TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01252 2019-01-29 2019-01-21 2019-01-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-61-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01414-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.4, 3.2.8.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltisches Haus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės daugiabučių namų savininkų bendrijos „Sodų g., Lazdijai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltisches Haus“ dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo prisijungti prie centralizuotos šildymo sistemos, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Lazdijų šiluma“, Lazdijų rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Byloje įvertinant daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos ieškiniu pareikštus reikalavimus sprendžiama dėl jų galėjimo būti teisminio nagrinėjimo dalyku šioje civilinėje byloje bei dėl šiuos reikalavimus pareiškusios daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos teisinio suinteresuotumo.

2. Ieškovė daugiabučių namų savininkų bendrija „Sodų g., Lazdijai“ (toliau – DNSB „Sodų g., Lazdijai“) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinusi jo reikalavimus, prašė pripažinti, kad atsakovė UAB „Baltisches Haus“ neteisėtai atjungė patalpų, esančių Lazdijuose, Sodų g. 10, šildymo sistemą nuo centrinės šildymo sistemos, ir įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius prisijungti prie centrinės šildymo sistemos.

3. Nurodė, kad DNSB „Sodų g., Lazdijai“ daugiabučiam namui, esančiam Lazdijuose, Sodų g. 10, teikia administravimo paslaugas. Namo pirmame aukšte yra komercinės patalpos, jas 2002 m. rugpjūčio 23 d. įsigijo atsakovė UAB „Baltisches Haus“. Kituose keturiuose namo aukštuose yra 24 gyventojų butai. Buvęs komercinių patalpų savininkas 1998 m. vykdė atsijungimą nuo centralizuotų šilumos tinklų, tačiau neįgyvendino visų jam išduotų techninių sąlygų, jam nebuvo išduota pažyma dėl atsijungimo nuo namo centralizuotų šildymo sistemų. Atsakovė, kaip nauja komercinių patalpų savininkė, privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti patalpų šildymo įrangos atjungimą, tačiau nėra duomenų, kad ji tai padarė.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu atmetė ieškinio reikalavimus bei priteisė atsakovei UAB „Baltisches Haus“ iš ieškovės DNSB „Sodų g., Lazdijai“ 1633,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas nustatė, kad patalpų šildymo centralizuotu būdu nutraukimą dar 1998 m. inicijavo tuometinis patalpų savininkas D. P.. UAB „Baltisches Haus“, įsigijusi patalpas nuosavybės teise, atliko patalpų bei jos esančių inžinerinių sistemų pertvarkymo ir rekonstrukcijos darbus. Statybos darbai buvo vykdomi vadovaujantis 2003 m. kovo 27 d. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos išduotu statybos leidimu. Tarp kitų statybos rekonstrukcijos darbų buvo numatyta

atlikti patalpų elektros tinklų rekonstrukciją. Elektros tinklų rekonstrukcijos projekte buvo nurodytas patalpų šildymas naudojant elektrinius šildytuvus. Statybos darbų, tarp jų ir elektros tinklų rekonstrukcijos, užbaigtumą bei atliktų statybos darbų tinkamumą patvirtina 2003 m. liepos 4 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Nei UAB „Lazdijų šiluma“, nei Lazdijų rajono savivaldybė nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl atsijungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų, o UAB „Lazdijų šiluma“ neskaičiavo ir neišrašinėjo atsakovei sąskaitų už šildymą. Daugiabučio namo butų savininkai taip pat neprieštaravo, jog būtų atlikta patalpų rekonstrukcija ir patalpos būtų šildomos elektra, nes davė raštišką sutikimą dėl atsakovės parengto patalpų rekonstrukcijos projekto.

6. Teismas UAB „Lazdijų šiluma“ 2015 m. sausio 22 d. raštą Nr. 29-S, kuriame UAB „Lazdijų šiluma“ pripažino, jog neskaičiavo ir neišrašinėjo atsakovei sąskaitų už šildymą, nes atsakovė centralizuota šildymo sistema nesinaudoja, laikė vienu iš įrodymų, patvirtinančių patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos teisėtumą.

7. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės įsigytų patalpų šildymo sistema buvo atjungta nuo šilumos tinklų, o UAB „Lazdijų šiluma“, Lazdijų rajono savivaldybė ir namo gyventojai neprieštaravo, jog patalpos būtų šildomos kitais būdais (elektriniais šildytuvais), sprendė nesant pagrindo pripažinti atsakovės UAB „Baltisches Haus“ neteisėtus veiksmus, todėl ieškovės ieškinį atmetė.

8. Teismas nurodė, jog ieškinys pareikštas praleidus 10 metų ieškinio senaties terminą. Teisė kreiptis į teismą atsirado namo, esančio Lazdijuose, Sodų g. 10, gyventojams 2003 m. sužinojus apie tai, kad patalpos bus šildomos ne iš centralizuotų šilumos tinklų, o elektriniais šildytuvais, duodant rašytinius sutikimus dėl patalpų rekonstrukcijos.

9. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 22 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad atsakovei UAB „Baltisches Haus“ nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių Lazdijuose, Sodų g. 10, šilumos vartojimo įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo, esančio Lazdijuose, Sodų g. 10, centrinės šildymo sistemos procedūra nėra baigta teisės aktų nustatyta tvarka; priteisė atsakovei UAB „Baltisches Haus“ iš ieškovės DNSB „Sodų g., Lazdijai“ 300,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

10. Teismas nustatė, kad ankstesnis pirmame aukšte esančių patalpų savininkas D. P. 1998 m. organizavo patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos darbus, jam buvo išduotos techninės sąlygos, tačiau jis visų reikalavimų neįvykdė. Kadangi atjungimas nebuvo įvykdytas 1998 metais, D.  P. buvo įpareigotas šildymo sistemos atjungimo darbus atlikti pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles (toliau – Taisyklės), kurios įsigaliojo nuo 2000 m. sausio mėnesio.

11. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 14.4 punktu, nustatančiu, jog rekonstruoto objekto šilumos įrenginiai nuo šilumos tinklų laikomi atjungtais, kada jų savininkas pateikia šilumos tiekėjui Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos išduotą nustatytos formos pažymą, sprendė, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, kad buvusiam ginčo patalpų savininkui buvo išduota minėta pažyma ir kad ši pažyma buvo pateikta šilumos tiekėjui.

12. Teismas nurodė, kad iš Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2003 m. kovo 27 d. išduoto statybos leidimo ir paties ginčo patalpų rekonstrukcijos projekto turinio negalima spręsti, jog projektas buvo parengtas ir leidimas buvo išduotas, be kita ko, ginčo patalpų vartojimo šildymo įrenginių atjungimo nuo daugiabučio gyvenamojo namo šildymo sistemos procedūrai pabaigti. Tai, jog maisto prekių parduotuvės rekonstrukcijos projekte nurodyta, kad parduotuvės patalpos šildomos elektriniais šildymo prietaisais, suteikia informaciją, kokiu būdu yra šildomos patalpos, tačiau nepatvirtina nei ginčo patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo namo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo fakto, nei aplinkybės, jog atsakovė parengtu projektu siekė įteisinti šį atsijungimą. Todėl ir daugiabučio namo gyventojų duotas sutikimas dėl tokio projekto negali būti traktuojamas kaip atsakovei duotas sutikimas atsijungti nuo centrinės šildymo sistemos (Taisyklių 9.1 punktas) ar kaip patalpų šildymo įrenginių atjungimo įteisinimas (to neįrodo ir 2003 m. liepos 4 d. rekonstrukcijos pripažinimo tinkamu naudoti aktas).

13. Kadangi atsakovė neįrodė, jog atjungimo procedūra buvo pabaigta teisės aktų nustatyta tvarka (įskaitant ir tai, kad atjungimas atitinka techninius reikalavimus), ji laikoma daugiabučiam namui tiekiamos šilumos vartotoja. Norėdama paneigti savo, kaip šilumos vartotojos, pareigų egzistavimą, atsakovė, įsigijusi ginčo patalpas, privalėjo imtis priemonių, kad įteisintų ginčo patalpų vartojimo šilumos įrenginių atjungimą nuo daugiabučio namo šilumos tiekimo įrenginių įteisinti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Taisykles). To nepadarius anksčiau, jai išlieka galimybė įteisinti atsijungimo faktą pagal šiuo metu galiojančias teisės normas, laikantis nustatytų techninių, dokumentacijos ir kitokių reikalavimų bei nepažeidžiant kitų gyvenamojo namo, esančio Lazdijuose, Sodų g. 10, butų savininkų teisių ir interesų.

14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo namo šildymo sistemos tinklų procedūrą inicijavo buvęs šių patalpų savininkas ir jos buvo pradėtos teisėtai (jam buvo išduotos techninės atsijungimo sąlygos), tačiau dėl nežinomų priežasčių nebuvo užbaigtos norminių teisės aktų nustatyta tvarka nei buvusio savininko, nei atsakovės, sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad ginčo patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo, esančio Lazdijuose, Sodų g. 10, bendros šildymo sistemos procedūros nėra baigtos teisės aktų nustatyta tvarka.

15. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, kadangi ieškovė savo galimai pažeistas teises (permokėjimą už suteiktas namui šildymo paslaugas) įrodinėjo tuo, kad atsakovei priklausančių komercinių patalpų šildymo sistema nuo namo centrinės šildymo sistemos buvo atjungta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, o toks pažeidimas laikytinas tęstiniu.

III. KASACINIO SKUNDO, PRISIDĖJIMO PRIE KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Atsakovė UAB „Baltisches Haus“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš ieškovės DNSB „Sodų g., Lazdijai“ atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Teisingas atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos datos nustatymas turėjo lemti, kokie konkrečiu laikotarpiu galioję teisės aktai turi būti taikomi, vertinant tuometinio patalpų savininko veiksmų teisėtumą. Byloje yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio matyti, jog D. P. patalpų rekonstrukcijos darbus užbaigė 1998 m. gruodžio 23 d., nes ta data buvo surašytas Statinio priėmimo naudoti aktas. Be to, UAB „Lazdijų šiluma“ 2014 m. spalio 27 d. rašte Nr. 445-S yra minimas faktas, jog daugiabučiame name esanti parduotuvė atsijungė nuo pastato centralizuotos šildymo sistemos 1998 m. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti buto šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų tvarką, galiojusią 1998 m.

16.2. 1998 m., kai tuometinis patalpų savininkas D. P. vykdė šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 723 „Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo“, kurio 3 punktas nustatė, jog keisti ar perprojektuoti šiose patalpose inžinerinę įrangą bei tinklus (dujotiekio, vandentiekio, šildymo, elektros) galima tik pagal nustatytąja tvarka miesto (rajono) valdybos patvirtintą projektą, suderintą su atitinkamomis tarnybomis. 1998 m. Lazdijų miesto savivaldybė tuo klausimu nebuvo priėmusi jokio lokalinio norminio teisės akto. Todėl 1998 metais nebuvo tokių teisės normų ar tokios tvarkos, kuria vadovaudamasis Lietuvos apeliacinis teismas būtų galėjęs daryti išvadą apie tai, kad 1998 metais atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūros nebuvo visiškai įgyvendintos.

16.3. 1998 m. gruodžio 23 d. parengto Statinio priėmimo naudoti akto buvimas patvirtina faktą, jog 1998 m. vykę rekonstrukcijos darbai, o rekonstruojant turėjo vykti ir patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbai, buvo užbaigti pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

16.4. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas neteisingas išvadas dėl atjungimo procedūros neužbaigimo 1998 metais, pažeidė 1998 m. gruodžio 23 d. surašyto Statinio priėmimo naudoti akto teisėtumo prezumpciją, kuri reiškia, kad teisės aktas laikomas teisėtu ir galiojančiu, kol atitinkamos institucijos nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

16.5. Atsakovė 2003 m. atliko patalpų bei patalpose esančių inžinerinių sistemų pertvarkymo ir rekonstrukcijos darbus. Statybos darbai buvo vykdomi vadovaujantis 2003 m. kovo 27 d. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos išduotu statybos leidimu. Tarp kitų statybos rekonstrukcijos darbų buvo planuoti atlikti patalpų elektros tinklų rekonstrukciją. Elektros tinklų rekonstrukcijos projekte buvo įtvirtintas patalpų šildymas naudojant elektrinius šildytuvus. Atsakovei priklausančių patalpų rekonstrukcijos projektavimo sąlygas parengė Lazdijų rajono savivaldybė, o jas derino, be kitų institucijų, ir UAB „Lazdijų šiluma“. Nė viena institucija, derinusi atsakovės rekonstrukcijos projektą ir leidusi vykdyti statybos darbus, neinformavo atsakovės apie tai, kad ankstesnis patalpų savininkas D. P. būtų pradėjęs atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūras ir jų neužbaigęs. Atsakovė patalpų rekonstrukcijos darbus užbaigė ir 2003 m. liepos 4 d. buvo surašytas parduotuvės rekonstrukcijos pripažinimo tinkamu naudoti aktas.

16.6. Vien tos aplinkybės, kad tiek UAB „Lazdijų šiluma“, tiek Lazdijų rajono savivaldybės administracija pritarė atsakovės inicijuotiems patalpų rekonstrukcijos darbams ir patalpų šildymui elektros prietaisais bei nereiškė jokių pretenzijų dėl atsijungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų, o vėliau pripažino, kad neskaičiavo ir neišrašinėjo atsakovei sąskaitų už šildymą, sudaro pagrindą atsakovei neabejoti valstybės institucijų sprendimais. Dėl tokių institucijų veiksmų atsakovė visiškai objektyviai ir pagrįstai įgijo teisėtus lūkesčius, jog ankstesnio patalpų savininko D. P. atsijungimo procedūra vyko įstatymų nustatyta tvarka ir šiuo atsijungimu nebuvo pažeistos suinteresuotų asmenų teisės ir interesai. Priešingu atveju Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir kad tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita (pvz., 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Nr. 32457/05 Gashi v. Croatia, 40 p., 2018 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Nr. 25545/14 Tumeliai v. Lithuania).

16.7. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, nepagrįstai „neteisėtą atsijungimą“ laikė tęstiniu pažeidimu. Priešingai nei nurodė teismas, tai yra faktas – konkrečiu metu įvykęs įvykis. Kadangi patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbai buvo užbaigti 1998 m. gruodžio 23 d., surašant Statinio perdavimo naudoti aktą, nuo tos datos turėtų būti pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Be to, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės UAB „Baltisches Haus“ 2003 metais atliktos patalpų rekonstrukcijos projektui pritarė visi namo Sodų g. 10 gyventojai, ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę bent jau nuo 2003 m. reikšti pretenzijas dėl įvykusio patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos. Ieškinio senaties termino netaikymas nagrinėjamoje byloje iš esmės pažeidžia civilinių teisinių santykių stabilumo principą.

16.8. Apeliacinės instancijos teismas priimtu procesiniu sprendimu dėl ginčo esmės išėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų. Teismas turėjo bylą nagrinėti ir sprendimą priimti taip, kaip ieškinį formulavo ir ieškinio bei apeliacinio skundo ribas apibrėžė pati ieškovė.

16.9. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą bei netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas:

16.9.1. Ieškinyje nurodant, kad atsakovė UAB „Baltisches Haus“ neteisėtai atjungė patalpų šildymo sistemą nuo centrinės šildymo sistemos, būtent ieškovei teko pareiga įrodyti šį teiginį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

16.9.2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą bylos šalims, nes sprendė, kad atsakovei teko papildoma pareiga įrodinėti patalpų atsijungimo nuo centralizuotų šildymo sistemų teisėtumą. Atsakovė pateikė jai išduotą statybos leidimą ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, juose esantys duomenys patvirtino atsakovės atliktų darbų teisėtumo prezumpciją. Todėl atsakovė neturėjo nei pagrindo, nei pareigos papildomai įrodinėti atsijungimo nuo centralizuotų šildymo sistemos tinklų teisėtumą.

16.9.3. Vertinant ieškovės pateiktus įrodymus, be Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kuriame nurodyta, kad atsakovei priklausančios patalpos yra su centriniu šildymu iš centralizuotų šildymo sistemų, ir SP UAB „Lazdijų šilumos tinklai“ 1999 m. bei 2001 m. pretenzijų dėl tinkamai nesutvarkyto atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos, kitokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų ieškovė nėra pateikusi. Šie įrodymai yra nuginčyti ir paneigti vėlesniais atsakovės į bylą pateiktais įrodymais.

16.9.4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančias 1998 m. gegužės 18 d. D. P. personalinei įmonei išduotas technines sąlygas Nr. L-006, šio dokumento nepagrįstai nesiejo su 1998 m. gruodžio 23 d. Statinio pridavimo naudoti aktu, t. y. vieninteliu byloje minimu dokumentu, kuris patvirtina 1998 metais vykusios patalpų rekonstrukcijos, kartu ir atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbų, užbaigimą ir teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, susijusius su atsijungimu nuo centralizuotų šildymo sistemų ir nesinaudojimu centralizuota šildymo sistema.

16.10. Apeliacinės instancijos teismas civilinę bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovei už apeliacinį skundą nesumokėjus žyminio mokesčio, t. y. išnagrinėjo apeliacinį skundą, neatitinkantį apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų (CPK 306 straipsnis).

17. Ieškovė DNSB „Sodų g. 10, Lazdijai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės UAB „Baltisch Haus“ kasacinį skundą, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės ieškovės turėtų bylinėjimosi kasaciniame procese išlaidų atlyginimą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Esant neteisėtam atsijungimui, žalą patyrė kiti namo gyventojai, kuriems kilo pareiga papildomai sumokėti už gautą šilumos energiją, suteiktą namui, bet paskirstytą mažesniam patalpų plotui. Be to, per pirmo aukšto ir rūsio patalpas nutiestas visas centralizuoto šildymo namo vamzdynas. Kai šiluma tiekiama į daugiabučiame name esančias gyvenamąsias patalpas, dėl inžinerinių tinklų ypatumų bei bendrų namo patalpų techniškai neįmanoma užtikrinti šilumos tiekimo namui, netiekiant jos daliai atsakovės patalpų.

17.2. Atsakovės nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas negalėjo ir neturėjo remtis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20, kadangi vien tai, kad buvęs savininkas neįgyvendino nustatytų sąlygų, reiškia, jog naujasis savininkas, įsigijęs patalpas 2002 m. rugpjūčio 23 d., turėjo tai įgyvendinti pagal tuo metu galiojančius reikalavimus.

17.3. SP UAB „Lazdijų šilumos tinklai“ 1999 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 165 ir 2001 m. gegužės 25 d. raštais Nr. 100 bei Nr. 1010 reiškė susirūpinimą bei pretenzijas dėl tinkamai nesutvarkyto atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos. Šiais raštais informuojama, jog objekto atsijungimas nebuvo galutinai įvykdytas 1998 m. ir, pasikeitus įstatymų bazei, tai turėtų būti atliekama, vadovaujantis naujomis 2000 m. sausio mėnesį įsigaliojusiomis šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis. SP UAB „Lazdijų šilumos tinklai“ 2001 m. sausio 22 d. raštu Nr. 18 pabrėžė, jog ne visi techninių sąlygų punktai įvykdyti, todėl SP UAB „Lazdijų šilumos tinklai“ nedavė pažymos dėl patalpų rekonstrukcijos galutinio priėmimo. Objekto priėmimo akte turi pasirašyti visų suinteresuotų organizacijų atstovai.

17.4. Buvęs patalpų savininkas D. P. tiek faktiškai, tiek teisiškai neužbaigė atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos. Patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbai pradėti 1998 m., tačiau SP UAB „Lazdijų šilumos tinklai“ 1999 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. 165 minima, jog iki šiol neperduotos D. P. priklausančios parduotuvės patalpos; techninės sąlygos šių patalpų atsijungimui neįvykdytos iki galo. 1998 m. gegužės 18 d. išduotose techninėse šių patalpų šildymo sistemos atjungimo sąlygose L-006 nustatyta, kad pareiškėjas, be kita ko, privalo: apskaičiuoti naują kitos pastato dalies šilumos ir karšto vandens poreikį; papildomai izoliuoti parduotuvės sienas, kurios ribojasi su gyvenamosiomis patalpomis; gauti visų namo gyventojų raštišką sutikimą dėl visiško atsijungimo nuo pastato šildymo sistemos. Įrodymų, kad tai buvo padaryta, nepateikta. Nesant namo gyventojų raštiško sutikimo dėl visiško atsijungimo nuo pastato šildymo sistemos, negalėjo būti išduotas ir statybos leidimas atlikti minėtus atsijungimo darbus. Tad negalimas ir šių darbų tapatinimas su patalpų rekonstrukcija. Vykę patalpų remonto (rekonstrukcijos) darbai, patvirtinti 1998 m. gruodžio 23 d. Statinio pridavimo naudoti aktu, nebuvo susiję su patalpų šildymo sistemos atjungimu nuo centrinės šildymo sistemos. Tai patvirtina ir tie faktai, jog, įregistravus statinio perdavimo aktą, grafoje „Šildymas“ išliko įrašas „Centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų“.

17.5. Atsakovė nepateikė elektros tinklų rekonstrukcijos projekto, pagal kurį jai 2003 metais atliekant rekonstrukcijos darbus 2003 m. kovo 27 d. buvo išduotas statybos leidimas. Pagal parengtą projektą nebuvo numatyti jokie patalpose esančių šildymo inžinerinių tinklų rekonstrukcijos darbai, o gyventojų duotas sutikimas neapėmė šių darbų atlikimo. 2001 m. gegužės 25 d. raštai Nr. 100 bei Nr. 101 parodo, kad įmonei buvo žinoma apie tinkamai nesutvarkytą name esančių patalpų šildymo sistemos atjungimą nuo centrinio šildymo.

17.6. Atsakovė, įsigydama patalpas, žinojo, kad jose nėra šildymo įrenginių, todėl, būdama socialiai atsakinga įmonė, privalėjo įsitikinti, ar šildymo įrenginių atjungimas atliktas teisėtai, ar tai nepažeidžia kitų namo butų savininkų teisių.

17.7. Apeliacinės instancijos teismas teisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą, kadangi nustatytas patalpų šildymo sistemos atjungimo procedūrų pažeidimas laikytinas tęstiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-k44/2012). Esant neteisėtam atsijungimui, žalą patiria kiti namo gyventojai, kuriems kilo pareiga papildomai sumokėti už gautą šilumos energiją, kuri buvo suteikta namui, bet paskirstyta mažesniam patalpų plotui.

17.8. Kasacinio skundo argumentas dėl ieškinio ir apeliacinio skundo ribų peržengimo yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė kitokių aplinkybių, kuriomis reikšdama reikalavimą nesirėmė ieškovė, tačiau nustatytas aplinkybes įvertino kitaip, nei nurodė ieškovė. Teismas, nustatęs, kad procedūros buvo pradėtos, bet nebaigtos, ieškinį tenkino mažesne apimtimi.

17.9. Atsakovė iš esmės visiškai nepagrindė, kodėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, taip pat nepagrindė byloje esančių įrodymų neteisėtumo ar duomenų trūkumo:

17.9.1. byloje surinkti įrodymai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus;

17.9.2. atsakovė nepagrįstai nurodė dėl UAB „Lazdijų šiluma“ pretenzijų nebuvimo, kadangi ji pati nurodė, kad joks dokumentas, kuris patvirtintų tinkamą patalpų šildymo sistemos atjungimą, nebuvo išduotas;

17.9.3. nors atsakovės bylos nagrinėjimo metu pateiktame pakeistame Nekilnojamojo turto registro išraše yra nurodoma, kad šildymo būdas yra „vietinis centrinis šildymas“, tačiau šis įrašas nesuteikia teisinio pagrindo daryti išvadą, kad subjektas teisėtai ir tinkamai atsijungė nuo centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų. Registro administratoriui nėra suteikta teisė spręsti apie subjekto pateiktų duomenų teisėtumą ir pagrįstumą.

17.10. Ieškovės atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje.

18. Trečiasis asmuo UAB „Lazdijų šiluma“ atsiliepimu į kasacinį skundą, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi kvalifikavo kaip prisidėjimą prie kasacinio skundo, prašo civilinę bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį ir ieškinį atmesti. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų bei netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reguliuojančias teisės normas, yra teisėti ir pagrįsti:

18.1.1. nagrinėjamu atveju ieškinio dalyko pakeitimas reiškia ne formalų reikalavimo tekstinės išraiškos pakeitimą, o būtent reikalavimo esmės pakeitimą, nes sukuria iš esmės skirtingas pasekmes;

18.1.2. ieškinio senaties termino taikymo klausimas ginčo atveju turėjo būti vertinamas, atsižvelgiant į ieškovės reikalavimą pripažinti neteisėtu atsakovės patalpų šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas ieškinio ribas, motyvuodamas tai pažeidimu, kurio net nenustatė (kuris apskritai nebuvo šios bylos dalykas), sukūrė visiško teisinio nestabilumo ir neapibrėžtumo situaciją, kad dėl vėliausiai 2003 m. įvykusio fakto, kuris buvo toleruojamas mažiausiai 12 metų, pretenzijos gali būti reiškiamos neribotą laiką;

18.1.3. kasacinis teismas, spręsdamas, ar tam tikro juridinio fakto formalus neįteisinimas yra tęstinis pažeidimas, yra išaiškinęs, kad kai pažeidimas yra konkretus ir akivaizdus, toks pažeidimas nėra laikomas trunkamuoju, jis įvyksta konkrečiu momentu, o ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013).

18.2. Ieškovės reikalavimas apskritai negali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o byla turi būti nutraukta. Ieškovė pareikštu ieškiniu nereikalavo jai pripažinti kokios nors teisės, o priimdamas sprendimą apeliacinės instancijos teismas pripažino ne ieškovės teisę, o juridinį faktą. Reikalavimo, kuriuo pripažįstamas veiksmų neteisėtumas, patenkinimas nėra teisėtas ir įstatymo įtvirtintas materialiųjų civilinių teisių gynimo būdas, o jo nustatymas sukuria tik galimai civilinius procesinius padarinius, kadangi toks faktas galėtų būti panaudotas kaip prejudicinis faktas kitame ginče. Juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi ypatingosios teisenos tvarka, vadovaujantis CPK XXVI skyriaus normomis.

18.3. Ieškovės ieškinys turi būti atmestas kaip pareikštas asmens, neturinčio teisinio intereso dėl ginčo dalyko. Ieškovės, kaip daugiabučio namo savininkų bendrijos, veiklos tikslas yra įgyvendinti pastato patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu. Atsakovės faktinis atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos neturėjo jokios įtakos jos, kaip bendro naudojimo patalpų bendraturtės, pareigų vykdymui (atsakovė tinkamai vykdo pareigą mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą), taip pat pastato bendrojo naudojimo objektų būklei, jų valdymui, naudojimui ir pan.

18.4. Priešingai nei nurodo ieškovė, atjungus atsakovės patalpų šildymo sistemą nuo pastato šildymo sistemos, gyventojams tiekiamos šilumos energijos sąnaudos galėjo tik sumažėti, kadangi, šildant prekybos centro patalpas, kuriose yra nuolat atidarinėjamos durys, sumontuoti dideli langai, sunaudojamos šilumos kiekis tik didėtų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas

19. CPK 353 straipsnis apibrėžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

20. Pažymėtina, kad toks bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų apibrėžimas yra pamatinio civilinio proceso principo, t. y. dispozityvumo principo, inter alia (be kita ko), reiškiančio, jog bylos šalys savo reikalavimais ir atsikirtimais nustato teisminio nagrinėjimo dalyką, išraiška. Kita vertus, aptariama (bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų apibrėžimo) taisyklė nėra absoliuti. CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.

21. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme, taip pat ar į teismą kreipėsi ir reikalavimus pareiškė suinteresuotas asmuo. Šių aplinkybių nustatymas turi esminę reikšmę bylai teisingai išnagrinėti ir gali lemti tiek materialųjį, tiek procesinį teisinį rezultatą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai (CPK 6 straipsnis). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ex officio formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Pažymėtina, kad teisingumo vykdymas ir minėtų kasacinio teismo funkcijų tinkamas įgyvendinimas yra viešojo intereso dalykas.

22. Būtinoji kasacinio skundo ribų peržengimo sąlyga (lot. conditio sine qua non), kuri išplaukia ir iš CPK 353 straipsnio 2 dalies, yra pranešimas dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą imtis tokio procesinio veiksmo, t. y. peržengti skundo ribas. Tokio pranešimo paskirtis – eliminuoti ar minimizuoti procesinės staigmenos kilimo ir kartu teisės į teisingą teismą pažeidimo galimybę.

23. Teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi informavo dalyvaujančius byloje asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas, išaiškino jiems teisę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl teisės klausimų, dėl kurių ketinama pasisakyti peržengiant kasacinio skundo ribas, ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo pasinaudojo savo procesine teise ir pateikė rašytinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad trečiasis asmuo UAB „Lazdijų šiluma“ savo atsiliepime į kasacinį skundą, kurį kasacinis teismas laikė prisidėjimu prie kasacinio skundo, taip pat nurodė teisinius argumentus, kurie savo esme yra susiję su ieškovės teisinio suinteresuotumo vertinimu ir ieškovės pareikštų ieškinio

reikalavimų galėjimu būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku. Vadinasi, šių klausimų išsprendimas nesukels dalyvaujantiems byloje asmenims procesinės staigmenos.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės patalpų atsijungimą nuo centrinės šildymo sistemos neteisėtu vertinimo

24. Teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas  – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasis teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008  m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.).

25. Teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.

26. Ieškovė DNSB „Sodų g., Lazdijai“ vienu iš pareikštų ieškinio reikalavimų prašė pripažinti, kad atsakovė UAB „Baltisches Haus“ neteisėtai atjungė jai priklausančių patalpų šildymo sistemą nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, jį tenkino iš dalies, pripažindamas, kad atsakovei UAB „Baltisches Haus“ nuosavybės teise priklausančių patalpų šilumos vartojimo įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos procedūra nėra baigta teisės aktų nustatyta tvarka.

27. Pripažinimu, kad atsakovė neteisėtai atjungė jai priklausančių patalpų šildymo sistemą nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos, asmuo siekia, kad faktinio pobūdžio aplinkybės – patalpų atjungimas nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos – teisiškai būtų kvalifikuotos tam tikru būdu, kurį nurodė ieškovė. Kadangi toks ieškinio dalykas nėra atsakovei nukreiptas reikalavimas, kurio tenkinimas šioje byloje reikštų materialinių teisinių padarinių ieškovei atsiradimą, teismai neturėjo dėl jo tenkinimo ar atmetimo nuspręsti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pažymėtina, kad toks reikalavimas yra susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, kurį teismas atlieka nagrinėdamas bylas, ir nagrinėjamos bylos kontekste turėjo būti vertinamas kaip antrojo ieškiniu pareikšto reikalavimo (įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius prijungti jai priklausančias patalpas prie centrinės šildymo sistemos) faktinis pagrindas.

28. Vertinant, kad ieškiniu pareikšto reikalavimo patenkinimu siekiama sukelti padarinius ateityje galimai pareikštinam ieškiniui dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, pažymėtina, jog ieškinio reikalavimo pripažinti, kad atsakovė neteisėtai atjungė jai priklausančių patalpų šildymo sistemą nuo centrinės šildymo sistemos, patenkinimas nagrinėjamoje byloje reikštų prejudicinio fakto (neteisėtų veiksmų) kitai civilinei bylai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo nustatymą, o tai yra civiliniai procesiniai, o ne materialieji padariniai.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškiniu pareikštas reikalavimas pripažinti, kad atsakovei priklausančių patalpų šildymo sistema nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos buvo atjungta neteisėtai, negali būti savarankiškas ieškinio dalykas, daro išvadą, kad ši civilinės bylos dalis turi būti nutraukta kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismo rezoliucinėje dalyje buvo nuspręsta dėl atsakovei priklausančių patalpų atsijungimo nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos teisinio vertinimo, pripažįstant, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančių patalpų šilumos vartojimo įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos procedūra nėra baigta teisės aktų nustatyta tvarka, keistina, nutraukiant šią civilinės bylos dalį tuo pagrindu, kad ja buvo nuspręsta dėl reikalavimo, kuris negali būti savarankiškas teisminio nagrinėjimo dalykas ir yra nenagrinėtinas teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl daugiabučio namo savininkų bendrijos, ieškiniu reiškiančios reikalavimą įpareigoti atsakovę prisijungti prie

centrinės šildymo sistemos, teisinio suinteresuotumo vertinimo

30. Ieškovė antruoju ieškinio reikalavimu prašė įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius prijungti jai priklausančias patalpas prie centrinės šildymo sistemos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atmetė šį ieškinio reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo atmetimo teisiniu pagrindu nurodė tai, jog ginčo patalpų atjungimo nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos procedūra buvo pradėta teisėtai, bet nebaigta teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl įpareigojimas prisijungti būtų neracionalus ir neproporcingas. Kadangi atsakovė vis dar gali pabaigti atsijungimo procedūrą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas manė nesant pagrindo tenkinti antrąjį ieškinio reikalavimą.

31. Nagrinėjamoje byloje procesiškai susiklostė situacija, jog ieškiniu pareikšto pirmojo reikalavimo išsprendimas apeliacinės instancijos teisme, pripažįstant, kad atsijungimo procedūra buvo nebaigta teisės aktų nustatyta tvarka, yra kartu ir antrojo reikalavimo atmetimo teisinis pagrindas. Todėl, nutraukus civilinės bylos dalį dėl pirmojo reikalavimo, aktualūs lieka apeliacinės instancijos teismo argumentai (motyvai), kurių pagrindu teismas, atlikęs atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisinį įvertinimą, atmetė antrąjį ieškiniu pareikštą reikalavimą. Kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties padavusi atsakovė neskundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo nutarta palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti antrąjį ieškinio reikalavimą (įpareigoti atsakovę prijungti jai priklausančias patalpas prie centrinės šildymo sistemos). Tačiau tai, jog kasaciniu skundu yra ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas pačios atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos procedūros teisėtumo vertinimas, sudaro pagrindą teisėjų kolegijai pasisakyti ir dėl tos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria nuspręsta dėl antrojo ieškinio reikalavimo atmetimo, teisėtumo ir pagrįstumo, inter alia įvertinant ieškovės teisinį suinteresuotumą reikšti šį ieškinio reikalavimą.

32. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Tam, kad būtų galima atjungti namo patalpų dalį nuo bendros sistemos, reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą, atskirose patalpose esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti derinamas su šilumos tiekėjo, kitų namo šilumos vartotojų interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-219/2016; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012; 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad santykiai, kuriuos ieškovai nurodo kaip savo reikalavimų pagrindą, yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Buto šilumos įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos procedūra šiuo metu yra apibrėžta statybą reglamentuojančiais teisės aktais bei šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais. Atsakovei UAB „Baltisches Haus“ priklausančių patalpų atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos metu (1998 metais) gyvenamojo namo buto ar kitų patalpų savininkų teisė atjungti patalpų šildymo įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo reglamentuojama šiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 704 („Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“) dalinio pakeitimo“, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“ patvirtinta Statinių projektavimo sąlygų nustatymo, statinių projektų derinimo ir jų tvirtinimo tvarka. Šiuose teisės aktuose buvo nustatytos specialios šilumos tiekimo įrangos atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto ar patalpų savininkas daugiabučiame name.

34. Minėta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta ne bet kurio, bet tik suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Suinteresuotumas pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Pagal CPK 2, 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013; kt.). Asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Jei ieškovas neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį, nes pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje

Nr. 3K-3-8-916/2015).35. Kadangi neteisėtų veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje pripažinimas ir iki teisės pažeidimo buvusios

padėties atkūrimas yra susijęs su viešojo intereso gynimu, privatūs asmenys nėra įgalioti ginti viešąjį interesą, inter alia, kreiptis į teismą dėl viešosios teisės pažeidimų padarinių šalinimo (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Ši taisyklė turi išimtį, kurią savo praktikoje suformulavo kasacinis teismas: tais atvejais, kai viešosios teisės pažeidimas gali sutapti su privačios asmens teisės ar privataus intereso pažeidimu, privačiam asmeniui pripažįstamas teisinis suinteresuotumas CPK 5 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-469/2015).

36. Ieškovė DNSB „Sodų g., Lazdijai“ pareikštu ieškiniu, prašydama teismą įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius prijungti jai priklausančias patalpas prie centrinės šildymo sistemos, nurodė, kad pareikštu ieškiniu ji gina daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Lazdijuose, Sodų g. 10, savininkų teises. Atsižvelgdama į ieškovės pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą, kuris suformuluotas ieškinio reikalavimuose kaip ieškinio dalykas, teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo ir galimybės ginti daugiabučio namo savininkų teises pareiškiant ieškinį dėl įpareigojimo prijungti atsakovei priklausančias patalpas prie centrinės šildymo sistemos, pripažįsta esant pagrindą įvertinti, kokį materialųjį teisinį interesą ji gina ir kaip atsakovei priklausančių patalpų neprijungimas prie daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos pažeistų jos ginamų subjektų teises ar teisėtus interesus.

37. Ieškovė savo ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad daugiabutis gyvenamasis namas, esantis Sodų g. 10, Lazdijuose, yra vienas iš daugiausiai už šildymą mokančių daugiabučių namų Lazdijų mieste. Ieškovės manymu, to priežastis yra atsakovei priklausančių patalpų neteisėtas atjungimas nuo daugiabučio gyvenamojo namo centrinės šildymo sistemos. Kaip savo procesiniuose dokumentuose nurodė ieškovė, „esant neteisėtam atsijungimui, žalą patyrė kiti namo gyventojai, kuriems kilo pareiga papildomai sumokėti už gautą šilumos energiją, suteiktą namui, bet paskirstytą mažesniam patalpų plotui, taip suteikta galimybė pažeidinėti įstatymų reikalavimus, toleruojamas piktnaudžiavimas teise ir pažeistos kitų patalpų savininkų teisės į teisingą pagal teisės aktus atliktą šilumos energijos paskirstymą, vienodą visiems vartotojams paslaugų gavimo sąlygų užtikrinimą“ (4 t., b. l. 64, 139). Ieškovė taip pat nurodė, kad pareikštu ieškiniu, inter alia, gina daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Lazdijuose, Sodų g. 10, savininkų teisę ateityje siekti dalies savo išlaidų, turėtų dėl netinkamo šilumos kiekio paskirstymo ir mokesčių skaičiavimo, atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad, atsakovei UAB „Baltisches Haus“ priklausančias patalpas neteisėtai atjungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, atsakovė išliko šilumos energijos vartotoja, turinti pareigą mokėti už šilumos energiją. Pažymėtina, jog ieškovė šių aplinkybių neįrodinėjo, jomis nebuvo grindžiamas ieškinio dalykas, o jų paminėjimas procesiniuose dokumentuose vertintinas kaip obiter dictum (pasakyta tarp kitko; argumentas, neturintis lemiamos reikšmės sprendimui).

38. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovo suinteresuotumas pareikštais ieškinio reikalavimais negali būti abstraktus, bet turi būti pagrįstas konkrečių materialių teisinių padarinių atsiradimu ieškovo ginamoms teisėms ar teisėtiems interesams. Nagrinėjamu atveju ieškovės argumentai dėl nepagrįstai išaugusių daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Lazdijuose, Sodų g. 10, savininkų išlaidų už namui tiekiamą šilumos energiją, kurių priežastis yra tariamai neteisėtas atsakovei priklausančių patalpų atsijungimas nuo centrinės šildymo sistemos, tėra grindžiami prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais. Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, jog ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius prisijungti prie centrinės šildymo sistemos tenkinimas nagrinėjamu atveju lemtų daugiabučio gyvenamojo namo savininkų išlaidų už šiam namui tiekiamą šilumos energiją sumažėjimą ar kitokių materialiųjų teisinių padarinių atsiradimą. Net ir darant prielaidą, kad atsakovei priklausančių patalpų atsijungimas nuo centrinės šildymo sistemos yra neteisėtas, ieškovė turėjo pareigą įrodymais pagrįsti, kaip konkrečiai šiuo atsijungimu buvo pažeistos daugiabučio gyvenamojo namo savininkų subjektinės teisės, kurias ji gina ieškinyje nurodytu būdu, ir kokius materialiuosius teisinius padarinius daugiabučio gyvenamojo namo savininkams sukeltų ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę prisijungti prie centrinės šildymo sistemos tenkinimas.

39. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovė, savo suinteresuotumą grįsdama gyventojų patiriamais nuostoliais dėl atsakovei priklausančių patalpų neteisėto atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos, nereiškė savarankiško reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo. Be to, pažymėtina, kad reikalavimo teisės subjektai dėl daugiabučio gyvenamojo namo savininkų turėtų išlaidų, šilumos tiekėjui netinkamai paskirsčius sunaudotą šilumą, atlyginimo galėtų būti tik patys šias išlaidas patyrę asmenys. Ieškovė nėra šilumos pirkimo ir pardavimo teisinių santykių, susiklosčiusių tarp šilumos tiekėjo ir vartotojų, dalyvė.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pripažįsta, kad ieškovė nėra subjektas, galintis ginti viešąjį interesą, ir neįrodė savo atstovaujamų subjektų materialiojo teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius prijungti jai priklausančias patalpas prie centrinės šildymo sistemos. Materialiojo suinteresuotumo neturėjimas per se (pats savaime) sudaro pagrindą atmesti ieškinį.

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia nepasisakyti dėl kitų kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, kadangi, konstatavus savarankiško antrojo ieškinio reikalavimo atmetimo teisinio pagrindo buvimą, jie pripažintini neturinčiais teisinės reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.

42. Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria atmestas antrasis ieškinio reikalavimas (įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius prijungti jai priklausančias patalpas prie centrinės šildymo sistemos), palikti nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos procesinis rezultatas savo esme lėmė, jog nei vienas iš ieškiniu pareikštų reikalavimų nebuvo patenkintas, pripažįsta, kad atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

44. Atsakovė pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už advokato teisinę pagalbą rengiant kasacinį skundą sumokėjo 4114 Eur. Atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija), atsakovei iš ieškovės priteistina 1946,56 Eur šioms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

45. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,06 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į išnagrinėtos civilinės bylos procesinį rezultatą, šios išlaidos valstybei turėtų būti priteistinos iš ieškovės, kuri nėra atleista nuo jų mokėjimo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį pakeisti ir šios nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:„Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti.Nutraukti civilinės bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti, kad atsakovė UAB „Baltisches Haus“ neteisėtai atjungė

patalpų, esančių Lazdijuose, Sodų g. 10, šildymo sistemą nuo centrinės šildymo sistemos.Kitą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.“Priteisti iš ieškovės DNSB „Sodų g., Lazdijai“ (j. a. k. 304033762) atsakovei UAB „Baltisches Haus“ (j. a. k.

111543781) 1946,56 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt šešis Eur 56 ct) išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės DNSB „Sodų g., Lazdijai“ (j. a. k. 304033762) valstybei 7,06 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01396 2019-01-31 2018-10-22 2018-10-22 -

Administracinė byla Nr. I-28-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00037-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 61(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. spalio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymu ištirti Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, 55 ir 56 punktų teisėtumą,

n u s t a t ė:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi nutarė sustabdyti administracinės bylos Nr. eI-1614-789/2018, iškeltos pagal pareiškėjo UAB „Getz Lithuania“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybai, nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, dalies teisėtumą.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumo trūkumus, 2018 m. spalio 1 d. nutartimi nustatė pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniam teismui terminą šiuos trūkumus pašalinti.

3. 2018 m. spalio 16 d. nutartimi pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiėmė 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi suformuluotą prašymą dėl minėto norminio administracinio akto dalies teisėtumo.

4. Šiuo aspektu primintina, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas proceso taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116  str. 1 d.). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą, pareiškimą) iki jo priėmimo. Jeigu pareiškėjas atsiima skundą (prašymą, pareiškimą), teismas nutartimi skundą (prašymą, pareiškimą) pripažįsta nepaduotu ir grąžina jį padavusiam asmeniui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pripažinti pareiškėjo Vilniaus apygardos administraciniam teismo prašymą ištirti Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, 55 ir 56 punktų teisėtumą nepaduotu ir jį (prašymą) grąžinti pareiškėjui.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01251 2019-01-29 2019-01-16 2019-01-16 -

Administracinė byla Nr. A-211-525-2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00224-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 27.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. (G-721)S-771 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra iškilusi būtinybė išaiškinti, kaip turi elgtis bendraskolininkai, kol bus įvykdyta visa bendra prievolė, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatos yra neaiškios. Į šį klausimą esą neatsako nei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, nei Lietuvos Respublikos Prezidentūra, nei Lietuvos Respublikos Seimas. Apie susidariusią situaciją (įstatymo spragą) per masines informavimo priemones turi būti informuojama visuomenė, dėl to pareiškėjas kreipėsi į UAB „Savaitės Ekspresas“ ir UAB „Respublikos leidiniai“, tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių jo nurodytą informaciją buvo atsisakyta publikuoti. Žurnalistų etikos inspektorius taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti viešosios informacijos rengėjus parengti ir paskelbti publikaciją minėtu klausimu. Pareiškėjo įsitikinimu, kiekvienas pilietis ne tik turi teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus, rinkti, gauti ir skleisti informaciją, bet ir pareigą informuoti apie įstatymą, kuris pažeidžia vartotojų teises ir pareigas. Tokią pareigą turi ir informacijos skleidėjai.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.4. Nurodė, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi teisę patys nuspręsti, kokią informaciją rinkti, rengti ir

pateikti visuomenei, bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki jos paskelbimo, yra draudžiami. Teisės aktuose Žurnalistų etikos inspektoriui nėra nustatyta teisė įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) paskelbti atitinkamą informaciją, išskyrus atvejus, kai dėl viešai paskleistos informacijos yra nustatomas asmens teisių pažeidimas ir reikalaujama jį pašalinti.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad A. M. 2016 m. lapkričio 21 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas įpareigoti laikraščio

„Ekspress Nedelia“ redaktorių ir dienraščio „Respublika“ redaktorių parašyti straipsnį apie neaiškias CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatas arba pačią Tarnybą atsakyti, ką konkrečiai pareiškėjas privalo daryti, esant solidariai atsakomybei, kad prievolė (mokėjimas už butui teikiamas paslaugas) būtų įvykdyta, arba persiųsti pareiškėjo prašymą kompetentingai institucijai. Tarnyba 2016 m. gruodžio 28 d. raštu pareiškėjui nurodė, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi teisę patys nuspręsti, kokią informaciją rinkti, rengti ir pateikti visuomenei, neteisėti informacijos laisvės ribojimai yra draudžiami, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti nurodytus viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) parengti ir

paskelbti publikaciją pareiškėjo keliamu klausimu negali būti tenkinamas, į pareiškėjo keliamus klausimus atsakyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2016 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (13-1)-D8-8970, todėl pareiškėjo prašymo persiuntimas kompetentingai institucijai būtų perteklinis ir neproporcingas.

7. Pareiškėjas skunde teigė, kad apie esamą įstatymo spragą per masines informavimo priemones turi būti informuojama visuomenė, tai yra informacijos skleidėjų pareiga. Be to, neaišku, kokiu pagrindu Tarnyba teigia, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija išsamiai ir argumentuotai atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus, todėl Tarnyba taip pat nevykdė pareigos pareiškėjo prašymą persiųsti kompetentingai institucijai. Tuo tarpu Tarnyba atsiliepime teigė, kad jai nėra suteikti įgaliojimai įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) paskleisti konkretaus turinio informaciją.

8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – ir VIĮ), kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė (3 straipsnio 1 dalis). Žurnalistų etikos inspektorius vertina kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (50 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

9. Įvertinęs teisinį reguliavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teismas pažymėjo, jog teisės aktais asmenims yra laiduojama informacijos laisvė, kuri gali būti ribojama tik įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka. Taigi informacijos laivė yra asmens teisė, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nustatyti savo renkamos, rengiamos ir (ar) skleidžiamos informacijos pobūdį bei turinį, taip pat tai, kokią dalį informacijos skleisti ir ar apskritai ją skleisti. Atitinkamai, joks asmuo negali būti verčiamas (įpareigojamas) parengti ir (ar) skleisti konkretaus turinio informaciją, išskyrus atvejus, kurie yra susiję su jau anksčiau paskelbtos informacijos paneigimu (nebeskelbimu), kai atitinkama informacija nustatyta tvarka yra pripažinta prieštaraujančia teisės aktų reikalavimams. Žurnalistų etikos inspektorius, vykdydamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi kontrolę, turi teisę įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją tik pašalinti arba paneigti tam tikrą paskleistą teisės aktų reikalavimų neatitinkančią informaciją, o ne įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją parengti ir paskelbti konkretaus pobūdžio bei turinio informaciją.

10. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. M. siekė konkretaus pobūdžio ir turinio informacijos apie tai, kad CK 6.6 straipsnio 6 dalies taikymas vartotojų atžvilgiu galimai yra neaiškus, parengimo ir paskleidimo laikraštyje „Ekspress Nedelia“ ir dienraštyje „Respublika“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui asmeniškai teisės aktais yra laiduojama teisė rinkti, rengti bei skleisti (jeigu pareiškėjas turi tokias technines galimybes) informaciją šiuo ir (ar) kitais jį dominančiais klausimais, tačiau pareiškėjas neturi teisės to reikalauti iš kitų asmenų (įskaitant laikraščio „Ekspress Nedelia“ ir dienraščio „Respublika“ valdytojus), kadangi teisės aktai viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams tokios pareigos nenustato. Be to, veiksmai, nurodant asmeniui, kokio turinio ir pobūdžio informaciją skelbti, vertintini kaip asmenų informacijos laisvės ribojimas, kuris yra draudžiamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Tarnyba, išnagrinėjusi A. M. 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą, pagrįstai Raštu netenkino jo prašymo įpareigoti laikraščio „Ekspress Nedelia“ redaktorių ir dienraščio „Respublika“ redaktorių parašyti straipsnį apie neaiškias CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl naikinti šį Raštą ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjo kreipimąsi nagrinėti iš naujo teismas neturi pagrindo.

11. Pareiškėjas teigė, jog Tarnyba taip pat nevykdė pareigos jo 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą persiųsti kompetentingai institucijai. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (2014-11-06 įstatymo Nr. XII-1301 redakcija) 23 straipsnio 4 dalį, asmens skundas pagal kompetenciją kitam viešojo administravimo subjektui persiunčiamas tik tais atvejais, jeigu viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pateiktas toks skundas, neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipimusi į Tarnybos prašė įpareigoti laikraščio redaktorių parašyti straipsnį arba pačią Tarnybą atsakyti, ką konkrečiai pareiškėjas privalo daryti, esant solidariai atsakomybei, arba persiųsti pareiškėjo prašymą kompetentingai institucijai. Tarnyba pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. lapkričio 21 d. kreipimąsi (skundą dėl laikraščio „Ekspress Nedelia“ ir dienraščio „Respublika“ veiksmų, atsisakant parengti ir publikuoti pareiškėjo pageidaujamą straipsnį) ir jo netenkino, t. y. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą sprendimą. Iš skundžiamo Rašto turinio matyti, kad Tarnyba neatsisakė nagrinėti pareiškėjo kreipimosi, o konstatavo, kad jis yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad Tarnyba neturėjo pagrindo persiųsti pareiškėjo kreipimąsi kitam viešojo administravimo subjektui. Kita vertus, pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad analogišku klausimu dėl solidarios prievolės vykdymo pats yra kreipęsis į kitas institucijas – Prezidentūrą, Seimą ir Aplinkos ministeriją.

12. Teismas pažymėjo, jog byloje yra pateiktas Aplinkos ministerijos 2016 m. gruodžio 2 d. raštas Nr. (13-1)-D8-8970 (b. l. 13–15), kuriame pareiškėjui pateikti paaiškinimai dėl CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatų, taip pat pateikta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pozicija šiuo klausimu. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo keliamas klausimas iš esmės tuo pačiu laikotarpiu ne kartą buvo nagrinėtas kitų institucijų. Teismas atkreipė dėmesį, kad A.  M. iš esmės siekia konkrečios teisės normos (CK 6.6 straipsnio 6 dalies) išaiškinimo, o teisės aiškinimo funkcija yra suteikta

teismui. Taigi pareiškėjo pageidaujamas minėtos teisės normos konkretus išaiškinimas pareiškėjui galėtų būti pateiktas tik šią teisės normą taikant pareiškėjo atžvilgiu, t. y. inicijavus konkretų teisinį ginčą teisme.

III.

13. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą.

14. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog jam teisės aktais jam asmeniškai laiduojama teisė rinkti, rengti bei skleisti informaciją jį dominančiais klausimais, jeigu jis turi technines galimybes. Nurodo, jog įstatyme nieko nepaminėta, jog jam laiduojama teisė skleisti informaciją jį dominančiais klausimais tik tada, kada jis turi tokias technines galimybes. Pareiškėjo nuomone, teismas šališkai, specialiai nepaaiškino, kokias tokias technines galimybes, kokiu būdu jis galiu skleisti informaciją laikraštyje. Akivaizdu, kad techninės galimybės – tai tipografija, kuri prieštarauja įstatymui, nes žmonėms nepriklauso tipografijos. Laikraščių valdytojai gauna dalį lėšų iš valstybės biudžeto jų patirtoms laikraščių pristatymo išlaidoms atlyginti, todėl minėtų laikraščių valdytojai įpareigotini teikti ir skleisti pareiškėjo reikalaujamą atspausdinti straipsnį, jeigu nėra priežasties atsisakyti, arba turėtų būti pateiktas pareiškėjui sprendimas dėl atsisakymo spausdinti straipsnį.

15. Teigia, kad jam nebuvo nurodyta priežastis, kodėl informacijos rengėjai nerašė straipsnio dėl ydingo įstatymo. Pažymi, kad jeigu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba negali įpareigoti minėtų laikraščių redaktorių parašyti straipsnį apie neaiškias CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatas, tai privalėjo jo prašymą perduoti minėtų laikraščių redaktoriams, kad jie priimtų pagrįstą sprendimą dėl jo prašomos informacijos paskleidimo, nes viešosios informacijos rengėjai turi teisę patys nuspręsti, kokią informaciją rinkti, rengti ir pateikti visuomenei, o pareiškėjui teisės aktai suteikia teisę rinkti, gauti ir skleisti informaciją. Jeigu atsisakoma viešinti informaciją, turi būti nurodomos aiškios atsisakymo priežastys, o jei priežasties nėra, tai vertinama kaip pareiškėjo informacijos laisvės ribojimas.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad jis neturi teisės reikalauti rinkti, rengti bei skleisti informaciją jį dominančiais klausimais iš kitų asmenų (įskaitant laikraščio „Ekspress Nedelia“ ir dienraščio „Respublika“ valdytojus), nurodant kokio turinio ir pobūdžio informaciją skelbti. Teigia, kad teismas turi paaiškinti, kokiu būdu turėtų būti paskleista informacija ir kaip gali būti informacija be jokio turinio ir be jokio pobūdžio. Pareiškėjas mano, kad jeigu nereikalauti kokio pobūdžio ir kokio turinio skleisti informaciją, tada skleidžiama ne tavo norima informacija, o kito asmens informacija.

17. Atsakovas Tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.18. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apelianto prašymas įpareigoti viešosios informacijos

rengėjus (skleidėjus) parengti ir paskelbti publikacijas apeliantui aktualiais klausimais negali būti tenkinamas. Visuomenės informavimo įstatyme, kuriame yra nustatyta atsakovo kompetencija, nėra numatyta teisė įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) paskelbti atitinkamą informaciją, išskyrus atvejus, kuomet dėl viešai paskleistos informacijos yra nustatomas asmens teisių pažeidimas ir reikalaujama jį pašalinti ir/ar įpareigojama paneigti apie asmenį paskelbtą jo garbę ir orumą žeminančią informaciją.

19. Sutinka su teismo vertinimu, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai įvertino apelianto raštą, pateikė argumentuotą, teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą, o apelianto keliamas klausimas jau buvo nagrinėtas kitų institucijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2016 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. (G-721)S-771, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) parengti ir paskelbti publikaciją pareiškėjui aktualiu klausimu.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Tarnyba pagrįstai netenkino prašymo įpareigoti laikraščio „Ekspress Nedelia“ ir dienraščio „Respublika“ redaktorius parašyti straipsnį apie neaiškias CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatas, kadangi Žurnalistų etikos inspektorius, vykdydamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi kontrolę, turi teisę įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją tik pašalinti arba paneigti tam tikrą paskleistą teisės aktų reikalavimų neatitinkančią informaciją, o ne įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją parengti ir paskelbti konkretaus pobūdžio bei turinio informaciją. Taip pat teismas nustatė, kad Tarnyba neturėjo

pagrindo persiųsti pareiškėjo kreipimosi kitam viešojo administravimo subjektui, kadangi Tarnyba pati išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą, remiantis VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktu.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes Tarnyba neįpareigojo informacijos rengėjų parengti straipsnį dėl ydingo įstatymo arba perduoti jo prašymą laikraščių redaktoriams, kurie turi teisę patys nuspręsti kokią informaciją rinkti ir rengti, be to, teismas nepaaiškino kokiu būdu pareiškėjas gali skleisti informaciją laikraštyje, nesutinka, kad jis negali reikalauti kokio pobūdžio ir kokio turinio skleisti informaciją, nes tada bus skleidžiama ne jo prašoma informacija.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

25. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius vertina kaip informuojant visuomenę laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punktas), be to, turi teisę reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas), taip pat skundą pripažinti nepagrįstu (VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 6  punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti Tarnybos 2016 m. gruodžio 28 d. raštą (G-721)S-771 ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo, be to, teisingai vertino, kad Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo kreipimąsi, neturėjo pagrindo jo persiųsti kitam viešojo administravimo subjektui.

26. Apeliacinio skundo teiginys, kad Tarnyba privalėjo perduoti laikraščių redaktoriams, kad jie priimtų pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo prašomos informacijos paskleidimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Viešosios informacijos įstatymo 22 straipsnio 11 dalyje reglamentuojamos viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų teisės ir pareigos. VIĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog informaciją visuomenei platina pats viešosios informacijos rengėjas arba kitas asmuo pagal sutartį su viešosios informacijos rengėju ar turėdamas šio leidimą. VIĮ 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos inspektoriaus funkcijos. Pažymėtina, jog minėtas įstatymas nenumato Žurnalistų etikos inspektoriui pareigos įgalioti laikraščių/dienraščių redaktorius skleisti asmenų (įskaitant pareiškėjo) norimą informaciją, tuo tarpu Tarnyba neturi teisės įgalioti kokią viešosios informacijos rengėjas turi rengti ir (ar) skleisti informaciją visuomenei. Pažymėtina, kad Žurnalistų etikos inspektorius, vykdydamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi kontrolę, turi teisę įpareigoti

viešosios informacijos rengėją ar skleidėją tik pašalinti arba paneigti tam tikrą paskleistą teisės aktų reikalavimų neatitinkančią informaciją, o ne įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją parengti ir paskelbti konkretaus pobūdžio bei turinio informaciją.

