VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14375 2018-09-12 2018-09-04 2018-09-04 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-321-969/2018Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00538-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.7.;3.4.4.9.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės akcinės bendrovės Šiaulių banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje uždarosios akcinės bendrovės „Grimeda“ restruktūrizavimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindus ir teisę skųsti teismo nutartį, kuria atmestas kreditoriaus prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi UAB „Grimeda“ (toliau – ir Bendrovė) iškelta restruktūrizavimo byla. Ši teismo nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi palikta nepakeista.

3. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai.

4. Klaipėdos apygardos teisme 2017 m. gruodžio 7 d. gautas kreditorės AB Šiaulių banko (toliau – ir kreditorė, Bankas) prašymas dėl Bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Prašyme kreditorė nurodė, kad faktinė ir teisinė situacija Bendrovės restruktūrizavimo byloje iš esmės pasikeitė, kai Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas pagal UAB „Grimeda“ ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankui dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir šių sutarčių pakeitimo (nustatytus kredito grąžinimo grafikus, negrąžintą paskolos dalį išdėstyti septyneriems metams (iki 2023 m. gruodžio 30 d.), kuriuo ieškinys atmestas. Bankas yra didžiausias Bendrovės kreditorius (jo patvirtintas reikalavimas sudaro virš 80 proc. visų patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos). Pagal restruktūrizavimo bylos iškėlimo metu nustatytą faktinę situaciją UAB „Grimeda“ turtas sudarė 11 289 772 Eur, pradelsti įsipareigojimai – 1 525 468 Eur, o įsipareigojimai Bankui, kurie laikyti nepradelstais dėl vykusio teisminio ginčo, sudarė 5 006 277,31 Eur, nors realiai pradelsti įsipareigojimai buvo

6 531 746 Eur (neskaičiuojant įsipareigojimų iš laidavimo santykių), kas gerokai viršija pusę į Bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Taigi atmetus Bendrovės ieškinį tapo aišku, kad restruktūrizavimo procesas pradėtas ir vykdomas faktiškai nemokiai bendrovei. Kreditorė kreipėsi į restruktūrizavimo administratorių su prašymu sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 25 straipsnio 1 dalies 8 punktu, būtų sprendžiamas klausimas dėl Bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo, tačiau administratorius kreditorių susirinkimą sušaukti atsisakė.

5. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. sausio 5 d. nutartimi kreditorės prašymo dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo netenkino, kartu nurodė, kad ši nutartis neskundžiama.

6. 2018 m. sausio 11 d. Bankas pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutarties.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutarties.

8. Teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio kodekso nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.

9. Teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nutarties, kuria teismas atsisako nutraukti restruktūrizavimo bylą, apskundimas nenustatytas CPK, taip pat ši nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, atskirąjį skundą atsisakė priimti (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

10. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Banko atskirąjį skundą, 2018 m. kovo 8 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį paliko nepakeistą.

11. Teismas nurodė, kad pagal ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalį restruktūrizavimo bylą nutraukti gali tik teismas, jeigu tam yra įstatyme nustatyti pagrindai, t. y. esant nors vienai iš šių sąlygų: nustatytais terminais nepateikiamas restruktūrizavimo planas; visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas patvirtina jų atsisakymus; restruktūrizuojama įmonė anksčiau, negu buvo nustatyta restruktūrizavimo plane, patenkino visų kreditorių reikalavimus ir restruktūrizavimo administratorius pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus; restruktūrizavimo administratorius arba kreditorių susirinkimas pateikia teismui įrodymus, kad nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas; pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminui nepateikiamas šio plano įgyvendinimo aktas.

12. Teismas sprendė, kad Banko nurodytos aplinkybės (sprendimas, kuriuo atmestas UAB „Grimeda“ ieškinys dėl kredito sutarčių nutraukimo ir termino pratęsimo, įsiteisėjo ir šios aplinkybės yra susijusios su esminiu faktinės ir teisinės situacijos pasikeitimu restruktūrizavimo procese), vadovaujantis ĮRĮ 28 straipsniu, nesudaro pagrindo nutraukti restruktūrizavimo bylą, nes įstatymo leidėjo nustatyti restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindai nėra aiškinami plačiai ĮRĮ nuostatos neįtvirtina pavienio kreditoriaus teisės inicijuoti restruktūrizavimo bylos nutraukimo proceso.

13. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti kreditorės atskirąjį skundą, nes nei ĮRĮ straipsnių nuostatos, nei CPK 334 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai nenustato galimybės apskųsti atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį, kuria nebuvo tenkintas kreditorės prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo (kreditorė šiame bylos etape neturi teisės inicijuoti restruktūrizavimo bylos nutraukimo procedūros), nes ši nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu kreditorė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį ir priimti jos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutarties. Taip pat prašo vadovautis CPK 353 straipsnio 2 dalimi, peržengti kasacinio skundo ribas ir pateikti platesnius argumentus dėl restruktūrizavimo bylų nutraukimo pagrindų ir procedūrų teisinio reguliavimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai taikė CPK 334 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų nuostatas. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama teismui priėmus nutartį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o užbaigiama teismui priėmus sprendimą patvirtinti pateiktą restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktą ir baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba restruktūrizavimo bylą nutraukti, jei nustatomos ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos

(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-686/2016). Taigi nutartis, kuria sprendžiamas klausimas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, yra sprendimas, kuriuo restruktūrizavimo byla baigiama nagrinėti iš esmės, ir tai nėra nutartis, kuri susijusi su tarpinių sprendimų priėmimu restruktūrizavimo procese. Kaip matyti iš ĮRĮ įtvirtinto reglamentavimo, daugybė teisinių pasekmių, susijusių su restruktūrizavimo bylos pabaiga bylą nutraukiant, siejama būtent su nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimu, kas savaime patvirtina, kad įstatymo leidėjas nustatė galimybę tokią nutartį skųsti. Atitinkamai turėtų būti skundžiama ir nutartis atsisakyti nutraukti restruktūrizavimo bylą. Teismų praktika, sprendžiant, ar nutartis atsisakyti nutraukti restruktūrizavimo bylą skundžiama, yra skirtinga (pvz. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo atskirąjį skundą dėl nutarties atsisakyti nutraukti restruktūrizavimo bylą (civilinė byla Nr. 2-162-157/2017), o tai kuria teisinį neapibrėžtumą restruktūrizavimo procese. Nors proceso atnaujinimo institutas restruktūrizavimo procese netaikomas, nes iškelta restruktūrizavimo byla nėra užbaigta, tačiau nėra jokių apribojimų spręsti dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Pasirengimo restruktūrizavimo procesui stadija (kai per 6 mėnesius turi būti parengtas ir su kreditoriais suderintas restruktūrizavimo plano projektas) pati savaime negali riboti teisės reikalauti nutraukti restruktūrizavimo bylą, t. y. išnagrinėti bylą iš esmės, jei yra atitinkami restruktūrizavimo proceso nutraukimo pagrindai.

14.2. Teismas netinkamai taikė ir pažeidė ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 25 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 28 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindus:

14.2.1. Teismas, atsisakydamas priimti atskirąjį skundą, nepagrįstai nurodė, kad kreditorė apskritai neturėjo teisės pateikti prašymą nutraukti restruktūrizavimo bylą; restruktūrizavimo byla gali būti nutraukta tik esant ĮRĮ 28 straipsnyje nustatytiems pagrindams, kurie neaiškinami per plačiai. ĮRĮ 25 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškiai įtvirtinta kreditorių teisė spręsti dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Taigi įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad restruktūrizavimo byla nutrauktina ne tik pagal ĮRĮ 28 straipsnio nuostatas, bet ir kai to prašo kreditoriai. Būtų nepagrįsta spręsti, kad restruktūrizavimo byla negali būti nutraukta anksčiau nei po 6 mėnesių nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo, jei dar iki sueinant šiam terminui yra išsakytas aiškus 2/3 kreditorių reikalavimų dalį turinčių kreditorių nepritarimas restruktūrizavimo procesui. Šios aplinkybės yra reikšmingos ir dėl to, kad būtų išvengta restruktūrizavimo proceso imitavimo, kai nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad restruktūrizavimo planas galėtų būti patvirtintas iki nustatyto termino restruktūrizavimo planui pateikti pabaigos.

14.2.2. ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas draudžia nemokiai bendrovei kelti restruktūrizavimo bylą, todėl nemokios bendrovės restruktūrizavimo procesas yra neteisėtas. Nagrinėjamu atveju, remiantis įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, darytina išvada, kad restruktūrizavimo byla buvo iškelta nemokiai bendrovei, nes restruktūrizavimo bylos iškėlimo dieną UAB „Grimeda“ įsipareigojimai kreditorei faktiškai buvo pradelsti, nors teismo vertinti kaip nepradelsti tik dėl Bendrovės nepagrįstai pareikšto ieškinio (žr. šios nutarties 4 punktą). Nagrinėjamu atveju, kai teisinė ir faktinė situacija iš esmės pasikeičia jau po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. tampa žinoma, kad restruktūrizavimo byla iškelta netenkinant ĮRĮ nustatytų imperatyviųjų restruktūrizavimo proceso pradėjimo sąlygų, teisingumo, sąžiningumo principai ir viešasis interesas reikalauja užtikrinti teisę reikalauti nutraukti neteisėtą procesą, ypač kai tokį prašymą teikia kreditorius, kurio turimų balsų suma yra pakankama spręsti dėl restruktūrizavimo proceso tolesnės eigos, o administratorius atsisako šaukti kreditorių susirinkimą, kuriame atitinkamas sprendimas galėtų būti priimtas.

14.2.3. Teismas, būdamas aktyvus ir siekdamas užtikrinti viešojo intereso apsaugą, atsižvelgdamas į pateikto prašymo turinį ir matydamas, kad nėra objektyvių aplinkybių, jog restruktūrizavimo planas būtų patvirtintas nustatytais terminais (prašymą teikia kreditorius be kurio pritarimo restruktūrizavimo plano patvirtinimas neįmanomas), restruktūrizavimo bylą turėtų nutraukti ne tik dėl pirmiau nurodytų pagrindų, bet ir ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip užkirsdamas kelią nepagrįstam kreditorių teisių pažeidimui.

15. RUAB „Grimeda“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Kreditorė nepagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė CPK 334 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų taikymą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo priimti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta nutraukti restruktūrizavimo bylą, kadangi tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, be to, CPK ir (ar) ĮRĮ nėra nustatyta tokia teisė. Teismo procesinis sprendimas, kuriuo nusprendžiama nutraukti restruktūrizavimo bylą, iš esmės skiriasi nuo teismo procesinio sprendimo, kuriuo atsisakoma nutraukti restruktūrizavimo bylą. Nutraukus restruktūrizavimo bylą užkertamas kelias tolesnei bylos eigai, todėl yra suteikiama galimybė tokį teismo sprendimą apskųsti, tačiau, nusprendus netenkinti prašymo dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, vėliau, atsiradus ĮRI 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms sąlygoms, restruktūrizuojamos įmonės administratorius ar būtiną teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą turintis kreditorius (ar kreditorių susirinkimas) galėtų teikti naują prašymą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Taigi akivaizdu, kad tokiu atveju nėra užkertamas kelias tolesnei bylos eigai.

15.2. Nėra pagrindo sutikti, kad ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose įtvirtintas baigtinis įmonei iškeltos restruktūrizavimo bylos nutraukimo sąlygų sąrašas turi būti aiškinamas plačiai, papildomai įtraukiant ir tokią neapibrėžtą sąlygą – iš esmės pasikeitusių aplinkybių atsiradimą. Įstatymų leidėjas teisę nutraukti restruktūrizavimo bylą suteikė tik teismui ir įtvirtino baigtinį sąrašą atvejų, kai gali būti nutraukta įmonei iškelta restruktūrizavimo byla. Pradėjus šioje teisės normoje įtvirtintus restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindus aiškinti per plačiai, būtų pažeista ĮRĮ sureguliuota restruktūrizuojamų įmonių bei jų kreditorių interesų apsaugos pusiausvyra, kadangi tokiu atveju restruktūrizuojamų įmonių kreditorių interesų apsaugai būtų suteiktas prioritetas prieš restruktūrizavimo procesą. Kasaciniame skunde nurodyti duomenys, kad Banko kreditoriaus reikalavimas sudaro virš 80 proc. visų patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, neatitinka tikrovės, nes Banko teismo patvirtinta 5 861 943,67 Eur kreditoriaus reikalavimo suma (5 028 792,63 Eur negrąžinto kredito suma ir 833 151,04 Eur palūkanų) sudaro 62,0846 proc. visų Klaipėdos apygardos teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (9 441 860,01 Eur). Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai sprendė, kad, nesant ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, nėra pagrindo nutraukti restruktūrizavimo bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindų

16. Restruktūrizavimo bylos teisme nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagrindinis įmonės restruktūrizavimo klausimus reglamentuojantis teisės aktas yra ĮRĮ.

17. ĮRĮ (nagrinėjamam ginčui aktuali 2015 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto.

18. Įmonės restruktūrizavimu siekiama sudaryti sąlygas laikinų finansinių sunkumų turinčioms įmonėms pasinaudoti restruktūrizavimo teikiamomis galimybėmis, tęsiant įmonės veiklą ir sudarant sąlygas išsaugoti darbo vietas, apsaugoti įmonės ir jos kreditorių interesus. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami apsaugoti interesus, turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti, sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo ir šiam vykstant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2010; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559-916/2015; kt.).

19. Remiantis ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalimi, įmonės restruktūrizavimas – visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones. Įmonės restruktūrizavimo byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl įmonės restruktūrizavimo teisinių santykių (ĮRĮ 2 straipsnio 7 dalis). Įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama teismui priėmus nutartį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (ĮRĮ 7 straipsnio 4, 6 dalys), o užbaigiama teismui priėmus sprendimą patvirtinti pateiktą restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktą ir baigti įmonės restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 29 straipsnio 3 dalis) arba nutraukti restruktūrizavimo bylą, jei nustatomos ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos.

20. Pagal ĮRĮ 8 straipsnį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos taikomi įvairūs restruktūrizuojamos įmonės ūkinės finansinės veiklos ir tokios įmonės kreditorių teisių apribojimai. Atsižvelgiant į tai, ĮRĮ 14 straipsnio 1–5 dalys įtvirtina aiškiai apibrėžtus terminus, per kuriuos po restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme turi būti atlikti veiksmai, susiję su restruktūrizavimo plano rengimu, derinimu, pritarimu jam ir pateikimu teismui tvirtinti. Remiantis ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalimi, teismas, gavęs šio straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus, per 15 kalendorinių dienų rašytinio proceso tvarka priima nutartį dėl restruktūrizavimo plano. Teismo nutartis patvirtinti restruktūrizavimo planą yra galutinė ir neskundžiama.

21. ĮRĮ 28 straipsnis reglamentuoja įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimą. Šioje imperatyvioje teisės normoje nustatyti savarankiški pagrindai nutraukti restruktūrizavimo bylą, t. y. teismas įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukia, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų: 1) nustatytais terminais nepateikiamas restruktūrizavimo planas; 2) visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas patvirtina jų atsisakymus; 3) restruktūrizuojama įmonė anksčiau, negu buvo nustatyta restruktūrizavimo plane, patenkino visų kreditorių reikalavimus ir restruktūrizavimo administratorius pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus; 4) restruktūrizavimo administratorius arba kreditorių susirinkimas pateikia teismui įrodymus, kad

nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas; 5) pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminui, nepateikiamas šio plano įgyvendinimo aktas.

22. Remiantis ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktu, teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki, ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

23. Pažymėtina, kad ĮRĮ nenustatyta, jog restruktūrizavimo byla turi būti nutraukta ir tokiu atveju, jei po teismo nutarties dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo paaiškėja, kad teismui nagrinėjant pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo egzistavo ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės. Kaip nurodyta pirmiau, po restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme turi būti atlikti veiksmai, susiję su restruktūrizavimo plano rengimu, derinimu, pritarimu jam ir pateikimu teismui tvirtinti. Restruktūrizavimo plane, be kita ko, turi būti nurodyta kreditorių reikalavimų tenkinimo terminai, numatoma kreditorių pagalba dėl skolinių įsipareigojimų, susidariusių iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme, vykdymo ir kita. Tai reiškia, kad kol planas neparengtas, kreditoriai objektyviai negali žinoti, ar galimas įmonės restruktūrizavimas atitinka jų interesus, ar šie interesai būtų geriau apginti įmonės bankroto atveju.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad restruktūrizavimo proceso, kaip įmonės veiklos pertvarkymo bei jos įsipareigojimų kreditoriams modifikavimo, prigimtis lemia tam tikro pačios įmonės dalyvių ir kreditorių susitarimo būtinybę, šis susitarimas pasiekiamas įgyvendinant ĮRĮ nustatytas procedūras. Restruktūrizavimo procesas neįmanomas be reikalavimų daugumą turinčių kreditorių pritarimo, o kreditorių pritarimas galimas tik tuo atveju, kai restruktūrizavimo planas yra pakankamai realus ir įgyvendintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550-687/2015; ir kt.).

25. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kreditorių teisių restruktūrizavimo byloje gynimą.26. Visų pirma, nuo bylos iškėlimo iki restruktūrizavimo plano pateikimo teismui tvirtinti kreditoriams suteikiama teisė

nuspręsti dėl (ne)pritarimo restruktūrizavimo planui. Pažymėtina, kad restruktūrizavimo procesas yra kolektyvinis procesas, todėl ĮRĮ nenustatyta, kad restruktūrizavimo planui turi pritarti visi restruktūrizuojamos įmonės kreditoriai,  t. y. kreditorių susirinkimas pritaria restruktūrizavimo plano projektui, jeigu už tai balsuoja kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos. Kvalifikuotos kreditorių balsų daugumos reikalavimas užtikrina, kad restruktūrizavimo planas turėtų didžiausią reikalavimų dalį turinčių kreditorių palaikymą ir kad kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudaro mažumą, negalėtų užkirsti kelio restruktūrizavimui, taip pat leidžia spręsti, kad kvalifikuota kreditorių dauguma laiko įmonės verslo planą restruktūrizavimo laikotarpiui realiu, kreditorių daromas nuolaidas – proporcingomis, o restruktūrizavimo tikslus – įgyvendinamais. Tai reiškia, kad kreditorių, kurių reikalavimai viršija 1/3 visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos, balsai gali nulemti, jog restruktūrizavimo planui nebus pritarta, o tokiu atveju restruktūrizavimo byla būtų nutraukiama ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies pagrindu.

27. Antra, vykstant restruktūrizavimo procedūroms, restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas turi užtikrinti byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, be kita ko, kontroliuodamas ĮRĮ 14 straipsnio 1–5 dalyse įtvirtintų terminų laikymąsi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje teisės normoje įtvirtinti terminai veiksmams, susijusiems su restruktūrizavimo plano rengimu, derinimu, pritarimu jam ir pateikimu teismui tvirtinti (kurių metu įmonei taikoma ĮRĮ 8 straipsnyje nustatyta apsauga nuo kreditorių reikalavimų), nustatyti tam, kad įmonės, kuriai iškelta restruktūrizavimo byla, valdymo organas ir restruktūrizavimo administratorius turėtų pakankamai, tačiau ne per daug (kad naudodamiesi įstatymo suteikta laikina apsauga nuo kreditorių reikalavimų nepažeistų jų teisių) laiko suplanuoti finansinių problemų turinčios įmonės veiklą restruktūrizavimo laikotarpiu taip, kad tai atitiktų ne tik pačios restruktūrizuojamos įmonės, bet ir jos kreditorių daugumos interesus. Atskiriems subjektams vilkinant veiksmų, įtvirtintų ĮRĮ 14 straipsnio 1–5 dalyse, atlikimą, restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas privalo užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui. Pagal ĮRĮ 14 straipsnio 5 dalį restruktūrizavimo plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas restruktūrizavimo administratoriaus arba įmonės valdymo organo prašymu turi teisę vieną kartą ne ilgiau kaip vienam mėnesiui pratęsti šioje dalyje nustatytą terminą. Remiantis ĮRĮ 28 straipsnio 1 punktu, nustatytais terminais nepateikus restruktūrizavimo plano teismas turi restruktūrizavimo bylą nutraukti.

28. Trečia, kreditorių teisės restruktūrizavimo byloje ginamos taip pat ir teismui sprendžiant dėl pateikto restruktūrizavimo plano tvirtinimo – kreditorių mažumos teisės turėtų būti apsaugotos per restruktūrizavimo plano tvirtinimo procedūrą, teismui užtikrinant, kad jų teisinė padėtis įgyvendinant planą nebūtų blogesnė, palyginti ta, kuri būtų, jei įmonei būtų iškelta bankroto byla.

29. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad

pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą įmonės kreditoriai neturi galimybės daryti įtaką restruktūrizavimo bylos procesui tol, kol kreditorių susirinkimui nėra pateikiamas restruktūrizavimo planas. Savo valią dėl iškeltos restruktūrizavimo bylos tęstinumo kreditoriai išreiškia balsuodami dėl restruktūrizavimo administratoriaus pateikto restruktūrizavimo plano. Kreditorių susirinkime restruktūrizavimo planui nepritarus, restruktūrizavimo administratorius neturi teisės jį teikti teismui tvirtinti. Tokiu atveju, suėjus įstatyme nustatytam 6 mėnesių terminui nuo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, restruktūrizavimo byla nutraukiama ĮRĮ 28 straipsnio 1 punkto pagrindu.

30. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi Bendrovei iškelta restruktūrizavimo byla, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugpjūčio 7 d. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi nustatytas 6 mėnesių nuo nutarties iškelti Bendrovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (2017 m. rugpjūčio 7 d.) terminas parengti ir pateikti teismui UAB „Grimeda“ restruktūrizavimo planą ir kitus restruktūrizavimo bylai nagrinėti reikalingus dokumentus (t. y. iki 2018 m. vasario 7 d.). Pasinaudojus papildoma viešai prieinama informacija, teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad terminas pateikti Bendrovės restruktūrizavimo planą buvo pratęstas keletą kartų, t. y. iki 2018 m. kovo 7 d., 2018 m. balandžio 7 d., 2018 m. gegužės 7 d., 2018 m. birželio 7 d. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovės restruktūrizavimo planas būtų teismo patvirtintas. Bankas (kreditorius) 2017 m. gruodžio 7 d. pateikė prašymą dėl Bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo – taigi, po teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, tačiau teismui dar nepatvirtinus restruktūrizavimo plano ir nepasibaigus įstatyme nustatytam (teismo pratęstam) restruktūrizavimo plano pateikimo terminui.

31. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo spręsti dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama termino pateikti restruktūrizavimo planą pratęsimo galimybė ilgesniam negu vieno mėnesio laikotarpiui, tačiau tokie atvejai turėtų būti vertinami kaip išskirtiniai, termino pateikti restruktūrizavimo planą pratęsimas turi būti pateisinamas objektyviomis aplinkybėmis ir atitikti restruktūrizavimo proceso tikslą bei principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2013 ir kt.).

32. Pažymėtina, kad Bankas, pateikdamas prašymą nutraukti restruktūrizavimo bylą, iš esmės siekia atnaujinti procesą byloje pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus prašymą dėl UAB „Grimeda“ bankroto bylos iškėlimo ir UAB „Grimeda“ vadovo prašymą iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą – t. y. dėl nagrinėjamos restruktūrizavimo bylos dalies, dėl kurios priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą vertintina kaip teismo procesinis dokumentas, kuriuo restruktūrizavimo byla iškeliama, konstatavus įstatyme nustatytų kriterijų jai iškelti egzistavimą, o ne užbaigiama. Taigi ji neatitinka CPK 365 straipsnio 1 dalies sąlygos, kuriai esant gali būti sprendžiama dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-686/2016, 37 punktas).

Dėl teisės skųsti teismo nutartį, kuria atmestas kreditoriaus prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo

34. Teisė paduoti atskirąjį skundą reglamentuojama CPK 334 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu dviem atvejais: 1) šio kodekso nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi teismo nutarčių, neatitinkančių bent vienos iš nurodytų sąlygų, negalima skųsti. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi, dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.

35. Atskirasis skundas yra priemonė pradėti apeliacinį procesą dėl neįsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo nutarties. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

36. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės formas, išaiškinta, kad bylų procesas apeliacinės instancijos teisme gali būti dvejopo pobūdžio. Pirma, tai – apeliacinis procesas dėl neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimo, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus pirmajame skirsnyje. Šiuo atveju paduodami apeliaciniai skundai (CPK 306 straipsnis). Kito pobūdžio procesas apeliacine tvarka yra apeliacinis procesas pagal atskiruosius skundus, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje. Pastaruoju atveju paduodami atskirieji skundai (CPK 334 straipsnis). Šie procesai apeliacine tvarka skiriasi apeliacinio apskundimo objektu. Pirmuoju atveju pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį

apeliacinio apskundimo objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas. Juo šalių ginčas byloje yra išspręstas iš esmės. Tai yra paprastoji apeliacija. Antruoju atveju pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartys, skundžiamos atskirai nuo teismo sprendimo, kuriomis neišsprendžiamas bylos šalių ginčas iš esmės, bet sprendžiami kiti procesiniai klausimai. Tai yra išimtinė (nepaprastoji) apeliacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-915/2017, 26 punktas).

37. Pasisakydamas dėl atskiraisiais skundais neskundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių, kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ši taisyklė nereiškia, kad tokios nutartys apskritai negali būti skundžiamos. Tokios nutartys skundžiamos apeliacine tvarka ne atskirai, o kartu su teismo sprendimu, t. y. į apeliacinį skundą įtraukiami motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo (pirmiau nurodytos nutarties 27 punktas).

38. CPK yra įtvirtinta galimybė skųsti konkrečias pirmosios instancijos teismo nutartis paduodant atskirąjį skundą (pvz., CPK 100, 151, 165 straipsniai ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju aktuali teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, apskundimo tvarkos problema. Bankas pateikė atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria netenkintas jo prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl įmonės (ne)mokumo (žr. šios nutarties 5–6 punktus).

40. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti minėtą Banko atskirąjį skundą motyvuodamas tuo, kad nutarties, kuria teismas atsisako nutraukti restruktūrizavimo bylą, apskundimas nenustatytas CPK, taip pat ši nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, iš esmės sutiko su šia teismo išvada.

41. Šios nutarties 16 punkte minėta, kad restruktūrizavimo bylos teisme nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose. Pagrindinis įmonės restruktūrizavimo klausimus reglamentuojantis teisės aktas – ĮRĮ. Taigi ĮRĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju.

42. CPK nuostatos neįtvirtina galimybės skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta nutraukti restruktūrizavimo bylą. Taigi minėta nutartis nepatenka į CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atvejį, kai atskirai nuo teismo sprendimo atskiraisiais skundais gali būti skundžiamos teismo nutartys.

43. ĮRĮ reglamentuoja konkrečių teismo nutarčių apskundimą (pvz., ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismo nutartis dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo yra neskundžiama, o to paties straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad teismo nutartis iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą arba atsisakyti ją kelti gali būti skundžiama atskiruoju skundu ir pan.). Teismo nutartis dėl įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimo, jei ji nutraukiama esant vienai iš ĮRĮ 28 straipsnyje nurodytų sąlygų, yra skundžiama remiantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes ji užkerta galimybę tolesnei restruktūrizavimo bylos eigai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550-687/2015; ir kt.). Tuo tarpu teismo nutarties, kuria atsisakyta nutraukti restruktūrizavimo bylą, apskundimo galimybė ĮRĮ nenumatyta.

44. Nustačius, jog įstatymo leidėjas nutarties, kuria atsisakyta nutraukti restruktūrizavimo bylą, apskundimo galimybės expressis verbis (tiesiogiai, konkrečiai apibrėžta) neįvardijo nei CPK, nei ĮRĮ, vertinama, ar tokia nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

45. Nutartis laikoma užkertančia galimybę proceso eigai, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo nebegalimas tolesnis procesas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nutartis, kuria netenkintas kreditoriaus prašymas nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Taigi pirmiau nurodyta nutartis taip pat neatitinka ir CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto kriterijaus.

46. Šios nutarties 30 punkte minėta, kad terminas restruktūrizavimo planą pateikti teismui nėra pasibaigęs. Restruktūrizavimo administratoriui per teismo nustatytą (pratęstą) terminą nepateikus restruktūrizavimo plano, kuriam pritarta kreditorių susirinkime, teismui tvirtinti, restruktūrizavimo byla turės būti nutraukta (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o tai yra vienas iš kreditoriaus (Banko) teisių gynimo būdų.

47. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų

48. Bankas 2018 m. liepos 11 d. per EPP sistemą pateikė rašytinius paaiškinimus dėl naujų aplinkybių vertinimo.

Juose, be kita ko, nurodoma, kad Bendrovės restruktūrizavimo byloje nepateikus restruktūrizavimo plano iki 2018 m. kovo 7 d. restruktūrizavimo byla turėjo būti nutraukta, tačiau Bendrovė tebesinaudoja visomis restruktūrizuojamos įmonės lengvatomis, o jos kreditoriai neturi jokių galimybių išsiieškoti susidariusių įsiskolinimų. Bankas taip pat nurodo duomenis apie Bendrovės restruktūrizavimo plano rengimo aplinkybes.

49. Šios nutarties 27 punkte nurodyta, kad, vykstant restruktūrizavimo procedūroms, restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas turi užtikrinti byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros išsaugojimą, be kita ko, kontroliuodamas ĮRĮ 14 straipsnio 1–5 dalyse įtvirtintų terminų laikymąsi, o nustatytais terminais nepateikus restruktūrizavimo plano teismas turi restruktūrizavimo bylą nutraukti. Kaip savo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, valstybės pareigūnų, inter alia (be kita ko), teisėjų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra,  t. y. tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias valstybės pareigūnai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos.

50. Vertinant rašytinius Banko paaiškinimus pažymėtina, kad pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka CPK XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“ nustatyta tvarka ir sąlygomis. CPK 350 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas draudimas pildyti ar keisti kasacinį skundą, kai skundo priėmimo klausimas jau yra išspręstas. Šis draudimas, be kita ko, taikytinas tada, kai kasatorius, kurio skundas jau atrankos teisėjų kolegijos yra priimtas, pateikia papildomus teisinius argumentus dėl skundžiamo teismo sprendimo (nutarties) ar argumentus, kuriais keičiama, papildoma, tikslinama jo pozicija teisės normų taikymo, prašymo formulavimo prasme.

51. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir Banko pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, spręstina, kad Banko pateiktų rašytinių paaiškinimų priėmimas prieštarautų CPK 350 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam draudimui, dėl to juos priimti atsisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai). Tačiau šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

53. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. RUAB „Grimeda“ iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jos patirtų išlaidų dydį, todėl šios jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

54. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI EGIDIJUS LAUŽIKAS

RIMVYDAS NORKUS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14437 2018-09-13 2018-09-04 2018-09-04 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-319-969/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00271-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Irdaiva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Irdaiva“ ieškinį atsakovei Visagino savivaldybės administracijai dėl Konkurso sąlygų pripažinimo neteisėtomis ir Konkurso nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, kuriomis reglamentuojama perkančiųjų organizacijų diskrecija kelis tapačius pirkimo objektus sujungti į vieną, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė UAB „Irdaiva“ (toliau – ir ieškovė) prašė teismo pripažinti neteisėtais atviro konkurso „Projekto „Visagino miesto centralizuoto šildymo sistemos modernizavimas ir atnaujinimas (2 etapas)“ įgyvendinimas atliekant Visagino miesto 2 ir 3 mikrorajonų daugiabučių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų šilumos punktų modernizavimo bei 1, 2 ir 3 mikrorajonų daugiabučių namų ir visuomeninių pastatų ir karšto vandens tiekimo sistemos balansavimo darbus“ (toliau – Konkursas) sąlygų 2.5, 3.3.9 ir 3.3.10 punktus ir tuo pagrindu jį nutraukti.

3. Ieškovė nurodė, kad dalis atviro Konkurso sąlygų prieštarauja imperatyviajam viešųjų pirkimų teisiniam reguliavimui, jomis proteguojamas vienas konkretus tiekėjas ir pažeidžiami viešųjų pirkimų skaidrumo, proporcingumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai.

4. Konkurso sąlygų:4.1. 2.5 punkte įtvirtinta, kad pirkimo objektas į dalis neskirstomas, todėl pasiūlymai turi būti teikiami dėl viso

nurodyto darbų kiekio;4.2. 3.3.9 punkte nurodyta, kad tiekėjas per pastaruosius 5 metus arba per laiką nuo jo įregistravimo dienos (jeigu

tiekėjas vykdo veiklą trumpiau nei 5 metus) iki pasiūlymų pateikimo dienos turi būti tinkamai įvykdęs ar vykdyti bent vieną šilumos punktų modernizavimo ir (ar) rekonstrukcijos darbų sutartį, kurios vertė arba vykdomos sutarties įvykdytos dalies vertė turi būti ne mažesnė kaip 0,6 mln. Eur be PVM;

4.3. 3.3.10 punkte nustatyta, kad tiekėjas per paskutinius 5 metus arba per laiką nuo jo įregistravimo dienos (jeigu tiekėjas vykdė veiklą mažiau nei 5 metus) turi būti sėkmingai įvykdęs ar vykdyti bent vieną šilumos punktų su automatizuoto nuotolinio valdymo ir duomenų nuskaitymo sistema modernizavimo ir (ar) rekonstrukcijos darbų sutartį, kurios pagrindu turi būti modernizuota ir (ar) rekonstruota ne mažiau kaip 30 šilumos punktų (toliau kartu – ginčo Konkurso sąlygos).

5. Atsakovė Visagino savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija) 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. (4.29)-1-3461 „Dėl Konkurso sąlygų paaiškinimo“ atsisakė pašalinti Konkurso sąlygų 3.3.9 punktą arba Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktų reikalavimus numatyti kaip alternatyvą, todėl ieškovė 2017 m. liepos 28 d. pateikė atsakovei pretenziją, kuria reikalavo, kad ji išskaidytų Konkurso objektą į dalis arba panaikintų Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktus. Atsakovė patenkino pretenziją iš dalies – pretenzijoje ginčytas profesinio pajėgumo reikalavimas dėl įvykdytos sutarties vertės dydžio buvo sumažintas nuo 0,8 mln. iki 0,6 mln. Eur.

6. Atsakovė Konkurso sąlygų 2.5 punkte nepagrįstai nustatė sąlygą, kad Konkurso objektas į dalis neskirstomas, todėl

pasiūlymai turi būti teikiami dėl viso nurodyto darbų kiekio. Atsakovė turėjo išskaidyti Konkurso objektą į atskirus savarankiškus šilumos punktus skirtingose (ne)gyvenamosios paskirties pastatuose, nes atsakovė ketino pirkti absoliučiai skirtingus pagal pobūdį ir vertę, tarpusavyje nesusijusius šilumos punktų modernizavimo rekonstrukcijos darbus, kurių tik daliai parengti techniniai projektai be bendro valdymo gyvenamuosiuose namuose ir visuomeninės paskirties pastatuose. Konkurso objektą skaidyti į atskiras dalis jokių techninių kliūčių nėra, nes tiekėjas, įrengęs šilumos punktą pagal konkretų techninį projektą, tiesiog prijungtų įrengtą šilumos punktą prie bendro distancinio valdymo sistemos. Be to, labai skiriasi balansavimo priemonių, kurias reikės įdiegti atskiruose pastatuose, skaičius (nuo 1 iki 109), todėl visuose pastatuose balansavimo priemonėms įrengti nereikia tokios patirties, kokios reikalaujama pagal Konkurso sąlygų 3.3.9, 3.3.10 punktus. Konkurso objektą išskaidžius į dalis ir kiekvienai atskirai daliai nustačius atskirus minimalius kvalifikacijos reikalavimus, šie būtų proporcingi perkamų darbų pobūdžiui ir apimčiai.

7. Konkurso sąlygų 2.2 punkte nustatyta, kad Konkurso objektą sudaro ne daugiau kaip 233 vnt. objektų darbų atlikimas, Rangos sutarties projekto 2.1.1 punkte „darbų atlikimas objektuose – objektų skaičius ne daugiau kaip 193 vnt., o 2.2 punkte – „Sutarties 2.1.1. – 2.1.3. punktuose yra nurodyti maksimalūs preliminarūs kiekiai sutarties vykdymo metu gali mažėti“. Taigi atsakovė neįsipareigojo nupirkti konkretaus skaičiaus šilumos punktų modernizavimo darbų, Konkurso sąlygos, apibūdinančios Konkurso objektą, prieštarauja imperatyviosioms Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 24 straipsnio 9 dalies nuostatoms dėl netikslumo.

8. Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktuose nustatyti kvalifikacijos reikalavimai tiekėjams yra neproporcingi, jų negali atitikti joks kitas tiekėjas, išskyrus pačios atsakovės proteguojamą tiekėją. Ginčijami Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktai, taikomi tiek kartu, tiek atskirai, yra neteisėti, pertekliniai, nepagrįstai ribojantys konkurenciją, nes, nors yra įvykdžiusi daugiau negu 30 šilumos punktų įrengimo darbų už didesnę nei 0,8 mln. apyvartą, tačiau pagal kelias atskiras sutartis ieškovė negali dalyvauti Konkurse, nes atsakovė neteisėtai reikalauja, jog tiekėjas būtų įvykdęs 30 šilumos punktų įrengimo darbus ir viena sutartimi būtų pasiekęs ne mažesnę kaip 0,6 mln. Eur vertės apyvartą. Atsakovė Konkurso objektą sustambino būtent tam, kad nustatytų neproporcingus, nepagrįstus ir dirbtinai ribojančius tiekėjų konkurenciją, pažeidžiančius pagrindinius viešųjų pirkimų principus kvalifikacinius reikalavimus.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

9. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.10. Teismas sprendė, kad ieškovė laikėsi privalomos ikiteisminės viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo tvarkos, o

nepatenkintos pretenzijos dalykas ir turinys visiškai sutampa su ieškinio teisine ir faktine motyvacija. Pretenzijoje ieškovė, kiek tai susiję su ieškinio ribomis, prašė išskaidyti Konkurso objektą (tai pagal prasmę atitinka Konkurso sąlygų 2.5 punkto reikalavimą) arba panaikinti Konkurso sąlygų 3.3.9, 3.3.10 punktų reikalavimus. Ieškiniu ieškovė prašė pripažinti neteisėtais Konkurso sąlygų 2.5, 3.3.9, 3.3.10 punktų reikalavimus ir nutraukti Konkursą. Tiek pretenzijoje, tiek ieškinyje ieškovė nurodė analogiškus esminius pagrindus ir reikalavimus, abiem atvejais reikalavimus grindė netiksliai ir nevienodai Konkurso dokumentuose nurodytu šilumos punktų, kuriuose reikia atlikti darbus, skaičiumi (233 vnt. Konkurso dokumentuose ir 193 vnt. – Rangos sutartyje), be pagrindo neišskaidytu Konkurso objektu, nepagrįstai aukštais, pertekliniais ir neproporcingais Konkurso sąlygų 3.3.9, 3.3.10 punktuose nustatytais kvalifikacijos reikalavimais potencialiems tiekėjams, taip apribojant konkurenciją. Vien tai, kad pretenzijoje ieškovė reikalavo išskaidyti Konkurso objektą arba panaikinti Konkurso sąlygų punktus, o ieškiniu prašoma ginčijamas sąlygas panaikinti ir nutraukti Konkursą, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-415/2015). Taigi nėra pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą.

11. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti, jog dėl ieškinio reikalavimo panaikinti Konkurso sąlygų 3.3.9 punktą nebuvo laikytasi ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, nes pretenzijoje ginčytas įvykdytos sutarties vertės dydis atsakovės buvo sumažintas nuo 0,8 mln. iki 0,6 mln. Eur, tačiau dėl šio dydžio pretenzija teikta nebuvo. Teismas nustatė, kad tokį reikalavimą ieškovė ginčijo kaip perteklinį, neproporcingą, ribojantį konkurenciją nepriklausomai nuo to, ar vykdytos sutarties dydis nustatytas 0,8 mln. Eur ar 0,6 mln. Eur. Tai, kad iki 2017 m. liepos 28 d. pretenzijos pateikimo ieškovė buvo kreipusis į atsakovę dėl Konkurso sąlygų paaiškinimo (2017 m. liepos 21 d. raštas Nr. (4.29-1-3461), prašydama iš Konkurso sąlygų pašalinti 3.3.9 punktą arba jį formuluoti kaip alternatyvų reikalavimą su 3.3.10 punktu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškinio pagrindas ir reikalavimai nesutampa su iškeltais pretenzijoje, nes kreipimasis su paklausimu dėl Konkurso sąlygų nėra ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka atsakovei pareikšta pretenzija.

12. Atsakovė 2017 m. rugsėjo 22 d. raštu „Dėl konkurso sąlygų paaiškinimo“, vadovaudamasi Konkurso sąlygų 9.4 punktu, savo iniciatyva patikslino Konkurso sąlygų 2.2.4 punktą ir nustatė, kad darbai atliekami ne daugiau kaip 193

objektuose, apie tai paskelbė nustatyta tvarka bei nukėlė pasiūlymų pateikimo terminą. Dėl to ieškovės argumentai, kad atsakovė neįsipareigojo nupirkti konkretaus skaičiaus šilumos punktų modernizavimo darbų ir kad Konkurso dokumentų sąlygos dėl objektų, kuriuose bus atliekami darbai, skaičiaus prieštaringos, prieštarauja imperatyviosioms VPĮ 24 straipsnio 9 dalies nuostatoms, nebėra aktualūs ir nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį.

13. Atsakovės nustatyti modernizuoti šilumos mazgai yra toje pačioje vietovėje Visagino miesto antrajame ir trečiajame mikrorajonuose. Daugiabučių namų ir visuomeninių pastatų karšto vandens tiekimo sistemos balansavimo darbai numatomi atlikti Visagino pirmajame, antrajame ir trečiajame mikrorajonuose, modernizavimo darbai iš esmės yra vienarūšiai, juos atlikus Visagino miesto sistema iš atviro tipo turės būti modernizuota į uždaro tipo sistemą. Šiuo pirkimu yra įgyvendinamas 2-asis projekto etapas. Įgyvendinant 1-ąjį projekto etapą visiems trims miesto mikrorajonams buvo įrengta bendra dispečerinė su vientisa duomenų nuskaitymo, kaupimo, nuotolinio valdymo sistema, todėl visa įranga turi būti suderinta. Neišskaidžius Konkurso į atskiras dalis, konkursą laimėjęs tiekėjas įdiegs dar vieną Konkurso sąlygas atitinkantį sistemos valdiklį, kuriam bus reikalinga atskira valdymo programa. Perkamus darbus išskaidžius į atskiras Konkurso dalis, sistemos valdiklių ir jų priežiūros programų būtų įsigyta daugiau, didės duomenų tinklo nesuderinamumo tikimybė, priežiūros sąnaudos, mažės sistemos patikimumas, bus sudėtingiau sistemą administruoti ir valdyti, didės atskirų jos dalių trikdžių galimybė ir atitinkamai išlaidos joms šalinti, tai sukels nepatogumų šildymo sistema besinaudosiantiems gyventojams, kils kelių tiekėjų atsakomybės sprendžiant sistemos trikdžių šalinimo klausimus problemų. Perkami darbai sudėtingi, svarbūs ir turi esminę reikšmę miesto gyventojams, nes bus modernizuojamas jų turtas ir jie naudosis šiais rezultatais. Reikalavimas šilumos punktus sujungti į vieną sistemą yra nustatytas Techninės specifikacijos 3.18–3.22 punktuose. Projekto tikslas yra ne tik užbaigti įdiegti šilumos punktus ir juos prijungti prie bendro dispečerinio punkto, bet ir pakeisti Visagino miesto šildymo sistemą iš atviro tipo į uždarą šilumos tiekimo sistemą, todėl skaidyti šio Konkurso objektą į dalis teritoriniu ar kitu principu objektyvaus pagrindo nenustatyta.

14. Projektas yra finansuojamas Ignalinos programos lėšomis pagal Projekto finansavimo sutartį Nr.  2008/4-7-9, jam skirtas finansavimas Europos bendrijos lėšomis pagal Ignalinos programą, nustatytą Stojimo į Europos Sąjungą sutarties protokolu Nr. 4 dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje. Finansavimas nėra išskaidytas atskirai pagal kokius nors kriterijus, atsakovės vykdomo viešojo Konkurso ir vykdomo projekto tikslas yra ne tik nupirkti atskirus šilumos punktų įdiegimo užbaigimo ir jų prijungimo prie bendro dispečerinio punkto darbus, bet Visagino miesto šildymo sistemą pakeisti iš atviros į uždarą šilumos tiekimo sistemą, tai reiškia, kad atsakovė siekia nupirkti ir įgyvendinti paraiškoje nurodytą visą kompleksinę veiklą, o ne konkrečias prekes ar darbus. Sutarčiai įvykdyti yra likęs santykinai trumpas 26 mėnesių (24 mėnesiai darbams atlikti ir 2 mėnesiai galutiniam apmokėjimui) terminas iki 2020 m. rugsėjo 30 d.

15. UAB Projektų rengimo centras, kuris su atsakove yra sudaręs sutartį Nr.  5-113 dėl techninės pagalbos paslaugų įgyvendinant projektą „Visagino miesto centralizuoto šildymo sistemos modernizavimas ir atnaujinimas“, 2017 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 17-212 nurodė, kad vykdyti projekto 2-ąjį etapą šilumos punktų modernizavimo darbus perkant atskiromis dalimis dėl techninių priežasčių negalima, nes atsakovė būtų priversta įsigyti daugiau negu du valdiklius ir tiek pat skirtingų valdymui skirtų programų, kas bendrą sistemos valdymą padarytų sunkiai įgyvendinamą arba neįgyvendinamą, kiltų atsakomybės ir suderinamumo bei trikdžių šalinimo klausimų, nepatogumų gyventojams, reikėtų atskirų serverių, tačiau šiems tikslams įgyvendinti finansavimas projekte nenurodytas.

16. Atsakovė, vadovaudamasi VPĮ 32 straipsnio 1 dalimi, privalo įsitikinti, kad Konkurso laimėtojas bus pajėgus per nustatytus terminus tinkamai įvykdyti didelės vertės Konkurso sutartį. Tiek kvalifikacijos reikalavimas būti įvykdžius 0,6 mln. Eur vertės sutartį, tiek reikalavimas viena sutartimi būti įvykdžius 30 objektų modernizavimą yra proporcingas ir būtinas didelės apimties ir vertės Konkurso objektui – 193 šilumos punktų modernizavimo darbams, kurių vertė iki 7 mln. Eur ir kurie turi būti atlikti per sąlyginai trumpą terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Reikalavimai yra tiesiogiai susiję su Konkurso objektu, nes reikalaujama įvykdyti panašaus pobūdžio darbus ir jie yra proporcingi Konkurso objektui, reikalaujamų įvykdytų (vykdomų) sutarčių vertė sudaro apie 0,1 procento (0,6 mln. ir 30 objektų nuo visos Konkurso objekto vertės (iki 7 mln. Eur ir 193 objektai).

17. Šie kvalifikacijos reikalavimai neviršija Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. IS-196 patvirtintų rekomendacijų 20.1 punkte nustatytų kriterijų, nes reikalaujama, kad sutartys būtų įvykdytos ne per 3 metų, o per 5 metų laikotarpį, o sutarties vertė sudaro ne 0,7 Konkurso objekto vertės, o apie 0,1 Konkurso objekto vertės. Konkurso sąlygos dėl kvalifikacijos reikalavimų yra vienodos visiems potencialiems tiekėjams, konkursas tarptautinis, jame gali dalyvauti atskiri tiekėjai, jų grupės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė įrodė, jog ginčijamos kvalifikacinius reikalavimus nustatančios sąlygos riboja konkurenciją ir (ar) yra pritaikytos deklaratyviai nurodomam neįvardytam tiekėjui. Tai, kad tiekėja (ieškovė) praeityje yra sėkmingai įvykdžiusi ar vykdo kelias skirtingas panašaus pobūdžio mažesnės vertės ir apimties sutartis, neužtikrina ir neįrodo, kad ji turės pakankamai patirties, pajėgumų, apyvartinių lėšų, gebėjimų ir resursų tinkamai ir laiku įgyvendinti ir šio Konkurso pagrindu sudarytą sutartį.

18. Šioje byloje ieškiniu ginčijami Konkurso sąlygų 2.5, 3.3.9, 3.3.10 punktai, todėl nevertintinos ieškovės 2017 m. spalio 17 d. paaiškinimuose nurodytos naujos aplinkybės dėl 2017 m. spalio 2 d. ieškovės pretenzijos, po to atlikto atsakovės Konkurso sąlygų 3.3.7 punkto pakeitimo, Konkurso objekto sumažinimo 20 procentų (2.2.4 punktas) ir nespręstina, ar toks Konkurso sąlygų pakeitimas yra draudžiamas, ar tai reiškia naujo viešojo Konkurso paskelbimą. Teismas sprendė, kad tokie reikalavimai nebuvo šios bylos ieškiniu nustatytas bylos nagrinėjimo pagrindas ir dalykas ir išeina už šios bylos ieškinio ribų, tai gali būti kitos bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4233 straipsnio 2–4 dalys). Bylos nagrinėjimas pagal nurodytame pareiškime naujai išdėstytą pagrindą su naujais reikalavimais užvilkintų bylos nagrinėjimą.

