BENDROVĖS VALDYMO ORGANŲ CIVILINĘ ATSAKOMYBĘ

REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS NORMŲ TAIKYMO

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOJE APŽVALGA

Turinys

Įvadas...............................................................................................................................................................3

1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SUBJEKTAI.............................................................................................6

1.1. Vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas.......................................................................8

1.2. Kolegialių valdymo ir priežiūros organų nariai kaip atsakomybės subjektai.......................................9

1.2.1. Stebėtojų taryba...........................................................................................................................9

1.3. Valdybos ir vadovo civilinės atsakomybės atribojimas......................................................................12

1.4. Faktinio bendrovės vadovo ir filialo vadovo atsakomybė..................................................................13

1.5. Akcininko ir valdymo organo nario atsakomybės pagrindų atskyrimo taisyklės...................15

2. REIKALAVIMŲ DĖL CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS BENDROVĖS VALDYMO ORGANAMS PROCESINĖS FORMOS..........................................................................................................................18

2.1. Ieškiniai mokios bendrovės valdymo organo nariams........................................................................20

2.1.1. Bendrovės ieškinys.....................................................................................................................20

2.1.2. Išvestinis akcininko ieškinys......................................................................................................20

2.2. Ieškiniai dėl nemokios bendrovės valdymo organų civilinės atsakomybės........................................21

2.2.1. Bankroto administratoriaus ieškinys.......................................................................................21

2.2.2. Akcininko ieškinys.....................................................................................................................23

2.2.3. Netiesioginis kreditoriaus ieškinys............................................................................................23

2.3. Tiesioginiai kreditoriaus ieškiniai CK 6.263 straipsnio pagrindu.......................................................25

3. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS..............................................................................................26

3.1. Neteisėti veiksmai kaip valdymo organų civilinės atsakomybės sąlyga.............................................27

3.1.1. Fiduciarinės bendrovės valdymo organų pareigos..................................................................28

3.1.1.1.Valdymo organų rūpestingumo pareiga................................................................................31

3.1.1.2. Lojalumo pareiga....................................................................................................................32

3.1.2. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė...............................................................................................37

3.1.3. Imperatyvių pareigų pažeidimas......................................................................................................44

3.1.3.1. Nemokios bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas.....................45

3.1.3.2. Nemokios bendrovės vadovo pareigos perduoti bendrovės turtą ir dokumentus pažeidimas.............................................................................................................................................48

3.1.3.3. Vadovo pareiga rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe..............................................50

1

3.2. Žalos fakto ir dydžio nustatymas........................................................................................................52

3.3. Priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga..............................................................................59

3.4. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga.............................................................................................62

3.5. Vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimas...........................................................64

4. SOLIDARIOJI IR DALINĖ SKIRTINGŲ BENDROVĖS ORGANŲ ATSAKOMYBĖ....................68

4.1. Dėl skirtingų bendrovės organų atsakomybės rūšies.................................................................69

4.2. Dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų atsakomybės rūšies...................................70

Išvados............................................................................................................................................................75

2

Įvadas

Bendrovės teisinė forma yra populiariausia verslo vykdymo forma Lietuvoje. Statistikos

departamento duomenimis, Lietuvoje 2016 metais veikė 79 840 ūkio subjektų, iš jų – 65 236 uždarosios

akcinės bendrovės ir 314 akcinių bendrovių1. Bendrovės teisinės formos specifika pasižymi tuo, kad

akcininkų turtas yra perduodamas valdyti profesionaliems vadovams, kuriems įstatymai suteikia valdymo

organų kompetenciją, nustato pareigas ir civilinę atsakomybę už šių pareigų pažeidimą. Kadangi bendrovės

valdymo organų kompetencija priimti verslo sprendimus ir valdyti akcininkų turtą susijusi su didele rizika

ir žalos atsiradimo tikimybe, todėl teismų praktikoje ypač dažnai sprendžiami ginčai, susiję su bendrovės

vadovo civilinės atsakomybės klausimais.

Atsižvelgiant į įmonių vadovų priimamų sprendimų įtaką pasaulinei verslo aplinkai, pastarąjį

dešimtmetį pastebimos regioninių ir tarptautinių organizacijų pastangos vadinamosios negriežtosios teisės

šaltiniais (angl. soft law) paskatinti veiksmingiau reglamentuoti bendrovių vadovų pareigas ir jų

atsakomybę. Dar 2002 metais Europos Komisijos užsakymu įmonių teisės ekspertai pateikė

rekomendacijas dėl įmonių vadovų atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų modernizavimo2.

Reaguodama į neigiamus 2008 metų pasaulinės ekonominės krizės padarinius Europos Komisija

2010 metų Žaliojoje knygoje „Finansinių įmonių valdymas ir atlyginimų politika“ iškėlė klausimą dėl šių

įmonių vadovų civilinės ir (ar) baudžiamosios atsakomybės sugriežtinimo3. 2011 metais išleistoje Žaliojoje

knygoje „ES įmonių valdymo sistema“ nurodoma, kad, norint užtikrinti, jog rizikos valdymo politika būtų

veiksminga ir nuosekli, būtina aiškiai apibrėžti visų rizikos valdymo procese dalyvaujančių šalių vaidmenis

ir atsakomybę4. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Komisija paskelbė veiksmų planą dėl Europos įmonių

teisės ir įmonių valdymo, kuriame buvo nustatytos iniciatyvos dėl įmonių teisės modernizavimo, įmonių ir

investuotojų skaidrumo didinimo, tarpvalstybinės prekybos ir ilgalaikio akcininkų įsitraukimo į įmonės

veiklą5.

1 http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=0593c529-ae70-4515-a3e7-d47fe2e53b8d2 Report of the high level group of company law experts on a modern regulatory framework for company law in Europe, Brussels, 2002. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/internal_market/company/docs/modern/report_en.pdf (žiūrėta 2015-10-16).3 Green Paper on Corporate Governance for Financial Institutions. European Commission, 2010. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/internal_market/company/docs/modern/com2010_284_en.pdf (žiūrėta 2015-10-16).4Europos Komisijos 2011 m. balandžio 5 d. Žalioji knyga COM/2011/164 „ES įmonių valdymo sistema“, 2011. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/internal_market/company/docs/modern/com2011-64_lt.pdf (žiūrėta 2015-10-16).5 Commission Communication „Action Plan: European company law and corporate governance – a modern legal framework for more engaged shareholders and sustainable companies“, 2012. Prieiga per internetą: http://europa.eu/rapid/press-release_MEMO-12-972_en.htm (žiūrėta 2015-10-16).

3

Tarptautiniu mastu iniciatyvų dėl veiksmingesnio bendrovių valdymo ėmėsi Ekonominio

bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. Organisation for Economic Co-operation and

Development, OECD), kuri, viena iš esminių 2008 metų pasaulinės ekonomikos krizės priežasčių

laikydama netinkamą juridinių asmenų valdymą ir rizikos įvertinimą, 2009–2010 metais atliktame tyrime

nurodė, kad finansų krizę, be kita ko, padėtų įveikti juridinių asmenų valdymo reforma6. Siekiant ateityje

išvengti ekonominių krizių ir sušvelninti jų pasekmes, ši tarptautinė organizacija pasiūlė aiškiai apibrėžti

juridinio asmens valdymo organų teisinį statusą, funkcijas bei atsakomybę7.

Lietuvos teismų praktikos apžvalgų, skirtų išimtinai bendrovės valdymo organų civilinei atsakomybei

aptarti, iki šiol nebuvo atlikta. Atskirai analizuoti tik kai kurie vadovo atsakomybės aspektai. Atkreiptinas

dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 metais parengtą kasacinės

jurisprudencijos turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo baudžiamosiose bylose apžvalgą, kurioje, be kita

ko, analizuota įmonių vadovų baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą ir jo iššvaistymą, tačiau šioje

apžvalgoje įmonės vadovo baudžiamosios atsakomybės problematika buvo atskleista analizuojant ne visas

su įmonių vadovų veikla susijusias baudžiamąsias veikas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

rengiamuose administracinių teismų praktikos apibendrinimuose administracinė vadovų atsakomybė taip

pat aptariama tik fragmentiškai, analizuojant kai kuriuos administracinės teisės pažeidimus, susijusius su

įmonių veikla, pavyzdžiui, mokesčių ar nelegalaus darbo srityje8.

Dėl sparčiai besivystančių civilinių teisinių santykių, juridinių asmenų valdymo organų teisinio

statuso kompleksiškumo, taip pat dėl nacionalinio teisinio reguliavimo fragmentiškumo kai kurių

bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymas Lietuvos

Respublikos teismų praktikoje kelia neaiškumų. Klausimų kyla dėl vienasmenio valdymo organo –

bendrovės vadovo – teisinio statuso, pareigų apimties, dėl subjektų, galinčių pareikšti ieškinius bendrovės

vadovui, ir kt. Aktualūs klausimai – valdymo organų ir akcininkų atsakomybės atribojimas bei

pusiausvyros išlaikymas tarp bendrovės valdymo organų prisiimamos verslo rizikos ir atsakomybės už

nepasiteisinusius verslo sprendimus. Taip pat kyla neaiškumų dėl faktinio vadovo atsakomybės, valdymo

organų veiksmais padarytos žalos dydžio apskaičiavimo, kt.

Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atliko kasacinės jurisprudencijos, kurioje

taikytos bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reguliuojančios teisės normos, analizę. Apžvalgos 6The Financial Crisis: Reform and Exit Strategies. OECD, 2009, p. 21. Prieiga per internetą: http://www.oecd.org/dataoecd/55/47/43091457.pdf (žiūrėta 2015-10-16).7Corporate Governance and the Financial Crisis. Conclusions and Emerging Good Practices toEnhance Implementation of the Principles. Directorate for Financial and Enterprise Affairs OECD Steering Group on Corporate Governance Paper. OECD, 2010, p. 13–17. Prieiga per internetą: http://www.oecd.org/dataoecd/53/62/44679170.pdf (žiūrėta 2015-10-16).8Žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą (II dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 2012, Nr. 22, p. 477; Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis. 2005, Nr. 7, p. 18–20; kt.

4

tikslas – atskleisti vyraujančias kasacinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant teisės normas,

reglamentuojančias bendrovės vadovo civilinę atsakomybę, tendencijas ir aptarti teigiamus jurisprudencijos

pavyzdžius, kurie, formuojant tolesnę teismų praktiką, padėtų užtikrinti įmonės vadovo civilinę

atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo vienodumą.

Apžvalgoje aptariama kasacinė jurisprudencija bendrovės valdymo organų civilinės atsakomybės

klausimais, suformuota laikotarpiu nuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo

2000 m. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad didžiosios dalies Lietuvoje veikiančių įmonių

teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė, gausiausia praktika yra dėl šių juridinių asmenų valdymo

organų civilinės atsakomybės ir būtent jai skiriama daugiausia dėmesio apžvalgoje, kartu taip pat aptariami

ir akcinių bendrovių valdymo organų civilinės atsakomybės klausimai.

Šioje apžvalgoje išsamiausiai tiriama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su

vienasmenio valdymo organo – bendrovės vadovo – civiline atsakomybe, nes bendrovių su vienpakope

valdymo struktūra Lietuvoje yra daugiausia, atitinkamai gausi ir kasacinio teismo praktika dėl vienasmenių

valdymo organų civilinės atsakomybės. Apžvalgoje taip pat aptariami ir kolegialių bendrovės valdymo ir

priežiūros organų – valdybos bei stebėtojų tarybos narių – civilinės atsakomybės klausimai.

Nors sąvoka „bendrovės vadovas“ kasacinio teismo praktikoje kartais vartojama plačiau, nei

apibrėžta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 37 straipsnio 1 dalyje,

pavyzdžiui, pripažįstama, kad vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi

su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra9, tačiau aiškumo dėlei

apžvalgoje terminas „bendrovės vadovas“ vartojamas, kaip nurodyta ABĮ 37 straipsnio 1 dalyje, t. y. kaip

vienasmenis valdymo organas. Kai analizuojami klausimai susiję su visų valdymo ir priežiūros organų

atsakomybe, tiek vienasmenių, tiek ir kolegialių, vartojamas bendras terminas „valdymo organai“.

Tekste sąvoka „bendrovė“ reiškia uždarąją akcinę bendrovę ir akcinę bendrovę; jei aptariama

reguliavimo ir teisės taikymo specifika būdinga tik uždarajai akcinei bendrovei arba tik akcinei bendrovei,

atitinkamai vartojami nesutrumpinti jų pavadinimai; siekiant skaitymo patogumo, apžvalgoje bendrovės

dar vadinamos įmonėmis, juridiniais asmenimis. Kadangi šios apžvalgos tikslas nėra juridinio asmens

dalyvių (akcininkų) civilinės atsakomybės analizė, akcininkų atsakomybės klausimai nagrinėjami tiek, kiek

tai padeda atskleisti juridinio asmens valdymo organų civilinės atsakomybės taikymo ypatumus.

Pažymėtina, kad šiame apibendrinime pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne cituojamose

kasacinio teismo nutartyse, vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, neturinti oficialiai paskelbtos

teismų praktikos reikšmės.

9 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.

5

Apžvalgoje pristatoma kasacinio teismo praktika bendrovės valdymo organų atsakomybės

klausimais, todėl pirmame skyriuje aptariami subjektai, kuriems taikoma valdymo organų atsakomybė,

antrame skyriuje analizuojamos teisės į žalos atlyginimą procesinės įgyvendinimo formos ir aptariami

subjektai, galintys pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės valdymo organams, trečiame skyriuje

aptariamos bendros valdymo organų civilinės atsakomybės sąlygos ir specifiniai atsakomybės pagrindai,

taikomi tik bendrovės vadovui, ketvirtame – analizuojamos valdymo organų solidariosios ir dalinės

atsakomybės taisyklės, taip pat konkurencijos su akcininko atsakomybe atvejai.

1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SUBJEKTAI

Juridinis asmuo, būdamas savarankiškas civilinės teisės subjektas, ūkinėje komercinėje veikloje

dalyvauja veikdamas per savo organus. Pagal CK 2.82 straipsnio 2 dalį kiekvienas juridinis asmuo turi

turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir

juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. CK

2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai

vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą

atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip, todėl

nustatant valdymo organų civilinės atsakomybės prievolės subjektą svarbu, ar konkretus atsakovas yra

valdymo organo narys ir ar jam taikytina civilinė atsakomybė šiuo pagrindu.

Vadovaujantis CK 2.82 straipsnio 1 dalimi, juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato

atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo

dokumentai. Pagal ABĮ 19 straipsnio 1 dalį uždaroji akcinė bendrovė privalo turėti visuotinį akcininkų

susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą − bendrovės vadovą. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma,

kad dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų

svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos

klausimus, todėl dalyvių veikla dar vadinama strateginiu bendrovės valdymu10. Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas yra konstatavęs, kad pagal CK 2.82 straipsnio 2 dalies nuostatas juridinio asmens dalyvių

susirinkimas laikomas įmonės organu, tačiau šio straipsnio prasme nelaikomas įmonės valdymo organu.

Akcininko teisės apibūdinamos kaip valdymas nuosavybės teise, taip atskiriant nuo bendrovės valdymo

organų veiklos – įmonės reikalų tvarkymo11. Atsižvelgiant į tai atsakomybė už klaidingą verslo sprendimą

ar netinkamą įmonės veiklos organizavimą akcininkų susirinkimui netaikoma. Pavyzdžiui, vienoje byloje,

kurioje vadovo sudarytam neteisėtam sandoriui buvo pritarta ir akcininkų susirinkime, kasacinis teismas 10 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009.11 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009.

6

sprendė, kad akcininkų sprendimas sudaryti bendrovei nuostolingą sandorį (nagrinėjamu atveju

išsinuomoti patalpas už aiškiai padidintą nuomos kainą) nešalina bendrovės vadovo atsakomybės už tokio

sandorio sudarymą, nes bendrovės vadovas yra specialus subjektas, kuriam įstatyme nustatyta išskirtinė

teisė atstovauti bendrovei, veikti jos vardu ir jam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai negu

juridinio asmens dalyviui ar eiliniam juridinio asmens darbuotojui; juridinį asmenį (bendrovę) ir jo

vadovą, minėta, sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai ir jis privalo veikti išimtinai juridinio asmens

interesais; vadovas, atstovaudamas juridiniam asmeniui, atsako už įmonės kasdienės veiklos

organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso,

kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus12.

ABĮ 19 straipsnyje reglamentuojama akcinių bendrovių bei uždarųjų akcinių bendrovių valdymo

organų struktūra13. ABĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad bendrovė turi turėti vienasmenį valdymo

organą – bendrovės vadovą, taip pat uždarojoje akcinėje bendrovėje gali būti sudaromi kolegialus

priežiūros organas – stebėtojų taryba ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Akcinėje bendrovėje turi

būti sudaromas bent vienas kolegialus organas – stebėtojų taryba arba valdyba. Taigi teisinis reguliavimas

nustato šiuos bendrovės valdymo organus: privalomą visoms bendrovėms vienasmenį valdymo organą –

bendrovės vadovą ir priklausomai nuo teisinės formos pasirinktinus arba privalomus kolegialius organus –

valdybą bei (arba) priežiūros organą – stebėtojų tarybą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad

nepriklausomai nuo to, kokios konkrečios funkcijos yra priskirtos, tiek vienasmenis, tiek kolegialus

valdymo organai visą savo veiklos laikotarpį privalo atlikti fiduciarines pareigas14. Taigi, kiekvienas iš šių

organų narių gali būti valdymo organų deliktinės atsakomybės prievolės šalis pagal CK 2.87 straipsnio 7

dalį, taip pat deliktinė atsakomybė jiems gali kilti ir specialiuosiuose įstatymuose (ABĮ, Lietuvos

Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) įtvirtintais pagrindais, priklausomai nuo jų

kompetencijos pagal įstatymą.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad valdymo organų narių pareigos yra skirtingos,

vienokios – vienasmenio valdymo organo, kitokios – valdybos narių, pavyzdžiui, jeigu bendrovės

administracijos vadovas laiku nesikreipia dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jis privalo atlyginti dėl to

kreditoriams padarytus nuostolius (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis). Akcinių bendrovių

įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta valdybos narių atsakomybė už priimtus sprendimus,

nepriklausomai nuo, kad jiems pritarė visuotinis akcininkų susirinkimas. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje

nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant šiame straipsnyje ar

12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009.13 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas Nr. VIII-1835.14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013.

7

steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio

7 dalis)15.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pasakytina, kad bendrovės valdymo organų narių civilinės

atsakomybės pagrindai (fiduciarinių ir (ar) imperatyvių pareigų pažeidimas) priklauso nuo juridinio asmens

valdymo struktūros (vienpakopė ar daugiapakopė, konkretaus atsakovo vieta joje) ir valdymo organų

kompetencijos.

1.1. Vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas

Bendrovės vadovas yra privalomas bet kurios bendrovės organas. Jei bendrovė turi vienpakopę

valdymo struktūrą, civilinės atsakomybės prievolė už netinkamą valdymo funkcijos įgyvendinimą kyla

bendrovės vadovui, kaip vieninteliam valdymo organui. Jei bendrovės valdymo struktūra daugiapakopė,

bendrovės vadovas yra vienas iš atsakomybės subjektų (apie santykį tarp skirtingų valdymo organų

civilinės atsakomybės žr. plačiau šios apžvalgos 4 skyrių „Solidarioji ir dalinė skirtingų bendrovės organų

atsakomybė“).

Bendrovės vadovas turi daugiausia pareigų pagal įstatymą, palyginti su kitais valdymo ir priežiūros

organais, o vienpakopės valdymo struktūros atveju – visas įstatyme įtvirtintas valdymo organų pareigas.

Pagrindinės vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje,

kurioje reglamentuojama, kad vadovas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą,

pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, juridinio asmens veiklos organizavimą,

juridinio asmens dalyvių apskaitą, dokumentų ir informacijos saugojimą ir kt. Be to, vadovo pareigos

detalizuojamos ABĮ normose, pagal kurias bendrovės vadovas privalo rūpintis įmonės finansine

atskaitomybe (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), atsako už informacijos apie įmonę pateikimą

įvairiems subjektams (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 5–9 punktai). Kitas vadovo pareigas gali nustatyti

specialieji su įmonių veikla susijusius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai, pavyzdžiui,

bendrovės vadovas atsako už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos

Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis), bankroto bylos

inicijavimą laiku (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto

administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis) ir pan. Lietuvos įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, kad bendrovės

vadovas atstovauja įmonei ex officio, t. y. be atskiro įgaliojimo, o jo veiksmai laikomi paties juridinio

asmens veiksmais, bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius

15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013.8

(CK 2.81 straipsnio 1 dalis; ABĮ 37 straipsnio 10 dalis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai

pripažįstama, kad bendrovės vadovui būdingos kasdienės veiklos organizavimo funkcijos16.

1.2. Kolegialių valdymo ir priežiūros organų nariai kaip atsakomybės subjektai

ABĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje gali būti sudaromas

kolegialus priežiūros organas – stebėtojų taryba ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Akcinėje

bendrovėje privalo būti sudaromas bent vienas kolegialus organas – stebėtojų taryba arba valdyba17. Kai

bendrovė turi daugiapakopę valdymo struktūrą, civilinę atsakomybę už netinkamą valdymą ir priežiūrą

galima taikyti tiek valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, tiek bendrovės vadovui dėl skirtingų jiems

įstatymuose ir įstatuose nustatytų pareigų pažeidimo.

1.2.1. Stebėtojų taryba

Bendrovėje gali būti sudaromas kolegialus juridinio asmens priežiūros organas – stebėtojų taryba,

atliekanti bendrovės veiklos priežiūros funkciją (ABĮ 31 straipsnio 1 dalis). Stebėtojų tarybą, kurią turi

sudaryti ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 15 narių, ketverių metų kadencijai renka visuotinis akcininkų

susirinkimas, o kadencijų skaičius neribojamas (ABĮ 31 straipsnio 2–4 dalys). Kasacinėje jurisprudencijoje

stebėtojų taryba priskiriama įmonės vadovų grupei, t. y. stebėtojų taryba taip pat yra įmonės valdymo

organas, todėl jos nariams taip pat gali būti taikoma civilinė atsakomybė18. Kasacinio teismo praktikoje

pripažįstama, kad vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės

juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra19.

Kitaip nei valdybos ar vienasmenio valdymo organo atveju, stebėtojų tarybos narių pareigos yra ne

daryti verslo sprendimus, o prižiūrėti bendrovės veiklą teisėtumo ir veiklos racionalumo aspektu. ABĮ

32 straipsnyje nustatyta bendrovės stebėtojų tarybos kompetencija apima įvairias bendrovės veiklos

priežiūros sritis, tokias kaip dalyvavimas kuriant įmonės veiklos strategijas, vertinant finansines ataskaitas,

paskirstant pelną ir nuostolius, skiriant dividendus, kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad

pagrindinė stebėtojų tarybos funkcija – kontroliuoti, prižiūrėti, analizuoti įmonės valdybos arba

administracijos veiklą20. Kaip nurodoma NASDAQ OMX Vilnius listinguojamų bendrovių valdymo 16 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37. 17 ABĮ 2014 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XII-912 redakcija (nuo 2015-07-01) (TAR, 2014, Nr. 2014-07641).18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.

20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006. Teismų praktika. 2006, Nr. 26.

9

kodekso 2.2 punkte, kolegialus priežiūros organas yra atsakingas už efektyvią bendrovės valdymo organų

veiklos priežiūrą.

Stebėtojų taryba taip pat gali tikrinti įmonės valdybos sprendimus, kurie prieštarauja įstatymams ir

kitiems teisės aktams, bendrovės įstatams ar visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams (ABĮ

32 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Jei valdyba nesudaroma, stebėtojų taryba renka ir atšaukia bendrovės

vadovą (ABĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat jei bendrovė dirba nuostolingai, stebėtojų taryba

privalo svarstyti, ar bendrovės vadovas tinka eiti pareigas (ABĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 punktas), stebėtojų

taryba prižiūri bendrovės vadovo veiklą (ABĮ 32 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pateikia visuotiniam

akcininkų susirinkimui atsiliepimus ir pasiūlymus dėl bendrovės vadovo veiklos (ABĮ 32 straipsnio

1 dalies 3 punktas), teikia siūlymus bendrovės vadovui atšaukti jo sprendimus, kurie prieštarauja

įstatymams ir kitiems teisės aktams, bendrovės įstatams ar visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams

(ABĮ 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas), sprendžia kitus bendrovės įstatuose, taip pat visuotinio akcininkų

susirinkimo sprendimuose stebėtojų tarybos kompetencijai priskirtus bendrovės ir jos valdymo organų

veiklos priežiūros klausimus (ABĮ 32 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

ABĮ 32 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad stebėtojų taryba neturi teisės ABĮ ir bendrovės įstatuose

jos kompetencijai priskirtų funkcijų pavesti ar perduoti vykdyti kitiems bendrovės organams, tačiau ši

taisyklė turi išimčių: nuo 2014 m. birželio 17 d. įsigaliojo ABĮ pakeitimai, pagal kuriuos tuo atveju, kai

stebėtojų taryba nesudaroma, bendrovės įstatuose gali būti nustatyta, kad kai kurias stebėtojų tarybos

funkcijas atlieka bendrovės valdyba (ABĮ 19 straipsnio 3 dalis, 32 straipsnio 2 dalis, 34 straipsnio 10 dalis).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pasakytina, kad stebėtojų tarybos nariai yra valdymo organo nariai ir jiems

taikytina atsakomybė už netinkamą priežiūros funkcijos įgyvendinimą.

