Zita Bruţaitė
2006 m.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
2
Epocha – graikų kalbos ţodis reiškiantis sustojimą.
Tai istorinis laikotarpis, išsiskiriantis svarbiais visuomeniniais reiškiniais,
meno ir mokslo vertybėmis.
Amţių bėgyje keitėsi ţmogus, jo gyvenimo sąlygos, poţiūris į įvairius
reiškinius. Laikas nuo laiko ţmogaus būtį uţpildydavo nauji naudingi
daiktai, kurie skatino tolesnę atradimų raidą moksle bei mene.
Meno paskirtis ir reikšmė ţmonijos istorijoje kito:
Antikos muzikos kultūros vystymosi pradţioje muzika buvo
suvokiama kaip neţemiškas, antgamtinis reiškinys. Apie muzikos
galią buvo kuriami mitai (pvz.: Orfėjas ir Euridikė ).
Viduramţiais baţnyčios dėka muzika buvo dievobaimingumo ir
dvasios tobulėjimo simbolis.
Vėlesniais amţiais muzika tapo prieinamesnė įvairiems
visuomenės sluoksniams, naudojama pasaulietiškesnė tematika
(gamta, meilės lyrika). Šiandien garsų pripildyta aplinka uţpildo
visą mūsų kasdienybę ir šventes.
Ţmonijos istorija, kurios bėgyje vystėsi menas, skirstoma į šias epochas:
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Senovė, Antika I t. – mečio pr. m.e. – V m. e. a.
Viduramţiai V a. – XV a.
Renesansas XV a. – XVII a.
Barokas XVII a. – XVIII a. vid.
Klasicizmas XVIII a. vid. – XIX a.
Romantizmas XIX a. – XX a. pr.
Modernizmas XX a.( ~ nuo 1920 m.)
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
3
Antika I t. – mečio pr. m.e. – V m. e. a.
Antika – lot.k.ţ., reiškiantis senovinį.
Klestėjo Senovės Graikijos ir Romos menas.
Antikos menininkai sukūrė puikių literatūros, teatro,
architektūros ir dailės kūrinių.
Antikos tematikos pagrindas buvo mitai.
Vaizduodami mitinius dievus ir herojus, menininkai
išreiškė fiziškai ir dvasiškai stipraus, harmoningo
ţmogaus idealą. Antikinio meno, ypač graikų
klasikos, tradicijų laikėsi renesanso, klasicizmo laikotarpių menininkai.
Ypatingą reikšmę Vakarų Europos kultūrai turėjo Senovės Graikija. Čia
klestėjo mokslas ir menai, kuriuos pagal mitus neva tai globojo dievas
Apolonas ir 9 mūzos. Muziką globojo deivė Polihimnija.
Senovės Graikijoje kiekvienas laisvas ţmogus privalėjo mokytis muzikos
teorijos, estetikos, filosofijos ir iškalbos meno. Muzikoje karaliavo aulai
ir rapsodai. Aulai grojo į fleitą panašiomis dūdelėmis, o rapsodai per
puotas ar šventes rečitatyvu atlikdavo įvairių poemų (pvz.: Homero)
eiliuotas ištraukas.
Senovės Graikijoje buvo populiarūs dainų ţanrai:
odės (iškilmingos pasveikinimų giesmės),
himenėjos (vestuvių dainos),
trenos (laidotuvių raudos)
scholijos (uţstalės dainos),
himnai (dievų ir karţygių šlovinimui),
pajanos (Apolonui dedikuota daina),
ditirambai (Dioniso kultui skirta daina).
Dominuojančios vokalinės muzikos ţanrams buvo pritariama šiais
instrumentais:
- forminksu, lyra, kitara (styginiai),
- aulu, pano fleita, syringe (pučiamieji) ir kt.
Arfa tuo metu Graikijoje turėjo daug pavadinimų – trigodonas,
magadisas, psalterionas.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
4
Išlikę įdomių antikinių muzikos pavyzdţių, iš kurių minėtini:
du himnai Apolono garbei iš Delfų, Pindaro odė ir Seikilo epitafija
(daina):
Kol gyvas, spindėk,
niekada tu neliūdėk!
Gyvenimas labai trumpas,
Laikas bėga – mirtis ateis greit.
Senovės graikai ypač mėgo įvairias linksmybes – sporto ar
muzikines varţybas. Pastarosiose varţydavosi aulai,
kitaroidai, rapsodai. Pagrindinių linksmybių vieta buvo
antikinis teatras.
Senovės Graikijos teatruose tilpdavo ~ 17 000 – 40 000
ţmonių. Jos amfiteatrinis pagrindas naudojamas ir dabartinių
teatrų statiniams.
Atėnų, Spartos teatruose buvo statomos Sofoklio, Euripido, Aischilo
tragedijos. Jose dalyvaudavo 2 vyrai aktoriai, 12 – 15 ţmonių choras ir
autorius. Choro funkcija buvo perteikti veiksmo situaciją, jos nuotaikas, o
kartais – dalyvauti dialoguose. Chorui pritardavo aulai ir kitaros.
Antikinėse dramose muzika dar nebuvo savarankiška – daugiau vyravo
deklamacinis jos išpildymo būdas.
Šio teatro tradicijomis susiţavėjo renesanso, baroko kompozitoriai; jas
patobulinę sukūrė naują ţanrą – operą.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
5
Kiti atradimai, susiję su Senovės Graikijos kultūra:
muzikos terminas;
dramos dalių pavadinimai (monologas, dialogas, prologas,
epilogas);
anksčiau išvardinti instrumentai, kurie amţių bėgyje keitėsi;
dermės (fryginė, dorinė, lydinė).
Senovės Graikijos filosofas ir mokslininkas Aristotelis teigė, kad menas
turi taurinti sielas, o matematikas Pitagoras apskaičiavo intervalų dydį.
Pagal Pitagorą – muzikos harmonija – tai mikrokosmosas, atspindintis
pasaulio tvarką.
Be Senovės Graikijos ir Romos kultūros Rytuose klestėjo Senovės
Indijos, Kinijos, Japonijos kultūros, kurios buvo savitos religinėmis
tradicijomis, reikšmingos meno kūriniais ir mokslo atradimais.
Antikos terminas pirmą kartą buvo panaudotas tik renesanso epochoje.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
6
Darbas su knyga: Toomas Siitan. "Vakarų šalių muzikos istorija"
Ţinios apie Romos imperijos muziką (24 psl.):
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
Ţinios apie Senovės graikų muzikos teoriją (24 – 26 psl.):
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
Pamokų metu klausyti antikinės muzikos fragmentai: _________________________________________________________________
_________________________________________________________________
_________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
7
Įdomu ţinoti:
Pitagoras buvo garsus graikų filosofas ir
matematikas. Šiam mokslininkui bei jo mokiniams
priskiriami sveikųjų skaičių ir proporcijų svarbių
savybių atradimai.
Pitagoro mokykloje aritmetika buvo glaudţiai
siejama su muzika.. Yra legenda, kad Pitagoras,
eidamas pro kalvę, išgirdęs kūjų smūgių sukeliamus
skirtingo aukščio garsus nustatė skirtingus muzikos intervalus.
Remdamasis šiuo atradimu ir tyrinėdamas garsus, skleidţiamus
skirtingo ilgio stygų, Pitagoras pastebėjęs, kad, sumaţinus stygos ilgį
perpus, tonas pakyla oktava. Trys stygos sukelia malonų, harminingą
garsų derinį, kai jų ilgiai sutinka kaip 6:4:3.
Iš to pitagoriečiai sprendė, kad nuo skaičių priklausanti harmonija
ir kad skaičiai visada apsprendţia daiktų ir reiškinių savybes.
Prieš mirtį Pitagoras savo mokiniams prisakė tyrinėti muziką ir
aritmetiką.
Pitagoras Samietis gyveno VI a.pr.m.e. Tikslią datą pasakyti yra sunku..
Vos ne kiekviena knyga pateikia skirtingą Pitagoro gimimo – mirties
datą.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Sapfo – senovės graikų poetė, gyvenusi VII – VI
a.pr. m.e. Kilusi iš Lesbo salos, su kuria siejamas
graikų lyrikos atsiradimas ("lyrikos" – giesmė su
lyros pritarimu). Sicilijoje aukštuomenės mergaites
mokė dainavimo, muzikos, šokių, poezijos. Parašė
meilės eilėraščių, himnų, epitalamų (vestuvinių
dainų), epigramų, elegijų. Išliko keletas eilėraščių ir
daug jų fragmentų.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
8
Viduramţiai V a. – XV a.
Barbarų antpuoliai arba, kaip sako vokiečių
istorikai, “didysis tautų kraustymasis” 476
m. suţlugdė Vakarų Romos imperiją.
Nuvertus paskutinį jos valdovą Romulą
Augustulą prasideda viduramţiai.
Tai laikotarpis, sutampantis su feodalinės
santvarkos* gimimu, klestėjimu ir ţlugimu,
trukęs ~ 1000 m.
Terminas”viduramţiai” atsirado tik XVII a.
viduryje ir reiškė periodą tarp Romos
imperijos ţlugimo ir Amerikos atradimo
1492m. Paskutinysis Vakarų Romos imperatorius Romulas Augustulas
Viduramţiai skirstomi į ankstyvuosius ir klasikinius.
Ankstyvieji viduramţiai – karų ir suirutės laikai; vyrauja vėlyvosios
antikos ir vietinių genčių meno tradicijos. Karolio Didţiojo iniciatyva
suburtas filosofų ir mokslininkų būrelis švietė didikus, telkė išsilavinusius
ţmones prie karaliaus dvaro.
Epochos meno raidai didelę įtaką darė baţnyčia: prie vyskupijų ir
vienuolynų steigiamos mokyklos, plito lotyniškoji rankraštinė “knygų
kultūra”. Vienuoliai ant pergamento perrašinėjo Bibliją, kitas švento
turinio knygas. Kartais vienai knygai perrašyti vos uţtekdavo gyvenimo.
Pamaţu vienuolynai ir baţnyčios tapo pagrindiniais kultūros centrais, iš
kurių augo pirmieji universitetai: Bolonijos – Italijoje XI a., Oksfordo –
Anglijoje XII a., Paryţiaus – XIII a. ir t.t.)
Klasikiniais viduramţiais (X – XI a.) pradėjo formuotis miestai,
suklestėjo riterių luomas bei kultūra, skelbusi meilės kultą. 1034 m.
krikščionių baţnyčia, iki tol buvusi vieninga, skilo į vakarų – katalikų ir
rytų – provoslavų. Šioje epochoje vyko kryţiaus ţygiai į Jeruzalę ir
Bizantiją, tačiau į Vakarų Europą grįţo su Rytų (daugiausiai arabų)
kultūros šviesa. Prancūzijos architektūroje gimsta romaniškas (pilys,
baţnyčios), vėliau gotiškas (katedra miesto centre) stiliai, apėmę visą
Europą.
* Feodalizmas – tai viduramţių politinė santvarka, įsigalėjusi Vakarų Europoje IX-XI amţiuje: monarchas (karalius) perleisdavo nuosavybės, valdos dalies teisę vasalams, o šie – ţemesniesiems vasalams. Feodalinėje visuomenėje iškilo privilegijuotas luomas - dvasininkija bei bajorija ir ţemesnis, neprivilegijuotas luomas – valstiečiai, amatininkai, pirkliai. Stipriausiai feodalizmas įsitvirtino Šiaurės Prancūzijoje, vėliau – Anglijoje. Ţymiausia ankstyvojo feodalizmo valstybė – Karolio Didţiojo imperija.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
9
Viduramţiais klestėjo vokalinė baţnytinė muzika. Pasaulietinę
muziką, atstovavo riterių ir klajoklių muzikantų menas, paspartinęs
instrumentinės muzikos raidą, praturtinęs ją naujais muzikos ţanrais.
Tačiau pasaulietinė muzika ryškesnė tik klasikiniais viduramţiais.
Viduramţiais muzika buvo suprantama kaip rimta mokslo šaka.
Pagal to meto teoretikų suskirstymą, muzika, aritmetika, geometrija ir
astronomija sudarė vieną mokslo dalykų grupę (kvadratiumą), o
gramatika, dialektika ir retorika (iškalbos menas) – kitą (triviumą).
Muzika buvo apgaubaubta simboliais ir jų aiškinimais (pvz.: prima
(1) reiškė vieną Dievą, kvarta (4) – keturis ţmogaus temperamentus, metų
laikus ir pan.) Instrumentinė muzika, kaip ir tercija, tritonis ilgą laiką
buvo nepageidaujami ar net draudţiami, aiškinama jų šėtoniška kilmė ir
neigiamas poveikis ţmogaus dorovei. Minėti intervalai buvo vadinami
disonansais.
Notacijos raida
Didelė reikšmė profesionalios
muzikos raidoje tenka natų
ţymėjimui. Kur muzikos menas
turėjo senas tradicijas – ten
sutinkami įvairiausi notacijų
pavyzdţiai.
Viduramţių epochoje egzistavo keletas notacijų:
raidinė (kai virš literatūrinio teksto rašomos lotynų abėcėlės raidės,
reiškiančios garsus);
neuminė, t.y. ţenklinė (kai virš literatūrinio teksto brėţiama linija,
o aplink ją rašomi įvairūs ţenkliukai, reiškiantys intonacijas).
Neumos neţymėjo tikslaus garso ilgio ir aukščio;
kvadratinė – menzūrinė buvo rašoma ant 4 linijų, su C, F, G
raktais. Penktos linijos nereikėjo galbūt todėl, kad dauguma
giesmių neviršijo oktavą. Kvadratėliai jau atspindėjo tikslų garsų
aukštį ir ilgį.
Penktoji liniją pradėta pastoviai atsirado viduramţių pabaigoje – XIV a.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
10
Gvidas iš Areco – solmizacijos pradininkas
Svarbus vaidmuo notacijos
atsiradimui tenka Gvidui iš Areco
(Guido da Arezzo 955 – 1050).
Jis buvo ţymus muzikos teoretikas,
parašęs daug traktatų apie muziką,
improvizaciją ir kūrybą. Tačiau
svarbiausias Gvido iš Areco
nuopelnas – solmizacijos
(solfedţiavimo) sistemos
pradininkas, įvedęs skiemeninius
garsų pavadinimus. Pagal giesmės į
šv. Joną eilučių pirmuosius
skiemenis sudarė eilėgarsį – ut re
mi fa sol la. Vėliau skiemenį ”ut”,
kad būtų patogiau intonuoti pakeitė
į “do”, o garsą “si” sudarė iš
Sanctes Joanes pirmųjų raidţių.
Būtent Gvidas iš Areco vietoj 1
linijos nubrėţė 4, o ant jų išdėstė
neumas, atspindinčias tikslų jų aukštį:
"Kad tavo tarnai galėtų laisvai apdainuoti tavo darbų stebuklus,
nuvalyk, o šventasis Jonai, visas kaltės dėmes nuo nešvarių jų lūpų."
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
11
Gvido sekėjai ištobulino vadinamąją "Gvido ranką". Mokytojas dešinės
rankos smiliumi rodydamas skirtingus kairės rankos delno sąnarius
mokydavo savo mokinius dainuoti intervalus.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
12
Baţnytinės muzikos ţanrai
Baţnytiniai muzikos ţanrai formavosi įvairių kultūrų (judėjų,
egiptiečių, sirų, palestiniečių) įtakoje. Iš judėjų pirmiausiai buvo perimta
psalmodija (rečitatyvinis giedojimas) ir responsorinio, antifoninio
giedojimo forma (solistas – choras, choras – choras).
Baţnytiniame giedojime buvo ypač sureikšmintas ţodis, nes jis
Šv.Rašto tiesų skelbėjas.
