Pagal AnnA Sewell knygąAtpasakojo
liSA ChurCh
iliustravoluCy Corvino
Iš anglų kalbos vertė Rasa TapInIenė
5
I dalIs
1 sKYRIUs
ankstyvieji mano metai
Pirmoji vieta, kurią prisimenu, buvo didelė, maloni
pieva. Joje telkšojo skaidrus tvenkinys. Virš vandens
sviro pavėsingi medžiai. Kairėje driekėsi ariamas
laukas, o dešinėje pūpsojo mūsų šeimininko namas.
Tai buvo nuostabi vieta.
Mažas laikiausi šalia mamos. Man ūgtelėjus, die
nomis ji dirbo ir grįždavo vakarais.
Aš laksčiau ir žaidžiau pievoje su šešiais kume
liukais, tačiau kartais jie spardėsi ir kandžiojosi.
6
JuodAsis grAžuolis
– Klausyk, ką pasakysiu, – vieną dieną tarė mama. – Šie kumeliukai užaugę taps krovinius tempiančiais arkliais. Jie nemoka gražiai elgtis. Tu esi kilmingas. Tavo tėvai ir seneliai puikaus būdo. Niekada nematei, kad aš spirčiau ar kąsčiau. Tikiuosi, užaugsi švelnus ir geras. Nesimokyk prasto elgesio. dirbk nesiskųsdamas. risnodamas kelk aukštai kojas. ir niekada nesikandžiok bei nesispardyk, net žaisdamas.
Niekada nepamiršau mamos žodžių. Ji buvo išmintinga kumelė ir mūsų šeimininkui labai patiko. Jis vadino ją lepūnėle, nors tikrasis jos vardas – Hercogienė.
Kai šeimininkas ateidavo prie vartų, mama sužvengdavo iš džiaugsmo ir risnodavo prie jo. Kadangi buvau niūriai juodas, jis praminė mane Juodžiu. Vaišino mane duona, o mama gaudavo morką.
Man nesulaukus dvejų metų, nutiko tai, ko niekada nepamiršiu.
7
ANKsTyVieJi MANo MeTAi
ganėmės pievoje, kai vyriausias iš kumeliukų tarė:
– Štai ten skalikai!– Jie aptiko zuikį, – paaiškino netoliesi stovinti
mama. Netrukus raiti vyrai nušuoliavo kiek įkabindami. Jie pasiekė žemesnįjį lauką, kai šunys pagaliau liovėsi bėgti ir skalyti.
– Matyt, pametė kvapą, – spėjo kitas senas arklys, stebėdamas išsibarsčiusius ir nosis į žemę subedusius šunis. – galbūt zuikiui pavyks pasprukti.
Netrukus šunys ėmė kaukti ir kiek įkerta šovė link mūsų. Paklaikęs iš siaubo prašvilpė zuikis. Šunys metėsi nuo kranto, šoko į vandenį ir skuodė per lauką. Vyrai sekė įkandin.
Zuikis mėgino prasivežti pro aptvarą, tačiau nesėkmingai. Jis pasuko link kelio, bet kaukiantys šunys pasirodė greitesni. Tada išgirdome riksmą, ir viskas baigėsi.
Buvau toks nustebęs, kad nepastebėjau, kas dedasi prie upokšnio. du puikūs žirgai kritę, vienas
8
JuodAsis grAžuolis
upėje, kitas ant žolės. Vienas raitelis išsikepurnėjo iš upės; kitas tyliai gulėjo.
Vėliau sužinojome, kad džordžas gordonas, vienintelis skvairo sūnus, žuvo per nelaimingą atsitikimą.
smailakiavome į vieną žirgą, drybsantį ant žolės ir siaubingai sužeistą. Vienas vyrų dingo ir grįžo nešinas šautuvu; nuskardėjo garsus pokštelėjimas, stojo tyla.
Juodasis žviginis daugiau nesukrutėjo. Mano mama atrodė nusiminusi ir liūdna. Ji sakė seniai pažinojusi tą žirgą ir kad rob rojus buvo puikus. Nuo tos dienos mama niekada negrįžo į tą lauko dalį.
Mano šeimininkas rūpinosi manimi, kol sulaukiau ketverių. Tada skvairas gordonas mane įvertino. Jis apžiūrėjo mano akis, prusnas, kojas, stebėjo, kaip vaikštau, risnoju ir šuoliuoju. Mano kailis buvo minkštas ir ryškiai juodas. Turėjau vieną baltą pėdą ir nuostabią baltą žvaigždę ant kaktos.