1.2.2. Bendrovės valdyba

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą vienas iš kolegialių bendrovės valdymo organų yra valdyba

(ABĮ 33 straipsnio 1 dalis). Valdybą renka stebėtojų taryba bendrovės įstatuose nustatytam, bet ne

ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui. Jeigu stebėtojų taryba nesudaroma, valdybą renka visuotinis akcininkų

susirinkimas (ABĮ 33 straipsnio 4 dalis). Valdybos nariu gali būti renkamas tik fizinis asmuo, o jo

kadencijų skaičius neribojamas (ABĮ 33 straipsnio 6 dalis). Jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba,

valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas atlieka bendrovės vadovas, išskyrus ABĮ nustatytas išimtis

(ABĮ 19 straipsnio 4 dalis).

ABĮ 34 straipsnyje, reglamentuojančiame valdybos kompetenciją, nurodomas jos atliekamų

funkcijų sąrašas, įskaitant tai, kad valdyba svarsto ir tvirtina bendrovės veiklos strategiją, bendrovės

10

valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes, bendrovės filialų ir atstovybių nuostatus (ABĮ 34 straipsnio

1 dalis), taip pat nustato, kokia informacija laikoma bendrovės komercine paslaptimi (ABĮ 34 straipsnio

3 dalis), kt. Valdybos narių pareigoms svarbios nuostatos dėstomos ABĮ 34 straipsnio 4 dalyje, kurioje

nurodyta, kad valdyba priima sprendimus bendrovei tapti kitų juridinių asmenų steigėja, dalyve;

sprendimus steigti bendrovės filialus ir atstovybes; sprendimus dėl disponavimo ilgalaikiu turtu, kurio

balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo (jeigu įstatuose nenurodyta kitokia vertė),

taip pat investavimo į ilgalaikį turtą bei kitus nurodytame straipsnyje išvardytus sprendimus. Be to,

bendrovės valdyba renka ir atšaukia bendrovės vadovą (ABĮ 34 straipsnio 2 dalis, ABĮ 37 straipsnio

3 dalis), todėl turi pareigą prižiūrėti jo veiklą. Valdyba taip pat nustato vadovo atlyginimą, kitas darbo

sutarties sąlygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas (ABĮ 34 straipsnio 2 dalis).

Bendrovės valdyba vadovo veiklą gali kontroliuoti pasinaudodama įstatymo leidėjo suteikta teise analizuoti

ir vertinti bendrovės vadovo pateiktą medžiagą apie įvairius įmonės veiklos aspektus: bendrovės veiklos

strategijos įgyvendinimą, bendrovės veiklos organizavimą, taip pat bendrovės finansinę būklę bei ūkinės

veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų sąmatas, inventorizacijos ir kitus turto pasikeitimo apskaitos duomenis

(ABĮ 34 straipsnio 7 dalis). Dėl kai kurių sandorių sudarymo vadovas turi gauti išankstinį valdybos

pritarimą. Nuo 2014 m. birželio 17 d. įsigaliojo ABĮ 37 straipsnio 10 dalies nuostatų pakeitimai, pagal

kuriuos įmonės vadovas negali sudaryti tam tikrų sandorių be valdybos pritarimo, pavyzdžiui, dėl ilgalaikio

turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, investavimo, perleidimo,

nuomos, įkeitimo ir hipotekos, taip pat sandorių dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip

1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo ir sandorių dėl ilgalaikio turto už

kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įsigijimo (įstatuose gali būti nurodyta ir kitokia

vertė)21.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad valdybos narys, kaip ir bet kuris kitas įmonės vadovas,

privalo būti maksimaliai atidus bei rūpestingas ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų užtikrinti

įmonės ir jos akcininkų interesai22.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl valdybos atsakomybės už tinkamą įmonės

valdymą, yra konstatavęs, kad valdyba turi savarankišką kompetenciją ir atsakomybę. Įmonės valdyba –

kolegialus vykdomasis įmonės valdymo organas, kuris atsako už įmonės valdymą, jos tikslų įgyvendinimą,

tinkamą komercinę ūkinę veiklą, taip pat už įmonės valdymo praktiką ir įmonės kontrolę23.

Komentuodamas ABĮ 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas valdybos narių pareigas kasacinis teismas nurodė,

21 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 19, 20, 24, 25, 30, 31, 33, 34, 35, 37, 44, 54, 59, 60-1, 63, 67, 69, 72 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 452 straipsniu įstatymas Nr. XII-912.22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006. 23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006. Teismų praktika. 2006, Nr. 26.

11

kad valdybos kompetencijai priskiriami didelę reikšmę bendrovės veiklai turintys sprendimai, todėl kai

valdyba sudaroma, bendrovės vadovo sprendimas svarbiems sandoriams sudaryti nėra pakankamas. Jei

įstatuose nenumatyta kitaip, savo funkcijų valdyba negali deleguoti bendrovės vadovui, taigi sprendimų

priėmimas perkeliamas į aukštesnį bendrovės valdymo lygmenį. Tam tikrų sprendimų priskyrimas valdybos

kompetencijai turi užtikrinti didesnę kontrolę, gilesnę jų turinio analizę. Valdyba, priimdama jos

kompetencijai priskirtus sprendimus, veikia savarankiškai, ji nėra saistoma jai pateiktų bendrovės vadovo

pasiūlymų, o neturėdama pakankamos informacijos sprendimui priimti gali pareikalauti, kad būtų atlikta

išsamesnė analizė24.

Kadangi dvipakopėje bendrovės valdymo struktūroje dažni atvejai, kai žalą sukėlęs verslo

sprendimas yra tvirtinamas ar priimamas valdybos, todėl praktikoje kyla vadovo ir valdybos atsakomybės

atribojimo klausimai.

1.3. Valdybos ir vadovo civilinės atsakomybės atribojimas

Bendrovės valdyba ir vadovas yra savarankiški valdymo organai, kurių kompetencija iš dalies

dubliuojasi, be to, ji gali būti perskirstyta įstatais. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad tiek

bendrovės vadovas, tiek valdyba turi kompetenciją spręsti tam tikrus kasdienius įmonės reikalus.

Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje kasacinis teismas, pasisakydamas dėl vadovo ir valdybos funkcijų

santykio, yra nurodęs, kad įmonės valdybai, inter alia, būdingos kasdienės veiklos organizavimo funkcijos25.

Kaip nurodoma vėlesnėje kasacinėje jurisprudencijoje, palyginus ABĮ nustatytą valdybos kompetenciją su

bendrovės vadovo kompetencija matyti, kad valdybos funkcijos iš esmės siejamos su bendrovės vadovo

veiklos kontrole, bendresnio pobūdžio valdymo funkcijų atlikimu bei kur kas pasyvesniu dalyvavimu

kasdienėje bendrovės veikloje, už kurią atsakomybė tenka bendrovės vadovui26.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tiek vienasmeniam (bendrovės administracijos vadovui), tiek

ir kolegialiam (valdyba) valdymo organui. Kai sprendžiamas šių abiejų valdymo organų civilinės

atsakomybės klausimas, tai, nustatant civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, būtina atsižvelgti į kiekvieno

valdymo organo įstatyme, kituose teisės aktuose ir bendrovės dokumentuose jam nustatytą kompetenciją,

apibrėžiančią valdymo organo atsakomybės ribas už konkrečių veiksmų atlikimą27.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad skirtingų valdymo organų narių civilinė atsakomybė už

bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma atsižvelgiant į nurodytus skirtumus bei

24 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2013.27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013.

12

vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) pareigos yra

savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų

vykdymo. Dėl to, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai

nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų

pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala28. Jei pareiškiamas reikalavimas

atlyginti žalą dėl sandorio, kurį sudarė bendrovės vadovas, bet kuriam buvo gautas valdybos pritarimas,

pagal kasacinio teismo praktiką atsakomybė už tokį sandorį tenka bendrovės valdybai, jei nėra vadovo

kaltės (bendrovės vadovas atskleidė su sandoriu susijusią informaciją, kt.), arba jei vadovas irgi kaltas,

atsakomybė tarp vadovo ir valdybos yra dalinė, pagal kiekvieno jų kaltės laipsnį. Bendrovės vadovo,

pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai, atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos

nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą.

Kai bendrovės vadovas įgyvendina kito valdymo organo arba dalyvių susirinkimo priimtą sprendimą, jo

atsakomybė galima taip pat ir už bendrovės vadovui suteiktų įgaliojimų viršijimą29. Minėtoje civilinėje

byloje kasacinis teismas pasisakė, kad dviejų skirtingų juridinio asmens valdymo organų civilinė

atsakomybė, atsižvelgiant į jų kompetenciją, nustatoma pagal dalinės prievolės taisykles (CK

6.5 straipsnis): jei kilusią žalą nulėmė ne tik vienasmenio valdymo organo, bet ir kitų valdymo organų

sprendimai, vienasmeniam organui tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių taisykles

proporcingai jo elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai valdymo organų narių atsakomybė

pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari. Tai reiškia, kad kai valdyba priima įstatyme ar

steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus

neatsako30.

Solidarioji atsakomybė skirtingiems juridinio asmens valdymo organams galima tik nustačius šios

atsakomybės taikymo pagrindus (CK 6.6 straipsnio 1 ir 3 dalys arba CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pasakytina, kad bendrovės vadovo ir valdybos kompetencija iš

dalies dubliuojasi, tačiau tais atvejais, kai žalą sukėlęs sprendimas yra priimtas valdybos, vadovui

atsakomybė už jį netaikoma. Tais atvejais, kai yra ir vadovo kaltės dėl tokio sprendimo priėmimo, vadovui

taikoma dalinė atsakomybė, proporcinga jo elgesio įtakai žalos atsiradimui.

1.4. Faktinio bendrovės vadovo ir filialo vadovo atsakomybė

28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

13

Įmonių valdymo praktikoje nereti atvejai, kai bendrovėje nėra galiojančiai paskirto de jure vadovo

arba, esant paskirtam juridinio asmens vadovui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jo funkcijas atlieka

kitas asmuo – įmonės darbuotojas, akcininkas, valdybos ar stebėtojų tarybos narys, kt. Tokiais atvejais

faktiniam vadovui taip pat gali kilti civilinė atsakomybė už įstatymuose nustatytų vadovo pareigų ir

fiduciarinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

praktikoje, civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal

įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas

asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai

vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už

neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui31. Tai reiškia, kad faktiniu

bendrovės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas

(ABĮ 37 straipsnio 8 dalis). Pavyzdžiui, vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje atsakovė buvo

pripažinta faktine bendrovės vadove, atsižvelgiant į tai, kad ji de jure direktorės vaiko priežiūros atostogų

metu sudarinėdavo darbo sutartis su darbuotojais, priiminėdavo įsakymus, pasirašydavo sąskaitas

faktūras, priėmimo–perdavimo aktus, kt., nors byloje nėra ieškovo (bendrovės) akcininkų sprendimo ją

skirti įmonės direktore ar laikinai eiti įmonės direktorės pareigas32.

Pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatas, bendrovės vadovą renka bendrovės valdyba (jei valdyba

nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas).

Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis Lietuvoje veikiančių juridinių asmenų neturi kolegialių juridinio

asmens valdymo organų – valdybos ar stebėtojų tarybos, ir jas steigia vienas arba keli akcininkai, pareiga

skirti bendrovės vadovą dažniausiai tenka akcininkams (vieninteliam įmonės akcininkui arba akcininkų

susirinkimui).

Tuo atveju, kai, esant paskirtam de jure vadovui, bendrovei vadovauja faktinis vadovas,

įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai.

Pavyzdžiui, kasacinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl įmonės vadovų

atsakomybės už žalą, padarytą de jure įmonės vadovės, vaiko priežiūros atostogų metu sudariusios sandorį

su faktiniu įmonės vadovu dėl įmonei priklausiusio nebaigto statyti namo pardavimo už mažesnę negu

rinkos kainą, pripažino, kad šiuo sandoriu fiduciarines pareigas įmonei pažeidė tiek de jure vadovas, tiek

faktinis vadovas: įmonės vadovė, tuo laikotarpiu buvusi vaiko priežiūros atostogose, per visą savo buvimą

vadove laikotarpį turi fiduciarinių pareigų įmonei, tarp jų lojalumo, sąžiningumo, įpareigojimo vengti

situacijos, kai jos asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Ginčo

nebaigta statyba už mažesnę negu rinkos kainą buvo parduota būtent jai, todėl ji pasinaudojo galimybe

31 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013.32 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013.

14

įsigyti bendrovės turtą nepagrįstai nustatyta ne rinkos ir akivaizdžiai per maža kaina. Tuo ji aiškiai suteikė

pirmenybę savo asmeniniams interesams ir sudarė sandorį esant interesų konfliktui bei tenkino savo

privačius interesus įmonės sąskaita (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto vien sandorio sudarymas

interesų konflikto situacijoje savaime nepatvirtina žalos įmonei padarymo, tačiau byloje nustatyta, kad šis

sandoris buvo sudarytas už itin mažą, ne rinkos kainą, kai įmonės finansinė padėtis buvo gana sudėtinga.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad sudarytas ginčo sandoris ne tik bendrovei

nuostolingas, bet ir buvo sudarytas atsakovams [de jure vadovei ir faktiniam vadovui] pažeidžiant

bendrovės vadovo fiduciarines (lojalumo, sąžiningumo, protingumo, įpareigojimo vengti situacijos, kai

asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, ir kt.) pareigas bei

akivaizdžiai peržengiant protingą ūkinę komercinę riziką33.

Kai vadovo funkcijas faktiškai vykdo bendrovės akcininkas, jam civilinė atsakomybė taikytina ne

kaip juridinio asmens dalyviui (CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu), bet kaip bendrovės faktiniam

vadovui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei žala kreditoriui kilo dėl neatsiskaitymo pagal sandorį,

kuriam pritarė akcininkų susirinkimas, akcininkas už žalą neatsako, nebent būtų įrodyta, kad jis veikė kaip

faktinis vadovas: pagal bendrąją taisyklę pareiga spręsti dėl įmonės vardu prisiimamų prievolių, įskaitant

užmokesčio notarei sumokėjimą, priskirtina bendrovės vadovo, o ne jos dalyvio kompetencijai. Todėl

dalyviams tiesioginė civilinė atsakomybė kreditoriui už tokius veiksmus galėtų būti taikoma tik nustačius,

kad jie veikė kaip faktiniai vadovai. Tačiau byloje nenustatyta, kad bent kuris iš atsakovų – bendrovių

dalyvių – K. M. ar L. M. būtų buvęs faktinis vadovas34.

Vertinant filialo vadovo teisinį statusą, atsižvelgiama į jo funkcijų ir kompetencijos pobūdį. Pagal

bendrąją taisyklę filialo vadovas nėra valdymo organas, kadangi filialas nėra juridinis asmuo ir neturi

teisinio subjektiškumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad filialo vadovas gali atsakyti kaip

vienasmenis valdymo organas, tik jei vykdo valdymo funkciją. Vienoje civilinėje byloje, kurioje ginčas

kilo dėl žalos, atsiradusios iš neteisėtų banko filialo direktorės veiksmų suteikiant kreditą ir kontroliuojant

kredito administravimą, atlyginimo, kasacinis teismas, spręsdamas dėl filialo vadovės atsakomybės rūšies,

taikė banko filialo vadovei civilinę atsakomybę tik už neteisėtą valdymo funkcijos įgyvendinimą35.

1.5. Akcininko ir valdymo organo nario atsakomybės pagrindų atskyrimo taisyklės

Praktikoje dažni atvejai, kai ieškovai reikalauja priteisti žalos, kuri kilo dėl netinkamų verslo

sprendimų ar imperatyvių valdymo organų pareigų nevykdymo, atlyginimą ne iš valdymo organų narių, bet

33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015.34 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015.35 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2014.

15

iš akcininkų, todėl apžvalgoje aptariamos kasacinio teismo suformuluotos taisyklės dėl akcininko ir

valdymo organo nario atsakomybės atribojimo.

Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio

7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo

neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles,

išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio

3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens

dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu

subsidiariai. Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, ši teisės norma išplaukia iš bendrųjų civilinių

teisinių santykių subjektų elgesio (visų pirma – sąžiningumo ir draudimo piktnaudžiauti teise) principų36.

Kasacinis teismas pabrėžia akcininko statuso ypatumą: dalyvis per se nėra juridinio asmens

organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą,

akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas

piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės

organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo

organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos

organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją. Juridinio asmens dalyvio

interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl vertinant juridinio asmens

dalyvio veiksmus netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei.

Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų DK, CK,

ABĮ ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl

privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo

pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio

2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis). Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas

juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių

pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK

2.87 straipsnio 7 dalį37.

Akcininkai, kaip bendrovės savininkai, gali daryti įtaką bendrovės veiklai priimdami sprendimus

akcininkų susirinkime pagal jiems priskirtą kompetenciją. Vadovaujantis ABĮ 20 straipsnio 1 dalies

nuostatomis, visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę kompetenciją visais esminiais bendrovės

egzistencijos klausimais: dėl valdymo organų sudarymo, steigimo dokumentų keitimo, juridinio asmens 36 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009.37 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015; taip pat žr. 2008 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2014 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2015 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015, kt.

16

pasibaigimo ir kitais klausimais, kurie susiję su viso ar esminės juridinio asmens dalies turto pasikeitimu

(pavyzdžiui, akcinės bendrovės įstatinio kapitalo didinimu ar mažinimu). Visuotinis akcininkų susirinkimas

gali spręsti ir kitus bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal ABĮ tai nepriskirta

kitų bendrovės organų kompetencijai ir jei pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos (ABĮ

20 straipsnio 2 dalis). Visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrovės organams

spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų (ABĮ 19 straipsnio 5 dalis).

Akcininkai gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, jei piktnaudžiauja savo, kaip akcininkų,

ribota atsakomybe. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau

pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini

valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį,

nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas38. Jei akcininkas perima valdymo funkciją, jam taikytina

atsakomybė kaip de facto vadovui. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio

atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti

(CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio

asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens

negalėjimo vykdyti prievolės39. Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus

atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis), nes, kaip nurodoma kasacinio teismo

praktikoje, CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis

sąžiningumo principas40. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė pripažinti

nesąžiningu įmonės akcininkų susirinkimo sprendimą išmokėti dividendus, priimtą esant sudėtingai įmonės

finansinei būklei, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėjęs, kad juridinio asmens dalyvis laikytinas

sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens

gebėjimą vykdyti savo prievoles, be to, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės, svarbu

įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai, konstatavo, kad nagrinėjamu

atveju įmonės akcininkai, žinodami, jog įmonė dirba nuostolingai, turi daug nepadengtų įsipareigojimų

kreditoriams, tačiau priimdami sprendimą išmokėti sau bei įmonės darbuotojams įmonės veiklos rezultatų

neatitinkančias išmokas, o vėliau kreipęsi dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, elgėsi nesąžiningai, taip

vengė prievolių įmonės kreditoriams įvykdymo bei sumažino įmonės mokumą, todėl yra kalti dėl įmonės

negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, ir paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria ieškinys

buvo iš dalies patenkintas41.

38 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012.39 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004. 40 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009.41 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009; taip pat žr. 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014.

17

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ne kiekvienas akcininko nesąžiningas

veiksmas užtraukia jam atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nes, taikant civilinę atsakomybę

juridinio asmens dalyviui, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nesąžiningų jo veiksmų ir juridinio asmens

negalėjimo įvykdyti prievolės. Antai civilinėje byloje, kurioje kreditorius (juridinis asmuo),

vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, iš skolininko akcininko reikalavo grąžinti pagal

preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo daikto pirkimo sumokėtą avansą, pačiam skolininkui (bendrovei)

negalint jo grąžinti dėl bankroto bylos iškėlimo, kasacinis teismas konstatavo, kad tam, jog būtų galima

taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatyti ne bet

kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo

prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. tapo nebepajėgus pats patenkinti kreditoriaus reikalavimą.

Subsidiarioji juridinio asmens dalyvio atsakomybė galėtų būti taikoma, jei būtų nustatytos CK

2.50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, be kita ko, kad

akcininkas atliko tokius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti

prievolę, t. y. grąžinti sumokėtą avansą. Kadangi šioje byloje nenustatytas pagrindas subsidiariajai

dalyvio atsakomybei, t. y. kad dėl akcininko veiksmų (sudarant sutartį akcininkas žinojo, jog žemės sklypai,

kuriuos vadovaujama įmonė įsipareigojo parduoti, nuosavybės teise jai nepriklausė, tačiau neatskleidė

šios aplinkybės pirkėjui (kreditoriui), taip pat neatskleidė paaiškėjusios aplinkybės, kad pardavėjas

nebegalės įvykdyti įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį) juridinis asmuo tapo nemokus ir negali

įvykdyti prievolės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neturi pagrįstos reikalavimo teisės į atsakovą

(akcininką)42. Kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas pabrėžė, kad vertinant priežastinį ryšį iš esmės

svarbus dalyvio nesąžiningų veiksmų padarinys – pagrindinio skolininko nemokumas, o ne konkretus

kreditoriui neįvykdytos prievolės dydis43.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pasakytina, kad pagal bendrąją taisyklę akcininkas ar akcininkų

susirinkimas nėra prievolės dėl valdymo organų civilinės atsakomybės subjektas, nes neturi kompetencijos

daryti verslo sprendimus, taip pat fiduciarinių pareigų, būdingų valdymo organams. Ši taisyklė turi išimčių,

jei nustatoma, kad akcininkas veikė kaip de facto vadovas (žr. plačiau šios apžvalgos 4.3. skyrių

„Bendrovės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindų konkurencija“).

2. REIKALAVIMŲ DĖL CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS BENDROVĖS VALDYMO

ORGANAMS PROCESINĖS FORMOS

42 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2014. 43 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012.

18

Subjektų ratas, galintis pareikšti ieškinį bendrovės valdymo organams bendrovės vardu dėl žalos

atlyginimo, priklauso nuo to, ar ieškinys pareiškiamas mokios įmonės valdymo organams, ar įmonės, kuriai

yra iškelta bankroto byla, valdymo organams, taip pat nuo to, ar reiškiamas tiesioginis ar išvestinis

ieškinys. ABĮ, ĮBĮ specialiosios normos nustato, kas gali pareikšti tiesioginį ir išvestinį ieškinį valdymo

organui bendrovės vardu, taip pat galimi išimtiniai atvejai, kai tretieji asmenys (pavieniai akcininkai,

kreditoriai) gali pareikšti ieškinį dėl jiems asmeniškai padarytos žalos bendrovės valdymo organui ne dėl

netinkamo valdymo (CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu) veiksmų, bet bendraisiais deliktinės

atsakomybės pagrindais (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įmonės vadovui deliktinė atsakomybė dėl įmonei

padarytos žalos gali būti taikoma dviem savarankiškais pagrindais – CK 2.87 straipsnio pagrindu prieš

bendrovę (išvestinė atsakomybė akcininkams ir kreditoriams) ir ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu išvestinė

atsakomybė bendrovės kreditoriams, jeigu, bendrovei esant nemokiai, vadovas neinicijavo bankroto

bylos44.

Valdymo organų civilinė atsakomybė mokiai bendrovei (CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu) yra

tiesioginė, o bendrovės valdymo organų atsakomybė bankrutuojančios bendrovės kreditoriams yra

subsidiari (CK 6.245 straipsnio 5 dalis), išskyrus atsakomybę CK 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Bendrovės vadovas kreditoriams atsako kaip papildomas skolininkas, tokia apimtimi, kiek prievolės

nevykdo tiesioginis skolininkas – bendrovė. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės

kreditorius prašė priteisti iš įmonės direktoriaus ir akcininkų žalos, galimai atsiradusios dėl nemokios

įmonės sudarytų nuostolingų sandorių, atlyginimą, kasacinis teismas konstatavo, kad bendrovės vadovo

atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų, t. y.

bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio45. Kitoje civilinėje byloje, kurioje kreditorius

(rangovas) prašė priteisti iš įmonės, o subsidiariai – iš jo vadovės nesumokėtą atlyginimą už atliktus rangos

darbus, kasacinis teismas, nustatęs, kad jau rangos sutarties sudarymo metu vadovė žinojo, jog įmonė dėl

nemokumo negalės atsiskaityti už rangos darbus, ir pažymėjęs, kad esminis subsidiariosios civilinės

atsakomybės bruožas tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio

skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas, konstatavo, kad apeliacinės

instancijos teismas be teisinio pagrindo vadovę vertino kaip pagrindinę skolininkę, o bendrovę – kaip

papildomą, todėl panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliko galioti pirmosios instancijos

teismo sprendimą, kuriuo vadovė buvo pripažinta papildoma skolininke46.