Reikšmingiausi viduramţių baţnytinės muzikos ţanrai:
himnas
grigališkas choralas
sekvencija
organumas
motetas
konduktas
mišios
Himnas. Krikščionys jį perėmė iš Senovės graikų.
Tapo Dievą šlovinančia giesme. Ypatingai himnai
buvo populiarūs Bizantijoje (VIII a.), kur beveik visos
giesmės buvo vadinamos himnais, o jų kūrėjai –
himnografais.
Ţymiausią viduramţių himną „Te Deum laudamus“
(„Tave Dieve garbiname“) sukūrė šv. Ambrozijus
Mediolanietis IV a. pabaigoje. Vėlesnių amţių
kompozitorius ne kartą įkvėpė graţus šio himno
lotyniškas tekstas, kurį panaudojo „Te Deum“ ţanrą
kurdami kompozitoriai Mocartas, Haidnas, Berliozas ir
kt. Šv. Ambrozijus Mediolanietis
TAVE, DIEVE, GARBINAM, * Tave, Viešpatie, išpaţįstam.
Tave, amţinąjį Tėvą, * štai garbina visa ţemė.
Tau visi angelai * Tau dangūs ir visos galybės,
Tau cherubinai ir serafinai * nepaliaujamu balsu gieda:
Šventas, * šventas, * šventas, Viešpats galybių Dievas!
Pilnas yra dangus ir ţemė * Tavo garbės ir didybės.
Tave apaštalų * choras garbingas,
Tave pranašų * skaičius gausingas,
Tave spindinčios * kankinių gretos šlovina.
/fragmentas
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
13
Grigališkas choralas. Šio
baţnytinio ţanro raida
apima keletą šimtmečių.
Ankstyvojoje krikščionybėje
pamaldų metu giedodavo
visa bendruomenė. Giesmės
buvo įvairios –
prancūziškos, ispaniškos,
arabiškos, itališkos ar
kitokios kilmės. Tačiau IV
a. įvyko krikščionių baţnyčios susirinkimas, kuris nusprendė leisti giedoti
liturginėse apeigose tik profesionaliems giedotojams. Taip atsirado
pirmosios giedojimo mokyklos, kurios kūrėsi stambiausiuose Italijos,
Prancūzijos, Ispanijos, Airijos vienuolynuose. Dar vėliau, katalikiškos
Romos ėmė netenkinti giedamų giesmių įvairovė. Todėl V a. buvo
pradėta siekti giesmių vienovės giedojimo, turinio ir formos atţvilgiu.
Galutinis baţnytinių giesmių sutvarkymas buvo baigtas VII a. pradţioje,
valdant popieţiui Grigaliui I – jam.
Grigalius I - sis buvo pirmasis vienuolis, tapęs popieţiumi. Jam
valdant Europoje prasidėjo vienuolynų klestėjimas. Jie tapo viduramţių
švietimo, mokslo, meno centrais, kuriuose buvo mokoma kalbų, istorijos,
tiksliųjų mokslų, muzikos teorijos ir giedojimo pagrindų. Tik turtingi
vienuolynai galėjo didţiuotis epochos retenybe – knyga. Manoma, kad
būtent Grigalius I susistemino baţnytines giesmes ir tokias prisakė
giedoti. Todėl praėjus 3 šimtmečiams popieţiaus sudarytas giesmynas ir
buvo pavadintas jo garbei.
Pagrindinės viduramţių grigališko choralo savybės:
giedamas vienbalsiai – antifoniškai ar responsoriškai, be pritarimo;
lotynų kalba;
gieda specialiai apmokyti giedotojai, daţnai – vienuoliai;
natos vadinamos neumomis;
yra 3 pagrindiniai grigališko choralo tipai – silabinis (nata vienam
skiemeniui), neuminis (2 – 5 natos vienam skiemeniui), melizmatinis
(neribotas natų skaičius vienam skiemeniui);
intonaciškai grigališkas choralas yra įvairus Rytų – Vakarų šalių giedotų
giesmių ir dainų lydinys.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
14
Notre Dame katedra Paryţiuje
Ilgą laiką muzika buvo vienbalsė ir tik
nuo IX a.pradėjo formuotis daugiabalsumas.
IX – X a. vadinamas daugiabalsės
muzikos pradţia.
Viduramţių muzika rėmėsi modaline 8
dermių sistema, kuri buvo vadinama
oktoechu.
Oktoechą sudarė 4 autentinės (dorinė,
fryginė, lydinė, miksolydinė) ir 4 plagalinės
(hipodorinė, hipofryginė, hipolydinė,
hipomiksolydinė) dermės.
Organumas – ankstyviausias daugiabalsumo ţanras. Organumo raida
siejosi su Notre Dame mokykla bei jos atstovais – Leoninu ir Perotinu.
Organumo raidoje išskiriami 4 etapai:
Paralelinis arba lygiagretus organumas – kai cantus firmus
(pagrindinis balsas, “tvirtas” balsas) atlieka grigališką monodiją, o
kitas balsas jį dubliuoja paralelinėmis kvartomis arba kvintomis.
Laisvasis organumas arba nelygiagretus – kai naudojami įvairūs
intervalai; balsai gali judėti priešingomis kryptimis, sueiti į
unisoną, kryţiuotis.
Melizmatinis organumas – kai virš pagrindinio balso (vox
principalis) kuriamas gausiai ornamentuotas kitas balsas (vox
organalis)
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
15
Ritmizuotas organumas – kai naudojami
2 – 3 balsai, ~ 6 ritminės formulės
vadinamos modusais.
Pagal balsų skaičių organumų būta įvairių:
dvibalsiai (duplum), tribalsiai (triplum), keturbalsiai (quadruplum).
Ţymiausiais viduramţių organumų kūrėjais buvo laikomi prancūzai
Leoninas ir Perotinas.
Perotinas (1160 – 1240) vadinamas Leonino (1135 – 1201) pasekėju.
Abiejų kūryba ir muzikinė veikla susijusi su Notre Dame katedra.
Leoninas ateinančioms kartoms paliko "Didţiąją organumo knygą", o
Perotinas amţininkus stebino ilgais ir sudėtingais organumais. Todėl
buvo pavadintas Perotinu Didţiuoju. Šie kūrėjai daţnai vadinami Notre
Dame mokyklos iškiliausiais atstovais.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
16
Konduktas (lot.k.ţ. – “sutelktas”) suklestėjo XII a. pab. – XIII a. pr. Tai
2 – 4 balsų kompozicija lotynišku tekstu, daţniausiai – su instrumentiniu
pritarimu. Nuo organumo skyrėsi pasaulietiškesne, pusiau folklorine
tenoro partija. Jam būdingas, nesudėtingas ritmas ir polifoninė faktūra.
Konduktai buvo baţnytiniai ir pasaulietiniai. Liturginėse apeigose buvo
traktuojamas tarsi neprivaloma baţnytinė giesmė.
Pasaulietiniai konduktai giedoti karūnavimo, uţstalės vaišių,
procesijų metu. Būta jų lyrinių, linksmų, jumoristinių, o daugiausiai –
maršinių. Svarbu tai, kad kondukto visi balsai buvo kuriami laisvai, be
privalomo cantus firmus.
Praktinis darbas Nr. 1
Naudodami dorinę dermę parašykite ţemiau duotiems ţodţiams muziką:
Silabiškai
Neumiškai
Melizmatiškai
"Be-ne-dic-tus, qui ve-nit in no-mi-ne Do-m-ini."
(Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu.)
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
17
Motetas (pranc. k. ţ. – le mot –
ţodis) vokalinis daugiabalsis
kūrinys. Ilgainiui susiformavo 2
moteto tipai – senovinis ir naujasis.
Senovinis motetas atsirado XII a.
Tenoras giedodavo c.f., o kiti balsai
– įvairias melodijas skirtingomis
kalbomis ir prasmėmis.
Senieji motetai dėka turinio
įvairovės skambėjo gan
pasaulietiškai; buvo rašomi 3 –
balsiai, neretai – su instrumentiniu
pritarimu. Ankstyvųjų motetų
autoriai – G.de Mašo, F.de Vitry, Diufe. XIII a. motetas buvo pats
svarbiausias profesionalios muzikos ţanras.
1320 m. prancūzų kompozitorius ir teoretikas F.de Vitry savo traktate
XIII a. meną pavadino senuoju (Ars antiqua), o XIV a. meną – naujuoju
(Ars nova). Italijoje XIV a. menas buvo vadinamas Trecento pavadinimu.
Jei Ars antiqua metu susiformavo organumas, konduktas ir ankstyvieji
motetai, tai Ars nova laikotarpį papildė dainuojamieji pasaulietiniai
ţanrai.
Naujojo meno kūrėjams jis siūlė naudoti anksčiau draustas alteracijas,
uţdrausti paralelių kvintų, oktavų judėjimą, rekomendavo įvesti
sodresnius intervalus ir 2 dalinimų metrą.
Tokių ieškojimų išdavoje kompozitoriui F. de Vitry gimė izoritminis
motetas (lygaus ritmo motetas ). Izoritminius motetus kūrė prancūzai F.
de Vitry ir G.de Mašo. Motetas buvo kuriamas pagal melodijos (color) ir
ritmo (talea) pasikartojimus.
Naujasis motetas susiformavo Renesanso kompozitorių – Palestrinos,
O.di Laso, Viktorijos kūryboje. Naujieji motetai buvo rašomi viena –
lotynų kalba, daţniausiai religinėmis temomis. 15 motetų lotynišku tekstu
yra sukūręs ir lietuvių kompozitorius J.Naujalis. Giljomas de Mašo (Guillaume de Machaut 1300 – died 1377) - vienas pirmųjų,
sukūrusių daugiabalses mišias. Europoje buvo ţinomas poetas ir kompozitorius,
svarbiausia Prancūzijos Ars nova figūra. Dirbdavo ţymių didikų dvaruose, daug
keliaudavo (buvo ir Lietuvoje).
Frančeskas Landinis (Francesco Landini arba
Landino 1325 – 1397) – ţymiausias italų Ars
nova atstovas gyvenęs Florencijoje. Jis sukūrė
daug balatų, madrigalų. Nuo vaikystės
Landinis buvo aklas ir nepaprastai talentingas. Buvo geras instrumentų meistras,
poetas, dainininkas, styginių ir vargonų ţinovas bei atlikėjas. (1364 m.Venecijoje uţ
nuostabų grojimą vargonais jį laurais vainikavo pats Petrarka.)
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
18
G.de Mašo izoritminio moteto fragmentas:
Grigališko choralo monodija, iš kurios buvo kuriamas motetas:
Izoritmas:
Praktinis darbas Nr.2
Naudodami aukščiau pateiktu grigališko choralo pavyzdţiu, kurio
pagrindu motetą kūrė ir G.de Mašo, parašykite savo izoritminį motetą:
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
19
Mišios (iš lot. missa - atleisti) - daţniausiai išreiškia vakarų krikščionių
liturgijos* apeigas, kurių metu dalijama šv. Komunija. Šv. Mišios
sudarytos iš dviejų pagrindinių dalių: Ţodţio ir Aukos liturgijų. Ţodţio
liturgijos metu klausoma Dievo Ţodţio, Baţnyčios
mokymo tiesų, išpaţįstamas tikėjimas bei prašoma
malonių sau ir Baţnyčiai. Aukos liturgija apima
aukojimą, perkeitimą ir susivienijimą (šv.
Komunijos priėmimą).
Muzikoje mišios – pats sudėtingiausias baţnytinės
muzikos ţanras. Pirmąsias daugiabalses mišias
sukūrė Giljomas de Mašo 1364 m. ir vadinamos
“Turnė mišiomis” (Mess de Tournai) pavadintos
nuo Šiaurės Prancūzijos miesto pavadinimo.
Populiarios jo ir Notre Dame mišios (Messe de
Nostre Dame).
Mišios, kaip baţnytinių apeigų rūšis turi ilgą
istoriją.Pirmuoju mūsų eros tūkstantmečiu keitėsi jų
ritualinė paskirtis ir pačio termino “mišios”
traktuotė. Ankstyvųjų krikščionių baţnytinėse
apeigose šis ţodis reiškė “atleisti”, ”išvaryti” iš
baţnyčios nekrikštytuosius, nesuteikiant jiems
galimybių dalyvauti Kristaus kūno ir kraujo
persikūnijimo ceremonijoje (komunijos priėmime).
G. de Machaut. "Ci commencent les lays"
Nuo IV a. ţodis “mišios” reiškė ir nuodėmių
atleidimą, duodamą baţnytinių apeigų pabaigoje. Greitai mišiomis imta
vadinti katalikų liturgiją, lydėjusią komunijos apeigas.
Mišių sąvoka vartojama ir liuteronų, protestantų baţnyčiose. Pamaţu
buvo atrenkami maldų tekstai iš biblijos psalmių ir evangelijos
pamokymų. II-o t. pradţioje nusistovėjo mišių struktūra ir tekstas.
Pagrindinės mišių dalys: Kyrie eleison (Viešpatie, pasigailėk)
Gloria (Garbė)
Credo (Tikiu)
Sanctus (Šventas)
Agnus Dei (Dievo avinėlis)
* Liturgija – iš anksto nustatyta ritualinių veiksmų visuma, apimanti žodinę formą, o taip pat - giesmes, gestus, veiksmus, judėjimą, eiseną, liturginių reikmenų naudojimą. Tikima, kad kartojant tokius pat veiksmus reguliariai sustiprinamas maldos poveikis.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
20
Kyrie eleison – pavadinimas verčiamas iš graikų kalbos. Dar antikos
laikais buvo priimta malda, prašant pasigailėti. IV a. krikščionių baţnyčia
adaptavo ir pakeitė, pridėjusi frazę Christe eleison (Kristau, pasigailėk).
Kyrie susideda iš 3 trumpų frazių – kreipinių, kurių pirmoji ir trečioji
tapačios, o vidurinėje minimas Kristus.
Gloria – šlovinimo, dėkingumo ir maldavimo himnas. Jo pirmavaizdis –
Biblijos psalmė, kuri evangelijoje vadinama “angelų giesme”. Galutinis
jos variantas – iš IX a., bet į mišias įtrauktas XIa.Gloria dalyje yra 17
frazių, kurios šloviną visagalį Dievą tėvą ir Dievą sūnų,”prisiėmusį
pasaulio nuodėmes”(Qui tollis peccata mundi”).
Credo – pati dogmatiškiausia dalis. Prasideda ţodţiais – “Tikiu į vieną
dievą” (Credo in unum Deum”). Romos katalikų baţnyčia grigališkuosius
choralus Credo kanonizavo XI a. Dalyje – 18 frazių. Jose išdėstomas
mokymas apie šv.Trejybės – Dievo tėvo, Dievo sūnaus ir Šventosios
dvasios vienovę. Apie Kristų pasakyta,kad jis tapo ţmogum, buvo
nukryţiuotas (Crucifixus), palaidotas ir trečią dieną prisikėlė (Et
resurrexit). Dalis baigiasi krikšto pripaţinimu ir mirusiųjų prisikėlimo
laukimu. Protestantai šios dalies atsisakė arba paliko tik dalinius jos
skaitymus, nes ankstesnėse frazėse buvo paminėta “viena šventa visuotinė
apaštalinė baţnyčia” – ţodis “visuotinė” (catholicam) jiems kėlė
asociacijas su katalikybe.
Sanctus – seniausios kilmės. Tai triskart skambąs angelo šūksnis iš
pranašo Izaijo knygos (Senajame testamente): ”Šventas, šventas, šventas
Viešpats galybių Dievas”. Kitoje frazėje pasakyta: ”Pilnas yra dangus ir
ţemė jo garbės”.Toliau šūksniai Hosanna (senovės ţydų pasveikinimas)
įrėmina frazę Benedictus – “Garbė tam, kurs ateina Viešpaties
vardu.”Krikščioniškoje versijoje – greičiausiai iš V a. – Sanctus turi 3
frazes.XI – XII a. tai buvo mišių liturginė kulminacija.
