Iš anglų kalbos vertėdalIa uržaItė
5
Įžanga
Iš visų amerikiečių tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių
karų, pasakojusių iš Vokietijos, šiai užduočiai geriausiai
buvo pasirengusi Sigrid Šulc (Sigrid Schultz). 1893 me
tais gimusi Čikagoje iš Norvegijos atvykusioje šeimoje, didžiąją
savo jaunystės dalį – nuo aštuonerių metų – praleido Europoje.
Jos tėvui gerai sekėsi tapyti portretus, jis įleido šaknis Paryžiuje,
tad Sigrid mokėsi prancūzų mokyklose. Kai tėvas sulaukė užsa
kymo nutapyti Viurtembergo karaliaus ir karalienės portretus,
ji kelis mėnesius mokėsi vokiečių mokyklose; čia ne tik išmoko
kalbą, bet ir įgijo ankstyvą supratimą apie vietines pažiūras.
„Tuo metu nedaug užsienio dailininkų kviesdavo į rūmus,
todėl kitos mažos mergaitės stengėsi būti malonios, – prisiminė
tuos laikus Sigrid. – Bet buvo aišku, jog būti ne vokiečiu yra
trūkumas. Jeigu bet kurio užsieniečio neapakindavo vokiečių
6
A n d r e w n A g o r s k i / H i t l e r l e n d A s
Kultur, ir jis nebūdavo nuolankus jų dalykiškumui, geriausiu atveju tapdavo pasigailėjimo objektu.“
Sorbonoje Šulc studijavo tarptautinę teisę, paskui su tėvais persikėlė į Berlyną. Čia ji tapo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusiųjų liudininke. Kai 1917 metais į karą stojo Jungtinės Valstijos, ji kasdien su tėvais turėjo registruotis policijoje kaip „priešiški atėjūnai“, bet jai pavyko tęsti mokslus Berlyno universitete ir pasirinkti tinkamus kursus. Po šio konflikto Chicago Tribune ją pasamdė dirbti su korespondentu Berlyne Ričardu Henriu Litliu (Richard Henry Little); jam didelį įspūdį padarė kalbiniai Sigrid gebėjimai. Nuo pat 1919 metų pradžios, dirbdama su Lit liu, ji atsiskleidė kaip puiki žurnalistė.
Norėdami pajusti bendrą pralaimėjusiųjų nuotaiką, Šulc ir Litlis apklausė daugybę vokiečių karininkų. Dauguma jautė kartėlį, bet nė vienas nebuvo toks piktas, kaip „surūgęs, nesukalbamas žmogelis“, vilkintis tamsiai mėlynais drabužiais, pavarde Rederis (Raeder), rašė Šulc. Vokiečių karininkas žurnalistams pareiškė: „Jums, amerikiečiams, nėra ko didžiuotis savimi. Vėliausiai po dvidešimt penkerių metų mano ir jūsų šalys vėl kariaus. Ir tada laimėsim mes, nes būsime pasirengę geriau nei jūs.“
Amerikiečiai neįsižeidė – visiškai priešingai. „Labai gerai prisimenu, kad tą 1919 metų dieną mums buvo gaila kerštingo mažojo Rederio, – pasakojo Šulc. – Jautėme, kad jam labai sunku susitaikyti su pralaimėjimu, pats save ėda iš neapykantos.“
1926 metais Šulc tapo pagrindine Chicago Tribune korespondente Vidurio Europoje, iki 1941 metų liko Berlyne. Vyriškame Amerikos spaudos korpuse ją lydėjo įspūdinga sėkmė,
7
Į ž a n g a
nes puikiai pažinojo Vokietiją, tad rasdavo įdomių istorijų. Remdamasi šia patirtimi, per Antrąjį pasaulinį karą parašytoje ir išleistoje savo knygoje Germany Will Try It Again („Vokietija bandys dar kartą“) teigė, kad daugelis Rederio šalies žmonių degė noru atkeršyti už pralaimėjimą baisiame išbandyme.
