK nustatyta tvarka. Pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Teigė, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, pareiškėjo 2016 m. birželio 22 d. skundą išnagrinėjo tinkamai. Skundžiamas Kalėjimų departamento 2016 m, liepos 20 d. sprendimas Nr. 2S-3988 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka. Šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8

straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad šio ginčo atveju pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Priešingai, pareiškėjas pats atliko neteisėtus veiksmus – pažeidė bausmių vykdymo režimo reikalavimus, dėl ko pareiškėjui teisėtai bei pagrįstai buvo paskirta drausminio poveikio priemonė – BVK 142 straipsnyje numatyta nuobauda.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino.

8. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2016 m. birželio 20 d. Lukiškių TI-K direktorius priėmė nutarimą Nr. 62-408 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo paskyrė nuteistajam V. K. nuobaudą – draudimą vienam mėnesiui apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) (b. 1. 7)

9. Pareiškėjas 2016 m. birželio 22 d. dėl minėto nutarimo pateikė skundą Kalėjimų departamentui, prašydamas panaikinti paskirtą nuobaudą (b. 1. 20–23).

10. Kalėjimų departamentas 2016 m. liepos 20 d. raštu Nr. 25-3988 nustatė, kad nuobauda jam paskirta pagrįstai (b. 1. 41–42).

11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nuobaudos paskyrimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

12. Pareiškėjas nesutiko su nutarimu paskirti pareiškėjui nuobaudą, o taip pat su šią nuobaudą palikusiu galioti Kalėjimų departamento sprendimu, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas buvo užsidėjęs identifikavimo kortelę, pareiškėjo išreikštas nepasitenkinimas pareigūnų veiksmais nesudaro pažeidimo, be to, neteisėto nurodymo nevykdymas nėra pažeidimas. Tuo tarpu siūlai, iš kurių sudarytos virvutės, buvo išduoti Lukiškių TI-K administracijos, juos galima įsigyti ir įstaigos parduotuvėje.

13. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punktu ir pažymėjo, kad tiek korpuso vyresniojo pareigūno F. J. (F. J.) 2016 m. birželio 11 d. tarnybiniame pranešime dėl nuteistojo V. K. pažeidimo (b. 1. 25), tiek prižiūrėtojos J. T. tarnybiniame pranešime dėl nuteistojo V. K. pažeidimo (b. 1. 26) nurodyta, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 11 d. apie 8.20 val. buvo išėjęs iš kameros neprisisegęs identifikavimo kortelės. Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 4 d. tarnybinio tyrimo dėl V. K. sužalojimo išvadoje Nr. 26-163 taip pat nustatyta, kad pareiškėjas iš kameros išėjo be identifikacinės kortelės (b. 1. 29). Liudytoja J. T. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad pareiškėjas V. K. iš kameros buvo išėjęs be identifikavimo kortelės. Pateikta įrodymų visuma paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis buvo prisisegęs identifikavimo kortelę, teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais įrodymais. Pastebėjo, kad identifikavimo kortelė turi būti nešiojama gerai matomoje vietoje, tokiu būdu, kad pareigūnams patikrinimo metu nekiltų abejonių, ar asmuo yra šią kortelę prisisegęs ar ne. Taigi šiuo atveju svarbu ne kortelės prisegimo vieta, o jos matomumas, kad nuteistasis galėtų būti identifikuotas. Atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kai jis nebuvo prisisegęs identifikavimo kortelės arba kortelė buvo prisegta toje kūno vietoje, kurioje šios kortelės objektyviai nebuvo galima pastebėti, pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto reikalavimus.

14. Teismas vadovavosi BVK 143 straipsniu ir pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui skiriant nuobaudą būtų pažeisti nurodyti nuobaudos skyrimo reikalavimai. Skiriant nuobaudą taip pat buvo laikomasi BVK 143 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų, t. y. nuobaudą skirti tik pažeidimą padariusiam nuteistajam, nuobaudą skirti ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos. Nuobauda paskirta Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu, kaip tai nustatyta BVK 143 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėjas pasinaudojo savo teise rašyti pasiaiškinimą bei skųsti Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimą Kalėjimų departamentui. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai, todėl naikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 62-408 nėra teisinio pagrindo.

15. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58, 8.31 punktu, Darbo reglamento, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31 (Kalėjimų departamento direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. V-308 redakcija), 130 ir 131 punktais, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1–3 dalimis ir pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 62-408, padavė skundą Kalėjimų departamentui, prašydamas panaikinti jam paskirtą nuobaudą (b. l. 20–23). Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. liepos 20 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-3988, kuriuo pareiškėjui paskirtą nuobaudą

paliko galioti (b. l. 8–9). Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui skirtos nuobaudos pagrįstumu, teismas vertino, kad Kalėjimų departamento sprendimas palikti galioti pareiškėjui skirtą nuobaudą yra teisėtas ir pagrįstas. Kalėjimų departamentas ginčijamame sprendime taip pat nurodė pareiškėjui šios nuobaudos paskyrimo teisinį pagrindą. Ginčijamas sprendimas pasirašytas Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo, nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka. Kadangi nustatyta, kad Lukiškių TI-K direktorius pareiškėjui paskyrė nuobaudą pagrįstai, teismas laikė, kad Kalėjimų departamento 2016 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2S-2988 atitinka tiek formos, tiek turinio reikalavimus, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

16. Kadangi Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 62-408 yra teisėtas ir pagrįstas ir nuobauda pareiškėjui pritaikyta pagrįstai, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo naikinti ir Kalėjimų departamento 2016 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 2S-2988, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus teismas atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pareiškėjas teigė, kad konflikto metu su pareigūnais jis buvo sužalotas, dėl ko patyrė 2 000 Eur neturtinę žalą.18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250

straipsniu ir pažymėjo, kad, pareiškėjo teigimu, 2016 m. birželio 11 d. vykusio konflikto su pareigūnais metu, Lukiškių TI-K pareigūnas su kameros durimis prispaudė ranką bei koją, dėl ko pareiškėjas patyrė fizinių sužalojimų. Pareiškėjo teigimu, pamainą pridavinėjęs pareigūnas pastūmė pareiškėją link kameros durų, pasakė, kad dėl kameroje buvusių virvučių bus galima išsiaiškinti vėliau. Pareigūnas staigiai pradėjo daryti kameros duris, kadangi pareigūnas durimis trenkė tiesiai pareiškėjui į pirštą, iš jo pradėjo bėgti kraujas. Tuo tarpu atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K prižiūrėtojai paaiškinus, kad iš kameros paimtos virvės nėra įtrauktos į nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą, pareiškėjas piktybiškai nevykdė teisėtų reikalavimų nusiraminti bei trukdė uždaryti kameros duris.

19. Teismas vadovavosi BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais ir 110 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs, turi teisę apskųsti jo manymu neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatyme nustatyta tvarka.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Minėtame sąraše nėra nurodyta virvučių, kabinamų kameros viduje. Aplinkybę, kad pareiškėjo kameroje rasta virvučių, kurių pagalba iš vienos kameros į kitą galimai buvo perduodami draudžiami daiktai, patvirtina tarnybiniai pranešimai (b. l. 25, 26), kratos protokolas (b. l. 27), byloje esančios foto nuotraukos (b. l. 28), šią aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino ir pats pareiškėjas, todėl ginčo dėl to nėra. Todėl teismas toliau analizavo aplinkybę, ar kameros techninės būklės patikrinimo metu pareiškėjo patirti sužalojimai galėjo būti nulemti neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų.

21. Teismas pažymėjo, kad sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymų registre nurodyta, jog nuteistasis V. K. patyrė kairės rankos ir piršto hematomas, nubrozdinimus, dešinės pėdos ir piršto nubrozdinimus. Nurodyta, kad rankos ir kojų pirštų nubrozdinimų priežastis – konfliktas su pareigūnais (b. 1. 35–37). Į bylą pateikta sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma Nr. 95-160 (b. 1. 38, 83). Tarnybinio tyrimo dėl V. K. kūno sužalojimo išvadoje 2016 m. liepos 4 d. Nr. 26-163 nustatyta, kad nuteistasis V. K., kuris kameroje buvo vienas, patyrė kūno sužalojimą galimai dėl savo paties neatsargumo, kadangi pats savo rašytiniame paaiškinime nurodė, jog pargriuvo. Peržiūrėjus vaizdo įrašą nustatyta, kad nuteistasis V. K. ginčijosi su pareigūnais, nevykdė jų nurodymų ir apie 3 minutes neleido uždaryti kameros durų, tačiau jo atžvilgiu specialiosios priemonės panaudotos nebuvo. Taip pat galima daryti prielaidą, kad nuteistasis V. K. galėjo susižaloti tyčia, tikslu apkaltinti pareigūnus, kadangi buvo nepatenkintas jų veiksmais (b. 1. 29–30).

22. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti medžiaga nepatvirtina, jog pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu būtų panaudoję smurtinius veiksmus specialiai siekdami jį sužaloti. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad neteisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymas nėra BVK pažeidimas, teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutiko. Net ir esant abejonei dėl Lukiškių TI-K pareigūnų reikalavimų ar įsakymų neteisėtumo, kalinamam asmeniui tenka pareiga vykdyti visus pareigūnų nurodymus, o įvykdžius, tačiau su jais nesutikus, apskųsti šiuos nurodymus įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos medžiaga bei liudytojų parodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 11 d. vykusio konflikto metu neleido pareigūnams uždaryti kameros durų, kaip kliūtį durims uždaryti įstatydamas savo koją bei ranką, dėl ko patyrė sužalojimų. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad iš 2016 m. birželio 30 d. charakteristikos apie V. K. Nr. 52-203 matyti, kad pareiškėjas vertinamas neigiamai, jis nuolat sistemingai pažeidinėja vidaus tvarkos taisyklių, režimo ir dienotvarkės reikalavimus. Asmeniui ne kartą taikytos drausminio poveikio priemonės. Šiuo metu V. K. turi 26 galiojančias nuobaudas, neskatintas (b. 1. 39–40). Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei byloje esančią medžiagą, teismas nurodė, kad nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Aplinkybė, kad pareigūnai siekė uždaryti kameros duris, o pareiškėjas jiems kliudė tai daryti, lemia, kad pareiškėjo patirti

sužalojimai yra nulemti ne Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, o paties pareiškėjo veiksmų.23. Nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį

atsakovui nekyla. Todėl kitos civilinės atsakomybės sąlygos neanalizuotinos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo argumentai nepagrįsti, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

24. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, todėl bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintas.

25. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant ginčo sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytų BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkintas.

III.

26. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109–113), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma išreikalauti iš Lukiškių TI-K filmuotą medžiagą, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai ir 23 straipsniui, spręsti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto teisėtumo klausimą.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, kur reikia nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą identifikavimo kortelę. Sutinka, kad kortelė galėjo būti įsegta nelabai matomoje vietoje. Pažymi, kad pareigūnai nuolat atlieka kamerų patikrinimus, žino kuris asmuo laikomas kurioje kameroje. Lukiškių TI-K nėra asmenų, kurie nepažintų pareiškėjo, todėl teismo teiginys, kad kortelė buvo reikalinga identifikuoti pareiškėją, vertintinas kritiškai. Pareiškėjas iš kameros buvo išėjęs tik kelis žingsnius. Nurodo, kad rytiniame patikrinime F. J. nedalyvavo, nors tarnybinį pranešimą surašė ir teismui teikė melagingus įrodymus. Pažymi, kad pareigūnas jį pastūmė ir staiga pradėjo daryti duris, tarp kurių įstrigo koja, tačiau pareigūnas toliau darė duris ir pareiškėją sužalojo. Nelogiška būtų manyti, jog pareiškėjas pats siekė susižaloti. Mano, jog argumentai dėl sužalojimo turi būti vertinami pareiškėjo naudai, nes atsakovas nepateikė duomenų. Pažymi, kad dėl pareigūnų veiksmų patyrė sužalojimus ir jam buvo neteisėtai skirtos nuobaudos, negalėjo įsigyti reikalingų produktų parduotuvėje. Abejoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto teisėtumu, nes, pareiškėjo manymu, šis punktas gali būti taikomas tik minėtų taisyklių 73.11 punkto ir 732 punkto užtikrinimui.

28. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 119–122) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsiliepime pažymi, kad apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Apelianto nurodytos neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuojama, kuo pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino byloje surinktus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, apeliantas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 124–126) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsniu. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai ar nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 62-408 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo nuteistajam V. K. paskirta nuobauda – draudimas vienam mėnesiui apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), teisėtumo

ir pagrįstumo bei pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą.33. Minėtame nutarime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso

(toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73.1 punkto reikalavimus dėl to, kad, būdamas kameroje Nr. 222, šios kameros techninės būklės patikrinimo metu į koridorių išėjo be prisegtos identifikavimo kortelės, reiškė nepasitenkinimą, grasino negrįžti į kamerą, kol jam nebus atiduotos virvės bei nevykdė prižiūrėtojos reikalavimų nusiraminti, prižiūrėtojai paaiškinus, kad paimtos virvės nėra įtrauktos į nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, ir toliau piktybiškai nevykdė teisėtų reikalavimų nusiraminti bei trukdė uždaryti kameros duris.

34. BVK 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Pagal BVK 12 straipsnio 2 dalį nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, minėto straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkte (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) numatytas reikalavimas matomoje vietoje nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą kortelę su fotonuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta nuobauda ir savo nesutikimą grindžia teiginiais, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, kur reikia nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą identifikavimo kortelę. Pareigūnai nuolat atlieka kamerų patikrinimus ir žino kuris asmuo laikomas kurioje kameroje. Pareiškėjas pažymi, kad rytiniame patikrinime F. J. nedalyvavo, nors tarnybinį pranešimą surašė ir teismui teikė melagingus įrodymus. Be to, akcentuoja, kad dėl pareigūnų veiksmų patyrė sužalojimus.

36. Pažymėtina, kad aptartus pareiškėjo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės. Bylai aktualios aplinkybės nustatytos vadovaujantis korpuso vyresniojo F. J. 2016 m. birželio 11 d. tarnybiniu pranešimu dėl nuteistojo V. K. pažeidimo (b. 1. 25) ir prižiūrėtojos J. T. tarnybiniu pranešimu dėl nuteistojo V. K. pažeidimo (b. 1. 26), kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 11 d. apie 8.20 val. buvo išėjęs iš kameros neprisisegęs identifikavimo kortelės. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 4 d. tarnybinio tyrimo dėl V. K. sužalojimo išvada Nr. 26-163 (b. 1. 29), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas iš kameros išėjo be identifikacinės kortelės. Be to, liudytoja J. T. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad pareiškėjas V. K. iš kameros buvo išėjęs be identifikavimo kortelės. Teisėjų kolegijai dėl aptartų aplinkybių abejonių nekyla.

37. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, kur reikia nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą identifikavimo kortelę ir kad Lukiškių TI-K pareigūnai žino, kur laikomas kuris nuteistasis, pažymėtina, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkte (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) numatytas reikalavimas matomoje vietoje nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą kortelę su fotonuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde. Taigi, nors nėra nurodyta, kur tiksliai turi būti prisegta kortelė, tačiau nurodyta, kad ji turi būti nešiojama matomoje vietoje. Šiuo atveju pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad kortelė galėjo būti prisegta nelabai matomoje vietoje. Tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai žino, kur laikomas pareiškėjas ar kiti asmenys, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, nes Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto reikalavimas yra labai aiškus ir nesiejamas su pareigūnams kilusiomis abejonėmis dėl asmens tapatybės. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma (be kita ko, pareiškėjo teiginys, jog kortelė galėjo būti įsegta nelabai matomoje vietoje) patvirtina, jog pareiškėjas už Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto pažeidimą buvo nubaustas pagrįstai, nes išėjo iš kameros matomoje vietoje neprisisegęs identifikavimo kortelės.

38. Pareiškėjo teiginys, kad rytiniame patikrinime korpuso vyresnysis F. J. nedalyvavo, tačiau tarnybinį pranešimą surašė ir teismui teikė melagingus įrodymus, nepagrįstas. Šiuo atveju F. J. tarnybiniame pranešime pateikė jam, kaip korpuso vyresniajam, žinomą informaciją, jame nėra nurodyta, jog minėtas asmuo dalyvavo patikrinime, minima tik posto prižiūrėtoja, pateikta informacija sutampa su prižiūrėtojos J. T. tarnybiniame pranešime pateikta informacija. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad korpuso vyresnysis F. J. pateikė melagingą informaciją.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad buvo Lukiškių TI-K pareigūnų sužalotas.40. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 11 d. vykusio konflikto metu neleido pareigūnams uždaryti

kameros durų, kaip kliūtį durims uždaryti įstatydamas savo koją bei ranką, dėl ko patyrė sužalojimų. Minėta situacija susiklostė dėl to, kad pareiškėjas nevykdė Lukiškių TI-K pareigūnų reikalavimų nusiraminti bei trukdė uždaryti kameros duris, nes nesutiko, kad iš jo kameros būtų paimtos virvutės. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus

(BVK 110 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktai), abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs, turi teisę apskųsti jo manymu neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šiuo atveju Lukiškių TI-K pareigūnai siekė uždaryti kameros duris, o pareiškėjas jiems kliudė tai daryti, todėl pareiškėjo patirti sužalojimai yra nulemti ne Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, o paties pareiškėjo neatsargių veiksmų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtus veiksmus.

41. Nors apeliaciniame skunde prašoma išreikalauti iš Lukiškių TI-K filmuotą medžiagą, susijusią su pareiškėjo ir Lukiškių TI-K pareigūnų konfliktu, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, todėl pareiškėjo prašymas išreikalauti papildomus duomenis (filmuotą medžiagą) netenkinamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1691-525/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018).

42. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris aptartus pareiškėjo paaiškinimus dėl nuobaudos skyrimo vertino kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija vertina, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 62-408 ir Kalėjimų departamento 2016 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2S-2988 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (ar neveikimas), kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga, byloje nenustatyti, todėl nėra pagrindo pasisakyti dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai ir 23 straipsniui, spręsti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto teisėtumo klausimą.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad proceso dalyvio keliamos abejonės dėl įstatyme įtvirtintos normos konstitucingumo yra vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Proceso dalyvio pateikti argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina, ar yra teisinis pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylą nagrinėjantis teismas turi diskreciją spręsti, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagrindu bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-282-261/2018; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-356-415/2018).

45. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-605-492/2018).

46. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą šioje byloje taikytinų BVK nuostatų atitikties Konstitucijai. Įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių, anot pareiškėjo, turėtų būti ištirtas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto nuostatų teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto nuostatų teisėtumu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo inicijuoti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą.

47. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-1565-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04726-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl raštų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. spalio 24 d. raštą Nr. 96-3562 „Dėl parduotuvės veiklos“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 2S-5979 „Dėl nuteistojo H. D. prašymo“ bei prašė įpareigoti atsakovą pašalinti skunde nurodytus pažeidimus, nesudarant galimybės pareiškėjui įsigyti ir / ar turėti klijų popieriui, sausainių, smilkalų, razinų ir cinamono bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, pareiškėjo naudai 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nesutiko su ginčijamais raštais ir nurodė, kad atsakovo atsisakymas aprūpinti pareiškėją būtinais reikmenimis ir maisto produktais pažeidžia jo teises, sukuria kankinimams prilygstančias, žmogaus orumą žeminančias sąlygas. Lukiškių TI-K, taikydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, įsigaliojusias nuo 2016 m. balandžio 1 d., blogina jo įkalinimo sąlygas, nors pareiškėjas nustatyto režimo nepažeidė, neturi nuobaudų ir vykdo savo, kaip nuteistojo, pareigas. Nurodė, kad pažeidžiama pareiškėjo teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnyje, įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Tokių daiktų, kurie

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8a475f20e69c11e8a924e51e3682e4fc

skundžiamais aktais draudžiami, pareiškėjui negali perduoti ir artimieji. Paaiškino, kad popieriniai klijai reikalingi pagal tiesioginę jų paskirtį – pašto ženklams ant vokų užklijuoti. Sutinka, kad klijai būtų tikrinami, ar juose nėra svaiginimuisi tinkamų medžiagų. Pareiškėjas tokių medžiagų nevartoja ir neketina jų vartoti. Negaudamas klijų, negali tinkamai pasinaudoti viena iš esminių nuteistųjų teisių – siųsti korespondenciją. Taip pat nurodė, kad smilkalai, kuriais jis anksčiau naudojosi, reikalingi pareiškėjui pagal tiesioginę jų paskirtį – nepageidaujamiems kvapams kameroje neutralizuoti. Akcentavo, kad kameroje esantis klozetas yra neatskirtas nuo bendros patalpos, kameroje nėra ventiliacijos. Anksčiau pareiškėjui buvo suteikta galimybė naudotis smilkalais. Pasak pareiškėjo, nepateisinamas smilkalų draudimas, tiesiogiai pažeidžiantis pareiškėjo orumą.