Agnus Dei manoma, kad į mišias įtrauktas VIIIa. maldai uţbaigti 3 kart
skambančia fraze: ”Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
pasigailėk mūsų. ”Trečią kartą dar pridedami ţodţiai Dona nobis pacem
(“Suteik mums ramybę”).
Iš pradţių mišių tekstas buvo skaitomas (missa lecta), vėliau – giedamas
(missa in cantu). Ilgą laiką abi rūšys egzistavo kartu.Kaip vientisa
muzikos forma mišios susiformavo iki XIV a. Anksčiau atskiroms dalims
ar frazėms buvo pritaikomos grigališko choralo melodijos.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
21
Kiti viduramţių baţnytiniai ţanrai
Iš viduramţių choralo formavosi įvairios atmainos – mišių
giesmės:
Gradualai
Alleliuja
Sekvencijos
Gradulas ir Alleliuja – dvi responsorinės giesmės, palydinčios šv. Rašto
skaitymus ir suteikiančios akimirką apmąstymui. Alleliuja kilęs iš
hebrajiško šūkio hallelu Jah (šlovinkim Viešpatį), pasiţymi melodiniu
puošnumu.
Sekvencijos – tai labiausiai paplitusios dvasinės poezijos formos. Savo
melodijomis buvo artimos pasaulietinei dainai. Vėlyvaisiais viduramţiais
buvo ţinoma ~ 5000 šio tipo giesmių. XVI a. Tridento baţnyčios
susirinkimas sukritikavo besiskverbiančias sekvencijas į baţnytines
pamaldas ir paliko tik keletą. Populiariausios viduramţių sekvencijos –
Tomazo iš Čelano sukurta Dies irae ir Jakoponės iš Todţio Stabat mater.
Dies irae (“Dieną rūsčią”) ir Stabat mater (“Stovėjo motina”) pamėgo
vėlesnių epochų kompozitoriai (Palestrina, Dţ.B.Pergolezis, Dţ.Verdis,
H.Berliozas, S.Rachmaninovas, F.Listas, M.Musorgskis ir kt.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
22
Liturginė drama
Viduramţiais pradėtos kurti liturginės dramos.
Tai įvairių religinių švenčių metu atliekami
neilgi vaidinimai su muzika, kuriuose skambėjo
įvairios giesmės. Kartu su procesijomis ir
veiksmu sujungtos giesmės darė vaidinimo
įspūdį. Kai kurie XII – XIII a. rankraščiai
byloja, kad kompozicijos buvo atliekamos su
dekoracijomis, kostiumais, o jose vaidindavo
dvasininkai. Liturginėms dramoms buvo
parenkamos įvairios šv. Rašto tiesos; dramų uţdavinys buvo ne tik
praturtinti šventines apeigas (Kalėdų, Velykų laike), bet ir stiprinti
ţmonėse tikėjimą, pvaizdingai supaţindinti su šv. Rašto tiesomis.
Sakoma, kad liturginė drama, kaip ir graikų vaidinimai, vykę
amfiteatruose prisidėjo prie operos atsiradimo.
Nors dauguma liturginių dramų buvo anoniminės, tačiau išlikusi
unikali neliturginė sakralinės muzikos drama „Dorybių tvarka“, sukurta
Hildegardos Bingenietės (Hildegard von Bingen, 1098 – 1179). Ji buvo
ne tik vienuolė, moterų vienuolyno Vokietijoje įkūrėja, sakralinės
muzikos autorė, bet ir vaistaţolių gydomųjų savybių ţinovė. Sukūrė daug
įvairių giesmių, kurios giedamos kaip choralai.
Pamokų metu klausyti viduramţių baţnytinės muzikos fragmentai:
_________________________________________________________________
_________________________________________________________________
_________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
23
Pataisykime - pakartokime: _____________________________________________________________________
Klasikiniais viduramţiais (V– VIII a.) pradėjo kurtis miestai.
_____________________________________________________________________
Grigalius I – jam valdant Europoje prasidėjo vienuolynų klestėjimas.
_____________________________________________________________________
Liturginėms dramoms buvo parenkamos pasaqulietinės temos: apie gamtą ie meilę.
_____________________________________________________________________
Alleliuja – responsorinė giesmė, lydinti šv. Rašto skaitymus ir suteikianti akimirką apmąstymui.
_____________________________________________________________________
Credo evangelijoje vadinama “angelų giesme”.
_____________________________________________________________________
Pirmąsias vienbalses mišias sukūrė Giljomas de Mašo 1364 m.
_____________________________________________________________________
Izoritminis motetas buvo kuriamas pagal melodijos ir ritmo pasikartojimus.
_____________________________________________________________________
Konduktas 2/4 balsų kompozicija, daţniausiai – su instrumentiniu pritarimu.
_____________________________________________________________________
Ritmizuotame organume buvo naudojamos ritminės formulės, vadinamos modusais.
_____________________________________________________________________
Ankstyvojoje krikščionybėje pamaldų metu giedodavo kunigai.
_____________________________________________________________________
Leoninas vadinamas Perotino pasekėju Notre Dame mokykloje.
_____________________________________________________________________
Ţymiausią viduramţių himną „Te Deum laudamus“ sukūrė Joanas Damaskietis.
_____________________________________________________________________
Iš pradţių mišių tekstas buvo skaitomas, vėliau – giedamas.
_____________________________________________________________________
Hildegard von Bingen buvo ne tik vienuolė – kūrėja, bet ir vaistaţolių ţinovė.
_____________________________________________________________________
Viduramţių muzika rėmėsi modaline 8 dermėmis, vadinamomis oktoechu.
_____________________________________________________________________
Olandų kompozitorius ir teoretikas F.de Vitry savo traktate XIII a. meną pavadino senuoju Ars nova.
_____________________________________________________________________
Gvidas iš Areco vietoj 1 linijos nubrėţė 5, ant jų išdėstydamas neumas.
_____________________________________________________________________
Organumas – pirmas daugiabalsis ţanras, sukurtas viduramţiais.
_____________________________________________________________________
Populiariausios viduramţių sekvencijos – Dies irae ir Stabat mater.
_____________________________________________________________________
Kvadratinė – menzūrinė notacija buvo rašoma ant 4 linijų, su C, F, G raktais.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
24
Pasaulietinė muzika
Klasikiniais viduramţiais (X – XIV a.) Prancūzijos pietuose (Provanse)
prasidėjo muzikinės – poetinės lyrikos suţydėjimas. Vėliau jis apėmė
Šiaurės Prancūziją, Ispaniją ir Vokietiją.
Tai – riterių menas. Riteriais buvo vadinami ţemvaldţiai, feodalai –
pasauliečiai, aristokratų kariai – vasalai. Pietų Prancūzijoje riteriai buvo
vadinami trubadūrais, šiaurėje – truverais, Vokietijoje – minezingeriais
(meilės dainiais). Jie kūrė dainas šokių ţanrų stiliumi, buvo ir poetai, ir
kompozitoriai, ir atlikėjai.
Pagrindinės riterių temos – meilė širdies damai, gyvenimo malonumai,
kryţiaus ţygių heroika ir gamta. Buvo pirmieji raštingi, išsilavinę
ţmonės, nesusiję su baţnytinės muzikos kultūra.
Trubadurų ţanrai:
alba (ryto daina),
pastoralė (nuo ţodţio “piemenaitė”),
sirventa (nuo ţodţio “tarnauju”).
Trubadūrai daţnai keliaudavo su ţonglieriais, klajokliais muzikantais,
kurie nešdavo jų ginklus ar pritardavo instrumentu.
Truverų dainos artimesnės prancūzų folklorui. Būta net 3 – balsių
kompozicijų.
Minezingerių kūryba lyginant su trubadūrais ir truverais jausmingesnė,
dvasingesnė ir rimtesnė. Daţnai ji yra susijusi su baţnytine muzika ir
religine tematika. Minezingerio idealas artimas Marijai. Populiarios buvo
minezingerių meno varţybos, kurias XIX a.vokiečių kompozitorius
R.Vagneris pavaizdavo operoje “Tanhoizeris”. Ilgainiui minezingerius
pakeitė meisterzingeriai – Vokietijojs miestų pirkliai ir amatininkai.
Renesanso Niurnbergo meisterzingerį (batsiuvį) Hansą Saksą savo
operoje “Niurnbergo meisterzingeriai” įprasmino taip pat R.Vagneris.
Kiti pasaulietinės muzikos ţanrai – galjarda, baladė/balata, virele, kača,
rondo, kuriuos labiau išvystė Renesanso kūrėjai.
Klajojantys muzikantai kiekviename krašte turėjo vis kitokį pavadinimą: bardai – Airijoje,
menestreliai – Prancūzijoje, špylmanai – Vokietijoje, skoromochai – Rusijoje, dainiai –
Lietuvoje ir t.t.
Tai daugiausiai nuskurę ţmonės, studentai, vienuolių bėgliai, kurie buvo ir dainininkai,
akrobatai, šokėjai, iliuzionistai, aktoriai. Savo meną jie demonsrtravo miestų aikštėse,
mugėse, dvaruose.
Jie suvaidino svarbų vaidmenį viduramţių instrumentinės muzikos raidoje. Grojo
pučiamaisiais (trimitu, ragais, švilpynėmis, dūdmaišiais), styginiais (rebabu, viela, fideliu,
įvairiomis arfomis); tokiu būdu į profesionalią muziką atėjo patobulinti liaudies instrumentai.
Šiandien viduramţių meno vertybes mums primena ne tik dvasingi baţnytiniai muzikos
kūriniai, bet ir literatūra – Dantės “Dieviškoji komedija”, nepaprastos meilės legenda apie
Tristaną ir Izoldą, romaniškos ir gotikinės architektūros paminklai.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
25
Ţymiausi pasaulietinės muzikos autoriai ir jų
kūriniai
Nors pasaulietinių dainų istorija nebuvo
taip rūpestingai puoselėjama, uţrašinėjama kaip
baţnytinė muzika – vis dėlto turime to
laikotarpio autorių, kūrinių, galinčių atskleisti ir
kitokią viduramţių muzikinę panoramą.
Ankstyviausi pasaulietinės muzikos kūriniai, kaip ir baţnytinė
muzika, buvo kuriami lotynų kalba. Ţymus XIII a. Bavarijos vienuolyne
sudarytas viduramţių dainų rinkinys „Carmina burana“ („Bavarijos
dainos“). Jame yra goljardų arba klajojančių studentų, dėstytojų dainos,
sukurtos ir dainuotos laisvalaikiu. XX a. vokiečių kompozitorius Karlas
Orfas (C.Orff), susiţavėjęs šiuo viduramţių poetiniu rinkiniu sukūrė
kantatą.
XII a. trubadūras – Bernardas Ventadornietis (Bernar de
Ventadorn) iš baudţiaudinko tapo trijų kilmingų damų mylimuoju; išliko
daug poetinio teksto ir 19 melodijų. Populiari jo daina, skirta Eleonorai
Akvitanietei – „Kai matau vieversėlį plakant sparnais“:
Deja! Manau ţinąs daug apie meilę, bet taip maţai teišmanau;
Nebegaliu nustot mylėjęs ponią, nors palankumo niekad nelaimėsiu.
Ji pagrobė mano širdį, mane, save ir visą pasaulį;
Kai jos netekau, man beliko troškimai ir besiilginti širdis.
Garsiausias dainių centras buvo Šiaurės Prancūzijos miestas
Arasas. Miesto dainių sąraše buvo 180 asmenų. Ţymiausiu šio miesto
dainiumi – truveru buvo Adomas Halietis (Adam de la Halle), kuris iš
nedaugelio kūrė pasaulietines daugiabalses dainas ir trumpas muzikines
pjeses – vaidinimus. Vokietijos kraštų minezingerių kūrybą atstovauja
didysis damų garbintojas Heinrichas Meisenietis (Heinrich von
Meissen), davęs pradţią Vokietijos miestų amatininkų cechų dainių,
vadinamų meisterzingeriais, tradicijai.
Ţinomas baţnytininių kūrininių autorius G. de Mašo, greta
motetinės kūrybos ir mišių dar buvo vadinamas paskutiniuoju truveru.
Muzikiniu šedevru šiandien vadinamas jo sukurtas 3 balsų rondo „Mano
pabaiga yra mano pradţia“. Kūrinys įdomus kaip vėţinio kanono
pavyzdys (vieno balso pabaiga yra kito balso pradţia, skambanti nuo
pabaigos).
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
26
Darbas su knyga: Toomas Siitan. "Vakarų šalių muzikos istorija"
Ţinios viduramţių instrumentus ir instrumentinę muziką (58 psl.):
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
Pamokų metu klausyti viduramţių pasaulietinės muzikos fragmentai:
_________________________________________________________________
_________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
27
Įdomu ţinoti:
Ţodis „neuma“ graikų kalboje reiškia mostą. Šiuo pavadinimu ir buvo
pradėti vadinti senieji natų ţenklai. Šiandien muzikos tyrinėtojai teigia,
kad neuma ir buvusi ne kas kita – kaip rankos judesio (mosto) atspindys.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Ši epocha buvo ir kartais dar yra vertinama labai prieštaringai: vieni
Viduramţius vadina tūkstantį metų trukusia naktimi, gana populiari
sąvoka "tamsieji viduramţiai", kuomet tarsi buvo stabdomas mokslo
progresas. Kiti ţmonės mano, kad Viduramţiai buvo Europos brendimas.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Viduramţių legendas apie Tristanos ir
Izoldos nelaimingą meilę, minezingerį
Tanhoizerį įprasmino vokiečių romantinės
operos kūrėjas, muzikos teoretikas ir eseistas
Richardas Vagneris, labiausiai sureikšminęs
savo kūriniuose šį laikmetį.
R.Wagner
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Ţymiausiu poetu laikomas florentietis Dantė. Jo
ţymiausias kūrinys „Dieviškoji komedija“ yra
laikomas geriausiu Europos literatūriniu kūriniu
parašytu viduramţiais. „Dieviškoji komedija“
pasakoja apie Dantės kelionę per pragarą į rojų
pas jo mylimąją Beatričę. Poeto kuriamas
ţmogus labiau artimas Renesanso literatūrai. Jis
buvo labai gerai susipaţinęs su viduramţių
mokslais ir antikine literatūra, kurią ypač mėgo.
Todėl kartais sakoma, kad Dantė atidaro duris į
Renesansą.
Dante Alighieri
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
28
Renesansas ( Prancūzų kalbos ţodis “renaissance”– “atgimimas” )
XV a. – XVII a. “Koksai nepaprastas kūrinys – ţmogus...”
(V.Šekspyras.Tragedija “Hamletas”)
Ši epocha taip buvo pavadinta todėl, kad jos metu atgimė antikinės
Graikijos idealai: graţu tai, kas harmoninga, simetriška, raišku ir
saikinga. Siekiama sugrįţti prie Senovės graikų ir Romėnų lotyniškos
autentinės kūrybos. Iš naujo atrasti graikai Homeras ir Plutarchas,
romėnai – Vergilijus, Ciceronas. Didelis atradimas architektams (ypač –
Mikelandţelui) – 1506 m. atkastos Romos forumo senienos.
Pirmas Renesanso terminą panaudojo dailininkas Dţ.Vazaris 1550
m. veikale “Ţymiųjų italų architektų, tapytojų, skulptorių gyvenimai”.
Muzikoje jis pradėtas naudoti tik nuo XIX a. (“pasaulio ir ţmogaus
atradimas”).
Anksčiausiai Renesansas susiformavo Italijos dailėje (XIV – XVI
a.). Kitose vakarų Europos šalyse Renesansas apima XV – XVI amţius.