44 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015.45 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.46 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013.

19

2.1. Ieškiniai mokios bendrovės valdymo organo nariams

2.1.1. Bendrovės ieškinys

Kreiptis į teismą dėl valdymo organo neteisėtais veiksmais bendrovei padarytos žalos atlyginimo

pirmiausia gali pats juridinis asmuo, atstovaujamas bendrovės vadovo (CPK 55 straipsnis, ABĮ

19 straipsnio 6 dalis). Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje bendrovė kreipėsi į teismą su tiesioginiu

ieškiniu, prašydama iš buvusių įmonės vadovų ir akcininkų solidariai priteisti žalos, patirtos dėl jų padarytų

teisės aktų pažeidimų, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, atlyginimą47. Kitoje byloje statybų

bendrovė pareiškė tiesioginį ieškinį buvusiam bendrovės vadovui (jo teisių perėmėjams) dėl žalos,

atsiradusios dėl įvairių bendrovės vadovo verslo sprendimų, atlyginimo48.

2.1.2. Išvestinis akcininko ieškinys

Kitas subjektas, galintis bendrovės vardu reikalauti žalos atlyginimo iš valdymo organų už

bendrovei padarytą žalą, yra juridinio asmens dalyvis. Pagal ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą bendrovės

akcininkai turi neturtinę teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė

dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų ABĮ ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės

įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tokius

akcininko ieškinius Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra kvalifikavęs kaip išvestinius, nes jais

reikalaujama atlyginti žalą ne patiems akcininkams, bet bendrovei. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad

akcininkas gali pareikšti ieškinį bendrovės vardu ne tik dėl valdymo organų, bet ir dėl įmonės laikinojo

administratoriaus neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas pažymėjo, kad išvestinio ieškinio pareiškimui ir

tenkinimui taikytina ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta specialioji nuostata. Atsižvelgiant į tai,

kad šia įstatymo nuostata siekiama suteikti akcininkui locus standi ginti bendrovę nuo netinkamo jos

valdymo, konstatuotina, kad akcininkai bendrovės interesais gali paduoti ieškinį pagal ABĮ 16 straipsnio

1 dalies 5 punktą ne tik prieš jos formalius valdymo organus, bet ir tais atvejais, kai bendrovės valdymas

buvo laikinai patikėtas trečiajam asmeniui – turto administratoriui49.

Šioje byloje kasacinis teismas taip pat akcentavo, kuo išvestiniai akcininkų ieškiniai skiriasi nuo

netiesioginių ieškinių (CK 6.68 straipsnis): nors teisine prigimtimi išvestinis akcininko ieškinys (angl.

shareholder derivative action) gali būti laikomas specialia netiesioginio ieškinio forma, skirta 47 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013.48 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.49 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013. Teismų praktika. 2013, Nr. 39.

20

korporatyviniams ginčams spręsti, tačiau tai specialus ieškinys, todėl jo padavimui ir tenkinimui

bendrosios CK 6.68 straipsnyje įtvirtintos taisyklės netaikytinos50.

Lietuvos įstatymų leidėjas nėra nustatęs mažiausio akcijų skaičiaus, kuris leistų kreiptis į teismą dėl

žalos atlyginimo įmonei iš vadovo ir valdybos narių, todėl laikytina, kad akcininkas, turintis bent vieną

bendrovės akciją, įgyja teisę pateikti išvestinį ieškinį vadovui ir valdybos nariams už įmonei padarytą žalą

ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta tvarka. Teisę pareikšti išvestinį ieškinį turi visi akcininkai,

nepriklausomai nuo to, kada jie įgijo akcininko statusą – pažeidimo metu ar po jo, tačiau šios teisės netenka

buvę bendrovės akcininkai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad akcininkas išvestinį ieškinį gali pateikti tik dėl

juridinio asmens vadovo ir valdybos narių, stebėtojų tarybos narių padarytos žalos bendrovei atlyginimo,

tačiau negali reikšti išvestinio ieškinio, kai tretieji asmenys padaro bendrovei žalą, pavyzdžiui,

nesąžiningos konkurencijos veiksmais. Minėtu atveju tokią teisę turi bendrovės vadovas. Antai civilinėje

byloje, kurioje bendrovės akcininkas prašė iš kitų įmonių priteisti žalos, patirtos jo bendrovės dėl

nesąžiningos konkurencijos veiksmų, atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad nei teisės

aktai, nei bendrovės steigimo dokumentai nepatvirtino, jog akcininkas bendrovės vardu turi įgaliojimus

reikalauti atlyginti žalą iš trečiųjų asmenų, konstatavo, kad ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta

akcininko teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės

vadovo ir valdybos narių pareigų [pažeidimo], suteikia kasatoriui teisę reikalauti atlyginti žalą iš

bendrovės vadovo, tačiau negali būti aiškinama plečiamai, kaip suteikianti teisę bendrovės vardu

reikalauti atlyginti žalą iš kitų asmenų51.

2.2. Ieškiniai dėl nemokios bendrovės valdymo organų civilinės atsakomybės

2.2.1. Bankroto administratoriaus ieškinys

Kai įmonė tampa nemoki ĮBĮ prasme ir jai iškeliama bankroto byla, bendrovės vadovams gali būti

reiškiami reikalavimai ne tik CK 2.87 straipsnio pagrindu52, bet ir savarankiškais pagrindais, įtvirtintais

ĮBĮ, nustatančiais vadovo atsakomybę už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, bendrovės turto

neperdavimą ir kt. Pagrindinis subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui dėl žalos

atlyginimo šiais abiem pagrindais (CK ir ĮBĮ), yra įmonės bankroto administratorius. Antai vienoje

kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl

bankrutuojančios įmonės administratoriaus ieškinio buvusiam įmonės vadovui, šiam laiku nesikreipus į

teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, pagrįstumo, konstatavo, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje 50 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013. Teismų praktika. 2013, Nr. 39.51 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2013.52 Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015.

21

akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių

susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius

kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus.

<...> bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti

priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai

kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai <...>

kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita

ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis

subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo53. Nuo 2016 m. sausio1 d., pakeitus ĮBĮ

23 straipsnio 17 punktą, kreditorių susirinkimui suteikta papildoma teisė įpareigoti bankroto

administratorių kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo ar

pavėlavus pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo54.

Tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje sprendžiami klausimai, reikšmingi nemokios bendrovės

vadovo (dalyvio) civilinei atsakomybei nustatyti, turi būti sprendžiamas bylos sustabdymo klausimas.

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti iš buvusio vadovo ir vienintelio

akcininko žalos atlyginimą, nes, įmonei turint didelių finansinių įsipareigojimų ir nevykdant veiklos, jis

sudarė jos interesams prieštaraujančius sandorius, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad įstatymų

leidėjo nustatyta teismo pareiga sustabdyti bylą, iki bus išspręsta baudžiamoji byla, paaiškinama siekiu

išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų

nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas.

Kadangi atsakovui ikiteisminiame tyrime pareikšti įtarimai dėl ieškovo turto pasisavinimo, o teisme

nagrinėtoje baudžiamojoje byloje dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo jis

pripažintas kaltu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė civilinės bylos. Teisėjų kolegija

taip pat pabrėžė, kad civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principai bei siekis ginčą išspręsti

per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą, kad kuo operatyviau būtų pabaigtos ieškovo bankroto

procedūros, nėra absoliutūs ir turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir

tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 2 straipsnis)55.

53 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35.54 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1962.55 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2013.

22

2.2.2. Akcininko ieškinys

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad pagal ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą

akcininkas turi teisę reikšti išvestinį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovei už bendrovės vadovo ir (ar)

valdybos narių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir po to, kai iškelta bankroto byla, ypač tuo

atveju, kai ieškinio nereiškia įmonės administratorius. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutavusios

įmonės akcininkė prašė priteisti iš buvusio įmonės vadovo bankrutavusios įmonės naudai žalos,

susidariusios dėl nuostolingų sandorių, atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad

uždraudimas bankrutuojančios įmonės akcininkui pasinaudoti teise reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo

neatitiktų šio instituto esmės ir paskirties, pažeistų akcininko turtinius interesus, apribotų jo teisių ir teisėtų

interesų gynimo galimybes, todėl žemesnių instancijų teismai, konstatuodami, kad ieškovė tokią teisę gali

realizuoti tik iki bankroto bylos iškėlimo, netinkamai aiškino materialinės teisės normas56.

2.2.3. Netiesioginis kreditoriaus ieškinys

Jeigu bankroto administratorius neįgyvendina ĮBĮ nustatytos pareigos kreiptis į teismą, gindamas

kreditoriaus interesus, teisę kreiptis į teismą įgyja kreditorius, tačiau tik su netiesioginiu ieškiniu (CK

6.68 straipsnis). Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, konkretus kreditorius į teismą dėl žalos

atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko

(bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės

reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas

būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK

6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams

kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų

ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės

paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto57. Pavyzdžiui, 2013 metais Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bankrutuojančios įmonės kreditoriaus bendrovės vardu pareikštą

netiesioginį ieškinį buvusiai įmonės vadovei, kuri nuomojo patalpas iš brolio už didesnę negu rinkos

56 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis,priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009. Teismų praktika. 2009, Nr. 33. 57 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35.

23

kainą58. Kitoje civilinėje byloje bankrutuojančios įmonės kreditorius netiesioginiu ieškiniu iš buvusių

bendrovės vadovų prašė priteisti žalos, atsiradusios sudarius įmonei nenaudingus sandorius, atlyginimą59.

Netiesioginio ieškinio instituto tikslas – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų

tais atvejais, kai skolininkas yra nesuinteresuotas savo subjektinės teisės įgyvendinimu dėl to, kad

kreditorius į prisiteistą turtą nukreips savo reikalavimų patenkinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra

išaiškinęs, kad CK 6.68 straipsnyje nustatytas vienas kreditoriaus interesų gynimo būdų, pagal kurį

kreditorius už skolininką jo vardu turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, jeigu skolininkas pats

šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Tokiu atveju

kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį

ieškinį (skolininko skolininkui)60.

Kasacinio teismo praktikoje dėl netiesioginio ieškinio instituto taikymo taip pat pažymėta, kad

netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms:

kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi

būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama

netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas; skolininkas privalo

turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo

teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo

būdus ir pan.; skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir

vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę; tokiu skolininko

neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo

teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais

atvejais (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas

turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys

negalimas61.

Kreditorius netiesioginį ieškinį bankrutuojančios bendrovės vardu gali pareikšti ne tik nemokios

bendrovės vadovui, bet ir jos akcininkui (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Civilinėje byloje, kurioje kreditorius

prašė iš bankrutuojančios įmonės akcininko ir vadovo bei su jais susijusios kitos įmonės solidariai priteisti

žalą, atsiradusią įmonei neatsiskaičius pagal sutartis, kasacinis teismas pažymėjo, kad jei akcininko

veiksmai pažeidžia bendrąją sąžiningo elgesio pareigą bendrovės atžvilgiu (pavyzdžiui, akcininkai

neteisėtai paskirsto dividendus, perkelia verslą į kitą įmonę ir pan., tuo sukeldami faktinį įmonės

58 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2013.59 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013. 60 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2014.61 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.

24

nemokumą) ir tokiais veiksmais padaroma žala bendrovei, o kreditoriams padaryta žala pagal kasacinio

teismo praktiką laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės

skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo

patenkinimo. Visų kreditorių teisės ginamos ĮBĮ nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant

netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu. Jei žala padaryta visiems kreditoriams kaip interesų

grupei, kreditorius bankroto proceso metu gali reikšti tik netiesioginį ieškinį bendrovės akcininkui pagal

CK 2.50 straipsnio 3 dalį62.

2.3. Tiesioginiai kreditoriaus ieškiniai CK 6.263 straipsnio pagrindu

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės

vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam

kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl

netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos.

Ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo pripažįstama, kad kreditoriaus teisė pareikšti

bendrovės valdymo organams (ir dalyviams) tik netiesioginį ieškinį bankroto procedūros metu neturi būti

aiškinama kaip ribojanti kreditorių teisę pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams (dalyviams)

atskirose bylose pasibaigus bankroto procesui (likvidavus bankrutavusią įmonę)63.

Naujesnėje savo praktikoje kasacinis teismas išaiškino, kad kreditorių teisė pareikšti tiesioginį

ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o pasirinkto ieškinio pagrindo. Civilinėje byloje, kurioje

kreditorius (pardavėjas) prašė iš bankrutuojančios įmonės (pirkėjo) akcininko ir vadovo bei su jais

susijusios kitos įmonės solidariai priteisti žalos, atsiradusios įmonei neatsiskaičius pagal sutartis,

atlyginimą, kasacinis teismas pasisakė dėl kreditoriaus tiesioginio ieškinio CK 6.263 straipsnio pagrindu

sąlygų. Byloje reikalavimas buvo pareikštas akcininkams, kurie kartu buvo ir bendrovės vadovai, todėl

teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo

nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti

veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į

konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno

kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Minėtoje

byloje kasacinis teismas nurodė, kad neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti

62 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014.63 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.

25

kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu

kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais.

Kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas pasirinkti, ar reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam

individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios

įmonės vardu. Tačiau tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios

civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių

nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro

juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį

pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius64. Tik tuo atveju, jei kreditorius

įrodinėja, kad jam padaryta individuali žala, jis gali reikšti tiesioginį ieškinį neribojamas bankroto stadijos.

Esant pareikštam tiesioginiam ieškiniui bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, gali iškilti klausimas

dėl šios bylos santykio su bankroto byla ir stabdymo būtinybės. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad

stabdymo būtinybė turi būti vertinama individualiai kiekvienoje byloje – bylą stabdyti būtina, kai esant

pagrindui taikyti civilinę atsakomybę iki bankroto bylos pabaigos nėra galimybės nustatyti dėl konkretaus

kreditorių teisių pažeidimo patirtos žalos dydžio. Tais atvejais, kai žalos dydis yra aiškus ir akivaizdu, kad

kreditoriaus reikalavimai bankroto byloje nebus tenkinami, arba nėra kitų civilinės atsakomybės sąlygų,

bylos stabdyti nereikia. Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad

tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės vadovams ir akcininkams dėl žalos atlyginimo iki

bankrutuojančios įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes, neužbaigus

bankroto bylos, be kita ko, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio, todėl pirmosios

instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio

3 punkto pagrindu65. Kitoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad stabdyti bylą nebuvo būtina, nes žalos

dydis nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir aiškus, kaip ir aplinkybė, kad ieškovo reikalavimai nebus

patenkinti bankroto byloje. Šią aplinkybę teismas grindė bankroto administratoriaus pažyma, kurioje

nurodoma, kad kreditorių finansinių reikalavimų suma bankroto byloje – 6 471 071,22 Eur, o turto vertė –

tik 113 038,69 Eur, iš kurių turto, priklausančio įkaito turėtojui, vertė –101 338, 04 Eur, o už parduotą turtą

gauta tik 42 979,61 Eur66.  

64 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014.65 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.66 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014.

26

3. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS

Juridinio asmens valdymo organų (tiek vienasmenių, tiek kolegialių organų narių) civilinė

atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis)67. Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus

veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–

6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė

preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas

kaltas. Paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui68.

Trečiame apžvalgos skyriuje aptariamos kasacinio teismo suformuluotos taisyklės dėl civilinės

atsakomybės sąlygų nustatymo valdymo organų civilinės atsakomybės bylose. Pirmiausiai aptariama

neteisėtumo sąlyga – bendrieji neteisėtumo sąlygos aspektai, nustatomi taikant civilinę atsakomybę visiems

valdymo organams, neteisėtumo nustatymo taisyklės, taikomos valdymo organams, darantiems verslo

sprendimus, bei specifinės neteisėtų veiksmų nustatymo taisyklės, taikomos tik vienasmeniam valdymo

organui – bendrovės vadovui.

3.1. Neteisėti veiksmai kaip valdymo organų civilinės atsakomybės sąlyga

Siekiant taikyti civilinę atsakomybę bendrovės valdymo organams ar jų nariams, pirmiausia būtina

nustatyti, kokius neteisėtus veiksmus jie atliko. Vienokios pareigos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos

vienasmeniam, kitokios – kolegialiems valdymo organams, tačiau visiems taikomas reikalavimas vykdyti

fiduciarines pareigas (CK 2.87 straipsnis). Be to, valdymo organų kompetencija ir pareigos gali būti

papildomai ar kitaip reglamentuotos įstatais, todėl, sprendžiant dėl vadovo veiksmų neteisėtumo, kaip

civilinės atsakomybės sąlygos, būtina atsižvelgti į lokaliuose teisės aktuose – įstatuose ir bendrovės vidaus

dokumentuose – įtvirtintas taisykles.

Ieškovo įrodinėjimo naštos apimtis įrodyti valdymo organų neteisėtus veiksmus skiriasi

priklausomai nuo to, ar valdymo organo narys pažeidė imperatyvias pareigas, fiduciarines pareigas ar

priėmė netinkamą verslo sprendimą. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas valdymo organo narys

privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti

kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio. Fiduciarinės pareigos reikalauja viso elgesio atitikties

rūpestingumo ir lojalumo standartams. Fiduciarinių ir imperatyvių pareigų pažeidimai yra savarankiški

valdymo organo nario atsakomybės pagrindai, t. y. ir nepažeidus konkrečių įstatymuose įtvirtintų 67 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011.68 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009. Teismų praktika, 2009, Nr. 32; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35.

27

imperatyviųjų normų valdymo organų veiksmai gali būti neteisėti dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo. Antai

civilinėje byloje, kurioje buvo iš dalies patenkintas bankrutuojančios įmonės ieškinys buvusiam vadovui

dėl žalos, atsiradusios jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas atskleidė fiduciarinių ir imperatyvių vadovo pareigų santykį: įmonės vadovo

civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra

pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų

įmonės atžvilgiu pažeidimas. <…> įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar

fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams 69.

Tačiau tais atvejais, kai bendrovės valdymo organai (šiuo konkrečiu atveju – vadovas ir valdyba) priima

verslo sprendimus, jie neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei, t. y.

neprivalo pasiekti tam tikro rezultato, todėl verslo sprendimo atveju neteisėtumas vertintinas kitaip, nei

imperatyvios pareigos pažeidimo atveju. Teismui vertinant vadovo veiksmus verslo sprendimų aspektu

ex post reikia nustatyti, ar sprendimo priėmimo metu vadovas nepažeidė fiduciarinių pareigų – ar veikė

sąžiningai, ar jam įtakos nedarė interesų konfliktas ir jis tinkamai ištyrė sprendimui reikšmingą

informaciją, kitaip tariant, teisėtu gali būti laikomas ir nuostolingas sprendimas, jei jo priėmimo metu buvo

veikiama geriausiais bendrovės interesais, todėl šiuo atveju nustatant bendrovės valdymo organų veiksmų

neteisėtumą taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė.

3.1.1. Fiduciarinės bendrovės valdymo organų pareigos

Fiduciarinės bendrovės valdymo organų pareigos taikomos visiems bendrovės valdymo organams ir

jų valdymo organų nariai turi laikytis visą buvimo valdymo organais laikotarpį. Kasacinis teismas savo

praktikoje yra nurodęs, kad bendrovės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, be pareigų, kurias

valdymo organai atlieka vykdydami konkrečias funkcijas (pvz., administracijos vadovas turi sudaryti

metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir parengti bendrovės metinį pranešimą (Akcinių bendrovių įstatymo

37 straipsnio 1  dalies 1 punktas), valdyba turi svarstyti ir tvirtinti bendrovės veiklos strategiją (Akcinių

bendrovių įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir kt.), yra įtvirtintos fiduciarinės pareigos, t. y.

veiklos principai, kurių valdymo organai turi laikytis, organizuodami kasdienę bendrovės veiklą,

priimdami ir įgyvendindami įmonės veiklos sprendimus. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje

nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis

įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio

asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti

sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai

69 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35.

28

prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Šie veiklos principai

įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią,

efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvio, veiklą70.

Lietuvos teismų praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos

įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo pagrįstos pareigos71. Juridinio

asmens valdymo organų santykis yra fiduciarinis juridinio asmens atžvilgiu, nes jie yra svetimo turto

valdytojai.

Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje. Pagal CK

2.87 straipsnį juridinio asmens vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir

būti lojalus (laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK

2.87 straipsnio 3, 5 dalys), savo turto nepainioti su juridinio asmens turtu, nesinaudoti bendrovės

galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), informuoti apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio

vadovas jis yra (CK 2.87 straipsnio 6 dalis), pranešti apie interesų konfliktą72.

Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis fiduciarines ar

steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei

įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

CK 2.87 straipsnyje nurodyta, kad juridinio asmens organų nariai turi pareigas pačiam juridiniam

asmeniui – valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio

asmens organų narių atžvilgiu. Ta pati taisyklė, kad bendrovės vadovas turi pareigas pačiai bendrovei, kaip

savarankiškam teisės subjektui, įtvirtinta ir Akcinių bendrovių įstatyme. ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje

nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, teismų praktikoje

suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais73. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta,

kad veikimo bendrovės interesais pareigos turinys priklauso nuo finansinės bendrovės padėties: įmonės

vadovas yra atsakingas už įmonės kasdieninės veiklos organizavimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies

1 punktas), laikantis įstatymų ir bendrovės įstatų (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis), kad veikla atitiktų ne tik

bendrovės ir jos akcininkų interesus, tačiau, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, nebūtų neteisėtais

veiksmais pažeidžiami ir kreditorių interesai74. Jei bendrovės valdymo organai nevykdo savo pareigų

mokiai įmonei, žalos atlyginimo ieškinį dėl CK 2.87 straipsnio pažeidimo jiems gali reikšti tik pati

70 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013.71 Pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006. Teismų praktika. 2006, Nr. 26; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009. Teismų praktika. 2009, Nr. 32; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35, kt. 72 Pagal ABĮ 19 straipsnio 9 dalį kiekvienas kandidatas į bendrovės vadovo pareigas, valdybos ir stebėtojų tarybos narius privalo pranešti jį renkančiam organui, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla yra susijusi su bendrove ir su bendrove susijusiais kitais juridiniais asmenimis, ir kt.73 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013.74 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015.

29

bendrovė ir jos akcininkai išvestiniais ieškiniais, kadangi pažeisdamas bendrovės interesą valdymo organo

narys pažeidžia bendrą visų akcininkų interesą, kuriam atstovauja bendrovė.

Mokios bendrovės valdymo organų pareiga – veikti atsižvelgiant į ilgalaikius bendrovės akcininkų

interesus. Kol įmonė neturi mokumo problemų, valdymo organai, veikdami akcininkų naudai, kartu tenkina

ir kreditorių bei darbuotojų interesus – jei įmonės veikla bus pelninga, jos tęstinumui nekils pavojus ir su

kreditoriais bus atsiskaityta laiku. Akcininkų ir kreditorių interesai ima konkuruoti, kai įmonei iškyla

mokumo problemų. Todėl civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės kreditorius prašė priteisti iš

įmonės direktoriaus ir akcininkų žalos, galimai atsiradusios dėl nemokios įmonės sudarytų nuostolingų

sandorių, atlyginimą, kasacinis teismas pasisakė dėl bendrovės akcininkų ir kreditorių interesų santykio bei

nurodė atvejus, kai bendrovės vadovas privalo atsižvelgti į kreditorių interesus: įmonei veikiant įprastai,

vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti

nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų,

tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės

būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus

atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y.

įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti75. Minėtoje situacijoje ima vyrauti

kreditorių, o ne akcininkų interesai ir vadovui atsiranda įstatyme nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą

ĮBĮ nurodyta tvarka.

Kitoje civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės kreditorius prašė priteisti iš buvusių

bendrovės vadovų žalos, atsiradusios sudarius įmonei nenaudingus sandorius, atlyginimą, kasacinis teismas

detaliau pasisakė dėl juridinio asmens organų fiduciarinių pareigų prigimties: visą juridinio asmens veiklos

laikotarpį juridinio asmens valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek

fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad juridinis asmuo gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo

veiklos ir kad jam nebūtų padaryta žalos. Atsižvelgiant į tai, valdymo organai įpareigojami ne tik laikytis

formalių konkrečių veiksmų atlikimo procedūrų, tačiau veikti maksimaliai protingai, rūpestingai ir

atidžiai76.