3. Dėl neleidžiamų įsigyti maisto produktų pareiškėjas nurodė, kad Taisyklių 18 priedo 1.6 punkte nurodoma, jog leidžiama įsigyti džiovintus vaisius, neišskiriant razinų ar vynuogių. Pabrėžė, kad neketina iš vynuogių gaminti alkoholio ar jo surogatų. Pasak pareiškėjo, nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl draudžiama įsigyti sausainių, kadangi leidžiama įsigyti džiovintus vaisius, chalvą ir šokoladinius saldainius. Akcentavo, kad nėra teisinio pagrindo uždrausti įsigyti cinamono, nes šis prieskonis turi gydomųjų savybių, reikalingų normaliai širdies veiklai, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, artrito riziką, gerina kitų organizmo sistemų veiklą. Kitos siūlomos alternatyvos (pipirai, bazilikai ir kt.) tokių savybių neturi. Be to, draudimas įsigyti kiaušinių yra nelogiškas ir nepateisinamas. Kamerose asmenys gali turėti elektrinius virdulius, kuriuose gali būti verdami kiaušiniai. Parduotuvėje prekiaujama veterinariškai patikrintais kiaušiniais, todėl vartojant net ir nevirtus, nėra pavojaus užsikrėsti salmonelioze ar kitomis bakterinėmis ar virusinėmis ligomis.

4. Pasak pareiškėjo, dabar galiojančios Taisyklės blogina jo padėtį, pažeidžiamas lex retro non agit principas. Jo atžvilgiu turi būti taikomos palankesnės anksčiau galiojusių Taisyklių nuostatos. Pabrėžė, kad anksčiau pareiškėjas turėjo galimybę tokius produktus įsigyti. Pareiškėjo teigimu, skunde nurodyti teisių ribojimai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Pabrėžė, kad neturtinę žalą patyrė dėl sukeltų nepatogumų, susijusių su teisės į tinkamą susižinojimą su išoriniu pasauliu (nesudarant galimybės įsigyti klijų popieriui), orumą žeminantį ir kankinimams prilygstantį elgesį, nesudarant galimybių neutralizuoti kvapų (atsirandančių dėl naudojimosi neatskirtu klozetu) smilkalais, taip pat neleidimo įsigyti razinų, sausainių, cinamono, nors šie produktai jam gyvybiškai yra būtini, atsižvelgus į jo ilgalaikę iki gyvos galvos numatomą izoliaciją. Pareiškėjo teigimu, tokie pažeidimai jam sukėlė ne tik traumuojančią patirtį, bet ir sumenkino jo žmogiškąjį orumą.

5. Be to, pareiškėjas prašė spręsti klausimą dėl būtinybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu nustatyti, ar Taisyklės ir Taisyklių 18 priedas neprieštarauja BVK 5 straipsnio 3 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 92 straipsnio 1 daliai, 96 straipsnio 1 daliai bei kitam šiame įstatyme įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

6. Pareiškėjas teismo posėdyje pabrėžė, kad razinos yra labai naudingos jo sveikatai, siekiant pagerinti širdies veiklą. Nurodė, kad tokie nepagrįsti atsakovo draudimai pažeidžia ne tik jo, bet ir kitų kalinčių asmenų teises. Pasak pareiškėjo, atsakovo draudimai įgyti jo prašomus produktus nelogiški ir pažeidžiantys žmogaus teises.

7. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 16–19) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Nurodė, kad Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 24 raštas yra teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo

administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, pagrįstas objektyvais duomenimis ir faktais, teisės aktų nuostatomis. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojanti Taisyklių redakcija yra aktuali ginčui. Šių Taisyklių 76 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Šiame priede pareiškėjo prašomi įsigyti daiktai bei maisto produktai į sąrašą neįtraukti, todėl jais neleidžiama prekiauti Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje. Jokių išimčių teisės aktuose nėra nustatyta. Pabrėžė, kad nuteistiesiems draudžiama įsigyti ir turėti razinų, nes jos gali būti naudojamos alkoholio ar jo surogatų gamybai. Visos aplinkybės yra išnagrinėtos ginčijamame rašte. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis gali įsigyti kitokių džiovintų vaisių, t. y. datulių, abrikosų ir slyvų. Pareiškėjas informuotas, kad cinamonas nėra įtrauktas į parduotuvės asortimentą, tačiau gali įsigyti kitokių prieskonių.

9. Atsakovas pažymėjo, kad nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą, nes nėra vienos iš būtinų sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, – institucijos neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjo prašomą priteisti neturtinę žalą.

10. Atsakovas Kalėjimų departamentas, atstovaudamas ir Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 23–27) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

11. Nurodė, kad į 2016 m. spalio 17 d. pareiškimą Lukiškių TI-K atsakė tinkamai, paaiškino su nuteistųjų teise apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje susijusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K ir į Kalėjimų departamentą, prašydamas pateikti informaciją, kodėl negali įsigyti tam tikrų produktų, tačiau neginčijo ir nenurodė, kad kreipėsi su prašymu įsigyti tam tikras prekes ir buvo priimtas sprendimas šių prekių pareiškėjui neleisti įsigyti. Akcentavo, kad pareiškėjas neginčijo jokio sprendimo, kuriuo jam nebūtų leista įsigyti tam tikrų prekių. Kalėjimų departamento

teigimu, ginčijamas raštas nėra individualus administracinis aktas, sukeliantis konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui, tai tik informacinio pobūdžio raštas, kuriame pateikta Kalėjimų departamento pozicija. Pabrėžė, kad nėra pagrindo naikinti raštą, kuriame pateiktas teisės normų aiškinimas.

12. Taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamentas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą. Be to, iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjui galimai žala kilo dėl Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo H. D. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 24 d. raštą Nr. 96-3562 „Dėl parduotuvės veiklos“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 2S-5979 „Dėl nuteistojo H. D. prašymo“. Įpareigojo Lukiškių TI-K sudaryti pareiškėjui galimybę įsigyti prieskonių – cinamono ir džiovintų vaisių – razinų. Įpareigojo Lukiškių TI-K iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 17 d. pareiškimo dalį dėl maisto produktų – kiaušinių, sausainių ir kitų reikmenų – smilkalų bei klijų popieriui klijuoti įsigijimo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų.

15. Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 17 d. pateikė pareiškimą Lukiškių TI-K direktoriui (b. l. 21), prašydamas raštu atsakyti, kodėl negalima Lukiškių TI-K parduotuvėje nusipirkti šių pareiškėjui reikalingų produktų: kiaušinių, cinamono, razinų, smilkalų, klijų popieriui ir sausainių (b. l. 21).

16. Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 24 d. rašte Nr. 96-3562 „Dėl parduotuvės veiklos“ informavo jį, kad, vadovaujantis Taisyklių (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 76 punktu, nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato Taisyklių 18 priedas. Paaiškino, kad į šį sąrašą nėra įtraukti popieriniai klijai, sausainiai ir smilkalai, todėl jais nėra leidžiama prekiauti Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje. Nurodė, kad razinos yra draudžiamos, nes gali būti naudojamos alkoholio ir jo surogatų gamybos procese. Pažymėjo, kad parduotuvėje galima įsigyti kitokių džiovintų vaisių (datulių, abrikosų, slyvų). Taip pat nurodė, kad cinamonas nėra įtrauktas į parduotuvės asortimentą, bet galima įsigyti kitokių prieskonių (pipirų, bazilikų, džiovintų krapų ir kt.). Pažymėjo, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lobby Baltic“, kuri vykdo parduotuvės veiklą Lukiškių TI-K teritorijoje, neprivalo turėti savo asortimente visų įmanomų prieskonių. Taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Taisyklių 18 priedu, kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems kiaušinių įsigyti neleidžiama (b. l. 20).

17. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 4 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui, nesutikdamas su Lukiškių TI-K atsakymu į jo pareiškimą (b. l. 28–29). Kalėjimų departamentas 2016 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 2S-5979 nustatė, kad Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 24 d. atsakymas yra teisingas. Patvirtintas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas apima būtiniausius maisto produktus ir kitas prekes. Prekėmis, neįtrauktomis į minėtą sąrašą, pataisos įstaigos parduotuvėse neprekiaujama. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktu, Kalėjimų departamentui pavesta vykdyti suimtųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Pažymėjo, kad sąrašas gali būti peržiūrėtas ir nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių, jis gali būti papildytas (b. l. 31–32).

18. Teismas vadovavosi BVK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Taisyklių 18 priede įtvirtinto Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 1.6, 1.10, 1.14 punktais ir pažymėjo, kad Taisyklių 18 priede įtvirtinta, jog nuteistieji gali įsigyti ir turėti džiovintų vaisių ir prieskonių. Minėtame sąraše nėra išskirta, kokių konkrečių džiovintų vaisių ar prieskonių nuteistiesiems negalima įsigyti. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nurodė, kad razinos yra draudžiamos, nes naudojamos alkoholio ir jo surogatų gamybos procese. Tokie Lukiškių TI-K teiginiai yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K nepateikė jokių duomenų (tyrimų, skundų ar kt.), kad būtent razinos naudojamos ne maistui, o alkoholio gamybai. Kadangi Sąrašo 1.6 punkte nėra išskirtas ir ribojamas razinų, kaip džiovintų vaisių, turėjimas, atsakovas Lukiškių TI-K turėjo pareiškėjui sudaryti galimybę jas įsigyti.

19. Teismas pažymėjo, kad į Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintą Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų asortimentą (toliau – ir Asortimentas) yra įtraukti džiovinti vaisiai, neišskyrus razinų (8 punktas). Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs nustatytą tvarką ir razinas būtų naudojęs alkoholio gamybos procese. Be to, Lukiškių TI-K teiginiai, kad pareiškėjas gali įsigyti kitų

džiovintų vaisių (datulių, abrikosų ir slyvų), negali būti laikomi tinkamu pareiškėjo prašymo įsigyti razinų įgyvendinimu. Teismas konstatavo, kad ribojimas pareiškėjui įsigyti razinų yra nepagrįstas.

20. Pagal Taisyklių 18 priedo 1.10 punktą nuteistieji gali įsigyti ir turėti prieskonių (gamintojo pakuotėse). Šioje normoje nėra ribojimo įsigyti prieskonio – cinamono. Atsakovo Lukiškių TI-K teiginiai, kad pareiškėjas vietoje šio prieskonio gali įsigyti kitų prieskonių (pipirų, bazilikų, džiovintų krapų) negali būti laikomas tinkamu pareiškėjo teisių įgyvendinimu. Kadangi Taisyklėse nėra ribojimo turėti cinamoną, atsakovas įpareigotinas pareiškėjui sudaryti galimybę įsigyti būtent pareiškėjo prašomą prieskonį – cinamoną. Ta aplinkybė, kad prieskonis cinamonas neįtrauktas į parduotuvės parduodamų prekių asortimentą, nesant draudimo tokį prieskonį įsigyti, negali pateisinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, nesudarant galimybės įsigyti šio prieskonio. Teismas pažymėjo, kad cinamonas – vertingas, gydomųjų savybių turintis prieskonis, priskiriamas prie 5 naudingiausiųjų žmogaus sveikatai prieskonių (medicina-worls.com).

21. Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K turi veikti pagal jam suteiktus įgaliojimus ir nagrinėdamas pareiškėjo prašymą preciziškai vadovautis Taisyklių nuostatomis. Papildomų ribojimų ir sąlygų, kurių Taisyklėse nėra nustatyta, Lukiškių TI-K negali pareiškėjui sudaryti.

22. Be to, Lukiškių TI-K dėl pareiškėjo prašymo parduotuvėje įsigyti kiaušinių, smilkalų, sausainių ir klijų popieriui nurodė, kad minėti produktai neįtraukti į Sąrašą, todėl jais neleidžiama prekiauti. Teismas atkreipė dėmesį, kad sausainiai įtraukti į Asortimentą (1 punktas). Atsakovas pareiškėjui atsakyme tokių aplinkybių nepaaiškino.

23. Teismas pažymėjo, kad Sąrašo 1.14 punkte nustatyta, jog nuteistieji gali įsigyti ir turėti kiaušinių, išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomus nuteistuosius. Šiuo atveju tik teisės normos perrašymas negali būti laikomas tinkamu pareiškėjo prašymo nagrinėjimu. Teismo vertinimu, toks formalus atsakymas, nepaaiškinant priežasčių, neįvertinus individualių pareiškėjo poreikių, negali būti laikomas tinkamu pareiškimo išnagrinėjimu.

24. Lukiškių TI-K, nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl raštas, kaip individualus administracinis aktas, turi atitikti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. jame turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

25. Be to, Kalėjimų departamentas skundžiamame 2016 m. lapkričio 14 d. rašte iš esmės formaliai pritarė Lukiškių TI-K atsakyme į pareiškimą išdėstytai pozicijai, nurodė teisės aktus bei egzistuojančią galimybę papildyti Sąrašą maisto produktais ir būtiniausiais reikmenimis.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundo rezoliucinėje dalyje nesuformulavo reikalavimo dėl maisto produktų – kiaušinių negalėjimo įsigyti, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundą ir visą ginčo medžiagą, konstatavo, kad ginčas yra kilęs ir dėl negalėjimo įsigyti šių produktų. Todėl, siekdamas realiai ir efektyviai apginti pareiškėjo teises, byloje vertino ir jo nurodytą pažeidimą dėl minėtų maisto produktų – kiaušinių įsigijimo galimybės.

27. Teismo vertinimu, tiek Lukiškių TI-K, tiek ir Kalėjimų departamentas, gavę pareiškėjo skundus dėl negalėjimo įsigyti maisto produktų ir būtinų reikmenų, privalėjo ne formaliai išnagrinėti, o atitinkamai pagrįsti ir argumentuoti, kodėl konkretūs prašomi pareiškėjui būtini maisto produktai (kiaušiniai, sausainiai), smilkalai ar klijai popieriui negali būti parduodami. Be to, Lukiškių TI-K atitinkamai gali imtis iniciatyvos ir, įvertinusi prašomų įsigyti produktų poreikį, inicijuoti tokių daiktų įtraukimą į Sąrašą. Nepakanka nurodyti, kad pareiškėjas negali įsigyti prašomų daiktų, Lukiškių TI-K turi ne formaliai, o realiai padėti pareiškėjui įgyvendinti jo teisę įsigyti maisto produktų, jam būtinų reikmenų, o nesant tokios galimybės, privalo aiškiai ir konkrečiai suformuluoti draudimo pagrindą, o nesivadovauti prielaidomis. Tokią pareiškėjo teisę garantuoja BVK 92 straipsnis.

28. Teismas konstatavo, kad tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai administracinis aktas priimamas visapusiškai neįvertinus skundo pagrindo ir aplinkybių, pažeidžia ne tik viešojo administravimo subjektui VAĮ nustatytas pareigas, bet ir gero administravimo principą, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.). Šiuo atveju Lukiškių TI-K formaliai atliko viešojo administravimo funkcijas. Taip pat ir Kalėjimų departamentas, pritaręs Lukiškių TI-K pozicijai, tinkamai netyrė ir nevertino pareiškėjo skundo. Tokie veiksmai negali būti laikomi teisėtais, o pripažįstami pažeidžiančiais pareigą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtus individualius administracinius aktus.

29. Įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, teismas ginčijamą Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 24 d. raštą Nr. 96-3562 ir Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 2S-5979 panaikino kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Lukiškių TI-K įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl galimybės įsigyti parduotuvėje kiaušinių, smilkalų, sausainių ir klijų popieriui.

30. Teismas pažymėjo, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas, kuriuo pavedama Kalėjimų departamentui vykdyti nuteistųjų

įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus.

31. Byloje nėra pateiktų duomenų, kaip Kalėjimų departamentas įgyvendino pavestą funkciją vykdyti stebėseną. Šią nuostatą įrašęs pareiškėjo ginčijamame rašte, Kalėjimų departamentas teismui nepateikė duomenų, ar ėmėsi kokių konkrečių veiksmų ir, jeigu ėmėsi, tai kokių, Sąrašui papildyti, įvertinus pareiškėjo skundo turinį. Be to, neaišku, ar Lukiškių TI-K šiuo klausimu kreipėsi į Kalėjimų departamentą su atitinkamais siūlymais. Tiek Lukiškių TI-K, tiek ir Kalėjimų departamentas turi ne formaliai, o veiksmingai ginti nuteistų asmenų teises ir nesukurti jiems formalių draudimų, siekiant laikomiems asmenims jų teises, šiuo atveju BVK 92 straipsnyje įtvirtintą nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, įgyvendinti.

32. Pareiškėjui išaiškintina, kad jis pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Tokiu atveju atsakovas turėtų spręsti būtinybę papildyti Sąrašą.

33. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principas, atmetė kaip nepagrįstus ir konstatavo, kad pareiškėjui turi būti taikoma Taisyklių, įsigaliojusių nuo 2016 m. balandžio 1 d., redakcija. Atsakovai šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo nepadarė ir tinkamai taikė ginčo metu galiojusių Taisyklių redakciją.

34. Dėl žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad šiuo sprendimu dėl netinkamo skundo ištyrimo panaikino Kalėjimų departamento ginčijamą raštą, taip pat panaikino ir Lukiškių TI-K raštą bei įpareigojo sudaryti galimybę pareiškėjui įsigyti razinų ir cinamono, o kitą dalį prašymo perdavė spręsti iš esmės. Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, nenustatė Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, todėl negali būti tenkinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento.

35. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas, nenustačius būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas.

36. Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių 18 priedo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą grindė abstraktaus pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tačiau detaliai prašymo suformuluotais teisiniais argumentais nepagrindė. Teismui nekilo abejonių dėl galiojančio teisinio reglamentavimo. Be to, pažymėjo, kad svarbi ir ta aplinkybė, jog Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir, nustačius būtinybę, papildytas. Be to, atsakovas Lukiškių TI-K įpareigotas sprendimu iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pareiškimo dalį ir tinkamai jį pagrįsti.

III.

37. Atsakovas Lukiškių TI-K (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63–68), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti išlaidas už dokumentinės medžiagos parengimą. Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

37.1. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančių įrodymų ir kitų bylai reikšmingų aplinkybių visumą, padarė netinkamą išvadą, kuria grindė savo sprendimą. Šiuo atveju teismas peržengė savo kompetencijos ribas, nes Lukiškių TI-K buvo įpareigotas sudaryti sąlygas įsigyti cinamono ir razinų. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–5 punkto reikalavimų, nes nėra grindžiamas jokiais norminiais aktais. Taisyklių 18 priede nėra išskirta, kokių konkrečiai džiovintų vaisių ir prieskonių nuteistiesiems negalima įsigyti, o Lukiškių TI-K turi veikti vadovaudamasis teisiniu reguliavimu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino norminį teisės aktą – Taisykles teisėtumo požiūriu. Nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas negali savarankiškai reglamentuoti pareiškėjo galimybės įsigyti tam tikrų Sąraše tiksliai neįvardintų maisto produktų tvarkos. Šiuo atveju teismas iš esmės atliko įstatymų leidžiamosios valdžios funkciją, nes vien tuo pagrindu, kad razinų ir cinamono turėjimas nėra išskirtas Sąrašo 1.6 punkte, nurodė, jog atsakovas turėjo sudaryti galimybę šių produktų įsigyti. Teismas nevertino, kad draudimu įsigyti razinų atsakovas siekia užtikrinti bausmės vykdymo režimo įgyvendinimą, nes razinos gali būti naudojamos alkoholio ir jo surogatų gamybos procese. Sąraše yra numatyta bendra nuteistųjų teisė įsigyti prieskonių, nekonkretizuojant jų rūšies, tuo tarpu teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB „Lobby Baltic“, vykdanti prekybą Lukiškių TI-K teritorijoje, visų įmanomų prieskonių į savo asortimentą įtraukti objektyviai negali.