Visuotinėje istorijoje Renesanso laikotarpiu vyksta perėjimas iš
Viduramţių į Naujuosius amţius, iš feodalizmo – į kapitalizmą.
Renesansas – tai geografinių ir techninių atradimų laikotarpis:
Kolumbas atrado Ameriką (1492m.)
Magelanas apiplaukė aplink pasaulį (1519m.)
Olandų optikas Hansas Lipershėjus išrado teleskopą;
Galilėjas Galilėjus buvo vienas pirmųjų ţmonių, pasiţiūrėjęs į
Saulės sistemą pro teleskopą;
Buvo patobulintas kompasas, mikroskopas,
Vokiečių spaustuvininkas Johanesas Gutenbergas pirmą kartą
panaudojo knygų spausdinimo mašiną.
Ţmogus pradėjo suvokti, kad ne viskas priklauso tik nuo Dievo, o
galima ir pačiam keisti pasaulį. Viduramţių epochoje Dievas buvo
vienintelė vertybė ir gyvenimo prasmė. Renesanso laikorapyje
svarbiausias Ţmogus. Jis traktuojamas kaip pasaulio makrokosmoso
atvaizdas, jo santrauka. Ţmogus yra parvus deus (maţasis Dievas). Po
truputėlį reabilituojamas ţmogaus kūnas, kuris panašiai kaip graikų
skulptūrose, tampa groţio idealu. Renesanso ţmogaus vertė atsispindi
Andrėjo Vezalijaus veikale “Ţmogaus kūno fabrikas” (1543 m.).
Susiţavėjęs ţmogaus kūno groţiu ir konstrukcija, jis sukuria anatomijos
mokslą ir savo laiko menininkams pateikia idealių modelių. Garbinama
meilė, jausmų harmonija, protas ir tie, kurie turi savo nuomonę. Tikima,
kad protu galima paaiškinti visus pasaulio reiškinius.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
29
Atgimusi antikos literatūra
Homeras – vadinamas pirmuoju Europos poetu.
Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą
buvo susikūrę Antikos ţmonės ir perdavė jį
vėlesnėms kartoms. Graikai labai gerbė poetą: net
septyni jų miestai ginčijosi dėl teisės vadintis
Homero tėvyne. Homeras sukūrė du epus: „Iliadą”
ir „Odisėją“, kurie yra svarbūs senovės graikų
mitologijos šaltiniai. XVIII amţiuje suabejota jo
autoryste, poemų vieningumu ir net poeto
egzistavimu. Taip atsirado vadinamasis Homero
klausimas. Vėliau būta įvairių nuomonių. Paskutiniais mūsų amţiaus
dešimtmečiais dauguma tyrinėtojų įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to
paties autoriaus pagal vieningą planą. Jokių ţinių apie Homero gyvenimą
neišliko, tik manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. m. e.
Publijus Vergilijus Maronas (70-19 m. pr. m. e.), ţinomas
kaip Vergilijus, ţymiausias romėnų rašytojas, valstiečio sūnus.
Gimė 70 m. pr. m. e. Italijos šiaurėje. Vergilijus rašė lėtai,
apgalvodamas kiekvieną eilutę ir paliko 3 kūrinius, iš kurių
svarbiausias yra herojinis epas „Eneida”. Visą gyvenimą jis
domėjosi graikų filosofija ir svajojo, parašęs šią poemą,
daugiau nieko nebekurti, tik filosofuoti. Parašęs „Eneidą”, bet
dar jos neišleidęs, Vergilijus išvyko į kelionę po Graikiją, kur,
apţiūrėdamas vieno miesto griuvėsius, susirgo. Pargabentas į
Italiją, jis mirė uoste, vos tik išneštas iš laivo.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
„Eneidoje“ Vergilijus pranašavo būsimą Romos didybę. Čia pasakojama
apie Trojos karo karţygį Enėją, jo atkeliavimą į Italiją ir Romos valstybės
įkūrimą.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
30
Renesansas – humanizmo laikmetis
Viduramţiais visi daiktai turėjo savo vietą,
o ţmonės turėjo likti ten, kur gimę. Diduma jų
neturėjo pavardţių, tik vietovę kurioje gimė.
Renesanse asmenybės turi vardą ir pavardę,
stengiamasi išgarsėti, atsiranda kūrybinio genijaus
(ingenio) sąvoka. Ţmoguje labiausiai vertinama:
individualybė bei universalumas. Asmenybei
keliami dideli reikalavimai, todėl didieji
menininkai yra kelių meno sričių kūrėjai. Antai
Mikelandţelas buvo skulptorius, poetas,
dailininkas, muzikas, o Leonardo da Vinči – dailininkas, matematikas ir
mokslininkas.
Dėl ypatingo poţiūrio į ţmogų Renesansas dar buvo vadinamas
Humanizmo epocha (lot.k.ţ. “humanus” – ţmogiškas), o humanizmo
propaguotojai – humanistais. Terminas “humanizmas” pirmiausiai
įvardino antikinės, t.y. senosios literatūros mokovus. XIV a. rašytojas
Dţovanis Bokačas ir poetas Frančeskas Petrarka daţnai vadinami
humanistinės Renesanso kultūros pradininkais. Vėliau humanistais
pradėta vadinti mokslininkus, mąstytojus ir menininkus – kūrėjus.
Tačiau Ispanijoje, humaniškos epochos “kulminacijoje” buvo įsteigta
inkvizicija (1478 m.), kuri nusinešė daugelio nekaltų ţmonių gyvybes
antihumaniškais metodais. (Prancūzijos karalius niekada neleido įsteigti
inkvizicijos savo karalystėje.)
Svarbiausios Renesanso meninės temos
Pastebimas temų įvairėjimas, pasaulietinimas. Vyrauja 3 idėjos:
ţmogus, pasaulis, dievas. Tačiau vis dar svarbus Dievo garbinimas ir jam
skirta baţnytinė muzika. Dailėje gimsta portretas, daţnai vaizduojama
Madona su kūdikiu ant rankų.Atsiranda peizaţo, prastuomenės gyvenimo
vaizdai, o poezijoje – suklesti meilės lyrika, kurios karalius – poetas
Petrarka.Jo tekstais kūrė visi ţymiausieji Renesanso kompozitoriai (jų
tarpe ir “baţnytinės muzikos gelbėtojas” – Palestrina). Tiesa,
nepamirštami ir ţmogiški pergyvenimai, jausmai, ydos. Renesansui
būdinga ir buitinė, ir pramoginė, riteriška, mitologinė net fantastinė
tematika.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
31
Muzikinė kalba, komponavimo technika, teoretikai
Renesansas – grieţtojo polifoninio stiliaus epocha. Šis stilius vyrauja
vokalinėje muzikoje. Kadangi šiam stiliui būdingi tam tikri apribojimai,
todėl jis vadinamas grieţtuoju. Apribojimai atsirado dėl to, kad buvo
orientuojamasi į ţmogaus balso galimybes:
balsas privalėjo judėti nuosekliai;
negalėjo kryţiuotis;
vengiama didelių šuolių;
vyravo diatononiškumas;
vokalinė muzika buvo rašoma tik viduriniame registre.
Renesanso epochoje toliau klesti ir dominuoja vokalinė muzika.
Viduramţiuose profesionali muzika buvo daugiausiai baţnytinė, o
renesanso epochoje sukuriama daug profesionalios baţnytinės ir
pasaulietinės muzikos kūrinių.
Renesanso epochoje po truputį irsta senovinių dermių sistema
(modalumas). Vis daţniau naudojamos joninė ir eolinė dermės, pradeda
formuotis maţoras, minoras (tonalumas), drąsiau naudojami
chromatizmai, leidţiantys kurti ekspresyvesnę muziką. Vietoje
viduramţių kvartos ir kvintos intervalų daţniau girdisi tercija ir seksta.
Didėja garsų ir akordų tarpusavio traukos reikšmė, atsiranda homofoninių
kūrinių, pagrįstų tik akordine faktūra. Polifoniniuose kūriniuose vyrauja
imitacinė technika, cantus firmus traktuojamas laisviau: jis tai įvedamas,
tai – visai išnyksta, kūrinio bėgyje išskaidomas per visus balsus.
Polifoniniuose kūriniuose atsiranda vis daugiau homofoninių epizodų.
Atsiranda galimybė “išradinėti” (inventio) mišrius polifoninius,
homofoninius junginius.
Muzikos teoretikai Carlinas ir Tinktoris Renesanso muzikos rašymo
manierą vadino modernia, (maniera moderna) o viduramţių – senąja
(maniera antica). Senuoju stiliumi buvo vadinama ir visa Palestrinos
kūryba. “Kai kompozitorius nori išreikšti šiurkštumą, pyktį ar panašius
dalykus, kūrinio balsuose neturėtų būti pustonių...Natūralios slinktys
skamba vyriškiau uţ kartais neryškias chromatines...” (Dţ.
Carlinas.”Harmonijos pagrindai”). Svarbų kontrapunkto vadovėlį parašė
flamandų kompozitorius J.Tinktoris, (1477 m.) kuriame pateikė labai
grieţtas disonansų vartojimo taisykles, leisdamas juos naudoti tik
silpnose takto dalyse.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
32
Renesanso periodizacija, tautinės mokyklos
Muzikinis Renesansas – įvairi ir dinamiška epocha.Sąlyginai jį
būtų galima suskirstyti į kelis etapus, kuriuos įtakojo idėjiniai, istoriniai ir
bendrakultūriniai dėsniai.
XV amţius XVI amţiaus I pusė
(Reformacija)
XVI amţiaus II pusė
(Kontreformacija)
Tautinių stilių
formavimasis.
Tautinių stilių
klestėjimas.
Reformacija
Vokietijoje.
M.Liuterio tezių
pritvirtinimas ant
Vitenbergo baţnyčios
durų.
Protestantų
atsiskyrimas nuo
katalikiškos Romos.
Tautinių stilių
klestėjimas.
Savarankiškos
instrumentinės muzikos
pradţia.
Kontreformacija
Italijoje.
Tridento susirinkimas
(Šiaurės Italija) 1545 –
1563m.
Jėzuitų šviečiamoji
veikla, noras
susigrąţinti prarastus
katalikus.
Renesanso epochoje gimė kompozitorių tautinės mokyklos. Jos
skiriasi individualia muzikos rašymo maniera. Kadangi kompozitoriai
kūrė polifoninę muziką, šios mokyklos vadinamos kompozitorių –
polifonistų mokyklomis.
Reikšmingiausios, kurios įtakojo ir kitų šalių muzikinę raidą, yra
keturios: anglų, nyderlandų, italų ir prancūzų. Kiekvienos šios šalies
muzikos menas yra individualus, savitas:
anglai garsėjo harmonijos pojūčiu;
nyderlandai – kontrapunkto išmanymu;
italai – melodingumu;
prancūzai – ritmo lankstumu.
________________________________________________________
________________________________________________________
___________________________________________________________
___________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
33
Anglija
Tiek pasaulietinė, tiek baţnytinė muzika buvo
artimai susijusi su liaudies menu. Kuriamos
baţnytinės (populiarios kalėdinės dainos carol)
arba pasaulietinės dainos, kurioms būdingas
paralelinis tercijų, sekstų judėjimas. Toks
rašymo būdas vadinosi foburdonu; jis suţavėjo
daugelį kitų tautų kompozitorius.
Ţymiausi anglų kompozitoriai, tapę
virginalininkų mokyklos atstovais, kūrę
varijacijas, šokių muziką, groundus*.
William Byrd
Tomas Talis (Thomas Tallis)
Viljamas Berdas (William Byrd)
Orlando Gibonsas (Orlando Gibbons)
Ţymiausias anglų kompozitorius Dţonas Dansteiblas (John
Dunstable) izoritminių motetų, mišių autorius. XVI a. II pusėje
nuotaikingais madrigalais, baletais ir kanconetėmis pasiţymėjo Tomas
Morlis (Thomas Morley), o Tomas Vylkes (Thomas Weelkes)
atstovavo „rimtojo“ madrigalo krypčiai, kuri rėmėsi italų tradicijomis.
Labai įdomų motetą sukūrė kompozitorius Tomas Talis karalienės
Elţbietos 40 – mečiui (“Spem in alium”). Motetą atlieka 8 chorai po 5
balsus.
*Ground reiškia pagrindą. Tai nedidelės kartojamos nekintančio boso formulės.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
34
Italija
Italijoje muzikos menas buvo labai vertinamas. Čia
susiformavo net atskirų miestų muzikinės kultūros:
Romos
Venecijos
Palestrina
Ţymiausias Romos kompozitorius yra Palestrina (Giovanni Pierluigi
da Palestrina 1525 – 1594), dirbęs Romos šv. Petro bazilikos
kapelmeisteriu. Sukūrė daug religinių kūrinių: 104 mišias, daugiau kaip
300 motetų, 72 himnų). Kol buvo gyvas, Palestrina nebuvo taip
garbinamas kaip nyderlandietis O.Lasas. Bet vėlesniais amţiais
Palestrinos šlovė išaugo; jo sukurti kūriniai tapo “tyro ir garbingo”
kūrimo pavyzdţiais. Buvo vadinamas reikšmingiausiu Renesanso mišių
autoriumi, nors diduma mišių remiasi ne c.f. technika, o parodijine
maniera.
Kompozitorius dar vadinamas “baţnytinės muzikos gelbėtoju”, nes
suteikė šv. Rašto ţodţiams skaidrumo, aiškumo, o polifonininiam stiliui –
skambėjimo grynumo. Nors nerašė insrumentinės muzikos, sukūrė 9
ričerkarus vargonams. Pasaulietinei muzikos istorijai padovanojo virš 140
pasaulietinių kūrinių, diduma jų – madrigalai pagal meilės poeziją, dėl
kurių sukūrimo gyvenimo pabaigoje gėdijosi.
Darbas su knyga: Toomas Siitan. "Vakarų šalių muzikos istorija"
Ţinios apie Palestriną, jo muziką ir mokinius (125-126 psl.):
Koks kūrinys labiausiai išgarsino Palestriną? Kodėl?
Kokie stiliai panaudoti aprašomame kūrinyje?
Ko siekė savo muzikoje kompozitorius Palestrina?
Ţymiausias Palestrinos mokinys ir jo muzikos savybės.
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
________________________________________________________
________________________________________________________
___________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
35
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
36
Venecijos muzikinę kultūrą stipriausiai atstovavo Andrea ir
Dţiovanis Gabrieliai, sukūrę pirmuosius instrumentinės muzikos
pavyzdţius, Klaudijus Monteverdis. įdiegė dainavimo stilių –
“concitato” ir “lamento”, sukūrė daug madrigalų. Venecijos
kompozitoriai pamėgo rašyti muziką keliems antifoniškai skambantiems
chorams (“cori spezzati”). Šio miesto muzikiniai pasiekimai stipriai
paveikė Italijos, Vokietijos muzikos raidą.
Dţiovanis Gabrielis (Giovanni Gabrieli) - Venecijos
mokyklos atstovas, dirbęs šv. Morkaus katedroje
vargonininku. Kūriniuose naudojo tembrinius ir
dinaminius efektus, (solo - tutti, choras -
instrumentinis ansamblis) daugiabalsiškumą (nuo 6
iki 19 balsų). Pirmas pradėjo ţymėti muzikos
dinamiką. Mėgo aštrius varinių pučiamųjų tembrus,
išplėtotas instrumentines chorų įţangas, kurios tapo
operų uvertiūrų pirmtakėmis. Sukūrė 30 ričerkarų, ir
taip prisidėjo prie instrumentinės muzikos
individualizacijos.
Klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi) gyveno 2 epochų
sandūroje. Tarnavo Mantujos hercogo dvare, vėliau - vadovavo Venecijos
šv. Morkaus katedros kapelai. Kaip renesanso atstovas paliko puikius
motetus ir madrigalus, kaip baroko kompozitorius - ankstyvųjų operų
pavyzdţius. Madrigalus Monteverdis dramatizavo, panaudojo
instrumentinį pritarimą, novatoriškas išraiškos priemones, (styginių
picikato ir tremolo) naujus dainavimo stilius - concitato (neramus,
sujaudintas), lamento (sielvartingas, aimanuojantis). Pastarasis dainavimo
stilius įtakojo lamento arijos atsiradimą operoje. Melodija joje grindţiama
maţųjų sekundų “aimanomis”.
Monteverdis vadinamas pirmuoju operos reformatoriumi: dramatizavo
operą, įvedė išbaigtą 3 d. formos ariją, orkestrines įţangas - uvertiūras,
muzikinius numerius apjungė su rečitatyvais, didelį dėmesį skyrė
orkestrui, melodijai ir viso kūrinio dramaturginės minties ir nuotaikos
perteikimui. Ţymiausios operos - “Orfėjas”, ”Ariadnė”, “Popėjos
karūnavimas” parašytos antikiniais, mitologiniais siuţetais.
________________________________________________________
________________________________________________________
___________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
37
Įdomu ţinoti
Graţus mitas pasakoja, kaip Atėnus buvo uţgriuvusi baisi nelaimė: kartą
per dešimtį metų jie privalėjo nusiųsti į Kretos salą keturiolika graţių
merginų ir vaikinų, kurie būdavo atiduodami suėsti pabaisai jaučio galva
Minotaurui. Jis gyvenęs labirinte. Tai buvęs statinys su daugybe įėjimų,
įvairių perėjimų, ir viskas buvo taip supainiota, kad kiekvienas, patekęs į
labirintą, nesurasdavo išėjimo ir ten ţūdavo. Bet atsirado narsus jaunuolis
Tesėjas, kuris nusprendė atsikratyti tos nelaimės. Jį buvo įsimylėjusi Kretos
karaliaus duktė Ariadnė, kuri davė jam stebuklingų siūlų kamuolį. Tesėjas
pririšo siūlo galą prie įėjimo ir, vyniodamas kamuolį, įėjo į labirintą. Ten
jis surado Minotaurą, jį nukovė ir, eidamas pagal siūlą, sėkmingai grįţo.
Tačiau nugalėjęs pabaisą, Tesėjas Ariadnę pamiršo, palikdamas ją
miegančią saloje. Iš sielvarto Ariadnė K.Monteverdţio madrigale ir
operoje dainuoja: „Leiskite man numirti“."Ariadnės siūlu" šiandien
vadinama bet kokia priemonė, padedanti išspręsti painų uţdavinį, išeiti iš
keblios padėties. Šį mitą mėgo ne tik senieji, bet ir vėlesnių laikų
kompozitoriai (R.Štrausas, Ţ.Masne, B.Martinu), kurie sukūrė operas.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
38
Talentingų kompozitorių būta daugiau. Antai Venozos kunigaikštis
Karlas Dţezualdas (Carlo Gesualdo) ţinomas kaip savo ţmonos ir
meiluţio ţudikas, ūmaus būdo ţmogus. Jis kūrė madrigalus, kuriems
būdingi disonansai, chromatika.
Čiprianas Rorė (Cipriano de Rore) – flamandų
atstovas, buvo pripaţintas geriausiu savo kartos
itališkų madrigalų kūrėju. Jis gyveno Feraroje,
Parmoje, šiek tiek – Venecijoje; ţavėjosi Petrarkos
poezija, pagal kurio ţodţius kūrė subtilius ir
jausmingus madrigalus. Įdomus šio ţanro pavyzdys
– “Duokit man ramybę, o nemielos mintys”.
Lukas Marencijus (Luca Marenzio) tarnavo
kardinolams, priklausė Florencijos kameratai, o savo
kūrybinės šlovės viršūnėje viešėjo Lietuvoje. Per 20
metų išleido 18 madrigalų knygų. Dėka melodingų,
pastoralinių madrigalų melodijų buvo pramintas
„saldţiąja gulbe“. Carlo Gesualdo
“Jau verkiau liūdesy”
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
39
Nyderlandai
Nyderlandų valstybė susiformavo dabartinių Belgijos,
Olandijos, Liuksemburgo, dalies šiaurės – rytų Prancūzijos teritorijoje.
XIV – XVI a. Nyderlandai buvo vienas svarbiausių Vakarų Europos
kultūros ir mokslo ţidinių. Nyderlanduose klestėjo savita literatūra,
architektūra, garsios tapybos ir muzikos mokyklos. Ţymūs dailininkai,
garsėjo tamsiais paveikslų tonais bei gamtos tematika.
Nyderlandų polifoninės muzikos mokykla susiformavo iš
flamandų, anglų ir prancūzų muzikos šaltinių. Ji buvo viena svarbiausių
tarptautinės reikšmės Renesanso muzikos krypčių. Nyderlandų
mokykloje susiklostė grieţtasis polifoninis stilius su jam būdingu
choriniu dainavimu a cappella, lygiu balsų judėjimu, paprasta melodika,
išvystyta imitacine technika ir sudėtingu kontrapunktu. Svarbiausieji
ţanrai buvo: mišios, motetai, polifoninės šansonos bei madrigalai,
frotolos, vilanelos, kanconetės (t.y. dainos).
Skiriamos 4 nyderlandų kompozitorių kartos:
G. Diufai ir Ţ. Benšua
J. Okehemas ir J. Obrechtas
Ţ. Depre
O. Lasas
Diufai ir Benšua Gijomas Diufai (Dufay, apie 1400 – 1474 m.m.) – vienas
Nyderlandų mokyklos pagrindėjų, gyveno daugiausiai Italijoje, buvo
popieţiaus kapelos dainininkas.Tėvynėje galutinai įsikūrė 1460 m., tada
ir sukūrė geriausius savo kūrinius.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
40
G. Diufai suformavo pagrindinį Nyderlandų mokyklos ţanrą –
4 balsų mišias (išliko uţbaigtos 9, bei daug atskirų mišių dalių). Taip pat
kūrė motetus (apie 30) ir dainas (apie 80, daugiausia – prancūziškos
baladės, virele ir rondo; itališkos balados).
G. Diufai kūrė cantus firmus mišias, bet pagrindu naudojo ir
baţnytines ir pasaulietines (tame tarpe – savo paties dainų) melodijas. Jis
išplėtė ir išvystė mišių kompoziciją, polifonizavo muzikos audinį, pasiekė
didelio muzikinio vieningumo.
G. Diufai motetai – tarsi tiltas tarp sudėtingų mišių ir paprastų
dainų. Jo motetai įvairūs – „dvasiniai“ (3,4 ir net 5 balsų), parašyti grieţtu
stiliumi ir „dainų motetai“, maţiau oficialūs, laisvesnės struktūros,
ryškesnio skambėjimo, naudojant foburdoninę techniką.
Dainos – daţniausiai 20 – 40 taktų tribalsiai kūriniai su ryškia
melodija viršutiniame balse, posminės formos. Jos grakščios, lyrinės,
melodingos, plastiškos – tipiški XV a. buitinės muzikos pavyzdţiai. Joms
nesvetimas instrumentinis pritarimas.
Ave Maria Stella foburdonas
Ţilis Benšua (Binchois, apie 1400 – 1460 m.) vadintinas prancūzų
– flamandų kompozitoriumi, gyvenusiu Burgundijoje. Apie jo gyvenimą
ţinoma maţai. Ţ. Benšua buvo talentingas prancūzų šansonų autorius,
ryškus pasaulietinės pakraipos kompozitorius. Yra likę virš 50 jo dainų,
30 motetų, kelios mišių dalys.
Tribalsės dainos – nedidelės, kamerinės, grakščios, skirtos
maloniam klausymui. Pagrindinė jų tema – meilės lyrika: šviesi ar liūdna,
ilgesinga ar švelni, bet niekada dramatinė ar perkrauta emocijų. Didţioji
jų dalis parašyta rondo forma. Tekstą dainuoja daţniausiai tik viršutinis
balsas, kitų dviejų funkcija – pagalbinė, pritariamoji. Jie gali būti
atliekami instrumentais. Tribalsė faktūra skaidri ir aiški. Neretai skamba
šokių ritmai. O įspūdingiausia dainose – lanksti, grakšti, minkšta,
išraiškinga melodika.
________________________________________________________
________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
41
Johanas Okehemas (Johannes Ockeghem; apie 1425 – 1497 m.)
prancūzų ir flamandų kompozitorius, ţymus Nyderlandų mokyklos
atstovas, didingų mišių, motetų ir pasaulietinių polifoninių dainų –
miniatiūrų autorius. Chorinių kūrinių groţį ir didingumą sudaro
nuosekliai plėtojama melodinė linija, konstruktyvus tikslumas, muzikos
išraiškingumas, emocingumas. J. Okehemą uţ puikią polifoninę techniką
amţininkai vadino didţiausiu kontrapunkto meistru. Jis įtvirtino keturių
balsų dainavimą choruose a cappella, ištobulino kontrapunktą su laisvu
savarankiškų balsų judėjimu, praplėtė ţemų balsų diapazoną (F, G, o
kartais – iki C), todėl jo choriniai kūriniai skamba sodriai. Okehemas yra
Requiem (mišių uţ mirusius) ţanro pradininkas. Išlikę J. Okehemo
sukurtų 14 mišių, requiem, 9 motetai, daugiau kaip 20 šansonų.
J. Obrechtas (Jacob Obrecht, Obertus, Hobrecht; 1450 – 1505
m.) vienas iš ţymiausių antrosios kartos Nyderlandų mokyklos atstovų.
Jo kūryboje gausu flamandų ir vokiečių liaudies dainų temų, meniškai
įpintų į polifoninį muzikos audinį. J. Obrechtas išsaugojo muzikinės
medţiagos ryškumą bei saiką, kontrapunktiškai vesdamas balsus, ir
praturtino Nyderlandų kontrapunkto techniką. Jo melodika, ritmika,
harmonija su akcentuojamomis kadencijomis yra ryškesnė, palyginus su
ankstesnių šios mokyklos kompozitorių, iš dalies ir su J. Okegemo,
kūriniais. J. Obrechtas komponavo įvairių ţanrų kūrinius, iš kurių išliko
26 mišios, 31 motetas, 5 tribalsės ir viena keturbalsė fuga, nemaţai
vokalinių kūrinių, perdirbtų instrumentams, apie 25 šansonos.
Ţoskenas Deprė (Josquin des Pres; apie 1440 – 1521 ar 1524
m.) – vienas ţymiausių trečiosios kartos Nyderlandų mokyklos atstovų.
Jo menas buvo visuotinai pripaţintas. Ţ. Deprė dirbo Italijoje,
Prancūzijoje, kur giedojo Milano katedros kapeloje, o 1486 – 99 m.
popieţiaus kapeloje, buvo karaliaus Liudviko XII (beje, visiškai
nemuzikalaus) rūmų muzikantu, o paskutinius gyvenimo metus praleido
kaip dvasininkas. Ţ. Deprė kūrybą sudaro mišios, ~ 100 motetų, virš 60
dainų, instrumentiniai kūriniai. Kai kurie vokaliniai kūriniai buvo
vadinami frotolomis, nes jie artimi šiam ţanrui. Ţ. Deprė melodikai
būdingas išraiškingas deklamaciškumas, liaudinis dainingumas,
paprastumas, lakoniškumas ir ritminio piešinio įvairovė. Kai kuriuose
kūriniuose vartojo pasaulietinių dainų melodijas. Priešingai, nei kitų XV
a. kompozitorių, Ţ. Deprė kūryba buvo spausdinama ir leidţiama.
Skirtingai nuo ankstyvųjų Renesanso epochos kompozitorių, iš dalies J.
Obrechto bei J. Okegemo, jis, norėdamas geriau išreikšti ţmogiškus
jausmus, mintis, stengėsi kuo glaudţiau sieti muziką ir ţodį. Savo
mokiniams jis sakydavęs: „Tikras muzikantas [...] tas, kuris,
apsišarvavęs ţiniomis, kiekvieną ţodį traktuoja taip, kad ţodį apie
dţiaugsmą lydėtų dţiaugsminga muzika ir atvirkščiai.“
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
42
Orlandas di Lasas (Orlando di Lasso, 1532 – 1594) išgarsėjo savo
baţnytine muzika ir madrigalais. Sukurta ~
2000 kūrinių. Gimęs Prancūzijoje, didesnę
gyvenimo dalį praleido Italijoje ir Bavarijoje;
puikiai mokėjo lotynų, italų, vokiečių,
prancūzų kalbas, kuriomis kūrė vokalines
kompozicijas. Lyginant su Palesrtrina, Lasas
buvo linkęs daugiau eksperimentuoti, todėl
šiandien sunku kalbėti apie Laso stilių, nes
dėka kūrybinių ieškojimų jis buvo nepastovus,
kintantis. Kūriniuose girdimi buitiniai ir
jumoristiniai bei nuoširdūs motyvai. Šalia
grieţtosios polifonijos (psalmės, motetai,
mišios) dominuoja ir homofoniniai dainų, vilanelių fragmentai. Jei
Palestrina vadinamas mišių meistru, tai Lasą labiausiai išgarsino motetai.
Paveiktas kontreformacijos, puolė į gilų pesimizmą ir išsiţadėjo visų savo
jaunystėje sukurtų linksmųjų kūrinių, paskutiniais gyvenimo metais rašė
tik religinius kūrinius. Lasas muzikos istorijoje tapo legendiniu
kompozitoriumi, kurio gyvenimas apipintas įvairiausiomis – išgalvotomis
ir tikromis istorijomis: pasakojama, kad dėl graţaus balso vaikystėje buvo
net 3 kartus pagrobtas, o gyvenimo brandoje buvo sutinkamas dvaruose
kaip tikras karalius (Vokietijoje buvo vadinamas „muzikantų
kunigaikščiu”). O la, o che bon eccho! ("Aidas" dvigubam chorui a
cappella)
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
43
Nyderlandų polifonistai:
Suformavo a cappella stilių
Plačiai naudojo kanonus ir imitavimą
Muzikinę medţiagą kūrinio eigoje keisdavo augmentacijos
(ritmis stambinimas), diminucijos (ritmo smulkinimas),
inversijos (veidrodinis perstatymas), retrogrado (vėţys) būdais.
Praktinis darbas Nr. 3
Paklausykime O.Laso dainos Matona mia cara (Mano miela panele);
naudodami pradţios fragmentą, panaudokite augmentaciją, diminuciją,
retrogradą ir inversiją.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
44
Prancūzija
Kaip buvo minėta, prancūzų tautinės mokyklos atstovai įvairių
kartų melomanus ir muzikos profesionalus ţavėjo grakščiomis, lankstaus
ritmo kompozicijomis.
Reikšmingiausi prancūzų kompozitorių – polifonistų mokyklos
atstovai – Klodenas de Sermizi (Claudin de Sermisy) ir Klemantas
Ţanekenas (Clément Janequin). Jie ištobulino daugiabalsę polifoninę
prancūzų dainą – chanson, kuriai būdinga homofoninė faktūra, trumpos
imitacijos, keturbalsumas, silabinis teksto išdėstymas, daţniausiai guvus
tempas ir melodija viršutiniame balse. Ţanekenas išgarsėjo dar ir kaip
vaizduojamųjų šansonų autorius, kuriose pamėgdţiojami paukščių balsai,
medţioklės ir gatvės garsai. Ţymiausia K.Ţanekeno jumoristinė daina Le
Chant des oiseaux („Paukščių giedojimas“), o K.de Sermizi šansona –
yra Tant que vivray („Kol gyvas...“):
„Kol gyvas, tarnausiu galingajam meilės dievui darbais, ţodţiais, dainomis ir harmonija...“
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
45
Vokietija
Nors Vokietiją ir neišskyrėme kaip
individualią ir svarbią renesanso tautinių
muzikos mokyklų šalį, tačiau nuopelnai
muzikoje akivaizdūs, ir beje, susiję su teologo
M.Liuterio (Martin Luther, tikroji pavardė –
Luder) įvykdyta baţnyčios reforma –
protestantizmu. M.Liuterio dėka buvo įteisinta
malda gimtąja kalba, išvertė bibliją į vokiečių
kalbą, jis kūrė protestantiškuosius choralas.