9
ANKsTyVieJi MANo MeTAi
„Prajodinėtas jis bus puikus“, – kalbėjo vyras. „Prajodinėtas“ reiškė, kad būsiu pabalnotas ir su apynasriu, ant nugaros nešiu vyrą, moterį ar vaiką. Taigi klausysiu šeimininko komandų. Taip pat turėjau suprasti, kad pakinkytas negalėsiu nei straksėti iš džiaugsmo, nei atsigulti.
Turėjau daug ko išmokti. sunkiausia buvo priprasti prie žąslų ir apynasrio. Tačiau liūliuojamas švelnių šeimininko žodžių ir saujos avižų leidausi pakinkomas. Šeimininkas nusivedė mane pas kalvį, kuris man nukaldino metalinius batus. Jie nespaudė, tačiau kojos atrodė nelanksčios ir sunkios.
Taip pat išmokau dėvėti pavalkus ant kaklo ir akidangčius, kurie leido žiūrėti tik į priekį. Buvo supančiota net mano uodega. dėl balnelio su dirželiu ją reikėjo perlenkti ir ištraukti per mažą skylutę. Norėjau spardytis kaip niekada! Tačiau, žinoma, nespyriau savo gerajam šeimininkui. laikui bėgant prie visko pripratau.
Tada šeimininkas išsiuntė mane dviem savaitėms į kaimynų ūkį. ganiausi pievoje su avimis ir kar
JuodAsis grAžuolis
vėmis, tyliai rupšnojome. Atidundėjo ilgas juodas traukinys, pūkšdamas dūmų kamuolius. iš pradžių išsigandau, tačiau per dieną daug traukinių pravažiavo. Karvės toliau sau rupšnojo net nepakeldamos galvos. Tad ir aš ėmiau nepaisyti traukinių, kaip karvės ir avys.
išmokęs traukti vežimą, pagaliau buvau prajodinėtas. Pasirengęs vykti pas naująjį šeimininką. Mama aiškino, kad žmonių yra įvairiausių: kai kurie geri, tačiau nemažai ir kvailių. Ji vylėsi, kad papulsiu į geras rankas. Vis dėlto žirgas niekada nežino, kas jį gali nupirkti ir kas jį vadelios. Viską lemia atsitiktinumas. „Tačiau, – kalbėjo mama, – kad ir kur atsidurtum, turi stengtis ir išsaugoti gerą vardą.“
11
2 sKYRIUs
gera pradžia
ankstyvą gegužę vyras parvežė mane į naujus namus pas skvairą gordoną. daržinė, į kurią mane nuvedė, pasirodė labai erdvi. Mane paleido į pirmąjį aptvarą, nes kiti trys gardai buvo mažesni. Jį vadino palaidu aptvaru, nes čia laikomų žirgų nerišo. Vyras davė man skanių avižų, paplekšnojo, apibėrė gražiais žodžiais ir išėjo.
Pažvelgiau į aptvarą greta manojo, kur stovėjo storas pilkas ponis, ir paklausiau:
– sveikas. Kuo tu vardu?
13
gerA PrAdžiA
Jis pasisuko, kiek leido virvė, ir atsakė:– Mano vardas linksmosios Kojelės. Ar būsi
mano kaimynas?– Taip, – patikinau.– Tada gerai, – atsakė jis. – Tikiuosi, esi gero
būdo. Man nepatinka kaimynai, kurie kandžiojasi.Tada prabilo aukšta, kaštoninė kumelė, nuosta
bus rudas arklys:– Tad tu esi tas kumeliukas, dėl kurio turėjau
palikti savo namus!– Atsiprašau, – tariau. – Tačiau nuo manęs nie
kas nepriklausė. Mane čia atvedė vyras. Anksčiau niekada nesu pykęsis, tad nenorėčiau ir dabar.
– Ką gi, – subumbėjo ji. – dar pažiūrėsim.Nieko jai neatsakiau.Pavakarę kumelė išėjo, ir linksmosios Kojelės
man papasakojo apie ją. – džindžer turi bjaurų įprotį kandžiotis. Kartą
ji įkando džeimsui į ranką! Panelė Flora ir panelė džesi, kurios ant manęs jodinėja ir labai myli, at
14
JuodAsis grAžuolis
nešdavo man obuolių ir morkų. Tikiuosi, jos grįš, jei tu nesikandžiosi.
Patikinau linksmąsias Kojeles, kad niekada nesu įkandęs ir nesuprantu, kodėl džindžer turėtų taip elgtis.