37.2. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jam padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė padaryta žala. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų veiksmų patirta žala, tenka pareiškėjui, kuris privalo pagrįsti ir priežastinį ryšį.

38. Pareiškėjas H. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 77–82) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

39. Atsiliepime pažymi, kad teismas skundą išnagrinėjo neperžengdamas jo ribų. Taisyklės yra patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, taigi ne įstatymų leidžiamosios, o įstatymų vykdomosios valdžios struktūroje veikiančio subjekto. Teismas jokios materialinės teisės normos nesukūrė, o tik rėmėsi Sąrašo 1.6 punktu, kuriame nėra konkretizuoti maisto produktai ir prieskoniai, kas savaime reiškia, kad toks Sąrašas negali būti aiškinamas siaurinamai, draudžiant įsigyti ir turėti produktus ar prieskonius, kurie nėra įvardinti kaip draudžiami. Teisinis reguliavimas pasikeitusiose Taisyklėse blogina pareiškėjo padėtį, nors jis nėra pažeidęs režimo, neturi nuobaudų, vykdo savo pareigas. Mano, jog Taisyklių nuostatos galimai prieštarauja BVK 5 straipsnio 3 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 92 straipsnio 1 daliai, 96 straipsnio 1 daliai. Pirmosios instancijos teismas taikė ir aiškino teisę remdamasis teisės normų hierarchija. Apeliacinio skundo dalis dėl valstybės civilinės atsakomybės yra nesusieta su šios konkrečios bylos specifika ir joje nėra pateikiama jokių konkrečių argumentų, kokius pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas. Pateikia argumentus, kad cinamonas yra vertingas prieskonis. Mano, jog nėra pagrindo Lukiškių TI-K priteisti prašomas išlaidas, nes įrodymai pateikti vykdant teismo nurodymą.

Teisėjų kolegija


IV.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. spalio 24 d. rašto Nr. 96-3562 „Dėl parduotuvės veiklos“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 2S-5979 „Dėl nuteistojo H. D. prašymo“ teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą sudaryti galimybę pareiškėjui įsigyti ir / ar turėti klijų popieriui, sausainių, smilkalų, razinų ir cinamono bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

41. Pareiškėjas teismo, be kita ko, prašė panaikinti Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 24 d. raštą Nr. 96-3562 „Dėl parduotuvės veiklos“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 2S-5979 „Dėl nuteistojo H. D. prašymo“.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų raštų turinį, sprendžia, jog jie yra aiškiai informacinio pobūdžio. Lukiškių TI-K direktorius, atsakydamas į pareiškėjo kreipimąsi, informavo pareiškėją raštu, kodėl Lukiškių TI-K parduotuvėje nėra galimybės įsigyti tam tikrų produktų. Kalėjimų departamentas 2016 m. lapkričio 14 d. rašte taip pat tik paaiškino su pareiškėjo kreipimusi susijusias aplinkybes.

43. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju minėtų raštų vertinimui taikytinos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 23 d.) (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), nuostatos, o ginčijamų raštų teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas tik paminėto teisinio reguliavimo kontekste.

44. VAĮ 14 straipsnio (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Prašymų nagrinėjimo taisyklių 47 punkte įtvirtinta, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Pagal Prašymų nagrinėjimo taisyklių 47.4 punktą į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, pranešama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisva forma.

45. Įvertinusi ginčijamų raštų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento kompetencijos nagrinėti tokio pobūdžio pareiškėjo kreipimąsi ribas, pareiškėjui buvo išsamiai atsakyta į jo pareiškime išdėstytus prašymus, t. y. pateikta prašoma informacija dėl Lukiškių TI-K parduotuvės veiklos ir asortimento, o ginčijami raštai atitinka Prašymų nagrinėjimo taisyklių 47 punkto reikalavimus.

46. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 priede (2016 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 1R-206 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 5 d.) patvirtinto Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 1.6 punkte numatyta, jog nuteistieji gali įsigyti ir turėti džiovintų vaisių (gamintojo pakuotėse), o Sąrašo 1.10 punkte numatyta galimybė įsigyti ir turėti prieskonių (gamintojo pakuotėse). Sąraše nėra išskirta, kokių konkrečių džiovintų vaisių ar prieskonių nuteistiesiems galima įsigyti. Pareiškėjui buvo nurodyta, jog jis Lukiškių TI-K parduotuvėje gali įsigyti ne razinų, tačiau kitokių džiovintų vaisių (datulių, abrikosų, slyvų) ir, nors nėra galimybės įsigyti cinamono, galima įsigyti kitokių prieskonių (pipirų, bazilikų, džiovintų krapų ir kt.). Šiuo atveju pabrėžtina, kad pareiškėjas jokių individualių ir išskirtinių objektyviais duomenimis pagrįstų aplinkybių, kodėl jam buvo būtinas būtent cinamonas ir razinos, nenurodė.

47. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktu, Kalėjimų departamentui pavesta vykdyti suimtųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis.

48. Pirmosios instancijos teismas ginčijamus Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento raštus nepagrįstai vertino kaip individualius administracinius aktus, kuriuose viešojo administravimo subjektas atsisako atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių kreipėsi tik dėl to, kad jam būtų paaiškinta, kodėl tam tikri produktai nėra parduodami Lukiškių TI-K parduotuvėje. Todėl ir teismas minėtus raštus turėjo vertinti tik tokia apimtimi, t. y. ar pareiškėjui buvo tinkamai atsakyta suteikiant prašomą informaciją.

49. Atsižvelgiant į tai, kad šioje nutartyje konstatuota, jog pareiškėjui buvo tinkamai atsakyta, reikalavimas įpareigoti atsakovą pašalinti skunde nurodytus pažeidimus, nesudarant galimybės pareiškėjui įsigyti ir / ar turėti klijų popieriui, sausainių, smilkalų, razinų ir cinamono, negali būti tenkinamas, nes nagrinėjamu atveju nėra atsakovo atsisakymo įvykdyti pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytų faktinių aplinkybių visumą ir tai, kad pareiškėjui ginčijamais raštais buvo tinkamai atsakyta, vertina, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, dėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, egzistavimo iš esmės nėra tikslinga pasisakyti.

51. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimento, vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintu Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentu (toliau – ir Asortimentas). Tačiau pažymėtina, kad Asortimente yra nustatytas būtent tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų sąrašas. Tuo tarpu pareiškėjas yra nuteistasis, kuris laikomas kalėjime, o ne tardymo izoliatoriuje, todėl Asortimento nuostatos jam netaikytinos.

52. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai aiškino ir taikė šiai bylai aktualias materialinės teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas. Nenustačius atsakovo atstovo Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų ir nesant pagrindo panaikinti skundžiamus Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento raštus, atsakovo skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 24 d. raštas Nr. 96-3562 „Dėl parduotuvės veiklos“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. 2S-5979 „Dėl nuteistojo H. D. prašymo“ ir Lukiškių TI-K įpareigotas sudaryti pareiškėjui galimybę įsigyti prieskonių – cinamono ir džiovintų vaisių – razinų ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 17 d. pareiškimo dalį dėl maisto produktų – kiaušinių, sausainių ir kitų reikmenų – smilkalų bei klijų popieriui klijuoti įsigijimo, pakeičiama ir ši pareiškėjo skundo dalis atmetama. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

53. Dėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų byloje pateikimu teismo pavedimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka šiuo atveju netaikytina. Esant šioms aplinkybėms, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašomos išlaidos nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1112-662/2018, 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-

1267-602/2018).


n u t a r i a:

Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Lukiškių tardymo

izoliatoriaus-kalėjimo 2016 m. spalio 24 d. raštas Nr. 96-3562 „Dėl parduotuvės veiklos“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. 2S-5979 „Dėl nuteistojo H. D. prašymo“ ir Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas įpareigotas sudaryti pareiškėjui galimybę įsigyti prieskonių – cinamono ir džiovintų vaisių – razinų ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 17 d. pareiškimo dalį dėl maisto produktų – kiaušinių, sausainių ir kitų reikmenų – smilkalų bei klijų popieriui klijuoti įsigijimo, pakeisti ir šią pareiškėjo H. D. skundo dalį atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2018-18286 2018-11-13 2018-10-30 2018-10-30 -

Administracinė byla Nr. eA-1579-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03661-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.4; 12.5.1; 12.6.3(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. V. ir S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. ir S. V. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų, nurodymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=83faf9b0e69c11e8a924e51e3682e4fc

I.

1. Pareiškėjai A. V. ir S. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimus Nr. 68-215 ir Nr. 68-216, pakeisti atsakovo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) sprendimus Nr. (6.5)-65 ir Nr. (6.5.)-65/1 bei įpareigoti Klaipėdos AVMI spręsti klausimą dėl susitarimo su mokesčių mokėtojais dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių pasirašymo, o tokio prašymo tenkinimui nesant teisinio pagrindo, atleisti A. V. ir S. V. nuo visos apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių sumos; 2) panaikinti atsakovo VMI 2016 m. rugsėjo 1 d. nurodymus Nr. (23.31-08) 467-154132 ir Nr. (23.31-08) 467-154501, kaip prieštaraujančius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nurodytiems pagrindams.

2. Paaiškino, kad Klaipėdos AVMI sprendimas atleisti mokesčių mokėtojus nuo 30 proc. priskaičiuotų delspinigių mokėjimo yra nepakankamas, taip pat pareiškėjai nesutinka su VMI sprendimu nenagrinėti pareiškėjų prašymo dėl susitarimo dėl mokesčio ir su tuo susijusių sumų dydžių pasirašymo ir išdėstyta pozicija, kad mokestinis ginčas dėl apskaičiuoto GPM, šio mokesčio delspinigių ir paskirtos baudos yra pasibaigęs, o susitarimo pasirašymas pasibaigus mokestiniam ginčui nėra galimas. Pareiškėjų teigimu, mokestinis ginčas dar nėra pasibaigęs, nes savo sprendimais Klaipėdos AVMI sumažinus papildomai apskaičiuotų delspinigių sumą 30 proc., pareiškėjai toliau nesutinka su jiems priskaičiuotomis GPM ir delspinigių sumomis, todėl yra pagrindas taikyti teisės normas dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių pasirašymo. Manė, kad nagrinėjamos bylos atveju turėtų būti pripažinta, kad pareiškėjai reikiamų mokėti GPM sumų nedeklaravo dėl suklydimo. Pareiškėjai sąžiningai klydo, manydami turintys teisę priskirti didesnę dalį po sandorio sudarymo gautų pajamų prie žemės sklypo pirkimo, nes žemės sklypas buvo pirktas anksčiau. Namo statybos sąnaudos buvo deklaruotos VMI nustatyta tvarka ir atliekant patikrinimą šių išlaidų suma nebuvo nuginčyta. Kadangi patikrinimo metu nebuvo išsiaiškinta tikroji nebaigto statyti gyvenamojo namo vertė, o pareiškėjai tokių duomenų surinkti patys neturi galimybės, patikrinimo rezultatai neatspindi tikrosios buvusios faktinės situacijos. Todėl pareiškėjai teigė turintys teisę prašyti VMI pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su tuo susijusių sumų dydžio.

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjų atžvilgiu priimti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, Mokestinių ginčų komisija) sprendimai nėra nuginčyti, jie yra galiojantys ir vykdytini. Kadangi mokestiniai ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjų dėl sprendimų, kuriais papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės, yra pasibaigę, nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl susitarimo sudarymo. Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų, bet dar nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jeigu jis įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjai šiuo atveju turėjo patys išsiaiškinti pajamų apmokestinimo, mokesčių deklaravimo ir sumokėjimo tvarką, nenustatyta, kad pareiškėjai būtų kreipęsi į mokesčių administratorių, siekdami išsiaiškinti, kaip tinkamai vykdyti savo prievoles. Todėl VMI pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai nuo delspinigių mokėjimo negali būti atleisti.

5. Atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Paaiškino, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjų mokestinius patikrinimus ir nustatė, kad pareiškėjai, siekdami sumažinti mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) nuo nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimo pajamų, sąmoningai iškreipė sandorio aplinkybes, sutartyje parduodamo sklypo kainą nurodydami žymiai aukštesnę, nei jo rinkos kaina, o parduodamo namo kainą nurodydami žymiai mažesnę, todėl Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 9 d. bei 2015 m. birželio 10 d. sprendimais nurodė pareiškėjams sumokėti papildomą GPM, GPM delspinigius ir baudą. 2016 m. gegužės 9 d. Klaipėdos AVMI gauti pareiškėjų prašymai dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo ir / arba atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Kadangi Komisijos, VMI ir Klaipėdos AVMI priimti sprendimai dėl atlikto mokestinio patikrinimo ir papildomai apskaičiuotų sumų nebuvo nuginčyti, jie yra galiojantys ir vykdytini, t. y. mokestinis ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjų dėl sprendimo, kuriuo papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės, yra pasibaigęs, todėl nebuvo ir nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl susitarimo sudarymo.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.8. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog 2015 m. birželio 10 d. priimtas Klaipėdos AVMI sprendimas

Nr. FR0682-360 dėl 2015 m. kovo 16 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-209 tvirtinimo, kuriame pareiškėjai A. V. nurodyta sumokėti 2 420,64 Eur GPM, 1 632,04 GPM delspinigius ir 242 Eur GPM baudą. VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 68-156 Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. FR0682-360 patvirtino. Komisija 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. S-234 (7-237/2015) patvirtino VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 68-156.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos A. V. skundą su prašymu panaikinti Komisijos 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. S-234 (7-237/2015), VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 68-156 ir Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. FR0682-360. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-426-438/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

10. Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą Nr. FRO682-352 dėl 2015 m. kovo 16 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-208 tvirtinimo, kuriuo pareiškėjui S. V. nurodyta sumokėti 3 171,34 Eur GPM, 2 317,65 Eur GPM delspinigius ir 317 Eur GPM baudą. VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 68-155 Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. FRO682-352 patvirtino. Komisija 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. S-233 (7-236/2015) patvirtino VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 68-155.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. V. skundą su prašymu panaikinti Komisijos 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. S-233 (7-236/2015), VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 68-155 bei Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. FRO682-352. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-408-438/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. VMI 2016 m. balandžio 13 d. raginimu Nr. (23.31-08) 464-481 paragino pareiškėją S. V. per 20 d. nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti bendrą 5 172,53 Eur sumą, paaiškino, kad raginimo neįvykdžius, nurodyta suma bus išieškota Lietuvos respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka.

13. VMI 2016 m. balandžio 13 d. raginimu Nr. (23.31-08) 464-480 paragino pareiškėją A. V. per 20 d. nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti bendrą 4 003,51 Eur sumą, paaiškino, kad raginimo neįvykdžius, nurodyta suma bus išieškota MAĮ nustatyta tvarka.

14. Pareiškėjai 2016 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydami atleisti A. V. ir S. V. nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies.

15. Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-65 nusprendė atleisti pareiškėją A. V. nuo papildomai apskaičiuotų 530 Eur delspinigių mokėjimo.

16. Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-65/1 nusprendė atleisti pareiškėją S. V. nuo papildomai apskaičiuotų 768,25 Eur delspinigių mokėjimo.

17. Pareiškėjai A. V. ir S. V. 2016 m. birželio 15 d. skundu VMI reikalavo pakeisti 2016 m. gegužės 24 d. Klaipėdos AVMI sprendimus Nr. (6.5)-65 ir Nr. (6.5)-65/1 ir įpareigoti Klaipėdos AVMI spręsti klausimą dėl susitarimo su mokesčių mokėtojais dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo, o tokio prašymo tenkinimui nesant teisinio pagrindo, atleisti pareiškėjus nuo visos apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių sumos.

18. VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 68-215 nusprendė patvirtinti Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (6.5)-65/1.

19. VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 68-216 nusprendė patvirtinti Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (6.5)-65.

20. VMI 2016 m. rugsėjo 1 d. priėmė nurodymą Nr. (23.31-08) 467-154132 nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo S. V. sąskaitų.

21. VMI 2016 m. rugsėjo 1 d. priėmė nurodymą Nr. (23.31-08) 467-154501 nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojos A. V. sąskaitų.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojų sąskaitų, taip pat dėl VMI sprendimų, kuriais patvirtinti Klaipėdos AVMI sprendimai iš dalies atleisti pareiškėjus nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, teisėtumo bei pagrįstumo.

23. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai kelia reikalavimus dėl susitarimo su mokesčių mokėtojais dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių pasirašymo, dėl atleidimo nuo delspinigių bei privalomųjų nurodymų pagrįstumo, teismas analizavo, ar byloje yra pagrindas mokesčių administratoriui pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžių sumokėjimo, atleisti pareiškėjus nuo delspinigių bei naikinti privalomuosius nurodymus nurašyti mokestinę

nepriemoką.24. Teismas pažymėjo, kad susitarimo su mokesčių mokėtojais dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių

pasirašymo tvarką reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) 71 straipsnis. Tuo tarpu mokestinio ginčo samprata apibrėžta MAĮ 2 dalies 22 punkte. Todėl, atlikęs nurodytų teisės normų analizę, teismas darė išvadą, kad susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu, t. y. kai atliekami tyrimo, patikrinimo veiksmai arba ginčo stadijoje, tačiau ne minėtiems veiksmams pasibaigus.

25. Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 3 d. bei 2016 m. vasario 24 d. nutartimis atsisakė priimti pareiškėjų A. V. bei S. V. skundą dėl sprendimų panaikinimo, o Lietuvos vyriausias administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis paliko nepakeistas. Taigi Komisijos sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas, privalo būti vykdomas. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad mokestinis ginčas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pabaigtas Komisijos 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu, todėl mokestiniam ginčui pasibaigus nebėra galimybės pasirašyti susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Todėl Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-65 bei sprendimu Nr. (6.5)-65/1 pagrįstai konstatavo, kad susitarimo pasirašymas pasibaigus mokestiniam ginčui nėra galimas.

26. Pareiškėjai kreipėsi į Klaipėdos AVMI, prašydami atleisti pareiškėjus nuo delspinigių mokėjimo, nes sutuoktiniai nėra kalti dėl VMI nustatytų pažeidimų, o reikiamų sumokėti GPM sumų nedeklaravo dėl suklydimo. Klaipėdos AVMI tokį pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies, A. V. atleido nuo papildomai apskaičiuotų 530 Eur delspinigių mokėjimo, o S. V. – nuo 768,25 Eur delspinigių mokėjimo. Pareiškėjai teigė, kad atleidimas nuo delspinigių šia apimtimi yra nepakankamas.

27. Atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus nustato MAĮ 141 straipsnio 1 dalis ir VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai nenumato jokių papildomų atleidimo nuo delspinigių ar baudų pagrindų, išskyrus nurodytus MAĮ ir Taisyklėse. MAĮ įtvirtintas baigtinis atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų sąrašas. Prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, nustatyta ir įtvirtinta nurodytose teisės normose. Be to, teikiant tokį prašymą, turi būti kartu teikiami ir įrodymai, kurie patvirtintų esant atleidimo pagrindą. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai nėra kalti dėl padarytų pažeidimų ar kad mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčio mokėjimo klausimais. Nors pareiškėjai aiškina, kad reikiamų mokėti GPM sumų nedeklaravo dėl suklydimo, ši aplinkybė nėra pagrindas atleisti mokesčių mokėtojus nuo prievolės sumokėti delspinigius. Taip pat pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismas papildomai akcentavo, jog Klaipėdos AVMI sprendimais Nr. (6.5)-65 ir Nr. (6.5.)-65/1, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, atleido pareiškėjus nuo 30 proc. papildomai apskaičiuotos delspinigių sumos. Atsižvelgdamas į tai, kad MAĮ ir Taisyklėse nurodytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų nenustatyta, tačiau papildomai apskaičiuoti delspinigiai sudarė daugiau nei 50 proc. papildomai apskaičiuoto mokesčio, pareiškėjų atleidimą nuo delspinigių šia apimtimi teismas laikė teisingu, pagrįstu ir pakankamu. Todėl nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma atleisti A. V. ir S. V. nuo visos apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių sumos.

28. Pareiškėjai skunde taip pat ginčijo VMI 2016 m. rugsėjo 1 d. nurodymus Nr. (23.31-08) 467-154132 ir Nr. (23.31-08) 467-154501, nes juose nėra paaiškinta, kokiu pagrindu apskaičiuotos pareiškėjų mokestinės prievolės. Teigė, kad nurodymai yra neargumentuoti, juose nepateikta įrodymų bei konkrečių skaičiavimų.