27. Likusieji pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspęsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribose. Teismas išsamiai patikrino ginčijamo atsakovo rašto teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra deklaratyvūs, abstraktūs, paremti bendro pobūdžio teiginiais, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01250 2019-01-29 2019-01-16 2019-01-16 -

Administracinė byla Nr. A-221-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04915-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA-35377 „Dėl prašymo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas turi būti panaikintas, nes jis neteisėtas ir iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1, 2 ir 4 dalims, 108 straipsniui.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VMI pateikė pareiškėjui 2016 m. spalio 24 d. raginimą Nr. (23.31-08)464-1156 (toliau – ir Raginimas) sumokėti 1 593 Eur mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 14 d. atsakyme į Raginimą (toliau – ir Atsakymas) nurodė, jog toks reikalavimas yra neteisėtas ir bet kokios mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros turi būti nedelsiant nutrauktos. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 25 d. gavo Sprendimą, kuriame nurodyta, jog nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų nutraukimo. Remiantis Raginimu, mokestinė nepriemoka atsirado 2010 m. birželio 1 d., o tai reiškia, kad mokestinės nepriemokos atsiradimo diena pradedama skaičiuoti nuo 2010 m. birželio 1 d. (MAĮ 107 straipsnio 2 dalis) ir baigėsi 2015 m. gegužės 31 d., t. y. sukakus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminui (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis). Mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaičiuoti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti (MAĮ 107 straipsnio 4 dalis). Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nebuvo nutrūkęs (MAĮ 108 straipsnis), taigi, sukakus 5 metų senaties terminui, MAĮ 107 straipsnio 4 dalis imperatyviai draudžia ne tik pradėti priverstinio išieškojimo procedūras, bet draudžia ir imtis kitų išieškojimo veiksmų, taip pat ir pradėti įmonei bankroto procedūrą. Visa tai turėjo būti atlikta iki 2015 m. gegužės 31 d., tačiau tai nebuvo padaryta, tad po 2015 m. gegužės 31 d. VMI veiksmai, siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką, kuri pagal įstatymą pasibaigusi 2015 m. gegužės 31 d., yra neteisėti ir turi būti nedelsiant nutraukti. VMI neteisingai traktuoja MAĮ nuostatas, aiškindama, kad priverstinio išieškojimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2016 m. spalio 6 d., t. y. kada pasibaigė mokestiniai ginčai. MAĮ neįtvirtinta jokių papildomų sąlygų, kad priverstinio išieškojimo terminas pradedamas skaičiuoti, pasibaigus mokestiniams ginčams. Mokestinė nepriemoka atsirado 2010 m. birželio 1 d., o tai reiškia, kad nuo šios dienos VMI įgijo teisę pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą, bet dėl pačios VMI aplaidumo ši procedūra buvo pradėta beveik po 5 metų, t. y. 2015 m. balandžio 14 d., kai pareiškėjui pateiktas patikrinimo aktas Nr. (21.60-10)FR0680-231 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl apskaičiuotų akcizų.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokestinė procedūra dėl pareiškėjo buvo pradėta likus 2,5 mėnesio iki priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo termino pabaigos. Pareiškėjas 2015 m. nesutiko mokėti akcizo mokestį už išpiltą vandenį su cukrumi, todėl buvo pradėtas mokestinis ginčas, kuris baigėsi jau pasibaigus priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo terminui.

5. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6. Atsakovas nurodė, kad sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nutraukimo, suėjus senaties terminui, yra pagrįstas ir teisėtas.

7. Atsakovas savo poziciją grindė tuo, kad pagal MAĮ 8 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymuose nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Nemokant mokesčių, mokesčių mokėtojas pažeidžia viešąjį interesą, elgiasi nesąžiningai. Mokestinė nepriemoka susidarė Patikrinimo akte papildomai apskaičiavus pareiškėjui į valstybės biudžetą sumokėti 1 193,81 Eur akcizo mokesčio ir 442 Eur akcizo mokesčio delspinigių. Pareiškėjas netinkamai skaičiuoja Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotos į valstybės biudžetą mokėtinos nepriemokos sumos išieškojimo senaties terminą. Pagal MAĮ 107 straipsnio 1–3 dalis mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, pagal MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nutrūksta, prasidėjus mokestiniams ginčams (MAĮ 110 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas 2015 m. liepos 17 d. pateikė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir mgK) skundą dėl Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotų mokėti į valstybės biudžetą sumų, todėl senaties termino skaičiavimas nutrūko. Pagal MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju mokėti

mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose. Mokestiniai ginčai baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016 atmetus pareiškėjo skundą dėl papildomai apskaičiuotos į valstybės biudžetą mokėtinos sumos. Taigi, VMI 2016 m. spalio 24 d. išsiuntė Raginimą, kuriame informavo, jog Raginime nurodytos sumos turi būti sumokėtos per 20 dienų nuo Raginimo įteikimo dienos. Pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalį, teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas. Pagal MAĮ 107 straipsnio 2 dalį, mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. VMI teisę iš pareiškėjo išieškoti Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą sumą įgijo 2016 m. lapkričio 18 d. (suėjus Raginime nurodytam terminui sumokėti mokestinę nepriemoką), o ne 2010 m. birželio 1 d., kaip nurodo pareiškėjas savo skunde. Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-1999-208/2017 nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl VMI 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-259307 išieškoti 1 513,44 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Pagal šį sprendimą išieškoma ta pati mokestinė nepriemoka, dėl kurios pareiškėjui buvo pateiktas Raginimas sumokėti mokestinę nepriemoką.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo K. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui VMI dėl Patikrinimo akto, VMI 2015  m. birželio 19 d. sprendimo Nr. FR0682-402 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir mgK 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. S-175(7-178/2015) panaikinimo, 2015 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-11449-790/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04940-2015-8) pareiškėjo skundą atmetė (toliau – ir VAAT sprendimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl VAAT sprendimo, 2016 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04940-2015-8) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o VAAT sprendimą paliko nepakeistą. VMI, vadovaudamasi MAĮ 89 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartimi, 2016 m. spalio 24 d. raginime Nr. (23.31-08)464-1156 nurodė pareiškėjui per 20 dienų nuo Raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI sąskaitą 1 142,68 Eur akcizo ir 450,32 Eur akcizo delspinigių, iš viso – 1 593,00 Eur. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 14 d. atsakyme VMI prašė nutraukti mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą. VMI, atsakydama į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 14 d. atsakymą, 2016 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. (23.1-08)RNA-35377 „Dėl prašymo“ pareiškėjui nurodė, kad: pagal MAĮ 107 straipsnio 2 dalį mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos; mokestiniai ginčai dėl apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio, fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių ir baudos tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus pasibaigė 2016 m. spalio 6 d.; teisė priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką atsirado po Raginimo išsiuntimo pareiškėjui, todėl, vadovaujantis MAĮ nuostatomis, pareiškėjo mokestinės nepriemokos priverstiniam išieškojimui nėra senaties termino ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų nutraukimo.

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas naikinti VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA-35377 „Dėl prašymo“. Teismas sutiko su Sprendime išdėstyta argumentacija ir priėjo išvadą, kad VMI teisę iš pareiškėjo išieškoti Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą sumą įgijo 2016  m. lapkričio 18 d. (suėjus Raginime nurodytam terminui sumokėti mokestinę nepriemoką), o ne 2010 m. birželio 1 d., kaip nurodo pareiškėjas savo skunde. Tokią poziciją formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-157/2014. Todėl, teismo teigimu, pareiškėjo reikalavimo naikinti VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA-35377 „Dėl prašymo“ tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimų, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas taip pat atmetė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA-35377; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Tiek VMI, tiek teismas neteisingai traktuoja MAI nuostatas, aiškindami, kad priverstinio išieškojimo terminas

pradedamas skaičiuoti nuo 2016 m. spalio 6 d., tai yra kada pasibaigė mokestiniai ginčai. MAĮ nenustato jokių papildomų sąlygų, kad priverstinio išieškojimo terminas pradedamas skaičiuoti pasibaigus mokestiniams ginčams. Mokestinė nepriemoka atsirado 2010 m. birželio 1 d., tai pripažįsta VMI Raginime. Pagal MAĮ nuostatas, nuo šios dienos VMI įgijo teisę pateikti mokesčio mokėtojui raginimą sumokėti apskaičiuotus mokesčius (MAĮ 89 str. 1 d.), ir jeigu mokesčio administratoriaus nurodymas per 20 dienų nėra įvykdomas (MAĮ 89 str. 3 d.), tada atsiranda teisė pradėti priverstinę mokesčio išieškojimo procedūrą.

11.2. Pareiškėjas apie atsiradusią prievolę sumokėti akcizą sužinojo tik 2015 m. gegužės mėnesį. mgK sprendime nurodo, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po to, kai atsirado prievolė sumokėti akcizą. Tad prievolė sumokėti akcizą atsirado tada, kai buvo išpilta brogė, tai yra 2010 m. birželio 1 d. Delspinigiai skaičiuojami nuo 2010 m. birželio 1 d., bet tada VMI neturėjo teisės priverstinai pradėti mokesčių išieškojimo procedūrą, bet turėjo teisę apskaičiuoti delspinigius už beveik 4 metus. Skundžiamas aktas turi būti panaikintas, nes jis neteisėtas ir iš esmės, t. y. savo turiniu, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, tai yra MAĮ 107 straipsnio 1, 2 ir 4 dalims, 108 straipsniui, neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, tai yra delspinigiai skaičiuojami nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2014 m. balandžio 14 d., nors teismo nuosprendis dėl brogės įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 30 d., todėl VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. (23.1-08)RNA-35377 yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

12. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti; netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

13. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas netinkamai skaičiuoja patikrinimo aktu papildomai priskaitytos į valstybės biudžetą mokėtinos nepriemokos sumos išieškojimo senaties terminą. MAĮ 107 straipsnio 1–3 dalyse yra numatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nutrūksta prasidėjus mokestiniams ginčams (MAĮ 110 str. 1 d.). Pareiškėjas 2015 m. liepos 17 d. pateikė mgK skundą dėl Patikrinimo aktu papildomai priskaitytų mokėti į valstybės biudžetą sumų, todėl senaties termino skaičiavimas nutrūko. MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojui laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju mokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose. Mokestiniai ginčai baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016, kuria pareiškėjo skundas dėl VMI papildomai priskaitytos į valstybės biudžetą mokėti sumos atmestas. Todėl VMI 2016 m. spalio 24 d. išsiuntė Raginimą, kuriame informavo, kad raginime nurodytos sumos turi būti sumokėtos per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos. MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas. MAĮ 107 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. VMI teisę iš pareiškėjo išieškoti patikrinimo aktu papildomai priskaitytą sumą įgijo 2016 m. lapkričio 18 d. (suėjus Raginime nurodytam terminui sumokėti mokestinę nepriemoką), o ne 2010 m. birželio 1 d., kaip nurodo pareiškėjas. Pareiškėjo teiginys, kad pati VMI Raginime nurodo, jog mokestinė nepriemoka atsirado 2010 m. birželio 1 d., neatitinka tikrovės, kadangi įvertinus Raginimo ir Patikrinimo akto duomenis, akivaizdu, kad Raginime nurodytas mokestinio patikrinimo laikotarpis. Be to, šis pareiškėjo teiginys neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šią bylą. Įvertinus pareiškėjo skunde pateiktus motyvus, pareiškėjo keliamas klausimas dėl delspinigių skaičiavimo (VMI nuomone) nenagrinėtinas šioje byloje (ABTĮ 142 str.). Įvertinus minėtus faktus ir teisės normų nuostatas, VMI sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nutraukimo suėjus senaties terminui pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo termino skaičiavimas.

15. Byloje nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartimi, 2016 m. spalio 24 d. raginime Nr. (23.31-08)464-1156 nurodė pareiškėjui per 20 dienų nuo Raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI sąskaitą 1 142,68 Eur akcizo ir 450,32 Eur akcizo delspinigių, iš viso – 1 593,00 Eur, ir pažymėjo, kad Raginimo neįvykdžius, nurodytos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta

tvarka.16. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 14 d. atsakyme į VMI Raginimą prašė nutraukti mokestinės nepriemokos išieškojimo

procedūrą, nurodydamas, kad mokestinė nepriemoka atsirado 2010 m. birželio 1 d., o tai reiškia, kad mokestinės nepriemokos atsiradimo diena pradedama skaičiuoti nuo 2010 m. birželio 1 d. (MAĮ 107 str. 2 d.) ir baigėsi 2015 m. gegužės 31 d., sukakus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminui (MAĮ 107 str. 1 d.).

17. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl senaties termino taikymo mokestinei nepriemokai ir mokestinės nepriemokos išieškojimo nutraukimo, 2016 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. (23.1-08)RNA-35377 „Dėl prašymo“ pareiškėjui nurodė, kad, vadovaujantis MAĮ 107 straipsnio 2 dalimi, mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos; mokestiniai ginčai dėl ginčo mokesčio ir su juo susijusių sumų tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus pasibaigė 2016  m. spalio 6 d., teisė priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką atsirado po Raginimo išsiuntimo pareiškėjui, todėl, vadovaujantis MAĮ nuostatomis, pareiškėjo mokestinės nepriemokos priverstiniam išieškojimui nėra senaties termino ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų nutraukimo.

18. Byloje kilęs ginčas dėl MAĮ nuostatų, reglamentuojančių mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties klausimus, aiškinimo bei taikymo. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad skundžiamas aktas savo turiniu prieštarauja MAĮ 107 straipsnio 1, 2 ir 4 dalims, 108 straipsniui.

19. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis yra numatyta MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, jog mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (MAĮ 107 str. 2 d.). Pagal MAĮ 107 straipsnio 4 dalį, mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti.

20. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino nutraukimo pagrindai yra išvardinti MAĮ 108 straipsnio 1 dalyje. Šios nuostatos 1 punktas numato, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai to paties įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (t.  y. kilus mokestiniam ginčui) sustabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas. Taigi pagal MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokestinio ginčo pradėjimas, yra pagrindas sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras bei nutraukti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino eigą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1349-438/2018).

21. MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojui laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju mokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose. MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti VMI 2015 m. balandžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-10)FR0680-231, VMI 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. FR0682-402 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. S-175(7-178/2015). Taigi tarp šalių kilo mokestinis ginčas dėl ginčo akcizų mokesčių ir su juo susijusių sumų, kuris buvo baigtas 2016 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016 priėmus galutinę nutartį.

23. Tokiu atveju, remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad priverstinio išieškojimo senatis buvo nutrūkusi ir priverstinio išieškojimo senatis prasidėjo iš naujo 2016 m. spalio 6 d. (MAĮ 108 str. 2 d. 1 p.), todėl ginčijamo sprendimo priėmimo metu ir Raginimo išsiuntimo metu senaties terminas nebuvo pasibaigęs.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujus argumentus dėl delspinigių skaičiavimo. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Taigi bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, tai yra pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas, todėl apeliacinėje instancijoje bylos nagrinėjimo ribos negali būti platesnės negu pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinėje instancijoje negali būti nagrinėjami bylos aspektai, kurie nebuvo šalių keliami ir teismo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme.

25. Pažymėtina taip pat tai, kad klausimas dėl delspinigių skaičiavimo buvo nagrinėjamas mokestiniame ginče, kuris pasibaigė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A-2898-575/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04940-2015-8). Be to, mokestinė priemoka ir delspinigiai, kurie yra nurodyti Raginime, yra nurodyti ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendime Nr. (23.31-08) 467-259307 išieškoti 1 513,44 Eur mokestinę nepriemoką iš turto. VMI 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo teisėtumas patikrintas Vilniaus apygardos administraciniam teismui išnagrinėjus administracinę bylą Nr. I-1999-208/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00020-2017-5) pagal pareiškėjo skundą, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Taigi pareiškėjo nurodytų delspinigių klausimas buvo sprendžiamas priimant minėtus administracinius sprendimus – dėl mokestinės nepriemokos ir susijusių sumų nustatymo mokesčių administratoriaus sprendimu ir jų išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, minėtų sprendimų teisėtumas patikrintas teisme, todėl delspinigių klausimas akivaizdžiai negali sudaryti dar ir šios, t. y. trečios pagal pareiškėjo skundą nagrinėjamos administracinės bylos dalyko.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nebekartoja. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

27. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01412 2019-01-31 2019-01-16 2019-01-16 -

Administracinė byla Nr. A-3053-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02115-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2., 9.3.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. (M. L.)

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (15/6- 13)12PR-100 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Skundą pareiškėjas grindė šiais argumentais:

1.1. Prašymas suteikti prieglobstį pagrįstas kilmės valstybėje pradėta baudžiamąja byla dėl pareiškėjo likviduotos bendrovės „Sargasovo morie“ nesumokėtų mokesčių; pareiškėjas persekiojamas kilmės valstybės teisėsaugos institucijų dėl baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjas įtrauktas liudytoju; dėl pareiškėjo politinių įsitikinimų ir dalyvavimo renginiuose (duomenys neskelbiami) jis yra provokuojamas. Teigia, kad jis baudžiamojon atsakomybėn traukiamas be pagrindo.

1.2. Pareiškėjas nesutinka su Departamento vertinimu, kad jo teiginiai dėl fiktyviai iškeltų baudžiamųjų bylų nepagrįsti, pasakojimas dėl valdžios struktūrų bandymo slapta įkišti pareiškėjui narkotinių medžiagų paremtas pareiškėjo subjektyvia įvykių interpretacija. Departamentas neįvertino pareiškėjo baimės patirti persekiojimo veiksmus pagrįstumo objektyvių kriterijų kontekste. Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos. Taigi, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nevertinta, ar pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, ar su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui nepagrįstai ne tik nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas, bet ir papildoma apsauga.

2. Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam iškeltų fiktyvių baudžiamųjų bylų siekiant jį nepagrįstai persekioti buvo atmestos dėl patikimumo stokos. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl provokacijų yra neįrodyti, nepagrįsti faktais. Pareiškėjo teiginiai dėl jam nepagrįstai priskaičiuojamų mokesčių dėl įmonės likvidavimo pagrįsti tik trečiųjų asmenų liudijimais, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių jam apskaičiuotas įmokas.

2.2. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą ar provokacijas yra sąlygojama subjektyviu jo situacijos suvokimu bei prielaidomis, todėl jo baimė nėra visiškai pagrįsta. Faktas, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nebuvo ieškomas.

2.3. Nurodė, kad pareiškėjui tenka pareiga nurodyti tikrovę atitinkančius subjektyvius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė persekiojimo, baimę būti persekiojamam grindė subjektyviomis prielaidomis. Apibendrinant nurodė, kad Departamentas atliko išsamų tyrimą, tinkamai taikė teisės normas, išnagrinėjo visas individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.4. Teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis, nustatė, kad Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą suteikti

prieglobstį Lietuvos Respublikoje, atliko pirminę apklausą ir protokole nurodė, kad pareiškėjas priklauso organizacijai „Nepriklausomas susivienijimas Solidarnost“, yra jos įkūrėjas, nustatė, kad partija siekia žmogaus teisių ir smulkaus verslo kilmės valstybėje apsaugos. Protokole nurodyta išvada, kad pareiškėjas nepriskirtinas pažeidžiamiems asmenims, nebuvo patyręs smurto. Atsakovui vėliau nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš esmės nustatyta, kad jis nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei. Sprendime nurodyta, kad tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas kilmės valstybėje patirs persekiojimą ar smurtą, todėl nurodyta, kad pabėgėlio statusas pareiškėjui nebus suteikiamas, o papildoma apsauga neteiktina, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų.

5. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Departamentas turėjo pareigą surinkti kilmės valstybės informaciją (parengti pažymą) apie mokesčių vengimo kriminalizavimą bei baudimą administracine tvarka, tačiau to nepadarė ir dėl to nepagrįstai nenustatė, kad pareiškėjui kyla pagrįsta persekiojimo grėsmė ir kad pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nebūdamas pakankamai objektyvus vertinant įrodymus, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo vertinamas ne tik pagal Įstatymo reikalavimus, bet ir vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas). Nurodė, kad Departamentas tinkamai ir pagrįstai taikė Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, neviršijo savo diskrecijos. Vertindamas Tvarkos aprašo nuostatas, padarė išvadą, kad Departamentas nėra įpareigotas visais atvejais parengti išvadą apie padėtį kilmės valstybėje.

6. Teismas nustatė, kad išvadoje, kuria remiantis priimtas Sprendimas, yra įvertinti ne tik pareiškėjo, bet ir jo sūnėno A. L. (A. L.) pateikti rašytiniai ir žodiniai įrodymai, susiję su pareiškėjo patiriama baime grįžti į kilmės valstybę. Be kita ko, teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas nėra pateikęs nei vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad jo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl mokesčių vengimo, todėl sutiko su Departamento padaryta išvada, kad byloje nėra įrodymų, kad baudžiamoji atsakomybė už mokesčių vengimą yra neteisėta. Dar daugiau, pareiškėjo sūnėnas teismo posėdyje patvirtino faktą, kad pareiškėjui iškelta administracinė byla dėl mokesčių nesumokėjimo, bet ne baudžiamoji.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo nuostatas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, nepatvirtintų objektyviais rašytiniais įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgiant, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu, ar pateikti faktai neprieštarauja tarpusavyje ir kitų liudytojų pateiktai informacijai bei bendrai informacijai apie pareiškėjo kilmės valstybę. Departamentas vertindamas pareiškėjo pateiktą informaciją vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo pateikta aplinkybė, nepagrįsta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina nei netikėtina. Visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t.y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos prieglobsčio prašytojo naudai.

8. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes ir įrodymus, teismas nustatė, kad Departamentas padarė išsamų tyrimą, suteikė pareiškėjui galimybę iki Sprendimo priėmimo pateikti išsamius paaiškinimus ir priėmė teisingą ir pagrįstą Sprendimą. Pareiškėjo baimę patirti kilmės valstybės persekiojimą, nežmonišką ar žiaurų elgesį, teismas įvertino kaip hipotetinio pobūdžio, pagrįsta bendro pobūdžio argumentais, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Be to, teismo vertinimu pareiškėjo teiginys, kad jis gali grįžti į kilmės valstybę jei jam bus garantuotas saugumas, įrodo, kad pareiškėjo prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo nėra visiškai pagrįstas baime grįžti į kilmės valstybę.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jam nesuteiktos papildomos apsaugos, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą, todėl Departamento Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo laikytina teisėta ir pagrįsta.

10. Apibendrindamas byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas. Departamentas nepažeidė teisės aktuose nustatytų procedūrų, pagrindų Sprendimo naikinimui nenustatė.

III.

11. Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, teismui pripažinus žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę prašo užtikrinti vertėjo iš/į rusų kalbą dalyvavimą, taip pat atleisti nuo žyminio mokesčio. Apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, mano, kad teismas neįvertino, kad atsakovas nepagrįstai netaikė 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto abejonės privilegijos principo. Nurodė, kad nebuvo nustatyti esminiai prieštaravimai dėl pareiškėjo teiginių susijusių su baudžiamosios atsakomybės jam taikymu kilmės valstybėje, todėl turėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjas visą jo prašymo nagrinėjimo laiką ir nagrinėjant jo skundą teisme buvo aktyvus, teikė paaiškinimus ir visą reikalingą informaciją. Be kita ko, nurodo, kad Direktyva 2004/83/EB ar Įstatymo 86-87 straipsniai nereikalauja, kad prieglobsčio prašytojas iki prašymo dėl prieglobsčio faktiškai būtų patyręs kokius nors persekiojimą atitinkančius veiksmus. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar tikėtina, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sekamas, sulaikytas, teisiamas, kankintas ar su juo nežmoniškai ar žiauriai elgiamasi kilmės valstybėje.

Nurodo, kad netinkamai įvertinus surinktą faktinę informaciją dėl pabėgėlio statuso suteikimo negalėjo būti tinkamai išspręstas klausimas dėl papildomos apsaugos.

12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą , o atsiliepimą grindžia iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo supažindintas su pareiga Departamento pareigūnams pateikti išsamius paaiškinimus, susijusius su prieglobsčio prašymu. Nurodė, kad vertindamas bendrą informaciją apie kilmės valstybę, remiasi naujausia Departamente gaunama informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes. Paaiškino, kad vertindamas prieglobsčio prašytojų pateiktą informaciją, atsakovas remiasi tik esminiais atitinkančiais tikrovę teiginiais, turinčiais reikšmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio nustatymo kriterijams. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą Departamentas parengė išvadą, kurioje pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra nuoseklus, išsamus, nepasižymi detalumu. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Įstatymas nereikalauja, kad prieglobsčio prašytojas įrodytų persekiojimą atitinkančius veiksmus. Pažymi, kad vadovaujantis teismų praktika, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro vadovu, prieglobsčio prašytojo baimė turi būti reali, apie jos realumą sprendžiama įvertinus objektyvią situaciją visų aplinkybių kontekste, o ne remiantis viena ar keliomis aplinkybėmis ar prieglobsčio prašytojo subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (15/6- 13)12PR-100, kuriuo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje pareiškėjui M. L. teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad atsakovas nemotyvuotai ir nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nes pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neturėjo pagrįsti išsamiais faktiniais duomenimis, nes užtenka tik pagrįstos abejonės, kad pareiškėjas gali patirti persekiojimą, žiauraus ar nežmoniško elgesio galimybę kilmės valstybėje. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

18. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.  Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie

galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio ((žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

19. Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

20. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

21. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui.  Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme būti persekiojamam dėl jo politinių pažiūrų, dalyvavimo organizacijos „Solidarnost“ veikloje bei iškeltomis baudžiamosiomis bylomis dėl likviduotos bendrovės nesumokėtų mokesčių, priskaičiuotomis mokesčių nepriemokomis.

23.. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl grėsmės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų ar vykdytos veiklos jo kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad vien nustatytas materialinis faktas, kad pareiškėjas praeityje kurį laiką aktyviai dalyvavo organizacijos „Nepriklausomas susivienijimas Solidarnost“ veikloje, nėra pakankamas patvirtinti tokiai grėsmei. Visos kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (specialiųjų tarnybų provokacijos, hipotetinės baudžiamosios bylos, psichologinis spaudimas ir pan.) patvirtinančios, jo teigimu, grėsmę būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų ar vykdytos veiklos be pareiškėjo paaiškinimų, nėra pavirtintos kitais objektyviais įrodymais, bei, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimų bei faktinių duomenų visumą apie jo pilietinę veiklą kilmės šalyje, nepatvirtina realios grėsmės būti ten individualiai persekiojamam dėl politinių pažiūrų ar įsitikinimų.

24. Pareiškėjo Departamentui ir pirmosios instancijos teismui teikti paaiškinimai ir kiti surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas Baltarusijos respublikoje yra realiai persekiojamas baudžiamojo proceso priemonėmis. Pareiškėjo kilmės šalyje vykdomos procedūros, susijusios su likviduojamos pareiškėjo bendrovės mokestiniu patikrinimu ir galimu administracinio ar finansinio poveikio priemonių taikymu šiai bendrovei ir pareiškėjui, kaip bendrovės atstovui, nevertintinos kaip vienareikšmiškai neteisėtos ar politiškai motyvuotos. Be to, pareiškėjo paaiškinimai dėl patirto nepagrįsto persekiojimo bei dėl baimės patirtį jį (persekiojimą) nėra detalūs ir nuoseklūs, jis teikia prieštaringą informaciją, akcentuodamas ekonominius praradimus. Pareiškėjas laisvai ir legaliai išvyko iš kilmės šalies, nėra patikimų duomenų, kad jis būtų įtrauktas į Baltarusijos respublikoje ieškomų asmenų sąrašą. Be to, šios nutarties 18 punkte jau minėta, kad tarptautiniai teisės aktai ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis gina asmenis ne nuo bet kokio persekiojimo, bet tik nuo tokio, kuris pagrįstas asmens rase, religija, tautybe, politiniais įsitikinimais ar priklausymu tam tikrai socialinei grupei. Šios teisės normos nėra skirtos apsaugoti asmenis nuo mokėjimų pagal verslo sutartis ar kitokių finansinių įsiskolinimų.

25. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo besąlygiškai pareiškėjui taikyti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnyje numatytą abejonės privilegijos principą, nes pareiškėjo duodami paaiškinimai nėra visiškai nuoseklūs ir neprieštaringi, juose vyrauja subjektyvus realiai vykusių ir hipotetinių įvykių vertinimas.

26. Dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kilmės

valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Net ir pripažinus subjektyviai pagrįstą pareiškėjo baimę patirti baudžiamąjį ar administracinį persekiojimą už finansinius ar mokestinius pažeidimus, toks persekiojimas nepatektų į papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

27. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

28. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, byloje surinktų duomenų visumą, pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01408 2019-01-31 2019-01-16 2019-01-16 -

Administracinė byla Nr. A-956-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01165-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, numatančius minimalų kameros plotą vienam kalinčiam asmeniui, antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodo, kad jam kameroje trūko ploto, jo buvo itin mažai atėmus iš gyvenamojo ploto baldais apstatytą kameros plotą ir sanitarinį mazgą. Kamerose nebuvo galimybės privačiai naudotis tualetu, nuolat buvo drėgna, gyvenamosiose patalpose nepašalintas grybelis, šalta. Nebuvo užtikrinama patalpų ventiliacija, gyvenamojoje zonoje naudojamas asbestas. Nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnui iškviesti. Pareiškėjas dušu galėjo naudotis 15 minučių tik kartą per savaitę. Nurodė, kad nebuvo užtikrintas užimtumas ir ugdymas, nesuteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su šeimos nariais. Jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarka. Be to, negavo gydymo. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, stresą, nerimą, dėl to nukentėjo pareiškėjo orumas, reputacija, patyrė bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą. Dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 6 000 Eur ir šią sumą prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuolat buvo laikomas kamerose, kur jam tenkantis plotas siekė nuo 3,65 kv. m iki 20,3 kv. m. Nurodė, kad Šiaulių TI kamerose laikomų kalinių skaičius per parą nėra pastovus, pasivaikščiojimų metu pareiškėjas turėdavo galimybę nebūti kameroje. Atsakovas rėmėsi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) 2016 m. lapkričio 3 d. atlikto kameros Nr. 28 patikrinimo ir 2017 m. kovo 7 d. atlikto kameros Nr. 29 patikrinimo rezultatais, kurie įrodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas higienos normas, vizualiai matomas pelėsis kamerose nenustatytas, kameroje Nr. 29 užfiksuotas nežymus oro temperatūros pažeidimas. Kamerose Nr. 28, Nr. 15 ir Nr. 8 buvo atlikti remonto darbai, kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos atitikties higienos reikalavimams atžvilgiu.

5. Atsakovo atstovas papildomai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą, skundą grindė abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, todėl pareiškėjo skundas dėl patirtos žalos nepagrįstas.

II.

6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies pripažindamas, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą 6000 Eur atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. liepos 20d. iki 2017 m. vasario 28 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 8 (plotas 16,72 kv. m.), Nr. 93 (plotas 18,23 kv. m.), Nr. 86 (plotas 17,78 kv. m.), Nr. 22 (plotas 20,29 kv. m.), Nr. 15 (plotas 18,85 kv. m.), Nr. 28 (plotas 17,62 kv. m.), Nr. 29 (plotas 21,48 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto minimalaus kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

8. Teismas vertino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Atkreipė dėmesį, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas akivaizdžiai ribotų galimybę pareiškėjui normaliai judėti kameroje.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo Lietuvos higienos normai HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintai 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), teismas nustatė, kad nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neatitikimą higienos normų reikalavimams. Įvertino NVSC 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktą Nr. PA.6-447, kuriame buvo nustatyti HN 134:2015 39 punkto pažeidimai – 86 kameroje ant sienų ir lubų paviršių vizualiai buvo matomas pelėsis. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų (patalpų atitikimo higienos reikalavimams), bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

10. Vertindamas Šiaulių TI pateiktą pažymą, teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas medžio drožlių arba mūrine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,78 m iki 2,28  m. Šie duomenys paneigia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas ar buvo atitvertas per žema sienele nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjo argumentai privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu, atmesti, kaip nepagrįsti.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo programų, pasivaikščiojimams gryname ore skirto laiko, kad gyvenamojoje vietovėje yra asbesto, kameroje nebuvo signalizacijos mygtuko, jam nebuvo galimybės išsiplauti rūbus, nesuteikti pasimatymais su šeimos nariais ir nebuvo supažindintas su vidaus tvarka yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti, pareiškėjas nepagrindė, kuo šiais aspektais pasireiškė jo teisių pažeidimas, skundų dėl šių aplinkybių Šiaulių TI administracija nėra gavusi, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam buvo galima naudotis dušu tik kartą per savaitę 15 min., teismas, nustatė, kad HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, ar kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo suteiktas gydymas, teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas, su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ši komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, todėl teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo šių aplinkybių nevertino.

14. Teismas kritiškai vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jam kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI pablogėjo sveikata, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

15. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą reguliavimą, nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI trumpą laikotarpį buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, atsižvelgė į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažymėjo, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti.

16. Apibendrindamas teismas nurodė, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija dėl pareiškėjo patirtos skriaudos, o tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Reikalavimą dėl neturtinės žalos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III.

17. Pareiškėjas V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti, išreikalauti iš Šiaulių TI visus su pareiškėjo kalinimu susijusius duomenis ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškomis aplinkybėmis kaip ir skunde bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydamas šiuos argumentus:

17.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio bylos nagrinėjimo ribas – vertino ginčijamo teisės akto ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu., todėl nepagrįstai nenustatė teisės akto reikalavimų pažeidimo ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos viršijimo. Neatsižvelgė į visuotinai suprantamas aplinkybes, kad baldų užimtu plotu pasinaudoti neįmanoma. Teismas, be kita ko, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, t. y. teismas turėjo pagrįsti, kodėl labiau rėmėsi atsakovo teiginiais nei pareiškėjo skunde išdėstytais.

17.2. Pasisakydamas dėl minimalaus tenkančio ploto areštinėse ir kamerose, pareiškėjas pažymėjo, kad skirtingi reikalavimai minimaliam plotui (areštinėse – 5 kv. m, tardymo izoliatoriuose – 3,6 kv. m) turėtų būti suvienodinti. Nurodė, kad iš kameros ploto atėmus baldų, inventoriaus ir sanitarinio mazgo plotą, areštinės tipo patalpoje iš vienam asmeniui tenkančio 5 kv. m. atėmus baldus ir asmeninius daiktus, vienam asmeniui lieka 2,3 kv. m ploto.

17.3. Nurodo, kad atsakovo pateikti duomenys dėl kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų per parą neatitinka tikrovės. Tvirtina, kad kalinimo laikotarpiu kamerose pareiškėjui tenkantis plotas buvo nuo 0,56 iki 1,75 kv. m.

17.4. Teigia, kad galimybė pareiškėjui tik kartą per savaitę naudotis dušu neatitinka Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių, kuriose rekomenduojama sudaryti kaliniams sąlygas nusimaudyti kasdien, jei tai įmanoma, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę.

17.5. Nesutinka su teismo vertinimu dėl pareiškėjo nepakankamo užimtumo ir galimybės išeiti iš kameros kasdien. Nurodo, kad tokios sąlygos grubiai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, pateiktame Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/inf(92)3, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti už kameros ribų.

17.6. Teismas nepasisakė dėl atsakovo kaltės (tyčios), suteikiant pareiškėjui netinkamas ir pavojingas kalinimo sąlygas. Teismas nevertino, kad atsakovas pateikė nepakankamai pareiškėjo argumentus paneigiančių įrodymų. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius ir fizinius išgyvenimus.

18. Apeliantas 2019 m. sausio 15 d. pateikė pareiškimą, kuriame išdėstė, jo manymu, naujai paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su gyvenamojo ploto normos skaičiavimu, ir prašė papildomai išreikalauti duomenis iš Šiaulių TI.

19. Atsakovas nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, kaip ir atsiliepime į skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl socialinės reabilitacijos programų ir užimtumo. Nurodo, kad pareiškėjas turi teisę, o ne pareigą nurodytose programose dalyvauti. Pareiškėjo nenoras dalyvauti užimtumo ir socialinėse programose nepriklauso nuo atsakovo valios. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad atsakovas pažeidė higienos normas dėl naudojimusi dušu ar kitų sąlygų, taip pat neįrodė, kad jo sveikata sutrikdyta dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu 2016 m. liepos 20 d. iki 2017 m. vasario 28 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino tam tikrų kalinimo sąlygų pareiškėjui, tačiau nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo argumentų dėl kalinimo sąlygų: minimalaus kameros ploto, higienos reikalavimų ir užimtumo.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, todėl apelianto prašymas išreikalauti papildomus įrodymus iš atsakovo netenkintinas.

25. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą – HN 134:2015 39 punkto pažeidimą, vizualiai nustatytą pelėsį 86 kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 4 dienas laikotarpiu tarp 2016 m. rugsėjo 23 d. ir rugsėjo 26 d., pažymi, kad pripažįstama, jog pareiškėjas dėl atsakovo padaryto kalinimo sąlygų pažeidimo laikinai galėjo partirti tam tikrus nepatogumus, tačiau darytina išvada, kad pažeidimo pobūdis ir trukmė nebuvo tokio laipsnio dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti ilgalaikius padarinius fizinei ar psichinei sveikatai, nebuvo pažeistas jo orumas, su juo nebuvo elgiamasi žiauriai ar nežmoniškai. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant atsakovo Šiaulių TI elgesį nenustatyta, kad atsakovas padarytu pažeidimu būtų siekęs pakenkti konkrečiai pareiškėjui, kompetentingai institucijai nustačius higienos reikalavimų pažeidimą, padarytas pažeidimas buvo ištaisytas (NSVC 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr. PA.6-55(16.3.187.6.12), kas rodo atsakovo rūpestingumą ir atidumą, suinteresuotumą laikytis teisės aktų, nustatančių kalinimo sąlygas, reikalavimus.

26. Įvertinus kitus pareiškėjo argumentus dėl minimalaus ploto reikalavimų nesilaikymo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI (200 dienas) nebuvo pažeista minimali jam tenkanti ploto norma, nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

27. Pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, kuomet nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas ir orumas, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Pirmosios instancijos teismas, pasiremdamas Šiaulių TI pateikta pažyma, pagrįstai įvertino, kad kamerose ir kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo pažeistas jo orumas naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. sanitarinis mazgas buvo atskirtas buvo atskirtas konstrukcija, kurios aukštis nuo 1,78 iki 2,28 m. Toks sanitarinio mazgo atribojimas yra pakankamas pareiškėjo privatumui užtikrinti.

28. Kiti pareiškėjo argumentai dėl higienos ir užimtumo atmestini, kaip pernelyg abstraktaus pobūdžio,

nepagrindžiantys pareiškėjui sukeltų dvasinių ar psichologinių išgyvenimų, kartu ir neturtinės žalos fakto. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ar neišsamiai įvertino šiuos argumentus.

29. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Taigi, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

31. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01401 2019-01-31 2019-01-16 2019-01-16 -

Administracinė byla Nr. eA-1278-525/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01016-2016-1Procesinio sprendimo kategorija: 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo valstybės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tenesitas“ skundą atsakovui valstybės įmonei „Valstybinių miškų urėdija“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Jonavos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinė žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tenesitas“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Valstybinių miškų urėdija“ (toliau – ir Urėdija) 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. SD-582 (toliau – ir sprendimas, skundžiamas sprendimas), kuriuo atsisakyta duoti sutikimą UAB „Tenesitas“ vykdyti Zatyšių telkinio (IV sklypo) žemės gelmių naudojimo organizatoriaus funkcijas; 2) įpareigoti atsakovą VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ priimti naują sprendimą – išduoti sutikimą UAB „Tenesitas“ vykdyti Zatyšių telkinio (IV sklypo) žemės gelmių naudojimo organizatoriaus funkcijas.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir apeliacinės instancijos teismas) 2018 m. lapkričio 27 d.

nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo UAB „Tenesitas“ apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo, apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Atsakovas VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ 2018 m. gruodžio 11 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą priteisti 2 057 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už advokato suteiktas teisines paslaugas pirmosios ir apeliacines instancijos teismuose.

Atsakovas nurodo, kad sumokėjo 1 210 Eur už atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą, pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 847 Eur išlaidų už atsiliepimo į UAB „Tenesitas“ apeliacinį skundą parengimą.

Pareiškėjas paaiškinimų dėl VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ prašymo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Atsakovas VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ prašo atlyginti jo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo atsakovui klausimas. Prašymo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo perduotina

nagrinėti pagal kompetenciją pirmosios instancijos teismui.Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas

sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1434 redakcija) normomis, nes byla apeliacine tvarka išnagrinėta iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir ABTĮ pakeitimo įstatymas) įsigaliojimo (ABTĮ pakeitimo įstatymo 16 str. 2 d. 2 p.).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016).

Šiuo atveju išnagrinėjus bylą galutinis teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl jis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 40–41 straipsnių nuostatų prasme, priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). 

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl maksimalaus priteistino advokato darbo užmokesčio, atsižvelgia į 2016 m. III ketvirtyje (atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė 2017 m. I ketvirtį (2017 m. kovo 28 d.)) buvusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis 2016 m. III ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 793,3 Eur.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo metu (2017 m. kovo 28 d.) pagal Rekomendacijų 8.11 punktą (taikomas koeficientas 1,3) maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą buvo 1030,90 Eur (1,3 x 793,30 Eur). VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ prašoma suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 847 Eur – neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, yra tinkamai pagrįsta, todėl priteistina atsakovui.

Teisėjų kolegija iš pareiškėjo UAB „Tenesitas“ atsakovui VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ priteisia 847 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Tenkinti atsakovo valstybės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“ prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti valstybės įmonei „Valstybinių miškų urėdija“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Tenesitas“ 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo perduoti nagrinėti pagal kompetenciją pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01395 2019-01-31 2019-01-16 2019-01-16 -

Administracinė byla Nr. A-1422-525/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00284-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic snails“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic snails“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui (Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic snails“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Utenos RAAD) 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. SPA-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris

2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltic snails“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino atsakovo Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. kovo 23 d. patikrinimo aktą Nr.(17-KD)-4/2016.

II.

Pareiškėjas UAB „Baltic snails“ 2018 m. spalio 31 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 331 Eur teismo išlaidas, kurias patyrė advokato pagalbai apmokėti. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė patirtas išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pagrindžiančius įrodymus.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (nuo 2018 m. liepos 1 d. Utenos RAAD prijungtas prie biudžetinės įstaigos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kuriai perėjo visos

reorganizuojamų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų teisės ir pareigos) atsiliepime su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas UAB „Baltic snails“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, todėl nėra pagrindo priteisti visą pareiškėjo prašomą sumą.

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atlyginti teismo išlaidas tenkino iš dalies, t. y. priteisė 449,86 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, likusią dalį atmetė ir bylą perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Pareiškėjo prašymas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1434 redakcija) normomis, nes byla apeliacine tvarka išnagrinėta iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir ABTĮ pakeitimo įstatymas) įsigaliojimo (ABTĮ pakeitimo įstatymo 16 str. 2 d. 2 p.).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Šiuo atveju išnagrinėjus bylą galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.). Teisėjų kolegija nagrinėja ir pasisako tik dėl pareiškėjo prašomų išlaidų, susijusių su pareiškėjo apeliacinio skundo surašymu.

Pareiškėjas prašo priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, šis prašymas grindžiamas Advokatų profesinės bendrijos Lavrinovič ir partneriai SCITUS 2018 m. spalio 30 d. išrašyta sąskaita pareiškėjui ir UAB „Baltic snails“ mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu minėtos sąskaitos apmokėjimą. Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad jo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme buvo realios.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą, už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, nustatytas 1,7 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio koeficientas.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl maksimalaus priteistino advokato darbo užmokesčio, atsižvelgia į 2016 m. III ketvirtyje (UAB „Baltic snails“ apeliacinį skundą padavė 2017 m. kovo 20 d., t. y. 2017 m. I ketvirtį) buvusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis 2016 m. III ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 793,3 Eur.

Apeliacinio skundo parengimo metu (2017 m. kovo 20 d.) pagal Rekomendacijų 8.10 punktą (taikomas koeficientas 1,7) maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą buvo 1 348,61 Eur (1,7 x 793,3 Eur). UAB „Baltic

snails“ prašoma suma už apeliacinio skundo parengimą – 605 Eur – neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio.Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą

tenkino iš dalies. Todėl pareiškėjas turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y pareiškėjui gali būti priteista 70 proc. maksimaliai priteistinos sumos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo UAB „Baltic snails“ prašymas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui priteisiama 423,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kita prašymo dalis atmetama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic snails“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltic snails“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos

regiono aplinkos apsaugos departamento (Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos) 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus 50 centų) apeliacinės instancijos teisme pratirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kitą pareiškėjo prašymo dalį atmesti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01329 2019-01-30 2019-01-21 2019-01-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1292-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01394-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Visos Lietuvos vaikai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Visos Lietuvos vaikai“ skundą atsakovui Socialinių paslaugų priežiūros departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Visos Lietuvos vaikai“ (toliau – ir pareiškėja, Įstaiga, VŠĮ „Visos Lietuvos vaikai“) kreipėsi į teismą skundu, prašydama panaikinti Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2016 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. V1-126 „Dėl VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad Įstaigoje be išankstinio įspėjimo 2015 m. vasario 19 d. lankėsi Departamento atstovai, kurių tikslas buvo išnagrinėti anoniminio Žaslių apylinkės gyventojų kreipimosi aplinkybes ir įvertinti Įstaigos teikiamos socialinės globos atitiktį teisės aktų reikalavimams. 2015 m. balandžio 15 d. buvo surašyta pažyma Nr. ĮVP-23 (toliau – ir Pažyma 1), kurioje buvo konstatuota, kad nurodytus trūkumus privalu pašalinti iki 2015 m. gegužės 20 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 19 d. pašalino nurodytus trūkumus ir užpildė lentelę „Dėl socialinės globos kokybės vertinimo“ Nr. 66, kurioje nurodė, kokiu būdu pašalino trūkumus.

1.2. Pareiškėjas akcentavo, kad 2015 m. birželio 4 d. Departamento atstovai pakartotinai lankėsi Įstaigoje įvertinti, ar buvo pašalinti Pažymoje 1 nustatyti neatitikimai. Atsakovas nustatė, kad ne visi Pažymoje 1 nustatyti neatitikimai buvo pašalinti ir 2015 m. birželio 29 d. surašė pažymą Nr. ĮVP-37 „Dėl VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ vaikų globos namų neatitikimų šalinimo vertinimo“ (toliau – ir Pažyma 2), o 2015 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 12.5.-SI-699 „Dėl neatitikimų šalinimo vertinimo“ nusprendė nuo 2015 m. birželio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d. sustabdyti licencijos Nr. L000000035 (toliau – ir Licencija) galiojimą. Per Licencijos sustabdymo laikotarpį įstaiga galėjo teikti socialinę globą. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta pašalinti neatitikimus iki 2015 m. lapkričio 16 d. ir apie tai informuoti atsakovą. 2015 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas pašalino nurodytus neatitikimus ir apie tai informavo atsakovą. Atsakovas 2015 m. lapkričio 24 d. lankėsi Įstaigoje, kad įvertintų, ar buvo pašalinti Pažymoje 2 nustatyti neatitikimai.

1.3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2016 m. kovo 14 d. raštu Nr. 12.5.-SI-224 „Dėl licencijos teikti socialinę globą panaikinimo“ informavo pareiškėją, kad atlikus vertinimą buvo nustatyta, jog per teisės aktų numatytą didžiausią leistiną terminą (6 mėn. po pirmojo patikrinimo ir 6 mėn. po licencijos sustabdymo) nebuvo pašalinti neatitikimai, dėl kurių buvo sustabdytas Licencijos galiojimas, todėl buvo priimtas sprendimas nuo 2016 m. balandžio 15 d. naikinti Įstaigos Licencijos galiojimą.

1.4. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas Įsakymas turi būti panaikintas, nes atsakovas nesilaikė nustatytų procedūrų, o nurodytus pažeidimus laikė formaliais. Dalis pažeidimų buvo nustatyti pirmą kartą, kita pažeidimų dalis, pareiškėjo teigimu, buvo pašalinta, todėl jokio pagrindo panaikinti Licenciją nebuvo. Pasak pareiškėjo, atsakovas nepagrįstai 2016 m. kovo 14 d. rašte Nr. 12.5.-SI-224 teigė, kad po kiekvieno patikrinimo buvo nustatytas 6 mėnesių terminas trūkumams pašalinti, pažymėdamas, jog realiai po Pažymos 1 surašymo buvo nustatytas 1 mėnesio 5 dienų terminas, o po Pažymos 2 surašymo buvo nustatytas 4 mėnesių 18 dienų terminas. Pareiškėjo įsitikinimu, vien todėl, kad nebuvo nustatytas 6 mėnesių terminas trūkumams pašalinti, Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas. Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą 35 kalendorinių dienų priėmimo terminą.

1.5. Pareiškėjas akcentavo, jog Licencijos galiojimas negalėjo būti panaikintas, nes nustatyti pažeidimai buvo formalūs arba ne tokio pobūdžio, dėl kurių turėjo būti taikoma griežčiausia priemonė bei dalis pažeidimų buvo konstatuoti pirmą kartą.

1.6. Pareiškėjas nesutiko, kad Individualiuose socialinės globos planų (toliau – ir ISGP) elektroniniuose variantuose nėra nurodoma konkreti data, kada ISGP sudarytas, todėl nėra aišku, kada planas turi būti pakartotinai peržiūrimas; ISGP nėra žymų apie tai, kad vaikas susipažinęs su jam sudarytu ISGP ir, kad dalyvavo kartu rengiant planą; ne visi darbuotojai pasirašytinai buvo supažindinti su plano rengimo tvarka; ISGP nebuvo fiksuojami pokyčiai, nenurodomos kitos priemonės ar parenkamos alternatyvos, kurias pareiškėjas naudos, norint sudrausminti vaikų elgesį. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei nurodė atsakovas, ISGP buvo nurodytos priemonės, kuriomis siekė tikslų, buvo fiksuojami visi neigiami vaiko elgesio įvykiai ir nurodyta, kokiomis priemonėmis siekė tokių įvykių išvengti. Dėl vaikų parašų nebuvimo ISGP paaiškino, jog dalis minėtų planų buvo pildoma elektronine forma, todėl parašų ir negalėjo būti. Priešingai nei atsakovas, šį pažeidimą pareiškėjas laikė ne kaip pakartotinį, nes, jo teigimu, Pažymoje 2 toks pažeidimas net nebuvo fiksuotas. Formaliu pažeidimu laikė ir tai, kad nebuvo darbuotojų parašų ant Įstaigoje taikomo 2015 m. gegužės 10 d. Vaiko poreikių vertinimo ir individualaus socialinės globos plano, pažymėdamas, kad kiekvienas darbuotojas puikiai žino visus teisės aktus ir Įstaigos vidaus teisės aktus.

1.7. Dėl neveiksmingų priemonių neigiamo pobūdžio įvykių skaičiaus mažinimui pareiškėjas pažymėjo, kad visos priemonės, kurių buvo imtasi, yra pritaikytos prie konkretaus vaiko būdo ir poreikių. Visas išvadas dėl tolimesnių veiksmų ir darbo su tuo vaiku daro kompetentingi darbuotojai: psichologai, socialiniai darbuotojai, kurie su tais vaikais yra susipažinę ir žino jų emocinę ir psichologinę būseną. Vien formalus neigiamų įvykių palyginimas už vienus ir kitus metus, nėra pagrindas teigti, kad taikomos neefektyvios priemonės, nes įvykiai kartojasi. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo atstovai nesigilino ir nesiaiškino, nei kokie vaikai, nei kokiu dažnumu atliko netinkamus poelgius, nei kokie konkretūs poelgiai buvo atlikti. Vien formalus neigiamų įvykių palyginimas skaičiumi, nėra pagrindas išvadai daryti apie Įstaigos pažeidimus. Būtina atsižvelgti ir į žmogiškumo faktorių, t. y. kad priemonės ar jų parinkimas ne visada sąlygos teigiamą rezultatą. Įstaigoje yra vaikų, kurie pasižymi blogu elgesiu: nelanko pamokų, bėga iš Įstaigos, daro smulkius pažeidimus ir pan.

Pareiškėjas paaiškino, kad su šiais vaikais buvo dirbama papildomai, tačiau tie įvykiai vis pasikartodavo. Pareiškėjas pripažino, kad dalis vaikų turi specialių poreikių, elgesio sutrikimų, yra žemos mokymosi motyvacijos. Atkreipė dėmesį, kad šis pažeidimas – neveiksmingų priemonių taikymas – buvo fiksuojamas kaip nepašalintas, t. y. pakartotinis, nors prieš tai vykusiame patikrinime (2015 m. birželio 4 d.) tai nebuvo nustatyta, todėl sprendė, kad už tokį pažeidimą negalėjo būti panaikintas Licencijos galiojimas.

1.8. Dėl dėmesio pamokų lankymo kontrolei, pareiškėjas teigė, kad mokymasis, mokymosi rezultatai bei pamokų lankymas yra prioritetinis klausimas. Vaikų pamokų nelankymas buvo nuolat aptariamas su vaikais, mokyklos mokytojais, buvo skiriamos drausminės poveikio priemonės, prižiūrima, kad vaikai nukeliautų iki mokyklos. Pagrįsdamas šiuos argumentus, pareiškėjas rėmėsi Kaišiadorių suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos bei Kaišiadorių R.  Žaslių pagrindinės mokyklos raštais, kuriuose nurodyta, kad su pamokų lankymu susijusios problemos buvo sprendžiamos kompleksiškai, kad Įstaigos darbuotojai nuolat bendradarbiavo su mokyklomis ir domėjosi auklėtiniais.

1.9. Pareiškėjas kategoriškai nesutiko su argumentu, jog Įstaigoje nebuvo galimybės naudotis internetu, pabrėžė, kad apsilankymo metu vyko kompiuterių programos perinstaliavimo darbai, todėl kompiuteriai buvo išjungti. Anot pareiškėjo, patikrinimai buvo atliekami neįspėjus, todėl nebuvo galimybės planuoti darbų ir užtikrinti, kad atsakovo apsilankymo metu būtų galima įrodyti, kad toks kompiuteris veikia. Šiuos paaiškinimus grindė UAB „Omnitel“ sąskaitomis už duomenų perdavimą.

1.10. Dėl kišenpinigių skyrimo, pareiškėjas paaiškino, kad buvo taikoma „pliusų-minusų“ sistema, kurios pagrindinis tikslas drausminti vaikus ir juos skatinti už gerus poelgius. Bet kokiu atveju, net tada, kai vaikams buvo mažinami kišenpinigiai, jie niekur nedingdavo, o buvo kaupiami atskiroje vaiko banko sąskaitoje. Sistema veikė tokiu principu, kad už netinkamus poelgius – bėgimą iš pamokų, rūkymą, keiksmažodžius ir pan. – vaikai surinkdavo minusus, surinkus atitinkamą skaičių minusų, buvo mažinami kišenpinigiai, tačiau vaikai gerais poelgiais galėdavo juos ištaisyti. Įstaigos nuomone, tokia sistema buvo tinkama, nes net tuo atveju, kai vaikas nusižengia, jam suteikiama galimybė pasitaisyti, o tai kartu vaikus skatina taisyti savo poelgius. Pareiškėjas akcentavo, kad vaikai nebuvo tik baudžiami už neigiamus poelgius, tačiau ir skatinami, kai elgiasi gerai, pavyzdingai, gaudavo gerus pažymius ir pan. Tokiais atvejais vaikams, išmokami kišenpinigiai ir vaikams organizuojamos tam tikros pramogos: kinas, išvykos, ekskursijos, picerija ir pan. už Įstaigos pinigus. Dalis nedrausmingų vaikų už kišenpinigius perkasi kvaišalų ar cigarečių, todėl sprendė, kad apribojus tokių lėšų gavimą, galima laikinai sustabdyti tokių prekių įsigijimą. Pareiškėjas pabrėžė, jog šiuo metu vaikams išmokėti visi kišenpinigiai.

1.11. Dėl nepakankamo užtikrinimo vaiko pasirengimo savarankiškam gyvenimui, pareiškėjas teigė, kad su vaikais buvo kalbamasi apie jų ateities planus ir pasirengimą tolimesniam gyvenimui. Vien faktas, kad tokie dalykai neatsispindėjo dokumentuose, nebuvo pagrindas išvadai, kad Įstaiga neužtikrina vaiko pasirengimo savarankiškam gyvenimui. Pasikalbėjus po patikrinimo su vaikais, jie nurodė, kad atsakovo atstovų klausimai jiems buvo nesuprantami, jie nenorėjo su jais kalbėtis, todėl pateikdavo trumpus atsakymus, kurie nevestų prie tolimesnio pokalbio.

1.12. Dėl socialinės globos nakties metu, pareiškėjas paaiškino, kad tuose darbo grafikuose, kur darbo laikas gaudavosi 7,5 val., 0,5 val. buvo skirta darbuotojo pertraukai (pavalgyti), bet darbuotojas niekur neišeidavo iš patalpų ir vaikų nepalikdavo vienų. Tai iš esmės buvo vienas darbuotojas – soc. darbuotojo padėjėjas R. Ž. Šiai dienai darbo grafikai perdaryti ir visi darbuotojai, įskaitant ir R. Ž., dirba po 8 valandas. Pareiškėjas akcentavo, kad 0,5 valandos trūkumas per visą budėjimo laiką, kuris iš esmės buvo tik formalus, nes skirtas pavalgyti, negalėjo būti pagrindu išvadai, kad nebuvo užtikrinama tinkama socialinė globa nakties metu. Vaikai nakties metu niekada nebuvo paliekami vieni.

1.13. Papildomai pareiškėjas paaiškino, kad atsakovui dokumentai buvo neįteikti, o jie patys viską spausdino iš kompiuterio, kad patikrinimai vyko direktorei nedalyvaujant, kad atsakovai atvyko į patikrinimus iš anksto nepranešę. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neklastojo ISGP, nes pateikė teismui tik papildytą ISGP, o atsakovas tyrimui paėmė ne patikslintą ISGP, o senesnį.