19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. sausio 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą.

20. Kolegija nurodė, kad ginčo pirkimas nėra skaidomas į dalis (Konkurso sąlygų 2.5 punktas). Nei VPĮ, nei kituose teisės aktuose perkančiajai organizacijai nėra nustatyta imperatyvi pareiga išskaidyti sudėtinį pirkimo objektą į kelias dalis, nors tai ir nereiškia, kad perkančioji organizacija šioje srityje turi visišką diskreciją. Esminis reikalavimas  – atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną – turi būti pagrįstas svarbiomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010).

21. Atsakovė 1-uoju ir 2-uoju etapais, įgyvendinamais skirtingais pirkimais, įsigis du skirtingus valdiklius bei bendrą sistemos valdymą, t. y. vieną valdiklį pasiūlė 1-ąjį etapą vykdęs tiekėjas, ginčo Konkurso atveju pirkimą gali laimėti kitas tiekėjas, pasiūlysiantis tokį patį arba kitą valdiklį. Jei skaidytų pirkime ketinamus įsigyti šilumos punktų modernizavimo darbus į atskiras dalis, perkančioji organizacija būtų priversta įsigyti daug daugiau valdiklių, galimai net 193 skirtingus valdiklius, bei tiek pat skirtingų valdymui skirtų programų, kas sistemos administravimą ir valdymą padarytų neįmanomą, t. y. dispečerinės darbas taptų neįmanomas. Didelis įrengtų valdiklių skaičius apsunkintų bendros sistemos valdymą ir šilumos punktų eksploatacijos metu nustatytų trikdžių šalinimą.

22. Be to, nebūtų įmanoma užtikrinti, jog atskiros sistemos dalys derėtų tarpusavyje ir užtikrintų vientisą sklandų sistemos veikimą. Dėl sistemos veikimo nesklandumų kiltų gausybė ginčų tarp atsakovės ir skirtingų rangovų, įrengusių valdiklius, dėl to nukentėtų ne tik atsakovės laiko, žmogiškieji ir finansų resursai, bet ir, svarbiausia, viešasis interesas dėl vartotojų (gyventojų) teisių užtikrinimo, būtų pažeistos vartotojų teisės, nes gyventojai negalėtų tinkamai naudotis centrinio šildymo sistema (tai ypač aktualu senyviems žmonėms, ligoniams, taip pat jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus, be kita ko, situacija tampa itin aktuali visiems gyventojams šaltuoju sezonu, taip pat itin svarbu, kad vanduo būtų tinkamai pašildomas, kad neįvyktų legioneliozės protrūkių (dėl per vėsaus vandens) ir (ar) odos nudeginimų (dėl per karšto vandens). Kiekvienas atskiras rangovas prisiimtų atsakomybę tik už tinkamą savo sistemos dalies veikimą, bet ne už bendrą tinkamą sistemos funkcionavimą.

23. Projekte „Visagino miesto centralizuoto šildymo sistemos modernizavimas ir atnaujinimas (2 etapas)“ tinkamomis finansuoti lėšomis yra pripažįstamos tik lėšos, skirtos šilumos punktams modernizuoti, juos prijungiant prie vienos 1-uoju etapu nupirktos dispečerinės, t. y. naujų serverių pirkimas nėra numatytas ir šias išlaidas, jei pirkimas būtų vykdomas ieškovės nurodytu būdu, turėtų dengti atsakovė, taip pat ir vartotojai. Neįgyvendinus bent vienos šiuo pirkimu įsigyjamos veiklos, iškiltų didelė rizika neįgyvendinti viso projekto, dėl to tiek atsakovė, tiek visas Visagino miestas patirtų didžiulę žalą – atsakovė netektų 7 mln. Eur finansavimo 2-ajam projekto etapui bei turėtų grąžinti 1-ajam projekto etapui panaudotas 5 mln. Eur lėšas, nes projekto rezultatai nebūtų pasiekti, t. y. centrinio šildymo sistema nebūtų modernizuota į uždaro tipo sistemą pagal patvirtintus projekto reikalavimus. Tokios pačios pasekmės yra numatytos ir tuo atveju, jei projekto veiklos (viso miesto atviro tipo centrinio šildymo sistemos perėjimas į uždaro tipo sistemą) nebus baigtos įgyvendinti iki 2020 m. rugsėjo 30 d.

24. Konkurso objekto skaidymas į dalis negalimas dėl techninių priežasčių. Tik bendro Konkurso objekto nustatymas užtikrins tinkamą įdiegtos valdymo sistemos veikimą bei funkcionalumą ir tinkamą vartotojų teisių užtikrinimą. Perkančiosios organizacijos sprendimas yra pagrįstas svarbiomis priežastimis (pagrindų pobūdžio vertinimas) ir šis sprendimas yra vienintelis galimas ir būtinas, negalimas pasiekti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017). Ketinami pirkti šilumos punktų modernizavimo darbai iš esmės yra vienarūšiai, todėl juos skaidyti nėra jokio pagrindo. Pirkime nurodytų šilumos punktų skaidymas į atskiras dalis būtų neekonomiškas ir neracionalus. Skaidyti Konkurso objektą į 193 atskiras dalis ir (ar) organizuoti atskirus tarptautinės vertės pirkimus šilumos punktams modernizuoti, kurių būtų net 193, būtų neprotinga ir neracionalu – Konkurso organizavimo ir vykdymo sąnaudos, o vėliau – ir sutarčių administravimo bei vykdymo sąnaudos viršytų savivaldybės turimas lėšas ir žmogiškuosius resursus. Dėl to daug ekonomiškiau vykdyti ir administruoti vieną viešojo Konkurso sutartį.

25. Perkančiosios organizacijos ir pirmosios instancijos teismo argumentus bei išvadas dėl ginčo Konkurso neskaidymo

į atskiras dalis patvirtina VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros pritarimas darbų pirkimui pagal patvirtintas Konkurso sąlygas, tarp jų – ir pagal sąlygas dėl neišskaidyto Konkurso objekto (2017 m. gegužės 16 d., 2017 m. birželio 16 d., 2017 m. rugsėjo 19 d. raštai), UAB Projektų rengimo centro 2017 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 17-212 nurodytos aplinkybės. Teismas byloje nėra paskyręs teismo ekspertizės, su apeliaciniu skundu pateikta eksperto 2017 m. lapkričio 13 d. išvada negali pakeisti VPĮ nustatytų perkančiosios organizacijos teisių dėl pirkimų sąlygų nustatymo. Ekspertizė negali būti tiekėjų naudojama kaip priemonė išsireikalauti, kad Konkurso sąlygos būtų vertinamos bei nustatomos pakartotinai.

26. Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktų reikalavimai yra būtini ir proporcingi Konkurso objektui. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad numatoma Konkurso vertė yra itin didelė, darbai bus atliekami net 193 objektuose, o darbų terminai laikytini gana trumpais (atsižvelgiant į gauto finansavimo sąlygas darbus pabaigti ir atiduoti vertinti iki 2020 m. rugsėjo 30 d.), todėl perkančioji organizacija, vadovaudamasi VPĮ 32 straipsnio 1 dalimi, privalo įsitikinti, kad Konkurso laimėtojas bus pajėgus per nustatytus terminus įvykdyti Konkurso sutartį. Reikalavimai yra tiesiogiai susiję su Konkurso objektu (reikalaujama panašios sutarties įvykdymo) bei jam proporcingi, atitinka Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintas Tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metodines rekomendacijas, konkurencingi ir nėra pritaikyti jokiam konkrečiam tiekėjui, nes pirkimo pasiūlymus gali teikti pavieniai ir susikooperavę ūkio subjektai, pirkime gali dalyvauti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje veikiantys ūkio subjektai, o rinkoje egzistuoja daugiau nei vienas tiekėjas, tenkinantis keliamus reikalavimus.

27. Teismų iniciatyvos teisė spręsti tam tikrus klausimus ex officio (pagal pareigas) koreliuoja su perkančiosios organizacijos galimai teisei priešingo elgesio akivaizdumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-415/2015). Jeigu tiekėjas praleidžia terminus pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka arba teisme pareiškia reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėjimo dalykas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje, tokie reikalavimai turėtų būti nagrinėjami teisme tik teismui pripažinus perkančiosios organizacijos galimai teisei priešingo elgesio akivaizdumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtais Konkurso sąlygų 2.5, 3.3.9, 3.3.10 punktus ir tuo pagrindu nutraukti Konkursą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės pateiktais rašytiniais paaiškinimais dėl Konkurso sąlygų 3.3.7 punkto, nes nėra pagrindo ex officio pasisakyti dėl šio Konkurso sąlygų punkto.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

28. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti – nutraukti Konkurso procedūras; išreikalauti iš atsakovės šią informaciją: 1) ar įvyko tiekėjų pasiūlymų pateikimas Konkurse; 2) jeigu pasiūlymų pateikimas įvyko, suteikti informaciją, kiek buvo gauta pasiūlymų ir kokie tiekėjai pateikė pasiūlymus; 3) ar yra sudaryta Konkurso dalyvių pasiūlymų eilė ir jeigu ji sudaryta, tai kokie tiekėjai ir kiek jų yra įrašyta į šią eilę; 4) ar Konkurse buvo atmestų pasiūlymų; 5) kiek tiekėjų buvo prisijungę prie Konkurso Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (toliau – CVP IS) priemonėmis, tačiau nepateikė pasiūlymų; taip pat priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Perkančioji organizacija perka ne daugiau kaip 233 vnt. (pagal Konkurso sąlygų 2.2 punktą) arba ne daugiau kaip 193 vnt. (pagal Rangos sutarties projekto 2.1.1 punktą) skirtingų, savarankiškų ir tarpusavyje nesusijusių šilumos punktų modernizavimo, rekonstrukcijos darbus. Visiškai skirtingi yra ir patys šilumos punktai, dalis jų įrengta gyvenamuosiuose namuose, o dalis – visuomeninės paskirties pastatuose. Labai skiriasi balansavimo priemonių, kurias reikės įdiegti atskiruose pastatuose, skaičius (šių priemonių skaičius yra esminis veiksnys, lemiantis šilumos punktų įrengimo sudėtingumą ir atitinkamai vienus ar kitus kvalifikacijos reikalavimus tiekėjams). Balansinių priemonių skaičius svyruoja nuo 1 priemonės (Sedulinos al. 32, Visagino miesto prokuratūros pastate) iki 109 priemonių (Taikos g. 20, darželis „Auksinis raktelis“) (duomenys teikiami pagal ieškinio priedą Nr. 5 – Techninę specifikaciją). Taigi yra perkami itin skirtingos darbų apimties, skirtingos pastatų paskirties ir vertės šilumos punktų modernizavimo ir rekonstrukcijos darbai. Visagino savivaldybės administracijos skelbiamame Konkurse tik vienas tiekėjas (kurį Perkančioji organizacija įvardijo atsakyme į ieškovės pretenziją) atitinka Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punkto reikalavimus (abiejų reikalavimų visumą), todėl į pasiūlymų eilę bus įrašytas tik vienas perkančiosios organizacijos proteguojamas dalyvis.

28.2. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu suteikti nutarties 28 punkte nurodytą informaciją, tačiau ji nebuvo suteikta, atsakovė į CVP IS neįkėlė nei Konkurso procedūrų ataskaitos, nei sutarties su Konkurso laimėtoju, kas įrodo Konkurso neskaidrumą ir neteisėtumą. Perkančioji organizacija nepateikė įrodymų, kad neskaidydama Konkurso į daugiau dalių elgiasi racionaliai ir neriboja kitų tiekėjų galimybės dalyvauti pirkime. Išreikalavus iš atsakovės Konkurso ataskaitą (kuri jau seniai turėjo būti viešai paskelbta CVP IS), paaiškės, kad konkurencija nepagrįstai ir neteisėtai buvo susiaurinta iki vieno konkretaus tiekėjo. Ieškovės į bylą pateikta teismo eksperto S.  M. išvada patvirtina, kad Konkurso objektas privalėjo būti išskaidytas į atskiras dalis, teismai šios išvados nepaneigė.

28.3. Perkančioji organizacija, prieš pradėdama Konkursą, turėjo įvertinti ankstesnių analogiškų pirkimų praktiką, atsižvelgti į kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010) dėl didelių pirkimų skaidymo į dalis, taip pat į Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų skatinimo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose rekomendacijas, patvirtintas Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1S-139.

28.4. Nors VPĮ ar kituose teisės aktuose perkančiajai organizacijai nenustatyta pareiga išskaidyti sudėtinį pirkimo objektą į kelis, tačiau tai nereiškia, kad perkančioji organizacija šioje srityje turi visišką diskreciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010). Perkančiajai organizacijai nepateikus aiškaus ir įtikinamo pagrindimo naudotis išimtine teise sujungti kelis pirkimo objektus į vieną, yra teisinis pagrindas pripažinti, jog ginčijamos viešojo Konkurso sąlygos pažeidė viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis), todėl pripažintinos neteisėtomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017).

28.5. Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktų neteisėtumas pasireiškia ir tuo aspektu, kad perkančioji organizacija neįsipareigojo nupirkti konkretaus skaičiaus šilumos punktų modernizavimo darbų. Rangos sutarties projekto 2.2 punkte yra nurodyta, jog Sutarties 2.1.1–2.1.3 punktuose yra apibrėžti maksimalūs preliminarūs kiekiai, kurie Sutarties vykdymo metu gali mažėti. Taigi, realiai gali būti nupirkta tik, pavyzdžiui, 25 šilumos punktų modernizavimo darbų už 0,5 mln. Eur. Taigi Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktai yra neproporcingi Konkurso objektui, net ir neskaidant jo į atskiras dalis, nes nurodytuose punktuose nustatyti didesni „minimalūs“ kvalifikaciniai reikalavimai, negu realiai bus nupirkta darbų. Supratusi šias aplinkybes perkančioji organizacija sutiko pataisyti Konkurso sąlygų 3.3.9 punktą ir sumažino sutarties vertę nuo 0,8 mln. iki 0,6 mln. Eur – lygiai iki tiek, kad Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktų reikalavimų visumą atitiktų tik atsakovės proteguojamas tiekėjas (kuris ir buvo vienintelis Konkurso dalyvis).

28.6. 2017 m. spalio 2 d. ieškovė pateikė atsakovei naują pretenziją, šią atsakovė tenkino ir iš esmės pakeitė Konkurso sąlygose nustatytus tiekėjų dalyvavimo reikalavimus – 2017 m. spalio 12 d. raštais pakeitė potencialiems Konkurso dalyviams taikomus kvalifikacijos reikalavimus (kardinaliai pakeistas Konkurso sąlygų 3.3.7 punktas), Konkurso objektas sumažėjo daugiau negu 20 proc., o tai pagal kasacinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką yra draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis sujungtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-436/2011; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590/2013; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C 299/08; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10).

28.7. Civilinio proceso koncentracijos, efektyvumo ir ekonomiškumo principų pagrindu ieškovė prašė teismų atsižvelgti į pirmiau nurodytas išskirtinai reikšmingas naujai paaiškėjusias faktines ir teisines aplinkybes, priimant procesinius sprendimus kasacine tvarka skundžiamojoje civilinėje byloje, kurioje nuo pat pradžių buvo iškeltas pagrindinis reikalavimas nutraukti Konkursą. Atsakovė panaikino Konkurso sąlygų 3.3.7 punkto reikalavimo dalį, jog tiekėjas turi turėti ypatingo statinio statybos darbų kvalifikacinį atestatą statybos darbų srityje „iki 5MW šilumos gamybos įrenginių montavimas“. Dėl šios priežasties smarkiai išsiplėtė potencialių konkurso dalyvių, kurie iki Konkurso sąlygų 3.3.7 punkto pakeitimo net negalėjo dalyvauti konkurse, skaičius. Įmonių, kurios turi ypatingo statinio statybos darbų srities „iki 1, 5MW šilumos gamybos įrenginių montavimas“ atestatą, yra beveik keturi šimtai (žr. http://www.spsc.lt – Registrai – Įmonių atestavimas) (VPĮ 23 straipsnio 1, 5 dalys, 27 straipsnio 5 dalis, Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas Borta, C-298/15; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017; Konkurso sąlygų 9.6 punktas).

28.8. Atsakovė skelbimą dėl Konkurso sąlygų esminio pakeitimo išsiuntė ir paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje tik 2017 m. spalio 20 d. (po ieškovės 2017 m. spalio 17 d. rašytinių paaiškinimų šioje byloje). Taigi visi nauji potencialūs Lietuvos ir užsienio tiekėjai apie Konkurso sąlygų esminius pakeitimus ir apie atsiradusią naują galimybę dalyvauti Konkurse sužinojo tik 2017 m. spalio 20 d., tuo tarpu prie ginčijamo Konkurso jau prisijungę tiekėjai apie Konkurso sąlygų esminius pakeitimus sužinojo 2017 m. spalio 12 d. Taip buvo pažeista Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendime Borta, C-298/15, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017 suformuluota taisyklė, pagal kurią perkančioji organizacija privalo apie tarptautinio viešojo Konkurso sąlygų pakeitimus pranešti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje taip, kad tiek esami, tiek nauji potencialūs vietiniai ir užsienio tiekėjai turėtų galimybę susipažinti su pirkimo sąlygų pakeitimais tokiomis pačiomis sąlygomis ir tuo pačiu momentu. Šis pažeidimas sudaro dar vieną pagrindą nutraukti ginčijamą konkursą.

28.9. Nors teismai ir priėmė ieškovės rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir sprendimų, priimtų po

ieškinio pateikimo ir darančių tiesioginę įtaką neteisėtai tolesnei Konkurso eigai, tačiau 2017 m. spalio 30 d. sprendime visiškai dėl to nepasisakė, taip pažeisdami teisėtus ieškovės lūkesčius. Kadangi pažeidimai dėl Konkurso sąlygų pakeitimų yra visiškai akivaizdūs, tai kasacinis teismas turėtų į tai reaguoti ex officio.

29. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1. Konkurso objekto skaidymas į dalis yra negalimas dėl techninių ir ekonominių priežasčių. Projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Pirkimas yra vykdomas įgyvendinant 2-ąjį projekto etapą, kurio metu Visagino miesto šildymo sistema turi būti modernizuota – iš atviro tipo pakeista į uždaro tipo sistemą. Projekto 1-uoju etapu buvo modernizuotas pirmasis Visagino mikrorajonas bei įrengta dispečerinė visam miestui (pirmajam, antrajam ir trečiajam mikrorajonams), o projekto 2-uoju etapu siekiama modernizuoti Visagino miesto antrąjį ir trečiąjį mikrorajonus, visus modernizuotus šilumos mazgus sujungiant į 1-uoju etapu įsigytą ir šiuo metu perkančiosios organizacijos turimą vientisą duomenų nuskaitymo, kaupimo, nuotolinio perdavimo ir valdymo sistemą esamoje aparatinėje platformoje (prijungti prie atsakovės turimos dispečerinės). Konkurse yra nustatytas šilumos punktų distancinis valdymas ir sistema (Techninės specifikacijos 3.18–3.22 punktai), kai visi modernizuoti punktai turi turėti bendrą valdymą, kuris turi būti integruotas į atsakovės turimus ir esamus serverius, suderinant ir paliekant veikiantį 1-uoju projekto etapu modernizuoto pirmojo mikrorajono valdymą. Jei skaidytų Konkursu ketinamus įsigyti šilumos punktų modernizavimo darbus į atskiras dalis, perkančioji organizacija būtų priversta įsigyti daug daugiau valdiklių, galimai net 193 skirtingus valdiklius, bei tiek pat skirtingų valdymui skirtų programų, o tai sistemos administravimą ir valdymą padarytų neįmanomą, t. y. dispečerinės darbas taptų neįmanomas.

29.2. Techninę pagalbą teikiantys specialistai pateikė pagrįstas išvadas, jog didelis skaičius įrengtų valdiklių apsunkintų bendros sistemos valdymą bei šilumos punktų eksploatacijos metu nustatytų trikdžių šalinimą. Nebūtų įmanoma užtikrinti, jog atskiros sistemos dalys derėtų tarpusavyje ir užtikrintų bendrą ir sklandų sistemos veikimą. Dėl sistemos veikimo nesklandumų kiltų gausybė ginčų tarp atsakovės ir skirtingų rangovų, įrengusių valdiklius, dėl to nukentėtų ne tik atsakovės turimi laiko, žmogiškieji ir finansų resursai, bet ir, svarbiausia, viešasis interesas dėl vartotojų teisių užtikrinimo. Atsakovei administruoti 193 valdiklius būtų neprotinga ir neracionalu, sistemos valdymas taptų chaotiškas, nenuoseklus ir iš esmės neįmanomas. Projekte tinkamomis finansuoti lėšomis yra pripažįstamos tik lėšos, skirtos šilumos punktams modernizuoti, juos prijungiant prie vienos 1-uoju etapu nupirktos dispečerinės,  t. y. naujų serverių pirkimas nėra numatytas ir šias išlaidas, jei pirkimas būtų vykdomas ieškovės nurodytu būdu, turėtų dengti atsakovė, taip pat ir vartotojai.

29.3. Neįgyvendinus bent vienos pirkimu įsigyjamos veiklos, iškiltų didelė rizika neįgyvendinti viso projekto, dėl to tiek perkančioji organizacija, tiek visas Visagino miestas patirtų didžiulę žalą – atsakovė netektų 7 mln. Eur finansavimo 2-ajam projekto etapui bei turėtų grąžinti 1-ajam projekto etapui panaudotas 5 mln. Eur lėšas, nes projekto rezultatai nebūtų pasiekti, t. y. centrinio šildymo sistema nebūtų modernizuota – pakeista į uždaro tipo sistemą pagal patvirtintus projekto reikalavimus.

29.4. 2018 m. sausio 16 d. prof. hab. dr. L. U. ekspertizės aktas, parengtas išanalizavus ir įvertinus visus Konkurso dokumentus, įskaitant visus šilumos punktų modernizavimo projektus, bet jais neapsiribojant, taip pat patvirtina būtinybę neskaidyti Konkurso objekto. Perkančiosios organizacijos sprendimas yra pagrįstas svarbiomis priežastimis (pagrindų pobūdžio vertinimas) ir šis sprendimas yra vienintelis galimas ir būtinas, negalimas pasiekti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017).

29.5. Konkursu įsigyjami šilumos punktų modernizavimo darbai iš esmės yra vienarūšiai, nes projektas yra vienas. Visus šiuos objektus (šilumos punktus) sieja būtent specifika dėl prijungimo prie atsakovės jau turimos dispečerinės. Atsakovė neturi jokių galimybių vienu metu valdyti 193 skirtingų šilumos punktų valdiklių ir programų ir su jais dirbti. Suskaidžius Konkurso objektą į dalis ir šias dalis laimėjus skirtingiems rangovams, susidarytų situacija, kai faktiškai toje pačioje Visagino miesto teritorijoje būtų kelios ar net keliasdešimt statybos aikštelių, atskirai būtų sandėliuojamos medžiagos ir kt., tai nederėtų su ekonomiškumu ir racionaliu lėšų naudojimu.

29.6. Projektui tinkamai ir sklandžiai valdyti ir įgyvendinti yra būtina neskaidyti Konkurso į atskiras dalis ir organizuoti bendrą pirkimą projekto tikslui pasiekti, priešingu atveju išaugtų tiek projekto vykdymo sąnaudos, tiek užsitęstų projekto vykdymo terminai, dėl ko darbai nebūtų įgyvendinti ir atiduoti laiku (iki 2020 m. rugsėjo 30 d.), dėl to atitinkamai nebūtų panaudotos ir Europos Sąjungos skirtos lėšos. Pagal kasacinio teismo praktiką net ir tais atvejais, kai pirkimo objektų sujungimas lemia mažesnį dalyvių skaičių, t. y. neleidžia kai kuriems tiekėjams pateikti pasiūlymų, tai neturėtų būti laikoma neteisėta, jei toks sujungimas ne tik pagrįstas svarbiomis priežastimis, bet ir yra būtinas

perkančiosios organizacijos tikslui pasiekti, o kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, Konkurso objektų išskaidymu, šio tikslo nebūtų galima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010; 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017).

29.7. Remiantis VPĮ 32 straipsniu būtent perkančiajai organizacijai yra suteikta diskrecija (nors ir turinti ribas) spręsti dėl visų viešojo Konkurso sąlygų reikalavimų, t. y. tiek dėl Konkurso objektui, tiek dėl tiekėjams keliamų kvalifikacijos reikalavimų nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2008; 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011). Konkurso sąlygų 3.3.9, 3.3.10 punktų reikalavimai yra būtini ir proporcingi Konkurso objektui, tiesiogiai su juo susiję. Perkančioji organizacija Konkurso sąlygų 3.3.9, 3.3.10 punktais nustatė daug žemesnius kvalifikacijos reikalavimus, nei nustatyta Konkursui aktualaus Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijų 20.1 punkte, nustatyti reikalavimai yra konkurencingi ir nėra pritaikyti konkrečiam pirkėjui. Perkančiajai organizacijai pagrįstai neskaidžius Konkurso objekto į dalis, Konkurso sąlygų 3.9, 3.3.10 punktuose nustatyti kvalifikacijos reikalavimai teismų pagrįstai vertinti atsižvelgiant į Konkurso sąlygų 2.1, 2.2 punktuose nurodytos sudėties Konkurso objektą, bet ne į hipotetinį, ieškovės suformuotą Konkurso objektą, išskaidytą į dalis pagal atskirus šilumos punktus. Įsigyjamas šilumos punktų modernizavimo darbų kiekis gali kisti tik nežymiai, kadangi priešingu atveju nebūtų įgyvendintas projektas.

29.8. Pretenzija ir ieškiniu ginčijami išimtinai Konkurso sąlygų 2.5, 3.3.10 punktai. Rašytiniai paaiškinimai ieškovės teikti dėl Konkurso sąlygų 3.3.7, 2.2.4 punktų patikslinimo, kurių teisėtumas nebuvo ginčijamas ikiteisminėje šio konkretaus ginčo sprendimo stadijoje (CPK 42, 32 straipsniai, VPĮ 93 straipsnio 3 dalis, 94 straipsnio 2 dalis). Ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose pateiktos aplinkybės nėra susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 141, 176 straipsniai), jos nebuvo nagrinėtos šios bylos ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje, todėl teismas pagrįstai ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose pateiktomis naujomis, su ginčo objektu nesusijusiomis aplinkybėmis nesivadovavo ir jų nevertino.

29.9. Ieškovė teismui pateikė 2017 m. lapkričio 17 d. eksperto S. M. išvadą, kuri buvo priimta įvertinus ne visus Konkurso dokumentus, o tik projekto techninę specifikaciją ir Visagino miesto centralizuotos šildymo sistemos modernizavimo ir atnaujinimo (2 etapas) techninį projektą. Rengiant išvadą nebuvo atsižvelgiama į Konkurso sąlygas,  t. y. į Konkurso dokumentų visumą. Nėra aišku, apie kokį vieną Visagino miesto centralizuotos šildymo sistemos modernizavimo ir atnaujinimo (2 etapas) techninį projektą kalbama išvadoje. Joje nėra pateikta jokia eksperto Konkurso dokumentų analizė, vertinimas, tik pacituotos Techninės specifikacijos nuostatos, nepagrindžiama, kodėl ir kaip yra padarytos būtent tokio turinio išvados. Konkurso dokumentus (įskaitant ir Konkurso sąlygas dėl Konkurso objekto apimties) įvertino VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra, ji nurodė, kad Konkurso objektas negali būti skaidomas, nors atsakovė ir siūlė tam tikrus skaidymo variantus. Konkurso objekto neskaidymo pagrįstumą įrodo ir teismo eksperto prof. hab. dr. L. U. ekspertizės aktas, parengtas išsamiai išnagrinėjus visus Konkurso dokumentus bei techninę pagalbą projekte teikiančios UAB Projektų rengimo centro išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl ieškovės galimai pažeistų teisių gynybos įgyvendinimo tinkamumo

30. Pagrindinis šalių nesutarimo objektas – perkančiosios organizacijos veiksmų, kuriais Konkurso objektas neišskaidytas į dalis, teisėtumas. Ieškovė kvestionuoja ginčo Konkurso sąlygas (šios nutarties 4 punktas) teigdama, kad Konkurso objekto neskaidymas į dalis (Konkurso sąlygų 2.5 punktas) suponavo tiekėjų kvalifikacijos neteisėtų reikalavimų nustatymą (Konkurso sąlygų 3.3.9, 3.3.10 punktai).

31. Kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad galimos šalių ginčo kvalifikavimo situacijos, kai nors jų nesutarimas formaliai kyla ir nagrinėjamas dėl vieno aspekto, tačiau pagal jų teikiamus argumentus ir procesinį elgesį iš tiesų šalys ginčijasi dėl kito aspekto (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016 36–38 punktus; 2018 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-469/2018 23 punktą).

32. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos sprendžia, kad nors ieškovė peržiūros procedūrą iš tiesų inicijavo dėl perkančiosios organizacijos sprendimo neišskaidyti Konkurso objekto į dalis, tačiau tikrasis jos nesutikimo su Konkurso sąlygomis tikslas – pakeisti Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktų turinį. Šią išvadą teisėjų kolegija daro pagal toliau

nurodomus argumentus.33. Pirma, ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama paaiškinti Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktus, nors iš tiesų šiuo

paklausimu kvestionavo šių nuostatų turinį, nes prašė arba pašalinti Konkurso sąlygų 3.3.9 punktą, arba 3.3.9 ir 3.3.10 punktų nuostatas įtvirtinti alternatyviai, t. y. taip, kad tiekėjai pasirinktinai galėtų tenkinti tik vieną jų.

34. Antra, perkančiajai organizacijai atsisakius performuluoti Konkurso sąlygas, ieškovė formaliai inicijavo peržiūros procedūrą – pateikė pretenziją, kurioje, inter alia (be kita ko), jau reikalavo arba išskaidyti Konkurso objektą į dalis, arba panaikinti Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktus. Nors ieškinyje ieškovė suformulavo reikalavimą (suformulavo ieškinio dalyką) panaikinti visas ginčo Konkurso sąlygas (šios nutarties 4 punktas) ir Konkurso procedūras nutraukti, tačiau jame, inter alia, nurodė, kad jos nurodytos aplinkybės suponuoja atsakovės pareigą išskaidyti Konkurso objektą į dalis arba panaikinti Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktus.

35. Trečia, nei pretenzija, nei procesiniais dokumentais ieškovė aškiai nepagrindė, kad būtent Konkurso objekto neskaidymas (Konkurso 2.5 punktas) pažeidžia jos kaip suinteresuoto ūkio subjekto interesus, t. y. kad ji viena nesugebėtų prisiimti įsipareigojimų atlikti visų darbų. Priešingai, ji konkrečiai teigė, kad Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktų nuostatos, tiek taikomos kartu, tiek atskirai, neteisėtos, perteklinės, ribojančios konkurenciją. Ieškovė dublike nurodė, kad ji (kaip ir daugelis kitų tiekėjų) yra įvykdžiusi daugiau negu 30 šilumos punktų įrengimo darbų už didesnę nei 0,8 mln. apyvartą, tačiau ne pagal vieną sutartį, o pagal kelias atskiras sutartis (kadangi nė viena perkančioji organizacija, išskyrus atsakovę, niekuomet nepirko 30 ar daugiau šilumos punktų įrengimo pagal vieną sutartį); akivaizdu, kad atsakovė neteisėtai reikalauja, jog tiekėjas būtų įvykdęs 30 šilumos punktų įrengimo darbus ir pasiekęs ne mažesnę kaip 0,8 (0,6) mln. Eur vertės apyvartą viena sutartimi (o ne atskiromis sutartimis, sumuojant atskirų sutarčių vertes iš identiškų šilumos punktų bendrą skaičių pagal atskiras sutartis).

36. Ketvirta, ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Konkurso objekto neišskaidymas į dalis, pavyzdžiui, gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatus, suponavo atsakovės galimybę nustatyti aukštus tiekėjų profesinio pajėgumo reikalavimus, įtvirtintus Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktuose. Vis dėlto, net atsakovei suskaidžius Konkurso objektą į dalis (pavyzdžiui, pagal miesto mikrorajonus, juolab kad pirmasis etapas apėmė tik pirmąjį jų), dėl to tiekėjų pajėgumo reikalavimai nebūtinai turėtų būti sumažinti atitinkama proporcija. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijami reikalavimai sudaro apie 0,1 dalį Konkurso objekto vertės, o pagal Tiekėjų kvalifikacijos metodikos nuostatas rekomenduojamas santykis siekia 0,7. Taigi, net ir išskaidžius Konkurso objektą į tam tikrą racionalų dalių skaičių, ieškovės padėtis nebūtinai pasikeistų (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013).

37. Kita vertus, kaip nurodyta pirmiau, ieškovė pirmosios instancijos teismo procese nurodė argumentus dėl Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktų neteisėtumo, šio nesiejo su kitais galimais atsakovės pažeidimais, o pirmosios instancijos teismas dėl jų pasisakė, tačiau apeliaciniame ir kasaciniuose skunduose ieškovė iš esmės šios gynybos dalies nebeįgyvendino, nes šių nuostatų neteisėtumą iš esmės siejo su Konkurso sąlygų 2.5 punktu ir kitomis nuostatomis. Tokia ieškovės inicijuota peržiūros procedūra iš esmės lėmė tai, kad ji tiesiogiai (atskirai) beveik neginčijo Konkurso sąlygų 3.3.9 ir 3.3.10 punktų, nes labiausiai akcentavo Konkurso objekto neišskaidymą, nors konkrečių, aiškiai savo suinteresuotumą patvirtinančių argumentų šiuo aspektu iš esmės nepateikė (dėl to bus pasisakoma ir vėliau). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė, nors prašo panaikinti Konkurso sąlygų 2.5 punktą, tačiau nenurodo, kaip konkrečiai ir kokiais principais vadovaujantis pirkimo objektas turėtų būti išskaidytas ir kaip tai pažeidžia jos interesus.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei iš esmės pripažįstamas suinteresuotumas kvestionuoti ginčo Konkurso sąlygas, nes, kaip nurodyta pirmiau, egzistuoja tam tikra, nors ne visuomet tiesioginė, koreliacija tarp pirkimo objekto apimties ir tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų, todėl šiuo konkrečiu atveju tokio pobūdžio peržiūros procedūra iš esmės yra leistina (žr. a contrario Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-969/2015).

39. Vis dėlto toks ieškovės pasirinktos teisių gynybos strategijos įgyvendinimas, kai, ginčijant Konkurso objekto neišskaidymą ir tokiu būdu iš esmės siekiant sumažinti kvalifikacijos reikalavimų apimtį, nebuvo pagrįstas tinkamais ir pakankamais įrodymais, t. y. ieškovė labiausiai akcentavo Viešųjų pirkimų tarnybos argumentus kituose pirkimuose, tačiau nepateikė konkrečių, su Konkursu susijusių argumentų, pavyzdžiui, kitų analogiškų pirkimų pavyzdžių, toje pačioje srityje veikiančių ūkio subjektų pajėgumo ir pan., ir nenuginčijo atsakovės pozicijos dėl pirkimo objekto neskaidymo. Kasacinio teismo nurodyta, kad ieškovai – tiekėjai, atsižvelgdami į pažeistų teisių gynybos instrumentų sistemą ir galimybę jais pasinaudoti, turėtų įvertinti veiksmingiausią ir racionaliausią savo pažeistų teisių gynybos būdą (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2013).

40. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nuosekliai įrodinėjo, nors konkrečių duomenų nepateikė, jog ginčo Konkurso sąlygų neteisėtumą, inter alia, patvirtina aplinkybė, kad reikalavimai pritaikyti tik vienam tiekėjui. Vis

dėlto iš Konkurso procedūrų ataskaitos, paskelbtos 2018 m. liepos 24 d., matyti, kad jame dalyvavo dvi tiekėjų grupės, jų abiejų pasiūlymai buvo pripažinti tinkamais, įrašyti į pasiūlymų eilę. Ši ir kitos aplinkybės iš esmės lėmė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais nenustatyta viešųjų pirkimų principų pažeidimo ar kitokio teisei prieštaraujančio atsakovės elgesio.

Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo įsigyti Konkurso objektą neskaidant jo į sudėtines dalis teisėtumo

41. Nors kasacinio teismo šioje nutartyje bendrai įvertintas ieškovės pažeistų teisių gynybos tinkamumas, teisėjų kolegija papildomai pasisako dėl atsakovės veiksmų neskaidyti Konkurso objekto į atskiras dalis teisėtumo. Kaip nurodyta pirmiau, ieškovė teigė, kad Konkurso objektas dalus, galėjo būti išskaidytas pagal tam tikrus parametrus (visuomeninės ir gyvenamosios paskirties pastatai ar pastatai pagal šilumos punktuose atliktinų darbų pobūdį ir pan.). Atsakovė savo veiksmus grindė ekonominėmis, techninėmis ir administravimo priežastimis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad Konkurso sąlygų 2.5 punktas teisėtas. Kasacinis teismas su tokiu vertinimu iš esmės sutinka.

42. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtinas ginčo Konkurso paskelbimo momentas (2017 m. birželio 27 d.), nes nuo jo priklauso taikytina teisė: viena vertus, naujos redakcijos VPĮ pradėjo galioti tik nuo 2017 m. liepos 1 d., todėl ginčui spręsti taikytina įstatymo 2015 m. birželio 23 d. redakcija; kita vertus, 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 91 straipsnyje nurodyta, kad Direktyva 2004/18/EB panaikinama nuo 2016 m. balandžio 18 d., taigi ginčo Konkurso paskelbimo metu galiojo naujoji viešųjų pirkimų direktyva, kurios nuostatos nebuvo laiku perkeltos į nacionalinę teisę.

43. Kasacinio teismo dėl teisinio pirkimo objektų (ne)skaidymo reguliavimo jau spręsta, kad, šalims nesiginčijant dėl procedūrinių aspektų (kurie ir yra esminė naujojo reguliavimo naujovė), taikytinos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, įtvirtintos ankstesnėje kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322/916/2017 52 punktą). Kita vertus, ginčo Konkursas tarptautinis, o jų atžvilgiu Europos Sąjungoje įtvirtinta perkančiųjų organizacijų materialaus pobūdžio pareiga pirkimo objektą skaidyti į dalis, išskyrus tam tikras išimtis. Dėl jų nagrinėjamoje byloje ir sprendžiamas šalių ginčas.

44. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors ir esama tam tikrų skirtumų tarp įvairių šilumos punktų (pavyzdžiui, skirtingas balansavimo priemonių skaičius), tačiau iš esmės nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl homogeninio (vienarūšio) objekto (ne)skaidymo. Kasacinio teismo praktika šioje srityje nuosekliai plėtojama ne tik pirkimo objektų heterogeniškumo (savo pobūdžiu atskirų: pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010; 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015), bet ir homogeniškumo (panašumo, vienarūšiškumo: pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2014; 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017) atvejais.

45. Pastarojoje nutartyje, kuri priimta paskutinė šiuo klausimu, apibendrinta ankstesnė praktika; joje ne kartą konstatuota, kad:

45.1. nesuvaržyta tiekėjų konkurencija – iš VPĮ implicitiškai (netiesiogiai) išplaukiantis reikalavimas, jo neįtvirtinimas įstatyme expressis verbis (tiesiogiai) nepaneigia šio perkančiajai organizacijai keliamo reikalavimo, nes vienas svarbiausių viešųjų pirkimų procedūrų reglamentavimo siekių – užtikrinti konkurenciją;

45.2. nei VPĮ (iki 2017 m. liepos 1 d.), nei kituose teisės aktuose perkančiosioms organizacijoms nenustatyta pareigos išskaidyti sudėtinį pirkimo objektą į kelis, tačiau tai nereiškia, kad jos šioje srityje turi visišką diskreciją; atsižvelgiant į lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, negalimas atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną, jeigu tai grindžiama tik perkančiosios organizacijos finansinių ir žmoniškųjų išteklių administravimo tikslais;

45.3. kelių pirkimo objektų sujungimo į vieną teisėtumo vertinimas pirmiausia priklauso nuo to, ar toks perkančiosios organizacijos sprendimas pagrįstas svarbiomis priežastimis (pagrindų pobūdžio vertinimas) ir ar šis sprendimas vienintelis galimas ir būtinas, negalimas pasiekti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis (proporcingumas); atsižvelgiant į tai, tik svarbių priežasčių nustatymas per se nepateisina pirkimo objektų sujungimo į vieną;

45.4. perkančiajai organizacijai nepateikus aiškaus ir įtikinamo pagrindimo naudotis išimtine teise sujungti kelis pirkimo objektus į vieną, yra teisinis pagrindas pripažinti, jog ginčijamos viešojo pirkimo sąlygos pažeidė viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis), todėl jos pripažintinos neteisėtomis.

46. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad Konkurso objektas – įvairių pastatų šilumos punktų modernizavimo ir karšto vandens tiekimo sistemos balansavimo darbai – iš esmės skaidytinas (žr. pagal analogiją dėl neskaidytino objekto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-378/2017 57 punktą). Šalys iš esmės nesutaria dėl to, ar tam tikros priežastys pateisina tokį Konkurso organizavimo modelį, kai visi nurodyti darbai perkami vieno viešojo pirkimo (neišskaidyto į dalis ar atskirus pirkimus) procedūromis.

47. Atsakovė savo sprendimą neskaidyti Konkurso objekto į dalis grindė finansinėmis, administracinėmis ir techninėmis aplinkybėmis. Šiame kontekste kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad perkančiųjų organizacijų administracinių išteklių pagrindų argumentai, kurių pagrindu perkančiosios organizacijos iš esmės siekia pagrįsti savo sprendimą neskaidyti pirkimo objekto į atitinkamas dalis, nepripažįstami išimtinėmis aplinkybėmis, pateisinančiomis atskirų pirkimo objektų sujungimą į vieną (žr., pvz., pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

48. Kasacinio teismo panašaus pobūdžio ginčuose ne kartą aiškiai išreikšta abejonė dėl galimo sutaupymo, nes siaura (maža) ūkio subjektų konkurencija, kai kitomis sąlygomis ji būtų platesnė, neprisideda prie racionalaus lėšų panaudojimo principo įgyvendinimo, o kaip tik jį pažeidžia; be to, kasacinio teismo šiuo aspektu konstatuota, kad viešojo pirkimo skaidymas į dalis, kartu tiekėjams leidžiant pateikti visų jo dalių pasiūlymus (kad ir kiek jų būtų), iš esmės turėtų pasiekti tą patį masto ekonomijos (sutaupymo) efektą; abejotina, kad tiekėjas, turintis pakankamų resursų ir pajėgumo bei siekiantis laimėti pirkimą, siūlytų didesnę kainą išskaidytame į dalis pirkime, palyginti su analogišku pirkimu, kuris į dalis nebūtų skaidomas tik dėl to, kad jam reikėtų pateikti ne vieną, o keliolika pasiūlymų (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017 44, 45 punktus).

49. Nagrinėjamu atveju kasacinis teismas taip pat vertina kaip teisiškai nepagrįstus atsakovės argumentus, kad Konkurso objekto neišskaidymas pagrįstas siekiu neprarasti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia rizika, net jei ir mažesnė, tam tikra dalimi egzistuoja ir Konkurso objekto neišskaidant į dalis. Be to, jei tokio pobūdžio argumentams būtų suteikta pernelyg didelė reikšmė, viena vertus, nepagrįstai būtų išskirti projektai, finansuojami ne grynai nacionalinėmis, o Europos Sąjungos lėšomis, antra vertus, būtų sumenkinta pačių perkančiųjų organizacijų atsakomybė už viešojo pirkimo procedūrų vykdymą (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011). Tai, kad ginčo Konkurso sąlygoms pritarė Europos Sąjungos finansavimą administruojanti institucija, savaime nelemia imperatyviųjų VPĮ nuostatų taikymo (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012).

50. Dėl technologinių perkamų darbų neskaidymo priežasčių pažymėtina, kad perkančioji organizacija su atsiliepimu į ieškovės ieškinį pateikė UAB Projektų rengimo centro, vykdančio techninės pagalbos paslaugas projekte, išvadą, jog, atsižvelgiant į dispečerinės darbą ir bendrą sistemos valdymą, dėl technologinių kliūčių Konkurso objekto skaidymas komplikuotas: „Konkursu siekiama modernizuoti Visagino miesto 2 ir 3 mikrorajonus, visus modernizuotus šilumos mazgus pajungiant į 1-u etapu įsigytą ir šiuo metu atsakovės turimą vientisą duomenų nuskaitymo, kaupimo, nuotolinio perdavimo ir valdymo sistemą esamoje aparatinėje platformoje (dispečerinėje); numatytas šilumos punktų valdymas ir sistema, kai visi modernizuoti punktai turi turėti bendrą valdymą, turi būti integruotas į jau turimus serverius, suderinant ir paliekant veikiantį 1-u projekto etapu modernizuoto 1-ojo mikrorajono valdymą; skaidant pirkimu ketinamus įsigyti šilumos punktų modernizavimo darbus į atskiras dalis, savivaldybė būtų priversta įsigyti žymiai daugiau valdiklių bei tiek pat skirtingų valdymui skirtų programų; tai bendrą sistemos administravimą ir valdymą padarytų sunkiai įgyvendinamą arba neįgyvendinamą, nes nebūtų galima užtikrinti, kad atskiros sistemos dalys derėtų tarpusavyje ir sklandžiai veiktų, galimi dažni trikdžiai bei didesnės sąnaudos trikdžiams šalinti, taip pat kiltų nepatogumų gyventojams; techniškai sistemos veikimas su daugiau nei dviem skirtingais valdikliais būtų sunkiai įmanomas; tai yra sistemos veikimo galimybių ribos“.

51. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nepateikė aiškių, konkrečių argumentų, kurie paneigtų galimų Konkurso objekto neskaidymo priežasčių pagrįstumą. Pažymėtina, kad atsakovė jau atsakyme į ieškovės pretenziją nurodė, jos manymu, Konkurso objekto neskaidymo priežastis, o ieškovė ieškinyje dėl kai kurių šių priežasčių nurodė tik kelis lakoniškus teiginius, tačiau tam tikra jų dalis apsiriboja jokiais įrodymais nepagrįstomis deklaracijomis. Ieškinyje ieškovė pažymėjo, kad atsakovė neįrodė neskaidymo būtinumo, ji pagal VPĮ neribojama vykdyti tarptautinės vertės pirkimus kiekvienam šilumos punktui atskirai, visiems šilumos punktams parengti atskiri techniniai projektai, atsakovė nepateikė punktų bendro valdymo įrodymų, jei egzistuotų bendro valdymo sistema, jos kūrėjas laimėtų Nobelio premiją, kiti miestai dalimis įsigyja šilumos punktų įrengimo darbus. Dublike, susipažinusi su atsakovės pakartotinai išsamiai pristatytomis Konkurso objekto neskaidymo priežastimis, ypač technologinėmis, ieškovė iš esmės nepateikė jas paneigiančių duomenų.

52. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatyta, jog Konkurso objekto skaidymas negalimas dėl techninių priežasčių.

53. Pažymėtina, kad ieškovė tik su apeliaciniu skundu bandė teismui pateikti (dėl techninių kliūčių pateikimas de facto (faktiškai) neįvyko) UAB „Darbasta“ ekspertizės išvadą, kad techninių kliūčių skaidyti Konkurso objektą nėra. Ieškovė pati nurodė, kad šį įrodymą teikia siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo argumentų neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, neva, pašalinusi technines kliūtis pateikti ekspertizės išvadą (nors aplinkybės dėl tokių kliūčių egzistavimo apeliacinio skundo padavimo metu iš esmės neįrodė), vėliau pateikė ne UAB „Darbasta“, o prof. S. M. išvadą.

54. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmiau nurodyta išvada nepaneigiama atsakovės pozicija ir pirmosios instancijos

teismo argumentai, jog gausus skirtingų rūšių valdiklių skaičius laikytinas rimta technologine kliūtimi bendrai valdymo sistemai sklandžiai veikti. S. M. išvada, kad rangovų skaičius nedarytų įtakos bendros valdymo sistemos darbui, visų bylos duomenų kontekste būtų labiau pagrįsta, jei būtų diegiami vienodi valdikliai, todėl rangovų ar sutarčių skaičius savaime nebūtų kliūtis sistemai veikti tinkamai. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovė procese neįrodinėjo poreikio ir galimybės Konkurso objektą išskaidyti į prekes (valdiklius) ir darbus (šilumos punktų modernizavimas ir prijungimas prie bendros sistemos).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, kad, kaip iš esmės sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, teisėtai neišskaidžius Konkurso objekto į atskiras dalis, Konkurso sąlygų 3.3.9, 3.3.10 punktuose įtvirtinti profesinio pajėgumo reikalavimai dėl pirmiau nurodyto jų santykio su pirkimo verte laikytini teisėtais, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų tikslinant Konkurso sąlygas teisėtumo

56. Ieškovė, inter alia, ginčija atsakovės veiksmus, kuriais neteisėtai pakeista Konkurso sąlygų 3.3.7 punkto dalis, kad tiekėjas turi turėti ypatingo statinio statybos darbų kvalifikacinį atestatą statybos darbų srityje „iki 5MW šilumos gamybos įrenginių montavimas“ į „iki 1,5 MW šilumos gamybos įrenginių montavimas“. Ieškovė iš esmės nurodo, kad toks pakeitimas neatitinka vadinamų Borta kriterijų – viešojo pirkimo sąlygų teisėto keitimo kriterijų.

57. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai, taip pat skaidrumo pareiga, išplaukiantys, be kita ko, iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 56 straipsnių, turi būti aiškinami taip, jog pagal juos nedraudžiama, kad perkantysis subjektas po skelbimo apie pirkimą paskelbimo pakeistų pirkimo nuostatą su sąlyga, pirma, kad padaryti pakeitimai nėra tokie esminiai, jog gali pritraukti potencialių dalyvių, kurie, jei tų pakeitimų nebūtų padaryta, negalėtų pateikti pasiūlymo, antra, kad apie šiuos pakeitimus tinkamai paskelbta, jog visi potencialūs pakankamai informuoti ir įprastai rūpestingi dalyviai galėtų su jais susipažinti tokiomis pačiomis sąlygomis ir tuo pačiu momentu, ir, trečia, kad jie padaromi prieš dalyviams pateikiant pasiūlymus, šių pasiūlymų pateikimo terminas pratęsiamas, jeigu atitinkami pakeitimai svarbūs, ir pratęsimo trukmė yra pakankama tam, kad suinteresuotieji ūkio subjektai galėtų atitinkamai pritaikyti savo pasiūlymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017 34 punktą).

58. Teisėjų kolegija dėl šios ginčo dalies nesprendžia iš esmės, nes jos vertinimu, kad ieškovė netinkamai įgyvendino galimai pažeistų teisių gynybą:

58.1. pirma, nors ieškovė dėl šio klausimo pateikė pretenziją, tačiau vėliau nesikreipė į teismą įstatymų nustatyta tvarka, nes ji, užuot teikusi naują ieškinį ar pildžiusi jau paduotąjį, pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad ieškovė siekia de facto pakeisti, patikslinti ieškinio pagrindą;

58.2. antra, ieškovė aiškiai nenurodė, kaip Konkurso sąlygų pakeitimas pažeidžia jos interesus, todėl iš esmės nepagrindžia savo subjektinių teisių pažeidimo ir poreikio jį ginti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017 51 punktą);

58.3. trečia, ieškovei nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti galimai neteisėtą Konkurso sąlygų pakeitimą, nes ji pati prisidėjo prie šių aplinkybių susiklostymo. Kaip nurodoma kasaciniame skunde, ieškovė dėl Konkurso sąlygų 3.3.7 punkto pateikė pretenziją, šią iš esmės atsakovė tenkino – reikalavimą pakeitė. Taigi ieškovė ginčija galimą neteisėtą Konkurso nuostatos pakeitimą, nors pati jį ir inicijavo. Tai suponuoja piktnaudžiavimo teise grėsmę.

59. Analogiškos išvados darytinos ir dėl ieškovės argumentų dėl neteisėto Konkurso sąlygų 2.2.4 punkto pakeitimo, todėl jos atskirai nekartotinos.

Dėl procesinės bylos baigties

60. Dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisiškai motyvuotą sprendimą, o kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo jį panaikinti.

61. Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamam ginčui spręsti nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62. Kasaciniame teisme patirta 2,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. pažyma). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės

biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Remiantis teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Dėl šios priežasties 2,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš ieškovės nepriteistinas.

63. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 3523,52 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktu, sprendžia priteisti atsakovei iš ieškovės 1521,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti atsakovei Visagino savivaldybės administracijai (j. a. k. 188711925) iš ieškovės UAB „Irdaiva“ (j. a. k.

300122690) 1521,84 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt vieną Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI EGIDIJUS LAUŽIKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14442 2018-09-13 2018-09-04 2018-09-04 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-318-469/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32837-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.3; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.8.11.1; 2.6.8.11.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Elektrum Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. nutarties

peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Elektrum Lietuva“ ieškinį atsakovui ūkininkui K. B. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, pagal kurią kliento tylėjimas reiškia teikėjo pasiūlyto sutarties pakeitimo priėmimą, teisėtumo vertinimo; dėl siurprizinių sutarties standartinių sąlygų negaliojimo.

2. Ieškovė UAB „Elektrum Lietuva“ prašė priteisti iš atsakovo ūkininko K. B. 9495,85 Eur mokestį dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. lapkričio 27 d. ieškovė ir atsakovas sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis). Atsakovas pateikė ieškovei prašymą dėl elektros energijos nutraukimo, todėl ieškovė išrašė atsakovui sąskaitą ir joje nurodė Sutarties nutraukimo mokestį – 9495,85 Eur. Atsakovas šios sąskaitos neapmokėjo.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 9495,85 Eur Sutarties nutraukimo mokesčio, 6 procentų metines palūkanas už priteistą 9495,85 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, o kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pagal Sutartį ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovas įsipareigojo pirkti elektros energijos kiekį, reikalingą objektams visiškai aprūpinti. Sutarties 1.9 punkte šalys sulygo, kad Sutartis galioja nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Sutarties 5.1 punkte šalys susitarė, kad Sutartis laikoma pratęsta tokiam laikotarpiui, koks nustatytas Sutarties 1.9 punkte, ir tokiomis pačiomis ar šalių sutartomis sąlygomis, pakeistomis pagal Sutarties 6.3  punktą, jeigu nė viena iš šalių nepranešė kitai šaliai apie Sutarties nepratęsimą mažiausiai prieš 30 kalendorinių dienų iki Sutarties galiojimo pabaigos. Sutarties 6.3 punktu šalys susitarė, kad visi Sutarties pakeitimai ar papildymai sudaromi tokia tvarka: turi būti pasiūlyti kitai šaliai raštu iš anksto ne mažiau kaip prieš 60 kalendorinių dienų. Tokie pakeitimai ar papildymai taip pat gali būti siūlomi elelektroniniu paštu ir bus laikomi gautais kitą darbo dieną nuo jų išsiuntimo Sutartyje nurodytu elelektroninio pašto adresu.

6. Teismas nurodė, kad 2014 m. kovo 16 d. ieškovė elektroniniu paštu išsiuntė atsakovui Sutarties pratęsimo sąlygas, pagal kurias Sutartis buvo pratęsta nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. Atsakovui nepateikus prieštaravimo dėl pasiūlytų Sutarties pakeitimo sąlygų ir Sutarties pratęsimo, pakeistos Sutarties sąlygos įsigaliojo ir tapo sudėtine neatskiriama Sutarties dalimi. 2016 m. balandžio 14 d. atsakovas atsiuntė prašymą dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo nuo 2016 m. gegužės 31 d. 2016 m. birželio 20 d. ieškovė išrašė ir išsiuntė atsakovui sąskaitą dėl 9495,85 Eur Sutarties nutraukimo mokesčio apmokėjimo, mokestis buvo apskaičiuotas pagal Sutarties pratęsimo sąlygas. Atsakovas šios sąskaitos neapmokėjo.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas, gavęs 2014 m. kovo 16 d. pasiūlymą, pretenzijų dėl naujų Sutarties sąlygų nereiškė, o ginčas dėl jų kilo tik po to, kai atsakovas nusprendė nutraukti Sutartį su ieškove. Priešingai, visu ginčijamų Sutarties pratęsimo sąlygų galiojimo laikotarpiu atsakovas pirko iš ieškovės elektros energiją, kurios kaina buvo apskaičiuojama pagal naująsias Sutarties pratęsimo sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovui Sutarties pakeitimo sąlygos buvo žinomos. Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad Sutartis buvo pratęsta ir jos sąlygos pakeistos pagrįstai ir teisėtai, laikantis šalių sudarytos Sutarties nuostatų.

8. Atsakovas nurodė, kad Sutarties 6.3 punkte įtvirtinta nuostata atsakovui yra nelygiateisė ir nesąžininga. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra juridinis asmuo ir verslininkas, jis nėra vartotojas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281 straipsnio 2 dalies prasme, todėl jam keliami didesni atidumo bei rūpestingumo standartai. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad pasiūlyme dėl Sutarties sąlygų keitimo buvo neaiškiai nurodytas Sutarties nutraukimo mokestis, kadangi nustatyta, jog 2014 m. kovo 16 d. Sutarties pratęsimo pasiūlyme yra nurodoma Sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarka ir ji detaliai išaiškinta. Be to, pasiūlymas dėl Sutarties pratęsimo atsakovui buvo išsiųstas 2014 m. kovo 16 d., o naujos Sutarties sąlygos įsigaliojo tik 2014 m. liepos 1 d., taip užtikrinant atsakovui teisę iš anksto susipažinti su Sutarties pratęsimo sąlygomis ir dėl jų derėtis.

9. Teismas pažymėjo, kad Sutarties nutraukimo mokestis nėra neproporcinga finansinė našta juridiniam asmeniui (verslininkui), kadangi mokestis yra apskaičiuojamas pagal Sutarties nuostatas, įvertinus sunaudojamą elektros energijos kiekį. Nutraukus Sutartį išankstine tvarka atsakovui atsirado pareiga sumokėti ieškovei Sutarties nutraukimo mokestį.

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą pakeitė – sumažino ieškovei iš atsakovo priteistą mokestį iki 72,40 Eur ir nurodė, kad 6 procentų metinės palūkanos priteisiamos nuo 72,40 Eur sumos.

11. Kolegija nustatė, kad Sutarties 6.3.2 punkte šalys susitarė, jog Sutarties pakeitimai ar papildymai, pasiūlyti tiekėjo, įsigalioja ir tampa neatskiriama Sutarties dalimi, jeigu klientas pasiūlytų pakeitimų ar papildymų raštu neatmetė per 14 kalendorinių dienų nuo jų gavimo dienos, t. y. kliento tylėjimas reiškia pakeitimo ar papildymo priėmimą. Sutarties 6.3.3 punkte šalys susitarė, kad pakeitimai, pasiūlyti kliento, įsigalioja ir tampa neatskiriama Sutarties dalimi, kai šalys raštu pasirašė pakeitimą ir papildymą. Iš šių Sutarties nuostatų kolegija padarė išvadą, kad šalys atsiduria nelygiavertėje padėtyje, pranašumas suteikiamas verslininkui, parduodančiam klientui (atsakovui) elektros energiją.

12. Kolegija pabrėžė, kad byloje turi būti įvertinta, ar ieškovė tinkamai pranešė atsakovui apie Sutarties pakeitimą. Kolegija papildomai nustatė, kad Sutarties 5.4 punktas nurodė atsakomybę klientui, jei jis nutraukia Sutartį nesilaikydamas 5.2 punkto reikalavimų (klientas turi teisę nutraukti Sutartį apie tai iš anksto raštu įspėdamas tiekėją mažiausiai prieš 60 kalendorinių dienų), – tuo atveju klientas privalo mokėti tiekėjui 72,41 Eur (250 Lt) (be PVM) mokestį. Bendradarbiavimo pasiūlyme ieškovė nurodė pasiūlymą dėl išankstinio produkto nutraukimo mokesčio mokėjimo, tačiau apie tai, kad jis šiuo pasiūlymu siūlo pakeisti Sutarties 5.2 punktą, atsakovui nepranešė. Ieškovė nenurodė, kad keičia Sutartį, siūlo Sutarties pakeitimus ar papildymus, todėl jos išsiųstas atsakovui bendradarbiavimo pasiūlymas negali sukelti tokių pačių pasekmių, kokias galėjo sukelti pranešimas apie tai, kad ieškovė siūlo pakeisti Sutartį ar ją papildyti. Kadangi ieškovė nesiūlė pakeisti Sutarties 5.4 punkto, kolegija padarė išvadą, kad šis Sutarties puntas nebuvo pakeistas.

13. Iš ieškovės pateiktų bendradarbiavimo pasiūlymų nebuvo aišku, kad ieškovės siūlomas produkto nutraukimo mokestis yra siūlymas keisti Sutarties 5.2 punktą ir šiam siūlymui taikytinas 6.3.2 punktas dėl jo įsigaliojimo per 14 dienų klientui neatmetus pasiūlymo. CK 6.228 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas padarė išvadą, kad Sutarties sąlyga, jog ieškovė galėjo keisti Sutartį nesant abiejų šalių pasirašyto susitarimo dėl sutarties sąlygų keitimo (Sutarties 6.3.2 punktas), nepagrįstai suteikė kitai šaliai (ieškovei) pranašumą. Ieškovė nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad atsakovas yra neinformuota, nepatyrusi Sutarties šalis, kad naudojasi jos kaip pardavėjos-tiekėjos paslaugomis, kad atsakovas pasirašė ieškovės paruoštą Sutarties tekstą, ir įvertinus, kad ieškovės siųstas bendradarbiavimo pasiūlymas yra netinkamas pranešimas apie ketinimą pakeisti Sutartį, teismo sprendimas keistinas, pirmosios instancijos teismui netinkamai įvertinus įrodymus byloje.

14. Kolegija pabrėžė, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas analogiškoje byloje pagal ieškovės UAB „Elektrum investicija“ ieškinį atsakovei UAB „Liskando investicija“ (bylos Nr. e2A-487-656/2017) nutartyje, priimtoje 2017 m. vasario 24 d., nurodė, kad susitarimas dėl netesybų dydžio pakeitimo atitiko CK 6.72 straipsnyje nustatytus būtinos rašytinės formos reikalavimus, susitarimo nuostatos aiškios ir pagrįstos ekonominiais kriterijais, ginčijamas susitarimas atitinka Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 51 straipsnio 3 dalį. Tai, kad išnagrinėtoje byloje buvo vertinamas susitarimas dėl netesybų dydžio pakeitimo, kuris atitiko rašytinės formos reikalavimus, o nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinimo objektu susitarimas dėl netesybų dydžio pakeitimo, buvo vertinamas Sutarties 6.3.2 punktas, kuriuo susitarta dėl visos Sutarties keitimo ar papildymo, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad nagrinėjamos bylos pagal savo aplinkybes buvo analogiškos.

15. Kolegija nurodė, kad tai, jog Sutarties 5.2 punkte buvo nustatyta mokėtina pinigų suma dėl ne laiku pateikto Sutarties nutraukimo, yra ne mokestis, o netesybos (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), todėl šiam susitarimui taikomos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. CK 6.72 straipsnis taikytinas ir susitarimui dėl netesybų rašytinio susitarimo pakeisti, todėl sudarytos Sutarties 6.3.2 punkto nuostata, kuria buvo nustatyta teisė ieškovei keisti Sutartį be rašytinio susitarimo, prieštarauja imperatyviajai įstatymo nuostatai, todėl šio punkto dalis pripažintina niekine ir negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ex officio (savo nuožiūra).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Sutarties 6.3.2 punktas, kuriuo buvo nustatyta teisė

ieškovei keisti Sutartį be rašytinio susitarimo, prieštarauja imperatyviajai įstatymo nuostatai, todėl ši punkto dalis pripažintina niekine ir negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Sutarties 6.3.2 punkte šalys sulygo, kad tylėjimas reiškia Sutarties pakeitimo ar papildymo priėmimą, todėl nėra pagrindo spręsti, jog Sutarties pratęsimas ir pakeitimas (papildymas) įvykdyti neteisėtai, nesutinkant atsakovui, nes jis turėjo teisę ir pakankamai laiko atmesti pateiktą pasiūlymą. Be to, Sutarties 6.3.3 punktu atsakovas raštu patvirtino, kad jis sutinka su Sutarties pakeitimo tvarka, nurodyta Sutarties 6.3 punkte, ir tokia tvarka nepažeidžia jo teisių. Šalių susitarimas dėl Sutarties pakeitimo specialios tvarkos atitiko specialaus teisinio reguliavimo nuostatas (Lietuvos Respublikos elektros energetikos 51 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 51.2 punktą).

16.2. Atsakovas neprieštaravo dėl ieškovės 2014 m. kovo 16 d. elektroniniu laišku atsiųstų Sutarties pratęsimo sąlygų, kartu ir dėl mokesčio už išankstinį Sutarties nutraukimą, nustatyto Sutarties 5.4 punkte, dydžio pakeitimo. Po Sutarties pakeitimo atsakovas beveik dvejus metus ieškovei mokėjo pagal pakeistus mažesnius elektros tarifus, taigi akivaizdu, kad atsakovas sutiko su ieškovės siūlytais pakeitimais ir juos priėmė.

16.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjama byla nėra analogiška Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 24 d. išnagrinėtai civilinei bylai Nr. e2A-487-656/2017. Vilniaus apygardos teismas minėtoje byloje padarė išvadą, kad susitarimas dėl netesybų dydžio pakeitimo atitiko CK 6.72 straipsnyje nustatytus būtinos rašytinės formos reikalavimus, susitarimo nuostatos aiškios ir pagrįstos ekonominiais kriterijais, ginčijamas susitarimas atitinka Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 51 straipsnio 3 dalį; tai, kad atsakovas toliau vykdė Sutartį ir pastabų dėl jos sąlygų nereiškė, patvirtino, kad atsakovas neprieštaravo dėl naujai nustatyto išankstinio Sutarties mokesčio realumo, teisingumo ir pagrįstumo.

16.4. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas turėjo vadovautis ir Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-542-601/2017 (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad ieškovė 2014 m. kovo 15 d., remdamasi Sutarties 6.3 punktu, pateikė atsakovei pasiūlymą elektroniniu paštu dėl Sutarties pratęsimo ir Sutarties sąlygų pakeitimo. Atsakovė per 14 dienų terminą pasiūlymo neatmetė (tylėjimu sutiko su keičiamomis Sutarties sąlygomis), todėl pasiūlyme nurodyti Sutarties pakeitimai tapo Sutarties dalimi. Teismas pažymėjo, kad tylėjimas taip pat laikomas asmens valios išraiška, jeigu taip sutaria šalys (CK 1.64 straipsnio 3 dalis, 6.173 straipsnio 3 dalis). Teismas išaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog tarp šalių sudaryta Sutartis yra neaiški, priešingai, Sutarties sąlygos dėl jos pakeitimo ar papildymo yra suprantamos ir aiškios.

16.5. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 6.228 straipsnio 1 dalimi, padarė neteisėtą išvadą, kad Sutarties sąlyga, jog ieškovė galėjo keisti sutartį nesant abiejų šalių pasirašyto susitarimo dėl Sutarties keitimo (Sutarties 6.3.2 punktas), nepagrįstai suteikė kitai šaliai (ieškovei) pranašumą. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino šalių nelygybės faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010 išaiškino, kad CK 6.228 straipsnis negali būti taikomas, siekiant panaikinti ar pakeisti Sutarties sąlygą, nustatančią netesybas ir jų dydį. Neabejotina, kad ūkininko ūkis yra viena iš komercinės veiklos formų. Ginčo Sutartis buvo sudaryta išimtinai tik atsakovo verslo interesams tenkinti, todėl atsakovas negali būti ginamas kaip silpnesnė santykio šalis. Lietuvoje yra nemažai veikiančių nepriklausomų elektros energijos tiekėjų, kurie konkuruoja tarpusavyje, todėl klientai turi pasirinkimo laisvę, ir ieškovė nėra vienintelė tiekėja ar monopolininkė. Atsakovas yra verslo subjektas, jis nėra vartotojas pagal CK 6.2281 straipsnio 2 dalį, todėl jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Ieškovės elektroniniu paštu atsakovui išsiųstos Sutarties pratęsimo sąlygos yra aiškios.

16.6. Ieškovės apskaičiuotas Sutarties nutraukimo mokestis yra tik vieno mėnesio atsakovo mokėtinos sumos už elektros energiją vidurkis. Sutartyje nustatytas Sutarties nutraukimo mokestis atlieka kompensuojamąją funkciją. Šis Sutarties nutraukimo mokestis skirtas ieškovei kompensuoti nuostolius, kurie gali atsirasti, jei klientas nutraukia Sutartį. Ieškovės analitikai apskaičiavo ir nustatė Sutarties nutraukimo mokestį, kurį klientui (atsakovui), nutraukusiam Sutartį prieš terminą, sumokėjus ieškovei būtų kompensuojami nuostoliai, patirti dėl elektros kainų rinkoje svyravimų ir dėl to, kad klientas (atsakovas) pirko iš ieškovės elektrą tik tą Sutarties laikotarpį, kai ieškovės taikyta Sutarties pratęsimo sąlygose numatyta elektros kaina buvo mažesnė nei elektros rinkos kaina (ginčo atveju Sutarties pratęsimo sąlygose nustatyta fiksuota kaina 49 Eur/MWh, o elektros rinkos kaina „Nord Pool“ biržoje, už kurią ieškovė pirko elektros energiją, pvz., nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., buvo nuo 50,44 iki 57,49 Eur/MWh (didesnė nei atsakovui parduotos elektros kaina). Skundžiama nutartimi apeliacinis teismas suteikė nepagrįstą pranašumą atsakovui – atsakovas pagal pakeistas Sutarties sąlygas beveik dvejus metus pirko iš ieškovės elektros energiją už mažesnę kainą (ši kaina galiojo tik šalims sutarus, jog Sutartis pratęsiama trejų metų laikotarpiui pagal atsiųstas Sutarties pratęsimo sąlygas), o nutraukęs Sutartį anksčiau termino atsakovas apeliacinės instancijos teismo buvo įpareigotas sumokėti tik 72,40 Eur dydžio Sutarties nutraukimo mokestį, nustatytą 2012 m. lapkričio 27 d. tarp šalių sudarytoje pradinėje Sutartyje, kurios galiojimo terminas –

9 mėnesiai.17. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas

šiais argumentais:17.1. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek kasaciniame skunde savo poziciją grindžia CK 6.156 straipsnyje įtvirtintu sutarties

laisvės principu, tačiau suabsoliutinti šio principo taikymo negalima. Ieškovė teigia, kad šio ginčo šalys buvo laisvos susitarti dėl visų Sutarties sąlygų, Sutarčiai nėra ir negali būti taikomi jokie sutarčių laisvės principo apribojimai. Šiuo atveju negalima teigti, kad ieškovė, pakeisdama Sutartį, laikėsi CK 6.158 straipsnyje įtvirtinto sąžiningumo principo.

17.2. Sprendžiant ginčo Sutarties pakeistų sąlygų klausimą reikėtų vadovautis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi. Šiuo atveju negalima remtis CK 6.2281 straipsnio 2 dalimi ir teigti, kad atsakovas nėra vartotojas. Atsakovui buvo pateikta pasirašyti Sutartis, neaiškinant jos sąlygų, ir jokių derybų be elektros kainos dydžio dėl Sutarties nebuvo. Be to, ieškovė yra juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni bonus pater familias (apdairus ir atidus žmogus) elgesio standartai. Nors atsakovas kaip ūkininkas ir veikia versle, jo padėtis perkant elektros energiją ir sudarant tokias sutartis nėra lygiavertė su ieškovės ir atsakovas laikytinas silpnesne sutarties šalimi.

17.3. Ieškovė teigia, kad po ginčijamo Sutarties pakeitimo atsakovas beveik dvejus metus atliko mokėjimus pagal pakeistus elektros tarifus, taigi atsakovas sutiko su ieškovės siūlytais pakeitimais ir juos priėmė. Ieškovė visą Sutarties pakeitimą traktuoja kaip vieną Sutarties sąlygą, tačiau taip vertinti ginčo Sutarties pakeitimo negalima. Elektros tarifas – tai viena Sutarties sąlyga, o Sutarties nutraukimo mokesčio pakeitimas – visai kita sutarties sąlyga. Tai, kad atsakovas mokėjo pagal pakeistus elektros tarifus, nereiškia, kad jis sutiko su visomis pakeistomis Sutarties sąlygomis.

17.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškovė kasaciniame skunde nurodė daug kasacinio teismo, apylinkės, apygardos teismų nutarčių, kuriose suformuotus precedentus, jos nuomone, pažeidė Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą. Pažymėtina, kad ieškovė nekonkretizuoja nurodomų nutarčių bylų ir šios bylos aplinkybių, jų nelygina.

17.5. Ieškovė tiek kasaciniame skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, tiek dublike remiasi bylomis pagal UAB „Elektrum investicija“ ieškinį atsakovei UAB „Liskando investicija“. Taigi ieškovė remiasi teismų sprendimais, kurie dar gali būti peržiūrėti tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 18 straipsnį tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikydamas įstatymus. Atsižvelgiant į tai, negalima remtis ir vadovautis ieškovės nurodomais apylinkės teismų sprendimais.

17.6. Atsakovas Sutartį sudarė prisijungimo būdu, t. y. Sutartis buvo paruošta ir pateikta pačios ieškovės. Sutarties 6.3.2 punktas yra pakankamai neaiškus tokiam teisinių santykių dalyviui kaip ūkininkui. Be to, atskirai turi būti įvertintas ir Sutarties pakeitimo procesas. Ieškovė, prisidengdama sudarytos Sutarties 6.3.2 punktu, atsakovui atsiuntė elektroninį laišką su priedu ir jį įvardijo kaip bendradarbiavimo pasiūlymą bei sprendė, kad pakeitė Sutarties sąlygas. Iš atsiųsto bendradarbiavimo pasiūlymo nebuvo aišku, kad tai – Sutarties pakeitimas, nebuvo aišku, apie kokią sutartį kalbama, nebuvo nurodyta, kokia sutartis keičiama, jos data ir numeris.

17.7. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, gali būti sprendžiama pagal tai, ar esminės nuostatos yra išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar daug nuostatų apima sąlyga, ar kiekviena iš jų detaliai aptarta. Gali turėti reikšmės tai, kiek situacijų yra aptariama konkrečioje sąlygoje, kuo viena aptariama situacija skiriasi nuo kitos, ar nurodomos kiekvienos situacijos pasekmės ir kt. Analizuojant išraiškos būdą gali turėt reikšmės tai, ar sąlygos nuostata tiesiogiai suformuluota ir išreikšta taisyklėse, ar ne, ar reikšmingos nuostatos pateikiamos nuosekliai vienoje taisyklių dalyje, ar keliose vietose. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad ieškovės atliktas Sutarties sąlygų pakeitimas negali būti laikomas aiškiai suprantamu, tinkamu ir sąžiningu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, pagal kurią kliento tylėjimas reiškia teikėjo pasiūlyto sutarties pakeitimo priėmimą, teisėtumo vertinimo

18. Pirmąja kasacinio skundo argumentų grupe ieškovė ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kurioje šalių sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties 6.3.2 punkto sąlyga pripažinta negaliojančia pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį ir CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

19. Ginčo Sutarties 6.3.2 punkto sąlygoje nustatyta, kad sutarties pakeitimai ar papildymai, jeigu pasiūlyti tiekėjo, įsigalioja ir tampa neatskiriama sutarties dalimi, jeigu klientas pasiūlytų pakeitimų ar papildymų raštu neatmetė per 14 kalendorinių dienų nuo jų gavimo dienos, t. y. kliento tylėjimas reiškia pakeitimo ar papildymo priėmimą.

20. CK 6.228 straipsnyje įtvirtintas sutarties modifikavimo dėl esminės šalių nelygybės institutas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.

21. Kasacinio teismo nagrinėtose bylose pabrėžiama, kad taikant CK 6.228 straipsnį pagrindas konstatuoti perdėtą vienos sutarties šalies pranašumą yra tada, kai sutarties sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad, pagal CK 6.228 straipsnį, sprendžiant, ar sutarties šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006, 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-124/2012).

22. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.228 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalies teisė vienašališkai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos teismų turi būti vertinama ir taikoma kaip išimtinė priemonė – įstatymo nustatyta tvarka konstatavus pakankamą pagrindą. Sutarties šalies reikalavimas atsisakyti ar pakeisti sutartį dėl esminės nelygybės teismo gali būti patenkintas ne dėl bet kokio neatitikimo tarp sutarties šalių tarpusavio prievolių, o tik tuo atveju, kai teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad egzistuoja didžiulė sutarties šalių tarpusavio prievolių nelygybė, suteikianti kitai sutarties šaliai nepateisinamą perdėtą pranašumą; tokia teismo išvada turi būti pagrįsta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469).

23. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepagrindė išvados, kad aptariama sutarties sąlyga atitinka CK 6.228 straipsnio 1 dalies kriterijus, t. y. suteikia ieškovei nepateisinamą perdėtą pranašumą, iš esmės nutartyje apsiribodamas teiginiu, kad ieškovė galėjo keisti sutartį nesant abiejų šalių pasirašyto susitarimo. Asmens valios išreiškimas tylėjimu yra teisėta valios išreiškimo forma, jeigu tai numatyta įstatyme ar sutarta šalių (CK 1.64 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nedraudžiama sutarties šalims susitarti dėl skirtingų valios išraiškos formų sutarties pakeitimo atveju. Esmine aplinkybe laikytina ne tai, kokia forma šalis išreiškė valią, o tai, ar iš tikrųjų buvo atskleistas tos valios turinys ir pasiekta būtina sutarties sudarymo ar pakeitimo sąlyga  – šalių susitarimas (CK 6.159 straipsnis). Nėra pagrindo teigti, kad aptariama sutarties sąlyga savaime kaip tokia atima iš atsakovo galimybę gauti ieškovės pasiūlymą, jį suprasti ir atitinkamai išreikšti savo valią.

24. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ir ieškovės argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai sprendė, kad aptariama sutarties sąlyga yra niekinė kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kaip konstatuota pirmiau, įstatymu nedraudžiama nustatyti tokią sutarties pakeitimo tvarką. Teismas sprendimą dėl šios ginčo dalies grindė ir tuo, kad CK 6.72 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis, tačiau rašytinės formos nesilaikymas, išskyrus kai tai įsakmiai numatyta įstatyme, neužtraukia niekinio sandorio padarinių, tik apriboja šalių teisę įrodinėti sandorio sudarymą ar vykdymą (CK 1.93 straipsnis).

25. Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino šalių sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties 6.3.2 punkto sąlygą negaliojančia.

Dėl siurprizinių sutarties standartinių sąlygų negaliojimo (CK 6.186 straipsnis)

26. Atsakovas bylos metu savo atsikirtimus grindė, be kita ko, ir aplinkybėmis, kad jis sutartį sudarė prisijungimo būdu, iš ieškovės pasirinkto sutarties pakeitimo būdo – atsiųsto bendradarbiavimo pasiūlymo teksto negalėjo suprasti, kad juo keičiamas ir pradinės sutarties 5.4 punkte nustatytas sutarties nutraukimo mokestis, ieškovė pažeidė pareigą sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai. Kaip tvirtina atsakovas, sutartiniuose santykiuose jis buvo nelygiavertėje derybinėje padėtyje su ieškove, kadangi elektros energijos pirkimo santykiuose yra neinformuota, nepatyrusi, neturinti derybų patirties šalis.

27. Vertinant atsakovo nurodytas aplinkybes, aktualus CK 6.186 straipsnyje įtvirtintas netikėtų (siurprizinių) sutarčių

standartinių sąlygų institutas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) laikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos šaliai buvo tinkamai atskleistos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą.

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.186 straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas  – nustatyti papildomas garantijas šaliai, kuri sudaro sutartį prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas. CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant ateityje. Sprendžiant, ar konkreti sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę, išraiškos būdą (CK 6.168 straipsnio 2 dalis). Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, tarp šalių susiklosčiusius santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-518/2008).

29. Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius yra teismo pareiga, aplinkybė, kad asmuo, nurodęs faktinį reikalavimų (atsikirtimų) pagrindą, netinkamai nurodo taikytiną teisės normą ar jos nenurodo, neatleidžia teismo nuo šios pareigos vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-916/2017, 30 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytos ir teismų įvertintos aplinkybės sudaro pagrindą sutarties 5.4 punkto pakeitimą vertinti CK 6.186 straipsnio nuostatų aspektu.

30. Ieškovė neginčija aplinkybės, kad elektros tiekimo sutartį atsakovas sudarė prisijungimo būdu – pagal jos paruoštas standartines sutarties ir pakeitimo sąlygas, tačiau laikosi pozicijos, kad tinkamai atskleidė atsakovui sutarties 5.4 punkto pakeitimo turinį, o pakeistas susitarimo turinys atitinka sąžiningą verslo praktiką. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, šiuos ieškovės argumentus pripažįsta nepagrįstais.

31. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovė tinkamai pranešė atsakovui-pirkėjui apie elektros energijos sutarties pakeitimą, konstatavo, be kita ko, šias aplinkybes: pagrindinėje tarp šalių sudarytoje 2012  m. lapkričio 27 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje, kuri buvo pasirašyta abiejų šalių atstovų, 5.4 punktas numatė atsakomybę klientui, jei jis nutraukia sutartį nesilaikydamas 5.2 punkto reikalavimų (klientas turi teisę nutraukti sutartį apie tai iš anksto raštu įspėdamas tiekėją mažiausiai prieš 60 kalendorinių dienų), – tuo atveju klientas privalo mokėti tiekėjui 250 Lt (be PVM) mokestį už išankstinį sutarties nutraukimą. Ieškovės atsiųstame bendradarbiavimo pasiūlymo tekste po pagrindinėmis sąlygomis yra nurodytas išankstinis produkto nutraukimo mokestis, tačiau apie tai, kad ieškovė šiuo pasiūlymu siūlo sutarties 5.2 ir 5.4 punktų pakeitimus, iš pasiūlymo teksto nebuvo aišku, ieškovė atsakovui tinkamai nepranešė, kad siūlo sutarties nutraukimo mokestį pakeisti produkto nutraukimo mokesčiu.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos sutarties pakeitimo aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad ieškovė nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis ir tinkamai neatskleidė savo valios nustatyti išankstinio produkto nutraukimo mokestį. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pagal ieškovės pasiūlytą sutarties 5.4 sąlygos pakeitimą už to paties pobūdžio pažeidimą – įspėjimą apie sutarties nutraukimą vėliau nei prieš 60 dienų numatyta mokesčio suma padidėjo nuo 72,40 Eur pradinėje sutartyje iki 9495,48 Eur nagrinėjamo ginčo atveju – atsakovui pranešus apie sutarties nutraukimą prieš 45 dienas. Toks pradinės sutarties sąlygų pakeitimas neabejotinai toks, kurio kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje už panašaus pobūdžio pažeidimą. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodinėja, jog bendradarbiavimo pasiūlymu buvo pakeistas ir sutarties 5.2 punktas.

33. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą šalių elektros pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo (bendradarbiavimo pasiūlymo) sąlygą dėl pradinės sutarties 5.4 sąlygos pakeitimo pripažinti siurprizine ir negaliojančia CK 6.186 straipsnio pagrindu.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisant padarytų materialiosios teisės taikymo klaidų, tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies iš esmės šalių ginčą išsprendė teisingai. Dėl to skundžiama nutartis paliekama galioti iš esmės nepakeista, jos motyvus iš dalies pakeičiant išdėstytais šioje nutartyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

36. Nagrinėjamu atveju ieškovės kasacinis skundas netenkinamas, todėl ieškovei, sumokėjusiai žyminį mokestį, šis mokestis iš atsakovo nepriteistinas.

37. Atsakovas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame procese, atlyginimą. Kadangi ieškovės kasacinis skundas atmestas, atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsakovas prašo priteisti 500 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą (už parengtą atsiliepimą į kasacinį skundą). Nagrinėjamu atveju atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už advokato suteiktą pagalbą neviršija Rekomendacijose įtvirtinto maksimalaus dydžio, todėl atsakovui iš ieškovės priteistinas 500 Eur išlaidų atlyginimas už advokato pagalbą.

38. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2,69 Eur tokių išlaidų. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei turėtų būti priteistas iš ieškovės, tačiau kasacinio teismo patirtų pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikоs teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti atsakovui ūkininkui K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektrum

Lietuva“ (j. a. k. 301506046) 500 (penkių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

EGIDIJUS LAUŽIKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14446 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-401-687/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00543-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovams J. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Baltisches Haus“ dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, tretieji asmenys V. M., V. M., notarės Judita Skrodenytė ir Asta Kielienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Byloje sprendžiama dėl kasacinio skundo atsisakymo priėmimo.2. Ieškovas prašė perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas pagal atsakovų J. J. ir UAB „Baltisches Haus“ 2016 m. kovo

8 d. sudarytą 1410/13043 žemės sklypo dalies, esančios Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, įpareigoti jį sumokėti atsakovei UAB „Baltisches Haus“ 110 000 Eur.

3. Ieškovas nurodė, kad atsakovas J. J. pardavė sau priklausančią sklypo dalį pažeisdamas ieškovo, kaip žemės sklypo bendraturčio, pirmenybės teisę pirkti parduodamą turto dalį.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino: perkėlė ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal atsakovų sudarytą žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartį, įpareigojo ieškovą sumokėti atsakovei UAB „Baltisches Haus“ 110 000 Eur.

5. Teismas nustatė, kad:5.1. ieškovas yra ginčo žemės sklypo bendraturtis, jam asmeninės nuosavybės teise priklauso 5522/13043 dalys žemės

sklypo, atsakovui J. J. priklausė 1410/13043 dalių žemės sklypo, o 6111/13043 dalių žemės sklypo priklauso tretiesiems asmenims V. M. ir V. M.;

5.2. atsakovas J. J. 2016 m. sausio 27 d. pareiškimu kreipėsi į notarų biurą, prašydamas persiųsti sklypo bendraturčiams J. K., V. ir V. M. pareiškimą apie tai, kad jis parduoda sau priklausančią žemės sklypo dalį už 110 000 Eur, o jie, kaip sklypo bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai, turi pirmumo teisę pirkti jam priklausančią sklypo dalį;

5.3. 2016 m. kovo 1 d. notarė J. Skrodenytė išdavė liudijimą, kuriuo patvirtino, kad J. J. pareiškimas buvo persiųstas kitiems sklypo bendraturčiams registruotais pranešimais, pranešimai buvo įteikti, į notarų biurą sklypo bendraturčiai nesikreipė ir jų atsakymai nebuvo gauti;

5.4. 2016 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi J. J. sau priklausančią sklypo dalį perleido UAB „Baltisches Haus“ už 110 000 Eur;

5.5. ieškovui adresuota pašto siunta nebuvo įteikta, grąžinta notarei 2016 m. kovo 4 d.;5.6. laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. kovo 4 d., be aptariamos siuntos, buvo dar viena siunta, adresuota

ieškovui, ši jam buvo įteikta.6. Teismas padarė išvadą, kad J. J. pranešimas apie ketinimą parduoti savo dalį žemės sklypo Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka ieškovui įteiktas nebuvo; nepripažino, jog ieškovas, atsiėmęs pašte vieną jam adresuotą siuntą, kitos siuntos (ginčo) neatsiėmė iš pašto sąmoningai, siekdamas išvengti jam taikomos pareigos atsiimti pašto siuntą per mėnesį vykdymo; atmetė kaip nepagrįstus atsakovų atstovų samprotavimus, kad ieškovui apie J. J. ketinimą parduoti žemės sklypą turėjo būti žinoma iš kitų sklypo bendraturčių, bet ieškovas neketino jo įsigyti, kadangi nebuvo išreiškęs valios įgyti nuosavybės teisių į ginčo turtą, kai šis buvo parduodamas už 4 kartus mažesnę kainą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nekilnojamojo turto pardavimo tinklalapyje http://www.aruodas.lt 2016 m. sausio 27 d. paskelbtas skelbimas negali būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, patvirtinantis ieškovo žinojimą apie J. J. ketinimą parduoti ginčo sklypo dalį. Byloje nustatyta, kad prieš J. J. įsigyjant ginčo sklypo dalį 2016 m. sausio 20 d. buvo pasirūpinta visų kitų bendraturčių (ir ieškovo) pareiškimais dėl pirmumo teisės pirkti turto dalį atsisakymo, tačiau neaišku, kodėl ieškovo nebuvo paprašyta sudaryti analogišką ankstesniam atsisakymą.

7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Baltisches Haus“ apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 12 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir

priėmė naują – ieškinį atmetė.8. Teisėjų kolegijos vertinimu, fakto, kad atsakovas J. J. tinkamai įvykdė jam, kaip bendraturčiui, įstatyme nurodytas

pareigas, nepaneigia ieškovo argumentai, jog nebuvo išnaudoti visi Notarų rūmų prezidiumo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. 3.4 patvirtintoje konsultacijoje (toliau – Konsultacija) dėl pranešimo bendraturčiui dėl pirmumo teisės įsigyti parduodamą dalį nekilnojamojo daikto nurodyti dokumentų įteikimo būdai (per antstolį, viešas paskelbimas spaudoje). Kolegija pažymėjo, kad Konsultacija nėra privalomos galios teisės aktas, todėl faktas, kad ja nesivadovauta, savaime nepatvirtina atsakovo prievolės pranešti apie ketinimus parduoti sau priklausančią dalį pažeidimo.

9. Skelbimą nekilnojamojo turto pardavimų portale aruodas.lt kolegija pripažino alternatyviu pranešimu apie ketinimą parduoti ginčo žemės sklypo dalį. Kolegija akcentavo tai, kad ieškovas yra itin patyręs šio konkretaus žemės sklypo kitų dalių supirkimo iš jo savininkų dalyvis (2015 metų spalio bei lapkričio mėnesiais supirko arba išmainė sklypo dalis pagal 7 sutartis), taigi neabejotinai žinojo apie savo pirmenybės teisę, juo labiau kad notaro patvirtintu 2016  m. sausio 12 d. pareiškimu iš anksto buvo atsisakęs savo pirmumo teisės, sutikdamas, kad tuometinis sklypo savininkas perleistų savo dalį bet kokiam pirkėjui už bet kokią kainą, kaip apdairus ir rūpestingas bendraturtis suprato, kaip turi elgtis tokioje situacijoje ir kaip turi informuoti apie pasikeitusius ketinimus, susijusius su sklypo dalies įsigijimu. Kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad ieškovas buvo susipažinęs su minėtu skelbimu, žinojo apie parduodamą dalį, tačiau jokių veiksmų dėl neatskleidžiamų teismui priežasčių nesiėmė. Byloje yra duomenų, kad ieškovas ir tretieji asmenys turėjo bendrų ketinimų ir bendrų verslo planų dėl supirkinėjamų atitinkamų šio žemės sklypo dalių, todėl labiau tikėtina, kad jie turėjo kontaktų ir dėl šios konkrečios pardavinėjamos sklypo dalies, taigi sužinoti apie parduodamo turto dalies sąlygas ieškovas turėjo galimybę ir iš kitų bendraturčių.

10. Teisėjų kolegija atmetė argumentus dėl atsakovų elgesio nesąžiningumo, t. y. atsakovų išankstinio ketinimo pažeisti bendraturčių pirmenybės teisę, jiems susiderėjus dėl žemės sklypo pardavimo atsakovei UAB „Baltisches Haus“ ir 2006 m. vasario 12 d. sudarius preliminarų susitarimą dėl būsimo turto perleidimo, nepaisant fakto, kad vieno mėnesio terminas, per kurį turėjo paaiškėti bendraturčių apsisprendimas, dar nebuvo suėjęs.

11. Kolegija pripažino, kad atsakovas J. J. ėmėsi visų jam prieinamų priemonių informuoti bendraturčius apie ketinimus parduoti jam priklausančią dalį ir CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus atliko. Nors notarės siųstas pranešimas ieškovui nebuvo įteiktas, už tai atsakomybė tenka tik jam pačiam. Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta (CK 6.167 straipsnis), taigi oferta gali būti pripažintas ir bendraturčio pranešimas apie parduodamą už konkrečią kainą bendro turto dalį. Ieškovas nepateikė jokių įtikinamų ir logiškų argumentų, kodėl, jo manymu, jam nebuvo įteiktas atsakovo J. J. tinkamu adresu per notarę išsiųstas pranešimas (CK 6.166 straipsnis).

12. Teisėjų kolegija taip pat laikė svarbiomis ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstai neįvertintas aplinkybes, susijusias su ieškovo išsilavinimu (aukštasis teisinis, nuo 1996 m. iki 2013 m. vertėsi advokato praktika) bei turima patirtimi (sudarant turto perleidimo sandorius, atliekant kitus su nekilnojamuoju turtu susijusius veiksmus (detaliųjų planų rengimas, atidalijimas ir kt.), dėl kurių jam yra (turi būti) gerai žinomos ne tik jo, kaip daikto bendraturčio, teisės ir pareigos, bet ir pareiga priimti jam siunčiamą korespondenciją, o šios pareigos neįvykdžius, prisiimti iš to kilsiančią riziką. Ieškovas, nesiimdamas veiksmų, kad priimtų jam siunčiamą pranešimą, pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą būti atidžiam ir rūpestingam, taip pat daikto bendraturčių teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių pusiausvyros principus.

13. Teisėjų kolegija iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad ieškovas atsisakė tą pačią žemės sklypo dalį pirkti iš pradinio savininko už daugiau kaip keturis kartus mažesnę kainą nei ginčo atveju, o naujas pranešimas apie to paties daikto pardavimą jau už gerokai didesnę kainą buvo išsiųstas bendraturčiams vos po poros savaičių.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje konstatuota, kad bendraturtis, nusprendęs parduoti savo dalį, turi tinkamai pranešti kitiems bendraturčiams apie šių teisę pirkti parduodamą dalį pirmenybės teise, todėl bylą nagrinėję teismai privalėjo nustatyti, ar atsakovas buvo tinkamai įvykdęs savo pareigą.

14.2. Apeliacinės instancijos teismas, netyręs atsakovo pranešimo kitiems bendraturčiams apie planuojamą parduoti žemės sklypo dalį turinio, nepagrįstai prilygino jį pardavėjo ofertai. Šiuo atveju nagrinėjami daiktinės teisės aspektai ir tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinis bendraturčių tarpusavio santykių reguliavimas skiriasi nuo kreditoriaus ir skolininko santykių reguliavimo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija gali būti

taikoma tiek ikisutartinių, tiek sutartinių santykių metu, tačiau šios prezumpcijos taikymas daiktinėje teisėje nepagrįstai varžytų bendraturčių teises ir teisėtus interesus, keltų nepagrįstų ir sunkiai įvykdomų pareigų ir neapsaugotų bendraturčių nuo nesąžiningų parduodančio savo dalį bendraturčio veiksmų.

14.3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnį, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes priskyrė ieškovui pareigą įrodyti (paneigti žinojimo prezumpciją), jog jam nebuvo žinoma apie tai, kad bendraturtis planuoja parduoti jam priklausančio turto dalį.

14.4. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino duomenų apie atsakovų veiklą: vertinant 2016 m. sausio–kovo mėnesiais atliktus sandorius bei tai, kad atsakovė UAB „Baltisches Haus“ buvo įsigijusi žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir nuo 2012 metų rengė detalųjį planą, o jos interesais veikęs liudytojas kūrė planus, kaip įsigyti ginčo žemės sklypo dalį, tikėtina, kad nebuvo sudaryta galimybių šią dalį įsigyti ieškovui. Ieškovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai turėjo tikslą įsigyti ginčo žemės sklypo dalį bei įvairiais būdais siekė, jog pirmumo teise nepasinaudotų ieškovas.

14.5. Atsižvelgiant į tai, kad pranešimas bendraturčiams yra siunčiamas per notarą, šiai bylai yra reikšminga Konsultacija, kurioje nurodyta, kad jei notaro persiųstas pranešimas nepasiekia adresato, tai tinkamu pranešimu gali būti laikomas pranešimas per antstolį arba skelbiant spaudoje, kai nežinoma bendraturčio gyvenamoji vieta. Tuo atveju, kai notarui pateikiama informacija, kad adresatas nerastas, o palikus pranešimą, kad yra gautas laiškas, tačiau adresatui pranešimo neatsiėmus, laikytina, kad asmuo negavo pranešimo, reikėtų papildomai pranešti apie ketinimą parduoti dalį kitais būdais. Šis atvejis negali būti prilyginamas atsisakymui priimti pranešimą, nes nėra duomenų, kad adresatui buvo žinoma apie pranešimo gavimą.

14.6. Skelbimo apie parduodamą sklypo dalį įkėlimas į interneto tinklalapį taip pat nėra laikomas tinkamu pranešimu bendraturčiams apie jų teisę pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti turto dalį. Šis veiksmas yra tik potencialių pirkėjų paieška, bet ne bendraturčių informavimo tvarka.

15. Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai J. J. ir UAB „Baltisches Haus“ prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimai grindžiami tokiais argumentais:

15.1. Konsultacija notarinių veiksmų atlikimui neturėtų būti taikoma vertinant atsakovo pareigos pagal CK 4.79 straipsnio 2 dalį įvykdymo teisingumą (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 9 straipsnis).

15.2. Apeliacinės instancijos teismas išvadą apie tinkamą atsakovo pareigų įvykdymą ir ieškovo žinojimą apie galimybę pasinaudoti pirmenybės teise grindė ne išimtinai 2016 m. sausio 27 d. pranešimo pateikimo faktu, bet pagal kitoje byloje surinktus įrodymus nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes.