29. Teismas vadovavosi MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 20 dalimi, 33 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 81 straipsnio 1 dalimi, 105 straipsnio 1 dalimi, 105 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog VMI 2016 m. balandžio 13 d. raginimu Nr. (23.31-08) 464-481 paragino pareiškėją S. V. per 20 d. nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti bendrą 5 172,53 Eur sumą, o 2016 m. balandžio 13 d. raginimu Nr. (23.31-08) 464-480 paragino pareiškėją A. V. per 20 d. nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti bendrą 4 003,51 Eur sumą, paaiškino, kad raginimo neįvykdžius, nurodyta suma bus išieškota MAĮ nustatyta tvarka. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad raginimai priimti pašte 2016 m. balandžio 15 d. Todėl pareiškėjai per 20 d. nuo raginimų įteikimo dienos turėjo pareigą sumokėti nurodytas sumas. Kadangi mokesčių mokėtojai nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką.

30. Teismas pažymėjo, kad ginčijami nurodymai išieškoti mokestinę nepriemoką yra teisiškai bei faktiškai pagrįsti. Akcentavo, kad nurodymuose yra pateiktas šio akto priėmimo teisinis pagrindas. Be to, kartu su skundžiamais nurodymais pareiškėjams įteikti priedai – kiekvieno iš pareiškėjų prievolių ataskaitos, kuriose yra išskaidyta pareiškėjų mokestinė

nepriemoka ir nurodyti mokestinai laikotarpiai. Kaip minėta, prieš priimant ginčijamus nurodymus išieškoti mokestinę nepriemoką, pareiškėjams buvo įteikti raginimai. Minėtuose raginimuose buvo aiškiai įvardintas mokestinės nepriemokos apskaičiavimo pagrindas, pateikiant nuorodą į Komisijos 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimus, aiškiai įtvirtintos ir į grupes išskaidytos apskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumos bei eksplicitiškai nurodyta, kad raginimo neįvykdžius, minėtos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad prieš priimant ginčijamus nurodymus, pareiškėjai žinojo, jog yra priimtas galutinis sprendimas dėl mokesčio nepriemokos. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai priėmė nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojų A. V. ir A. V. sąskaitų, todėl naikinti šiuos nurodymus, vadovaujantis pareiškėjų skunde pateiktais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

31. Įvertinęs procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, taikytinas teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimai Nr. 68-215 ir Nr. 68-216, kuriais patvirtinti Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 24 d. sprendimai Nr. (6.5)-65 ir Nr. (6.5.)-65/1, taip pat VMI 2016 m. rugsėjo 1 d. nurodymai Nr. (23.31-08) 467-154132 ir Nr. (23.31-08) 467-154501 priimti tinkamai išanalizavus bylos faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, todėl juos naikinti nėra pagrindo. Netenkinęs pareiškėjų reikalavimų dėl sprendimų bei nurodymų panaikinimo, teismas nurodė, kad nėra pagrindo įpareigoti Klaipėdos AVMI spręsti klausimą dėl susitarimo su mokesčių mokėtojais dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių pasirašymo ir atleisti A. V. ir S. V. nuo visos apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių sumos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

III.

32. Pareiškėjai A. V. ir S. V. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo tokius pagrindinius argumentus:

32.1. Apeliantams ginčijant VMI sprendimus teisme, mokestinis ginčas dar nėra pasibaigęs, nes Klaipėdos AVMI sumažinus papildomai apskaičiuotų delspinigių sumą 30 proc., abu mokesčių mokėtojai toliau nesutinka su jiems priskaičiuotomis GPM ir delspinigių sumomis, todėl yra pagrindas taikyti MAĮ 71 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju pripažintina, kad mokesčių mokėtojai reikiamų mokėti GPM sumų nedeklaravo dėl suklydimo. Apeliantai sąžiningai klydo, manydami turintys teisę priskirti didesnę po sandorio sudarymo gautų pajamų dalį prie žemės sklypo pirkimo, nes žemės sklypas buvo pirktas anksčiau, o namo įsigijimo (statybos) išlaidos buvo pakankamai atidžiai suskaičiuotos ir visoms joms mokesčių mokėtojai turėjo išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Namo statybos sąnaudos buvo deklaruotos VMI nustatyta tvarka ir atliekant patikrinimą šių išlaidų suma nebuvo nuginčyta. Apeliantų nuomone, VMI, atlikdama patikrinimus, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, nes apeliantų pateikti duomenys apie gyvenamojo namo tuometinę rinkos vertę nebuvo tikrinami VMI apsiribojus tuo, kad buvo atliktas žemės sklypo vertinimas, tačiau nebuvo atliekamas gyvenamojo namo rinkos kainos įvertinimas. Kadangi patikrinimo metu nebuvo išsiaiškinta tikroji nebaigto statyti gyvenamojo namo vertė, o apeliantai tokių duomenų surinkti patys neturėjo ir dabar neturi galimybės, patikrinimo rezultatai neatspindi tikrosios faktinės situacijos, buvusios 2008 metais. Todėl buvo pagrindas pasirašyti susitarimą su mokesčių mokėtojais dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių.

32.2. Mano, jog yra pagrindas atleisti abu mokesčių mokėtojus nuo papildomai apskaičiuotos delspinigių sumos, nes mokesčių mokėtojai nėra kalti dėl VMI nustatytų pažeidimų. Kaip minėta, apeliantai reikiamų mokėti GPM sumų nedeklaravo dėl suklydimo. Nustatyta, kad abu apeliantai noriai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė reikiamus dokumentus ir paaiškinimus mokesčių administratoriui.

32.3. VMI 2016 m. rugsėjo 1 d. nurodymuose Nr. (23.31-08) 467-154132 ir Nr. (23.31-08) 467-154501 nėra nurodyta, kokiu pagrindu yra apskaičiuotos apeliantų mokestinės prievolės. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad apeliantai nėra gavę jokių įrodymų, jog mokesčių administratorius yra siuntęs apeliantams raginimus geruoju įvykdyti mokestines prievoles, nėra jokių duomenų, kad mokestinis ginčas yra pasibaigęs, todėl mano, jog sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, prieš tai neįteikus apeliantui raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir pažymi, kad minėtuose nurodymuose nėra nurodytų pagrindinių faktų, nepateikta argumentų ir įrodymų bei konkrečių skaičiavimų.

33. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

33.1. Įstatymų leidėjas nustatė, jog mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio visų mokestinio ginčo etapų metu, tačiau mokestiniu ginču pripažįstamas ginčas dėl dokumento, kuriuo mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), t. y. aiškiai nustatyti mokestinio ginčo kriterijai. Vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, mgK, VMI ir Klaipėdos AVMI sprendimai nėra nuginčyti, jie yra galiojantys ir vykdytini, t. y. mokestiniai ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjų dėl sprendimų, kuriais papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės, yra pasibaigę ir nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl susitarimo sudarymo.

33.2. Pareiškėjai patys turėjo išsiaiškinti pajamų apmokestinimo, taip pat mokesčių deklaravimo ir sumokėjimo tvarką, tačiau nenustatyta, jog jie kreipėsi į mokesčių administratorių siekdami išsiaiškinti ir tinkamai vykdyti savo mokestines prievoles, t. y. rodė iniciatyvą vykdant prievoles valstybei. Priešingai, mokesčių teisės pažeidimai buvo nustatyti tik kontrolės veiksmų metu. Taigi VMI nesutinka, jog pareiškėjai nėra kalti dėl padaryto pažeidimo, ir mano, jog pareiškėjai nuo delspinigių mokėjimo negali būti atleisti.

33.3. 2016 m. balandžio 13 d. buvo išsiųsti raginimai Nr. (23.31-08) 464-480 ir Nr. (23.31-08) 467-481 pareiškėjams sumokėti mokestinę nepriemoką (tą patvirtina pašto išrašas), tačiau mokestinės nepriemokos nebuvo sumokėtos. 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo priimti minėti nurodymai nurašyti mokestines nepriemokas iš sąskaitų. Kadangi mokestinis ginčas buvo pasibaigęs, mokesčių administratorius teisėtai įvykdė savo pareigą pirmiausia išsiųsti raginimą sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju mokesčių mokėtojams, o jos nesumokėjus priėmė sprendimą nurašyti mokestinę nepriemoką iš sąskaitų.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35. Atsiliepime nurodo, kad susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo, mokestinio patikrinimo metu bei visų mokestinių ginčų nagrinėjimo metu, tačiau ne minėtiems veiksmams pasibaigus. Byloje nenustatyta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai nėra kalti dėl padarytų pažeidimų ar kad mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu pagrindu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Aplinkybė, kad pareiškėjai GPM nedeklaravo dėl suklydimo, nėra pagrindas atleisti mokesčių mokėtojus nuo prievolės sumokėti delspinigius. Akcentuoja, kad nėra pagrindo naikinti mokesčių administratoriaus nurodymų nurašyti mokestines nepriemokas iš mokesčių mokėtojų sąskaitų, nes jie pagrįstai priimti vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Teisėjų kolegija


IV.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratorių sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo iš dalies atleisti nuo delspinigių mokėjimo, vietos mokesčių administratoriaus nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojų sąskaitų teisėtumo bei pagrįstumo, o taip pat dėl susitarimo su mokesčių mokėtojais dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių pasirašymo.

37. Mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis).

38. Pareiškėjai vietos mokesčių administratorių sprendimus dėl patikrinimo aktų patvirtinimo, kuriais pareiškėjai A. V. nurodyta sumokėti 2 420,64 Eur GPM, 1 632,04 GPM delspinigius ir 242 Eur GPM baudą, o pareiškėjui S. V. nurodyta sumokėti 3 171,34 Eur GPM, 2 317,65 Eur GPM delspinigius ir 317 Eur GPM baudą, apskundė centriniam mokesčių administratoriui ir Mokestinių ginčų komisijai.

39. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos priėmė sprendimus, kuriais buvo patvirtinti minėti vietos mokesčių administratorių sprendimai. Ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokestinį ginčą pagal pareiškėjų skundus, teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo nagrinėjamas teisme, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundus dėl mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų

panaikinimo atsisakė priimti.40. Mokesčių administravimo įstatymo 158 straipsnis nustato, kad praėjus šiame įstatyme nustatytiems sprendimo dėl

mokestinio ginčo apskundimo terminams, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję tretieji asmenys.

41. Taigi mokestinis ginčas dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio ir su šiuo mokesčiu susijusių sumų yra išspręstas, o centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos priimti sprendimai dėl mokestinio ginčo išsprendimo yra privalomi.

42. Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.

43. Nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas tarp pareiškėjų ir mokesčių administratorių yra išspręstas, todėl susitarimas dėl apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų, dėl kurių vyko minėtas mokestinis ginčas, negali būti pasirašomas. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją spręsti klausimą dėl susitarimo su pareiškėjais dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių pasirašymo. Pažymėtina ir tai, kad esant privalomam Mokestinių ginčų komisijos sprendimui, priimtam išnagrinėjus mokestinį ginčą pagal pareiškėjų skundą, apeliacine skunde nurodytos aplinkybės apie tai, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, kurios buvo išnagrinėto mokestinio ginčo dalykas, šioje byloje pareikštų reikalavimų kontekste nevertinamos.

44. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

45. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų mokesčių administratorių sprendimų atleisti pareiškėjus nuo dalies apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, taip pat dėl nurodymų išieškoti mokestinę nepriemoką teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, kuriomis vadovaujantis mokesčių administratoriai priėmė minėtus teisės aktus. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, detaliai nevertina apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių dėl šios skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

46. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus atleisti pareiškėjus nuo dalies delspinigių mokėjimo, netenkintinas ir pareiškėjų skundo reikalavimas atleisti juos nuo visų apskaičiuotų delspinigių sumokėjimo.

47. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų A. V. ir S. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. AS-746-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02587-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutarties pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus laikyti nepaduotu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. rugpjūčio 2 d. iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) gautas elektroninis laiškas su pridėtais priedais (b. l. 1). Vienas iš priedų buvo pareiškėjo A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui kopija (b. l. 2–5). Šiame skunde pareiškėjas prašė: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija) papildyti Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – BK) kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis; 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją per teismo nustatytą konkretų terminą (įmanomai trumpiausią laiką) atlyginti pareiškėjui moralinę žalą, kuri atsirado dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veikimo (neveikimo).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą (iki 2018 m. rugpjūčio 22 d.) pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti naują skundą, kuriame būtų nurodyta: pageidavimas dėl atsiliepimo į skundą, teismo sprendimo, kitų procesinių dokumentų gavimo elektroninių ryšių priemonėmis; atsakovas(-ai), kurio(-ių) veiksmai skundžiami; skundžiamas konkretus veiksmas (neveikimas) ar aktas; skundo reikalavimas(-ai) ir jį (juos) pagrindžiančios aplinkybės, pagrįstos konkrečiais įrodymais; visos valstybės civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos (konkretūs neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos); pateikti teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas yra teisėtas J. M. paveldėtojas; nurodyti argumentus, kodėl prašoma neturtinė žala turi būti priteista ne tik pareiškėjui, bet ir mirusiam J. M.; pateikti teismui žyminio mokesčio kvitą arba motyvuotą, įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo; nurodyti, ar pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (b. l. 40–42). Teismas minėta nutartimi išaiškino pareiškėjui, kad nustatytu terminu nepašalinus trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d8d83000e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu (b. l. 50–51).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 8 d. teismo nutartyje nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino, todėl nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu.

III.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. rugsėjo 3 d. iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) gautas elektroninis laiškas (b. l. 53), prie kurio buvo pridėta A. M. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutarties panaikinimo kopija (b. l. 54–56).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti – pateikti atskirąjį skundą raštu arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis (b. l. 59–60).

2018 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas pateikė teismui atskirąjį skundą (originalą) (b. l. 63–65).Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartis yra šališka,

neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta.Pareiškėjas nurodo, kad už Lietuvos gyventojų genocido tyrimo trukdymą, vilkinimą, turimos medžiagos bei

informacijos slėpimą, naikinimą, atsisakymą liudyti fiziniai ir juridiniai asmenys (valstybinės institucijos) atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau Lietuvos valstybė šių įstatymų dar nepriėmė.

Pareiškėjas paaiškina, kad yra J. M. (1941 m. spalio 14 d. nužudyto Oneglage) anūkas ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduota archyvinė pažyma Nr. 1/30AP-84 yra falsifikuota. Be to, pareiškėjas nurodo, kad valstybės įmonė Registrų centras 2016 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui išdavė pažymą Nr. GR1A-5866, iš kurios visiškai neaišku, koks tiksliai A. M. yra jo sūnus ir kokie tiksliai J. ir B. M. yra jo tėvai (nenurodyti asmens kodai, pasų numeriai).

Manipuliavimas, neigimas ir slėpimas dėl pareiškėjo šeimos giminystės ryšių, pareiškėjo nuomone, yra susijęs su 1940–1941 m. Lietuvos gyventojų genocido tyrimo trukdymu, vilkinimu, turimos medžiagos bei informacijos slėpimu, naikinimu ir su „official forgery“ (galimai lietuviškai falsifikacija – tarnybinis oficialus dokumentų sukeitimas). Tai, pasak pareiškėjo, reiškia Teisingumo ministerijos jau 28 m. trunkantį piktnaudžiavimą teisėmis per veikimą (neveikimą). Pareiškėjas pažymi, kad nepriimtas ir įstatymas dėl žalos atlyginimo už manipuliacijas asmens ir turto duomenimis nukentėjusių nuo 1940–1941 m. genocido.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas turi teisę ir pareigą ginti žmogų nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo. Be to, pasak pareiškėjo, valstybė įpareigojama atsakyti už visus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus, kuriuos padarė bet kokie valstybės organai (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė valdžia).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

Šioje byloje tikrinama, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu nepašalinus skundo trūkumų.

Kaip minėta, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekė, kad Teisingumo ministerija atlygintų jam neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veikimo ar neveikimo. Pareiškėjas taip pat siekė, kad teismas įpareigotų Teisingumo ministeriją tam tikru nurodytu būdu papildyti Baudžiamąjį kodeksą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, įpareigojo pašalinti skundo trūkumus, įspėdamas, kad nepašinus trūkumų skundas bus laikomas nepaduotu.

Pareiškėjui nepašalinus teismo nurodytų skundo trūkumų, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui yra įtvirtinti ABTĮ 24 straipsnyje. Aiškindamas šių reikalavimų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, be kita ko, yra pažymėjęs, kad teismui paduodamas skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Nagrinėjamu atveju šių reikalavimų pareiškėjo paduoto skundo

turinys neatitinka. Pareiškėjo paduoto skundo pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą, išspręsti jo priimtinumo ir rūšinio teismingumo klausimus bei tinkamai išnagrinėti bylą. Pareiškėjas skunde nurodė daug faktų, tačiau teismui turi būti aišku, kokios konkrečios aplinkybės buvo konkretaus skundžiamo veiksmo ar neveikimo neteisėtumo pagrindas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi (2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-746/2010).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nepakankamai aiškiam pareiškėjo skundo turiniui, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas pateiktų naują skundą, atitinkantį ABTĮ nuostatas, o tokio skundo pareiškėjui nepateikus, teisėtai ir pagrįstai 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Atitinkamai, pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. atskirojo skundo netenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



2018-18348 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Administracinė byla Nr. AS-756-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01743-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. K. (K. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c7f167c0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-483/484 (645/241) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Bangladešo Liaudies Respublikos piliečiui K. K., panaikinimo ir atsisakymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Bangladešo Liaudies Respublikos piliečiui K. K.“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 1–4).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (b. l. 52–53).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui pateikė skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 138 straipsnyje nustatytą Migracijos departamento Sprendimo apskundimo terminą (14 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos). Teismas nurodė, kad nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau pareiškėjas tokio prašymo neteikė. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo nesidomėjimo pateikto skundo eiga, beveik 4 mėnesius nebuvo galima išspręsti skundo priėmimo klausimo.

III.

Pareiškėjas K. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą (b. l. 56).

Pareiškėjas atskirajame skunde paaiškina, kad skundo padavimo teismui metu (2018 m. gegužės 22 d.) jis gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad po to išsikraustė ir telefonu nurodė, kad nutartis teismas gali siųsti adresu (duomenys neskelbtini) bei elektroninio paštu adresu (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjo, minėtais adresais teismo laiškų jis nesulaukė, išskyrus nutartį, kad pareiškėjo skundas yra nepriimamas.

Teisėjų kolegija


Šioje byloje tikrinama, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Kaip minėta, pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamą Sprendimą gavo 2018 m. gegužės 4 d. (b. l. 1). Sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta, kad dėl šio Sprendimo skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui gali būti paduotas per 14 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos (UTPĮ 138 straipsnis). Pareiškėjas dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi į teismą 2018 m. gegužės 20 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) (b. l. 7), t. y. praleidęs 14 dienų terminą skundui paduoti. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atskiruoju skundu skundžiamoje 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartyje teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas buvo paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti pareiškėjo prašymu. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 2 dalį, prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą teismui turi būti paduotas skundas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo pateikęs teismui prašymo atnaujinti terminą, todėl pirmosios instancijos teismas minėtoje nutartyje pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad praleistas skundo padavimo terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti teismo nutartį todėl, kad, pasak pareiškėjo, jis negavo teismo

siunčiamų nutarčių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pareiškėjui išaiškino jo teisę pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 38–39) ir šią nutartį pareiškėjas gavo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisė pateikti prašymą atnaujinti terminą yra įtvirtinta ABTĮ 30 straipsnio 2 dalyje. Nurodytas įstatymas yra viešai paskelbtas, todėl pareiškėjui turėjo būti žinomas. Taigi aplinkybės, susijusios su galimai pareiškėjo negauta teismo nutartimi išaiškinančia jo teisę prašyti atnaujinti terminą, sprendžiant dėl teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nėra teisiškai reikšmingos. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pareiškėjui teisingai išaiškino, kad ši nutartis neatima galimybės pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu, pateikiant argumentuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo K. K. (K. K.) atskirojo skundo netenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-761-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03573-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritoriniam padaliniui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dbd56a70e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) bei Tarnybos Klaipėdos I teritoriniam padaliniui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 23 d. nutartimi šį sprendimą pakeitė ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

2018 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (toliau – ir Prašymas). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pareiškėjo Prašymą tenkino iš dalies.

