· Web viewTarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-12419 2019-07-29 2019-07-17 2019-07-17 -

Nr. 3P-1216/2019Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00247-2019-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 17 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu pareiškėjo G. K. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo. Panevėžio apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šia nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų.

Pareiškėjas savo kasaciniame skunde nurodo, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias vykdomosios bylos sustabdymą ir išmokas, iš kurių išieškojimas negalimas. Teismai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 627 straipsnio 2 punkto prasme nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo liga nėra chroniška. Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Ilgalaikio pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, sveikatos būklės stebėjimo tvarkos aprašu. Šis aprašas negali būti mechaniškai taikomas sprendžiant dėl CPK 627 straipsnio 2 punkto taikymo. Aprašas nustato ilgalaikio pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, sveikatos būklės stebėjimo, kurį vykdo asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys gydytojai specialistai, tvarką (aprašo 1 punktas). Aprašo nuostatos taikomos Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (aprašo 2 punktas). Vadinasi, aprašo taikymo apimtis yra konkrečiai apibrėžta ir negali būti plečiamai aiškinama. Pareiškėjas savo skunde taip pat argumentuoja, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog netekto darbingumo pensija nėra išmoka, iš kurios išieškojimas negalimas. Ši pensija yra kita tikslinė socialinė išmoka CPK 739 straipsnio 6 punkto prasme.

Teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas yra paduotas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Teisėjų atrankos kolegija papildomai nurodo, kad tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=864ad910afbe11e98451fa7b5933515d

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su pareiškėjo kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvais ir išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nėra pakankami išvadai, kad egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą teismo procesinį sprendimą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, daryti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde įvardytas teisės normas ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu atsakovo L. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi Nr. 3P-734/2019 ir 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Nr. 3P-1084/2019 atsisakė priimti atsakovo kasacinį skundą, abiem atvejais pripažinusi, kad kasacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio ir 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovo trečią kartą paduotu kasaciniu skundu, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas pirmus du kartus pateiktas kasacinis skundas, o šie argumentai pirmiau nurodytomis teisėjų atrankos kolegijos nutartimis jau buvo įvertinti kaip nepakankami kasacijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9954cf70afbe11e98451fa7b5933515d

pagrindams, įtvirtintiems CPK 346 straipsnio 2 dalyje, konstatuoti.Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti atsakovo trečią kartą pateiktą

kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.Atsakovo sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas yra išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės

9 d. nutartimi, todėl pakartotinai nesprendžiamas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. 3K-3-248-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04774-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.13(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. A. ir V. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Šiaulių energija“ ieškinį atsakovams G. A. ir V. A. dėl leidimo atlikti šilumos tinklų modernizavimo darbus be žemės sklypų savininkų sutikimo ir suderinimo; trečiasis asmuo mažoji bendrija „Armode Elektronics“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=58c5cf50aef511e98451fa7b5933515d

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statytojo teisę gauti leidimą atlikti visus su statybą leidžiančio dokumento gavimu susijusius veiksmus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą be žemės sklypo savininko sutikimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė AB „Šiaulių energija“ ieškiniu prašė leisti jai bei jos samdytiems rangovams atlikti projektavimą (projektavimo darbus), taip pat visus su statybą leidžiančio dokumento gavimu susijusius veiksmus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą bei atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus pagal projektą „Inžinerinių šilumos tiekimo tinklų (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektas. III etapas“ žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), be atsakovų sutikimo ir suderinimo. Ieškovė taip pat prašė leisti jai bei jos samdytiems rangovams patekti prie ieškovei priklausančių energetikos objektų, t. y. inžinerinių tinklų – vandens šilumos tinklų bei šilumos tinklų – vandens šilumos tinklų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir atlikti jų (modernizavimo) rekonstravimo darbus pagal pridedamą projektą „Inžinerinių šilumos tiekimo tinklų (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektas. III etapas“ žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir žemės sklype (duomenys neskelbtini), be atsakovų sutikimo ir suderinimo. Taip pat ieškovė prašė įpareigoti atsakovą G. A. užtikrinti jos bei jos samdytų rangovų patekimą prie ieškovei priklausančių energetikos objektų, t. y. inžinerinių tinklų – vandens šilumos tinklų bei šilumos tinklų – vandens šilumos tinklų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), kad būtų galima atlikti jų (modernizavimo) rekonstravimo darbus pagal projektą „Inžinerinių šilumos tiekimo tinklų (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektas. III etapas“ ir jo sprendinius žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovus užtikrinti ieškovės bei jos samdytų rangovų patekimą prie ieškovei priklausančių energetikos objektų, t. y. inžinerinių tinklų – vandens šilumos tinklų bei šilumos tinklų – vandens šilumos tinklų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), jų kad būtų galima atlikti jų (modernizavimo) rekonstravimo darbus pagal pridedamą projektą „Inžinerinių šilumos tiekimo tinklų (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektas. III etapas“ ir jo sprendinius žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso inžineriniai tinklai – vandens šilumos tinklai bei šilumos tinklai – vandens šilumos tinklai. Šie vandens šilumos tinklai eina per atsakovui G. A. priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taip pat minėti tinklai eina ir per atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Energetikos ministro 2016 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 1-315 „Dėl finansavimo skyrimo projektams, pateiktiems pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 4 prioriteto „Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir naudojimo skatinimas“ 04.3.2-LVPA-K-102 priemonę „Šilumos tiekimo tinklų modernizavimas ir plėtra“ projektui „Šilumos tiekimo tinklų (duomenys neskelbtini) projektavimas ir rekonstravimas“, projekto kodas Nr. (duomenys neskelbtini), įgyvendinti yra skirtos Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos. Projekte numatomi rekonstruoti šilumos tiekimo tinklai patenka į suformuotus žemės sklypus, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovams. Teisme pateiktas atsakovų sutikimas yra sąlyginis, nes iškelta nemažai sąlygų ieškovei vykdant projektą. Ieškovė negali įvykdyti atsakovų keliamų reikalavimų, todėl teigia, kad atsakovai sutikimo projektui nėra davę.

4. Atsakovai neginčijo esminės ieškovės teisės patekti prie šilumos tinklų ir atlikti jų darbus, tačiau jiems nepriimtinos projekto ir darbų atlikimo sąlygos. Atsakovai rašytiniu 2017 m. lapkričio 16 d. sutikimu davė sutikimą (leidimą) ieškovei, kad ši, laikydamasi galiojančių techninių reikalavimų bei teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, atliktų sau priklausančių inžinerinių tinklų statybos (modernizavimo) darbus atsakovams priklausančiuose žemės sklypuose. Atsakovai neneigė, kad pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį apsaugos zonoje esančių nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie joms priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus, tačiau atsakovai nėra gavę iš ieškovės konkretaus paaiškinimo, kas konkrečiai jos netenkina atsakovų teiktame rašytiniame sutikime. Atsakovų teigimu, jų rašytinis sutikimas leidžia ieškovei gauti statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovai pažymėjo, kad ieškovė nėra dar atlyginusi nuostolių, padarytų 2012 m. Žala buvo padaryta pastatui, ji atsirado dėl vykdytų kiemo aikštelės atstatomųjų darbų. Atsakovai su ieškove siekė sudaryti nuomos sutartį atliekant darbus žemės sklypuose, tačiau ieškovė su tuo nesutiko.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: leido ieškovei AB „Šiaulių energija“ kreiptis į kompetentingą instituciją prašant išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal projektą „Inžinerinių šilumos tiekimo tinklų (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektas. III etapas“ be žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininko G. A. ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkų G. A. ir V. A. sutikimų; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovų sutikimas atlikti projektavimo darbus nėra reikalingas ir ta

aplinkybė, kad atsakovai ieškovei sutikimo atlikti projektavimo darbus nedavė, nėra laikytina ieškovės teisių pažeidimu, kuris turi būti ginamas, todėl šią ieškovės ieškinio dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atmetė šį ieškovės ieškinio reikalavimą ir tuo pagrindu, kad ieškovės rangovė UAB „Miesto šiluma“ jau yra parengusi projektą ir būtent šį projektą ieškovė buvo pateikusi atsakovams. Tai, kad ieškovė turi parengtą projektą, patvirtina, jog dėl projektavimo atsakovų sutikimas nėra reikalingas, o neduodami tokio sutikimo atsakovai ieškovės teisių nepažeidė.

7. Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovai pateikė 2017 m. lapkričio 16 d. sutikimą (leidimą), teismas pažymėjo, kad šis dokumentas savo esme išreiškė tik atsakovų valią dėl statybos darbų atlikimo, bet nesuteikė teisės ieškovei kreiptis į kompetentingą instituciją dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo. Teismas atsakovų sutikimo nelaikė dokumentu, nurodytu Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte, ir sprendė, kad šis ieškovės reikalavimas yra pagrįstas.

8. Teismas nurodė, kad vertindamas tai, jog atsakovai nepagrįstai atsisakė ieškovei duoti sutikimą, reikalingą statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tokį sutikimą duoda. Tačiau tai savaime nereiškia, kad ieškovės projektas atitinka visus reikalavimus. Projekto vertinimas ir sprendimo dėl statybą leidžiančio dokumento priėmimas yra kompetentingos institucijos sprendimas. Ši institucija turi priimti sprendimą, įvertinusi ieškovės projektą, jame nurodytą statybos rūšį, tai pat vertindama ir jau toje teritorijoje išduotus leidimus, nes atsakovui G. A. yra išduotas leidimas rekonstruoti statinį (duomenys neskelbtini).

9. Teismas atmetė ieškovės reikalavimo dalį, susijusią su visų kitų veiksmų gauti statybą leidžiantį dokumentą atlikimu. Teismas nustatė, kad vienintelė kliūtis, dėl kurios ieškovė negali kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo, yra tai, kad atsakovai nepateikė savo sutikimo. Kitų priežasčių, kliūčių ar atsakovų veiksmų, kurie pažeistų ieškovės teises, ieškovė nenurodė, o teismas nenustatė.

10. Teismas nurodė, kad ieškovė, reikšdama ieškinį, siekia apginti savo subjektinę teisę, kurią pažeidžia atsakovai. Pagrindas atlikti statybos darbus yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Nagrinėjamu atveju toks dokumentas ieškovei nėra išduotas. Taip pat nėra žinoma, ar toks dokumentas bus išduotas, o jei bus išduotas, tai koks bus jo turinys, atliekamų darbų mastas, statybos rūšis ir t. t., nes dokumento išdavimo metu ieškovė gali tikslinti ar koreguoti savo projektą pagal kompetentingos institucijos pastabas. Ginčas tarp šalių yra dėl atstumo tarp šilumos trasos ir atsakovui priklausančio pastato, todėl nėra žinoma, ar išdavus statybą leidžiantį dokumentą ir toliau bus ginčas tarp šalių. Nesant statybą leidžiančio dokumento teismas negali konstatuoti, kad ieškovė turi teisę atlikti minėtus darbus, todėl negali konstatuoti ieškovės pažeistos teisės gynimo būtinumo. Teismas, konstatuodamas, kad šiuo metu atsakovai dėl šios dalies ieškovės teisių nėra pažeidę, nes ieškovė dar neturi teisės darbus atlikti, sprendė šią ieškovės ieškinio dalį atmesti.

11. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 18 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

12. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, atlikdama rekonstrukciją, ketina atlikti modernizavimo darbus, todėl jai reikalingas atsakovų sutikimas. Atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. sutikimas buvo duotas be jokių išimčių ar išlygų, nustatančių galimybę sutikime keliamus reikalavimus vykdyti pagal ieškovės galimybes, t. y. duodami sutikimą atsakovai pateikė nemažai sąlygų, kurių dalies ieškovė negalės įvykdyti, todėl toks sutikimas negali būti laikomas tinkamu sutikimu pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimus. Ieškovės kreipimasis į kompetentingą instituciją dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo su tokio turinio sutikimu, koks buvo duotas atsakovų, teismo vertinimu, reikštų, jog ieškovė sutinka su atsakovų nurodytomis sutikimo sąlygomis ir įsipareigoja jų laikytis.

13. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, atsakovams nepateikus sutikimo be išlygų, ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl leidimo kreiptis į kompetentingą instituciją, prašydama išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal projektą be žemės sklypų savininkų sutikimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino atsakovų nurodytų projekto neatitikčių imperatyvioms teisės aktų nuostatoms bei atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. sutikime siūlytų ieškovei priklausančių inžinerinių tinklų modernizavimo būdų bei sąlygų, nes atsakovų nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos klausimai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

14. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įvertinimas, ar ieškovės projektas atitinka statybą reglamentuojančias normas ir ar yra pagrindas išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra Statybos įstatyme nurodytos institucijos kompetencija. Teismo leidimas ieškovei kreiptis į kompetentingą instituciją prašant išduoti statybą leidžiantį dokumentą be savininkų (atsakovų) sutikimų savaime nereiškia, kad ieškovės projektas atitinka visus reikalavimus. Projekto vertinimas ir sprendimo dėl statybą leidžiančio dokumento priėmimas yra

kompetentingos institucijos sprendimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagrindas atlikti statybos darbus yra statybą leidžiančio dokumento išdavimas, o nagrinėjamu atveju toks dokumentas ieškovei nėra išduotas; taip pat nėra žinoma, ar toks dokumentas bus išduotas, o jei bus išduotas, tai koks bus jo turinys, atliekamų darbų mastas, statybos rūšis. Nesant statybą leidžiančio dokumento, šioje privalomos procedūros stadijoje teismas negali plečiamai aiškinti ieškovės teisių atliekant minėtus darbus nesant išduoto statybą leidžiančio dokumento.

15. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo įvertinti atsakovų nurodytų projekto neatitikčių imperatyvioms teisės aktų nuostatoms bei atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. sutikime siūlytų ieškovei priklausančių inžinerinių tinklų modernizavimo būdų bei sąlygų.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 18 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. rašytinis sutikimas atitinka Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatytus reikalavimus taip, kad ieškovė galėtų kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo pagal atsakovų siūlomus ieškovės teisės į jai priklausančių inžinerinių šilumos tinklų modernizavimą įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nurodytas susitarimas, sutartis ar sutikimas, priešingai nei aiškino teismai, neturėtų būti suprantamas tik kaip žemės sklypo (teritorijos) savininko formalus leidimo suteikimas be jokių pastabų, išlygų, net jeigu statytojo pateikti projektiniai sprendiniai prieštarauja imperatyvioms statybą reglamentuojančioms normoms, taip pažeidžiant ir žemės sklypo savininko teises bei teisėtus interesus (imperatyvios statybą reglamentuojančios normos nėra savitikslės, jos būtent ir užtikrina ne vien tik statytojo, bet ir kitų asmenų reikšmingus, svarbius teisėtus interesus). Atsakovų nuomone, tokiame sutikime gali būti su teisės aktų nuostatomis derančios sąlygos.

16.2. Atsakovai 2017 m. lapkričio 16 d. rašytiniame sutikime nurodė, kad būtų laikomasi galiojančių imperatyvių techninių reikalavimų bei teisės aktuose įtvirtintų imperatyvių statybas reglamentuojančių reikalavimų ir kad po statybos darbų žemės sklypai (duomenys neskelbtini), ir juose esantys statiniai (kurie yra įregistruoti kaip nekilnojamieji daiktai nekilnojamojo turto registre) būtų ne prastesnės būklės negu prieš statybos darbų pradžią. Tokios atsakovų rašytiniame sutikime nustatytos sąlygos pagrįstos ir teisėtos, užtikrina tiek ieškovės, tiek atsakovų teises bei teisėtus interesus. Teismai nenurodė, kokios atsakovų sąlygos sutikime yra nesuderinamos su teisės aktų nuostatomis.

16.3. Teismai turėjo pareigą vertinti atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. rašytinio sutikimo turinį: pagal galiojantį teisinį reguliavimą atsakovams nedraudžiama sutikime pažymėti, kad ieškovė jai priklausančių inžinerinių tinklų statybos (modernizavimo) darbus atsakovams priklausančiuose žemės sklypuose turi atlikti laikydamasi galiojančių techninių reikalavimų bei teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tokia jų žyma sutikime niekaip negalėtų būti vertinama kaip atsisakymas ieškovei duoti sutikimą. Pagal ieškovės pateiktus projektinius sprendinius atstumai, įtvirtinti teisės norminiuose aktuose, nėra išlaikomi. Atsakovams konkrečiai sutikime nurodžius, kodėl ieškovės projektas neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, teismai turėjo spręsti, ar toks projektas atitinka minėtus reikalavimus, juolab kad tarp šalių dėl to kilo ginčas. Tačiau teismai neteisėtai atsisakė nagrinėti ieškovės pateiktų projektinių siūlymų atitiktį statybą reglamentuojančioms imperatyvioms teisės normoms, įskaitant dėl neišlaikytų atstumų, nurodydami, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

16.4. Atsakovai neneigia, kad pagal Energetikos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį apsaugos zonoje esančių nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie joms priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus, tačiau tai turi būti daroma laikantis imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, išlaikant minimalius atstumus nuo rekonstruojamų inžinerinių tinklų iki atsakovo statinių bei nepažeidžiant žemės sklypuose esančių statinių savininkų teisėtų interesų, kad jiems nebūtų daroma žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis).

17. Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Atsakovai davė sutikimą su sąlygomis, kurių ieškovė negalėtų įvykdyti, sutikime nėra nustatyta jokių išimčių ar išlygų atsakovų keliamus reikalavimus vykdyti pagal ieškovės galimybes, todėl šis atsakovų sutikimas negali būti laikomas

tinkamu sutikimu pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punktą.17.2. Ieškovės kreipimasis į kompetentingą instituciją dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo su tokio turinio

sutikimu, kokį pateikė atsakovai, reikštų, jog ieškovė sutinka su atsakovų nurodytomis sutikimo sąlygomis ir įsipareigoja jų laikytis. Atsakovų sutikime nurodytos sąlygos ieškovei nepriimtinos ir neįgyvendintinos. Atsakovų sutikime keliami reikalavimai nukreipti į tai, kad ieškovė savo lėšomis įrengtų kanalą, ant kurio atsakovai galėtų savo žemės sklypuose statyti naujus pastatus. Pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. energetikos ministro įsakymu Nr. 1-176 patvirtintų Šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų ir jų įrenginių apsaugos taisyklių 17 punktą šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklus eksploatuojančios įmonės (organizacijos), atlikusios planinius arba avarinius vamzdyno remonto ar atstatymo darbus, kelio sankasą ir dangą turi atstatyti savo lėšomis, taip pat sutvarkyti žemės savininkų ir naudotojų teritorijas taip, kad jos būtų tinkamos toliau naudoti pagal paskirtį, taip pat atlyginti žemės savininkams ar žemės naudotojams nuostolius, padarytus atliekant šiuos darbus. Nuostoliai nustatomi ir atlyginami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, atsakovams užtikrintos visos teisės, teisė ir į nuostolių atlyginimą, tačiau nesuteikta teisė į galimybę pasipelnyti šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklus eksploatuojančios įmonės sąskaita.

17.3. Tai, kad atsakovų keliami reikalavimai dėl atstumų nuo pastatų prieštarauja teisės aktams, patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas atsakovų kviestas liudytojas UAB „Siena“ darbuotojas architektas A. J.; byloje yra pateikta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcijos prie Aplinkos ministerijos konsultacija, kurioje nurodoma, jog statybos techninio reglamento STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. Dl-309, 5 priede nustatyti horizontalūs atstumai yra privalomi tarp gamybos, pramonės, sandėliavimo pastatų pamatų ir naujai statomų inžinerinių tinklų. Teisės aktai neįtvirtina privalomumo taikyti Reglamento 5 priede nurodytus atstumus nuo paklausime nurodytuose žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančių prekybos paskirties pastatų iki rekonstruojamo šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklo dalių, tačiau visais atvejais atliekant statybos darbus privaloma nepažeisti esminių statinių (pastatų) reikalavimų. Teismo leidimas kreiptis į kompetentingą instituciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo nereiškia, kad kompetentinga institucija nevykdys pareigos patikrinti projekto atitiktį teisės aktų reikalavimams.

17.4. Ginčo žemės sklypams Nekilnojamojo turto registre yra nustatyta speciali žemės naudojimo šilumos tiekimo tinklų apsaugos sąlyga, nurodyta Energetikos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, ir ši nuostata yra imperatyvi. Pažymėtina, kad patys atsakovai pripažino, jog jie turi leisti energetikos įmonėms patekti prie joms priklausančių ar jų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus.

17.5. Dėl atsakovų neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų ieškovė prarado galimybę pasinaudoti struktūrinių fondų pagalba rekonstruojant šilumos tiekimo tinklus. Dėl to taip pat žymiai išaugo rangos kainos ir padidėjo šilumos kaina vartotojams. Pati ieškovė dėl to patiria ir patirs didelius finansinius praradimus. Atsakovai neteisėtai ir nepagrįstai trukdo ieškovei įgyvendinti Lietuvos Respublikos šilumos įstatymo nuostatas mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti šilumos tiekimą vartotojams. Tokiais atsakovų veiksmais pažeidžiamas viešasis interesas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statytojo teisę gauti leidimą atlikti visus su statybą leidžiančio dokumento gavimu susijusius veiksmus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą be žemės sklypo savininko sutikimo, aiškinimo ir taikymo

18. Atsakovai kasaciniame skunde šią bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ginčija dviem aspektais. Pirma, atsakovai nesutinka su teismų vertinimu, kad jų 2017 m. lapkričio 16 d. rašytinis sutikimas atitinka Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatytus reikalavimus taip, kad ieškovė galėtų kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo pagal atsakovų siūlomus ieškovės teisės į jai priklausančių inžinerinių šilumos tinklų rekonstravimą įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Antra, atsakovų teigimu, teismai turėjo pareigą vertinti atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. rašytinio sutikimo turinį, nagrinėti ieškovės pateiktų projektinių siūlymų atitiktį statybą reglamentuojančioms imperatyvioms teisės normoms,

įskaitant dėl neišlaikytų atstumų.19. Šalys neginčija, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte

įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį veiksmams, susijusiems su ieškovei nuosavybės teise priklausančių inžinerinių šilumos tinklų, esančių atsakovui G. A. ir abiem atsakovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, rekonstrukcija, inter alia (be kita ko), kreiptis į įgaliotą valstybės instituciją dėl statybą leidžiančio dokumento rekonstravimo darbams pagal ieškovės pateiktą projektą išdavimo, atlikti būtinas atsakovų sutikimas arba ieškovės ir atsakovų sutartis. Atsakovai neginčija, kad ieškovė turi teisę atlikti jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinių šilumos tinklų, esančių atsakovui G. A. ir abiem atsakovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, rekonstravimo darbus, tačiau teigia, kad ši teisė turi būti įgyvendinta tik atsakovams priimtinu būdu, laikantis jų nustatytų sąlygų, išdėstytų atsakovų rašytiniame 2017 m. lapkričio 16 d. sutikime.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų į bylą pateiktą 2017 m. lapkričio 16 d. raštą, kuris pavadintas sutikimu (leidimu), pažymi, kad nors jo 6 punkte nurodoma, kad „Atsakovai sutinka, kad ieškovė <…> atliktų modernizavimo (rekonstravimo) darbus pagal projektą <…>“, šiame punkte nurodoma, kad pagal ieškovės pateiktus projektinius sprendinius atstumai, įtvirtinti teisės norminiuose aktuose, nėra išlaikomi. Taigi, nors atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. raštas pavadintas sutikimu, jis negali būti vertinamas kaip atsakovų duotas sutikimas ieškovei atlikti veiksmus, susijusius su jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinių šilumos tinklų, esančių atsakovui G. A. ir abiem atsakovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, rekonstrukcija pagal ieškovės pateiktą projektą. Net ir tuo atveju, jeigu šiame rašte nebūtų 6 punkto, jis galėtų būti vertinamas tik kaip atsakovų siūlymas ieškovei sudaryti susitarimą dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių inžinerinių šilumos tinklų, esančių atsakovui G. A. ir abiem atsakovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, rekonstrukcijos pagal ieškovės pateiktą projektą atlikimo, bet ne kaip leidimas atlikti su rekonstrukcija susijusius veiksmus, inter alia, kreiptis į įgaliotą valstybės instituciją dėl statybą leidžiančio dokumento atlikti rekonstravimo darbus pagal ieškovės pateiktą projektą išdavimo.

21. Vadinasi, šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovų į bylą pateiktas 2017 m. lapkričio 16 d. rašytinis sutikimas negali būti vertinamas kaip Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte minimas žemės sklypo savininko sutikimas, kuris būtinas norint gauti statybą leidžiantį dokumentą.

22. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.138 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nustatytais būdais, inter alia, pripažindamas tas teises.

23. Nagrinėjamoje byloje pareikšdama reikalavimus ieškovė siekė pripažinti jai teisę be atsakovų sutikimo atlikti veiksmus, susijusius su ieškovei nuosavybės teise priklausančių inžinerinių šilumos tinklų, esančių atsakovui G. A. ir abiem atsakovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, rekonstrukcija, inter alia, kreiptis į įgaliotą valstybės instituciją dėl statybą leidžiančio dokumento atlikti rekonstravimo darbus pagal ieškovės pateiktą projektą išdavimo.

24. Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kurio nuosavybės teise ar kita valdymo ir naudojimo teise nevaldo statytojas, numatoma vykdyti statybos, inter alia, rekonstravimo darbus, statybą leidžiančiam dokumentui gauti valstybės įgaliotai institucijai turi būti pateikta sutartis, sutikimas ar susitarimas su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, siekiama užtikrinti, kad įgyvendinant teisę statyti nebūtų pažeidžiamos žemės sklypo, kuriame numatoma vykdyti statybos darbus, savininko teisės, kad būtų suderinti statytojo ir žemės sklypo savininko interesai.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas ginčą tarp statytojo ir žemės sklypo savininko, kai šie nesutaria dėl teisės statyti įgyvendinimo būdo ir sąlygų, patikrina priežastis, kodėl jie nesutaria ir kurio iš jų pozicija (reikalavimai) neatitinka interesų derinimo principo. Jeigu statytojas siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę (nagrinėjamoje byloje atlikti nuosavybės teise priklausančių inžinerinių šilumos tinklų, esančių atsakovui G. A. ir abiem atsakovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, rekonstrukciją), žemės sklypo savininkas gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jo, kaip žemės sklypo ir kitų jame esančių nekilnojamųjų daiktų savininko, teises ar teisėtus interesus. Žemės sklypo savininkas turi teisę neduoti sutikimo, tačiau nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad atliekant statybos darbus bus pažeistos žemės sklypo savininko teisės ar teisėti interesai. Žemės sklypo savininkas, nesutikdamas su statytojo veiksmais, turi nurodyti galimus teisės normų pažeidimus.

26. Esant statytojo ir žemės sklypo savininko interesų dėl statytojo turimos teisės įgyvendinimo išsiskyrimui labai svarbu ieškoti abiem asmenims priimtino sprendimo būdo, nesiekti savo interesų apsaugos kito asmens teisių suvaržymo sąskaita. Interesams suderinti būtinas asmenų kooperavimasis, o siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą asmenį, neatitinka CK 1.5 straipsnio nuostatų.

27. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir spręsdamas skirtingų savininkų (žemės sklypo savininko ir tame sklype esančių statytojui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų savininko) tarpusavio interesų suderinimo klausimą, taip pat turi siekti interesų pusiausvyros, interesus įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos aspektu, pasverti, ar vieno iš savininkų interesų prioriteto pripažinimas nesukels esminio kito savininko nuosavybės teisės pažeidimo.

28. Šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, jog įvertinimas, ar ieškovės projektas atitinka statybą reglamentuojančias normas ir ar yra pagrindas išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra Statybos įstatyme nurodytos institucijos kompetencija; teismo leidimas ieškovei kreiptis į kompetentingą instituciją prašant išduoti statybą leidžiantį dokumentą be savininkų (atsakovų) sutikimų savaime nereiškia, kad ieškovės projektas atitinka visus reikalavimus; projekto vertinimas ir sprendimo dėl statybą leidžiančio dokumento priėmimas yra kompetentingos institucijos sprendimas.

29. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovų nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos klausimai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Įvertinusi tai, kas nurodyta šios nutarties 24–27 punktuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo vertinti ieškovės pateiktus jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinių šilumos tinklų rekonstravimo projektinius siūlymus, tačiau ne visa atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. rašto, kuris pavadintas sutikimu, turinio apimtimi, bet tiek, kiek juos atsakovai sieja su jų, kaip žemės sklypų savininkų, teisių pažeidimu, kuris, atsakovų vertinimu, atsirastų, jeigu ieškovė įgyvendintų teisę rekonstruoti inžinerinius tinklus pagal jos pateiktą projektą.

30. Kaip matyti iš atsakovų 2017 m. lapkričio 16 d. rašto, kuris pavadintas sutikimu, turinio, atsakovai kaip pažeidžiančius jų teises nurodo ieškovės inžinerinių tinklų rekonstrukcijos projekto sprendinius tiek, kiek, kaip patys atsakovai teigia, jais pažeidžiamas teisės aktuose nustatytas rekonstruojamų inžinerinių tinklų atstumas iki atsakovams nuosavybės teise priklausančių pastatų. Taip pat kaip reikšmingas ieškovės teisės rekonstruoti inžinerinius tinklus įgyvendinimo sąlygas, kurių nesilaikymas galėtų pažeisti atsakovų teises, atsakovai nurodo rekonstravimo darbų terminą ir tai, kad ieškovė privalo užtikrinti galimybę atliekant rekonstravimo darbus atsakovams patekti (prieiti, privažiuoti) į jiems nuosavybės teise priklausančius pastatus.

31. Kadangi bylą nagrinėję teismai šių reikšmingų teisingam bylos išsprendimui aplinkybių apskritai nevertino, t. y. nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovų nurodomus jų teisių suvaržymus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo tenkintas ieškinys, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis buvo palikta nepakeista, naikinamos ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 360 straipsnis).

32. Nagrinėdami iš naujo bylą teismai privalo atsižvelgti į šios nutarties 24–27 punktuose pateiktus išaiškinimus. Jeigu būtų nustatyta, kad pagal ieškovės pateiktą inžinerinių tinklų rekonstravimo projektą atstumas tarp inžinerinių tinklų ir atsakovams nuosavybės teise priklausančių pastatų bus mažesnis nei iki rekonstrukcijos, teismai turėtų atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, formuojamą bylose, kuriose sprendžiami gretimų sklypų savininkų ginčai, kilę vieno sklypo savininkui įgyvendinant teisę statyti statinius mažesniu nei teisės aktuose nustatytu minimaliu atstumu iki kito žemės sklypo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-403/2017 28 punktą; 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-224-1075/2018 44–45 punktus), pagal kurią gretimo sklypo savininkas neprivalo motyvuoti savo atsisakymo, kai rekonstruojamas statinys, jau esantis mažesniu, nei nustatyta teisės aktuose, atstumu, ir mažinamos esamo atstumo iki sklypo ribos; nustatęs, kad dar labiau mažinamas rekonstruojamo statinio atstumas iki sklypo ribos, teismas privalo nustatyti ir tai, ar savininko teisės rekonstruoti statinį mažinant atstumą iki sklypo ribos pripažinimas nepažeis minimalaus atstumo iki sklypo ribos nustatymo viešųjų interesų, ar toks pripažinimas atitiks CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, inter alia, ar nepripažinus savininko teisės rekonstruoti statinį nebus neproporcingai suvaržytos jo nuosavybės teisės ar netgi paneigta pati nuosavybės teisės esmė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 8 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 23,29 Eur išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).34. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 18 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo dalis, kuria teismas tenkino ieškinį ir leido ieškovei AB „Šiaulių energija“ kreiptis į kompetentingą instituciją prašant išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal projektą „Inžinerinių šilumos tiekimo tinklų (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektas. III etapas“ be žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) savininko G. A. ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkų G. A. ir V. A. sutikimų ir priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo šią dalį bei dalį, kuria priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GEDIMINAS SAGATYS

DONATAS ŠERNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-263-823/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00468-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.5.5; 3.4.3.7.1; 3.5.19.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Alės Bukavinienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens (kreditorės) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Laugina“ bankroto byloje (Nr. eB2-350-555/2018), kurioje patvirtintas patikslintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8aa75560afbe11e98451fa7b5933515d

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinės hipotekos taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2. Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi UAB „Laugina“ iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi patvirtintas UAB „Laugina“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį, be kita ko, įtrauktas ir kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 124 300,09 Eur antros eilės finansinis reikalavimas. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditorės VMI 141 386,76 Eur finansinis reikalavimas. Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartimi UAB „Laugina“ bankroto byloje kreditorė VMI su 141 386,76 Eur finansiniu reikalavimu pakeista naujuoju kreditoriumi – VĮ Turto banku. 2018 m. gegužės 21 d. VĮ Turto bankas grąžino VMI 141 386,76 Eur reikalavimo teisę į BUAB „Laugina“. Kreditorė pateikė prašymą patikslinti jos finansinį reikalavimą, nes, po bankroto bylos iškėlimo dienos UAB „Laugina“ iš Garantinio fondo lėšų patenkinus pirmos eilės kreditorių reikalavimus ir deklaravus gyventojų pajamų mokestį, susijusį su darbo santykiais, bei pateikus nekilnojamojo turto deklaraciją už 2016 metus, išaugo mokestinė nepriemoka. Nurodė, kad prašomas patvirtinti bendro 150 961,76 Eur dydžio patikslintas finansinis reikalavimas susideda iš 97 549,24 Eur priverstine hipoteka užtikrinto finansinio reikalavimo ir iš 53 412,52 Eur antros eilės finansinio reikalavimo.

3. BUAB „Laugina“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu iš UAB „Laugina“ kreditorių sąrašo išbraukti VĮ Turto banką ir patvirtinti patikslintą VMI 150 961,76 Eur finansinį reikalavimą, o klausimą dėl reikalavimo dalių tenkinimo tvarkos, t. y. dėl 97 549,24 Eur įkeitimu užtikrinto finansinio reikalavimo ir dėl 53 412,52 Eur antros eilės finansinio reikalavimo, prašė spręsti teismo nuožiūra.

4. BUAB „Laugina“ kreditoriai UAB „Krašto projektai ir partneriai“ ir E. Laucius nesutiko su kreditorės VMI nurodyta finansinio reikalavimo tenkinimo eile (tvarka).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi panaikino VMI 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo pagrindu Hipotekos registre įregistruotą BUAB „Laugina“ turto priverstinę hipoteką. Teismas BUAB „Laugina“ bankroto byloje kreditorių VĮ Turto banką (su 141 386,76 Eur finansiniu reikalavimu) pakeitė naująja kreditore VMI ir patvirtino šios kreditorės patikslintą antros eilės 150 961,76 Eur finansinį reikalavimą.

6. Teismas, ištyręs šalių paaiškinimus ir byloje esančius duomenis, pažymėjo, kad nėra ginčo dėl kreditorės VMI 141 386,76 Eur finansinio reikalavimo dydžio ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad, Garantinio fondo lėšomis patenkinus pirmos eilės kreditorių finansinius reikalavimus, padidėjo įmonės įsiskolinimas valstybės, savivaldybių fondų biudžetams, todėl atmetė kreditorių prieštaravimus, kad nagrinėjamu atveju prašymas patvirtinti VMI finansinį reikalavimą esą buvo pateiktas praleidus įstatyme įtvirtintą terminą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atliekama ne finansinio reikalavimo tvirtinimo, o tikslinimo procedūra, kuriai toks terminas netaikytinas.

7. Spręsdamas klausimą dėl VMI finansinio reikalavimo tenkinimo eiliškumo teismas nustatė, kad BUAB „Laugina“ turto priverstinė hipoteka buvo įregistruota jau galiojant šios įmonės turto areštui. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą teismas sprendė, kad tai sudaro pagrindą kreditorės VMI sprendimu taikytą priverstinę hipoteką ex officio (pagal pareigas) panaikinti.

8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditorės VMI atskirąjį skundą, 2019 m. sausio 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį paliko nepakeistą.

9. Kolegija nurodė, kad apeliacine tvarka spręstina tik dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo tenkinimo tvarkos.

10. Kolegija nustatė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu nustatė UAB „Laugina“ nekilnojamojo turto (administracinio pastato) priverstinę hipoteką. Priverstinė hipoteka Hipotekos registre įregistruota 2016 m. gegužės 4 d. Tačiau tam pačiam UAB „Laugina“ priklausančiam nekilnojamam turtui nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. antstolio A. Š. 2015 m. rugpjūčio 10 d. Turto arešto aktų registro pranešimu apie turto arešto

įregistravimą buvo įregistruotas turto areštas – apribota disponavimo teisė, o nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. Turto arešto aktų registro pranešimu apie turto arešto įregistravimą buvo įregistruotas turto areštas – apribota disponavimo teisė.

11. Kolegija pažymėjo, kad kreditorės akcentuojamos priverstinės hipotekos savybės, ją atskiriančios nuo sutartinės hipotekos, nesudaro pagrindo teigti, jog daikto areštas (apribojant skolininko disponavimo teisę) nesudaro kliūčių kreditoriui nustatyti priverstinę to daikto hipoteką. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai ir nurodė, kad areštuotam skolininkės turtui mokesčių administratoriaus vienašaliu sprendimu priverstinė hipoteka negalėjo būti nustatyta.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo (kreditorė) VMI prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.175 straipsnyje yra išskirtos dvi hipotekos rūšys – priverstinė ir sutartinė. Sutartinės hipotekos atveju nekilnojamojo daikto savininkas disponuoja įkeičiamu turtu, tuo tarpu priverstinės hipotekos taikymas nėra susijęs su disponavimu – nekilnojamasis daiktas įkeičiamas priverstinai.

12.2. Nagrinėjamu atveju priverstinė hipoteka nustatoma siekiant užtikrinti viešąjį interesą – mokesčių sumokėjimą. CK nėra nurodyta, kad priverstinė hipoteka negali būti nustatyta turtui, kuris yra areštuotas. Skolininko turto areštas yra nustatytas kaip laikinoji apsaugos priemonė, draudžianti pačiam skolininkui disponuoti jam priklausančiu turtu, tačiau priverstinės hipotekos prigimtis yra kitokia nei sutartinės hipotekos, įstatymas nereikalauja skolininko sutikimo priverstinei hipotekai nustatyti. Iki hipotekos registravimo pritaikyto turto arešto, apribojančio disponavimo galimybes, pasekmės yra reikšmingos sutartinės hipotekos taikymui, kai daikto savininkas disponuoja įkeičiamu turtu, tačiau tokio arešto pritaikymas nelaikytinas apribojančiu atitinkamas teises turinčių valstybės institucijų galimybę taikyti įstatyme nustatytas priverstinio poveikio priemones, siekiant apginti viešąjį interesą.

12.3. Valstybinės mokesčių inspekcijos teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ), pagal kurį mokesčių administratorius turi ne tik teisę, bet ir pareigą užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Vienas iš užtikrinimo būdų yra priverstinė hipoteka. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad mokesčių administratoriaus sprendimu skolininko turtui nustatyta priverstinė hipoteka yra neteisėta (o tai lemtų išvadą, jog VMI finansinis reikalavimas (jo dalis) negali būti pripažintas prioritetiniu ir tenkintinu iš konkretaus įkeisto turto vertės Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 34 straipsnyje nustatyta tvarka), susidarytų situacija, kad viešojo intereso apsauga, siekiant gauti lėšų visuomenės poreikiams tenkinti, yra mažiau svarbi, o MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 15 punkto, 95 straipsnio 1 dalies ir CK 4.175 bei 4.176 straipsnių nuostatos būtų pažeistos.

13. Atsiliepimai į kasacinį skundą įstatymo nustatytais terminais pateikti nebuvo.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl atsiliepimo į kasacinį skundą priėmimo

14. 2019 m. birželio 26 d. gautas suinteresuoto asmens UAB „Kontmena“ atsiliepimas į VMI kasacinį skundą ir prašymas atnaujinti terminą atsiliepimui į kasacinį skundą paduoti. Suinteresuoto asmens teigimu, pateikti atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymo nustatytais terminais jis neturėjo galimybės, nes apie kasacinio skundo įrašymą į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą nebuvo informuotas.

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsiliepimus į kasacinį skundą šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą. CPK 78 straipsnis nustato, kad procesinis terminas gali būti atnaujintas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Kasacinis teismas yra

išaiškinęs, kad proceso terminų tikslas yra užtikrinti teismo sprendimų, kartu ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Dėl to praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, kiekvienu atveju savo nuožiūra sprendžia, ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, įvertindamas prašyme nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, t. y. ar termino praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-523-969/2018 37 punktą).

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, bylos duomenys patvirtina, jog apie kasacinio skundo įrašymą į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą UAB „Kontmena“, kaip ir kitiems proceso dalyviams, buvo pranešta 2019 m. balandžio 11 d. pranešimu įstatymų nustatyta tvarka. Pranešime nurodytas suinteresuoto asmens adresas atitinka adresą, nurodytą teikiamame atsiliepime į kasacinį skundą, todėl suinteresuoto asmens teiginiai, kad jam anksčiau nebuvo žinoma apie paduotą kasacinį skundą, vertintini kritiškai. Be to, kaip pažymi ir pats suinteresuotas asmuo, jis aktyviai dalyvavo šios bylos nagrinėjimo procese ir teikė savo poziciją ginčijamu klausimu, todėl nėra pagrindo manyti, kad atsisakius priimti atsiliepimą į kasacinį skundą būtų iš esmės pažeista suinteresuoto asmens teisė būti išklausytam. Tuo tarpu priėmus atsiliepimą į kasacinį skundą, pateiktą teismo posėdžio dieną, bylos nagrinėjimas būtų užvilkintas, kadangi apie pateiktą atsiliepimą įstatymų nustatyta tvarka turėtų būti informuoti kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija atsisako atnaujinti terminą UAB „Kontmena“ atsiliepimui į kasacinį skundą paduoti ir, vadovaudamasi CPK 351 straipsnio 1 dalimi, UAB „Kontmena“ atsiliepimo į kasacinį skundą nepriima.

Dėl galimybės nustatyti priverstinę hipoteką turtui, kuris yra areštuotas apribojant disponavimo teisę

17. Hipoteka yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Tai – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-307-2010).

18. Hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose numatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais, kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių; kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus; kitais šio kodekso nurodytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalies 1–3 punktai).

19. Pagal CK 4.175 straipsnio 4 dalį Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ir mokesčių administratorių nustatomos priverstinės hipotekos nustatymo tvarką nustato šių subjektų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Pagal MAĮ nuostatas priverstinė hipoteka yra vienas iš mokestinės prievolės užtikrinimo būdų, tačiau MAĮ nedetalizuoja, kokiais konkrečiais atvejais ir sąlygomis jis gali būti taikomas (MAĮ 103 straipsnis). VMI vertinimu, nesant CK ar MAĮ tiesiogiai įtvirtinto draudimo taikyti priverstinę hipoteką turtui, kuris yra areštuotas, darytina išvada, kad priverstinės hipotekos nustatymas areštuotam turtui yra galimas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais VMI argumentais.

20. Pažymėtina, kad MAĮ įtvirtintos mokesčių administratoriaus teisės (ir pareigos) priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas ir taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo būdus, įskaitant priverstinę hipoteką, įgyvendinimo ribas gali nustatyti ne tik MAĮ, bet ir kiti įstatymai. Pavyzdžiui, draudimas taikyti priverstinę hipoteką įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtintas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte. Be to, šios teisės apribojimus gali nustatyti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai (CPK 18 straipsnis). Taigi, vien ta aplinkybė, kad aptariamas draudimas nėra tiesiogiai įtvirtintas CK ar MAĮ nuostatose, nesudaro pagrindo teigti, jog priverstinė hipoteka yra galima taikyti areštuotam turtui.

21. Turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar tik šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo juo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Turtas gali būti areštuojamas teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnis) ar antstoliui atliekant vykdymo veiksmus pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus

(CPK 586, 675 straipsniai). Turto areštas taip pat yra ir vienas iš mokestinės prievolės užtikrinimo būdų (MAĮ 101 straipsnis). Tais atvejais, kai areštuojant turtą yra apribojama disponavimo šiuo turtu teisė, tai reiškia priverstinį laikiną teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę apribojimą (Turto arešto registrų įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turto areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė yra procesinė priemonė, tarnaujanti tam, kad teisingumo vykdymas nebūtų tik formalus teisinio ginčo išsprendimo aktas, bet kad būtų sudarytos sąlygos teismo priimtam sprendimui realiai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2006). Turto apsunkinimas hipoteka neabejotinai lemia asmens, kurio reikalavimams užtikrinti ginčo turtas yra areštuotas, reikalavimo patenkinimo galimybių sumažėjimą (o tam tikrais atvejais ir išnykimą) dėl įstatyme įtvirtintos hipotekos kreditoriaus teisės patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Tokios pasekmės atsiranda nepriklausomai nuo to, kieno iniciatyva – skolininko ar trečiojo asmens – areštuotas turtas apsunkinamas hipoteka, todėl atmestini kaip nepagrįsti VMI argumentai, kad skolininko turto areštas, taikytas kaip laikinoji apsaugos priemonė, riboja tik paties skolininko (turto savininko) disponavimo turtu teisę. Toks aiškinimas neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių paskirties ir jomis siekiamo tikslo, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad, nesant aiškaus priešingo nurodymo (išimties) turto arešto dokumente, turto areštas apribojant disponavimo šiuo turtu teisę reiškia, be kita ko, besąlyginį draudimą šį turtą apsunkinti hipoteka, kuris taikytinas tiek pačiam skolininkui, tiek tokią teisę turintiems tretiesiems asmenims.

23. Teisėjų kolegija sutinka su VMI argumentu, kad įstatyme įtvirtinta galimybė nustatyti priverstinę hipoteką įstatymų leidėjo siejama su svarbiu ir išskirtiniu konkretaus kreditoriaus interesu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012) ir kad valstybės reikalavimų, atsirandančių iš mokesčių teisinių santykių, užtikrinimas įstatymų leidėjo yra tiesiogiai išskirtas kaip toks išskirtinis kreditoriaus interesas (CK 4.175 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Vis dėlto ši aplinkybė, priešingai nei teigia VMI, pati savaime nėra pakankama spręsti, kad mokesčių administratoriaus teisė taikyti priverstinę hipoteką mokestinėms prievolėms užtikrinti negali būti ribojama, be kita ko, kitų skolininko kreditorių interesų apsaugos tikslais nustatytu skolininko turto areštu.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors valstybės reikalavimų, atsirandančių iš mokesčių teisinių santykių, užtikrinimas įstatymų leidėjo yra pripažįstamas socialiai reikšmingu, tam tikrų grupių kreditorių reikalavimams (pavyzdžiui, kildinamiems iš darbo teisinių santykių, gyvybei ar sveikatai padarytos žalos atlyginimo, kt.) yra teikiama pirmenybė mokesčių administratoriaus reikalavimų atžvilgiu. Pavyzdžiui, CK 6.9301 straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eilę tais atvejais, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, pagal kurią įmokos į biudžetą ir valstybės piniginius fondus atliekamos trečiąja eile. Reikalavimai dėl bankrutuojančios įmonės mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų įmonės bankroto proceso metu tenkinami antrąja eile (ĮBĮ 35 straipsnis). Kaip jau minėta, ĮBĮ nuostatos tiesiogiai draudžia įtvirtinti priverstinę hipoteką įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), kadangi tokiu būdu būtų keičiamas įstatyme nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas bankroto proceso metu. Priverstinio vykdymo proceso metu reikalavimai, atsiradę iš mokesčių teisinių santykių, tenkinami trečiąja eile (CPK 754 straipsnis). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratoriaus teisė vienašališkai nustatyti priverstinę skolininko turto hipoteką, nepaisant šiam turtui taikomų apribojimų, visais atvejais galėtų būti pateisinama mokesčių administratoriaus ginamo reikalavimo prioritetiniu pobūdžiu prieš visų kitų to paties skolininko kreditorių interesus.

25. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikrais išimtiniais atvejais, kaip, pavyzdžiui, ilgai besitęsiantis bylinėjimosi procesas, mokesčių administratorius gali kreiptis į skolininko turto areštą nustačiusį teismą, prašydamas pritaikyti išimtį ir leisti nustatyti areštuotam turtui priverstinę hipoteką (CPK 149 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju teismas individualiai vertintų bylos aplinkybes, ar yra pagrindas nustatyti mokesčių administratoriaus reikalavimų prioritetiškumą kitų kreditorių atžvilgiu. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su VMI argumentu, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai iš esmės apriboja mokesčių administratoriaus galimybes išieškoti mokestines nepriemokas ir tokiu būdu pažeidžia viešąjį interesą.

26. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias priverstinės hipotekos nustatymo sąlygas ir areštuotam turtui taikomų apribojimų apimtį, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Kasacinis teismas patyrė 12,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kreditorės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti UAB „Kontmena“ terminą atsiliepimui į kasacinį skundą paduoti.Atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyti priimti.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k.

188659752) 12,38 Eur (dvylika Eur 38 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ALĖ BUKAVINIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus miesto projektai“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 28 d. nutartimi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9ace9e30afbe11e98451fa7b5933515d

Nr. 3P-1091/2019 atsisakė priimti atsakovės kasacinį skundą dėl to, kad jame išdėstyti teisiniai argumentai nepatvirtina kasacijos pagrindų buvimo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama, tačiau pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą pateiktu atsakovės kasaciniu skundu, konstatuoja, kad kasacinio skundo turinys nėra pakeistas iš esmės, kad egzistuoja 2019 m. birželio 28 d. nutartyje Nr. 3P-1091/2019 nurodytos kliūtys kasaciniam skundui priimti. Nustačiusi, kad kasacinio skundo trūkumai, nurodyti teisėjų atrankos kolegijos nutartyje, nėra pašalinti (CPK 350 straipsnio 5 dalis), teisėjų atrankos kolegija daro išvadą, kad kasacinis skundas negali būti priimtas kaip neatitinkantis CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Žyminio mokesčio už kasacinį skundą grąžinimo klausimas išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 28 d. nutartimi Nr. 3P-1091/2019.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria panaikinta Utenos apylinkės teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartis ir atmestas bankroto administratorės UAB „Smart Rede“

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a4f64200afbe11e98451fa7b5933515d

prašymas dėl J. S. bankroto bylos nutraukimo. Paduotas kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios teisės normos buvo pažeistos priimant skundžiamą procesinį sprendimą, kaip šios normos buvo pažeistos, teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsta, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.

Kasacinis skundas laikomas neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, kad netinkamai taikė ir aiškino Fizinių asmenų bankroto įstatymo 17 straipsnio 9 punktą, 18 straipsnio 1-3 dalis, 23 straipsnio 1 ir 3 dalis, 24 straipsnio 1 punktą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas padarė materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

Kadangi kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, tai paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis skundas turi ir kitų trūkumų, nes nenurodyti visi byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys (CPK 347 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas).


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=80f90040afbe11e98451fa7b5933515d


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu ieškovų R. J. ir J. G. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Nr. 3P-1007/2019 atsisakė priimti ieškovų kasacinį skundą dėl to, kad jame išdėstyti teisiniai argumentai nepatvirtina kasacijos pagrindų buvimo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama, tačiau pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduotu ieškovų kasaciniu skundu, konstatuoja, kad kasacinio skundo turinys nėra pakeistas iš esmės, kad egzistuoja 2019 m. birželio 27 d. nutartyje Nr. 3P-1007/2019 nurodytos kliūtys kasaciniam skundui priimti. Nustačiusi, kad kasacinio skundo trūkumai, nurodyti teisėjų atrankos kolegijos nutartyje, nėra pašalinti (CPK 350 straipsnio 5 dalis), teisėjų atrankos kolegija daro išvadą, kad kasacinis skundas negali būti priimtas kaip neatitinkantis CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8e493440afbe11e98451fa7b5933515d

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu ieškovo D. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu atidėti dalies žyminio mokesčio mokėjimą,

n u s t a t ė:

Ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimas ieškinį atmesti, pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies 25 punkte nurodytus motyvus: „Taigi, tiek ieškovas, tiek atsakovas, būdami UAB „Envija“ valdybos nariais ir priimdami teisės aktams prieštaraujančius sprendimus, nepasidomėję jų teisėtumu ir galimomis pasekmėmis, pažeidė valdybos nariams CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas“. Paduotas kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.


Paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias šalių pareigas ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnio 1 ir 4 dalys), todėl nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) ir nevertino kitų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.247–6.249 straipsniai) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino suklydimo, kaip sandorių negaliojimo pagrindo, turinį, neatskleidė esminių sandorio aplinkybių sąvokos ir nenustatė kitų aplinkybių, turinčių reikšmės sandoriui sudaryti, turinio (CK 1.90 straipsnio 1 ir 4 dalys), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė prejudicinių faktų institutą (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, priėmė sąlyginį sprendimą, kurio galiojimas tiesiogiai priklauso nuo kitos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamos bylos rezultato.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas padarė materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo procesiniam sprendimui priimti, ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.


Kadangi kasacinį skundą atsisakytina priimti, tai prašymas atidėti dalies žyminio mokesčio mokėjimą nenagrinėtinas.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti D. J. (duomenys neskelbtini) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m.

liepos 9 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Nr. 3P-1226/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00467-2018-8 (S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto administratorius“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimas ieškinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9188a7d0afbe11e98451fa7b5933515d

tenkinti ir įpareigoti atsakovę pašalinti savavališkai uždėtą aklę vamzdyje, įrengti vandentiekio vamzdį atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute į viršutinį ieškovo nuomojamą butą, savo lėšomis per 2 savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Paduotas kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.


Paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 178 straipsnį, nustatantį įrodinėjimo pareigą, CPK 185 straipsnį, reglamentuojantį įrodymų vertinimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 320 straipsnį ir nepagrįstai nenustatė absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai netinkamai taikė CPK 263 straipsnį, CPK 98 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas padarė materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo procesiniam sprendimui priimti, ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.


Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis skundas turi ir kitų trūkumų, nes nenurodyti visi byloje dalyvaujantys tretieji asmenys (CPK 347 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Kadangi kasacinį skundą atsisakytina priimti, tai prašymas sustabdyti skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymą nesvarstytinas.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Miesto administratorius“ (j. a. k. 303102718) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu atsakovės Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovas kartu su kasaciniu skundu taip pat pateikė prašymą sustabdyti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį teisėjų atrankos kolegija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas iš esmės reiškia vykdymo veiksmų pagal vykdomąjį raštą, išduotą to sprendimo ar nutarties pagrindu, sustabdymą.

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad atsakovo prašymas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymo pripažintinas teisiškai pagrįstu, todėl siekiant apsaugoti įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsniu, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a192a4a0afbe11e98451fa7b5933515d

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m.

gegužės 30 d. sprendimo vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasacinį skundą padavusį asmenį, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Administracinė byla Nr. A-509-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01544-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko 2016 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 10-TE-212 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui A. S.“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą ir paskirti pareiškėjui švelnesnę nuobaudą – pastabą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos 2016 m. vasario 26 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10IS-47 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio A. S. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) parengta neobjektyviai, tendencingai, nevertintos tarnybinio nusižengimo aplinkybės bei neteisingai nustatyta pareiškėjo kaltės dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9e7ed4f0afbe11e98451fa7b5933515d

tarnybinio nusižengimo forma. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2016 m. sausio 14 d. pagal tarnybos užduotį pėsčiomis patruliavo Gedimino prospekte (pamainos laikas nuo 6.30 iki 15.15 val.). Po instruktažo pareiškėjas pėsčiomis išvyko į Gedimino prospektą, tačiau pastebėjo, kad pamiršo segtuvą su dokumentais, todėl grįžo atgal. Į maršrutą Gedimino prospekte pareiškėjas atvyko 8.25 val., apie atvykimą į maršrutą Operatyvaus valdymo skyriui nepranešė, nes pamiršo, tačiau apie situaciją telefonu informavo savo būrio vadą, klausėsi radijo ryšio, kvietimų negirdėjo. Darbo pabaigoje išsikrovė pareiškėjo radijo stotis, be to, netrukus pareiškėjui telefonu pranešė apie pablogėjusią jo trejų metų vaiko sveikatos būklę, todėl pareiškėjas išvyko į Kelių patrulių rinktinę, persirengė automobilyje, nustatyta tvarka grąžino tarnybinį ginklą bei spec. priemones ir išvyko namo. Būrio vadą telefonu pareiškėjas informavo apie tai, kad darbą baigė anksčiau. Pareiškėjas sutiko, kad padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jis buvo sąlygotas išsiblaškymo bei susirūpinimo vaiko sveikata, o ne tyčinių veiksmų, todėl pareiškėjo kaltės forma turėtų būti perkvalifikuota į neatsargumą. Pasak pareiškėjo, šios aplinkybės tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinamos, į jas neatsižvelgta. Be to, tarnybinio patikrinimo dokumentuose yra pareiškėjo darbo grafikas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas 2016 m. sausio 15 d. dirbo nuo 6.30 iki 15.15 val., nors tą dieną pareiškėjas turėjo nedarbingumo pažymėjimą šeimos nario slaugai. Taigi prie Išvados pridėti įrodymai neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamu Įsakymu jam yra paskirta per griežta tarnybinė nuobauda, už dėl neatsargumo padarytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui turėtų būti paskirta švelniausia nuobauda – pastaba.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Nurodė, kad pareiškėjas, atvykęs į patruliavimo maršrutą, apie tai, kad pradėjo tarnybą, nepranešė budėtojui, kuriam

tarnybos metu jis yra operatyviai pavaldus; 14.41 val. kviečiamas radijo ryšiu pareiškėjas neatsiliepė. Iš vaizdo įrašų nustatyta, kad 14.41.37 val. pareiškėjas nusiginklavęs išvyko namo, nieko apie tai neinformavo, nors darbo laikas pagal grafiką nebuvo pasibaigęs. Pareiškėjas iš patruliavimo maršruto išvyko nepranešęs budėtojui ir negavęs jo leidimo, po tarnybos sugrįžęs į policijos įstaigą neprisistatė instruktavusiam pareigūnui ar atsakingam asmeniui, tarnybą baigė neatlikęs visų privalomų procedūrų. Išvadoje pateiktas pareiškėjo veiksmų vertinimas yra pagrįstas, pats pareiškėjas pripažįsta Išvadoje nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas po instruktažo į tarnybą išvyko pėsčiomis, kadangi jo teigimu, gretimame maršrute dirbantis ekipažas jau buvo išvažiavęs. Šie pareiškėjo teiginiai paneigti vyriausiųjų patrulių P. Š. ir O. G. parodymais, kad pareiškėjas nei prieš instruktažą, nei po jo pavežti iki maršruto neprašė. Akivaizdu, jog pareiškėjas, privalėdamas būti rūpestingas ir atsakingas bei pagal įprastą praktiką turėdamas vykti su gretimo maršruto ekipažu, pasirinko vykimo į maršrutą būdą, kuris leistų kuo mažiau laiko vykdyti tarnybą. Pareiškėjo vykimas į maršrutą vyko neproporcingai ilgai – 5 km pareiškėjas vyko apie 2 valandas. Taigi pareiškėjas tyčia vengė vykdyti tarnybą, o darbo laiką skyrė buvimui nenustatytoje vietoje, nesusijusioje su patruliavimo maršrutu, vengdamas pavestų funkcijų vykdymo. Pareiškėjo teiginiai, kad jis apie atvykimą į maršrutą pamiršo pranešti budėtojui, yra nepagrįsti, kadangi ši kiekvieną dieną vykdoma procedūra yra neatsiejama nuo tarnybos vykdymo. Pareiškėjas taip pat savavališkai tyčia pasišalino iš maršruto. Jeigu pareiškėjas būtų susisiekęs su budėtoju ir paaiškinęs situaciją, budėtojas, atsižvelgdamas į padėtį, galėjo leisti anksčiau baigti tarnybą, tačiau net ir tai žinodamas, pareiškėjas sąmoningai pasirinko savavališką pasišalinimą iš maršruto. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, lengvinančių jo atsakomybę. Tai, kad pareiškėjas telefonu buvo informuotas apie pablogėjusią jo vaiko sveikatos būklę, nėra lengvinančios aplinkybės, kadangi esant poreikiui išvykti anksčiau yra galimybių tai padaryti oficialiai ir teisėtai. Pažeidimai padaryti tyčia ir demonstruojant visišką atsainumą tarnybos vykdymui, todėl pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia fakto, jog į tarnybą atvyko vėliau ir iš jos išvyko anksčiau nei nustatyta, tačiau nurodo, kad tarnybą anksčiau paliko dėl vaiko ligos, teigia, jog radijo ryšio klausė, tačiau jokio kvietimo negirdėjo, o pranešti apie savo atvykimą į maršrutą pamiršo. Teismo vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, nes net atsižvelgiant į tai, jog į maršrutą pareiškėjas vyko pėsčiomis, jo vykimo laikas yra per ilgas, t. y. nuo Mėnulio gatvės iki Gedimino prospekto jis vyko apie 2 valandas. Pareiškėjo argumentą, kad į darbo vietą jis vyko pėsčiomis, nes gretimame maršrute dirbantis patrulių ekipažas jau buvo išvykęs, paneigia E. L. ir O. G. tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodyta, kad jie patruliavo šalia pareiškėjo maršruto, tačiau pareiškėjas nei prieš instruktažą, nei po jo neprašė pavežti iki darbo vietos. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad jis radijo ryšio klausėsi, tačiau iškvietimų negirdėjo, bei kad vėliau radijo ryšys išsikrovė,

kadangi šiuos teiginius paneigia byloje esantis N. S. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog visose naudojamose radijo stotyse akumuliatoriai yra pakeisti naujais, visiškai išsikrovusios radijo stoties atvejų nebuvo, pareiškėjo radijo stoties gedimų nenustatyta. Jokių įrodymų, kad radijo ryšys veikė blogai ar buvo išsikrovęs, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad byloje pateikti nuoseklūs ir neprieštaringi įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas apie savo atvykimą ir išvykimą iš darbo vietos nepranešė, pareiškėjo teiginiai, jog radijo ryšys buvo išsikrovęs yra paneigti. Visais atvejais tarnyba turi būti paliekama apie tai pranešus savo tiesioginiam vadui, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Teiginys, jog pareiškėjas apie savo atvykimą ir išvykimą iš maršruto nepranešė, nes pamiršo, taip pat negali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas šį veiksmą atlieka kiekvieną kartą pradėdamas ir baigdamas patruliavimą, tokie veiksmai yra ne vienkartinio pobūdžio, įprasti. Pareiškėjas, kaip statutinis tarnautojas, privalo atlikti tarnybą sąžiningai ir rūpestingai bei vadovaudamasis jo tarnybą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl išsiblaškymas (taip teigia pareiškėjas) nelaikytinas lengvinančia aplinkybe. Jokių kitų pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjo teiginį dėl prie Išvados pridėtų įrodymų neatitikties faktinėms aplinkybėms, kadangi iš teismui pateikto darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 15 d. nedirbo.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 34 straipsnyje nustatytu tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašu, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo išsiblaškęs, nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bei konstatavo, kad pareiškėjo tarnybinis pažeidimas pagrįstai kvalifikuotas kaip tyčinis. 2016 m. vasario 26 d. charakteristikoje pareiškėjas yra charakterizuojamas gerai, tačiau nurodyta, kad jam trūksta pareigingumo ir atsakomybės. Atsižvelgdamas į šią charakteristiką bei tai, kad pažeidimas kvalifikuotas kaip tyčinis, teismas darė išvadą, kad griežtas papeikimas laikytinas pagrįsta ir proporcinga nuobauda.

III.

8. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo pagrįstai kvalifikuota kaip tyčinė, padarė konstatuodamas, jog byloje nenustatyta lengvinančių aplinkybių. Pareiškėjo įsitikinimu, kaltės forma nustato subjekto santykį su jo padarytais veiksmais, tai yra tokio santykio objektyvi išraiška, todėl ji yra vertinama savarankiškai nuo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi pareiškėjo charakteristikos dalimi, prieštaraujančia likusiai jo charakteristikai, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas išmano darbo specifiką, žino teisės aktus, reglamentuojančius policijos veiklą, yra pakankamai profesionalus, kvalifikuotai sprendžia dalykinius klausimus, vykdo vadovybės užduotis bei pavedimus, kokybiškai pildo tarnybinę dokumentaciją. Pareiškėjas per visą tarnybos laiką (10 metų) nebuvo baustas tarnybine nuobauda, tačiau buvo skatintas.

10. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

11. Administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.

12. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus AVPK viršininko Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad padarė Išvadoje nurodytą tarnybinį nusižengimą, tačiau mano, jog Įsakymu jam yra paskirta per griežta tarnybinė nuobauda, prašo šią nuobaudą sušvelninti, skiriant pastabą.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog byloje pateikti nuoseklūs ir neprieštaringi įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas apie savo atvykimą ir išvykimą iš darbo vietos nepranešė, pareiškėjo teiginiai, jog radijo ryšys buvo išsikrovęs yra paneigti, byloje nenustatytos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pažeidimas kvalifikuotas kaip tyčinis, taigi griežtas papeikimas laikytinas pagrįsta ir proporcinga nuobauda.

14. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad ginčijamu Įsakymu jo kaltės forma nepagrįstai buvo kvalifikuota kaip tyčia ir dėl to jam buvo paskirta per griežta nuobauda, kuri turi būti sušvelninta.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (žr., pvz., 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-971/2013). Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

17. Vadovaujantis Statutu (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.), pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos (Statuto 33 str. 2 d.). Statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašas pateikiamas Vidaus tarnybos statuto 34 straipsnyje.

18. Nagrinėjamu atveju iš Išvados turinio matyti, kad joje yra pateiktas tik siūlymas skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nekonkretizuojant jos rūšies. Konkreti pareiškėjui skiriamos tarnybinės nuobaudos rūšis – griežtas papeikimas – yra nurodyta tik skundžiamame Įsakyme, tačiau jame nėra jokių argumentų, dėl kurių pareiškėjui siūloma skirti būtent tokią tarnybinę nuobaudą.

19. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje pateiktoje A. S. 2016 m. vasario 26 d. charakteristikoje pareiškėjas iki tarnybinio pažeidimo iš esmės yra charakterizuojamas teigiamai, kaip išmanantis darbo specifiką, žinantis policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, pakankamai profesionalus, kvalifikuotai sprendžiantis dalykinius klausimus, savarankiškai sprendžiantis iškilusias problemas, vykdantis užduotis ir pavedimus, kokybiškai pildantis policijos dokumentaciją. Pareiškėjas galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, vieną kartą buvo skatintas.

20. Byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo padarytą nusižengimą ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas privalo vertinti laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ

redakcijos 57 str.) reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

21. Įvertinusi byloje nustatytas su pareiškėjo padarytu tarnybiniu nusižengimu susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį bei kad šis pažeidimas realių pasekmių nesukėlė, atsižvelgdama į pareiškėjo tarnybos stažą, į tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai, buvo skatintas, galiojančių nuobaudų neturėjo, taip pat į tai, kad Įsakyme ir Išvadoje nėra motyvų dėl to, kodėl pareiškėjui paskirtas būtent griežtas papeikimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog Įsakymu pareiškėjui paskirta nuobauda nėra adekvati ir proporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui (per griežta), todėl turi būti švelninama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje A552-2748/2012).

22. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas tos pačios pamainos (2016 m. sausio 14 d. nuo 6.30 iki 15.15 val.) metu neproporcingai ilgai vyko į jam skirtą maršrutą, budinčiam pareigūnui, kuriam buvo operatyviai pavaldus, nepranešė nei apie atvykimą į maršrutą, nei apie tai, kad iš maršruto pasišalino anksčiau nustatyto laiko, negavo leidimo pasišalinti iš maršruto, o grįžęs į policijos įstaigą neprisistatė atsakingam asmeniui, t. y. tarnybą baigė neatlikęs visų privalomų procedūrų. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, tačiau mano, jog priežastys, dėl kurių nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos reikalavimų (dokumentų palikimas instruktavimo vietoje bei vaiko sveikatos pablogėjimas), turėtų lemti švelniausios Statuto 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos tarnybinės nuobaudos – pastabos – taikymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, kadangi minėtos pareiškėjo nurodytos priežastys turi būti vertinamos kartu su kitomis pažeidimo aplinkybėmis. Kaip minėta (tą apeliaciniame skunde akcentuoja ir pats apeliantas), pareiškėjas yra charakterizuojamas kaip išmanantis darbo specifiką bei policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl atvykimo į tarnybos vietą ir tarnybos baigimo tvarka jam turėjo būti gerai žinoma, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo darbo stažą bei tai, kad šiuos veiksmus jis atlieka kiekvienos pamainos metu. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (dokumentų palikimas instruktavimo vietoje bei vaiko sveikatos pablogėjimas) buvo ekstraordinarios, t. y. tokios, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybių tinkamai informuoti atsakingus asmenis apie susiklosčiusias asmenines aplinkybes bei nustatyta tvarka pradėti / tęsti / užbaigti tarnybą. Kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teiginiai, kad radijo ryšys buvo išsikrovęs ar sugedęs, yra paneigti byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats pasirinko konkretų elgesio variantą, t. y. vykti į maršrutą pėsčiomis, nepranešti budėtojui apie atvykimą į maršrutą ir išvykimą iš jo, pasišalinti iš maršruto negavus tam leidimo ir baigti tarnybą neatlikus visų būtinų procedūrų. Todėl Statuto 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta tarnybinė nuobauda – pastaba negali būti laikoma adekvati pareiškėjo padarytam tarnybiniam nusižengimui. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti pareiškėjui paskyrus švelnesnę už giežtą papeikimą tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

23. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Įsakymu jam skirtos tarnybinės nuobaudos sušvelninimo. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant Vilniaus AVPK viršininko Įsakymu pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą švelnesne tarnybine nuobauda – papeikimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 10-TE-212 „Dėl

tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui A. S.“ pareiškėjui A. S. paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pakeisti švelnesne tarnybine nuobauda – papeikimu.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-413-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02394-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Varnių regioninio parko direkcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Varnių regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. V3-1.8.-72 Z (toliau – ir Direkcijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (4)-V3-945(7.13) (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 3) panaikinti miškui nustatytus apribojimus 2A kategoriją ir Natura 2000.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi pareiškėjo A. N. skundą paliko

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=67d5dbc0aef511e98451fa7b5933515d

nenagrinėtuTeismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Direkcijos Sprendimo ir Tarnybos sprendimo teisėtumo ir

pagrįstumo bei įpareigojimo panaikinti pareiškėjo sklypui uždėtus apribojimus, t. y. 2A kategoriją ir Natura 2000.Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad1. Pareiškėjas su 2018 m. balandžio 30 d. pareiškimu kreipėsi į Direkciją dėl konstitucinių teisių pažeidimo, nes, kaip

pareiškime nurodė pareiškėjas, jam draudžiama savo reikmėms pasikirsti malkų. Pareiškime pareiškėjas taip pat prieštaravo, kad jo turimuose dokumentuose jokių apribojimų nėra, todėl tokį jo teisių ribojimą prilygino miško atėmimui.

2. Direkcija pareiškėjui atsakė 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. V3-1.8.-72, kuriuo pareiškėją informavo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 711, kuriuo patvirtintas Varnių regioninio parko ir jo zonų ribų planas, žemės sklypas, kurio kadastro Nr. 7850-0001-0021, patenka į Biržulio botaninį – zoologinį draustinį, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399, Biržulio – Stervo pelkių kompleksas, kuriame yra Biržulio botaninis – zoologinis draustinis, įtrauktas į Natura 2000 teritoriją. Šiuo raštu pareiškėjui paaiškinta deklaracijų teikimo tvarka, tuo atveju, jei visa, ar dalis teritorijos patenka į Natura 2000 miškų ūkio veiklos apribojimus.

3. Tarnybos sprendimu buvo pritarta Direkcijos sprendime nurodytiems argumentams.4. Informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. vasario 6 d.

buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-675-815/2019 pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šioje administracinėje byloje teismas išnagrinėjo Tarnybos 2018 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. (4)-V3-945(7.13) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 3R-370(AG-303/07-2018) teisėtumą ir pagrįstumą bei reikalavimo panaikinti pareiškėjo miškui uždėtus apribojimus Natura 2000 ir antrą A(2A) kategoriją, pagrįstumą. Pareiškėjas su 2018 m. liepos 18 d. skundu į teismą kreipėsi dėl dalies tų pačių reikalavimų, kurie jau buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-674-815/2019 (2 ir 3 reikalavimai).

Teismas, atsižvelgęs į anksčiau minėtas faktines aplinkybes ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 104 straipsnio 4 punktą, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą taip pat ir dėl Direkcijos sprendimo panaikinimo, kurio teisėtumą išnagrinėjo Tarnybą priimdama 2018 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (4)-V3-945(7.13), o šio sprendimo teisėtumas, kaip jau minėta, buvo išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-674-815/2019. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. I-674-815/2019 nebuvo nagrinėjamas kaip atskiras reikalavimas panaikinti Direkcijos Sprendimą, tačiau šioje byloje (Nr. I-674-815/2019) buvo išnagrinėtas Tarnybos sprendimo, kuriame aiškiai nurodyta, kad Direkcija 2018 m. gegužės 4 d. sprendime Nr. V3-1.8.-72 pareiškėjui teisingai atsakė dėl miške taikytų apribojimų, teisėtumas, todėl teismas padarė išvadą, kad administracinėje byloje Nr. I-674-815/2019 buvo išnagrinėtas visas pareiškėjo keliamas ginčas iš esmės.

III.

Pareiškėjas A. N. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 64), kuriame nurodo teiginius dėl ginčo esmės, nepasisakydamas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties turinio. Pareiškėjas atsakovu nurodo Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą pasisako dėl ginčo esmės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą pasisako dėl ginčo esmės.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria pareiškėjo A. N. skundas paliktas nenagrinėtu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nutartį, (atskirajame)

skunde (įvardijamas tik skundu) nenurodė jokių argumentų, susijusių su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumu ir nepagrįstumu, kaip reikalauja ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies bei 151 straipsnio nuostatos, t. y. be kita ko, ginčijamų klausimų (ABTĮ 134 str. 2 d. 5 p.), įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas nutarties ar jos dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (atskirojo skundo juridinio pagrindo) (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.) bei skunde nesuformulavo prašymo (atskirojo skundo dalyko) apeliacinės instancijos teismui (ABTĮ 134 str. 2 d. 7 p.), netinkamai nurodė atsakovą. Dėl šios priežasties, atskirojo skundo priėmimo stadijoje, vadovaudamasis ABTĮ 138 straipsnio 2 dalies bei 151 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas turėjo nutartimi nustatyti terminą šiems skundo trūkumams pašalinti, tačiau to nepadaręs, atskirąjį skundą priėmė. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 6 dalį bei 151 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, privalėjo paskirti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nustatyti pareiškėjui terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti, t. y. nurodyti tinkamą atsakovą, pateikti konkretų reikalavimą, nurodyti teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriais grindžiamas nutarties ar jos dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 6 dalimi, 151 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pasiūlyti pareiškėjui pašalinti nurodytus atskirojo skundo trūkumus ir nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti – per keturiolika dienų nuo nutarties nuorašo išsiuntimo dienos.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-1600-525/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00490-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 57.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. O. S. ir trečiojo suinteresuoto asmens A. S. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. eI-1600-525/2018 pagal pareiškėjos N. O. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos brasta“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, „BTA Insurance Company“ SE filialui Lietuvoje, Valstybinės darbo inspekcijos Kauno

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=697b9c80aef511e98451fa7b5933515d

teritoriniam skyriui, A. S., dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja N. O. S. (toliau – ir pareiškėja) ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) teismui pateikė prašymą, kurį vėliau patikslino, kuriuose prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas: 1. už advokato teisinę pagalbą 800 Eur pagal 2016 m. gruodžio 21 d. kvitą (400 Eur) ir 2017 m. kovo 2 d. kvitą (400 Eur); 2. O. N. S. jos patirtas išlaidas: 2.1. apmokėjimas konsultacijų kompanijai SDG už konsultavimą 100 Eur; 2.2. pašto išlaidos 1,10 Eur; 3. A. S. jo patirtas kelionės išlaidos: 3.1. vykimo į aerouostą išlaidos: 3.2. autobuso bilietas 3 GBP, pagal kursą – 3,52 Eur; 3.3. traukinių bilietai 36 GBP ir 6.60 GBP = 42.60 GBP, pagal kursą – 49,96 Eur; 3.4. lėktuvo bilietas į Vilnių 25,99 GBP, pagal kursą – 30,48 Eur; 3.5. autobuso bilietas iš Kauno į Vilnių 6 Eur; 3.6. lėktuvo bilietas iš Kauno į Londoną 49,99 Eur.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu dalį bylinėjimosi išlaidų priteisė, tačiau į bylą nebuvo pateikti duomenys apie visas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens patirtas išlaidas, todėl papildomai prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymą (2017 m. balandžio 4 d. pateiktą bendrą prašymą) dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo tenkino iš dalies. Priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 219,28 Eur bylinėjimo išlaidų. Prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už atsiliepimo parengimą perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

III.

Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo 2019 m. sausio 9 d. pateikė prašymą, kuriame prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1, 10 Eur. Kaip matyti iš su prašymu papildomai 2019 m. sausio 28 d. pateiktų dokumentų (pašto kvitas Nr. 81692/5), prašomas priteisti išlaidas trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė siųsdamas atsiliepimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme byla buvo išnagrinėta iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 29 d.), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką proceso šalių išlaidų, patirtų pirmoje ar apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas sprendžiamas atitinkamos instancijos teisme (žr. 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-63/2010; 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-8-

83/2007). Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo ir 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimas įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi papildomai išsprendė bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakys tik dėl apeliacinėje instancijoje pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens patirtų išlaidų atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo 2018 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymas pateiktas 2019 m. sausio 17 d., pašto išlaidų pagrindimas – 2019 m. sausio 28 d., t. y. praleidus ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų paduoti, todėl pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. O. S. ir trečiojo suinteresuoto asmens A. S. prašymą atmesti.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inservis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=767ee900aef511e98451fa7b5933515d

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inservis“ skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (po 2019 m. liepos 1 d. reorganizacijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Asgaard Property“ ir daugiabučių namų savininkų bendrijai „Grafų rezidencija“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Inservis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – Inspekcija, atsakovas) 2017 m. balandžio 13 d. raštu Nr. (23.2)-2D-5028 įformintą atsakymą (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti atsakovą atlikti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 14 straipsnyje nurodytus su savavališkos statybos padarinių šalinimu susijusius veiksmus.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad apie ant namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo pastatas), lauko sienų sumontuotus kondicionierių blokus pranešė Aplinkos ministerijai. Aplinkos ministerija 2017 m. kovo 9 d. raštu Nr. (49-1)-D8-1809 informavo, kad atsakovė Inspekcija nustatė, kad šie kondicionierių blokai sumontuoti savavališkai be statybų leidžiančių dokumentų bei 2016 m. liepos 12 d. statytojui už šių paprastojo remonto darbų atlikimą be statybą leidžiančio dokumento surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-160712-00091 ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP- 100-160712-00085 bei 2016 m. gruodžio 9 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą su administraciniu nurodymu Nr. ATTP-100-161209-00023 sumokėti piniginę baudą. Rašte taip pat informuojama, kad statytojas 2016 m. rugsėjo 13 d. gavo statybą leidžiantį dokumentą Nr. RPSP-01-160913-00511 ir informacinėje sistemoje (toliau – IS) „Infostatyba“ nurodė, kad privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra įvykdytas.

3. Pareiškėjas teigė, kad faktiškai šie padariniai nėra pašalinti, 2016 m. rugsėjo 13 d. rašytiniu pritarimu Nr. RPSP-01-160913-00511 patvirtintame techniniame projekte kondicionierių blokai nėra minimi. Šiuo klausimu kreipėsi į Inspekciją, kuri Rašte nurodė, kad statytojas privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdė, gaudamas statybą leidžiantį dokumentą Nr. RPSP-01-160913-00511.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jo vertinimu, Raštas yra neteisėtas, nes jame nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, atsakymas prieštarauja statybą (paprastąjį remontą) reglamentuojantiems teisės aktams, jį priimant nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas, t. y. rašte klaidingai nurodyta, kad UAB „Asgaard Property“, kuriai 2016 m. liepos 12 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-160712-00091, privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdė, t. y. gavo statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511, nes statinio projekte, kuriam buvo raštu pritarta pritarimu statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511, kaip patvirtino ne viena institucija, kondicionierių blokai nėra numatyti, t. y. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra įvykdytas. Pareiškėjo žiniomis, yra išduotas tik leidimas padidinti duris į terasą (anksčiau buvęs langas perdarytas į duris), bendraturčių balsavimas vyko tik šiuo klausimu ir tik šiam klausimui buvo pritarta. Pareiškėjas teigė, kad privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra įvykdytas. Skundžiamo Rašto neteisėtumą, o iš esmės ir savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros užbaigimo nepagrįstumą įrodo tai, jog po rašytinio pritarimo gavimo, t. y. 2016 m. gruodžio 9 d., statytojui UAB „Asgaard Property“ buvo paskirta 144 Eur piniginė bauda už administracinį teisės pažeidimą.

5. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigė, jog jo vertinimu, pareiškėjo skunde nėra nurodyta, kokios neigiamos pasekmės buvo sukeltos ir kokias teises ar teisėtus interesus pažeidžia skundžiamas Inspekcijos Raštas. Pareiškėjas neturi suinteresuotumo apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, todėl paduoti skundo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

(toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu neturėjo teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamu Raštu nėra nustatoma jokių įpareigojimų pareiškėjui, nėra keičiama jos teisių ir pareigų apimtis. Pats pareiškėjas skunde taip pat nepateikia argumentų, kaip jo teisinę padėtį keičia skundžiamas raštas.

6. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 5.2 punktą statytojos UAB „Asgaard Property“ atliktiems statybos darbams įteisinti buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas. Statytojas pasinaudojo jam Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje suteikta teise, ir kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. rugsėjo 13 d. statytojui UAB „Asgaard Property“ išdavė statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kad šis rašytinis pritarimas nešalina savavališkos statybos padarinių, taip pat nesutiko su tuo, kad projekte kondicionierių blokai nebuvo numatyti. Akcentavo, kad tiek projekto sudėtyje esančiame priešprojektiniame rūsio plano pasiūlyme (projekto brėžiniuose šis etapas žymimas PP), kurį peržiūrėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius, bei kuriam pritarė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius, bei techninio darbo projekto (projekto brėžiniuose šis etapas žymimas TDP), rūsio plane, kurį suderino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius bei kuriam pritarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius, buvo pažymėta numatoma kondicionierių išorinių blokų vieta. Atsižvelgus į tai, kad projekte, pagal kurį išduotas rašytinis pritarimas, buvo numatyta kondicionierių įrengimo vieta, kurį patvirtino ir derino atsakingos institucijos, pagrindo teigti, kad suderintame projekte kondicionierių blokai nėra minimi, nėra pagrindo.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatina administracinę procedūrą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo bei administracinio teisės pažeidimo teiseną. Administracinės atsakomybės pagrindas yra administracinis teisės pažeidimas. Įvertinus administracinio teisės pažeidimo teiseną, administracinio teisės pažeidimo atsakomybės kilimo sąlygas bei nuobaudos skyrimo tikslus, pagrįstai, nepaisant to, kad buvo gautas rašytinis pritarimas, ir pašalinti savavališkos statybos padariniai, pažeidėjui UAB „Asgaard Property“ buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už atliktą savavališką statinio paprastąjį remontą be statybą leidžiančio dokumento, nustatytą Statybos įstatymo 48 straipsnio 22 dalyje ir paskirta nuobauda.

9. Atsakovas teigė, kad ginčijamas Inspekcijos Raštas, priimtas vykdant Priežiūros įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą statybos valstybinės priežiūros funkciją, atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jame nurodyti visi privalomi rekvizitai, teisinis pagrindas, pareiškėjui išsamiai paaiškinta, kad pagrindo tęsti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą Ginčo pastate neliko, statytojui gavus statybą leidžiantį dokumentą, bei nurodyta jo apskundimo tvarka.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė, nustačius, kad įteisinant savavališką statybą nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad „Karštąja linija“ gavo pranešimą, susijusį su šioje byloje aptariamomis aplinkybėmis. 2017 m. vasario 8 d. raštu Nr. (49-l)-D8-937 kreipėsi į Inspekciją, prašydama patikrinti „Karštąja linija“ gautame pranešime pateiktus duomenis ir, nustačius teisės aktų reikalavimų pažeidimus, imtis veiksmų ir priemonių, kad pažeidėjai būtų nubausti, o pažeidimai pašalinti. Nurodė, kad Aplinkos ministerijos duomenimis, Inspekcija patikrino statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumą ir statinio atitiktį statinio projekto sprendiniams ir, nenustačiusi pažeidimų, savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras užbaigė.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad pastatas, adresu (duomenys neskelbtini) nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Jis patenka į Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini) teritoriją. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros apsaugos įstatymo 8 straipsnio 12 dalimi, Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši ir prieinami adresu https://kvr.kpd.1t/#/. Departamento Vilniaus skyrius 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (7.12-V)7VS-40 „Dėl (duomenys neskelbtini) veikiančios kavinės „Dublis“ veiklos“ informavo pareiškėją, kad Departamento Vilniaus skyrius 2015 m. lapkričio 11 d. IS „Infostatyboje“ yra pritaręs „Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), maitinimo paskirties patalpų Nr. 28, 30, 31, 32 paprastojo remonto projektui (Reg. Nr. 617), pagal kurį Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra išdavusi rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511. Departamento Vilniaus skyrius nurodė, kad jo suderintame techniniame projekte kondicionierių blokai nėra minimi.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė

https://kvr.kpd.1t/#/

bylą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalavimai šioje byloje nėra keliami, todėl plačiau dėl pareiškėjo prašomų naikinti dokumentų nepasisako.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Asgaard Property“ atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad skundžiamas atsakymas yra informacinio pobūdžio dokumentas, neįtakoja pareiškėjo teisių ir pareigų. Nurodė, kad bendrovė turi statybas leidžiantį dokumentą ir statybas vykdo teisėtai. Bendrovei 2016 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo išduotas rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511. 2016 m. gruodžio 27 d. buvo atliktas 2016 m. rugsėjo 13 d. rašytinio pritarimo statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511 teisėtumo patikrinimas. Inspekcija 2016 m. gruodžio 27 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktu Nr. SLD-100-161227-00078 konstatavo, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511 išduotas teisėtai. 2016 m. gruodžio 27 d. statinio atitikties statinio projektui patikrinimo aktu Nr. SPA-2075 nustatyta, kad statinys atitinka esminius statinio projekto sprendinius. Pažymėjo, kad teismui pateiktas brėžinys iš techninio projekto, parodo, kad kondicionierių blokai buvo suprojektuoti ir numatyti, o jų įrengimui pritarta.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Inservis“ prižiūrintis ir administruojantis Ginčo pastatą, „Karštąja linija“

pranešė Aplinkos ministerijai apie ant Ginčo pastato lauko sienų sumontuotus kondicionierių blokus, kurie sumontuoti savavališkai, be statybą leidžiančių dokumentų ir prašė įpareigoti savininką pašalinti neteisėtai įrengtus inžinerinius įrenginius. Aplinkos ministerija 2017 m. vasario 8 d. raštu Nr. (49-1)-D8-937 pareiškėjo pranešimą pagal kompetenciją persiuntė Inspekcijai ir prašė patikrinti pranešime nurodytą informaciją vietoje, ir nustačius teisės aktų reikalavimų pažeidimus, imtis visų teisėtų veiksmų ir priemonių, kad pažeidėjai būtų nubausti, o pažeidimai pašalinti. Prašė iki 2017 m. vasario 27 d. informuoti apie rezultatus. Inspekcija 2017 m. vasario 27 d. raštu Nr. 2D-2448 informavo Aplinkos ministeriją, kad kondicionierių blokai sumontuoti savavališkai be statybą leidžiančio dokumento. Statytojui 2016 m. liepos 12 d. už šių paprastojo remonto darbų atlikimą be statybą leidžiančio dokumento surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-160712-00091 ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-160712-00085 bei 2016 m. gruodžio 9 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą su administraciniu nurodymu Nr. ATTP-100-161209-00023 sumokėti piniginę baudą. Statytojas 2016 m. rugsėjo 13 d. gavo statybą leidžiantį dokumentą Nr. RPSP-01-160913-00511. Patikrinus statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumą ir statinio atitiktį statinio projekto sprendiniams, savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras užbaigė ir IS „Infostatyba“ atliko nustatytas atžymas, kad privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, gavus statybą leidžiantį dokumentą, yra įvykdytas. Aplinkos ministerija 2017 m. kovo 9 d. raštu Nr. (49-1)-D8-1809 informavo pareiškėją apie Inspekcijos nustatytas aplinkybes.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 15 d. kreipėsi, be kitų institucijų, ir į Inspekciją su skundu dėl restorano „Dublis“ veiklos ir savavališkos statybos padarinių šalinimo. Pareiškėjas teigė, kad nuo tos dienos, kai Ginčo pastate UAB „Asgaard Property“ valdomose patalpose įsikūrė kavinė-restoranas „Dublis“, tame pačiame Ginčo pastate ir gretimame pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), gyvenantys ar kitaip pagal paskirtį kitas patalpas valdantys asmenys patiria nuolatinius nepatogumus ir diskomfortą dėl minėtos kavinės-restorano veiklos, jos padarinių ir sistemingų įstatymų pažeidimų. Pareiškėjas aiškino, kad nuo 2016 m. iki šios dienos Ginčo pastato vidinio kiemo pusėje yra įrengti nuolatos veikiantys net keli kondicionierių blokai, kurie itin grubiai darko pastato fasado vaizdą, veikdami skleidžia triukšmą, kuris yra ypatingai garsiai girdimas vakare ir naktį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ginčo pastatą, ant kurio išorinės sienos yra įrengti minėti kondicionierių blokai, administruojantis pareiškėjas niekada nedavė sutikimų ir nederino atitinkamų projektinių sprendinių kondicionierių blokų įrengimui, sutikimų įrengti tokius kondicionierių blokus nedavė ir atitinkamo pastato butų ir kitų patalpų savininkų dauguma. Pareiškėjas prašė dėl iki šiol nepašalintų savavališkos statybos padarinių – įrengtų kondicionierių blokų – skirti statytojui UAB „Asgaard Property“ maksimaliai griežtas sankcijas ir imtis priemonių, kad pažeidimai, ypatingai trikdantys greta gyvenančių asmenų ramybę ir poilsį, būtų pašalinti. Taip pat prašė pateikti nurodytus dokumentus.

17. Teismas nurodė, kad Inspekcija Raštu informavo pareiškėją, kad UAB „Asgaard Property“, kuriam 2016 m. liepos 12 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-160712-00091, privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdė, t. y. gavo statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPSP-01-

160913-00511. Statytojui už aukščiau paminėtą savavališką statybą buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu sumokėti piniginę baudą – 144 eurus (baudos dydis nustatytas pagal Statybos įstatymo 48 straipsnio 22 dalį). Administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu surašytas Administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) nustatytais terminais, t. y. per 6 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos. Remiantis ATPK nuostatomis, statytojai taikyti griežtesnes administracinio poveikio priemones už padarytą pažeidimą nėra juridinio pagrindo. Informavo, kad dėl susipažinimo su statybą leidžiančiu dokumentu Nr. RPSP-01-160913-00511, suderinto projekto sprendiniais ir kitais dokumentais, susijusiais su statybą leidžiančio dokumento išdavimu, turėtų kreiptis į patį statytoją arba į statybą leidžiantį dokumentą išdavusią instituciją – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą. Pažymėjo, kad teisės aktuose visais atvejais numatyta galimybė fiziniams ir juridiniams asmenims kreiptis į teismą dėl kitų fizinių ir juridinių asmenų veiklos, kai, jų manymu, ši veikla vykdoma / įvykdyta neteisėtai arba pažeidžiant trečiųjų asmenų (tarp jų visuomenės) teises ir teisėtus interesus.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutiko su Inspekcijos Raštu, teigė, kad atsakymas yra neteisėtas, nes jame nurodytos aplinkybės, esančios šio sprendimo (atsakymo) pagrindu, neatitinka tikrovės, atsakymas prieštarauja statybą (paprastąjį remontą) reglamentuojantiems teisės aktams, jį priimant nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas. Pareiškėjo nuomone, rašte klaidingai nurodoma, kad statytojas UAB „Asgaard Property“ pašalino savavališkos statybos padarinius, gaudama statybą leidžiantį dokumentą, kadangi projekte, pagal kurį išduotas rašytinis pritarimas, kondicionierių blokai nėra numatyti. Inspekcija teigė, kad statytojas privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdė, gaudamas statybą leidžiantį dokumentą Nr. RPSP-01-160913-00511. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė iš kompetentingų institucijų gautais įrodymais:

18.1. 2016 m. rugsėjo 13 d. statybą leidžiančio dokumento Nr. RPSP-01-160913-00511 daugiabučio gyvenamojo namo, Ginčo pastato, maitinimo paskirties patalpų Nr. 28, 30, 31, 32 paprastojo remonto projektu, kuriame nurodyta, kad projekto rengimo tikslas – „įrengti objekte esančias viešojo maitinimo patalpas, kurios pagal 2013 m. projektą buvo priduotos, tačiau nebuvo pilnai įrengtos, nes tuo metu nebuvo šių patalpų operatoriaus“. Techninio darbo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „projektuojamose patalpose yra įrengtos šildymo-vėdinimo sistemos, privesti vandentiekio-nuotekų tinklai ir elektros instaliacija, taip pat įvardijama, kad „šiuo metu rengiamas objektas yra patalpos rūsyje ir pirmame aukšte Trakų gatvės korpuse. <…> jokios naujos angos į pastato išorę nenumatomos. Tiek vitrinos, tiek ir durų gaminiai išlaikomi, nekeičiami. Iš kiemo pusės, šalia tarpuvartės yra istoriškai buvusi plati arkinė anga, kurioje, užmūrijus apatinę angos dalį anksčiau vykusios rekonstrukcijos metu yra sumontuotas langas. Šis langas bus keičiamas, įrengiant duris. Tai vienintelis pakeitimas pastato išorėje“, taip pat pabrėžta, kad „kavinės patalpose įgyvendintos inžinerinių tinklų sistemos (šildymas / vėdinimas, vandentiekis / nuotekos, elektros instaliacija, elektroniniai ryšiai, apsauginė, gaisrinė signalizacija) yra saugomos ir nekeičiamos“. Analogišką nuostatą numato ir paprastojo remonto projekto projektavimo užduotis PLH. AN.T14.15 08 10-01, kurios 17 punkte numatoma, kad kavinės patalpose įgyvendintos inžinerinių tinklų sistemos nekeičiamos.

18.2. Analogiškomis nuostatomis pateiktomis 2015 m. spalio 22 d. nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės aktu Nr. 22-01, t. y. jokių darbų pastato išorėje, išskyrus durų įrengimą, nenumatyta ir nurodoma, kad esamos inžinerinių tinklų sistemos, tarp jų ir šildymas / vėdinimas nebus keičiamos.

18.3. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento kultūros paveldo apsaugos skyriaus elektroninio laiško kopija, kurioje nurodoma, kad „projekte kondicionieriai suprojektuoti nebuvo“.

18.4. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2017 m. gegužės 3 d. raštu Nr. A51-27931/17(3.3.4.3-EM4), kuriame nurodoma, kad daugiabučio gyvenamojo namo, Ginčo pastato, maitinimo paskirties patalpų Nr. 28, 30, 31, 32 paprastojo remonto projekte, kuriam įgyvendinti išduotas statybos leidimas Nr. RPSP-01-160913-00511, kondicionierių blokai nesuprojektuoti.

18.5. Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (7.12-V)7VS-40 „Dėl (duomenys neskelbtini), veikiančios kavinės „Dublis“ veiklos“, kuriame nurodyta, kad skyrius yra pritaręs maitinimo paskirties patalpų paprastojo remonto projektui. Jo suderintame techniniame projekte kondicionierių blokai nėra minimi.

18.6. Gyvenamojo daugiabučio namo, Ginčo pastato, 2016 m. birželio 29 d. butų ir kitų patalpų savininkų pakartotinio balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos posėdžio protokolu, kuriame nurodyta, kad svarstomas klausimas „Dėl pritarimo Pastato bendrojo naudojimo konstrukcijų paprastajam remontui demontuojant esamą ir įrengiant naują perdangą, iškertant dalį pastato išorinės sienos ir įrengiant langą su durimis į kiemą“, kuriam buvo pritarta. Protokole nebuvo įvardijamas kondicionierių įrengimas.

19. Teismas nustatė, jog minėtas faktines aplinkybes, pareiškėjo teigimu, patvirtinančias, kad projekte kondicionierių blokai nebuvo numatyti, paneigia į bylą pateiktas rūsio planas, suderintas 2015 m. lapkričio 11 d. su Kultūros paveldo departamentu ir 2015 m. lapkričio 3 d. su Miesto plėtros departamentu, kuriame pažymėta numatoma kondicionierių išorinių blokų vieta. Teismas darė išvadą, kad techniniame projekte, pagal kurį išduotas rašytinis pritarimas, buvo numatyta kondicionierių įrengimo vieta, projektas patvirtintas ir suderintas su atsakingomis institucijomis, taigi pagrindo teigti, kad suderintame projekte kondicionierių blokai nėra minimi, nėra pagrindo.

20. Teismas vadovavosi Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, 14 straipsnio 4 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjas su skundu dėl galimai savavališko statybos darbų ištyrimo kreipėsi į tinkamą teisinį vienetą, kuris, patikrinęs statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumą ir statinio atitiktį statinio projekto sprendiniams ir, nenustatęs pažeidimų, savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras užbaigė. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija, gavusi, Aplinkos ministerijos persiųstą, pareiškėjo skundą, jį išnagrinėjo laikydamasi nustatyto teisinio reguliavimo – Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo bei kitų teisės aktų (Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), Statybos įstatymo ir kt.) reikalavimų. Skundžiamas atsakymas pateiktas nustatytais terminais. Jo turinys yra aiškus – UAB „Asgaard Property“, kuriam 2016 m. liepos 12 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-160712-00091, privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdė, t. y. gavo statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511, o tai reiškia, kad pareiškėjo nurodyta informacija buvo tikrinama. Teismas sprendė, kad atliekant pareiškėjo skundo nagrinėjimą, buvo laikytasi nustatytų taisyklių. Inspekcija, nustačiusi, kad statytojas 2016 m. rugsėjo 13 d. gavo statybą leidžiantį dokumentą Nr. RPSP-01-160913-00511, patikrino statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumą ir statinio atitiktį statinio projekto sprendiniams, savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras užbaigė ir IS „Infostatyba“ atliko nustatytas atžymas, kad privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, gavus statybą leidžiantį dokumentą, yra įvykdytas, pateikė pareiškėjui išsamų, teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą į jo skundą. Teismas darė išvadą, kad Inspekcija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, VAĮ 8 straipsnyje suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nebuvo pažeisti. Atsižvelgęs į išdėstytas faktines bei teisines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Inspekcija teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą Raštą ir nėra teisinio pagrindo minėtą aktą naikinti, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl šio akto panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Dėl tų pačių argumentų atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovę atlikti Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nurodytus su savavališkos statybos padarinių šalinimu susijusius veiksmus.

21. Teismas nurodė, kad tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Asgaard Property“ ir daugiabučių namų savininkų bendrijai (toliau – DNSB) „Grafų rezidencija“ prašė teismo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, tačiau nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Teismas trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymų netenkino.

III.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, todėl byla buvo išspręsta neteisingai. Pareiškėjas pažymi, kad byloje yra Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. raštas Nr. (7.12.-V)7VS-74, kuriuo pakartotinai informuojama, kad techniniame projekte kondicionierių montavimas nenumatytas. Nurodoma, kad techninio projekto sudėtyje nors ir yra rūsio plano brėžinys, kuriame nors ir nurodyta „Numatoma kondicionierių išorinių blokų vieta“ bei yra Skyriaus vyriausiosios specialistės spaudas, tačiau techninio projekto specifikacijose, aiškinamajame rašte duomenų apie planuojamus įrengti kondicionierius nėra, minėtas įrašas yra tik plano brėžinyje. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis statybos techninio reglamento 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtinto Aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. D1-738, 37 punktu, jei projekto dokumentuose randama neatitikimų ar prieštaravimų, dokumentų viršenybė nustatoma taip: 37.1. techninės specifikacijos; 37.2. aiškinamieji raštai; 37.3. brėžiniai; 37.4. sąnaudų kiekių žiniaraščiai. Rašte paminėta, kad Skyrius 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (7.12.-V)7VS-40 bei 2017 m. birželio 7 d. atsiliepime Nr. TS-78-(3.28.) nurodė, jog suderintame techniniame projekte kondicionierių blokai nėra minimi. Pareiškėjo vertinimu, minėtas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus raštas aiškiai paneigia teismo išvados pagrįstumą, taip pat patvirtina, kad teismo išvada padaryta neatsižvelgus į STR 1.04.04:2017 37 punktą.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad minėtas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. raštas Nr. (7.12.-V)7VS-74 teismo sprendime net nepaminėtas, nors ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ištirti įrodymus byloje, be kita ko susipažinti su rašytiniais įrodymais; 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktas reikalauja motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Kadangi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. rašto Nr. (7.12.-V)7VS-74 vertinimas teismo sprendime net nepateiktas, taip pat net nenurodyta, kad šis rašytinis įrodymas būtų atmestas ir tokio atmetimo argumentai, darytina išvada, kad teismas šio įrodymo neištyrė, taigi nustatė ne visas bylai svarbias aplinkybes ir ištyrė jas nevisapusiškai, tuo pažeisdamas aukščiau nurodytas proceso teisės normas.

25. Pareiškėjas nurodo, kad byloje esančiame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento rašte Nr. A51-37741/17(3.3.4.3-EM4) patvirtinta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. rašte Nr. (7.12.-V)7VS-40 pateikta informacija, kad paprastojo remonto projekte, kuriam įgyvendinti išduotas statybos leidimas Nr. RPSP-01-160913-00511, kondicionierių blokai nesuprojektuoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus 2017 m. birželio 6 d. atsiliepime Nr. A104-2485/17(3.11.1-TD3), išanalizavus techninį darbo projektą, pacitavus atitinkamas jo nuostatas, taip pat ir ekspertizės aktą, padaryta išvada, kad: „techniniame projekte nebuvo numatyti jokie kondicionierių įrengimo darbai“. Pareiškėjo vertinimu, abi minėtos institucijos iš esmės nurodė, kad kondicionierių įrengimui nėra pritarta (šie darbai nėra suderinti), tačiau teismas padarė išvadą, neva techninį projektą tikrinusios ir derinusios institucijos, išdavusios statybą leidžiantį dokumentą Nr. RPSP-01-160913-00511, visgi pritarė kondicionierių blokų sumontavimui. Pareiškėjo nuomone, teismas aiškiai iškreiptai interpretavo tikrąją ir aiškiai išreikštą dokumentų autorių valią, kad kondicionierių blokų montavimo pastato išorėje darbai niekada nebuvo derinti ir jiems niekada nebuvo pritarta.

26. Pareiškėjas teigia, kad kondicionierių įrengimui statybą leidžiantis dokumentas išduodamas ta pačia tvarka, kaip ir kitiems techniniame projekte nurodytiems darbams. Darbams, kuriems statybą leidžiantis dokumentas gautas, yra parengti, surinkti, gauti, suderinti (patvirtinti) atitinkami dokumentai, įskaitant išsamius brėžinius, esamos situacijos tyrimus, darbų aprašymus, pastato savininkų sutikimą, tuo tarpu dėl kondicionierių įrengimo jokių tokių dokumentų nėra – tik menkavertis rūsio planas su punktyrine linija pažymėta „Numatoma kondicionierių išorinių blokų vieta“. Pareiškėjo nuomone, toks brėžinys gali reikšti geriausiu atveju tik viena – plano rengėjo ketinimą kada nors ateityje rengti projektą su visais privalomais brėžiniais, aprašymais, kitais dokumentais, jį derinti su pastato savininkais (kas yra privaloma) ir institucijomis, ir tada teikti prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo. Akivaizdu, kad priimant sprendimą teisės normos, reglamentuojančios statybą leidžiančio dokumento išdavimo tvarką, kiek tai liečia konkrečius kondicionierių blokų įrengimo pastato išorėje darbus, nebuvo įvertintos ir taikytos.

27. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 4 punktas nustatė, kad rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti, be kita ko, pateikiamas statinio bendraturčių sutikimas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančiame Statybos įstatyme šią pareigą nustato 27 straipsnio 1 dalies 5 punktas, pagal kurį statybą leidžiantys dokumentai, be kita ko, yra leidimas atlikti statinio paprastąjį remontą – kultūros paveldo statinio paprastajam remontui, kai keičiama statinio išvaizda (byloje nagrinėjamas atvejis), ir 27 straipsnio 5 dalies 7 punktas, pagal kurį statybą leidžiančiam dokumentui gauti, be kita ko, pateikiami statinio (jo dalies) bendraturčių rašytinis sutikimas ar butų ir kitų patalpų savininkų protokolinio sprendimo dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų statybos darbų atlikimo (atitinkamo statinio projekto rengimo ir (ar) įgyvendinimo), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, kopija. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo atliekamas paprastasis remontas kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto vietovėje ar jos apsaugos zonoje, buvo keičiama statinio išvaizda (pastato išorėje ant pastato lauko sienų sumontuoti kondicionierių blokai), taigi tokiems darbams buvo privalomas statinio bendraturčių sutikimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad toks sutikimas nebuvo gautas, teismas tai taip pat paminėjo ir sprendime. Pareiškėjas nurodo, kad statybą leidžiančiam dokumentui konkrečiai kondicionierių įrengimo pastato išorėje darbams visi reikiami dokumentai nebuvo gauti ir (ar) pateikti, todėl būtent kondicionierių blokų įrengimo ant pastato lauko sienos darbams statybą leidžiantis dokumentas nėra gautas ir tokia jų statyba yra neteisėta (savavališka), o statybą leidžiantis dokumentas Nr. RPSP-01-160913-00511 yra išduotas aiškiai dėl visai kitų statybos darbų – tik dėl esamos perdangos demontavimo, įrengiant naują perdangą, iškertant dalį pastato išorinės sienos ir įrengiant langą su durimis į kiemą. Pareiškėjas teigia, kad teismas į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai tokį

neteisėtą atsakovo elgesį sprendimu dar kartą aprobavo.28. Pareiškėjas vadovaujasi Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi ir teigia, kad Inspekcijos pareigūnas galėjo ir

privalėjo nustatyti, kad statybą leidžiantis dokumentas Nr. RPSP-01-160913-00511 yra išduotas ir įteisina tik esamos perdangos demontavimo, įrengiant naują perdangą, iškertant dalį pastato išorinės sienos ir įrengiant langą su durimis į kiemą darbus, ir tokio statybą leidžiančio dokumento Nr. RPSP-01-160913-00511 pagrindu negalėjo ir neturėjo teisės užbaigti savavališkos statybos konkrečiai dėl pastato išorėje įrengtų kondicionierių blokų padarinių šalinimo procedūrų. Pareiškėjo vertinimo, skundžiamo teismo sprendimo teiginiai, kad atliekant pareiškėjo skundo nagrinėjimą buvo laikytasi taisyklių, skundas išnagrinėtas tinkamai ir skundžiamas aktas priimtas teisėtai ir pagrįstai, prieštarauja minėtoms teisės normoms ir yra neteisingos (neteisėtos ir nepagrįstos).

29. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas ne tik neteisėtas, bet ir destruktyvus teisinio tikrumo ir teisės aiškinimo bei taikymo prasme, kadangi įteisina visiškai ydingą neteisėtos statybos įteisinimo praktiką, kai gavus statybą leidžiantį dokumentą dėl vienų neteisėtos statybos darbų, bus įteisinami ir visai kiti, net ir absurdiški neteisėtos statybos darbai, dėl kurių realiai statybą leidžiantis dokumentas nėra gautas.

30. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo UAB „Inservis“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.31. Atsakovas pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas faktines aplinkybes ir papildomai pažymi, kad

aplinkybė, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. rašte Nr. (7.12.-V)7VS-74 nurodyta, kad „techniniame projekte kondicionierių montavimas nenumatytas“, niekaip nepaneigia fakto, kad projekto sprendiniai, t. y. ir kondicionierių išorinių blokų įrengimo vieta, yra suderinta ir šiems projekto sprendiniams yra pritarta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal suderintą projektą Vilniaus miesto savivaldybės administracija UAB „Asgaard property“ išdavė statybą leidžiantį dokumentą, kuris šiuo metu yra galiojantis ir teisės aktų nustatyta tvarka nepanaikintas. Pažymi, jog byloje esančiuose 2015 m. spalio 21 d. specialiuosiuose paveldosauginiuose reikalavimuose (laikinasis apsaugos reglamentas), kuriuos 2015 m. spalio 20 d. patvirtino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjas, nurodyta, kad, rengiant projektą, vadovautis „<…> Projektiniais pasiūlymais, kurie buvo peržiūrėti už kultūros paveldo apsaugą atsakingose institucijose: 1) Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriuje 2015 m. rugsėjo 23 d. Reg. Nr. 15-271, 2) Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriuje 2015m. rugsėjo 30 d. Reg. Nr. 280-PP“. Atsakovas teigia, jog priešprojektiniame pasiūlyme ir techninio darbo projekte buvo numatyta kondicionierių išorinių blokų vieta ir šiems sprendiniams pritarė tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tiek ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

32. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas teismo prašė panaikinti Inspekcijos Raštą ir įpareigoti Inspekciją atlikti veiksmus, numatytus Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje. Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo suformuluotą reikalavimą, skundžiamu sprendimu nustatė, jog Inspekcija tinkamai atliko jai priskirtas statybos valstybinės priežiūros funkcijas ir skundžiamas Raštas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tokią išvadą Teismas padarė išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus. Atsakovas teigia, jog apeliacinis skundas grindžiamas teisės aktų normomis, kurios net nėra bylos dalykas ir išeina iš byloje nagrinėjamo klausimo ribų.

33. Atsakovo vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas, jame išsamiai išdėstytos aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos byloje, o tai, jog pačiame sprendime teismas nepaminėjo pareiškėjo nurodyto Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. rašto Nr. (7.12.-V)7VS-74, nereiškia, kad teismas neištyrė ar nevertino visų byloje esančių įrodymų.

34. Atsakovas, nesutinka su pareiškėjo teiginiu dėl teismo sprendime interpretuoto atsakingų institucijų dokumentų turinio ir nurodo, kad iš byloje esančių įrodymų yra žinoma, jog projekto, kuriam buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, sprendinius, t. y. tiek ir priešprojektinį pasiūlymą, tiek ir techninio darbo projektą, su juose pažymėta kondicionierių išorinių blokų numatoma vieta peržiūrėjo ir jiems (kondicionierių išorinių blokų vietai) pritarė atsakingos institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros departamento. Ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimuose nurodė, jog kondicionierių išorinių blokų vietos kaip projekto sprendinio jie tariamai nederino, niekaip nepaneigia paties fakto, kad projektas, kurio visumai, o ne pavieniams ar atskiriems sprendiniams, minėtos institucijos pritarė, buvo suderintas ir jam buvo pritarta bei pagal tokį projektą buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu konstatavo, kad projektas su jame numatyta kondicionierių išorinių blokų vieta buvo suderintas ir šiems sprendiniams buvo pritarta, taip pat šiems sprendiniams buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

35. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog apeliacinio skundo teiginiai dėl tariamai pažeistos statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros nėra šios bylos dalykas ir pabrėžia, kad Inspekcija atlieka statybos valstybinę priežiūrą, tačiau statybą leidžiančių dokumentų išdavimas yra priskirtas savivaldybių administracijoms.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad iš dalies sutinka su apeliacinio skundo reikalavimais ir prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

37. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, atsižvelgęs į teismo sprendime paminėtas faktines aplinkybes bei teisės aiškinimą, nurodo, kad ginčas kyla dėl kondicionierių bloko suprojektavimo ar nesuprojektavimo fakto paprastojo remonto projekte, kuriam įgyvendinti išduotas statybos leidimas Nr. RPSP-01-160913-00511. Nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad paprastojo remonto projekte, kuriam Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2015 m. lapkričio 11 d. IS „Infostatyboje“ yra pritaręs, pagal kurį Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra išdavusi rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511, kondicionierių blokai nėra minimi. Pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. raštas Nr. (7.12-V)7VS-74 sprendime nepaminėtas, pats savaime iš esmės nelėmė teismo sprendimo pagrįstumo ar nepagrįstumo, nes teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo UAB „Inservis“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Inspekcija patikrino statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumą ir statinio atitiktį statinio projekto sprendiniams, ir, nenustačiusi pažeidimų, savavališkos statybos padarinių procedūras užbaigė, o teismas sprendime padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog įteisinant savavališką statybą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Aplinkos ministerija teigia, kad nėra pagrindo teigti, kad teismas turėtų pareigą sprendime pateikti visų byloje esančių įrodymų vertinimą.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo UAB „Inservis“ apeliacinį skundą prašo spręsti vadovaujantis atsiliepime išdėstytais argumentais ir teisės aktų nuostatomis. Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigia, jog laikosi 2017 m. gegužės 3 d. rašte Nr. A51-27931/17(3.3.4.3-EM4) bei 2017 m. birželio 6 d. atsiliepime Nr. A104-2485/17(3.11.1-TD3) išdėstytos pozicijos, kad pateiktam statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511 pagal parengtą Daugiabučio gyvenamojo namo, Ginčo pastato, maitinimo paskirties patalpų Nr. 28, 30, 31, 32 paprastojo remonto projektą, kuriam išduotas 2016 m. rugsėjo 13 d. statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas, kondicionierių blokai projektuojami nebuvo. Atkreipia dėmesį, kad numatomos kondicionierių blokų vietos pažymėjimas bendrame brėžinyje neturėtų būti prilyginamas kondicionierių projektavimo procedūrai, kadangi projektuojant kondicionierius, projekte turėtų būti nurodytas konkretus aukštis, kuriame kondicionieriai bus kabinami, atstumas nuo langų, kondicionierių blokų dydis, kondicionierių skleidžiamas triukšmas, atskiri brėžiniai.

40. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atkreipia dėmesį, kad byloje esančiuose dokumentuose nėra nurodyta jokių darbų, susijusių su kondicionierių projektavimu ir įrengimu Ginčo pastato išorinėje pusėje. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, nurodydamas, kad techniniame projekte kondicionierių montavimas nenumatytas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija svarbia aplinkybe laiko tai, kad iš Ginčo pastato butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo protokolo bei pakartotinio balsavimo raštu protokolo matyti, jog gyventojai balsavo dėl pritarimo pastato bendrojo naudojimo konstrukcijų paprastajam remontui, demontuojant esamą ir įrengiant naują perdangą, iškertant dalį išorinės sienos ir įrengiant langą su durimis į kiemą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigia, kad Ginčo pastato gyventojai nesprendė dėl kondicionierių įrengimo Ginčo pastato išorėje, gyventojų pritarimo kondicionierių įrengimui nėra.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Asgaard Property“ atsiliepime į pareiškėjo UAB „Inservis“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

42. UAB „Asgaard Property“ atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas remiasi iš esmės tik aiškinamuoju raštu, tačiau visiškai ignoruoja techninio projekto brėžinio sprendinius. Techniniame projekte kondicionierių blokai buvo numatyti, tai patvirtina į bylą pateiktas rūsio planas, suderintas su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentu, kuriame pažymėta numatoma kondicionierių išorinių blokų vieta. UAB „Asgaard Property“ vertinimu, trečiųjų suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštuose nurodoma akivaizdžiai neteisinga informacija, kuri prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir anksčiau šių institucijų išduotiems patvirtinimams. UAB „Asgaard Property“ teigia, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad techniniame projekte, pagal kurį išduotas rašytinis

pritarimas, buvo numatyta kondicionierių įrengimo vieta, projektas patvirtintas ir suderintas su atsakingomis institucijomis.43. UAB „Asgaard Property“ pažymi, kad pareiškėjas pateikė skundą dėl Inspekcijos atsakymo, kuriuo pareiškėjas

buvo informuotas, kad administracinė procedūra dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo užbaigta UAB „Asgaard Property“ išdavus statybas leidžiantį dokumentą. Kaip matyti iš rašto turinio, pareiškėjui buvo suteikta bendro pobūdžio informacija, nebuvo priimti jokie administraciniai sprendimai, kurie gali sukelti pareiškėjui teisines pasekmes, todėl skundžiamas atsakymas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, byla nutrauktina.

Teisėjų kolegija


IV.

44. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. balandžio 13 d. rašto Nr. (23.2)-2D-5028, teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kondicionierių bloko suprojektavimo ar nesuprojektavimo fakto paprastojo remonto projekte, kuriam įgyvendinti išduotas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas Nr. RPSP-01-160913-00511, vadovavosi į bylą pateiktu rūsio planu, kuriame pažymėta numatoma kondicionierių išorinių blokų vieta ir darė išvadą, kad techniniame projekte, pagal kurį išduotas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas Nr. RPSP-01-160913-00511, buvo numatyta kondicionierių įrengimo vieta, projektas patvirtintas ir suderintas su atsakingomis institucijomis, taigi nėra pagrindo teigti, kad suderintame projekte kondicionierių blokai neminimi. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Inspekcija persiųstą pareiškėjo skundą išnagrinėjo laikydamasi nustatyto teisinio reguliavimo, teisės aktuose įtvirtintų terminų, jo turinys yra aiškus, konstatavo, kad Inspekcija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nėra teisinio pagrindo skundžiamą Raštą naikinti. Dėl tų pačių argumentų atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovę atlikti Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nurodytus su savavališkos statybos padarinių šalinimu susijusius veiksmus.

46. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad techninio projekto specifikacijose, aiškinamajame rašte duomenų apie planuojamus įrengti kondicionierius nėra, minėtas įrašas yra tik plano brėžinyje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kondicionierių įrengimui reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, statinio bendraturčių sutikimas, statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas Nr. RPSP-01-160913-00511 yra išduotas dėl visai kitų statybos darbų, o Inspekcijos pareigūnas galėjo ir privalėjo tai nustatyti.

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtinti įstatymo viršenybės bei draudimo piktnaudžiauti valdžia principai, esantys sudedamąja teisinio apibrėžtumo principo dalimi, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla atitiktų įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Administracinis sprendimas, neatitinkantis nurodytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, turi būti naikinamas.

48. Statybos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio 1 dalis įtvirtina statybą leidžiančius dokumentus, tarp kurių, yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4-13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas) (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad ypatingo ir neypatingo statinio paprastajam remontui Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministerijos nustatytais atvejais yra reikalingas paprastojo remonto projektas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priede 5.2. punkte buvo įtvirtinta, kad rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui privalomi atliekant daugiabučio namo ar visuomeninės paskirties pastato, išskyrus I grupės nesudėtingo pastato paprastąjį remontą mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, kai keičiama pastato išvaizda. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad kondicionierių bloko įrengimo darbams, kaip keičiantiems statinio išvaizdą, reikalingas statybą

leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas.49. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Asgaard Property“ 2016 m. liepos 12 d. buvo surašytas savavališkos statybos

aktas Nr. SSA-100-160712-00091(b. l. 30), kuriame konstatuota savavališka statyba statinio patalpų paprastojo remonto, keičiant statinio išvaizdą be statybą leidžiančio dokumento ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius (b. l. 32). 2016 m. gruodžio 9 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas juridiniam asmeniui Nr. ATPP-100-161209-00023 (b. l. 34) buvo surašytas dėl atlikto statinio patalpų paprastojo remonto keičiant statinio išvaizdą (įrengti du dvigubi kondicionierių blokai ir ventiliacijos skardinis ortakis D-350mm, 1-8m) be statybą leidžiančio dokumento. Priežiūros įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 4 d. suteikė asmeniui, kuriam pateiktas privalomasis nurodymas, teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

50. Inspekcija Rašte (b. l. 9) konstatavo, kad UAB „Asgaard Property“ privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdė, t. y. gavo statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511.

51. Susipažinusi su byloje esančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. rugsėjo 13 d. statybą leidžiančiu dokumentu – rašytiniu pritarimu statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511 (b. l. 66-68) ir jį lydinčia informacija (prašymas išduoti rašytinį pritarimą statinio projektui, b. l. 69-70); projekto aiškinamuoju raštu, b. l. 78; projektiniais sprendiniais, b. l. 85-86; projektavimo užduotimi, b. l. 102-103; nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės aktu, b. l. 119-122; Ginčo pastato butų ir kitų patalpų savininkų pakartotinio balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos posėdžio protokolu, b. l. 133), teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511 yra išduotas dėl visai kitų statybos darbų – Ginčo pastato maitinimo paskirties patalpų Nr. 28, 30, 31, 32 paprastojo remonto projekto. Pastebėtina, kad nors projekto sudėtyje esančiame priešprojektiniame rūsio plano (b. l. 161) pasiūlyme (projekto brėžiniuose šis etapas žymimas PP), kurį peržiūrėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius, bei kuriam pritarė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius, bei techninio darbo projekto (projekto brėžiniuose šis etapas žymimas TDP), rūsio plane, kurį suderino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius bei kuriam pritarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius, buvo pažymėta numatoma kondicionierių išorinių blokų vieta, ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. statybą leidžiančio dokumento – rašytinio pritarimo statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511 pagrindu yra užbaigta savavališkos statybos, konkrečiai dėl pastato išorėje įrengtų kondicionierių blokų, padarinių šalinimo procedūra.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad byloje esantį rūsio planą patvirtino ir suderino atitinkamos atsakingos institucijos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius), nepagrįstai nevertino to, kad paprastojo remonto projektą sudaro ne tik grafinė, bet ir aprašomoji projekto dalis, kurioje šiuo konkrečiu atveju nėra nurodyta apie kondicionierių bloko suprojektavimą, priešingai projekto aprašomojoje dalyje nurodoma, kad pastato išorė nekeičiama. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nevertino minėtų institucijų byloje esančių raštų (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. rašto Nr. (7.12-V)7VS-40 (b. l. 15) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento rašto 2017 m. gegužės 3 d. rašto Nr. A51-27931/17(3.3.4.3-EM4) (b. l. 16), atsiliepimuose į pareiškėjo skundą pateiktų argumentų (b. l. 61-64; 164-165), kurie patvirtina, kad paprastojo remonto projekte, kuriam įgyvendinti išduotas 2016 m. rugsėjo 13 d. statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511, kondicionierių blokai nesuprojektuoti. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad byloje nėra statinio bendraturčių sutikimo dėl kondicionierių bloko suprojektavimo, kuris vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalyje įtvirtintu dokumentų, kurie pateikiami rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti, sąrašu, yra privalomas.

53. Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčas kilo dėl kondicionierių bloko suprojektavimo ar nesuprojektavimo fakto paprastojo remonto projekte, kuriam įgyvendinti išduotas 2016 m. rugsėjo 13 d. statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511. Atsakovas, vykdydamas Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas funkcijas žinojo ir privalėjo žinoti, kad kondicionierių bloko įrengimo darbams, kaip keičiantiems statinio išvaizdą, reikalingas atskiras statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas, todėl atsakovo argumentai, kad projektas, kurio visumai, o ne pavieniams ar atskiriems sprendiniams atsakingos institucijos pritarė, jis buvo suderintas bei pagal tokį projektą buvo išduotas 2016 m. rugsėjo 13 d. statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPSP-01-160913-00511, atmetamas kaip nepagrįstas.

54. Prašomas panaikinti Raštas yra individualus teisės aktas, todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, Raštas negali būti laikomas teisėtu, nes jame nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, atsakymas prieštarauja statybą (paprastąjį remontą) reglamentuojantiems teisės aktams, jį priimant nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rašto trūkumus, daro išvadą, kad Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas.

56. Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą atlikti Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nurodytus su savavališkos statybos padarinių šalinimu susijusius veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareiškėjo reikalavimas, atsižvelgiant į Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje numatytą galimų veiksmų bei sprendimų įvairovę bei šioje normoje įtvirtintą atsakovo kaip viešojo administravimo institucijos diskreciją, yra visiškai nekonkretus, todėl negali būti tenkinamas pilna apimtimi. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje naikinamas atsakovo Raštas yra priimtas atsakant į pareiškėjo 2017 m. kovo 15 d. skundą Nr. 01-065, ir iš dalies tenkinant pareiškėjo antrąjį reikalavimą, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 15 d. skundą Nr. 01-065.

57. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, išskyrus žyminių mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas yra pateikęs lėšų pervedimo nurodymą dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą 11 Eur 25 ct sumai bei lėšų pervedimo nurodymą dėl žyminio mokesčio už skundą 22 Eur 50 ct sumai. Šios patirtos išlaidos priteistinos pareiškėjo naudai iš atsakovo.

58. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Asgaard Property“ pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 2 795 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad byla išnagrinėta pareiškėjo naudai, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas netenkinamas.

59. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis

skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inservis“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo uždarosios akcinės

bendrovės „Inservis“ skundą tenkinti iš dalies, panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. balandžio 13 d. raštą Nr. (23.2)-2D-5028 ir įpareigoti atsakovą Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą (buvusį Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inservis“ 2017 m. kovo 15 d. skundą Nr. 01-065.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti iš Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (buvusio Valstybinės teritorijų planavimo ir

statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inservis“ naudai 33 Eur 75 ct (trisdešimt tris eurus septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.



ROMANAS KLIŠAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-2223-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03818-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. ir A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=715a13a0aef511e98451fa7b5933515d

dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai A. D. ir A. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas), pareiškėjų naudai 649,08 Eur turtinei žalai atlyginti, t. y. po 324,54 Eur kiekvienam pareiškėjui; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo iš Ministerijos, pareiškėjų naudai priteisti procesines 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004313 (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 22 d., už kelionę buvo sumokėta 636,58 Eur, už vizas – 46,34 Eur priemoka, iš viso sumokėjo 682,92 Eur. Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ (toliau – ir kelionių organizatorius) nemokumo. Pareiškėja A. D. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į likviduojamą Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjai buvo grąžinta 33,85 Eur. Atitinkamai pareiškėjams liko negrąžinta 649,08 Eur.

3. Pareiškėjai rėmėsi 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT). Pareiškėjai taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – Turizmo įstatymas) 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

4. Pareiškėjai teigė, kad tokia situacija susidarė, nes kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjams buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią prašė priteisti.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

7. Atsakovas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjams turtinę žalą, atsiradusią dėl bankrutavusios UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija (toliau – ir Komisija) arba ESTT, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį, kad į šio straipsnio nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į

nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

9. Atsakovas dėl pareiškėjų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų teigė, kad pateikta tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudaryta Sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad Sutartis sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra Sutarties šalis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal Sutartį. Apibendrindama šiuo aspektu nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos. Ministerija nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Departamentas paaiškino, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

12. Departamentas pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

13. Departamentas dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 bei pabrėžė, kad pareiškėjų sumokėta 46,34 Eur suma už vizų išdavimą nėra priskirtina atlygintoms išlaidoms.

14. Trečiojo suinteresuoto asmens bankrutavusios UAB „Freshtravel“ atstovė UAB „Valdsita“ atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams 602,74 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 6 d. sudarė Sutartį dėl kelionės Hurgadą ir atgal. Pagal Sutartį pareiškėjų įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. Pareiškėja A. D. 2014 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. 602 pervedė į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę 636,59 Eur (2 198 Lt) (mokėjimo paskirtis beta.lt order (415263455), o 2014 m. lapkričio 7 d. į UAB „Freshtravel“ 46,34 Eur (160 Lt) už vizas. Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

https://beta.lt/

Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjai A. D. sumokėjo 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Viso pareiškėjams liko negrąžinta 649,07 Eur suma.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjų skundo pagrindas yra tai, jog atsakovas į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėjai patyrė turtinę žalą . Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir nurodė, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismas nurodė, kad teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai ir darė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

18. Teismas atmetė Ministerijos argumentus, jog 2014 m. lapkričio 6 d. Sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš Sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Iš surinktų įrodymų teismas darė išvadą, jog pareiškėja A. D. tiek mokėjimą pagal Sutartį, tiek ir Sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios Sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog Sutartis laikytina nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad pareiškėjai sandorio sudarymo faktą įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjams fiziškai pasirašyti Sutarties objektyviai nebuvo reikalinga.

19. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 6 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 636,59 Eur (2 198 Lt) (mokėjimo paskirtis beta.lt order (415263455), o 2014 m. lapkričio 7 d. pervedė UAB „Freshtravel“ 46,34 Eur vizos mokesčio, t. y. viso 682,92 Eur. Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėja sumokėjo 682,92 Eur sumą už ginčo kelionę. Teismas nurodė, kad pagal Turizmo įstatymą Sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

20. Teismas pažymėjo, kad pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 33,85 Eur ir nurodė, kad draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog pareiškėja už kelionę laikoma sumokėjus tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui. Teismas nurodė, kad pareiškėjų reikalavimo priteisti jų naudai iš atsakovo žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas nustatytas, o vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjų naudai iš atsakovo, teismas sprendė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką, laikytina, jog pareiškėjams liko negrąžinta 649,07 Eur suma.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašė priteisti 46,34 Eur (160 Lt) sumokėtos sumos už vizas. Teismas sutiko su atsakovo ir Departamento pozicija, jog ši suma nepatenka į Sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys. Teismas sprendė, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašė priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tokio pobūdžio bylose bei CK nuostatomis, pareiškėjų prašymą tenkino ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų skundas priimtas 2017 m. lapkričio 17 d., nuo šios dienos priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą.

III.

https://beta.lt/

https://beta.lt/

23. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovo nuomone, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti sprendimo dalį, kurioje sprendė dėl atsakovui kylančios deliktinės atsakomybės. Atsakovas, vadovaudamasis CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis tris būtinąsias sąlygas valstybės deliktinei atsakomybei kilti, atkreipia dėmesį, kad sprendime nėra įvardintos ir kiekviena atskirai pagrįstos būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovas teigia, jog iš sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas darė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti CK 6.271 straipsnio prasme.

25. Atsakovo įsitikinimu, teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas. Atsakovas nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, grįsdamas sprendimą, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą.

26. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybės yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad Komisija atsakovui būtų pateikusi pagrįstą nuomonę ar ESTT būtų nustatęs, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis, todėl teismas nepagrįstai palaikė kitų teismų padarytas išvadas, kad atsakovas netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

27. Atsakovas pažymi, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

28. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai įvertino pareiškėjų į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą, todėl visiškai nepagrįstai sprendė, jog į bylą pateiktų įrodymų pakanka priimti sprendimą patenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Atsakovo vertinimu, nesant pasirašytos Sutarties, turizmo paslaugų teisiniai santykiai negalėjo susiklostyti, pareiškėjų į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas Nr. 602 nepatvirtina, jog pareiškėja sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt) kelionių organizatoriui už užsakytą kelionę, nes mokėjimo nurodymo paskirtis to neįrodo. Atsakovas nurodo, kad neaišku, kokiu pagrindu minima suma buvo sumokėta UAB „Cherry Media LT“, taip pat neaiškus teismo motyvas, jog Sutarties sudarymo faktą patvirtina tai, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjams sumokėjo draudimo išmoką.

29. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai suteikė teisę pareiškėjams gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos A. D. finansinis reikalavimas 682,92 Eur sumai. Vadinasi, sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir atsakovo reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal įsiteisėjusį sprendimą.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias

teisės aktų nuostatas, atkreipia dėmesį, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, vizų sutvarkymo paslauga (įskaitant ir mokestį už vizą) yra laikoma papildoma paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį bei sutinka su Ministerijos apeliaciniu skundu ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams kilusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatorių nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

33. Pareiškėjai į pirmosios instancijos teismą kreipėsi prašydami atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės buvo grąžinta ne visa už kelionę UAB „Freshtravel“ sumokėta suma. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjams negrąžintą 602,74 Eur sumą priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, peržengė savo kompetenciją, nenustatė deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visumos.

35. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjų skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiu aspektu, t. y., ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjams kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjams būtų atlyginti visi dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų.

37. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

38. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau šiuo atveju pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir

įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jie patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjams už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jų sumokėtos sumos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi tam tikrų motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kokiu pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti CK6.271 straipsnio prasme.

39. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo teiginį, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuoja, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306). Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar?llam, C-430/13, EU:C:2014:32).

40. Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas). Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos

Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

42. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223).

43. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

44. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Komisijos) ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą ESTT praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

45. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjų turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau byloje esantys dokumentai ir nustatytos aplinkybės (2014 m. lapkričio 6 d. Sutartis, b. l. 12-13; kelionės dokumentai, b. l. 14; 2014 m. lapkričio 6-7 d. mokėjimo nurodymai, b. l. 15-16) teisėjų kolegijai abejonių dėl pareiškėjų įsigytos kelionės iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „BETA MEDIA“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas, nekelia. Pareiškėja A. D. už kelionę sumokėjo 2 358 Lt (682,92 Eur), iš kurių 2 198 Lt (636,59 Eur) pervedė į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą bei 160 Lt (46,34 Eur) į UAB „Freshtravel“ sąskaitą už 2 vizas. Kelionių organizatoriui tapus nemokiam, pareiškėjų įsigyta kelionė neįvyko, pareiškėjai buvo grąžinta tik 33,85 Eur suma (Departamento 2015 m. liepos 27 d. raštas, b. l. 11), todėl pareiškėjai patyrė 649,07 Eur

https://beta.lt/

turtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, aplinkybė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjos egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjos patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais, tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

46. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimai dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo turi būti išnagrinėti bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

47. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė jokių esminių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant vertėjui Sakhizada Mohammad Rauf.užsieniečiui S. N. K. (S. N. K.) ir jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=55b3d460aef511e98451fa7b5933515d

centro įgaliotai atstovei Janinai Brovkai (Janina Brovko),viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Irano Islamo Respublikos piliečio S. N. K.

(S. N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl Irano Islamo Respublikos piliečio S. N. K. (S. N. K.) sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) 2019 m. gegužės 22 d. teikime Nr. (21/26)-7K-390 (toliau – ir Teikimas) ir jo atstovė teismo posėdžio metu teismo prašė sulaikyti Užsieniečių registracijos centre Irano Islamo Respublikos pilietį S. N. K. (toliau – ir užsienietis), kuris į Lietuvos Respubliką atvyko maždaug prieš 7 mėnesius iš Graikijos Respublikos (toliau – Graikija) lėktuvu.

2. Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad užsienietis naudojosi suklastotais dokumentais, dėl ko buvo sulaikytas bei atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Būdamas sulaikytas jis pateikė prieglobsčio prašymą. 2018 m. lapkričio 15 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą nenagrinėti užsieniečio prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, kadangi yra pagrindas manyti, kad už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Graikija. 2019 m. balandžio 4 d. 6.50 val. užsienietis išėjo iš Užsieniečių registracijos centro, praėjus nustatytam laikui negrįžo, o 2019 m. balandžio 6 d. užsienietis buvo perduotas Lietuvos Respublikos pareigūnams iš Lenkijos Respublikos, kur buvo sulaikytas, kaip neteisėtai atvykęs bei pasinaudojęs suklastotais dokumentais. Kadangi užsienietis sąmoningai naudojasi suklastotais dokumentais, keliaudamas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) viduje, jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas atlikti tyrimą, siekiant nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už jo prašymo nagrinėjimą, todėl prašė sulaikyti šį užsienietį, nes priešingu atveju nebus galimybės išsiųsti jį į jo kilmės šalį, užsienietis vėl gali įgyti suklastotą asmens tapatybės dokumentą ir bandyti išvykti. Tai yra užsieniečio kaltė, kad jis nesilaiko Užsieniečių registracijos centro vidaus taisyklių, naudojasi suklastotais dokumentais, siekdamas nelegaliai išvykti į kitas ES valstybes. Užsieniečių registracijos centre užsieniečiui sudarytos sąlygos kaip ir kitiems užsieniečiams: yra taksofonas, jei turi pinigų yra galimybė nupirkti papildomai maisto, kuris ruošiamas atsižvelgiant į užsieniečių maitinimosi įpročius, yra galimybė sportuoti, užsienietis nesistengia integruotis (pramokti lietuvių kalbos), nors teigė norįs Lietuvoje gyventi ir mokytis. Prašė pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą trims mėnesiams.

3. Užsienietis paaiškino, kad jis neturėtų būti baudžiamas už savo klaidas iš kurių jis pasimokė ir daugiau nekartos. Jis neturi jokios galimybės Užsieniečių registracijos centre nei sportuoti, nei pabendrauti, nes kitų kalbų, išskyrus persų, jis nemoka, o vertėjo Užsieniečių registracijos centre nėra. Nėra ir knygų jo gimtąja kalba: vienintelė, kurią atsivežė su savimi, jau baigia nutriušti nuo skaitymo. Užsieniečių registracijos centro atstovė jo atžvilgiu yra šališka ir tendencinga, teigė, kad jis visiškai nesimoko lietuvių kalbos, tačiau iš kur ji apie tai gali žinoti. Jam tėvai atsiunčia iš Irano pinigų, tad jis, turėdamas judėjimo laisvę, galėtų nusipirkti jam tinkamų produktų, niekieno netrukdomas paskambinti ir telefonu pasikalbėti su savo artimaisiais Irane. Užsienietis teismo prašė netenkinti Užsieniečių registracijos centro teikimo.

4. Užsieniečio atstovė advokatė Asta Astrauskienė prašė netenkinti Užsieniečių registracijos centro teikimo ir skirti užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę, nes Užsieniečių registracijos centras nesilaiko ES reglamentais nustatytų terminų, užsieniečio perdavimas atsakingai už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą valstybei – Graikijai užsitęsė pernelyg ilgai ir iš viso neaišku, ar šiai valstybei jos atstovaujamasis bus perduotas. Užsienietis yra jaunas, išsilavinęs žmogus, suprato padaręs klaidų, kurių nežada kartoti.

II.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. birželio 7 d. sprendimu Užsieniečių registracijos centro

Teikimą tenkino ir pratęsė užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą trims mėnesiams – iki 2019 m. rugsėjo 9 d.

6. Teismas iš bylos medžiagos, byloje dalyvaujančių asmenų ir jų atstovų paaiškinimų nustatė, kad užsienietis neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvyko prieš 7 mėnesius iš Graikijos Respublikos, pasinaudojęs suklastotais dokumentais, dėl ko buvo sulaikytas bei atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Būdamas sulaikytas jis pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau 2018 m. lapkričio 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nenagrinėti užsieniečio prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, kadangi, remiantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (toliau – Reglamentas) 13 straipsnio nuostatomis, yra pagrindas manyti, jog už užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Graikija. Dėl šios priežasties Migracijos departamentas 2019 m. sausio 18 d. kreipėsi į Graikiją, kad ji prisiimtų atsakomybę dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo. 2019 m. kovo 18 d. iš Graikijos gautas neigiamas atsakymas, tačiau 2019 m. balandžio 4 d. Migracijos departamentas pateikė papildomus duomenis ir paprašė iš naujo įvertinti visą informaciją ir peržiūrėti priimtą sprendimą, tačiau iki šiol atsakymas iš Graikijos dar nėra gautas. Teismas nustatė, kad 2019 m. balandžio 4 d. 6.50 val. užsienietis išėjo iš Užsieniečių registracijos centro, praėjus nustatytam laiko tarpui, negrįžo ir 2019 m. balandžio 6 d. buvo perduotas Lietuvos Respublikos pareigūnams iš Lenkijos Respublikos.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo ir atmetė užsieniečio apeliacinį skundą dėl jo sulaikymo. Teismas pažymėjo, kad nuo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties iki šio Teikimo išnagrinėjimo momento teismas negavo jokių duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, kad užsieniečio sulaikymo pagrindai pasikeitė, kad jų dėka galima būtų priimti priešingą sprendimą (nepratęsiant sulaikymo) aukščiau paminėtų teismų sprendimams, todėl Teikimą tenkino.

8. Teismas pažymėjo, kad iš Migracijos departamento informacijos pateiktos Užsieniečių registracijos centrui matyti, kad jeigu Graikija prisiims atsakomybę dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo, tam, kad būtų įgyvendintos Reglamento nuostatos, tai užsienietis turės būti perduotas Graikijai. Tačiau jeigu Graikija neprisiims atsakomybės už užsieniečio prašymą suteikti prieglobstį, jį turės nagrinėti Lietuvos Respublika, atlikti jo apklausą, išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, ir priimti sprendimą dėl jo prašymo.

9. Teismas konstatavo, kad yra užsieniečio sulaikymo pagrindai numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 5 dalies 6 punkte, 7 punkte, 10 punkte, taip pat yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, kadangi jis, pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir būdamas apgyvendintas netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro tvarką ir išvyko iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, todėl užsienietis, turėdamas galimybę laisvai judėti, gali vėl bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas ES šalis ir tokiu būdu trukdyti priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje. Teismas pažymėjo, kad užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjamu atveju nėra galimybės.

III.

10. Irano Islamo Respublikos pilietis S. N. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Užsieniečių registracijos centro Teikimą tenkinti iš dalies, pritaikant užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – užsieniečio apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

11. Užsienietis teigia, kad tiek nagrinėjant Teikimą, tiek šiuo metu teikiant apeliacinį skundą, turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą taip, kaip jis yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 20 punkte. Užsieniečio vertinimu, atsižvelgiant į jo turimą teisinį statusą, teismas, spręsdamas dėl užsieniečio sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies, 4 dalies 4 punkto, 5 dalies 7 punkto nuostatas.

12. Užsienietis nurodo, kad ginčijamas teismo sprendimas grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 4 punktu, t. y., pagal Reglamento 28 straipsnį, kuris reglamentuoja asmens sulaikymą siekiant užtikrinti jo perdavimą (Sulaikymas perdavimo tikslais) ir atkreipia dėmesį, kad jo atžvilgiu 2018 m. lapkričio 15 d. yra priimtas Migracijos departamento sprendimas nenagrinėti jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, kadangi yra pagrindas manyti, kad už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Graikija, t. y., perdavimo klausimas nesprendžiamas. Užsienietis vadovaujasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) 65 ir 74

punktais, analogiškomis Įstatymo 74 straipsnio nuostatomis ir teigia, jog tik nustačius, kad kita ES valstybė yra atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, yra priimamas sprendimas perduoti prieglobsčio prašytoją šiai valstybei ir tik tada gali būti asmuo sulaikomas Reglamento 28 straipsnio pagrindu. Užsienietis atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nuo 2018 m. lapkričio 15 d. jokių kitų sprendimų, juolab dėl užsieniečio perdavimo atsakingai už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą valstybei, nebuvo, todėl sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu yra nepagrįstas.

13. Užsienietis teigia, kad jo sulaikymas grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi bei 5 dalies 7 punktu, kadangi nesulaikytas užsienietis gali pasislėpti, o tokio vertinimo pagrindas, kad užsienietis, neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką prieš 8 mėnesius iš Graikijos, pasinaudojęs suklastotais dokumentais, 2019 m. balandžio 6 d. perduotas iš Lenkijos Respublikos, kur buvo sulaikytas, kaip neteisėtai atvykęs ir su suklastotais dokumentais, t. y., užsienietis pažeidė Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygas, tačiau, užsieniečio įsitikinimu, būtina įvertinti tokio poelgio motyvus neapsiribojant formaliu situacijos vertinimu. Užsienietis remiasi Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise į gerą administravimą bei akcentuoja, kad jaučia nuolatinį nerimą ir stresą, kadangi per daugiau nei septynis mėnesius nuo Migracijos departamento sprendimo nenagrinėti jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, joks papildomas sprendimas ar veiksmas dėl užsieniečio teisinio statuso nepriimtas ir neįvykdytas. Papildomai paaiškina, kad iš savo kilmės valstybės pabėgo dėl ten gresiančio persekiojimo pakeitus religiją (iš musulmono į krikščionį), o dėl pernelyg ilgai užsitęsusio jo teisinės padėties nustatymo proceso Lietuvos Respublikoje, nebėra aišku, ar apskritai užsienietis bus perduodamas Graikijai, o jeigu bus – kada, ir kada turės galimybes pateikti prieglobsčio prašymą. Užsienietis atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimas priimtas 2019 m. birželio 7 d. ir jame nurodyta, kad joks atsakymas tai dienai iš Graikijos dėl pakartotinio Lietuvos kreipimosi nėra gautas. Užsieniečio vertinimu, prašoma valstybė narė išnaudojo maksimalius terminus priimti sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo priėmimo savo žinion, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 72.3 papunkčiu bei 74 punktu, turėjo priimti sprendimą perduoti prieglobsčio prašytoją Graikijai arba, gavus pakartotinį atsisakymą užsienietį perimti savo žinion, priimti sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, ir šį prašymą nagrinėti iš esmės.

14. Užsieniečio nuomone, teismui spendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra būtina sulaikyti užsienietį, turėjo būti atsižvelgiama į jo paaiškinimus, jog nors jis ir bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau toks elgesys įtakotas nebuvimo tikru dėl savo teisinės padėties, kalbos barjero bei žinių stokos, tiek apimty, ar papildomas sprendimas / veiksmas dėl užsieniečio teisinio statuso bus priimtas ir neįvykdytas ar ne, tiek ir – dėl grąžinimo procedūros į Lietuvos Respubliką pagal Dublino III reglamentą. Užsienietis teigia pasimokęs iš padarytos klaidos, po konsultacijos su atstove supranta, kad jo prieglobsčio prašymo kitoje ES valstybėje nenagrinės ir vis vien jį grąžins į Lietuvos Respubliką pagal Dublino III reglamentą, taip pat, jog pažeidus laikinojo išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro tvarką ir negrįžus per 24 valandas, jam gresia sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, kartu išaiškinta ir ilgai trunkanti procedūra dėl atsakingos už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo valstybės nustatymą. Užsieniečio nuomone, trijų mėnesių terminas, praleistas esant sulaikytu, yra pakankama sankcija už padarytą pažeidimą, o sulaikymo termino pratęsimas nagrinėjamu atveju būtų neproporcingai taikoma priemonė.

15. Užsienietis teigia nevengiąs bendradarbiauti su institucijomis nustatant jo teisinę padėtį, nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl, užsieniečio vertinimu, turėtų būti taikoma Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta prieglobsčio prašytojams taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

16. Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į užsieniečio apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.17. Užsieniečių registracijos centras teigia, kad užsienietis klaidina teismą, nurodydamas, jog bandė išvykti iš Lietuvos

Respublikos dėl tokių priežasčių, kaip netikrumas dėl teisinės padėties, kalbos barjero bei žinių stokos. Pažymi, kad užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką pateikęs suklastotus dokumentus, o prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas. Akivaizdu, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje suteikimo procedūra ir jos metu prieglobsčio prašytojui teikiamomis garantijomis. Užsieniečių registracijos centras teigia, kad užsienietis žinojo, jog prieglobsčio prašytojo statusas nesuteikia jam teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos kol yra sprendžiamas klausimas dėl prieglobsčio jam suteikimo / nesuteikimo, nes pateikęs prieglobsčio prašymą, užsienietis buvo pasirašytinai supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, gyvendamas Užsieniečių registracijos centre buvo nuolat konsultuojamas jam suprantama kalba, aiškinamos Užsieniečių registracijos centro vidaus tvarkos taisyklės.

18. Užsieniečių registracijos centras atkreipia dėmesį, kad užsienietis žinojo, kad negali keliauti per Europos Sąjungos valstybes nares neturėdamas tinkamų kelionės dokumentų, tačiau suvokdamas, kad pažeidžia Lietuvos Respublikos

įstatymus, sąmoningai išvyko į Lenkijos Respubliką. Nurodė, kad užsienietis jau ne pirmą kartą naudojasi suklastotais dokumentais su tikslu keliauti per Europos Sąjungos šalis, o šis aspektas patvirtina tikruosius užsieniečio neteisėtus ketinimus ir tikslus. Užsieniečių registracijos centro vertinimu, užsienietis nebūdamas sulaikytas bandys vėl išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bei sprendimo dėl jo išsiuntimo arba neišsiuntimo priėmimui, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus.

19. Užsieniečių registracijos centras pakartoja faktines aplinkybes dėl Migracijos departamento kreipimosi į atsakingas Graikijos Respublikos institucijas ir teigia, kad prieglobsčio siekiantis asmuo taip pat turi prisiimti atsakomybę už tai, jog savo veiksmais jis trukdo tam, kad būtų išnagrinėtas jo prieglobsčio prašymas.

20. Užsienietis ir jo atstovė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio metu palaikė apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes ir prašymus. Žodinius paaiškinimus iš esmės grindė pažeidžiama teise į gerą administravimą, nes jau daugiau nei septynis mėnesius nuo Migracijos departamento sprendimo nenagrinėti jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, joks papildomas sprendimas ar veiksmas dėl užsieniečio teisinio statuso nepriimtas ir neįvykdytas. Užsieniečio atstovės vertinimu, maksimalus terminas gauti atsakymą iš galimai atsakingos valstybės už užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (Graikijos) yra 2019 m. liepos 4 d. Akcentavo, kad būdamas sulaikytas ir neužtikrintas dėl savo padėties jaučia nuolatinį nerimą ir stresą, nesutiko su Užsieniečių registracijos centro nurodytų pažeidimų kiekiu, nes Užsieniečių registracijos centro vidaus tvarkos taisyklių kelis kartus nepažeidė, o išvykdamas iš jo tik pasirinko netinkamą keliavimo būdą. Užsienietis nurodė, jog gailisi, kad gyvendamas Užsieniečių registracijos centre, kuomet jam buvo netaikomas judėjimo laisvės apribojimas, pasišalino iš jo, žadėjo klaidos nekartoti.

21. Užsieniečių registracijos centro įgaliota atstovė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio metu palaikė Teikime išdėstytą poziciją, akcentavo, kad tai ne pirmas užsieniečio pažeidimas, todėl jo gailėjimasis abejotinas, o lūkestis dėl pasitikėjimo nėra pagrįstas. Užsienietis, turėdamas judėjimo laisvę, jau du kartus buvo išvykęs iš Lietuvos, naudodamasis suklastotais dokumentais, su tikslu keliauti į kitas ES valstybes. Dėl ilgai užtrukusio atsakingos valstybės už užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą nustatymo procedūros, nurodė, kad vadovaujamasi Dublino reglamentu, kuris reguliuoja atsakingos valstybės nustatymo procedūrą ir įtvirtina 6 mėn. terminą, per kurį galimai atsakinga valstybė turi duoti atsakymą, ir tik tuomet, jeigu ji neduoda atsakymo, laikoma, jog ta valstybė, kurioje yra užsienietis yra atsakinga už užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir atkreipiant dėmesį į tai, jog buvo kreiptasi į Graikiją, kuri dažniausiai delsia duoti atsakymą dėl įvairiausių priežasčių, užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį kol kas nenagrinėjamas. Užsieniečių registracijos centras akcentavo, kad užsienietis saugus Lietuvoje, o jo nerimas nepagrįstas, nes visa situacija jam yra ir buvo žinoma, pakankamai aiškiai išaiškinta.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimo, kuriuo teismas tenkino Užsieniečių registracijos centro Teikimą ir pratęsė užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą trims mėnesiams – iki 2019 m. rugsėjo 9 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Užsienietis su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo perdavimo klausimas nesprendžiamas, išnaudoti maksimalūs terminai priimti sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo priėmimo savo žinion, todėl užsieniečio sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu yra nepagrįstas. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad nesulaikytas užsienietis gali pasislėpti.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą iki 2019 m. rugsėjo 9 d. priėmė vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 4 punktu ir 5 dalies 7 punktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, o Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos

valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

25. Bylos medžiaga patvirtina, kad administracinio pobūdžio procedūros, tikslu išsiaiškinti atsakingą už užsieniečio prieglobsčio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą vyksta: 2018 m. lapkričio 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nenagrinėti užsieniečio prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, yra pagrindas manyti, jog už užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Graikija. Dėl šios priežasties Migracijos departamentas 2019 m. sausio 18 d. kreipėsi į Graikiją, kad ji prisiimtų atsakomybę dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo. 2019 m. kovo 18 d. iš Graikijos gautas neigiamas atsakymas. 2019 m. balandžio 4 d. Migracijos departamentas pateikė papildomus duomenis ir paprašė iš naujo įvertinti visą informaciją ir peržiūrėti priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, užsieniečio argumentas, jog nuo 2018 m. lapkričio 15 d. jokių kitų sprendimų dėl užsieniečio perdavimo atsakingai už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą valstybei nebuvo, atmetamas kaip nepagrįstas.

26. Užsienietis apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismo sprendimas priimtas 2019 m. birželio 7 d. ir jame nurodyta, kad joks atsakymas tai dienai iš Graikijos dėl pakartotinio Lietuvos kreipimosi nėra gautas. Užsieniečio vertinimu, prašoma valstybė narė išnaudojo maksimalius terminus priimti sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo priėmimo savo žinion, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 72.3 papunkčiu bei 74 punktu, turėjo priimti sprendimą perduoti prieglobsčio prašytoją Graikijai arba, gavus pakartotinį atsisakymą užsienietį perimti savo žinion, priimti sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, ir šį prašymą nagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegija pastebi, kad vadovaujantis Reglamento 22 straipsnio 7 dalimi, maksimalus terminas Graikijai priimti sprendimą dėl užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo yra 2017 m. liepos 4 d, šią aplinkybę teismo posėdžio metu akcentavo užsieniečio atstovė, taigi pirmos instancijos teismo sprendimo, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjamu atveju, priėmimo metu maksimalus terminas dar nebuvo suėjęs.

27. Prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai įtvirtinti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje, kurios 4 punktas numato sulaikymo pagal Reglamento 28 straipsnį. Reglamento 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei nustatoma didelė rizika, kad asmuo pasislėps, valstybės narės gali sulaikyti atitinkamą asmenį, kad būtų užtikrintos perdavimo procedūros pagal šį reglamentą, individualiai įvertinus konkretų atvejį, ir tik jei sulaikymas yra proporcingas ir kitos švelnesnės alternatyvios prievartos priemonės negali būti veiksmingai taikomos. To paties straipsnio 3 dalyje numatoma, kad sulaikymas trunka kuo trumpesnį laikotarpį ir ne ilgiau nei pagrįstai būtina reikalaujamoms administracinėms perdavimo procedūroms su deramu kruopštumu atlikti, kol bus įvykdytas perdavimas pagal šį reglamentą.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad užsieniečio sulaikymo pagrindai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4350-261/2019. Šioje nutartyje buvo konstatuota, jog „užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pateisinama ir proporcinga priemonė įvertinant tikslus, kurių siekiama taikant (Įstatymo 113 str. 2 d.)“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad maksimalus terminas Graikijai priimti sprendimą dėl užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo dar nebuvo suėjęs, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jeigu Graikija prisiims atsakomybę dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo tam, kad būtų įgyvendintos Reglamento nuostatos, tai užsienietis turės būti perduotas Graikijai. Tačiau jeigu Graikija neprisiims atsakomybės už užsieniečio prašymą suteikti prieglobstį, jį turės nagrinėti Lietuvos Respublika, atlikti jo apklausą, išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, ir priimti sprendimą dėl jo prašymo. Šiems veiksmams atlikti, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pritaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 4 punktas.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 7 punktu, kuris nustato, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti, įvertinama aplinkybė, ar užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką.

30. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4350-261/2019 priėmimo užsieniečio teisinė padėtis ir faktinės aplinkybės, kurių pagrindu jam paskirtas sulaikymas, nepasikeitė, iš esmės sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti, kadangi jis pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir būdamas apgyvendintas netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro tvarką ir išvyko iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, todėl turėdamas galimybę laisvai judėti, gali vėl bandyti išvykti ir tokiu būdu trukdyti priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje (prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 113

straipsnio 4 dalies 2 punkte).31. Užsienietis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro taisykles pažeidė dėl

savo teisinės padėties netikrumo, kalbos barjero bei žinių stokos ir daugiau jų nepažeis. Užsienietis teigia, kad teismas formaliai vadovavosi Įstatyme įtvirtintais sulaikymo pagrindais. Bylos duomenimis nustatyta, kad užsienietis 2019 m. balandžio 4 d. 6.50 val. išvyko iš Užsieniečių registracijos centro ir negrįžo, o 2019 m. balandžio 6 d. buvo perduotas Lietuvos Respublikos pareigūnams iš Lenkijos Respublikos, kurioje buvo sulaikytas kaip neteisėtai atvykęs bei pasinaudojęs suklastotais dokumentais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartyje buvo konstatuota, kad nėra pagrindo išvadai, kad užsienietis, atsiradus galimybei, dar kartą nebandys neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip trukdydamas priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso (prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo ir iš to kylančių teisinių pasekmių).

32. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi atliktą faktinių aplinkybių (dėl užsieniečio išvykimo iš Lietuvos Respublikos) teisinį vertinimą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, neturėjo pagrindo minėtų aplinkybių vertinti kitaip, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su minėtos situacijos formaliu vertinimu, atmetami kaip nepagrįsti.

33. Kiti užsieniečio apeliacinio skundo argumentai laikomi nereikšmingais ir dėl jų nepasisakoma.34. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Užsieniečių registracijos centas 2019m. gegužės 22 d. teikime dėl

sulaikymo termino pratęsimo prašė sulaikyti užsienietį Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. liepos 8 d (b. l. 1-2). Todėl nors pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, tačiau nepagrįstai pratęsė užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2019 m. rugsėjo 9 d., nes teikimas tokiam terminui sulaikyti užsienietį nebuvo teikiamas. Atsižvelgiant į tai, užsieniečio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.


n u t a r i a:

Irano Islamo Respublikos piliečio S. N. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį

išdėstyti taip: Patenkinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą ir pratęsti Irano Islamo Respublikos piliečio S. N. K., gim. (duomenys neskelbtini), sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2019 m. liepos 8 d.



ROMANAS KLIŠAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-532-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04177-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6fab5230aef511e98451fa7b5933515d


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo D. J.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00966/171-747 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003829155 panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. D.“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjos R. D. skundą patenkino. Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas atmetė.

Pareiškėja 2019 m. gegužės 14 d. pateikė prašymą priimti šioje administracinėje byloje papildomą sprendimą – priteisti pareiškėjai iš atsakovo 1 101,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Prašyme nurodė, kad administracinė byla buvo pradėta iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 priėmimo ir įsigaliojimo. Pagal ABTĮ, kuris galiojo tuo metu kai pareiškėjai buvo suteiktos teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma priteisti, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galima buvo pateikti per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apie tai pareiškėja ir jos vyras buvo informuoti sudarant teisinių paslaugų teikimo sutartį ir kreipiantis į teismą. Advokatas paaiškino ABTĮ nuostatas ir atitinkamai nurodė, kad už šioje byloje suteiktas teisines paslaugas jie galės atsiskaityti ir po teismo sprendimo byloje priėmimo.

Nurodė, kad kai vyko pasirengimas teismo posėdžiui, pareiškėja jau buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, todėl advokatas bendravo su jos sutuoktiniu ir informavo jį apie tai, kad pareiškėja visas sąskaitas už teisines paslaugas turėjo apmokėti iki teismo posėdžio. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, įvyko nesusikalbėjimas ir jos sutuoktinis šios informacijos nesuprato bei buvo įsitikinęs, kad paskutines sąskaitas už teisines paslaugas jis galės apmokėti ir po teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Kadangi teismo posėdžio dieną paaiškėjo, kad paskutinės dvi sąskaitos yra neapmokėtos, pareiškėjos atstovas prieš pat teismo posėdį pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas posėdžio metu informavo, kad gavo minėtą prašymą, jokių pastabų dėl prašymo ar priedų, nenurodė, tačiau spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, teismas nurodė, kad nepateikti įrodymai apie sąskaitų apmokėjimą.

Nurodė, kad iš trijų sąskaitų pareiškėja buvo apmokėjusi tik vieną, kitas dvi sąskaitas apmokėjo po teismo sprendimo priėmimo. Pažymėjo, kad ABTĮ Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatyme įstatymų leidėjas ne tik pakeitė iki tol galiojusią prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikimo tvarką, tačiau numatė, kad pagal ABTĮ 97 straipsnį, teismas priima papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Nors Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendime yra pasisakyta dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau sprendimo motyvai (nepateikti pareiškėjos patirtų išlaidų apmokėjimo dokumentai) ir šiame prašyme nurodytos faktinės aplinkybės įrodo, kad nagrinėjama situacija iš esmės atitinka ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą papildomo teismo sprendimo priėmimo atvejį.

Atsakovas Departamentas 2019 m. birželio 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose dėl pareiškėjos prašymo nurodė, kad teismas sprendime bylinėjimosi išlaidų klausimą išsprendė, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjos prašymą priimti papildomą sprendimą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 97 straipsnio 1 dalį, teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (ABTĮ 97 straipsnio 2 dalis). Papildomą sprendimą teismas priima, išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje (ABTĮ 97 straipsnio 3 dalimi).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pagal 2018 gruodžio 20 d. ABTĮ Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ABTĮ taikymui svarbus nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje momentas. Nagrinėjamu atveju nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2019 m. kovo 5 d., t. y. po įstatymo įsigaliojimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė 2019 m. balandžio 2 d. Kartu su prašymu pateikė 2018 m. lapkričio 30 d., 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. kovo 8 d. PVM sąskaitas faktūras, kuriose detalizuotos suteiktos teisinės paslaugos nagrinėjant šią bylą, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareiškėja nepateikė teismui išlaidų pagrindimo, t. y. duomenų apie minėtų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendime konstatavo, kad, nepateikus šių duomenų, nėra pagrindo spręsti apie pareiškėjos realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymą atmetė. Duomenis apie PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą pareiškėja pateikė kartu su prašymu priimti papildomą sprendimą, t. y. po 14 kalendorinių dienų nuo bylos išnagrinėjimo.

Teismas konstatavo, kadangi pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų buvo išspręstas priimant sprendimą administracinėje byloje, todėl nėra pagrindo priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

Pareiškėja R. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: priimti byloje papildomą teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjai iš atsakovo patirtas 1101,10 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad ABTĮ Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatyme įstatymų leidėjas ne tik pakeitė iki tol galiojusią prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikimo tvarką (pakeitimo įstatymo 2 straipsnis, 41 straipsnio pakeitimas). To paties įstatymo 7 straipsniu ABTĮ 97 straipsnis, reglamentuojantis papildomo teismo sprendimo priėmimo atvejus, buvo papildytas 3 punktu, kuriame yra nustatytas papildomo teismo sprendimo priėmimo teisinis pagrindas – jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo argumentų, kad nagrinėjama situacija iš esmės atitinka ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą papildomo teismo sprendimo priėmimo atvejį. Pareiškėja prašymą

priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė 2019 m. balandžio 2 d. Kartu su prašymu pateikė 2018 m. lapkričio 30 d., 2018 m. gruodžio 31 d., 2019 m. kovo 8 d. PVM sąskaitas faktūras, kuriose detalizuotos suteiktos teisinės paslaugos. Teismas informavo, kad gavo prašymą ir neturėjo jokių pastabų nei dėl prašymo, nei dėl jo priedų. Prašymo pateikimo metu pareiškėja nebuvo apmokėjusi 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. kovo 8 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytų teisinių paslaugų, jos buvo apmokėtos jau po teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Tačiau teisinės paslaugos pagal 2018 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą buvo apmokėtas dar 2018 m. ir teismui pateikti tai patvirtinantys įrodymai.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. balandžio 2 d. pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo patirtas 1 101,10 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja su prašymu pateikė Šedbaro advokatų profesinės bendrijos 2018 m. lapkričio 30 d., 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. kovo 8 d. PVM sąskaitas faktūras, iš viso 1 101,10 Eur (su PVM) sumai. Nors prašyme nurodyta, kad su prašymu teikiamas ir sąskaitos išrašas, tačiau jis nebuvo pateiktas.

Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė, kadangi pareiškėja nepateikė įrodymų apie tai, kad patirtos išlaidos pagal išrašytas sąskaitas apmokėtos.

Pareiškėja 2019 m. gegužės 14 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2019 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjos prašymo netenkino, kadangi bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas buvo išspręstas teismo sprendime, todėl nėra pagrindo priimti papildomą sprendimą byloje.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priimti papildomą sprendimą byloje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi prašymas pateiktas 2019 m. balandžio 2 d., teismas jokių trūkumų nenurodė. Šiuo atveju susidariusi situacija iš esmės atitinka ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą papildomo teismo sprendimo priėmimo atvejį, be to, viena sąskaita apmokėta dar iki teismo sprendimo byloje priėmimo, kitos sąskaitos apmokėtos jau po sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikimo teismui metu nebuvo pateikti įrodymai apie tai, kad pareiškėja už 2018 m. lapkričio 30 d., 2018 m. gruodžio 31 d., 2019 m. kovo 8 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytas teisines paslaugas advokatui yra sumokėjusi. Pareiškėja taip pat teigia, kad prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikimo metu buvo apmokėjusi tik vieną sąskaitą, kitos apmokėtos po teismo sprendimo priėmimo.

ABTĮ 97 straipsnio 1 dalį, teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat aktualų teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos argumentais, kad šiuo atveju nėra pagrindo priimti byloje papildomą sprendimą, kadangi nėra ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomo sprendimo priėmimo pagrindų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė priimant sprendimą dėl administracinės bylos. Kadangi pareiškėja nebuvo pateikusi įrodymų apie tai, kad už suteiktas teisines paslaugas advokatui yra sumokėjusi, pirmosios instancijos teismas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė. Pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo šioje byloje priimti papildomą sprendimą. Kaip jau buvo minėta ir šios aplinkybės neginčija pareiškėja, kad teikdama teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nepateikė įrodymų apie tai, jog už teisines paslaugas pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras yra sumokėjusi. Kaip nurodė

pareiškėja prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo bei atskirajame skunde, ji iki prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas padavimo teismui (2019 m. balandžio 2 d.) už teisines paslaugas advokatui buvo sumokėjusi tik pagal vieną PVM sąskaitą faktūrą, t. y. 2018 m. lapkričio 30 d., kitų dviejų PVM sąskaitų faktūrų ji nebuvo apmokėjusi, jas apmokėjo tik 2019 m. gegužės 2 d.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad susidariusi situacija iš esmės atitinka ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą papildomo teismo sprendimo priėmimo atvejį.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atskirojo skundo argumentų, kad teismas pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priėmė ir jokių trūkumų nenurodė, pažymi, jog pareiškėją pirmosios instancijos teisme atstovavo profesionalus teisininkas, advokatas, todėl jam turėjo būti žinomi ir teisės aktų reikalavimai, susiję su prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų pateikimu teismui. Aplinkybė, kad pareiškėja už teisines paslaugas advokatui sumokėjo po teismo sprendimo, taip pat nesudaro pagrindo šioje byloje priimti papildomą teismo sprendimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo priimti papildomą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailė Žalimienė (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. (Y. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=78348840aef511e98451fa7b5933515d

veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (15/6-1)12PR-79 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino,

panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Migracijos departamento 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (15/6-1)12PR-79 ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo J. G. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 3 710,33 Eur bylinėjimosi išlaidas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškėjo J. G. prašymo dalį dėl

bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prašė pareiškėjo prašymą atmesti arba sumažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su vertimo, advokato, apgyvendinimo paslaugų suteikimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, yra tinkamos atlyginti ir pagrįstos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi pareiškėjo J. G. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

2018 m. gruodžio 20 d. ABTĮ Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 16 straipsnio, reglamentuojančio minėto įstatymo taikymą, 1 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimu buvo panaikintas. Pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė 2019 m. balandžio 3 d., jau praleidęs ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti, kuris negali būti atnaujintas (prašymas raštu su

išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu gali būti pateikiamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos), todėl pareiškėjo prašymo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje priteisimo teismas netenkino.

III.

Pareiškėjas J. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinti.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė pareiškėjui palankų sprendimą, kuriuo buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, tai sąlygoja, kad pirmojoje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui turi būti atlygintos, todėl, vadovaudamasis ABTĮ (redakcija, galiojusia iki 2018 m. gruodžio 29 d.), pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi jis prieštarauja ABTĮ 41 straipsnio ir ABTĮ Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 (toliau – ir ABTĮ pakeitimo įstatymas) 16 straipsniui. ABTĮ (iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi redakcija) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista 2018 m. gruodžio 20 d. ABTĮ pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d. Taip pat šio įstatymo 16 straispnis įtvirtino ABTĮ pakeitimo įstatymo nuostatų taikymą, kurio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėjas nurodo, kad jei pirmosios instancijos teismo nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta iki ABTĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo arba jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra įsigaliojęs, buvo priimtas iki minėtojo įstatymo įsigaliojimo, bylinėjimosi išlaidų klausimas yra sprendžiamas pagal ABTĮ 41 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2018 m. gruodžio 28 d. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2018 m. gruodžio 13 d., t. y. ne tik prieš įsigaliojant ABTĮ pakeitimo įstatymui, bet apskritai dar prieš šio įstatymo priėmimą. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu apskritai nebuvo žinoma, kad bus kita prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų pateikimo tvarka. Tuo tarpu vien jau bendrieji teisės principai nustato, jog įstatymai negali būti taikomi atgal, kas reiškia, jog turi galioti ta įstatymo redakcija, kuri buvo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną. Be to, šią taisyklę patvirtina ir ABTĮ pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad ne tik turi būti taikoma ankstesnė įstatymo redakcija, kai sprendimas yra priimtas iki naujos redakcijos įsigaliojimo, bet netgi ir tuo atveju, kai nutartis skirti nagrinėti bylą teismo posėdyje yra priimama iki naujos redakcijos įsigaliojimo (t. y. netgi tokiu atveju, kai jau sprendimas bus priimtas galiojant naujai redakcijai, bet bylos paskyrimas nagrinėti teismo posėdyje įvyko iki naujos redakcijos įsigaliojimo).

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas buvo priimtas 2018 m. gruodžio 13 d., apeliacinis skundas teismui buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 19 d., ABTĮ pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2018 m. gruodžio 20 d., įstatymas įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d. Taigi tiek pagal ABTĮ pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, tiek pagal bendruosius teisės principus, nustatančius, jog įstatymas atgal negalioja, pareiškėjo prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra taikoma tvarka, kuri galiojo iki 2018 m. gruodžio 28 d.

Pagal galiojusią tvarką, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme galėjo būti pateikiamas per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. jei pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui yra nepalankus ir jis apskundžiamas apeliacinės instancijos teismui, kuris apeliacinį skundą tenkina ir panaikina pirmosios instancijos sprendimą ir priima naują sprendimą patenkindamas pareiškėjo skundą prieš viešojo administravimo subjektą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme pateikiamas per 14 dienų nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Šiuo atveju, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas turėjo pateikti per 14 dienų nuo 2019 m. kovo 20 d., t. y. iki 2019 m. balandžio 3 d. Pareiškėjas prašymą pateikė 2019 m. balandžio 3 d., todėl pareiškėjas termino prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, nepraleido.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą, ir pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas – 3 710,33 Eur. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškėjo J. G. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo, perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino, kadangi pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti, kuris negali būti atnaujintas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta iki ABTĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas yra sprendžiamas pagal ABTĮ 41 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2018 m. gruodžio 28 d. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2018 m. gruodžio 13 d., apeliacinis skundas teismui buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 19 d., ABTĮ pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2018 m. gruodžio 20 d., įstatymas įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d. Todėl tiek pagal ABTĮ pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, tiek pagal bendruosius teisės principus, jog įstatymas atgal negalioja, pareiškėjo prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra taikoma tvarka, kuri galiojo iki 2018 m. gruodžio 28 d.

ABTĮ 41 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 (nuo 2018 m. gruodžio 29 d.) redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pagal 2018 gruodžio 20 d. ABTĮ Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Šiuo atveju nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2018 m. rugsėjo 11 d., administracinė byla buvo išnagrinėta 2018 m. gruodžio 13 d. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šiuo atveju turėjo būti sprendžiamas pagal iki ABTĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusią tvarką.

Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusios ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismui pateikė 2019 m. balandžio 3 d., t. y. per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta 2019 m. kovo 20 d.), taigi ABTĮ nustatyto termino pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų nepraleido.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė praleidęs ABTĮ nustatytą terminą.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. (Y. G.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo prašymą dėl

bylinėjimosi išlaidų priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-531-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04177-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.2; 43.9.4; 59.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus eikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00966/171-747 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003829155 panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. D.“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64a44ae0aef511e98451fa7b5933515d

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjos R. D. skundą patenkino. Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas atmetė.

Pareiškėja 2019 m. gegužės 31 d. padavė (2019 m. gegužės 30 d. išsiuntė) apeliacinį skundą dėl 2019 m. balandžio 30 d. teismo sprendimo dalies, kuria atmestas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, panaikinimo ir naujo sprendimo šioje dalyje priėmimo.

Teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2019 m. birželio 10 d. pašalinti apeliacinio skundo trūkumus, t. y. pateikti motyvuotą prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą.

Pareiškėja 2019 m. birželio 11 d. pateikė (2019 m. birželio 10 d. išsiuntė) prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Nurodė, kad neketino skųsti teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo, kadangi 2019 m. gegužės 14 d. buvo pateikusi prašymą priimti papildomą sprendimą byloje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kadangi atsakovas Departamentas padavė apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo, o Vilniaus apygardos administracinis teismas nepriėmė sprendimo dėl 2019 m. gegužės 14 d. prašymo, todėl pareiškėja padavė apeliacinį skundą dėl 2019 m. balandžio 30 d. teismo sprendimo dalies, kuria atmestas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, panaikinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi, nustatęs, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas ir netenkinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas prašymu gali kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, nurodydamas praleidimo priežastis bei pateikdamas praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Terminas skundui (prašymui) paduoti gali būti atnaujintas, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 30 str. 1 d.). Svarbiomis priežastimis gali būti pripažintos tik objektyvios kliūtys, t. y. nepriklausančios nuo pareiškėjo valios aplinkybės, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku įgyvendinti jo procesinę teisę dėl skundo (prašymo) padavimo.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 140 straipsnio 4 dalį, bylose dėl užsieniečių teisinės padėties priimtas teismo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo. Tokia sprendimo apskundimo tvarka išaiškinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Teismas pažymėjo, kad tai, ar apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas apelianto prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, atstovaujama advokato Kristijono Paliučio, apeliacinį skundą padavė 2019 m. gegužės 31 d. (išsiuntė 2019 m. gegužės 30 d.), t. y. daugiau nei dvi savaites praleidusi terminą apeliaciniam skundui paduoti. Teismas, vertindamas pareiškėjos prašyme atnaujinti terminą nurodytas jo praleidimo priežastis, nurodė, kad advokatui, kaip profesionaliam teisininkui, turi būti žinomi teismo sprendimo apskundimo terminai bei šių terminų praleidimo pasekmės. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo apskundimo tvarka išaiškinta sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. teismo sprendimas galėjo būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo. Taigi pareiškėja, nesutikdama su sprendimo dalimi, kuria atmestas jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, galėjo ją skųsti sprendime nurodyta tvarka, tačiau laukė, kol teismas priims procesinį sprendimą dėl pateikto prašymo priimti papildomą sprendimą, t. y. tikėjosi, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas bus išspręstas taikant papildomo sprendimo priėmimo institutą. Teismas pareiškėjos nurodytą termino praleidimo priežastį nelaikė svarbia, nuo pareiškėjos valios nepriklausančia aplinkybe. Pareiškėja nenurodė kitų aplinkybių, sutrukdžiusių apskųsti teismo sprendimą įstatyme nustatyta tvarka, todėl netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir apeliacinį skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėja R. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį ir priimti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad apeliacinis skundas paduotas vadovaujantis ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi ir nepraleidus šiame straipsnyje nustatyto apeliacinio skundo padavimo termino. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju skundas turėjo būti paduotas per 14 dienų, nes toks terminas yra nustatytas specialioje teisės normoje – Įstatymo 140 straipsnio 4 dalyje. Ši teisės norma yra taikoma tik tais atvejais, kai teismas nagrinėja bylą pagal šio Įstatymo 140 straipsnyje nustatytą tvarką. Teismo nutartis priimti skundą priimta 2018 m. gruodžio 4 d., teismo nutartyje apie tai, kad byla bus nagrinėjama pagal Įstatymo 140 straipsnį, nenurodyta, teismo sprendimas priimtas 2019 m. balandžio 30 d. Teismas, remdamasis Įstatymo nuostatomis, turėjo šią bylą išnagrinėti per du mėnesius, taip pat iš karto išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, tačiau to nepadarė.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas sprendimo apskundimo terminas nustatytas nepagrįstai, nes byla nebuvo nagrinėta pagal Įstatymo 140 straipsnį, todėl ir jame nustatyta apskundimo tvarka neturi būti taikoma. Tokia teismo praktika prieštarauja bendro pobūdžio teisės normų taikymo taisyklei.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį, kuria pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir jis neatnaujintinas (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad termino apeliaciniam skundui paduoti, nustatyto ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje, ji nepraleido. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo remdamasis ABTĮ, o ne Įstatymo normomis, todėl skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad apeliacinis skundas dėl teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo turėjo būti paduotas per 14 dienų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties yra specialus ABTĮ atžvilgiu. Įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismai skundus nagrinėja ABTĮ ir šio Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 140 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo.

Nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas šioje byloje priimtas 2019 m. balandžio 30 d., todėl apeliacinis skundas galėjo būti paduotas, kaip ir nurodyta minėtame teismo sprendime, per 14 dienų nuo teismo sprendimo paskelbimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos atstovas advokatas Kristijonas Paliutis apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo per Elektroninių paslaugų portalą pateikė 2019 m. gegužės 30 d., t. y. praleidęs Įstatyme nustatytą sprendimo apskundimo terminą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas, o pareiškėja neprašo jo atnaujinti, 2019 m. birželio 3 d. nutartimi nustatė terminą pašalinti apeliacinio skundo trūkumus ir pasiūlė pateikti motyvuotą prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Pareiškėja 2019 m. birželio 10 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Prašyme nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog kreipėsi į teismą su prašymu priimti papildomą sprendimą byloje (dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo), kadangi teismas iki 2019 m. gegužės 30 d. papildomo sprendimo nepriėmė, pareiškėja padavė apeliacinį skundą. Byla buvo išnagrinėta ABTĮ, o ne Įstatymo nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastis, sprendė, kad jos nėra svarbios ir nesudaro pagrindo terminą atnaujinti, todėl pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkino ir apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjos prašyme nurodytas priežastis, dėl kurių praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos nurodytos termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastys nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Pagal ABTĮ 132 straipsnio 2 dalį, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis

teismų praktikoje laikomos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-54-492/2017 ir kt.). Spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, o kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta teismo diskrecijai. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendime yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėją administracinėje byloje atstovauja profesionalus teisininkas advokatas Kristijonas Paliutis, kuriam, kaip nurodoma atskirajame skunde, sprendimo apskundimo tvarka ir terminai buvo žinomi, todėl prašyme atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nurodytos priežastys yra subjektyvios, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios. Pasirinkusi tokį savo teisių gynimo būdą, pareiškėja privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes. Atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad sprendimo apskundimui taikomos ABTĮ nuostatos, nes byla buvo nagrinėjama ABTĮ, o ne Įstatymo, nustatyta tvarka, yra nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, Įstatymo, kuris yra specialus ABTĮ atžvilgiu, 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismai skundus nagrinėja ABTĮ ir šio Įstatymo nustatyta tvarka, o Įstatymo 140 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jos subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu, todėl negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių kontekste taip pat pastebi, kad atsisakymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, kai ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, jog asmuo praleido nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, savaime negali būti vertinamas kaip teisės į teisminę gynybą pažeidimas ar asmens teisių paneigimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-975/2014; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-54-492/2017; 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-49-756/2017).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir pagrįstai sprendė, jog Įstatyme nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti pareiškėja praleido dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis ABTĮ 132 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-471-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02111-2018-0

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7f31ee30aef511e98451fa7b5933515d

Procesinio sprendimo kategorija 59.1.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. O. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. O. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja K. O. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. (15.2)-2D-11641 ir įpareigoti atsakovą pakartotinai patikrinti dokumentus, išduodant leidimą statybai (duomenys neskelbtini), kurie susiję su nuotekų šuliniu Nr. 13.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjos K. O. G. skundą atmetė.

Pareiškėja 2019 m. gegužės 10 d. padavė apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 9 d. teismo sprendimo.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu teismas apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas, jeigu yra paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėja apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimo, kuris buvo priimtas ir paskelbtas 2019 m. balandžio 9 d., padavė 2019 m. gegužės 10 d., t. y. praleidusi terminą apeliaciniam skundui paduoti. Kadangi pareiškėja neprašė atnaujinti termino apeliaciniam skundui paduoti, teismas atsisakė priimti pareiškėjos apeliacinį skundą (ABTĮ 138 str. 3 d. 1 p.).

III.

Pareiškėja K. O. G. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo

Kauno rūmų 2019 m. gegužės 14 d. nutartį ir išnagrinėti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos apeliacinį skundą ir jį išnagrinėti.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad priimtas sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas, pažeidžiantis pareiškėjos teisę, kadangi pateikdama skundą teismui buvo įsitikinusi savo teisių pažeidimu, kurios privalo būti apgintos, todėl su skundu kreipėsi į teismą.

Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei konstituciniais teisinės valstybės principais ir teigia, kad yra pilnai realizavusi savo teisę, kadangi nuo pat pradžių gynė savo pažeistas teises, pateikė skundus, o statybos departamento priimtus raštus ir sprendimus taip pat skundė teismine tvarka. Pareiškėja, siekdama apskųsti teismo sprendimą, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl teisinės pagalbos suteikimo, kuri 2019 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą, todėl mano, kad laiku atliko būtinus veiksmus, tačiau dėl advokato žmogiškos klaidos apeliacinis skundas nebuvo pateiktas laiku. Pareiškėja teigia, kad dėl šios aplinkybės negali nukentėti ir prašo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes, taip pat, jog ji siekė ir siekia, kad teismas apgintų pareiškėjos pažeistas teises. Prašo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes ir atnaujinti labai neženkliai praleistą apeliacinio teismo praleidimo terminą bei priimti apeliacinį skundą.

Atsakovas Inspekcija pateiktame atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.Nurodo, kad pareiškėja praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, kadangi teismo sprendimas byloje priimtas

2019 m. balandžio 9 d., pareiškėja apeliacinį skundą pateikė 2019 m. gegužės 10 d., apeliaciniame skunde prašymo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą nereiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, dėl to atsisakė priimti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Pažymi, kad apelianto prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą yra būtina sąlyga tam, kad teismas galėtų įstatymo nustatyta tvarka spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad terminas praleistas dėl advokato žmogiškosios klaidos, todėl turėtų būti atnaujintas. Atsakovo nuomone, nurodyta termino praleidimo priežastis yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti vertinama kaip svarbi, objektyviai nulėmusi termino paduoti apeliacinį skundą praleidimą. Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo pradėta teikti nuo 2019 m. balandžio 18 d., bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu pareiškėja buvo atstovaujama to paties advokato. Todėl įvertinus aplinkybę, kad pareiškėją atstovavo profesionalus teisininkas, kuriam turėjo būti žinoma sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, todėl prašymas neturėtų būti tenkinamas.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 14 d. nutartį, kuria pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Pagal ABTĮ 132 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas, per kurį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, gali būti duodamas atskirasis skundas. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokį atskirąjį skundą patenkina ir praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą atnaujina, teismas ta pačia nutartimi išsprendžia apeliacinio skundo priėmimo klausimą. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punktą, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2019 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė. Taigi apeliacinis skundas galėjo būti paduotas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo, t. y. iki 2019 m. gegužės 9 d. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė 2019 m. gegužės 10 d., t. y. praleidusi terminą apeliaciniam skundui paduoti. Kadangi pareiškėja neprašė atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, pirmosios instancijos teismas skundžiama 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi jį atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus ABTĮ nustatytą sprendimo apskundimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą numatytas kaip būtina sąlyga tam, kad teismas galėtų įstatymo nustatyta tvarka spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, paduodama apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui, neprašė atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos apeliacinį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido tik vieną dieną dėl advokato žmogiškosios klaidos, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja visą laiką siekė savo pažeistų teisių gynybos, prašo praleistą terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 132 straipsnio 2 dalį, apelianto prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo nagrinėja pirmosios instancijos, o ne apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti suformulavo atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas šio prašymo neišsprendė, o ABTĮ nenumato, kad šį klausimą galėtų spręsti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjos K. O. G. prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


n u t a r i a:

Pareiškėjos K. O. G. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Pareiškėjos K. O. G. prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti perduoti nagrinėti pirmosios instancijos

teismui.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eAS-472-438/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17192-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.1; 43.9.1; 59.1.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=82816750aef511e98451fa7b5933515d

NUTARTIS



teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriui dėl prašymo užskaitymo ir termino atnaujinimo pateikti papildomus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja M. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) užskaityti, kad J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. B., o ne į J. B., P. iki nacionalizacijos valdytą žemę; 2) atnaujinti pareiškėjai terminą papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjos M. B. pareiškimą atmetė.

Pareiškėja, atstovaujama advokatės Daivos Mekšraitienės, 2019 m. balandžio 25 d. per Elektroninių paslaugų portalą padavė apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimo panaikinimo. Kadangi pareiškėja praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Pareiškėja 2019 m. gegužės 6 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi nustatė terminą iki 2019 m. gegužės 21 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad 2019 m. balandžio 25 d. pateikto apeliacinio skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi, kurios pareiškėja (jos atstovė) neginčijo, todėl kartu su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, teismui turi būti pateiktas ir naujas apeliacinis skundas, taip pat įrodymai, patvirtinantys prašyme atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nurodytas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad prie teikiamo apeliacinio skundo nėra pridėta dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, arba prašymo atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Pareiškėja 2019 m. gegužės 20 d. padavė naują apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Prašyme nurodė, kad terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl to, kad pareiškėjos atstovė advokatė atostogavo ir apeliacinį skundą pateikti pavedė advokato padėjėjai, kuri per apsirikimą neteisingai paskaičiavo terminą apeliaciniam skundui paduoti, t. y. skaičiavo ne 30 kalendorinių dienų, bet vieną mėnesį, todėl viena diena apsiriko. Pareiškėjos teigimu, nurodyta priežastis yra svarbi, terminas praleistas nežymiai (1 kalendorine diena), todėl terminą apeliaciniam skundui paduoti prašo atnaujinti.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi neatnaujino termino apeliaciniam skundui paduoti ir pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas buvo priimtas 2019 m. kovo 25 d.,

sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas jo apskundimo terminas, todėl apeliacinį skundą pareiškėja galėjo paduoti iki 2019 m. balandžio 24 d. Pareiškėja (jos atstovė) apeliacinį skundą teismui išsiuntė (pasirašė elektroniniu parašu) 2019 m. balandžio 25 d., t. y., praleidusi ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą ir teismo sprendime nurodytą terminą jam paduoti. Pareiškėja šią aplinkybę pripažįsta ir prašo praleistą terminą atnaujinti. Pareiškėja nurodė, kad terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido, nes nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. advokatė atostogavo ir apeliacinį skundą pavedė pateikti advokato padėjėjai, kuri per apsirikimą paskaičiavo, kad apeliacinio skundo paskutinė padavimo diena ne 2019 m. balandžio 24 d., bet 2019 m. balandžio 25 d.

Teismas nurodė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nutartyje buvo nurodyta pateikti įrodymus, patvirtinančius prašyme atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nurodytas aplinkybes, tačiau tokie įrodymai (advokatės atostogos, pavedimas advokato padėjėjai pateikti apeliacinį skundą) nėra pateikti. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad 2019 m. balandžio 25 d. teismui teiktą apeliacinį skundą elektroniniu parašu pasirašė pareiškėjos atstovė advokatė Daiva Mekšraitienė, o ne advokato padėjėja, todėl nurodytą aplinkybę, kad apeliacinį skundą dėl advokatės atostogų buvo pavesta pateikti advokato padėjėjai, teismas vertino kaip nepagrįstą ir neatitinkančią tikrovės.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos atstovės advokatės nurodytos termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastys negali būti laikomos pagrįstomis, objektyviomis ir svarbiomis, objektyviai sutrukdžiusiomis apeliacinį skundą pateikti per ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkino ir apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad prie apeliacinio skundo pridėtas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas – AB Lietuvos pašto 2018 m. rugsėjo 21 d. kvitas, tačiau šis žyminis mokestis buvo įskaitytas, sprendžiant 2019 m. balandžio 25 d. apeliacinio skundo priėmimo klausimą, ir teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakius apeliacinį skundą priimti, pareiškėjai grąžintas. Šiuo atveju prie naujo apeliacinio skundo nėra pridėta dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, neprašoma faktiškai negrąžintą žyminio mokesčio sumą įskaityti kaip žyminio mokesčio įmoką už naują procesinį dokumentą, todėl teismas sprendė, kad pareiškėja netinkamai pašalino 2019 m. gegužės 9 d. nutartyje nurodytus apeliacinio skundo trūkumus.

III.

Pareiškėja M. B. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutartį ir išnagrinėti klausimą iš esmės – atnaujinti pareiškėjai terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad advokatai dirba pagal individualios veiklos pažymą ir atostogų laiką pasirenka savo nuožiūra nepriimant jokių įsakymų dėl atostogų suteikimo. Kadangi pareiškėjos atstovė apeliacinio skundo padavimo metu buvo išvykusi iš Lietuvos (atostogavo Lenkijoje ir Slovakijoje, į kelionę vyko su sutuoktiniu nuosavu transportu), žodiniu pavedimu advokato padėjėjai buvo pavesta apeliacinį skundą išsiųsti prisijungiant prie EPP naudojant advokatės duomenis (kodų generatorių). Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į žmogiškąjį faktorių, nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos atstovės advokatės nurodytos termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastys negali būti laikomos pagrįstomis, objektyviomis ir svarbiomis, objektyviai sutrukdžiusiomis apeliacinį skundą pateikti per ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nurodė, kad prie apeliacinio skundo pridėtas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, tačiau šis žyminis mokestis buvo įskaitytas sprendžiant 2019 m. balandžio 25 d. apeliacinio skundo priėmimo klausimą, ir teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakius apeliacinį skundą priimti, pareiškėjai grąžintas. Pažymi, kad žyminio mokesčio pareiškėja nėra atsiėmusi, todėl jis turėjo būti įskaitytas kaip žyminio mokesčio įmoka už jau pateiktą apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutartį, kuria pareiškėjos apeliacinį skundą, netenkinus prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, atsisakyta priimti ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 132 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punktą, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-54-492/2017 ir kt.). Spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, o kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta teismo diskrecijai. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje. byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje. byloje Nr. AS-986-552/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja apeliaciniu skundu siekia apskųsti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimą. Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido terminą apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti. Atsižvelgiant į ABTĮ 132 straipsnio 1 dalies nuostatas, apeliacinis skundas dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimo, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turėjo būti paduotas iki 2019 m. balandžio 24 d. įskaitytinai, tačiau apeliacinis skundas pirmą kartą buvo pateiktas 2019 m. balandžio 25 d., t. y. praleidus ABTĮ nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti pateiktas 2019 m. gegužės 6 d.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių, todėl sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti pažeidimo pobūdį šį pažeidimą lėmusių aplinkybių prasme, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjos prašyme nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti pareiškėjos sąžiningumu. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ją atstovaujanti advokatė (jos padėjėja) vieną dieną suklydo apskaičiuodama terminą paduoti apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į prašyme nurodytas aplinkybes, negali būti laikoma subjektyvia aplinkybe. Pareiškėja sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad šiuo atveju formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus termino apeliaciniam skundui paduoti, nagrinėjamu atveju būtų pažeista asmens teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėja dėl to, jog advokatas, apskaičiuodamas terminą apeliaciniam skundui paduoti viena diena suklydo, neturi prarasti galimybės paduoti

apeliacinį skundą ir pasinaudoti viena iš pagrindinių ABTĮ nustatytų teisių apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos veiksmai patvirtina siekį (tikslą) tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą, t. y. įstatymų nustatyta tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja elgėsi sąžiningai, nesiekė piktnaudžiauti susidariusia situacija, o asmuo dėl atsitiktinių ne nuo jo valios priklausančių priežasčių neturi prarasti teisės paduoti apeliacinį skundą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino pareiškėjai termino apeliaciniams skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, pareiškėjos prašymas tenkinamas, terminas paduoti apeliacinį skundą panaikinama pirmosios instancijos nutartis, pareiškėjai atnaujinamas terminas paduoti apeliacinį skundą.

Pareiškėjos apeliacinis skundas atitinka ABTĮ 134 straipsnio reikalavimus, todėl jis priimtinas nagrinėti apeliacine tvarka (ABTĮ 138 str. 1 d.).

Pareiškėja, paduodama apeliacinį skundą, pateikė 2018 m. rugsėjo 21 d. žyminio mokesčio sumokėjimo 39 Eur sumai kvitą. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakius priimti pareiškėjos apeliacinį skundą, M. B. grąžintas sumokėtas žyminis mokestis. Tačiau, kaip atskirajame skunde nurodo pareiškėja, žyminio mokesčio ji nesusigrąžino.

Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 Eur žyminis mokestis. Šiame straipsnyje nurodytus skundus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (ABTĮ 35 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja sumokėjo 39 Eur žyminio mokesčio, pareiškėjai grąžinama pagal 2018 m. rugsėjo 21 d. kvitą permokėta ir remiantis Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškėjos nesusigrąžinta 27,75 Eur žyminio mokesčio dalis (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 2 dalimi, 138 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. B. atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti.Pareiškėjos M. B. prašymą tenkinti ir atnaujinti pareiškėjai terminą apeliaciniam skundui dėl Regionų apygardos

administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimo paduoti.Priimti pareiškėjos M. B. apeliacinį skundą.Grąžinti pareiškėjai M. B. 27,75 Eur permokėtą žyminio mokesčio dalį.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5e4fa810aef511e98451fa7b5933515d



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, dėl termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja S. M. su prašymu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. birželio 30 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170630-00058 įvykdymo terminą 2 (dvejiems) metams nuo sprendimo įsiteisėjimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. birželio 30 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170627-00052 ir privalomuosius nurodymus – nevykdyti jokių statinio statybos darbų ir pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2017 m. gruodžio 29 d. Vienas iš privalomųjų nurodymų reikalavimų buvo įvykdytas ir gyvenamosios paskirties pastate, adresu (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra vykdomi statinio statybos darbai. Siekdama pašalinti savavališkos statybos padarinius, pareiškėja inicijavo atitinkamų projektinių dokumentų rengimą. Pareiškėjos teigimu, ji ėmėsi visų priemonių, kad pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. planavimo sąlygas, galiojusias iki 2017 m. rugsėjo 15 d., būtų parengtas detalusis planas, tačiau procedūros užbaigti nepavyko, nes 2017 m. gegužės 17 d. nebuvo suderinta detaliojo plano koncepcija, todėl 2017 m. spalio 17 d. iš naujo pradėta detaliojo plano rengimo procedūra. Projektavimo darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Vitalda“, kuri atliko dalį būtiniausių projektinių darbų ir jie toliau tęsiami. UAB „Vitalda“ parengė planavimo darbų eigos aprašą, kuris patvirtina, kad detaliojo plano parengimui reikia daugiau laiko nei buvo skirta privalomuoju nurodymu, todėl ji nespėjo visų darbų atlikti iki 2017 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjos teigimu, planavimo darbų eigos apraše numatytus terminus įtakojo ir kitų procedūrų trukmė, viršijanti įstatymu nustatytus teritorijų planavimo procedūrinius terminus bei kitos aplinkybės, kurios nepriklausė nuo jos valios. Po detaliojo plano patvirtinimo reikės parengti pastato rekonstrukcijos techninį projektą, kuris parengiamas per 5–7 mėnesius ir kad tai paaiškėjo 2018 m. sausio 5 d., kai ji atvyko į Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą (toliau – Inspekcijos Klaipėdos TPSVP departamentas). Tą pačią dieną prašymu kreipėsi dėl termino pratęsimo, tačiau Inspekcijos Klaipėdos TPSVP departamentas 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (16.51)2D-900 privalomojo nurodymo savavališkos statybos padariniams pašalinti įvykdymo termino nepratęsė. Pareiškėja nurodė, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl prašo jį atnaujinti.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašė jį atmesti.4. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Inspekcijos Klaipėdos TPSVP departamento specialistė 2017 m. birželio

16 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-1617(16.31) ir 2017 m. birželio 27 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170627-00052. Savavališkos statybos aktu konstatuota, kad savavališkai atlikta gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų – daugiabučiai pastatai) pastato, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), rekonstrukcija,

neturint statybą leidžiančio dokumento, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pareiškėjai 2017 m. birželio 30 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis ir, jei būtina, sutvarkyti statybvietę. Klaipėdos TPSVP departamentas 2018 m. sausio 8 d. gavo statytojos 2018 m. sausio 5 d. prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kuris pasibaigė 2017 m. gruodžio 29 d. Inspekcijos teigimu, privalomojo nurodymo įvykdymo terminui pasibaigus, pareiškėjos prašymas negalėjo būti patenkintas, nes teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Pareiškėja delsė ir operatyviai nesiekė įteisinti savavališkos statybos padarinius. Teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartis su Palangos miesto savivaldybės administracija dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano koregavimo žemės sklype (duomenys neskelbtini), sudaryta tik 2018 m. sausio 18 d., nors tokia sutartis galėjo būti sudaryta anksčiau.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjos S. M. prašymą atmetė.6. Teismas nustatė, kad Inspekcija 2017 m. birželio 27 d. surašė pareiškėjai savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-

170627-00052, kuriuo nustatyta, kad savavališkai atlikta gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų – daugiabučiai pastatai), neypatingo statinio (pastato), adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija, neturint statybą leidžiančio dokumento. Inspekcijos 2017 m. birželio 30 d. privalomuoju nurodymu Nr. PNSSP-30-170630-00058 (toliau – Privalomasis nurodymas) pareiškėja įpareigota iki 2017 m. gruodžio 29 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius: išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jei būtina, sutvarkyti statybvietę. Pareiškėja 2018 m. sausio 5 d. prašymu (Inspekcijoje gautas 2018 m. sausio 8 d.) kreipėsi į Inspekcijos Klaipėdos TPSVP departamentą, prašydama pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcijos Klaipėdos TPSVP departamentas 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (16.51)2D-900 atsisakė pratęsti terminą, nes pareiškėja pateikė prašymą pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Pareiškėja, siekdama įteisinti savavališkas statybas, 2018 m. vasario 3 d. teismui išsiuntė prašymą, kuris teisme gautas 2018 m. vasario 6 d., dėl 2017 m. birželio 30 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170630-00058 termino pratęsimo. Nustatytos aplinkybės įrodė, kad pareiškėja kreipėsi į Inspekciją ir į teismą pasibaigus Privalomuoju nurodymu nustatytam savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminui.

7. Teisės aktai nenumato reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus šiame reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės. Nustačius, kad pareiškėja prašymą teismui padavė pasibaigus Privalomuoju nurodymu nustatytam savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminui ir teisės aktams nenumatant tokio termino atnaujinimo galimybės, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti atnaujintas ir pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės dėl termino pratęsimo nenagrinėtinos.

III.

8. Pareiškėja S. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti.

9. Pareiškėja teigia, jog viena Privalomojo nurodymo dalis įvykdyta – nebevykdomi jokie statybos darbai. Kitos Privalomojo nurodymo dalies ji įvykdyti nespėjo dėl objektyvių priežasčių: 2017 m. spalio 17 d. buvo pradėta naujo detalaus plano rengimo procedūra. Be to, siekiant pašalinti savavališkos statybos padarinius, dar reikia parengti pastato rekonstrukcijos techninį projektą, kuriam reikalingas 5–7 mėn. terminas.

10. Pareiškėjos nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik Inspekcijos nepagrįsta pozicija ir neįvertino nustatytų terminų trukmės pagrįstumo. Pažymi, kad ji ėmėsi visų įmanomų priemonių dėl savavališkos statybos įteisinimo.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

12. Inspekcija pažymi, jog Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog minėto straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės

dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Maksimalus terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra 9 mėnesiai (įvertinus ir pratęsimo galimybę), o ilgesnio termino nustatymas priskirtas tik teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi.

13. Teisės aktai nenumato privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus privalomajame nurodyme nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas nebetenka prasmės. Pareiškėja į teismą kreipėsi dėl privalomojo nurodymo įvykdymo pratęsimo pasibaigus minėtam terminui. Tokiu būdu privalomuoju nurodymu nustatytam savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminui ir teisės aktams nenumatant minėto termino atnaujinimo galimybės, privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti atnaujintas ir pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl termino pratęsimo neturėtų būti vertinamos ir/ar nagrinėtinos.

14. Pareiškėja nepagrįstai siekia atsakomybę perkelti institucijos atstovams. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo aiškiai ir konkrečiai nurodytas, taigi pareiškėja buvo tinkamai informuota apie konkretų Privalomo nurodymo įvykdymo terminą.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. birželio 30 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170630-00058 įvykdymo termino pratęsimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja S. M. praleido terminą prašymui pateikti, o teisės aktai nenumato galimybės šį terminą atnaujinti, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu jos prašymą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo atmetė. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jos prašymą tenkinti.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus yra susieta su pareiga šia galimybe pasinaudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka yra įtvirtinta Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba, išimtiniais atvejais, per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Šios nuostatos nuo 2014 m. sausio 1 d. iš esmės buvo perkeltos iš Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, reikalavime nurodant, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais asmuo turi teisę kreiptis į šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Taigi, nagrinėjamai bylai yra aktuali teismų praktika dėl Statybų įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, aiškindamas Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, jog remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 37 punkto tikslą, pažymėtina, kad minėtos teisės aktų normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Taigi, darytina išvada, kad šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo

galimybė išnyksta.19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo

terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017, 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012).

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje vadovaujamasi būtent šiuo Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies, iš esmės tapačios Statybų įstatymo 28 straipsnio 3 daliai, išaiškinimu. Nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose.

21. Atsižvelgusi į teisinį reguliavimą bei aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Pareiškėjos argumentai dėl galimybės aptartą terminą atnaujinti prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, formuojamai analogiškose bylose.

22. Nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. birželio 30 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170630-00058 turėjo būti įvykdytas iki 2017 m. gruodžio 29 d. Pareiškėja, prašydama pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, į atsakovą kreipėsi 2018 m. sausio 5 d., t. y. jau pasibaigus terminui Privalomajam nurodymui įvykdyti, todėl vadovaujantis aptartais išaiškinimais, šis terminas negali būti pratęstas. Taigi, nors nagrinėjamu atveju yra prasidėjęs procesas dėl savavališkos statybos įteisinimo, t. y., prasidėjo savavališkų statybos darbų pašalinimo procesas, kurio trukmė nebepriklauso nuo besikreipusio teisminės gynybos asmens valios, tačiau yra pasibaigęs laikas, kuris nebegali būtų pratęstas, per kurį šis procesas turėjo būti užbaigtas.

23. Aplinkybė, kad pareiškėja Privalomojo nurodymo dalies įvykdyti nespėjo dėl objektyvių priežasčių, nes pradėjo naujo detalaus plano rengimo procedūrą, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi termino atnaujinimo instituto įstatymo leidėjas nenustatė. Pareiškėja dėl termino pratęsimo galėjo kreiptis dar jam nepasibaigus, tačiau nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, todėl teismas pagrįstai minėto termino neatnaujino ir pagrįstai pareiškėjos prašymo netenkino.

24. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Regionų apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas S. M. prašymą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai ir tinkamai vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, o netenkindamas pareiškėjos prašymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o S. M. apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-4668-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00724-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2.; 9.3.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. S. (R. S.), Z. T., A. S. (A. S.) ir A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S., Z. T., A. S. ir A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai R. S. (R. S.), Z. T., A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjų dukra) (atstovaujama įstatyminių atstovų R. S. ir Z. T.) ir A. S. (A. S.) (atstovaujamas įstatyminių atstovų R. S. ir Z. T.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (15/6-5) 12PR-12 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ dalį, kuria pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems ir jų nepilnamečiams vaikams gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai bei laisvei dėl teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimo turimomis teisėmis (persekiojimas dėl etninės priklausomybės), taip pat dėlto, kad jie neturi objektyvių galimybių pasinaudoti sveikatos apsauga, be to, kyla reali rizika iš pareiškėjos Z. T. tėvo B. T. (B. T.) (toliau – ir pareiškėjos tėvas, senelis), dėl tikslingų veiksmų, nukreiptų prieš šeimą (prievarta ištekinti pareiškėjų dukrą).

3. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, neužtikrindamas visapusiško

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=627f6f10aef511e98451fa7b5933515d

įrodymų ištyrimo. Migracijos departamentas turėjo sudaryti galimybę prieglobsčio prašytojams patikslinti prašymą ar pateikti paaiškinimus, tačiau to nepadarė ir priėmė nepagrįstas išvadas.

4. Pareiškėjai nurodė, kad jų pasakojimuose nebuvo prieštaravimų ar nenuoseklumo dėl pasakojimo dalies apie 2015 m. vykusį neteisėtą pareiškėjų sulaikymą oro uoste, grįžus į (duomenys neskelbtini) iš Danijos. Paaiškino, jog jiems yra puikiai žinoma, koks organas yra GKNB ((duomenys neskelbtini) nacionalinio saugumo komitetas), ir apklausų metu juos sulaikiusį organą įvardijo trumpiniu. Pareiškėja vyko vyro lankyti į (duomenys neskelbtini), tačiau jos ten neįleido. Taip pat apklausų metu abu pareiškėjai paaiškino, kodėl apie šį incidentą nepasakojo pirmojo prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu, nurodydami, kad nurodyta informacija gali būti perduota (duomenys neskelbtini) institucijoms ir dėl to gali dar labiau pablogėti jų padėtis. Nurodė, jog tai, kad pareiškėjas automobilių, stovinčių ir sekančių juos nematė, o pareiškėja matė, nėra laikytina prieštaravimu, kadangi paleistas iš sulaikymo pareiškėjas ribotai judėjo ir objektyviai nematė stovinčių automobilių, tą paliudijo jo sutuoktinė. Taip pat abu pareiškėjai nurodė, kad pareiškėją sulaikytu laikė apie tris savaites.

5. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo išvada, kad jų baimė būti sulaikytiems oro uoste nepagrįsta, grindžiant tuo, jog pareiškėjai nepatenka į sulaikomų ir tikrinamų oro uoste asmenų grupes, o pareiškėjo priklausymas uigūrams savaime nepatvirtina tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) pareigūnų. Pareiškėjai teigė, kad ši išvada yra subjektyvi, padaryta izoliuotai vertinant paties atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, taip pažeidžiant prieglobsčio prašytojų pateiktų duomenų vertinimo taisykles.

6. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo išvada, jog jų baimė, kad pareiškėjų dukra, grįžus į kilmės valstybę bus prievarta ištekinta, nepagrįsta. Pažymėjo, kad pareiškėjos tėvas yra aukšto rango pareigūnas, turintis išlikusį aukštą įtakingumą teisėsaugos ir kitų valstybinių institucijų lygmenyje (nustatytas faktas pirminėje 2018 m. vasario 21 d. išvadoje Nr. (15/6-8)13PR-40RN; toje pačioje išvadoje nustatytu faktu laikomas 2003 m. žmonos ir vaikų pagrobimas grįžus į (duomenys neskelbtini), todėl konstatuoti, kad asmenims esant suaugusiems ir nepriklausomiems finansiškai nuo uošvio, nėra jokios pagrįstos baimės jausti spaudimą ištekinti savo dukterį, pareiškėjų nuomone, yra nepagrįsta. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo kilmės valstybės informacijos interpretacija, jog seneliai nuotakų negrobia, todėl grėsmės būti prievarta ištekintai nėra. Grėsmė patirti prievartą (tiek psichologinę, tiek fizinę), tikslu ištekinti dukterį yra grindžiama ne kilmės šalyje vyraujančiomis tradicijomis, o būtent pareiškėjos tėvo įtaka ir piktnaudžiavimu buvusiomis pareigomis.

7. Pareiškėjai teigė, kad atsakovui pripažinus, kad pareiškėjos tėvas buvo policininkas, ėjo aukštas pareigas bei atsižvelgus į faktą, jog pareiškėjo tėvo neapykanta prieglobsčio prašytojams grindžiama būtent jų etnine priklausomybe, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas, pasireiškus teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimui savo tarnybine padėtimi būtent dėl etninės priklausomybės. Nesurinkus minėtos informacijos, iš pareiškėjų buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jų bylos nagrinėjimą ir prieita nepagrįstos išvados, neva pareiškėjams nekyla realus pavojus iš pareiškėjos tėvo.

8. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas dėl psichologinės pagalbos neprieinamumo išvadoje konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimas nepagrįstas, kadangi pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, nors psichologinės pagalbos prieinamumas menkas, nėra neįmanomas. Pareiškėjai teigė, kad tokia išvada prieštarauja paprasčiausiai logikai, kadangi pačioje išvadoje apibendrinta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad pasinaudoti medikų pagalba, turint psichologinių problemų, (duomenys neskelbtini) objektyviai neįmanoma. Atsakovas išvadoje nurodė, kad asmenys iš esmės nesinaudoja psichologine pagalba dėl visuomenės stigmatizacijos bei mažo kiekio specialistų kaimo vietovėse, tačiau pagal paties atsakovo surinktą informaciją apskritai nėra prieinama informacija apie tikslų specialistų skaičių šalies mastu, kartu nurodant, kad 1999 m. (duomenys neskelbtini) iš viso buvo 38 vaikų psichologai, o 2010 m. – tik 13 (kiek šiuo metu – nenurodyta). Informacija gauta tik apie (duomenys neskelbtini) miestus, apie kitas vietoves ir prieinamumą jose gauti psichologinę pagalbą informacija apskritai nesurinkta. Išvadoje nurodyta apie egzistuojančią nevyriausybinių organizacijų organizuojamą psichologinę pagalbą vaikams ir suaugusiems, nukentėjusiems nuo smurto, tačiau kaip tą pagalbą realiai gauti – nenurodyta.

9. Pareiškėjai teigė, kad tos aplinkybės, kurias jie nurodė prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausos metu, atitinka teisės aktuose įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jį suteikti. Taip pat nurodė, jog išsiuntus juos į (duomenys neskelbtini) Respubliką būtų pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės.

10. Pažymėjo, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė išduoti (duomenys neskelbtini) pilietei pareiškėjų dukrai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas suteikęs leidimą gyventi dukrai, kuri yra pažeidžiama dėl praeityje patirto smurto, turėjo pozityvią pareigą užtikrinti šeimos vienybę

išduodant leidimą gyventi ir tėvams bei kitam nepilnamečiui vaikui. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos dukros grąžinimas neatitinka geriausių vaiko interesų. Tačiau lieka neaišku, kodėl atsakovas nevertino vaiko interesų šeimos vienybės užtikrinimo aspektu. Atsakovo priimtas Sprendimas iš esmės gali sąlygoti šeimos išsiskyrimą. Manė, kad pareiškėjos dukros pažeidžiamumas sąlygoja jos priklausomumą nuo kitų šeimos narių, kurie gali jai suteikti emocinę paramą.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.12. Nurodė, kad pareiškėjai sutuoktiniai R. S. ir Z. T. (toliau – ir pareiškėjai sutuoktiniai) Kauno apskrities vyriausiojo

policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. spalio 1 d. pateikė paskesnius prašymus suteikti jiems ir jų nepilnamečiams vaikams prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šiuose prašymuose bei atliktų apklausų metų pareiškėjai nurodė, kad bijo grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad pareiškėjas R. S. yra uigūras ir dėl to jis bus sulaikytas oro uoste bei apkaltintas terorizmu arba jam bus sufalsifikuota byla kitu pagrindu. Pareiškėjų dukra gali būti priverstinai ištekinta senelio noru. Be to, grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjų dukra ir pareiškėja Z. T. negautų tinkamos psichologinės pagalbos.

13. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvus, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPI) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

14. Pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjoms reikalinga psichologo pagalba, patvirtino konsultuojanti psichologė. Tyrimo metu, įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatyta, kad nors valstybė itin sunkiai užtikrina psichologo paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse, tačiau miestuose šios paslaugos teikiamos, be to, valstybei padeda ir nevyriausybinės organizacijos veikiančios šalyje, taip pat teikiančios psichologų pagalbą. Taigi, nepaisant sunkumų, su kuriais pareiškėjai gali susidurti kreipiantis dėl paslaugų į valstybines įstaigas, jie turi ir kitų alternatyvų, tokių kaip nevyriausybinės organizacijos, teikiančios psichologines paslaugas, todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjai grįžę į (duomenys neskelbtini) negalės pasinaudoti psichologo paslaugomis. Be to, šiuo atveju nebuvo rasta jokios informacijos apie tai, kad valstybė tyčia neteiktų tokių paslaugų, ar kad tai būtų siejama su diskriminaciniu elementu. Įvertinus psichologės pateiktą išvadą, nebuvo nustatyta, jog šiuo atveju egzistuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nustatytos išskirtinės aplinkybės (asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai), nes, nepaisant turimų psichologinių sutrikimų, savaime pareiškėjų būklė nesąlygoja nei mirties, nei artimos mirčiai būklės. Atsižvelgdamas į veiksmus, su kuriais pareiškėjai tariamai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę (valstybės neveikimu suteikiant psichologinę pagalbą), atsakovas konstatavo, kad jie nelaikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, todėl pabėgėlio statusas jiems nesuteikė.

15. Pareiškėjai sutuoktiniai teigė, kad 2015 m. buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) oro uoste, tačiau šis jų pasakojimas nebuvo nei išsamus, nei detalus. Tačiau atsakovas įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėjų psichologinę būklę, darė išvadą, jog tikėtina, kad tai gali būti veiksnys, lemiantis pareiškėjų pasakojimų trūkumus. Tačiau manė, kad psichologinė būklė nepaaiškina, kodėl pareiškėjai anksčiau nepasakojo apie sulaikymą 2015 m., o ir patys pareiškėjai negalėjo tinkamai paaiškinti, kodėl šio įvykio neminėjo anksčiau, be to, pareiškėjai skirtingai nupasakojo ir įvykius po sulaikymo bei GKNB tolimesnį interesą jų atžvilgiu. Įvertinęs visus pasakojimo trūkumus bei atsižvelgęs į pareiškėjų psichologinę būklę, Migracijos departamentas konstatavo, kad pasakojimo trūkumai savaime neleidžia atmesti viso pasakojimo, tačiau nustatytų trūkumų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų pasakojimas apie tai, kad pareiškėjai sutuoktiniai buvo sulaikyti 2015 m. (duomenys neskelbtini) oro uoste yra labiau netikėtinas nei tikėtinas, todėl nebuvo vertinamas sprendžiant dėl prieglobsčio jiems suteikimo.

16. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai nepatenka į kurią nors iš kategorijų asmenų, kurie rizikuoja būti sulaikyti ir apklausiami (duomenys neskelbtini) oro uoste. Pažymėjo, kad pareiškėjai būtų grąžinti iš Lietuvos, jie nėra siejami su teroristine veikla ar teroristinėmis organizacijomis, o tam, kad atkreiptų valdžios dėmesį uigūras turi būti įtariamas įsitraukimu į ekstremistinę ir separatistinę veiklą ar būti matomai aktyvus – dėl šios priežasties jis atkreipia režimo ir / ar kvazi-režimo agentų dėmesį, taigi, savaime priklausymas šiai etninei mažumai nepagrindžia pareiškėjų baimės būti sulaikytiems, o objektyvių aplinkybių (aktyvumas, įsitraukimas į ekstremistinę veiklą ar pan.), galinčių sąlygoti jų sulaikymą, tyrimo metu nustatyta nebuvo. Įvertinus šias aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjų baimė nelaikoma visiškai pagrįsta.

17. Pareiškėjai taip pat teigė, kad senelis norėjo ištekinti pareiškėjų dukrą. Tyrimo metu nustatė, kad (duomenys

neskelbtini) išties plačiai paplitusi priverstinių santuokų praktika, tačiau tai vyksta nusprendus tėvams arba pagrobus nuotaką. Įvertinęs tai, kad pareiškėjai sutuoktiniai savarankiškai gali priimti sprendimus dėl pareiškėjų dukros, atsakovas darė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjai sutuoktiniai galėtų nuspręsti tekinti pareiškėjų dukrą už senelio peršamo jaunikio. Tyrimo metu taip pat nustatė, kad kita priverstinių santuokų praktika – nuotakų grobimai, tačiau ji taip pat nėra aktuali, nes remiantis ja, grobia ne seneliai, o jaunikiai. Šiuo atveju tariama grėsmė kyla iš senelio, o tokiu atveju grobimas ne tik užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, tačiau nebūtų pateisintas ir visuomenės, nes patikusias merginas grobia jaunikiai, o ne giminaičiai, siekdami jas ištekinti. Pažymėjo, kad pareiškėjų dukros baimė bei tikėjimas, kad senelis mėgins ją nuskriausti, yra pagrįsti jos praeities patirtimi (sisteminis smurtas, kai ji augo su seneliu, o tėvai buvo Danijoje) bei sąlygojami patirties, kai jos tėvų, galinčių ją apginti, nebuvo šalia, o ji buvo visiškai priklausoma nuo despotiško senelio, tačiau, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, nenustatė objektyviosios baimės pusės, todėl konstatavo, kad tikimybė, jog kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui Konvencijos 1 straipsnio A dalies kontekste, bei, atitinkamai, jos baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta.

18. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu taip pat nuspręsta nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jiems grėstų kankinimai, su jais galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas, ar jie tokiu būdu būtų baudžiami, ar kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tačiau atsakovas, vadovaudamasis geriausių vaiko interesų principu ir UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į pareiškėjų dukros psichologinę būklę, skundžiamu Sprendimu nusprendė išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus.

19. Atsakovas pabrėžė, kad priešingai nei nurodoma skunde, suteikė pareiškėjams visas galimybes papasakoti apie su jų prašymo motyvais susijusias aplinkybes, tačiau patys pareiškėjai šiomis galimybėmis nepasinaudojo ir teikė neišsamius paaiškinimus. Pareiškėjai nepateikė jokių argumentų, kad jų apklausos vyko tokiu būdu, kad jie negalėtų pateikti visų paaiškinimų, todėl nėra ir pagrindo teigti, kad jų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo išnagrinėtas formaliai. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas netinkamai vertino surinktą kilmės valstybės informaciją dėl uigūrų tautybės asmenų sulaikymo, grįžtant į (duomenys neskelbtini) iš kitų valstybių. Su tokiais teiginiais atsakovas nesutiko ir pažymėjo, kad vertino surinktos kilmės valstybės informacijos visumą – vertino ne tik tai, kad tam tikri asmenys gali būti sulaikomi, grįžtant į (duomenys neskelbtini), bet ir tai, kokioms kategorijoms priklausantys asmenys gali sulaukti padidinto dėmesio, o nustatęs, kad pareiškėjas šioms kategorijoms nepriklauso, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų baimė patirti jų nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta.

20. Pabrėžė, jog pareiškėjai nurodė, kad bijo, jog senelis priverstinai ištekins pareiškėjų dukrą už vyresnio vyro, tačiau atsakovas dar pirmo pareiškėjų prašymo nagrinėjimo metu, t. y. 2018 m. vasario 21 d. išvadoje konstatavo, kad ši baimė nėra pagrįsta, o šią išvadą patvirtino teismai savo sprendimais atmesdami pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus.

21. Atsakovas nesutiko ir su skundo teiginiais, kad Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjų galimybės pasinaudoti psichologų pagalba (duomenys neskelbtini) prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai arba, kad ne visa aktuali kilmės valstybės informacija buvo surinkta. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas rinko kilmės valstybės informaciją pagal pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus, informacija nurodyta tiek išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, tiek ir 2019 m. sausio 8 d. parengtoje pažymoje Nr. KGZ-15/6-1 „Apie psichiatro / psichologo paslaugų prieinamumą (duomenys neskelbtini)“. Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Nors pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamentas nesurinko tam tikros informacijos, tačiau nepaaiškino, kaip ši informacija lemia Migracijos departamento išvadas dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo, atsižvelgiant į aptariamą EŽTT praktiką. Dar daugiau, pareiškėjai patys skunde nepateikė jokios kitos kilmės valstybės informacijos, kurios Migracijos departamentas tariamai nesurinko.

22. Pažymėjo, kad ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas nesprendė pareiškėjų grąžinimo / išsiuntimo klausimo, šis klausimas bus sprendžiamas tik įsiteisėjus sprendimui dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jeigu pareiškėjai nesutiks su Migracijos departamento jų atžvilgiu priimtu sprendimu, jie taip pat turės galimybę skųsti šį sprendimą teismui bei nurodyti visus nesutikimo su sprendimu motyvus. Migracijos departamentas nurodė, kad jis atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė UTPĮ straipsnius. Manė, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.24. Teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 22 d. pareiškėjai sutuoktiniai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos

Respublikoje jiems bei jų nepilnamečiams vaikams. Pareiškėjas nurodė, kad jo šalyje jam gresia pavojus, jis bijo dėl savo, šeimos ir vaikų gyvybės, jiems gresia pavojus iš jų valdžios tarpnacionaliniu pagrindu. Pareiškėja taip pat nurodė, kad jų šalyje jiems gresia pavojus iš teisėsaugos institucijų pusės ir ji bijo dėl savo vyro ir vaikų tėvo gyvybės, be to, vyras yra uigūrų tautybės, ji – (duomenys neskelbtini), o šalyje yra tarpnacionalinių problemų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. S. buvo apklaustas tris kartus: pirminė apklausa įvyko Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardoje 2017 m. gegužės 22 d. ir dvi 2017 m. gruodžio 12 d. bei 2018 m. sausio 11 d. Migracijos departamente; pareiškėja Z. T. buvo apklausta du kartus: 2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d.; pareiškėjų dukra, dalyvaujant jos tėvui, taip pat buvo apklausta Migracijos departamente 2018 m. sausio 11d. Teismas pažymėjo, kad iš šių apklausų matyti, kad pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės grindė aplinkybėmis, jog R. S. yra uigūras, o Z. T. – (duomenys neskelbtini), todėl jų šeimai kyla reali grėsmė būti neteisėtai įkalintiems, sužalotiems ar nužudytiems pareiškėjos tėvo, kuris nepritaria jų santuokai dėl tautybės ir anksčiau buvo dirbęs policijoje, tačiau tebeturi didelę įtaką ir ryšius teisėsaugos institucijose su jose dirbančiais pareigūnais.

25. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas išnagrinėjęs pareiškėjų 2017 m. gegužės 22 d. prašymą, priėmė 2018 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-40, kuriuo atsisakė pareiškėjams suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai šį atsakovo sprendimą apskundė, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2445-815/2018 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2018 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4562-502/2018 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir konstatavo, kad pareiškėjų paaiškinimai nėra susiję su UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais. Pareiškėjų pasakojimai prieglobsčio prašytojų apklausos metu iš esmės susiję su jų asmeniniais nesutarimais su pareiškėjos tėvu, tačiau nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste.

26. Teismas nustatė, kad 2018 m. spalio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pareiškėjai pateikė paskesnius prašymus suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šiame prašyme pareiškėjas R. S. nurodė, kad pareiškėjų dukra buvo pagrobta ir kankinta pareiškėjos tėvo, kuris anksčiau dirbo policijoje ir turi įtaką teisėsaugoje. Pareiškėjų dukrai reikalinga ilgalaikė terapija, psichologo ir psichiatro konsultacijos, o (duomenys neskelbtini) jie neturi galimybės pasinaudoti sveikatos apsaugos sistema. Pareiškėjo žmona taip pat yra pažeidžiama ir jai reikalinga medicininė pagalba. Pareiškėja Z. T. pateikė iš esmės analogišką prašymą, kaip ir jos vyras, tačiau papildomai nurodė, kad pareiškėjų dukra buvo pagrobta ir kankinta pareiškėjos tėvo dėl tautinės neapykantos jos vyrui. Pati pareiškėja taip pat patyrė išgyvenimų, todėl jos šeimai reikalingos ilgalaikės psichologų konsultacijos, gydymas, kurių (duomenys neskelbtini) jie negalės gauti. Pareiškėjų dukra taip pat pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ilgą laiką gyveno su pareiškėjos tėvu, kuris ją ir jos brolį mušė, grasino susidorojimu bei norėjo prievarta sutuokti su vyresniu vyru. Dėl patirtų traumų pareiškėja bandė nusižudyti, todėl šiuo metu lanko psichologo konsultacijas Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini) tokios pagalbos negalėtų gauti. Be to, pareiškėja pažymėjo, kad ji yra iš mišrios šeimos (tėvas uigūras), o (duomenys neskelbtini) uigūrai yra diskriminuojami, taip pat ir asmenys iš mišrių santuokų.

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas R. S. 2018 m. spalio 1 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, uigūras, išpažįsta islamo religiją, politinei partijai nepriklauso, karinės patirties neturi, turi vidurinį išsilavinimą, profesijos neturi, legaliai niekur nedirbo; iš kilmės valstybės išvyko 2016 m. gegužės 25 ar 26 dieną; išvykimo iš kilmės valstybės priežastys – problemos su pareiškėjos šeima, pagrinde su pareiškėjos tėvu; nurodė, kad kilmės valstybėje jam gresia pareiškėjos tėvo persekiojimas ir smurtas, jis ne kartą yra nukentėjęs nuo pareiškėjos tėvo, kuris pareiškėją mušdavo ir sodindavo į kalėjimą; pagalbos į valstybės institucijas dėl to nesikreipė; prieglobsčio buvo prašęs Danijoje, tačiau buvo grąžintas į Lietuvą. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančios pirmos pareiškėjo apklausos pirmo prašymo pateikimo metu matyti, jog 2017 m. gegužės 22 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra krikščionis, o ne musulmonas; 2004 m. kreipėsi dėl prieglobsčio Danijoje, 2016 m. Švedijoje, 2017 m. vėl Danijoje.

28. Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. S. 2018 m. spalio 8 d. buvo apklaustas Migracijos departamente. Šios apklausos

metu pareiškėjas be to, ką jau nurodė pirminės apklausos metu, paaiškino, kad iš kilmės valstybės išvyko prieš 20 metų, nes ten jam gresia pavojus dėl turimos tautybės iš pareiškėjos tėvo. Pareiškėjos tėvas jį 12 metų terorizavo, mano, kad grįžus į kilmės valstybę jų neišleistų iš oro uosto gyvų. Taip pat nurodė, kad kai pareiškėjo dukrai buvo 15 metų, pareiškėjos tėvas bandė ją ištenkinti, todėl pareiškėjas nuvyko pas pareiškėjos tėvą ir paėmė iš jo pareiškėjų dukrą ir vyresnį sūnų ir išsivežė juos į Daniją. Tačiau, kai atvyko iš Danijos pasiimti vaikų, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) oro uoste buvo sulaikytas visą savaitę ir sulaikymo metu mušamas. Su pareiškėjo dėdės pagalba jis buvo paleistas. Nurodė, kad kai pareiškėjui buvo 40 dienų, pareiškėjos tėvas pasodino į kalėjimą jo tėvą 11 metų, o kai pareiškėjui suėjo 3 m., jis pasodino ir jo mamą 9 metams. Jų šeimos jau seniai nesutaria.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. S. 2018 m. spalio 16 d. buvo dar kartą apklaustas Migracijos departamente. Šios apklausos metu pareiškėjas be to, ką jau nurodė ankstesnių apklausų metu, paaiškino, kad kilmės valstybėje neteikiama psichologinė pagalba, o jei ir teikiama, tai privačiai, jis neturi jai pinigų. Migracijos departamento darbuotojai paprašius papasakoti apie 2015 m. įvykusį pareiškėjo sulaikymą (duomenys neskelbtini) oro uoste, jis nurodė, kad pareiškėją buvo sulaikiusi GKNB institucija, kai jį paleido, dėdė pareiškėją nuvežė pas Z. T., jis mėnesį gulėjo, kol atsigavo kūnas ir tada pradėjo tvarkytis dokumentus ir ieškoti kelių į Europą. Darydamas dokumentus pareiškėjas važinėjo į Kazachstaną.

30. Teismas nustatė, kad pareiškėja Z. T. 2018 m. spalio 1 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini), išpažįsta islamo religiją, politinei partijai nepriklauso, karinės patirties neturi, turi vidurinį išsilavinimą, profesijos neturi, legaliai niekur nedirbo; iš kilmės valstybės išvyko 2016 m. gegužės 25 d.; išvykimo iš kilmės valstybės priežastys – sunkus pareiškėjos tėvo charakteris, dėl kurio pareiškėja negali ramiai gyventi, jos vyras patiria nuolatinį pareiškėjos tėvo smurtą; pareiškėjos tėvas yra įtakingas asmuo (duomenys neskelbtini); pagalbos į valstybės institucijas dėl to nesikreipė, nes bijojo; prieglobsčio buvo prašiusi Danijoje, tačiau buvo grąžinta į Lietuvą, nes turėjo Lietuvoje išduotas vizas; kartu su pareiškėja į Lietuvą atvyko jos šeima. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios pirmos pareiškėjos apklausos pirmo prašymo pateikimo metu matyti, jog 2017 m. gegužės 22 d. apklausos metu pareiškėja nurodė, kad yra krikščionė, o ne musulmonė; 2004 m. kreipėsi dėl prieglobsčio Danijoje, 2016 m. Švedijoje, 2017 m. vėl Danijoje.

31. Teismas nurodė, kad pareiškėja Z. T. 2018 m. spalio 8 d. buvo apklausta Migracijos departamente. Šios apklausos metu pareiškėja be to, ką jau nurodė pirminės apklausos metu, paaiškino, kad į kilmės valstybę negali grįžti dėl to, kad jos vyras ir vaikai yra uigūrai, o ji pati (duomenys neskelbtini); pareiškėjos vyras ir vaikai bus sulaikyti (duomenys neskelbtini) oro uoste, nes jie yra uigūrai, jiems gali būti sufalsifikuojamos bylos; 2015 m. (duomenys neskelbtini) oro uoste vyrą buvo sulaikę GKNB, o pareiškėją paleido; pareiškėja vartoja vaistus, kurie blokuoja sąmonę, todėl daug ko neatsimena ir negali papasakoti. Pareiškėja Z. T. 2018 m. spalio 16 d. buvo dar kartą apklausta Migracijos departamente. Šios apklausos metu pareiškėja be to, ką jau nurodė ankstesnių apklausų metu, paaiškino, kad kai pareiškėjos vyrą paleido iš sulaikymo (duomenys neskelbtini) oro uoste, prasidėjo tokios problemos, kaip telefono klausymasis, prie namo nuolat stovėdavo nežinomos mašinos, manė, kad jos GKNB. Kilmės valstybėje iš viso neteikiama psichologinė pagalba, žmonės iš karto uždaromi į psichiatrinę ligoninę.

32. Teismas nustatė, kad pareiškėjų dukra 2018 m. spalio 1 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, uigūrė, musulmonė, politinei partijai nepriklauso, karinės patirties neturi, turi vidurinį išsilavinimą, profesijos neturi, niekada niekur nedirbo; išvykimo iš kilmės valstybės priežastys – (duomenys neskelbtini) buvo labai blogai; senelis nuolat tyčiojosi iš pareiškėjos ir jos šeimos, visaip šaipėsi, norėjo prievarta ją ištekinti už daug vyresnio vyro. Pareiškėja 2018 m. spalio 8 d. buvo apklausta Migracijos departamente, dalyvaujant jos tėvui ir advokatei, tačiau šios apklausos metu pareiškėja verkė ir negalėjo nieko papasakoti. Pareiškėja 2018 m. spalio 16 d. buvo dar kartą apklausta Migracijos departamente, dalyvaujant advokatei ir psichologei. Pareiškėja šios apklausos metu, be to, ką nurodė prašyme ir ankstesnių apklausų metu, paaiškino, kad jeigu tėvai jos nebūtų paėmę iš senelio, jis būtų ją prievarta ištekinęs, nes senelis ją supažindino su vyru, už kurio ji turės ištekėti, tačiau su tuo susijusių detalesnių aplinkybių pareiškėja negalėjo prisiminti; pareiškėja negali įsivaizduoti grįžimo į kilmės valstybę, nes tai neįmanoma dėl jos senelio elgesio su jos šeima.

33. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir įvertinęs pareiškėjų pasakojimus bei surinktą medžiagą apie kilmės valstybę, 2019 m. sausio 30 d. surašė išvadą Nr. (15/6-5) 13 PR-12 RN, kurioje pasiūlė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, bet išduoti pareiškėjų dukrai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į minėtoje išvadoje pateiktą informaciją, 2019 m. sausio 30 d. skundžiamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos

Respublikoje, nes atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad sveikatos apsaugos sistema (duomenys neskelbtini) egzistuoja, taip pat įmanoma kreiptis dėl psichologinių ir psichiatrinių problemų gydymo. Sprendime atsakovas taip pat darė išvadą, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie tai, kad pareiškėjai sutuoktiniai 2015 m. buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) oro uoste yra labiau netikėtinas nei tikėtinas, todėl nebuvo vertinamas sprendžiant dėl prieglobsčio jiems suteikimo. Nepaisant to, atsakovas patikrino informaciją apie sulaikymus (duomenys neskelbtini) oro uoste ir konstatavo, kad prieglobsčio prašytojai nepatenka į kurią nors kategoriją asmenų, kurie rizikuoja būti sulaikyti ir apklausiami, nes kad atkreiptų valdžios dėmesį uigūras turi būti įtariamas įsitraukimu į ekstremistinę ir separatistinę veiklą ar būti matomai aktyvus – dėl šios priežasties jis atkreipia režimo ir / ar kvazi-režimo agentų dėmesį, taigi, savaime priklausymas šiai etninei mažumai nepagrindžia pareiškėjų baimės būti sulaikytiems, o objektyvių aplinkybių (aktyvumas, įsitraukimas į ekstremistinę veiklą ar pan.), galinčių sąlygoti jų sulaikymą, tyrimo metu nustatyta nebuvo, todėl pareiškėjų baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad (duomenys neskelbtini) išties plačiai paplitusi priverstinių santuokų praktika bei įvertinęs tai, kad pareiškėjai sutuoktiniai savarankiškai gali priimti sprendimus dėl pareiškėjų dukros, konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, kad jie galėtų nuspręsti tekinti pareiškėjų dukrą už senelio peršamo jaunikio. Taip pat konstatavo, kad tikimybė, jog kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui Konvencijos 1 straipsnio A dalies kontekste, bei, atitinkamai, jos baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta. Tačiau atsakovas, vadovaudamasis geriausių vaiko interesų principu ir UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į pareiškėjų dukros psichologinę būklę, skundžiamu Sprendimu nusprendė išduoti pareiškėjų dukrai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus.

34. Teismas analizavo Konvencijos 1 straipsnio A dalies 1 punkte įtvirtintą terminą „pabėgėlis“, EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, UTPĮ 67 straipsnio 5 dalį, 86 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą šių teisės normų aiškinimo praktiką ir akcentavo, kad nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį turi būti nustatyta, ar prieglobsčio prašytojo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais, o juos vertinant būtina vadovautis Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių (nurodytų aplinkybių) vertinimo principais: UTPĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 83 straipsnio 2 ir 5 dalimis.

35. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjimą grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), grindžia baime, kad pareiškėjas R. S. yra uigūras ir dėl to jis bus sulaikytas oro uoste bei apkaltintas terorizmu arba jam bus sufalsifikuota byla kitu pagrindu. Pareiškėjų dukra gali būti priverstinai ištekinta senelio noru. Be to, grįžus į kilmės valstybę, pareiškėja Z. T. ir pareiškėjų dukra negautų tinkamos psichologinės pagalbos.

36. Teismas vertino pareiškėjų apklausas ir nustatė, kad jie skirtingai nupasakojo įvykius po sulaikymo oro uoste bei GKNB tolimesnį interesą jų atžvilgiu (Z. T. teigė, kad jų toliau buvo klausomasi, namus stebėjo automobiliai ir dėl to vyras buvo priverstas palikti namus, o R. S. teigė, kad išvyko iš namų į Kazachstaną siekdamas rasti kelius į Europą, be to, automobilių prie namų jis niekada nematė). Apklausų metu pareiškėjams buvo užduodami tiek atviri, tiek patikslinantys klausimai, tačiau jų pasakojimai dėl sulaikymo oro uoste nei išsamūs, nei detalūs.

37. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepaminėjo 2015 m. sulaikymo nei 2017 m. pirminėje apklausoje, nei 2017 m. vykusiose apklausose, nors kaip minėta, vyko ne viena apklausa ir kiekvienos apklausos metu prieglobsčio prašytojams buvo suteikta galimybė laisvai kalbėti, buvo klausiama, ar dar norėtų ką nors papasakoti, ko nepapasakojo apklausų metu, be to, pareiškėjui R. S. buvo užduodamas tikslinis klausimas apie sulaikymus. Apie 2015 m. vykusį sulaikymą pareiškėjai neminėjo ir 2018 m. pirminės apklausos metu bei savo rašytiniuose prašymuose. Migracijos departamento darbuotojai paprašius paaiškinti, kodėl šio įvykio neminėjo anksčiau, pareiškėjas R. S. nurodė, kad jis ne kompiuteris ir negali visko atsiminti, o pareiškėja Z. T. tik patvirtino, kad anksčiau nepasakojo, nes bijojo, kad šia informacija bus pasidalinta su (duomenys neskelbtini) institucijomis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja apklausose Lietuvoje dalyvavo ne kartą, be to, prieglobsčio procedūrose dalyvavo ir Danijoje, todėl jai turėjo būti žinoma, kad informacija, pateikta prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nėra dalijamasi su kilmės valstybėmis. Tai jai buvo paaiškinama prieš kiekvieną apklausą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimas apie 2015 m. įvykusį sulaikymą (duomenys neskelbtini) oro uoste yra labiau netikėtinas nei tikėtinas ir todėl jo nevertino sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo.

38. Teismas pažymėjo, kad nepaisant pareiškėjų pasakojimo trūkumų, atsakovas patikrinimo informaciją apie uigūrų sulaikymą (duomenys neskelbtini) oro uoste. Minėtoje 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5) 13 PR-12 RN, kuri yra sudėtinė skundžiamo Sprendimo dalis, nurodoma, kad patikros muitinėje yra visiškai atsitiktinės, yra tikimybė, kad asmuo praeis, tačiau gali būti, kad asmuo bus paliktas apklausai ir sulaikytas. Nuo 2010 m. įvykių (duomenys neskelbtini) mieste,

valdžios atstovai ypač budrūs tų asmenų atžvilgiu, kurie dalyvavo (duomenys neskelbtini) įvykiuose arba įtariami, jog dalyvavo islamistiniame pasipriešinime. Toronto universiteto profesorius pateikė savo nuomonę, kad priekabiavimai, grasinimai yra tikėtini grįžtančiųjų atžvilgiu, jei jie: 1) priklauso tautinei mažumai; 2) priklauso tautinei mažumai įtariant, jog asmuo įsitraukęs į ekstremistinę ir separatistinę veiklą; 3) yra matomai aktyvus ir dėl šios priežasties jis atkreipia režimo ir / ar kvazi-režimo agentų dėmesį. Jei visos šios trys sąlygos egzistuoja, tuomet tai labai padidina priekabiavimų ar dar blogesnio elgesio tikimybę. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių duomenų nematyti, kad 2010 m., kai vyko susirėmimai (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjas R. S. būtų juose dalyvavęs ar apskritai būtų buvęs šalyje, be to, tyrimo metu nebuvo nustatytos tokios objektyvios aplinkybės kaip pareiškėjo aktyvumas, įsitraukimas į ekstremistinę veiklą ir pan., galinčios sąlygoti pareiškėjo sulaikymą oro uoste. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo priklausymas uigūrų etninei mažumai per se (savaime) nepagrindžia tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pusės, todėl ši baimė nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais pareiškėjas tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę (patikra oro uoste), nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

39. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentą dėl baime grindžiamo negalėjimo grįžti į kilmės valstybę, nes pareiškėjų nepilnametė dukra bus prievarta ištekinta senelio, pažymėjo, kad iš Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. vasario 21 d. išvados Nr. (15/6-3)13PR-40RN matyti, jog jau pirmo pareiškėjų prašymo dėl prieglobsčio sutekimo tyrimo metu buvo nustatyta, kad prieglobsčio prašytojų pateikta informacija charakterizuoja senelį kaip šeimos tironą, įsitikinusi savo teisumu ir autoritetu, kuriam kiti šeimos nariai privalo paklusti bei kuris linkęs naudoti tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą savo šeimos narių atžvilgiu, kad pademonstruoti savo dominavimą, o remiantis tyrimo metu rasta informacija, smurtas šeimoje (tiek fizinis, tiek psichologinis) yra plačiai paplitęs (duomenys neskelbtini) ir smurtauja ne tik sutuoktiniai, tačiau ir uošviai, kiti šeimos nariai. Atsakovas įvertinęs šias aplinkybes ir psichologinę pareiškėjų dukros būklę darė išvadą, kad labiau tikėtina nei netikėtina, kad jos senelis prieš ją smurtavo ir tikėtinai ruošėsi ją ištekinti už vyresnio vyro. Paskesnio prašymo nagrinėjimo metu, atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją apie santuokos sudarymo tradicijas (duomenys neskelbtini). 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN, nurodoma, kad prievartinės santuokos (duomenys neskelbtini) nėra retos. Vaikų santuokos taip pat yra praktikuojamos. Daugeliu atveju merginos yra priverstos tekėti tėvams tai nusprendus. Tėvai suorganizuoja vestuves, o mergina neturi galimybės atsisakyti. Tačiau iki šiol (duomenys neskelbtini) praktikuojamas ir nuotakų grobimas. Nuotakų grobimas, tai paprotys, kai jaunikis pagrobia jam patinkančią merginą, ir ji yra priversta tekėti, nes, visuomenės nuomone, ji netekusi garbės. Tokiose priverstinėse santuokose dažnai mergaitės ištekinamos už vyresnių vyrų ir patiria seksualinį, fizinį smurtą. Jos tampa visiškai priklausomos nuo vyresnio vyro, nes (duomenys neskelbtini) įprasta, kad žmona keliauja į vyro namus. Iš atsakovo surinktos medžiagos matyti, kad nuotakas grobia jaunikiai, o ne giminaičiai.

40. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų dukros baimė bei tikėjimas, kad senelis mėgins ją nuskriausti yra pagrįsta jos praeities patirtimi (sisteminis smurtas, kai ji augo su seneliu, o tėvai buvo Danijoje) bei sąlygojami patirties, kai jos tėvų, galinčių ją apginti, nebuvo šalia, o ji buvo visiškai priklausoma nuo despotiško senelio. Patys tėvai ją paliko pas senelį. Iš pareiškėjų pasakojimų matyti, kad senelis norėjo ištekinti pareiškėją, kai jai buvo 15 m., o šiuo metu pareiškėja yra pilnametė, jos tėvai suaugę ir savarankiški žmonės, kurie nei finansiškai, nei socialiai nėra priklausomi nuo savo tėvų bei gali grįžus į kilmės valstybę išvengti bet kokių kontaktų su pareiškėjos tėvu, tai patvirtina atsakovo 2018 m. vasario 21 d. išvada, kuriai pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bei pareiškėjų pasakojimai, kaip jie nepastebimi kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) ir pasiėmė iš senelio savo vaikus. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. eI-2445-815/2018 bei minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartyje jau buvo konstatuota, kad pareiškėjų ir pareiškėjos tėvo santykiai yra privataus pobūdžio, pareiškėjų nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tikimybė, kad kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimu Konvencijos kontekste, atitinkamai jos ir kitų pareiškėjų baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus (būti prievarta ištekintai senelio), nelaikytina visiškai pagrįsta.

41. Teismas nesutiko su pareiškėjų nuomone, kad atsakovas turėjo surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose ir pan., nes prieglobsčio prašytojų kreipimosi pagrindas yra konkretus subjektas, pareiškėjos tėvas, o apie kitų teisėsaugos pareigūnų galimą piktnaudžiavimą pareiškėjų atžvilgiu nėra nurodyta, be to, pareiškėjai negrindė prašymo tuo pagrindu, kad kilmės valstybėje jie bandė pasinaudoti teismine gynyba, tačiau pvz., dėl turimos tautybės, ji jiems buvo neprieinama. Pareiškėjai nei prašyme, nei apklausų metu nenurodė jokių individualių aplinkybių dėl korupcijos kilmės valstybėje, todėl teismas šiuos pareiškėjų argumentus atmetė.

42. Teismas vertino pareiškėjų argumentą, kad grįžus į kilmės valstybę, pareiškėja Z. T. ir pareiškėjų dukra negautų tinkamos psichologinės pagalbos ir nurodė, kad pareiškėjoms nustatytas psichologinės pagalbos poreikis ir kiekvienai iš jų atskirai teikiamos psichologo konsultacijos, tačiau labiausiai akcentuojamos pareiškėjų dukros patirtos traumos ir bloga psichologinė būklė. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento 2019 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-1 „Apie psichiatro / psichologo paslaugų prieinamumą (duomenys neskelbtini)“ nurodoma, kad vertindamas valstybės pastangas psichinės sveikatos priežiūros srityje, vyriausiasis psichiatras K. U. nurodė, kad vyriausybė, atsižvelgdama į Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas ir įvertinusi savo galimybes, šiuo metu yra parengusi ir nutarimu patvirtinusi psichinės sveikatos apsaugos programą, kurios pagrindinis tikslas yra padaryti šias paslaugas „maksimaliai pasiekiamas gyventojams, be to, esant galimybei, organizuoti tokių paslaugų teikimą šeimos medicinos centruose. Pagal turimą 2018 m. balandžio mėn. informaciją, kol kas iš esmės tik keliuose (duomenys neskelbtini) šeimos medicinos centruose organizuotas paslaugų teikimas ir juose priima psichiatrai ir psichoterapeutai“. (duomenys neskelbtini) jau 20 metų veikia (duomenys neskelbtini) psichologinės ir psichoterapinės pagalbos centras, teikiantis psichologinę ir psichoterapinę ambulatorinę pagalbą. Šalyje veikia Respublikinis psichikos sveikatos centras, jame teikiama stacionarinė ir ambulatorinė specializuota psichiatrinė, psichoterapinė, psichologinė ir logopedinė pagalba respublikos gyventojams. Pažymoje taip pat nurodyta, kad rasta informacijos apie įvairias nevyriausybines organizacijas, veikiančias (duomenys neskelbtini), kurios, naudodamos donorų finansavimą, teikia nemokamas psichologo paslaugas tam tikroms tikslinėms asmenų grupėms – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vyriausybės ir UNESCO remiama (duomenys neskelbtini) nevyriausybinė organizacija „Vaiko teisių gynėjų lyga“, turinti centrus (duomenys neskelbtini), turi klinikinį psichologą (-us,) kurie dirba su smurtą ir žiaurų elgesį patyrusiais vaikais. (duomenys neskelbtini) universitetuose rengiami įvairios pakraipos psichologai specialistai. Jie konsultuoja individualiai arba medicinos centruose tiek suaugusiuosius, tiek vaikus, vidutinė 45-60 min. psichologo konsultacijos kaina yra 1000 somų (apie 13 eurų), o psichoterapeuto – 1000–1500 somų (13-19 eurų). Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad sveikatos apsaugos sistema (duomenys neskelbtini) egzistuoja, įmanoma kreiptis dėl psichologinių ir psichiatrinių problemų gydymo, tačiau pareiškėjai nenurodė, kad būtų bandę ieškoti psichologinės pagalbos kilmės valstybėje. Teismas sprendė, kad psichologinės pagalbos neprieinamumas kilmės valstybėje grindžiamas pareiškėjų subjektyvia nuomone, pareiškėjas R. S. apklausų metu nurodė, kad kilmės valstybėje neteikiama psichologinė pagalba, o jei ir teikiama, tai privačiai, jis neturi jai pinigų, ir pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostata, kad ekonominiu pagrindu, t. y. dėl sunkios prieglobsčio prašytojo finansinės padėties jam turi būti suteiktas prieglobstis.

43. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai grįžę į kilmės valstybę gali susidurti su tam tikrais sunkumais kreipiantis dėl psichologinės pagalbos į įvairias institucijas, nes nevisuose miestuose ji teikiama, tačiau apskritai tokia pagalba yra prieinama, be to, pareiškėjai gali kreiptis į nevyriausybinę organizaciją, teikiančią psichologinę pagalbą, todėl šiuo atveju nenustatė pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjai grįžę į (duomenys neskelbtini) negalės pasinaudoti minėtomis paslaugomis. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad, nepaisant turimų psichologinių sutrikimų, prieglobsčio prašytojų būklė pagal EŽTT praktiką, nesąlygoja nei mirties, nei būklės artimos mirčiai, todėl veiksmai, su kuriais gali susidurti prieglobsčio prašytojai grįžę į kilmės valstybę (valstybės neveikimu suteikiant psichologinę pagalbą), nelaikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, todėl šiuo pagrindu pabėgėlio statusas jiems nesuteiktas.

44. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad pasinaudoti psichologine pagalba kilmės valstybėje objektyviai neįmanoma, nes tai paneigia atsakovo surinkta minėta informacija, be to, atsakovas ir neturėjo nurodyti, kaip minėtą psichologinę pagalbą realiai gauti, t. y. kur ir kokiu metu pareiškėjai turi kreiptis, ar kaip jiems nuvykti ir pan. teismas nesutiko ir su pareiškėjų argumentu, kad atsakovas turėjo surinkti informaciją apie psichologinės pagalbos prieinamumą ne tik minėtuose miestuose (duomenys neskelbtini), bet ir informaciją apie minėtų paslaugų prieinamumą kitose (duomenys neskelbtini) vietovėse, nes atsakovas turėjo surinkti informaciją apie tai, ar apskritai egzistuoja ir yra prieinama psichologinė pagalba (duomenys neskelbtini), o ne ar ji yra prieinama toje vietovėje, kurioje galimai grįžę gyventų pareiškėjai. Teismas sprendė, kad atsakovas išsamiai atliko tyrimą apie psichologinės pagalbos prieinamumą (duomenys neskelbtini), informacija gauta ne iš vieno šaltinio, todėl pareiškėjų argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

45. Teismas vadovavosi UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio e punktu, 15 straipsniu, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl papildomos apsaugos suteikimo ir atsižvelgęs į tai, kad duomenų, jog pareiškėjai galėtų būti veikiami vienu iš minėtuose teisės aktuose nurodytų būdų nenustatyta, pareiškėjai aptariamų sąlygų būvimo neįrodė, sprendė, kad papildomos apsaugos suteikimas pareiškėjams nėra reikalingas.

46. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentą, jog atsakovas turėjo pareigą užtikrinti šeimos vienybę išduodant

leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjos tėvams bei kitam nepilnamečiui vaikui, vadovavosi UPTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir akcentavo, kad pareiškėjai atsakovui prašymą pateikė dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo, o ne dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, siekiant išsaugoti šeimos vienybę, išdavimo, todėl tiek atsakovas, tiek teismas vertino minėto prašymo pagrįstumą jo turinio ir pareiškėjų paaiškintų aplinkybių ribose. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams tėvams ir nepilnamečiui broliui leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nurodė, kad esant naujoms aplinkybėms, niekas neužkerta kelio pareiškėjams teikti naują prašymą su minėtu skundo argumentu. Teismas akcentavo, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nesprendė pareiškėjų grąžinimo / išsiuntimo klausimo. Išsiuntimo aplinkybės bus vertinamos atskirai pagal teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjai tuomet galės pateikti visus savo argumentus, kodėl jie turi likti Lietuvos Respublikoje.

47. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, o atliktas tyrimas buvo paviršutiniškas ir apsiribojo „izoliuotu“ faktinių aplinkybių vertinimu ir akcentavo, kad atsakovas sudarė jiems sąlygas išsamiai pateikti paaiškinimus apie jų manymu reikšmingas aplinkybes, apklausų metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Atsakovas 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5) 13 PR-12 RN išsamiai išanalizavo pareiškėjų nurodytus pagrindus, dėl ko jie negali grįžti į kilmės valstybę ir pateikė jų vertinimą atsižvelgdamas ne tik į pareiškėjų paaiškinimais, bet ir į surinktą informaciją iš įvairių institucijų ir kitų šaltinių apie padėtį kilmės valstybėje (apie sulaikymus (duomenys neskelbtini) oro uoste bei psichologų teikiamų paslaugų prieinamumą šioje valstybėje). Tai patvirtina, kad atsakovas įsigilino į pareiškėjų situaciją ir ją pakankamai nuodugniai įvertino. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento surinktos informacijos pakako įvertinti pareiškėjų atitiktį UTPĮ 86 bei 87 straipsnių nuostatoms, todėl Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

48. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo.

49. Pareiškėjai teigia, kad tiek teismas, tiek atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas nepatenka į sulaikomų ir tikrinamų oro uoste asmenų grupę, o jo priklausymas uigūrams per se (savaime) nepatvirtina tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) pareigūnų. Pareiškėjo vertinimu, ši 2019 m. sausio 30 d. išvada Nr. (15/6-5)13PR-12RN yra subjektyvi, padaryta izoliuotai vertinant paties atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, taip pažeidžiant prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisykles. 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN užfiksuota, kad asmeniui neturint tinkamų kelionės dokumentų ir tapatybę patvirtinančių dokumentų, jis būtų patalpintas į sulaikymo patalpą, policijos apklaustas ir / ar apklaustas policijos kartu su saugumo pareigūnais neapibrėžtam laikui. Iš nurodyto seka, kad per se (savaime) užtenka būti tik uigūrų tautybės, kad asmuo gautų padidintą pareigūnų dėmesį, ypač jauniems vyrams, ir jis gali būti sulaikytas neapibrėžtam laikui (priklausomai nuo kyšio davimo) vien dėl savo etninės priklausomybės, kartu pažymint, kad pats atsakovas, 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN apibendrindamas kilmės valstybės informaciją, konstatavo ir teismuose vyraujančią korupciją, t. y., jų teisės nėra apsaugotos nei sulaikymo metu, nei bandant pasinaudoti teismine gynyba. Pareiškėjų vertinimu, teismas dėl šių argumentų ginčijamame sprendime nepasisakė, iš esmės rėmėsi išimtinai atsakovo pateiktais argumentais, o tai galėjo lemti nepagrįstą sprendimą.

50. Pareiškėjai nurodo, kad dėl psichologinės pagalbos neprieinamumo teismas rėmėsi vien tik atsakovo motyvais, nevertindamas pareiškėjų argumentų, konstatuodamas, jog pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, psichologinės pagalbos prieinamumas yra menkas, tačiau nėra neįmanomas. Pareiškėjų vertinimu, tokia išvada prieštarauja paprasčiausiai logikai, kadangi pačioje 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN apibendrinta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad pasinaudoti medikų pagalba, turint psichologinių problemų, (duomenys neskelbtini) objektyviai neįmanoma. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad atsakovas 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN nurodo, kad asmenys iš esmės nesinaudoja psichologine pagalba dėl visuomenės stigmatizacijos, bei mažo kiekio specialistų kaimo vietovėse, tačiau pagal paties atsakovo surinktą informaciją apskritai nėra prieinama informacija apie tikslų specialistų skaičių šalies mastu, kartu nurodant, kad 1999 m. (duomenys neskelbtini) buvo iš viso 38 vaikų psichologai, o 2010 m. – tik 13 (kiek šiuo metu – nenurodyta). Informacija gauta tik apie (duomenys neskelbtini) miestus, apie kitas vietoves ir prieinamumą jose gauti psichologinę pagalbą informacija apskritai nesurinkta. Pareiškėjai nurodo, kad

2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN teigiama apie egzistuojančią nevyriausybinių organizacijų organizuojamą psichologinę pagalbą vaikams ir suaugusiems, nukentėjusiems nuo smurto, tačiau kaip tą pagalbą realiai gauti – nenurodyta.

51. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN minimoje 2018 m. išleistoje ataskaitoje apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), JAV departamentas tvirtino, kad vaikus su psichine negalia valdžios institucijos guldo į psichiatrinę ligoninę, kuriose fiksuojami šiurkštūs pažeidimai – nepakankamas maitinimas, fizinis smurtas, įstaigos perpildytos ir pan. (4-5 lapai), o 2019 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-1 papildomai nurodoma, kad asmenys į psichiatrines ligonines guldomi prieš savo valią, o teisėjai neturi patirties ir žinių spręsti, dėl asmens patalpinimo į psichiatrinę ligoninę. Vidutinė 45-60 min. psichologo konsultacijos kaina yra 1000 somų (13 eurų), o psichoterapeuto – 1000–1500 somų (13-19 Eur). Pareiškėjų vertinimu, atsakovas dalies specifinės informacijos aktualiais klausimais apskritai nesurinko, kita vertus, jo surinkta kilmės valstybės informacija paneigia objektyvias galimybes pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą asmeniui turinčiam psichologinių problemų, kas iš esmės prieštarauja atsakovo padarytai išvadai. Pareiškėjų nuomone, pažeistos tiek apskritai prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisyklės, tiek pareiga surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus.

52. Pareiškėjai nesutinka su teismo vertinimu, kad jų baimė dėl pareiškėjų dukros ištekinimo prievarta yra nepagrįsta, o apeliacinio skundo argumentai šiuo atveju iš esmės yra tie patys, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

53. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai nei prašyme, nei apklausų metu nenurodė jokių individualių aplinkybių dėl korupcijos kilmės valstybėje ir nurodo, kad atsakovui pripažinus, jog pareiškėjos tėvas buvo policininkas, ėjo aukštas pareigas ir išlikusį įtakingumą bei atsižvelgus į faktą, jog pareiškėjos tėvo neapykanta prieglobsčio prašytojams grindžiama būtent jų etnine priklausomybe, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas, pasireiškus teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimui savo tarnybine padėtimi būtent dėl etninės priklausomybės, t. y., šios kilmės valstybės informacijos surinkimo poreikis nėra sąlygojamas savarankiškų prieglobsčio prašymo motyvų, o „išplaukia“ iš atsakovo faktais pripažintų pareiškėjų prieglobsčio prašymų motyvų ir jiems kylančios grėsmės patirti persekiojimą. Pareiškėjų nuomone, nesurinkus minėtos informacijos, iš pareiškėjų buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jo bylos nagrinėjimą ir prieita prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjams nekyla realus pavojus iš pareiškėjos tėvo.

54. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalimi, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnio 1 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio 1 dalimi, UTPĮ 67 straipsnio 5 dalimi, kuria leidimų gyventi išdavimo srityje įgyvendinami Lietuvos įsipareigojimai pagal Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį, teigia, kad iš jų kyla šeimos vientisumo (vienybės) užtikrinimo principas, kuris suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti. Pareiškėjai, remdamiesi teismų formuojama praktika teigia, kad bylose, susijusiose su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, akcentuojama, kad atsižvelgiant į gero administravimo principą, leidimų gyventi išdavimo klausimas (prašymas) negali būti nagrinėjamas vien formaliai, o pareiga gerbti šeimos gyvenimą ir iš jos kylantis šeimos vientisumo užtikrinimo reikalavimas taikomi ir tais atvejais, kai teisės aktuose eksplicitiškai neaptariamas užsieniečio, kuriam išduodamas (arba išduotas) leidimas gyventi, šeimos narių statusas. Pareiškėjų vertinimu, priėmus sprendimą išduoti leidimą gyventi pareiškėjų dukrai dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, kyla pozityvi pareiga užtikrinti šeimos vientisumą išduodant leidimus gyventi jos tėvams. Priešingas aiškinimas reikštų šeimos iškyrimą, nes pagal ES Grąžinimo direktyvą ir UTPĮ dėl kiekvieno Lietuvoje neteisėtai esančio užsieniečio turi būti priimtas ir įvykdytas sprendimas grąžinti (Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 1 dalis).