Protestantiškas choralas – tai nedidelės apimties daugiabalsis
vokalinis kūrinys vokiečių kalba – maţore arba minore, artimas liaudies
kūrybai. Šiomis giesmėmis vėliau susiţavėjo baroko epochos vokiečių
kompozitoriai, kurių dėka gimė nauji ţanrai – choralinis preliudas,
choralinės variacijos ir choralinė fuga.
Vokietijoje renesanso epochoje suklestėjo ir
meisterzingerių menas. Tai buvo dainuojantys ir
grojantys amatininkai – batsiuviai, auksakaliai,
siuvėjai, iš kurių tuo metu buvo reikalaujama
universalumo. Pradţioje jie išmokdavo amato, dar
vėliau – kurti ir galiausiai – varţytis dėl
meisterzingerio vardo. Meisterzingerių klestėjimo
laiką geriausiai atspindėjo XIX a. vokiečių
kompozitorius R.Vagneris. Savo operoje
„Niurnbergo meisterzingeriai“ jis pasakoja apie
garsų poetą, muzikantą, batsiuvį Hansą Sachsą (Hans Sachs).
Sakoma, kad ţymiausiu vokiečių dainų kūrėjumi buvo laikomas
Heinrichas Izakas (Heinrich Issac), kurio daina Innsbruck, ich muss
dich lassen (Insbrukai, turiu tave palikti) yra ryškiausias XVI a. vokiečių
pavyzdys:
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
46
Lietuva
Renesansas Lietuvoje sutampa su XVI a.
reformaciniu judėjimu. Kaip ir Vakarų Europos
miestų pilių menėse, čia taip pat skambėjo
išilginės fleitos, liutnios, violos. Bet Renesansas –
vis dar vokalinių muzikos ţanrų laikmetis, todėl
baţnyčiose skambėjo protestantiškas choralas,
daugiabalsės muzikos ţanrai –– įvairios giesmės,
motetai, psalmės ir mišios, o dvaruose – dainos,
madrigalai.
1547 m. M.Maţvydo “Katekizmas” tampa ne tik
pirmąja lietuviška knyga, bet joje įdėta ir pirmoji
uţrašyta protestantiška giesmė lietuvių kalba
“Gyvenimą tas turės pašlovintą”.
XVI a. didikų dvaruose buvo kuriamos
muzikantų kapelos. Jose muzikavo muzikantai ir kompozitoriai iš kitų
kraštų. Tai ţymus liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas,
kompozitoriai Vaclovas Šamotulietis Kristupas Klabonas, Mikalojus
Gomulka ir kt. Lietuvos dvaruose viešėjo ir „saldţiąja gulbe“ vadinamas
Lukas Marencijus. Minėtieji kompozitoriai buvo gerai ţinomi Zigmundo
III, Mikalojaus Radvilos, Ţygimanto Augusto dvaruose. XVI a. mums
primena ir keletas neţinomo autoriaus dainų, įprasminusių Ţygimanto
Augusto karūnavimą, jungtuves su Barbora Radvilaite bei paskutinę jos
kelionę anapilin.
M.Maţvydas. “Gyvenimą tas turės pašlovintą”
________________________________________________________
________________________________________________________
___________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
47
Pataisykime - pakartokime:
_____________________________________________________________________
Tomas Talis – ţymus nyderlandų polifonistas.
_____________________________________________________________________
Terminas “humanizmas” pirmiausiai įvardino antikinės arba senosios literatūros ţinovus – poetus.
_____________________________________________________________________
M.Liuteris buvo ţinomas ne tik kaip grigališkų giesmių autorius, bet ir kontreformatorius.
_____________________________________________________________________
Chanson arba lietuviškai šansona – prancūzų daugiabalsė daina.
_____________________________________________________________________
Renesansas vadinamas humanizmo ir universalumo laikmečiu.
_____________________________________________________________________
Pirmas Renesanso terminą panaudojo dailininkas Dţ.Vazaris _____________________________________________________________________
O.di Lasas vadinamas „baţnytinės muzikos gelbėtoju“.
_____________________________________________________________________
Pirmosios lietuviškos giesmės autorius – Valentinas Bakfarkas.
_____________________________________________________________________
Meisterzingeriai – kuriantys ir muzikuojantys amatininkai gyveno Vokietijoje.
_____________________________________________________________________
„Leiskite man numirti“ – L.Marencijaus, praminto „saldţiąja gulbe“ madrigalas.
_____________________________________________________________________
A capella – tai dainavimas, akompanuojant kapelai.
_____________________________________________________________________
G.Diufai kūrė dvasinius ir laisvesnius – dainų motetus.
_____________________________________________________________________
Iš protestantiško choralo gimė choralinis preliudas, choralinis etiudas ir kt. vokaliniai ţanrai.
_____________________________________________________________________
Ryškiausius Renesanso epochoje muzikinius pasiekimus atspindi italų ir lietuvių tautinės mokyklos.
_____________________________________________________________________
K.Dţezualdas savo muzikoje gausiai naudojo disonansus ir chromatiką.
_____________________________________________________________________
Renesanso mene vyrauja trys idėjos – ţmogus, pasaulis, dievas.
_____________________________________________________________________
Romos kompozitoriai mėgo rašyti muziką keliems antifoniškai skambantiems chorams. _____________________________________________________________________
Vietoje viduramţių kvartos ir kvintos intervalų daţniau girdisi tercija ir seksta.
_____________________________________________________________________
Palestrina Vokietijoje buvo vadinamas „muzikantų kunigaikščiu“.
_____________________________________________________________________
D.Gabrielis ne tik mėgo stiprius varinių tembrus, bet ir pirmasis pradėjo ţymėti dinamiką.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
48
Prisiminkime klausytą Renesanso muziką, atsakykime į klausimus:
1. T. Vylkes...............................................................................................................
2..……………………………………..”Gyvenimą tas turės pašlovintą“.
3. O.di……………………..”Mano…………………….panele”.
4. Palestrina………………………………………………………………………….
5……………………………………………………………………….giedojimas”.
6. J.Obrechtas………………………………………………………………………..
7………………………………………”Insbrukai,………………………………….
8. K.Monteverdis…………………………………………………………………….
9……………………………………………………………..”Pavasaris”
10…………………………………………………mater”.
* * * * *
Kokios tautinės mokyklos atstovas yra pirmojo klausyto fragmento kompozitorius?
___________________________________________________________________
Kurio klausyto muzikinio numerio autorių vadiname pirmuoju operos
reformatoriumi?______________________________________________________
Koks ţanras yra išklausyto 9 muzikos fragmento?___________________________
Į lietuvių kalbą išverskite 4 muzikos fragmento pavadinimą:___________________
Kuo ypatingas 5 – sis muzikos fragmentas ?________________________________
Paveiksliuko autorius ir pavadinimas:______________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
49
Renesanso muzikos ţanrų apţvalga
Vokalinė muzika
Populiariausiais vokaliniais baţnytinės muzikos ţanrais Renesanso
epochoje laikomi mišios ir motetas. Nors šiame laikmetyje vis rečiau
pagrindinė melodija buvo imama iš grigališko choralo, pastebima, kad
vienose mišiose c.f. buvo baţnytinės kilmės, kitose – pasaulietinės.
Populiarios mišios L„homme armé („Ginkluotas ţmogus“), kuriose c.f.
melodija yra šansona. Jas kūrę kompozitoriai G.Diufai, J.Okehemas,
Palestrina ir kt. Manoma, kad melodijos autorius yra prancūzų
kompozitorius ir poetas Antuanas Biusnua (Antoine Busnois).
„Ginkluotas ţmogus, ginkluotas ţmogus,
ginkluoto ţmogaus, ginkluoto ţmogaus reikėtų saugotis.
Visur paskelbta, kad kiekvienas turi ginkluotis šarvais.“
Renesanso laikotarpyje sukomponuotos ir pirmosios Gedulingosios
mišios Requiem, kurių autorius – nyderlandietis J.Okehemas. Jis kūrė ir
mišių – parafrazės kūrinius. (Tai toks mišių tipas, kuriose c.f. yra
išskaidyta ir paskleista po visus balsus pasaulietinė melodija.)
Mišios – parodijoje (arba imitacinės mišios) kompozitoriai naudodavo
pasiskolintą ar anksčiau savo paties sukurtą jau ne vienbalsės melodijos,
o viso polifoninio kūrinio medţiagą.
Svarbiausiu pasaulietiniu muzikos ţanru tapo madrigalas. Nors
uţgimė Trecento laikotarpyje, Italijoje, sakome, kad madrigalas
iškiliausias Renesanso vokalinis muzikos ţanras. Madrigalo itališkasis
pavadinimas „madrigale“ kilo iš lotynų kalbos „matricalis“ reiškiantį
dainavimą gimtąja, t.y. motinos kalba.
Pradţioje tai buvo lyrinė, solinė daina, vėliau – išplėtotas kūrinys
chorui, galiausiai – K.Monteverdţio privestas iki madrigalinės komedijos,
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
50
kas turėjo įtakos operos ţanro gimimui ir raidai. Madrigalo populiarumo
visoje Europoje dėka, išryškėja nacionalinės muzikos ypatybės. Antai
Anglijoje tapo populiari madrigalų atmaina – šokių daina baletas (ballett)
dar vadinamu Fa – la (pagal priedainio ţodţius). Melodingų baletų
sukūrė T.Morlis, V.Berdas ir kt.
T. Vylkes. “Sutrumpinti ţiemos liūdnumą…”
(“To Shorten Winter's Sadness”)
Šalia madrigalo egzistavo daug liaudiško stiliaus dainos ţanrų.
Italijoje jos buvo vadinamos kanconomis, frotolomis, vilanelomis.
Prancūzijoje – šansonomis, Vokietijoje – lied. Šios dainos daţniausiai
buvo atliekamos su instrumentiniu pritarimu ir pasiţymėjo turinio
įvairove. Buvo dainuojama apie meilę, gamtą, linksmas ar liūdnas
buitines situacijas.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
51
Instrumentinė muzika
Iki XVI a. muzikinė kūryba buvo susieta su
tekstu, todėl atrodo, kad ji skirta tik dainavimui.
Tačiau didelė dalis vokalinės muzikos buvo
atliekama instrumentais. Seniausi instrumentinės
muzikos pavyzdţiai – daţniausiai supaprastintos
vokalinės polifoninės muzikos aranţuotės. Tačiau jos yra praturtintos
instrumentinei muzikai būdingomis puošmenomis. Atsirado kūrinių su
pastaba “per cantare o sonare” (“dainuoti arba groti”). XVI a.
išsilavinusio ţmogaus vardą lėmė jo muzikinis pasirengimas – gebėjimas
dainuoti, groti bent vienu instrumentu iš natų ar net kurti.
Iš pradţių instrumentinė muzika daţniausiai buvo improvizacinė.
Pirmieji uţrašyti kūriniai buvo arba dainų aranţuotės su improvizacijos
elementais, arba laisvos formos pjesės – preliudas, fantazija. Fantazijos
buvo kuriamos liutnioms, violoms. Nuo XVI a. antros pusės Italijoje
fantazija klavišiniams instrumentams buvo vadinama tokata (it. “toccare”
– liesti). Iš klavišinių instrumentų naudojami vargonai, klavesinai
(Anglijoje – virginalai), tylaus, bet graţaus tembro klavikordai.
Renesanso epochos ansamblinėje muzikoje buvo naudojami įvairūs
mediniai pučiamieji: išilginės fleitos, obojaus pirmtakai krumhornai,
raketai ir fagotai. Iš varinių pučiamųjų signalams ir karo tiklslams buvo
naudojami trimitai, baţnyčiose grojama trombonais.
Pavieniais bei įvairių muzikos instrumentų ansambliais buvo
atliekama šokių muzika, jos buvo klausomasi įvairių sueigų, švenčių
metu. O improvizuodami, ornamentuodami temą atlikėjai čia pat
sukurdavo savąsias variacijas, todėl teigiama, kad variacijų
improvizaciniai bei uţrašytieji ciklai yra svarbus Renesanso
instrumentinio muzikavimo liudininkas.
Svarbiu muzikos istorijos faktu tapo italo O.Petručio pradėtos
spausdinti natos 1498 m., o 1501 m. pasirodė jo pirmas spausdintas
polifoninės muzikos rinkinys, sudarytas iš nesudėtingų, bet populiarių
šansonų. XVI a. leidėjai pradėjo spausdinti ir didelių apimčių šokių
muzikos rinkinius, o jų sėkmingas pardavimas rodo augantį muzikavimo
populiarumą. Rinkiniuose šokiai daţniausiai poruojami po du – tris, nes
tikriausiai taip buvo šokami: po lėto pirmojo šokio seka greitas, kuris
daţnai būdavo pirmojo variacija.
Nuo Renesanso dvaro kultūroje jojimas, fechtavimas ir šokiai buvo
būtini aukštuomenės išsilavinimo elementai. Vienas labiausiai paplitusių
šokių buvo prancūziškas branlis, turėjęs daugybę variantų: lėtesnio tempo
pirmojo šokio ir po jo einančio greito. Panašias poras sudaro iškilminga
lėta pavana ir greita galjarda, taip pat pasamecas ir saltarela.
Taip šokio tradicijos nuosekliai atvedė ir prie baleto ţanro atsiradimo.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
52
Nors baleto meno istorinė tėvynė kaip ir operos – Italijoje, šis
ţanras greitai pasiekė Prancūzijos dvarus. Seniausias išlikęs baletas,
skirtas „Komiškajam karalienės baletui“ buvo atliktas 1581 m.,
Paryţiuje.
Ansamblinėje muzikoje taip pat buvo daug dainų transkripcijų bei
vokalinėje muzikoje susiklosčiusių formų, galėjusių pamėgdţioti
pasaulietinės dainos stilių arba motetą. Svarbiausia tokia forma buvo
Venecijos mokykloje susiformavusi kancona – prancūzų šansonos
transkripcija, o vėliau tiesiog polifoninė instrumentinė pjesė. Nuo XVI a.
pabaigos instrumentines pjesės buvo pradėtos vadinti ir sonatomis (it.
“sonare” – skambėti). Jei kanconos daugiau reiškė polifoninį keturbalsį
muzikavimą, tai sonatos daţniausiai buvo atliekamos kelių styginių
instrumentų su basso continuo pritarimu.
Italų kalbos ţodţių derinys – basso continuo reiškia nepertraukiamą
bosą; basso numerato – skaitmeninis bosas, t.y.su skaičiais, ţyminčiais
tam tikrą akordą. Basso continuo buvo skiriamas klavesinui, vargonams
ar liutnei (“akordiniams instrumentams”) atlikti, kartais papildant
bosiniais instrumentais – viola da gamba, fagotu. Atlikėjas pagal pateiktą
bosą ir diskantą – melodiją improvizaciškai turėdavo uţpildyti
viduriniuosius balsus. Dar ir dabar sakoma, kad “generalboso epocha”
vadinama du šimtmečius trukęs laikotarpis nuo XVI a. pabaigos iki XVIII
a.vidurio.
Lyginant su viduramţiais atsirado pokyčių ir muzikos notacijoje.