Taigi, juridinio asmens valdymo organai turi laikytis fiduciarinių pareigų ne tik vykdydami

imperatyvias įstatymuose nustatytas pareigas (pavyzdžiui, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos

iškėlimo, parengti metinius balansus ir pan.), bet ir nepažeisti fiduciarinių pareigų priimdami verslo

sprendimus, kai įstatymai ir bendrovės vidaus dokumentai nereglamentuoja konkretaus elgesio modelio.

Kasacinis teismas yra išskyręs ir plačiau pasisakęs dėl dviejų valdymo organų narių fiduciarinių

pareigų: bendrovės vadovas turi įstatymuose įtvirtintas ir fiduciarines pareigas bendrovei – rūpestingumo 75 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.76 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013.

30

(CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys)77. Atsižvelgiant į šį skirstymą,

kituose apžvalgos skyriuose išsamiau aptariama teismų praktika dėl bendrovės vadovo rūpestingumo bei

lojalumo pareigų pažeidimo.

3.1.1.1.Valdymo organų rūpestingumo pareiga

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir

kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir

kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo

veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo

bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai78. Taigi, bendroji valdymo

organų rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto79, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą.

Rūpestingumo pareiga saisto bendrovės vadovą, valdybos ir stebėtojų tarybos narius80.

Nustatant, ar bendrovės vadovas pažeidė rūpestingumo pareigą, Lietuvos teismų praktikoje

taikomas objektyvaus elgesio standartas, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti

objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus, o jo subjektyvios savybės konkrečios bylos

aplinkybėmis gali šį standartą padaryti tik aukštesnį (pavyzdžiui, jei vadovas turi specialiųjų žinių,

rūpestingumo pareiga reikalauja, kad šios žinios būtų panaudotos priimant verslo sprendimą). Kasacinėje

jurisprudencijoje nurodyta, kad ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią [rūpestingumo] pareigą įvykdė,

nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo

elgesio matą81.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, yra išaiškinęs,

kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys

nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta –

vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo

vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis,

kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų82. Todėl, jei bendrovės valdymo organų

77 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016.78 Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016.79 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006.80 Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006. Teismų praktika. 2006, Nr. 26; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011, 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41; kt.81 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006. Teismų praktika. 2006, Nr. 26; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35; 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41; kt.82 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015.

31

nariai atliko veiksmus, kurie baudžiamojoje byloje pripažinti neteisėtais, tokie veiksmai savaime reiškia ir

rūpestingumo pareigos pažeidimą83.

Antrasis kasacinio teismo praktikoje aptartas valdymo organų rūpestingumo pareigos aspektas yra

tas, kad bendrovės vadovai, tvarkydami įmonės reikalus, turi elgtis kvalifikuotai ir atidžiai, kaip dera tos

srities protingam verslininkui, ištirti konkrečiam verslo sprendimui priimti reikšmingą informaciją.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis

rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą

valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija84.

Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti

įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio

asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį

Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų

nustatytą laikotarpį85.

Rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio standartas taikytinas ir įmonės likvidatoriui,

vykdančiam likviduojamo asmens valdymo organo teises ir pareigas (CK 2.110 straipsnio 2 dalis).

Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje kasacinis teismas, vertindamas likvidatoriaus sudarytų sandorių

aplinkybes (likvidatorius likviduojamos bendrovės nuosavybės teisę į debitorių reikalavimus mokioms

įmonėms perleido mainais į nemokių įmonių akcijų nuosavybės teisę), sprendė, kad likvidatorius neįrodė,

jog šie sandoriai buvo sudaryti turint tikslą atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, akcininkais ir nutraukti

įmonės veiklą (ABĮ 73 straipsnio 13 dalis), todėl pripažino jo veiksmų neteisėtumą. Šioje byloje Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad, vertinant likvidatoriaus veiksmų teisėtumą šiuo konkrečiu atveju,

yra svarbu nustatyti, ar likvidatoriaus veiksmai atitiko protingo sprendimo požymius, t. y. ar, atsižvelgiant

į likvidatoriui keliamą tikslą – kuo efektyviau atsiskaityti su kreditoriais, – jo veiksmai akivaizdžiai

neperžengė ūkinės komercinės rizikos protingumo ribų86.

3.1.1.2. Lojalumo pareiga

Lojalumo pareiga – tai fiduciarinės prigimties pareiga valdymo organams veikti geriausiais

bendrovės ir jos akcininkų interesais. Lietuvos bendrovių teisėje vadovo lojalumo pareigą įtvirtina CK

2.87 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus

83 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006.84 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015; 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.85 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr. 44.86 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2014.

32

juridiniam asmeniui, ir ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir

jos akcininkų naudai.

Kasacinis teismas teismas yra pasisakęs, jog lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens

valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai

interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio

asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo .

Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja

nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali

būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo87.

Valdymo organų narių lojalumo pareigą konkretina atskiros pareigos, įtvirtintos CK ir ABĮ: pareiga

laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnio

3 dalis), pranešti apie interesų konfliktą (CK 2.87 straipsnio 5 dalis; ABĮ 19 straipsnio 9 dalis), pareiga

nepainioti turto, nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis) bei pareiga informuoti

apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio vadovas jis yra (CK 2.87 straipsnio 6 dalis).

Pagrindinius interesų konfliktus tarp valdymo organų narių ir bendrovės galima skirstyti į dvi

grupes. Pirmąją ir didžiausią grupę sudaro interesų konfliktai, atsirandantys valdymo organams sudarant

sandorius tarp jų vadovaujamos įmonės ir kito su valdymo organų nariais susijusio subjekto, pavyzdžiui, su

juridiniu asmeniu, kurio dalyvis arba valdymo organas vadovas yra, arba su fiziniu asmeniu, kurio

giminaitis yra vadovas ir pan., kitaip tariant, tai sandoriai, kuriems įtakos turėjo interesų konfliktas. Antrąją

vadovo ir bendrovės galimų interesų konfliktų grupę sudaro draudimas vadovui naudotis bendrovės

galimybėmis ir turtu (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Siekdamas pašalinti tokio pobūdžio interesų konfliktų

atsiradimo galimybę ateityje, įstatymų leidėjas papildomai yra nustatęs, kad kiekvienas kandidatas į

bendrovės vadovo pareigas, valdybos ir stebėtojų tarybos narius privalo pranešti jį renkančiam organui, kur

ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla yra susijusi su bendrove ir su bendrove susijusiais kitais

juridiniais asmenimis (ABĮ 19 straipsnio 9 dalis). Teismų praktika draudimo naudotis bendrovės

galimybėmis aspektu neišplėtota, todėl toliau aptariamos bylos dėl vadovo atsakomybės už sandorius,

kuriems įtakos turėjo interesų konfliktas.

Valdymo organų lojalumo pareiga bendrovei suponuoja, kad vadovai negali priimti sprendimų ar

sudarinėti sandorių bendrovės vardu, jei kyla interesų konfliktas, be bendrovės sutikimo. Tokio sandorio

sudarymas, neatskleidus interesų konflikto, gali būti kvalifikuojamas kaip neteisėti vadovo veiksmai.

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutavusi įmonė prašė iš buvusių įmonės vadovų priteisti žalos,

atsiradusios dėl jų sudarytų bendrovei nenaudingų sandorių (reikalavimo teisių perleidimo, finansinio

lizingo sutarčių, kt.), atlyginimą, kasacinis teismas, nustatęs, kad bankrutavusią įmonę ir įmones, su

87 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016.33

kuriomis buvo sudaryti bankrutavusiai įmonei nenaudingi sandoriai, siejo tie patys akcininkai, taip pat kad

bankrutavusios įmonės vadovas kartu buvo įmonės, su kuria sudarytas sandoris, akcininkas, pripažino, kad

sandorių sudarymas apeliacinės instancijos teismo pagrįstai kvalifikuotas kaip pažeidžiantis lojalumo

pareigą, nes šios aplinkybės gali būti vertinamos kaip sustiprinančios abejones dėl tam tikrų sandorių

sąžiningumo, bendrovės vadovo interesų konflikto sudarant sandorius ir tinkamo minėtų vadovo pareigų

bendrovei vykdymo88.

Kitoje civilinėje byloje, kurioje bankrutavusios įmonės kreditorius netiesioginiu ieškiniu prašė

priteisti bendrovei iš jos buvusios vadovės nuostolių atlyginimą, nes ji bendrovės vardu nuomojo patalpas

iš brolio, kuris buvo ir bendrovės akcininkas, už didesnę negu rinkos kainą, Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas konstatavo, kad sandorio, kuris prieštarauja bendrovės pelno siekimo tikslams, sudarymas

pažeidžia ir lojalumo pareigą. Šio straipsnio (CK 2.87) 2 dalyje įtvirtinta valdymo organo nario lojalumo

bendrovei pareiga, kuri kartu reiškia ir tai, kad narys neturėtų veikti priešingai bendrovės, kaip pelno

siekiančio asmens, veiklos tikslams. <...> aplinkybė, jog nuomos sutartis sudaroma bendrovei aiškiai

nenaudingomis sąlygomis ir yra nuostolinga, turėjo būti žinoma sandorio šalims jo sudarymo metu ir tokio

sandorio sudarymo negalima pateisinti bendrovės normalia ūkinės komercinės veiklos rizika, kurios

sąlygomis sudarant sandorį ar jį vykdant egzistuoja tam tikras tokį rizikos sandorį sudariusiai šaliai

naudos iš sandorio tikėtinumas ir iš anksto nėra žinomas tokio sandorio nuostolingumas89.

Kitoje byloje teismas pripažino, kad bendrovės vadovė pažeidė lojalumo pareigą, kai įsigijo turtą iš

bendrovės mažesne nei rinkos kaina: kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo nebaigta statyba už

statybinių medžiagų kainą, t. y. tik 2316,96 Eur, buvo parduota būtent atsakovei L. V., darytina išvada,

jog ji pasinaudojo galimybe įsigyti bendrovės turtą nepagrįstai nustatyta ne rinkos ir akivaizdžiai per maža

kaina. Tuo ji aiškiai suteikė pirmenybę savo asmeniniams interesams ir sudarė sandorį esant interesų

konfliktui bei tenkino savo privačius interesus įmonės sąskaita (CK 2.87 straipsnio 3 dalis)90.

Kaip pažymima kasacinėje jurisprudencijoje, tuo atveju, kai egzistuoja valdymo organo (bendrovės

vadovo) asmeninių interesų ir bendrovės, kurios vadovas jis yra, interesų konfliktas, įmonių teisės doktrina

nustato vadovo pareigą atskleisti tokį interesų konfliktą – jei vadovas to nepadaro, jo veiksmai esant

interesų konfliktui gali sukelti jam deliktinę atsakomybę91. CK 2.87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad

vadovas turi pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams

apie aplinkybes dėl interesų konflikto ir nurodyti jų pobūdį, bei, jei įmanoma, vertę. Ši informacija turi būti

pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą. Taip pat bendrovės vadovas,

sudarydamas sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra, apie tokį sandorį privalo

88 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2010.89 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2013.90 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015.91 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014.

34

nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio

asmens steigimo dokumentai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos (CK 2.87 straipsnio 6 dalis).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kolegialių bendrovės organų, konkrečiai valdybos, kaip aukštesnę

kompetenciją turinčio organo, pritarimas vadovo sudaromam sandoriui, jei vadovas sąžiningai ir

kvalifikuotai pateikė informaciją, atleidžia jį nuo atsakomybės prieš bendrovę ir jos akcininkus su sąlyga,

kad ir vykdydamas sandorį vadovas nepažeis savo fiduciarinių pareigų. <...> jei sutartis buvo sudaryta

pranešus bendrovės valdybai, t. y. atskleidžiant interesų konfliktą, vadovo atsakomybės negalima kildinti iš

sutarties sudarymo fakto92. Tačiau minėtoje byloje kasacinis teismas vis dėlto pripažino, kad atsakovas

pažeidė lojalumo pareigą ne sudarydamas sutartį, bet ją vykdydamas, nes teikė pirmenybę ne bendrovės, o

savo asmeniniams interesams – nesant ekonominės būtinybės buvo naudojami iš kasatoriaus IĮ „Iera“

nuomojami autobusai, nors bendrovė tuo metu turėjo nenaudojamų nuosavų autobusų. Teismas konstatavo,

kad neteisėtomis laikytinos ne tiek pačios Sutartys (jų sudarymo faktas ir aplinkybės), bet konkretūs jų

vykdymo aspektai, kai vadovas aiškiai suteikė prioritetą savo asmeniniams interesams. Kasatoriui visą

Sutarčių vykdymo laikotarpį galiojo pareiga teikti pirmenybę bendrovės, kurios valdymo organu jis buvo,

o ne savo asmeniniams interesams. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais

apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad valdybos pritarimas (jei ir buvo priimtas) nepašalina

vadovo veiksmų vykdant Sutartis vertinimo kaip pažeidžiančių bendrovės vadovo fiduciarines ir lojalumo

pareigas93.

Lojalumo pareigos turinys – veikti bendrovės interesais – apima ne tik negatyvius pareigos

aspektus: vengti interesų konflikto, nekonkuruoti, nesinaudoti bendrovės galimybėmis, turtu ir pan., bet ir

pozityvias pareigas – visą buvimo vadovu terminą ex officio veikti išimtinai įmonės interesais (CK

2.87 straipsnis)94, tai reiškia teikti pirmenybę įmonės, kurios vadovas jis yra, bet ne savo asmeniniams

interesams.

Pavyzdžiui, byloje, kurioje įmonės vadovas pardavė bendrovei, kurios vadovu jis tuo metu buvo,

kitos bendrovės, kurios akcininku jis buvo, akcijas, atskleidęs valdybai interesų konfliktą, tačiau nepasiūlęs

atlikti planuojamų įsigyti akcijų vertinimo, neįspėjęs apie akcijų įsigijimo keliamą riziką, kasacinis teismas

konstatavo CK 2.87 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse įtvirtintų pareigų pažeidimą: vadovo interesų konflikto

vengimas gali reikalauti ne tik pasyvaus elgesio (nedalyvauti priimant atitinkamą sprendimą), bet ir

aktyvių veiksmų. Įmonės vadovo lojalumo pareiga jo vadovaujamai įmonei reiškia ir pareigą imtis

priemonių, kad dėl sandorio su įmonės vadovu jo vadovaujama įmonė nepatirtų žalos. Vadovas,

dalyvaudamas sandoryje su bendrove, kurios vadovas jis yra, turi ne vien formaliai atskleisti interesų

konflikto situaciją, tačiau ir įspėti apie galimus neigiamus sandorio padarinius bei jam žinomą riziką, dėl 92 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014.93 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014.94 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2010.

35

kurios gali atsirasti žala. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad sprendimą dėl

įmonės akcijų įsigijimo priėmė įmonės valdyba, todėl šios įmonės vadovo veiksmai nebuvo vienintelė žalos

atsiradimo priežastis, sprendė, kad vadovui tenka pareiga atlyginti dalį įmonės patirtos žalos, susijusios su

akcijų įsigijimu95.

Kai interesų konfliktas kyla tarp valdybos ir bendrovės, valdybos narys turi ne tik pareigą

informuoti, bet ir privalo susilaikyti nuo dalyvavimo priimant sprendimus dėl šio sandorio. Vadovaujantis

ABĮ 35 straipsnio 6 dalimi, esant valdybos nario interesų konfliktui, valdyba sprendžia dėl valdybos nario

nušalinimo nuo balsavimo priimant sprendimą konkrečiu klausimu. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje

kasacinis teismas, nustatęs interesų konfliktą privatizuojamos valstybinės bendrovės valdybos pirmininkei

(ir mažumos akcininkei) pasirašant bendrovės turto perleidimo sandorį, konstatavo, kad valdymo organo

nario pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais yra prioritetinė atsižvelgiant į jo, kaip akcininko,

interesus – tais atvejais, kai bendrovės valdymo organo narys kartu yra ir bendrovės akcininkas, jo, kaip

akcininko, ir jo, kaip bendrovės valdymo organo nario, interesai gali nesutapti. Taip pat gali nesutapti ir

bendrovės bei jos akcininkų interesai. Esant interesų konfliktui, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo

principai reikalauja, kad bendrovės valdymo organo narys apie tai informuotų kitus bendrovės valdymo

organus. Tačiau vienokių ar kitokių asmeninių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo

nario nuo jo fiduciarinės pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais96.

Kasacinis teismas, aiškindamas valdymo organo nario, kuris kartu yra ir tos bendrovės akcininkas,

teisių ir pareigų santykį, ir naujausioje savo praktikoje laikosi pozicijos, kad buvimas bendrovės akcininku

neatleidžia valdymo organo nario nuo pareigos veikti tik bendrovės interesais, tačiau taip pat pažymi, kad

šie interesai tam tikrais atvejais gali sutapti – tik tuo atveju valdymo organo narys, veikdamas taip, kaip

jam naudinga kaip akcininkui, nepažeidžia pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais. Nagrinėtoje

byloje atsakovas buvo didžiausias bendrovės akcininkas (jam priklausė 93 proc. AB „Alita“ akcijų) ir

valdybos pirmininkas. Taigi, viena vertus, kaip akcininkas, V. J. neturėjo fiduciarinių pareigų bendrovei ir

turėjo jam ABĮ 14–16 straipsnyje nustatytas teises ir pareigas, kita vertus, būdamas valdybos pirmininkas,

buvo saistomas fiduciarinių pareigų bendrovei, be kita ko, nepainioti savo interesų su įmonės interesais,

būti lojalus ir veikti vien tik bendrovės ir akcininkų interesais (CK 2.87 straipsnio 3 dalis).

<...>Pažymėtina, kad šiuo atveju byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudaro

pagrindą spręsti, jog V. J., kaip akcininko ir kaip bendrovės valdybos pirmininko, interesai sutapo, t. y.

kaip akcininkas V. J. siekė išsaugoti savo investicijos į akcinį kapitalą vertę, kaip valdybos pirmininkas –

atkurti Bendrovės mokumą, užsitikrinti tolesnės jos veiklos galimybes. Pirmasis tikslas negalėtų būti

95 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.96 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2000. Teismų praktika, 2000, Nr. 14.

36

pasiektas, neįgyvendinus antrojo97, todėl teismas sprendė, kad atsakovas nepažeidė lojalumo pareigos,

veikdamas savo, kaip akcininko, interesais98. 

3.1.2. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė

Siekdamas suderinti verslo rizikos pozityviuosius aspektus ir susiaurinti bendrovės vadovo

atsakomybę už nepasiteisinusius verslo sprendimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuo 2014 metų

bylose dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės expressis verbis ėmė taikyti verslo sprendimų

priėmimo taisyklę (angl. business judgment rule). Taisyklė teismų praktikos keliu buvo suformuluota JAV

dar XIX amžiuje, XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje perimta ir Europos šalių, o kai kurios iš jų

(pvz., Vokietija) perkėlė šį instrumentą į Akcinių bendrovių įstatymą99.

Dar iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje

Nr. 3K-7-124/2014, kurioje kasacinis teismas įtvirtino verslo sprendimų priėmimo taisyklę kaip vadovų

atsakomybės standartą, kasacinis teismas savo praktikoje buvo pasisakęs dėl verslo sprendimų priėmimo

taisyklės taikymo. Minėtoje byloje kasacinis teismas sprendė dėl galimybės taikyti šią taisyklę tyčinio

bankroto nustatymo byloje ir aptarė lyginamuoju aspektu verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo

praktiką JAV, Vokietijoje ir Estijoje, konstatavo, kad sandorio ekonominis nenaudingumas kaip viena iš

tyčinio bankroto nustatymo sąlygų negali būti nustatytas, jei verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo

aspektu toks sandoris yra teisėtas. Teismas pažymėjo, kad, vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo

sprendimo taisyklė (business judgment rule), pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo,

smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (a widened

scope of business judgment), tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais

atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Kai pareiškime nurodoma,

kad tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo

veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas

priešingas siekiamam rezultatas, t. y., siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų

slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už

įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo

sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan.100.

Minėtoje byloje kasacinis teismas nusprendė, kad bendrovės bankrotą nulėmė būtent verslo nesėkmė 2008

97 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015.98 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015.99 Study on Directors’ Duties and Liability prepared for the European Commission DG Markt by: Carsten Gerner-Beuerle, Philipp Paech and Edmund Philipp Schuster (Department of Law, London School of Economics). London, April 2013. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/internal_market/company/docs/board/2013-study-analysis_en.pdf. 100 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013.

37

m. prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, o ne tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, siekiant išvengti

įsipareigojimų kreditoriams vykdymo101, nors ir buvo sudaryti sandoriai, kurie vėliau pasirodė esą

ekonomiškai nenaudingi. Taigi, kasacinis teismas verslo sprendimų priėmimo taisyklę pirmą kartą teismų

praktikoje expressis verbis panaudojo siekdamas pabrėžti, kad bankrotas negali būti pripažintas tyčiniu dėl

ekonomiškai nenaudingo sandorio sudarymo, jei pagal verslo sprendimų priėmimo taisyklę už tokį verslo

sprendimą vadovui civilinė atsakomybė netaikytina. Tačiau net ir tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali

būti taikoma civilinė atsakomybė CK 2.87 straipsnio pagrindu už tokio ekonomiškai nenaudingo sandorio

sudarymą (t. y. vadovo nesaugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė), vien šios aplinkybės nepakanka

tyčiniam bankrotui konstatuoti, nes tam būtina nustatyti tyčinius vadovo veiksmus siekiant bendrovės

nemokumo.

Nuo 2014 metų verslo sprendimų priėmimo taisyklė kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta kaip visų

valdymo organų civilinės atsakomybės taisyklė, suformuluotas jos turinys ir taikymo sąlygos102.

Pirma, verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia prezumpciją, kad vadovas bendrovės atžvilgiu

veikia sąžiningai: siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma

verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių

asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta

apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus,

atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus103. Kadangi valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti,

ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių,

todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai

nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo

priėmimo metu, t. y. jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad

šis sandoris naudingas bendrovei.

Minėtoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad vadovams civilinė atsakomybė taikytina ne už

verslo nesėkmę, bet už verslo sprendimo priėmimą pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant

įgaliojimus: dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau

būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir

kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems

suteiktų įgaliojimų viršijimą104. Jeigu ieškovas neįrodo juridinio asmens vadovo fiduciarinių pareigų ar

101 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013.102 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.103 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.104 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

38

kompetencijos pažeidimo sudarant sandorį ir sandoris nėra akivaizdžiai žalingas, teismas neturėtų vertinti

sandorio naudingumo požiūriu.

Taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę pirmiausia būtina nustatyti, ar priimtas sprendimas

buvo verslo sprendimas. Verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas

nebuvo susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu, t. y. vadovas

turėjo diskreciją priimti konkretų sprendimą ir tuo metu nebuvo žinoma, ar šis pasiteisins. Pavyzdžiui,

verslo sprendimu nelaikytinas vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei

vykdymas (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), taip pat vadovo sprendimas perduoti bankroto administratoriui įmonės

turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas), nes

vadovas, esant teisiniam pagrindui, negali pasirinkti, ar atlikti šiuos veiksmus. Verslo sprendimu galėtų

būti pripažintas vadovo sprendimas įmonės vardu sudaryti įvairius sandorius (pirkimo, nuomos,

kreditavimo, mainų, kt.), investuoti bendrovei priklausančias lėšas ir pan.

Antra, bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant

imperatyviųjų teisės normų. Jeigu verslo sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas,

verslo sprendimo vertinimo taisyklės apsauga vadovui nebus taikoma, kadangi jo veiksmai neatitinka

rūpestingumo pareigos standarto – sąžiningas ir protingas vadovas nebūtų veikęs pažeisdamas

imperatyviąsias normas (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė gali turėti išimčių, tokių kaip ekonominė

būtinybė vadovui priimti sprendimą pažeidžiant įstatuose nustatytą kompetenciją ir veikti ultra vires, nes

priešingu atveju bendrovė patirtų dar didesnių nuostolių, ir pan. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje

vienas iš keliamų klausimų buvo susijęs su bendrovės vadovo atsakomybe už sprendimus, priimtus

viršijant vadovui suteiktus įgaliojimus (vadovas neturėjo valdybos pritarimo sudaryti sandorį dėl

sunkvežimių įsigijimo ir investavo daugiau lėšų, negu buvo nustačiusi bendrovės valdyba), kasacinis

teismas konstatavo, kad jei dėl įmonės vadovo įgaliojimų viršijimo atsirado žala, vadovas negali išvengti

jos atlyginimo remdamasis verslo sprendimų priėmimo taisykle, nes įgaliojimų viršijimas savaime yra

neteisėtas veiksmas, kurio neteisėtumo nepanaikina net ir sąžiningas veikimas bendrovės interesais bei

konkretaus vadovo veiksmo ekonominės logikos ir rizikos ypatumai, nebent būtinumą viršyti įgaliojimus

pagrįstų specifinės aplinkybės, sudarančios būtinojo reikalingumo komerciniuose santykiuose pagrindą105.