55. Pareiškėjų vertinimu, valstybė negali remtis (suteikti pirmenybę) visuomenės intereso principu atsisakydama išduoti leidimus gyventi pareiškėjams, nes pareiškėjų dukros pažeidžiamumas bei negalėjimas grįžti į kilmės valstybę dėl itin sunkios būklės iš esmės reiškia, kad taikant „teisingos pusiausvyros“ testą, pirmenybė suteiktina pareiškėjų ir jos dukros interesams. Pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų dukros grąžinimas neatitinka geriausių vaiko interesų. Tačiau lieka neaišku, kodėl atsakovas nevertino vaiko interesų šeimos vienybės užtikrinimo aspektu. Akivaizdu, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes (pareiškėjų dukros pažeidžiamumą), šeimos vienybės užtikinimas geriausiai atitiktų vaiko interesus, o tai reikštų pareigą išduoti leidimą gyventi šeimos nariams.

56. Pareiškėjai pateikė prašymą prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungti papildomus rašytinius įrodymus ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant ESTT

išaiškinimo, ar atsižvelgiant į Priskyrimo direktyvos (2011/95/ES) (toliau – Priskyrimo direktyva) 6 straipsnio c punktą bei 9 straipsnio 2 dalies a bei f punktus, privataus pobūdžio santykių kontekste šeimos narių (giminaičių) vykdomas bei Priskyrimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantis fizinis ir psichologinis smurtas, taip pat su asmens lytimi susiję veiksmai, kaip antai, priverstinė santuoka, yra laikytini persekiojimu.

57. Pareiškėjai teigia, kad teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendime bei minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartyje jau buvo konstatuota, kad pareiškėjų ir pareiškėjos tėvo santykiai yra privataus pobūdžio, pareiškėjų nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste. Pareiškėjai pažymi, kad Priskyrimo direktyvos 6 straipsnio c punkte aiškiai nurodoma, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais inter alia gali būti nevalstybiniai subjektai, jei valstybė ar kiti direktyvoje nurodyti apsaugos teikėjai negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos. Lietuvos teisėje ši privaloma direktyvos nuostata įgyvendinama UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjai nurodo, kad Priskyrimo direktyvos komentare pabrėžiama, kad Priskyrimo direktyvos 6 straipsnyje įtvirtinta nevalstybinių persekiojimo subjektų / didelės žalos darytojų sąvoka turi būti aiškinama plačiai, nes to reikalauja Priskyrimo direktyvos 6 straipsnio tekstas, struktūra bei tikslas. Pareiškėjai laiko svarbiu pabrėžti, kad minimu komentaru remiamasi tiek ESTT, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Priskyrimo direktyvos nuostatas (žr. ESTT sprendimą byloje C369/17, 56 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3505-858/2018).

58. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad ES šalių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad nevalstybinio persekiojimo subjektų sąvoka visiškai taikytina tiek šeimos nariams, tiek išplėstinės šeimos nariams (giminaičiams). Pareiškėjai pažymi, kad jų baimės būti persekiojamiems pagrindinis šaltinis – pareiškėjos tėvas, kuris apibūdinamas, kaip šeimos tironas, įsitikinęs savo teisumu ir autoritetu, kuriam kiti šeimos nariai privalo paklusti bei kuris linkęs naudoti tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą savo šeimos narių atžvilgiu, tikslu pademonstruoti savo dominavimą. Šis asmuo smurtavo prieš pareiškėjų dukrą ir ruošėsi ją priverstinai ištekinti, kai jai buvo 15 metų. Pareiškėjai nurodo, kad teismas sprendime nepripažino šio asmens tinkamu persekiojimo subjektu konstatuodamas, kad pareiškėjų ir pareiškėjos tėvo santykiai yra privataus pobūdžio, pareiškėjų nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste, tačiau jiems kyla klausimas dėl Priskyrimo direktyvos 6 straipsnio c punkto aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje.

59. Pareiškėjai teigia, kad pareiškėjų dukra yra asmuo, patyręs persekiojimą ir didelę žalą pagal Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjai, remdamiesi Priskyrimo direktyvos preambulės, 4 straipsnio 3 dalies c punktu, 9 straipsnio 2 dalies a punktu, ESTT (žr. pvz., 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu sujungtose bylose C71/11 ir C99/11) bei EŽTT (žr. pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimu byloje Valiulienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 33234/07) praktika, nurodo, kad prieš 15 metų amžiaus mergaitę vykdytas sisteminis fizinis ir psichologinis smurtas bei priverstinės santuokos grėsmė, ypač atsižvelgiant į jų sukeltas pasekmes, akivaizdžiai laikytini kankinimu arba nežmonišku ar žeminančiu elgesiu, o kankinimų, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas priklauso teisėms nuo kurių negalima nukrypti pagal EŽTK 15 straipsnio 2 dalį, tokių veiksmų vykdymas asmens atžvilgiu visada reikš sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, t. y. persekiojimą (žr. ESTT sprendimą sujungtose bylose C71/11 ir C99/11, 67 p.).

60. Pareiškėjai įsitikinę, kad remiantis Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 4 dalimi, tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (UTPĮ 83 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjai daro išvadą, kad pareiškėjų dukros atveju Migracijos departamentas turėjo įvertinti pagal bendras sąlygas kilmės šalyje ir asmens individualią padėtį, ar yra pagrįsta tikimybė, kad persekiojimo vykdytojas, t. y. pareiškėjos tėvas toliau vykdys persekiojimo veiksmus ir, ar apsaugos teikėjas, t. y. (duomenys neskelbtini) valstybė galės ir norės suteikti jai veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą (Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalys; UTPĮ 86 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjai pažymi, kad pagal šį teisinį reglamentavimą tėvai nepriskiriami prie apsaugos teikėjų, todėl klausimas, ar pareiškėjai galėtų apsaugoti pareiškėjų dukrą kilmės valstybėje yra teisiškai neaktualus.

61. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad kitas prieglobsčio nesuteikimo motyvas, t. y. galimybė išvengti bet kokių kontaktų su pareiškėjos tėvu, pirmiausiai, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes atsižvelgiant į pareiškėjos tėvo charakteristiką, galima pagrįstai manyti, kad jis bandys užmegzti kontaktus su pareiškėjų dukra ir tęsti anksčiau vykdytus persekiojimo veiksmus. Tai, kad pareiškėjų dukra šiuo metu yra pilnametė, nepanaikina persekiojimo grėsmės, nes pagal kilmės valstybės informaciją smurtas ir priverstinės santuokos gresia tiek mergaitėms, tiek moterims.

62. Pareiškėjai, vadovaujasi Ahmedbekovos byloje (C652/16) ESTT pateiktu išaiškinimu, kad Priskyrimo direktyvos 4

straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad individualiai vertinant tarptautinės apsaugos prašymą reikia atsižvelgti į prašytojo šeimos nariui iškilusius persekiojimo ir didelės žalos pavojus, siekiant nustatyti, ar dėl jo šeiminio ryšio su šiuo asmeniu pačiam prašytojui kyla tokie pavojai, nes, kaip pabrėžta preambulės 36 punkte, asmens, kuriam kyla pavojus, šeimos nariai paprastai rizikuoja patys atsidurti pavojingoje padėtyje (50, 51 p.). Pareiškėjų vertinimu, nustačius, kad pareiškėjų dukrai pagrįstai gresia persekiojimas ar didelės žalos pavojus Migracijos departamentas turėtų būti motyvuotai įvertinti kitiems šeimos nariams kylantį pavojų.

63. Pareiškėjų vertinimu, taikytinas testas pagal EŽTT praktiką nustatant, ar psichologinės pagalbos / sveikatos priežiūros paslaugų neprieinamumas arba ribotas prieinamumas (duomenys neskelbtini) reiškia EŽTK 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjai teigia, kad tiek Migracijos departamento, tiek teismo vertinimu, medicininės pagalbos neprieinamumas kilmės valstybėje reikštų EŽTK 3 straipsnio pažeidimą tik tais atvejais, kai asmens būklė sąlygoja mirtį arba mirčiai artimą būklę, tačiau pareiškėjai įsitikinę, kad toks vertinimas neatitinka naujausios EŽTT praktikos, kurioje 2016 m. gruodžio 13 d. EŽTT Didžioji Kolegija priėmė sprendimą Paposhvili prieš Belgiją byloje (pareiškimo Nr. 41738/10), kuriuo peržiūrėjo ir patikslino D v Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 30240/96) ir N v Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 26565/05) bylose suformuluotus EŽTK 3 straipsnio taikymo kriterijus bylose, susijusiose su medicininės pagalbos neprieinamumu užsieniečių kilmės valstybėse. Remiantis EŽTT sprendimu Paposhvili byloje, nebereikalaujama, kad asmens būklė būtų artima mirčiai. Anot EŽTT, EŽTK 3 straipsnis taip pat būtų pažeistas, jei dėl reikiamos medicininės pagalbos neprieinamumo arba nepakankamo prieinamumo kilmės valstybėje kiltų realus pavojus, kad asmens sveikatos būklė ženkliai, sparčiai ir negrįžtamai pablogėtų ir dėl šios priežasties asmuo patirtų dideles kančias (183 p.).

64. Pareiškėjai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjų dukros šeimos nariams pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, remiasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 125 punktu ir teigia, kad klausimą dėl leidimo gyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių išdavimo Migracijos departamentas sprendžia ex officio. Atskiro prašymo asmuo teikti neprivalo. Visus Aprašo 125 punkte nurodytus vertinimus ir sprendimus Migracijos departamentas priima remdamasis asmens pateiktu prieglobsčio prašymu bei atliktu tyrimu (Aprašo 4, 19, 115-117, 124, 125 punktai). Pareiškėjų vertinimu, turėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl leidimo išdavimo šeimos nariams (atsižvelgiant į šeimos vienybės principą bei šeimos narių teikiamą emocinę paramą sunkias psichologinės traumas patyrusiam asmeniui (žr. mutatis mutandis ESTT 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą K byloje (C-245/11). Tačiau šio aspekto Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino ir dėl jo motyvuotai nepasisakė, o tai gali sąlygoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4189-552/2018, 28-30 p).

65. Pareiškėjai dėl teismo pareigos priimti pagrįstą sprendimą, atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu ESTT priėmė kelis sprendimus, kuriais išaiškino 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) 46 straipsnio 3 dalį, kuria apibrėžiama teismų vykdomos sprendimų dėl prieglobsčio nesuteikimo kontrolės apimtis. Pagal šią direktyvos nuostatą reikalaujama, kad būtų vykdomas išsamus ir ex nunc faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimas. Aiškindamas šią nuostatą Alheto byloje (C585/16), ESTT pažymėjo, kad „žodžių junginį „užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc [faktinių ir teisinių aplinkybių] nagrinėjimas“, […] reikia aiškinti taip, kad laikydamosi Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalies valstybės narės nacionalinę teisę turi pritaikyti taip, kad, nagrinėdamas nurodytus skundus, teismas išnagrinėtų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją“ (110 p.). Teismo pareigą atlikti išsamų faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimą su prieglobsčiu (tarptautine apsauga) susijusiose bylose ESTT akcentavo ir Ahmedbekova byloje (92 ir 93 p.). Pareiškėjai pažymi, kad iš šių ESTT išaiškinimų kylančius išsamaus faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimo reikalavimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs administracinėje byloje Nr. eA-3212-602/2019 (žr. 2019 m. vasario 20 d. nutarties 44-47 p.). Pareiškėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad tiek ESTT, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad prieglobsčio bylose asmeniui gresiančio pavojaus dydžio vertinimas turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai (ESTT 2010 m. kovo 2 d. sprendimas Abdulla ir kt. sujungtose bylose (C175/08, C176/08, C178/08 ir C179/08), 90 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4718-858/2017, 68 p.). Šie išsamaus, atidaus ir atsargaus vertinimo reikalavimai iš esmės atspindi EŽTT su prieglobsčiu / išsiuntimu susijusiose bylose taikomą atidaus ir nuodugnaus nagrinėjimo testą, kuris taikomas vertinant, ar pagal EŽTK 13 straipsnį asmeniui buvo užtikrinta teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę (žr. inter alia EŽTT 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Abdolkhani and Karimnia byloje (pareiškimo Nr. 30471/08), 108 p.).

66. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

67. Atsakovas pakartoja nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis EŽTT praktika, EŽTK 3 straipsnis būtų pažeistas tik kai asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai ir kilmės valstybėje nebus garantuojama slauga ar medicininė priežiūra, o jo šeimos nariai nenori arba negali asmeniu pasirūpinti, ar užtikrinti pagrindinių poreikių (maistas, būstas, pan.). Anot ESTT, nepakanka pavojaus, jog pablogės jo sveikatos būklė, nes jo kilmės šalyje nėra tinkamo gydymo, nebent šiam trečiosios šalies piliečiui tyčia nebūtų teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Atsakovas nurodo, kad nepaisant sunkumų kreipiantis į valstybines įstaigas, šalyje veikia nevyriausybinės organizacijos, teikiančios psichologines paslaugas, taip pat pažymi, kad nebuvo rasta jokios informacijos apie tai, kad valstybė tyčia neteiktų tokių paslaugų, ar kad tai būtų siejama su diskriminaciniu elementu.

68. Atsakovas pabrėžia, jog nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį turi būti nustatyta, ar prieglobsčio prašytojo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais, o juos vertinant būtina vadovautis ES prieglobsčio teisyne ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių vertinimo principais. Patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu, ar žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Atsakovas nurodo, kad vertinant duomenis vadovaujamasi tikimybių pusiausvyros principu.

69. Atsakovas teigia, jog Kanados Imigracijos ir pabėgėlių tarybos parengtame atsakyme apie (duomenys neskelbtini) piliečių, kuriems nesuteiktas prieglobstis, grąžinimą į kilmės valstybę rašoma, kad elgesys su asmenimis, kuriems nesuteiktas prieglobstis ir kurie grįžta į (duomenys neskelbtini), priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo. Sulaikymai vykdomi dėl sustiprintos kontrolės asmenų, grįžtančių iš karo zonų (pvz., Sirijoje, Irake ir pan.) ir prisijungusių prie „Islamo valstybės“, tačiau ne visi asmenys sulaikomi. Atsakovas nurodo, jog, anot tyrimo metu surinktos informacijos, sulaikomi asmenys, nepateikiantys tinkamo kelionės dokumento, kruopščiai tikrinami asmenys, dalyvavę įvykiuose (duomenys neskelbtini) mieste 2010 m. arba tie, kuriems jau anksčiau buvo iškeltos baudžiamosios bylos, taip pat asmenys, tariamai priklausantys islamistinėms grupuotėms ar vykdę ekstremistinę veiklą. Atsakovas teigia, jog sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo buvo vertinama, ar pareiškėjų baimė būti sulaikytiems oro uoste yra pagrįsta tiek dėl priskyrimo minėtoms asmenų kategorijoms, tiek dėl būvimo uigūru, tačiau nustatyta, kad pareiškėjų baimė nepagrįsta.

70. Atsakovas dėl pareiškėjos tėvo noro ištekinti pareiškėjų dukrą papildomai nurodo, kad nebuvo nustatyta objektyvioji baimės pusė, todėl konstatuota, kad tikimybė, jog kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui Konvencijos 1 straipsnio A dalies kontekste, bei, atitinkamai, jos baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta.

71. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai vadovaujasi tik viena surinktos kilmės valstybės informacijos dalimi bei niekuo nepagrįstomis šios informacijos interpretacijomis ir pažymi, kad atsakovas įvertino surinktos kilmės valstybės informacijos visumą. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti Migracijos departamento išvadas.

72. Atsakovas dėl pareiškėjų papildomų rašytinių paaiškinimų nesutinka. Nesutikimą su argumentu dėl pareiškėjų dukros priverstinio ištekinimo grindžia teismų patvirtinta Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjai sutuoktiniai yra suaugę savarankiški žmonės, galintys grįžę į (duomenys neskelbtini) be jokių ypatingų pastangų išvengti bet kokių kontaktų su pareiškėjos tėvu. Patvirtina, jog surinko visą informaciją iš keleto šaltinių apie pareiškėjų galimybes pasinaudoti psichologų pagalba (duomenys neskelbtini) ir atkreipia dėmesį, kad patys pareiškėjai jokios kitos kilmės valstybės informacijos, kurios atsakovas tariamai nesurinko, nepateikė. Atsakovas nesutikimą su pareiškėjų teiginiu dėl leidimo gyventi kartu su pareiškėjų dukra nesuteikimo grindžia netinkama pareiškėjų Dublino reglamento, kuriame įtvirtinta priklausomumo sąvoka, interpretacija, kuris pareiškėjų atžvilgiu netaikomas. Atsakovas nurodo, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjų dukra buvo nepilnametė, todėl buvo konstatuota, kad jos grąžinimas / išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) pažeistų geriausius vaiko interesus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nebuvo nustatyta nei vieno UTPĮ 40 straipsnyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo, kuriuo leidimai laikinai gyventi galėjo būti išduoti kitiems pareiškėjams.

73. Atsakovas papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškus paaiškinimus ir argumentus jau yra išnagrinėjęs administracinėje byloje Nr. eA-4591-575/2019, kuri buvo nagrinėjama pagal pareiškėjų sutuoktinių pilnamečio sūnaus A. S. (A. S.) skundą ir kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad minimoje ir šioje byloje yra

nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, todėl prašo vadovautis išaiškinimais pateiktais minėtoje byloje.

Teisėjų kolegija


IV.

74. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriuo ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

75. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjimą grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), grindė baime, kad pareiškėjas R. S. yra uigūras ir dėl to jis bus sulaikytas oro uoste bei apkaltintas terorizmu arba jam bus sufalsifikuota byla kitu pagrindu, pareiškėjų dukra gali būti priverstinai ištekinta pareiškėjos tėvo noru, taip pat grįžus į kilmės valstybę, pareiškėja Z. T. ir pareiškėjų dukra negautų tinkamos psichologinės pagalbos. Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei pareiškėjų paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjai būtų grąžinti iš Lietuvos, jie nėra siejami su teroristine veikla ar teroristinėmis organizacijomis, o tam, kad atkreiptų valdžios dėmesį uigūras turi būti įtariamas įsitraukimu į ekstremistinę ir separatistinę veiklą ar būti matomai aktyvus, savaiminis priklausymas šiai etninei mažumai nepagrindžia pareiškėjų baimės būti sulaikytiems. Migracijos departamentas taip pat sprendė, kad pareiškėjai sutuoktiniai savarankiškai gali priimti sprendimus dėl pareiškėjų dukros, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjai galėtų nuspręsti tekinti dukrą už pareiškėjos tėvo peršamo jaunikio ir nors (duomenys neskelbtini) valstybė itin sunkiai užtikrina psichologo paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse, tačiau miestuose šios paslaugos teikiamos, be to, valstybei padeda ir nevyriausybinės organizacijos veikiančios šalyje, taip pat teikiančios psichologų pagalbą.

76. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pritarė atsakovo išvadoms, kad nors egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjas patikros muitinėje bus paliktas apklausai ir sulaikytas, tačiau ši baimė nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais pareiškėjas tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Taip pat konstatavo, kad tikimybė, jog kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui (būti prievarta ištekintai senelio) Konvencijos kontekste, atitinkamai ir kitų pareiškėjų baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta, o nepaisant turimų psichologinių sutrikimų, prieglobsčio prašytojų būklė pagal EŽTT praktiką, nesąlygoja nei mirties, nei būklės artimos mirčiai, todėl veiksmai, su kuriais gali susidurti pareiškėjai grįžę į kilmės valstybę, nelaikomi persekiojimu Konvencijos kontekste.

77. UTPĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

78. UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant

tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

79. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

80. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

81. Pažymėtina, kad pareiškėjai jau anksčiau, pateikdami prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, buvo nurodę aplinkybes, jog pareiškėjas R. S. yra uigūras, dėl to jo šeimai kyla reali grėsmė būti neteisėtai įkalintiems, sužalotiems ar nužudytiems pareiškėjos tėvo. Migracijos departamentas 2018 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-3) 12PR-40 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4562-502/2018 patvirtino, kad minėtas Migracijos departamento sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Taigi aplinkybės dėl pareiškėjo persekiojimo dėl jo priklausymo etninei uigūrų grupei, kad jį persekioja pareiškėjos tėvas, yra jau įvertintos. Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad nors tikimybė, jog pareiškėjas R. S. ir jo vaikai teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje (nors (duomenys neskelbtini) fiksuojamas selektyvus, politiškai aktyvių uigūrų persekiojimas), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju ar jo vaikais (nenustatyta jokių individualių aplinkybių, lemiančių didesnę tikimybę pareiškėjui susidurti su diskriminacinio pobūdžio elgesiu negu kitiems uigūrams, gyvenantiems (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nagrinėjamu atveju nepateikė būtent su tuo susijusių naujų faktinių duomenų (kad padėtis teikiant pakartotinį prašymą pasikeitė), todėl nagrinėjamoje byloje vertintina, ar atsakovo atsisakymas suteikti pareiškėjui prieglobstį dėl pareiškėjo papildomai nurodytų aplinkybių – kad yra uigūras ir dėl to, grįžęs į kilmės valstybę, bus sulaikytas oro uoste, apkaltintas ekstremistine veikla arba jam bus sufalsifikuota baudžiamoji byla ir kad jis neturės galimybės pasinaudoti teismine gynyba, buvo teisėtas ir pagrįstas.

82. Bylos medžiaga nustatyti skirtingi ir nenuoseklūs pareiškėjų sutuoktinių pasakojimai apie įvykius po sulaikymo (duomenys neskelbtini) oro uoste bei GKNB tolimesnį interesą jų atžvilgiu, atsakovas patikrino informaciją apie uigūrų sulaikymą (duomenys neskelbtini) oro uoste, vertino aplinkybę, kad nuo 2010 m. įvykių (duomenys neskelbtini) mieste, valdžios atstovai ypač budrūs tų asmenų atžvilgiu, kurie dalyvavo (duomenys neskelbtini) įvykiuose arba įtariami, jog dalyvavo islamistiniame pasipriešinime, tačiau iš byloje esančių duomenų nematyti, kad 2010 m., kai vyko susirėmimai (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjas R. S. būtų juose dalyvavęs ar apskritai būtų buvęs šalyje, be to, tyrimo metu nebuvo nustatytos tokios objektyvios aplinkybės kaip pareiškėjo aktyvumas, įsitraukimas į ekstremistinę veiklą ir pan., galinčios sąlygoti pareiškėjo sulaikymą oro uoste, padidintą priekabiavimo ar dar blogesnio elgesio tikimybę dėl jo priklausymo uigūrų etninei grupei.

83. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo surinktos informacijos bei pareiškėjų pasakojimų sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nors egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjas oro uosto patikros muitinėje bus paliktas apklausai ir sulaikytas, tačiau ši baimė nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais pareiškėjas tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę (apkaltintas terorizmu arba jam bus sufalsifikuota byla kitu pagrindu) nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia

pirmosios instancijos teismo išvada ir papildomai pažymi, kad tiek UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtinti prieglobsčio suteikimo pagrindai, tiek teismų formuojama šių normų aiškinimo ir taikymo praktika yra pakankamai aiški: persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę ir turi būti individualaus pobūdžio, todėl nepagrįstu laikytinas pareiškėjų argumentas, kad per se (savaime) užtenka būti tik uigūrų tautybės, kad asmuo gautų padidintą pareigūnų dėmesį, ypač jauniems vyrams, ir jis gali būti sulaikytas neapibrėžtam laikui (priklausomai nuo kyšio davimo) vien dėl savo etninės priklausomybės.

84. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja pareiškėjos tėvo įtaką šalyje ir piktnaudžiavimą buvusiomis pareigomis, be kita ko, ir tikslu prievarta ištekinti pareiškėjų dukrą, bei pabrėžia atsakovo pareigą surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, teisėsaugos institucijose vyraujančią korupciją bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas, pasireiškus teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimui savo tarnybine padėtimi būtent dėl etninės priklausomybės.

85. Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartyje, konstatuota, kad pareiškėjų ir pareiškėjos tėvo santykiai yra privataus pobūdžio, pareiškėjų nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste, tačiau pareiškėjai papildomame prašyme kelia klausimą dėl Priskyrimo direktyvos 6 straipsnio c punkto bei 9 straipsnio 2 dalies a bei f punktus aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. ar privataus pobūdžio santykių kontekste šeimos narių (giminaičių) vykdomas bei Priskyrimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalį atitinkantis fizinis ir psichologinis skurtas, taip pat su asmens lytimi susiję veiksmai, kaip antai priverstinė santuoka, laikytini persekiojimu.

86. Remiantis Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio d punkte įtvirtinta sąvoka „pabėgėlis“, tai yra trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Nurodytoje termino apibrėžtyje įtvirtintas baigtinis persekiojimo pagrindų sąrašas (rasė, religija, tautybė, politinės pažiūros ar priklausymas prie tam tikros socialinės grupės) yra detalizuojamas Priskyrimo direktyvos 10 straipsnyje, įtvirtinant veiksnius, į kuriuos būtina atsižvelgti vertinant persekiojimo priežastis. Iš to kas išdėstyta, akivaizdu, kad Priskyrimo direktyvos nuostatos netaikomos pabėgėliams, kurie deklaruoja baimę grįžti į savo kilmės valstybę dėl privataus, šeimyninio pobūdžio aplinkybių, todėl pareiškėjų papildomas prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atmetamas kaip nepagrįstas, o argumentai, susiję su nevalstybinių subjektų vykdomu persekiojimu, pareiškėjos dukros ir kitų šeimos narių visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ir grindžiami Priskyrimo direktyvos atitinkamomis nuostatomis, pripažintini teisiškai nereikšmingais.

87. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo surinktus duomenis apie kilmės šalyje vyraujančias santuokos sudarymo tradicijas, bei pareiškėjų per apklausas pateiktą informaciją, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai sutuoktiniai, būdami suaugę ir finansiškai nepriklausomi nuo pareiškėjos tėvo, turi galimybę išvengti prievartinės pareiškėjų dukros santuokos, juolab, kad ši aplinkybė jau buvo nustatyta atsakovo 2018 m. vasario 21 d. išvadoje, kuriai pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bei pareiškėjų pasakojimai, kaip jie nepastebimi kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) ir pasiėmė iš pareiškėjos tėvo savo vaikus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra informacijos apie pareiškėjų bandymą pasinaudoti teismine gynyba savo kilmės valstybėje, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo pareigos surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas vertinimo, nepateikus į bylą jokių papildomų duomenų, atmetami kaip nepagrįsti.

88. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja, jog grįžusios į kilmės valstybę pareiškėja ir pareiškėjos dukra neturės objektyvios galimybės pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą asmenims, turintiems psichologinių problemų ir nurodo, kad teismo vertinimas, kad medicininės pagalbos neprieinamumas kilmės valstybėje reikštų EŽTK 3 straipsnio pažeidimą tik tais atvejais, kas asmens būklė sąlygoja mirtį arba mirčiai artimą būklę, neatitinka naujausios EŽTT praktikos.

89. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog išsiunčiamas užsienietis iš esmės negali reikalauti teisės pasilikti susitariančios valstybės teritorijoje, siekdamas toliau gauti medicininio, socialinio ar kito pobūdžio pagalbą ir paslaugas išsiunčiančioje valstybėje. Faktas, kad asmens individualios sąlygos, suprastės, pvz., jo gyvenimo trukmė sutrumpės, jei jis bus išsiųstas iš susitariančios valstybės per se (savaime) nelemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Asmens, kuris kenčia nuo rimtos psichinės ar fizinės ligos, išsiuntimas į valstybę, kur jam galimai

bus suteikiamos prastesnės kokybės medicininės paslaugos, reikštų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tuo atveju, jei yra įtikinami humanitariniai pagrindai (EŽTT 2008 m. gegužės 27 d. sprendimo byloje N. Prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 26565/05, 42 par.). Be to, iš esmės pareiškėjui priklauso pareiga pateikti įrodymus kurie pagrįstų, kad įgyvendinus ginčo priemones, jam kiltų reali elgesio, pažeidžiančio Konvencijos 3 straipsnį, rizika. Jei tokie įrodymai pateikiami, tada valdžios institucijos turi išsklaidyti abejones dėl to (EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo NA. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07, 111 par.).

90. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjai Z. T. ir pareiškėjų dukrai reikalinga psichologo pagalba, ypač akcentuojant pareiškėjų dukros patirtas traumas ir blogą psichologinę būklę. Iš atsakovo surinktos medžiagos matyti, jog sveikatos apsaugos sistema (duomenys neskelbtini) egzistuoja, taip pat įmanoma kreiptis dėl psichologinių ir psichiatrinių problemų gydymo. Nors valstybė sunkiai užtikrina psichologo paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse, tačiau miestuose šios paslaugos teikiamos. Byloje taip pat yra duomenų, kad rasta informacijos apie įvairias nevyriausybines organizacijas, veikiančias (duomenys neskelbtini), kurios, naudodamos donorų finansavimą, teikia nemokamas psichologo paslaugas tam tikroms tikslinėms asmenų grupėms – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vyriausybės ir UNESCO remiama (duomenys neskelbtini) nevyriausybinė organizacija „Vaiko teisių gynėjų lyga“, turinti centrus (duomenys neskelbtini), turi klinikinį psichologą (-us,) kurie dirba su smurtą ir žiaurų elgesį patyrusiais vaikais. Tuo tarpu nėra nustatyta, kad pareiškėjai būtų bandę ieškoti psichologinės pagalbos kilmės valstybėje ir, kad tokios paslaugos jiems dėl kokių nors priežasčių nebūtų teikiamos. Pareiškėjas R. S. apklausų metu nurodė, kad kilmės valstybėje neteikiama psichologinė pagalba, o jei ir teikiama, tai privačiai, jis neturi jai pinigų, tad atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija visiškai pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad psichologinės pagalbos neprieinamumas kilmės valstybėje grindžiamas pareiškėjų subjektyvia nuomone ir sunkia prieglobsčio prašytojo finansine padėtimi, o teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostata, kad prieglobstis turi būti suteiktas ekonominiu pagrindu.

91. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas, suteikęs leidimą gyventi pareiškėjų dukrai, kuri yra pažeidžiama dėl praeityje patirto smurto, turėjo pozityvią pareigą užtikrinti šeimos vienybę išduodant leidimą gyventi ir pareiškėjams tėvams ir kitam nepilnamečiam vaikui.

92. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas atsakovo priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Klausimai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ar dėl pareiškėjų grąžinimo, išsiuntimo į kilmės valstybę nėra sprendžiami, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismų formuojama praktika, siekiant užtikrinti gero administravimo principo įgyvendinimą sprendžiant leidimų gyventi išdavimo klausimus, nagrinėjamu atveju yra neaktualūs ir nereikšmingi. Pareiškėjų grąžinimo / išsiuntimo klausimas bus vertinamas tik įsiteisėjus sprendimui dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

93. Nors UTPĮ 67 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad priimant sprendimus pagal šio Įstatymo nuostatas, atsižvelgiama į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus, ši nuostata nekeičia fakto, jog pareiškėjai neatitinka nustatytų sąlygų dėl pabėgėlio statuso suteikimo, o būtent dėl to ir yra nagrinėjamas ginčas šioje byloje. Sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjų dukrai buvo priimtas atsižvelgiant į jos psichologinę būklę, tuo tarpu kiti pareiškėjai neatitiko nei vieno UTPĮ 40 straipsnyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams tėvams ir nepilnamečiui broliui leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, akcentuojant, kad esant naujoms aplinkybėms, pareiškėjai turi galimybę teikti naują prašymą su minėtu skundo argumentu.

94. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų R. S. (R. S.), Z. T., A. S. (A. S.) ir A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. AS-427-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03178-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 52.1.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Masada“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą Nr. ATK2-128/18 arba sumažinti šiuo nutarimu pareiškėjui skirtą nuobaudą iki 144 Eur.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą

iki kol įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 (proceso Nr. 3-61-3-01491-2018-9) pagal pareiškėjo UAB „Masada“ skundą atsakovui Departamentui dėl 2018 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. ATK2-34/18 panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vienas iš pareiškėjo skundo argumentų, kodėl 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas, yra tas, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo pažeidimo pakartotinumą, todėl ne tik nepagrįstai taikė ekonominę sankciją (baudą), bet ir Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalį bei pareiškėjui skyrė baudos vidurkiui artimą sankciją. Atsakovo teigimu, priimdamas 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą, jis patikrino teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, kurie patvirtino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Departamento 2018 m. kovo 22 d. nutarimo buvo atmestas, 2018 m. rugpjūčio 14 d. įsiteisėjo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6e09d730aef511e98451fa7b5933515d

Vadovaudamasis Departamento pateikta medžiaga, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad toks įvykis teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ buvo nurodytas, tačiau 2018 m. rugpjūčio 20 d. gautas pareiškėjo apeliacinis skundas, kuris priimtas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi ir išsiųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. A-2652-822/2019). Pareiškėjo apeliacinis skundas nėra išnagrinėtas.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 pagal UAB „Masada“ skundą atsakovui Departamentui, priimtas sprendimas tiesiogiai sąlygos teisingo sprendimo priėmimą šioje administracinėje byloje, kadangi priimtu ir šioje byloje skundžiamu nutarimu konstatuotas pažeidimo pakartotinumas.

II.

Pareiškėjas UAB „Masada“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartyje nurodytos administracinės bylos tarpusavyje nėra susijusios, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, jog Departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarime konstatuotas pakartotinis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas, nėra pagrindas teigti, kad ši administracinė byla ir dar nebaigta nagrinėti administracinė byla Nr. I-2901-811/2018 yra susijusios. Skiriasi šiose bylose tariamai padarytų pažeidimų laikas, pareiškėjo darbuotojos, dėl kurių veiksmų ar neveikimo buvo surašyti protokolai ir Departamento nutarimai, taip pat skiriasi faktinės aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai susiejo dvi iš esmės savarankiškas administracines bylas. Šioje byloje teismas privalo įvertinti skundžiamo Departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo teisėtumą pagal šio nutarimo priėmimo metu egzistavusias aplinkybes (faktines ir teisines), o ne pagal aplinkybes, kurios atsiras ateityje išnagrinėjus kitą administracinę bylą. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 dar nėra įsiteisėjęs, todėl Departamentas 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarime neturėjo pagrindo konstatuoti pažeidimo pakartotinumą.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Departamentas nurodo, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla

(proceso Nr. 3-61-3-01491-2018-9) dėl Departamento 2018 m. kovo 22 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo yra tiesiogiai susijusi su šia administracine byla, kadangi turi lemiamos reikšmės nustatant baudos dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria sustabdytas pareiškėjo skundo nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, skundžiama 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo panaikinimo nagrinėjimą iki kol įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 (proceso Nr. 3-61-3-01491-2018-9).

ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr. pvz., 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013, 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013, 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų

neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti bylą.

Pažymėtina, jog administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, todėl teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylos pagal UAB „Masada“ skundą dėl Departamento nutarimo, kuriuo pareiškėjui pritaikyta ekonominė sankcija, sustabdė motyvuodamas tuo, jog skundžiamu 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Nr. ATK2-128/18 bauda pareiškėjui skirta pažeidimą kvalifikuojant kaip pakartotinį, nes ekonominė sankcija už to paties pobūdžio pažeidimą pareiškėjui jau buvo paskirta Departamento 2018 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. ATK2-34/18, tačiau dar nėra įsiteisėjęs dėl minėto Departamento 2018 m. kovo 22 d. nutarimo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu žemesnės instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyta, kad už šio įstatymo pažeidimus baudas įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje pagal savo kompetenciją turi teisę skirti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė mokesčių inspekcija, institucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota išduoti žemės ūkio kilmės etilo alkoholio importo licencijas, savivaldybių institucijos ir policija (34 str. 1 d.). Už šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda (34 str. 3 d.). Kreipimasis į teismą sustabdo šio įstatymo 34 straipsnio 1 ir 22 dalyse nurodytų institucijų nutarimų (sprendimų) dėl ekonominių sankcijų taikymo vykdymą (41 str. 2 d.).

Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste matyti, jog tam, kad konkrečiu atveju būtų galima konstatuoti pakartotinį Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies pažeidimą, turi egzistuoti tam tikrų sąlygų visuma: 1) licencijos turėtojas minėtos normos pažeidimą pakartotinai turi padaryti per dvejus metus; 2) Departamento nutarimas dėl prieš tai padaryto licencijos turėtojo pažeidimo turi būti įsiteisėjęs (vykdytinas). Pažymėtina, jog šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. pakartotiniam Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies pažeidimui kvalifikuoti, jos abi yra būtinos.

Kaip minėta, šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2019 m. gegužės 2 d. nutartyje nustatė, kad ankstesnis Departamento 2018 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. ATK2-34/18, kuriuo pareiškėjui buvo skirta ekonominė sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, įvykdytą 2018 m. sausio 11 d., buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kurio 2018 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 yra apskųstas apeliacine tvarka, todėl nėra įsiteisėjęs. Vadinasi, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, Departamento 2018 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. ATK2-34/18, nėra vykdytinas, todėl pareiškėjo 2018 m. kovo 29 d. padarytas pažeidimas, dėl kurio surašytas šioje byloje skundžiamas Departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas Nr. ATK2-128/18, savaime negali būti laikomas pakartotiniu (t. y. vien tik remiantis aplinkybe, kad Departamentas 2018 m. kovo 22 d. priėmė nutarimą Nr. ATK2-34/18). Šios išvados niekaip nekeičia aplinkybė, kad teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ pažymėta, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 yra įsiteisėjęs, kadangi Vilniaus apygardos administraciniam

teismui priėmus pareiškėjo apeliacinį skundą dėl 2018 m. liepos 11 d. teismo sprendimo, ši aplinkybė pasikeitė iš esmės, t. y. Departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. ATK2-128/18 priėmimo metu egzistavusi aplinkybė dėl anksčiau priimto Departamento 2018 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. ATK2-34/18 įsiteisėjimo, priėmus pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą objektyviai išnyko. Fakto, kad Departamento 2018 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. ATK2-34/18 nebuvo vykdytinas Departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. ATK2-128/18 priėmimo metu, pakanka vertinant šio nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą juo paskirtos ekonominės sankcijos dydžio aspektu, todėl administracinės bylos Nr. I-2901-811/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01491-2018-9) nagrinėjimo rezultatas, teisingam šios bylos išsprendimui nėra teisiškai reikšmingas, t. y. neturės prejudicinės reikšmės šiai bylai. Taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi nepagrįstai konstatavo, jog administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 pagal UAB „Masada“ skundą atsakovui Departamentui priimtas sprendimas tiesiogiai sąlygos teisingo sprendimo priėmimą sprendžiant dėl šioje byloje skundžiamo Departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. ATK2-128/18 teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis dėl administracinės bylos sustabdymo naikinama.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ atskirąjį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį.Nutartis neskundžiama.







NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. O. (T. O.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. D. ir L. J.) dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=665be5f0aef511e98451fa7b5933515d

sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. O. (T. O.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2016 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. A51-95619/16-(2.15.2.31-MP8) „Dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties tvirtinimo“; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 16 d. prašymą dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo ir priimti dėl jo sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas T. O. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d.

sprendimo panaikinimo.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-68-

602/2019 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu dalį bylos nutraukė, o dėl kitos dalies pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė 522,50 Eur išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

2019 m. gegužės 28 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priimti papildomą sprendimą byloje ir jo naudai priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas 400 Eur bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi netenkino pareiškėjo T. O. prašymo priimti papildomą sprendimą ir pareiškėjo naudai priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas grindžiamas aplinkybe, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-68-602/2019 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, tačiau bylinėjimosi išlaidų klausimo neišsprendė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šiuo metu negali būti išspręstas. Pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas galės būti išspręstas tik iš esmės pasisakius dėl pareiškėjo skunde suformuotų materialinių reikalavimų tenkinimo ar jų atmetimo.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, nes toks klausimas priskirtinas apeliacinės instancijos teismo kompetencijai.

III.

Pareiškėjas T. O. atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme; 2) pareiškėjo prašymo netenkinus, atskirąjį skundą laikyti pakartotiniu prašymu priteisti jo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą nagrinėdamas jį antrą kartą tenkino visiškai, todėl, vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi, tuo pačiu sprendimu

teismas turėjo išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimą. Juo labiau, kai iki 2019 m. birželio 30 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 45 straipsnio nuostatos, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, šiuo metu galiojančioje ABTĮ redakcijoje nebeliko. Pareiškėjas prašymą priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas yra pateikęs tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui iki bylos iš esmės išnagrinėjimo pabaigos, todėl turi teisę tikėtis, kad tie prašymai bus išnagrinėti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuojama, jog teismas negali tenkinti pareiškėjo prašymo priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, nes toks klausimas priskirtinas apeliacinės instancijos teismo kompetencijai, kadangi pagal administracinių teismų praktiką kiekvienos instancijos teismas turi išspręsti tik šios instancijos proceso šalių patirtų išlaidų paskirstymo ir jų atlyginimo klausimą (ABTĮ 87 str. 5 d.).

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo priimti papildomą sprendimą ir priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 97 straipsnio 1 dalį papildomas sprendimas gali būti priimamas šiais atvejais: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodo veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas T. O. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. kovo 30 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė, nes bylą buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo materialinių reikalavimų tenkinimo ar jų atmetimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, tačiau neišsprendė dėl pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. 2018 m. gegužės 28 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priimti papildomą sprendimą ir jo naudai priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turi būti paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015). Taigi vadovaujantis suformuota praktika prašymas priteisti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas turėtų būti teikiamas ne pirmosios, bet apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi, grąžinęs bylą pirmosios instancijos teismui, negalėjo išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimo, kadangi nebuvo priimtas galutinis sprendimas pareiškėjo atžvilgiu. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendime, vadovaudamasis jau suformuota teismų praktika, negalėjo priimti sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės

instancijos teisme, priteisimo pareiškėjui. Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priimti papildomą sprendimą ir išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Taip pat pažymėtina, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. birželio 27 d. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi priėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išsprendęs šį ginčą ir priimdamas galutinį sprendimą, kartu turės išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi pareiškėjas, pateikęs prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, galės prašyti teismo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai nepriteisė apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. O. (T. O.) atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS





NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. J. skundą atsakovui savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl rašto panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6b172410aef511e98451fa7b5933515d

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas B. J. 2019 m. gegužės 16 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ 2019 m. vasario 18 d. raštą Nr. 1.35-19/654 „Dėl socialinio būsto atlaisvinimo“ (toliau – ir Raštas). Taip pat pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo dėl Rašto apskundimo padavimo terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjo B. J. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo B. J. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčijo, jog praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą skundui dėl rašto panaikinimo paduoti. Pareiškėjas nurodė, kad terminas buvo praleistas, nes jis, 2019 m. vasario 18 d. gavęs Raštą, 2019 m. vasario 22 d. pateikė prašymą pratęsti socialinio būsto atlaisvinimo terminą. 2019 m. kovo 7 d. gavęs neigiamą atsakymą, 2019 m. kovo 28 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri 2016 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjas gavo 2019 m. gegužės 7 d. Pareiškėjo nuomone, terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbios priežasties.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis mėgino susidariusią situaciją išspręsti ne teismo būdu, kreipdamasis į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl Rašte nustatyto termino atlaisvinti gyvenamąsias patalpas pratęsimo, nagrinėjamu atveju nelaikytina svarbia priežastimi, sukliudžiusia jam laiku, t. y. ABTĮ nustatytu terminu – per vieną mėnesį nuo Rašto gavimo dienos, kreiptis į teismą, kuriam pavesta išspręsti kilusį ginčą, kadangi tokiems ginčams spręsti nenumatytas privalomas išankstinis ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka.

Šiuo atveju pareiškėjas ginčijo Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, o ne SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2019 m. kovo 7 d. raštą Nr. 1.35-19/1034, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atlaisvinti gyvenamąsias patalpas pratęsimo. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, suponuoja tvirtinimą, jog pareiškėjas negali būti laikomas pakankamai rūpestingu, sąžiningu bei operatyviu teikiant skundą teismui dėl Rašto panaikinimo.

Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jo valios.

III.

Pareiškėjas B. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį ir skundą priimti.

Pareiškėjas teigia, jog terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, jis buvo pakankamai rūpestingas ir atidus, todėl jo prašymas turi būti tenkinamas. Dėl skundžiamo Rašto į teismą pareiškėjas kreipėsi tik po to, kai gavo neigiamą 2019 m. kovo 7 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsakymą, ir tai nerodo jo nesąžiningumo. Jo netenkino SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sprendimas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir jį iškeldinti, bet ne neigiamas atsakymas dėl termino iškėlimui pratęsimo, todėl, gavęs neigiamą 2019 m. kovo 7 d. atsakymą, nusprendė skųsti Raštą.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir jis neatnaujintinas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo jį atnaujinti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad terminą skundui paduoti jis praleido dėl svarbių priežasčių, jis buvo pakankamai rūpestingas ir atidus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjas skundžia SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2019 m. vasario 18 d. raštą Nr. 1.35-19/654 „Dėl socialinio būsto atlaisvinimo“, o į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. gegužės 16 d., todėl akivaizdu, kad terminą paduoti skundą dėl šio rašto panaikinimo praleido.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, pažymi, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Pagal administracinių teismų praktiką, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015; 2019 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-330-624/2019).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012; 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundžia

(siekia apskųsti) sprendimą, nurodytą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2019 m. vasario 18 d. rašte Nr. 1.35-19/654 „Dėl socialinio būsto atlaisvinimo“, o ne SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2019 m. kovo 7 d. rašte Nr. 1.35-19/1034, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atlaisvinti gyvenamąsias patalpas pratęsimo, todėl vertintinos tik sprendimo, nurodyto 2019 m. vasario 18 d. rašte, apskundimo priežastys, kurios, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepripažintinos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tai, kad pareiškėjas dar kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas pratęsti terminą atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, nagrinėjimo klausimo kontekste nėra reikšminga, kadangi pats pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą ir dėl subjektyvių aplinkybių praleido terminą skundui dėl ginčijamo Rašto pateikti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos, nustatęs nagrinėjamam klausimui išspręsti reikšmingus aktus, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo B. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-316-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00066-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-316-525/2019 pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=80be0c70aef511e98451fa7b5933515d

akcinė bendrovė „NT fortas“ ir Palangos miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau – DNSB) „Birutės parkas“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 2D-17674(16.2) „Dėl statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nenustatyta pažeidimų ir konstatuota, kad statybos leidimas Nr. LNS-33-160511-00030 išduotas teisėtai, ir įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti skundą dėl statybos leidimo Nr. LNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo.

2. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo DNSB „Birutės parkas“ skundą atmetė.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo DNSB „Birutės parkas“ apeliacinį skundą tenkino, o bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi nurodė iki 2019 m. gegužės 1 d. pareiškėjui pateikti prašymą dėl išlaidų atlyginimo su jų apskaičiavimu ir pagrindimu.

6. 2019 m. balandžio 9 d. pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. 2019 m. balandžio 18 d. buvo pateiktas patikslintas prašymas dėl 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo.

7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi pareiškėjo DNSB „Birutės parkas“ prašymą dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė 1 155,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, o pareiškėjo prašymo dalį dėl 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimo perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija


III.

8. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

9. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies

išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

10. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

11. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 29 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. EBTP1611/291 su advokate Evelina Bakiene (I t., b. l. 26). Pareiškėjo atstovė 2019 m. balandžio 9 d. kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateikė suteiktų teisinių paslaugų ataskaitų išrašus ir banko mokėjimo nurodymus (VI t., b. l. 160–164). Pareiškėjo apeliacinis skundas buvo paduotas 2017 m. birželio 15 d., t. y. 2017 m. II ketvirtį. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.10 punkte nustatytu koeficientu (1,7) ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2016 m. IV ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už apeliacinio skundo parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 398,76 Eur (1,7 x 822,8). Pareiškėjo prašoma priteisti suma už apeliacinio skundo parengimą – 500 Eur – šio maksimalaus dydžio neviršija.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pareiškėjui priteisti visą prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme yra tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, t. y. priteisti pareiškėjui daugiabučių namų savininkų bendrijai „Birutės parkas“ iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.



ARTŪRAS DRIGOTAS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=93055cc0afbe11e98451fa7b5933515d

Administracinė byla Nr. eA-650-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00814-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 22.7; 20.2.3.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, skundą atsakovei A. G., dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, kuriame prašė iš atsakovės A. G. (toliau – ir atsakovė) pareiškėjo naudai priteisti 217,22 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, pateikė pareiškimą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas paaiškino, kad V. L. 2008 m. birželio 25 d. pateikė prašymą išduoti sąlygas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengti, nurodydama detaliojo planavimo tikslą – žemės sklypo padalijimas ir padidinimas valstybinės žemės fondo sąskaita. Atsakovė 2008 m. liepos 22 d. raštu Nr. S-1218-(1.9.) „Dėl sąlygų pateikimo“ (toliau – 2008 m. liepos 22 d. Raštas) pažymėjo, jog Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – Žemėtvarkos skyrius) neprieštarauja, kad V. L. žemės sklypo ribos būtų padidintos ne daugiau kaip 0,04 ha. Žemėtvarkos skyriui bei tuometiniam Šiaulių apskrities Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriui 2009 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. SA-241 pateikus teigiamą išvadą, detalusis planas buvo patvirtintas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. A-1055(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“. Šiaulių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. S3-802(1.44) atsisakė parduoti detaliajame plane suprojektuotą valstybinės žemės sklypą, motyvuodamas tuo, kad pardavimui detaliajame plane suprojektuota valstybinė žemė neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Nutarimas) 2.15 papunktyje numatytų sąlygų, t. y. žemės sklypas negali būti parduotas, nes jis neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad V. L. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydama panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. A-l055(8.1) (toliau – 2009 m. rugpjūčio 25 d. Įsakymas) ir 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519(8.43) (toliau – 2011 m. vasario 23 d Sprendimas) bei priteisti iš Lietuvos valstybės 5700 Lt materialinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014 priteisė V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1000 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos, iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) – 500 Lt turtinės ir 250 Lt neturtinės žalos, iš Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos – 500 Lt turtinės ir 250 Lt neturtinės žalos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (1.35.)7R-8555 „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“ informavo pareiškėją, kad vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014, 2014 m. gegužės 26 d. pervedė V. L. 2250 Lt, iš kurių 1000 Lt turtinės žalos ir 500 Lt neturtinės žalos buvo priteista V. L. naudai dėl pareiškėjo veiksmų, o 500 Lt turtinės žalos ir 250 Lt neturtinės žalos buvo priteista dėl Inspekcijos veiksmų. Pareiškėjas 2017 m. kovo 15 d. išsiuntė atsakovei raštą Nr. lSD-903-(3.1.) „Dėl žalos atlyginimo“ (toliau – ir raštas), kuriuo informavo, kad įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje yra konstatuoti neteisėti atsakovės, kaip Žemėtvarkos skyriaus darbuotojos, veiksmai ir pasiūlė atsakovei atlyginti žalą savo noru, t. y. sumokėti 217,22 Eur iki 2017 m. balandžio 15 d. į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, o nesant galimybės sumokėti visą sumą iš karto, atsakovės pageidavimu, pasiūlė sudaryti atsiskaitymo grafiką. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. balandžio 10 d. gavo atsakovės 2017 m. balandžio 7 d. pranešimą „Dėl žalos atlyginimo“ (toliau – ir pranešimas), jog nesutinka atlyginti žalą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos atsakovės materialinei valstybės tarnautojo atsakomybei atsirasti. Valstybės tarnautojo neteisėti veiksmai konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-4862017. Pareiškėjo vertinimu, konkrečiai atsakovė, vykdydama pareigas tuometiniame Žemėtvarkos skyriuje, atsakydama į V. L. 2008 m. birželio 25 d. prašymą, parengė 2008 m. liepos 22 d. Raštą, kuriuo nenurodė atskirų projektavimo sąlygų ir neprieštaravo, kad žemės sklypo ribos (rengiant detalųjį planą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) km., Šiaulių r. padalijimo ir padidinimo valstybinės žemės fondo sąskaita) būtų padidintos daugiau kaip 0,04 ha, parduodant atsakovei valstybinės žemės sklypą, kuris neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos. Pareiškėjas teigė, kad valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek neatsargumas (didelis ir paprastas) ir nurodė, kad atsakovė veikė nerūpestingai, t. y. nenumatė, jog dėl jos netinkamo veikimo gali kilti tam tikri neigiami padariniai, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti dėl užimamų pareigų, taigi atsakovės kaltė pasireiškė aplaidžiu jai priskirtų pareigų vykdymu. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė, rengdama 2008 m. liepos 22 d. Raštą, neprieštaravo, kad žemės sklypo ribos būtų padidintos, pažymėjo, kad jį pasirašė skyriaus vedėja, taigi šiuo atveju tiek atsakovei, tiek 2008 m. liepos 22 d. Raštą pasirašiusiam asmeniui žalos atlyginimas paskirstytas lygiomis dalimis – po 217,22 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad yra aiškus ir teisiškai pagrįstas priežastinis ryšys tarp atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų ir iš to kilusių padarinių: atsakovė parengė imperatyviems teisės aktams prieštaraujantį 2008 m. liepos 22 d. Raštą, kurio pagrindu buvo parengtas detalusis planas (dėl to buvo patirti finansiniai nuostoliai, kuriuos turėjo atlyginti valstybė) ir vėliau detalusis planas buvo suderintas.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovei pagal užimamas pareigas, turimą išsilavinimą, darbo patirtį žemės tvarkymo ir administravimo srityje, turėjo būti žinoma, kad žemės administravimą reglamentuojantys teisės aktai yra imperatyvaus pobūdžio, ji privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Nutarimu ir kitais teisės aktais.

6. Atsakovė A. G. atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.7. Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas pareiškime neteisingai teigė (pateikė netikslias faktines aplinkybes), kad

atsakovė rengė atsakymą į V. L. 2008 m. birželio 25 d. prašymą ir pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad V. L. niekada tiesiogiai nesikreipė į Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių žemėtvarkos skyrių. 2008 m. birželio 25 d. prašymą sąlygoms detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. UA-363 (toliau – 2008 m. birželio 25 d. prašymas) rengė ir teikė Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyresnioji inžinierė, V. L. prašymo, teikto savivaldybei, kopija prie šio prašymo nebuvo pridėta. Todėl atsakymas buvo teikiamas Šiaulių rajono savivaldybės administracijai.

8. Atsakovė nesutiko, kad rengdama raštą pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Atsakovės parengtas 2008 m. liepos 22 d. Rašto projektas jokių neigiamų pasekmių sukelti negalėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja V. L. savo rizika pasirinko tolesniam derinimui ir tvirtinimui būtent tą iš parengtų detaliojo plano projektų, kurio sprendiniai prieštaravo teisės aktų reikalavimas. Architektė R. B. buvo parengusi ir tokį detaliojo plano variantą, kuriuo būtų padalintas pareiškėjos V. L. žemės sklypas bei prie jo prijungta valstybinės žemės dalis, o toks detaliojo plano variantas būtų buvęs teisėtas ir būtų leidęs pasiekti pareiškėjos V. L. norimus tikslus, nekilus jokiems žalingiems padariniams.

9. Atsakovė pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės leidžia vertinti, kad ne 2008 m. liepos 22 d. Raštas, o tolesni valstybės institucijų veiksmai, kuriuose ji

nedalyvavo, nulėmė žalos atsiradimą. Atsakovė, Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos nurodymu, rengdama 2008 m. liepos 22 d. Rašto projektą Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui dėl detaliojo planavimo sąlygų žemės sklypo padalijimui ir ribų padidinimui valstybinės žemės sąskaita, negalėjo tikėtis, kad kvalifikacinį atestatą turintis architektas rengs projektą ir projektuos prijungiamą valstybinės žemės sklypą ne tarp (duomenys neskelbtini) ir V. L. ir V. B. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono sav., kuris atitiktų visus įsiterpusio žemės sklypo reikalavimus, o bandys, pažeidžiant įstatymus, projektuoti įsiterpusio žemės sklypo sąvokos neatitinkantį žemės sklypą nuo tos pusės, kur jis ribojasi su žemės ūkio paskirties laisvos valstybinės žemės plotais, t. y. bandys neteisėtai prie privataus žemės sklypo prijungti gabalą žemės ūkio paskirties žemės nuo laukų pusės.

10. Atsakovė neneigė, kad visi viešai paskelbti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai jai buvo žinomi, tačiau jos darbo patirtis valstybės tarnyboje ir žemės tvarkymo srityje 2008 m. liepos 22 d. Rašto rengimo metu buvo nedidelė, vos keturi mėnesiai. Atsakovė į valstybės tarnautojo pareigas (Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus specialisto) pareigas buvo priimta 2008 m. kovo 13 d. (pagrindas – Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-72 „Dėl A. J. priėmimo į specialisto pareigas“), todėl ji neturėjo pakankamai darbo patirties ir negalėjo tikėtis ar žinoti, kad architektas, turėdamas kvalifikacinį atestatą detaliesiems teritorijų planavimo dokumentams rengti, nesilaikys įstatymų, suprojektuos detaliuoju planu prijungiamą valstybinės žemės sklypą toje vietoje, kurioje nenumato įstatymai, o žemėtvarkos skyriaus vedėja ir visų kitų institucijų atsakingi valstybės tarnautojai tokios architektės klaidos nepastebės ir prieštaraujančio įstatymui detaliojo plano sprendinius derins savo parašais ir tvirtins. Atsakovė teigė, kad jos pagrindinės funkcijos buvo Šiaulių apskrities viršininko įsakymų rengimas dėl parduodamų, nuomojamų valstybinės žemės sklypų, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių projektų rengimas, mokėjimų pranešimų parengimas, dokumentų teikimas notarui, sandorių duomenų ir dokumentų kopijų teikimas Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, ataskaitų rengimas, kitų vedėjo pavedimų vykdymas. 2008 m. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos R. R. darbo vieta nebuvo kompiuterizuota (ant jos darbo stalo nebuvo kompiuterio), todėl ji dažnai atsakovės ir kitų specialistų prašydavo atspausdinti vienokio ar kitokio turinio raštą, dažnai ranka parašydavo ant lapo, ką turi atspausdinti arba tekstą padiktuodavo, po tokiais raštais pasirašydavo kaip rengėjai, o vedėja juos perskaičiusi pasirašydavo. 2008 m. birželio–rugpjūčio mėn. kaip įprastai vasarą atostogaudavo daug Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus valstybės tarnautojų, todėl visiems specialistams tekdavo atlikti nemažai naujų darbų, kurių įprastai jie nebuvo įgudę atlikti, todėl ir atsakovei teko išduoti planavimo sąlygas, nors atsakovė įprastai rengdavo valstybinės žemės pardavimo sutarčių projektus. Atsakovė teigė, kad jai yra tekę keletą kartų rengti raštų projektus, skirtus Šiaulių rajono savivaldybės administracijai (ar savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui) dėl planavimo sąlygų, ir visi tie raštai buvo iš esmės tokio paties turinio, rengiami pagal tokį patį pavyzdį. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovė nerūpestingai atliko pareigas.

11. Atsakovė nesutiko, kad tarp jos veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys ir teigė, kad atsakovės ir tuometinės žemėtvarkos skyriaus vedėjos atsakomybė negali būti vienodai vertinama, nes atsakovės parengtą raštą su visa parengiamąja medžiaga peržiūrėjo ir pasirašė tuometinės Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja R. R. (mirusi (duomenys neskelbtini), atsakovė niekada nedalyvavo derinant prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms detaliojo sprendinius. Raštas jokių pasekmių nebūtų sukėlęs, jei architektė 2009 metais būtų tinkamai parengusi detalųjį planą arba jos netinkamai parengto plano nebūtų derinę atsakingi valstybės tarnautojai.

12. Atsakovė nurodė, kad ji iš valstybės tarnautojos pareigų buvo atleista 2010 m. birželio 30 d. likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją, todėl VTĮ 32 straipsnio nuostatos nebegali būti taikomos, situacija turi būti vertinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnių nuostatomis.

13. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad nuo 2008 m. liepos 22 d. Rašto projekto parengimo iki pareiškėjo pareiškimo dėl žalos atlyginimo padavimo teismui praėjo daugiau kaip aštuoneri metai, nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 7 d. (akivaizdus rašymo suklydimas 2014 m. balandžio 7 d.) nutarties įsiteisėjimo yra praėję daugiau kaip 3 metai ir pareiškėjui tai žinoma. Teisingumo ministerija priteistas lėšas pervedė V. L. 2014 m. gegužės 26 d., tačiau duomenis pareiškėjui perdavė praėjus daugiau kaip 2 metams (2016 m. lapkričio 10 d.). Atsakovė teigė, kad turi būti taikoma senatis priteisti žalai (CK 1.125 str. 7 dalis).

II.

14. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas analizavo CK, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas), VTĮ nuostatas, teismų praktiką ir nagrinėjamu atveju aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014, kurioje nurodyta, jog valstybės bei savivaldybių institucijos neveikė taip, kad turėtų veikti pagal įstatymus: Žemėtvarkos skyrius išdavė nekonkrečias planavimo sąlygas ir suderino prieštaraujančius teisės aktams, o Administracija patvirtino detalųjį planą, kurio sprendiniai iš dalies prieštaravo teisės aktų reikalavimams. Teismas nurodė, kad minimoje nutartyje atsakovu buvo pareiškėjas ir darė išvadą, kad atsakovo atstovas (šioje administracinėje byloje pareiškėjas) apie atsakovės neteisėtus veiksmus sužinojo arba turėjo sužinoti 2014 m. birželio 7 d. (akivaizdus rašymo suklydimas 2014 m. balandžio 7 d.).

16. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (1.35)7R-8555 (b. l. 62–63) „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“ Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (gautas Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 11 d.) nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Inspekcijos, 2014 m. gegužės 26 d., pervedė pareiškėjai 2250 Lt, iš kurių 1000 Lt turtinės žalos ir 500 Lt neturtinės žalos buvo priteista dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų. Teismas pabrėžė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. kovo 15 d. (net po 4 mėnesių po Lietuvos teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. rašto Nr. (1.35)7R-8555 „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“ gavimo dienos ir beveik po trejų metų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014 priėmimo) kreipėsi į atsakovę raštu Nr. 1SD-003-(3.1), nurodydamas, kad tikimasi, jog iki nurodyto termino, t. y. iki 2017 m. balandžio 15 d., atsakovė atsiskaitys ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pavyks išvengti daug lėšų ir laiko reikalaujančio teisminio proceso, t. y. atsakovei atsiskaitymui buvo nurodytas terminas, jau po trejų metų senaties termino suėjimo.

17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą bei į tai, kad nenustatė aplinkybių, dėl kurių toks prašymas neturėtų būti tenkinamas, nusprendė, kad 2017 m. gegužės 25 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą suėjus 3 metų senaties terminui.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje ir pareiškėjo patikslintą pareiškimą tenkinti.

19. Pareiškėjas pažymi, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas pabrėžė, kad ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas ne bendrasis ieškinio senaties terminas, o remiantis objektyviais kriterijais, CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

20. Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ne tuo metu, kai pareiškėjas susipažino su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014, o nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad informaciją apie sumokėtą pinigų sumą, kuri buvo priteista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi, gavo 2016 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštu, jame buvo nurodyta, kad 2014 m. gegužės 26 d. Teisingumo ministerija pervedė V. L. 2250 Lt, iš kurių 1000 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos buvo priteista dėl pareiškėjo veiksmų bei į tai, kad senaties terminas reikalavimams pareikšti dar nebuvo suėjęs, sprendė klausimą dėl regreso teisės įgyvendinimo ir, esant teisiniam pagrindui, kreipėsi į teismą dėl žalos priteisimo iš atsakovės.

21. Pareiškėjas pažymi, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2014 m. gegužės 26 d., kuomet Teisingumo ministerija pervedė V. L. 2250 Lt, priteistų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi. Pareiškėjo vertinimu, ieškinio senaties terminas ieškiniui pateikti turėjo būti skaičiuojamas nuo 2014 m. gegužės 26 d., jis suėjo 2017 m. gegužės 26 d., taigi pareiškėjas, pateikęs pareiškimą 2017 m. gegužės 26 d. trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.

22. Pareiškėjas teigia, jog teismui netinkamai pritaikius teisės normą, reglamentuojančią ieškinio senaties termino taikymą, pažeidžiami valstybės interesai, užkertamas kelias valstybei prisiteisti žalą iš kaltų asmenų, todėl teismo sprendimas naikintinas.

23. Atsakovė A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovės vertinimu, teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, vertindamas, kad pareiškėjas apie žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, sužinojo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties priėmimo, nes nuo to momento pareiškėjas turėjo teisę spręsti dėl atskirų valstybės tarnautojų civilinės atsakomybės, nustatinėti priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos, kiekvieno darbuotojo veiksmų, individualizuoti atsakomybę, nustatyti kiekvieno žalą padariusio darbuotojo kaltės dydį, motyvuoti, kodėl turi būti taikoma solidarioji atsakomybė, o ne dalinė.

25. Atsakovė nurodo, kad pareiškėjos prašymas tenkinti patikslintą pareiškimą negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Tokį savo vertinimą atsakovė grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos reikalavimo priteisti iš atsakovės pareiškėjo naudai 217,22 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, ginčo santykiams taikė LR Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatą dėl sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, taip pat LR Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pirmosios instancijos teismas 3 metų senaties terminą skaičiavo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014 priėmimo dienos, nes, teismo vertinimu, pareiškėjas apie atsakovės neteisėtus veiksmus sužinojo arba turėjo sužinoti būtent priėmus minėtą teismo 2014 m. birželio 7 d. nutartį.

28. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, kilusio ginčo pobūdį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR Civilinio kodekso normas, todėl nustatė neteisingą ieškinio senaties terminio pradžios skaičiavimo momentą.

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra iškėlęs regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. LR Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra pareiškęs būtent regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Byloje nustatyta, kad pagrindinė prievolė, kilusi iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014, buvo įvykdyta 2014 m. gegužės 26 d., kai LR Teisingumo ministerija pervedė V. L. 2250 Lt žalos atlyginimo. Todėl nuo šios dienos skaičiuotinas LR Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su regresiniu reikalavimu dėl žalos atlyginio į administracinį teismą kreipėsi 2017m. gegužės 25d., t. y. nepraėjus trijų metų ieškinio senaties terminui nuo pagrindinės prievolės įvykdymo dienos, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

32. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR Civilinio kodekso normas, todėl priėmė

nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas kilusio ginčo nėra išnagrinėjęs iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.



ROMANAS KLIŠAUSKAS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius kreipėsi į teismą prašymu, kuriuo prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės mero 2016 m. gruodžio 30 d. potvarkiu Nr. 22-312 „Dėl biudžetinės įstaigos Pavilnių ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9007ad20afbe11e98451fa7b5933515d

Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo patvirtinimo“ (toliau – ir Potvarkis) patvirtinto biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) direktoriaus pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalis, kuria Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriui numatytas specialus reikalavimas dėl gebėjimo važiuoti dviračiu, atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir LGĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. sausio 4 d. buvo gautas skundas dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu darbo santykių srityje (toliau – ir skundas), kuriame buvo nurodyta, jog 2016 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje http://www.vilnius.lt paskelbtas darbo skelbimas Direkcijos direktoriaus pareigoms užimti. Jame kaip vienas iš reikalavimų kandidatams nurodytas gebėjimas važiuoti dviračiu. Skundą pateikęs asmuo nurodė, jog asmeniui su judėjimo, regos ar kita negalia, dėl kurios jis negali važiuoti dviračiu, minėtas darbo skelbimo reikalavimas apriboja galimybę užimti siūlomas pareigas. Atliekant skundo tyrimą nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės meras (toliau – ir Meras) Potvarkiu patvirtino Direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymą (toliau – ir Pareigybės aprašymas), kurio 5.8 punkte numatytas Direkcijos direktoriui keliamas specialusis reikalavimas – gebėti važiuoti dviračiu. Šis specialusis reikalavimas buvo nurodytas ir darbo skelbime.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Pareigybės aprašyme nėra numatyta jokių išlygų dėl alternatyvų dviračiui, t. y. kitų ekologiškų transporto priemonių, kurių pagalba (ar be jų) asmenys (taip pat ir su negalia) gali judėti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijose. Pareigybės aprašyme Direkcijos direktoriui numatytos vadovavimo funkcijos, organizuojant aplinkosauginę ir kitą įstaigos veiklą, todėl specialusis reikalavimas dėl gebėjimo važiuoti dviračiu negali būti siejamas su tiesioginių pareiginių funkcijų vykdymu ar su darbuotojo dalykinėmis savybėmis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas konstatavo, jog šis reikalavimas yra perteklinis, nepagrįstas ir sukuriantis faktinius naudojimosi teisėmis apribojimus, be to, pripažino, kad Meras nesilaikė draudimo, numatyto LGĮ 11 straipsnyje, bei tokiu būdu netiesiogiai diskriminavo skundą pateikusį asmenį dėl jo negalios.

4. Pareiškėjas pabrėžė, jog pagal DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą darbo santykiams reglamentuoti taikomas darbo teisės subjektų lygybės principas, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog darbo teisės gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus. Pareigybės aprašymo 5.8 punkte numatytas apribojimas užimti Direkcijos direktoriaus pareigas asmenims, kurie negali važiuoti dviračiu, nėra grindžiamas įstatymu ar teismo sprendimu, jis nėra būtinas siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus, dėl to laikytinas pažeidžiančiu darbo teisės subjektų lygybės principą. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras nepateikė objektyvių duomenų, pateisinančių specialiojo reikalavimo dėl gebėjimo važiuoti dviračiu taikymą Direkcijos direktoriui, ar asmenims, siekiantiems šias pareigas užimti.

5. Lygių galimybių kontrolierius, atlikęs skundo tyrimą ir 2017 m. kovo 2 d. priėmęs sprendimą, 2017 m. kovo 7 d. kreipėsi į Merą, siūlydamas panaikinti Potvarkiu patvirtinto Direkcijos direktoriaus Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį, numatančią specialųjį reikalavimą Direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu. Į šį siūlymą jam buvo atsakyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) 2017 m. kovo 22 d. raštu, kuriame nurodyta, jog teisinio pagrindo keisti Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalies, numatančios Direkcijos direktoriui minėtą specialųjį reikalavimą, nėra.

6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, o konstatavus, kad pareiškėjas yra praleidęs prašymo padavimo terminą – bylą nutraukti.

7. Atsakovo teigimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus Mero Potvarkis negali būti laikomas norminiu teisės aktu. Potvarkis buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 20 straipsnio 2 dalies 16 punktu, todėl šiuo atveju Meras veikė kaip įstatymo numatytas subjektas, tvirtinantis biudžetinių įstaigų, kurių steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė, vadovų pareigybių aprašymus. Atsakovas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje pripažįstama, kad institucijų priimti įsakymai dėl atitinkamų valstybės tarnautojų pareigybių tvirtinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme pagal savo esmę, subjektų ratą, privalomumą labiau atitinka vidaus administravimo aktą.

8. Atsakovo vertinimu, nors Mero Potvarkis priimtas ne dėl valstybės tarnautojo, tačiau savo prasme atitinka vidaus administravimo akto sąvoką, jis nelaikytinas norminiu aktu, dėl ko pareiškėjo prašymas nepatenka į ABTĮ II skyriaus Pirmo skirsnio reguliavimo sritį, ir vien dėl šios priežasties turi būti atmestas. Atsižvelgiant į tai, jog Mero Potvarkis yra ne

http://www.vilnius.lt/

norminis, o vidaus administravimo teisės aktas, atsakovo manymu, pareiškėjas yra praleidęs jo apskundimo terminą, todėl administracinė byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 103 straipsnio 8 punktą.

9. Atsakovas nesutiko, kad Mero Potvarkiu patvirtintame Pareigybės aprašyme ir darbo skelbime įtvirtintas reikalavimas Direkcijos direktoriui dėl gebėjimo važiuoti dviračiu yra diskriminacinio pobūdžio, pažeidžiantis judėjimo negalią turinčių asmenų teises ar prieštaraujantis LGĮ nuostatoms. Atsakovas, išvardindamas, kokias vadovavimo, organizacinės ir kitas funkcijas pagal Pareigybės aprašymo 6.1–6.3 punktus ir 6.19 punktą vykdo Direkcijos direktorius, pažymėjo, kad nepagrįsta Lygių galimybių kontrolieriaus išvada, jog pagal Potvarkiu patvirtintą Pareigybės aprašymą Direkcijos direktoriui nėra numatyta Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijos priežiūros dėl galimų gamtosauginių pažeidimų jose vykdymo funkcija, dėl ko Pareigybės aprašyme ir darbo skelbime įtvirtintas reikalavimas gebėjimas važiuoti dviračiu negali būti siejamas su jo pareiginių funkcijų vykdymu. Teigė, jog reikalavimas Direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu yra viena iš priemonių, padedančių tinkamai vykdyti paminėtas bei kitas Pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas ir yra nustatytas atsižvelgiant į būtinybę šios įstaigos vadovui valdyti didelę bei skirtingo reljefo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritoriją, organizuoti joje aplinkosauginę, mokslinę, pažintinę-rekreacinę ir edukacinę veiklą, be to, įstaigos vadovui taip pat ypatingai svarbu pastebėti ir informuoti Administracijos direktorių ir jo pavaduotojus, jei parkuose atsiranda galimi Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyti gamtosauginiai pažeidimai. Mobilumas ir gebėjimas važiuoti dviračiu Direkcijos direktoriui yra objektyvus ir būtinas reikalavimas tinkamam tiesioginių funkcijų vykdymui užtikrinti ir jokiu būdu nėra diskriminacinio pobūdžio, o gebėjimas naudotis šia transporto priemone ypač svarbus ir reikalingas siekiant užtikrinti galimybę įstaigos vadovui visapusiškai vykdyti Pareigybės aprašyme numatytas funkcijas. Pažymėjo, kad Direkcija didelį dėmesį skiria Pavilnių ir Verkių regioninių parkų gamtos bei kultūros vertybių propagavimui, pristatymui visuomenei, o kadangi bene populiariausia ir mėgstamiausia parkų pažinimo forma yra pažintinis turizmas pėsčiomis ir dviračiais, Direkcijos vadovo pavyzdys naudojantis šia ekologiška transporto priemone ne tik užtikrintų tinkamą tiesioginių funkcijų vykdymą, bet ir formuotų teigiamą šios įstaigos įvaizdį bei skatintų aktyvų pažintinį parkų turizmą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijoje.

10. Atsakovo teigimu, nors Pareigybės aprašyme ir nurodytas reikalavimas gebėti važiuoti dviračiu, tačiau tai nereiškia, jog ši priemonė negali būti keičiama kitomis transporto priemonėmis (motoriniu dviračiu, triračiu dviračiu), kuria gali judėti ir negalią turintis asmuo, arba kuri konkrečiai pritaikyta asmeniui su negalia. Atsakovas paaiškino, kad konkursas į Direkcijos direktoriaus pareigas buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 301 patvirtintu „Konkursų pareigoms, įtrauktoms į konkursinių pareigų sąrašą, organizavimo tvarkos aprašu“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 40-102 patvirtintais „Viešo konkurso Vilniaus miesto savivaldybės įmonių, savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų įstaigų ir viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų pareigoms eiti nuostatais“ (toliau – ir Nuostatai). Prašymus dalyvauti konkurse galėjo paduoti visi konkurse į nurodytą darbo vietą norintys dalyvauti asmenys, nes tik pasibaigus pretendentų dokumentų priėmimo terminui, vadovaujantis Nuostatų 12 punktu, buvo tikrinami pateikti dokumentai ir pretendento anketoje pažymas jo atitikimas (neatitikimas) kvalifikaciniams reikalavimams. Tam pretendentui, kuris atitinka konkurso skelbime nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, išsiunčiamas pranešimas apie dalyvavimą pretendentų atrankoje, o tam, kuris neatitinka reikalavimų – motyvuotas pranešimas, kuriame nurodoma, dėl ko dalyvauti pretendentų atrankoje neleidžiama. Atkreipė dėmesį, kad asmuo, kurio skundo pagrindu Lygių galimybių kontrolierius atliko tyrimą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu, skunde nurodė, jog ketino dalyvauti minėtame konkurse, bet jame dėl numatyto reikalavimo gebėti važiuoti dviračiu dalyvauti negalėjo dėl jam nustatyto neįgalumo, todėl prašymo dalyvauti konkurse neteikė. Kadangi šis asmuo noro dalyvauti konkurse teisės aktų nustatyta tvarka neišreiškė, atsakovo vertinimu, jo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti konkurse yra visiškai nepagrįsti.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.12. Pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentus, kad Mero Potvarkis, kuriuo patvirtintas Pareigybės aprašymas,

labiau atitinka vidaus administravimo aktą, o ne norminį administracinį aktą, todėl negali būti tiriamas pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmetė kaip nepagrįstus, pažymėdamas, jog nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi atsakovo cituojamomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I(1)-1/2007 ir 2011 m. balandžio mėn. 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-556-960-11, nes nesutampa šiomis nutartimis išspręstų ginčų ir šioje byloje nagrinėjamo ginčo ratio decidendi (liet.

argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas).13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Mero Potvarkis dėl Pareigybės aprašymo patvirtinimo yra priimtas

viešojo administravimo subjekto, jam įgyvendinant VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punkte suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, tai yra tiesiogiai realizuojant valstybės valią, o jame įtvirtintos privalomos taisyklės (Direkcijos direktoriaus pareigybės charakteristika, reikalavimai asmeniui, einančiam šias pareigas, jo funkcijos, teisės, atsakomybė ir atskaitomybė) yra skirtos individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei ir yra visuotinai privalomos tam tikrų visuomeninių santykių (asmenų, siekiančių užimti Direkcijos direktoriaus pareigas) dalyviams, o ne skirtas konkrečiam subjektui ar techniškai įgyvendinti atitinkamus santykius reglamentuojančias darbo / tarnybos įstatymo nuostatas. Potvarkiu patvirtintas Pareigybės aprašymas įtvirtina bendro, abstraktaus ir neindividualizuoto pobūdžio reikalavimus asmenims, siekiantiems užimti Direkcijos direktoriaus pareigas, be to, yra orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Mero Potvarkis, kuriuo patvirtintas Direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymas, laikytinas norminiu administraciniu aktu.

14. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Potvarkis nelaikytinas vidaus administravimo aktu, atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentai, jog pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 29 straipsnyje įtvirtintą šio akto apskundimo terminą.

15. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar Lygių galimybių kontrolieriui vykdant jam, kaip centriniam viešojo administravimo subjektui, įstatymu suteiktas atitinkamas viešojo administravimo funkcijas, atliekant skundo tyrimą ir priimant atitinkamą sprendimą (administracinį aktą), suteikiantį teisę kreiptis į administracinį teismą dėl administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo ištyrimo, buvo laikytasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, nustatė, kad Lygių galimybių kontrolierius atliko tyrimą pagal Tarnyboje 2017 m. sausio 4 d. gautą pareiškėjo skundą ir 2017 m. vasario 5 d. gautą skundo papildymą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu darbo santykių srityje, t. y. dėl keliamo reikalavimo gebėti važiuoti dviračiu Direkcijos direktoriaus pareigoms užimti. 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Lygių galimybių kontrolierius nusprendė kreiptis į Merą ir siūlyti panaikinti Potvarkiu Direkcijos direktoriaus Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį, numatančią Direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu. Taigi atlikęs tyrimą, Lygių galimybių kontrolierius priėmė sprendimą, numatytą LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Praėjus dviems mėnesiams po to, kai buvo gautas Savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 22 d. raštas, kuriame buvo pranešta, jog ši nemato teisinio pagrindo keisti Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį ir panaikinti ginčijamą reikalavimą gebėti važiuoti dviračiu, Lygių galimybių kontrolierius kreipėsi į teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą, t. y. ar Potvarkiu patvirtinto Direkcijos direktoriaus Pareigybės aprašymo 5.8 punktas ta dalimi, kuria Direkcijos direktoriui numatytas specialus reikalavimas dėl gebėjimo važiuoti dviračiu, atitinka DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį, LGĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pagal LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 8 punktą Lygių galimybių kontrolieriui suteikta teisė priimti sprendimą dėl kreipimosi į teismą ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą tik dėl jo atitikties dviems įstatymams – LGĮ ar Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – ir MVLGĮ) nuostatoms, o kreipimosi galimybė dėl atitiktiems kitiems įstatymams (šiuo atveju – DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui ir 2 daliai) nėra numatyta. Tuo atveju, jei skundo tyrimo metu Lygių galimybių kontrolieriui būtų iškilę abejonės dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo, jis turėjo teisę priimti sprendimą dėl kreipimosi į teismą dėl tokio akto atitikimo LGĮ ar MVLGĮ, tačiau priėmė kitokio pobūdžio sprendimą, t. y. numatytą LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris savivaldybės administravimo subjektui jo neįvykdžius suteikia jam teisę iniciuoti teisminį procesą dėl šio subjekto neveikimo, tačiau teismui tokio pobūdžio reikalavimas (įpareigoti vykdyti sprendime nurodytus veiksmus) nebuvo reiškiamas.

16. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su atitinkamų procedūrinių veiksmų atlikimu, bei taikytinas teisinis reguliavimas, sudaro pagrindą spręsti, jog Lygių galimybių kontrolierius, atlikęs skundo tyrimą ir nepriėmęs LGĮ 2 dalies 8 punkte numatyto sprendimo dėl kreipimosi į teismą su abstrakčiu pareiškimu dėl norminio administracinio akto ištyrimo, nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos, kurią įgyvendinant jam pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį suteikta teisė kreiptis į teismą. Teismas pripažino, kad tokios teisės Lygių galimybių kontrolierius neįgijo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 17 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-722/2012 pateiktais išaiškinimais, jog Vyriausybės atstovui iki kreipiantis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą nėra privaloma prieš tai kreiptis į šį subjektą su motyvuotu teikimu siūlyti šį aktą priėmusiam subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės veiklos įstatymo (toliau – ir

SAVĮ) 5 straipsnio 1 dalis, kadangi Vyriausybės atstovui, įgyvendinančiam įstatymo jam suteiktus įgaliojimus, yra suteikiami iš esmės platesni įgaliojimai, kurie apibrėžti kitame įstatyme (SAVĮ), kurio 4 straipsnio 5 dalis nenumato reikalavimo Vyriausybės atstovui pareigos prieš kreipiantis į teismą dėl norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumo dėl to atlikti tyrimą ir priimti atskirą sprendimą, nes jam tiesiogiai suteikta teisė atlikti tiek savivaldybės administravimo subjektų jau priimtų teisės aktų, tiek išankstinė rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą, kurios dalykas – ar laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai.

III.

18. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismo išvada dėl Lygių galimybių kontrolieriaus neturėjimo teisės kreiptis į teismą yra nesuderinama su ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu principu, garantuojančiu kiekvienam suinteresuotam subjektui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pažymi, kad Tarnyba prašymu kreipėsi į teismą dėl įstatymų saugomų interesų apsaugos, o tokiam kreipimuisi galioja ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, o ne LGĮ nustatyta tvarka.

20. Pareiškėjo teigimu, teismas skundžiamame sprendime klaidingai konstatavo, kad Lygių galimybių kontrolierius turėjo teisę kreiptis į teismą, prašydamas įpareigoti vykdyti sprendime Nr. (17)SN-4)SP-22) nurodytus veiksmus, tačiau šia teise nepasinaudojo. Akcentuoja, kad sprendimu Nr. (17)SN-4)SP-22, vadovaujantis LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Vilniaus miesto merui siūloma panaikinti Potvarkiu patvirtinto Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį, numatančią reikalavimą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu, t. y. sprendime Nr. (17)SN-4)SP-22 yra pateiktas rekomendacinio pobūdžio siūlymas, kuris nėra privalomas atsakovui ir nesukelia jam teisinių pasekmių Tokio pobūdžio Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas nėra savarankiškas administracinis aktas, lemiantis atsakovo (arba kito proceso dalyvio) teises ar įstatymų saugomus interesus ir negali būti ginčo dalykas administraciniame teisme. Kadangi rekomendacinio pobūdžio Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimai nėra skundžiami teismui ABTĮ nustatyta tvarka, pareiškėjas mano, kad jis taip pat neturi teisinio pagrindo prašyti teismo įpareigoti vykdyti jo rekomendacinio pobūdžio sprendimuose nurodytus veiksmus.

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis LGĮ 1 straipsnio 2 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi ir MVLGĮ 19 straipsnio 1 dalimi Tarnybai suteikti įgaliojimai vykdyti LGĮ bei MVLGĮ vykdymo priežiūrą. Atlikusi tyrimą, sprendime Nr. (17)SN-4)SP-22 Tarnyba konstatavo LGĮ pažeidimą. Kadangi tik teismui suteikta teisė vertinti Pareigybės aprašymo 5.8 punkto atitiktį DK 2 straipsnio 1 dalies bei 26 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 6 punkto nuostatuose numatytiems reikalavimams, mano, jog pagrįstai prašė teismo tokį įvertinimą atlikti.

22. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad Lygių galimybių kontrolieriaus teisė kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, nėra absoliuti, kaip tai aiškina pareiškėjas, kadangi Lygių galimybių kontrolieriaus veiklos teisinius padarinius ir įgaliojimus, taip pat skundų pateikimą ir tyrimą reglamentuoja LGĮ. Pažymi, kad kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tyrimo metu ar atlikus tyrimą Lygių galimybių kontrolierius gali priimti tik vieną iš išvardintų alternatyvių sprendimų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šiuo konkrečiu atveju, Lygių galimybių kontrolierius priėmė LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą sprendimą, t. y. nusprendė kreiptis į Merą ir siūlyti panaikinti Potvarkiu Direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį, numatančią Direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu. Lygių galimybių kontrolierius teisę kreiptis į administracinį teismą, prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis), religinės bendruomenės ir bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos arba asociacijos priimtas bendro pobūdžio aktas atitinka šį LGĮ ar MVLGĮ, įgyja tik tuomet, kai tyrimo metu ar atlikęs tyrimą priima LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą sprendimą.

24. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai sprendė, kad Lygių galimybių kontrolierius, atlikęs skundo tyrimą ir nepriėmęs LGĮ 2 dalies 8 punkte numatyto sprendimo dėl kreipimosi į teismą su abstrakčiu pareiškimu dėl norminio administracinio akto ištyrimo, nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos, kurią įgyvendinant jam pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį suteikta teisė kreiptis į teismą, todėl pripažino, jog tokios teisės jis neįgijo.

25. Atsakovas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lygių galimybių kontrolierius neturi teisės kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto ar jo dalies atitikties nei DK, nei jokiam kitam įstatymui, išskyrus LGĮ ir MVLGĮ.

Teisėjų kolegija


26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lygių galimybių kontrolieriaus prašymo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės mero 2016 m. gruodžio 30 d. potvarkiu Nr. 22-312 „Dėl biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo patvirtinimo“ patvirtinto biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (direktoriaus pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalis, kuria Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriui numatytas specialus reikalavimas dėl gebėjimo važiuoti dviračiu, atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, nes konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nesilaikydamas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo nustatytos tvarkos, t. y. pareiškėjas nėra priėmęs LR Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje 8 punkte numatyto sprendimo su pareiškimu kreiptis į administracinį teismą.

28. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus bei susiklosčiusius teisinius santykius, su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais bei padarytomis išvadomis nesutinka.

29. LR Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje yra numatyti aštuoni galimi sprendimai (jų rūšys), kuriuos pareiškėjas gali priimti atlikdamas tyrimą ar jį pabaigęs. Šioje straipsnio dalyje naudojama formuluotė „lygių galimybių kontrolierius priima vieną iš šių sprendimų“ kolegijos vertinimu neatima iš pareiškėjo galimybės vieno ir to pačio tyrimo išdavoje priimti ne vieną iš 29 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų, jeigu tyrimo eigoje nustatomi tokiems sprendimams priimti būtini pagrindai. Priešingu atveju minėtos normos aiškinimas būtų logiškai ydingas, nes yra visiškai tikėtina, kad tyrimo metu gali būti nustatomi pagrindai taikyti ne vieną poveikio priemonę, t. y. nustatomi pagrindai priimti Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytą ne vieną sprendimą.

30. Teismo kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia teisinė situacija, kai pareiškėjas turėjo pagrindą priimti dviejų iš įstatyme numatytų rūšių sprendimus, t. y. Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktuose numatytus sprendimus.

31. Ginčo dėl to, kad pareiškėjas priėmė Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą sprendimą, byloje nėra. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nėra priėmęs Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto sprendimo kreiptis su prašymu į administracinį teismą.

32. Visiškai formaliai vertinant byloje esamą situaciją būtų galima sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas yra vienasmenis viešojo administravimo organas, kuris sprendžia jo kompetencijai priskirtus klausimus ir atsako už Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai nustatytų veiklos tikslų pasiekimą, veiklos planavimą ir organizavimą, funkcijų atlikimą (Lygių galimybių įstatymo 16 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, apibrėždama lygių galimybių kontrolieriaus sprendimo formą, nenustato griežtos tokio sprendimo formos ir tik pateikia bendrus tokiam sprendimui keliamus reikalavimus – sprendime nurodoma tyrimo metu nustatytos aplinkybės, esantys įrodymai ir veiksmų (neveikimo), administracinio akto arba sprendimo teisinis įvertinimas, sprendimą pasirašo lygių galimybių kontrolierius. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo kolegija vertina, jog šiuo konkrečių atveju pareiškėjo pateiktas prašymas teismui dėl norminio administracinio akto ištyrimo vertintinas kartu kaip ir pareiškėjo sprendimas, priimtas Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

33. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė Lygių galimybių įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas bylos iš esmės nenagrinėjo, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pritaria ir sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog Vilniaus miesto savivaldybės mero 2016 m. gruodžio 30 d. potvarkiu Nr. 22-312 „Dėl biudžetinės įstaigos

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo patvirtinimo“ patvirtintas biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymas yra norminis administracinis aktas, taip pat, kad Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 8 punktas nesuteikia teisės pareiškėjui su pareiškimu kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka Darbo kodekso normas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eP-44-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01499-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovui Prienų rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Prienų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8c62e810afbe11e98451fa7b5933515d

rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (12.1)-GP-2016/258 ir 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (12.1)-GP-2016/297 (toliau – ir ginčijami sprendimai).

2. Pareiškėjai paaiškino, kad 2016 m. liepos 27 d. pateikė atsakovui prašymą, kuriuo prašė paskelbti / pripažinti negaliojančiu 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66. Pažymėjo, kad Prienų rajono savivaldybės administracija 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu juos informavo, jog Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010), XII skyriaus 45 punktas reglamentuoja, kad iki 2010 m. spalio 1 d. galioję, taip pat po 2010 m. spalio 1 d. išduoti ir galiojantys statybą išleidžiantys dokumentai galioja neterminuotai, todėl statybos leidimas Nr. L-66, išduotas 2006 m. rugpjūčio 3 d., yra galiojantis neterminuotai.

3. Pareiškėjai teigė, kad 2016 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu, kuriuo prašė kitais pagrindais paskelbti negaliojančiu minėtą 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66. Pareiškėjai prašyme nurodė, jog pasikeitė statytojas – vietoje akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Vakarų skirstomieji tinklai“ tapo AB „Energijos skirstymo operatorius“; neatitinka pastatytų inžinierinių tinklų 10 kV požeminės kabelinės linijos požeminės dalies ilgis; dalis 10 kV požeminės kabelinės linijos pagaminta iš nesertifikuoto kabelio; Sertifikuoto kabelio ilgis 1 km; pastatytų inžinierinių tinklų 10 kV požeminės kabelinės linijos yra nenumatyti projekte EDK-06-39-T1 (nesankcionuoti) sprendiniai; 10 kV požeminė kabelinė linija paklota privačioje žemėje negavus savininko(ų) sutikimo.

4. Pareiškėjai nesutiko su ginčijamais sprendimais, teigdami, jog atsakovas apsiribojo tik informacija apie statybos leidimo Nr. L-66 neterminuotą galiojimą, tačiau nesprendė problemos apie būtinumą perregistruoti statybos leidimą Nr. L-66.

5. Atsakovas Prienų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad ginčijami sprendimai priimti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir jų naikinti nėra teisinio

pagrindo. Nurodė, kad pareiškėjai 2016 m. liepos 27 d. kreipėsi į atsakovą ir prašė paskelbti 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66 negaliojančiu, kadangi 2016 m. rugpjūčio 3 d. pasibaigs jo galiojimo laikas. Pažymėjo, jog Prienų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos tarnybos AB „VST“ išduotas statybos leidimas Nr. L-66 dėl 10/0,4 kV kabelinės linijos statybos į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Doleta“, adresu (duomenys neskelbtini) sav., išduotas 2006 m. rugpjū?io 3?d. ir pagal teis?s akt? normas yra galiojantis neterminuotai.

7. Atsakovas akcentavo, kad parei?k?jai skunde nenurod? joki? konkre?i? argument? d?l gin?ijamo akto neteis?tumo, o parei?k?j? skundo argumentai yra i? esm?s susij? ne su gin?ijamo akto turiniu, o su statybos leidimo Nr.?L-66 teis?tumu. Parei?k?jai 2016?m. rugpj??io 29?d. dar kart? kreip?si su pra?ymu d?l paskelbimo negaliojan?iu statybos leidim? Nr.?L-66, i?duot? 2006?m. rugpj??io 3?d. AB ?VST? Prien? skyriui. Atkreip? d?mes?, kad pra?yme nurodytos statybos leidimo Nr.?L-66 neteis?tum? pagrind?ian?ios aplinkyb?s yra i? esm?s analogi?kos 2016?m. liepos 27?d. pra?yme nurodytoms aplinkyb?ms, o pateikti argumentai taip pat susij? tik su statybos leidimo Nr.?L-66 teis?tumu.

čio 3 d. ir pagal teisės aktų normas yra galiojantis neterminuotai.7. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų dėl ginčijamo akto neteisėtumo, o

pareiškėjų skundo argumentai yra iš esmės susiję ne su ginčijamo akto turiniu, o su statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumu. Pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 29 d. dar kartą kreipėsi su prašymu dėl paskelbimo negaliojančiu statybos leidimą Nr. L-66, išduotą 2006 m. rugpjūčio 3 d. AB „VST“ Prienų skyriui. Atkreipė dėmesį, kad prašyme nurodytos statybos leidimo Nr. L-66 neteisėtumą pagrindžiančios aplinkybės yra iš esmės analogiškos 2016 m. liepos 27 d. prašyme nurodytoms aplinkybėms, o pateikti argumentai taip pat susiję tik su statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumu.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.9. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, vertino, kad pareiškėjų skundo

argumentai yra iš esmės susiję ne su ginčijamų sprendimų turiniu, o su statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumu. Kadangi statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumo klausimas nėra šios bylos ginčo dalykas, teismas dėl leidimo teisėtumo plačiau nepasisakė.

10. Teismas sprendė, kad Prienų rajono savivaldybės administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju priimdama ginčijamus sprendimus, sukėlusius pareiškėjams teisines pasekmes, laikėsi Lietuvos

Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo, administraciniai aktai yra motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.

11. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas ginčijamus sprendimus pripažino pagrįstais ir teisėtais, o pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

12. Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. apeliaciniuose skunduose prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.

13. Pareiškėjas A. Ž. teigė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į skundo argumentus dėl statybos leidimo termino ir būtinybės atsakovui iš naujo gauti leidimą, norint toliau naudotis 10 kV elektros kabeliu. Pareiškėjas nesutiko su teismo išvada, jog skundo argumentai susiję ne su ginčijamų sprendimų turiniu, o su statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumu. Manė, jog ginčijami sprendimai yra neatsiejamai susiję su statybos leidimo Nr. L-66 galiojimu bei būtinybe minėtą leidimą perregistruoti. Pažymėjo, kad statybos leidimo Nr. L-66, išduoto 2006 m. rugpjūčio 3 d., galiojimas yra pasibaigęs ir pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 17 ir 75 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 1-212 „Dėl veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ Nr. 1-296 nuostatas, pasibaigus statybos leidimo galiojimui, elektros energijos tiekimas neabejotinai turėjo būti nutrauktas iki tol, kol bus gautas naujas leidimas dėl tolimesnio elektros kabelio eksploatavimo. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu būtų užtikrinta nuolatinė licencijuojamos ir leidimais reguliuojamos veiklos elektros energetikos sektoriuje priežiūra ir kontrolė, būtų garantuotas teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir rinkos dalyvių nediskriminavimo principų laikymasis, užtikrinti pareiškėjo interesai, kadangi ginčijamas elektros kabelis tiesiogiai daro poveikį pareiškėjo sveikatai.

14. Pareiškėja L. Ž. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio reikalavimus dėl teismo sudėties. Teigė, kad skundžiamą sprendimą priėmė kitos sudėties teisėjų kolegija, nei teisėjų kolegija, kuri buvo 2017 m. sausio 17 d. teismo posėdžio metu. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat neatliko visapusiško įrodymų vertinimo dėl aplinkybių, susijusių su statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumu, neapklausė trečiojo suinteresuoto asmens, nepripažino jo dalyvavimo teismo posėdyje būtinu. Pažymėjo, kad teismas, skundžiamame sprendime nesprendęs statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumo klausimo, pažeidė Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimų išduoti sutikimą tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, priėmimo aprašymo Nr. 1AP-112-(5.29) nuostatas. Pareiškėja vertino, kad teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, turėjo vadovautis Vilniaus apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-6368-905/2015 duomenimis, susijusiais su statybos leidimu, elektros įrenginių technine būkle ir elektros kabeliu.

IV.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi pareiškėjų A. Ž. ir L. Ž. apeliacinius skundus atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16. LVAT padarė išvadą, kad pareiškėjų skundo argumentai susiję ne su ginčijamų sprendimų turiniu, o su statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumu. Pažymėjo, kad pareiškėjų ir apeliacinių skundų argumentai iš esmės susiję vien su statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumo kvestionavimu, kas nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas.

17. LVAT kritiškai vertino pareiškėjų argumentą, kad ginčijami sprendimai yra neatsiejamai susiję su statybos leidimo Nr. L-66 galiojimu bei būtinybe minėtą leidimą perregistruoti, kadangi ginčijamų sprendimų, kaip individualių administracinių aktų, teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas VAĮ 8 straipsnio nuostatų kontekste, tačiau jais nesprendžiamas klausimas dėl statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumo.

V.

18. Pareiškėja L. Ž. ir A. Ž. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 ir apeliantų A. Ž. bei L. Ž. apeliacinį skundą patenkinti.

19. Pareiškėjai prašymą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių), pažymėdami, kad skundžiami atsakovo sprendimai yra neteisėti, kadangi VST Prienų skyrius vykdė nelicencijuotą veiklą elektros energijos skirstyme ir tiekime. Skundžiamais atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimais buvo atsisakyta pripažinti statybos leidimą Nr. L-66 negaliojančiu.

20. Pareiškėjai teigia, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjų skundas administracinėje byloje Nr. eI-3298-644/2019 būtų patenkintas ir ginčijamas statybos leidimas būtų panaikintas, tai nesukeltų jiems jokių teisinių pasekmių, kadangi šiuo metu įsiteisėjęs ir galiojantis yra teismo sprendimas LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018, kurioje atmestas pareiškėjų skundas dėl Prienų rajono savivaldybės administracijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (12.1)-GP-2016/258 ir 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (12.1)-GP-2016/297 (kuriais buvo atsisakyta pripažinti minėtą statybos leidimą Nr. L-66 negaliojančiu) panaikinimo.

21. Pareiškėjai nurodo, kad naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri pareiškėjams nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu, yra tai, jog akcinė bendrovė „VST“ Prienų skyrius, gavusi statybos leidimą ir atlikinėdama elektros energijos linijos įrengimo darbus, neturėjo reikiamų licencijų, taigi ir aplinkybė, jog administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 ginčijami atsakovo sprendimai yra neteisėti, todėl naikintini (ši aplinkybė pareiškėjams tapo žinoma 2018 m. gruodžio 21 d.). Nors administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 tiesiogiai šis statybos leidimas neginčijamas, tačiau yra ginčijami atsakovo sprendimai, kuriais statybos leidimas pripažintas tinkamu ir galiojančiu.

22. Pareiškėjai vertina, kad yra akivaizdu, jog administracinėje byloje Nr. eI-3298-644/2019 pripažinus statybos leidimą Nr. L-66 negaliojančiu, LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 ginčijami atsakovo sprendimai taip pat naikintini. Kadangi administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 teismo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs, pareiškėjai teikia prašymą dėl proceso atnaujinimo, nes nenori praleisti termino tokiam prašymui pateikti, skaičiuojant nuo to momento, kada jiems tapo žinoma apie atsakovo statybos leidimo neteisėtumą (VST Prienų skyriaus reikiamų licencijų neturėjimą). Be to, esant galiojančiam teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 net nėra galimybės nagrinėti administracinę bylą Nr. Nr. eI-3298-644/2019 būtent dėl tos aplinkybės, jog pareiškėjams galimai palankus teismo sprendimas nesukeltų jiems jokių teisinių pasekmių (nes galiotų sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 dėl nenuginčytų atsakovo sprendimų, kuriais statybos leidimas Nr. L-66 pripažintas teisėtu ir galiojančiu). Atnaujinus procesą, galimai bus prašoma administracinę bylą Nr. eA-1639-662/2018 sustabdyti, kol įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų administracinėje byloje Nr. eI-3298-644/2019.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime su pareiškėjų prašymu atnaujinti procesą nesutinka ir prašo jo netenkinti.

24. AB „Energijos skirstymo operatorius“ nurodo, kad pareiškėjų prašymas nėra pagrįstas jokiais motyvais ir/ar įrodymais, jame išreikšti tik subjektyvūs jų samprotavimai, abstraktūs teiginiai bei įrodymais nepagrįsti kaltinimai. 2006 m. rugpjūčio 3 d. statytojui VST išduotas statybos leidimas Nr. L-66, pagal kurį leista nesudėtingo statinio – inžinerinių tinklų – 10/0,4 kV kabelinės linijos statyba UAB „Doleta“ pagal UAB „Elektros darbai“ parengtą projektą. Kabelio įrengimo teisėtumas, tiek jo buvimas ne pareiškėjams priklausančioje žemėje, buvo teisminio bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalyku Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-6368-905/2015. Pažymi, kad teismo nustatytos aplinkybės byloje dalyvavusiems asmenims tampa neįrodinėtinais faktais (ABTĮ 57 str. 2 p.), kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltose bylose.

25. AB „Energijos skirstymo operatorius“ teigia, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, taip pat nustatė, kad ginčo kabelis nėra nutiestas pareiškėjams priklausančiame žemės sklype, tokią savo išvadą remdamas tiek jau minėtu 2014 m. balandžio 30 d. ekspertizės aktu (jo tiriamąja dalimi), tiek ir ginčo objekto topografine nuotrauka. Teismas civilinėje byloje konstatavo, kad pareiškėjų argumentai, jog ginčo kabelis (jo dalis) patenka į jų žemės sklypą, neatitinka tikrovės. Teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nenustatyta jokių aplinkybių, kad ginčo kabelis (ypač kabelio dalis ties pareiškėjų namų valda) pažeistų pareiškėjų teises ar teisėtus (t. y. teisės normomis ginamus) interesus, be kita ko, nenustačius, kad kabelis būtų paklotas jų žemės sklypo ribose ir (arba) užkastas nepakankamai giliai, taip pat nenustačius, kad kabelis būtų paklotas nesilaikant norminių teisės aktų reikalavimų ir (arba) nukrypstant nuo projektinės dokumentacijos. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-821-480/2011, kuriuo pareiškėjų skundas atmestas dalyje dėl reikalavimų įpareigoti Inspekciją atidengti kabelio fragmentą prie pareiškėjų namų valdos ir atlikti kabelio ekspertizę, nustatant kabelio atstumus iki tam tikrų taškų, kabelio izoliacinę būklę, gamintoją tipą ir kt.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-3594/2011, palikdamas nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-821-480/2011 dalį, kuria atmesti pareiškėjų reikalavimai įpareigoti Valstybinės energetikos inspekcijos Kauno teritorinį skyrių atidengti 10 kV požeminį kabelį, atlikti šio kabelio fragmento ekspertizę ir perkelti kabelį nuo pareiškėjų namų ir namų valdos daugiau kaip 6 m atstumu, pažymėjo, kad paklotas kabelis turi įžemintą metalinio tinklelio apvalkalą ir įvykus kabelio pramušimui, kabelis automatiškai atsijungia nuo elektros tinklo. Kadangi nenustatyta nukrypimų nuo parengto projekto ir higienos normų reikalavimų pažeidimų, todėl minima kabelių linija nekelia pavojaus pareiškėjų sveikatai bei gyvybei.

26. AB „Energijos skirstymo operatorius“ pažymi, kad pareiškėjai 2018 m. sausio 24 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydami atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-3095-918/2017, paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos ieškovams bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjai nurodė, kad jiems 2018 m. kovo 2 d. paaiškėjo nauja aplinkybė, jog AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“, neturėjo licencijos elektros energijos skirstymo veiklai vykdyti, todėl visi teisės aktai, pasirašyti minėtos bendrovės, yra negaliojantys. Pareiškėjai vertino, kad šios aplinkybės bei pateikti įrodymai galėjo turėti įtakos Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3095-918/2017, teisėtumui bei pagrįstumui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad nors pareiškėjai savo pareiškime nurodo, jog jiems jų nurodomos aplinkybės nebuvo žinomos ginčo metu, tačiau bylos duomenys patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. kad tai nėra naujos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti procesą šioje byloje, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

27. AB „Energijos skirstymo operatorius“ teigia, kad nurodyta jiems naujai paaiškėjusi aplinkybė, jog AB „VST“ neturėjo licencijos elektros energijos skirstymo veiklai vykdyti, todėl visi teisės aktai, pasirašyti AB „VST“, veikusios be galiojusios licencijos, yra negaliojantys ir pan., yra neatitinkanti tikrovės. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tai, kad trečiasis asmuo neturėjo licencijų, todėl jų prašymas laikytinas nepagrįstu, o sistemingas ir nesąžiningas nepagrįstų prašymų bei kitų procesinių dokumentų padavimas teismo gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesu.

Teisėjų kolegija


VI.

28. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjų pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 pagrįstumo klausimas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV dalyje ir jis yra pripažįstamas kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-438/2017; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

30. Be to, proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu. Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, o res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti,

esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

31. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

32. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-629/2019).

33. Pareiškėjai prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą byloje Nr. eA-1639-662/2018 grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) įtvirtintu pagrindu.

34. Pažymėtina, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-58/2011; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-629/2019).

35. Pareiškėjai prašyme teigia, kad VST Prienų skyrius, gavusi statybos leidimą ir atlikinėdama elektros energijos linijos įrengimo darbus, neturėjo reikiamų licencijų, ir ši aplinkybė pareiškėjams tapo žinoma 2018 m. gruodžio 21 d. Skundžiamais atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimais buvo atsisakyta pripažinti statybos leidimą Nr. L-66 negaliojančiu. Nors administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 tiesiogiai šis statybos leidimas Nr. L-66 neginčijamas, tačiau yra ginčijami atsakovo sprendimai, kuriais statybos leidimas pripažintas tinkamu ir galiojančiu. Be to, pareiškėjų teigimu, administracinėje byloje Nr. eI-3298-644/2019 pripažinus statybos leidimą Nr. L-66 negaliojančiu, LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 ginčijami atsakovo sprendimai taip pat naikintini.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės bylos Nr. eA-1639-662/2018 (kurioje prašoma atnaujinti procesą) nagrinėjimo dalykas buvo atsakovo Prienų rajono savivaldybės administracijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (12.1)-GP-2016/258 ir 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (12.1)-GP-2016/297 teisėtumo bei pagrįstumas patikrinimas.

37. Bylų duomenimis Nr. e1-513-423/2017 ir eA-1639-662/2018 nustatyta, kad atsakovas ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjus informavo, kad Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ XII skyriaus 45 punktas reglamentuoja, kad 2010 m. spalio 1 d. galioję, taip pat po 2010 m. spalio 1 d. išduoti ir galiojantys statybą leidžiantys dokumentai galioja neterminuotai, todėl statybos leidimas Nr. L-66, išduotas 2006 m. rugpjūčio 3 d., yra galiojantis neterminuotai. Atsakovas ginčijamu 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjus pakartotinai informavo, jog Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ XII skyriaus 45 punktas reglamentuoja, kad 2010 m. spalio 1 d. galioję, taip pat po 2010 m. spalio 1 d. išduoti ir galiojantys statybą leidžiantys dokumentai galioja neterminuotai, todėl statybos leidimas Nr. L-66, išduotas 2006 m. rugpjūčio 3 d., yra galiojantis neterminuotai. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo dalį

dėl reikalavimo panaikinti Prienų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugpjūčio 3 d. išduotą statybos leidimą Nr. L-66 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi atsisakė priimti, minėta nutartis įsiteisėjusi ir pareiškėjų reikalavimas panaikinti statybos leidimą Nr. L-66 teisme nebuvo nagrinėjamas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą argumentai iš esmės yra susiję su statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumo kvestionavimu, kas, kaip jau buvo konstatuota ir administracinėse bylose Nr. eA-1639-662/2018 bei Nr. e1-513-423/2017 – nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Nagrinėjamose bylose ginčijami atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimai buvo įvertinti VAĮ 8 straipsnio nuostatų kontekste, tačiau jais nebuvo sprendžiamas klausimas dėl statybos leidimo Nr. L-66 teisėtumo. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės apie jų sužinojimą, kad VST Prienų skyrius vykdė nelicencijuotą veiklą elektros energijos skirstyme ir tiekime, nėra neginčijamai konstatuoti faktai ir šiuo konkrečiu atveju neturi teisinės nei papildomos, nei esminės reikšmės atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti. Be to, kaip patys pareiškėjai nurodo, administracinėje byloje Nr. eI-3298-644/2019 bus sprendžiamas statybos leidimo Nr. L-66 pripažinimo negaliojančiu klausimas. Taigi pareiškėjų prašyme nurodomos aplinkybės, teismams galutinai išsprendus ginčą administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018, nėra naujai paaiškėjusios ir esminės aplinkybės ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

39. Atsižvelgiant į šios teismo nutarties 31–38 punktus bei administracinės bylos Nr. eA-1639-662/2018 nagrinėjimo dalyką, aplinkybė, ar VST Prienų skyrius vykdė nelicencijuotą veiklą elektros energijos skirstyme ir tiekime, negali būti laikoma esmine naujai paaiškėjusia aplinkybe.

40. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkinamas ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. prašymą atnaujinti procesą atmesti.Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018 byloje pagal

pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovui Prienų rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“) dėl sprendimų panaikinimo neatnaujinti.



ROMANAS KLIŠAUSKAS





SPRENDIMAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a35710f0afbe11e98451fa7b5933515d

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, VTEK) 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-46 „Dėl J. S.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriame konstatuota, kad pareiškėja, būdama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – ir LNOBT) (duomenys neskelbtini) vadove, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Pareiškėja teigė, kad ji neturėjo pareigos deklaruoti privačius interesus. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato asmenis, kurie privalo deklaruoti privačius interesus. Tokiems asmenims taip pat priskiriami asmenys, dirbantys biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus. Pareiškėja neginčijo, kad ji dirba biudžetinėje įstaigoje, tačiau nesutiko, kad turi administravimo įgaliojimus, todėl manė, kad jai Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies norma netaikoma. Vertino, kad VTEK privalėjo ją įspėti apie pareigą deklaruoti privačius interesus ir tik tuomet vėliau konstatuoti padarius Įstatymo reikalavimų pažeidimą.

3. Pareiškėja nurodė, kad VTEK, Sprendime aiškindama sąvoką „administravimo įgaliojimai“, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta baudžiamąja byla, kadangi nagrinėjamu atveju ir baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos (baudžiamojoje byloje asmuo dirbo akcinėje bendrovėje (privačioje įmonėje), o pareiškėja – biudžetinėje įstaigoje, baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas nusikaltimo padarymo klausimas, pareiškėjos atveju keliamas pažeidimo administracinės teisės srityje klausimas). Skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas, motyvuotas ir argumentuotas, kadangi jame netinkamai buvo taikyti teisės aiškinimo metodai. Pažymėjo, kad analizuojant VTEK interneto svetainėje skelbiamus sprendimus, matyti, kad VTEK ėmėsi veiksmų tik dėl LNOBT, nesigilindama į kitų teatrų ar kitų panašių institucijų padėtį. Tokie veiksmai laikytini diskriminaciniais.

4. Pareiškėja teigė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių VTEK narys, tačiau skundžiamo Sprendimo priėmimo metu minėtas pareigas ėjo ir Sprendimą pasirašė nurodytos sąlygos neatitinkantis VTEK darbuotojas, todėl VTEK veikė nesilaikydama viešojo administravimo principų. VTEK savo funkcijas vykdė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto Sprendimo priėmimą.

5. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad LNOBT yra valstybės biudžetinė įstaiga, o pareiškėja šioje įstaigoje eina (duomenys

neskelbtini) vadovės pareigas. Vien šių aplinkybių visiškai pakanka konstatuoti, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, apibrėžimą. Tai, kad pareiškėjai visa apimtimi taikomos Įstatymo nuostatos seka ne tik iš formalaus jos pareigybės pavadinimo, bet ir pareigybės aprašyme jai deleguotų tarnybinių pareigų, – organizuoti skyriaus darbą ir pan. Pažymėjo, kad pati pareiškėja VTEK paaiškino, jog privačių interesų nedeklaravo dėl nežinojimo. Kai tik pareiškėja apie šią prievolę buvo informuota, ji privačius interesus 2017 m. balandžio 6 d. deklaravo. Įspėjimo apie pareigą deklaruoti privačius interesus nenumato VTEK veiklą reglamentuojantys teisės aktai.

7. Atsakovas pažymėjo, kad VTEK tiria tik konkrečių valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų individualų elgesį ir

atlikusi tyrimą, priima dėl jo individualų sprendimą. Tirti valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip juridinių asmenų) veiklos VTEK nesuteikta teisė. Skundžiamas Sprendimas buvo priimtas VTEK posėdyje, visiems keturiems Lietuvos Respublikos Seimo paskirtiems ir tarnybines pareigas einantiems VTEK nariams vienbalsiai balsavus „už“. Penktasis VTEK narys, ėjęs VTEK pirmininko pareigas, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu buvo atleistas nuo 2017 m. kovo 20 d., o naujas, skundžiamo VTEK Sprendimo priėmimo dieną nepaskirtas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjos J. S. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 7 d. raštu Nr. S-723-(1.2) informavo LNOBT generalinį direktorių, kad

VTEK susipažinusi su viešai skelbiama informacija apie LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoją rinkodarai ir meno reikalams ir padalinių vadovus, kurie, VTEK turimais duomenimis, nėra pateikę privačių interesų deklaracijų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 punkto nuostata, nusprendė pradėti šių asmenų elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams tyrimus. LNOBT generalinis direktorius 2017 m. balandžio 7 d. priėmė įsakymą dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo Nr. S1-60, kuriame įsakyta generalinio direktoriaus pavaduotojams, vyr. buhalterei, Teatro tarnybų ir skyrių vadovams bei kitiems teatro darbuotojams, turintiems viešo administravimo įgaliojimus, deklaruoti privačius interesus, pateikiant privačių interesų deklaracijas elektroninėmis priemonėmis VTEK nustatyta tvarka per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos ir atliekant pareigas laikytis nurodyto įstatymo nuostatų. Komisija 2017 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 716-(1.2) informavo pareiškėją apie pradėtą tyrimą, nurodydama, kad VTEK vertins ar pareiškėjos elgesys atitinka Įstatymo reikalavimus, valstybės biudžetinėse įstaigose dirbančius ir administravimo įgaliojimus turinčius asmenis įpareigojančius šio įstatymo II skirsnyje nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti savo privačius interesus (3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis). VTEK taip pat paprašė pareiškėjos iki 2017 m. balandžio 18 d. pateikti paaiškinimą raštu dėl nurodytų aplinkybių. Pareiškėja 2017 m. balandžio 13 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad privačių interesų deklaraciją ji pateikė 2017 m. balandžio 6 d. Pažymėjo, kad deklaraciją pateikė pavėluotai, nes nebuvo įsigilinusi į Įstatymo 2 straipsnio nuostatas, ir manė, kad deklaracijos pildyti neprivalo. VTEK skundžiamu 2017 m. gegužės 24 d. Sprendimu pripažino, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (duomenys neskelbtini) vadovė J. S., teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

10. Teismas aptarė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostata, reglamentuojančias privačių interesų deklaravimo tvarką. Teismas atsižvelgė, kad pagal Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto generalinio direktoriaus 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 81-166, 5 punktą, Lietuvos nacionalinės operos ir baleto teatro (duomenys neskelbtini) darbą organizuoja ir jam vadovauja (duomenys neskelbtini) vadovas (šiuo atveju pareiškėja), kurį skiria ir atleidžia LNOBT generalinis direktorius.

11. Teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma ir pareiškėjai, kadangi ji dirba biudžetinėje įstaigoje ir turi administravimo įgaliojimus, organizuoja skyriaus veiklą.

12. Teismas atmetė pareiškėjos teiginį, kad ji nebuvo įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus, kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad nei Įstatymo, nei kitų teisės aktų nuostatos nereglamentuoja, kad VTEK įteiktų įspėjimą asmenims, kurie privalo deklaruoti privačius interesus.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 6 d. pateikė privačių interesų deklaraciją. 2017 m. balandžio 13 d. paaiškinime pareiškėja nurodė, kad privačių interesų deklaraciją pateikė pavėluotai, nes nebuvo įsigilinusi į Įstatymo 2 straipsnio nuostatas, aptariančias „valstybės tarnybos“ ir „valstybinės tarnybos“ sąvokas, ir manė, kad deklaracijos pildyti neprivalo. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja, pateikdama privačių interesų deklaraciją ir paaiškinimą VTEK, sutiko, jog jai taikomos Įstatymo 2 straipsnio nuostatos ir ji turi pareigą teikti privačių interesų deklaraciją.

14. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos teiginį, kad VTEK nepagrįstai Sprendime remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-809/2003. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo atskleista viešojo administravimo įgaliojimų sąvoka, kurioje nurodyta, kad „administraciniai įgaliojimai“ siejami su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais, su vieno valstybės tarnautojo teise kontroliuoti pavaldžius tarnyboje asmenis, duoti jiems privalomus vykdymui nurodymus, todėl nors bylų faktinės

aplinkybės ir nėra tapačios, tačiau tai nepaneigia VTEK teisės remtis minėtu išaiškinimu.15. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Sprendimo priėmimo metu VTEK pirmininko pareigas ėjo ir Sprendimą

pasirašė ne vyriausias pagal amžių narys, nesudaro pagrindo teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas. Tai pat teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad VTEK ėmėsi veiksmų tik dėl LNOBT darbuotojų veiksmų, nesigilindama į kitų teatrų ar kitų panašių institucijų padėtį, kadangi VTEK yra suteikti įgaliojimai vertinti pareiškėjos ir kitų LNOBT darbuotojų veiksmų atitikti įstatymo reikalavimams. Teismas, remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

16. Pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą dėl VTEK Sprendimo panaikinimo bei priteisti jai iš atsakovo bylos nagrinėjimo išlaidas.

17. Pareiškėja teigia, kad VTEK ir pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normą – Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. VTEK nepagrįstai taikė tik lingvistinį minėtos teisės normos aiškinimo metodą, o reikėjo taikyti ir kitus metodus – sisteminį, teleologinį ir kt., turėjo atsižvelgti į proporcingumo principą. Administracinių įgaliojimų sąvoka nėra apibrėžta nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose. Iš tokio teisinio reguliavimo nėra aišku, kokie kriterijai lemia, kad asmuo yra pripažįstamas turinčiu administravimo įgaliojimus. VTEK, aiškindama administravimo įgaliojimų sąvoką, vadovavosi: 1) gramatiniu loginiu aiškinimo metodu (tačiau toks neegzistuoja); 2) doktrina; 3) teismų praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta baudžiamąja byla Nr. 2K-809/2003. Tačiau doktrininio aiškinimo Sprendime nėra pateikta, o baudžiamosios bylos, kuria rėmėsi VTEK, ratio decidendi vadovautis negalima, nes bylų faktinės aplinkybės skirtingos, be to, baudžiamojoje byloje buvo analizuota administravimo įgaliojimų sąvoka, tačiau ne kaip savarankiška sąvoka, o kaip vienas iš požymių, kurį atitinkantis asmuo gali būti laikomas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu.

18. Pareiškėja nurodo, kad naudojant sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimo metodus, galima teigti, jog administravimo įgalinimai reiškia teisę priimti sprendimus. Pažymi, kad Įstatymas taikomas valstybės politikams, valstybės tarnautojams, teisėjams ir karininkams. Kitiems asmenims Įstatymas taikomas tik kaip išimtis. Todėl pareigos deklaruoti privačius interesus įtvirtinimas yra asmens privatumo siaurinimas (pažeidimas) ir negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. pažeidžiant proporcingumo principą. Iš Įstatymo 1 straipsnio matyti, jog viešųjų ir privačių interesų konfliktas susijęs su teise priimti sprendimus, o ne siūlyti, rengti projektus, organizuoti ir pan. Įstatymo 2 straipsnyje pateikiamos sąvokos, kurios taip pat siejamos su sprendimų priėmimu. Todėl sąvoką administravimo įgaliojimai reikia aiškinti taip, kad tik tie asmenys, turintys teisę priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams, privalo deklaruoti savo privačius interesus. Be to, plečiamasis administravimo įgaliojimų aiškinimas sukels neigiamas pasekmes biudžetinių įstaigų darbuotojams, juos diskriminuodamas kitų viešųjų kultūros įstaigų darbuotojų, kuriems pareiga deklaruoti nekyla, atžvilgiu.

19. Pareiškėja teigia, kad ji neatlieka vidaus administravimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 3 dalies požiūriu, nes vidaus administravimo veikla yra tada, kai ja užtikrinamas viešasis administravimas. Šiuo atveju LNOBT nėra nei viešojo administravimo subjektas, nei viešojo administravimo įstaiga, nes neatlieka nei vienos iš VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatytų funkcijų.

20. Pareiškėja pažymi, kad administraciniai įgaliojimai negali būti tapatinami su valdymo įgaliojimais. Biudžetinėse įstaigose tarp pavaldžių asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, susiformuoja ne administraciniai santykiai ir ne valstybės tarnybos santykiai, o darbiniai santykiai. Reikalavimai LNOBT darbuotojams deklaruoti privačius interesus neatitinka nusistovėjusios praktikos arba yra diskriminaciniai (net kai kurių įstaigų vadovai ar jų pavaduotojai šios pareigos nėra atlikę). Todėl administraciniai įgalinimai turi atitikti šiuos kriterijus: 1) asmuo vykdo vidaus administravimą, kaip apibrėžta VAĮ; 2) asmuo atlieka biudžetinės įstaigos valdymo išorines funkcijas. Tik tokių sprendimų, kurie susiję su LNOBT veikla tenkinant viešąjį interesą, priėmimas gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Pareiškėja neturi įtakos priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams.

21. Pareiškėjos nuomone, VTEK Sprendimas pažeidžia išsamumo ir įstatymų viršenybės principus, nes VTEK nesilaikė teisės aiškinimo taisyklių. Be to, Sprendimas neproporcingas, nes pareiškėja privalėjo būti įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus ir tik šios pareigos neįvykdžius galėjo būti konstatuotas Įstatymo pažeidimas. Sprendimas pažeidžia ir nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nes VTEK pirmininko pareigas ėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies sąlygos neatitinkantis asmuo.

22. Atsakovas VTEK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.23. Atsakovas nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą ir teigia, kad ginčas administracinėje

byloje kilo dėl specialaus Įstatymo nuostatų taikymo, nes vadovaujantis pareiškėjos nuomone, Įstatymo nuostatų laikymosi priežiūra daugeliu atveju taptų iš esmės negalima, kadangi ne visi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje bei kituose straipsniuose nurodyti asmenys dirba tokiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kurios vykdo viešąjį administravimą (pvz. asociacijos, akcinės bendrovės ir pan.). Tokiu atveju praktiškai nebūtų įmanoma įgyvendinti Įstatyme nurodyto tikslo – užtikrinti, kad priimant sprendimus viešajame sektoriuje pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai. Pareiškėja apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ji LNOBT vykdo administracinio pobūdžio funkcijas, kurios yra: techninės-vidaus valdymo, vidinės valdymo, vidinės-organizacinės, todėl vertinant tai bendrame administracinės bylos įrodymų kontekste, pareiškėjos statuso atitiktis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytam subjektų ratui nekelia abejonių. Pripažindama, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis laiku nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, VTEK priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. KS-46 „Dėl J. S.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2007 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. eina LNOBT, kuri yra valstybės biudžetinė įstaiga, (duomenys neskelbtini) vadovės pareigas, o nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. eina (duomenys neskelbtini) vadovės pareigas; Privačių interesų deklaraciją pareiškėja užpildė ir pateikė VTEK 2017 m. balandžio 6 d. (b. l. 11, 49–51).

26. VTEK ginčijamu 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. KS-46 „Dėl J. S.“, konstatavusi, kad pareiškėjai, kuriai, einant (duomenys neskelbtini)vadovės pareigas LNOBT, yra suteikta teisė, be kita ko, organizuoti skyriaus veiklą ir teisė teikti siūlymus dėl tarnybos darbuotojų skatinimo ir drausminių nuobaudų skyrimo, todėl turi būti tiesiogiai taikomos Įstatymo nuostatos, tarp jų – ir įtvirtinta pareiga teisės aktų nustatyta tvarka pateikti privačių interesų deklaraciją. VTEK nusprendė, kad pareiškėja, turėjusi pareigą iki 2012 m. rugsėjo 30 d. pateikti savo privačių interesų deklaraciją elektroninėmis priemonėmis, tačiau to nepadariusi, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs LNOBT (duomenys neskelbtini) ir bei pareiškėjos pareigybės aprašymo nuostatomis pareiškėjai kaip (duomenys neskelbtini) vadovei suteiktus įgaliojimus, padarė išvadą, kad jai turėjo būti taikoma Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir ji yra priskirtina prie asmenų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, be to, ji, 2017 m. balandžio 6 d. pateikdama VTEK privačių interesų deklaraciją ir 2017 m. balandžio 13 d. paaiškinimą, sutiko, kad jai taikomos Įstatymo 2 straipsnio nuostatos ir ji turi pareigą teikti privačių interesų deklaraciją, o aplinkybė, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu VTEK pirmininko pareigas ėjo ir skundžiamą Sprendimą pasirašė ne vyriausias pagal amžių narys, nesudaro pagrindo teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde reikalavimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo iš esmės sieja su nepagrįstomis teismo padarytomis išvadomis, kad ji turėjo viešojo administravimo įgaliojimus, taip pat teigia, kad VTEK ir teismas netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį; pareiškėja vertina, kad administravimo įgalinimai reiškia teisę priimti sprendimus; VTEK nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu baudžiamojoje byloje; pareiškėja neatlieka vidaus administravimo, neturi administracinių įgalinimų ir jie negali būti tapatinami su valdymo įgaliojimais, be to, VTEK Sprendimas pažeidžia išsamumo, įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

29. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Ginčui reikšmingos redakcijos Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-870 redakcija) nustato, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-870 redakcija) nuostatas, asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, yra: 1) valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, žvalgybos pareigūnai, profesinės karo tarnybos karininkai; 2) asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus; 3) asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus; 4) Lietuvos banko darbuotojai, turintys viešojo administravimo įgaliojimus (atliekantys finansų rinkos priežiūros, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme funkcijas ir kitas viešojo administravimo funkcijas); 5) akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovai ir vadovų pavaduotojai; 6) taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamame VTEK Sprendime nurodoma, jog pareiškėja yra priskiriama asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismas iš esmės, atsižvelgęs vien tik į bendrojo pobūdžio (duomenys neskelbtini) nuostatų 5 punktą, konstatavo, kad pareiškėja turi viešojo administravimo įgaliojimus, plačiau nemotyvuodamas, kokius, eidama (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, pareiškėja turėjo viešojo administravimo įgaliojimus.

32. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. KS-45, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėja, būdama LNOBT vieno iš skyrių vadove, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, be kita ko, nurodė, kad:

32.1. Įstatyme nėra pateikiamas sąvokos „administravimas“ ar „administravimo įgaliojimai“ reikšmė, tokia sąvoka nėra naudojama ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose juridinių asmenų veiklą. Sąvokos „administravimo įgaliojimai“ reikšmė negali būti tapatinama su sąvokos „viešojo administravimo įgaliojimai“ reikšme, kurios turinys pateikiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme;

32.2. Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, pareiga deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikiant privačių interesų deklaraciją, kuri nustatyta tvarka gali būti viešinama, yra susijęs su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimu, todėl jo nuostatos, susijusios su asmenų, kurie turi pareigą deklaruoti privačius interesus, identifikavimu, turi būti aiškios ir negali būti aiškinamos plečiamai;

32.3. Apibrėžtumo, susijusio su Įstatyme naudojamos sąvokos „administravimo įgaliojimai“ turinio reikšme, stoka yra minėtos nuostatos aiškinimo ir taikymo klausimas: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendime, atsisakydamas priimti teismo prašymo dalį ištirti, ar iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam teisinio aiškumo principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio (su 2014 m. gegužės 8 d. pakeitimais) 1 dalis tiek, kiek joje įtvirtinta, kad asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, nurodė, kad teismas prašo išsiaiškinti jam kilusius minėtos nuostatos aiškinimo ir taikymo klausimus, kurie gali būti išspręsti, be kita ko, teismams nagrinėjant konkrečias bylas;

32.4. Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodį administruoti įvardija kaip vartotiną tarptautinį žodį (plg. lot. administrare – valdyti, tvarkyti) (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4178-administruoti). „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2013) teikiamos tokios žodžio administruoti reikšmės: 1. valdyti, tvarkyti; 2. (perkeltinė r.) valdyti, tvarkyti nesigilinant į dalyko esmę, biurokratiškai (p. 8). Žodis įtrauktas ir į el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (LIETUVIŲ KALBOS IŠTEKLIŲ INFORMACINĖ SISTEMA>E. ŽODYNAI>VIENAKALBIAI ŽODYNAI>DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS), kuriame pateikiamos jo reikšmės atitinka „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2013) nurodytas. El. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiamos tokios žodžio įgaliojimas reikšmės: 1. įgalioti (veiksmas); 2. raštas, kuriuo suteikiama teisė kam nors atlikti kito asmens ar įstaigos vardu: Įgaliojimas pinigams paimti iš pašto. Taigi, bendrinėje lietuvių kalboje sąvokos „administravimo įgaliojimai“ reikšmė – įgaliojimai kažką valdyti, tvarkyti;

http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4178-administruoti

32.5. Kadangi Įstatymas nedetalizuoja, kokie asmenys, dirbantys biudžetinėse įstaigose, laikomi turinčiais administravimo įgaliojimus, tokiems priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti.