2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą ir 2018 m. rugsėjo 6 d. teismo nutartį pakeisti. Pareiškėjas nurodė, kad jo atstovas (advokatas S. T.) minėtos nutarties priėmimo metu buvo užsienyje ir tik 2018 m. rugsėjo 17 d. turėjo galimybę susipažinti su teismo nutartimi. Pareiškėjas pridėjo dokumentą, patvirtinantį, kad S. T. 2018 m. rugpjūčio 7 d. turėjo įsigijęs lėktuvo bilietus į Turkiją (išvykimas 2018 m. rugsėjo 5 d., grįžimas 2018 m. rugsėjo 16 d.).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti ir pareiškėjo atskirąjį skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 74 straipsnio 8 dalį, įteikiant procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo proceso dalyviui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo datos einanti darbo diena. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovui teismo nutartis buvo išsiųsta elektroninių ryšių priemonėmis 2018 m. rugsėjo 6 d., todėl darė išvadą, kad pareiškėjo atstovas minėtą nutartį gavo 2018 m. rugsėjo 7 d., o 2018 m. rugsėjo 17 d. išsiųsdamas dėl minėtos nutarties atskirąjį skundą, praleido ABTĮ 152 straipsnio 3 dalyje nustatytą 7 kalendorinių dienų terminą atskirajam skundui paduoti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, užimtumas ar poilsio dienos savaime nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą, termino praleidimas dažniausiai negali būti pateisintas atostogomis ar švenčių dienomis. Teismas konstatavo, kad ši praktika ypač taikoma, kai byloje pareiškėjas turi profesionalų atstovą – advokatą, kuriam keliami didesni kvalifikacijos ir darbo kokybės reikalavimai. Teismas nurodė, kad advokatas, būdamas savo srities profesionalas, privalo organizuoti darbą tokiu būdu, kad nebūtų pažeisti įstatymuose įtvirtinti reikalavimai, bei, žinodamas, kad negalės garantuoti tinkamo atstovavimo, informuoti apie tai atstovaujamąjį, perįgalioti kitą asmenį ir pan. Apibendrindamas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas terminą paduoti atskirąjį skundą praleido dėl svarbios priežasties, todėl prašymo atnaujinti terminą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą.

III.

Pareiškėjas A. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti atskirojo skundo pateikimo terminą ir pareiškėjo atskirąjį skundą priimti arba atskirojo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka, kad jis buvo tinkamai informuotas apie procesinio sprendimo priėmimą, nes to objektyviai nebuvo įmanoma padaryti, nes pareiškėjas nėra prijungtas prie elektroninių paslaugų portalo, o pareiškėjo atstovas, būdamas užsienyje ir ne Europos Sąjungos valstybėje, neturėjo pareiškėjo kontaktų, darbotvarkės ir galimybės prisijungti prie portalo ir dar informuoti pareiškėją. Teismo pozicija, kad pareiškėjo atstovas atostogų užsienyje metu turėjo vykdyti darbines funkcijas, nėra teisinga ir pagrįsta. Pareiškėjo nuomone, tokioje pozicijoje galima įžvelgti diskriminacijos dėl profesijos ir žmogaus teisių pažeidimo požymių.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo atstovas neva numanydamas, kad priimtas sprendimas galimai netenkins jo atstovaujamojo, galėjo prisijungti prie elektroninių paslaugų portalo. Pareiškėjas pažymi, kad jo atstovas nemanė ir negalėjo numatyti, kad iš esmės patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjui nebus priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Pareiškėjas pastebi, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis darbo metu buvo itin sunkiai sužalotas, yra neįgalus (socialiai pažeidžiamas) ir sąžiningai gynė pažeistą savo teisę į socialines garantijas dėl ko patyrė išlaidų, o kadangi pareiškėjo reikalavimai buvo iš esmės patenkinti, pareiškėjas negali patirti jokių neigiamų padarinių.

Tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti skundą, negali būti laikomos objektyviomis ir dėl to, kad advokatų kontoroje „Lexgate“ Tamošaitis ir partneriai dirba dar viena advokatė, taip pat advokatų padėjėjai, kurie tokiais atvejais gali pavaduoti byloje dalyvaujantį advokatą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Šioje byloje tikrinama, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą ir atskirąjį skundą atsisakė priimti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnis numato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus ABTĮ IV skyriuje nustatytas išimtis. ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr. pvz. 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, ekstraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies. 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kartu prašydamas atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą. Pareiškėjas atskirajame skunde neginčijo aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi praleidęs atskirojo skundo padavimo terminą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, paskutinė atskirojo skundo padavimo termino diena buvo 2018 m. rugsėjo 14 d., t. y. terminas praleistas trimis dienomis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, su kuriomis jis sieja termino paduoti skundą praleidimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.

Pirmosios instancijos teismas formaliai rėmėsi administracinių teismų praktikoje suformuluota taisykle, kad pareiškėjo užimtumas ar poilsio dienos savaime nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Termino praleidimas dažniausiai negali būti pateisintas vien atostogomis ar švenčių dienomis (LVAT 2011 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA442-73/2011, 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-127/2012). Tačiau teismas turi įvertinti visų aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė kreiptis į teismą iki įstatymu nustatyto termino).

Pareiškėjas termino praleidimo priežastimi nurodė tai, kad jis yra neįgalus, jį viso proceso metu atstovavo advokatas, kuris 2018 m. rugsėjo 5-16 dienomis atostogavo užsienio valstybėje, o pirmą darbo dieną po atostogų pateikė atskirąjį skundą. Nutarties nuorašas buvo perduotas tik pareiškėjo atstovui per EPP sistemą. Dėl šių faktinių aplinkybių byloje nėra ginčo.

Atsižvelgusi į šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusią situaciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas po sužinojimo apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties rezultatą buvo

rūpestingas, atidus ir pakankamai operatyviai pasirūpino atskirojo skundo padavimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, pareiškėjo siekį apskųsti teismo nutartį, būtinumą užtikrinti pareiškėjo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys šiuo konkrečiu atveju yra pakankamai objektyvios ir pateisina jo pavėlavimą paduoti atskirąjį skundą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, buvo nesąžiningas ar piktnaudžiavo, priešingai, pareiškėjo atstovui grįžus iš atostogų užsienyje, sekančią dieną atskirasis skundas buvo parengtas ir įteiktas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad situacijos teisinio vertinimo nekeičia pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, jog pareiškėjui kreipiantis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, jį atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl panaikinama.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo atstovo paduotą prašymą dėl praleisto termino kreiptis į teismą atnaujinimo ir išsprendžia klausimą iš esmės-perduoda pareiškėjo atskirąjį skundą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį panaikinti.Atnaujinti pareiškėjui A. R. terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo

6 d. nutarties paduoti.Priimti pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą ir perduoti jį nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-763-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01471-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties pareiškėjo A. G. skundą atsakovui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=da49e870e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui laikyti nepaduotu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą ir VSDFV 2018 m. liepos 4 d. sprendimą; 2) pakeisti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų misterijos (toliau – ir VRM) 2013 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 11SP-204; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių laikotarpius nuo 1993 m. gruodžio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 10 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai (toliau – pareigūnų pensija) skirti; 4) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos pareigūnų pensijos dydį; 5) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių grąžinti pareiškėjui įsiskolinimą, susidariusį nuo 2013 m. sausio 1 d. (b. l. 1–4).

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą (iki 2018 m. rugsėjo 10 d.) pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus (b. l. 18–20). Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą, skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir teikiami tai patvirtinantys įrodymai. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prie skundo turi būti pridedami priedai – skundžiami aktai, dokumentai ir įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas su skundu pateikė nekokybišką (neįskaitomą, be dalies teksto) VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo kopiją. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti įrodymus iš Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Priešgaisrinė valdyba), teismas pastebėjo, kad pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, kuris pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktą turi teisę iš valstybės institucijų gauti jų turimų dokumentų nuorašus.

Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateikė teismui prašymą dėl liudytojų iškvietimo ir nurodė, kad skunde nurodytų aplinkybių neįrodinės įrašais iš Priešgaisrinės valdybos įvykių registracijos žurnalo laikotarpiu nuo 1993 m. gruodžio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 10 d.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu nepašalinus skundo trūkumų (b. l. 26–28).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą skundo priedų nepateikė, nepateikė ir VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo kopijos, atitinkančios įrodymų leistinumo taisykles, todėl konstatavo, kad pareiškėjas skundo trūkumų nepašalino. Teismas darė išvadą, kad nepateikus ginčijamų administracinių aktų, o taip pat įrodymų, kuriais grindžiami skundo reikalavimai, teismas negali įvertinti skundo priimtinumo klausimo.

III.

Pareiškėjas A. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 30–32).

Pareiškėjo nuomone, jo skundas atitiko visus ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24–25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Su skundu pateikta VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo kopija nors ir nėra itin kokybiška, tačiau VSDFV Utenos skyrius yra proceso šalis ir minėtą sprendimą gali pateikti su atsiliepimu. Pareiškėjas pastebi, kad administracinėje byloje Nr. I-3081-386/2018, kurioje taip pat buvo teikiamas minėtas dokumentas, skundo priėmimo stadijoje nebuvo keliamas klausimas dėl šio dokumento kokybės. Pasak pareiškėjo, teismas formaliais pagrindais nustatė terminą trūkumams pašalinti ir nepagrįstai laikė skundą nepaduotu nepašalinus skundo trūkumų.

Teisėjų kolegija


Šioje byloje tikrinama, ar pagrįstai ir teisėtai Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Ginčijama teismo nutartis buvo priimta, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, numatančia, kad jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu.

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkte bei 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, jo skundas atitinka visus ABTĮ nustatytus reikalavimus.

ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jame nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, o skundo pabaigoje yra nurodyti dokumentai, pareiškėjo nuomone, pagrindžiantys skundo pagrindą (b. l. 4). Skunde taip pat nurodyta įrodymų buvimo vieta – administracinė byla Nr. I-3081-386/2018. Taigi, pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad prie skundo turi būti pridėti šie priedai: skundžiamas aktas; jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) buvo nagrinėtas administracinių ginčų komisijoje ar kitoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, – tos administracinių ginčų komisijos ar institucijos sprendimas; dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.

Pareiškėjas prie skundo pridėjo skundžiamų VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo bei VSDFV 2018 m. liepos 4 d. sprendimo kopijas (b. l. 11–16), tačiau nepridėjo prašomo pakeisti VRM 2013 m. sausio 16 d. sprendimo kopijos bei nepridėjo kitų įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė savo reikalavimus, t. y. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 23 d. pranešimo, 2018 m. sausio 24 d. pažymos apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, išrašo iš pareiškėjo darbo knygelės, 2018 m. vasario 2 d. prašymo, adresuoto VRM, Turto valdymo ir ūkio departamento prie VRM pranešimo ir voko su pašto 2018 m. vasario 12 d. atžyma.

Pareiškėjas nurodė, jog minėti dokumentai yra pateikti administracinėje byloje Nr. I-3081-386/2018, tačiau pirmosios instancijos teismas, patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatė, kad minėtoje byloje, atsisakius priimti skundą, 2018 m. balandžio 11 d. skundas su priedais buvo grąžintas (išsiųstas) pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai nustatė pareiškėjui terminą (iki 2018 m. rugsėjo 10 d.) pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti įrodymus, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus (ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nustatytu terminu minėto skundo trūkumo nepašalino, o 2018 m. rugpjūčio 31 d. teismui pateiktame prašyme dėl liudytojų iškvietimo (b. l. 22–23) nepateikė jokių su tuo susijusių paaiškinimų. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo skundą laikė nepaduotu (nepašalinus skundo trūkumų).

Pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje pareiškėjo skundo trūkumai buvo aiškiai nurodyti, taip pat buvo nurodyta, kaip pareiškėjas juos gali pašalinti. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Pareiškėjas, atstovaujamas advokato, neabejotinai turėjo suprasti, kaip ir kokius skundo trūkumus teismas prašo pašalinti (kaip aptarta, minėti trūkumai nebuvo susiję išimtinai su vieno pateikto dokumento kopijos bloga kokybe). Be to, pažymėtina, kad pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje buvo išaiškintos nurodytų procesinių veiksmų neatlikimo teisinės pasekmės, t. y., kad nepašalinus minėtų skundo trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu. Vis dėlto, pareiškėjas nusprendė nurodytų skundo trūkumų nešalinti.

Atsakydama į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad teismas formaliais pagrindais nustatė terminą trūkumams pašalinti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip jau išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, skundo priėmimo stadijoje vertinama formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ (2010 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). ABTĮ nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismui paduodamas skundas, nėra savitiksliai, todėl teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis šių, nors ir formalių, reikalavimų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. atskirojo skundo netenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-754-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01345-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.2; 43.10(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. N. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys E. S., Kauno miesto savivaldybės administracija ir Kauno Vilniaus g. 15 daugiabučio namo savininkų bendrija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja L. N. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Kauno miesto skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 8SK-429-(14.8.100) (toliau – ir 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas); 2) įpareigoti NŽT priimti naują sprendimą, kuriuo būtų nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėms ir naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), pastato (duomenys neskelbtini) savininkams ir naudotojams (I t., b. l. 1–5).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2017 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio metu pasiūlė pareiškėjai apsvarstyti skundo reikalavimus, kiek jie susiję su pareiškėjos teisėmis, bei įpareigojo pareiškėją patikslintą skundą pateikti teismui iki 2018 m. sausio 3 d. (I t., b. l. 162–163).

2018 m. sausio 3 d. pareiškėja pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė tikslinanti skundo reikalavimą – įpareigoti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bce8b2c0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

NŽT Kauno miesto skyrių papildyti ir patvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Topoprojektas“ matininko D. S. 2016 m. liepos 29 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą ir NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 8SK-429-(14.8.100), nustatant Žemės sklypui 62 kv. m kelio servitutą (tarnaujantis daiktas), suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėms ir naudotis pėsčiųjų taku pastato (duomenys neskelbtini) savininkams ir naudotojams (toliau – ir Skundo patikslinimas) (I t., b. l. 165–167).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 15 d. nutartimi priėmė pareiškėjos Skundo patikslinimą (I t., b. l. 170–171).

2018 m. gegužės 14 d. pareiškėja pateikė teismui pareiškimą dėl skundo reikalavimo patikslinimo, nurodydama, kad tikslina reikalavimą – įpareigoti NŽT inicijuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo pertvarkymo projekto, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A-1957 (toliau – ir Įsakymas) koregavimą pakeičiant sprendinius ir papildomai nustatant Žemės sklypui 62 kv. m S3 kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), naudotojui (duomenys neskelbtini), patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkams ir gyventojams pagal UAB „Topoprojektas“ matininko D. S. 2018 m. balandžio 12 d. parengtą žemės sklypo planą (priedas Nr. 1) (III t., b. l. 6–7). Pareiškėja šiame pareiškime prašė teismui šį patikslintą reikalavimą nagrinėti vietoje pradinio reikalavimo.

2018 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė prašė teismo išspręsti patikslinto reikalavimo priėmimo klausimą (III t., b. l. 14). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai teismo posėdyje pasiūlė pareiškėjai pateikti vieną procesinį dokumentą, kuriame būtų išdėstyti skundo reikalavimai bei juos pagrindžiančios aplinkybės (III t., b. l. 15–16). Teismas taip pat išaiškino pareiškėjai teisę ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. A-1957, o manant, kad terminas yra praleistas, pateikti prašymą atnaujinti terminą, nurodant priežastis ir pateikiant įrodymus.

Pareiškėja 2018 m. liepos 10 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams pateikė patikslintą skundą, prašydama: 1) įpareigoti NŽT inicijuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo pertvarkymo projekto, patvirtinto Administracijos direktoriaus Įsakymu koregavimą pakeičiant sprendinius ir papildomai nustatant Žemės sklypui 62 kv. m S3 kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), naudotojui (duomenys neskelbtini), patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkams ir gyventojams pagal UAB „Topoprojektas“ matininko D. S. 2018 m. balandžio 12 d. parengtą žemės sklypo planą (toliau – ir pirmasis reikalavimas); 2) panaikinti Administracijos 2018 m. birželio 20 d. raštą Nr. (33.200)2-1814 (toliau – 2018 m. birželio 20 d. sprendimas) ir įpareigoti Administraciją inicijuoti Administracijos direktoriaus Įsakymo panaikinimą arba pakeitimą tokiu būdu, kad būtų numatytas reikalingas servitutas pastato (duomenys neskelbtini) savininkams ir naudotojams patekti į jiems priklausantį turtą (toliau – ir antrasis reikalavimas); 3) panaikinti Administracijos direktoriaus Įsakymą ir įpareigoti Administraciją priimti naują įsakymą, kuriuo būtų patvirtintas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, nustatant kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) Žemės sklype, pastato (duomenys neskelbtini) savininkams ir naudotojams (toliau – ir trečiasis reikalavimas) (III t., b. l. 32–39). Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą Administracijos direktoriaus Įsakymo apskundimui.

NŽT Kauno miesto skyrius pateikė teismui nuomonę, kad terminas Administracijos direktoriaus Įsakymui apskųsti neturėtų būti atnaujintas, nes pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų visą termino skundui paduoti praleidimo laikotarpį (nuo 2016 m. birželio 30 d.) ir patikslintame skunde nenurodė aplinkybių, kurios objektyviai trukdė ar sudarė kliūtis pareiškėjai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą (III t., b. l 97–100).

Administracija taip pat pateikė teismui nuomonę, kad terminas dėl minėto Įsakymo panaikinimo neturėtų būti atnaujintas, nes Įsakymas ir jo priedas buvo paskelbtas 2016 m. liepos 4 d., be to, informacija apie Įsakymu patvirtintą projektą paskelbta ir iki šiol viešinama Kauno miesto savivaldybės interneto svetainėje (III t., b. l. 101–105). Administracija taip pat paaiškino, kad pareiškėja apie Įsakymą buvo informuota Administracijos 2016 m. lapkričio 29 d. raštu, taigi, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad buvo pareiginga, rūpestinga ir operatyviai ėmėsi veiksmų Įsakymui ginčyti. Administracija pažymėjo, kad pareiškėja yra atstovaujama profesionalių teisininkų – advokatų.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos patikslintą skundą (III t., b. l. 119–128).

Teismas nustatė, kad pareiškėja apie Administracijos direktoriaus Įsakymą žinojo 2016 m. spalio 27 d., o apie Įsakymo turinį ir galimai pažeidžiamas jos teises turėjo sužinoti gavusi Administracijos 2016 m. lapkričio 29 d. raštą bei NŽT

Kauno miesto skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. raštą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais teisės aktais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmus ar sprendimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, neginčydama Įsakymo per jo apskundimo terminą, pati pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą (ilgą laiką kreiptis į institucijas, atsisakančias atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus), todėl privalo prisiimti ir jo kilusias neigiamas pasekmes.

Teismas nurodė, kad net jei pareiškėjai aplinkybės dėl Įsakymo neteisėtumo tapo žinomos tik 2017 m. spalio 11 d., pareiškėjos kreipimasis į teismą po 9 mėnesių nuo šio momento negali būti laikomas rūpestingu, sąžiningu, atidžiu elgesiu, atitinkančiu pakankamai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartą.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėja praleido terminą ne dėl svarbių priežasčių, todėl praleisto termino neatnaujino ir atsisakė priimti pareiškėjos patikslinto skundo trečiąjį reikalavimą.

Pareiškėjos patikslinto skundo pirmąjį ir antrąjį reikalavimus teismas atsisakė priimti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalimi. Teismas konstatavo, kad pareiškėja patikslintą skundą pateikė pavėluotai ir nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytų aplinkybių, kada pavėluotai pateiktas patikslintas skundas gali būti priimtas (kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti). Teismas išaiškino, kad ši nutarties dalis atskiruoju skundu yra neskundžiama.

III.