15.3. Įrodymų vertinimo procese skelbimas internete buvo vertinamas kaip žinojimo faktą patvirtinantis įrodymas.15.4. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.166 straipsnį

papildomai patvirtindamas faktą, kad ieškovui buvo žinoma apie 2016 m. sausio 27 d. pranešimą. Teismas nustatė šią faktinę aplinkybę ir kitu būdu – įrodymų vertinimo priemonėmis. Tuo atveju, jeigu konkrečioje situacijoje kasacinis teismas nustatytų, kad CK 6.166 straipsnyje nustatyta prezumpcija negali būti taikoma (tiesiogiai arba pagal CK 1.8 straipsnį), tai neturėtų paneigti iš esmės teisingo ir pagrįsto apeliacinės instancijos teismo išvadų ir sprendimo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

16. Kasaciniame teisme 2018 m. rugpjūčio 8 d. gautas ieškovo J. K. pareiškimas dėl kasacinio skundo atsisakymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl šalių teisės atsisakyti kasacinio skundo

17. Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, ar reikalinga jų teisminė gynyba. Kasacinio skundo atsisakymas yra viena iš kasacinį procesą inicijavusio asmens procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 349 straipsnis). Pagal CPK 349 straipsnio 1 dalį kasatorius turi teisę atsisakyti paduoto kasacinio skundo iki dalyvaujančių byloje asmenų kalbų pabaigos teismo posėdyje, o rašytinio proceso metu – iki teismo posėdžio pradžios. Vėliau atsisakyti kasacinio skundo negalima. Nagrinėjamu atveju byla kasaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, pareiškimas dėl kasacinio skundo atsisakymo paduotas iki paskirto teismo posėdžio pradžios, todėl laikytina, jog teisę atsisakyti kasacinio skundo ieškovė įgyvendino laiku.

18. CPK 42 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos šalių teisės, tarp jų ir ieškovo teisė atsisakyti ieškinio. Nurodyta norma taikytina ir kasaciniame procese, nes, pagal CPK 340 straipsnio 5 dalį, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomi šio kodekso 1–300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms.

19. Teisės atsisakyti kasacinio skundo įgyvendinimas yra dispozityvumo principo (CPK 13 straipsnis) išraiška, nes kasacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (kasatoriaus) iniciatyva, kai šis įgyvendina procesinę teisę atsisakyti inicijuoto kasacinio proceso. Kasacinio skundo atsisakymas nėra besąlygiškas pagrindas teismui nutraukti kasacinį procesą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima kasacinio skundo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kasatoriaus, kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 349 straipsnio 3 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo pateiktas kasacinio skundo atsisakymas prieštarauja įstatymams ar pažeidžia jo ir (ar) kitų asmenų teises bei interesus, taip pat nenustatytas ir viešojo intereso gynimo poreikis.

21. Byloje dalyvaujantys asmenys informuoti apie teisę iki 2018 m. rugsėjo 3 d. pateikti rašytinius paaiškinimus dėl ieškovo kasacinio skundo atsisakymo. Atsakovai ir tretieji asmenys V. M., V. M. pareiškė, kad sutinka su ieškovo pareikštu kasacinio skundo atsisakymu ir prašo jį tenkinti. Prieštaravimų dėl pareiškimo dėl kasacinio skundo atsisakymo nepateikta.

22. Ieškovui atsisakius kasacinio skundo, liks nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2018  m. kovo 12 d. sprendimas atmesti ieškinį, kuris yra naudingas atsakovams, pateikusiems atsiliepimus į kasacinį skundą ir prašiusiems pirmiau nurodytą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Iš pareiškimo dėl kasacinio skundo atsisakymo turinio matyti, kad ieškovui teisiniai kasacinio skundo atsisakymo padariniai yra žinomi, t. y. kad atsisakius kasacinio skundo kasacinis procesas nutraukiamas (CPK 349 straipsnio 2 dalis), kasacine tvarka byla dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties gali būti nagrinėjama tik vieną kartą, o pakartotiniai kasaciniai skundai dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties negalimi (CPK 340 straipsnio 3 dalis).

24. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad kliūčių priimti ieškovo pareikštą kasacinio skundo atsisakymą nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Ieškovui atsisakius kasacinio skundo, pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį jam grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas 1800 Eur žyminis mokestis.

26. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Byloje nėra duomenų apie šalių patirtas dėl pateikto kasacinio skundo išlaidas, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

27. Kasaciniame teisme patirta 25,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 94 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalimi, 349 straipsnio 2 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti ieškovo J. K. (duomenys neskelbtini) kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo atsisakymą ir kasacinį procesą nutraukti.

Grąžinti J. K. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą sumokėtą 1800 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų) Eur žyminį mokestį.

Priteisti valstybei iš ieškovo J. K. (duomenys neskelbtini) 25,39 Eur (dvidešimt penkis Eur 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14374 2018-09-12 2018-09-03 2018-09-03 -

Administracinė byla Nr. T-9-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01574-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 45(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, susipažinęs su pareiškėjo A. B. pareikštu nušalinimu visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams nuo administracinės bylos Nr.  I-2986-811/2018 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. B. pranešimas, kuriame pareiškėjas pareiškė nušalinimą visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams. Pareiškime pareiškėjas teigia, kad visi Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai yra šališki ir suinteresuoti jo administracinės bylos baigtimi. Pareiškėjo manymu, teisėjai, nagrinėdami bylas, neišreikalauja ir nevertina prašomų įrodymų, slėpdami korupcinio pobūdžio veikas, tyčia vilkina bylų nagrinėjimą ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimą, kas kelia abejones šio teismo nešališkumu.

Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotoja, laikinai einanti teismo pirmininko pareigas, Jolita Rasiukevičienė, 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, prašydama spręsti pareiškėjo A. B. pareiškimą nušalinti nuo administracinės bylos Nr. I-2986-811/2018 nagrinėjimo visus Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjus.

Nutartyje nurodoma, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr.  I-2986-811/2018 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 2018 m. liepos 30 d. teisme faksu (2018 m. rugpjūčio 27 d. paštu gautas dokumento originalas) gautas pareiškėjo A. B. pranešimas, kuriame jis reiškia nušalinimą visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams (b. l. 83, 93). Atsižvelgus į pateiktą pareiškimą bei remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 4 dalimi, nutartyje konstatuota, jog pareiškėjas pareiškė nušalinimą visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams ir teisme nėra teisėjų, galinčių išspręsti nušalinimo klausimą, todėl pareiškėjo pareiškimas perduotinas spręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui.

Teismo pirmininkas

k o n s t a t u o j a :

ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, kai šio įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais pagrindais nušalinimą teisėjui (teisėjams) pareiškia proceso dalyvis, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas arba jų paskirtas teisėjas <…>. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai

apygardos administraciniame teisme nėra pakankamai teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas arba teismo pirmininko pavaduotojas, arba teismo pirmininko ar teismo pirmininko pavaduotojo paskirtas teisėjas nedelsdami, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nušalinimo pareiškimo gavimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dienos.

Pareiškėjas reiškia nušalinimą visam Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymėtina, kad ABTĮ viso teismo nušalinimo instituto nenumato. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, jog sistemiškai aiškinant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, kuriose yra reglamentuotas teisėjo ir kitų asmenų nušalinimas (ABTĮ 44 str.) ir pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka (ABTĮ 45 str.), darytina išvada, jog nušalinimas gali būti reiškiamas tik teismo pirmininko nutartimi paskirtiems bylą nagrinėti teisėjams, o ne apskritai visiems teismo teisėjams.

Pareiškime pareiškėjas A. B. teigia, kad visi Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai yra šališki ir suinteresuoti jo administracinės bylos baigtimi, ir nurodo, kad šiuos jo teiginius patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. I-591-821/2017 ir kt. Pareiškėjo manymu, teisėjai, nagrinėdami bylas, neišreikalauja ir nevertina prašomų įrodymų, slėpdami korupcinio pobūdžio veikas, tyčia vilkina bylų nagrinėjimą ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimą, kas, pareiškėjo vertinimu, pagrindžia jo abejones Vilniaus apygardos teismo nešališkumu.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje yra tiesiogiai įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime išaiškino, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių, teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Be to, ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Taigi, įvertinus paminėtas teisės normas, darytina išvada, kad įstatymai nenustato baigtinio aplinkybių, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėti paskirto ar ją nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi, sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne tų asmenų samprotavimais ar prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų dėl bylai nagrinėti paskirtos teisėjų kolegijos šališkumo, todėl byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad administracinei bylai nagrinėti paskirta teisėjų kolegija turi išankstinį nusistatymą ar yra suinteresuota bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad yra kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų nešališkumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo pareiškimas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų nešališkumo grindžiamas tik deklaratyviomis prielaidomis ir yra paremtas iš esmės abstrakčiais pareiškėjo samprotavimais, nenurodant nei konkrečių faktinių aplinkybių, nei pateikiant objektyvių įrodymų, galinčių pagrįsti teisėjų tariamą pareiškėjo diskriminavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko vertinimu, pareiškėjo pareiškime išdėstyti abstraktūs argumentai nėra tos aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos ar atskirų teisėjų nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų kolegijos nešališkumo ar nesuinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teisėjai būtų šališki, suinteresuoti bylos baigtimi.

Taip pat teisėjų šališkumą pareiškėjas grindžia teismo kitose bylose anksčiau priimtais procesiniais sprendimais, procesinio pobūdžio prašymų netenkinimu, t. y. iš esmės pareiškime yra keliamos abejonės dėl teisėjų vykdomos jurisdikcinės veiklos – teisingumo vykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pažymėta, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjų nušalinimo pagrindas.

Atsižvelgus į tai, kad pagal įstatymo nuostatas ir susiformavusią praktiką teisėjas (teismas) gali būti nušalinimas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo nešališkumo, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių objektyviais faktiniais

duomenimis pagrįstų argumentų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų šališkumo, jo pareiškimas nušalinti nuo administracinės bylos Nr. I-2986-811/2018 nagrinėjimo bylai nagrinėti paskirtą teisėjų kolegiją ir visus Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjus netenkinamas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl teisėjų kolegijos ir viso Vilniaus apygardos administracinio teismo galimo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti ir prašymas nušalinti šiuos teisėjus nuo administracinės bylos Nr.  I-2986-811/2018 nagrinėjimo netenkinamas

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 ir 4 dalimis,

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. pareiškimo nušalinti nuo administracinės bylos Nr. I-2986-811/2018 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nagrinėjimo visus Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjus netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

TEISMO PIRMININKAS GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14444 2018-09-13 2018-09-03 2018-09-03 -

Administracinė byla Nr. A-4839-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01102-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. S. H., S. A. A. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. S. H., S. A. A. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai B. S. H., S. A. A. H., S. T. A. H. ir Syeda A. F. H. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-247

(122, 123, 124, 125)/17I-103, 104, 105, 106 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą Pakistano Islamo Respublikos piliečiui S. A. A. H. ir dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti daugkartines nacionalines vizas Nr. 002943886, 002943887 ir 002943888 Pakistano Islamo Respublikos piliečiams B. S. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H.“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo S. A. A. H. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sau ir savo šeimos nariams (I t., b. l. 57–68).

2. Pareiškėjai nurodė, kad tai, jog uždarosios akcinės bendrovės „Judikta“ (toliau – Bendrovė), kurios vadovas yra S. A. A. H., klientai yra užsienio juridiniai asmenys nepaneigia fakto, jog Bendrovė veiklą vykdo Lietuvoje. Pareiškėjai paaiškino, kad Bendrovė Lietuvoje turi registruotą buveinę, Lietuvoje taip pat turi darbuotojus bei vadovą, Lietuvoje fiziškai atlieka darbą bei Lietuvoje moka mokesčius. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad jie į Lietuvą atvyko tik 2017 m. gruodžio 31 d., todėl 2 mėnesių ir 19 dienų laikotarpis iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, pasak pareiškėjų, nėra ilgas laiko tarpas vietinių klientų paieškai ir suradimui.

3. Pareiškėjai nurodė, jog supranta, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta formuluotė „teisėta veikla Lietuvos Respublikoje“ reiškia, kad įmonė gali vykdyti veiklą su klientais, verslo partneriais ir užsakovais iš bet kurios pasaulio valstybės.

4. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovės darbuotoja C. C. F. (K.) turi ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), bet ir Didžiosios Britanijos pilietybę, todėl Sprendimo argumentas, kad ši Bendrovės darbuotoja nėra Europos Sąjungos (ES) pilietė neatitinka tikrovės. Pareiškėjai nurodė, kad minėta darbuotoja nemoka lietuvių kalbos, ir neaišku, ar Migracijos departamentas apklausų metu naudojosi vertėjų paslaugomis.

5. Pareiškėjai paaiškino, kad Bendrovės banko sąskaita buvo atidaryta 2017 m. liepos 14 d., iki tol visos Bendrovės bankinės operacijos vyko Western Union tarptautiniais pervedimais. Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. spalio 31 d. Bendrovės vykdytas ekonomines operacijas pagrindžia Bendrovės ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registrai (buhalterinė didžioji knyga bei bendrasis žurnalas).

6. Pareiškėjai taip pat paaiškino, kad Bendrovės darbuotojo E. Č. darbo vieta yra Bendrovės veiklos vykdymo adresu – A. Smetonos g. 5, Vilniuje. Vien tai, kad Bendrovės darbuotojos C. C. F. darbo sutartis neatitiko nuotolinio darbo sudarymo ypatumų, nereiškia, kad duomenys pateikti Migracijos departamentui neatitinka tikrovės.

7. Pareiškėjai nurodė, kad Bendrovės veiklą pagrindžiantys dokumentai atitinka ir tikrąją teisinių santykių dalyvių valią bei norimą sukurti teisinį santykį. Pareiškėjai neketino vykdyti nelegalios migracijos. Pareiškėjo S.  A. A. H. prašymas išduoti laikiną leidimą sau ir savo šeimos nariams gyventi Lietuvos Respublikoje yra siekis kurti ir plėtoti verslą Lietuvoje.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 104–111).9. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtino aplinkybės, kad Bendrovė ne

mažiau kaip 6 mėn. iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Migracijos departamentas pastebėjo, kad E. Č. ir C. C. F. Bendrovėje buvo įdarbinti 2017 m. spalio 9–10 d., t. y. tik prieš 2 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo. Pareiškėjas S. A. A. H. Bendrovėje įdarbintas nuo 2017 m. kovo 7 d., tačiau į Lietuvą pirmą kartą atvyko tik 2017 m. gruodžio 31 d., todėl, pasak Migracijos departamento, akivaizdu, kad jis nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 9 d. būdamas vieninteliu įdarbintu Bendrovės darbuotoju ir nebūdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, negalėjo vykdyti veiklos Lietuvos Respublikoje.

11. Migracijos departamentas paaiškino, kad leidimas buvo neišduotas ne tik todėl, kad Bendrovė nevykdė veiklos Lietuvos Respublikoje, bet ir todėl, kad pateikti dokumentai nepatvirtino, jog Bendrovė apskritai vykdė veiklą ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo (t. y. nuo 2017 m. birželio 19 d.). Migracijos departamentas pažymėjo, kad nei Bendrovės buhalterinė didžioji knyga nei bendrasis žurnalas savaime nepatvirtina aplinkybių nei, kad Bendrovė realiai vykdė veiklą (t. y. suteikė deklaruojamas paslaugas), nei, kad ši veikla buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje.

12. Pasak Migracijos departamento, surinktų duomenų visuma patvirtina, jog kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjas S. A. A. H. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 45–55).

14. Teismas, detaliai aprašęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad Bendrovės verslo plane nurodyti teiginiai dėl planuojamų vykdyti veiklų negali patvirtinti, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas reikalauja, jog įmonės, kurios dalyvis yra užsienietis, veikla vyktų būtent Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad užsienietis šiuo atveju turi įrodyti, kad jam reikalingas leidimas tam, kad jis galėtų nuolat ir efektyviai kontroliuoti įmonės veiklą Lietuvos Respublikoje ir dalyvauti įmonės valdyme.

16. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esančios sąskaitos faktūros ir išrašai iš Bendrovės banko sąskaitų patvirtina tik tiek, kad buvo atliekamos finansinės operacijos, kurios niekaip neįrodo Bendrovės ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad pareiškėjų skundo argumentas, jog pareiškėjas S. A. A. H. į Lietuvą atvyko tik 2017 m. gruodžio 31 d. ir per tokį trumpą laiką neturėjo galimybės užmegzti verslo kontaktų su vietos ūkio subjektais, taip pat įrodo, kad Bendrovė Lietuvos Respublikoje nevykdė veiklos ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo.

17. Teismas konstatavo, kad nesant kitų objektyvių duomenų apie Bendrovės įstatuose nurodytą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, 2018 m. vasario 5 d. pateiktas Bendrovės balansas, pelno (nuostolio) ataskaitos, didžioji knyga ir bendrasis žurnalas taip pat negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Bendrovės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą. Juose esantys įrašai tik atspindi ūkinių operacijų fiksavimą, tačiau jokių įrodymų, kad šios ūkinės operacijos realiai vyko (buvo suteiktos paslaugos), nebuvo pateikta. Tarptautiniai pavedimai tik patvirtina finansines operacijas su užsienio juridiniais asmenimis.

18. Teismas taip pat pastebėjo, kad nei E. Č., nei C. C. F. nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. spalio 8–9 d. Bendrovėje nedirbo ir negalėjo atliki jokių pareiškėjo S. A. A. H. nurodymų.

19. Išanalizavęs apklausų metu pateiktus Bendrovės darbuotojų paaiškinimus bei pateiktų darbo sutarčių su šiais darbuotojais sąlygas, teismas darė išvadą, kad darbo sutartyse deklaruotos darbo sąlygos neatitinka tikrovės. Pagal darbo sutartis abu darbuotojai turi dirbti A. Smetonos g. 5, Vilniuje visą darbo dieną, tačiau E. Č. apklausos metu nurodė, kad minėtu adresu būna apie 3 dienas per savaitę, o C. C. F. nurodė, kad dirba nuotoliniu būdu. Teismas konstatavo, kad šios aplinkybės patvirtina, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų.

20. Teismas nurodė, kad C. C. F. pilietybė nėra reikšminga, nes minėtos darbuotojos pilietybė ginčijamam Sprendimui įtakos neturėjo.

21. Teismas sprendė, kad šiuo atveju aplinkybės įrodo ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo pagrįstumą, nes pareiškėjas S. A. A. H. tik formaliai siekė atitikti leidimo išdavimo pagrindus.

22. Konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui S. A. A. H., yra teisėta ir pagrįsta, teismas taip pat konstatavo ir tai, kad šio pareiškėjo sutuoktinė neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte, o minėto pareiškėjo nepilnamečiai vaikai – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų šeimos susijungimo sąlygų, todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas šiems pareiškėjams teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

23. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir tai, jog Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavo, kad ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas taip pat pagrįstai sprendė ir dėl daugkartinių nacionalinių vizų panaikinimo.

III.

24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ir grąžinti Migracijos departamentui iš naujo nagrinėti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (III t., b. l. 69–78).

25. Pareiškėjai nurodo, kad jei sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Bendrovės veikla vykdoma ne Lietuvos Respublikoje, kiltų kurioziškas ir dviprasmiškas klausimas, kurioje šalyje tuomet Bendrovės veikla yra vykdoma.

26. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovės teikiamos paslaugos yra intelektinės veiklos rezultatas, kuris gali būti sukuriamas nuotolinio ryšio priemonėmis, tai nėra fizinė prekyba ar materialaus turto sukūrimas, todėl XXI amžiuje reikalauti, kad įmonės klientai būtų išimtinai Lietuvoje, neatitinka nei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies turinio, nei tendencijų išsivysčiusiose pažangiose valstybėse, be to, pažeidžia konstitucinį teisėtų lūkesčių principą.

27. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmuo, siekiantis leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turėtų papildomai įrodinėti nuolatinį ir efektyvų įmonės kontroliavimo faktą.

28. Pareiškėjai nurodo, kad jiems nesuprantama, kaip realiai vykusios ūkinės operacijos, kurios užfiksuotos pagal įstatymus privalomuose vesti buhalteriniuose dokumentuose, yra laikomos nerealiai įvykusiomis. Be to, minėtos operacijos atitinka ir banko išraše esančius mokėjimus. Pareiškėjai nesupranta, ar tokia teismo išvada reiškia, kad ūkinės operacijos

buhalteriniuose dokumentuose yra suklastotos ar kitaip neteisingai užfiksuotos ir neturinčios juridinės galios.29. Pareiškėjai paaiškina, kad Bendrovė veiklą vykdo nuo 2016 m. gruodžio 21 d., t. y. ilgiau nei 8 mėn. iki kreipimosi

dėl leidimo išdavimo, nuo 2016 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. Bendrovėje dirbo Z. J., nuo 2017 m. kovo 3 d. Bendrovėje dirba pareiškėjas S. A. A. H., o nuo 2017 m. spalio mėn. Bendrovėje dirba E. Č. bei C. C. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas S. A. A. H. buvo vienintelis Bendrovės darbuotojas.

30. Pareiškėjai paaiškina, kad Bendrovės darbuotojas E. Č. niekada nesakė, kad visą kitą laiką dirba namuose. Pareiškėjai nurodo, kad minėtas darbuotojas apie 3 dienas per savaitę būna biure, o visą kitą laiką minėtas darbuotojas skiria klientų paieškai, bendravimui su esamais klientais, dalyvavimui įvairiuose renginiuose. Minėto darbuotojo darbo funkcijos tam tikra dalimi yra mobilaus pobūdžio. Tai, kad jis dirba visą darbo laiką patvirtina minėto darbuotojo darbo tabeliai. Darbo tabeliai patvirtina ir tai, kad C. C. Bendrovėje dirba visą darbo laiką.

31. Pareiškėjai nurodo, kad nesiekė formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų, nesiekė nelegalios migracijos ar sukurti teisinius santykius, neatspindinčius tikrųjų jų ketinimų.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

33. Migracijos departamentas atsiliepime pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Migracijos departamentas nurodo, kad vien formalūs įmonės veiklos požymiai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Be to, vien tai, kad užsienietis investavo lėšas į Lietuvos ūkį, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, savaime nepatvirtina, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas įmonės veiklos tęstinumui ir sėkmingai veiklai.

34. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas vieninteliu Bendrovėje įdarbintu darbuotoju, tačiau nebūdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, negalėjo vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje. Tai įrodo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su ginčijamu Sprendimu, savaime nesudaro pagrindo pripažinti jį neteisėtu ar nepagrįstu.

35. Migracijos departamento nuomone, teismas atidžiai, rūpestingai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento atsisakymo išduoti pareiškėjui S. A. A. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

37. Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas taip pat atsisakė pareiškėjui S. A. A. H. išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, o kitiems pareiškėjams išduotas daugkartines nacionalines vizas panaikino (I t., b. l. 12–20).

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

39. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas S. A. A. H. 2017 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 113–123). Šiame prašyme kaip pagrindą leidimo išdavimui nurodė tai, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas S. A. A. H. neatitiko Įstatymo 45

straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, nes Bendrovėje, be E. Č. ir C. C. F. (K.), nedirba jokie kiti asmenys (I t., b. l. 16). Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas darė išvadą, kad minėtas pareiškėjas teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima. Be to, Migracijos departamentas sprendė, kad minėtas pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai nedirba visą darbo laiką, Bendrovės darbuotoja C. C. F. (K.) nėra nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja. Migracijos departamentas darė išvadą, kad pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo S. A. A. H. kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą ir steigimo dokumentus. Migracijos departamentas konstatavo, kad minėtas pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgiant į tai, kad minėtam pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą, kitiems pareiškėjams taip pat buvo atsisakyta išduoti leidimus, kurių kiti pareiškėjai prašė šeimos susijungimo pagrindu.

42. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

43. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad Bendrovės įstatinis kapitalas yra 28 200 Eur (tai patvirtina ir byloje esantys Bendrovės įstatai), pareiškėjas S. A. A. H. nuo 2016 m. gruodžio 22 d. yra šios Bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 564 paprastosios vardinės 25 Eur nominalios vertės akcijos. Be to, minėtas pareiškėjas yra šios Bendrovės direktorius. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, keliamus jam, kaip įmonės dalyviui, tačiau buvo konstatuota, kad šioje nuostatoje įtvirtintų reikalavimų neatitiko Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas S. A. A. H.

44. Vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose (šiuo atveju – Bendrovės įstatuose) nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo (šiuo atveju – nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.). Nagrinėjamoje situacijoje Bendrovė objektyviai negalėjo pagal verslo planą vykdyti veiklos nuo 2017 m. birželio 19 d., nes Bendrovės verslo planas buvo parengtas tik 2017 m. lapkričio 20 d. (I t., b. l. 129), t. y. vos prieš mėnesį iki pareiškėjo S. A. A. H. prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo. Teisėjų kolegija pastebi, kad toks aiškinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018).

45. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad nei byloje esantis Bendrovės 2017 metų pardavimo faktūrų žurnalas (II t., b. l. 190), nei byloje esančios Bendrovės klientams išrašytos sąskaitos faktūros (I t., b. l. 182–200, II t., b. l. 1–6, III t., b. l. 15) nepatvirtina aplinkybės, kad Bendrovė steigimo dokumentuose (įstatuose) nurodytą veiklą vykdė (teikė paslaugas, vykdė prekybą) (I t., b. l. 127) nuo 2017 m. birželio 19 d., t. y. ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo. To nepatvirtina ir byloje esantys Bendrovei atliktų finansinių pervedimų dokumentai (I t., b. l. 152–157). Tai, kad Bendrovė 2017 m. balandžio 4 d. sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį (I t., b. l. 32) taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad Bendrovė nuo 2017 m. birželio 19 d. jau vykdė prekybą ar teikė paslaugas, t. y. vykdė Bendrovės įstatuose nurodytą veiklą. Tai aptariamuoju laikotarpiu neatsispindi ir Bendrovės finansinės apskaitos dokumente – Bendrajame žurnale, kuriame paslaugų pardavimo pajamos užfiksuotos tik 2017 m. liepos 18 d. (I t., b. l. 154). Iš byloje esančios 2017 m. liepos 18 d. sąskaitos faktūros matyti, kad pajamos buvo gautos už 1 val. trukmės paslaugas, kurių suteikimo data, nurodyta sąskaitoje faktūroje yra 2017 m. liepos mėnuo (I t., b. l. 190). Taigi, byloje nėra duomenų apie Bendrovės suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. liepos mėnesio, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Bendrovė vykdė įstatuose nurodytą veiklą pastaruosius 6 mėnesius iki prašymo dėl leidimo išdavimo pateikimo. Be to, byloje esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys patvirtina, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. spalio 9 d. Bendrovėje apskritai, be paties pareiškėjo S. A. A. H., nebuvo nė vieno darbuotojo (I t., b. l. 169).

46. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad iki 2017 m. gegužės 31 d. Bendrovėje dirbo Z. J., nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, nes, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamas reikalavimas būtent dėl pastarųjų 6 mėnesių iki užsieniečio prašymo leidimui gauti pateikimo. Taigi, tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo S. A. A. H. kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą ir steigimo dokumentus.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų B. S. H., S. A. A. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14376 2018-09-12 2018-09-04 2018-09-04 -

Administracinė byla Nr. eA-921-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02239-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.6; 17.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos

inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, V. Ž. dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas padavė prašymą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) pratęsti 2014 m. rugsėjo 2 d. privalomajame nurodyme Nr. PRN-00-140902-00147 (toliau – ir Nurodymas) nustatytą, Inspekcijos 2015 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (23.29)-RE-58 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-9258-208/2015 pratęstą Nurodymo įvykdymo terminą iki 2018 m. sausio 1 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija surašė Nurodymą savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), savavališkai pastatytą statinį – ūkinį pastatą – (toliau – ir statinys, pastatas) ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjo prašymu terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius Inspekcijos pratęstas iki 2015 m. birželio 2 d. Pasibaigus Nurodyme nustatytam terminui, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal pareiškėjo prašymą Nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2016 m. birželio 2 d.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir Administracijos direktorius) 2014 m. liepos 22 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1974 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, kuriuo nustatė, kad turi būti pradedamas rengti apie 1 480 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas (toliau – ir Projektas), kurio tikslas yra sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu. Administracijos direktorius priėmė 2015 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 30-2064, kuriuo patvirtinti Projektas ir jo sprendiniai. Pareiškėjas nurodė, kad dėl reikalavimo panaikinti minėtus įsakymus Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-2712-561/2016 pagal V. Ž. skundą. Pagal V. Ž. prašymą teismas sustabdė Administracijos direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 30-2064 galiojimą. Pagal V. Ž. prašymą sustabdyti administracinės bylos Nr. eI-2712-561/2016 nagrinėjimą teismo nutartimi buvo sustabdytas ir administracinės bylos Nr. eI-2712-561/2016 nagrinėjimas, iki kol bus išnagrinėtos kitos dvi civilinės bylos, kurias taip pat inicijavo V. Ž.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis aktyviai veikė siekdamas įteisinti statybą. Tačiau visos žemės sklypų pardavimo ir jų sujungimo procedūros yra sustabdytos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (Administracijos direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 30-2064 galiojimo sustabdymo) ir administracinės bylos Nr. eI-2712-561/2016 nagrinėjimo sustabdymo. Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 3 dalyje numatytos priežastys, į kurias atsižvelgiant turėtų būti pratęstas terminas įvykdyti Nurodymą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą nagrinėti teismo nuožiūra.6. Inspekcija nurodė, kad pareiškėjas prašymą pratęsti Nurodymo įvykdymo terminą pateikė nepasibaigus nustatytam

terminui. Inspekcijos nuomone, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas dar dėl 2014 m. rugsėjo 2 d. surašyto Nurodymo įvykdymo termino pratęsimo į teismą kreipėsi pakartotinai, turėtų būti objektyviai įvertintas prašomo pratęsti termino trukmės pagrįstumas ir atitikimas protingumo principui.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Ž. atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.8. Paaiškino, kad savavališkai pastatytas statinys stovi ne tik ant siekiamo įsigyti valstybinės žemės ploto, dėl kurio

rengiamas Projektas, bet ir ant gretimai esančios valstybinės žemės, kuri yra priskirta saugomai gamtinei teritorijai. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės žemės sklype yra pareiškėjui priklausantis, nors ir oficialiai neįregistruotas, naujas statinys, valstybinės žemės sklypas, kurį siekiama sujungti su besiribojančiu žemės sklypu, neatitinka naujo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo sąvokos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2014 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 263 redakcija) (toliau – ir Nutarimas) 2.1.1 punkte. Todėl Projekto rengimas, nepašalinus savavališkos statybos padarinių, nebuvo ir nėra galimas.

9. V. Ž. teigimu, ūkinio pastato savavališkos statybos faktas itin grubiai pažeidžia statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, kadangi pastatas be jokio teisinio pagrindo buvo pastatytas ant valstybinės žemės, kurios naudojimo teisių pareiškėjas išvis neturėjo, be to, pareiškėjas nesąžiningai ir nemokėdamas jokių mokesčių valstybei naudojosi šia valstybine žeme savo poreikiams tenkinti. Šis pažeidimas tęsėsi labai ilgą laiką, t. y. nuo pat 1985 metų, o tai rodo ilgalaikį piktavališką viešojo intereso pažeidinėjimą. Savavališkos statybos faktas buvo nustatytas dar 2014 m. liepos

4 d., dėl to, V. Ž. nuomone, bendras Nurodymo įvykdymo termino pratęsimas net trims su puse metų prieštarautų sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams, taip pat tokiu būdu būtų akivaizdžiai pažeistas ir savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros operatyvumo principas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – pratęsė Nurodymo įvykdymo terminą iki 2018 m. sausio 1 d.

11. Teismas nustatė, kad Inspekcija Nurodymu įpareigojo pareiškėją iki 2015 m. kovo 2 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjo prašymu Inspekcija 2015 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (23.29)-RE-58 pratęsė Nurodymo įvykdymo terminą iki 2015 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-9258-208/2015 pareiškėjo prašymu pratęsė Nurodymo įvykdymo terminą iki 2016 m. birželio 2 d.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia įteisinti savavališkos statybos statinį, pastatytą ant valstybinės žemės sklypo, kurį jis kaip įsiterpusį žemės sklypą siekia prisijungti prie jam nuosavybės teise priklausančio sklypo, vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 30-1974. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes (t. y., kad visos žemės sklypų pardavimo ir jų sujungimo procedūros yra sustabdytos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir administracinės bylos Nr. eI-2712-561/2016 nagrinėjimo sustabdymo) teismas konstatavo, kad akivaizdu, jog pareiškėjo inicijuota Projekto proceso trukmė nepriklauso nuo asmens (statytojo) valios, t. y. šios procedūros trukmei jis negali daryti jokios įtakos. Todėl teismas, vadovaudamasis Įstatymo 14 straipsnio 3 ir 4 dalimis, tenkino pareiškėjo prašymą pratęsti Nurodymo įvykdymo terminą iki 2018 m. sausio 1 d.

III.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Ž. (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

14. Apelianto teigimu, Įstatymo 14 straipsnio 3 dalis turėtų būti aiškinama kompleksiškai kartu su kitais šio Įstatymo reikalavimais, t. y. teismas turėtų vertinti ne tik priežastis, dėl kurių yra užtrukusi savavališkų statybų įteisinimo procedūra, bet ir savavališkų statybų įteisinimo galimybę, pažeidėjo pasirinktą įteisinimo būdą, jo sąžiningumą bei elgesį iki savavališkų statybų fakto nustatymo, trečiųjų asmenų interesus. Todėl tik nustatęs, jog pareiškėjas elgėsi ir elgiasi sąžiningai, galimybė įteisinti savavališką statybą yra reali bei pagrįsta teisės aktais, taip pat nepažeidžianti trečiųjų asmenų teisėtų interesų, teismas turi teisę pratęsti privalomojo nurodymo nugriauti statinį įvykdymo terminą.

15. Apelianto nuomone, jam žinomos faktinės aplinkybės bei turimi įrodymai nesudarė teismui pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą pratęsti Nurodymo įvykdymo terminą. Savavališkai pastatytas statinys stovi ne tik ant siekiamo įsigyti valstybinės žemės sklypo ploto, dėl kurio rengiamas Projektas, bet ir ant gretimai esančios valstybinės žemės, kuri yra priskirta saugomai gamtinei teritorijai. Nėra pateikta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima išvada, jog pareiškėjas siekia prisijungti prie jam nuosavybės teise priklausančio sklypo ir šį valstybinės žemės plotą. Taigi jeigu Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-2712-561/2016 ir bus atmestas V. Ž. skundas, tai neturės jokios įtakos J. K. galimybei įteisinti savavališkų statybų faktą, kadangi net ir įsigijus 480 kv. m valstybinės žemės plotą, dalis pastato vis tiek stovės ant jam nepriklausančios valstybinės žemės. Apeliantas pabrėžia, kad ir Inspekcija yra nurodžiusi (2016 m. vasario 26 d. rašte Nr. (23.24)-2D-2743), jog tuo atveju, jei pareiškėjas ir įsigytų suformuotą valstybinės žemės sklypą, o dalis savavališkai pastatyto statinio vis tiek stovėtų ne jam nuosavybės teise priklausančiame nesuformuotame valstybinės žemės sklype, pasibaigus Nurodymo terminui, statytojas privalės teisės aktų nustatyta tvarka pašalinti savavališkos statybos padarinius. Todėl prašymo pratęsti Nurodymo įvykdymo terminą nagrinėjimas teisme neturi jokios prasmės, kadangi nepriklausomai nuo bylos baigties savavališkos statybos padariniai turės būti pašalinti. Nėra abejonių dėl to, kad savavališkai pareiškėjo pastatytas statinys vis dar stovi ne tik ant prisijungti siekiamo valstybinės žemės sklypo, bet ir saugomai teritorijai priskiriamo valstybinės žemės ploto.

16. Apeliantas pažymi, kad pareiškėjas ant valstybinės žemės sklypo, kurį šiuo metu siekia įsigyti, bei gretimai esančio valstybinės žemės ploto, dėl kurio neatliekami jokie prisijungimo (įsigijimo) veiksmai, yra savavališkai pasistatęs naują savarankišką ūkinį pastatą, išorės matmenys – 6 m ilgis, 4,5 m plotis, 3,5 m aukštis. Nors pastatas ir nėra oficialiai įregistruotas, nuosavybės teisės identifikavimas yra akivaizdus, o to neginčija ir pats pareiškėjas. Taigi atsižvelgiant į tai, kad šiame valstybinės žemės sklype yra pareiškėjui priklausantis, nors ir oficialiai neįregistruotas, naujas statinys, apelianto nuomone, akivaizdu, jog valstybinės žemės sklypas, kurį siekiama sujungti su besiribojančiu žemės sklypu, neatitinka

naujo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo sąvokos, įtvirtintos Nutarimo 2.1.1 punkte. Todėl darytina išvada, kad Projekto rengimas, nepašalinus savavališkos statybos padarinių, nebuvo ir nėra galimas.

17. Apeliantas pabrėžia, kad jam priklauso gyvenamasis namas, esantis gretimame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kuris, kaip ir pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, ant kurio stovi savavališkai pareiškėjo pastatytas pastatas ir kurį pareiškėjas šiuo metu siekia prisijungti. Nors šiuo metu apeliantas ir nėra oficialus žemės sklypo (duomenys neskelbtini), valdytojas, tačiau nuo pat šio pastato įgijimo jis aktyviai siekia išsinuomoti šį žemės sklypą ir tai nebuvo padaryta ne dėl jo, bet dėl valstybinės žemės patikėtinio, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, neteisėtų veiksmų. Būtent dėl to jau apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2A-737-614/2016, kurioje sprendžiamas ir V. Ž. reikalavimas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo.

18. Apeliantas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog pats ūkinio pastato savavališkos statybos faktas itin grubiai pažeidžia statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, kadangi pastatas be jokio teisinio pagrindo buvo pastatytas ant valstybinės žemės, kurios naudojimo teisių pareiškėjas išvis neturėjo, dėl to pareiškėjas nesąžiningai bei nemokėdamas jokių mokesčių valstybei naudojosi šia valstybine žeme savo poreikiams tenkinti. Šis pažeidimas tęsėsi labai ilgą laiką, t. y. nuo pat 1985 metų, o tai rodo ilgalaikį piktavališką viešojo intereso pažeidinėjimą.

19. Apeliantas pabrėžia, kad duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų dėjęs kokias nors pastangas įteisinti savavališką statybą iki Projekto rengimo, nėra. Tik kai išaiškėjo savavališkos statybos faktas, pareiškėjas ėmėsi iniciatyvos dėl Projekto rengimo. Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o iš ne teisės negali atsirasti teisė. Apelianto įsitikinimu, tęsiant Projekto rengimą esamų aplinkybių kontekste, t. y. pareiškėjui savavališkai valstybinėje žemėje pasistačius statinį, o tik vėliau jau nustačius savavališkos statybos faktą, ne aukciono būdu įsigijus šį žemės plotą bei sujungus jį su savo sklypu, ši esminė taisyklė būtų pažeista, kadangi neteisėtos statybos iniciatorius ir vykdytojas, pats būdamas teisės pažeidėju, iš to dar gautų ir naudos. Tokiu būdu akivaizdžiai būtų pažeisti asmenų lygybės prieš įstatymą ir teisėtumo principai.

20. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė tiek pareigą vertinti ne pavienius įrodymus, o jų visumą, tiek pareigą savo sprendimu pasisakyti dėl visų bylos dalyvių argumentų. Netinkamai atlikęs minėtas proceso teisės nustatytas pareigas, teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

21. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad apelianto teiginiai, jog valstybinės žemės sklype pastatyto statinio adresu (duomenys neskelbtini), nebus galima įteisinti, yra niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas aktyviais veiksmais siekia prisijungti valstybinės žemės sklypą, ant kurio stovi jo pastatytas statinys. Tik prisijungus minimą žemės sklypą bus galima imtis visų procedūrų dėl statinio įteisinimo ir tik tų procedūrų metu atsakingos institucijos spręs, ant kokių žemės sklypų stovi nelegaliai pastatytas statinys ir ar galima šį statinį įteisinti. Pareiškėjas, siekdamas geranoriškai išspręsti susidariusią situaciją, nedidelę dalį pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuri stovi ant nesuformuoto valstybinės žemės sklypo, kurio jis nesiekia prisijungti, nugriovė.

23. Pareiškėjas pažymi, kad Nutarimo 2.1.1 punkte numatyta, jog naujais kitos paskirties valstybinės žemės sklypais laikomi pagal detaliuosius planus ar žemės valdos projektus kitai paskirčiai suformuoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybinės žemės sklypai, kuriuose nėra Lietuvos ar užsienio fiziniams arba juridiniams asmenims ar kitoms užsienio organizacijoms nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių. Statinys, esantis valstybinės žemės sklype, kurį pareiškėjas siekia prisijungti prie sklypo (duomenys neskelbtini), dėl kurio surašytas savavališkos statybos aktas, nuosavybės teise nepriklauso Lietuvos ar užsienio fiziniams arba juridiniams asmenims ar kitoms užsienio organizacijoms. Todėl, vadovaujantis minėta norma, nėra pagrindo stabdyti ar naikinti teisės aktus, leidžiančius sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini).

24. Pareiškėjas pabrėžia, kad apeliantas negali inicijuoti analogiško projekto kaip jis, kadangi apeliantas nėra sklypo (duomenys neskelbtini), besiribojančio su sklypu (duomenys neskelbtini), savininkas ar nuomotojas, žemės sklypo savininkas yra Lietuvos Respublika, o sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Todėl apeliantui nesant su valstybinės žemės sklypu besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininku, jam nėra galimybės inicijuoti analogiško žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto.

25. Pareiškėjas paaiškina, kad 1 480 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas jau yra baigtas ir patvirtintas, liko sujungti jo sklypą su besiribojančia valstybine žeme. Sujungus apie 1  480 kv. m. valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), su besiribojančiu pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu, nedelsiant bus imtasi procedūrinių veiksmų pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybą leidžiantiems dokumentams gauti. Taigi

pareiškėjas galės imtis minėtų statybą įteisinančių veiksmų tik sujungus jo ir valstybinės žemės sklypus, o šios procedūros spartai ir trukmei jis įtakos neturi.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu prašo apelianto apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.27. Inspekcija pažymi, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, todėl

pareiškėjo inicijuoto Projekto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas šioje byloje nėra nagrinėjamas, apie tai teismas pasisakys, priimdamas sprendimą toje byloje, kurioje nagrinėjamas būtent minėto Projekto teisėtumas. Taip pat pabrėžia, kad pareiškėjo savavališkai pastatyto statinio didesnė dalis yra suformuotame valstybinės žemės sklype, o mažesnė dalis statinio stovi ant nesuformuoto valstybinės žemės sklypo. Pareiškėjui įgijus suformuotą valstybinės žemės sklypą, pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius tos statinio dalies, kuri stovi ne pareiškėjui priklausančiame valstybiniame žemės sklype, neišnyks ir ji turės būti realizuota teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

28. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo pratęstą privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą dar pratęsti iki 2018 m. sausio 1 d.

29. Byloje nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, atlikęs patikrinimą, 2014 m. liepos 4 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-172, kuriuo nustatė, jog pastatas, esantis šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), stovi valstybinėje žemėje. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2014 m. rugpjūčio 29 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-00140829-00151 konstatavo, kad ūkio pastatas, kurio išorės metmenys – 6 m ilgis, 4,5 m plotis, 3,5 m aukštis – adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastrinis (duomenys neskelbtini), statomas savavališkai. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2014 m. rugsėjo 2 d. privalomuoju nurodymu Nr. PRN-00-140902-00147 nurodė statytojui J. K. ne vėliau kaip iki 2015 m. kovo 2 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2014 m. rugpjūčio 29 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00140829-00151, padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę.

30. Pasibaigus reikalavimo įvykdymo terminui, J. K. prašymu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus skyrius sprendimu pratęsė minėto privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 3 mėnesiams (iki 2015 m. birželio 2 d.). Vėliau šis terminas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimu taip pat buvo pratęstas 1 metams, t. y. iki 2016 m. birželio 2 d.

31. Savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija) 14 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas  – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

32. Šios nuostatos nuo 2014 m. sausio 1 d. iš esmės buvo perkeltos iš Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) 28 straipsnio 3 dalies. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, reikalavime nurodant, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais asmuo turi teisę kreiptis į šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų reikalingų dokumentų gavimo ar pertvarkymo), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Taigi, nagrinėjamai bylai yra aktuali teismų praktika dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies

aiškinimo ir taikymo.33. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad reikalavimui įvykdyti

nustatyto termino pratęsimo procedūroje egzistuoja du elgesio variantai – asmuo turi teisę: 1) kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir prašyti reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti 3 mėnesiams, arba 2) iki reikalavimo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į teismą ir prašyti reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti ilgiau negu 3 mėnesiams. Antruoju atveju asmuo gali kreiptis į teismą ir kai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos jau pratęsė šį terminą 3 mėnesiams, tačiau asmuo mano, kad jo nepakaks reikalavimui įvykdyti.

34. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies prasme sprendžiant reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo klausimą reikšmingos yra svarbios priežastys, sukliudžiusios nustatytais terminais šį reikalavimą įvykdyti. Minėto įstatymo normoje pateiktas ir paaiškinimas, kokios priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis. Iš esmės įstatymų leidėjas svarbias priežastis sieja su procedūromis, kurios gali kilti siekiant įteisinti savavališką statybą, ir kurių trukmė nepriklauso nuo asmens (statytojo) valios, t. y. šios procedūros trukmei jis negali daryti jokios įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2358/2013).

35. Taigi svarbios priežastys siejamos su procedūromis, skirtomis įteisinti savavališką statybą pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalį. Vadinasi, jei asmuo, kuriam surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, imasi veiksmų, numatytų Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje, t. y. siekia gauti statybą leidžiantį dokumentą, teismas turėtų faktinį pagrindą pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą ilgesniam laikui nei apibrėžta Statybos įstatyme, jei pakankamai akivaizdu, kad vykstančiai procedūrai suinteresuotas asmuo negali daryti įtakos. Kita procedūra, kuri taip pat sąlygotų reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsimą sietina ne su projektinės dokumentacijos pakeitimu, bet ir su kitų reikalingų dokumentų gavimu ar pertvarkymu. Reiškia, būtų galima išskirti bent dvi procedūras, kurias pradėjus teismui atsiranda pagrindas tęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą: pirmoji procedūra, kada yra keičiama projektinė dokumentacija siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą; antroji procedūra, kada imamasi veiksmų kitų reikalingų dokumentų gavimui ar jų pertvarkymui, tačiau, taip pat bet kokiu atveju nukreipta į tai, kad būtų įteisinta arba pateisinta statyba, kuri reikalavime įvardijama kaip savavališka ir kurios padarinius reikalaujama pašalinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1146/2013).

36. Pagal bylos duomenis nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-07-22 įsakymu Nr. 30-1974 pradėtas rengti 1 480 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas bei Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojo 2014 m. liepos 31 d. patvirtinti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai Nr. A648-334/14(2.14.2.12-MP8). Minėtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. A51-73097/204 (2.14.2.12-MP8) trečiasis suinteresuotas asmuo buvo apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-2712-561/2016/Nr. eI-149-561/2017/Nr. eI-18-561/2018). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis administracinė byla Nr. eI-2712-561/2016/Nr. eI-149-561/2017/Nr. eI-18-561/2018 buvo sustabdyta iki tol, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-65-486/2005 pagal V. Ž. prašymą dėl senaties termino vykdomajam raštui pateikti atnaujinimo ir vykdomojo rašto pagal patvirtintą taikos sutartį išdavimo bei civilinė byla Nr. e2A-737-614/2016, pagal V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1663-868/2015, kuriuo V. Ž. ieškinys dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą sudaryti aptariamo žemės sklypo nuomos sutartį, buvo atmestas.

37. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartimi atnaujintas administracinės bylos Nr. eI-18-561/2018 pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymų, išvados ir sprendimo panaikinimo nagrinėjimas, o 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinė byla Nr. eI-18-561/2018 nutraukta (pareiškėjui V. Ž. atsisakius skundo).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. K. kreipdamasis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti pradėti valstybinės žemės sklypo, besiribojančio su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, formavimo ir pertvarkymo procedūras, ir vėliau, kreipdamasis į teismą, ėmėsi veiksmų, siekdamas įteisinti statybą, kuri privalomajame nurodyme įvardijama kaip savavališka ir kurios padarinius reikalaujama pašalinti.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino pratęsimo bei bylos medžiagą, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aptarto teisminio proceso trukmė nepriklauso nuo asmens (statytojo) valios, t. y. šios procedūros trukmei jis negalėjo daryti jokios įtakos. Pažymėtina, kad suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas kitoje administracinėje byloje piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nesirūpina greitu bylos išnagrinėjimu, vilkina bylos nagrinėjimą ir pan.

40. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyta priežastis – administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla dėl, pareiškėjo nuomone, įsiterpusio valstybinės žemės sklypo įgijimo, pripažintina svarbia priežastimi, dėl kurios pratęstinas terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą. Kaip minėta, aptartoji aplinkybė nebuvo išnykusi, teisminis procesas dėl pareiškėjo pradėtos valstybinės žemės sklypo įsigijimo procedūros teisėtumo dar nebuvo pasibaigęs, todėl nėra pagrindo šią aplinkybę vertinti kitaip, nei ją vertino pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą iki 2018 m. sausio 1 d.

41. V. Ž. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti savavališkų statybų įteisinimo galimybę, įteisinimo būdą, jo sąžiningumą bei elgesį iki savavališkų statybų fakto nustatymo, trečiųjų asmenų interesus ir kt., nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl jie visiškai nereikšmingi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pagrįstai jų pirmosios instancijos teismas nevertino.

42. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo. Kaip matyti iš prašomų prijungti įrodymų, šie iš esmės nėra susiję su ginčo, dėl kurio nagrinėjama administracinė byla, aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, J. K. su prašymu pateiktus įrodymus atsisakytina prijungti kaip nesusijusius su nagrinėjama byla.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14447 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-4835-575/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01143-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (A.) Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. Y. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-388(00403) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui A. Y., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) (I t., b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui 2017 m. spalio 24 d. 2 metams išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7421155 (toliau – ir leidimas). Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad uždaroji akcinė bendrovė „Veltas“ (toliau – ir Bendrovė), kurios akcininkas yra pareiškėjas, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.

3. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 20 straipsnyje įtvirtintą asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, teisę duoti paaiškinimus. Ši teisė buvo pažeista, nes nei Bendrovė, nei pareiškėjas nebuvo informuotas apie patikrinimo pradžią ir nesuteikė galimybės pateikti papildomos informacijos ir duoti paaiškinimus. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas nesilaikė objektyvumo ir gero administravimo principo.

4. Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis Lietuvoje gyvena nuo 2011 m. pabaigos, turi glaudžius ryšius su Lietuva, Bendrovė Lietuvoje be pertraukos vykdo veiklą nuo 2009 m., moka mokesčius, neturi įsiskolinimų. Pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. įsigijo UAB „Tikta“ 33 proc. akcijų su tikslu pradėti dviejų įmonių reorganizavimą, todėl atleidus iš Bendrovės Lietuvos Respublikos pilietį, į jo vietą nebuvo priimtas kitas asmuo.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 35–42).6. Migracijos departamentas nurodė, kad buvo nustatyta, jog nuo 2017 m. spalio 24 d. Bendrovėje nėra įdarbintų visą

darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Be to, buvo konstatuota, kad ir pareiškėjas yra atleistas iš Bendrovės, neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento.

7. Pasak Migracijos departamento, pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo turėjo pakankamą laiko tarpą (5 mėnesius) prisitaikyti prie verslo pokyčių ir įdarbinti darbuotojus taip, kad Bendrovė atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas turi pareigą rūpintis savo įmone, taip pat tuo, kad ji atitiktų Įstatymo reikalavimus. Migracijos departamentas pastebėjo, kad pareiškėjo nurodyta informacija apie įsigytas UAB „Tikta“ akcijas nagrinėjamu atveju neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumo vertinimui.

8. Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad leidimų laikinai gyventi panaikinimo tvarką nustato ne VAĮ, bet Įstatymas, todėl pareiškėjo nurodomos VAĮ nuostatos, susijusios su administracine procedūra, neapima leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūros.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip

nepagrįstą (II t., b. l. 68–80).10. Teismas detaliai aprašė bylos faktines aplinkybes ir konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Bendrovėje

nebuvo dirbančių asmenų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl jo glaudžių ryšių su Lietuva yra teisiškai nereikšmingi, o pareiškėjo argumentai dėl to, kad esą jis nebuvo apklaustas Migracijos departamente, nesant ginčo, jog Bendrovėje nebuvo dirbančių asmenų, negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą Sprendimą.

III.

11. Pareiškėjas A. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 83–85).

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad buvo planuojamas Bendrovės ir UAB „Tikta“ sujungimas. Po reorganizavimo Bendrovė būtų išregistruota iš Juridinių asmenų registro, o UAB „Tikta“ dirbtų 7 darbuotojai. Pareiškėjas paaiškina, kad reorganizavimo procesas nėra paprastas, reikalauja pastovaus akcininkų dėmesio, jų nuolatinio dalyvavimo procese.

13. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.14. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos

teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą. Migracijos departamentas papildomai pažymi, kad pareiškėjas 2017  m. rugsėjo 29 d. buvo atvykęs į Migracijos departamentą, tačiau nenurodė jokių pasikeitusių aplinkybių dėl Bendrovės darbuotojų. Tai, pasak Migracijos departamento, leidžia pagrįstai įtarti, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susisijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, Migracijos departamento nuomone, nesiėmė savalaikių veiksmų, kad Bendrovė atitiktų Įstatymo reikalavimus, todėl ginčijamas Sprendimas yra proporcingas ir atitinka Įstatyme nustatytus tikslus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais (I t., b. l. 7–9). Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 50 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinimo pagrindų. Šios normos imperatyvus pobūdis reiškia, kad, esant nors vienam iš minėtoje normoje įtvirtintų pagrindų, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui turi būti panaikintas. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, kaip minėta, nustatė kelis leidimo panaikinimo pagrindus.

17. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, kuriems esant užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas iš esmės nukreipia į kitą baigtinį sąrašą atvejų, kai leidimą užsieniečiui privaloma atsisakyti išduoti. Atitinkamai, tai yra ir leidimo panaikinimo pagrindai. Iš Sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nustatė kelis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindus, t. y. šios normos 2 punkte, 7 punkte ir 14 punkte įtvirtintas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors vienos iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių konstatavimas yra pagrindas leidimo panaikinimui. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta aplinkybė, kai duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Taigi, šioje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas sąrašas alternatyvių aplinkybių, kurioms esant leidimą atsisakoma išduoti. Atitinkamai, bet kuri iš šių aplinkybių yra pagrindas išduoto leidimo panaikinimui. Sprendime pažymėta, kad nagrinėjamu atveju duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos

departamentui pateikė 2017 m. rugsėjo 26 d. (I t., b. l. 43). Jame nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nurodė juridinį asmenį – UAB „Veltas“ (I t., b. l. 45–46). Sprendime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, kurio darbo sutartį pareiškėjas pateikė, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, buvo atleistas 2017 m. spalio 24 d., t. y. tą pačią dieną, kai pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas Sprendime darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos pilietis buvo įdarbintas ne tam, kad iš tikrųjų dirbtų Bendrovėje, o siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, jos darbuotojų darbą bei pagrindinį pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog iš Bendrovės buvo atleistas darbuotojas po to, kai pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą, savaime nereiškia, kad buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Prašymo pateikimo metu tiek pareiškėjas, tiek ir vėliau atleistas darbuotas dirbo Bendrovėje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad prašyme buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Vien tai, kad po prašymo pateikimo buvo atleistas vienas Bendrovės darbuotojas, savaime nereiškia, kad atleistas darbuotojas buvo įdarbintas tik dėl leidimo pareiškėjui gavimo, taip pat nereiškia, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, jos darbuotojų darbą ar juo labiau apie pareiškėjo pagrindinį buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Taigi, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nepagrįstai konstatavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2  punkte nurodytos sąlygos buvimą.

19. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta aplinkybė, kad užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai užsienietis Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

20. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Bendrovėje nebedirba nuo 2017 m. gruodžio 29 d. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjas negauna darbo užmokesčio, todėl neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, nes nemokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde šios Migracijos departamento išvados neginčija, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto sąlyga yra siejama su dviem aplinkybėmis,  t. y. ne tik su tuo, kad užsienietis nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, bet ir su tuo, kad užsienietis neturi nustatyta tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu užsieniečiui suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, minėta Įstatymo norma reikalauja, kad užsienietis arba būtų apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba turėtų minėtą įsipareigojimą apmokėti sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas. Pastarosios aplinkybės Migracijos departamentas nesiaiškino, todėl šiuo aspektu Sprendimas negali būti pripažintas objektyviai pagrįstu.

21. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta aplinkybė, kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo Įstatymo 45 straipsnio pagrindu (leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla). Sąlygos, kurias turi atitikti užsienietis, kreipdamasis šiuo pagrindu, yra įtvirtintos minėto straipsnio 1 dalyje. Sprendime buvo pažymėta, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

22. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga, kad užsienietis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2  Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

23. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes joje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos

statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Vis dėlto, iš Sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytas šio reikalavimo nesilaikymas ne tuo aspektu, kad neatitiko sąlygos dėl darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio, o tuo aspektu, kad Bendrovėje apskritai ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo įdarbintų asmenų (I t., b. l. 8). Pareiškėjas šios Migracijos departamento nustatytos faktinės aplinkybės nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčija. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės pateikti su tuo susijusius paaiškinimus. Pareiškėjas teismui paaiškino, kad darbuotojų Bendrovėje nebuvimas yra susijęs su tuo, kad ketinama vykdyti Bendrovės reorganizavimą, minėtą Bendrovę prijungiant prie kito juridinio asmens. Atitinkamai, pareiškėjas nurodo, kad ieškoti ir priimti į darbą Bendrovėje naujus darbuotojus buvo netikslinga. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Taigi, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, susijusius su priežastimis, kodėl Bendrovėje nebuvo darbuotojų, atmeta kaip neturinčius teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, t. y. vertinant, ar Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Nagrinėjamu atveju reikšminta tik tai, ar Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo esant leidimo panaikinimo pagrindus, įtvirtintus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, vertindama, ar Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai panaikino leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, vertina, ar nagrinėjamu atveju buvo Migracijos departamento nurodyta aplinkybė, įtvirtinta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, šiuo atveju nukreipiančiame į Įstatymo 45 straipsnį. Taigi, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga tik tai, ar Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas (Bendrovė, kurios dalyvis jis yra) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Byloje esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys patvirtina, kad nuo 2017 m. gruodžio 29 d. Bendrovėje nebuvo nei vieno darbuotojo (I t., b. l. 113). Šios informacijos iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas. Taigi, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė ginčijamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko minėto reikalavimo, todėl tai yra pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip minėta, šis teisinis reglamentavimas yra imperatyvus, t. y. Migracijos departamentui nesuteikta teisė, esant aptartoms aplinkybėms, priimti kitokį (priešingą) sprendimą, nepanaikinant pareiškėjui išduoto leidimo.

25. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas konstatavo ir kitą leidimo panaikinimo pagrindą, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, be kita ko, numatantį, kad leidimas panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi, minėtas leidimo panaikinimo pagrindas iš esmės sutampa su jau aptartu pagrindu, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jo nebepasisakys.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

27. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad ši nutartis neatima iš pareiškėjo galimybės pakartotinai kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jei pareiškėjas atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus kaip UAB „Tikta“ dalyvis, arba atitinka kitus Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. (A.) Y. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14445 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-4584-422/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00323-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 59.1.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas N. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI ir laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose buvo laikoma po 4–6 asmenis, trūko vietos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, tad reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti. Kamerose nepakako natūralaus apšvietimo, nebuvo ventiliacijos, žema oro temperatūra, buvo didelė santykinė oro drėgmė, pelėsis. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo kameros, tad nebuvo užtikrinamas privatumas, iš jo sklido smarvė. Asmens kratos atliekamos esant žemai temperatūrai, rūbus tenka dėti į nešvarias voneles. Nuobaudų skyrimą provokuodavo patys pareigūnai. Paskirstymo kameros drėgnos, šaltos, silpnas apšvietimas, purvinos, sanitarinis mazgas neatskirtas. Dėl to pareiškėjas išgyveno dvasinę ir emocinę depresiją, stresą, fizinius nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, asmenybės sumenkinimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 80–89) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

4. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo N. D. skundą tenkino iš

dalies. Priteisė N. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.5. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią

kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

6. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nenustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta (dėl blogo kvapo, pelėsio, drėgmės kameroje), tad šios abejonės vertintos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas kamerose, kur jam teko per mažas gyvenamasis plotas ar kur nebuvo vykdomi higienos reikalavimai ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau 13 dienų jo judėjimo laisvė galėjo būti apribota daugiau, nei būtina, tačiau ir tuo metu šie ribojimai buvo nežymūs, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,37 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, atkreipiant dėmesį į tai, jog kitos sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose iš esmės buvo užtikrinamos, tačiau nepaneigta, jog mažiausia 62 dienas pareiškėjas buvo kamerose, kur nustatyta pelėsio, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis patvirtinta, atkreipiant dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, pareiškėjui priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III.

7. Pareiškėjas N. D. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111–114), kuriame nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu ir prašo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 117–121), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

9. Pareiškėjas N. D. teismui 2018 m. birželio 28 d. pateikė pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo (b. l. 123).10. Pareiškėjas prašo nenagrinėti jo patekto apeliacinio skundo, nes sutinka su Regionų apygardos administracinio

teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, atlyginimo.

12. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.). Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (3 d.).

13. Iš teismui 2018 m. birželio 28 d. pateikto pareiškėjo pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti jo valia atsisakyti apeliacinio skundo administracinėje byloje Nr. A-4584-422/2018. Nustatyta, jog Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paduotas pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų, todėl nėra kliūčių nutraukti apeliacinį procesą.

15. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo N. D. apeliacinio skundo atsisakymą.Administracinės bylos pagal pareiškėjo N. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių

rūmų 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo apeliacinį procesą nutraukti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14443 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. eP-42-575/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01382-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.10(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. K., M. R., R. R., R. B., A. B., J. K., J. K., E. B., A. N., V. N., D. J., J. J., A. S., V. B. (V. B.), O. B. (O. B.) ir J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3364-415/2018 pagal pareiškėjų D. K., M. R., R. R., R. B., A. B., J. K., J. K., E. B., A. N., V. N., D. J., J. J., A. S., V. B. (V. B.), O. B. (O. B.), J. M. ir J. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymas“, valstybė įmonė Registrų centras, R. A., M. R. ir L. R.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjai D. K., M. R., R. R., R. B., A. B., J. K., J. K., E. B., A. N., V. N., D. J., J. J., A. S., V. B., O. B., J. M. ir J. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 1P-176-(1.17 E.) (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria pradėta jiems priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams procedūra ir šie žemės sklypai įtraukti į žemės sklypų, reikalingų visuomenės poreikiams, sąrašą. Pareiškėjas J. B. taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti, ar galima rezervuoti

neribotam laikotarpiui savininkų žemę visuomenės poreikiams, įvedant žemės sklypui apribojimus nuo tada, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) 1996 m. spalio 22 d. patvirtino Kauno laisvosios ekonominės zonos (toliau – ir Kauno LEZ) ribas ir plotą ir pagal Lietuvos Respublikos laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymą (toliau – ir LEZ įstatymas) įvedė neterminuotus apribojimus be garantijų, įsipareigojimų ir nuostolių kompensavimo savininkams, kad galėtų bet kada paimti visuomenės poreikiams žemės ūkio produktų gamybai skirtą žemę.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) bendraturčiai, ir pareiškėjas J. B. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. NŽT direktorius Įsakymu patvirtino žemės sklypų, reikalingų visuomenės poreikiams (Kauno LEZ teritorijai plėsti Kauno rajono savivaldybėje), sąrašą (toliau – ir Sąrašas), į kurį įtraukti ir ginčo žemės sklypai, ir pradėjo žemės sklypų, nurodytų Sąraše (be kita ko, ginčo žemės sklypų), visuomenės poreikiams paėmimo procedūrą. Pareiškėjų teigimu, žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta nepagrįstai ir neteisėtai.

Pareiškėjai skunde nurodė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir teigė, kad viena iš būtinų sąlygų, siekiant paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams, yra detaliojo arba specialiojo plano, į kurį šis konkretus žemės sklypas patektų, parengimas. Tačiau, pagal regionų geoinformacinės aplinkos sistemos (toliau – ir REGIA) duomenis, Žemės sklypai, dėl kurių nutarta pradėti visuomenės poreikiams paėmimo procedūrą, akivaizdžiai nepateko į Kauno rajono savivaldybės 2000 m. rugpjūčio 31 d. spendimu Nr. 44 patvirtinto Kauno LEZ detaliojo plano (toliau – ir detalusis planas, Kauno LEZ detalusis planas) teritoriją. Taip pat nebuvo duomenų, kad žemės sklypai apskritai patektų į Kauno LEZ teritoriją. Žemės sklypai pagal Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius priskirti gyvenamųjų teritorijų plėtrai, juose nebuvo ir nebuvo numatoma įrengti susisiekimo infrastruktūrą. Pareiškėjų nuomone, neįrodžius, kad žemės sklypai pateko tiek į Kauno LEZ teritoriją, tiek į detaliojo plano teritoriją, Įsakymas turėjo būti panaikintas.

Pareiškėjų teigimu, žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija) nėra atlikusi sąnaudų ir naudos analizės, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas bei šį įstatymą lydinčio teisės akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 ir 3 punktai, o tikėtina, jog rėmėsi visiškai kito subjekto – Kauno rajono savivaldybės – galimai atlikta sąnaudų ir naudos analize. Tokiu būdu viena iš privalomų žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo sąlygų nebuvo realizuota. Faktinė žemės sklypų padėtis, taip pat kiti aktualūs aspektai  – ekonominė, socialinė bei faktinė situacija – iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri buvo daugiau nei prieš 17 metų, detaliojo plano rengimo bei tvirtinimo ir sąnaudų ir naudos analizės atlikimo metu.

Pareiškėjai pažymėjo, kad žemės sklypai ribojasi su jų turimomis namų valdomis ir buvo įsigyti tikslu faktiškai išplėsti jų šeimų gyvenamąsias zonas, buvo nustatyta atitinkama naudojimosi žemės sklypais tvarka. Buvo sutvarkyta Žemės sklypo gerovė, faktiškai praplėstos namų valdos ribos, įrengtos poilsio zonos, vaikų žaidimų aikštelės, sodai, tvoros. Šios aplinkybės objektyviai turėjo daryti įtaką sąnaudų ir naudos analizės (toliau – ir Analizė) rezultatams.

Pareiškėjai nurodė, kad po detaliojo plano patvirtinimo Kauno LEZ teritorijos plotas ir ribos buvo ne kartą keičiamos. Šios aplinkybės taip pat lėmė kitokius sąnaudų ir naudos analizės rezultatus.

Pareiškėjų teigimu, Taisyklių 3 punkte nustatyti reikalavimai negalėjo būti laikomi formaliais, o atliekama sąnaudų ir naudos analize turėjo būti realizuojami jai keliami tikslai. Todėl žemės sklypų paėmimas pagal daugiau nei prieš 17 metų parengtą detalųjį planą ir galimai atliktą sąnaudų ir naudos analizę (jeigu tokia buvo atlikta) niekaip nepatvirtino žemės paėmimo visuomenės poreikiams proporcingumo, racionalumo bei efektyvumo, o minima sąnaudų ir naudos analizė negalėjo būti laikoma tinkamu Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos išpildymu.

Pareiškėjai pažymėjo, kad detaliojo plano plotas, teritorija ir aktualija akivaizdžiai neatitiko Lietuvos Respublikos Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymu (toliau – ir Kauno LEZ įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1515 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1515), patvirtintų Kauno LEZ ploto, ribų ir aktualijos. Todėl detalusis planas dėl jo neatitikimo pasikeitusiems Kauno LEZ teritorijos duomenims, nebuvo tinkamas teritorijų planavimo dokumentas, siekiant paimti žemės sklypus visuomenės poreikiams.

Pareiškėjų teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas Žemės įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytas konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas visuomenės poreikiams reikalingam konkrečiam objektui statyti (įrengti). Pareiškėjams nebuvo pateikta duomenų, dėl kokių konkrečių tikslų būtent pareiškėjų Žemės sklypas būtų neišvengiamai būtinas Kauno LEZ tikslų įgyvendinimui ir nepaėmus jo visuomenės poreikiams LEZ tikslai nebūtų realizuoti.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Kauno LEZ poreikis yra laikinas, nes Kauno LEZ steigiamas terminuotam laikui  – 49

metams, todėl galėjo būti patenkintas ir kitais alternatyviais būdais.Pareiškėjų nuomone, detalusis planas nebuvo pakankamas teritorijų planavimo dokumentas, siekiant paimti žemę

visuomenės poreikiams. Detalųjį planą rengė ir atitinkamai dėl visuomenės poreikio tinkamo patenkinimo bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principų įgyvendinimo sprendė ne Kauno LEZ iniciatorius ir ne žemės paėmimu suinteresuota institucija, bet Kauno rajono savivaldybė. Pareiškėjų nuomone, tai patvirtino, kad visame teisinio reguliavimo kontekste detalusis planas nebuvo pakankamas dokumentas Ūkio ministerijai, kaip suinteresuotai institucijai, siekiant paimti Žemės sklypą visuomenės poreikiams. Be to, žemės paėmimo visuomenės poreikiams tikslu buvo rengiamas būtent specialusis planas, kuris buvo panaikintas. Specialiajame plane buvo nurodyta, kad Kauno rajono savivaldybės 2000 m. rugpjūčio 31 d. spendimu Nr. 44 (toliau – ir Sprendimas Nr. 44) buvo patvirtintas Kauno LEZ detalusis planas. Šiuo detaliuoju planu buvo suplanuota Kauno LEZ išsidėsčiusi Kauno rajono (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijoje. Tuo tarpu vienas iš specialiojo plano planavimo tikslų ir uždavinių buvo: numatyti privačių žemės sklypų paėmimą visuomenės poreikiams. Be to, specialiajame plane buvo įtvirtinta nuostata, kad Kauno LEZ teritorijos specialusis planas yra Kauno LEZ detaliojo plano, patvirtinto Sprendimu Nr. 44, tęsinys.

Pareiškėjai prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo – ar Taisyklių 2 dalies (2012 m. redakcija) nuostatos neprieštarauja Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Atsakovas NŽT atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nurodė, kad Kauno LEZ detaliojo plano sprendinių brėžinys patvirtina, jog pareiškėjų žemės sklypai patenka į

Sprendimu Nr. 44 patvirtintą Kauno LEZ detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Pareiškėjų žemės sklypai buvo suformuoti po detaliojo plano patvirtinimo, todėl detaliojo plano sprendinių brėžinyje pareiškėjų žemės sklypų ribos nebuvo pažymėtos, tačiau tai nepaneigė fakto, kad žemės plotas buvo įtrauktas į Kauno LEZ detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Kauno LEZ detalusis planas įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjų argumentai, kad pagal teikiamus regionų geoinformacinės aplinkos sistemos (toliau – ir REGIA) duomenis, pareiškėjų žemės sklypai nepatenka į detaliojo plano teritoriją, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi teisės akte nėra imperatyvaus nurodymo, kad teritorijų planavimo dokumento nepažymėjimas REGIA, daro dokumentą negaliojančiu ar paneigia dokumento buvimą.

Atsakovas pažymėjo, kad Kauno LEZ yra valstybei svarbus ekonominis projektas. Kauno LEZ buvo pripažinta valstybei svarbiu ekonominiu projektu, kuris turi valstybinę svarbą ir yra svarbus visuomenės poreikiams. Tokią Kauno LEZ svarbą visuomenei lemia nustatyti zonos tikslai – nustatytoje teritorijoje efektyviai panaudoti gretimą Kauno oro uostą, šalia esančius geležinkelius ir automagistrales, efektyviai panaudoti Lietuvos Respublikos geopolitinę padėtį, Kauno regiono potencialą ir Kauno miesto infrastruktūrą, sudaryti palankesnes sąlygas užsienio investavimui, naujoms technologijoms bei naujoms darbo vietoms kurti. Kauno LEZ teritorija nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 580). Pareiškėjų Žemės sklypai pateko į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Kauno LEZ teritorija. Atsižvelgus į tai, kad Kauno LEZ veikimas nebuvo galimas be teritorijos, kuri buvo reikalinga LEZ veiklai, šis visuomenės poreikis negalėjo būti patenkintas, jeigu nebūtų paimti į Kauno LEZ teritoriją patenkantys pareiškėjų žemės sklypai.

Atsakovo nuomone, pareiškėjų sklypų paėmimo tikslas buvo tinkamas Kauno LEZ įstatymo įgyvendinimas, t. y. tinkamų prielaidų įgyvendinti valstybei svarbų ekonominį projektą sudarymas. Atsižvelgus į tai, ginčijamas Įsakymas nepažeidė Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 2 punkto reikalavimų.

Atsakovo nuomone, pareiškėjų skundo argumentai, kad ginčo Žemės sklypais faktiškai buvo išplėstos pareiškėjų šeimų gyvenamosios zonos ir tai turėjo lemti sąnaudų ir naudos analizės rezultatus, teisiškai nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti Įsakymą. Atsakovas nurodė, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Atsižvelgus į tai, Sprendimu Nr. 44 patvirtintas Kauno LEZ detalusis planas yra galiojantis.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai įgijo teisę į teisingą atlyginimą už paimtą Žemės sklypą visuomenės poreikiams, todėl pareiškėjų teisės nepažeidžiamos, o teiginiai dėl patiriamos žalos nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ūkio ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjų visuomenės poreikiams paimami žemės sklypai pateko į Kauno LEZ zonos

teritoriją, taip pat į Kauno LEZ detaliojo plano teritoriją. Žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta tinkamai atlikus žemės sklypų, esančių Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizę. Žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta laikantis Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių 2 ir 3 punktuose nurodytos sąlygos atlikti Analizę ir tokia Analizė NŽT buvo pateikta su

Ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. raštu. Ūkio ministerijos nuomone, Analizė buvo tinkamas dokumentas vykdyti žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Analizėje pateiktų išvadų teisingumui įtakos neturėjo aplinkybė, jog Kauno LEZ teritorijos ribos ir plotas keletą kartų keitėsi, kadangi analizė parengta 2016 m. lapkričio mėnesį, atsižvelgus į aktualias Kauno LEZ teritorijos ribas ir plotą.

Pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog detalusis planas buvo pakeistas ar panaikintas, tokia informacija nedisponuoja ir Ūkio ministerija. Vadinasi faktas, jog detalusis planas buvo patvirtintas prieš septyniolika metų, neturi jokios įtakos tiek detaliojo plano, tiek Įsakymo teisėtumui. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, akivaizdu, kad Kauno LEZ yra valstybei svarbus ekonominis projektas, jos vystymas laikytinas visuomenės poreikiu, o atsižvelgus į tai, jog Kauno LEZ veikimas nebuvo galimas be tam tikros teritorijos, kuri reikalinga zonos veiklai, šis visuomenės poreikis negalės būti patenkintas, jei nebus paimti pareiškėjams priklausantys žemės sklypai, kadangi jie patenka į Vyriausybės nutarimu Nr. 580 nustatytą Kauno LEZ teritoriją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymas“ (toliau – ir UAB „Kauno LEZ valdymas“) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė argumentus, kuriais savo poziciją grindė atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ūkio ministerija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Žemės sklypų registro įrašuose Įsakymo pagrindu yra įregistruota žyma „Pradėta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra“. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenimis, abu ginčo sklypai yra suformuoti atliekant preliminarius matavimus, t. y. nenustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinačių valstybinėje koordinačių sistemoje. Sklypų vieta Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėta pagal preliminarius matavimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 (toliau – ir Nuostatai), aktualios redakcijos 3 punktas numatė, kad Adresų registro duomenų bazę sudaro Registro objektų (kaip nurodyta Nuostatų 14 punkte – apskričių, savivaldybių, seniūnijų, gyvenamųjų vietovių, gatvių, adresų, pavadinimų, suteiktų pastatui, statiniui ar kitam objektui) tekstiniai ir grafiniai duomenys bei jų pagrindu funkcionuojantis Registro objektų interaktyvusis žemėlapis – REGIA. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, detalieji planai nėra Adresų registro, kurio tvarkytojas yra valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Registrų centras, objektai.

Atkreipė dėmesį, kad VĮ Registrų centras nėra atsakingas už visus geografiškai susietus duomenis, viešinamus REGIA interaktyviajame žemėlapyje. Nors REGIA pagrindas yra VĮ Registrų centro tvarkomi Adresų, Juridinių asmenų, Nekilnojamojo turto registrai ir Lietuvos kadastro žemėlapis, tačiau šiam interaktyviam žemėlapiui duomenis teikia ir kiti juridiniai asmenys. VĮ Registrų centras, turėdamas įstatymų leidėjo griežtai nustatytas kompetencijos ribas, neturi teisių ir pareigų tikrinti kitų institucijų REGIA žemėlapiui teikiamų duomenų teisingumo.

Akcentavo, kad VĮ Registrų centras nėra niekaip atsakingas už detaliųjų planų ribų pažymėjimą REGIA žemėlapyje, kadangi detalieji planai yra savivaldybių viešinama informacija. Tarp VĮ Registrų centro ir konkrečios savivaldybės yra sudaroma paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu savivaldybė gauna teisę talpinti ir skelbti informaciją REGIA žemėlapyje. Šiuo konkrečiu atveju Kauno LEZ detalųjį planą ir duomenis apie jį paviešino Kauno rajono savivaldybė.

Tretieji suinteresuoti asmenys M. R. ir L. R. atsiliepime nurodė, kad papildomos informacijos ir / ar argumentų, nei nurodyta skunde, neturi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai reikalingumą panaikinti Įsakymo dalį grindė argumentais, jog Įsakymu nebuvo pagrįsta, kad visuomenės poreikiams tenkinti reikalinga paimti būtent konkrečius pareiškėjų sklypus; kad procedūros pradžia nepagrįstai pradėta Kauno LEZ detaliojo plano pagrindu.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1094 „Dėl laisvųjų ekonominių zonų pripažinimo valstybinės svarbos ekonominiais projektais“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1094), vadovaudamasi Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatančiu, jog žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama valstybei svarbiems ekonominiams projektams, kurių svarbą visuomenės poreikiams savo sprendimu pripažįsta Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kauno LEZ pripažino valstybei svarbiu ekonominiu projektu, turinčiu valstybinę svarbą ir esantį svarbiu visuomenės poreikiams.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjų nuosavybė ribojama Kauno LEZ įstatyme nustatytu pagrindu, šis įstatymas ne tik apibrėžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams konkrečius tikslus, bet ir nustato, kokio dydžio teritorija reikalinga numatomiems tikslams įgyvendinti, bei įtvirtina, kad zonos ribas nustato Vyriausybė. Taigi, esant nustatytam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad Kauno LEZ yra svarbus ekonominis projektas, kurio vystymasis yra laikytinas visuomenės poreikiu, todėl pareiškėjų argumentus, jog nebuvo pagrįsta, kad visuomenės poreikiams tenkinti reikalinga paimti būtent šiuos konkrečius pareiškėjų sklypus, atmetė. Pažymėjo, kad žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams būtinumas buvo pagrįstas 2016 m. atlikta žemės sklypų, esančių Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams Analize. Atsižvelgęs į Analizės turinį, tesimas nustatė, kad joje pateiktas vertinimas apėmė ir pareiškėjams priklausančius žemės sklypus, Analizėje buvo daroma išvada, kad joje įvardinti sklypai buvo tinkami projektui įgyvendinti, todėl turėjo būti paimti visuomenės poreikiams tenkinti, o kitos alternatyvos nebuvo galimos.

Teismas, įvertinęs pareiškėjų teiginius, kad žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo nepagrįstai pradėta Kauno LEZ detaliojo plano pagrindu, nes kai šis planas buvo patvirtintas, Kauno LEZ apėmė 1 000 ha teritoriją, o šiuo metu Kauno LEZ teritorija apima beveik perpus mažesnę – tik 534 ha teritoriją, nurodė, jog, remiantis Žemės įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostata, konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas gali būti tiek sudedamoji detaliojo plano ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento dalis, tiek parengtas kaip atskiras dokumentas, teikiamas kartu su detaliuoju planu ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentu. Nagrinėjamu atveju ne vien detalieji planai, bet ir specialus įstatymas ir su juo susiję teisės aktai nulėmė visuomenės poreikių konkretiems žemės sklypams vertinimą. Detaliojo plano paskirtis – sudaryti būtinas prielaidas, kad žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra vyktų sklandžiai, todėl aplinkybė, jog detaliuoju planu Kauno LEZ teritorijai buvo numatyti didesni žemės sklypų plotai, negu vėliau buvo nustatytos ribos, nebuvo kliūtimi paimti tik tuos žemės sklypus, kurie pateko į nustatytas ribas. Ginčo atveju, kad Įsakymu būtų pradėta žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, pakankama sąlyga laikytina tai, jog paimami žemės sklypai pateko į detaliuoju planu suplanuotos teritorijos ribas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad detaliojo plano aiškinamajame rašte buvo nurodyta, jog detaliojo planavimo tikslas – apibrėžti žemės plotus, paimamus visuomenės poreikiams. Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Byloje nėra duomenų, kad minėtas detalusis planas būtų panaikintas ar pakeistas.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra imperatyvaus reikalavimo, jog LEZ teritorijai priklausanti žemė turi būti išperkama vienu metu, taip pat nėra nustatytas terminas, kuriam pasibaigus nebūtų galima pradėti žemės, esančios LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams procedūros.

Teismas sprendė, kad Įsakymo dalis, kuria buvo pradėta pareiškėjams priklausančių žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra ir šie žemės sklypai įtraukti į Sąrašą, buvo priimta tinkamai taikant teisės aktų nuostatas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėta ir pagrįsta.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo dėl norminio administracinio akto ištyrimo, t. y. Taisyklių 2 punkto, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismui abejonių dėl Taisyklių 2 punkto teisėtumo nekyla. Ūkio ministerija 2016 m. vasario 15 d. raštu kreipdamasi į NŽT Kauno rajono skyrių dėl žemės, įskaitant ir pareiškėjų ginčo žemės sklypus, paėmimo visuomenės poreikiams pateikė, be kita ko, Kauno LEZ teritorijos detalųjį planą ir aiškinamąjį raštą bei jo priedą – Analizę, kurioje pateiktas vertinimas apima ir pareiškėjams priklausančius žemės sklypus. Analizėje buvo padaryta išvada, kad joje įvardinti sklypai tinkami projektui įgyvendinti, todėl turėjo būti paimti visuomenės poreikiams tenkinti, o kitos alternatyvos negalimos. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjų prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas nurodė, kad pareiškėjas J. B. prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimu Nr. 1515 patvirtintas planas su nustatytais teritorijos ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 1515 konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjo prašymo netenkino.

III.

Pareiškėjai, išskyrus J. B. (toliau – ir apeliantai), apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindė argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjai nurodė, kad Žemės sklypas, dėl kurio skundžiamu Įsakymu buvo nutarta pradėti visuomenės poreikiams paėmimo procedūrą, nepateko į detaliojo plano teritoriją, todėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra

ginčo Žemės sklypo atžvilgiu buvo pradėta nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant Žemės įstatymo VIII skyriaus nuostatas, todėl vien ši aplinkybė lėmė ginčo Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros neteisėtumą ir sudarė savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą Įsakymą. Teismas šios faktinės aplinkybės ir ją pagrindžiančių įrodymų netyrė.

Pareiškėjai akcentavo, kad viena iš būtinųjų sąlygų siekiant paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams, yra detaliojo arba specialiojo plano, į kurį šis konkretus žemės sklypas patektų, parengimas. Pareiškėjų nuomone, Kauno LEZ detaliojo plano teritorija ir Kauno LEZ teritorija (vėliau ne kartą keičiama) nebuvo tapačios sąvokos. Aplinkybę, kad ginčo Žemės sklypas, dėl kurio nutarta pradėti paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, akivaizdžiai nepateko į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, patvirtino byloje pateikti įrodymai. Tai, kad Žemės sklypas nepatenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, yra akivaizdžiai matoma iš ESO elektros tinklų komunikacijų (10 kV oro linijos) (toliau – ir Elektros tinklai) padėties, kadangi nagrinėjamu atveju Elektros tinklai ėjo Žemės sklypu ties pietine šio Žemės sklypo riba, taigi Elektros tinklai aktualioje vietoje ėjo už detaliojo plano ribos. Pareiškėjo nuomone, tai akivaizdžiai įrodė, kad Žemės sklypas nepateko į detaliojo plano teritoriją.

Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, kuo remiantis jie sprendė, jog Žemės sklypas pateko į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Tuo tarpu atsakovas papildomai patvirtino, kad Žemės sklypas detaliajame plane nebuvo įvardintas ir minimas, kadangi tuo metu jis dar nebuvo suformuotas. Atsakovas neturėjo duomenų, kad elektros oro linijos vieta ties Žemės sklypu būtų kada nors pakeista. Tokiu būdu, pareiškėjų nuomone, būtent atsakovas, kuris pradėjo Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, turėjo įrodyti, kad Žemės sklypas patenka į detaliojo plano teritoriją ir egzistuoja visos kitos žemės paėmimo visuomenės poreikiams prielaidos bei sąlygos.

Pareiškėjai akcentavo, kad skundą grindė ir tuo, jog Žemės sklypas nepateko ne tik į detaliojo plano teritoriją, bet ir į Kauno LEZ teritoriją, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė. Tai, kad Žemės sklypas nepateko į Kauno LEZ teritoriją, patvirtino tai, jog Žemės sklypas nebuvo įtrauktas į detaliojo plano sprendinius kaip planuojama teritorija. Pareiškėjų nuomone, atsakovo pateiktas dokumentas „Ištrauka iš Kauno LEZ ribų plano“ – dokumentas su trūkumais ir nebuvo pakankamas įrodymas konstatuoti vieną iš esminių aplinkybių byloje, o būtent tai, kad Žemės sklypas pateko į Kauno LEZ teritoriją. Minėta ištrauka nepatvirtino geodezinių duomenų fakto, šioje ištraukoje nebuvo geodezinių taškų, ištrauka buvo pasirašyta tik ją parengusio matininko ir nebuvo patvirtinta viešojo administravimo subjekto, o pats dokumentas buvo parengtas jau bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgus į tai, šio dokumento įrodomoji reikšmė abejotina.

Pareiškėjai pažymėjo, kad nesutiko ir su teismo teiginiu, jog detalusis planas visiškai apėmė visą dabartinę Kauno LEZ teritoriją. Teismas tokią išvadą grindė vienintele aplinkybe, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1732-858/2015, tačiau šioje administracinėje byloje dalyvavo visai kitos šalys, todėl teismo motyvacijoje nurodytos aplinkybės nebuvo prejudiciniai faktai. Taip pat pareiškėjai pažymėjo, kad naujesnėje aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo akcentuota, jog byloje turėjo būti analizuojama, ar Sprendimu Nr. 44 patvirtintas Kauno LEZ detalusis planas atitiko ginčijamo Įsakymo priėmimo metu Vyriausybės nutarimu patvirtintas Kauno LEZ ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2360-438/2016).

Pareiškėjų nuomone, nepagrįsta būtinybė paimti žemę visuomenės poreikiams tam, kad būtų patenkintas visuomenės poreikis. Aplinkybė, kad atitinkami žemės sklypai patenka į Kauno LEZ teritoriją, savaime nereiškia, kad žemė turi būti paimta visuomenės poreikiams, kadangi LEZ tikslai galėjo būti įgyvendinami ir kitais alternatyviais būdais, neribojant savininkų teisės į nuosavybę. Atsižvelgus į Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalį, siekiant paimti ginčo Žemės sklypą visuomenės poreikiams, turėjo būti įrodyta, kad šis poreikis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas Žemės sklypas. Tačiau teismas skundžiamame sprendime dėl šių motyvų nepasisakė. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektai nepagrindė, kad visuomenės poreikis negalės būti patenkintas kitokiais būdais, ir jokių kitų adekvačių ir realių alternatyvų, tokių kaip Žemės sklypo nuoma, panauda, nuoma su išpirkimo teise ir kt., net nesvarstė. Tai lėmė žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros neteisėtumą. Pažymėjo, kad Kauno LEZ poreikis yra laikinas, nes Kauno LEZ buvo steigiamas 49 metams, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti išnaudotos galimybės šį visuomenės poreikį patenkinti kitais alternatyviais būdais nepaimant Žemės sklypo visuomenės poreikiams.

Pareiškėjai nurodė, kad Taisyklių 2 punkto nuostata prieštarauja Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 ir 2 dalims, kadangi numato atvejus, kai Analizė gali būti neatliekama, nors Žemės įstatymo nuostatos tokios galimybės nenumato. Nepaisant šios teisės norminių aktų konkurencijos, Sąnaudų ir naudos analizė nagrinėjamu atveju privalėjo būti atlikta taip pat ir pagal Taisyklių 2 punkto nuostatas. LEZ įstatymas nėra susijęs su žemės paėmimu visuomenės poreikiams, o žemės paėmimas visuomenės poreikiams negali būti laikomas tiesioginiu Kauno LEZ įstatymo įgyvendinimu. Tai, kad Kauno LEZ yra valstybei svarbus ekonominis projektas, yra įtvirtinta ne įstatymais, todėl žemės paėmimas visuomenės

poreikiams vykdomas tiesiogiai įgyvendinant ne įstatymą, bet Vyriausybės nutarimą. Kauno LEZ įstatyme nėra nurodyta suinteresuota institucija, nors tai yra viena iš Taisyklių 2 punkte numatytų būtinų sąlygų tam, kad Analizė nebūtų rengiama. Pareiškėjų nuomone, negalima laikyti, kad Žemės sklypo paėmimo procedūra vykdoma tiesiogiai įgyvendinant įstatymą, kuriame nurodyta suinteresuota institucija, todėl Analizė nagrinėjamu atveju buvo privaloma.

Pareiškėjų teigimu, teismas byloje pateiktos Analizės išvadomis rėmėsi visiškai nepagrįstai, kadangi pateikta tariama Analizė buvo nepasirašyta, net nebuvo nurodytas šį dokumentą parengęs specialistas, taip pat nebuvo pateikti dokumentą rengusio asmens kvalifikaciją pagrindžiantys įrodymai. Šis dokumentas neatitiko Taisyklių 3 punkte įtvirtintų reikalavimų Analizės apimčiai bei turiniui (šios aplinkybės tiesiogiai lemia Analizės išvadų nepagrįstumą). Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad būtent suinteresuota institucija būtų atlikusi Analizę. Be to, Žemės įstatymo 45 straipsnio 2 dalis įtvirtino, kad visuomenės poreikiams reikalingam konkrečiam objektui statyti (įrengti) konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas turėjo būti atliktas rengiant detalųjį planą ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentą.

Pareiškėjai taip pat akcentavo, kad skundžiamas Įsakymas NŽT interneto svetainėje, kaip to reikalauja Žemės įstatymo 46 straipsnio 5 dalis, nebuvo skelbiamas. Pareiškėjų nuomone, tai nebuvo formalus pažeidimas, todėl atsižvelgus į teisinio apibrėžtumo principą, Įsakymas turi būti panaikintas ir šiuo pagrindu.

Atsakovas NŽT pateiktame atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų teiginiu, jog iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad

Žemės sklypas nepatenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, todėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra Žemės sklypo atžvilgiu buvo pradėta nepagrįstai ir neteisėtai. Kauno LEZ detaliojo plano sprendinių brėžinys, priešingai nei teigė pareiškėjai, patvirtino, kad Žemės sklypas buvo Sprendimu Nr. 44 patvirtinto Kauno LEZ detaliojo plano galiojimo ribose.

Atsakovo nuomone, pareiškėjų teiginiai, kad Elektros tinklų padėtis detaliojo plano sprendinių brėžinyje buvo tas įrodymas, kuris patvirtino jų teiginius, jog Žemės sklypas nepateko į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, buvo visiškai nepagrįsti. Byloje pateikta ištrauka iš Kauno LEZ teritorijos ribų plano, parengta matininko R. V., kuri neginčytinai patvirtino faktą, kad pareiškėjų Žemės sklypas yra Kauno LEZ teritorijos ribose.

Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad, pagal pateiktus REGIA duomenis, Žemės sklypas nepatenka į detaliojo plano teritoriją, nėra teisiškai reikšminga, kadangi REGIA nėra viešas registras, kurio duomenys laikomi teisingais ir išsamiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad detalusis planas, visiškai apimantis visą dabartinę Kauno LEZ teritoriją, kurios ribos nustatytos Vyriausybės nutarimu Nr. 580, yra tinkamas teritorijų planavimo dokumentas priimti sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Atsakovas pažymėjo, kad ne kiekvienas formalus procedūros pažeidimas gali būti pagrindu pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal, kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Pareiškėjai nenurodė, kokią įtaką jų teisėms ar pareigoms ir paties Įsakymo teisėtumui turėjo ta aplinkybė, jog įsakymas nebuvo paskelbtas NŽT interneto svetainėje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ūkio ministerija pateiktame atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog iš pareiškėjų visuomenės poreikiams paimamas žemės sklypas pateko į Kauno LEZ teritoriją, taip pat į Kauno LEZ detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigė fakto, jog Žemės sklypas pateko į Kauno LEZ teritoriją bei į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Detalusis planas – neterminuotai galiojantis teritorijų planavimo dokumentas, pareiškėjai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog detalusis planas buvo pakeistas ar panaikintas.

Pareiškėjai nepagrįstai sureikšmino REGIA duomenis, nors teisės aktuose nėra įtvirtinta prezumpcija, jog REGIA duomenys yra laikomi patikimesniais nei teritorijų planavimo dokumente esantys duomenys. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl Elektros tinklų išdėstymo, nepaneigė fakto, kad Žemės sklypas patenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją.

Ūkio ministerija nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, jog egzistavo objektyvus poreikis Žemės sklypą paimti visuomenės poreikiams. Kauno LEZ teritorijos ribos buvo patvirtintos Vyriausybės nutarimu Nr. 580, o iš pareiškėjų Įsakymu visuomenės poreikiams paimamas Žemės sklypas patenka į minėtu Vyriausybės nutarimu nustatytą Kauno LEZ teritoriją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, jog Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta tinkamai atlikus žemės sklypų, esančių Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams Analizę. Pareiškėjai nepagrįstai teigė, jog Analizė neatitiko Taisyklių 3.1–3.4 papunkčių reikalavimų.

Apeliantai nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti Analizės autentiškumu ar ją parengusios grupės kvalifikacijos bei kompetencijos stoka. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, apeliantai neteisūs, teigdami, jog Analizė turėjo būti rengiama kartu su detaliuoju planu, kadangi to nenustatė detaliojo plano rengimo metu galioję teisės aktai. Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas užtikrino apeliantų teisę gauti teisingą atlyginimą Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams atveju.

Ūkio ministerijos teigimu, nagrinėjamam ginčui neaktuali aplinkybė, kad Įsakymas nėra paskelbtas NŽT interneto svetainėje. Pagal Žemės įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje nustatytą reglamentavimą, NŽT vadovo įsakymas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą NŽT interneto svetainėje yra skelbiamas tuomet, kai nežinoma žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta. Nagrinėjamu atveju apeliantams apie priimtą Įsakymą yra žinoma, kadangi Įsakymo kopijos jiems buvo išsiųstos registruotu paštu ir įteiktos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymas“ pateiktame atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad detaliojo plano rengimo metu, detaliuoju planu planuojama teritorija buvo suformuota atliekant preliminarius matavimus, todėl faktiškai susiklostė situacija, kad detaliuoju planu suplanuotos teritorijos ribos valstybinėje koordinačių sistemoje netiksliai atspindėjo faktinę detaliuoju planu apimamą teritoriją. Kauno rajono savivaldybei patvirtinus detalųjį planą, Kauno rajono savivaldybės administracija detalųjį planą (be tikslaus atžymėjimo valstybinėje koordinačių sistemoje) ir su juo susijusius dokumentus perdavė ir įregistravo Teritorijų planavimo dokumentų registre.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, apeliaciniame skunde pareiškėjai nepagrįstai nurodė, kad viešojo administravimo subjektai (NŽT, Ūkio ministerija) nepagrindė būtinybės paimti žemę visuomenės poreikiams tam, kad būtų patenkintas visuomenės poreikis, bei nepagrindė, kad minėtas poreikis negali būti patenkintas kitokiais būdais. Teismas pagrįstai nurodė, kad poreikis paimti ginčo Žemės sklypą egzistuoja.

Nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad Kauno LEZ poreikis laikinas, nes Kauno LEZ buvo steigiamas terminuotam 49 metų laikotarpiui, ir atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino LEZ įstatymo naują redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2018 m. sausio 1 d., kurio 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog zonos veiklos terminas gali būti pratęstas įstatymu. Atsižvelgęs į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Kauno LEZ nėra laikinas, ir atsižvelgiant į pasiektus rezultatus, pritrauktų investicijų kiekį, sukurtų darbo vietų skaičių, tikėtina, kad Kauno LEZ veiklos terminas bus pratęstas įstatymu. Atkreipė dėmesį, kad visuomenės poreikis negalėjo būti įgyvendintas ir patenkintais kitais būdais, tokiais kaip žemės sklypų nuoma, panauda, nuoma su išpirkimo teise ir pan., kadangi būtina LEZ veiklos prielaida yra apibrėžta teritorija, kuri pagal įstatymą suteikiama LEZ valdymo bendrovei valdyti ir naudoti nuomos teise.

Pareiškėjas J. B. pateiktame atsiliepime su apeliaciniu skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.Atsiliepime nurodė, kad teismas neatsižvelgė į Valstybės kontrolės 2012 m. rugsėjo 28 d. išvadas bei 2003 m. auditą.

Be to, pagal Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės ir jos narių teisėtų interesų. Visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visada konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.

Pažymėjo, kad teismo aiškinimas, jog specialusis planas yra detaliojo plano tęsinys, neteisingas, nes detalieji planai rengiami pagal specialiuosius planus, kuriuose nurodyti specialiojo plano sprendiniai, planavimo tikslai, uždaviniai, planuojamos teritorijos erdvinio vystymo prioritetai, infrastruktūra, poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, sprendinių vertinimo ataskaita, teritorijų zonos. Specialusis planas patvirtintas 2009 m., o Kauno apskrities viršininkas 2010 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 02-05-2379 patvirtino 53,35 ha teritorijos ribų planą. Ši teritorija buvo paimta visuomenės poreikiams pagal patvirtintą specialųjį planą, sklypas buvo paimtas visuomenės poreikiams 2011–2013 metų programos įgyvendinimui ir iki 2017 metų nebuvo naudojamas. Be to, žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta nepagrįstai. Nebuvo nagrinėtas ir visuomenės poreikio patenkinimas kitu būdu.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3364-415/2018 pareiškėjų D. K., M. R., R. R., R. B., A. B., J. K., J. K., E. B., A. N., V. N., D. J., J. J., A. S., V. B. (V. B.), O. B. (O. B.) ir J. M. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčijamą Įsakymą priėmė remdamasis tuo, kad žemės sklypai yra Kauno LEZ

teritorijoje ir jų paėmimas buvo būtinas minėtos Kauno LEZ veiklai, todėl bylai reikšmingos LEZ steigimą ir funkcionavimą reguliuojančios teisės normos.