32.6. Teisės aktai, reglamentuojantys biudžetinės įstaigos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklą, numato tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą, tokios nuostatos įtvirtintos ir į bylą pateiktuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. ĮV-252 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. ĮV-753 redakcija);

32.7. Kadangi asmenims, dirbantiems biudžetinėse įstaigose ir turintiems administravimo įgaliojimus, priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti, biudžetinėje įstaigoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, priskirtini asmenys, turintys įgaliojimus vykdyti šios įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį.

33. Analogiškos išvados minėtajai nutarčiai padarytos ir kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje (2019 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1475-624/2019).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjama byla pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra iš esmės analogiška pirmiau minėtajai (sprendimo 28 p.), todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 44 str. 4 d., ABTĮ 15 str. 1 d.).

35. Iš į bylą pateiktų LNOBT (duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų LNOBT generalinio direktoriaus 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. S1-166 (b. l. 53–054), LNOBT (duomenys neskelbtini) vadovo pareiginės instrukcijos, patvirtintos LNOBT generalinio direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. P1-42 (b. l. 14–15, 55–56), negalima teigti, kad (duomenys neskelbtini) vadovei yra pavesta vykdyti biudžetinės įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį: visos jos funkcijos nukreiptos į pagrindinio uždavinio – užtikrinti LNOBT (duomenys neskelbtini) darbų organizavimą ir vadovavimą (duomenys neskelbtini) skyriaus darbui, todėl toks asmuo nėra priskirtinas biudžetinėje įstaigoje LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, tiek ginčijamame atsakovo Sprendime, tiek skundžiamame pirmosios instancijos teisme nėra išsamiau paaiškinta ir motyvuojama, kodėl toks asmuo (šiuo atveju pareiškėja kaip LNOBT (duomenys neskelbtini) vadovė) yra priskirtinas biudžetinėje įstaigoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja, dirbusi LNOBT (duomenys neskelbtini) vadove, pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusį reguliavimą nėra priskirtina biudžetinėje įstaigoje LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, todėl ji, nedeklaravusi privačių interesų Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, nepažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl ko ginčijamas VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. KS-46 „Dėl J. S.“ yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės siekiant teisingai išnagrinėti šią bylą, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

38. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas yra tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas ir VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. KS-46 „Dėl J. S.“ naikinamas.

39. Pareiškėja prašo priteisti atstovavimo (bylinėjimosi) išlaidas, tačiau atstovavimą pagrindžiančių įrodymų ABTĮ nustatyta tvarka iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (ABTĮ 41 str. 1 d.), todėl prašymas netenkinamas.

40. Byloje yra pateikti duomenys, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pareiškėja patyrė

iš viso 41,25 Eur žyminio mokesčio (pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose) sumokėjimo išlaidas (b. l. 16, 107), todėl jos yra priteisiamos pareiškėjai iš atsakovo (ABTĮ 40 str. 1 d.).



Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjos J. S. skundą tenkinti.Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-46 „Dėl J. S.“.Priteisti pareiškėjai J. S. iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 41,25 Eur bylinėjimosi išlaidas.Sprendimas neskundžiamas.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-4581-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03439-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.4(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. N. (O. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas O. N. padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=88f845d0afbe11e98451fa7b5933515d

Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-21)3I-00832 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui O. N.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, argumentai paremti prielaidomis arba vertinti formaliai, padarius išvadą, jog jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimus. Nurodė, kad ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė), atsakovui pateikė prašymą bei tarpininkavimo raštą su visais priedais.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad į atsakovo 2018 m. liepos 17 d. paklausimą neatsakyta laiku, nes vasaros atostogų metu Bendrovėje buvo tik administracija – direktorius ir buhalterė, tačiau informacija pateikta 2018 m. rugsėjo mėn. Atsakovas neobjektyviai, tendencingai įvertino aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Bendrovė yra ne savarankiškas ūkio subjektas, dirbantis statybos srityje, o teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas. Atsakovui ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai apie Bendrovės realiai vykdomą veiklą statybos srityje, tinkamai tvarkomą buhalterinę apskaitą ir laiku mokamus mokesčius už jos darbuotojus. Be to, atsakovas nepagrįstai vertino aplinkybę, jog Bendrovės steigėja nurodoma UAB „US Baltic“, kuri yra žinoma kaip užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje, kaip patvirtinančią, kad Bendrovės veikla apsimestinė. Pareiškėjas nesutiko, kad aplinkybė, jog Bendrovės veikla įstatuose apibūdinta, be kita ko, taip: „Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams“, patvirtina, jog nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Pažymėjo, kad Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2017 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-702 patvirtintame Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2018 m. I pusmečiui (toliau – ir Profesijų sąrašas) nenustatytas imperatyvus reikalavimas, kad ūkio subjekto įstatuose statybos veikla turi būti užfiksuota atskiru įrašu. Pareiškėjas teigė, kad buhalterei nebuvo poreikio dirbti Bendrovės biure, be to, teisės aktai numato nuotolinio darbo galimybę.

4. Pareiškėjas dėl Bendrovės mokamo darbo užmokesčio darbuotojams grynaisiais pinigais, kurį nuolat moka užsakovo UAB „Deneca“ direktorius, paaiškino, kad atsidaryti banko sąskaitą užsieniečiui, neturinčiam leidimo gyventi Lietuvoje, beveik neįmanoma, todėl darbuotojams atlyginimas mokamas grynaisiais pinigais. Darbo užmokestį darbuotojams tik vieną kartą išmokėjo darbų užsakovo atstovas, gavęs pinigus ir žiniaraštį iš Bendrovės buhalterės, nes tuo metu nebuvo direktoriaus. Dėl Departamento atlikto patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kad buhalterės nurodytame statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu Bendrovės darbuotojai nerasti, pareiškėjas nurodė, jog pagal šio objekto rangos sutartį statybos darbus pradėjo 2018 m. gegužės 31 d., baigė 2018 m. birželio 30 d., o Departamento darbuotojai šiame objekte lankėsi 2018 m. rugsėjo mėn. Pažymėjo, kad informacija apie statybose dirbusius rangovus buvo gauta ne iš statybvietės savininko, o apklausus gretimos gatvės gyventoją, kuri gali pastebėti statybininką užsienietį, nepaisant to, kad ukrainiečiai išoriškai niekaip nesiskiria nuo lietuvių ar kitų Europos tautų atstovų. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad Sprendime neigiamai akcentuojamas ypač tamprus ryšys tarp Bendrovės ir UAB „Deneca“ neturi jokios įstatymams prieštaraujančios veiklos požymių. Šios statybos bendrovės nuolat bendradarbiauja, UAB „Gilsta“ faktiškai atlieka subrangos darbus. Akcentavo, kad šių įmonių buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai, o Bendrovės darbuotojų darbo apskaitą ir apmokėjimą už jį vykdo pati Bendrovė.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad jis, remdamasis Sprendime nustatytomis aplinkybėmis apie Bendrovės steigėją, jos buveinės

adresą, veiklos tikslus, apžvelgė Bendrovės vyriausiosios buhalterės paaiškinimus, statybos objekto, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimo vietoje rezultatus, atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas iki 2018 m. rugsėjo 24 d. negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje, ir nurodė, kad surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, todėl pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, bet to nepadarė. Taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

7. Atsakovas teigė, kad Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytas juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Sprendimas buvo priimtas pagal tuos dokumentus, kuriuos pateikė pareiškėjas, teikdamas prašymą, ir vėliau, atlikus patikrinimą, o nauji, su pareiškėjo skundu teismui pateikiami dokumentai negali būti vertinami.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Gilsta“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo O. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti tinkuotoju Lietuvos Respublikoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) 2018 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Prie prašymo pridėjo tarpininkavimo raštą ir kitus dokumentus. Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu išsiuntė Bendrovės direktoriui adresuotą raštą, prašydamas Departamentui iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 14 d. gavo Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-32810 „Dėl užsieniečių darbo įmonėse“, kuriame pažymima, kad Bendrovės vyriausioji buhalterė S. K. Migracijos valdybai paaiškino, kad direktorius yra O. V. (O. V.), pagal kurio nurodymus ji rūpinasi darbo sutarčių su užsieniečiais sudarymu. S. K. Migracijos valdybai paaiškino, kad Bendrovės ofisas yra Laisvės pr. 60, Vilniuje, tačiau ji ten nėra buvusi. S. K. taip pat nurodė, kad darbuotojams atlyginimai mokami grynaisiais pinigais, o darbo užmokesčio pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda Bendrovės paslaugų užsakovui – UAB „Deneca“ direktoriui A. U., kuris susitinka su darbuotojais ir išmoka jiems darbo užmokestį. Taip pat S. K. nurodė, kad Bendrovės pagrindinė veikla yra įvairūs statybos darbai, o statybos objektas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2018 m. rugsėjo 24 d. gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugsėjo 19 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-38747 „Dėl UAB „Gilsta“ veiklos patikrinimo“, kuriame pažymima, kad minėtu adresu joks statybos objektas nebuvo rastas, o toliau Vanagų gatvėje esančio naujo namo, kuriame galimai vyksta statybos darbai, Bendrovės darbuotojai nebuvo rasti. Gretimos gatvės gyventoja (prisistatyti atsisakė) teigė, kad čia dirbančių užsieniečių nepastebėjusi. Pažymėtina, kad Bendrovės direktorius V. K. Migracijos valdybai 2018 m. rugsėjo 18 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad Bendrovės vadovas yra O. V., o jis dirba nuotoliniu būdu. Bendrovės ofise Laisvės pr. 60, Vilniuje niekada nėra buvęs. V. K. negalėjo nurodyti Bendrovės statybų objektų, nes, jo teigimu, darbą statybose organizuoja faktinis vadovas O. V. V. K. taip pat teigė, kad, jo duomenimis, vienas statybos objektas yra Belgijoje. Bendrovės vyriausiosios buhalterės Migracijos valdybai pateiktame paaiškinime nurodyta, kad objektai yra Belgijoje ir Švedijoje, o pati Bendrovė yra UAB „Deneca“ subrangovas. V. K. taip pat paaiškino, kad Bendrovės veiklą patvirtinančių sutarčių pateikti negali, kadangi jas turi faktinis vadovas O. V.

11. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas Sprendime, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentas, nustatęs faktines Bendrovės veiklos aplinkybes, konstatavo, kad joje įdarbinami užsieniečiai, o pareiškėjas faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Kadangi Migracijos valdybai nebuvo pateikti tikslūs Bendrovės statybos darbų vykdymo adresai Lietuvos Respublikoje (nors ne kartą buvo prašoma tokius duomenis pateikti), o Migracijos valdybos įgaliotiems valstybės tarnautojams nuvykus Bendrovės vyriausiosios buhalterės nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), įdarbintų užsieniečių rasti nepavyko, tai atsakovui kilo pagrįstų abejonių dėl realaus įdarbinamų užsieniečių darbo Bendrovėje. Atsakovas sprendė, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi), o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, tinkuotoju). Todėl Sprendimu buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad jis neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

12. Teismas, įvertinęs Departamento surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad atsakovui nebuvo pateikta duomenų, kurių pagrindu galėtų daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas realiai ketina dirbti joje pastatų tinkuotoju. Departamento išvada, kad Bendrovė pareiškėją įdarbino turėdama tikslą jo darbo funkcijas nukreipti ne Bendrovės, kaip statybų veiklą vykdančio ir pelno siekiančio ūkio subjekto, naudai, o kitos bendrovės, t. y. UAB „Deneca“, vykdomos statybų veiklos naudai, t. y. aprūpino užsienietį darbu pagal turimą kvalifikaciją kitoje įmonėje, yra pagrįsta. Šiuo atveju būtent pareiškėjui teko pareiga pagrįsti prašymą.

13. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo pateikti papildomi duomenys dėl Bendrovės veiklos nagrinėjant bylą iš

esmės dėl Sprendimo panaikinimo, negali būti vertinami, nes šiuo atveju atsakovas 2018 m. liepos 17 d. rašte buvo nustatęs Bendrovei terminą iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto(-ų) pavadinimą(-us) ir adresą(-us), kuriame(-iuose) vykdo statybos darbus, tačiau Bendrovė iki nustatyto termino jokių įrodymų atsakovui nepateikė. Pareiškėjas minėtos aplinkybės neginčijo ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti atsakovui. Taigi atsakovui priimant Sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, pastarojo skunde nurodyti duomenys nebuvo vertinami, todėl teismas atsisakė juos vertinti ir teisme tikrinant skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų ir ginčijamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

III.

15. Pareiškėjas O. N. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą arba įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismo nepagrįsta išvada, kad pareiškėjo pateikti papildomi duomenys dėl Bendrovės veiklos nagrinėjant bylą iš esmės dėl Sprendimo panaikinimo negali būti vertinami lėmė visus kitus teismo sprendimo motyvus, nors ši išvada prieštarauja tikrovėje buvusiomis ir esamomis UAB „ Gilsta“ veiklos aplinkybėmis. Visi atsakovo argumentai apie UAB „Gilsta“ nevykdomą realią veiklą statyboje pagrįsti tik Departamentui žinomomis tariamai įtartinomis aplinkybėmis ir tendencingai aiškintomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie darbus statybos objektuose.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad statybininkų darbas statybos objekte negali būti tapatinamas su valstybės tarnautojų darbu, kurie kasdien privalo atvykti į tarnybą ir būti darbo vietoje visą įstatymo nustatytą darbo laiką. Šiuo atveju konkretūs subrangovai dirba objekte tada, kai jiems suteikiamas darbų frontas ir tik pagal generalinio rangovo nurodymą. Todėl konkrečios subrangovinės organizacijos darbuotojų nebuvimas kažkuriuo metu statybos objekte, net ir rangos sutartyje nurodytu darbų atlikimo terminu, negali būti aiškinamas, kaip rangos sutarties apsimestinis pobūdis ir subrangovo realiai nevykdoma statybos veikla. Teismo sprendime, atkartojant atsakovo argumentus ir netinkamą faktų interpretaciją, atskiri ir epizodiniai generalinio rangovo UAB „Deneca“ ir jos vadovo santykiai su subrangovu UAB „Gilsta“ ir jos vadovu nepagrįstai vertinti kaip patvirtinantys išvadą, jog UAD „Deneca“ vadovas vadovauja statybos darbams objektuose ir jis asmeniškai nuolat moka darbo užmokestį UAB „Gilsta“ darbuotojams, kas reiškia, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai faktiškai dirba UAB „Deneca“.

18. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai sprendė, jog UAB „Gilsta“ pati nevykdo savarankiškos ūkinės veiklos, o jos darbuotojai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, nes darbo užmokestį jiems išmoka šios bendrovės direktorius. Aplinkybė, kad UAB „Deneca“ vadovas statybos objekte nurodo subrangovo UAB „Gilsta“ darbuotojams kur, kada ir kokius darbus būtina atlikti, negali būti vertinama kaip šių darbuotojų perėjimas į UAB „Deneca“ jurisdikcija darbo teisės prasme.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, atsisakęs vertinti naujus įrodymus, nepagrįstai ir neteisėtai paneigė teismo išskirtinę teisę ginčus spręsti ne formaliai, o iš esmės pagal visus byloje turimus įrodymus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas asmeniškai nedisponavo ir negalėjo disponuoti savo būsimo darbdavio komercinę paslaptį sudarančią dokumentacija ir iš jo atsakovas neprašė jokių papildomų dokumentų. Todėl teismas, spręsdamas dėl atsakovo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nepagrįstai ir neteisėtai atmetė pateiktus įrodymus apie UAB „Gilsta“ statybos veiklą vien tuo pagrindu, kad jie nebuvo pateikti atsakovui jo apskųsto Sprendimo priėmimo metu, tuo pačiu paneigdamas teismo teisę ir pareigą nagrinėti bylą pagal visus joje esančius įrodymus.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.21. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai

prieštarauja teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir neatitinka pateiktų įrodymų. Bendrovės ne kartą buvo prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus. Bendrovė tokių įrodymų nepateikė. Departamentas, remdamasis patikrinimo vietoje rezultatais, Bendrovės darbuotojų apklausos duomenimis, Juridinių asmenų registro duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė statybinės veiklos nevykdo. Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, o tarp

jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet kitoje įmonėje, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų objektuose.

22. Atsakovas teigia, kad nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami šioje byloje. Departamentas suteikė visas galimybes pareiškėjui pateikti įrodymus ir paaiškinimus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, dėl to Sprendimo panaikinimas vien tuo pagrindu, kad Departamentas neįvertino jam nepateiktų dokumentų, prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas neketina dirbti tinkuotoju pas darbdavį, kurio veikla priskiriama statybos sektoriui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 72 straipsniu, Įstatymo 44, 58, 62 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atvejai, kai užsieniečiai faktiškai dirba ne pas konkretų darbdavį, nurodytą užsieniečio prašyme išduoti leidimą, neatitinka Įstatyme nustatytos užsieniečių įdarbinimo tvarkos.

Teisėjų kolegija


23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjui, kuris yra Ukrainos pilietis, teisėtumo bei pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti, kadangi teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu Departamentas būtų galėjęs daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje tinkuotoju. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

26. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, jog teismas nepagrįstai nevertino įrodymų, kurie nebuvo pateikti Departamentui ginčijamo sprendimo priėmimo metu, taip pat nesutinka su atsakovo ir teismo padaryta išvada, jog UAB „Gilsta“ pati savarankiškai veiklos nevykdo.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, kuriame konstatuota, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovo nuomone, nauji kartu su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai neturi būti vertinami, nes jie nėra ištirti Departamento ir neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui.

28. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 16 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“ tinkuotoju, t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

29. Pagal Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 11 punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

30. Įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio

turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XIII-382 redakcija), be kita ko, numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Pagal Įstatymo 44 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 7 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

31. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas turi atitinkamą kvalifikaciją ir (ar) minimalią darbo patirtį. Byloje išsiskyrė ginčo šalių vertinimas, ar UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą ir ar pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje tinkuotoju.

32. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, be kita ko, konstatavo, kad: 1) kiek tai yra susiję su nagrinėjamais ginčo teisiniais santykiais, įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimo darbdavio (toliau – ir darbdavys) veikla. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su minėta profesija. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas (pvz., Darbo kodekso 21 str. 2 ir 3 d. (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija), kurių (funkcijų) turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, numatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų; 2) Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis; ji, kaip minėta, neapsprendžia ir darbo organizavimo formos. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama ir kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII2603 redakcija). Tokį vertinimą patvirtina ir sisteminė Įstatymo nuostatų analizė, ypač 26 straipsnio 32 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme); 3) pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.

33. Šioje nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės keliamas dėl to, ar pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Gilsta“, kuri, atsakovo teigimu, neužsiima statybų veikla. Pagal surinktus įrodymus Departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“, kuri neveikia statybos sektoriuje, užsieniečius tik įdarbindavo, o vėliau juos siųsdavo dirbti į kitas įmones. Pareiškėjui

ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis atvyko į Lietuvos Respubliką Bendrovės, kurios deklaruota veikla nesusijusi su statybos darbais, kvietimu. Departamentas ginčijamame sprendime, remdamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, konstatavo, kad Bendrovėje įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, o UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybos vietose. Departamentas vertino, kad Bendrovė jokių statybos objektų, kuruose ji atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi, dėl to ji jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai realiai dirba kitoje įmonėje.

34. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti atsakovo Sprendimo neteisėtumą, su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė informaciją apie socialiniu draudimu Bendrovės apdraustus asmenis, jos sumokėtas įmokas Sodrai, Bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus – kaip įrodymus apie UAB „Gilsta“ realiai vykdytą veiklą statybos srityje (I t., e b. l. 13–103).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 konstatavo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Departamento kompetencijai. Tačiau nagrinėjamu atveju tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą). Pažymėtina, kad tokia pati faktinė situacija susiklostė ir šioje nagrinėjamoje byloje.

36. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) įtvirtinta, jog „užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.“ Toks ribojimas, ypač įvertinus jį (ribojimą) numatančios nuostatos taikymą administracinėje ir administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis; toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 pateiktus išaiškinimus, nagrinėjamoje byloje sprendžia, kad nors pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas, arba patvirtintas pareiškėjo į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, būtinas pareiškėjo su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas. Šiame kontekste konstatuotina, kad vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, neįvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažinti pakankamais, siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyto pagrindo

atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) įvertintos administracinės procedūros Departamente metu, ir kurios, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą) (žr., pvz., LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019). Taigi esant į bylą pateiktiems atsakovo argumentus galimai paneigiantiems įrodymams, būtina juos ištirti kitų jau nustatytų aplinkybių apimtyje.

38. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Tenkinant apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimas naikinamas. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje (nes, kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Sprendimas naikinamas ir Departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 16 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kartu įvertinant ir pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus, inter alia statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus, kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu teisėjų kolegija


Pareiškėjo O. N. (O. N.) apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjo O. N. (O. N.) skundą tenkinti, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-21)3I-00832 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui O. N.“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo O. N. (O. N.) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-643-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02078-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 25.8(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a0233620afbe11e98451fa7b5933515d



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. S., R. V., V. S., R. U., D. R., O. Š., U. E., V. S., R. S., N. B., B. P., D. S., L. M., A. A., D. D., L. D., B. M., J. S., R. P., A. P., S. Č., G. S., R. V., V. B., A. T., A. N., K. S., R. M., A. O. (A. O.), V. Č., I. P., K. Z., V. D., B. P., J. Ž., P. K., R. Ž., R. V., V. G., A. J., Z. G. ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. S., R. V., V. S., R. U., D. R., O. Š., U. E., V. S., R. S., N. B., B. P., D. S., L. M., A. A., D. D., L. D., B. M., J. S., R. P., A. P., S. Č., G. S., R. V., V. B., A. T., A. N., K. S., R. M., A. O., V. Č., I. P., K. Z., V. D., B. P., J. Ž., P. K., R. Ž., R. V., V. G., A. J., Z. G. ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai, vaikų socializacijos centrui „Širvėna“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai S. S., R. V., V. S., R. U., D. R., O. Š., U. E., V. S., R. S., N. B., B. P., D. S., L. M., A. A., D. D., L. D., B. M., J. S., R. P., A. P., S. Č., G. S., R. V., V. B., A. T., A. N., K. S., R. M., A. O., V. Č., I. P., K. Z., V. D., B. P., J. Ž., P. K., R. Ž., R. V., V. G., A. J., Z. G. ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. V-341 „Dėl Bendrojo ugdymo mokyklų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, tinklo pertvarkymo 2017–2020 metų Bendrojo plano patvirtinimo“ 1 priedo „Bendrojo ugdymo mokyklų reorganizavimo, likvidavimo, struktūros pertvarkos, steigimo planas“ dalį, kuria numatyta iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. likviduoti vaikų socializacijos centrą „Širvėna“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. V-439 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos likvidavimo“ (toliau – ir Įsakymas); 3) panaikinti vaikų socializacijos centro „Širvėna“ (toliau – ir Centras) 2017 m. birželio 2, 5, 7, 8 ir 9 d. įsakymus dėl darbo sutarčių nutraukimo su pareiškėjais; 4) įpareigoti Centrą grąžinti pareiškėjus į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną kalendorinę dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, atimant išmokėtų kompensacijų sumas; 5) teismui nusprendus, kad dėl Įsakymo panaikinimo būtina ištirti 2017 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 372 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos nutraukimo“ teisėtumą, prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie buvo ar yra Centro darbuotojai. Pareiškėjai manė, kad Švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir Ministerija), tvirtindama Bendrojo ugdymo mokyklų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, tinklo pertvarkymo 2017–2020 metų bendrąjį planą (toliau – ir bendrasis planas), neįgyvendino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35.1 (pagal prasmę turėtų būti 35.3 papunktis) ir 35.4 papunkčių sąlygų. Ministerija neatsižvelgė į 2017 m. kovo 15 d. pateiktus Centro tarybos motyvus. Ministerija neatliko Taisyklių 35.4 papunktyje nurodytų veiksmų, nes projektas nebuvo derinamas su Biržų rajono savivaldybe, Centro bendruomene. Bendrojo plano 1 priede numatyti Centro pertvarkos planai, t. y. likviduoti Centrą iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., yra neteisėti ir nepagrįsti.

3. Pareiškėjai nurodė, kad šie planai remiasi bendrojo plano 9 punkte ir 13.3 papunktyje išdėstytais duomenimis, tačiau jie neobjektyvūs. Ministerija nėra atlikusi jokių vaikų socializacijos centrų statybinių ekspertinių vertinimų pasitelkiant kvalifikuotus ekspertus, todėl išvada, kad Centro pastatų būklė yra prasčiausia, nėra pagrįsta. Ministerija neatliko kiekvieno vaikų socializacijos centro pastatų remontui reikalingų kaštų vertinimo. Bendrajame plane numatyta Gruzdžių vaikų socializacijos centrą pertvarkyti įsteigiant du skyrius (Gailių ir Kunionių). Kunionių skyrius būtų steigiamas renovuojant

apleistą mokyklą, kurios būklė yra labai bloga, blogesnė nei Centro. Tačiau Ministerija nepateikė jokios analizės, kiek kainuos biudžetui renovuoti Kunionių mokyklą, o kiek Centrą. Bendrojo plano 9 punkte neatliktas Kunionių mokyklos būklės vertinimas, kuris buvo atliktas kitų centrų atžvilgiu. Pareiškėjams nesuprantami bendrajame plane pateikti motyvai, kad investuoti į vaikų socializacijos centrų, išskyrus Gruzdžių vaikų socializacijos centro, pastatų renovaciją neracionalu, nes pastatai per dideli. Pareiškėjai nurodė, kad Centras veiklą vykdo per du pastatus (mokyklą ir bendrabutį), todėl renovacija gali būti vykdoma bet kuriame iš šių pastatų, jie inžinerine prasme nesusieti. Pareiškėjai pažymėjo, kad bendrojo plano 9 ir 13.3 papunkčiuose išdėstyti duomenys yra neobjektyvūs, nepagrįsti, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

4. Pareiškėjai nurodė, kad Ministerija nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. nesiunčia mokinių į Centrą, o nuo 2016 m. gruodžio 22 d. be jokio aiškaus pagrindo sumažino mokinių skaičių nuo 24 iki 12. Todėl dabartinė mokyklų tinklo finansavimo analizė turėjo būti atliekama neatsižvelgiant į pakeitimus mokinių skirstyme. Centras pajėgus prižiūrėti 24 vaikus. Tokiu atveju Centro finansavimas būtų 17,7 tūkst. Eur vienam mokiniui (skaičiuojant nuo 24 mokinių) ir jis būtų mažesnis, nei Vėliučionių vaikų socializacijos centrui skiriamas finansavimas. Bendrojo plano 13.3 papunktyje nepagrįstas kitų vaikų socializacijos centrų finansavimas, neaišku, kaip jis apskaičiuotas, kuriuo laikotarpiu, nevertinant, ar darbuotojų skaičius yra efektyvus, atitinkantis mokinių skaičių. Centras yra ekonomiškai pranašesnis, nei kiti centrai, todėl turėtų būti likviduojamas ne anksčiau, nei kiti centrai. Bendrajame plane neatliktas socialinis, ekonominis vertinimas, kaip nukentės regionas uždarius Centrą ir atleidus darbuotojus, neatliktas žmogiškųjų išteklių vertinimas, ar Kunionyse atsiras specialistų, galinčių kvalifikuotai teikti paslaugas. Pareiškėjai mano, kad bendrajame plane numatyta vaikų socializacijos centrų struktūros pertvarka yra nepagrįsta ir neteisėta, prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, viešojo administravimo efektyvumo ir proporcingumo principams, bendrojo plano 14 punkte nurodytiems tikslams.

5. Pareiškėjai teigė, kad vadovaujantis neteisėto ir nepagrįsto bendrojo plano nuostatomis 2017 m. gegužės 24 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 372 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos nutraukimo“ (toliau – ir Nutarimas), todėl šis Nutarimas taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas, atitinkamai neteisėtas ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. V-439 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos likvidavimo“ bei šio Įsakymo pagrindu priimti Centro įsakymai dėl darbo sutarčių nutraukimo su pareiškėjais. Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsižvelgiant į tai, siekiant atkurti iki neteisėto bendrojo plano, Vyriausybės nutarimo ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo panaikinimo buvusią padėtį, pareiškėjai prašė panaikinti įsakymus, kurių pagrindu buvo nutraukti darbo santykiai, ir juos grąžinti į buvusį darbą, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

6. Pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 372 „Dėl Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos nutraukimo“ teisėtumo ištyrimo.

7. Atsakovas Ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad bendrojo plano projektą patvirtino nepažeisdama Taisyklių 35.3 ir 35.4 papunkčių. 2017 m. vasario 22 d. Ministerijos atstovai susitiko su Centro bendruomene, dalyvavo 35 Centro darbuotojai, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkai, buvo išdėstyti Centro likvidavimo motyvai ir priežastys. Bendrojo plano projektas buvo apsvarstytas 2017 m. kovo 3 d. vaikų socializacijos centrų direktorių pasitarime, direktoriai buvo supažindinami su pagrindinėmis bendrojo plano projekto nuostatomis, diskutuota dėl tolesnės vaikų socializacijos centrų perspektyvos, atsakyta į visus iškilusius klausimus ir paprašyta kitame direktorių pasitarime pateikti siūlymus dėl centrų tolesnės veiklos, pasitarime dalyvavo ir Centro direktorė. Bendrojo plano projektas 2017 m. kovo 7 d. buvo paskelbtas Ministerijos tinklapyje, pateiktas derinti visoms bendrojo ugdymo mokykloms, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Ministerija. Bendrojo plano projektą svarstė Centro taryba. Ministerija Centro tarybos sprendimą įvertino ir pateikė motyvuotus paaiškinimus Centro tarybos pirmininkei. Biržų rajono savivaldybės meras 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. SN-527 neišreiškė prieštaravimo dėl Centro likvidavimo, tačiau nurodė, kad jei Centras bus likviduotas, ieškos būdų padėti darbo netekusiems asmenims. 2017 m. kovo 21 d. Vilniaus vaikų socializacijos centre vyko vaikų socializacijos centrų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Ministerija, direktorių pasitarimas, kurio metu buvo aptarti centrų tinklo pertvarkos klausimai: centrų direktorių pasiūlymai dėl tolesnės centrų veiklos galimybių bei darbuotojų įdarbinimo. Todėl Ministerija tinkamai vykdė pareigą konsultuotis su įvairiomis interesų grupėmis dėl mokyklų tinklo kūrimo ir derinti su savivaldybėmis, kurių teritorijose yra mokyklos. Tinkamai įvykdžius konsultavimo ir derinimo procedūras, bendrasis planas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 8 d.

įsakymu Nr. V-341, kuris 2017 m. gegužės 9 d. buvo paskelbtas Ministerijos interneto tinklalapyje. Ministerija kreipėsi į Biržų rajono ir kitas aplinkines savivaldybes, prašydama pagal galimybes padėti spręsti klausimą dėl darbuotojų įdarbinimo.

8. Atsakovas nurodė, kad bendrajame plane numatyta vaiko socializacijos centrų pertvarka grindžiama objektyviais duomenimis: duomenys apie pastatų būklę pateikti iš Švietimo informacinės sistemos, duomenis teikė pats Centras. 2014–2015 metais Ministerijos ir Švietimo aprūpinimo centro atstovai apvažiavo visus veikiančius vaikų socializacijos centrus, apžiūrėjo jų pastatus, bendravo su administracijos atstovais, centrai pildė anketas apie materialinius išteklius, tai paneigia pareiškėjų teiginius, kad nebuvo atlikta vaikų socializacijos centrų lyginamoji analizė pastatų būklės aspektu.

9. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja rengiant bendrojo plano projektą atlikti visų mokyklų pastatų detalų statybinį ekspertinį vertinimą. Vaikų socializacijos centrą vaikams parenka Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras pagal švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-761 patvirtintą Vaikų socializacijos centro parinkimo tvarkos aprašą, kuris reglamentuoja vaikų socializacijos centro parinkimo kriterijus ir tvarką. Pagal galiojantį Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą vaikų socializacijos centras tuo pačiu metu yra ir valstybinė bendrojo lavinimo mokykla, ir specialioji auklėjimo įstaiga, vykdanti vaiko vidutinės priežiūros priemonę. Į vaikų socializacijos centrą vaikai siunčiami Baudžiamajame kodekse ir Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme nustatytais atvejais teismo sprendimu. Ši įstaiga nėra vietos bendruomenės vaikus ugdanti bendroji mokykla, joje resocializuojami atsiųsti vaikai iš visos šalies. Remiantis susiklosčiusia teismų praktika, teisės aktų nuostatomis nėra garantuojama absoliuti asmens teisė reikalauti, kad jo pageidaujama mokymo įstaiga nebūtų reorganizuojama, pertvarkoma, likviduojama ar pertvarkoma jos vidaus struktūra, jeigu toks mokymo įstaigos pertvarkymas nepažeidžia įstatymo garantuotų asmens teisių švietimo srityje. Vaikų socializacijos centrų tinklo pertvarka vykdoma įvertinus Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2013 m. vasario 3 d. raštu Nr. (S-(50-2942–1873 „Dėl valstybinio audito ataskaitos“ pateiktas rekomendacijas, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos 2015 m. sausio 29 d. ataskaitos Nr. 2014/1-60(30) išvadas ir rekomendacijas, remiantis Kompleksiškai teikiamos pagalbos, specialiojo ugdymo mokyklų / centrų ir vaikų socializacijos centrų veiklos kokybės gerinimo 2015–2017 metų tarpinstituciniu veiksmų planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1325, Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo naujosios redakcijos, įsigaliojančios nuo 2017 m. rugsėjo 1 d., nuostatomis, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonė turi būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kuo trumpesniam terminui ir atsižvelgiant į vaiko interesus. Vaikų socializacijos centrų tinklo pertvarka vykdoma atsižvelgiant pastaraisiais metais mažėjantį į vaikų socializacijos centrus skiriamų asmenų skaičių, šis skaičius dar mažės, todėl galimas spartesnis vaikų socializacijos centrų tinklo optimizavimas.

10. Atsakovas teigė, kad pagrindinės priežastys, nulėmusios, kad būtent Centras likviduojamas iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., yra šios: 1) pagal turimą mokinių skaičių reikėjo optimizuoti vaikų socializacijos centrus berniukams; berniukai, atsižvelgiant į amžių, skiriami į Kauno vaikų socializacijos centrą, Vėliučionių, Gruzdžių vaikų socializacijos centrą ir Centrą; vienodas programas vykdo Kauno vaikų socializacijos centras ir Centras; 2) įvertinta, kad Centras yra valstybės pakraštyje, sunkiai pasiekiamas tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams; 3) įvertinti pasikartojantys teisės aktų pažeidimai Centro administracijos veikloje. Ministerija, vykdydama vaiko socializacijos centrų tinklo pertvarką, vadovavosi viešojo administravimo efektyvumo ir proporcingumo principais. Nevykdant vaikų socializacijos centrų tinklo pertvarkos mažėjant vaikų skaičiui ir išlaikant iš valstybės biudžeto lėšų pustuščius vaikų socializacijos centrus, minėti principai būtų pažeisti, nes valstybės biudžeto ištekliai būtų naudojami neracionaliai ir neefektyviai. Įstaigos likvidavimas leis sutaupyti apie pusę milijono eurų valstybės biudžeto kasmet, šios lėšos bus skiriamos ugdymo kokybei užtikrinti kitose mokyklose ugdomiems vaikams, tai atitinka bendrojo plano tikslą – sudaryti sąlygas aukštesnės kokybės bendrojo, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo prieinamumui ir veiksmingesniam išteklių paskirstymui.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nepagrindė bendrojo plano neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo teisėtumo ištyrimo ir reikalavimas panaikinti Įsakymą yra nepagrįstas.

12. Atsakovas Centras atsiliepime į skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Atsakovas Centras nurodė, kad įsakymus dėl darbo sutarčių nutraukimo su darbuotojais priėmė ne savo iniciatyva ir sprendimu, vykdė savininko teises įgyvendinančios institucijos sprendimus. Centras neturi pagrindo paneigti pareiškėjų skunde išdėstytus argumentus dėl skundžiamų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, kad funkcijos, kurias vykdė Centras, tebėra aktualios, reikšmingos ir reikalingos valstybei ir visuomenei. Į Centro infrastruktūrą, žmogiškuosius išteklius investuota daug valstybės lėšų, sukurtos darbo vietos, sukurta gera gyvenamoji aplinka vaikams, galimybės užsiimti ugdomąja veikla. Centras turi galimybes toliau tęsti savo veiklą su visais darbuotojais.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. V-341 „Dėl Bendrojo ugdymo mokyklų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, tinklo pertvarkymo 2017–2020 metų Bendrojo plano patvirtinimo“ 1 priedo „Bendrojo ugdymo mokyklų reorganizavimo, likvidavimo, struktūros pertvarkos, steigimo planas“ dalies, kuria numatyta iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. likviduoti vaikų socializacijos centrą „Širvėna“, panaikinimo, pareiškėjų skundo likusią dalį atmetė. Taip pat teismas nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus, panaikinama reikalavimo užtikrinimo priemonė – draudimas atsakovui ir atsakovui Centrui surašyti Centro likvidavimo aktą bei teikti Juridinių asmenų registrui Centro likvidavimo aktą ir kitus dokumentus, reikalingus Centro išregistravimui iš juridinių asmenų registro.

14. Teismas analizavo pareiškėjų galimybę reikšti savarankišką skundo reikalavimą dėl bendrojo plano dalies panaikinimo ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje savivaldybių tarybų patvirtinti bendrojo ugdymo mokyklų tinklo bendrieji planai yra vertinami kaip programinio pobūdžio dokumentai, kuriuose yra formuojamas ir planuojamas tam tikrų veiksmų atlikimas ir kuris yra priimtas mokyklų tinklo kūrimo inicijavimo stadijoje, t. y. šie dokumentai vertinami kaip tarpiniai aktai, priimami mokyklų tinklo kūrimo planavimo ir įgyvendinimo procedūros metu, todėl skundo reikalavimai panaikinti tokius bendruosius planus vertinami kaip nenagrinėtini administracinių teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-964-858/2015, paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 30, 2015, kt.). Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamas švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl bendrojo plano patvirtinimo savo pobūdžiu yra analogiškas dokumentas, kaip ir savivaldybių tarybų tvirtinami bendrojo ugdymo mokyklų tinklo bendrieji planai, tai yra programinis, tarpinis dokumentas, priimtas mokyklų tinklo kūrimo inicijavimo stadijoje, kuris pats savaime nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų skundo reikalavimas panaikinti šio dokumento dalį, kurioje numatyta iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. likviduoti Centrą, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, todėl bylos dalis dėl šio pareiškėjų skundo reikalavimo nutrauktina Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

15. Teismas dėl konsultavimosi ir derinimo procedūrų taikymo rengiant bendrąjį planą darė išvadą, kad neturi pagrindo pripažinti, jog rengiant ir priimant bendrąjį planą, buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, reikalaujančios konsultuotis ir derinti bendrojo plano projektą su mokyklos bendruomene ir pareiškėjais kaip viena iš mokyklos bendruomenę sudarančių interesų grupių ar jų interesus atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis. Teismas nurodė, kad Centro tolesnės veiklos klausimas buvo svarstomas 2017 m. vasario 22 d. darbuotojų pasitarime, kurio protokolas patvirtina, kad Ministerijos atstovai, dalyvaujant net dviejų profesinių sąjungų atstovams, Centro darbuotojus informavo apie planus likviduoti Centrą, šio planuojamo sprendimo motyvus, išklausė Centro darbuotojų, profesinių sąjungų atstovų nuomonę dėl Centro galimo likvidavimo, numatomų steigti vaikų socializacijos centrų parinkimo, darbuotojų parengimo ir kt., informavo darbuotojus, kad bus tęsiamas plano svarstymas, vyks susitikimas su visų vaikų socializacijos centrų direktoriais. Bendrojo plano projektas buvo apsvarstytas 2017 m. kovo 3 d. vaikų socializacijos centrų direktorių pasitarime, kuriame dalyvavo ir Centro direktorė. Teismas sprendė, kad tokiais veiksmais iš esmės buvo pasiektas konsultavimosi tikslas – Centro darbuotojai informuoti apie numatomą sprendimą, jo motyvus, išsiaiškinta Centro darbuotojų ir jiems atstovaujančių profesinių sąjungų atstovų nuomonė dėl siūlomo sprendimo.

16. Teismas nurodė, kad Ministerija, vadovaudamasi VAĮ 7 straipsniu ir Taisyklių 35.4 papunkčiu, 2017 m. kovo 3 d. išsiuntė bendrojo plano projektą derinti Centro bendruomenei, kartu prašydama projektą bendruomenei paskelbti viešai ir organizuoti plano projekto svarstymą. Bendrojo plano projektas buvo paskelbtas Ministerijos tinklapyje 2017 m. kovo 7 d. Iš Centro tarybos 2017 m. kovo 10 d. posėdžio protokolo Nr. V2-3 matyti, kad Centro bendruomenė susipažino su bendrojo plano projektu ir jį nagrinėjo: Centro direktorės įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kuri apibendrino Centro savivaldos organizacijų nesutikimo dėl bendrojo plano projekto motyvus, o Centro taryba nutarė nepritarti bendrojo plano projektui ir teikti Ministerijai nesutikimo motyvus. Į Centro tarybos nesutikimo su plano projektu motyvus Ministerija atsakė 2017 m. kovo 30 d. raštu Nr. SR-1459. Teismas, susipažinęs su šiuo Ministerijos raštu, pažymėjo, kad jame išsamiai pagrįstas siūlomas sprendimas likviduoti Centrą, motyvuotai ir detaliai atsakyta į visus Centro tarybos išreikštus argumentus. 2017 m. kovo 21 d. Ministerija organizavo vaikų socializacijos centrų direktorių pasitarimą dėl bendrojo plano

projekto. Bendrojo plano projektas buvo siunčiamas Biržų rajono savivaldybei derinti, o šios savivaldybės meras 2017 m. kovo 31 d. neprieštaravo šiam plano projektui.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl bendrajame plane nurodytų duomenų neobjektyvumo ir nepagrįstumo, pažymėjo, kad vienas iš bendrajame plane vertinamų aspektų yra duomenys apie mokyklų pastatus ir sprendimų dėl mokyklų pastatų statybų, atnaujinimo ar pritaikymo mokyklų paskirčiai pagrindimas. Teismas nurodė, kad bendrojo plano 9 punkte pateikta išvada, kad prasčiausia pastatų būklė Centre, nurodyta, jog kapitalinis remontas reikalingas pastatų išorinėms sienoms, pamatams, stogams, sanitariniams mazgams, šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos, elektros sistemoms, investuoti į vaikų socializacijos centrų, išskyrus Gruzdžių vaikų socializacijos centro, pastatų renovaciją neracionalu, nes pastatai per dideli, patalpų, skirtų mokinių ugdymui ir socializacijai, neįmanoma pritaikyti pagal tuo metu galiojusio švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. V-839 „Dėl Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo patvirtinimo“ reikalavimus, vien tik pastatų remontui reikėtų virš 6 mln. Eur, neskaičiuojant vidinių erdvių pertvarkos, aprūpinimo nauja įranga, mokymo priemonėmis.

18. Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog bendrajame plane informacija apie Centro ir kitų vaikų socializacijos centrų pastatų būklę ir jiems atnaujinti reikalingus statybos darbus remiasi objektyviai surinktais duomenimis, visų pirma, paties Centro (ir kitų centrų) teiktomis ataskaitomis švietimo informacinėje sistemoje, Centro pateikta ataskaita apie reikalingus kapitalinio ir paprasto remonto darbus Centro pastatams. Teismui pateikti duomenys, kad Ministerijos Švietimo aprūpinimo centro, rengiančio ES paramos projektą „Vaikų socializacijos centrų infrastruktūros modernizavimas“, atstovai kartu su Ministerijos atstovais, tarp jų inžinieriais, 2014 – 2015 m. apvažiavo visus veikiančius vaikų socializacijos centrus, apžiūrėjo jų pastatus, bendravo su administracijos atstovais, ir, vadovaudamiesi gautais duomenimis, pagal UAB „Sistela“ bendruosius ekonominius statinių statybos kainų normatyvus, apskaičiavo preliminarias centrų patalpų atnaujinimui reikalingas lėšas. Taigi, teismas darė išvadą, kad bendrajame plane duomenys apie Centro ir kitų centrų būklę bei reikalingas lėšas jų atnaujinimui yra pagrįsti Ministerijos surinkta informacija ir atliktais skaičiavimais. Iš bendrojo plano 9 punkto teismas sprendė, kad išvada, jog investuoti į vaikų socializacijos centrų pastatų renovaciją neracionalu, motyvuota, kadangi nurodyta, jog centrų pastatai yra per dideli (išskyrus Gruzdžių vaikų socializacijos centrą), taip pat nurodyta, kad patalpų, skirtų mokinių ugdymui ir socializacijai, neįmanoma pritaikyti pagal švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-839 „Dėl Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo patvirtinimo“ reikalavimus.

19. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjų teiginį, kad Ministerija privalėjo atlikti vaikų socializacijos centrų statybinius ekspertinius vertinimus pasitelkiant kvalifikuotus ekspertus ir pastebėjo, kad tokio reikalavimo teisės aktai nenumato, o nagrinėjamu atveju Ministerija rėmėsi Ministerijos Švietimo aprūpinimo centro specialistų atliktais skaičiavimais bei kitais surinktais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjai jokiais įrodymais nepaneigė.

20. Teismas vertino pareiškėjų argumentą, kad bendrojo plano 13.3 papunktyje išdėstyti duomenys neobjektyvūs ir nepagrįsti, nurodant, jog Ministerija nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. nesiunčia mokinių į Centrą, o nuo 2016 m. gruodžio 22 d. be jokio aiškaus pagrindo sumažino mokinių skaičių nuo 24 iki 12, o mokyklų tinklo finansavimo analizė turėjo būti atliekama neatsižvelgiant į pakeitimus mokinių skirstyme. Teismas nustatė, kad didžiausio mokinių skaičiaus sumažinimą Centre nuo 24 iki 12, įformintą švietimo ir mokslo ministro 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1150, kuriuo buvo pakeisti Centro nuostatai, lėmė vaikų, skiriamų į vaikų socializacijos centrus, bendras skaičiaus mažėjimas: 2015 metais mokinių skaičius sumažėjo nuo 206 iki 176, 2016 nuo 176 iki 148. 2016 m. rugsėjo 5 d. duomenimis, visuose centruose buvo žymiai mažiau mokinių, nei juose nustatytas maksimalus skaičius, šią dieną Centre buvo 15 mokinių iš 24 maksimalaus mokinių skaičiaus. 2016 m. gruodžio 19 d. duomenimis, Centre buvo 12 mokinių, toks pat skaičius išliko ir 2017 m. sausio 2 d. 2016 m. gruodžio 19 d. ir kituose berniukų vaikų socializacijos centruose mokinių skaičius buvo faktiškai ženkliai mažesnis, nei nuostatuose nustatytas maksimalus skaičius. Teismas pažymėjo, kad švietimo ir mokslo ministras 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymais pakeitė ne tik Centro, bet ir kai kurių kitų centrų nuostatus bei juose nustatė mažesnį maksimalų mokinių skaičių, pavyzdžiui Kauno vaikų socializacijos centre nuo 32 iki 24. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vaikų socializacijos centrą parenka Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras pagal švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-761 patvirtintą Vaikų socializacijos centro tvarkos parinkimo tvarkos aprašą, kuriame įtvirtinti centro parinkimo kriterijai ir tvarka.

21. Teismas nurodė, kad aptartos aplinkybės rodo, kad Ministerija sumažino Centre maksimalų mokinių skaičių nuo 24 iki 12 dėl objektyvių priežasčių, t. y. vaikų, skiriamų į socializacijos centrus, skaičiaus mažėjimo tendenciją, faktinį Centre besimokiusių mokinių skaičių ir darė išvada, jog nėra pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjų skundo argumentus, kad mokyklų tinklo finansavimo analizė bendrajame plane turėjo būti atliekama neatsižvelgiant į pakeitimus mokinių

skirstyme, t. y. pagal 24 mokinių skaičių.22. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl bendrajame plane numatytos pertvarkos prieštaravimo VAĮ ir

plane nurodytiems tikslams, nurodė, kad Ministerija vaikų socializacijos centrų tinklo pertvarką inicijavo atsižvelgusi į Valstybės kontrolės 2013 m. liepos 30 d. raštu Nr. (S-(50-2942–1873 pateiktas rekomendacijas, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos 2015 m. sausio 29 d. ataskaitos Nr. 2014/1-(60(30) išvadas bei įgyvendinant Kompleksiškai teikiamos pagalbos, specialiojo ugdymo mokyklų / centrų ir vaikų socializacijos centrų veiklos kokybės gerinimo 2015–2017 metų tarpinstitucinį veiksmų planą, patvirtintą švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1325 ir suderintą su kitomis ministerijomis, kuriame numatyta, kad įgyvendinant vaikų socializacijos centrų struktūrinius pokyčius bus mažinamas vaikų skaičius centruose, pasirengta naujo tipo vaikų socializacijos centro steigimui, laipsniškai vykdoma esamų centrų pertvarka, prireikus, steigiami naujo tipo vaikų socializacijos centrai. Teismas sprendė, kad Ministerija pagrįstai inicijavo vaikų socializacijos tinklo pertvarką, kadangi šių centrų veikla buvo nepakankamai efektyvi, šiuose centruose nebuvo užtikrinamas tinkamas vaikų ugdymas, jų resocializacija, centrų pastatai, fizinė aplinka nepritaikyti vaiko resocializacijai. Atsižvelgęs į tai, kad pagal objektyvius duomenis vaikų, skiriamų į vaikų socializacijos centrus skaičius nuolat mažėja, o tiek pagal naujai nustatytą teisinį reglamentavimą, tiek pagal programinius dokumentus yra numatytas siekis toliau mažinti vaikų šiuose centruose skaičių, teismas darė išvadą, kad, esant tokiai situacijai, Ministerija bendrajame plane pagrįstai nusprendė sumažinti centrų skaičių ir iki 2019 m. įsteigti modernius vaikų socializacijos centrus naujai steigiamuose Gruzdžių vaikų socializacijos centro Gailių ir Kunionių skyriuose. Teismas nenustatė pakankamo pagrindo pripažinti, kad bendrajame plane numatyta vaikų socializacijos centrų struktūros pertvarka prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, viešojo administravimo efektyvumo ir proporcingumo principams, bendrojo plano 14 punkte nurodytiems tikslams.

23. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė VAĮ, Švietimo įstatymo, Taisyklių ar kitų teisės aktų pažeidimų Ministerijai patvirtinus bendrąjį planą, Ministerija, priimdama sprendimą dėl Centro likvidavimo, neviršijo kompetencijos ir įgyvendino jai priskirtus uždavinius formuoti švietimo teikėjų tinklą. Teismas nustatęs, kad pareiškėjai reikalavimą panaikinti švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. V-439 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos likvidavimo“ grindžia jų nurodytais pažeidimais tvirtinant bendrąjį planą ir jame numatant sprendimą likviduoti Centrą, o kitų savarankiškų ginčijamo įsakymo nepagrįstumo ar neteisėtumo pagrindų nenurodė, konstatavo, kad pagrindo tenkinti skundo reikalavimą ir panaikinti ginčijamą Įsakymą nėra, todėl šį skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas nurodė, kad Ministerijai bendrajame plane numačius likviduoti Centrą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 372 „Dėl Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos nutraukimo“ nutarė nutraukti Centro veiklą, tokiu Nutarimu realizuotas bendrajame plane numatytas sprendimas dėl Centro likvidavimo, Nutarimas priimtas pagal Civiliniame kodekse ir Biudžetinių įstaigų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Ministerija bendrajame plane numačiusi sprendimą likviduoti Centrą nepažeidė teisės aktų nuostatų, o pareiškėjai kitų argumentų, keliančių abejonių dėl Nutarimo teisėtumo, nenurodė, pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio Nutarimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams netenkino (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

25. Teismas nurodė, kad pareiškėjai iš Centro buvo atleisti pagal 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtinto Darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 124 straipsnio 2 punktą (darbo sutartis baigiasi, likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo) ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą (darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama, likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo). Teismas nustatė, kad pareiškėjai reikalavimus panaikinti Centro 2017 m. birželio 2, 5, 7, 8 ir 9 d. įsakymus dėl darbo sutarčių su jais nutraukimo ir įpareigoti Centrą grąžinti juos į darbą, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, grindžia vien tik tuo, kad, jų nuomone, Įsakymas, t. y. darbdavio likvidavimą nustatantis teisės aktas, yra neteisėtas. Atsižvelgęs į tai, kad Įsakymas pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo, teismas nurodė, kad negalima vertinti, jog Centras darbo sutartis su pareiškėjais nutraukė be teisėto pagrindo ar pažeisdamas įstatymų nustatytą tvarką ir tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimų.

III.

26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą dalį, kurioje pareiškėjų skundas buvo atmestas, ir priimti naują sprendimą – tenkinti 2017 m. birželio 20 d. skundo reikalavimus visiškai. Pareiškėjai taip pat prašo netenkinus pirmojo prašymo, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje, kurioje pareiškėjų skundas atmestas, ir

perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.27. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, jog Ministerija motyvuotai pagrindė vaikų socializacijos

tinklo pertvarkymo sprendimus. Pareiškėjai teigia, kad teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštos taisykles vertinant bendrojo plano 9 punkte pateiktą situaciją, kurios pagrindu buvo inicijuotas vaikų socializacijos centrų tinklo pertvarkymas, dėl ko sprendimas šioje dalyje neteisėtas ir nepagrįstas, o švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. V-439 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos likvidavimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 372 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna: veiklos nutraukimo“ panaikinimo pripažintini negaliojančiais.

28. Pareiškėjai pabrėžia, kad nėra pagrįstos analizės, kiek kainuos biudžeto lėšų Gruzdžių vaikų socializacijos centro, Kunionių skyriaus labai blogos būklės apleistos mokyklos (bendro ploto 2 306,13 kv. m.) renovacija, ir kiek kainuotų Centro, kuris vykdo veiklą per du pastatus: mokyklą, kurios bendras plotas yra 1 011,17 kv. m. ir bendrabutį, kurio plotas 1 479,33 kv. m. renovacija. Pareiškėjai nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių nei vieno iš vaikų socializacijos centrų renovacijos kaštų pagrįstumą, o teismas grindė sprendimą Ministerijos surinkta informacija ir nežinia kieno atliktais, nepasirašytais skaičiavimais. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad 2017 m. liepos 21 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo Aprūpinimo centro rašte išvardijamos asmenų pavardės, kurie „skirtinga sudėtimi apvažiavo visus veikiančius vaikų socializacijos centrus“; iš pateiktų sąmatų lieka neaišku, kokie yra taikomi UAB „Sistela“ bendrieji ekonominiai statinių statybos kainų normatyvų rodikliai, neaiški darbų vertė, kiekiai; skaičiavimai atlikti 2014–2015 m. ir jų teisingumas šios bylos nagrinėjimo metu vertintinas kritiškai. Pareiškėjai nurodo, kad nesant jokių objektyvių duomenų, įrodymų analizės, teismas, vertindamas tik atsakovo atsiliepimo priede Nr. 13 pateiktą informaciją, konstatavo, kad „Taigi, bendrajame plane duomenys apie Centro ir kitų centrų būklę bei reikalingas lėšas jų atnaujinimui yra pagrįsti Ministerijos surinkta informacija ir atliktais skaičiavimais“.

29. Pareiškėjai akcentuoja, kad teismas, nevertino pareiškėjų argumentų, kad teiginio: „Investuoti į VSC, išskyrus Gruzdžių VSC, pastatų renovaciją neracionalu, nes pastatai per dideli“ motyvai yra visiškai nesuprantami ir prasilenkiantys su bet kokiu objektyviu ir nešališku aplinkybių vertinimu, be jokių papildomų atsakovo įrodymų ar motyvų, sutiko su jo pozicija.

30. Pareiškėjai nurodo, kad teismas sprendime netyrė ir nevertino teisės akto turinio ir faktinių aplinkybių, esančių byloje, ryšio, be išlygų ir vertinimo sutiko su Ministerijos pozicija, kad „patalpų, skirtų mokinių ugdymui ir socializacijai, neįmanoma pritaikyti pagal švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-839 „Dėl Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo patvirtinimo“ reikalavimus. Pareiškėjų vertinimu, teismas nevertino ir nemotyvavo, kodėl neanalizavo pareiškėjų skunde pateiktų įrodymų, kad: „VSC „Širvėna“ pastatai išsaugoti ir prižiūrėti: pakeisti langai ir durys. 2016 metais uždėti šlaitiniai stogai garažams, renovuota valgyklos salė (priedas Nr. 12). Pažymi, jog įgyvendinant Lietuvos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-839 (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2016 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-I 10 redakcija) patvirtinto „Vaikų socializacijos centro modelio aprašo“ nuostatas VSC „Širvėna“ centro teritorija aptverta, tamsiu paros metu apšviesta, teritorija visą parą stebima vaizdo kameromis. (Aprašo 59 punktas).

31. Pareiškėjų teigimu, atsakovas byloje neįgyvendino įrodinėjimo pareigos (lot. onus probandi) (ABTĮ 56 str.), todėl lieka nepagrįstas ir neteisėtas teismo motyvas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ginčijamame sprendime nurodant, kad „Pareiškėjai nepaneigė Švietimo aprūpinimo centro specialistų atliktų skaičiavimų“.

32. Pareiškėjai pažymi, kad byloje nėra pagrįsta, kokių reikalavimų neatitinka Centras, netirta ir nemotyvuota, ar bendrojo plano pertvarka yra pagrįsta, vertinant, kodėl Centras su turima iš dalies rekonstruota infrastruktūra negali būti toliau paliekamas, galbūt net priskiriant prie Gruzdžių vaikų socializacijos centro, kaip filialą. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas neįrodė, o teismas nepagrįstai sprendime motyvavo, kad Kunionių filialo steigimas yra objektyviai pagrįstas, ekonomiškai efektyviausias ir racionaliausias būdas, užtikrinantis viešojo administravimo efektyvumo principo įgyvendinimą. Pareiškėjų vertinimu, sprendimo motyvų nebuvimas šioje dalyje iš esmės pažeidžia viešą interesą – biudžeto lėšų naudojimą neracionaliais tikslais.

33. Pareiškėjai, remdamiesi atsakovo atsiliepimo priede Nr. 17 pateikta informacija apie mokinių skaičių mažėjimą (berniukų faktinį skaičių vaiko socializacijos centre) nurodo, kad realiai berniukų skaičius nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. buvusio 58, ir 2017 m. gegužės 2 d. buvusio 60 mokinių nemažėjo, tačiau tendencingai Centre šis skaičius buvo mažinamas nuo 15 iki 0. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas nepateikė jokių pagrindžiančių duomenų, o teismas sprendime nepagrįstai laikė kaip savaime įrodytą atsakovo aplinkybę, jog dėl objektyvaus mokinių skaičiaus mažėjimo (kuris vyko ilguoju laikotarpiu, tačiau ne analizuojamais 2016–2017 m.) ir dėl Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro

motyvuotų ir pagrįstų sprendimų (kurių atsakovas nepateikė į bylą), parenkant vaikų socializacijos centrą, buvo pagrįstai ir motyvuotai nesiųsti mokiniai į Centrą. Pareiškėjų vertinimu, teismas netyrė ir nevertino, kodėl tik Centre 2016 m. gruodžio 19 d. pakeitus nuostatus buvo 50 procentų sumažintas mokinių skaičius, kai tuo tarpu kituose centruose nuostatai dėl maksimalaus mokinių skaičiaus nebuvo keičiami. Pareiškėjų nuomone, teismo sprendime padaryta išvada, jog dėl bendro mokinių skaičiaus visiems vaikų socializacijos centrams mažinamas maksimalus mokinių skaičius, yra neteisėta ir nepagrįsta, o šios išvados pagrindu bendrojo plano 13.3 papunktyje pateikti neobjektyvūs duomenys apie 2017 m. vaikų socializacijos centruose vienam mokiniui metams vidutiniškai skirtas sumas (kurios skaičiuojamos nuo maksimalaus mokinių skaičiaus).

34. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

35. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštos taisykles, vertinant bendrojo plano 9 punkte pateiktą situaciją, kurios pagrindu buvo inicijuotas vaikų socializacijos tinklų pertvarkymas, dėl ko teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, o Įsakymas ir Nutarimas pripažintini negaliojančiais. Atsakovas nurodo, kad bendrojo plano 9 punkte pateikti duomenys apie vaikų socializacijos centrų pastatų būklę, numatyta, kad vien tik pastatų remontui reikėtų virš 6 mln. Eur, neskaičiuojant vidinių erdvių pertvarkos, aprūpinimo nauja įranga, mokymo priemonėmis. Atsakovas nurodo teismui pateikęs įrodymus, patvirtinančius, kad bendrajame plane informacija apie vaikų socializacijos centrų pastatų būklę ir jiems atnaujinti reikalingus statybos darbus pagrįsta objektyviai surinktais duomenimis, visų pirma, pačių vaikų socializacijos centrų teiktomis ataskaitomis švietimo informacinėje sistemoje ir Ministerijos Švietimo aprūpinimo centro pateiktais duomenimis. Atsakovas teigia, kad preliminarūs renovacijos kaštai apskaičiuoti vadovaujantis surinktais duomenimis pagal UAB „Sistela“ bendruosius ekonominius statinių statybos kainų normatyvus. Atsakovo vertinimu, duomenys apie centrų pastatų būklę buvo iš kelių šaltinių, sistemiškai išanalizuoti ir pakankami informacijai apie centrų pastatų būklę bendrajame plane konstatuoti.

36. Atsakovas pabrėžia, kad sprendimo dėl Centro veiklos likvidavimo priėmimui duomenys apie pastatų būklę nebuvo esminiai ar lemiantys, nes sprendimo priėmimas buvo grindžiamas kitais argumentais, reikšmingais efektyvaus švietimo tiekėjų tinklo formavimui. Atsakovas nurodo, kad byloje yra duomenys, kodėl būtent Centras likviduojamas iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. (berniukų vaikų socializacijos centrų aiškus perteklius, įstaigos geografinė padėtis, pasikartojantys teisės aktų pažeidimai ir kita).

37. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų išskirtas teismo sprendimo teiginys: „Ministerija rėmėsi Ministerijos Švietimo aprūpinimo centro specialistų atliktais skaičiavimais bei kitais surinktais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjai jokiais įrodymais nepaneigė“ reiškia, kad byloje pareiškėjai nepateikė įrodymų priešingų ar paneigiančių ministerijos pateiktus įrodymus dėl vaikų socializacijos pastatų būklės.

38. Atsakovas pažymi, kad bendrojo plano 13.3 papunktyje pateikti duomenys apie finansavimą 2017 m. vaikų socializacijos centruose, todėl vaikų skaičiaus kitimas teismo sprendime analizuotas ir vertintas tiek, kad pakaktų teismui įsitikinti, kad bendrajame plane pateikti duomenys apie vieno vaiko finansavimą 2017 metais yra objektyvūs ir pagrįsti. Atsakovas nurodo, kad finansavimas 2017 metams vienam mokiniui paskaičiuotas įstaigai patvirtintus 2017 metų biudžeto asignavimus dalinant iš vaikų socializacijos centro nuostatuose įtvirtinto maksimalaus vaikų skaičiaus, todėl mokinių mažėjimas Centre nuo 2017 m. sausio 1 d. jokios įtakos neturi ir nėra reikšmingas bylos nagrinėjimui.

39. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjai teigia, kad 2016–2017 mokslo metais vaikai neskiriami į Centrą nepagrįstai ir neteisėtai, tačiau šių teiginių nepagrindžia. Atsakovas pateikė Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro informaciją apie vaikų socializacijos centrų parinkimą nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. bei nurodo, kad pagal Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo 27 punktą, mokinių skaičius klasėje negali būti didesnis kaip 8 mokiniai, o Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro pateikta informacija įrodo, kad vaikų socializacijos centrų parinkimas buvo vykdomas vadovaujantis Vaikų socializacijos centro tvarkos parinkimo tvarko aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-761, nustatytais kriterijais ir tvarka. Atsakovo vertinimu, tai paneigia bet kokius pareiškėjų teiginius dėl neteisėto vaikų neskyrimo į Centrą. Atsakovas nurodo, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. Centre mokėsi 15 mokinių, o 2017 m. sausio 1– 12 d., taigi per minėtą laikotarpį Centre mokinių skaičius sumažėjo 3 mokiniais. Atsakovo vertinimu, toks mažėjimas objektyviai pateisinamas ir pagrįstas.

40. Atsakovas Centras atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

41. Atsakovas Centras nurodo, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog nebuvo konsultuotasi ir tinkamai informuota Centro bendruomenė apie numatomus sprendimus dėl Centro likvidavimo. Atsakovas Centras pažymi, kad tik tinkamai įvykdžius konsultavimo ir derinimo procedūras, buvo patvirtintas bendrasis planas, kuris, atsakovo Centro duomenimis, atitinkamai per nustatytą laiką nebuvo skundžiamas.