Žinoma, tuo metu ji jau žinojo, kur nuvedė kartėlis; kyla klausimas, ar kai kurie aprašymai tokie spalvingi neatsitiktinai? Bet, pasirodo, Rederio interviu ji papildė, tik norėdama pabrėžti jo dramiškos prognozės tikslumą: „Kai beveik po dvidešimt penkerių metų Adolfas Hitleris paskelbė karą Jungtinėms Valstijoms, Vokietijos karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas buvo grosadmirolas dr. Erichas Rederis.“
Tarpukariu apie amerikiečius daug rašyta Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje ir net Sovietų Sąjungoje. Bet dėl įvairių priežasčių amerikiečiai, kurie Hitlerio iškilimo į valdžią ir Trečiojo reicho kūrimo laikotarpiu gyveno, dirbo Vokietijoje ar keliavo po ją – tarp jų ir Šulc bei daugelis jos kolegų – tokio dėmesio nesulaukė. Tiesą sakant, jie dažnai pamirštami. Arba, kaip diplomatas Džordžas Kenanas (George Kennan), gali būti prisimenami, bet ne dėl išgyvenimų Vokietijoje; vokiškąją jų gyvenimo dalį užtemdė kitos jų žinomumą veikusios biografijos dalys. Kenano atveju – jo sukurta izoliavimo ir kontroliavimo politika, kurią, bendradarbiaudami su Sovietų Sąjunga, naudojo pokario prezidentai.
Dėl to amerikiečiams dažnai susidaro įspūdis, kad Veimaro Respublikos žlugimas ir po jo kilęs teroras ir karas įvyko
8
A n d r e w n A g o r s k i / H i t l e r l e n d A s
keistoje, izoliuotoje šalyje. Labai nedaugelis paklausia, kas buvo tie amerikiečiai, kurie tapo tiesioginiais tų įvykių liudininkais; kaip juos vertino – ar kaip tiesioginio darbo dalį, ar kaip smalsūs lankytojai, ir kokį poveikį jų pateikta informacija tuo metu turėjo šalies gyventojų požiūriui į Vokietiją.
Šiandien visuotinai įprasta manyti, kad Hitlerio ketinimai nuo pat pradžių buvo visiškai aiškūs, jo politika galėjo atvesti tik į Antrąjį pasaulinį karą ir holokaustą. Daugumai sunku įsivaizduoti, kad XX amžiaus trečiame–ketvirtame dešimtmetyje Vokietijoje gyvenę ir dirbę Amerikos žurnalistai, diplomatai, pramogų verslo atstovai, sociologai, studentai ar žmonės, gyvenę šalyje ar keliavę po ją, iš karto nepamatė ir nesuprato, kas vyksta. Galų gale, jie tarsi sėdėjo parteryje ir be uždangos stebėjo skaudžiausią XX amžiaus istoriją. Keletas ne tik stebėjo Hitlerį iš tolo, bet ir buvo su juo susitikę, kalbėjosi ir tada, kai jis buvo vietinis agitatorius Miunchene, ir tada, kai tapo visagaliu diktatoriumi Berlyne. Jiems jis buvo ne abstraktus blogio įsikūnijimas, o tikras politikas. Kai kurie amerikiečiai jį bandė įvertinti labai anksti, o kiti tik tada, kai atėjo į valdžią. Net tie, kurie neturėjo tokių galimybių, tapo jo veiklos liudininkais.
Vis dėlto jie labai skirtingai rašė apie įvykius Vokietijoje ir apie tai, kam atstovavo Hitleris. Buvo tokių, kurie matė beveik pirmapradę Hitlerio jėgą ir antžmogišką gebėjimą sukelti vokiečių liaudies jausmus ir pyktį, ir tokių, kurie jį atmetė kaip klouną, kuris dings iš politinės arenos taip pat greitai, kaip atsirado. Bent iš pradžių pasitaikė palankių ar net pritarusių jo judėjimui ir tokių, kurių instinktyvios abejonės užleido vietą
9
Į ž a n g a
visa apimančiam nerimui: jie suvokė, kad Hitleris kelia grėsmę ne tik Vokietijai, bet ir pasauliui.