Renesanso instrumentinės muzikos rašybai pradėtos naudori tabulatūros
(lot.k.ţ. “tabula” – lenta). Tai natų ţymėjimo būdas, pirmiausiai pradėtas
naudoti klavišinių instrumentų muzikai, vėliau – violoms, liutnioms.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
53
Henrikas VIII – vienas ryškiausių ir kartu
skandalingiausių savo meto Anglijos monarchų,
gyvenusių XV a. pabaigoje – XVI viduryje. Kad
galėtų išsiskirti su savo pirmąja ţmona ir vesti
kitą moterį jis atsiskyrė nuo Romos katalikų
Baţnyčios ir pats tapo Anglikonų baţnyčios
aukščiausiu valdovu. Ieškodamas moters, kuri
jam padovantų taip trokštamą sūnų, buvo vedęs
net šešis kartus. Yra išlikusi vaikiška skaičiuotė
apibūdinanti šešių jo ţmonų likimą:
"Divorced, beheaded, died.
Divorced, beheaded, survived."
(Išsiskyrė, nukirsdino, mirė.
Išsiskyrė, nukirsdino, išgyveno).
Karalius mėgo poeziją ir muziką, pats kūrė poemas, dainas, balades.
Manoma, kad Renesanso populiari baladė „Greensleeves“(„Ţaliosios
rankovės“), vadinama savo laikmečio hitu ir atliekama nuo uţeigos iki
teismo rūmų apartamentų, priklauso šio monarcho autorystei.
________________________________________________________
________________________________________________________
___________________________________________________________
___________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
54
Įdomu ţinoti
Viljamas Šekspyras (William Shakespeare)
ryškiausia ne tik anglų, bet ir Vakarų Europos
Renesanso paskutiniojo laikotarpio figūra. Jis
ištobulino dramos ţanrus – tragediją, komediją,
istorinę dramą, tapo naujųjų laikų dramaturgijos
pradininku, sukūrė nuostabius 154 sonetus
įprasminusius meilės, draugystės, mirties,
gyvenimo prasmės temas. Apie V.Šekspyro
gyvenimą ţinoma nedaug: gimė nedideliame
Anglijos miestelyje Stretforde, jame lankė
gramatikos mokyklą, išmoko skaityti ir rašyti,
pramoko lotynų ir graikų kalbų, tačiau aukštesnio išsimokslinimo neįgijo. Jaunystės metais išbandė įvairias profesijas – teatre pradėjo dirbti
sufleriu, vėliau – reţisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų rašytas pjeses,
galiausiai pats pradėjo kurti dramos veikalus. Ir nors yra daug ţymių
Renesanso rašytojų, kaip antai prancūzas Fransua Rablė (François
Rabelais), ispanas Migelis de Servantesas Savedra (Miguel de Cervantes
Saavedra), šiandien Šekspyro kūriniai – labiausiai mėgstami ir rodomi
įvairių šalių teatrų scenose. Pagal juos sukurta muzikinių kūrinių: Dţ.
Verdţio opera „Otelas“, Š.Guno opera ir S.Prokofjevo baletas, H.Berliozo
simfonija „Romeo ir Dţiuljeta“, F.Mendelsono koncertinė uvertiūra
“Vasarvidţio nakties sapnas” ir kt.
Sonetas
Vieni didţiuojas savo pinigais...
Kiti - kilme ar apdarais madingais...
Kiti vėl - šunimis...ristais ţirgais...
Ar sakalais...treti - pečiais galingais...
Kiekvienas mūsų turi šį ar tą...
Kas miela jam ir traukia jį savaime...
Bet man dalia kitoniška skirta...
Dar nematyta...ypatinaga laimė...
Aukšta kilmė...ţirgai ir sakalai...
Ir brangūs lobiai...kurie auksu ţėri...
Ko jie verti?..Sutikčiau aš mielai...
Juos atiduot uţ Tavo meilės gėrį...
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
55
Pakartokime,
Išsiaiškinkime,
Susiekime
1. Italų kompozitorius L.Marencijus ir Lietuva
2. Basso continuo
3. Universalumas, humanizmas ir atgimimas
4. Reformacija ir kontreformacija
5. Renesanso dailininkai, poetai
6. Palestrina ir Lasas
7. Modalumas ir tonalumas
8. Tabulatūra
9. Renesanso meninės temos
10. A cappella stilius
11. Minezingeriai ir meisterzingeriai
12. Šansona – Kancona
13. Concitato ir lamento
14. Tautinės mokyklos: kompozitoriai, kūriniai, būdingi bruoţai
15. Carlinas ir Tinktoris
16. Renesanso atradimai
17. Mišių tipai
18. Vyraujantys muzikos instrumentai
19. Madrigalas
20. Renesanso chronologinės ribos
Pamokų metu klausyti Renesanso muzikos fragmentai:
_________________________________________________________________
_________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
_____________________________________________________________________
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
56
Barokas XVII – XVIII a. vidurys
„Garsų tikslas yra kurti dţiaugsmą ir paţadinti įvairiausius mūsų jausmus“
(R.Descartes)
Baroko pradţia muzikoje
siejama su operos atsiradimu,
o pabaiga – su J.S. Bacho
mirtimi.
Barocco – it.k.ţ. – „keistas“,
„įmantrus“, o ţodţio kilmė
susijusi su portugališku
“perola barocca”
apibūdinimu, reiškiančiu
netaisyklingos formos perlą.
Piteris Paulius Rubensas.“Marsas ir Rėja Silvija”
Barokas – katalikiškas ir kartu labai dinamiškas meno stilius, gimęs
reformacijos ir kontreformacijos tarpsnyje, pirmiausiai architektūroje ir
dailėje.
XVII a. pakinta meno samprata, ryškėja meno ir amatų sferos
atsiskyrimas: “dailieji” ir “naudingieji” menai. Teoretikai dailiųjų menų
grupei priskiria skulptūrą, tapybą, muziką, literatūrą ir teatrą.
Pripaţįstama, kad groţis – subjektyvus dalykas, o svarbiausiu baroko
bruoţu tampa vadavimasis iš įvairių taisyklių, laisvumo siekis.
Muzikoje tapo labai svarbus ţemiškųjų jausmų atspindys: garsai
gali dţiuginti, nuteikti pakiliai, graudinti. Taip atsirado afektų teorija,
kurią taikliai išreiškė filosofas Renė Dekartas. Baroko muzikos stiliaus
formavimuisi įtakos turėjo du reiškiniai:
Venecijos mokyklos muzikinė patirtis bei profesionalesnių
kapelų Šv. Morkaus baţnyčioje siekis;
Florencijos aristokratinės kilmės dailininkų, literatų ir muzikų
ratelis Camerata, kurios veikla siejama su operos atsiradimu.
Barokas dominuoja Italijoje ir visoje Europoje (ypač centrinėje –
Čekijoje, pietų Vokietijoje ir Austrijoje).
Baroko epochos menui būdingas didingumas,
monumentalumas, puošnumas.
Populiariausia meno šaka – teatras, kuris geriausiai atspindi
baroko epochos principus: padaryti įspūdį, efektą.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
57
Ekonomiškai ir politiškai XVII a. buvo nebuvo
ramus metas, todėl optimistinį ir humanistinį
Renesansą keičia pesimizmas, gilinimasis į
tragiškus gyvenimo dalykus. XVIII a. vyksta
nesibaigiantys karai, maro epidemijos,
inkvizicijos.
Karalius Saulė
Italijos kultūrinis gyvenimas jau nėra toks ryškus, kaip Renesanso
epochoje: šalis yra susikaldţiusi ir besivaidijanti. Vokietija suskaldyta ir
nualinta 30 m. karo, o Rusija, Lietuva, Lenkija taip pat nualintos karų,
pergyvena nuosmukį. Ispanija XVI a. buvusi stipriausia valstybė,
pergyvenusi kultūros ir meno aukso amţių po truputį netenka ekonominės
ir politinės galios, atsiduria autraeilių valstybių tarpe, čia labiausiai klesti
inkvizicija.
Tačiau Anglijoje paskelbiama respublika, ir ši valstybė po truputį plečia
įtaką, turtėja, steigia kolonijas. Pati stipriausia ţemyno valstybė tampa
Prancūzija, su karaliumi Liudviku XIV, vadinamu “Karalium Saule”.
Nepaisant ekonominių ir politinių kitimo proceso, formuojasi naujas
visuomenės sluoksnis – burţuazija, ko pasekoje XVIII a. atsiranda
daugiau turtingesnių ţmonių. Turtėjimą lėmė intensyvėjanti gamyba,
prekyba, kolonijų steigimas Šiaurės Amerikoje ir naujai atrastoje
Australijoje, Naujoje Zelandijoje.
Neįmanoma išvardinti, kiek svarbių atradimų mums davė baroko
laikmetis.
Galilėjas Galilėjus sukonstravo ţiūronus, kuriais buvo galima
stebėti Veneros apsisukimus aplik Saulę.
Anglų gydytojas Viljamas Harvis įrodė, kad kraujas organizme
nuolat juda, pirmasis apskaičiavo jo kiekį ţmogaus širdyje;
anglų mokslininkas Izaokas Niutonas, stebėdamas krintantį obuolį
atrado Ţemės traukos dėsnį.
Didţiausias atradimas muzikoje – opera, kuri buvo kuriama
tėvynėje – Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Lietuvoje.
Iki XVII a. klestėjo baţnytinės dermės, kurias viduramţių muzikai
perėmė iš antikos, o baroko laikmetyje atsirado maţoras ir minoras.
Terminai “dur” ir “moll” kilę iš lotynų kalbos, kur ţodis durus
reiškia “kietas”, o ţodis mollis – “minkštas, švelnus”. Atidţiau
įsiklausius galima pastebėti, kad maţorinėje dermėje buvo rašomi
gyvesnio tempo, linksmesni kūriniai, o minore – liūdni ar graudūs.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
58
Muzikinė kalba
Nauji pokyčiai vyksta muzikos kalboje. Baroko epochoje vyrauja 2
muzikos kompanavimo sistemos: polifoninė ir homofoninė.
Grieţtąjį Renesanso polifoninį stilių keičia laisvasis polifoninis.
Šiam stiliui susiformuoti įtakos turėjo instrumentinės muzikos
suklestėjimas.
Laisvo polifoninio stiliaus kūriniai grindţiami viena tema, kuri
imitaciškai plėtojama visuose balsuose. Taisyklės ţymiai laisvesnės:
galimi įvairūs disonansai, temos variantai, balsovadoje nevengiama
šuolių, chromatizmų. Laisvo stiliaus atsiradimui didelės įtakos turėjo
instrumentinės muzikos suklestėjimas.
Homofoninėje muzikoje jau girdime tris balsų funkcijas – toniką,
subdominantę ir dominantę. Kiekvienas balsas turi savo paskirtį:
melodija, skambanti viršutiniame balse, išreiškia pagrindinę mintį, bosas
tampa harmonijos pagrindu, o viduriniai balsai sulieja melodiją ir bosą,
uţpildydami turtinga faktūra.
Homofonijos elementai ryškėjo jau Renesanso italų frotolose,
prancūzų šansonose, liutnės, šokių muzikoje bei protestantų chorale.
Būtent Renesanso pabaigoje ir gimė generalboso praktika (it. basso
continuo – nepertraukiamas bosas arba basso numerato – skaitmeninis
bosas, kurio ţymėjimas reiškė tam tikrą akordą). Basso continuo partija
buvo skiriama klavesinui, vargonams ar liutnei, t.y. “akordiniams
instrumentams”. Atlikėjas pagal pateiktą bosą ir melodiją improvizaciškai
turėdavo uţpildyti viduriniuosius balsus. Taigi ne veltui Renesanso
pabaigos ir Baroko laikmetis vadinamas “generalboso epocha”.
6 6 5
6
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
59
Beje, kompozitoriai tuomet daţnai solines – instrumentines ir
vokalines partijas uţrašinėdavę supaprastintai, paţymėdami tik atraminius
melodijos garsus. Tai skatino atlikėjus improvizuoti.
Homofoninio stiliaus raida glaudţiai susijusi ir su operos
atsiradimu. Homofoninio stiliaus formavimasis įtakojo baroko muzikos
melodiją. Ypač turtingos, plataus diapazono, dainingos ir ornamentuotos
lėtųjų muzikos kūrinių melodijos. Todėl instrumentinėje muzikoje daţnai
jos pavadinamos “arijomis”.
XVIII a.pradţioje buvo pereita prie „geros“ temperacijos derinimo,
kuris dar kitaip buvo vadinamas spalvinga netolygia temperacija
(sudaryta iš nevienodo dydţio pustonių), kurioje išvengta „vilko kvintų“.
Įvairios tonacijos joje skamba ir darniai, ir skirtingai, nes kiekvienai jų
būdingi saviti atspalviai. Tai susišaukia ir su baroko muzikai svarbia
afektų teorija.
"Geros temperacijos" variantus XVII – XVIII a. siūlė A.
Werckmeisteris, J. Kirnbergeris, J. Neidhardtas,rkiti muzikai.
J. S. Bachas savo GTK parodė ne tolygiosios, o "geros" temperacijos
privalumus – tonacijų skambesio nevienodumą, spalvingumą.
Turtėja muzikos kūrinių akordika – vis daugiau vartojami ne vien
trigarsiai, bet ir įvairūs septakordai – D7, S7, SII7, DVII7.
Baroko muzikos formos
Muzikoje įsivyrauja dviejų dalių forma, kur abi dalys papildo viena
kitą ir yra sudarytos iš tos pačios tematinės medţiagos. Toks vienos
pagrindinės temos vyravimas arba daugkartinis jos naudojamas tuo pačiu
ir pakeistu pavidalu vadinamas monotematizmu.
Populiarios rondo, variacijų nekintamu bosu formos, kur muzika girdima
lyg kylanti ir nusileidţianti banga.
Senovinė 2 dalių forma yra nereprizinė, simetrinė ir monotematinė.
Muzika vystoma imitaciniu, sekvenciniu būdu; vyrauja polifoninė
faktūra. I ir IIId. vystoma Id.tematinė medţiaga; būdingos mišrios
faktūros. Funkcinis planas: | TD | D(S)T|. Šia forma buvo kuriamos
siuitų dalys, invencijos.
Senovinės 3 dalių formos II ir IIId. vystoma Id.tematinė medţiaga;
būdingos mišrios faktūros. Funkcinis planas: | TD | DS | DT |.
Senovinis (kupletinis) rondo yra grieţto akcentinio ritmo,
homofoninės faktūros. Tema pateikiama refrene, o varijuojama
epizoduose (kupletuose), kurie būdavo numeruojami. Kadangi
refrenai buvo tikslūs (repriziniai), be jokių pakeitimų, tai daţnai
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
60
toliau būdavo nebeuţrašomi, o paţymimi sutartiniais ţenklais.
Refrenų pakartojimų būdavo ~ 10. Šia forma buvo kuriami šokiai –
menuetai, gavotai, bure. Ypač rondo formas mėgo prancūzų XVII
a. pabaigos – XVIII a. pradţios klavesinistai.
Variacijos nekintamu bosu būdingos senoviniams šokiams –
čakonai ir pasakalijai. Ispanų lėti šokiai; būdinga nuolat
pasikartojanti boso melodija, harmonija. Čakonas kūrė
J.Pachelbelis, G.F.Hendelis, J.S.Bachas, pasakalijas –
G.F.Hendelis, J.S.Bachas, F.Kuperenas.
Senovinė sonata – tai ţanras ir kartu forma. Ji būna 2 d. Pirmoje
(ekspozicinėje) dalyje moduliuojama iš pagrindinės tonacijos į
dominantę, antroje ( reprizinėje ) – grįţtama į toniką. Ekspozicinėje
dalyje eksponuojamos maţai kontrastingos 2 arba 3 temos,
(pagrindinė, šalutinė, baigiamoji) reprizinėje dalyje pirmiausiai
vystomos skambėjusios temos, (temų vysymo epizodas) ir tik
pabaigoje įtvirtinama pagrindinė tema. Tokios sonatos buvo
populiarios XVIIIa. I pusėje; ţymiausias kūrėjas – D.Skarlatis.