Pareiškėja L. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, atnaujinti terminą Administracijos direktoriaus Įsakymo apskundimui ir priimti pareiškėjos patikslintą skundą (III t., b. l. 132–137). Pareiškėja taip prašo priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Pareiškėja nurodo, kad sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, tik supratusi, kad jos teisės yra pažeistos (t. y. NŽT Kauno miesto skyriui priėmus 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą), pareiškėja kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Tik minėto sprendimo priėmimu buvo užbaigta Žemės sklypo suformavimo procedūra, juo buvo patvirtinti Žemės sklypo kadastriniai matavimai ir nebuvo numatytas servitutas, kuriuo pareiškėja galėtų patekti į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą (butą), esantį (duomenys neskelbtini). Pradėjus nagrinėti bylą, tapo aišku, kad nepanaikinus Įsakymo, vien minėto NŽT sprendimo panaikinimas pareiškėjos pažeistų teisių neapgins, todėl teismas pasiūlė pareiškėjai patikslinti skundą. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja pateikė patikslintą skundą ir prašė panaikinti minėtą Administracijos direktoriaus Įsakymą. Pareiškėja paaiškina, kad tiek kreipdamasi į teismą, tiek ir vėliau teismo pasiūlymu pateikdama patikslintą skundą, tikėjo, jog NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas yra tas individualus administracinis aktas, sukeliantis realias teisines pasekmes (suformuojamas naujas nekilnojamasis daiktas), kurios pažeidė pareiškėjos teises. Pareiškėjos nuomone, nuo skundo padavimo momento skundo pagrindu pareiškėja iš esmės kartu ginčijo ir Įsakymo sprendinius.

Pareiškėja paaiškina, kad viešojo administravimo institucijų veiksmai ir aplinkybių visuma aiškiai suponavo, kad apie klaidas, esančias projekto sprendiniuose, šio projekto rengėjui ir iniciatoriams bei projekto rengimo sąlygas išduodančioms ir derinančioms valstybės institucijoms yra žinoma ir sprendžiama ne teismo tvarka. Pareiškėja nurodo, kad pagrįstai tikėjosi, jog remiantis gero viešo administravimo principu, valstybės institucijos išspręs ne teismo keliu formavimo ir pertvarkymo projekto klaidas.

Pareiškėjos nuomone, nors ji pirmiausiai apskundė paskutinį Žemės sklypo formavimo proceso įgyvendinimo ir iš esmės jo pabaigą lemiantį administracinį aktą, tačiau tai nereiškia, kad visi kiti pirmiau valstybės institucijų veiksmai savaime tapo teisėtais, nes, akivaizdu, kad palikus tokią Žemės sklypo konfigūraciją, kokia yra dabar, Pareiškėja neturės jai reikalingo servituto, dėl kurio būtinumo, pasak pareiškėjos, nei vienai suinteresuotai pusei net nekyla ginčo. Pareiškėjos nuomone, teismas skundžiama nutartimi įteisino pareiškėjos teisių pažeidimą vien dėl to, kad administracinio proceso eigoje nebuvo skųsti atskirų institucijų priimti neteisėti sprendimai, o skundžiamas tik galutinis ir neišvengiamas teisines pasekmes sukeliantis NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas. Todėl minėto sprendimo priėmimo data, pasak pareiškėjos, laikytina momentu, kada pareiškėjai paaiškėjo jos pažeistos teisės.

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat nurodo argumentus, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria buvo atsisakyta priimti (pareiškėja nurodo – palikta nenagrinėtu) pareiškėjos patikslinto skundo antrąjį reikalavimą.

NŽT Kauno miesto skyrius atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip

nepagrįstą (III t., b. l. 141–147).Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos veiksmai (tikėjimasis, kad sprendimas bus panaikintas administracine tvarka) yra

pareiškėjos valia pasirinktas teisių gynimo būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, ši aplinkybė, pasak atsakovo, objektyviai netrukdė laiku kreiptis į teismą. Pareiškėja skundą uždelsė paduoti dėl jos pačios elgesio (delsimo), o tai yra subjektyvios priežastys. Atsakovas pažymi, kad suvokimas, jog administracinis aktas pažeidžia pareiškėjos teises, yra pakankamas pagrindas imtis priemonių savo pažeistų teisių gynybai.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad administracinėje byloje Nr. eAS-598-756/2018 taip pat buvo nagrinėjamas prašymas atnaujinti terminą skundui dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo paduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno Vilniaus g. 15 daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – ir Bendrija) atsiliepime su pareiškėjos atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (III t., b. l. 149–151). Bendrija taip pat pateikė prašymą priteisti 269 Eur išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą apeliacijos procese (atsiliepimo į pareiškėjos atskirąjį skundą rengimas) (III t., b. l. 153).

Bendrijos nuomone, pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis (tikėjosi, jog ginčas bus išspręstas ne teismo keliu) tikrai negali būti pripažinta ekstraordinaria, nes tai yra pareiškėjos laisva valia pasirinktas elgesys. Bendrija pastebi, kad pareiškėjos interesus atstovavo advokatas, kuriam taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartai. Advokato neatidumas ar nerūpestingumas laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu.

Bendrija nurodo, kad pareiškėjai iki Įsakymo priėmimo neišreiškus valios dėl servituto reikalingumo, visi atskirojo skundo argumentai dėl institucijų tariamų klaidų, Bendrijos nuomone, vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės.

Teisėjų kolegija


Šioje byloje tikrinama, ar pagrįstai ir teisėtai Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą ir, atitinkamai, ar pagrįstai ir teisėtai dėl to atsisakė priimti pareiškėjos patikslintą skundą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neatnaujino pareiškėjai termino skundui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. A-1957 panaikinimo paduoti. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai apie minėtą Įsakymą tapo žinoma 2016 m. lapkričio mėnesį. Taigi, pareiškėjai 2017 m. birželio 30 d. kreipiantis į teismą dėl galimai pažeistų jos teisių gynimo, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 1 mėnesio terminas skundui dėl Įsakymo paduoti buvo praleistas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS889-525/2015).

Pareiškėja, kaip minėta, nurodė, kad Įsakymo per įstatymo nustatytą terminą teismui neskundė, nes manė, kad Įsakymas yra tarpinis dokumentas Žemės sklypo suformavimo procedūroje, o galutinį sprendimą, kuris pareiškėjai sukels teisines pasekmes, priims NŽT. Be to, pareiškėja nurodė, kad pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijoms yra žinomos klaidos Įsakymu patvirtinto projekto sprendiniuose, todėl pareiškėja taip pat pagrįstai tikėjosi, kad Įsakymo panaikinimas bus inicijuojamas pačių valstybės ir savivaldybės institucijų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas. Pareiškėja mano, kad, siekdama savo pažeistų teisių gynimo, buvo aktyvi, tačiau tik vėliau (pradėjus nagrinėti bylą) paaiškėjo, kad vien NŽT 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo panaikinimas pareiškėjos pažeistų teisių neapgins, t. y. būtina teisme ginčyti ir Administracijos direktoriaus Įsakymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas pats savaime įprastai nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

Pareiškėja, sužinojusi apie Įsakymu patvirtinto projekto sprendiniuose esančias, kaip pareiškėja nurodo, klaidas, bei supratusi, kad tuo galimai bus pažeistos jos teisės ar teisėti interesai, tačiau nežinodama, kokiu būdu savo teises jai ginti geriau, turėjo ne delsti ir tikėtis, jog institucijos pareiškėjos minėtas klaidas išsitaisys savo iniciatyva, tačiau aktyviai imtis savo galimai pažeistų teisių gynybos, ypač atsižvelgiant į tai, kad įstatymas reikalauja savo teisių gynybos imtis gana operatyviai (valstybės ar savivaldybės institucijų aktams ginčyti įstatyme, kaip minėta, įtvirtintas 1 mėnesio terminas). Tačiau pareiškėja į profesionalius teisininkus kreipėsi ir sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo sudarė tik 2017 m. birželio 21 d. (I t., b. l. 6), t. y. daugiau nei po pusės metų nuo sužinojimo apie Administracijos direktoriaus Įsakymą, todėl aplinkybė, kad pareiškėja netinkamai suvokė susidariusios situacijos įtaką jos teisėms ir teisėtiems interesams, bei įstatymo nustatytais terminais nesikreipė į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos patikslintą skundą dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo Administraciją priimti naują įsakymą, netenkinęs pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Kita pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalis atskiruoju skundu neskundžiama (ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, susijusių su minėta 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalimi, nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nesutikimo su pirmosios instancijos teismo atsisakymu priimti patikslintą skundą argumentus turės galimybę pateikti apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, jeigu pareiškėja su juo nesutiks.

Kaip minėta, trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrija prašė teismo priteisti iš pareiškėjos 269 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į pareiškėjos atskirąjį skundą rengimą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi tik atsakovas NŽT buvo įpareigotas pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsamų atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą (III t., b. l. 138), t. y. teismas nesuformulavo Bendrijai įpareigojimo pateikti atsiliepimą. Atitinkamai, Bendrijos savo iniciatyva teismui pateiktas atsiliepimas negali būti pagrindas pripažinti, kad Bendrijos patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su minėto atsiliepimo parengimu, buvo būtinos bylinėjimosi procese. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Bendrijos patirtos nebūtinos bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjos nėra priteistinos.


n u t a r i a:

Pareiškėjos L. N. atskirojo skundo netenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Trečiojo suinteresuotojo asmens Kauno Vilniaus g. 15 daugiabučio namo savininkų bendrijos 2018 m. spalio 15 d.

prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c41258d0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Administracinė byla Nr. eAS-760-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03050-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.1.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus valdybos 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. (18.3)-AD5-971 „Dėl prašymo“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Departamento Vilniaus valdybą atlikti tyrimą dėl galimai neteisėtai naudojamų gamtos išteklių bei daromos žalos aplinkai pareiškėjai priklausančiuose nurodytuose žemės sklypuose siekiant nustatyti atsakingus už tai asmenis (b. l. 1–5).

Pareiškėja paaiškino, kad kreipėsi į Departamento Vilniaus valdybą su prašymu atlikti tyrimą dėl galimo administracinio nusižengimo (galimai neteisėtai naudojamų gamtos išteklių bei daromos žalos aplinkai), tačiau Departamento Vilniaus valdyba ginčijamu Raštu atsakė, kad kaltų asmenų paieška buvo atlikta dar 2017 m. liepos 17 d., tačiau asmenys, neva kasę žvyrą ir smėlį, nebuvo nustatyti, t. y. šiuo Raštu buvo atsisakyta tęsti tyrimą ir nustatyti asmenis atsakingus už galimą pareiškėjos žemės sklypo sugadinimą. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su tokiu neišsamiu tyrimu ir prašo teismo įpareigoti Departamento Vilniaus valdybą atlikti pilnavertį administracinio nusižengimo tyrimą.

Pareiškėja pažymėjo, kad Departamento Vilniaus valdyba nesikreipė į policiją dėl administracinį nusižengimą padariusio asmens paieškos ir padėjimo atlikti kitus procesinius veiksmus, nors tokią teisę turėjo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 593 straipsnio 1 dalį. Be to, pasak pareiškėjos, Departamento Vilniaus valdyba neatliko jokių veiksmų, kad būtų gauti duomenys ir apklaustas kaip liudytojas asmuo, parnešęs apie galimą pažeidimą. Pareiškėjos nuomone, visiškai nesuprantama, kodėl Departamento Vilniaus valdybos inspektoriui atvykus į vietą, nebuvo užfiksuoti traktorių, sunkvežimių palikti pėdsakai, neapžiūrėtos greta esančios statybvietės ir jose dirbanti sunkioji technika. Be to, su policijos pagalba iš mobilaus tinklo operatorių galėjo būti pareikalauti visi prie sklype esančio siųstuvo bokšto besijungiantys numeriai ir nustatyti galimų teisės pažeidėjų numeriai bet patys pažeidėjai, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši teritorija yra mažai apgyvendinta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (b. l. 36–37).

Teismas nurodė, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1

punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. tik dėl asmeniui teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, kuriuose aiškiai ir imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas Departamento Vilniaus valdybos Raštas yra informacinio pobūdžio raštas, nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių ir nelaikytinas dokumentu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjai teises ir pareigas (savaime nedaro įtakos pareiškėjos teisiniam statusui), nes minėtu raštu Departamento Vilniaus valdyba nepriėmė (negalėjo priimti) sprendimo dėl administracinio nusižengimo tyrimo pradėjimo (nepradėjimo). Raštu pareiškėjai nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, nekonstatuoti teisės aktų pažeidimai, o tik pateikta informacija apie administracinio nusižengimo tyrimo eigą.

Teismas pažymėjo, kad administracinių nusižengimų procedūrą reglamentuoja ANK, visi šios procedūros metu priimti sprendimai ir veiksmai yra siejami su administracinių nusižengimų procesu, todėl šiame procese kylantys klausimai administraciniuose teismuose nenagrinėjami.

III.

Pareiškėja G. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (b. l. 39–41).

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad iš ginčijamo Rašto akivaizdu, jog Departamento Vilniaus valdyba neketina atlikti jai priskirtų viešojo administravimo funkcijų, tiriant administracinį nusižengimą. Pareiškėja pažymi, kad savo 2018 m. liepos 2 d. prašyme prašė būtent atlikti tyrimą ir nustatyti kaltus asmenis, todėl toks atsakymas, koks buvo suformuluotas ginčijamame Rašte, reiškia tik vieną – aiškų atsisakymą atlikti tyrimą, t. y. atsisakymą atlikti jiems priklausančias pareigas.

Pareiškėja pastebi, kad Administracinių nusižengimų kodeksas nereglamentuoja atvejų, kai tyrimą turinčios atlikti valstybės institucijos jo neatlieka, todėl tokiu atveju, pareiškėjos nuomone, turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, o ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme. Pareiškėja pažymi, kad taip yra nurodęs ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. ITS-1.9-91316-893/2017.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja savo skunde suformulavo du reikalavimus: panaikinti Departamento Vilniaus valdybos 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštą ir įpareigoti atsakovą atlikti tyrimą dėl galimai neteisėtai naudojamų gamtos išteklių bei daromos žalos aplinkai. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų ir juose nurodytų aplinkybių matyti, kad tuo ji iš esmės siekia, jog reaguojant į jos pranešimą apie galimą administracinį nusižengimą, būtų pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena ir atlikti įvairūs procesiniai veiksmai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to

administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).

Kiek tai liečia pirmąjį pareiškėjos skundo reikalavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio, tik paaiškinantis pareiškėjai, kokius veiksmus atliko Departamento Vilniaus valdybos pareigūnai, reaguodami į gautus pranešimus apie galimą administracinį nusižengimą, tačiau nekeičiantis pareiškėjos teisių ir pareigų apimties bei nesusijęs su kokių nors poveikio priemonių taikymu. Tokio vertinimo nekeičia ir faktas, jog minėto rašto pabaigoje Departamento Vilniaus valdyba išaiškino teisę ginčyti minėtą dokumentą kreipiantis į administracinių ginčų komisiją ar administracinį teismą. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1287/2012).

Pasisakydama dėl antrojo skundo reikalavimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip administracinio nusižengimo tyrimo subjektai. Todėl administracinis teismas, svarstantis skundo priėmimo klausimą, turi įvertinti, ar pareiškėjo reikalavimai siejami su viešojo administravimo sritimi. Nagrinėjamu atveju, kaip jau paminėta šioje nutartyje, pareiškėja kreipėsi į instituciją dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos pradėjimo ir siekia inicijuoti administracinio nusižengimo bylos teiseną, todėl šiuo atveju turėjo būti atliekama specialiųjų teisės aktų reglamentuojama asmens pareiškimo dėl galimai įvykdyto administracinio nusižengimo nagrinėjimo procedūra ir priimtas procesinis sprendimas, kuriuo įforminamas pareiškėjos prašymo išnagrinėjimo rezultatas. Įvertinus pareiškėjos skunde suformuluotus ir pareikštus reikalavimus, konstatuojama, jog pareiškėjos prašomi atlikti veiksmai nėra susiję su viešuoju administravimu, todėl skundas nepriskirtinas nagrinėti administraciniam teismui ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Teismų įstatymo 12 str. 3 d.), ką panašiose bylose spręsdama teismingumo klausimus yra konstatavusi ir Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (žr.: 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-85/2014; 2015 m. sausio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-10/2015), o taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-549-822/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Priešingai nei teigia pareiškėja atskirajame skunde, panašius klausimus dėl administracinių nusižengimų teisenos pradėjimo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (pvz. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartis byloje Nr. AN2-245-651/2018).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti. Prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2018-18367 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-734-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01811-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno žydų religinei bendruomenei dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus vedėjos 2018 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Kauno religinei bendruomenei“ ir sklypo detalų planą arba žemės valdos projektą, kurių pagrindu buvo priimtas 2018 m. kovo 8 d. įsakymas, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II.

2. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakyta priimti ir nutarta, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti sumokėtą žyminį mokestį jį sumokėjusiam asmeniui.

3. Teismas pažymėjo, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę-komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Dalyvaudamos šiuose santykiuose, valstybė ar savivaldybės atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti pripažinta viešuoju administravimu. Administravimo institucija tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e95a4300e76511e88dd9e201dd8ee4f2

tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 11 d. nutartimi, priimta byloje UAB „Nuaras“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija; 2008 m. liepos 29 d. nutartimi, priimta byloje viešoji įstaiga „Alytaus regioninė televizija“ v. Alytaus miesto savivaldybės taryba; 2007 m. spalio 8 d. nutartimi, priimta byloje Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija v. Utenos apskrities viršininko administracija; 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, priimta byloje J. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, valstybės įmonė Registrų centras).

4. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjos 2018 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.), kuriuo neatlygintinai Kauno žydų religinei bendruomenei suteiktas nuosavybėn 1204 kv. m (0,1204 ha) ploto valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, bei prašo panaikinti sklypo detalų planą arba žemės valdos projektą, kurių pagrindu buvo priimtas minėtas įsakymas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos reikalavimas reiškiamas remiantis civilinio teisinio pobūdžio argumentais. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas įsakymas, kuriuo buvo suformuotas trečiojo asmens sklypas, pažeidė jos žemės sklypo ribas, t. y. skundžiamu įsakymu religinei bendruomenei buvo suteiktas visas sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, neatsižvelgiant į kitų bendraturčių, t. y. į pareiškėjos, teisėtus interesus. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėja iš esmės kelia ginčą, susijusį su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu, o tai yra civilinio teisinio pobūdžio klausimas, reguliuojamas daiktinės teisės normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.45 str. 1 d.). Šio ginčo išsprendimas turės tiesioginės įtakos asmenų nuosavybės teisėms (nuosavybės teisių objektų apibrėžimui). Be to, pareiškėja iš esmės ginčija akto, priimto NŽT dalyvaujant sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose (dėl atitinkamo valstybinės žemės sklypo suteikimo neatlygintinai (panaudos)), teisėtumą. Tuo tarpu šie teisiniai santykiai, dėl kurių pareiškėja kelia ginčą (panaudos teisiniai santykiai), yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis, taigi ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25 str.).

5. Atsižvelgęs į tai, kad keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, teismas konstatavo, jog pareiškėjos skundą atsisakytina priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.). Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėja taip pat prašo panaikinti sklypo detalų planą arba žemės valdos projektą, kurių pagrindu buvo priimtas minėtas 2018 m. kovo 8 d. įsakymas. Tačiau ginčijamas sklypo detalus planas ar žemės valdos projektas negali būti savarankiški administracinės bylos dalykai, jie yra sudėtinė ginčijamo įsakymo dalis, todėl ir šioje dalyje skundą atsisakytina priimti tuo pačiu pagrindu. Vadovaudamasis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas nurodė, kad atsisakius priimti skundą, grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis.

III.

