Sukūrė Darius Juknevičius 9 klasė

Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos, suskilusi į tarmes. Tos tarmės viena nuo kitos skiriasi ne tik žodynu, bet ir fonetika, morfologija, net ir sintakse.

Mokslas, tiriantis tarmes, vadinamas dialektologija,o tarmių tyrėjai -dialektologais.

Lietuvių kalbos mokslui tarmių duomenys ypač svarbūs, nes tarmės yra svarbus šaltinis lietuvių kalbos istorijos mokslui.

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Geriau senuosius baltų garsus ir formas išlaikė aukštaičių tarmė.

Tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmės suskilusios į patarmes, kurios viena nuo kitos gerokai skiriasi.

Taip pat yra kitų tarmių kaip:

Dounininkų;

Dūnininkų;

Donininkų;

Žiemiečių;

Veliuoniečių;

Pietiečių;

Pantininkų;

Pontininkų;

Puntininkų;

Dzūkų;

Suvalkiečių.

Aukštaičių tarmė užima rytinę Lietuvos dalį. Ta dalis yra gerokai didesnė negu žemaičių tarmės.

Skiriamosios aukštaičių tarmės ypatybės. Skiriamasis aukštaičių ir žemaičių tarmių požymis yra balsių ie, uo tarimas.

Aukštaičių tarmė dar skirstoma smulkiau pagal dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą. Pagal šiuos požymius aukštaičių tarmė skyla į tris patarmes:

Vakarų aukštaičius; Pietų aukštaičius; Rytų aukštaičius.

Pagrindiniai skiriamieji fonetiniai žemaičių tarmės požymiai yra du: lietuvių bendrinės kalbos (bk) o, ė ir uo, ieatitikmenys. Vietoje bk o, ė žemaičiai taria dvibalsius uo, ie, pvz., bruolis „brolis“, uors „oras“, tieus „tėvas“, vies„vėjas“. Vietoje bk uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis –ou, ei, pvz., douna „duona“, doud „duoda“, peins „pienas“, žeids ‘žiedas‘; pietinė – ū, y, pvz., dūna „duona“, dūd„duoda“, pīns „pienas“, žīds „žiedas“ (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų – o, ė: dona „duona“, dod„duoda“, pėns „pienas“, žėds „žiedas“. Ankstesnėje K. Jauniaus-A. Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uoatitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais (iliustruojant žodžio duona tarimą).

Skiriamos trys žemaičių patarmės:

Šiaurės, arba telšiškių bei kretingiškių („dounininkų“),Pietų, arba raseiniškių bei varniškių („dūnininkų“),Vakarų, arba klaipėdiškių („donininkų“).

Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (Telšiai; rytinė patarmės dalis) ir kretingiškius (Kretinga; vakarinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – trumpųjų balsių u, i asmiliacija. Telšiškiai juos derina prie tolesnio skiemens: jei skiemuo ar galūnė yra siauri, visur kamiene bus tariami siauri u, i, jei plati, minėtieji balsiai bus paplatinti iki o, ė, plg. puskubilis, poskobėle „puskubilio“. Kretingiškiai u, i platina visais atvejais, plg., poskobėlis, poskobėle. Kretingiškiai skirtingai nuo visų likusių žemaičių (kartu ir nuo lietuvių kalbos) išsaugo baltišką galūnę -tj, -dj prieš užpakalinius balsius -a, -o, -u, pvz., kretingiškiškai: medis, medē, mediou; svetīs, svetē, svetiou, telšiškiškai medis, medē, medžiou; svetīs, svetē, svečiou, lietuviškai medis, medžiai, medžiui; svetys, svečiai, svečiui. Bet veiksmažodžiuose tariama vienodai: matiau „mačiau“, pjodiau „pjudžiau“, inkšto „inkščiu“. Skirtingai šiaurėje tariami ą, ę variantai, šiuo atveju, išskiriami ir mažeikiškiai, tarantys ō, ė ̄ (ōžouls „ąžuolas“, skė ̄st „skęsta“), vietoj kretingiškių ou, ėi (oužouls, skėist) ir telšiškių on, ėn (onžouls, skėnst).

Pietų žemaičiai skirstomi į raseiniškių (Raseiniai; pietinė ir šiaurrytinė patarmės dalis) bei varniškių (Varniai; šiaurinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – dvigarsių am, an, em, en tarimas. Raseiniškiai išlaiko senovinį baltišką tarimą, pvz., langs „langas“, kan „ką“, lenk, sprensk „spręsk“; varniškiai juos siaurina kaip ir kiti žemaičiai, t. y. taria om, on, ėm, ėn: longs „langas“, kon „ką“, lėnk „lenk“, sprėnsk „spręsk“.

Tai mirštanti lenkų kalbos tarmė, kuria kalba Suvalkų miesto ir lenkiškosios Suvalkijos dalies gyventojai.

Tai tarmė panaši į Vilniaus lenkų ir Balstogės tarmę. Šiai tarmei darė įtaką lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbos, kiek mažesne įtaką turėjo rusų ir vokiečių kalbos.

Savybės:

Žodis dla naudojamas norint pasakyti kam yra kažkas skirta pvz: kup dla mnie (nupirk man), daj dla babci (duok močiutei);

Nenaudojamos mandagumo formos pan (ponas) ir pani (ponia);

Specifiniai žodžiai kaip dalibóg (dievaži), Blin (plokštainis);

Specifiniai terminai ir žargonai kaip Lelak (šikšnosparnis) ar Wiszczeć (vištos);

Tarminis šveplavimas, kai vietoj c sakoma č, vietoj s sakoma š, vietoj z sakoma ž.