Kitoje byloje kasacinis teismas sprendė dėl vadovo atsakomybės jo vadovaujamos įmonės vardu

suteikus trečiajam asmeniui paskolą šios įmonės akcijoms, priklausiusioms vadovui, pirkti ir pripažino, kad

šiuo atveju verslo sprendimų priėmimo taisyklė netaikoma, nes vadovas, be kita ko, pažeidė imperatyvų

draudimą suteikti bendrovės lėšomis paskolas tretiesiems asmenims (ABĮ 44 straipsnio 9 dalies nuostatos,

galiojusios sandorio sudarymo metu): paskolos iš įmonės lėšų suteikimo trečiajam asmeniui sandoris buvo

105 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika, 2014, Nr. 41.

39

sudarytas iš esmės vien vadovo interesais, siekiant asmeninės naudos sau, viršijant protingos ūkinės

komercinės rizikos ribas, pažeidžiant fiduciarines įmonės vadovo pareigas ir imperatyvųjį draudimą

suteikti bendrovės lėšomis paskolas tretiesiems asmenims, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas

kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų, įtvirtintą ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje ir skirtą bendrovės

kapitalo apsaugai. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad sandoris buvo sudarytas nesąžiningai ir verslo

sprendimo taisyklės apsauga šiuo atveju vadovui netaikoma106.

Civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl statybų bendrovės vadovo atsakomybės įmonės

vardu 2006 m. įsigijus kitos statybų įmonės akcijas, kurių vertė po krizės sumažėjo, kasacinis teismas

sutiko su teismų išvada, kad bendrovės vadovas nėra atsakingas už žalą, patirtą dėl šio sandorio sudarymo,

kadangi jis buvo teisėtas, nes jį ratifikavo valdyba – įsigyjant akcijas buvo gautas bendrovės įstatuose ir

susitarime dėl bendrovės valdymo nustatytas valdybos pritarimas, o byloje nebuvo nustatyta, kad priimant

šį sprendimą bendrovės vadovas būtų nepateikęs reikšmingos informacijos ar pateikęs klaidingą

informaciją apie numatomą sandorį bendrovės valdybai, ar kitaip veikęs priešingai bendrovės interesams.

Jei valdybai pateikta informacija buvo nepakankama, ji turėjo teisę pareikalauti atlikti papildomą analizę

tam, kad galėtų priimti pagrįstą ir informuotą sprendimą107.

Trečia, verslo sprendimas turi būti priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – tiek rūpestingumo,

tiek ir lojalumo. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys,

nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose,

privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis

nenumato kitaip. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos fiduciarinės pareigos, kurių nepažeidus vadovus

saugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė.

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti iš buvusio patalpų

nuomotojo ir jo vadovo bei akcininko, kuris buvo ir ieškovo (bankrutuojančios įmonės) vadovas ir

akcininkas, nuostolių, patirtų dėl nenaudingos patalpų nuomos sutarties, sudarymo ir nutraukimo,

atlyginimą, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į bankrutuojančios įmonės blogą finansinę padėtį ginčo

nuomos sandorio sudarymo metu, turimo turto ir skolinių įsipareigojimų dydį, veiklos nuostolingumą,

konstatavo, kad šiuo atveju sprendžiant dėl kasatoriaus veiksmų, sudarant ginčo nuomos sandorį,

neteisėtumo, kaip vienos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, esminę reikšmę turi ne tai, ar nurodytas

sandoris ieškovui nuostolingas, bet tai, ar kasatorius, jį sudarydamas, nepažeidė įstatymuose konkrečiai

nustatytų ir (ar) fiduciarinių pareigų108.

106 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015.107 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.108 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014.

40

Rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be

interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes, t. y. sprendimą

priimantiems valdymo organams neturi daryti įtakos interesų konfliktas ir jie pagal sprendimo aplinkybes

turi išsamiai ištirti galimas verslo sprendimo pasekmes. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad bendrovės

valdymo organų nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko,

reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa

reikiama informacija. Jeigu atsakovai [valdybos nariai] būtų įrodę kasaciniuose skunduose nurodomas

aplinkybes, kad valdybai priimant sprendimą dėl investavimo atsakovams buvo pateikta suklastota

informacija apie bendrovės finansinę padėtį (pateikta informacija, kad bendrovė neturi kreditorių), tai

būtų pagrindas pripažinti, kad jie nepažeidė pareigos elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu ir

jiems civilinė atsakomybė negalėtų būti taikoma109.

Kitoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad verslo sprendimas neteisėtas, nes vadovas prieš

sudarydamas ginčo sandorį tinkamai neištyrė informacijos ir veikė esant interesų konfliktui: bendrovės

vadovas, prieš sudarydamas konkretų sandorį, turi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai įvertinti visas

reikšmingas tokiam sandoriui sudaryti aplinkybes, apsvarstyti, kokios ekonominės naudos tokio sandorio

sudarymas turės bendrovei ir ar jo sudarymas nereikš pernelyg didelės rizikos, atsižvelgiant į įmonės

finansinę padėtį ir kreditorių interesus. <...> Nustatytų aplinkybių visuma teikia pagrindą spręsti, kad

ginčo nuomos sandoris sudarytas, nevisapusiškai ir aplaidžiai įvertinus dėl jo sudarymo ieškovui ir jo

kreditoriams galinčius kilti padarinius, nepagrindus jo ekonominio naudingumo, ir kad protingas bei

apdairus vadovas, turėdamas informacijos apie blogą įmonės finansinę būklę ir jos įsipareigojimų

kreditoriams dydį, tokio sandorio nebūtų sudaręs, t. y. ginčo nuomos sandoris ne tik ieškovui nuostolingas,

bet ir sudarytas pažeidžiant bendrovės vadovo fiduciarines (lojalumo, sąžiningumo, protingumo,

įpareigojimo vengti situacijos, kai asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens

interesams, ir kt.) pareigas bei akivaizdžiai peržengiant protingą ūkinę komercinę riziką110.

Kitoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje išsamiai pasisakyta dėl vadovui nustatytos pareigos ištirti

informaciją – nurodoma, kad, priimant verslo sprendimą, būtina įvertinti santykį tarp tikėtinos jo naudos ir

galimos žalos: bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti

grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas

rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame

vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštų. Tuo atveju, jei teisme

vertinant verslo sprendimų riziką taikant nurodytus dėmenis nepaneigiama šių asmenų veikimo bona fide

geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais prezumpcija, net ir verslo sprendimai, kurie

109 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015.110 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014.

41

visuomet vertinami jau ex post, sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami bendrovės valdymo organų narių

veiksmų neteisėtumo faktu kaip jų civilinės atsakomybės sąlyga. Išimtis – kai sprendimai priimami

pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus. Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei

bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo

ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas111.

Kitoje byloje dėl valdybos narių civilinės atsakomybės už sprendimą įsigyti viešbučių akcijas už

317 133,92 Eur, įskaitant priešpriešinius reikalavimus, kai sprendimo priėmimo metu įmonės turtas sudarė

433 879,46 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 324 901,82 Eur, kasacinis

teismas sprendė, kad valdybos sprendimas investuoti daugiau negu 2/3  įmonės turto į kitos įmonės akcijas,

o ne atsiskaityti su įmonės kreditoriais (nepriklausomai nuo to, ar už akcijas sumokėta kaina atitiko jų

vertę, ar sumokėta per didelė kaina, nepriklausomai nuo to, kokia buvo viešbučių finansinė padėtis)

neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų, prieštarauja geriems verslo standartams, todėl pažeidžia

fiduciarines valdymo organų pareigas112.

Nustatant, ar valdymo organai nepažeidė fiduciarinių pareigų, priimdami verslo sprendimus,

vertinama, ar jie buvo lojalūs bendrovei – ar veikė geriausiais bendrovės interesais. Vertinant, ar buvo

pažeista fiduciarinė pareiga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje mutatis mutandis remiamasi

ir kasacine praktika, suformuota taikant CK 6.67 straipsnį, kuriame įtvirtinti nesąžiningumo prezumpcijos

atvejai. Pavyzdžiui, skolininko nesąžiningumas preziumuojamas tuo atveju, jeigu sudaromas sandoris su

artimais giminaičiais (CK 6.67 straipsnio 1 punktas) ar susijusiais asmenimis (CK 6.67 straipsnio

2 punktas), taip pat kai įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos

sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio

4 punktas), kai sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo (CK

6.67 straipsnio 5 punktas), kt. Dauguma minėtų nesąžiningumo atvejų kartu yra ir lojalumo pareigos

pažeidimo pavyzdžiai.

Nurodžius aplinkybes, pagrindžiančias atsakovo nesąžiningumo faktą, įrodinėjimo našta, paneigiant

nesąžiningumo prezumpciją, pereina atsakovui. Antai civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė

reikalavo atlyginti įmonei padarytą žalą, kai įmonės vadovas žemesne negu tuometinė rinkos kaina

akcininkei pardavė įmonės automobilius, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad kai turtas

parduodamas už daug mažesnę kainą, nei nustatyta jo rinkos vertė, toks įmonės vadovo sprendimas

prieštarauja privataus juridinio asmens interesams gauti iš savo veiklos atitinkamą pelną ir taikytinas CK

6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys

buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija

111 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015.112 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015.

42

kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). <...> Kasatoriai

(akcininkė ir vadovas) nepaneigė apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jų nesąžiningumo ir neteisėtų

veiksmų113.

Nustačius, kad bendrovės vadovas buvo nesąžiningas, laikoma, kad buvo paneigta prezumpcija, jog

vadovas veikia bona fide – geriausiais jo vadovaujamos bendrovės interesais. Antai vienoje civilinėje

byloje kasacinis teismas, nustatęs, kad bendrovės vadovas sudarė sandorį dėl šios įmonės finansinio lizingo

teisių į pastatą perleidimo įmonei, kuriai vadovavo jo sutuoktinė ir kurios akcijos jai priklausė, nepranešęs

apie interesų konfliktą kitiems bendrovės organams ir negavęs jų pritarimo (CK 2.87 straipsnio 3 ir

5 dalis), konstatavo, kad prezumpcija, jog jis veikė bona fide geriausiais bendrovės, kuriai vadovavo,

interesais, yra paneigta. Vadovui neįrodžius, kad sudarydamas šį sandorį jis veikė bona fide geriausiais

bendrovės, kuriai vadovavo, interesais, ir nustačius, kad teisės į ginčo turtą (patalpos) buvo perleistos už

kainą, mažesnę negu šio turto vertė, būtų pagrindas konstatuoti, kad jis pažeidė fiduciarines pareigas,

konkrečiai lojalumo, sąžiningumo, protingumo, bendrovei, o kainos ir turto vertės skirtumą laikyti

bendrovei padaryta žala114.

Ketvirta, verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Laikoma, kad

verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės

komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas,

nuostolingas). Kasacinis teismas pripažino, kad protinga komercinė rizika yra teisėtas ir pozityvus

reiškinys, pažymėjo, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima

garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo, todėl jei įmonės

valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų

jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose

situacijose, t. y. prieštarautų vadovavimo bendrovėms tikslams plėtoti verslą115. Kasacinio teismo

praktikoje taip pat laikomasi bendros pozicijos, kad nuostolingas sprendimas dar nereiškia jo neteisėtumo:

bendrovės vadovai turi elgesio laisvę apsispręsti, kokį konkrečiai verslo sprendimą priimti ir kokią

protingą ūkinę komercinę riziką prisiimti. Net jei konkretus verslo sprendimas ir atnešė nuostolių, tai dar

nereiškia, kad šis sprendimas buvo neteisėtas. Tačiau jei nustatoma, kad bendrovės vadovas akivaizdžiai

viršijo protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus ar veikė aiškiai aplaidžiai, viršijo jam

suteiktus įgaliojimus, civilinė atsakomybė gali atsirasti. Visi šie pažeidimai kartu ir kiekvienas atskirai gali

būti pagrindas vadovo civilinei atsakomybei kilti116.

113 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014.114 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015.115 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014.116 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

43

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė reikalavo iš vadovo priteisti žalos,

padarytos rizikingais verslo sprendimais (sudarius užsakomųjų skrydžių sutartis, pagal kurias įmonė

įsipareigojo vykdyti užsakomuosius skrydžius ir vykdė šią sutartį kitai sutarties šaliai nesumokėjus sutarto

depozito), atlyginimą, kasacinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo

ieškinys bendrovės vadovui buvo atmestas, nes nebuvo nustatyta akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės

rizikos protingumo peržengimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad faktinės aplinkybės [depozitas, nurodytas

ginčo sutartyse, buvo finansinės garantijos forma, sutarčių vykdymo metu dėl pasaulinės ekonominės

krizės sparčiai blogėjo verslo aplinka, buvo ypač didelė konkurencija įmonių teikiamų paslaugų rinkoje,

todėl didelių sumų apyvartinių lėšų įšaldymas nebūtinai būtų buvęs tinkamo sutarties vykdymo garantija]

labiau liudija ne akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimą ar aiškaus

aplaidumo faktus, o situaciją, pripažintiną kaip itin nepasisekusią verslininkų investiciją, prie kurios

nerezultatyvumo ekonominiu aspektu prisidėjo ir įmonių grupės vadovas, tačiau jo veiksmuose nematyti

ūkinės komercinės rizikos akivaizdaus peržengimo, aiškaus aplaidumo ar kitokio pobūdžio esminio

neapdairumo verslo sprendimų rizikų vertinimo cikle117.

Nustačius, kad bendrovės vadovo sprendimas yra akivaizdžiai neprotingas ūkinės komercinės

rizikos aspektu, bendrovės vadovo sprendimui netaikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, todėl už šį

sprendimą bendrovės vadovui gali kilti civilinė atsakomybė, jei įrodomos kitos civilinės atsakomybės

sąlygos. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė iš buvusių vadovų priteisti žalos,

atsiradusios dėl jiems vadovaujant sudarytų bendrovės automobilių ir nebaigto statyti namo pardavimo

sandorių, atlyginimą, vadovų ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimas nebuvo akivaizdus, todėl

byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Šioje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad nors

teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo automobilis nebuvo parduotas už pernelyg mažą kainą,

palyginus su rinkos verte, nes nebuvo didelio atotrūkio nuo pagal sandorį parduoto automobilio kainos ir

jo rinkos vertės, tačiau netyrė ir nevertino, ar ginčo namo pardavimo sandoriu buvo pažeisti teisėti ieškovo

kreditorių interesai ir ar pardavus namą už daug mažesnę, nei rinkos, kainą galėjo pablogėti bendrovės

turtinė padėtis ir sumažėti jos galimybės įvykdyti prievoles kreditoriams118.

Jeigu verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai,

ištyrus reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad

neteisėtų veiksmų vadovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė nekyla, nors sandoris ir buvo

nuostolingas.

3.1.3. Imperatyvių pareigų pažeidimas

117 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014.118 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014.

44

Valdymo organų narių funkcijos neapsiriboja verslo sprendimų priėmimu, įstatymuose kai kuriems

iš jų įtvirtinta ir įvairių imperatyvių pareigų. Pavyzdžiui, vienasmeniam valdymo organui specialiuosiuose

įstatymuose nurodytos tokios pareigos kaip tinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, finansinių ataskaitų

pateikimas ir pan. Ypač svarbios imperatyvios pareigos nustatytos vadovui, kai bendrovė tampa nemoki,

pavyzdžiui, pareiga inicijuoti bankroto bylą, perduoti bankroto administratoriui bankrutuojančios

bendrovės turtą. Atsakomybė vadovui už imperatyvių pareigų pažeidimą taikoma ne pagal verslo

sprendimų priėmimo taisyklę, o bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais. Toliau aptariama kasacinio

teismo praktika pažeidus konkrečias imperatyvias vienasmenio valdymo organo pareigas.

3.1.3.1. Nemokios bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas

Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui, yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto

bylos iškėlimo. Ši pareiga įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje) kaip įmonės

vadovo pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo119. Pagal iki 2016 m. sausio 1 d.

galiojusią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakciją, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai

įmonei buvo nustatyta vadovui ir įmonės savininkui (savininkams), kuriais buvo laikomi įmonės dalyvis

(dalyviai), t. y. akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikė ne mažiau

kaip 1/10 visų balsų, individualiosios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės,

savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalis).

Nuo 2016 metų pakeitus ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalį, pagal aktualią ĮBĮ redakciją pareiškimą dėl

bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui privalo įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal

kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar

jų steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (toliau –

vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją)120. Atsižvelgiant į tai, naujojoje ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies

redakcijoje nurodoma, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir

šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal

kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar

kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią

kreditoriai patyrė dėl to, kad vadovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Nauja šio straipsnio 4 dalies redakcija nurodo, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją

privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys 119 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. IX-216.120 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1962.

45

pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo

dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją

kreditoriams atsako solidariai.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta: kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę

atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus.

Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas,

galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė121.

Neteisėtumas taikant vadovui civilinę atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu pasireiškia ne tik

įstatymo imperatyvo, bet ir fiduciarinių pareigų pažeidimu. Antai civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti

įmonė reikalavo žalos, atsiradusios buvusiam įmonės vadovui (kuris buvo ir vienintelis akcininkas)

neįvykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimo, kasacinis

teismas konstatavo vadovo veiksmų neteisėtumą, kadangi vadovas neveikė rūpestingai, atidžiai,

sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei

iškėlimo ir pažeidė bendrovės, jos kreditorių interesus122.

Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo

(ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų,

atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei

iškėlimo kyla, kai įmonė pagal  ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas

gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti

įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo

momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis123.

Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų,

neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.)

viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad

bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės

įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti

įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo

121 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.122 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011.123 Plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015.

46

priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės

sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.124.

Ta aplinkybė, kad įmonė vykdo veiklą, nėra pakankama, kad šalintų vadovo atsakomybę dėl

bankroto bylos laiku neiškėlimo. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė iš

buvusio vadovo priteisti žalos, nesikreipus laiku į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, atlyginimą,

kasacinis teismas, nustatęs, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino momento, nuo kada

įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir, pažymėjęs, kad vien ta

aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo

atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, panaikino apeliacinės instancijos teismo

sprendimą, kuriuo ieškinys vadovui buvo atmestas, ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka125.

Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui,

privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo126. ĮBĮ pakeitimuose,

įsigaliojusiuose 2016 m. sausio 1 d., jau nustatytas konkretus terminas, per kurį nemokios įmonės

vadovas ir kiti asmenys, įvertinę, kad įmonė yra nemoki, turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos

iškėlimo: jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie)

nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją

privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas

po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo

dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė

priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba)

negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per

minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka

sušaukti dalyvių susirinkimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Kadangi naujoji ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija

įtvirtina naujas pareigas vadovui ir kitiems asmenims pagal kompetenciją tik po to, kai atsirado aplinkybių,

leidžiančių konstatuoti įmonės nemokumą, kasacinio teismo išaiškinimai dėl nemokumo nustatymo

momento taikytini ir po naujos ĮBĮ redakcijos įsigaliojimo.

Tuo atveju, kai reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią pavėlavus iškelti bankroto bylą, reiškiamas

dėl pažeidimo, padaryto iki 2008 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo ĮBĮ 8 straipsnį papildančios nuostatos dėl

atsakomybės už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą, atsakomybė vadovui taikoma

vadovaujantis bendrosiomis CK nuostatomis dėl civilinės atsakomybės (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimas,

124 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.125 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014.126 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; taip pat žr. 2014 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.

47

kai jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei, kasacinis teismas,

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl žalos

atlyginimo, taip pat CK 2.87 straipsnio nuostatomis, atmetė bendrovės vadovo argumentą, kad iki 2008 m.

liepos 1 d. įsigaliojusių ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatų įmonės vadovo civilinė atsakomybė už žalą,

atsiradusią nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylą, nebuvo nustatyta. Kolegija nurodė, kad atmestinas

kasatoriaus argumentas, kad įstatymo leidėjas laikė, jog bendrosios civilinę atsakomybę nustatančios CK

nuostatos yra nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo

rastis, nes esą priešingu atveju būtų perteklinis įstatymo leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę ĮBĮ

8 straipsnio 4 dalies forma. Konkrečios teisėkūros technikos pasirinkimas yra teisėkūros subjektų teisė.

Atitinkamus teisės aktų pakeitimus įstatymų leidėjas atlieka ne tik siekdamas naujai reglamentuoti teisinius

santykius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas, bet ir sukurti teisinių santykių dalyviams daugiau

aiškumo ir tikrumo, užkirsti kelią skirtingoms normų interpretacijoms teismų praktikoje. <...>Taigi ĮBĮ

8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimas nuo 2008 m. liepos 1 d. negali paneigti iki šios normos įsigaliojimo

egzistavusių Konstitucijos bei bendrųjų įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę įtvirtinusių

teisės normų127.

3.1.3.2. Nemokios bendrovės vadovo pareigos perduoti bendrovės turtą ir dokumentus

pažeidimas

Kita svarbi nemokios įmonės vadovo pareiga, įtvirtinta įstatyme, – įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl

bankroto bylos iškėlimo administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies

6 punktas, ĮBĮ 10  traipsnio 7 dalies 1 punktas). Jei įmonės vadovas neperduoda dokumentų ir turto, jis

atlieka neteisėtus veiksmus, už kuriuos jam gali būti taikoma dvejopo pobūdžio teisminė sankcija – civilinė

atsakomybė (jei dėl šio veiksmo kilo žala) ir (arba) gali būti skiriama bauda iki 2896 eurų128.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės

dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o

tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas)129.

Tačiau ir anksčiau vadovavę asmenys taip pat gali būti atsakingi už dokumentų neperdavimą

savarankiškais pagrindais (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir

ĮFAĮ) 27 straipsnis, Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis), jei jie netinkamai organizavo įmonės

127 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35. 128 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 9, 10, 18 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1309.129 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr. 44.

48

apskaitą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą130(žr. plačiau 3.1.3.2. poskyryje

„Vadovo pareiga rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe“).

Tačiau pareiga perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus gali kilti ne tik

minėtos ĮBĮ 10 straipsnio normos, bet ir teismo nutarties pagrindu. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti

įmonė prašė priteisti solidariai iš buvusių įmonės vadovų ir akcininkų žalos, padarytos neperdavus įmonės

turto ir dokumentų, atlyginimą, atsakingu už lėšų neperdavimą bankroto administratoriui buvo pripažintas

tik bendrovės akcininkas, kuris vadovo ligos metu vadovavo įmonei ir rūpinosi dokumentų ir turto

perdavimu. Kasacinis teismas sprendė, kad nors pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą tik įmonės

valdymo organams nustatyta pareiga perduoti bendrovės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui, o

akcininkas nėra valdymo organas (jo narys), šiuo atveju jo atsakomybė kyla ne įstatymo, o teismo

sprendime nustatyto įpareigojimo nevykdymo pagrindu, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš dalies

panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria ieškinys buvo atmestas, ir tą bylos dalį grąžino

nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka131.

Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas

savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditorių, kurių teismo patvirtinti reikalavimai vertine

išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu

prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti

kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl

bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus,

po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti

bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

Kasacinis teismas išaiškino, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio

pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam

nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo

rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko

sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos

neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo

nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų132.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytas teisių apribojimas įmonės

vadovui taikomas, jeigu nustatomos aplinkybės, patvirtinančios šioje teisės normoje nustatytas sąlygas,

kurioms esant (ar kurių nesant) šis apribojimas taikomas. Joje nenustatyta, kad jam taikyti būtina

130 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr.  44.131 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015. 132 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016.

49

konstatuoti akivaizdų vadovo darbo aplaidumą ar sąmoningą pareigų netinkamą vykdymą133. Tačiau

teismas pabrėžė, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma

sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik

išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes134.

ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje ar kitose ĮBĮ teisės normose nenustatytas terminas ar bankroto bylos

stadija, kurios metu suinteresuoti asmenys (turintys teisę pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį) gali teikti prašymą

taikyti įmonės vadovui šių teisių apribojimą, taip pat nenustatytas terminas, per kurį teismas turi išnagrinėti

šį prašymą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prašymą taikyti bankrutuojančios įmonės vadovui

ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą įstatymo įgalioti asmenys gali teikti tiek kartu su

pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto bylos kėlimo stadijoje), tiek bet kurioje kitoje bankroto

bylos stadijoje iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Savo ruožtu teismas įstatymo įgaliotų asmenų

prašymo pagrindu arba savo iniciatyva klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių

apribojimo įmonės vadovui taikymo nagrinėja ir sprendžia bet kurioje bankroto bylos stadijoje (pvz.,

iškeldamas bankroto bylą, ir t.  t.)135.

Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad teismas, spręsdamas dėl pareikšto prašymo taikyti įmonės

vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, turi teisę motyvuota nutartimi atidėti

prašymo nagrinėjimą protingumo kriterijus atitinkančiam terminui, jei nepakanka įrodymų, patvirtinančių

prašymo pagrįstumą136. Atidėjimas negali tęstis pernelyg ilgai, kad nebūtų pažeisti teisinio tikrumo,

suinteresuotų asmenų teisėtų lūkesčių ir civilinės apyvartos stabilumo principai137.

3.1.3.3. Vadovo pareiga rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe

Kasacinio teismo praktikoje yra pasakyta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su

juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų

rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų

nustatytą laikotarpį138. Ši bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta ABĮ:

bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio

pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio

133 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016.134 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016.135Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016.136 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016.137 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016.138 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr.  44.

50

sudarymą ir tarpinio pranešimo parengimą; sutarties su auditoriumi ar audito įmone sudarymą, kai auditas

privalomas pagal įstatymus ar bendrovės įstatus (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 4 punktas).

Pareigą rūpintis finansine atskaitomybe detalizuoja kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinę

juridinių asmenų atskaitomybę. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį ūkio subjekto

vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines

operacijas pateikimą139. Pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos

informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės

informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės

apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme

nustatytus reikalavimus.

Vadovaujantis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnio nuostatomis, už įmonės

finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui atsako įmonės

vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka pagal įstatymų atitinkamai vadovui,

valdymo ir priežiūros organams priskirtą kompetenciją. Įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų

nariai, nevykdantys pareigų, pagal įstatymų atitinkamai vadovui, valdymo ir priežiūros organams priskirtą

kompetenciją susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių

asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantys, privalo visą padarytą žalą atlyginti įmonei ir (arba)

kitiems asmenims140.

Netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, dėl kurio

kyla žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pavyzdžiui,

civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti iš buvusio vadovo žalos, padarytos

netinkamai valdant įmonę, atlyginimą, kasacinis teismas, nustatęs, kad įmonės vadovas, žinodamas, kad

yra kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o teismo nutartimi areštuotas įmonės turtas ir

uždrausta areštuotu turtu disponuoti, nurašė dalį trumpalaikio įmonės turto, nesant tam teisinio pagrindo,

sudarė sandorius dėl dalies ilgalaikio turto perleidimo, negaudamas apmokėjimo, išsimokėjo iš įmonės

kasos didelę pinigų sumą, konstatavo, kad aplaidus buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas ir

neatitiktis faktinei padėčiai rodo, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos įmonei

padarymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią išvadą padarė vadovaudamasis ĮFAĮ 4 straipsnio 1 dalimi,

kurioje nustatyta, kad finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės

turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus, BAĮ 17 straipsniu, kuriame

nurodyta, kad finansinės ataskaitos (įmonės balansas) turi būti sudaromos pagal pirminius dokumentus,

ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1–3 punktų nuostatomis, įtvirtinančiomis bendrovės vadovo atsakomybę ne tik

139 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas Nr. IX-574.140 Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas Nr. IX-575.

51

už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, bet ir už tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą,

taip pat ĮFAĮ 15 straipsnio nuostatomis, pagal kurias įmonė turi teisę sudaryti tarpines finansines ataskaitas,

ir ĮFAĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad, sudarydamos finansines ataskaitas, įmonės įvertina turtą,

nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus vadovaudamosi bendraisiais apskaitos principais ir apskaitos

standartais141.

Tačiau ieškinys dėl žalos, kilusios dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, atlyginimo turi

savo įrodinėjimo specifiką, kadangi dalis įrodymų yra prarasti dėl atsakovo – bendrovės vadovo – veiksmų.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia

žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar

išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes

nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei

padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris,

būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai

organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė

padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo

pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei142.

Pareiga rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe yra reikšminga ir bendrovės bankroto kontekste.

Kaip minėta šios apžvalgos 3.1.3.1. poskyryje, paskutinis bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, vadovas

turi perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies

6 punktą ir 7 dalies 2 punktą. Tačiau tais atvejais, kai paskutiniam vadovui turtas ir dokumentai nebuvo

tinkamai perduoti ankstesnių vadovų, ankstesniems bendrovės vadovams gali kilti civilinė atsakomybė už

tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą naujam vadovui bendrais pagrindais. Kasacinis teismas

pažymėjo, kad tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus

minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei

specifinė dokumentų bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio

4 dalies 6 punktą ir 7 dalies 2 punktą.<...> Ši pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš

specialiųjų Akcinių bendrovių ir Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų143.

3.2. Žalos fakto ir dydžio nustatymas

141 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015.142 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016.

143 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr. 44.

52

Nustačius, jog valdymo organų nariai pažeidė fiduciarines ir (ar) įstatyme nustatytas pareigas,

būtina įvertinti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio144.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos

išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę

neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, jog žala yra

nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai145.

Tiesioginiais nuostoliais pripažįstamos ieškovo turėtos išlaidos ir turtiniai praradimai, ir šios rūšies

žala yra dažniausiai įrodinėjama nagrinėjamos kategorijos bylose. Pavyzdžiui, vienoje kasacinėje byloje

žala pripažinti tiesioginiai nuostoliai – bendrovės skolinis įsipareigojimas, kilęs iš sandorio, kuris

pripažintas sudarytu neteisėtais valdybos narių veiksmais146. Kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo

sprendžiama, ar bendrovės vadovės neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais sukčiavimu mokesčių srityje,

buvo padaryta žala bendrovei, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žala pripažino tiesioginius nuostolius ir

nurodė, kad žala įmonei, kurios vardu įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, nustatoma atsižvelgiant į

bendrąsias civilinę atsakomybę ir žalos sampratą reglamentuojančias teisės normas. Šioje byloje kasacinis

teismas konstatavo, jog, nustačius, kad sudarytais fiktyviais sandoriais lėšos buvo išimtos iš įmonės

apskaitos, aplinkybė, jog įmonė patyrė turtinio pobūdžio praradimą, gali būti laikoma nustatyta147.

Netiesioginiai nuostoliai taip pat pripažįstami žala, ir šiai žalos rūšiai taikomi bendrieji kasacinio

teismo išaiškinimai dėl negautų pajamų priteisimo kriterijų: negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie

suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodyti; netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis,

įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis148. Ar negautos pajamos pripažintinos žala,

spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas

gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų; nukentėjęs asmuo

privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais

kalto asmens veiksmais149. Pavyzdžiui, byloje, kurioje ieškovas įrodinėjo, kad bendrovė patyrė žalą, inter

alia, negautų pajamų forma, kasacinis teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė negautų pajamų realumo.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas, keldamas hipotezę, jog medienos atsargos buvo parduotos per maža

kaina, taip padarant žalą kreditoriams, nepateikė įrodymų, kad tuo metu rinkoje tokį kiekį ir tokios kokybės

144 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015.145 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008.146 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015.147 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013.148 Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2013; 2014 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014; kt. 149 Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012.

53

medienos atsargų buvo galima parduoti už didesnę kainą, be to, medienos atsargos buvo įkeistos bankui,

bankas turėjo pirmumo teisę į lėšas, gautas pardavus medienos atsargas150.

Žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos

bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo

vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala

bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma. Pavyzdžiui, byloje, kurioje bendrovė prašė priteisti

solidariai iš buvusių įmonės vadovų ir akcininkų žalos, patirtos dėl jų padarytų teisės aktų pažeidimų,

siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, atlyginimą, kasacinis teismas konstatavo, kad

sudarydama su veiklos nevykdančia bendrove sandorius bendrovė sumažino valstybei mokėtinus PVM ir

pelno mokesčius ir taip neteisėtai praturtėjo. Vėlesnis įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus

mokesčius valstybei negali būti laikomas ieškovo žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme ir atsakovai

negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepriklausomai nuo jų veiksmų, ieškovas

būtų turėjęs pareigą juos sumokėti, todėl bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir

delspinigiai už mokesčių sumokėjimą ne laiku151.

Jei dėl neteisėtų vadovo veiksmų bendrovė patyrė ne tik žalą, bet ir gavo naudos, tada žalos dydis

nustatomas išskaičiuojant gautą naudą iš patirtų nuostolių sumos. Pavyzdžiui, vienoje byloje dėl valdybos

neteisėtų veiksmų bendrovė įgijo viešbučių akcijas, kurių vertė laikytina gauta nauda

pagal CK 6.249 straipsnio 6 dalį, todėl bendrovės nuostoliais dėl valdybos narių fiduciarinių pareigų

pažeidimo laikytina akcijų kainos ir akcijų (turto, kurį įgijo) rinkos vertės teismo sprendimo priėmimo

metu skirtumas. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad teismo sprendimo priėmimo metu šių akcijų rinkos vertė

viršija nuostolius, tai būtų pagrindas konstatuoti, kad nors valdybos nariai pažeidė fiduciarines pareigas,

bet žala bendrovei nepadaryta, ir pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti (atsižvelgiant į pareikšto

ieškinio pagrindą); tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad teismo sprendimo priėmimo metu šių akcijų rinkos

vertė mažesnė negu nuostoliai, būtų pagrindas ieškovui priteisti sumą, kurią sudaro nurodytas skirtumas,

kaip patirtą žalą (atsižvelgiant į pareikšto ieškinio pagrindą)152.

Kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas bankrutavusios bendrovės patirta žala pripažino dėl

vadovo neteisėtų veiksmų (subsidijų sutarčių sudarymo ir įgyvendinimo reikalavimų pažeidimo) privalomą

grąžinti kreditoriui subsidijos sumą. Kasacinis teismas nurodė, kad vadovo neteisėtų veiksmų nulemtas

subsidijos gavėjo intereso (bendrovės pagrįsto tikėjimosi, kad jai suteiktos dotacijos iš jos nebus

pareikalauta grąžinti) pažeidimas yra bendrovės patirta žala, o būtinybė grąžinti suteiktą subsidijos sumą

– turtiniai praradimai (nuostoliai), kurie nevykdžiusio arba netinkamai vykdžiusio savo pareigas juridinio

150 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2014.151 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013.152 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015.

54

asmens vadovo dotaciją privalančiam grąžinti juridiniam asmeniui turi būti atlyginami (CK

2.87 straipsnio 7 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis)153.

Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK

178 straipsnis). 2014 metais nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų

kolegija detaliai pasisakė dėl žalos fakto vadovui pažeidus fiduciarines pareigas įrodinėjimo apimties.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl vadovo veiksmų statybų bendrovės patirta žala nebuvo įrodyta:

a) įsigijus prabangų automobilį reprezentacijai, nes byloje nebuvo nustatyta, kad aptariamą automobilį

bendrovė pirko už neprotingą kainą, o automobilio išlaikymo išlaidos patvirtino tik faktinį naudojimą;

b) įsigijus sunkvežimius, viršijant bendrovės biudžete nurodytas sumas, nes vien vadovo veiksmų

neteisėtumas (valdybos pritarimo negavimas), tarp jų ir įmonės vadovo turimų įgaliojimų viršijimas,

nepagrindžia žalos padarymo; c) įsigijus 100 proc. kitos statybų įmonės akcijų, nes buvusio direktoriaus

vadovavimo laikotarpiu ši bendrovė atgavo daugiau kaip pusę investuotos sumos, o didžioji dalis turto

mažesnėmis nei rinkos kainomis parduota, kai atsakovas jau nebevadovavo bendrovei, o bendrovės vadovo

veiksmai įgyvendinant nusipirktos įmonės pradėtą statybų projektą nesudarė įrodinėjimo dalyko byloje;

d) bendrovės vadovui nesiėmus aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama modifikuoti sutartinius santykius

dėl prisijungimo prie dujų sistemos bendrovei naudingomis sąlygomis (sumažinti įmonės prisiimtus dujų

vartojimo įsipareigojimus ir už jų nevykdymą mokamas netesybas), nes bendrovės vadovas negalėjo

išvengti netesybų mokėjimo: sutartis su dujų bendrove buvo nutraukta ir naujas susitarimas, kuriuo dujų

bendrovė sutiko sumažinti perkamą dujų kiekį, buvo pasirašytas tik tada, kai buvo sumokėtos netesybos ir

atlyginta likusi ekonomiškai neatsiperkanti skirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dalis, todėl statybų

bendrovei būtų tekę kompensuoti neatsipirkusias dujų bendrovės investicijas nepriklausomai nuo to, ar

vadovas būtų inicijavęs sutarties pakeitimą154.

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti iš vadovo žalą, patirtą

vadovui neperdavus bankroto administratoriui įmonės turto (70 720,28 Eur vertės nebaigtų statyti pastatų ir

kito turto, kurio vertė 7546,82 Eur), ir nebaigtų statyti pastatų priklausymą bendrovei įrodinėjo įrašais

bendrovės Didžiojoje knygoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reikalavimą dėl 70 720,28 Eur žalos

priteisimo atmetė kaip neįrodytą ir priteisė tik žalą dėl kito turto (7546,82 Eur). Teisėjų kolegija nurodė,

kad žala bendrovei gali būti padaryta dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo (CK

6.249 straipsnio 1 dalis), šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo

neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Įmonės turtas yra

apskaitomas pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas

apskaitos dokumentais, kuriais turi būti patikimai patvirtinamas turto turėjimo faktas. Įrašai Didžiojoje 153 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2012.154 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

55

knygoje yra išvestiniai faktiniai duomenys, jie atspindi buhalterinės apskaitos faktus, bet tiesiogiai

nepatvirtina faktinės turto būklės, jo egzistavimo natūra fakto, todėl vien suvestinio pobūdžio Didžiosios

knygos apskaitos duomenys ir netiesioginiai nedetalizuoti įrodymai dėl vėlesnių statybos darbų

nepakankami išvadai, kad prieš bankroto bylos iškėlimą bendrovėje egzistavo 70 720,28 Eur vertės

nebaigta gamyba ir ši jos vadovo nebuvo perduota bankroto administratoriui, taip bendrovei padarant

žalą155.

Kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas sprendė, kad realus žalos faktas ir dydis negali būti

įrodinėjamas vien įmonės balansu, sudarytu praėjus beveik metams nuo vadovo darbo bendrovėje

pabaigos, nes per tą laikotarpį galėjo atsirasti aplinkybių, nepriskirtinų vadovo neteisėtiems veiksmams.

Minėtoje byloje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti iš buvusio vadovo žalos, padarytos dėl įmonės turto

neišsaugojimo, finansinės apskaitos dokumentų nesudarymo, turto ir dokumentų neperdavimo bankroto

administratoriui, atlyginimą, o kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nustatant žalos faktą ir dydį,

būtina atžvelgti į laiko veiksnį: nuo 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. dienos, kurios duomenimis buvo sudarytas

byloje pateiktas balansas ir kurio pagrindu teismai nustatė įmonės turto vertę bei kasatoriaus padarytos

žalos faktą bei dydį, iki vadovo darbo santykių įmonėje pabaigos praėjo 11 mėnesių, o iki bankroto bylos

iškėlimo – 1,5 metų. Per tokį laikotarpį įmonės turto sudėtis ir vertė galėjo gerokai pakisti ir 2010 m.

gruodžio 31 d. balanso duomenys apie įmonės turtą galėjo visiškai neatitikti nei vadovo darbo santykių

ieškovo įmonėje pabaigos dieną, nei bankroto bylos iškėlimo dieną buvusios padėties. Tik nustačius realią

turto vertę, galima nustatyti, kokia žala buvo padaryta įmonei neteisėtais vadovo veiksmais, neišsaugant ir

neperduodant šio turto pasibaigus jo darbo teisiniams santykiams, iki bankroto bylos iškėlimo ar ją

iškėlus156.

Pasisakydamas dėl žalos dydžio ir fakto įrodinėjimo, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai

įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi

įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių

ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė,

kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad

tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas,

ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai

neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos

dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas

patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais157.

155 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013. 156 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015.157 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015.

56

Tuo atveju, kai, nustatant bendrovės patirtą žalą, pasikeičia bendrovei priklausančio turto vertė ir

(arba) bendrovės gauta nauda, patirta žala nustatoma pagal teismo sprendimo priėmimo metu buvusį

bendrovės turto vertės ir gautos naudos skirtumą158.

Kasacinis teismas pasisakė ir dėl žalos dydžio bei fakto nustatymo specifikos žalos, padarytos

vadovui pavėlavus inicijuoti bankroto bylą, atlyginimo bylose.

Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis159. Nuo tada, kai įmonė

tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo

neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę, įmonės vadovui

taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas

pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų

reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai

nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl

bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją160.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti

vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos

neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės

valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių

reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą, ir, panaikinęs apeliacinės instancijos

teismo sprendimą, kuriuo ieškinys vadovui buvo atmestas, perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine

tvarka161.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad žalos dydis nustatomas ne pagal konkretaus

kreditoriaus reikalavimo padidėjimo aplinkybę, bet pagal tai, ar dėl vadovo neteisėtų veiksmų išaugo visi

įmonės įsipareigojimai: žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto

procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik

padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų

galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės

patirtos žalos162.

158 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015. 159 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014.160 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.161 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014.162 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.

57

Dar vienoje civilinėje byloje kasacinis teismas sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad

apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė žalos dydį, nes žala buvo apskaičiuota kaip skirtumas

tarp bankrutavusios įmonės skolų konkrečiam vienam likusiam kreditoriui, o turėjo būti vertinamas

skirtumas tarp visų ieškovo (bendrovės) įsipareigojimų ir bankroto procedūrų metu likusio nepatenkinto

vienintelio kreditoriaus reikalavimo163.

Visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, gali būti pripažinti žala tik išimtiniais

atvejais, jei ieškovas įrodo, kad jei ne vadovo delsimas, su kreditoriais būtų visiškai atsiskaityta.

Pavyzdžiui, vienoje kasacinėje byloje, kai vadovas (bei akcininkai) delsė inicijuoti bankroto bylą penkerius

metus, žala, atsiradusia dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo pripažinta

įmonės bankroto byloje patvirtinta 79 091,80 Eur kreditorių reikalavimų suma, susidariusi nuo 2004 m.

(kai įmonė tapo nemoki) iki 2009 m. (kai buvo iškelta bankroto byla); tačiau konstatavus, kad dalį žalos

nulėmė pačių kreditorių veiksmai (2005–2008 metais šalyje buvo ekonomikos klestėjimo laikotarpis, kurio

metu dalis verslo subjektų prekes ir paslaugas neapdairiai siūlydavo avansu iš esmės be jokių apribojimų,

nereikalaudami skolų grąžinimo ar prekių apmokėjimo užtikrinimo), bendrovei padaryta žala buvo

sumažinta iki 17 377,20 Eur164.

Taip pat kreditorių reikalavimų padidėjimas nuo teismo nustatyto nemokumo momento iki bankroto

bylos iškėlimo momento automatiškai nereiškia žalos, patirtos pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos

iškėlimo, nes vadovas atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo neteisėtais

veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, svarstant atsakingo

asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks

nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį165. Vadovas atsako tik už žalos

padidėjimą, kuris atsirado dėl jo paties neteisėto delsimo. Civilinėje byloje, kurioje nuo 2009 m. tapusiai

nemokiai įmonei bankroto byla buvo iškelta 2012 m. ir liko nepatenkinta dalis kreditorių reikalavimų (šios

dalies suma – 14 079,43 Eur), kasacinis teismas, nustatęs, kad įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo

skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, konstatavo, kad kai faktiško

nemokumo būsenoje esančiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė

žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti

skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai, ir, panaikinęs apeliacinės instancijos teismo

sprendimą, kuriuo ieškinys buvo tenkintas iš dalies, perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka166.

Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti

bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo

163 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015.164 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013.165 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.166 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.

58

laikotarpiu padidėję įmonės įsipareigojimai turi būti susiję teisiniu priežastiniu ryšiu su vadovo delsimu

inicijuoti bankroto bylą.

Kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bankroto byloje patvirtinti

kreditorių reikalavimai, padidėję per laikotarpį nuo įmonės nemokumo atsiradimo iki bankroto bylos

iškėlimo, gali būti ir nesusiję priežastiniu ryšiu su vadovo vėlavimu inicijuoti bankroto bylą. Minėtoje

byloje pagrindinis kreditorius 2009 m. sausio 5 d. (įmonei jau esant nemokiai) pranešė vienašališkai

nutraukiąs lizingo sutartis, o 2010 m. birželio 2 d. teismo priimtoje nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo

buvo patvirtinta 814 531,15 Eur dydžio kreditorių reikalavimų suma. Kasacinis teismas sutiko su vadovo

(kasatoriaus) argumentu, kad, nustatant žalos pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo dydį, buvo

nepagrįstai neatsižvelgta į aplinkybę, kad didžiausios pradelstos sumos šiam kreditoriui susidarė dėl lizingo

sutarčių nutraukimo, lizingo davėjui reikalaujant atlyginti nuostolius pardavus lizingo objektus, ir atsirado

jau po bankroto bylos iškėlimo. Iki lizingo sutarčių nutraukimo įmonės skolos sudarė tik 42 878,04 Eur,

todėl nuostoliai, kilę iš lizingo sutarčių, ir vėlesnis kreditorių reikalavimų padidėjimas, kylantis iš šių

sutarčių jau iškėlus bankroto bylą, nepriskirtini vadovo veiksmais padarytai žalai. Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas nurodė, kad didesnis bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydis nei neteisėto

neveikimo metu egzistavęs pradelstų įsipareigojimų dydis per se nereiškia, kad šis skirtumas yra įmonės

vadovo neteisėtu neveikimu (nesikreipimu dėl bankroto bylos iškėlimo) padaryta žala. Nustačius, koks

buvo pradelstų įsipareigojimų santykis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. birželio 2 d. ir kiek

tuo laikotarpiu padidėjo įmonės įsipareigojimai kreditoriams, ar atsirado naujų kreditorių, bus galima

spręsti dėl vadovo civilinės atsakomybės apimties. Teismams, vertinusiems vadovo pareigos inicijuoti

bankroto bylą atsiradimo momentą, sprendus, kad pareiga atsirado po lizingo sutarčių su pagrindiniu

kreditoriumi nutraukimo, šio momento įmonei neginčijant kasacine tvarka, o vadovui neįrodžius jo

netinkamo nustatymo, darytina išvada, kad visa žala, kylanti iš lizingo sutarčių, nepriskirtina vadovo

veiksmais padarytai žalai, nes nėra susijusi priežastiniu ryšiu su jo neteisėtu neveikimu delsiant inicijuoti

bankroto bylą. Įmonės vadovas turėtų atsakyti už iš lizingo sutarčių nevykdymo kilusią žalą, tik jei pats

sutarčių nevykdymas būtų vėlavimo iškelti bankroto bylą padarinys arba būtų savarankiškai nustatyta

civilinė atsakomybė dėl CK 2.87 straipsnio pažeidimo167.

3.3. Priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga

CK 6.247 straipsnis įtvirtina, kad priežastinis ryšys yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, nes

atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko

167 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014.59

civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi

skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles

priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos turi įrodyti ieškovas. Kasacinis

teismas šią ieškovo pareigą kildina iš CPK 178 straipsnio normos, kurioje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo

pareiga, nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia168.

Nustatant priežastinį ryšį aktualūs bendrieji kasacinio teismo išaiškinimai civilinės atsakomybės

taikymo bylose. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų

praktiką169priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus.

Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija),

nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų

veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame

etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę

nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant

teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę

neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto

intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą170.

Byloje, kurioje buvo netinkamai nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovės – bendrovės akcininkės

– neteisėtų veiksmų, t. y. sprendimo dėl sandorio sudarymo (pasirašyto atgaline data), ir žalos, kilusios dėl

kito asmens vadovo sudaryto sandorio, kuriam pritarimas buvo gautas pavėluotai, kasacinis teismas dėl

priežastinio ryšio nustatymo stadijų pasisakė, kad nagrinėjant bylą iš naujo būtina nustatyti, ar, nesant

neteisėtų atsakovės veiksmų (vienintelio akcininko sprendimo surašymo atgaline data), atsižvelgiant į

2010 m. kovo 22 d. – 2011 m. balandžio 12 d. bendrovėje egzistavusią tokio pobūdžio sutarčių

registravimo ir pinigų išmokėjimo pagal jas tvarką, būtų buvusi reali galimybė K. P. išmokėti visą ar dalį

sumos, kurią nagrinėjamoje byloje ieškovė (bendrovė) prašo priteisti iš kasatorės kaip nuostolius (faktinis

priežastinis ryšys). Nustačius, kad tokios galimybės nebūtų buvę, spręstina dėl teisinio priežastinio ryšio –

t. y. ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veikimo (neveikimo)171.