Ne tik amerikiečiai nesuprato, ko tikėtis iš Hitlerio, ar nepatikrino, koks iš tikrųjų jo požiūris į pasaulį. Buvęs Hitlerio sekėjas, kuris vėliau ryšius su juo nutraukė ir iš Vokietijos pabėgo, Otas Štrazeris (Otto Strasser), pasakojo apie pietus su keliais aukštais nacių pareigūnais 1927 metais per partijos kongresą Niurnberge. Kai paaiškėjo, kad nė vienas autobiografinės Hitlerio rašliavos Mein Kampf („Mano kova“) neperskaitė iki galo, jie susitarė, kad paklaus visų priėjusiųjų, ir jeigu kuris bus perskaitęs, turės apmokėti sąskaitą. „Mein Kampf neperskaitė niekas, todėl savo sąskaitas visi turėjo apmokėti patys“, – pasakojo Štrazeris.
Tik praėjus kiek laiko, atrodo, kad istorija turėjo neišvengiamai atsiskleisti, tačiau šių įvykių liudininkų amerikiečių sprendimai buvo pagrįsti įvairiais veiksniais: nuostatomis, jų stebėtos tikrovės sluoksnių įvairove; kartais jie matė tik tai, ką norėjo matyti, nepaisė priešingų ženklų. Šulc tik vėliau, kai Jungtinės Valstijos vėl kariavo su Vokietija, norėdama paremti savo tezes, kad Hitlerio judėjimas yra logiška neapykantos, sukeltos dėl karo pralaimėjimo, išdava, nusprendė išryškinti 1919 metų Rederio komentarus. Bet kitiems amerikiečiams dar buvo gyvi Pirmojo pasaulinio karo prisiminimai, jie norėjo tikėti, kad skaudžios to konflikto pasekmės bus sprendžiamoji ir objektyvi pamoka. Edgaras Anselis Moureris (Edgar Ansel Mowrer), priešiško Čikagos laikraščio Daily News korespondentas Berlyne, prisiminė, kad XX amžiaus trečiame dešimtmetyje „dauguma amerikiečių
Vokietijoje puoselėjo pagrįstą viltį, kad Vokietijos pralaimėji
10
A n d r e w n A g o r s k i / H i t l e r l e n d A s
mas, pažeminimas, infliacija ir vidinė netvarka sukels daugumai piliečių norą vėl siekti hegemonijos Europoje.“
Korespondentai Šulc ir Moureris bei diplomatas Kenanas ir keli jo kolegos užsienyje buvo patyrę – jie mokėsi ir dirbo Europoje, bet dauguma amerikiečių, tuo metu gyvenusių Vokietijoje, buvo labai jauni ir nepatyrę. Žinoma, šie veiksniai darė įtaką jų suvokimui ir veikė reakciją. Juos žavėjo, šokiravo ir pakerėjo Vokietijos senojo pasaulio kietumo ir naujojo, pokarinio ekstremizmo junginys ir politiniame, ir seksualiniame elgesyje.
Dėl keisto jų šalies vaidmens amerikiečių padėtis Vokietijoje buvo ypatinga. Nors Jungtinės Valstijos įsitraukė į kovą Pirmajame pasauliniame kare, bet vėlai. Dauguma amerikiečių nė iš tolo nenorėjo būti įtraukti į naują Europos konfliktą dėl izoliacijos namie. Amerikiečiai Vokietijoje pateko į kitą kategoriją nei kiti Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai: jie buvo vertinami beveik kaip neutralūs, nusipelnę mažiau keršto nei prancūzai ir apskritai linkę pasitikėti nugalėtais vokiečiais. Jie galėjo stebėti tarsi iš šalies ir pakilti virš žemyninių priešiškumų.