Fuga (lot. bėgimas) – tobuliausia polifoninė forma ir kartu ţanras.
XVIa. fugomis buvo vadinami grieţtos imitacijos kūriniai, kanonai.
Tačiau pats tikriausias fugos protėvis – Renesanso ričerkaras.
Fugos būna daţniausiai 3 – 4 balsų, nors J.S.Bacho kūryboje
pasitaiko 2 – balsių ir net – 7 – balsių.
Fugos pagrindiniai elementai yra:
- tema
- atsakymas
- kontratema (kontrasiuţetas)
- intermedija
- streta
Fugos formos schema:
I dalis –
Ekspozicija
II dalis –
Vidurinė dalis
III dalis –
Baigiamoji dalis
(Repriza)
Tema eksponuojama
visuose balsuose T - D
Kontrapunktinis temos
plėtojimas šalutinėse
tonacijose,
intermedijos.
Grįţusios temos
įtvirtinimas
pagrindinėje
tonacijoje.
Fugos gali būti paprastos arba vienatemės ir sudėtingosios, t.y.
daugiatemės. Fugos “aukso amţius” – XVIII a. I pusė ir siejama su
J.S.Bacho kūryba.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
61
________________________________________________________
________________________________________________________
___________________________________________________________
___________________________________________________________
Opera
Ţodis “opera” siejamas su lotynų k. ţodţiu “opus”– darbas, kūrinys; italų
kalboje opera taip pat reiškia kūrinį, veikalą.
Opera – sintetinis meno kūrinys, apjungiantis:
a) teatro veiksmą – dramą
b) vaizduojamąjį meną (dailė) – scenografiją
c) choreografiją, t.y. – šokį
d) muziką
Drama Kaip ir dramos, taip ir operos sėkmė, jos meninė vertė priklauso
nuo dramaturginės linijos –
uţuomazgos, kulminacijos, atomazgos; operos
veikėjai turi savo charakteristikas, kurias jie atskleidţia
literatūrinio teksto su muzika, mimikos, judesių bei vaidybos
pagalba. Literatūrinis operos tekstas vadinamas libretu.
Dailė Operų laikmetį ir turinį paryškina dekoracijos, scenos
apstatymas, kostiumai, o spalvos, šviesų efektai uţakcentuoja
svarbiausius veiksmo, įvykio momentus, nuotaikas.
Šokis (gr.k.ţ.= choreo-šokis+grafo-rašau) yra šokis ir jo kūrimo
menas, kitaip vadinamas baletu (it.k.ţ.=ballo-šokis). Nėra
būtinas, bet daţnas operose. Šokio epizodai operose sudaro ir
pagyvina veiksmo foną, charakterizuoja buitį.
Muzika Svarbiausias operos elementas, nuo kurio priklauso
dramaturgijos vystymas. Dramaturgiją vysto ir operos siuţetą
plėtoja solistai (nuo it. ţ. solo – vienas); pagal veikiančiojo
asmens charakterį solistui kompozitorius parenka balsą:
sopraną, mecosopraną, tenorą ar baritoną, bosą. Be solistų
operoje svarbūs ansambliai: duetai, tercetai, kvartetai, chorai bei
instrumentų grupė, kuri vadinama orkestru.
Operoje visas literatūrinis tekstas yra dainuojamas; tuo opera skiriasi nuo
jauniausių savo pasekėjų – operetės ir miuziklo, kuriuose yra ir kalbamų
intarpų.
Kaip ir dramą, operą sudaro tam tikra struktūra:
a) veiksmai
b) paveikslai
c) scenos
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
62
d) soliniai muzikiniai numeriai yra:
arija (svarbiausias, melodingiausias veikėjo muzikinis numeris –
tarsi daina, atskleidţianti vidinius išgyvenimus; gali būti lyrinė,
dramatinė, rami ar audringa; senovinės arijos buvo rašomos “aria
da capo” forma: AB(A)); naudojama ne tik operose, bet ir
oratorijose, kantatose, pasijose, kartais – instrumentiniuose
muzikos ţanruose (pvz. klavyrinėse ar orkestrinėse siuitose);
arijetė ir arijozo (paprastesnės savo apimtimi uţ ariją);
kavatina (senosiose operose buvo vadinama pirmąja veikėjo arija,
pirmuoju pasirodymu;
monologas (lyrinis veikėjo muzikinis pasakojimas);
kancona (= daina, atėjusi iš trubadūrų laikų);
daina (daţniausiai liaudiško pobūdţio);
rečitatyvas (artimi šnekamajai kalbai ar deklamacijai muzikiniai
epizodai; buvo “sausi - secco”= su klavesino pritarimu ir
“akompanuojami – accompagnato”=su orkestro pritarimu)
Ansambliniai muzikiniai numeriai: duetai, tercetai, kvartetai.
Choriniai muzikiniai numeriai.
Orkestriniai muzikiniai numeriai yra: uvertiūros, antraktai (tarp veiksmų).
Pagal turinį skiriami 2 pagrindiniai operų tipai:
a) rimtoji – seria (antikiniais, mitologiniais, istoriniais siuţetais)
b) komiškoji – buffa (buitiniu siuţetu).
Egzistuojanti pasaulyje daugiau kaip pusketvirto šimto metų,
opera praėjo įdomų vystymosi kelią. Ne iš karto šis muzikinis sceninis
veikalas buvo pavadintas opera. Iki .........buvo vadinama favela, musica
per dramma. Ne iš karto opera tapo tokia, kokią mes matome šiandien
operos teatro scenoje.
Nors pirmosios operos minimos XVI-XVII a. sandūroje, jų
šaknys siekia antikos laikus ir gilią senovę. Pirmykščiai ţmonės, susidūrę
su paslaptingomis gamtos jėgomis ir ieškoję būdų joms permaldauti ar
nugalėti, sukūrė maginius ritualus, palydimus šokių, įvairių intonacinių
šūksnių, kuriuos atlikdavo kaitaliodami veido išraišką, kūno judesius.
Galbūt teatras gimė tą akimirką, kai vienas ritualinių apeigų dalyvis
atsistojo prieš savo gentainius ir pademonstravo savo išgyvenimus
judesiu, veido mimika ar šūksniu. Opera gimė ant renesanso ir baroko
slenksčio. Ji atsirado, norint atgaivinti senovės graikų teatrą. Tačiau ji
turėjo ir kitų pirmtakų, kur vaidinimas taip pat buvo siejamas su muzika.
Tai viduramţių misterijos, vaidinamos gatvėse religinių švenčių metu,
pasijos – baţnyčiose, vadinamieji „šventieji vaidinimai“ – scenoje, su
veikėjus apibūdinančia apranga bei muzika.
* * *
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
63
Opera atsirado Florencijoje, kuri nuo senų laikų buvo vienas
didţiausių Italijos meno centrų. Florencijos didiko Giovanni Bardi
namuose rinkdavosi eruditai – poetai, muzikai, filosofai. Šis būrelis buvo
vadinamas Florencijos kamerata (bendrija). Jie studijavo senovės graikų
filosofų Platono ir Aristotelio darbus, graikų meną. Aiškinta, kad graikų
tragedija tokia įspūdinga todėl, kad ji būdavo dainuojama. 1581 m.
Vincenzo Galilei, būsimojo astronomo tėvas, matematikas, senosios
graikų kultūros ţinovas, kompozitorius traktate „Dialogas apie senąją ir
naująją muziką“ teoriškai pagrindė naujojo muzikos stiliaus atsiradimą.
Tuometinei polifonijai jis priešpastatė vienbalsio dainavimo stilių, pats
sukūrė keletą kūrinių solo su akompanimentu. Taip gimė
akompanuojamoji monodija – rečitatyvinis, vėliau ir melodingas
dainavimo būdas, kuomet vienu balsu, pritariant instrumentams,
jausmingai ir pakiliai perteikiama dramos prasmė. Rečitatyvas –
muzikinių dramų pagrindinė išraiškos priemonė.
1597 m. kompozitorius Jacopo Peri ir poetas Ottavio
Rinuccini sukūrė pirmąją muzikos dramą „Dafnė“, kuri buvo atlikta
didiko Jacopo Corsi rūmuose. 1600 m. laikomi tikraisiais operos
atsiradimo metais. Pagal antikinį siuţetą kompozitorius J. Peri poeto O.
Rinuccini libretu sukūrė operą „Euridikė“. Ji buvo atlikta prancūzų
karaliaus Henriko IV ir Marijos Mediči vedybų proga. Tada operą tuo
pačiu libretu sukūrė ir Giulio Caccini.
Šventinis operos pastatymas neapsiėjo be puošnių scenos
kostiumų ar dekoracijų. Spektaklio pradţioje buvo prologas, veikalo
siuţetas – vėliau daugelyje operų naudotas pasakojimas apie Orfėją ir
Euridikę.
Pirmaisiais raidos dešimtmečiais operų pastatymai buvo reti.
Opera pasiekė kitus italų kultūros centrus, įgydama naujų bruoţų.
Dirbdamas Gonzagų rūmuose operų kūrėjo kelią pradėjo
Claudio Monteverdi (1567-1643) – pirmasis operos meno genijus. 1607
m. buvo parodyta jo opera „Orfėjas“, vėlgi mito apie Orfėją ir Euridikę
siuţetu. 1608 m. buvo parodyta jo antroji opera „Ariadnė“. Lyginant su
pirmtakais, C. Monteverdţio „Orfėjas“ yra ţymiai didesnio draminio
uţmojo veikalas. Opera pasiţymi raiškia melodika, ryškiomis veikėjų ir
situacijų charakteristikomis. Svarbus orkestro vaidmuo (jį sudaro apie 40
instrumentų, tačiau visi kartu jie negrieţia). Čia jau buvo klavesinai,
vargonai, smuikai, violos, liutnės, kontrabosai, arfa, fleita, kornetai,
trombonai ir kt. Opera pradedama orkestro įţanga, joje yra orkestro
intarpų – riturnelių. Didesnio išraiškingumo ieškodamas Monteverdis
naudojo drąsesnius sąskambius, disonansus, sekvencijas. Didelį dėmesį
jis skyrė instrumentų tembrui. Monteverdis į savo operas įjungė
jaudinančias, liūdnas, prislėgtos nuotaikos arijas, kurios buvo vadinamos
lamento (rauda). Tuo tarpu lamento tapo ypač populiaru, atitinkamą
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
64
nuotaiką išreiškiančiu baroko muzikos ţanru. Jo pavyzdţiu tokias
lamento arijas rašė ir kiti kompozitoriai.
Venecija operos miestu tapo 1637 m., atidarius pirmąjį viešąjį
pasaulyje operos teatrą San Cassiano. Opera tapo ne tik aukštuomenės
menu – norintieji lankyti spektaklius galėjo išsipirkti loţę ar nusipirkti
bilietą. Didţiulis susidomėjimas opera paskatino naujų teatrų atsiradimą,
operų kūrybą. Čia pasirodė ţymiausios C. Monteverdi operos „Uliso
sugrįţimas į tėvynę“ (1641 m.), sukurta pagal Homero „Odisėją“ ir
„Popėjos karūnavimas“ – psichologinė drama; ši sukurta jau nebe
mitologiniu, o istoriniu siuţetu, kuriame pasakojama apie imperatoriaus
Nerono laikus. Po C. Monteverdţio ţymiausi Venecijos operų
kompozitoriai buvo Pieras Francesco Cavalli, Antonio Cesti, Antonio
Sartori, Giovanni Legrenzi.
Nuo XVII a. pabaigos labai ţymiu operos meno centru tapo
Neapolis. Čia susidarė vadinamoji Neapolio operos mokykla, kurios
atstovų kūryboje italų baroko opera įgavo visas budingąsias, tipines
savybes. Tos mokyklos pradininkas buvo Francesco Provenzale (1627-
1704), ţymiausias atstovas – Alessandro Scarlatti (1660-1725), kurio
kūryboje išryškėjo visi Neapoliškosios operos bruoţai. Šis kompozitorius
parašė 115 operų ir daug kitų vokalinių kūrinių. Viena ryškiausių jo operų
yra buitinė opera „Rozaura“ (1690). Jo kūrybos principus įtvirtino bei
plėtojo Leonardo Vinci, Leonardo Leo, Nicola Antonio Parpora, Niccolo
Jommelli, kiti kompozitoriai, jų prisilaikė itališkosios operos kūrėjai
vokiečiai Georgas Friedrichas Handelis, Johanas Adolfas Hasse.
Veiksmas plėtojamas dviejų tipų rečitatyvais: paprastesniuoju
(dainavimą palydi tiktai klavesinas su bosiniu instrumentu) ir
akompanuojamuoju (dainavimą palydi orkestras). Pagrindinis veikėjų
jausmus bei mintis išreiškiantis ţanras – arija da capo; tai trijų padalų
arija, kurios trečioji padala yra pirmosios pakartojimas. Neapolyje
susiformavo ir dainavimo stilius bel canto (graţusis dainavimas). Tai
visais atţvilgiais labai išlavinto balso, graţaus jo tembro reikalaujantis
dainavimas, sugebant išdainuoti ir ilgas lyrines melodijas, ir – greitu
tempu – smulkių verčių garsų virtines (pasaţus), kaitalioti garso stiprumą
ir pan. Dainininko balsas – pagrindinis operos „instrumentas“.
Sukurti du pagrindiniai operos tipai – opera seria (rimtoji,
mitinio ar istorinio siuţeto opera) ir opera buffa (komiškoji opera). Nors
komiškoji opera daţniausiai siejama su muzikinio klasicizmo autoriais,
pastarasis tipas Italijoje komiškoji opera buffa ėmė plėtotis ne ką vėliau
nei rimtoji opera. Komedijos elementų yra C. Monteverdi operoje
„Popėjos karūnavimas“, kai kuriose A. Scarlatti operose. Tačiau apskritai
opera buffa plėtojosi dviem būdais – kaip savarankiškas ţanras,
susiformavęs Neapolyje, ir kaip komediniai intarpai, atliekamos per
pertraukas tarp operų seria veiksmų. Jie imti statyti atskirai ir tapo
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
65
svarbia ţanro raidos paskata. Komiškoji opera į teatro sceną išvedė
kitokio tipo – buitiškus, kasdienybės veikėjus, kitokius operos veikėjų
charakterius apskritai. Joje daugiau dėmesio skiriama ansambliams.
Išsiplėtė operų finalinės scenos, kuriose buvo sukaupta komiškos intrigos
kulminacija, dalyvaujant visiems veikėjams. Išskirtinė operos buffa
savybė, lyginant su kitų kraštų komiškosiomis operomis – jos visas
tekstas yra dainuojamas.
* * *
Italų opera įsiviešpatavo kone visuose Europos muzikos
centruose, kiti ţanro tautiniai pavidalai atsirado negreit.
Pirmoji vokiečių opera „Dafnė“, sukurta H.Šiuco pasirodė 1627 m.,
tačiau muzika neišliko.
Anglai pirmąją operą susikūrė 1656 metais.
Paryţiaus paţintis su italų opera prasidėjo apie 1645 metus. Prancūzai ja
nesiţavėjo, nes turėjo ne tik stiprų dramos teatrą, bet ir savo mėgiamą
rūmų baletą. Tikroji prancūzų operos istorija prasidėjo tik 1672 metais.
Anglų operos autorius H.Perselas „Didonė ir Enėjas“.
Lietuvoje pirmoji opera „Elenos pagrobimas“ sukurta 1636 m. Jos
autorius – italas Marco Skaki, libretistas – Virgilijus Pučitelis. Opera
buvo pastatyta Vilniaus Ţemutinėje pilyje.
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
66
;
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
67
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
68
–
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
69
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
70
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
71
Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei
72