– Na, ji kandžiojasi, nes niekas neparodė jai švelnumo. Tačiau žmonės čia su ja gerai elgiasi. gal dabar ji apsiramins.
linksmosios Kojelės tęsė toliau:– Man dvylika metų ir galiu patikinti, kad nėra
geresnės vietos žirgui nei ši. džonas čia jau keturiolika metų ir yra geriausias dresuotojas apylinkėse. Nepamatysi ir mielesnio berniuko nei džeimsas. Tad nesijaudink. džindžer pati kalta, kad ją iškeldino iš to aptvaro.
Vasarnamyje netoli arklidžių gyveno džonas Menlis, mūsų vežikas. Mano pirmą rytą naujoje vietoje skvairas aplankė mane ir liepė džonui mane pramankštinti. iš pradžių džonas jojo lėtai, tada pavarė risčia, o galiausiai tvirtais šuoliais. Kai susi
15
gerA PrAdžiA
tikome su skvairu ir jo žmona, mūsų šeimininkas paklausė:
– Na, džonai, kaip jam sekasi?– Jis greitas kaip elnias! reaguoja į švelniausią
vadelių prisilietimą. Nujojome netoli vietos, kur medžiojo zuikius. išgirdęs šūvius jis išliko ramus. spėju, kad mažo jo niekas neišgąsdino ir nemušė.
Kitą dieną mane mankštinti ėmėsi skvairas. Kai grįžome, jis kalbėjo niekada nesutikęs malonesnio gyvulio.
– Kaip mes jį pavadinsime? – pasiteiravo žmonos.
– Nežinau, – kalbėjo ši. – Jis tikras gražuolis, tokių puikių ir protingų akių. Kaip tau patiktų vardas Juodasis gražuolis?
– Manau, tai puikus vardas! – sutiko skvairas.džonas parvedė mane į arklides ir pasakė
džeimsui mano naująjį vardą.– Jei būtų mano valia, – kalbėjo džeimsas, – pa
vadinčiau jį rob rojumi. Niekada nemačiau tokių kaip du vandens lašai panašių arklių.
JuodAsis grAžuolis
– Nenuostabu, – atsiliepė džonas. – Nejau nežinojai, kad ūkininko grėjaus senoji Hercogienė yra abiejų motina?
Niekada apie tai negirdėjau. dabar žinojau, kad rob rojus, per medžioklę kritęs arklys, buvo mano brolis! Nenuostabu, kad mama taip nusiminė.
Po kelių dienų su džindžer traukėme vežimą. Apsidžiaugiau sužinojęs, kad ji sunkiai dirba. džindžer labai stengėsi, tad mūsų kelionės buvo dar smagesnės.
linksmosios Kojelės ir aš netrukus tapome šauniais draugais. Jis buvo toks linksmas, puikaus būdo ponis! Panelė džesi ir panelė Flora jodinėjo juo vaismedžių sode ir žaidė.
Mūsų šeimininkas turėjo dar du žirgus. Teisingumu dažniausiai buvo jodinėjama. Kitas arklys, vardu seras oliveris, buvo šeimininko mėgstamiausias. retkarčiais paplepėdavome, tačiau neturėjau progos pažinti šių arklių taip gerai kaip džindžer.
17
3 sKYRIUs
džinder ir linksmosios Kojelės
dabar stoviu arklidėse dieną ir naktį, nebent kas nors nori, kad dirbčiau. Buvo dienų, kai jaučiausi toks pilnas gyvybės, kad nenustygau vietoje. Šokinėjau ir laigiau.
Kartais gaudavome laisvę. sekmadieniais niekur nevažiuodavome, tad mus paleisdavo lauke ar sode. Šuoliavome, raitėmės ant nugarų ir pešiojome saldžią žolę. Šnekučiavomės didelio kaštono pavėsyje, kai džindžer pradėjo savo istoriją.