Kaip ir kituose kraštuose amerikiečių gyvenimas buvo šiek tiek privilegijuotas: jie matė materialius nepriteklius ir didėjantį smurtą, bet dažniausiai asmeniškai to nepatyrė. Jie plačiai bendravo tarpusavyje, šventė Padėkos dieną ir kitokias šventes ir, mėgaudamiesi emigrantų gyvenimu, stebėjo visus didesnius aplink sūkuriuojančius įvykius. To meto Associated Press reporteris Luisas Lochneris (Louis Lochner) neretai užsimindavo apie „Amerikos kolonijos gyvenimą“ ir „pavydėtinai draugiškus“, „nors ir aršiausių priešininkų“ (sic!) (taip lot. – vert. past.) amerikiečių korespondentų santykius.
11
Į ž a n g a
Kildavo įtampos tarp tų, kurių pažiūros iš esmės skyrėsi nuo Hitlerio ir nacių, bei to, ką reiškė karinės jų struktūros. Taip pat būta asmeninio pavydo ir pagiežos. Amerikos ambasada Berlyne buvo daug menkesnis forpostas nei šiuolaikinės ambasados, o pervargęs personalas su antrosiomis pusėmis dažnai barėsi dėl politinių pažiūrų ir smulkių nuoskaudų. Taip pat būta skilimo tarp politiškai paskirtų ambasadorių, profesio nalaus užsienio tarnybų personalo darbuotojų ir karo atašė. Užsimink apie skandalingą ambasadoriaus dukters elgesį ir jau turi tikros dramos receptą. Visi tie įvykiai galėjo vykti bet kurioje diplomatinėje atstovybėje, bet Berlyne jie buvo ypač perdedami dėl nuolatinės Hitlerio režimą lydinčios įtampos.
Amerikos korespondentų Berlyne buvo daug daugiau nei šiais laikais – ketvirto dešimtmečio viduryje jų skaičius siekė penkiasdešimt. Tomis dienomis vielinių ryšių, laikraščių ir dienraščių korespondentai ne tik iš Niujorko, Vašingtono, bet ir iš kitų Amerikos miestų dirbdavo užsienyje ir turėjo labai didelę laisvę gvildenti savo istorijas. Netrukus prie šio mišinio prisidėjo ir radijo transliuotojai.
XX amžiaus devintame–dešimtame dešimtmetyje dirbau Newsweek užsienio korespondentu ir jaučiau, kad gyvenu žurnalistikos aukso amžiuje, palyginti su šiandieninės žiniasklaidos verslo apribojimais. Bet mano pirmtakai Berlyne gyveno gerokai laisviau. Tarkim, Moureris naująjį Čikagos Daily News biurą įsikūrė tiesiai virš garsios miesto centro kavinės Kranzler Corner Friedrichstrasse ir Unter den Linden gatvių sankryžoje. Jis puikavosi antrame aukšte priėmimo centru amerikiečiams – jie galėjo užsukti paplepėti, paskaityti amerikietiškų laikraščių ar, pasitai
12
A n d r e w n A g o r s k i / H i t l e r l e n d A s
kius progai, padiktuoti tekstą biuro sekretorei. Ta vieta tapo daugiau nei naujienų biuru: beveik mažyte diplomatine misija.
Daug amerikiečių, tarp jų keli labai žinomi – rašytojai Tomas Vulfas (Thomas Wolfe), Sinkleris Luisas (Sinclair Louis), architektas Filipas Džonsonas (Philip Johnson), transliuotojas Edvardas R. Murouvas (Edward R. Murrow), buvęs prezidentas Herbertas Huveris (Herbert Hoover), juodaodis sociologas ir istorikas W. E. B. Du Bua (William Edward Burghardt Du Bois) ir, žinoma, aviatorius Čarlzas Lindbergas (Charles August Lindbergh) – užsuko pasižiūrėti, kaip atrodo naujoji Vokietija. Kažkaip keista, bet amerikiečiams ir kitiems užsieniečiams nereikėjo imtis didelių žygių patekti ir tyrinėti tą keistą tamsėjantį pasaulį. „Žmonės pamiršta vieną dalyką – kaip tada buvo lengva keliauti po Vokietiją“, – prisimena istorikas Robertas Konkvestas (George Robert Ackworth Conquest), kuris su bičiuliais Oksfordo universiteto studentais 1938 metais keliavo po Europą ir užsuko į Vokietiją. „Daug lengviau nei pokario komunistinėse šalyse.“
Mane visada traukė šis istorijos laikotarpis, troškau suprasti, kaip Hitleris ir jo sekėjai sugebėjo taip greitai visiškai užvaldyti Vokietiją, ir visas griaunančias ir naikinančias pasekmes. Kaip ir milijonams kitų žmonių, tos pasekmės turėjo tiesioginę įtaką mano šeimos istorijai. Mano tėvai užaugo Lenkijoje, kovėsi lenkų armijoje, paskui pabėgo į Vakarus ir įstojo į britų vadovaujamas lenkų pajėgas. Aš gimiau po karo Edinburge. Mano tėvai išplaukė į Jungtines Valstijas ir pradėjo naują – politinių pabėgėlių – gyvenimą. Todėl aš užaugau amerikietis, o ne lenkas.