6. Pareiškėja, nesutikdama su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo minėtą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjos skundą arba perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikalavimo pobūdį, todėl nepagrįstai atsisakė priimti administracinio teismo kompetencijai teismingą skundą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ginčo esminis klausimas yra NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.) teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjos teigimu, tai yra viešojo administravimo santykių sritis, todėl dominuojantys santykiai yra administraciniai santykiai, o ne civiliniai. Taigi, priešingai, nei skundžiamoje nutartyje sprendė teismas, pagal pareiškėjos skundą byla yra nagrinėtina administraciniame teisme, kadangi bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis, o ne viešojo administravimo subjekto dalyvavimas juose. Pareiškėja akcentuoja, kad jos skundžiamas įsakymas yra priimtas atsakovo (institucijos) vykdant jam įstatymu pavestas viešąsias funkcijas valstybinės žemės reformos srityje. Skundžiamas įsakymas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes (nepagrįstai apribojama galimybė disponuoti turimu turtu), kurių nebūtų, jei atsakovas, vykdydamas jam pavestas viešąsias funkcijas žemės reformos srityje, būtų veikęs teisėtai ir pagal įstatymo reikalavimus. Pareiškėja nurodo, jog ji nekelia ginčo tarp privačių asmenų dėl žemės sklypų ribų nustatymo, o ginčija viešojo administravimo subjekto (NŽT Kauno miesto skyriaus) priimtą sprendimą, pastarajam veikiant valstybinės žemės reformos, t. y. viešojo administravimo, srityje. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, jog ginčijamas aktas yra priimtas NŽT dalyvaujant sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose (dėl atitinkamo valstybinės žemės sklypo suteikimo neatlygintinai (panaudos)), kadangi atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, veikė pagal jam deleguotą kompetenciją įgyvendinant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą, be to, ginčijamu įsakymu sklypas suteiktas nuosavybėn, o ne panaudos pagrindais. Taigi, pareiškėjos manymu, šiuo atveju teismas neįsigilino į ginčo esmę, neteisingai nustatė ir

įvertino reikšmingas bylai aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Teisėjų kolegija


8. Pareiškėja skunde, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2018 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Kauno religinei bendruomenei“ ir sklypo detalų planą arba žemės valdos projektą.

9. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčas kilo iš civilinių teisinių santykių, todėl atsisakė priimti skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

10. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla teisminga administraciniam teismui.11. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad religinėms bendrijoms,

bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiami nuosavybėn neatlygintinai jų naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypai (7 straipsnio 2 dalis).

12. Iš pacituotų Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad religinėms bendrijoms suteikiami nuosavybėn neatlygintinai tokie žemės sklypai, kurie: 1) yra prie jų nuosavybės teise šiuo metu turimų pastatų ir kitų statinių; 2) yra naudojami turimiems nuosavybės teise pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti; 3) kurių ribos nustatytos teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose. Žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tokioms religinėms bendruomenėms, kurios veikė iki veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Taigi minėto įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis tam tikra apimtimi yra įgyvendinamas nekilnojamojo turto atkūrimas religinėms bendrijoms.

13. Iš ginčijamo NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.) matyti, kad juo, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, Kauno žydų religinei bendruomenei buvo neatlygintinai, o ne panaudos pagrindais, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, suteiktas 1 204 kv. m (0,1204 ha) ploto valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune.

14. Pareiškėja reiškia reikalavimą panaikinti minėtą NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.). Šis įsakymas yra priimtas atsakovui vykdant viešąsias funkcijas viešojo administravimo srityje, todėl ginčas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

15. Atsižvelgusi į tai, kad dominuojantys santykiai yra administraciniai santykiai, o ne civiliniai santykiai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priėmęs ginčijamą nutartį, neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. M. atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos

J. M. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-755-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01948-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.2; 44.5; 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. I. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. I. prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. I. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui prašymą, kuriame prašė iki skundo pateikimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždrausti Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto tvarkymo skyriui (toliau – ir Skyrius) vykdyti 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštą Nr. 43-2-771, kuriuo prašoma uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kauno švara“ nugriauti (pašalinti) savavalį statinį – pavėsinę, esančią žemės sklype Laisvės al. 27, Kaune (toliau – ir Raštas).

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atsisakė priimti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 67 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nekelia ginčo, nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, nesant pareikšto reikalavimo, nenagrinėtinas teisme ABTĮ nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina, nes ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, jog jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisniais santykiais. Teismui su prašymu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, kurie įrodo, kad Rašte išdėstytas neteisėtas nurodymas yra vykdomas ir kurį įvykdžius gali būti sukelta didelė žala. Teisinis pagrindas, kuriuo remiantis yra priimtas Raštas, jam nėra pateiktas, todėl dėl objektyvių priežasčių negali pasinaudoti jo apskundimo galimybe.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d746e1a0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartis, kuria teismas, nesant skundui, atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo kaip nenagrinėtina teisme ABTĮ nustatyta tvarka.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Nurodyto straipsnio 4 dalis nustato, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per tris darbo dienas po jo gavimo, atsakovui ir kitiems proceso dalyviams apie tai nepranešama. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu, pareiškimu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip per tris darbo dienas po skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Kai teismas arba teisėjas mano, kad dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra būtina gauti atsakovo ir (ar) kitų proceso dalyvių nuomonę, toks prašymas turi būti išnagrinėtas per dešimt darbo dienų nuo jo gavimo ar skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Šiuo atveju apie prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui ir (ar) kitiems proceso dalyviams ir nurodomas terminas, per kurį atsakovas ir (ar) kiti proceso dalyviai turi pateikti nuomonę. Dėl reikalavimo užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą.

Sisteminiu būdu aiškinant ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuris sprendžiamas po skundo priėmimo, kai būtina užtikrinti skunde suformuluoto reikalavimo įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju skundas pirmosios instancijos teismui nėra pateiktas. Pareiškėjas skundo nepateikimą argumentuoja tuo, jog teisinis pagrindas, kuriuo remiantis yra priimtas Raštas, jam nėra pateiktas, todėl dėl objektyvių priežasčių negali pasinaudoti jo apskundimo galimybe. Šių pareiškėjo argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčui aktualių dokumentų neturėjimas (negavimas) neužkerta kelio ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais paduoti skundą teismui, pasinaudojant teise prašyti išreikalauti atitinkamą dokumentą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-371-261/2017, 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-541-556/2018).

Kadangi pareiškėjas nereiškia materialinio reikalavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartis paliktina nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. I. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-751-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03108-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5; 49(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (23.31-08)483-87156 (toliau – ir Sprendimas). Tuo pačiu pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos stabdyti išieškojimą pagal Sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad VMI perdavus Sprendimą vykdyti antstoliui, pastarasis gali parduodi pareiškėjui priklausantį turtą. Tokiu būdu pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala, nes teks inicijuoti naujus teisminius ginčus, kas sąlygotų didelių bylinėjimosi išlaidų patyrimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčijamu sprendimu VMI nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo turto 1 400 Eur baudą paskirtą už administracinį nusižengimą. Pareiškėjas šioje byloje prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę siekia, kad būtų laikinai sustabdytas Sprendimo vykdymas. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindžia tuo, kad antstolis gali parduoti jo turtą, todėl bus padaryta neatitaisoma žala, o pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti naujus teisminius ginčus.

Teismas akcentavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra prevencinė priemonė, kurios tikslas būtų užkirti kelią kilti teisminiams ginčams ateityje. Kita vertus, paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo pinigų sumą, ji būtų grąžinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka (MAĮ 111 str.). Atsižvelgdamas į tai bei į išieškotiną sąlyginai nedidelę sumą, teismas sprendė, kad pagrindo vertinimui, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių pareiškėjui galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nėra.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9f369df0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

nutarties dalį, kuria teismas atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos stabdyti išieškojimą pagal Sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam kils didelė žala. Nuo 2018 m. vasario mėnesio yra vaiko priežiūros atostogose. Jo kas mėnesį gaunamas pajamas sudaro vaiko priežiūros išmokos, iš kurių išieškojimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 739 straipsnio 3 punktą negalimas. Jokių santaupų, iš kurių būtų galimas išieškojimas, neturi. Jo turtui jau yra pritaikytas areštas, dėl to, atsižvelgiant į tai, jog iš gaunamų pajamų jam paskirtos baudos išieškojimas nėra galimas, jokių santaupų neturi, o jam priklausantis turtas yra areštuotas, tikėtina, jog priverstinis baudos išieškojimas bus nukreiptas į turtą, jį realizuojant iš varžytinių. Pardavus vertingą jam priklausantį turtą, tik dėl to, kad padengti paskirtą 1 400 Eur dydžio baudą, neginčytinai bus padaryta didelė žala.

Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčija jam paskirtos baudos teisėtumą ir pagrįstumą ir galimai Sprendimas, kuriuo jam yra paskirta bauda ir kurio pagrindu yra pradėtas priverstinis baudos išieškojimas, bus panaikintas. Tačiau tuo atveju, jeigu užtikrinimo priemonė nebus pritaikyta ir bus pradėtas priverstinis baudos išieškojimas iš jam priklausančio turto, bus priverstas inicijuoti papildomus ginčus teisme. Taikius užtikrinimo priemonę, kitų asmenų teisės pažeistos nebus, kadangi baudos išieškojimas bus tiesiog sustabdytas bei priklausomai nuo galutinio teismo sprendimo bus atnaujintas arba nutrauktas. Prašomos užtikrinimo priemonės taikymas iš esmės atitiks proceso šalių lygiateisiškumo, pusiausvyros derinimo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo ginčijamos nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra prevencinės priemonės, kurių tikslas būtų užkirti kelią kilti teisminiams ginčams ateityje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad yra išieškoma sąlyginai nedidelė suma, todėl nėra pagrindo išvadai, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių pareiškėjui galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad nesustabdžius jam paskirtos baudos išieškojimo, būtų padaryta didelė žala. Vien tai, kad pareiškėjo turtui yra pritaikytas areštas, nėra pakankamas pagrindas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ar konstatuoti neatitaisomą asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pareiškėjui paskirta bauda yra galiojanti ir išieškotina pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarimą, kuris pareiškėjo nebuvo apskųstas. Skundo padavimas dėl nurodyto nutarimo, suėjus apskundimo terminui, ir prašymo dėl termino atnaujinimo pateikimas administracinėje byloje Nr. A5.-1548-276/2018 negali būti laikomas pagrindu taikyti užtikrinimo priemonę, tuo labiau, kad pareiškėjo prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo buvo atmestas, ką patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartis nurodytoje administracinėje byloje.

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos stabdyti išieškojimą pagal VMI Sprendimą.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT

2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-540-602/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Šiame kontekste pažymėtina, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014). Taigi šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Iš pareiškėjo pateiktų duomenų apie turimą sąskaitą akcinėje bendrovėje „Swedbank“ ir joje esančių pinigų sumą neįmanoma spręsti apie tikrąją finansinę pareiškėjo padėtį. Duomenų, ar pareiškėjas turi banko sąskaitas kitose kredito įstaigose, byloje nėra. Pareiškėjas taip pat į bylą nepateikė jokių duomenų apie kitas šeimos pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus, esamus kreditorius ir skolininkus. Be to, nors pareiškėjas nurodė, jog jo turtas yra areštuotas, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė į bylą jokių duomenų. Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui priklausančio turto vertę. Akcentuotina, kad nurodyti duomenys yra reikšmingi vertinimui, ar vykdant išieškojimą iš pareiškėjo banko sąskaitos ir šio išieškojimo nesustabdžius, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo atveju pareiškėjas bus priverstas inicijuoti papildomus ginčus teisme, pažymi, kad vien tik nurodymas, kad bus padaryta neatitaisoma didelė žala, galimai atsiras nauji teisminiai ginčai, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad išieškojimas pagal CPK 739 straipsnio 3 punktą iš jam mokamų vaiko priežiūros išmokų yra negalimas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išieškojimą į pareiškėjo asmenines lėšas nukreipė antstolis, kurio priimto patvarkymo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju pareiškėjas prašo panaikinti tik Sprendimą, kuris priimtas vykdant įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarimą dėl 1 400 Eur administracinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo

užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-765-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02697-2018-8Procesinio sprendimo kategorija: 43.5.9(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Komotos servisas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Komotos servisas“ skundą atsakovams Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Komotos servisas“ (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis per elektroninių paslaugų portalą (EPP) 2018 m. rugpjūčio 14 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir mgK, atsakovas) 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. S-78 (7-51/2018) „Dėl UAB „Komotos servisas“ 2018 m. vasario 28 d. skundo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Kadangi pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, todėl teismas 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti – patikslinti skundo reikalavimus ir prašyti panaikinti ne tik ginčijamą sprendimą, bet ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 69-8 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno apskrities VMI) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-427 dėl patikrinimo akto Nr. (7.45-4.7.2)FR0682-427 tvirtinimo bei pateikti papildomus dokumentus.

Pareiškėjas, šalindamas teismo nustatytus skundo trūkumus, 2018 m. rugsėjo 7 d. pateikė teismui patikslintą skundą atsakovams mgK ir VMI ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities VMI, kuriame prašė panaikinti ginčijamą sprendimą ir ginčą išnagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme dėl Kauno apskrities VMI 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-427.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto (skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas)) pagrindu.

Teismas nurodė, kad, nustatęs pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, teismas raštu kreipėsi į pareiškėjo elektroninio pašto paslaugos tiekėją UAB „Interneto vizija“, prašydamas pateikti informaciją apie 2018 m. balandžio 5 d. ir 2018 m. gegužės 9 d. gautus elektroninius laiškus elektroninio pašto adresu – [email protected] iš mgK elektroninio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ca489e30e76511e88dd9e201dd8ee4f2

mailto:[email protected]?subject=

pašto [email protected]. UAB „Interneto vizija“ 2018 m. rugpjūčio 27 d. ir 2018 m. rugsėjo 20 d. raštais pateikė prašomą informaciją, iš kurios nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 5 d. iš mgK gavo 3 elektroninius laiškus (2018-04-05 11.11 val. – 2 laiškai, 2018-04-05 15.00 – 1 laiškas), o 2018 m. gegužės 9 d. pareiškėjas gavo elektroninį laišką 16.08 val., kuris 2018 m. gegužės 16 d. buvo ištrintas. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skundžiamą sprendimą gavo 2018 m. gegužės 9 d., nes tai patvirtina ne tik UAB „Interneto vizija“ pateikti duomenys, bet ir pareiškėjo su skundu pateiktas mgK elektroninio pašto išrašas. Teismas vertino, kad pareiškėjas apie ginčijamą sprendimą realiai sužinojo 2018 m. gegužės 9 d., todėl terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas būtent nuo šios datos. Vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 3 dalimi, ginčijamo sprendimo paskutinė apskundimo diena buvo 2018 m. gegužės 29 d., teismui skundas paduotas tik 2018 m. rugpjūčio 14 d. (pasirašyta per EPP sistemą 2018 m. rugpjūčio 13 d. 21.26 val.). Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pagal MAĮ 159 straipsnio 3 dalies nuostatas praleido terminą skundui paduoti. Šiuo atveju pareiškėjas pasirinko pasyvų savo teisių gynimo būdą, ko pasekoje skundas dėl ginčijamo sprendimo paduotas paleidus įstatymo nustatytą terminą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti skundo padavimo termino, todėl termino atnaujinimo klausimą nenagrinėjo.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartį, grąžinant administracinę bylą pirmosios instancijos teismui tolimesniam nagrinėjimui arba atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, įvertinti atsakovo VMI veiksmus, pradėtus taikyti po skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad, mgK pirmininkės prašydamas pakartotinai išspręsti jo skundą, ginčą tikėjosi išspręsti ne teisminiu būdu, nes tokia galimybė yra numatyta mgK nuostatose ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), tačiau ginčą nagrinėti buvo atsisakyta. Prieš paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui kreipėsi į UAB „Interneto vizija“ dėl elektroninių laiškų jam iš mgK pateikimo ir buvo informuotas apie 2018 m. balandžio 5 d. iš mgK gautą laišką. Dėl mgK pateiktų prieštaringų argumentų ir nenoro gilintis į esamas aplinkybes, nusprendė kreiptis į antstolius dėl susirašinėjimo su mgK fiksavimo. mgK atsisakius pakartotinai nagrinėti jo skundą, pasinaudojo mgK ginčijamame sprendime, gautame 2018 m. liepos 24 d. elektroniniu paštu, išaiškinta teise apskųsti šį dokumentą teismui.

Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvu, jog termino teismui pateikimo praleidimui įtakos turėjo pasyvus pareiškėjo pasirinktas teisių gynimo būdas. Nurodo, kad turi siekį ginčą išspręsti geranoriškai, operatyviai, objektyviai, todėl, nepaisant ilgo jo skundo nagrinėjimo mgK, siekdamas aiškumo, bendradarbiauja ir teikia informacija kompetentingoms institucijoms ginčo klausimais. Be to, tinkamai vykdo savo mokestines pareigas ir kitus jam teisės aktais nustatytus įpareigojimus. Po skundo pateikimo teismui VMI jo atžvilgiu pradėjo taikyti naujas poveikio priemones. Tokie VMI veiksmai trukdo tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bei ginti savo teises, todėl teismo turi būti įvertinti. Pareiškėjo vertinimu, skundas turi būti priimtas nagrinėjimui dėl besitęsiančio ginčo, kuris jam neša didelius nuostolius.

Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino 2018 m. rugpjūčio 13 d. konstatuotų faktinių aplinkybių, iš kurių matyti, kad pareiškėjas, prieš skundo teismui pateikimą, nesurado mgK siųstų laiškų, todėl kreipėsi į UAB „Interneto vizija“, kuris 2018 m. rugpjūčio 13 d. pateikė atsakymą. Šis atsakymas buvo vienas iš pagrindų kreiptis į teismą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Pareiškėjo vertinimu, UAB „Interneto vizija“ 2018 m. rugpjūčio 7 d. ir 2018 m. rugsėjo 20 d. raštuose pateikti duomenis yra abejotini dėl prieštaravimo su 2018 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjui pateiktais duomenimis. Be to, šiuose raštuose nėra paaiškinama dėl mgK 2018 m. balandžio 5 d. siųstų trijų laiškų pateikimo aplinkybių. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju skundo pateikimo terminas turi būti vertinamas atsižvelgiant į faktiškai pareiškėjo gautus laiškus ir galimybę su jais susipažinti, o ne vadovaujantis UAB „Interneto vizija“ pateiktais prieštaringais duomenimis.

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą praleidus skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo


laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis ABTĮ nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. ABTĮ nustatyta, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (29 str. 1 d.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas specialusis įstatymas, t. y. Mokesčių administravimo įstatymas, kurio 159 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad ginčijamą sprendimą elektroniniu paštu gavo 2018 m. liepos 24 d., todėl į teismą 2018 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi nepraleidęs skundo pateikimo teismui termino. Tokios pozicijos, nesutikdamas su ginčijamu teismo sprendimu, pareiškėjas laikosi ir atskirajame skunde. Su tokia pareiškėjo pozicija teisėjų kolegija nesutinka ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjo susižinojimo apie ginčijamą sprendimą data, t. y. 2018 m. gegužės 9 d. Elektroninio pašto paslaugos tiekėjo UAB „Interneto vizija“ į bylą pateikti 2018 m. rugpjūčio 27 d. ir 2018 m. rugsėjo 20 d. duomenis patvirtina, kad į elektroninio pašto adresą – [email protected] iš mgK elektroninio pašto [email protected] 2018 m. gegužės 9 d. buvo gautas elektroninis laiškas, kuris 2018 m. gegužės 16 d. buvo ištrintas (b. l. 141). Aplinkybę, kad ginčijamą sprendimą pareiškėjas gavo 2018 m. gegužės 9 d., patvirtina mgK 2018 m. liepos 24 d. rašte nurodytos aplinkybės dėl sprendimo siuntimo 2018 m. gegužės 9 d. ir paties pareiškėjo su skundu pateiktas mgK elektroninio pašto išrašas, iš kurio matyti, kad 2018 m. gegužės 9 d. mgK išsiuntė elektroninio pašto adresu – [email protected] ginčijamo sprendimo skaitmeninę kopiją (b. l. 8, 19). Pareiškėjo atskirajame skunde akcentuojamas 2018 m. rugpjūčio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuoti iš mgK elektroninio pašto į pareiškėjo elektroninį paštą gauti laiškai nepaneigia aukščiau nustatytų aplinkybių. Pažymėtina, kad 2018 m. gegužės 9 d. pareiškėjo iš mgK gautas elektroninis laiškas 2018 m. gegužės 16 d. buvo ištrintas, o faktinės aplinkybės buvo konstatuotos 2018 m. rugpjūčio 13 d. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas apie ginčijamą mgK sprendimą realiai sužinojo 2018 m. gegužės 9 d., todėl terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas būtent nuo šios datos. Vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 3 dalimi, ginčijamo sprendimo paskutinė apskundimo diena buvo 2018 m. gegužės 29 d., teismui skundas paduotas tik 2018 m. rugpjūčio 14 d. (pasirašyta per EPP sistemą 2018 m. rugpjūčio 13 d. 21.26 val.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašymą dėl termino atnaujinimo pareiškėjas pareiškė atskirajame skunde. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 151 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus IV skyriuje nustatytas išimtis. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Komotos servisas“atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS




2018-18342 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-768-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02426-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5; 57.1.1; 57.2.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2018 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. SP1-2732(11.2.12E), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos atstovas 2018 m. rugsėjo 3 d. pateikė pareiškimą dėl skundo atsisakymo. Prašyme nurodė, jog Agentūra 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 5940(11.2.12E) anuliavo pareiškėjai apskaičiuotą 12 844,72 Eur dydžio grąžintinų lėšų sumą, todėl pareiškėja atsisako nuo skundo. Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas prašė spręsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas kitas sprendimas, todėl prašė bylą nutraukti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo patenkino ir priteisė iš atsakovo Agentūros pareiškėjos naudai 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, grąžino pareiškėjai 22,50 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašomas priteisti 650 Eur bylinėjimosi išlaidas sudaro: teisinės konsultacijos dėl skundo Agentūrai – 100 Eur, susipažinimas su faktine situacija, pareiškėjos pateiktų dokumentų analizė dėl Agentūros sprendimo panaikinimo – 200 Eur, skundo teismui parengimas – 350 Eur. Realiai patirtas išlaidas pagrindžia 2018 m. rugpjūčio 28 d. Pinigų priėmimo kvitas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog susipažinus su pareiškėjos teismui pateikto skundo argumentais, Agentūra nutarė pakartotinai vertinti pareiškėjos 2014 m. paraišką ir ją įvertinus 2018 m. rugpjūčio 24 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-5940 „Dėl dalies skolos anuliavimo ir susidariusios skolos sugrąžinimo“. Pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota 2018 m. rugpjūčio 30 d. Taigi Agentūra geruoju patenkino pareiškėjos reikalavimą padavus skundą teismui, todėl pareiškėja turi teisę reikalauti savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b5758090e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1, 3, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) bei atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio (2017 m. IV ketvirtis) vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje, kurį sudarė 884,8 Eur, vertino, kad pareiškėjos prašoma priteisti 650 Eur patirtų išlaidų suma yra ženkliai mažesnė už Rekomendacijose numatytą galimą priteisti užmokesčio už skundo parengimą dydį (už skundo teismui parengimą didžiausia galima priteisti suma – 2 212 Eur (2,5 x 884,4 Eur)), todėl pareiškėjos prašomą priteisti 650 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą jai priteisė.