18
JuodAsis grAžuolis
– Anksti buvau atimta nuo motinos ir paleista drauge su kitais kumeliukais. Vyras, kuris mus prižiūrėjo, niekada neištarė gero žodžio. Buvau energingas žirgas ir man reikėjo laiko pasimankštinti. Tačiau buvau uždaryta garde dienų dienas. žvengiau norėdama ištrūkti, tačiau niekas neklausė. Buvo vienas senas šeimininkas, kuris atrodė malonus, tačiau jis perleido priežiūrą sūnui samsonui. Vieną rytą jis pabandė man į dantis įkišti naujus žąslus. Taip skaudėjo! Tikriausiai supykdžiau samsoną, nes jis man kirto vadelėmis. stojau piestu ant užpakalinių kojų ir tik dar labiau jis įniršo. Pradėjo mane kulti, tad mėginau spirti jam. Tada nušuoliavau į lauko pakraštį ir stovėjau po ąžuolu laukdama, tačiau niekas neatėjo manęs paimti. saulė vis labiau kaitino, jaučiausi alkana, nes toje pievoje nebuvo pakankamai žolės. Norėjau atsigulti, tačiau vis dar buvo parištas balnas. Norėjau gerti, bet nesimatė nė lašelio vandens. saulei leidžiantis atėjo senasis šeimininkas. Jis švelniai murmėjo man: „eikš, mer
19
džiNder ir liNKsMosios KoJelės
gaite, eikš.“ stovėjo greta ir glostė, kol čiaumojau avižas. Jis pamatė kraują ant šono, kur jo sūnus man trenkė. Tada tyliai nuvedė mane į arklides, kur laukė samsonas. „Tu sužeidei šitą arklį! – barė jis sūnų. – Nuo šiol laikykis nuo jo atokiau.“ senasis šeimininkas nuėmė balną, kamanas ir rūpestingai mane nuplovė. skaudėjo nugarą. žabtus taip gėlė, kad negalėjau ėsti šieno. Tačiau šeimininko žodžiai liejosi saldūs ir raminantys. Paskui jis dažnai ateidavo manęs aplankyti. Taip pat pavedė mane prižiūrėti kitam žmogui. Netrukus supratau, ko jis iš manęs nori.
ir džindžer papasakojo apie vietą, kurioje gyveno pirmą kartą.
– Kai buvau prajodinėta, mane nusipirko prekeivis, kad derėčiau prie kito rudo arklio. Tada mus pardavė turtingam ponui londone. Kadangi mus vedėsi į madingas vietas mieste, turėjome dėvėti fiksuojančias vadeles. dėl jų privalėjome galvas laikyti aukščiau ir žvelgėme į kitus iš viršaus. Nuvykę į
20
JuodAsis grAžuolis
didelę puotą laukdavome valandų valandas. Jei trypčiodavau, gaudavau botagu. Mat mūsų šeimininkas tenorėjo, kad gerai atrodytume. Vežikas sakydavo, kad esu nevaldomo būdo žirgas, tad netrukus toks ir tapau. Man nuolatos skaudėjo kaklą, ėmiau spardytis kam nors artinantis mane pakinkyti. Tada jie išsiuntė mane kitur.
Man buvo gaila džindžer, tačiau laikui bėgant ji tapo švelnesnė ir linksmesnė. Kartą džeimsas net pasakė:
– Man atrodo, pradedu kumelei patikti.džonas atsakė:– Netrukus ji taps maloni kaip ir Juodasis gra
žuolis. Tereikia gerumo.Ponas Blomfyldas, mūsų šeimininko draugas,
turi gausią šeimą. Kartais jo vaikai ateina pažaisti su panele džesi ir panele Flora. Jiems atvykus, visi nori pajodinėti linksmosiomis Kojelėmis.
Vieną popietę jis ilgai buvo su vaikais. džeimsas atvedė jį į arklides burnodamas visą kelią.
21
džiNder ir liNKsMosios KoJelės
– Ką tu veikei, linksmosios Kojelės? – smalsavau aš.
– o! – tarė jis. – Pamokiau tuos vaikus! Jie nesuprato, kad aš pavargau, tad numečiau juos nuo nugaros. Tik taip jie galėjo suprasti.
– Ką? – netikėjau aš. – Numetei panelę džesi ar panelę Florą?
– žinoma, ne, – patikino jis. – Aš labai atsargus su jaunosiomis panelėmis ir mažais vaikais. Tai berniukai nesiliovė! Nors buvau pavargęs, šuoliavau su jais po sodą raginamas jų medinių botagų. Kai jau pritrūkau jėgų, sustojau. Net mane grąžinus džeimsui jie vis dar laikė savo dideles lazdas. Jis žinojo, kas nutiko, ir barė juos, o ne mane.
– Tavo vietoje, – įsiterpė džindžer, – būčiau kaukštelėjusi tiems vaikėzams.
– esu tikras, kad taip būtum ir pasielgusi, – sutiko linksmosios Kojelės. – Tačiau aš nenoriu, kad šeimininkui ar džeimsui dėl manęs būtų gėda. Jie patiki man vaikus. Per daug juos myliu, kad galė
įsigykiteknygą dabar