Civilinėse bylose dėl bendrovės vadovo atsakomybės už žalą sukėlusius sandorius kasacinis teismas

laikosi pozicijos, kad ieškovas, įrodinėdamas teisinį priežastinį ryšį, privalo įrodyti, jog atsakovas,

168 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011.169 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010).170 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015.

171 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015. 60

priimdamas ginčo sprendimą, galėjo numatyti būsimą žalą: bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už

CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą

įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų

atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius172. Civilinėje

byloje, kurioje bankrutavusi įmonė prašė priteisti iš buvusio direktoriaus žalos, atsiradusios jam įmonės

vardu sudarius mainų ir kreditavimo sandorius, atlyginimą, kasacinis teismas, nustatęs, kad iš banko gautas

kreditas buvo panaudotas pagal paskirtį, o mainų sutarties pagrindu bendrovė įgijo vertingesnes patalpas ir

padidino turimo nekilnojamojo turto vertę, konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog sudarydamas mainų ir

kreditavimo sandorius bendrovės vadovas padarė bendrovei žalos ar pablogino jos turtinę padėtį, t. y.

ieškovas neįrodė, kad iš anksto buvo žinoma, jog dėl sandorių, iš kurių ieškovas kildino padarytą žalą,

sudarymo atsiras bendrovei žala, ir paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys

vadovui buvo atmestas173.

Kasacinis teismas taip pat pasisakė dėl priežastinio ryšio nustatymo solidariosios deliktinės

atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju. Byloje buvo keliamas klausimas dėl priežastinio ryšio

įrodinėjimo tvarkos tarp skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų neteisėtų veiksmų ir žalos bendrovei,

kai dėl jų veiksmų negalima nustatyti, dėl kurio iš kelių atsakovų veiksmų faktiškai kilo žala. Kasacinis

teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę tarp vadovo veiksmų (finansinių ataskaitų nepateikimo,

nesavalaikio dokumentų perdavimo) ir kilusios žalos (negalėjimo nustatyti įmonės debitorinių reikalavimų

ir išreikalauti turtą) teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei įmonės

nuostoliai galėtų būti laikomi jo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Tačiau

atkreiptinas dėmesys į tai, kad solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju

priežastinis žalą padariusiųjų asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas. Ši taisyklė nustatyta CK

6.279 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie

asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų

asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo

būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą

padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo

interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai

savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos

atsiradimo priežastis. Apibendrinant galima teigti, kad, teismui konstatavus neteisėtus atsakovų veiksmus,

kurių kiekvienas galėjo būti savarankiška žalos atsiradimo priežastis, priežastinis neteisėtų veiksmų ir

žalos ryšys preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją.

172 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013.173 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013.

61

Pažymėtina, kad priežastinio ryšio prezumpcija galioja tik alternatyvių priežasčių atveju, t. y. tik tuo

atveju, jei negalima nustatyti, kurio iš atsakovų veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Kad

įsigaliotų priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios

aplinkybės: 1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti

priskirta jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų;

3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas potencialiai žalą padariusių

asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens veiksmų. Ši taisyklė

taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus teisiškai reikšmingą

priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši prezumpcija negalima, jei

neaišku, ar atsakovas iš viso atliko neteisėtus veiksmus174.

3.4. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina

jo kaltė. Teismui nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo

kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas

kaltas, o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu,

turi atsakovas. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi

bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant

valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę175.

Kaltė yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga visose valdymo organų civilinės atsakomybės

bylose, tiek kai reikalaujama žalos, padarytos nepasiteisinusiais verslo sprendimais, atlyginimo, tiek

pažeidus imperatyvias ir (ar) fiduciarines pareigas. Tačiau priklausomai nuo to, kokius neteisėtus veiksmus

atliko valdymo organo narys, gali skirtis jo kaltės forma.

Pirma, valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų

dideliam neatsargumui arba tyčiai. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad vadovas atsako ne dėl bet

kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti

kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant

savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika,

neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu atsirasti176.

174 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr. 44.175 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016.176 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013.

62

Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti

žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras177. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu

arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina duotomis

aplinkybėmis178.

Kasacinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo

sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, nustatant kaltę kaip būtinąją civilinės

atsakomybės sąlygą, turi būti nustatytas didelis atsakovo neatsargumas arba tyčia. Tam, kad bendrovės

vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą

ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, jog sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą,

sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis

dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas

akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog

protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba

sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiimtų

neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką179.

Civilinėje byloje, kurioje bendrovė ir vienas iš jos akcininkų prašė priteisti iš vadovo žalos,

atsiradusios dėl įvairių jo verslo sprendimų, atlyginimą, kasacinis teismas pasisakė, kad vadovo kaltė turi

būti nustatyta vertinant kiekvieną verslo sprendimą: vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal

bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, todėl galima tik esant jo kaltei. Tai reiškia, kad jei bendrovės

vadovas, neatsižvelgiant į jo dalykinę reputaciją, pats neprisiėmė pareigos pasiekti konkretų komercinį,

investicinį ar kitą ekonominį rezultatą, jo civilinė atsakomybė negali būti grindžiama vien tuo, kad jis

nepasiekė konkretaus rezultato, pavyzdžiui, nespėjo laiku įgyvendinti statybos projekto, – kiekvienu atveju

būtina nustatyti ir jo kaltę, t. y. nerūpestingumą arba tyčią180. Minėtoje byloje teismas taip pat sprendė, kad

jei vadovas konkrečiame įmonės veiklos epizode veikė ne įmonės, bet savo ar trečiųjų asmenų naudai,

laikytina, kad jis tyčia pažeidė įmonės interesus ir elgėsi nelojaliai, išskyrus atvejus, kai laikomasi CK

2.87 straipsnyje įtvirtintų taisyklių181.

Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, už įstatyme nustatytos

pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui

177 Plg.DCFR VI.–3:101, Principles, definitions and model rules of European private law: draft common frame of reference (DCFR), http://ec.europa.eu/justice/policies/civil/docs/dcfr_outline_edition_en.pdf, p. 399.178 Plg. DCFR VI.–3:101, Principles, definitions and model rules of European private law: draft common frame of reference (DCFR), http://ec.europa.eu/justice/policies/civil/docs/dcfr_outline_edition_en.pdf, p. 399.179 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015.180 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.181 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

63

civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Žala padaroma paprasto neatsargumo forma,

kai atsakovo veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas

apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto,

kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes182. Pavyzdžiui, byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė

priteisti iš buvusių įmonės vadovų žalos, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

įmonei, atlyginimą, kasacinis teismas konstatavo, kad civilinei atsakomybei šiuo atveju atsirasti reikalingą

kaltės formą lemia tai, jog pažeista įstatyme įtvirtinta pareiga, todėl įmonės vadovo civilinė atsakomybė

atsiranda esant paprasto neatsargumo jo kaltės formai183.

3.5. Vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimas

Bendrovės vadovas yra privalomas vienasmenis bendrovės valdymo organas, kuriuo gali būti tik

fizinis asmuo (ABĮ 37 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrovės vadovo teisinį statusą apibrėžia jo kompetencija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė,

kadangi ABĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo

organas, o pagal ABĮ 37 straipsnio 4 dalį toks yra įmonės darbuotojas, nes su juo sudaroma darbo

sutartis184. Kadangi praktikoje dažni materialinės ir civilinės vadovo atsakomybės konkurencijos atvejai,

reikšmingas kasacinėje jurisprudencijoje nurodomas šių atsakomybės rūšių atribojimas: materialinės

atsakomybės pagal darbo teisę esmė – darbuotojo atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu

dydžiu ir tvarka (DK 254, 255 straipsniai), o civilinė atsakomybė grindžiama visiško žalos atlyginimo

principu (CK 6.251 straipsnis)185.

Tai, kad vadovą ir bendrovę sieja civiliniai teisiniai santykiai, reiškia, jog bendrovės vadovo

civilinė atsakomybė bendrovei neribojama materialinės atsakomybės taisyklėmis, jei jis padaro žalą

vykdydamas valdymo funkciją, t. y. pažeisdamas jam, kaip valdymo organui, civiliniuose įstatymuose

nustatytas pareigas.

Kiekvienu konkrečiu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma

atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos

veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto

bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria

reikšmingos informacijos ir pan., jis pažeidžia jam, kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą

182 DCFR VI.–3:102, Principles, definitions and model rules of European private law: draft common frame of reference (DCFR), http://ec.europa.eu/justice/policies/civil/docs/dcfr_outline_edition_en.pdf, p. 400.183 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.184 Pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008.185 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009. Teismų praktika, 2009, Nr. 32.

64

pareigą, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas

jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo

teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. DK

254 straipsnyje įtvirtinta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų

vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus DK 255 straipsnyje (jei žala

padaryta tyčia, padaryta jo nusikalstama veika, padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos

materialinės atsakomybės sutartis, padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas

darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese,

padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta

specialiuosiuose įstatymuose, padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų

darbuotojo, tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje)186. Todėl sprendžiant dėl bendrovės vadovui taikytinos

atsakomybės rūšies, būtina identifikuoti, kokias pareigas vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar

darbuotojui nustatytas pareigas. Kai vadovas pažeidžia fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas

arba specialiuosiuose įstatymuose (BAĮ, ĮBĮ, kt.) jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam taikoma

civilinė atsakomybė. Kasacinio teismo praktikoje gausu pavyzdžių, kokius veiksmus teismas priskiria

valdymo funkcijos vykdymui. Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas bankrutavusios bendrovės vadovo veiksmus – sudarytus žalingus bendrovei

sandorius (reikalavimo teisių į įsiskolinimus nemokiems skolininkams įgijimą cesijos sutartimis) ir

reikalavimų nepareiškimą nei šiems skolininkams, nei jų laiduotojui – vertino kaip bendrovės vadovo

fiduciarinių pareigų pažeidimą ir taikė civilinę atsakomybę187. Kitoje byloje, kurioje buvo keliamas teisės

klausimas dėl atsakomybės rūšies, pareiškus reikalavimą atsakovei (bendrovės vadovei ir vienasmenei

akcininkei) atlyginti žalą dėl neteisėtai išmokėtų dividendų, kasacinis teismas sprendė, kad atsakovei

taikytina civilinė atsakomybė kaip bendrovės vadovei, pažeidusiai fiduciarines pareigas (CK

2.87 straipsnio 7 dalis)188.

186 Naujojo DK (įsigaliosiančio 2017-01-01) 103 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už savo, kaip darbuotojo, juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal darbo teisės normas ir darbo sutarties sąlygas, o to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad dėl civilinių teisių ir pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal civilinės teisės normas. Darbuotojas, kuriam taikoma materialinė atsakomybė, pagal naująjį DK turės atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). DK 153 straipsnyje nustatyta, kad, išskyrus DK ir kituose įstatymuose numatytas išimtis, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Teritorinė, šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai žala padaryta tyčia; kai žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; kai žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; kai žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; kai darbdaviui padaryta neturtinė žala; kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje (DK 154 straipsnis).187 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009. Teismų praktika, 2009, Nr. 32.188 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016

65

Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti nuostolius, atsiradusius bendrovės

vadovui be visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo padidinus sau atlyginimą, kasacinis teismas vertino

vadovo veiksmus dėl atlyginimo pasididinimo civilinės atsakomybės aspektu ir nurodė, kad sprendžiant, ar

yra pagrindas šiuo atveju taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, turėjo būti nustatytos būtinosios

šios atsakomybės taikymo sąlygos. Tačiau minėtoje byloje teismui nenustačius, kad atlyginimo

pasididinimas buvo neteisėtas, nes buvo faktinis akcininkų pritarimas dėl atlyginimo padidinimo, kasacinis

teismas laikė, kad nėra įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ir paliko galioti pirmosios instancijos

teismo sprendimą, kuriuo ieškinys bankrutuojančios įmonės vadovui buvo atmestas189.

Dar kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl vadovo atsakomybės už galimai fiktyvų

sutuoktinės įdarbinimą bendrovėje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kvalifikavo vadovo atsakomybę kaip

civilinę, bet civilinių pareigų (lojalumo pareigos) pažeidimo nepripažino. Kasacinis teismas konstatavo,

kad įmonės vadovo žmonos įdarbinimas ir piniginių sumų išmokėjimas neapibrėžtoms funkcijoms kelia

abejonių dėl tokio veiksmo naudingumo įmonei ir išryškina įmonės bei jos vadovo asmeninių interesų

galimą konfliktą, tačiau bylos įrodymais nepatvirtinta ir bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad bendrovės

vadovo padėjėjos įdarbinimas buvo fiktyvus. Kadangi teisės aktuose ir bendrovės įstatuose nėra

apribojimų ar papildomų sąlygų bendrovės vadovui įdarbinti savo šeimos narius, o šiam darbui pagal jo

paskirtį nuolat atlikti vadovo pavedimus gali būti reikalingas asmeninio pasitikėjimo darbuotojas, nors ir

pažeidžiantis draudimą painioti asmeninius interesus su įmonės interesais, tačiau neviršijantis konkrečių

įgaliojimų bendrovės vadovo pasirinkimas įdarbinant savo žmoną, nereiškia, kad vien dėl šios priežasties

tokio darbuotojo įdarbinimas buvo neefektyvus, o nesant nustatytos faktinės aplinkybės apie darbo

fiktyvumą negalima spręsti, kad tai buvo padaręs žalą bendrovės kapitalo naudojimas190.

Kitoje byloje, kurioje bankrutuojanti bendrovė prašė taikyti vadovui civilinę atsakomybę, nes jis

išmokėjo sutuoktinei, kuri buvo tos bendrovės darbuotoja, didelius priedus prie atlyginimo, nors bendrovė

tuo metu veikė nuostolingai, kasacinis teismas pripažino, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai

sprendė, jog ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas vertino, jog nustačius aplinkybes, kad

vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK

2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama

dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo. Nagrinėjamoje byloje spręsdami dėl atsakovo civilinės

atsakomybės, teismai nustatė faktines aplinkybes (šios nutarties 3, 11 punktai), sudarančias prielaidą

taikyti vadovo asmeninių ir bendrovės interesų konflikto prezumpciją (priedus prie darbo užmokesčio

direktorius išmokėjo savo sutuoktinei), o tai atitiktų CK 2.87 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Tačiau šiame

kontekste atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią vien aplinkybės, kad vadovas 189 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009.190 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

66

priėmė sprendimus veikiamas interesų konflikto, nepakanka, jog būtų pripažintas lojalumo pareigos

pažeidimas ir jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, tam turi būti įvertintos kitos reikšmingos ginčo

aplinkybės; atsakomybę gali šalinti tiek akcininkų pritarimas (CK 2.87 straipsnio 4 dalis) vadovo

veiksmams, tiek faktas, kad vadovo veiksmai yra naudingi bendrovei, todėl minėtoje byloje teismai

tinkamai sprendė, kad vadovo veiksmai nebuvo neteisėti191.

Viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti bendrovės turto

apskaitą (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Už šios pareigos nevykdymą vadovui taip pat taikytina ne materialinė,

o civilinė atsakomybė, kadangi tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga. Kasacinis teismas byloje

dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į

apskaitą turtą, paskutiniam bankrutuojančios bendrovės vadovui neperdavus turto bankroto

administratoriui, sprendė, kad vadovams, kurie skirtingais laikotarpiais vadovavo bendrovei ir nesudarė

apskaitos dokumentų, kurie leistų nustatyti kiekvieno jų vadovavimo laikotarpiu buvusio įmonėje turto

vertę, neperdavė įmonės bankroto administratoriui turto ir lėšų, taip pat dokumentų, taikytina solidarioji

civilinė atsakomybė. Teismas sprendė, kad skirtingais laikotarpiais vadovavusiems bendrovės vadovams

gali atsirasti civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bendraisiais

pagrindais, ne tik pagal minėtas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto ir 7 dalies 2 punkto nuostatas. Ši

pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Akcinių bendrovių ir Buhalterinės

apskaitos įstatymų nuostatų192.

Bankroto bylose, kai paskutinis bendrovei vadovavęs vadovas nevykdo ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies

6 punkto ir 7 dalies 2 punkto nuostatų ir neperduoda bankroto administratoriui bendrovės dokumentų ir

turto, kasacinis teismas sprendė, kad vadovui už turto ir dokumentų neperdavimą taikoma civilinė

atsakomybė193. Vienoje iš tokių bylų buvo keltas klausimas dėl materialinės vadovo atsakomybės, kai

bankrutuojanti įmonė prašė iš buvusio įmonės vadovo priteisti žalą, padarytą jam aplaidžiai tvarkius

buhalterinę apskaitą, nesumokėjus darbuotojams darbo užmokesčio, neperdavus bankroto administratoriui

įmonės turto pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Kasacinis

teismas konstatavo, kad santykiai dėl juridinio asmens vadovo žalos kreditoriams atlyginimo <...>

reglamentuojami civilinės teisės, o ne darbo teisės normų, ir vadovui taikė civilinę atsakomybę194.

Pozicijos, kad vadovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė, kasacinis teismas laikosi ir

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies taikymo praktikoje. Byloje, kurioje buvo keltas klausimas, ar iki 2008 m. liepos

1 d. ĮBĮ dar nesant specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo atsakomybe, kai jis

191 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016192 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015.Teismų praktika. 2015, Nr. 44.193Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016.194 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012.

67

nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala,

įmonės administracijos vadovo atsakomybė turi būti nustatoma pagal Darbo kodekso normas, ir tik nuo

2008 m. liepos 1 d. (kai ĮBĮ 8 straipsnis papildytas 4 dalimi) – pagal specialiąją normą, teisėjų kolegija

sprendė, kad abiem atvejais įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK

nuostatas195.

Papildomų neaiškumų teismų praktikoje sukelia galimybė su įmonės vadovu sudaryti visiškos

materialinės atsakomybės sutartį (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis) ir šios sutarties įtaka nustatant vadovo

civilinę atsakomybę už civilinių pareigų nevykdymą. Atsižvelgiant į dualistinę vadovo ir įmonės santykių

prigimtį, bendroji taisyklė yra tokia, kad aplinkybė, jog su vadovu buvo sudaryta visiškos jo materialinės

atsakomybės sutartis, neturi jokios įtakos vadovo civilinės atsakomybės taikymui. Kaip nurodoma

kasacinio teismo praktikoje, DK normos nereglamentuoja juridinio asmens valdymo organų veiklos, jų

atsakomybės už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nes šie santykiai

nepatenka tarp DK 1 straipsnyje nurodytų DK reglamentuojamų santykių. Dėl to negalima teigti, kad DK

XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ normos reglamentuoja bendrovės vadovo, kaip bendrovės

valdymo organo, atsakomybę už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą196.

Kasacinio teismo požiūriu, aiškinimas, kad bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo,

atsakomybė yra materialinė pagal darbo teisę, CK 2.87 straipsnio 7 dalies, kurioje įtvirtinta visų juridinio

asmens narių valdymo organų atsakomybė, kontekste prieštarautų teisingumo ir protingumo principams,

nes suponuotų skirtingos atsakomybės juridinio asmens valdymo organų nariams taikymo galimybę197.

Vadinasi, tuo atveju, kai vadovas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis,

žalą padaro pažeisdamas darbo sutartyje įtvirtintas pareigas, kurios nėra jo, kaip bendrovės vadovo,

įstatyme nustatytos pareigos, susijusios su valdymo funkcijos įgyvendinimu, visiškos materialinės

atsakomybės sutartis lemia, kad vadovas turi atlyginti visus nuostolius, padarytus materialinės sutarties

objektui. Ši išvada darytina iš DK nuostatų, pagal kurias: a) darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala

padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio

3 punktas), b) darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai

už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (DK 255 straipsnio 5 punktas).

4. SOLIDARIOJI IR DALINĖ SKIRTINGŲ BENDROVĖS ORGANŲ ATSAKOMYBĖ

195 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011.196Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009. Teismų praktika. 2009, Nr. 32.197Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009. Teismų praktika. 2009, Nr. 32.

68

Nustatant kelių skirtingais laikotarpiais įmonei vadovavusių asmenų atsakomybės už padarytą žalą

rūšį, taip pat skirtingų bendrovės valdymo organų arba akcininko ir vadovo atsakomybės rūšį, taikomos CK

įtvirtintos nuostatos dėl solidariosios ir dalinės civilinės atsakomybės. Pagal bendrąją taisyklę, esant

skolininkų daugetui, jų pareiga kreditoriui yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas

pagrįstas principu, kad kiekvienas asmuo privalo atlyginti tik tą žalą, kurią savo veiksmais sukėlė.

Atsižvelgiant į tai, solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji

atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas nedalus (CK

6.6 straipsnio 1 dalis). Lietuvos įstatymų leidėjas CK 6.6 straipsnio 3 dalyje yra nustatęs, kad solidarioji

skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių

asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą

reglamentuojama ir CK 6.279 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos

asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas dėl valdymo organų narių

atsakomybės rūšies yra pasisakęs dviem aspektais – dėl skirtingų bendrovės organų ir jų narių (akcininkų,

valdybos narių ir vadovų) atsakomybės solidarumo ir dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų

atsakomybės solidarumo.

4.1. Dėl skirtingų bendrovės organų atsakomybės rūšies

Jei bendrovėje yra dvipakopė valdymo struktūra (pavyzdžiui, valdyba ir vadovas) arba žala

bendrovei padaryta akcininkų ir vadovų veiksmais, svarbu nustatyti skirtingų bendrovės organų

atsakomybės rūšį – ar žalą padariusiems subjektams bus taikoma solidarioji ar dalinė atsakomybė.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovo ir valdybos atsakomybė yra dalinė, nes šie valdymo

organai turi skirtingą kompetenciją ir pareigas, todėl kai sprendžiamas šių abiejų valdymo organų civilinės

atsakomybės klausimas, tai, nustatant civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, būtina atsižvelgti į kiekvieno

valdymo organo įstatyme, kituose teisės aktuose ir bendrovės dokumentuose jam nustatytą kompetenciją,

apibrėžiančią valdymo organo atsakomybės ribas už konkrečių veiksmų atlikimą198. Kitoje byloje kasacinis

teismas pažymėjo, kad jei kilusią žalą nulėmė ne tik vienasmenio valdymo organo, bet ir kitų valdymo

organų sprendimai, vienasmeniam organui tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių

taisykles proporcingai jo elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai valdymo organų narių

atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari199.

Taip pat kasacinis teismas pasisakė dėl vienintelio akcininko ir vadovo atsakomybės rūšies byloje,

kurioje bendrovė reikalavo žalos atlyginimo iš akcininko solidariai su bendrovės vadovu. Pagal nustatytas

byloje faktines aplinkybes vienintelio akcininko sprendimu atsakovė (akcininkė) patvirtino savo sūnaus – 198 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013.199 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014.

69

bendrovės direktoriaus – sudarytą sutartį dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos.

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu sutartis dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos ir vienintelio

akcininko sprendimas pripažinti niekiniais bei taikyta restitucija. Bendrovė teigė, kad vienintelės

akcininkės sprendimas sudarė sąlygas bendrovės žalai atsirasti, dėl to atsakovei subsidiariai kartu su

vadovu kyla civilinė atsakomybė atlyginti ieškovei savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Minėtoje

byloje kasacinis teismas suformulavo taisyklę, kad juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo civilinė

atsakomybė yra savarankiškos: tiek dalyviui, tiek valdymo organo nariui atsakomybė gali būti taikoma tik

už jiems įstatymuose konkrečiai nustatytų pareigų, kurios savo pobūdžiu yra skirtingos, pažeidimą. Be to,

skiriasi įstatyme nustatyti subjektai, kurių atžvilgiu gali atsirasti dalyvio ir valdymo organo civilinė

atsakomybė: pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį dalyvis subsidiariai atsako pagal juridinio asmens prievoles

kreditoriams, o pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį valdymo organo narys padarytą žalą privalo atlyginti

juridiniam asmeniui. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario

civilinės atsakomybės savarankiškumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bendrąją taisyklę juridinio

asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė yra individuali, todėl jų bendra solidarioji

atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriams galima tik išimtiniais atvejais, kai

juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys (veikdami kaip tokie) bendrais neteisėtais veiksmais,

pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos minėtiems subjektams200.