Kiek tai susiję su žemės paėmimu visuomenės poreikiams, reikšmingos Žemės įstatymo VIII skirsnio nuostatos. Šios Žemės įstatymo nuostatos buvo vertinamos sistemiškai su LEZ įstatymo ir Kauno LEZ įstatymo nuostatomis.

Teismas vadovavosi Žemės įstatymo (bylai aktuali 2014 m. balandžio 4 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, 46 straipsnio 1 dalimi (2011 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. XI-1314 redakcija), 46 straipsnio 2 dalimi (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr. 1094 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 464 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1094 „Dėl laisvųjų ekonominių zonų pripažinimo valstybinės svarbos ekonominiais projektais“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 464), Kauno LEZ pripažinta valstybei svarbiu ekonominiu projektu, kuris turi valstybinę svarbą ir yra svarbus visuomenės poreikiams. Atsižvelgusi į tokį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nebuvo teisinių pagrindų teigti, jog teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo įvertinti teritorijos statuso (valstybinę svarbą turinti ir yra svarbi visuomenės poreikiams) pripažinimo pagrįstumą.Žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams būtinumas yra pagrįstas 2016 m. atlikta žemės sklypų, esančių Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams Analize. Joje pateiktas vertinimas apėmė ir pareiškėjams priklausančius žemės sklypus. Analizėje buvo padaryta išvada, kad joje įvardinti sklypai buvo tinkami projektui įgyvendinti, turėjo būti paimti visuomenės poreikiams tenkinti, o kitos alternatyvos nebuvo galimos. Pareiškėjai įrodymais nepaneigė tokios Analizėje padarytos išvados pagrįstumo. Pagal Taisyklių 2 punktą žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Taisyklių 3 punkte nustatyta tvarka atlieka Analizę. Pateikta Analizė buvo parengta laikantis Taisyklių 3 punkto reikalavimų, o nurodyti pareiškėjų argumentai buvo nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta tinkamai atlikus žemės sklypų, esančių Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizę.

Dėl reikalavimo, kad galiotų specialiojo teritorijų planavimo dokumentas ar detalusis planas, teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pagrįstai pradėta Kauno LEZ detaliojo plano pagrindu, ir visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl šio teritorijų planavimo dokumento, esančio pagrindu žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai pradėti, atitikties Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypai patenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, tai patvirtina byloje esantis detaliojo plano brėžinys.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad ginčo žemės sklypai LEZ veiklai gali būti valstybės nuomojami iš jų savininkų, teisėjų kolegija nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas žemės paėmimo visuomenės poreikiams būdas – valstybės ar jos įgaliotos institucijos ir žemės sklypų savininkų susitarimas dėl šių sklypų ilgalaikės nuomos, todėl žemės nuoma tokiems poreikiams negalima.

Teisėjų kolegija nurodė, kad informavimo apie NŽT vadovo sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą tvarkos (Žemės įstatymo 46 str. 6 d.) nesilaikymas / pažeidimas nėra teisinis pagrindas konstatuoti Įsakymo neteisėtumą. Šios tvarkos pažeidimas yra procedūrinis, dėl kurio, esant tam tikroms aplinkybėms, galėtų būti sprendžiama dėl termino skųsti šį sprendimą atnaujinimo.

V.

Pareiškėjai D. K., M. R., R. R., R. B., A. B., J. K., J. K., E. B., A. N., V. N., D. J., J. J., A. S., V. B. (V. B.), O. B. ir J. M. 2018 m. birželio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3364-415/2018, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktais.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismą, priimdamas 2018 m. kovo 20 d. nutartį, neteisingai pritaikė Žemės įstatymo normas. Ginčijamoje nutartyje, tirdamas žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas, teismas taikė aktualias Žemės įstatymo nuostatas (45 str. 1 d. 1 p., 2 d., 46 str. 1 d.) ir laikė, kad Kauno LEZ ribų brėžinio ištrauka yra detaliojo plano brėžinys šių teisės normų prasme. Pareiškėjų nuomone, priimant nutartį buvo padarytas esminis nurodytų teisės normų taikymo ir aiškinimo pažeidimas.

Byloje pateikiamas įrodymas – detaliojo plano rengėjo Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus (toliau – ir Urbanistikos skyrius) 2018 m. birželio 14 d. raštas Nr. USD-354 (toliau – ir Raštas) patvirtina, jog

Kauno LEZ teritorijos ribų planas nėra teritorijų planavimo dokumentas ir nėra Sprendimu Nr. 44 patvirtintas Kauno LEZ detalusis planas ar šio detaliojo plano brėžinys. Tai, kad Kauno LEZ ribų brėžinio ištrauka nėra ir negali būti laikoma detaliuoju planu, taip pat kitu teritorijų planavimo dokumentu ar detaliojo plano brėžiniu akivaizdžiai įrodo sisteminė minėtų Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies, 46 straipsnio 1 dalies nuostatų ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 22 dalies, 17, 18 ir 24–27 straipsnių bei Kauno LEZ įstatymo 4 straipsnio ir Vyriausybės nutarimo Nr. 580 analizė. Remiantis Kauno LEZ įstatymo 4 straipsniu, Zonos teritorijos ribas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausybės nutarimu Nr. 580, vadovaujantis Kauno LEZ įstatymo 4 straipsniu, yra nustatytos Kauno LEZ teritorijos ribos pagal teritorijos planą su nustatytais teritorijos ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje. Taigi Kauno LEZ ribų brėžinys yra Vyriausybės nutarimu Nr. 580 patvirtintas teritorijos planas, kuris akivaizdžiai nėra nei teritorijų planavimo dokumentas, nei teritorijų planavimo proceso rezultatas, todėl negali būti prilyginamas detaliajam planui ar detaliojo plano brėžiniui.

Pareiškėjų nuomone, yra pateikti akivaizdūs įrodymai, kurie patvirtina, kad teismas padarė esminę materialinės teisės normų taikymo klaidą kvalifikuodamas Kauno LEZ ribų brėžinį ir jį laikydamas detaliojo plano brėžiniu. Kauno LEZ ribų brėžinio tinkamas kvalifikavimas ir atitinkamai aplinkybė, ar Žemės sklypas patenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, turi esminės reikšmės šios bylos baigčiai, kadangi žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams galimas tik esant vienai iš būtinųjų sąlygų, t. y. jeigu toks žemės sklypas patenka į detaliuoju ar specialiuoju planu suplanuotą teritoriją (Žemės įstatymo 45 str. 1 d. 1 p., 46 str. 2 d. 2 p.). Teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju būtent detalusis planas yra pagrindas pradėti Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Nustačius, kad Žemės sklypas nepatenka į Sprendimu Nr. 44 patvirtino Kauno LEZ detaliojo plano ribas, pareiškėjų prašymas tenkintinas, kadangi Žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams nėra galimas, jeigu nėra galiojančio aktualios teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumento ar detaliojo plano. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad Žemės sklypas patenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, teismas grindė vieninteliu byloje esančiu įrodymu, t. y. Kauno LEZ ribų brėžinio ištrauka, kurią teismas nepagrįstai laikė detaliojo plano brėžiniu. Byloje pateikti įrodymai patvirtino priešingą aplinkybę, t. y. kad Žemės sklypas nepatenka į detaliojo plano teritoriją ir yra už šio detaliojo plano galiojimo ribų. Konstatavus, kad teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kvalifikuodamas Kauno LEZ ribų brėžinį kaip detaliojo plano brėžinį, o iš Kauno LEZ ribų brėžinio negalima daryti išvados apie tai, kad Žemės sklypas patenka į detaliojo plano teritoriją, tai gali turėti esminės reikšmės šios bylos baigčiai.

Pareiškėjams gavus detaliojo plano rengėjo Raštą, paaiškėjo nauja aplinkybė: pats detaliojo plano rengėjas konstatavo, jog Žemės sklypas nepatenka į Kauno LEZ detaliojo plano teritoriją ir yra už šio detaliojo plano galiojimo ribų , taip pat kad Žemės sklypas apskritai nepatenka į jokią teritoriją, kuri būtų suplanuota detaliaisiais ar specialiaisiais planais. Ši aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu, kadangi Raštas parengtas tik 2018 m. birželio 14 d., tuo tarpu detaliojo plano rengėjas – Kauno rajono savivaldybė – nebuvo įtrauktas proceso dalyviu byloje.

Atsakovas NŽT atsiliepimo į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo nepateikė.Trečiasis suinteresuotas asmuo Ūkio ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo,

kuriame prašo pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.Atsiliepime nurodo, jog, Ūkio ministerijos nuomone, Raštas negali būti laikomas dokumentu, įrodančiu naujai

paaiškėjusias esmines aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu. Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, turi būti nustatyta, kad atitinkamos aplinkybės negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kad apie aplinkybes pareiškėjai sužinojo jau įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2017 m. lapkričio 28 d., o apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta 2018 m. kovo 20 d., tuo tarpu pareiškėjai Raštą gavo tik 2018 m. birželio 14 d., o prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2018 m. birželio 19 d. Nors pareiškėjai nenurodė, kada jie kreipėsi į Urbanistikos skyrių dėl juos dominančios informacijos pateikimo, tačiau, įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjai patys nurodė, kad Raštą gavo tik 2018 m. birželio 14 d., nekyla jokių abejonių, kad Raštas buvo parengtas atsakant į pareiškėjų prašymą, pateiktą jau po administracinės bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo joje įsiteisėjimo, kadangi į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą ar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pareiškėjai buvo kreipęsi į Urbanistikos skyrių ir šis skyrius būtų nepagrįstai vengęs ar nepagrįstai atsisakęs pateikti pareiškėjų prašomą informaciją, kuri pareiškėjams buvo pateikta prieš pat pasibaigiant ABTĮ 159 straipsnio 1  dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pareiškėjai nenurodė jokių priežasčių ir nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl į Urbanistikos skyrių dėl juos dominančios informacijos kreipėsi tik po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo ir įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui bei artėjant į pabaigą terminui prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjams nesiėmus veiksmų ir nesikreipus į Urbanistikos skyrių iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, nėra pagrindo išvadai, kad su prašymu dėl proceso atnaujinimo

pateiktas Raštas negalėjo būti pateiktas į bylą anksčiau ne dėl pareiškėjų valios, o Urbanistikos skyriaus pozicija pareiškėjams galėjo būti žinoma ir bylą nagrinėjant iš esmės. Atsižvelgiant į tai, po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pareiškėjai toliau rinko įrodymus ir gavo Raštą. Aptarti pareiškėjų veiksmai ir nurodytos faktinės aplinkybės aiškiai suponuoja tai, kad, pateikdami prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjai siekia, jog byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta, pakartotinai bylą peržiūrint apeliacine tvarka.Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad nagrinėjant bylą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Vadovaujasi Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Kauno LEZ įstatymo 4 straipsniu ir pažymi, kad vykdant šį įstatymų leidėjo įpareigojimą, Kauno LEZ teritorijos ribos buvo patvirtintos Vyriausybės nutarimu Nr. 580. Kaip matyti iš Vyriausybės nutarimo Nr. 580 1 priedo, Žemės sklypas visa apimtimi patenka į Kauno LEZ teritoriją. Pareiškėjai nekvestionuoja Vyriausybės nutarimo Nr. 580 1 priede esančių duomenų (teritorijos ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinačių valstybinėje koordinačių sistemoje) teisingumo. Be to, aplinkybę, kad Žemės sklypas patenka į Kauno LEZ teritoriją, patvirtina NŽT į bylą pateikta ištrauka iš Kauno LEZ teritorijos ribų plano. Pažymi, kad minėtą ištrauką iš Kauno LEZ teritorijos ribų plano bei šio plano atitiktį įstatymų reikalavimams patvirtino matininkas R. V., turintis matininko kvalifikacijos pažymėjimą, patvirtinantį, kad šis matininkas yra aukštos kvalifikacijos ir kompetentingas nustatyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjai, Žemės sklypas patenka į Kauno LEZ teritoriją.

Pažymi, jog iš detaliojo plano brėžinio matyti, jog Žemės sklypas patenka tiek į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, tiek į Kauno LEZ teritorijos ribas. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1732-858/2015 konstatuotą aplinkybę, jog detalusis planas visiškai apima Vyriausybės nutarimu Nr. 580 patvirtintas Kauno LEZ teritorijos ribas, visiškai pagrįstai sprendė, jog Žemės sklypas patenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymas“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir Ūkio ministerija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:VI.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3364-415/2018, remdamiesi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog siekiant proceso atnaujinimo šiuo pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-38-629/2018).

Pareiškėjai, prašydami atnaujinti bylos procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nurodo, kad naujai paaiškėjo, jog Žemės sklypas nepatenka į Kauno LEZ detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Minėtą aplinkybę pareiškėjai grindžia Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2018 m. birželio 14 d. raštu Nr. USD-354, kuriame nurodyta, jog Kauno LEZ teritorijos ribų planas nėra teritorijų planavimo dokumentas, Žemės sklypas nepatenka į Kauno LEZ detaliojo plano teritoriją ir yra už šio detaliojo plano galiojimo ribų.

Įvertinus pareiškėjų nurodytą aplinkybę, pažymėtina, jog viena iš sąlygų atnaujinant procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu yra tai, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju pareiškėjų teiginiai dėl Žemės sklypo nepatekimo į Kauno LEZ detaliojo plano teritoriją buvo reikšti tiek skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde, šiuos teiginius teismai, nagrinėdami administracinę bylą, įvertino ir dėl jų pasisakė priimtų sprendimų motyvuose. Pareiškėjai niekaip nepagrindė, kodėl anksčiau, t. y. nagrinėjant bylą, jie negalėjo kreiptis į Kauno rajono savivaldybės administraciją dėl aktualios informacijos pateikimo. Todėl nėra pagrindo teigti, jog aplinkybės, susijusios su Žemės sklypo patekimu į Kauno LEZ detaliojo plano teritoriją, negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu, šios aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis. Kaip minėta, proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, todėl ji negali būti naudojama kaip priemonė pratęsti bylinėjimąsi. Šiuo atveju pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą, nurodo iš esmės teismų šioje byloje jau įvertintą aplinkybę, tik pateikdami naujus su šia aplinkybe susijusius įrodymus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nes pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

Nagrinėjamu atveju dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi pareiškėjai. Įvertinusi pareiškėjų prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla

būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Prašyme teigiama, kad nagrinėtu atveju teismas netinkamai taikė Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Kauno LEZ ribų brėžinį laikydamas detaliojo plano brėžiniu ir konstatuodamas, jog Žemės sklypas patenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3364-415/2018 konstatavo, jog ginčo žemės sklypai patenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, tai patvirtina byloje esantis detaliojo plano brėžinys. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-99/2009; 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-24/2014; 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-54/2014; 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017). Be to, prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami tapatūs argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjų skundas pirmosios instancijos teismui ir apeliacinis skundas. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.

Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, arba dėl to, kad proceso šalis nesutinka su sprendimo motyvacija, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04) 40–41 p.).

Įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-3364-415/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. K., M. R., R. R., R. B., A. B., J. K., J. K., E. B., A. N., V. N., D. J., J. J., A. S., V. B. (V. B.), O. B. (O. B.) ir J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3364-415/2018 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3364-415/2018 pagal pareiškėjų D. K., M. R., R. R., R. B., A. B., J. K., J. K., E. B., A. N., V. N., D. J., J. J., A. S., V. B. (V. B.), O. B. (O. B.), J. M. ir J. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymas“, valstybė įmonė Registrų centras, R. A., M. R. ir L. R.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14441 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. eA-513-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00317-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alaus puta“ (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2015 m. gruodžio 21 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-176/15 (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu jam buvo skirta 200 Eur bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, ši AKĮ norma jam nėra taikoma, nes pareiškėjas yra viešojo maitinimo vieta (baras). Pareiškėjo vertinimu, šios AKĮ normos taikymas priklauso ne nuo prekybos būdo, o nuo prekybos vietos. Pareiškėjo nuomone, Departamentas nepagrįstai AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto išimties taikymo sąlygas siejo su alkoholinių gėrimų pardavimu atidarytose pakuotėse ir vartojimui vietoje. Pareiškėjas pastebėjo, kad reikalavimas alkoholinius gėrimus rugsėjo 1 d. parduoti atidarytose pakuotėse ir vartojimui vietoje yra paremtas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatomis, kurios nagrinėjamu atveju taip pat netaikomos, nes alkoholis bare buvo parduotas iki 22 val.

3. Pareiškėjas nurodė, kad faktą, jog baras yra viešojo maitinimo vieta patvirtina jo turima licencija, kurios pagrindu vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas pastebėjo, kad Departamentas taip pat neneigia fakto, kad baras yra viešojo maitinimo vieta.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kuri nėra panaši ar analogiška. Nutarime nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės, pareiškėjo nuomone, yra absoliučiai skirtingos. Pareiškėjo nuomone, nėra šio teismo praktikos, kuria remiantis galėtų būti pagrįstas Nutarimo teisėtumas.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–19).6. Departamentas nurodė, kad rugsėjo 1 dieną pareiškėjo bare dideliais kiekiais buvo parduodami gamykliniu būdu

uždaryti alkoholiniai gėrimai išsinešimui, todėl tokia pareiškėjo veikla yra ne viešojo maitinimo, o prekybos, t. y. pareiškėjas veikė ne kaip baras, o kaip standartinė parduotuvė, kurioje galima įsigyti alkoholinių gėrimų ir juos išsinešti. Atsižvelgiant į tai, pasak Departamento, pareiškėjui netaikoma prekybos draudimo rugsėjo 1 d. išimtis, numatyta AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte.

7. Departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjo pozicija, subjektyviai aiškinant teisės aktų reikalavimus, vertintina

kaip siekis bet kokiais būdais ir priemonėmis išvengti kilusios atsakomybės.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 154–157).

9. Teismas nurodė, kad prekyba alkoholiniais gėrimais uždarytais gamykliniu būdu ir skirtais vartoti ne vietoje, tačiau išsinešimui, prieštarauja ne tik pačiai baro, kaip viešojo maitinimo paslaugą teikiančios įstaigos esmei, tačiau ir viešojo maitinimo veiklos sampratai.

10. Teismas pažymėjo, kad AKĮ tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, todėl suteikiant galimybę viešojo maitinimo vietoms užsiimti prekybine veikla alkoholiniais gėrimais išsinešimui rugsėjo 1 dieną netaikant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo, būtų paneigiama tiek paties draudimo esmė, tiek AKĮ tikslai. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją (pareiškėjui viešojo maitinimo vietoje faktiškai vykdant prekybinę veiklą), galėjo būti taikomas draudimas nustatytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte. Teismas nurodė, kad vadovaujantis priešingu aiškinimu susiklostytų situacija, kuomet viešojo maitinimo vietose galėtų būti laisvai prekiaujama alkoholiniais gėrimais nepaisant AKĮ nustatytų draudimų bei apribojimų, taip sudarant sąlygas viešojo maitinimo įstaigoms piktnaudžiauti savo teisėmis, apeinant AKĮ reikalavimus bei paneigiant AKĮ siekiamus tikslus.

11. Teismas konstatavo, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

12. Pareiškėjas UAB „Alaus puta“ apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 160–164).

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad jam nesuprantama, kokiais konkrečiai kriterijais remdamasis teismas nustatė, kas yra prekybinė veikla ir kur tokie kriterijai yra susieti su AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punktu. Pareiškėjo nuomone, teismas šią įstatymo normą aiškino plečiamai, o tai yra griežtai draudžiama.

14. Pareiškėjas pažymi, kad teismas privalėjo pripažinti, jog nepriklausomai nuo prekybos būdo viešojo maitinimo vietoms AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimas nėra ir negali būti taikomas, nes baras, kuriame buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, yra viešojo maitinimo vieta.

15. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad tuo atveju, jei AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimo išimties taikymas būtų susietas su alkoholinių gėrimų pardavimu atidarytoje pakuotėje ir vartojimui vietoje, tai būtų aiškiai įtvirtinta šioje normoje lygiai taip pat, kaip tai yra padaryta AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto atveju, tačiau tokių sąlygų minėtoje normoje nėra ir jų laikymosi iš pareiškėjo negali būti reikalaujama.

16. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 173–175).

17. Departamentas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų, o pareiškėjo visi pateikti argumentai jau yra įvertinti, detaliai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime. Departamentas nurodo, kad pareiškėjas faktiškai vykdė prekybinę veiklą ir veikė kaip mažmeninės prekybos vieta, todėl jam taikomi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto apribojimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta 200 Eur bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Nutarimą (b. l. 6–11) pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl konstatavo, kad jį naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, manydamas, kad teismas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostatą aiškino plečiamai, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas, o pareiškėjo skundas patenkintas. Pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės tuo, kad minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas draudimas pareiškėjui

netaikytinas, nes jo baras yra viešojo maitinimo vieta, kuriai įstatymas įtvirtino minėto draudimo išimtį.20. AKĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 straipsnyje yra reglamentuojama

mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje yra išvardyti atvejai, kuriems esant, prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama. Vienas tokių atvejų, kuris įtvirtintas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte, yra susietas su kalendorine data, t. y. nustatyta, jog alkoholiniais gėrimais prekiauti draudžiama kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną. Ta pati įstatymo norma kartu įtvirtina ir šio draudimo išimtis, numatydama, kad šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose.

21. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju jam turėtų būti taikoma minėto draudimo išimtis, susijusi su tuo, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami viešojo maitinimo vietoje.

22. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, viešojo maitinimo vietos sąvoka yra pateikta AKĮ 2  straipsnio 30 dalyje, nurodant, kad tai yra – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Taigi, iš esmės viešojo maitinimo vieta yra maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas. Tokia vieta gali vadintis restoranu, kavine ar net baru, tačiau, nepriklausomai nuo to, kaip būtų pavadinta maisto tvarkymo vieta, ji gali būti laikoma viešojo maitinimo vieta tik jei ji atitinka minėtoje sąvokoje nurodytas sąlygas, t. y. toje vietoje turi būti ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas.

23. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 1 d. pardavė alkoholinius gėrimus. Kaip minėta, bendra taisyklė įtvirtinta AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte, nustato draudimą rugsėjo 1 d. prekiauti alkoholiniais gėrimais. Departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Nutarimą, pasiūlė pareiškėjui pateikti su draudžiamą dieną (rugsėjo 1 d.) vykdytu alkoholinių gėrimų pardavimu susijusius paaiškinimus (b. l. 22). Pareiškėjas, norėdamas, kad jam būtų taikoma išimtis iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią rugsėjo 1  d. draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, turėjo Departamentui pagrįsti, kad egzistuoja bent viena aplinkybė, leidžianti taikyti minėto draudimo išimtį. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 17 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad jis alkoholinius gėrimus rugsėjo 1 d. pardavė viešojo maitinimo vietoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad šią aplinkybę grindžia ne savo nuomone, o oficialiais dokumentais (pareiškėjui išduota licencija, kurios pagrindu pareiškėjas ir vykdo veiklą bare) (b. l. 46).

24. Iš byloje ginčijamo Departamento Nutarimo turinio matyti, kad Departamentas pareiškėjo pateiktą paaiškinimą vertino kritiškai ir į jį neatsižvelgė (b. l. 9). Departamentas pareiškėjo vykdytą gėrimų pardavimo būdą siejo ne su viešojo maitinimo veikla, o su prekybos veikla, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui išimtis negali būti taikoma. Tam iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nurodo, kad tiek Departamentas Nutarime, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vertino pareiškėjo veiklą, o ne vietą, kurioje buvo parduoti alkoholiniai gėrimai. Pareiškėjas akcentavo faktą, kad išimtis yra susijusi ne su prekybos pobūdžiu, veikla, o tik su vieta, kurioje parduodami alkoholiniai gėrimai. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad nei viena teisės norma negali būti aiškinama atsietai nuo viso likusio teisinio reguliavimo, aktualaus ginčo teisiniams santykiams. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma draudimo išimtis yra siejama su viešojo maitinimo vieta, todėl aiškinant šią išimtį ją būtina sistemiškai aiškinti kartu su viešojo maitinimo vietos sąvoka, įtvirtinta minėtoje AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje. Pareiškėjo minima licencija reiškia tik tai, kad pareiškėjas turi teisę adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorys verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (b. l. 39). Prekybos vietos pavadinimas licencijoje nurodytas – baras, tačiau licencijoje taip pat nurodyta pareiškėjo veiklos rūšis – prekyba (ne viešojo maitinimo veikla). Licencijoje nurodytas alkoholinių gėrimų prekybos būdas – išsinešti ir vartoti vietoje, tačiau tai, kad minėtu adresu pagal licenciją galima alkoholinius gėrimus vartoti vietoje (ne tik išsinešti) savaime nereiškia, kad ši vieta yra viešojo maitinimo vieta AKĮ 2 straipsnio 30 dalies prasme,  t. y. kad šioje vietoje yra ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas.

25. Iš byloje esančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – ir Policija) Patrulių būrio vyriausiojo patrulio 2015 m. rugsėjo 1 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo gautas pranešimas apie tai, kad Kaišiadorių mieste, Gedimino g. 66, parduotuvėje „Alaus puta“ prekiaujama alkoholiniais gėrimais (b. l. 27). Patrulis nurodė, kad nuvykus minėtu adresu, buvo pastebėti iš parduotuvės išeinantys vyrai su alaus buteliais su uždarytais kamšteliais. Pranešime patrulis taip pat nurodė, kad pardavėja paaiškinusi, jog prekiauti alkoholiniais gėrimais jai leido parduotuvės savininkė. Iš esmės analogišką pranešimą surašė ir kitas kartu buvęs patrulis (b. l. 28). Alkoholinius gėrimus minėtu adresu pirkę vyrai pateikė rašytinius paaiškinimus, kad rugsėjo 1 d. užėjo į parduotuvę „Gėrimų pasaulis“, esančią Kaišiadorių m., Gedimino g. 66 ir nusipirko du butelius alaus išsinešimui (b. l. 29–30). Pažymėtina, kad rugsėjo 1 d. alkoholinius gėrimus minėtu adresu pardavusi pareiškėjo darbuotoja

raštu, be kita ko, paaiškino, kad dirba UAB „Alaus puta“ parduotuvėje, adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorys, pardavėja (b. l. 36). Kita darbuotoja paaiškinimuose taip pat nurodė, kad minėta UAB „Alaus puta“ parduotuvė dirba kiekvieną dieną nuo 7 val. ryto iki 2 val. nakties (b. l. 67–68). Darbuotoja nurodė, kad jos darbo laiku kai kurie alkoholinius gėrimus pirkę asmenys pirko maisto. Kad rugsėjo 1 d. prekiauti alkoholiu draudžiama darbuotoja nurodė, jog žino, bet paaiškino, kad įmonė yra viešojo maitinimo įstaiga, todėl jai šis draudimas netaikomas. Darbuotoja nurodė, kad tai jai sakė įmonės vadovė bei jos pačios advokatas. Policijos Prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas 2015 m. rugsėjo 1 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad rugsėjo 1 d. Gedimino g. Kaišiadoryse važiuodamas pastebėjo iš 66 numeriu pažymėto pastato su iškaba „Gėrimai“ vienas po kito išeinančius žmones su alkoholiniais gėrimais, todėl nuėjo į minėtas patalpas patikrinti (b.  l. 34). Viduje prie prekystalio buvo vyras, kuris pasiėmė kelis neatidarytus alkoholinių gėrimų butelius ir išėjo, tuo metu viena iš pardavėjų pardavė dvi alaus skardines ir jas neatidarytas atidavė pirkėjui. Pirkėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad parduotuvėje su iškaba „Gėrimai“, adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorys, nusipirko alaus (b. l. 37). Pardavėja pardavė neatidarytas skardines. Nurodė, kad žino apie draudimą rugsėjo 1 d. prekiauti alkoholiu, bet kadangi minėtoje parduotuvėje rugsėjo 1 d. alkoholiniais gėrimais buvo prekiaujama nuo pat ryto, tai jis ir atvažiavo nusipirkti alaus. Policijos Prevencijos poskyrio tyrėja 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad rugsėjo 1 d. atvyko adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorys ir pastebėjo iš parduotuvės „Alaus puta“ išeinančius piliečius, kurie nešėsi uždarytus alkoholinius gėrimus (b. l. 43). Tyrėja paaiškino, kad užėjus į parduotuvę, prie kasos pamatė pardavėjas, parduotuvėje prie kasos susimokėti už alkoholinius gėrimus laukė maždaug apie 10 žmonių. Tyrėja nurodė, kad po to iš parduotuvės išėjo. Kita Policijos Prevencijos poskyrio tyrėja savo tarnybiniame pranešime taip pat nurodė, kad pastebėjo iš parduotuvės „Alaus puta“ išeinančius piliečius su uždarytu alumi (b. l. 61). Vienas pirkėjų rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad rugsėjo 1 d. atvažiavo į parduotuvę, kurią žino, kaip „Gėrimų pasaulis“ adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorių m. (b. l. 59–60). Nuėjęs į parduotuvę, pasiėmė alkoholinių gėrimų, sumokėjo prie kasos, susidėjo alkoholį į maišą ir išėjo iš parduotuvės. Butelių pardavėja neatidarė ir nieko nesakė. Išėjus iš parduotuvės, priėjo policijos pareigūnės. Pirkėjas taip pat nurodė, kad rugsėjo 1 d. šioje parduotuvėje alkoholį pirko jau ne pirmą kartą. Taigi, iš aptartų dokumentų matyti, kad tiek policijos pareigūnai, tiek pirkėjai, tiek ir pačios pareiškėjo darbuotojos Gedimino g. 66, Kaišiadoryse esančią vietą iš esmės identifikuoja kaip parduotuvę, o ne kaip viešojo maitinimo vietą. Be to, ją identifikuoja ne tik kaip parduotuvę, bet kaip specializuotą gėrimų parduotuvę, nes ją vadina „Gėrimu pasauliu“, „Alaus puta“. Kaip minėta, policijos pareigūnai nurodė, kad minėtu adresu yra iškaba „Gėrimai“.

26. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad patalpoje yra daug gėrimų lentynų, kuriose iš esmės yra vien alkoholiniai gėrimai (b. l. 64–66). Dalis alkoholinių gėrimų yra laikomi šaldytuvuose su vitrininėmis durimis. Lentynose, kuriose sudėti gėrimai, yra sudėtos ir gėrimų kainos, daug kur prie kainų nurodoma „Gera kaina“, „Super kaina“ ir pan. Klientams yra galimybė patiems laisvai prieiti prie lentynose sudėtų gėrimų. Be gėrimų, vienoje lentynoje matyti šiek tiek ir kitų prekių – kavos, saldainių, tačiau tokios prekės sudaro mažąją dalį asortimento. Didelėje erdvėje su daug gėrimų lentynų, stovi vienas mažas staliukas ir viena kėdė. Iš nuotraukų negalima daryti išvados, kad minėtoje patalpoje galima būtų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje ir juo labiau negalima daryti išvados, kad minėtoje patalpoje gali būti teikiamos viešojo maitinimo paslaugos, tvarkomas (gaminamas, ruošiamas) ir realizuojamas maistas. Taigi, Departamentas, turėdamas visą šią aptartą informaciją, teisėtai ir pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo rašytinius paaiškinimus, kad patalpos, esančios Gedimino g. 66, Kaišiadoryse, kuriose 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo pardavinėjami išsinešimui alkoholiniai gėrimai, yra viešojo maitinimo vieta ir vertino šią pareiškėjo poziciją kritiškai. Pareiškėjo pozicija, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti viešojo maitinimo vietoje nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl ginčijamame Nutarime Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas veikė ne kaip viešojo maitinimo vieta, bet kaip standartinė parduotuvė, kurioje galima įsigyti alkoholinių gėrimų ir juos išsinešti. Tokią išvadą pagrįsti pakanka Departamento surinktų įrodymų, todėl Nutarime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nurodymas buvo perteklinis.

27. Pareiškėjui neįrodžius, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja faktinės aplinkybės, lemiančios išimties iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtinto draudimo taikymą, Departamentas teisėtai ir pagrįstai Nutarime konstatavo, kad minėtas draudimas buvo pažeistas. Atitinkamai, teisėtai ir pagrįstai pritaikė pareiškėjui ekonomines sankcijas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pagal AKĮ 34 straipsnio 3 dalį, už minėtą pažeidimą įmonės gali būti baudžiamos nuo 144 iki 579 Eur bauda.

28. Pareiškėjui Nutarimu buvo skirtas beveik minimalus baudos dydis – 200 Eur. Pareiškėjo pasirinkta pozicija, nepripažįstant savo atsakomybės už AKĮ pažeidimus ir tai, kad rugsėjo 1 d. buvo pardavinėjamas alkoholis (net policijos pareigūnų akivaizdoje ir jiems įspėjant dėl daromo pažeidimo), rodo, jog pareiškėjas nesupranta savo verslo (prekybos alkoholiniais gėrimais) specifikos bei pažeidimų šioje ypatingo reglamentavimo (licencijuojamos veiklos) srityje daromos žalos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14435 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-524-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00018-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. individualios įmonės skundą atsakovui Elektrėnų savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. L. A. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Elektrėnų savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 03V-1039 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad licencijos panaikinimas būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga sankcija. Pareiškėjas paaiškino, kad panaikinus licenciją, įmonė bankrutuotų, tektų atleisti įmonės darbuotojus. Pareiškėjas nurodė, kad įmonės savininkė 73 metų našlė, kuriai įmonės veikla teikia ne tik materialinę, bet ir moralinę naudą, nes įmonės veikla padeda moteriai palaikyti gyvybingumą ir gerą emocinę būklę.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad viena iš svarbiausių aplinkybių, kodėl licencija neturėtų būti panaikinta yra ta, kad per

visą savo veiklos laikotarpį (nuo 1997 m.) įmonei nebuvo nustatytas nei vienas pažeidimas (be 2013 m. pardavėjos N. G. padaryto ir šiuo metu ginčijamo pažeidimo).

4. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą sustabdyti bylą, kol paaiškės administracinės bylos, kurioje Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 7 d. priėmė nutarimą skirti administracinę nuobaudą pareiškėjo pardavėjai N. G. (bylos Nr. A2.8-1062-231/2015) (b. l. 52–53), baigtis. Pareiškėjas paaiškino, kad šioje byloje yra inicijuotas procesas dėl bylos atnaujinimo.

5. Atsakovas Elektrėnų savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 31–33).

6. Administracija nurodė, kad gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – Policijos komisariatas) 2013 m. rugsėjo 20 d. raštą, iš kurio buvo matyti, kad pareiškėjui buvo skirta 1 800 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą. Po šiek tiek daugiau nei 2 metų Administracija gavo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2015 m. lapkričio 20 d. raštą, kuriuo Administracija buvo informuota apie tai, kad pareiškėjui buvo pritaikyta ekonominė sankciją už tą patį pažeidimą (AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 3  punkto reikalavimo nesilaikymą). Atsižvelgdama į tai, Administracija privalėjo panaikinti licencijos galiojimą, vadovaudamasi AKĮ 34 straipsnio 18 dalimi.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 82–85).

8. Teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektas, kuris yra įgaliotas spręsti dėl licencijos panaikinimo, neturi pasirinkimo teisės spręsti panaikinti licenciją ar jos nepanaikinti, jeigu buvo padarytas AKĮ 34 straipsnio 18 dalyje nurodytas teisės pažeidimas, ir jis privalo licenciją panaikinti. Teismas sprendė, kad ginčijamas Įsakymas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus ir yra nenaikintinas.

9. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad licencijos galiojimo panaikinimas būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui sankcija ir dėl to neteisinga.

10. Teismas nurodė, kad pažeidimas nėra mažareikšmis ir nėra padarytas atsitiktinai. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl licencijos galiojimo panaikinimo visiškai žlugs įmonės veikla ar atsiras kitos itin ir negrįžtamai įmonės veiklą apsunkinančios pasekmės.

III.

11. Pareiškėjas L. A. individuali įmonė apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priimti sprendimą nepanaikinti licencijos (b. l. 90–92).

12. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė laisvos formos pažymą ir kitus dokumentus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde paaiškina, kad alkoholio pardavimas sudaro net 47 proc. prekybos apyvartos. Panaikinus licenciją, pareiškėjas praras ne tik alkoholį įsigyjančius klientus, bet ir tuos, kurie kartu įsigyja ir maisto produktų, todėl, pareiškėjo vertinimu, pardavimai gali kristi iki 70 proc., todėl tai lems nuostolį ir įmonės bankrotą. Pareiškėjas paaiškina, kad laiku moka mokesčius, išlaiko vieną darbuotoją. Įmonės likvidavimas, pasak pareiškėjo, lems mokesčių praradimą valstybei ir savivaldybei.

13. Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad įmonės finansinė padėtis jau šiuo metu yra ypač sunki ir tai galėjo lemti pablogėjusi įmonės reputacija, nes laikraštyje Elektrėnų kronika buvo išspausdintas straipsnis apie tai, kad šioje įmonėje buvo parduotas alkoholis nepilnamečiui. Pareiškėjas prašo antrą kartą nebausti ir nepanaikinti licencijos galiojimo. Pareiškėjas pastebi, kad pažeidimus skiria 2 metų laiko tarpas, todėl pažeidimai nėra sisteminiai, o atsitiktiniai. Be to, pareiškėjas nurodo, kad 2015 metais fiksuoto pažeidimo metu alkoholis buvo parduotas 17-mečiui, tikėtina pareiškėjai sąžiningai klydus dėl pirkėjo amžiaus.

14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad panaikinus jam licenciją, asmenys galės įsigyti alkoholio kitose parduotuvėse, tad alkoholio problema turėtų būti sprendžiama per švietimą, o ne per mažmeninės prekybos ribojimą.

15. Atsakovas Administracija atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu iš dalies nesutinka (b.  l. 102–103). Administracija pakartoja faktines ir teisines aplinkybes, nurodytas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Administracija nurodo, kad susilaiko nuo pareiškėjui pritaikytos sankcijos (licencijos panaikinimo)

adekvatumo ir proporcingumo vertinimo, nes tai yra teismo kompetencija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

16. Byloje ginčas kilo dėl Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pareiškėjo ginčijamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 18 dalimi (b. l. 4).

18. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 34 straipsnis reglamentuoja ekonominių sankcijų už Įstatymo pažeidimus taikymą. Šio straipsnio 18 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad licencijas  verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms per trejus metus nuo šio straipsnio 4 dalyje nustatytos baudos už šio Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimo pažeidimą pirmą kartą paskyrimo ir pažeidusiems  šį reikalavimą toje pačioje prekybos vietoje pakartotinai, panaikinamas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, kurioje nustatyti pažeidimai, galiojimas ir nauja licencija neišduodama vienus metus nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos.

19. Įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatytos ekonominės sankcijos (baudos) už šio Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3–5 punktų reikalavimų nesilaikymą.

20. Iš byloje esančio Policijos komisariato 2013 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. 10-28-S-9936 „Dėl taikytos ekonominės sankcijos L. A. IĮ“ turinio matyti, kad Policijos komisariatas informavo Departamentą, kad pareiškėjui už Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą buvo skirta 1 800 Lt bauda (b. l. 35). Pareiškėjas šios faktinės aplinkybės byloje neginčija.

21. Byloje taip pat yra Departamento 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. ATK2-116/15, kuriuo pareiškėjui buvo skirta 289 Eur bauda už Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą (b. l. 5–10). Byloje nėra duomenų, kad šį nutarimą pareiškėjas būtų ginčijęs teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

22. Taigi, bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 34 straipsnio 18 dalyje nustatyta sąlyga, kada panaikinamas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, kurioje nustatyti pažeidimai, galiojimas, t. y. licenciją turinti įmonė (šiuo atveju – pareiškėjas) per 3 metus nuo baudos už Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą pirmą kartą paskyrimo pakartotinai toje pačioje prekybos vietoje (šiuo atveju – parduotuvėje, esančioje Saulės g. 2C, Elektrėnuose) pažeidė šį Įstatymo reikalavimą (18 straipsnio 4 dalies 3 punktą). Pareiškėjas šių faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pažeidimus skiria 2 metų laiko tarpas, o tai, pasak pareiškėjo, rodo, kad pažeidimai buvo ne sisteminiai, o atsitiktiniai. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas pareiškėjo argumentas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, nes Įstatymo 34 straipsnio 18 dalyje numatytos sankcijos taikymui (licencijos galiojimo panaikinimui) užtenka, kad tas pats pažeidimas pasikartotų vieną kartą per 3 metus nuo baudos pirmąjį kartą paskyrimo.

23. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pardavėja galimai sąžiningai klydo, nustatydama pirkėjo amžių, nagrinėjamu atveju taip pat nėra teisiškai reikšmingi, nes šiuo atveju sprendžiamas pareiškėjo (juridinio asmens), o ne pardavėjos (fizinio asmens) atsakomybės klausimas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip minėta, nurodė, kad pareiškėjo licencijos galiojimo panaikinimu nebus išspręstos alkoholio vartojimo problemos, nes alkoholį bus galima įsigyti kitose parduotuvėse. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad nors sankcijos už Įstatymo pažeidimus pritaikymas (licencijos galiojimo panaikinimas) vienai įmonei reikšmingai nesumažins bendrojo alkoholio suvartojimo, jo prieinamumo, piktnaudžiavimo alkoholiu ir jo daromos žalos sveikatai bei ūkiui, tačiau prie šių Įstatymo tikslų, numatytų Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, prisidės, nes Įstatymo nesilaikymas nebus ignoruojamas ir toleruojamas, juridiniam asmeniui už pasikartojančius pažeidimus nebus leista nepagrįstai išvengti administracinės atsakomybės.

25. Tai, kad žiniasklaidos priemonėje, kaip nurodo pareiškėjas, buvo paskelbta informacija apie tai, kad pareiškėjo parduotuvėje buvo parduoti alkoholiniai gėrimai nepilnamečiams ir pareiškėjas galimai dėl to jau patiria finansinius nuostolius, jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėjui išduotos licencijos galiojimo panaikinimas pagal Įstatymo 34 straipsnio 18 dalyje nustatytą imperatyvų reguliavimą yra pareiškėjo baudimas antrą kartą. Kiekvienas asmuo (tiek fizinis, tiek ir juridinis), darydamas teisei priešingą veiką, turi prisiimti riziką dėl savo reputacijos pablogėjimo, šiai informacijai kokiu nors būdu patekus į viešą erdvę.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo teismo atsižvelgti į tai, kad alkoholio pardavimas sudaro pareiškėjo didelę dalį prekybos apyvartos, todėl licencijos galiojimo panaikinimas gali lemti bankrotą, o tai reikštų, kad būtų atleistas vienas darbuotojas, o valstybė ir savivaldybė netektų pareiškėjo mokamų mokesčių. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo verslas (kaip minėta, didžiąja dalimi – prekyba alkoholiniais gėrimais) pasižymi tam tikra specifika, t. y. ši veikla yra griežtai reglamentuojama Įstatymu, atsižvelgiant į valstybės siekį mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą. Įstatymų leidėjas aiškiai Įstatyme įtvirtino siekį alkoholio prieinamumą mažinti ypač nepilnamečiams (1 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, atsižvelgiant į šį tikslą ir į saugotiną gėrį (nepilnamečių sveikata) Įstatyme ginčo laikotarpiu buvo numatyta gana griežta sankcija (licencijos galiojimo panaikinimas) už šio reikalavimo (draudimo parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų) pakartotinį pažeidimą. Pažymėtina, kad vėlesnėse Įstatymo redakcijose šis draudimas iš esmės buvo dar labiau sugriežtintas, įtvirtinant draudimą parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 20 metų. Tai rodo, kad įstatymų leidėjas supranta jaunam asmeniui alkoholio daromą žalą, o nepilnamečiams asmenims alkoholio daroma žala apskritai yra aplinkybė, kuri visiems žinoma ir kurios nereikia įrodinėti. Nepilnamečių asmenų sveikata yra tas gėris, kuriam apsaugoti yra būtinas griežtas įstatyminis reglamentavimas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma netaikyti Įstatyme įtvirtintos sankcijos (licencijos galiojimo panaikinimo) dėl galimai gresiančio įmonės bankroto ir vieno darbuotojo atleidimo, teisėjų kolegijos yra atmetami. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, susijusi su tuo, kad įmonės savininkė yra 73 metų našlė, kuriai įmonės veikla (iš esmės – alkoholinių gėrimų pardavimas) teikia materialinę ir moralinę naudą, dėl šiame nutarties punkte aptartų argumentų taip pat negali būti pagrindu teismui nukrypti nuo Įstatymo 34 straipsnio 18 dalyje įtvirtintos sankcijos.

27. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. A. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14436 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-474-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00785-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 22.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 84–96), prašydamas iš Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) priteisti pareiškėjui 1 304,40 Eur už 2013 m. liepos mėn. – 2015 m. gruodžio mėn. laikotarpiu (toliau – ginčo laikotarpis) dirbtą viršvalandinį darbą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad egzistuoja visos Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos 48 valandų per savaitę darbo laiko normai pareiškėjui taikyti, t. y. įstaigoje nustatytos funkcijos nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigybė įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, yra įstaigos vadovo sprendimas. Ginčas kyla dėl to, kaip 7 dienų laikotarpis, per kurį pareigūnas gali dirbti iki 48 val. ir tai nelaikoma viršvalandiniu darbu, turi būti skaičiuojamas. Pareiškėjo nuomone, šis laikotarpis nebūtinai turi sutapti su savaitės dienomis pirmadieniu–sekmadieniu, o 7 dienų laikotarpio atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis. Pasak pareiškėjo, jei darbuotojas dirbti pradeda trečiadienį, tai normalu, kad jo darbo savaitės pradžia laikytinas trečiadienis, nes kalendorinė savaitė ir darbo savaitė nėra tapačios sąvokos.

3. Pareiškėjas pastebėjo, kad 7 dienų laikotarpio tapatinimą su savaitės dienomis netinkamu laiko ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) 2015 m. lapkričio 18 d. rašte ir 2016 m. vasario 8 d. rašte. Pareiškėjas nurodė, kad iš viso ginčo laikotarpiu 48 val. per 7 dienų laikotarpį normą pareiškėjas viršijo 180 valandų. Pareiškėjas apskaičiavo, kad preliminarus nepriemokos dydis turėtų būti apie 1 304,40 Eur.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 115–117).5. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas yra statutinis pareigūnas, kurio tarnybos santykius reglamentuoja Vidaus

reikalų statutas. Be to, paaiškino, kad Departamentas lokaliniu teisės aktu (2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-119 (toliau – Įsakymas)) nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį. Analogiškai darbo laiko apskaita vykdoma ir policijos įstaigose. Pareiškėjo minimuose raštuose yra pateikta tik Ministerijos nuomonė, kuria vadovautis teismui nėra privaloma.

6. Departamentas paaiškino, kad vykdyti darbo laiko apskaitą taip, kaip nurodo pareiškėjas, būtų tiesiog neįmanoma, nes pareiškėjo nurodomas nepertraukiamas savaitės poilsis dažnai pasikartoja net kelis kartus per savaitę, todėl savaitei nespėjus pasibaigti jau turėtų prasidėti naujos savaitės skaičiavimas, o tai būtų tiesiog nelogiška. Be to, Departamente dirba apie 400 pareigūnų ir dėl to grafikų sudarymas reikalauja neproporcingai didelių darbo ir laiko sąnaudų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 127–131).

8. Teismas konstatavo, kad Departamentas savaitės atskaitos tašku – pirmadienį pasitvirtino Įsakymo 2.1 punktu. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, jo teisėtumas nėra nuginčytas, todėl Departamentas neturi teisinio pagrindo šiuo teisės aktu nesivadovauti ir taikyti kitokį darbo laiko apskaitos modelį.

III.

9. Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio

12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 134–137).10. Pareiškėjas nurodo, kad įstatymų nustatytas teisinis reguliavimas numato imperatyvus, kuriuos pakeisti (ypač

darbuotojo nenaudai) įstaigoms diskrecijos teisė nenumatyta. Be to, Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalį įgyvendina būtent Vyriausybės 2003 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 1150, kuriuo patvirtinti darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai, kurie tik suteikia įgaliojimus detalizuoti pamainų paskirstymą per 7 dienas. Priešingu atveju, pasak pareiškėjo, minėtame statute po žodžio „savaitė“ skliausteliuose įtvirtinti žodžiai „7 dienų laikotarpis“ netenka prasmės. Įstatymas numato darbo laiko apskaitą per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, o ne per kalendorinę savaitę. Savaitės apibrėžimas, pareiškėjo nuomone, negali sudaryti tokios situacijos, kai pareigūnas per 7 dienų laikotarpį dirba daugiau nei įstatyme nustatyta maksimali darbo laiko trukmė, t. y. daugiau nei 48 val., ir tai nelaikoma viršvalandiniu darbu, nes įstaiga apsibrėžė, kas yra kalendorinė savaitė.

11. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 114 straipsnyje aiškiai įvardinta, kad maksimali darbo laiko norma yra skaičiuojama per paeiliui einančias 7 dienas, o ne per kalendorinę savaitę. Pareiškėjo nuomone, ne nuo savaitės apibrėžimo, o nuo darbo laiko apskaitos priklauso darbo laiko apskaitos teisėtumas ar neteisėtumas.

12. Pareiškėjas pažymi, kad savaitės nepertraukiamas poilsis laikytinas laisvu nuo darbo laiku, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 141–146).14. Departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos

įstatyme, nei DK ar kituose teisės aktuose nėra imperatyviai ir aiškiai reglamentuota, koks momentas laikytinas savaitės pradžia ir pabaiga. Tai, pasak Departamento, reiškia, kad egzistuoja teisinio reguliavimo spraga. Siekdamas aiškumo, Departamentas Įsakymo 2.1 punktu nustatė minėtos savaitės pradžios atskaitos tašką – pirmadienį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento vykdytos pareiškėjo darbo ir poilsio laiko apskaitos.

16. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo darbo rėžimu, numatytu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) (toliau – Statutas) 29 straipsnio 3 dalyje. Ši Statuto nuostata įtvirtina, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Ši nuostata nesikeitė visą byloje nagrinėjamą ginčo laikotarpį.

17. Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimus pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus (toliau – Apskaitos ypatumai) patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150. Šis teisės aktas galiojo byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu, todėl jis aktualus byloje kilusiam ginčui nagrinėti (taikytina redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.).

18. Šalys nesutaria dėl to, kaip šiuo atveju aiškintina Statuto 29 straipsnio 3 dalies sąvoka „savaitė (7 dienų laikotarpis)“. Departamentas šią sąvoką aiškina kaip savaitę, prasidedančią pirmadieniu ir pasibaigiančią sekmadieniu. Pareiškėjas sąvoką aiškina kaip 7 dienų laikotarpį, iš esmės remdamasis DK nuostatomis ir Ministerijos nuomone.

19. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo pamainomis. Taigi, nagrinėjamu atveju aktualus Apskaitos ypatumų 4 punktas, kad pareigūnų pamainos pradžią ir pabaigą nustato vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas arba jo įgalioti pareigūnai. Apskaitos ypatumų 3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnų pamainos nustatomos pamainų grafikuose, o Apskaitos ypatumų 6 punkte nustatyta, kasdieninio nepertraukiamo poilsio tarp pamainų trukmė pareigūnams, dirbantiems 12 valandų trukmės pamainomis, negali būti trumpesnė kaip 12 valandų, pareigūnams, dirbantiems 24 valandų trukmės pamainomis, – 24 valandos. Poilsio dienos suteikiamos pamainų grafikuose nustatytu laiku. Taigi, būtent iš pamainų grafikų galima nustatyti, ar buvo pažeistas pareiškėjo darbo ir poilsio režimas ginčo laikotarpiu.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad į bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai

patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo ir poilsio režimas atitiko minėtus Apskaitos ypatumų reikalavimus. Pareiškėjas šios aplinkybės iš esmės neginčija, o savo argumentus dėl viršvalandžių susidarymo grindžia kitokia savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos pradžia.

21. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinais teisės aktais iš esmės panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pripažino, kad Departamentas darbo ir poilsio laiko apskaitą vykdė tinkamai (2017 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1506-438/2017).

22. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14438 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. eA-1412-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02131-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 34.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Audota“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Audota“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas mažoji bendrija „Audota“ (toliau – ir pareiškėjas, MB „Audota“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. ATK2-50/16 „Taikyti ekonomines sankcijas už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir skundžiamas Nutarimas), kuriuo pareiškėjui paskirta 2 896 Eur bauda, o jei teismas nematytų pagrindo naikinti Nutarimą, sumažinti Nutarimu paskirtą baudą iki 500 Eur.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog skundžiamu Nutarimu bauda jam paskirta už tai, kad pareiškėjo veiklos vietoje buvo rasti keturi cigarečių pakeliai be Lietuvoje privalomo ženklinimo. Tačiau Departamentas padarė nemotyvuotą išvadą, jog cigarečių pakeliai priklausė pareiškėjui ir kad būtent pareiškėjas yra už tai atsakingas. Taigi Nutarimas šiuo aspektu yra prieštaringas: viena vertus, jame nurodoma, jog pareiškėjo vadovė paaiškino, jog cigaretes buvo įsigijusi sau, savo asmeniniams poreikiams, ne prekybai, kita vertus, taip pat daroma visiškai nepagrįsta, pareiškėjo vadovės paaiškinimui prieštaraujanti išvada, kad „įmonės atstovė iš esmės neginčija fakto, kad įmonės, esančios Aukštaičių g. 4, Panevėžys, patalpose buvo laikomi tabako gaminiai, neturint licencijos.“ Pareiškėjo teigimu, jo verslo vietoje rastos cigaretės jam nepriklausė, šiomis cigaretėmis pareiškėjas neprekiavo, jos nebuvo skirtos parduoti klientams. Departamentas Nutarime nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo vadovės paaiškinimus, jog šios cigaretės buvo jos asmeninės. Pareiškėjo paaiškinimai Nutarime neva paneigti apsiribojus fraze, jog „įmonės atstovės paaiškinimai vertintini kaip įmonės gynybinė pozicija siekiant išvengti įmonės atsakomybės“, ir po to pateikiama niekuo nepagrįsta interpretacija, jog cigaretės buvo slepiamos, suvokiant, jog daromas teisės pažeidimas. Priešingai, cigaretės buvo padėtos po rankšluosčiu, o ne kartu su kitomis pareiškėjo prekėmis, kadangi jos pareiškėjui nepriklausė. Jos priklausė fiziniam asmeniui, pareiškėjo vadovei, kuri siekdama, jog cigaretės nebūtų palaikytos įmonės preke, padėjo jas atokiau, kad niekam nekiltų abejonių, jog cigaretės nėra skirtos parduoti. Iš Nutarimo teksto akivaizdu, jog Departamentas šių aplinkybių nevertino, o visus šiuos argumentus atmetė kaip „gynybinę poziciją“, jokiais įrodymais jos nepaneigdamas. Kartu Departamentas nepagrįstai taikė atsakomybę už prekybą tabako gaminiais neturint tam licencijos, nors nenustatyta, jog šios cigaretės priklausė pareiškėjui, ir juo labiau, kad pareiškėjas šiomis cigaretėmis prekiavo. Vieninteliai rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiamas Nutarimas, yra policijos pateikta informacija, jog pareiškėjo patalpose buvo rastos cigaretės, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Vis dėlto, šie įrodymai patvirtina tik tai, kad patalpose buvo rastos cigaretės be privalomo žymėjimo, tačiau jokiu būdu neįrodo, jog cigaretės priklausė pareiškėjui, kad jomis buvo prekiaujama ir pan. Vadinasi, Departamentas nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, todėl ekonomines sankcijas pareiškėjui pritaikė neteisėtai.

1.2. Dėl paskirtos baudos mažinimo pareiškėjas pažymėjo, kad paskirtos baudos dydis yra neadekvatus rastam cigarečių kiekiui, kurio vertė, kaip nurodyta Nutarime, yra tik 11,96 Eur. Vadinasi, pritaikyta sankcija, nors ir paskirta Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas, Įstatymas) apibrėžtose ribose, yra neproporcinga padaryto pažeidimo, jei toks buvo padarytas, sunkumui. Pareiškėjo nuomone, šioje situacijoje egzistuoja visos prielaidos taikyti mažesnės nei įstatymo nustatytos sankcijos skyrimo institutą ir sumažinti paskirtą baudą bent iki 500 Eur. Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas yra mažoji bendrija, įsteigta tik 2015 m. lapkričio 9 d., t. y. įmonei nėra nei vienerių metų, įmonė neturi reikiamos patirties veikti rinkoje, todėl net nėra išsiėmusi licencijos prekiauti tabako gaminiais ir jais neprekiauja. Net jei būtų pripažinta, jog cigaretės priklausė įmonei, nenustatytas ir negali būti laikomas nustatytu faktas, jog įmonė cigaretėmis prekiavo. Beveik 3 000 Eur sankcija už kiek daugiau nei 11 Eur vertės gaminių laikymą yra neproporcinga, neatitinkanti padaryto pažeidimo sunkumo, todėl mažintina. Be to, paskirta ekonominė sankcija įmonei, kaip mažajai bendrijai, yra labai didelė ir ji negalėtų sumokėti baudos per įstatymo nustatytą terminą.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.2.1. Nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką draudimai prekybos salėse,

administracinėse ir pagalbinėse patalpose, sandėliuose laikyti alkoholinius gėrimus ir / ar tabako gaminius be alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentų ar pažeidžiant kitus imperatyvius teisės aktų reikalavimus (nepaženklintus banderolėmis, kurių ženklinimas neatitinka galiojančių reikalavimų ir pan.) nesiejamas su įmonių ar kitos formos juridinių asmenų nuosavybės teisėmis į turtą, todėl nėra svarbu, kokiu būdu alkoholiniai gėrimai ir / ar tabako gaminiai buvo įsigyti ir po to laikomi bei parduodami Įmonės viešojo maitinimo vietos patalpose (pvz., 2004 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A7-830/2004). Taigi ir aptariamu atveju pareiškėjas privalėjo užtikrinti Tabako kontrolės įstatyme nustatytų reikalavimų vykdymą.

2.2. Taip pat atsakovas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo teiginius, kad viešojo maitinimo vietoje minėtais tabako gaminiais nebuvo prekiaujama. Įstatyme vartojama pardavimo sąvoka apima visus prekiaujančio ūkio subjekto veiksmus. Tabako gaminių laikymas viešojo maitinimo vietoje, kurioje taip pat vykdoma mažmeninė prekyba, neatsiejamai susijęs su šių gaminių pardavimo siekiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas akcizinių prekių laikymo ir prekybos sąvokas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, yra pažymėjęs, kad panašaus reguliavimo akcinės prekės – alkoholiniai gėrimai (šiuo atveju – tabako gaminiai) prekybos vietose yra laikomi vienu tikslu – juos parduoti, todėl alkoholinių gėrimų (šiuo atveju – tabako gaminių) laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė sutampa su tokių gėrimų laikymu taikymo prasme (2007 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007, 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).

2.3. Akcentavo, kad už Įstatymo reikalavimų pažeidimus yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė, kuri taikoma šiame įstatyme nustatyta tvarka (Įstatymo 26 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 pažymėjo, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Departamentas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad skundžiamame Nutarime aprašyti tabako gaminiai buvo laikomi ir parduodami pareiškėjo valdomoje viešojo maitinimo vietoje. Tai, kad aptariami tabako gaminiai buvo rasti pareiškėjo valdomos viešojo maitinimo vietos patalpose, neginčija ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad cigaretes viešojo maitinimo vietos patalpose laikė pareiškėjo vadovė. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad patikrinimo metu rasti tabako gaminiai buvo slepiami pagalbinėse patalpose po rankšluosčiu, o tai patvirtina pareiškėjo darbuotojų suvokimą apie daromą Įstatymo pažeidimą.

2.4. Taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis 2016 m. kovo 3 d. (t. y. jau po policijos pareigūnų 2016 m. vasario 29 d. atlikto patikrinimo) pareiškėjo vadovė toje pačioje viešojo maitinimo vietoje padarė analogišką administracinį teisės pažeidimą, už kurį buvo nubausta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka. Departamento nuomone, ši aplinkybė taip pat neigiamai charakterizuoja pareiškėją ir papildomai patvirtina, kad viešojo maitinimo vietoje padaryti Įstatymo pažeidimai nėra, kaip teigia pareiškėjas, padaryti dėl jo nepatyrimo, bet buvo daromi tikslingai, siekiant ekonominės naudos.

2.5. Departamento vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl per didelio skundžiamu Nutarimu paskirtos baudos dydžio taip pat nėra pagrįsti. Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktus, t. y. padarė sudėtinį Įstatymo pažeidimą. Atsakomybė už šiuos pažeidimus numatyta Įstatymo 26 straipsnio 2, 3, 5 dalyse. Už Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto pažeidimą numatyta bauda įmonėms nuo 2 896 iki 8 688 Eur. Už Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 4 punkto pažeidimą numatyta bauda įmonėms nuo 2 896 iki 8 688 Eur. Už Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 6 punkto pažeidimą numatyta bauda įmonėms nuo 868 iki 1 448 Eur. Bauda pareiškėjui buvo skiriama sunkesniųjų pažeidimų ribose. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios ekonominės sankcijos skiriamos, jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus byloje nustatytą pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jam buvo paskirta minimali 2 896 Eur bauda.

2.6. Pažymėjo, jog pareiškėjo veikos žalingumas pasireiškė ne tik tuo, kad šiuo pažeidimu buvo pažeidžiama teisės aktuose (šiuo atveju – Įstatymo 14 str. 1 d., 3 d. 1 p., 4 p., 6 p.) nustatyta akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gabenimo ar realizavimo tvarka. Šia veika kėsinamasi ir į kitus teisinius gėrius. Būtent pažeidžiant akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gabenimo ar realizavimo tvarką yra siekiama išvengti mokesčių mokėjimo ir tuo daroma žala valstybės finansų sistemai (nemokami mokesčiai). Kadangi pareiškėjo padarytas pažeidimas daro žalą valstybės ūkio sistemai ir finansinei tvarkai, tai baudos sumažinimas ne tik nepasiektų ekonominės sankcijos tikslų, bet ir pažeistų viešąjį interesą, sąžiningos konkurencijos principus. Skundo argumentas, kad pareiškėjas finansiškai nepajėgus laiku sumokėti paskirtą baudą, Departamento nuomone, neturėtų būti vertinamas, nes tokiu būdu būtų diskriminuojami sėkmingiau veiklą vykdantys ūkio subjektai.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 1 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjos tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog siekdamos nustatyti neteisėtą prekybą akcizais apmokestinamomis prekėmis nuvyko į alaus barą, adresu Aukštaičių g. 4, Panevėžyje,

kurio pagalbinėse patalpose ant kartotinės dėžės po rankšluosčiu galbūt prekybos tikslais laikyti 4 vnt. cigarečių pakelių „NZ GOLD“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. 2016 m. kovo 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 45N-5296387916 MB „Audota“ darbuotojui už Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir ATPK 1632 straipsnio 1 dalies pažeidimą Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skyrė 28 Eur baudą su daiktų konfiskavimu. 2016 m. kovo 10 d. Departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus specialistės surašė protokolą Nr. ATK2-049, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1, 4 ir 6 punktus. Skundžiamu Departamento 2016 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. ATK2-50/16 pareiškėjui už Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų reikalavimų pažeidimą paskirta 2 896 Eur bauda.

5. Vadovaudamasis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1, 4 ir 6 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, jog Nutarimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių ginčo tarp proceso šalių nėra – pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje buvo rasti 4 pakeliai cigarečių „NZ GOLD“, kurie buvo be Lietuvos Respublikoje nustatyto pavyzdžio specialių ženklų banderolių, jų ženklinimas neatitiko Tabako kontrolės įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų tabako gaminių ženklinimo reikalavimų (nenurodytas dervų, nikotino, anglies monoksido kiekis, ant cigarečių pakuotės valstybine kalba nepateikti įspėjamieji užrašai apie tabako gaminių kenksmingą poveikį sveikatai ir kt.), pareiškėjas nepateikė juridinę galią turinčių tabako gaminių įsigijimo arba gabenimo dokumentų, pareiškėjas neturi nustatyta tvarka išduotos licencijos, suteikiančios teisę verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais šioje viešojo maitinimo vietoje.

6. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad viešojo maitinimo įstaigoje rasti tabako gaminiai priklausė ne pareiškėjui, o įmonės vadovei, t. y. fiziniam asmeniui, be to, pareiškėjas cigaretėmis neprekiavo, teismas pažymėjo, kad Tabako kontrolės įstatymo tiek 14 straipsnio 1 dalyje, tiek 3 dalyje įtvirtinti ne tik draudimai parduoti tabako gaminius neturint licencijos verstis tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba tabako gaminiais be tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, be Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyto pavyzdžio specialių ženklų – banderolių, ir / arba jeigu tabako gaminių ženklinimas neatitinka šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų tabako gaminių ženklinimo reikalavimų, tačiau ir tokius tabako gaminius laikyti.

7. Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad ūkio subjektas yra atsakingas už teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai pagal Tabako kontrolės įstatymą laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (pvz., 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1183/2013, 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1230/2014, 2014 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1177/2014 ir kt.), teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad nebuvo neteisėtos veikos dalyvis (ginčo cigaretės priklausė ne įmonei, o fiziniam asmeniui) ir nėra susijęs su neteisėta tabako gaminių apyvarta. Taigi Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktuose įtvirtinti imperatyvai, turint galvoje tabako gaminių, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pvz., darbuotojų mokymai, vidaus teisės aktai ir kt.) priemonių, kad tokie Įstatyme įtvirtinti reikalavimai būtų veiksmingai užtikrinti. Aplinkybė, kad pareiškėjo vadovė viešojo maitinimo vietoje laikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius tabako gaminius, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Vien ginčo tabako gaminių laikymas patalpose pareiškėjui užtraukia atsakomybę pagal Tabako kontrolės įstatymą. Todėl šiuo atveju ir pareiškėjo kaltė ekonominės sankcijos taikymo aspektu sutampa su pareiškėjo vadovės kalte, nepaisant to, ar pastaroji buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK.

8. Pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, teismas, vadovaudamasis Įstatymo 26 straipsnio 2, 3, 5, 6, 14 dalių, 33 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad teismo galimybė skirti mažesnę piniginę baudą nei atitinkamoje Įstatymo 26 straipsnio dalyje nustatytos minimalios piniginės baudos nėra taikoma visais atvejais, ji suformuluota kaip išimties taikymas, o ne kaip visais atvejais taikytina taisyklė. Naudojimasis šia teise galimas tik tada, kad nustatomos išskirtinės pažeidimo padarymo aplinkybės, kurios daro įstatyme numatytą sankciją neadekvačia.

9. Iš skundžiamo Nutarimo turinio teismas nustatė, kad Departamentas, skirdamas pareiškėjui ekonominę sankciją, vadovavosi būtent Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio nuostatomis. Departamentas pareiškėjo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad pareiškėjas pažeidimo nustatymui bei tyrimui nekliudė. Departamentas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą bei skyrė pareiškėjui minimalią Įstatyme už sunkesnį iš pažeidimų įtvirtintą sankciją.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas padarė sudėtinį Tabako kontrolės įstatymo pažeidimą, tabakas ir jo gaminiai priskiriami specialiesiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal Tabako kontrolės įstatymą bei kitus teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas, todėl tabako verslas

yra licencijuojama veikla ir turi būti vykdoma itin atsakingai, tačiau šiuo atveju pareiškėjas neužtikrino, kad prekyba tabako gaminiais vyktų nepažeidžiant Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimų.

11. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad realiai apčiuopiamos baudos paskirtis yra ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet, visų pirma, vykdyti prevenciją: teisės subjektas, pažeidęs sąlygas, su kuriomis yra siejamas tabako pardavimas, yra baudžiamas, idant daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Baudžiamas už tai, jog pažeidė esmines ir jam, be abejo, žinomas bei suprantamas dalyvavimo atitinkamoje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų. Paskyrus baudą, turinčią tikrai juntamas finansines pasekmes konkrečiam subjektui, atsakingam už atitinkamų taisyklių pažeidimą, kiti tos pačios rinkos dalyviai yra įspėjami, kad už identiškų taisyklių nepaisymą gali būti nubausti ne mažesne (o galbūt ir didesne) bauda.

12. Įvertinęs visa tai, teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog pareiškėjui paskirta minimali bauda neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ji laikytina teisinga.

III.

13. Pareiškėjas MB „Audota“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad Departamentas Nutarime padarė nemotyvuotą išvadą, jog cigarečių pakeliai priklausė pareiškėjui ir kad būtent pareiškėjas yra už tai atsakingas. Departamentas Nutarime, o pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo vadovės paaiškinimus, jog šios cigaretės buvo jos asmeninės.

13.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo baudą sumažinti, konstatavęs, kad skundas nepagrįstas.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

14.1. Pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, teisingai ir pagrįstai skundžiamą Nutarimą paliko galioti, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, dėl ko apeliaciniame skunde, vadovaujantis tapačiais motyvais kaip ir pirminiame skunde, turėtų būti panaikintas priimtas teismo sprendimas ir Departamento Nutarimas taikyti ekonomines sankcijas. Teismo sprendimas yra tinkamai pagrįstas ilgamete Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose.

14.2. Pažymėtina, kad pareiškėjas gali teikti savo įrodymus ir jų vertinimą, tačiau teismas įvertina visus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento, Nutarimo taikyti ekonomines sankcijas pareiškėjui – ūkio subjektui, už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pažeidimus.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė, konstatavęs, kad, vadovaujantis teismų praktika ir Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų nuostatomis, skundžiamas Nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, susijusius su Departamento Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia

apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl Departamento Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti, tačiau toliau dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, niekaip jų nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiais klausimais, padarytomis išvadomis bei motyvais. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

23. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų nuostatas ir jam paskirta teisinga ir proporcinga bauda. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, iš jų ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo atsakomybės.

24. Priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamo Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo nubaudimo, šių motyvų nekartoja.

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo mažosios bendrijos „Audota“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14440 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-1063-858/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00297-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Indritus“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Indritus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Indritus“ skundą atsakovui Biržų rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Indritus“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Biržų rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir savivaldybės taryba) 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. T-120 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti savivaldybės tarybą išduoti licenciją verstis (nuo 8 val. iki 22 val.) mažmenine prekyba (išsinešti) visų rūšių alkoholiniais gėrimais parduotuvėje, esančioje adresu: Parovėjos sen., Medeikių k., Biržų g. 41.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Indritus“ apeliacinį

skundą tenkino iš dalies, panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Biržų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. T-120 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“ ir įpareigojo Biržų rajono savivaldybės tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo paraišką dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išdavimo. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

II.

Pareiškėjas UAB „Indritus“ 2018 m. birželio 11 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą priteisti 692,60 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, jog jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje sudaro 677,60 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui bei 15 Eur žyminis mokestis.

Atsakovas Biržų rajono savivaldybė, atsiliepdama į pareiškėjo prašymą, pateikė pareiškėjo jam siųstus dokumentus apie pasikeitusią pareiškėjo poziciją bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu, kuriuose nurodoma, jog pareiškėjas atsisako bylinėjimosi išlaidų, susijusių su licencijos dėl alkoholio prekybos parduotuvėje, esančioje adresu: Parovėjos sen., Medeikių k., Biržų g. 41, išdavimu 2018 m. birželio 22 d.

Pareiškėjas, reaguodamas į atsakovo atsiliepimą ir jame pateiktą informaciją, patvirtino, kad atsisako 2018 m. birželio 11 d. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. A-1063-858/2018.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalis numato, jog pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalimi suteikta teisė apeliacinį skundą padavusiam asmeniui apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu teismo sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skundo, nei apeliacinio skundo iš esmės neatsisakė, su teismo galutiniu sprendimu dėl jų sutinka, tačiau atsisakė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (bendrąja prasme ABTĮ 50 straipsnio 2 dalis suteikia asmeniui teisę atsisakyti ne tik skundo, bet ir prašymo ar pareiškimo), pagal analogiją taikytinos minėtos ABTĮ 136 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos ir procesas pagal pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. A-1063-858/2018 nutrauktinas.

Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui išaiškintina, kad šiuo atveju jis, pareikšdamas atsisakymą nuo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. A-1063-858/2018, pakartotinai tokį prašymą paduoti neturės teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, 136 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Indritus“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. A-1063-858/2018 atsisakymą priimti.

Procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Indritus“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Indritus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Indritus“ skundą atsakovui Biržų rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14448 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. eA-534-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01559-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 29.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. (V. J.) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 10-S-78189(1.39-10) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti sumokėti 935,60 Eur piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, atimant 2016 m. sausio 27 d. sumokėtą 728,46 Eur piniginę kompensaciją už neginčijamąją dalį (23,92 dienas nepanaudotų atostogų: už 2009 m. – 1 d., už 2012 m. – 15,8 d., už 2015 m. – 5,7 d., už 2016 m. – 1,42 d.); 3) įpareigoti sumokėti 357,70 Eur ligos pašalpą, atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtus 17,53 Eur už 8 dienas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 13 d.; 4) įpareigoti sumokėti 4 769 Eur išeitinę 4 mėnesių kompensaciją (išeitinę išmoką), atimant šias sumas: 2016 m. vasario 22 d. sumokėtus 55,17 Eur, 2016 m. kovo 14 d. sumokėtus 55,17 Eur, 2016 m. balandžio 13 d. sumokėtus 55,17 Eur; 5) įpareigoti sumokėti 55,89 Eur (be mokesčių), atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 67,37 Eur (su mokesčiais) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo dienos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Vilniaus AVPK viršininko 2016 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 10-TE-27 buvo atleistas iš Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus Administracinės veiklos poskyrio (toliau – ir Vilniaus AVPK VTV PAVS AVP) vyresniojo specialisto pareigų. Skundžiamas sprendimas, kuriuo atsakovas atsisakė perskaičiuoti pareiškėjui darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, neatitinka

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimų, yra nemotyvuotas, nenurodyta jo apskundimo tvarka, pažeistas įstatymo viršenybės principas (VAĮ 3 str. l d. l p.).

3. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. sausio 20 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl ligos. Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 29 d. jam sumokėjo 130,31 Eur ligos pašalpą už laikiną nedarbingumą nuo 2015 m. gruodžio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo įsitikinimu, atleidimo dieną jam turėjo būti sumokėta ligos pašalpa už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 13 d.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktu išeitinės išmokos skaičiavimu. Paaiškino, jog nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d. jis buvo nušalintas nuo pareigų, 2015 m. birželio 15 d. buvo grąžintas į pareigas (darbo užmokestis už šią dieną buvo sumokėtas tik 2016 m. balandžio 4 d.), nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 8 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, atostogų metu nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. liepos 31 d. pareiškėjas sirgo, ligos metu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. jis buvo nušalintas nuo pareigų. Nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. sausio 20 d. pareiškėjas sirgo, ligos metu 2015 m. gruodžio 24 d. jis buvo grąžintas į pareigas, ligos metu nuo 2016 m. sausio 1 d. jis buvo perkeltas į Vilniaus AVPK VTV PAVS AVP vyresniojo specialisto pareigas. Ligos metu 2016 m. sausio 13 d. pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, kaip negalintis tarnauti dėl sveikatos būklės.

5. Pareiškėjui 2015 m. gruodžio mėn. nedarbingumo pašalpa buvo apskaičiuota už 4 nedarbingumo dienas, vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant iš nustatytos pareiginės algos. 2016 m. sausio mėn. buvo apskaičiuota ir sumokėta kompensacija už 21,1 kalendorinę dieną nepanaudotų atostogų. Vidutinis darbo užmokestis buvo skaičiuojamas iš vyresniojo specialisto pareiginio atlyginimo 2015 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais (1 052,25 Eur), su tokiu skaičiavimu pareiškėjas sutinka.

6. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas vidutinį darbo užmokestį išeitinei išmokai išmokėti nepagrįstai skaičiavo imdamas 2015 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. turėtas draudžiamąsias pajamas, kurios sudarė 227,08 Eur, vidutinis darbo dienos užmokestis neatskaičius mokesčių 3,55 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių 74,55 Eur.

7. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2016 m. sausio 13 d. dirbo tik 1 dieną (2015 m. birželio 15 d.), atostogavo 14 dienų (nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 7 d.), sirgo 24 dienas (nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 23 d., nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2016 m. sausio 13 d. (tokios datos nurodytos pareiškėjo skunde). Pareiškėjo manymu, atleidžiant jį iš tarnybos, atsakovas turėjo sumokėti kompensaciją už 23,92 d. nepanaudotų atostogų.

8. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.9. Vilniaus AVPK paaiškino, kad darbo užmokestis už nušalinimo nuo pareigų laikotarpius pareiškėjui nebuvo mokėtas

remiantis tuo, kad jis nuo pareigų buvo nušalintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka ir pagrindais, o ne darbdavio valiniu sprendimu. Kadangi nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 24 d. pareiškėjas faktiškai nedirbo ir negavo jokių su tarnybos santykiais susijusių draudžiamųjų pajamų, minėti laikotarpiai laikytini nedraudžiamaisiais. Pareiškėjui priklauso jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, kuri didinama du kartus. Pareiškėjui buvo išmokėta 17,50 Eur (atskaičius mokesčius) ligos pašalpa už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 13 d. Ligos pašalpa, kaip ir išeitinė išmoka, buvo skaičiuota atsižvelgiant į nedraudžiamąjį laikotarpį ir vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.

10. Atsakovas nurodė, kad vykdant teismo nutartį, pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. buvo nušalintas nuo pareigų. Laikino nedarbingumo pažymėjimas jam buvo išduotas 2015 m. gruodžio 21 d., t. y. tuo metu, kai jis buvo nušalintas nuo pareigų. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju kompensuojamasis uždarbis turėtų būti apskaičiuojamas pagal 2015 m. rugpjūčio–spalio mėn. turėtas draudžiamąsias pajamas. Tačiau pareiškėjas tuo laikotarpiu statutinėje įstaigoje nedirbo nė vienos dienos ir negavo jokių su tarnybos santykiais susijusių draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjas laikinojo nedarbingumo pradžios dieną nebuvo įgijęs minimalaus socialinio draudimo stažo statutinėje įstaigoje, t. y. 3 mėnesių per paskutinius vienerius metus (nuo 2014 m. gruodžio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d.) arba 6 mėnesių per paskutinius dvejus metus (nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d.). Tais laikotarpiais pareiškėjas statutinės įstaigos lėšomis buvo draustas tik nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. liepos 27 d.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas nušalintas nuo pareigų statutinėje įstaigoje, turėjo teisę dirbti kitą darbą ne valstybės tarnyboje ir atitinkamai gauti draudžiamųjų pajamų (arba draustis socialiniu draudimu ligos pašalpoms gauti savarankiškai) ir šia teise pasinaudojo. Vilniaus AVPK nuomone, pareiškėjo taikoma proporcija neatitinka buhalterijoje taikomų formulių ir taisyklių. Vilniaus AVPK Finansų skyriaus skaičiavimu, pareiškėjui priklauso piniginė kompensacija už 21,1 dieną nepanaudotų kasmetinių atostogų. Gavus pareiškėjo prašymą išmokėti jo apskaičiuotos ir įstaigos išmokėtos piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas skirtumą, Vilniaus AVPK Finansų skyriaus skaičiavimas buvo peržiūrėtas, klaidų nenustatyta, todėl prašymą tenkinti atsisakyta.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų įpareigoti sumokėti 4 769 Eur išeitinę 4 mėnesių kompensaciją (išeitinę išmoką), atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtus 55,17 Eur, 2016 m. kovo 14 d. sumokėtus 55,17 Eur, 2016 m. balandžio 13 d. sumokėtus 55,17 Eur; paliko nenagrinėtą pareiškėjo reikalavimo įpareigoti sumokėti 55,89 Eur (be mokesčių), atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 67,37 Eur (su mokesčiais) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, dalį dėl išeitinės 4 mėnesių kompensacijos; teismas panaikino Skundžiamo sprendimo dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir su ja susijusių sumų už uždelstą atsiskaityti laiką perskaičiavimo ir įpareigojo atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir su ja susijusias sumas už uždelstą atsiskaityti laiką; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

13. Teismas, nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. išnagrinėjo administracinį ginčą (administracinės bylos Nr. eI-5637-171/2016) pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus AVPK, kuriame pareiškėjas, be kita ko, prašė: įpareigoti atsakovą išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir priteisti darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos, susijusį su išeitine kompensacija. Atsižvelgęs į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5637-171/2016 buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. eA-4358-492/2016), kuris nebuvo priėmęs galutinio sprendimo byloje, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu teismas pareiškėjo skundo dalį dėl išeitinės kompensacijos ir su ja susijusių sumų už uždelstą atsiskaityti laiką paliko nenagrinėtą.

14. Teismas sprendė, kad nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareiškėjas pajamų iš Vilniaus AVPK negavo, todėl nušalinimo laikotarpiais jis neturėjo draudžiamųjų pajamų Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSDĮ) 3 straipsnio 2 dalies prasme. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 21 d., t. y. pirmąją laikinojo nedarbingumo, už kurį pareiškėjas prašo įpareigoti išmokėti ligos pašalpos skirtumą, dieną nebuvo įgijęs LMSDĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto 3 mėnesių per paskutinius vienerius metus arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius minimalaus socialinio draudimo stažo. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVPK neturėjo pareigos pareiškėjui mokėti ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 13 d.

15. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.1, 7.1, 7.5, 7.9, 8 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1366/2014, teismas nurodė, jog skaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas atostogas pareiškėjui jau buvo atsižvelgta į nušalinimo laikotarpį ir už šį laikotarpį piniginė kompensacija jam nebuvo mokama, t. y. buvo sumažintas dienų, už kurias skaičiuojama kompensacija skaičius, todėl pakartotinis atsižvelgimas į šią aplinkybę skaičiuojant dar ir vidutinį darbo užmokestį, pažeistų teisingumo ir protingumo principus.

16. Teismas, įvertinęs abiejų bylos šalių pateiktus skaičiavimus, darė išvadą, kad šalys nesutaria dėl vidutinio dienos darbo užmokesčio dydžio (pareiškėjo manymu, turėtų būti 55,89 Eur, atsakovo manymu – 49,32 Eur) bei nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus (pareiškėjo manymu, turėtų būti 23,92 dienos, atsakovo manymu – 21,1).

17. Teismo vertinimu, skaičiuojant nepanaudotas kasmetines atostogas už 2012 metus, būtina atsižvelgti į tai, kad 5 kalendorinės dienos buvo panaudotos būtent nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 13 d., kadangi nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas teisingai apskaičiavo pareiškėjo nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičių (21,1).

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjo ir atsakovo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimai skyrėsi dėl to, kad pareiškėjas naudojo 1 192,25 Eur, t. y. pareiškėjo, kaip Vilniaus AVPK VTV ETPPS viršininko, pareiginės algos dydį, o atsakovas – 1 052,25 Eur, t. y. pareiškėjo, kaip Vilniaus AVPK VTV PAV AVP vyresniojo specialisto, pareiginės algos dydį.

19. Atsižvelgęs į tai, kad į Vilniaus AVPK VTV PAV AVP vyresniojo specialisto pareigas pareiškėjas buvo perkeltas tik nuo 2016 m. sausio 1 d., o skaičiuojamuoju laikotarpiu atsakovo pažymoje nurodyti 2015 metų spalio – gruodžio mėnesiai (b. l. 15), teismas vertino, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas rėmėsi LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-1366/2014, pateiktu išaiškinimu, kad vidutiniam darbo užmokesčiui kompensacijai už nepanaudotas atostogas apskaičiuoti skaičiuojamuoju laikotarpiu reikia laikyti 3 mėnesius iki nušalinimo nuo pareigų. Nustatęs, kad pareiškėjas

buvo nušalintas nuo užimamų pareigų nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., teismas sprendė, kad vidutinis darbo užmokestis kompensacijai už nepanaudotas atostogas turi būti apskaičiuotas pagal 2015 m. balandžio – birželio mėn. pareiškėjo duomenis.

20. Nustatęs, jog Vilniaus AVPK netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, ir neturėdamas duomenų apie jo skaičiuojamuoju laikotarpiu turėtas pajamas bei apie, pareiškėjo teigimu, 2015 m. birželio 15 d. dirbtą darbą ir už darbą gautą užmokestį, teismas panaikino Skundžiamo sprendimo dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir su ja susijusių sumų už uždelstą atsiskaityti laiką perskaičiavimo ir įpareigojo atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir su ja susijusias sumas už uždelstą atsiskaityti laiką.

III.

21. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo reikalavimą sumokėti 4 769 Eur išeitinę 4 mėnesių kompensaciją. Administracinėje byloje Nr. eI-5637-171/2016 pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją buvo priimtas teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartimi, tačiau pareiškėjas 2016 m. kovo 16 d. skundą tikslino, jame, be kita ko, prašė įpareigoti atsakovą sumokėti 4 769 Eur išeitinę 4 mėnesių kompensaciją, atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtus 55,17 Eur, 2016 m. kovo 14 d. sumokėtus 55,17 Eur, 2016 m. balandžio 13 d. sumokėtus 55,17 Eur, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti nagrinėti šį reikalavimą. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. el-5637-171/2016 priimtame 2016 m. birželio 15 d. sprendime klaidingai nustatė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir neatsižvelgė į pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytus galutinius reikalavimus. Be to, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. el-5637-171/2016 priimto 2016 m. birželio 15 d. sprendimo įžanginėje dalyje reikalavimą įpareigoti atsakovą išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją paminėjo, bet aprašomojoje ir motyvuojamoje dalyje apie šį reikalavimą nepasisakė.

29.2. Teismas privalėjo nagrinėti pareiškėjo skundo 5 reikalavimą. Teismas neįvertino to, kad atsakovo 2016 m. birželio 22 d. pareiškėjui sumokėtas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m sausio 13 d. iki 2016 m. vasario 22 d., apskaičiuotas neteisingai skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį. Be to, teismas neįvertino to, kad už 2015 m. birželio 15 d. dirbtą dieną su pareiškėju buvo atsiskaityta tik 2016 m. balandžio 4 d.

29.3. Teismo įpareigojimas atsakovui apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį kompensacijai už nepanaudotas atostogas pagal 2015 m. balandžio – birželio mėn. duomenis gali sukelti naują ginčą tarp atsakovo ir pareiškėjo, nes pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d. taip pat buvo nušalintas nuo pareigų. Be to, neaišku, kaip atsakovas, skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį, turi atsižvelgti į tai, kad už 2015 m. birželio 15 d. dirbtą dieną pareiškėjui buvo sumokėta tik 2016 m. balandžio 4 d.

29.4. Teismas neįvertino to, kad ginčo dėl sprendimo mokėti ligos pašalpą nėra, yra ginčas tik dėl atsakovo neteisingai apskaičiuotos ligos pašalpos sumos. Kadangi atsakovas netinkamai skaičiavo vidutinį darbo užmokestį, jis turi būti įpareigotas perskaičiuoti jau skirtą ligos pašalpą už pareiškėjo nurodytą laikotarpį.

29. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, taip pat nurodo, jog mano, kad sprendžiant ginčą turi būti nustatyta viena vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklė, kuri būtų taikoma visiems pareiškėjo reikalavimams.

30. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, nedarbingumo pašalpos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką perskaičiavimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Teismas padarė fakto klaidą nustatydamas pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpius ir laikotarpį, pagal kurio duomenis skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis. Pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas 2012 m. birželio 14 d. (grąžintas į pareigas 2015 m. birželio 15 d.) ir 2015 m. liepos 27 d. (grąžintas į pareigas 2015 m. gruodžio 24 d.). Todėl, remiantis LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-1366/2014, egzistuoja mažiausiai du skaičiuojamieji laikotarpiai: 2012 m. kovo – gegužės mėn. (kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas 2009 m., 2012 m. apskaičiuoti) ir 2015 m. balandžio – birželio mėn. (kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. liepos 26 d. apskaičiuoti).

30.2. Pareiškėjas reikalauja priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ne tik už laikotarpį iki nušalinimo nuo pareigų momento, bet ir, skirtingai administracinėje byloje Nr. A662-1366/2014 nagrinėtu atveju, už laikotarpį nuo grąžinimo į pareigas iki atleidimo iš vidaus tarnybos. Todėl, atsakovo nuomone, egzistuoja ir trečiasis skaičiuojamasis laikotarpis: 2015 m. spalio – gruodžio mėn., t. y. trys mėnesiai iki pareiškėjo atleidimo 2016 m. sausio 13 d. (kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas nuo 2015 m. gruodžio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. apskaičiuoti).

30.3. Atsakovas sutinka, kad, siekiant teisingai kompensuoti pareiškėjo iki nušalinimo momento turėtas ir nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas, kompensacija turėtų būti skaičiuojama pagal pareiškėjo 2012 m. kovo – gegužės mėn. vidutinį darbo užmokestį. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas reikalauja kompensacijos ne tik už kasmetinių atostogų dienas, turėtas ir nepanaudotas iki 2012 m. birželio 14 d. nušalinimo, bet ir už dienas, nepanaudotas laikotarpiu nuo jo grąžinimo į pareigas iki nušalinimo kitoje baudžiamojoje byloje, bei laikotarpiu nuo jo grąžinimo į pareigas iki atleidimo iš vidaus tarnybos, mano, kad atsisakyti taikyti Aprašo 7.5 punkto 2 dalyje nustatytą taisyklę skaičiuojant kompensaciją už kasmetinių atostogų dienas, nepanaudotas nurodytais laikotarpiais, būtų neteisinga ir neteisėta.

30.4. Pareiškėjas nušalinimo laikotarpiu pasinaudojo savo teise dirbti kitą darbą ne valstybės tarnyboje, todėl pareiga sudaryti realias galimybes pareiškėjui pailsėti, visų pirma, teko kitam pareiškėjo darbdaviui. Atsižvelgiant į tai, kad skaičiuojamaisiais laikotarpiais pareiškėjas nedirbo tiek dėl priežasčių, numatytų Aprašo 7.5 punkto 2 dalyje, tiek dėl priežasčių, numatytų Aprašo 7.9 punkte, pripažintina, kad apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį taikytinos abi minėtos taisyklės.

30.5. Vienintelė išimtis iš taisyklės, kad visos darbuotojui priklausančios išmokos yra skaičiuojamos pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį, yra numatyta Aprašo 7.9 punkte, t. y., jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu nedirbo ir negavo darbo užmokesčio dėl pateisinamos priežasties. Nušalinimas nuo pareigų nėra pateisinama priežastis. Tokios išimties iš taisyklės neįtvirtino ir LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-1366/2014.

30.6. Skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį nustatant už uždelsimą atsiskaityti mokėtinas sumas, atsakovo manymu, skaičiuojamasis laikotarpis yra 2015 m. spalio – gruodžio mėn.

31. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remdamasis atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą ir apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, papildomai nurodydamas, kad 2016 m. vasario 22 d. pareiškėjui buvo išmokėtas 67,37 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo 2016 m. sausio 13 d. iki 2016 m. vasario 22 d., t. y. iki ligos pašalpos išmokėjimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, kad ligos pašalpa pareiškėjui apskritai neturėjo būti mokama, atsakovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010, 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012 suformuota praktika dėl mokėtinos išmokos dydžio nustatymo, prašo pripažinti, kad 67,37 Eur išmoka už vėlavimą atsiskaityti už vieną 2015 m. birželio mėn. darbo dieną (dėl kurios ginčas atsiskaitymo metu (pareiškėjo atleidimo dieną) nebuvo kilęs) yra pakankama kompensacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro nedarbingumo pašalpos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas iš valstybės tarnybos atleidžiamam pareigūnui.

33. Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 10-S-78189(1.39-10), kuriuo buvo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjui darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, paaiškinta, kad vidutinis darbo užmokestis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. vasario 17 d. išaiškinimu Nr. (11.10-53) SD-1046 „Dėl išeitinės kompensacijos apskaičiavimo“, nurodyta, kad už pradelstą atsiskaityti laiką buvo sumokėtas vidutinis darbo užmokestis. Pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. kreipėsi į atsakovą prašymu dėl ligos pašalpos, kasmetinių atostogų ir išeitinės kompensacijos bei vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką dydžių nustatymo ir išmokėjimo.

34. Pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo 2016 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 10-TE-27 buvo atleistas iš tarnybos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto pareigų Vidaus tarnybos statuto 62

straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai medicininės ekspertizės komisijos išvadai).

35. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimu buvo atmestas pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 10-TE-27 „Dėl komisaro V. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 2 punktą, kuriuo buvo nurodyta nemokėti pareiškėjui darbo užmokesčio už laikino nušalinimo laikotarpius nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., bei nemokėti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už šiuos laikotarpius; pareiškėjas prašė priteisti 42 074,32 Eur (be mokesčių) darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas per šiuos laikotarpius, prašė priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. vasario 13 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, priteisiant 56,77 Eur (be mokesčių) atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 67,37 Eur (su mokesčiais) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, prašė įpareigoti atsakovą spręsti dėl darbo užmokesčio už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. bei piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. mokėjimo įsiteisėjus nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-152-190/2015 (proceso Nr. 1-10-1-00350-2014-8).

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nepaisant aplinkybės, jog administracinėje byloje Nr. eI-5637-171/2016 pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją buvo priimtas teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartimi, vėliau pareiškėjo skundo reikalavimai buvo tikslinami, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintą skundą, gautą teisme 2016 m. kovo 16 d., kurio 7 punkte, be kita ko, buvo prašoma priteisti 4 769 Eur (be mokesčių) išeitinę 4 mėnesių kompensaciją (išeitinę išmoką) atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 55,17 Eur (su mokesčiais). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-460-146/2016 m. pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarties paliko jos dalį, kuria buvo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo patikslinto skundo 7 punkto reikalavimus dėl 4 769 Eur (be mokesčių) išeitinės 4 mėnesių kompensacijos (išeitinės išmokos) atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 55,17 Eur (su mokesčiais) priteisimo; teisėjų kolegija atsižvelgė į pareiškėjo atskirajame skunde pateiktą paaiškinimą, kad atsakovas reikalavimą dėl 4 mėnesių išeitinės kompensacijos išmokėjimo jau pradėjo vykdyti, todėl pareiškėjas dėl minėto reikalavimo tinkamo vykdymo atskiru prašymu kreipsis į atsakovą, o prašymo netenkinimo atveju nustatyta tvarka kreipsis į teismą. Atsižvelgusi į tai, atskirąjį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta jo 2016 m. kovo 16 d. patikslinto skundo reikalavimą Nr. 7 nagrinėti teisme.

37. Taigi įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-460-146/2016 m., buvo nuspręsta, kad Vilniaus apygardos administracinėje byloje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 4 769 Eur (be mokesčių) išeitinės 4 mėnesių kompensacijos (išeitinės išmokos) atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 55,17 Eur (su mokesčiais), priteisimo. Tai, kad šis skundo reikalavimas nebuvo nagrinėjamas iš esmės, nepaisant aplinkybės, kad jis buvo formaliai nurodytas tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje eI-5637-171/2016, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-116-492/2018 aprašomojoje dalyje, laikytina techninio pobūdžio klaida, nes nėra šalių nurodytų argumentų ir teismo motyvų procesiniuose sprendimuose, patvirtinančių tokio reikalavimo išnagrinėjimą ir sprendimo dėl jo priėmimą.

38. Išnagrinėtoje administracinėje byloje (proceso Nr. 3-61-3-00285-2016-7) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. eA-116-492/2018) buvo konstatuota, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo duomenys bei vėlesnis apkaltinamasis nuosprendis patvirtina, kad tiek ginčijamo atsakovo 2016 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 10-TE-27 priėmimo metu, tiek administracinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, egzistavo objektyvūs duomenys, patvirtinantys faktines aplinkybes, lėmusias pareiškėjo nušalinimą, todėl nebuvo ir nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 341 straipsnio 2 dalies nuostatas, suteikiančias pareiškėjui teisę gauti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos. Kai nėra pagrindo pareiškėjui mokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, nėra pagrindo ir perskaičiuoti jam atleidimo iš tarnybos dieną mokėtinų sumų, nes nušalintas asmuo neįgyja teisės į kasmetines atostogas, tam nėra teisėto pagrindo (VTĮ 341 str. 2 d., DK 170 str., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį byloje Nr. A-438-1524/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą byloje Nr. A-662-1889/2013), o jam mokėtinų sumų dydį lemia vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis, gautas per tuos laikotarpius, kuriais jis dirbo grąžinus į

pareigas pasibaigus nušalinimo laikui.39. Vilniau apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-5637-171/2016 (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. eA-1660-492/2017, proceso Nr. 3-61-3-00285-2016-7) visi reikalavimai yra susiję su V. J. laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiais (nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2015 m. birželio 15 d., nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d.), ir vengimu išmokėti visas išmokas, susijusias su šiais laikotarpiais, jo atleidimo dieną. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau išnagrinėtoje administracinėje byloje nebuvo tiriamos aplinkybės dėl konkretaus vidutinio darbo užmokesčio dydžio, kuris buvo taikytas nustatyti išeitinei išmokai, ligos pašalpai, kompensacijai už nepanaudotas atostogas ir už pavėluotą atsiskaityti laiką, tinkamo apskaičiavimo. Taigi šiuo aspektu nebuvo išnagrinėtas ir išeitinės išmokos dydžio klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos pareiškėjo reikalavimus paliko nenagrinėtus.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus bei aplinkybę, kad byloje surinkti visi ginčijamam klausimui išspręsti reikšmingi duomenys, siekdama operatyvaus proceso, pasisako dėl atsakovo atlikto vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo, nustatant pareiškėjui išeitinės išmokos dydį, teisėtumo.

41. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigė, kad sutinka su vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo būdu, kuris buvo pritaikytas skaičiuojant jam 2015 m. gruodžio mėn. nedarbingumo pašalpą už 4 nedarbingumo dienas, ir 2016 m. sausio mėn. apskaičiuojant kompensaciją už 21,1 kalendorinę dieną nepanaudotų atostogų, kai vidutinis darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal vyresniojo specialisto pareiginį atlyginimą 2015 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais, (1 052,25 Eur). Pareiškėjo manymu, atsakovas vidutinį darbo užmokestį išeitinei išmokai išmokėti neteisingai skaičiavo pagal 2015 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. turėtas draudžiamąsias pajamas, kurios sudarė 227,08 Eur, netinkamai nustatė, kad vidutinis darbo dienos užmokestis neatskaičius mokesčių – 3,55 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių – 74,55 Eur.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisės aktas, reglamentuojantis vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintas Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas (ginčui aktuali 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1288 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašą apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, laikomasi šių nuostatų: skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis (7.1 p.); jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties nedirbo ir negavo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio pagal Aprašą turi būti apskaičiuojamas vidutinis darbo dienos (valandos) užmokestis, jis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui darbo sutartyje nustatytų darbo užmokesčio dydžių arba valandinio (dieninio) tarifinio atlygio, pagal kurį apmokama už pagamintą produkciją pagal išdirbio normas, o asmenims, su kuriais nesudaromos darbo sutartys, – iš įstatymų nustatytų darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžių, juos dalijant iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką skaičiuojamuoju laikotarpiu (7.9 p.); apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, neįskaitomos dienos (valandos), kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių faktiškai nedirbo įmonėje, taip pat piniginės sumos, išmokėtos už tas dienas (valandas), kaip numatyta Aprašo 6.1 papunktyje; apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, laikas, kurio darbuotojas nedirbo pažeisdamas įstatymus ar darbo tvarkos taisykles, taip pat įstatymų numatytais atvejais buvo nušalintas nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, prilyginamas dirbtam laikui (7.5 p.).

43. Nagrinėjamoje byloje vidutinis darbo užmokestis pareiškėjui nustatant mokėtinos išeitinės išmokos dydį apskaičiuotas paėmus 2015 m. gruodžio mėn. nustatytą vidutinį darbo užmokestį (1 192,25 Eur) dalijant iš 21 darbo dienos (2015 m. gruodžio mėn. darbo dienų skaičiaus) ir dauginant iš 4 darbo dienų, nedirbtų dėl pateisinamos priežasties ligos (1 192,25 : 21 x 4, viso 227,08 Eur, Aprašo 7.9 p.). Kitas skaičiuojamojo laikotarpio – 2015 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. nedirbtas laikas buvo dėl nušalinimo, t. y. dėl priežasčių, nepripažįstamų svarbiomis, todėl, taikant Aprašo 7.5 punktą, nustatytas apskaičiuotas keturių dienų darbo užmokestis – 227,08 Eur buvo dalinamas iš 64 darbo dienų (skaičiuojamojo laikotarpio darbo dienų skaičiaus) ir dauginamas iš 84 darbo dienų (keturių mėnesių vidutinio darbo dienų skaičiaus), gautas išeitinės išmokos dydis – 298,20 Eur (neatskaičius mokesčių). Išeitinė išmoka šiuo metu yra išmokėta.

44. Pareiškėjas, nesutikdamas su Aprašo 7.5 punkto nuostatų taikymu skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, nenurodė pagrįstų argumentų, kuriais galėtų būtų paneigiamas Apraše nustatytų taisyklių taikymas, jo reikalavimai dėl išeitinės išmokos dydžio perskaičiavimo netenkintini. Ginčo dėl fakto, kad dalį laikotarpio pareiškėjas nedirbo dėl nušalinimo BPK tvarka, nėra, tokios nušalinimo nuo darbo nemokant darbo užmokesčio aplinkybės negali būti pripažįstamos pateisinamomis priežastimis, kai realiai nebuvo dirbta. Pareiškėjo nurodomi faktai, kad 2015 m. gruodžio mėn. nedarbingumo pašalpa ir kompensacija už 21,1 dieną nepanaudotų atostogų buvo apskaičiuota kitaip skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, neturi reikšmės sprendžiant dėl tinkamo Aprašo nuostatų taikymo skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį išeitinės išmokos dydžiui nustatyti. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo

sprendimo dalį, kuria buvo palikti nenagrinėti pareiškėjo reikalavimai dėl išeitinės išmokos priteisimo, naikina, ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmeta (ABTĮ 146 str. 1 d.).

45. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareiškėjas pajamų iš Vilniaus AVPK negavo, todėl nušalinimo laikotarpiais jis neturėjo draudžiamųjų pajamų Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies prasme, nebuvo įgijęs LMSDĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto 3 mėnesių per paskutinius vienerius metus arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius minimalaus socialinio draudimo stažo, todėl Vilniaus AVPK neturėjo pareigos pareiškėjui mokėti ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 13 d., šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą, pareiškėjo apeliacinio skundo atitinkamą dalį atmeta.

46. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas perskaičiavimo, pagrįstai nustatė, kad skaičiuojant nepanaudotas kasmetines atostogas už 2012 metus, būtina atsižvelgti į tai, kad 5 kalendorinės dienos buvo panaudotos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 13 d., kadangi nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, perskaičiavus nepanaudotų atostogų dienas už šiuos metus, jų skaičius sumažėja nuo 15,8 iki 13,08, taigi atsakovas teisingai apskaičiavo pareiškėjo nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičių (21,1). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui prieštaravimų dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados nepateikė.

47. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netinkamai pritaikė aktualią teismų praktiką – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-662-1366/2014 pateiktus išaiškinimus, neįvertino skirtingų faktinių aplinkybių, kurios laikytinos iš esmės reikšmingomis nustatant pareiškėjui priteistinos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A-662-1366/2014 pareiškėjas teisę į kompensaciją už visas nepanaudotas atostogas buvo įgijęs iki nušalinimo laikotarpio, todėl pareiškėjo nagrinėjamoje byloje teisinė padėtis negali būti laikoma tapačia asmens padėčiai administracinėje byloje Nr. A-662-1366/2014, pareiškėjui teisė į atostogas, skirtingai negu nurodomoje byloje, už laikotarpius iki nušalinimo yra atsiradusi tik per nedidelį laikotarpį, todėl ir kompensacijos dydis negali būti skaičiuojamas vienodai. Teisėjų kolegija pažymi, kad skaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas atostogas reikšmingais laikytini ne tik tie laikotarpiai, per kuriuos atsiranda teisė į atostogas, bet ir kiti dirbti laikotarpiai, kurie tiesiogiai nulemia kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį.

48. Pirmosios instancijos teismo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėta byla Nr. A-662-1366/2014 aktuali nagrinėjamoje byloje tik tokia apimtimi, kiek pareiškėjas įgijo teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas iki nušalinimo 2012 m. birželio 14 d. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas iki nušalinimo momento už 14,10 dienų už 2009 m. ir 2012 m., 2012 m. kovo – gegužės mėn. jo vidutinis darbo dienos užmokestis buvo 55,88 Eur, kompensacija sudarytų 551,54 Eur (14,10 x 0,7 x 55,88 Eur). Tačiau tuo pačiu principu perskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas 2015 m. iki nušalinimo laikotarpio už 4,67 dienas sudarytų 32,92 Eur, už 2015–2016 m. iki atleidimo iš tarnybos už 2,33 dienas – 5,79 Eur, iš viso – 590,25 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas yra nepagrįstas ir naikintinas, nes priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A-662-1366/2014 pateiktus Aprašo taikymo išaiškinimus. Atsižvelgdama į aplinkybę, kad pareiškėjui išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas yra didesnė negu būtų perskaičiuota atsižvelgiant į faktiškai dirbtus laikotarpius, per kuriuos jis įgijo teisę į atostogas, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl didesnės kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo atmestini.

49. Nustačius, kad vidutinis darbo užmokestis išeitinės išmokos dydžiui nustatyti buvo apskaičiuotas teisingai, kad nėra pagrindo priteisti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 13 d., bei nėra pagrindo padidinti išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, reikalavimai priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką aptariamų mokėjimų aspektu yra atmestini.

50. Be minėtų priežasčių priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pareiškėjas yra nurodęs, kad atsakovas jam darbo užmokestį už 2015 m. birželio 15 d. dirbtą laiką yra sumokėjęs tik 2016 m. balandžio 4 d., todėl vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas ir už šį delsimą atsiskaityti. Byloje nustatyta, kad atsakovas pareiškėjui 2016 m. vasario 22 d. yra sumokėjęs 67,37 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną (po 3,55 Eur neatskaičius mokesčių) nuo 2016 m. sausio 13 d. (atleidimo dienos) iki 2016 m. vasario 22 d., t. y. iki ligos pašalpos išmokėjimo dienos. Atsakovas teigia, kad ligos pašalpa apskritai neturėjo būti mokama, todėl prašo šią sumą pripažinti pakankama kompensacija už vėlavimą atsiskaityti už vieną darbo dieną – 2015 m.

birželio 15 d., už kurią pareiškėjui buvo sumokėta 2016 m. balandžio 4 d.51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas Lietuvos Respublikos darbo

kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo praktiką, akcentuoja, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką atsižvelgiant į Darbo kodekso 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, pažymima, kad sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis, o jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-154-313/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui neišmokėtas darbo užmokestis už vieną darbo dieną sudaro nereikšmingą dalį visos jam priklausančios išmokėti sumos atleidimo dieną, todėl, atsižvelgiant į atsakovo 2016 m. vasario 22 d. sumokėtus už uždelstą atsiskaityti laiką 67,37 Eur (atskaičius mokesčius), vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, pareiškėjo reikalavimai aptariamu atveju dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką taip pat atmestini.

52. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje padarytas išvadas, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, atsakovo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, panaikina jo dalį, kuria buvo palikti nenagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimai įpareigoti atsakovą sumokėti 4 769 Eur išeitinę 4 mėnesių kompensaciją, atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 55,17 Eur, 2016 m. kovo 14 d. sumokėtą 55,17 Eur, 2016 m. balandžio 13 d. sumokėtą 55,17 Eur sumas bei įpareigojimo sumokėti 55,89 Eur, atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 67,37 Eur dydžio vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, dalyje dėl išeitinės kompensacijos mokėjimo, ir šią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmeta; taip pat panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti pareiškėjo reikalavimai panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 10-S-78189(1.39-10) dalyį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir su ja susijusių sumų už uždelstą atsiskaityti laiką perskaičiavimo ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir su ja susijusias sumas už uždelstą atsiskaityti laiką, ir šią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį taip pat atmeta (ABTĮ 147 str., 146 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria likę pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo palikti

nenagrinėti pareiškėjo V. J. (V. J.) skundo reikalavimai įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą sumokėti 4 769 Eur išeitinę 4 mėnesių kompensaciją, atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 55,17 Eur, 2016 m. kovo 14 d. sumokėtą 55,17 Eur, 2016 m. balandžio 13 d. sumokėtą 55,17 Eur sumas, bei įpareigoti sumokėti 55,89 Eur, atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 67,37 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. sausio 13 d., iki visiško atsiskaitymo dienos, dalyje dėl išeitinės kompensacijos mokėjimo, ir šią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmesti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti pareiškėjo reikalavimai panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 10-S-78189(1.39-10) dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir su ja susijusių sumų už uždelstą atsiskaityti laiką perskaičiavimo ir įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą perskaičiuoti V. J. (V. J.) priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir su ja susijusias sumas už uždelstą atsiskaityti laiką, ir šią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria kiti pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14439 2018-09-13 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-4937-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00295-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 4.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Elektrėnų savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Elektrėnų savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą „Dėl A. Ž. skundo“ Nr. DG–22 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) skirti lėšas nepriklausomo teisininko paslaugoms apmokėti už skundo surašymą, kaip tai nurodo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. 13.00 val. buvo paskirtas Elektrėnų savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos posėdis, kurio laukdamas jis susidūrė su netinkamu Elektrėnų savivaldybės administracijos teisininkės Ž. D. elgesiu. Pareiškėjas teigė, minėta teisininkė užsipuolė jį dėl tariamai nesąžiningo jo skundo. Pokalbis, kurio dalį pareiškėjui pavyko įrašyti, truko apie 10 minučių. Prasidėjus Komisijos posėdžiui, siekdamas išvengti nesusipratimų ir psichologinio spaudimo, pareiškėjas informavo Komisiją apie garso įrašo darymą. Komisijos pirmininkas neprisistatė pats, taip pat nepristatė Komisijos narių, pareiškėjui paprašius nenurodė užimamų pareigų, grubiai atsakinėjo į pareiškėjo pastabas ir pageidavimus. Be to, panašios sudėties Komisija jau yra nagrinėjusi pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjas pareiškė Komisijai nušalinimą.

3. Pareiškėjas vertino, kad jo skundas Komisijoje buvo išnagrinėtas nesąžiningai. Pareiškėjas pabrėžė, kad tarp Komisijos narių yra 80 procentų Elektrėnų savivaldybėje dirbančių teisininkų, kurių dalis dirba tame pačiame skyriuje kaip ir Ž. D., todėl Komisija siekė nuslėpti pareigų neatlikimą. Be to, dalis Komisijos narių ir Komisijos pirmininkas priklauso

vienai partijai, kuri diskriminuoja pareiškėją.4. Atsakovas Elektrėnų savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 20 d. vykusiame Komisijos posėdyje pradėjo kelti sumaištį.

Komisijos pirmininkui pradėjus skelbti informaciją apie Komisijos sudėtį, pareiškėjas pareiškė nušalinimus Komisijos nariams. Todėl siekiant išspręsti nušalinimų klausimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo, galiojusio iki 2017 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, (toliau – ir Komisijų įstatymas) 16 straipsnio 9 dalimi, pareiškėjas buvo paprašytas išeiti iš posėdžio. Pareiškėjas po kelis kartus pakartoto prašymo paliko posėdžių salę. Komisijos nariai nenusišalino, kadangi nenustatė Komisijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų nusišalinimo pagrindų.

6. Atsakovas nurodė, kad Komisija buvo sudaryta Elektrėnų savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. V. TS-66, Komisijos sudėtis buvo patikslinta Elektrėnų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. V. TS-216. Komisija skundus nagrinėjo vadovaudamasi tuo metu galiojusio Komisijų įstatymo nuostatomis.

7. Atsakovas paaiškino, kad Komisija, Sprendimu atmetusi pareiškėjo skundą, konstatavo, jog 2017 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas kreipėsi į Elektrėnų savivaldybės administracijos Teisės ir personalo administravimo skyriaus teisininkę Ž. D. dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo – skundo Lietuvos Respublikos Seimo Neįgaliųjų teisių komisijai parengimo dėl aplinkybės, kad prie Elektrėnų savivaldybės pastato nėra neįgaliajam skirtos automobilių stovėjimo aikštelės, todėl yra pažeidžiamos jo ir kitų neįgaliųjų asmenų teisės, jie yra diskriminuojami. Skunde Komisijai pareiškėjas nurodė, kad Ž. D., teikdama jam pirminę teisinę pagalbą, tyčia vilkino skundo Lietuvos Respublikos Seimo Neįgaliųjų teisių komisijai parengimą ir jį taip pat diskriminavo. Komisija nustatė, kad Ž. D. pareiškėjo pageidaujamą skundą parengė ir elektroniniu paštu jam išsiuntė per keturias darbo dienas nuo pareiškėjo kreipimosi. Komisija padarė išvadą, kad teisininkė Ž. D., teikdama pirminę teisinę pagalbą pareiškėjui, nevilkino skundo parengimo ir pareiškėjo nediskriminavo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

8. Atsakovas nurodė, kad Elektrėnų savivaldybės administracijos teisininkai pareiškėjui nuo 2013 metų iki 2017 m. sausio 1 d. parengė 267 prašymus ir skundus, skirtus valstybės ir savivaldybių institucijoms. Be to, Teisės ir personalo administravimo skyriaus teisininkai vien tik 2016 metais pareiškėjui surašė 98 skundus ir prašymus, skirtus valstybės ir savivaldybių institucijoms.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą atmetė.10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Elektrėnų savivaldybės administracijos Teisės ir

personalo administravimo skyriaus teisininkę Ž. D. dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo – skundo Lietuvos Respublikos Seimo Neįgaliųjų teisių komisijai parengimo. Teismas taip pat nustatė, kad Ž.  D. informavo pareiškėją apie skundo paruošimo ir pateikimo pareiškėjui terminus, taip pat nurodė galimybę šiuo klausimu dar susitikti ir plačiau jam išdėstyti situaciją ar papildomai atsiųsti skundo argumentus elektroniniu paštu. Ž. D. pareiškėjo pageidaujamą skundą parengė ir elektroniniu paštu išsiuntė 2017 m. lapkričio 21 d., t. y. per keturias darbo dienas nuo kreipimosi dėl pirminės teisinės pagalbos dienos, be to, pareiškėjui paaiškino, kad parengtą skundą jis gali koreguoti ir pridėti, jo manymu, reikalingus dokumentus, o jeigu pageidauja, gali atvykti suderintu laiku kitais klausimais.

11. Teismas nustatė, kad parengtame skundo projekte Lietuvos Respublikos Seimo Neįgaliųjų teisių komisijai yra nurodytas neįgaliųjų teisių pažeidimas ir diskriminavimo faktas dėl neįgaliesiems skirtos automobilių parkavimosi vietos neįrengimo prie Elektrėnų savivaldybės pastato ir jos vėlesnio netinkamo įrengimo; yra pareikštas prašymas imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias neįgaliųjų asmenų teisių pažeidimui, taip pat sudaryti galimybę pareiškėjui dalyvauti skundo nagrinėjimo posėdyje ir sudaryti galimybę pasisakyti apie teisinio reglamentavimo trūkumus. Be to, parengtame skundo projekte nurodoma, jog „ne kartą kreipiausi į Elektrėnų savivaldybės merą, administracijos direktorių, tačiau jokių rezultatų tai nedavė. Jaučiuosi diskriminuojamas Elektrėnų savivaldybės administracijos, mero ir kitų pareigūnų. Taip yra sprendžiami arba tiksliau nesprendžiami visi su manimi ir mano reikalavimais susiję klausimai.“

12. Teismas sprendė, kad Sprendime buvo pagrįstai konstatuota, jog Ž. D. tinkamai surašė skundo projektą, t. y. nepažeisdama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatų ir jose numatytų teisinės pagalbos teikimo terminų.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, Ž. D. parengtą skundo projektą, pareiškėjo ir Ž. D. elektroninių laiškų ir Sprendimo turinius, sprendė, jog skundo projektas buvo išsamiai ir tinkamai parašytas, o Komisija pagrįstai konstatavo, jog Ž. D. pareiškėjo nediskriminavo.

14. Teismas, įvertinęs Komisijos 2017 m. gruodžio 20 d. posėdžio protokolą Nr. DG–21, padarė išvadą, kad Komisija Sprendimą priėmė laikydamasi Komisijų įstatymo nuostatų.

15. Teismas, nagrinėdamas procesinius klausimus, nustatė, kad teismo posėdyje pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimu, ar nėra pažeidžiamos jo teisės į sąžiningą ir nešališką teismą. Teismas, įvertinęs šį prašymą, nurodė, jog toks kreipimasis dėl pareiškėjo prašymo išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamos jo teisės šioje administracinėje byloje, nebūtų priimtas, todėl jo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą negali būti tenkinamas.

16. Teismas taip pat nustatė, kad teismo posėdyje liudytoja Ž. D. paaiškino, jog parengė tinkamą skundo projektą pagal pareiškėjo žodinį prašymą, o pareiškėjo bendrų teiginių apie jo diskriminavimą, išskyrus apie automobilio pasistatymo vietą, ji nesuprato.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą kviesti Komisijos narius liudyti teisme, nurodė, jog Komisija yra ikiteisminė institucija, kurios narius kviesti liudyti teisme pagal administracinių teismų praktiką nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą išreikalauti skunde nurodytus dokumentus, pabrėžė, kad šios administracinės bylos dalykas iš esmės yra Ž. D., kaip Elektrėnų savivaldybės administracijos tarnautojos, veiksmai, todėl papildomi dokumentai už trejus metus nėra aktualūs nagrinėjamoje administracinėje byloje.

III.

18. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir Komisijos Sprendimą, išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją pakartotinai spręsti dėl pirminės teisinės pagalbos teikimo A. Ž. surašant skundą Lietuvos Respublikos Seimo Neįgaliųjų teisių komisijai ir suteikiant teisę A. Ž. pasinaudoti nepriklausomo teisininko paslaugomis pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalį.

19. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, nes teismas pareiškėjo skundą vertino formaliai, neįsigilino į priežastis, dėl kurių pareiškėjas mano, jog teikiant valstybės garantuojamą pirminę teisinę pagalbą buvo pažeistos jo teisės, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pažeidė procedūros normas.

20. Pareiškėjas teigia, kad pirminė teisinė pagalba jam buvo suteikta netinkamai, nes skundas surašytas neatsižvelgiant į pareiškėjo pageidavimus, t. y. jog būtų akcentuota aplinkybė, kad diskriminacija vyksta ne pirmus metus ir kad situacija nesikeičia nepaisant jo ankstesnių skundų. Pareiškėjo nuomone, skunde buvo svarbu pažymėti, jog nesugebėjimas užtikrinti neįgaliųjų teises Elektrėnų savivaldybėje yra sistemos problema, be to, neįgalieji yra diskriminuojami ne pirmą kartą.

21. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo darbuotoja (Ž. D.) atsisakė įtraukti į skundą pareiškėjo nurodytus argumentus ir pasiūlė skundą papildyti bei pakoreguoti pačiam pareiškėjui pagal savo pageidavimus.

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis tikėjosi, jog Komisija įvertins Ž. D. elgesį ir įpareigos ją papildyti skundą pagal pareiškėjo pageidavimus, tačiau Komisija skundo reikalavimus įvertino labai formaliai. Komisija Sprendime neanalizavo aplinkybių dėl pareiškėjo argumentų apie jo pageidavimus formuluojant skundo argumentus ir darbuotojos elgesį surašant skundo projektą.

23. Pareiškėjas teigia, kad Komisija ir teismas turėjo ne tik vertinti formalius reikalavimus, nurodančius valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarką, bet ir nustatyti, ar nebuvo pažeisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai ir tikslai. Be to, šiuo atveju turėjo būti įvertintas ir valstybės garantuojamą teisinę pagalbą suteikusios darbuotojos, kaip valstybės tarnautojos (viešojo administravimo subjekto), veiksmų teisėtumas atliekant savo funkcijas.

24. Pareiškėjas nurodo, jog jis tikėjosi, kad savivaldybės darbuotoja, teikdama jam valstybės garantuojamą pirminę teisinę pagalbą, vadovausis gero administravimo principu, t. y. bus nešališka, objektyvi ir maksimaliai atsižvelgs į teisinės pagalbos besikreipiančio asmens interesus ir teisėtus lūkesčius. Darbuotojos siūlymas pareiškėjui papildyti skundą pagal savo norus neatitinka gero administravimo principo ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslų, kadangi pareiškėjas būtent ir kreipėsi pirminės pagalbos tam, kad skundas būtų surašytas profesionaliai, teisine kalba, nes pats pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo.

25. Pareiškėjo nuomone, tikėtina, jog darbuotoja tiesiog nebuvo suinteresuota, kad skunde atsirastų argumentai prieš instituciją, kurioje ji dirba. Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas buvo informuotas apie galimą interesų konfliktą ir jam nebuvo sudaryta galimybė kreiptis teisinės pagalbos į su atsakovu nesusijusias institucijas ar asmenis (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 str. 8 d.). Pareiškėjas neturi lėšų kreiptis į privatų advokatą, todėl vienintelė galimybė apginti savo pažeistas teises yra pasinaudoti valstybės suteikiama nemokama teisine pagalba. Atsižvelgiant į tai, kad pirminė teisinė pagalba neteikiama, jeigu tuo pačiu klausimu anksčiau tokia pagalba buvo teikta, pareiškėjas galės apginti savo teises tik tuo atveju, jeigu bus patenkintas jo apeliacinis skundas ir atsakovas bus įpareigotas iš naujo teikti

pirminę teisinę pagalbą tuo pačiu klausimu.26. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju susiklostė situacija, jog pareiškėjo skundą Komisijoje nagrinėjo ir Ž.  D.

veiksmus vertino penki jos buvę ir esami kolegos, t. y. su G. R. Ž. D. sieja tiesioginiai pavaldumo santykiai, su kolegomis A. G. ir V. K. ji dirba tame pačiame Teisės ir personalo skyriuje. Tačiau teismas nevertino Komisijos narių sprendimo dėl pareiškėjo pareikšto jiems nušalinimo, nors administracinį ginčą nagrinėjančios institucijos komisijos narių šališkumas yra pagrindas pripažinti, jog skundą išnagrinėjo netinkamos sudėties Komisija. Be to, pareiškėjo nuomone, Komisijos nariai galėjo turėti išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją.

27. Atsakovas Elektrėnų savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.28. Atsakovas nurodo, kad teismas išnagrinėjo skundo ir atsiliepimo į jį motyvus, įvertino rašytinius bylos įrodymus,

teismo posėdyje pateiktus šalių paaiškinimus, liudytojos parodymus, išanalizavo ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus ir Sprendimą. Teismas taip pat įvertino teisinę pagalbą teikusios darbuotojos Ž. D. elektroninių laiškų, jos parengto skundo projekto turinius ir padarė pagrįstą išvadą, jog skundo projektas parengtas tinkamai. Skundo projekte nurodytas neįgaliųjų teisių pažeidimas ir diskriminavimo faktas dėl neįgaliesiems skirtos parkavimosi vietos neįrengimo prie Elektrėnų savivaldybės pastato ir jos vėlesnio netinkamo įrengimo; taip pat nurodytas pareiškėjo prašymas imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias neįgaliųjų asmenų teisių pažeidimui, taip pat sudaryti galimybę pareiškėjui dalyvauti skundo nagrinėjimo posėdyje ir sudaryti galimybę pasisakyti apie teisinio reglamentavimo trūkumus.

29. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas teisinę pagalbą teikiančiai darbuotojai nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurie galėjo būti nurodyti rengiamame skunde.

30. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai įvertino, jog teismo posėdyje pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai nepateikiant konkrečių faktų ir įrodymų negalėjo būti įtraukti į Ž. D. rengtą skundo projektą. Atsakovas pažymi, kad dar bendresnio pobūdžio teiginiai buvo nurodyti ir elektroniniuose laiškuose. Taip pat nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad skundą parengusi darbuotoja buvo neobjektyvi, šališka, vilkino skundo surašymą ar kokiu nors būdu diskriminavo pareiškėją.

31. Atsakovas pažymi, kad Ž. D. informavo pareiškėją apie galimą interesų konfliktą ruošiant skundą Lietuvos Respublikos Seimo Neįgaliųjų teisių komisijai, tačiau jis sutiko, kad ji teiktų pirminę teisinę pagalbą. Elektrėnų savivaldybės vykdomoji institucija nėra sudariusi sutarties su advokatu (advokatų profesine bendrija) ar viešąja įstaiga dėl pirminės teisinės pagalbos teikimo, kadangi dirbantys teisininkai yra kvalifikuoti. Pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri organizuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą, sudarydama sutartis su advokatais ar viešosiomis įstaigomis. Atsakovas pažymi, kad tokia galimybė pareiškėjui yra gerai žinoma, nes jis yra pasinaudojęs ja anksčiau.

32. Atsakovas teigia, kad bendro, deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo teiginiai dėl Komisijos narių šališkumo yra nepagrįsti jokiais konkrečiais argumentais ar įrodymais, kurie galėtų patvirtinti Komisijos narių neobjektyvumą, šališkumą ar išankstinį nusistatymą dėl pareiškėjo. Komisijos nariai 2017 m. gruodžio 20 d. posėdyje nenušalino, nes nenustatė Komisijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytų pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

33. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo A. Ž. skundo reikalavimas panaikinti Elektrėnų savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. DG–22 ir įpareigoti atsakovą Elektrėnų savivaldybės administraciją skirti lėšas nepriklausomo teisininko paslaugoms apmokėti už skundo surašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Komisijos Sprendimas turi būti panaikinti, o atsakovas Elektrėnų savivaldybės administracija įpareigotas spręsti dėl pirminės teisinės pagalbos teikimo tuo pačiu klausimu, suteikiant teisę pareiškėjui pasinaudoti nepriklausomo teisininko paslaugomis, kaip tai numato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalis. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo informuotas apie galimą interesų konfliktą ir jam nebuvo sudaryta galimybė kreiptis teisinės pagalbos į su savivaldybės administracija nesusijusias institucijas ar asmenis, kaip tai reikalauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalis, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino (b. l. 139).

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos argumentus, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde

neteisingai nurodo šioje byloje nagrinėto ginčo ribas, nes šioje byloje nebuvo inicijuotas ginčas dėl atsakovo Elektrėnų savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų netinkamai taikant ar visiškai netaikant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalies nuostatų.

36. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas padavė Komisijai skundą, kurį grindė tuo, jog atsakovo teisininkės Ž. D. parengtas skundo dėl diskriminacijos projektas yra neišsamus ir neatsižvelgta į pareiškėjo pageidavimus, kad skunde būtų paminėta, jog diskriminacija vyksta ne pirmus metus ir nepaisant pareiškėjo skundų į įvairias institucijas niekas nesikeičia (b. l. 43). Taip pat pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog jam buvo pasiūlyta vietoje vieno išsamaus skundo kreiptis dar kartą, o tai, pareiškėjo manymu, teisininkė daro tyčia ir vilkina išsamaus skundo surašymą, ir tai yra diskriminacija. Pareiškėjas prašė, kad Komisija išspręstų šį diskriminacijos atvejį. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs jokių kitų aplinkybių ir nebuvo suformulavęs kitų reikalavimų.

37. Akcentuotina, kad pareiškėjas su skundu dėl atsakovo Elektrėnų savivaldybės administracijos netinkamai suteiktos pirminės teisinės pagalbos kreipėsi ne į teismą, o į Komisiją, kuri administracinius ginčus nagrinėjo ne teismo tvarka (Komisijų įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai) 1 str. 1 p.). ABTĮ 27 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai) nurodė, kad jeigu įstatymai nenustato kitaip, administracinius ginčus ne teismo tvarka nagrinėja savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija. Savivaldybių visuomeninė administracinių ginčų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-315-143/2017 ir kt.). ABTĮ 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 str. 3 d.), o tai reiškia, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-987-662/2016 ir kt.).

38. Apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal ginčo šalies skundą dėl administracinių ginčų komisijos sprendimo, privalo ne vien tik patikrinti skundžiamo administracinių ginčų komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau turi nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, t. y. išnagrinėti ginčą iš esmės. Ginčo šaliai apskundus administracinių ginčų komisijos sprendimą atitinkamam apygardos administraciniam teismui, ginčo dalykas yra ne tik skundžiamas administracinių ginčų komisijos sprendimas, bet ir pareiškėjo reikalavimas, suformuluotas skunde, kurį pateikė administracinių ginčų komisijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-647-442/2015 ir kt.).

39. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalis nustato, kad kai pareiškėjas kreipiasi dėl savivaldybės vykdomosios institucijos, kurios tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą, veiksmų ar neveikimo, tas savivaldybės vykdomosios institucijos tarnautojas informuoja pareiškėją apie galimą interesų konfliktą. Jeigu pareiškėjas sutinka, toks savivaldybės vykdomosios institucijos tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą. Jeigu pareiškėjas nesutinka, kad pirminę teisinę pagalbą teiktų toks savivaldybės tarnautojas, šis jam pasiūlo kreiptis į advokatą (advokatų profesinę bendriją) ar į viešąją įstaigą, su kuriais savivaldybės vykdomoji institucija yra sudariusi sutartį dėl pirminės teisinės pagalbos teikimo, arba į tarnybą. Kai pareiškėjas šiuo atveju kreipiasi į tarnybą, ši organizuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą sudarydama sutartis su advokatais ar viešosiomis įstaigomis.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde, teiktame Komisijai, nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su tuo, kad jam nepagrįstai ir neteisėtai pirminę teisinę pagalbą teikė Elektrėnų savivaldybės administracijos darbuotoja Ž. D., t. y. kad ši darbuotoja neįspėjo pareiškėjo apie galimą interesų konfliktą; kad pareiškėjas nesutiko, jog ši tarnautoja teiktų pirminę teisinę pagalbą, tačiau ji pagalbą teikė, nors turėjo pareiškėjui pasiūlyti kreiptis į advokatą (advokatų profesinę bendriją) ar į viešąją įstaigą, su kuriais savivaldybės vykdomoji institucija yra sudariusi sutartį dėl pirminės teisinės pagalbos teikimo, arba į tarnybą. Taigi pareiškėjas neinicijavo tokio pobūdžio ginčo, todėl tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalimi. Taip pat pažymėtina, kad tokių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs ir šioje byloje nagrinėtame skunde (b. l. 1).

41. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo inicijuoto ginčo aplinkybes, kurias privalėjo išnagrinėti Komisija, o pareiškėjui apskundus Komisijos Sprendimą, – turėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymo. Šių pareiškėjo argumentų taip pat nenagrinėja ir apeliacinės instancijos teismas.

43. Šioje byloje buvo svarbu nustatyti, ar Komisija pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo, ar pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti pareiškėjo skundą ir Komisijos sprendimą panaikinti dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą.

44. Byloje nustatyta, kad Komisija pareiškėjo skundo netenkino, nes nustatė, jog atsakovo darbuotoja Ž. D., pareiškėjui teikdama pirminę teisinę pagalbą, nepažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų, nevilkino skundo parengimo ir pareiškėjo nediskriminavo (b. l. 56–57). Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Komisijos Sprendimą, skundą iš esmės grindė netinkamu Komisijos elgesiu Komisijos posėdyje (Komisijos pirmininkas neprofesionaliai atliko savo darbą, grubiai atsakinėjo į pareiškėjo pastabas ir pageidavimus, skundas buvo išnagrinėtas nesąžiningai ir galbūt korumpuotai). Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisija sudaryta iš teisininkų, dirbančių savivaldybėje (80 proc.), didžioji dalis Komisijos narių su Komisijos pirmininku priklauso vienai partijai, kuri savivaldybėje kartu su koalicijos partneriais ir atlieka pareiškėjo diskriminaciją. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, susijusių su Komisijos priimto Sprendimo esme. Skunde nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, susijusių su Ž. D. netinkamai teikta pirmine teisine pagalba, t. y. kad teikiant pagalbą buvo pažeisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai ir tikslai, kad ši darbuotoja nebuvo suinteresuota, jog skunde atsirastų argumentai ir teiginiai, nukreipti prieš instituciją, kurioje ji dirba, t. y. aplinkybės, kurios nurodytos apeliaciniame skunde.

45. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Komisijos Sprendimo panaikinimo, sutiko su Komisijos vertinimu, kad Ž. D. skundo projektą surašė, nepažeisdama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies teikimo terminų, o išnagrinėjęs pareiškėjo ir Ž. D. rašytus elektroninius laiškus, padarė išvadą, kad ši tarnautoja tinkamai parengė skundo projektą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į skundo projektą buvo įtraukti pareiškėjo nurodyti argumentai dėl diskriminacijos, o įvertinęs pareiškėjo teismo posėdyje išsakytus argumentus apie tai, kokias aplinkybes Ž. D. turėjo nurodyti skundo projekte, konstatavo, kad bendro pobūdžio teiginiai, nepateikiant įrodymų, negalėjo būti įtraukti į skundo projektą.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirminė teisinė pagalba buvo suteikta netinkamai, kadangi skundas surašytas neatsižvelgiant į pareiškėjo pageidavimus, nes pareiškėjas pageidavo, jog skunde būtų akcentuota aplinkybė, kad diskriminacija vyksta ne pirmus metus ir kad situacija nesikeičia nepaisant jo ankstesnių skundų, tačiau byloje nustatyta, kad skundo projekte iš esmės tokios aplinkybės buvo nurodytos, taip pat nurodytas neįgaliųjų teisių pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į atsakovo darbuotoją, aprašymas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pasigedo viešojo administravimo subjektų, kurie, pareiškėjo nuomone, pažeidinėja jo ir kitų neįgaliųjų teises, veiksmų atitikimo teisės aktams vertinimo, tačiau pareiškėjas konkrečiai neįvardija subjektų, kuriuos jis buvo nurodęs atsakovo darbuotojai Ž. D., ir kaip šie subjektai yra susiję su pareiškėjo kreipimusi į atsakovo darbuotoją dėl to, kad prie savivaldybės nėra neįgaliajam skirtos tinkamai įrengtos automobilio stovėjimo vietos. Iš pareiškėjo rašytų elektroninių laiškų matyti, kad jokios konkrečios informacijos ir įrodymų šiuo aspektu jis nebuvo pateikęs atsakovo darbuotojai.

47. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teismo posėdyje nurodė, kad jis pageidavo teisinio įvertinimo ne tik dėl automobilio stovėjimo aikštelės, tačiau iš pareiškėjo rašytų atsakovo darbuotojai elektroninių laiškų matyti, kad pareiškėjas nebuvo konkrečiai identifikavęs jokių kitų jo pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų, dėl kurių apginimo jis turėjo teisę kreiptis dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo.

48. Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šis įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pirminės teisinės pagalbos apibūdinimas yra pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai) 2 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pirminė teisinė pagalba – šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama teisinė informacija, teisinės konsultacijos ir dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimas. Be to, ši teisinė pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą. Šiame apibūdinime panaudotų sąvokų „teisinė informacija“ ir „teisinė konsultacija“ apibrėžimai yra pateikti minėto įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalyse, pagal kurias teisinė informacija – informacija apie teisės sistemą, įstatymus ir kitus teisės aktus, teisinės pagalbos teikimą (9 d.); teisinė konsultacija – patarimai teisės klausimais (10 d.). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pirminę teisinę pagalbą organizuoja ir (ar) teikia savivaldybės institucija, o šios pagalbos teikimo tvarka nustatyta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-576-143/2015). Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnį valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; 3) taikaus ginčų sprendimo prioriteto; 4) draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis. Teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia.

49. Nagrinėjamu atveju teisinė pagalba pareiškėjui turėjo būti teikiama dėl konkrečių pareiškėjo pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl skundo argumentų, 2017 m. lapkričio 16 d. atsakovo darbuotojai yra nurodęs, kad skundas būtų dėl neįgaliųjų (tiek pareiškėjo, tiek visų Elektrėnų savivaldybės neįgaliųjų su vaikščiojimo negalia) diskriminacijos (b. l. 6), nurodydamas aplinkybes dėl diskriminacijos pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai nurodė diskriminacijos atvejį, susijusį su automobilių stovėjimo aikštele, o kitų konkrečių pareiškėjo ir kitų neįgaliųjų diskriminavimo atvejų neįvardijo. 2017 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas, pasisakydamas dėl diskriminacijos, atsakovo darbuotojai nurodė, kad jeigu ne tokie neatsakingi tarnautojų veiksmai, jam nereikėtų stovėti prie užstatyto įvažiavimo prie savivaldybės ir stovėjimo vietos prie namų, kviesti policijos pareigūnus, kurie net atsisakydavo atlikti savo pareigas (b. l. 6).

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuodamas pirmosios instancijos teismo atliktą atsakovo darbuotojos surašyto skundo projekto turinio įvertinimą, nenurodo bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti pripažinta, kad atsakovo darbuotoja, rengdama skundo projektą, netinkamai atliko savo pareigas, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada negali būti pripažinta pagrįsta. Ši išvada padaryta atlikus byloje surinktų įrodymų vertinimą.

51. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

52. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija Sprendimą priėmė laikydamasi Komisijų įstatymo nuostatų. Pareiškėjo teigimu, Komisijos sprendimas turėjo būti panaikintas dėl to, kad skundą išnagrinėjo netinkamos sudėties Komisija; Komisijoje pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas šališkai, be to, Komisijos nariai galėjo turėti išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Pareiškėjas akcentuoja, kad Komisijos narių nešališkumui turi būti taikomi analogiški reikalavimai, kaip ir bylas nagrinėjantiems teisėjams.

54. Šiuo aspektu primintina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas,  t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje H. prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas I. prieš Slovakiją ir kt.). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje N. prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy T. L. ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje L., O.-L. ir J. prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje P. prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje G. ir kiti prieš Prancūziją).

55. Byloje nustatyta, kad Komisija buvo sudaryta Elektrėnų savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu „Dėl Elektrėnų savivaldybės tarybos nuolatinių komisijų sudarymo“ Nr. V. TS-66, Komisijos sudėtis buvo pakeista Elektrėnų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. V. TS-216 (b. l. 40–42). Komisija buvo sudaryta pagal Komisijų įstatymo nuostatas tam, kad nagrinėtų asmenų skundus dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (Komisijų įstatymo 2 ir 3 str.), t. y. Komisija nebuvo sudaryta vien dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo.

56. Komisijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių tarybos sudaro savivaldybių visuomenines administracinių ginčų komisijas su sprendžiamojo balso teise. Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija sudaroma 4 metams savivaldybės tarybos sprendimu tarybos kadencijos laikotarpiui iš 5 narių, iš kurių pirmininkas ir sekretorius turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos nariu negali būti skiriamas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, korupcinio pobūdžio nusikaltimo ar nusikaltimo, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei, padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos narių kandidatūras, iš jų savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras, savivaldybės tarybai teikia savivaldybės meras.

57. Komisijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad administracinių ginčų komisijos pirmininkas ar kitas narys negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jeigu jis yra bylos šalies giminaitis; jeigu jis arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Administracinių ginčų komisijos pirmininko ar kito (kitų) nario (narių) nušalinimo klausimas išsprendžiamas administracinių ginčų komisijos posėdyje, bylos šalims nedalyvaujant.

58. Pareiškėjas Komisijos posėdyje teigė, kad nepasitiki Komisijos sudėtimi, kiekvienam gali pateikti kaltinimus diskriminacija, taip pat nurodė, kad reiškia nušalinimą kiekvienam Komisijos nariui. Pareiškėjas, atsakydamas į Komisijos pirmininko klausimą, ar sutinka su Komisijos sudėtimi, pasakė, jog norėtų, kad kiekvienas narys pristatytų kokiai partijai priklauso, kokiai teisininkų draugijai priklauso, kadangi keliamas klausimas dėl diskriminacijos apskritai Elektrėnų savivaldybėje, o Komisija jau ne vieną kartą nieko neišsprendė (b. l. 30–33).

59. Įvertinus pareiškėjo Komisijai nurodytas aplinkybes dėl Komisijos narių nušalinimo, nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad Komisija dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių turėjo nusišalinti pagal Komisijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalį, o skundą išnagrinėjo šališka ir neteisėtos sudėties Komisija, nes pareiškėjas nepagrindė šios Komisijos narių šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Pareiškėjas nei Komisijai, nei pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nenurodė, kaip pareiškėjo skundo dėl Ž. D. netinkamai suteiktos pirminės teisinės pagalbos nagrinėjimas yra susijęs su tam tikra partija ir Komisijos narių priklausymu partijai. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad 2 komisijos nariai yra iš tos pačios partijos (Liberalų sąjūdžio), tačiau Komisijų įstatyme nebuvo įtvirtinto draudimo, kad negali dalyvauti Komisijos darbe tos pačios partijos nariai. Tai, kad Komisija ankščiau buvo priėmusi pareiškėjui nepalankius sprendimus, nėra pagrindas konstatuoti Komisijos šališkumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas pagal ABTĮ nuostatas turėjo teisę skųsti Komisijos sprendimus ir inicijuotus ginčus perkelti į teismą.

60. Pareiškėjas skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad Komisija yra galbūt korumpuota ir

priklausoma nuo Ž. D. skunde (kurį ji turėjo paruošti) neminėtų asmenų ir savivaldybės tarybos; Komisija sudaryta iš savivaldybėje dirbančių teisininkų (80 proc.), dalis dirba tame pačiame Teisės skyriuje, tačiau dėl šių aplinkybių pareiškėjas Komisijos nariams nereiškė nušalinimo, o skunde nenurodė jokių šiuo aspektu konkrečių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad Komisijos nariai dėl to buvo šališki. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nėra nurodęs aplinkybių, jog jam nebuvo žinoma, kad Komisija sudaryta ir iš Elektrėnų savivaldybėje dirbančių teisininkų. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su Ž. D. ir Komisijos narių profesiniais santykiais, nurodoma tai, kad Ž. D. iki 2015 m. gegužės 20 d. yra ėjusi Komisijos sekretorės pareigas, tačiau šių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs skunde, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo analizuoti šių aplinkybių ir įvertinti. Kaip minėta, apeliacija nėra pirmosios instancijos teismo proceso tęsinys, o tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų išnagrinėjo pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

61. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, nes teismas pareiškėjo skundą vertino formaliai, neįsigilino į priežastis, dėl kurių pareiškėjas mano, jog teikiant valstybės garantuojamą pirminę teisinę pagalbą buvo pažeistos jo teisės, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pažeidė procedūros normas.

62. Vertinant šiuos argumentus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo paduotu skundu Komisijai, įvertino skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma panaikinti Komisijos Sprendimą. Kaip jau minėta, pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs tokių aplinkybių, kurias nurodo apeliaciniame skunde, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos negalėjo jų išnagrinėti ir įvertinti.

63. EŽTT yra išaiškinęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos situaciją išdėstyti žodžiu, teikti argumentus ir samprotavimus, užduoti rūpimus klausimus kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, pasakyti išsamią baigiamąją kalbą.

65. Teisėjų kolegija, atidžiai išklausiusi teismo posėdžio, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, garso įrašą, nenustatė, kad teismo posėdyje buvo suvaržytos pareiškėjo teisės išdėstyti aplinkybes, patvirtinančias šioje byloje nagrinėjamo ginčo pagal pareiškėjo skunde suformuluotas ribas esmę; pagrįsti savo poziciją dėl nesutikimo su Komisijos Sprendimu; užduoti klausimus atsakovo Elektrėnų savivaldybės administracijos atstovui, liudytojai Ž. D.. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo proceso yra abstraktūs, nes pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečius klausimus jis (pareiškėjas) pageidavo užduoti atsakovo Elektrėnų savivaldybės administracijos atstovui ar liudytojai dėl ginčo esmės, tačiau pirmosios instancijos teismas neleido to padaryti. Pirmosios instancijos teismo prašymas kalbėti apie reikalo esmę, laikytis teismo posėdžio tvarkos, suformuluoti liudytojai konkrečius klausimus dėl ginčo esmės (ABTĮ 81 str. 6 d.), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo suvaržyta teisė būti išklausytam ir pasinaudoti ABTĮ suteiktomis proceso teisėmis. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasakyti baigiamąją kalbą ir jam nebuvo trukdoma ją pasakyti, taip pat buvo suteikta galimybė pasinaudoti replikos teise. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismo posėdyje nurodytus argumentus, pažymėtina, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo teisės atsijungti nuo karšto vandens, dėl policijos veiksmų, klausimai, susiję su pareiškėjo ginčais su garažo kaimynais, su tuo, kad pareiškėjas negali dalyvauti valstybės valdyme, ir kt.

66. ABTĮ nuostatose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 10 str. 1 d., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d). ABTĮ 12 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 11 straipsnyje įtvirtinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai. Be to, turi būti užtikrintas racionalus ir veiksmingas teismo darbas. Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti.

67. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių, jog būtų užtikrinta administracinės bylos eiga tam, kad būtų išsiaiškintos šiai bylai išspręsti reikalingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas sudarė galimybę pareiškėjui nurodyti argumentus, dėl kurių jis nesutinka su Komisijos Sprendimo dėl Ž. D. veiksmų esme (kaip jau buvo

minėta, pareiškėjas tokių aplinkybių nebuvo nurodęs skunde), argumentus, dėl kurių turėtų būti tenkintas skundas, ištyrė byloje su ginču susijusius įrodymus.

68. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo išreikalauti dokumentus, iškviesti liudyti Komisijos narius. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių šie jo reikalavimai turėjo būti tenkinami. Pažymėtina, kad Komisijos priimtas procesinis sprendimas nenusišalinti, Sprendimas dėl Ž. D. veiksmų yra išdėstyti raštu, kaip jau minėta, Komisija nėra šioje byloje atsakovas, o pareiškėjo prašymas išreikalauti dokumentus nėra susietas su šios bylos ginčo esme (Ž. D. veiksmų pagal pareiškėjo skundą vertinimu).

69. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

70. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje D. prieš Bulgariją).

71. Konvencijos 6 straipsnis užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau jis nenustato jokių taisyklių, reguliuojančių įrodymų priimtinumą, kas pirmiausia yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Klausimas, į kurį derėtų atsakyti, – ar visas procesas, įskaitant ir tai, kaip įrodymai buvo gauti, buvo teisingas (EŽTT 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Armėniją). Tačiau, kaip minėta, teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.

72. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010 ir kt.).

73. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimą dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, dėl kurių reikia kviesti liudytojus (Komisijos narius), išreikalauti jo nurodytus dokumentus, sprendžia, kad šioje byloje nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šiuos reikalavimus.

74. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso normų, priėmė įrodymais ir teisės aktais pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

75. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkintinas advokato N. B. pateiktas prašymas priteisti iš atsakovo valstybės naudai 292,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________