2. Atsakovas Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. kovo 14 d. rašte Nr. 12.5.-SI-224 per klaidą buvo nurodyta, jog pažeidimams pašalinti buvo skirtas teisės aktų leidžiamas maksimalus 6 mėnesių terminas, tačiau teigė, jog šis apsirikimas jokiu būdu nebuvo susijęs Licencijos panaikinimo esme ir negalėjo būti traktuojamas kaip teisės aktų nustatytos procedūros pažeidimas. Atsakovas patvirtino, jog pažeidimų pašalinimui skyrė 4 mėnesius ir 18 dienų, pabrėždamas, kad Socialinės globos įstaigų licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Al-684 „Dėl Socialinės globos įstaigų licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 24 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas pažeidimams pašalinti negalėjo būti laikomas maksimaliu, tačiau skirti konkretų terminą yra atsakovo kompetencija. Paaiškino, kad terminai buvo parinkti, įvertinus padarytus pažeidimus, jų keliamą grėsmę vaikų saugumui ir jų poreikiams užtikrinti. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjui manant, kad nustatytas

terminas pažeidimams pašalinti per trumpas, jis galėjo kreiptis į atsakovą dėl termino pratęsimo, tačiau to nepadarė.2.2. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo praleistas 35 dienų terminas Įsakymui priimti,

pabrėždamas, kad Taisyklių 31 punkte nustatytą 35 dienų termino eigos pradžią priimti sprendimui dėl licencijos panaikinimo pareiškėjas skaičiuoja neteisingai. Eigos pradžia laikoma diena, kai Departamentas nustato faktą, kad socialinės globos įstaiga per nurodytą terminą nepašalino pažeidimų. Tam, kad nustatyti faktą, jog socialinės globos įstaiga per nurodytą terminą nepašalino pažeidimų, būtina atlikti tyrimą, t. y. nuvykti į socialinės globos įstaigą, atlikti patikrinimą, surinkti duomenis tiek vietoje, tiek iš kitų šaltinių, atlikti surinktų duomenų analizę. Atsakovas turi atlikti išsamų tyrimą bei jį įforminti pažymos surašymu, kuriame būna fiksuojami padaryti ar ištaisyti pažeidimai. Būtent pažymos priėmimo data buvo laikoma fakto, t. y. padarytų pažeidimų ar jų ištaisymo / neištaisymo diena, nustatymo data, nuo kurios prasideda 35 dienų termino priimti sprendimui dėl licencijos panaikinimo eiga.

2.3. Atsakovas akcentavo, kad priėmė sprendimą panaikinti Licencijos galiojimą nuo 2016 m. balandžio 15 d., nes pareiškėjas nepašalino Pažymoje 2 įvardintų neatitikimų, dėl kurių buvo sustabdytas Licencijos galiojimas. Vertinimui buvo naudojami įvairūs metodai: patikra vietoje, pokalbiai su darbuotojais, vaikais, dokumentų analizė, stebėjimas, vaikų anketinė apklausa, Žaslių pagrindinės mokyklos, kurią lanko dauguma vaikų, ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato pateiktų duomenų analizė, patalpų ir gyvenamosios aplinkos įvertinimas.

2.4. Atsakovas pažymėjo, kad kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl reikalavimų reikšmingumo, nurodydamas, kad Likusių be tėvų globos vaikų, socialinės rizikos vaikų, vaikų su negalia ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos normos (toliau – ir Normos), nustatytos Socialinės globos normų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. Al-46 „Dėl socialinės globos normų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Normų aprašas), 1 priede, neskirstomos pagal reikšmingumą, t. y. visi reikalavimai yra vienodai privalomi ir svarbūs rengiant vaikus savarankiškam gyvenimui.

2.5. Dėl Individualių socialinės globos planų, atsakovas nurodė, kad skirtingai nei teigė pareiškėjas, ISGP buvo ne formalus dokumentas, o viena iš svarbiausių socialinio darbo priemonių, pagrindinis poreikio vertinimu paremtas ir darbui su vaiku skirtas dokumentas, numatantis, kokią pagalbą ir paslaugas reikėjo teikti, kad vaikui būtų užtikrintos normalios kasdieninės ir raidos sąlygos. Vaikų ISGP turi būti paremtas dalyvavimo principu (kai vaikas geba išreikšti savo nuomonę), tai ypač svarbu sprendžiant problemas, siekiant pokyčio, nes kartu sudarant ISGP, ne tik identifikuojamos silpnosios savybės, bet tuo pačiu pripažįstamas jų buvimas, įtaka ir svarba tolimesniam gyvenimui. ISGP taip pat yra ir abipusis vaiko bei specialistų susitarimas, kuria linkme bus einama, ko ir kokiomis priemonėmis bus siekiama, pasiskirstomos atsakomybės, nustatomi įvykdymo terminai. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo teismui pateiktas J.  Š. ISGP, skiriasi nuo 2015 metais lapkričio pabaigoje atsakovui pateikto to paties globotinio ISGP. Jame padaryti nauji įrašai, kas tik dar kartą patvirtino, jog pareiškėjas nevykdė nurodytos veiklos, o tokie pataisymai negalėjo būti laikomi kitokiais, kaip tik klaidinančiais teismą. 2015 m. gegužės 10 d. Vaiko poreikių vertinimo ir individualaus socialinės globos plano sudarymo tvarkos 2.7 papunktyje nurodyta, kad ISGP formuluojamas raštu ir saugomas vaiko asmens byloje, tačiau pareiškėjo darbuotojai šios tvarkos nesilaikė (tą pripažįsta pats pareiškėjas), galimai dėl to, kad nebuvo su ja pasirašytinai supažindinti. Pareiškėjo teiginį, kad darbuotojai tvarką žino ir jos laikosi, todėl tam nereikėjo rašytinio patvirtinimo apie susipažinimą su ja, laikė neteisingu ir nepagrįstu.

2.6. Dėl neveiksmingų priemonių neigiamo pobūdžio įvykių skaičiaus mažinimui, atsakovas nurodė, jog pareiškėjo dokumentuose, kuriuose fiksuojami neigiamo pobūdžio įvykiai, nenurodomos konkrečios priemonės, sprendimo būdai, kuriuos pareiškėjas taikė / taikys, norėdamas išvengti panašių neigiamo pobūdžio įvykių ateityje. Registruojami pasikartojantys neigiamo pobūdžio įvykiai (nuolatiniai vaikų pasišalinimai iš patalpų, mokyklos nelankymas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis, vagystės atvejai ir kt.), tačiau šiems neigiamo pobūdžio įvykiams mažinti pareiškėjas visą laiką taiko vienodas priemones (individualūs pokalbiai su vaikais, vaikų pasiaiškinimai, kreipimasis pas psichologus, nepilnamečių inspektorę ir kt.), kurios, atsakovo teigimu, buvo neveiksmingos, o naujų būdų, siekiant spręsti problemas, nebuvo ieškoma. Pareiškėjas neužtikrino privalomo reikalavimo – registruoti neigiamo pobūdžio įvykius ir jų pasekmes vaikui registravimo žurnale, analizuoti priežastis ir priimti sprendimus, kaip panašaus pobūdžio įvykių išvengti ateityje. Šie dokumentai negalėjo būti vertinami kaip formalūs ar nereikšmingi. Nesutiko, jog šis pažeidimas fiksuotas kaip naujas pažeidimas, atsakovas pažymėjo, jog tai buvo tęstinis pažeidimas, kuris buvo nustatytas pirmojo ir antrojo vertinimo metu, jog globos namai nenumatė priemonių, kaip išvengs neigiamo pobūdžio įvykių ateityje ir neanalizavo juos sukėlusių priežasčių. Atsakovas tvirtino, kad jei mokyklos blogo pamokų lankomumo problemos, nusikalstamumas būtų pavienis reiškinys, o pareiškėjas imtųsi efektyvių priemonių joms spręsti ir situacija gerėtų, tuos pavienius atvejus būtų galima priskirti žmogiškumo faktoriui, nes ne visada galima pasiekti pageidaujamo efekto, tačiau Įstaigoje šie reiškiniai buvo masiniai (daugiau negu pusė vaikų praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, nuolat bėgo iš vaikų globos namų bei yra linkę nusikalsti, pažeisti viešąją tvarką), o konkrečių poveikio priemonių jiems sumažinti pareiškėjas neturėjo.

2.7. Dėl dėmesio pamokų lankymo kontrolei, atsakovas teigė, kad mokymasis ir mokslo rezultatai yra atsakovo

prioritetinė kryptis. Žaslių pagrindinės mokyklos duomenimis, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d. be pateisinamos priežasties dvi 7 klasės moksleivės buvo praleidusios 46 ir 40 pamokų, 9 klasės moksleivis buvo praleidęs 95 pamokas, 9 klasės moksleivė – 37 pamokas, trys 10 klasės moksleiviai buvo praleidę 110, 31 ir 72 pamokas. Apsilankymo metu Įstaigos darbuotojai nepateikė / neįvardino taikomų efektyvių sprendimo būdų pamokų nelankymo problemoms spręsti. Vaikų ISGP nenumatytos konkrečios priemonės, kaip su vaiku planuojama dirbti, kad mažėtų pamokų nelankymas, taip pat dažnu atveju nebuvo numatyta, kad būtų aiškinamos pamokų nelankymo priežastys. Pavyzdžiui, globotinio G. T. ISGP 2015 m. gegužės 6 d. buvo įrašas, kad mokytojai turi nusiskundimų dėl vaiko pamokų lankomumo bei pažangumo. Pareiškėjui pateikus ISGP 2015 metų lapkritį, nustatyta, kad nebuvo iškeltas tikslas pamokų lankomumui gerinti, numatant konkrečias poveikio priemones jam pasiekti. Konstatuota, kad berniukui sunku susikaupti, tačiau to kilimo priežastis neanalizuojama, neieškoma pagalbos būdų. Pirmojo vertinimo metu globotinis nebuvo praleidęs pamokų be pateisinamos priežasties, o mokyklos duomenimis, pateiktais 2015 metų gegužės ir lapkričio mėnesiais  – jas jau praleisdavo. Atkreipė dėmesį, kad beveik trečdalį (95 iš 310) pamokų be pateisinamos priežasties praleidusio vaiko ISGP įvertinimas yra „pamokų lankomumas geras“.

2.8. Dėl galimybės vaikams naudotis informacinėmis technologijomis, atsakovas nurodė, kad Įstaigoje buvo vaikams skirtas stacionarus kompiuteris, tačiau niekas (nei vaikai, nei tuo metu dirbę darbuotojai) nežinojo prisijungimo prie interneto slaptažodžio. Įstaigoje apie 3 mėnesius gyvenusi mergaitė apskritai nežinojo, kad globos namuose vaikai gali naudotis bendru kompiuteriu su interneto prieiga, todėl pareiškėjo argumentus apie neva apsilankymo metu vykdytus kompiuterio perinstaliavimo darbus bei sąskaitos už interneto duomenų perdavimą vertino nepagrįstais ir nepakankamais vertinti, kad vaikai naudojosi kompiuteriu su interneto prieiga.

2.9. Dėl kišenpinigių skyrimo, atsakovas teigė, jog kišenpinigių tikslas yra ne drausminti, o pasirengti savarankiškam gyvenimui, t. y. mokytis elgtis su pinigais. Atsakovas pareiškėjui nurodė, kad kišenpinigių mažinimas galėjo būti naudojamas tik kaip kraštutinė drausminimo priemonė, kai yra išbandytos visos kitos priemonės. Pareiškėjo pareiga užtikrinti kišenpinigių skyrimą ir teisė pasirinkti formą, kaip ir kada jie bus mokami, kitaip tariant, jei vaikas nemoka elgtis su pinigais ar juos leidžia žalingiems dalykams (cigaretės, alkoholis), pareiškėjas turėjo teisę taikyti išmokamų kišenpinigių kontrolę (mokėti dalimis, eiti kartu apsipirkti, pareikalauti pirkimo čekių ir pan.). Pareiškėjo poziciją kaupti neišmokėtus kišenpinigius, naudoti juos kaip nuolatinę drausminimo priemonę, vertino kaip neigiamą vaiko savarankiškumo vystymuisi, nes vaikai, sulaukę pilnametystės ir / ar baigę mokymosi įstaigas, išvyksta gyventi savarankiškai, o finansinio raštingumo neturėjimas ne tik komplikuoja situaciją, bet ir gali paskatinti nusikalstamai veikai.

2.10. Dėl nepakankamo užtikrinimo vaiko pasirengimo savarankiškam gyvenimui, atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nevykdė tinkamo vaikų rengimo savarankiškam gyvenimui, nebuvo parengto integracijos į visuomenę plano, ISGP nebuvo numatyti pasirengimo savarankiškam gyvenimui etapai, daugumoje ISGP nebuvo aptartos būsto nuomos, socialinio būsto gavimo galimybės ir pan. Vaikai ne tik nedalyvavo ISGP sudarymo procese, bet ir nežino jo turinio. ISGP nebuvo įvardintos priemonės, susijusios su praktinių gyvenimo įgūdžių formavimu. Vaikai nežinojo ir nėra suplanavę, kaip panaudos teisės aktų nustatyta tvarka mokamą įsikūrimo pašalpą, savo sutaupytas lėšas ir pan. Pareiškėjo teiginį, kad vaikai nesuprato atsakovo specialistų užduodamų klausimų ir dėl to buvo padaryta neteisinga išvada, vertino kritiškai, nes visų vertinimų metu vaikai kalbėjo noriai, kai kurie patys kviesdavosi į savo kambarius, kalbėjo aiškiai, pateikė argumentuotus atsakymus, nesivaržė užduoti klausimus, buvo aktyvūs. Klausimai vaikams buvo formuluojami aiškūs (ar planuoja tęsti mokslus po mokyklos, kur planuoja apsigyventi išėję iš globos namų, ar žino, kaip ir kur susirasti būstą nuomai ir pan.), tokie patys, kaip ir kitų vaikų globos įstaigų vaikams, į kuriuos visuomet gaunami atsakymai. ISGP yra privalomas su visomis jo sudedamosiomis dalimis, tačiau pareiškėjas negebėjo tikslingai ir planingai veikti, bandė sumenkinti vieno iš svarbiausių socialinio darbo metodų (ISGP, kuris paremtas poreikio vertinimu, jų atliepimu, identifikavimu, vaiko dalyvavimu, susitarimu) reikšmingumą.

2.11. Dėl socialinės globos nakties metu, atsakovas nurodė, kad patikrinimų metu Įstaigoje nebuvo užtikrinamas net minimalus pagal teisės aktus privalomas darbuotojų skaičius dienos ir nakties metu. Pareiškėjas per nustatytus terminus taip ir nepašalino šio trūkumo. Anot atsakovo, darbo grafikai dar nereiškė, kad taip ir bus dirbama, kaip suplanuota, kitaip tariant, tai nebuvo faktas, o planas. Vaikams turėjo būti užtikrinama priežiūra visą parą ir jie negalėjo būti paliekami vieni. Pareiškėjas privalėjo užtikrinti tokį darbuotojų skaičių ir sudėtį, kuri atitiktų nustatytus normatyvus. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nustatytų pažeidimų menkavertiškumo rodė, kad nesuvokiama socialinio darbo metodų bei priemonių taikymo svarba vaiko raidai. Pats pareiškėjo požiūris, kad dokumentai yra tik formalumas (ne metodas ar priemonė), bandymas juos klastoti (pateikti skirtingi ISGP), rodė atsainų požiūrį į teikiamas socialines paslaugas. Tikėtina, kad pareiškėjas, vykdydamas socialinį darbą, nesinaudojo parengtais dokumentais ir nevykdė juose įvardintos veiklos, pavyzdžiui, minėtas ISGP užpildytas atgaline data (daugiau nei pusės metų laikotarpiui). Pažeidimai buvo bandomi šalinti tik formaliai, nesuvokiant jų reikšmės ir svarbos.

2.12. Atsakovas akcentavo, kad septyni vaikai globos namuose gyvena 8–12 metų, buvo globojami nuo 6–7 metų

amžiaus, todėl jų neigiamo pobūdžio elgesys susiformavo Įstaigoje, o ne žalą jiems dariusioje ankstesnėje aplinkoje, kas leido tvirtinti, kad pareiškėjo teikiama socialinė globa darė neigiamą įtaką vaiko, kaip pilnavertės asmenybės, vystymuisi.

2.13. Atsakovas nurodė, jog Departamento atstovai patys nekopijavo iš kompiuterių duomenų ir jų nespausdino. Atstovai paėmė tuos dokumentus, kuriuos pareiškėjo darbuotojai pateikė. Atkreipė dėmesį, kad antrojo patikrinimo metu, birželio mėnesį, J. Š. ISGP nebuvo gegužės mėnesio įrašų. Pabrėžė, kad pirmojo apsilankymo metu ISGP iš viso nebuvo pateiktas, nes buvo paaiškinta, kad jie yra darbuotojų kompiuteriuose darbuotojų namuose. Buvo peržiūrėta 50 procentų vaikų ISGP, tačiau pažymoje pateikiami tik keli pavyzdžiai.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nusprendė sprendimui įsiteisėjus panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Įsakymo 1 punkto galiojimo sustabdymą.

4. Teismas nustatė, kad Departamentas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pavedimą išnagrinėti anoniminio Žaslių apylinkės gyventojų kreipimosi aplinkybes ir įvertinti Įstaigos atitiktį Normų aprašo nustatytiems reikalavimams, atliko vertinimą ir 2015 m. balandžio 15 d. surašė Pažymą 1, kurioje buvo konstatuoti neatitikimai teisės aktų reikalavimams bei nurodytas terminas, iki kurio pareiškėjas neatitikimus turėjo pašalinti. Pareiškėjas, šalindamas nustatytus trūkumus, 2015 m. gegužės 19 d. užpildė atsakovo pateiktą lentelę Nr. 66 „Dėl socialinės globos kokybės vertinimo“ ir ją pateikė atsakovui. Atsakovas, siekdamas įvertinti, ar nustatyti Pažymoje 1 neatitikimai buvo pašalinti, 2015 m. birželio 4 d. pakartotinai lankėsi Įstaigoje. Įvertinęs pateiktus dokumentus bei atlikęs pakartotinį vertinimą, atsakovas 2015 m. birželio 29 d. surašė Pažymą 2, kurioje nustatė, jog ne visi Pažymoje 1 konstatuoti pažeidimai buvo ištaisyti. 2015 m. liepos 3 d. buvo priimtas sprendimas „Dėl neatitikimų šalinimo vertinimo“ Nr. 12.5-SI-690, kuriuo buvo nuspręsta nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d. sustabdyti Licencijos galiojimą. Pareiškėjas buvo informuotas, jog nustatytus neatitikimus turi pašalinti iki 2015 m. lapkričio 16 d. ir apie tai informuoti atsakovą. Pareiškėjas, šalindamas nustatytus neatitikimus, 2015 m. lapkričio 13 d. užpildė atsakovo pateiktą lentelę Nr. 128 „Dėl neatitikimų šalinimo vertinimo“ ir ją pateikė atsakovui. Departamentas 2015 m. lapkričio 24 d. pakartotinai lankėsi įstaigoje, siekdamas įvertinti, kaip Įstaiga pašalino neatitikimus, dėl kurių buvo sustabdytas Licencijos galiojimas. Įvertinęs pateiktus dokumentus bei atlikęs trečiąjį vertinimą, atsakovas 2016 m. kovo 14 d. surašė Pažymą „Dėl VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ nustatytų neatitikimų po licencijos galiojimo sustabdymo šalinimo vertinimo“ (toliau – ir Pažyma 3), kurioje nustatė, jog ne visi Pažymoje 2 konstatuoti pažeidimai buvo ištaisyti. 2016 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 12.5.-SI-224 „Dėl licencijos teikti socialinę globą panaikinimo“ informavo pareiškėją apie nustatytus neatitikimus bei apie tai, jog priimtas Įsakymas dėl Licencijos panaikinimo. Įsakymo 1 punktu buvo panaikinta pareiškėjo Licencija. Skundžiamame Įsakyme konstatuota, kad Įstaiga nepašalino Pažymoje 2 įvardintų neatitikimų, dėl kurių buvo sustabdytas licencijos teikti socialinę globą galiojimas, t. y.: 1.1. ISGP neatitiko kai kurių socialinės globos normose keliamų reikalavimų (Normų 3.1 ir 4.2 papunkčiai); 1.2. Įstaigoje neužtikrinama vaikams saugi ir stabili aplinka – naudojamos neveiksmingos priemonės neigiamo pobūdžio įvykių skaičiaus mažinimui (Normų 5 punktas ir 5.7 papunktis); 1.3. Įstaigoje skiriamas nepakankamas dėmesys vaikų pamokų lankymo kontrolei (Normų 9.7 ir 9.9 papunkčiai); 1.4. Įstaigoje vaikams nesudarytos galimybės naudotis kompiuteriu su interneto prieiga (Normų 10.4 papunktis); 1.5. Įstaigoje vaikams nepakankamai užtikrinamas kišenpinigių skyrimas (Normų 10.12 papunktis); 1.6. Įstaiga nepakankamai užtikrina vaiko pasirengimą savarankiškam gyvenimui (Normų 12.1, 12.2 ir 12.4 papunkčiai); 1.7. Įstaigoje nepakankamai užtikrinama socialinė globa nakties metu (Normų 17.3 papunktis).

5. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigusiam juridiniam asmeniui ar kitai organizacijai, jų padaliniui, pageidaujantiems teikti socialinę globą, gali būti išduodamos licencijos teikti socialinę globą socialinės globos įstaigoje arba asmens namuose. Įstatymo 22 straipsnis nustato, kad licencijas išduoda, jų galiojimą sustabdo, galiojimo sustabdymą panaikina ir galiojimą panaikina, prižiūri ir kontroliuoja, kaip laikomasi licencijuojamos veiklos sąlygų, Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. Įstatymo 24 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad Socialinių paslaugų priežiūros departamentas panaikina licencijos galiojimą, jeigu sustabdžius licencijos galiojimą, socialinės globos įstaiga per nurodytą terminą nepašalino pažeidimų.

6. Teismas akcentavo, jog Departamentas Licencijos galiojimą panaikino dėl to, jog sustabdžius Licencijos galiojimą, Įstaiga per nurodytą terminą nepašalino pažeidimų, tačiau pareiškėjas teigė priešingai, jog visus nurodytus pažeidimus pašalino, dalį pažeidimų laikė formalaus pobūdžio, dėl kurių Licencijos galiojimo panaikinimas negalėjo būti taikomas. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas turėjo būti panaikintas ir dėl padarytų procesinių pažeidimų.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Įsakymas naikintinas, nes jį priimant buvo pažeistas trūkumų pašalinimo nustatymo terminas, teismas nesutiko ir nurodė, jog Taisyklių 24 punkte nustatyta, kad Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, nustatęs, kad licencijos turėtojas teikia socialinę globą, neatitinkančią socialinės globos normų, įteikia socialinės globos įstaigai tiesiogiai, registruotu laišku ar pasirašytą saugiu elektroniniu parašu elektroninėmis priemonėmis rašytinį įspėjimą, pareikalaudamas per nurodytą terminą pašalinti pažeidimus. Terminas pašalinti pažeidimus negali būti ilgesnis kaip 6 mėnesiai nuo įspėjimo gavimo dienos.

8. Teismas nurodė, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtino, kad po pirmojo patikrinimo pažeidimų pašalinimui buvo skirtas 1 mėnuo ir 5 dienos, po antrojo – 4 mėnesiai ir 18 dienų. Teisės normoje nurodytas 6 mėnesių terminas laikytinas maksimaliu. Teismas konstatavo, kad, skiriant terminą pažeidimams pašalinti, būtina įvertinti padarytus pažeidimus, ar pažeidimai nekelia grėsmės vaikų saugumui bei į pareiškėjo galimybes nustatytus pažeidimus pašalinti. Nagrinėjamu atveju, taip pat labai svarbu, kad pažeidimai buvo nustatyti įstaigoje, kuri teikia socialinę globą vaikams ir socialinės rizikos vaikams – jautriausiai visuomenės daliai, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai buvo nustatęs mažesnį nei maksimalų terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą paaiškino, jog 2016 m. kovo 14 d. rašte Nr. 12.5.-SI-224 per klaidą buvo nurodyta, kad pažeidimams pašalinti buvo skirtas 6 mėnesių terminas. Teismas pažymėjo, jog ši padaryta klaida minėtame rašte buvo laikoma teisiškai nereikšminga, nes atsakovas, nustatydamas terminą pažeidimams pašalinti, atsižvelgė į teismo paminėtas aplinkybes ir parinko protingą terminą jiems pašalinti. Teismas sutiko su atsakovo išdėstytu argumentu, jog jei pareiškėjas manė, kad terminas pažeidimams pašalinti buvo nustatytas per trumpas, o paskyrus maksimalų terminą jis pažeidimus galėjo pašalinti, jis galėjo kreiptis į atsakovą su prašymu pratęsti terminą pažeidimams pašalinti, tačiau į atsakovą nesikreipė. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtino, jog atsakovo nustatytas terminas buvo pakankamas.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovas pažeidė 35 kalendorinių dienų terminą priimti sprendimui dėl Licencijos galiojimo panaikinimo, teismas pažymėjo, jog šalys skirtingai skaičiuoja termino priimti sprendimui dėl Licencijos panaikinimo eigos pradžią, t. y., pareiškėjo teigimu, termino eiga turėjo būti skaičiuojama nuo 2015 m. lapkričio 24 d. (paskutinio patikrinimo diena), atsakovo teigimu – eigos pradžia laikytina diena, kuomet Departamentas nustato faktą, kad Įstaiga per nurodytą terminą nepašalino pažeidimų, o Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Departamentas panaikina licencijos galiojimą, jeigu sustabdžius licencijos galiojimą, socialinės globos įstaiga per nurodytą terminą nepašalino pažeidimų.

10. Teismas nustatė, jog dalis pažeidimų, nustatytų Pažymoje 1 nebuvo pašalinti, todėl Licencijos galiojimą nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d. sustabdė. Nustatytus neatitikimus įpareigojo pašalinti iki 2015 m. lapkričio 16 d. Paskutinis pareiškėjo tikrinimas vyko 2015 m. lapkričio 24 d., atsakovo atstovams nuvykus į Įstaigą, tačiau tai nereiškė, kad ši diena laikytina faktų nustatymo diena. Atsakovas teisingai rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normomis, nustatančiomis, kad ūkio subjekto patikra reikalauja išsamaus dokumentų, darbų patikrinimo ir priimtas individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, o poveikio priemonės motyvuotos. Tik nuvykimo į Įstaigą nepakanka tam, kad galima būtų įvertinti, ar Įstaiga pašalino pažeidimus. Atsakovai turėjo įvertinti surinktus duomenis, juos ištirti ir tik tuomet priimti sprendimą. Teismas sutiko su Departamento argumentu, jog būtent Pažymos 3 priėmimo data buvo laikoma termino priimti sprendimui dėl Licencijos panaikinimo eigos pradžia. Pažyma 3 surašyta 2016 m. kovo 14 d., kaip ir ginčijamas Įsakymas – 2016 m. kovo 14 d., todėl atsakovas 35 kalendorinių dienų termino sprendimui sustabdyti Licencijos galiojimą nepažeidė.

11. Teismas akcentavo, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtino, jog atsakovas atliko tris pareiškėjo teikiamos socialinės kokybės vertinimus ir nustatė šiuos pažeidimus: 1.1. ISGP neatitiko kai kurių socialinės globos normose keliamų reikalavimų (Normų 3.1 ir 4.2 papunkčiai); 1.2. Įstaigoje buvo neužtikrinama vaikams saugi ir stabili aplinka – naudojamos neveiksmingos priemonės neigiamo pobūdžio įvykių skaičiaus mažinimui (Normų 5 punktas ir 5.7 papunktis); 1.3. Įstaigoje skiriamas nepakankamas dėmesys vaikų pamokų lankymo kontrolei (Normų 9.7 ir 9.9 papunkčiai); 1.4. Įstaigoje vaikams nebuvo sudarytos galimybės naudotis kompiuteriu su interneto prieiga (Normų 10.4 papunktis); 1.5. Įstaigoje vaikams nepakankamai užtikrinamas kišenpinigių skyrimas (Normų 10.12 papunktis); 1.6. Įstaiga nepakankamai užtikrino vaiko pasirengimą savarankiškam gyvenimui (Normų 12.1, 12.2 ir 12.4 papunkčiai); 1.7. Įstaigoje nepakankamai užtikrinama socialinė globa nakties metu (Normų 17.3 papunktis).

12. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo argumentų teismas galėjo daryti išvadą, kad pareiškėjas neneigė, jog neištaisė dalies pažeidimų, tačiau juos laikė formaliais ir nereikšmingais. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas užsiima licencijuojama veikla – institucine socialinė globa likusiems be tėvų globos vaikams, socialinės rizikos vaikams, todėl nustatytus pažeidimus skirstyti į formalius ir nereikšmingus nederėjo. Teismo vertinimu, visi teisės aktuose nustatyti reikalavimai buvo privalomi ir būtini. Sprendimas dėl Licencijos galiojimo panaikinimo buvo priimtas po trijų pareiškėjo teikiamų paslaugų vertinimo, atsakovas sudarė galimybes ištaisyti nustatytus neatitikimus, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su klausimais dėl pažeidimų šalinimo.

13. Dėl ISGP atitikimo socialinės globos normose keliamiems reikalavimams (Normų 3.1 ir 4.2 papunkčiai), teismas nurodė, jog Departamentas nustatė, kad vaikų ISGP laikomi darbuotojų kabinete kompiuteryje, juose nebuvo nurodoma konkreti data, kada ISGP sudarytas, nebuvo žymų (vaikų parašų) apie tai, kad vaikas susipažinęs su jam sudarytu ISGP ir dalyvavo jį rengiant, vaikams nebuvo žinomas ISGP turinys. Ne visi darbuotojai pasirašytinai supažindinti su plano rengimo tvarka. ISGP nebuvo detalizuojama, kokiomis konkrečiomis priemonėmis bus siekiama įgyvendinti darbui su vaiku nustatytų tikslų ir uždavinių, nebuvo fiksuojami pokyčiai, neparenkamos alternatyvos, neatliekama ISGP analizė, nebuvo taikomos kompleksinės priemonės, kurios būtų naudojamos, kad pažeidimai ir nusikalstamos veikos nebūtų vykdomos ateityje, gerėtų vaikų elgesys. Pareiškėjas su išvadomis nesutiko, pateikė teismui ISGP planą, kuriame atsispindėjo visa tokio pobūdžio plane būtina informacija. Teismas vadovavosi Normų 3.1 papunkčiu, Normų 4.2 papunkčiu, įvertino pareiškėjo 2015 metų lapkričio mėnesį atsakovui pateiktą vaiko J. Š. ISGP bei to paties vaiko ISGP pateiktą teismui, sutiko su atsakovo pateiktais argumentais, kad teismui pateiktame ISGP atsirado nauji įrašai, kurių nebuvo ISGP teikiant atsakovui, kas leido tvirtinti, kad ISGP nebuvo pildomas, kaip to reikalauja Normų reikalavimai. Dar daugiau, tokie, vėliau atsiradę prierašai, teismui leido daryti išvadą, jog pareiškėjas sutiko su Departamento užfiksuotais pažeidimais dėl ISGP neatitikimų Normų reikalavimams, kad pareiškėjas nėra sąžiningas ir klaidina teismą. Teismas sprendė, kad atsakovas teisingai užfiksavo ISGP pažeidimus. Pareiškėjo argumentai, kad, nors darbuotojai ir nėra pasirašytinai supažindinti su plano rengimo tvarka, tačiau tai nereiškia, kad jie jos nesilaiko, teismo vertinti kaip visiškai niekuo nepagrįsti.

14. Dėl neužtikrinamos vaikams saugios ir stabilios aplinkos (Normų 5 punktas ir 5.7 papunktis), teismas pažymėjo, jog iš pateiktos Neigiamo pobūdžio įvykio suvestinės 2012–2015 metais buvo matyti, kad neigiamo pobūdžio įvykiai buvo fiksuojami, tačiau suvestinėje nebuvo analizuojamos juos sukėlusios priežastys, nebuvo nurodyta, kokie sprendimai buvo priimti, kad šie įvykiai nesikartotų. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad šis pažeidimas nebuvo fiksuotas kaip naujas, kadangi tiek pirmojo, tiek antrojo vertinimo metu buvo konstatuota, jog pareiškėjas nenurodo priemonių, kaip išvengs neigiamo pobūdžio įvykių ateityje, nebuvo analizuotos ir tai sukėlusios priežastys. Rašytinė bylos medžiaga patvirtino, kad daugiau nei pusė vaikų praleidinėjo pamokas be pateisinamos priežasties, bėgo iš Įstaigos, pažeidinėjo viešąją tvarką, kas, teismo vertinimu, tik patvirtino, jog pareiškėjas taikė formalias, teigiamo poveikio neduodančias priemones. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. 10-S-264564 patvirtino, jog iš esmės situacija Įstaigoje nesikeitė, nes vaikai nuolat bėgo iš Įstaigos. Policijos komisariatas prašė imtis veiksmų, siekiant užtikrinti vaikų interesus. Byloje buvo pagrįstas argumentas, jog pareiškėjas konkrečių poveikio priemonių sumažinti anksčiau paminėtas aplinkybes neturėjo.

15. Dėl nepakankamo dėmesio vaikų pamokų lankymo kontrolei (Normų 9.7 ir 9.9 papunkčiai), teismas nurodė, jog iš į bylą pateiktų Žaslių pagrindinės mokyklos duomenų matyti, jog vaikai be pateisinamos priežasties nuolat praleidžia pamokas, buvo svarstomi dėl fiksuotų drausmės pažeidimų, dėl elgesio pamokų bei pertraukų metu, dėl savavališko išėjimo iš pamokų. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo darbuotojai apsilankymo metu neįvardijo taikomų efektyvių sprendimo būdų pamokų nelankymo problemoms spręsti, ISGP nenumatytos konkrečios priemonės, kaip bus dirbama su vaiku, kad mažėtų pamokų nelankymas, į priežastis taip pat nebuvo gilinamasi, dar daugiau, ISGP lankomumas įvertintas kaip „geras“ (ISGP J. Š.). Teismas sprendė, kad pareiškėjas šio pažeidimo nepašalino.

16. Dėl galimybės vaikams naudotis kompiuteriu su interneto prieiga, teismas nurodė, jog atsakovas apsilankymo metu nustatė, kad vaikams įrengta stacionari darbo vieta su interneto prieiga, tačiau nei vaikai, nei tuo metu dirbę darbuotojai nežinojo prisijungimo prie interneto slaptažodžio, o kai kurie vaikai apkritai nežinojo, kad gali naudotis kompiuteriu su interneto prieiga. Pareiškėjas paaiškino, kad tikrinimo metu buvo atliekami perinstaliavimo darbai, o galimybę naudotis kompiuteriu grindė sąskaitomis už interneto duomenų perdavimą. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad sąskaitos už interneto duomenų perdavimą nepagrindė aplinkybių, kad pareiškėjas yra sudaręs galimybę vaikams naudotis kompiuteriu su interneto prieiga. Pareiškėjo argumentus, jog jis yra sudaręs galimybę naudotis kompiuteriu su interneto prieiga, paneigė atsakovo nustatytos aplinkybės – tikrinimo metu nei vaikai, nei tuo metu dirbę darbuotojai nežinojo prisijungimo prie interneto slaptažodžio. Šių aplinkybių iš esmės nepaneigė pareiškėjas.

17. Dėl kišenpinigių vaikams skyrimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo taikoma „pliusų-minusų“ sistema, kurios pagrindinis tikslas buvo drausminti vaikus ir juos skatinti už gerus poelgius, sumažinti kišenpinigiai niekur nedingdavo, o buvo kaupiami atskiroje vaiko banko sąskaitoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsižvelgė į atsakovo išdėstytą poziciją ir išmokėjęs visus kišenpinigius. Šios pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės su nustatytu pažeidimu sutiko. Teismas vadovavosi Normų 10.12 papunkčiu ir nurodė, kad Normos iš esmės nedraudžia mažinti kišenpinigių kaip drausminimo priemonės, tačiau surinkta rašytinė medžiaga byloje patvirtino, jog ši taikoma priemonė Įstaigoje nebuvo veiksminga. Dar ankstesnio vertinimo metu atsakovas pareiškėjui nurodė, kad kišenpinigių mažinimas galėjo būti taikomas kaip kraštutinė priemonė, kuomet jau yra išbandytos visos kitos priemonės. Pažymoje 3 nurodyta, jog patys vaikai nepritarė „pliusų-minusų“ sistemai, nes tai

nemotyvuoja elgtis gerai bei laikytis Įstaigos taisyklių. Teismas pritarė atsakovui, jog kišenpinigių neskyrimas kaip drausminimo priemonė darė neigiamą įtaką vaikų savarankiškumui ir galėjo skatinti nusikalstamą veiką.

18. Dėl nepakankamo vaiko užtikrinimo pasirengimo savarankiškam gyvenimui (Normų 12.1, 12.2 ir 12.4 papunkčiai), teismas nurodė, jog pareiškėjas nerengė integracijos į visuomenę plano, nebuvo numatyti pasirengimo savarankiškam gyvenimui etapai, daugumos vaikų ISGP nebuvo aptartos būsto nuomos, socialinio būsto gavimo galimybės ir pan. Pareiškėjo argumentus, kad su vaikais buvo kalbamasi apie jų ateities planus ir pasirengimą gyvenimui, o vien tik faktas, jog tokie dalykai neatsispindi dokumentuose, nebuvo pagrindas išvadai, kad pareiškėjas neužtikrina vaiko pasirengimo savarankiškam gyvenimui, teismas vertino kritiškai. Pareiškėjas turėjo laikytis nustatytų Normų reikalavimų ir tokius svarbius vaiko raidos etapus turėjo fiksuoti dokumentuose, taip pat turėjo išklausyti vaiko nuomones ir pageidavimus, vaikas turėjo būti pats aktyviai skatinamas priimti sprendimus. Savarankiško gyvenimo plano esmė – sudaryti planą, kaip vaikas gyvens savarankiškai, išėjęs iš globos įstaigos, o pareiškėjas šių Normose nustatytų reikalavimų nesilaikė.

19. Dėl nepakankamai užtikrinamos socialinės globos nakties metu (Normų 17.3 papunktis), teismas vadovavosi Normų 17.3 papunkčiu ir nurodė, jog atsakovas nurodė, kad daugumą darbo dienų pareiškėjo šeimynose darbuotojai nakties metu dirbo ne po 8 valandas, o po 7,5 valandas. Pareiškėjas neneigė, jog toks neatitikimas buvo nustatytas, tačiau tvirtino, kad tai menkavertis pažeidimas, nes darbuotojas realiai vaikų nepalikdavo vienų. Teismas sprendė, kad iš tokių pareiškėjo argumentų daroma išvada, jog pareiškėjas nesuvokė socialinio darbo metodų bei priemonių taikymo svarbos vaiko raidai. Teisės aktų nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja pareiškėją teikti kokybišką socialinę globą ne tik dieną, bet ir naktį. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog šis pažeidimas nebuvo pašalintas. Pasisakydamas dėl pateiktų naujų darbo grafikų, teismas pažymėjo, jog naujų darbo grafikų sudarymas niekaip nekeičia faktų, kurie buvo nustatyti atsakovo.

III.

20. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Visos Lietuvos vaikai“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

21. Pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo skundu, pateikė teismui prašymą dėl įrodymų prijungimo, išreikalavimo ir liudytojų apklausos, tačiau teismas atsisakė tenkinti tokį prašymą. Pasak pareiškėjo, tik išreikalavus visą tyrimo medžiagą, galima nustatyti, ar skundžiamame akte nurodytos aplinkybės apie pažeidimą yra teisėtos, teisingos ir pagrįstos. Nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teismui, nei pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visais atsakovo surinktais faktiniais įrodymais, kurių pagrindu jis padarė išvadą, kad iš pareiškėjo turi būti atimta Licencija. Skundžiamame Įsakyme tik bendrai nurodoma, kad pareiškėjas padarė vieną ar kitą pažeidimą, tačiau nenurodoma, kokie konkretūs įrodymai tai pagrindžia. Bendras pasakymas, kad surinkti dokumentai leidžia teigti, ar kad vaikų apklausos duomenimis daroma viena ar kita išvada, nelaikyti tinkamu argumentavimu ir sprendimo faktiniais duomenimis pagrindimu. Vien tas faktas, kad tarp šalių kilo ginčas dėl dokumentų turinio ir autentiškumo, sąlygojo teismo pareigą išreikalauti tyrimo medžiagą ir patikrinti, kokiais dokumentais remiantis buvo priimtas skundžiamas aktas.

22. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas neva suklastojo J. Š. ISGP. Pareiškėjas nesutinka su tokiais kaltinimais ir paaiškino teismui, kad kartu su skundu pateiktas J. Š. ISGP yra surašytas skundo pateikimo dienai, todėl jame yra visi pareiškėjo atstovų daryti įrašai iki 2016 m. pradžios. Pateikdamas šį ISGP pareiškėjas norėjo parodyti, kad jis skiriasi nuo ISGP, kuris buvo vertintas atsakovo trečiojo patikrinimo metu, nes atsakovo pateiktame ISGP trūksta įrašų už laikotarpį nuo 2015 metų birželio mėnesio, kai buvo atliktas antras patikrinimas iki 2015 m. lapkričio 24 d., kai buvo atliktas trečias patikrinimas. 2017 m. sausio 10 d. prašymu pareiškėjas teikė 2015 m. lapkričio 13 d. J. Š. ISGP, kurį turėjo vertinti atsakovo atstovai 2015 m. lapkričio 24 d. patikrinimo metu, tačiau iš prie atsiliepimo pridėto J. Š. ISGP matyti, kad vertinimui paimtas ankstesnis šio vaiko ISGP, kuris buvo vertintas antrojo patikrinimo metu – 2015 m. birželio 4 d., kadangi jame atsispindi įrašai tik iki šios datos.

23. Pirmosios instancijos teismas, nepateikdamas jokių motyvų, netenkino prašymo dėl įrodymų prijungimo, nors byloje kilo faktinis ginčas dėl šalių pateikto J. Š. ISGP turinio, kadangi kiekviena šalis įrodinėjo skirtingą šio dokumento turinį. Teismas nepriėmė pareiškėjo papildomų dokumentų, tačiau pirmosios instancijos sprendimą dėl šio pažeidimo vertino tik J. Š. ISPG pagrindu, nesuteikdamas pareiškėjui net teisinės galimybės paneigti atsakovo pateiktų įrodymų ir įrodyti, kad paskutinio patikrinimo atveju atsakovas vertino J. Š. antrojo patikrinimo dokumentų pagrindu.

24. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Neigiamo pobūdžio suvestinėje nebuvo analizuojamos juos sukėlusios priežastys, nebuvo nurodyta, kokie sprendimai buvo priimti, kad neigiami įvykiai nesikartotų. Pareiškėjas nesutinka su tokia išvada, nes ji neatitinka teisme surinktų įrodymų. Pasak pareiškėjo, atsakovas šiose išvadose prieštarauja pats sau, nes

teigia, kad nėra nurodomos priemonės, kuriomis kovojama su neigiamais vaiko poelgiais, tačiau vėliau nurodo, kad taikomos priemonės neveiksmingos. Tai iš esmės reiškia, kad pirmoji išvada apie tai, kad nėra taikomos / fiksuojamos priemonės, yra klaidinga ir neteisinga. Atsakovo atstovai ir pirmosios instancijos teismas nesigilino ir nesiaiškino nei kokie vaikai, nei kokiu dažnumu netinkamai elgėsi, nei kokie konkretūs poelgiai buvo atlikti. Vien formalus neigiamų įvykių palyginimas skaičiumi, nėra pagrindas išvadai apie Globos namų pažeidimus. Licencija buvo panaikinta remiantis vien statistiniais skaičiais. Teismas nepagrįstai daro išvadą, kad pareiškėjo situacija nesikeičia. Teismas neanalizavo, kokie vaikai, kokiu dažnumu ir dėl kokių priežasčių bėga iš pamokų. Kita vertus, tokio pobūdžio situacijose, reikia atsižvelgti ir į žmogiškumo faktorių, t. y. kad priemonės ar jų parinkimas ne visada sąlygos teigiamą rezultatą. Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato viešosios policijos skyriaus raštą Nr. 10-S-67557 nuorašą, kuriame policijos komisariatas patvirtina, kad su Globos vaikų namų vaikais yra rengiami įvairūs prevenciniai renginiai (skundo priedas Nr. 17). Vyksta prevencinių filmų peržiūra, diskusijos, pokalbiai apie narkotikų, alkoholio rūkymo žalą ir pan.

25. Faktas, kad vaikai praleidžia pamokas, negali būti rodikliu apie nepakankamą dėmesį vaikų pamokų lankymo kontrolei. Mokymasis, mokymosi rezultatai bei pamokų lankymas yra prioritetinis Globos namų klausimas. Vaikų pamokų nelankymas yra nuolat aptariamas su vaikais, mokykla, yra skiriamos drausminės poveikio priemonės, prižiūrima, kad vaikai nukeliautų iki mokyklos. Faktą, kad problema yra sprendžiama patvirtina Globos namų vaikų lankomų mokyklų raštai ir paties atsakovo pateiktas 2015 m. birželio 5 d. Kaišiadorių r. Žaslių pagrindinė mokyklos raštas Nr. SD-117 „Dėl informacijos apie VŠĮ „Visos Lietuvos vaikai“ globojamus vaikus pateikimo“, kuriame nurodyta, kad visos lankomumo problemos yra sprendžiamos kartu su pareiškėjo vyr. soc. darbuotoja I. R. ir pamokų nelankančiais vaikais.

26. Atsakovo atstovų apsilankymo metu vyko kompiuterių programos perinstaliavimo darbai, todėl kompiuteriai buvo išjungti. Kadangi atsakovo patikrinimai atliekami neįspėjus, todėl nėra įmanoma planuoti darbų ir užtikrinti, kad atsakovo apsilankymo metu būtų galima įrodyti, kad toks kompiuteris veikia. Pareiškėjo duomenimis, atsakovas rėmėsi būtent P. M. paaiškinimais dėl kompiuterio, konstatuodamas faktą, kad Globos namuose nėra kompiuterio su interneto prieiga. Pareiškėjas 2017 m. sausio 10 d. posėdžio metu buvo pateikęs prašymą prijungti vaiko P. M. 2012 m. sausio 4 d. pažymą dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo Nr. 122, iš kurios matyti, kad šiam vaikui yra nustatyta negalia dėl nežymaus intelekto sutrikimo ir nustatyti dideli specialieji poreikiai. Taip pat buvo prašoma prijungti 2015 m. spalio 10 d. soc. darbuotojos R. P. P. M. poreikių vertinimo pažymą, kurioje atsispindi vaiko elgesys, vystymosi poreikiai. P. M. nustatyta individualizuota pradinio ugdymo programa, todėl vaikas ne visada supranta, kas jos klausiama, arba atsako tokiu būdu, kad nereiktų vystyti pokalbio toliau. Poreikių vertinime numatyta, kad linkusi meluoti, dažnai kuria istorijas neatitinkančias realybės. Todėl atsakovas, būdamas objektyvus ir suvokdamas tokio vaiko sveikatos būseną, ir siekdamas daryti neginčytinas nuostatas dėl kompiuterio naudojimo, turėjo apklausti bent dar kelis vaikus išvadai pagrįsti.

27. Globos namuose buvo taikoma „pliusų-minusų“ sistema, kurios pagrindinis tikslas – drausminti vaikus ir juos skatinti už gerus poelgius. Bet kokiu atveju, net tada, kai vaikams buvo mažinami kišenpinigiai, jie niekur nedingdavo, o buvo kaupiami atskiroje vaiko banko sąskaitoje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pats Normų aprašo 10.12 punktas nustato, kad „vaikui išmokamų kišenpinigių dydis laikinai gali būti sustabdomas ar mažinamas kaip drausminimo priemonė ir didinamas kaip skatinimo priemonė“. Taigi, pats Normų aprašas leidžia taikyti kišenpinigių sumažinimą kaip drausminio poveikio priemonę. Atsakovas vykdo tik Normų Aprašo kontrolę, tačiau neatlieka taikomų priemonių efektyvumo ar socialinio psichologinio vertinimo. Normų Aprašas, argumentuojant, kad tokios priemonės nėra efektyvios, nebuvo pažeistas, nes Normų apraše nenumatyta galimybė atsakovui vertinti taikomos priemonės efektyvumo ir veiksmingumo.

28. Kad su vaikais šnekamasi apie jų ateitį ir profesiją įrodo 2015 m. kovo 17 d. Kaišiadorių R. Ž. pagrindinės mokyklos pažyma Nr. SD60, kurios 12 punkte nurodyta, kad „Mokiniai turi žinių, kur galėtų mokytis, dažnai renkasi Jaunimo ir suaugusiųjų profesines mokyklas. 9 klasėje besimokantys Globos namų vaikai žino, ką norės veikti baigę mokyklą: R. J. – norėtų būti policininke, G. T. tarnaus kariuomenėje, V. R. nori būti automechaniku, M. Ž. nori būti kirpėja. 10 klasės mokinius, kurie dar nėra apsisprendę karjeros ugdymo klausimais, konsultuoja psichologas ir klasės vadovas“. Ši mokyklos išvada patvirtina, kad vyresnių klasių moksleiviai žino, kuo nori būti ir kur tęsti mokslus, todėl nėra pažeisti Normų 12.1, 12.2, 12.4 punktai.

29. Pareiškėjas akcentuoja, jog 0,5 val. trūkumas per visą budėjimo laiką, kuris yra tik formalus, nes skirtas pavalgyti, negali būti pagrindu išvadai daryti, kad nėra užtikrinama tinkama socialinė globa nakties metu. Vaikai nakties metu niekada nepaliekami vieni, o darbuotojai visą laiką buvo kartu.

30. Pirmosios instancijos teismas atmetė visus pareiškėjo prašymus prijungti naujus dokumentus, argumentuodamas, kad jie buvo pateikti per vėlai ir tai užvilkins bylos nagrinėjimą, tačiau tame pačiame teismo posėdyje priėmė atsakovo 2017 m. sausio 9 d. raštu Nr. 2017/0109 pateiktą dokumentą – 2017 m. sausio 2 d. Elektrėnų savivaldybės administracijos raštą „Dėl informacijos pateikimo“. Tokiu būdu buvo pažeistos šalių procesinės teisės teikti įrodymus ir pateikti

paaiškinimus dėl nustatinėtinų aplinkybių. Tokiu elgesiu pirmosios instancijos teismas sudarė šalims nelygias procesines teises teikti įrodymus bei ginčyti kitos šalies pateiktus įrodymus. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė tuos pačius savo sprendimus priimtus pirmojo, antrojo ir trečiojo patikrinimo metu, kuriuos prie savo pareiškimo pateikė ir pareiškėjas. Atsakovas sąmoningai nepateikė visos kitos tiriamos medžiagos, kurios pagrindu surašė 2016 m. kovo 14 d. pažymą Nr. ĮVP-21 „Dėl „VSI Visos Lietuvos vaikai“ nustatytų neatitikimų po licencijos galiojimo sustabdymo šalinimo vertinimo“, kurios pagrindu pareiškėjui ir buvo panaikinta Licencija, todėl pareiškėjas teikė teismui prašymą dėl šios medžiagos išreikalavimo.

31. Atsakovas, pakartodamas atsiliepimo į skundą argumentus, papildomai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jo naikinti nėra pagrindo.

32. Pareiškėjas turėjo visas įstatymų nustatytas galimybes ginti savo teises. Tai, kad pareiškėjas teikė prašymus prieš pat teismo posėdį, ir kai kurie prašymai nebuvo patenkinti, dar nereiškia, kad pareiškėjas neturėjo galimybių šių prašymų pareikšti anksčiau (nebandant vilkinti bylos), be to, teismas neprivalo tenkinti prašymų, kuriuos teismas laiko nesusijusiais su bylos pagrindu ar dalyku, ar kurių atsakovas neturi galimybių įvykdyti (atsakovas neturi kitos tyrimo medžiagos, kuri nebūtų pateikta teismui).

33. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas neneigia, jog neištaisė dalies pažeidimų, tačiau juos laiko formaliais ir nereikšmingais. Atsakovas pabrėžia, kad individualus socialinės globos planas yra ne formalus dokumentas, o viena iš svarbiausių socialinio darbo priemonių, todėl vaikų ISGP turi būti paremtas dalyvavimo principu (kai vaikas geba išreikšti savo nuomonę), tai ypač svarbu sprendžiant problemas, kurios egzistuoja globos namuose. Pareiškėjo teiginiai apie formalius ir nereikšmingus pažeidimus tik dar kartą parodo pareiškėjo nekompetenciją vaikų ugdymo klausimais.

34. Teismui nurodoma, kad pareiškėjo darbuotojai buvo rašytinai susipažinę su ISGP sudarymo tvarka, teikiamas popieriaus lapas su parašais, nors prieš tai pareiškėjas pripažino, kad parašų nėra ir nereikia, nes darbuotojai tvarką žino ir jos laikosi. Dabar teismui teigiama, kad atsakovui buvo pateikti dokumentai su parašais. Atsakovui jokie dokumentai, patvirtinantys, jog darbuotojai yra rašytinai supažindinti su ISGP sudarymo tvarka, nebuvo pateikti, o apie minimos tvarkos nežinojimą, nesilaikymą byloja įrodyti faktai: ISGP neatitinka reikalavimų, ISGP skirtingai, nei numatyto pareiškėjo tvarkoje, saugomi ne atspausdinti vaiko byloje, o kompiuteryje ir pan.

35. Pareiškėjo pateikti duomenys dėl išrašo iš kompiuterio dėl J. Š. ISGP įrašų yra dar vienas bandymas suklaidinti teismą: matoma, kad įrašas iš kompiuterio darytas 2016 m. lapkričio 29 d., t. y. daugiau nei po metų, kai paskutinį kartą buvo keistas J. Š. ISGP. Tai rodo, kad daugiau nei metus nebuvo planuojamas darbas su vaiku, nebuvo pildomas ISGP, su berniuku nebuvo aptariami ateities planai, problemos, jų sprendimo būdai, rezultatų analizė ir pan. Šis faktas tik įrodytų aplaidų pareiškėjo požiūrį į pilnavertės asmenybės formavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teikė J. Š. ISGP su įrašais po 2015 m. lapkričio 13 d., pvz., 7 sritis „Teigiamos emocinės aplinkos sukūrimas“ – 2015 m. lapkričio 26 d. įrašas „konsultacija su psichologe dėl savijautos. Aptartos nerimą keliančios situacijos, kaip atsipalaiduoti“, 2016 m. sausio 4 d. įrašas „Konsultacija su psichologe dėl patekimo į areštinę. Išvada: linkęs kartoti klaidas. Taikyta į sprendimus orientuota konsultacija“ ir pan. Pareiškėjas toliau klastoja duomenis ir klaidina teismą pateikdama skirtingus ISGP variantus, tuo taip pat įrodydamas savo neatsakingumą nepilnamečių atžvilgiu.

36. Pareiškėjas teigia, kad geba tvarkytis su probleminėmis situacijomis, tačiau byloje esantys įrodymai,  t. y. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. 10-S-264564, kuriame nurodoma, jog iš Globos namų ir toliau bėga vaikai, skelbiamos jų paieškos, situacija yra nekontroliuojama bei prašoma imtis priemonių, siekiant užtikrinti vaikų interesus, kad jie netaptų nusikalstamų veikų aukomis ir patys nesielgtų asocialiai, įrodo, kad pareiškėjas ir toliau nesugeba suvaldyti situacijos, tinkamai auklėti vaikų, nukreipiant juos teisingu keliu ir tuo ilgalaikėje perspektyvoje darydamas jiems neištaisomą žalą.

37. Atsakovas pažeidimus nustatė, ne formaliai lygindamas neigiamų įvykių skaičių, kaip teigia pareiškėjas, bet kompleksiškai vertindamas pareiškėjo nesugebėjimą spręsti problemas. Mokyklos blogo lankomumo problemos ir nusikalstamumas pareiškėjo atveju yra ne pavienis reiškinys, o masinis – daugiau negu pusė vaikų praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, nuolat bėga iš globos namų bei linkę nusikalsti, pažeisti viešąją tvarką. Pareiškėjas neturi konkrečių poveikio priemonių šiems reiškiniams sumažinti.

38. Pareiškėjas 2017 m. sausio 10 d. posėdžio metu, pateikė prašymus, susijusių su įrodymų prijungimu, prašymu apklausti liudytojus ir įrodymų išreikalavimu. Tokius veiksmus atsakovas vertina kaip akivaizdų bylos vilkinimą. Pareiškėjas turėjo daugiau kaip pusės metų laikotarpį iki teismo posėdžio, kuriuo metu galėjo reikšti įvairius prašymus. Šia teise pareiškėjas nepasinaudojo. 2016 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi byloje buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdytas Įsakymo 1 punkto galiojimas. Byla teismuose yra nagrinėjama beveik metus, o pareiškėjas yra suinteresuotas tęsti bylos nagrinėjamą kuo ilgiau, nepaisant fakto, kad globos namuose nesilaikoma Normų reikalavimų, toliau teikiamos nekokybiškos socialinės globos

paslaugos ir žalojami vaikų gyvenimai. Atsakovo nuomone, pareiškėjo naujai teikiami įrodymai nepagrindžia jokių naujų aplinkybių, todėl neprijungtini prie bylos. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo visą tyrimo medžiagą, tačiau atsakovas neturi kitos tyrimo medžiagos, visa medžiaga yra išsamiai užfiksuota pažymose ir pateikta teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Visos Lietuvos vaikai“ įsteigta 1994 metais (iki 2009 m. buvo Labdaros ir paramos fondas Visos Lietuvos vaikai). 2013 m gruodžio 3 d. pareiškėjui buvo suteikta licencija Institucinė socialinė globa (ilgalaikė, trumpalaikė) likusiems be tėvų globos vaikams, socialinės rizikos vaikams Nr.  L000000035. Pareiškėjas paaiškino, kad pareiškėjo Globos namuose gyvena 16 vaikų. Pareiškėjas veiklą vykdo Koncepto kaime, Elektrėnų savivaldybėje. Šioje vietoje Pareiškėjas turi du namus, kuriuose gyvena trys šeimynos.

40. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu Įsakymu – Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. V1-126 „Dėl VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ licencijos galiojimo panaikinimo“, vadovaudamasis Socialinių paslaugų įstatymo 24 straipsnio 7 dalies 1 punktu ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. Al-46 „Dėl socialinės globos normų aprašo patvirtinimo“ 1 priedo Normomis, atsižvelgdamas į atsakovo parengtoje 2016 m. kovo 14 d. pažymoje pateiktas išvadas:

1. panaikino Licencijos galiojimą nuo 2016 m. balandžio 15 d., nes Globos namai nepašalino 2015 m. birželio 29 d. pažymoje įvardytų neatitikimų;

1.1. Individualūs socialinės globos planai neatitinka kai kurių socialinės globos normose keliamų reikalavimų (Normų 3.1 ir 4.2. papunkčiai);

1.2. Globos namuose neužtikrinama vaikams saugi ir stabili aplinka: naudojamos neveiksmingos priemonės neigiamo pobūdžio įvykių skaičiaus mažinimui (Normų 5 punktas ir 5.7 papunktis);

1.3. Globos namuose skiriamas nepakankamas dėmesys vaikų pamokų lankymo kontrolei (Normų 9.7. ir 9.9. papunkčiai);

1.4. Globos namuose vaikams nesudarytos galimybės naudotis kompiuteriu su interneto prieiga (Normų 10.4 papunktis);

1.5. Globos namuose vaikams nepakankamai užtikrinamas kišenpinigių skyrimas (Normų 10.12 papunktis);1.6. Globos namai nepakankamai užtikrina vaiko pasirengimą savarankiškam gyvenimui (Normų 12.1, 12.2 ir 12.4

papunkčiai);1.7. Globos namuose nepakankami užtikrinama socialinė globa nakties metu (Normų 17.3 papunktis).41. Skundžiamas Įsakymas, kuriuo panaikintas Licencijos galiojimas, buvo priimtas atlikus Įstaigoje tris patikrinimus

(vertinimus):41.1. 2015 m. vasario 19 d., dėl kurio atsakovas paaiškino, kad nurodytą dieną lankytasi vietoje, apžiūrėtos patalpos,

stebėta aplinka, bendrauta su Globos namų darbuotojais ir vaikais, susitikimo metu kalbėtasi su Žaslių pagrindinės mokyklos direktore ir mokytojais, atlikta vaikų anketinė apklausa. Atlikus patikrinimą, apdoroti vaikų anketinės apklausos rezultatai, atlikta Globos namų pateiktų dokumentų analizė, apibendrinti mokyklos ir Elektrėnų policijos komisariato gauti atsakymai. 2015 m. balandžio 5 d. surašyta Departamento Pažyma 1, kurioje nurodyta pašalinti trūkumus iki 2015 m. gegužės 20 d.;

41.2. 2015 m. birželio 4 d., dėl kurio atsakovas paaiškino, kad nurodytą dieną lankytasi vietoje, apžiūrėtos patalpos, stebėta aplinka, bendrauta su Globos namų darbuotojais ir vaikais, atlikta vaikų anketinė apklausa. Atlikus patikrinimą, apdoroti vaikų anketinės apklausos rezultatai, atlikta Globos namų pateiktų dokumentų analizė, apibendrintas mokyklos pagal Departamento užklausą gautas atsakymas. 2015 m. birželio 29 d. surašyta Departamento Pažyma 2. Departamento įsakymu priimtas sprendimas sustabdyti Licencijos galiojimą nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d. (sustabdymo laikotarpiu leista teikti globą);

41.3. 2015 m. lapkričio 24 d., dėl kurio atsakovas paaiškino, kad nurodytą dieną lankytasi vietoje, stebėta aplinka, bendrauta su Globos namų personalu ir vaikais, apžiūrėtos patalpos. Atlikus patikrinimą, parengtas situacijos palyginimas, pateiktos užklausos mokyklai ir Elektrėnų policijos komisariatui, atliktas gautų atsakymų apibendrinimas, atlikta Globos namų pateiktų duomenų analizė. 2016 m. kovo 14 d. surašyta Pažyma 3, kurioje numatyta naikinti Licencijos galiojimą, nes Globos namai nepašalino 2015 m. birželio 29 d. pažymoje įvardytų neatitikimų. 2016 m. kovo 14 d. priimtas skundžiamas Įsakymas, kuriuo Licencijos galiojimas panaikintas.

42. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, sustabdė Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. V1-126 „Dėl VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ licencijos galiojimo panaikinimo“ 1 punkto galiojimą.

V.

43. Socialinių paslaugų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad socialinės paslaugos yra paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos teikiamos siekiant užkirsti kelią asmens, šeimos, bendruomenės socialinėms problemoms kilti, taip pat visuomenės socialiniam saugumui užtikrinti.

44. Socialinių paslaugų įstatymo 21 straipsnio (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-1014 (2015 m. sausio 1 d.) redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigusiam juridiniam asmeniui ar kitai organizacijai, jų padaliniui, pageidaujantiems teikti socialinę globą (toliau – įstaiga), gali būti išduodamos licencijos teikti socialinę globą socialinės globos įstaigoje (toliau – institucinė socialinė globa) arba asmens namuose. Įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad licencijas išduoda, jų galiojimą sustabdo, galiojimo sustabdymą panaikina ir galiojimą panaikina, prižiūri ir kontroliuoja, kaip laikomasi licencijuojamos veiklos sąlygų, Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. Įstatymo 241 straipsnio (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-1014 (2015 m. sausio 1 d.) redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad licencijos turėtojas turi teisę verstis licencijoje nustatyta veikla.

45. Socialinių paslaugų įstatymo 23 straipsnio (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-1014 (2015 m. sausio 1 d.) redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad licencija gali būti išduodama įstaigai, tinkamai pasirengusiai teikti socialinę globą, – įstaigos numatoma teikti socialinė globa atitinka socialinės globos normose nustatytus reikalavimus personalo struktūrai, skaičiui, išsilavinimui ir patalpoms.

46. Socialinių paslaugų įstatymo 24 straipsnio (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-1014 (2015 m. sausio 1 d.) redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad socialinių paslaugų priežiūros departamentas, nustatęs, kad socialinės globos įstaiga teikia socialinę globą, neatitinkančią socialinės globos normų, įteikia socialinės globos įstaigai tiesiogiai, registruotu laišku ar pasirašytą saugiu elektroniniu parašu elektroninėmis priemonėmis rašytinį įspėjimą pareikalaudamas per nurodytą terminą pašalinti pažeidimus. Terminas pažeidimams pašalinti negali būti ilgesnis kaip 6 mėnesiai nuo įspėjimo gavimo dienos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad socialinių paslaugų priežiūros departamentas sustabdo licencijos galiojimą, jeigu socialinės globos įstaiga teikė socialinę globą, neatitinkančią socialinės globos normų, ir, gavusi įspėjimą su reikalavimu pašalinti pažeidimus, per nurodytą terminą šių pažeidimų nepašalino. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad terminą, kuriam sustabdomas licencijos galiojimas, nustato Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sustabdžius licencijos galiojimą, socialinės globos įstaigai leidžiama toliau teikti socialinę globą visą licencijos galiojimo sustabdymo laikotarpį tik tais atvejais, kai nustatyti pažeidimai nekelia grėsmės socialinių paslaugų gavėjų interesams ir saugumui. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Socialinių paslaugų priežiūros departamentas panaikina licencijos galiojimą, jeigu sustabdžius licencijos galiojimą, socialinės globos įstaiga per nurodytą terminą nepašalino pažeidimų.

47. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. Al-46 „Dėl socialinės globos normų aprašo patvirtinimo“ (nauja redakcija nuo 2012 m. gruodžio 19 d.) yra patvirtintas Socialinės globos namų normų aprašas, kurio 1 punkte nustatyta, kad socialinės globos normų aprašas (toliau – aprašas) reglamentuoja socialinės globos teikimo likusiems be tėvų globos vaikams, vaikams su negalia, socialinės rizikos vaikams, suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims, socialinės rizikos asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, principus ir charakteristikas bei nustato privalomus socialinės globos įstaigų teikiamos ilgalaikės, trumpalaikės, dienos socialinės globos kokybės reikalavimus. Normų aprašo 1 priede (nauja redakcija nuo 2014 m. liepos 15 d.) nustatomos socialinės globos normos bei pateikiamos šių normų turinys ir charakteristika. Normų aprašo 1 priede yra nustatytos Likusių be tėvų globos vaikų, socialinės rizikos vaikų, vaikų su negalia ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos normos, taikomos socialinės globos namams, vaikų su negalia socialinės globos namams, bendruomeniniams vaikų globos namams ir vaikų su negalia grupinio gyvenimo namams. Normų aprašo 1 priede normos suskirstytos pagal sritis: I sritis. Paslaugų paskyrimas, planavimas ir vaiko apgyvendinimas (1–4 punktai); II sritis. Artimos šeimai namų aplinkos sukūrimas (5–7 punktai); III sritis. Vaiko vystymosi poreikių užtikrinimas, vaiko įgalinimas (8–11 punktai); IV sritis. Vaiko palydėjimas į

savarankišką gyvenimą (12–13 punktai); V sritis. Aplinka ir būstas (14–16 punktai); VI sritis. Personalas (17–18 punktai); VII sritis. Valdymas ir administravimas (19–22 punktai).

48. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas).

VI.

49. Minėta, kad nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė Normų pažeidimus paslaugų paskyrimo, planavimo ir vaiko apgyvendinimo (1–4 punktai, konkrečiu atveju 3.1, 4.2 papunkčiai, susiję su planavimu), artimos šeimai namų aplinkos sukūrimo (5–7 punktai, konkrečiu atveju 5.7 papunktis), vaiko vystymosi poreikių užtikrinimo, vaiko įgalinimo (8–11 punktai, konkrečiu atveju 9.7, 9.9, 10.4, 10.12 papunkčiai), vaiko palydėjimas į savarankišką gyvenimą (12–13 punktai, konkrečiu atveju 12.1, 12.2, 12.4 papunkčiai), personalo (17–18 punktai, konkrečiu atveju 17.3 papunktis) srityse.

50. Minėta, kad skundžiamas Įsakymas, kuriuo panaikintas Licencijos galiojimas buvo priimtas atlikus Įstaigoje tris patikrinimus (vertinimus), Licencija panaikinta dėl to, kad trūkumai nebuvo pašalinti. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kokie trūkumai buvo nustatyti visų minėtų patikrinimų metu, kokie trūkumai buvo pašalinti ar nepašalinti, ir kokiais faktiniais duomenimis rėmėsi Departamentas darydamas minėtas išvadas dėl trūkumų nepašalinimo. Pareiškėjas nurodė savo abejones dėl to, ar Departamentas turėjo pakankamai faktinių duomenų savo priimamo sprendimo pagrįstumui užtikrinti, pareiškėjas nurodė savo abejones dėl to, kokiais konkrečiais faktiniais duomenimis yra pagrįstas atsakovo sprendimas. Pirmosios instancijos teismas nevertino kokius faktinius duomenis buvo surinkęs Departamentas, ar šie duomenys buvo pakankami tam, kad ginčijamą sprendimą būtų galima laikyti teisėtu, t. y. pagrįstu faktiniais duomenimis kaip tai yra suprantama pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pacituotas Normų aprašas, t. y. Normos bei perrašyti atsakovo atsiliepime į skundą nurodyti argumentai, tačiau nėra pateikta jokio vertinimo, kuo remiantis padarytos atsakovo išvados, taigi vien teismo sutikimas su atsakovo išvadomis negali būti laikomas tinkamu bylos išnagrinėjimu.

51. Pareiškėjas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti iš atsakovo visus dokumentus, kuriuos turėjo atsakovas, atlikdamas minėtus patikrinimus bei priimdamas ginčijamą sprendimą, tačiau teismas šio pareiškėjo prašymo netenkino. Pažymėtina, kad teismas priėmęs skundą nurodė atsakovui pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, tačiau atsakovo pateiktų dokumentų turinys patvirtina, kad atsakovas turėjo surinkęs daugiau faktinių duomenų, negu yra pateikta teismui. Teismui yra pateiktos minėtos vertinimo pažymos, ginčijamas sprendimas, kitų įstaigų raštai (pvz. mokyklos, policijos komisariato) bei kai kurie Globos namuose surinkti duomenys (pvz. dviejų vaikų ISGP). Tačiau iš bylos dokumentų yra akivaizdu, kad Departamentas turėjo daugiau faktinių duomenų – vaikų apklausos rezultatai, personalo apklausos rezultatai, kiti nagrinėti ISGP ir kt. Todėl teismui turėtų būti pateikti visi dokumentai, kuriais remiantis yra priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas, kitaip negali būti patikrintas šio sprendimo teisėtumas.

52. Apibendrinant akcentuotina, kad teismas nagrinėjamoje byloje turėtų pasisakyti dėl viešojo administravimo subjekto vertintų įrodymų ir jeigu tai yra būtina, vertinti papildomus įrodymus (apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus) ar vertinti papildomus – po administracinio sprendimo priėmimo surinktus įrodymus. Viešojo administravimo įstatyme nėra aiškiai reglamentuotas įrodinėjimo procesas (įrodinėjimo priemonės, jų rinkimo, vertinimo tvarka) viešojo administravimo subjektui nagrinėjant tam tikrą klausimą ir priimant administracinį sprendimą. Teisėtumo principas, pareiga pagrįsti administracinį sprendimą faktiniais duomenimis, įpareigoja viešojo administravimo subjektą prieš priimant administracinį sprendimą surinkti faktinius duomenis, būtinus sprendimo priėmimui bei juos įvertinti. Įrodinėjimo procesas viešojo administravimo institucijoje turėtų vykti atsižvelgiant taip pat į tam tikrą sritį reguliuojančius teisės aktus, pagal kurių reikalavimus nustatomi administracinėje byloje nagrinėtini faktai <…> bei įrodinėjimo priemonės, kurios yra nustatytos atitinkamą sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-602/2018). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, t. y. vykdyti viešojo administravimo subjektų kontrolę. Taigi viešojo administravimo subjektas privalo teisingai nustatyti faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamam klausimui, surinkti įrodymus, būtinus administracinio sprendimo priėmimui, o administracinis teismas tik patikrina, ar minėtas pareigas viešojo administravimo subjektas atliko teisingai, todėl įrodinėjimas administraciniame teisme yra tik subsidiaraus pobūdžio, teismas gali tik papildyti įrodinėjimo procesą (ABTĮ 80 str.).

53. Pareiškėjo skunde buvo nurodyti argumentai dėl to, kad Departamentas, surašydamas Pažymą 3, kuria remiantis priimtas ginčijamas sprendimas, kai kuriuos pažeidimus nurodė pirmą kartą. Teismas šio argumento neišnagrinėjo ir

nevertino šios aplinkybės, nors tai turėjo būti įvertinta. Teismui neišnagrinėjus šio aspekto, lieka neišnagrinėtas klausimas, ar nebuvo pažeistas teisės principas – būti išklausytam. Departamentas, nustatęs pažeidimą, dėl kurio padarymo priimamas administracinis sprendimas, prieš priimdamas sprendimą privalo asmeniui suteikti galimybę duoti paaiškinimus dėl nustatyto pažeidimo. Nagrinėjamu atveju tokias išvadas patvirtina ir konkrečiam klausimui nustatyta nagrinėjimo procedūra, t. y. nustatomi pažeidimai ir suteikiamas laikas jiems pašalinti, nepašalinus nustatytų pažeidimų, priimamas administracinis sprendimas dėl licencijos galiojimo panaikinimo.

54. Pareiškėjas savo skunde pagrįstai nurodė, kad teismas turėtų vertinti taikomos priemonės už padarytus pažeidimus proporcingumą, tačiau teismas šio ginčijamo sprendimo teisėtumo aspekto visiškai nevertino. Teismas turėjo vertinti, ar atsakovo parengti dokumentai, kuriais remiantis priimtas administracinis sprendimas, bei šio sprendimo turinys patvirtina, kad Departamento taikyta poveikio priemonė yra proporcinga, kiek šį klausimą vertino Departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą. Taigi teismas, įvertinęs atsakovo surinktą medžiagą ir nustatytus faktus, turėtų pasisakyti dėl taikytos poveikio priemonės adekvatumo ir būtinumo.

55. Pareiškėjas įgyvendina savo Įstatyme įtvirtintą teisę teikti socialinę globą (vykdyti tam tikrą veiklą), ši pareiškėjo teisė gali būti ribojama remiantis įstatymu, siekiant apsaugoti kitus svarbius tikslus (teikti asmenims tinkamas socialinės globos paslaugas, teikti šias paslaugas asmenims, kuriems būtina tokia pagalba, kartu nepažeisti šių asmenų teisių, tinkamai rūpintis globotiniais, kad jie nepažeistų kitų asmenų teisių, kad nebūtų pažeidžiama viešoji tvarka), taikomi ribojimai visais atvejais turi būti proporcingi. Nagrinėjamoje byloje turėtų būti sprendžiama, ar nustatyti Normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, už kurių nustatymą yra būtina konkrečiu atveju taikyti poveikio priemonę – Licencijos panaikinimą, taigi labai griežtą pagal savo pobūdį poveikio priemonę, dėl kurios būtų paneigta subjekto teisė teikti socialinės globos paslaugas. Taigi turi būti įvertintas taikytos poveikio priemonės adekvatumas, t. y. nustatyta, ar taikyta poveikio priemonė atitinka padarytą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad visais atvejais turi būti vertinamas taikomos poveikio priemonės adekvatumas padarytam pažeidimui, kitaip būtų pažeistas proporcingumo principas, yra visiškai neteisingas atsakovo procesinių dokumentų motyvas, jog Įstatymas nereguliuoja klausimų dėl taikomų poveikio priemonių griežtumo.

56. Departamento pareiga vertinti taikomų priemonių adekvatumą kyla ne tik iš proporcingumo principo, bet ir iš minėtų Įstatymo normų, kuriose šis principas yra įgyvendintas. Įstatymo 24 straipsnyje įtvirtintos normos, įpareigojančios Departamentą atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, kai yra sprendžiama dėl licencijos galiojimo sustabdymo, suteikta teisė vertinti, ar nustatyti pažeidimai nekelia grėsmės socialinių paslaugų gavėjų interesams ir saugumui, kai yra leidžiama teikti paslaugas licencijos sustabdymo laikotarpiu. Įstatymo 23, 24 straipsnio sisteminis aiškinimas patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl licencijos teikti socialinės globos paslaugas galiojimo panaikinimo turi būti vertinama, ar teikiamos socialinės paslaugos buvo tinkamos, būtent turėtų būti atsižvelgiama į tai, kokių socialinės globos normose nustatytų reikalavimų neatitinka globos įstaiga, ar tai yra tokie Normų pažeidimai, dėl kurių įstaiga pripažįstama netinkama teikti socialinės globos paslaugas ir dėl to licencijos galiojimo panaikinimas yra adekvati ir būtina priemonė, kitaip (neatliekant minėto vertinimo) būtų nepaisoma proporcingumo principo. Administracinis sprendimas, priimtas nepaisant proporcingumo principo, negalėtų būti laikomas teisėtu.

57. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėtų proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Visos Lietuvos vaikai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01330 2019-01-30 2019-01-22 2019-01-22 -

Administracinė byla Nr. eA-2054-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01094-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 28.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“ skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bankrotas LT“ (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 40–42), prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Bendrųjų reikalų ir koordinavimo skyriaus (toliau – ir Koordinavimo skyrius) 2018 m. kovo 9 d. raštą Nr. (2.21)NTP-11-4209 „Dėl gynėjo parinkimo“ (toliau – ir 2018 m. kovo 9 d. sprendimas) ir Tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. kovo 15 d. raštą Nr. (2.1)NO-2-2126 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir 2018 m. kovo 15 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. kovo 9 d. sprendime nemotyvuota, kodėl pareiškėją ginti buvo parinktas advokatas A. C. Pareiškėjo nuomone, vien tai sudaro pagrindą šį sprendimą panaikinti. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. kovo 8 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu pareiškėjo gynėju parinkti advokatą A. Š. Kito advokato parinkimas, pasak pareiškėjo, pažeidžia jo interesus, nes neatitinka pareiškėjo išreikštos valios.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 24 straipsnio 6 dalį, išlaidos, susijusios su juridinio asmens atstovavimu, išieškomos iš atstovaujamojo juridinio asmens. Pareiškėjo nuomone, tai reiškia, kad atstovaujamas asmuo turėtų turėti galimybę pasirinkti už kieno konkrečiai suteiktas paslaugas jam mokėti. Nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, ši teisė iš pareiškėjo buvo atimta.

4. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 53–54).

5. Tarnyba paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog baudžiamojoje byloje teismo posėdis buvo paskirtas 2018 m. kovo 14 d. 9 val. Tarnybos koordinatorius 2018 m. kovo 8 d. pareiškėjui ginti parinko advokatą A. C., galintį dalyvauti numatytą teismo posėdžio datą. Tą pačią dieną Tarnybos Panevėžio skyriuje buvo gautas pareiškėjo prašymas parinkti jam gynėją – advokatą A. Š. Tarnybos Panevėžio skyrius 2018 m. kovo 15 d. sprendimu paaiškino pareiškėjui, kad Tarnybos

koordinatorius parinko pareiškėjui advokatą, galintį dalyvauti numatytą teismo posėdžio dieną.6. Tarnyba nurodė, kad teisės aktai nenumato Tarnybos koordinatoriaus pareigos parinkti asmeniui konkretų gynėją,

išskyrus atvejį, kai teismas kartu su prašymu parinkti gynėją pateikia advokato, nesudariusio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties su Tarnyba, sutikimą ginti asmenį (Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Tarnyba pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas, kreipdamasis į Tarnybos koordinatorių, nenurodė konkretaus advokato, kurį prašoma parinkti pareiškėjui.

7. Tarnyba pastebėjo, kad Tarnybos Koordinavimo skyriaus 2018 m. kovo 9 d. sprendimas, adresuotas Panevėžio apygardos teismui, yra Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatytas procedūrinis veiksmas ir pats savaime pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Tarnyba paaiškino, kad Tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. kovo 15 d. sprendimas yra informacinio pobūdžio raštas, taip pat nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Panaikinus šiuos sprendimus, Tarnyba neturėtų teisinio pagrindo parinkti pareiškėjui kitą gynėją, nes sprendimą dėl gynėjo pareiškėjui paskyrimo yra priėmusi ne Tarnyba, o Panevėžio apygardos teismas. Tarnybos nuomone, dėl pareiškėjui parinkto advokato pakeitimo pareiškėjas turėtų kreiptis į Panevėžio apygardos teismą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 91–96).

9. Teismas konstatavo, kad Tarnybos Koordinavimo skyriaus 2018 m. kovo 9 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes šio sprendimo priėmimas yra Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatytas procedūrinis veiksmas, kurį Tarnyba privalėjo atlikti, vykdydama Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį. Teismas pažymėjo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui inicijavo Panevėžio apygardos teismas, kuris Tarnybai nenurodė konkretaus advokato, kurį prašoma parinkti pareiškėjui. Teismas sprendė, kad Tarnyba pagrįstai parinko pareiškėjui advokatą, galintį dalyvauti numatytą teismo posėdžio datą. Teismas konstatavo, kad Tarnyba pareiškėjo 2018 m. kovo 8 d. prašymą išsprendė iš esmės teisingai, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad Tarnyba negalėjo tenkinti pareiškėjo prašymo ir parinkti jo nurodytą advokatą, nes Tarnyba parinko kitą advokatą, vykdydama Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį.

III.

10. Pareiškėjas UAB „Bankrotas LT“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti skundžiamus Tarnybos sprendimus (b. l. 98–100).

11. Pareiškėjas pažymi, kad šio ginčo esmė yra siekis išsiaiškinti, ar juridinis asmuo turi teisę pasirinkti advokatą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, skirtingai nei fizinio asmens atstovavimo atveju, juridinio asmens atstovavimo atveju, išlaidos, susijusios su jo atstovavimu, įstatymų nustatyta tvarka yra išieškomos iš atstovaujamo juridinio asmens. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad jis turėtų turėti galimybę pasirinkti advokatą, o šios teisės nesuteikimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, o tik apsiribojo faktinių aplinkybių aprašymu bei konstatavimu, kad Tarnyba, priimdama ginčijamus sprendimus, veikė pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas pastebi, kad Įstatymas nereglamentuoja to, ar juridinis asmuo turi teisę pasirinkti advokatą, todėl tai yra spraga, kurią gali užpildyti tik teismų praktika. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 24 straipsnio 6 dalis, susijusi su baudžiamojon atsakomybėn trauktino juridinio asmens atstovavimu, yra nauja ir aktuali, nes bendros kompetencijos teismuose gausėja baudžiamųjų bylų, kuriose yra nagrinėjami kaltinimai, pareikšti juridiniams asmenims.

13. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 106).

14. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Tarnyba nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš esmės dėl to, ar teisėtai Tarnybos Panevėžio skyrius 2018  m. kovo 15 d.

sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl konkretaus advokato parinkimo pareiškėjo gynėju baudžiamojoje byloje.

16. Tarnybos Panevėžio skyrius 2018 m. kovo 15 d. sprendime pareiškėjui paaiškino, kad Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 6 d. nutartyje (baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-334/2018) nenurodė, jog pareiškėjui būtų parinktas jo prašomas gynėjas (advokatas A. Š.) (b. l. 11). Tarnybos Panevėžio skyrius minėtame sprendime taip pat paaiškino pareiškėjui, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje buvo paskirta teismo posėdžio data, pareiškėjui buvo parinktas advokatas, galintis dalyvauti numatytą teismo posėdžio datą (A. C.).

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime Tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. kovo 15 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, konstatuodamas, kad Tarnyba parinko kitą advokatą, vykdydama Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį. Pirmosios instancijos teismas teisėtu ir pagrįstu taip pat pripažino ir Tarnybos Koordinavimo skyriaus 2018 m. kovo 9 d. sprendimą, kuriuo Tarnybos Koordinavimo skyrius informavo Panevėžio apygardos teismą apie tai, kad pareiškėją ginti baudžiamojoje byloje yra parinktas advokatas A.  C. (b. l. 8). Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, manydamas, kad teismas neatskleidė bylos ginčo esmės, neatsakydamas, ar juridinis asmuo turi teisę gynėju pasirinkti konkretų advokatą.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu, gavus teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-334/2018 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, pareiškėjo gynėju skirti konkretų advokatą – A. Š. (b. l. 14). Šis pareiškėjo prašymas pareiškėjo skundžiamu Tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. kovo 15 d. sprendimu nebuvo tenkintas, paaiškinant, kad pareiškėjui buvo parinktas kitas advokatas, galintis dalyvauti 2018 m. kovo 14 d. 9 val. teismo posėdyje.

19. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-334/2018 2018 m. kovo 6 d. priėmė nutartį, kuria, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 51 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui ginti paskyrė gynėją, parinktą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos (koordinatoriaus) (b. l. 57, 59). Panevėžio apygardos teismas Tarnybai pateikė 2018 m. kovo 6 d. prašymą dėl būtino advokato skyrimo teisminiam nagrinėjimui, planuojamam 2018 m. kovo 14 d. 9 val. (b. l. 55). Šį prašymą Tarnybos Koordinavimo skyrius gavo 2018 m. kovo 6 d. (pagal ant prašymo esančią dokumento gavimo žymą) (b. l. 61). Ant minėto prašymo 2018 m. kovo 8 d. užrašyta rezoliucija „A. C.“, t. y. Tarnybos Koordinavimo skyrius, gavęs Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. prašymą, 2018 m. kovo 8 d. parinko pareiškėjui gynėją – advokatą A. C., apie tai informuodamas Panevėžio apygardos teismą 2018 m. kovo 9 d. sprendimu.

20. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartyje konstatuota, kad juridiniam asmeniui UAB „Bankrotas LT“ buvo pasiūlyta iki 2018 m. kovo 1 d. susirasti ir pasikviesti gynėją. Tačiau duomenų, kad pats arba jo pavedimu ar sutikimu kiti asmenys būtų pakvietę jam gynėją, teismas neturi, be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, todėl siekiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų tikslų bei užtikrinant kaltinamojo asmens teisių apsaugą valstybės garantuojamai teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai pranešama apie tai, kad kaltinamajam juridiniam asmeniui būtinas gynėjas ir paskirtinas šios institucijos parinktas gynėjas.

V.

21. BPK 51 straipsnio (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-81 redakcija) 3 dalyje (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-165 redakcija) nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodytais atvejais, taip pat šio kodekso 50 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būtinas gynėjas, ir paskirti šios institucijos parinktą gynėją. Gynėją poilsio ir švenčių dienomis bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos ne darbo valandomis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas paskiria remdamasis šios institucijos sudarytais advokatų, teikiančių valstybės garantuojamą teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose, budėjimo sąrašais.

22. Įstatymo 21 straipsnio (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-164 redakcija), reglamentuojančio antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumus baudžiamosiose bylose, 1 dalyje nustatyta, kad kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas yra būtinas pagal BPK 51 ar 55 straipsnį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas praneša tarnybai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam būtinas gynėjas ar kad nukentėjusiajam būtinas įgaliotasis atstovas.

23. Įstatymo 21 straipsnio (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-164 redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, privalo nedelsdami parinkti antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui. Advokatas

parenkamas iš šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąrašų, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Jeigu bylos, kurioje prašoma parinkti gynėją ar įgaliotąjį atstovą, ankstesnėje stadijoje (atliekant procesinį veiksmą) įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar nukentėjusiajam jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, gynėju ar įgaliotuoju atstovu paprastai parenkamas advokatas, teikęs antrinę teisinę pagalbą šiam įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar nukentėjusiajam. Tarnybos ar koordinatoriaus parinktą gynėją ar įgaliotąjį atstovą paskiria ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas.

24. Įstatymo 21 straipsnio (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-164 redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar nukentėjusysis, pageidaujantys, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų jo pasirinktas advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui pateikia šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas šį sutikimą tarnybai ar jos nurodytam koordinatoriui pateikia kartu su šio straipsnio 1 dalyje nurodytu pranešimu. Sudariusi sutartį konkrečioje byloje su įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar nukentėjusiojo pasirinktu advokatu tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius parenka šį advokatą teikti antrinę teisinę pagalbą ir apie tai praneša ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui. Jeigu su įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar nukentėjusiojo pasirinktu advokatu teisingumo ministro nustatytomis sąlygomis ir tvarka sutartis konkrečioje byloje nesudaroma, tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius parenka advokatą iš šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąrašų ir apie tai praneša ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime Nr. KT20-N11/2018, pasisakydamas dėl teisinio reguliavimo, kuriuo ribojamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas, priminė oficialiąją konstitucinę doktriną, pagal kurią Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuota asmens teisė į gynybą suponuoja tai, kad jam įstatymu turi būti užtikrinta pakankamai procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo ir galimybė jomis pasinaudoti; teisė į gynybą yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų; garantuojant asmens teisę į gynybą sudaromos prielaidos kiekvieną, kuris padarė nusikaltimą, teisingai nubausti ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą (2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (inter alia 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

26. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, inter alia juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, inter alia nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus; konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones (2015 m. liepos 9 d. nutarimas).

27. 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/1919, kurios normos įgyvendintos Įstatyme, 1 konstatuojamojoje dalyje inter alia nustatyta, kad Direktyva siekiama užtikrinti teisės turėti advokatą, kaip nustatyta pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/48/ES, veiksmingumą, suteikiant valstybių narių finansuojamo advokato pagalbą įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui, o Direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje – kad, teisinę pagalbą suteikus įtariamajam, kaltinamajam ar prašomam perduoti asmeniui, vienas iš būdų užtikrinti jos veiksmingumą ir kokybę yra sudaryti palankesnes sąlygas teisinio atstovavimo jam tęstinumui; tuo atžvilgiu valstybės narės turėtų sudaryti palankesnes sąlygas teisinio atstovavimo tęstinumui viso baudžiamojo proceso metu.

28. Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime Nr. KT20-N11/2018, pasisakydamas dėl teisinio reguliavimo, kuriuo ribojamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas, priminė 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas, susijusios inter alia su asmens teise į teismą ir teisinę pagalbą. pagal EŽTT jurisprudenciją teisė gintis padedamam savo paties pasirinkto gynėjo, kuri expressis verbis įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte, nėra absoliuti ir jai gali būti taikomi tam tikri apribojimai, kiek tai susiję su nemokamos teisinės pagalbos teikimu, taip pat kai teismai sprendžia, ar konkrečioje byloje teisingumo interesai reikalauja, kad kaltinamasis būtų ginamas jų paskirto advokato (EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Dvorski prieš Kroatiją, peticijos Nr. 25703/11, 79 punktas). Be to, teisė „gintis pačiam arba per pasirinktą gynėją“ nebūtinai suteikia teisę pačiam kaltinamajam nuspręsti, kaip, kokiu būdu jo atstovavimas bus užtikrintas (Correia de Matos prieš Portugaliją, 122 punktas). Kuri iš minėtų alternatyvų turėtų būti pasirinkta – teisė gintis pačiam ar per pasirinktą atstovą, taip pat tam tikrais atvejais ir teismo teisė paskirti atstovą priklauso ir nuo nacionalinės teisės nuostatų arba teismo taisyklių (Sakhnovskiy prieš Rusiją, 95 punktas). Privalomas atstovo paskyrimas vertinamas kaip priemonė kaltinamojo interesams baudžiamajame procese tinkamai apsaugoti ir nacionaliniai teismai jį skirti gali nuspręsti net ir tuo atveju, kai kaltinamasis tam prieštarauja (Correia de Matos, 124 punktas).

VI.

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pripažino, kad pareiškėjui – juridiniam asmeniui, turi būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba ir buvo nustatęs terminą pareiškėjui pateikti pasiūlymą ir reikalingus dokumentus dėl gynėjo pasirinkimo. Pareiškėjui nepasirinkus gynėjo, valstybės garantuojama teisinė pagalba baudžiamojoje byloje yra paskirta remiantis Įstatymo 21 straipsnio (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-164 redakcija) 2 dalimi, t. y. Tarnyba gavusi baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo pranešimą nedelsdama, kaip yra įtvirtinta Įstatyme, parinko antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą. Tarnyba, įgyvendindama šią savo kompetenciją, atsižvelgė į tai, kuris advokatas galės dalyvauti teismo nutartyje nurodytame teismo posėdyje, taigi pagrindė priežastis, dėl kurių Tarnyba parinko konkretų advokatą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Tarnyba tinkamai įgyvendino savo kompetenciją, veikė pagal teisės aktus ir pagrindė tai, kokiu būdu įgyvendino institucijos diskreciją.

30. Pareiškėjui valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo paskirta remiantis Įstatyme įtvirtintomis sąlygomis. Minėtas Įstatymo reguliavimas patvirtina, kad įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar nukentėjusysis, pageidaujantys, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų jo pasirinktas advokatas, turi teisę ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui teikti tokį prašymą ir pareiškėjui tokia teisė buvo suteikta baudžiamajame procese, kuriame teismo atlikti veiksmai nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apie šios pareiškėjo teisės įgyvendinimą (nagrinėjamu atveju neįgyvendinimą) baudžiamajame procese Tarnybai nebuvo pateikti dokumentai (Įstatyme minimas asmens pasirinkto advokato sutikimas), Tarnybai buvo pateiktas tik baudžiamajame procese priimtas procesinis sprendimas. Taigi Tarnyba neturėjo pagrindo taikyti Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, kuria remiantis skiriamas advokatas, kurį pasirenka įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar nukentėjusysis baudžiamajame procese.

31. Dėl nurodytų motyvų, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo teisės pasirinkti advokato, pareiškėjas turėjo tokią teisę, tačiau šios teisės neįgyvendino. Susiklosčius nurodytoms faktinėms aplinkybėms, Tarnyba vykdė savo kompetenciją skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal Įstatymo sąlygas, t. y. pati parinko pareiškėjui advokatą. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad Tarnybai buvo žinoma pareiškėjo pozicija dėl konkretaus advokato, todėl Tarnyba galėjo priimti pareiškėjui palankų sprendimą ir paskirti prašomą advokatą, neišplaukia iš minėtų faktinių duomenų, be to, šis pareiškėjo argumentas neturi teisinės reikšmės, nes minėtas reguliavimas neįtvirtina Tarnybos pareigos atsižvelgti į asmens prašymą, kuriam galiojantis reguliavimas nesuteikia teisinės reikšmės.

32. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl to, kad ateityje iš pareiškėjo gali būti išieškotos išlaidos už suteiktą pagalbą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas Tarnybos veiksmų teisėtumas dėl advokato, teiksiančio valstybės garantuojamą teikiamą pagalbą baudžiamojoje byloje, parinkimo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad Tarnybos veiksmais būtų pažeista pareiškėjo teisė turėti valstybės paskirtą advokatą, kaip tai suprantama pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Įstatymą ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01331 2019-01-30 2019-01-22 2019-01-22 -

Administracinė byla Nr. A-2053-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01660-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 28.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–11), kurį vėliau patikslino (b. l. 23–31), prašydama: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Teisės skyriaus 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-545-7093 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – Sprendimas); 2) atleisti iš užimamų pareigų Tarnybos Teisės skyriaus vedėją L. M.; 3) priteisti iš L. M. ir advokatės R. J. neturtinę žalą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartimi priimtas pareiškėjos skundas dėl Tarnybos Sprendimo panaikinimo (b. l. 36–37).

2. Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Tarnybą, prašydama antrinės teisinės pagalbos. Pareiškėja paaiškino, kad tik po 3 mėnesių gavo sprendimą, kuriuo atsisakyta parengti procesinius dokumentus ir paskirti advokatą. Pareiškėja taip pat nurodė, kad neturi galimybės teisme apginti savo interesų, todėl dabar gauna įvairius raštus (pavyzdžiui, pretenziją dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas). Pareiškėjos nuomone, Tarnyba yra praradusi savarankiškumą ir visiškai priklauso nuo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Viršuliškių būstas“. Pareiškėja nurodė, kad dėl Tarnybos neveikimo pareiškėjos bute yra sukurta avarinė situacija, pareiškėjos šeima gali likti be vandens.

3. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 43–46).

4. Tarnyba paaiškino, kad gavo pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ieškinio UAB „Viršuliškių būstas“ parengimui. Tarnyba 2018 m. kovo 21 d. kreipėsi į advokatę R. J., prašydama pateikti išvadą, ar nagrinėjamu atveju nėra įstatyme numatytų pagrindų, kuriems esant teisinė pagalba neteikiama. Minėta advokatė pateikė Tarnybai išvadą, kad teisinė pagalba pareiškėjai neturėtų būti teikiama, nes pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (nepatvirtinti jokiais įrodymais). Atsižvelgdama į tai ir nepraleisdama įstatymuose nustatytų terminų, Tarnyba priėmė pareiškėjos ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos nuomone, advokato

atstovavimas būtų neperspektyvus, o sprendimas suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą prieštarautų racionaliam valstybės lėšų paskirstymo principui.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 129–134).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja siekė pateikti teismui ieškinį dėl, jos nuomone, UAB „Viršuliškių būstas“ sąskaitose nepagrįstai įtrauktų administravimo išlaidų bendrojo naudojimo objektų priežiūrai, karšto vandens ir šildymo sistemų priežiūrai, taip pat nepagrįstai įtrauktų privalomų kaupiamųjų lėšų.

7. Teismas konstatavo, kad namo administravimo išlaidas privalo proporcingai apmokėti visi bendraturčiai. Be to, pareiškėja pateikė daugiau kaip prieš 10 m. namo administratoriui rašytus skundus, kuriuose pareiškėja iš esmės skundėsi tik kaimynų elgesiu ir netvarkinga kanalizacija. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pateiktas antstolio Irmanto Gaidelio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina fakto, kad šildymo priežiūra pareiškėjos bute vykdoma netinkamai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neginčija fakto, kad name yra karšto vandens sistema, todėl ji privalo mokėti mokesčius už karšto vandens sistemos priežiūrą (be to, pareiškėja pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta, kad buvo pakeistas karšto vandens ventilis, atliktas kanalizacijos vamzdynų valymas ir rūsio patalpų valymas). Teismas konstatavo, kad iš pateiktų dokumentų akivaizdu, jog UAB „Viršuliškių būstas“ atlieka namo, kuriame gyvena pareiškėja, priežiūrą.

8. Teismas taip pat konstatavo, kad butų ir kitų patalpų savininkai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalį privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, todėl teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl nepagrįstai į sąskaitas įtrauktų privalomųjų kaupimo lėšų. Teismas padarė išvadą, kad konstatavus pareiškėjos reikalavimų akivaizdų nepagrįstumą, antrinė teisinė pagalba pareiškėjai neteiktina.

9. Teismas taip pat nurodė, kad Tarnybos Sprendimas buvo priimtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytų terminų (advokatės išvada gauta 2018 m. balandžio 10 d., Sprendimas priimtas 2018 m. balandžio 17 d.).

III.

10. Pareiškėja L. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti (b. l. 139–145). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. UAB „Viršuliškių būstas“ turi nesąžiningos institucijos reputaciją, nuolat apgaudinėja butų savininkus, iššvaisto ir pasisavina namo atnaujinimui sukauptas lėšas. Pareiškėja pateikė daug dokumentų tam, kad teisme būtų iškelta minėtai bendrovei civilinė byla, tačiau Tarnybai to neužteko.

10.2. Teismas pamiršo pagarbą žmogui, teisingumą ir nešališkumą. Teismas nepareikalavo Tarnybos, kad ši konkrečiai nurodytų, kokių dar dokumentų trūko, kad pareiškėjai būtų paskirta teisinė pagalba (advokatą procesinių dokumentų parengimui). Teismas surašė savo sprendimą taip, kad pademonstruotų savo simpatijas Tarnybai ir antipatijas pareiškėjai.

10.3. Išvada, kurios pagrindu buvo priimtas Tarnybos Sprendimas, nuo pareiškėjos buvo nuslėpta, su šia išvada pareiškėja susipažino tik teisme.

11. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 160–161).

12. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai interpretuojamomis teisės normomis. Pasak Tarnybos, teismas objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertino faktines aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, Tarnybos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš esmės dėl to, ar teisėtai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs

Tarnybos Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydama, kad teismo sprendimas yra šališkas ir neteisingas.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą pateikto apeliacinio skundo ribose, nes nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje (kai to reikalauja viešasis interesas arba, kai neperžengus skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai), dėl kurių apeliacinio skundo ribos turėtų būti peržengtos.

15. Kaip minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pamiršo pagarbą žmogui bei teisingumą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame nepakanka nurodyti, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą, tačiau reikia nurodyti įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), taip pat reikia nurodyti įrodymus, patvirtinančius apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes (ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktai). Apeliaciniame skunde pareiškėjai nenurodžius konkrečių aplinkybių, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, apeliacinio skundo argumentas dėl teismo sprendimo neteisingumo laikytinas deklaratyviu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes sprendimu pademonstravo savo simpatijas Tarnybai ir antipatijas pareiškėjai. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimus, kaip turi būti surašytas teismo sprendimas įtvirtina ABTĮ 87 straipsnis, kurio 4  dalyje yra nustatyti reikalavimai teismo sprendimo motyvuojamajai daliai. Pagal šią ABTĮ nuostatą, teismo sprendime turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus bei įstatymai, kuriais teismas vadovavosi.

17. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas detaliai, remdamasis bylos medžiaga ir atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjos skunde teismui nurodytų argumentų ir juos teisiškai įvertino. Pirmosios instancijos teismas tinkamai (laikydamasis ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų) motyvavo priimtą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad teismas sprendimu parodė savo palankumą Tarnybai ir nepalankumą pareiškėjai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos yra atmetami kaip nepagrįsti.

18. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjai nepalankiu procesiniu sprendimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas įvertina įrodymus byloje pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Šios įrodymų vertinimo taisyklės negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Tai, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti laikoma teismo šališkumu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjos teisės į nešališką teismą pažeidimą.

19. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pareiškėja pateikė Tarnybai daug dokumentų tam, kad būtų parengtas ieškinys UAB „Viršuliškių būstas“, tačiau Tarnybai jų vis tiek neužteko, o pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš Tarnybos, kad ši konkrečiai nurodytų, kokių dar dokumentų trūko, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš ginčijamo Tarnybos Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjai buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, ne todėl, kad trūko kokių nors dokumentų, o todėl, kad pareiškėjos reikalavimai dėl nepagrįstai į sąskaitas įskaičiuotų UAB „Viršuliškių būstas“ mokesčių buvo pripažinti akivaizdžiai nepagrįstais (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktas) (b. l. 13–14). Būtent šią Tarnybos išvadą tikrino pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime, dėl jos pateikdamas išsamias teisinės išvadas (sprendimo motyvus). Pareiškėja šių teismo išvadų apeliaciniame skunde neginčija, o apeliacinį skundą grindžia deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pagrindas teismo sprendimo panaikinimui.

20. Kaip minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad jai nebuvo pateikta advokato išvada, paminėta Tarnybos Sprendime. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai viešojo administravimo subjekto sprendimas yra priimtas kito dokumento pagrindu, sprendime gali būti nenurodomi jo motyvai. Tokiu atveju sprendimo motyvuojamoji dalis yra dokumentas, įvardytas sprendime, kuris turi būti pateikiamas kartu su priimtu sprendimu kaip sprendimo sudėtinė dalis (priedas). Nagrinėjamu atveju Tarnyba priėmė pareiškėjos ginčijamą Sprendimą, atsižvelgdama į R. J. ir A. M. advokatų kontoros „Justicion“ išvadą (b. l. 82–84), tačiau tiek faktinis, tiek ir teisinis Sprendimo priėmimo pagrindas buvo išdėstytas pačiame Sprendime, be to, ginčijamas Sprendimas nebuvo priimtas išimtinai vadovaujantis šia išvada, todėl Tarnybai nekilo pareiga pateikti pareiškėjai Sprendimą kartu su minėta advokatų kontoros išvada.

21. Be to, kaip skunde pirmosios instancijos teismui nurodė pati pareiškėja, ji buvo atvykusi į Tarnybą ir sužinojo, kad Tarnybai yra pateikta advokato išvada, tačiau Tarnybos Sprendimas dar nėra priimtas (b. l. 3). Bylos dokumentai patvirtina, kad advokato išvada (pateikta advokato padėjėjos L. T.) gauta Tarnyboje 2018 m. balandžio 10 d., o Tarnybos spendimas priimtas 2018 m. balandžio 17 d. Pareiškėja atvykusi į Tarnybą turėjo galimybę susipažinti su visais Tarnyboje turimais dokumentais, taigi ir su advokato išvada, bei pateikti dėl jų savo paaiškinimus. Pareiškėja nenurodė ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai būtų neleista susipažinti su minėtais dokumentais bei pateikti savo paaiškinimus iki Sprendimo priėmimo. Dėl to, nėra pagrindo manyti, kad buvo pažeistas teisės principas – būti išklausytam, kad pareiškėja negalėjo pateikti savo paaiškinimų Tarnybai gavus visus nagrinėjamam klausimui reikšmingus dokumentus (taip pat ir advokato išvadą) ir pareiškėjai susipažinus su šiais dokumentais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo galimybę teikti tiek Tarnybai, tiek teismui argumentus, susijusius su advokato išvada.

22. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, o apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)).

23. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertindamas ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti pareiškėjos apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01404 2019-01-31 2019-01-22 2019-01-22 -

Administracinė byla Nr. eA-16-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03122-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 14.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (27)-A4-6955 „Dėl licencijų galiojimo sustabdymo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo sustabdytas pareiškėjui išduotų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 (toliau – ir Licencijos) galiojimas, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu jam buvo sustabdytas Licencijų galiojimas atsakovui padarius išvadą, jog pareiškėjas 2014 m. nesilaikė licencijuojamos veiklos sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ, Įstatymas) 3423 straipsnio 10 dalies 3 punkte, numatančiame įvykdyti gamintojams ir importuotojams Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytas gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduotis. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo įspėtas dėl to, jog 2014 m., pasirinkęs antrą užduoties variantą, turėjo įrengti 94 elektros ir elektroninės įrangos (toliau – ir EEĮ) atliekų priėmimo vietas, tačiau įrengęs 111 vietas tinkamai informavo tik apie 28 EEĮ vietas, dėl ko atsakovas sprendė, jog pareiškėjas neįvykdė kokybinės užduoties ir turėjo tvarkyti atliekas pagal pirmąjį užduoties variantą. Pažymėjo, kad atsakovas 2016 m. kovo 14 d. įspėjime apie galimą Licencijų galiojimo sustabdymą Nr. (27)-A4-2479 (toliau – ir Įspėjimas) netinkamą informavimą apie EEĮ atliekų priėmimo vietas grindė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481 patvirtintų Elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 26, 49 ir 50 punktais.

3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada dėl netinkamo informavimo apie EEĮ vietas ir nurodė, kad apie visas 111 EEĮ atliekų priėmimo vietas skelbė savo interneto svetainėje bei regioninėje spaudoje. Atkreipė dėmesį, kad Agentūra, priimdama tarpines ir galutinę ataskaitas, pripažino tinkamu 2014 m. EEPA kokybinės užduoties įvykdymą, o nuo to laiko nebuvo pateikta nauja informacija apie EEPA taikytus informavimo būdus, nepasikeitė faktinės aplinkybės, susijusios su informavimu apie EEĮ atliekų priėmimo vietas 2014 m. Teigė, kad Agentūra tiek priimdama Įspėjimą, tiek ir ginčijamą sprendimą nenurodė, kodėl ir kokios pareiškėjo eksploatuotos EEĮ atliekų priėmimo vietos pripažintos netinkamai eksploatuotomis. Pažymėjo, kad iš Įspėjimo turinio nėra aišku, kodėl Agentūra, įvertinusi pareiškėjo 2014 m. ataskaitą ir su ja teiktus dokumentus, priėmusi pareiškėjo 2014 m. tarpines ir metinę ataskaitas, Įspėjimu ir ginčijamu sprendimu tą pačią situaciją įvertino priešingai ir konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė licencijuojamos veiklos sąlygas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, yra nepagrįstas, dėl ko turi būti pripažintas neteisėtu. Mano, kad ginčijamas sprendimas taip pat prieštarauja įstatymu nustatytai Agentūros kompetencijai, yra prieštaringas ir neaiškus.

4. Pareiškėjo teigimu, Agentūra nustačiusi, jog jis neįvykdė pasirinkto EEĮ atliekų tvarkymo užduoties vykdymo varianto, turėjo įvertinti, koks yra trūkstamas nesutvarkytų EEĮ atliekų kiekis pagal pirmąjį EEĮ atliekų tvarkymo užduoties variantą, ir jei šiuos kiekius padengia esama garantija arba laidavimo draudimas, pareikalauti sutvarkyti trūkstamus EEĮ atliekų kiekius, o jų nesutvarkius – kreiptis su reikalavimu į garantiją išdavusį asmenį. Pažymėjo, kad tuo atveju, jei trūkstamo EEĮ atliekų kiekio nepadengtų esama garantija, atsakovas turėjo pareikalauti pateikti papildomą garantiją bei įpareigoti sutvarkyti trūkstamas EEĮ atliekas einamaisiais metais.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad vieninteliai pažeidimo pašalinimą pagrindžiantys dokumentai yra EEĮ atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, kuriuos turi teisę išduoti tam įgalioti ir įtraukti į sąrašą atliekų tvarkytojai. Teigė, kad norėdamas pateikti pažeidimo pašalinimą patvirtinančius, EEĮ atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, jis privalėjo skelbti konkursą papildomų atskirų kategorijų EEĮ kiekių sutvarkymo paslaugoms nupirkti. Nurodė, kad nedisponuoja tvarkytinomis EEĮ atliekomis, jų negali savarankiškai sutvarkyti be trečiųjų asmenų – atliekų tvarkytojų, įrašytų į turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, pagalbos. Pažymėjo, kad siekdamas pašalinti pažeidimus, 2016 m. birželio 18 d. paskelbė pirkimą papildomiems atskirų kategorijų EEĮ atliekų kiekiams už 2014 m. sutvarkyti, tačiau nė vienas atliekų tvarkytojas pasiūlymų nepateikė. Akcentavo, kad taip pat kreipėsi į daugelį metų jam paslaugas teikiančius atliekų tvarkytojus, kurie nurodė, jog šiuo metu pasiūlyti papildomų EEĮ atliekų

sutvarkymo paslaugų neturi galimybių. Apie tai informavo Agentūrą, tačiau atsakovas nurodė, kad atliekų tvarkytojų sąrašas yra didelis ir pareiškėjas galėjo pašalinti Įspėjime nurodytus pažeisimus.

6. Pareiškėjo nuomone, Agentūra klaidingai nurodė, jog atliekų tvarkytojų, įrašytų į turinčių teisę išrašyti gaminių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus sąrašą, skaičius užtikrina pažeidimų pašalinimą, kadangi turinčių teisę išrašyti EEĮ atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už EEĮ atliekų sutvarkymą atliekų tvarkytojų sąraše, skelbiamame Agentūros tinklapyje, yra tik šešios kompetentingos įmonės.

7. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. raštu Nr. (27)-A4-2479 buvo įspėtas apie galimą Licencijų

galiojimo sustabdymą, vadovaujantis ATĮ 3423 straipsnio 13 dalies 1 punktu, nes neįvykdė 2014 m. gamintojams ir importuotojams Vyriausybės nustatytų 1A, 1B, 2, 3A, 3B, 5A, 5B, 6, 7 ir 8 EEĮ kategorijų atliekų tvarkymo užduočių. Pažymėjo, kad įspėdamas pareiškėją apie galimą Licencijų galiojimų sustabdymą, vadovavosi ATĮ 3423 straipsnio 2 dalimi, 3423 straipsnio 13 dalies 2 punktu ir 3423 straipsnio 14 dalimi, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 18 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“, 28 punktu. Akcentavo, kad terminas pažeidimams pašalinti, dėl kurių galėjo būti sustabdytas pareiškėjo turimos Licencijos galiojimas, nustatytas vadovaujantis bendraisiais teisės proporcingumo ir protingumo principais, taip pat Agentūrai siekiant įgyvendinti licencijuotų gamintojų ir (ar) importuotojų veiklos kontrolę bei užtikrinti, jog pareiškėjas įvykdys Vyriausybės nustatytas užduotis 2016 m.

9. Atsakovas pažymėjo, kad EEĮ atliekų priėmimo vietų vertinimas atliekamas vertinant visų metų organizacijos veiklą, todėl pareiškėjo teiginys, jog tinkamą EEĮ atliekų priėmimo vietų eksploatavimą įrodo Veiklos organizavimo plano ir Švietimo programoje numatytų priemonių bei Finansavimo schemos vykdymo ataskaitų (toliau – ir tarpinė ataskaita) priėmimas, yra nepagrįstas. Teigė, kad tarpinėse ataskaitose vertinama tik Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-57 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 24 punkte nurodyta informacija. Akcentavo, kad, vadovaujantis ATĮ 3423 straipsnio 10 dalies nuostatomis, pareiga licencijuotai gamintojų ir importuotojų organizacijai (toliau – ir Organizacijos) teikti ataskaitas ir pareiga vykdyti Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis, yra dvi skirtingos licencijuojamos veiklos sąlygos, todėl Vyriausybės nustatytų užduočių vykdymo vertinimas neprivalo būti atliekamas kartu su ataskaitos vertinimu. Ataskaita yra viena iš priemonių, skirtų įvertinti Organizacijų veiklą, todėl, atsakovo nuomone, ataskaitos priėmimo faktas neturėtų būti vertinamas kaip įrodymas, kad Organizacija vykdo visas jai numatytas pareigas ir atitinka visus jai teisės aktuose keliamus reikalavimus.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pasirinkęs Vyriausybės nustatyto EEĮ atliekų tvarkymo užduoties antrąjį variantą, pareiškėjas tinkamai jį įvykdė, eksploatuodamas 111 EEĮ atliekų priėmimo vietų, kadangi Agentūra neturėjo dokumentų, įrodančių visų 111 EEĮ priėmimo vietų tinkamą eksploatavimą. Pažymėjo, kad Agentūrai buvo pateikti pareiškėjo skelbimai spaudoje, informuojantys gyventojus apie EEĮ ir baterijų atliekų surinkimą, tačiau minėtuose straipsniuose nebuvo nurodyti EEĮ priėmimo vietų adresai. Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduoties neįvykdymas yra pagrindas pareikalauti mokėti banko garantiją, kadangi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veiksmai, jai kreipiantis su reikalavimais į banką, suteikusį banko garantiją, prašant pervesti banko garantijoje nurodytą sumą į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pagal išduotus raštus, yra savarankiška administracinė procedūra, todėl šiuo nagrinėjamu atveju Agentūra turėjo vykdyti jai suteiktus įgaliojimus ir taikyti ATĮ numatytas poveikio priemones.

11. Atsakovo teigimu, nors nei vienas atliekų tvarkytojas nepateikė pasiūlymų pareiškėjo skelbtam konkursui sutvarkyti EEĮ atliekas, pareiškėjas yra atsakinga už gamintojų ir importuotojų, pasirinkusių vykdyti ATĮ nurodytas prievoles kolektyviai, pareigų vykdymą. Akcentavo, kad pareiškėjo netinkamas gamintojų ir importuotojų, pasirinkusių Organizaciją, pareigų, nustatytų ATĮ, vykdymas, sukelia neigiamas pasekmes gamintojams ir importuotojams, visuomenei, padaro neigiamą poveiki gamtai, žalą valstybei. Mano, kad pareiškėjo argumentas dėl negalėjimo sutvarkyti papildomų EEĮ atliekų kiekio dėl objektyvių priežasčių, neatleidžia jo nuo atsakomybės vykdyti ATĮ nurodytas pareigas.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl to, jog pareiškėjas nepateikė Įspėjime nurodytų pažeidimų pašalinimą patvirtinančių dokumentų. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ne kartą šalino Įspėjime nurodytus trūkumus, dalis jų buvo pašalinta, todėl vertino, jog ginčijamame sprendime

atsakovas privalėjo aiškiai nurodyti, kokie pažeidimai dar nebuvo pašalinti.14. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad būtent Įspėjimas laikytinas sudėtine ginčijamo sprendimo dalimi, o

nuoroda į kitus dokumentus Sprendime nėra pateikta. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš 2016 m. balandžio 19 d. rašto Nr. (27)-A4-4026 turinio yra aišku, jog ginčijamas sprendimas priimtas dėl to, kad nebuvo tinkamai informuota apie dalį EEĮ priėmimo vietų, kaip to reikalaujama pagal Taisyklių 49 punkto nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo suvokti ginčijamo sprendimo priėmimo motyvus, todėl aplinkybę, jog Sprendime aiškiai nebuvo nurodyta, kokie pažeidimai nėra pašalinti, vertino kaip neesminį procedūrinį pažeidimą, kuris nesudarė savarankiško pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog nėra aišku, kokios EEĮ atliekų priėmimo vietos pripažintos netinkamomis, atsakovo 2016 m. balandžio 19 d. rašte Nr. (27)-A4-4026 aiškiai nurodyti tinkamai eksploatuotomis pripažintų EEĮ atliekų priėmimo vietų eilės numeriai bei nurodyta, jog likusios EEĮ atliekų priėmimo vietos pripažintos netinkamai eksploatuotomis.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad jis apie visas EEĮ atliekų priėmimo vietas informavo tinkamai, kadangi iš teismui pateiktų straipsnių kopijų matyti, jog pareiškėjas tik 2014 m. IV ketvirtį nurodė skelbimuose EEĮ atliekų priėmimo vietų adresus, o likusiais laikotarpiais – adresai nenurodyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors skelbimuose nurodyti internetinių svetainių adresai, kuriuose pateikiama informacija apie atliekų surinkimo vietas, tačiau toks informavimas nelaikytinas tinkamu, nes Taisyklių 49 punkte nustatyta pareiga nurodyti EEĮ priėmimo vietų adresus rengėjo interneto svetainėje ir ne rečiau kaip kas tris mėnesius spaudoje.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl atsakovo pareikalavimo laidavimo draudimo. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veiksmai, jai kreipiantis į banką su reikalavimais pervesti banko garantijoje nurodytą sumą į valstybės biudžetą, yra savarankiška administracinė procedūra. Pažymėjo, kad tokią išvadą patvirtina 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. D1-576 patvirtintų Gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių 191 punktas, kuris nustato, jog organizacijai neįvykdžius ar įvykdžius dalį atitinkamų 7 punkte nurodytų prievolių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija garantijos galiojimo laikotarpiu kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą, draudimo įmonę, suteikusią banko garantiją ar sudariusią laidavimo draudimo sutartį, reikalaudama banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumą ar jos dalį pervesti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos atliekų tvarkymo programos lėšas.

18. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 19–21, 24 ir 51 punktais, padarė išvadą, kad vien faktas, jog tarpinės ir metinė ataskaita yra priimtos, nesudaro pagrindo teigti, kad yra tinkamai vykdomos atliekų tvarkymo užduotys. Vertindamas pareiškėjo argumento, jog nei vienas atliekų tvarkytojas nepateikė pasiūlymų pareiškėjo skelbtam konkursui sutvarkyti EEĮ atliekas, dėl ko ginčijamas sprendimas yra neįvykdomas, pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra atsakingas už Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektų EEĮ atliekų kiekių tvarkymo organizavimą ir privalo vykdyti Vyriausybės nustatytas gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduotis. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato atvejų, kuomet tokios užduotys gali būti nevykdomos.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

20. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, neįvertino byloje pateiktų įrodymų, priėmė neteisėtą, nepagrįstą bei formalų sprendimą.

22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog ginčijamame sprendime Agentūra privalėjo aiškiai nurodyti, kokie pažeidimai nėra pašalinti, tačiau nėra aišku, kuo remdamasis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią individualus administracinis aktas ne tik turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, todėl atitinkamo individualaus administracinio akto motyvų nurodymas ne pačiame akte ar sudėtinėje jo dalyje, nėra ir negali būti suprantamas kaip tinkamas ar pakankamas. Akcentuoja, kad nors teismas Įspėjimą vertino kaip sudėtinę ginčijamo

sprendimo dalį, tačiau ir pačiame Įspėjime, kaip procedūriniame dokumente, nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, papildančių ginčijamą sprendimą, kaip individualų administracinį aktą.

23. Pareiškėjo nuomone, vien tai, jog 2016 m. balandžio 19 d. Agentūros rašte Nr. (27)-A4-4026 nurodyta, kokios EEĮ atliekų priėmimo vietos pripažintos netinkamomis, nėra ir negali būti suprantama kaip pagrindžianti aplinkybę, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokios EEĮ priėmimo vietos ir kodėl buvo pripažintos netinkamai eksploatuotomis, nes teismas prieštaringai nurodė, jog neva 2016 m. balandžio 19 d. Agentūros rašte Nr. (27)-A4-4026 aiškiai nurodyti tinkamai eksploatuotomis pripažintų EEĮ atliekų priėmimo vietų eilės numeriai, o vėliau sprendime teigė, kad pareiškėjas tik 2014 m. IV ketvirtį nurodė skelbimuose EEĮ atliekų priėmimo vietų adresus, o likusiais laikotarpiais – adresai nenurodyti. Pabrėžia, kad, jeigu apie visas EEĮ priėmimo vietas buvo skelbta identiškai, ką ir konstatavo teismas, tai kodėl vienos vietos galėjo būti pripažintos tinkamai, o kitos – netinkamai eksploatuotomis.

24. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien faktas, jog tarpinės ir metinė ataskaita yra priimtos, nesudaro pagrindo teigti, kad yra tinkamai vykdomos atliekų tvarkymo užduotys. Pažymi, kad remiantis Tvarkos aprašo 21 punkto nuostata ir pačios Agentūros atsiliepime į skundą nurodomomis aplinkybėmis, jog ataskaita yra viena iš priemonių įvertinti organizacijų veiklą, galima daryti išvadą, jog Agentūra, priimdama ataskaitas, įvertina ir organizacijos veiklą, kurią apima vykdomos atliekų tvarkymo užduotys.

25. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas reikalavimą perversti banko garantijoje nurodytą sumą į valstybės biudžetą kaip savarankišką administracinę procedūrą skundžiamame sprendime vertino formaliai, t. y. neanalizavo ir nepasisakė dėl realiai dviejų pareiškėjo atžvilgiu taikomų finansinių priemonių santykio įtakos ir atitikimo ne tik VAI 363 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų priežiūrą atliekančių subjektų konsultacijai, bet ir bendriesiems teisingumo, protingumo, teisinio aiškumo principams. Pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, susijusias su pareiškėjo ataskaitų priėmimu ir veiklos įvertinimu, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą individualią konsultaciją ir paliko galioti ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjas dvigubai finansiškai baudžiamas už tą patį, t. y., tiek įpareigojant papildomai sutvarkyti EEĮ atliekas, tiek ir paimant dėl nesutvarkymo laidavimo draudimą.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis yra atsakinga už Lietuvos Respublikai vidaus rinkai verslo tikslais tiektų EEĮ atliekų kiekių tvarkymo organizavimą ir privalo vykdyti Vyriausybės nustatytas gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduotis, o jokie teisės aktai nenumato atvejų, kuomet tokios užduotys gali būti nevykdomos. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis organizuoja elektros įrangos ir baterijų atliekų surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą (įskaitant ir perdirbimą), tačiau pats jų netvarko, atliekant perdirbimo ar atliekų naudojimo veiklą. Teigia, kad pats negali priversti jo skelbiamuose konkursuose dalyvauti atliekų tvarkytojus ir pats, be trečiųjų asmenų (atliekų tvarkytojų), sutvarkyti EEĮ atliekas. Pabrėžia, kad siekdamas išsiaiškinti priežastis, lėmusias neįvykusius pirkimus, tiesiogiai kreipėsi į EEĮ atliekų tvarkytojus, organizuojant kompleksinį atskirų kategorijų EEĮ atliekų tvarkymą, kurie konstatavo sudėtingą situaciją rinkoje, dėl ko reikalavimus atitinkantys atliekų tvarkytojai negalėjo pasiūlyti papildomai sutvarkyti EEĮ atliekų kiekius.

27. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. gruodžio 19 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus.

28. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. eA-1366-502/2018 konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pirmiausiai turėjo įvertinti ir pasisakyti (pateikti teisines išvadas) dėl to, ar Agentūra pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad pareiškėjas netinkamai eksploatavo dalį jo įrengtų atliekų priėmimo vietų. Tik įvertinęs minėtus aspektus, pirmosios instancijos teismas galėjo daryti išvadą, ar Agentūra teisėtai ir pagrįstai reikalavo iš pareiškėjo, kad šis įgyvendintų pirmajame užduoties vykdymo variante Vyriausybės nustatytus didesnius atliekų sutvarkymo kiekius. Atitinkamai, ar tokio reikalavimo neįvykdymas tokia apimtimi ir tik dėl tam tikrų kategorijų atliekų galėjo lemti pareiškėjo licencijų galiojimo sustabdymą ir, galiausiai, ar Agentūros sprendime nurodytas terminas trūkumams pašalinti nebuvo per trumpas.

29. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką, kadangi šioje nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendimu ne tik neįvertino, ar atsakovas tinkamai pripažino pareiškėjo eksploatuotas EEĮ priėmimo vietas, ar atsakovas priėmė pagrįstą Sprendimą dėl pasirinktos užduoties varianto įvykdymo, tačiau ir nepasisakė bei nevertino, ar pareiškėjas objektyviai galėjo pašalinti pažeidimus.

30. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės išdėsto pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes ir padarytas išvadas.

32. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Agentūros 2016 m. balandžio 19 d. rašte Nr. (27)-A4-4026, kuriame nurodomos tinkamai eksploatuotos EEĮ atliekų priėmimo vietos, nelaikytinas sudedamąja sprendimo dalimi.

Atsakovo nuomone, tiek Įspėjimas, tiek pareiškėjo ir Agentūros raštai iki ginčijamo sprendimo priėmimo yra tarpiniai dokumentai, turėję įtakos Agentūros sprendimui, t. y. susiję su ginčijamu sprendimu.

33. Atsakovo teigimu, pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, jog ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis. Akcentuoja, kad teismas nagrinėdamas administracinę bylą nustatė, jog pareiškėjas Agentūros 2016  m. kovo 14 d. raštu Nr. (27)-A4-2479 buvo įspėtas, kad nesilaikė ATĮ 3423 straipsnio 10 dalies 3 punkte nurodytos licencijuojamos veiklos sąlygos – įvykdyti gamintojams ir importuotojams Vyriausybės nustatytas gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo užduotis, t. y. neįvykdė 2014 m. gamintojams ir importuotojams Vyriausybės nustatytų 1A, 1B, 2, 3A, 3B. 5A, 5B, 6,7 ir 8 EEĮ kategorijų atliekų tvarkymo užduočių. Pažymi, kad Įspėjime buvo nurodyti pareiškėjo sutvarkyti EEĮ atliekų kiekiai pagal EEĮ kategorijas ir atitinkamai nesutvarkyti EEĮ atliekų kiekiai, todėl nėra pagrindo teigti, jog Agentūros Įspėjime nebuvo nurodytas Įspėjimo teisinis ir faktiniai pagrindai, nenurodytos Įspėjimo priežastys.

34. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, gavęs Agentūros 2016 m. kovo 14 d. raštą Nr. (27)-A4-2479, turėjo suvokti ir suvokė, kokį pažeidimą padarė ir kaip turi jį pašalinti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl savo kaltės Įspėjimo laikotarpiu nepateikė jokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių tinkamai eksploatuotų priėmimo vietų skaičių kokybinei užduočiai pagrįsti, dėl ko, taikant kiekybinės užduoties vykdymo pirmąjį variantą EEĮ atliekų sutvarkymui, nepašalino Įspėjimo priežasties, t. y. nesutvarkė Agentūros Įspėjime nurodytų EEĮ atliekų pagal kategorijas trūkstamų kiekių.

35. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Agentūra, priimdama ataskaitas, įvertina ir licencijuotos organizacijos veiklą, kurią apima vykdomos atlieku tvarkymo užduotys. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs, netinkamai interpretuojantys ATĮ 3423 straipsnio 10 dalies 4 ir 7 punktų nuostatas.

36. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktų normas, susijusias su banko ir draudimo garantijomis. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Aplinkos ministerijos veiksmai, jai kreipiantis į banką su reikalavimais pervesti banko garantijoje nurodytą sumą į valstybės biudžetą, yra vienintelė galima konkrečiu atveju procedūra. Akcentuoja, kad banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatyta suma ar numatytos sumos dalis išieškoma tuomet, kai EEI atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti organizacija neįvykdo ATĮ 341 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 341 straipsnio 9 dalyje nurodytų prievolių.

37. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ne nuo pareiškėjo valios priklauso, ar atliekų tvarkytojai dalyvaus skelbiamuose konkursuose. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog reikalavimus atitinkantys atliekų tvarkytojai negali pasiūlyti papildomai sutvarkyti EEĮ atliekų kiekius. Pažymi, jog ne kartą teikė pareiškėjui paaiškinimus ir nurodė tvarkytinus EEĮ atliekų kiekius, kurių tvarkymą privalo organizuoti pats pareiškėjas. Pabrėžia, kad pareiškėjas iki šiol nėra pašalinęs nustatytų pažeidimų ir pateikęs pažeidimų pašalinimą įrodančių dokumentų. Atsakovo nuomone, nurodyta aplinkybė tik patvirtina, jog pareiškėjas nevykdo pareigų, elgiasi nesąžiningai ir klaidina teismą nepagrįstais teiginiais apie tai, jog jis objektyviai negali įvykdyti Agentūros nurodyto reikalavimo pašalinti pažeidimus, kai Agentūros reikalavimas atitinka Vyriausybės nustatytą EEI atliekų tvarkymo užduotį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2016 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. (27)-A4-6955 „Dėl licencijų galiojimo sustabdymo“, kuriuo nuspręsta sustabdyti pareiškėjui išduotų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 galiojimą, teisėtumo bei pagrįstumo.

39. Bylos duomenimis nustatyta, kad Agentūra pareiškėjui pateikė 2016 m. kovo 14 d. įspėjimą apie galimą Licencijų galiojimo sustabdymą Nr. (27)-A4-2479, kuriame nurodė, jog pareiškėjas nesilaikė licencijuojamos veiklos sąlygų, t. y. neįvykdė gamintojams ir importuotojams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų 1A, 1B, 2, 3A, 3B, 5A, 5B, 6, 7 ir 8 EEĮ kategorijų atliekų tvarkymo užduočių 2014 metams, taip pat nustatė terminą iki 2016 m. liepos 1 d. įspėjimo priežastims pašalinti. Išvada, kad pareiškėjas neįvykdė minėtų užduočių, padaryta pripažinus, jog dalies pareiškėjo EEĮ priėmimo vietų eksploatavimas buvo netinkamas, neįvykdžius pareigos informuoti apie jas regioninėje spaudoje, dėl ko pareiškėjas turėjo įvykdyti, tačiau neįvykdė, Vyriausybės nustatą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 1 variantą, susidedantį iš kiekybinės 50 proc. užduoties. Pareiškėjas, nesutikęs su tokiu vertinimu, savo paklausimuose Agentūrai nurodė, kad apie visas EEĮ atliekų priėmimo vietas informavo identiškai, todėl prašė paaiškinti, kodėl dalis EEĮ atliekų priėmimo vietų buvo pripažintos netinkamai eksploatuotomis. Agentūra, atsakydama į pareiškėjo paklausimus, nurodė, kad dalis EEĮ atliekų tvarkymo vietų pripažintos netinkamai eksploatuojamomis dėl to, jog pareiškėjo pateiktose 2014 m. kovo ir birželio mėn. straipsnių kopijose nėra nurodyti priėmimo vietų adresai.

40. Kadangi nustatytu terminą dokumentai, patvirtinantys priežasčių, dėl kurio buvo pateiktas įspėjimas, pašalinimą nebuvo pateikti, Agentūra 2016 m. liepos 5 d. priėmė byloje ginčijamą sprendimą Nr. (27)-A4-6955 „Dėl licencijų galiojimo sustabdymo“, kuriuo sustabdė pareiškėjui išduotų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 galiojimą.

41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Agentūros 2016 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. (27)-A4-6955 „Dėl licencijų galiojimo sustabdymo“ atmetė. Savo apeliacinio skundo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui, pateikdamas ir argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo: ginčijamas sprendimas neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi, pareiškėjo vertinimu, nėra nurodyti jo priėmimo motyvai; ginčijamas sprendimas yra prieštaringas, kadangi Agentūra, priimdama tarpines ir metinę 2014 metų ataskaitas, pareiškėjo kokybinės užduoties įvykdymą pripažino tinkamu, ir prieštaraujantis įstatymų nustatytai Agentūros kompetencijai, kadangi Agentūra neįvertino, kad Aplinkos ministerija kreipėsi dėl garantijos, užtikrinančios prievolės įvykdyti Vyriausybės nustatą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotį, įvykdymo; pareiškėjas objektyviai negalėjo įvykdyti Sprendimo (Įspėjimo reikalavimo).

42. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d., 146 str. 2 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl Agentūros Sprendimo aspektu, kuriuo pasisakyta dėl Aplinkos ministerijos kreipimosi įvykdyti garantiją, užtikrinančią prievolę įvykdyti Vyriausybės nustatą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotį, reikšmės šioje procedūroje, nėra pagrįstos: visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl kokybinės užduoties įvykdymo vertinimo, tarpinių ataskaitų bei metinės 2014 metų ataskaitos reikšmės ir negalėjimo objektyviai įvykdyti Sprendimo (Įspėjimo reikalavimo): pagal Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 (ginčui aktuali 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 936 redakcija su pakeitimais, galiojusiais iki 2015 m. sausio 1 d.) patvirtinto Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių aprašo (I skyrius Kiekybinės ir kokybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys ir III skyrius Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių vykdymo sąlygos) nuostatas, 2014 metais elektros ir elektroninės įrangos gamintojas ar importuotojas privalo surinkti ir perdirbti ar kitaip naudoti atsižvelgiant į minimalius elektros ir elektroninės įrangos atliekų naudojimo reikalavimus: pasirinkus užduoties vykdymo 1 variantą – įvykdyti 50 procentų kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties; pasirinkus užduoties vykdymo 2 variantą – įvykdyti 40 procentų kiekybinės užduoties ir kokybinę užduotį (eksploatuoti ne mažiau kaip vieną elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietą. Būtinų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų skaičius priklauso nuo gamintojo ar importuotojo praėjusiais kalendoriniais metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais patiekto elektros ir elektroninės įrangos kiekio ir turi būti ne mažesnis kaip viena priėmimo vieta 200 tonų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos. Gamintojo ar importuotojo, pradėjusio Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiekti elektros ir elektroninę įrangą einamaisiais kalendoriniais metais, būtinų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų skaičius priklauso nuo gamintojo ar importuotojo planuojamo einamaisiais kalendoriniais metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiekti elektros ir elektroninės įrangos kiekio ir turi būti ne mažesnis kaip viena priėmimo vieta 200 tonų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais planuojamos tiekti elektros ir elektroninės įrangos). Buitinės elektros ir elektroninės įrangos gamintojas ar importuotojas, galintis pasirinkti vieną iš elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių vykdymo variantų, privalo ne mažiau kaip 80 procentų kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdyti atsižvelgdamas į elektros ir elektroninės įrangos kategoriją. Mažiausias elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekis, kurį turi sutvarkyti elektros ir elektroninės įrangos gamintojas ar importuotojas (išskyrus numatytą atvejį), apskaičiuojamas atsižvelgiant į einamųjų kalendorinių metų kiekybinę elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotį (procentais) ir per praėjusius kalendorinius metus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektą elektros ir elektroninės įrangos kiekį (tonomis). Visiškas elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas yra: jeigu gamintojas ar importuotojas pasirinko elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 1 variantą – kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas; jeigu gamintojas ar importuotojas pasirinko elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą – kiekybinės ir kokybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių įvykdymas.

43. Elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481, VII skyriuje, nustatančiame reikalavimus buityje susidarančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietoms (nuo 2016 m. birželio 6 d. – buitinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietoms), be kita ko, numato, kad: Įrengėjas privalo informuoti visuomenę apie galimybę atiduoti buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas (nuo 2014 m. birželio 6 d. – buitines elektros ir elektroninės įrangos atliekas), nurodydamas Įrengėjo įrengtos Priėmimo vietos (-ų) adresą (-us). Ši informacija turi būti paskelbta bent jau

Įrengėjo interneto svetainėje ir ne rečiau kaip kas tris mėnesius skelbiama regioninėje spaudoje (Taisyklių 49 p., 2005 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. D1-395 ir 2014 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. D1-492 redakcijos); jei Įrengėjas neužtikrino Priėmimo vietose surinktų atliekų perdavimo atliekų tvarkytojui (-ams), nevykdė Priėmimo vietose surinktų elektros ir elektroninės įrangos atliekų apskaitos, neteikė apskaitos ataskaitų, nevykdė ar nepakankamai vykdė visuomenės informavimą, laikoma, kad Įrengėjas Priėmimo vietas eksploatavo netinkamai (Taisyklių 50 p., 2012 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. D1-565 redakcija).

44. Byloje pateiktais duomenimis, pareiškėjas, pasirinkęs vykdyti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą, turėjo įvykdyti tiek kiekybinę užduoties dalį, tiek ir kokybinę užduoties dalį, t. y. įrengti ir tinkamai eksploatuoti ne mažiau kaip 94 atliekų priėmimo vietas. Atsakovas iš 111 pareiškėjo 2014 metais eksploatuotų buityje susidarančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų tik 28 pripažino eksploatuotas tinkamai: kitos pareiškėjo nurodytos atliekų priėmimo vietos, atsakovo teigimu, kam pritarė ir pirmosios instancijos teismas, pripažintos eksploatuotomis netinkamai dėl to, kad 2014 m. kovo ir birželio mėn., skirtingai nuo 2014 gruodžio mėn., straipsniuose spaudoje nėra nurodyti pareiškėjo priėmimo vietų adresai. Pažymėtina, jog atsakovas šiems argumentams pagrįsti pateikė įrodymus – 2014 m. kovo ir birželio mėn. publikuotus straipsnius spaudoje, iš kurių matyti, kad juose nėra nurodoma Taisyklių 49 punkte numatyta informacija apie Įrengėjo priėmimo vietos (-ų) adresą (-us), todėl pareiškėjo argumentas, jog apie visas EEĮ atliekų priėmimo vietas informavo identiškai, nedaro atsakovo išvados dėl netinkamo priėmimo vietas eksploatavo nepagrįsta.

45. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Agentūra, priimdama tarpines ir metinę 2014 metų ataskaitas, kokybinės užduoties įvykdymą pripažino tinkamu, taip pat kad Sprendimas yra objektyviai neįgyvendinamas: išvados, kad Agentūra, priimdama tarpines ir metinę 2014 metų ataskaitas, kokybinės užduoties įvykdymą pripažino tinkamu, nesuponuoja nei Taisyklių nuostatos, nei 2014 metų ataskaitų pateikimo metu galiojusios redakcijos Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-57, nei Gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 18.

46. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų, patvirtinančių jo teiginius, kad Sprendimas yra objektyviai neįgyvendinamas: kaip jau pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas yra atsakingas už Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos EEĮ naudojimo susidariusių atliekų kiekių tvarkymo organizavimą, jis privalo vykdyti Vyriausybės nustatytas gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduotis, o teisės aktai nenumato atvejų, kuomet tokios užduotys gali būti nevykdomos, dėl ko pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, jog nei vienas atliekų tvarkytojas nepateikė pasiūlymų sutvarkyti EEĮ atliekas, nėra reikšmingos, be to, nepatvirtina jo teiginių, kad iš jo buvo reikalauta neįmanomo (įvykdyti atliekų tvarkymo užduotį). Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neteigė, jog Sprendimas objektyviai yra neįgyvendinamas dėl jo įvykdymui nustatyto termino trukmės (per trumpo termino), dėl ko šiuo aspektu nėra pasisakoma, juo labiau, kad Sprendimas visgi yra naikintinas, o teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios tokio pobūdžio terminų nustatymą (minimalius terminus), yra pakitusios.

47. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Aplinkos ministerijos kreipimosi įvykdyti laidavimo draudimo sutartį (skundžiamame sprendime nurodyta – banko garantiją), užtikrinančią prievolę įvykdyti Vyriausybės nustatą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotį, reikšmės šioje procedūroje: atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d., 2011 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1324 redakcija). Įgyvendinant šį principą, elektros ir elektroninės įrangos gamintojams ir importuotojams nustatyta pareiga organizuoti ir apmokėti surinkimą, vežimą, apdorojimą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais elektros ir elektroninę įrangą, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose (Atliekų tvarkymo įstatymo 34 1 str. 1 d. 2 ir 4 p. (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-832 redakcija)). Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi organizuoti savo organizuojamose elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo sistemose, savivaldybių įrengtose didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, iš platintojų surinktų buitinių elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą taip: 1) iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos visų buitinių atliekų (istorinių elektros ir elektroninės įrangos atliekų) tvarkymą rinkoje dalyvaujantys elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi finansuoti proporcingai jų užimamai atitinkamos kategorijos produktų grupės įrangos rinkos daliai; 2) elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi finansuoti visos savo nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais

tiektos elektros ir elektroninės įrangos buitinių atliekų tvarkymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 341 str. 1 d. 2 ir 4 p. (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-832 redakcija)). Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje (išskyrus 1 dalies 1 punktą) nustatytas pareigas elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi teisę vykdyti: 1) individualiai – organizuodami po jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos naudojimo susidariusių atliekų tvarkymą; 2) kolektyviai – steigdami šio įstatymo 342 straipsnyje nurodytą gamintojų ir importuotojų organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir jai pavesdami organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį šiame įstatyme jiems nustatytų pareigų ar organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį šiame Įstatyme nustatytų pareigų netapdami organizacijos dalyviais (Atliekų tvarkymo įstatymo 341 str. 5 d. (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-832 redakcija)).

48. Siekdama gauti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir vykdydama veiklą išduotos licencijos pagrindu, Atliekų tvarkymo įstatymo 3422 straipsnyje nurodyta gamintojų ir importuotojų organizacija, be šio įstatymo 3423 straipsnyje nurodytų dokumentų, turi turėti banko garantiją ar laidavimo draudimo sutartį, įrodančią, kad visų elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius naudojant jos dalyvių, gamintojų ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai elektros ir elektroninę įrangą, tvarkymas bus finansuojamas. Tokių dokumentų sudarymo, pateikimo ir jų reikalavimų vykdymo tvarką, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Atliekų tvarkymo įstatymo 342 str. 3 d. (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-832 redakcija)). Banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatyta suma ar numatytos sumos dalis išieškoma, jei elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti Organizacija neįvykdo Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 341 straipsnio 9 dalyje nurodytų prievolių (Gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. D1-576 (toliau – ir Dokumentų taisyklės), 7.1 p. (2015 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. D1-65redakcija)). Kai Organizacija neįvykdė ar įvykdė dalį atitinkamų 7 punkte nurodytų prievolių, Aplinkos ministerija garantijos galiojimo laikotarpiu kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą, draudimo įmonę, suteikusią banko garantiją ar sudariusią laidavimo draudimo sutartį, reikalaudama banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumą ar jos dalį pervesti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšas (Dokumentų taisyklių 191 p.). Banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatytos lėšos, pervestos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšos, naudojamos šios programos priemonėms įgyvendinti (finansuoti) (Dokumentų taisyklių 201 p.).

49. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, jame (individualiame administraciniame akte) turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8  str. 1 ir 2 d.). Taigi, atsižvelgiant į aptartas atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo nuostatas, aplinkybė, kad į banką ar draudimo įmonę (ginčo atveju – į ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, sudariusią laidavimo draudimo sutartį), su reikalavimu banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumą ar jos dalį (ginčo atveju – laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumos dalį – 687085,41 Eur), pervesti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, kreipiasi ne Agentūra, o Aplinkos ministerija, kas suponuoja tam tikrą procedūros atskirumą, savaime nėra pagrindas Agentūrai, priimant ginčijamą sprendimą dėl Licencijų galiojimo sustabdymo, nenurodyti, ar laidavimo draudimo sutartyje numatytos lėšos, pervestos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą kaip Atliekų tvarkymo įstatyme nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšos, yra įvertinamos nustatant neįvykdytos prievolės finansuoti elektros ir elektroninės įrangos visų buitinių atliekų tvarkymo dalį, juo labiau – nemotyvuoti, kodėl tokios lėšos nėra įvertinamos nustatant neįvykdytos prievolės dalį. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta nei priimat Sprendimą, nei nagrinėjant ginčą dėl jo teisme: atsakovas niekaip nepagrindė, kodėl išieškoma banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatyta suma ar numatytos sumos dalis, skirta užtikrinti Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 341 straipsnio 9 dalyje nurodytų prievolių įvykdymą, nėra įvertinama nustatant neįvykdytos prievolės dalį.

50. Agentūros 2016 m. liepos 5 d. sprendimui Nr. (27)-A4-6955 „Dėl licencijų galiojimo sustabdymo“ neatitinkant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų bendrųjų reikalavimų, keliamų jo turiniui, jis yra naikintinas vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

51. Kadangi apeliacinis skundas yra tenkintinas vien dėl aptartos priežasties, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų,

kurie nebėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, atskirai nėra pasisakoma.52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas yra tenkinamas: skundžiamas pirmosios instancijos teismo

sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas yra tenkinamas.53. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo priteisti 2 936,54 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 22,50

Eur sumokėtas žyminis mokestis už skundo padavimą, 1 571,79 Eur (su PVM) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (1 210 Eur (su PVM) už skundo parengimą, 361,79 Eur (su PVM) už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą), 11,25 Eur sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 1 331 Eur (su PVM) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą.

54. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, t. y. už žyminio mokesčio sumokėjimą ir teisinę pagalbą, rengiant apeliacinį skundą.

55. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas, paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą elektroninių ryšių priemonėmis, iš viso sumokėjo 33,75 Eur dydžio žyminį mokestį, todėl patenkinus apeliacinį skundą pareiškėjas turi teisę į šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

56. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

57. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 16 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatais P. Č. ir A. B., o 2017 m. sausio 18 d. – atstovavimo sutartį su advokatu P. Č.. Savo prašymui priteisti 2 902,79 (su PVM) bylinėjimosi išlaidas pagrįsti pareiškėjas pateikė: 2016 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija P Nr. 17/16, išrašytą 1 210 Eur (su PVM) sumai už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą, 2016 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija P Nr. 20/16, išrašytą 361,79 Eur (su PVM) sumai už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, 2016  m. rugpjūčio 3 d. iki 23 d. mokėjimų nurodymus, patvirtinančius PVM sąskaitų-faktūrų Nr. 17/16 ir Nr. 20/16 apmokėjimą, 2017 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija P Nr. 12/17, išrašytą 1 331 Eur sumai už apeliacinio skundo administracinėje byloje Nr. eI-842-208/2017 parengimą bei 2017 m. kovo 2 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį minėtos PVM sąskaitos-faktūros Serija P Nr. 12/17 apmokėjimą.

58. Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus užmokesčio dydis už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį yra 2,5, pagal 8.10 punktą maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, yra 1,7, o pagal 8.11 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3. Skundo pirmosios instancijos teismui ir atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo paslaugos suteiktos 2016 m. III ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2016 m. I ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 735,10 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už skundo parengimą sudarė 3 087,42 Eur, o už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą – 2 205,30 Eur. Apeliacinio skundo parengimo paslauga buvo suteikta 2017 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2016 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 748 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą sudarė 1 271,60 Eur.

59. Pareiškėjo prašoma priteisti 1 210 Eur (su PVM) suma su skundo pirmosios instancijos teismui parengimą ir 361,79 Eur (su PVM) suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą neviršija minėtų maksimalių sumų, todėl jos priteistinos pareiškėjui. Tačiau pareiškėjo prašoma 1 331 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą viršija minėtą maksimalią

1 271,60 Eur sumą, todėl ji mažintina iki 1 271,60 Eur sumos. Iš viso pareiškėjui priteistina 2 877,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti.Panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (27)-A4-6955 „Dėl licencijų galiojimo

sustabdymo“.Priteisti pareiškėjui asociacijai „EEPA“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 2 877,14 Eur (du tūkstančius aštuonis

šimtus septyniasdešimt septynis eurus keturiolika centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01402 2019-01-31 2019-01-22 2019-01-22 -

Administracinė byla Nr. A-42-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02384-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.2; 16.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys byloje – Šiaulių miesto savivaldybė, Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, uždarosios akcinės bendrovės „Auslita“, „Linorta“ ir „Bendrabutis“, akcinė bendrovė „Lesto“, Šiaulių šunų mylėtojų klubas, L. N., A. K., A. S., I. J., B. A., S. J., S. P., E. S., S. M., K. K., I. Z. (I. Z.)) dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. K. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų

planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir VTPSĮ Šiaulių skyrius) 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPl-904-(19.4) (toliau – ir Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPl-904-(19.4));

2) įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą (toliau – ir VTPSĮ Šiaulių departamentas) pateikti naują išvadą, nurodant, kad:

– būtina atlikti planavimo dokumentų pakeitimus taip, kad žemės sklypai būtų suprojektuoti pagal Lietuvos koordinačių sistemą (LKS94) ar kitais koordinačių kampais artimais nurodytiems: sklypas Nr. 48 – naudojantis kampais Nr. 48-1, 48-2, 48-3,48-4, 48-5, 48-6,48-7, 48-8,48-9, 48-10, 48-11, 48-12,48-13, 48-14,48-15, 48-16, 48-17, servitutas Nr. S48, naudojantis kampais Nr. S48-1, S48-2, S48-3, S48-4, sklypas Nr. 73, naudojantis kampais Nr. 73-1, 73-2, 73-3, 73-4, 73-5, 73-6, 73-7, 73-8, 73-9, 73-10, 73-11, 73-12, 73-13, 73-14, 73-15, 73-16, 73-17, 73-18, 73-19, 73-20, 73-21; sklypas Nr. 75 – naudojantis kampais Nr. 75-1, 75-2, 75-3, 75-4, 75-5, 75-6; sklypas Nr. 126 – naudojantis kampais Nr. 126-1, 126-2, 126-3, 126-4, 126-5, 126-6, 126-7, 126-8, 126-9; sklypas Nr. S126 – naudojantis kampais Nr. S126-1, S126-2, S126-3, S126-4; sklypas Nr. 127 – naudojantis kampais Nr. 127-1, 127-2, 127-3, 127-4; sklypas Nr. 183 – naudojantis kampais Nr. 183-1, 183-2, 183-3, 183-4, 183-5, 183-6, 183-7, 183-8, 183-9, 183-10, 183-11, 183-12; sklypas Nr. 184 – naudojantis kampais Nr. 184-1, 184-2, 184-3, 184-4, 184-5, 184-6, 184-7, 184-8, 184-9, 184-10, 184-11, 184-12, 184-13, 184-14, 184-15; sklypas Nr. S184 – naudojantis kampais Nr. S184-1, S184-2, S184-3, S184-4, S184-5, S184-6, S184-7, S184-8, S184-9, S184-10, S184-11; sklypas Nr. 185A – naudojantis kampais Nr. 185A-1, 185A-2, 185A-3, 185A-4, sklypas – Nr. 185B, naudojantis kampais Nr. 185B-1, 185B-2, 185B-3, 185B-4, 185B-5, 185B-6; sklypas Nr. S185B –, naudojantis kampais Nr. S185B-1, S185B-2, S185B-3, S185B-4; sklypas Nr. 186 – naudojantis kampais Nr. 186-1, 186-2, 186-3, 186-4; sklypas Nr. 187 – naudojantis kampais Nr. 187-1, 187-2, 187-3, 187-4, 187-5, 187-6; sklypas Nr. 191 – naudojantis kampais Nr. 191-1, 191-2, 191-3, 191-4, 191-5, 191-6, 191-7, 191-8, 191-9,191-10, 191-11, 191-12, 191-13, 191-14; sklypas Nr. 192 – naudojantis kampais Nr. 192-1, 192-2, 192-3, 192-4, 192-5, 192-6, 192-7, 192-8, 192-9, 192-10, 192-11, 192-12, 192-13, 192-14, 192-15, 192-16, 192-17, 192-18, 192-19, 192-20; sklypas Nr. 192A – naudojantis kampais Nr. 192A-1, 192A-2, 192A-3, 192A-4; sklypas Nr. 193 – naudojantis kampais Nr. 193-1, 193-2, 193-3, 193-4; sklypas Nr. 194 – naudojantis kampais Nr. 194-1, 194-2, 194-3, 194-4, 194-5, 194-6, 194-7, 194-8, 194-9, 194-10, 194-11, 194-12, 194-13, 194-14, 194-15, 194-16, 194-17; sklypas Nr. 195 – naudojantis kampais Nr. 195-1, 195-2, 195-3, 195-4; sklypas Nr. S195 – naudojantis kampais Nr. S195-1, S195-2, S195-3, S195-4; sklypas Nr. 219 – naudojantis kampais Nr. 219-1, 219-2, 219-3, 219-4, 219-5, 219-6, 219-7, 219-8, 219-9, 219-10, 219-11, 219-12, 219-13, 219-14, 219-15, 219-16, 219-17, 219-18, 219-19, 219-20, 219-21, 219-22, 219-23; sklypas Nr. 230 – naudojantis kampais Nr. 230-1,230-2, 230-3, 230-4, 230-5; sklypas Nr. 234 – naudojantis kampais Nr. 234-1, 234-2, 234-3, 234-4, 234-5, 234-6, 234-7, 234-8, 234-9, 234-10;

– būtina atlikti planavimo dokumentų pakeitimus taip, kad naujai suprojektuoto sklypo Nr. 183 teritorijos naudojimo būdas būtų pakeistas iš „R“ į „K/V/Il“;

– būtina atlikti planavimo dokumentų pakeitimus taip, kad suplanuotas sklypas Nr. 216 būtų sumažintas, naudojantis Lietuvos koordinačių sistemos (LKS94) kampais Nr. 216A-1, 216A-2, 216A-3, 216A-4;

3) įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Savivaldybės administracija) per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ar kitą nustatytą teismo terminą:

– suprojektuoti žemės sklypus nuosavybės teise priklausiusiame Zoknių dvaro žemės sklype (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui kartografinėje medžiagoje pažymėtame kaip buvusio dvaro teritorijoje) pagal Lietuvos koordinačių sistemą (LKS94) ar kitais koordinačių kampais artimais nurodytiems: sklypas Nr. 48 – naudojantis kampais Nr. 48-1, 48-2, 48-3, 48-4, 48-5,48-6, 48-7, 48-8, 48-9, 48-10,48-11, 48-12, 48-13, 48-14,48-15, 48-16, 48-17, servitutas Nr. S48, naudojantis kampais Nr. S48-1, S48-2, S48-3, S48-4; sklypas Nr. 73 – naudojantis kampais Nr. 73-1, 73-2, 73-3, 73-4, 73-5, 73-6, 73-7, 73-8, 73-9, 73-10, 73-11, 73-12, 73-13, 73-14, 73-15, 73-16, 73-17, 73-18, 73-19, 73-20, 73-21; sklypas Nr. 75 – naudojantis kampais Nr. 75-1, 75-2, 75-3, 75-4, 75-5, 75-6; sklypas Nr. 126 – naudojantis kampais Nr. 126-1, 126-2, 126-3, 126-4, 126-5, 126-6, 126-7, 126-8, 126-9; sklypas Nr. S126 – naudojantis kampais Nr. S126-1, S126-2, S126-3, S126-4; sklypas Nr. 127 – naudojantis kampais Nr. 127-1, 127-2, 127-3, 127-4; sklypas Nr. 183 – naudojantis kampais N r. 183-1, 183-2, 183-3, 183-4, 183-5, 183-6, 183-7, 183-8, 183-9, 183-10, 183-11, 183-12; sklypas Nr. 184 – naudojantis kampais Nr. 184-1, 184-2, 184-3, 184-4, 184-5, 184-6, 184-7, 184-8, 184-9, 184-10, 184-11, 184-12, 184-13, 184-14, 184-15; sklypas Nr. S184 – naudojantis kampais

Nr. S184-1, S184-2, S184-3, S184-4, S184-5, S184-6, S184-7, S184-8, S184-9, S184-10, S184-11; sklypas Nr. 185A – naudojantis kampais Nr. 185A-1, 185A-2, 185A-3, 185A-4; sklypas Nr. 185B – naudojantis kampais Nr. 185B-1, 185B-2, 185B-3, 185B-4, 185B-5, 185B-6; sklypas Nr. S185B – naudojantis kampais Nr. S185B-1, S185B-2, S185B-3, S185B-4; sklypas Nr. 186 – naudojantis kampais Nr. 186-1, 186-2, 186-3, 186-4; sklypas Nr. 187– naudojantis kampais Nr. 187-1, 187-2, 187-3, 187-4, 187-5, 187-6; sklypas Nr. 191 – naudojantis kampais Nr. 191-1, 191-2, 191-3, 191-4, 191-5, 191-6, 191-7, 191-8, 191-9, 191-10, 191-11, 191-12, 191-13, 191-14; sklypas Nr. 192 – naudojantis kampais Nr. 192-1, 192-2, 192-3, 192-4, 192-5, 192-6, 192-7, 192-8, 192-9, 192-10, 192-11, 192-12, 192-13, 192-14, 192-15, 192-16, 192-17, 192-18, 192-19, 192-20; sklypas Nr. 192 A – naudojantis kampais N r. 192A-1, 192A-2, 192A-3, 192A-4; sklypas Nr. 193 – naudojantis kampais Nr. 193-1, 193-2, 193-3, 193-4; sklypas Nr. 194 – naudojantis kampais Nr. 194-1, 194-2, 194-3, 194-4, 194-5, 194-6, 194-7, 194-8, 194-9, 194-10, 194-11, 194-12, 194-13, 194-14, 194-15, 194-16, 194-17; sklypas Nr.  195 – naudojantis kampais Nr. 195-1, 195-2, 195-3, 195-4; sklypas Nr. S195 – naudojantis kampais Nr. S195-1, S195-2, S195-3, S195-4; sklypas Nr. 219 – naudojantis kampais Nr. 219-1, 219-2, 219-3, 219-4, 219-5, 219-6, 219-7, 219-8, 219-9, 219-10, 219-11, 219-12, 219-13, 219-14, 219-15, 219-16, 219-17, 219-18,219-19, 219-20, 219-21, 219-22, 219-23; sklypas Nr. 230 – naudojantis kampais Nr. 230-1, 230-2, 230-3,230-4, 230-5; sklypas Nr. 234, naudojantis kampais Nr. 234-1, 234-2, 234-3, 234-4, 234-5, 234-6, 234-7, 234-8, 234-9, 234-10;

– sumažinti suplanuotą sklypą Nr. 216 nuosavybės teise priklausiusiame Zoknių dvaro žemės sklype (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui kartografinėje medžiagoje, pažymėtame kaip buvusio dvaro teritorijoje), naudojantis Lietuvos koordinačių sistemos (LK.S94) kampais Nr. 216A-1, 216A-2, 216A-3, 216A-4;

– pakeisti naujai suprojektuoto sklypo Nr. 183 nuosavybės teise priklausiusiame Zoknių dvaro žemės sklype (Nacionalinės žemės tarnybos pateiktoje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui kartografinėje medžiagoje pažymėtame, kaip buvusio dvaro teritorijoje) teritorijos naudojimo būdą iš „R“ į „K/V/Il“

4) įpareigoti VTPSĮ Šiaulių departamentą pateikti naują išvadą, nurodant, kad būtina atlikti planavimo dokumentų pakeitimus taip, jog Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano planuojami inžinerinės infrastruktūros žemės sklypai, kurių Nr. S0438, Nr. S0337, Nr. S1231, Nr. S0706, Nr. S7036, Nr. S0327 ir Nr. S0103, atitiktų patikslintus Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano sprendinius, pagal kuriuos, sklypai suprojektuoti artimai Lietuvos koordinačių sistemos (LKS94) ar kitais koordinačių kampais nurodytiems: sklypas Nr. 73 – naudojantis kampais Nr. 73-1, 73-2, 73-3, 73-4, 73-5, 73-6, 73-7, 73-8, 73-9, 73-10, 73-11, 73-12, 73-13, 73-14, 73-15, 73-16, 73-17, 73-18, 73-19, 73-20, 73-21; sklypas Nr. 75 – naudojantis kampais Nr. 75-1, 75-2, 75-3, 75-75-5,75-6; sklypas Nr. 219 – naudojantis kampais Nr. 219-1,219-2,219-3,219-4,219-219-6, 219-7, 219-8, 219-9, 219-10, 219-11, 219-12, 219-13, 219-14, 219-15, 219-16, 219-17, 219-18, 219-19, 219-20, 219-21, 219-22, 219-23; sklypas Nr. 234 – naudojantis kampais Nr. 234-1, 234-2, 234-3, 234-4, 234-5, 234-6, 234-7, 234-8, 234-9,234-10; sklypas Nr. 216 – sumažinant jį naudojantis kampais Nr. 216A-1, 216A-2, 216A-3, 216A-4.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis, kaip įpėdinis, siekia, jog būtų patenkintas pretendentės O. M. prašymas nuosavybės teises į buvusio Zoknių dvaro žemę atkurti natūra, tačiau tokį prašymą tenkinti nepagrįstai vilkinama. Pažymėjo, kad Savivaldybės administracija, rengdama Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas), kuriuo planuojama ir žemė, patenkanti į buvusio Zoknių dvaro teritoriją, privalo atsižvelgti į pareiškėjo, siekiančio nuosavybės teises atkurti natūra, pastabas ir pasiūlymus. Pareiškėjas, vertindamas ginčijamus Detaliuoju planu suplanuotus žemės sklypus, akcentavo, kad faktinis ir teisinis žemės sklypų užstatymas skiriasi. Dėl šios priežasties, pareiškėjo nuomone, Savivaldybės administracija, iš naujo vykdydama Zoknių gyvenamojo rajono teritorijos planavimo procedūras, privalo nustatyti kiekvieno iš pareiškėjo nurodyto žemės sklypo faktinį užstatymą ir, įvertinusi, jog teisinis užstatymas yra per didelis, faktiškai nenaudojamą ir dėl to nebūtiną ūkinei veikai vykdyti žemės sklypą grąžinti pareiškėjui.

3. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių miesto savivaldybės rengiami Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalusis planas ir Transporto organizavimo Šiauliuose specialusis planas tarpusavyje nesuderinti, jų sprendiniai vienas kitam prieštarauja. Nurodė, kad nesutinka su tuometinio VTPSĮ Šiaulių skyriaus parengtame 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. TPl-904-(19.4) pateikta teigiama išvada, kadangi į jo pastabas ir pasiūlymus rengiant Detalųjį planą visiškai nebuvo atsižvelgta. Akcentavo, jog VTPSĮ Šiaulių departamentas (buvęs VTPSĮ Šiaulių skyrius) teigiamą išvadą dėl specialiojo plano pateikė neobjektyviai įvertinęs aplinkybes ir pareiškėjo pateiktus pasiūlymus bei pageidavimus. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių departamentas, atsižvelgęs į jo pateiktus pasiūlymus, privalo parengti naują išvadą. Atkreipė dėmesį, kad jo pasiūlymai sudaro maksimalias galimybes užtikrinti tinkamą nuosavybės teisių natūra atkūrimą į buvusio Zoknių dvaro žemę.

4. Atsakovas Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. pateikė pasiūlymą „Dėl Zoknių gyvenamojo rajono detaliojo plano sprendinių“, į kurį planavimo organizatorius atsakė 2014 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. SG-844 „Dėl Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano sprendinių“. Pareiškėjas gautą atsakymą 2014 m. gruodžio 10 d. apskundė tuometiniam VTPSĮ Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Šiaulių skyriui. Minėtas skyrius 2015 m vasario 6 d. raštu Nr. 2D-1889-(19.2) „Dėl 2014 m. gruodžio 8 d. prašymo nagrinėjimo“ pareiškėjui atsakė į jo skundą, tačiau pareiškėjas dėl šio atsakymo skundu į administracinį teismą nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 17 d. prašymu „Dėl Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano rengimo“ kreipėsi į VTPSĮ Šiaulių departamentą (buvusį VTPSĮ Šiaulių skyrių) ir prašė imtis priemonių, jog rengiant Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalųjį planą, būtų teisingai atsižvelgta į teisę atkurti natūra nuosavybės teises į buvusių savininkų žemę. Į minėtą prašymą VTPSĮ Šiaulių departamentas (buvęs VTPSĮ Šiaulių skyrius) atsakė 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. 2D-9494-(19.2).

6. Atsakovo teigimu, Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano patikrinimas atliktas ir patikrinimo aktas 2015 m. liepos 24 d. surašytas laikanti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) reikalavimų.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, dalyvaudamas Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano viešo svarstymo procedūrose, 2015 m. rugpjūčio 19 d. pateikė pasiūlymą „Esminiai pastebėjimai“, į kurį planavimo organizatorius atsakė 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštu. Pažymėjo, kad pareiškėjui neapskundus nurodyto atsakymo Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio nustatyta tvarka, specialiojo plano rengėjas pateikė prašymą patikrinti šį planavimo dokumentą. Teigė, kad atlikus Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano patikrinimą, 2015 m. spalio 1 d. buvo parengtas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP1-1087-(19.4).

8. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad specialusis planas yra rajono lygmens teritorijų planavimo dokumentas, ir vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, galima daryti išvadą, jog Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano sprendiniai neprivalo atitikti Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano sprendiniams.

9. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija, atstovaujanti trečiajam suinteresuotas asmeniui Šiaulių miesto savivaldybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. T-215 patvirtintas ir galiojantis Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalusis planas parengtas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu ir kitais teritorijų planavimą reglamentuojančiais teisės aktais. Akcentavo, kad Detalusis planas buvo rengiamas, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, planuojamoje teritorijoje dėl objektyvių priežasčių susiformavusią Zoknių gyvenamojo rajono urbanistinę struktūrą, apimančią žemės sklypų išsidėstymą, susisiekimo sistemą ir želdynus, inžinierinės infrastruktūros koridorius bei šios teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį ir geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises.

11. Atsakovas paaiškino, kad viešinant rengiamo Detaliojo plano sprendinius, pareiškėjas 2014 m. lapkričio 11 d. pateikė rašytinus pastebėjimus ir pasiūlymus, į kuriuos planavimo organizatorius 2014 m. lapkričio 28 d. pateikė motyvuotą atsakymą Nr. SG-844. Šį atsakymą pareiškėjas apskundė tuometiniam VTPSĮ Šiaulių skyriui, kuris pripažino, jog pareiškėjo skundas nepagrįstas. Atsakovo teigimu, kadangi pareiškėjas teismine tvarka minėto VTPSĮ Šiaulių skyriaus atsakymo neapskundė, galima daryti išvadą, jog jis sutiko tiek su planavimo organizatoriaus, tiek ir su teritorijų planavimo kontrolę vykdančios institucijos motyvais.

12. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašomu būdu pakeitimai galiojančiame Detaliajame plane negali būti daromi. Paaiškino, kad Zoknių gyvenamajame rajone suformuoti 22 įvairaus dydžio kitos paskirties ir skirtingų naudojimo būdų sklypai, patenkantys į buvusio Zoknių dvaro teritoriją. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. rugsėjo 29 d. raštu užsakė visų žemės sklypų, suformuotų laisvoje valstybinėje žemėje, buvusioje Zoknių dvaro teritorijoje, kadastrinius matavimus, kurie, juos atlikus ir nustatyta tvarka suderinus, buvo perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Šiaulių skyriui. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano sprendiniai privalo atitikti Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalųjį planą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas yra testamentinis O. M., pretendavusios atkurti nuosavybės teises į buvusio Zoknių dvaro žemę, įpėdinis. Paaiškino, kad iki nacionalizacijos O. ir J.  M. valdė Zoknių dvarą su jame

buvusia 35,37 ha ploto žeme. O. M. nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose dalyvavo pareiškėjas, kuris 1999 m. lapkričio 9 d. raštu paprašė parengti išvadą dėl žemės išsikėlimo į kitą vietovę. Tuometinis Šiaulių apskrities administracijos viršininkas O. M. vardu parengė 1999 m. gruodžio 7 d. išvadą Nr. 29-16 dėl valstybės išperkamos 35,0349 ha ploto žemės, kuri perduota tuometiniam Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui. Atsiradus galimybei nuosavybės teises atkurti natūra Šiaulių mieste, pareiškėjas pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-2656 buvo pakeistas Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 7-244,245 nurodytas valstybės išperkamos žemės plotas ir nustatyta, kad jis sudaro 34,6725 ha. Akcentavo, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 27 d. ir 2015 m. vasario 28 d. prašymais pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir prašė už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo patvirtino, kad iki 2015 m. spalio 18 d. liko neįgyvendinta 1999 m. gruodžio 7 d. išvados Nr. 29-16 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 8,8644 ha žemės sklypą, todėl pareiškėjas turi teisę prašyti pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą bei prašyti grąžinti natūra Detaliuoju planu patvirtintus žemės sklypus, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Linorta“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad UAB „Linorta“ priklausantys pastatai stovi sklype Nr. 192, esančiame (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad prieštaravimų Detaliojo plano sprendiniams nereiškė, su žemės sklypo sumažinimu nesutinka, kadangi negalėtų vykdyti savo ūkinės veiklos.

II.

18. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TPl-904-(19.4) panaikinimo, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano dalies „Sprendiniai“ duomenimis, sprendimą rengti Detalųjį planą Šiaulių miesto savivaldybės taryba priėmė 2010 m. spalio 21 d. Detaliojo plano planavimo užduotis patvirtinta Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 11 d. įsakymu, o 2010 m. lapkričio 29 d. išduotas Planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 19.3-89, kuris patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. SVA-TP-31. Savivaldybės administracija, kaip teritorijos planavimo organizatorius, 2012 m. rugsėjo 20 d. parengė atnaujintą Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalųjį planą ir 2015 m. birželio 29 d. tuometiniam VTPSĮ Šiaulių skyriui pateikė prašymą jį patikrinti. VTPSĮ Šiaulių skyrius patikrino Detaliojo plano projektą ir, nenustatęs rengimo procedūrų pažeidimų bei konstatavęs, kad jis atitinka teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, reikalavimus, 2015 m. liepos 24 d. parengė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-904-(194), kuriame davė išvadą „Pritarti teikimui tvirtinti“. Šiaulių miesto savivaldybės taryba, atsižvelgusi į 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-904-(19.4), 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. T-215 „Dėl Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalųjį planą, kuris 2015 m. rugsėjo 22 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre (toliau – ir Teritorijų planavimo dokumentų registras).

20. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. birželio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo ginčo, taikoma Teritorijų planavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 patvirtinto Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.

21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžia valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą vykdančio viešojo administravimo subjekto aktą, parengtą atliekant teritorijos detaliojo planavimo procedūrą, kuriuo dėl patikrinto dokumento duota teigiama išvada. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas yra tarpinis dokumentas planavimo procese, kuris nėra galutinis ir jokių materialinio pobūdžio teisinių pasekmių nesukelia, o juo priimta teigiama išvada yra rekomendacinio pobūdžio. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad administraciniame teisme skundas dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TPl-904-(19.4), kuriame tuometinis VTPSĮ Šiaulių skyrius davė teigiamą išvadą dėl Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano, negalėjo būti priimtas nagrinėti.

22. Nustatęs, kad administraciniame teisme priimtas skundo nagrinėti reikalavimas dėl teisinių pasekmių nesukeliančio

dokumento, teismas administracinės bylos dalį dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TPl-904-(19.4) panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.).

23. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas VTPSĮ Šiaulių skyriaus 2015 m. vasario 6 d. rašto Nr. 2D-1889-(19.2) „Dėl 2014 m. gruodžio 8 d. prašymo nagrinėjimo“, kuris vertintinas kaip valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos motyvuotas atsakymas į pareiškėjo skundą dėl Zoknių gyvenamojo rajono detaliojo plano sprendinių, įstatymų nustatyta tvarka neapskundė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Savivaldybės administracija pagrįstai vertino, jog per Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje nurodytą terminą skundų dėl valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos motyvuoto atsakymo nebuvo gauta, dėl ko turėjo teisę 2015 m. birželio 29 d. pateikti prašymą patikrinti Detaliojo plano projektą.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybai 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. T-215 patvirtinus Detalųjį planą, sprendimą nustatyta tvarka paskelbus, o nurodytą Detalųjį planą įregistravus Teritorijų planavimo dokumentų registre, detaliojo teritorijos planavimo dokumento sprendiniai įsigaliojo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo planavimo procesas yra baigtas ir į jį atsakovas VTPSĮ Šiaulių departamentas pareiškėjo prašomu būdu įsiterpti teisės aktais suteiktų įgaliojimų neturi. Teismas vertino, kad ginčo nagrinėjimo metu VTPSĮ Šiaulių departamento, kaip teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos, kompetenciją apibrėžė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija) bei Teritorijų planavimo įstatymo (2016 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. XII-2359 redakcija) 49 straipsnio 3 dalis, todėl nagrinėjamas ginčas su VTPSĮ Šiaulių departamento nurodytuose teisės aktuose nustatytos kompetencijos įgyvendinimu nėra susijęs. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad skundo reikalavimas dėl atsakovo VTPSĮ Šiaulių departamento įpareigojimo pateikti pareiškėjui nurodyto turinio naują teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą yra nepagrįstas teisės normomis, todėl atmestinas.

25. Atmetęs skundo reikalavimą dėl atsakovo VTPSĮ Šiaulių departamento įpareigojimo pateikti pareiškėjui nurodyto turinio naują teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip išvestinius skundo reikalavimus dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ar kitą nustatytą teismo terminą suformuoti nuosavybės teise priklausiusiame Zoknių dvaro žemės sklype žemės sklypus Lietuvos koordinačių sistemos (LKS94) ar kitais koordinačių kampais, artimais pareiškėjo nurodytiems, bei pakeisti naujai suprojektuoto sklypo Nr. 183 paskirtos teritorijos naudojimo būdą, nuosavybės teise priklausiusiame Zoknių dvaro žemės sklype, iš „R“ į „K/V/Il“.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo, Savivaldybės administracijos, VTPSĮ Šiaulių departamento pateiktais duomenimis nustatė, kad vykdant Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano sprendinių viešinimo procedūras, pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 20 d. pateikė raštą „Esminiai pastebėjimai“, kuriame išdėstė savo pasiūlymus dėl minėto specialiojo plano. Pareiškėjui buvo atsakyta specialiojo planavimo organizatoriaus įgalioto asmens parengtu 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. VLN-SMSA-TR-SP/56 „Dėl Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano“, tačiau pareiškėjas šio specialiojo planavimo organizatoriaus įgalioto asmens raštiško atsakymo Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio nustatyta tvarka valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai neapskundė. Kadangi Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialusis planas buvo patvirtintas Šiaulių mieto savivaldybės tarybos sprendimu ir įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, teismas sprendė, kad VTPSĮ Šiaulių departamentas neturi teisės aktais suteiktų įgaliojimų pasibaigusioje teritorijos specialiojo planavimo procedūroje atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas pateikti naują teritorijos planavimo dokumento patikrinimo aktą nevertintinas kaip Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatytas skundas. Dėl šios priežasties teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VTPSĮ Šiaulių departamentą pateikti naują teritorijos planavimo dokumento patikrinimo aktą, kuriame būtų nurodyta, jog būtina atlikti planavimo dokumentų pakeitimus taip, kad Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano planuojami inžinerinės infrastruktūros žemės sklypai, kurių Nr. S0438, Nr. S0337, Nr. S1231, Nr. S0706, Nr. S7036, Nr. S0327 ir Nr. S0103, atitiktų patikslintus Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano sprendinius, suprojektuojant sklypus Nr. 73, Nr. 75, Nr. 219, Nr. 234, Nr. 216 pareiškėjo nurodytais ar artimais Lietuvos koordinačių sistemos (LKS94) ar kitais koordinačių kampais.

III.

27. Pareiškėjas V. J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžinti nagrinėti iš naujo.

28. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, dėl ko neužtikrino tinkamo teismo proceso ir priėmė šališką, neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

29. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį, spręsdamas, jog Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TPl-904-(19.4) panaikinimas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Pažymi, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 5 dalies, 6 straipsnio 7, 8 ir 10 dalių, 25 straipsnio 11 dalies normų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog patikrinimo aktas gali būti skundžiamas, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino minėto įstatymo nuostatas. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad VTPSĮ Šiaulių skyrius 2015 m. liepos 30 d. rašte Nr. 2D-112536-(19.2) nurodė, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atliko patikrinimą ir pritarė teikimui tvirtinti Detalųjį planą, todėl mano, kad jis turėjo teisę minėtą raštą apskųsti ABTĮ nustatyta tvarka. Pabrėžia, kad skundas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi priimtas nagrinėti, todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs nagrinėti šią administracinę bylą ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, neturėjo kompetencijos kvestionuoti minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį. Tvirtina, kad Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPl-904-(19.4) jam sukėlė konkrečias teisines pasekmes, todėl jis gali būti skundžiamas kaip norminis aktas.

30. Pareiškėjo nuomone, VTPSĮ Šiaulių skyriaus 2015 m. liepos 24 d. išvada dėl Detaliojo plano tvirtinimo privalėjo būti neigiama, nes sargybos namelis ir įrengti komunikacijų tinklai pastatyti pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas mano, kad Detalusis planas privalėjo būti patikslintas, o Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPl-904-(19.4) panaikintas.

31. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, iš esmės remdamasis tik atsakovų pateiktais įrodymais ir argumentais. Teigia, kad teismas nevertino, jog atsakovai pažeidė jo teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe ir teisę į restituciją natūra neužstatytoje buvusių savininkų O. ir J.  M. turėtos žemės teritorijoje. Pažymi, kad teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo apklausti liudytoja A. Š., taip pat netikrino, ar VTPSĮ Šiaulių skyriaus 2015 m. vasario 6 d. raštas Nr. 2D-1889-(l9.2) „Dėl 2014 m. gruodžio 8 d. prašymo nagrinėjimo“, kaip valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos pateiktas motyvuotas atsakymas, pareiškėjui buvo išsiųstas ir jo gautas. Akcentuoja, kad specialiojo planavimo organizatoriaus įgalioto asmens 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. VLN-SMSA-TR-SP/56 „Dėl Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano“, kaip atsakymas į jo 2015 m. rugpjūčio 18 d. pateiktą raštą „Esminiai pastebėjimai“, buvo parengtas, kai pareiškėjas jau buvo padavęs skundą teismui.

32. Atsakovas Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde netiksliai nurodo kai kurias bylos aplinkybes, kadangi VTPSĮ Šiaulių skyriaus 2015 m. liepos 30 d. rašto Nr. 2D-11236-(19.2.) jis teismui neskundė, o savo skundais teismo prašė panaikinti ne minėtą raštą, tačiau 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-904-(19.4). Pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas buvo priimti, tačiau šios nutarties dalies nei atsakovai, nei tretieji suinteresuoti asmenys negalėjo apskųsti, kadangi minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog tik nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiama.

34. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Teritorijų planavimo įstatymo normas ir, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagrįstai nusprendė, jog teisme skundas dėl patikrinimo akto, kuriame tuometinis VTPSĮ Šiaulių skyrius davė teigiamą išvadą dėl Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano, negalėjo būti priimtas nagrinėti, o nustatęs, kad teisme buvo priimtas skundo reikalavimas dėl teisinių pasekmių nesukeliančio dokumento, pagrįstai ir teisėtai bylos dalį dėl 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TP1-904-(19.4) panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai.

35. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovai pažeidė jo teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe ir pažeidė jo teisę į restituciją natūra neužstatytoje buvusioje O. ir J.  M. nuosavybėje Zokniuose, kadangi pareiškėjas niekada nebuvo nacionalizuotos žemės nurodytoje vietoje savininku. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padaryta išvada, jog Detaliojo plano sprendiniai, susiję su žemės sklypais, suformuotais grąžinti natūra atkuriant nuosavybės teises, bylos nagrinėjimo metu buvo įgyvendinti.

36. Atsakovas pažymi, kad komunikacijos tinklų ir sargybos namelio statybos teisėtumo klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti keliamas apeliaciniame procese. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiai dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo ir minėtus teiginius vertina kaip subjektyvią pareiškėjo nuomonę.

37. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija, atstovaujanti trečiajam suinteresuotas asmeniui Šiaulių miesto savivaldybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo

2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.38. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas VTPSĮ Šiaulių skyriaus 2015 m. liepos 30 d. rašto Nr. 2D-11236-(19.2.) teismui

neskundė, tačiau jis ginčijo 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-904-(19.4). Pažymi, kad nei atsakovai, nei tretieji suinteresuoti asmenys negalėjo skųsti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria išspręstas pareiškėjo skundo priėmimo klausimas.

39. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundimu nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-904-(19.4).

40. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįsti, teismas nagrinėdamas bylą procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai dėl sargo namelio ir komunikacijos tinklų įrengimo nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, apeliaciniame skunde pareiškėjas neturi teisės teikti tokių argumentų ir jais grįsti prašymą dėl pirmosios instancijos teismo pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais.

43. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano sprendinių neginčijo, neprašė jų panaikinti, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą VTPSĮ Šiaulių departamentą teikti kokias nors naujas išvadas, esant jau patvirtintam specialiajam planui.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog atsakovai pažeidė pareiškėjo teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe ir teisę į restituciją natūra neužstatytoje buvusių savininkų O. ir J. M. turėtos žemės teritorijoje. Pažymi, kad pareiškėjui buvo siūlomi nuosavybės teisių atkūrimui neužstatyti (iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų O. ir J. M. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje) žemės sklypai, kurie patvirtintu Zoknių gyvenamojo rajono Šiaulių mieste detaliuoju planu nebepriskiriami valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžinami natūra.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Linorta“ atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados yra išsamios, logiškos ir pagrįstos, todėl skundžiamas sprendimas teisėtas ir paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

47. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TPl-904-(19.4) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimų – įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą pateikti naują išvadą, nurodant, kad būtina atlikti planavimo dokumentų pakeitimus taip, jog žemės sklypai būtų suprojektuoti pareiškėjo nurodytos formos, dydžio ir būtų pakeistas vieno sklypo naudojimo būdas; įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ar kitą nustatytą teismo terminą suprojektuoti pareiškėjo nurodytos formos ir dydžio žemės sklypus nuosavybės teise priklausiusiame Zoknių dvaro žemės sklype (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui kartografinėje medžiagoje pažymėtame kaip buvusio dvaro teritorijoje) ir pakeisti vieno sklypo naudojimo būdą; įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą pateikti naują išvadą, nurodant, kad būtina atlikti planavimo dokumentų pakeitimus taip, jog Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano planuojami inžinerinės infrastruktūros žemės sklypai, kurių Nr. S0438, Nr. S0337, Nr. S1231, Nr. S0706, Nr. S7036, Nr. S0327 ir Nr. S0103, atitiktų patikslintus Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano sprendinius, pagal kuriuos, sklypai suprojektuoti pareiškėjo nurodyto dydžio ir formos – pagrįstumo.

48. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d.

sprendimas Nr. T-215 „Dėl Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalusis planas, kurio rengimo procedūroje priimtas ginčijamas 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPl-904-(19.4), ir 2015 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. T-268, kuriuo patvirtintas Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialusis planas, kuris pripažintas Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi, yra nustatyta tvarka paskelbti, o Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detalusis planas ir Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialusis planas – įregistruoti Teritorijų planavimo dokumentų registre, bylą pagal pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TPl-904-(19.4) panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.), o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

49. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas savo nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPl-904-(19.4) gali būti skundžiamas teismui, o Inspekcija, teisės aktais įpareigota užtikrinti, jog teritorijų planavimo dokumentai neprieštarautų įstatymams, kitiems teisės aktams, to nepadarė.

50. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

51. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

52. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, kurios taikomos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. T-215 „Dėl Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliojo plano ir 2015 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. T-268 patvirtinto Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiojo plano rengimui, derinimui, tikrinimui ir tvirtinimui (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 str. 1 d.), specialiųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis įstatymas, atitinkamą veiklą reglamentuojantys įstatymai ir specialiųjų planų rengimo taisyklės (TPĮ 18 str. 1 d.). Detaliųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis įstatymas ir Aplinkos ministerijos patvirtintos detaliųjų planų rengimo taisyklės (TPĮ 26 str. 1 d.). Rajono ir vietovės lygmens specialusis planas patvirtinamas arba motyvuotai nepatvirtinamas per 20 darbo dienų nuo specialiojo teritorijų planavimo organizatoriaus prašymo specialųjį planą tvirtinančiai institucijai pateikimo dienos (TPĮ 18 str. 1 d.). Detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Detalusis planas patvirtinamas ar motyvuotai nepatvirtinamas per 20 darbo dienų nuo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos (TPĮ 26 str. 4 d.). Minėti teritorijų planavimo dokumentai – specialusis planas ir detalusis planas – tvirtinti neteikiami, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl jų (specialiojo plano ar detaliojo plano) tvirtinimo yra neigiama (TPĮ 18 str. 5 d. ir 26 str. 5 d.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant ir taikant iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, teritorijų planavimo dokumentų tikrinimas yra bendrojo teritorijų planavimo proceso dalis (baigiamasis etapas), reikšminga tolesnei planavimo procedūros eigai. Tai reiškia, kad bendrojo planavimo dokumento tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje yra vientiso bendrojo teritorijų planavimo dokumento rengimo sudėtinė dalis, todėl atskiras savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto panaikinimo negali būti reiškiamas (žr. 2010 m. kovo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-683/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateiktu skundu ginčijamas 2015 m. liepos 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPl-904-(19.4) yra tarpinis dokumentas teritorijų planavimo procese, kuris jam jokių materialinio pobūdžio teisinių pasekmių nesukelia, yra pagrįsta, todėl procesinis sprendimas bylą

šioje dalyje nutraukti kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai yra teisėtas ir pagrįstas.53. Minėtiems teritorijų planavimo dokumentams, t. y. Zoknių gyvenamojo rajono Šiauliuose detaliajam planui ir

Transporto organizavimo Šiaulių mieste specialiajam planui, esant patvirtintiems ir galiojantiems, pareiškėjo reikalavimai įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą pateikti naujas išvadas, nurodant, kad būtina atlikti jo nurodytus šių teritorijų planavimo dokumentų pakeitimus, o Šiaulių miesto savivaldybės administraciją – suprojektuoti pareiškėjo nurodytos formos ir dydžio žemės sklypus nuosavybės teise priklausiusiame Zoknių dvaro žemės sklype (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui kartografinėje medžiagoje pažymėtame kaip buvusio dvaro teritorijoje) ir pakeisti vieno sklypo naudojimo būdą, pagrįstai netenkinti: tiek specialiojo teritorijų planavimo, tiek detaliojo teritorijų planavimo procesą sudaro atskiri etapai: parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas (TPĮ 17 str. 1 d., 25 str. 1 d.). Teritorijų planavimo dokumento tikrinimas, vykdomas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, teikiančioje išvadą dėl jų (specialiojo plano ar detaliojo plano) tvirtinimo, yra atliekamas iki teritorijų planavimo dokumento teikimo tvirtinti (TPĮ 17 str. 5 d., 18 str. 5 d., 25 str. 5 d., 26 str. 5 d., 27 str. 1 ir 2 d., 34-35 str.). Kadangi teisės aktai, o taip pat – ir pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, nenumato, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija galėtų teikti naują išvadą dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo po jo patvirtinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimų; netenkinus pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VTPSĮ Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą pateikti naujas išvadas, nurodant, kad būtina atlikti jo nurodytus teritorijų planavimo dokumentų pakeitimus, nebuvo pagrindo tenkinti ir jo reikalavimo Šiaulių miesto savivaldybės administracijai suprojektuoti pareiškėjo nurodytos formos ir dydžio žemės sklypus ir pakeisti vieno sklypo naudojimo būdą, kadangi tokio reikalavimo tenkinimas buvo siejamas su reikalavimų dėl teritorijų planavimo dokumentų pakeitimų tenkinimu, joks savarankiškas tokio reikalavimo pagrindimas nėra nurodytas.

54. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo teisės ginti savo galimai pažeistas teises ar teisėtus interesus ribojimo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese nėra pagrįsti, kadangi byloje nagrinėti pareiškėjo reikalavimai dėl įpareigojimo priimti sprendimus teritorijų planavimo procesuose, kurie yra baigti, dėl ko jų atskiruose etapuose priimtų sprendimų keitimas nėra galimas, o ne dėl minėtų teritorijų planavimo dokumentų panaikinimo ar pakeitimo.

55. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (dėl atsisakymo apklausti liudytoją, dėl jo teiktų dokumentų vertinimo ir t. t.) nagrinėjamo ginčo kontekste nėra teisiškai reikšmingi, kadangi nesudarė ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo byloje pareikštų ir teismo priimtų nagrinėti reikalavimų pagrįstumo.

56. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs bei taikęs materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, dėl ko Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. K. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01400 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. eA-3089-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05108-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 48; 53.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Auditorių profesinės bendrijos“ ir A. K. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Auditorių profesinė bendrija“ ir A. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Auditorių profesinė bendrija“ ir A. K. skundą patenkino ir panaikino Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“.

III.

4. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

5. Atsakovas Tarnyba 2018 m. gruodžio 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė taikos sutartį ir prašo teismo ją patvirtinti bei administracinę bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

6. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taikos sutartį, kurią prašo patvirtinti ir nutraukti šią administracinę bylą.

7. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis.

8. Šių proceso taisyklių kontekste įvertinusi ginčo šalių pateiktos taikos sutarties tekstą ir joje aptartas sąlygas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ji išreiškia tiek pareiškėjų, tiek ir atsakovo valią taikiai išspręsti nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taikos sutartyje nurodyta, kad šalys patvirtina, jog joms yra žinomos procesinės taikos sutarties patvirtinimo pasekmės.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad egzistuoja teisinės sąlygos patvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį bei bylą nutraukti (ABTĮ 103 str. 5 p.).

10. ABTĮ 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nutartimi patvirtina ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio. Bylos duomenimis nustatyta, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjai, teikdami skundą ir apeliacinį skundą, buvo sumokėję žyminį mokestį: UAB „Auditorių profesinė bendrija“ sumokėjo 21 Eur už skundą (I t., b. l. 232) ir 11 Eur už apeliacinį skundą (IV t., b. l. 145). Atsižvelgiant į tai, jog teismui pateikta pareiškėjų ir atsakovo sudaryta taikos sutartis, kurią teismas tvirtina šia nutartimi, UAB „Auditorių profesinė bendrija“ grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 16 Eur (ABTĮ 38 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 2 dalimi, 51 straipsniu, 103 straipsnio 5 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Patvirtinti apeliacinės instancijos teismui pateiktą pareiškėjų A. K. bei uždarosios akcinės bendrovės „Auditorių profesinė bendrija“ ir atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sudarytą tokio turinio taikos sutartį:

„1. Atsakovas atlygina pusę pareiškėjui patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai šioje administracinėje byloje  – 3 500 Eur (trys tūkstančiai penki šimtai eurų).

2. Pareiškėjai nereiškia reikalavimų dėl turtinės ar neturtinės žalos, kuri galėjo ar galėtų atsirasti kaip skundžiamo 2015 m. rugsėjo 29 d. Audito ir apskaitos tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ vykdymo pasekmė, atlyginimo.

3. Šalys pareiškia, kad po šios Sutarties patvirtinimo teisme jokių pretenzijų dėl ginčo, kilusio Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-3258-1063/2018, viena kitai nebeturės ir laikys, kad ginčą yra išsprendusios taikiai.

4. Šalys pareiškia, kad ši Taikos sutartis sudaryta laisva valia, taip pat patvirtina, kad nėra jokių priežasčių, kurios darytų šią Taikos sutartį neteisėta ar negaliojančia.

5. Šalys patvirtina, kad turi visas reikalingas teises, įgaliojimus, sutikimus bei nutarimus, kurie yra būtini Sutarties sudarymui ir Šalių įsipareigojimams pagal šią Sutartį vykdyti.

6. Šalys patvirtina, kad joms yra žinomos taikos sutarties sudarymo, patvirtinimo ir negaliojimo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.983, 6.984, 6.985 bei 6.986 straipsniuose. Taip pat Šalys patvirtina, kad joms yra žinomos procesinės taikos sutarties patvirtinimo pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51, 103 straipsniuose.

7. Sutartis yra sudaryta 3 (trimis) vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais, kurių po vieną tenka Sutarties Šalims, trečiasis egzempliorius – Taikos sutartį tvirtinsiančiam teismui.

8. Šalys pareiškia, kad sutartį perskaitė, suprato jos prasmę ir pasirašo kaip dokumentą, atitinkantį Šalių valią <…>“.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti.Administracinę bylą nutraukti.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Auditorių profesinė bendrija“ 16 Eur (šešiolika eurų) sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01413 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. eA-131-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00424-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 29.3; 29.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą pareiškėjui A. M., atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 3R-8 (AG-374/03-2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir palikti galioti Agentūros 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. KV-1776-(10.6.1E) „Dėl paramos neskyrimo“ (toliau – ir Agentūros sprendimas).

2. Agentūra nurodė, kad pareiškėjas pateikė 2015 m. gruodžio 18 d. paraišką Nr. 19JU-KV-15-2-07684-PR001 (toliau – ir Paraiška) paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ (toliau – ir Priemonė) gauti. Paraiška neatitiko Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-211 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17.28 punkto, kadangi žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), kuriam prašoma parama, iki 2015 m. gegužės 21 d. buvo įtrauktas į R. Ž. valdą, kuriai buvo suteikta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, o R. Ž. vykdomo projekto pagal minėtą programos priemonę kontrolės laikotarpis pareiškėjui teikiant Paraišką dar nebuvo pasibaigęs – pasibaigė tik 2016 m.

birželio 15 d. Atsakovas pabrėžė, kad 17.28 punktas užtikrina, jog tas pats sklypas, kuriame vykdomam projektui taikomas priežiūros laikotarpis, paramą gautų tik vieną kartą ir antrą kartą tokiam sklypui gauti paramą būtų galima tik po pirmojo projekto, pagal kurį sklypui buvo gauta parama, priežiūros laikotarpio pasibaigimo, t. y. tam, kad parama nebūtų suteikiama kelis kartus už tą patį plotą. Todėl, atsižvelgiant į Taisyklių 56.1.2 punktą, parama pareiškėjui pagal Paraišką negali būti skiriama. Komisija visiškai neatsižvelgė į tai, kad Agentūra tikrina, ar sklypas buvo įtrauktas į kito asmens valdą jam teikiant paraišką pagal investicinę priemonę ir į tai, kad jeigu kontrolės laikotarpis nepasibaigęs, tai parama negali būti skiriama.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu prašė atsakovo Agentūros skundą tenkinti. Iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir Agentūra skunde.

4. Pareiškėjas atsiliepimu prašė atsakovo Agentūros skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Pareiškėjas nurodė, kad Sklypą įsigijo ne iš valdos, kuriai buvo skirta parama ir kuriai buvo dar nepasibaigęs

kontrolės laikotarpis, o iš ūkininko R. K., kuris ne tik kad nebuvo gavęs paramos Sklypui, bet nebuvo iš viso įtraukęs Sklypo į savo valdą. Todėl nagrinėjamu atveju Taisyklių 17.28 punktas netaikytinas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu atsakovo Agentūros skundą atmetė.7. Teismas pažymėjo, kad Komisijos sprendimu buvo panaikintas Agentūros sprendimas, Agentūra įpareigota įvertinti

pareiškėjo Paraišką pakartotinai ir priimti dėl jos teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.8. Teismo vertinimu, esminis Įgyvendinimo taisyklių 17.28 punkto reikalavimas yra tas, kad įgyjamas žemės sklypas

nebūtų įtrauktas į valdą, kurioje vykdomam projektui dar nėra pasibaigęs kontrolės laikotarpis. Pareiškėjui Sklypą 2015  m. gruodžio 10 d. padovanojo R. K.. Iš Redo K. S. nuomojosi R. Ž. (nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. gruodžio 7 d.). Sklypas iki 2015 m. gegužės 21 d. buvo įtrauktas į R. Ž. valdą. Taigi, kaip pagrįstai nurodė Komisija, nuo 2015 m. gegužės 21 d. Sklypas jau nepriklausė R. Ž. valdai, o pareiškėjas Sklypą įsigijo 2015 m. gruodžio 10 d. ne iš paramą gavusios valdos. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, darė išvadą, kad Agentūra nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Taisyklių 17.28 punktą, dėl to Komisija pagrįstai ir teisėtai panaikino Agentūros sprendimą. Teismas sutiko su Komisijos argumentais, kad tos aplinkybės, jog pareiškėjas įgijo Sklypą ne iš valdos, neįvertino ir Ministerija, kuri nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Agentūros sprendimo ir nurodė, kad Agentūros sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi Komisija pagrįstai panaikino ir Ministerijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 3JN-1348(8.1) (toliau – ir Ministerijos sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Todėl teismas pripažino, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to nėra pagrindo jį panaikinti.

III.

9. Atsakovas Agentūra padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Agentūros skundą tenkinti.

10. Agentūra nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino Taisyklių nuostatas, neįvertino visų ginčui aktualių aplinkybių, todėl sprendimas naikintinas. Taisyklių 17.28 punkte aiškiai nustatyta, kad pareiškėjas įsikūrimo metu iki paramos paraiškos pateikimo dienos nuosavybės teise gali įgyti sklypus iš valdos, kuriai buvo skirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos arba Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos investicines priemones, tačiau tik tuo atveju, jei jau pasibaigęs projekto kontrolės laikotarpis. R.  Ž. Sklypą buvo įtraukęs į valdą ir jo projektui dar nebuvo pasibaigęs kontrolės laikotarpis. R. Ž. projekto priežiūros laikotarpis baigėsi tik 2016 m. birželio 15 d. Todėl, vadovaujantis Taisyklių 56.1.2 punktu, pareiškėjo Paraiška yra netinkama gauti paramą, nes neatitinka Taisyklių 17.28 punkte minėto nustatyto reikalavimo, kad kontrolės laikotarpis paraiškos pateikimo dieną būtų pasibaigęs.

11. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde Komisijai ir atsiliepime į atsakovo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta parama pagal Priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Atsakovas apeliaciniu skundu skundžia Komisijos sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriais konstatuota, kad ginčijamas Agentūros sprendimas dėl paramos pareiškėjui neskyrimo ir Ministerijos sprendimas, kuriuo minėtas Agentūros sprendimas paliktas nepakeistas, yra neteisėti ir nepagrįsti, dėl to naikintini.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo Sklypas, kuriam paramą pagal Priemonę jis siekia gauti, iki 2015 m. gegužės 21 d. buvo įtrauktas į R. Ž. valdą, kuriai buvo skirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ (Komisijos b. l. 137–156, 177). Projekto, iš kurio R. Ž. gavo minėtą paramą, kontrolės laikotarpis baigėsi 2016 m. birželio 15 d. (Komisijos b. l. 193, 205). Pats pareiškėjas Paraišką paramai pagal Priemonę gauti pateikė 2015 m. gruodžio 18 d. (Komisijos b. l. 40–55), t. y. tuomet, kai dar R. Ž. vykdyto projekto kontrolės laikotarpis valdai, į kurią pateko ir Sklypas, dar nebuvo pasibaigęs.

16. Tiek Komisija, tiek teismas sprendimais pripažino Agentūros sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, konstatavę, jog atsakovas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo Sklypas neatitinka Taisyklių 17.28 punkto, kadangi Taisyklių 17.28 punktas šiuo atveju negali būti taikomas, nes pareiškėjas Sklypą įsigijo ne iš valdos, t. y. 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui perleistas Sklypas nebepriklausė valdai, kuriai buvo skirta parama.

17. Taisyklių 17.28 punkte (2015 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. 3D-783 redakcija) nustatyta, kad pareiškėjas įsikūrimo metu nuosavybės teise gali įgyti sklypus iš valdos, kuriai buvo skirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos arba Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos investicines priemones, tačiau tik tuo atveju, jei jau pasibaigęs projekto kontrolės laikotarpis.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-91-662/2018 pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog Taisyklės nustato tik tai, kad žemės sklypas įsikūrimo metu negali priklausyti valdai, kuriai buvo skirta parama; Taisyklių 17.28 punkte akcentuojamas projekto kontrolės laikotarpis; taigi yra svarbu ne tik tai, kad žemės sklypas jo įsigijimo metu nepriklausytų valdai, kuriai buvo skirta parama, bet ir tai, kad jeigu parama buvo skirta, projekto kontrolės laikotarpis jau būtų pasibaigęs; atsižvelgiant į tai, nėra reikšminga pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog žemės sklypas jo įsigijimo metu nebepriklausė valdai, kuriai buvo skirta parama; paraiškos pateikimo dieną projekto žemės valdai, į kurią pateko ir žemės sklypas, kontrolės laikotarpis dar nebuvo pasibaigęs, dėl to Taisyklių 17.28 punkto nuostata buvo pažeista.

19. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

20. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis Teismų įstatymo ir ABTĮ nuostatomis, įvertinusi šios bylos aplinkybes, kurios iš esmės panašios į minėtos administracinės bylos Nr. eA-91-662/2018 aplinkybes, neturi pagrindo nukrypti ir nesivadovauti minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartyje pateiktu Taisyklių 17.28 punkto taikymo išaiškinimu. Atsižvelgiant tai, nepaisant to, kad pareiškėjas įsigijo Sklypą, kuomet jis nebepriklausė R. Ž. valdai, kuriai buvo skirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos investicinę priemonę, tačiau nustačius, kad projekto kontrolės laikotarpis minėtai valdai dar nebuvo pasibaigęs pareiškėjui įsigyjant Sklypą ir pateikiant dėl jo Paraišką paramai gauti, pripažintina, kad pareiškėjo Sklypas neatitinka Taisyklių 17.28 punkto reikalavimų.

21. Įgyvendinimo taisyklių 56.1.2 punkte nustatyta, kad parama neteikiama, jei pareiškėjas įsikūrimo metu nuosavybės teise įgyja sklypus iš valdos, kuriai jau buvo skirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos arba Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos investicines priemones, jei dar nepasibaigęs projekto kontrolės laikotarpis.

22. Įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Taisyklių 17.28 ir 56.1.2 punktais, ir nusprendė neteikti paramos pareiškėjui. Atitinkamai Ministerija sprendimu neturėjo pagrindo Agentūros sprendimą panaikinti, o Komisija, panaikindama minėtus Agentūros ir Ministerijos sprendimus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Agentūros ir Ministerijos sprendimus neteisėtais ir pagrįstais, o Komisijos sprendimą teisėtu ir pagrįstu, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir neteisingai taikė teisės normas, dėl to atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas teismo

sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą tenkinti ir panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 3R-8 (AG-374/03-2016) ir Agentūros 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. KV-1776-(10.6.1E) „Dėl paramos neskyrimo“ palikti galioti.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01397 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. A-3079-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03116-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. pareiškimą administracinėje byloje pagal A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo-izoliatoriaus (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies –

priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Pareiškėjas padavė pareiškimą, kuriuo atsisako apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

Apelianto teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareiškimas dėl skundo atsisakymo yra pateiktas laikantis ABTĮ 136 straipsnyje nustatytų reikalavimų, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, atsisakymas priimamas ir apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 136 str. 2 d.). Pareiškėjui išaiškintina, jog, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo A. J. pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo.Nutraukti apeliacinį procesą pagal A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m.

lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01403 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. eA-286-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00155-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.2; 43.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. L. D., J. D., H. G., J. J. (J. J.) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. sausio 13 d. gautas pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro (toliau – ir pareiškėjas, ir prokuroras) pareiškimas, kuriame prašoma:

1.1. panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. cspr1-266 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“;

1.2. įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą atkurti nekilnojamojo turto registro duomenis pagal 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. VILIN (12.5.13)-21697.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Vilniaus apygardos prokuratūroje 2016 m. gruodžio 6 d. buvo gautas H. G. įgalioto asmens 2016 m. lapkričio 30 d. skundas, kuriame nurodoma, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui pripažinus 2008 m. sausio 30 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-207 (toliau – ir Aktas) dalį dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), negaliojančia, pastaroji Nekilnojamojo turto registre 2016 m. liepos 13 d. buvo panaikinta ir po to vėl įregistruota. H. G. prašė Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pasisakyti dėl minėto įrašo ištaisymo arba kreiptis į teismą dėl neteisėto įrašo panaikinimo. Generalinėje prokuratūroje 2017 m. sausio 3 d. gautas H. G. įgalioto asmens skundas, kuriame nurodoma, kad VĮ Registrų centras 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (2.2.4)s-7909 atsisakė tenkinti H. G. 2016 m. lapkričio 30 d. skundą, motyvuodamas tuo, kad Komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimas nėra panaikintas įstatymų nustatyta tvarka; atsižvelgiant į tai Nekilnojamojo turto registre keisti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), duomenis, juos atstatant pagal 2016 m. birželio 22 d. H. G. teritoriniam registratoriui pateiktus dokumentus, nėra jokio teisinio pagrindo. H. G. atkreipė dėmesį, kad D. nugriovė jų savavališkai pastatytą namo dalį valstybinėje žemėje, o Komisija savo sprendimu įregistravo visą neteisėtą statinį, koks jis buvo iki nugriovimo, tai yra, užregistravo dalį jau nugriauto savavališkai pastatyto pastato valstybinėje žemėje, nepaisant to, kad turėjo teismo sprendimą, įpareigojantį įteisinti arba nugriauti šią savavališką statybą. Atsižvelgiant į tai, ji pakartotinai prašė pakeisti minėto nekilnojamojo daikto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir registre.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1506-905/2012, iš dalies tenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies statybą pripažino savavališka, pripažino negaliojančia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Akto dalį, kuria pripažintas tinkamu naudoti gyvenamasis namas 1A1/m. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1005-392/2013 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuo 2016 m. lapkričio 25 d. registruota pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1A1/m, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija (daikto registravimas), įregistravimo pagrindas: 2008 m. sausio 21 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, Aktas. Nekilnojamojo turto registre (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2015 m. liepos 27 d. yra įregistruotas juridinis faktas: įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui; daiktas: pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas: 2012 m. rugsėjo 26 d. apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-1506-905/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-1506-905/2012, 2013 m. balandžio 2 d. apygardos teismo nutartis Nr. 2A-1005-392/2013.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2017 m. sausio 4 d. buvo gautas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. sausio 2 d. raštas Nr. VILIN(12.5.13.)-81, kuriuo informuojama, jog teritorinis registratorius 2016 m. lapkričio 25 d. pakeitė / atstatė archyvinius įrašus Nekilnojamojo turto registre apie nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 80 punktu bei vykdydamas Komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimą. Kartu su minėtu VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. sausio 2 d. raštu buvo pateikta ginčijamo Komisijos sprendimo kopija, todėl pareiškimas administraciniam teismui paduodamas nepraleidus vieno mėnesio termino.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamą sprendimą Komisija motyvavo tuo, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, sprendė klausimą tik dėl Akto pripažinimo negaliojančiu, tačiau visiškai nesprendė ir nepasisakė dėl šio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasekmių taikymo, šiuo atveju – dėl Nekilnojamojo turto registre įrašytų kadastro ir registro duomenų keitimo. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatytu reglamentavimu, teismų praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir priėjo išvadą, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl naikintinas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinus Akto dalį, kuria pripažintas tinkamu naudoti gyvenamasis namas 1A1/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), negaliojančia, pastaroji be jokio teisinio pagrindo 2016 m. lapkričio 25 d. vėl įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tuo buvo pažeisti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Kadangi dokumentas, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota teisė, teismo sprendimu yra panaikintas, turi būti panaikinta ir šio dokumento – administracinio akto – teisinė registracija. Panaikinto administracinio akto teisinė registracija negalima, todėl, šiuo atveju – ją atlikus, ji turi būti panaikinta. Taigi, teritorinis registratorius įpareigotinas atkurti nekilnojamojo turto registro duomenis pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. VILIN (12.5.13)-21697. Situacija, kuomet įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinus dokumentą, pastarasis vėl įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre, yra labai ydinga, daroma žala visuomenei, tai yra šiuo atveju neteisėtu daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimu Nekilnojamojo turto registre realiai pažeidžiamas viešasis interesas.

6. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. civilinėje byloje Nr. 2-1506-

905/2012 pripažino rekonstruoto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybą savavališka, o Akto dalį, kuria pripažintas tinkamu naudoti minimas gyvenamasis namas, negaliojančia. Tačiau pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre atliktos gyvenamojo namo teisinės registracijos / įrašytų registre duomenų teismas nepanaikino. Nagrinėjamu atveju teismas tik įpareigojo P. L. D. ir J. D. per vienerius metus nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, reikalingus gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybai įteisinti, o per teismo nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, savo lėšomis per šešis mėnesius nuo pirmiau nurodyto vienerių metų termino pabaigos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1005-395/2013 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nekilnojamojo turto registre tokio turinio juridinis faktas, kaip turintis įtakos nekilnojamojo daikto, šiuo atveju – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisiniam statusui, H. G. 2015 m. liepos 7 d. prašymu (paslaugų apskaitos sistemoje įformintas 2015 m. liepos 20 d. Nr. 9189138) nuo 2015 m. liepos 27 d. remiantis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2-1506-905/2012, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. papildomu sprendimu (dėl išlaidų priteisimo) Nr. 2-1506/905/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi Nr. 2A-1005-395/2013 yra įregistruotas. Juridinio fakto duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra padaryta juridinio fakto žyma.

8. Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis įtvirtina, jog nekilnojamojo turto registro paskirtis yra oficialios ir patikimos informacijos teikimas visiems suinteresuotiems asmenims. Nekilnojamojo turto registre įrašyti 2008 m. sausio 21 d. kadastrinių matavimų metu užfiksuoti rekonstruoto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duomenys. Kadastriniais matavimais nustatytų duomenų, apibūdinančių kitokius nei 2008 m. sausio 21 d. nustatytus minimo statinio geometrinius parametrus, nėra. Taigi esant šioms aplinkybėms, atstačius Nekilnojamojo turto registre 1999 m. gruodžio 31 d. kadastrinių matavimų metu nustatytus gyvenamojo namo duomenis iš esmės būtų neteisingi nekilnojamąjį daiktą apibūdinantys duomenys, jie neatitiktų 2008 m. sausio 21 d. nustatytų faktinių techninių statinio parametrų.

9. Tretieji suinteresuoti asmenys P. L. D. ir J. D. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje turi būti keliamas klausimas, ar prokuroras gina viešą interesą. Ginant viešąjį interesą, kuris iš esmės sutampa su vieno asmens privačiu interesu, yra pažeidžiami kitų subjektų privatūs interesai. Neabejotinai šis prokuroro pareiškimas, ginant privačių asmenų H. G. ir J. J. interesus, pažeidžia tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintus privačios nuosavybės principus, pamatinius demokratinės valstybės teisingumo principus. Jeigu privatūs asmenys mano, jog yra pažeidžiamos jų teisės, jie gali savo teises ginti įstatymų nustatyta tvarka, kas šiuo metu vyksta bendrosios kompetencijos teismuose pagal šių asmenų iškeltus ieškinius. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai remiasi nurodomomis civilinėmis bylomis, kuriose nekonstatuojama, jog rekonstruoto namo dalis patenka ant valstybei priklausančios žemės (apie 30 cm). P. L. D. ir J. D. buvo įpareigoti pašalinti šiuos pažeidimus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pažeidimus pašalino, Vilniaus miesto savivaldybė išdavė statybą leidžiantį dokumentą, kuris nėra panaikintas iki šiol, todėl Nekilnojamojo turto registro įrašas yra teisėtas. Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl rekonstruoto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalies ant valstybės žemės ieškinį pareiškė prokuroras, gindamas valstybės interesus. Šiame ieškinyje nebuvo reikalavimo pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis. Registro įrašai neteisėtai buvo panaikinti būtent H. G. 2016 m. birželio 22 d. prašymu, nors statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas 2016 m. vasario 22 d., t. y. nugriovus rekonstruoto namo dalį, kuri buvo ant valstybei priklausančios žemės. H. G. teikiant šį prašymą Nekilnojamojo turto registratoriui, visi prokuroro pareiškime (skunde) nurodyti teismų sprendimuose reikalavimai buvo įvykdyti. Registrų tvarkytojui teismas iki šiol nėra pateikęs jokios informacijos, jog turi būti pakeisti Nekilnojamojo turto registro įrašai. Tokio sprendimo teismas negalėjo priimti, kadangi suteikė galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą 2008 m. atliktai faktinei namo rekonstrukcijai. Būtent tokiais pagrindais ir buvo panaikintas teritorinio registratoriaus pakeistas Nekilnojamojo daikto įrašas ir kurį centrinis registratorius pakeitė ir šio subjekto priimtas aktas skundžiamas šioje byloje. H. G. prašymu, namo bendrasavininkams nežinant, Nekilnojamojo turto registro duomenys buvo pakeisti 2016 m. liepos 14, t. y. praėjus pusmečiui po statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Tai, kad 2016 m. vasario 22 d. išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kuris yra galiojantis iki šiol ir kurio pagrindu pastato teisinė registracija yra teisinga, prokuroras net neužsimena.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo prokuroro pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilęs dėl Komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. cspr1-266 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ bei įpareigojimo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą atkurti nekilnojamojo turto registro duomenis pagal 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. VILIN (12.5.13)-21697, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Teismas pažymėjo, kad į šios bylos nagrinėjimo ribas nepatenka gyvenamojo namo ir (arba) žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčių tarpusavio santykiai (pavyzdžiui, dėl nuosavybės teisės dalių į namą ir (arba) žemės sklypą ir pan.). Nagrinėjamos bylos ribas apima tik aplinkybės, susijusios su Nekilnojamojo turto registre įregistruotu administraciniu aktu, kuris iš dalies panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Dėl to byloje dalyvaujančių asmenų pateikti argumentai ir nurodytos aplinkybės, susijusios su namo ar žemės sklypo bendraturčių tarpusavio santykiais, nagrinėjamos tiek, kiek tai gali būti susiję su pareikšto pareiškimo dalyku ir viešojo intereso gynimu.

14. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1506-905/2012 nusprendė pripažinti negaliojančia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 30 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-207 dalį, kuria pripažintas tinkamu naudoti gyvenamasis namas 1A1/m; pripažinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies dėl rekonstruoto 129,58 kv. m bendro ploto statybą savavališka; įpareigoti P. L. D. ir J. D. per vienerius metus nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, reikalingus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybai įteisinti. Nurodytiems atsakovams per teismo nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, įpareigoti P. L. D. ir J. D. savo lėšomis per šešis mėnesius nuo pirmiau nurodyto vienerių metų termino pabaigos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę. Jeigu P. L. D. ir J. D. nurodytų įpareigojimų neįvykdys, tai, pasibaigus šešių mėnesių terminui savavališkos statybos padarinių šalinimui ir statybvietės sutvarkymui, leisti savavališkos statybos padarinius pašalinti bei statybvietę sutvarkyti P.  L. D. ir J. D. lėšomis. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. papildomu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1506-905/2012 išsprendė bylinėjimo išlaidų klausimą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1005-392/2013 P. L. D. ir J. D. apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo

atmetė ir paliko Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir 2012 m. rugsėjo 27 d. papildomą sprendimą galioti. H. G. 2015 m. liepos 7 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, nurodydama, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1506-905/2012 pripažino statybą savavališka, o aktą, kuriuo remiantis buvo padarytas įrašas registre, pripažino neteisėtu ir panaikintu, todėl prašė atstatyti pakeitimus padarytus šio akto pagrindu arba įregistruoti juridinį faktą. Atsižvelgiant į H.  G. prašymą, Nekilnojamojo turto registre (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2015 m. liepos 27 d. įregistruotas juridinis faktas: įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui; daiktas: pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas: 2012 m. rugsėjo 26 d. apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-1506-905/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-1506-905/2012, 2013 m balandžio 2 d. apygardos teismo nutartis Nr. 2A-1005-392/2013. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. vasario 22 d. išdavė J. D. leidimą rekonstruoti statinį, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). P. L. D. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą panaikinti ar pakeisti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro įrašus, tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2016 m. rugpjūčio 22 d. (dėl padarytos techninės klaidos tikroji dokumento sudarymo data yra 2016 m. rugsėjo 9 d.) sprendimu, įformintu raštu Nr. VILIN (12.5.13)-21697, P. L. D. prašymo netenkino. P. L. D. 2016 m. rugsėjo 19 d. Komisijai apskundė minėtą administracinį aktą, kuri, 2016 m. spalio 24 d. posėdyje išnagrinėjusi P. L. D. skundą, nusprendė panaikinti teritorinio registratoriaus Vilniaus filialo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. VILIN(12.5.13)-21697, ir atstatyti Nekilnojamojo turto registro įraše (Nr. (duomenys neskelbtini)) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, buvusius registre iki H. G. 2016 m. birželio 22 d. prašymo. H. G. įgaliotas asmuo 2016 m. lapkričio 30 d. skundu kreipėsi į Komisiją ir į Generalinę prokuratūrą, prašydamas: 1) Generalinę prokuratūrą pasisakyti dėl skunde nurodyto įrašo ištaisymo arba kreipimosi į teismą dėl neteisėto įrašo panaikinimo; 2) centrinio registratoriaus pakeisti nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre ir registre pagal pateiktus dokumentus. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13)-81 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją, jog teritorinis registratorius 2016 m. lapkričio 25 d. pakeitė / atstatė archyvinius įrašus Nekilnojamojo turto registre apie nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Nuostatų 80 punktu. H. G. įgaliotas asmuo 2017 m. sausio 3 d. skundu kreipėsi į Komisiją, Generalinę prokuratūrą ir Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, prašydamas pakeisti nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre ir registre pagal pateiktus dokumentus. Pareiškėjas, susipažinęs su nurodytais dokumentais, kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

15. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-679/2008, 2004 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, 2007 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-316/2007, 2007 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, 2008 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-857/2008, 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-768/2007 ir konstatavo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika numato prokuroro teisę įstatymų numatytais atvejais kreiptis į teismą su pareiškimu, jog būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ar asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, tačiau nenumato jų teisės kreiptis į teismą, siekiant apginti trečiojo asmens teises ir interesus.

16. Teismas nagrinėjamu atveju nustatė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1506-905/2012 pripažinus Akto dalį, kuria pripažintas tinkamu naudoti gyvenamasis namas 1A1/m, negaliojančiu ir gyvenamojo namo dalį dėl rekonstruoto 129,58 kv. m bendro ploto statybą savavališku, tretieji suinteresuoti asmenys P. L. D. ir J. D. buvo įpareigoti arba parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, reikalingus gyvenamojo statybai įteisinti, arba pašalinti savavališkos statybos padarinius, nugriaunant statinio dalį, kuri buvo pastatyta ant valstybei priklausančios žemės. Minėtoje civilinėje byloje ieškovas prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ieškinio reikalavimo panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašus nekėlė. Šioje byloje viešasis interesas savavališkomis statybomis buvo grindžiamas iš esmės tuo, kad pastatyto namo dalis užima apie 4 kv. m laisvos valstybinės žemės plotą, o viešasis interesas, kurio pažeidimas ieškinyje buvo grindžiamas valstybės institucijos ar pareigūno atliktais teisės aktų pažeidimais, buvo apgintas teismo sprendimu, pripažįstant negaliojančia ginčijamo Akto dalį. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens H.  G. atstovas J. G. patvirtino, jog buvo pašalinti savavališkos statybos padariniai, nugriaunant statinio dalį, kuri buvo pastatyta ant valstybei priklausančios žemės. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. 2016 m. vasario 22 d. J. D. gavo statybą leidžiantį dokumentą. Taigi

tretieji suinteresuoti asmenys P. L. D. ir J. D. įvykdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendime nurodytą įpareigojimą, kadangi statinio dalies ant valstybei priklausančios žemės nėra. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Komisijos sprendimas nebuvo priimtas trečiųjų suinteresuotų asmenų H. G. ir J. J. atžvilgiu, tačiau kaip matyti iš byloje esančių dokumentų H. G. įgaliotas asmuo J. G. su 2016 m. lapkričio 30 d. skundu kreipėsi tiek į Generalinę prokuratūrą, tiek į Komisiją, skunde nurodydamas, kad nesutinka su ginčijamu Komisijos sprendimu. Iš Generalinei prokuratūrai, Komisijai ir Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir VAGK) 2017 m. sausio 3 d. adresuoto skundo matyti, kad VĮ Registrų centras 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (2.2.4)s-7909 atsisakė tenkinti H. G. 2016 m. lapkričio 30 d. skundą. Taigi, teismo teigimu, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad H. G. savo galbūt pažeistas teises, apskųsdama VĮ Registrų centro 2016 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. (2.2.4)s-7909, ginė pati. Nepaisant to, ji dėl savo subjektinių teisių pažeidimo papildomai kreipėsi į pareiškėją. Nors byloje nėra duomenų, jog Komisija yra priėmusi sprendimą dėl VĮ Registrų centro 2016 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. (2.2.4)s-7909 teisėtumo ir pagrįstumo, H. G. vis tiek išlieka teisė VAGK ar administraciniam teismui apskųsti Komisijos sprendimą (pvz., netenkinus H. G. skundo) ar jos veiksmus (atsisakius atlikti Komisijos kompetencijai priskirtus veiksmus ar vilkinus atlikti tokius veiksmus).

17. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo prašymo ginti viešąjį interesą turinį ir atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009; 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542/2013), taip pat į administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 suformuluotą išaiškinimą, pagal kurį ne bet kuris teisės normų pažeidimas savaime lemia viešojo intereso pažeidimą, sprendė, kad pareiškėjas nemotyvavo, kaip minimas teisės normų pažeidimas pažeidė viešąjį interesą. Pareiškėjas rėmėsi bendru taisyklių aiškinimu, neindividualizuodamas konkrečių aplinkybių nagrinėjamos bylos kontekste, taip pat nenurodė, kaip jo pareikšti reikalavimai leistų šį interesą apginti. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas pateikė nemotyvuotą prašymą dėl viešojo intereso gynimo ir neįrodė, jog nagrinėjamoje byloje ginamas viešasis, o ne privatus interesas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pateiktu prašymu prokuroras negina viešojo intereso, o siekia apginti trečiojo asmens subjektyvines teises ir interesus, kuriais nėra ginama vertybė, reikšminga visai visuomenei arba jos daliai, todėl tokiam reikalavimui ginti įstatyminio pagrindo jis neturėjo. Dėl šių aplinkybių reikalavimai panaikinti Komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. cspr1-266 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą atkurti nekilnojamojo turto registro duomenis pagal 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. VILIN (12.5.13)-21697, netenkinti ir pareiškimas atmestas.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančių, o teisių išviešinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas ir pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3322-340/2015). Komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. cspr1-266 priimtas pažeidžiant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kadangi dokumentas, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota teisė, teismo sprendimu yra panaikintas, turi būti panaikinta ir šio dokumento – administracinio akto – teisinė registracija.

18.2. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Neabejotina, kad viešas interesas yra ir tinkamas viešojo administravimo, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas. Teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, o valstybė turi užtikrinti viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tokia situacija, kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinus dokumentą, pastarasis vėl įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre, yra labai ydinga, daroma žala visuomenei, tai yra šiuo atveju neteisėtu daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimu Nekilnojamojo turto registre realiai pažeidžiamas viešasis interesas, nes gyvenamojo namo dalies statyba – ant valstybinės žemės.

18.3. Pagal šiuo metu esančią gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, šis pastatas yra 300,37 kv. m bendro ploto, taigi, stovintis ir ant valstybinės žemės. Kadangi gyvenamojo namo dalis buvo pastatyta laisvos valstybinės žemės fondo teritorijoje, pripažintina, kad šio pastato dalies statybos teisėtumo įvertinimas, jo nugriovimo klausimo ir teisinės registracijos panaikinimo išsprendimas teisme laikomas viešuoju interesu. Šiuo atveju teismas civilinėje byloje jau nustatė, kad tai yra savavališka statyba, kad namo dalis pastatyta ant valstybinės žemės. Akivaizdu, kad savavališkos statybos neteisėtas įteisinimas valstybinėje žemėje, tai įregistruojant Nekilnojamojo turto registre, sudaro prielaidas savavališkai pastatyto statinio savininkams be teisinio pagrindo naudotis laisvos valstybinės žemės fondo žeme prie šio statinio, taip patenkinti savo asmeninius interesus valstybės turto sąskaita. Kadangi valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota daiktinė teisė į valstybės turtą privatiems asmenims. Tuo neabejotinai yra pažeidžiamas viešasis interesas. Taigi, šioje administracinėje byloje prokuroro pareiškimu prašant panaikinti administracinį aktą ir įpareigoti atkurti registro duomenis, yra ginamas viešasis interesas.

19. Tretieji suinteresuoti asmenys P. L. D. ir J. D. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiami tikrovės neatitinkantys motyvai, jog ginčo rekonstruotas pastatas tebėra ant valstybei priklausančios žemės dalies. Prokuroro prašymu ginami privatūs interesai ir tokia gynyba negali būti pripažinta viešojo intereso gynimu. Apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad 2016 m. lapkričio 25 d. ginčo pastatas vėl buvo įregistruotas, neatitinka tikrovės. Ginčijamu 2016 m. spalio 24 d. registratoriaus aktu buvo atstatytas registro įrašas, kuris buvo panaikintas pagal H. G. prašymą. Atstatant nurodytą registrų įrašą, jau buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, t. y. jie visiškai įvykdė apeliaciniame skunde nurodytus teismų sprendimus. Teisme buvo išsiaiškinta, jog dalį namo, kuris stovėjo ant valstybei priklausančios žemės (apie 4  kv. m.) jie nugriovė, padarė projektą ir tik tada gavo statybą leidžianti dokumentą, kuris yra galiojantis iki šiol, nors H. G. ir šį dokumentą apskundė bendrosios kompetencijos teismui. H. G. ir J. J. buvo žinoma apie atsakovo VĮ Registrų centro priimtus aktus, kurie skundžiami šioje byloje. Jeigu nurodyti tretieji asmenys manė, jog pažeistos jų teisės, pastarieji galėjo patys kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo, nes tai privatus interesas – namo bendrasavininkių ginčas. Todėl šioje byloje įžvelgti viešąjį interesą, kurį gina prokuroras, neįmanoma. Minimi tretieji asmenys tiesiog praleido apskundimo terminą ir pasinaudojo prokuratūra, kaip institucija, ginančia viešąjį interesą, o tai neteisinga kitų asmenų atžvilgiu, juolab, kad ginčas yra tarp namo ir žemės sklypo bendrasavininkų, šiuo metu ginčai dėl pažeistų teisių gynimo valdant bendrosios nuosavybės pagrindais statinius ir/ar žemės sklypą tebevyksta bendrosios kompetencijos teismuose. Atkreipia dėmesį į lai, kad neteisėtai buvo panaikinti registro įrašai, būtent H. G. 2016 m. birželio 22 d. prašymu, nors statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas 2016 m. vasario 22 d., t. y. nugriovus rekonstruoto namo dalį, kuri buvo ant valstybei priklausančios žemės. H. G. teikiant šį prašymą Nekilnojamojo turto registratoriui, visi prokuroro pareiškime nurodyti teismų sprendimuose reikalavimai buvo įvykdyti. Viešojo intereso gynimas, kuomet šis institutas yra naudojamas tik privačių interesų gynimo tikslais, tik supriešina visuomenę, padaro didžiulę žalą subjektams, kurių nuosavybės teisės pažeidžiamos.

21. Tretieji suinteresuoti asmenys J. J. ir H. G. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – apeliacinį skundą tenkinti.

22. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad teismo sprendimu pripažinus aktą neteisėtu, nėra jokio teisinio pagrindo leidžiančio įregistruoti savavališką statybą nekilnojamojo turto registre. Todėl Registrų centro Vilniaus filialas priėmė teisingą sprendimą ir išregistravo neteisėtą statybą, kadangi iš neteisės negali atsirasti teisė. Centrinis registratorius priėmė neteisėtą sprendimą atstatyti įrašą tokį, koks jis buvo iki 2016 m. birželio 22 d. H. G. prašymo, kadangi įrašą atstatė pilna apimtimi, tai yra užregistravo 129 kv. m. neteisėtai rekonstruoto gyvenamojo namo tuo pačiu registruojant 4 kv. m. gyvenamojo namo valstybinėje žemėje, nors fiziškai rekonstruoto namo plotas yra 125 kv. m. Tam, kad įregistruoti esamą situaciją, VĮ Registrų centre yra numatyta visiškai kitokia procedūra, statytojas privalo gauti statybos leidimą, statybos leidimą pateikti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, inspekcija savo ruožtu, jeigu leidimas buvo išduotas teisėtai, patvirtina deklaraciją apie statybos užbaigimą, ir tik tada galima pateikti patvirtintą deklaraciją VĮ Registrų centrui tam, kad galima būtų užregistruoti namo rekonstrukciją. Pabrėžia, kad viešasis interesas buvo pažeistas todėl, jog VĮ Registrų centras įregistravo savavališkai rekonstruotą statinį valstybinėje žemėje. Lietuvos įstatymai užtikrina visiems piliečiams vienodas teises ir pareigas, ir, esant draudimui statyti ir registruoti savavališkus statinius valstybinėje žemėje, leidimas įteisinti tokį statinį vienam iš piliečių pažeidžia kitų piliečių teises ir teisėtus interesus. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra prilyginamas įstatymui, todėl palikus galioti tokį teismo sprendimą yra sudaroma prielaida kitiems piliečiams statyti statinius valstybinėje žemėje ir juos registruoti nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. cspr1-266 teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo P. L. D. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą panaikinti ar pakeisti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro įrašus. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. VILIN (12.5.13)-21697, P. L. D. prašymo netenkino. P. L. D. 2016 m. rugsėjo 19 d. Komisijai apskundė minėtą teritorinio registratoriaus sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi P. L. D. skundą, 2016 m. spalio 24 d. sprendimu nusprendė panaikinti teritorinio registratoriaus Vilniaus filialo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. VILIN(12.5.13)-21697, ir atstatyti nekilnojamojo turto registro įraše (Nr. (duomenys neskelbtini)) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, buvusius registre iki trečiojo suinteresuotojo asmens H. G. 2016 m. birželio 22 d. prašymo.

25. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą gindamas, jo nuomone, pažeistą viešąjį interesą. Jo teigimu, ginčijamas sprendimas yra priimtas pažeidžiant Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas. Be to, pažymėjo, jog situacija, kuomet įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinus dokumentą, pastarasis vėl įregistruojamas nekilnojamojo turto registre, yra labai ydinga, daroma žala visuomenei, tai yra šiuo atveju neteisėtu daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimu nekilnojamojo turto registre realiai pažeidžiamas viešasis interesas, nes dalis įregistruoto nekilnojamojo daikto (gyvenamojo namo) pastatyta ant valstybinės žemės.

26. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 55 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

27. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d.) nustatė, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

28. Identiškos nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2018 m. liepos 1 d. galiojančioje Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XIII-898 redakcija).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl viešojo intereso gynimo iš esmės grindžia tuo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka teisėtumo principo, kuris reikalauja, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

31. Tinkamas teisės normų taikymas viešojo administravimo subjektams priimant administracinius aktus, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažintas gintinu viešojo intereso objektu. Tačiau ne kiekvienas teisės normų netinkamo taikymo atvejis ir ne bet kuris materialinės ar proceso normų pažeidimas lemia viešojo intereso pažeidimą. Skundas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tik tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuoti materialinės ar proceso normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. A14-416/2005; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1292/2009; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-639/2010).

32. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (1 dalis), o Centrinio registratoriaus

priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (2 dalis).33. Pareiškėjas ginčija Centrinio registratoriaus sprendimą, priimtą išnagrinėjus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne

teismo tvarka trečiojo suinteresuoto asmens P. L. D. skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo. Taigi šis ginčijamas Centrinio registratoriaus sprendimas yra susijęs su ikiteismine tvarka išnagrinėto ginčo šalių bei kitų asmenų, kurių teisėms ar pareigoms ginčo išsprendimas gali turėti įtakos, teisėmis, pareigomis ar įstatymų saugomais interesais.

34. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas, kuriam suteikti įgaliojimai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, savo pareiškime dėl viešojo intereso gynimo turi nurodyti ne tik nustatytą teisės akto pažeidimą, t. y. nurodyti ne tik tai, kokio teisės akto kokia norma buvo pažeista, tačiau turi konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentais pagrįsti, kad nustatytas teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio ir masto, kad jis pažeidžia visai visuomenei, ar jos atitinkamai daliai objektyviai reikšmingą, reikalingą, vertingą gėrį (viešąjį interesą).

35. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą gavęs trečiojo suinteresuoto asmens H.  G. skundą, kuriuo ji išreiškė savo nesutikimą su VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. cspr1-266, turinčiu įtakos jos teisėms, susijusiomis su nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių bei juridinių faktų registravimu nekilnojamojo turto registre.

36. Kadangi ginčijamas sprendimas liečia tik atskirų suinteresuotų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus, todėl materialiosios teisės pažeidimai, kurie, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti priimant minėtą sprendimą, negali būti vertinami, kaip pažeidžiantys viešąjį interesą.

37. Nors pareiškėjas viešąjį interesą sieja ir su valstybės nuosavybės teisės į žemę gynimu, tačiau šis argumentas nagrinėjamo ginčo dalyko kontekste nėra reikšmingas. VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla. Jo sprendimai įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamojo turto registre daiktus, daiktines teises bei juridinius faktus yra tik administracinio pobūdžio nekilnojamojo turto registro tvarkymo aktai ir jais civilinės teisės ar pareigos civilinių teisinių santykių subjektams nėra sukuriamos. Civilines teises ar pareigas sukuria civiliniai sandoriai ar kiti juridiniai faktai, su kuriais civilinė teisė sieja civilinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, o įregistravimo ar išregistravimo nekilnojamojo turto registre aktais pagal registro tvarkytojui pateiktus dokumentus yra tik užfiksuojama jau esanti civilinių teisinių santykių būklė. Todėl daiktų, daiktinių teisių bei juridinių faktų įregistravimas ar išregistravimas nekilnojamojo turto registre pats savaime nėra draudimas ar įpareigojimas civilinių santykių dalyviams elgtis šiuose santykiuose tam tikru būdu. Taigi ginčijamas atsakovo sprendimas neturi jokios įtakos valstybės nuosavybės teisei į pareiškėjo pareiškime nurodytą valstybinės žemės sklypą.

38. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išaiškino bylai reikšmingas faktines bei, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, priėjo pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju prokuroro kreipimasis į administracinį teismą nėra susijęs su viešojo intereso gynimu bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo pareiškimą.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01407 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. eA-881-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02099-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys M. J., E. M., Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. birželio 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti 976,46 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 4 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės į Egiptą sutartį ir sumokėjo iš viso 3 837 Lt (už kelionę bei vizas). Pareiškėjas nurodė, kad dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neįvykus kelionei buvo grąžinta 51,47 Eur. Pareiškėjas paaiškino, kad negrąžintą sumą (976,46 Eur) prašo priteisti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Pareiškėjas nurodė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, todėl jai kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 92–101).

5. Ūkio ministerija nurodė, kad Turizmo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai, priimant šį įstatymą, negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl skundas turi būti atmestas.

6. Ūkio ministerijos nuomone, jokie teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (taip pat ir dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę). Tai, pasak Ūkio ministerijos, priskirtina Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetencijai. Nesant šių institucijų sprendimų dėl netinkamo Europos Sąjungos teisės perkėlimo, nėra valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos, jog valstybė, veikdama per Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Be to, Seimo veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

7. Ūkio ministerija taip pat pažymėjo, kad vizos išdavimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionių organizatoriaus sutartinės prievolės dalis, todėl 120,73 Eur (Ūkio ministerijos skaičiavimais) vizų mokesčių neturėtų būti priteista pareiškėjui.

8. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjas pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens (UAB „Freshtravel“) veiksmų.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau  – ir Turizmo departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–25).

10. Turizmo departamentas pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nurodyta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių užtikrinimo sumą.

11. Turizmo departamento nuomone, pareiškėjas žalos atlyginimo pirmiausia turėtų reikalauti bankroto byloje iš žalą sukėlusių asmenų.

12. Turizmo departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjui turėtų būti nepriteistas 69,51 Eur dydžio mokestis už vizas.13. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“

atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo bylą spręsti vadovaujantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais (b. l. 59–60).

14. BUAB „Freshtravel“ paaiškino, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo, nukentėję turistai reikalavimus teikė Turizmo departamentui. BUAB „Freshravel“ pažymėjo, kad turėjo Turizmo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimus, kurių draudimo sumos atitiko galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

15. Tretieji suinteresuoti asmenys E. M. ir M. J. atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka (b. l. 88–89, 105–106).

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 976,46 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5  proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 148–156).

17. Aptaręs ginčui aktualų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą bei ESTT praktiką, teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį dėl jame įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, konstatavo, kad pareiškėjas dėl netinkamai užtikrintų Direktyvos garantuojamų turisto teisių patyręs tiesioginius nuostolius, turi teisę į jų atlyginimą iš valstybės.

18. Teismas, remdamasis ESTT praktika, atmetė Ūkio ministerijos atsiliepimo argumentus, kad nacionaliniam teismui nėra suteikta teisė spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus, pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Teismas, taip pat remdamasis ESTT praktika, atmetė kaip nepagrįstą Ūkio ministerijos ir Turizmo departamento poziciją, kad pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą, nes dėl nuostolių atlyginimo pareiškėjui turi būti sprendžiama bankroto byloje.

19. Teismas taip pat atmetė Ūkio ministerijos ir Turizmo departamento atsiliepimo argumentus, kad pareiškėjui neturėtų būti priteistos išlaidos vizoms įsigyti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad viza yra neatskiriama kelionės į valstybę, kurioje nustatytas vizų režimas, išlaidų dalis, todėl pareiškėjui turi būti priteista visa jam negrąžintų pinigų už kelionę suma, taip pat ir sumokėti vizų mokesčiai.

III.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 160–170).

21. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, spręsdamas dėl valstybei kylančios deliktinės atsakomybės pagrindo, nenurodė, ar egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma. Ūkio ministerija pakartoja argumentus, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo deliktinei valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, teismas pareiškėjui turtinę žalą priteisė nepagrįstai.

22. Ūkio ministerija apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytus argumentus dėl to, kad spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų yra išimtinė Europos Komisijos ir ESTT kompetencija. Pasak

Ūkio ministerijos, teismas pažeidė šią išimtinę kompetenciją. Ūkio ministerija nurodo, kad teismas pažeidė draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat pažeidė draudimą vertinti Seimo veiklą.

23. Ūkio ministerija taip pat nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą (pagal finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą).

24. Pasak Ūkio ministerijos, teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjo naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius. Ūkio ministerija pakartojo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, kad vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (b. l. 176–179).

26. Turizmo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai pažymėdamas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ne kartą teisingai konstatavo, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, todėl jų nepriteisė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Lietuvos valstybė turi pareigą atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, galimai atsiradusią dėl netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) nuostatų perkėlimo į nacionalinius teisės aktus.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir iš Lietuvos valstybės pareiškėjui priteisė 976,46 Eur turtinės žalos atlyginimui bei 5 proc. metines palūkanas. Lietuvos valstybę atstovaujanti Ūkio ministerija su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydama, kad administracinis teismas neturi teisės konstatuoti Europos Sąjungos teisės pažeidimo, taip pat manydama, kad teismas netinkamai motyvavo sprendimą, nes neaptarė ir nenustatė visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pasak Ūkio ministerijos, pareiškėjas žalos atlyginimo turi siekti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Be to, pareiškėjui negalėjo būti priteisti vizų mokesčiai.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

30. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį pagal kurią už 3 837 Lt (1 111, 27 Eur) įsigijo kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuojamą 2014 m. gruodžio 6–12 d. 3 asmenų kelionę į Egiptą (b. l. 5–9). 2014 m. lapkričio 4 ir 11 d. pareiškėjas sumokėjo visą kelionės kainą (b. l. 10). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėta kelionė į Egiptą neįvyko dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo. 2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui buvo grąžinta 287,76 Lt (83,34 Eur) (b. l. 11), o 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjui buvo išmokėta 51,47 Eur draudimo išmoka (b. l. 13). Taigi, turtinė žala (nuostoliai) už pareiškėjo įsigytą ir neįvykusią kelionę į Egiptą yra 976,46 Eur (1 111,27 Eur – 83,34 Eur – 51,47 Eur).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

32. Pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose jau buvo suformavęs praktiką, kuria pagal minėtą Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, susijusios su tuo, kad Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-

624/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad administracinis teismas negalėjo spręsti dėl Lietuvos valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę bei Direktyvos tikslų pasiekimo prasme. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu atveju neišvengiama ir objektyviai būtina kurti naujas teisės aiškinimo taisykles ir keisti teismų praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

33. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas tiek neteisėtas veikimas, tiek ir neteisėtas neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Pareiškėjo patirti ir iki šiol nekompensuoti nuostoliai (turtinė žala) patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (pareiškėjo) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos (tiesioginė įtaka pareiškėjo teisėms ir interesams). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (tiek neteisėti aktai, tiek žala, tiek ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų aktų ir žalos), todėl Ūkio ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad turtinė žala pareiškėjui neturėjo būti priteista.

34. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, taip pat yra nepagrįsta. Kaip teisingai nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, ir šią pareigą teismas tinkamai įvykdė.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Ūkio ministerija ir Turizmo departamentas atsiliepimuose į apeliacinį skundą nepagrįstai tvirtina, jog vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, todėl pareiškėjo sumokėti mokesčiai už vizas neturėtų būti pareiškėjui priteisti. Kaip teisingai šiuo aspektu pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pasirašytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo įrašyta ir 3 vnt. vizų (kaip papildoma paslauga). Vizos buvo įsigytos į Egiptą, t. y. šios išlaidos nors ir buvo patirtos ne už pagrindines, o už papildomas turizmo paslaugas, tačiau jos pateko į turizmo paslaugų teikimo sutartį ir buvo neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuota kelione, kuri neįvyko dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo. Pažymėtina, kad toks aiškinimas pateikiamas ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2922-624/2018). Kaip minėta, pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Taigi, nagrinėjamu atveju Turizmo departamento nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika, kurioje buvo pateiktas aiškinimas dėl mokesčių už vizas nepriteisimo, nėra aktuali.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01398 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. eA-772-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01781-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti 1 980,81 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. spalio 7 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės į Fuerteventurą sutartį ir sumokėjo iš viso 7 196 Lt (2 084,11 Eur). Pareiškėjas nurodė, kad dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neįvykus kelionei buvo grąžinta 103,30 Eur. Pareiškėjas paaiškino, kad negrąžintą sumą (1 980,81 Eur) prašo priteisti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Pareiškėjas nurodė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, todėl jai kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–25).

5. Ūkio ministerija nurodė, kad Turizmo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) veiksmai, priimant šį įstatymą, negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl skundas turi būti atmestas.

6. Ūkio ministerijos nuomone, jokie teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (taip pat ir dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę). Tai, pasak Ūkio ministerijos, priskirtina Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetencijai. Nesant šių institucijų sprendimų dėl netinkamo Europos Sąjungos teisės perkėlimo, nėra valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos, jog valstybė, veikdama per Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Be to, Seimo veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

7. Ūkio ministerija taip pat pastebėjo, kad į bylą pateikta paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ nėra pasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad ši sutartis apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija nurodė, kad iš 2014 m. spalio 7 d. ir 2014 m. spalio 13 d. mokėjimo nurodymų nematyti, kas atliko minėtus pavedimus.

8. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjas pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens (UAB „Freshtravel“) veiksmų.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau  – ir Turizmo departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–32).

10. Turizmo departamentas pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nurodyta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių užtikrinimo sumą.

11. Turizmo departamentas taip pat pastebi, kad į bylą pateiktuose pavedimuose nėra įvardintas mokėtojas. Be to, pareiškėjas žalos atlyginimo pirmiausia turėtų reikalauti bankroto byloje iš žalą sukėlusių asmenų.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 1 980,81 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 74–80).

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę jau yra konstatuotas nacionalinių teismų, todėl valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos naujai nebenustatinėtinos.

14. Teismas konstatavo, kad rašytinės turizmo sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas sandorio sudarymo faktą įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad pareiškėjui fiziškai pasirašyti paslaugų sutartį objektyviai nebuvo reikalinga.

15. Teismas pastebėjo, kad mokėjimo paskirtyje nurodytas šalių sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties numeris. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas sąskaitas faktūras laikyti neobjektyviais įrodymais nėra pagrindo. Teismas taip pat vertino, kad draudimo išmokos išmokėjimu į pareiškėjo sąskaitą buvo pripažinta, kad turizmo paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, o pareiškėjas už kelionę sumokėjo tinkamu būdu.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 82–92).

17. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, spręsdamas dėl valstybei kylančios deliktinės atsakomybės pagrindo, nenurodė, ar egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma. Ūkio ministerija pakartoja argumentus, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo deliktinei valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, teismas pareiškėjui turtinę žalą priteisė nepagrįstai.

18. Ūkio ministerija apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus dėl to, kad spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų yra išimtinė Europos Komisijos ir ESTT kompetencija. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė šią išimtinę kompetenciją. Ūkio ministerija nurodo, kad teismas pažeidė draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat pažeidė draudimą vertinti Seimo veiklą.

19. Ūkio ministerija, remdamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą, tvirtina, kad byloje nėra tinkamų įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą, todėl teismas žalos pareiškėjui negalėjo priteisti. Ūkio ministerija pažymi, kad pagal CK 6.749 straipsnio 1 dalį, turistinių paslaugų sutartis turi būti rašytinė. Pasak Ūkio ministerijos, rašytinės formos nesilaikymas suponuoja, kad tokia sutartis yra negaliojanti. Ūkio ministerijos nuomone, draudimo išmokos išmokėjimas pats savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas ir UAB „Freshtravel“ buvo sudarę sutartį ar išreiškę valią ją sudaryti. Be to, Ūkio ministerijos nuomone, visiškai neaišku dėl kokių UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų buvo išmokėta draudimo išmoka.

20. Ūkio ministerija taip pat nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą (pagal finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą).

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (b. l. 120–121). Turizmo departamentas nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Lietuvos valstybė turi pareigą atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, galimai atsiradusią dėl netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) nuostatų perkėlimo į nacionalinius teisės aktus.

23. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš Lietuvos valstybės pareiškėjui priteisė 1 980,81 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 5 proc. metines palūkanas. Lietuvos valstybę atstovaujanti Ūkio ministerija su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydama, kad administracinis teismas neturi teisės konstatuoti Europos Sąjungos teisės pažeidimo, taip pat manydama, kad teismas netinkamai motyvavo sprendimą, nes neaptarė ir nenustatė visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pasak Ūkio ministerijos, pareiškėjas neįrodė žalos, todėl ji pareiškėjui neturėjo būti priteista. Be to, Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjas žalos atlyginimo turi siekti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

25. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. spalio 7 d. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą iš AB DNB banko sąskaitos buvo sumokėtas 2 158,80 Lt (625,23 Eur) avansas už kelionę į Fuerteventurą pagal sutartį PT003302 (b. l. 13), o 2014 m. spalio 13 d. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą iš AB DNB banko sąskaitos buvo sumokėta 5 037,20 Lt (1 458,87 Eur) už kelionę į Fuerteventurą pagal sutartį PT003302 (b. l. 8). Taigi, nepaisant to, kad byloje pateiktoje pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 7 d. turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT003302 (b. l. 9–12), kuria pareiškėjas (užsakovas) įsipareigojo už 4 asmenų 2014 m. lapkričio 29 d. – 2014 m. gruodžio 5 d. kelionę į Fuerteventurą sumokėti 625,23 Eur dydžio avansą ir 1 458,87 Eur galutinį mokėjimą, nėra šalių parašų, pareiškėjas sutartyje minėtą kelionę įsigijo, sumokėdamas už ją visą sutartyje nurodytą kainą. Nors AB DNB banko sąskaitos išrašuose neatsispindi pareiškėjo pavardė, atsižvelgiant į kitus aptartus sąskaitos išrašų duomenis, nėra pagrindo abejoti, kad minėtas išlaidas patyrė pareiškėjas. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėta kelionė į Fuerteventurą neįvyko dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo. 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas į savo sąskaitą, esančią AB DNB banke, gavo 103,30 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 7). Taigi, turtinė žala (nuostoliai) už pareiškėjo įsigytą ir neįvykusią kelionę yra 1 980,81 Eur (2 084,11 Eur – 103,30 Eur). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo neįrodyto patirtos turtinės žalos fakto atmeta kaip nepagrįstus.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

27. Pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose jau buvo suformavęs praktiką, kuria pagal minėtą Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, susijusios su tuo, kad Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad administracinis teismas negalėjo spręsti dėl Lietuvos valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę bei Direktyvos tikslų pasiekimo prasme. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu atveju neišvengiama ir objektyviai būtina kurti naujas teisės aiškinimo taisykles ir keisti teismų praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

28. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas tiek neteisėtas veikimas, tiek ir neteisėtas neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Pareiškėjo patirti ir iki šiol nekompensuoti nuostoliai (turtinė žala) patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (pareiškėjo) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos (tiesioginė įtaka pareiškėjo teisėms ir interesams). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (tiek neteisėti aktai, tiek žala, tiek ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų aktų ir žalos), todėl Ūkio ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad turtinė žala pareiškėjui neturėjo būti priteista.

29. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, taip pat yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, ir šią pareigą teismas tinkamai įvykdė.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01399 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. A-478-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00645-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 12.18(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Megaterra“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Megaterra“ dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir KRATC, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 3–4), prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Megaterra“ 154,68 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) už įvairius laikotarpius.

2. Prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas, būdamas nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini) (vietinė rinkliava nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d.), (duomenys neskelbtini) (vietinė rinkliava nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), (duomenys neskelbtini) (vietinė rinkliava nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.), (duomenys neskelbtini) (vietinė rinkliava nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.), savininkas, už ginčo laikotarpį yra nesumokėjęs vietinės rinkliavos. Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2007 m. kovo 29 d. Nr. T2-80 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Nuostatai) už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo nekilnojamąjį turtą, o konkretus rinkliavos dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo daikto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, kuriam 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu suteikta teisė administruoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

II.

3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo KRATC prašymą tenkino. Priteisė iš atsakovo UAB „Megaterra“ pareiškėjui KRATC 154,68 Eur vietinės rinkliavos.

4. Teismas vadovavosi Nuostatų 6 punktu (redakcija su vėlesniais pakeitimais), Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 patvirtintų Nuostatų 3 punktu ir pažymėjo, kad atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų, arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų, o pagal 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-425 patvirtintų Nuostatų 13 punktą atliekų turėtojas suprantamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų.

5. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais (b.  l. 7, 8, 9–10, 11–13), kurie patvirtino, jog nekilnojamojo turto objektai, adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise ginčo laikotarpiais priklausė atsakovui. Teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu vietinės rinkliavos mokėtoju, kaip faktinis nekilnojamojo turto objektų valdytojas, laikytinas atsakovas.

6. Iš pareiškėjo KRATC 2017 m. birželio 2 d. pažymos Nr. (8.2)-5R-661 bei mokėjimo pranešimo (b. l. 5–6, 14, 15, 16, 17) nustatyta, kad ginčo laikotarpiais už atsakovo valdomus turto objektus iš viso buvo priskaičiuota 283,57 Eur dydžio suma (vietinė rinkliava paskaičiuota pagal Nuostatus metinę vietinę rinkliavą padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto). Pagal pareiškėjo į bylą pateiktus duomenis, atsakovas sumokėjo 6,69 Eur dydžio vietinę rinkliavą, kreditinio pranešimo suma buvo 122,20 Eur, todėl liko 154,68 Eur įsiskolinimas. Ginčo dėl apskaičiuoto rinkliavos dydžio byloje nėra. Duomenų, jog atsakovas ginčo rinkliavą sumokėjo arba kreipėsi nustatyta tvarka dėl vietinės rinkliavos lengvatų, byloje taip pat nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog vietinė rinkliava paskaičiuota tinkamai, yra teisėta ir pagrįsta. Byloje nustačius, kad atsakovas yra nesumokėjęs 154,68 Eur ginčo vietinės rinkliavos sumos, ši suma priteista pareiškėjui.

III.

7. Atsakovas UAB „Megaterra“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 34–35), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

8. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog jei patalpos yra nenaudojamos ir pridedamos pažymos iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Energijos skirstymo operatorius“, AB „Klaipėdos vanduo“, kad nėra sunaudota elektros ir vandens, negalima skaičiuoti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą. Kad patalpos (duomenys neskelbtini) gatvėje nebuvo naudojamos, matyti iš pridedamų pažymų.

9. Pareiškėjas KRATC pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 46–48), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti 81,36 Eur vietinės rinkliavos.

10. Atsiliepime pareiškėjas pažymi, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog UAB „Megaterra“ 2016 m. kovo 31 d. pateikė prašymą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai taikyti nulinę metinę vietinę rinkliavą už 2014 ir 2015 m. turto objektui (duomenys neskelbtini). Minėtas prašymas už 2014 m. buvo atmestas, apeliantas šio sprendimo neskundė. 2017 m. apeliantas nesikreipė dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos už 2016 m.

11. Pareiškėjas sutinka, kad nepagrįstai kreipėsi į teismą su prašymu priteisti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už turto objektą (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes Klaipėdos savivaldybės administracijos sprendimu už šį laikotarpį yra taikyta nulinė metinė vietinė rinkliava. Apeliantas neginčija apmokestinimo vietine rinkliava už turto objektą (duomenys neskelbtini). Todėl lieka nesumokėta 81,36 Eur vietinės rinkliavos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 154,68 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios už nekilnojamojo turto objektus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. priteisimo pagal pareiškėjo KRATC prašymą iš atsakovo UAB „Megaterra“.

13. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo KRATC prašymą tenkino. Priteisė iš atsakovo UAB „Megaterra“ pareiškėjui KRATC 154,68 Eur vietinės rinkliavos. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, jog ginčo patalpos (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo nenaudojamas, todėl jam neturėjo būti skaičiuojama vietinė rinkliava. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka, jog nepagrįstai kreipėsi į teismą su prašymu priteisti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už nekilnojamojo turto objektą (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu už šį laikotarpį atsakovui yra taikyta nulinė metinė vietinė rinkliava.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo pagal Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. AD1-154 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinto Kitos metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo tvarkos aprašo nuostatas. Šis klausimas išspręstas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento 2016 m. spalio 24 d. raštu Nr. (11.3)M03-1122, kuriame nurodyta, jog UAB „Megaterra“ prašymas taikyti nulinę metinę vietinę rinkliavą už 2014 m. nekilnojamojo turto objektui adresu (duomenys neskelbtini) nenagrinėjamas, nes praleistas prašymo padavimo terminas, ir Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. AD1-1236, kuriame pavesta KRATC taikyti nulinę metinę vietinę rinkliavą už 2015 m. nekilnojamojo turto objektui adresu (duomenys neskelbtini). Aptarti sprendimai ir jų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tai reiškia, jog byloje išimtinai vertinama aplinkybė, ar atsakovas laikytinas komunalinių atliekų turėtoju Rinkliavų įstatymo prasme ir,

atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju.16. Ginčo dėl atsakovui tenkančios pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą

kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti pripažintas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014), tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi nuostatos, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).

17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog atsakovas nenaudojo elektros energijos ir vandens, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, be kita ko, atsakovui nepateikus duomenų, kad ginčo patalpos realiai nebuvo (ir negalėjo būti) naudojamos, savaime nesuponuoja išvados, jog atsakovas minėtu laikotarpiu nelaikytinas atliekų turėtoju ir vietinės rinkliavos mokėtoju. Tačiau, įvertinus tai, kad atsakovas pasinaudojo nustatyta tvarka ir kreipėsi dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo ginčo objektui, o toks jo prašymas už 2015 m. už nekilnojamojo turto objektą adresu (duomenys neskelbtini) buvo tenkintas, priteistina vietinės rinkliavos suma mažintina ir pareiškėjui KRATC iš atsakovo UAB „Megaterra“ priteistina 81,36 Eur vietinės rinkliavos už šiuos nekilnojamojo turto objektus: (duomenys neskelbtini) – laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d.; (duomenys neskelbtini) – laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.; (duomenys neskelbtini) – laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.; (duomenys neskelbtini) – laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui KRATC iš atsakovo UAB „Megaterra“ 81,36 Eur vietinės rinkliavos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Megaterra“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui uždarajai

akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Megaterra“ 81,36 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą trisdešimt šešis euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01411 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. A-191-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00219-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde (b. l. 4–5, 16–17), patikslintame skunde (b. l. 10–11, 15), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 28–29) nurodė ir posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų PN, jam buvo draudžiama susirašinėti su sugyventine A. S.-V., kuri laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2011 m. rugsėjo mėn. kalėjo Panevėžio pataisos namuose, draugais: E. B., 2009–2013 m. metais atlikusia laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, A. L., laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2014 m. kalėjusiu Alytaus pataisos namuose, R. Č., nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalėjusiu Alytaus pataisos namuose, ir A. L., laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. kalėjusiu Marijampolės pataisos namuose. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalį ta apimtimi, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl draudimo susirašinėti iš jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais nurodytais asmenimis, dėl to išsiskyrė su sugyventine A. S., nutrūko socialiniai ryšiai su draugais. Draudimas susirašinėti su kitais nelaisvėje esančiais asmenimis sukėlė pareiškėjui dvasinių kančių, jis buvo gniuždomas, žeminamas, patyrė diskomfortą, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, neigiami veiksmai atsiliepė jo psichikos būklei, dėl to sutriko miegas ir pan., t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įrodymų apie siųstus laiškus nurodytiems asmenims pateikti negali, nes laiškai buvo neregistruojami arba nepriimami išsiuntimui. Tvirtino, kad ne kartą prašė leisti susirašinėti su sugyventine, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Drausdamas susirašinėjimą, atsakovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijų šalių nariams „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 24.1 punkto nuostatas.

4. Atsiliepime į atsakovo prašymą dėl senaties termino taikymo (b. l. 74–75) pareiškėjas nurodė, kad Konvencijoje nėra nustatyta jokių senaties terminų, todėl toks teisinis institutas negali būti nustatytas ir nacionalinėje teisėje. Į teismą anksčiau nesikreipė, nes iki 2015 m. vasario 20 d. atsakovas vadovavosi galiojusia BVK 99 straipsnio 2 dalimi, kurios neteisėtumas buvo konstatuotas tik minėtame Konstitucinio Teismo nutarime. Išreiškė nuomonę, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, todėl manė, kad trejų metų ieškinio senaties termino jis nepraleido.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, su pareiškėjo skundu nesutiko.6. Atsiliepime į skundą (b. l. 20–21), paaiškinimuose (b. l. 34–35) nurodė, kad neteisėtų veiksmų neatliko, teisės aktų

reikalavimų nepažeidė, pareiškėjas į administraciją su skundais dėl draudimo susirašinėti taikymo nesikreipė. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, jo susirašinėjimas ginčo laikotarpiu vyko gana intensyviai. Pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, todėl jo skundas negali būti laikomas pagrįstu. Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų PN, nebuvo leista susirašinėti su kitose kalinimo įstaigose esančia sugyventine ir draugais.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisė susirašinėti yra galimai neteisėtai ribojama jo buvimo Kybartų PN metu (2009–2015 metais), žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamą pažeidimą, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. vasario 9 d. (b. l. 6), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d.

10. Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymėjo, kad pirmiausia gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų  – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodytus teiginius dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikė nepagrįstais.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

12. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintas, pareiškėjo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d. (negalėjimo susirašinėti su A. S.-V., E. B., A. L., A. L. skunde nurodytais laikotarpiais bei R. Č. nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2014 vasario 8 d.) tuo pagrindu atmestas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

13. Pritaikius pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį, byloje vertintos aplinkybės dėl galimai neteisėto draudimo pareiškėjui susirašinėti su Alytaus pataisos namuose kalėjusiu R. Č. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.

14. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, BVK 99 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2015  m. rugsėjo 1 d.), Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu ir pažymėjo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalies ginčui aktuali nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio laikotarpio netaikoma.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Kybartų PN pareiškėjo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė, pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas nurodė Alytaus PN kalinčio draugo vardą ir pavardę, laikotarpį, kuriuo Kybartų PN jam draudė susirašinėti su šiuo draugu, tačiau nenurodė, kada ir kaip konkrečiai buvo taikomas šis draudimas (kada konkrečiai jis rašė laišką R. Č., ar tas laiškas nebuvo paimtas, ar buvo grąžintas ir pan.). Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kybartų PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl tariamai taikyto draudimo, kas patvirtintų faktą dėl pareiškėjo pretenzijų ribojant susirašinėjimą turėjimo, taip pat jokių duomenų, kad pareiškėjas susirašinėjo su R. Č. iki 2013 metų, šiam būnant laisvėje (b. l. 22). Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir pataisos namų administracija neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

16. Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas, nepateikus įrodymų apie R. Č. siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir pan., teismas neturėjo pagrindo Kybartų PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Byloje nenustatęs Kybartų PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nurodė, kad nebeliko būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes dėl pareiškėjo emocinės būklės) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas

netenkintas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

III.

17. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89–90), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog teismas be pagrindo pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį. Akcentuoja, jog iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyti ribojimai buvo taikomi ir į jo prašymus nebuvo atsižvelgiama. Todėl prašo netaikyti ieškinio senaties ir tenkinti reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už visą ginčo laikotarpį.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b.  l. 94–95), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas nenurodė, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas (nepateikti įrodymai apie siunčiamus, tačiau neišsiųstus laiškus ir pan.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo R. M. teisės, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų PN, susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančia sugyventine ir draugais ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas, nepateikė įrodymų apie R. Č. siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir pan. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2017 m. vasario 9 d., o reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d., teismas pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018 ir kt.).

24. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Konvencija ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

25. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.).

27. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai pareiškėjui, kaip teigiama, buvo ribojama teisė susirašinėti, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjas kilusią neturtinę žalą sieja su Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintų jo teisių pažeidimu, todėl aplinkybė, jog BVK nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą, neturi reikšmės.

28. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d.

29. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).

30. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Kybartų PN laikotarpį, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pritaikęs pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį, byloje vertino aplinkybes dėl galimai neteisėto draudimo pareiškėjui susirašinėti su Alytaus pataisos namuose kalėjusiu R. Č. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.

31. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis vadovaujasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d. jam buvo neleidžiama susirašinėti su Alytaus pataisos namuose kalėjusiu R. Č., tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Kybartų PN administraciją, siekė siųsti laiškus R. Č. ir kad jo laiškai nebuvo priimti, juos atsisakyta siųsti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nedetalizuoja, kad būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Kybartų PN veiksmus, t. y. nepagrįstą draudimą pareiškėjui susirašinėti su asmeniu, esančiu kitoje įkalinimo įstaigoje, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.

32. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Kybartų PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01405 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. eA-2491-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01175-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovo A. J. (toliau – ir atsakovas) 103,83 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) bei 38,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas atsiliepime į prašymą nurodė, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka, prašo jo netenkinti ir bylą nutraukti arba prašymą atmesti kaip nepagrįstą

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo prašymo dalį dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. nutraukė. Kitą prašymo dalį atmetė.

Pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti

pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.Atsakovas A. J. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios

instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų

tvarkymo centro apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 17 d. nutartimi pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. spalio 30 d. gautas atsakovo A. J. prašymas priteisti

bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas prašyme nurodo, kad sprendžiant ginčą jis patyrė 217,80 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai

apmokėti, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo.Atsakovas teigia, kad į bylą pateiktas 2018 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymas Nr. 293 bei 2018 m. spalio 29 d. PVM

sąskaita faktūra Serija TM Nr. 10-05/2018 patvirtina, kad atsakovas advokatui Tomui Markuckui iš viso sumokėjo 217,80 Eur. 2018 m. spalio 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad atsakovo patirtas išlaidas sudaro: atsiliepimo į pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras skundą parengimas ir konsultacijos, susijusios su nagrinėjama byla 1  val. 15 min. – 56,25 Eur (be PVM); atsiliepimo į pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras apeliacinį skundą parengimas ir konsultacijos, susijusios su nagrinėjama byla 2 val. 45 min. – 123,75 Eur (be PVM).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi priteisė atsakovui A. J. iš pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras 68,06 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikiama teisė reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Tikrinamu atveju galutiniu teismo sprendimu buvo apgintos atsakovo A. J. teisės, todėl jis įgijo teisę į patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Atsakovas prašė priteisti atstovavimo išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, konsultacijos, susijusios su nagrinėjama byla. Šios suteiktos paslaugos laikytinos vienos rūšies teisine paslauga – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą parengė atsakovo atstovas advokatas Tomas Markuckas, kurio įgaliojimus patvirtina 2015 m. vasario 12 d. atstovavimo sutartis. Patirtoms išlaidoms pagrįsti atsakovas pateikė 2018 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2018 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymą.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą apskaičiuojamas taikant koeficientą 1,3 (Rekomendacijų 8.11 p.).

Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo parengtas 2017 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos statistikos departamento

skelbiamas 2017 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 817,6 Eur.

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti 1 062,88 Eur (817,6 Eur (2017 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 1,3). Šiuo atveju už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovas prašo priteisti 149,74 Eur.

Atsižvelgiant į administracinės bylos sudėtingumą, atsiliepimo turinį bei kitas aplinkybes, atsakovui priteistina iš pareiškėjo 149,74 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį parengimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo A. J. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti.

Priteisti atsakovui A. J. iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro 149,74 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt devynis eurus ir septyniasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01409 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. A-3083-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02160-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 22.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. O. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja P. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1–2, 13–15), prašydama: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti sprendimus: 2018 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir Ministras) nepritarimo rezoliuciją dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento Sveikatos paslaugų stebėsenos, inovacijų ir informacinių sistemų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės P. O. 2018 m. gegužės 28 d. prašymo Nr. 6-1101 „Dėl valstybės tarnybos pratęsimo“; 2018 m. birželio 7 d. Ministro nepritarimo rezoliuciją dėl SAM Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento Sveikatos paslaugų stebėsenos, inovacijų ir informacinių sistemų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės P. O. 2018 m. birželio 1 d. prašymo Nr. 6-1159 „Dėl darbo pagal darbo sutartį“ ir Ministro 2018 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. K-486 „Dėl P. O. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją; 3) atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 10 dalimi, 2018 m. gegužės 28 d. pateikė Ministrui prašymą Nr. 6-1101 „Dėl valstybės tarnybos pratęsimo“, norėdama tęsti darbą SAM valstybės tarnyboje. 2018 m. gegužės 31 d. ji gavo Ministro atsakymą, kad nepritarta pratęsti jai valstybės tarnybą (tarp vizų parašyta: „Atsižvelgiant į SAM struktūrinius pokyčius, siūlau nepritarti prašymui“). Manė, kad Ministras nepagrįstai nevertino pareiškėjos kvalifikacijos, nepriėmė sprendimo, pagrįsto teisės aktais, objektyviais faktais, nesivadovavo bendraisiais teisės principais. Pareiškėja pažymėjo, kad jai valstybės tarnyba nepratęsta tik dėl amžiaus  t. y. ji diskriminuojama dėl amžiaus. 2018 m. birželio 1 d. ji pateikė prašymą „Dėl darbo pagal darbo sutartį“ Nr. 6-1159, tačiau 2018 m. birželio 7 d. gavo atsakymą su Ministro nepritarimo rezoliucija (tarp vizų parašyta: „Atsižvelgiant į SAM struktūrinius pertvarkymus, nepritarti, kita viza nepritarti). Nors vizose nurodoma dėl struktūrinių pokyčių ar struktūrinių pertvarkymų, tačiau priimant minėtus sprendimus, pertvarkymų dar nebuvo. 2018 m. birželio 7 d. Ministro įsakymu Nr. V-669 buvo keičiama SAM struktūra. Skyrius, kuriame pareiškėja dirbo, naikinamas. Skyriaus kolegos gavo įspėjimo lapelius dėl pareigybių naikinimo. Pareiškėjai jokių įspėjimų dėl pareigybės naikinimo nepateikta. Ministro 2018 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. K-486 nurodyta, kad pareiškėja atleidžiama iš pareigų 2018 m. rugpjūčio 20 d. suėjus 65 metams. Priimant anksčiau išvardintus sprendimus, nebuvo vertinama pareiškėjos kvalifikacija, sprendimai nepagrįsti teisės aktais, objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais, nebuvo sudarytos galimybės, kaip kitiems skyriaus kolegoms, pasinaudoti teisėmis, kurios suteikiamos, kai pareigybė naikinama įspėjimo laikotarpiu, išeitinėmis išmokomis. Manė, kad priimdama minėtus sprendimus, SAM diskriminavo pareiškėją dėl amžiaus, dėl ko pareiškėja patyrė didelius išgyvenimus, pažeminimus. SAM pareiškėja dirbo daugiau kaip 10 metų, o valstybės tarnyboje virš 20 metų. Neturtinę žalą vertino 10 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (b. l. 61–65) su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos atleidimas, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu, yra teisėtas, aiškus ir nediskriminacinis, kadangi VTĮ nurodytas aiškus, konkretus valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas, kuris negali būti interpretuojamas kitaip. Pažymėjo, kad VTĮ 43 straipsnio 10 dalies nuostata suponuoja valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui diskreciją pačiam nuspręsti, ar asmeniui, sulaukusiam 65 metų amžiaus, tarnyba turėtų būti pratęsta ar ne, bei priimti atitinkamą sprendimą. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėja nėra pirmoji valstybės tarnautoja, kuriai taikomas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas atleidimo pagrindas. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A143-3363/2011 ir pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymui užtenka fakto, kad valstybės tarnautojui sueina 65 metai.

5. Pareiškėjos skunde dėstomos aplinkybės, t. y. kad pareiškėja negavo įspėjimo lapelio, nebuvo vertinama jos kvalifikacija bei jai nesudaryta galimybė pasinaudoti teise gauti išeitinę kompensaciją, SAM manymu, VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo prasme, yra visiškai nepagrįstos, kadangi valstybės tarnautojo atleidimą dėl pareigybės naikinimo reglamentuoja kitos VTĮ normos, t. y. valstybės tarnautojai dėl pareigybės panaikinimo iš pareigų atleidžiami vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Atleidžiant šiuo pagrindu, valstybės tarnautojams taikomos kitos garantijos, nepriklausančios VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu atleidžiamiems valstybės tarnautojams. Pareiškėja atleidžiama nuo 2018 m. rugpjūčio 20 dienos, o nauja SAM struktūra įsigaliojo 2018 m. spalio 15 dieną, t. y. beveik po 2 mėnesių, todėl pranešti apie tai, kas bus po to, kai ji nebedirbs SAM, nebuvo jokio pagrindo. Pareiškėja siekė pasinaudoti galimybe gauti išeitinę kompensaciją, tačiau tokiu atveju Ministras turėtų pratęsti jos tarnybos laiką ir ją atleisti visai kitu, nei nurodyta VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pagrindu. Kitoks Ministro sprendimas,  t. y. toks, kokio pageidauja pareiškėja, iškeltų pareiškėjos privatų interesą prieš viešąjį, taip pat galimai galėtų sukurti situaciją, jog jai būtų sudaromos palankesnės sąlygos, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, sulaukusiais 65 metų amžiaus.

6. Dėl pareiškėjos prašymo atlyginti neturtinę žalą, atsakovas pažymėjo, kad, priimdamas sprendimą atleisti pareiškėją, vadovavosi VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. savarankišku valstybės tarnautojo atleidimo pagrindu. Sprendimą

atleisti pareiškėją priėmė kompetentingas asmuo, t. y. valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo – Ministras, kuriam yra suteikti įgaliojimai įstatymų nustatyta tvarka priimti į pareigas ir iš jų atleisti SAM valstybės tarnautojus ir darbuotojus, todėl negalima teigti, kad pareiškėjos atleidimas neteisėtas. Pareiškėja taip pat neįrodė fakto, kad patyrė realią neturtinę žalą. Pareiškėja pati paneigė savo išsakytą teiginį dėl sveikatos pablogėjimo – ji pridėjo dokumentus, nurodančius, kad jos sveikatos problemos prasidėjo dar iki Įsakymo pasirašymo, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 23 d., kai pareiškėjai nustatyta ligos diagnozė. Pareiškėja neįrodė, kad SAM veiksmai buvo neteisėti ir kad jie galėjo sukelti jai realią neturtinę žalą.

7. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja atleista pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleidžiant šiuo pagrindu, išeitinė kompensacija nepriklauso, todėl jos reikalavimas priteisti jai 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, yra nepagrįstas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjos P. O. skundą atmetė.9. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Ministro 2018 m. gegužės 31 d. rezoliucijos, 2018 m. birželio 7 d.

rezoliucijos bei 2018 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. K-486 pagrįstumo bei teisėtumo.10. Byloje nustatyta, kad pareiškėja dirbo SAM Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento

Sveikatos paslaugų stebėsenos, inovacijų ir informacinių sistemų valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste. 2018 m. gegužės 28 d. ji pateikė prašymą Ministrui, prašydama pratęsti jai valstybės tarnybą nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. Pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 20 d. sukako 65 m. Šiam prašymui Ministras nepritarė (2018 m. gegužės 31 d. rezoliucija). Rezoliucija priimta, atsižvelgiant į SAM struktūrinius pokyčius. Pareiškėja apie tai buvo informuota 2018 m. gegužės 31 d. 2018 m. birželio 1 d. pareiškėja pateikė Ministrui prašymą dėl darbo pagal darbo sutartį, kuriame prašė sudaryti jai galimybę dirbti pagal darbo sutartį nuo šių metų rugpjūčio 20 d. Šiam prašymui Ministras nepritarė 2018 m. birželio 7 d. rezoliucija, ši rezoliucija priimta, atsižvelgiant į SAM struktūrinius pertvarkymus. Apie tai pareiškėja buvo informuota 2018 m. birželio 7 d. Ministro 2018 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-669 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracinės struktūros tvirtinimo“ buvo patvirtinta Ministerijos administracijos struktūra (pakeista). Ministro 2018 m. birželio 15 d. įsakyme „Dėl P. O. atleidimo iš pareigų“ Nr. K-486 nurodyta, kad pareiškėja atleidžiama iš Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento Sveikatos paslaugų stebėsenos, inovacijų ir informacinių sistemų valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų 2018 m. rugpjūčio 20 d. Pareiškėja ginčijo nurodytas Ministro rezoliucijas bei Įsakymą, nurodydama, jog nebuvo vertinama jos kvalifikacija, jai nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teisėmis, kurios suteikiamos, kai pareigybė naikinama įspėjimo laikotarpiu ar išeitinėmis išmokomis. Pareiškėja nurodė, kad šiais sprendimais atsakovas pažeidė jos teises ir teisėtus interesus, diskriminavo ją dėl amžiaus, dėl ko ji patyrė didelius išgyvenimus ir prašė atlyginti neturtinę žalą.

11. Teismas pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jam sueina 65 metai. Pareiškėjai 65 m. suėjo 2018 m. rugpjūčio 20 d. Įsakyme nurodyta, jog pareiškėja bus atleidžiama iš pareigų nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. Teismo vertinimu, minėtas sprendimas negali būti laikomas diskriminuojančiu, kadangi VTĮ nurodytas aiškus, konkretus valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas (kai sueina 65 m.). Kadangi VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto normos taikymas yra darbdavio diskrecija, atsakovas turėjo teisę taikyti pareiškėjai tokį atleidimo iš tarnybos pagrindą, neatsižvelgdamas į jos valią. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė atsakovui 2018 m. gegužės 28 d. prašymą pratęsti jai valstybės tarnybą, tačiau atsakovas 2018 m. gegužės 31 d. rezoliucija nepritarė šiam prašymui ir nepratęsė pareiškėjai jos tarnybos laiko. Pareiškėja 2018 m. birželio 1 d. pateikė atsakovui prašymą dirbti pagal darbo sutartį iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., tačiau atsakovas 2018 m. birželio 7 rezoliucija nepritarė minėtam pareiškėjos prašymui. Kadangi VTĮ nurodyta, kad tarnybą gali pratęsti darbdavys, jam suteikta ši diskrecijos teisė, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl Ministro rezoliucijų panaikinimo.

12. Kadangi 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėja atleidžiama iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, ta aplinkybė, jog pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. ir 2018 m. birželio 1 d. prašymai Ministerijos darbuotojų buvo vizuoti su pastaba „nepritarti“, „atsižvelgiant į SAM struktūrinius pertvarkymus nepritarti“ neleidžia daryti išvados, jog pareiškėja turi būti atleidžiama kitu, nei Įsakyme nurodytu pagrindu. Kadangi pareiškėja pagrįstai ir teisėtai atleista iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, jai netaikomos garantijos, numatytos atleidžiant iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (dėl pareigybės panaikinimo). Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad naujoji SAM struktūra įsigaliojo nuo 2018 m. spalio 15 d., pareiškėja atleidžiama iš pareigų nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. Kadangi pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagrindai skiriasi nuo tų valstybės tarnautojų, kurie bus atleidžiami dėl pareigybių naikinimo, vertinti pareiškėjos kvalifikaciją, ją lyginti su kitais valstybės tarnautojais, teisinio pagrindo nėra. Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, darė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimai panaikinti atsakovo rezoliucijas bei ginčijamą Įsakymą yra nepagrįsti, todėl atmestini.

13. Atmetus šiuos reikalavimus, atmestas ir išvestinis reikalavimas priteisti pareiškėjai 6 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją. Pareiškėja atleista iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, atleidžiant šiuo pagrindu išeitinė kompensacija nepriklauso. Kitos skunde pareiškėjos dėstomos aplinkybės, buvusios jos tarnybos metu 2009 m., 2010 m., nėra susijusios su skundo reikalavimais, todėl dėl jų teismas nepasisakė.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtos rezoliucijos bei Įsakymas yra pagrįsti ir teisėti, priimti kompetentingo asmens, kuriam suteikti įgaliojimai įstatymų nustatyta tvarka priimti į pareigas ir iš jų atleisti SAM valstybės tarnautojus ir darbuotojus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai padaryta neturtinė žala. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja skunde pakankamai abstrakčiai nurodė, jog atsakovas jai sukėlė didelius išgyvenimus, ją pažemino, dėl ko pablogėjo jos sveikata. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad dar 2016 m. gruodžio 23 d. pareiškėjai nustatyta ligos diagnozė, kuri nesietina su pareiškėjos atleidimu iš pareigų 2018 m. rugpjūčio 20 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškėjos atleidimas iš pareigų, sulaukus įstatyme nustatyto amžiaus, negali būti vertinamas kaip žeminantis, diskriminuojantis ar sukeliantis didelius išgyvenimus. Pareiškėjos skundo dalis dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta. Atmetus skundą, pareiškėjai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III.

15. Pareiškėja P. O. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–85), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog skunde vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniais ir prašė pripažinti neteisėtais skundžiamus sprendimus, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų normų net nevertino. Pareiškėja ginčijo Ministro rezoliucijas būtent tuo pagrindu, kad nebuvo laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimų. Tuo metu, kai buvo priimtos ginčijamos rezoliucijos, nebuvo teisės aktų, kuriais vadovaujantis būtų atliekami struktūriniai pertvarkymai SAM, nebuvo teisinio pagrindo vykdyti struktūrinius pertvarkymus ir pareiškėjai apie juos nebuvo žinoma. Nauja SAM struktūra patvirtinta Ministro 2018 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-669 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracinės struktūros tvirtinimo“.

17. Pareiškėja akcentuoja, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ministro diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ji suvaržyta bendrųjų teisėtumo reikalavimų ir kriterijų. Įgyvendindamos diskrecines galias, viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų. Be to, pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. birželio 30 d. nutarimu ir mano, jog buvo diskriminuojama dėl amžiaus, nes 65 metų asmeniui taikomi apribojimai priimant į valstybės tarnybą ar atleidžiant iš jos diskriminuoja vyresnio amžiaus žmones ir pažeidžia konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ir teisę į senatvės pensiją.

18. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 93–95), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pareiškėjos valia pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą nėra lemiantis veiksnys, todėl rezoliucijos, kuriomis netenkinti pareiškėjos prašymai, negali būti laikomos neteisėtomis, nes Ministro diskrecija yra nuspręsti tenkinti ar ne minėto pobūdžio prašymus (VTĮ 43 str. 10 d.). Pareiškėjos argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių taikymo neaiškūs, nes ginčo santykius reglamentuoja VTĮ. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėja iš pareigų atleista ne dėl struktūrinių pertvarkymų, o kitu pagrindu. Struktūriniai pertvarkymai įvyko 2018 m. spalio 15 d., bet į juos nebuvo draudžiama atsižvelgti Ministrui sprendžiant dėl pareiškėjos prašymų. Dėl pareiškėjos teiginio, kad ji galimai galėjo būti diskriminuojama dėl amžiaus, pažymi, kad skiriasi nagrinėjamos bylos ir pareiškėjos minimos Konstitucinio Teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės. Tai, kad įstatyme yra nustatytas tam tikras amžiaus ribojimas, neturi būti traktuojama kaip diskriminacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį

savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019 ir kt.).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimai pažeisti nebuvo. Juose išdėstytų nuostatų, priimant Įsakymą, buvo laikytasi (Įsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis,), o tokios aiškiai išreikštos pareigos Ministro rezoliucijoms (dėl Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str.) įstatymų leidėjas aktualiu ginčui laikotarpiui nebuvo numatęs. Ministras pasinaudojo įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise, kuri, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, sutiktina, buvo pagrįsta – SAM numatyti struktūriniai pokyčiai. Tai reiškia, jog Ministro rezoliucijos buvo priimtos laikantis bendrųjų teisės principų ir jų nėra pagrindo laikyti savavališkomis, nepatenkančiomis į Ministro kompetenciją, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių pažeidimo, diskrecijos teisės nepaisymo pripažintini nepagrįstais ir yra atmestini.

26. Vertindamas pareiškėjos argumentus, susijusius su jos nurodoma diskriminacija dėl amžiaus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 str. 1 d.).

27. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą“, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja

vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).

28. Lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip ne diskriminacija. Diskriminacija, anot Konstitucinio Teismo, paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmens grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Šių nuostatų pagrindu, turint omenyje faktines bylos aplinkybes (nėra jokių duomenų dėl to, kad apeliantė dėl savo amžiaus, Įsakymo priėmimo metu, buvo traktuojama kitaip nei kiti asmenys, sulaukę to paties amžiaus), paneigtina apeliacija ir dėl diskriminacijos.

29. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Taigi, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o P. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-01410 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. A-112-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01164-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I.  S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (9.18)S-26314 (toliau – ir Sprendimas Nr. (9.18)S-26314), Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3229 (toliau – ir Sprendimas Nr. (11.1)I-3229) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjai išmokėti 8 625,70 Eur (29 782,85 Lt) motinystės (tėvystės) pašalpos (toliau – ir Pašalpa) nepriemoką, susidariusią 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Valdybos Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 (toliau – ir Sprendimas Nr. 8.54-1923) buvo sumažintas anksčiau 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 8.36-3554 apskaičiuotas mokėtinas Pašalpos dydis, todėl nuo 2010 m. liepos 1 d. susidarė 29 782,85 Lt Pašalpos nepriemoka. Ši nepriemoka pareiškėjai turėtų būti grąžinta, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarime (toliau – ir Nutarimas) konstatavo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygus paskirtų pašalpų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kurio nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai. Valdybos Kauno skyrius Sprendimu Nr. (9.18)S-26314 netenkino pareiškėjos prašymo dėl susidariusios nepriemokos grąžinimo, nes sprendimai dėl pareiškėjai skirtos Pašalpos yra įvykdyti. Pareiškėjos teigimu, taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, nėra absoliuti. Išimtiniais atvejais ji gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant nutarimą, kad toks teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja yra panašioje padėtyje kaip valstybės tarnautojai ir pensininkai, kuriems buvo sumažintas darbo užmokestis ir senatvės pensija, todėl negali būti vertinama skirtingai. Asmenų lygybės principas pažeidžiamas ir dėl to, kad toms motinoms, kurios kreipėsi į instituciją bei teismą iki Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo, praradimai buvo kompensuoti su Valdyba sudarius taikos sutartis. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėja savo prašyme prašė išmokėti susidariusią Pašalpos nepriemoką, Valdyba netaikė nuostatų dėl termino skundui paduoti praleidimo pasekmių, t. y. nepriėmė sprendimo nenagrinėti skundo dėl to, kad praleistas jo padavimo terminas. Pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas ne teismo tvarka, o tai reiškia, kad pareiškėjai tinkamai pasinaudojus išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka atsakovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir konstatavo, kad Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.54-1923, kuris pareiškėjai nebuvo įteiktas, yra įvykdytas ir negali būti peržiūrėtas.

3. Atsakovas Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė administracinę bylą nutraukti, o bylos nagrinėjimo atveju – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėja Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.54-1923 dėl Pašalpos perskaičiavimo nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Pareiškėja apie sumažintą Pašalpą sužinojo ar turėjo sužinoti tuomet, kai gavo sumažintą Pašalpą, t. y. 2010 metų rugpjūčio mėnesį. Šio sprendimo neapskundus, jis laikomas galutiniu ir juo nustatytos teisės ir pareigos nebegali būti koreguojamos. Išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pareiškėja tinkamai pasinaudojo dėl Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. (9.18)S-26314, o ne dėl Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.54-1923, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Valdyba išreiškė poziciją dėl minėto Sprendimo Nr. 8.54-1923 teisėtumo ir pagrįstumo bei išnagrinėjo jį ne teismo tvarka. Teisines pasekmes pareiškėjai sukelia būtent Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.54-1923, o ne šioje byloje skundžiami Valdybos ir jos Kauno skyriaus sprendimai, todėl jie negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Valdybos Kauno skyrius Pašalpą pareiškėjai ginčo laikotarpiu apskaičiavo ir išmokėjo pagal tuo metu galiojusias teisės aktų normas. Be to, pareiškėjos Pašalpa iki vaikams suėjo 1 metai nesiekė maksimalaus apribojamojo dydžio ir nebuvo apribota, todėl nėra pagrindo teigti, kad Pašalpa pareiškėjai nepagrįstai sumažinta nuo 2010 m. liepos 1 d. Prieštaraujančiu Konstitucijai nebuvo pripažintas Pašalpos mažinimo pagrindas, kuriuo iki vaiko vienerių metų pašalpos buvo sumažintos nuo 100 iki 90  proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o iki vaikui sueis dveji metai – nuo 85 iki 75 proc. pašalpos gavėjo

kompensuojamojo uždarbio dydžio. Todėl nėra pagrindo pareiškėjai apskaičiuoti Pašalpą pagal teisės aktus, galiojusius iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Taigi net ir tuo atveju, jei pareiškėjai galėtų būti taikomas Konstitucinio Teismo Nutarimas, neišmokėtos pašalpos dalis būtų 8 829,23 Lt.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta Pašalpa pagal Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą

Nr. 8.54-1923 pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų rugpjūčio mėnesį, todėl pareiškėja per 20 darbo dienų nuo sužinojimo apie šio veiksmo atlikimą, t. y. iki 2010 m. rugsėjo 28 d., Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nustatyta tvarka galėjo kreiptis į kompetentingą subjektą dėl pažeistų teisių gynimo, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, pasinaudoti teise ginčyti nepalankų sprendimą teismui, tačiau pareiškėja šiuo laikotarpiu žinodama (turėdama žinoti) apie tikėtiną jos teisių pažeidimą, nekėlė ginčo dėl sumažintos Pašalpos mokėjimo nepateisinamai ilgą laiką. Pašalpa pareiškėjai buvo mažinama teisės aktų pagrindu, o visi teisės aktai, reglamentuojantys socialinių draudimo išmokų sumažinimą, buvo skelbiami viešai, sumažinta Pašalpa pradėta mokėti nuo 2010 m. liepos 1 d. ir mokama reguliariai kas mėnesį iki vaikų priežiūros atostogų pabaigos, todėl teismas sprendė, jog pareiškėja turėjo galimybę sužinoti apie minėtą įstatymą bei sprendimus, tačiau savo teisių įstatymų nustatyta tvarka ir terminais negynė.

7. Pareiškėjos argumentus, kad ji tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad iš pareiškėjos 2016 m. vasario 29 d. prašymo Valdybos Kauno skyriui bei jos 2016 m. balandžio 27 d. skundo Valdybai turinio, taip pat iš byloje skundžiamų raštų turinio akivaizdžiai matyti, jog pareiškėja neteikė prašymo dėl Sprendimo Nr. 8.54-1923 panaikinimo ir dėl to sprendimuose nebuvo pasisakyta. Šią aplinkybę Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo 2016 m. birželio 30 d. nutartyje, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.54-1923 dalies panaikinimo, nurodydamas, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma ikiteismine tvarka dėl šio sprendimo apskundimo. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, nėra pakeista ir panaikinta, todėl nebėra pagrindo iš naujo kvestionuoti aplinkybių dėl pareiškėjos pasinaudojimo (nepasinaudojimo) ikiteismine tvarka dėl minėto sprendimo apskundimo.

8. Nustatęs, kad pareiškėja jai teisines pasekmes sukeliančio Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.54-1923 nėra nuginčijusi teisės aktų nustatyta tvarka ir šiuo metu jau yra akivaizdžiai praleistas įstatymo nustatytas terminas jam apskųsti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgęs į tai, kad Pašalpa pareiškėjai baigta mokėti 2012 m. sausio 16 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimo, teismas vertino, kad sprendimas dėl Pašalpos perskaičiavimo yra įvykdytas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl šiam ginčui taikytina Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo dar neįvykdytiems sprendimams negali būti taikoma.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-1410-822/2015 bei sprendime administracinėje byloje Nr.eA-239-602/2015 pateikti išaiškinimai netaikytini, kadangi nurodytose bylose faktinės ir teisinės aplinkybės neatitinka šioje byloje esančių aplinkybių, kadangi minėtose bylose sprendimai, kuriais remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis sumažintos paskirtos pašalpos, buvo ginčo dalyku, o šioje byloje – nėra, todėl situacija tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu yra skirtinga.

10. Teismas konstatavo, kad Valdybos Kauno skyrius ir Valdyba Sprendimais Nr. (9.18)S-26314 ir Nr. (11.1) I-3229 pagrįstai ir motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl Pašalpos nepriemokos išmokėjimo, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl šių sprendimų panaikinimo atmetė. Pripažinęs, kad prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, bei nustatęs, kad sprendimas dėl Pašalpos perskaičiavimo yra įvykdytas ir dėl to šiam ginčui netaikytinas Konstitucinio Teismo Nutarimas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą dėl Pašalpos nepriemokos išmokėjimo. Teismas taip pat akcentavo, kad esant įvykdytam sprendimui, ieškinio senaties terminą reglamentuojančios teisės normos ginčui nebėra aktualios.

III.

11. Pareiškėja I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas byloje nurodytas

aplinkybes ir neteisingai nustatė pareiškėjos sužinojimo apie tikėtiną jos teisių pažeidimą momentą. Valdybos Kauno skyriaus Sprendimu Nr. 8.54-1923 pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuota Pašalpa, ją sumažinant tam tikra dalimi, tačiau byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas,  t. y. kad pareiškėja buvo apie jį informuota. Atsakovas nepagrįstai pareiškėjos tinkamai neinformavo apie sumažintą Pašalpą. Pareiškėjos sužinojimas apie jos pažeistas teises turi būti siejamas ne su 2010 metų rugpjūtį jai išmokėta sumažėjusia Pašalpa, o su Konstitucinio Teismo Nutarimu, kuriuo paaiškėjo, kad pareiškėjai taikytas Pašalpos perskaičiavimo būdas ir įstatymai, pagal kuriuos Pašalpa perskaičiuota, tam tikra dalimi prieštarauja Konstitucijai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėja yra praleidusi įstatymų nustatytus terminus ir nustatytu laiku nekėlė klausimo dėl savo teisių pažeidimo. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad pareigą tokio pobūdžio ginčus spręsti ikiteismine tvarka yra įgyvendinusi  – nors ir praleidusi terminą, pareiškėja kreipėsi į Valdybą su prašymu dėl nepriemokos išmokėjimo, o vėliau dėl to teikė skundą. Valdyba pareiškėjos skundą priėmė ir išnagrinėjo iš esmės, t. y. atnaujino terminą skundui paduoti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį ir konstatavo, jog Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.54-1923 yra įvykdytas ir negali būti peržiūrėtas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-1410-822/2015 ir eA-239-602/2015 suformuota praktika, kadangi faktinės aplinkybės jose yra labai panašios į nagrinėjamos bylos.

13. Atsakovas Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Papildomai nurodo, kad Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.54-1923 nėra ginčo dalykas šioje administracinėje byloje, nes Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl šio sprendimo panaikinimo.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, todėl naikinti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos vaiko (vaikų) priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui (vaikams) sukaks dveji metai dalies, neišmokėtos pareiškėjai dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, išieškojimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (9.18)S-26314 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3229 bei įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. atmetė.

17. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau  – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis jos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2009 m. gruodžio 12 d. gimė trys vaikai: A. S., I. S. ir T. S. (b. l. 16-18). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 8.36-3554 pareiškėjai, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19, 20, 21 straipsniais ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43, 48, 58 punktais nusprendė skirti I. S. motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko (vaikų) priežiūros atostogų, iki vaikui (vaikams) sueis dveji metai, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d., iš viso 223 498,23 Lt (b. l. 55-56).

21. VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nusprendė I. S. nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal sprendime pateiktą apskaičiavimą (toliau – ir Perskaičiavimo sprendimas) (b. l. 57-58).

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnius, kurie buvo taikyti perskaičiuojant ir mokant pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, tam tikra apimtimi pripažino prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui.

23. Atsakydamas į pareiškėjos 2016 m. vasario 29 d. prašymą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą ir išmokėti jos nepriemoką, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (9.18) S-26314 nurodė, kad pareiškėja, 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi (2010 m. liepos 27 d. sprendimu) perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, nepasinaudojo teise skųsti skyriaus sprendimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per nustatytą apskundimo terminą, o po to teismui. Minėtas sprendimas laikomas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo. Todėl motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. nebus perskaičiuota (b. l. 60).

24. Nesutikdama su teritorinio skyriaus sprendimu, pareiškėja 2016 m. balandžio 27 d. pateikė skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundu pareiškėja prašė panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą ir perskaičiuoti bei išmokėti jai 29 857,85 Lt (8 647,43 Eur) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas. Skunde pareiškėja, be kita ko, nurodė, jog jai motinystės (tėvystės) pašalpa nepagrįstai buvo sumažinta taikant netinkamą ir LR Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą teisės aktą. Pareiškėja rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendime (administracinė byla Nr. A-1410-822/2015) suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose (b. l. 31-35).

25. VSDFV 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3229 pareiškėjos skundą atmetė. VSDFV nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8-54-1923 perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, ir pašalpa mokėta nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikams sukako dveji metai, t. y. iki 2011 m. gruodžio 12 d. Sprendimas dėl sumažinto pašalpos dydžio perskaičiavimo (sumažinimo) nebuvo apskųstas Fondo valdybai ar teismui, jis įsigaliojo ir buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo (2015-03-08). VSDFV nuomone, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (b. l. 37-38).

26. Iš pareiškėjos skundžiamų VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimų (veiksmų) matyti, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės išsiskyrė pareiškėjos, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija dėl galimybės netaikyti Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą joje esančių įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjos skunde bei apeliaciniame skunde nurodytuose: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendime (administracinė byla Nr. A-1410-822/2015) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendime (administracinė byla Nr. eA-239-602/2015) konstatuotos faktinės ir teisinės aplinkybės nėra tapačios.

28. Iš byloje esančių pareiškėjos 2016 m. vasario 29 d. prašymo VSDFV Kauno skyriui „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos išmokėjimo“ ir 2016 m. balandžio 27 d. skundo Fondo valdybai dėl minėto teritorinio skyriaus

priimto sprendimo, matyti, kad pareiškėja kėlė ginčą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, tačiau neginčijo ir neprašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923, kuriuo jai buvo perskaičiuota ir taikant Laikinojo įstatymo nuostatas (vėliau Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui) motinystės (tėvystės) pašalpa, skirta 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu, sumažinta.

29. Reikalavimą panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 dalį pareiškėja iškėlė tik teikdama skundą pirmosios instancijos teismui, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi jį atsisakė priimti (b. l. 2-3). Pareiškėja šios teismo nutarties (dėl atsisakymo priimti skundą dalyje dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 panaikinimo) atskiruoju skundu neapskundė.

30. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje byloje ginčas iš esmės yra nagrinėjamas dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų (atsakymų), kuriais atsisakyta išmokėti sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį po to, kai Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo taikomos pareiškėjai perskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą, prieštaravo Konstitucijai, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines ir teisines bylos aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas.

31. Kai asmuo, į VSDFV (jos teritorinį skyrių) kreipiasi prašydamas išmokėti (kompensuoti) dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo neišmokėtą pašalpos dalį (t. y. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas perskaičiuoti pašalpą nėra skundžiamas), teritorinis skyrius ir Fondo valdyba turi tokį prašymą išnagrinėti ir atsisakyti jį tenkinti, kadangi pašalpų mokėjimas yra pasibaigęs ir yra praėjęs terminas reikalavimui dėl neišmokėtos pašalpos, sumažintos 2010 m. liepos 27 d. sprendimu, priteisimo.

32. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog nurodytas teritorinio skyriaus sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas. Kita vertus, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundą VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas inter alia su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą). Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pareiškėja apie jai mokamą sumažintą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą turėjo sužinoti šią pašalpą jai išmokėjus, o būtent – 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį). Tad pareiškėja, kreipdamasi į Fondo valdybą net po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo, ir turėjo iš esmės ginčyti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923, kuriuo buvo nuspręsta jai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. mokėti perskaičiuotą (sumažintą) motinystės (tėvystės) pašalpą, ir tik po to kelti reikalavimą dėl nepagrįstai sumažintos pašalpos dalies išmokėjimo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, pareiškėja tiek VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. vasario 29 d. prašymu, tiek ir Fondo valdybos 2016 m. balandžio 27 d. skundu prašė perskaičiuoti ir išmokėti jai atitinkamo dydžio (8 647,43 Eur) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas. Tokio prašymo apimtyje atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo I. S. prašymus ir nagrinėjo bei priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

33. Esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažįsta pagrįstu ir teisėtu, kurio pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01394 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. eA-267-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04109-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 29.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nemėžio totorių bendruomenės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nemėžio totorių bendruomenės skundą atsakovams Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir Socialinių paslaugų priežiūros departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Nemėžio totorių bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenė) 2016 m. spalio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma:

1.1. panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 3R-336(AG-273/04-2016);

1.2. panaikinti Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. balandžio 28 d. raštą Nr. 10.204-S1-442 „Dėl bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 m. atrankos konkurso rezultatų“;

1.3. panaikinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. liepos 26 d. raštą Nr. (31.4-44)SD-4650 „Dėl bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 m. atrankos konkurso“;

1.4. panaikinti Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkio Nr. A3-53 „Dėl Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais“ dalį, kurioje priimtas sprendimas nefinansuoti Bendruomenės projekto;

1.5. įpareigoti Departamentą ir Ministeriją iš naujo įvertinti Bendruomenės paraišką „Stipri bendruomenė – stipri Lietuva!“. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendruomenė teikė paraišką finansavimui 2016 metams gauti, tačiau Departamento 2016 m. balandžio 28 d. raštu buvo pripažinta, kad ji nėra subjektas, galintis teikti paraišką. Nesutikdama su sprendimu neskirti jai paramos, Bendruomenė su skundu kreipėsi į Ministeriją, tačiau pastaroji skundo netenkino. Tuomet Departamento ir Ministerijos raštus apskundė Komisijai, tačiau pastaroji skundą atmetė remdamasi identiškais motyvais. Pareiškėjas nesutinka su išvadomis, kad jo veikla siejama vien tik su totorių kultūra ir tradicijomis, bet ne su Nemėžio

gyventojų viešųjų interesų tenkinimu. Bendruomenės įstatai turėjo būti vertinami kaip vientisas dokumentas, patvirtinantis, kad pareiškėjas veikia atstovaudamas viso kaimo, o ne tik totorių tautybės žmonių interesams. Bendruomenė atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 13 dalyje pateikiamą bendruomeninės organizacijos sąvoką, nes yra asociacija, vienijanti Vilniaus rajono Nemėžio apylinkėje gyvenančius totorius ir kitų apylinkių bei tautybių žmones, besidominčius totorių kalba, kultūra ir istorija. Pagal įstatų 8 ir 9 punktus, akivaizdu, kad Bendruomenės narius vienija gyvenimo kaimynystėje interesai. Be to, gyvenimas kaimynystėje apima ir tokius interesus kaip tradicijų, papročių, tautinio identiteto, kultūros ir istorijos puoselėjimas. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-805 patvirtintų Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso organizavimo nuostatų (toliau – ir Konkurso nuostatai) 6 ir 7 punktai, kuriais apribota tautinių mažumų teisė teikti paraiškas, yra diskriminacinio pobūdžio ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, be to, paraiškų vertinimo procedūra nėra skaidri, nes jas vertinantis subjektas turi galimybę remtis ne objektyviais duomenimis, o subjektyviais įsitikinimais.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad Ministerijos kanclerio potvarkis ir kiti byloje ginčijami sprendimai priimti objektyviai ir nuodugniai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavus, kad Bendruomenė neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 13 dalies nuostatų, todėl nėra tinkamas pareiškėjas. Bendruomenės įstatai patvirtina, kad jos tikslas nėra įgyvendinti gyvenamosios vietovės gyventojų viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje, kadangi jos veikla siekiama išsaugoti unikalią etninę Lietuvos totorių grupę, telkti Nemėžio apylinkėje gyvenančius totorius bei kitų tautybių žmones totorių nacionalinėms tradicijoms bei papročiams atgaivinti ir puoselėti. Galutinį sprendimą dėl paraiškų tinkamumo finansuoti priima ne Departamentas, o Ministerijos kancleris, atsižvelgdamas į atrankos komisijos posėdžių metu nustatytas aplinkybes ir jos pateiktus rekomendacinio pobūdžio siūlymus. Vadinasi, pagal Konkurso nuostatus, Departamentui, atlikus pirminį paraiškų vertinimą, bet nenustačius, kad paraiška neatitinka reikalavimų, tokį sprendimą turi teisę priimti Ministerijos kancleris. Tai, kad Departamentas nenustatė pareiškėjo netinkamumo, nesukūrė jam teisėtų lūkesčių, kad jo paraiška yra tinkama finansavimui gauti. Ginčijamas Departamento 2016 m. balandžio 28 d. raštas nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Ministerijos 2016 m. liepos 26 d. raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, priimtas išsamiai ir nuodugniai įvertinus visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Rengiamas konkursas skirtas skatinti bendruomeninių organizacijų veiklą, kuria siekiama įgyvendinti gyvenamosios vietovės gyventojų viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje. Pareiškėjo veikla nėra su tuo susijusi, todėl finansavimas pagal šią programą jam negalėjo būti skirtas, kita vertus, toks sprendimas priimtas ne dėl to, kad jis vienija tautinių mažumų atstovus. Ministerijos nuomone, Konkurso nuostatai negali būti pripažinti diskriminacinio pobūdžio. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, vertindama kitą pareiškėjo pateiktą paraišką, taip pat konstatavo, jog Bendruomenė nėra bendruomeninė organizacija, kurios veiklos tikslas – per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje.

5. Atsakovas Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad pagal Konkurso nuostatų 43–48 punktų reikalavimus, Departamentas atlieka formalų paraiškų vertinimą, t. y. patikrina, ar paraiška ir pridedami dokumentai atitinka jiems nustatytus reikalavimus, perduoda paraiškas vertinti ekspertams, gavęs jų siūlymus, parengia paraiškų vertinimo suvestinę ir perduoda paraiškas vertinti sudarytai komisijai. Galutinį sprendimą dėl projektų finansavimo priima Ministerijos kancleris. Departamentas laikėsi Konkurso nuostatų reikalavimų, todėl pareiškėjo teisių nepažeidė. Ministerijos 2016 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (31.3-44)SD-2546 Departamentas buvo įpareigotas informuoti pareiškėjus apie priimtus Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 priimtus sprendimus nefinansuoti vykdomų projektų, nurodant konkrečias priežastis. Šią pareigą Departamentas įvykdė 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 10.204-SI-442, kuris yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių Bendruomenei nesukelia. Komisija pareiškėjo skundą išnagrinėjo objektyviai ir nuodugniai, jos priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo Nemėžio totorių bendruomenės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas konstatavo, jog byloje ginčas yra keliamas dėl to, ar pagrįstai Bendruomenė pripažinta nepriklausančia subjektų, turinčių teisę teikti paraiškas dalyvauti Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurse, grupei.

9. Teismas nustatė, kad Bendruomenė 2016 m. sausio 26 d. Ministerijai pateikė Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso paraišką „Stipri bendruomenė – stipri Lietuva!“. Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkio Nr. A3-53 1.3 punktu buvo nuspręsta neskirti lėšų Bendruomenės projektui. Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (31.3-44)SD-2549 Departamentui buvo pavesta raštu informuoti pareiškėjus, kurių paraiškos buvo atmestos arba joms nebuvo skirta lėšų, nurodant atmetimo ar lėšų neskyrimo priežastis. Departamento 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 10.204-SI-442 Bendruomenė buvo informuota, kad ji neatitiko Konkurso nuostatų 7 punkto reikalavimų, nes nėra bendruomeninė organizacija, kaip tai apibrėžta Vietos savivaldos įstatyme, todėl vadovaujantis Konkurso nuostatų 44.2 punktu Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 nuspręsta Bendruomenės projektui neskirti finansavimo 2016 metams. Nesutikdama su tokiu sprendimu Bendruomenė 2016 m. gegužės 6 d. padavė skundą Ministerijai, kuri 2016 m. liepos 26 d. sprendime Nr. (31.4-44)SD-4650 pateikė išvadą, kad Bendruomenė nelaikytina bendruomenine organizacija, kadangi ji neįgyvendina viešųjų interesų, susijusių su gyvenimu kaimynystėje. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 3R-336(AG-273/04-2016) jį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo nuomone, jis yra tinkamas subjektas, kadangi pagal savo įstatus įgyvendina viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje.

10. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Konkurso nuostatų 6, 7, 8, 44.2 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalimi. Teismas nurodė, jog ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjas yra asociacija, kurios steigėjai ir nariai yra gyvenamosios vietovės bendruomenės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai (jų atstovai), nėra. Bendruomenė pripažinta neatitinkanti Konkurso nuostatų 7 punkto reikalavimų, kadangi jos paskirtis nėra per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje. Teismas pažymėjo, kad Nemėžio totorių bendruomenės įstatuose, kurie Juridinių asmenų registre įregistruoti (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad Bendruomenė vienija Vilniaus rajone Nemėžio apylinkėje gyvenančius totorius bei kitų apylinkių ir tautybių žmones, besidominčius totorių kalba, kultūra, religija ir istorija (1 p.). Pagal įstatų 8 punktą, pagrindinis Bendruomenės tikslas yra išsaugoti unikalią etninę Lietuvos totorių grupę, telkti Nemėžio apylinkėje gyvenančius totorius bei kitų tautybių žmones totorių nacionalinėms tradicijoms bei papročiams atgaivinti ir puoselėti. Įstatų 9 punkte nustatyta, kad Bendruomenė siekia šių tikslų: koordinuoti Bendruomenės narių veiklą (9.1 p.); atstovauti Bendruomenės narių interesams ir juos ginti (9.2 p.); tenkinti svarbiausius Bendruomenės socialinius, kultūrinius, ūkinius poreikius (9.3 p.); ugdyti Bendruomenės lyderius ir ruošti juos visuomeninei, organizacinei, administracinei veiklai (9.4 p.); bendradarbiauti su valstybės ir savivaldos institucijomis plėtojant savivaldą (9.5 p.); plėsti turiningo totorių vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybes (9.6 p.). Ministerijai pateiktos paraiškos 2.5 punkte „Projekto įgyvendinimo poreikio pagrindimas“ nurodoma, kad projektu siekiama organizuoti užsiėmimus ir veiklas, kurios plėtotų ir populiarintų totorių tautinį, kultūrinį ir kulinarinį paveldą. Siekiant išlaikyti totoriškas tradicijas, papročius ir jų gyvavimą, būtina stiprinti bendruomenės regioninę ir vietos tapatybę, todėl numatoma organizuoti įvairius grupinius užsiėmimus, skatinančius totorių senųjų tradicijų perdavimą jaunimui, tradicinių amatų puoselėjimą ir kt. Įvertinęs Bendruomenės įstatuose apibrėžtus jos veiklos tikslus, teismas konstatavo, kad Bendruomenės tikslas nėra tenkinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje, nes Bendruomenės nariais yra žmonės, besidomintys totorių kalba, kultūra, religija ir istorija, Bendruomenės veikla nukreipta išimtinai į totorių nacionalinių tradicijų bei papročių atgaivinimą ir puoselėjimą, turiningo totorių vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybių plėtrą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalį ir Konkurso nuostatų 7 punktą, Bendruomenė nelaikytina bendruomenine organizacija, todėl ji pagrįstai pripažinta netinkamu pareiškėju dalyvauti Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurse.

11. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad ginčijamas Ministerijos kanclerio potvarkis priimtas pažeidžiant procedūrines taisykles, nes Departamento veiksmai sukėlė jam teisėtus lūkesčius, kad pateikta paraiška atitinka Konkurso nuostatų reikalavimus, todėl finansavimas bus skirtas, vadovavosi Konkurso nuostatų 43 punktu, 44 punktu (Departamentui nustačius, kad paraiškos neatitinka Konkurso nuostatų 43 p. reikalavimų, jos yra atmetamos, projektai nevertinami ir lėšos jiems neskiriamos). Teismas nurodė, kad pagal Konkurso nuostatų 47–50 punktų reikalavimus, galutinis sprendimas dėl paraiškų tinkamumo finansuoti priimamas ekspertams, atlikus rekomendacinio pobūdžio projektų vertinimą, ekspertų siūlymus apsvarsčius atrankos komisijos posėdyje ir komisijai pateikus Ministerijos kancleriui pasiūlymus dėl lėšų paskirstymo. Galutinį sprendimą dėl lėšų skyrimo projektams priima Ministerijos kancleris ir jis įforminamas potvarkiu. Pagal Konkurso nuostatų 54 punktą, Ministerija raštu informuoja pareiškėjus apie Ministerijos kanclerio priimtą sprendimą. Pareiškėjas, kurio paraiška buvo atmesta arba jam neskirta lėšų, apie sprendimą informuojamas raštu, nurodant atmetimo ar lėšų neskyrimo priežastis, pateikiant sprendimo dėl lėšų skyrimo išrašą. Nurodytos nuostatos patvirtina, kad jau pirminėje paraiškų tikrinimo stadijoje gali būti priimtas sprendimas nevertinti paraiškų ir neskirti projektams finansavimo, jei Departamentas nustato, kad paraišką pateikė pareiškėjas, kuris nepriklauso subjektų, turinčių teisę teikti paraiškas, grupei (Konkurso nuostatų 44.2 p.). Kita vertus, galutinį sprendimą dėl projektų finansavimo priima Ministerijos kancleris, todėl nustačius, kad paraišką pateikė subjektas, neturintis tam teisės, priimamas

sprendimas paraiškai neskirti lėšų, apie kurį informuojamas pareiškėjas. Teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad, atliekant pirminį paraiškų vertinimą, Departamentas nenustatė, kad Bendruomenė yra netinkamas subjektas paraiškai pateikti, nesukūrė jai teisėtų lūkesčių, jog projektui bus skirtas finansavimas, nes galutinį sprendimą priima Ministerijos kancleris.

12. Teismas su pareiškėjo argumentais, kad Konkurso nuostatų 6 ir 7 punktai, kuriais apribota tautinių mažumų teisė teikti paraiškas, yra diskriminacinio pobūdžio ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nesutiko, kadangi Konkurso nuostatų 6 ir 7 punktai apibrėžia subjektus, galinčius teikti paraiškas finansavimui gauti, kita vertus, tautinių mažumų teisės teikti skundus nėra apribotos, jei paraiškas teikia asociacija, kurios steigėjai ir nariai yra gyvenamosios vietovės bendruomenės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai (jų atstovai) ir kurios paskirtis  – per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje. Šiuo atveju nustatyta, kad Bendruomenė nėra tinkamas pareiškėjas ne dėl to, kad jis atstovauja tautinėms mažumoms, bet dėl to, kad jos tikslas nėra įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje.

13. Teismas pažymėjo, kad ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, keliamus administracinio akto turiniui, yra faktiškai ir teisiškai pagrįsti, juos priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ar taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, todėl negali būti pripažinti neteisėtais ar nepagrįstais. Komisija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą ir pareiškėjo prašymą dėl išlaidų atlyginimo.

III.

14. Pareiškėjas Nemėžio totorių bendruomenė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti; atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Departamentas 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 10.204-S1-442 informavo Bendruomenę, kad Bendruomenės paraiška atmetama, nes Bendruomenė nepriklauso subjektų, turinčių teisę teikti paraiškas, grupei. Departamento rašte nenurodomi jokie priimto sprendimo argumentai, motyvai. Taip pat neaišku, kodėl apie Konkurso rezultatus Bendruomenę informavo Departamentas, kai Konkurso nuostatų 54 punkte aiškiai nurodoma, kad Ministerija turi raštu informuoti pareiškėjus apie Ministerijos kanclerio priimtą sprendimą. Tame pačiame Konkurso atrankos punkte nurodoma, kad informuojant apie paraiškos atmetimą arba lėšų neskyrimą turi būti nurodomos atmetimo ir lėšų neskyrimo priežastys. Bendruomenė, gavusi kito subjekto nei nustatyta Konkurso nuostatų 54 punkte raštą apie Konkurso rezultatus, kuriame objektyviais argumentais, motyvais nėra pagrįstas priimtas sprendimas, ir, siekdama išsiaiškinti situaciją, pateikė Ministerijai 2016 m. gegužės 6 d. skundą dėl sprendimo neskirti finansavimo projektui „Stipri bendruomenė – stipri Lietuva!“.

14.2. Teismas nustatė, kad Bendruomenė atstovauja narius ne gyvenimo kaimynystėje, bet tautybės pagrindu. Tokia teismo išvada ne tik, kad neteisėta, bet ir diskriminuojanti tautines mažumas (tikslines grupes plačiąja prasme), kurios veiklą vykdo tam tikroje kaimo teritorijoje. Teismas klaidingai nustatė, kad Nemėžio totorių bendruomenės įstatai neatitinka Konkurso nuostatų 6, 7 punktuose įtvirtintų sąlygų. Teismas įstatus bei jų atitikimą projekto sąlygoms vertino vadovaudamasi įstatų keliais punktais, nevertino įstatų, kaip vientiso dokumento. Tiek Bendruomenės įstatai, tiek Bendruomenės pateikto projekto turinys visiškai atspindi, kad Bendruomenė atstovauja Nemėžio kaimą ir veikia būtent Nemėžio kaimo gyventojų interesais. Bendruomenės įstatų 9 punkte nurodomi ir kiti bendruomenės tikslai, kurie yra susiję su gyvenimu kaimynystėje ir neprieštarauja Konkurso nuostatų 6, 7 punktams.

14.3. Teismas nurodo, kad totorių nacionalinių tradicijų bei papročių atgaivinimas ir puoselėjimas nėra susijęs su gyvenimu kaimynystėje, bet neanalizuoja Bendruomenės įstatų 9.6 punkte įtvirtinančio ir Nemėžio kaimo jaunimo užimtumo didinimą, tik nurodo, kad jis taip pat susijęs su totorių tradicijų, kultūros, papročių puoselėjimu. Teismo išvada yra nepagrįsta objektyviais argumentais ir yra deklaratyvi. Teismas neanalizavo „gyvenimo kaimynystėje“ sąvokos reikšmės. Pagal lietuvių kalbos žodyną žodžio „gyvenimas“ viena iš reikšmių yra buvimas, egzistavimas, o žodis „kaimynystė“ reiškia buvimą greta. Todėl akivaizdu, kad gyvenimas kaimynystėje reiškia asmenų buvimą greta. Savo ruožtu įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje, reiškia viešųjų interesų, susijusių su gyvenimu greta, įgyvendinimu. Asmenų gyvenimas greta, kaip ir gyvenimas kaimynystėje, yra labai plati sąvoka, apimanti visus greta gyvenančių asmenų interesus, kurie neapsiriboja vien ūkinių, buitinių poreikių tenkinimu. Gyvenimas greta reiškia ir kitų bendrų religinių, kultūrinių, socialinių poreikių tenkinimą, į kuriuos patenka ir tradicijų, papročių, tautinio identiteto (jei greta gyvenantys asmenys yra kažkokios tautinės bendruomenės dalis), kultūros ir istorijos puoselėjimas. Gyvenantys greta asmenys, puoselėjantys bendras tradicijas, papročius, tautinį identitetą (jei greta gyvenantys asmenys yra kažkokios tautinės bendruomenės dalis), kultūrą ir istoriją paprastai organizuoja bendrus įvairaus pobūdžio renginius, todėl akivaizdu, kad bendrų tradicijų, papročių, tautinio identiteto, kultūros, istorijos puoselėjimas, jaunimo užimtumo didinimas

turi būti suprantamas kaip dalis gyvenimo kaimynystėje.14.4. Mokslinėje literatūroje išskiriama ir kaimynystės bendruomenės samprata, kuri pagal apibrėžimą atitinka

gyvenimo kaimynystėje principus. Šiose bendruomenėse visus jungia bendra fizinė teritorija ir panašus gyvenimo būdas. Ryšius kaimynystės bendruomenėje stiprina bendra etninė ir religinė patirtis, be to, kaimynystėje gyvenančius žmones gali jungti aktyvi savitarpio pagalba. Tai reiškia, kad pagrindinis gyvenimo kaimynystėje požymis yra teritorinis, t. y. įgyvendinami vieši interesai turi būti tam tikroje teritorijoje gyvenančių asmenų interesai. Kadangi visi Bendruomenės nariai atitinka teritorinį kriterijų, tai Bendruomenės tikslai nurodyti Bendruomenės įstatų 9 punkte ir įgyvendinantys bendrus visų Bendruomenės narių viešuosius interesus yra susiję su Bendruomenės narių gyvenimu kaimynystėje (tiek totorių tradicijų puoselėjimu, tiek Nemėžio kaimo jaunimo užimtumo didinimu (Bendruomenės įstatų 9.6 p.). Konkurso nuostatų 7 punktas gali riboti tik tas bendruomenes, kurios įsteigtos tik, pvz., religiniais tikslais arba tautiniu pagrindu, ir nevykdo jokių kitų veiklų susijusių su gyvenimu kaimynystėje (įsteigtos Lietuvos Respublikos teritorijos mastu). Bendruomenės tikslas veikti tautiniu pagrindu yra tik vienas iš daugelio tikslų, todėl paraišką vertinę ekspertai išėjo iš taisyklėse nustatytų ribų. Bendruomenė visiškai atitinka bendruomeninės organizacijos požymius ir narius vienija gyvenimo kaimynystėje pagrindais, todėl atitinka Konkurso nuostatas ir yra tinkamas pareiškėjas.

14.5. Konkurso nuostatų 6 bei 7 punktai yra diskriminaciniai tautinių mažumų (tikslinių grupių) veikiančių tam tikroje apibrėžtoje kaimo teritorijoje atžvilgiu bei sudaro galimybes vertinančiai paraiškas institucijai piktnaudžiauti padėtimi (prieštarauja Konstitucijos 29 str.). Konkurso nuostatų 6, 7 punktai apriboja pareiškėjų ratą ir įtvirtina, kad paraiškas gali teikti tik bendruomenės, kurių veikla susijusi su viešųjų interesų įgyvendinimu kaimynystėje. Tokia nuostata yra diskriminacinė, nes neturint tikslaus apibrėžimo (išaiškinimo), kas yra „per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje“, vertinančiai paraišką organizacijai paliekama teisė ne objektyviai, bet subjektyviai spręsti, kuris pareiškėjas yra tinkamas paramai gauti, o kuris ne (tokiu atveju pasinaudojus Konkurso nuostatų 6, 7 punktais paraiškos yra atmetamos). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013 m. Nemėžio totorių bendruomenei buvo skirtos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos (kuruojamos Ministerijos) lėšos projekto „Nemėžio kaimo ir totorių bendruomenės centro įkūrimas“ Nr. LEADER-12-VILNIUS-04-001 įgyvendinimui.

14.6. Pareiškėjo veikla yra tiesiogiai susijusi su Nemėžio kaimo (Nemėžio jaunimo), totorių tradicijų puoselėjimu ir yra aiškiai įvardinta Bendruomenės įstatuose. Ministerijos sprendimas ne tik, kad neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų bei nepagrįstai nepripažįsta Bendruomenės kaip kaimo bendruomenės, bei nepagrįstai nurodo, kad Bendruomenė yra netinkamas pareiškėjas, nes vienija atskiras gyventojų grupes kitais nei gyvenimo kaimynystėje pagrindais, bet ir yra diskriminacinis tautinių mažumų veiklas įgyvendinančių tam tikroje kaimo teritorijoje atžvilgiu (prieštaraujantis Konstitucijos 29 str. nuostatoms).

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti; nepriteisti iš atsakovo Departamento pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė motyvuotas išvadas. Teismo sprendime teisingai konstatuota, kad Bendruomenės tikslas nėra tenkinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje, nes Bendruomenės nariai yra žmonės, besidomintys totorių kalba, kultūra, religija ir istorija, Bendruomenės veikla nukreipta išimtinai į totorių nacionalinių tradicijų bei papročių atgaivinimą ir puoselėjimą, turiningo totorių vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybių plėtrą. Atsakovas pažymi, kad Ministerija 2016 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (31.3-44) SD-2549 „Dėl bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso“ įgaliojo atsakovą informuoti (el. paštu) Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso pareiškėjus apie Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 „Dėl lėšų skyrimo“ priimtą sprendimą. Pareiškėjus, kurių paraiškos buvo atmestos arba joms nebuvo skirta lėšų, įgaliojo informuoti raštu, nurodant atmetimo ar lėšų neskyrimo priežastis. Atsakovas įvykdė Ministerijos pavedimą ir raštu dėl konkurso rezultatų informavo pareiškėją, kad jo teiktam projektui „Stipri bendruomenė – stipri Lietuva“ įgyvendinti 2016 metais finansavimas buvo neskirtas. Atsakovo nuomone, raštas dėl konkurso rezultatų yra informacinio pobūdžio. Viešojo subjekto valia yra išreiškiama Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 „Dėl lėšų skyrimo“, kuris yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Tiek Departamentas, tiek Ministerija savo raštuose išsamiai informavo pareiškėją apie faktinį pareiškėjo teiktos paraiškos atmetimo pagrindą, pareiškėjui buvo nurodyti teisiniai argumentai, kuriais viešojo administravimo subjektas – Ministerija – rėmėsi priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo teiktos paraiškos „Stipri bendruomenė – stipri Lietuva“ atmetimo, todėl pareiškėjo reikalavimas iš naujo įvertinti Bendruomenės paraišką yra atmestinas.

17. Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti galioti.

18. Atsakovas nurodo, kad teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, nustatė ir objektyviai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju pagal Konkurso nuostatus išlaikyti visi formalūs procedūriniai reikalavimai, taikytini komisijos sprendimų teisėtumui: komisijos sprendimams priimti buvo išlaikyti kvorumo reikalavimai, komisijos sprendimai įforminti protokolais, pasirašyti kompetentingų asmenų, protokolai parengti pagal teisės aktų reikalavimus jų formai ir turiniui, protokolai parengti laiku (atitinkamai per 3 ir 4 darbo dienas). Komisijos sprendimai – tik rekomendacinio pobūdžio ir neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir (ar) pareigoms. Ministerijos kancleris, įvertinęs komisijos pateiktus siūlymus ir neviršydamas jam Nuostatų 50 punkto suteiktų įgaliojimų, priėmė sprendimą dėl lėšų skyrimo. Šiuo atveju Potvarkis buvo priimtas per 5 darbo dienas, t. y. nepažeidžiant Nuostatų 50 punkte nurodyto 7 darbo dienų termino. Informacija pareiškėjui apie konkurso rezultatus pateikta ne tik Departamento raštu, bet ir, vadovaujantis Nuostatų 56 punktu, 2016  m. balandžio 14 d. paskelbta Ministerijos interneto svetainės skiltyje Konkursai – Konkursų rezultatai. Atsakovo nuomone, potvarkis priimtas tinkamo viešojo administravimo subjekto, o jį priimant nebuvo pažeistos jokios procedūrinės taisyklės. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia, kodėl potvarkis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsakovo nuomone, Departamento raštas, kuriuo pareiškėjui pranešta, kad jo konkursui pateiktai paraiškai neskirtas finansavimas, nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nes šios pasekmės kilo dėl potvarkio. Atsakovo nuomone, Ministerijos raštas, kuriuo pareiškėjui pranešta, kad jo konkursui pateiktam projektui neskirtas finansavimas, taip pat nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

19. Atsakovas pažymi, kad, siekdamas visapusiškai įvertinti pareiškėjo skunde Ministerijai nurodytas aplinkybes, 2016 m. birželio 1 d. raštu Nr. (31.3-44) SD-3558 „Dėl nuomonės pateikimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydamas pateikti nuomonę, ar pareiškėjas laikytinas bendruomenine organizacija, kaip ji apibrėžta Vietos savivaldos įstatyme. Vidaus reikalų ministerija 2016 m. birželio 13 d. rašte Nr. 1D-3779 (31) „Dėl nuomonės pateikimo“ (toliau – ir VRM raštas), remdamasi aktualiais teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl bendruomeninės organizacijos vertinimo, nurodė, kad bendruomeninės organizacijos iniciatyvos, nesvarbu, kokios tautybės ir (ar) religijos asmenis ji vienija, turi būti nukreiptos bendro gyvenimo kaimynystėje poreikiams ir interesams įgyvendinti. VRM rašte nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2139/2012 yra nurodęs, kad, aiškinant bendruomeninės organizacijos sąvoką, pabrėžtini du šios organizacijos požymiai: 1) teritorija – jos steigėjai ir nariai turi būti gyvenamosios bendruomenės (ar jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai; 2) tikslas – įgyvendinti interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje. Atsižvelgiant į šiuos du kriterijus, Vidaus reikalų ministerijos nuomone, bendruomeninės iniciatyvos, nesvarbu, kokios tautybės ir (ar) religijos asmenis ji vienija, turi būti nukreiptos bendro gyvenimo kaimynystėje poreikiams ir interesams įgyvendinti. Atsižvelgiant į Juridinių asmenų registro duomenis ir pareiškėjo įstatų 5 punktą, matyti, kad pareiškėjo teisinė forma yra asociacija,  t. y. pareiškėjas atitinka pirmąjį kriterijų, tačiau nagrinėtinos situacijos kontekste būtina įvertinti, ar minėtas juridinis asmuo atitinka kitus Įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje numatytus bendruomeninės organizacijos požymius. Susipažinus su pareiškėjo įstatais, matyti, kad reikalavimo pareiškėjo nariams būti atitinkamos gyvenamosios bendruomenės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojais nėra (pareiškėjo įstatų 15–16 punktai), kita vertus, pareiškėjo įstatų 1 punkte nurodyta, kad pareiškėjas vienija Vilniaus rajone Nemėžio apylinkėje gyvenančius totorius bei kitų apylinkių bei tautybių žmones, besidominčius totorių kalba, kultūra ir istorija, todėl atsakovas mano, kad teritorinį kriterijų pareiškėjas atitiko. Ginčas kyla dėl pareiškėjo atitikties trečiajam kriterijui, nes Bendruomenė narius vienija kitais nei gyvenimo kaimynystėje pagrindais. Atsakovo nuomone, ta aplinkybė, kad tam tikro juridinio asmens pavadinime vartojamas terminas „bendruomenė“, savaime nereiškia, jog toks juridinis asmuo atitinka Įstatyme įtvirtintą bendruomeninės organizacijos sąvoką, nes jo atitiktis Įstatymo 3 straipsnio 13 daliai vertintina jo veiklą reglamentuojančių aktų kontekste, šiuo atveju  – atsižvelgiant į pareiškėjo įstatuose įtvirtintas nuostatas. Atsakovui vykdant konkursą ir vertinant pareiškėjo atitiktį Įstatymo 3 straipsnio 13 daliai, buvo vertinamos visos pareiškėjo įstatuose įtvirtintos nuostatos. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi pareiškėjo įstatų 1, 8, 9 punktais bei 9.1–9.6 papunkčiais, t. y. pareiškėjo įstatai buvo išnagrinėti sistemiškai. Atsakovo nuomone, nors pareiškėjas vienija asmenis teritoriniu principu, tačiau nagrinėjamu atveju viešieji interesai įgyvendinami ne gyvenamosios vietovės bendruomenės, bet konkrečios asmenų grupės atžvilgiu, atsižvelgiant į jų priklausomybę totorių etninei grupei arba domėjimąsi jos kalba, kultūra, religija ir istorija. Atsakovo nuomone, pareiškėjo įstatų 9 punkte išvardyti pareiškėjo veiklos tikslai nukreipti į pareiškėjo narių, kurių apibrėžtis ir priklausomybės pareiškėjui tikslas yra aiškiai įvardyti pareiškėjo įstatų 2 punkte, t. y. asmenys vienijami totorių tautinio identiteto, kultūros ir istorijos puoselėjimo tikslais, todėl pareiškėjo įstatų 9 punkte nurodyti veiklos tikslai bus įgyvendinami siekiant užtikrinti nurodytų asmenų teises ir teisėtus interesus, bet ne kitų asmenų, gyvenančių Nemėžio kaime, interesus. Pareiškėjo įstatų 8, 9 ir 10 punktų nuostatos, apibrėžiančios pareiškėjo veiklos tikslus ir veiklą, aiškiai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo veiklos tikslas – atstovauti asmenų, vienijamų totorių tautinio identiteto, kultūros ir istorijos puoselėjimo tikslais, o ne bendruomenės, kaip socialinio darinio, interesus. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjo įstatų 9 punkte išvardyti pareiškėjo

veiklos tikslai savo turiniu vertintini kaip pareiškėjo veiklos uždaviniai, siekiant pareiškėjo įstatų 8 punkte nurodyto veiklos tikslo, nes tai yra konkrečios veiklos tikslo įgyvendinimo priemonės. Priešingai nei pareiškėjas nurodo apeliaciniame skunde, pareiškėjo įstatų 9.6 papunktyje įtvirtintas pareiškėjo siekis ne didinti Nemėžio kaimo jaunimo užimtumą, bet „plėsti turiningo totorių vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybes“, t. y. nurodytoje pareiškėjo įstatų nuostatoje apibrėžiama tikslinga pareiškėjo veikla, skirta atitinkamai etninei grupei priklausančių, bet ne visų Nemėžio kaime gyvenančių, vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybėms plėsti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus pareiškėjo įstatuose apibrėžtus jo veiklos tikslus, pareiškėjo tikslas nėra tenkinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje, nes pareiškėjo nariais gali būti žmonės, besidomintys totorių kalba, kultūra, religija ir istorija, pareiškėjo veikla nukreipta išimtinai į totorių nacionalinių tradicijų bei papročių atgaivinimą ir puoselėjimą, turiningo totorių vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybių plėtrą. Atsakovo nuomone, tai, kad pareiškėjas neatitinka bendruomeninei organizacijai keliamų reikalavimų, nesuponuoja, kad jis yra diskriminuojamas savo narių tautybės pagrindu, nes visų asmenų, nepriklausomai nuo jų tautybės, poreikiai ir interesai gali būti tenkinami įvairiomis formomis (susirinkimas, viešas svarstymas, apklausa, veikla per savo atstovus, bendruomeninės organizacijos ir kt.). Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė su advokato pagalbos apmokėjimu susijusių išlaidų patvirtinančių įrodymų, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjo Nemėžio totorių bendruomenės teiktam projektui „Stipri bendruomenė – stipri Lietuva!“ įgyvendinti 2016 metais finansavimas buvo neskirtas, pripažinus Bendruomenę nepriklausančia subjektų, turinčių teisę teikti paraiškas dalyvauti Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurse, grupei.

21. Pareiškėjas Nemėžio totorių bendruomenė (toliau – ir Bendruomenė) nesutinka su sprendimu neskirti finansavimo projektui „Stipri bendruomenė – stipri Lietuva!“, t. y. kad Bendruomenė neatitinka Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-805 patvirtintų Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso organizavimo nuostatų (toliau – ir Konkurso nuostatai) 7 punkte keliamų reikalavimų – Bendruomenė nėra bendruomeninė organizacija, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme.

22. Byloje nustatyta, kad Nemėžio totorių bendruomenė 2016 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (toliau – ir Ministerija) pateikė Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso paraišką „Stipri bendruomenė – stipri Lietuva!“. Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 buvo nuspręsta neskirti lėšų Bendruomenės projektui.

23. Ministerija 2016 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (31.3-44) SD-2549 „Dėl bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso“ įgaliojo atsakovą Socialinių paslaugų priežiūros departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Departamentas) informuoti (el. paštu) Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso pareiškėjus apie Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 „Dėl lėšų skyrimo“ priimtą sprendimą.

24. Departamento 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 10.204-SI-442 Bendruomenė buvo informuota, kad ji neatitiko Konkurso nuostatų 7 punkto reikalavimų, nes nėra bendruomeninė organizacija, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (Konkurso nuostatų 6 punkte nurodyta, kad Konkurso nuostatuose vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ir Lietuvos Respublikos asociacijų įstatyme apibrėžtas sąvokas), todėl vadovaujantis Konkurso nuostatų 44.2 punktu Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 nuspręsta Bendruomenės projektui neskirti finansavimo 2016 metams.

25. Nesutikdama su tokiu sprendimu Bendruomenė 2016 m. gegužės 6 d. padavė skundą Ministerijai, kuri 2016 m. liepos 26 d. sprendime Nr. (31.4-44)SD-4650, išanalizavusi Nemėžio totorių bendruomenės įstatus ir vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalimi, pateikė išvadą, kad Bendruomenė nelaikytina bendruomenine organizacija, kadangi ji neįgyvendina viešųjų interesų, susijusių su gyvenimu kaimynystėje. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 3R-336(AG-273/04-2016) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Konkurso nuostatų 6, 7 punktų, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalies nuostatas, Nemėžio totorių bendruomenės įstatuose apibrėžtus jos veiklos tikslus, pareiškėjo paraiškoje „Stipri

bendruomenė – stipri Lietuva!“ projekto įgyvendinimo poreikio pagrindimą, skundžiamame sprendime konstatavo, kad Bendruomenė nelaikytina bendruomenine organizacija, todėl ji pagrįstai pripažinta netinkamu pareiškėju dalyvauti Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurse.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taikytinas teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus bei padarė pagrįstas išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai dėl visų pareiškėjo skunde pateiktų argumentų iš naujo nepasisakys.

28. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-805 patvirtinti Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso organizavimo nuostatai nustato Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso galimus pareiškėjus ir reikalavimus jiems, finansuotinas veiklas, reikalavimus projektams, tinkamas ir netinkamas finansuoti projektų išlaidas, paraiškų teikimo tvarką, paraiškų vertinimą, projektų vertinimo ir atrankos komisijos darbo organizavimo tvarką, projektų atranką, finansavimą, vykdymą, kontrolę ir įgyvendinimo kriterijus (1 p.). Konkurso nuostatuose vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ir Lietuvos Respublikos asociacijų įstatyme apibrėžtas sąvokas (6 p.). Konkurso nuostatų 7 punkte nustatyta, kad paraiškas gali teikti Lietuvoje registruotos bendruomeninės organizacijos.

29. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalis bendruomeninę organizaciją apibrėžia kaip asociaciją, kurios steigėjai ir nariai yra gyvenamosios vietovės bendruomenės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai (jų atstovai) ir kurios paskirtis – per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje.

30. Sprendžiant, ar juridinis asmuo vertintinas kaip bendruomeninė organizacija, turi būti nustatyta, jog jis atitinka Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalies nuostatas.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Nemėžio totorių bendruomenės įstatų turinį, įvertinusi kitus byloje pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Nemėžio totorių bendruomenė neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje įtvirtintos bendruomeninės organizacijos sąvokos.

32. Apeliacinio skundo argumentas dėl Bendruomenės įstatų neįvertinimo kaip vientiso dokumento yra atmestinas. Kad tokia analizė buvo atlikta, matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar Nemėžio totorių bendruomenė atitinka Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą bendruomeninės organizacijos sąvoką, sistemiškai įvertino Bendruomenės įstatus. Teismas vadovavosi Bendruomenės įstatų 1, 8, 9 punktais, 9.1-9.6 papunkčiais.

33. Nemėžio totorių bendruomenės įstatuose nurodyta, kad Bendruomenė vienija Vilniaus rajone Nemėžio apylinkėje gyvenančius totorius bei kitų apylinkių ir tautybių žmones, besidominčius totorių kalba, kultūra, religija ir istorija (1 p.). Nemėžio totorių bendruomenės įstatų 8 punkte aiškiai pabrėžiama, kad pagrindinis Bendruomenės tikslas yra išsaugoti unikalią etninę Lietuvos totorių grupę, telkti Vilniaus rajone Nemėžio apylinkėje gyvenančius totorius bei kitų tautybių žmones totorių nacionalinių tradicijų bei papročių atgaivinimui ir puoselėjimui. Įstatų 9 punktas nustato Bendruomenės veiklos tikslus, be kita ko, plėsti turiningo totorių vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybes (9.6 p.).

34. Bendruomenės įstatų visuma, priešingai nei teigia pareiškėjas, būtent ir patvirtina, kad Bendruomenės tikslas nėra tenkinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje, nes Bendruomenės nariais yra žmonės, besidomintys totorių kalba, kultūra, religija ir istorija, Bendruomenės veikla nukreipta išimtinai į totorių nacionalinių tradicijų bei papročių atgaivinimą ir puoselėjimą, turiningo totorių vaikų ir jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybių plėtrą.

35. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, Nemėžio totorių bendruomenės įstatų turinį ir veiklos specifiką, spręstina, jog Bendruomenė negali būti vertinama kaip tokia asociacija, kurios paskirtis – per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje.

36. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog bendruomeninė organizacija yra specifinė asociacijos forma, kurios atžvilgiu Vietos savivaldos įstatymas įtvirtina specifinį teisinį reguliavimą. Nors pareiškėjas neatitinka bendruomeninės organizacijos sąvokos, kaip tai apibrėžia Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalis, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo atveju diskriminuojamos tautinės mažumos ir atitinkamai atimama teisė iš pareiškėjo gauti finansavimą projektui. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka bendruomeninei organizacijai keliamų reikalavimų, o ne dėl to, kad jis atstovauja tautinėms mažumoms.

37. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra visiškai jokio pagrindo abejoti, jog Konkurso nuostatų 6 ir 7 punktai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio. Nėra jokių duomenų, kad tokia pati asmenų grupė, kaip šiuo atveju Bendruomenė, pagal tą patį teisinį reguliavimą būtų buvusi traktuota kitaip.

38. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą

sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Nemėžio totorių bendruomenės apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-01406 2019-01-31 2019-01-23 2019-01-23 -

Administracinė byla Nr. A-222-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00601-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas B. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-457 ir priteisti neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 metų laikotarpį – 3 772,24 Eur.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimu jam paskirta pareigūno valstybinė pensija už tarnybą – 1 476,33 Lt (427,57 Eur) per mėnesį. Nuo

2010 m. sausio mėnesio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pagrindu paskirta pensija buvo sumažinta. VRM nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą – 1 204,98 Lt (348,98 Eur) pensiją. Pensijos nepriemoka sudaro 13 024,80 Lt (3 772,24 Eur). Dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi į VSDFV, nuo 2015 m. sausio 1 d. mokančią pareigūno pensijas, bei į VRM. 2017 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-457 VSDFV pensijos nepriemoką išmokėti atsisakė, motyvuodama tuo, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Kadangi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatyme (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, todėl VSDFV Utenos skyrius pagrįstai atsisakė kompensuoti 2010–2013 metais sumažintą pensijos dalį. 2015 m. birželio 30 d. priėmus Kompensavimo įstatymą bei 2016 m. gruodžio 20 d. Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą, šio įstatymo 4 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo, – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (toliau – valstybinės pensijos kompensuojamoji suma). Laikinasis įstatymas (4 str. 1 d.) reglamentuoja, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui ir buvo perskaičiuota VRM pareigūno pensija, todėl VSDFV sprendimas nekompensuoti neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos VRM pareigūnų pensijos dalies yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Sumažinta paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ta dalimi, kiek nustatyta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi yra sumažinta nedideliu mastu ir dėl to nebuvo numatytas jos kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nėra Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam valstybės principui. Įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarka ir mechanizmas nėra nustatyti, t. y. Vyriausybei nevykdant šių imperatyvių nuostatų, yra pažeidžiama teisė į teisingą pensinį aprūpinimą, valstybė nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimuose nurodyta, kad remiantis Konstitucijos 23 straipsniu asmuo, kuriam mokama valstybinė ir pareigūnų pensija, turi teisę reikalauti, jog jam būtų mokamos tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos, t. y. paskirtos ir mokėtos dydžio išmokos privalo būti mokamos ir toliau.

3. VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. VSDFV nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų

įstatymu, Pareigūnų ir karių pensijų įstatymu, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128, o 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu – taip pat ir Laikinuoju įstatymu. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalies nuostatas, jei asmuo nesutinka su VSDFV teritorinio skyriaus, mokančio jam pensiją, sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio nuostatas skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir/ar mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti VSDFV per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Taigi nuo 2013 m. sausio 1 d. teisės aktuose sprendimams (veiksmams) dėl pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir nustatytas 6 mėnesių terminas tiems sprendimams (veiksmams) VSDFV apskųsti. Pagal Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2015 m. sausio 1 d. (galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d.), jei asmuo paskiausiai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių pensiją ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria VRM, o moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pagal VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 1.1 punkto nuostatas, VRM paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų priedų už tarnybą mokėjimo funkciją nuo 2015 m. sausio 1 d. vykdo VSDFV Utenos skyrius. Vadovaudamasis minėtais teisės aktais, VSDFV Utenos skyrius, nuo 2015 m. sausio 1 d. vykdydamas VRM paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją ir tęsdamas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, nebetaikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad

paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2014 m. sausio 1 d. nebetaikomas ir valstybinių pensijų (taigi ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. buvo pavesta parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

5. Atsakovas nurodė, kad VRM pareiškėjui 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokėjo taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 16 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuota ir VRM pareiškėjui mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2010 m. gruodžio 20 d., kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms pratęstas 2012 metams, ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2010 m. gruodžio 20 d., kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas minėtoms pensijoms pratęstas 2013 metams, taip pat buvo pripažinti neprieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

6. VSDFV, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, 2017 m. sausio 25 d. raštu Nr. (6.5)I-432 persiuntė Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos nagrinėti pagal kompetenciją pareiškėjo 2017 m. sausio 7 d. prašymą ta apimtimi, kuria jis prašo suteikti informaciją apie 2010–2013 metais neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ta apimtimi, kuria prašo išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 2017 m. sausio 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-457 paaiškino, jog Kompensavimo įstatymas nustato valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kartu VSDFV atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad jo pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama. Atsižvelgdama į tai, kad Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, VSDFV nusprendė, jog pareiškėjo 2017 m. sausio 7 d. prašymo motyvais nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių kompensuoti jam 2010–2013 metais VRM sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui 2010–2013 m. laikotarpiu VRM taikytos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos Konstitucijai neprieštaraujančiomis, kad Kompensavimo įstatyme dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenustatytas, netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovų neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3772,24 Eur.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko.8. VRM nurodė, kad pareiškėjas suteikia Kompensavimo įstatymo 4 straipsniui klaidingą turinį. Jame nekalbama apie

paskirtos pensijos ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos pensijos skirtumą. Skundas grindžiamas klaidingu teiginiu, kad Konstitucinis Teismas neišaiškino pensijos sumažinimo dideliu mastu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo VIII skyriaus 12 punkte parašyta, <…> kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.<…>. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo B. B. skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai

2015 m. sausio 13 d. pažymą Nr. 11DP(P)-289 per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų buvo mokama sumažinta pensija. Viso per minėtą laikotarpį susidarė 3 772,24 Eur dydžio skirtumas tarp paskirtos ir realiai mokėtos pensijos. 2017 m. sausio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su prašymu nurodyti, kokia pensijos dalis jam buvo neišmokėta ir šį skirtumą išmokėti. 2017 m. sausio 25 d. sprendimu

Nr. (6.5)I-457 VSDFV nusprendė, kad įpareigoti VSDFV Utenos skyrių kompensuoti pareiškėjui 2010–2013 metais mokėtą sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo. 2017 m. vasario 7 d. raštu Nr. 1D-747(8) VRM, atsakydama pareiškėjui, nurodė, kad 2010–2013 jam buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tuo pačiu raštu pareiškėjui paaiškinta, kad teisės aktai nenustato valstybinių pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kompensavimo.

11. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-457 teisėtumas bei pagrįstumas. Be to, byloje keliamas klausimas ir dėl VSDFV pareigos kompensuoti pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos ir per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio mokėtos pensijos nepriemoką. Ginčo tarp proceso šalių dėl aplinkybės, jog pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija per 2010–2013 metų laikotarpį buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nėra.

12. Teismas nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėjo ir tai, kad pensijos pareiškėjui mažinimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu teisėtumą yra patvirtinę teismai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu byloje Nr. I-800-121/2012 atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Vidaus reikalų ministerija, mokėti jam (pareiškėjo) VRM sekretoriaus 2000 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 16808 paskirtą 1 476,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, kas mėnesį nuo 2011 m. kovo 1 d. bei pripažinti neišmokėtos pensijos dalį valstybės skola ir priteisti jo naudai 3 798,90 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi byloje Nr. A502-624/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismai minėtais sprendimais išaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Teismai pripažino, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,38 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.).

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nagrinėjamu atveju reikalaudamas priteisti 3 772,24 Eur dydžio neišmokėtos pensijos dalį, remiasi Kompensavimo įstatymo nuostatomis, ir pažymėjo, kad Kompensavimo įstatymo preambulėje yra nurodyta, jog įstatymas priimtas įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo konstatuotas praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarkos nustatymo reikalingumas. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra nustatytos šio įstatymo taikymo ribos, t. y. šioje dalyje nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos, be kita ko, ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad

pareiškėjo, kurio pensija buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, atžvilgiu Kompensavimo įstatymas netaikytinas. Pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą, remiasi iš esmės vienintele Kompensavimo įstatymo nuostata, t. y. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo paskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (valstybės pensijos kompensuojamoji suma). Pareiškėjo vertinimu, tai, kad jam pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, reiškia, jog sumažinta pensija jam turi būti kompensuojama. Su tokiu pareiškėjo teisės normos aiškinimu teismas nesutiko ir nurodė, kad iš Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies turinio akivaizdu, jog kompensuojamąją valstybinės pensijos sumą turi sudaryti dvi dedamosios – pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (arba paskirtoji pensija) ir pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Tik egzistuojant šioms dvejoms dedamosioms galimas skirtumo paskaičiavimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas mažinta nebuvo, negalimas ir skirtumo (valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos) paskaičiavimas.

14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjui pensija 2010–2013 metų laikotarpiu buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas), remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis Kompensavimo įstatymo 1 ir 4 straipsniais, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 3 772,24 Eur dydžio neišmokėtos pensijos dalį yra nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. (6.5)I-457 yra tinkamai pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Šiuo atveju pareiškėjas ginčijo ne jam sumažintos valstybinės pensijos teisėtumo pagrindą, o 2015 m. birželio 30 d. priimto Kompensavimo įstatymo Nr. XII-1923 bei 2016 m. gruodžio 20 d. Kompensavimo įstatymo Nr. XII-1923 2 ir 4 straipsnio pakeitimo įstatymo (Nr. XIII-129) taikymą. Šio įstatymo 4 straipsnyje skelbiama, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo, – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (toliau – valstybinės pensijos kompensuojamoji suma).

15.2. Teismas klaidingai išaiškino, kad iš Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies turinio akivaizdu, jog kompensuojamąją valstybinės pensijos sumą turi sudaryti dvi dedamosios – pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (arba paskirtoji pensija), ir pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Ir tik egzistuojant šioms dvejoms dedamosioms galimas skirtumo perskaičiavimas. Nuo 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo taikomos. Tuo metu Kompensavimo įstatymas numatė pačią kompensavimo dėl prarastos (neišmokėtos) pensijos kompensavimo tvarką ir terminus, t. y. kompensuoti turėtus praradimus tiek pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies sumažintą pensijos dalį, tiek pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos pensijos dalį, kurios turėtų būti taikomos atskirai.

16. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. VSDFV nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, išnagrinėjus visas faktines aplinkybes ir dokumentus. Teismas teisingai nurodė, jog Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra nustatytos šio įstatymo taikymo ribos, t. y. šioje dalyje yra nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Remdamasis tuo, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo, kurio pensija buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, atžvilgiu Kompensavimo įstatymas netaikytinas. Teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas, grįsdamas reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, remiasi iš

esmės vienintele Kompensavimo įstatymo nuostata, t. y. Kompensavimo dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Teismas pagrįstai nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad tai, jog jam pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, neva reiškia, jog sumažinta pensija jam turi būti kompensuojama. Teismas nustatė, jog iš Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies turinio akivaizdu, kad kompensuojamąją valstybinės pensijos sumą turi sudaryti dvi dedamosios – pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (arba paskirtoji pensija), ir pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, ir kad tik esant šioms dviem dedamosioms galimas skirtumo paskaičiavimas. Teismas, įvertinęs, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinama tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, pagrįstai nustatė, kad apskaičiuoti jam kompensuojamąją sumą pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra nei teisinio pagrindo, nei aritmetinių galimybių. Atsakovo nuomone, iš išdėstytų teisės aktų nuostatų analizės ir byloje pateiktų įrodymų teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui negauta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis nepatenka į Kompensavimo įstatymo reguliavimo sritį, ir pagrįstai nusprendė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam 3 772,24 Eur dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Tikrinamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.19. Pareiškėjas B. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-457 ir priteisti neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 metų laikotarpį – 3 772,24 Eur.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjui pensija 2010–2013 metų laikotarpiu buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas), be kita, vadovaudamasis Kompensavimo įstatymo 1 ir 4 straipsniais, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 3 772,24 Eur dydžio neišmokėtos pensijos dalį yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui, kurio pensija buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, Kompensavimo įstatymas netaikytinas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jam pareigūno pensija buvo sumažinta Laikino įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ginčijamas sprendimas nekompensuoti jam neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ir teismas klaidingai aiškina Kompensavimo įstatymo nuostatas.

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

24. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

25. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu

susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015; 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

26. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną tuo atveju, kai susidarius ypatingai situacijai (inter alia (be kita ko) dėl ekonomikos krizės) valstybinė pensija yra mažinama nedideliu mastu (jos mažinimo mastas nėra didelis), įstatymų leidėjui neatsiranda pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą.

27. Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu.

28. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-624/2013 pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, išnagrinėjęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmais, mokant pareiškėjui sumažintą pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,38 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija nurodė, kad neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią nepriemoką.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-129 redakcija), kuris nustato valstybinių pensijų kompensavimo dydžius ir terminus, 1 dalyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo, – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nusprendė kompensuoti tuos pensijų gavėjų praradimus, patirtus taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pirmiau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

30. Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010–2013 metų laikotarpiu, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jam negali būti priteista.

31. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________