13
Į ž a n g a
Du kartus dirbau užsienio korespondentu Vokietijoje – pirmą paskutiniais Šaltojo karo metais Bonoje, antrą – dešimto dešimtmečio pabaigoje Berlyne – dažnai rašiau, kaip vokiečiai susidorojo su nacių praeitimi. Bet turiu prisipažinti: labai mažai žinojau apie tuo sunkiu metu Berlyne dirbusius amerikiečius. Žinoma, buvo išimčių. Mano kolegos ir aš žinojome viską apie Viljamą Širerį (William Shirer), knygos The Rise and Fall of the Third Reich („Trečiojo reicho iškilimas ir žlugimas“) autorių. Taip pat apie tai, kad po Vokietijos suvienijimo atstatytame ir vėl atidarytame Adlon viešbutyje dažnai lankėsi Šireris, Dorotė Tompson (Dorothy Thompson) ir kitos to meto žurnalistikos žvaigždės. Bet negaliu pasakyti, kad labai gilinausi į asmenines jų istorijas.
Kai dėl šios knygos ėmiau gilintis, suvokiau, kad yra turtinga istorijų gysla, kuri ne tik teikia įžvalgų, kaip reikėjo dirbti ir keliauti to meto įvykių krečiamoje Vokietijoje, bet ir unikalios tų įvykių perspektyvos. Jaučiau, kad per jų patirtį sparčiai ir tiesiogiai atgaivinu labai išskrostą erą. Kitur dažnai trūksta to intensyvumo ir tiesioginio ryšio. Kur buvo įmanoma, naudojau pirminius šaltinius – prisiminimus, užrašus, korespondenciją ir pokalbius su dar nemaža gyvų liudininkų – norėjau su skaitytojais pasidalyti ta perspektyva.
Kai kurie pasakojimai buvo išleisti, bet ilgam pamiršti, kitus radau niekur nespausdintuose rankraščiuose, laiškuose, įvairiuose archyvuose ir bibliotekose, kartais jų gaudavau iš autorių vaikų. Sakykim, jauno diplomato Jakovo Bymo (Jacob Beam), kuris antroje ketvirto dešimtmečio pusėje tarnavo JAV ambasadoje Berlyne, sūnus Aleksas (Alex Beam) – geras mano
14
A n d r e w n A g o r s k i / H i t l e r l e n d A s
Maskvos laikų draugas, abu ten dirbome korespondentais – man atidavė neišspausdinto tėvo rankraščio kopiją. Daug įdo
miausių detalių apie gyvenimą Vokietijoje paimta iš neskelbtų
Katerinos (Kei) Smit (Katharine (Kay) Smith), kapitono Tru
meno Smito (Truman Smith) žmonos, raštų; jis buvo jaunutis
karo atašė, kai tapo pirmuoju Amerikos pareigūnu, susitikusiu
su Hitleriu.
Svarbu turėti omenyje, kad istorija pateikiama tokia, kokią
ją matė liudininkai, kurie nė nenumanė, kur tie įvykiai nuves.