Pažymėtina, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik

tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Žala šiame

kontekste aiškintina kaip materialaus ar nematerialaus pobūdžio pakenkimas teisės saugomam interesui, o

nedaloma žala yra tada, kai negalima išskirti skirtingų interesų pažeidimo arba pažeidus tą patį interesą

negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina konkrečiam atsakovui201.

4.2. Dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų atsakomybės rūšies

Kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta dalinė skirtingais laikotarpiais vadovavusių bendrovės

valdymo organų deliktinės atsakomybės taisyklė: tuo atveju, kai žalos dalis, priskirtina konkrečiam

vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės, nes ieškovas disponuoja žiniomis

ne tik apie atsakovo vadovavimo laikotarpį, bet ir konkrečius finansinius įmonės duomenis jam

atsistatydinus, tuomet nėra pagrindo taikyti solidarumo prezumpciją. Dėl to minėtoms situacijoms

kasacinis teismas yra įtvirtinęs dalinę vadovų atsakomybės taisyklę202.

200 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015.201 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015.202 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr. 44.

70

Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė iš buvusių įmonės vadovų priteisti žalos,

padarytos pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimą, Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad didžioji kreditorių reikalavimų dalis susidarė 2009–2011 m.

laikotarpiu, kai įmonei vadovavo du skirtingai vadovai (pirmasis nuo 2008 m. liepos 8 d. iki 2011 m.

rugpjūčio 31 d., antrasis – nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2012 m. vasario 24 d.), o

pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado nuo 2010 m. balandžio 30 d., konstatavo, kad kai

faktiško nemokumo būsenoje esančiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie

padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie

nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų

atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės

atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl

vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui

atskirai203.

Sprendžiant bylas dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų atsakomybės būtina nustatyti

visas civilinės atsakomybės sąlygas kiekvienam iš vadovų. Kai nenustatomas priežastinis ryšys tarp vieno

iš vadovų neteisėtų veiksmų ir žalos, jam civilinė atsakomybė netaikoma. Pavyzdžiui, civilinėje byloje,

kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti solidariai iš skirtingais laikotarpiais dirbusių vadovų,

neišsaugojusių ir neperdavusių įmonės turto bankroto administratoriui, žalos atlyginimą, kasacinis teismas

paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria ieškinys pirmajam įmonės vadovui buvo

tenkintas iš dalies, o naujajam – atmestas, nes pirmasis vadovas neįrodė, kad įmonės lėšas perdavė naujajai

vadovei, be to, buvo įrodytos aplinkybės, kad būtent pirmojo vadovo vadovavimo laikotarpiu įmonėje buvo

6335,86 Eur dydžio kasos likutis, kuris vėlesniuose apskaitos dokumentuose nebuvo nurodomas, išlaidas

patvirtinančių dokumentų nebuvo pateikta ir nurodyta suma bankroto administratoriui neperduota204.

Civilinėje byloje, kurioje bendrovė prašė iš buvusių įmonės vadovų solidariai priteisti žalos, patirtos

dėl netinkamo mokestinių prievolių vykdymo, atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo,

kad jei žala yra dali arba jei nenustatyta abiejų vadovų neteisėtų veiksmų, solidarioji atsakomybė jiems

neturėtų būti taikoma, nes tik nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą

konstatuoti, kad žala padaryta abiejų buvusių juridinio asmens vadovų veiksmais, būtų pagrindas

konstatuoti solidariąją šių asmenų atsakomybę už neteisėtą 2003 m. kovo 27 d. PVM sąskaitos faktūros

įtraukimą į juridinio asmens buhalterinę apskaitą ir su tuo susijusius kitus neteisėtus veiksmus.

Konstatavus, kad nuostolių atsiradimą dėl neteisėto 2004 m. birželio 8 d. PVM sąskaitos faktūros

įtraukimo į buhalterinę apskaitą ir su tuo susijusių kitų neteisėtų veiksmų lėmė vien vėlesnio vadovo

203 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014. 204 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013.

71

veiksmai, spręstina dėl dalinės civilinės atsakomybės jam taikymo ir proporcingai apskaičiuotos nuostolių

dalies priteisimo. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas šią bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine

tvarka205.

Tam tikrais atvejais dėl skirtingais laikotarpiais dirbusių vadovų neteisėtų veiksmų – netinkamo

buhalterinės apskaitos tvarkymo – negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina kiekvienam iš jų

(alternatyviųjų priežasčių atvejis). Tokiu atveju kasacinis teismas nustatė išimtį iš bendrosios ieškovo

įrodinėjimo pareigos taisyklės, nurodančios, kad ieškovas turi įrodyti teisinį priežastinį ryšį tarp atsakovų

veiksmų ir žalos, ir preziumavo prievolės solidarumą – jei dėl atsakovų netinkamo buhalterinės apskaitos

organizavimo įmonėje negalima nustatyti, kuri žalos kreditoriams dalis priskirtina kiekvienam iš jų,

įsigalioja bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija206. Kasacinis teismas pažymėjo, kad

prievolės solidarumas kyla iš taisyklės, nustatytos CK 6.279 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu žala

galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau

nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu,

išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi,

rezultatas. Situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK

6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų

ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems

galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis.<...> Teisėjų

kolegija pažymi, kad būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei vadovai įrodys, kad jų

veiksmai lėmė tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu, jų atsakomybė bus dalinė arba išvis nebus

taikoma207.

4.3. Bendrovės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindų konkurencija

Praktikoje dažni atvejai, kai dėl žalos bendrovei pareiškiamas ieškinys bendrovės vadovui, kuris

kartu yra ir bendrovės akcininkas, todėl kyla akcininko ir vadovo atsakomybės atribojimo problema.

Kasacinis teismas suformulavo taisykles, kaip turėtų būti nustatomas atsakomybės pagrindas akcininko ir

vadovo atsakomybės konkurencijos atveju (ar akcininko, ar vadovo civilinės atsakomybės pagrindu tokiu

atveju turi būti reiškiami ieškiniai).

Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad bendrovės vadovas atsako tik už tuos veiksmus, kurie

priskirti jo, o ne akcininkų susirinkimo kompetencijai. Kai juridinio asmens dalyvis (vienas iš akcininkų

205 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013.206 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015.207 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015.

72

arba vienintelis akcininkas) kartu yra ir jo vadovas, iškyla akcininko ir vadovo atsakomybės atribojimo

problema. Juridinio asmens dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi: bendrovės vadovas atsako

tiesiogiai bendrovei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, o juridinio asmens dalyvis – pagal CK

2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas subsidiariai tuo atveju, kai žala atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų ir

kreditoriai neturi galimybės savo reikalavimų patenkinti iš bendrovės turto. Vadovaujantis CPK

13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, ieškovas gali pasirinkti, kokiu pagrindu (CK

2.87 straipsnio 7 dalies ar CK 2.50 straipsnio 3 dalies) ginti savo pažeistas teises. Pavyzdžiui, kasacine

tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje bankroto administratorius prašė iš buvusių įmonės vadovų

(kurie buvo ir akcininkai) priteisti nuostolių, patirtų įmonei iš savo akcininkų išsinuomojus patalpas už

gerokai didesnę negu rinkos kainą, atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėjęs, kad tik

ieškovas gali pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą ir, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką,

nustato bylos nagrinėjimo ribas, konstatavo, kad bankrutuojanti įmonė (jos administratorius),

naudodamasi šia teise, nurodė, kad dėl bendrovės vadovų neteisėtų veiksmų bendrovei buvo padaryta žala,

t. y. pasirinko pažeistos teisės gynimo pagrindą, nustatytą CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, ir prašė ją priteisti

iš vadovų208.

Tam tikrais atvejais akcininkas nėra paskirtas bendrovės vadovu, bet faktiškai jai vadovauja.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kvalifikuojant tokio asmens teisinį atsakomybės pagrindą civilinės

atsakomybės bylose, kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko

vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo

dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip

faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis

arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė

turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė209.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad kvalifikuojant akcininkų ir vadovų atsakomybės konkurencijos

atvejus, reikia nustatyti, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis) ar akcininko pareigą

nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Vienoje civilinėje byloje, kurioje

kreditorius prašė iš bankrutuojančios įmonės akcininkų, iš kurių vienas buvo įmonės vadovas, solidariai

priteisti žalos, įmonei neatsiskaičius pagal sutartis, atlyginimą, kasacinis teismas, pažymėjęs, kad

nagrinėjamoje byloje teismai taikė atsakovams atsakomybę kaip bendrovės akcininkams, nors tik vienas iš

nesąžiningais pripažintų akcininkų veiksmų priskirtinas išimtinai akcininkų susirinkimo kompetencijai

(likus kelioms savaitėms iki bankroto bylos iškėlimo, akcininkams iš įmonės kasos atliktas dividendų

išmokėjimas), o kita dalis nesąžiningais akcininko veiksmais kvalifikuotų veikų pagal ABĮ buvo išimtinai 208 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009.209 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 37.

73

bendrovės vadovo kompetencija ir buvo atlikta tik to akcininko, kuris kartu buvo ir įmonės vadovas

(įmonei suteiktos paskolos sau susigrąžinimas, atlikti keturi bankrutuojančios įmonės ir trečiojo asmens

tarpusavio reikalavimų įskaitymai, kt.), konstatavo, kad turi būti įvertinta, kokias pareigas pažeidė

kiekvienas iš atsakovų – valdymo organo pareigas veikti išimtinai bendrovės interesais (CK

2.87 straipsnis) ar akcininkų pareigą elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota

atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Dalyvių, kurie nėra paskirti bendrovės vadovais, veiksmai

vertintini ne vien formaliai, bet spręstina, ar akcininkas faktiškai neatliko bendrovės valdymo organui

priskirtų funkcijų (pavyzdžiui, darė verslo sprendimus, atstovavo bendrovei santykiuose su trečiaisiais

asmenimis, faktiškai turėjo valdingus įgalinimus įmonėje). Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės

vadovas (arba de facto vadovas) ir kuris atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai,

atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas apeliacinės

instancijos teismo sprendimo dalį, kuria žala solidariai buvo priteista iš akcininkų, panaikino ir perdavė šią

bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo210.

Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatų pakeitimai, kuriuose

imperatyviai nustatyta solidarioji subjektų, laiku nesikreipusių dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakomybė:

įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai

patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje

nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.

Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai211. Iki šių nuostatų

įsigaliojimo kasacinis teismas, konkrečiose bylose nustatęs solidariosios atsakomybės taikymo pagrindus

(CK 6.6 straipsnio 1 ir 3 dalys arba CK 6.279 straipsnio 1 dalis), iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ

redakcijoje nurodytiems subjektams (vadovams ir akcininkams), laiku nesikreipusiems dėl bankroto bylos

iškėlimo, taikė solidariąją atsakomybę. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė iš

įmonės akcininkės ir vadovės priteisti žalos, atsiradusios joms laiku nesikreipus dėl nemokios įmonės

bankroto bylos iškėlimo, atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pabrėžė, kad pareiga laiku inicijuoti

bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino

(privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus

jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla

įmonės nemokumo grėsmė, tačiau nustatęs, kad pagal pažeidimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą

pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ buvo nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek bendrovės

dalyviui (savininkui), turinčiam bent 10 proc. įmonės akcijų, nurodė, kad jeigu nustatoma, kad pareigą

kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą 210 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014.211 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1962.

74

žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai

prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu212.

Kitoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje notarė prašė taikyti civilinę atsakomybę

juridinio asmens akcininkams už tai, kad jie, žinodami apie prastą juridinio asmens finansinę padėtį,

priėmė sprendimus sudaryti sandorius parduoti juridinio asmens turtą, už kurių patvirtinimą nebuvo su

notare atsiskaityta, teisėjų kolegija paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo

notarės ieškinys buvo atmestas, nes nenustatė, kad juridinio asmens dalyviai šiuose teisiniuose santykiuose

būtų veikę kaip de facto vadovai: pagal bendrąją taisyklę pareiga spręsti dėl įmonės vardu prisiimamų

prievolių, įskaitant užmokesčio notarei sumokėjimą, priskirtina bendrovės vadovo, o ne jos dalyvio

kompetencijai, todėl įmonės dalyviams tiesioginė civilinė atsakomybė už neteisėtus veiksmus gali būti

taikoma tik nustačius, kad jie veikė kaip faktiniai įmonės vadovai213.

Taigi, teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo juridinio

asmens dalyviui, nustatomas atsižvelgiant į tai, ar akcininkas de jure arba de facto vykdė vadovui

priskiriamą bendrovės valdymo funkciją: jei akcininkas nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė

bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo

organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas

civilinės atsakomybės sąlygas. Jei akcininkas de jure arba de facto vykdė įmonės valdymo funkciją,

atsakomybė jam kyla kaip bendrovės vadovui pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas.

Išvados

1. Bendrovės valdymo organai gali būti valdymo organų deliktinės atsakomybės prievolės šalis už

fiduciarinių pareigų pažeidimą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), taip pat deliktinė atsakomybė jiems gali

kilti ir specialiuosiuose įstatymuose (ABĮ, ĮBĮ) nustatytais pagrindais už imperatyvių reikalavimų

pažeidimą, priklausomai nuo kiekvienam jų įstatymo priskirtos kompetencijos.

2. Bendrovės valdymo organų narių civilinės atsakomybės pagrindai priklauso nuo konkrečios

bendrovės valdymo struktūros ir tos bendrovės valdymo organų kompetencijos. Jei bendrovė turi

vienpakopę valdymo struktūrą, civilinės atsakomybės prievolė už netinkamą valdymo funkcijos

įgyvendinimą kyla bendrovės vadovui, kaip vieninteliam valdymo organui. Kai bendrovė turi

daugiapakopę valdymo struktūrą, civilinė atsakomybė už netinkamą valdymą ir priežiūrą taikytina

tiek valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, tiek bendrovės vadovui dėl skirtingų jiems įstatymuose,

kituose teisės aktuose ir steigimo dokumentuose nustatytų pareigų pažeidimo.

212 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.213 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015.

75

2.1. Bendrovės valdyba ir vadovas yra savarankiški valdymo organai, kurių kompetencija iš dalies

dubliuojasi. Kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus

sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako. Jei kilusią žalą nulėmė abiejų

valdymo organų veiksmai, kiekvienam jų tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių

prievolių taisykles proporcingai jų elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai valdymo

organų narių atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari.

2.2. Valdymo organų narių atsakomybė gali būti taikoma ne tik oficialiai (ar formaliai) paskirtam

vadovui, bet ir bet kuriam kitam asmeniui, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo faktiškai vadovaujama

(de facto vadovas). Vadovavimo faktas nustatomas, jei asmuo nuolat atliko funkcijas, kurias

paprastai atlieka vadovas.

2.3. Akcininkas nėra prievolės dėl valdymo organų civilinės atsakomybės subjektas, nes jis neturi

kompetencijos priimti verslo sprendimus, taip pat jis neturi fiduciarinių pareigų, būdingų valdymo

organams. Ši taisyklė turi išimčių, jei nustatoma, kad akcininkas veikė kaip de facto vadovas. Tokiu

atveju dalyvis atsakys kaip valdymo organas. Akcininko kaip dalyvio atsakomybė yra ribota CK

2.50 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tačiau akcininkas gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, jei

piktnaudžiauja ribota atsakomybe, tuomet subsidiari atsakomybė jam taikytina pagal CK

2.50 straipsnio 3 dalį.

3. Jei bendrovė yra moki, su ieškiniu dėl valdymo organo nario padarytos žalos atlyginimo gali kreiptis

pats juridinis asmuo (CPK 55 straipsnis, ABĮ 19 straipsnio 6 dalis). Išvestinį ieškinį pagal ABĮ

16 straipsnio 1 dalies 5 punktą taip pat gali pareikšti ir bendrovės akcininkai.

4. Kai bendrovė tampa nemoki pagal ĮBĮ ir jai iškeliama bankroto byla, bendrovės vadovams gali būti

reiškiami reikalavimai ne tik CK 2.87 straipsnio pagrindu, bet ir savarankiškais pagrindais,

įtvirtintais ĮBĮ, nustatančiais vadovo atsakomybę už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą

pažeidimą, bendrovės turto neperdavimą ir kt. Pagrindinis subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį

nemokios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo šiais pagrindais, yra įmonės bankroto

administratorius. Taip pat akcininkas (dalyvis) išlaiko teisę reikšti išvestinį ieškinį pagal ABĮ

16 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Teisę kreiptis į teismą įgyja ir kreditorius, tačiau tik su netiesioginiu

ieškiniu (CK 6.68 straipsnis).

5. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesibaigus įmonės bankroto procesui kreditorius gali

pareikšti tiesioginį ieškinį nemokios bendrovės vadovams ir dalyviams tik tokiu atveju, jeigu šie

subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne

išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar bankroto bylos

neiškėlimo laiku.

76

6. Juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra deliktinė. Civilinei atsakomybei taikyti

būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį

neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

7. Ieškovo įrodinėjimo naštos apimtis įrodyti valdymo organų neteisėtus veiksmus skiriasi

priklausomai nuo to, ar valdymo organo narys pažeidė imperatyvias pareigas, fiduciarines pareigas

ar priėmė netinkamą verslo sprendimą. Fiduciarinių ir imperatyvių pareigų pažeidimai yra

savarankiški vadovo atsakomybės pagrindai, t. y. ir nepažeidus konkrečių įstatymuose nustatytų

imperatyviųjų normų valdymo organų veiksmai gali būti neteisėti dėl fiduciarinių pareigų

pažeidimo.

7.1.Kasacinis teismas išsamiai yra pasisakęs dėl dviejų fiduciarinių pareigų – rūpestingumo ir lojalumo

– turinio. Nustatant, ar buvo pažeista rūpestingumo pareiga, Lietuvos teismų praktikoje taikomas

objektyvaus elgesio standartas, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti

objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Valdymo organų rūpestingumo pareiga

apima ne tik teisėto, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą. Lojalumo pareiga

įgyvendinama, kai valdymo organai veikia geriausiais bendrovės ir jos akcininkų (dalyvių)

interesais, vengia interesų konflikto, nesinaudoja bendrovės turtu ir bendrovės galimybėmis

asmeninei naudai gauti tiesiogiai sau ar per trečiuosius asmenis.

7.2.Teismui vertinant valdymo organų narių veiksmų teisėtumą, atsižvelgiant į verslo sprendimus,

taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia

prezumpciją, kad vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai. Ši prezumpcija skirta bendrovės

vadovams apsaugoti nuo asmeninės atsakomybės už nuostolingus, bet sąžiningai priimtus verslo

sprendimus. Taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę būtina nustatyti, ar priimtas sprendimas

buvo verslo sprendimas, ar sprendimas buvo teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės

normų ir fiduciarinių pareigų. Jeigu verslo sprendimas buvo priimtas teisėtai, sąžiningai, ištyrus

reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad

neteisėtų veiksmų vadovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė nekyla, nors sandoris ir

buvo nuostolingas.

7.3.Įmonės valdymo organai turi specifines imperatyvias pareigas bendrovei esant nemokiai: pareigą

laiku inicijuoti bankroto bylą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis) ir perduoti bankroto administratoriui

bankrutuojančios bendrovės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, ĮBĮ

10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Civilinės atsakomybės už imperatyvių pareigų pažeidimą vertinimui

taikoma ne verslo sprendimų priėmimo taisyklė, o deliktinės atsakomybės sąlygos bendraisiais

pagrindais. Pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi tik paskutiniai

bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas). Tačiau ir 77

anksčiau vadovavę asmenys gali būti atsakingi už dokumentų neperdavimą savarankiškais

pagrindais, jei jie netinkamai organizavo įmonės apskaitą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos

registrų išsaugojimą (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnis, Buhalterinės apskaitos

įstatymo 4 straipsnis).

8. Nustatant žalos faktą ir dydį asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti žalos faktą ir jam

padarytų nuostolių dydį (CPK 178 straipsnis). Tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip prievolės

dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas, yra įrodytas, bet ieškovas negali įrodyti žalos dydžio dėl

objektyvių priežasčių, žalos dydį nustato teismas. Žala pripažįstami tiesioginiai nuostoliai ir negautos

pajamos. Jei dėl neteisėtų valdymo organų veiksmų bendrovė ne tik patyrė žalą, bet ir gavo naudos,

tada žalos dydis nustatomas išskaičiuojant gautą naudą iš patirtų nuostolių sumos. Tuo atveju, kai,

nustatant bendrovės patirtą žalą, pasikeičia bendrovei priklausančio turto vertė ir (arba) bendrovės

gauta nauda, patirta žala nustatoma pagal teismo sprendimo priėmimo metu buvusį bendrovės turto

vertės ir gautos naudos skirtumą.

9. Kasacinis teismas suformulavo specialias taisykles dėl žalos dydžio nustatymo bylose dėl vadovo

vėlavimo inicijuoti bankroto bylą. Jei nuo vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo

momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis

padidėjimas yra laikytinas žala. Nustatant žalos dydį turi būti vertinamas tik išaugęs įmonės skolos

dydis vadovo valdymo laikotarpiu, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi

patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą. Žalos dydis nustatomas ne pagal konkretaus kreditoriaus

reikalavimo padidėjimo aplinkybę, bet pagal tai, ar dėl vadovo neteisėtų veiksmų išaugo visi įmonės

įsipareigojimai. Visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, gali būti pripažinti žala tik

išimtiniais atvejais, jei ieškovas įrodo, kad jei ne vadovo delsimas, su kreditoriais būtų visiškai

atsiskaityta. Taip pat kreditorių reikalavimų padidėjimas nuo teismo nustatyto nemokumo momento

iki bankroto bylos iškėlimo momento automatiškai nereiškia žalos, pavėlavus kreiptis dėl bankroto

bylos iškėlimo, nes vadovas atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo delsimu

laiku inicijuoti bankroto bylą.

10. Priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygą įrodinėja ieškovas. Priežastinio ryšio nustatymo

procesas susideda iš dviejų etapų. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape

sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai

būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis

ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant

teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo,

galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos

teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. 78

Civilinėse bylose dėl valdymo organo atsakomybės už žalą sukėlusius sandorius kasacinis teismas

laikosi pozicijos, kad ieškovas, įrodinėdamas teisinį priežastinį ryšį, privalo įrodyti, kad atsakovas,

priimdamas ginčo sprendimą, galėjo numatyti būsimą žalą.

11. Kai ieškovas solidariosios valdymo organų narių atsakomybės bylose negali įrodyti priežastinio

ryšio tarp atsakovų veiksmų ir žalos, kasacinis teismas taiko visų atsakovų veiksmų ir žalos

priežastinio ryšio prezumpciją. Ši prezumpcija galioja tik alternatyvių priežasčių atveju, t. y. tik tuo

atveju, jei negalima nustatyti, kurio iš atsakovų veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis.

Kad įsigaliotų priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios

aplinkybės: 1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti

priskirta jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų

veiksmų; 3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas potencialiai

žalą padariusių asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens

veiksmų. Ši taisyklė taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus

teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši

prezumpcija negalima, jei neįrodyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus.

12. Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Priklausomai nuo to, kokius neteisėtus

veiksmus valdymo organų nariai atliko, skiriasi jų kaltės forma. Bylose už fiduciarinių pareigų

pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų

priėmimo taisyklę, valdymo organų narių atsakomybė kyla tik esant dideliam neatsargumui arba

tyčiai. Tačiau už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ

8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam

neatsargumui.

13. Ar bendrovės vadovui taikytina civilinė ar materialinė iš darbo teisės kylanti atsakomybė,

nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei

vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku

nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą

verslo sprendimą, neištyręs reikšmingos informacijos ir pan., jam taikoma civilinė atsakomybė.

Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas

pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę.

14. Kasacinis teismas įtvirtino dalinę skirtingais laikotarpiais vadovavusių bendrovės valdymo organų

deliktinės atsakomybės taisyklę. Kiekvienas jų atsako tik už savo vadovavimo laikotarpiu padarytą

žalą. Sprendžiant bylas dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų atsakomybės būtina

nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas kiekvienam iš vadovų. Kai nenustatomas priežastinis

ryšys tarp vieno iš vadovų neteisėtų veiksmų ir žalos, jam civilinė atsakomybė netaikoma.79

15. Juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė kyla skirtingais pagrindais,

todėl jų bendra solidarioji atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriams galima

tik išimtiniais atvejais, kai juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys bendrais neteisėtais

veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos.

16. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kvalifikuojant akcininkų ir vadovų atsakomybės konkurencijos

atvejus, reikia nustatyti, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis) ar akcininko

pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Bendrovės vadovas atsako

tik už tuos veiksmus, kurie priskirti jo, o ne akcininkų susirinkimo kompetencijai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2016 m. lapkričio 23 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime

80