42. Atsakovas Centras pažymi, kad apie vaikų, skiriamų į vaikų socializacijos centrus, skaičiaus mažėjimą žinojo ir buvo informuotas tinkamai. Tai pagrindžia Centro raštai, kuriais prašoma patvirtinti klasių komplektus 2016–2017 m. m. ir švietimo ir mokslo ministro įsakymai, kuriais patvirtinti klasių komplektai, taip pat kiekvieną pirmadienį elektroniniu paštu teikiama informacija apie vaikų skaičių centruose bei gaunama apibendrinta informacija apie vaikų skaičių iš Ministerijos.

43. Atsakovas Centras nurodo, kad tik nelikus Centre mokinių, buvo nutraukta veikla, o sumažėjus mokinių skaičiui atsirado faktinis ir teisinis pagrindas keisti Centro nuostatus. Atsakovas Centras nurodo, kad Centro likvidavimas buvo būtina ir proporcinga priemonė.

Teisėjų kolegija


44. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-439 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos likvidavimo“, Centro 2017 m. birželio 2, 5, 7, 8 ir 9 d. įsakymų dėl darbo sutarčių nutraukimo su pareiškėjais bei įpareigojimo grąžinti pareiškėjus į darbą ir priteisti atitinkamas kompensacijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamus administracinius aktus neteisėtais, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

46. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje jų skundas buvo atmestas, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingas teisės normas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nebuvo tiriamas ir vertinamas teisės akto turinio ir faktinių aplinkybių esančių byloje ryšys, kai kurie pareiškėjų skundai argumentai net nebuvo vertinti, todėl teismo sprendimas vertintinas kaip priimtas be motyvų ir neištyrus įrodymų.

47. Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnį administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, jame taip pat nurodyta, kad teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, neturi teisinio pagrindo vertinti pareiškėjų argumentų dėl iki ginčijamu sprendimu egzistavusios Centro patalpų būklės, taip pat atsakovo faktinių galimybių atlikti patalpų renovavimo darbus. Todėl pareiškėjų argumentai, kad byloje nėra pagrįsta, kokių reikalavimų neatitinka Centras, netirta ir nemotyvuota, ar bendrojo plano pertvarka yra pagrįsta, kodėl Centras su turima iš dalies rekonstruota infrastruktūra negali būti toliau paliekamas, o biudžeto lėšos naudojamos neracionaliais tikslais, yra nevertintini remiantis ABTĮ 3 straipsniu.

48. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visų pirma būtina įvertinti byloje taikytiną teisinį reguliavimą.

49. Ginčui aktualios redakcijos Švietimo įstatymas (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1909 redakcija), nustatantis Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje, be ko, numato, kad: savivaldybės atstovaujamoji institucija (taryba) įgyvendina valstybinę švietimo politiką savivaldybėje, nustato ilgalaikius švietimo plėtros tikslus ir priemones jiems pasiekti; steigia, reorganizuoja ir likviduoja savivaldybės administracijos švietimo padalinius; formuoja ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo programas teikiančių mokyklų tinklą, sudaro sąlygas vaikų privalomajam švietimui vykdyti. Inicijuoja, kad būtų formuojamas gyventojų poreikius atitinkantis profesinio mokymo ir suaugusiųjų švietimo teikėjų tinklas, savarankiškai formuoja neformaliojo švietimo teikėjų tinklą (Švietimo įstatymo 58 str. 1 d. 1–3 p.); savivaldybė

privalo turėti optimalų pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį asmenų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, ir pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų tinkle (Švietimo įstatymo 28 str. 6 d.); mokyklų (išskyrus aukštąsias mokyklas), vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklas kuriamas vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis ir mokyklų bendruomenių nutarimais, jeigu šie neprieštarauja nurodytoms taisyklėms. Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės, vadovaudamosi šiomis taisyklėmis, tvirtina ir įgyvendina mokyklų tinklo pertvarkos bendruosius planus (Švietimo įstatymo 28 str. 8 d.).

50. Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės, be kita ko, nustatė, jog mokyklų tinklo kūrimo planavimo ir įgyvendinimo procesas susideda iš 3 stadijų: inicijavimo, įgyvendinimo ir įtvirtinimo (Mokyklų tinklo kūrimo taisyklių 34 p.); inicijavimo stadijoje: rengiamas Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano projektas: pagrindžiama planuojama mokyklų tinklo pertvarka, nustatomas jos strateginis tikslas, uždaviniai, prioritetai, pagrindinių rezultatų rodikliai ir numatomas mokyklų tinklo pertvarkos vertinimas; Mokyklų tinklo pertvarkos bendrajam planui įgyvendinti rengiami jo priedai: Mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ir struktūrinių pertvarkymų planas, Mokytojų kvalifikacijų atnaujinimo ir įdarbinimo planas ir Mokinių vežiojimo užtikrinimo planas; konsultuojamasi dėl mokyklų tinklo kūrimo, Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano projektas derinamas su įvairiomis interesų grupėmis pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą; Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektai viešai svarstomi, derinami su mokyklų bendruomenėmis ir kitomis interesų grupėmis. Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektai tobulinami atsižvelgiant į mokyklų bendruomenių nutarimus, jeigu šie neprieštarauja šioms taisyklėms. Kai savivaldybės pavienės bendrojo ugdymo mokyklos bendruomenės sprendimas prieštarauja Mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ir struktūrinių pertvarkymų plano projekte numatytam mokyklos reorganizavimui, likvidavimui ar pertvarkymui, siūlymus pateikia Švietimo ir mokslo ministerija. Savivaldybės taryba, įvertinusi Švietimo ir mokslo ministerijos išvadas ir pasiūlymus, tvirtina savivaldybės Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektus; Savivaldybės Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektus rengia savivaldybės vykdomoji institucija, tvirtina savivaldybės atstovaujamoji institucija (35–35.5 p.); įgyvendinimo stadijoje savivaldybės priima ir įgyvendina sprendimus dėl konkrečių Mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ar jų struktūrinių pertvarkymų pagal Mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ir struktūrinių pertvarkymų planą, Mokytojų kvalifikacijų atnaujinimo ir įdarbinimo planą ir Mokinių vežiojimo užtikrinimo planus (Taisyklių 36 p.); įtvirtinimo stadijoje įsteigtoms, reorganizuotoms, pertvarkytoms mokykloms ir mokykloms, kurių struktūra pertvarkoma, teikiama pagalba, skatinanti siekti geros mokinių ugdymosi kokybės ir kurti aukštos kultūros organizaciją; didinamas švietimo sistemos veiksmingumas – investuojamos savivaldybių ir valstybės lėšos į reorganizuotų ir pertvarkytų mokyklų materialinę bazę, jos aprūpinamos naujomis technologijomis, mokymo priemonėmis. Toliau atnaujinamos mokytojų kvalifikacijos, jie įdarbinami. Vykdoma Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano įgyvendinimo stebėsena, prireikus jis tobulinamas (Taisyklių 37 p.); kiekvienoje mokyklų tinklo pertvarkos stadijoje visuomenei teikiama informacija apie vykstančius procesus (Taisyklių 38 p.).

51. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015 išaiškino, jog savivaldybės turi pareigą konsultuotis su mokyklų bendruomenėmis, kitomis interesų grupėmis tik rengiant mokyklų bendrojo plano projektą, o kitose mokyklų tinklo pertvarkos stadijose savivaldybės privalo informuoti visuomenę apie vykstančius procesus.

52. Kaip nustatyta byloje pateiktais įrodymais, šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Ministerijos atstovai Centro darbuotojus informavo apie planus likviduoti Centrą, šio planuojamo sprendimo motyvus, išklausė Centro darbuotojų, profesinių sąjungų atstovų nuomonę dėl Centro galimo likvidavimo, numatomų steigti vaikų socializacijos centrų parinkimo, darbuotojų parengimo ir kt., informavo darbuotojus, kad bus tęsiamas plano svarstymas, vyks susitikimas su visų vaikų socializacijos centrų direktoriais; bendrojo plano projektas buvo apsvarstytas vaikų socializacijos centrų direktorių pasitarime; Ministerijos atstovai susitiko su Centro bendruomene, susitikime dalyvavo 35 Centro darbuotojai, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkai; Bendrojo plano projektas 2017 m. kovo 7 d. buvo paskelbtas Ministerijos tinklapyje, pateiktas derinti visoms bendrojo ugdymo mokykloms, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Ministerija; taip pat bendrojo plano projektą svarstė Centro taryba; Ministerija Centro tarybos sprendimą įvertino ir pateikė motyvuotus paaiškinimus Centro tarybos pirmininkei; Biržų rajono savivaldybės meras 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. SN-527 neprieštaravo dėl Centro likvidavimo (t. 4, e. b. l. 12–13, 14–18, 19–60, 62–65, 67–70, 71–105).

53. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodytais veiksmais iš esmės buvo pasiektas

konsultavimosi ir informavimo tikslas, t. y. konsultavimo ir derinimo procedūros buvo įvykdytos tinkamai ir Švietimo įstatymo 28 straipsnio 5 dalis bei Taisyklių 35.3–35.4 papunkčiai (įtvirtinantys pareigą konsultuotis su gyventojais ar jų grupėmis, derinti ir viešai svarstyti mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano projektą su mokyklų bendruomenėmis, įvairiomis interesų grupėmis, savivaldybėmis) nebuvo pažeisti. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingas teisės normas.

54. Iš pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jie iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes šiam ginčui išnagrinėti.

55. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1023-520/2019).

56. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Ministerijos Įsakymas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas rėmėsi ir pasisakė tiek dėl pareiškėjų, tiek dėl atsakovo argumentų, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, skundžiamame teismo sprendime buvo pateiktas atsakovų veiksmų vertinimas ir kitų byloje surinktų įrodymų analizė, apibendrinti įrodymai, padarytos atitinkamos išvados dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

57. Primintina, kad Ministerija savo sprendimus likviduoti Centrą iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. motyvavo argumentais, kad pagal turimą mokinių skaičių reikėjo optimizuoti vaikų socializacijos centrus berniukams; berniukai, atsižvelgiant į amžių, skiriami į Kauno vaikų socializacijos centrą, Vėliučionių, Gruzdžių vaikų socializacijos centrą ir Centrą; vienodas programas vykdo Kauno vaikų socializacijos centras ir Centras; Centras yra valstybės pakraštyje, sunkiai pasiekiamas tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams; pasikartojantys teisės aktų pažeidimai Centro administracijos veikloje. Ministerija teigė, kad vykdydama vaiko socializacijos centrų tinklo pertvarką, vadovavosi viešojo administravimo efektyvumo ir proporcingumo principais.

58. Pagal Taisyklių 35 punktą rengiant bendrojo plano projektą pagrindžiama planuojama mokyklų tinklo pertvarka, nustatomas jos strateginis tikslas, uždaviniai, prioritetai, pagrindinių rezultatų rodikliai ir numatomas mokyklų tinklo pertvarkos vertinimas.

59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad Ministerija netinkamai ir nemotyvuotai pagrindė vaikų socializacijos tinklo pertvarkymo sprendimus.

60. Kaip matyti iš bendrojo plano 9 punkto, prasčiausia pastatų būklė yra Centre, reikalingas kapitalinis remontas pastatų išorinėms sienoms, pamatams, stogams, sanitariniams mazgams, šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos, elektros sistemoms, investuoti į vaikų socializacijos centrų (išskyrus Gruzdžių vaikų socializacijos centro), pastatų renovaciją neracionalu, nes pastatai per dideli, patalpų, skirtų mokinių ugdymui ir socializacijai, neįmanoma pritaikyti pagal tuo metu galiojusio švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. V-839 „Dėl Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo patvirtinimo“ reikalavimus ir vien tik pastatų remontui reikėtų virš 6 mln. Eur (neskaičiuojant vidinių erdvių pertvarkos, aprūpinimo nauja įranga, mokymo priemonėmis).

61. Šias išvadas pagrindžia į bylą pateikti įrodymai (t. y. Centro (ir kitų centrų) teiktos ataskaitos švietimo informacinėje sistemoje (t. 4, e. b. l. 110–115), Centro ataskaita apie reikalingus kapitalinio ir paprasto remonto darbus Centro pastatams (t. 4, e. b. l. 122), Ministerijos Švietimo aprūpinimo centro atstovų kartu su Ministerijos atstovų bei

inžinierių lankymasis 2014–2015 m. visuose veikiančiuose vaikų socializacijos centruose ir centrų patalpų atnaujinimui reikalingų lėšų preliminarūs apskaičiavimai (t. 4, b. l. 123-138)), patvirtinantys, jog bendrajame plane nurodyta informacija yra pagrįsta objektyviai surinktais duomenimis, taip pat buvo atliktas kiekvieno vaikų socializacijos centro pastatų remontui reikalingų kaštų vertinimas. Be to, byloje nustatytais duomenimis, 2016 m. rugsėjo 5 d. visuose centruose buvo žymiai mažiau mokinių, nei juose nustatytas maksimalus skaičius, šią dieną Centre buvo 15 mokinių iš 24 maksimalaus mokinių skaičiaus; 2016 m. gruodžio 19 d. duomenimis Centre buvo 12 mokinių, toks pat skaičius išliko ir 2017 m. sausio 2 d. (t. 4, e. b. l. 222–224). Taip pat įvertinus aplinkybes, kad vaikų socializacijos centrų tinklo pertvarką atsakovas inicijavo atsižvelgęs į Valstybės kontrolės 2013 m. liepos 30 d. raštu Nr. (S-(50-2942–1873 pateiktas rekomendacijas bei Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos 2015 m. sausio 29 d. ataskaitos Nr. 2014/1-(60(30) išvadas (t. 4, e. b. l. 170–200, 210–221), ir atsakovui nurodžius, kad centrų pertvarka buvo vykdoma įgyvendinant Kompleksiškai teikiamos pagalbos, specialiojo ugdymo mokyklų/centrų ir vaikų socializacijos centrų veiklos kokybės gerinimo 2015–2017 metų tarpinstitucinį veiksmų planą, patvirtintą švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1325 ir suderintą su kitomis ministerijomis (kuriame numatyta, kad įgyvendinant vaikų socializacijos centrų struktūrinius pokyčius bus mažinamas vaikų skaičius centruose, pasirengta naujo tipo vaikų socializacijos centro steigimui, laipsniškai vykdoma esamų centrų pertvarka, prireikus, steigiami naujo tipo vaikų socializacijos centrai), priešingai, nei nurodo pareiškėjai, darytina išvada, kad Ministerija tinkamai ir motyvuotai pagrindė ginčijamus vaikų socializacijos tinklo pertvarkymo sprendimus, šių sprendimų priežastis, bendrojo plano 13.3 papunktyje išdėstyti duomenys yra objektyvūs, pagrįsti ir Taisyklių 35 punkto pažeidimų nenustatyta.

62. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti ginčijamo švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-439 „Dėl vaikų socializacijos centro „Širvėna“ veiklos likvidavimo“. Nėra pagrindo tenkinti ir kitų pareiškėjų skunde nurodytų reikalavimų (t. y. Centro 2017 m. birželio 2, 5, 7, 8 ir 9 d. įsakymų ir įpareigojimo grąžinti pareiškėjus į darbą bei vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pareiškėjams), kadangi pareiškėjai šiuos reikalavimus grindė būtent Įsakymo neteisėtumu, o nenurodžius kitų Centro 2017 m. birželio 2, 5, 7, 8 ir 9 d. įsakymų nepagrįstumo priežasčių, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai vertino, jog Centras darbo sutartis su pareiškėjais nutraukė esant teisėtam pagrindui ir nepažeisdamas įstatymų nustatytos tvarkos.

63. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, materialinės teisės aiškinimu ir taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

64. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

65. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų S. S., R. V., V. S., R. U., D. R., O. Š., U. E., V. S., R. S., N. B., D. S., L. M., A. A., D. D., L. D., B. M., J. S., A. P., S. Č., G. S., V. B., A. N., K. S., R. M., A. O. (A. O.), V. Č., K. Z., V. D., B. P., J. Ž., P. K., R. Ž., R. V. ir

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. R. (I. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. R. (I. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas I. R. (I. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00824 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui I. R.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą tenkinti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą dėl leidimo išdavimo.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) 2018 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjant prašymą, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė) buvo pateiktas paklausimas dėl informacijos suteikimo, tačiau ji atsakymą pateikė tik 2018 me tų rugsėjo mėnesį. Įvertinęs duomenis, Departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“ nėra subjektas, dirbantis statybos srityje, o teikia laikino įdarbinimo paslaugas, suteikdamas savo darbuotojus kitiems ūkio subjektams, todėl Departamentas nusprendė, kad pareiškėjas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7d500ed0aef511e98451fa7b5933515d

neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų. Pareiškėjo nuomone, Departamentas netinkamai įvertino duomenis apie UAB „Gilsta“ veiklą. Statybos rangos sutartys patvirtina, kad Bendrovės darbuotojai dirbdavo tik tuose statybos objektuose, dėl kurių yra sudarytos pačios Bendrovės sutartys. Apmokėjimas už atliktus statybos darbus vykdomas pagal užsakovo ir rangovo, t. y. UAB „Deneca“ ir UAB „Gilsta“ pasirašytus darbų atlikimo aktus, apmokėjimą atliekant bankiniu pavedimu į UAB „Gilsta“ banko sąskaitą Lietuvoje. Visi darbuotojai yra registruoti, už juos mokami mokesčiai, o UAB „Gilsta“ balansas bei pelno ir nuostolių ataskaita patvirtina realią Bendrovės ūkinę veiklą. Departamentas nepagrįstai sprendė, jog Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Taip pat nepagrįsta Sprendimo išvada, jog Bendrovei nevykdant statybos veiklos, ji turi kreiptis į teritorinę darbo biržą gauti atskirą išvadą dėl pareiškėjo profesinės atitikties Lietuvos darbo rinkai. Teisės aktuose nėra nustatytas imperatyvus reikalavimas, kad ūkio subjekto įstatuose statybos veikla būtų užfiksuota atskiru įrašu. Departamentas taip pat netinkamai įvertino UAB „Gilsta“ darbuotojų paaiškinimus. Bendrovės buhalterė dirba ir vienintelio partnerio UAB „Deneca“ buhaltere, todėl jai nėra būtina būti UAB „Gilsta“ darbo vietoje, tokia pareiga neįtvirtinta ir teisės aktuose. Departamentas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog darbo užmokestis mokamas grynaisiais pinigais, kurį nuolat moka užsakovo UAB „Deneca“ direktorius, neįvertinęs aplinkybės, jog atsidaryti banko sąskaitą užsieniečiui yra itin sudėtinga. Darbo užmokestį UAB „Gilsta“ darbuotojams tik vieną kartą išmokėjo darbų užsakovo atstovas, gavęs pinigus ir žiniaraštį iš UAB „Gilsta“ buhalterės, nes tuo metu nebuvo pastarosios bendrovės direktoriaus. Pareiškėjas paaiškino, kad statybos objektas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo užbaigtas 2018 m. birželio 30 d., o Departamento darbuotojai apsilankė ir atliko patikrinimą 2018 metų rugsėjo mėnesį, todėl objekte nerado dirbančių asmenų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsiliepime Departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų

sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, nes pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, deklaravo, jog ketina dirbti elektriku UAB „Gilsta“ statybos srityje, tačiau faktiškai elektriku UAB „Gilsta“ nedirbo. Buvo nustatyta, kad Bendrovė Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas yra UAB „US Baltic“. Departamentui ši bendrovė yra žinoma kaip užsiimanti įmonių steigimu Lietuvos Respublikoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, kurių daugumos tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. UAB „Gilsta“ registracijos adresas nuo 2018 m. vasario 5 d. nurodytas (duomenys neskelbtini), šiuo adresu nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės, o atliekant patikrinimus nustatyta, kad įmonių veikla nėra vykdoma. Kadangi pareiškėjo tikslas Lietuvos Respublikoje yra darbas elektriku Bendrovėje, kurios deklaruojami tikslai neatitinka minėto užsieniečio veiklos pobūdžio, Departamentas 2018 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu išsiuntė raštą Nr. (15/4-20)10K-29038, kuriame pažymima, kad Bendrovė, ketinanti įdarbinti užsieniečius, turinčius profesiją, kuri yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, turi vykdyti veiklą pagal atitinkamos ekonominės veiklos rūšį ir Bendrovės veikla turi būti priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai. Bendrovė prašomų duomenų nepateikė. Įvertinus duomenis, buvo padaryta išvada, kad Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, ir pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turi kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Departamento turimais duomenimis, Bendrovė į teritorinę darbo biržą nesikreipė, Lietuvos darbo birža nėra priėmusi sprendimo dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojams darbo užmokestį išmoka UAB „Deneca“ direktorius, taigi faktiškai įdarbinami darbuotojai dirba kitoje įmonėje. Bendrovės direktorius 2018 m. rugsėjo 18 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad vadovas yra O. V., kuris dirba nuotoliniu būdu ir Bendrovės ofise niekada nėra buvęs. Bendrovės direktorius nenurodė statybų objektų, nes, jo teigimu, darbą statybose organizuoja Bendrovės vadovas. Bendrovės vyriausiosios buhalterės 2018 m. rugpjūčio 1 d. pateiktame paaiškinime nurodyta, kad statybos objektai yra Belgijoje ir Švedijoje, o pati Bendrovė yra UAB „Deneca“ subrangovas. Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi), o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje, nors pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti. Bendrovės veiklos apibūdinimas jos įstatuose, t. y. kad Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, neįrodo, jog UAB „Gilsta“ užsiima statybų veikla.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo I. R. skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti elektriku Lietuvos Respublikoje, 2018 m.

liepos 9 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas Sprendime konstatavo, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kadangi pareiškėjas neatvyksta dirbti į UAB „Gilsta“, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, elektriku. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, deklaravo, kad ketina dirbti elektriku Bendrovėje statybos srityje. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad Bendrovė Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas – UAB „US Baltic“, Bendrovės registracijos adresas iki 2018 m. vasario 5 d. buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. vasario 5 d. – (duomenys neskelbtini). Juridinių asmenų registro duomenimis, Bendrovės veiklos tikslai yra: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

7. Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu išsiuntė Bendrovės direktoriui adresuotą raštą Nr. (15/4-20) 10K-29038 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriame buvo prašoma pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus. Iki 2018 m. rugsėjo 24 d. Departamentas negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje. Ši aplinkybė buvo įvertinta kartu su kitais duomenimis (registrų duomenimis, patikrinimo vietoje rezultatais ir kt.). Atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, ir pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turi kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Departamento turimais duomenimis, Bendrovė į teritorinę darbo biržą dėl šio užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams nesikreipė, Lietuvos darbo birža nėra priėmusi sprendimo dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

8. Teismas taip pat nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. Departamentas gavo Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-32810 „Dėl užsieniečių darbo įmonėse“, kuriame pažymima, jog Bendrovės vyriausioji buhalterė S. K. Migracijos valdybai paaiškino, kad Bendrovės direktorius yra O. V., pagal kurio nurodymus S. K. rūpinasi darbo sutarčių su užsieniečiais sudarymu. S. K. taip pat nurodė, kad Bendrovės darbuotojams atlyginimai mokami grynaisiais pinigais, o darbo užmokesčio pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda Bendrovės paslaugų užsakovui – UAB „Deneca“ direktoriui, kuris susitinka su darbuotojais ir išmoka jiems darbo užmokestį. S. K. taip pat nurodė, kad Bendrovės pagrindinė veikla yra įvairūs statybos darbai, o statybos objektas šiuo metu yra adresu: (duomenys neskelbtini).

9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog Bendrovės darbuotojams darbo užmokestį išmoka kitos įmonės direktorius, patvirtina, kad faktiškai Bendrovės įdarbinami darbuotojai dirba ne Bendrovėje, bet kitoje įmonėje. Bendrovės direktorius V. K. Migracijos valdybai 2018 m. rugsėjo 18 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad Bendrovės vadovas yra O. V., o jis dirba nuotoliniu būdu ir Bendrovės ofise adresu: (duomenys neskelbtini), niekada nėra buvęs. V. K. negalėjo nurodyti Bendrovės statybų objektų, nes, jo teigimu, darbą statybose organizuoja Bendrovės faktinis vadovas O. V. V. K. taip pat teigė, kad, jo duomenimis, vienas statybos objektas yra Belgijoje. 2018 m. rugpjūčio 1 d. Bendrovės vyriausiosios buhalterės Migracijos valdybai pateiktame paaiškinime nurodyta, kad Bendrovės objektai yra Belgijoje ir Švedijoje, o pati Bendrovė yra UAB „Deneca“ subrangovas. V. K. taip pat paaiškino, kad Bendrovės veiklą patvirtinančių sutarčių pateikti negali, kadangi jas turi faktinis Bendrovės vadovas O. V., o kol jis yra išvykęs į Ukrainą, darbą statybų objektuose kontroliuoja UAB „Deneca“ direktorius A. U.

10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, įskaitant pareiškėją, faktiškai dirbo ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems mokėjo darbo užmokestį ir kuris kontroliavo jų darbus statybų vietose. Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl realaus Bendrovės įdarbinamų užsieniečių darbo Bendrovėje. Tai reiškia, kad Bendrovė statybų veikla neužsiima, t. y. jokių statybos objektų, kuriuose atlieka darbus ir kuriems atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

11. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 58 straipsnio 11 punkte nustatytos aiškios sąlygos, kokie užsieniečiai yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, t. y. kokiems užsieniečiams yra netaikomas darbo rinkos poreikio

vertinimas, ir todėl jiems gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi be sprendimo dėl užsieniečio atitikimo Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Vadovaujantis Įstatymo 62 straipsniu, užsienietis gali įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį (1 d.), o darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus (2 d.). Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui).

12. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje, todėl pareiškėjui taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Byloje nustatyta, kad Bendrovė į teritorinę darbo biržą dėl šio užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams nesikreipė ir Lietuvos darbo birža nėra priėmusi sprendimo dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

III.

13. Pareiškėjas I. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų tyrimo ir sprendimų motyvavimo, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas teigia, kad kartu su pareiškimu pateikė UAB „Gilsta“ darbuotojų, apdraustų Valstybinio socialinio draudimo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) sąrašą, kuriame yra ir pareiškėjas, VSDFV įmokų pažymą, iš kurios matyti, kad nė dėl vieno darbuotojo UAB „Gilsta“ neturi įmokų įsiskolinimo, UAB „Gilsta“ balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, iš kurių matyti realiai vykdomos veiklos teigiami finansiniai rezultatai, taip pat statybos rangos sutartis, pagal jas Bendrovės atliktų darbų priėmimo aktus, apmokėtas sąskaitas. Pirmosios instancijos teismas šių rašytinių įrodymų neįvertino ir neištyrė, rėmėsi tik atsakovo surinktais įrodymais ir argumentais, todėl išvados, kad Bendrovė nevykdo veiklos statybų sektoriuje, nepagrįstos byloje esančiais įrodymais. Departamentas pareiškėjo pateiktų įrodymų apie realią Bendrovės veiklą statybos srityje ir realų pareiškėjo darbą Bendrovėje neginčijo. Tokia atsakovo pozicija suponuoja sutikimą su įrodymais ir aplinkybėmis, kurias pareiškėjas įrodinėja, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios atsakovo pozicijos tinkamai nevertino, o atkartojo atsakovo Sprendime darytų prielaidų apie nevykdomą statybos veiklą faktinį pagrindimą, kuris tėra atskirų buvusių faktinių aplinkybių, išimtų iš bendro konteksto, interpretavimas pareiškėjo ir UAB „Gilsta“ nenaudai. Generalinis rangovas vadovauja statybos darbų eigai objekte, nes tik jis atsako užsakovui už atliktų statybos darbų apimtį ir kokybę. Todėl aplinkybė, jog UAB „Deneca“ vadovas statybos objekte nurodo subrangovo UAB „Gilsta“ darbuotojams kur, kada ir kokius darbus būtina atlikti, negali būti vertinama kaip šių darbuotojų perėjimas į UAB „Deneca“ jurisdikciją darbo teisės prasme. Tai, kad generalinio rangovo vadovas, nesant subrangovo vadovo, jo pavedimu išmoka subrangovo darbuotojams atlyginimą iš subrangovo skirtų pinigų pagal subrangovo buhalterio paruoštą mokėjimo dokumentą, taip pat nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog tuo subrangovo darbuotojai tampa generalinio rangovo darbuotojais. Ši aplinkybė buvo įvertinta neteisingai ir šališkai bei visiškai nepagrindžia UAB „Gilsta“ darbuotojų perdavimo kitai įmonei. Tai, kad UAB „Gilsta“ yra savarankiškai veikianti statybos bendrovė, kurioje pagal darbo sutartį dirba pareiškėjas, patvirtina su skundu bei apeliaciniu skundu teikiami įrodymai.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.16. Atsiliepime į apeliacinį skundą Departamentas nurodo, kad argumentus dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

išdėstė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, o pareiškėjo teiginiai, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo motyvai dėl Bendrovės nevykdomos veiklos ir darbuotojų darbo kitose statybos bendrovėse neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, yra deklaratyvaus pobūdžio. Departamento teigimu, priimdamas Sprendimą, jis įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, Bendrovei buvo suteikta galimybė pateikti papildomus duomenis, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nauji pareiškėjo su skundu pateikiami dokumentai negali būti vertinami šios bylos kontekste, o pareiškėjas skunde teismui rėmėsi atsakovo neištirtais duomenimis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiktos VSDFV pažymos neįrodo Bendrovės veiklos vykdymo statybų sektoriuje, o vien tik aplinkybė, kad buvo sudarytos darbo sutartys ir

mokamas darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmokos, neįrodo, jog darbuotojai realiai dirbo Bendrovėje ar kad Bendrovė užsiima statybų veikla. Atvejai, kai užsieniečiai faktiškai dirba pas laikinojo darbo naudotoją pastarajam prižiūrint ir vadovaujant, o ne pas konkretų darbdavį, nurodytą užsieniečio prašyme išduoti leidimą gyventi, neatitinka Įstatymo užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos.

Teisėjų kolegija


17. Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad UAB „Gilsta“ įdarbinami užsieniečiai, įskaitant pareiškėją, faktiškai dirbo ne UAB „Gilsta“, bet UAB „Deneca“, taip pat kad UAB „Gilsta“ statybų veikla neužsiima, t. y. jokių statybos objektų, kuriuose atlieka darbus ir kuriems atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi.

19. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, jog UAB „Gilsta“ yra savarankiškai veikianti statybos bendrovė. Pasak pareiškėjo, aplinkybė, kad generalinio rangovo (UAB „Deneca“) vadovas, nesant subrangovo (UAB „Gilsta“) vadovo, jo pavedimu išmoka subrangovo darbuotojams atlyginimą iš subrangovo skirtų pinigų pagal subrangovo buhalterio paruoštą mokėjimo dokumentą, nėra pagrindas teigti, jog subrangovo darbuotojai tampa generalinio rangovo darbuotojais.

20. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame (pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymo pateikimo metu galiojusi redakcija) nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 str. 1 d. 4 p.). Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (44 str. 1 d. 3 p. a–c pp.). Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Šį sąrašą Lietuvos darbo biržos direktorius kiekvienų metų pusmečiui tvirtina remdamasis Lietuvos darbo biržos atliekama darbo rinkos stebėsena, padėties darbo rinkoje vertinimu ir jos pokyčių prognoze (44 str. 2 d.). Jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (44 str. 7 d.).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, išnagrinėjusi tarp šalių kilusį ginčą dėl UAB „Gilsta“ veiklos statybų srityje vykdymo bei užsieniečio realaus ketinimo dirbti šioje bendrovėje, aiškindama pirmiau išdėstytas Įstatymo nuostatas, konstatavo, jog:

21.1. Šiuo konkrečiu atveju įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje minimo darbdavio veikla, t. y. nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), tiesiogiai susijusioje su minėta profesija. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas, kurių turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, nustatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų

privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų.21.2. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos

Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis, tačiau neapsprendžia darbo organizavimo formos. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija)). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme).

21.3. Pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius pagal darbo sutartį būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme nustatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.

22. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas taip pat iš esmės keliamas dėl to, ar pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Gilsta“, kuri, atsakovo teigimu, neužsiima statybų veikla. Pagal surinktus įrodymus Departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“ neveikia statybos sektoriuje ir užsieniečius tik įdarbindavo, o vėliau juos siųsdavo dirbti į kitas įmones. Pareiškėjui ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis atvyko į Lietuvos Respubliką Bendrovės, kurios deklaruota veikla nesusijusi su statybos darbais, kvietimu. Departamentas ginčijamame Sprendime, remdamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, konstatavo, kad Bendrovėje įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, o UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybos vietose. Departamentas vertino, kad UAB „Gilsta“ jokių statybos objektų, kuruose ji atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi, dėl to ji jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

23. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti Departamento Sprendimo neteisėtumą, su skundu pirmosios instancijos teismui, kaip įrodymus apie UAB „Gilsta“ realiai vykdytą veiklą statybos srityje, pateikė informaciją apie socialiniu draudimu Bendrovės apdraustus asmenis, jos sumokėtas įmokas VSDFV, Bendrovės finansinius duomenis, statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat pateikė valstybės įmonės Registrų centro išplėstinį išrašą iš Juridinių asmenų registro apie UAB „Gilsta“ bei su šia įmone 2018 m. rugsėjo 14 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 56.

24. Išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 konstatavo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, o tai Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Departamento kompetencijai. Vis dėlto tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą). Analogiška faktinė situacija susiklostė ir nagrinėjamoje byloje pagal I. R. skundą.

25. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė (užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti

leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi), įvertinus jos taikymą administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis. Toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 pateiktus išaiškinimus, sprendžia, kad, nors pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti Departamentui priimant ginčijamą Sprendimą, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas arba patvirtintas pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, būtina papildomai ištirti pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus. Šiame kontekste konstatuotina, kad vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, neįvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažintas pakankamu, siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) įvertintos administracinės procedūros Departamente metu, ir kurios, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą). Taigi pareiškėjui į bylą pateikus atsakovo argumentus galbūt paneigiančius įrodymams, būtina juos ištirti bei įvertinti kitų jau nustatytų aplinkybių kontekste.

27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje (kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Sprendimas naikinamas, o Departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kartu įvertinant ir pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus, inter alia statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus)).



Pareiškėjo I. R. (I. R.) apeliacinį skundą tenkinti ir dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –

panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00824 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui I. R.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d.

prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo.Sprendimas neskundžiamas.


ARŪNAS SUTKEVIČIUS



Administracinė byla Nr. eA-1211-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02992-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 9-253/17(1.1.43-PD3) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. liepos 25 d. raštą Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) bei įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą (toliau – ir 2017 m. birželio 26 d. skundas) ir atsakyti į jį iš esmės; 2) įpareigoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsakyti į pareiškėjo 2017 m. liepos 25 d. skundo (toliau – ir 2017 m. liepos 25 d. skundas) trečią klausimą ir išsamiai informuoti jį apie priežastis, lėmusias pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo neįregistravimą ir nenagrinėjimą, taip pat atsakingiems asmenims taikytą atsakomybę bei panaikinti ar pakeisti atitinkamą Departamento 2017 m. liepos 28 d. rašto Nr. 9.4-1751(9.21E) dalį; 3) panaikinti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. 47-7-7477(2.6-5) ir įpareigoti ją pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=79fd6160aef511e98451fa7b5933515d

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. birželio 26 d. pateikė Administracijai ir Departamentui skundą dėl renginio, kuriame buvo kūrenamas laužas. Pareiškėjas 2017 m. birželio 26 d. skunde nurodė, kad buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, todėl prašė jį pripažinti nukentėjusiuoju ir skirti nusižengimus padariusiems asmenims administracines nuobaudas, suteikti informaciją apie renginį ir laužų kūrenimą mieste. Administracija 2017 m. liepos 25 d. pateikė pareiškėjui atsakymą, kurį pareiškėjas apskundė Komisijai, kuri pareiškėjo skundą atmetė. Departamentas 2017 m. liepos 28 d. raštu Nr. 9.4-1751(9.21E) informavo pareiškėją, kad persiuntė jo skundą Valdybai ir kad yra aiškinamasi, dėl kokių priežasčių skundas nebuvo registruotas. Valdyba 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu informavo pareiškėją apie nustatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 279 straipsnio 1 dalies ir 525 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusižengimus ir asociacijos Vilniaus m. baltarusių klubo „Siabryna“ (toliau – ir Asociacija) vadovui pareikštą žodinę pastabą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas yra nemotyvuotas ir iš esmės pagrįstas neteisinga išvada, kad pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundas yra pranešimas, kuris buvo išnagrinėtas vadovaujantis taisyklėmis, nenumatančiomis faktinių duomenų patikrinimo vietoje procedūros. Pareiškėjas pažymėjo, kad Administracija nesprendė klausimo dėl administracinių nusižengimų teisenos pradėjimo ar motyvuoto atsisakymo ją pradėti. Pareiškėjas teigė, jog siekis, kad žmonės paisytų viešosios tvarkos, tvarkymo ir švaros, miškų lankymo ir priešgaisrinės apsaugos taisyklių, yra pareiškėjo teisėtas interesas, o taip pat ir viešasis interesas, kuris buvo pažeistas renginio metu neteisėtai kūrenant laužą atviroje ir gerai matomoje vietoje, vėliau jo nesutvarkius. Administracijos atsakyme teigiama, kad jos pareigūnai nenustatė pažeidimų atlikdami patikrinimus vietoje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Valdyba nustatė renginio organizatorių padarytus administracinius nusižengimus. Buvo pažeistas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių (toliau – ir Tvarkymo ir švaros taisyklės) 21.6 punktas. Pareiškėjo pateiktose nuotraukose matoma po renginio nesutvarkyta laužavietė, todėl buvo pažeisti ir Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.1, 15.2 ir 21.5 punktai.

5. Pareiškėjas manė, kad Departamentas, gavęs jo 2017 m. birželio 26 d. skundą, privalėjo per 10 dienų pateikti pasiūlymus Administracijai, kuri, kaip pirmasis adresatas, privalėjo organizuoti skundo nagrinėjimą pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 9 punktą, o Administracija galėjo per 5 darbo dienas persiųsti klausimus pagal kompetenciją (VAĮ 14 str. 8 p.), tačiau to nepadarė.

6. Pareiškėjo manymu, Administracijos darbuotojai vykdė patikrinimus, pažeisdami pareiškėjo teisę juose dalyvauti (VAĮ 20 str. 1 d. 5 p.) ir susijusias teises (VAĮ 20 str. 1 d. 2 ir 6 p.). Pareiškėjas teigė, kad jis negavo jokio Administracijos kvietimo į apklausą, todėl nežinojo ir negalėjo atvykti ar pateikti siūlymus šiuo klausimu, o Administracija negalėjo nutraukti administracinės procedūros tik tuo pagrindu, kad negalėjo apklausti pareiškėjo (VAĮ 28 str. 2 d.).

7. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas iš esmės neatsakė į jo 2017 m. liepos 25 d. skundo trečią klausimą, o Valdybos 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštas Nr. 47-7-7477(2.6.-5) yra nemotyvuotas ir neišsamus. Pareiškėjas teigė, kad jeigu pagal institucijos vadovo nustatytus kriterijus buvo padaryta ne mažai pavojinga veika ir pareigūnas negalėjo tik pareikšti žodinės pastabos, tuomet privalėjo būti pradėta administracinio nusižengimo teisena ir turėjo būti sprendžiamas pareiškėjo pripažinimo nukentėjusiuoju klausimas. Pareiškėjo įsitikinimu, taip pat nepagrįstai nurodyta, kad tyrimo metu nenustatyta objektyvių duomenų dėl pareiškėjui padarytos turtinės ar neturtinės žalos.

8. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Administracija nurodė, kad skundžiamu Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštu Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-

EM4) pareiškėjas buvo informuotas, kur gali susipažinti su Tvarkymo ir švaros taisyklėmis, ir kad pareiškėjo nurodytam renginiui organizuoti leidimo nereikia. Be to, renginys buvo patikrintas 2017 m. birželio 24 d. ir pažeidimų nenustatyta. Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnas 2017 m. liepos 16 d. atliko pakartotinį patikrinimą, kurio metu pažeidimų taip pat nenustatė. Pareiškėjas, kaip liudytojas, buvo kviestas į apklausą 2017 m. liepos 20 d. 14.00 val., tačiau į ją neatvyko, todėl vadovaujantis VAĮ 28 straipsnio 2 dalimi, administracinė procedūra dėl pareiškėjo pranešimo buvo nutraukta. Pareiškėjas buvo informuotas, kad jo skundas pagal savo turinį atitinka prašymo apibrėžimą (VAĮ 2 str. 14 d.). Remdamasis VAĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pareiškėjas pateikė prašymą (pranešimą), jo teisės nebuvo pažeistos, todėl jis negali būti laikomas administracinės procedūros dalyviu ir jam nenumatyta teisė dalyvauti faktinių duomenų patikrinime vietoje. Komisija 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 9-253/17(1.1.43-PD3) atmetė pareiškėjo skundą nustačiusi, kad Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštas Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) yra išsamus, motyvuotas ir teisiškai pagrįstas.

10. Atsakovas Administracija teigė, kad administracinė atsakomybė negali būti grindžiama prielaidomis, spėlionėmis, nuomone ar kitais neobjektyviais duomenimis, todėl patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn galima tik surinkus

neginčijamus įrodymus apie asmens padarytą administracinį nusižengimą, todėl pareiškėjui elektroniniu paštu 2017 m. liepos 14 d. buvo išsiųstas šaukimas į apklausą, į kurią jis neatvyko.

11. Administracijos teigimu, pareiškėjas negalėjo būti pripažintas nukentėjusiu asmeniu, nes Administracijos pareigūnai šiuo konkrečiu atveju nesurašė administracinio nusižengimo protokolo ar nutarimo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių patirtą žalą patvirtinančių įrodymų. Administracija manė, kad skundžiamas Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštas Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1-EM4) ir Komisijos 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 9-253/17(1.1.43-PD3) pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

12. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.13. Departamentas paaiškino, kad 2017 m. liepos 24 d. raštu Nr. 9.4-1751(9.21E) Departamentas informavo pareiškėją,

jog dėl jo 2017 m. birželio 26 d. skundo Administracijai neteikė pasiūlymų, nes toks skundas dėl neaiškių priežasčių nebuvo registruotas Departamento dokumentų valdymo sistemoje. Pareiškėjui buvo pranešta, kad Departamentas aiškinasi aplinkybes, dėl kokių priežasčių skundas nebuvo registruotas, o nustačius tarnybinio nusižengimo požymius, bus pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl aplaidaus pareigų vykdymo. Pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundas buvo pagal kompetenciją persiųstas Valdybai, kuri buvo įpareigota jį išnagrinėti ir pateikti pareiškėjui atsakymą. Valdyba 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 47-7-7477(2.6.-5) apie priimtą sprendimą informavo pareiškėją, Administraciją ir Departamentą.

14. Departamentas nurodė, jog Departamento Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas, išanalizavęs Departamento darbuotojų paaiškinimus, konstatavo, kad Departamento valstybės tarnautojų veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo požymių ir pasiūlė nepradėti tarnybinio patikrinimo dėl to, kad nebuvo užregistruotas pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundas. Atsakovas manė, kad Departamento pareigūnai ir darbuotojai, nagrinėdami pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą, veikė pagal teisės aktuose nustatytą kompetenciją ir tinkamai vykdė pareigas.

15. Atsakovas Valdyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.16. Valdyba nurodė, kad vadovaujantis ANK 12 straipsniu, 279 straipsnio 1 dalimi, 525 straipsnio 1 dalimi,

Departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1-445 patvirtintų Kriterijų, pagal kuriuos priešgaisrinę saugą ir civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai laikomi mažai pavojingais, 1.1–1.3 punktais, pareiškėjo nurodyta veika pagrįstai ir teisėtai pripažinta mažareikšme, todėl pagrįstai taikyta žodinė pastaba. Atsakovas teigė, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų, kurie leistų jį pripažinti nukentėjusiuoju, nagrinėjamu atveju nepakako, be to, šiuo atveju administracinis protokolas ar nutarimas nebuvo surašytas.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovą Departamentą atsakyti pareiškėjui į jo 2017 m. liepos 25 d. skundo trečią klausimą, kitą bylos dalį nutraukė.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Administracijai ir Departamentui pateikė 2017 m. birželio 26 d. skundą dėl priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimo Asociacijos 2017 m. birželio 24 d. organizuotos šventės metu, kai buvo kūrenamas laužas ir po kūrenimo nesutvarkyta laužavietė. Pareiškėjas prašė jį pripažinti nukentėjusiuoju, ištirti pažeidimus ir taikyti atsakomybę nusižengimus padariusiems asmenims, taip pat pateikti pagrįstą atsakymą, leidimą organizuoti minėtą renginį, paaiškinti laužų kūrenimo ir atliekų deginimo tvarką Vilniuje.

19. Įvertinęs Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) turinį, teismas nustatė, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, juo nėra priimtas joks valinis sprendimas, pats savaime sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes, taip pat nėra taikomos jokios poveikio priemonės. Teismas sutiko su atsakovo Administracijos argumentais, kad pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundas pagal savo turinį atitinka prašymo apibrėžimą, įtvirtintą VAĮ 2 straipsnio 14 dalyje, nes šis kreipimasis nėra susijęs su pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu. Teismas taip pat sutiko su Komisijos 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr. 9-253/17(1.1.43-PD3) padarytomis išvadomis dėl Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad Administracijos raštas yra labai išsamus, aiškus, juo pareiškėjui atsakyta į visus klausimus pagal kompetenciją. Be to, išsamiai paaiškinta laužų kūrenimo ir atliekų tvarkymo tvarka, nurodyti teisės aktai ir pateiktos jų nuorodos.

20. Valdybos 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštas Nr. 47-7-7477(2.6-5), teismo vertinimu, taip pat yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame išsamiai paaiškintos aplinkybės dėl atlikto tyrimo, nustatytų pažeidimų, taip pat pareiškėjas informuotas, kad Asociacijos vadovui dėl nustatytų pažeidimų buvo pareikšta žodinė pastaba, paaiškinta, kodėl nėra

pagrindo pareiškėjo pripažinti nukentėjusiuoju. Teismas sprendė, kad bylos dalis dėl Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) ir Valdybos 2017 m. rugpjūčio 17 d. rašto Nr. 47-7-7477(2.6-5) panaikinimo nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes net ir panaikinus šiuos raštus pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

21. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Departamentą atsakyti į jo 2017 m. liepos 25 d. skundo trečią klausimą ir informuoti jį apie priežastis, lėmusias pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo neįregistravimą ir nenagrinėjimą, taip pat atsakingiems asmenims taikytą atsakomybę, bei panaikinti ar pakeisti atitinkamą Departamento 2017 m. liepos 28 d. rašto Nr. 9.4-1751(9.21E) dalį, teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Departamentui 2017 m. liepos 25 d. skundą, kuriame prašė: 1) pateikti informaciją, ar buvo pateikti pasiūlymai administracinę procedūrą pradėjusiam viešojo administravimo subjektui dėl pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo; 2) pateikti pasiūlymų tikslius tekstus; 3) išsamiai paaiškinti priežastis ir teisinius pagrindus bei taikyti netinkamai pareigas vykdžiusiems tarnautojams atsakomybę, informuojant pareiškėją; 4) pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo reikalavimą dėl administracinį nusižengimą padariusių asmenų nubaudimo ir pareiškėjo pripažinimo nukentėjusiuoju. Departamentas 2017 m. liepos 28 d. rašte Nr. 9.4-1751(9.21E) nurodė, kad pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundas dėl neaiškių priežasčių nebuvo registruotas Departamento dokumentų valdymo sistemoje ir nagrinėtas. Departamentas nurodė, kad nustačius tarnybinio nusižengimo požymius bus pradėtas tarnybinis patikrinimas, bei informavo pareiškėją, kad jo 2017 m. birželio 26 d. skundas persiųstas vykdyti Valdybai.

22. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo 2017 m. liepos 25 d. skundo turinio akivaizdu, jog tai yra prašymas VAĮ prasme ir juo pareiškėjas prašė pateikti jo nurodytą informaciją. Nors atsakovas Departamentas savo atsiliepime į pareiškėjo skundą ir atsakė į pareiškėjo 2017 m. liepos 25 d. skundo trečią klausimą, tačiau tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos atsakyti tiesiogiai pareiškėjui.

23. Teismo vertinimu, Departamento 2017 m. liepos 28 d. raštas Nr. 9.4-1751(9.21E) yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl keisti ar naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad ANK nenustato pareiškėjui ar kitiems fiziniams asmenims, kurie nėra pareigūnai, pareigos rinkti įrodymus, o savo iniciatyva atliekamas įrodymų rinkimas negali būti prilygintas administraciniu nusižengimu padarytai fizinei, turtinei ar neturtinei žalai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas, priimdamas 2017 m. liepos 28 d. raštą Nr. 9.4-1751(9.21E), dar neturėjo informacijos ir aiškinosi, kodėl pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundas nebuvo užregistruotas, tačiau surinkęs atitinkamą informaciją, turėjo apie tai informuoti pareiškėją. Todėl teismas įpareigojo Departamentą atsakyti pareiškėjui į jo 2017 m. liepos 25 d. skundo trečią klausimą.

III.

24. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

25. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:25.1. Teismas, nutraukdamas bylą dėl jos nepriskirtinumo teismų kompetencijai, privalo nurodyti, į kurią instituciją

pareiškėjas turi kreiptis, tačiau nagrinėjamu atveju teismas to nepadarė, todėl teismo sprendimas nepagrįstas.25.2. Teismo sprendime nėra išsamiai atsakyta į pareiškėjo pagrindinius reikalavimus, kurių teismas netenkino.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles nurodydamas, kad skundžiami Administracijos ir Valdybos raštai yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Pareiškėjas turi teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų prašymų ir skundų nagrinėjimą, kuri buvo pažeista, kadangi valdžios institucijos netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neigdamos faktą, jog buvo reikalingas leidimas organizuoti renginį negalint užtikrinti priešgaisrinės saugos reikalavimų.

25.3. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo patikslinto skundo argumentus ir į tai, kad Asociacijos renginys buvo organizuotas neteisėtai. Administracija pareiškėjo skundą išnagrinėjo nepaisydama gaisrinės saugos aspekto ir nebendradarbiaudama su Departamentu. Asociacijai pažeidus Tvarkymo ir švaros taisykles, turėjo būti sprendžiamas jos atsakomybės klausimas, o to nepadarius buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai.

25.4. Valdyba ne pareiškėjui, o tik teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė išsamius teisinius pagrindus, kuriais vadovaujantis Asociacijos padaryta veika buvo pripažinta mažareikšme ir todėl nebuvo pradėta administracinio nusižengimo teisena. Teismas privalėjo įpareigoti Valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą ir pateikti jam išsamų atsakymą.

25.5. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

26. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Administracija teigia, kad pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų, kuriems prieštarauja skundžiami aktai, taip pat nekelia abejonių, ar aktus priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, nenurodo jokių procedūrinių pažeidimų, galėjusių turėti reikšmės skundžiamų aktų pagrįstumui bei teisėtumui. Teismas pagrįstai sprendė, kad Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštas Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pareiškėjo pripažinti nukentėjusiuoju, taip pat jis neturi teisės ginti viešąją interesą, negali būti pripažintas tiesiogiai suinteresuotu, todėl teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pripažino, kad pareiškėjas gina ne objektyviai egzistuojančią subjektinę teisę, įgytą teisės akto pagrindu, o tariamą teisę, pagrįstą vien jo asmeniniu subjektyviu suvokimu, ir nutraukė bylos dalį dėl Administracijos raštų teisėtumo. Administracijos pareigūnai nesurašė administracinio nusižengimo protokolo ar nutarimo, todėl nebuvo pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju ir tai įrašyti atitinkamame dokumente. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių patirtą žalą patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodė, kaip jo nurodyti pažeidimai lėmė žalą pareiškėjui.

28. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra.29. Atsakovas Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą,

o apeliacinį skundą atmesti.30. Valdyba nurodo, jog pareiškėjo teiginiai, kad jo skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, o Valdybos 2017 m.

rugpjūčio 17 d. raštas Nr. 47-7-7477 (2.6-5) nebuvo išsamus, yra tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais ar argumentais. Be to, Valdybos 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštas Nr. 47-7-7477 (2.6-5) yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuris negali būti savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjamo dalyku.

Teisėjų kolegija


31. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštą Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) bei įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą ir atsakyti į jį iš esmės, taip pat panaikinti Komisijos 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 9-253/17(1.1.43-PD3) (toliau – ir pirmasis skundo reikalavimas), ir reikalavimo panaikinti Valdybos 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. 47-7-7477(2.6-5) bei įpareigoti ją pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą išnagrinėti iš naujo (toliau – ir trečiasis skundo reikalavimas), pagrįstumas ir teisėtumas.

32. Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylos dalį dėl pirmojo ir trečiojo skundo reikalavimų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui).

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo, Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) ir Valdybos 2017 m. rugpjūčio 17 d. rašto Nr. 47-7-7477(2.6-5) (toliau kartu – ir skundžiami Administracijos ir Valdybos raštai) turinį, sprendė, kad šie raštai yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, net ir panaikinus šiuos raštus pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

34. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nutraukta bylos dalis dėl pirmojo ir trečiojo skundo reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, spręsdamas, kad skundžiami Administracijos ir Valdybos raštai yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nurodo, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į įstatymais pagrįstą ir objektyvų prašymų ir skundų nagrinėjimą. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, teigia, kad Asociacijos renginys buvo organizuotas neteisėtai, turėjo būti sprendžiamas Asociacijos atsakomybės klausimas, o to nepadarius buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Administracija pareiškėjo skundą išnagrinėjo nepaisydama gaisrinės saugos aspekto ir nebendradarbiaudama su Departamentu. Be to, Valdyba ne pareiškėjui, o tik teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė išsamius teisinius pagrindus, kuriais vadovaujantis Asociacijos padaryta veika buvo pripažinta mažareikšme ir todėl

nebuvo pradėta administracinio nusižengimo teisena.35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi,

kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Iš pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo turinio matyti, kad pareiškėjas šiame skunde nurodė aplinkybes, susijusias su, jo įsitikinimu, įvykdytais pažeidimais Asociacijos 2017 m. birželio 24 d. organizuotos šventės metu, kai buvo kūrenamas laužas ir po kūrenimo nesutvarkyta laužavietė, prašė ištirti ANK 279 straipsnio 1 dalyje, 366 straipsnyje ir 525 straipsnyje nurodytus pažeidimus ir taikyti administracinę atsakomybę nusižengimus padariusiems asmenims, pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju, taip pat pateikti leidimą organizuoti minėtą renginį, paaiškinti laužų kūrenimo ir atliekų deginimo tvarką Vilniuje. Pareiškėjas 2017 m. birželio 26 d. skunde nurodė, kad buvo pažeisti jo ir visuomenės interesai dėl to, jog buvo deginamas laužas netinkamoje vietoje ir po renginio liko nesutvarkyta laužavietė, taip pat prašė pripažinti jį nukentėjusiuoju dėl to, kad jis patyrė 50 Eur žalos, nes sugaišo laiko, patyrė darbo, susisiekimo sąnaudas, išgyvenimus ir nepatogumus.

37. Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštu Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) pareiškėjas buvo informuotas, kur gali susipažinti su Tvarkymo ir švaros taisyklėmis, pareiškėjui paaiškinta, kad jo nurodytam renginiui organizuoti leidimo nereikia, taip pat kad renginys buvo patikrintas 2017 m. birželio 24 d. bei 2017 m. liepos 16 d., ir pažeidimų nenustatyta. Administracija nurodė, kad pareiškėjui neatvykus į apklausą ir neprašius apklausos organizuoti kitu laiku, nebuvo galimybių tinkamai surinkti įrodymų apie pareiškėjo nurodytą nusižengimą, todėl buvo nutraukta administracinė procedūra dėl pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo. Administracija 2017 m. liepos 25 d. raštu Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) taip pat pateikė informaciją dėl administracinės atsakomybės taikymo nusižengimus padariusiems asmenims, dėl pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju nebuvimo, taip pat nurodė teisės aktus, reglamentuojančius laužų kūrenimo ir atliekų deginimo tvarką Vilniuje, bei pateikė jų nuorodas.

38. Pareiškėjas 2017 m. liepos 25 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę ginčų komisiją, prašydamas panaikinti Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštą Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) ir įpareigoti Administraciją nedelsiant išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą.

39. Komisija 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1-EM4) pareiškėjo skundą atmetė. Komisija, įvertinusi Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) turinį, sprendė, kad administracija tinkamai atsakė į pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą, kuris pagal savo turinį laikytinas prašymu.

40. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą, 2017 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. 47-7-7477(2.6-5) pareiškėjui paaiškino aplinkybes dėl atlikto patikrinimo, nustatytų pažeidimų, taip pat informavo pareiškėją, kad Asociacijos vadovui dėl nustatytų pažeidimų buvo pareikšta žodinė pastaba, paaiškino, kodėl nėra pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju.

41. Kaip jau minėta, pareiškėjas skundu prašė panaikinti Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštą Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4), Valdybos 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. 47-7-7477(2.6-5) ir Komisijos sprendimą. Pirmosios instancijos teismo teigimu, pareiškėjo skundžiami Administracijos ir Valdybos raštai negali būti administracinės bylos dalyku, nes panaikinus šiuos raštus pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundas buvo prašymas VAĮ prasme ir juo pareiškėjas prašė pateikti nurodytą informaciją. Tačiau pirmosios instancijos teismas Komisijos sprendimą, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pripažino pagrįstu ir teisėtu, o tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendime padarė priešingas išvadas, t. y. sprendė, kad Administracijos 2017 m. liepos 25 d. raštas Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) gali būti administracinės bylos dalyku ir yra nagrinėtinas administracinio proceso tvarka, ir taip pat nustatė, kad šis raštas negali būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka.

42. Akcentuotina, kad pareiškėjas su skundu dėl atsakovo Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus kreipėsi ne į teismą, o į Komisiją, kuri administracinius ginčus nagrinėjo ne teismo tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai) 1 str. 1 p.). ABTĮ 27 straipsnio

1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai) nurodė, kad jeigu įstatymai nenustato kitaip, administracinius ginčus ne teismo tvarka nagrinėja savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija. Savivaldybių visuomeninė administracinių ginčų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-315-143/2017 ir kt.). ABTĮ 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 str. 3 d.), o tai reiškia, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikelia ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-987-662/2016 ir kt.).

43. Apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal ginčo šalies skundą dėl administracinių ginčų komisijos sprendimo, privalo patikrinti skundžiamo administracinių ginčų komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, t. y. išnagrinėti ginčą iš esmės. Ginčo šaliai apskundus administracinių ginčų komisijos sprendimą atitinkamam apygardos administraciniam teismui, ginčo dalykas yra ne tik skundžiamas administracinių ginčų komisijos sprendimas, bet ir pareiškėjo reikalavimas, suformuluotas skunde, kurį pateikė administracinių ginčų komisijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-647-442/2015 ir kt.).

44. Taigi nagrinėjamu atveju apibrėžiant bylos dalies dėl pirmojo skundo reikalavimo ginčo dalyką turėjo būti atsižvelgiama į tai, kokius reikalavimus pareiškėjas suformulavo Komisijai pateiktame 2017 m. liepos 25 d. skunde dėl Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) panaikinimo.

45. Atkreiptinas dėmesys, jog 2017 m. liepos 25 d. skundą Komisijai pareiškėjas grindė tuo, kad Administracijos darbuotojai du kartus patikrino faktinius duomenis vietoje neinformuodami pareiškėjo, pareiškėjas nebuvo kviestas į apklausą, nereiškė pageidavimo būti apklausiamas, todėl administraciniam sprendimui priimti apklausa nebuvo privaloma ir administracinė procedūra negalėjo būti nutraukta, Administracija, iš pareiškėjo gavusi informacijos apie administracinį nusižengimą, privalėjo pradėti administracinio nusižengimo teiseną arba atsisakyti ją pradėti, tačiau to nepadarė, be to, pareiškėjo įsitikinimu, Administracija nepateikė atsakymo į pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjui pateikė tik nepatvirtintą dokumento atvaizdą.

46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo Komisijai teiktame skunde apibrėžtų ginčo dalies dėl Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) panaikinimo ribų, taip pat nutraukdamas bylos dalį, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė teismo sprendimo dėl Komisijos 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1-EM4), nesprendė klausimo, ar Komisija turėjo teisėtą pagrindą nagrinėti pareiškėjo skundą.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas pateikė ne skundą, o prašymą VAĮ prasme ir atsakymas į šį prašymą negali būti skundžiamas administraciniam teismui, t. y. atsakymas yra nenagrinėtinas teismų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas yra neteisus, nes administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

48. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).49. Šiuo aspektu primintina, kad VAĮ 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, jog prašymas – su asmens teisių ar teisėtų

interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti.

50. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. įskaitytinai, toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės) 47 punktu, atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinė procedūra“ nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka administracinių ginčų komisijai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui (Taisyklių 49 p.).

51. Taigi pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos atsakymu, turėjo teisę jį skųsti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė, kad pareiškėjo skundžiami Administracijos ir Valdybos raštai, kuriais pareiškėjui buvo atsakyta į jo prašymą, yra nenagrinėtini administraciniame teisme. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta byla, panaikintina ir ta bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

52. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iš naujo bylos dalį dėl pareiškėjo skundžiamų Administracijos ir Valdybos raštų, pirmiausia turėtų išsiaiškinti pareiškėjo skundo turinio esmę ir pareiškėjui pateiktų atsakymų pobūdį bei nuspręsti, ar skundžiami Administracijos ir Valdybos raštai (jų tam tikros dalys) yra priskirtini nagrinėti administraciniam teismui.

53. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (VAĮ 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (VAĮ 2 str. 4 d.).

54. Vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

55. Pažymėtina, jog sprendimų, priimtų dėl prašymų pradėti administracinio teisės nusižengimo teiseną, teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 3 d., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2016 m. birželio 21 d. nutartis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-760-552/2018).

56. Kaip jau minėta, administracinio teismo kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.).

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip administracinio nusižengimo tyrimo subjektai. Todėl administracinis teismas turi įvertinti, ar pareiškėjo reikalavimai siejami su viešojo administravimo sritimi (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-760-552/2018).

58. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo turinio matyti, jog iš esmės pareiškėjas į Administraciją ir Departamentą kreipėsi ir dėl, jo manymu, įvykdyto administracinio nusižengimo, kai renginio metu buvo kūrenamas laužas ir nesutvarkyta laužavietė, prašydamas ištirti jo nurodytus pažeidimus ir taikyti administracinę atsakomybę nusižengimus padariusiems asmenims, jį pripažinti nukentėjusiuoju. Taip pat pareiškėjas prašė pateikti informaciją apie leidimą organizuoti ginčo renginį, paaiškinti laužų kūrenimo ir atliekų deginimo tvarką Vilniuje (pareiškėjas prašė suteikti VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą administracinę paslaugą (viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims), kuri nėra susijusi su asmens teisių pažeidimu). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 22 straipsnis nustato teisę apskųsti institucijos veiksmą ar neveikimą, susijusį su šiame įstatyme nustatytos informacijos teikimu ir dokumentų teikimu pakartotiniam naudojimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje bylose AS-397-438/2017).

59. Apibendrinant galima manyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Administraciją ir Departamentą tiek dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo, tiek dėl informacijos suteikimo, t. y. dalis pareiškėjo prašomų atlikti veiksmų yra susiję ne tik su viešuoju administravimu, bet ir su administracinių nusižengimų tyrimu.

60. Iš Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) turinio taip pat galima daryti išvadą, kad juo pareiškėjui ne tik buvo pateikta jo prašoma informacija, bet ir nurodyta, jog Administracija nesurinko įrodymų apie pareiškėjo nurodytą nusižengimą, todėl buvo nutraukta administracinė procedūra dėl pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo, bei kad patikrinimus atlikę pareigūnai nenustatė nusižengimų ir nesurašė administracinio nusižengimo protokolo, todėl nėra pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą, 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 47-7-7477(2.6-5) informavo pareiškėją apie nustatytus pažeidimus ir apie tai, kad Asociacijos vadovui dėl nustatytų pažeidimų buvo pareikšta žodinė pastaba, paaiškino, kodėl nebuvo pradėta administracinio nusižengimo teisena ir kodėl nėra pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju.

61. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar Administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašte Nr. A63-514/17(46841)(3.2.1.-EM4) ir Valdybos 2017 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. 47-7-7477(2.6-5) buvo nurodyti sprendimai nepradėti administracinio nusižengimo teisenos, ir spręsti, ar pareiškėjo skundo dalis, susijusi su administracinio nusižengimo teisena, yra nagrinėtina administraciniame teisme, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas bylos dalį perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

62. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo byloje paduoto skundo iš esmės, neišsiaiškino ir nenustatė ginčo esmės ir ribų bei teisiškai reikšmingų aplinkybių skundo reikalavimams išnagrinėti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų.

64. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, reikšmingų tarp bylos šalių kilusiam ginčui išspręsti, nepagrįstai nutraukė bylos dalį pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodytą pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, t. y. sprendimo dalį, kuria nutraukta byla, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis nutraukta, panaikinti ir

perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS


Documents

· Web viewTarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį