ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS

XIX a. prancūzų romantizmo rašytojos moterys

I

ŠIAULIAI, 2001

DARBO STRUKTŪRA

I. Moterų rašytojų reikšmė prancūzų

romantizmo epochai.

II. Žymiausios prancūzų romantizmo

atstovės.

1.Žorž Sand:

a)faktai iš jos gyvenimo,

b)kūryba ir kritika.

2.Žermena de Stal:

a)jos biografija,

b)požiūris į politiką,

c) kūrybinė veikla.

III. Vyrų rašytojų požiūris į Ž.Sand ir

Ž.de Stal.

Mūsų tema: XIX a. prancūzų romantizmo rašytojos moterys. Šia

tema mes stengsimės atskleisti garsių to meto rašytojų biografiją ir

kūrybos nuopelnus, jų padėtį tarp garsių rašytojų.

ŽORŽ SAND ( ). Viena iš žymiausių prancūzų moterų

romantikių rašytojų yra Žorž Sand (tikrasis jos vardas Orora Diupen

Diudevan ) .Ši moteris minima tarp tokių garsių rašytojų kaip V. Hugo, A.

Lamartinas, Alfredas de Vinji, Alfredas de Miuse ir kt. Ją labai gerai

pažinojo tuometinė prancūzų visuomenė. Ž. Sand buvo moters balsas tais

laikais, kai moteris tylėjo. Ž. Sand buvo pilnavertė vyrų rašytojų tarpe.

Tai įrodo faktas, kad dauguma žymių romantikų sėmėsi kūrybos šaltinių

iš jos: ji įkvėpė Šopeną ir Miuse, Balzakas atvyko “pas draugę “ siužeto

vienai iš gražiausių savo knygų “Beatričei”, Flobero ją vadino “Mano

brangusis mokytojau”, Dostojevskis matė joje rašytoją, “beveik vienintelę

tokio stipraus talento ir proto”.

Būdama dar visai maža, ji neteko tėvo. Teko rūpintis mama ir

atlikti vyro vaidmenį šeimoje. Motina jai buvo abejinga ir šalta, todėl

daug laiko praleido su savo senele, kuri atstojo jai motinos meilę.

Vaikystėje, anot senelės, ji buvo “aklas vaikas, pasiryžęs grimzti į

pragarmę, tačiau Anglių moterų vienuolynas, kuriame ji mokėsi, pakeitė

ją į gerą pusę. Aristokratiškas vienuolių mandagumas, gero elgesio

pamokos įdiegė jai gražias manieras, kurios visą gyvenimą teikė gero

išsiauklėjimo toną. Ji surimtėjo išmoko giliau mąstyti. Ž. Sand mėgo daug

skaityti, domėjosi Šatobriano, Žersono Žano Šarljė kūryba. Studijavo

Mablį, Loką, Kandijaką, Monteskjė, Paskalį, Montenį, Dantę, Vergilijų,

Šekspyrą, Ruso bei Bendžaminu Franklinu. Ž. Buvo imanentinės

filosofijos Šalininkė. Ruso ją žavėjo, nes teikė “neišsenkamo peno

vidiniam pasauliui, nuolatiniam, dieviškam jausmų pakilimui. 1822 m.

ištekėjo Kazimiero Diudevano, susilaukė dviejų vaikų, tačiau santuoka

nebuvo laiminga. Vyras domėjosi tik medžiokle, išgertuvėmis ir politika,

nemėgo skaityti. Tai paskatino Ž. Sand ieškotis meilės kitur. Miuse buvo

tas žmogus, kurio jai labai reikėjo. Jis buvo tas pirmasis, kuris išmokė

pajusti gyvenimo aistrą ir kitus malonumus. Tačiau ši meilė netruko ilgai.

Ji išmoko mylėti slaptai ir pradėjo mėgautis gerbėjų, kurių turėjo be galo

daug, teikiama aistra. Sulaukusi senatvės, mirė nuo tiesiosios žarnos

uždegimo. Palaidota savo gimtinėje, Noane, parko kapinaitėse, šalia savo

močiutės ir tėvų kapų.

Jos pirmieji kūrybiniai sugebėjimai pasireiškė labai anksti, nuo

dienoraščio rašymo iki jos nedidelio romano “Emė’, tačiau mažai kas apie

tai žinojo. Bet rašyti kaip tikra rašytoja ji pradėjo, kai prireikė užsidirbti

pragyvenimui: “Rašyti? O kodėl ne? Įsitikinau, kad rašau greitai, lengvai,

galiu rašyti ilgai, nepavargdama; kai imuosi plunksnos, mano galvoje

pabunda mintys ir logiškai seka viena po kitos”. Ji buvo apsigimusi

rašytoja. Orora visada mėgo užrašinėti savo įspūdžius. Jos tikslas buvo šią

pramogą paversti uždarbio šaltiniu. Ji nusprendė būtinai prasiskverbti į

literatų pasaulį. Ryžtas. tikėjimas ir nepasidavimas padėjo jai užlipti ant

pirmojo tikslo įgyvendinimo laiptelio. Už pinigus ji pradėjo rašyti

straipsnius Revue de paris laikraščiui. Ji buvo mokoma rašyti trumpai ir

suprantamai, ko ji nemanė sugebanti. Vėliau ji pradėjo rašyti bendrą

romaną su savo vienu iš gerbėjų. Kūrinys vadinosi ”Roza ir Blanša”,

penkių tomų romanas, aktorės ir vienuolės gyvenimo istorija. To meto

kritikai ši romaną pavadino Sterno pamėgdžiojimu. kūriny netruko naivių

ir siaubingų dalykų, bet buvo ir žavių: Pirėnų Žirondos peizažai, ryškūs

personažai. Tokie kaip senoji sesuo Olimpija, auksinės širdies ir

kareiviškos kalbos moteris; vyskupo atvykimas; teatro kulisai. Geriausi

knygos puslapiai priklausė Ororos plunksnai. Ji čia įpynė savo

prisiminimus iš vienuolyno, atvirus motinos pasakojimus, kelionės į

Prancūziją įspūdžius. Jos gerbėjas Žiulis Sando pridėjo grubių

dviprasmybių ir tai papiktino tuos, kurie mėgo dorovingus romanus. Po

tokios kritikos Ž. Sand pataisė romaną ir išleido jį 1831 m. Antrąjį

leidimą kritika įvertino gana palankiai.

Jau 1832 m. pasirodė Ž. Sand individualios kūrybos nuopelnai

prancūzų literatūrai. Būtent tais metais ji parašė savo romanas “Indiana”,

kurį pasirašė slapyvardžiu Žorž Sand. Balzakas mintys apie šį romaną: “Ši

knyga yra tiesos reakcija prieš fantastiką (…). Nežinau nieko, kas būtų

taip paprastai parašyta, taip subtiliai pajausta. Įvykiai seka vienas po kito

natūraliai, kaip gyvenime, kur viskas pinasi, kur dažnai atsitiktinai įvyksta

daugiau tragedijų, negu būtų galėjęs sugalvoti Šekspyras. Žodžiu, knygos

pasisekimas užtikrintas(…). Giustavas Planšas , Giustavas Žiaurusis,

“rašytojų baubas”, kuris niekino Hugo ir Balzaką, Ž. Sand iškėlė į

padangę ir laikė ją pranašesne už ponią de Stal, gyrė jos žodžių

nuoširdumą, išraiškos paprastumą: “Be abejo “Indianos” autorė rašys

labiau įgudusia ranka, bet ar jos talentas, ištobulėjęs meistriškumas atvers

jos originalumą? (…)”. Pati autorė kūrinio heroję apibūdino kaip silpną

būtybę, įkūnijančią užslopintas aistras. Romanas reiškė pačios autorės

stiprius jausmus, bet įgavo naują meninę formą. Kai kurie charakterio

bruožai būdingi ir herojei, ir autorei: “Ji nemylėjo savo vyro dėl to, kad

buvo privalu jį mylėt, o mintyse nepasiduoti bet kokiai moralinei

prievartai tapo jos antrąja prigimtimi, elgesio principu, sąžinės

įstatymu(…). Pagrindinė tema buvo absoliutais jausmo ieškančios moters

priešpastatymas gašliam vyrui, kuris visada labiau trokšta garbės negu

meilės.

Po šio sėkmingo romano Ž. Sand gavo pasiūlymą sukurti kitą

knygą ir taip užsidirbti pinigų, kurių jai taip reikėjo. Tais pačiais metais

išėjo kitas jos romanas “Valentina”. Valentina kilminga mergina,

nevykusiai ištekėjusi už menko jos aplinkos žmogaus, atsiliepia į

Benedikto, jos nuomininkų sūnaus, meilę. Veiksmo perkėlimas į liaudišką

aplinką buvo toks pat romantiškas, kaip ir veiksmo perkėlimas į praeitį.

Autorė aprašo gimtąjį Beri kampelį, kurį pavadino Juoduoju Slėniu.

Visiems skaitytojams patiko kaimiškas romanas, o socialinius romano

motyvus (klasių suskirstymas) vieni gynė, kiti peikė (priklausomai nuo

politinių įsitikinimų).

“Lelija” yra kitas romanas apie meilės nusivylimus ir jų priežasčių

analizę. Lelija – tai moteris, neigianti meilę. Ji graži, bet šalta kaip statula.

Jaunas poetas Stenijas aistringai ją myli, bet veltui stengiasi sužadinti jos

aistrą. Romantiškas Lelijos patikėtinis Trenmoras maldauja nežudyti

Stenijo ir nenuodyti “šaltu kvėpavimu” gražiausių to berniuko dienų. Bet

Lelijai neužtenka ryžto atsižadėti Stenijo. Jai patinka glamonėti jį ir

grožėtis kaip savo vaiku. Tai nedarni meilužės-motinos tema, bet Lelija

norėtų mylėti anaiptol ne motiniškai, o kaip jos sesuo, kurtizanė

Pulcherija, kuri romane įkūnija geidulingą meilę. Lelija mėgino pasekti

sesers pavyzdžiu ir nusivylė. Sent Bevo kritika apie šią knygą: “plačiajai

publikai ši knyga nepatiks, bet ją gerai įvertins tie, kurie romane įžiūri

gyvą amžinų, žmogiškų minčių išraišką.

1834 rugpjūty išleistas romanas “Žakas”. Anot Balzako, kuriam ši

knyga nepatiko, kūrinys yra tuščias ir melagingas: “Ponios Diudevan

romanas – tai patarimas vyrams, varžantiems žmonas, nusižudyti, kad jos

liktų laisvos (…). Naivi mergina, praėjus pusmečiui nuo vedybų be jokio

fiziologinio ar moralinio pagrindo meta pranašų žmogų dėl vėjavaikio,

rimtą, aistringą, įsimylėjusį žmogų dėl dendžio. Be to ten dar aprašoma

meilė išsigimėliams kaip “Lelijoje”, nevaisingoms būtybėms, o tai keistas

dalykas moteriai, kuri yra motina ir myli vokiškai, primityviai,

instinktyviai (…)”.

Po šio romano parašė pirmuosius “Keliautojo laiškus”, padarė

apmatus itališkoms novelėms. 1836-1837 metais rašė romaną “Mopra”,

kuriame mergina Edmė įsimyli Bernarą Moprą, nes jis švelnus, paslaugus

ir geras kaip angelas, bet jis yra kaimo bajoras, miškų žmogus, paprastas

kaip pati gamta, apsirengęs kaip medžiotojas, gražus kaip antikinė

skulptūra, gauruotas kaip laukinis, narsus ir kilnus. Jis neturi nė skatiko

savo kišenėje ir yra legitimistas. Miesčionių pasaulėlis apstulbintas tokiu

Ednės išsirinkimu. Po šio kūrinio sekė beverčiai romanai, tačiau gabumai

anaiptol nebuvo paversti niekais. Parašė romaną “Konsuelą” ir pasirodė

esanti geresnė romanistė negu buvo “Indianos” laikotarpiu.

Kitas Ž.Sand romanas “Orasas”, kuriame autorė didvyrišką ir

didžiadvasį darbininką juvelyrą Polį Arseną priešpastato buržuaziniam

inteligentui, tingiam savimylai. Orasas panašus į Žiulį Sando (Ž.Sand

gerbėją). Tai protingas, gabus jaunuolis, daugiau kalbantis apie savo darbą

negu kuriantis, ir leidžiantis pramogoms Paryžiuje neturtingų tėvų

santaupas. Jis pametė nėščią meilužę, moterį kilusią iš kaimo. “Orasas”

pasirodė žurnale La Revue Independante. Po šio romano išėjo kita Ž.Sand

knyga “Keliaujantis pameistrys”, kuri nebuvo tokia sėkminga kaip kitos.

Romane “Lukrecija Floriani”, Ž.Sand pavaizdavo keistą porą, kurią

ji sudarė su Šopenu (pastarasis buvo didelis jos gerbėjas, draugas). Vėliau

ji neigė, kad Lukrecija – jos paveikslas. Tačiau įžymi italų aktorė, kuri,

dar būdama jauna, apsigyvena kaime, norėdama ten auklėti savo vaikus,

labai panaši į autorę. Lukrecija parašo keletą pjesių, ji pergyvena daug

meilės nuotykių, aistras, kurios trunka savaitę ar net valandą, bet

kiekvienąsyk tiki, kad aukoja visą savo gyvenimą. Galų gale Lukrecija

sutinka tyrą, švelnų jautrų, žavų jaunuolį Karolį. Kunigaikštis Karolis

myli moterį Chimeną, kurią susikūrė savo vaizduotėje. Jis turi didžiulę

ydą – nepakantų protą. Jis mano, kad didžiausia dorybė – susilaikyti nuo

nuodėmės, ir užmiršta, kad kilniausia evangelijoje yra atgailaujančio

nusidėjėlio meilė. Karolis įsimyli Lukreciją; ji rūpinasi juo kaip savo

vaiku. Jis myli droviai, bet karštai, ir dėl to yra nepaprastai žavus.

Lukrecija tiki, kad ši dangiška meilė truks amžinai. Ji atsiduoda

kunigaikščiui ir keletą savaičių jie būna laimingi. Paskui paaiškėja

žavingojo Karolio charakteris. Jis darosi pavydus, nepakantus ir

nepakenčiamas. Taip jis išsekina Lukreciją. Ji darosi nebegraži: gelsta ir

sensta; kenčia, kad yra pasmerkta ankstyvai senatvei dėl jos negerbiančio

meilužio kaltės. Ji nebemyli Karolio. Jaučiasi palūžusi. Vieną rytą

Lukrecija netikėtai miršta. Romanas baigiasi staiga ir neįtikimai, kaip

gyvenimas.

Susidaro įspūdis, kad Ž.Sand kuria tik socialinius romanus, tačiau

ją žavėjo pasakos. Ji svajojo pasakojimo paprastumą, išsaugoti drąsų ir

betarpišką liaudies pasakotojo stilių, bet pakeisti vietinę šnektą taip, kad

ją suprastų paryžietis skaitytojas. Iš to mėginimo gimė dvi gražios idilės:

“Velnio bala” ir “Fransua Rastinukas”. Tai du simetriški romanai.

Pirmajame – turtingas ūkininkas veda neturtingą merginą; antrajame –

Rastinuką (lauke pamestą pavainikį) pamilsta jį priglobusi pasiturinti

moteris. Šios jaudinančios pastoralės kupinos antikinio grožio. Jas

skaitant, prisimena ne tik Virgilijus, bet ir Teokritas, o kartais “Odisėja”.

Tačiau jos kūryba nebebuvo tokia mėgstama kaip “Indianos” laikais. 1843

metais vienas knygininkas pasakė Balzakui: “Niekas nebenori skaityti

Ž.Sand. “Keliaujantis pameistrys” ją nužudė, nors žinomi autoriai turi

privilegiją parašyti dvidešimt prastų knygų”. Tačiau jau po metų Balzakas

rašė vienai poniai apie kitą Ž.Sand romaną “Žana”: “Perskaitykite, tai

puiku (…). Peizažas nutapytas meistro ranka (…)”.

“Mano gyvenimo istorija” – tai įvairūs atsiminimai, požiūris į

pasaulį ir apmąstymai, kurie pasižymi tam tikru poetiškumu ir dideliu

paprastumu, tačiau autorė neketino atskleisti viso savo gyvenimo. Ji

nemėgo išdidžių ir ciniškų išpažinčių.

Vėliau išėjo kaimo romanas “Mažoji Fadetė”, o 1853 metais kita

kaimo drama “Slėgtuvas” netgi buvo pastatyta Žimnazo teatre.

Knyga “Daniela”, dėl kurios buvo daug malonumų, nes grėsė

pavojus minties laisvei, - kelionių po Italiją aprašymas. Ji išleista 1855

metais.

1863 metais išėjo dar vienas Ž.Sand romanas “Panelė La Kentini”.

Šiuo kūriniu rėmėsi Bodleras, kai kritikavo rašytoją: “Sand – moteris yra

amoralumo Priudomas. Ji visada buvo moralistė. Tik kitados užsiiminėjo

dalykais, priešingais moralei. Be to ji niekad nebuvo menininkė. Ji kvaila

(…), plepi (…), gatvės mergšė (…). Imkime “Panelės La Kentini”

pratarmę, kurioje ji teigia, kad tikrieji krikščionys netiki į pragarą. Sand

yra už gerų žmonių dievą, namsargių ir sukčių dievą. Ji turi rimtų

priežasčių norėti, kad būtų panaikintas pragaras (…). Ž.Sand yra kvaila

per visą pilvą,bet yra velnio apsėsta (…). Negali pagalvoti apie tą kvailą

padarą, nevirpėdamas iš siaubo. Jeigu ją sutikčiau, negalėčiau susilaikyti,

nesviedęs jai šlakstykle į galvą. Ji (…) viena iš tų naivias merginas

vaidinančių senių, kurios niekad nenori palikti scenos”. Tai buvo gana

žeminantis ir ironiškas pasisakymas apie Ž.Sand, bet nereiškė, kad ji buvo

visų pasmerkta. Po jos romano “Panelė La Kentini” sceninio pristatymo

visi skandavo jos vardą: “Tegyvuoja Ž.Sand (…)”.

Vėliau išėjo dar du romanai. Vienas 1866 metais “Ponas

Silvestras”, kitas “Riedantis akmuo” (1869), kurį dedikavo savo draugui

Flobero.

ANA LUIZA ŽERMENA DE STAL (1766-1817) – ankstyvojo

prancūzų romantizmo atstovė. Nekeris de Stalis, jos tėvas, buvo garsus

bankininkas, kilęs iš Šveicarijos. Jis vertino apsišvietusius žmones, todėl

jo namuose dažnai lankydavosi tokios įžymybės kaip de Alamberas, Deni

Didro, Biufon, Marmontelis, Grimas ir Libonas. Žermena bendraudavo su

jais, mąstydavo apie XVIII a. filosofų rašybą, bandė pati rašyti. 1788

metais buvo publikuotas jos “laiškas apie Žano Žako Ruso rašinius”.

Prancūzijos revoliuciją Ana sutiko priešiškai ir po monarchijos žlugimo

išvyko iš Paryžiaus. Ji nepritarė Jakobinų diktatūrai, bet ir nepasidavė

priešrevoliucinės emigracijos įtakai, o grįžusi į tėvynę po Robespjero

valdžios žlugimo buvo persekiojama. Savo idealu ji laikė konstitucinę

monarchiją.

Didelę įtaką naujosios literatūrinės srovės susiformavimui turėjo

Ponia de Stal. XVIII a. Fransua Rene de Šatobrianas ir ji beveik kartu

įžengė į kūrybos pasaulį. Tačiau iškart buvo pastebimas šių autorių

kūrybos skirtumas, sprendžiant bet kurio dailininko problemą – žmogaus

ir jo požiūris į pasaulį. Jei Šatobrianas tvirtino neišvengiamumą taikstytis

su Dievo valia, atimdamas iš žmogaus viltį savarankiškai pasiekti laimę,

tai de Stal išaukštino asmenybės aktyvumo ir nepriklausomybės svarbą.

Traktate “Apie aistros įtaką žmonių ir tautų laimei” (1796) aistra

traktuojama kaip baisi, net pražudanti, tačiau Dievo duota jėga,

prabudinanti žmogų veiklai ir duodanti jėgų keisti savo likimą. Šis

požiūris skverbiasi ir į vėlesnius jos kūrinius: “Apie literatūrą” (1800),

romanas “Delfina” (1802-, “Korina arba Italija” (1807), “apie Vokietiją”

(1813).

Savo veikale “Apie literatūrą” ji griauna klasicizmo propaguojamą

absoliutaus grožio idėją, skelbia, kad kiekvieną kūrinį sąlygoja epocha,

šalis, rėžimas, pageidauja, kad literatūros įkvėpėja būtų laisva dvasia,

vaizduotė ir širdis.

Pirmame savo romane “Delfina” de Stal analizuoja vieną iš pagrindinių

XIX a. literatūros problemų – moters vaidmuo visuomenėje.

Antrajame romane “Korina arba Italija” rašytoja vaizdžiai pasineria

ir išplėtoja moters emancipacijos temą. Ana išaukština moters teises ir

garbingą padėtį visuomenėje. Jos herojė – geniali poetė-improvizatorė,

aktorė ir dainininkė, pasiekusi pasaulinį pripažinimą, iškilmingai

apdovanota auksiniu lauro vainiku Romoje. Tačiau Korina, romantinė

asmenybė, žūsta atsidūrusi visiškoje vienatvėje. Jos nesupranta artimiausi

žmonės: sesuo Liusilė, sužadėtinis Osvaldas Nelvilis, atsisakęs ją vesti dėl

jos karjeros, vardan šeimos tradicijų, o svarbiausia – dėl pasyvumo ir

tenkinimosi tuo, ką turi. Šiame romane išryškėja ištikimybė švietimo

tradicijoms. Siužetas vystosi grindžiamas logika, aprašomos smulkios

detalės: buitinės, istorinės. Kritinė autorės nuomonė apie aristokratinę

aplinką tvirtinama ir deklaruojama daugelio romano personažų, kuriuose

įžvelgti tipiškus, socialinius bruožus. Sekdama XVIII a. prancūzų romano

pėdomis, Žermena de Stal perduoda kiekvieno herojaus individualumą,

pabrėždama ne tik jų trūkumus, bet ir vertybes: Liusil sugebėjo išlikti tyra

ir naivi augdama negailestingoje, aristokratiškoje aplinkoje; Korinos

draugai - senamadiškai naivūs italai, tačiau išreiškia galantiškas tradicijas,

grožio vertybes, meną. Tipiškiausias individualizmas atsispindi Korinos

mylimojo lordo Nelvilio charakteryje. Jis atitinka romantinio herojaus

portretą – sugeba drąsiai elgtis vardan stiprios ir tikros meilės. Tačiau

lyginant su Korina jis yra pasyvus ir nesugeba tapti dvasiškai laisvu

žmogumi. Yra panašumų tarp Nelvilio ir Šatobriano Rene, tačiau

skirtingai nuo Rene, Nelvilio charakterio sudėtingumas skiriasi ne vien

aistrų tramdymu, bet ir gyvenimo aplinkybėmis, auklėjimu,

besiformuojančiu veikiant aplinkai. Tradicijų ir naujos pasaulėžiūros

sąveika užfiksuota romano epizoduose, Nelviliui susipažįstant su istorija.

Ž. De Stal istorijoje įžvelgia žmonijos genijų veiklos rezultatus. Istorijos

vertinimo aspektu jos kūryba – kontrastas Šatobriano kūrybai. Rene

lankantis svečiose šalyse ir stebint istorijos paminklus jis mato

nenumaldomo, viską griaunančio laiko padarinius, o Korina –

ilgaamžiškumo prasmę (nesvarbu, jog tai nėra amžina).

Kitame savo veikale “Apie Vokietiją” ji pirmą kartą sugretina dvi

literatūrines mokyklas – klasicistinę ir romantinę, supažindindama

prancūzus su vokiečių literatūra (Lesingu, Šileriu, Gete)

Ž.Sand ir Žermena de Stal buvo ryškiausios to meto rašytojos

moterys. Jų kūryba buvo pastebėta ir įvertinta.

Ž.Sand žavėjosi ne tik skaitytojai ir literatūros mėgėjai, bet ir tokie

garsūs asmenys kaip Šopenas, Lamartinas, Vinji, Miuse, Balzakas,

Flobero. Jos kūryba buvo originali savo paprastumu, gamtos vaizdų ir

peizažų aprašymų pakilimu. Ž.Sand romano žmogus – moteris su savo

mintimis ir aistringais jausmais, panaši į autorę. Rašytojos kūriniai

paremti jos asmeninėmis, pikantiškomis smulkmenėlėmis, kurios gali

sužavėti ir suintriguoti kiekvieną skaitytoją, kuris mėgsta romantinę

literatūrą. Nepaisant teigiamos kritikos jos vis dėl to nemėgo Bodleras.

Pastarojo nuomonė apie ją buvo ironiškai tiesmukiška ir pilna

neapykantos. Jo pasakymas, kad ji buvo kvaila gal ir teisus, tačiau

negalima paneigti fakto, kad Ž.Sand pateikė daug gyvenimo tiesų ir

prasmingų samprotavimų.

Žermenos de Stal kūriniai darė įtaką Puškino kūrybai. Jis citavo ją

savo kūriniuose, o kai 1825 metais išėjo Aną kritikuojantis straipsnis,

Puškinas išsakė teigiamą nuomonę apie de Stal.

Be Žorž Sand ir Žermenos de Stal prancūzų romantizmui taip pat

priskiriamos, retai minimos rašytojos: Segiur Sofija (1799-1874), Geulis

Stefanio Felicite (1746-1830).

SENTENCIJOS

Ž.SAND:

Vienišas žmogus tėra žmogaus šešėlis, o kas nemylimas, tas visur

tarp visų vienišas.

Visi trokšta būti mylimi; tai pakelia žmogų jo paties akyse; bet

mylėti reikia įvairiai; vienus be galo atlaidžiai, kitus – tik rūsčiai.

Visų sunkiausiai pasaulyje pasiekiamas paprastumas; tai

kraštutinė patyrimo riba ir paskutinė genijaus pastanga.

ANA LUIZA ŽERMENA DE STAL:

Kas iš tikrųjų myli, tas nepavyduliauja. Meilės esmė –

pasitikėjimas. Atimdami iš meilės pasitikėjimą, jūs atimsite iš jos jėgos ir

ilgaamžiškumo pajautą, visą jos šviesiąją dalį – vadinasi, visą jos didybę.

SEGIUR SOFIJA:

Šmeižtas –pavydo įrankis.

Praeitis egoistui tuštuma, dabartis – dykuma, ateitis – niekybė.

Pyktis yra bejėgiškumo ginklas.

GEULIS STEFANIO FELICITE:

Draugystė turi būti kur kas pakantesnė už meilę.

Išdidumas neretai esti tikros didybės kliūtis.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. A.Morua “Žorž Sand”

2. “Zarubiežnaja literatūra XIX vieka”

3. J. Ambrazevičius “ Visuotinė literatūra”

4. “Išminties simfonija”