Vanzės konferencija, kuri suformulavo sudėtingus holokausto
planus, dar buvo ateityje, tiksliau – 1942 m. sausio 20 d. Vokie
tijos armija Rytų fronte tik pradėjo patirti pirmas rimtas nesėk
mes, po Perl Harboro ir Hitleriui paskelbus karą Jungtinėms
Valstijoms, Vokietijoje likę amerikiečiai buvo pasirengę išvykti.
Pastarieji tikrai turėjo daug galimybių liudyti arba išgirsti apie
plačiai paplitusius žydų ir kitų menamų naujojo režimo prie
šų persekiojimus bei pirmų Hitlerio užkariavimų bangą ir pir
mus pranešimus apie masines žudynes. Kai kurie tų amerikie
čių rodė ypatingą drąsą ir nuovoką, o kiti atsitraukė ir nusuko
žvilgsnį arba – kai kuriais atvejais – atvirai bendradarbiavo su
naujuoju režimu.
Bet daugiausia dėmesio šioje knygoje skiriama šios ypatin
gos grupės amerikiečių perspektyvoms ir patirčiai įsibėgėjant
karui ir holokaustui. Kaip žmogus, turėjęs galimybę pranešinėti
apie ne tokius senus įvykius kaip Sovietų Sąjungos žlugimas ir
Vidurio Europos išsilaisvinimas, suprantu, kaip sunku įvertinti
istorinės suirutės įvykius ir tokiomis aplinkybėmis priimti tei
Į ž a n g a
singus moralinius elgesio sprendimus. Kai esi sūkurio viduryje, kartais gali atrodyti, kad kasdienis gyvenimas yra apgaulingai normalus net tada, kai yra akivaizdžios gyvenimo anomalijos, neteisybė ir absurdiškumas.
Užuot skubėjęs teisti Hitlerio Vokietijoje buvusius amerikiečius, sutelkiau dėmesį į jų istorijas – ir, kur galėjau, leidau toms istorijoms kalbėti pačioms. Vertinimai, ar amerikiečiai buvo teisūs, ar klydo, ar moraliniai jų kompasai buvo nukreipti teisinga kryptimi, ar visiškai pro šalį, turėtų kilti iš jų patirties, o ne iš mūsų laiko perspektyva pagrįstų žinių.
17
1
Nervinis išsekimas
Net šiandien trečio dešimtmečio Berlynas žmonėms
primena Roršacho (Rorschach) testą. Yra tokių,
kurie tuojau pat galvoja apie politinį paralyžių ir
cha osą, gatvėse tarpusavyje kovojančius revoliucionierius ir
kontrrevoliucionierius. Kiti kalba apie viso gyvenimo santaupas
šluojančią hiperinfliaciją ir milijonus žmonių iš buvusios tvirtos
vidurinės klasės panardinančią į didžiausią skurdą. Kai kuriems
tai buvo svaiginančios seksualinės laisvės era, arba – priklauso
nuo to, kas kalba – gėdingos degeneracijos ir iškrypimo laiko
tarpis. Ir, galų gale, esama tokių, kurie prisimena stulbinamą
kultūrinį atgimimą, – menininkų ir mokslininkų kūrybingu
mą – ir tikros demokratinės sistemos atvertas galimybes.
Keista, tačiau visos tos asociacijos teisingos – visos atsklei
džia visiškai tikslią tikrovės versiją.
18
A n d r e w n A g o r s k i / H i t l e r l e n d A s
Per Pirmąjį pasaulinį karą Berlynas tapo pagrindiniu politiniu šalies mūšio lauku – ir tiesiogine prasme per dažnu mūšio lauku. Nors neramumai apėmė ir kitus Vokietijos miestus, Berlyne vyko smarkiausi mūšiai.
1919 m. vasarį išrinkta Nacionalinė Asamblėja kurti naujos konstitucijos projekto persikėlė į Veimarą, nes ieškojo geresnės aplinkos nei Berlyne. Bet Veimaro Respublikos įkūrimas greitai sukėlė aršius ir kairiųjų, ir dešiniųjų protestus: jie visi troško naujų šalies valdytojų ir jų parlamentinės demokratijos bandymų žlugimo. Visokio plauko demagogai rado verbuoti tinkamų naujų žmonių, kurie vis dar neatsigavo po žeminančio pralaimėjimo, daugybės žmonių žūčių kare ir nepakeliamų Versalio taikos sutarties sąlygų.