III.

Atsakovas Agentūra atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas priteisti iš atsakovo 650 Eur bylinėjimosi išlaidų ir sumažinti priteistiną sumą.

Atsakovas nurodo, kad sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas turi būti įvertinamos priežastys, dėl kurių šios išlaidos susidarė, įvertinama, ar prašoma priteisti suma yra pagrįsta. Nei Rekomendacijos, nei kiti teisės aktai negarantuoja, kad byloje dalyvaujantiems asmenims bus atlygintos visos jų patirtos išlaidos. Sprendžiant dėl išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, turi būti atsižvelgiama ne tik į patenkintų reikalavimų dalį, bet ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo specifinių žinių. Pareiškėjos skundo vienintelis motyvas buvo tas, kad ji neprisiėmė naujų ir neketino tęsti jokių įsipareigojimų, kuriems būtų taikomi sutartinių gyvūnų reikalavimai. Didžiąją dalį skundo sudaro faktinių aplinkybių aprašymas ir cituojami taisyklių punktai. Todėl skundo surašymui nereikėjo specialių teisinių žinių, bylos procesas buvo trumpas ir nesudėtingas, todėl nepareikalavo didelių pareiškėjos atstovo darbo laiko sąnaudų.

Atsakovas, pažymėdamas, jog prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, sudaro 200 Eur už susipažinimą su faktine situacija, pareiškėjos pateiktų dokumentų analizę, akcentuoja, kad Rekomendacijų 8 punkte šios teisinės paslaugos atskirai nėra aptartos, jos iš esmės yra sudėtinė skundo teismui parengimo dalis. Todėl toks bylinėjimosi išlaidų skaidymas negalimas ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio išlaidos nepriteisiamos.

Atsakovo teigimu, neturi būti nukrypta nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, turi būti įvertintas išlaidų protingumas, pagrįstumas, objektyvumas. Konkrečiu atveju prašomos priteisti išlaidos nėra pagrįstos, todėl jų pritesimas visa apimtimi būtų nesąžiningas atsakovo atžvilgiu.

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalis, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas priteisti iš atsakovo 650 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ši administracinė byla buvo nutraukta, nes pareiškėja atsisakė skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino jos skundo reikalavimą po to, kai pareiškėja padavė skundą teismui.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Administracinių teismų praktikoje, aiškinant ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatuota, jog šiai teisės normai taikyti neturi esminės reikšmės, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminė aplinkybė yra tai, kad de facto (faktiškai; iš tikrųjų) reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų neproporcingas ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą, pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą ir motyvuotų tai bet kokiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto (faktiškai; iš tikrųjų) įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. AS858-596/2011; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi priteisė pareiškėjai jos prašytą 650 Eur dydžio bylinėjimosi

išlaidų atlyginimą. Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad šiuo atveju turėjo būti įvertintas prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų protingumas, turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad administracinė byla nebuvo sudėtinga ir nereikalavo specifinių žinių, didelių pareiškėjos atstovo darbo sąnaudų, dalį prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sudaro teisinės paslaugos, kurios nepatenka į Rekomendacijų 8 punkto reguliavimo apimtį, todėl neturi būti priteisiamos.

Dėl atskirojo skundo argumento dėl nepriteistinų bylinėjimosi išlaidų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad skundo sąvoka sprendžiant dėl išlaidų atlyginimo apima jo patikslinimus, papildymus, taip pat parengiamuosius darbus, skirtus šiam procesiniam dokumentui surašyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-863/2014).

Bylos duomenis patvirtina, kad pareiškėja prašė priteisti 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: teisinės konsultacijos dėl skundo Agentūrai – 100 Eur, susipažinimas su faktine situacija, pareiškėjos pateiktų dokumentų analizė dėl skundo dėl Agentūros sprendimo panaikinimo – 200 Eur, skundo teismui parengimas – 350 Eur. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjos prašyme nurodytos teisinės paslaugos, už kurias prašo išlaidų atlyginimo, atskirai nevertinamos, o laikytinos sudėtine skundo Agentūrai rengimo dalimi.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Rekomendacijų (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtinta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes.

Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris Lietuvos statistikos departamento duomenimis buvo 884,8 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo parengimą nustatytas koeficientas 2,5, todėl rekomenduojama priteisti maksimali užmokesčio suma už skundo parengimą yra 2 212 Eur (884,8 × 2,5). Taigi pareiškėjos prašoma priteisti suma (650 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos ir yra daugiau nei tris kartus mažesnė nei nustatyta maksimali už skundą priteistina suma.

Šiuo atveju teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėja turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinusi, kad atsakovas patenkino pareiškėjos reikalavimą, t. y. pareiškėjos skundo tikslas buvo pasiektas, taip pat atsižvelgusi į pareiškėjai suteiktų paslaugų apimtį, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį ir trukmę iki jos nutraukimo, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė visą jos nurodytą bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, sumą. Priteista 650 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už skundo parengimą nėra pernelyg didelė ir neprotinga.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš esmės tenkino, priteisdamas pareiškėjai iš atsakovo Agentūros 650 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjos L. S.

prašymas priteisti iš atsakovo 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2018-18363 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Administracinė byla Nr. P-64-1062/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02515-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. G. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1865-492/2015 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. D., trečiajam suinteresuotam asmeniui L. Š. dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

J. G. 2018 m. rugsėjo 21 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1865-492/2015.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d. nutartimi nustatė J. G. terminą iki 2018 m. spalio 26 d. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1865-492/2015 trūkumams pašalinti: 1) nurodyti, kada jis sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, ir pateikti tai patvirtinančius duomenis; 2) pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, arba pateikti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 158 straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles pasirašytą prašymą atnaujinti procesą kartu su šio įstatymo 160 straipsnio 3 dalyje nurodytais dokumentais, jeigu būtina; 3) sumokėti 30 Eur (trisdešimt eurų) dydžio žyminį mokestį ir pateikti žyminio mokesčio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e2a86500e76511e88dd9e201dd8ee4f2

sumokėjimą patvirtinančius duomenis; 4) pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus ir įsiteisėjusio teismo sprendimo patvirtintą kopiją (nuorašą).

J. G. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. nutartimi nustatytu terminu prašymo dėl proceso atnaujinimo trūkumus pašalino iš dalies. Pareiškėjas nepateikė proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1865-492/2015 yra nuspręsta dėl jo teisių ir pareigų, nors jis į bylos nagrinėjimą kaip dalyvaujantis byloje asmuo įtrauktas nebuvo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčas prašomoje atnaujinti byloje iš esmės kilo dėl atsakovui G. D. 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini), suteikimo pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro skundą, kuriuo buvo ginčijami šiuo klausimu priimti kompetentingų institucijų sprendimai, atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

J. G. nenurodė, kokiu būdu teismo priimtas sprendimas turi įtakos jo teisėms ir pareigoms, šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė įrodymų. Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius 2012 m. balandžio 24 d. raštu, atsakydamas į J. G. prašymą, jį informavo, jog jam priklauso 0,30 ha asmeninio ūkio žemės, H. D. – 2 ha. Pilietis H. D. asmeninio ūkio skyrimo metu dirbo kaimo gyventojus aptarnaujančioje įmonėje. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarko 1.1.4. punktą asmenys, dirbantys arba iki išėjimo į pensiją dirbę kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose turėjo teisę gauti iki 2 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Šiuo raštu J. G. buvo informuotas, kad, jeigu jis mano, jog valstybės valdymo institucija savo priimtais sprendimais pažeidžia jo teises arba jis nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus atsakymu, turi teisę valstybės valdymo institucijos veiksmus ar neveikimą skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. J. G. nenurodė, kad šia apskundimo teise pasinaudojo. Prašomoje atnaujinti byloje sprendimas priimtas tik dėl H. D. suteiktos 2 ha žemės pagrįstumo. Teismai (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje) nesprendė dėl J. G. suteikto asmeninio ūkio žemės sklypo ploto dydžio ar J. G. prašomo suteikti didesnio žemės sklypo ploto, t. y. nesprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmens teisių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, J. G., prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1865-492/2015, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, nes, nesutikdamas su jam suteiktu žemės sklypo plotu, jis turi teisę pasinaudoti jam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. rašte išaiškinta apskundimo teise.

Kadangi J. G. nepateikė proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad jis nepašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. nutartyje nurodytų trūkumų, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo laikomas nepaduotu ir jam grąžinamas (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 158 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo apmokestinamas 30 Eur dydžio žyminiu mokesčiu. Tačiau, šiuo atveju prašymams dėl proceso atnaujinimo taikytina ABTĮ taisyklė, pagal kurią už prašymus, paduotus elektroninių ryšių priemonėmis, mokamas 75 procentų dydžio žyminis mokestis, t. y. 22,50 Eur (ABTĮ 35 str. 3 d.). J. G., šalindamas prašymo dėl proceso atnaujinimo trūkumus, 2018 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 103 sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, kuris grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.). Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 161 straipsnio 1 dalimis,

n u t a r i a:

J. G. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1865-492/2015 laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Grąžinti J. G. 22,50 Eur (dvidešimt du eurus, 50 ct) žyminį mokestį.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


2018-18355 2018-11-14 2018-11-06 2018-11-06 -

Administracinė byla Nr. P-54-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03599-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. E. E. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 pagal pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas G. E. E. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT pateikti atsakymą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 34 straipsnio 1 dalį per teismo nustatytą terminą (b. l. 1–4).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 98–105). Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 111–114).

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 124–132).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu NŽT, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl, pareiškėjo nuomone, neteisėtų statybų valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). NŽT motyvavo Sprendimą tuo, kad tuo pačiu klausimu Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 jau yra priėmęs sprendimą (įsiteisėjo 2016 m. kovo 2 d.).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d5d7e850e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, formalus ir fiktyvus ar neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86–87 straipsnių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad ginčas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje ir dėl to, kad pareiškėjo ginčijamas NŽT Sprendimas atitinka VAĮ 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

III.

Pareiškėjas G. E. E. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 136–140).

Pareiškėjas nurodo, kad procesas administracinėje byloje turėtų būti atnaujintas, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nurodytais pagrindais.

DĖL PROCESO ATNAUJINIMO REMIANTIS ABTĮ 156 STRAIPSNIO 2 DALIES 8 PUNKTU

Pareiškėjas nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarties turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas pastebi, kad minėtos teismo nutarties 32–36 punktai niekaip neprisideda prie vienokio ar kitokio bylos išsprendimo, 37 punkte pateiktos įrodymų vertinimo taisyklės, nepasisakant teisingai ar klaidingai buvo įvertinti konkretūs įrodymai, taip pat niekaip nepadeda teisingai išspręsti bylą. Pasak pareiškėjo, taip pat visiškai nemotyvuotas ir nutarties 38 punktas, nes nenurodyta nei vienas apeliacinio skundo pagrindinis ar šalutinis argumentas, kurį teisingai išsprendė apeliacinės instancijos teismas, o nutarties 39–43 punktuose taip pat nėra nieko, kas bent kaip galėtų įtakoti nutarties rezoliucinę dalį, nemotyvuojama, ko siekiama po kelis kartus tuos pačius teiginius atkartojant aptariamoje nutartyje.

Pareiškėjo nuomone, teismas labai gerai matė, kad civilinėje byloje nėra nei vieno tapataus reikalavimo su skunde nurodytais klausimais, todėl bendrosios kompetencijos teismas minėtoje civilinėje byloje nesprendė nei vieno klausimo, kurie dabar iškelti skunde ir, dar daugiau, minėtoje civilinėje byloje NŽT net nebuvo atsakovu. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nemotyvuotai atleido NŽT nuo skundo tyrimo jos kompetencijai priskirtais klausimais, taip pat nemotyvavo, kodėl šiuo atveju taikytinas VAĮ 23 straipsnio 6 dalis, jei pats teismas nustatė, kad jokie teismai nei vieno klausimo, išvardinto skunde, nenagrinėjo. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia situacija laikytina aiškiai korupcine (byla sąmoningai buvo sprendžiama neteisingai). Pareiškėjas tai pat nurodo, kad teismo nutarties 44 punkte nemotyvuojama, kuo konkrečiai neįtikino kiti pareiškėjo skundo argumentai.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė VAĮ 23 straipsnio 6 dalį, numatančią, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą. Pareiškėjas pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties 42 punkte nustatė, kokius klausimus išnagrinėjo Panevėžio miesto aplinkės teismas, taip pat teismas žinojo, kokie klausimai buvo iškelti pareiškėjo skunde. Pareiškėjo nuomone, teismas matė, kad nei vienas skunde iškeltas klausimas nesutampa su teismo jau išnagrinėtais klausimais, tačiau vis tiek tvirtinama, kad skunde keliami klausimai jau išnagrinėti teismo. Pasak pareiškėjo, esminis šios materialiosios teisės normos pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismas nustatęs faktines aplinkybes, neleidžiančias šia norma jų kvalifikuoti, pasielgia priešingai – be jokių motyvų kvalifikuoja šia norma nenustatytas aplinkybes ir priima neteisėtą sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad teismas vienareikšmiškos teisės normos prasmę išaiškino netinkamai ir tai nulėmė neteisingą bylos išsprendimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 157–158).

Dėl pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų, pareiškėjo nuomone, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, NŽT nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išsamiai ir objektyviai išnagrinėta, įvertintos visos byloje pateiktos faktinės aplinkybės. NŽT pastebi, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams.

Dėl pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų, pareiškėjo nuomone, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, NŽT pažymi, kad teismai ne pirmą kartą nagrinėja pareiškėjo ieškinius bei skundus tais pačiais pagrindais ir keliamais reikalavimais. NŽT nuomone, pareiškėjo reikalavimai yra analogiški jau išnagrinėtose administracinėse bei civilinėse bylose, kuriose išspręstas teisminis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija


IV.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Aptariamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-1854-624/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Pareiškėjo G. E. E. prašymas yra grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.


Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris yra

analogiškas naujos redakcijos to paties įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktui, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismas visų pirma įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją aptarė. Toliau nuosekliai atsakydamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teismas rėmėsi administracinių teismų praktika dėl įrodymų viseto byloje vertinimo ir teismo pareigos juos ištirti. Teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, savo sprendime atsakė į pagrindinius byloje iškilusius klausimus, todėl kolegija nematė pagrindo konstatuoti teismo šališkumą.

Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartyje pasisakė ir dėl apelianto argumentų, ar nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies taikymo sąlygas.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjas teigia, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais bei jų išdėstymo tvarka, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Galiausiai, jau pats G. E. E. nesutikimo su teismo motyvais faktas, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, savaime rodo, kad teismo procesinis sprendimas yra motyvuotas, tik jam teismo išdėstyti motyvai nėra priimtini.

Dėl G. E. E. prašyme išdėstytų teiginių, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė ne dėl visų jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr. 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.


Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai

aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Pareiškėjas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartyje, netinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir taikė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatas, liečiančias viešojo administravimo institucijos galimybę atsisakyti nagrinėti piliečio skundą, kai tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad G. E. E. nagrinėjamu atveju iš esmės nesutinka su tuo, kad klausimas, kuriuo jis atsakovo prašė priimti sprendimą yra tas pats, dėl kurio anksčiau yra priėmę sprendimus bendrosios kompetencijos teismai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, keldamas administracinį ginčą, iš esmės siekė ginčyti jo kaimynystėje esančio valstybinio žemės sklypo naudojimo teisėtumą. Būtent tokio pobūdžio ginčas buvo spręstas ir Panevėžio apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-799-283/2016, kuri užbaigta įsiteisėjusiu 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu. Naujų faktinių duomenų, galinčių turėti esminės įtakos šio klausimo sprendimui iš naujo pareiškėjas atsakovui nepateikė, todėl nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai taikyta Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis. Šio išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad atsakovas skundžiamame 2016 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 1SS-2398-(9.5.) nurodė tik bendrosios kompetencijos teismų sprendimus civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime yra aptaręs tiek civilinius, tiek administracinius pareiškėjo ginčus su atsakovu, jie minėti ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Darytina išvada, kad visi G. E. E. nurodyti argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo, yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtos teisės normos aiškinimo bei taikymo. Ši nuomonė teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylos proceso atnaujinimui.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad G. E. E. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi, o jo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl situacijos byloje vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad G. E. E. iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, G. E. E. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. E. E. prašymą atnaujinti procesą atmesti.Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 pagal pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą

dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eAS-712-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02706-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti jį nagrinėti; 2) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti; 3) panaikinti Administracijos 2018 m. vasario 8 d. sprendimą pritarti pastato rekonstrukcijos ir naujo pastato statybos žemės sklype (duomenys neskelbtini), projektiniams pasiūlymams.

Prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 68 punktą Administracijos sprendimus apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija), tačiau pastaroji bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė. Pareiškėjo teigimu, tai, kad jis siekė išnaudoti visas ikiteismines ginčo nagrinėjimo galimybes, yra laikytina svarbia ir pateisinama priežastimi atnaujinti skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. rugsėjo 7 d. pašalinti skundo trūkumą – pateikti įrodymus, kada jam buvo įteiktas Komisijos 2018 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. 3R-309(AG-248/12-2018).

Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 23 d. raštu kreipėsi į teismą, pateikė voką, kuriame gavo Komisijos sprendimą, nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. buvo išvykęs atostogauti, grįžęs gavo jo gyvenamosios vietos adresu atsiųstą Komisijos 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 3R-309(AG-248/12-2018), kuris pareiškėjui buvo išsiųstas neregistruotu laišku. Susipažinęs su šiuo sprendimu, pareiškėjas per 3 darbo dienas 2018 m. rugpjūčio 14 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e12399c0e76511e88dd9e201dd8ee4f2

Documents

· Web view2018/11/17 · Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-50/2016 ir 103MS-51/2016 išvadose konstatuota, kad D. K. ir D. K., atsižvelgiant