Politinė suirutė kėlė vis didėjančią ekonominę neviltį. Kartu su Vokietijos markės nuvertėjimu smuko fiksuotas pajamas turinčių žmonių gyvenimo lygis. Kasdieniai pirkiniai – pavyzdžiui, duonos kepalėlis – kainavo tūkstančius, milijonus, milijardus, o galų gale, trilijonus markių. Valiutos menkavertiškumą greitai pasigavo vieno miesto teatro bilietų kasa: „Vieta parteryje kainuoja tiek pat, kiek pusė svaro sviesto. Galinėse eilėse – du kiaušiniai.“ Esant visuotiniam skurdui, kaip visada, buvo tokių, kurie susikrovė turtus ir gyveno iššaukiamai.
Ypač buvo neįprastas seksualinis elgesys. Miesto dramaturgas Karlas Cukmajeris (Carl Zuckmayer) lankėsi daugybėje vakarėlių. Apie vieną pasakojo, kad gėrimus patiekiančios jaunos moterys dėvėjo tik „permatomas kelnaites su sidabru išsiuvinėtu figos lapeliu“ ir, skirtingai nei „zuikučius“ Amerikos klubuose, jas „buvo galima laisvai liesti rankomis“; tokios pramogos
19
1 / n e r v i n i s i š s e k i m A s
buvo įskaičiuotos į jų atlyginimą už vakarą. Ant sienos kabėjo užrašas: „Meilė – kvailai pervertinamas mažytis skirtumas tarp vieno ir kito seksualinio objekto.“
Daugelį užsieniečių į Berlyną traukė tokia seksualinė laisvė, bet labiausiai dėl miesto – kunkuliuojančio kultūros centro – reputacijos. Miestas, kuriuo mėgavosi Bertoldas Brechtas (Bertold Brecht), Albertas Einšteinas (Albert Einstein), Marlena Dytrich (Marlene Dietrich), Georgas Grošas (George Grosz), greitai tapo magnetu talentingiesiems ir kūrybingiesiems, ieškantiems nuotykių ir norintiems išnaudoti visas galimybes; išaugo ir amerikiečių skaičius.
„Žmonės pamiršo, kad po Pirmojo pasaulinio karo daugiausia intelektualų ir kultūros novatorių buvo ne Paryžiuje ir tikrai ne Londone ar Niujorke, bet Berlyne, – prisimena įvairiapusis amerikiečių muzikantas Mišelis Danzis (Michael Danzi), mokėjęs groti bandža, visų rūšių gitaromis ir mandolina ir tarpukariu daug metų gyvenęs Vokietijos sostinėje. – Berlynas tikrai buvo Europos sostinė – visi geležinkelio keliai iš bet kurio Europos miesto baigėsi Berlyne.“
Iš pradžių daugelį amerikiečių domino politinė ir ekonominė suirutė; svarstydami Veimaro Respublikos ateitį, jie stengėsi suvokti pokario Vokietijoje, ypač Berlyne, kylančias jėgas. Bet kaip matyti Kristoferio Išervudo (Christopher Isherwood) pasakojimuose, paskui ir miuzikle bei filme Cabaret, amerikiečių prisiminimuose dažnai nujaučiama apie grėsmingas jėgas, kurios, galų gale, praris Vokietiją ir beveik visą Europą.
Nuo pat pradžių Miunchene įsikūręs nedidelis radikalus nacių judėjimas Berlyną vertino kaip priešišką dekadentišką
20
A n d r e w n A g o r s k i / H i t l e r l e n d A s
miestą, ypač kai jį lygino su Bavarijos sostine – ten jie sulaukdavo daug didesnio palaikymo. „Labai ryškus (Miuncheno) ir Berlyno kontrastas“, – pastebėjo Kurtas Liudekė (Kurt Lüdecke). Į partiją jis įstojo trečiame dešimtmetyje, tapo uoliu įnašų rinkėju ir aktyvistu net per keliones į Jungtines Valstijas. „Vienas buvo marksistų ir žydų Meka, o kitas – jų priešų tvirtovė.“ Net kai Hitleris užėmė valdžią ir valdė iš Berlyno, išliko jo nepasitikėjimas Berlynu ir jo gyventojais.
Nuo pat pirmųjų amerikiečių apsilankymų pokario Vokietijoje dauguma įvykių be galo traukė ir stulbino. Būsimasis Brodvėjaus ir Holivudo rašytojas, režisierius ir prodiuseris Benas Hechtas (Ben Hecht) į Berlyną atvyko, būdamas dvidešimt ketverių, 1918 metais dirbti Čikagos Daily News reporteriu. Per dvejus Vokietijos sostinėje praleistus metus jis aprašė „politinius keistuolius, priekabiautojus ir nuotykių ieškotojus“, vaidinančius tarsi gatvės teatre ir teigė, kad „viskas buvo politika, revoliucija, kontrrevoliucija.“ Laiške savo vykdomajam redaktoriui Henriui Justinui Smitui (Henry Justin Smith) į Čikagą jis daro išvadą: „Vokietija nerviškai išsekusi. Jokių normalių pranešimų.“
Kai dauguma tautiečių grįžo namo ir džiaugėsi, galėdami palikti Pirmąjį pasaulinį karą užmarštyje ir imtis reikalų namie, naujas Amerikos diplomatų ir karo atašė korpusas buvo išsiųstas į Vokietiją atnaujinti oficialių dvišalių santykių. Jie nekantravo įvertinti Vokietijos žmonių nuotaikas ir pažiūrė
21
1 / n e r v i n i s i š s e k i m A s
ti, ar naujieji jų valdytojai turi galimybių suvaldyti politinius neramumus, gilėjančią ekonominę krizę ir sėkmingai įvykdyti demokratijos eksperimentą.
Jaunam diplomatui Hjudžui Vilsonui (Hugh Wilson) karo ir pokario Berlynas patvirtino, kad jo ateitis – užsienio tarnyba, o ne Čikagoje likęs šeimos verslas. Prieš pat karą jis nutarė išbandyti, kaip atrodytų „keleri metai diplomato patirties ir atsitraukimo nuo įprastos veiklos“. Išsilaikė užsienio tarnybos egzaminą manydamas, kad, pavargęs nuo naujojo gyvenimo, visada galės sugrįžti į senąjį. Bet tada visas pasaulis pasikeitė.
Po pirmųjų paskyrimų Lotynų Amerikoje Vilsoną 1916 metais paskyrė į ambasadą Berlyne. Jis tik kelis mėnesius tarnavo mieste, kuris pasirodė esąs „viso pasaulio apsiaustyje“, kai Jungtinės Valstijos stojo į karą, o ambasados personalą specialiu traukiniu evakavo į Šveicariją. Kai jį dar kartą paskyrė jau į pralaimėjusią Vokietiją, Vilsonas nusprendė „pasitelkti visus įmanomus energijos ir intelekto atomus“ darbui, kuris tapo jo gyvenimo darbu. Išaiškės, kad tai antras iš trijų jo paskyrimų į Berlyną. Trečią kartą ketvirto dešimtmečio pabaigoje jis bus paskutinis JAV ambasadorius, dirbęs nacių Vokietijoje.
Vilsonas su žmona Keite į Berlyną atvyko 1920 m. kovą. Kaip tik tuo metu visu smarkumu vyko dešiniojo sparno Kapo (Wolfgang Kapp) pučas. Jis puikiai buvo matyti negausiam amerikiečių būriui iš tuo metu Wilhelmplatz Nr. 7 įsikūrusios JAV ambasados. Volfgangas Kapas, vokiečių nacionalistas, buvo nominalus maištaujančių jėgų vadas; jis įsirengė štabą prie Leopoldo rūmų kitoje aikštės pusėje su spygliuotos vielos ritiniais ir paruoštais kulkosvaidžiais. Šis sukilimas greitai išsikvėpė, bet
įsigykiteknygą dabar
Recommended